LytiÅ¡kai plintanÄiÅ³ infekcijÅ³ diagnostika ir gydymas - Lietuvos ...

Lytiškai plintančių infekcijų diagnostika ir gydymas 

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS 

VILNIAUS UNIVERSITETAS 

LIETUVOS AIDS CENTRAS 


Mokomoji knyga 

KMU leidykla 

2007 m. 

1


UDK 

Mokomąją knygą aprobavo: 

Kauno medicinos universiteto Odos ir venerinių ligų klinika 

Lietuvos dermatovenerologų draugija 

Lietuvos akušerių ginekologų draugija 

KMU leidybos komisija 

Autoriai: 

Eglė Aukštuolienė, Irena Butrimienė, Saulius Čaplinskas, Algirdas Griškevičius, Daiva Jasaitienė, 

Vesta Kučinskienė, Irena Marčiukaitienė, Ramūnas Mickevičius, Rūta Nadišauskienė, Danijalas 

Samitovas, Algirdas Šumila, Algimantas Trečiokas, Andrius Vagoras, Jonas Valantinas, Skaidra 

Valiukevičienė, Astra Vitkauskienė, Vilma Uždavinienė 

Sudarytoja: doc. Skaidra Valiukevičienė 

Recenzentai: 

Prof. Vytautas Vaičiuvėnas 

Doc. Audronė Arlauskienė 

Kalbos redaktorius: 

Mokomoji knyga skirta medicinos studentams ir visų specialybių gydytojams 

©Kauno medicinos universitetas, 2007 

©Vilniaus universitetas, 2007 

ISBN ©Lietuvos AIDS centras, 2007 

2


Turinys 

Pratarmė ......................................................................................................................... 4 

1. Bendroji dalis .............................................................................................................. 5 

1.1. Lytiškai plintančių infekcjų išaiškinimo bendrieji principai (S. Valiukevičienė, A. 

Vitkauskienė) .................................................................................................................. 5 

1.2. Lytiškai plintančių infekcijų epidemiologinė situacija Lietuvoje (S. Čaplinskas) ...... 9 

1.3. Lytiškai plintančių ligų valdymas Lietuvoje (S. Čaplinskas) ................................... 13 

1.4. Konsultacinė pagalba (A. Trečiokas) ...................................................................... 16 

2. Specifinės infekcijos ................................................................................................. 18 

2.1. Sifilis (A. Trečiokas, D. Samitovas, A. Griškevičius) ............................................. 18 

2.2. Gonokokinė infekcija (V. Kučinskienė) .................................................................. 29 

2.3. Šlapimo ir lyties organų chlamidinė infekcija (V. Kučinskienė).............................. 36 

2.4. Lytinių organų herpetinė infekcija (I. Marčiukaitienė, E. Aukštuolienė) ................. 43 

2.5. Žmogaus papilomavirusų anogenitalinės karpos (D. Jasaitienė) .............................. 49 

2.6. ŽIV infekcija (S. Čaplinskas, V. Uždavinienė, A. Griškevičius) ............................. 57 

2.7. Virusiniai A, B, C ir D hepatitai (J. Valantinas) ...................................................... 68 

2.8. Niežai (D. Jasaitienė) ............................................................................................. 79 

2.9. Gaktos utėlės (D. Jasaitienė)................................................................................... 82 

2.10. Tropinės lytiškai plintančios infekcijos (D. Jasaitienė).......................................... 84 

3. Sindromai, komplikacijos .......................................................................................... 88 

3.1. Vyrų uretritų diagnostika ir gydymas (A. Vagoras, A. Trečiokas) ........................... 88 

3.2. Balanopostitas (A. Šumila, D. Jasaitienė) ............................................................... 93 

3.3. Makšties infekcijos (V. Kučinskienė) ................................................................... 100 

3.4. Mažojo dubens uždegimas (R. Nadišauskienė) ..................................................... 105 

3.5. Epididimitas, orchitas ir ūminis kapšelio sindromas (S. Valiukevičienė, R. Mickevičius) 

................................................................................................................................... 110 

3.6. Urogenitalinės kilmės (lytiškai bendraujant įgytas) reaktyvusis artritas (I. Butrimienė) 

................................................................................................................................... 115 

3.7. Lytiškai bendraujant įgytas proktitas, proktokolitas ir enteritas (A. Trečiokas) ..... 121 

4. Priedai .................................................................................................................... 123 

4.1. Dėl Užkrečiamųjų ligų, išvardintų Europos Komisijos sprendimuose Nr. 2000/96/EB ir 

2003/542/EB, atvejų apibrėžimo patvirtinimo ............................................................. 123 

4.2. LPI apskaitos forma Nr. 151-9a ............................................................................ 130 

4.3. Kontakto kortelė (apskaitos forma 047-9a) ........................................................... 132 

4.4. Balanopostito sindromo gydymo algoritmas ......................................................... 133 

4.5. Savokos ir komentarai .......................................................................................... 134 

4.6. Santrumpos .......................................................................................................... 138 

4.7. Internetinės nuorodos ........................................................................................... 139 

3


Pratarmė 

Lytiškai plintančios infekcijos – daugialypė problema, su kuria praktiniame darbe susiduria 

įvairių specialybių gydytojai. Dėl laisvos gyventojų migracijos, moralinių ir etinių vertybių darnos 

evoliucijos atsiranda naujos lytiškai plintančios infekcijos ir su jomis susiję lyties ir šlapimo organų 

patologijos sindomai. Ligos, kurioms nėra būdingas pirminis lytinio užsikrėtimo mechanizmas gali 

būti platinamos ir lytiniu keliu. Laiku nediagnozuotos lytiškai plintančios infekcijos atsiliepia 

reprodukcinei sveikatai, palengvina ŽIV infekcijos plitimą lytiniu keliu. Šios problemos paskatino 

autorius rengti šį leidinį. 

Leidinys parengtas, vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos, Europos lytiškai 

plintančių ligų, JAV ligų kontrolės centro lytiškai plintančių ligų diagnostikos ir gydymo gairėmis, 

mokslo pasiekimais. Tai tarpdisciplininis leidinys - dermatovenerologų, akušerių ginekologų, 

urologų, mikrobiologų ir kitų specialistų metodiniai patarimai lytiškai plintančių infekcijų 

klausimais. 

Leidinys – tai viena iš Valstybinės lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės 2006– 

2009 metų programos priemonių, parengtas atsakingų vykdytojų, apsvarstytas ir rekomenduotas 

išleidimui Valstybinės AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės programų 

koordinacinėje taryboje. Skyrių autoriai šiam kūrybiniam darbui rekomenduoti atsakingų institucijų 

ar jų padalinių vadovų. 

Atsižvelgiant į recenzentų siūlymus, leidinio turinį ir apimtį, jis pavadintas ne metodinėmis 

rekomendacijomis, o mokomąja knyga.“Infekcijos” yra platesnis terminas, nei “ligos”. Lytiškai 

plintančios infekcijos gali būti latentinės be ligos klinikinių požymių. 

Ši mokomoji knyga skiriama medicinos studentams ir visų specialybių gydytojams. 

Sudarytoja 

doc. Skaidra Valiukevičienė 

4


1. Bendroji dalis 

1.1. Lytiškai plintančių infekcjų išaiškinimo bendrieji 

principai (S. Valiukevičienė, A. Vitkauskienė) 

1. Įvadas 

Lytiškai plintančias infekcijas įtarti, diagnozuoti ir gydyti gali gydytojai pagal specialybės 

medicinos normos nustatytą kompetenciją. 

LPI išaiškinime (konsultacinėje pagalboje) asmens sveikatos priežiūros įstaigoje be gydytojo taip pat 

dalyvauja: 

• Slaugos personalas, socialiniai darbuotojai 

• Laboratorinė tarnyba, esant reikalui kitos diagnostikos tarnybos 

Vadovaujantis Europos Komisijos sprendimu Nr. 2002/253/EB (žr. Priedas), užkrečiamųjų ligų, tarp 

jų ir LPI apibrėžimuose, klasifikuojant ligos atvejo nustatymą, naudojama trijų pakopų sistema: 

• galimas atvejis – atvejis, kai yra pagrindiniai klinikiniai simptomai, tačiau tai nėra patvirtintas 

ar tikėtinas atvejis; 

• tikėtinas atvejis – atvejis, kai yra tipiška klinika, arba epidemiologiškai su patvirtintuoju 

susijęs atvejis; 

• patvirtintas atvejis – atvejis, kai liga patvirtinta laboratoriniais tyrimais; 

• epidemiologiškai susijęs atvejis – toks atvejis, kai sergantysis turėjo sąlytį su asmeniu, kuriam 

infekcija yra patvirtinta. 

Kai diagnozuojama LPI, gydytojas turi: 

• Suteikti ligoniui išsamią informaciją apie ligą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Pacientų 

teisės ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo Įstatymu. 

• Išaiškinti sergančiajam kontaktų ištyrimo svarbą ir vykdyti jų privalomąją epidemiologinę 

priežiūrą (žr. Priedas „Kontakto kortelė“, f. Nr. 047-9/a ). 

• Teikti duomenis visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms apie diagnozuotas LPI (sifilį, 

gonokokinę, chlamidinę infekciją ir ŽIV), teisės aktų nustatyta tvarka (žr. 12 psl.). 

2. Etiniai klausimai 

Konsultuojant pacientą dėl įtariamos LPI konfidencialumo išsaugojimas yra labai svarbus visam 

personalui, kuris teikia konsultacinę pagalbą. 

3. Ištyrimo dėl LPI indikacijos 

• Subjektyvūs ir objektyvūs viršutinių lyties organų uždegimo požymiai 

• Moterims: pūlingas gimdos kaklelio uždegimas, mažojo dubens uždegimas, kiaušintakinis 

nevaisingumas, negimdinis nėštumas, planuojamos invazinės gimdos kaklelio procedūros ar 

dirbtinis apvaisinimas 

• Vyrams: sėklidžių skausmas, sėklidės ir antsėklidžio uždegimas ar priešinis liaukos 

uždegimas (prostatitas) 

• Lėtinis dubens organų skausmas 

5


• Ūmus dubens organų uždegimas 

• Išangės skausmas ir (ar) anksčiau buvę analiniai santykiai 

• Mono/poli- reaktyvusis artritas 

• Konjunktyvitas 

• Užsikrėtusiųjų lytiniai partneriai 

• Kai yra kitos užkrečiamos ligos, kurios gali plisti lytiniu keliu - ŽIV ar hepatito B virusinė 

infekcija, anogenitalinės karpos, lyties organų užkrečiamasis moliuskas, niežai, gaktos 

utėlėtumas 

• Nesaugi lytinė elgsena: naujas lytinis partneris ar keli lytiniai partneriai, kai nevartojama 

barjerinių kontraceptikų 

• Komercinio sekso darbuotojos 

• Įtariama lytinė prievarta ar smurtas 

4. Diagnostika 

Kiekviena LPI diagnozuojama, remiantis anamneze, objektyviu ištyrimu, laboratorinių tyrimų 

duomenimis. 

4.1. Anamnezė 

Ligonis apklausiamas apie: 

• Ankščiau diagnozuotas LPI 

• Lytinę anamnezę (seksualinė orientacija, lytinių santykių pobūdis, naudojamos apsisaugojimo 

priemonės) 

• Lytinio (-ių) partnerio (-ių) simptomus ir persirgtas LPI 

• Gyvenimo ir darbo anamnezę 

• Šiuo metu vartojamus vaistus, įskaitant neseniai vartotus antibiotikus 

• Alergiją antibiotikams 

• Specifinius rizikos veiksnius (ŽIV, hepatito B virusinė infekcija) 

• Moterų teiraujamasi apie gimdymą, menstruacijų ciklą, kontracepciją ir, jei reikia, gimdos 

kaklelio citologinę patikrą 

4.2. Objektyvaus ištyrimo etapai: 

• Vyrų ir moterų anogenitalinės srities apžiūra 

• Moterų apžiūra makšties skėtikliais 

• Bimanualinis dubens ištyrimas moterims, jei yra viršutinių lyties organų infekcijos simptomų 

• Proktoskopija, esant simptomams ar atitinkamai seksualinei anamnezei 

4.3. Laboratoriniai tyrimai: 

• Jei yra galimybė ir indikacijos pirminės konsultacijos metu atliekami lyties organų ėminiai 

mikroskopiniam ir mikrobiologiniams tyrimams 

• Atliekami kiti laboratoriniai tyrimai, kurie reikalingi LPI patvirtinimui 

Rutiniškai pacientai tiriami dėl šių ligų: 

• Clamydia trachomatis 

• Neisseria gonorrhoeae 

6


• Sifilio 

• ŽIV infekcijos 

Remiantis simptomais, epidemiologine anamneze ir objektyviu ištyrimu pacientai tiriami dėl kitų 

LPI: 

• Bakterinės vaginozės 

• Kandidozės 

• Trichomonozės 

• Lytinių organų herpetinės infekcijos 

• Niežų 

• Virusinių hepatitų 

• Gaktos utėlėtumo 

• Minkštojo šankerio 

• Venerinės limfogranulomos 

• Kirkšnių granuliomos 

5. Diagnozės nustatymas ir prevencija 

LPI patvirtinimui būtini laboratoriniai tyrimai dėl sekančių priežasčių: 

• atmesti dažnai pasitaikančią asimptomę infekciją; 

• nustatyti tikslią diagnozę, svarbu pačiam pacientui ir kontaktams; 

• paskirti specifinį gydymą; 

• užtikrinti tikslinę stebėseną po gydymo; 

• siekti tikslaus LPI sergamumo registro. 

6. Gydymas 

Gydymas pirmos konsultacijos metu pradedamas, kai: 

- ligos diagnozė gali būti nustatyta per pirmąjį apsilankymą pas gydytoją; 

- lytinis partneris (kontaktas) serga LPI. 

Gydymo principai: 

• Jei įmanoma, tikslinga paskirti vienkartinę vaistų dozę gydytojo konsultacijos kabinete 

• Ligoniams rekomenduojama vengti nesaugių lytinių santykių, kol yra infekcijos perdavimo ar 

reinfekcijos tikimybė 

• Speciali priežiūra ir gydymo taktika parenkama nėščiosioms, maitinančioms krūtimi ar įtariant 

nėštumą 

7. Kontrolė 

Užsikrėtusiujų kontrolė kiekvienos LPI atveju, individuali. Skiriama pakartotina konsultacija, tikslu: 

- informuoti pacientą apie gautus laboratorinius tyrimus; 

- įvertinti ar laikomasi gydymo nuorodų; 

- išsiaiškinti gydymo sukeltus šalutinius poveikius; 

- išsiaiškinti gydymo veiksmingumą, remiantis kontroliniais laboratoriniais tyrimais. 

8. Kontaktų išaiškinimas 

7


Kontaktų išaiškinimas – tai išaiškinimas asmenų, kurie turėjo sąlytį su sergančiuoju LPI. Gydantis 

gydytojas yra atsakingas už kontaktų išaiškinimą. Šį darbą jis gali atlikti pats arba pavesti kitam 

specialiai parengtam personalui. 

Literatūra 

1. European STD Guidelines. Intern J of STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl. 3):4-6. 

2. Gonokokinės infekcijos ir sifilio diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš 

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodika (patvirtinta Lietuvos Respublikos 

sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-367). 

3. Chlamydia trachomatis sukeltų ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš 

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodika (patvirtinta Lietuvos Respublikos 

sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-313). 

8


1.2. Lytiškai plintančių infekcijų epidemiologinė situacija 

Lietuvoje (S. Čaplinskas) 

1. Įvadas 

Pastarąjį dešimtmetį (nuo 1996 metų) Lietuvoje (1 Pav.) sergamumas ŽIV infekcija nežymiai auga, o 

kitomis LPI, išskyrus chlamidinę infekciją, - mažėja, tačiau išlieka didesnis už Europos Sąjungos 

valstybių vidurkį. Panaši padėtis ir kitose Baltijos šalyse. 

1 Pav. Registruojamų LPI, ŽIV infekcijos plitimo dinamika Lietuvoje 1999-2005 metais 

(užregistruotų atvejų skaičius per metus) 

1800 

1600 

1400 

1200 

1000 

800 

600 

400 

200 

0 

1253 

1676 

1171 

ŽIV infekcija 

1004 

881 

640 

734 

503 

559 482 

563 

425 

552 456 

433 

467 

405 

377 397 391 339 

295 

66 65 72 110 135 120 

1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 

Sifilis 

Gonorėja 

Chlamidijozė 

2. ŽIV/AIDS epidemiologija 

ŽIV infekcija Lietuvoje pradėta registruoti nuo 1988 m. ŽIV infekcijos atvejų kasmet daugėja. Per 

1988 – 2005 m. Lietuvoje diagnozuota 1100 ŽIV užsikrėtusių žmonių. 

1989–1993 metais ŽIV infekcija labiausiai plito tarp vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais. 

Manoma, kad šie vyrai užsikrėtė užsienyje, kur dirbo ar kurį laiką gyveno. 

1994–1997 metais ŽIV infekcija labiausiai plito tarp tolimojo plaukiojimo jūreivių. Manoma, kad 

jie užsikrėtė naudodamiesi komercinio sekso darbuotojų paslaugomis Afrikos, Azijos, Rusijos 

uostuose (heteroseksualūs lytiniai santykiai). 

1994 metais diagnozuotas pirmasis ŽIV infekuotas narkotikus vartojantis asmuo, užsikrėtęs 

Lenkijoje. ŽIV infekcija šioje rizikos grupėje intensyviau pradėjo plisti 1996–1997 metais (po 

kontaktų su Kaliningrado srities narkomanais). Buvo aišku, kad artimiausiu metu galimas spartus 

infekcijos išplitimas tarp šios grupės asmenų. 

1997–2005 metais vyraujantis infekcijos perdavimo būdas Lietuvoje – intraveninių narkotikų 

vartojimas. 

Daugiausia ŽIV infekcijos atvejų buvo registruota 2002 m., diagnozavus šios infekcijos protrūkį 

Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje (299 atvejai). Šioje kolonijoje 2001 m. ŽIV 

9


užsikrėtusiųjų nebuvo registruota. 2003 metais po protrūkio Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų 

kolonijoje buvo registruota dar 15 ŽIV infekcija užsikrėtusių asmenų, 2004 metais 2 ŽIV infekcijos 

atvejai, 2005 metais -4. 

Iki 2006 01 01 Lietuvoje daugiausia ŽIV infekcija (79 proc.) užsikrėtė nesaugiai vartojantys 

švirkščiamuosius narkotikus, 114 asmenų (10 proc.) heteroseksualių lytinių santykių metų ir 70 

asmenų (6 proc.) homoseksualinių lytinių santykių metu. Perinatalinio ir per kraujo produktus ŽIV 

perdavimo atvejų Lietuvoje neregistruota. Lietuvoje kasmet ŽIV infekcija santykinai vis daugiau 

užsikrečia moterų, dažniausiai 20-34 metų moterys. 

Pagal apskritis 2005 m. daugiausiai – 64 nauji ŽIV infekcijos atvejai nustatyti Klaipėdos apskrityje, iš 

kurių dauguma (49) užsikrėtė per INV. 

2. Pav. Sergamumas ŽIV infekcija Lietuvos rajonuose (atvejų sk./100 tūkst. gyventojų) 

2005 m. nustatyta 10 toli pažengusios ŽIV infekcijos – AIDS atvejų; 3 iš jų ŽIV infekcija 

nustatyta AIDS stadijoje. Iš viso Lietuvoje AIDS diagnozuota 96 žmonėms (84 vyrams ir 12 moterų). 

Iš viso Lietuvoje (nuo 1988 m.) mirė 99 ŽIV užsikrėtę asmenys, iš kurių - 41 dėl AIDS, o dar 58– 

dėl priežasčių nesusijusių su AIDS. 

3. Sifilio sergamumas 

Sergamumas sifiliu periodiškai svyruoja ir didėja kas 10-14 metų. Nuo 1990 iki 1996 metų 

sergamumas sifiliu padidėjo beveik 52 kartus. Per 1998-2005 metus Lietuvoje sergamumas sifiliu 

sumažėjo - nuo 55,6 iki 8,6 atvejo 100000 gyventojų. Vis dar pasitaiko įgimto sifilio. 1996 metais 

gimė 12 vaikų, sergančių įgimtu sifiliu. 2002 metais užregistruota 13, 2003 metais - 4 nauji įgimto 

sifilio atvejai. 2004 metais įgimto sifilio neužregistruota, 2005 m. - 3. Stebint sergamumo ilgalaikes 

tendencijas, kasmet registruojama įgimto sifilio atvejų. 

10


2005 metais Lietuvoje užregistruota 295 sifilio atvejų, iš kurių 56 proc. diagnozuota vyrams. 2005 

m. daugiausiai (64 proc.) sifiliu sirgo asmenys 18-34 metų amžiaus. Apie 11 proc. sifilio atvejų 

nustatyta nėščioms moterims. Dauguma sifiliu užsikrečia heteroseksualinių lytinių santykių metu. 

2005 m. užregistruoti 4 sifilio užsikrėtimo atvejai homoseksualinių lytinių santykių metu. Daugiausia 

sifiliu susirgusių asmenų 2005 m. registruota Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse, mažiausia – Tauragės. 

4. Sergamumas gonokokine infekcija 

Sergamumas gonokokine infekcija per 1998-2005 metus sumažėjo nuo 41,9 iki 12,6 atvejų 

100000 gyventojų, bet vis dar didesnis už sergamumą kaimyninėse Skandinavijos valstybėse. 

2005 m. daugiausia (82 proc.) gonokokinės infekcijos atvejų diagnozuota vyrams. 45 proc. 

gonokokinės infekcijos diagnozuota asmenims 18-24 metų amžiaus, 37 proc. – 25-34 metų amžiaus. 

Daugelis šia infekcija užsikrėtė heteroseksualinių lytinių santykių metu. 2005 m. užregistruoti 8 

homoseksualinių lytinių santykių metu gonokokinės infekcijos užsikrėtimo atvejai (2003 m. – 3 

atvejai). 

Daugiausia gonokokine infekcija sergančiųjų registruota Vilniaus ir Klaipėdos apskrityse, mažiausia 

– Tauragės ir Marijampolės apskrityse. 

5. Sergamumas chlamidine infekcija 

Lytiškai plintančios chlamidinės infekcijos sergamumo rodikliai dėl laboratorinės diagnostikos 

neprieinamumo neatitinka tikrovės (daugiausia tyrimų atliekama Vilniaus ir Kauno apskrityse). 2002 

m. šios infekcijos registruota 559 atvejų, 2003 m. – 391 atvejų, 2004 m. - 406 atvejai, o 2005 m. – 

563 atvejai. 

Lytinių organų chlamidinės infekcijos sergamumas Lietuvoje 2005 metais buvo 16,4 iš 100000 

gyventojų ir, palyginti su 2004 metais (11.7 iš 100000 gyventojų), padidėjo nežymiai. Palyginti su 

kitomis kaimyninėmis Europos Sąjungos valstybėmis, Lietuvoje registruotų atvejų labai mažai. 

2005 m. daugiau nei pusė (55 proc.) chlamidijozės atvejų diagnozuota moterims. 2005 metais 42 

proc. chlamidijozės atvejų diagnozuota 25-34 metų amžiaus asmenims, 28 proc. – 18-24 metų 

amžiaus. 

6. Apibendrinimas 

• Daugiausiai užsikrėtusiųjų ŽIV infekcija, sifiliu ir gonokokine infekcija pastaraisiais metais 

registruojama Klaipėdos apskrityje ir Klaipėdos mieste. 

• Pagal lytį daugiausia užsikrėtusiųjų LPI, ŽIV/AIDS yra vyrai, o pagal amžių – asmenys 20- 

29 metų amžiaus. 

• Beveik du trečdaliai užsikrėtusiųjų LPI, ŽIV/AIDS yra socialiai drausti ir dauguma 

priklauso darbininkų ar tarnautojų socialinei grupei. 

• Mažiau negu 10 proc. užsikrėtusiųjų LPI, ŽIV/AIDS nurodo, jog per paskutinius 12 mėn. 

turėjo lytinių santykių su komercinio sekso darbuotojais. Beveik pusė užsikrėtusiųjų lytinių 

santykių metu nenaudoja prezervatyvo. 

• Daugiau nei pusei užsikrėtusiųjų LPI, ŽIV/AIDS būdingas neatsakingas požiūris į lytinius 

santykius. 

11


Literatūra 

1. Užsikrėtusiųjų lytiškai plintančiomis infekcijomis, Žmogaus imunodeficito virusu ir liga 2005 m. epidemiologinės 

situacijos analizė. Monografija, Vilnius 2004. 

2. S. Čaplinskas, A. Trečiokas, A. Griškevičius, O. Strujeva, A. Gorobecas. Užsikrėtusiųjų lytiškai plintančiomis 

infekcijomis, žmogaus imunodeficito virusu ir sergančių AIDS 2005 m. epidemiologinės situacijos apžvalga 

Lietuvoje. Lietuvos AIDS centras 2006. 

12


1.3. Lytiškai plintančių ligų valdymas Lietuvoje (S. 

Čaplinskas) 

LPI valdymą reglamentuojantys teisės aktai yra: 

• Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas 

(Val. Žinios 2001., Nr., 112-4069, pakeitimas 2001 m. gruodžio 13 d. Nr. IX-649) (toliau - 

Įstatymas). 

• Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m.vasario 25 d. įsakymas Nr. V- 

117 „Lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinės priežiūros 

asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose tvarka“. 

Įstatymas nustato žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų 

sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės 

ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų 

profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatumus. 

Įsakymas reglamentuoja LPI, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinės priežiūros tvarką asmens ir 

visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose. 

Visos diagnozuotos užkrečiamosios ligos ir išskirti šių ligų sukėlėjai registruojami 

užkrečiamųjų ligų ir užkrečiamųjų ligų sukėlėjų valstybės registruose. Šiuos registrus steigia ir jų 

nuostatus tvirtina Vyriausybė. 

Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybinių registrų vyriausiasis tvarkytojas yra 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras. Šių registrų pirminę informaciją pagal savo 

kompetenciją tvarko ir juridiniai bei fiziniai asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai. Šie 

asmenys, licencijuoti sveikatos priežiūros veiklai, įtarę ar nustatę privalomo epidemiologinio 

registravimo objektus, privalo tvarkyti jų apskaitą ir nustatyta tvarka teikti informaciją apie juos 

atitinkamoms teritorinėms visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms. Privalomojo epidemiologinio 

registravimo objektų sąraše išskirti užkrečiamųjų ligų sukėlėjai, įrašyti į Sveikatos apsaugos ministro 

patvirtintą sąrašą, ir šių ligų sukėlėjų nešiojimo atvejai; įtariami susirgimai užkrečiamosiomis ligomis 

ir šių ligų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sąrašą, bei mirčių nuo jų atvejai. 

Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę analizę ir prognozę atlieka teritorinės visuomenės 

sveikatos priežiūros įstaigos. 

Asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydytojai, įtarę ar nustatę privalomojo epidemiologinio 

registravimo objektus, apie tai praneša teritorinėmis visuomenės sveikatos priežiūros įstaigomis, 

kurios, gavusios informaciją, atlieka epidemiologinį tyrimą. Informaciją apie patvirtintą atvejį 

perduoda Užkrečiamųjų ligų registrui. 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinio valdymo sistema: 

Nacionalinis lygmuo 

Vyriausybė, vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymą: tvirtina 

užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybines privalomąsias programas; įstatymų nustatyta 

tvarka steigia valstybės valdymo institucijas, kurios įgyvendina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir 

kontrolės strategiją; atlieka kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir 

kontrolės funkcijas. 

Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

valdymą: pagal savo kompetenciją įgyvendina užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinę 

13


strategiją, rengia valstybines privalomąsias ir tikslines užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

programas ir kontroliuoja, kaip jos vykdomos; rengia užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės 

teisės aktų projektus, pagal savo kompetenciją atlieka ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, apskrities, 

savivaldybių vykdomųjų, kitų institucijų teisės aktų, reguliuojančių sveikatos santykius užkrečiamųjų 

ligų profilaktikos ir kontrolės srityse ar galinčių turėti jiems poveikio, projektų ekspertizę; 

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras: organizuoja, metodiškai vadovauja ir 

koordinuoja valstybinę užkrečiamųjų ligų epidemiologinė priežiūrą Lietuvoje; tvarko valstybinius 

užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų registrus; koordinuoja užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų informacijos 

sistemą; renka, analizuoja ir kaupia teisės aktų nustatyta tvarka duomenis apie Lietuvos gyventojų 

sergamumą užkrečiamosiomis ligomis bei išskirtus šių ligų sukėlėjus. 

Lietuvos AIDS centras įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos 

ministerijos ŽIV/AIDS/LPI prevencijos ir kontrolės politiką, koordinuoja valstybės ir savivaldybės 

bei kitų institucijų veiksmus ŽIV/AIDS/LPI profilaktikos ir kontrolės srityje, atlieka ŽIV/AIDS/LPI 

epidemiologinę priežiūrą šalyje, pastoviai vertina epidemiologinę situaciją, teikia prognozes, išvadas, 

siūlymus, metodiškai vadovauja asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms ŽIV/AIDS/LPI 

epidemiologinės priežiūros klausimais. 

Teritorinis lygmuo 

Visuomenės sveikatos centrai apskrityse: Organizuoja valstybinę užkrečiamųjų ligų 

epidemiologinę priežiūrą, kontrolę ir profilaktikos priemones apskrityje, tvarko apskrities 

užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų registrus, teikia metodinę ir praktinę pagalbą asmens sveikatos 

priežiūros įstaigoms. Vykdant ŽIV/AIDS/LPI epidemiologinę priežiūrą teritoriniai visuomenės 

sveikatos centrai: 

Apskrities viršininko administracijos tarnyba, įgyvendindama savo apskrities teritorijoje 

užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybės politikos programą: organizuoja užkrečiamųjų 

ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinių privalomųjų ir tikslinių programų įgyvendinimą; 

organizuoja užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės apskrities tikslinių programų rengimą ir 

įgyvendinimą; analizuoja, kaip savivaldybių merai pagal šio ir kitų įstatymų nustatytą kompetenciją 

įgyvendina užkrečiamųjų ligų kontrolę ir profilaktiką; 

Vietinis lygmuo 

Savivaldybės taryba: kasmet išklauso savivaldybės mero ataskaitą apie užkrečiamųjų ligų 

profilaktikos ir kontrolės organizacinių priemonių plano įgyvendinimo eigą ir rezultatus; tvirtina 

savivaldybių tikslines sveikatos programas dėl užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės; 

suderinusi su teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos vadovu, tvirtina savivaldybės 

teritorijos sanitarinės kontrolės taisykles; suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija, prireikus 

tvirtina savo teritorijoje griežtesnius negu pagal higienos normas užkrečiamųjų ligų profilaktikos 

reikalavimus. 

Savivaldybės valdyba: savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui tvirtina užkrečiamųjų 

ligų profilaktikos ir kontrolės organizacinių priemonių planą ir kartu su savivaldybės gydytoju 

kontroliuoja šio plano įgyvendinimą; įvertina savivaldybės ūkiui, sveikatos priežiūros įstaigoms dėl 

užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir išplitimo susidariusius ekonominius nuostolius ir teikia ieškinius 

jiems atlyginti; organizuoja savivaldybės tikslinių sveikatos programų dėl užkrečiamųjų ligų 

profilaktikos ir kontrolės rengimą ir jas finansuoja. 

14


Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: 

• Diagnozuoja ir gydo infekcinę ligą. 

• Organizuoja arba atlieka sergančiųjų ar įtariamų sergant LPI, ŽIV liga bei ŽIV nešiotojų 

klinikinius bei laboratorinius diagnostinius tyrimus. 

• Vykdo užkrečiamųjų ligų profilaktikos programas. 

• Renka statistinius duomenis apie LPI, ŽIV ligonius bei ŽIV nešiotojus tikslumą ir jų 

pateikimą reikiamoms institucijoms nustatytu laiku. 

• Teikia metodinę pagalbą kitų specialybių gydytojams, organizuoja visuomenės sveikos 

gyvensenos mokymą, rengia konferencijas, seminarus, pasitarimus, susijusius su LPI, ŽIV 

nešiojimo ir ŽIV ligos profilaktika, juose dalyvauja. Pagal kompetenciją dalyvauja asmens ir 

visuomenės sveikatos specialistų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo priemonėse. 

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m.vasario 25 d. įsakymas Nr. V-117 

„Lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinės priežiūros asmens ir 

visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose tvarka“ 

Ši tvarka reglamentuoja LPI, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinę priežiūrą asmens ir 

visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose. 

ŽIV nešiojimo, ŽIV ligos bei LPI, apie kurias duomenys teikiami visuomenės sveikatos priežiūros 

įstaigoms, sąrašas: 

2.1. Besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) (Z21); 

2.2. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga (B20-24); 

2.3. Laboratoriniai ŽIV radiniai. Negalutiniai ŽIV mėginio radiniai naujagimiams (R75); 

2.4. Sifilis (A51-A53), įgimtas sifilis (A50); 

2.5. Gonokokinė infekcija (A54); 

2.6. Chlamidijų sukeltos ir lytiškai santykiaujant plintančios ligos (A56). 

LPI, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos atvejų registravimo tvarka asmens sveikatos priežiūros 

įstaigose. 

Visi medicininiai ir epidemiologinės anamnezės duomenys apie ligonį, sergantį LPI, ŽIV liga, ar ŽIV 

nešiotoją įrašomi į atitinkamus dokumentus: 

• Medicininę dokumentaciją - asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę, įdėtinį lapą), f. 

Nr. 025/a, gydymo stacionare ligos istoriją, f. Nr. 003/a, dienos stacionaro ligonio kortelę, f. 

Nr. 003-2/a 

• LPI, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinio tyrimo protokolą, f. Nr. 151-9/a (žr.Priedas) 

• Infekcinių susirgimų apskaitos žurnalą, f. Nr. 060/ a 

• Kontakto kortelę, f. Nr. 047-9/a (žr.Priedas) 

Gydytojas, diagnozavęs LPI, įrašytą į Lytiškai plintančių infekcijų, apie kurias duomenys teikiami 

visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoms, sąrašą, ŽIV nešiojimą ar ŽIV ligą, užregistruoja atvejį 

Infekcinių susirgimų apskaitos žurnale, f. Nr. 060/a, ir, užpildęs Lytiškai plintančios infekcijos, ŽIV 

nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinio tyrimo protokolą, f. Nr. 151-9/a (ž. Priedas), per 7 dienas 

išsiunčia jį faksu, paštu ar elektroniniu paštu teritorinei visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai pagal 

ligonio gyvenamąją vietą, o ligos epikrizę - pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurią 

asmuo yra pasirinkęs, dermatovenerologijos kabinetui. Jei ligonis neturi gyvenamosios vietos arba 

nėra pasirinkęs pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, informuojamos atitinkamos institucijos 

pagal diagnozės nustatymo vietą. 

15


1.4. Konsultacinė pagalba (A. Trečiokas) 

Konsultacinė pagalba (angl. counseling), kaip tarpdisciplininės praktikos objektas, svarbi ir 

reikšminga tapo neseniai, kai pradėjo plisti ŽIV infekcija. Konsultacinė pagalba (KP) – tai pokalbis 

tarp asmens, kuris pats nori spręsti jam iškilusias problemas ir asmens, specialiai pasirengusio jas 

suteikti. Tai dviejų asmenų dialogas, iš kurių vienas nori išspręsti iškilusias problemas, o kitas – 

padėti jam tai padaryti – suteikti žinių, reikalingų šių problemų sprendimui. Teikiant KP būtinas 

abipusis supratimas ir bendražmogiškieji interesai. 

1. Konsultacinė pagalba teikiama: 

• asmenims, atvykusiems išsitirti dėl ŽIV infekcijos, kitų LPI; 

• asmenims, atvykusiems sužinoti tyrimo rezultato, nesvarbu, ar jis neigiamas ar teigiamas; 

• užsikrėtusiems ŽIV, LPI asmenims; 

• sergantiems įvairiomis lėtinėmis, neišgydomomis ligomis. 

2. Pagrindiniai KP teikimo principai: 

• Konfidencialumas. Nieko ir niekam negalima pasakoti apie tai, kas buvo kalbama KP teikimo 

metu be paciento leidimo. Duomenys apie konkretaus žmogaus suteiktą informaciją kitiems 

asmenims gali būti pateikti tik įstatymo nustatyta tvarka. 

• Niekas negali priversti žmogaus elgtis taip, kaip norite. Yra tik vienas būdas – priversti kitą 

žmogų to panorėti. Tik pats žmogus, dėl savo rizikingo poelgio patekęs į bėdą, gali keisti savo 

poelgius. 

• Pasitikėjimas. Neturint kito asmens pasitikėjimo Jumis – negalimas KP teikimas. Turite būti 

nuoširdus, jei norite, kad Jums papasakotų intymius pergyvenimus. 

• Konsultantas neturi pats spręsti pacientui iškilusių problemų. Pirmiausiai išklausykite 

paciento siūlomus problemos sprendimo variantus, juos aptarkite ir, reikalui esant, pasiūlykite 

kitus. 

• Išklausyti pacientą. Nepertraukti pokalbio. Niekada neklauskite to, apie ką pacientas nenori 

kalbėti. 

• Padėti pacientui išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, nuraminti. 

• Spręsti tik konsultuojamo asmens problemas. Nespręskite tų problemų, kurios gali atsirasti jo 

artimiems žmonėms. 

• Stebėti paciento poelgius, psichinę būklę. 

3. Prieštestinis KP teikimas 

Pirmiausiai išsiaiškinamos priežastys, kurios paskatino tirtis dėl ŽIV, LPI, kitų ligų, rizikingi 

poelgiai, galimybės juos koreguoti, pabrėžiamas pokalbio konfidencialumas. Argumentuojama, kodėl 

mes prašome pateikti vienus ar kitus duomenis apie pacientą, gaunamas raštiškas jo sutikimas tirtis. 

Informacijos suteikimas: 

• apie ŽIV, LPI atsiradimą, jų diagnostiką; 

• galimus tyrimo rezultatus; 

• galimus infekcijos perdavimo kelius ir apsisaugojimo priemones. 

Sprendimo priėmimas. Aptariamos problemos, kurios gali iškilti gavus neigiamą ar teigiamą 

tyrimo rezultatą. Apsvarstomos neigiamos išsityrimo pasekmės ir išsityrimo nauda. 

16


Neigiamos išsityrimo pasekmės: 

• paaiškės gyvenimo būdas – narkotikų vartojimas, homoseksualumas, neištikimybė, kt.; 

• gali atsirasti kaltės jausmas, įtampa, mirties baimė; 

• galimas sunkus bendravimas; 

• grėsmė prarasti darbą; 

• prarasti gyvenimo prasmę; 

• atsiras sunkumų gaunant chirurginę ir kitą medicininę pagalbą; 

• bus nelengva pranešti artimiems žmonėms ir pan.; 

• nėščioms moterims reikės gydytis prieš gimdymą ir po jo, gydyti naujagimį ir pan. 

Teigiamos išsityrimo pasekmės: 

• geriau žinoti tiesą bus ramiau; 

• bus galimybė toliau neplatinti infekcijos, apsaugoti artimuosius; 

• atsiras motyvacija keisti gyvenimo būdą; 

• galėsiu kurti ateities planus; 

• galėsiu rūpintis savo sveikata; 

• ankščiau bus suteikta medicininė pagalba; 

• kai kurias ligas bus galima gydyti profilaktiškai ir pan.; 

• nėščioms moterims labai sumažės galimybė pagimdyti užsikrėtusį vaiką. 

Suteikiama papildoma informacija apie sveiką gyvenseną. 

4. Potestinis KP teikimas 

Tyrimo rezultatas yra neigiamas. Reikia suteikti informaciją apie tyrimo reikšmę, kada jis 

gali būti teigiamas po užsikrėtimo, apie pakartotino išsityrimo reikalingumą. 

Tyrimo rezultatas yra neaiškus. Priežastys gali būti įvairios. Kartu aptariama, ką jis galėtų 

reikšti ir kaip toliau elgtis. 

Reikiamos informacijos suteikimas. 

Tyrimo rezultatas yra teigiamas. Reikia aptarti pakartotino tyrimo atlikimą, įsitikinti ar šis 

tyrimas priklauso tam pačiam asmeniui, atlikti dar ir kitus reikalingus tyrimus. Gavus patvirtinantį 

tyrimą, „bloga žinia“ pranešama iš karto. Tai sukelia emocijas. Pacientas pamiršta ankščiau gautą 

informaciją, sunkiai suvokia ir tą informaciją, kuri pateikiama po tyrimo rezultato pranešimo. Tad kai 

ką reikia pakartoti. Pildoma reikalinga dokumentacija. Aptariamos stebėjimo ir gydymo paslaugos, 

kurios bus teikiamos pacientui, jo pareigos ir atsakomybė. Reikia akcentuoti gydymo reikalingumą, jo 

reikalavimus. Pacientui suteikiama informacija apie stebėjimo, gydymo paslaugas, paciento pareigas 

ir atsakomybę. 

Literatūra 

1. European STD Guidelines, Int J STD&AIDS, Oct 2001/Vol.12/Supp.3; 

2. Sexually Transmitted Diseases treatment Guidelines, 2006, MMWR, Aug 4,2006/vol.55/No.RR-11; 

3. AIDS: konsultacinės paramos vadovas / R.Miller., R.Bor; iš anglų kalbos vertė Rūta Milinavičiūtė. 

Vilnius,Lietuvos AIDS centro leidybos skyrius,1992.-100p. 

4. AIDS Įvadas į konsultacinę paramą / Algimantas Trečiokas.-Vilnius: Lietuvos AIDS centro leidybos skyrius, 

1992.-22p. 

5. Konsultacinė parama. Metodinės rekomendacijos / Algimantas Trečiokas.-Vilnius: Lietuvos AIDS centras, 

2005.-23p. 

17


2. Specifinės infekcijos 

2.1. Sifilis (A. Trečiokas, D. Samitovas, A. Griškevičius) 

Įvadas (1,2,3) 

Sifilis lues yra skirstomas į įgytą ir įgimtą. Įgytas sifilis skirstomas į ankstyvą ir vėlyvą. 

Ankstyvas sifilis yra: pirminis, antrinis ir latentinis ankstyvas (pagal JAV Ligų kontrolės 

centrą iki vienerių metų trukmės, pagal PSO - iki dviejų metų trukmės). 

Vėlyvasis sifilis yra: vėlyvas latentinis (pagal JAV Ligų kontrolės centrą nuo vienerių ir 

daugiau metų trukmės, pagal PSO - nuo dviejų ir daugiau metų trukmės), tretinis, įskaitant gumų, 

kardiovaskulinės sistemos ir neurosifilį. 

Įgimtas sifilis skirstomas į ankstyvą (pasireiškęs iki dvejų metų po gimimo) ir vėlyvąjį 

(diagnozuotas vėliau kaip dveji metai po gimimo), tarp jų ir įgimto sifilio stigmas. 

1. Etiologija ir epidemiologija (15, 16) 

Sifilį sukelia spirochetų grupės Treponema genties spiralės formos gramneigiama bakterija 

Treponema pallidum s. pallidum (T.pallidum). Treponemos yra anaerobai ir mikroaerofilai. 

Infekcijos šaltinis yra sergantieji pirmąja, antrąja ir rečiau trečiąja sifilio stadijomis. Be įgimto sifilio 

ar atsitiktinių užsikrėtimų kontakto būdu (didelė infekcijos perdavimo rizika pirmoje stadijoje) ar per 

kraują, ši liga plinta lytiniu keliu (16). Per kontaktą neplinta latentinis sifilis. Nėščia, sifiliu serganti 

motina, užkrečia vaisių T. pallidum per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. 

2. Klinika (1) 

Pirminis sifilis: Inkubacinis periodas trunka nuo 10 iki 90 dienų iki opos atsiradimo. 

Sukėlėjo patekimo vietoje atsiranda opa, kartu su sritiniu limfadenitu, dažniausiai neskausminga, 

lygiais kraštais, kietu dugnu (ulcus durum). Gali formuotis ir daugybinės opos kitose kūno vietose 

(burnoje, ant liežuvio, pažastyse ir kt.). 

Antrinis sifilis: išsivysto po 3-6 savaičių po pirminės opos atsiradimo. T.pallidum dėl 

bakteremijos pažeidžia daugelį organų. Atsiranda įvarūs neniežtintys bėrimai (roseola, padų ir delnų 

papulės, plačiosios kondilomos, sifilinė angina, židininė depigmentacija leucoderma syphilitica 

(dažnai dėstosi apie kaklą „veneros karoliai“), išplitusi limfadenopatija. Rečiau pluoštais iškrenta 

plaukai alopecia specifica areolaris ar atsiranda difuzinis plaukų slinkimas, pažeidžiamos akys iritis 

luetica. T.pallidum gali sukelti meningitą, hepatitą, splenomegaliją, periostitus ir glomerulonefritą. 

Latentinis sifilis: nustatomi teigiami serologiniai tyrimai ir nėra klinikinių požymių. 

Vėlyvajam sifiliui priskiriama: 

• Gumų siflis - sifilinių granuliomų atsiradimas odoje, poodyje, burnos gleivinėje, 

gomuryje, tonzilėse, vidaus organuose (kepenyse, plaučiuose, akyse). 

• Neurosifilis: meningovaskulinis, parenchiminis (progresuojantis paralyžius, 

nugaros smegenų džiūtis, neklasifikuojamas), gumų, asimptominis - pakitęs 

likvoras ( nugaros smegenų skystis) be klinikinių požymių. 

• Kardiovaskulinis sifilis: aortitas (asimptominis), kurio pasėkoje vystosi 

vainikinių arterijų žiočių stenozė, aortos aneurizma. 

3. Laboratorinė diagnostika ir kiti tyrimai (1, 2, 4 -7) 

3.1.Netreponeminiai tyrimai ( NT): 

• RPR (Reakcija plazmos reaginams nustatyti, Rapid plasma reagin test); 

18


• VDRL-CSF (Venerinių ligų tyrimo laboratorijos likvoro tyrimas, Venereal Disease Research 

Laboratory-Cerebro Spinal Fluid). 

3.2.Treponeminiai tyrimai (TT): 

• TPHA (T. pallidum hemagliutinacijos testas, T. pallidum haemagglutination assay); 

• IFA-IgG/IgM (Imunofermentinė analizė nustatyti T.pallidum IgG ir IgM, Treponemal enzyme 

immunoassay/IgG,IgM); 

• IFA-IgG (Imunofermentinė analizė nustatyti T.pallidum IgG, Treponemal enzyme 

immunoassay/IgG); 

• FTA-abs (Fluorescuojančių treponemų antikūnų absorbcijos testas, Fluorescent treponemal 

antibody absorbtion test); 

• Imunoblotas nustatyti T. pallidum IgG; 

• T.pallidum IgM antikūnų nustatymo testai; 

• Imunoblotas nustatyti T.pallidum IgM; 

• IFA-IgM (Imunofermentinė analizė nustatyti T.pallidum IgM, Treponemal enzyme 

immunoassay/IgM). Pastarieji naudojami įgimto sifilio ir T.pallidum ankstyvai infekcijai 

nustatyti. 

3.4.Patvirtinantys tyrimai - T. pallidum radimas tiriamoje klinikinėje medžiagoje (bėrimų sekrete, 

limfmazgių punktate, kt.) šiais tyrimais: 

• Tamsiojo regos lauko mikroskopija; 

• Tiesioginė imunofluorescencija; 

• Polimerinė grandininė reakcija (PGR). 

3.5.Atrankiniai tyrimai patikrai dėl sifilio paplitimo: 

• TPHA ir arba RPR; 

• Alternatyvus tyrimas – IFA-IgG/IgM. 

3.6.Patvirtinantys tyrimai, kurie atliekami, jei kokie nors atrankinis tyrimas yra teigiamas: 

• Kitas TT; 

• Jei įtariamas klaidingai teigiamas TPHA ir (ar) FTA–abs testas, tai atliekamas imunoblotas T. 

pallidum IgG nustatyti. 

3.7.Sifilio aktyvumui ir gydymo efektyvumui įvertinti: 

• RPR testas. 

3.8.Klaidingai neigiamos NT serologinės reakcijos nustatomos: 

• Sergantiems antriniu sifiliu dėl prozonos fenomeno, tiriant nepraskiedus serumo (1-2 proc. 

atvejų); 

• Ligoniams, kurie užsikrėtę sifiliu ir ŽIV infekcija. 

3.9.Klaidingai teigiamos sifilio serologinės reakcijos: 

• Klaidingai teigiamos NT serologinės reakcijos skirstomos į ūmines (tęsiasi mažiau nei 6 

mėnesius) ir lėtines (tęsiasi 6 mėnesius ir ilgiau). Ūminės klaidingai teigiamos NT 

serologinės reakcijos gali būti nėštumo metu, po vakcinacijos, neseniai persirgus miokardo 

infarktu ar, sergant infekcinėmis ligomis, kurios sukelia karščiavimą. Lėtinės klaidingai 

teigiamos NT serologinės reakcijos gali būti asmenims, kurie vartoja intraveninius 

narkotikus, sergant autoimuninėmis ligomis, raupsais, lėtinėmis kepenų ligomis ar senyvo 

amžiaus asmenims. 

• Retai klaidingai teigiamos TT serologinės reakcijos (FTA – abs testas dažniau nei TPHA) gali 

būti sergant autoimuninėmis ligomis, ŽIV infekcija ir nėštumo metu. Tyrimas gali būti 

patikslintas, atlikus imunoblotą T. pallidum IgG. 

• Klaidingai teigiamos sifilio TT ar NT serologinės reakcijos gali būti sergant endemine 

treponematoze bei borelioze. Treponematozę sukelia spirochetų grupės bakterijos, kurioms 

priskiriamos Borrelia, Spirochaetes, Leptospira, Cristispira, kiti du T. pallidum porūšiai 

T.pallidum s. endemicum (sukelia endeminį sifilį), T. pallidum s. pertenue (sukelia 

19


frambeziją) ir Treponema carateum (sukelia pintą). Antikūnai susidarę prieš endemines 

treponematozes, tokias kaip endeminis sifilis, frambezija ir pinta, nesiskiria nuo antikūnų, 

pasigaminusių prieš T. pallidum. Asmenys, atvykę iš šalių, kur paplitusios endeminės 

treponematozės ir, turintys teigiamas sifilio reakcijas, turi būti tiriami ir gydomi, kaip 

sergantys sifiliu, išskyrus tuos atvejus, kai jie jau gavo pakankamą gydymą dėl sifilio. 

• Klaidingai teigiamos sifilio serologinės reakcijas gali būti dėl Spirochetų grupei 

priklausančios Borrelia burgdorferi infekcijos (Laimo liga). Tai atsiranda dėl antigenų 

tarpusavio ryšio tarp T.pallidum ir B.burgdorferi. 

• Laimo ligos atvejais serologiniai tyrimai (RPR ir TPHA) dažniausiai yra neigiami, FTA-abs 

tyrimas neretai būna teigiamas. Serumo preinkubacija su T. phagedenis padidina FTA-abs 

testo specifiškumą. 

3.10. Kiti tyrimai: 

• Krūtinės ląstos rentgenograma (simptominio kardiovaskulinio sifilio diagnostikai); 

• Okulisto konsultacija. Asimptominės nežinomos trukmės infekcijos atveju tyrimas plyšine 

lempa leidžia atskirti įgytą ar įgimtą akių sifilį (intersticinį keratitą); 

• Sifiliu sergančiuosius reikia tirti ir dėl ŽIV infekcijos. 

4. Neurosifilis (1,8-10, 11, 16) 

4.1. Klinika. Centrinę nervų sistemą T.pallidum gali pažeisti jau ankstyvojo sifilio metu. 

Klinikinėms neurosifilio išraiškoms priskiriama sifilinis meningitas, meningovaskulinis sifilis, 

progresuojantis paralyžius paralysis progressiva, nugaros smegenų džiūtis tabes dorsalis, sifilinė 

amiotrofija. 

Asimptominiam neurosifiliui būdinga teigiamos serologinės reakcijos, likvore limfocitozė ir 

padidėjęs baltymo kiekis ir /ar teigiama VDRL-CSF be klinikinių požymių. 

Siflinis meningitas - meninginiai reiškiniai, galvos skausmai, galimas galvinių nervų pažeidimas, 

pasireiškia ankstyvose sifilio stadijose. 

Meningovaskulinis sifilis su židinine simptomatika (galvos skausmai, elgsenos pokyčiai, galvinių 

nervų pažeidimas) prasideda dėl obliteruojančio endarteriito ir lėtinio smegenų dangalų 

uždegimo po 5-7 metų nuo užsikrėtimo. 

Progresuojantis paralyžius ir nugaros smegenų džiūtis atsiranda dėl nugaros smegenų 

parenchimos pažeidimo, praėjus 10-20 metų po užsikrėtimo. 

Progresuojantis paralyžius – tai lėtinis progresuojantis encefalitas (atsiranda galvos skausmai, 

protinių gebėjimų mažėjimas, kalbos sutrikimas, traukuliai). 

Nugaros smegenų džiūtis – tai nugarinių mazgų, užpakalinių šaknelių, nugaros smegenų 

užpakalinių pluoštų fasciculus gracilis et cuneatus pažeidimas, kuris dėl nervinių skaidulų 

suirimo ir glijos proliferacijos antriniu būdu pažeidžia nugaros smegenų parenchimą. Atsiranda 

parastezijos, šaudančio pobūdžio skausmai kojose, progresuojantys giliųjų (proprioreceptorinių) 

jutimų sutrikimai, pasireiškiantys vibracijos jutimų ir eisenos sutrikimais, voko ptoze ir vyzdžių 

refleksų asimetrija. 

Gumų neurosiflis – ribotos granulomos nerviniame audinyje, kliniškai nebylios ar su židinine 

simptomatika. 

Regos nervo atrofija ir apakimas - dėl regos nervo uždegimo ar spaudimo reiškinių, dažnai 

vienpusis pažeidimas. 

Neklasifikuojamas neurosifilis – įvairi kita neurologinė simptomatika. 

4.2.Indikacijos tirti likvorą: 

• Nervų sistemos pažeidimo klinika; 

• Akių, kardiovaskulinis ar gumų sifilis; 

• Užsikrėtusiems ŽIV infekcija. 

