BRUNO SCHULZ

Cinamoninės
krautuvės
Klepsidros sanatorija

Išlenkųkalbos vertė
LEONIJA MALAKAUSKIENE

baltos lankos
Knygos leidimą parėmė
Lenkų literatūros fondas © POLAND
Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio
paveldo ministerijos lėšomis

Redagavo Algimantas Antanavičius

Apipavidalino Vida Kuraitė
Versta iš: Bruno Schulz, Proza, Krakow:
Wydawnictwo Literackie, 1964.
Viršelyje panaudota nuotrauka iš Goldos Tencer-Szurmiej
Shalom fondo kolekcijos.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Leonija Malakauskienė, 2000
© Baltų lankų leidyba, 2000
Rinko ir maketavo baltos lankos
Printed in Lithuania
ISBN 9955-429-18-6
CIN AMONINĖS
KRAUTUVĖS
 RUGPJŪTIS

Liepos mėnesį tėvas išvažiuodavo į kurortą, o mane su motina

ir vyresniuoju broliu palikdavo kaitros išbalintų, stebuklingų
vasaros dienų valiai. Apkvaitę nuo šviesos, versdavome didžiąją
atostogų knygą, kurios visi lapai liepsnojo, švytėjo, savo dugne
slėpdami alpiai saldų auksinių kriaušių minkštimą.
Spindinčiais rytmečiais sugrįždavo Adelė, nelyginant Po­
mona iš įsidegusios dienos ugnies, ir iš krepšelio išpildavo
spalvingą saulės grožį - blizgančias, nusirpusias, tiesiog per­
matomas, sultimis trykštančias trešnes, paslaptingas juodas
vyšnias, kurių kvapas pranokdavo skonį; abrikosus, kurių auk­
siniame minkštime glūdėjo ilgų popiečių esmė; o greta tos
skaisčios vaisių poezijos iškraudavo jėgos ir sotumo pritvin­
kusius mėsos gabalus su veršio šonkaulių klaviatūra, daržoves,
panašias į susipynusius maurus, į negyvus galvakojus ar me­
dūzas, - neapdorotą žaliavą pietums, kurių skonis dar neturi
nei formos, nei turinio, vegetatyvinius ir telūrinius pietų ingre-
dientus, aitriai kvepiančius laukais.
Per tamsų butą turgavietės mūrinio namo antrame aukšte
kasdien kiaurai pereidavo visa didžiulė vasara: virpančių oro
sluoksnių tyla, ant grindų kietai užmigę šviesos kvadratai, iš
dienos pačios giliausios aukso gyslos išplaukusi rylos melodija;
kažkur fortepijonu nuolatos vis iš pradžių kartojamo refreno
8 Cinamoninės krautuvės

du ar trys taktai, alpstantys nuo karščio ant baltų šaligatvių

ir pražūvantys vidurdienio ugnyje. Baigusi tvarkytis, Adelė
užtraukdavo drobines užuolaidas, kambarius pritemdydavo.
Spalvos pasidarydavo oktava sodresnės, butas prisipildydavo
šešėlių, tartum pasinėręs į jūros gelmių šviesą, kuri dar blan­
kiau atsispindi nuo žalių veidrodžių, o visas dienos karštis
ilsėdavosi ant užuolaidų, lengvai banguojamų vidurdienio
svajonių.
Šeštadieniais po pietų eidavau su motina pasivaikščioti. Tik
žengi iš apytamsės priemenės ir pasineri į saulėtą dienos mau­
dyklę. Praeiviai braido po auksą, jųakys užmerktos nuo karščio,
tartum užlipdytos medumi, o iš po patemptų viršutinių lūpų
matyti dantenos ir dantys. Visi braido po tą dienos auksą, ir
visų veiduose - kaitros grimasa, tarytum saulė savo garbin­
tojams būtų uždėjusi vieną kaukę - auksinę saulės brolystės
kaukę; ir visi, kurie tik vaikšto gatvėmis, susitikę ar prasilenk­
dami, seni ir jauni, vaikai ir moterys, sveikinasi tomis ant veidų
storai aukso spalva nutapytomis kaukėmis, šypčioja ta Bakcho
grimasa - barbariška pagoniško kulto kauke.
Turgaus aikštė tuščia, pageltusi nuo kaitros, dulkės nu­
pustytos karštų vėjų kaip Biblijos dykumoje. Dygliuotos aka­
cijos, augančios geltonos aikštės dykynėje, kunkuliuoja virš jos
skaisčia lapija, tauriai suskaidytų žalių filigranų puokštėmis,
lyg medžiai senuose gobelenuose. Gali pamanyti, jog tie me­
džiai, teatrališkai purtydami savo vainikus, kelia sūkurius, o
patetiškai linguodami, nori parodyti, kokios prašmatnios lapų
vėduoklės, kad jų apačios žvilga sidabru lyg tauriųjų lapių
kailiai. Per dienų dienas vėjų nugludinti seni namai žėri bega­
linės atmosferos atšvaitais, spalvotos giedros gelmėse išskli­
dusiais spalvų prisiminimo aidais. Rodos, ištisos vasaros dienų
generacijos (lyg tie kantrūs darbininkai, kurie nukalinėja senų
fasadų tinko pelėsius) daužo apgaulingą glazūrą, kad namai
diena po dienos atgautų vis tikresnę išvaizdą, tą, kurią jiems iš
vidaus suformavo likimas ir gyvenimas. Langai miega apakinti
 Rugpjūtis 9

dykos aikštės švytėjimo; balkonai rodo dangui savo tuštybę,

atviros priemenės dvelkia vėsa ir vynu.
Pulkelis driskių, kurių iš turgavietės kampo dar neiššlavė
liepsnojanti karščio šluota, stovi prie mūro ir be paliovos svaido
į jį sagas, pinigėlius, tarytum tas metalinių skritulėlių horo­
skopas galėtų atskleisti tikrąją subraižytos ir plyšių hieroglifais
išrašytos sienos paslaptį. Ošiaip turgavietė tuščia. Bet štai prie
anos skliautuotos priemenės, kur vynininko statinės, į linguo­
jančių akacijų paunksnę gal tuojau atkicens už pavadžio ve­
damas samariečio asilėlis, pora tarnų rūpestingai nukels ligotą
vyrą nuo įkaitusio balno ir vėsiais laiptais atsargiai užneš į
šabasu kvepiantį antrą aukštą.
Šitaip aš su motina abu keliaujame per du saulėtus tur­
gavietės pakraščius, vesdamiesi savo įlaužtus šešėlius per
visus namus, lyg per kokius klavišus. Minkštai šlepsi žingsniai,
po kojomis pamažu slenka grindinio kvadratai - vieni blyškiai
rausvi kaip žmogaus oda, kiti auksiniai ir mėlyni, visi plokšti,
šilti, saulėkaitoje virtę aksominiais, lyg kokie saulėti veidai,
kojų numindžioti nebeatpažįstamai, tiesiog palaimingai su-
dilinti.
Pagaliau ties Strijo gatvės kampu įeiname į vaistinės šešėlį.
Didžiulė ropinė su aviečių sultimis plačiame vaistinės lange
simbolizuoja balzamų vėsą, kuri nuramintų bet kokį skausmą.
Dar pora namų, ir gatvėjau nebegali išlaikyti miesto dekoracijos,
kaip tas sodietis, kuris, grįždamas į gimtąjį kaimą, pakelėje
nusimeta savo miestišką eleganciją ir, artėdamas prie namų, vėl
pamažu virsta kaimo driskium.
Priemiesčio nameliai kartu su langais skęsta vešlioje mažų
darželių žydėjimo maišatyje. Pamirštos vidurdienio, tyliai
auga ir tarpsta visokios daržovės, gėlės ir piktžolės, džiaug­
damosi ta pauze, kurią galima prasapnuoti nebejaučiant laiko,
begalinės dienos užribiuose. Didžiulė saulėgrąža, iškilusi ant
galingo stiebo ir serganti dramblialige, apsidariusi geltonu
gedulu, sulinkusi nuo bjauraus, sunkaus nutukimo, laukia
10 Cinamoninės krautuvės

paskutinių, liūdnų gyvenimo dienų. Tačiau naivūs priemiesčio

katilėliai ir perkelinės neišlepintos gėlelės bejėgiškai stovi su
savo rausvais ir baltais krakmolytais marškinėliais ir nesu­
vokia, kokia didžiulė saulėgrąžos tragedija.

2
Susijaukusi žolių, piktžolių, daržovių ir dagių tankynė liepsnoja
apimta popiečio ugnies. Musių spiečiais dūzgia popiečiu ap­
snūdęs sodas. Auksinės ražienos rėkia saulėje lyg rudi skėriai;
sodriame ugnies lietuje klykia svirpliai; tyliai kaip žiogai sprag-
čioja sėklų ankštys.
O prie statinių tvoros lyg kokia kalno kupra kyla žolių kai­
liniai, tarytumdaržas miegodamas būtų apsivertęs ant kitošono
ir jo platūs lyg sodiečio pečiai alsuotų žemės ramybe. Ant tų
daržo pečių nevalyvas, bobiškas rugpjūčio vešlumas tarpte
tarpsta didžiulių varnalėšų tamsiais tankumynais, keroja gau­
ruotų plokščiųlapų lakštais, ilgais mėsingos žalumos liežuviais.
Tie šakoti varnalėšynai kėtojasi tarytum plačiai atsisėdusios
bobšės, iki pusės suėstos savo pačių pasiutusių sijonų. Tenai
daržas dykai siūlo pigiausias laukinio šeivamedžio kruopas,
muilu dvokiančią gysločių grucę, laukinę mėtų baltakę ir visokį
prasčiausią rugpjūčio šlamštą. Okitapus statinių tvoros, už to
vasaros šabarkštyno, kuriame kvailai veši idiotiškos piktžolės,
yra baisiausiai dagiais apžėlęs šiukšlynas. Niekas nežino, kad
kaip tik tenai tos vasaros rugpjūtis kelia savodidžiąją pagonišką
orgiją. Tame šiukšlyne, kuris šliejasi į statinių tvorą ir visas
apaugęs laukiniais šeivamedžiais, stovi kvaišos mergaitės Tlujos
lova. Tluja - taip mes visi ją vadiname. Ant šiukšlių ir atliekų,
ant senų puodų, batų, šakalių ir plytgalių krūvos stovi žaliai
dažyta lova be vienos kojos, paremta dviemsenomis plytomis.
Oras virš to sąvartyno klaikus nuo karščio, tvyksčioja bliz­
gančių, saulės įsiutintų sparvų žaibais, visas ūžia lyg nuo kokių
nematomų tarškynių ir tiesiog varo iš proto.
 Rugpjūtis 11

Tluja tupi vidury geltono patalo ir skudurų. Didelė jos galva

pasišiaušusi juodų plaukų kuodu. Veidas trūkčioja nelyginant
armonikos dumplės. Kas akimirką verksmo grimasa suklosto
tą armoniką į tūkstantį skersinių klostelių, o nustebimas iš­
tempia ją atgalios, išlygina klostes, atveria mažų akių plyšelius
ir drėgnas dantenas su geltonais dantimis po knysliška, mėsinga
lūpa. Slenka karščio ir nuobodulio kupinos valandos, o Tluja
veblena sau panosėje, snaudžia, tyliai niurzga ir kriuksi. Ji
nejuda, tankiai nutūpta musių spiečiaus. Bet staiga ta visa ne­
švarių skarmalų, skutų ir draiskalų krūva sujuda, tartumpaža­
dinta viduje tūnančių žiurkių krabždesio. Musės išsigandusios
pabunda ir pakyla lyg didžiulis ūžiantis, pasiutiškai zvim­
biantis, žibantis ir mirguliuojantis debesis. Skarmalai švilpia
žemėn ir išsilaksto po šiukšlyną kaip išgąsdintos žiurkės, o iš
jų išsikapsto, palengva išsivysto branduolys, išsiaižo šiukšlyno
šerdis: pusnuogė tamsiaodė kvaišė, pamažu krutėdama ir pa­
nėšėdama į pagonių dievuką, stojasi ant trumpų vaikiškų ko­
jyčių, iš pykčio pritvinkusio kaklo, iš paraudusio, nuo įtūžio
tamsėjančio veido, ant kurio lyg barbariški piešiniai pražysta
išpampusių gyslų arabeskos, išsiveržia žvėriškas, kimus riks­
mas, riksmas, einąs iš visų tos pusiau žvėriškos, pusiau die­
viškos krūtinės bronchų ir švilpynių. Saulės išdeginti dagiai
rėkia, varnalėšos pučiasi ir puikuojasi savo begėdiška mėsa,
piktžolės seilėjasi žvilgančiais nuodais, obeprotė, nuo šaukimo
užkimusi, pagauta baisių konvulsijų, lyg padūkusi daužosi
mėsinga gakta į laukinio šeivamedžio kamieną, kuris tyliai
girgžda nuo tos nesuvaldomos paleistuvingos aistros, viso to
elgetiško choro užkeiktas išsigimusiam pagoniškam vaisin­
gumui.
Tlujos motiną šeimininkės samdo šveisti grindų. Tai maža,
kaip šafranas pageltusi moteriškė; šafranoji įdeda ir į tas grindis,
eglinius stalus, suolus ir sienas, kurias mazgoja neturtingų
žmonių pirkiose. Kartą Adelė mane nusivedė į tos senos Ma-
ryskos namus. Buvo ankstyvas rytmetis, įėjome į mažą melsvai
12 Cinamoninės krautuvės

baltintą trobelę, o tenai ant plūkto molio aslos gulėjo anksty­

va saulė, skaisčiai geltonuojanti rytmečio ramybėje, kurios
valandas, siaubingai žvangėdamas ant sienos, skaičiavo kai­
miškas laikrodis. Skrynioje ant šiaudų gulėjo kvailutė Maryska,
balta kaip kalėdaitis, rami kaip pirštinė, iš kurios ištraukta
ranka. Ir tartumdėl to, kad ji miega, kalbėjo tyla, geltona, ryški,
pikta tyla, postringavo pati viena, barėsi, garsiai ir storžieviškai
dėstė savo maniakišką monologą. Maryskos laikas - jos sieloje
kalėjęs laikas - ėjo iš jos baisiai tikras ir nesustabdomas žengė
per trobą - triukšmingai, griausmingai, klaikiai, rodos, augte
augo skaisčioje rytmečio tyloje iš ūžiančio laikrodžio malūno,
lyg netikę, birūs, kvaili bepročių miltai.

3
Viename iš tų namelių, aptvertame ruda statinių tvora, skęs-
tančiame vešlioje sodeliožalumoje, gyveno tetulė Agata. Užsukę
pas ją, sodelyje praeidavome pro spalvotus stiklinius rutulius,
pamautus ant kuolų, - rausvus, žalius ir violetinius, kuriuose
buvo užburti ištisi spindulingi ir giedri pasauliai, lyg tie idealūs
ir laimingi vaizdai, uždaryti neprilygstamoje muilo burbulų
tobulybėje.
Apytamsėje priemenėje, išklijuotoje senomis pelėsių suės­
tomis ir nuo senumo apakusiomis oleografijomis, atrasdavome
jau pažįstamą kvapą. Tame ištikimame sename kvape tilpo ir
nuostabiai paprastai sintezavosi tų žmonių gyvenimas, rasės
distiliatorius, kraujo grupė ir likimo paslaptis, neregimai už­
daryta kasdieninėje jų nuosavo, atskiro laiko tėkmėje. Senos,
išmintingos durys, kurių tamsūs atodūsiai įleisdavo ir išleisdavo
tuos žmones, tylūs motinos, dukterų ir sūnų parėjimo ir išėjimo
liudininkai - atsivėrė be garso, lyg spintos, ir įėjome į jų gy­
venimą. Jie sėdėjo tartum savo likimo šešėlyje ir nesigynė - jau
pirmaisiais nevikriais gestais išdavė mums savo paslaptį. Argi
nebuvome krauju ir likimu su jais susigiminiavę?
 Rugpjūtis 13

Kambarys buvo tamsus ir aksominis nuo tamsiai mėlynų,

auksu išrašytų apmušalų, tačiau liepsnojančios dienos aidas,
nors ir perleistas per tankią sodo žalumą, ir čia dar virpėjo
skaistvariu ant paveikslų rėmų, ant durų rankenų ir auksinių
apkalų. Iš pasienio pakilo tetulė Agata, didelė ir stambi, ap­
valaus ir balto, rudomis strazdanų rūdimis išmarginto kūno.
Prisėdome prie jų, tartumant jų likimo kranto, truputį susigėdę,
kad jie mums pasidavė taip bejėgiškai, be išlygų, ir gėrėme
vandenį su rožių sultimis, nuostabiausią gėrimą, kuriame at­
radau sakytumei giliausią to karšto šeštadienio esmę.
Tetulė priekaištavo. Tai buvo pagrindinis jos kalbos tonas,
balsas tos baltos ir vaisingos mėsos, kuri tarpo jau tarytumšalia
pačios personos, o krūvoje laikėsi tik silpnais individualios
formos saitais, jau net ir toje krūvoje pasidauginusios, pasi­
rengusios skilti, išsišakoti, subyrėti į šeimą. Tai buvo bemaž
savaimingas vaisingumas, nevaržomas ir liguistai suvešėjęs
moteriškumas.
Rodėsi, kad patsai vyriškumo dvelksmas, tabako dūmų kva­
pas, kavalieriškas sąmojis galėjo šiamugningammoteriškumui
duoti paleistuvingo savaiminio pastojimo impulsą. Ir iš tiesų,
visi jos skundai dėl vyro, dėl tarnybos, jos rūpesčiai dėl vaikų
buvo tiktai nepatenkinto vaisingumo kaprizai bei užgaidos,
tolesnis tęsinys to stačiokiško, pikto ir verksmingo koketavimo,
kuriuo ji veltui atakavo vyrą. Dėdė Marekas, mažas, susikūpri­
nęs, eunucho veidu, sėdėjo savo pilkame bankrote, susitaikęs
su likimu, begalinės paniekos šešėlyje, kuriame tikėjosi pailsėti.
Jo pilkose akyse ruseno tolima, lange nukryžiuota sodo kaitra.
Kartkartėmis bandydavo silpnu mostu kažką parodyti, pasi­
priešinti, tačiau valdingo moteriškumo banga nublokšdavo į šalį
tą nereikšmingą gestą, triumfuodama praeidavo pro šalį ir plačia
savo srove užliedavo silpnas vyriškumo pastangas.
Tas netvarkingas ir besaikis vaisingumas turėjo savotiško
tragizmo, tai buvo skurdas žmogystos, kuri grūmėsi ties ne­
būties ir mirties riba, kažkoks heroizmas moteriškumo, kuris
14 Cinamoninės krautuvės

triumfavo derlumu nugalėjęs net gamtos luošumą, vyriškio

nepajėgumą. Tačiau palikuonys rodė, kad pagrįsta yra motinos
panika, nes gimdymo šėlas eikvojosi nevykusiems vaisiams,
silpnai bekraujų ir beveidžių fantomų kartai.
Įėjo Liucija, vidurinioji. Iš veido pernelyg sumitusi, subren­
dusi, o visas kūnas dar vaikiškai putlus, oda baltutė, švelni.
Padavė man lėlišką tarytum sprogstantis pumpurėlis rankutę,
ir visas veidas išsyk pražydo lyg rausva bijūno pilnatis. Nelai­
minga dėl savo raudonavimo, kuris begėdiškai bylojo apie
menstruacijos paslaptis, ji tik merkėsi ir dar labiau raudo pa­
klausta paties paprasčiausio dalyko, nes kiekvieną klausimą
suprato kaip slaptą savo pernelyg jautrios mergystės užuominą.
Vyriausiasis iš pusbrolių, šviesiaūsis Emilis, kurioveidegyve­
nimas buvo tartumnuplovęs bet kokią išraišką, susikišęs rankas
į raukšlėtų kelnių kišenes, ten ir atgal vaikščiojo po kambarį.
Elegantiški, brangūs jo rūbai dvelkė egzotiškais kraštais, iš
kurių buvo sugrįžęs. Suvytęs ir blausus jo veidas diena po
dienos vis labiau skendo į užmarštį, virsdamas tuščiabalta siena
sublyškiugysleliųtinklu, kuriame lygnutrintožemėlapio linijos
raizgėsi gęstantys audringo ir tuščiai praleisto gyvenimo pri­
siminimai. Jis buvo didelis kortuotojas, rūkydavo ilgas praš­
matnias pypkes ir nuostabiai kvepėjo tolimų kraštų kvapu.
Žvilgsniu klajodamas po tolimus prisiminimus, pasakodavo
keisčiausius anekdotus, kurie tam tikroje vietoje staiga nu­
trūkdavo, surigzdavo ir pavirsdavo niekais. Aš sekiodavau jį
ilgesingu žvilgsniu, trokšdamas, kad atkreiptų į mane dėmesį
ir išvaduotų iš nuobodulio kančių. Ir tikrai, man pasirodė, kad,
išeidamas į kitą kambarį, jisai man mirktelėjo. Nuėjau įkandin.
Jis sėdėjoant mažos kušetės, sukryžiavęs kelius bemaž ties pačia
galva, plika lyg biliardo rutulys. Atrodė, kad žmogaus nėra -
vieni rūbai, raukšlėti, suglamžyti ir pamesti ant fotelio. Veidas
buvo tartum veido šešėlis - pėdsakas, kurį kažkoks praeivis
paliko ore. Blyškiais, melsvai emaliuotais delnais jis laikė pi­
niginę, kurioje kažką apžiūrinėjo.
 Rugpjūtis 15

Veidomigloješiaip taip išryškėjo iškilus blyškios akies obuo­

lys, ir, išdaigiškai mirkčiodamas, ėmė vilioti mane. Jaučiau jam
nenugalimą simpatiją. Jis pasistatė mane tarp kelių ir, įgu­
dusiomis rankomis pašydamas nuotraukas, ėmė rodyti keisto­
mis pozomis nufotografuotų nuogų moterų ir vyrų paveiks­
lėlius. Stovėjau atsirėmęs į jį šonu ir žiūrėjau į tuos dailius
žmonių kūnus tarytumiš tolo, nieko nematančiomis akimis, bet
neaiškaus jaudulio fluidas, staiga sudrumstas orą, pasiekė ir
mane, nupurtė nerimo šiurpuliu, staigaus supratimo banga.
Tačiau toji šypsenos miglelė, kuri jau ryškėjo po minkštais ir
gražiais joūsais, geidulio užuomazga, įtempusi josmilkiniuose
pulsuojančias gyslas, jėga, prieš valandėlę padėjusi jam susi­
kaupti, - vėl nukrito į tuštumą, veidas išėjo į nebūti pamiršo
save, išsisklaidė.
 SLOGUTIS

Jau anuomet mūsų miestas kaskart vis labiau nėrėsi į chronišką

sutemų pilkumą, iš kraštų apaugdamas šešėlių dedervinėmis,
puriais pelėsiais ir geležies spalvos samanomis.
Vos išsivysčiusi iš dvylų ryto dūmų ir miglų, diena iškart
palinkdavo į žemą gintarinę popietę, valandėlę pabūdavo per­
matoma ir auksinė, nelyginant tamsus alus, o paskui vėl nusi­
leisdavo po daugialypiais, fantastiškais spalvotų, erdvių naktų
skliautais.
Gyvenome turgavietėje, viename iš tų tamsių namų plynais
ir aklais fasadais, kuriuos taip sunku atskirti vieną nuo kito.
Tai būna nuolatinių paklydimųpriežastis. Mat įėjęs į ne savo
priemenę ir ne savolaiptus, paprastai patekdavai į tikrą svetimų
butų, priebučių, netikėtų išėjimų į svetimus kiemus labirintą ir
užmiršdavai pradinį žygiotikslą, opaskui tikpo daugelio dienų,
grįždamas iš keistų ir painių nuotykių šunkelių, kokį nors pilką
apyaušrį, graužiamas sąžinės priekaištų, prisimindavai gim­
tuosius namus.
Didelių spintų, gilių sofų, blyškių veidrodžių ir pigių dirb­
tinių palmių pilnas mūsų butas darėsi vis netvarkingesnis; dėl
to buvo kalta nepaslanki motina, kuri sėdėdavo krautuvėje, ir
nerūpestinga laibakojė Adelė, kuri, niekieno neprižiūrima, per
dienų dienas ilgiausiai gražindavosi priešais veidrodžius visur
palikdama savo pėdsakų: iššukuotų plaukų, šukų, numestų
batelių ir korsetų.
 Slogutis 17

Niekas tikrai nežinojo, kiek tas butas turi kambarių, kadangi

niekad negalėjai prisiminti, keli iš jų išnuomoti svetimiems
gyventojams. Dažnai iš netyčių atidarydavai kurį nors iš tų
pamirštų kambarių ir pamatydavai, kad jis tuščias; gyventojas
būdavo seniai išsikraustęs, o mėnesiais neliestuose stalčiuose
aptikdavai netikėtų radinių.
Apatiniuose kambariuose gyvendavo pardavėjai, ir ne kartą
naktį mes pabusdavome išgirdę, kaip jievaitoja susapnavę kokį
baisų sapną. Būdavo, žiemą lauke dar juoda naktis, o tėvas jau
leidžiasi į tuos vėsius ir tamsius kambarius; priešais save laiko
žvakę ir baido pulkus šešėlių, kurie sprunka į pašalius per
grindis, per sienas. Eina žadinti sunkiai knarkiančiųjų iš kieto
kaip akmuo miego.
Paliktos žvakės šviesoje jie tingiai ritasi iš nešvaraus patalo,
sėdėdami ant lovų, stato basas ir bjaurias kojas ir su puskojine
rankoje dar valandėlę saldžiai žiovauja - žiovauja ilgai, tiesiog
gašliai, kol gomurį sutraukia skausmingas mėšlungis, lygsmar­
kiai vemiant.
Kampuose nejudėdami tupi didžiuliai tarakonai, dar labiau
padidinti savo šešėlių, kuriuos kiekvienam užkrauna deganti
žvakė ir kurie neatsiskiria nuo jų net tada, kai kuris nors iš tų
plokščių, begalviųvabalų staiga ima nenatūraliai, voriškai bėgti.
Tuo metu sušlubavo tėvo sveikata. Jau pirmomis tos anks­
tyvos žiemos savaitėmis jis ištisas dienas gulėdavo lovoje tarp
buteliukų, tablečiųir apsivertęs komercinėmis knygomis, atneš­
tomis nuo prekystalio. Kartus ligos kvapas sėdo ant kambario
dugno, ojoapmušaluose tankėjo ir tamsėjo arabeskų raizginys.
Vakarais, motinai sugrįžus iš krautuvės, jis būdavo irzlus,
pradėdavo ginčytis, prikaišiodavo, kad netiksliai tvarkanti sąs­
kaitas; išmuštas raudonais lopais, įsikarščiuodavo kaip nepa­
kaltinamas pamišėlis. Pamenu, kartą, pabudęs iš miego vėlai
naktį, pamačiau jį vienmarškinį ir basą bėgiojantį ten ir atgal
per odinę sofą ir šitaip demonstruojantį savo susierzinimą bejė­
gei mano motinai.
18 Cinamoninės krautuvės

Kitomis dienomis būdavo ramus, rimtas ir visiškai pasi­

nerdavo į savo knygas, toli pasiklysdavo painių skaičiavimų
labirintuose.
Regiu jį rūkstančios lempos šviesoje, tupintį tarp pagalvių,
po dideliu išpjaustinėtu lovos galvūgaliu, su didžiuliu galvos
šešėliu ant sienos, linguojantį ir be žodžių medituojantį.
Kartkartėmis iškišdavo galvą iš tų sąskaitų, lyg norėdamas
atsikvėpti, atverdavo burną, neskaniai pačepsėdavo sausu, ap­
kartusiu liežuviu ir imdavo bejėgiškai dairytis, lyg ko ieško­
damas.
Kartais, būdavo, patyliukais nubėga iš lovos į kambario
kampą, prie sienos, ant kurios kabėjo patikimas instrumentas.
Tai buvo tokia vandens klepsidra, arba didelis ilgakaklis stik­
linis butelis, padalytas uncijomis ir pripildytas tamsaus skysčio.
Tėvas susijungdavo su tuo instrumentu ilga gumine žarnele,
tartum riesta, skausminga bambagysle, ir, taip susijungęs su
pasigailėtinu aparatu, susikaupęs nejudėdavo, akys tamsėdavo,
o pablyškusiame veide atsirasdavo skausmo ar kažkokio nusi­
kalstamo malonumo išraiška.
Paskui vėl valandųvalandas tyliai ir uoliai dirba, kartais sako
vienišus monologus. Sėdi šitaip stalinės lempos šviesoje, tarp
didelės lovos pagalvių, kambarys atrodo paaukštėjęs dėl gaubto
šešėlio, kuris jungia jį su didžiąja miesto nakties stichija už
lango, ir nežiūrėdamas jaučia, kad erdvėje aplinkui vis labiau
keroja pulsuojantys apmušalų tankumynai, o juose kažkas
šnabžda, šnypščia, šveplena. Nežiūrėdamas girdi visą tą są­
mokslą, pilną reikšmingų virptelėjimų, meilių žvilgsnių, kurie
atsiranda klausančių ausų kaušelių žieduose ir tamsiose šyp­
sančiose lūpose.
Kartais tarytumdar labiau įninka dirbti, skaičiuoja, sumuoja,
bijodamas išduoti viduje tvinkstantį niršulį, kovodamas su
pagunda staiga surikti, aklai griebti už savęs ir pasičiupti pilnas
saujas tų garbanotų arabeskų, tų puokščių akių ir ausų, kurias
naktis paskleidė iš savęs ir kurios augo ir dauginosi, leisdamos
 Slogutis 19

vis naujas atžalas ir atvašas nuo tamsos motiniškos bambos. Ir

nurimsta tik tada, kai, nakčiai išplaukiant, apmušalai nuvysta,
susisuka, numeta lapus ir žiedus ir, rudeniškai išretėję, pra­
leidžia tolimą aušrą.
Tada, apmušalų paukščiams čiulbant, geltonoje žiemos švie­
soje jis užmiega porai valandų tirštu, juodu miegu.
Nuo tų dienų, nuo tų savaičių, kada manė esąs pasinėręs
painiuose kontokorentuose, mintimis slaptai įsivogdavo į savo
paties vidurių labirintus. Sulaikydavo kvapą ir klausydavosi.
Okai žvilgsnis grįždavo iš tų gelmių pablyškęs ir susidrumstęs,
ramindavojį šypsena. Jis dar netikėjo ir kaip absurdą atmesdavo
tuos reikalavimus, tuos siūlymus, kurie griūte griuvo ant jo.
Dienos metu tai būdavo lyg samprotavimai ir įtikinėjimai,
pusbalsiu sakomi ilgi, monotoniški svarstymai, pilni humo­
ristinių interliudijų, suktų pasierzinimų. Tačiau naktį tie balsai
skambėdavo atkakliau. Reikalavimas darydavosi kaskart aiš­
kesnis, svarbesnis, ir mes girdėdavome, kaip jis kalbasi su Die­
vu, lyg ko prašydamas ir nesutikdamas duoti kažko, ko įkyriai
buvo reikalaujama ir kaulijama.
O vieną naktį tas balsas suaidėjo grėsmingai ir nenumal­
domai, reikalaudamas duoti jam liudijimą lūpomis ir savo vi­
duriais. Ir išgirdome, kaip dvasia įėjo į jį, kaip kilo iš lovos, ilga
ir auganti iš pranašiškos rūstybės, kaip springo rėksmingais
žodžiais, kurie lėkė nelyginant kartečė. Girdėjome grumtynių
bildesį ir kaip vaitojo tėvas, dar tebesityčiojantis titanas su­
laužytu šlaunikauliu.
Niekada nesu regėjęs SenojoTestamento pranašų, bet, maty­
damas tą vyrą, pargriautą Dievo rūstybės, plačiai išsižergusį
ant didžiulio porcelianinio naktipuodžio, prisidengusį mata­
ruojančiomis rankomis, debesiu beviltiškų greitų judesių, virš
kurių dar aidėjo aukštyn jo balsas, svetimas ir griežtas, - su­
pratau dievišką šventųjų vyrų rūstį.
Tai buvo šiurpus dialogas, lyg perkūnų kalba. Jo rankų ju­
desiai draskė dangų į gabalus, otarpuose pasirodydavo Jehovos
20 Cinamoninės krautuvės

galva, nuo rūstybės išpampusi ir svaidanti prakeiksmus. Ne­

žiūrėdamas regėjaujį, baisųjį Demiurgą, kaip jis, gulėdamas ant
tamsos lyg ant Sinajaus kalno, įrėmęs galingas rankas į užuo­
laidų karnizą, glaudė didžiulį veidą prie viršutinių lango stiklų,
į kuriuos bjauriai susiplodavo mėsinga jo nosis.
Jobalsą girdėjaupranašiškos tėvo tirados protarpiais, girdėjau
tuos galingus išpūstų lūpų riaumojimus, drebinančius langų
stiklus, sumišusius su tėvo priesaikomis, skundais, grasinimais.
Tarpais balsai aptildavo, palengva nurimdavo kaip vėjo
šneka kamine naktį, bet ir vėl imdavo kaukti, ūžti tarytumkokia
raudų ir prakeiksmų audra. Staiga tamsiai prasižiojo langas, ir
per kambarį nuvilnijo tamsos drobulė.
Žaibo šviesoje pamačiau savo tėvą plevėsuojančiais marš­
kiniais ir kaip jisai, sakydamas baisų prakeiksmą, smarkiai
šliūkštelėjo naktipuodį į naktį, gaudžiančią nelyginant jūros
kriauklė.

2
Mano tėvas pamažu nyko, vyto tiesiog akyse.
Tupėdamas po didžiulėmis pagalvėmis, baisiai pasišiaušęs
žilų plaukų kuokštais, patyliukais šnekėjosi pats su savimi, vi­
sas pasinėręs į kažkokias painias vidines aferas. Galėjai pa­
manyti, kad jo asmenybė suskilo į daugelį susikivirčijusių ir
nesutariančių esybių, nes balsu barėsi pats su savimi, atkakliai,
karštai derėjosi, įtikinėjoir prašė, arba vėl tarytumpirmininkavo
sambūriui daugelio interesantų, kuriuos kaip įmanydamas, visu
savo iškalbingumu stengėsi sutaikyti. Tačiau kiekvieną kartą
tuos triukšmingus, karštų temperamentų pilnus susirinkimus
galų gale išsklaidydavo prakeiksmai, plūdimai ir užgaulionės.
Paskui atėjo kažkokio nusiraminimo, vidinio susitaikymo,
dvasinės giedros laikotarpis.
Vėl ant lovos, ant stalo, ant grindų buvo išdėstyti didžiu­
liai foliantai, ir lempos šviesoje virš balto lovos patalo, virš
 Slogutis 21

palinkusios žilos tėvo galvos įsiviešpataudavo kažkokia be­

nediktiniška darbo ramybė.
Bet kai motina vėlai vakare sugrįždavo iš parduotuvės, tėvas
atgydavo, pasikviesdavo ją pas save ir didžiuodamasis rody­
davo jai spalvotus gražius atvirukus, kuriais buvo rūpestingai
išklijavęs svarbiausios knygos lapus.
Tuomet visi pastebėjome, kad tėvas diena po dienos vis
mažėja, nelyginant kevale džiūstantis riešuto branduolys.
Nykti nyko, bet anaiptol nesilpo. Priešingai, jo sveikata,
nuotaika, judrumas tarytum gerėjo.
Dabar jis dažnai vograudamas garsiai juokdavosi, tiesiog
leipdavo juokais arba belsdavo į lovą ir valandų valandas įvai­
riomis tonacijomis atsakinėdavo sau „prašom". Kartkarčiais
išlipdavo iš lovos, užsiropšdavo ant spintos ir, susirietęs paluby,
kažkaip tvarkydavo senus surūdijusius ir dulkėtus rakandus.
Kai kada pasistatydavo priešais dvi kėdes ir, įsirėmęs ran­
komis į atkaltes, maskatuodavo kojomis, spindinčiomis akimis
ieškodamas mūsų veiduose nusistebėjimo ir paskatinimo. Su
Dievu, rodos, visiškai susitaikė. Retkarčiais naktį miegamojo
lange pasirodydavo barzdotojo Demiurgo veidas, nužertas tam­
siu bengališkosios ugnies purpuru, ir valandėlę geraširdiškai
žiūrėdavo į jį, kietai užmigusi melodingai knarkiantį ir tarytum
klajojantį po nežinomas tolimas miego pasaulių erdves.
Ilgomis, apniukusiomis tos vėlyvos žiemos popietėmis tėvas
dažnai valandų valandas lindėdavo senų rakandų prigrūstuose
sandėliukuose ir kažko įnirtingai ieškodavo.
Ne vieną kartą pietųmetu atsitiko taip, kad, visiems susėdus
prie stalo, tėvo nebūdavo. Motina ilgai šaukdavo „Jakubai!" ir
belsdavo šaukštu į stalą, kol jis išlįsdavo iš kokios spintos,
apsivėlęs voratinkliais, visas dulkinas, žvelgdavo lyg pablūdęs,
pasinėręs į painius, jam vienam težinomus ir iš galvos neišei­
nančius dalykus.
Kartais užsikardavo ant karnizo ir lyg sustingęs tupėdavo
taip, kad poza būtų simetriška už lango ant sienos pakabintai
22 Cinamoninės krautuvės

didžiulio grifo iškamšai. Šitaip atsitūpęs, nejudėdavo valandų

valandas, žvilgsnis būdavo apsiblausęs, veido mina - gudriai
šypsanti. O kam nors įėjus, staiga suplasnodavo rankomis ir
užgiedodavo kaip gaidys.
Mes nebekreipėme dėmesio į tas keistenybes, į kurias jis
diena po dienos vis labiau klimpo. Tartum visiškai atsikratęs
kūniškų poreikių, savaitėmis nieko nevalgydavo, kasdien vis
labiau nėrėsi į tas painias ir keistas aferas, kurių mes nebega­
lėjome suprasti. Visai nepaisydamas mūsų įtikinėjimų ir pra­
šymų, jis atsakinėdavo savo vidinio monologo nuotrupomis, ir
to monologo joks išorinis veiksnys negalėjo sudrumsti. Visada
buvo sudirgęs, liguistai pagyvėjęs, nesveikai išraudusiais liesais
skruostais, o mūsų tiesiog nebematė, nebepastebėdavo.
Mes pripratome prie jo nepavojingo egzistavimo, prie jo
tylios šnekėsenos, prie to vaikiško, sunkiai suvokiamo čiauš­
kėjimo, kurio trelės sroveno lyg nebe mūsų laike. Jau tada jis
dingdavo kartais daugeliui dienų, kažkur prapuldavo nuo­
šaliuose buto užkampiuose, ir nebegalėdavome jo surasti.
Ilgainiui tie prapuolimai liovėsi mus stebinę, mes prie jų
pripratome, o kai po daugelio dienų tėvas vėl pasirodydavo
bent pora colių sumažėjęs, sulysęs, irgi neilgai dėl to jaudin-
davomės.
Jis taip nutolo nuo visko, kas žmogiška ir realu, kad mes
išvis liovėmės jį minėję. Atrišinėdamas mazgą po mazgo, jis
laisvinosi nuo mūsų, vieną po kito traukė saitus, siejančius jį su
žmonių bendrija. Tai, kas iš jo dar buvo likę, - tas truputėlis
kūniško apvalkalo ir saujelė beprasmių keistenybių, - galėjo
vieną dieną išnykti taip pat nepastebimai, kaip ir kampe sužerta
pilka krūvelė sąšlavų, kurias Adelė kasdien išnešdavo į šiukš­
lyną.
 PAUKŠČIAI

Atėjo geltonos, nuobodulio pilnos žiemos dienos. Parudavusią

žemę dengė skylėta, nutrinta ir per trumpa sniego staltiesė.
Daugeliui stogų jos neužteko, ir jie stovėjo juodi arba surūdiję,
malksnų stogai ir skliautai, po kuriais slypėjo aprūkusios pa­
lėpių erdvės - juodos, suanglėjusios katedros, pasišiaušusios
gegnių, sparų ir sančiaupų griaučiais - tamsūs žiemos vėtrų
plaučiai. Kiekviena aušra atverdavo naujus dūmtraukius ir
kaminus, per naktį išaugusius, nakties pūgų išpustytus, juodas
velnio vargonų dūdas. Kaminkrėčiai negalėdavo atsiginti nuo
varnų, kurios vakarais tartum gyvi juodi lapai aptūpdavo prie
bažnyčios medžių šakas, suplasnojusios vėl pakildavo, ir pa­
galiau kiekviena susigūždavo savo vietoje ant savo šakos, o
švintant išskrisdavo didžiuliais pulkais - debesys suodžių,
paišini, banguojantys, fantastiški skudurai, mirgančiu kark­
sėjimu teršiantys drumstai geltonus saulėtekio ruožus. Dienos
nuo šalčio ir nuobodulio sužiedėdavo nelyginant pernykščiai
duonos kepalai. Prariekdavome juos atšipusiais peiliais, be
apetito, apimti tingaus mieguistumo.
Tėvas jau neišeidavo iš namų. Kūrendavo krosnis, studijavo
niekad neišsemiamą ugnies esmę, jautė, koks sūrus, metalinis
žiemos liepsnų prieskonis, koks rūkytas jų kvapas ir kaip šaltai
glamonėja salamandros, kamino gerklėje laižančios blizgančius
suodžius. Tiesiog pasimėgaudamas tomis dienomis viską tai­
sinėjo kambario padangių erdvėse. Bet kokiu dienos metu
24 Cinamoninės krautuvės

galėjai pamatyti jį tupintį pačiame viršuje ant kopėčių ir kažką

meistraujantį paluby, prie aukštų langų karnizų, prie kaba-
liuojančių lempų burbulų ir grandinių. Dažytojų įpročiu kopė­
čiomis naudodavosi kaip didžiuliais kojūkais ir gerai jausdavosi
toje paukščių perspektyvoje, netoli dažyto lubų dangaus, jo
paukščių ir arabeskų. Nuo praktinio gyvenimo reikalų kaskart
vis labiau tolo. Motina, labai susirūpinusi ir nerimaudama dėl
jo būklės, mėgindavo su tėvu kalbėti apie finansinius reikalus,
apie artimiausio „ultimo" mokėjimus, bet jis klausydavosi iš­
siblaškęs, apimtas nerimo, trūkčiojančiu nesavu veidu. Okar­
tais, maldaujamai mostelėjęs ranka, staiga ją pertraukdavo,
nubėgdavo į kambario kampą, priglausdavo ausį prie grindų
plyšio ir imdavo klausytis, pakeltais abiejų rankų smiliais rody­
damas, kad tai be galo svarbus tyrimas. Tada mes dar nesu­
pratome, kokia liūdna šių keistybių priežastis, tasai apverktinas
kompleksas, kuris brendo kažkur gilumoje.
Motinos jis visai nebeklausė, užtat didelę pagarbą ir dėmesį
rodė Adelei. Kambario tvarkymas jam buvo didelė ir svarbi
ceremonija, todėl niekada nepraleisdavo progos būti šio įvykio
liudininku ir su baime, pagautas malonaus virpulio, stebėdavo
visas Adelės manipuliacijas. Visiems jos veiksmams teikdavo
gilesnę, simbolinę prasmę. Kada mergina, jaunais ir drąsiais
judesiais stumdydama ilgakotį šepetį, šiūruodavo grindis, tie­
siog nebegalėdavo susivaldyti. Iš akių jampaplūsdavo ašaros,
veidas vaipydavosi nuo tylaus juoko, kūną krėsdavo malonūs
orgazmo spazmai. Jo jautrumas kutenimui virsdavo pašėlimu.
Vos tik Adelė baksteldavo ore pirštu, lyg ketindama pakutenti,
jis, klaikiai persigandęs, pasileisdavo per visus kambarius,
lėkdavo trankydamas iš paskos duris, o pačiame paskutiniame
krisdavo kniūpsčias ant lovos ir imdavo raitytis iš juoko, su­
krėstas vien tik įsivaizduoto paveikslo, kuriam negalėjo atsi­
spirti. Dėl to Adelės valia tėvui buvo beveik neribota.
Tuo metu pirmą kartą pastebėjome, kad tėvas neapsako­
mai domisi gyvūnais. Iš pradžių tai buvo medžiotojo ir kartu
 Paukščiai 25

menininko aistra, o gal net kiek tauresnė, zoologinė individo

simpatija giminiškoms, bet vis dėlto tokioms skirtingoms gy­
vybės formoms, eksperimentavimas neišmėgintuose būties re­
gistruose. Tikvėlesnėje fazėješita veikla įgavo tokių nenormalių,
painių, labai nuodėmingų ir natūrai priešingų ypatumų, kurių
gal nereikėtų traukti į dienos šviesą.
Viskas prasidėjo nuo paukščių kiaušinių perėjimo.
Per didelį vargą ir išleidęs nemažai pinigų, tėvas iš Ham­
burgo, iš Olandijos, iš Afrikos zoologijos stočių gavo apvaisintų
paukščių kiaušinių, kuriuos pakišo perėti didžiulėms belgų
vištoms. Ši procedūra buvo labai įdomi ir man - kaip išsikala
paukštyčiai, kokie keisti jų pavidalai ir spalvos. Niekas nebūtų
pasakęs, kad tie monstrai, kurie vos išsiritę plačiai išžiojo di­
džiulius, fantastiškus snapus ir ėmė godžiai šnypšti besotėmis
gerklėmis, kad tos silpnos, nuogos, kuprotos salamandros - tai
busimieji povai, fazanai, kurtiniai ir kondorai. Sudėlioti į krep­
šelius, sutupdyti į vatą, šitie slibinų išperos plonais kaklais kėlė
aklas, giedravalkio apvilktas galvas, be garso kvarksėjo neby­
lėmis gerklėmis. Mano tėvas su žalia prijuoste vaikštinėjo palei
lentynas, lyg daržininkas apie kaktusų inspektus, ir traukė iš
nebūties tas aklas, gyvybe pulsuojančias pūsles, tuos nepa­
slankius pilvus, priimančius išorinį pasaulį tik maisto pavidalu,
tuos gyvybės auglius, apgraibomis ieškančius šviesos. Po poros
savaičių, kai tie akli gyvenimo pumpurai sprogo ir išvydo švie­
są, kambariai prisipildė spalvoto klegesio, mirgančio savo nau-
jųjų gyventojų ulbėjimo. Jie nutūpdavo užuolaidų karnizus,
spintų atbrailas, sulįsdavo į kabančių lempų alavinių šakų ir
arabeskų tankumynus.
Kai tėvas studijuodavo didelius ornitologijos žinynus ir
sklaidydavo spalvotas lenteles, rodės, kad iš jų skriste skrenda
tie plunksnuoti vaiduokliai ir pripildo kambarį spalvoto plaz­
desio, purpuro skutų, safyro, vario žalumos ir sidabro skiaučių.
Lesinami jie ant grindų pavirsdavo spalvinga, banguojančia
lysvele, gyvu kilimu, kuris, kamnors neatsargiai įėjus, suirdavo,
26 Cinamoninės krautuvės

išsilakstydavo lygkokiosjudančios, ore plazdančios gėlės ir galų

gale sutūpdavo kambario padangių erdvėse. Ypač gerai pri­
simenu vieną kondorą, didžiulį plikakaklį paukštį raukšlėtu ir
labai karpuotu veidu. Tai buvo liesas asketas, budistų lama, visa
savo elgsena nesudrumsčiamai orus, ištikimas savo didžios
giminės geležiniamceremonialui. Kai jis tupėdavo priešais tėvą
nelyginant monumentaliai sustingęs senovės Egipto dievaitis,
kai, akis užsitraukęs balsvais giedravalkiais, kuriuos iš šono
užsistumdavo ant lėliukių, visiškai paskęsdavo savo iškilnaus
vienišumo kontempliacijose, - kas nors, pažvelgęs į joakmeninį
profili būtų pamanęs, kad tai mano tėvo vyresnysis brolis. Ta
pati kūno, sausgyslių ir raukšlėtos kietos odos materija, tas pats
išdžiūvęs ir kaulėtas veidas, tos pačios suragėjusios, gilios aki­
duobės. Netgi rankos, stiprių sąnarių, ilgos, liesos gaubtanagės
tėvo plaštakos, turėjo panašumo į kondoro nagus. Žiūrėdamas
į taip užmigusį paukšti negalėdavau atsiginti įspūdžio, kad
regiu mumiją - išdžiūvusią ir dėl to sumažėjusią savo tėvo
mumiją. Manau, kad ir motina buvo pastebėjusi tą keistą pana­
šumą, nors mes šios temos niekada nelietėme. Įsidėmėtina, kad
kondoras naudojosi tuo pačiu naktipuodžiu, kaip ir mano tėvas.
Nuolatos perindamas įvairius plunksnuočius, tėvas ant aukš­
to keldavo paukščių vestuves, siųsdavo piršlius, aukšto arkose
ir skylėse pririšdavo viliojančias, išsiilgusias sužadėtines ir iš
tiesų padarė taip, kad mūsų namų stogas, didžiulis dvišlaitis
malksnų stogas, virto tikra paukščių prieglauda, Nojaus laivu,
į kurį priskrisdavo visokiausių sparnuočių iš tolimų kraštų.
Netgi po paukščių karalystės likvidavimo paukščių pasaulis dar
ilgai nepamiršo tos mūsų namų tradicijos ir pavasario traukos
metu ant mūsų stogo ne kartą buvo nutūpę pulkai gervių,
pelikanų, povų ir kitokių paukščių.
Tačiau tas pramogas, neilgai teklestėjusias, nelauktai ištiko
liūdnas galas. Mat netrukus tėvui teko išsikraustyti į du palėpės
kambarius, kuriuose buvo laikomi visokie rakandai. Iš ten vos
tik švintant pasigirsdavo paukščių balsų klegesys. Medinės
 Paukščiai 27

aukšto kambarių dėžės, pastogių ertmių rezonuojamos, aidėte

aidėjo nuo ūžesio, plasnojimo, giedojimo, ulbėjimo, burbu­
liavimo. Taip tėvas dingo mums iš akių keletui savaičių. Tik
retkarčiais nulipdavo į butą, ir tada pastebėdavome, kad yra
tartum sumažėjęs, sulysęs ir susisukęs. Kartais užsimiršęs pa­
šokdavo prie stalo nuo kėdės ir, plasnodamas rankomis lyg
sparnais, pratisai užgiedodavo kaip gaidys, o akys jam apsi­
traukdavo giedravalkio migla. Paskui susigėdęs juokdavosi
kartu su mumis ir stengdavosi tą incidentą paversti pokštu.
Vieną kartą, užėjus generaliniamapsitvarkymui, tėvo paukš­
čių karalystėje netikėtai pasirodė Adelė. Atsistojo tarpdury ir
net rankas užlaužė užuodusi ore sklindantį dvoką ir pamačiusi,
kad visos grindys, stalai ir baldai apdergti krūvomis mėšlo.
Neilgai galvojusi, atidarė langą, čiupo ilgą šepetį ir ėmė visą tą
daugybę paukščių sukti lyg verpetą. Pakilo baisiausias plunks­
nų, sparnų ir riksmo debesis, kuriame Adelė, panaši į dūks­
tančią, savuoju tirso malūnėliu prisidengusią menadę, šoko
naikinimo šokį. Tėvas, kartu su paukščių pulku plasnodamas
rankomis, persigandęs bandė pakilti į orą. Palengva retėjo spar­
nuotas debesis; pagaliau mūšio lauke liko tiktai pavargusi,
uždususi Adelė ir mano tėvas, kuris stovėjo sutrikusiu, susi­
gėdusiu veidu ir buvo pasirengęs bet kokiai kapituliacijai.
Po valandėlės mano tėvas jau lipo žemyn savo dvaro laip­
tais - palaužtas žmogus, karalius tremtinys, netekęs sosto ir
viešpatystės.
 MANEKENAI

