Naujausios
Pasiruošti reikėtų anksčiau
Kai ruošiesi keliauti savarankiškai (ir neturi rimtos patirties), patartina viską pradėti planuoti iš anksto. Kiek iš anksto? Kiek galite. Gal net prieš metus, nes tada „pačiupsite“ pigesnius ir be persėdimų skrydžio bilietus, lengviau rasite patogioje vietoje arčiau centro viešbutį ar svečių namus padoriomis kainomis.
Skrydį su drauge „airBaltic“ aviakompanijos lėktuvu (patogu skristi iš Rygos, laikas nėra ankstyvas, išvykstama 11.30 val.) įsigijome dar pavasarį. Tada buvo svarbu surasti viešbutį ir išanalizuoti variantus, kaip iki jo patogiausia nuvykti. Romoje išvystytas visuomeninis transportas, tad ar iš Čampino (mažesniojo), ar iš didesniojo Fumičino oro uosto – būtent pastarajame mūsų lėktuvas leidosi – lengvai galima atsidurti praktiškai miesto centre – pagrindinėje geležinkelio arterijoje Termini, kur susibėga metro linijos, taip pat patogu atvykti greituoju Leonardo da Vinči traukiniu, bet dvigubai brangiau, nei nuolat kursuojančiais pervežimo įmonių autobusais už 6 eurus į vieną pusę, įsigyjant bilietus internetu. Jei pirksite bilietą gyvai prie autobuso, teks mokėti euru daugiau.
Viešbutukui turėjome kelis pagrindinius reikalavimus: kad būtų netoli centro ir arti metro stotelė, ir kad vonios kambariu nereikėtų dalytis su kitų kambarių gyventojais. Tokį viešbutuką, o tiksliau – svečių namus radau Monti rajone, iš ten Koliziejus beveik ranka pasiekiamas, tereikia pavažiuoti vieną metro stotelę. Metro bilietas, su kuriuo galima važiuoti 100 minučių įvairiu transportu (metro, tramvajumi, autobusu), kainuoja 1,5 euro. Galima įsigyti 7 eurus kainuojantį bilietą visai dienai ir važinėti kiek nori.
Bilietus į lankomus objektus taip pat patartina įsigyti iš anksto, nes mums teko matyti, kaip prie Vatikano muziejų įėjimo stovėjusi atskira eilė žmonių, kurie vietoje juos ketinio pirkti, neištirpo net ir per tris valandas.
Šalies ypatumai
Roma mus pasitiko karščiu. Specialiai rinkausi rugsėjį, kad vasaros kaitra būtų atlėgusi. Bet turbūt reikėjo galvoti apie rugsėjo pabaigą – spalio pradžią, kad būtų lietuviškai vasariški orai.
O geriausia vykti į Romą nemėgstantiems didelių karščių būtų pavasarį, nes nuo balandžio 21 dienos (Romos gimtadienis) iki birželio vidurio Aventino kalva apsipila rožių žiedais, mat čia vyksta jų konkursas. Dalyvių skaičiuojama per 1 000 iš daugiau kaip dvidešimties šalių.
O rugsėjo pirmas dešimtadienis kasdien džiugino (arba vargino) +33 laipsnių karščiu.
Susikalbėti Italijoje galima angliškai, itališkai arba tarptautine pirštų kalba, taip pat vertimo programėlėmis. Jų pagalbos, norėdama paaiškinti svečių namų taisykles, griebėsi angliškai nė žodžio neištarusi vienuolė. Pirmiausia ji ant lapelio užrašė skaičių, kiek mokėti už tris naktis (per booking-o sistemą šią informaciją jau buvome gavę) ir prirašė +2. Pliusiukas atrodė panašus į daugybos ženklą, tad jau sutrikome, kad turėsime mokėti dvigubai, bet pamačiusi mūsų nustebusius veidus ji ėmė aiškinti itališkai ir pirštais rodyti, kad kiekviena iš mūsų turi papildomai sumokėti po 1 eurą. Pagalvės mokestis, toks taikomas daugelyje turistinių vietų ir 1 euras – tai tas pats kas nieko, nes gerame viešbutyje sumokėsite ir 3, ir 5 eurus už naktį.
Vienuolė buvo labai maloni, davė raktų ryšulį nuo trejų durų (lauko, prieškambario ir kambario) ir palydėjo. Įdomu tai, kad šie svečių namai, kuriuos prižiūri ar ir tiesiogiai valdo vienuolynas, nepripažįsta bankinių kortelių ir jomis atsiskaityti už nakvynę negalima. Priimami tik grynieji. Tokia praktika yra ne tik religinėse vietose, bet pageidaujama ir kai kuriose užeigose, parduotuvėse.
Nakvynė vienuolių prižiūrimuose svečių namuose buvo be išskirtinių patogumų, tačiau saugi, patikima. Na, o nelabai giliai miegančius apie 4–4.30 val. ryto, pravėrus langą ir langines, nes tik po vidurnakčio pagaliau kažkiek atvėsdavo, pasiekdavo ankstyvo vienuolių choro giesmės, kurių garsai sklido vidiniame namų kiemelyje, momentais užgožiami niekada nesibaigiančio automobilių srauto skleidžiamo triukšmo.
Kavinėse, visuomeniniame transporte, prie lankomų objektų aptarnaujantis personalas angliškai kalba, bet kai kurie taip, kaip pradinius kalbos kursus lankęs vidutinio amžiaus lietuvis. Todėl neverta nerimauti, jei dėl trūkstamų kalbinių įgūdžių nesijaučiate tvirtai.