20


4.3. Likvore tiriama: VDRL-CSF, TPHA ar FTA–abs testas (imama į vieną mėgintuvėlį ne mažiau 1 

ml likvoro), bendras baltymo kiekis, mononuklearinių ląstelių kiekis (imama į antrą mėgintuvėlį ne 

mažiau 1 ml likvoro). Likvoro normos rodikliai (žr. Sk. Sąvokos ir komentarai). 

4.4.Neurosifilio laboratorinės diagnostikos kriterijus: likvore teigiamas VDRL-CSF testas. 

4.5.Kiti svarbūs diagnostikos aspektai: 

• Teigiami TPHA ir (arba) FTA–abs likvore tyrimai nepatvirtina neurosifilio diagnozės, bet 

neigiami šie tyrimai ją atmeta; 

• Aiški neurosifilio diagnozė yra tada, kai likvore būna teigiamas TPHA ir (ar) FTAabs, 

padidėjęs baltymo kiekis (>0,4 g/l) mononuklearinių ląstelių (monocitų ir 

limfocitų) skaičius (>10 /mm3) ir teigiamas VDRL-CSF testas; 

• Sergant neurosifiliu mononuklearinių ląstelių kiekis likvore gali būti normalus, ypač esant 

parenchiminiam neurosifiliui (nugaros smegenų džiūtis, progresuojantis paralyžius); 

• Sergant neurosifiliu tiriant likvorą - VDRL-CSF testas gali būti ir neigiamas; 

• Papildomas diagnostikos rodiklis yra hematoencefalinio barjero pralaidumo įvertinimas 

(1). 

5. ŽIV užsikrėtusieji (1,2) 

• Sifilio serologiniai testai yra paprastai patikimi sifilio diagnozei ir gydymo efektyvumui 

įvertinti užsikrėtusiems ŽIV 

• Užsikrėtusiems ŽIV gali būti nustatomi klaidingai neigiami ar klaidingai teigiami sifilio 

serologiniai tyrimai, ar pavėluotos sifilio seroaktyvumo reakcijos. 

• Jei ŽIV užsikrėtusiajam kliniškai įtariamas sifilis, o serologiniai testai pakartotinai tiriant yra 

neigiami, patariama atlikti patvirtinančius tyrimus (žr. punktą 3.6) 

• ŽIV užsikrėtusieji, kurie serga sifiliu turi didesnę tikimybę nervų sistemos ar akių pažeidimo 

išsivystymui. Jiems dažniau pasitaiko gydymo benzilpenicilinu nesėkmių ir ligos atkrytis. 

Dėl šių priežasčių sifiliu sergančius su gretutine ŽIV infekcija reikia įdėmiai stebėti po sifilio 

gydymo (žr. punktą 9), tirti likvorą dėl neurosifilio praėjus 2 metams po ankstyvo sifilio 

gydymo. 

• Sifiliu ir ŽIV infekcija užsikrėtusieji gauna tokį patį sifilio gydymą. 

• Likvoro punkcija indikuotina visiems užsikrėtusiems sifiliu su gretutine ŽIV infekcija. 

6. Gydymas (1,2, 11-14) 

6.1.Bendrieji principai 

• Serume ir likvore (neurosifilio atveju) turi būti pasiektas treponemas žudantis vaistų lygis. 

Penicilino lygis turėtų būti > 0,018 mg/l, nors maksimalus efektyvus koncentracijos lygis 

in vitro yra daug didesnis (0,36 mg/l). 

• Sergant ankstyvu sifiliu treponemų dauginimosi periodas trunka 30-33 val. Gydymo 

trukmė turi padengti eilę tokių periodų ir trukti nemažiau kaip 7-10 dienų. Ilgesnio 

gydymo kurso reikia vėlyvo sifilio atveju (buvo pastebėta daugiau ligos atkryčių po 

trumpo gydymo kurso), nes treponemos dauginasi lėtai. Kartais treponemos persistuoja 

nepaisant akivaizdžiai sėkmingo gydymo. Šio reiškinio priežastis kol kas nežinoma; 

• Ilgo veikimo benzatin penicilino 2,4 mln. VV dozė treponemas sunaikina per 3-4 sav. (21- 

23 d.). Ankstyvą sifilį prokain penicilinu siūloma gydyti 10-14 d., vėlyvą sifilį - 10-21 d. 

Klinikinių tyrimų duomenimis, dar stokojama informacijos apie optimalią vaisto dozę, 

gydymo trukmę. 

• Sifilio gydymo rekomendacijos remiasi pagrindinai laboratorinių tyrimų dinamika, 

sukėlėjo biologiniais ypatumais, ekspertų nuomone, klinikinių atvejų analize ir klinikine 

patirtimi. 

• Parenteraliniai skiriamo penicilino poveikis labiau užtikrintas nei gydymas per os. 

21


• Alternatyviai sifiliui gydyti gali būti skiriami ne penicilinų grupės antibiotikai per os - 

tetraciklinas ar doksiciklinas. Jie abu praeina hematoencefalinį barjerą (HEB), geriau - 

doksiciklinas. Eritromicinas mažiausiai efektyvus, prastai praeina HEB ir per placentą. 

Azitromicinas per os ir ceftriaksonas į raumenis ar į veną siūlomi kaip naujesni 

alternatyvūs sifilio gydymo būdai. Ceftriakosnas pasižymi gera HEB penetracija. Dėl 

platesnio jų vartojimo sifilio gydymui reikia daugiau duomenų. 

• Sifilio eigai svarbus šeimininko imuninės sistemos atsakas, nes daliai (60 proc.) negydytų 

pacientų neišsivysto vėlesnės sifilio komplikacijos. Ankstyvo sifilio metu dažnai 

pastebimi pakitimai likvore. Benzatin penicilinas ir prokain-penicilinas likvore nepasiekia 

treponemas žudančio vaistų lygio. Šiais vaistais siūloma gydyti sifilį, kai imuninė sistema 

yra normali. Benzatin penicilinas kartais būna neefektyvus, gydant sifilį ŽIV 

užsikrėtusioms nėščiosioms. 

• Benzatin penicilinas yra plačiai taikomas dėl gydymo patogumo. Praskiedimui naudojant 

lidokaino tirpalą, sumažėja injekcijų į raumenis skausmingumas. 

6.2. Ankstyvojo sifilio (pirminio, antrinio ir ankstyvojo latentinio), kai užsikrėtimo trukmė 

gydytojui aiški ir ji trumpesnė nei vieneri metai, gydymas vienu iš žemiau paminėtų vaistų 

(1,11, 17): 

• Benzatin penicilinas - 2,4 mln.VV (po 1,2 mln.VV į kiekvieną sėdmenų pusę). Leidžiama 

viena injekcija. 

• Prokain penicilinas - 600000 VV į raumenis kartą per dieną, 10-14d. Daugiau nei 80 kg 

sveriantiems pacientams rekomenduojama dviguba prokain penicilino paros dozė (1,2 

mln.VV kartą per parą į raumenis). 

• Benzilpenicilinas – po 1 mln.VV į raumenis 4 kartus per parą, 10-14d. 

Esant alergijai penicilinui ar atsisakius parenterinio gydymo: 

• Doksiciklinas – po 100 mg du kartus per parą, 14d. (arba 200 mg vieną kartą per parą, 

14d.) 

• Eritromicinas po 500 mg keturis kartus per parą,14d. 

Kiti vaistai: 

• Tetraciklinas po 500 mg keturis kartus per parą, 14d. 

• Azitromicinas po 500 mg kartą per parą, 10d. 

• Ceftriaksonas po 250-500 mg į raumenis kartą per parą, 10 d. (gali būti kryžminių 

alerginių reakcijų, esant alergijai penicilinui). 

6.3. Vėlyvojo latentinio (įgyto daugiau nei prieš vienerius metus arba kai trukmė nežinoma), 

kardiovaskulinio ir gumų sifilio gydymas, vienu iš šių vaistų (1,11): 

• Benzatin penicilinas - 2,4 mln.VV (po 1,2 mln.VV į kiekvieną sėdmenų pusę). Leidžiamos 

trys injekcijos pirmą, aštuntą ir penkioliktą gydymo dieną. 

• Prokain penicilnas - 600000 VV į raumenis kartą per dieną, 17-21 d. Daugiau 80 kg 

sveriantiems pacientams rekomenduojama dviguba prokain penicilino paros dozė (1,2 

mln.VV vieną kartą per parą į raumenis). 

• Benzilpenicilinas – 1 mln.VV į raumenis per parą, 21 d. 

Alternatyvus gydymas, esant alergijai penicilinui arba atsisakius parenterinio gydymo: 

• Doksiciklinas po 100 mg du kartus per parą, 21-28d. 

• Eritromicinas po 500 mg keturis kartus per parą, 28d. 

• Tetraciklinas po 500 mg keturis kartus per parą, 28d. 

• Ceftriaksonas po 1-2 g per parą 30 min. infuzija į veną ar po 1 g per parą į raumenis,14 d. 

Skiriant ceftriaksoną gali būti kryžminių alerginių reakcijų, esant alergijai penicilinui. 

22


6.4. Neurosifilio ir akių sifilio gydymas: 

6.4.1.Pirmo pasirinkimo vaistai: 

• Benzilpenicilinas į veną 12-24 mln. VV parai, po 2-4 mln.VV kas keturias valandas 10-21 

d., ar 

• Benzilpenicilinas į veną 0,15 mln. VV kilogramui svorio parai, leidžiant kas keturias 

valandas, 10-14 d.; 

6.4.2. Alternatyvus gydymas: 

• Ceftriaksonas po 2 g vieną kartą per parą į veną, 10-14 d. (pradinė dozė 4g per parą 

skiriant per 2 kartus) 

6.4.3. Esant alergijai penicilinui arba atsisakius parenterinio gydymo: 

• Doksiciklinas po 200 mg du kartus per parą, 28-30 d. 

6.4.4. Tolimesnės priemonės po gydymo: 

• Pakartotinas likvoro tyrimas atliekamas praėjus 1-2 metai po neurosifilio gydymo, 

išskyrus tuos atvejus, kuomet kliniškai pastebimas pablogėjimas. Ištyrus likvorą anksčiau 

(po 3 ar 6 mėn.), gauti rezultatai gali būti nepatikimi. Sergant meningovaskuliniu 

neurosifiliu mononuklearinių ląstelių kiekis likvore paprastai atsistato greičiau (per 6-12 

mėn.), nei prie parenchiminio neurosifilio (per 1-2 metus). Mononuklearinių ląstelių 

skaičius likvore turėtų normalizuotis per 1-2 metus, VDRL-CSF testas gali likti teigiamas. 

7. Reakcijos į gydymą (1) 

Pacientai turi būti įspėjami dėl galimų reakcijų į gydymą. Gydymo vietoje turi būti prieinamos 

gaivinimo priemonės. 

7.1. Jarish‘o-Herxheimeri‘o reakcija (sukelia suirusių sukėlėjų staigus toksinų patekimas į 

kraują po pirmos antibiotikų infekcijos). Atsiranda ūmus karščiavimas, galvos skausmai, mialgija, 

šaltkrėtis, praeinantis per 24 valandas: 

• Ši reakcija dažna ankstyvojo sifilio metu, tačiau nepavojinga, nebent kartu būna neurologiniai, 

akių pažeidimai ar nėštumas (gali sukelti priešlaikinį gimdymą). 

• Reta - vėlyvojo sifilio metu, bet gali būti gyvybiškai pavojinga, jei pažeista kardiovaskulinė 

sistema, gerklos ar nervų sistema. 

• Gydymas: 

‣ Pradedamas nedelsiant, jei yra kardiovaskuliniai arba neurologiniai pažeidimai 

(įskaitant ir regos nervo uždegimą), skiriamas prednizolonas po 10-20 mg 3 kartus 

per dieną, 3 dienas. Gydymas antibiotikais tęsiamas praėjus 24 valandoms po 

prednizolono paskyrimo; 

‣ Kartu skiriami vaistai nuo karščiavimo. 

7.2. Prokaininė reakcija (prokaininė manija, prokaininė psichozė, Hoigné sindromas) pasireiškia 

gręsiančios mirties baime, galimos haliucinacijos, priepuoliai. 

• Atsiranda iškart po injekcijos ir trunka mažiau nei 20 min. Ši reakcija atsiranda dėl netiksliai 

atliktos prokain penicilino injekcijos ir ją galima sumažinti ištraukiant suleistą tirpalą. 

• Gydymas: 

‣ Ramybė ir žodinis nuraminimas, esant reikalui ligonio fiksacija; 

‣ Jei atsiranda traukuliai, skiriamas diazepamas per rectum, į veną ar į raumenis. 

• Prokain penicilino ir benzatin penicilino injekcijos atlikimo reikalavimai: 

‣ Leisti į sėdmens viršutinio, šoninio kvadrato dalį, giliai į raumenis; 

‣ Patraukti stūmoklį į save ir, neaptikus kraujo pėdsakų, pradėti lėtai leisti vaistus. 

23


7.3. Anafilaksinis šokas 

• Suteikiama skubi medicinos pagalba, nutraukiamas gydymas antibiotikais, jei įmanoma 

įvedamas intraveninis kateteris. 

Gydymas: 

• kaip galima greičiau skirti epinefriną (adrenaliną) po 0,2-0,3 mg (0,2-0,3 ml) po oda ar į 

raumenis kas 5-10 min., ar 0,25-1 mg su 10 ml izotoninio tirpalo į veną ar į veninį tinklą po 

liežuviu, lėtai per 5-10 min. 

• gliukokortikoidai (prednizolonas) 60-80 mg (2-2,5 ml) į veną kas 6 val.; 

• skysčiai į veną: Ringerio tirpalas (1-2 litro) ar 5 proc. albumino tirpalas; 

• H1 blokatoriai: tavegilis 2mg (2 ml) į veną, kas 12 val. ar dimedrolis 25-50 mg (2,5 -5 ml) į 

veną, kas 4-6 val.; 

• H2 blokatoriai:ranitidinas 50 mg (2 ml) į veną, kas 6-8 val. 

• Esant bronchospazmui: eufilinas 2,4 proc. – 10 ml į veną per 30 min. 

8. Elgesys su kontaktais (1,2) 

• Sergančiojo sifiliu lytiniai partneriai ir (ar) kontaktai turi būti informuoti (žr. Sk. LPI 

valdymas), pakviesti atvykti pasitikrinti, jiems suteikiama reikiama konsultacinė pagalba. 

• Sergančiųjų pirminiu sifiliu lytiniais partneriais laikomi asmenys turėję kontaktą paskutinių 

trijų mėnesių laikotarpiu, sergančiųjų ankstyvu sifiliu, atitinkamai - iki dviejų metų. 

• Lytiniams partneriams ir kontaktams atliekami serologiniai sifilio testai prieš gydymą, po 1 ir 

3 mėnesių. 

• Lytinių partnerių gydymas turi būti pradėtas nedelsiant, ypač jei partnerė yra nėščia. 

9. Stebėjimas po įgyto sifilio gydymo (1,2) 

• Stebėjimas po gydymo reikalingas norint įvertinti gydymo efektyvumą, galimus ligos 

atkryčius. 

• Sirgusiems ankstyvuoju sifiliu po gydymo klinikinė ir serologinė NT patikra atliekama po 3, 

6 ir 12 mėnesių. ŽIV užsikrėtusiųjų ir gydytų dėl ankstyvojo sifilio klinikinė ir serologinė NT 

patikra po gydymo atliekama po 3, 6, 9, 12, 18, 24 mėnesių. Po ankstyvojo sifilio gydymo NT 

titras turi sumažėti 4 kartus per 6 mėnesius, atitinkamai ŽIV užsikrėtusiems - per metus. Jei 

taip neatsitinka, skiriamas papildomas gydymas trimis benzatin penicilino dozėmis po 2,4 

mln. VV į raumenis (1, 8, 15 dieną). 

• Sergantiems vėlyvuoju sifiliu skiriant gydymą serologinio NT atsako dažnai nebūna. ŽIV 

užsikrėtusiems, kuriems vėlyvojo latentinio sifilio atveju NT yra teigiami ir po gydymo išlieka 

stabilūs žemiausiame titro lygyje, stebėjimas po gydymo neindikuotinas. 

• Po neurosifilio gydymo likvoro kontrolė atliekama po 1-2 metų. 

• Po gydymo TT gali išlikti teigiami visą gyvenimą. 

• Keturis kartus ir daugiau padidėję NT titrai rodo reaktyvaciją (ligos atkrytį) ar reinfekciją. 

• Reinfekcijos ar reaktyvacijos atvejais gydoma iš naujo, griežtai prisilaikant gydymo 

instrukcijų, tikrinami lytiniai partneriai. 

10. Nėštumas (1,11-14, 16) 

Nėščia, sifiliu serganti motina, užkrečia vaisių T. pallidum per placentą nuo 12 nėštumo 

savaitės. Nėščiosios, sergančios negydytu ankstyvu sifiliu, 70-100 proc. pagimdo infekuotą 

naujagimį. 30-50 proc. nėščiųjų dėl negydyto sifilio išsivysto vėlyvasis abortas, gimsta negyvas 

naujagimis. 

Pirmo pasirinkimo vaistai gydyti nėščiąsias, sergančias ankstyvu sifiliu iki 2 metų trukmės: 

‣ Benzatin penicilinas po 2,4 mln.VV į raumenis (po 1,2 mln.VV į kiekvieną sėdmenų pusę). 

Leidžiamos dvi injekcijos pirmą ir aštuntą gydymo dieną , ar 

24


‣ Prokain penicilinas po 600000 ar 1,2 mln.VV į raumenis kiekvieną dieną, 10-14 d. 

Alternatyvūs vaistai, esant alergijai penicilinui: 

‣ Azitromicinas po 500 mg kartą per parą, 10d. (nėra atlikta pakankamai tyrimų, kurie įrodo jo 

saugumą nėštumo metu), ar 

‣ Ceftriaksonas po 250-500 mg į raumenis kartą per parą, 10 d. (nėra atlikta pakankamai tyrimų, 

kurie įrodo šio vaisto saugumą nėštumo metu, gali būti kryžminių alerginių reakcijų, esant 

alergijai penicilinui). 

Nėščiųjų vėlyvas sifilis ir neurosifilis gydoma kaip ir ne nėštumo metu. 

11. Įgimtas sifilis (1,2,11,) 

Per placentą T. pallidum infekcija vaisiui gali būti perduota bet kurioje sifilio stadijoje. 

Galimas ir infekcijos patekimas iš gimdymo takų. Maitinančios motinos sukėlėją gali perduoti tik tais 

atvejais, jei ant krūtų yra sifilinių bėrimų. 

Pagal SAM 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-1135 “Dėl nėščiųjų sveikatos tikrinimų“ 

visos nėščiosios tiriamos dėl sifilio (atliekamas RPR tyrimas) ir ŽIV infekcijos du kartus – pirmo 

apsilankymo metu (iki 12 nėštumo savaitės) ir 32 nėštumo savaitę. 

11.1. Klinika 

Intrauterinė negydyto sifilio infekcija 30-40 proc. atvejų sukelia abortus, negyvagimio 

gimimą, exitus letalis tuoj po gimimo ar priešlaikinį gimdymą. Apie 50-70 proc. atvejų sergančiųjų 

sifiliu gimdymas normalus. Gimusieji su įgimtu sifiliu naujagimiai dažnai neturi specifinių odos 

bėrimų, jie yra hipotrofiški, gali būti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edema, ascitas ar 

hepatosplenomegalija. 

Specifiniai klinikiniai įgimto sifilio požymiai (atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius po 

gimimo) - tai karščiavimas, makulopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), petechijos, lūpų 

pabrinkimas ir radialiniai įplyšimai (gyja randais, Parrot žymės), pūslės, plačiosios kondilomos, 

gleivinių opos, sloga rhinitis syphilitica, pseudoparalyžiai (dėl osteochondrito ar periostito dilbių ar 

kitų kaulų epifizių srityje), intersticinis hepatitas, limfadenopatija, terapijai rezistentiškas enteritas, 

laringitas, hemolizinė anemija, golmerulonefritas. Meningito simptomai atsiranda dažniausiai nuo 3 

iki 6 mėnesių amžiaus, galimi ir kiti CNS pažeidimai (hidrocefalija ar traukuliai). 

Vėlyvo įgimto sifilio specifiniai požymiai. Tikrosios stigmos: „balno nosis“, Parrot radialiniai 

randai apie burną, Hutchinson‘o požymių triada - intersticinis keratitas (ragenos uždegimas), 

Hutchinson‘o dantys ir kurtumas, Clutton‘s sąnariai, aukštas gomurio skliautas, kaktikaulio iškilimai, 

trumpas viršutinis žandikaulis, apatinio žandikaulio išsikišimas, krūtinkaulio ir raktikaulio sąnarių 

sustorėjimas, kiti požymiai (paroksizminė šalčio hemoglobinurija, neurologiniai pažeidimai ar 

parenchiminių organų gumos). 

11.2. Diagnostika 

11.2.1. Tyrimai: 

• Iš naujagimio kraujo, bet ne iš virkštelės: RPR, TPHA, IgM (IgM-imunoblotas, ar IFA- 

IgM) 

• Motinos serodiagnostika (TPHA, RPR) 

• Naujagimio pilnas kraujo ištyrimas, kepenų funkcijos rodikliai, elektrolitų kiekis 

• Naujagimio likvoro tyrimas: bendras baltymo kiekis, mononuklearinių ląstelių kiekis, TPHA, 

VDRL-CSF 

• Ilgųjų kaulų radiologiniai tyrimai 

• Regos ištyrimas 

11.2.2. Patvirtintas įgimto sifilio atvejis – tai sukėlėjo suradimas klinikinėje ar autopsinėje 

medžiagoje mikroskopuojant tamsaus regos lauko metodu, atliekant tiesioginę imunofluorescenciją, 

specifinius histocheminius tyrimus ar PGR. 

25


11.2.3. Tikėtinas (registruojamas) įgimto sifilio atvejis: 

• Gimė negyvas naujagimis su teigiamu TT. 

• Vaikui nustatytas teigiamas TT ir yra dar vienas iš šių specifinių požymių: 

‣ užsitęsęs rinitas, plačiosios kondilomos, periostitas, ostitas, osteochondritas, 

ascitas, odos ir gleivinių pažeidimas, hepatitas, hepatosplenomegalija, 

glomerulonefritas, hemolizinė anemija; 

‣ radiologiniai ilgųjų kaulų pokyčiai, būdingi įgimtam sifiliui; 

‣ teigiamas likvoro - VDRL-CSF testas; 

‣ 4 kartus arba daugiau padidėjęs NT titras serume, lyginant su motinos, kai kraujo 

ėminiai paimti gimdymo metu, bet ne iš virkštelės (pvz., RPR motinos titras 1:4, 

naujagimio - 1:16 ir daugiau); 

‣ 4 kartus ar daugiau padidėjęs NT titras per 3 mėn. nuo gimimo; 

‣ vaiko serume nustatomas teigiamas IgM imunoblotas ar IFA-IgM; 

‣ motina, kuriai sifilis patvirtintas per nėštumą negavo adekvataus gydymo prieš 

arba laike nėštumo. 

• Vaikas (daugiau nei 12 mėn. amžiaus), kurio TT teigiamas 

Vėlyvo nėštumo metu užkrėstų sifiliu naujagimių ir kūdikių serologiniai testai gali būti 

neigiami, todėl juos reikia pakartoti. Kai motina dėl sifilio gydoma paskutinio nėštumo trimestro 

metu, taikomas gydymas gali būti neadekvatus kūdikiui, todėl gali išsivystyti įgimtas sifilis. 

11.3. Gydymas (1,2) 

• Benzilpenicilinas 150000 VV kg svorio į veną kasdien, paskirstant 6 dozėmis kas 4 valandas, 

10-14 dienų, ar pirmą gyvenimo savaitę 2 kartus per parą; 2-4 gyvenimo savaitę 3 kartus per 

parą, nuo 5 gyvenimo savaitės 4 kartus per parą)? 

• Prokain penicilinas 50000 VV kg svorio į raumenis kas dieną, 10-14 dienų. 

11.4. Kitos situacijos 

11.4.1. Naujagimiai ar kūdikiai, kuriems nenustatoma įgimto sifilio klinikinių požymių ir 

NT titras toks pats kaip motinos arba nesiekia keturgubo motinos antikūnų titro dydžio 

(pvz., motinos RPR titras 1:4, kūdikio RPR titras toks pat – 1:4, arba nesiekia keturgubo motinos 

titro dydžio, t.y. kūdikio RPR arba 1:2, arba 1:8) ir motina buvo gydyta keturių paskutiniųjų 

nėštumo savaičių laikotarpyje 

Rekomenduojamas naujagimio ar kūdikio ištyrimas: 

• Likvoro tyrimas (VDRL-CSF, TPHA, mononuklearinių ląstelių skaičius ir 

baltymo kiekis); 

• Pilnas kraujo tyrimas; 

• Ilgųjų kaulų radiologinis tyrimas 

Pilnas ištyrimas nebūtinas, jeigu taikomas 10-14 dienų gydymas.Vienkartinė benzatin 

penicilino dozė taikoma tik tuo atveju, kai naujagimis ar kūdikis pilnai ištiriamas ir jo tyrimų 

rezultatai be pakitimų. Jeigu bet kuris tyrimas rodo patologiją, neatliktas arba likvoro tyrimo 

negalima atlikti (pateko kraujas) skiriamas 10 -14 d. gydymo kursas. 

Atkreiptinas dėmesys, jog neišnešioto ir normaliai gimusio naujagimio likvoro rodikliai gali 

skirtis. Nurodoma kad ir pas sveikus naujagimius leukocitų gali būti virš 25/mm 3 ir arba baltymo 

virš 150 mg/dL, o kai kurie specialistai apatine norma laiko leukocitų - 5/mm 3 ir baltymo kiekį - 

40 mg/dL. Tokiais atvejais kiti požymiai tampa svarbesni. 

Jeigu kūdikiui NT neigiamas ir jo užsikrėtimo galimybė maža, tirti kūdikio 

nerekomenduojama, skiriama vienkartinė benzatin penicilino 50000 VV kg svorio į raumenis 

dozė ir po gydymo būtina jo kontrolė. 

Rekomenduojamas gydymas: 

26


• Benzilpenicilinas 150000 VV kg svorio į veną kasdien, paskirstant 6 dozėms kas 4 valandas, 

10-14 dienų, ar pirmą gyvenimo savaitę 2 kartus per parą; 2-4 gyvenimo savaitę 3 kartus per 

parą, nuo 5 gyvenimo savaitės 4 kartus per parą)? 

• Prokain penicilinas 50000 VV kg svorio į raumenis kas dieną, 10-14 dienų, ar 

• Benzatin penicilino 50000 VV kg svorio į raumenis vienkartinė dozė (kai naujagimis ar 

kūdikis pilnai ištiriamas ir jo tyrimų rezultatai be pakitimų). 

11.4.2. Naujagimiai ar kūdikiai, kuriems nenustatoma įgimto sifilio klinikinių požymių 

ir NT titras toks pats kaip motinos arba nesiekia keturgubo motinos antikūnų titro 

dydžio ir: 

• motina buvo gydyta adekvačiai anksčiau nei likus keturioms savaitėms iki gimdymo 

ir 

• motinai nekonstatuota reinfekcija ar ligos atkrytis. 

Naujagimio ar kūdikio ištyrimas nereikalingas, skiriama vienkartinai benzatin penicilino 50000 

VV kg svorio į raumenis. 

11.4.3. Naujagimiai ar kūdikiai, kuriems nenustatoma įgimto sifilio klinikinių požymių 

ir NT titras toks pats kaip motinos arba nesiekia keturgubo motinos antikūnų titro 

dydžio ir: 

• motina buvo gydyta adekvačiai prieš gimdymą ir 

• motinos NT nėštumo metu ir gimdant išliko žemi ir stabilūs (RPR


9. Luger AF, Schmidt BL, Kaulich M. Significiance of laboratory findings for the diagnosis of neurosyphilis, Int J 

STD AIDS 2000; 11: 224-234; 

10. Mandell, Bennett,&Dolin:Principles and Practice of Infectious Diseases, 6 th ed., Churchill Livingston, An 

Imprint of Elsevier, 2005, 2781-2783. 

11. Schoefer H, Brocmeyer NH, Hagedorn HJ, Hamouda O, Handrick W et al. Leitlinie der Deutschen STD 

Gesellschaft zur Diagnostik und Therapie der Syphilis. JDDG. 2006; 4:160-177. 

12. M. Genç and W. J Ledger. Syphilis in pregnancy. Sex Transm Inf 2000;76(2):73–79. 

13. V. G. Fowler Jr, G. L. Maxwell, S. A. Myers, C. R. Shea, C. N. Livengood III, V. G. Prieto, and C. B. Hicks. 

Failure of Benzathine Penicillin in a Case of Seronegative Secondary Syphilis in a Patient with Acquired 

Immunodeficiency Syndrome: Case Report and Review of the Literature. Arch Dermatol 2001; 137(10):1374- 

1376. 

14. Donders G, Desmyter J, Hooft P, et al. Apparent failure of one injection of benzathine penicillin G for syphilis 

during pregnancy in human immunodeficiency virus-seronegative African women. Sex Transm Dis 1997;24: 94– 

101. 

15. Pavilonis A, Lasinskaitė –Čerkašina A, Vaičiuvėnas V, Akramas L. Medicinos mikrobiologijos pagrindai. 

Kaunas, 2000: 217-220. 

16. Braun –Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatologie und Venerologie. 4 Auflage. Syphilis. 1996: 125-160. 

17. Review of Current Evidence and Comparison of Guidelines for Effective Syphilis Treatment in Europe. WHO 

2003; 20: http://www.euro.who.int/document/e81699.pdf. 

28


2.2. Gonokokinė infekcija (V. Kučinskienė) 

Įvadas 

Gonokokinė infekcija (sinonomai gonorėja, blenorėja) – tai žmonių užkrečiamoji liga, kurią sukelia 

bakterijos Neisseria gonorrhoeae (toliau – N. gonorrhhoeae, s. Gonoccocus). Neiserijos yra 

gramneigiami kokai, išsidėstę poromis (diplokokai) pupelės formos. Infekcijos šaltinis - sergantis 

ūmine ar lėtine gonorėja žmogus. Užsikrečiama tiesioginio kontakto per gleivines būdu, dažniausiai 

lytiškai santykiaujant, naujagimiai užsikrečia gimdymo metu. Vaikai užsikrečia ne lytiniu keliu dėl 

higienos stokos per kontaktą su sergančiaisiais ar lytinės prievartos metu. Iki lytinio brendimo 

mergaičių gleivinė yra labiau pažeidžiama nei vėlesniame amžiuje dėl nepilno epitelio suragėjimo. 

Ryklės gonorėja užsikrečiama orogenitaliniu būdu, tiesiosios žarnos gonorėja - per analinius lytinius 

santykius. N. gonorrhhoeae būdingas antigenų heterogeniškumas. Gebėjimas keisti savo paviršiaus 

struktūras padeda gonokokams išvengti organizmo imuniteto veiksnių ir yra reinfekcijos priežastis 

(1,7, 8). 

1. Suaugusiųjų ir paauglių gonokokinė infekcija 

N. gonorrhoeae pažeidžia cilindrinį epitelį, kuris dengia šlaplę, gimdos kaklelį, tiesiąją žarną, ryklę ir 

akių junginę. Plisdama infekcija gali sukelti vyrams antsėklidžio, sėklidės ar priešinės liaukos 

uždegimą (epididimitą, orchitą ar prostatitą), moterims gimdos gleivinės ar mažojo dubens 

uždegimą. Retai infekcija per kraują išplinta į kitus vidaus organus. 

Ryškūs vyrų gonokokinės infekcijos simptomai, priverčia juos gana anksti susilaikyti nuo lytinių 

santykių. Ankstyvas kreipimasis į gydytojus dažnai apsaugo vyrus nuo šios infekcijos komplikacijų. 

Infekcijos šaltinis dažniausiai yra moterys, sergančios besimptome gonokokine infekcija. 

1.1. Klinika 

Inkubacinis periodas – 2-7 dienos. 

Vyrams 

• Uretrito požymiai: išskyros iš šlaplės, deginantis, skausmingas šlapinimasis; 

• Išskyros iš išangės, perianalinės srities skausmas (esant tiesiosios žarnos infekcijai); 

• Ūmus epididimitas ir(ar) orchitas, dažniausiai jaunesniems nei 40 metų vyrams; 

• Besimptomė infekcija gali būti: šlaplėje (mažiau nei 10 proc. atvejų), tiesiojoje žarnoje 

(daugiau nei 85 proc. atvejų), ryklėje (daugiau nei 90 proc. atvejų). 

• Išplitusios infekcijos požymiai: karščiavimas, hemoraginiai ar pūlingi bėrimai, asimetrinė 

artralgija, artritas, sausgyslių ir sąnarių kapsulės uždegimas (tenosinovitas), retai – 

meningitas ar endokarditas. 

Moterims 

• Gimdos kaklelio uždegimas: gleivingos pūlingos išskyros iš gimdos kaklelio, kontaktinis 

kraujavimas. 

• Ūmus apatinės pilvo dalies skausmas ir jautrumas 

• Dažna besimptomė infekcija: gimdos kaklelyje (daugiau nei 50 proc. atvejų), tiesiojoje 

žarnoje (daugiau nei 85 proc. atvejų), ryklėje (daugiau nei 90 proc. atvejų). 

• Išplitusios infekcijos požymiai tokie patys, kaip vyrams. 

Atokiosios komplikacijos 

• Nevaisingumas (dėl sąaugų kiaušintakiuose, epididimito); 

• Negimdinis nėštumas. 

29



• Greitai atliekami tyrimai: Gramo ir(ar) metileno mėliu dažytų tepinėlių, paimtų iš paciento 

šlaplės, gimdos kaklelio kanalo, gerklės ar tiesiosios žarnos mikroskopinis tyrimas. Aptinkami 

būdingos formos intraląsteliniai (leukocitų viduje) diplokokai. Šis tyrimas daugeliu atvejų 

palengvina preliminarios gonokokinės infekcijos diagnozės nustatymą; 

• Pasėlio ar nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai (NRAT) turėtų būti atlikti visais atvejais, 

patvirtinti gonokokinę infekciją. Pastarieji tyrimai yra didelio jautrumo. Asimptominei 

gonokokinei infekcijai aptikti rekomenduojami didesnio jautrumo – nukleorūgščių 

amplifikacijos tyrimai. Atliekant pasėlį nustatomas ir jautrumas antibiotikams. 

1.3. Indikacijos ištyrimui: 

• Subjektyvūs ir objektyvūs šlaplės uždegimo požymiai; 

• Pūlingas gimdos kaklelio uždegimas; 

• Užsikrėtusiojo LPI ar sergančiosios mažojo dubens uždegimu lytiniai partneriai; 

• Paciento prašymas ar nurodyti lytiniai santykiai su nauju lytiniu partneriu; 

• Išskyros iš makšties, esant papildomiems rizikos veiksniams (jaunesnė kaip 25 metų ligonė, 

lytiniai santykiai su nauju lytiniu partneriu); 

• Sėklidės ir(ar) antsėklidžio uždegimas (jaunesniam kaip 40 metų vyrui); 

• Ligonės, sergančios MDU; 

• Invazinės gimdos kaklelio procedūros ar dirbtinis apvaisinimas. 

1.4. Gydymas 

1.4.1 Bendrieji principai 

Didėja N. gonorrhoeae atsparumas antimikrobiniams vaistams, ypač penicilino grupės antibiotikams, 

tetraciklinams ir chinolonams, todėl gydymas turėtų būti skiriamas, atsižvelgiant į sukėlėjo jautrumą 

antibiotikams toje vietovėje. Šiaurės Europoje įgyta gonokokinė infekcija gali būti atspari penicilino 

grupės antibiotikams, o įgyta Pietryčių Azijoje – penicilino ir chinolonų grupės antibiotikams. 

1.4.2. Indikacijos gydymui 

• Mikroskopiniu tyrimu nustatyti gramneigiami intraląsteliniai diplokokai tiriamoje 

medžiagoje; 

• N. gonorrhoeae išskirta pasėlio ar nukleorūgščių amplifikacijos tyrimais; 

• Asmuo, kurio lytiniam partneriui patvirtinta gonokokinė infekcija (epidemiologinis gydymas); 

• Kai yra pūlingas šlaplės uždegimas vyrams ar pūlingas gimdos kaklelio uždegimas moterims 

ir greitai ištirti mikroskopu mėginių neįmanoma. Tokiais atvejais gonokokinės infekcijos 

gydymas turi būti derinamas su Chlamydia trachomatis infekcijos gydymu. 

1.4.3. Šlaplės, gimdos kaklelio ir tiesiosios žarnos gonokokinės infekcijos gydymas: 

• Ceftriaksonas (po 250 mg, leidžiama į raumenis, vieną kartą), arba 

• Ciprofloksacinas (geriama po 500 mg, vieną kartą), arba 

• Ofloksacinas (geriama po 400 mg, vieną kartą), arba 

30


• Dėl dažnos Chlamydia trachomatis koinfekcijos gonokokinės infekcijos gydymas turi būti 

derinamas su nekomplikuotos chlamidinės infekcijos gydymu, jei pastaroji infekcija 

nepaneigta jautriais laboratoriniais tyrimais (NRAT), papildomai skiriama: 

• Azitromicinas (po 1 g vienkartinė dozė per os), arba 

• Doksiciklinas (po 100 mg geriama 2 kartus per dieną, 7 dienas). 

1.4.4. Alternatyvūs gydymo būdai: 

• Vienkartinai skiriami kiti cefalosporinai taip pat labai veiksmingi (pvz. ceftizoksimo po 500 

mg arba cefotaksimo po 500 mg leidžiama į raumenis, vieną kartą). 

• Gali būti vienkartinai skiriami kiti chinolonai (pvz. norfloksacino po 800 mg per os, arba 

lomefloksacino po 400 mg per os), tačiau yra mažai atlikta klinikinių tyrimų su šiais vaistais. 

• Spektinomicinas (po 2 g, leidžiama į raumenis, vieną kartą). Šis gydymas yra brangus ir 

rekomenduojamas pacientams, kurie netoleruoja cefalosporinų ir chinolonų. 

1.4.5. Specialios situacijos 

Rekomenduojamos dozės, skyrimo būdai ir gydymo trukmė nėščiosioms ir maitinančioms 

krūtimi: 

• Ceftriaksonas (po 250 mg, leidžiama į raumenis, vieną kartą), arba kitas cefalosporinas, arba 

• Spektinomicinas (po 2 g, leidžiama į raumenis, vieną kartą). 

• Nėščiosios ir maitinančios krūtimi moterys neturi būti gydomos chinolonais ir 

tetraciklinų grupės antibiotikais. 

Ryklės gonokokinės infekcijos gydymas: 



• Ofloksacinas (geriama po 400 mg, vieną kartą). 

Ryklės gonokokinės infekcijos gydymas penicilino ar spektinomicino vienkartinėmis dozėmis 

nėra veiksmingas. 

Jei yra β-laktaminė alergija: 


• Spektinomicinas (po 2 g, leidžiama į raumenis, vieną kartą). 

ŽIV užsikrėtusiems gonokokinė infekcija gydoma kaip ir neužsikrėtusiems ŽIV. 

Gonokokinis epididimitas ir (ar) orchitas: 

žr. Sk. Epidedimitias, orchitas ir ūminis kapšelio sindromas. 

Suaugusiųjų gonokokinio konjunktyvito gydymas: 

• Ceftriaksonas (po 1 g leidžiama į raumenis vienkartinai); 

• Kitos priemonės - akių junginė plaunama fiziologiniu tirpalu. 

31


Išplitusi gonokokinė infekcija (gonokokinė bakteremija ar septicemija). Rekomenduojamas 

gydymas (1): 

• Ceftriaksonas (po 1 g, leidžiama į raumenis arba į veną kas 24 valandas),arba 

• Cefotaksimas (po 1 g leidžiamas į veną kas 8 valandas), arba 

• Ciprofloksacinas (po 400 mg leidžiama į veną kas 12 valandų), arba 

• Ofloksacinas (po 400 mg leidžiama į veną kas 12 valandų), arba 

• Spektinomicinas (po 2 g, leidžiama į raumenis kas 12 valandų). 

Gydymas antibiotikais turi būti tęsiamas mažiausiai 7 dienas. Būklei pagerėjus po 24-48 valandų, 

galima pereiti prie geriamų antibiotikų: 

• Ciprofloksacinas (geriama po 500 mg 2 kartus per dieną), arba 

• Ofloksacinas (geriama po 400 mg 2 kartus per dieną). 

1.4.6. Elgesys su lytiniai partneriais 

• Užsikrėtusiojo lytiniai partneriai turi būti ištirti ir gydomi dėl gonokokinės ir chlamidinės 

infekcijų. 

• Simptominės gonorėjos atveju tiriami ir gydomi lytiniai partneriai, su kuriais ligonis lytiškai 

santykiavo per paskutines 14 dienų, ar paskutinis lytinis partneris, su kuriuo ligonis lytiškai 

santykiavo daugiau nei prieš 14 dienų. 

• Asimptominės gonokokinės infekcijos atveju, tiriami ir gydomi visi lytiniai partneriai su 

kuriais ligonis lytiškai santykiavo per paskutines 90 dienų. 

Lytinių partnerių gydymas: 



• Ofloksacinas (geriama po 400 mg, vieną kartą), arba 

• Spektinomicinas (po 2 g, leidžiama į raumenis, vieną kartą), plius 

• Dėl dažnos Chlamydia trachomatis ir gonorėjos koinfekcijos gydymas turi būti derinamas su 

nekomplikuotos chlamidinės infekcijos gydymu, jei pastaroji infekcija nepaneigta jautriais 

laboratoriniais tyrimais (NRAT), papildomai skiriama: 

• Azitromicinas (po 1 g vienkartinė dozė per os), arba 

• Doksiciklinas (po 100 mg geriama 2 kartus per dieną, 7 dienas). 

1.4.7. Kontrolė 

Po gydymo skiriama pakartotina konsultacija, kad įvertinti gydymo sėkmę, ar pacientas pasveiko, 

išsiaiškinti lytinius partnerius ir(ar) kontaktus. Po gydymo pakartotinas tyrimas nebūtinas, jei prieš tai 

buvo patikrintas jautrumas antibiotikams. Indikacijos po gydymi kartoti laboratorinius tyrimus: 

• Išlieka gonokokinės infekcijos požymiai (dėl pakartotinai įgytos infekcijos ar galimo sukėlėjo 

atsparumo, skirtam antibiotikui); 

• Psichologiniais aspektais (ligonį įtikinti, kad gydymas sėkmingas). 

2. Naujagimių gonokokinė infekcija 

32


Gonokokine infekcija naujagimiai užsikrečia gimdymo metu per sergančios gonorėja motinos 

gimdos kaklelio išskyras. Paprastai tai ūmi infekcija, pasireiškia 2 – 5 dieną po gimimo. Sunkiausi 

infekcijos pasireiškimaI naujagimiams yra gonokokinis konjunktyvitas, sepsis su artritu ir (ar) 

meningitu. Lengvesnės infekcijos išraiškos – gonokokinis rinitas, vaginitas ar uretritas. 

2.1. Naujagimių gonokokinis konjunktyvitas 

Nors Chlamydia trachomatis dažniau pažeidžia naujagimių akių junginę nei Neisseria gonorrhoeae, 

tačiau gonokokinės infekcijos nustatymas ir gydymas yra labai svarbus, užkertant kelią tolimesnėms 

komplikacijoms: ragenos perforacijai, endoftalmitui ir apakimui. 

2.1.1. Didelės rizikos naujagimiai yra: 

• naujagimiai, kurių motinos nesilankė moterų konsultacijoje profilaktiniam nėščiųjų 

patikrinimui; 

• naujagimiai, kurių motinos per nėštumą sirgo LPI ar patyrė lytinę prievartą. 

2.1.2. Indikacijos gydymui: 

• Nustatyti mikroskopiniu tyrimu intraląsteliniai gramneigiami diplokokai Gramo būdu akių 

junginės išskyrose (prieš skiriant gydymą paimti mėginius pasėliui dėl N. gonorrhoeae ir 

Chlamydia trachomatis). 

• Mikroskopiniu tyrimu Gramo būdu dažytuose tepinėliuose iš akių junginės diplokokai 

nenustatyti, bet yra konjunktyvito klinika ir naujagimis priskiriamas didelės rizikos grupei, 

kaip nurodyta punkte 2.1.1. 

Visais atvejais, kad patvirtinti gonokokinio konjunktyvito diagnozę, naujagimiui turi būti atliktas 

pasėlis ir nustatytas gonokokų jautrumas antibiotikams. Negonokokinių naujagimių konjunktyvitų 

priežastys gali būti Moraxella catarrhalis ir kitos Neisseria rūšys, kurių Gramo būdu dažytuose 

tepinėliuose mikroskopiškai negalima atskirti nuo N. gonorrhoeae. 

2.1.3. Naujagimių gonokokinio konjunktyvito gydymas: 

• Ceftriaksonas (25-50 mg/kg, ne daugiau kaip 125 mg, leidžiama į veną arba į raumenis, vieną 

kartą), arba 

• Cefotaksimas (100 mg/kg, leidžiama į raumenis, vieną kartą) ir 

• Kitos priemonės - dažnas akių junginės plovimas fiziologiniu tirpalu. 

2.1.4. Atsargumo priemonės: 

• Naujagimiai su gonokokiniu konjunktyvitu hospitalizuojami gydymui dėl galimo gonokokinės 

infekcijos išplitimo 

• Ceftriaksonas turi būti atsargiai skiriamas neišnešiotiems naujagimiams bei naujagimiams su 

hiperbilirubinemija 

• Vietinė antibiotikoterapija be sisteminio gydymo nėra pakankamai veiksminga gydyti 

gonokokinį konjunktyvitą ir nėra būtina, kai skiriamas sisteminis gydymas 

• Diagnozavus N. gonorrhoeae infekciją, gydyti reikia ne tik kūdikį, bet ir jo motiną bei jos 

lytinius partnerius. 

33


2.1.5. Naujagimių gonokokinis sepsis ir abscesai plaukuotoje galvos dalyje 

Sepsis, artritas ir meningitas (arba kurių nors šių ligų derinys) – retos naujagimių gonokokinės 

infekcijos komplikacijos. Jų diagnostikai atliekami kraujo, smegenų skysčio ar sąnario skysčio 

pasėliai. Mėginiai iš akių junginės, makšties, ryklės, tiesiosios žarnos talpinami į selektyvią 

gonokokams terpę, kad nustatyti pirminį infekcijos židinį. Mikroskopiniu tyrimu aptikus 

gramneigiamų diplokokų akių junginės išskyrose, smegenų ar sąnarių skystyje, reikia pradėti 

specifinį gydymą. 

Gydymas: 

• Ceftriaksonas (25-50 mg/kg, leidžiama į veną arba į raumenis, vieną kartą, 7 dienas), jei yra 

meningitas, gydymo trukmė 10 – 14 dienų, arba 

• Cefotaksimas (25 mg/kg leidžiama į veną arba į raumenis kas 12 valandų, 7 dienas), jei yra 

meningitas, gydymo trukmė 10 – 14 dienų. 

3. Vaikų gonokokinė infekcija 

Dažniausiai 9 – 12 metų (iki paauglystės) vaikai gonokokine infekcija užsikrečia lytinės prievartos 

metu, rečiau per tiesioginį kontaktą. Tokio amžiaus mergaitėms gonokokinė infekcija dažniausiai 

pasireiškia makšties uždegimu. Mažojo dubens gonokokų sukeltas uždegimas tarp vaikų žymiai 

retesnis, nei tarp suaugusiųjų. Lytinę prievartą patyrusiems vaikams dažnai pasitaiko asimptominė 

ryklės ar tiesiosios žarnos gonokokinė infekcija. 


• Pasėlis dėl N. gonorrhoeae ir antibiotikograma. Surinkta gabenimo terpėje tiriamoji medžiaga 

nedelsiant sėjami į selektyvią maitinamąją terpę ir inkubuojami atmosferoje turinčioje 5 proc. 

CO2, esant 37˚C temperatūrai. Po 48 val. auginimo mikroorganzimai gali būti identifikuoti, 

atliekant Gramo būdo dažyto tepinėlio mikrospopija, oksidazės testu (teigiamas), 

koaguliacijos, imunofluorescencijos testu ar fermentiniu aktyvumu (gonokokai fermentuoja 

tik gliukozę) (7). Išskirtai gonokokų kultūrai identifikuoti reikalingi mažiausiai du testai (1). 

3.2. Gydymas 

Vaikai, sveriantys daugiau nei 45 kg, gydomi kaip ir suaugusieji. Vaikai, sveriantys mažiau nei 45 kg, 

kai diagnozuotas nekomplikuotas gonokokų sukeltas makšties, gimdos kaklelio, šlaplės, ryklės ar 

tiesiosios žarnos uždegimas, gydomi: 

• Ceftriaksonas (po 125 mg leidžiama į raumenis vieną kartą), ar 

• Spektinomicinas (40 mg/kg (maksimali dozė iki 2 g) leidžiama į raumenis vieną kartą), 

neskiriamas ryklės gonokokinei infekcijai gydyti. 

Vaikai, sveriantys mažiau nei 45 kg, esant bakteremijai ar gonokokų sukeltam artritui, gydomi: 

• Ceftriaksonas (50 mg/kg (maksimali dozė iki 1 g) leidžiama į veną arba į raumenis, vieną 

kartą, 7 dienas) 

Vaikai, sveriantys daugiau kaip 45 kg, esant gonokokinei bakteremijai ar artritui, gydomi: 

34


• Ceftriaksonas (50 mg/kg leidžiama į veną arba į raumenis, vieną kartą, 7 dienas) 

Jei vaikai gydyti ceftriaksonu, pakartotinas pasėlio tyrimas po gydymo nėra reikalingas. Vaikai, 

kuriems buvo diagnozuota gonokokinė infekcija, turi būti patikrinti dėl sifilio ir chlamidinės 

infekcijos. 

Literatūra 

1. Bignell CJ. European Branch of the International Union against Sexually Transmitted Infection and the European 

Office of the World Health Organization. European guideline for the management of gonorrhoea. Int J 

STD&AIDS. 2001;12 Suppl 3:30-33. 

2. Centers for Disease Control and Prevention. Screening tests to detect Chlamydia trachomatis and Neisseria 

gonorrhoeae infections - 2002. MMWR Morb Mortal Wkly Rep 2002;51(RR15):1-38. 

3. Centers for Disease Control and Prevention. Sexually transmitted diseases treatment guidelines - 2002. MMWR 

Morb Mortal Wkly Rep 2002;51(RR06):1-80. 

4. Case definitions for reporting communicable diseases to the Community network, 2006. Draft document for 

comments of the Member States 23, May 2006. 

5. M. Domeika ir kt. Lytiškai plintančių ligų algoritmų segtuvas 2002; Kaunas, p.12-13. 

6. Gonokokinės infekcijos diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos 

draudimo fondo biudžeto lėšų, metodika (patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. 

gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-367). 


Neiseeria gonorrhoeae. Kaunas, 2000: 74-77. 

8. Braun –Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatologie und Venerologie. 4 Auflage. Gonorrhoe. 1996: 99-110. 

35


Įvadas 

2.3. Šlapimo ir lyties organų chlamidinė infekcija (V. 

Kučinskienė) 

Chlamidijos priklauso Chlamidiaceae šeimai. Chlamydia genčiai, kurioje yra 3 patogeniškos žmogui 

rūšys (žr. lentelę). Tai unikali viduląstelinių prokariotų grupė, smulkios gramneigiamos lazdelės, 

kurios neauga dirbtinėse maitinamosiose terpėse, nes neturi savų energijos gamybos mechanizmų, 

todėl jos yra energiniai parazitai (9). Chlamidijos nėra normali žmogaus mikroflora. 

Chlamidijų rūšys ir jų sukleliamos infekcijos (9): 

Rūšis Serovaras Gamtinis Sukeliamos Perdavimo būdai 

šeimininkas infekcijos 

Chlamydia 

trachomatis 

A, B,C Žmogus Akių trachoma Lytinis 

D-K Žmogus Šlapimo ir lyties 

organų infekcijos 

L 1-3 Žmogus Venerinė 

limfogranulioma 

C. pneumonia 1 Žmogus Ūminės 

respiratorinės 

infekcijos 

C. psitacii Nenustatyta Paukščiai, 

žinduoliai 

Ornitozė (plaučių 

uždegimai) 

Perinatalinis 

Kontaktinis 

Oro lašelinis 

Oro lašelinis 

1. Suaugusiųjų šlapimo ir lytinių organų chlamidinė infekcija 

Šlapimo ir lytinių organų chlamidinė infekcija (sin. chlamidiozė) yra dažniausia vyrų ir moterų 

lytiškai plintanti infekcija Europos šalyse (10). Tarp moterų gana dažnai pasitaiko asimptomė 

infekcija (iki 80 proc. atvejų). Laiku nediagnozuota ir platinama tarp lytinių partnerių ji sukelia 

reprodukcinės sveikatos sutrikimų (nevaisingumą). Asimptomės chlamidinės infekcijos diagnostikai 

labai svarbi užskirėtusiųjų lytinių partnerių patikra. 

1.2. Klinika 

Inkubacinis periodas: 7 - 14 dienų, kartais ilgesnis. Požymiai atsiranda dėl uždegimo gimdos 

kaklelyje (cervicito) ir šlaplėje (uretrito) bei vėlesnių kylančios infekcijos komplikacijų. 

Moterims - klinikinių požymių būna tik iki 30 proc. atvejų, daugeliui būdinga besimptomė ligos eiga: 

• Gimdos kaklelio uždegimas su gleivingomis-pūlingomis išskyromis. 

• Pūlingos, pagausėjusios išskyros iš makšties. 

• Kraujavimas po lytinių santykių ar tarp mėnesinių. 

• Pagausėjusios mėnesinės. 

• Skausmas ir(ar) deginimas šlapinantis. 

• Lėtinis abipusis skausmas pilvo apačioje. 

• Kiti mažojo dubens uždegimo (MDU) požymiai (atsiranda nuo 10 iki 40 proc. moterų), žr. 3.4 

skyrių. 