Toji paukštiška tėvo pramoga buvo paskutinis margaspalvis

protrūkis, paskutinis ir nuostabus fantazijos kontrmaršas, ku­
riuo tasai nepataisomas improvizatorius, tasai vaizduotės fech­
tavimo meistras puolė bergždžios ir nykios žiemos pylimus bei
apkasus. Tikdabar suprantu tą vienišą didvyriškumą, ir kad jis
šitaip vienui vienas paskelbė karą bekraštei miestą stingdančio
nuobodulio stichijai. Neturėdamas jokios paramos, mūsų nepri­
pažintas, tas nuostabusis vyras gynė sužlugdytą poeziją. Jis
buvo stebuklingas malūnas, į kurio piltuvą biro dykų valandų
pjuvenos ir tarp krumpliaračių pražysdavo visais Rytų šaknų
kvapais ir spalvomis. Tačiau mes pripratome prie nuostabių šio
metafiziško prestidižitatoriaus fokusų, buvome linkę nepri­
pažinti josuverenios magijos, kuri mus gelbėjonuo tuščių dienų
ir naktų letargo. Adelė nesusilaukė nė vieno priekaišto už tą
beprasmišką ir žiaurų vandalizmą. Atvirkščiai, jautėme kažkokį
piktą pasitenkinimą, satisfakciją, kad sumažėjo tų fantazijų,
kuriomis godžiai mėgaudavomės iki soties, o paskui veidmai­
niškai išsisukinėdavome, kad nereikėtų už tai atsakyti. Ogalbūt
šioje išdavystėje būta ir slapto nusilenkimo laimėjusiai Adelei,
kuri, kaip mums rodėsi, vykdė kažkokią aukštesnių jėgų misiją
ir užduotį. Visųišduotas, tėvas be kovos pasitraukė iš savo nese­
nos šlovės vietų. Nesukryžiavęs špagų, atidavė priešui savo
buvusios nuostabios veiklos sritį. Kaip savanoris tremtinys pasi­
traukė į tuščiąkambarį priemenės gale ir apsikasė tenai vienatve.
 Manekenai 29

Mes jį pamiršome.
Ir vėl mus iš visų pusių apsupo gedulinga miesto pilkuma,
pražystanti languose tamsiomis aušrų dedervinėmis, parazi­
tiniu prieblandų grybeliu, kuris kerodamas virsdavo pūkuotu
ilgų žiemos naktų kailiu. Kambarių apmušalai, palaimingai
išsiplėtę anomis dienomis, leidę laisvai skrajoti tamspalvingam
sparnuotampulkui, vėl užsivėrė, sutirštėjo, susipynė su gailiais
monotoniškais monologais.
Lempos pajuodo ir nuvyto kaip seni dagiai. Dabar jos kabėjo
blausios ir vaidingos, tyliai skimbčiodavo stiklo karoliukais,
jeigu kas pakliudydavo apgraibomis slinkdamas per pilką kam­
bario prieblandą. Veltui Adelė įspraudė į kiekvieną šių lempų
ranką po spalvotą žvakę, nevykusį surogatą, blyškųprisiminimą
puikių iliuminacijų, kuriomis neseniai žydėjojųkabantieji sodai.
Ak! kur dingo tas čiulbantis pumpuravimas, tas skubus, fan­
tastiškas vaisingumas tų lempų, nuo kurių, nelyginant nuo
eižėjančių stebuklingų tortų, lėkdavo sparnuoti sapnai ir sklai­
dydavo orą kaip magiškų kortų taliją, barstydavo jį kaip spal­
vingus aplodismentus, kurie tirštai žirdavo tankiais žydrumos,
povų, papūgų žalumos, metalinio blizgesio žvynais, piešdami
ore linijas ir arabeskas, mirgančius skrydžio ratilus, skleisdami
spalvotas plasnojančias vėduokles, dar ilgai po skridimo plau­
kiojančias puošnioje, tviskančioje atmosferoje. Net ir dabar
papilkėjusioje auroje tebeglūdėjo spalvotų blyksnių aidai ir
galimybės, tik niekas nei fleita, nei grąžtu nebegraižė, nebe­
tyrinėjo drumstų oro sluoksnių.
Tos savaitės buvo keistai mieguistos.
Visą dieną neklotos, slogių sapnų sukuista ir ištaršyta pa­
talyne užverstos lovos stovėjo tartum gilios valtys, paruoštos
plaukti į šlapius ir painius kažkokios juodos, bežvaigždės Vene­
cijos labirintus. Gūdžiu apyaušriu Adelė atnešdavo mums ka­
vos. Tingiai rengdavomės šaltuose kambariuose; degdavo
žvakė, o jos liepsnelė daugelį kartų atsispindėdavo juoduose
langų stikluose. Tierytmečiai būdavo pilni netvarkingos ruošos,
30 Cinamoninės krautuvės

ilgo ieškojimo įvairiuose stalčiuose ir spintose. Po visą butą

kaukšėdavo Adelės bateliai. Pardavėjai degdavosi žibintus, iš
motinos rankų imdavo didelius parduotuvės raktus ir išeidavo
į tirštą, sūkuriuojančią tamsą. Motinai vis nesisekdavo tualetas.
Sietyne gesdavo žvakės. Adelė prapuldavo kažkur tolimuose
kambariuose arba ant aukšto, kur džiaustydavo skalbinius.
Niekas negalėdavo jos prisišaukti. Dar jauna, drumsta ir paišina
krosnies ugnis laižydavo šaltas, blizgančias suodžių karpas
kamino gerklėje. Žvakė užgesdavo, kambarys pasinerdavo į
tamsą. Nulenkę galvas ant staltiesės, tik pusiau apsirengę, mes
užmigdavome tarp pusryčių likučių. Užsikniaubę ant gauruoto
tamsos pilvo, jos banguoto kvėpavimo nešami, išplaukdavome
į bežvaigždę nebūtį. Pabusdavome nuo garsaus Adelės bruz­
dėjimo. O motinai vis nesisekdavo tualetas. Jai dar tesišukuo-
jant, pareidavo pietų pardavėjai. Prieblanda turgavietėje pa­
sidarydavo tokia lyg auksaspalviai dūmai. Po valandėlės iš to
dūmų medaus, iš tų drumstų gintarų galėjoišplaukti gražiausios
popiečio spalvos. Tačiau laimingasis momentas praeidavo, auš­
ros lydinys peržydėdavo, okylantis dienos fermentas, jaubeveik
subrendęs, vėl nugrimzdavo į bejėgišką pilkumą. Mes sėsda-
vome prie stalo, pardavėjai trindavo nuo šalčio paraudusias
rankas, ir staiga jų pašnekesių proza iškart sugrąžindavo visą
dieną, pilką ir tuščią antradienį, dieną, neturinčią nei tradicijų,
nei veido. Tačiau, kai ant stalo atsirasdavo pusdubenis žuvų
stikliniuose drebučiuose, dvi didelės žuvys, gulinčios šonas prie
šono, vienos galva prie kitos uodegos, kaip Zodiakoženkle, mes
atpažindavome, kad tai tos dienos herbas, bevardžio antradienio
kalendorinė emblema, ir skubiai jąišsidalindavome, labai paten­
kinti, kad šitaip diena atgavo savo veidą.
Pardavėjai valgydavo jąpagarbiai, lygatlikdami kalendorinę
ceremoniją. Pipirų kvapas sklisdavo kambaryje. Okai, mintyse
svarstydami būsimų savaitės dienų heraldiką, pyragu išva­
lydavome iš savo lėkščių drebučių likučius ir pusdubenyje
likdavo tiktai galvos su išvirusiomis akimis, - visi pajusdavome,
 Manekenai 31

kad diena bendromis pastangomis įveikta, o jos likutis jau

nevertas dėmesio.
Iš tiesų su tuo likučiu, atiduotu jos malonei, Adelė neda­
rydavo ilgų ceremonijų. Barškindama puodus ir taškydama
šaltą vandenį, ji iki sutemstant energingai likviduodavo tą porą
valandų, kurias motina pramiegodavo ant otomanės. Ovalgo­
majame tuo metu jau būdavo ruošiama vakaro scena. Su savo
amato rekvizitais jame įsitaisydavo siuvėjos Polda ir Paulina.
Jų rankų nešama, į kambarį įeidavo bežadė, nejudanti ponia, iš
pakulų ir drobės padaryta dama sujuodu mediniu rutuliu vietoj
galvos. Tačiau, pastatyta į kampą tarp durų ir krosnies, ta ra­
mioji dama darydavosi padėties šeimininkė. Iš savo kampo ji
nejudėdama tylomis žiūrėdavo, kaip dirba merginos. Siuvėjų
pastangas ir meilikavimus vertindavo labai kritiškai ir nema-
loningai, nors Polda su Paulina, matuodamos baltais siūlais
sudaigstytus suknelės fragmentus, priešais jąnet atsiklaupdavo,
žodžiu, stropiai ir kantriai tarnaudavo tylinčiam stabui. Deja,
niekas jamnepatikdavo. Tas molochas buvo nepermaldaujamas,
kokie gali būti tiktai moteriški molochai, ir be perstojo ragino
siuvėjas dirbti, o tos, miklios ir lieknos, nelyginant medinės
ritelės, nuo kurių vyniojami siūlai, ir tokios pat kaip jos jud­
rios, grakščiai manipuliavo virš tos šilko ir gelumbės krūvos,
čekšėdamos žirklėmis, įsibraudavo į spalvotą jos masę, plona
lakuotu bateliu apauta kojele mindamos pakoją, birbino mašiną,
oaplinkui tartumdviejų įnoringų ir išdykusių papūgų išspjau­
dyti lukštai ir kevalai augo krūva atliekų, įvairiaspalvių skiaučių
ir skudurų. Kreivi žirklių žandikauliai prasižiodavo girgždė­
dami kaip tų margaplunksnių paukščių snapai.
Merginos, nekreipdamos dėmesio, mindžiojo spalvotas atrai-
žėles, tartum nenuovokiai braidydamos po kažkokio būsimo
karnavalo šiukšlyną, kažkokio didelio neįvykusio maskarado
skarmalyną. Nervingai juokdamosi, jos nusipurtydavo skuj
durėlius, akimis glamonėdavo veidrodžius. Jų sielos, miklūs jų
rankų burtai slypėjo ne nuobodžiose suknelėse, kurios likdavo
32 Cinamoninės krautuvės

ant stalo, otose aibėse nuokarpų, tose lengvabūdiškose ir baikš­

čiose drožlėse, kuriomis siuvėjos galėjo apipilti visą miestą lyg
kokiu spalvingu fantastišku sniegu. Staiga pajutusios, kad pasi­
darė karšta, jos atidarydavo langą ir, nekantriai laukdamos savo
vienišumo pabaigos, pasiilgusios svetimų veidų, tikėdavosi
pamatyti bent jau bevardį nakties veidą, prisispaudusi prie
lango. Vėduodavosi įkaitusius savo skruostus priešais užuolai­
domis kopiančią žiemos naktį - atsidengdavo liepsnojančias
iškirptes, pagautos neapykantos sau, pasiryžusios varžytis dėl
to pjero, jeigu nakties tamsus dvelkimas jį atpūstų prie lango.
Ak! kiek nedaug joms reikėjo iš tikrovės. Jos viską turėjo savyje,
jos visko turėjo savyje su kaupu. Ak! joms būtų pakakę pjuvenų
prikimšto pjero, dviejų trijų žodžių, kurių seniai laukė norė­
damos pulti į savo vaidmenį, kuris jau seniai išmoktas, jau seniai
veržiasi į lūpas, sklidinas saldžios ir baisios širdgėlos, užvaldo
negailestingai, lyg tie romano puslapiai, naktimis ryjami kartu
su ašaromis, riedančiomis per išraudusius skruostus.
Kai nebuvo Adelės, per vieną vakarinę savo kelionę po butą
tėvas pataikė į tokį tylų vakaro seansą. Pasirodęs iš gretimo
kambario, valandėlę stovėjo tarpduryje su lempa rankoje, ža­
vėjosi aistringa, raudonskruoste scena, ta spalvoto popieriaus,
pudros ir atropino idile, kurios didžiai reikšmingas fonas buvo
žiemos naktis, ilsinti tarp išpūstų lango užuolaidų. Užsidėjęs
akinius, jis prisiartino per porą žingsnių ir, pasišviesdamas
pakelta lempa, apėjo aplink merginas. Pro atdaras duris patrau­
kęs skersvėjis pakėlė lango užuolaidas, o panelės leidosi apžiū­
rinėjamos - kraipė šlaunis, blyksčiojo akių emaliu, girgždančių
batukų laku, raiščių sagtelėmis po vėjo pakelta suknele; skudu­
rėliai tartum driežai ėmė bėgti per grindis pravirų tamsaus
kambario durų link, o tėvas atidžiai žiūrėjo į prunkštaujančias
būtybes ir tyliai šnibždėjo: „Genus avium... jeigu neklystu,
scansores arba pistacci... vertos kuo didžiausio dėmesio".
Tuo atsitiktiniu susitikimu prasidėjo ištisa serija seansų,
kurių metu mano tėvas kaipmat pakerėdavo abi paneles savo
įstabios asmenybės žavesiu. Atsilygindamos už galantiškiausius
ir sąmojingiausius pašnekesius, kuriais jis užpildydavo vakarų
tuštumą, merginos leisdavo karštamtyrinėtojui studijuoti savo
liesų ir pigių kūnelių struktūrą. Tai vykdavo pokalbio metu,
taip rimtai ir išradingai, kad rizikingiausi tų tyrinėjimų taškai
netekdavo savo dviprasmiškumo. Kartą, nusmaukęs kojinaitę
nuo Paulinos kelio ir meilingomis akimis nagrinėdamas pa­
prastą ir taurią sąnario konstrukciją, tėvas kalbėjo: „Kokia žavi
ir laiminga jūsų pasirinkta būties forma. Kokia graži ir pa­
prasta tezė, kurią jums leista atskleisti savo gyvenimu. Bet
užtat kaip meistriškai, kaip rafinuotai jūs susidorojate su šia
užduotimi. Jeigu, atmetęs pagarbą Kūrėjui, užsimanyčiau pasi­
linksminti ir pakritikuoti kūrimą, sakyčiau: ,Mažiau turinio,
daugiau formos!' Oi, kaip palengvėtų pasauliui, jeigu suma­
žėtų to turinio. Kuklesnių sumanymų, santūresnių pretenzijų,
ponai demiurgai, - ir pasaulis būtų tobulesnis!" - šaukė mano
tėvas, ranka lukštendamas baltą Paulinos blauzdą iš kojinės
pančių. Kaip tik tuo momentu, nešdama padėklą su pavaka­
riais, valgomojo tarpduryje sustojo Adelė. Po ano didžiojo
susidorojimo tai buvo pirmas tų dviejų priešiškų jėgų susiti­
kimas. Mes visi, kurie stebėjome tą susitikimą, išgyvenome
didžiulio nerimo minutę. Labai nemalonu buvo matyti dar
vieną jau ir taip smarkiai nukentėjusio vyro pažeminimą.
Tėvas labai sutriko, atsistojo, jo veidą banga po bangos vis
tamsiau spalvino gėdos raudonis. Tačiau Adelė nelauktai už­
valdė situaciją. Šypsodamasi priėjo prie tėvo ir sprigtelėjo jam
į nosį. Po tokio signalo Polda su Paulina džiaugsmingai suplojo
rankomis, ėmė trepsėti kojytėmis ir, iš abiejų pusių nutverusios
tėvą už rankų, šokdamos apėjo aplink stalą. Šitaip merginų
širdies gerumas visus tik pralinksmino ir išsklaidė nemalonaus
konflikto užuomazgą.
Taip prasidėjo didžiai įdomios ir įstabios paskaitos, kurias
mano tėvas, tos mažos ir nekaltos auditorijos dėmesio paska­
tintas, skaitė per kitas anos ankstyvos žiemos savaites.
34 Cinamoninės krautuvės

Verta įsidėmėti, kaip, susidūrę su tuo nepaprastu žmogumi,

visi daiktai tarytum susitraukdavo iki savo būties šaknų, at­
skleisdavo savąjį fenomeną iki pat metafizinio branduolio, tary­
tum sugrįždavo iki pirminės idėjos ir tame taške liaudavosi ja
tikėję, pakrypdavo į tas abejotinas, rizikingas ir dviprasmiškas
sritis, kurias čia trumpai pavadinsime didžiosios erezijos sriti­
mis. Mūsų eretikas vaikščiodavo tarp daiktų kaip hipnotizuo­
tojas, užkrėsdamas ir suviliodamas savo pavojingais burtais.
Gal ir Pauliną turėčiau vadinti jo auka? Ji tomis dienomis tapo
jo mokine, jo teorijos pasekėja, jo eksperimentų modeliu.
Čia pasistengsiu su deramu atsargumu, kad ko nepapik­
tinčiau, išdėstyti tą labai eretišką doktriną, kuri tada daugeliui
mėnesių buvo pakerėjusi mano tėvą ir lėmė visus josumanytus
darbus.
 TRAKTATAS APIE MANEKENUS,
arba Antroji pradžios knyga

- Demiurgas, - kalbėjo tėvas, - neturėjo kūrybos monopolio -

kūryba yra visų dvasių privilegija. Materijai duotas nesibai­
giantis vaisingumas, neišsemiama gyvenimo galia ir kartu klai­
dinanti pagundos jėga, kuri masina mus formuoti. Materijos
gelmėje įgauna pavidalą neryškios šypsenos, mezgasi įtampos,
tirštėja formų bandomieji pavyzdžiai. Visa materija banguoja
nuo nesibaigiančių galimybių, kurios eina per ją neryškiais
virpesiais. Laukdama gaivingo dvasios dvelksmo, ji be paliovos
vilnija savyje, gundo tūkstančiu saldžių apvalumų ir minkš­
tumų, kuriuos, aklai sapnuodama, svaido iš savęs.
Neturėdama savo iniciatyvos, būdama geidulingai patogi,
moteriškai plastiška, visiems impulsams paklusni, ji tampa
teisei nepavaldžia sritimi, atvira visokiamšarlatanizmui ir dile­
tantizmui, duoda dirvą visokiausiam demiurgiškam piktnau­
džiavimui ir abejotinoms manipuliacijoms. Materija yra pa­
syviausia ir labiausiai beginklė kosmoso substancija. Kiek­
vienas gali ją minkyti, formuoti, kiekvienam ji paklusni. Bet
kuri materijos organizacija yra netvari, pakrika, lengvai re­
dukuojama ir suardoma. Nieko blogo, jeigu gyvybės formos
keičiamos kitomis, naujomis. Nužudymas - ne nuodėmė. Kai
kada tai yra būtina prievarta prieš atkaklias ir sustingusias
būties formas, kurios nebeįdomios. Jis gali netgi duoti naudos
įdomiam ir svarbiam eksperimentui. Čia išeities taškas naujai
sadizmo apologijai.
36 Cinamoninės krautuvės

Mano tėvas neapsakomai garbino materiją, tą nuostabiausią

elementą. Nėra mirusios materijos, - mokė jis, - negyvumas
tėra regimybė, už kurios slepiasi nežinomos gyvybės formos.
Tų formų įvairovė begalinė, o atspalvių ir niuansų aibės. De­
miurgas turėjo svarbių ir įdomių kūrybos receptų. Todėl su­
kūrė daugybę savaime atsinaujinančių rūšių. Nežinia, ar tie
receptai kada nors bus rekonstruoti. Bet to ir nereikia, nes,
netgi amžinai pražuvus klasikiniams kreacijos metodams, lieka
tamtikrų nelegalių metodų, begalinė daugybė eretiškų ir nusi­
kalstamų metodų.
Nuo bendrųjų kosmogonijos principų vis labiau artėdamas
prie savo siaurų interesų srities, tėvas imdavo kalbėti pašnabž­
domis, įtaigiai, dėstydavo kaskart sunkiau, painiau, oišvados
prapuldavo vis neaiškesnėse ir rizikingesnėse srityse. Gestai
darydavosi ezoteriškai iškilmingi. Būdavo, primerkia vieną
akt prisideda prie kaktos du pirštus, o žiūri taip gudriai, kad
tiesiog nebejauku. Tuo gudrumu skverbte skverbiasi į savo
pašnekoves, žvilgsnio cinizmu prievartauja gėdingiausius,
intymiausius jų rezervus, pagaliau nutveria juos sprunkančius
į tolimiausią kertelę, priremia prie sienos ir kutena, krapšto
ironišku pirštu, kol iškutentas sublizga supratimas ir juokas,
pripažinimo ir pritarimo juokas, kuriuo galų gale kapitu­
liuojama.
Merginos sėdi nejudėdamos, lempa rūksta, gelumbės po
mašinos adata seniai nebėra, ir mašina stuksena tuščiomis,
daigstydama juodą, bežvaigždę gelumbę, audžiamą ir vynio­
jamą už lango žiemos nakties.
- Pernelyg ilgai gyvenome terorizuojami Demiurgo nepra­
lenkiamo tobulumo, - kalba tėvas, - pernelyg ilgai jo kūrinių
tobulumas paralyžiuodavo mūsų pačių kūrybingumą. Mes ne­
norime su juo konkuruoti. Mes neturime ambicijų jamprilygti.
Bet mes norime būti kūrėjais savo, žemesnėje, sferoje, geidžiame
kūrybingumo sau, trokštame džiaugtis kūryba, vienu žodžiu,
trokštame demiurguos.
 Traktatas apie manekenus 37

Nežinau, kieno vardu mano tėvas skelbė tuos postula­

tus, kokia bendruomenė, korporacija, sekta ar ordinas savo
solidarumu teikėjožodžiams patoso. Na, omums šitos visokios
demiurgiškos užmačios nė kiek nerūpėjo.
Tačiau tėvas tuo tarpu ėmė dėstyti tos antrosios demiurguos
programą, piešti paveikslą, kaip atsiras antroji gyvų būtybių
generacija, kuri bus atvira opozicija viešpataujančiai epochai.
- Mums nereikia, - kalbėjo jis, - ilgaamžių padarų, tolimo
tikslo būtybių. Mūsų kreatūros nebus daugiatomių romanų
herojai. Jų rolės bus trumpos, lapidariškos, charakteriai - be
tolesnio plano. Dažnai nepatingėsime pasikviesti juos į gy­
venimą vienintelei akimirkai, kad padarytų tik vieną gestą,
ištartų tikvieną žodį. Atvirai prisipažįstame: nesistengsime, kad
būtų tvarūs, kad mūsų darbas būtų solidus; mūsų kūriniai bus
tartum provizoriniai, padaryti vienam kartui. Jeigu tai bus
žmonės, tai duosime jiems, pavyzdžiui, tik vieną veido pusę,
vieną ranką, vieną koją, ir būtent tą, kurios reikės jųvaidmeniui.
Būtų pedantiška rūpintis dėl jų antrosios kojos, kuri vaidinime
nedalyvauja. Iš užpakalio jie gali būti paprasčiausiai apsiūti
drobe arba nubaltinti. Savo ambicijas sudėsime į tokį išdidų
devizą: „Kiekvienam gestui - kitas aktorius!" Kiekvienam žo­
džiui, kiekvienam veiksmui pasikviesime į gyvenimą atskirą
žmogų. Taip mums patinka, tai bus pasaulis pagal mūsų skonį.
Demiurgas labai mėgo patvarias, tobulas ir komplikuotas me­
džiagas, o mes teikiame pirmenybę pigioms. Mus tiesiog trau­
kia, žavi medžiagos pigumas, menkumas, prastumas. Ar su­
prantate, - klausė tėvas, - kokią didžią prasmę turi šita silpnybė,
šita aistra margam popierėliui, papjė mašė, lako dažams, pa­
kuloms ir pjuvenoms? Tai yra, - kalbėjo skausmingai šypso­
damasis, - mūsų meilė pačiai materijai, jos lengvumui ir aky-
tumui, jos vienintelei mistiškai konsistencijai. Demiurgas, tasai
didysis meistras ir menininkas, daro ją nematomą, liepia jai
išnykti gyvenimo žaisme. Mes, atvirkščiai, mylime jos nepa­
klusnumą, priešinimąsi, jos lėlišką nerangumą. Mes mėgstame
38 Cinamoninės krautuvės

kiekviename geste, kiekviename judesyje matyti jos nevikrias

pastangas, jos inertiškumą, jos saldų meškiškumą.
Merginos sėdėjo nejudėdamos, stiklinėmis akimis. Jų veidai
nuo klausymosi buvo ištįsę ir pakvailėję, skruostai pasidažę
raudoniu. Sunku buvo tuo momentu pasakyti, ar jos priklauso
pirmajai, ar antrajai kūrimo kartai.
- Žodžiu, - reziumavo mano tėvas, - norime antrą kartą
sukurti žmogų pagal manekeno paveikslą ir panašumą.
Kad viskas būtų tikslu, čia aprašysime vieną smulkų ir men­
ką incidentą, kuris nutiko šiojepaskaitos vietoje ir kuriamnetei­
kiame jokios svarbos. Tas incidentas, visiškai nesuprantamas ir
beprasmis pasakojamų įvykių sekoje, gali būti išaiškintas nebent
kaip tam tikras rudimentinis automatizmas, neturįs nei pra­
eities, nei nuoseklumo, kaip savotiškas objekto apmaudas, per­
keltas į psichikos sritį. Patariame skaitytojui ignoruoti jį taip
pat lengvai, kaip darome mes. Štai jo eiga:
Tą akimirką, kai mano tėvas tarė žodį „manekenas", Adelė
žvilgtelėjo į rankinį laikrodėlį, paskui susimirkčiojo su Polda.
Tada su kėde pasislinko per pėdą į priekį, pasikėlė suknelės
kraštą, pamažu atkišo juodu šilku aptemptą pėdą ir įtempė ją
lyg žalčio galvą.
Taip ji sėdėjo per visą tą sceną su Polda iš vienos pusės ir
Paulina iš kitos, visa lyg sustingusi, mirksėjo didelėmis akimis,
pagilintomis atropino mėlynumo. Visos trys išputusios akis
žiūrėjo į tėvą. Tėvas krenkštelėjo, nutilo, pasilenkė ir staiga labai
išraudo. Vienu akimirksniu jo veido linijos, ką tik taip nesu­
valdomai judėjusios ir virpėjusios, virto ramiais bruožais.
Jis - liepsningas erezijos skelbėjas, ką tiktai paleistas iš afekto
sūkurio, - staiga visas susitraukė, užsidarė, susisuko. O gal jį
kas pakeitė kitu. Tas kitas sėdėjo pastiręs, išraudęs, nuleistomis
akimis. Panelė Polda priėjo ir pasilenkė prie jo. Lengvai plekš­
nodama jamper pečius, maloniai paragino: „Jakubai, būk pro­
tingas, Jakubai, paklausyk, Jakubai, nebūk užsispyręs. Na, pra­
šom... Jakubai, Jakubai..."
 Traktatas apie manekenus 39

Atkištas Adelės batelis truputį virpėjo ir blizgėjo nelyginant

žalčio liežuvėlis. Tėvas palengva atsistojo nuleistomis akimis,
kaip automatas žengė žingsnį ir puolė ant kelių. Tyloje šnypštė
lempa, tapetų tankumynuose ten ir atgal bėgiojo iškalbingi
žvilgsniai, skraidė piktų liežuvių pašnibždos, minčiųzigzagai...
 TRAKTATAS APIE MANEKENUS
Tęsinys

Kitą vakarą jis vėl taip pat iškalbingai ėmė dėstyti savo miglotą
ir painią temą. Jo veido bruožų linijos čia išsilygindavo, čia vėl
susivydavo tiesiog rafinuotai vylingai. Kiekvienoje spiralėje
slypėjo ironijos šovinys. O tarpais įkvėpimas raukšlių ratus
išplėšdavo, jie imdavo augti lyg kokio didžiulio siaubo verpetai
ir nebyliomis voliutomis pasinerdavo į žiemos nakties gelmes.
- Panoptikumo figūros, - prabilojis, kreipdamasis į paneles, -
tai graudžios manekenų parodijos, bet vis tiek nežiūrėkite į jas
lengvapėdiškai. Materijajuokųnepripažįsta. Ji visada pilna tragiš­
ko rimtumo. Kas drįsta manyti, kad su materija galima žaisti,
kad galima ją formuoti juokaujant, kad juokas į ją neįauga, neįsi­
graužia į ją bematant kaip lemtis, kaip likimas? Ar jūs jaučiate,
kokį skausmą kenčia ir kaip kamuojasi lėlė, kokia baisi toji už­
daryta, materijos sukaustyta kančia, nes lėlė juk nežino, kodėl ji
tokia yra, kodėl jai prievarta primesta šita parodijos forma? Ar
jūs suprantate, kokiągalią turi išraiška, forma, kaip išvaizda, tiro­
niškai savavaliaudama, užpuola beginklį rąstagalį, jį nugali ir
ima valdyti tartum jo paties tironiška, pasipūtusi dvasia? Iš pa­
kulų ir drobės padarote kokią galvą, suteikiate jai pykčioišraišką
ir visam laikui paliekate su tuo pykčiu, su ta konvulsija, su ta
įtampa, užrakinate kartu su akla tūžmastim, kuri niekaip negali
išsilieti. Verkit, panelės, apraudokit savo likimą, nes matot, kaip
vargsta įkalinta ir engiama materija, kuri nesuvokia savo esmės
ir paskirties, nežino, kur nuves tas amžinai jai duotas gestas.
 Traktatas apie manekenus (tęsinys) 41

Minia juokiasi. Ar jūs suprantat, koks baisus to juoko sadiz­

mas ir koks svaigus demiurgiškas jo žiaurumas? Todėl verkit,
panelės, apraudokit savo pačių likimą, nes juk matot, kaip
vargsta materija, prievartaujama materija, su kuria pasielgta
baisiai neteisingai. Mano mielos panelės, kaip tik todėl taip
kraupiai nuliūdę visi tiejuokdariai golemai, visos tos skudurinės
lėlės, tragiškai apmąstančios savo juokingas grimasas.
Štai anarchistas Lucchenis, karalienės Elžbietos žudikas, štai
Draga, demoniškoji, nelaimingoji Serbijos karalienė, štai genialus
jaunikaitis, giminės pasididžiavimas ir viltis, kurį pražudė ne­
lemta onanizmo yda. O, kokia ironija visi tie vardai, tos figūros!
Argi toji lėlė iš tiesų bent kiek panaši į karalienę Dragą, argi
tai jos antrininkė, bent tolimiausias tos būtybės šešėlis? Pana­
šumas, išvaizda, vardas mus nuramina ir nebeleidžia klausinėti,
o kaipgi tas nelaimingas padaras žiūri pats į save? Vadinasi,
mano mielos panelės, čiabūta dar kažkieno, kažkokio anonimo,
baisaus ir nelaimingo, savo nykiame gyvenime nė girdėt ne-
girdėjusio apie karalienę Dragą...
Ar girdėjot, kaip naktimis šiurpiai kaukia mugės būdose už­
rakintos vaškinės lėlės, kaip choru gailiai šaukia ir kumščiais dau­
žo savo kalėjimų sienas mediniai ir porcelianiniai žmogeliukai?
Iš tamsos prisišaukęs visokių baisybių, tėvas įsijaudrino, jo
veide atsirado raukšlių verpetas, gilyn vis didėjantis piltuvas,
kurio dugne suliepsnojo baisinga pranašo akis. Barzda keistai
pašiurpo, ant karpų, apgamų ir šnervėse išaugę plaukų šepe­
tėliai ir kuokštai pastiro, pasišiaušė. Pats visas sustingo, stovėjo
degančiomis akimis, krečiamas vidinio jaudulio, nelyginant
automatas, užspringęs ir sustojęs mirties taške.
Adelė pakilo nuo kėdės ir paprašė mus užsimerkti, nežiūrėti,
kas bus po valandėlės. Paskui priėjo prie tėvo ir, įsisprendusi
rankomis į šlaunis, labai ryžtingai ir aiškiai pareikalavo...
Panelės sėdėjo nejudėdamos, nuleidusios akis, keistai nu-
stirusios...
 TRAKTATAS APIE MANEKENUS
Pabaiga

Po to kažkurį vakarą tėvas toliau dėstė savo paskaitą šitokiais

žodžiais:
- Kai samprotavau apie manekenus, mano mielos panelės,
aš norėjau pakalbėti ne apie tuos įkūnytus nesusipratimus, ne
apie tas liūdnas parodijas, prasčiokiško ir vulgaraus nesai­
kingumo vaisius. Turėjau galvoje visai ką kita.
Ir tėvas mums ėmė piešti savo išsvajotos „generatio aequi-
voca", kažkokios tik pusiau organinių būtybių padermės, kaž­
kokios pseudovegetacijos ir pseudofaunos, materijos fantastinės
fermentacijos paveikslą.
Tie išgalvoti padarai iš pažiūros atrodė panašūs į gyvas
būtybes, į stuburinius, vėžiagyvius, nariuotakojus, tačiau jų
išvaizda buvo apgaulinga. Iš esmės tai buvo amorfinės būtybės,
neturinčios vidinės struktūros, materijos imitacinių tendencijų
vaisiai, kadangi materija turi atmintį ir iš pripratimo gali at­
kartoti jau turėtus pavidalus. Šitokia materijos morfologija ap­
skritai yra ribota, formų palyginti nedaug ir įvairiuose būties
lygmenyse jos nuolatos kartojasi.
Tos būtybės judrios, jautrios dirgikliams, bet tikrai gyvybei
vis dėlto labai tolimos. Jas buvo galima gauti, išplakus valgo­
mosios druskos tirpaluose tam tikrus komplikuotus koloidus.
Po keleto dienų koloidai įgaudavo formą ir sudarydavo sa­
votiškus substancijos tirštulius, primenančius žemesniąsias
gyvybės formas.
 Traktatas apie manekenus (pabaiga) 43

Buvo galima pastebėti, kad šitaip atsiradusios būtybės kvė­

puoja, kad jose vyksta medžiagų apykaita, tačiau cheminė ana­
lizė rodė neturint jas nė pėdsako baltymų nei apskritai anglies
junginių.
Taigi tos primityvios formos buvo niekis, palyginus su ta
įvairiausia, tiesiog nuostabia pseudofauna ir flora, kurios kai
kada atsiranda tamtikroje griežtai apibrėžtoje aplinkoje. Tokia
aplinka esti senuose butuose, kurie prisigėrę daugelio gyvenimų
ir nutikimų kvapo; tai sunaudotos atmosferos, pilnos žmogaus
svajonių specifinių ingredientų, tai griuvėsiai, priversti atsi­
minimų, ilgesio ir bergždžio nuobodulio humuso. Tokioje dir­
voje minėtoji pseudovegetacija dygsta greitai, deja, tariamai,
parazituoja gausiai, efemeriškai, leidžia trumpaamžes gene­
racijas, kurios pražysta ūmiai ir puikiai, bet tuojau pat užgęsta,
nuvysta.
Tokiuose butuose apmušalai būna jau labai nušiurę ir nu­
sibodę po nepaliaujamos kelionės per visas ritmo kadencijas;
nieko nuostabaus, kad jie sueina į tolimų, rizikingų svajonių
šunkelius. Baldų esmė, jų substancija būna jau atsipalaidavusi,
degeneravusi ir pavaldi nusikalstamoms pagundoms. Tada toje
ligotoje, iškankintoje ir sulaukėjusioje dirvoje nelyginant gra­
žus išbėrimas pražysta fantastiškos apnašos, spalvingi, vešlūs
pelėsiai.
- Ar žinote, panelės, - kalbėjo tėvas, - kad senuose butuose
esti kambarių, kuriuos visi pamiršta. Mėnesių mėnesiais ne­
lankomi, jie vysta apleisti tarp senų mūrų, ir atsitinka taip, kad
aklinai užsidaro, užauga plytomis ir, mūsų atminties amžinai
prarasti, pamažu visai nustoja egzistuoti. Jų durys kokioje nors
užpakalinių laiptų aikštelėje gali būti taip ilgai nepastebimos
namiškių, kad įauga, sueina į sieną, kuri paslepia jų pėdsaką
fantastišku plyšių ir įskilimų piešiniu.
- Kartą aš, - kalbėjo tėvas, - žiemai baigiantis, daugelį mė­
nesių nebuvęs, vieną ankstų rytą įėjau į tokią beveik užmirštą
vietą ir nustebau, kad šitie kambariai pasidarę tokie keisti.
44 Cinamoninės krautuvės

Iš kiekvieno grindų plyšio, iš visų atbrailų ir nišų dygo ploni

ūgliai, o pilkame ore mirgėte mirgėjo filigraniškos lapijos nė­
riniai, kažkokio šiltnamio ažūriniai tankumynai, pilni šnabž­
desio, žvilgesio, lingavimo, kažkokio netikro, bet palaimingo
pavasario. Aplink lovą, po šakota lempa, palei spintas lingavo
dailių medžių guotai, trykšte tryško į viršų, virsdami spin­
dinčiais vainikais, lapų nėrinių fontanais, taškė chlorofilo purs­
lus iki pat dažyto lubų dangaus. Skuboto žydėjimo procesas
toje lapijoje daigino milžiniškas baltas ir rausvas gėles, kurios
skleidėsi tiesiog bematant, verste vertė iš vidaus rožišką žiedų
minkštimą, liejosi per kraštus, barstė žiedlapius ir, kaipmat
peržydėjusios, suirdavo.
- Buvau laimingas, - kalbėjo tėvas, - kad netikėtai išvydau
tą žydėjimą, nuo kurio visas oras buvo pilnas mirgančio šla­
mesio, malonaus ūžimo, byrančio pro plonas šakų vyteles lyg
tie spalvoti konfeti.
Aš regėjau, kaip iš oro virpėjimo, iš neapsakomai puikios
auros fermentacijos randasi ir materializuojasi tasai skubotas
žydėjimas, kaip fantastiškos oleandros lyg pūga pažeria į kam­
barį retas, tingias rožinių žiedų kekes ir suirsta.
- Dar neatėjus vakarui, - baigė tėvas, - to puikaus žydėjimo
neliko nė pėdsako. Visa ta apgaulinga fata morgana buvo tiktai
mistifikacija, nuostabios simuliacijos atvejis, kada materija ap­
simeta esanti gyva.
Tėvas tą dieną buvo keistai pagyvėjęs, žvilgčiojo gudriai,
ironiškai, akys žvaliai ir linksmai žibėjo. Paskui staiga su­
rimtėjo ir vėl ėmė nagrinėti be galo įvairias daugiaveidės
materijos formas ir atspalvius. Labiausiai jis žavėjosi kraš­
tutinėmis, abejotinomis ir probleminėmis formomis, kaip antai
somnambulų ektoplazma, pseudomaterija, smegenų katalep-
tine emanacija, kuri tam tikrais atvejais išauga iš miegančiojo
burnos per visą stalą, pripildo visą kambarį tarytum koks
išpampęs, purus audinys, astralinė masė, esanti ties kūno ir
dvasios riba.
 Traktatas apie manekenus (pabaiga) 45

- Kas gali žinoti, - kalbėjo tėvas, - kiekyra kenčiančių, luošų

ir fragmentiškų gyvybės pavidalų, kaip nenatūraliai gyvena
vinimis per prievartą sukaltos spintos ir stalai, nukryžiuoti
medžiai, tie tylūs žiauraus žmogiškojo išradingumo kankiniai.
Kaip baisu, kai transplantuojamos svetimos, viena kitos ne-
apkenčiančios medžių rasės, sukaustomos ir paverčiamos viena
nelaiminga būtybe.
Kiek senos, išmintingos kančios yra senų, garbingų mūsų
spintų beicuotose rievėse, gyslose ir sluoksniuose. Kas dabar
juose pastebėtų senus, nuobliuotus, neatpažįstamai nupoli­
ruotus bruožus, šypsenas, žvilgsnius!
Šitaip kalbančio tėvoveidas apsitraukė svajingomis raukšlių
linijomis, pasidarė panašus į seną stavariuotą, rievėtą lentą, nuo
kurios nuobliuoti visi prisiminimai. Valandėlę manėme, kad
tėvas pastirs kaip stabas, nes tokie priepuoliai kartais jį iš­
tikdavo, bet jis staiga atsipeikėjo, susitvardė ir kalbėjo toliau:
- Senos, mistiškos gentys savo numirėlius balzamuodavo.
Jų kambarių sienose būdavo įtaisyti, įmūryti kūnai, veidai;
salone stovėdavo tėvo iškamša, o išdirbta velionė žmona tyso­
davo kaip kilimas po stalu. Vienas mano pažįstamas kapitonas
savo kajutėje turėjo meliuzinos pavidalo lempą, kurią balza-
muotojai malajiečiai jam padarė iš nužudytos jo mylimosios.
Ant galvos ji turėjo milžiniškus elnio ragus.
Kajutės tylumoje ta galva, įsprausta palubėje tarp ragų šakų,
palengva mirksėdavo blakstienomis, ant pravirų lūpų subliz­
gėdavo seilių plėvelė ir sproginėdavo nuo tylaus šnabždesio.
Galvakojai, vėžiai ir didžiuliai krabai, pakabinti ant lubų sijų
lyg kokie kandeliabrai ir sietynai, toje tyloje be paliovos judino
kojas, vis ėjo ir ėjo vietoje...
Tėvoveidą staiga apniaukė rūpestis ir liūdesys, nes jomintys
nežinia kokių asociacijų keliais nuklydo prie naujų pavyzdžių.
- Argi galiu nutylėti, - kalbėjo jis, prislopinęs balsą, - kad
mano brolis dėl sunkios ir nepagydomos ligos pamažu virto
guminių žarnų kamuoliu, kad mano vargšė pusseserė dieną ir
46 Cinamoninės krautuvės

naktį nešiojo jį pagalvėse, niūniuodama tam nelaimingam su­

tvėrimui nesibaigiančias žiemos naktų lopšines? Ar gali būti
kas nors liūdniau už žmogų, pavirtusį gofruota žarna? Kaip
nusivylė tėvai, kaip dezorientavosi jų jausmai, kaip žlugo visų
viltys, sudėtos į daug žadantį jaunuolį! Ovis dėlto vargšė pus­
seserė jį ištikimai mylėjo ir taip pasikeitusį.
- Ak! nebegaliu daugiau, nebegaliu klausytis! - suvaitojo
Polda, pasisukdama kėdėje. - Nutildyk jį, Adele...
Merginos atsistojo, Adelė priėjo prie tėvo ir bakstelėjo ore
pirštu, lygkutendama. Tėvas sumišo, nutilo ir, pagautas siaubo,
ėmė atatupstas trauktis nuo krutančio Adelės piršto. Toji ėjo iš
paskos nesustodama, piktai grūmojo pirštu ir žingsnis po žings­
nio stūmė jį iš kambario. Paulina pasirąžydama nusižiovavo.
Paskui kartu su Polda, abi įsisprendusios į šonus rankas, šyp­
sodamos pažvelgė viena kitai į akis.
 NEMRODAS

