Pagrindinis ir geriausiai įtvirtintas Vilniaus miesto gynybinis elementas ilgą laiką buvo neįveikiama Aukštutinės ir Žemutinės pilies citadelė. Vis dėl to, plečiantis miestui bei keičiantis karo technologijoms šios gynybinės struktūros reikšmė laipsniškai mažėjo. Plačiau pradėjus naudoti paraką bei modernėjant apgulties ginklams – patrankoms, bombardoms ir kitokio tipo pabūklams, tradicinės aptvarinė viduramžių pilys jiems nebegalėjo prilygti, nes lengvai išsprogdinus tokios pilies sienas, gynėjai mažai ką begalėjo padaryti bandydami sulaikyti besiveržiantį priešą. O ir miestų apgulties tikslas keitėsi ir buvo kitoks negu viduriniais amžiais.
Daugelis užpuolikų, tokių kaip totoriai ar maskvėnai, dažnai nebuvo suinteresuoti pulti gerai įtvirtintą pilį, nes kylant gyvenimo kokybei ir mieste gausėjant turtingų asmenų namų, amatininkų dirbtuvių ir t.t., pelningiau ir paprasčiau buvo apiplėšti ir nusiaubti miestą. Siejant su šiais reiškiniais, Europos miestai pradėti apjuosti naujo tipo gynybiniais įtvirtinimais – sienomis, galinčiomis atremti patrankų sviedinius, rengiami pylimai bei bastionai, kurių pagalba būtų galima ne tik atremti priešą, bet ir smogti jam pakankamą atsakomąjį smūgį. Ne išimtis šiuo klausimu ir Vilniaus miestas. Įsikūrusiai LDK žemių viduryje ir panaikinus pagrindinę karinę grėsmę – Vokiečių ordinus, kunigaikštystės sostinei didesnės grėsmės ilgą laiką nebuvo, todėl gynybai buvo pasikliaujama Aukštutine ir Žemutine pilimis.
Situacija iš esmės pasikeitė XVI a., kada sustiprėjus Maskvos kunigaikštystei, rytinėse LDK žemėse siautėjant totorių ordoms pradėjo kilti tiesioginė grėsmė sostinei. Taip, skatinamas miestiečių, kunigaikštis Aleksandras 1503 m. rugsėjo 6 dienos privilegija patvirtino pirmosios miestą turėsiančios juosti gynybinės sienos statybą. Siena turėjo atlikti ne tik gynybinę funkciją, bet kartu ir suteikti tam tikros kontrolės į miestą atvykstantiems asmenimis, pagerinti mokesčių ir muitų surinkimą. Miestą apjuosusioje sienoje turėjo būti įrengti ketveri vartai – Spaso, Medininkų, Trakų ir Vilnijos, o penktieji vartai turėjo būti įrengti Žemutinės pilies įtvirtinimų sienoje. XVII a. vartų skaičius išaugo iki dešimties, taip pat buvo pastatyti du gynybiniai bokštai bei bastėja. Tai buvo vieni iš paskutinių šios fortifikacinės struktūros pakeitimų.
Visą laikotarpį nuo jos pastatymo, padėjusi atremti priešų antpuolius gynybinės siena paskutinį kartą buvo panaudota 1794 m. sukilimo metu. Smarkiai apgriuvusi, laiko ir kovos veiksmų apgadinta, netekusi praktinės reikšmės, plečiantis miestui, siena 1799 m. Lietuvos civilinio gubernatoriaus Fryzelio iniciatyva pradėta griauti. Mūsų laikus pasiekė tik nedideli sienos fragmentai, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo būti nugriauti. Šiandien juos galima pamatyti kaip vieno ar kito senamiesčio namo dalį, o iš daugybės miesto vartų, išliko vieninteliai Medininkų geriau žinomi kaip Aušros vartai bei bastėja. Pastaroji, pastatyta vėliau negu pagrindinė siena, ilgainiui tapo reikšmingu miesto gynybinės sistemos elementu, tačiau kaip ir siena, praradusi paskirtį – nyko. Teritorijoje aplink ją buvo miesto šiukšlynas, todėl didelė bastėjos gynybinių elementų dalis buvo palaidota po nemažu organinių atliekų ir žemių sluoksniu, kas iš esmės ir padėjo jai išlikti daugiau mažiau nepaliestai.
Visą gynybinės sienos ir istoriją, raidą ir nykimą geriausiai pristato knygelė „Vilniaus miesto gynybinė siena“, kurioje ne tik galima perskaityti įdomių faktų ir legendų apie sieną, bet kartu ir pamatyti, kaip atrodo įvairių laikmečių tapytojų darbuose įamžinti pagrindiniai iki mūsų dienų neišlikę gynybinės sienos fortifikaciniai elementai.
Parengė:
Vilius Šadauskas
Informacijos šaltiniai:
- Jučienė Irena, Levandauskas Vytautas. Vilniaus miesto gynybinė siena. – Vilnius, 1979. – 65 p.