Vyrams (iki 75 proc. vyrų gali turėti infekcijos požymių): 

• Baltos ar skaidrios išskyros iš šlaplės. 

36


• Skausmingas ar apsunkintas šlapinimasis. 

• Sėklidžių skausmas ar perštėjimas. 

• Priešinės liaukos uždegimo (prostatito) požymiai (maudžiantys skausmai kryžkaulio, 

tarpvietės, kirkšnių, sėklidžių, šlaplės srityse, padažnėja šlapinimasis, ypač naktį, susilpnėja 

lytinis pajėgumas, čiuopiant pro tiesiąją žarną priešinė liauka padidėjusi, skausminga (ūmus 

prostatitas) ar surandėjusi ir gruoblėta (lėtinis prostatitas) (11). 

• Antsėklidžio uždegimo (epididimito) požymiai (žr. sk. 3.5 skyrių). 

Moterims ir vyrams: 

• Išeinamosios angos uždegimo (proktito) požymiai, kai užsikrečiama per analinius lytinius 

santykius. 

• Akių junginės uždegimas (konjunktyvitas). 

• Sąnarių skausmai. 

Atokiosios komplikacijos 

• Nevaisingumas dėl sąaugų kiaušintakiuose, MDU (20 proc. sergančiųjų MDU tampa 

nevaisingos) ar epididimito. 

• Negimdinis nėštumas (patiria 9 proc. sergančiųjų moterų) 

• Perihepatitas (Fitz-Hugh-Curtis sindromas) 

• Periapendicitas 

• Reiterio liga (žr. 3.7 skyrių) 


Per paskutinį dešimtmetį chlamidinės infekcijos diagnostika pažengė į priekį. Idealu būtų, jei 

laboratorinio tyrimo jautrumas būtų didesnis nei 90 proc., o specifiškumas siektų 99 proc. Šiuos 

reikalavimus labiausiai atitinka nukleino rūgščių amplifikacijos tyrimai (NRAT). Profilaktinei 

patikrai labiausiai tinka neinvaziniu būdu (pirmosios šlapimo porcijos, iš makšties) paimti mėginiai. 

1.3.1. Ląstelių kultūra (chlamidjų kultivavimas) 

• 48-72 val. užkrėstose ląstelėse chlamidijos sudaro intarpus, kurių tapatumą galima nustatyti 

fluorochromu žymėtais antikūnais ar nudažius jodu (chlamidijos kaupia glikogeną) (9). 

• Šio tyrimo jautrumas svyruoja nuo 40 iki 85 proc., kai mėginiai paimti iš gimdos kaklelio ar 

šlaplės, specifiškumas – 100 proc. 

• Privalumai: dėl aukšto specifiškumo – tai auksinis diagnostikos standartas, su kuriuo lyginami 

visi kiti tyrimai. 

• Trūkumai: reikalinga profesinė patirtis, atliekant tyrimą; sunku standartizuoti; tinka tik mažam 

skaičiui invazyvių mėginių (iš gimdos kaklelio, šlaplės) ištyrimui; reikia laikytis griežtų 

reikalavimų, transportuojant mėginius; tyrimas brangus. 

1.3.2. Imunodiagnostika: 

Tiesioginės imunofluorescencijos metodas (chlamidijų antigeno nustatymas) 

• Tyrimo jautrumas svyruoja nuo 50 iki 90 proc., priklausomai nuo profesinės patirties, 

mikroorganizmų kiekio tiriamoje medžiagoje; tyrimo specifiškumas – 90 – 97 proc. 

• Privalumai: galima tirti invazyviu ir neinvazyviu būdu paimtus mėginius. 

• Trūkumai: netinka tirti didelį tyrimų skaičių, išlieka teigiamas po gydymo, atlikimas 

reikalauja daug laiko. 

Imunofermentinis testas (chlamidijų antigeno nustatymas) 

• Tyrimo jautrumas priklauso nuo tyrimo rūšies ir svyruoja nuo 20 iki 85 proc., specifiškumas – 

90 – 95 proc. 

• Privalumai: patogu tirti didelį skaičių mėginių, tinka greitam automatiniam ištyrimui, pigūs. 

37


• Trūkumai: aukštas specifiškumas būna tik tada, kai teigiami atvejai patvirtinami kitais tyrimo 

metodais, tiriami tik invaziniu būdu paimti mėginiai (iš gimdos kaklelio, šlaplės). 

RNR – DNR hibridizacija (chlamidijų nukloerūgščių tapatumo nustatymas) 

• Tyrimo jautrumas - 70-85 proc., specifiškumas siekia 95 proc. 

• Privalumai: tinka greitai automatiniu būdu ištirti didelį mėginių skaičių, galima nustatyti ir 

lydinčią gonokokinę infekciją. 

• Trūkumai: tiriami tik invaziniu būdu paimti mėginiai (iš gimdos kaklelio, šlaplės). 

Nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai (NRAT) 

• Tyrimo jautrumas - 70-95 proc. 

• Privalumai: aukštas tyrimo specifiškumas (97-99 proc.), tinka ištirti didelį skaičių invaziniu 

(iš gimdos kaklelio, šlaplės) ir neinvaziniu būdu paimtų mėginių (iš makšties, šlapimo). Kai 

kuriomis tyrimų rūšimis galima nustatyti ir lydinčią gonokokinę infekciją. 

• Trūkumai: brangus, laboratorijose ypač reikia atidžiai dirbti, saugoti mėginius nuo užteršimo, 

amplifikacijos inhibitorių, ypač tiriant šlapimą. 

1.4. Mėginių paėmimas 

Moterims 

Jei bus naudojami ne NRAT, tai mėginiai turi būti paimti invazyviai (iš gimdos kalelio ar šlaplės). Jei 

bus naudojami NRAT, tai mėginiai gali būti paimti invaziniu ar neinvaziniu būdu (iš makšties, 

pirmoji šlapimo porcija). 

Vyrams 

Jei bus naudojami ne NRAT, tai mėginiai turi būti paimti invaziniu būdu iš šlaplės. Jei bus 

naudojami NRAT, tai mėginiai gali būti paimti invaziniu ar neinvaziniu būdu (pirmoji šlapimo 

porcija). 

1.5. Indikacijos laboratoriniams tyrimams atlikti 

• Subjektyvūs ir objektyvūs lytinių ir šlapimo organų uždegimo požymiai 

• Pūlingas gimdos kaklelio uždegimas 

• Naujagimių akių junginės uždegimas (konjunktyvitas) 

• Komplikacijos (mažojo dubens uždegimas, lytiškai įgytas reaktyvinis artritas, lėtinis dubens 

organų skausmas, nevaisingumas dėl kiaušintakių nepraeinamumo, epididimitas ir (ar) 

orchitas, suaugusiųjų konjunktyvitas) 


• Jaunesnės nei 25 m. moterys 

• Ligonio prašymu ar santykiavus su nauju (-ais) lytiniu (-iais) partneriu (-iais) be barjerinių 

kontraceptikų, ar nepastoviai juos vartojant 

• Ūmus mažojo dubens uždegimas 

• Planuojamos invazinės gimdos kaklelio procedūros ar dirbtinis apvaisinimas. 

1.6. Indikacijos gydymui 

• Patvirtinta akių, lytinių ir(ar) šlapimo organų chlamidinė infekcija 


• Sergantieji gonokokine infekcija, jei nėra galimybių paciento ištirti dėl chlamidinės infekcijos 

38


• C. trachomatis infekcijos klinikiniai požymiai ir nėra galimybių paciento ištirti dėl šios 

infekcijos 

1.7. Gydymas 

1.7.1. Suaugusiųjų, paauglių ir vaikų, sveriančių daugiau nei 45 kg: 

• Azitromicinas (geriama 1 g vienkartinė dozė), arba 

• Doksiciklinas ( po 100 mg geriama 2 kartus per dieną, 7 dienas). 

Alternatyvus gydymas: 

• Eritromicinas (bazinis) (geriama po 500 mg 4 kartus per dieną, 7 dienas), arba 

• Ofloksacinas (geriama po 200 mg 2 kartus per dieną, 7 dienas). 

• Klaritromicinas po 250 mg 2 kartus per dieną 7 dienas 

1.7.2. Nėščiųjų gydymas 

• Eritromicinas (bazinis) (po 500 mg dozė geriama 4 kartus per dieną, 7 dienas), arba 

• Amoksicilinas (po 500 mg dozė geriama 3 kartus per dieną, 7 dienas), arba 


• Eritromicinas (bazinis) (geriama po 250 mg 4 kartus per dieną, 14 dienų), arba 

• Azitromicinas (geriama 1 g dozė vienkartinai). Preliminariais tyrimų duomenimis, 

azitromicinas gali būti saugus ir efektyvus nėštumo metu. Tačiau dar nepakanka duomenų, 

kad jį būtų galima rekomenduoti rutinininiam nėščiųjų gydymui 

Ypatingi pastebėjimai dėl nėščiųjų gydymo: 

• Doksiciklinas ir ofloksacinas nėščiosioms yra kontraindikuotini 

• Eritromicino estolatas nėščiosioms kontraindikuotinas dėl hepatotoksiškumo 

• Po 3 savaičių baigus nėščiųjų gydymą reikia jas pakartotinai ištirti. Nei vienas nėščiųjų 

gydymo režimas nėra labai veiksmingas 

• Dėl dažnų eritromicino pašalinių reiškinių pacientės nebaigia gydymo. 

1.7.3 Bendrosios rekomendacijos: 

• Užsikrėtusiujų chlamidine infekcija gydymas apsaugo jų lytinius partnerius bei naujagimius 

gimdymo metu nuo užsikrėtimo. Gydymas būna efektyvus (gydymo atsakas daugiau nei 95 

proc.), gerai toleruojamas, reti pašaliniai reiškiniai. 

• Užsikrėtusiosius chlamidine infekcija būtina tirti dėl sifilio, gonokokinės infekcijos, ŽIV, 

esant reikalui ir kitų LPI. 

• Po gydymo antibiotkais vienkartine azitromicino doze reikia susilaikyti nuo lytinių santykių 7 

dienas, arba nesantykiauti, kol bus geriami vaistai (7 dienas) ir visi užsikrėtusiojo lytiniai 

partneriai gaus gydymą (žr. punktą 1.8). 

• Svarbu informuoti ligonį apie infekcijos perdavimo kelius, komplikacijas, lytinių partnerių 

patikros svarbą, diagnostikos ir gydymo būdus bei vaistų pašalinius reiškinius. 

• ŽIV užsikrėtusieji gydomi taip pat, kaip ir neužsikrėtusieji ŽIV. 

1.7.4. Ypatingi pastebėjimai dėl vaistų pasirinkimo: 

• Tyrimų duomenimis, azitromicino veiksmingumas yra toks pats, kaip doksiciklino. 

Azitromicinas yra pirmo pasirinkimo vaistas, ypač vyrams ir, kai įtariama, kad ligonis 

nesilaikys gydymo režimo. Azitromicinas yra taip pat efektyvus, gydant nespecifinį uretritą. 

39


Nežinoma, ar doksiciklinas yra efektyvesnis už azitromiciną, gydant moterų besimptomę 

MDU. 

• Doksiciklinas yra tradicinis chlaidiozės gydymas, kurio kaštai mažesni, nei gydant 

azitromicinu. 

• Eritromicinas yra mažiau efektyvus nei azitromicinas ar doksiciklinas, dažni virškinimo trakto 

pašaliniai reiškiniai neleidžia pacientams iki galo tęsti gydymo šiuo vaistu. 

• Klaritromicinas yra alternatyvus chlamidiozei gydyti makrolidas, kuris sudaro aukštas 

koncentracijas audiniuose ir yra gerai toleruojamas. 

• Ofloksacino efektyvumas panašus į doksiciklino ir azitromicino, bet jis yra brangesnis. 

Trūksta duomenų, ar kiti chinolonai efektyviai veikia C. trachomatis infekciją 

1.8. Lytinių partnerių kontrolė 

• Ligoniai turi būti informuoti, kad jų lytiniai partneriai turi atvykti pas gydytoją išsitirti ir 

gydytis. 

• Tiriami bei gydomi lytiniai partneriai užsikrėtusiojo, kuriam chlamidinės infekcijos požymiai 

atsirado prieš 60 dienų, ir su kuriais jis lytiškai santykiavo per paskutiniųjų 60 dienų laikotarpį 

• Didelės rizikos lytiniai partneriai (nesaugi lytinė elgsena) turėtų būti gydomi dėl C. 

trachomatis infekcijos, net jei tyrimai yra neigiami 

• Ligoniams ir jų lytiniams partneriams turi būti paaiškinta, kad jie lytiškai nesantykiautų, kol 

nebaigs gydymo. Po gydymo vienkartine doze reikia susilaikyti nuo lytinių santykių 7 dienas, 

arba lytiškai nesantykiauti, kol bus geriami vaistai - 7 dienas. 

1.9. Tolimesnės priemonės po gydymo 

• Pakartotini laboratoriniai tyrimai po gydymo azitromicinu ar doksciklinu, nėra reikalingi. 

Po nėščiųjų gydymo pageidautina jas tirti pakartotinai, geriausiai atliekant ląstelių kultūrą. 

• Indikacijos pakartotinam ištyrimui: 

- ligoniui pageidaujant 

- besimptomė C. trachomatis infekcija 

- užsitęsę šios infekcijos simptomai 

- kai galvojama, kad ligonis nesilaikė gydymo režimo 

- pakartotinai užsikrėtus 

- po nebaigto pilno gydymo kurso eritromicinu ar kitais vaistais 

• Esant indikacijų, pakartotinai tiriama praėjus 3 – 4 savaitėms po gydymo. Nekultūriniai 

metodai, ypač NRAT atlikti anksčiau nei 3 savaitės po gydymo, gali būti klaidingai 

teigiami 

• Gali būti atliekamas profilaktinis jaunų moterų tikrinimas, praėjus 3-4 mėn. po gydymo. 

2. Naujagimių ir kūdikių chlamidinė infekcija 

C. trachomatis infekcija perinataliai plinta per užsikrėtusiųjų nėščiųjų gimdos kaklelį. Tokių motinų 

naujagimiai ir kūdikiai priklauso didelės rizikos grupei užsikrėsti šia infekcija. Jie turi būti stebimi ir 

gydomi. Profilaktinis nėščiųjų tikrinimas dėl chlamidinės infekcijos prenataliniu laikotarpiu gali 

apsaugoti naujagimius nuo šios infekcijos. 

2.1. Didelės rizikos naujagimiai užsikrėsti chlamidijomis yra: 

40


• naujagimiai, kurių motinos nesilankė moterų konsultacijoje profilaktiniam nėščiųjų 

patikrinimui; 

• naujagimiai, kurių motinos per nėštumą sirgo LPI ar patyrė lytinę prievartą. 

2.2. Klinika 

• C. trachomatis infekcija pažeidžia naujagimių akių, kvėpavimo, ryklės, lytinių ir šlapimo 

organų, tiesiosios žarnos gleivines. 

• Chlamidinis konjuktyvitas atsiranda 5-12 dieną po gimimo. 

• Poūmis (be karščiavimo) plaučių uždegimas atsiranda 1-3 gyvenimo mėnesį. Jam būdina 

pasikartojantis kosulys su dusuliu, abipusiai išplitę infiltratai krūtinės ląstos 

rentgenogramoje. 

2.3. Indikacijos laboratoriniams tyrimams atlikti: 

• Klinikiniai konjunktyvito požymiai; 

• Klinikiniai plaučių uždegimo požymiai. 


• Esant konjunktyvitui, mėginiai ląstelių kultūrai ar imunodiagnostikai (1.3.2 punktas) 

imami nuo atversto voko junginės su specialiu tamponėliu, kuris yra mėginio gamintojo 

rinkinyje. 

• Išskyros iš akių turi būti tiriamos ir dėl gonokokinės infekcijos. 

• Sergant plaučių uždegimu, mėginiai dėl C. trachomatis imami iš nosiaryklės. 

• Ląstelių kultūra yra auksinis diagnostikos standartas chlamidinei pneumonijai nustatyti. 

Šiam tyrimui atlikti tiriamoji medžiaga atsiurbiama iš trachėjos ar imami plaučių 

biopsijos mėginiai. Imunodiagnostikos metodai (1.3.2 punktas) taip pat gali būti 

naudojami. Jų jautrumas ir specifiškumas mažesnis, kai tiriami mėginiai iš nosiaryklės, o 

ne iš akių junginės. 

• Naujagimių chlamidinei pneumonijai diagnozuoti gali būti naudojamas 

mikroimunofluorescencijos testas C. trachomatis antikūnams aptikti. Kai IgM titras 1:32, 

galima įtarti chlamidinę pneumoniją 

2.5. Gydymas 

Chlamidinio konjunktyvito ir plaučių uždegimo gydymas: 

• Eritromicinas (bazinis) (50 mg/kg per dieną, padalijus dozę į 4 dalis, geriama 10-14 

dienų); 

• Vietinė antibiotikoterapija be sisteminio gydymo nėra pakankamai veiksminga gydyti akių 

chlamidinę infekciją ir nėra būtina, kai skiriamas sisteminis gydymas 

2.6. Tolimesnės priemonės 

Kūdikius reikia sekti, kol išnyks klinikiniai požymiai. Daugeliu atvejų po persirgtos chlamidinės 

pneumonijos išlieka pablogėję kvėpavimo funkciniai mėginiai. Gydymo eritromicinu veiksmingumas 

yra apie 80 proc., kartais reikalingas antras gydymo antibiotkais kursas. 

2.7. Profilaktika 

41


• Chlamidinio naujagimių konjunktyvito profilaktika antibiotikų (eritromicino ar 

tetraciklino tepalais atliekama tik didelės rizikos naujagimiams (žr. 2.1 punktas). 

• Šie vaistai taip pat veiksmingi naujagimių gonokokinio konjunktyvito profilaktikai. 

• Užsikrėtusių motinų ir jų lytinių partnerių gydymas 

3. Vaikų chlamidinė infekcija 

Perinataliai perduota nosiaryklės, šlapimo ir lytinių organų ar tiesiosios žarnos chlamidinė infekcija 

gali tęstis ilgiau nei iki 1 metų. Jei chlamidinė infekcija aptinkama 9 – 12 metų (iki paauglystės) 

vaikams, reikia pagalvoti apie vaiko užsikrėtimą lytiškai santykiaujant lytinės prievartos metu. 


Teismo medicinoje naudojami tyrimai C. trachomatis diagnostikai turi būti ypač aukšto specifiškumo 

(labiausiai tinkamas tyrimas - ląstelių kultūra). Ląstelių kultūra yra mažo jautrumo tyrimas, todėl jį 

rekomenduojama derinti su NRAT. 

3.2. Gydymas 

Vaikai, sveriantys mažiau nei 45 kg: 

• Eritromicinas (bazinis arba etilsukcinatas) (50 mg/kg per dieną, padalijus į 4 dalis, 

geriama 10-14 dienų) 

Vaikai, sveriantys daugiau nei 45 kg: 

• Azitromicinas (geriama 1 g vienkartinė dozė). 

Tolimesnės priemonės 

• Po gydymo rekomenduojama kartoti ląstelių kultūros tyrimą, kad įsitikinti gydymo 

efektyvumu. 

• Gydymo eritromicinu veiksmingumas yra maždaug 80 proc., todėl kartais reikalingas 

antras gydymo antibiotikais kursas. 

Literatūra 

1. Stary A. European Branch of the International Union against Sexually Transmitted Infection and the European 

Office of the World Health Organization. European guideline for the management of chlamydial infection. Int 

J STD & AIDS. 2001;12 Suppl 3:30-33. 

2. Centers for Disease Control and Prevention. Screening tests to detect Chlamydia trachomatis and Neisseria 

gonorrhoeae infections - 2002. MMWR Morb Mortal Wkly Rep 2002;51(RR15):1-38. 



4. Case definitions for reporting communicable diseases to the Community network, 2006. Draft document for 

comments of the Member States 23, May 2006. 

5. Moss TR, editor. International handbook of chlamydia. UK: Euromed Communications Ltd, 2001. 

6. M. Domeika ir kt. Lytiškai plintančių ligų algoritmų segtuvas 2002; Kaunas, p. 14-15. 

7. Chlamydia trachomatis sukeltų ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo 

sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodika (patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos 

ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-313). 

8. Schaller UC, Klauss V. Is Crede's prophylaxis for ophthalmia neonatorum still valid? Bull World Health 

Organ 2001;79(3):262-3. 


Chlamydia gentis. Kaunas, 2000: 257-259. 

10. Kucinskiene V, Sutaite I, Valiukeviciene S, Milasauskiene Z, Domeika M. Prevalence and risk factors of 

genital Chlamydia trachomatis infection. Medicina. 2006; 42 (11):885-894. 

11. Radavčius A. Jocius K.K. Bumblys D. Šeimos gydytojo urologija. 2002, Kaunas. 

42


2.4. Lytinių organų herpetinė infekcija (I. 

Marčiukaitienė, E. Aukštuolienė) 

Įvadas 

Lyties organų herpetinę infekciją (pūslelinę) sukelia DNR turintys Herpes simplex 1 tipo (tai 

yra ir lūpų pūslelinės sukėlėjas) ar 2 tipo neurotropiniai virusai (HSV – 1, HSV - 2), kurie priklauso 

žmogaus herpesvirusų herpesviridae šeimai. HSV infekuoja epitelines ląsteles, sukelia neuronų 

latentinę infekciją, kuri dažnai recidyvuoja, kaip lūpų ir(ar) lytinių organų pūslelinė. HSV-1 dažniau 

randamas lūpų - burnos, o HSV-2 – lytinių organų pūslelėse. 

Pirmasis HSV-1 ar HSV-2 tipo patekimas į organizmą (pirminė infekcija) sukelia ryškius 

vietinius ir sisteminius požymius. Po pirminės infekcijos virusai persistuoja latentinėje būsenoje 

nugariniuose ar trišakio nervo mazguose, aktyvuojasi imunosupresuotame organzime ir nervais plinta 

į gleivines ir(ar) odą, kur sukelia citolizę. Virsuo repilkacija vyksta šeiminiko ląstelės branduolyje. 

Virusai „išeina“ iš branduolio į citoplazmą per branduolio membraną pumpuravimo būdu, 

prijungdami į savo apvalkalą membranos glikoproteinus. HSV -2 infekcija pasikartoja dažniau, nei 

HSV -1. Herpesvirusų reprodukciją kontroliuoja ląstelinis imunitetas. 

2. Epidemiologija ir perdavimo būdai 

• Išsivysčiusiose šalyse HSV yra dažniausia lytinių organų opų priežastis. 

• HSV perdavimo būdai: kontaktinis (per seiles, pūslelių skystį), gimdymo metu, lytinių 

santykių metu. HSV -1 infekcija užsikrečiama per kontaktą su pažeista burnos ar lūpų 

gleivine, HSV – 2 infekcija - per pažeistą lytinių organų gleivinę ar gimdymo metu. 

• Didžiausia tikimybė užsikrėsti HSV yra ligos prodromo metu ar per pūslelių turinį. Užsikrėtęs 

asmuo gali platinti virusą ir neturėdamas ligos požymių. Viruso plitimą nulemia dažnas 

asimptomis jo išskyrimas. 

• Ligoniui patariama susilaikyti nuo lytinių santykių per ligos recidyvą ir ligos prodromą 

(pradžią). Nėra pakankami tikslių duomenų, ar prezervatyvų naudojimas apsaugo nuo šios 

infekcijos perdavimo lytiniu būdu. Didesnė tikimybė užsikrėsti HSV moteriai nuo vyro, nei 

atvirkščiai. 

• Ligos atkrytį sukelia traumos, ultravioletiniai spinduliai, imunosupresinės būklės, stresas, 

menstruacijos. 

3. Klinika 

Pirminė infekcija 

• Ligos eiga priklauso nuo imuniteto būklės ir ankstesnio sąlyčio su HSV infekcija. Jei asmuo 

užsikrėtė lūpų pūsleline (daugiau nei 95 proc. lūpų pūslelinės sukėlėjas yra HSV – 1), 

užsikrėtus HSV – 2, gali būti mažiau išreikšti klinikiniai simptomai dėl neutralizuojančių 

antikūnų. Daugelis (99 proc.) užsikrėtusiųjų nepastebi pirminės heretinės infekcijos 

pasireiškimo. 

• Herpesviruso patekimo vietoje po 2-7 dienų inkubacinio periodo ant paraudusios odos ir (ar) 

gleivinės atsiranda smulkios dauginės grupuotos skausmingos pūslelės, pilnos skaidraus 

turinio ir (ar) erozijos, niežėjimas. Jei bėrimai atsiranda lytinių organų srityje gali būti 

43


skausmingas šlapinimasis, išskyrų iš šlaplės ar makšties, gali padidėti kirkšnių limfmazgiai, 

atsiranda bendrinių simptomų (karščiavimas, bendras siplnumas, raumenų, galvos skausmai). 

• Kartais, dažniau 1-5 metų amžiaus vaikams, HSV pažeidžia burną, atsiranda opinis 

gingivostomatitas stomatitis aphtosa herpetica, akių junginės ir ragenos uždegimas 

keratoconjunctivitis herpetica, herpetinė egzema (į vėjaraupius panašus bėrimas veido, kaklo 

srityje su išplitimu į kitas sritis), infekcjos sisteminis išplitimas (herpetinis menigoencefalitas 

ar sepsis). 

Atsikartojanti HSV infekcija 

• Tipinė eiga (20 proc. atvejų): kelios dienos prieš bėrimų atsiradimą pasireiškia prodrominiai 

požymiai: lokalus deginimas, niežėjimas, skausmas, padidėjęs jautrumas (hiperestezija), 

perštėjimas išorinių lytinių organų srityje, vėliau - atsiranda pavienės skausmingos erozijos 

(pūslelių ligonis gali nepastebėti). Bendriniai simptomai mažiau išreikšti nei pirminės HSV 

infekcijos metu, sisteminio infekcijos išplitimo nebūna. 

• Asimptominė eiga (iki 20 proc. atvejų): lokalus deginimas, niežėjimas išorinių lytinių organų 

srityje be būdingų bėrimų. 

• Atipinė eiga (60 proc. atvejų): atsiranda išorinių lytinių organų ar išangės paraudimas, 

įtrūkimai, fistulės, skausmingas dažnas šlapinimasis, apatinių galūnių skausmas, išskyros iš 

makšties ar šlaplės, liemens apatinės dalies skausmai. 


• Virusologinis tyrimas. Tiriamoji medžiaga (pažeisti audiniai, pūslelių ar erozijų turinys) 

sėjama į audinių ląstelių kultūras. HSV -1 ir HSV- 2 identifikuojami, atliekant imunologines 

reakcijas ir molekulinę hibridizaciją. Tyrimo jautrumas - daugiau nei 90 proc. 

• HSV DNR nustatymas polimerazės grandinine reakcija – jautriausias, greitas ir specifiškas 

tyrimas, nustato viruso tipą 

• HSV-1 ir HSV – 2 antigenų nustatymas: 

- imunofermentiniais testais (greitas, nedidelio jautrumo tyrimas). 

- imunofluoresceciniais testais (mažas jautrumas, didelis specifiškumas) 

• Citologinis tyrimas (Tzank testas): Gimzos ar Raito būdu dažytuose pūslelių ar erozijų sekreto 

tepinėliusoe mikroskopuojant randamos gigantinės ar daugiabranduolės ląstelės. Šių ląstelių 

aptinkama 75 proc. atvejų ūmioje ligos stadijoje (pirminės infekcijos ir recidyvų metu). 

Visų aukščiau paminėtų tyrimų kokybė priklauso, ar mėginiai paimti tiksliai iš pažeidimo vietos. 

Kadangi HSV neatsparus aplinkoje, mėginiai turi būti laikomi žemoje temperatūroje (+4ºC) ir greitai 

transportuojami į laboratoriją, vengiant temperatūros svyravimų. Neigiamas tyrimo(-ų) atsakymas (- 

ai) neatmeta HSV infekcijos. 

• Serodiagnostika. HSV-1 ir HSV – 2 savitųjų IgM ir IgG klasės antikūnų nustatymas kraujo 

serume, smegenų skystyje (esant encefalitui) imunofermentiniais testais (ELISA) ar kitomis 

reakcijomis (Western Blot). Šie tyrimai gali būti svarbūs pirminės infekcijos diagnostikai (bus 

randami tik IgM klasės antikūnai ūmioje stadijoje) ir IgG antikūnai (po 8-12 savaičių nuo 

užsikrėtimo?). 

6. Diferencinė diagnostika 

Lytinių organų HSV infekcija diferencijuojama nuo traumos, sifilio, venerinės granuliomos, 

minkštojo šankerio, plokščiosios raudonosios kerpligės, Bechceto ligos, sklerotinės ir atrofinės 

kerpligės. 

44


7. Gydymas 

7.1. Pirminė HSV infekcija 

7.1.1. Sisteminiai priešvirusiniai vaistai skiriami per os ligos prodromo metu ir ne vėliau 5 dienų nuo 

ligos pradžios: 

• Acikloviras po 200 mg 5 kartus per dieną, 5d., ar 

• Valacikloviras po 500 mg 2 kartus per dieną, 5d., ar 

• Famcikloviras po 250 mg 3 kartus per dieną, 5d., ar 

• Acikloviras po 5 mg/kg tris kartus per dieną į veną, 5d. (jei pacientas negali nuryti vaistų ar 

jų netoleruoja) 

ŽIV užsikrėtusiems sisteminio priešvirusinio gydymo trukmė 10 d. 

7.1.2. Vietiniai priešvirusiniai vaistai: yra mažiau efektyvūs nei sisteminiai 

7.1.3. Simptominis gydymas ir kitos priemonės: 

• Dezinfekuojančios vonelės 

• Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai 

• Esant skausmingam šlapinimuisi, šlapinimasis vonioje, panirus į vandenį 

7.1.4. Indikacijos hospitalizacijai: 

• Šlapimo susilaikymas 

• Meningizmo reiškiniai 

• Sunkūs bendrieji simptomai (febrilus karščiavimas, bendras silpnumas) 

• Nepalankios socialinės aplinkybės (nėra sąlygų ligoniui gydytis namuose, neturi pastovios 

gyvenamosios vietos, kt.) 

7.2. Atsikartojančios HSV infekcijos gydymas 

Atsikartojanti HSV infekcija greitai praeina savaime ir dažnai sukelia mažai simptomų. 

7.2.1. Simptominis gydymas (žr. punktą 7.1.3). Kai kuriems pacientams užtenka gydymo paprastomis 

lokaliomis priemonėmis. 

7.2.2.Sisteminiai priešvirusiniai vaistai sumažina ligos trukmę ir sunkumą. Atsikartojančios 

infekcijos atveju labai svarbu pradėti gydymą ligos prodromo metu. Gydymo tikslai: 

7.2.3.Epizodinis priešvirusinis gydymas skiriamas naujai pasikartojusiai ligos atakai nutraukti ar 

susilpninti, kaip nurodyta punkte 7.1.1. 

7.2.4.Supresinis gydymas skiriamas norint išvengti pakartotinų infekcijos epizodų, kai liga atsikartoja 

6 ir daugiau kartų per metus. Šio gydymo trukmė iki 12 mėnesių, vienu iš šių vaistų: 

• Acikloviras po 400 mg 2 kartus per dieną ar po 200 mg 4 kartus per dieną, ar 

• Valacikloviras po 500 mg 1 kartą per dieną (jei recidyvų dažnis 10 kartų per metus), ar 

• Famcikloviras 250 mg 2 kartus per dieną. 

45


7.2.5. Asimptominio viruso išskyrimo prevencija 

• Asimptominis herpesvirusų išskyrimas pirmaisiais metais po užsikrėtimo, ar kai dažni ligos 

recidyvai būdingas kai kuriems užsikrėtusiems, dažniau HSV-2, nei HSV-1. 

• Klinikinių tyrimų duomenimis, acikloviro skyrimas po 400 mg 2 kartus per dieną žymiai 

sumažina užsikrėtsuiujų moterų skaičių ir dienų skaičių su asimptominiu HSV išskyrimu. 

Dar nėra galutinių duomenų apie tokio gydymo poveikį vyrams. 

• Priešvirusinių vaistų veiksmingumas HSV perdavimo kontrolei, dar nenustatytas. 

7.2.6. Imunosupresyvių asmenų kontrolė 

• Imunosupresyviems asmenims gana dažnai pasitaiko herpesvirusų infekcijos atsparumas 

priešvirusiniam gydymui. 

• Nėra klinikinių tyrimų duomenų, kad imunosupresyviems asmenims dažnai atsikartojančiai 

lytinių organų HSV gydyti reikalingas kitoks, nei standartinis gydymas, kaip nurodyta 7.2.4 

punkte 

• Paveiksle pateikta lyties organų HSV gydymas imunosupresyviems asmenims. 

Ūmi HSV infekcija, kai: 

• įtariama HSV rezistentiškumas aciklovirui ( taikyta standartinė 

antivirusinė terapija neefektyvi), ar 

• nustatytas anksčiau HSV rezistentiškumas aciklovirui 

Atlikti HSV ląstelių 

kultūrą 

• Jei vis dar formuojasi nauji bėrimai po 3-5 dienų, 

padidinti acikloviro dozę po 800 mg 5 kartus per dieną 

• Pakartoti HSV kultūros tyrimą ir atlikti jautrumo testus 

Yra gydymo atsakas, papildomai 

skirti vietiškai trifluridinas kas 8 

valandas, kol bėrimai užgis 

Nėra gydymo atsako, skirti 

foskarnetą 50mg/kg 2 kartus per 

dieną į veną, kol bėrimai užgis 

1 Pav. Lyties organų herpetinės infekcijos gydymo rekomendacijos imunosupresyviems asmenims (2) 

6.3. Konsultacinė pagalba ir kontaktų kontrolė 

• Užskikrėtusiajam suteikiama išsami informacija apie galimus infekcijos šaltinius, 

asmimptominio HSV nešiojimo ir perdavimo galimybę, gydymo būdus, infekcijos perdavimo 

riziką (lytiniu, kontaktiniu ir perinataliniu būdais). HSV infekcijos paūmėjimo metu 

patariama susilaikyti nuo lytinių santykių. 

• Užskrėtusieji apmokomi atpažinti lytinių organų HSV infekcijos požymius. 

• Rekomenduojamas lytinių partnerių išaiškinimas bei jų serologinis (tipui specifinis) ištyrimas 

asimptominiams asmenims nustatyti. 

46


6.4. Lytinių organų HSV nėštumo metu 

• Tyrimų duomenimis, nėščiųjų lytinių organų HSV infekcijos gydymui 

rekomenduojamas tik acikloviras. 

Pirminės HSV infekcijos (pirmojo ligos apizodo) gydymas nėštumo metu 

Pirmas ir antras nėštumo trimestras: 

• Reikalingas peroralinis ar intraveninis acikloviro skyrimas standartinėmis dozėmis, 

atsižvelgiant į klinikinę situaciją. 

• Nepertraukiamas acikloviro skyrimas paskutinėmis 4 nėštumo savaitėmis gali padėti išvengti 

ligos recidyvų ir Cezario pjūvio operacijos. 

Trečias nėštumo trimestras: 

• HSV perdavimo rizika gimdymo metu yra didelė, gimdymas planuojamas per Cezario pjūvį, 

ypač kai liga pasireiškia 6 savaitės iki gimdymo. 

• Jei natūralaus gimdymo išvengti negalima, gydymas acikloviru gali būti reikalingas motinai 

ir naujagimiui. 

Atsikartojanti HSV infekcija nėštumo metu: 

• Cezario pjūvis neatliekamas nėščiąjai, kuri neturi bėrimų lytinių organų srityje gimdymo 

metu. 

• Esant dažniems infekcijos atsikartojimams, supresinis gydymas acikloviru skiriamas nuo 38 

savaitės. 

Lytinių organų HSV infekcija gimdymo pradžioje: 

• Rizika užkrėsti vaisių natūralaus gimdymo metu nedidelė, todėl turi būti įvertinta Cezario 

pjūvio atlikimo rizika motinai ir priimtas atskiras sprendimas. 

6.5. Nėščiųjų HSV infekcijos prevencija 

- Tikslu išvengti HSV infekcijos perdavimo naujagimiui, prieš gimdymą teiraujamasi, ar nėščia 

moteris bei jos lytiniai partneriai nėra sirgę lytinių organų HSV infekcija, ar neturėjo šiai 

infekcijai panašių klinikinių požymių. 

- Patariama susilaikyti nuo lytinių santykių, kol yra pažeidimai. Prezervatyvų naudojimas gali 

sumažinti užsikrėtimo riziką. 

- Nėščiosios perspėjamos apie riziką užsikrėsti HSV-1 orogenitaliniu būdu. 

- Nėščiosioms gimdymo pradžioje kruopščiai apžiūrimi lytiniai organai, ieškant būdingų HSV 

infekcijos klinikinių požymių. 

- Motinos, medicinos personalas, artimieji su ūmiais lūpų, burnos pūslelinės pažeidimais turi būti 

informuoti apie naujagimio užkrėtimo riziką kontakto būdu. 

7. Naujagimių užsikrėtimo HSV infekcija kontrolė 

Naujagimiai, kurių motinos gimdymo pradžioje sirgo pirmine HSV infekcija: 

• Atliekama HSV kultūra iš naujagimio šlapimo, išmatų, ryklės, akių ar odos pažeidimų, padeda 

anksti nustatyti HSV infekciją naujagimiui. 

• Svarstytina nauda ir rizika dėl intraveninio acikloviro paskyrimo naujagimiui, nesulaukus 

ląstelių kultūros rezultatų. 

47


• Jei acikloviras nepradedamas vartoti, naujagimis stebimas dėl HSV pirminės infekcijos 

pasireiškimo (žr. 3 punktą). 

Naujagimiai, kurių motinos gimdymo pradžioje sirgo atsikartojančia HSV infekcija: 

• HSV kultūros atlikimas gali padėti anksti nustatyti heprevesvirusų infekciją. 

• Tėvai turi būti informuoti, kad pastebėję naujagimiui HSV infekcijos požymius, aprašytus 3 

punkte, kreiptųsi į gydytoją. 

Literatūra: 

1. Oxford handbook of genitourinary medicine, HIV and AIDS. First published 2005; 237-247. 

2. European STD Guidelines for the managment of genital herpes. Intern J of STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl. 

3):34-39. 

3. Fitzpatrick‘s dermatology in general medicine. -5th ed./editors. Irwin M. Freedberg et al. 1999; 2414-2426. 

4. Brown ZA, Selke S, Zeh J et al. The acquisition of herpes simplex virus during pregnancy. N Engl J Med 1997; 

337: 509-15. 

5. Fife KH, Barbarash RA, Rudolph T, Degregorio B, Roth R. Valaciclovir versus acyclovir in the treatment of 

first-episode genital herpes infection. Results of an international, multicenter, double-blind, randomised clinical 

trial.tha Valaciclovir International Herpes Simplex Virus Study Group. Sex Transm Dis 1997;24:481-6. 

6. Patel R, Bodsworth NJ, Wooley P, et al., and the International valaciclovir HSV Study group. Valaciclovir for 

the suppression of recurrent HSV infection: a placebo controled study of once daily therapy. 1997;73:105-9. 

7. Mertz GJ, Loveless MO, Levin MJ, et al. Oral famciclovir for suppression of recurrent genital herpes simplex 

virus infection in women. A multicenter, double-blind, placebo-controlled trial. Collaborative Famciclovir 

Genital Herpes Research Group. Arch Intern Med 1997:157:343-9 

8. Lalezari J, Schacker T, Feinberg J, et al. A randomised double blind placebo controlled trial of cidofovir gel for 

the treatment of acyclovir-unresponsive mucocutaneus herpssimplex virus infection in patients with AIDS. J 

Infect Dis 1997;176:892-8. 

9. A. Wisdom, D.A. Hawkins. Diagnosis in color. Sexually transmitted diseases. IInd ed. 1997. 


Kaunas, 2000. 

11. Laiškonis A, Bareišienė MV, Budnikas V, Vėlyvytė D. Infekcinių ligų žinynas. Kaunas, 2005. 

12. Braun –Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatologie und Venerologie. 4 Auflage. Erkrankungen durch das 

Herpes-Simpex-Virus. 1996: 35-43. 

48


2.5. Žmogaus papilomavirusų anogenitalinės karpos (D. 

Jasaitienė) 

1. Įvadas 

Žmogaus papilomavirusų sukeltos anogenitalinės (lyties organų, išangės ar šlaplės) karpos 

neigiamai veikia sergančiųjų lytinį gyvenimą, sukelia psichosocialinių sutrikimų (1). 

Žmogaus papilomavirusas (ŽPV) piriskiriamas papoviridae DNR virusų šeimai. Virusai labai 

paplitę, šiuo metu nustatyti jų 1- 68 tipai, kai kurie turi onkogeninių savybių (35). ŽPV ląstelėse 

sukelia citolizę, latentinę bei lėtinę infekciją. Užkrėstų ląstelių branduolyje, naudojant ląstelės RNR, 

vyksta virusų replikacija, naudodami RNR polimerazę. Virusai persistuoja epitelio ląstelių pamatinėje 

membranoje. Jų genomo replikaciją aktyvina odos, gleivinės ląstelių branduolių baltymai, kurie 

dalyvauja šių ląstelių diferenciacijoje. Todėl viruso replikacija susijusi su epitelio ląstelių 

diferenciacijos stadija. Transformuotose ląstelėse yra virsuo indukuotų baltymų, kurie yra 

ankstyvosios genų transkripcijos produktai (naviko antigenai). Virusų genomas, nevykstant audinių 

ląstelių transformacijai, sukelia struktūrinių baltymų (ląstelių augimo supresorių) sintezę, dauginasi, 

ir skatina ląstelių proliferaciją, nevykstant jų transformacijai (34). 

ŽPV yra užsikrėtę apie 20-60 proc. žmonių. ŽPV plinta kontaktiniu būdu, per odą ir gleivinių 

mikrotraumas, lytiniu būdu, gimdymo metu. Anogenitalines karpas (toliau – karpos) daugiau nei 90 

proc. atvejų sukelia ŽPV 6 ir 11 tipai, kurie plinta lytiniu keliu (1, 2). Lytiniu būdu plintančios karpos 

gali sukelti gerklų papilomą. ŽPV 6 ir 11 tipais užsikrečiama gimdymo metu, o ŽPV 16 ir 18 susiję 

su išorinių lyties organų, gimdos kaklelio eptelio carcinoma in situ ir karcinoma (2-4, 34-35). 


2.1. Klinika 

ŽPV anogenitalinės karpos dažniausiai nesukelia subjektyvių pojūčių. Užsikrėtusieji ŽPV 

infekcija gali skųstis niežėjimu, deginimu, skausmu ar kraujavimu. Vyrams dažniausiai karpos 

atsiranda apyvarpėje, varpos galvutėje ar varpos kūne (kai nėra apyvarpės). Karpos gali atsirasti ant 

kapšelio, kirkšnyse, tarpvietėje, išangėje ar šlaplės kanale. Moterims karpos dažniausiai atsiranda 

makšties prieangyje, mažosiose ir didžiosiose lytinėse lūpose, varputėje, šlaplės angoje, tarpvietėje, 

išangėje, makštyje, gimdos kaklelyje. Apie 25 proc. moterų nustatoma gimdos kaklelio ir (ar) 

makšties karpų (1). Vyrų šlaplės anga pažeidžiama 20 – 25 proc., moterų – 4 – 8 proc. atvejų (3-5). 

Išeinamojoje angoje karpos dažniau atsiranda, kai praktikuojami analiniai lytiniai santykiai (1). 

Anogenitalinių karpų rūšys: 

• smailiagalės karpos (Condylomata acuminata) – gausiai vaskuliarizuotos balkšvos spalvos 

išaugos; 

• papulinės karpos – odos spalvos, kupolo formos 1 – 4 mm diametro papulės; 

• ragėjančios karpos – storu balkšvu raginiu sluoksniu padengtos papulės, primenančios 

paprastąją karpą ar seborėjinę keratozę; 

• plokščiosios karpos – įvairių spalvų, lygiu plokščiu paviršiumi dėmės ar papulės. 

• kitos retos rūšys: Bovenoidinė papuliozė, gigantinė kondiloma (Buschke-Lowenstein 

tumoras). 

Smailiagalės karpos dažniausiai formuojasi lytinių organų srityje dalinai ragėjančiame epitelyje, 

bet gali pažeisti ir kitas sritis (kirkšnis, tarpvietę ar išangę). Papulinės ir ragėjančios karpos 

49


susiformuoja pilnai ragėjančio epitelio srityse (kirkšnyse, tarpvietėje ar išangėje). Plokščiosios karpos 

vienodu dažnumu pažeidžia dalinai ar pilnai ragėjančio epitelio sritis (1). 

Bovenoidinė papuliozė – papulinės ar plokščiosios karpos, kurios pasižymi Boveno ligai būdinga 

ryškia epitelio displazija, dažnai yra pigmentuotos ir susijusios su aukštos rizikos onkogeniniu 16 

ŽPV tipu (1). 

Gigantinė kondiloma (Buschke-Lowenstein tumoras) – labai reta 6 ir 11 ŽPV tipo sukeliama 

karpa, kuriai būdingas greitas peraugimas į poodį. Dažniausiai išsivysto ląstelinio imuniteto 

nepakankamumo atvejais (sergant AIDS, Hodžkino limfoma, taikant imunosupresinį gydymą ar 

nėščiosioms) (1). 

2.2. Objektyvus ištyrimas (1) 

Ojektyvus ištyrimas atliekamas, tikslu nustatyti diagnozę, paskirti gydymą (ŽPV perdavimo 

rizikai mažinti), nuraminti ligonį: 

• Išorinių lytinių organų apžiūra. Reikalingas geras apšvietimas, patariama naudoti 

padidinamąjį stiklą, kad būtų aptikti maži pažeidimai. Moterys, turinčios karpų apžiūrimos 

su skėtikliu. Jei yra gimdos kaklelio pažeidimų, ligonė nukreipiama akušerio ginekologo 

konsultacijai citologinei patikrai ar biopsijai atlikti. 

• Meatoskopija – išorinės šlaplės angos apžiūra, naudojant medvilnės tamponus. Detalesnė 

fossa navicularis uretrae apžiūra gali būti atlikta mažu skėtikliu ar otoskopu. Jei yra 

šlaplės karpų (apie 5 proc. atvejų) reikalingas urologo ištyrimas. 

• Anoskopija (iki išangės ir tiesiosios žarnos jungties junctura anorectalis) – atliekama jei 

yra išeinamosios angos ar išangės kanalo karpų. 

• Acto rūgšties tyrimas (2-5 proc. acto rūgšties tirpalu). Po aplikacijos karpos po keletos 

minučių tampa pilkšvai baltos spalvos. Šio tyrimo specifiškumas yra nedidelis, jis 

nenaudojamas visuotinės patikros tikslais. Jį rekomenduojama atlikti karpos ribų 

nustatymui prieš biopsiją ar chirurginį gydymą. Klaidingai teigiami tyrimo rezultatai gali 

būti dėl kitų pažeidimų (sklerozinės ir atrofinės kerpligės, plokščiosios kerpligės, 

žvynelinės, balanopostito, vulvovaginito, HSV infekcijos, mikrotraumų ir kt.). 

• Vulvoskopija – vulvos srities apžiūra su mikroskopu ir 5 proc. acto rūgšties tirpalo 

aplikacija, po 5 min. išryškėja pažeidimai, jų ribos, kai reikia atlikti biopsiją (36). 

2.3. Tyrimai 

• Biopsija neatliekama iš naujai atsiradusių dauginių smailiagalių kondilomų. Vietinėje 

nejautroje biopsija ir histologinis tyrimas atliekama neaiškiais atvejais, įtariant 

supiktybėjimą, vyresniems nei 35 – 40 metų ligoniams ir (ar) esant papulinėms, 

plokščiosioms ar ragėjančioms karpoms (1). 

• ŽPV nustatymas tiesiogiai tiriamoje medžiagoje, atliekant imunologinius testus, virusų 

DNR molekulinę hibridizaciją (35). 

2.4. Diferencinė diagnozė 

Diferencijuojama nuo kitų panašių ligų (plokščiosios kondilomos, sergant sifiliu užkrečiamojo 

moliusko, minkštosios papilomos, seborėjinės keratozės, plokščialąstelinio vėžio ir kt.). Vyrams 

smailiagales kondilomas reikia diferencijuoti nuo perlų spalvos papulių, atsirandančių paauglystėje 

varpos galvutės pakraštyje ir (ar) pasaitėlio srityje. Tai pavienės, nesusiliejančios, 1 – 2 mm diametro, 

balkšvos, lygiu paviršiumi papulės. Moterims panašūs dariniai vadinami gerybine papilomatoze. Tai 

vienodos formos, nesusiliejančios, dažniausiai simetriškos papilomos vidiniame mažųjų lytinių lūpų 

50


paviršiuje ir makšties prieangyje. Sveikiems žmonėms apyvarpės ir vulvos srityje dažnai aptinkamos 

ektopinės riebalinės liaukos – aiškių ribų, pilkšvai gelsvos spalvos, minkštos, smulkios papulės 

3. Gydymas 

3.1. Bendrieji principai 

Gydymo tikslai yra anogenitalinių karpų ir jų sukeliamų subjektyvių pojūčių pašalinimas ir 

ilgalaikė ligos remisija. Visi prieinami gydymo būdai neužtikrina visiško karpų ir ŽPV išnaikinimo. 

Liga recidyvuoja apie 20 – 30 proc. atvejų (1). Visi gydymo būdai sukelia vietines reakcijas – 

niežėjimą, deginimą, skausmą, erozijas ar opas. Kai kurie gydymo būdai reikalauja dažnų 

apsilankymų pas gydytoją, todėl nėra patogūs ligoniui. Toliau aptariamos karpų gydymo 

rekomendacijos pagrįstos Sveikatos priežiūros politikos ir mokslo agentūros (AHCPR, Agency for 

Health Care Policy and Research) nustatytais duomenų patikimumo lygiais ir laipsniais (1 ir 2 

lentelė) (8). 

1 lentelė. Rekomendacijų patikimumo lygis 

Lygis Duomenų tipas (pagal AHCPR, 1992) 

Ia Atsitiktinės atrankos kontroliuojamų tyrimų apibendrinimas 

Ib Bent vieno atsitiktinės atrankos kontroliuojamo tyrimo duomenys 

IIa Bent vieno gerai suplanuoto kontroliuojamo neatsitiktinės atrankos tyrimo 

duomenys 

IIb Bent vieno kito, gerai suplanuoto eksperimentinio tyrimo duomenys 

III Gerai suplanuotų neeksperimentinių aprašomųjų tyrimų (lyginamųjų, koreliacijos 

ir atvejo kontrolės) duomenys 

IV Ekspertų komisijos pranešimų, medicinos autoritetų nuomonės ir (ar) jų klinikinės 

patirties duomenys 

2 lentelė. Rekomendacijų laipsnis 

Laipsnis Rekomendacija (pagal AHCPR ,1994) 

A (duomenų lygis Reikalaujama bent vieno atsitiktinės atrankos kontroliuojamo geros 

Ia, Ib) 

kokybės tyrimo, neprieštaringo ankstesniems tyrimams, kurie 

konkrečiu klausimu atitinka bendras mokslinės literatūros nuostatas 

B (duomenų lygis Reikalaujama gerai atliktų be atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų 

IIa, IIb, III) 

C (duomenų lygis 

IV) 

3.2. Gydymas 

Reikalaujama duomenų iš ekspertų komisijos pranešimų, medicinos 

autoritetų nuomonės ir (ar) jų klinikinės patirties 

Atspindi geros kokybės tyrimų stoką 

Gydymas, skiriamas ligoniui namuose: 

• Podofilotoksinas (0,15 proc. kremas arba 0,5 proc. tirpalas); 

• Imikvimodas (5 proc. kremas). 

Gydymas, atliekamas gydymo įstaigoje: 

• Chirurginiai – destrukciniai gydymo metodai (elektrokoaguliacija, išgramdymas kiurete, 

ekscizija, krioterapija ar gydymas lazeriu); 

51


• Trichloracetinės rūgšties (TCA) aplikacija. 

Gydymo būdo parinkimas priklauso nuo karpų rūšies, jų išplitimo, paciento nuomonės ir 

galimybių įgyti vieną ar kitą vaistą. Jei karpos neišplitę (1 – 5 pažeidimai), pacientams gali pakakti 

gydymo namuose. Karpoms nykstant spontaniškai, gydymas netaikomas. 

Bendrosios rekomendacijos: 

• Pradinio gydymo trukmė daugumai pacientų 1 – 6 mėn. Trečdaliui pacientų gali pakakti ir 

trumpesnio gydymo. 

• Gydymas namuose gali būti taikomas pirmos smailiagalių kondilomų atakos metu (apie 90 

proc. teigiamas gydymo atsakas). Esant kitoms karpų rūšims teigiamas gydymo rezultatas 

namuose pasiekiamas 50 proc. atvejų (1). 

• Pavieniai pažeidimai sėkmingai gydomi atliekant eksciziją, elektrokoaguliaciją, krioterapiją ar 

naudojant TCA. 

• TCA aplikacija dėl sukeliamų pašalinių reiškinių netaikoma didelių ar dauginių karpų 

gydymui. 

• Gydymo metodo nereikia keisti, jei gydymo eigoje ar po jo, naujos karpos atsirado kitose 

vietose. 

• Nenykstant ar atsinaujinant karpoms, reikia pasirinkti kitą gydymo metodą. 

• Ligoniai reguliariai tikrinami, kol galutinai pasveiks. 

• Ligoniui suteikiama informacija, kad susilaikymas nuo lytinių santykių gydymo metu gali 

sumažinti su gydymu susijusių pašalinių reiškinių intensyvumą. 

• Sergantiems karpomis turėtų būti atlikti rutininiai tyrimai dėl kitų LPI (sifilio, ŽIV, 

gonokokinės ir chlamidinės infekcijų). 

Podofilotoksinas (0,5 proc. tirpalas, 0,15 proc. kremas, Ib lygis, A laipsnis) – tai augalo 

podophyllum išgrynintas ekstraktas. Jis slopina ŽPV pažeistų ląstelių dauginimąsi ir sukelia karpų 

nekrozę, kuri stipriausiai pasireiškia po 3 – 5 dienų nuo gydymo pradžios. 