Visą anų metų rugpjūtį pražaidžiau su nuostabiu mažu šuneliu,

kuris vieną dieną atsirado ant grindų mūsų virtuvėje, bejėgis,
inkščiantis, dar kvepiantis pienu ir kūdikyste, dar nesusifor­
mavusia ovaline drebančia galvele, į šonus kaip kurmio iš-
žergtomis kojelėmis ir švelniausiu, minkštučiu kailiuku.
Tasai gyvybės trupinėlis iš pirmo žvilgsnio visiškai sužavėjo
berniuko sielą, sužadino jai begalinį entuziazmą.
Iš kokio dangaus taip netikėtai nukrito tas dievųnumylėtinis,
širdžiai mielesnis už gražiausius žaisliukus? Taigi ir senai,
absoliučiai neįdomiai indų plovėjai kartais šauna į galvą puiki
mintis, ir ji iš priemiesčio - anksti anksti, transcendentiškai
ankstyvą rytmetį - atneša štai tokį šunelį į mūsų virtuvę.
Ak! Aš, deja, to nemačiau, nes dar nebuvau gimęs iš tamsių
miego įsčių, kai toji laimė, jau įvykusi, jau laukianti mūsų,
bejėgiškai gulėjo ant vėsių virtuvės grindų, neįvertinta Adelės
ir namiškių! Kodėl manęs niekas nepažadino anksčiau! Pieno
lėkštelė ant grindųbylojoapie Adelės motiniškuosius impulsus,
deja, ir apie man amžinai dingusios praeities valandas, apie
įmotystės malonumus, kurie man nerūpėjo.
Bet manęs dar laukė visa ateitis. Kokia begalybė patyrimų,
eksperimentų, atradimų žadėjo atsiverti man dabar! Nepa­
sotintam smalsumui čia skleidėsi mįslė, jos esminė paslaptis,
išreikšta šita labai paprasta, labai patogia žaislo forma. Buvo
neapsakomai įdomu turėti tokią nuosavą kruopelytę gyvybės,
48 Cinamoninės krautuvės

tokią amžinos paslapties dalelę tokiu juokingu, nauju pavidalu,

kuris žadino begalinį smalsumą ir slaptą pagarbą savo sveti­
mumu, tos pačios gyvenimo temos, esančios ir mumyse, ne­
tikėtu transponavimu į kitokią negu mūsų, gyvulišką formą.
Gyvulėliai! Nepasotinto smalsumo tikslas, gyvybės mįslės
egzemplifikacijos, tartum sukurtos tam, kad žmogui parodytų
žmogų, suskaidydamos jo puikumą ir komplikuotumą į tūks­
tantį kaleidoskopiškų galimybių ir kiekvieną atvesdamos iki
kokios nors paradoksalios ribos, iki kokio nors itin įdomaus
suvešėjimo. Nevaržoma žmonių santykius drumsčiančių ego-
tistinių interesų painiavos, širdis atsiverdavo sklidina simpatijos
kitų spinduliuojamamamžinajamgyvenimui, sklidina meilingo,
bendrauti skatinančio smalsumo, kuris buvo užmaskuotas savęs
pažinimo alkis.
Šunytis buvo aksominis, šiltas, greitai pulsuojančia maža
širdele. Jis turėjo dvi minkštas ausų skiauteles, drumstai melsvas
akeles, rausvą snukuti į kurį bejokios baimės buvo galima įkišti
pirštą, dailias, nekaltas letenėles su nuostabia rausva karpute
kitame šone, kur baigiasi priekinių kojų pėdos. Lipdavo jomis į
dubenėlį pieno, godžiai ir nekantriai lakdavo rausvu liežuvėliu,
opasisotinęs graudžiai pakeldavo mažą snukutį su pieno lašeliu
ant smakro ir nerangiai išsikraustydavo iš pieno vonios.
Jo eisena buvo nevikrus riedėjimas šonu įstrižai, neaiškia
kryptimi, šiek tiekkrypuojančia ir nepastovia linija. Jonuotaikos
dominantė buvo kažkoks neapibrėžtas ir nuolatinis liūdesys,
našlaitystė ir bejėgiškumas - nesugebėjimas kuo nors užpildyti
gyvenimo tuštumas tarp maitinimo sensacijų. Tai pasireikšdavo
judesių netikslingumu ir nenuoseklumu, iracionaliais nostal­
gijos priepuoliais; tada jis bejėgiškai cypdavo ir negalėdavo rasti
sau vietos. Netgi dar pasinėręs į miegą, kurio metu poreikį
atsiremti ir prisiglausti tenkindavo naudodamasis savo paties
kūnu, suriestu į virpantį kamuolėlį, - jis jausdavosi vienišas ir
benamis. Ak, gyvybė - jauna ir silpna gyvybė, išleista iš saugios
tamsos, iš jaukios motinos įsčių šilumos į didelį ir svetimą
 Nemrodas 49

spindulingą pasaulį, kaip ji gūžiasi ir traukiasi, kaip bjaurė­

damasi atsisako priimti jai siūlomą reginį - tokį atgrasų ir
bjaurų!
Bet pamažėle mažasis Nemrodas (buvo gavęs tą didų, ka­
ringą vardą) ima mėgautis gyvenimu. Vietoj ypatingo gimtosios
provienystės suvokimo ima rastis daugumo žavesys.
Pasaulis pradeda spęsti jam savo spąstus: nepažįstamas,
kerintis įvairaus maisto skonis; rytmečio saulės keturkampis ant
grindų, kur taip gera atsigulti; savo paties sąnarių judesiai, savo
paties letenėlės, uodegėlė, familiariai kviečianti pažaisti su pačiu
savimi; žmogaus rankos glamonės, dėl kurių pamažu apima
kažin koks išdykumas, kūne nebetelpantis ir visiškai naujų,
staigių ir rizikingųjudesių poreikį žadinantis linksmumas - visa
tai vilioja, įtikina ir ragina priimti gyvenimo eksperimentą, su
juo susitaikyti.
Ir dar. Nemrodas ima suprasti, kad tai, kas jampasipainioja,
nepaisant išorinio naujumo, iš esmės yra tai, kas jau buvo -
buvo daugelį kartų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Jokūnas
pažįsta situacijas, įspūdžius ir daiktus. Visa tai iš esmės jo
pernelyg nestebina. Kiekvienos naujos situacijos akivaizdoje
jis neria į savo atmintį, į savo kūno atminties gelmes, ieško
apgraibomis, nerimastingai - ir atsitinka taip, kad suranda
savyje reikiamą reakciją jau gatavą: kartų išmintį, sukrautą į
jo plazmą, į jo nervus. Randa veiksmų, sprendimų, apie ku­
riuos pats nežinojo, kad jau yra jame subrendę ir tik laukia
progos iššokti.
Jauno jo gyvenimo scenovaizdis - virtuvė, kur gardžius
kvapsnius skleidžia rėčkos, komplikuotai ir įdomiai kvepia pa­
šluostės, taukši Adelės batukai, kur ji triukšmingai pluša, - jo
daugiau nebegąsdina. Priprato laikyti ją savo valdomis, įsikūrė
joje ir ėmė ugdytis neaiškų priklausomybės jai, tėvynės jausmą.
Netikėtai jį ištikdavo nebent grindų plovimo kataklizmas
prigimtinių teisių pažeidimas, taškymasis šiltu šarmu, grės­
mingas Adelės šepečių čiūžčiojimas.
50 Cinamoninės krautuvės

Tačiaupavojus praeina, šepetys nurimęs, nejudėdamas tyliai

kiūto kampe, džiūstančios grindys maloniai kvepia šlapiu me­
džiu. Nemrodas, vėl atgavęs savonormalias teises ir laisves savo
teritorijoje, nebenustygsta norėdamas griebti dantimis ant grin­
dų gulintį seną skudurą ir iš visų jėgų tampyti jį kairėn ir
dešinėn. Stichijoms nurimus, jį apima neapsakomas džiaugs­
mas.
Staiga jis sustoja lyg įbestas: priešais, per kokį trejetą šuns
žingsnių, kruta juoda baidyklė, greitai judinanti savo daugybės
susipynusiųkojųvirbelius. Baisiai persigandęs, palydi žvilgsniu
įstrižą blizgančio vabzdžio kelią, įdėmiai stebėdamas tą plokš­
čią, begalvį ir aklą liemenį, kurį neša nenatūraliai judrios vo-
riškos kojos.
Nuo to reginio jame kažkas pradeda kilti, bręsti, brinkti, -
kažkas, ko jis pats dar nesupranta, tarytum kokia rūstybė ar
baimė, tačiauji veikiau maloni, nes žadina jėgos, savęs pajutimo,
agresyvumo virpulį.
Ir staigajis prigula ant priekinių letenėliųir paleidžia iš savęs
garsą, dar sau pačiamnepažįstamą, svetimą, visiškai nepanašų
į įprastinį inkštimą.
Paleidžia jį kartą, dar kartą, dar, laibu, nuolatos lūžinėjančiu
diskantu.
Tikveltui jis kreipiasi į vabzdį ta naująja, iš staigaus įkvėpimo
gimusia, kalba. Tarakonų proto kategorijose tai tiradai vietos
nėra, ir vabzdys amžinojo tarakonų ritualo pašventintais jude­
siais toliau įstrižai keliauja į kambario kampą.
Vis dėlto neapykantos jausmai šunelio širdyje dar netvarūs
ir nestiprūs. Ką tik pabudęs gyvenimo džiaugsmas bet kurį
jausmą paverčia linksmybe. Nemrodas dar loja, tačiau tolojimo
prasmė nepastebimai pasikeitusi, virtusi savo paties parodija -
iš esmės tai tik troškimas parodyti, koks neapsakomai puikus
tasai nuostabus gyvenimo nuotykis, pilnas pikanterijos, netikėto
jaudulio ir prasmių.
 PANAS

Kampe tarp pašiūrių ir priestatų galinių sienų buvo kiemo

užkaboris, tolimiausia, paskutinė atšaka, įsispraudusi tarp po­
dėlio, išvietės ir vištidės galinės sienos, - aklina įlanka, iš kurios
nebebuvo išėjimo.
Tai buvo tolimiausias kyšulys, to kiemo Gibraltaras, bevil­
tiškai daužantis galvą į akliną skersų lentų tvorą, neįveikiamą
ir paskutinę šio pasaulio sieną.
Iš pojos apipelijusių grįstų tekėjojuodo, dvokiančio vandens
srovelė, pūvančios, riebios balos niekada neišdžiūstanti gysla -
vienintelis kelias, per tvoros ribą vedantis į pasaulį. Tačiau
smirdančioužkampio širdgėla ilgai ilgai daužė galvą į tąužtvarą
ir pagaliau vieną iš tų tvirtų skersinių lentų išklibino. Mes,
berniūkščiai, darbą užbaigėme ir tą sunkią, apsamanojusią lentą
išlupome, ištraukėme iš aptvaro. Taip padarėme spragą, at­
vėrėme langą į saulę. Viena koja atsistojęs ant permestos per
klaną lentos, kiemo kalinys galėjo gulomis prasisprausti pro
plyšt kuris išleisdavo jį į naują, vėjogaivinamą ir erdvų pasaulį.
Ten buvo didelis, sulaukėjęs, senas sodas. Retai išsimėčiusiais
didžiuliais guotais augo aukštos kriaušės, plačiašakės obelys,
apsipylusios sidabriniu šlamesiu, kūpančiais balsvų blyksnių
raibuliais. Vešli visokių rūšių nepjauta žolė gauruotais kailiniais
dengė banguotą sklypą. Paprastos pievų žolės lingavo plunksr
niškus varpų kuokštus; žaliavo filigraniškai dailios laukinės
petražolės ir morkos; raukšlėti, šiurkštūs tramažolių ir notrelių
52 Cinamoninės krautuvės

lapeliai kvepėjo mėtomis, stambiu raudonų kruopų kekes kėlė

plaušingi, žvilgantys, rūdžių taškeliais pamarginti gysločiai.
Visa ta puri maišalynė buvo prisigėrusi gaivaus oro, glostoma
žydro vėjo ir sklidina dangaus. Gulėdamas žolėje, būdavai
užklotas ištisa žydra debesų ir plaukiančių kontinentų geo­
grafija, kvėpuodavai visu bekraščiu dausų žemėlapiu. Nuo to
bendravimo su oru lapai ir atžalos buvo apaugę švelnučiais
plaukeliais, apsinešę minkštais pūkais, pasišiaušę šiurkščiais
kabliukų šeriais, tartumpritaikytais gaudyti ir sulaikyti deguo­
nies srovėms. Tos smulkios balsvos apnašos giminiavo lapus
su atmosfera, teikė jiems sidabriško, pilko blizgesio, kuris nu­
tvieskia pilkas orobangas ir ūksmingas svajas tarp dviejųsaulės
blyksnių. Ovienas iš tų augalų, geltonas, pieno sulčių pritvin­
kusiais blyškiais stiebais, pripūstas oro, iš savo tuščiavidurių
ūglių leido vien tik orą, vien pūkus, kurių plunksniniai ir balti
kaip pienas kamuoliai subyrėdavo nuo vėjo dvelktelėjimo ir be
garso išnykdavo žydroje tyloje.
Sodas buvo platus, išsišakojęs į kelias atšakas ir turėjovisokio
klimato juostų. Vienoje pusėje buvo atviras, pilnas dausų pieno
ir oro, ir ten po dangum klojėjo minkščiausią, švelniausią, pu­
riausią žalumą. Tačiau ilga atšaka leisdamasis žemyn ir pa­
sinerdamas į pavėsį tarp apleisto limonado fabriko galo ir ilgos
griūvančio kluono sienos, vis labiau niaukėsi, darėsi storžievis
ir netvarkingas, laukinis ir apsileidęs, siautėjo dilgėlėmis, šiau­
šėsi dagiais, buvo apėjęs visokių piktžolių šašais, opačiame gale
tarp sienų, plačioje keturkampėje įlankoje, nebeturėjo nei saiko,
nei proto. Ten jau buvo ne sodas, o beprotybės paroksizmas,
pasiutimo protrūkis, ciniška begėdystė ir pasileidimas. Ten
sužvėrėję ir davę valią savo aistroms, šeimininkavo tušti, su­
laukėję varnalėšų kopūstai - didžiulės raganos, vidury dienos
nusiseginėjančios plačius sijonus, mėtančios juos nuo savęs -
sijoną po sijono taip, kad jųišsipūtę, šlamantys, skylėti skarmalai
pasiutusiomis skiautėmis jau laidojo po savim tą vaidingų pa­
vainikių padermę. O besočiai sijonai pūtėsi ir stumdėsi, lipo
 Panas 53

vienas ant kito, ramstė ir dangstė vienas kitą, augo lyg kokia
išputusi lapų skardos masė, jau net siekė žemą kluono pastogę.
Štai ten ir pamačiau jį vienintelį kartą gyvenime, kaitros
nualpintą vidurdienį. Tai buvo akimirka, kai pasiutęs, laukinis
laikas ištrūksta iš įvykių verpeto ir lyg pabėgęs valkata rėk­
damas pasileidžia tiesiai per laukus. Tuomet nekontroliuojama
vasara auga be jokio saiko per visą erdvę, auga pašėlusiu verž­
lumu visomis galiomis, dvigubėdama, trigubėdama, į kažkokį
kitą išsigimusį laiką, į nežinomą dimensiją, į beprotybę.
Tokiu metu mane apimdavo šėlas gaudyti drugelius, ir aš
lyg padūkęs vaikydavau tas mirgančias liepsneles, tuos skrajo­
jančius baltus lopinėlius, nevikriais zigzagais virpančius įkai­
tusiame ore. O kartą atsitiko taip, kad viena iš tų skaisčių dė­
melių skrisdama persiskyrė į dvi, paskiau į tris - ir tas virpantis,
akinamai baltas tritaškis mane tartum žaltvykslė ėmė vesti per
saulės deginamus pasiutusius dagius.
Sustojau tik varnalėšyno pakrašty, nedrįsdamas nerti į tą
baisų užkampį.
Tada staiga pamačiau jį.
Iki pažastų paskendęs varnalėšose, jis tupėjo tiesiai priešais
mane.
Mačiau jo stambius pečius su nešvariais marškiniais ir su­
skretusio surduto skiautę. Tupėjo pasigūžęs, lyg ketindamas
daryti šuolį. Nugara - pakumpusi lyg nuo didžiulės sunke­
nybės. Kūnas šnopštė įsiręžęs, onuo varinio, saulėje blizgančio
veido tekėjo prakaitas. Nors ir nejudėjo, atrodė, kad sunkiai
dirba, tylomis galynėjasi su kažkokia didžiule našta.
Sustojau kalte prikaltas jo žvilgsnio, kuris mane suėmė lyg
žnyplėmis.
Tai buvo valkatos ar girtuoklio veidas. Kakta aukšta, iškili
kaip upės nugludintas riedulys, o virš jos šiurpso nešvarių
gaurų kuokštas. Kaktą vagojo gilios raukšlės. Gal skausmas, gal
deginanti saulės kaitra, gal nežmoniška įtampa, nežinia kas
buvo taip įsirėžę į tą veidą ir taip įtempę bruožus, jogjie, rodės,
54 Cinamoninės krautuvės

tuojau sprogs. Juodos akys įsmigo į mane, pilnos didžiausios

širdgėlos ar skausmo. Tos akys žiūrėjo į mane ir nežiūrėjo, matė
mane ir tuo pat metu visai nematė. Tai buvo kažkokie rutuliai,
kurie plyšte plyšo, draskomi didžiausio skausmo arba nežaboto
mėgavimosi įkvėpimu.
Ir staiga iš tų įtemptų, tiesiog sproginėjančiųbruožų išlindo
kažkokia baisi, kančios iškreipta grimasa, ir toji grimasa ėmė
augti, imdama į save aną beprotybę ir įtampą, pampo nuo jų,
lindo kaskart vis labiau ir išsiveržė riaumojančiu, gargaliuo­
jančiu juoko kosuliu.
Baisiausiai persigandęs, pamačiau, kaip jis, griausmingai
juokdamasis iš galingos krūtinės, palengva pakilo, atsistojo ir,
susikūprinęs kaip gorila, rankas laikydamas smunkančiuose
kelnių skarmaluose, dideliais šuoliais nubėgo, šlepsėdamas per
šnarančius varnalėšų lapus, - Panas be fleitos, išgąstingai grįž­
tantis į savo gimtąsias girias.
 PONAS KAROLIS

Šeštadienį po pietų mano dėdė Karolis, gyvanašlis, pėsčiomis

eidavo į vasarvietę, esančią per valandą kelio nuo miesto, pas
žmoną ir vaikus, kurie ten atostogavo.
Nuo žmonos išvažiavimo butas netvarkytas, lova niekad
neklojama. Ponas Karolis pareina namo vėlai naktį, nusival­
kiojęs ir nusmurgęs per naktinius lėbavimus, į kuriuos jį traukia
tos tvankios ir nykios dienos. Sumaigytas, šaltas, baisiai su­
jauktas patalas tada jambūna kažkokia palaiminga prieglauda,
išsigelbėjimo sala, į kurią jis puola iš paskutiniųjų jėgų tarytum
daugelį dienų ir naktų audringos jūros blaškytas sudužusio
laivo keleivis.
Graibinėdamas patamsy, griūva į šaltus patalus, į tas balsvas
plunksnų kalvas, gūbrius ir kauburius ir miega kaip nuvirtęs:
aukštyn kojom, žemyn galva, momeniu įsirėmęs į purų patalo
minkštimą, tarytumper miegus norėdamas prasiskverbti, kiau­
rai perlįsti per nakties metu augančius, didžiulius patalų ma­
syvus. Miegodamas grumiasi su patalais lyg plaukikas su van­
deniu, minko ir maišo juos visu kūnu lyg tešlą didžiuliame
duonkubilyje, į kurį įkrito, ir pabunda pilku apyaušriu uždusęs,
apsipylęs prakaitu, išmestas į tą patalų krūvos krantą, kurio
nebegalėjo įveikti sunkiose nakties grumtynėse. Taip pusiau
išmestas iš miego sietuvos, valandėlę nesąmoningai kabo ant
nakties krašto, krūtine gaudo orą, o patalai aplinkui auga, pu­
čiasi, kyla - ir vėl jį apauga sunkios, balsvos tešlos griūtis.
56 Cinamoninės krautuvės

Taipjis miega iki vėlyvų priešpiečių, opagalvės sugula viena

prie kitos, ir pasidaro didelė, balta, plyna lyguma, po kurią
klajoja nurimęs jo miegas. Tais baltais vieškeliais jis palengva
sugrįžta į save, į dieną, į tikrovę - ir pagaliau atveria akis lyg
užmigęs keleivis, traukiniui sustojus stotyje.
Kambaryje viešpatauja užsibuvusi prietema su daugiadienės
vienatvės ir tylos nuosėdomis. Tiktai ant lango verda rytmetinis
musių knibždėlynas, skaisčiai liepsnoja užuolaidos. Ponas Karo­
lis iš savo kūno, iš jo ertmių išžiovauja vakarykštės dienos
liekanas. Žiovavimas jį tampo lyg konvulsijos, tartum norė­
damos visą išversti išvirkščią. Taip jis išmeta iš savęs tą smėlį,
tas sunkenybes, - nesuvirškintus vakarykštės dienos likučius.
Šitaip nusiraminęs, atsigavęs, ima į užrašų knygutę rašyti
išlaidas, kalkuliuoja, skaičiuoja ir svajoja. Paskui ilgai guli
nejudėdamas, stiklinėmis akimis, kurios yra vandens spalvos,
išsprogusios ir drėgnos. Vandeningoje kambario prieblandoje,
išgiedrintoje anapus užuolaidų esančios kaitrios dienos at­
spindžio, joakys lyg maži veidrodėliai atspindi visus švytinčius
daiktus: baltas saulės dėmes lango plyšiuose, auksinį užuolaidų
keturkampį, tartum vandens laše jose pasikartoja visas kam­
barys su kilimų ir tuščių kėdžių tyla.
Tuo tarpu diena anapus užuolaidų dūzgia kaskart lieps-
ningesniu saulės įsiutintų musių zvimbesiu. Tas baltasis gaisras
jau nebegali sutilpti lange, ir užuolaidos alpsta nuo šviesaus
bangavimo.
Tada jis išsirango iš patalo ir, nevalingai stenėdamas, dar
kurį laiką sėdi ant lovos. Jo trisdešimtkelerių metų kūnas jau
pradėjęs tukti. Organizmas paburkęs nuo riebalų, nualintas
lytiniųpiktnaudžiavimų, bet nuolatos gausiai pritvinkęs syvų, ir
rodos, kad dabar toje tyloje palengva bręsta jobūsimas likimas.
Kol jis taip sėdi nieko negalvodamas ir sustingęs lyg augalas,
visas virtęs apytaka, kvėpavimu, giliu syvų pulsavimu, iš jo
prakaituoto, daugelyje vietų plaukais apžėlusio kūno auga kaž­
kokia nežinoma, nesuformuluota ateitis, nelyginant bjaurus
 Ponas Karolis 57

navikas, kuris didėja fantastiškai ir nežinia kokiu mastu. Jis tuo

nesibaisi, nes jau yra pajutęs savo tapatybę su tuo kažkuo neži­
nomu ir dideliu, kas turėjoateiti ir nesipriešindamas augodrauge,
nuostabiai sutartinai, ramios grėsmės sustingdytas, atpažindamas
busimąjį save tame kolosališkame vešlume, tose fantastiškose
sangrūdose, kurios brendojovidiniožvilgsnio akivaizdoje. Tada
viena joakis kiek nukrypsta į šalį ir tartumišeina į kitą matmenį.
Paskui iš tų beminčių aptemimų, iš tų prarastųjų tolumų jis
vėl sugrįžta į save ir į laiką; pamato ant kilimo savo riebias ir
dailias lyg moters pėdas ir iš lėto išsisega iš dieninių marškinių
rankogalių auksines sąsagas. Po to nueina į virtuvę ir pavė­
singame jos kampe randa kibirėlį vandens, tykų, budrų veid­
rodžio skridinėlį, laukiantį jo tenai, - vienintelę gyvą ir pažįs­
tamą būtybę tame tuščiame bute. Įsipila vandens į dubenį ir
oda ima ragauti alpų, salsvą šlapumą.
Savo tualetą jis tvarko ilgai, rūpestingai, neskubėdamas, tarp
atskirų manipuliacijų darydamas pauzes.
Tasai butas, tuščias ir apleistas, jonepažįsta, obaldai ir sienos
stebi jį tyliai kritikuodami.
Įeidamas į jų tylą, jis jaučiasi kaip įsibrovėlis toje povandeni­
nėje, paskendusioje karalystėje, kurioje teka kitas, atskiras laikas.
Atidarinėdamas savo stalčius, jis jaučiasi kaip piktadarys ir
prieš savo valią vaikščioja pirštų galais, bijodamas pažadinti
triukšmingą, per didelį aidą, nekantriai laukiantį menkiausios
priežasties garsiai sugriaudėti.
Pagaliau, tyliai vaikščiodamas nuo spintos prie spintos, jis
daiktas po daikto susiranda viską, ko reikia, ir užbaigia savo
tualetą tarp tų abejingai, tylomis jį toleruojančių baldų; galų
gale pasiruošęs eiti, stabteli su skrybėle rankoje ir sutrinka, kad
net paskutinę akimirką nesugebėjo rasti žodžių, kurie atrištų tą
priešišką tylėjimą; prie durų eina nusiminęs, iš lėto, nulei­
dęs galvą, tuo tarpu į priešingą pusę - į veidrodžio gelmę -
neskubėdamas tolsta kažkas visiems laikams atsukęs nugarą,
tolsta per tuščią nesamų kambarių anfiladą.
 CINAMONINĖS KRAUTUVES

Trumpiausiomis, mieguistomis žiemos dienomis, iš abiejų pu­

sių, iš ryto ir iš vakaro, apgaubtomis gauruotų prieblandų, kada
miestas kaskart giliau šakodavosi į žiemos naktų labirintus, o
trumpa aušra vargiai beprišaukdavo jį atsipeikėti, sugrįžti, -
mano tėvas jau buvo pražuvęs, parduotas, prisaikdintas anai
sferai.
Ant joveido ir galvos tuo metu vešliai ir tiesiog baisiai augo
žili plaukai; pasišiaušę jųšepečiai, šeriai, ilgi kuokštai šiurpsojo
ant karpų ir antakių, lindo iš šnervių - ir tai jo fizionomiją darė
panašią į seno, nutriušusio lapino.
Jo uoslė ir klausa nepaprastai aštrėjo, ir iš tylinčio, neri­
mastingo veido persimainymų matydavome, kad tais pojūčiais
jis nuolat santykiauja su nematomu tamsių užkampių, pelių
urvelių, išdūlėjusių tuščių ertmių po grindimis ir dūmtakių
pasauliu.
Jis buvo neklystantis ir jautrus visų nakties krebždesių, slap­
to, girgždančio grindų gyvenimo stebėtojas, šnipas ir bendri­
ninkas. Tie dalykai taip patraukdavo jo dėmesį, jog jis visiškai
pasinerdavo į mums nepasiekiamą sferą ir nė nemanydavo
duoti mums apie ją ataskaitos.
Kai neregimosios sferos išdaigos pasidarydavo pernelyg
absurdiškos, ne kartą gynėsi pirštais ir tyliai pats sau juokėsi;
tada žvilgsniu susikalbėdavo su mūsų katinu, kuris, būdamas
toks pat anopasaulio paslapčių dalyvis, pakeldavo savo cinišką,
 Cinamoninės krautuvės 59

šaltą, rainuotą veidą ir iš nuobodulio abejingai užmerkdavo

įstrižus akių plyšelius.
Pietųmetuvalgydamas, būdavo, staiga padeda peilį ir šakutę
ir su parišta ant kaklo servetėle pašoka lyg katinas, ant galų
pirštų nusėlina prie gretimo tuščio kambario durų ir kuo atsar­
giausiai pažvelgia pro rakto skylutę. Paskui, lyg susigėdęs,
nelinksmai šypsodamas, grįžta prie stalo ir vis bamba, neaiškiai
murma pasinėręs į kažkokį vidinį monologą.
Norėdama bent kiek išblaškyti ir atitraukti nuo liguistų
tyrinėjimų, motina jį vakarais išsitempdavo pasivaikščioti, ojis
eidavo tylėdamas, nesipriešindamas, bet ir neįtikintas, išsi­
blaškęs, toli nuklydęs dvasia. Okartą netgi nuėjome į teatrą.
Vėl atsiradome toje didžiulėje, prastai apšviestoje ir nešva­
rioje salėje, pilnoje mieguistos žmonių šnekos ir netvarkingo
judėjimo. Tačiaukai prasibrovėme pro žmonių spūstį, prieš mus
išniro milžiniška šviesiai žydra uždanga, tarytum kažkokio ki­
to pasaulio dangus. Didelės tapytos rausvos kaukės išpūstais
skruostais nardė didžiulėje marškos erdvėje. Tasai dirbtinis
dangus plėtėsi ir plaukė išilgai ir skersai, tvinte tvindamas
galingu patoso alsavimu, didingais gestais, prisipildydamas to
dirbtinio, tviskančio pasaulio, kuris buvo statomas ten, ant
dundančių scenos pastolių. Per platų dangaus veidą slenkantis
virpulys, didžiulės marškos atodūsis, nuo kurio atgydavo ir
imdavo augti kaukės, sakyte sakė, kad dangaus skliautai iliu­
zoriški, o kartu kėlė realybės virpulį, kurį metafiziškomis aki­
mirkomis jaučiame kaip paslapties mirgėjimą.
Kaukės plasnojo raudonais vokais, spalvingos lūpos kažką
be garso šnibždėjo, ir aš žinojau, kad ateis akimirka, kai pa­
slapties įtampa pasieks zenitą, o tada pritvinkęs uždangos dan­
gus iš tiesų sprogs, pakils ir parodys negirdėtų, neapsakomų
dalykų.
Tačiau man nebuvo lemta sulaukti tos valandėlės, kadangi
tėvas ėmė nerimauti, graibstytis už kišenių ir galų gale pareiškė
pamiršęs piniginę su pinigais ir svarbiais dokumentais.
60 Cinamoninės krautuvės

Tėvai trumpai pasitarė, paskubomis apskritai įvertinoAdelės

sąžiningumą ir liepė man drožti namo ieškoti piniginės. Motinos
nuomone, iki vaidinimo pradžios buvo dar daug laiko ir, vikriai
apsisukęs, galėjau laiku sugrįžti.
Išėjau į žiemos naktį, nuspalvintą dangiškos iliuminacijos.
Tai buvo viena iš tų giedrų naktų, kai žvaigždėti skliautai tokie
erdvūs ir išsišakoję, lyg būtų persiskyrę, sulūžę ir pasidaliję į
atskirus dausų labirintus, kurių galėjo užtekti visam mėnesiui
žiemos naktų, kurie savo sidabriniais ir margaspalviais gaubtais
būtų apdengę visus tų naktų vaiduoklius, nuotykius, avantiūras
ir karnavalus.
Nedovanotinas lengvapėdiškumas išsiųsti tokią naktį ber­
niuką su svarbia ir skubia užduotimi, kadangi prieblandoje
gatvės pasidaugina, susipainioja, pasikeičia viena su kita vie­
tomis. Miesto glūdumoje atsiveria, kaip čia pasakius, dvigubos
gatvės, gatvės antrininkės, netikros ir klastingos gatvės. Užburta
ir suklaidinta vaizduotė kuria apgaulingus miesto planus, ro­
dos, jau seniai žinomus, pažįstamus, kuriuose tos gatvės turi
savo vietą ir vardą, o be galo išradinga naktis, nieko geresnio
nebesumanydama, nuolatos rodo vis kitokias vaiduokliškas
konfigūracijas. Tie žiemos naktų gundymai dažniausiai pra­
sideda nekaltai - nuo noro pasitrumpinti kelią, pasirinkti ne
įprastinį, o artesnį. Klaidžiai kelionei susikirtus su kokiu nors
nevaikščiotu skersgatviu, atsiranda patrauklių kombinacijų.
Tačiau šiuokart pradžia buvo kitokia.
Paėjęs porą žingsnių, susigriebiau, kad esu be apsiausto.
Norėjau grįžti, be po akimirkos man tai pasirodė nereikalinga
gaišatis, kadangi naktis visiškai nebuvo šalta, atvirkščiai - dvel­
kianti nuostabios šilumos srovėmis, kažkokio netikro pavasario
atodūsiais. Sniegas baltais riestainiais raitėsi nelyginant ne­
kaltos, saldžios, žibuoklėmis kvepiančios vilnos. Į tokius pat
riestainius buvo ištirpęs dangus, kuriame mėnulis dvejinosi,
trejinosi ir, taip daugindamasis, demonstravo visas savo fazes
ir pozicijas.
 Cinamoninės krautuvės 61

Tą dieną dangus apnuogino savo vidinę konstrukciją dau­

gelyje, sakyčiau, anatominių preparatų, kurie rodė šviesos spi­
rales ir sluoksnius, šviesžalių nakties luitų skerspjūvius, erdvės
plazmą, nakties svajonių audinį.
Tokią naktį neįmanoma eiti Podvalio ar kuria nors kita iš tų
tamsių gatvių, kurios yra keturių turgaus linijųišvirkščioji pusė,
nelyginant pamušalas, ir neprisiminti, kad tokiu vėlyvu metu
kartais dar būna atviros kai kurios iš tų nepaprastų ir tokių
masinančių krautuvių, kurias paprastą dieną pamiršti. Aš jas
vadinu cinamoninėmis krautuvėmis, nes jų sienos išmuštos
tamsiais cinamono spalvos paneliais.
Tos iš tikro taurios krautuvės, atidarytos ir vėlyvą naktį,
visada buvo mano karštų svajonių objektas.
Silpnai apšviestas, tamsus ir iškilmingas jų vidus stipriai
dvelkė dažų, lako, smilkalų kvapais, tolimų kraštų ir retų me­
džiagų aromatais. Ten galėjai rasti bengališkųjų ugnių, burtų
skrynelių, seniai žuvusių šalių pašto ženklų, kiniškų sviedinio
žaidimų, indigo, Malabaro kanifolijos, egzotiškų vabzdžių,
papūgų, tukanų kiaušinių, gyvų salamandrų ir baziliskų, man­
dragoros šaknų, Niurnbergo mechanizmų, vazonėlių su ho­
munkulais, mikroskopų ir žiūronų, osvarbiausia - retų ir savo­
tiškų knygų, senų foliantų, kurie pilni nuostabiausių raižinių ir
nuostabiausių istorijų.
Atsimenu tuos senus ir labai orius pirklius, kurie aptar­
naudavo klientus nuleistomis akimis, diskretiškai tylėdami, nes
buvo kupini išminties ir suprasdavo jų slapčiausius troškimus.
Tačiau viską pranoko ten vienas knygynas, kuriame kartą, žiū­
rinėdamas retus ir draudžiamus spaudinius, slaptų klubų
publikacijas, pakėliau masinančių ir svaiginančių paslapčių
uždangą.
Taip retai kada pasitaikydavo apsilankyti tose krautuvėse -
tuo labiau su nedidele, bet pakankama pinigų suma kišenėje..
Niekaip negalėjau praleisti tokios progos, nors buvau stropus
ir vykdžiau patikėtą svarbią misiją.
62 Cinamoninės krautuvės

Norint pasiekti naktinių krautuvių gatvę, mano apskaičia­

vimu, reikėjo pasukti į šoninę gatvelę ir praeiti du ar tris skers­
gatvius. Tai tolino mane nuo tikslo, tačiau grįžti buvo galima
Druskos kasyklų keliu ir atsigriebti už vėlavimą.
Troškimas aplankyti cinamoninės krautuves man tarytum
išugdė sparnus; pasukau į žinomą gatvę ir veikiau skridau negu
ėjau, stengdamasis neišklysti iš kelio. Taip praėjau trečią ar
ketvirtą skersgatvį, o geidžiamos gatvės vis nebuvo. Be to, ir
gatvių konfigūracija neatitiko laukiamo vaizdo. Krautuvių anė
ženklo. Aš ėjau gatve, kurios nė vienas namas neturėjo įeina­
mųjų vartų, tik sandariai uždarytus, mėnulio atspindžių apa­
kintus langus. Iš kitos tų namų pusės, maniau sau, turi būti
tikroji gatvė, iš kurios į tuos namus patenkama. Sunerimęs
paspartinau žingsnius, širdyje atsisakydamas minties aplankyti
krautuves. Kad tiktai greičiau iš čia nusigavus į pažįstamą
miesto aplinką. Artėdamas prie gatvės galo, labai nerimavau,
kurgi ji mane išves. Išėjau į platų, retai užstatytą, labai ilgą ir
tiesų vieškelį. Išsyk padvelkė plačios erdvės alsavimu. Prie pat
gatvės arba sodų gilumoje ten stovėjo gražios vilos, puošnūs
turtuolių namai. Protarpiais tarp jų buvo matyti parkai ir mū­
rinės sodų tvoros. Vaizdas iš tolo priminė tolimas, retai lanko­
mas Lešnianų gatvės apylinkes. Mėnesiena, pažirusi tūkstan­
čiais riestainių, sidabriniais dangaus žvynais, buvo blyški ir
tokia šviesi kaip diena - tiktai parkai ir sodai juodavo tame
sidabriniame kraštovaizdyje.
Atidžiau įsižiūrėjęs į vieną namą, įsitikinau, kad priešais yra
užpakalinė ir man niekad neregėta gimnazijos rūmų pusė. Kaip
tiktai artinausi prie vartų, kurie, keistas dalykas, buvo atviri,
priemenė apšviesta. Įėjau ir atsidūriau koridoriuje ant raudono
kiliminio takelio. Vyliausi, kad pavyks nepastebėtamprasmukti
per namą, išeiti pro paradinius vartus ir gerokai pasitrumpinti
kelią.
Prisiminiau, kad tokiu vėlyvu metu mokytojo Arendto salė­
je turėtų būti viena iš neprivalomų pamokų, į kurias žiemos
 Cinamoninės krautuvės 63

metu susirinkdavome vėlai naktį, liepsnodami tauriu užsi­

degimu piešti, kurį mums įkvėpė tas įžymusis mokytojas.
Mažas stropių mokiniųbūrelis bemaž prapuldavo didžiulėje
tamsioje salėje, kur dviejų mažų į buteliukų kaklus įstatytų
žvakučių šviesoje ant sienų draikydavosi ir lūžinėdavo dideli
mūsų galvų šešėliai.
Tiesą pasakius, nedaugelis iš mūsų per tas pamokas pieš­
davo, ir mokytojas nekeldavo pernelyg didelių reikalavimų. Kai
kurie iš namų atsinešdavo pagalves ir užsikniaubdavo ant suolų
šiek tiek nusnūsti. Tiktai stropiausieji piešdavo prie pat žvakės,
auksiniame jos šviesos rate.
Dažniausiai mes ilgai laukdavome mokytojo, nuobodžiau­
dami mieguistai kalbėdavomės. Pagaliau jo kambario durys
atsiverdavo, ir jis įeidavo - mažas, gražia barzda, pilnas slė­
piningų šypsenų, diskretiškų nutylėjimų ir paslapties aromato.
Greitai uždarydavo kabineto duris, kurioms prasivėrus, už jo
galvos sušmėžuodavo daugybė gipsinių šešėlių, klasikinių,
liguistų niobidžių, danaidžių ir tantalidų fragmentų, ištisas
liūdnas ir negyvas Olimpas, metų metais džiūstantis tame gipso
figūrų muziejuje. To kambario prietema būdavo drumsta ir
dieną ir mieguistai liūliuodavo pilna gipsinių svajonių, tuščių
žvilgsnių, blunkančių ovalų ir nebūtin nueinančių sumanymų.
Mėgdavome pasiklausyti už durų tos voratinkliuose dūlančio
sąvartyno atodūsių ir šnabždesių pilnos tylos, to nuobodžiai ir
monotoniškai blėstančio dievų saulėlydžio.
Mokytojas oriai, pagautas pakilios nuotaikos, vaikštinėdavo
palei tuščius suolus, tarp kurių mes, išsimėtę mažais būreliais,
kažką piešdavome pilkuose žiemos nakties atšvaituose. Būdavo
tylu, imdavomiegas. Kur nekur manodraugai taisydavosi miegoti.
Žvakelės buteliukuose palengva gesdavo. Mokytojas pasiner­
davo į gilią vitriną, pilną senų foliantų, senamadiškų iliustracijų,
raižinių ir atspaudų. Paslaptingai gestikuliuodamas, rodydavo
mums senas vakaropeizažųlitografijas, nakties tamsybes, žiemos
parkų alėjas, juoduojančias palei baltus mėnesienos kelius.
64 Cinamoninės krautuvės

Mieguistai šnekučiuojantis, laikas slinkdavo nepastebimai

ir netolygiai, lyg mazgydamas valandų tėkmę, kai kada prary­
damas ištisus tuščius trukmės intervalus. Nepastebimai, bejokio
perėjimo, atrasdavome savo būrelį jau grįžtantį atgal baltu
apsnigtu alėjos takeliu, per juodą sausą krūmų tankmę. Ei­
davome palei tą gauruotą tamsybių krantą, šluostydamiesi
krūmais lyg meškos kailiu, o krūmai traškėdavo po mūsų ko­
jomis tą šviesią be mėnesienos naktį, tą pienišką, netikrą dieną,
gerokai po vidurnakčio. Išsiskaidęs tos šviesos baltumas, sniego,
blyškaus oro, pieniškų erdvių dulksna buvo tartum pilkas gra­
viūros popierius, kuriame raizgėsi sodriai juodi tankumyno
brūkšniai ir štrichuotės. Dabar, jau gerokai po vidurnakčio,
naktis kartodavo tas noktiurnų, naktinių mokytojo Arendto
raižinių serijas, tęsdavo jo fantazijas.
Tame juodame parko tankumyne, susivėlusiuose atžalyno
gauruose, trapių žagarų masėje pasitaikydavo nišų, painiavos,
sodrių sodriausios purios juodumos lizdų, pilnų chaoso, slėpi­
ningų mostų, nerišlios gestų kalbos. Tuose lizduose būdavo
ramu ir šilta. Tenmes sėdėdavome ant vasariško minkšto sniego
su savogauruotais apsiaustais ir gardžiuodamiesi krimsdavome
riešutus, kurių tą pavasarišką žiemą buvo pilna toji lazdynų
tankmė. Po krūmus be garso sukinėdavosi kiaunės, žebenkštys
ir faraono pelės - kailiniai pėdsekiai žvėreliai, ilgi trumpakojai,
dvokiantys skranda. Mes įtardavome tarp jų esant mokyklos
kabineto eksponatų, kurie, nors ir išskrosti, nuplikę, tą baltąją
naktį savodykuose viduriuose pajusdavo senojoinstinkto šauks­
mą, rujos balsą ir grįždavo į gimtinę trumpai iliuziškai pagyventi.
Tačiau pavasariško sniego fosforinis švytėjimas palengva
susidrumsdavo, užgesdavo, ir užeidavo juoda ir tiršta prieš­
aušrio tamsa. Kai kurie iš mūsų užmigdavo ant šilto sniego,
kiti, grabinėdamiesi tankumyne, susirasdavo savo namų vartus,
apčiuopomis įeidavo į tamsius butus, į tėvų ir brolių miegą, į
tęsinį to gilaus knarkimo, kurį pasivydavo savo pavėlavusiais
keliais.
 Cinamoninės krautuvės 65

Tie naktiniai seansai man būdavo pilni paslaptingo žavesio,

todėl ir dabar negalėjau praleisti progos žvilgtelėti į piešimo
salę. Nutariau sugaišti tenai jokiu būdu ne ilgiau kaip mažą
valandėlę. Tačiau, kopdamas užpakaliniais skambiai rezonuo­
jančiais kedro laiptais, supratau, kad atsidūriau nepažįstamoje,
niekada man neregėtoje rūmų pusėje.
Nė menkiausias šlamesys nedrumstė iškilmingos jų tylos.
Toje pusėje koridoriai buvo platesni, iškloti pliušiniu kilimu ir
neregėtai prašmatnūs. Jų posūkiuose švietė mažos, blausiai
degančios lempos. Perėjęs vieną tokią alkūnę, atsidūriau dar
didesniame, tiesiog karališkai puikiame koridoriuje. Jo vienoje
sienojebuvo plačios stiklinės arkados, pro kurias galėjai patekti
į butą. Čia išvydau ilgą gilumon bėgančių neapsakomai pra­
bangiai įrengtų kambarių anfiladą. Šilkinių apmušalų, auksuotų
veidrodžių, brangiųbaldų ir krištoliniųsietynųšpaleriais žvilgs­
nis bėgo į puošnią interjero prašmatnybę, kur įvairiaspalviais
verpetais mirguliavo arabeskos, pynėsi girliandos ir pumpu­
ruojančios gėlės. Didi tų tuščių salonų tyla buvo pilna vien tiktai
slaptų žvilgsnių, kuriais patys į save žiūrėjosi veidrodžiai, ir
panikos, kuri viešpatavo arabeskose, aukštai bėgančiose per
sienų frizus ir dingstančiose baltų lubų lipdiniuose.
Nustebęs pagarbiai stovėjau žiūrėdamas į tą prabangą ir spė­
liojau, kad mano naktinė klajonė netikėtai mane atvedė į direk­
toriaus flygelio pusę, prie joprivataus buto. Stovėjau smalsumo
prikaltas smarkiai plakančia širdimi, pasirengęs bėgti sulig
menkiausiu šnaresiu. Kaipgi būčiau galėjęs nutvertas pasi­
teisinti, ko čia naktį šnipinėju, ko taip akiplėšiškai įlindau?
Kuriame nors giliame pliušiniame fotelyje nepastebima ir tyli
galėjo sėdėti direktoriaus dukrelė, ji galėjo staiga pakelti į mane
nuo knygos akis - juodas, ramias Sibilės akis, kurių žvilgsnio
niekas iš mūsų nesugebėdavo atlaikyti. Tačiau pasukti atgal
nuo pusiaukelės, neįvykdžius numatyto plano, būčiau laikęs
bailumu. Pagaliau aplinkui ištaigingose ertmėse, apšviestose
blandžia nežinia kokio meto šviesa, viešpatavo didi tyla. Pro
66 Cinamoninės krautuvės

koridoriaus arkadas kitame didelio salono gale mačiau aukštas

stiklines duris į terasą. Aplinkui buvo taip tylu, ir todėl įsi­
drąsinau. Man nebeatrodė pernelyg rizikinga nulipti pora laip­
telių iki salės lygio, keliais šuoliais perbėgti per didžiulį brangų
kilimą ir atsidurti terasoje, iš kurios be vargo galėjau pasiekti
gerai pažįstamą gatvę.
Taip ir padariau. Nužengęs ant salono parketo po didžiu­
lėmis palmėmis, kurių strėlės išvazonų siekėnet lubųarabeskas,
susivokiau esąs, tiesą sakant, jau niekieno žemėje, kadangi
salonas visiškai neturėjo priekinės sienos. Tai buvo savotiška
didžiulė lodžija, pora laiptelių sujungta su miesto aikšte, nely­
ginant tos aikštės atšaka, ir kai kurie baldai stovėjo jau ant
grindinio. Nubėgęs žemyn per keletą akmeninių laiptelių, vėl
atsidūriau gatvėje.
Žvaigždynai buvo jau tiesiog virš galvos, visos žvaigždės
atsisukusios į kitą pusę, tačiau mėnulis, įsirausęs į debesėlių
duknas, pats nematomas, bet jas nušvietęs, rodėsi dar tebeturįs
nukeliauti galybę kelio ir, pasinėręs į savo painius dangiškus
reikalus, nė negalvojo apie aušrą.
Gatvėjejuodavo keletas puskariečių, nuvažinėtų ir išklerusių
kaip nesveiki, snūduriuojantys krabai ar tarakonai. Vežėjas
pasilenkė nuo aukštos pasostės. Jo veidas buvo smulkus, rau­
donas ir geraširdis.
- Važiuosim, ponaiti? - paklausė.
Karieta sudrebėjo visais savo daugianario kūno raiščiais ir
sąnariais ir iš lėto pajudėjo.
Bet kas gi tokią naktį pasiduoda paiko vežėjo užgaidoms?
Tarškant stipinams, dundant kėbului ir būdai, aš negalėjau
susikalbėti su juo dėl kelionės tikslo. Jis tik nerūpestingai ir
atlaidžiai linkčiojo galvą ir niūniavo sau, važiuodamas per
miestą aplinkiniu keliu.
Prie kažkokios smuklės stovėjo būrelis vežikų ir draugiškai
mojo jam rankomis. Jis kažką linksmai atsakė, paskui, nestab­
dydamas vežimo, numetė man ant kelių vadeles, nusileido nuo
 Cinamoninės krautuvės 67

pasostės ir nuėjo prie bičiulių būrio. Arklys, senas protingas

vežiko arklys, atsainiai apsidairė ir patraukė toliau vienoda
vežikiška risčia. Tiesą sakant, tasai arklys žadino pasitikėjimą -
atrodė esąs protingesnis už vežiką. Tačiau aš nemokėjau vadelė-
ti - reikėjo pasiduoti gyvulio valiai. Išvažiavau į priemiesčio
gatvę, iš abiejų pusių supamą sodų. Tie sodai, slinkdami pro
šalt pamažu virto didelių medžių parkais, o šie - miškais.
Niekada nepamiršiu to spindinčio važiavimo šviesią švie­
siausią žiemos naktį. Spalvotas dangaus žemėlapis, vis di­
dėdamas, pavirto milžinišku kupolu, kuriame susigrūdo fan­
tastiški kontinentai, okeanai ir jūros, išbraižyti žvaigždžių
verpetų ir srovių linijomis, švytinčiomis dangaus geografijos
linijomis. Oras pasidarė lengvas kvėpuoti ir spindintis kaip
sidabro šydas. Pakvipo žibuoklėmis. Iš po vilnonio nelyginant
baltas karakulis sniego kyšojo virpančios plukės su mėnulio
kibirkštėlėmis grakščiose taurelėse. Visas miškas atrodė iliumi­
nuotas tūkstančiais švieselių, žvaigždžių, kurias gausiai barstė
gruodžio dangaus skliautas. Oras dvelkė kažkokiu slaptu pa­
vasariu, neapsakomu sniego ir žibuoklių skaistumu. Įvažiavau
į kalvotą vietovę. Kalvų linijos, pasišiaušusios plikomis medžių
šakomis, kilo į dangų lyg palaimos atodūsiai. Tuose laimin­
guose šlaituose pamačiau ištisus būrelius keliautojų, kurie tarp
samanų ir krūmų rankiojo nukritusias, nuo sniego sušlapusias
žvaigždes. Kelias pasidarė status, arklys slidinėjo ir sunkiai
traukė visais sąnariais girgždantį vežimą. Aš buvau laimingas.
Krūtinė gerte gėrė tą malonų oro pavasarį, žvaigždžių ir snie­
go gaivumą. Priešais arklio krūtinę augo vis aukštesnis ir
aukštesnis baltų sniego putų pylimas. Arklys sunkiai kasėsi
per švarią ir vėsią jo masę. Pagaliau pavargo. Išlipau iš pus-
karietės. Arklys, nuleidęs galvą, sunkiai alsavo. Prisiglaudžiau
jo galvą prie krūtinės; didelėse juodose gyvulio akyse spin­
dėjo ašaros. Tuomet ant jo pilvo pamačiau apvalią juodą
žaizdą.
- Kodėl man nieko nesakei? - sušnibždėjau pro ašaras.
68 Cinamoninės krautuvės