Didžiausi apžavai
Roma tiesiog apstulbino bažnyčių gausa, net vienoje gatvėje jų – kas 200–300 metrų. Šiame mieste bažnyčių yra net 800 (kai kur literatūroje radau ir kitą skaičių – 900). O kur dar meno galerijos, kiekviena architektūra stebinanti gatvelė, kur draugiškai sugyvena ir viduramžių, ir Renesanso laikų, ir antikos laikų palikimas.
Nekalbėsiu nei apie Panteoną (nuostabią visų dievų šventyklą), nei apie Trevi fontaną, kurį visi žino ir mėto per petį eurų monetas, kad dar grįžtų, nei apie Koliziejų. Apie viską galima rasti daugybę informacijos internete. Akcentuoju, kad Vatikano muziejų pamatyti būnant Romoje tiesiog privaloma.
Vertėtų užsukti ir į Šv. Petro ir Povilo baziliką, tik į ją bilietų nėra, visada driekiasi nesibaigianti žmonių eilė. Laimei, ji gana greitai juda, gal koks tūkstantis žmonių suėjo į šią šventovę per 40 minučių.
Aptarnavimas – be apžavų
Romoje nuvylė, nors gal ne nuvylė, tik nustebino nešvara. Greta pagrindinės geležinkelio ir metro stoties Termini, taip pat aplinkinėse gatvėse, prie kavinukių, parduotuvių pilna šiukšlių. Kai kur kavinių darbuotojai apsišluoja, bet dažnai tik nuo savo durų.
Gatvės Romoje valomos naktimis ir ankstų rytą. Tada ir tie miesto kvartalai, kur šiukšlės yra savaime suprantamas dalykas, tampa gerokai švaresni.
Tačiau šiukšlynų neteko matyti prestižinėse vietose: Vatikane ir aplink jį, prie Panteono, Ispanijos laiptų, Trevi fontano. Kiek tolėliau, kad ir keli šimtai metrų nuo Koliziejaus, netvarka jau krenta į akis.
Aptarnavimo kultūra – labai skirtinga: jei užsukote į mažą užeigą ar parduotuvėlę, kuri priklauso ne italui, greičiausiai nuvils ne tik prekių (kalbu apie maistą) kokybė, bet ir aptarnavimas. Kartais atrodys, kad tie žmonės visai nenori nieko parduoti ir jiems tik vargas, kad užėjote, juk dar galėjo kurį laiką ramiai sau pabūti.
Bet italai dėmesingi, vaišingi, pasiteirauja, iš kur atvykote, pataria.
Kavinėse turėjome visiškai skirtingas dvi patirtis: vienoje vietoje šviežios daržovių sriubos gavome šaldytų ne visai išvirtų daržovių buzos, o užsisakius šviežiai spaustų apelsinų sulčių, atnešė jas smarkiai praskiestas vandeniu.
Užtat nuostabaus skonio šviežiai spaustų apelsinų sulčių teko paragauti Termini geležinkelio stotyje, kur jų čia pat prieš akis išspaudė už prekystalio sukęsis vaikinukas. Tad jei norite neapsigauti, pirkite sultis ten, kur jas spaudžia jums matant.
O gerosios kavinės pavyzdys: netoli Ispanijos laiptų, gretimoje gatvelėje, kur puiki buvo ir vištiena su citrinų padažu, gausiu atskirai užsakomu grilyje keptų daržovių garnyru, ir taure vyno arba sulčių, arba lėkšte šviežių vaisių. Jų riekėmis pjaustyti melionai buvo neprilygstamo skonio.
Dieviška kava ir ledai
Patarimas: jei miltiniai gaminiai nedomina (o tai ir bandelės, ir picos, ir ta pati pasta), Romoje už vidutinę 25–35 eurų kainą asmeniui kažko ypatingo nesitikėkite. Be to, reikia žinoti, kur koks maistas gaminamas, o tikrai romietiški, anot šiame mieste seniai gyvenančiųjų, yra, pavyzdžiui, kepti artišokai, veršiukų žarnos.
Skaniausia iš visko pasirodė kava (tikrai puiki net ne esspreso, bet americano (didelis puodukas), ir ledai – gana riebūs, intensyvių skonių, gaivinantys. Teko matyti išsiraizgiusią trigubą gal 100 žmonių eilę prie ledainės, kurioje yra net 150 ledų rūšių. Už 3,5 euro į vaflinį indelį jums įdės mažąją porciją – ledų rutulį, kurį tik spėk laižyti, nes sparčiai tirpsta šis nuostabus jėgų pripildantis eliksyras.
Be įprastų braškinių, riešutinių, jogurtinių, riešutinių, vanilinių ledų galėsite pasinerti į dar nepatirtą parmezano sūrio ar morkų ir salierų, o gal gorgoncolos skonių jūrą.
Romoje savaip gražūs parkai. Seni, su skulptūromis, aukštais spygliuočiais medžiais, rudenį žydinčiais krūmais, suoleliais, nors vietiniai labiau mėgsta prisėsti ant žolės. Negalėčiau plėstis, nes užsukome tik į Borghesų parką (80 hektarų), kuriame veikia puiki Nacionalinė galerija. Ežere žmonės plaukioja nuomojamomis valtimis ir visai šalia jų duodasi antys, kirai, nardo didžiulės žuvys, vėžliukai, o virš galvos zuja žalios papūgėlės. Kuo gi ne pasaka?..