Podofilotoksino vietinės aplikacijos atliekamos du kartus per parą tris dienas, kursas kartojamas 

kas 4 – 7 dienos. Varpos srities karpoms geriau naudoti 0,5 proc. podofilotoksino tirpalą, o moterų 

išorinių lytinių organų ir išangės karpoms – 0,15 proc. podofilotoksino kremą. Vyrams 70 – 90 proc. 

atvejų smailiagalės kondilomos išnyksta po 1 – 2 gydymo kursų, o 60 – 80 proc. atvejų po 1 – 4 

gydymo kursų (9, 10). Moterims ir vyrams, kuriems pašalinta apyvarpė, tirpalo veiksmingumas yra 

mažesnis, pilnai pasveiksta mažiau kaip 50 proc. gydytų ligonių (11-13). Moterų išorinių lytinių 

organų ir išangės karpų gydymui naudojant 0,15 proc. podofilotoksino kremą, po 1 – 4 gydymo kursų 

pasveiksta apie 60 – 80 proc. ligonių (14-16). Gydant podofilotoksinu, liga recidyvuoja 7 – 38 proc. 

atvejų (11-13). Karpos, kurios neišnyko po 4 gydymo kursų, turi būti gydomos kitais gydymo būdais. 

Karpos, esančios šlaplės angoje ir ne ant išorinių lytinių organų podofilotoksinu išgydomos sunkiai. 

Po podofilotoksino aplikacijų apie 50 – 65 proc. pacientų keletą dienų, dažniausiai po pirmo 

gydymo kurso jaučia trumpalaikį deginimą, tempimą, atsiranda kelias dienas trunkantis paraudimas ir 

(ar) erozijos (10, 17). Vyrams dėl šių reiškinių gali trumpam sunkiau atsismaukti apyvarpė. Tokiais 

atvejais gydymas trumpam nutraukiamas, skiriami plovimai fiziologiniu tirpalu ir gliukokortikoidų 

kremas. 

Podofilotoksinas nėra skiriamas nėštumo metu. Vaisingo amžiaus moterims gydymo metu 

reikalinga kontracepcija. 

Imikvimodas (5 proc. kremas, Ib lygis, A laipsnis) – heterociklinis aminas, 

imidazokvinolinaminas. Jis sumažina ŽPV DNR kiekį pažeistuose audiniuose ir veikia, kaip vietinis 

52


imunomoduliatorius – stimuliuoja alfa ir gama interferono produkciją bei skatina uždegimo vietoje 

CD4 teigiamų T limfocitų kaupimąsi. 

Imikvimodo kremas naudojamas vieną kartą per parą 3 kartus per savaitę vakare ir ryte. 

Gydomoji sritis prieš kremo aplikaciją nuplaunama muilu ir vandeniu. Gydymas tęsiamas, kol karpos 

išnyksta, ilgiausiai iki 16 savaičių. Gydymo metu (dažniausiai po 3 – 4 gydymo savaičių) gali 

atsirasti praeinantys uždegimo reiškiniai. Tokiais atvejais daroma kelių dienų gydymo pertrauka. 

Klinikinių tyrimų duomenimis, šis gydymas veiksmingas 56 proc. ligonių, labiau moterims, nei 

vyrams (18). Moterims reikalingas trumpesnis gydymo imikvimodu kursas (8 savaitės), nei vyrams 

(12 savaičių) (1). Gydant imikvimodu, liga recidyvuoja apie 13 proc. ligonių (18). 

Praeinantis paraudimas – dažniausias imikvimodo pašalinis poveikis, pasireiškia apie 67 proc. 

ligonių (18). Tyrimų duomenimis, taikant šį gydymą, po 13 savaičių pasveiksta 62 proc. vyrų (19). 

Dėl pašalinių gydymo reiškinių apie 29 proc. vyrų reikia daryti gydymo pertraukas, o apie 6 proc. jų 

gydymą nutraukia (19). Vyrams dėl pašalinių gydymo reiškinių trumpam gali sunkiau atsismaukti 

apyvarpė. Tokiais atvejais, gydymas trumpam nutraukiamas, skiriama plovimai fiziologiniu tirpalu ir 

gliukokortikoidų kremas. 

Imikvimodo poveikis nėštumo metu neištirtas, bet tiriant gyvūnus teratogeninis vaisto poveikis 

nepastebėtas. 

Chirurginis gydymas – gali būti pirmo pasirinkimo gydymas, priklausomai nuo karpų išplitimo, 

lokalizacijos ir gydytojo patirties. 

Ekscizija atliekama, sukėlus aplink karpą vietinę nejautrą, po oda suleidžiant 1- 2 proc. lidokaino 

tirpalo. Skausmo mažinimui 10 – 15 min. prieš lidokaino injekciją, gali būti aplikuojama anestetiko 

kremo. Rekomenduojama atlikti negilią eksciziją iki tikrosios odos spenelinio sluoksnio. Gilesnių 

audinių vientisumo pažeidimas sukelia jungiamojo audinio išvešėjimą ir gyja randu. Po chirurginio 

gydymo gali likti padidėjusi ar sumažėjusi odos pigmentacija (ypač tamsiaodžiams), randas, 

subjektyvūs pojūčiai gydytoje srityje. Po chirurginio gydymo ligos recidyvų dažnis siekia 20 – 30 

proc. (20, 21). 

Ekscizija (nukirpimas) žirklėmis (Ib lygis, A laipsnis) – kai nėra dauginių karpų (paprastai ne 

daugiau penkių) karpas galima nukirpti chirurginėmis žirklėmis, kartu taikant elektrokoaguliaciją 

kraujavimo stabdymui ir likusių karpų suardymui. 

Elektrochirurgija ar gydymas CO2 lazeriu (IIa lygis, B laipsnis). Elektro- ar lazerio chirurgija 

atliekama personalui naudojant apsaugines kaukes ir (ar) dūmų surinkėjus. 

Esant dauginėms apyvarpės karpoms, gali prireikti apyvarpės cirkumcizijos. Išplitusių išangės 

karpų gydymui – proktologo operacijos. Kai kuriais atvejais (pvz., vaikams) dauginės karpos 

operuojamos bendrinėje nejautroje. 

Krioterapija (Ib lygis, A laipsnis) – sukelia epidermio ir tikrosios odos nekrozę bei smulkių 

kraujagyslių trombozę. Gydymas kartojamas kas savaitę. Procedūros metu rekomenduojama atlikti ne 

daugiau kaip du užšaldymo-atitirpinimo ciklus. Naudojant atvirą krioterapijos sistemą apie 20 

sekundžių skysto azoto skystis purškiamas ant pažeidimo sveikų audinių ribose. Uždaros sistemos 

kontaktinis aplikatorius, sudrėkintas fiziologiniu tirpalu arba liubrikanto geliu, švelniai spaudžiamas 

prie pažeidimo paviršiaus ir šaldoma azotu, kol atsiranda balta užšaldytų audinių zona iki 5 mm nuo 

karpos ribų (1). 

Krioterapija yra paprastas, nebrangus gydymo metodas, po gydymo retai lieka randai ar 

pigmentacijos sutrikimai. Šis metodas karpų gydymui yra veiksmingas 63 – 89 proc. atvejų (22, 23). 

Visgi, krioterapijos atlikimo techniką yra sunku standartizuoti, dažnai prireikia kartotinų gydymo 

procedūrų. 

Trichloracetinės rūgšties aplikacija (Ib laipsnis, A lygis). TCA 80 – 90 proc. tirpalas sukelia 

ląstelių nekrozę ir audinių destrukciją. Tirpalas vatos tamponėliu aplikuojamas ant karpos paviršiaus. 

53


Šis gydymo metodas tinkamiausias mažoms smailiagalėms ir papulių formos karpoms gydyti, mažiau 

veiksmingas – ragėjančioms ar didelėms karpoms. Sėkmingo gydymo dažnis siekia 70 – 81 proc.(1). 

Ligos recidyvai po gydymo stebimi 36 proc. atvejų (24-26). Aplikacijos kartojamos po 1 – 2 savaičių. 

TCA yra labai stiprus, nekrozę sukeliantis preparatas. Gana dažnai praėjus 10 min. po tirpalo 

aplikacijos išsivysto ūmus uždegimas, vėliau gali susidaryti opos, randai. Gydant TCA reikia turėti 

šią rūgštį neutralizuojančio sodos bikarbonato. TCA yra saugus nėštumo metu. 

3.3. Kiti gydymo būdai 

Solkodermas – kombinuotas nitritinės, acetinės, pieno bei oksalinės rūgšties preparatas, plačiai 

naudojamas Rusijoje anogenitalinių karpų gydymui. Tačiau apie jo veiksmingumą ir saugumą, gydant 

anogenitalines karpas, trūksta moksliškai pagrįstų duomenų (1). 

Kai kuriais atvejais šlaplės karpų gydymui gali būti naudojamas 5-fluorouracilas (1). 

Alfa ar beta interferonas gali būti naudojamas sunkiais atvejais, kaip pagalbinis gydymas po 

chirurginio gydymo (1). 

Podofilinas (20 – 25 proc. podophyllum augalo dervos ekstraktas) yra nebrangus, tačiau pasižymi 

mutageniniu poveikiu in vitro (šis poveikis nėra patvirtintas in vivo) (1). Retais atvejais jis sukelia 

sisteminius pašalinius poveikius (kaulų čiulpų slopinimą, centrinės nervų sistemos bei širdies ir 

kraujagyslių pažeidimus) (1). 

Naujausių tyrimų duomenimis anogenitalinių karpų gydymui veiksmingai naudojamas 

fotodinaminis gydymas su 5-aminolevulinine rūgštimi. Aminolevulininė rūgštis jungiasi se ŽPV 

nukleorūgštimi ir virusas tampa jautrus matomosios šviesos poveikiui (fotodinaminis efektas). Po 

ALA kremo aplikacijos apšvitai naudojami 580 – 700 nm ilgio plataus spektro raudonosios šviesos 

spinduliai, intensyvumu 40 – 125 J/cm 2 (31-33). Gydant šiuo metodu, pilnas karpų išnykimas 

pasiekiamas 66 – 95 proc. atvejų, gaunami puikūs kosmetiniai gydymo rezultatai (31-33). 

4. Imunoprofilaktika 

Vakcinacija nuo ŽPV. Jos tikslas – su ŽPV susijusių gimdos kaklelio ir anogenitalinės srities 

vėžio ir ikivėžinių ligų bei ŽPV sukeliamų anogenitalinių karpų profilaktika. Šiuo tikslu naudojamos 

bivalentinės (sukelia imunitetą tik prieš aukštos rizikos onkogeninius 16 ir 18 tipus) arba 

kvadrivalentinės (sukelia imunitetą prieš 6, 11, 16 ir 18 tipus) vakcinos nuo ŽPV. Atliktų tyrimų 

duomenimis, rekomenduojama įprastine tvarka skiepyti 11 – 12 metų amžiaus mergaites. Leidžiama 

skiepyti ir jaunesniame amžiuje, bet ne jaunesnes, nei 9 metų amžiaus mergaites. Tačiau ir 

vyresniame 13 – 26 metų amžiuje vakcinacija yra naudinga, ypač jei iki jos nebuvo pradėtas lytinis 

gyvenimas (28). Tyrimų duomenimis, 12 metų amžiaus mergaičių vakcinacija nuo ŽPV gimdos 

kaklelio vėžio išsivystymo riziką gali sumažinti nuo 20 iki 66 proc. (29, 30). 

5. Konsultacinė pagalba 

• Ligoniui suteikiama išsami informacija apie karpų priežastis, gydymo trukmę (nuo 1 – 6 

mėn.) ir pasekmes, galimus ligos atkryčius po gydymo ir komplikacijas. 

• Nepasiduodančiais gydymui karpų atvejais, rūkantieji turėtų būti paskatinti atsisakyti žalingo 

įpročio, nes rūkymas skatina karpų vystymąsi. 

• Moterims, kurios turi karpų rekomenduojama reguliari gimdos kaklelio citologinė patikra. 

Gimdos kaklelio vėžio išsivystymo rizika yra nedidelė, jei laiku diagnozuojami ir gydomi 

gimdos kaklelio ikivėžiniai pažeidimai. 

• Lytinių santykių metu su nauju lytiniu partneriu patariama naudoti prezervatyvą. Prezervatyvų 

naudojimas su lytiniu partneriu, kai su juo lytiškai santykiauta anksčiau iki karpos atsiradimo 

nėra būtinas, nes pastarasis jau turėjo kontaktą su užsikrėtusiuoju. 

54


• ŽPV latentinis periodas po užsikrėtimo gali būti labai ilgas, todėl karpų atsiradimas lytiniam 

partneriui nerodo, kad pastarasis turėjo lytinius santykius su kitais lytiniais partneriais. 

• Lytinis (-iai) partneris (-iai), kurie turėjo lytinių santykių su užsikrėtusiuoju per paskutinius 6 

mėn. turėtų būti informuoti ir patikrinti. 

• Specialisto konsultacija ir gydymas reikalingas, atsižvelgiant į klinikinę situaciją ir karpų 

lokalizaciją: 

Dermatovenerologo konsultacija – išorinių lyties organų karpų gydymas, diferencinės 

diagnostikos problemos; 

Akušerio ginekologo – makšties, gimdos kaklelio karpos ir nėščiųjų karpų gydymas 

(nesvarbu, kokia jų lokalizacija); 

Urologo – šlaplės karpų diagnostika ir gydymas; 

Proktologo – išangės ar išeinamosios angos karpų diagnostika ir gydymas. 

6. Atskiros situacijos 

Nėštumas. Ankstyvame nėštumo periode karpos gali sparčiai augti ir sąlygoti kūdikių gerklės 

papilomatozę (1 iš 400 atvejų) (27). Nėra įrodymų, kad nėščios motinos karpų gydymas sumažina 

ŽPV infekcijos perdavimo riziką vaikui. 

Imunosupresija. ŽIV infekcija ar organų transplantacija sukelia rezistentišką gydymui karpų 

augimą, dažniau išsivysto intraepitelinė neoplazija. ŽIV užsikrėtusioms moterims ir po organų 

transplantacijos kartą per metus rekomenduojama atlikti gimdos kaklelio citologinį tyrimą. 

Vaikai. ŽPV gali užsikrėsti gimdymo metu, virusui patekus iš pažeistų motinos lytinių organų, 

autoinokuliacijos būdu nuo savo paties pirštų karpų bei per buitinį kontaktą nuo šeimos narių ar 

lytinės prievartos metu. 

Literatūra 

1. von Krogh G, Lacey CJN, Gross G, Barrasso R, Schneider A. European gudeline for the management of 

anogenital warts. Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 3): 40-47. 

2. Gross G, Ikenberg H, Gissmann L, et al. Papillomavirus infection of the anogenital region: correlation between 

histology, clinical picture and virus type. J invest dermatol 1985; 85: 147-52. 

3. Syrjanen K, Syrjanen S. Epidemiology of human papilllomavirus infections and genital neoplasia. Scand J 

Infect Dis Suppl 1990; 60: 7-17. 

4. Syrjanen KJ. Long-term consequences of genitalHPV infections in women. Ann Med 1992; 24: 233-45. 

5. Oriel JD. Natural history of genital warts. Br J Ven Dis 1971; 47: 1-13. 

6. Van Beurden M, ten Kate FJ, Smits HL, et al. Multifocal vulvar intraepithelial neoplasia grade III and 

multicentric lower genital tract neoplasia is associated with transcriptionally active human papillomavirus. 

Cancer 1995; 75: 2879-84. 

7. Hording U, Daugaard S, Junge J, et al. Human papillomaviruses and multifocal genital neoplasia. Int J 

Gynecol Pathol 1996; 15: 230-4. 

8. US Department of Health and Human Services. Acute pain management: operative or medical procedures and 

trauma, Publication No 92-0023. Clinical Practice Guidelines No. 1. Rockville (MD): Agency for Health Care 

Policy and Research, 1998: 6107. 

9. Von Krogh G. Podophyllotoxin for condylomata acuminata eradication. Clinical and experimental 

comparative studies on Podophyllum lignans, colchicines and 5-fluorouracil [Thesis]. Acta dermatovenereol 

1991; 98 (Suppl): 31-48. 

10. Von Krogh G, Szpak E, Andersson M, et al. Self-treatment using 0.25-0.5% podophyllotoxin ethanol solutions 

against penile condylomata acuminata – a placebo-controlled comparative study. Genitourin Med 1994; 70: 

105-9. 

11. Beutner KR, Conant MA, Friedman-Kien A. Patient-applied podofilox for tretment of genital warts. Lancet 

1989; I: 831-4. 

12. Greenberg MD, Rutledge LH, Reid R, et al. A double-blind randomized trial of 0.5% podo filox and placebo 

in the treatment of genital warts in women. Obstet Gynecol 1991; 77735-9. 

55


13. Kirby P, Dunne A, King DH, et al. Double-blind randomized clinical trial of self-administered podofilox 

solution vehicle in the treatment of genital warts. Am J Med 1990; 88: 465-70. 

14. Cleasson U, Lassus A, Happonen H, et al. Topical treatment of veneral warts: a comparative open study of 

podophyllotoxin cream versus solution. Int J STD AIDS 1996; 7: 429-34. 

15. Strand A, Brinkeborn R-M, Siboulet A. Topical treatment of genital warts in men, an open study of 

podophyllotoxin cream compared with solutions. Genitourin Med 1995; 7387-90. 

16. Sand Peterson C, Agner T, Ottevanger V, et al. A singleblind study of podophyllotoxin cream 0.5% and 

podophyllotoxin solution 0.5% in male patients with genital warts. Genitourin Med 1995; 7: 391-2. 

17. Von Krogh G. Penile condylomata acuminata: an experimental model for evaluation of topical treatment with 

0.5-1.0% ethanolic preparations of podophyllotoxin for three days. Sex Transm Dis 1981; 8: 179-84. 

18. Edwards L, Ferenczy A, Eron L, et al. Self-administered topical 5% imiquimod cream for external anogenital 

warts. Arch Dermatol 1998; 134: 25-30. 

19. Gollnick H, barasso R, Benninghoff B, et al. Safety and efficaty of imiquimod 5% cream in uncircumcised 

males with foreskin-associated genital warts. [Poster No. P711] EADV. 8 th Congress of the European 

Academy of Dermatology and Venereology 29 September-3 October 1999. 

20. Drake LA, Ceilley RI, et al. Guidelines of care for warts: human papillomavirus. J Am Acad Dermatol 1995; 

32: 98-103. 

21. Von Krogh G, Wikström A. Efficacy of chemical and/or surgical therapy against condylomata acuminata: a 

retrospective evaluation. Int STD AIDS 1991; 2: 333-8. 

22. Simmonds PD, Langlet F, Thin RN. Cryotherapy versus electrocautery in the treatment of genital warts. BrJ 

Vener Dis 1981; 57: 273-4. 

23. Stone KM, Becker TM, Hagdu A, et al. Treatment of external genital warts: a randomized clinical trial 

comparing podophyllin, cryotherapy and electrodessication. Genitourin Med 1987; 66: 16-19. 

24. Godley MJ, Bradbeer CS, Gellan M, et al. Cryotherapy compared with trichloracetic acid in treating genital 

warts. Genitourin Med 1987; 63: 390-2. 

25. Abdullan AN, Walzman M, Wade A. Treatment of externalgenital warts comparing cryotherapy (liquid 

nitrogen) and trichloracetic acid. SexTransm Dis 1993; 20: 344-5. 

26. Guidelines for tratment of sexually transmitted diseases. Centers for Disease Control and Prevention. MMWR 

Morb Mortal Wkly Rep 1998; 47(RR-1): 1-111. 

27. Kashima HK, Shah K. Recurrent respiratory papillomatosis: clinical overview and management principles. 

Obstet Gynecol Clinics North Am 1987; 14: 581-8. 

28. Markowitz LE, Dunne EF, Saraiya M, Lawson HW, Chesson H, Unger ER. Quadrivalent Human 

Papillomavirus Vaccine. Recomendations of the Advisory Committee on Immunization Practiecs (ACIP). 

MMWR Vol.56, No.RR-2, March 12, 2007. 

29. Sanders GD, Taira AV. Cost-effectiveness of a potential vaccine for human papillomavirus. Emerg Infect Dis 

2003; 9:37-48. 

30. Goldie SJ, Kohli M, Grima D, et al. Projected clinical benefits and cost-effectiveness of a human 

papillomavirus 16/18 vaccine. J Natl Cancer Inst 2004; 96: 604-615. 

31. Fehr MK, Hornung R, Degen A, Schwarz VA, Fink D, Haller U, Wyss P. Photodynamic Therapy of Vulvar 

and Vaginal Condyloma and Intraepithelial Neoplasia Ucing Topocally Applied 5-Aminolevulinic Acid. 

Lassers in Surgery and medicine 2002;30:273-279. 

32. Wang XL, Wang HW, Wang HS, Xu SZ, Liao KH, Hillemanns P. Topical 5-aminolaevulinic acidphotodynamic 

therapy for the treatment of urethral condylomata acuminata. Br J Dermatol 2004; 151:880-885. 

33. Chen K, Chang BZ, Zhang XH, Gu H. Comparative study of photodynamic therapy vs CO2 laser vaporization 

in treatment of condylomata acuminata: a randomized clinical trial. Br J Dermatol 2007; 156(3): 516-20. 

34. Braun –Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatologie und Venerologie. 4 Auflage. Erkrankungen durch das 

Condyloma acuminata. 1996: 20-30. 


Kaunas, 2000. 

36. Čigriejienė VM, Žilniskas K, Valiukevičienė S, Jasaitienė D. Vulvos ligų diagnostika ir gydymas. Bendrasis 

vadovlis. KMU, 2006. 

56


2.6. ŽIV infekcija (S. Čaplinskas, V. Uždavinienė, A. 

Griškevičius) 

ĮVADAS 

Etiologinis ŽIV infekcijos sukėlėjas žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) 1 ir 2 tipo yra RNR 

virusas priklausantis Lentiviridae genčiai ir Retroviridae šeimai. Pagal statistinius paskaičiavimus, 

manoma, kad šiuo virusu yra užsikrėtę apie 60 mln. žmonių pasaulyje. Labiausiai paplitusiam ŽIV 1 

tipo virusui būdingas progresuojantis imuninės sistemos pakenkimas, kuris negydomas baigiasi 

mirtimi. ŽIV infekcijos eiga pasireiškia įvairiais klinikiniais pasireiškimais nuo besimptomės eigos 

iki gyvybei pavojingų būklių, tokių kaip ūmus imunodeficitas, oportunistinės infekcijos ir vėžiniai 

susirgimai. ŽIV pandemija yra ketvirta mirtingumo priežastis pasaulyje, ir 95 procentai mirčių 

registruojama tarp jaunų suaugusių besivystančiose šalyse. 

1. ŽIV INFEKCIJOS KLINIKA IR NATŪRALI EIGA 

ŽIV infekcija skirstoma į šias stadijas (1): 

1. Užsikrėtimas virusu. 

2. Pirminė ŽIV infekcija (ūmus retrovirusinis sindromas). 

3. Serokonversija. 

4. Asimptominė lėtinė infekcija su ar be persistuojančia generalizuota limfadenopatija 

5. Simptominė ŽIV infekcija (B klinikinė kategorija). 

6. AIDS indikacinės ligos. 

1.1. Užsikrėtimas virusu 

ŽIV užsikrečiama trimis būdais: 

1. Parenteraliniu būdu: 

1.1 Per hematransfuzijas ir kraujo preparatus; 

1.2. vartojant švirkščiamąsias medžiagas 

2. Lytinių santykių metu. 

3. Perinataliniu būdu (ŽIV užsikrėtusi motina gali virusą perduoti savo kūdikiui). 

1.2. Pirminė ŽIV infekcija (sinonimai “ūmi ŽIV infekcija”, “ūmus serokonversijos sindromas”, 

“ūmus retrovirusinis sindromas”) 

Tai kompleksas simptomų, kurie būdingi 50 - 90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų. Simptomai 

atsiranda po 2-4 savaičių nuo užsikrėtimo ir trunka 1-2 savaites. Dažniausi simptomai: karščiavimas, 

limfadenopatija, faringitas, makulopapulinis bėrimas, mialgija, artralgija, diarėja, galvos skausmas, 

pykinimas ir vėmimas, hepatosplenomegalija, pienligė. Galimi nervų sistemos pažeidimai: 

meningoencefalitas, periferinė neuropatija, rečiau Gijen-Bare sindromas, brachialinis neuritas, 

radikulopatija, pažintinės funkcijos sutrikimas ir psichozė. Laboratoriniuose tyrimuose nustatoma 

57


limfopenija, vėliau seka limfocitozė su CD4 ląstelių mažėjimu bei CD8 ląstelių padidėjimu. CD4 

ląstelių sumažėjimas yra laikinas, vėliau jų padaugėja, bet paprastai negrįžta į pradinį lygį (2). 

1.3. Serokonversija 

Serokonversija su teigiama serologija (antikūnų prieš ŽIV atsiradimu) įvyksta vidutiškai po 3 

savaičių nuo užsikrėtimo. Retais atvejais ji gali užtrukti ilgiau, tačiau dauguma serokonvertuoja per 6 

mėnesius (3). 

1.4. Besimptomė ŽIV infekcija 

Šiuo periodu pacientai gali neturėti jokių klinikinių simptomų arba gali būti nustatoma 

persistuojanti generalizuota limfadenopatija (PGL) - mažiausia dviejų sričių limfmazgių padidėjimas, 

išskyrus kirkšnių limfmazgius, ilgiau nei 3 mėnesius. Besimptomis ŽIV infekcijos periodas gali trukti 

nuo vienerių iki keleto metų (vidutiniškai 5 - 8 metus). Šiuo laikotarpiu CD4 ląstelių skaičius 

palaipsniui mažėja priklausomai nuo virusinio krūvio: kuo virusinis krūvis didesnis, tuo greičiau 

mažėja CD4 ląstelės. Sumažėjus CD4 ląstelių mažiau 200/mm 3 , padidėja imunosupresijos sąlygotų 

simptomų vystymosi rizika. Tie simptomai gali būti nespecifiniai, tokie kaip nuovargis, naktinis 

prakaitavimas, arba simptomai susiję su oportunistinėmis virusinėmis ir grybelinėmis infekcijomis. 

Kai kuriems individams asimptominė ŽIV infekcija gali trukti net iki 20 metų [4]. 

1.5. Simptominė ŽIV infekcija (B klinikinė kategorija) 

Būklė, susijusi su ŽIV infekcija arba yra sąlygota ląstelinio imuniteto defekto. Simptominė 

ŽIV infekcija nustatoma, kai diagnozuojama: pienligė, burnos plaukuotoji leukoplakija, periferinė 

neuropatija, gimdos kaklelio displazija, konstituciniai simptomai (karščiavimas, svorio mažėjimas), 

grįžtamoji herpes zoster infekcija, idiopatinė trombocitopeninė purpura ir listeriozė (2 lentelė). 

1.6. AIDS - įgytas imunodeficito sindromas (C klinikinė kategorija) 

ŽIV užsikrėtusiam asmeniui AIDS diagnozuojama, kai nustatoma bent viena AIDS indikacinė 

liga (3 lentelė) [5]. 

Vidutinis laikas nuo gilios imunosupresijos ( 200/mm 3 . 

2. ŽIV INFEKCIJOS KLASIFIKACIJA IR AIDS APIBRĖŽIMAS 

2.1. ŽIV infekcijos klasifikacija. ŽIV infekcija suaugusiems ir paaugliams klasifikuojama pagal 

Ligų kontrolės centro (Angl. Centre Disease Control, CDC) 1993 m. peržiūrėtą suaugusiųjų ir 

paauglių ŽIV infekcijos klasifikaciją. Joje išskiriamos trys CD4 ląstelių (1, 2 ir 3) bei trys klinikinės 

kategorijos (A, B ir C) (1, 2 lentelės) [6]. 

2.2. AIDS apibrėžimas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos Sąjungos šalių, taikomas Europos 

AIDS priežiūros centro 1993 m. AIDS atvejo apibrėžimas: ŽIV užsikrėtusiam asmeniui AIDS 

diagnozuojama tada, kai nustatoma bent viena AIDS indikacinė liga, neatsižvelgiant į CD4 ląstelių 

skaičių (3 lentelė) [5,7]. 

JAV vadovaujamasi Ligų kontrolės centro 1993 m. ŽIV infekcijos klasifikacija ir AIDS 

apibrėžimu, pagal kurį AIDS diagnozė nustatoma, kada diagnozuojama bent viena AIDS indikacinė 

liga arba CD4 ląstelėms sumažėjus mažiau 200/mm 3 [6]. 

58


1 lentelė. 1993 m. peržiūrėta suaugusiųjų ir paauglių ŽIV infekcijos klasifikacija ir papildytas 

AIDS apibrėžimas [6] 

Imunologinės 

kategorijos 

Klinikinės kategorijos 

A 

Asimptominė infekcija, nuolatinė 

generalizuota limfadenopatija 

Ūmi (pirminė) ŽIV infekcija 

B 

Simptominė 

(nei A, nei C kategorija) 

≥500/µL A1 B1 C1 

200-499/µL A2 B2 C2 

< 200/µL A3 B3 C3 

1993 CDC AIDS apibrėžimas 

1993 Europos AIDS apibrėžimas 

C 

AIDS indikacinė liga 

2 lentelė. 1993 m. peržiūrėta suaugusiųjų ir paauglių ŽIV infekcijos klasifikacija: klinikinės ir 

imunologinės kategorijos [6] 

Klinikinės kategorijos 

A klinikinė kategorija. 

ŽIV užsikrėtusiam asmeniui nustatoma vienas iš šių susirgimų (neturi būti diagnozuotas nei vienas B ir C kategorijos 

susirgimas): 

Asimptominė ŽIV infekcija, 

Nuolatinė generalizuota limfadenopatija, 

Ūmi (pirminė) ŽIV infekcija. 

B klinikinė kategorija.* 

Tai klinikinės būklės, kurios nepatenka į C klinikinę kategoriją (AIDS indikacinių ligų sąrašą), tačiau atitinka bent 

vieną iš šių kriterijų: 

1) Būklė susijusi su ŽIV infekcija arba yra sąlygota ląstelinio imuniteto defekto; 

2) Kliniškai pasireiškianti ir reikalaujanti gydymo būklė, kuri, gydytojo nuomone, yra ŽIV infekcijos komplikacija. 

Pateikiami kai kurių B kategorijos ligų pavyzdžiai: 

bacilinė angiomatozė; 

burnos, ryklės kandidozė (pienligė); 

nuolatinė, dažna ar nepasiduodanti įprastam gydymui vulvovaginalinė kandidozė; 

gimdos kaklelio displazija (vidutinė ir sunki), gimdos kaklelio karcinoma in situ; 

konstituciniai simptomai: karščiavimas (38.5 C) arba viduriavimas, trunkantys ilgiau nei 1 mėnesį; 

burnos plaukuotoji leukoplakija; 

herpes zoster viruso infekcija, ≥ 2 epizodai, pažeidžianti daugiau nei vieną dermatomą; 

idiopatinė trombocitopeninė purpura; 

listeriozė; 

uždegiminė mažojo dubens organų liga, ypač komplikuota kiaušidžių abscesu; 

periferinė polineuropatija. 

*Jei pacientui diagnozuojamas vienas iš B klinikinės kategorijos susirgimų ir jis išgydomas, 

pacientas negrįžta į A klinikinę kategoriją. 

C klinikinė kategorija.* 

Diagnozuojama bent viena AIDS indikacinė liga (žr. AIDS indikacinių ligų sąrašas). *Vieną kartą diagnozavus C 

klinikinės kategorijos susirgimą, pacientas lieka C kategorijoje visą laiką. 

Imunologinės kategorijos 

1 kategorija: CD4 ląstelių ≥500/µL 

2 kategorija: CD4 ląstelių 200-499/µL 

3 kategorija: CD4 ląstelių < 200/µL. 

59


3 lentelė. AIDS indikacinių ligų sąrašas pagal 1993 m. Europos AIDS atvejo apibrėžimą [5] 

AIDS indikacinės ligos 

Daugybinės ar pasikartojančios bakterinės infekcijos vaikams iki 13 metų amžiaus; 

Bronchų, trachėjos ar plaučių kandidozė; 

Stemplės kandidozė; 

Gimdos kaklelio navikas, invazinis; 

Diseminuota ar ekstrapulmoninė kokcidiomikozė; 

Ekstrapulmoninė kriptokokozė; 

Žarnyno kriptosporidiozė, kai viduriavimas trunka ilgiau kaip 1 mėnesį; 

Citomegaloviruso (CMV) sukelta liga (ne kepenyse, blužnyje ar limfmazgiuose); 

CMV retinitas (su regėjimo netekimu); 

ŽIV sukelta encefalopatija; 

Herpes simplex viruso (HSV) infekcija: lėtinės opos, trunkančios ilgiau kaip 1 mėnesį, arba bronchitas, 

pneumonitas, ar esofagitas; 

Diseminuota ar ekstrapulmoninė histoplazmozė; 

Žarnyno izosporiozė, kai viduriavimas trunka ilgiau kaip 1 mėnesį; 

Kapoši sarkoma; 

Limfocitinė intersticinė pneumonija vaikams iki 13 metų amžiaus; 

Burkito ar panašaus tipo limfoma; 

Imunoblastinė ar panašaus tipo limfoma; 

Pirminė smegenų limfoma; 

Diseminuota ar ekstrapulmoninė Mycobacterium avium complex ar M. Kansasii; 

Plaučių Mycobacterium tuberculosis infekcija suaugusiems ir paaugliams, vyresniems nei 13 metų; 

Ekstrapulmoninė Mycobacterium tuberculosis infekcija; 

Diseminuota ar ekstrapulmoninė kitų ir neindefikuotų rūšių mikobakteriozė; 

Pneumocystis carinii pneumonija; 

Pasikartojanti pneumonija; 

Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija; 

Pasikartojanti salmonella(ne tifoidinė) septicemija; 

Smegenų toksoplazmozė; 

ŽIV išsekimo sindromas. 

*AIDS indikacinės ligos pagal tarptautinę ligų (TLK-10) koduojamos šifrais B20-B24 (išskyrus B23.0 ir 

B23.1). 

3. LABORATORINIAI TYRIMAI 

ŽIV nustatymo specifiniai laboratoriniai tyrimai skirstomi į netiesioginius (ŽIV antikūnai 

imuniniam organizmo atsakui į virusą įvertinti) ir tiesioginius pačio viruso, jo struktūrinių baltymų, 

RNR/DNR sekų aptikimas (viruso kultivavimas ląstelių kultūroje, ŽIV p24 antigeno nustatymas, 

RNR nustatymas plazmoje, provirusinės DNR nustatymas). 

3.1. Laboratorinės diagnozės patvirtinimas 

ŽIV antikūnų tyrimai 

Pirminei ŽIV laboratorinei diagnozei nustatyti dažniausiai naudojami imunofermentiniai 

aparatūriniai metodai specifiniams ŽIV antikūnams aptikti [2,8]. 

Kaip alternatyvinius naudojant kitus metodus – greitą ŽIV testą, sauso kraujo lašo, dantenų skysčio, 

šlapimo ar kitus mėginius, gavus teigiamą rezultatą reiktų papildomai tirti kraują aparatūriniais 

metodais [9]. 

60


ŽIV kombinuotas antigeno/antikūnų tyrimas 

ŽIV kombinuotas antigeno/antikūnų tyrimas, kartais vadinamas IV generacijos testu yra sugalvotas 

kad mažinti serologinio lango periodą. Dažniausiai taikomas tiriant asmenis su ūminės ŽIV infekcijos 

įtarimu, kontaktinius su ŽIV infekcija ar priklausančius rizikos grupėms. Nors testas gali nustatyti 

ŽIV antigeną, ŽIV antigeną ir antikūnus, ŽIV antikūnus gaunama viena skaitinė reikšmė, kuri parodo 

ar rezultatas yra teigiamas. Tokio rezultato patvirtinimas dažniausiai užtrunka, kadangi kad patvirtinti 

klaidingai teigiamą rezultatą reikia atlikti ne tik imunoblotingo reakciją ŽIV antikūnams bet ir ŽIV 

antigeno testą. 

ŽIV antigeno tyrimai 

ŽIV p24 antigeno tyrimas nustato cirkuliuojantį viruso baltymą p24 serume, plazmoje ar 

audinių kultūros supernatante. Dažniausiai nustatomas imunofermentinės analizės metodu, todėl gali 

duoti klaidingai teigiamas reakcijas. Kad patvirtinti antigenemiją, turi būti atliekamas, antigeno 

neutralizacijos tyrimas, ypač kai ŽIV antikūnai nepatvirtinami imunoblotingo reakcija. Kadangi 

dideli ŽIV antikūnų titrai jį suriša, dažniausiai nustatomas ŽIV pirminės infekcijos metu ir 

terminalinėse stadijose. Antigeno radimas asimptominėje stadijoje nurodo didelę viruso replikaciją 

(priklausomai nuo diagnostinio rinkinio gamintojo apie 30 tūkstančių kopijų ir daugiau). 

ŽIV infekcijos patvirtinimas 

Teigiama laboratorinė diagnozė patvirtinama atlikus ŽIV antikūnų imunoblotingo reakciją, 

kurios rezultatai įvertinami vadovaujantis gamintojo, tarptautinių organizacijų (PSO, CDC ir kitų) 

kriterijais [10]. Minimaliausi kriterijai, kai randami antikūnai ne mažiau kaip prieš vieną ŽIV 

apvalkalo ir vieną šerdinį baltymą. Tiriant dėl ŽIV kombinuota antigeno/antikūnų testų sistema, esant 

neigiamam imunoblotingo rezultatui būtina atlikti antigeno neutralizacijos reakciją. 

Neaiškūs ŽIV antikūnų tyrimo rezultatai 

Jeigu atliekant imunoblotingo reakciją, yra aptinkama reaktyvumas vienam arba daugiau 

baltymų, tačiau rezultatas neatitinka ŽIV teigiamumo kriterijų, konstatuojama, kad gautas neaiškus 

rezultatas. Reakcijos su ŽIV baltymais gali būti specifinės (lango periodas, nepakankamas imuninis 

atsakas, ŽIV antro tipo ir kt.) ir nespecifinės ( nėštumas, kitos ūmios infekcijos, vėžiniai susirgimai ir 

kt.). Nespecifinės reakcijos turi neigiamą dinamiką ir po 3-6 mėnesių turėtų išnykti. Jei po šio 

laikotarpio reaktyvumas ŽIV baltymams neišnyksta, tačiau serumas neatitinka ŽIV teigiamumo 

kriterijų, jis gali būti tvirtinamas kombinuotu metodu, tai yra papildomai atliekant ŽIV antigeno su 

neutralizacija reakcijas, ŽIV RNR/DNR ar virusologinius tyrimus [3]. Tvirtinant kombinuotu metodu, 

įvertinant papildomų testų rezultatus, būtina atsižvelgti į klinikinę ir epidemiologinę anamnezę. 

Perinatalinės ŽIV infekcijos laboratorinė diagnozė [11] 

Serologinė diagnozė naujagimiams, kuriuos pagimdė ŽIV infekuotos moterys yra 

komplikuota dėl motinos specifinių ŽIV IgG pernešimo per placentą kūdikiui. Nežiūrint, kad šių 

antikūnų titrai pastoviai mažėja, jie gali būti aptinkami netgi po 15 mėnesių. Prevencinė ŽIV 

antiretrovirusinė terapija naujagimiui tą laiką gali pailginti. Kadangi motininiai ŽIV antikūnai gali 

būti netikrų pozityvių reakcijų priežastimi, nustatant ŽIV infekciją vaikams iki 18 mėnesių 

rekomenduojami ŽIV RNR tyrimai. Jie turėtų būti atliekami pirmą-antrą parą po gimimo (teigiami 

esant vertikaliam perdavimui), mėnuo po gimimo (užsikrėtus gimdymo metu), 4 mėnesiai po 

gimdymo (esant rezistentiškam ŽIV kamienui arba užkrėtus maitinant). 

3.2. Indikacijos ištyrimui 

ŽIV testavimo tikslai yra: 

- identifikuoti ŽIV infekuotus asmenis dėl klinikinių intervencijų ar atrankiniais tikslais; 

61


- suteikti prieš ir potestinį konsultavimą seroneigiamiems asmenims turintiems riziką 

užsikrėsti ŽIV ir ŽIV seroteigiamiems asmenims dėl infekcijos perdavimo kitiems bei elgesio 

pakeitimo; 

-inicijuoti ŽIV infekuotų asmenų partnerių paiešką konsultuojant juos bei suteikiant jiems 

prevencines paslaugas. 

Indikacijos ŽIV tyrimui gali būti klinikinės ir epidemiologinės [12, 13]. Diagnostinis ŽIV 

testavimas vykdomas pacientams, kurie turi simptomus ar ŽIV infekcijos klinikinius požymius. Kai 

kurie iš jų nėra patognominiai ŽIV infekcijai, bet leidžia įtarti ūmią ŽIV infekciją. Kad paankstinti 

ŽIV laboratorinę diagnozę šiais atvejais gydytojas turėtų naudoti kombinuotą ŽIV antikūnų/antigeno, 

ŽIV p24 antigeno ar ŽIV RNR kiekybinį testą. Nepriklausomai nuo tyrimų rezultatų, toks pacientas 

turi būti sekamas ir jam vėliau turi būti atliekamas antikūnų testas. Asmenims, kurie kreipiasi su 

vėlesnių stadijų ŽIV infekcijos požymiais ar AIDS paprastai užtenka ŽIV antikūnų testo. 

Daugumoje atvejų ŽIV infekuoti asmenys neturi klinikinių simptomų, todėl siūloma išsitirti ir turi 

būti tiriami šie asmenys [12, 14]: 

-kraujo ir organų donorai (privalomai); 

-nėščios moterys; 

-asmenys, turintys daug lytinių partnerių 

- asmenys besitiriantys dėl LPI ar kuriems nustatyta šių ligų diagnozė; 

-asmenys su nebūdingais ar retais LPI klinikiniais pasireiškimais; 

- asmenys vartoję ar vartojantys narkotines medžiagas ir partneriai; 

- lytiniai partneriai asmenų, kurie priklauso rizikos grupėms; 

- asmenys, atvykę iš ŽIV endeminių regionų ar iš ten grįžę; 

- sveikatos įstaigų darbuotojai dėl nelaimingų atsitikimų darbe susižeidę ar turėjo kontaktą su 

organizmo skysčiais, užkrėstais ŽIV arba potencialiai pavojingais skysčiais; 

- kitų profesijų darbuotojai vykdant tarnybines užduotis susižeidę ar turėjo kontaktą su ŽIV 

infekuotais ar galimai infekuotais asmenims 

-lytinių nusikaltimų ir prievartos aukos; 

- asmenys sugrįžę iš įkalinimo įstaigų ar jų lytiniai partneriai; 

- ŽIV užsikrėtusių asmenų lytiniai partneriai. 

3.3. Laboratoriniai tyrimai nustačius ŽIV/AIDS diagnozę. 

Nustačius ŽIV diagnozę atliekami tyrimai paciento būklei ir gydymo efektyvumui įvertinti : 

-bendras kraujo tyrimas; 

-limfocitų su CD+4 kiekybinis nustatymas imuninei būklei įvertinti; 

-ŽIV RNR viremijos plazmoje kiekybinis nustatymas viruso replikacijai organizme įvertinti; 

- oportunistinių ir lydinčių infekcijų tyrimai; 

- biocheminiai tyrimai vaistų pašaliniam ar toksiniam poveikiui įvertinti. Tyrimų 

periodiškumas nurodytas SAM 2004 m. gegužės 3d. įsakyme Nr. V-313 “Dėl artrozės, žmogaus 

imunodeficito viruso, Chlamydia trachomatis sukeltų ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, 

kompensuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodikų patvirtinimo“ 

(Žin., 2004, Nr. 89-3299). 

4. ŽIV INFEKCIJOS GYDYMAS 

ŽIV infekcijos gydymo principus apsprendžia ŽIV viruso ir natūralios infekcijos eigos 

ypatybės: tarp pirminės infekcijos ir ligos klinikinių reiškinių pasireiškimų yra ilgas progresuojančios 

imunosupresijos laikas, kurią apibūdina mažėjantis limfocitų turinčių CD4 receptorius skaičius. ŽIV 

viruso dauginimosi greitis yra labai didelis, gyvenimo pusamžis siekia tik 48 valandas. 

62


ŽIV virusas turi labai geras savybes mutuoti, todėl įmanomas labai greitas rezistentiškumo 

išsivystymas. 

4.1. Gydymo tikslai 

Žmogaus imunodeficito virusinės (ŽIV) infekcijos gydymo tikslai [1]: 

Klinikinis – prailginti išgyvenamumą ir pagerinti gyvenimo kokybę. 

Virusologinis – kuo labiau ir kuo ilgesniam laikui sumažinti virusinį krūvį. Tai sustabdys 

ligos progresiją ir sumažins viruso atsparumo vaistams vystymąsi. 

Imunologinis – pasiekti imuninės sistemos atsistatymą ir išsaugojimą, tiek kiekybinį (CD4 

ląstelių skaičius), tiek kokybinį (patogenui specifinis imuninis atsakas). 

Terapinis – racionaliai skirti vaistus, kurie padės pasiekti virusologinį tikslą ir išsaugos 

tolimesnio gydymo pasirinkimo galimybes, sukels kuo mažiau pašalinių reiškinių ir pacientas 

sugebės laikytis gydymosi režimo. 

Epidemiologinis – sumažinti ŽIV plitimą. 

ŽIV liga gydoma mažiausia trijų antiretrovirusinių (ARV) vaistų deriniais. Toks gydymas 

žymiai sumažina viruso replikaciją (ŽIV RNR


viruso, Chlamydia trachomatis sukeltų ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo 

iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, metodikų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 89- 

3299). 

5 lentelė. Antiretrovirusinio gydymo pradžios rekomendacijos 

Situacija 

Sveikatos ir žmogaus 

tarnybos skyriaus (DHHS) 

Tarptautinės AIDS 

Draugijos (IAS-USA) 

Simptominė ŽIV liga Gydyti Gydyti Gydyti 

Besimptominė infekcija, Gydyti Gydyti Gydyti 

kai CD4 350/mm 3 

Siūlomas gydymas, 

pasveriant visus “už” ir 

“prieš” 

Gydymas 

nerekomenduojamas 

Siūlomas gydymas, 

sprendimas priimamas 

kiekvienu atveju 

individualiai 

Gydymas 


Europos AIDS klinikinės 

draugijos 

(EACS) 

Gydymas siūlomas: 

jei CD4 ląstelės greitai 

mažėja; 

jei ŽIV RNR>10000 

kop/ml; 

HVC koinfekuotiems 

asmenims 

Gydymas 


Prieš parenkant gydymą turi būti įvertintas paciento noras ir pasiruošimas pradėti gydymą bei 

galimas vaistų vartojimo režimo laikymasis ( ang. adhearence). Pacientas privalo vaistus vartoti 

kiekvieną dieną skirtu laiku. Bet koks, kad ir vienkartinis vaistų dozės priėmimo praleidimas sukelia 

aktyvią ŽIV replikaciją organizme, kas sąlygoja atsparių ARV viruso kamienų atsiradimą. Pradėjus 

skirti gydymą ARV vaistais, jis skiriamas visą gyvenimą. 

4.3. ARV vaistų derinio parinkimas 

Kiekvienam pacientui ARV derinys turi būti parinktas individualiai, kad pasiekti geresnį 

efektyvumą, gydymo režimo laikymąsi ir vaistų toleravimą, sumažinti galimą ilgalaikį vaistų 

toksiškumą ir išvengti vaistų tarpusavio sąveikos Taikomi ARV vaistų deriniai [15, 17]: 

2 NATI ir 1 NNATI; 

2 NATI ir 2 PI (kurių vienas – ritonaviras, skiriamas stiprinančiomis dozėmis); 

2 NATI ir 1 PI (deriniuose su nelfinaviru). 

3NATI (taikoma retai). 

4.4. Gydymo kontrolė 

Labai svarbi laboratorinė gydymo kontrolė: paskyrus gydymą, pacientui atliekamas ŽIV 

RNR tyrimas, bendras kraujo tyrimas, ląstelinio imuniteto tyrimas (CD4 ląstelės, CD8 ląstelės, 

CD4/CD8 santykis), biocheminis kraujo tyrimas [15, 17]. Gydymas laikomas efektyviu, kai po 4-6 

gydymo savaičių ŽIV RNR skaičius sumažėja ≥1.5 log 10 , o po 6 mėnesių yra < 200 kop/ml ir 

nekinta. Virusologinė gydymo nesėkmė konstatuojama tuomet, kai 2 kartus nustatomas ŽIV RNR 

skaičius yra >200 kop/ml po 6 mėn. trukusio antiretrovirusinio gydymo. Jei nustatoma virusologinė 

nesėkmė, rekomenduojama pakeisti visą vaistų derinį (6 lentelė). 

64


6 lentelė. ARV derinio parinkimas po pirmojo derinio nesėkmės 

• Pakeisti visus vaistus, jei galima 

• Rekomenduojamas rezistentiškumo vaistams tyrimas 

Pradinis derinys 

Galimas antrasis ARV derinys 

2NATI + PI 

2NATI 1 + NNATI 

arba 2NATI 1 + aktyvuota PI 2 

2NATI + NNATI 

3NATI 

arba 2NATI 1 + NNATI + aktyvuota PI 

2NATI + NNATI 

2NATI 1 + NNATI 

arba 2NATI 1 + aktyvuota PI 2 

arba 2NATI 1 + NNATI + aktyvuota PI 

1 parenkama 2 nauji ir aktyvūs NATI, (jei atliktas rezistentiškumo tyrimas, vadovaujamasi jo rezultatais) 

2 

rekomenduojama pridėti mažą ritonaviro dozę, kuris padidina kitos PI koncentraciją, ypač jei nesėkmės priežastis 

blogas gydymosi režimo laikymasis ar prasta vaisto farmakokinetika 

Kai nustatoma pakartotinė gydymo nesėkmė rekomenduojama atlikto viruso atsparumo 

vaistams tyrimą bei į naują derinį įtraukti ne mažiau nei 2-3 aktyvius vaistus. Gali būti taikomas 

gydymas 5-6 antiretrovirusiniais vaistais. 

Kai pasireiškia ARV vaistų nepageidaujamas poveikis, medikamentas, kuris jį sukėlė, gali 

būti pakeistas kitu tos pačios grupės medikamentu (nekeičiant viso vaistų derinio). 

5. KITOS SITUACIJOS 

5.1. Profesinio užsikrėtimo ŽIV profilaktika 

Sveikatos priežiūros darbuotojai savo darbe atlikdami profesines pareigas gali turėti kontaktą su 

ŽIV užsikrėtusio asmens krauju ar kitais organizmo skysčiais (cerebrospinaliniu, sinovijos, 

pleuros, perikardo, pilvaplėvės, amniono, sperma, makšties išskyromis) ir rizikuoja traumų darbe 

metu užsikrėsti ŽIV. Tikimybė užsikrėsti yra tada, kai pažeidžiamas odos vientisumas adata ar kitu 

aštriu daiktu, įvyksta kontaktas per gleivines ar pažeistą odą. Tikimybė užsikrėsti ŽIV priklauso 

nuo ekspozicijos tipo, skysčio rūšies bei nuo ŽIV užsikrėtusio asmens klinikinės ir imunologinės 

būklės [19]. 

7 lentelė. Tikimybė užsikrėsti per kraują plintančiais virusais vieno įsidūrimo injekcine adata 

metu [18] 

Ligos sukėlėjas ir kontakto pobūdis 

ŽIV 

Per odą 0,3 

Per gleivines 0,09 

HBV 

HBsAg + ir HBeAg + 37 – 62 

HbsAg + ir HBeAg - 23 – 37 

HCV 1,8 

Tikimybė procentais 

Jei yra ŽIV užsikrėtimo rizika, profilaktika ARV vaistais turi būti pradėta per pirmąsias valandas 

po kontakto ir ne vėliau 72 val. Priklausomai nuo užsikrėtimo rizikos skiriamas gydymas dviem arba 

trimis antiretrovirusiniais preparatais. Gydymas tęsiamas keturias savaites. Prieš skiriant gydymą ir 

po dviejų savaičių gydymo rekomenduojama atlikti bendrą kraujo tyrimą, kepenų ir inkstų funkcijos 

tyrimus dėl galimo vaistų toksiškumo. Profesinę ekspoziciją patyręs asmuo, tiriamas dėl ŽIV 

antikūnų iš karto po kontakto, tyrimas kartojamas dar po 6 savaičių, 3 ir 6 mėnesių ir atsiradus 

65


panašiems klinikiniams simptomams, būdingiems ūmiai ŽIV infekcijai [19]. Sveikatos priežiūros 

darbuotojai savo darbe privalo naudoti universalias apsaugos priemones prižiūrėdami visus pacientus, 

nepriklausomai nuo to ar jie užsikrėtę ŽIV, ar ne. Lietuvoje poekspozicinės ŽIV profilaktikos 

skyrimo tvarką reglamentuoja SAM 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr.V-853 “Dėl poekspozicinės 

žmogaus imunodeficito viruso profilaktikos skyrimo aprašo patvirtinimo” (Žin., 2004, Nr. 179-6634). 

5.2. Perinatalinio ŽIV perdavimo profilaktika 

Vienas iš ŽIV plitimo būdų yra perinatalinis, kada ŽIV užsikrėtusi nėščia moteris gali užkrėsti savo 

vaiką nėštumo metu, gimdydama ar po gimimo, maitindama krūtimi. Netaikant jokių perinatalinio 

ŽIV perdavimo profilaktikos priemonių, tikimybė, kad motina užsikrėtusi ŽIV perduos ŽIV kūdikiui 

nėštumo, gimdymo metu ar maitindama krūtimi sudaro 16–40 procentų. Taikomos perinatalinio ŽIV 

perdavimo profilaktinės priemonės perinatalinio ŽIV perdavimo riziką sumažina iki 2 proc. [11]. 