- Brangusis, tai tau, - pasakė jis ir pasidarė visai mažutis,

kaip medinis arkliukas.
Aš jį palikau. Jaučiausi nuostabiai lengvas ir laimingas.
Svarsčiau, ar laukti siaurojo geležinkelio traukinuko, kuris čia
važiuodavo, ar pėsčiomis grįžti į miestą. Pradėjau leistis žemyn
stačiu serpentinu vidury miško, iš pradžių žengiau lengvai, lyg
pasišokėdamas, paskui įsismaginau ir pasileidau grakščiai,
džiaugsmingai bėgti, o netrukus jau čiuožte čiuožiau - lyg
slidėmis. Lengvai reguliavau greiti o vairavau po truputį su­
kinėdamas kūną.
Netoli miesto lioviausi šitaip triumfiškai bėgęs ir ėmiau eiti
įprastiniu žingsniu, kaip pasivaikščiodamas. Mėnulis vis dar
švietė aukštai. Dangus nuolatos transformavosi, jodaugialypiai
skliautai be perstojo virto kaskart meniškesnėmis konfigūra­
cijomis. Tąburtų naktį dangus, nelyginant sidabrinė astroliabija,
atvėrė vidaus mechanizmą ir rodė savo ratų ir krumpliaračių
auksaspalvės matematikos begalinę evoliuciją.
Turgavietėje susitikau vaikštinėjančių žmonių. Visi jiežavė­
josi nakties reginiais, visų veidai buvo pakilūs, pasidabrinti
nakties magijos. Dėl piniginės nė kiek nebesirūpinau. Tėvas,
apniktas savo keistumų, jau tikriausiai buvo ją pamiršęs, oapie
motiną nė negalvojau.
Tokią naktį, vienintelę metuose, kyla laimingų minčių, pa­
skatų, būna pranašiškų Dievo piršto palietimų. Pagautas idėjų
ir įkvėpimo, norėjau pasukti namo, bet kelią pastojo draugai su
knygomis po pažastimis. Prižadinti tos nenorinčios pasibaigti
nakties šviesumo, jie gerokai anksčiau ėjo į mokyklą.
Būreliu patraukėme pasivaikščioti stačiai žemyn bėgančia
gatve, iš kurios dvelkė žibuoklių kvapas, nors nebuvome tikri,
ar tai nakties magija tebespindi ant sniego, ar jau švinta...
 KROKODILŲ GATVĖ

Mano tėvas apatiniame savo didelio rašomojo stalo stalčiuje

laikė seną, gražų mūsų miesto žemėlapį.
Tai buvo ištisas tomas in folio pergamentinių žemėlapių,
kurie, kadaise sujungti drobės juostelėmis, kabėjo kaip didžiulis
sieninis žemėlapis - panorama iš paukščio perspektyvos.
Pakabintas ant sienos, jis užimdavo kone visą kambario plotį
ir atskleisdavo tolimą viso Tysmienicos slėnio vaizdą: blyškaus
auksinio kaspino bangomis vingiuojančią upę, ištisą plačiai
ištvinusių liūnų ir tvenkinių ežeryną, į pietus vilnijančias prieš­
kalnes, kurių apvalaini kauburiai iš pradžių reti, bet toliau jų
virtinės tankėja, dėstosi šachmatiškai ir, artėdamos prie pilkšvos
auksaspalvės horizonto miglos, vis mažėja, blanksta. Iš tos
raukšlėtos periferijos tolumos niro miestas ir augo į priekį, iš
pradžių dar skirtingais kompleksais, gilių gatvių daubų skai­
domais į glaudžius namų blokus ir masyvus, o arčiau jau ir į
atskirus mūrinius namus, išraižytus ypač ryškiai, lyg vaizdą
stebint pro žiūronus. Tuose artimesniuose planuose raižytojas
parodė visą painų ir margą gatvių bei skersgatvių knibždėlyną,
labai išraiškingus karnizus, architravus, archivoltus ir piliastrus,
švytinčius vėlyvame ir tamsiame aukse, atėjus apniukusiai
popietei, kuri visus kampus ir nišas panardina į gilią šešėlio
sepiją. To šešėlio luitai ir prizmės, nelyginant tamsaus medaus
koriai, spraudėsi į gatvių tarpeklius ir savo šiltoje, sodrioje
masėje skandino čia ištisą pusę gatvės, ten spragą tarp namų,
70 Cinamoninės krautuvės

niūroka šešėlių romantika dramatizuodami ir orkestruodami

tą įvairiopą architektūros polifoniją.
Tame plane, padarytame barokinių prospektų stiliumi, Kro­
kodilų gatvės plotas švietė tuščia balta dėme - taip geografijos
žemėlapiuose įprasta žymėti poliarines sritis, neištirtas ir spė­
jamas šalis. Tik kelių gatvių linijos ten buvo nupieštos juodais
brūkšniais, o jų pavadinimai užrašyti paprastu, nepagražintu
šriftu, ne tauriąja antikva kaip kitur. Matyt, kartografas nesiryžo
pripažinti šitorajonomiestui, todėl apsidrausdamas pavaizdavo
jį kitaip ir nepagarbiai.
Kad suprastume šį santūrumą, jau dabar atkreipkime dėmesį
į dviprasmišką ir abejotiną to rajono vaizdą, kuris taip skyrėsi
nuo pagrindinių viso miesto bruožų.
Tai buvo pramonės ir prekybos rajonas, kuriame ryškiai
dominavo blaivus praktiškumas. Laiko dvasia, ekonomikos
mechanizmas nepagailėjoir mūsų miesto ir įleido godžias šaknis
jo periferijos atraižoje, kuri virto parazitiniu rajonu.
Kada senajame mieste dar tebeviešpatavo naktinė, slapta,
iškilmingo ceremonialumo pilna prekyba, tame naujame rajone
staigiai atsirado naujoviškos, blaivios komercializmo formos.
Pseudoamerikonizmas, įskiepytas į seną, sudūlėjusią miesto
dirvą, suklestėjovešliomis, bet tuščiomis ir bespalvėmis pigaus,
vargano pretenzingumo atžalomis. Ten galėjai pamatyti pigiai
ir prastai pastatytų mūrinių namų karikatūriškais fasadais,
aplipdytais baisingais suskilinėjusiogipso lipdiniais. Seni, kreivi
priemiesčio nameliai gavo sparčiai nudrėbtus portalus, kuriuos
atidesnis žvilgsnis demaskuodavo kaip pasigailėtiną didmiesčio
statinių imitaciją. Prasti, drumsti ir nešvarūs, bangomis lau-
žiantys tamsius gatvės atspindžius langų stiklai, neobliuotas
fasadų medis, pilkos netikusios patalpos, kur ant aukštų lentynų
ir palei aplaupytas, trupančias sienas kadaravo voratinkliai ir
gulė dulkių raizgalai, - tokiais laukinio Klondaiko pėdsakais
buvo pažymėtos čia esančios krautuvės. Taip vienas po kito
eilėmis tęsėsi siuvėjų, gatavų rūbų magazinai, porceliano
 Krokodilų gatvė 71

sandėliai, sanitarijos ir higienos reikmenų parduotuvės, kir­

pyklos. Pilkos, didelės jų vitrinos turėjo įstrižai arba pusračiu
bėgančius paauksuotus plastiškų raidžių užrašus: CONFISERIE,
MANUCURE, KING OF ENGLAND.
Vietiniai gyventojai vengdavo šito priemiesčio, kuriame
apsigyvendavo padugnės, prastuomenė, visokie nenaudėliai,
pašlemėkai, tikri moraliniai vargetos, tie nevykėliai žmogėkai,
kurie gimsta tokiose efemeriškose vietose. Tačiau atsitikdavo,
kad nuopuolio dienomis, apimtas nedorų pagundų, vienas kitas
miesto gyventojas lyg ir netyčia užklysdavo į tą abejotiną pa­
kraštį. Net patys geriausieji kartais neatsispirdavo pagundai
savanoriškai degraduoti, nepaisyti ribų ir hierarchijos, išsi­
maudyti toje seklioje bendrumo, lengvo intymumo, nešvaraus
susimaišymo baloje. Šitokiems moralės dezertyrams, pabėgė­
liams, numetusiems savo pačių garbės vėliavą, tasai rajonas
buvo tikras eldoradas. Viskas tenai atrodė įtartina ir dvipras­
miška, viskas kvietė savęsp slaptu mirktelėjimu, cinišku gestu,
reikšmingai primerktu koketišku žvilgsniu, žadinančiu nedoras
viltis, viskas vadavo iš pančių žemąją prigimtį.
Iš anksto neįspėtas, retai kas pastebėdavo keistą to rajono
ypatybę - bespalviškumą, tarytum tame prastame, skubotai
išaugusiame mieste nebuvo galima sau leisti spalvų prabangos.
Viskas ten buvo pilka kaip nespalvotose fotografijose, kaip
iliustruotuose prospektuose. Tas panašumas į jas nebuvo tiktai
paprasta metafora, kadangi kartkartėmis, klajodamas po šią
miesto dalį, iš tiesų patirdavai įspūdį, kad sklaidai kažkokį
prospektą, nuobodžių komercinių skelbimų rubrikas, kur pa­
razitiškai susisukę lizdus įtartini anonsai, nervingos pastabos,
abejotinos iliustracijos; ir tos kelionės buvo tokios pat bepras­
miškos, be rezultatų, kaip ir fantazijos jaudinimas, jos vari­
nėjimas po pornografinių leidinių skiltis.
Užeidavai pas kokį nors siuvėją, norėdamas užsisakyti ap­
darą - drabužį, turintį pigios elegancijos, kuri tokia būdinga
šiam rajonui. Patalpa didelė ir tuščia, labai aukšta ir bespalvė.
72 Cinamoninės krautuvės

Didžiulės daugiaaukštės lentynos kyla viena virš kitos į nežinia

kokią salės aukštybę. Tomis tuščių lentynų kondignacijomis
žvilgsnis krypsta į viršų, net į lubas, kurios gali būti ir dangus -
menkas, bespalvis, apsilaupęs to miesto dangus. Tuo tarpu kiti
sandėliai, kurie matyti pro atviras duris, iki pat lubų prikrauti
dėžių ir dėžučių, kurios stovi lyg didžiulė kartoteka ir pačioje
aukštybėje, po supinkliotu palėpės dangumi, subyra į tuštumos
kubus, į bevaisę nebūties statybinę medžiagą. Pro didelius
pilkus langus, smulkiai sulanguotus kaip raštinių popieriaus
puslapiai, nepatenka šviesos, kadangi parduotuvės erdvė jau
lyg vandens prisipildžiusi indiferentiškos pilkos blandos, kuri
nemeta šešėlių ir nieko neakcentuoja. Netrukus atsiranda koks
nors lieknas vaikinas, nuostabiai paslaugus, miklus, pasišovęs
patenkinti mūsų pageidavimus ir apiberti mus pigia ir lengva
pardavėjo gražbylyste. Tačiau kai plepėdamas ima vynioti di­
džiulius gelumbės rietimus, matuoti, klostyti ir drapiruoti be­
galinį per jo rankas tekantį medžiagos srautą, formuoti iš jo
iliuzorinius surdutus ir kelnes, visa ta manipuliacija pasirodo
esanti kažkokia nesvarbi, apgaulinga, komiška, lyg uždanga,
ironiškai užmesta ant tikrosios reikalo prasmės.
Parduotuvės panelės, vikrios ir juodos, kiekviena su kokiu
nors grožio trūkumu (būdingu šiambrokuotų prekių rajonui),
įeina ir išeina, stovi sandėlių tarpduriuose, akimis zonduo-
damos, ar žinomas (patyrusioms pardavėjo rankoms patikėtas)
reikalas pasieks reikiamą brandą. Pardavėjas meilikauja, mai­
vosi ir kartkartėmis net nutaiso transvestito miną. Okai, reikš­
mingai žvilgtelėjęs, diskretiškai atkreipia dėmesį į prekės firminį
ženklą, kuris yra grynai simboliškas, pagauna noras čiuptelėti
jamuž švelnutės pasmakrės arba įgnybti į papudruotą, blyškų
skruostą.
Palengva drabužio rinkimosi reikalas nueina į tolesnį planą.
Tasai moteriškėti linkęs, ištvirkęs vaikinas, labai nuovokiai
atspėjęs intymiausias kliento mintis, ima jam rodyti retus fir­
minius ženklus, ištisą firminių ženklų biblioteką, rafinuoto
 Krokodilų gatvė 73

ženklų rinkėjo kolekciją. Tada gali net pamanyti, kad gatavų

drabužių parduotuvė tiktai fasadas, už kurio slėpėsi antikva­
riatas, labai dviprasmiškų leidinių ir privačių spaudinių rin­
kinys. Paslaugus pardavėjas atidaro kitus sandėlius, iki pat lubų
prikrautus knygų, raižinių, fotografijų. Tos vinjetės, tie raižiniai
šimtąkart pranoksta mūsų drąsiausias svajones. Mes nesame
net pagalvoję, kad gali būti tokių sugedimo kulminacijų, tokio
rafinuoto pasileidimo.
Parduotuvės panelės vis dažniau šmėkščioja tarp knygų
eilių, pilkos, popierinės, kaip tie raižiniai, tačiau pigmento
pilnais patvirkusiais veidais, tamsios brunetės, kurių blizgantis,
riebus juodumas, glūdėjęs akyse, staiga išbėga iš jų lyg žvil­
gantis, zigzagais sprunkantis tarakonas. Tačiau ir degantis rau­
donumas, ir pikantiškos apgamų stigmos, ir drovūs tamsūs
pūkeliai negali paslėpti sukrešėjusio, tamsaus kraujo rasės. Tasai
pernelyg intensyvus pigmentas, toji tiršta ir aromatinga moka
tarytumdėmėja knygas, kurias jos ima alyvmedžio plaštakomis,
pirštų prisilietimas jas tarytum nudažo, palikdamas ore tamsų
strazdanų lietų, tabako ruožą, nelyginant aitraus, gyvuliško
kvapo pumpotaukšlis. Tuo tarpu visuotinis ištvirkimas kaskart
labiau kratosi išorinio padorumo pančių. Pardavėjas, išeikvojęs
visą įkyrų savo aktyvumą, palengva darosi moteriškai neveik­
lus. Dabar jis, apsivilkęs šilkine pižama, prasiskleidęs moterišką
iškirptę, guli ant vienos iš daugelio kanapų, kurių pristatyta
tarp knygų lentynų. Panelės viena kitai demonstruoja knygų
viršelių raižinių figūras ir pozicijas, okitos jauminga laikinuose
pataluose. Spaudimas klientui atslūgęs. Jis pats jau išleistas iš
agresyvaus dėmesio rato, paliktas vienas. Pardavėjos šneku­
čiuojasi ir nebekreipia į jį dėmesio. Atsisukusios nugara arba
šonu, stabteli arogantišku kontrapostu, pamindžikuoja vietoje,
žaisdamos koketišku apavu, kažkaip žaltiškai nuo viršaus iki
apačios pavinguriuoja kūno sąnarius ir, prisidengdamos savo.
atsainia neatsakomybe, atakuoja sujaudrintą, bet ignoruojamą
žiūrovą. Taip su išskaičiavimu traukiamasi, einama atgal, kad
74 Cinamoninės krautuvės

atsirastų plati erdvė kliento aktyvumui. Pasinaudosime šiuo

abejingumo momentu ir, kad išvengtume nenumatytų šito ne­
kalto vizito pasekmių, ištrūksime į gatvę.
Niekas mūsų nesulaiko. Per knygų koridorius, pro ilgas
lentynas spaudinių ir žurnalų išlendame iš parduotuvės ir štai
esame toje Krokodilų gatvės vietoje, kur nuo iškilumos matyti
bemaž visas šis platus traktas ligi pat tolumoje stovinčių ne­
baigtų geležinkelio stoties pastatų. Kaip ir visada šiame pa­
kraštyje, diena apniukusi, ir visas scenovaizdis tarpais atrodo
kaip iliustruoto laikraščio fotografija - tokie pilki, tokie plokšti
namai, žmonės, ekipažai. Ta realybė plona lyg popierius, ir pro
visus plyšius kyšo jos netikrumas. Kartkartėmis atrodo, kad
tiktai mažame ruoželyje priešais mus viskas yra pavyzdinga,
kaip ir turėtų būti prašmatnaus didmiesčio bulvare, tuo tarpu
pakraščiais tasai improvizuotas maskaradas jau nublankęs,
pakrikęs ir, nebegalėdamas išlaikyti savo vaidmens, už mūsų
virsta gipsu ir pakulomis, kažkokio milžiniško, tuščio teatro
rekvizito sandėliu. Pozos įtampa, dirbtinis kaukės orumas,
ironiškas patosas virpa ant šito epidermio. Tačiau mes nė kiek
nenorime demaskuoti reginio. Kad ir geriau nusimanydami,
jaučiamės įtraukti į pigius šio kvartalo burtus. Antra vertus,
miesto paveiksle netrūksta ir tam tikrų autoparodijos bruožų.
Mažų, vienaaukščių priemiesčio namelių eilės baigiasi, ir pra­
sideda daugiaaukščiai mūrai, pastatyti nelyginant iš kartono,
tikras iškabų, aklų kontorų langų, pilkų stiklinių vitrinų, rek­
lamų ir numerių konglomeratas. Palei namus teka minios upė.
Gatvė plati kaip didmiesčio bulvaras, tačiau grindinys kaip
kaimo aikštėse - plūkto molio, pilnas duobių, klanų ir žolės. Su
kuo nors lygindami šio rajono gatvių eismą, gyventojai kalba
apie jį didžiuodamiesi, reikšmingai spindinčiomis akimis. Toji
pilka, beasmenė minia pernelyg įsijautusi į savo vaidmenį ir
labai uoliai stengiasi vaizduoti, kad čia yra didmiestis. Ji susi­
rūpinusi, savanaudiška, bet vis tiek atrodo kaip kažkoks be­
spalvis, monotoniškas, betikslis judėjimas, kažkokia mieguista
 Krokodilų gatvė 75

marionečių procesija. Visame scenovaizdyje viešpatauja keista

menkystės atmosfera. Minia plaukia monotoniškai, ir, keistas
dalykas, visuomet ją matai kažkaip neaiškiai, figūros slenka per
daugiabalsi švelnų ūžesį, bet visai aiškiai niekad nepasirodo.
Tikkartkartėmis iš to daugelio galvų klegesio pagauname kokį
tamsų, gyvą žvilgsni kokį juodą giliai ant galvos užmaukšlintą
katilioką, kokią šypsenos perplėštą pusę veido su kaip tiktai
kažką pasakiusiomis lūpomis, kokią žingsniui atkištą ir taip
visamlaikui sustingusią koją.
Šio rajono įžymybė yra karietos be vežėjų, pačios sau rie­
dančios gatvėmis. Ne dėl to, kad čia nebūtų vežėjų: įsimaišę į
minią ir užsiėmę tūkstančiais reikalų, jie nesirūpina savo ka­
rietomis. Šiame regimybės ir tuščių gestų rajone neteikiama
ypatingos svarbos aiškiamvažiavimo tikslui, ir keleiviai patiki
save tiems klajojantiems ekipažams su tokiu lengvapėdiškumu,
kuris čia būdingas viskam. Kartais gali pamatyti, kaip jie pa­
vojinguose posūkiuose, gerokai išlindę iš sulaužytos būdos, su
vadelėmis rankose įsiręžę daro sunkų prasilenkimo manevrą.
Šiame rajone turime ir tramvajų. Miesto tarybos narių am­
bicijos čionai švenčia savo didžiausią triumfą. Tačiau kaip pasi­
gailėtinai atrodo šitie iš papjė mašė padaryti vagonai nuo ilgo
vartojimo sulankstytomis ir aplamdytomis sienomis. Dažnai jie
iš visonebeturi priekio, todėl, kai važiuoja pro šalį, gali pamatyti
keleivius - sėdinčius tiesiai ir labai oriai. Tuos tramvajus stumdo
miesto nešikai. Vis dėlto nuostabiausias dalykas yra Krokodilų
gatvės geležinkelis.
Kartkartėmis, nenustatytu dienos metu, jau artėjant savait­
galiui, gali pamatyti minią žmonių, ties gatvės posūkiu lau­
kiančią traukinio. Niekada nesi tikras, ar jis atvažiuos ir kur
sustos, ir dažnai atsitinka taip, kad vieni sako - sustos čia, o
kiti - tenai, ir laukia dviejose skirtingose vietose. Laukia ilgai,
susispietę į juodą tylintį būrį palei vos žymius bėgius, veidus
atsukę profiliu, tartumvoros blyškių popierinių kaukių, iškirptų
nelyginant kokia fantastinė įbestų žvilgsnių linija. Galų gale
76 Cinamoninės krautuvės

traukinys netikėtai pasirodo, išsuka iš šoninės gatvelės, iš kur

jo niekas nelaukia, - žemas kaip žaltys, miniatiūrinis, su mažu,
šnopuojančiu, kresnu lokomotyvu. Įvažiuoja tarp tų juodų špa-
lerių, ir gatvė sutemsta nuo virtinės vagonų, sėjančių anglių
dulkes. Tamsus garvežio šnopavimas ir keisto, kažkokio labai
liūdno rimtumo dvelksmas, tramdomas skubotumas ir nervin­
gumas greitai slenkančiose žiemos sutemose gatvę trumpam
paverčia geležinkelio stoties hale.
Mūsų miesto rykštė yra ažiotažas dėl geležinkelio bilietų ir
kyšininkavimas.
Paskutinę minutę, kai traukinys jau stovi stotelėje, eina ner­
vingai skubios derybos su paperkamais geležinkelio linijos
valdininkais. Dar joms nesibaigus, traukinys pajuda, lydimas
pabiros, nusivylusios minios, kuri jį tolokai palydi ir pagaliau
išsiskirsto.
Gatvė, kurioje valandėlę šurmuliavo ta improvizuota stotis,
pilna sutemų ir tolimų kelių dvelksmo, vėl nušvinta, praplatėja,
ir jos vaga vėl plaukia nerūpestinga, monotoniška minia vaikš­
tinėtojų, kurie šnekėdami, klegėdami traukia pro parduotuvių
vitrinas, pro tuos nešvarius, pilkus keturkampius, pridėliotus
pigių prekių, pristatinėtus didžiulių vaško manekenų ir kir­
pyklos lėlių.
Apsivilkusios ilgomis akį rėžiančiomis nertinėmis sukne­
lėmis, vaikšto prostitutės. Tačiau tai gali būti ir kirpėjų ar kavi­
nių kapelmeisteriųžmonos. Jos žengia lyggrobuonės, grakščiai,
o nedori, patvirkėliški jų veidai vis turi kokią nedidelę, bet
ryškią kliaudą: viena kreivai žvairuoja juodomis akimis, kita
su kiškio lūpa, trečiai trūksta nosies galiuko.
Miesto gyventojai didžiuojasi ta nuopuolio smarve, kuria
alsuoja Krokodilų gatvė. „Nereikia nieko sau gailėti, - mąsto
jie išdidžiai, - galimsau leisti ir tikrą didmiesčio pasileidimą."
Pasakjų, kiekviena to rajono moteris yra kokotė. Iš tiesų, geriau
į kurią nors pasižiūrėjęs, iškart pagauni tą atkaklų, lipnų, kute­
nantį žvilgsnį, kuris mus tiesiog šiurpina maloniu pasitikėjimu.
 Krokodilų gatvė 77

Netgi mokinukės čia kažkaip ypatingai ryši kaspinų kokardas,

savotiškai stato dailias kojeles, o jų žvilgsnyje gali pastebėti
neskaistumo žymę, rodančią polinkį į būsimą ištvirkimą.
Ovis dėlto- ovis dėlto, ar turime išduoti paskutinę šiorajono
paslaptį, rūpestingiausiai dangstomą Krokodilų gatvės sekretą?
Keletą kartų savo apžvalgoje statėme tamtikrus įspėjamuo­
sius ženklus, delikačiai reiškėme savo išlygas. Įdėmiam skai­
tytojui šitoks mūsų pasielgimas nebus netikėtas. Jau kalbėjome,
kad šiame rajone daug imitacijų, iliuzoriškumo, tačiau šių žo­
džių prasmė pernelyg tiksli ir griežta ir neapibūdina jotikrovės
nenuoseklumo ir neapibrėžtumo.
Mūsų kalba neturi definicijų, kurios bent šiek tiek dozuotų
realybę, apibrėžtų jos sūdrumą. Pasakysim be užuolankų: šis
rajonas fatališkas tuo, kad niekas jame neduoda rezultato, niekas
nenueina iki savo pabaigos, visi pradėti judesiai pakimba ore,
visi gestai nusilpsta per anksti ir negali peržengti per tamtikrą
mirties tašką. Jau galėjome pastebėti, kad šiamrajonui būdingas
neregėtas užmojis, projektų ir anticipacijų platumas, neracio­
nalumas. Pagaliau ir jis pats visas yra ne kas kita, kaip troškimų
fermentacija, - suvešėjusi per anksti ir dėl to bejėgė, tuščia.
Besaikiolengvumo atmosferoje čionai sudygsta kiekvienas men­
kiausias įgeidis, trumpalaikė įtampa didėja ir išauga, virsdama
tuščiaviduriu, išsipūtusiu augliu, ima vešėti lyg tos pilkos,
lengvos, papurusios piktžolės, lyg bespalvės plaukuotos aguo­
nos, pasidariusios iš besvorio miražų ir hašišo audinio. Virš viso
rajono kyla tingus, paleistuviškas nuodėmės fluidas, ir namai,
krautuvės, žmonės kartais atrodo lyg karščiuojančio kūno dre­
bulys, jo kliedesingų svajonių žąsies oda. Niekur daugiau, tik
čionai jaučiamės taip apnikti galimybių, taip sukrėsti išsipil­
dymo artumo, blykštame ir daromės bejėgiai nuo tapsmo ma­
lonaus išgąsčio. Tačiau tuo viskas ir baigiasi.
Peržengęs tam tikrą įtampos tašką, potvynis sustoja ir ima
slūgti, atmosfera peržydėjusi išblėsta, galimybės nuvysta ir išnyks­
ta, pašėlusios pilkos susijaudinimo aguonos subyra į pelenus.
78 Cinamoninės krautuvės

Amžinai gailėsimės, kad tada valandėlei išėjome iš įtartinos

gatavų rūbų krautuvės. Niekad nebepataikysime į ją sugrįžti.
Klajosime nuo iškabos prie iškabos ir apsiriksime šimtus kartų.
Aplankysime dešimtis krautuvių, aptiksime visiškai panašių,
vaikščiosime palei knygų lentynas, vartinėsime žurnalus ir
spaudinius, ilgai ir painiai šnekėsimės su itin tamsaus gymio,
ydingai žaviomis panelėmis, o jos nesugebės suprasti mūsų
pageidavimų.
Negalėdami išsiaiškinti, ginčysimės, kol visas įkarštis ir
užsidegimas išgaruos, nes tuščios mūsų pastangos, bergždžias
mūsų noras laimėti turnyrą.
Mūsų viltys buvo nesusipratimas, dviprasmiškas užeigos ir
tarnautojų vaizdas - regimybė, gatavi rūbai buvo tikri gatavi
rūbai, o pardavėjas neturėjo jokių slaptų intencijų. Krokodilų
gatvės moterų pasaulis ištvirkęs gana saikingai, nes daugiau
neleidžia stori moralinių prietarų ir banalios vidutinybės klodai.
Šiame pigios žmogiškosios medžiagos mieste nėra taip pat
nepažabotų instinktų siautulio, nėra nepaprastų ir tamsiųaistrų.
Krokodilų gatvė buvo mūsų miesto šiuolaikiškumo ir did­
miestiško nuopuolio koncesija. Matyt, nieko daugiau mes ne­
buvom verti, tiktai šito fotomontažo, sudėlioto iš senų per­
nykščių laikraščių iškarpų.
 TARAKONAI

Tai buvo tomis pilkomis dienomis, kurios prasidėjo po genia­

liosios mano tėvoepochos nuostabaus spalvingumo. Slinkoilgos
depresijos savaitės, sunkios savaitės bevilties ir švenčių, apniuko
net dangus ir nublanko visa gamta. Tėvo tuo metu jau nebuvo.
Sutvarkytus viršutinius kambarius nuomojo viena telefonistė. Iš
viso paukščių ūkiomums telikovienintelis egzempliorius - kon­
doro iškamša, kuri stovėjo ant lentynos salone. Šioje užtrauktų
užuolaidų prieblandoje stypsojo jisai ten, kaip gyvas būdamas,
ant vienos kojos, budistų išminčiaus poza, o jo skausmingas,
išdžiūvęs asketo veidas žvelgė suakmenėjusia visiško abejingu­
mo ir savęs atsižadėjimo išraiška. Akys buvo iškritusios, o pro
išverktas, ašarotas orbitas byrėjo pjuvenos. Tiktai raginės egip-
tiškos karpos ant pliko stipraus snapo ir nuplikusio kaklo, blyš­
kiai žydros antaugos ir gumburai teikė tai persenusiai galvai
kažkokio oraus šventumo.
Plunksnotas joabitas daugely vietųjaubuvo suėstas kandžių
ir barstėminkštas pilkas plunksnas, kurias Adelėkartą per savaitę
iššluodavo kartu su bevardėmis kambario šiukšlėmis. Išpliku­
siosevietosebuvo matyti storas maišinis audeklas, iš kuriokyšojo
kanapių kuokštai. Slapta pykau ant motinos, kam taip lengvai
po tėvo mirties grįžo prie įprastinių darbų. „Niekada jo nemy­
lėjo", - galvodavau. Okadangi tėvas nebuvoįsišaknijęs nė vienos
moters širdyje, tai negalėjo įaugti į jokią realybę ir amžinai skra­
jojo gyvenimo periferijoje, pusiau realiuose regionuose, tikrovės
80 Cinamoninės krautuvės

pakraščiais. „Neužsitarnavo netgi padorios žmoniškos mirties, -

galvodavau, - viskas jo buvo keista ir abejotina/' Nusprendžiau
nutaikyti momentą ir atvirai pasikalbėti su motina. Vieną dieną
(buvoslogi žiemos diena, ir nuopat rytojaubirominkšti prieblan­
dos pūkai) motina sirgo migrena ir viena gulėjo ant sofos salone.
Tame retai lankomame paradiniame kambaryje po tėvo din­
gimo viešpatavo pavyzdinga tvarka, Adelės padaryta vašku ir
šepečiais. Baldus dengė užtiesalai; visi daiktai pasidavė ge­
ležinei disciplinai, kurią Adelė įvedė tame kambaryje. Tiktai
povo plunksnų puokštė vazoje ant komodos nesileido sudraus­
minama. Tai buvo savavališkas, pavojingas, nesutramdomo
revoliucingumo elementas, tartum ūžianti gimnazisčių klasė,
akyse pilna davatkiškumo, o už akių - palaido išdykumo. Visą
dieną įžūliai žvelgdavo tos akys, gręžiodamos sienose skyles,
mirkčiodavo, viena per kitą grūsdavosi, plasnodamos blaks­
tienomis, pridėjusios pirštą prie lūpų, kikendamos ir išdykau­
damos. Jos pripildydavo kambarį čiulbėjimo ir šnabždesio,
pabirdavo kaip drugeliai aplink daugiašakę lempą, spalvotu
būriu atsimušdavo į matinius, persenusius, nuo judėjimo ir
linksmumo atpratusius veidrodžius, žiūrėdavo pro rakto sky­
lutes. Net motinos, aprišta galva gulinčios ant sofos, akivaizdoje
jos negalėjo susilaikyti, meiliai žvilgčiojo, rodė viena kitai ženk­
lus, kalbėjosi nebylia, spalvinga, slaptų reikšmių pilna abėcėle.
Mane erzino tasai pašaipus sutarimas, tasai mirguliuojantis
sąmokslas už mano nugaros. Keliais prisispaudęs prie motinos
sofos, dviempirštais, tartumužsigalvojęs, čiupinėdamas švelnią
jos chalato medžiagą, lyg tarp kitko ištariau:
- Jau seniai norėjau tave paklausti: ar tiesa, kad tai jis?
Ir, nors nė žvilgsniu neparodžiau į kondorą, motina iš karto
atspėjo, labai sumišo ir nuleido akis. Tyčia palaukiau valandėlę,
norėdamas pasiskonėti jos sumišimu, paskui, sutramdęs augantį
pyktį, visiškai ramiai paklausiau:
- Tai kokia prasmė tų visų apkalbų ir melagysčių, kurias
skleidi apie tėvą?
 Tarakonai 81

Tačiau jos bruožai, kurie pirmą akimirką tarytum suiro dėl

išgąsčio, ėmė vėl tvarkytis.
- Kokių melagysčių? - paklausė mirksėdama akimis, kurios
buvo tuščios, sklidinos tamsaus mėlynumo, be baltymo.
- Adelė sakė, - tariau, - bet žinau, kad jos eina iš tavęs; noriu
žinoti tiesą.
Jos lūpos truputį virpėjo, vyzdžiai, vengdami mano žvilgs­
nio, nukrypo į akių kampą.
- Aš nemelavau, - tarė ji, o jos lūpos pabrinko ir iškart
pasidarė mažos. Pajutau, kadji su manimkoketuoja kaip moteris
su vyru.
- Apie tarakonus tai teisybė - juk pats atsimeni...
Aš sumišau. Tikrai atsiminiau tą tarakonų invaziją, tą juodo
spiečiaus potvynį, kuris užliedavo nakties tamsą, tą vorišką
bėgiojimą. Visi plyšeliai būdavo pilni krutančių ūsų, iš kiek­
vienos skylės staiga galėjoišlėkti tarakonas, iš kiekvienos grindų
spragos galėjo žybtelėti tasai juodas žaibas ir lyg pašėlęs zig­
zagais nubėgti per grindis. Kokia laukinė išgąsčio beprotybė,
spindinčia, juoda linija išrašyta grindų lentoje! Kaip klaikiai
šūkaudavo tėvas šokinėdamas nuo kėdės ant kėdės su ietimi
rankose! Tėvas tada visiškai sulaukėjo, nebeėmė nei valgio, nei
gėrimo; karščiuojantį veidą išmušė dėmės, aplinkburną atsirado
pasibjaurėjimo konvulsijos raukšlė. Buvo aišku, kad tokios
neapykantos įtampos negali ilgai išlaikyti joks organizmas. Baisi
antipatija pavertė jo veidą sustingusia tragiška kauke, kurioje
tiktai vyzdžiai, pasislėpę po apatiniais vokais, budėjo sargyboje,
įsitempę kaip stygos nuo amžino įtarumo. Baisiai rėkdamas, jis
staiga pašokdavo nuo sėdynės, aklai puldavo į kambario kampą
ir iškeldavo ietį, ant kurios smaigalio didžiulis pasmeigtas
tarakonas beviltiškai judindavo savo susipynusias kojas. Iš­
blyškusiam nuo siaubo tėvui tuojau pat ateidavo į pagalbą
Adelė, atimdavo ietį kartu su pasmeigtu trofėjumi ir įkišdavo
į rėčkelę. Vis dėlto jau ir tada nebūčiau galėjęs pasakyti, ar tuos
vaizdus man įteigė Adelės pasakojimai, ar aš pats buvau jų
82 Cinamoninės krautuvės

liudytojas. Mano tėvas jau tuo metu nebeturėjo to atsparumo,

kuris sveikus žmones saugo nuo pasišlykštėjimo kerų. Užuot
atsigynęs nuo baisingos šitų kerų jėgos, mano tėvas, tapęs be­
protybės grobiu, klimpo į ją kaskart labiau. Liūdnų rezultatų
ilgai laukti nereikėjo. Netrukus pasirodė pirmi įtartini ženklai,
o mus apėmė baimė ir sielvartas. Tėvo elgesys pasikeitė. Jo
beprotybė, jo susijaudinimo euforija priblėso. Judesiuose ir
mimikoje ėmė rodytis negrynos sąžinės požymių. Jis ėmė mūsų
šalintis. Kiaurą dieną lindėdavo kampuose, spintose, po pata­
lais. Ne kartą mačiau, kaip susimąstęs apžiūrinėjo savo rankas,
tyrinėjo odą, nagus, ant kurių ėmė rastis juodų dėmių, bliz­
gančių lyg tarakono žvynai.
Dieną dar laikydavosi iš paskutinių jėgų, kovodavo, tačiau
naktimis tie kerai jį apnikdavo labai smarkiai. Esu matęs jį vėlai
naktį žvakės šviesoje. Žvakė degė pastatyta ant grindų, o tėvas
gulėjo ant žemės nuogas, išmargintas juodomis totemo dėmė­
mis, išbraižytas šonkaulių linijomis, fantastiniu išorėn per-
sišviečiančios anatomijos piešiniu, gulėjo keturpėsčias, su­
pančiotas pasišlykštėjimo kerų, kurie jį siurbte siurbė į savo
painiavos gelmę. Tėvas ėmė vaikščioti lyg daugianarėmis ga­
lūnėmis, darydavo komplikuotus keisto ritualo judesius, ir aš
pasibaisėdamas supratau, jog tai tarakonų ceremonialo imi­
tacija.
Nuo to laiko tėvo atsižadėjome. Jo panašumas į tarakoną
kasdien darėsi vis aiškesnis - mano tėvas virto tarakonu.
Ėmėme prie to priprasti. Matydavome jį kaskart vis rečiau,
nes savaičių savaites būdavo kažkur išėjęs savo tarakoniškais
keliais - mes liovėmės jį pažinę, o jis visiškai susimaišė su ta
juoda keista paderme. Ką gali žinoti, gal dar gyveno kur nors
grindų plyšyje arba, įsivėlęs į tarakonų aferas, naktimis bėgio­
davo po kambarius, o gal buvo tarp tų negyvų vabzdžių, kurių
Adelė kas rytą rasdavo gulinčių išverstais pilvais, atstatytomis
kojomis, kuriuos šlykštėdamasi paimdavo semtuvėliu ir iš­
mesdavo lauk.
 Tarakonai 83

- Ir vis dėlto, - pasakiau sutrikęs, - esu tikras, kad tasai

kondoras - tai jis.
Motina pažvelgė į mane pro blakstienas:
- Nekankink manęs, vaikeli, - jukaš taujau sakiau, kad tėvas
kaip komivojažierius keliauja po šalį - juk žinai, kad kartais
naktį parvažiuoja namo, o prieš aušrą išvažiuoja dar toliau.
 VĖTRA

Tą ilgą ir nykią žiemą mūsų mieste užderėjo didžiulis, šimte­

riopas tamsos derlius. Matyt, per ilgai niekas netvarkė palėpių
ir sandėliukų, puodus krovė ant puodų, buteliukus ant bu­
teliukų, ir taip ėmė be galo augti tuščių butelių baterijos.
Tenai, tuose sudegintuose, daugiakamieniuose palėpių ir
stogų miškuose tamsa ėmė išsigimti ir baisiai fermentuotis. Ten
prasidėjo tiejuodieji puodų seimai, tie klegūs ir tušti susiėjimai,
tie gurgantys pasibuteliavimai, stiklų ir stiklainių pasikliuk-
senimai. Pagaliau vieną naktį po malksnų erdvėmis sukilo puo­
dų ir buteliukų falangos, ir didžiulė minia patraukė į miestą.
Palėpės, išnirusios iš palėpių, skleidėsi viena iš kitos ir dygo
juodais špaleriais, o pro erdvius jų aidus bėgo kavalkados šulų
ir sijų, lansados medinių sparų, priklaupusių ant eglinių kelių,
pasiruošusių ištrūkti į laisvę ir pripildyti nakties erdves gegnių
galopo ir sančiaupų triukšmo.
Tada ir ištvino tos juodos upės, sujudo statinės, ąsočiai ir
plaukė visąnaktį. Juodos, blizgančios, šurmuliuojančios jųminios
apgulė miestą. Per naktis ūžė tasai tamsus indų knibždėlynas ir
ėmė veržtis lyg plepių žuvų armija, lyg nesulaikomas besiplūs-
tančių melžtuvių ir nesąmones paistančių rėčkų antplūdis.
Dundėdami dugnais, vienas ant kito lipo kibirai, statinės ir
laistytuvai, tintalavo moliniai puodžių kubiliukai, senos puo­
šeivų skrybėlės ir cilindrai ropštėsi vieni ant kitų, kilo į dangų
kolonomis, kurios nugriūdavo.
 Vėtra 85

Ir visi nevikriai baladojosi medinių liežuvių volėmis, ne­

vikriai malė medinėmis burnomis prakeiksmų ir šmeižtų tauš­
kalus, drabstydamiesi nešvankybių purvais per visą nakties
platybę. Ir prisidrabstė, prisiplūdo, ko norėjo.
Bepaliovos liežuvaujančių indų kvarksėjimo prišaukti, pa­
galiau užėjo karavanai, atslinko šuoringi vėtrų taborai ir su­
stojo viršum nakties. Milžiniška stovykla, juodas judantis
amfiteatras didžiuliais ratilais ėmė leistis ant miesto. Ir iš
tamsos ūžtelėjo baisi, siaubinga vėtra, kuri siautėjo tris dienas
ir tris naktis.
* * *

- Šiandien neisi į mokyklą, - pasakė rytą mama, - lauke baisi

vėtra. Kambaryje pleveno švelnus sakais kvepiantis dūmų šy­
das. Krosnis kaukė, švilpė, lygjojebūtų pririšta visa gauja šunų
ar demonų. Ant jos pūpsančio pilvo nutepliota didžiulė ter­
lionė šaipėsi kreiva spalvinga grimasa ir fantastiškai išpūstais
skruostais.
Nubėgau basas prie lango. Dangus - išilgai ir skersai nu­
pustytas vėjų. Sidabriškai baltas ir erdvus, išbraižytas iki pas­
kutinės ribos įtemptomis jėgų linijomis, išvagotas rūsčiomis
vagomis, tartum sustingusiomis alavo ir švino gyslomis. Pa­
dalintas į energijos laukus, jis virpėjo nuo įtampos ir buvo
kupinas slaptos dinamikos. Jame ryškėjodiagramos vėtros, kuri,
pati nematoma ir nepagaunama, visą gamtą darė pilną galybės.
Jos nematei. Kad ji yra, galėjai suprasti pažvelgęs į namus ir
stogus, į kuriuos įsibraudavo jos šėlsmas. Nuo jos smarkumo
palėpės viena po kitos tarytum pūsdavosi ir plyšdavo iš pa­
šėlimo.
Ji plikai nušluodavo aikštes, paskui save gatvėse palikdavo
baltą tuštumą, švariai nupustydavo ištisus turgavietės ruožus.
Tik kur ne kur, jos linguojamas, namo kampo įsitvėręs, virpėjo
vienišas žmogus. Visa turgaus aikštė atrodė išskrosta ir plynai
nuplikusi nuo jos galingų šuorų.
86 Cinamoninės krautuvės

Vėjas danguje supustė šaltas, negyvas spalvas, vario ža­

lumos, geltonus ir violetinius ruožus, tolimus savojo labirinto
skliautus bei arkadas. Po tais dangumis stovėjo juodi ir kreivi,
nekantrybės ir laukimo pilni stogai. Tie, kuriuos pagaudavo
viesulas, pašokdavo iš įkvėpimo, darydavosi didesni už gre­
timus namus ir lyg pranašai pakildavo į sūkuringą dangų.
Paskui nukrisdavo ir užgesdavo, nebegalėdami ilgiau sulaikyti
galingo šuoro, kuris lėkė toliau, visą erdvę pripildydamas
triukšmo ir baimės. Tada pašokdavo kiti namai ir, ištikti aiš­
kiaregystės paroksizmo, taip pat imdavo pranašauti.
Didžiuliai bukai prie bažnyčios stovėjo iškėlę rankas, ne­
lyginant šiurpių apreiškimų liudytojai, ir šaukė, šaukė.
Toliau, už turgavietės stogų, mačiau tolimas ugniasienes,
nuogus priemiesčio namų skliautus. Jie rioglinosi vieni ant kitų
ir augo, pastirę ir apstulbę iš siaubo. Tolimas, šaltas raudonas
atspindys juos spalvino vėlyvomis spalvomis.
Tą dieną mes nevalgėme pietų, nes ugnis iš viryklės su dūmų
kamuoliais virsdavo atgal į trobą. Kambariuose buvo šalta ir
kvepėjo vėju. Apie antrą valandą popiet priemiestyje kilo gais­
ras, kuris nesulaikomai plėtėsi. Mama su Adele ėmė pakuoti
patalynę, kailinius ir brangesnius daiktus.
Atėjo naktis. Įgavusi jėgų ir smarkumo, vėtra neapsakomai
išaugo ir apėmė visą erdvę. Ji nebekliudė nei namų, nei stogų,
tačiau virš miesto pastatė daugiaaukštę, daugialypę ertmę,
juodą nesibaigiančiomis kondignacijomis kylantį labirintą. Iš
tolabirinto skleidė ištisas galerijas kambarių, žaibais statė rūmų
sparnus, tiesė vieškelius, darė ilgiausias anfiladas, o paskui
leisdavo sugriūti tiems įsivaizduojamiems aukštams, skliautams
ir kazematams, pasikeldavo dar aukščiau ir pati savo įkvėpimu
kurdavo beformę begalybę.
Kambarys truputį virpėjo, paveikslai ant sienų skimbčiojo.
Langų stiklai spindėjo nuo riebaus lempos atspindžio. Užuo­
laidėlės kabėjo išsipūtusios, pilnos tos audringos nakties al­
savimo. Prisiminėme nuo pat ryto nematę tėvo. Spėjome, kad
 Vėtra 87

anksti rytą tikriausiai bus išėjęs į parduotuvę, tenai užkluptas

vėtros ir nebegalįs pareiti namo.
- Visą dieną nieko nevalgęs, - dejavo mama.
Vyresnysis pardavėjas Teodoras ryžosi išeiti į naktį ir per
vėtrą nunešti jamvalgyti. Kartu su juo išėjo mano brolis.
Apsivilkę didžiuliais meškenų kailiniais, į kišenes prisidėjo
gelžgalių, grūstuvių - visokio balasto, kad tik nenuneštų vėtra.
Atsargiai buvo pravertos durys į naktį. Vos tiktai pardavėjas
ir brolis išsipūtusiais apsiaustais viena koja įžengė į tamsą,
naktis juos prarijo čia pat už namų slenksčio. Vėtra akimirksniu
nušlavė jų išėjimo pėdsaką. Pro langą nebuvo matyti netgi
žibinto, kurį jie pasiėmė.
Įsiurbusi juos, vėtra valandėlę aptilo. Adelė su motina bandė
iš naujo įkurti ugnį viryklėje. Degtukai geso, pro dureles pustė
pelenus ir suodis. Stovėjome prie durų ir klausėmės. Vėtrai
raudant, girdėjosi visokiųbalsų, įtikinėjimų, vilioniųir tauškalų.
Čia mums rodėsi, kad girdime pasiklydusio vėtroje tėvo pa­
galbos šauksmą, čia vėl - kad brolis su Teodoru nerūpestingai
šnekasi už durų. Įspūdis buvo toks apgaulingas, jog Adelė
atidarė duris ir iš tiesų pamatė Teodorą ir mano brolį, vargais
negalais išneriančius iš vėtros, į kurią buvo įlindę iki pažastų.
Abu uždusę įėjo į priemenę, šiaip taip uždarė duris. Va­
landėlę turėjo įsiremti į staktą - taip stipriai vėtra šturmavo
vartus. Pagaliau užsklendė skląstį, ir vėjas nulėkė tolyn.
Jie padrikai pasakojo apie naktį, apie audrą. Abiejų kailiniai,
prisigėrę vėjo, kvepėjooru. Kalbėdami šviesoje, mirksėjovokais;
iš jų akių, dar sklidinų nakties, sulig kiekvienu vokų pleste-
lėjimu sruvo tamsa. Sakėsi negalėję nueiti ligi parduotuvės,
pametę kelią ir vos pataikę grįžti atgal. Nebepažinę miesto, nes
visos gatvės tartum susikeitusios vietomis.
Mama įtarė, kad jie meluoja. Iš tiesų galėjai pamanyti, kad
tą ketvirtį valandos jie abu stovėjo tamsoje po langu, nuo jo nė.
nepasitraukę. Ogal iš tiesų nebebuvo nei miesto, nei turgaus, o
vėtra ir naktis supo mūsų namus tiktai tamsiais kulisais, kur
88 Cinamoninės krautuvės

viskas kaukė, švilpė, vaitojo. Gal iš viso nebuvo nei tų didžiulių

ir graudžių erdvių, kurias mums įteigė vėtra, nei tų apverktinų
labirintų, tų didžialangių praėjimų ir koridorių, kuriais, ne­
lyginant didžiulėmis juodomis fleitomis, grojo vėtra. Kaskart
vis labiau stiprėjo mūsų įsitikinimas, kad visa ta audra - tai tik
naktinis donkichotiškumas, aukštoje kulisų erdvėje imitavęs
tragiškas begalybes, kosmines bedugnes ir vėtros vienišumą.
Kaskart vis dažniau varstėsi priemenės durys, įleisdamos
japanča apsisiautusi, šalikais apsimuturiavusį svečią. Pailsęs
kaimynas ar pažįstamas pamažu išsivystydavo iš skarų ir ap­
siaustų ir uždususiu balsu lemendamas imdavo pasakoti, neriš­
liai tardavo padrikus žodžius, kurie fantastiškai padidindavo,
melagingai perdėdavo nakties begalybę. Visi sėdėjome skaisčiai
apšviestoje virtuvėje. Už virtuvės ugniakuro ir juodo, plataus
kamino gaubto buvo pora laiptelių ir aukšto durys.
Ant tų laiptelių sėdėjo vyresnysis pardavėjas Teodoras ir
klausėsi, kaip palėpėje groja vėjas. Jis girdėjo, kaip per vėtros
pauzes palėpės šonkaulių dumplės susiklosto klostėmis, o sto­
gas čia atslūgsta ir subliūkšta lyg didžiuliai plaučiai, iš kurių
išėjo oras, čia vėl atgauna kvapą, pastato gegnių tvorą, išauga
nelyginant gotiški skliautai, išsiplečia, virsta sijų mišku, pilnu
šimteriopo aido, ir dunda kaip didžiulių bosų dėžė. Bet paskui
vėtrą pamiršome, Adelė skambioje piestoje grūdo cinamonus.
Atėjo į svečius tetulė Perazija- mažutė, judri ir labai rūpestinga,
su juodo šaliko vainikėliu ant galvos. Ji pradėjo triūsti virtuvėje,
padėdama Adelei. Adelė pešė gaidį. Tetulė Perazija po krosnies
gaubtu uždegė saują popierių, ir plačios liepsnos skiautės ėmė
lėkti iš jų į juodus nasrus. Adelė paėmė gaidį už kaklo ir pakėlė
virš liepsnos, kad nusviltų plunksnų likučiai. Staiga gaidys
ugnyje suplasnojo sparnais, užgiedojo ir sudegė. Tada tetulė
Perazija pradėjo bartis, plūstis ir keiktis. Tirtėdama iš pykčio, ji
grūmojo rankomis Adelei ir mamai. Aš nesupratau, kojai reikia,
o ji širdo kaskart labiau ir tiesiog virto gestų ir keiksmų ka­
muoliu. Atrodė, kad, ištikta pykčio priepuolio, ji išsigestikuliuos
 Vėtra 89

į gabalus, subyrės, pasidalys, išsilakstys kaip šimtas vorų, iš­

sišakos ant grindų nelyginant juoda, mirganti pašėliškai bė­
giojančių tarakonų puokštė. Užuot taip padariusi, ji netikėtai
pradėjo mažėti, trumpėti, bet susinervinusi vis svaidėsi pra­
keiksmais. Staiga, susikūprinusi, mažutė, nubidzeno į virtuvės
kertę, kur gulėjo malkos prakurams, ir plūsdamasi, kosėdama
ėmė nervingai raustis tarp skambių pliauskų, kol rado du plo­
nus, geltonus šipulius. Čiupo juos iš susijaudinimo drebančio­
mis rankomis, prisidėjo prie kojų, prisimatavo, paskui pasily­
pėjo ant jųkaip ant kojūkų ir pradėjo su tais geltonais ramentais
vaikščioti stuksėdama per lentas, bėgioti ten ir atgal įstrižai
grindų, kaskart vis greičiau, greičiau, paskui, šlubčiodama per
bildančias lentas, užšoko ant eglinio suolo, oiš ten ant skambios
medinės aplinkui visą virtuvę padarytos sieninės lentynos,
pridėtos lėkščių, ir ėmė bėgti per ją, žirgliodama kojūkų ra­
mentais, kol pagaliau kažkur kertėje, kaskart vis labiau mažė-
dama, pajuodo, susisuko kaip suvytęs, sudegęs popierius, su­
dūlėjo į krūvelę pelenų, sutrupėjo į dulkes, į nieką.
Visi stovėjome bejėgiškai žiūrėdami į tą siautėjančią pykčio
beprotybę, kuri pati save ėdė ir virškino. Skausmingai stebėjo­
me liūdną šio paroksizmo eigą ir, kai tas graudus procesas
pasiekė savo natūralią baigtį, su tam tikru palengvėjimu grį­
žome prie savo darbų.
Adelė, grūsdama cinamonus, vėl ėmė žvanginti piestą, ma­
ma - tęsti nutrauktą pokalbį, o pardavėjas Teodoras, klausy­
damasis pastogės pranašysčių, darė juokingas grimasas, aukštai
kilnojo antakius ir šypsojosi pats sau.
 DIDŽIOJO SEZONO NAKTIS

Kiekvienas žino, kad paprastų, normalių metų eilėje keistuolis

laikas kai kada iš savo įsčių pagimdo kitokių, ypatingų metų,
metų išsigimėlių, kuriems, lyg šeštasis mažylis pirštas ant ran­
kos, kur nors išauga tryliktasis, netikras mėnuo.
Sakome „netikras", kadangi jis retai kada būna normalus.
Kaip ir vėlai gimę vaikai, jis lieka neūžauga, tai mėnuo kuprelis,
apvytusi ir veikiau spėjama negu reali atžala.
Dėl to kaltas senatviškas vasaros nesantūrumas, jos palaidas
ir vėlyvas gyvybingumas. Kartais būna, kad rugpjūtis praeina,
o senas storas vasaros kelmas iš įpratimo gimdo toliau, iš savo
trūnėsių daigina dienas taukinukes, dienas piktžoles, bergždžias
ir idiotiškas, priedo veltui dar primeta dienų kopūstkočių, dykų
ir nevalgomų - baltų, nustebusių ir nereikalingų.
Išauga jos, netaisyklingos ir nelygios, nesusiformavusios,
suaugusios tarpusavy, tartum baidykliškos rankos pirštai, iš­
brinkę ir susukti į špygą.
Kai kas tas dienas lygina su apokrifais, paslapčiomis įkištais
tarp didžiosios metų knygos skyrių, su palimpsestais, slapta
įterptais tarp jos puslapių, arba su tais baltais nespausdintais
lapeliais, į kuriuos akys, prisiskaičiusios iki soties ir sklidinos
turinio, gali išlieti vaizdus ir tuose tuščiuose puslapiuose eikvoti
dažus, kaskart vis blyškiau ir blyškiau, kad pailsėtų jų tuš­
tumoje, kol vėl bus įtrauktos į naujų nuotykių ir skyrių la­
birintus.
 Didžiojo Sezono naktis 91

Ak, tasai senas, pageltęs metų romanas, ta didžioji, yranti

kalendoriaus knyga! Guli ji sau užmiršta kažkur laiko archy­
vuose, o jos turinys toliau auga tarp viršelių, mėnesiai brinksta
beperstogės nuoplepalų, nuo spartaus, savaiminioakiųdūmimo,
nuo gražbylystės ir kliedesių, kurie joje dauginasi. Ak, ir apra­
šinėdamas tuos mūsų pasakojimus, rikiuodamas tas istorijas apie
savo tėvą sudėvėtose jos teksto paraštėse, argi nepasiduodu aš
slaptai vilčiai, kad kada nors jos nepastebimai įaugs tarp pa­
geltusių tos puikiausios, byrančios knygos lapelių, kadjos susilies
su didžiuoju šnaresiu jos puslapių, kurie jas įsiurbs?
Tai, apie ką čia kalbėsime, atsitiko tada, tą tryliktąjį, papil­
domą ir šiek tiek netikrą mėnesį, toje keliolikoje tuščių di­
džiosios kalendoriaus kronikos puslapių.
Rytai anuomet būdavo keistai aitrūs ir gaivūs. Iš aprimusio
ir šaltesnio laiko tempo, iš visiškai naujo oro kvapo, iš kitokios
šviesos konsistencijos buvo galima atpažinti, kad įeita į kitą
dienų seriją, į naują Dievo Metų sritį.
Po tais naujais dangumis balsas virpėjo skambiai ir gaiviai
lyg dar naujame ir tuščiame bute, pilname lako, dažų, pradėtų
ir dar neišbandytų dalykų kvapo. Keistai susijaudinęs ban­
dydavai naują aidą, ragaudavai jį smalsiai, tartumpyragaitį prie
kavos vėsų ir blaivų rytą kelionės išvakarėse.
Mano tėvas vėl sėdėjo už galinio parduotuvės prekystalio
mažame skliautuotame kambaryje, sulanguotame kaip avilys į
daugelį registratūros narveliųir apsilukštenusiamebegaliniais po­
pierių, raštų ir sąskaitųsluoksniais. Iš lakštųšnaresio, iš begalinio
popierių sklaidymo augo languota, tuščia šio kambario egzisten­
cija, o iš nepaliaujamo pluoštų kilnojimo, iš nesuskaitomų firmų
antraščių ore vis atsinaujindavo iš padangių aukštybės matomo,
rūkstančiais kaminais pasišiaušusio, medalių eilėmis apsupto ir į
pompastiškų et ir Comp. išraitymus įsprausto miesto apoteozė.
Ten nelyginant paukštidėje ant aukšto stalelio sėdėjo tėvas,
o registratūros karvelidės šnarėjo popierių pluoštais, ir visos
gūžtos, visos drevės buvo pilnos skaičių čiulbėjimo.
92 Cinamoninės krautuvės

Didelės parduotuvės gelmė diena po dienos tamsėjoir turtėjo

nuo gelumbių, ševiotų, aksomų ir kortų atsargų. Tamsiose
lentynose, tuose šalto fetrinio spalvingumo svirnuose ir aruo­
duose, šimteriopus procentus davė tamsus, atsietas daiktų spal­
vingumas, dauginosi ir džiugino galingas rudens kapitalas. Tas
kapitalas ten augo ir tamsėjo ir kaskart vis plačiau, patogiau
sėdosi ant lentynų, lyg kokio didelio teatro galerijose, kas rytą
vis padaugėdamas ir pasipildydamas naujais prekių kroviniais,
kuriuos drauge su ankstyva vėsa dėžėmis ir pakais ant meškiškų
savo pečių stenėdami sunešdavo barzdoti krovikai, dvelkiantys
rudens gaiva ir degtine. Pardavėjai iškraudavo tas naujas džiu­
ginančių manufaktūros spalvų atsargas ir jomis užpildydavo,
stropiai užglaistydavo visus aukštų spintų tarpus ir tarpelius.
Tai buvo milžiniškas visokiausių rudens spalvų registras, su-
sluoksniuotas, surūšiuotas pagal atspalvius, einantis žemyn ir
kylantis aukštyn nelyginant kokiais skambiais laiptais, visų
spalvų oktavų gamomis. Jis prasidėdavo žemai, dejuodamas,
nedrąsiai pabandydavo altų blyškiuosius tonus ir pustonius,
po to pereidavo į tolumų nublukusius pelenus, į gobelenų ža­
lumas ir žydrynes ir, kaskart platesniais akordais augdamas į
viršų, pasiekdavo tamsius granatus, tolimų miškų indigą ir
ošiančių parkų pliušą, o paskui per visas ochras, sangvinus,
rudumus ir sepijas ateidavo į šlamantį vystančių sodų pavest
pasiekdavo tamsų grybų kvapą, trūnėsių dvelkimą iš rudens
nakties gelmių ir duslų pačių tamsiausiųbosų akompanimentą.
Mano tėvas vaikščiojo palei šituos gelumbinio rudens arse­
nalus ir ramino, tildė tą gausybę, kylančią jos galią, ramią Laiko
stiprybę. Jis norėjo kuo ilgiau išlaikyti nepaliestus tuos su­
krautus sandėlyje spalvingumo rezervus. Bijojo sugriauti, iš­
keisti į grynus pinigus tą geležinį rudens fondą. Tačiaujis žinojo,
jautė, kad ateis metas, ir rudens viesulas, griaunantis, šiltas
viesulas praskries viršum šitų spintų, ir tada jos nubluks, ir
niekas nebesulaikys jų išsiliejimo, tų spalvingų srautų, kuriais
jos užtvindys visą miestą.
 Didžiojo Sezono naktis 93

Artėjo Didžiojo Sezono metas. Gatvės gyvėjo. Šeštą valandą

po pietų miestas jaužydi nuobruzdesio, namai įraudę, ožmonės
vaikštinėja apimti kažkokios vidinės ugnies, ryškiai pasigražinę
ir nusidažę, kažkokiu šventišku, gražiu ir piktu įkarščiu spin­
dinčiomis akimis.
Šalutinėse miesto gatvelėse, jau vakarėjančio miesto tyliuose
skersgatviuose tuščia. Tik vaikai žaidžia ploteliuose po bal­
konais, žaidžia be atokvėpio, triukšmingai ir kvailai. Prisideda
prie burnų mažas pūsliukes, jas išpučia ir staiga ryškiai kaip
kalakutai pasipuošia dideliais kliuksinčiais ir tabaluojančiais
snargliais arba kvaila raudona ir giedančia gaidžio kauke, spal­
vingomis fantastiškomis ir absurdiškomis rudeninėmis bai­
dyklėmis. Atrodo, kad taip išsipūtę ir giedodami jie pakils į orą
ilgomis spalvingomis virtinėmis ir kaip rudeninės paukščių
voros patrauks virš miesto - fantastinės rūkomojo popieriaus
ir rudeninės giedros flotilės. Arba šūkaudami važinėjasi mažais
trankiais vežimėliais, ratukų stipinai ir ienos bildėdami spal­
vingai groja. Vežimukai leidžiasi prikrauti jų šūkavimo ir rieda
gatve žemyn net ligi pat apačioje papiltos geltonovakaro upelės,
kur subyra į skrituliukų, ratukų ir pagaliukų laužą.
Tuo metu, kai vaikų žaidimai darosi vis triukšmingesni ir
painesni, o miesto skruostų raudonis vis tamsėja ir pražysta
purpuru, visas pasaulis staiga pradeda vysti ir juosti, išjogreitai
pasklinda vaiduokliška prieblanda, kuria apsikrečia visi daiktai.
Ta limpama prieblandos liga išdavikiškai ir nuodingai plinta į
šalis, eina nuo daikto prie daikto ir ką tiktai paliečia, tas be­
matant sunyksta, pajuosta, pavirsta trūnėsiais. Žmonės, apimti
tylios panikos, bėga nuo prieblandos, o tie raupsai, staiga juos
pasiviję, tamsiai išberia jų kaktas, ir jie praranda veidus, kurie
atkrinta lyg didžiulės beformės dėmės, ir eina toliau jau nebe­
turėdami bruožų, akių, nusimesdami kaukę po kaukės, todėl
prieblandoje pilna tų išnarų, birte byrančių bėgantiems iš pas­
kos. Po to viskas pradeda trauktis juoda, trupančia dideliais ga­
balais, ligotais tamsos šašais besilupančia žieve. Okol apačioje,
94 Cinamoninės krautuvės

tame tyliame sąmyšyje, toje spartaus irimo panikoje, viskas

gvęra ir virsta į nieką, aukštybėse tvirtėja ir tolydžio aukštyn
auga nebylus vakaro žaros aliarmas, virpantis nuo milijono tylių
varpelių čiulbesio, tvinstantis nuo milijonopakilusių nematomų
vieversių, būriu skrendančių į vieną didelę, sidabrinę begalybę.
Po tojau staiga užeina naktis - didžiulė naktis, dar auganti nuo
vėjošuorų, kurie jąplatina. Daugialypiame jos labirinte priurbta
šviesių lizdų: parduotuvių - didžiulių spalvotų žibintų, pri­
grūstų prekių ir pilnų pirkėjų klegesio. Pro šviesius tų žibintų
langų stiklus gali stebėti triukšmingas ir keistai ceremoningas
rudeninio pirkimo apeigas.
Tos didžiulės, klostėtos, šešėliais augančios, vėjų išpūstos
rudens nakties tamsiose klostėse slypi šviesios kišenės, maišeliai
su spalvotais niekniekiais, šokoladukų, keksų, kolonijinių pre­
kių margumynais. Tos iš cukraus dėžių sulipdytos, ryškiomis
šokolado reklamomis išklijuotos muiliukų, linksmo šlamšto,
paauksuotų niekučių, staniolio, ragelių, vaflių, spalvotųmėtinių
ledinukų pilnos būdos ir palapinės - tai lengvabūdiškumo
stotelės, nerūpestingumo barškučiai, išmėtyti beribės, klaidžios,
vėjais plasnojančios nakties tankumynuose.
Didžiulės tamsios minios plaukia tamsoje kaip kokia kleganti
maišalynė, čiužena tūkstančiais kojų, šneka tūkstančiais lūpų -
tiršta, surizgusi procesija rudeninio miesto gatvėmis. Tikra
šnekėjimo, tamsiųžvilgsnių, gudrių dirstelėjimuupė, pokalbiais
susmulkinta, plepalais sukapota didžiulė apkalbų, juokų ir
klegesio tyrė.
Rodos, jogtai pulkais pajudėjusios rudeninės, sausos aguonų
galvos, barstančios grūdelius - galvos-barškučiai, žmonės-bels-
tukai.
Mano tėvas susinervinęs, spalvotomis dėmėmis išmuštais
skruostais, blizgančiomis akimis vaikščiojo po ryškiai apšviestą
parduotuvę ir klausėsi.
Pro vitrinos ir portalo langus iš tolo aidėjo miesto ūžesys,
slopus plaukiančios minios klegėjimas. Virš parduotuvės tylos
 Didžiojo Sezono naktis 95

ryškiai degė žibalinė lempa, pakabinta po dideliu skliautu, ir

varė net menkiausius šešėlių pėdsakus iš visų plyšių ir už­
kaborių. Plačios, tuščios grindys tyloje traškėjo ir toje šviesoje
skersai ir išilgai skaičiavo savo blizgančius kvadratus, šachmatų
lentą, sudėtą iš didelių plokščių, kurios tyloje braškėdamos
kalbėjosi pačios su savimi, tai šen, tai ten atsakinėjo sau garsiai
plyšinėdamos. Užtat gelumbės gulėjo tylios, bebalsės, savo
veltiniuose pūkuose ir už tėvo nugaros palei sienas susiži­
nodavo žvilgsniais, nuo spintos į spintą siųsdamos tylius su­
tartinius ženklus.
Tėvas klausėsi. Jo ausis toje nakties tylumoje tarytum ištįso
ir už lango išsišakojo - fantastinis koralas, nakties drumzlėse
banguojantis raudonas polipas.
Jis klausėsi ir girdėjo. Vis labiau nerimaudamas, girdėjo
tolimą artėjančių minių potvynį. Baimingai dairėsi tuščioje
parduotuvėje. Jis ieškojo pardavėjų. Tačiau tie tamsūs ir rudi
angelai kažkur išskrido. Likotikjisvienas sunerimęs akivaizdoje
minių, kurios netrukus turėjo užlieti parduotuvės tylą plė­
šikiškai triukšmingu būriu ir išgraibstyti, iš varžytynių išpirkti
visą tą turtingą rudenį, metų metais krautą dideliame nuo­
šaliame svirne.
Kur buvo pardavėjai? Kur buvo tie stotingi cherubinai, tu­
rintys ginti tamsius gelumbės pylimus? Tėvas skausmingai įtarė,
kad jiekažkur namo gilumoje ištvirkauja sužmonių dukterimis.
Nejudėdamas, susirūpinęs stovėjojis blizgančiomis akimis švie­
sioje parduotuvės tyloje ir vidine klausa juto, kas dedasi namo
gilumoje, galinėse to didelio spalvoto žibinto kamarose. Namas
lyg kortų namelis vėrėsi priešais jį, kambarys po kambario,
kamara po kamaros, ir jis matė, kaip pardavėjai lekia paskui
Adelę per visus tuščius ir ryškiai apšviestus kambarius, laiptais
žemyn, laiptais aukštyn, kol ji nuo jų pasprunka ir įpuola į
šviesią virtuvę, kur užsibarikaduoja indauja.
Ten ji stovi uždususi, spindinti ir sujaudinta, šypsodamasi
ir plasnodama didelėmis blakstienomis. Pardavėjai, sutūpę už
96 Cinamoninės krautuvės

durų, kikena. Virtuvės langas atidarytas į didelę, juodą, sva­

jonių ir painiavos pilną naktį. Juodi atverto lango stiklai
liepsnoja tolimos iliuminacijos atspindžiais. Blizgantys puodai
ir buteliai nejudėdami stovi aplinkui ir spindi tyloje riebiu
emaliu. Adelė atsargiai iškiša pro langą savo spalvotą, išdažytą
veidą su plasnojančiomis akimis. Tikrai žinodama, kad par­
davėjai tyko iš pasalų, ji ieško jų tamsiame kieme. Ir štai pa­
mato, kaip jie atsargiai, vorele eina siaura atbraila palei toli­
mos iliuminacijos atšvaito nurausvintą aukšto sieną ir sėlina
prie lango. Tėvas rikteli supykęs ir nusiminęs, bet tuo metu
balsų klegesys visiškai priartėja, ir staiga šviesūs parduotuvės
langai prisipildo arti prigludusių veidų, šypsenos iškraipytų
šnekių veidų, kurių nosys plote plojasi prie blizgančių stiklų.
Tėvas iš pykčio pasidaro purpurinis ir užšoka ant prekystalio.
O kada minia pultimi paima šitą tvirtovę ir klegančiu būriu
įsiveržia į parduotuvę, tėvas vienu šuoliu užšoka ant gelum­
bės lentynų ir, pakibęs aukštai virš minios, iš visų jėgų ima
pūsti didžiulį ragą, trimituoti aliarmą. Tačiau skliautai ne-
prisipildo į pagalbą skubančių angelų plazdėjimo, užtat į
kiekvieną triūbos dejonę atsiliepia didelis kvatojantis minios
choras.
- Jakubai, prekiauk! Jakubai, pardavinėk! - šaukia visi, ir
tas šūksnis, nuolat kartojamas, chore pasidaro ritmingas ir
pamažu virsta iš visos gerklės traukiama refreno melodija. Tada
mano tėvas pasiduoda, nušoka nuo aukštos atbrailos ir šauk­
damas puola prie gelumbės barikadų. Iš pykčio tapęs milžinu,
į išpurtusį purpurinį kumštį panašia galva jis, nelyginant ko­
vojantis pranašas, užbėga ant gelumbės pylimų ir ima siausti.
Visu kūnu įsiremia į storus vilnos rąstus, juos pakelia, palenda
po didžiuliais gelumbės rietimais, susikūprinęs nusineša juos
ant pečių ir dusliai trenkia nuo galerijų ant prekystalio. Rąstai
lekia, ore plasnodami išsivynioja lyg milžiniškos vėliavos, len­
tynose lyg nuo Mozės lazdos smūgio sproginėja draperijos ir
krinta gelumbės kriokliai.
 Didžiojo Sezono naktis 97

Taip išsilieja, nesuvaldomai išsivemia, plačiomis upėmis

plaukia spintų atsargos. Ištekėjęs spalvingas lentynų turinys
dauginasi, užlieja visus prekystalius ir stalus.
Parduotuvės sienos dingsta po galingais gelumbinės kosmo­
gonijos dariniais, po tomis didžiuliais masyvais stūksančiomis
kalnų grandinėmis. Tarp kalnų šlaitų atsiveria platūs slėniai,
ir, apimti plataus aukštumų patoso, dunda transkontinentiniai
geležinkeliai. Parduotuvės erdvė išsiplečia, virsta ežerų ir tolių
pilna rudens peizažo panorama, o šio scenovaizdžio fone tėvas
keliauja tarp fantastinio Kanaano gūbrių ir slėnių, žengia pla­
čiais žingsniais, pranašiškai skėsčioja rankomis debesyse ir
įkvėpimo smūgiais formuoja šalį.
Oapačioje, to iš tėvo rūstybės išaugusio Sinajaus papėdėje,
gestikuliuoja, piktžodžiauja ir garbina Baalą liaudis. Ir perka.
Pilnas rankas prisiėmę minkštų klosčių, jie drapiruojasi spal­
votomis gelumbėmis, apsivynioja improvizuotais domino, ap­
siaustais ir plepa be jokio sąryšio, be saiko.
Ištįsęs nuo rūstybės mano tėvas staiga iškyla virš tų pre­
kiautojų būrelių ir iš aukšto triuškina stabmeldžius galingu
žodžiu. Paskui, pagautas nevilties, užkopia į aukštas spintų
galerijas, genamas begėdiško pasileidimovaizdų, kuriuos regėjo
už savo nugaros namo gilumoje, kaip pašėlęs bėgioja lentynų
sanrišomis, dundančiomis plikomis pastolių lentomis. Parda­
vėjai kaip tik pasiekia geležinį balkoną ties langu, įsikibę į
baliustradą, nutveria Adelę per pusiaują ir, plasnojančią akimis,
velkančią grakščias kojas, apmautas šilkinėmis kojinėmis, iš­
traukia pro langą.
Tuo metu, kai mano tėvas, sukrėstas nuodėmės šlykštumo,
savo rūstybės gestais leidžia šaknis į baisų peizažą, apačioje
nerūpestinga Baalo liaudis atsiduoda nežabotai linksmybei. Tą
šutvę pagauna kažkokia nežmoniška aistra, kažkokia užkre­
čiama juoko liga. Bet argi buvo galima tikėtis rimtumo iš jų, iš
tos belstukų ir riešutų spaustukų liaudies! Ar buvo galima
trokšti, kad tie malūnėliai, be paliovos malantys spalvingą
98 Cinamoninės krautuvės

žodžių tyrę, suprastų didžiuosius tėvo rūpesčius! Kurti pra­

našiškos tėvo rūstybės perkūnijoms, tie prekiautojai su šilki­
nėmis bekešomis mažais būreliais tupi aplink banguotus
medžiagos kalnus ir kvatodamiesi iškalbingai svarsto prekių
privalumus. Ta juodoji birža savo mikliais liežuviais išnešioja
taurią peizažo substanciją, plepėdami ją susmulkina, sukapoja
ir beveik praryja.
Kažkur kitur priešais aukštus šviesių audeklų krioklius stovi
būreliai žydų spalvotais chalatais, dideliais kailiniais gobtuvais.
Tai Didžiosios Tarybos vyrai, orūs ir garbūs ponai, glostinė-
jantys savo ilgas dailias barzdas ir varinėjantys santūrias bei
diplomatiškas kalbas. Tačiau ir tame ceremoningame pašne­
kesyje, tuose tarpusavio susižvalgymuose pasitaiko šypsančios
ironijos žybsnių. Tarp šių būrelių sukinėjasi prastuomenė, be­
formė minia, šutvė be veido ir savitumo. Ji tarytum užpildo
kraštovaizdžio spragas, beprasmiško plepėjimo varpeliais ir
barškučiais iškloja foną. Tai juokdariškas elementas, šokinėjanti
polišinelių ir arlekinų minia, kuri, pati neturėdama svarbesnių
prekybos intencijų, savojuokdariškais pokštais niekais paverčia
kur ne kur beužsimezgančius sandėrius.
Tačiau pamažu, paikiojimo išvarginti, tie linksmi žmoneliai
išsibarsto tolimesniuose kraštovaizdžio pakraščiuose ir ten
palengva išnyksta tarp uolų nuolaužų ir slėnių. Galimas daiktas,
kad tie šaipokai kažkur vienas po kito sulenda į vietovės plyšius
ir klostes, nelyginant baliaus naktį bežaisdami pavargę vaikai į
buto kertes ir užkaborius.
O tuo tarpu miesto tėvai, Didžiojo Sinedriono vyrai, labai
rimtai ir oriai vaikštinėja sau būreliais ir tyliai, protingai dis­
putuoja. Išsiskirstę po visą tą didelį kalnuotą kraštą, klajoja po
du, po tris tolimais ir vingiuotais keliais. Maži ir tamsūs jų
siluetai pripildo visą dykynės aukštumą, virš kurios pakibęs
sunkus ir tamsus dangus, banguotas ir niaurus, suartas giliomis
lygiagretėmis vagomis, sidabriniais ir baltais luistais, atve­
riančiais vis kitokius savo gelmių klodų sluoksnius.
 Didžiojo Sezono naktis 99

Lempos šviesa toje šalyje daro dirbtinę dieną - nuostabią

dieną, dieną be aušros ir vakaro.
Mano tėvas palengva rimsta. Jo rūstybė sugula į krašto­
vaizdžio sluoksnius ir klodus ir sustingsta. Dabar jis sėdi ant
aukštų lentynų galerijų ir žiūri į rudenėjantį platų kraštą. Mato,
kaip tolimuose ežeruose gaudomos žuvys. Mažose valčių ankš­
tyse sėdi po du žvejus, kurie leidžia tinklus į vandenį. Kranto
berniukai ant galvų nešioja spurdančių sidabrinių laimikių
kupinas pintines.
Štai tada jis ir pastebi, kaip keleivių būreliai tolumoje už­
verčia galvas į dangų ir, pakėlę rankas, kažką rodo.
Staiga dangus sumirguliuoja kažkokiu spalvingu išbėrimu,
apsipila banguojančiomis dėmėmis, kurios auga, bręsta ir staiga
pripildo erdvę keistų pulku skriejančių ir didelėmis susiker­
tančiomis spiralėmis sklendžiančių paukščių. Visas dangus
prisipildo jų tauraus lėkimo, sparnų plasnojimo, didingų tylaus
sklendimo linijų. Kai kurie iš jų kaip didžiuliai gandrai neju­
dėdami sklendžia ramiai išskėtę sparnus, kiti, panašūs į spal­
vingus pliumažus, į barbarų trofėjus, kad išsilaikytų ant šilto
oro bangų, plazda sunkiai ir nevikriai; dar kiti, nevykę sparnų,
stiprių kojų ir nupeštų kaklų konglomeratai, atrodo lyg kokie
prastai iškimšti grifai ir kondorai, iš kurių byra pjuvenos.
Yra tarp jų dvigalvių, daugiasparnių paukščių, taip pat luo­
šių, nevikriai skrendančių ore vienu sparnu, tartum šlubuo­
jančių. Dangus pasidaro panašus į seną freską, pilną pabaisų ir
fantastinių gyvūnų, kurie sukasi, prasilenkia ir vėl sugrįžta
spalvingomis elipsėmis.
Mano tėvas, nužertas staigiai suspindusios šviesos, pakyla
ant sanrišų, ištiesia rankas ir šaukia paukščius senuoju už­
keikimu. Labai susijaudinęs, jis juos atpažįsta. Tai tolimi, už­
miršti palikuonys tos paukščių kartos, kurią Adelė kadaise
išvaikė į visas dangaus puses. Dabar tie išsigimę ir sustambėję
dirbtiniai palikuonys, ta degeneravusi paukščių gentis sugrįžo
sugedusi iš vidaus.
100 Cinamoninės krautuvės

Jie kvailai išaugę, beprasmiškai dideli, tuščiaviduriai ir ne­

gyvi. Visas šių paukščių gajumas perėjęs į plunksnas, fantas­
tiškai išlavėjęs. Tai tarytumišnykusiųveisliųmuziejus, paukščių
rojaus sąvartynas.
Kai kurie paukščiai skrenda aukštielninki, turi sunkius, ne­
dailius, į trinkeles ir spynas panašius, spalvingomis karpomis
apsunkintus snapus ir yra akli.
Kaip sujaudina tėvą tas netikėtas sugrįžimas, kaip jis stebisi
paukščių instinktu, tuo jųprisirišimu prie Maestro, puoselėjusio
tą ištremtąją giminę sieloje kaip legendą, kad pagaliau po dau­
gelio generacijų, paskutinę dieną prieš padermei išnykstant,
patrauktų atgalios, į senąją tėvynę.
Tačiau tie popieriniai, akli paukščiai jau nebegali tėvo pa­
žinti. Veltui šaukia jis juos senuoju užkeikimu, užmirštąja
paukščių kalba - jie jo nebegirdi ir nebemato.
Staiga ore suzvimbia akmenys. Tai šaipokai, kvaila ir be-
mintė gentis, šaudo į fantastinį paukščių dangų.
Veltui tėvas perspėjinėja, veltui grūmoja užkeikimų gestais -
niekas jo negirdi, niekas nepastebi. Ir paukščiai krinta. Pašauti
sunkiai sudrimba ir ima vysti jau ore. Ant žemės nukrinta jau
virtę beforme popieriaus krūva.
Akies mirksniu aukštuma apsikloja ta keista fantastiška
dvėseliena. Kol tėvas atbėga į žudynių vietą, visa nuostabioji
paukščių giminė jau guli negyva, išdrikusi ant uolų.
Tiktai dabar, iš arti, tėvas pamato visą tos nuskurdusios
generacijos menkystę, visą pigios jos anatomijos komizmą.
Tai didžiuliai plunksnų pundulai, bet kaip prikimšti senos
maitos. Dažnai net neįmanoma pasakyti, kur galva, kadangi toji
į lazdą panaši kūno dalis neturi jokių sielos požymių. Kai kurie
apaugę susivėlusiais, sulipusiais gaurais kaip stumbrai ir šlykš­
čiai dvokia. Kiti nelyginant kuproti, pliki, padvėsę kupranu­
gariai. Pagaliau dar kiti tikriausiai padaryti iš tamtikros rūšies
popieriaus, viduje tušti, o iš išorės ryškiai spalvoti. Kai kurie iš
arčiau pasirodo besą ne kas kita, kaip didelės povų uodegos,
 Didžiojo Sezono naktis 101

spalvotos vėduoklės, į kurias kažkaip nesuprantamai buvo

įkvėpta kažkokia gyvybės regimybė.
Aš mačiau liūdnai grįžtantį tėvą. Dirbtinė diena jau palengva
dažėsi įprastinio rytmečio spalvomis. Ištuštėjusioje krautuvėje
aukščiausios lentynos sotinosi ankstyvojo dangaus spalvomis.
Tarp užgesusio peizažo fragmentų, tarp sujauktųnaktinių deko­
racijų kulisų tėvas matė besikeliančius iš miego pardavėjus. Jie
poromis kilnojo gelumbės rietimus ir žiovavo, atsisukę į saulę.
Virtuvėje, antrame aukšte, Adelė, šilta iš miegų ir susivėlusiais
plaukais, malė kavą, spausdama malūnėlį prie baltos krūtinės,
nuo kurios pupelės įkaisdavo ir imdavo blizgėti. Saulės ato­
kaitoje prausėsi katinas.
KLEPSIDROS
SANATORIJA
Jozefai Szczelinskai
 KNYGA

I
Vadinu ją tiesiog Knyga be jokių apibrėžimų ir epitetų, ir šioje
abstinencijoje bei apsiribojime yra bejėgiškas atodūsis, tyli kapi­
tuliacija prieš transcendento begalybę, nes joks žodis, jokia
užuomina negali suspindėti, pakvipti, sukelti tą išgąstingą vir­
pulį, tą nujautimą bevardžio daikto, kuris, vos galiuku liežuvio
joparagavus, perpildo mūsų susižavėjimo taurę. Ką gali padėti
būdvardžių patosas ir epitetų puošnumas to neišmatuojamo
daikto, to neapskaičiuojamo šventumo akivaizdoje. Pagaliau
skaitytojas, tikrasis skaitytojas, kurio šis pasakojimas viliasi, ir
taip supras, kai jamgiliai pažvelgsiu į akis ir jų gelmėje ta šviesa
suspindėsiu. Iš to trumpo, bet stipraus žvilgsnio, iš staigaus
rankos spustelėjimo jis suvoks, pagaus, atpažins - ir primerks
akis iš susižavėjimo tuo giliu įspūdžiu. Nes argi po stalu, kuris
mus skiria, nesilaikome visi slapčiomis už rankų?
Knyga... Kažkada, dar tik auštant vaikystei, vos brėkštant gy­
venimui, nuo jos malonios šviesos aiškėjo horizontas. Ji išdidžiai
gulėjoant tėvorašomojostalo, otėvas, tyliai įjąįknibęs, paseilintu
pirštu kantriai trindavo tų atspaudų nugarą, kol aklas popierius
imdavo miglotis, drumstis, žadėti kažką gera ir staiga numukda­
vosugeriamojopopieriaus skutais ir atidengdavopovaakį irblaks-
tienotąkraštelį, ožvilgsnis alpdamas leisdavosi į skaisčiądieviškų
spalvų aušrą, į stebuklingą skaidriausios žydrumos drėgmę.
O, tas giedravalkio nusitrynimas, ta spindesio invazija! O
palaimos pavasari, o tėve...
106 Klepsidros sanatorija

Kartais tėvas pakildavo nuo Knygos ir nueidavo šalin. Tada

likdavau su ja akis į akt ir vėjas šiurendavo jos puslapius, ir
paveikslai atgydavo.
Okai vėjas taip tyliai sklaidydavo tuos lapus, išpustydamas
spalvas ir figūras, per jos teksto skiltis nueidavo drebulys ir iš
tarp raidžių paleisdavo pulkus kregždučių ir vieversių. Knyga
nuskrisdavo, puslapis po puslapio išlakstydavo ir gražiai pa­
sklisdavo kraštovaizdyje, prisotindama jį spalvų. Kartais ji
miegodavo, vėjo tyliai pūsčiojama nelyginant pilnavidurė rožė,
atmerkdavo lapelius, vainiklapį po vainiklapio, voką iš po vo­
ko - visus aklus, aksominius, mieguistus, savo esmės dugne
slepiančius mėlyną vyzdį, povo plunksnos viduriuką, rėks­
mingą kolibrių lizdą.
Tai buvo labai seniai. Motinos tuo metu dar nebuvo. Dienas
leisdavau kartu su tėvu mūsų kambaryje, kuris anuo metu
atrodė didžiulis kaip pasaulis.
Lempos karulių krištolinės prizmutės kambarį prižerdavo
suskaidytų spalvų, po visus kampus ištaškytos vaivorykštės, o
kai lempa sukinėdavosi ant savo grandinių, visas kambarys
eidavo per vaivorykštės juostas, ir galėjai pamanyti, kad tai
skrieja, viena per kitą slenka septyniųplanetų sferos. Mėgdavau
stovėti tėvui tarp kojų, apkabinęs jas iš abiejųpusių kaip kokias
kolonas. Kartais jis rašydavo laiškus. Sėdėdavau ant rašomojo
stalo ir žavėdavausi parašo išraitymais, sudėtingais ir vingriais
lygdainininko koloratūrinės trelės. Sienųapmušaluose išsprog­
davo šypsenos, išdygdavo akys, rodydavosi žaismingi pokštai.
Norėdamas mane pradžiuginti, tėvas į vaivorykštinę erdvę iš
ilgošiaudelio leisdavo muilo burbulus. Jieatsimušdavo į sienas
ir sproginėdavo, ore palikdami savo spalvas.
Paskui atėjo motina, ir ta ankstyvoji, šviesioji idilė baigėsi.
Motinos glamonių pagautas, pamiršau tėvą, mano gyvenimas
ėmė riedėti nauju, kitokiu keliu, be švenčių ir be stebuklų, ir aš
gal būčiau visiškai pamiršęs Knygą, jei ne ta naktis ir ne tas
sapnas.
 Knyga 107

II
Kartą pabudau tamsiu žiemos apyaušriu, - po tamsos san-
grūdomis žemai slėnyje žaravo niūri aušra, - ir po vokais dar
tebeknibždant miglotų figūrų ir ženklų skruzdėlynui, pradėjau
kažką neaiškiai ir gailiai svaičioti apie seną, dingusią Knygą.
Niekas manęs nesuprato, ir, tokvaišumo suerzintas, aš ėmiau
dar atkakliau, nekantraudamas ir karščiuodamasis, įkyriai zyzti
tėvams.
Basas ir vienmarškinis, drebėdamas iš susijaudinimo, išver­
čiau tėvo biblioteką ir nusivylęs, piktas apstulbusiai auditorijai
ėmiau beviltiškai aiškinti, kas yra tas neapsakomas daiktas,
kuriam negalėjo prilygti joks žodis, joks mano drebančiu iš­
tįsusiu pirštu nupieštas vaizdas. Painiai ir prieštaringai kalbė­
damas, baisiai nusilpau ir iš bejėgiško nusivylimo pravirkau.
Jie stovėjo priešais mane silpni ir sumišę, susigėdę dėl savo
bejėgiškumo. Jautė širdyje, kad nėra nekalti. Mano ūmumas,
nekantrus ir kupinas rūstybės reiklus tonas man leido rodytis
teisiam, teikė gerai motyvuotos pretenzijos persvarą. Jiebėgiojo
pas mane su visokiomis knygomis ir bruko jas man į rankas.
Pasipiktinęs mesdavau jas šalin.
Vieną iš jų, storą ir sunkų foliantą, tėvas vis kišo man pa­
kartotinai, nedrąsiai siūlydamas. Atsiverčiaują. Tai buvo Biblija.
Jos puslapiuose išvydau didžiules žvėrių kaimenes, traukiančias
vieškeliais, plačiai pasklidusias po tolimą kraštą, pamačiau
dangų, visą plasnojantį paukščių virtinėmis, ir didžiulę apverstą
piramidę, kurios tolimiausia viršūnė siekė Arką.
Pakėliau į tėvą priekaišto pilnas akis:
- Tu žinai, tėve, - sušukau, - tu gerai žinai, neslėpk ir neiš­
sisukinėk! Ta knyga tave išdavė. Kodėl duodi man tą sudarkytą
apokrifą, tūkstantąją kopiją, nevykusį falsifikatą? Kur padėjai
Knygą?
Tėvas nusuko į šoną akis.
108 Klepsidros sanatorija

III
Praėjo kelios savaitės, ir mano susijaudinimas atlėgo, nurimo,
tačiau Knygos paveikslas ir toliau liepsnojo sieloje skaisčia
ugnimi - didelis, šlamantis Kodeksas, sušiaušta Biblija, kurios
lapus šiureno vėjas, kedendamas ją nelyginant didžiulę, by­
rančią rožę.
Matydamas, kad esu ramesnis, tėvas kartą atsargiai pri­
siartino ir maloniai, lyg siūlydamas, tarė: „Iš esmės egzistuoja
tik knygos. Knyga yra mitas, kuriuo tikime jaunystėje, tačiau,
metams bėgant, liaujamės į ją rimtai žiūrėti". Aš tada jau buvau
kitaip įsitikinęs, žinojau, kad Knyga yra postulatas, kad ji yra
uždavinys. Jaučiau ant savopečiųdidžiulės misijos svorį. Nieko
neatsakiau, nes buvau pilnas paniekos ir atkaklios, niūrios
puikybės.
Mat tuo metujau turėjau tą knygos atplaišą, tuos apgailėtinus
likučius, kuriuos keistai lemtingas atsitiktinumas įdavė man į
rankas. Sielvartaudamas dėl baisaus nuopuolio, ištikusio šią
knygą, kurios sužalotoms liekanoms nebūčiau įstengęs palenkti
niekieno užjautimo, savo lobį rūpestingai slėpiau nuo visų akių.
Atsitiko šitaip.
Vieną tos žiemos dieną užtikau Adelę ruošos metu, su še­
pečiu rankoje rymančią prie piupitro, ant kurio gulėjo kažkoks
perplėštas popiergalis. Pasilenkiau per jos petį ne tiek iš smal­
sumo, kiek norėdamas dar kartą apsvaigti nuo kvapo, sklin­
dančio iš jos kūno, kurio jaunas žavesys jaudrino neseniai pa­
budusias mano jusles.
- Žiūrėk, - tarė, be protesto pakęsdama mano prisiglaudi­
mą, - ar galimas daiktas, kad kam nors užaugtų plaukai ligi
žemės? Norėčiau tokius turėti.
Pažvelgiau į piešinį. Dideliame in folio lape buvo greičiausiai
stiprios ir apykresnės moters portretas - veidas, pilnas energijos
ir patirties. Nuo damos galvos karojo didžiulė plaukų skranda,
kuri sunkiai krito nuo pečių ir storų gaurų galais vilkosi per
 Knyga 109

žemę. Tai buvo kažkokia neįtikėtina gamtos keistenybė: klos­

tytas, dukslus apsiaustas, suverptas iš augančiųplaukų, ir sunku
buvo įsivaizduoti, kad tasai svoris kankinamai neskaudina ir
nevargina jo svarinamos galvos. Tačiau atrodė, kad savininkė
šią prabangą nešioja didžiuodamasi, o riebiomis raidėmis šalia
išspausdintas tekstas pasakojo šio stebuklo istoriją ir prasidėjo
žodžiais: Aš, Anna Csillag, kilusi iš Moravijos Karlovicų, turėjau
menkai augančius plaukus...
Tai buvo ilga istorija, sukonstruota panašiai kaipJoboistorija.
Annai Csillag Dievas nedavė gerų plaukų. Visas miestelis gai­
lėjosi jos dėl to trūkumo, kuris buvo dovanotinas dėl jos neprie­
kaištingo gyvenimo, tačiau negalėjo būti visiškai nepelnytas. Ir
štai po karštų maldų prakeikimas nuo jos galvos buvo nuimtas,
Anna Csillag susilaukė apšvietimo malonės, gavo ženklų, nu­
rodymų ir susitaisė stebuklingų vaistų, kurie grąžino derlumą
jos galvai. Moteris pradėjo apauginėti plaukais, negana to, jos
vyras, broliai, pusbroliai taip pat kasdien apželdavo tankiais
juodais gaurais. Kitoje lapo pusėje buvo parodyta Anna Csillag
po šešių savaičių nuo recepto apreiškimo. Ne viena, o kartu su
savo iki juosmens barzdotais ir ūsuotais broliais, svainiais ir
brolėnais, ir buvo nuostabu žiūrėti į tą tikrą nedirbtinio, meš­
kiško vyriškumo protrūkį. Anna Csillag padarė laimingą visą
miesteli ant kurio nusileido tikra palaima garbanų ir didžiulių
karčiųpavidalu, ojogyventojai šlavėžemęplačiomis kaipšluotos
barzdomis. Anna Csillag tapo plaukuotumo apaštale. Padariusi
laimingą gimtąjį miestelį, įsigeidė padaryti laimingą visą pasaulį
ir prašė, ragino, maldavo vardan savo išganymo priimti tą Dievo
dovaną, tą stebuklingą vaistą, kurio paslaptį tik ji viena žinojo.
Perskaičiau tą istoriją pro Adelės petį, ir staiga mane pervėrė
mintis, nuo kurios visas užsiliepsnojau. Juk čia buvo Knyga,
jos paskutiniai puslapiai, jos neoficialus priedas, užpakalinis
atliekų ir šlamšto pilnas flygelis! Vaivorykštės fragmentai ėmė
suktis skriejančiuose apmušaluose, išplėšiau iš Adelės rankų
popiergalį ir, nebevaldydamas balso, surikau:
110 Klepsidros sanatorija

- Iš kur gavai tą knygą?