Visoms nėščiosioms būtina suteikti pakankamai žinių apie ŽIV infekcijos plitimo būdus, 

saugią lytinę elgseną, prezervatyvų naudojimą, įvairius šeimos planavimo metodus, lytiškai plintančių 

ligų prevenciją ir jų gydymą. Visas nėščiąsias rekomenduojama konsultuoti ir tirti dėl ŽIV infekcijos 

du kartus – pirmo apsilankymo metu (iki 12 nėštumo savaitės) ir 32 nėštumo savaitę (pagal SAM 

2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-1135 “Dėl nėščiųjų sveikatos tikrinimų). Ankstyvas ŽIV 

infekcijos diagnozės nustatymas leidžia laiku pradėti taikyti perinatalinio ŽIV perdavimo 

profilaktikos priemones ir taip sumažinti ŽIV perdavimo riziką. 

ŽIV užsikrėtusios nėščiosios gydymas nėštumo metu. ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skiriamas 

antiretrovirusinis gydymas nėštumo metu ir gimdymo metu. Gydymo schemos parinkimas ir laikas, 

kada pradėti gydymą, priklauso nuo moters klinikinės (simptomai), imunologinės (CD4 ląstelių 

skaičiaus) ir virusologinės būklės (ŽIV RNR) ir nuo to, ar moteris buvo ankščiau gydyta, ar 

nustatytas viruso atsparumas vaistams. 1994 m. AIDS Klinikinių tyrimų grupė (ACTG) priėmė 

protokolą 076, kuris teigia, jog ilgalaikis gydymas Zidovudinu (ZDV) nuo 14 nėštumo savaitės, 

sumažina 2/3 ŽIV perinatalinio perdavimo riziką nežindančioje populiacijoje, t.y. nuo 25 proc. iki 7,6 

proc. [20]. Pagal ACTG protokolą 076 buvo paruoštos pirmosios perinatalinio ŽIV perdavimo 

profilaktikos rekomendacijos, kurios rėmėsi trijų etapų ZDV skyrimo schema [20]: 

- Nėštumo metu: nuo 14 – 28 nėštumo savaitės iki gimdymo, 500 mg/d., geriama per 5 kartus; 

arba po 300 mg 2 kartus dienoje. 

- Gimdymo metu: gimdymo metu per pirmą valandą 2 mg/kg infuzija, toliau 1 mg/kg, iki 

nukerpama virkštelė. Jei atliekama planinė cezario pjūvio operacija, infuzija pradedama 3 (4) 

val. iki operacijos ir tęsiama, kol bus perkirpta virkštelė. 

- Naujagimis: naujagimis pradedamas gydyti po gimimo 8 - 12 val., 2 mg/kg sirupu kas 6 val., 

pirmąsias 6 gyvenimo savaites. 

Nuo 1998 metų nėščiosioms pradėtas taikyti gydymas antiretrovirusinių vaistų deriniais, į kuriuos 

visada stengiamasi įtraukti Zidovudiną. Nėščioms moterims neskiriamas Efavirenza, turintis 

teratogeninių savybių, nerekomenduojamas Stavudin ir Didanozin derinys dėl padidėjusios laktatinės 

acidozės rizikos, bei Indinavir dėl naujagimio hiperbilirubinemijos rizikos. 

Jei pastoja moteris jau gydoma ARV vaistais, daugelis ekspertų siūlo tęsti gydymą ir pirmą 

nėštumo trimestrą. 

Jei pastoja ARV vaistais negydoma moteris, tačiau yra indikacijos skirti gydymą dėl jos pačios 

sveikatos, ARV gydymas skiriamas nuo 12 nėštumo savaitės. 

Nėščiajai, kuriai nėra indikacijų skirti ARV gydymą dėl jos pačios sveikatos ar kurioms 

nustatoma ŽIV RNR1000 kopijų/ml, skiriamas gydymas ARV deriniais [11]. 

66


Gimdymas. ŽIV užsikrėtusioms moterims rekomenduojama siūlyti planinę cezario pjūvio operaciją 

38 nėštumo savaitę, kol nenubėgę vaisiaus vandenys ir neprasidėjo gimdymas. Planinė cezario pjūvio 

operacija, kuri perinatalinio ŽIV perdavimo riziką sumažina dvigubai [11]. 3-4 valandos prieš cezario 

pjūvio operaciją moteriai skiriamas ZDV į veną (pagal ACTG protokolą 076). Atliekant cezario 

pjūvio operaciją, visoms ŽIV infekuotoms nėščiosioms taikoma antibiotikoprofilaktika. Jei moteris 

nori ir yra įsitikinusi sėkmingo gimdymo baigtimi natūraliais takais, viremija prieš gimdymą yra 

neaptinkama, moteris gauna optimalų ARV gydymą ir nėra kitų akušerinių rizikos veiksnių, galima 

gimdyti natūraliais gimdymo takais. 

Naujagimis. Klinikiniai tyrimai rodo, kad tikimybė užkrėsti ŽIV kūdikį maitinant krūtimi yra apie 15 

proc. Todėl rekomenduojama naujagimių nežindyti krūtimi [11]. Pagal ACTG protokolą 076 po 

gimimo 8-12 valandą pradedamas profilaktinis naujagimio gydymas zidovudinu po 2mg/kg kas 6 val. 

4 - 6 savaites [20]. 

Literatūra 

1. Bartlett JG. Natural History and Classification. Medical Management of HIV Infection. 2004:1-4. 

2. Darr ES, Little S, Pitt J, et al. Diagnosis of primary HIV-1 infection. Ann Intern Med 2001;134:25-9. 

3. Busch M, Satten G. Time-course of viremia and antibody seroconversion following human immunodeficiency virus 

exposure. Am]Med 1997;102:117-24. 

4. Saag MS. Clinical spectrum of human immunodeficiency virus disease. In: DeVita VT, Hellman S, Rosenberg, SA, 

eds. AIDS: Etiology, Diagnosis, Treatment and Prevention, 4th Edn. Philadelphia: Lippincott-Raven, 1997:203-11. 

5. European Centre for the Epidemiological Monitoring of AIDS. 1993 revision of the European AIDS surveillance case 

definition. AIDS Surveillance in Europe, Quarterly Report 1993; No. 37: 23-28. 

6. CDC. 1993 Revised Classification System for HIV Infection and Expanded surveillance Case Definition for AIDS 

Among Adolescents and Adults. MMWR 1993; 41: RR-17; 1-19. 

7. LR SAM 2004 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. V-344 “Užkrečiamųjų ligų, išvardytų Europos Komisijos sprendimuose 

Nr. 2000/96/EB ir 2003/542/EB, atvejų apibrėžimai”. Valst.Žin., 2004, Nr. 82-2958. 

8. Sherrad QC, Gatt I. HIV antibody testing: summary of BMA guidance. BMJ 1987;295:940. 

9. Hudson M, Nelson W, Ronalds C, Anderson J, Jeffries D. HIV antibody testing: genito-urinary clinic or additional site 

same day testing service. AIDS Care 1997; 9:209-15. 

10. Centers for Disease Control. Human immunodeficiency virus infection in transfusion recipients and their family 

members. MMWR Morb Mortal Wkly Rep 1987;36:137-40 

11. CDC. Public Health service Task Force. Recommendations for Use of Antiretroviral Drugs in Pregnant HIV-1 

Infected Women for maternal Health and Interventions ti reduce Perinatal HIV-1 Transmission in the United States. 

Novemver 17, 2005; (http://www.hivatis.org). 

12. Landesmann SH, Dehowitz JA. HIV diagnostic testing: ethical, legal and clinical considerations. In: Holmes KK, 

Mardh PA, Sparling FP et al, eds. Sexually Transmitted Diseases, 2nd Edn. New York: McGraw-Hill, 1990:975-83 

13. Celum C, Buchbinder S. Counseling and testing for HIV infection. In: Holmes KK, Sparling FP, Mardh PA, et ah, 

eds. Sexually Transmitted Diseases, 3rdEdn. New York: McGraw-Hill, 1999:963-71 

14. Petersen LR, Simonds RJ, Kostinen J. HIV transmission through blood, tissues and organs. AIDS 1993;7(suppl 1): 

99-107 

15. Guidelines for the use of antiretroviral Agents in HIV-1 Infected Adults and Adolescents, october 10, 2006. Panel on 

Clinical Practices for HIV Infection. Department of Health and Human Services (DHHS). 1-94. 

16. Hammer MH, Saag SS, Schechter M et al. Treatment for Adult HIV infection. 2006 recommenations of the 

International AIDS - USA Panel. JAMA 2006; 296 (7): 827-843 

17. The EACS Euroguidelines Group. European guidelines for the clinical management and treatment of HIV-infected 

adults in Europe. AIDS 2003; suppl 2: S2-S26, updated 2005. 

18. Cardo DM, Culver DH, Ciecielski CA et al. A case-control study of HIV seroconversion in health care workers after 

percutaneous exposure. Centers for Disease Control and Prevention Needlestick Surveillance Group. N Engl J Med 1997; 

337 (21): 485-90. 

19. Updated U.S. Public health service guidelines for the Management of Occupational Exposures to HIV and 

recommendations for Postexposure prophylaxis. MMWR 2005; 54 (RR-9): 1-17. 

20. Connor E.M., Sealing R.S., Gelber R., et al. Reduction of maternal-infant transmission of human immunodeficiency 

virus type 1 with zidovudine treatment. N Engl J Med 1994; 331: 1173-1180. 

67


2.7. Virusiniai A, B, C ir D hepatitai (J. Valantinas) 

Praėjo daugiau nei 25 metai, kai B hepatitas buvo įvardintas kaip lytiškai plintanti infekcija. 

Pastaraisiais metais nustatyta, kad pernešant A, C, D ir kitus hepatitus, lytinis perdavimo kelias yra 

reikšmingas. 

1. Hepatitas A 

Hepatitą A sukelia hepatito A virusas (HAV). Infekcijos inkubacijos periodas trunka nuo 

kontakto su virusu iki simptomų atsiradimo – vidutiniškai 4 savaites (svyruoja nuo 15 iki 50 dienų). 

HAV replikacija vyksta kepenyse ir virusui šalinantis su išmatomis. Didžiausia jo koncentracija 

išmatose būna 2 savaites iki ir 1 savaitę po to, kai atsiranda ligos simptomai. 

1.1. Perdavimas 

HAV dažniausiai perduodamas fekaliniu-oraliniu būdu. Nors viremija būna didelė ir tęsiasi 

kelias savaites, perdavimas per kraują mažai tikėtinas. 

Infekcija dažniausiai perduodama nuo vieno asmens kitam infekcijos protrūkio metu. 12-26% 

atvejų infekcija perduodama buitinių kontaktų ar lytinių santykių metu. Kartais protrūkiai 

registruojami injekcinius ar neinjekcinius narkotikus vartojantiems asmenims. Rizikos grupei taip pat 

priklauso vyrai lytiškai santykiaujantys su vyrais bei keliaujantieji po didelio sergamumo A hepatitu 

šalis (3, 5). 

Kaip ir kitos žarnyno infekcijos, A hepatitas gali būti perduotas lytinių santykių metu. Ypač 

perdavimo rizika padidėja oralinių-analinių, intensyvių analinių santykių metu ar asmenims 

sergantiems kitomis LPI, grupinių lytinių santykių metu, o taip pat vyrams lytiškai santykiaujant su 

vyrais ir atsitiktinių lytinių santykių metu. Hepatito A protrūkiai tarp homoseksualių vyrų aprašyti 

daugelyje didžiųjų Vakarų šalių miestų (2, 3, 4, 6). Prezervatyvų naudojimas nuo užsikrėtimo 

neapsaugo. Higieninių reikalavimų paisymas taip pat ne visuomet efektyvus. 


Liga prasideda apie dvi savaites trunkančiais gripą primenančiais simptomais, o po to ligonis 

pagelsta. Gelta trunka kelias savaites. HAV sukelta infekcija praeina savaime, nepereidama į lėtinę 

formą ir nesukeldama lėtinio kepenų pažeidimo. Simptominė ligos forma dažniausiai būna 

suaugusiems, o vaikai dažniausiai sega besimptome ligos forma. 10-15% ligonių, praėjus 6 

mėnesiams nuo ūminės infekcijos pradžios, būna ligos atkritis. Žaibinis kepenų nepakankamumas 

pasitaiko retai (0,4% atvejų), dažniau vyresnio amžiaus asmenims bei sergantiesiems bet kokia kita 

lėtine kepenų liga. Persirgus ūminiu A hepatitu, susidaro antikūnai (anti-HAV), kurie visą likusį 

gyvenimą apsaugo nuo pakartotino užsikrėtimo (3, 4). 

Ūminė HAV infekcija patvirtinama nustačius IgM klasės antikūnus prieš HAV. Antikūnų 

prieš A virusą (anti-HAV) nustatymas leidžia patvirtinti susidariusį imunitetą (taip pat ir po 

vakcinacijos), bet jo pagalba ūminės ir persirgtos infekcijos diferencijuoti neįmanoma. 

1.3. Gydymas 

Gydymas tik simptominis, ribojant dietą ir fizinį aktyvumą. Hospitalizuojami tik tie pacientai, 

kuriems įtariamas žaibinis kepenų nepakankamumas ar kai dėl vėmimo ar viduriavimo atsiranda 

dehidratacija. Medikamentai, kurie gali pažeisti kepenis ar kepenyse yra metabolizuojami, skiriami 

atsargiai. 

68


1.4. Imunoprofilaktika 

A hepatito profilaktikai taikomi du produktai – hepatito A vakcina ir į raumenis skiriamas 

imunoglobulinas G. Vakcinacija, skiriant vakciną 2 kartus, sukelia protekcinių antikūnų susidarymą 

praktiškai visiems suaugusiesiems. Po vakcinacijos antikūnų susidarymo kontroliuoti nereikia (3). 

Galimas A bei B vakcinų derinys. Vakcina skiriama 0, 1 ir 6 mėnesiais. Imunitetas prieš A 

virusą susidaro taip pat efektyviai, kaip ir naudojant monovalentinę vakciną. 

Vakcinacija rekomenduojama tokiais atvejais: 

• Vyrams lytiškai santykiaujant su vyrais, ypač jei jie turi keletą ar anoniminius lytinius 

partnerius, o taip pat užsiiminėja oraliniais, analiniais lytiniais santykiais ar digitaliniu 

analiniu santykiavimu (5); 

• injekcinių ar neinjekcinių narkotikų vartotojams; 

• asmenims, sergantiems lėtiniu B ar C hepatitu ar kitomis lėtinėmis kepenų ligomis. 

Prieš vakcinaciją pacientas ištiriamas ar nėra persirgęs A hepatitu ir ar neturi antikūnų prieš A 

virusą (anti-HAV). Povakcinacinis antikūnų tyrimas nerekomenduojamas, nes absoliučiai daugeliui 

asmenų imunitetas susidaro, o komerciniai antikūnų prieš HAV tyrimai yra nepakankamai jautrūs (4). 

2. Hepatitas B 

Hepatitą B sukelia Hepadnaviridae (DNA) šeimos virusas (HBV). Infekcija paplitusi visame 

pasaulyje, ypač didelis sergamumas (iki 20% populiacijos) Pietryčių Azijos šalyse. Didelis HBV 

nešiotojų skaičius (iki 10%) nustatomas Centrinės bei Pietų Afrikos ir kitose Azijos šalyse. Vakarų 

Europos šalyse registruojamas 1 ūminio hepatito atvejis 100 000 gyventojų, Pietvakarių Europoje – 

6:100000, Centrinėje Europoje 22:100000, Rytų Europos šalyse – 92:100000, nors realus 

sergamumas gali būti šešis kartus didesnis. Lėtinės hepatito B infekcijos nešiotojų skaičius Pietų 

Europos šalyse sudaro 5%, ir 0,01 – 0,05% Šiaurės Europos šalyse. Didesnis sergamumas 

registruojamas intraveninius narkotikus vartojantiems asmenims, homoseksualiems vyrams, 

komercinio sekso darbuotojoms bei imigrantams iš endemijos zonų (1). 


Užsikrėtus B hepatitu, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose 

organizmo skysčiuose – spermoje, makšties sekrete, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios 

žarnos gleivinėje ir kt. (3, 5). 

Lytinis perdavimo kelias pasitaiko heteroseksualinių ir homoseksualinių lytinių santykių metu 

ir yra susijęs su lytinių santykių trukme, dažnu partnerių keitimu, analiniu seksu be apsaugos bei 

analiniu-oraliniu seksu. Apsikrėsti galima ir heteroseksualinių lytinių santykių metu, pavyzdžiui 

santykiaujant su pastoviu partneriu, kuris serga ūminiu B hepatitu (tikimybė susirgti siekia 18%) ar 

dažnai keičiant lytinius partnerius. Didelės rizikos grupei priklauso ir komercinio sekso darbuotojos, 

o taip pat užsikrėtusieji kitomis LPI bei intraveninių narkotikų vartotojai. Hepatito B virusas 

perduodamas ir oralinių lytinių santykių būdu. Lytinis B hepatito perdavimo kelias sudaro 30% ir 

nuolat auga (5, 6). 

Kiti apsikrėtimo keliai yra: parenterinis (kraujas, kraujo produktai, narkotikų vartotojai 

besidalinantys adatomis bei švirkštais, adatos dūris) bei vertikalus (iš motinos kūdikiui). 

Pavieniai infekcijos perdavimo atvejai pasitaiko asmenims nepriklausantiems rizikos 

grupėms, dažniausiai įstaigose, kur gyvena žmonės su protine negalia, taip pat vaikams, 

gyvenantiems endemijos regionuose. Šiais atvejais perdavimo kelias neaiškus. 

69



Klinika 

• Ūminio geltinio hepatito inkubacinis periodas 40 – 160 dienų. B virusas yra hepatotropiškas. 

• Užsikrėtęs pacientas gali pasveikti savaime ar HBV infekcija tampa lėtine. Kūdikiams ir vaikams 

bei 10 – 50% suaugusiųjų (ypač ŽIV teigiamiems) ūminis periodas būna asimptominis. 

• Lėtine infekcija tampa 90% naujagimių, 60% vaikų užsikrėtus iki 5 metų amžiaus ir 2-6% 

suaugusiųjų. Esant simptominei infekcijai, 1% atvejų liga gali komplikuotis žaibine eiga. Esant 

lėtinei B infekcijai, rizika susirgti kepenų ciroze ar hepatoceliuline karcinoma siekia 15-25% (2, 

4). 

• Lėtinės infekcijos atveju dažniausiai jokių simptomų nebūna. Praėjus daugeliui metų nuo 

užsikrėtimo, progresuojant lėtiniam kepenų pažeidimui ir kepenų cirozei išryškėja kepenų 

nepakankamumo požymiai. 

2.3. Laboratorinė diagnostika 

HBV infekcijos serologiniai žymenys 

Hepatito B paviršiaus antigenas (HBsAg) yra nustatomas ūminės ir lėtinės infekcijos metu. 

Nustačius IgM klasės antikūnus prieš B hepatito šerdinį antigeną (anti-HBc IgM), diagnozuojamas 

ūminis ar poūmis B hepatitas. Antikūnai prieš hepatito B paviršiaus antigeną apvalo organizmą nuo B 

viruso ir atspindi susidariusį imunitetą. Šie antikūnai susidaro ir po vakcinacijos. Nustačius HBsAg ir 

nesant anti-HBc IgM, infekcija yra lėtinė. Anti-HBc nustatomi sergant ūmine infekcija, persirgus B 

hepatitu ar sergant lėtine B hepatito forma (2). 

Serumo žymenų duomenys pateikti 1 lentelėje. Lentelėje nurodomi šių žymenų pokyčiai 

kiekvienoje iš HBV infekcijos stadijų. 

1 lentelė. Hepatito B žymenys bei jų reikšmė (4) 

Ligos stadija Paviršinis Hepatito B Anti-HBc Anti-HBc Hepatito B Anti-HBe Anti-HBs 

hepatito B „e“ IgM IgG viruso DNR 

antigenas 

(HBsAg) 

antigenas 

(HBeAg) 

Ūminė 

+ + + + + - - 

(ankstyva) 

Ūminė 

+ - + + - +/- - 

(begyjanti ar 

poūmė) 

Lėtinė 

+ +/- - + + - - 

(aktyvi) 

Lėtinė 

+ - - + + +/- - 

(neaktyvi) 

Išgydyta 

- - - + - +/- +/- 

(imuninė) 

Sėkminga 

vakcinacija 

- - - - - - + 

Kiti tyrimai 

• Kepenų fermentų tyrimai. Ūminės HBV infekcijos metu nustatomas serumo aminotransferazių 

aktyvumo padidėjimas. Dažniausiai jis būna mažesnis nei 10 000 TV/l. Serumo bilirubino 

koncentracija taip pat padidėja, bet retai būna daugiau nei 400 μmol/l. Šarminės fosfatazės 

70


aktyvumas taip pat didėja, bet retai būna 2 kartus didesnis nei viršutinė normos riba. Protrombino 

aktyvumas kinta nežymiai, didesni jo pokyčiai susiję kepenų nepakankamumu. 

• Lėtinės HBV infekcijos atveju dažniausiai aptinkamas tik saikingas aminotransferazių aktyvumo 

padidėjimas, dažniausiai mažesnis nei 100 TV/l. 

2.4. Indikacijos HBV infekcijos tyrimams 

Sergantieji ūminiu geltiniu hepatitu 

Tiriami paviršinis antigenas (HBsAg), taip pat tyrimai kepenų funkcijai patikslinti, 

protrombino aktyvumas, šlapalas bei elektrolitai. Jei HBsAg teigiamas, toliau daromi tyrimai „e“ 

antigenui (HBeAg) bei IgM klasės antikūnams prieš šerdinį (core) antigeną (anti-HBc IgM). Tik tais 

atvejais, kai HBeAg neigiamas, atliekamas HBV DNR tyrimas HBeAg neigiamiems B hepatito 

atvejams patvirtinti, bei tyrimai hepatitams C ir A nustatyti. 

Rizikos grupės 

• Jei hepatito B nešiotojų skaičius šalyje yra mažesnis nei 1 proc., virusinių heptatitų B 

ir C patikrą rekomenduojama atlikti didelės rizikos grupėse (asmenys iš endemijos 

vietovių, homoseksualūs vyrai, intraveninius narkotikus vartojantys asmenys, ŽIV 

užsikrėtusieji, išprievartavimų aukos bei asmenys, kurių lytiniai partneriai yra HBsAg 

teigiami ar priklauso didelei rizikos grupei). 

• Jei hepatito B nešiotojų skaičius didesnis nei 1%, rekomenduojama dėl hepatitų B ir C 

ištirti visus besikreipiančius dėl LPI. 

Patikros būdai 

Antikūnai prieš hepatito B šerdinį antigeną (anti-HBc) tiriami nustatyti buvusį kontaktą su 

HBV. Alternatyvus patikros būdas yra HBsAg nustatymas (schemos Nr 1 ir Nr 2). 

Jei po patikros nustatoma, kad pacientas neturi imunio atsako prieš HBV, rekomenduojama 

vakcinacija. Jei nustatomas, kad asmuo yra HBV nešiotojas, siunčiama konsultacijai dėl gydymo. 

1 schema. Virsuinio B hepatito patikra, tiriant anti-HBc (4) 

← ← ← Anti – HBc → → → 

↓ 

↓ 

Neigiamas 

Teigiamas 

↓ 

↓ 

↓ 

↓ 

↓ 

← ← ← ←Hbs Ag testas 

↓ ↓ ↓ 

Ankstesnio kontakto nebuvo: Teigiamas Neigiamas 

vakcinacija arba anti-HBs Ūminis arba lėtinis Tiriamas asmuo 

testas dėl ankstesnio hepatitas: turi natūralų 

vakcinavimo. anti-HBc IgM, imunitetą 

HBeAg/Anti-HBe prieš HBV 

(± HBV-DNR) 

71


2 schema. Virsuinio B hepatito patikra, tiriant HBsAg (4) 

← ← ← HBsAG → → → 

↓ 

↓ 

Neigiamas 

Teigiamas 

↓ 

↓ 

← ← ← Anti-HBc → → → → Ūmus ar lėtinis hepatitas 

↓ ↓ B: patikrinti IgM Anti- 

Neigiamas Teigiamas HBc, HBeAg, Anti-HBe 

Ankstesnio kontakto Tiriamas asmuo (± HBV-DNR) 

nebuvo: vakcinacija turi natūralų 

arba anti-HBs testas imunitetą 

dėl ankstesnio 

prieš HBV 

vakcinavimo 

2.5. Pirminė profilaktika ir vakcinacija 

• Užsikrėtimo hepatitu B rizika gali būti sumažinta vengiant nesaugių lytinių santykių bei 

naudojant prezervatyvus, lytiškai santykiaujant su HBsAg teigiamu partneriu, ar kai jo būklė dėl 

HBV nežinoma (1). Užsikrėtusieji B hepatitu turi aptvarstyti savo žaizdas, kad kraujas nepatektų 

aplinkiniams. Negalima naudotis tais pačiais dantų šepetukais ir skutimosi įrankiais. Tokie 

asmenys negali būti kraujo, organų ar spermos donorais (3). 

• Užsikrėtę HBV negali vartoti alkoholio. Pradėjus vartoti vaistus, tame tarpe ir nereceptinius ar 

žolinius, turi būti atlikti kepenų funkcijos rodikliai. Užsikrėtes HBV turi pasiskiepyti nuo hepatito 

A (3). 

• Kreipiantis į gydytoją ar stomatologą, pacientas turėtų juos informuoti, kad yra užsikrėtęs HBV 

(HBsAg teigiamas) (3). 

• Oro lašeliniu būdu ar per maistą HBV infekcija neperduodama. Užsikrėtę neturi būti šalinami iš 

darbo ar vaikų priežiūros įstaigų. 

• Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja visuotinę HBV vakcinaciją. 

• Jei visuotinė HBV vakcinacija negalima, rekomenduojama vakcinuoti imuniteto HBV neturinčius 

rizikos grupių pacientus prieš tai juos ištyrus. Rizikos grupei priskiriami asmenys sirgę LPI, 

asmenys lytiškai santykiaujantys su keliais partneriais ar narkomanais, homoseksualūs vyrai. 

Rizikos grupei priklauso narkomanai, asmenys, turintys buitinį kontaktą ar lytiškai 

santykiaujantys su užsikrėtusiuoju lėtine B infekcija, hemodializuojami asmenys, sergantieji 

hemofilija ir asmenys profesiškai kontaktuojantys su krauju ar jo produktais (2, 3, 5). 

• Rekomenduojama HBV patikrą atlikti nėščiosioms (tiriamas HBsAg) ir vakcinaciją 

naujagimiams. 

• ŽIV teigiamiems pacientams būna sumažėjęs atsakas HBV vakcinai ir per metus jie gali tapti 

anti-HBs neigiamais. 

• Prieš vakcinaciją rekomenduojama nustatyti antikūnus prieš hepatito B šerdinį antigeną (anti- 

HBc). Jei anti-HBc būna teigiamas, nustatinėjamas HBsAg (3). 

• Vakcinacija monovalentine (B) ar bivalentine (A + B) vakcina, rekomenduojama skiepyti nulinį, 

pirmąjį bei 6 mėnesį. Tyrimas atsakui patikslinti (anti-HBs > 10 UI/l (>10 mIU/ml), tačiau 

idealiai > 100 mIU/ml) turėtų būti atliktas praėjus 4 – 12 savaičių po paskutinės vakcinos 

injekcijos. 

• Pagreitintas vakcinacijos kursas labai didelės rizikos grupės asmenims (lytiniai ar buitiniai 

kontaktai su HBsAg teigiamu asmeniu) gali būti atliktas nulinį, pirmą, antrą bei dvyliktą 

mėnesiais. Asmenims, kuriems nesusidaro arba susidaro per silpnas imunitetas, papildomas dozes 

72


(iki trijų injekcijų) geriausiai skirti kaip pakartotinį kursą. Jo pasėkoje susidaro 100 proc. 

imunitetas (1). 

• Jei priminis vakcinacijos kursas yra neužbaigtas, tai vakcinacija gali būti tęsiama toliau 4 metų 

laikotarpyje, nepradedant viso kurso iš naujo. 

• Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad pilnavertį imunitetą turintiems asmenims bei vaikams, kurie 

adekvačiai reagavo į pirminę vakcinacija, papildomų vakcinos injekcijų nereikia 15 metų. 

Imunosupresyvūs asmenys, kuriems yra ŽIV infekcija ar inkstų nepakankamumas, turi būti 

revakcinuojami, kai anti-HBs koncentracija sumažėja iki 10 UI/l (iki 10 mIU/ml) ar mažiau. 

• Įvykus kontaktui su HBsAg teigiamo asmens krauju ar sekretais būtina nedelsiant, per 24 

valandas suleisti hepatito B imunoglobulino ir atlikti vakcinaciją. Vakcina ir imunoglobulinai 

suleidžiami vienu metu į skirtingas vietas. Imunoglobulinai taip pat skiriami asmenims, kurie nėra 

pabaigę vakcinacijos kurso. Jei vakcinacijos kursas yra pabaigtas, bet nėra patikslinti anti-HBs 

titrai, rekomenduojama suleisti papildomą vakcinos dozę (3). 

• Vakcinacija dėl hepatito B leidžia išvengti ir hepatito D infekcijos. 

2.6. HBsAg teigiamų pacientų antrinė profilaktika ir gydymas 

• Pacientams reikia patarti vengti nesaugių lytinių santykių be prezervatyvų, oralinių – analinių 

lytinių santykių, kol jie nebegalės užkrėsti ar jų lytiniai partneriai bus sėkmingai vakcinuoti. 

• Pacientams reikia detaliai paaiškinti jų būklę, ypač pabrėžiant ilgalaikes jų pačių ir lytinių 

partnerių sveikatos pasekmes, paaiškinti infekcijos perdavimo kelius ir patarti neduoti kraujo. 

• Hepatitas B yra registruojama liga daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje teisės aktų 

nustatyta tvarka. 

• Rekomenduojama ištirti dėl kitų LPI asmenis, kurie užsikrėtė hepatitu B per lytinius 

santykius. 

• Lėtinėms kepenų ligoms įvertinti atliekama kepenų biopsija 

Lėtinės HBV infekcijos gydymo indikacijos 

Ligoniams, kuriems HBsAg teigiama infekcija nustatyta daugiau nei prieš 6 mėn., reikia skirti 6 – 9 

milijonus vienetų alfa interferono po oda 3 kartus per savaitę 16 – 48 savaites. Kiti teikiantys vilčių 

vaistai (vieni ar kombinuojant) yra lamivudinas, adefoviras, timozinas. Šiuo metu gydymui registruoti 

interferonas, lamivudinas ir adefoviras. 

2.7. Specialios aplinkybės 

Nėštumas ir maitinimas krūtimi 

• Jei nėščiajai diagnozuota LPI, tai ji turėtų būti patikrinta dėl HBV infekcijos ir jos nenustačius 

rekomenduoti vakcinaciją (3). 

• Vertikalus infekcijos perdavimas (motinos vaisiui) įvyksta 65-90% atvejų, kai motina būna 

HBeAg teigiama, ir maždaug 10% atvejų, kai motina būna HBsAg teigiama ar HBeAg 

neigiama. Dauguma infekuotų kūdikių ( >90% ) tampa lėtiniais nešiotojais. 

• HBsAg teigiamoms motinoms gimę naujagimiai skiepijami nedelsiant, dažniausiai kartu 

skiriant 20 TV/kg hepatitui B specifinio imunoglobulino (HBSIg) į raumenis. Tai maždaug 

90% sumažina vertikalaus perdavimo riziką. Jei HBSIg suleisti negalima, vakcinacija 

vertikalaus perdavimo riziką sumažina 66-100%. Kūdikius reikia ištirti dėl hepatito B 

(HBsAg ir anti-HBs) praėjus 4-6 savaitėms nuo trečios skiepų dozės (1). 

73


• Infekuotos motinos turėtų tęsti maitinimą krūtimi, jei nėra papildomos hepatito B perdavimo 

rizikos. 

ŽIV infekcija 

• Užsikrėtę ŽIV dažniau suserga lėtiniu B hepatitu. ŽIV infekcija slopina imuniteto susidarymą 

vakcinuojant. 

• Po trečiosios vakcinos dozės praėjus 1-2 mėnesiams, užsikrėtusiesiems ŽIV, rekomenduojama 

tirti anti-HBs. 

• Jei pirminis vakcinacijos kursas buvo neefektyvus, rekomenduojama skirti antrą tokį pat 

revakcinacijos kursą. Galimas pakartotinas vakcinavimas dvigubai didesne vakcinos doze (3). 

Lytinio prievartavimo aukos 

• Po lytinės prievartos rekomenduojama įprastinė vakcinacija nuo hepatito B. Jei žinoma, kad 

prievartautojas serga ūminiu ar lėtiniu B hepatitu, kartu su vakcina skiriamas B specifinis 

imunoglobulinas. 

• Lytinę prievartą patiriantys vaikai turėtų būti vakcinuojami. 

2.8. Kontaktų kontrolė 

• Apie HBV infekcijos riziką turi būti perspėti užsikrėtusiojo lytiniai partneriai, jų klinikinė 

būklė turi būti įvertinta. Jei įmanoma, reikia patikslinti visus kontaktus, įgytus per 

vaginalinius, analinius ar oralinius - analinius lytinius santykius, ar adatų dalijimąsi tuo 

laikotarpiu, kai manoma, kad pacientas galėjo užkrėsti. Periodas kuomet ligonis gali kitus 

užkrėsti tęsiasi nuo 2 savaičių prieš geltos pasirodymą iki tol, kol jis tampa HBsAg neigiamas. 

Lėtinės infekcijos atveju nustatomi visi lytiniai kontaktai nuo geltos pradžios ar nuo tol, kai 

galimai ligonis buvo infekuotas. Šis periodas gali tęstis 2-4 metus. Reikia atlikti hepatito B 

tyrimus vaikams, gimusiems infekuotoms motinoms, jei gimimo metu vaikas nebuvo 

skiepytas. 

• Jei įmanoma, 6-17 TV/kg HBSIg (arba 0,12-0,2 ml/kg) gali būti suleista į raumenis asmeniui, 

neturinčiam HBV imuniteto, po nesaugių lytinių santykių ar parenteralinio kontakto su 

užsikrėtusiuoju HBV. Vakcina geriausiai veikia per pirmas 48 valandas ir nebeskiriama 

praėjus 5 dienoms po kontakto su užsikrėtuiuoju HBV. Imunoglobulinai apsaugo nuo 

užsikrėtimo HBV nuo 3 iki 6 mėnesių (3). 

• Pagreitintas rekombinantinės vakcinos kursas turėtų būti pasiūlytas tiems, kam buvo paskirtas 

HBSIg ir visiems užsikrtusiojo HBV lytiniams partneriams bei namiškiams (0,1,2,12 

mėnesiais). Imunoglobulino ir vakcinos skyrimas vienu metu jų efektyvumo nesumažina (2). 

• Reikia vengti lytinio kontakto, ypač santykių be prezervatyvo, kol skiepijimas bus sėkmingai 

baigtas (anti-HBs titrai taps didesni nei 10 mIU/ml). Prezervatyvai sumažina hepatito B 

infekcijos perdavimo atvejų skaičių, jei užsikrėtęs HBV ir partneris toliau lytiškai santykiauja. 

2.9. Stebėjimas 

• Ūminė HBV infekcija: įprastiniai kepenų funkcijos tyrimai atliekami kas 1-4 savaites, kol taps 

normalūs. Dėl lėtinės HBV infekcijos tikimybės, po 6 mėnesių reikia atlikti serumo HBsAg 

tyrimą, net jei kepenų funkcijos tyrimai normalūs. 

• Sergantieji lėtine infekcija turi būti reguliariai apžiūrėti specialisto kasmet ar dažniau. 

74


• Pasveikus imunitetas susidaro 90 proc. atvejų visam gyvenimui. 

3. Hepatitas D (delta viruso infekcija, HDV) 

Delta virusas tai virusas, kurio prisijungimui prie hepatocitų reikia hepatito B viruso išorinio 

apvalkalo receptorių, neturi „savų“ receptorių. Jis aptinkamas tik ligoniams, sergantiems hepatitu B. 

Tai infekcija, plintanti intraveniškai leidžiantis narkotikų, hetero- ar homoseksualiai santykiaujant, 

dažniau pasitaiko komercinio sekso darbuotojoms ir atsitiktinai kitiems asmenims. Galima 

koinfekcija ir superinfekcija. HDV reikia įtarti sergantiems B hepatitu, ypač kai ūminis hepatitas 

sunkus, ar jei lėtinio hepatito B nešiotojams pasireiškia nauja ūminio hepatito ataka, ar lėtinio HBV 

atveju greitai progresuoja lėtinė kepenų liga. Dažnai pasitaiko „sprogstantis“ hepatitas ar lėtinio 

hepatito progresavimas į cirozę. Diagnozė grindžiama teigiamu anti-HDV antikūnų ar HDV-RNR 

nustatymu (4). HDV profilaktika susijusi su vakcinacija prieš hepatitą B. Riziką užsikrėsti HDV 

mažina sterilių adatų naudojimas, lytiniai santykiai su prezervatyvais. 

4. Hepatitas C 

Hepatito C virusas (HCV) tai Flaviviridae šeimos RNR virusas. Jis paplitęs visame pasaulyje, 

ypač vyraujantis Pietryčių Azijoje bei rytų Europoje. Paplitimas HCV nustatomas 0,06-1% atvejų 

Šiaurės Europos šalių donorams, 1,5-12% Pietų ir Rytų Europos šalių donorams ir iki 90% 

intraveninių narkotikų vartotojams. 


• Daugumoje atvejų HCV plinta parenteriniu būdu per adatas ir švirkštus vartojant intraveninius 

narkotikus, perpilant kraują ar jo produktus, dializuojant, naudojantis skustuvais kartu su 

infekuotu asmeniu ar HCV patekus per sužeistą odą. 

• Užsikrėtimas per lytinius santykius retas (apie 0,2-2% per metus), šie skaičiai padidėja, jei 

pacientas užsikrėtęs ŽIV (9, 10). Nustatyta padidėjusi viruso perdavimo rizika 

homoseksualiems vyrams (2%), bet tai dažniausiai susiję su ŽIV koinfekcija. Taip pat yra 

duomenų apie kiek didesnę užsikrėtimo riziką komercinio sekso darbuotojoms, kaliniams, 

tatuiruotiems asmenims bei alkoholikams (3, 4, 5, 7). 

• Jei lytinis partneris yra pastovus, lytinių santykių riboti ar imtis kitų apsaugos priemonių 

nereikia. HCV užsikrėtusios moterys gali gimdyti ir krūtimi maitinti vaikus (2). 

• Vertikalus infekcijos perdavimas (motinos naujagimiui) įvyksta retai (5% ar mažiau), 

dažniausiai moterims, kurios yra HCV-RNR teigiamos ir dažniau toms (iki 40%), kurios yra ir 

ŽIV ir HCV teigiamos, kai būna didelė HCV viremija (7). 

• Tiriant kraujo donorus, kuriems atsitiktinai aptinkama HCV infekcija, 50% atvejų rizikos 

veiksnių nustatyti neįmanoma (2). 


Klinika 

• Ūminio C hepatito inkubacinis periodas 4-20 savaičių. 

• Daugumai pacientų (daugiau nei 80%) būna besimptomė, begeltė ūminė infekcija. 

• Daugiau nei 20% būna ūminis geltinis hepatitas. Žaibinis hepatitas pasitaiko tik 

sergantiesiems lėtiniu C hepatitu, kai jie suserga ūminiu A hepatitu. 

75


• Maždaug 50-85% užsikrėtusiujų tampa lėtiniais HCV nešiotojais – tai besimptomė ligos eiga, 

rečiau sukelianti nespecifinius simptomus. Didžioji dauguma tokių užsikrėtusiųjų apie 

infekciją gali nežinoti. 

Laboratorinė diagnostika 

• Patikrai atliekamas antikūnų prieš HCV (anti-HCV) nustatymas. 

• Infekcijai patvirtinti atliekamas HCV-RNR nustatymas serume molekuliniais biologiniais 

metodais. 

• HCV virusiniai žymenys būna teigiami 90% užkrėstųjų, praėjus 4 mėnesiams po kontakto, bet 

šis periodas gali pailgėti iki 9 mėnesių. Retais atvejais infekciją pavyksta patvirtinti atlikus 

HCV-RNR. HCV-RNR užsikrėtus, kraujyje aptinkama po 1-3 savaičių (3). 

• Ūminės infekcijos metu serumo aminotransferazių (AST ir ALT) aktyvumas padidėja, bet 

retai daugiau nei 10 000 TV/l. Bilirubino koncentracija retai viršija 400 μmol/l. Šarminės 

fosfatazės aktyvumas 2 kartus mažesnis už apatinę normos ribą. Protrombino aktyvumas 

sumažėja neryškiai. Ryškesni minėtų tyrimų pakitimai atsiranda, esant kepenų funkcijos 

nepakankamumui. 

• Lėtinės infekcijos metu vienintelis pakitimas rodiklis - nežymus aminotransferazių aktyvumo 

padidėjimas, dažniausiai mažesnis nei 100 TV/l. 

4.3. Indikacijos HCV tyrimui 

Ligoniai, sergantys ūminiu geltinės formos hepatitu 

Tiriami kepenų funkcijos rodikliai, protrombino aktyvumas, šlapalas ir elektrolitai. Jei 

nustatomi antikūnai prieš C virusą (anti-HCV), tyrimą reikėtų pakartoti po 4 ir 9 mėnesių nuo geltos 

atsiradimo pradžios, arba iš karto atliekamas HCV-RNR tyrimas. Taip pat tiriama dėl hepatito A ir B. 

Lytiškai plintančių infekcijų tyrimai 

LPI patikros tyrimai atliekami: 

• Intraveninių narkotikų vartotojams, ypač jei jie keisdavosi švirkštais ar adatomis, sergantiems 

hemofilija ar pacientai, kuriems buvo perpiltas kraujas ar jo produktai iki 1994 metų 

• Asmenys, kurie įsidūrė suteršta krauju adata, jei donoro HCV tyrimas teigiamas arba 

nežinomas 

• HCV teigiamų asmenų lytiniai partneriai, homoseksualūs vyrai, ypač ŽIV infekuoti, komercinio 

sekso darbuotojos, tatuiruoti asmenys, alkoholikai ir buvę kaliniai. Kol anti-HCV taps teigiamu 

gali praeiti 4 mėnesiai po kontakto su užsikrėtusiuoju. 

4.4. Pirminė profilaktika ir vakcinacija 

• Prezervatyvų naudojimas apsaugo nuo HCV plitimo lytiniu būdu. 

• Nuo 1994 metų donorų kraujas ir kraujo produktai yra tikrinamas dėl HCV. 

• Adatų ir švirkštų keitimo programos intraveninių narkotikų vartotojams sumažina HCV infekcijų 

plitimą intraveniniu keliu. 

• Šiuo metu nėra sukurtos HCV vakcinos. 

4.5. HCV užsikrėtusiųjų priežiūra 

76


• Užsikrėtusieji HCV privalo žinoti, kad negali būti kraujo, spermos ar organų donorais ir turi 

žinoti apie kitus infekcijos perdavimo kelius (8). 

• Jiems reikia tiksliai paaiškinti apie jų būklę, ypač pabrėžiant ilgo stebėjimo svarbą jų ir lytinių 

partnerių sveikatai. 

• Ūminis C hepatitas daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje yra registruojamas teisės aktų nustatyta 

tvarka. 

• Jei ligonis užsikrėtė hepatitu C lytiniu keliu reikia jį tirti ir dėl kitų LPI. 

• Atliekama kepenų biopsija (lėtiniam procesui įvertinti) tos srities specialistų. 

4.6. Gydymas 

Gydymo indikacijos: 

• Ūminis geltinės formos hepatitas. Gydymas alfa interferonu, skiriant jį ūminiu periodu sumažina 

hepatito C virtimą lėtiniu. 

• Lėtinė infekcija. Skiriamas alfa interferonas 6 mln. TV 3 kartus per savaitę 6 – 12 mėnesių 

apsaugo nuo lėtinės infekcijos maždaug 20 -40% pacientų. Gydant ribavirino ir interferono 

deriniu gydymo atsakas padidėja 50-80%. 

• ŽIV teigiami pacientai gerai pasiduoda gydymui, ypač jei CD4 teigiamų limfocitų skaičius yra 

didelis (idealu >500 ląstelių/mm 4 ). 

• Hepatito A ir B vakcinacija turėtų būti atlikta hepatito C infekcijos nešiotojams, jei jie priklauso 

didesnės rizikos grupei (nustato gydytojas įvertinęs kepenų funkcijos pažeidimo laipsnį). 

Pacientus reikia perspėti dėl neigiamo alkoholio poveikio kepenims (1, 2). 

4.5. Ypatingos situacijos 

Nėštumas ir maitinimas krūtimi 

• Šiuo metu nėra žinoma būdų, kaip apsisaugoti nuo vertikalaus HCV perdavimo. Moteris reikia 

perspėti dėl galimo HCV perdavimo nėštumo metu. 

• Trūksta duomenų dėl HCV perdavimo maitinant krūtimi, išskyrus tuos atvejus, kai serume HCV 

kiekis labai didelis (daugiau nei 2,5 × 10 8 RNR kopijų/ml) (1). 

4.6. Kontaktų kontrolė 

• Per lytinius santykius HCV užsikrečia 10-20% asmenų. Užsikrėtuiojo lytinius partnerius reikia 

perspėti apie galimą virsuo perdavimą lytiniu būdu, juos būtina ištirti, o vėliau patikros tyrimus 

atlikti periodiškai. Jei įmanoma, nustatomi asmenys, su kuriais užsikrėtęs HCV turėjo lytinių 

santykių ar keitėsi švirkštais per tą laiką kai jau buvo infekuotas. Ūminės infekcijos atveju, 

manoma kad infekcijos perdavimo laikotarpis prasideda prieš dvi savaites iki geltos atsiradimo. 

Jei nebuvo ūminės infekcijos, tuomet išsiaiškinti, kada galėjo įvykti užsikrėtimas. Būtina kūdikių 

serologinė patikra, jei motina užsikrėtusi HCV infekcija (7). 

• Rizika perduoti HCV infekciją didėja, kai lytiškai santykiaujama su keliais partneriais, 

nenaudojama prezervatyvų, heteroseksualiai santykiaujant su vyru, vartojančiu intraveninius 

narkotikus ar lytinių santykių metu patiriant traumas. Ilgalaikiai sutoktinių lytiniai santykiai, kai 

vienas iš jų užsikrėtęs HCV, rizikos perduoti HCV nedidina (2). 

• Šiuo metu nėra vakcinos ar imunoglobulino apsaugai nuo HCV infekcijos pernešimo. 

4.7. Užsikrėtusiųjų kontrolė 

77


• Esant ūminei HCV infekcijai reguliariai tiriami kepenų funkcijos rodikliai (kas 1 – 4 savaites), kol 

jie tampa normalūs. Įtariant lėtinę HCV infekciją, serumo anti-HCV ar HCV-RNR kartojami po 

šešių mėnesių, net jei kepenų funkcijos rodikliai normalūs. 

• Esant lėtinei infekcijai – negydomi asmenys reguliariai tikrinami kasmet ar dažniau specialisto. 

Literatūra 

1. Brook M.G. European guideline for the management of hepatitis B and C virus infection. Int.J.STD AIDS. 

2001; 12(Suppl.1):48-57. 

2. Sexually transmitted diseases. Treatment guidelines 2002. Morbidity and mortality weekly report. 2002; 51 (RR- 

6): 59-68. 

3. Sexually transmitted diseases. Treatment guidelines 2002. Morbidity and mortality weekly report. 2006; 55 (RR- 

11): 69-77. 

4. Brook M.G. Sexually acquired hepatitis. Sex.Trasm.Infect. 2002; 78:245-240. 

5. Brook M.G. Sexual transmission and prevention of the hepatitis viruses A-E and G. Sex.Trasm.Infect. 1998; 

74:395-398. 

6. Edwards S., Carne C. Oral sex and transmission of viral STIs. Sex.Trasm.Infect. 1998; 74:6-10. 

7. Dienstag J.L., Sexual and perinatal transmission of hepatitis C. Hepatology 1997; 26(Suppl.1):66S-70S. 

8. Abou-Setta A.M. Transmission risk of hepatitis C virus via semen during assisted reproduction: how real is it? 

Human Reprod. 2004; 19:2711-2717. 

9. Tahan V., Karaca C., Yildidrim B., Bozbas A., Ozaras R., Demir K., Avsar E., Besisik F., Kaymakoglu S., 

Senturk H., Cakaloglu Y., Kalayci C., Okten A., Tozun N. Sexual transmission of HCV between spouses. 

Am.J.Gastroenterol. 2005; 100: 821-824. 

10. Rooney G., Gilson. Sexual transmission of hepatitis C virus infection. Sex.Transm.Inf. 1998;74: 399-404. 

78


1. Įvadas 

2.8. Niežai (D. Jasaitienė) 

Niežai (Scabies) yra parazitinė odos liga, kurią sukelia niežų erkė (Sarcoptes scabiei variatio 

hominis). Niežais užsikrečiama per artimą kontaktą liečiantis su sergančiojo oda, ypač suprakaitavus 

miegant kartu ar per lytinius santykius. Norvegiški niežai kartais gali plisti per užkrėstus drabužius ar 

patalynę. Patekusi ant odos, niežų patelė įsirausia į epidermį ir padeda 60 90 kiaušinių, kurie per 10 

12 dienų subręsta ir iš jų išsirita erkės. Erkių išmatose esančios proteazės sukelia vietines ar 

sistemines padidinto jautrumo reakcijas (1). 


2.1. Klinika 

• Niežėjimas, sustiprėjantis naktį ar sušilus - pagrindinis simptomas, atsiranda po 2 6 savaičių 

nuo užsikrėtimo, reinfekcijos atveju po 1 4 dienų. 

• Erkių takai apie 0,5 cm ilgio sidabrinės spalvos linijos riešų, delnų ar padų raukšlėse. 

• Bėrimas - dažniausiai poriniai mazgeliai, pūslytės, pūlinukai, papulės ar mazgai, šašai, 

nukasymai. 

• Būdingos pažeidimo vietos - rankų ir kojų tarpupirščiai, riešų, alkūnių, pažastų, užausių, 

liemens, sėdmenų, kelių, spenelių, gaktos, varpos ir kapšelio (vyrams) sritys. Kūdikiams, 

vyresnio amžiaus žmonėms ir imunosupresyviems pažeidimai gali atsirasti bet kuriose kūno 

vietose, ant veido ir (ar) galvos plaukuotoje dalyje. 

2.2. Tyrimai 

• Rašalo mėginys erkių takams išryškinti. 

• Tiesioginė mikroskopija - kiurete ar skalpeliu nugramdoma epidermio erkių tako galinėje 

dalyje. Raginės masės ištirpdomos kalio šarmo tirpalu. Tepinėlyje aptinkama erkės, jų 

kiaušiniai ar išmatos. 

• Epiliuminescencinė mikroskopija (dermatoskopija) – erkių takų tyrimas optiniu prietaisu, 

galima rasti sukėlėjų. 

• Tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų (sifilio, ŽIV, ir kitų) - atliekami lytiškai aktyviems 

asmenims. 

3. Gydymas 

3.1. Indikacijos gydymui: 

• Būdinga niežų klinika. 

• Asmenys, kurie turėjo artimą kontaktą su užsikrėtusiuoju (pvz., miegojo išsirengę kartu, 

lytiškai santykiavo). 

• Asmenys, kurie neturėjo artimo kontakto su sergančiuoju, gydomi tik Norvegiškų niežų 

atveju. 

3.2. Gydymas 

79


Permetrinas, skiriama 4 proc. tepalo ar 5 proc. kremo vienkartinė 8 12 val. aplikacija yra 

veiksminga ir gerai toleruojama gydant niežus (2-4). Kai kuriose šalyse 2,5 proc. koncentracijos 

permertinas skiriamas vaikams, tačiau apie tai nėra pakankamai paskelbtų duomenų (5). 

Benzyl benzoatas, skiriama 25 proc. suaugusiems ir 10 proc. vaikams losjono aplikacija vieną 

kartą per dieną 3 dienas. Gydymas veiksmingas, tačiau gali sukelti odos sudirginimą (1, 5, 10). 

Sieros 20 33 proc. suaugusiems ir 5 – 10 proc. vaikams tepalo aplikacija vieną kartą per dieną 3 

5 dienas. Gydymas - pigus ir saugus, tačiau gali sukelti odos sudirginimą (1, 11). 

3.3. Kitos būtinos sėkmingo procedūros: 

• Prieš pradedant specifinį gydymą, pacientas turi išsimaudyti (pagerėja vaistų penetracija ir 

absorbcija). 

• Pacientui suteikiama informacija apie vaisto naudojimą ir galimus pašalinius poveikius. Tepti 

tepalu, kremu, losjonu reikia pradėti nuo apatinio žandikaulio (galva - netepama) ir toliau 

žemyn visą kūną, įskaitant raukšles, kirkšnis, bambą, išorinius lytinius organus ir odą po 

nagais. Kūdikiams turi būti tepama veido ir plaukuotosios galvos dalies oda. Po tepimosi 

pacientas turi nusiplauti rankas. Kitas asmuo pacientą turi tepti apsimovęs vienkartines 

pirštines. 

• Gydymo kurso metu pacientui rekomenduojama nesimaudyti. 

• Baigus gydymą pacientas turi išsimaudyti, apsivilkti švarius drabužius, pakeisti švarią 

patalynę ir rankšluosčius. Panaudota patalynė, rūbai ir kiti besiliečiantys prie kūno kasdieninio 

vartojimo daiktai turi būti išskalbti aukštesnėje nei 50 o C. Jei to negalima padaryti, jie laikomi 

plastikiniame maiše 72 valandas. Be kontakto su žmogaus kūnu erkės žūsta. 

• Gydant vienkartinėmis aplikacijomis, po 7 – 10 dienų rekomenduojama gydymą pakartoti. 


• Permetrinas, benzyl benzoatas ir sieros tepalas yra saugūs naudoti nėščiosioms ir 

matinančioms krūtimi, nors nėra tiksliai įrodyta (1). 

• Paskirtiems vaistams, vystosi niežų erkių rezistentiškumas. 

Norvegiški niežai 

• Serga imunosupresyvūs (AIDS ligoniai), neurologinėmis ar psichinėmis ligomis sergantieji 

asmenys. 

• Atsiranda į žvynelinę ar egzemą panašus bėrimas - žvynais ar šašais padengtos papulės, 

plokštelės ir mazgai, dažniausiai padų ir delnų, pažastų, sėdmenų srityse, galvos plaukuotoje 

dalyje. 

• Tiesioginės mikroskopijos metu aptinkamas didelis erkių ir jų kiaušinėlių kiekis. 

• Skiriamas kombinuotas vietinis ir sisteminis gydymas: dvi permetrino aplikacijos ir 

ivermektinas (po 0,2 mg/kg kas 1 2 savaites 2 3 kartus) (1). Permetrinu ištepamas visas 

kūnas, įskaitant ir galvą. Jei reikia, permetrinas gali būti naudojamas daugiau nei du kartus. 

Tarp gydymo kursų ir po gydymo naudojami keratolitiniai vaistai ar emolientai. 

• Kadangi yra didelė užsikrėtimo rizika, ligonius reikia izoliuoti ir iki gydymo kurso pabaigos 

stebėti. 

• Galima komplikacija - bakterinis sepsis. 

80


5. Kontrolė 

• Ligoniai informuojami, kad po gydymo bėrimai ir niežėjimas gali išlikti 2 4 savaites. Šie 

požymiai sumažėja naudojant emolientus. 

• Gydymo veiksmingumui įvertinti, gali būti atlikta tiesioginė mikroskopija, ypač Norvegiškų 

niežų atveju. 

6. Registravimas 

Diagnozuoti niežai registruojami teisės aktų nustatyta tvarka, užpildant pranešimo apie nustatytą 

susirgimą formą Nr. 058-089-151/a. 

Literatūra 

1. Scott GR. European gudeline for the management of scabies. Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 3): 58-61. 

2. Schultz MW, Gomez M, Hansen RC, et al. Comparative study of 5% permethrin cream and 1% lindane lotion 

for the treatment of scabies. Arch Dermatol 1990; 126: 167-70. 

3. Meinking TL, Taplin D. Safety of permethrin vs lindane for the treatment of scabies. Arch Dermatol 1996; 

132: 959-62. 

4. Franz TJ, Lehman PA, Franz SF, Guin JD. Comparative percutaneous absorption of lindane and permethrin. 

Arch Dermatol 1996; 132: 901-5. 

5. Krause W. Epizoonosen. In: Petzoldt D, Gross G, eds. Diagnostik und Therapie sexuell übertragbarer 

Krankheiten. Leitlinien 2001 der Deutschen STD-Gesellschaft. Berlin: Springer Verlag, 2001;19-24. 

6. D, Rivera A, Walker JG, Roth WI, Reno D, Meinking T. A comparative trial of three treatment schedules (2, 6 

and 12-24 hours) for the eradication of scabies. J Am Acad Dermatol 1983; 9: 550-4. 

7. Rasmussen JE. Lindane. A prudent approach. Arch Dermatol 19987; 123: 1008-10. 

8. Centers for Disease Control and Prevention. 1998 Guidelines for treatment of sexually transmitted diseases. 

MMWR Morb Mortal Wkly Rep 1998; 47 (RR-1): 1-116. 

9. Van Voorst Vader PC, Van der Meijden WI, et al. (eds) Sexually Transmitted Diseases: Netherlands diagnosis 

and Therapy Guidelines. Utrecht: stichting SOA-Bestrijding, 1997 [http://www.soa.nl]. 

10. Haustein UF, Hlava B. Treatment of scabies with permethrin versus lindane and benzyl benzoate. Acta Derm 

Venereol (Stockh) 1989; 69: 348-51. 

11. Avila-Romay A, Alvare-Franco M, Ruiz-Maldonado R. Therapeutic efficacy, secondary effects, and patient 

accept-ability of 10% sulfur in either pork fat or cold cream for the treatment of scabies. Pediatr Dermatol 

1991; 8: 4. 

12. Elgart ML. A risk-benefit assessment of agents used in the treatment of scabies. Drug safety 1996; 14: 386-93. 

13. Fölster-Holst R, Rufli T, Christophers E. Die Skabiestherapie unter besonderer Bertücksichtigung des frühen 

Kindesalters, der Schwangerschaft und Stillzeit. Hautarzt 2005; 51: 7-13. 

14. Paasch U, Haustein UF. Management of endemic outbreaks of scabies with allethrin, permethrin and 

ivermectin. Int J Dermatol 2000; 39: 463-70. 

15. Scott G. NATIONAL gudeline for the management of scabies. In: Radcliffe K, Ahmed-Jushuf, Cowan F, 

Fitzgerald M, Wilson J, eds. UK NATIONAL gudeline on sexually transmitted infections and closely related 

conditions. Sex Transm Inf 1999; 75 (Suppl 1): S76-7. 

16. Hana NF, Clay JC, Harris JRW. Sarcoptes scabiei infestation treated with malathion liquid. Br J Venerų Dis 

1978; 54: 354. 

17. Burges I, Robinson RJF, Robinson J, Maunder JW, Hassan Z. Aqueous malathion 0.5% as a scabicide: clinical 

trial. BMJ 1986; 292: 1172. 

18. Bennet CE, Keefe M, Reynolds JC. Perceptions of the incidence of scabies and efficacy of treatment in U.K. 

hospitals. Br J Dermatol 2000; 143: 1337-8. 

81


1. Įvadas 

2.9. Gaktos utėlės (D. Jasaitienė) 

Gaktos utėlės (Pthirus pubis) – gaktos srities parazitai. Gaktos utėlės turi platesnį ir trumpesnį 

kūną, nei galvos ar rūbų utėlės. Jos yra apie 1 mm ilgio, deda dantytus kiaušinius gaktos ir kitose 

kūno srityse (ūsų, barzdos, pažastų, blakstienų, antakių, galvos plaukuotoje dalyje). Užsikrečiama 

artimo kontakto metu, tokia galimybė atsiranda ir lytiškai santykiaujant (1). 


2.1. Klinika 

• Glindos ir utelės ant gaktos plaukų, rečiau antakių ar blakstienų. 

• Niežtinčios raudonos papulės. 

• Mėlynai rausvos dėmės, ypač apatinėje pilvo ir šlaunų srityse. 

2.2. Laboratoriniai tyrimai 

• Mikroskopinis glindų ir utėlių ištyrimas, jei diagnozė yra neaiški. 

• Tyrimai dėl lytiškai plintančių infekcijų (sifilio, ŽIV, ir kitų LPI) lytiškai aktyviems 

asmenims. 

3. Gydymas 

3.1. Indikacijos gydymui 

• Būdinga klinika. 

• Užsikrėtę kontaktiniai asmenys. 

3.2. Rekomenduojamas gydymas 

Malationas – 0,5 proc. losjono 12 val. aplikacija ant sausų plaukų, ar 

Permetrinas – 0,5 -1 proc. tirpalo 10 min. aplikacija ant drėgnų plaukų, ar kt. vaistai. 

3.4. Kitos procedūros: 

• Dezinfekuoti rūbus ir patalynę. 

• Jei reikia, gydymą pakartoti po 1 savaitės. 


Nėštumas ir maitinimas krūtimi: 

• Nėštumo ir maitinimo krūtimi metu permetrinas yra saugus. 

Utėlės blakstienose: 

82


• Vazelinu padengtą akies tvarstį dėti 2 kartus per dieną (8 – 10 d.). 

• Pašalinti utėles pincetu. 

• Vatos gabalėliu užtepti permetrino 1 proc. tirpalą 10 min., po to nuplauti. Permetrinas akies 

nedirgina, bet tepant jį vokai turi būti užmerkti. 

5. Kontrolė 

• Baigus gydymą, kontrolė po 1 sav., esant reikalui ir po 2 sav. (pasitikrinti, ar nėra utėlių). 

• Ligoniai informuojami, kad po gydymo negyvos glindos išlieka prilipusios prie plaukų ir yra 

sunkiai nuimamos. 

Literatūra 

1. Scott GR. European gudeline for the management of pediculosis pubis. Int J D & AIDS. 2001; 12 (Suppl 3): 

62. 

83


2.10. Tropinės lytiškai plintančios infekcijos (D. 

Jasaitienė) 

Minkštasis šankeris, venerinė limfogranulioma ir donovanozė (kirkšnių granulioma) yra retos 

ligos Europoje, dažniausiai jomis užsikrečiama besivystančiose tropinėse (atogrąžų) šalyse. (1). 

MINKŠTASIS ŠANKERIS 

1. Įvadas 

• Sukėlėjas: gramneigiama, fakultatyvinė anaerobinė bakterija Haemophilus ducreyi, plinta 

lytiniu keliu. 

• Minkštasis šankeris yra paplitęs Afrikoje, Karibų jūros ir Pietvakarių Azijos vietovėse. 

Kenijoje, Gambijoje ir Zimbabvėje minkštasis šankeris yra dažniausia išorinių lytinių organų 

išopėjimo priežastis. 

• Europos šalyse retai užsikrečia komercinio sekso darbuotojos. 


Klinika 

• Inkubacinis periodas nuo 3 dienų iki 2 savaičių. Sukėlėjo patekimo vietoje atsiranda maža 

skausminga papulė ar pustulė, kuri po kelių dienų išopėja. 

• Opa yra minkšta, jos dugnas nesukietėjęs, kraštai nelygūs, dantyti, dugnas padengtas geltonai 

pilku nemalonaus kvapo apnašu, aplinkiniai audiniai paraudę. Kai kuriems ligoniams 

susiformuoja dauginės ar veidrodinės opos (dėl autoinokuliacijos). 

• Po 1 – 2 savaičių 30 – 60 proc. pacientų išsivysto skausmingas dažniausiai vienpusis kirkšnių 

limfadenitas. 

• Apie 25 proc. sergančiųjų susiformuoja pūlingi limfmazgių konglomeratai (bubonai), kurie 

spontaniškai pratrūksta. 

Laboratoriniai tyrimai 

• Tiesioginė mikroskopija (greitai diagnostikai) – Gramo būdu dažytame tepinėlyje galima aptikti 

būdingos formos bakterijų, kurios yra aprašomos kaip „žuvų būriai“, „geležinkelio bėgiai“, 

„pirštų atspaudai“. Šis tyrimo metodas negali patvirtinti galutinės klinikinės diagnozės. 

• Haemophilus ducreyi kultūros išauginimas diagnostikos standartas. 

• DNR amplifikacijos testai (PGR metodas). Tyrimo jautrumas yra didesnis, nei H. ducreyi 

kultūros auginimas (2, 3). 

3. Gydymas (vienas iš šių vaistų): 

• Azitromicinas 1g per os vienkartinai. 

• Ceftriaksonas 250 mg į raumenis vienkartinai. 

• Eritromicinas (bazinis ar stearatas) po 500 mg 4 kartus per dieną 1 savaitę. 

• Ciprofloksacinas po 500 mg 2 kartus per dieną, 3 dienas. 

Aprašyta keletas rezistentiškų eritromicinui ir ciprofloksacinui gydymo atvejų (1). 

84



• Azitromicino saugumas maitinančioms krūtimi ar nėščioms moterims nebuvo tirtas. 

• Ciprofloksacinas yra kontraindikuotinas nėščioms, krūtimi maitinančioms moterims, taip pat 

asmenims jaunesniems, nei 18 m. amžiaus. 

• Nėščiųjų ir maitinančių krūtimi moterų gydymui gali būti skiriamas ceftriaksonas ar 

eritromicinas (bazinis). 

VENERINĖ LIMFOGRANULIOMA 

1. Įvadas 

• Sukėlėjas: Chlamydia trachomatis L1, L2, L3 tipai, plinta lytiniu keliu. 

• Tai nėra dažna liga. Indijoje ir Afrikoje venerinės limfogranuliomos paplitimas sudaro 2 10 

proc. visų urogenitalinių ligų (1). 

• Vyrams labiau būdinga ūmi ligos eiga. Moterys turi mažiau išreikštus simptomus, joms 

dažniau išsivysto ligos komplikacijos. 

• Moterys dažnai yra sukėlėjo nešiotojos. 


Klinika 

Pirmoji stadija 

• Po 3 30 dienų inkubacinio periodo atsiranda maža neskausminga papulė ar pustulė, 

vėliau herpetiforminė opa. Ji užgyja per savaitę ir dažnai lieka nepastebėta. 

• Gleivingos ir pūlingos išskyros iš gimdos kaklelio (moterims) ar šlaplės (vyrams). 

Antroji stadija (po 2 6 savaičių) 

• Atsiranda skausmingas kirkšnių ar šlaunies limfmazgių uždegimas (bubonai), vėliau 

limfmazgių abscesai (dažniau vienos pusės) ar lėtinės fistulės (trečdaliui ligonių). Kirkšnių 

srities limfadenopatija išsivysto daugumai užsikrėtusiųjų vyrų ir trečdaliui moterų. 

• Moterims dažniau yra pažeidžiama tiesioji žarna, makštis, gimdos kaklelis, šlaplė, gali 

atsirasti apatinės pilvo dalies, juosmens ar nugaros skausmai. 

• Bendriniai negalavimo reiškiniai – subfebrilus karščiavimas, šaltkrėtis, silpnumas, 

mialgijos ar artralgijos (dėl sisteminio C. trachomatis išplitimo), reaktyvinis artritas, 

pneumonija ar hepatitas. 

• Retai - kardiovaskulinės sistemos pažeidimas, septinis meningitas ar akių pažeidimas. 

Trečioji stadija 

• Dažniau serga moterys, nei vyrai: atsiranda proktokolitas, perirektaliniai abscesai, fistulės, 

tiesiosios žarnos striktūros ar stenozė, limfoidiniai mazgai (panašūs į hemarojinius 

mazgus). 

• Negydant formuojasi randai, sąaugos, gali atsirasti dramblialigė. 


• C. trachomatis L1, L2 ar L3 tipo kultūros išauginimas patvirtina diagnozę. Geriausia mėginius 

imti iš padidėjusio limfmazgio, pažeistos odos ar gleivinės. Šio tyrimo jautrumas yra apie 50 

proc. (4, 5). 

85


• Serologiniai tyrimai - derinyje su būdinga klinika yra pakankamai informatyvūs (komplemento 

prijungimo reakcijos antikūnių titras turi būti ne mažesnis nei 1:64, arba per 2 savaites jis turi 

padidėti 4 kartus. 

• Alternatyvūs metodai – imunofluorescencinis tyrimas ar nukleorūgščių amplifikacijos tyrimai. 

3. Gydymas 

• Pirmo pasirinkimo vaistas – doksiciklinas po 100 mg 2 kartus per parą, 21 dieną. 

• Antro pasirinkimo vaistas – eritromicinas po 500 mg 4 kartus per parą, 21 dieną. 

DONOVANOZĖ (GRANULOMA INGUINALE) 

1. Įvadas 

• Sukėlėjas: Calymmatobacterium granulomatis, fakultatyvinis aerobas, gramneigiama, 

intraląstelinė, kapsule padengta bakterija, užsikrečiama kontaktiniu ir lytiniu būdais?. 

• Donovanozė (kirkšninių granulioma) yra endemija tropiniuose regionuose (Vakarų Gvinėjoje, 

Pietų Indijoje, Karibų jūros salose ir gretimose Pietų Amerikos vietovėse, Brazilijoje, Pietų 

Afrikoje, Australijoje). 

Klinika 

• Po inkubacinio periodo (8 – 12 dienų) sukėlėjo patekimo vietoje atsiranda pavieniai ar dauginiai 

poodiniai mazgai ar papulės, vėliau jie išopėja ir susiformuoja neskausmingos opos su švariu, 

trapiu dugnu bei lygiais pakeltais kraštais. 

• Dėl autoinokuliacijos gali susidaryti porinės veidrodinės opos ar dideli išopėjimai dėl 

susiliejančių gretimų opų. 

• Iš poodinių granuliomų kirkšnių srityje gali susiformuoti pseudobubonai. 

• Vidaus organų pažeidimų dažniausiai nebūna. Jų atsiradimas rodo hematogeninį ligos plitimą, 

kuris gali turėti letalinių išeičių. 

Klinikinės donovanozės formos 

• Opinė-vegetacinė arba opinė-granuliominė (dažniausia) - atsiranda didelės, plačios, opos su 

„jautienos mėsos“ raudonumo, trapiomis, lengvai kraujuojančiomis granuliacijomis. 

• Mazginė – būdingi minkšti, raudoni mazgai ar plokštelės, kurie vėliau išopėja. 

• Hipertrofinė ar karpinė – atsiranda didelės, sausos vegetacijos, panašios į smailiagales 

kondilomas. 

• Nekrotinė – reta forma, kuriai būdina greitai didėjanti nekrotinė opa, gausus šlapiavimas, 

nemalonus kvapas, nekrotinis apnašas. 

• Randinė ar sklerozinė – reta forma. Ant sklerozuotų plokštelių atsiranda sausų, nekraujuojančių, 

didėjančių opų, kurios gyja randais, dažnai išsivysto limfedema. 


• Tiesioginė mikroskopija (patikimiausias C. granulomatis nustatymo metodas). Atliekant 

bipoliarinį dažymą, matomi intracitoplazminiai intarpai (Donovan‘o kūneliai). 

• Segtuko formos intarpai granuliomos histiocituose, tiriant tepinėlį ar histologiškai. Donovan‘o 

kūnelių išryškinimui naudojami Wright ar Giemsa dažymo būdai. Dažymas su sidabru yra 

jautresnis, ypač esant nedideliam Donovan‘o kūnelių kiekiui. 

• C. granulomatis kultūros išauginimas yra sudėtingas ir nerutininis tyrimo metodas. 

• Alternatyvus metodas – nukleorūgčių amplifikacijos tyrmai PGR būdu. 

86


3. Gydymas 

• Ko-trimoksazolis po 480 mg/tab., skiriama po 2 tabletes 2 kartus per parą, 14 dienų. 

• Doksiciklinas po 100 mg 2 kartus per parą ,14 dienų. 

• Eritromicinas po 500 mg 4 kartus per parą, 2 – 4 savaites. 

• Azitromicinas 1 g 1 kartą per savaitę 4 savaites, ar po 500 mg 1 kartą per dieną, 7 dienas. 

• Gentamicinas 1 mg/kg kas 8 valandas į raumenis ar į veną. 

Gydymas tęsiamas tol, kol pažeidimai užgyja. Gentamicinas skiriamas, kai kitas gydymas neduoda 

terapinio efekto. Nėščioms ir maitinančioms krūtimi moterims rekomenduojama skirti eritromiciną 

(bazinį). 

Literatūra 

1. Roest RW, vad der Meijden WI. European gudeline for the management of tropical genito-ulcerative diseases. 

Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 3): 78-83. 

2. Morse SA, Tress DL, Htun Y, et al. Comparison of clinical diagnosis and standard laboratory and molecular 

methods for the diagnosis of genital ulcer disease in Lesotho: association with human immunodeficiency virus 

infection. J Infect Dis 1997; 175: 583-9. 

3. Orle KA, Gates CA, Martin DH, Body BA, Weiss JB. Simultaneous PCR detection of Haemophilus ducreyi, 

Treponema pallidum, and herpes simplex virus types 1 and 2 from genital ulcers. J Clin Microbiol 1996; 34: 

49-54. 

4. Joseph AK, Rosen T. Laboratory techniques used in the diagnosis of chancroid, granuloma inguinale, and 

lymphogranuloma venereum. Dermatol Clin 1994; 12: 1-8. 

5. Van Dyck E, Piot P. Laboratory techniques in the investigation of chancroid, lymphogranuloma venereum and 

donovanosis. Genitourin Med 1992; 68: 130-3. 

87


3. Sindromai, komplikacijos 

3.1. Vyrų uretritų diagnostika ir gydymas (A. Vagoras, 

A. Trečiokas) 

1. Įvadas 

Vyrų šlaplės uždegimas (uretritas) pasireiškia būdingomis išskyromis ir/ar skausmu šlapinantis, ar 

besimptome eiga. Uretrito diagnozė patvirtinama aptikus gausesnį segmentuotų leukocitų kiekį 

priekinėje šlaplės dalyje. Dažniausia tai atliekama paimant medžiagą tepinėliui iš šlaplės, bet pirmos 

šlapimo porcijos (PŠP) tyrimas taip pat tinkamas. Uretritų rūšys: 

• Gonorėjinis uretritas (GU), kai aptinkama Neisseria gonorrhoeae 

• Chlamidinis uretritas (CHU), kai aptinkama Chlamydia trachomatis 

• Negonorėjinis uretritas (NGU), kai neaptinkama Neisseria gonorrhoeae 

• Nespecifinis uretritas (NSU), kai neaptinkama Neisseria gonorrhoeae ir Chlamydia 

trachomatis (1). 

2. Etiologija 

Egzistuoja keletas žinomų uretrito sukėlėjų. Jei tepinėlyje iš uretros aptinkami 

gramneigiami intraląsteliniai diplokokai segmentuotų leukocitų viduje, tuomet numanoma 

gonokokinė infekcija, kurią neretai lydi ir C. trachomatis infekcija. Pastaroji, manoma yra dažniausia 

negonokokinio uretrito priežastis ir sudaro apie 30-50 proc., o kai kurių šaltinių duomenimis 15-55 

proc. visų NGU priežasčių. Šios infekcijos paplitimas priklauso nuo amžiaus grupės, ir yra 

žemiausias tiriant vyresnio amžiaus vyrus. Ureaplasma urealyticum ir Mycoplasma genitalium yra 

galimi uretritų sukėlėjai, aptinkami 10-20 proc. sergančiųjų uretritu (2-6). Trichomona vaginalis 

nurodoma kaip 1-17 proc. uretritų sukėlėjas, tačiau tai labai priklauso nuo bendro šios infekcijos 

paplitimo populiacijoje (6-8). Neisseria meningitidis, Herpes simplex virusas, adenovirusai, Candida 

sp., kitos bakterinės šlapimo takų infekcijos, šlaplės striktūros ar svetimkūniai nėra dažnos ir 

manoma, kad bendrai yra ne daugiau kaip 10 proc. uretritų priežastimi. Žarnyno bakterijos – gali būti 

uretrito sukėlėjai, jei nurodomi prasiskverbiantys analiniai santykiai. Galimas uretrito atsiradimo 

ryšys su bakterine vaginoze (3,9,10). 

NGU etiologija nenustatoma 20-30 proc. sergančiųjų. Besimptominis uretritas, be 

matomų išskyrų, gali būti ir kitos etiologijos, nei simptominiai uretritai, su retesniu C. trachomatis 

aptikimu (11-13). NGU sukėlėjai gali būti moterų mažojo dubens uždegimo (MDU) priežastis, ypač 

chlamidinė infekcija. 

3. Klinika 

Nusiskundimai: 

• Išskyros iš šlaplės 

• Skausmas šlapinantis 

• Šlaplės ar varpos niežėjimas 

• Nėra simptomų 

Požymiai: 

• Išskyros iš šlaplės. Sergantiems besimptomiu uretritu jos gali būti aptinkamos tik masažuojant 

šlaplę. 

• Apžiūra be stebimų pakitimų 

Komplikacijos (mažiau nei 1 proc. atvejų): 

• Epididimo-orchitas (žr. sk.3.5) 

• Lytiškai santykiaujant įgytas reaktyvusis artritas (žr. sk.3.6) 

• Reiterio sindromas (žr. sk. 3.6) 

88



4.1. Tiesioginė mikroskopija. Uretrito diagnozė nustatoma: 

• Nudažius tepinėlį Gramo būdu ir (ar) metileno mėliu ir aptikus ≥ 5 segmentuotus leukocitus 

vidutiniškai daugiau nei penkiuose regėjimo laukuose (x1000 padidinimu), vertinant 

gausiausias segmentuotų leukocitų vietas tepinėlyje (11), ir/ar 

• Tiriant Gramo būdu pirmąją šlapimo porciją (PŠP) ir aptikus ≥ 10 segmentuotus leukocitus 

vidutiniškai daugiau nei penkiuose regėjimo laukuose (x1000 padidinimu), vertinant 

gausiausias segmentuotų leukocitų vietas tepinėlyje. 

Gali būti naudojamas bet kuris iš šių būdu. Kiekvienas būdas gali nustatyti tuos atvejus, kurie galėjo 

būti praleisti tiriant kitu būdu (13). 

Tyrimo kokybę įtakojantys veiksniai: 

• Tepinėlio paėmimo būdas. Medžiagos iš uretros paėmimui naudojama 5 mm skersmens (1 

mikrolitro) plastikinė kilpelė, arba vatinis tamponėlis. Šie du klinikinės medžiagos paėmimo 

instrumentai nėra palyginti nė viename tyrime, tačiau paėmimas kilpele yra mažiau 

traumuojantis. 

• Laikas nuo paskutinio pasišlapinimo (ne mažiau 4 valandų), nors nėra tiksliai žinoma, koks 

laikas optimalus. Uretritui būdingus nusiskundimus nurodantis pacientas, kuriam tepinėlyje 

nepavyko aptikti uretrito požymių, turėtų būti patikrintas pakartotinai, klinikinę medžiagą 

paimant po nakties nesišlapinimo. Empirinis tokių pacientų gydymas po pirmojo patikrinimo 

ir nenustačius uretrito nėra rekomenduojamas, nebent apžiūros metu pastebimos gleivėtaipūlingos 

arba pūlingos išskyros iš šlaplės, ar jei paciento anamnezė rodo didelę LPI 

užsikrėtimo riziką, ir (ar) tikėtina, kad pacientas neatvyks kartotinai pasitikrinti. 

4.2. Kiti tyrimai 

• Visi pacientai turėtų būti patikrinti dėl N. gonorrhoeae infekcijos (pasėlio metodu arba nukleo 

rūgščių amplifikacijos testais) ir C. trachomatis infekcijos. 

• Vidurinės šlapimo porcijos ištyrimas dėl leukocitų esterazės ir nitritų (indikatorinės juostelės 

pagalba), eritrocitų, baltymo ir gliukozės gali būti naudingi (14). Esant nukrypimams nuo 

normos, tokį šlapimo mėginį rekomenduojama siųsti bakterioskopiniam ir bakteriologiniam 

ištyrimui. 

• Dviejų stiklinių mėginiai ir šlapimo ištyrimas dėl leukocitų esterazės pasižymi mažu jautrumu 

ir specifiškumu nustatant uretritą ir diferencijuojant jį nuo kitų urologinių susirgimų, todėl 

šiuo metu nėra rekomenduojami (15). 

4.3. Bendrieji patarimai 

Pacientui suteikiama informacija apie: 

• NGU ir kas jį sukelia, ypatingai pabrėžiant ilgalaikes pasekmes paciento ir jo lytinių partnerių 

sveikatai, 

• galimus pašalinius gydymo poveikius ir paskirto gydymo režimo laikymosi svarbą, 

• paciento lytinių partnerių patikrinimo ir gydymo svarbą, 

• susilaikymą nuo lytinių santykių pacientui ir jo lytiniam (-iams) partneriui (-iams) gydymo 

laikotarpiu, 

• saugesnių lytinių santykių būdą. 

4.4. Gydymas (1) 

89


Gydymas turėtų būti pradėtas iš karto nustačius uretritą, ir jei pavyksta, jo priežastį. Nustačius N. 

gonorrhoea ir (ar) C. trachomatis infekciją, gydymas parenkamas, kai nurodyta kituose skyriuose 2.2 

ir 2.3. Nenustačius minėtų infekcijų uretritas gydomas, kaip C. trachomatis infekcija. 


• Doksiciklinas po 100 mg du kartus per dieną, 7 dienas, ar 

• Azitromicinas po 1g per os, vienkartinai 


• Eritromicinas po 500 mg du kartus per dieną, 14 dienų, ar po 500 mg 4 kartus per dieną 7 

dienas, ar 

• Ofloksacinas po 200 mg du kartus per dieną, ar 400 mg kartą per dieną, 7 dienas 

4.5. Lytinių partnerių kontrolė 

• Padidintos rizikos grupei priskiriami paciento lytiniai partneriai turėtų būti ištirti ir 

epidemiologiškai gydomi, išlaikant paciento konfidencialumą. Padidintos rizikos grupei 

priskiriami lytiniai partneriai, kurie turėjo lytinius santykius su sergančiuoju per paskutines 4 

savaites (jei sergantysis turėjo uretrito simptomų) ar per paskutinius 6 mėnesius (besimptomio 

uretrito atveju). Jiems skiriamas gydymas, kaip nekomplikuotos C. trachomatis infekcijos atveju. 

• Ypatingai svarbu, kad padidintos rizikos grupei priskirtini lytiniai partneriai gautų informaciją 

apie tai, kad jie gali būti užsikrėtę, jei sergančiajam uretritu nustatoma C. trachomatis arba N. 

gonorrhoeae infekcija. 

• Visa informacija apie paciento lytinius partnerius turėtų būti sužinota pirmojo paciento 

apsilankymo metu. 

• C. trachomatis infekcija užsikrėtusiųjų vyrų lytinės partnerės turėtų būti gydomos, neatsižvelgiant 

į jų tyrimų dėl šios infekcijos rezultatus. 

• Skiriamas gydymas uretritu sergančiųjų lytiniams partneriams, kai jiems neaptinkama C. 

trachomatis ir N. gonorrhoeae infekcijų, sąlygoja geresnį gydymo efektyvumą ir galimai 

sumažina komplikacijų pasireiškimą moterims. Yra duomenų, kad pacientai, kuriems uretritas 

persistuodavo arba atsikartodavo buvo išgydyti tik tuomet, kai jų lytiniai partneriai gavo 

atitinkamą gydymą (16). Nustatyta, kad tarp kai kurių uretritu sergančiųjų, kuriems neaptikta C. 

trachomatis ir N. gonorrhoeae infekcijos, jų lytiniai partneriai buvo infekuoti C. trachomatis 

(17,18). 

4.6. Pakartotina uretritu sergančiųjų kontrolė 

Pacientai turėtų atvykti pakartotinai po dviejų savaičių nuo uretrito gydymo pradžios. Kai kurių 

pacientų neatvykimas kontrolei patvirtina pirminės konsultacijos svarbą. Pakartotinos kontrolės 

tikslai: 

• Patikrinti, kaip vyksta informacijos perdavimas paciento lytiniams partneriams 

• Apmokyti saugios lytinės elgsenos 

• Įsitikinti gydytojo apžiūros metu, kad pacientas pasveiko 

• Įsitikinti, ar laikomasi gydymo režimo, ar gydymas efektyvus 

• Pakartoti šlaplės ir/ar PŠP tepinėlio mikroskopinį tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar pacientas 

neserga persistuojančiu uretritu. Tai atliekama, kai pacientas turi nusiskundimų ar išskyrų iš 

šlaplės apžiūros metu (5). 

4.7. Persistuojantis / atsikartojantis uretritas 

Nėra sutarimo dėl šios būklės diagnostikos ir valdymo. Jos etiologija įvairi (5,8,19,20). 

Ji pasitaiko 20-60 proc. vyrų gydytų dėl ūmaus NGU (5,8,20-23). Horner ir kt. pasiūlė apibrėžimą 

90


lėtinio NGU - persistuojančio ar atsikartojančio uretrito, kuris atsiranda per 30-92 dienas po ūmaus 

NGU gydymo pradžios (5). 

Persistuojanti chlamidinė infekcija aptinkama retai, jei pacientas ir jo lytiniai partneriai 

buvo informuoti ir laikėsi gydymo režimo (8,19-21). Yra duomenų, kad ureaplazmos ir M. genitalium 

gali būti svarbios lėtinio NGU etiologijai (5). Tačiau nėra duomenų, kad tokių pacientų lytinės 

partnerės dažniau serga MDU. 

4.7.1. Persistuojančio / atsikartojančio uretrito diagnostika 

• Diagnozė turėtų būti pagrįsta tais pačiais tyrimais, kaip nurodyta 4.1. punkte. 

• Jei nusiskundimų turinčiam pacientui neaptinkama uretrito, tyrimai kartojami po naktinio 

nesišlapinimo. 

4.7.2. Persistuojančio / atsikartojančio uretrito gydymas 

Bendrieji principai 

• Persistuojanti gonokokinė infekcija turi būti ekskliuduota. Jei mikroskopija neįmanoma, turi 

būti paimti mėginiai pakartotinam laboratoriniam ištyrimui (1). 

• Išsiaiškinkite, ar pacientas suvartojo paskirtą gydymą. 

• Išsiaiškinkite, ar paciento lytiniai partneriai buvo pagydyti ir nėra reinfekcijos. 

• Jei pacientas nenurodo nusiskundimų arba nėra uretrito požymių, permąstykite ar tai tikrai 

persistuojantis (atsikartojantis) uretritas. 


Jei pacientas turi nusiskundimų ar ligos požymių skiriamas gydymas ( 5,19,20,23): 

• Eritromicinas po 500 mg 4 kartus per dieną, dvi savaites 

plius 

• Metronidazolis po 400mg 2 kartus per dieną, 5 dienas ar 2 g vienkartinai (1). 

Yra nedaug duomenų apie tai, kaip reikėtų tinkamiausiai elgtis su pacientais, kuriems po antrojo 

gydymo išlieka uretrito klinika, ar jis atsikartoja. Tokiais atvejais gali būti skiriamas gydymas: 

• Eritromicinas po 500 mg, 4 kartus per dieną , 3 savaites (24). 

• Urologinis tokių pacientų ištyrimas dažniausiai nieko neaptinka, išskyrus tuos atvejus, kai 

šlapimo srovė nenormali (25). 

• Diferencijuojant nuo kitų priežasčių, reikia pagalvoti apie lėtinį nebakterinį prostatitą ir 

psichosomatines priežastis (8,24-26). 

• Paciento lytinių partnerių gydymas gali būti naudingas, nes jie gali būti pakartotinai užsikrėtę. 

• Nėra duomenų apie tai, kad kartotinas gydymas tinkamai jau gydytų paciento lytinių 

partnerių, galėtų padėti. 

Literatūra 

1. Horner PJ. European guideline for the management of urethritis. In European STD Guidelines. Int J STD & 

AIDS 2001; 12(suppl 3):63-67. 

2. Taylor-Robinson D. The history of non-gonococcal urethritis. Sex Transm Dis 1996; 23: 86-91. 

3. Horner PJ., Gilroy CB., Thomas BJ. et al . Association of Mycoplasma genitalium with acute non-gonococcal 

urethritis. Lancet, 1993; 342: 82-5. 

4. Jensen JS., Orsum R., Dohn B. et al. Mycoplasma genitalium: a cause of male urethritis? Genitourin Med, 1993; 

69: 265-69. 

5. Horner PJ, Thomas B, Gilroy CB, Egger M, Taylor-Robinson D. The role of Mycoplasma genitalium and 

Ureaplasma urealyticum in acute and chronic non-gonococcal urethritis. Accepted Clin Infect Dis 2000. 

6. Schwartz MA, Hooton TM.. Etiology of nongonococcal nonchlamydial urethritis. Dermatologic Clinics 1998 ; 

16(4) :727-33. 

7. Krieger, J.N., Jenny, C., Verdon, M. et al. Clinical manifestations of trichomoniasis in men. Ann Intern Med 

1993;118: 844-9. 

8. Horner PJ, Coker RJ. The diagnosis and management of urethral discharge in males. In Handbook of 

Genitourinary Medicine. Eds: Barton SE, Hay PE. Arnold, London 1999. 

91


9. Arumainayagam JT.,De Silva Y, Shahmanesh M. Anaerobic vaginosis: Study of male sexual partners. Int J STD 

& AIDS, 1991;2:102-104. 

10. Keane FE, Thomas BJ, Whitaker L, Renton A, Taylor-Robinson D. An association between non-gonococcal 

urethritis and bacterial vaginosis and the implications for patients and their sexual partners. Genitourin Med 

1997; 73:373-7. 

11. Swartz SL., Kraus SJ., Herrmann KL. et al. Diagnosis and etiology of nongonococcal urethritis. J Infect Dis, 

1978; 138:445-54. 

12. Rietmeijer CAM., Judson FN., Van Hensbroek MB. et al. Unsuspected Chlamydia trachomatis infection in 

heterosexual men attending a sexually transmitted disease clinic: evaluation of risk factors and screening 

methods. J Infect Dis, 1991; 18:28-35. 

13. Janier M, Lassau F, Casin I et al. Male urethritis with and without discharge: A clinical and microbiological 

study. Sex Transm Dis, 1995; 22:244-252. 

14. Fraser PA, Teasdale J, Gan KS, Eglin R, Scott SC, Lacey CJ. Neutrophil enzymes in urine for the detection of 

urethral infection in men. Genitourinary Medicine. 1995;71(3):176:9. 

15. Flanagan PG., Rooney PG., Davies EA., Stout,RW. Evaluation of four screening tests for bacteriuria in elderly 

people. Lancet, 1989:1117-9. 

16. Ford D.K., Henderson E. Non-gonococcal urethritis due to T-mycoplasma (Ureaplasma urealyticum) Serotype 2 

in a conjugal sexual partnership. Br.J.Vener.Dis, 1976; 52:341-2. 

17. Singh G, Blackwell A. Morbidity in male partners of women who have chlamydial infection before termination 

of pregnancy. Lancet 1994;344:1438. 

18. Tait A. Chlamydia trachomatis (Ct) in men with non-gonococcal urethritis (NGU) and their heterosexual 

partners; routine testing by polymerase chain reaction (PCR). In: Proceedings of the Fourth Meeting of the 

European Society for Chlamydia Research, Helsinki August 2000. Saikku P, ed. Univeraaitas Helsigiensis 53. 

19. Horner PJ, Cain D, McClure M et al. Association of antibodies to Chlamydia trachomatis heat-shock protein 60 

kDa with chronic non-gonococcal urethritis. Clin Infect Dis, 1997; 24:653-660. 

20. Munday PE. Persistent and recurrent non-gonococcal urethritis. In: Taylor-Robinson D. (ed) Clinical problems in 

sexually transmitted diseases, Dordrecht: Martinus Nijhoff: 1985;15-34. 

21. Hay P., Thomas BJ, Gilchrist C et al A reappraisal of chlamydial and non-chlamydial acute non-gonococcal 

urethritis. Int J STD & AIDS, 1992; 3:191-5. 

22. Romanowski B, Talbot H, Stadnyk M, Kowalchuk P, Bowie WR. Minocycline compared with doxycycline in 

the treatment of nongonococcal urethritis and mucopurulent cervicitis. Ann Intern Med 1993; 119:16-22,27. 

23. Shahmanesh M. Problems with non-gonococcal urethritis. Int J STD & AIDS 1994; 5:390-399. 

24. Hooton TM, Wong ES, Barnes RC et al Erythromycin for persistent or recurrent nongonococcal urethritis: a 

randomized, placebo controlled trial. Ann Intern Med, 1990; 113: 9021-6 

25. Krieger JN, Hooton TM, Brust P.J. Evaluation of chronic urethritis: defining the role for endoscopic procedures. 

Arch Intern Med, 1988; 148:703-7. 

26. Wong ES., Hooton TM., Hill CC. et al. Clinical and microbiological features of persistent or recurrent 

nongonococcal urethritis in men. J Infect Dis,1988; 158:1098-1101. 

92


3.2. Balanopostitas (A. Šumila, D. Jasaitienė) 

Balanopostitas tai varpos galvutės paviršiaus (balanitas) ir apyvarpės (postitas) uždegimas, 

sukeltas mikroorganizmų, neužkrečiamų ligų ar įgytų būklių, kurių klinikos ir diagnostikos principai 

aptariami šiame skyriuje. 

CANDIDA BALANOPOSTITAS 

CANDIDA – mieliniai grybeliai (7). Dažniausiai iš žmogaus oranizmo išskiriama Candida albicans, 

kuri yra normali žmogaus mikroflora. Kolonizuoja (gyvena) burnos, žarnyno, lyties takų gleivinėje. 

Kartais užsikrečiama kontaktiniu būdu (per lytinius santykius, instrumentus bei daiktus) 


Klinika: 

• Skausmas ir (ar) niežėjimas varpos galvutės srityje. 

• Blizgančiu paviršiumi dėmės, smulkios papulės, erozijos. 

Laboratoriniai tyrimai: 

• Mikroskopinis tyrimas ėminių iš po apyvarpės (aptinkami pseudohifai, sporos). 

• Pasėlis ėminių iš po apyvarpės Candida grybelių rūšies nustatymui. 

• Šlapimo tyrimas (gliukozės radimas šlapime, cukrinis diabetas predisponuoja Candida 

infekcijas) 

2. Gydymas 

Nespecifinis: 

• Apsiplovimai fiziologiniu tirpalu. 

Indikacijos gydymui: 

• Simptominis Candida balanopostitas. 

Rekomenduojamas gydymas (vienas žemiau paminėtų vaistų, kol simptomai išnyks): 

• Klotrimazolio 1 proc. kremas 2 kartus per dieną. 

• Mikonazolio 2 proc. kremas 2 kartus per dieną. 

• Ekonazolio 1 proc. kremas 2 kartus per dieną. 


• Imidazolis su 1 proc. hidrokortizonu 2 kartus per dieną vietiškai, jei yra ryškūs uždegimo 

požymiai. 

• Flukonazolis 150 mg per os, esant cukriniam diabetui ar rezistentiškam vietiniam gydymui 

balanopostitui. 

Atskiros situacijos: 

• Nistatino kremas 100 000 VV/g, esant rezistentiškam gydymui balanopostitui ar alergijai 

imidazolio grupės preparatams. 

3. Lytinių partnerių gydymas 

Nėra būtinas. Gydytojo konsultacija, jei lytinis partneris tyri subjektyvių simptomų. 

4. Kontrolė 

Ligonio kontrolė po gydymo nėra būtina, nebent išlieka ligos simptomų. Jei liga atsinaujina, 

išsiaiškinti dėl šių provokuojančių veiksnių: 

• Cukrinis diabetas. 

• Pataus veikimo spektro antibiotikų vartojimas. 

• Imuniteto nepakankamumas dėl naudojamų gliukokortikoidų, chemoterapijos, ŽIV infekcijos 

ar kt. 

• Pakartotinas užsikrėtimas nuo lytinio partnerio. 

93


ANAEROBINIS BALANOPOSTITAS 

Anaerobai – bacteroides ar kitos bakterijos (6,7). Dauguma jų yra normali žmogaus burnos, 

žarnyno, lyties takų mikroflora. Šios infekcijos patogenezei svarbu, kad infekcijas bakteroidai 

dažniausiai sukelia su kitais anaerobais – peptostreptokokais, eubakterijomis, fuzobakterijomis – 

gramteigiamais ir gramneigiamais anaerobais, kurie yra taip pat normali mikroflora. Infekcijos 

atsiranda susilpnėjus imuninei sistemai, po traumų, imunodepresantų vartojimo, badavimo, 

peršalimo, ir kt. 


Klinika: 

• Nemalonaus kvapo išskyros. 

• Apyvarpės edema, erozijos, kirkšnių limfadenitas. 


• Gramo būdu dažytame tepinėlyje (verpstės formos ar mišrios bakterijos). 

• Pasėlis (ėminių iš po apyvarpės) dėl patogeninių bakterijų. 

2. Gydymas 


• Simptominis balanopostitas. 


• Metronidazolis po 400 mg 2 kartus per dieną vieną savaitę. 


• Amoksiklavas po 375 mg 3 kartus per dieną vieną savaitę. 

• Klindamicino 2 proc. kremas 2 kartus per dieną, kol simptomai išnyks. 


Nėra būtinas. Gydytojo konsultacija ir kitų LPI patikra, jei yra išopėjimai. 

4. Kontrolė 

Ligonio kontrolė po gydymo, jei neišnyksta simptomai ar įtariama LPI. 

AEROBINIS BALANOPOSTITAS 

Aerobai – mikroaerofilinės gramneigiamos ar gramteigiamos bakterijos (6,7). Normali vyrų 

šlaplės ir spermos mikroflora. 


Klinika: 

• Paraudimas, įskilimai, edema. 


• Gramo būdu dažytame tepinėlyje aptinkami kokai (išsidėstę netaisyklingomis kekėmis, 

būdinga stafilokokams), sferinės ovalo formos ląstelės, išsidėstę poromis ar grandinėlėmis 

(būdinga streptokokams) ar epitelio ląstelės, gausiai aplipusios smulkiomis „margomis“ 

ląstelėmis (būdinga Gardnerella vaginalis) 

• Pasėlis ėminių iš po apyvarpės – išauga A grupės streptokokai, Staphylococcus aureus ar 

Gardnerella vaginalis. 

2. Gydymas 




• Pagal pasėlyje išskirtų sukėlėjų jautrumą antibiotikams, ar 

• Eritromicinas po 500 mg 2 kartus per dieną vieną savaitę (stafilokokų ir streptokokų 

infekcijai). 

94


• Fucidino rūgšties 2 proc. kremas 3 kartus per dieną, stafilokokų ir kitų gramteigiamų sukėlėjų 

infekcijai gydyti kol simptomai išnyks. 


Nėra būtinas. 

4. Kontrolė 

Ligonio kontrolė po gydymo, jei neišnyksta simptomai ar įtariama LPI. 

ŽMOGAUS PAPILOMAVIRUSŲ (ŽPV) BALANOPOSTITAS 

Varpos galvutės ir (ar) apyvarpės pažeidimas, kurį sukelia lytiniu keliu plintantys onkogeniniai ŽPV 

16 ir 18 tipai (8). 


Klinika: 

• Išplitusi eritema (difuzinis paraudimas), būdinga Boweno ligai. 

• Rusvos papulės varpos rityje (bovenoidinė papuliozė) 


• Būdingi biopsijos histologiniai požymiai, ar 

• ŽPV tipo DNR nustatymas molekulinės hibridizacijos metodais (7). 

• Tyrimai dėl LPI (sifilio, ŽIV ir kt.) atliekami lytiškai aktyviems asmenims. 

2. Gydymas 




• 5-fluorouracilo 5 proc. kremas 1 2 kartus per savaitę. 

• Podofilotoksino 0,15 proc. kremas 2 kartus per dieną 3 dienas per savaitę. 

• Imikvimodo kremas (žr.2.6 skyrių ) 

• Gydymo trukmė - pagal klinikinę situaciją ir paciento galimybę įsigyti vienus ar kitus vaistus. 

3. Lytinių partnerių gydymas. 

Nėra būtinas. 

4. Kontrolė 

• Pacientą informuoti apie galimą ŽPV perdavimą lytiniam partneriui, aptarti barjerinės 

kontracepcijos naudą. 

• Gydymo veiksmingumas vertinamas po 1 mėnesio. Vėlesnė ligonio kontrolė, jei 

balanopostito požymiai neišnyksta ar įtariama LPI. 

SKLEROZINĖ IR ATROFINĖ KERPLIGĖ 

Lichen sclerosus et atrophicus – tai reta, nežinomos kilmės, lėtinės eigos uždegiminė odos ir 

gleivinės liga, kuri pažeidžia išorinių lytinių organų sritį. 


Klinika: 

• Varpos galvutės ir apyvarpės vidinio lapelio srityse dramblio kaulo ar baltos spalvos 

daugiakampės dėmelės ar papulės, kurios susilieja į plokšteles. Pažeidimų paviršiuje matyti 

raginiai kamšteliai. 

• Raginiams kamšteliams nunykus, lieka porceliano baltumo plokštelės su atrofijos ir (ar) 

sklerozės požymiais. 

• Neretai pažeidimų srityje gali atsirasti pūslelių ir pūslių, erozijų ar opelių, įtrūkimų, 

telangiektazijų, hemoragijų, aplinkinėje odoje – paraudimas ar hiperpigmentacija, gali 

susiaurėti apyvarpė ir šlaplės anga. 


• Odos biopsija ir histologinis tyrimas patvirtina diagnozę. 

95


2. Gydymas 



• Varpos ar apyvarpės odos sustorėjimas. 


• Stiprių ir labai stiprių gliukokortikoidų (klobetazolio propionato ar kt.) aplikacijos vieną kartą 

per dieną 8 – 12 savaičių kasdien, vėliau kartą per savaitę. 

Urologo chirurginis gydymas: 

• Cirkumcizija, kai dėl susiaurėjusios apyvarpės angos neatsismaukia apyvarpė (fimozė). 

• Meatotomija, kai susiaurėja išorinė šlaplės anga. 


Nereikalingas. 

4. Kontrolė 

Stipriais gliukokortikoidais gydomi ligoniai turi reguliariai lankytis pas specialistą. Visiems 

ligoniams, nors ir esant ligos remisijai, mažiausiai kartą per metus rekomenduojama specialisto 

konsultacija dėl odos vėžio patikros. 

ZOON GERYBINIS PLAZMINIŲ LĄSTELIŲ BALANITAS 

Tai nežinomos kilmės, lėtinis ribotas uždegimas, kuriam būdingas plazminių ląstelių padidėjęs kiekis 

uždegimo infiltrate. Atsiranda dažniausiai vyresniems nei 50 metų vyrams. 


Klinika: 

• Rusvai raudonos spalvos, aiškių ribų, blizgančiu drėgnu paviršiumi dėmė ar plokštelė, gali 

būti erozijų. 

• Diaskopijos metu (tyrimas spaudžiant objektiniu stikliuku) dėmės paviršiuje matyti taškinės 

kraujosruvos. 

• Dažni lydintys požymiai - niežėjimas, skausmas, deginimas, skausmingi lytiniai santykiai. 

• Pacientų amžius paprastai per 30 metų. 

Tyrimai: 

• Odos biopsija ir histologinis tyrimas – patvirtina diagnozę. 

2. Gydymas 


• Simptominis balanitas. 


• Stiprių ir labai stiprių gliukokortikoidų (klobetazolio propionato ir kt.) aplikacijos vieną kartą 

per dieną. 

• Vietinis gydymas gliukokortikoidais gali būti derinamas su vietiniais priešgrybeliniais vaistais 

ar antibiotikais. 


• Cirkumcizija dažnai apsaugo nuo ligos recidyvų ir ligos išplitimo. 

• CO2 lazeris gali būti naudojamas pavienių pažeidimų gydymui. 



4. Kontrolė 

Stipriais gliukokortikoidais gydomi ligoniai, turi reguliariai lankytis pas specialistą. Visiems 

ligoniams, išliekant pažeidimams, kartą per metus rekomenduojama specialisto konsultacija dėl odos 

vėžio patikros. 

96


QUEYRAT ERITROPLAZIJA 

Epitelio carcinoma in situ, susijusi su ŽPV 16 tipu (8). 


Klinika: 

• Raudona, aksominė, aiškių ribų dėmė ar plokštelė, kartais stebimos balkšvos spalvos 

suragėjusios sritys. 

• Atsiradus ragėjimo požymių ar pažeidimo sukietėjimui (infiltracijai) – įtarti invazinę 

plokščiųjų ląstelių karcinomą. 

Tyrimai: 

• Odos biopsija ir histologinis tyrimas – plokščiųjų ląstelių karcinomos in situ požymiai. 

2. Gydymas 




• Chirurginė ekscizija, esant galimybei. 


• 5-fuoruracilo 5 proc. kremas 1 – 2 kartus per savaitę 3 – 6 savaitės (3). 

• Gydymas lazeriu (5). 

• Krioterapija (4). 

• Elektrochirurgija (2). 

• Imikvimodo kremas?, gydymo schema, žr.2.6 skyrių. 



4. Kontrolė 

Kartą per metus rekomenduojama ligonio kontrolė dėl ligos recidyvo. Įtariant jį, atliekama odos 

biopsija ir histologinis tyrimas. 

ŽIEDINIS BALANITAS CIRCINATE BALANITIS 

Lėtinis balanopostitas, nežinomos kilmės ar susijęs su lyties ir šlapimo organų chlamidine 

infekcija (vienas iš Reiterio ligos simptomų). 


Klinika: 

• Pilkšvai baltos dėmelės ir papulės, plokštelės, linkusios susilieti (geografinio žemėlapio tipo 

bėrimas). 

• Gali būti kartu su kitais Reiterio sindromo simptomais ar be jų (žr. sk. 3.6). 

yrimai: 

• Odos biopsija ir histologinis tyrimas – viršutinėje epidermio dalyje spongiforminės pustulės, 

kaip pustuliozinės žvynelinės atveju. 

• Tyrimai dėl lyties ir šlapimo organų C. trachomatis (žr. sk. 2.4). 

2. Gydymas 




• Hidrokortizono 1 proc. kremas 2 kartus per dieną (kartais reikalingi stipresni 

gliukokortikoidai). 

• Lyties ir šlapimo organų chlamidinės infekcijos gydymas, jei ji nustatyta tyrimais (žr. sk. 2.4). 


Jei diagnozuojama lyties ir šlapimo organų chlamidinė infekcija, gydomi atitinkamai ir lytiniai 

partneriai (žr. sk. 2.4). 

97


4. Kontrolė 

Ligonio kontrolė po gydymo, jei išlieka simptomai ir (ar) yra diagnozuota lyties ir šlapimo organų 

chlamidinė infekcija. 

FIKSUOTA MEDIKAMENTINĖ RAUDONĖ 

Tai sisteminių medikamentų sukelta raudonė varpos sriyje. 


Klinika: 

• Aiškių ribų eritema, kartais su pūslėmis ar net išopėjimu. 

• Bėrimo atsiradimas susijęs su sisteminių medikamentų vartojimu. Dažniausiai fiksuotą bėrimą 

sukelia tetraciklinai, salicilatai, fenacetinas, fenolftaleinas ar panašūs psichotropiniai, ar kt. 

vaistai. 

• Gleivinių apžiūra dėl galimų pažeidimų. 

• Bėrimo atsiradimas po pakartotino provokuojančio vaisto vartojimo, patvirtina diagnozę. 

2. Gydymas 




• Hidrokortizono 1 proc. kremas 2 kartus per dieną. 

• Jei bėrimas išplitęs, gali būti reikalingas gydymas sisteminiais gliukokortikoidais. 



4. Kontrolė 

Po pasveikimo nereikalinga. Ligoniams patariama vengti bėrimą sukėlusio vaisto. 

IRITACINIS (ALERGINIS) KONTAKTINIS BALANITAS 

Iritacinį kontaktinį dermatitą varpos ir apyvarpės srityje dažnai sukelia išoriniai cheminiai ar 

mechaniniai dirgikliai (higienos priemonės, prausimosi priemonės. Alerginį kontaktinį dermatitą šioje 

srityje sukelia įvarūs išoriniai alergenai – lateksas, kaučiuko ar gumos priedai (prezervatyvai), 

spermicidinės medžiagos, vietiškai naudojami vaistai (neomicinas, vietiniai anestetikai, kt.) (8) 


Klinika: 

• Paraudimas, erozijos, įskilimai, edema. 