- Kvailuti, - tarė ji, trūktelėdama pečiais, juk ji čia guli visą
laiką, ir kasdien išsiplėšiame iš jos lapų, eidami į mėsinę ir tėvo
pusryčiams...

IV
Nubėgau į savo kambarį. Be galo susijaudinęs, liepsnojančiais
skruostais, drebančiomis rankomis pradėjau vartyti nuplėštus
lapus. Jų, deja, buvo vos keliolika. Nė vieno puslapio tikro
teksto, vien tiktai skelbimai ir anonsai. Tuojaupat poilgaplaukės
Sibilės pranašysčių ėjo stebuklingam vaistui nuo visų ligų bei
negalių skirtas lapelis. Tasai balzamas - skystis su gulbe -
vadinosi „Elsa" ir darydavo stebuklus. Puslapis buvo pilnas pa­
tvirtinamųjų liudijimų ir jaudinančių tą stebuklą patyrusių
žmonių pasakojimų.
Iš Siedmiogrodo, iš Slavonijos, iš Bukovinos traukė ryžtingi
pasveikėliai ir liudijo, susijaudinę karštai pasakojo savo istorijas.
Ėjo apsitvarstę ir susikūprinę, purtydami nebereikalingus ra­
mentus, mėtė šalin pleistrus nuo akiųir tvarsčius nuo skaudulių.
Pro tas luošių kirbines po baltu lyg popierius dangumi dū­
lavo tolimi ir nykūs miesteliai, sužiedėję nuo prozos ir kasdie­
nybės. Tai buvo laikų gelmėse užmiršti miesteliai, kur žmonės
gyveno pririšti prie savo mažų likimų ir nuo jų nė minutėlei
neatsitraukdavo. Batsiuvys buvo iki šleikštulio batsiuvys, at­
siduodavo oda, jo veidas buvo mažas ir suvargęs, akys virš
bespalvių šniukštinėtojo ūsų - trumparegės ir išblukusios, ir
jautėsi jis esąs batsiuvys iki gyvo kaulo. Ir jeigu neskaudėdavo
vočių, jeigu kaulų nelaužydavo skausmai, jeigu neguldydavo į
patalą vandenė, jie būdavo laimingi bespalve, pilka laime, rū­
kydavo pigią taboką, geltonąją ciesoriaus karaliaus taboką, arba
vangiai svajodavo priešais loterijos bilietų pardavimo kontorą.
Katės bėgiojojiems per kelią tai iš kairės, tai iš dešinės, jiems
sapnuodavosi juodas šuo ir niežėdavo ranką. Kartkartėmis jie
 Knyga 111

rašydavo laiškus iš laiškų rašymo vadovėlių, rūpestingai už­

klijuodavo pašto ženklą ir, abejodami, labai nepasitikėdami,
atiduodavo juos pašto dėžutei, į kurią, lyg žadindami, suduo­
davo kumščiu. Ojų sapnuose paskui skraidydavo ir debesyse
pradingdavo balti balandžiai su laiškais snapeliuose.
Kiti puslapiai buvo pakilę virš kasdieninių reikalų į gry­
nosios poezijos sferas.
Ten buvo armonikų, citrų ir arfų, kurios kadaise buvo an­
geliškų chorų instrumentai, o dabar pramonės pažangos dėka
dėl įperkamų kainų pasidarė prieinamos paprastam žmogui,
kad dievobaiminga liaudis galėtų gauti širdžiai stiprybės ir
padoriai pasilinksminti.
Buvo ten rylų, tikrų technikos stebuklų, kurių vidus buvo
pilnas paslėptųfleitų, dūdeliųir švilpynių, saldžiai, lygraudančių
lakštingalų lizdas, treliuojančių vargonėlių, neįkainojamo lobio
invalidams, neblogų pajamųšaltinio luošiams ir apskritai būtinų
kiekvieniems muzikaliems namams. Ir buvo matyti, kaip tas
gražiai išpieštas rylas neša ant neišvaizdžių pilkų nugarų se­
neliukai, kurių gyvenimo išgraužti veidai tarytum aptraukti
voratinkliais ir visiškai neryškūs, veidai ašarojančiomis, nejud­
riomis, išpalengvovarvančiomis akimis, veidai begyvybės, tokie
išblukę ir nekalti, kaip nuo visokių orų suskirdusi medžių žievė
ir, kaip ir ji, kvepiantys jau tiktai lietumir dangumi.
Seniai užmiršę savo vardus ir kuo yra buvę, patys savyje
prapuolę, jie su savo dideliais, sunkiais batais linkstančiomis
kojomis tapeno vienodais smulkiais žingsniukais visiškai tiesia
ir vienoda linija tarp vingrių ir painių praeivių kelių.
Baltais, apsiniaukusiais priešpiečiais, nuo šalčio sustingu­
siais, į kasdienybės reikalus pasinėrusiais priešpiečiais, jie ne­
pastebimai išsipainiodavo iš minios, pasistatydavo rylą ant
kryžiokų gatvių sankirtoje, po geltonu dangaus ruožu, perkirstu
telegrafo vielos, tarp abejingai skubančių apykakles pasista-.
čiusių žmonių, ir pradėdavo savo melodiją, ne iš pradžių, bet
nuo tos vietos, kur nutraukė vakar, ir grodavo: „Daisy, Daisy,
112 Klepsidros sanatorija

tu man atsakyk...", o iš kaminų tuo tarpu kildavo balti plunks-

niški garai. Ir nuostabus dalykas - ta melodija, vos tiktai pradėta,
bematant įšokdavo į laisvą spragą, į savąją tos valandos ir to
kraštovaizdžio vietą, lyg būtų nuo amžių priklausiusi tai susi­
mąsčiusiai ir savyje pačioje prapuolusiai dienai, o į jos taktą
bėgdavo skubančiųjų mintys ir pilki jų rūpesčiai.
Kai po kiek laiko daina pasibaigdavo iš rylos vidurių iš­
stumtu ilgu, ištęstu spiegesiu, o ryla užgrodavo visai kitaip -
mintys ir rūpesčiai akimirką stabtelėdavo, lyg šokio metu, kad
pakeistų žingsnį, opaskui nemąstydami pradėdavo suktis prie­
šinga kryptimi į taktą naujos melodijos, išlėkusios iš rylos gerk­
lės: „Malgožata, mano širdies lobi../'
Ir bukame to priešpiečio abejingume niekas net nepastebė­
davo, jogpasaulio prasmė iš pagrindų pasikeitė, kad ji bėga jau
ne į „Daisy, Daisy" taktą, o visai priešingai - „Mal-go-ža-ta..."
Verčiame kitą lapą... Kas tai? Gal lyja pavasario lietus? Ne,
tai paukštelių čiulbesys nelyginant pilki šratai byra ant skėčių,
nes čia siūlomos tikros Harco kanarėlės, narveliai, pilni dagilių
ir varnėnų, krepšeliai, pilni sparnuotų čiauškučių ir giesmi­
ninkų. Verpstiški ir lengvi, lyg vatos prikimšti, mėšlungiškai
šokinėjantys, lyg balansuotų ant lygių, virpčiojančių virbų,
užsičiauškėję lyg laikrodžių gegutės - jie saldindavo vienatvę,
kavalieriams atstodavo šeimos židinio šilumą, iš kiečiausių
širdžių išviliodavo motiniškų jausmų palaimą, - tokie buvo
paukščiukiški ir jaudinantys, ir, net užvertus jų puslapį, nu­
einančiajam įkandin siuntė savo darnų, viliojantį čiulbesį.
Tačiau paskui tas apgailėtinas manuskriptas ėmė kristi į vis
gilesnį nuopuolį. Štai jis pasuko į kažkokio abejotino šarlatano
krepšio klystkelius. Apsiaustas ilgas, šypsena beveik praryta
juodos barzdos - kas gi čia toks dabar siūlė publikai savo pa­
slaugas? Tai Ponas Bosco iš Milano, tikras juodosios magijos
maestras. Kalbėjo ilgai ir neaiškiai, kažką rodydamas pirštų
galiukais, bet vis tieknieko negalėjai suprasti. Įtikinėdamas pats
save, Ponas Bosco prieidavo prie nuostabiausių išvadų, kurias
 Knyga 113

akimirksniu, jų lakiai prasmei dar nepakilus nuo rankų į orą,

tarytumpasverdavo savojautriais pirštais, osubtilius dialektikos
vingius pabrėždavo pakeldamas antakius, ir tai būdavo perspė­
jimas pasiruošti nepaprastiems dalykams. Deja, vis tiek niekas
jonesuprasdavo, dar blogiau- nenorėjo nieko suprasti, ir, palikę
kalbėtoją gestikuliuojantį, prislopinusį balsą ir mįslingai šypčio-
jantį, greitai perversdavo paskutinius sudriskusius puslapius.
Tuose paskutiniuose puslapiuose, kurie neabejotinai buvo
ne kartą pakliuvę į kliedesių paistalus, į tikras nesąmones,
kažkoks džentelmenas skelbė savo patikimą būdą, kaip išmokti
energingai ir ryžtingai daryti sprendimus, ir daug kalbėjo apie
principus bei charakterį. Tačiau, vos tiktai užvertęs puslapį,
pamatydavai, kad tuose ryžtingumo ir principų dalykuose vi­
siškai nebesusigaudai.
Oštai tenai ištipeno suknelės uodegos supančiota kažkokia
ponia Magda Wang ir iš parauktos iškirptės aukštumų pareiškė,
kad jai tikjuokas iš vyrų ryžto ir principų ir kad jos specialybė -
laužyti stipriausius charakterius. (Taip sakydama, ji kojyte
pasitaisė suknelės uodegą ant žemės.) Tam tikslui esama me­
todų, - košė pro sukąstus dantis, - patikimų metodų, apie
kuriuos nesinori plačiai kalbėti, ir nurodė savo memuarus „Iš
purpurinių dienų" (Budapešto antroposofijos instituto leidykla),
kuriuose ji yra išdėsčiusi savuosius žmonių dresavimo ko­
lonijinių eksperimentų rezultatus (šie žodžiai labai pabrėžiami
ir palydimi ironišku akių žybtelėjimu). Ir, keistas dalykas, toji
lėkštai ir stačiokiškai kalbanti dama, rodos, neabejojo susi­
lauksianti pritarimo iš tų, apie kuriuos taip ciniškai kalbėjo, o
tas savotiškas apsvaigimas ir mirksėjimas leido pajusti, jog
moralinės rodyklių kryptys keistai pasisukusios ir jog esame
jau kitokiame klimate, kur kompasas rodo atbulai.
Tai buvo paskutinis Knygos žodis, kuris kažkaip keistai
stulbino ir žadino širdyje troškimų ir užsidegimo maišatį.
114 Klepsidros sanatorija

V
Palinkęs prie tos Knygos, liepsnojančiu lyg vaivorykštė veidu
degte degdamas tykiai ėjau iš vienos ekstazės į kitą. Įnikęs
skaityti, pamiršdavau pietus. Ir nuojauta manęs neapgavo. Tai
buvo Originalas, šventas ir autentiškas, nors ir labai pažemintas
ir degradavęs. Kai vėlai, jau sutemus, palaimingai šypsoda­
masis, dėdavau tą rankraštį į giliausią stalčių ir slėpdavau po
kitomis knygomis, - man rodydavosi, jog guldau į komodą
miegoti aušrą, aušrą, kuri vis iš naujo pati savaime užsidega ir
eina per visas liepsnas ir purpurus, ir dar kartą grįžta, ir nenori
pasibaigti.
Kokios neįdomios man pasidarė visos knygos!
Nes paprastos knygos yra lyg meteorai. Kiekviena iš jų turi
vieną akimirką, tokį momentą, kai su riksmu pakyla tartum
feniksas, liepsnodama visais lapais. Dėl tos vienos akimirkos, dėl
tovieninteliomomento mylimeknygą paskui, nors išjosjaubūna
likę tik pelenai. Karčiai nusivylę, kada nors vėliau keliaujame
per tuos išvėsusius puslapius ir leidžiamepro akis negyvas frazes,
kurios barška lyg mediniai rožančiaus karoliukai.
Knygos egzegetai tvirtina, kad visos knygos siekia prilygti
Originalui. Jos gyvena tik skolintą gyvenimą, kuris skrydžio
akimirką grįžta į savo senąjį šaltinį. Tai reiškia, kad knygų
mažėja, o Originalas auga. Vis dėlto nenorime varginti skai-
tytojor dėstydami Doktriną. Norėtume atkreipti dėmesį tik į
vieną dalyką: Originalas gyvena ir auga. Kas iš to? Ogi tas, kad,
kai kitą kartą atsiversime savo raštpalaikius, kas žino, kur tuo­
met jau bus Anna Csillag ir jos pasekėjai. Galbūt išvysime ją,
ilgaplaukę keliaujančią maldininkę, savo apsiaustu šluojančią
Moravijos vieškelius, traukiančią per tolimą kraštą, per kasdie-
nybėn ir prozon nuskendusius baltus miestelius ir dalijančią
„Elsos" balzamo pavyzdžius kraujoplūdžio ir niežų ištiktiems
Dievo žmoneliams. Ak, ką darys tada garbingieji miesteliobarz­
dočiai, baisiai apžėlę ir dėl to nepaslankūs, ką veiks ištikimoji
 Knyga 115

bendruomenė, pasmerkta rūpintis neapsakomu savo derliumi

ir jį valdyti? Kas žino, ar nenusipirks jievisi po tikrą Švarcvaldo
rylą, ar neiškeliaus į pasaulį paskui savo apaštalą, ar neieškos
jos po visą šalį, visur kur grieždami „Daisy, Daisy"?
Ak, odisėja barzdočių, kurie su rylomis klajoja iš miesto į
miestą ir ieško savo dvasios motinos! Kada atsiras šios epopėjos
vertas rapsodas? Nes kam gi jie paliko tos motinos globai pa­
tikėtą pilt kam patikėjo valdyti širdis Annos Csillag mieste?
Ar negalėjo numatyti, kad netekusį savo dvasinio elito, savo
didžiųjų patriarchų miestą apniks abejonės ir atskalūnybė, kad
jis atvers savo vartus - kam? - ak, ciniškajai ir vylingajai Magdai
Wang (Budapešto antroposofijos instituto leidykla), kuri jame
atidarys dresavimo ir charakterių laužymo mokyklą?
Tačiau grįžkime prie savo piligrimų.
Kas nepažįsta tos senosios gvardijos, tų klajoklių kimbrų, tų
gryniausių brunetų, kurių kūnai iš pažiūros stiprūs, bet yra vien
iš jungiamųjų audinių ir neturi nei standumo, nei syvų? Visa jų
jėga, visa galybė suėjusi į plaukus. Antropologai nuo seno laužo
galvas dėl tos savotiškos rasės, kuri visados vilki juodais rūbais,
nešioja ant pilvų storas sidabrines grandines, o ant pirštų mūvi
didžiulius skaistvario žiedus su antspaudais.
Myliu aš juos, tuos Kasparus arba Baltazarus, man patinka
jų begalinis rimtumas, jų gedulingas dekoratyvumas, patinka
tie puikūs vyriškiai, kurių gražios akys riebiai blizga lyg skru­
dinta kava, myliu tą taurų jų augalotų, bet išpurtusių kūnų
gyvybingumą, gęstančių giminių liguistumą, švarkštų alsavimą
galingomis krūtinėmis, pagaliau netgi valerijonų kvapą, kuris
sklinda iš jų barzdų.
Lyg Apreiškimo Angelai kartais jie netikėtai išdygsta mūsų
virtuvių tarpduriuose - didžiuliai, alsuodami šnopuoja, greitai
pavargsta ir, vartaliodami žydrus akių baltymus, ima šluostytis
nuo rasotos kaktos prakaitą. Tą akimirką jie pamiršta savo
misiją, ir nustebę, ieškodami išeities, savo atvykimo preteksto,
atkiša ranką, kad duotume išmaldos.
116 Klepsidros sanatorija

Grįžkime prie Originalo. Bet juk ir nebuvome jo niekada

palikę. Čia prisiminsime nuostabią manuskripto savybę, kuri
skaitytojui jau aiški, - kad jis plėtojasi skaitant, kad jo ribos iš
visų pusių atviros visokiems svyravimams ir įtakoms.
Pavyzdžiui, dabar jau niekas ten nebesiūlo Harco dagilių,
nes iš tų brunetų rylų, iš melodijos lūžių bei išraitymų nevie­
nodais tarpais išskrenda tos plunksnų šluotelės ir turgus ap­
krinta jomis nelyginant spalvotomis raidėmis. Ak, kas per gau­
sybė, visa mirguliuojanti ir pilna čiulbesio... Aplink kiekvieną
viršūnę, kartį ar vėtrungę sukasi tikri spalvų verpetai, paukščiai
plasnoja, grumiasi dėl vietos. Reikia tik iškišti pro langą lazdos
rankeną, ir jau įtrauksi ją atgal į trobą spurdančią ir apkibusią
lyg sunkią kekę.
Dabar mūsų pasakojimas sparčiai žengia į tą puikią ir kata­
strofišką epochą, kuri mūsų biografijoje vadinama genialiąja.
Veltui bandytume neigti, kad jau dabar jaučiame tą širdies
spazmą, tą palaimingą nerimą ir šventą virpulį, kuris buvo prieš
pastaruosius dalykus. Greitai pristigsime tigliuose dažų, o sie­
loje - spindėjimo, kad tik įstengtume sudėti svarbiausius ak­
centus, nubrėžti šio paveikslo skaisčiausius ir jau transcen­
dentinius kontūrus.
Kas gi ta genialioji epocha ir kada ji buvo?
Čia turime valandėlę pasidaryti visiškai ezoteriški, kaip tasai
Ponas Boscoiš Milano, ir pritildyti savo balsą taip, kad girdėtųsi
tiktai skvarbus šnabždesys. Savo išvadas turime pabrėžti dau­
giaprasmėmis šypsenomis ir, nelyginant žiupsnį druskos, pirštų
galiukais trinti švelniąimponderabilijųmedžiagą. Ne mūsųkaltė,
jei kartais atrodysime kaip tie nematomų audeklų pardavėjai,
kurie įmantriais gestais demonstruoja apgaulingą savo prekę. ’
Taigi buvo ar nebuvo genialioji epocha? Sunku pasakyti. Ir
taip, ir ne. Nes yra dalykų, kurie negali visiškai, iki galo įvykti.
Jie yra per dideli, kad sutilptų į įvykt ir per daug tobuli. Jie tik
bando įvykti, tikrina realybės gruntą, ar juos pakels. Ir beregint
atsitraukia, bijodami prarasti savo vientisumą dėl nevykusio
 Knyga 117

realizavimosi. Ojeigu, praėmę savo kapitalą, tuose inkarnaci­

jos bandymuose šį bei tą praranda, tada tuojau pat pavydžiai
atsiima savo nuosavybę, vėl ją susigrąžina, reintegruojasi, ir
paskui mūsų biografijoje lieka tos baltos dėmės, dvokiančios
stigmos, tie pamesti sidabriniai basakojų angelų pėdsakai, di­
džiuliais žingsniais išmėtyti po mūsų dienas ir naktis, kai toji
šlovės pilnatis be paliovos auga, pilnėja ir kyla virš mūsų,
triumfuodama žengia nuo susižavėjimo prie susižavėjimo.
O vis dėlto tam tikra prasme ji visa ir vientisa slypi kiek­
vienoje iš savo ydingų ir fragmentiškų inkarnacijų. Čia atsiranda
reprezentacijos ir pakaitinės būties reiškinys. Koks nors atsi­
tikimas savo kilme ir savo ypatybėmis gali būti mažas ir skur­
dus, bet vis tiek, pasižiūrėjus iš arčiau, gali atskleisti savo viduje
begalinę ir spindulingą perspektyvą, kadangi jame, bandydama
pasireikšti, staiga žybteli aukštesnė būtis.
Taigi rankiosime tas užuominas, tuos žemiškus panašumus,
tas mūsų gyvenimo kelio stotis ir etapus lyg sudužusio veid­
rodžio šukes. Po gabaliuką rankiosime tai, kas yra viena ir
nedaloma - mūsų didžiąją epochą, genialiąją mūsų gyvenimo
epochą.
Galimas daiktas, kad diminucijos įkarštyje mes, išsigandę
transcendentinės begalybės, ją per daug apribojome, paneigėme
ir suniekinome. Kadangi, nepaisant visų išlygų, ji buvo.
Ji buvo, ir niekas iš mūsų neatims to tikrumo, to spindulingo
skonio, kurį dar tebejaučiame ant liežuvio, tos šaltos ugnies
gomuryje, to atodūsio, plataus kaip dangus ir gaivaus kaip
gurkšnis gryno ultramarino.
Ar jau bent kiek paruošėme skaitytoją tiems dalykams, kurie
bus, ar galime ryžtis rizikingai kelionei į genialiąją epochą?
Mūsų virpulys pagavo skaitytoją. Juntame, kaip jis nervinasi.
Mes atrodome žvalūs, bet ir mums širdyje sunku ir darosi labai
neramu.
Tad su Dievo pagalba - sėdam ir važiuojam!
 GENIALIOJI EPOCHA

I
Paprastai faktai būna sustatyti į eilę laike, suverti ant jotėkmės
lygant siūlo. Tenai jie turi savo ištakas ir savo pasekmes, kurios,
tankiai susigrūdusios, nuolat ir be atvangos lipa vienos kitoms
ant kulnų. Visa tai savotiškai svarbu ir pasakojimui, kurio siela
yra tolydumas ir nuoseklumas.
Vis dėlto ką daryti su įvykiais, kurie neturi savo atskiros
vietos laike, su įvykiais, kurie atėjoper vėlai, kai jau visas laikas
buvo atiduotas, išdalytas, išgraibstytas, ir dabar yra likę tartum
be nieko, nepastatyti į eilę, pakibę ore, benamiai, klajokliai?
Nejaugi laikas būtų per ankštas visiems įvykiams? Ar gali
taip atsitikti, kad visos vietos laike būtų jau išparduotos? Jau
ruošdamiesi važiuoti, susirūpinę bėgame palei tą ilgą įvykių
traukinį.
Dieve gink, kad tik nebūtų čia savotiško ažiotažo dėl laiko
bilietų?.. Pone konduktoriau!
Nusiraminkit! Nekelkit panikos, viską pamažu sutvarkysime
kaip galėdami.
Ar skaitytojas yra girdėjęs apie lygiagrečius dvivėžio laiko
ruožus? Taip, yra tokios šoninės laiko atšakos, tiesa, nelabai
legalios ir problemiškos, bet, kai vežama tokia kontrabanda kaip
mūsų, tokie viršnorminiai ir nesurikiuojami įvykiai - negali­
ma būti pernelyg išrankiam. Tad pabandykime kokiame nors ,
istorijos taške atskirti tokią šoninę atšaką, aklakelį ir nustumti
į jį tuos nelegalius nutikimus. Tik nebijokime. Visa tai įvyks
 Genialioji epocha 119

nepastebimai, skaitytojas nepatirs jokio sukrėtimo. Kągali žino­

ti - gal, kol apie tai kalbame, nešvari manipuliacija jau yra
įvykusi, ir mes jau važiuojame aklakeliu.

II
Motina parbėgo persigandusi ir apglėbė rankomis mano šauks­
mą, norėdama jį kaip gaisrą uždengti ir nuslopinti savo meilės
klostėmis. Uždarė mano lūpas savosiomis ir ėmė šaukti drauge
su manim.
Tačiau aš ją atstūmiau ir, rodydamas į ugnies stulpą, į auk­
sinę siją, kuri nelyginant rakštis įkypai styrojo ore ir nesidavė
nustumiama - visa švytinti ir pilna ratiluojančių dulkių, - šau­
kiau: „Išrauk ją, ištrauk!"
Krosnis su visa ant jos kaktos nupiešta didžiule spalvinga
terlione išsipūtė, visa pritvinko kraujo, ir atrodė, kad nuo tų
gyslų, sausgyslių ir visos tos išbrinkusios, plyšte plyštančios
anatomijos konvulsijų išsivaduos žėrinčiu gaidžio riksmu.
Pagautas įkvėpimo, stovėjau išskėtęs rankas ir ištįsusiais,
pailgėjusiais pirštais rodžiau, rodžiau įpykęs, baisiai susijau­
dinęs, įsitempęs kaip kelio rodyklė ir virpėdamas nuo ekstazės.
Mano ranka, svetima ir blyški, vedė mane, vilktevilkopaskui
save - sustingusi, vaškinė ranka, nelyginant didžiulis votumas
arba priesaikai pakelta angelo plaštaka.
Jau baigėsi žiema. Dienos braidė po balas ir žarijas, o jų
gomurys buvo pilnas ugnies ir pipirų. Žvilgantys peiliai dienos
medaus minkštimą raikė sidabro riekėmis, prizmėmis, kurių
pjūviai buvo pilni spalvų ir prieskonių pikanterijos. Tačiau
vidurdienio ciferblatas, kurio ankštoje erdvėje tilpo visas tų
dienų spindesys, valandas rodė liepsnojančias ir pilnas ugnies.
Nebegalėdama sutalpinti kaitros, diena jau purtėsi sidabro
skardos lakštus, traškančią alavo foliją, sluoksnis po sluoksnio
atidengdama savo auksu švytinčią šerdį. Ir lyg todar būtų maža,
rūko kaminai, iš jų kamuoliais virto blizgantys garai ir kas
120 Klepsidros sanatorija

akimirką ūžteldavo didžiulis angelų pulkas, tikras sparnų vie­

sulas, kurį prarydavo besotis dangus, visados laukiantis naujų
tokių išsiveržimų. Jo švytinčiose šaudymo angose sproginėjo
balti pliumažai, o tolimos fortalicijos virsdavo tyliomis dau­
gybės sprogimų vėduoklėmis, kurias nutvieksdavo nematomos
artilerijos kanonada.
Dangaus sklidinas kambario langas nuo tų proveržių vis
tvinoir tvino, liejosi per užuolaidas, kurios, visos liepsnodamos,
rūkdamos, plaukė auksiniais šešėliais, virpančio oro ribulia­
vimu. Švituliuodamas bangomis ir negalėdamas pakilti nuo
grindų, ant kilimo gulėjo įstrižas liepsnojantis keturkampis. Tas
ugnies stulpas mane jaudino iki širdies gelmių. Stovėjau pa­
kerėtas, išsižergęs ir lojau ant jo pasikeitusiu balsu, svetimais,
šiurkščiais keiksmažodžiais.
Priemenėje ant slenksčio stovėjo giminaičiai, kaimynai, pasi­
puošusios tetulės ir suglumę, persigandę laužė rankas. Ant
pirštų galų prisiartindavo ir vėl atsitraukdavo, smalsiai žvilg­
čiodami pro duris. Oaš rėkiau.
- Matote, - šaukiau motinai, broliui, - visada sakiau jums,
kad viskas yra sustabdyta, užmūryta nuoboduliu ir neišvaduota!
Odabar žiūrėkit, koks potvynis, kaip viskas žydi, kokia palaima!
Aš verkiau iš laimės ir bejėgiškumo.
- Pabuskit, - šaukiau, - greičiau bėkit man padėti! Argi aš
vienas įveiksiu tą poplūdi ar aprėpsiu tą tvaną? Kaip aš vienas
galiu atsakyti į milijoną akinančių klausimų, kuriais mane api­
pila Dievas?
Jie tylėjo, todėl ėmiau rėkti piktai:
- Skubėkit, semkitės pilnais kibirais iš tos gausybės, darykit
atsargas!
Tačiauniekas negalėjomanęs pavaduoti, stovėjovisi bejėgiai,
dairėsi atgal, slėpėsi už kaimynų nugarų.
Tada supratau, ką turiu daryti, ir, pagautas įkarščio, pradėjau
traukti iš spintų senus foliantus, prirašytas, suplyšusias tėvo
prekybos knygas ir mėčiau jas ant grindų po tuo ugnies stulpu,
 Genialioji epocha 121

kuris gulėjo ore ir liepsnojo. Manęs tiesiog nebespėjo aprūpinti

popierium. Brolis su motina bėgiodami vis nešė glėbius senų
laikraščių ir žurnalų ir krūvomis vertė ant žemės. Oaš sėdėjau
tarp tų popierių, spindesio apakintas, sprogimų, raketųir spalvų
pilnomis akimis ir piešiau. Piešiau skubėdamas, pagautas pa­
nikos, skersai, įstrižai spausdintų ir prirašytų lapų. Mano spal­
voti pieštukai įkvėpingai lakstė per neįskaitomų tekstų skiltis,
raitė genialias keverzones, nutrūktgalviškus zigzagus, ūmai
susipynę, pavirsdavo vizijų anagramomis, spindinčių apreiš­
kimų rebusais, o vėl išsipynę - tuščiais ir aklais įkvėpimo pėd­
sakų ieškančiais žaibais.
O, tie švytintys piešiniai, kuriami, regis, svetimos rankos, o,
tos skaidrios spalvos ir šešėliai! Kaip dažnai net ir dabar, po
šitiekos metų, atrandu juos sapnuose ir senų stalčių dugne -
figūras, peizažus, veidus, spindinčius ir pilnus ryto gaivos, dar
drėgnus nuo pirmosios rasos.
O, tos baimės šalčiu kvapą gniaužiančios žydrynės, o, tos iš
nuostabos dar žalesnės žalumos, o, tos dar tik nujaučiamų, dar
tik ieškančių sau vardo spalvų preliudijos ir čiulbesiai!
Kodėl jas anuomet nerūpestingai iššvaisčiau iš pertekliaus,
iš nesuprantamo lengvabūdiškumo? Leidau kaimynams rau­
syti ir grobti tas piešinių krūvas. Tiesiog ėmė nešti ryšuliais.
Kokiuose tiktai namuose jie anuomet nebuvo atsidūrę, ko­
kiuose tiktai šiukšlynuose nesimėtė! Adelė išsiklijavojais virtu­
vę, ir ji pasidarė šviesi, spalvota, tarytum naktį už lango būtų
pasnigę.
Tai buvo labai žiaurus piešimas, pilnas pasalų ir klastos.
Būdavo, sėdžiu taip įsitempęs lyg lankas, nejudu ir tykau, o
aplink mane saulėje skaisčiai liepsnoja popieriai. Vos tiktai
pieštuku prismeigtas piešinys sujuda, lyg mėgindamas pabėgti,
mano ranka, visa virpanti nuo naujų refleksų ir impulsų, puola
jį įsiutusi kaip katė ir, jau pasidariusi svetima, laukinė, plėšri,
žaibiškai papjauna išsigimėlį, norėjusį pasprukti iš po pieštu­
ko. Nuo popieriaus atsiskirdavo tik tada, kai jau negyvas ir
122 Klepsidros sanatorija

nejudantis kūnas sąsiuvinyje lyg herbare išskleisdavo savo

spalvingą ir fantastišką anatomiją.
Tai buvožudikiška medžioklė, mirtinos grumtynės. Kasbūtų
galėjęs atskirti užpuoliką nuo puolamojo šitame įsiūčiu spra­
gančiame kamuolyje, šitoje cypiančioje ir baimės pilnoje painia­
voje! Būdavo, mano ranka padaro du ar tris šuolius ir tik tada
kažkur ketvirtame ar penktame lape užklumpa auką. Kartais
surikdavo iš skausmo ir baimės, kai tos po mano skalpeliu
besiraitančios baisenybės sugriebdavo ją savo čiuptuvais arba
žnyplėmis.
Vizijos plaukė ir plaukė, kas valandą darėsi vis tirštesnės,
grūdosi, susikimšdavo, ir pagaliau vieną dieną visi keliai keleliai
ėmė tiesiogknibždėti, regis, sujudo ir leidosi į kelionę visa šalis,
plačiausiai pasklido ilgiausiomis defiliadomis - nesibaigiančiais
žvėrių ir gyvulių pulkais.
TarytumNojaus dienomis plaukė tos spalvingos eitynės, tos
gaurų ir karčių upės, tos vilnijančios nugaros ir uodegos, tos į
žingsnių taktą be paliovos linguojančios galvos.
Mano kambarys buvo riba ir užkarda. Čia jie sustodavo,
grūsdavosi, maldaujamai bliaudavo. Sukinėjosi, neramiai, lyg
paklaikę trypčiojo vietoje - kuproti ir raguoti padarai, įvilkti į
visus zoologijos rūbus ir šarvus ir, patys savęs išsigandę, iš-
baikštinti savo pačių maskarado, baimingomis, nustebusiomis
akimis žvelgdavo pro savo plaukuotų kailių skyles ir gailiai
mukdavo, lyg būtų po savo kaukėmis užkimštais snukiais.
Gal jie laukė, kad juos pavadinčiau, įspėčiau jų mįslę, kurios
patys nesuprato? Gal klausė mane savo vardo, kad galėtų į jį
įeiti ir pripildyti savo esmės? Ateidavokeistųbaidyklių, padarų-
klausimų, padarų-pasiūlymų, ir aš rėkdamas varydavau juos
rankomis šalin.
Traukdavosi atbuli, panarinę galvas, žvelgdami iš padilbų, ir
dingdavo patys savyje, paskui, pavirtę bevardžiu chaosu, su­
grįždavo į formųpodėlį. Kieklygiųir kuprotų nugarų tada praėjo
pro mano ranką, kiek pralindo pro ją aksomiškai švelnių galvų!
 Genialioji epocha 123

Tuo metu supratau, kodėl gyvuliai turi ragus. Tie nesu­

prantami, į jų gyvenimą negalėję tilpti daiktai buvo baisus ir
akiplėšiškas kaprizas, neprotingas ir aklas užsispyrimas. Kaž­
kokia idee fixe išaugo anapus jų esybės, viršum galvos ir, staiga
išnirusi į šviesą, sustingo, virto apčiuopiama ir kieta materija.
O tenai, suraityta į fantastišką, jų akims nematomą, bet siau­
bingą arabeską, į nežinomą monogramą, kurios grėsmėje turėjo
gyventi, įgijo keistą ir fantastišką pavidalą. Aš supratau, kodėl
tie gyvūnai buvo linkę į laukinę ir nežabotą paniką, oišgąsdinti
galėjo tiesiog pašėlti: pagauti savo beprotybės, jie nebemo­
kėdavo išsipainioti iš chaoso tų ragų, iš tarp kurių, palenkę
žemyn galvas, žvelgdavo liūdnai ir atšiauriai, lyg ieškodami
praėjimo tarp jų šakų. Tie raguoti gyvuliai nebematė arti išsi­
vadavimo, todėl savo paklydimo ženklą ant galvos nešiojo
prislėgti sielvarto ir nevilties.
Tačiau dar toliau nuo šviesos buvo katės. Jų tobulumas
tiesiog baugino. Uždarytos į savo kūnų tikslumą ir švarumą,
jos nebežinojo, kas tai yra klaida ar nukrypimas. Akimirką
nusileisdavo gilyn, į savo esmės dugną, ir tada, sustingusios
savo minkštame kailyje, rūsčiai ir iškilmingai surimtėdavo, o
jų akys, traukdamos žvilgsnį į savo ugninius ratilus, suapva-
lėdavo lyg mėnuliai. Bet jau po valandėlės, išmestos į krantą, į
paviršių, jos nusivylusios ir be iliuzijų, žiovaudavo rodydamos
savo menkystę.
Jų gyvenime, kuriam būdingas savyje užsidaręs gracingu­
mas, nebuvo vietos jokiai alternatyvai. Nuobodžiaudamos tame
uždarame tobulumo kalėjime, apimtos apatijos, jos murkdavo
pro surauktą lūpą, o jų trumpas, dėl rainumo atrodąs plates­
nis snukis būdavo beprasmiškai žiaurus. Pažemiu vogčiomis
šmižinėjo kiaunės, šeškai ir lapės - žvėreliai piktadariai, pik­
tavaliai padarai. Klasta, intrigomis, suktybėmis, laužydami
pasaulio kūrimo planą, jievargais negalais nusigavo į savovietą
būtyje ir, persekiojami neapykantos, grasinimų, nuolatos budė­
dami, nuolatos baimindamiesi dėl tos vietos, karštai mylėjo savo
124 Klepsidros sanatorija

vogtą, olose slapstomą gyvenimą ir, jį gindami, galėjo leistis

sudraskomi į gabalus.
Pagaliau visi praėjo, ir mano kambaryje įsiviešpatavo tyla.
Vėl ėmiau piešti paskendęs savo popiergaliuose, kurie alsavo
spindesiu. Langas buvo atviras, ir ant jo atbrailos pavasario
vėjyje drebėjo purpleliai ir balandžiai. Pakreipę šonu galvą,
parodydavo apvalią stiklinę akį, lygbūtų išsigandę ir pasirengę
skristi. Pagaliaudienos pasidarė švelnios, opalinės ir spindinčios
arba perlinės ir pilnos miglotos saldybės.
Atėjo Velykų šventės, ir tėvai savaitei išvažiavo pas mano
ištekėjusią seserį. Mane paliko bute vieną mano inspiracijų
valiai. Adelė man kasdien atnešdavo pusryčius ir pietus. Kai
atsistodavo ant slenksčio šventiškai pasipuošusi, kvepėdama
pavasariu iš savo tiulių ir fuliarų, aš jos nepastebėdavau.
Pro atdarą langą pūsčiojo malonus dvelksmas, kuris kambarį
pripildydavo tolimų kraštovaizdžių atšvaitų. Tos atpūstos gied­
rų tolumų spalvos valandėlę stabtelėdavo ore ir bematant išsi­
sklaidydavo, pavirsdavo melsvu šešėliu, grauduliu ir nerimu.
Vaizdųpotvynis kiekaprimo, vizijųplūsmas sušvelnėjoir liovėsi.
Sėdėjau ant žemės. Aplinkui mane ant grindų gulėjo krei­
delės ir dažų sagutės, dieviškos spalvos, gaivumu alsuojantys
mėliai, iki nustebimo ribų nuklydusios žalumos. O kai paim­
davau į ranką raudoną kreidelę - į skaistų pasaulį pakildavo
laimingo raudonio fanfaros, ir visi balkonai imdavo plaukti
raudonų vėliavų vilnimis, onamai sustodavo palei gatvę trium­
fošpaleriu. Šviesiais, laimingais keliais defiliavo aviečiųspalvos
uniformomis apsirengę gaisrininkai, o ponai sveikindamiesi
keldavo apskritas trešnių spalvos skrybėles. Levandomis kve­
piantis, švelniai spindintis oras prisipildydavo trešnių saldumo
ir trešninio dagilių čiulbesio.
Okai paimdavau žydrą spalvą - gatvėmis per visus langus
pereidavo kobaltinio pavasario atšvaitas, ir langai, kupini mėlio
ir dangiškos ugnies, skambėdami vienas po kito atsiverdavo,
užuolaidos pakildavo lygper aliarmą, odžiaugsmingas, lengvas
 Genialioji epocha 125

skersvėjis papūsdavo tuo špaleriu tarp banguojančių muslinų

ir oleandrų tuščiuose balkonuose, tartum kitame šios ilgos ir
šviesios alėjos gale būtų pasirodęs kažkas labai tolimas ir ėmęs
artintis - spindulingas, nešamas gando, nešamas nuojautos,
išpranašautas kregždžių skrydžių ir kas mylią išmėtytų šviesos
rykščių.

III
Per pačias Velykas, kovui baigiantis ar balandžio pradžioje, iš
kalėjimo išėjo Tobijo sūnus Šlioma. Jis buvo ten uždarytas per
žiemą už vasaros ir rudens skandalus ir kvailiojimus. Vieną to
pavasario popietę pamačiau jį pro langą išeinantį iš kirpėjo,
kuris buvo kartu ir miesto kirpėjas, ir felčeris, ir chirurgas.
Šlioma gražiai, kaip buvo išmokytas griežtos kalėjimo discip­
linos, atidarė stiklines, spindinčias kirpyklos duris ir ėmė lipti
žemyn trimis mediniais laipteliais. Buvo išsičiustijęs ir pajau­
nėjęs, dailiai apkirpta galva, apytrumpiu durtiniuku ir aukštai
pakeltomis languotomis kelnėmis, lieknas ir jaunyvas, nors jau
turėjo keturiasdešimt.
Šv. Trejybės aikštė tuo metu buvo tuščia ir švari. Po pava­
sarinių polaidžių ir purvynų, kuriuos vėliau nuskalavo liūtys,
grindinys dabar buvo nusiprausęs ir išdžiūvęs per daugelį
ramaus, švelnaus oro dienų, tų jau didelių dienų, kurios tokiam
ankstyvam metui buvo gal kiek per plačios ir truputėlį per
ilgos, ypač vakarais, kada saulėlydis tęsdavosi be galo, bet dar
tuščias savo gelmėse, dykas ir bergždžias savo didžiajame
laukime.
Kai tik Šlioma išėjęs uždarė stiklines kirpyklos duris, be­
matant į jas įėjo dangus, kaip ir į visus šio dviaukščio, tyrai
ūksmingo akiračio gilumai atviro namo langelius.
Nulipęs laipteliais, jis atsidūrė visiškai vienas pakrašty dir
džiulės, tuščios aikštės kriauklės, per kurią plaukė dangaus
žydruma be saulės.
126 Klepsidros sanatorija

Toji didžiulė, švari aikštė tą popietę plytėjolyg stiklo ropinė,

lyg nauji, dar nepradėti metai. Šlioma jos pakrašty stovėjo vi­
siškai pilkas ir išblėsęs, apipiltas žydruma, ir nesiryžo savo
sprendimu daužyti šito tobulo nesuvartotos dienos rutulio.
Tiktai kartą per metus, tą dieną, kai išeidavo iš kalėjimo,
Šlioma jausdavosi toks švarus, lengvas ir naujas. Diena tada
priimdavo jį į save nusiplovusį nuodėmes, atsinaujinusį, su­
sitaikiusį su pasauliu ir įkvėpingai atverdavo jamskaisčias, tyliu
grožiu vainikuotas savo horizontų sferas.
Jis neskubėjo. Stovėjodienos pakrašty ir nedrįso pereiti, savo
smulkia, jaunatviška, truputį raišiška eigastimi peržingsniuoti
per tą švelniai skliautuotą popietės geldutę.
Miestą gaubė perregimas šešėlis. Tas trečios popiečio va­
landos tylėjimas traukė iš namų gryną kreidos baltį ir tyliai,
tartum kortų malką, dėliojo aplink aikštę. Apdalinęs ją vienu
ratu, pradėjo naują, semdamasis balčio atsargų iš didžiulio
barokinio Šv. Trejybės fasado, kuris, lyg iš dangaus krintantys
didžiuliai Dievo marškiniai, susiklostę į piliastrus, rizalitus ir
nišas, apkaišyti voliutų ir archivoltų patosu, paskubomis tvar­
kėsi ant savęs tą didžiulį sudraikytą rūbą.
Šlioma pakėlė veidą ir ėmė uosti orą. Malonus dvelksmas
nešė oleandrų, šventiškų kambarių ir cinamonų kvapą. Tada
smarkiai nusičiaudėjo savo garsiuoju, galinguoju čiauduliu,
nuo kurio persigandę pakilo ir nuskrido nuo daboklės ba­
landžiai. Šlioma pats sau nusišypsojo: sukrėsdamas jošnerves,
Dievas leido patirti, kad atėjo pavasaris. Tai buvo tikresnis
ženklas negu gandrų parskridimas, ir nuo tol dienos turėjo
būti varstomos tais sprogsmais, kurie, pradingdami miesto
triukšme, tai arčiau, tai toliau skelbė pavasario įvykius savo
sąmojingu komentaru.
- Šlioma! - pašaukiau stovėdamas prie neaukšto mūsų namo
lango.
Šlioma pamatė mane, šyptelėjo miela savo šypsena ir atidavė
pagarbą.
 Genialioji epocha 127

- Dabar mes esame vieni visame turguje, aš ir tu, - pasakiau

tyliai, o išpūstas dangaus kupolas rezonavo lyg statinė.
- Aš ir tu, - pakartojo Šlioma, liūdnai šypsodamasis, - koks
tuščias šiandien pasaulis.
Mes būtume galėję jį iš naujo pasidalyti ir įvardyti - toks jis
dabar atviras, beginklis ir niekieno. Tokią dieną Mesijas prieina
prie pat horizonto krašto ir iš ten žiūri į žemę. Ir kai mato ją
tokią baltą, tylią, matojos žydrumas ir svajingumą, gali atsitikti
taip, kadjoakyseišnyks riba, melsvi debesųruožai pavirs lieptu,
ir Mesijas, pats nežinodamas ką darąs, nužengs į žemę. Ir žemė
susimąsčiusi net nepastebės to, kursai nužengė į jos kelius, o
žmonės, atsikėlę iš pogulio, nieko nebeprisimins. Visa istorija
bus tartumišbraukta ir bus kaip prieš amžių amžius, kaip prieš
tai, kada viskas prasidėjo.
- Ar Adelė namie?- paklausė šypsodamasis.
- Nieko nėra, užeik pas mane valandėlei, parodysiu tau savo
piešinius.
- Jeigu nieko nėra, neatsisakysiu to malonumo. Atidaryk
duris.
Ir, pasidairęs tarpuvartėje į abi puses, Šlioma lyg vagis įėjo į
vidų.