• Asmens ar šeimos atopijos ligos (anamnezėje atopinis dermatitas, bronchinė astma, rinitas), 

dažnas prausimasis muilu, ar kontaktas su konkrečia irituojančia medžiaga. 

Klinikiniai ir laboratoriniai tyrimai: 

• Odos lopo alergenų mėginys – retai nustatoma kontaktinė alergija. 

• Odos biopsija ir histologinis tyrimas – nespecifiniam uždegimui būdingi požymiai. 

2. Gydymas 




• Vengti išorinių dirginančių medžiagų, ypač muilų. 

• Emolientai naudojami pagal poreikį ir kaip muilų pakaitalai. 

• Hidrokortizono 1 proc. kremas 2 kartus per dieną, kol išnyksta simptomai. 



4. Kontrolė 

98


Nereikalinga, bet liga linkusi kartotis, todėl ligonį derėtų apie tai įspėti. 

APIBENDRINIMAS 

Visiems balanopostitu sergantiems pacientams rekomenduojama: 

• Varpos galvutės plovimas fiziologiniu tirpalu (dažnai balanopostitas siejamas su 

nepakankama higiena). 

• Tyrimai dėl LPI (sifilio, ŽIV, kitų): jei yra išopėjimų, išskyrų iš šlaplės lytiškai aktyviems 

asmenims. 

• Naudoti prezervatyvus, esant ligos simptomams ar infekcinės kilmės balanopostitui. 

• Lytinių partnerių kontrolė, jei jie turi nusiskundimų. 

• Balanopostito sindromo gydymo algoritmo schema pateikiama Priede. 

Literatūra 

1. Edwards SK. European gudeline for the management of balanoposthitis. Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 

3): 68-72. 

2. Braun-Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatology and venerology. Berlin: Springer; 2004: 1308. 

3. Goette DK, Elgart M, De Villez RL. Erythroplasia of Queyrat: treatment with topically applied 

fluorouracil.JAMA. 1975; 232:934. 

4. Sonnex TS, Ralfs IG, Delanza MP, et al. Treatment of erythroplasia of Queyrat with liquid nitrogen 

cryosurgery. Br J Dermatol. 1982; 106: 581-584. 

5. Boon TA. Sapphire probe laser sorgery of localised carcinoma of penis. Eur J Surg Oncol. 1988; 14:193. 

6. Lasinskaitė –Čerkašina A, Pavilonis A, Vaičiuvėnas V. Medicinos mikrobiologija ir virusologijos pagrindai. 

Dažniausios mikrobiologijos, virusologijos ir imunologijos santrumpos, sąvokos ir komentarai. Kaunas, 2005: 

679-706. 


Kaunas, 2000. 

8. Braun –Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatologie und Venerologie. 4 Auflage. Sringer Verlag, 1996. 

99


3.3. Makšties infekcijos (V. Kučinskienė) 

1. Įvadas 

Makšties išskyrų pokyčiai yra dažniausiai susiję su trimis infekcijomis - bakterine vaginoze, 

trichomonoze ar kandidoze. Makšties išskyrų pakitimus gali sukelti ir neinfekcinės vulvos ligos. 

Pakitusių makšties išskyrų priežastis gali būti gimdos kaklelio chlamidinė ar (ir) gonokokinė infekcija 

(žr. sk. 2.4, 2.5.). 

2. Bakterinė vaginozė 

Tai būklė, kai pakinta normali makšties flora, laktobacilas pakeičia ir klonizuoja anaerobai 

Gardnerella vaginalis, Prevotella spp., Mycoplasma hominis, Mobiluncus spp., padidėja makšties 

pH. Laktobakterijos reguliuoja makšties mikroflorą, slopina gardnerelių ir kitų anaerobų augimą. 

Gardnerelos nėra lytiškai plintanti infekcija, nors jų atsiradimas susijęs su lytinių partnerių kaita ir 

skaičiumi, tačiau apie 90 proc. moterų jos išskiriamos iš makšties turinio, esant vaginitui ir tik 26 

proc. sveikų moterų. Nėštumas, kontracepcija, neteisinga asmens higiena, hormonų, imunosupresenių 

vaistų vartojimas, įgytas imunodefocitas padeda atsirasti gardnereloms. Bakterinė vaginozė yra pusės 

(40-50 proc.) makšties uždegimų priežastis tarp vaisingo amžiaus moterų. 

2.1. Klinika 

• Išskyros: 

o plonu sluoksniu dengia gleivinę, homogeniškos; 

o pilkšvai baltos, lipnios, kartais putotos; 

o turi specifinį „žuvies“ kvapą 

• Niežėjimas 


• Tiesioginė mikroskopija: 

- laktobacilų nebuvimas, ir(ar) 

-„indikatorinių“ ląstelių aptikimas drėgname tepinėlyje. 

• Amsel‘io kriterijai (diagnozei patvirtinti reikia trijų iš žemiau išvardintų kriterijų): 

- pilkšvos, homogeniškos, nemalonaus kvapo išskyros; 

- makšties pH>4,5; 

- „indikatorinės“ ląstelės drėgname tepinėlyje iš makšties; 

- 10 proc. kalio šarmo testas (nemalonus „žuvies“ kvapas). 

Mėginių paėmimas 

Mėginys drėgnam tepinėliui imamas iš makšties skliauto ar nuo šoninės makšties sienos. 

2.3. Gydymas 

Indikacijos gydymui 

• Subjektyvūs ir objektyvūs požymiai, būdingi bakterinei vaginozei; 

• Prieš chirurgines ginekologines operacijas (pvz. abortą, gimdos šalinimą), kad sumažinti 

pooperacinių komplikacijų riziką. 


• Metronidazolis po 400 – 500 mg geriamas 2 kartus per dieną, 7 dienas. 

Alternatyvūs vaistai: 

• Metronidazolis geriama po 2 g vienkartinai, arba 

100


• Metronidazolis 0,75 proc. makšties gelio 5 g aplikuojami kartą per dieną, 5 dienas, arba 

• Klindamicinas 2 proc. makšties kremas 5 g aplikuojama kartą per dieną vakare, 7 dienas, arba 

• Klindamicinas po 300 mg geriamas 2 kartus per dieną, 7 dienas. 

Pastebėjimai: 

• Vartojant metronidazolį, ir dvi dienas po gydymo negalima vartoti alkoholio, dėl galimos 

disulfiramo reakcijos. 

• Klindamicinas skiriamas tuo atveju, jei metronidazolis netoleruojamas ar yra alergija šiam 

vaistui. 

• Metronidazolio gelis skiriamas, jei ligonė netoleruoja sisteminio gydymo metronidazoliu 

• Jei ligonė yra alergiška metronidazoliui, neskiriamas ir metronidazolio gelis. 

Rekomenduojamas gydymas nėščiosioms: 

• Metronidazolis po 250 mg (2) ar po 400 – 500 mg (1) geriamas 2 kartus per dieną, 7 dienas, 

ar 

• Klindamicinas po 300 mg geriamas 2 kartus per dieną, 7 dienas. 

Pastebėjimai: 

Metronidazolis gali būti vartojamas visuose nėštumo trimestruose ir maitinant krūtimi, vengiant 

didelių dozių. Tyrimų duomenimis, nėra nustatyta metronidazolio teratogeninio ar mutageninio 

poveikio skiriant jį nėštumo metu (3 – 5). 

2.4. Kontrolė 

• Jei kartojasi bakterinė vaginozė, profilaktiškai tiriami ir gydomi moters lytiniai partneriai 

• Pakartotinai po gydymo, praėjus 1 mėn. tiriamos nėščiosios priešlaikinio gimdymo 

prevencijai ir moterys su išliekančiais simptomais. 

3. Trichomonozė 

Tai infekcija, kurią sukelia makšties trichomonos (Trichomonas vaginalis) – žiuželiniai pirmuonys. 

Užsikrečiama trichomonomis lytiniu keliu, retai kontakto būdu, nesilaikant higienos. Trichomonos 

sukelia lyties ir šlapimo organų uždegimus moterims ir vyrams. Dažniau ši infekcija nustatoma 16-35 

metų moterims, nei vyrams. Užsikretę trichomonomis vyrai gali savaime pasveikti. Trichomonos 

aptinkamos 15 proc. vyrų, kurie serga negonokokiniu uretritu, 10-20 proc. moterų, kurios kreipiasi 

dėl pagausėjusių išskyrų iš makšties ir 50-75 proc. komercinio sekso darbuotojoms. 70 proc. moterų 

nustatoma gonorėjos ir trichomonozės koinfekcija. 

3.1. Klinika 

• Gausios gelsvai žalsvos putotos išskyros; 

• Vulvos niežėjimas bei paraudimas; 

• Vaginito ir cervicito požymiai; 

• Padažnėjęs ir skausmingas šlapinimasis (dėl uretrito). 

• 10 – 50 proc. būna besimptomė ligos eiga. 


• Tiesioginės mikroskopijos metu natyviniame (drėgname) tepinėlyje aptinkamos judrios 

trichomonos, daug leukocitų. 

• Neaiškiais atvejais, atliekamas pasėlis išauginti trichomonų kultūrai. 


101


Mėginys imamas iš apatinio makšties skliauto ar nuo šoninės makšties sienos. 

3.3. Gydymas 

• Metronidazolis po 400 – 500 mg geriamas 2 kartus per dieną, 7 dienas, arba 

• Metronidazolio geriama po 2 g vienkartinai 

Vartojant metronidazolį, ir dvi dienas po gydymo negalima vartoti alkoholio, dėl galimos disulfiramo 

reakcijos.20 – 25 proc. užsikrėtusių moterų gali pasveikti savaime. Gydoma tik sisteminiais vaistais, 

kad perspėti infekcijos patekimą į šlaplę ir didžiąsias prieangio liaukas. Vienkartinė metronidazolio 

dozė ne visada išgydo pacientes, ypač jei kartu nėra gydomi kontaktai. 

3.3.1. Nėščiųjų gydymas 

Makšties trichomonozė susijusi su nepalankiomis nėštumo baigtimis, ypač pirmalaikiu vaisiaus 

dangalų plyšimu, priešlaikiniu gimdymu, mažu naujagimio svoriu. Nėščiosios, kurias vargina 

trichomonozės simptomai, turi būti gydomos: 

• Metronidazolis, geriama po 2 g, vienkartinai 

Tyrimų duomenimis, nėra nustatyta metronidazolio teratogeninio ar mutageninio poveikio, skiriant jį 

nėštumo metu (3-5) 

3.3.2. Lytinių partnerių kontrolė 

Lytiniai partneriai tiriami dėl T. vaginalis ir kitų LPI ir, nepriklausomai nuo tyrimų rezultatų, gydomi 

metronidazoliu. 


• Pacientės, kurios nepasveiksta po vieno gydymo kurso, dažnai pasveiksta po antrojo gydymo 

kurso. 

• Jei simptomai išlieka ar kartojasi, o reinfekcijos galimybė nuo naujo ar negydyto lytinio 

partnerio atmesta, reikia pakartotinai paimti makšties tepinėlį ar skirti empirinį gydymą 

eritromicinu ar amoksicilinu prieš pradedant pakartotinį gydymą metronidazoliu. Po gydymo 

sumažėja β-hemolizinių streptokokų, kurie mažina metronidazolio efektyvumą. 

• Jei pakartotinas gydymas nėra veiksmingas, tikėtina, kad makšties uždegimo sukėlėjas yra 

anaerobas. Tokiu atveju nėra patikimai efektyvaus gydymo. 

• Ligones būtina tirti dėl kitų LPI (gonokokinės, chlamidinės infekcijų, sifilio, ŽIV). 

4. Kandidozė 

Tai infekcija, kurią dažniausiai (90 proc.) sukelia Candida albicans, rečiau kitos Candida rūšys (pvz., 

Candida glabrata). Apie 75 proc. moterų per savo gyvenimą patiria bent vieną šio susirgimo ataką; 

apie 40 – 45 proc. suserga 2 ar daugiau kartų, ir apie 5 proc. moterų serga lėtine atsikartojančia 

kandidoze. 10 – 20 proc. moterų yra besimptomės nešiotojos. Candida infekcija - tai mielių grybelio 

normalios makšties floros kolonizacija makšyje. Kartais užsikrečiama kontaktiniu būdu (per lytinius 

santykius, instrumentus bei daiktus) 

4.1. Klinika 

• Išorinių lytinių organų intensyvus niežėjimas ir skausmas; 

• Tirštos, baltos, dribsnių pobūdžio negausios išskyros; 

• Dispareunija (nemalonūs jutimai sueities metu); 

• Išorinių lytinių organų paraudimas, patinimas, įtrūkimai; 

• Satelitiniai odos pažeidimai. 

• 10 – 20 proc. atvejų būna besimptomė. 

102



• Tiesioginės mikroskopijos metu drėgname tepinėlyje aptinkami pseudomiceliai ir (ar) sporos. 

Lactobacillus spp., sudarančios natūralią makšties florą, dažniausiai išlieka. 

• Pasėlis (atliekamas tik pasikartojančios lėtinės kandidozės atvejais ir kai drėgname tepinėlyje 

randami pavieniai pseudohifai). 


Pirmiausia imamas mėginys drėgnam tepinėliui paruošti iš apatinio makšties skliauto ar nuo šoninės 

makšties sienos, vėliau galima imti medžiagą pasėliui. 

4.3. Gydymas 

Indikacijos gydymui 

• Subjektyvūs ir objektyvūs makšties uždegimo požymiai ir rasti pseudohifai mikroskopuojant, 

ar teigiamas Candida pasėlio rezultatas; 

• Teigiamas Candida pasėlio rezultatas, be makšties uždegimo požymių, nėra indikacija 

gydymui. 

Bendri pastebėjimai 

Vietinis gydymas azolo grupės priešgrybeliniais vaistais yra efektyvesnis nei gydymas nistatinu. 

Pastarasis gali būti naudojamas, jei nepadeda azolo grupės vaistai. Po vietinio ar sisteminio gydymo 

azolo grupės vaistais, 80 – 90 proc. atvejų palengvėja simptomai ir po gydymo pasėlis būna 

neigiamas. Nėštumo metu gali būti vartojami tik vietiniai priešgrybeliniai vaistai. 

Gydymas, esant pirminei nekomplikuotai makšties kandidozei: 

• Klotrimazolis 1 proc. kremo 5 g aplikuojami į makštį kartą per dieną, 7 – 14 dienų, arba 

• Klotrimazolis 100 mg makšties tabletė dedama kartą per dieną, 7 dienas, arba 

• Klotrimazolis 100 mg dvi makšties tabletės dedamos kartą per dieną, 3 dienas, arba 

• Klotrimazolis 500 mg makšties tabletė dedama vienkartinai, arba 

• Mikonazolis 2 proc. kremo 5 g aplikuojami makštį kartą per dieną, 7 dienas, arba 

• Mikonazolis 100 mg makšties žvakutė dedama kartą per dieną, 7 dienas, arba 

• Mikonazolis 200 mg makšties žvakutė dedama kartą per dieną, 3 dienas. 

Gydymas, esant pirminei sunkios eigos makšties kandidozei: 

• Flukonazolis geriama po 150 mg vienkartinai, vėliau po 3 dienų pakartojama tokia pati dozė, 

arba 

• Vietinis azolo grupės vaistai, 7-14 dienų. 

Gydymas, esant keturis ar daugiau kartų per metus pasikartojančiai makšties kandidozei: 

Išsiaiškinti dėl galimų provokuojančių veiksnių (pvz. cukrinis diabetas, imunodeficitinė būklė, 

kortikosteroidų vartojimas, dažnas antibiotikų vartojimas). 

Pradžioje skiriama: 

• Vietinis azolo grupės vaistas, 7-14 dienų, arba 

• Flukonazolis geriama po 150 mg vienkartinė dozė, vėliau po 3 dienų pakartojama tokia pati 

dozė. 

Palaikomasis gydymas: 

• Klotrimazolio 500 mg makšties žvakutė dedama kartą per savaitę, 6 mėnesius, arba 

• Ketokonazolis po 100 mg geriamas kartą per dieną, 6 mėnesius, arba 

• Flukonazolis po 100 - 150 mg geriamas kartą per savaitę, 6 mėnesius, arba 

• Itrakonazolis po 400 mg geriamas kartą per mėnesį, 6 mėnesius. 

103


Esant sunkiai ar persistuojančiai kandidozei, sukeltai C. glabrata, reikalinga ilgesnė gydymo trukmė 

vietiniais ar sisteminiais azolo grupės preperatais (tik ne flukonazoliu). Palaikomajam gydymui 

rekomenduojamas vietinis nistatinas. 

4.4. Lytiniai partneriai 

Rutininė lytinių partnerių patikra neatliekama, gydymas skiriamas, esant apyvarpės uždegimo 

požymių. 


Pakartotinai atvykti pas gydytoją, rekomenduojama moterims, kurioms makšties kandidozės 

požymiai per 2 mėnesius neišnyko ar pasikartojo. 

Literatūra 

1. Sherrard J. European Branch of the International Union against Sexually Transmitted Infection and the European 

Office of the World Health Organization. European guideline for the management of vaginal discharge. Int J 

STD&AIDS. 2001;12 Suppl 3:73-77. 



3. Czeizel A, Rockenbauer M. A. A population based case-control teratologic study of oral metronidazole treatment 

during pregnancy. Br J Obstet Gynaecol 1998;105:322-7. 

4. Caro-Paton T, Carvajal A, Martin de diego I, et al. Is metronidazole teratogenic? A meta-analysis. Br J Clin 

Pharmacol 1997;44:179-82. 

5. Burtin P, Taddio A, Ariburnu O, et al. Safety of metronidazole in pregnancy: a meta-analysis. Am J Obstet 

Gynecol 1995;172:525-9. 

6. M. Domeika ir kt. Lytiškai plintančių ligų algoritmų segtuvas 2002; Kaunas, p.24- 27. 


Kaunas, 2000. 

8. Braun –Falco O, Plewig G, Wolff HH. Dermatologie und Venerologie. 4 Auflage. Sringer Verlag, 1996. 

104


1. Įvadas 

3.4. Mažojo dubens uždegimas (R. Nadišauskienė) 

Mažojo dubens uždegimas (morbus inflammatorius pelvis) - tai ūminis klinikinis sindromas, kurį 

sukelia mikroorganizmai, kylantys iš makštis ir (arba) gimdos kaklelio į gimdą, kiaušintakius, mažojo 

dubens pilvaplėvę ir kitus gretimus organus, nesant ryšio su gimdymu ir (ar) chirurgine intervencija. 

SaLPIngitas arba kiaušintakių uždegimas - tai būdingiausia mažojo dubens uždegimo (MDU) 

išraiška, todėl dažnai MDU ir saLPIngito terminai vartojami kaip sinonimai. 

MDU sukelia dviejų grupių mikroorganizmai. Apie 60 proc. saLPIngitu sergančių jaunų moterų, 

kiaušintakiuose nustatoma LPI sukėlėjų Chlamydia trachomatis ar Neisseria gonorrhoea, arba abu 

šie mikroorganizmai. Beje, ligą gali sukelti santykinai patogeniniai mikroorganizmai, kai kurie jų taip 

pat perduodami lytiškai santykiaujant. Tiriant aspiratą iš užgimdinės įdubos arba gimdos ertmės, 

nustatoma įvairių rūšių aerobų bei anaerobų, Escherichia coli, įvairių streptokokų, mikoplazmų, ar 

mikroorganizmų, sukeliančių bakterinę vaginozę (Gardnerella vaginalis, Bacteroides spp., 

Peptostreptococcus spp. ir kt.) 

MDU rizikos veiksniai panašūs į lytiškai plintančių infekcijų (LPI) rizikos veiksnius: 

• ankstyvi lytiniai santykiai; 

• jaunas amžius - 75 proc. susirgimų MDU diagnozuojami jaunesnėms nei 25 metų amžiaus 

moterims; 

• dažna lytinių partnerių kaita - 5 kartus padidina MDU riziką; 

• rūkymas - 2 kartus didina MDU riziką; 

• barjerinių kontracepcijos priemonių nenaudojimas; 

• didelis LPI paplitimas populiacijoje; 

• žema socialinė padėtis; 

• persirgtas MDU. 


Klinikinė 

Liga gali pasireikšti įvairių uždegimų deriniais: gimdos gleivinės, kiaušintakių, dubens pilvaplėvės ir 

kt. Būdingiausi simptomai: abipusis skausmas pilvo apačioje, pagausėjusios išskyros iš makšties, 

skausmas čiuopiant gimdos kaklelį, kiaušides ir kiaušintakius, karščiavimas, leukocitozė, padidėję 

ENG ir CRB ir kt. Klinikiniai simptomai nepakankamai jautrūs ir specifiški. MDU serganti moteris 

gali skųstis silpnu skausmu ar nebūdingais simptomais, ypač užsikrėtus chlamidijomis, todėl MDU 

diagnozė kartais nenustatoma, arba klaidingai diagnozuojama žarnyno arba neinfekcinė ginekologinė 

patologija. 

Diagnozuojama remiantis klinikiniais kriterijais, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenimis. 

Klinikiniai MDU kriterijai 

Visi trys kriterijai privalomi: 

• Skausmas, maudimas apatinėje pilvo dalyje, esant pilvaplėvės dirginimui ar ne. 

• Skausmas judinant gimdos kaklelį. 

• Skausmas čiuopiant kiaušidę ir kiaušintakį. 

105


Papildomi kriterijai (būtinas bent vienas): 

• Kūno temperatūra >38°C. 

• Leukocitozė >10×10 9 /l. 

• Leukocitozė ir bakterijos pilvaplėvės skystyje, gautame kuldocentezės būdu. 

• Uždegiminis darinys vidinių lyties organų srityje randamas čiuopiant ar echoskopuojant. 

• Padidėjęs ENG (>10 mm/val.) arba CRB (>3,6 mg/l). 

• Diagnozuota chlamidinė ir(ar) gonokokinė infekcija gimdos kaklelyje (žr. Sk. apie šias 

infekcijas). 

• Diagnozuotas pūlinis cervicitas padidinus 1000 kartų, viename regos lauke matoma daugiau 

kaip 5 segmentuoti granuliocitai, tiriant Gramo būdu tepinėlį iš gimdos kaklelio kanalo. 

Laparoskopija 

MDU diagnozė laparoskopijos metu patvirtinama 60 - 80 proc. Laparoskopija leidžia objektyviai 

įvertinti vidinių lyties organų pokyčius bei atlikti operaciją. 

Gimdos gleivinės biopsija dažniausiai atliekama mokslo tyrinėjimų tikslu. Būdingas endometrito 

histologinis vaizdas – plazmocitų ir segmentuotų leukocitų infiltracija į epitelį. Diagnozuojant MDU, 

histologinio endometrito nustatymo jautrumas ir specifiškumas - 90 proc. 


Pirmiausia būtina diferencijuoti nuo negimdinio nėštumo. Būtina atlikti nėštumo testą visoms 

vaisingo amžiaus moterims, kurios skundžiasi ūminiu pilvo skausmu ir mėnesinių ciklo sutrikimu 

Kita dažna ginekologinė patologija kiaušidės cistos plyšimas, apsisukimas ar kraujavimas. Tokiais 

atvejais dažniausiai skausmas pilve yra labai staigus, vienpusis ir stiprus. Laboratoriniai tyrimai 

paprastai normalūs, echoskopuojant matomas auglys ir (arba) skystis užgimdinėje įduboje. 

Dubens endometriozė gali imituoti MDU, bet endometriozei būdingesni ilgesni nei MDU atvejais 

skausmai pilvo apačioje, susiję su menstruacijomis, normalūs mikrobiologiniai tyrimai. Dažnai tik 

laparoskopija gali padėti nustatyti diagnozę. 

Ūminis apendicitas - viena svarbiausių ligų kurią būtina atmesti. Klinikiniai simptomai ir 

laboratorinių tyrimų duomenys gali būti panašūs. Apendicitui būdingesnis pykinimas, vėmimas, 

pilvaplėvės dirginimo simptomai. Apie 3 proc. moterų gydomų dėl DUL serga ūminiu apendicitu. 

MDU kartais tenka atskirsti nuo mezenteriumo limfadenito, ileito, enterito bei ir kitų žarnyno 

uždegimų, o kartais nuo šlapimo takų infekcijos ar renalinės kolikos. Diagnozę nustatyti padeda 

šlapimo nuosėdų mikroskopija ir pasėlis, echografinis tyrimas. 

4. Gydymas 

Svarbu kuo greičiau pradėti gydymą, nes atidėliojimas didina komplikacijų riziką. Nekomplikuotas 

MDU gydomas ambulatoriškai vienkartine 250 mg trečios kartos cefalosporino ceftriaksono) 

injekcija arba vienkartine chinolono doze. Šie antibiotikai veikia N. gonorrhoea ir kitus MDU 

sukėlėjus. Kartu gydoma C. trachomatis veikiančiu doksiciklinu – po 100 mg du kartus per parą ir 

anaerobus veikiančiu geriamuoju metronidazoliu – po 400 mg du kartus per parą, 14 dienų.; 

Galimas alternatyvus gydymas: 

● Ofloxacin 400 mg 2 kartus per dieną kartu su metronidazoliu 500mg 3 kartus per dieną 14 dienų; 

● Ciprofloxacin 200 mg 2kartus per dieną, kartu su Doxycycline 100mg 2 kartus per dieną, kartu su 

metronidazoliu 500mg 3 kartus per dieną, 14dienų; 

Gydyti ligoninėje rekomenduojama: 

• kai negalima atmesti chirurginės ligos (apendicito), 

106


• kai po 48-72 val. Neišryškėja gydomasis poveikis, 

• kai ligonė netoleruoja geriamųjų vaistų 

• kai ligos eiga sunki (pykinimas, vėmimas, aukšta temperatūra) 

• kai susidaro kiaušidės ir kiaušintakio pūlinys, 

• kai pacientė nepilnametė, 

• kai ligonės imuninė funkcija nusilpusi (ŽIV, imunosupresinis gydymas). 

Stacionarinio gydymo principai: 

• Gulimas režimas. 

• Infuzoterapija. 

• Paėmus mėginius bakterioskopiniams ir bakteriologiniams tyrimams, pradedama 

antibiotikoterapija, kelianti mažiausią hospitalinės infekcijos riziką. Pavyzdžiui, skiriama 

penicilino 2 mln. VV i/v 3-4 kartus per parą, gentamicino 240 mg i/v 1 kartą per dieną, 

metronidazolio 500 mg i/v 3 kartus per parą arba po 400 mg gerti 3 kartus per parą. Vėliau 

antibiotikai keičiami atsižvelgiant į bakteriologinio tyrimo rezultatus antibiotikogramą bei 

klinikinę ligos eigą. 

Pvz. Cefoxitin 2g 4 kartus per parą į veną (arba Cefotetan 2g 2 kartus per parą) kartu su 

Doxycycline 100mg 2 kartus per dieną kartu su metronidazoliu 400mg 2 kartus per dieną, viso 14 

dienų. 

• Analgetikų ir antipiretikų skiriama vartoti ne ilgiau kaip parą, kad būtų galima įvertinti gydymo 

poveikį. 

• Jeigu yra - būtina ištraukti intrauterininę spiralę. 

Indikacijos operaciniam gydymui: 

• kiaušidės ir kiaušintakio pūlinio plyšimas, difuzinis peritonitas, 

• pūlinys didesnis nei 8 cm diametro, 

• pūlinys neišnyksta ilgiau kaip savaitę gydant antibiotikais, 

• sepsis, baktereminis šokas, 

• konservatyvus gydymas per 72 val. neveiksmingas. 

Chirurginio gydymo principai: 

• Operacijos apimtis parenkama atsižvelgiant į amžių, reprodukcinę funkciją, uždegimo anamnezę, 

buvusias ginekologines operacijas. 

• Vaisingo amžiaus moterims siekiama išsaugoti vaisingumą. 

5. Kontaktų kontrolė (1) 

● Sergančiųjų MDU lytiniams partneriams, su kuriais santykiauta per paskutiniuosius 6 mėnesius 

turėtų būti patarta išsitirti dėl gonokokinės ir chlamidinės infekcijų. 

● Pacientės lytiniam (-iams) partneriui (-iams) patarti vengti lytinių santykių, kol jie ir jų partnerė 

baigs gydymo kursą. 

● Jei vyrui diagnozuota gonokokinė infekcija, skiriamas gydymas jam ir partnerei, kaip nurodyta 

gonokinės infekcijos skyriuje, 

● Jei lytinio (-ių) partnerio (-ių) neįmanoma ištirti dėl gonokokinės ir chlamidinės infekcijų, 

skiriamas profilaktinis šių infekcijų gydymas, kai nurodyta atitinkamuose rekomendacijų skyriuose. 

107


MAŽOJO DUBENS UŽDEGIMO (MDU) 

DIAGNOSTIKOS IR GYDYMO ALGORITMAS 

1. MDU rizikos įvertinimas 

2. MDU klinikiniai kriterijai 

3. Nėštumo mėginys esant 

reikalui 

Nekomplikuotas MDU Komplikuotas MDU Neaiški diagnozė 

Gydymo vietos parinkimas 

Ambulatorinis gydymas 

Stacionarinis gydymas 

Cefoksitinas 

arba 

Ceftriaksonas 

kartu su 

Doksiciklinu 

Ir su 

Metronidazoliu 

2 g į raumenis 

250 mg į raumenis 

arba kitas 

leidžiamas III 

kartos 

cefalosporinas 

100 mg gerti du 

karus per parą 

500 mg gerti du 

kartus per parą 

Vienkartinai 

14 dienų 

Penicilinas 2 milijonai VV į veną kas 8 

valandas. 

kartu su 

Metronidazoliu 500 mg į veną kas 8 – 12 

valandų. Arba 500 mg 2 kartus 

paroje. 

kartu su 

Gentamicinu 

240 mg į veną vieną kartą 

paroje 

Chirurginio gydymo būtinybės 

įvertinimas 

Kontrolė po 2, 7, 21 dienos 

Lytinio partnerio ištyrimas ir gydymas dėl LPI 

Nesant gydymo efekto, 

diagnozės patikslinimas ir 

gydymas stacionare 

108


Literatūra 

1. Ross JDC. European guideline for the managemant of pelvic inflammatory diseaese an perihepatitis. Int 

J STD & AIDS. 2001;12 (Suppl 3): 84-88. 

2. Vaitkienė D., Nadišauskienė R. Makšties mikrofloros ypatumai ir mažojo dubensuždegimai. Makšties ir 

gimdos kaklelio mikroflora (III dalis). Lietuvos akušerija ir ginekologija 2002;5(4):318-23. 

3. Kajėnas S. Dubens uždegiminės ligos patogenezė. I dalis. Lietuvos akušerija ir ginekologija. 

1999;2(3):226-31. 

4. Kajėnas S. Dubens uždegiminės ligos patogenezė. II dalis. Lietuvos akušerija ir ginekologija. 

1999;2(4):333-8. 

5. Kajėnas S., Nadišauskienė r. Dubens uždegiminės ligos diagnostikos ir gydymo protokolas. Lietuvos 

akušerija ir ginekologija. 1999;2(4):339. 

6. STD Clinical intensive continuing medical education (CME) module. Available 

from:http://people.bu.edu/dmadigan/STD-CME/Dreamweaver/treatmentment.htm. 

7. Centers for Disease Control and Prevention. Available from:http://www.cdc.gov/ 

109


3.5. Epididimitas, orchitas ir ūminis kapšelio sindromas 

(S. Valiukevičienė, R. Mickevičius) 

1. Įvadas 

Jaunesniems, nei 35 metų amžiaus vyrams, epididimitas (antsėklidžio uždegimas) ir orchitas (sėklidės 

uždegimas) dažniausiai yra sukeliamas lytiškai plintančių mikroorganizmų Chlamydia trachomatis ir 

Neisseria gonorrhoeae. 

Vyresniems, nei 35 metų vyrams, epididimitas ir orchitas (EO) dažniausiai yra sukeliamas nelytiniu 

keliu plintančių, gramneigiamų žarnyno mikroorganizmų, kurie sukelia šlapimo takų infekcijas. 

EO gali būti sukeliamas lytiniu keliu plintančių žarnyno mikroorganizmų homoseksualiems vyrams. 

Gramneigiamų žarnyno mikroorganizmų infekcijos yra dažnos asmenims, kurie turi šlapimo takų 

anomalijų. 


Klinika 

Požymiai (būna paprastai vienpusiai): 

• Sėklidės skausmas 

• Kapšelio patinimas 

Uretrito simptomai: 

• Šlaplės išskyros (jos gali, pasirodyti tik masažuojant šlaplę) 

• Dizurija 

• Varpos dirginimas (nemalonūs pojūčiai varpoje) 

• Dažnai simptomų nebūna 

Apžiūros ir palpacijos metu: 

• Pakenktos sėklidės jautrumas, kapšelio patinimas 

• Sėklidės prielipo patinimas 

Gali būti: 

• Šlapimo pūslės obstrukcijos požymiai 

• Sėklidės vandenė, hidrocelė (skysčio susikaupimas tarp sėklidės dangalų lapelių) 

• Pakenktos sėklidės eritema ir (ar) edema 

• Karščiavimas 

Tyrimai 

• Šlaplės tepinėlio, dažyto Gramo būdu mikroskopinis tyrimas. Uretrito atveju randama ≥ 5 

segmentuoti leukocitai. Tiriama vidutiniškai daugiau nei penkiuose regėjimo laukuose (x1000 

padidinimu), įvertinant didžiausią segmentuotų leukocitų skaičių ir (ar) 

• Pirmos šlapimo porcijos (15-30 ml) nuosėdų mikroskopinis tyrimas Gramo būdu. Uretrito 

atveju randama daugiau ≥ 10 segmentuotų leukocitų. Tiriama vidutiniškai daugiau nei 

penkiuose regėjimo laukuose (x1000 padidinimu), įvertinant didžiausią segmentuotų leukocitų 

skaičių. 

• Šlaplės tepinėlyje ieškoma gramneigiamų viduląstelinių diplokokų, gonokokinės infekcijos 

atmetimui. Šio metodo jautrumas, aptinkant gonokokinę infekciją yra daugiau nei 90 proc., jei 

jį atlieka patyręs tyrėjas. 

110


• Pasėlis iš šlaplės dėl N. gonorrhoeae ir tyrimai dėl C. trachomatis , kaip nurodyta skyriuje 

apie šią infekciją. 

• Vidurinės šlapimo porcijos ištyrimas dėl leukocitų esterazės ir(ar) nitritų (indikatorinės 

juostelės pagalba), eritrocitų, baltymo ir gliukozės gali būti naudingi. Esant nukrypimams nuo 

normos, tokį šlapimo mėginį rekomenduojama siųsti bakterioskopiniam ir bakteriologiniam 

ištyrimui. 

• Bakteriologinis vidurinės šlapimo porcijos tyrimas (šlapimo takų uždegimui būdinga didesnė 

kaip 10 5 ml bakterijų koncentracija). 

• Ultragarsiniai tyrimai – randami pakitę sėklidė ir (ar) antsėklidis. Tyrimas su dopleriniu 

ultragarsu padeda diferencijuoti EO nuo sėklidės užsisukimo. 


• Sėklidės užsisukimas 

• Kapšelio gangrena 

• Antrinis EO, sukeltas N. gonorrhoeae ar negonokokinės infekcijos, įskaitant C. trachomatis 

• Antrinis EO, sukeltas žarnyno sukėlėjų 

• Sėklidžių navikai 

• Įstrigusi kirkšnies išvarža 

Sėklidės užsisukimu vadinama sėklinio virželio užsisukimas, kuris sutrikdo sėklidės mitybą. Jei per 

4-6 val. sėklidės mityba neatsinaujina, prasideda nekrozė. Ši liga būdingesnė vaikams ir jaunuoliams 

iki 20 metų amžiaus, prasideda šiais požymiais: 

• Stiprus sėklidės skausmas, plintantis į sėklinį virželį 

• Sėklidės patinimas, antsėklidis atskirai neapčiuopiamas 

• Gali būti pilvaplėvės dirginimo požymių 

• Skirtingai nuo ūminio epidedimito, nėra temperatūros 

• Nėra uretrito ir šlapimo takų infekcijos požymių 

4. Gydymas 

Bendrieji principai 

• Empirinis gydymas turi būti taikomas visiems sergantiesiems EO iki mikrobiologinių tyrimų 

atsakymų. Antibiotikų parinkimas priklauso nuo skubiai atliktų mikroskopinių tyrimų 

rezultatų, paciento amžiaus, lytinės anamnezės, neseniai atliktų instrumentinių tyrimų ar 

kateterizacijos, šlapimo takų anomalijų. 

• Rekomenduojamas lovos režimas, kapšelio pakėlimas, analgetikai, nesteroidiniai 

priešuždegiminiai vaistai. 

• Jei įtariamas sėklidės užsisukimas - skubi urologo konsultacija. 

• Skubi chirurgo konsultacija (jei įtariama įstrigusi kirkšnies išvarža). 

4.1. Antrinis EO, sukeltas N. gonorrhoeae ar negonokokinės infekcijos, įskaitant C. trachomatis 

Bendrieji patarimai (sergančiajam ir lytinių partnerių kontrolė, kaip nurodyta šių infekcijų skyriuose) 

Indikacijos terapijai 

• EO požymiai 

• Diagnozuotas uretritas 

• Neįtariama šlapimo takų infekcija 

111


Rekomenduojamas gydymas 

• Doksiciklinas po 100 mg du kartus per parą, 14 dienų, ar 

• Ofloksacinas po 200 mg du kartus per parą, 14 dienų 

Jei įtariama gonokokinė infekcija, be doksiciklino, turėtų būti skiriama: 

• Ciprofloksacinas po 500 mg ar ceftriaksonas po 250 mg į raumenis vienkartinai 

Vėliau antibiotikai keičiami pagal pasėlio antibiotikogramos rezultatus. 

4.2. Antrinis EO, sukeltas gramneigiamų žarnyno sukėlėjų 

Bendrieji patarimai: 

• Su pacientu svarbu aptarti ligos priežastį, galimus pašalinius gydymo poveikius ir gydymosi 

režimo laikymosi svarbą 

Indikacijos terapijai: 

• EO požymiai 

• Labai tikėtina šlapimo takų infekcija 


• Ofloksacinas po 200 mg du kartus per parą, 14 dienų, ar 

• Trimetoprimas po 200 mg du kartus per parą, 14 dienų 

Vėliau antibiotikai keičiami pagal šlapimo pasėlio rezultatus ir antibiotikogramą. 

4.3. Nenustatytos etiologijos EO 

Bendrieji patarimai: 

• Su pacientu svarbu aptarti ligos priežastį, galimus pašalinius gydymo poveikius ir gydymosi 

režimo laikymosi svarbą 

• Patarti susilaikyti nuo lytinių santykių, kol bus gauti vidurinės šlapimo porcijos 

mikrobiologinio tyrimo rezultatai. 

Indikacijos terapijai 

• EO požymiai. 

• Nepavyksta nustatyti sukėlėją. 


• Ofloksacinas po 200 mg du kartus per parą, 14 dienų. 

Svarbu įvertinti ir aptarti su pacientu šią informaciją: 

• Pašaliniai gydymo poveikiai ir tikslaus gydymo režimo laikymosi svarba 

• Patarti susilaikyti nuo lytinių santykių, kol bus gauti vidurinės šlapimo porcijos 

mikrobiologinio tyrimo rezultatai. 

5. Lytinių partnerių kontrolė 

Sergančiųjų EO lytiniai partneriai turėtų būti konfidencialiai įspėti ir profilaktiškai gydomi, jei: 

• diagnozuotas antrinis EO, sukeltas N. gonorrhoeae ar negonokokinės infekcijos, įskaitant 

C. trachomatis. 

112


• diagnozuotas neaiškios etiologijos EO ir vidurinės šlapimo porcijos tyrimai be pakitimų. 

• Lytiniai partneriai profilaktiškai gydomi, kaip nekomplikuotos C. trachomatis infekcijos 

atveju. Jei sergančiajam EO diagnozuota gonokokinė infekcija, gydymas atitinkamai 

papildomas. 

• Lytinius partnerius rekomenduojama stebėti 3 mėn., nes EO inkubacinis laikotarpis nėra 

aiškus. 

6. Pacientų sekimas 

Jei pacientų savijauta nepagerėja per 3 dienas, reikia tikslinti diagnozę, peržiūrėti gydymą, 

konsultuoti urologui dėl chirurginio gydymo ir kitų ligų: 

• Sėklidės išemijos ar infarkto 

• Sėklidės absceso 

• Sėklidės ar sėklidės prielipo navikų 

Įtarti: 

• Gonokokinę infekciją, atsparią fluorchinolonams ir tetraciklinui 

• EO, sukeltą žarnyno sukėlėjų, kurie atsparūs ofloksacinui ir trimetoprimui 

• Kitas infekcijas: epideminio parotito sukeltą orchitą, tuberkuliozės ar grybelių sukeltą 

epididimitą 

Jei nustatomas antrinis EO, sukeltas N. gonorrhoeae ar negonokokinės infekcijos, įskaitant C. 

trachomatis, pacientai pakartotinai tiriami dėl uretrito pakartotinai po 2 savaičių, kaip nurodyta 

uretrito skyriuje. 

7. Ūminis kapšelio sindromas 

Ūminis kapšelio sindromas (ŪKS) – tai vienos kapšelio pusės paraudimas, patinimas, skausmas. 

Dažniausios šio sindromo priežastys suaugusiems yra epididimitas ir orchitas, sėklidės ar kapšelio 

traumos, sėklidės ar sėklidės prielipo navikas, sėklidės užsisukimas ar įstrigusi kirkšnies išvarža. 

Sėklidės užsisukimas yra pagrindinė skubiai diferencijuotina diagnozė. Ji turėtų būti apsvarstoma 

visiems pacientams ir pirmiausiai atmetama. Paveiksle pavaizduota veiksmų planas, esant ŪKS. 

Pacientus svarbu ištirti dėl uretrito (žr. atitinkamą skyrių) ir, jei pastarasis nustatomas, dažniausia EO 

priežastis būna N. gonorrhoeae arba negonokokinė infekcija, įskaitant C. trachomatis. 


Apžiūra dėl uretrito požymių 

• Išskyrų iš šlaplės įvertinimas. Jei jų nėra, šlaplė turi būti švelniai masažuojama nuo varpos 

šaknies link išorinės šlaplės angos. Tai gali atlikti pats pacientas. 

• Išskyrų nebuvimas neatmeta uretrito diagnozės. 

• Esat gonokokinei infekcijai, išskyros dažniausiai yra gausesnės ir pūlingos, nei 

negonokokiniam uretrito atveju. 

Tyrimai ir specialistų konsultacijos (žr. 130 psl.) 

7.2. Gydymas 

Jei mikroskopiniais tyrimais diagnozuotas uretritas, skiriamas gydymas, kaip nurodyta 4.1 punkte. 

Kai nustatoma šlapimo takų infekcija, skiriamas gydymas, kaip nurodyta 4.2 punkte. Po 3 dienų 

113


pacientai pakartotinai apžiūrimi, įvertinamas atsakas į gydymą. Jei gydymo atsako nėra, tikslinga 

urologo ir (ar) chirurgo konsultacija diagnozės tikslinimui. Po gydymo praėjus 2 savaitėms, pacientai 

pakartotinai konsultuojami ir tiriami, jei buvo nustatytas uretritas (žr. uretrito skyriaus 

rekomendacijas). 

Literatūra 

1. Horner PJ. European gueidline for the for the management of epididymo-orchitis and syndromic managment of 

acute scrotal swelllling. Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 3): 88-93. 

2. Horner PJ. European guideline for the managemant of urethritis. Int J STD & AIDS. 2001;12 (Suppl 3): 63-67. 

3. Stary A. European guideline for the managementof chlamydial infection. Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 

3):30-33. 

4. Bignell CJ. European guideline for the management of gonorrheoea. Int J STD & AIDS. 2001; 12 (Suppl 3):27- 

29. 

5. A. Radavičius A. K.K. Jocius. D. Bumblys. Šeimos gydytojo urologija. Kapšelio organų uždegimas. Kaunas 

2002: 200-224. 

114


3.6. Urogenitalinės kilmės (lytiškai bendraujant įgytas) 

reaktyvusis artritas (I. Butrimienė) 

1. Įvadas 

Reaktyvusis artritas (ReA) yra sterilus sąnario vidinio tepalinio sluoksnio stratum synoviale (toliau - 

sinovijos), sausgyslių ir fascijų prisitvirtinimo vietų (entezių) uždegimas, kurį dažniausiai sukelia 

šlapimo, lyties takų ar žarnyno infekcijos. Sergant ReA gyvo sukėlėjo iš sąnario skysčio išskirti 

nepavyksta. Manoma, kad sukėlėjas, esantis ne sąnaryje per imunologines reakcijas gali sukelti 

artritą. ReA, kurį sukelia lytiniu keliu plintančios infekcijos (LPI), vadinamas urogenitalinės kilmės 

arba lytiniu keliu įgytu reaktyviuoju artritu. Reiterio sindromui būdinga uretrito, artrito ir 

konjunktyvito simptomų triada. Šio sindromo metu gali būti odos ar gleivinės pažeidimų 

(keratoderma blennorrhagica, žiedinis varpos galvutės uždegimas balanitis circinata, vulvos, burnos 

ertmės išopėjimai), taip pat širdies ar nervų sistemos pažeidimų. 

LPI sąryšio su urogenitalinės kilmės ReA mechanizmas nėra visiškai aiškus, taigi ir sąsajos su tam 

tikrais sukėlėjais yra daugiau hipotetinės: 

• Chlamydia trachomatis – dažniausia negonokokinio uretrito (NGU) priežastis yra 

dažniausiai siejama su urogenitalinės kilmės ReA. Šis sukėlėjas aptinkamas 35-69 proc. 

urogenitalinės kilmės ReA atvejų. 

• Neisseria gonorrhoeae sukelia septinį, gonokokinį artritą Jo vaidmuo urogenitalinės kilmės 

ReA atveju nėra aiškus. Su šiuo sukėlėju siejama iki 16 proc. urogenitalinės kilmės ReA 

atvejų. 

• Ureaplasma urealyticum ir kitų mikoplazmų reikšmė urogenitalinės kilmės ReA nėra aiški. 

Manoma, kad šie sukėlėjai gali būti kai kurių urogenitalinės kilmės ReA (ypač 

hipokoplementiniams ligoniams) priežastis. 

• Kiti lytinių takų patogenai ir saprofitai taip pat gali turėti įtakos urogenitalinės kilmės ReA 

atsiradimui, tačiau šiuo metu mokslinių įrodymų nepakanka. 

Urogenitalinės kilmės ReA dažniau išsivysto vyrams, nei moterims, nors gali būti, kad ši liga 

moterims ne visada atpažįstama. Turintiems HLA-B27 antigeną rizika susirgti urogenitalinės kilmės 

ReA padidėja iki 50 kartų. C. trachomatis, U. urealyticum ir kitų mikoplazmų DNR ir/arba 

paviršiaus antigenų galima aptikti urogenitalinės kilmės ReA sergančiųjų sąnarių skystyje. Gali būti, 

kad ir mažai gyvybingų mikroorganizmų persistavimas sąnariuose yra svarbus ReA sukėlimo ir 

palaikymo veiksnys. 


Klinika 

Šlapimo ir lytinių takų infekcija 

• Lytiniai santykiai (dažniausiai su nauju partneriu) per 3 paskutinius mėnesius iki artrito 

pradžios. 

• Neseniai pastebėtos išskyros iš šlaplės ir/ar dizurija pasireiškia apie 80 proc. ReA sergančių 

vyrų. Moterims šie simptomai gerokai retesni. 

• Vyrams uretrito požymiai, antsėklidžio ir/ar sėklidės uždegimas; moterims – pūlingas gimdos 

kaklelio uždegimas ir/ar pilvo skausmai. Gali būti ir besimptomė eiga, ypač moterims. 

Spondiloartropatijos ir ekstragenitaliniai simptomai 

• Ligonio ar šeimos anamnezėje spondiloartropatijos ar akių pažeidimo (uveito) požymiai. 

115


• 88 proc. atvejų pirmasis artrito epizodas pasireiškia per 30 dienų nuo lytinio kontakto; 

vidutinis laikotarpis tarp lytinių takų infekcijos simptomų ir artrito simptomų pasireiškimo – 

14 dienų. 

• Kelių ir/ar pėdų sąnarių nesimetriškas skausmas (su ar be tinimo ir sustingimo); rankų 

sąnariai pažeidžiami rečiau. 

• Entezopatija – skausmas ir sustingimas (su arba be patinimo) sausgyslės ir raiščių jungtyje su 

kaulu, dažniausiai Achilo sausgyslės ir pado fascijų jungimosi su kulnikauliu vietoje. 

Entezitas ir (ar) fasciitas išsivysto apie 20 proc. ReA atvejų. 

• Tenosinovitas (sausgyslių apvalkalo uždegimas) – skausmingumas (su ar be tinimo ties 

sausgyslių apvalkalu), skausmas judant ir traškėjimas aptinkamas 30 proc. pacientų, 

klasikinis daktilitas – 16 proc. pacientų. 

• Apatinės nugaros dalies skausmai ir sustingimas dažnai pasitaiko, esant ūmiam ligos epizodui 

apie 10 proc. pacientų. Sakaroileito skausmai diferencijuojami nuo stuburo degeneracinių 

pokyčių sukeliamų skausmų. 

• Akių sudirgimas (su ar be akių paraudimo, jautrumo šviesai, ar regos aštrumo sumažėjimo), 

konjunktyvitas (20-50 proc. urogenitalinės kilmės ReA atvejų), rečiau uveitas (2-11 proc. 

atvejų, jo diagnozavimui būtina plyšinė lempa). Retais atvejais išsivysto ragenos išopėjimas, 

uždegimas, ar kraujavimas akies viduje, optinio nervo uždegimas ir užpakalinio 

kraujagyslinio akies obuolio dangalo uždegimas. 

• Į žvynelinę panašus bėrimas (12,5 proc. atvejų), varpos galvutės ar lytinių lūpų uždegimas 

(14-40 proc. atvejų), „geografinis liežuvis“ (16 proc. atvejų) ar padų pustulinė žvynelinė 

keratoderma blennorrhagica (iki 33 proc. pacientų). Pastaroji forma retais atvejais gali 

išsivystyti ir ant delnų. Burnos gleivinės opos išsivysto maždaug 10 proc. pacientų. 

• Inkstų pažeidimai (dažniausiai besimptominiai) - proteinurija, mikrohematurija ar aseptinė 

piurija (50 proc. pacientų) 

• Širdies pažeidimai (dažniausiai besimptominiai) - tachikardija, retai perikarditas ir (ar) aortos 

vožtuvo pažeidimas; širdies laidumo sutrikimai (5-14 proc. pacientų). 

• Retai - apatinių galūnių tromboflebitas, poodiniai mazgeliai, ar nervų sistemos pažeidimas. 

• Sisteminiai negalavimo simptomai – nuovargis, svorio kritimas ir karščiavimas (apie 10 proc. 

atvejų). 

3. Laboratoriniai tyrimai 

Būtini tyrimai: 

• Tyrimai dėl lytinių takų chlamidinės ir gonokokinės infekcijų (žr. atitinkamų skyrių 

rekomendacijas) 

• Mikroskopinis tyrimas dėl uretrito vyrams (žr. atitinkamo skyriaus rekomendacijas) 

• Uždegimo rodikliai: eritrocitų nusėdimo greitis (ENG), C-reaktyvusis baltymas (CRB). 

• Pilnas kraujo tyrimas. 

• Šlapimo tyrimas. 

Kiti naudingi tyrimai: 

• Kepenų ir inkstų funkcijos tyrimai 

• HLA-B27 

• Pažeistų sąnarių ir sakroileinių sąnarių rentgenografija 

• Elektrokardiograma 

• Echokardiograma 

• Reumatologo konsultacija 

• Okulisto konsultacija 

Kiti tyrimai, esant reikalui: 

116


• ŽIV antikūnų tyrimas 

• Kraujo bakteriologinis pasėlis 

• Išmatų pasėlis (jei įtariamas žarnyno kilmės ReA) 

• Specifiniai C. trachomatis serologiniai tyrimai 

• Sąnarinio skysčio tyrimai (ląstelių skaičius, kristalų paieška, dažymas Gramo būdu ir pasėlis) 

• Sąnario sinovijos biopsija 

• Tyrimai dėl kitų reumatologinių ligų (pvz., reumatoidinis faktorius dėl reumatoidinio artrito, 

šlapimo rūgšties kiekis plazmoje dėl podagros, krūtinės rentgenograma dėl sarkoidozės). 

4. Prognozė 

• Daugeliu atvejų urogenitalinės kilmės ReA yra nekomplikuota liga, kurios pirmasis epizodas 

vidutiniškai trunka apie 4-6 mėnesius. Komplikacijos dažniausiai išsivysto, jei pacientas turi 

HLA-B27 antigeną. 

• Apie 50 proc. liga paūmėja, įvairiais intervalais. 

• 17-25 proc. atvejų liga tampa lėtine, kai simptomai išlieka ilgiau nei metus. 

• 12 proc. atvejų išsivysto pėdų sąnarinių paviršių erozijos, pėdų deformacijos, nors sunkios 

deformacijos pasitaiko retai. 

• Išliekantis neįgalumas išsivysto apie 15 proc. atvejų, dažniausiai dėl erozinio, deformacijas 

sukeliančio kojų artrito, sakroileito ar spondilito. Apie 23 proc. sunkia ligos forma 

sergantiesiems vėliau diagnozuojamas ankilozinis spondilitas. 

• Netinkamai gydomas ar dažnai pasikartojantis priekinio akies kraujagyslinio dangalo 

uždegimas (uveitas) gali sukelti kataraktos išsivystymą, retai aklumą. 

5. Gydymas 

5.1. Bendrieji principai 

• Pacientus būtina tirti dėl LPI, o taip pat patarti jiems vengti lytinių santykių be apsaugos 

priemonių, kol jie ir jų lytiniai partneriai baigs išaiškintų LPI gydymo kursą ir tolesnį 

stebėjimą ar epidemiologinį gydymą dėl LPI. 

• Gydymas dažniausiai yra simptominis. Jei ligos aktyvumas didelis ar yra kitų 

ekstragenitalinių simptomų, būtina nukreipti reumatologo konsultacijai. Reumatologas taip 

pat gydo visais atvejais ligai tapus lėtine. 

• Suteikiama išsami informacija apie ligą ir ilgalaikes jos pasekmes pacientui ir jo lytiniams 

partneriams. 

5.2. Bendrinis gydymas 

• Poilsis 

• Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) 

5.3. LPI gydymas 

• LPI gydoma pagal atitinkamos ligos gydymo schemą. 

• Reumatologų siūlomi antibiotikoterapijos kursai yra ilgesni (ne trumpesni nei 3 savaitės), nei 

atitinkamų nekomplikuotų LPI gydymo kursai. Nėra iki galo įrodytas urogenitalinės kilmės 

ReA gydymo efektyvumas trumpalaikiais antibiotikų kursais. 

117


5.4. Artritas 

Pirmos eilės gydymas 

• Poilsis, ribojama fizinė veikla, ypač susijusi su svorio kilnojimu, kur veikiami kojų sąnariai. 

Siekiant išvengti raumenų nykimo, taikoma fizio/kineziterapija. 

• Šalčio aplikacijos sąnarių skausmui ir tinimui mažinti. 

• Nustatyta, kad NVNU yra veiksmingi gydant daugelį artritų. Šie vaistai yra medikamentinio 

gydymo pagrindas. 

• Kortikosteroidų švirkštimas į sąnarius yra ypač tinkamas, kai pažeisti pavieniai sąnariai, pvz., 

kelių sąnarių artrito atveju. 

Antros eilės gydymas (didelio laipsnio ligos aktyvumas, esant neefektyviam pirmos eilės gydymui) 

• Sisteminiai kortikosteroidai trumpais gydymo kursais (geriama po 10-20 mg kasdien), kai yra 

daugelio sąnarių pažeidimas, didelio laipsnio ligos aktyvumas, akių pažeidimas (uveitas). 

• Sulfasalazinas (po 2g per dieną ilgalaikiam vartojimui) - kai artritas užsitęsia ilgiau nei 3 

mėnesius, ar kai yra erozinis sąnarių pažeidimas. Šis vaistas geriausiai veikia, esant 

periferiniam artritui. 

• Metotreksatas (po 7,5 - 15 mg vieną kartą per savaitę) - kai artritas užsitęsia ilgiau nei 3 

mėnesius ar yra erozinis sąnarių pažeidimas. 2-3 dienos po vaisto suvartojimo skiriama per os 

folinė rūgštis po 5-25 mg vieną kartą per savaitę. Apie metotreksato veiksmingumą 

urogenitalinės kilmės ReA gydymui paskelbtos tik atvejo analizės. 

• Azatioprinas (po 100-150 mg per dieną) - kai artritas užsitęsia ilgiau nei 3 mėnesius, ar kai yra 

erozinis sąnarių pažeidimas. 

• Antibiotikai. Trumpalaikis gydymas antibiotikais, taikomas gretutinei urogenitalinei infekcijai 

gydyti, gali sumažinti pasikartojančio ar lėtinio artrito riziką pacientams, kurie yra sirgę ReA. 

Visgi, trūksta įrodymų apie trumpalaikio ir ilgalaikio gydymo antibiotikais naudą ReA eigai. 

• Chirurginis gydymas, taikomas išimtinais atvejais (sinovektomija ir plastinė sąnarių 

chirurgija). 

5.5. Entezito gydymas 

• Poilsis 

• Fizioterapija ir ultragarso procedūros 

• Ortopedinės priemonės: batų įdėklai, kulno pagalvėlės ar kaušeliai 

• NVNU 

• Vietinės kortikosteroidų injekcijos 

• Retais atvejais, skiriamas sulfasalazinas po 2 g per dieną 

• Išskirtiniais atvejais, chirurginis gydymas 

5.6.Gleivinės ir odos pažeidimų gydymas 

• Lengvų pažeidimų atveju, gydymas neskiriamas 

• Vietiniai keratolitiniai vaistai (salicilo rūgštis), esant lengviems ar vidutinio sunkumo odos 

pažeidimams 

• Vitamino D preparatai (kalcipotriolio kremas ar tepalas), esant lengviems ar vidutinio 

sunkumo odos pažeidimams 

• Metotreksatas skiriamas esant sunkiems odos ir(ar) gleivinių pažeidimams 

• Sisteminiai retinoidai (acitretinas po 0,3-0,5 mg/kg svorio per dieną pirmas 4 savaites, vėliau 

0,5-0,8 mg/kg svorio per dieną), esant sunkiems odos ir (ar) gleivinių pažeidimams. 

118


5.7. Akių pažeidimų gydymas 

• Uveito gydymui skiriami kortikosteroidų lašai, sisteminiai kortikosteroidais ir(ar) midriatikai. 

5.8. Skausmo ir nuovargio sindromo kontrolė (po ūmaus uždegimo) 

• Paciento nuraminimas 

• Nedidelės triciklinių antidepresantų dozės, pvz., amitriptilinas po 10-25 mg nakčiai, jei 

simptomai varginantys. 

5.9. Nėštumas ir maitinimas krūtimi 

• Jei tik įmanoma, nėštumo ir maitinimo krūtimi metu vengti bet kokių vaistų. 

• Dėl antibiotikų rūšies pasirinkimo LPI gydymui, vadovautis kitų skyrių rekomendacijomis. 

• NVNU. Nėštumo metu reguliariai vartojami NVNU gali sukelti priešlaikinį vaisiaus ductus 

arteriosus užsivėrimą, per mažą vaisiaus vandenų kiekį, vėlyvą ar užsitęsusį gimdymą. 

Rekomendacijos dėl NVNU vartojimo maitinant krūtimi priklauso nuo vaisto rūšies. 

• Kortikosteroidų vartojimo rizika yra nedidelė. Ilgalaikis ar pakartotinas sisteminis gydymas 

jais stabdo vaisiaus augimą, gali slopinti vaisiaus /kūdikio antinksčių veiklą. Sisteminio 

kortikosteroidų poveikio vaikui maitinant krūtimi, tikimybė yra minimali, jei motinai skiriama 

prednizolono mažiau nei 40 mg per dieną. 

• Sulfasalazinas kelia labai mažą riziką. Visgi nėštumo ir maitinimo krūtimi metu šį preparatą 

reikia skirti atsargiai. Vyrams jis gali sumažinti spermatozoidų kiekį. 

• Jei tik įmanoma, nėštumo metu negydoma azatioprinu. 

• Metotreksatas ir retinoidai yra teratogeniniai (gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimų). Jų 

vartoti nėštumo metu ir maitinant krūtimi negalima. Vartojant metotreksatą, reikia naudoti 

barjerinę kontracepciją ir vengti pastojimo bent 6 mėnesius po gydymo. Moterys, vartojančios 

sisteminius retinoidus (acitretinas), negali pastoti bent mėnesį prieš gydymą, gydymo metu ir 

2 metus po gydymo. 

5.10. Ligos pasikartojimo prevencija 

• Pacientui suteikiama informacija apie ligos paūmėjimą provokuojančias priežastis - šlapimo, 

lytinių takų ir žarnyno infekcijas. 

• Aptariama saugios lytinės elgsenos reikšmė ir užsikrėtimo per maisto produktus galimybė. 

6. Kontaktų gydymas 

• Lytinių partnerių kontrolė priklauso nuo nustatytos LPI. 

7. Stebėjimas po gydymo 

• Šlapimo ir lytinių takų infekcijomis sirgusiųjų stebėjimas po gydymo priklauso nuo nustatytos 

infekcijos. 

• Ligos simptomai, pasireiškiantys ne lytiniuose organuose, turėtų būti stebimi specialisto kas 

1-3 mėn. 

• Klinikinių požymių ir tyrimų kontrolė pas specialistą kas 1-3 mėn. 

119


Literatūra 

1. Carlin EM and Keat AC. European guideline for the management of sexually acquired rective arthritis 

in European STD Guidelines. Int J STD &AIDS 2001; 12 (Suppl 3):94-102. 

2. Leirisalo-Repo M. Reactive arthritis. Scand J Rheumatol. 2005;34(4):251-9. 

3. Butrimiene I., Ranceva J and Griskevicius A. Potential triggering infections of reactive arthritis. Scand J 

Rheumatol. 2006;35:459-462. 

4. Meignan F. Ureaplasma urealyticum is an under recognized cause of reactive arthritis.Rev Rhum Engl 

Ed 1997;64(10):595-6. 

5. Kvien TK, Gaston JS, Bardin T, Butrimiene I, Dijkmans BA, Leirisalo-Repo M, et al. EULAR Three 

month treatment of reactive arthritis with azithromycin: a EULAR double blind, placebo controlled 

study. Ann Rheum Dis 2004;63(9):1113-9. 

6. Nast A, Kopp IB, Augustin M et al. Systemische Therapie Retinoide. S3 Psoriasis Guideline. JDDG. 

2006; 4: 60-62. 

120


3.7. Lytiškai bendraujant įgytas proktitas, proktokolitas 

ir enteritas (A. Trečiokas) 

1. Įvadas 

Lytiškai bendraujant įgytas gastrointestinalinis sindromas apima proktitą, proktokolitą ir 

enteritą (PPE). Vyrai ir moterys per prasiskverbiančius analinius ir oralinius-analinius lytinius 

santykius gali įgyti anorektalines ar žarnyno infekcijas. Jos gali sukelti proktito, proktokolito ar 

enterito simptomus ar asimptominę ligą. PPE diagnozė nustatoma pagal klinikinius simptomus, 

tikima (definitive) diagnozė - laboratoriniais tyrimais. Asimptominio proktito diagnozė remiasi 

laboratoriniais tyrimais ir tokius tyrimus siūloma įtraukti į LPI ištyrimą, kai konstatuojami analiniai 

lytiniai santykiai. 

Dauguma klinikinių tyrimų remiasi vyrų turinčių lytinius santykius su vyrais duomenimis. 

Paskutinių tyrimų duomenimis, šis problema tampa svarbi ir moterims (57 proc. iš 300 

heteroseksualių vyrų turėjo analinius lytinius santykius su moterimis). 

Šios rekomendacijos taikomos asmenims turintiems PPE simptomų (1, 2). 

2. Etiologija 

Lytiškai bendraujant įgyto PPE sukėlėjai 

Distalinio proktito sukėlėjai Proktokolito sukėlėjai Enterito sukėlėjai 

Neisseria gonorrhoeae 

Chlamydia trachomatis 

Chlamydia trachomatis L1, 

L2, L3 tipai (venerinė 

Shigella spp. 

Campylobacter spp. 

Salmonella spp. 

Entamaeba histolytica 

Giardia duodenalis 

Cryptosporidium spp. 

Žmogaus imunodeficito 

virusas 

limfogranulioma) 

Treponema pallidum 

Herpes simplex virusas 

Cryptosporidium spp. 

Cytomegalo virusas* 

*- imunosupresuotiems asmenims (ŽIV užsikrėtusiems, kai CD4 ląstelių


Proktokolitas – proktito ir aukščiau nei 12 cm nuo išangės žarnų gleivinės uždegimas. Ūmaus 

proktokolito pasireiškimai: 

• Neryškus viduriavimas; 

• Skausmas pilvo apačioje; 

• Pilvo jutimas; 

• Kraujavimas; 

• Nepilnos defekacijos pojūtis. 

Enteritas-plonųjų žarnų uždegimas. Jo pasireiškimai: 

• Gausus, vandeningas viduriavimas; 

• Neryškūs pilvo spazmai; 

• Pykinimas su arba be vėmimo; 

• Nerimas; 

• Svorio kritimas. 


Surenkama anamnezė apie prasiskverbiančius analinius ir (ar) oralinius-analinius lytinius santykius. 

Ištyrimas: 

• Pilvo palpacija (jautrumas plonųjų žarnų plote, kt.); 

• Išeinamosios angos apžiūra, išskyros; 

• Išmatų tyrimas dėl bakterijų ir pirmuonių; 

• Tikslinga atlikti anoskopiją arba sigmoidoskopiją, ištirti išmatas, jų kultūrą; 

• Ištirti iš storosios žarnos išskyras dėl gaimų PPE sukėlėjų 

5. Gydymas 

• Radus sukėlėjus, taikyti jiems skiriamą gydymą; 

• Tepinėlyje paimtame iš storosios žarnos, aptikus ≥10 segmentuotų leukocitų vidutiniškai 

daugiau nei penkiuose regėjimo laukuose (x1000 padidinimu) vertinant gausiausias 

segmentuotų leukocitų vietas tepinėlyje, skirti gydymą ceftriaksonu 250 mg į raumenis 

vienkartinė dozė (arba kitas efektyvus medikamentas, skirtas gydyti tiesiosios žarnos ar lyties 

takų gonokokinei infekcijai) plius azitromicinas po 1 g vienkartinai ar doksiciklinas po 100 

mg du kartus per parą, 7 dienas. 

6. Sekimas 

• Toks pats kaip ir kitų LPI ar jų sindromų. 

7. Lytiniai partneriai 

• Visiems lytiniams partneriams turi būti pasiūlyta pasitikrinti ir gauti reikiamą gydymą. 

Literatūra 

1. Centers for Disease Control and Prevention. 2006 Guidelines for treatment of sexually transmitted diseases. 

Morb Mortal Wkly rep 2006; 55(RR-11):78; 

2. McMillan A, van Voorst Vader PC, de Vries HJ. European guideline (IUSTI/WHO) on the Management of 

Proctitis, Proctocolitis and Enteritis caused by Sexually Transmissible Pathogens. Draft, unpublished. 

122


4. Priedai 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 

Į S A K Y M A S 

4.1. Dėl Užkrečiamųjų ligų, išvardintų Europos 

Komisijos sprendimuose Nr. 2000/96/EB ir 2003/542/EB, 

atvejų apibrėžimo patvirtinimo 

2004 m. gegužės 10 d. Nr. V-344 

Vilnius 

Siekdamas perkelti Europos Komisijos sprendimo Nr. 2002/253/EB, priimto 2002 m. kovo 19 d., 

nustatančio atvejų (ligų) apibrėžimus, naudotinus pateikiant duomenis apie užkrečiamąsias ligas į 

Bendrijos tinklą, sukurtą Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 2119/98/EB, ir Europos 

Komisijos sprendimo Nr. 2003/534/EB, priimto 2003 m. liepos 17 d., iš dalies pakeičiančio Europos 

Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 2119/98/EB bei Sprendimą 2000/96/EB dėl šiuose 

sprendimuose išvardytų užkrečiamųjų ligų ir pakeičiančio Sprendimą 2002/253/EB dėl užkrečiamųjų 

ligų atvejų apibrėžimų, nuostatas į nacionalinę teisę: 

1. T v i r t i n u Užkrečiamųjų ligų, išvardytų Europos Komisijos sprendimuose Nr. 2000/96/EB ir 

2003/542/EB, atvejų apibrėžimus (pridedama). 

2. P r i p a ž į s t u netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. 

balandžio 3 d. įsakymą Nr. V-188 „Dėl Europos Komisijos sprendimo Nr. 2002/253/EB paskelbimo“ 

(Žin., 2003, Nr. 37-1622). 

3. P a v e d u įsakymo vykdymą kontroliuoti ministerijos sekretoriui Eduardui Bartkevičiui. 

SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS 

JUOZAS OLEKAS 

______________ 

PATVIRTINTA 

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 

2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-344 

123


Užkrečiamųjų ligų, išvardytų Europos Komisijos sprendimuose 

Nr. 2000/96/EB ir 2003/542/EB, atvejų apibrėžimai 

I. Bendrosios nuostatos 

1. Informacija, pateikiama šiame dokumente, skirta tik tam, kad apie ligų atvejus Europos Bendrijos 

tinklui būtų pranešama vienodai ir būtų galima palyginti duomenis. 

2. Jeigu nėra nurodoma kitaip, pranešama tik apie simptominius ligų atvejus, tačiau, jei besimptomės 

infekcijos yra svarbios visuomenės sveikatos arba medicininiu požiūriu, apie šiuos atvejus taip pat 

privalu pranešti. 

3. Klinikiniame apibūdinime pateikiamas tik bendras ligos vaizdas, todėl šis apibūdinimas nebūtinai 

apima visus požymius ir simptomus, kuriuos reikia įvertinti, nustatant klinikinę diagnozę. 

4. Laboratorinės diagnozės kriterijus atitinkanti diagnozė gali būti nustatyta skirtingais tyrimo 

metodais, tačiau jei nurodomas koks nors konkretus laboratorinio tyrimo metodas, jį siūloma ir 

naudoti. Daugeliui ligų pateikiami keli laboratoriniai diagnozės kriterijai. Jei nenurodyta kitaip, 

atvejui patvirtinti pakanka vieno iš nurodytų kriterijų. 

5. Apibrėžimuose, klasifikuojant ligos atvejo nustatymą, naudojama trijų pakopų sistema: galimas 

atvejis, tikėtinas atvejis, patvirtintas atvejis. Klasifikavimas į skirtingus lygius gali skirtis 

priklausomai nuo kiekvienos ligos epidemiologinių ypatumų. 

6. Šiuose apibrėžimuose vartojamos sąvokos: 

6.1. galimas atvejis – atvejis, kai yra pagrindiniai klinikiniai simptomai, tačiau tai nėra patvirtintas ar 

tikėtinas atvejis; 

6.2. tikėtinas atvejis – atvejis, kai yra tipiška klinika, arba epidemiologiškai su patvirtintuoju susijęs 

atvejis; 

6.3. patvirtintas atvejis – atvejis, patvirtintas laboratoriniais tyrimais; 

6.4. epidemiologiškai susijęs atvejis – toks atvejis, kai sergantysis turėjo sąlytį su asmeniu, kuriam 

infekcija yra patvirtinta, arba kai asmenį veikė tie patys kaip patvirtintu ligos atveju aplinkos 

veiksniai (pvz., gyveno tame pačiame viešbutyje, valgė tą patį maistą ir t.t.); 

6.5. n – netaikytina. 

II. LIGŲ ATVEJŲ APIBRĖŽIMAI (Įsakymo ištrauka dėl lytiškai plintančių infekcijų ir ŽIV) 

7. Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) ir ŽIV infekcija 

7.1. AIDS 

7.1.1. Klinikinis AIDS apibūdinimas. Klinikinis vaizdas atitinka bent vieną iš 28 klinikinės būklės 

atvejų, įtrauktų į AIDS priežiūros Europoje atvejo apibrėžimą, būdingų asmenims, infekuotiems 

žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). 

124


7.1.2 . AIDS diagnozės kriterijai: 

7.1.2.1. nustatant AIDS suaugusiesiems ir paaugliams taikomas 1993 m. AIDS atvejo apibrėžimas, 

kuris taikomas AIDS priežiūrai Europoje; 

7.1.2.2. nustatant AIDS vaikams, jaunesniems nei 13 metų, taikomas 1995 m. pataisytas AIDS atvejo 

apibrėžimas, kuris taikomas vaikų AIDS priežiūrai Europoje. 

7.1.3. AIDS atvejo nustatymo klasifikavimas: 

7.1.3.1. galimas: n; 

7.1.3.2. tikėtinas: n; 

7.1.3.3. patvirtintas: atvejis, atitinkantis Europos AIDS atvejo apibrėžimą. 

7.2. ŽIV infekcija 

7.2.1. Klinikinis ŽIV infekcijos apibūdinimas. Diagnozė yra grindžiama laboratoriniais ŽIV 

infekcijos kriterijais arba AIDS diagnoze. 

7.2.2. Laboratoriniai ŽIV infekcijos diagnozės kriterijai: 

7.2.2.1. suaugusiesiems, paaugliams ir vaikams, vyresniems nei 18 mėnesių, teigiamas ŽIV antikūnų 

patikrinimo rezultatas, patvirtintas skirtingais ŽIV antikūnų testais: 

7.2.2.1.1. ŽIV nukleininės rūgšties (DNR arba RNR) nustatymu; 

7.2.2.1.2. ŽIV nustatymu, atliekant ŽIV p24 antigeno testą, įskaitant neutralizacijos metodą; 

7.2.2.1.3. ŽIV išskyrimu (virusų kultūra); 

7.2.2.2. vaikams, jaunesniems nei 18 mėnesių, teigiami dviejų atskirų tyrimų (išskyrus kraują iš 

virkštelės) rezultatai, gauti vienu ar keliais iš šių ŽIV nustatymo metodų: 

7.2.2.2.1. ŽIV nukleininės rūgšties (DNR arba RNR) nustatymu; 

7.2.2.2.2. ŽIV p24 antigeno aptikimu, naudojant ir neutralizacijos metodą, jei vaikas yra vyresnis nei 

1 mėn.; 

7.2.2.2.3. ŽIV išskyrimas (virusų kultūra). 

7.2.3. ŽIV atvejo nustatymo klasifikavimas: 

7.2.3.1. galimas: n; 

7.2.3.2. tikėtinas: n; 

7.2.3.3. patvirtintas: atvejis, patvirtintas ŽIV laboratoriniais tyrimais arba atitinkantis Europos AIDS 

atvejo apibrėžimą. 

125


12. Chlamidijų sukelta ir lytiškai santykiaujant plintanti infekcija 

12.1. Chlamidijų sukeltos ir lytiškai santykiaujant plintančios infekcijos klinikinis apibūdinimas. 

Klinikinis atvejo vaizdas atitinka Chlamydia trachomatis sukeltos infekcijos kliniką (uretritas, 

epididimitas, cervicitas, ūminis saLPIngitas ar kiti lytiniu būdu plintančioms infekcijoms būdingi 

sindromai). 

12.2. Chlamidijų sukeltos ir lytiškai santykiaujant plintančios infekcijos laboratoriniai diagnozės 

kriterijai: 

12.2.1. Chlamydia trachomatis išskyrimas išauginant kultūrą iš tiriamos medžiagos, paimtos iš 

urogenitalinės sistemos; 

12.2.2. Chlamydia trachomatis antigeno arba nukleininės rūgšties nustatymas klinikiniame mėginyje, 

paimtame iš urogenitalinės sistemos. 

12.3. Chlamidijų sukeltos ir lytiškai santykiaujant plintančios infekcijos atvejo nustatymo 

klasifikavimas: 

12.3.1. galimas: n; 

12.3.2. tikėtinas: n; 

12.3.3. patvirtintas: laboratoriniais chlamidijų sukeltos ir lytiškai santykiaujant plintančios infekcijos 

tyrimais patvirtintas atvejis. 

19. Gonorėja 

19.1. Klinikinis gonorėjos apibūdinimas. Klinikinis vaizdas atitinka gonorėjos kliniką (uretritas, 

cervicitas arba saLPIngitas). 

19.2. Laboratoriniai gonorėjos diagnozės kriterijai: 

19.2.1. Neisseria gonorrhoeae išskyrimas iš tiriamos klinikinės medžiagos; 

19.2.2. Neisseria gonorrhoeae antigeno ar nukleininės rūgšties nustatymas; 

19.2.3. Gramneigiamų intraceliulinių diplokokų nustatymas vyrų šlaplės išskyrose. 

19.3. Gonorėjos atvejo nustatymo klasifikavimas: 

19.3.1. galimas: n; 

19.3.2. tikėtinas: n; 

19.3.3. patvirtintas: gonorėjos laboratoriniais tyrimais patvirtintas atvejis. 

126


21. Virusinis hepatitas 

21.1. Klinikinis virusinio hepatito apibūdinimas. Simptominiais atvejais klinikinis vaizdas atitinka 

hepatito kliniką (būdingų simptomų atsiradimas ir gelta arba padidėjęs serumo aminotransferazių 

aktyvumas). 

21.2. Ūminis hepatitas A 

21.2.1. Laboratoriniai ūminio hepatito A diagnozės kriterijai: 

21.2.1.1. IgM antikūnų prieš hepatito A virusą (anti-HAV) nustatymas; 

21.2.1.2. antigeno nustatymas išmatose; 

21.2.1.3. nukleininės rūgšties nustatymas serume. 

21.2.2. Ūminio hepatito A atvejo nustatymo klasifikavimas: 

21.2.2.1. galimas: n; 

21.2.2.2. tikėtinas: klinikinį virusio hepatito apibūdinimą atitinkantis atvejis, susijęs 

epidemiologiškai; 

21.2.2.3. patvirtintas: klinikinį virusinio hepatito apibūdinimą atitinkantis atvejis, patvirtintas ūminio 

hepatito A laboratoriniais tyrimais. 

21.3. Ūminis hepatitas B 

21.3.1. Laboratoriniai ūminio hepatito B diagnozės kriterijai: 

21.3.1.1. IgM antikūnų prieš hepatito B šerdinį antigeną (anti-HBc) nustatymas; 

21.3.1.2. HB viruso nukleininės rūgšties nustatymas serume. 

21.3.2. Ūminio hepatito B atvejo nustatymo klasifikavimas: 

21.3.2.1. galimas: n; 

21.3.2.2. tikėtinas: atvejis, kai nustatomas HBsAg ir klinikinis vaizdas atitinka ūminio hepatito 

kliniką; 

21.3.2.3. patvirtintas: ūminio hepatito B laboratoriniais tyrimais patvirtintas atvejis. 

21.4. Hepatitas C 

21.4.1. Laboratoriniai hepatito C diagnozės kriterijai: 

21.4.1.1. specifinių HCV antikūnų nustatymas; 

21.4.1.2. HCV nukleininės rūgšties nustatymas tiriamoje klinikinėje medžiagoje. 

127


21.4.2. Hepatito C atvejo nustatymo klasifikavimas: 

21.4.2.1. galimas: N; 

21.4.2.2. tikėtinas: N; 

21.4.2.3. patvirtintas: simptominis virusinio hepatito atvejis, patvirtintas ūminio hepatito C 

laboratoriniais tyrimais. 

40. Sifilis 

40.1. Pirminis sifilis 

40.1.1.Klinikinis pirminio sifilio apibūdinimas. Treponema pallidum sukeltos infekcijos stadija, 

kuriai būdingas vieno ar kelių šankerių (opų) atsiradimas. Kliniškai šankeriai gali labai skirtis. 

40.1.2. Laboratoriniai pirminio sifilio diagnozės kriterijai: 

40.1.2.1. specifinių IgM nustatymas imunofermentinės analizės (IFA (EIA)) metodu; 

40.1.2.2. Treponema pallidum nustatymas tiriamojoje klinikinėje medžiagoje, naudojant tamsaus 

lauko mikroskopiją, tiesioginį fluorescencinį antikūnų metodą (TFA-TP(DFA-TP)) ar kitus 

lygiaverčius tyrimo būdus; 

40.1.2.3. teigiami serologinių tyrimų (netreponeminiai: laboratoriniai tyrimai (VLLT(VDRL)) arba 

greito plazmos antikūnų tyrimo (GPA (RPR)) rezultatai; treponeminiai: antikūnų prieš treponemą 

fluorescentinės absorbcijos (FTA – ABS) ar antikūnų prieš Treponema pallidum 

mikrohemagliutinacijos (MHA – TP) tyrimai) (tikėtinu atveju). 

40.1.3. Pirminio sifilio atvejo nustatymo klasifikavimas: 

40.1.3.1. galimas: n; 

40.1.3.2. tikėtinas: pirminio sifilio klinikinį apibūdinimą atitinkantis atvejis, kai yra viena ar kelios 

opos (šankeriai), būdingos pirminiam sifiliui, nepatvirtintas jokiu serologiniu tyrimu; 

40.1.3.3. patvirtintas: klinikinį pirminio sifilio apibūdinimą atitinkantis atvejis, patvirtintas 


40.2. Antrinis sifilis 

40.2.1. Klinikinis antrinio sifilio apibūdinimas Treponema pallidum sukeltos infekcijos stadija, kuriai 

būdingas lokalus ar difuzinis odos ir gleivinių pažeidimas, dažnai lydimas generalizuotos 

limfadenopatijos. Šioje stadijoje šankerių dar gali būti. 

40.2.2. Laboratoriniai antrinio sifilio diagnozės kriterijai: 

40.2.2.1. Treponema pallidum nustatymas tiriamojoje klinikinėje medžiagoje, naudojant tamsaus 

lauko mikroskopiją, tiesioginį fluorescencinį antikūnų metodą (TFA-TP) ar kitus lygiaverčius tyrimo 

būdus; 

128


40.2.2.2. tikėtinu atveju taikoma: 

40.2.2.2.1. teigiami serologinių tyrimų rezultatai (netreponeminiai – laboratoriniai tyrimai 

(VLLT)(VDRL)); 

40.2.2.2.2. teigiami greito plazmos antikūnų tyrimo rezultatai (treponeminiai: antikūnų prieš 

treponemą fluorescencinės absorbcijos tyrimas (FTA – ABS)); 

40.2.2.2.3. antikūnų prieš Treponema pallidum mikrohemagliutinacijos tyrimo teigiami rezultatai 

(MHAR – TP). 

40.2.3. Antrinio sifilio atvejo nustatymo klasifikavimas: 

40.2.3.1. galimas: n; 

40.2.3.2. tikėtinas: antrinio sifilio klinikinį apibūdinimą atitinkantis atvejis, kai yra teigiamas bet kuris 

iš nurodytų serologinių tyrimų; 

40.2.3.3. patvirtintas: antrinio sifilio klinikinį apibūdinimą atitinkantis atvejis, patvirtintas 


40.3. Latentinis sifilis 

40.3.1. Klinikinis latentinio sifilio apibūdinimas. Treponema pallidum sukeltos infekcijos 

asimptominė stadija, kai ligos sukėlėjas išlieka ligonio organizme. 

40.3.2. Laboratorinis latentinio sifilio diagnozės kriterijus – nustatoma teigiama specifinė 

imunofermentinė reakcija, tačiau laboratorinių tyrimų duomenys nerodo užsikrėtimo sifiliu (žr. 

pirminio arba antrinio sifilio laboratorinius diagnozės kriterijus). 

40.3.3. Latentinio sifilio atvejo nustatymo klasifikavimas: 

40.3.3.1. galimas: n; 

40.3.3.2. tikėtinas: atvejis, kai nėra sifilio simptomų, tačiau nustatomas pirmiau nurodytas latentinio 

sifilio laboratorinis diagnozės kriterijus; 

40.3.3.3. patvirtintas: n. 

129


Forma patvirtinta Lietuvos Respublikos 

sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 25 d. 

įsakymu Nr. V-117 

______________________________________________________________________________ 

(įstaigos pavadinimas) 

______________________________________________________________________________ 

(įstaigos kodas, adresas, telefonas, kiti duomenys) 

LYTIŠKAI PLINTANČIOS INFEKCIJOS, ŽIV NEŠIOJIMO IR ŽIV LIGOS EPIDEMIOLOGINIO 

TYRIMO PROTOKOLAS 

4.2. LPI apskaitos forma Nr. 151-9a 

_____________________ Nr. ___ 

(užpildymo data) 

1. Diagnozė pagal TLK-10: ________________________ 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 

2. Ligonio kodas: . 

DUOMENYS APIE LIGONĮ 

3. Socialiai apdraustas: taip ne 

4. Socialinė grupė: moksleivis studentas darbininkas tarnautojas bedarbis benamis kita 

5. Išsilavinimas: pradinis pagrindinis vidurinis aukštasis 

6. Rizikos grupė: nėra keliautojas narkotikų vartotojas komercinio sekso darbuotojas 

kalinys jūreivis kita ___________________ 

7. Pastoviai gyvena: Lietuvos mieste, kaime; šalis, iš kurios atvyko (ne Lietuvos gyventojams) 

____________________ 

8. Kreipimosi į gydymo įstaigą data 9. Diagnozės nustatymo data 

10. Galima užsikrėtimo vieta Lietuvoje (pažymėti administracinės teritorijos kodą ( pridedama): ., 

užsikrėtimo šalis (jei ne Lietuvoje): 

DIAGNOZĖS NUSTATYMAS 

11. Diagnozė nustatyta, remiantis: klinika klinika ir laboratoriniais tyrimais laboratoriniais 

tyrimais 

12. Diagnozė nustatyta: 

ligonis kreipėsi pats tiriant profilaktiškai tiriant kaip donorą stacionare laisvės atėmimo vietoje 

tiriant rizikos grupę tiriant kontaktinius asmenis stebint nėščiąsias tiriant mirusįjį kita 

13.Patvirtinta laboratoriniais tyrimais: bakteriologiniu serologiniu antigeno nustatymo 

virusologiniu nukleino rūgščių nustatymo mikroskopija 

kitu (įrašyti) _______ 

Metodas 

Tyrimo rezultatai 

1, 2 – amžius, 3 – lytis [V,M], 4 – 6 – gyvenamoji vieta 

(administracinės teritorijos kodas (pridedama), 7 – 10 – 

pirmosios dvi ligonio vardo ir pirmosios dvi pavardės 

raidės 

EPIDEMIOLOGINIAI DUOMENYS 

14. Užsikrėtimas: įgimtas įgytas buitinis 

15. Galimas užsikrėtimo heteroseksualinis kontaktas medicininė injekcija, manipuliacija motina – vaikui 

būdas: homoseksualinis kontaktas intraveninių narkotikų vartojimas kraujo perpylimas 

kita__________________ nežinoma 

16. Tariamas užsikrėtimo šaltinis: sutuoktinis (-ė), sugyventinis (-ė) tėvai nežinoma 

pažįstamas atsitiktinis asmuo prostitutė kita_________ 

17. Bent kartą per paskutiniuosius 6 mėn. turėjo lytinių santykių su komercinio sekso darbuotoju: taip ne 

18. Partnerių skaičius per paskutiniuosius 12 mėn.: 1 2 – 3 > 4 neturėjo 

19. Naudojasi prezervatyvais: visada retai nesinaudoja 

20. Kontaktinių asmenų nustatymas pradėtas. Nurodyta ______ kontaktinių asmenų 

130


ADMINISTRACINĖS TERITORIJOS KODAS 

01.0 Vilniaus 

apskritis 

01.1. Vilniaus m. 

01.2. Šalčininkų r. 

01.3. Širvintų r. 

01.4. Švenčionių r. 

01.5. Trakų r. 

01.6. Ukmergės r. 

01.7. Vilniaus r. 

02.0. Kauno apskritis 

02.1. Kauno m. 

02.2. Birštonas 

02.3. Jonavos r. 

02.4. Kaišiadorių r. 

02.5. Kauno r. 

02.6. Kėdainių r. 

02.7. Prienų r. 

02.8. Raseinių r. 

03.0. Klaipėdos apskritis 

03.1. Klaipėdos m. 

03.2. Palanga 

03.3. Neringa 

03.4. Klaipėdos r. 

03.5. Kretingos r. 

03.6. Skuodo r. 

03.7. Šilutės r. 

04.0. Šiaulių apskritis 

04.1. Šiaulių m. 

04.2. Akmenės r. 

04.3. Joniškio r. 

04.4. Kelmės r. 

04.5. Pakruojo r. 

04.6. Radviliškio r. 

04.7. Šiaulių r. 

05.0. Panevėžio 

apskritis 

05.1. Panevėžio m. 

05.2. Biržų r. 

05.3. Kupiškio r. 

05.4. Panevėžio r. 

05.5. Pasvalio r. 

05.6. Rokiškio r. 

06.0. Alytaus 

apskritis 

06.1. Druskininkai 

06.2. Alytaus r. 

06.3. Lazdijų r. 

06.4. Varėnos r. 

11.0. Vidaus 

reikalų ministerijos 

padaliniai 

07.0. Marijampolės 

apskritis 

07.1. Marijampolės r. 

07.2. Šakių r. 

07.3. Vilkaviškio r. 

12.0. Krašto 

apsaugos ministerijos 

įstaigos 

08.0. Tauragės 

apskritis 

08.1. Jurbarko r. 

08.2. Šilalės r. 

08.3. Tauragės r. 

13.0. Teisingumo 

ministerijos įstaigos 

09.0. Telšių apskritis 

09.1. Mažeikių r. 

09.2. Plungės r. 

09.3. Telšių r. 

14.0. Užsienietis 

10.0. Utenos 

apskritis 

10.1. Anykščių r. 

10.2. Ignalinos r. 

10.3. Molėtų r. 

10.4. Utenos r. 

10.5. Zarasų r. 

10.6. Visagino m. 

Gydytojas A.V. _______________ _____________________ 

(parašas) 

(vardas ir pavardė) 

__________________________________________________________________________________ 

(duomenis pateikusio asmens telefonas, faksas, el.paštas) 

Protokolo gavimas visuomenės sveikatos priežiūros įstaigoje_______________ registravimo Nr. ____ 

(data) 

Protokolą užregistravęs asmuo _______________ ________________________ 

(parašas) 

(vardas ir pavardė) 

PASTABA. 

Gydytojas, nustatęs asmenį, sergantį LPI, įrašyta į lytiškai plintančių infekcijų, apie kurias duomenys teikiami visuomenės 

sveikatos priežiūros įstaigoms, sąrašą, ŽIV nešiotoją ar sergantįjį ŽIV liga, LR SAM 2003 02 25 įsakymu Nr. V-117 nustatyta 

tvarka per 7 dienas pateikia informaciją teritorinei visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai 

131


4.3. Kontakto kortelė (apskaitos forma 047-9a) 

Duomenys apie pacientą 

F.025/a arba F.025 - 065/a Nr..…..………………………….. 

Paciento registracijos Nr. ………… ir data ………………… 

Lytis mot./vyr …….. Amžius metais…..…………………… 

Diagnozės kodas ……………………………………………. 

pagal TLK-10 

Duomenys apie pacientą 

Paciento registracijos Nr. ………… ir data ………………… 

Lytis mot./vyr. …….. Amžius metais ……………………… 

Diagnozės kodas ……………………………………………. 

pagal TLK-10 

Kabinetas ………………………………………………..... 

Kortelės užpildymo data …………………………………… 

Kabinetas …………………………………………………..... 

Kortelės užpildymo data ……………………………………. 

Gydytojas 

………………………………………………… 

spaudas 

…………………………………………………… 

parašas 

Gydytojas …………………………………………………… 

spaudas ir parašas 

…………………………………………………… 

telefonas, darbo laikas 

Kortelės A dalis 

Lieka sveikatos priežiūros įstagoje 

Kortelės B dalis 

Ją gauna pacientas, kad įteiktų savo lytiniam partneriui, kuris su šia 

kortele gali vykti pas tą patį ar kitą gydytoją, į kitą sveikatos priežiūros 

įstaigą. 

Užpildyta kortelės B dalis grąžinama įstaigai, į kurią kreipėsi pacientas. 

Duomenys apie kontaktavusį asmenį 


Vardas ………………………………………………………. 

Pavardė……………………………………………………...... 

Adresas……………………………………………………….. 

Kiti duomenys………………………………………………... 

………………………………………………………………... 

………………………………………………………………... 

………………………………………………………………... 


Gydytojas 

………………………………………………… 

spaudas 

…………………………………………………… 

parašas 

Duomenys apie kontaktavusį asmenį 


Lankymosi datos ...................................................................... 

Galutinis diagnozės kodas......................................................... 

pagal TLK 

Kitos lytiniu keliu plintančios ligos ......................................... 

....................................................................................................... 

....................................................................................................... 

....................................................................................................... 

....................................................................................... 

Kas padaryta (pabraukti): ištirtas, gydomas, stebimas ............. 

................................................................................................... 


Gydytojas 

………………………………………………… 

spaudas ir parašas, telefonas 

132


4.4. Balanopostito sindromo gydymo algoritmas 

Balanitas ar balanopostitas 

Anamnezė ir apžiūra 

Apyvarpė atsitraukia 

Apyvarpė neatsitraukia 

Yra išopėjimas 

Eritema, išskyros apyvarpėje 

be išopėjimo 

Apyvarpė 

surandėjusi 

Apyvarpė 

patinusi 

Gydyti kaip 

genitalijų 

opą 

Blogo kvapo 

Be kvapo 

Reikalinga 

chirurgo 

konsultacija 

Gydyti kaip 

genitalijų opą 

Metronidazolis 

400mg 2k/d 1 

sav. 

Priešgrybeliniai vaistai + 

hidrokortizono 1 proc. kremas 2 k./d 

Pakartotinis vizitas 

Jei pagerėjo gydymą 

nutraukti 

Jei negerėja 

Alternatyvus gydymas 

2.Eritromicinas 500mg 2k/d 1 sav. 

3.Stiprių gliukokortikoidų kremas 

133


4.5. Savokos ir komentarai 

Analiniai lytiniai santykiai – lytinis santykiavimas per išangę. 

Analinis (-iai) (lot. anus- išeinamoji anga) – susijęs su išange. 

Anogentilinės karpos - ŽPV sukeltos lyties organų, gimdos kaklelio, išangės ir šlaplės 

karpos. 

Asmuo, įtariamas, kad serga – asmuo, kuris turi požymių panašių į sergančiųjų 

užkrečiamosiomis ligomis. 

Bakteremija – bakterijos kraujyje; viena iš bakterinio sepsio pasireiškimo formų. 

Balno nosis – užlinkusi atgal nosies viršūnė dėl sifilinio rinito ir nosies pertvaros suirimo 

sergantiems vėlyvu įgimtu sifiliu. 

Biopsija – invazinė procedūra, pažeistų audinių gabalėlio paėmimas. 

CD (angl. cluster differentation) – diferencijavimo grupė; leukocitų diferenciacijos antigenai. 

CD4- leukocitų MHC II molekulių ir ŽIV receptoriai. 

CD8- leukocitų MHC I molekulių receptoriai. 

Cervicitas – gimdos kaklelio uždegimas. 

Citolizė –ląstelių irimas. 

Dezoksiribonukleorūgštis, DNR - nukleorūgštis, esanti kiekvienoje gyvoje ląstelėje 

(dažniausiai jos branduolyje); joje užkoduota genetinė informacija. 

Diarėja – viduriavimas. 

Displazija – ląstelių piktybinė degeneracija. 

Endemija (gr. endemos-vietinis) –ligos paplitimas tam tikroje vietovėje. 

Epididimitas – antsėklidžio uždegimas. 

Erozija – epidermio ar epitelio išopėjimas, nesiekia dermos. 

Fimozė – dėl siauros apyvarpės angos negalima atsmaukti apyvarpės už varpos galvutės. 

Fluorescuojančių treponemų antikūnų absorbcijos testas (FTA-abs) – netiesioginė 

imunofluorescencijos reakcija. Į užmuštų T. pallidum suspensiją pilamas ligonio serumas, 

vėliau pridedama žymėto antiglobulino. Ši reakcija labai specifiška. 

Genomas – genų visuma ląstelės branduolio viengubame (haploidiniame) chromosomų 

rinkinyje. 

Hematoencefalinis barjeras – kraujo smegenų skysčio užtvara galvos smegenų skilvelių 

gysliniuose rezginiuose, kuri trukdo iš kraujo į smegenų skystį patekti kraujo ląstelėms ir 

įvairioms medžiagoms, tarp jų kai kuriems vaistams. 

Hepato- (gr. hepar-kepenys) - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su 

kepenimis. 

Hepatosplenomegalija - kepenų ir blužnies padidėjimas. 

Heteroseksualūs lytiniai santykiai - lytiniai santykiai su priešingos lyties asmeniu. 

Homoseksualūs lytiniai santykiai – lytiniai santykiai su savo lyties asmeniu. 

Hutchinson‘o dantys – dantų anomalija dėl nuolatinių dantų užuomazgų pažeidimo, 

viršutiniai kandžiai statinės formos ir turi pusmėnulio išpjovą, sergantiems vėlyvu įgimtu 

sifiliu, katu su kitais Hutchinson‘o požymiais – intersticiniu keratitu ir kurtumu. 

Imunoblotas – nustatomi antikūnai prieš tam tikras antigenų frakcijas. 

Imunofermentinis (IFA) analizė, testas ar reakcija (ELISA – enzymelinked imunosorbent 

assay) - tai tyrimo metodas, kurį atliekant naudojami žymėti fermentais antikūnai, rečiau 

antigenai. Šiais tyrimais tiriamajame serume galima nustatyti ne tik antikūnų titrą, vartojant 

tam tikrus serumo praskiedimus, bet ir imunoglobulinų klasę. Tai labai svarbu, atskiriant 

postinfekcinius ir kitokius anksčiau atisiradusius antikūnus, nes pirmieji yra IgM kalsės 

antikūnai, o kiti – IgG. 

134


Imunofluorescencijos testas – imunologinė diagnostinė reakcija, kurios atlikimui naudojami 

fluoresceinu žymėtieji antikūnai. Tiesioginė imunofluorescencija – iš tiriamosios medžiagos 

daromi tepinėliai, jie fiksuojami ir ant jų užpilama specifiškų ženklintų antikūnų. 

Imunoprofilaktika – biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant 

padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosiomis ligomis. 

Infekcija – (lot. infectio užkrėtimas) – patogeninių mikroorganizmų ir imlaus 

makroorganizmo tarpusavio sąveikos procesas. 

Intersticinis keratitas – ragenos infiltratai, kurie atsiranda sergantiems vėlyvu įgimtu sifiliu 6 

- 20 metų amžiuje. 

Koinfekcija – dviejų ar daugiau infekcijų buvimas vienu metu. 

Konfidencialumas (lot. confidentia – pasitikėjimas) – slaptumas, informacijos 

neskelbtinumas. 

Konjunktyvitas – akių junginės uždegimas. 

Kontrolė – organizacinės, techninės, ekonominės, taip pat epidemiologijos bei kitos 

medicinos priemonės ar tokių priemonių programos, sudarančios galimybę mažinti ar (ir) 

likviduoti sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, kad išvengti tų ligų išplitimo. 

Ligoniai – asmenys, kuriems diagnozuota ir patvirtinta užkrečiamoji liga. 

Likvoro normos rodikliai (suaugusiųjų) - skaidrus, bespalvis, ląstelių skaičius /mm3 

(eritrocitų - 0, leukocitų


Pasėlis – bakteriologinis, mikologinis ar virusologinis metodas, kai iš tiriamosios medžiagos 

išskiriamos ir identifikuojamos grynosios ligų sukėlėjų kultūros. 

Perinatalinis (gr. peri – prieš, lot. natalis – gimimo) – susijęs su gimimu arba su periodu, 

trunkančiu 10 dienų po gimimo. 

Persistuojanti infekcija, išliekamoji infekcija – infekcija, kurios metu dažniausiai ilgą 

laikotarpį ar net visą gyvenimą organizme išlieka ir dauginasi ne visiškai patogeniška 

mikroorganizmų forma; tam turi įtakos jų gebėjimas išvengti organizmo apsaugos veiksnių. 

Plačiosios kondilomos – raukšlių srityje šlapiuojančios erozuotos (suirusiu paviršiumi) 

papulės su vegetacijomis, jose gausu treponemų. 

Poekspozicinė profilaktika – profilaktinis gydymas arba skiepijimas nuo ŽIV ar B hepatito 

asmenų, susižeidusių arba turėjusių sąlytį su infekuoto asmens krauja ar kitais biologiniais 

skysčiais. 

Polimerinė (polimerazės) grandininė reakcija (angl. polymere chain reaction, PCR) – 

nenutrūkstamo fermentų katalizuojamo nukleotidų augimo seka, kurią galima nustatyti ir tirti. 

Postnatalnis (lot. natalis – gimimo) – laikotarpis po gimimo. 

Prenatalinis – vykstantis iki individui gimstant. 

Prevencija (lot.praeventio) – išankstinis kelio užkirtimas (apsisaugojimo priemonės). 

Profilaktika – priemonių saugančių nuo ligų, visuma 

Reaktyvacija – grįžimas į aktyvią būseną, ligos atkrytis. 

Reinfekcija – pakartotinas užsikrėtimas tais pačiais mikroorganizmais. 

Replikacija (lot. replicatio – kartojimas) – (mikro)organizmo genetinės medžiagos 

(nukleorūgščių, genų ar chromosomų) savaiminis dvigubėjimas. 

Ribonukleorūgštis, RNR – tam tikra nukleorūgštis; susideda iš nukleotidų, turinčių 

angliavandenį ribozę; svarbi organizmo baltymų sintezei. 

Roseola – antrinio sifilio bėrimas dėmelėmis, švelniai rausvos spalvos išplitęs kūno odoje, 

panašus į marmurinę odą. 

Seborėjinė keratozė – epidermio gėrybinis navikas. 

Septicemija – sisteminė liga, susijusi su mikroorganizmų buvimu kraujyje. 

Seroaktyvumas – teigiama (-os) serologinė (-ės) reakcija (-os) 

Serokonversija – antikūnių atsiradimas ar jų titro didėjimas kaip atsakas į infekcinio proceso 

sukėlėjo antigenus. 

Serologinė reakcija - reakcija, atliekama antikūnams nustatyti. 

Seropozityvus – seroaktyvus asmuo. 

Specifinis gydymas – etiologinis infekcijos ar ligos gydymas 

Tamsiojo regos lauko mikroskopija – imersiniu mikroskopu tiriamas eksudatas ar audinių 

skysčio lašas, ieškoma judrių treponemų. Treponemos išnyksta iš pirminių pažeidimų per 

keltą valandų vartojant antibiotikus. 

TPHA - T.pallidum hemagliutinacijos testas – netiesioginės agliutinacijos testas. Ligonio 

serumas maišomas su antigenu, adsorbuotu ant eritrocitų, latekso arba anglies dalelių. 

Transkripcija – genetinės informacijos (esančios dezoksiribonukleorūgšties azotinių bazių 

sekoje) perrašymas ant dezoksiribonukleorūgšties molekulės 

Treponeminiai tyrimai (specifiniai tyrimai) – atliekami su T. pallidum antigenu, nustatomi 

specifiniai antitreponeminiai antikūnai. 

Užkrečiamasis moliuskas, molluscum contagiosum – infekcija, sukeliama parapoksiviruso, 

usžikrečiama kontakto būdu (dauginiai balti mazgeliai, įdubusiu centru) (4,9). 

Vakcinacija – skiepijimas nuo infekcinių ligų. 

Viremija – virusų buvimas kraujyje. 

Vulvovaginitas – makšties ir vulvos uždegimas. 

Žmonių užkrečiamosios ligos (toliau - užkrečiamosios ligos) – užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir 

jų toksinų sukeltos žmogaus ligos (infekcinės ir parazitinės), kuriomis apsikrečiama nuo 

136


žmonių (ligonio ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotojo), gyvūnų ar vabzdžių arba per 

aplinkos veiksnius. 

137


4.6. Santrumpos 

AIDS: įgytas imunodeficito sindromas 

ALT:alanino aminotransferzė 

Anti HCV: heptito C antikūnai 

Anti-HBc IgG: hepatito B viruso šerdies antigeno G klasės antikūnai 

Anti-HBc IgM: hepatito B viruso šerdies antigeno M klasės antikūnai 

Anti-HBe: hepatito B viruso „e“ antigeno antikūnai 

Anti-HBs: hepatito B viruso paviršiaus antigeno antikūnai 

ARV: antretrovirusiniai vaistai 

AST:asparagino aminotransferazė 

CHU: chlamidinis uretritas 

DNR:dezoksiribonukleorūgštis 

FTA-abs: Fluorescuojančių treponemų antikūnų absorbcijos testas 

GU: gonorėjinis uretritas 

HAV: hepatito A virusas 

HBcAg: hepatito B šerdies antigenas 

HBeAg:hepatito B „e“ antigenas 

HBsAg: hepatito B paviršiaus antigenas 

HBV: hepatito B virusas 

HCV: hepatito C virusas 

HDV: hepatito D virusas 

HEB: Hematoencefalinis barjeras 

HEB: hematoencefalinis barjeras 

IFA-IgG/IgM: Imunofermentinė analizė nustatyti T.pallidum IgG ir IgM 

IFA-IgG: Imunofermentinė analizė nustatyti T.pallidum IgG klasės antikūnai 

IFA-IgM: Imunofermentinė analizė nustatyti T.pallidum IgM klasės antkūnai 

IgG –imunoglobulinas G klasės antikūnas 

IgM –imunoglobulinas M klasės antikūnas 

INV: intraveniniai narkotikai 

LPI: lytiškai plintančios infekcijos 

MDU: Mažojo dubens uždegiminė liga 

NGU: negonorėjinis uretritas 

NRAT: Nukleo rūgščių amplifikacijos tyrimai 

NSU: nespecifinis uretritas 

NT: Netreponeminiai testai 

PGR: Polimerazės grandininė reakcija 

PGR:polimerazės grandininė reakcija 

PS:prostatos sekretas 

PSO: Pasaulio sveikatos organizacija 

PŠP:pirmoji šlapimo porcija 

RNR: ribonukleorūgštis 

RNR:ribonukleininė rūgštis 

RPR: Reakcija plazmos reaginams nustatyti 

TCA: trichloracetinė rūgštis 

TPHA: T.pallidum hemagliutinacijos testas 

TŠP: trečioji šlapimo porcija 

TT: Treponeminiai testai 

138


TV:tarptautiniai vienetai 

VDRL-CSF: Venerinių ligų laboratorijos likvoro tyrimas 

VŠP:vidurinė šlapimo porcija 

ŽIV: žmogaus imunodeficito virusas 

ŽPV: žmogaus papilomavirusas 

4.7. Internetinės nuorodos 

1. LR SAM 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-899 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 

59:2004 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 

patvirtinimo“:http://www.kmuk.lt/dermatologas/Teise/LR%20SAM/Medicinos%20nor 

ma.pdf 

2. .LR SAM 2004 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. V-367 “Gonokokinės infekcijos ir sifilio 

diagnostikos ir ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo 

fondo lėšų, metodikos“.: http://www.kmuk.lt/dermatologas/Teise/V-367.pdf 

3. LR SAM 2004 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. V-313 “ Dėl atrozės, žmogaus 

imunodeficito viruso, Chlamydia trachomatis sukeltų ligų diagnostikos bei ambulatorinio 

gydymo, kompensuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų metodikų 

patvirtinimo“: http://www.kmuk.lt/dermatologas/Teise/V-313.pdf 

139

LytiÅ¡kai plintanÄiÅ³ infekcijÅ³ diagnostika ir gydymas - Lietuvos ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?

LytiÅ¡kai plintanÄiÅ³ infekcijÅ³ diagnostika ir gydymas - Lietuvos ...