IV
-Tai puikūs piešiniai, - kalbėjo Šlioma, žinovo mostu atito­
lindamas juos nuo savęs. Joveidas nušvito nuo spalvų ir šviesos
atšvaitų. Kartkartėmis sulenkdavo plaštaką aplink akį ir žvelg­
davo pro tą improvizuotą žiūroną, veide suraukdamas grimasą,
pilną rimtumo ir išmanumo.
- Galėtum pasakyti, - tarė Šlioma, - jog pasaulis perėjo per
tavorankas, kad atsinaujintų, kadjoseišsišertųir išsinertųiš kailio
kaip stebuklingas driežas. O, gal manai, kadbūčiauvogęs ir daręs,
tūkstančius kvailysčių, jeigu pasaulis nebūtų taip susiaurėjęs ir
smukęs, jeigu jo daiktai nebūtų praradę savo paauksavimo -
128 Klepsidros sanatorija

tolimo dieviškųjų rankų atbalsio. Ką galima veikti tokiame pa­

saulyje? Kaip gali neabejoti, neprarasti ūpo, kai visa ko esmė
aklinai uždaryta, užmūryta, ir visur kur beldi tiktai į plytą, kaip
į kalėjimo sieną? Ak, Juzefai, reikėjo tau gimti anksčiau.
Stovėjome tame apytamsiame, giliame kambaryje, kurį ilgino
į turgų atverto lango perspektyva. Iš tenai net pas mus ateidavo
ir ramybe pasklisdavo malonūs banguojančio oro tvinksniai.
Kiekvienas plūstelėjimas atnešdavo naują tolumų spalvomis
pasodrintą krovinį, lyg pirmesnysis jau būtų išsemtas ir su­
vartotas. Tasai tamsus kambarys gyveno vien už lango esančių
tolimų namų atšvaitais ir savo gelmėje atspindėdavo jų spalvas
lyg camera obscura. Pro langą, lyg pro žiūrono vamzdį, buvo
matyti, kaip ant policijos daboklės atiko atbrailos vaikštinėja
pasipūtę balandžiai. Kartkartėmis jie visi drauge pakildavo ir
apsukdavo virš turgaus pusratį. Tada kambarys valandėlę nu­
švisdavo nuo jų sparnų išskleistų plunksnų, paplatėdavo nuo
tolimo jų plazdėjimo atspindžių, o paskui, kai paukščiai leis­
damiesi suglausdavo sparnus, užgesdavo.
- Tau, Šlioma, - tariau aš, - galiu pasakyti tų piešinių pa­
slaptį. Jau iš pat pradžių man kildavo abejonių, ar tikrai esu jų
autorius. Kartais jieman atrodo netyčiomis nuplagijuoti, kažkas,
kas man buvo pašnibždėta, pakišta... Lyg kas svetimas būtų
pasinaudojęs mano įkvėpimu man nežinomam tikslui. Nes
privalau tau prisipažinti, - pridūriau tyliai, žiūrėdamas jam į
akis, - kad esu radęs Originalą...
- Originalą? - paklausė staigiai nušvitusiu veidu.
- Taip, štai žiūrėk, - pasakiau priklaupdamas prie komodos
stalčiaus.
Pirmiausia išėmiau šilkinę Adelės suknelę, dėžutę su kaspi­
nais, jos naujuosius batelius aukštais kulniukais. Ore pasklido
pudros ar kvepalų kvapas. Pakėliau dar keletą knygų: dugne
gulėjo iš tiesų seniai bematytas brangusis rankraštis ir tiesiog
švytėjo.
- Šlioma, - tariau susijaudinęs, - žiūrėk, štai guli...
 Genialioji epocha 129

Tačiau jisai stovėjo pasinėręs į meditaciją su Adelės bateliu

rankoje ir žvelgė į jį labai rimtai.
- To Dievas nėra sakęs, - tarė, - o vis dėlto kaip tai mane
įtikina, spiria prie sienos, atima paskutinį kozirį. Tos linijos yra
neįveikiamos, baisiai tikslios, galutinės ir lygžaibas kerta į pačią
dalyko esmę. Kuo tu atsiginsi, kuo jas atremsi, jeigu pats jau esi
papirktas, ištikimiausių sąjungininkų atstumtas ir išduotas?
Šešios pasaulio kūrimo dienos buvo dieviškos ir šviesios. Bet
septintąją dieną Jis užčiuopė svetimus apmatus ir išsigandęs
atitraukė rankas nuo pasaulio, nors jo kūrybos įkarštis buvo
numatytas dar daugeliui dienų ir naktų. Oi, Juzefai, saugokis
septintosios dienos...
Ir, išgąstingai keldamas aukštyn grakštų Adelės batelį, tar­
tum apžavėtas to tuščio lakuoto kevalo blizgios, ironiškos iš­
kalbos, pridūrė:
- Ar supranti, koks baisus yra to simbolio ant moters kojos
cinizmas, kokia provokacija, kai moteris ištvirkėliškai žings­
niuoja su tais prašmatniais kulneliais? Kaip galiu aš tave palikti
šio simbolio valdžioje! Gink Dieve, kad aš taip padaryčiau...
Taip kalbėdamas, mikliai kišosi į užantį Adelės batelius,
suknelę, karolius.
- Ką darai, Šlioma? - paklausiau apstulbęs.
Tačiaujis, šlubčiodamas su savo apytrumpėmis languotomis
kelnėmis, sparčiai žengė durų link. Tarpdury dar kartą atgręžė
pilką tikro sukčiaus veidą ir ramindamas prisidėjo prie lūpų
ranką. Bematant buvo jau už durų.
 PAVASARIS

I
Tai istorija apie vieną pavasarį, pavasarį, kuris buvo tikresnis
už kitus pavasarius, labiau už juos spindėjo ir spalvomis žėrėjo,
kuris tiesiog rimtai pasižiūrėjo į savo pažodinį tekstą, į tą
įkvėptą manifestą, parašytą pačia skaisčiausia, šventiška rau­
dona spalva, pašto smalkos ir kalendoriaus, spalvoto pieštuko
ir entuziazmo spalva, amarantine laimingų telegramų iš tenai
spalva.
Kiekvienas pavasaris taip prasideda, nuo tų didžiulių ir
stulbinančių, į vieną metų laiką netelpančių horoskopų, ir kiek­
viename - kaip čia geriau pasakius - yra visko: nesibaigiančių
žygių ir manifestacijų, revoliucijų ir barikadų, per kiekvieną
kada nors nuūžia karštas padūkimo viesulas, begalinis siel­
vartas ir svaigulys, veltui ieškąs atitikmens realybėje.
Tačiau vėliau tie perdėjimai ir tos kulminacijos, tos san­
grūdos ir tos ekstazės įžengia į žydėjimą, ištisai įeina į šaltos
lapijos vešėjimą, į nakties sudirgintus pavasario sodus, ir triukš­
mas juos praryja. Taip pavasariai nusivilia savimi, - vienas po
kito, - pasinėrę į duslų žydinčių parkų šnarėjimą, į jų potvynius
ir poplūdžius - pamiršta savo priesaikas, lapas po lapo išbarsto
savo testamentą.
Tas vienas pavasaris turėjo drąsos ištverti, likti ištikimas,
viską ištesėti. Po tiek nepavykusių bandymų, aukštų skrydžių
ir užkeikimų norėjo pagaliau save įforminti, išsprogti į pasaulį
kaip didžiausias ir jau paskutinis pavasaris.
 Pavasaris 131

Tas įvykių sūkurys, tas atsitiktinumų uraganas: laimingas

valstybės perversmas, tos patetiškos, pakilios triumfo dienos!
Norėčiau, kad šios istorijos žingsnis pagautų jų veržlų ir įkvė-
pingą taktą, perimtų didvyrišką tos epopėjos toną, žygyje su­
silygintų su tos pavasario Marselietės ritmu!
Toks yra neaprėpiamas pavasario horoskopas! Kas imtų
peikti, kad jis mokosi skaityti tą horoskopą iškart šimtais būdų,
kombinuoti apgraibomis, skiemenuoti įvairiomis kryptimis,
laimingas, jei pasiseka ką nors iššifruoti, nors pranašaujantys
paukščiai ir klaidina. Jis skaito tą tekstą pirmyn ir atgal, pa­
mesdamas ir vėl pagaudamas prasmę, visokiomis versijomis,
tūkstančiais alternatyvų, trelių ir ulbėsiu. Nes pavasario teks­
tas visas nužymėtas dviprasmybėmis, nutylėjimais, elipsėmis,
punktyrais be raidžių ištaškuotas plynoje žydrynėje, o į tuščius
tarpus tarp skiemenų paukščiai kaprizingai įterpia savo prie­
laidų ir savo atsakymų. Todėl šita istorija, sekdama ano teksto
pavyzdžiu, patrauks daugeliu išsišakojusių kelių ir visa bus
prismaigstyta pavasario brūkšnių, atodūsių ir daugtaškių.

II
Tomis tuščiomis ir erdviomis priešpavasario naktimis po di­
džiuliais, dar neapdorotais ir bekvapiais dangumis, vedančiais
pro oro duobes ir kupstus į žvaigždynų klaidakelius, tėvas
vesdavosi mane vakarieniauti į mažą sodo restoraną, įsisprau­
dusį tarp paskutinių turgaus namų užpakalinių sienų.
Nuo vėjo šuorų žvangančių žibintų šlapioje šviesoje ei­
davome skersai didžiulę skliautuotą turgaus aikštę - vieniši,
oro labirintų didybės prislėgti, pasiklydę ir pasimetę tuščiose
atmosferos erdvėse. Tėvas pakeldavo į dangų menka šviesa
užlietą veidą ir su karčia širdgėla žiūrėdavo į tą žvaigždžių
žvirgždą, išbarstytą po plačiai išsišakojusių ir išlaistytų sūkurių
atabradus. Padriki ir nesuskaičiuojami jų spiečiai dar nebuvo
susirikiavę į jokias konsteliacijas, jokios figūros dar nevaldė tų
132 Klepsidros sanatorija

plačių ir bevaisiųužlajų. Dangaus tuštumų liūdesys slėgė mies­

tą, žibintai pažemiu smaigstė naktį spindulių pluoštais, abe­
jingai raišiodami juos mazgas po mazgo. Po tais žibintais pra­
eiviai po du, po tris sustodavo šviesos rate, kuris aplink juos
sukurdavo netvarią stalinės lempos apšviesto kambario iliuzi­
ją - abejingoje ir nejaukioje naktyje, kuri aukštybėse skyla į
netaisyklingas erdves, į atšiaurius, nuo vėjo smūgių apibriz­
gusius, apgailėtinus, benamius oro kraštovaizdžius. Pokalbiai
nesirišdavo, skrybėlės su giliai šešėlyje esančiomis akimis šyp­
sodavosi, susimąsčiusios klausydavosi tolimo žvaigždžių gau­
desio, nuo kurio kaip ant mielių augo tos nakties erdvės.
Restorano sode takeliai buvo žvyruoti. Ant stulpų susimąstę
šnypštė du žibintai. Ponai juodais švarkais po du, po tris susi­
kūprinę sėdėjo prie baltai dengtų staliukų, nerūpestingai užsi­
žiūrėję į blizgančias lėkštes. Taip sėdėdami, mintyse skaičiavo
ėjimus ir manevrus didžiulėje juodojoje dangaus šachmatų
lentoje, sielos akimis regėjo tarp žvaigždžių šokinėjančius žirgus
ir prarastas figūras bei jų vietą bematant užimančias kons­
teliacijas.
Muzikantai estradoje mirkė ūsus kartaus alaus bokaluose ir,
įsižiūrėję į savo vidų, abejingai tylėjo. Jų instrumentai, taurių
kontūrų smuikai ir violončelės, žvaigždžių potvyniui be garso
gaudžiant, gulėjo numesti šalimais. Kartais muzikantai pa­
imdavo juos į rankas ir bandydavo, gailingai derindavo pagal
savo krūtinių toną, kurį išmėgindavo krenkščiodami. Paskui vėl
juos padėdavo, tarytumnesubrendusius ir netinkamus tai nak­
čiai, kuri abejingai plaukė tolyn. Tada tyloje ir mintims atslūgus,
kai virš baltai dengtų stalų tyliai skimbčiodavo šakutės ir peiliai,
staiga smuikai atsistodavo patys - per anksti suaugę, pilna­
mečiai, nors ką tik dar taip vaitoję ir abejoję. Dabar jie stovėdavo
iškalbingi, grakštūs, laibomis talijomis ir duodavo savo įga­
liojimų ataskaitą, imdavosi valandėlei atidėto žmonių reikalo
ir tęsdavo toliau tą praloštą bylą abejingo žvaigždžių tribunolo
akivaizdoje, tenai, kur vandens ženklais ryškėjo instrumentų
 Pavasaris 133

raitiniai ir profiliai, raktų fragmentai, nebaigtos lyros ir gulbės,

imitacinis, beprasmiškas žvaigždžių komentaras muzikos pa­
raštėje.
Ponas fotografas, kurį laiką reikšmingai žvilgčiojęs į mus nuo
gretimo stalelio, galų gale persėdo prie mūsų, atsinešęs ir savo
bokalą alaus. Jis daugiaprasmiškai šypsojosi, grūmėsi su savo
mintimis, spragčiojo pirštais, vis pamesdamas nepagaunamą
pagrindinę situacijos mintį. Iš pat pradžių jautėme jos para­
doksalumą. Ta improvizuota stovyklavietė restorane po toli­
mųjų žvaigždžių auspicijomis beviltiškai bankrutavo, niekingai
palūžo, nebegalėdama susidoroti su smarkiai didėjančiomis
nakties pretenzijomis. Ką būtume galėję pastatyti prieš tas be­
dugnes dykynes? Naktis, nuo kurios veltui bandė gintis smui­
kai, vertė niekais tas žmonių pastangas, veržėsi į tą spragą ir į
atgautas pozicijas traukė savo žvaigždynus.
Regėjome krinkančią stalų stovyklavietę, išmėtytų servetėlių
ir staltiesių mūšio lauką, per kurį triumfuodama žengė spindinti
ir nesuskaičiuojama naktis. Pakilome ir mes, tuo tarpu mūsų
mintis, aplenkdama kūnus, jau seniai bėgo paskui triukšmingą
jos vežimų dardėjimą, paskui tolimą, plačiai pabirusį žvaigždėtą
tų didelių ir šviesių kelių bildesį.
Taip ėjome po jos žvaigždžių raketomis, primerktomis sielos
akimis iš anksto įspėdami, kad ji vis labiau ir labiau akins. O,
kokia ciniška buvo ta triumfuojanti naktis! Užvaldžiusi visą
dangų, joplatybėse ji žaidė domino, lošė nerūpestingai ir neap­
skaičiuodama, abejingai žėrėsi laimėtus milijonus. Paskui pa­
vargusi apverstų domino lentelių mūšio lauke braižė perre­
gimas keverzones, šypsančius veidus, tūkstančius sykių pasi­
kartojančią šypseną, kuri akimirksniu - jau amžina - pereidavo
į žvaigždes, subyrėdavo į žvaigždžių abejingumą.
Užsukome pakeliui į cukrainę pyragaičių. Vos tik įėjome pro
skambančias stiklines duris į jos baltą, glazūruotą, spindinčių
saldumynų pilną vidų - naktis su visomis savo žvaigždėmis
sustojo, staiga tapusi akyla ir atidi, smalsaudama, ar nuo jos
134 Klepsidros sanatorija

nepaspruksime. Kantriai laukė mūsų visą laiką, kaip sargybinis

stovėjo prie durų, iš aukštybių švietė pro langus nejudančiomis
žvaigždėmis, kol mes, labai svarstydami, rinkomės pyragaičius.
Tada pirmą kartą išvydau Bjanką. Ji su guvernante stovėjo
profiliu prie prekystalio balta suknele, grakšti ir kaligrafiška,
lyg būtų išėjusi iš Zodiako. Ji nesigręžiojo ir, pavyzdingai sto­
vėdama jaunų mergaičiųkontrapostu, valgė pyragaitį su kremu.
Mačiaująneaiškiai, nes visas dar buvau subraižytas žvaigždžių
linijų zigzagais. Taip pirmą kartą susikryžiavo mūsų dar labai
supainioti horoskopai. Abejingai susitikome ir išsiskyrėme. Dar
nesupratome savo likimo tuo ankstyvuoju žvaigždžių aspektu
ir abejingai išėjome, dzingtelėję stiklinėmis durimis.
Paskui grįžome aplinkiniu keliu pro tolimą priemiestį. Na­
mai kaskart vis mažėjo ir retėjo, pagaliau paskutiniai prieš mus
prasiskyrė, ir mes įžengėme į kitokį klimatą. Staiga įėjome į
malonųpavasarį, į šiltą naktį, kur balose sidabru žvilgėjojaunas,
ką tik patekėjęs violetinis mėnulis. Toji priešpavasario naktis
skubėdama augo, galvotrūkčiais lenkdama savo vėlyvąsias
fazes. Oras, ligi tol dar prisodrintas šiam metų laikui būdingo
aitrumo, staiga pasidarė saldus ir šleikštus, pakvipo lietaus
vandeniu, šlapiu dumblu ir pirmosiomis snieguolėmis, kurios
lunatiškai pražysta baltoje magiškoje šviesoje. Ir net keista, kad
toje vaiskioje mėnesienoje naktis sidabro balose neprišneršė
varlių drebučių, neišperėjo ikrų, nesušneko tūkstančiais ple­
pučių snukučių tuose paupio žvyrynuose, pro kurių kiekvieną
plyšelį spindėdamas teka gėlo vandens tinklas. Ir todėl tą kle-
gančią, verksmingą ir poodinio šiurpulio pilną naktį, tą kvar­
kimą reikėjo aiškiai išsakyti, numanyti - kad ji, akimirką stab­
telėjusi, pajudėtų toliau, kad mėnulis siektų kulminacijos vis
baltesnis ir baltesnis, tartum pilstytų savo baltumą iš taurės į
taurę, darytųsi vis aukštesnis ir spindulingesnis, vis magiškesnis
ir transcendentiškesnis.
Taip mes ėjome po vis didėjančia mėnulio gravitacija. Ka­
dangi snausdamas ėmiau virsti iš kojų, tėvas su ponu fotografu
 Pavasaris 135

paėmė mane už parankių. Mūsų žingsniai šiugždėjo šlapiame

smėlyje. Seniai jau miegojau eidamas ir po vokais surinkęs visą
dangaus fosforescenciją, pilną šviesių ženklų, signalų ir žvaigž­
džių fenomenų, kai pagaliau sustojome plačiame lauke. Tėvas
paguldė mane ant apsiausto, kurį paklojo ant žemės. Užmerk­
tomis akimis regėjau, kaip saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigž­
džių išsirikiavo danguje paradui ir žygiavo pro mane.
- Bravo, Juzefai! - sušuko tėvas ir pritariamai pliaukštelėjo
delnais.
Tai buvo akivaizdus plagiatas, padarytas su kitu Juzefu,
pritaikytas visai kitoms aplinkybėms. Niekas man dėl to ne­
priekaištavo. Mano tėvas Jakubas lingavo galvą ir pliaukšėjo
liežuviu, o ponas fotografas pasistatė ant smėlio savo trikojį,
lygarmoniką ištempė aparato dumples ir visas pasinėrė į juodos
gelumbės klostes: fotografavo tą ypatingą reiškinį, tą spindintį
dangaus horoskopą, o aš spinduliuose plaukiančia galva ap­
žilpintas gulėjau ant apsiausto ir bejėgiškai laikiau tą ekspo­
nuojamą sapną.

III
Dienos stojo ilgos, šviesios ir erdvios, bemaž per erdvios savo
dar menkamir bevardžiamturiniui. Tai buvo išaugtinės dienos,
dienos, pilnos laukimo, pablyškusios iš nuobodulio ir nekan­
trumo. Per tų dienų tuštumą ėjo šviesus dvelksmas, spindintis,
nuogų ir saulės sklidinų daržų garavimo dar nesudrumstas
vėjas, kuris švariai išpustydavo gatves, ir jos pasidarė ilgos,
šviesios, šventiškai nušluotos, lyg būtų laukusios kažkieno dar
tolimo ir nežinomo atėjimo. Saulė pamažu lygiavosi į ekvi­
nokcijos taškus, lėtino greitį, kilo į pavyzdinę padėtį, kurioje
turėjo nejudėdama išlaikyti idealią pusiausvyrą ir porcija po
porcijos leisti ugnies sroves į tuščią, godžią žemę.
Šviesus ir nesiliaujantis skersvėjis pūtė visu horizonto pločiu,
špalerius ir alėjas rikiavo pagal griežtas perspektyvos linijas,
136 Klepsidros sanatorija

per tą smarkų ir bergždžią pūtimą juos nugludindavo ir pa­

galiau sustodavo - uždusęs, didžiulis, veidrodinis, lyg norė­
damas savovisa apimančiame veidrodyje paslėpti idealų miesto
paveikslą, į jo švytinčio duburio gilumą nutęstą fata morganą.
Tada pasaulis akimirkai apmirdavo, sustodavo nealsuodamas,
apakintas, trokšdamas visas įeiti į tą iliuzinį paveikslą, į tą
provizorinę jamatvertą amžinybę. Tačiau laimingas pasiūlymas
praeidavo, vėjas sudaužydavo savo veidrodį, ir laikas vėl pasi­
imdavo mus savo valion.
Atėjo ilgos, akimis neaprėpiamos Velykų atostogos. Paleisti
iš mokyklos, nemokėdami naudotis laisve, be tikslo, be reikalo
valkiojomės po miestą. Tai buvo visiškai tuščia, neaiški ir nenau­
dinga laisvė. Patys dar neturėdami apibrėžimo, laukėme jo iš
laiko, kuris nemokėjo jorasti, nes pasiklysdavo tarp tūkstančio
gudrybių.
Priešais kavinę jau sustatyti ant grindinio staliukai. Ponios
šviesiomis spalvingomis suknelėmis sėdėjo prie jų ir mažais
gurkšneliais gurkšnojo vėją tartum ledus. Sijonėliai plazdėjo,
vėjas lyg įniršęs šunelis kandžiojo jas iš apačios, ponias iš­
mušdavo raudonis, jų veidai degė, o lūpos skirdo nuo sauso
vėjo. Dar tęsėsi antraktas ir didysis antrakto nuobodulys, pa­
saulis pamažu ir drebėdamas artėjo prie kažkokios ribos, per
anksti plaukė į kažkokį krantą ir laukė.
Tomis dienomis visi turėdavome vilko apetitą. Vėjo išdžio­
vinti, bėgdavome namo ir, abejingai susimąstę, valgydavome
didžiules riekes duonos su sviestu, gatvėje pirkdavomės di­
džiulių, šviežių, net traškančių riestainių, visi drauge be men­
kiausios mintelės galvoje eilute sėdėdavome erdvioje, tuščioje
ir skliautuotoje mūrinio turgaus namo priemenėje. Pro žemas
arkadas buvo matyti balta ir švari turgaus aikštė. Pasienyje
stovėjo ir kvepėjo tuščios vyno statinės. Sėdėdavome ant ilgo
prekystalio, kur turgaus dienomis būdavo pardavinėjamos spal­
votos kaimiškos skarelės, ir iš bejėgiškumo, iš nuobodulio būg­
nydavome kojomis į lentas.
 Pavasaris 137

Staiga Rudolfas, burną prisikimšęs riestainių, iš užančio

išsitraukė pašto ženklų albumą ir atskleidė jį prieš mane.

IV
Tada supratau, kodėl tas pavasaris iki tol buvo toks tuščias,
įdubęs ir uždusęs. Pats to nežinodamas, jis rimo, tilo, traukėsi į
gelmę - darė vietos, visas atsiverdamas į tyrą erdvę, į plyną,
nemąstančią ir neapibrėžtą žydrynę - nustebusi nuoga forma,
priimsianti nežinomą turinį. Iš to tasai žydras, tarytumiš miego
pabudęs neutralumas, tas didžiulis ir tarytum abejingas pasi­
ruošimas viskam. Tas žmonių apleistas platus pavasaris visas
budėjo, buvo visiškai pasirengęs tarnauti be atokvėpio ir be­
protiškai - vienu žodžiu, laukė apreiškimo. Kas galėjo numa­
nyti, kad jis - visiškai baigtas, rikiuotės apranga ir spindu­
liuojantis - išeis iš Rudolfo pašto ženklų albumo.
Tai buvo nuostabiausios santrumpos ir formulės, civilizacijų
receptai, atraminiai amuletai, kur dviem pirštais galėjai pa­
čiupinėti klimatų ir provincijų esenciją. Tai buvo čekiai gauti
imperijoms ir respublikoms, archipelagams ir kontinentams. Ką
daugiau galėjoįsigyti imperatoriai ir uzurpatoriai, užkariautojai
ir diktatoriai? Staiga aš supratau, kaip saldu valdyti žemes, kaip
duria tas nesotumo dyglys, kai skausmą numalšinti galima tik
užgrobiant. Drauge su Aleksandru Makedoniečiu įsigeidžiau
viso pasaulio. Ir nė viena pėda mažiau.

V
Aklas, aistringas, sukrešėjusios meilės pilnas, priiminėjau pa­
saulio sukūrimo defiliadą, žygiuojančias šalis, spindinčias ei­
tynes, kurias regėjau intervalais pro purpurinius užtemimus,
apkurtintas kraujo tvinksnių, kurie muša į širdį tuo universaliu
visų tautų maršo taktu. Rudolfas leido pro mano akis tuos
batalionus ir pulkus, be galo uoliai ir susirūpinęs vadovavo
138 Klepsidros sanatorija

paradui. Jis, šio albumo savininkas, savanoriškai nusižemino

lyg ir iki adjutanto vaidmens ir, savo neaiškaus, labai dvi­
prasmiško vaidmens apakintas ir dezorientuotas, raportavo
iškilmingai, susijaudinęs, tarytum prisiekdamas. Galų gale en­
tuziastingai, kažkokio karšto didžiadvasiškumo pagautas, lyg
ordiną prisegė man prie krūtinės - rožinę Tasmaniją, lieps­
nojančią nelyginant gegužės mėnuo, Haidarabadą, kuriame
čigoniškai marmaliavo susimaišę alfabetai.

VI
Tada ir įvyko tasai apreiškimas, toji staiga parodyta liepsningo
pasaulio grožio vizija, tada atėjo ta laimingoji žinia, slaptasis
laiškas, specialioji užduotis apie neaprėpiamųbūties galimybių
užduotis. Plačiai atsivėrė žėrintys, rūstūs, kvapą gniaužiantys
horizontai, pasaulis drebėjoir virpėjovisais sąnariais, pavojingai
pasviro, grasindamas ištrūkti iš visų matmenų ir taisyklių.
Brangusis skaitytojau, ką tau reiškia paštoženklas? Kąreiškia
tas Prano Juozapo I profilis su laurais vainikuota plike? Argi
tai ne kasdienybės simbolis, ne visų galimybių apribojimas, ne
garantija tų neperžengiamų sienų, tarp kurių jau visiems lai­
kams uždarytas pasaulis?
Pasaulis anuo metu iš visų pusių buvo apimtas Prano Juo­
zapo I ir negalėjo iš jo išeiti. Tas visur esantis ir neišvengiamas
profilis iškildavo kiekviename horizonte, išlįsdavo iš už kiek­
vieno kampo ir užrakindavo pasaulį kaip kalėjimą. Ir štai, kai
jau praradome viltį, mes, karčiai nusivylę, viduje susitaikėme
su pasaulio vienaprasmiškumu, su tuo ankštu nekintamumu,
kurio galingas garantas buvo Pranas Juozapas I, - tada netikėtai,
lyg nesvarbų dalyką, atskleidei prieš mane tą pašto ženklų
albumą, o Dieve, leidai probėgšmais pažvelgti į tą blizgesiu
žėrinčią knygą, į tą albumą, kuris lapas po lapo nusimetė savo
rūbus ir darėsi vis spalvingesnis, vis baisesnis... Kas galėtų ant
manęs pykti, kad tada apakau, iš susijaudinimo netekau jėgų,
 Pavasaris 139

o iš spindesio perpildytų akių man plūdo ašaros. Koks stul­

binantis reliatyvizmas, koks kopernikiškas žygdarbis, koks visų
kategorijų ir sąvokų nepastovumas! O Dieve, kiek esi davęs
buvimo būdų, koks nesuskaičiuojamas tavo pasaulis! Tai dau­
giau, negu esu svajojęs drąsiausiose fantazijose. Juk pasitvirtino
ta, ankstyvoji dvasios anticipacija, kuri, nepaisydama realybės,
atkakliai teigė, jog pasaulis nesuskaičiuojamas!

VII
Pasaulį tuo metu buvo aptvėręs Pranas Juozapas I. Joatvaizdas
ant kiekvienopašto ženklo, ant kiekvienos monetos ir kiekvieno
antspaudo liudijo pasaulio pastovumą, nepajudinamą jo vie-
naprasmybės dogmą. „Toks yra pasaulis ir be šito kitų pasaulių
neturi", - skelbė antspaudas su nukaršusiu imperatoriumi. Visa
kita yra fantazija, bergždžia pretenzija ir uzurpacija. Viską
užgulęs Pranciškus Juozapas I trukdė pasauliui augti.
Savo esybės gelmėje, brangusis skaitytojau, mes esame linkę
į ištikimybę. Mūsų mandagios natūros lojalumas nėra abejingas
autoriteto apžavams. Pranciškus Juozapas I buvo aukščiausias
autoritetas. Jeigu tasai autoritetingas senelis visą savo svorį dėjo
į tos tiesos svarstyklių lėkštę - nieko negalėjai padaryti, reikėjo
atsisakyti sielos svajonių, aistringų jos nujautimų- prisitaikyti,
kiek įmanoma, tame vieninteliame galimame pasaulyje be iliu­
zijų ir be romantikos - ir užmiršti.
Bet kai jau kalėjimas amžinai užsidaro, kai paskutinė anga
užmūryta, kai viskas susimoko tave nutylėti, o Dieve, kai Pran­
ciškus Juozapas I užtvėrė, užlipdė paskutinį plyšeli kad Tavęs
nepamatyčiau, tada Tu atsiradai su ūžiančiu jūrų ir kontinentų
apsiaustu ir jį demaskavai. Tu, Dieve, tada prisiėmei erezijos
neapykantą ir ūžtelėjai į pasaulį tą didžiuli spalvingą ir puikų
piktžodžiavimą. O, puikusis Ereziarche! Sudavei man tada šitą
degančia knyga, sprogai iš Rudolfo kišenės paštoženklųalbumu.
Tuo metu dar nežinojau, kad pašto ženklų albumas gali būti
140 Klepsidros sanatorija

trikampis. Man, apjakėliui, jį atstojopopierinis pistoletas, iš kurio

mokykloje, įkyrėdami mokytojams, šaudydavome po suolu. O
Dieve, kaip tu su juo šovei! Tai buvo Tavo aistringa tirada, tai
buvoTavoliepsninga ir nuostabi filipika prieš PranciškųJuozapą
I ir jo prozos karalystę, tai buvo iš tiesų spindinti knyga!
Atsiverčiaują, ir priešais mane sužaižaravopasaulių spalvos,
neaprėpiamų erdvių vėjas, skriejančių horizontų panorama. Tu
ėjai per ją, lapas po lapo, vilkdamas paskui save tą iš visų zonų
ir klimatų išaustą šleifą. Kanada, Hondūras, Nikaragva, Ab­
rakadabra, Hiporabundija... Aš supratau Tave, o Dieve. Visa
tai buvo Tavojolobio atžalos, tai buvo pirmieji geriausi žodžiai,
kurie Tau pakliuvo ant liežuvio. Tu įkišai į kišenę ranką ir lyg
saują sagučių parodei man Tavyje knibždančias galimybes. Tau
nerūpėjo tikslumas, kalbėjai, kas Tau užėjo ant seilės. Lygiai
taip pat galėjai ištarti „Panfibras" ir „Haleliva", ir oras tarp
palmių būtų suplasnojęs galybėmis papūgų, o dangus, lyg di­
džiulė pilnavidurė satyrinė, iki dugno išpustyta rožė, būtų
parodęs akinančią esmę - Tavo povišką akį, blakstienotą ir
baisią, ir būtų sumirksėjęs žaižaruojančiu Tavosios išminties
turiniu, suspindėjęs nežemiškomis spalvomis, pakvipęs neže­
mišku aromatu. Tu, Dieve, norėjai mane apakinti, pasigirti,
pakoketuoti su manim, nes ir Tau pasitaiko tuštybės akimirkų,
kada pats gėriesi savimi. O, kaip aš myliu tas akimirkas!
Kaip likai pažemintas, Pranciškau Juozapai I, ir tavoji prozos
evangelija! Veltui ieškojotavęs manoakys. Pagaliausuradau tave.
Tuirgi buvai tojeminioje, bet koks mažytis, nuverstas nuo sostoir
pilkas. Drauge su kitais žygiavai per vieškelio dulkes iš paskos
PietųAmerikai ir priekyjeAustralijos ir sukitais giedojai „Osana!"

VIII
Tapau naujosios evangelijos adeptu. Susidraugavau su Rudolfu.
Stebėjausi juo, neaiškiai nujausdamas, kad jis yra tik įrankis,
kad knyga yra skirta kam nors kitam. Iš esmės jis atrodė esąs
 Pavasaris 141

veikiau jos sargas. Kataloguodavo, priklijuodavo, atklijuodavo,

užrakindavo knygą į spintą. Teisybę sakant, buvo liūdnas kaip
tas, kuris žinojo, kad jo mažės, o manęs daugės. Buvo kaip tas,
kuris atėjo taisyti Viešpačiui kelių.

IX
Turėjau daug priežasčiųmanyti, kad toji knyga buvo skirta man.
Daugelis ženklų rodė, kad pas mane ji grįžo kaip speciali misija,
kaip pasiuntinys su ypatingu pavedimu. Tai supratau jau iš to,
kad niekas nesijautė esąs jos savininkas. Netgi Rudolfas, kuris
veikiau ją aptarnaudavo. Iš esmės ji buvo jamsvetima. Pareigos
lažą jis ėjo nelyginant priešiškas ir tingus tarnas. Kartkartėmis
jo širdį užliedavo pavydo kartėlis. Jis širdyje maištavo prieš
savąjį raktininko vaidmenį šalia lobio, kuris jam nepriklausė.
Pavydžiai žvelgdavo į tolimų pasaulių atšvaitą, tylia spalvų
gama slenkantį per mano veidą. Tik atsimušęs nuo mano veido,
jį pasiekdavo tolimas atspindys tų lapų, kuriuose jo siela ne­
turėjo savo dalies.

X
Kartą mačiau prestidižitatorių. Jis stovėjo ant estrados, men­
kutis, iš visų pusių matomas, ir demonstravo savo cilindrą,
visiems rodydamas jotuščiąbaltą dugną. Šitaip apdraudęs savo
meną nuo visokių abejonių dėl apgavikiškų manipuliacijų, jis
lazdele suraitė ore painų savo magijos ženklą ir beregint pradėjo
perdėtai tiksliai ir akivaizdžiai lazdele traukti iš cilindro po­
pierinius kaspinus, uolektis, sieksnius, pagaliau kilometrus
spalvotų kaspinų. Kambarys pildėsi šiugždančios spalvotos
masės, darėsi šviesus nuo to šimteriopo padauginimo, nuo
putojančioir lengvo rūkomojo popieriaus, nuo šviesos gausybės,
o jis, nepaisydamas išgąstingų protestuojančių susižavėjimo
balsų, ekstazės šūksnių, spazmiškų raudų, vis traukė ir traukė
142 Klepsidros sanatorija

tuos nesibaigiančius metmenis,Icol pasidarė visiškai aišku, kad

tai jam nieko nekainuoja, kad tą gausybę jis semia ne iš savo
paties išteklių, kad jam tiesiog atsivėrė nežemiškos versmės,
kurių žmogus negalėtų nei išmatuoti, nei apskaičiuoti.
Tūlas žmogus, kuriam anuomet buvo lemta suvokti gilesnę
šios demonstracijos prasmę, išeidavo namo susimąstęs ir ap­
šviestas vidinės šviesos, šventai tikėdamas į širdį įėjusia tiesa:
Dievas nesuskaičiuojamas...

XI
Čia tiktų nubrėžti trumpą paralelę tarp Aleksandro Didžiojo ir
mano asmens. Aleksandras Didysis gerai užuosdavo šalių aro­
matus. Jo šnervės pajusdavo negirdėtas galimybes. Jis buvo
vienas iš tų, virš kurių veido Dievas miegodamas mostelėjo savo
plaštaka, todėl tokie žino, ko nežiną, pradeda be galo spėlioti ir
įtarinėti, o per užmerktus jų vokus slenka tolimų pasaulių
atspindžiai. Vis dėlto Aleksandras Dievo užuominą suprato
pernelyg pažodiškai. Būdamas veiklos, arba negilios dvasios,
žmogus, savo misiją jis išsiaiškino kaip pašaukimą užkariauti
pasaulį. Jo krūtinė buvo pilna to paties alkio, kaip ir mano; tie
patys atodūsiai, įėję į jo sielą, draskė ją - horizontas po ho­
rizonto, kraštovaizdis po kraštovaizdžio. Jis neturėjo nieko, kas
ištaisytų jo klaidą. Netgi Aristotelis jo nesuprato. Nors ir už­
kariavo visą pasaulį, Aleksandras taip ir mirė nusivylęs, sua­
bejojęs Dievu, kuris vis nuo jo pasitraukdavo, ir Jo stebuklais.
Jo portretas puošė visų šalių monetas ir pašto ženklus. Už
bausmę jis tapo savo laikų PranciškumJuozapu.

XII
Norėčiau skaitytojui bent apytikriai pavaizduoti, kas buvo
anuomet toji knyga, kurios lapuose gavo pradžią ir klostėsi
paskutiniai to pavasario įvykiai. Neapsakomas, nerimastingas
 Pavasaris 143

vėjas pūtė blizgančiu pašto ženklų špaleriu, išpuošta herbų ir

vėliavų gatve, uoliai skleisdamas emblemas ir simbolius, kurie
bangavo slopioje tyloje ir debesų šešėlyje, grėsmingai iškilu­
siame virš horizonto. Po to tuščioje gatvėje staiga pasirodė
pirmieji šaukliai paradiniais rūbais, su raudonais raiščiais ant
rankų, blizgantys nuo prakaito, bejėgiai, atsidavę užduočiai ir
susirūpinę. Be galo susijaudinę ir iškilmingai orūs, jie tylomis
davinėjo ženklus, ir gatvė jau niaukėsi nuo artėjančios demonst­
racijos; trepsint tūkstančiams einančių kojų, tamsėjo visų skers­
gatviųšpaleriai. Tai buvo didžiulė šaliųmanifestacija, universali
Gegužės pirmoji, pasaulių paradas-monstras. Pasaulis mani­
festavo tūkstančiais lyg priesaikai pakeltų rankų, vėliavų ir
vėliavėlių, tūkstančiais balsų skelbė, jog neremia Pranciškaus
Juozapo I, o balsuoja už kažką daug daug didesnį. Virš visko
vilnijo skaisčiai raudona, bemaž rožinė, neapsakoma, išlais­
vinanti entuziazmo spalva. Iš San Domingo, iš San Salvadoro,
iš Floridos traukė pailsusios ir karštos delegacijos aviečių spal­
vos rūbais vilkinčių vyrų, jie sveikinosi pakeldami trešnių spal­
vos cilindrus, iš po kurių po du, po tris rėkdami išskrisdavo
dagiliai. Spindintis vėjas laimingais skrydžiais galando dūdų
žvilgėsi švelniai ir bejėgiškai sukrėsdamas instrumentųbriaunas,
kurios į Visas puses svaidė tylias elektros šluoteles. Nepaisant
kamšaties, nepaisant žygiuojančių tūkstančių, viskas vyko tvar­
kingai, didžiulis paradas ėjo pagal planą ir tyliai. Yra akimirkų,
kada karštai ir nesuvaldomai iš balkonų plevėsuojančios, iš­
retėjusiame ore purpuriniais mėšlungiais besiraitančios, tylomis
suplasnojančios, išbergždžioentuziazmo pakylančios vėliavos -
ūmai lyg pagal signalą, sustoja, ir visa gatvė, apimta nebylaus
sąmyšio, parausta, ima žaižaruoti, tuo tarpu aptemusiuose to­
liuose atidžiai skaičiuojami kurtūs kanonados saliutai, keturias­
dešimt devyni sprogimai niūkstančiame ore.
Paskui horizontas netikėtai apsiniaukia lyg prieš pavasario
audrą, tiktai ryškiai žėri orkestrų instrumentai ir tyloje girdėti
tamsėjančio dangaus grumėjimas, tolimų erdvių gaudesys, o iš
144 Klepsidros sanatorija

gretimų sodų atplūsta ir bejėgiškai išsikrauna, neapsakomai

išsklinda koncentruoti ievų kvapo kroviniai.

XIII
Jaubaigiantis balandžiui, vieną dieną buvo pilkas ir šiltas prieš­
pietis. Žmonės ėjo žiūrėdami prieš save į žemę, vis į tą patį
kvadratinį metrą žemės prieš save, ir nejuto, kad eina pro juodai
išsišakojusius, daugelyje vietų suskilusius, saldžiomis pūliuo­
jančiomis žaizdomis eižėjančius parko medžius.
Juodu medžių šakų tinklu apraizgytas pilkas, tvankus dan­
gus gulėjo žmonėms ant sprando - sūkuriais susigrūdęs, negra­
žiai sunkus ir didžiulis nelyginant duknos. Toješiltoje drėgmėje
žmonės ropštėsi iš po jorankomis ir kojomis kaip karkvabaliai,
jautriais rageliais uostinėjantys saldų molį. Pasaulis tvyrojo
kurčias, maloniai bejėgiškas, skleidėsi ir augo tai aukštai, tai iš
užpakalio ir gilumoje - ir plaukė. Kartkartėmis sulėtindavo
greitį ir kažką miglotai primindavo, išsišakodavo medžiais,
susinarstydavo į tankų, blizgantį paukščių čiulbesio tinklą,
užmestą ant tos pilkos dienos, ir leisdavosi gilyn, į požeminį
šaknų gyvatyną, į aklą kirminų ir vikšrų pulsavimą, į gūdžias
juodžemio ir molio sutemas.
Opo ta beforme galybe tupėjo apkvaišę ir beminčiai žmonės,
tupėjo susiėmę galvas, susirietę drybsojoparkuose ant suoliukų,
kelius dangstėsi laikraščio skiaute su tekstu, jau nuplaukusiu į
didelį, pilką dienos beprasmiškumą, kerėpliškai kiurksojo dar
vakarykšte poza ir nevalingai varvino seiles.
Gal jie buvo apkurtę nuo tų tankių čiulbesio barškučių, tų
nenuilstančių aguonų galvučių, barstančių pilkus šratus, kuriais
mirguliavo oras. Jie vaikščiojo mieguisti, pliekiami tos švino
krušos, oper tą sodrią liūtį susikalbėdavo gestais ir mimika arba
nusivylę tylėdavo.
Tačiau kai apievienuoliktą valandą ryto kažkur, kažkokiame
erdvės taške pro didžiulį, išsipūtusį debesų kūną blyškiu diegu
 Pavasaris 145

prasikalė saulė - tada netikėtai medžių šakotuose krepšiuose

tankiai sušvito visi pumpurai, ir pilkas čiulbesio šydas švelniai
auksiniu tinkleliu palengva atsiskyrė nuo dienos veido, kuris
atmerkė akis. Ir tai buvo pavasaris.
Tuomet staiga, vienu akimirksniu, ligi tolei tuščioje parko
alėjoje, lyg tai būtų visų miesto gatvių susikirtimo taškas, su­
dygsta ir moterų apdarais pražysta į visas puses skubantys žmo­
nės. Vienos iš tų vikrių ir grakščių mergaičių skuba į darbą, į
parduotuves ir kontoras, kitos - į pasimatymus, tačiau tą porą
minutėlių, kol prasismelkia pro gėliųparduotuvės drėgme dvel­
kiančią ir paukščių trelėmis apibertą ažūrinę alėjos kraitę, jos
priklauso šitai alėjai ir šitai valandai, pačios to nežinodamos, yra
šios pavasario scenos statistės, lyg būtų gimusios pasivaikščio­
jimų vietoje drauge su šiais trapiais šakučių ir lapelių šešėliais,
beregint išsprogstančiais tamsiai auksiniame drėgno žvyro fone,
plasteli pora auksinių, karštųir brangių tvinksnių, opaskui staiga
nublunka ir apsitraukia šešėliu, susigeria į smėli lygtieperregimi
filigranai, kai saulė panyra į debesų susimąstymą.
Tačiau valandėlę jos apspinta alėją savo gaiviu skubėjimu ir
atrodo, kad iš jų baltinių šlamesio sklinda tas bevardis alėjos
kvapas. Ak, tie perpučiami ir baltučiai krakmolyti marškinėliai,
išvesti pasivaikščioti po ažūriniais pavasarinio koridoriaus
šešėliais, marškinėliai su šlapiomis pažastų dėmėmis, džiovi­
nami žibuoklinio tolių dvelkimo. Ak, tos jaunos, ritmiškos, nuo
judėjimo įšilusios kojos naujomis, gurgždančiomis šilkinėmis
kojinaitėmis, slepiančiomis raudonas dėmes ir spuogus - svei­
kas, pavasariškas karšto kraujo išberas. Ak, jau visas parkas
įžūliai spuoguotas, ir visi medžiai apsipylę pumpurų spuogais,
kurie sproginėdami čiulba.
Paskui alėja vėl ištuštėja, ir skliautuotame takelyje vieliniais
stipinais ima tyliai groti vaikiškas vežimėlis su grakščiomis
lingėmis. Mažame lakuotame laivelyje, pasinėręs į aukštas krak­
molyto fuliaro bangas, tarytum gėlių puokštėje miega kažkas
dar už jas švelnesnis. Palengva stumdama vežimėlį, tarnaitė
146 Klepsidros sanatorija

kartkartėmis prie jopasilenkia ir, girgžtelėjusi ašelėmis, pastato

jį ant užpakalinių ratukų - tą linguojantį, baltu gaivumu pra­
žydusį krepšelį - ir ima švelniai pūsčioti tiulio puokštę iki pat
saldaus, miegančio branduolio, į kurį miegas eina lyg pasaka,
ovežimėlis tik rieda, rieda per šešėlių ruožus - per tą debesų ir
šviesos plūsmą.
Paskui, vidurdienį, tame pumpuruojančiame sode vis dar
pinasi šviesa ir šešėliai, o pro smulkias jų tinklo akutes be
paliovos byra paukšteliųčiulbesys - nuo šakelės ant šakelės byra
lygperliukai pro vielinį dienos narvelį, tačiaumoterys, einančios
tako pakraščiu, jau yra pavargusios, jų plaukai susidraikę nuo
migrenos, veidai iškamuoti pavasario; po to alėja jau visiškai
ištuštėja, ir per popiečio tylą iš parko paviljono palengva pa­
sklinda restorano kvapas.

XIV
Kasdien tą pačią valandą Bjanka su savo guvernante praeina
parko alėja. Ką galiu pasakyti apie Bjanką, kaip ją aprašysiu?
Žinau tiktai, kad ji tiesiog stebuklingai sutaria su savimi, kad
iki galo vykdo savo programą. Begalinio džiaugsmo suspausta
širdimi kiekvieną kartą iš naujo regiu, kaip žingsnis po žingsnio
ji, lengvutė lygšokėja, eina į save, kaip nesąmoningai kiekvienu
judesiu pataiko į pačią esmę.
Eina visiškai paprastai, ne pernelyg gracingai, bet taip pa­
prastai, kad net širdžiai miela, ir širdis alpsta iš laimės, kad
galima šitaip paprastai, bejokiųpokštų ir be mažiausios įtampos
būti Bjanka.
Kartą iš lėtopakėlė akis į mane, ir šiožvilgsnio išmintis smelk­
te persmelkė mane visą, kiaurai pervėrė lyg strėlė. Nuo tada
žinau, kad jai nėra jokių paslapčių, kad ji žino visas mano mintis
nuo pat pradžių. Nuo tos akimirkos atsidaviau jos valiai visiškai
ir nedalomai. Ji vos pastebimai mirktelėjo, ir supratau, kad su­
tinka. Visa tai įvyko be žodžių, prabėgomis, vienu žvilgsniu.
 Pavasaris 147

Norėdamas ją įsivaizduoti, galiu prisiminti tik vieną visai

nereikšmingą detalę: pašiurpusią, tartumberniuko, jos keliųodą,
kuri baisiai jaudina ir veda mintis į kankinamas prieštaravimų
perėjas, tenai, kur palaimingos antinomijos. Visa kita, kas aukš­
čiau ir žemiau, yra transcendentiška ir neįsivaizduojama.

XV
Šiandien vėl įknibau į Rudolfo ženklų albumą. Kokia nuostabi
studija! Jos tekstas pilnas išnašų, užuominų, įspėjimų, pilnas
dviprasmiško mirksėjimo. Tačiau visos linijos susibėga į Bjanką.
Kokios laimingos supozicijos! Šviesios vilties uždegtas, nuo
mazgelio iki mazgelio, nelyginant dagtimi, bėga mano įtarimas
ir kaskart vis labiau akina. Ak, kaip man sunku, kaip spaudžia
širdį paslaptys, kurias nujaučiu.

XVI
Miesto parke dabar kasdien vakarais groja muzika ir alėjomis
žingsniuoja pavasarinė promenada. Apsisuka ir grįžta, pra­
silenkia ir vėl susitinka simetriškomis, vis pasikartojančiomis
arabeskomis. Jaunuoliai užsidėję naujas pavasarines skrybėles,
rankose nerūpestingai laiko pirštines. Pro medžių kamienus ir
gyvatvores šviečia merginų suknelės gretimose alėjose. Tos
merginos vaikšto poromis, linguodamos klubus, pasipūtusios
raukinių ir klostinių putomis, nelyginant gulbės pasipuošusios
rausvomis ir baltomis pūslėmis - žydinčio muslino pilnais
varpais ir kartais su jais susėda ant suolelio - lyg pavargusios
nuo tuščio parado - susėda su visa ta didžiule gazo ir batisto
rože, kuri sprogdama išskleidžia žiedlapius. Ir tada atsidengia
viena ant kitos uždėtos ir sukryžiuotos kojos - susipynusios į
baltą pavidalą, pilną neįveikiamos iškalbos, o jauni vaikšti­
nėtojai, eidami pro šalį, nutyla ir blykšta pakirsti argumento
taiklumo, galutinai įtikinti ir nugalėti.
148 Klepsidros sanatorija

Prieš pat sutemstant, ateina valandėlė, kada pasaulio spalvos

pagražėja. Visos pasistoja ant koturnų, pasidaro šventiškos,
aistringos ir liūdnos. Parkas greitai prisipildo rožinio, blizgančio
lako, nuo kurio daiktai iš karto pasidaro labai spalvingi ir švy­
tintys. Tačiau tose spalvose jau yra kažkokio pernelyg gilaus
mėlio, kažkokio per daug ryškaus ir jau įtartino gražumo. Dar
valandėlė, ir parko tankmę, vos pabarstytą jauna žaluma, dar
šakotą ir nuogą, kiaurai peršviečia rausva prieblandos valanda
su šalto balzamo pamušalu, pilna neapsakomo amžinai ir mir­
tinai gražių dalykų sielvarto.
Tuomet staiga visas parkas tarytumpavirsta didžiuliu tylin­
čiu orkestru, iškilmingu ir susikaupusiu, po iškelta dirigento
lazdele laukiančiu, kada muzika jame subręs ir pakils, ir staiga
tą didžiulę, galingą ir aistringą simfoniją užgriūva greitos ir
spalvingos teatrališkos sutemos, tarytum dėl to, kad instru­
mentai ūmai pritvinksta tonų - kažkur aukštai jauną žalumą
perveria tankmėje glūdinčios volungės balsas - ir staiga aplinkui
pasidaro iškilminga, vieniša ir vėlu kaip vakaro miške.
Medžių viršūnėmis nuplaukia vos juntamas dvelksmas, nuo
kurio virpėdamos pabyra sausos ievų dulkės - neapsakomos ir
karčios. Aukštai po temstančiu dangumi susimaišo ir lyg be­
kraštis mirties alsavimas pasrūva tas aitrus aromatas, į kurį
pirmosios žvaigždės beria savo ašaras nelyginant alyvų žie­
delius, nuskintus tą blyškią šviesiai violetinę naktį. (Ak, aš
žinau: jos tėvas yra laivo gydytojas, jos motina buvo kvarteronė.
Tai jos prieplaukoje kas naktį, nedegdamas žibinto, laukia tasai
tamsus upių garlaiviukas su ratais iš šonų.)
Tuomet tas ratu sukančias poras, tuos jaunikaičius ir mer­
ginas, kurie vis susitinka eidami aplinkui, pagauna kažkokia
keista jėga ir įkvėpimas. Kiekvienas iš jų tampa gražus ir ga­
lingas lyg Don Žuanas, manosi esąs puikus, visagališkas ir
žvilgsnyje įgauna tos mirtinos jėgos, nuo kurios stingsta mer­
gaičių širdys. O mergaitėms pagilėja akys, jose atsiveria kaž­
kokie gilūs, alėjomis išsišakoję sodai, tamsūs ir šlamantys parkų
 Pavasaris 149

labirintai. Vyzdžiai išsiplečia šventišku spindesiu, nesiprie­

šindami atsiveria ir įsileidžia tuos užkariautojus į špalerius savo
tamsiųjų sodų, kurie tarytum kanconos posmai simetriškai
pasklinda daugybe takelių, paskui lyg liūdname eilėraštyje
susitinka ir atsiranda rožinėse aikštėse ties apvaliais gėlynais
arba prie fontanų, liepsnojančių labai vėlyva aušros ugnimi, ir
vėl išsivaikščioja ir išsilieja tarp tamsių parko masyvų, vis tan­
kesniuose ir triukšmingesniuose vakaro tankumynuose, kur
pasiklysta ir dingsta nelyginant painiuose užkulisiuose tarp
aksominių portjerų ir tyliuose kambarėliuose. Ir nežinia kada
per tų niūriausių sodų šaltį užklysta į visiškai užmirštus, sve­
timus pašalius, į kažkokį kitą, tamsesnį, gedulo krepu tekantį
medžių šniokštimą, kur tamsa surūgsta ir išsigimsta, o tyla per
ilgus nebylumo metus sugenda ir fantastiškai susiskaido lyg
senose, užmirštose vyno statinėse.
Taip apgraibomis klydinėdami po juodą tų parkų pliušą,
pagaliau susitinka nuošalioje laukymėje, po paskutiniu aušros
purpuru, prie kūdros, kuri nuo amžių traukiasi juodu dumblu,
prie trūnijančios baliustrados, kažkur laiko pariby, prie už­
pakalinių pasaulio vartelių, vėl atsiranda kažkokiame seniai
praėjusiame gyvenime, tolimoje preegzistencijoje ir, įsijungę į
svetimą laiką, tolimų amžių kostiumais, be paliovos kūkčioja
ties kažkokio šleifomuslinu, ropšdamiesi į nesuprantamas prie­
saikas ir, kopdami užsimiršimo laiptais, prieina kažkokias vir­
šūnes ir ribas, už kurių yra tiktai mirtis ir neapsakomai malonus
sustingimas.

XVII
Kas gi yra tos pavasario sutemos?
Argi jau pasiekėme dalyko esmę, argi toliau tas kelias nebe­
veda? Esame prie pabaigos mūsų žodžių, kurie jau čia darosi
apgaulingi, pilni kliedesio ir nepakaltinami. O vis dėlto tik už
jų ribos prasideda tai, kas tame pavasaryje yra nesuvokiama ir
150 Klepsidros sanatorija

neišsakoma. Sutemų paslaptis!' Tik anapus mūsų žodžių, kur

jau nebesiekia mūsų magijos galia, šniokščia tasai tamsus, neap­
rėpiamas gaivalas. Žodis čia susiskaido į elementus ir atsiriša,
sugrįžta į savo etimologiją, vėl įeina gilyn, į savo tamsias šaknis.
Ką reiškia gilyn? Supraskime tai pažodžiui. Štai sutemsta, ir
mūsų žodžiai pradingsta tarp neaiškių asociacijų: Acherontas,
Orkas, Požemiai... Ar jaučiate, kaip nuo šitų žodžių darosi
tamsu, lyg byrėtų kurmiarausis, kaip padvelkė gelme, rūsiu,
kapu? Kas gi tos pavasario sutemos? Dar kartą keliame šitą
klausimą, tą aistringą mūsų tyrinėjimų refreną, į kurį nėra
atsakymo.
Kai medžių šaknys nori kalbėti, kai po velėna susikaupia
labai daug praeities, senų pasakojimų, seniausių istorijų, kai
po šaknimis prisitvenkia per daug slopaus šnabždesio, ne­
artikuliuoto minkštimo ir tos nealsuojančios tamsos, kuri būna
pirmiau bet kokiožodžio- tada medžių žievė pajuosta ir grubiai
suaižėja storais žvynais, giliomis rievėmis, tada tamsiomis po­
romis, tarytum lokio kailis, atsiveria šerdis. Įkniaubi veidą į tą
purų sutemų kailį ir akimirką atsiduri visiškoje tamsoje, nebe­
girdi garsų, nejauti oro, lygužvožtas dangčiu. Tada reikia akimis
lyg dėlėmis įsisiurbti į juodžiausią tamsą, šiek tiekjas priversti,
prasmelkti pro tai, kas neperregima, kiaurai perverti kurčią
dirvožemį - ir staiga atsiduri ties riba, anoje dalyko pusėje,
gelmėje, Požemiuose. Ir pamatai...
Čia nė kiek ne tamsu, kaip būtum galėjęs pamanyti. At­
virkščiai - visas vidus tviska nuo šviesos. Tai akivaizdus da­
lykas, vidinis šaknų švytėjimas, pamėniška fosforescencija,
blausiai žibančios gyslelės, darančios tamsą lyg marmurinę,
ribuliuojantis substancijos žibėjimas. Juk lygiai taip būna, kai
miegame, atskirti nuo pasaulio, toli nuklydę į giliausią intra-
versiją, ir keliaujame atgal į save - juk tada irgi regime, aiškiai
regime užmerktomis akimis, kadangi mintys jau užsidega
mumyse lyg vidinis žibintas ir, šokinėdamos nuo mazgelio
prie mazgelio, blausiai žibena ilgomis dagtimis. Taip mumyse
 Pavasaris 151

įvyksta visos linijos regresija, mes traukiamės gilyn, grįžtame

atgal prie šaknų. Taip gilumoje išsišakojame anamneze, krūp­
čiodami nuo mus purtančių požeminių šiurpulių, slapčiomis
spiečiamės visame šmėžuojančiame paviršiuje. Nes tiktai viršu­
je, šviesoje - reikia tai pagaliau pasakyti - esame virpantis
artikuliuotas melodijos ryšulėlis, švytinti vyturėlio aukštybė, o
gilumoje vėl subyrame į juodą murmėjimą, į triukšmą, į aibę
nesibaigiančių istorijų.
Tiktai dabar matome, iš ko auga tasai pavasaris, kodėl jis
toks neapsakomai liūdnas ir sunkus nuo žinojimo. Ak, neti­
kėtume, jei nebūtume matę savo akimis. Štai vidiniai labirintai,
daiktų sandėliai ir sankrovos, štai dar šilti karstai, trūnėsiai ir
mėšlas. Senų seniausios istorijos. Septyni sluoksniai, kaip se­
novės Trojoje, koridoriai, podėliai, lobynai. Šitiek auksinių
kaukių, kaukė prie kaukės, supliuškusios šypsenos, išėsti veidai,
mumijos, tuščiavidurės baidyklės... Tai čia tie kolumbariumai,
tie stalčiai numirėliams, kur jie guli sudžiūvę, pajuodę kaip
šaknys ir laukia savo laiko. Tai čia tos didžiosios parduotuvės,
kur jieišstatyti parduoti ašarinėse, tigliuose, stiklainiuose. Metų
metais stovi savo lentynose, ilgomis iškilmingomis gretomis,
nors niekas jų neperka. Galbūt jau atgiję savo lizdų garduose,
jau visiškai pasveikę, švarūs ir kvapūs kaip smilkalai - čiauš­
kantys vaistai, pažadinti nekantrūs gyduoliai, balzamai ir ryt­
mečio tepalai, liežuvio galiuku ragaujantys savo ankstyvą skonį.
Tos užmūrytos karvelidės pilnos besikalančių snapelių ir paties
pirmutinio, bandomojo, švytinčio čiulbesio. Kaip anksti ir pirm
bet kokio laiko staiga viskas atsitinka tuose tuščiuose ir ilguose
špaleriuose, kur numirėliai vienas po kito prabunda gerai pail­
sėję - visiškai naujai aušrai!..
* * *

Bet čia dar ne galas, leiskimės giliau. Tiktai nebijokime. Duokite

man ranką, dar žingsnis, ir jau esame prie šaknų, kur bematant
pasidaro tamsu lyg gūdžioje šakotoje ir šakningoje girioje.
 152 Klepsidros sanatorija

Kvepia velėnomis ir trūnėsiais, šaknys patamsiais raitosi, raiz­

gosi, stojasi, syvai įkvėpingai plūsta i jas lyg į siurbiančias
pompas. Esame anapus, prie daiktų pamušalo, tamsoje, kuri
sudaigstyta painia fosforescencija. Kokia apytaka, judėjimas ir
spūstis! Kokia tirštuma ir knibždėlyne, žmonės ir kartos, tūks­
tančius kartų padaugintos biblijos ir iliados! Kokios kraustynės
ir sumaištis, istorijos painiava ir triukšmas! Toliau šitas kelias
niekur nebeeina. Esame pačiame dugne, prie tamsiųjų pamatų,
esame prie Motinų. Čia yra tie begaliniai pragarai, tie bevil­
tiškieji Ossiano plotai, tie apraudotieji Nibelungai. Čia yra tos
didžiosios istorijos peryklos, tie siužetų fabrikai, apsimigloję
fabulų ir pasakų rūkomieji kambariai. Dabar pagaliau darosi
suprantamas didysis ir liūdnasis pavasario mechanizmas. Ak,
jisai auga iš istorijų. Šitiek įvykių, šitiek nuotykių, šitiek likimų!
Visa, ką mes kada nors esame skaitę, visos girdėtos istorijos ir
visos tos, kurios - niekada negirdėtos - mums vaidenasi nuo
vaikystės, čia, o ne kur nors kitur turi savo namus ir tėvynę. Iš
kurgi rašytojai imtų sau koncepcijų, iš kur semtųsi drąsos pra­
simanyti, jeigu nejaustų už savęs tų rezervų, tų kapitalų, tų
šimteriopų atlyginimų, nuo kurių vibruoja Požemiai. Kokia ten
šnabždesių raizgalynė, kaip murmuliuoja žemės šnekta! Į tavo
ausį tvinksi neišsemiamas įtikinėjimas. Eini primerktomis aki­
mis per tą šnabždesių, šypsenų ir pasiūlymų šilumą, be paliovos
užkabinėjamas, girdėdamas tūkstančius klausimų, kurie gailiai
gelia tarytummilijonai uodų čiulptukų. Jienorėtų, kad iš jųbent
ką pasiimtum, nors truputį, nors žiupsnelį tų bekūnių, šnabž­
dančių atsitikimų, priimtumei juos įjauną savo gyvenimą, į savo
kraują ir išgelbėjęs kartu su jais toliau gyventum. Nes kas gi
yra pavasaris, jeigu ne istorijų prisikėlimas. Tik jis vienas tarp
tų visų bekūnių yra gyvas, realus, šaltas ir nieko nežinąs. O,
kaipjojaunas žalias kraujas, joaugališkas neišmanymas traukia
tas šmėklas, visus tuos vaiduoklius, tas pamėkles ir farfareles.
O jis, beginklis ir naivus, priima juos į savo sapną ir miega
su jais, ir pabunda nieko nenutuokdamas švintant, ir nieko
 Pavasaris 153

neprisimena. Todėl yra toks apsunkęs nuo visos tos užmiršimų

sumos ir toks liūdnas, nes privalo gyventi daugelio gyvenimus,
būti gražus už daugelį atstumtųjų ir paliktųjų... Oturi tamtiktai
bedugnį ievų kvepėjimą, tekantį vienu, amžinu, nesibaigiančiu
srautu, kuriame telpa viskas... Nes ką gi reiškia užmiršti? Senos
istorijos per naktį apaugo nauja žaluma, gležni želmenėliai, o
šviesūs, tankūs pumpurai pro visas poras vienodai pasišiaušė
lygiais šeriukais tarytum vakar apkirptos berniukų galvelės.
Kaip sužaliuoja pavasaris užmarštimi, kaip atgauna tie seni
medžiai saldų ir naivų neišmanymą, kaip atbunda šakelėmis,
neapsisunkinę prisiminimais, šaknis įleidę į senus dalykus! Toji
žaluma dar kartą skaitys juos kaip naujus, skiemenuodama nuo
pradžios, ir nuo tos žalumos atjaunės istorijos ir, lyg niekada
nebuvusios, prasidės dar kartą.
Tiek yra negimusių istorijų. Ak, tie graudūs chorai tarp
šaknų, tos viena kitą sekančios poringės, tie nesibaigiantys
staiga išsiveržusių improvizacijų monologai! Ar užteks kantry­
bės juos išklausyti? Prieš seniausią girdėtą istoriją buvo kitų,
kurių negirdėjote, buvo bevardžių pirmtakių, pasakojimų be
pavadinimo, didžiulių, blyškių ir monotoniškų epopėjų, išsky­
dusių bylinų, beformių stuobrių, beveidžių, horizontą užsto­
jančių gigantų, tamsių tekstų vakaro debesų dramoms, o dar
toliau - knygų-legendų, niekados neparašytų knygų, knygų-
amžinųpretendenčių, klaidingų ir pražuvusių knygų in partibus
infidelium...

* **

Tarp visų istorijų, kurios neišpainiotos grūdasi prie pavasario

šaknų, yra viena, kuri jau seniai atitekusi nakčiai, visiems lai­
kams nusileidusi į dangaus skliautų dugną - amžinasis žvaigž­
dėtų platybių akompanimentas ir fonas. Kiekvieną pavasario
naktį, kad ir kas joje nutiktų, ta istorija praeina dideliais žings­
niais, kai garsiausiai kurkia varlės, o malūnai be atvangos su­
kasi. Tasai vyras eina po žvaigždėtu maliniu, byrančiu iš nakties
154 Klepsidros sanatorija

girnų, žengia dideliais žingsniais per dangų, oapsiausto klostėse

glaudžia vaikelį; jis nuolatos kelyje, be atvangos keliauja per
begalines nakties erdves. Odidžioji vienatvės širdgėla, o neiš­
matuojama našlaityste nakties erdvėse, o tolimiausiųžvaigždžių
spindesy! Toje istorijoje laikas jau nieko nepakeis. Kiekvieną
akimirką ji kaip tik eina per žvaigždžių horizontus, kaip tik
dideliais žingsniais žengia pro mus, ir taip jau bus visada, vis iš
naujo, kadangi, išmušta iš laiko vėžių, ji yra nebeišmatuojama,
bedugnė, jokiais pakartojimais neišsemiama. Tas vyras eina ir
glaudžia glėbyje kūdikį - sąmoningai kartojame šį refreną, tą
graudų nakties moto, kad galėtume išreikšti tą intermituojantį
ėjimo nuoseklumą, kartkartėmis užstojamą žvaigždžių chaoso,
kartais visiškai nematomą ilgais, nebyliais intervalais, per ku­
riuos dvelkia amžinybė. Tolimi pasauliai prieina visai arti -
siaubingai ryškūs, siunčia per amžinybę staigius signalus, ne­
bylius, neišsakomus raportus, - jis eina ir be paliovos ramina
mergytę, monotoniškai, beviltiškai, bejėgis prieš tą šnabždesį,
prieš tuos kraupiai saldžius nakties įtikinėjimus, prieš tą vie­
nintelį žodį, kurį sudėsto tylos lūpos, kai niekas jos nebesi­
klauso...
Tai istorija apie pagrobtą ir apmainytą kunigaikštytę.

XVIII
Okai vėlai naktį tyliai sugrįžta į erdvią vilą tarp sodų, į baltą,
žemą kambarį, kuriame stovi ilgas, juodas, blizgantis forte­
pijonas ir tyli visomis savo stygomis, kai pro didelę stiklo sieną,
tartumpro oranžerijos langus, pasilenkia visa pavasario naktis -
išblyškusi ir lynojanti žvaigždėmis, - kai iš visų flakonų ir indų
virš šalto baltos lovos patalo aitriai kvepia ievos - tada per
didelę, bemiegę naktį bėga nerimasčiai ir suklusimai, o širdis
per miegus kalba ir lekia, ir klumpa, ir kūkčioja priešais plačią,
rasotą naktį, knibždančią naktinių drugių spiečiais, nuo ievų
apkartusią ir švytinčią... Ak, tai tos aitriosios ievos taip išplečia
 Pavasaris 155

bedugnę naktį, ir širdis, nuvarginta skrydžių, nusilaksčiusi

laimingose lenktynėse, norėtų valandėlę nusnūsti kokiame nors
oro pakrašty, ant kokios nors ore pakibusios briaunos, bet iš
tos blyškios begalinės nakties be paliovos skleidžiasi vis kita
naktis, dar blyškesnė, dar bekūniškesnė, išpiešta švytinčiomis
linijomis ir zigzagais, žvaigždžių ir blyškių skrydžių spiralėmis,
tūkstančius kartų sugelta nematomų uodų, kurie skraido tyliai
tyliai, siurbia čiulptukais mergaičių kraują net apsaldami, ir
nepailstanti širdis vėl paisto pro miegus - nepakaltinama, įsi­
vėlusi į žvaigždėtas ir painias aferas, į skubėjimą iki uždusimo,
į mėnulio paniką, lyg patekusi į dangų ir be galo laiminga,
apimta blyškaus susižavėjimo, sunkių, lunatiškų sapnų ir le­
targiško virpulio.
Ak, tie visi anos nakties pagrobimai ir lakstymai, išdavystės
ir šnabždesiai, negrai ir vairininkai, balkonų grotos ir naktinės
žaliuzės, muslino suknelės ir šydai, plevėsuojantys paskui bė­
gimą iki uždustant!.. Kol pagaliau per staigų užtemimą, per
nebylią ir juodą pauzę ateina ta valandėlė - visos marionetės
guli savo dėžutėse, visos užuolaidėlės užtrauktos ir visas seniai
numatytas kvėpavimas šen ir ten ramiai sklinda per visą tos
scenos plotį, o nurimusiame plačiame danguje aušra be garso
stato savo tolimus rožinius ir baltus miestus, savo šviesias
išsipūtusias pagodas ir minaretus.

XIX
Topavasarioprigimtis darosi aiški ir suprantama tiktai atidžiam
Knygos skaitytojui. Visi tie rytmetiniai dienos pasirengimai,
visas ankstyvasis jos tualetas, visi tie svyravimai, abejonės ir
pasirinkimo skrupulai atskleidžia savo esmę tam, kas žino pašto
ženklų paslaptis. Paštoženklai įveda į tą painų ryto diplomatijos
žaidimą, į tas delsias derybas, atmosferos laviravimus, kurių
būna prieš paskutinę dienos redakciją. Iš rudų devintosios
valandos miglų, - tai labai aiškiai matyti - norėtų pasipilti marga
156 Klepsidros sanatorija

ir dėmėta Meksika su kondoro snape besiraitančiu žalčiu -

karšta, išberta ryškiais spuogais, tačiau žydrynės properšoje iš
aukštos medžių žalumos papūga nuolat kartoja „Gvatemala",
atkakliai, vienodais tarpais, ta pačia intonacija, ir nuo to žalio
žodžio palengva darosi trešninga, gaivu ir lapota. Taip iš lėto
per sunkumus ir konfliktus įvyksta balsavimas, įsitvirtina cere­
monijos eiga, parado sąrašas, diplomatinis dienos protokolas.
Gegužės mėnesį dienos buvo rausvos kaip Egiptas. Turguje
per visus kraštus liejosi ir bangavo šviesa. Vasariškų debesų
kalnai danguje klūpojo susikamuoliavę po šviesos properšomis
lyg kokie vulkanai labai ryškiais kontūrais, ir - Barbadosas,
Labradoras, Trinidadas - viskas raudonavo, lyg žiūrėtum pro
rubino akinius, o per tuos porą trejetą tvinksnių ir pritemimų,
per tą raudono į galvą mušančio kraujo kvaitulį, drioksėdama
visomis burėmis, skersai visą dangų perplaukdavo didžioji
Gvajanos korvetė. Ji slinkdavo išsipūtusi, plazdėdama drobe,
sunkiai velkama tarp ištemptųlynų ir vilkikųūkavimų, per kirų
šurmulį ir raudoną jūros švytėjimą. Tada per visą dangų iš­
augdavo ir plačiai išsikėtodavo didžiulis supinkliotas virvių,
kopėčių ir karčių takelažas, ir, griaudėdamas aukštai ištempta
drobe, pasidarydavo daugeriopas, daugiaaukštis burių, rėjų ir
brasų oro spektaklis, kurio tarpuose akimirką pasirodydavo
maži vikrūs negriukai ir, išsilakstę po tą drobinį labirintą, pra­
dingdavo tarp fantastinio atogrąžų dangaus ženklų ir figūrų.
Paskui scenovaizdis keitėsi, danguje, debesynuose, kulmi­
naciją pasiekė iš karto net trys rausvi užtemimai, švytinčia linija
apibrėždama grėsmingus debesų kontūrus, rūko blizganti lava,
ir - Kuba, Haitis, Jamaika - pasaulio šerdis ėmė eiti gilyn, noko
vis ryškesnėmis spalvomis, pasiekdavo branduolį, ir staiga
išsiliedavo gryna tų dienų esencija: šniokščiantis atogrąžų,
archipelaginiųžydrynių, laimingųupių deltų ir sūkurių, sūriųjų
ekvatoriaus musonų okeaniškumas.
Skaičiau tą pavasarį su pašto ženklų albumu rankoje. Argi tai
nebuvo didysis laikų komentaras, jų dienų ir naktų gramatika?
 Pavasaris 157

Tą pavasarį linksniavo visos Kolumbijos, Kostarikos ir Vene­

suelos, nes kas gi iš tiesų yra Meksika ir Ekvadoras, ir Siera
Leonė, jei ne kokie pramanyti prieskoniai, kokios nors pasaulio
skonio viršūnės, kokie nors paskutiniai, rinktiniai likučiai, aro­
mato akligatviai, į kuriuos įpuola pasaulis per savo ieškojimus,
mėgindamas save ir lavindamasis groti visais klavišais.
Svarbiausias dalykas, kad nepamirščiau, - kaip Aleksandras
Didysis, - kad nė viena Meksika nėra paskutinė, kad ji tėra
pereinamasis punktas, kurį peržengia pasaulis, ir kad už kiek­
vienos Meksikos atsiveria kita, dar spalvingesnė Meksika -
viršspalviai ir viršaromačiai...

XX

Bjankavisa pilka. Jos tamsi oda sakytumturi kažkokio ištirpinto

užgesusių pelenų ingrediento. Manau, kad jos rankos paly­
tėjimas pranoktų bet kokią fantaziją.
Jos disciplinuotame kraujyje glūdi ištisų kartų dresūra. Jau­
dina tas nuolankus paklusnumas takto reikalavimams, rodantis,
kad jos užsispyrimas nugalėtas, maištavimas palaužtas, kad
naktimis ji tyliai verkia, ojos išdidumas gniuždomas prievarta.
Ji kupina geros valios ir liūdno gracingumo ir kiekvienu judesiu
taikosi prie nustatytų formų. Ji nieko nedaro be reikalo, kiek­
vienas jos gestas šykščiai atmatuotas, vos užpildo formą, de­
rinamas su ja be entuziazmo, rodos, vien iš vangaus pareigos
jausmo. Iš tų nusigalėjimų gilumos Bjanka semiasi savo pir­
malaikės patirties, savojo visų dalykų išmanymo. Bjanka žino
viską. Ir nesišaipo iš to žinojimo, jos žinojimas yra orus ir labai
liūdnas, o jį užčiaupusios lūpos sudaro tobulo grožio liniją -
antakiai nubrėžti tiksliai, bet griežtai. Ne, iš savo žinojimo ji
negauna jokios paskatos atlaidžiai atsipalaiduoti, ištižti ir pa-
tvirkti. Tiesiog priešingai. Tarytum tiesą, į kurią žvelgė jos
liūdnos akys, būtų buvę galima įveikti tiktai didžiausiu bud­
rumu, tiktai griežčiausiu formos paisymu. Ir šitame būtiname
158 Klepsidros sanatorija

jos takte, jos lojalume formai yra ištisa jūra liūdesio ir sunkiai
nuslopintos kančios.
Vis dėlto, nors ir palaužta formos, ji liko jos nenugalėta.
Tačiau ką ji paaukojo dėl šio triumfo!
Kai eina - grakšti ir tiesi - nežinia, kieno išdidumą taip
paprastai neša kuklus jos eigasties ritmas, ar palaužtą savąjį
išdidumą, ar taisyklių, kurioms pakluso, triumfą.
Bet, pasižiūrėjusi tiesiu, liūdnu žvilgsniu, staiga sužino viską.
Jaunystėjos nesaugojo ir leido atspėti slapčiausius dalykus. Tyli
jos ramybė - tai nusiraminimas po ilgų verkimo ir kūkčiojimo
dienų. Dėl to jos paakiai pajuodę, bet pačios akys drėgnos,
karštos ir neskuba lengvapėdiškai žvalgytis, nes turi tikslą, kuris
neapvilia.

XXI
Bjanka, nuostabioji Bjanka yra man mįslė. Stebiu ją atkakliai
užsispyręs (ir nusivildamas), remdamasis pašto ženklų albumu.
Kaip čia dabar? Argi pašto ženklų albume rašoma ir apie psi­
chologiją? Naivus klausimas! Pašto ženklų albumas yra uni­
versali knyga, visokiųžinių apie žmogų kompendiumas. Aišku,
joje kalbama užuominomis, spėliojimais, nutylėjimais. Reikia
tamtikronuovokumo, tamtikro širdies ryžto, tamtikro polėkio,
kad surastummetmenis, tąugninį pėdsaką, tąknygos puslapiais
bėgantį žaibą.
Šitokiuose dalykuose reikia saugotis vieno daikto: siauro
smulkmeniškumo, pedantiškumo, kvailo pažodiškumo. Visi
dalykai yra susiję, visi siūlai sueina į vieną kamuolį. Ar pa­
stebėjote, kad kai kuriose knygose tarp eilučių pulkais skraido
kregždės, ištisi posmai plasnojančių smailiasparnių kregždžių.
Reikia skaityti iš šių paukščių skrydžio...
Bet grįžtu prie Bjankos. Kokie nuostabiai gražūs jos judesiai.
Kiekvienas daromas apdairiai, jau prieš amžiųamžius nulemtas,
nuolankiai priimtas, lyg ji iš anksto žinotų visų įvykių eigą,
 Pavasaris 159

neišvengiamą savojo likimo nuoseklumą. Atsitinka, kad noriu

ją kažko paklausti žvilgsniu, ko nors mintimis paprašyti, -
sėdėdamas priešais ją parko alėjoje, - ir bandau suformuluoti
savo pretenziją. Bet, dar nespėjus man to padaryti, jinai jau
atsako. Atsako liūdnai, vienu giliu, trumpu žvilgsniu.
Kodėl ji laiko galvą palenkusi? Į ką įdėmiai, susimąsčiusios
žvelgia jos akys? Argi jau tokia be galo liūdna yra jos likimo
gelmė? O vis dėlto, nepaisant visko, ar nenešioja ji tos rezig­
nacijos oriai, išdidžiai, lyg taip ir turėjo būti, lyg tas žinojimas,
atėmęs jai džiaugsmą, apdovanojo už tai kažkokia neliečiamybe,
kažkokia aukštesne laisve, atrasta savanoriško paklusnumo
dugne? Nuolankumo jai teikia triumfo patrauklumas, ir tai ją
nugali.
Ji sėdi priešais mane ant suolelio šalia guvernantės, abi
skaito. Jos balta suknelė - niekada nesu jos matęs kitokios spal­
vos drabužiu - guli ant suolelio lyg prasiskleidusi gėlė. Laibos,
tamsios kojos neapsakomai grakščiai sukeistos priešais. Palietęs
jos kūną, dėl kontakto šventumo koncentracijos tikriausiai pa­
jusčiau net skausmą.
Po to abi, užvertusios knygas, atsistoja. Vienu trumpu žvilgs­
niu Bjanka ir priima, ir grąžina mano karštą pasveikinimą ir, lyg
būtų besvorė, nutolsta savo kojųmeandriškąja pyne, melodingai
derančia prie didelių, elastingų guvernantės žingsnių ritmo.

XXII
Ištyrinėjau visą majorato apylinkę. Keletą kartų apėjau aplink
visą tą platų aukšta tvora aptvertą sklypą. Vilos baltos sienos,
jos terasos, plačios verandos man kiekvieną kartą atrodė vis
kitaip. Už vilos driekiasi parkas, kuris paskui virsta plyna lygu­
ma. Tenai yra keistų pastatų, lyg fabrikų, lyg dvaro trobesių.
Pažvelgiau pro tvoros skylę, ir tai, ką pamačiau, tikriausiai buvo
iliuzija. Tame nuo kaitros praretėjusiame pavasario ore ne kartą
pasivaidena tolimi daiktai, atsispindėję per ištisas virpančio oro
160 Klepsidros sanatorija

mylias. O vis dėlto mano galva plyšta nuo prieštaringiausių

minčių. Reikia pasitarti su pašto ženklų albumu.

XXIII
Argi tai įmanoma? Bjankos vila eksteritoriali vieta? Jos namus
saugo tarptautiniai traktatai? Į kokius stebinančius atradimus
veda mane pašto ženklų albumo studijos! Ar tik aš vienas žinau
šią nuostabią tiesą? Ovis dėlto nevalia nepaisyti visų įrodymų
ir argumentų, kurių pašto ženklų albume yra daug surinkta šiuo
klausimu.
Šiandien iš arti gerai apžiūrėjau visą vilą. Ne vieną savaitę
sukinėjausi aplink didžiulius meniškai nukaltus vartus su her­
bu. Nutykojau valandėlę, kai du dideli tušti vežimai išvažiavo
iš vilos sodo. Vartų sparnai buvo plačiai atverti. Niekas jų
neuždarė. Įėjau lyg niekur nieko, išsiėmiau iš kišenės eskizų
albumėlį ir, atsirėmęs į vartų stulpą, apsimečiau piešiąs kaž­
kokią architektūros detalę. Stovėjauant žvyruoto takelio, kuriuo
Bjanka tiek kartų vaikščiojo savo lengvomis kojytėmis. Širdis
man sustodavo ir apmirdavo iš laimingos baimės, pagalvojus,
kad pro kažkurias balkono duris išeis jos smulki figūra lengva
balta suknele. Tačiauvisi langai ir durys buvo užtraukti žaliomis
užuolaidomis. Nė menkiausias šlamesys neišdavė, kad šiame
name kas pasislėpęs gyvena. Dangus horizonte niaukstėsi, tolu­
moježaibavo. Šiltame, praretėjusiame ore nebuvo nė švelniausio
dvelksmo. Tos pilkos dienos tyloje vien tiktai kreidos baltumo
vilos sienos bylojobegarse, bet iškalbinga įmantriai suskaidytos
architektūros elokvencija. Jos lengva gražbylystė sklaidėsi pleo-
nazmais, tūkstančiais to paties motyvo variantų. Išilgai ryškiai
balto frizo ritmiškomis kadencijomis į kairę ir dešinę ėjo ne­
giliai raižytos girliandos ir neryžtingai stabčiojo kampuose.
Nuo vidurinės terasos pakilumos tarp greitai prasiskiriančių
baliustradų ir architektoniškų vazų patetiškai ir ceremonin­
gai leidosi žemyn marmuro laiptai, ir atrodė, kad, plačiai
 Pavasaris 161

pasiskleidę ant žemės, jie daro gilų reveransą ir tarytum vėl

suima, traukia atgal savo sujauktą rūbą.
Turiu nuostabiai išlavėjusį stiliaus jausmą. Šitas stilius mane
erzino ir kėlė kažkokį nepaaiškinamą nerimą. Anapus josunkiai
suvaldyto, aistringo klasicizmo, anapus tariamai šalto elegan­
tiškumo slypėjo nesuvokiami šiurpuliai. Tasai stilius buvo per
karštas, per aštrus, buvo pilnas netikėtų dviprasmybių. Gal koks
lašelis nežinomų nuodų, įleistas į šio stiliaus gyslas, padarė jo
kraują tamsų, sprogstamą ir pavojingą.
Nebesuvokdamas ką darau, drebėdamas nuo prieštaringų
impulsų, pirštų galais ėjau aplink vilos fasadą ir baidžiau ant
laiptų miegančius driežiukus.
Aplink išdžiūvusį apvalų baseiną žemė buvo nuo saulės
suskeldėjusi ir dar plika. Tikšen ten iš dirvos plyšio dygo vienas
kitas aistringas, fanatiškas želmenėlis. Išsiroviau kuokštelį tų
žolių ir įsidėjau į eskizų albumą. Visas drebėjau nuo jausmų
sumaišties. Oras virš tobaseino pasidarė pilkas, baisiai skaidrus,
spindintis ir nuo karščio ėmė banguoti. Barometras ant netolimo
stulpo katastrofiškai krito. Aplinkui tvyrojo tyla. Nė šakelė
nepajudėjo nuo vėjelio. Vila nuleistomis žaliuzėmis miegojo,
švytėdama kreidos baltumu begaliniame pilko oro apmirime.
Staiga, lyg tas sąstingis būtų pasiekęs kritinį tašką, iš oro pabiro
spalvotas fermentas, subyrėjo į margus žiedlapius, į mirgu­
liuojančius plazdesius.
Tai buvo didžiuliai, sunkūs drugiai, kurie poromis žaidė
meilės žaidimus. Nevikrus virpčiojantis plasnojimas valandėlę
laikydavosi negyvame ore. Drugiai pakaitomis pralenkdavo
vienas kitą per pėdą, paskui vėl susijungdavo skrisdami ir
patamsėjusiame ore pašydami visą spalvingų blyksnių taliją.
Gal tai buvo tik sparti pritvinkusio oro sklaida, hašišo ir fana­
berijos sklidino oro fata morgana? Sudaviau kepure, ir sunkus
pliušinis drugys, plazdėdamas sparnais, nukrito žemėn. Pa-.
kėliau jį ir įsidėjau. Vienu įrodymu daugiau.
162 Klepsidros sanatorija

XXIV
Įspėjau šito stiliaus paslaptį. Tos architektūros linijos, įkyriai
gražbyliaudamos, taip ilgai kartojo tą pačią nesuprantamą frazę,
kad aš perpratau tą išdavikišką šifrą, tą koketeriją, tą vylingą
mistifikaciją. Tai buvo iš tiesųpernelyg akivaizdus maskaradas.
Tose įmantriose ir judriose perdėto prašmatnumo linijose buvo
kažkokių pernelyg aštrių ankštpipirių, kažkokio per didelio
pikantiškumo, kažkokio vinklumo, aistringumo, per smarkaus
gestikuliavimo - vienu žodžiu, kažko spalvingo, kolonijinio,
rėžiančio akį. Taip, šitas stilius turėjo kažkokio baisaus atgra­
sumo- jisbuvo ištvirkęs, išgalvotas, tropinis ir neregėtai ciniškas.

XXV
Nereikia nė aiškinti, kaip mane šis atradimas išgąsdino. Tolimos
linijos suartėja ir susijungia, netikėtai susikerta raportai ir pa­
ralelės. Labai sudirgęs, pasakiau apie savo atradimą Rudolfui.
Jis beveik nenustebo. Netgi kiek pasipiktino, papriekaištavo,
kad perdedu ir prasimanau. Vis dažniau jis man prikiša, kad
dumiu akis, tyčia mistifikuoju. Gal ir turėjau jam, kaip albumo
savininkui, tam tikrų sentimentų, bet šitie pavydulingi, neža­
boto kartėlio kupini išpuoliai vis labiau mane nuo jo atstumia.
Vis dėlto nerodau jam savo nuoskaudos, juk esu nuo jo pri­
klausomas. Ką daryčiau be pašto ženklų albumo? Jis tai žino ir
tuo pranašumu naudojasi.

XXVI
Per daug įvykių šį pavasarį. Jau pernelyg daug aspiracijų, be­
galinių pretenzijų, neapsakomai išaugusių ambicijų plėšo tam­
sybių gelmes. Pavasario ekspansija neturi ribų. Tiesiog nebeva-
lioju administruoti to didžiulio, išsišakojusio ir išsiplėtojusio
renginio. Todėl, norėdamas dalį naštos permesti Rudolfui,
 Pavasaris 163

paskyriau jį regentu pusininku. Aišku, anonimiškai. Drauge su

jo pašto ženklų albumu visi trys sudarome neoficialų trium­
viratą, kuriam tenka sunki atsakomybė už visą tą neištyrinėtą
ir beribę aferą.

XXVII
Apeiti aplink vilą ir pasižiūrėti, kas kitoje pusėje, nebeišdrįsau.
Mane neišvengiamai būtų pastebėję. Bet kodėl, nepaisant to,
man atrodo, lyg jau būčiau kažkada - labai seniai - ten buvęs?
O gal mes iš anksto žinome visus kraštovaizdžius, kuriuos
išvysime per savo gyvenimą? Gal apskritai negalima užtikti dar
kažko visiškai naujo, ko nebūtume seniai nujautę giliausiuose
savo rezervuose? Žinau, jog kada nors, kokią nors vėlyvą va­
landą stovėsiu ten prie sodų slenksčio, susikibęs rankomis su
Bjanka. Nueisime į tuos užmirštus kampelius, kur tarp senų
mūrų įkalinti nuodingi parkai, tie dirbtiniai Poe rojai, prižėlę
nuokanų, aguonų ir opiatinių vijoklių, liepsnojančių po dvylu
labai senų freskų dangumi. Pažadinsime baltą marmurą sta­
tulos, kuri tuščiomis akimis miega tame užribio pasaulyje, už
suvytusio popiečio krašto. Išgąsdinsime jos vienintelį meilužį
raudonąjį vampyrą, suglaustais sparneliais užmigusį ant jos
gaktos. Jis be garso nulėks, įsisuks, įsiplasnos ir be pėdsako
susimaišys su negyvu oru - minkštas, skrajus, banguojantis
bejėgiu, bekūniu, ryškiai raudonu šešėliu be skeleto ir subs­
tancijos. Pro mažus vartelius įžengsime į visiškai tuščią lau­
kymę. Augmenija ten bus suskrudusi kaip tabakas, kaip prerija
vėlyvą indėnų vasarą. Gal tai bus Naujojo Orleano ar Luizianos
valstijoje - juk kraštas tėra pretekstas. Atsisėsime ant akme­
ninio kvadratinės kūdros rentinio. Bjanka įmerks baltus pirštus
į šiltą vandenį, pilną geltonų lapų, ir nepakels akių. Kitoje
pusėje sėdės visa vualiu apsiskleidusi smulki juoda figūra:
Pakuždomis paklausiu apie ją, o Bjanka papurtys galvą ir tyliai
pasakys:
164 Klepsidros sanatorija

- Nebijok, jinai nesiklauso, tai mano mirusi motina, kuri čia

gyvena.
Paskui pasakys man saldžiausių, tyliausių ir liūdniausių
dalykų. Nebebus jokio džiaugsmo. Užslinks prieblanda...

XXVIII
Įvykiai lenktyniauja kaip pašėlę. Atvažiavo Bjankos tėvas. Sto­
vėjau šiandien Fontanų ir Skarabėjaus gatvių sankryžoje, kai
privažiavo blizganti atvira karieta su plačiu ir negiliu tartum
kiaukutas kėbulu. Toje baltoje šilkinėje kriauklėje pamačiau
pusiaugula sėdinčią Bjanką tiuline suknele. Jos mielą profilį
dengė žemyn nusvirusių ir po smakru kaspinu surištų skry­
bėlaitės nėrinių šešėlis. Ji buvo beveik visa nuskendusi balto
fuliaro apvaduose, sėdėjo šalia pono juodu dvieiliu švarku ir
balta pikine liemene, ant kurios spindėjo sunki aukso grandinė
su daugybe brelokų. Po juodu giliai užsmauktu katilioku pil­
kavo uždaras niūrus veidas su žandenomis. Tai išvydęs, visas
sudrebėjau. Negalėjo būti abejonių, jog tai ponas de V...
Kai elegantiškasis ekipažas, tykiai bildėdamas elastingu
kėbulu, važiavo pro mane, Bjanka kažką pasakė tėvui, tasai
atsigręžė ir nukreipė į mane savo didelių juodų akinių žvilgsnį.
Jo veidas buvo kaip pilko liūto, tik be karčių.
Pagautas entuziazmo ir beveik netekęs sąmonės dėl prieš­
taringiausių jausmų antplūdžio, surikau:
- Pasikliauk manimi!., ir - iki paskutinio kraujo lašo... - Ir,
išsitraukęs iš užančio pistoletą, šoviau į orą.

XXIX
Daug kas byloja, jog Pranciškus Juozapas I buvo iš esmės ga­
lingas ir liūdnas demiurgas. Jo siauros, bukos lyg sagutės akys,
tupinčios trikampėse raukšlių deltose, nebuvo žmogaus akys.
Veidas, apžėlęs baltomis kaip pienas žandenomis, sušukuotomis
 Pavasaris 165

į užpakalį lygjaponų demono, buvo seno, apsiblaususio lapino.

Iš tolo, nuo Šionbruno terasos, tas veidas dėl tamtikro raukšlių
susiklostymo atrodė bešypsąs. Iš arti ta šypsena demaskuo-
davosi, ir pamatydavai, jog tai yra kartėlio ir jokios idėjos blyks­
nio nenuskaidrinto žemiško dalykiškumo grimasa. Tąakimirką,
kai Pranciškus Juozapas I pasirodė pasaulio scenoje su žaliu
generolo pliumažu, su turkio spalvos apsiaustu ligi žemės, kiek
pasikūprinęs ir saliutuojantis, pasaulis savo raidoje buvo be­
pasiekiąs kažkokią laimingą ribą. Visos formos, išsėmusios savo
turinį begalinėmis metamorfozėmis, jau palaidos kabojo ant
daiktų, beveik išsilukštenusios ir laukiančios, kada jas nukrės.
Pasaulis staigiai vertėsi lėliuke, išsiritęs puošėsi jaunomis, šne­
kiomis, neregėtomis spalvomis, laimingai nėrėsi iš visų painiavų
ir kebelių. Nedaug tetrūko, kad pasaulio žemėlapis, toji metų
ir spalvų pilna drobulė, būtų subangavęs ir, pagautas įkvėpi­
mo, nuskriejęs oru. Pranciškus Juozapas I tai pajuto kaip pavojų
sau pačiam. Jo stichija buvo pasaulis, įspraustas į prozos reg­
lamentus, į nuobodulio pragmatiką. Kanceliarijų ir cirkuliarų
dvasia buvo jo dvasia. Ir keistas dalykas: tas sausas ir atbukęs
senis, neturintis savobūde nieko patrauklaus, sugebėjo palenkti
daugelį kreatūrų. Visi lojalūs ir apdairūs šeimų tėvai drauge su
juo pajuto grėsmę ir lengviau atsikvėpė, kai tas galingas de­
monas savo svoriu užgulė visus reikalus ir sukliudė pasauliui
pakilti. Pranciškus Juozapas I suliniavo pasaulį langeliais į
rubrikas, sureguliavo jobėgsmą patentais, suėmė jį į procedūrų
rankas ir užkirto kelią nenumatytiems, avantiūriniams ir vi­
siškai neapgalvotiems nukrypimams.
Prancičkus Juozapas I nebuvo padoraus ir dievobaimingo
džiaugsmo priešas. Tai jis su tamtikru įžvalgiu geraširdiškumu
sugalvojo loteriją liaudžiai, Egipto sapnininkus, iliustruotus
kalendorius, taip pat tabako krautuves. Jis suvienodino dan­
gaus tarnybas, aprengė jas simboliškomis žydromis unifor­
momis ir paleido į žinybomis ir rangais suskirstytą pasaulį. Tai
buvo angelų personalo būriai - laiškanešiai, konduktoriai ir
166 Klepsidros sanatorija

finansai. Prasčiausias iš tų dangaus pasiuntinių tebeturėjo veide

iš Kūrėjo pasiskolintą amžinojo proto atšvaitą ir smagiai ma­
loningą, žandenomis įrėmintą šypseną, net jeigu jo kojos po
nelengvų žemės klajonių ir dvokdavo prakaitu.
Tačiau ar kas yra girdėjęs apie sužlugdytą sąmokslą pačioje
sosto papėdėje, apie didįjį rūmų perversmą, kurio užuomazga
buvo nuslopinta pačioje šlovingiausio Visagalio valdymo pra­
džioje?Nemaitinami krauju, sostai vysta, jųgyvybingumas auga
iš daugybės skriaudų, iš uždrausto gyvenimo, iš tų amžinai kitų
dalykų, kuriuos jisai atmetė ir neigė. Čia atskleidžiame slaptus
ir uždraustus dalykus, prisiliečiame prie luomo paslapčių, ku­
rios užrakintos tūkstančiu raktų ir užantspauduotos tūkstančiu
tylėjimo antspaudų. Demiurgas turėjo jaunesnį už save brolį,
kuris buvo visiškai kitokios dvasios ir puoselėjo kitokias idėjas.
Kas gi jo vienaip ar kitaip neturi, ko jisai nelydi lyg šešėlis, lyg
antitezė, lyg amžino dialogo partneris? Pasak vienos versijos,
tai buvęs tik pusbrolis, pasak kitos - netgi visiškai negimęs, o
tik sugalvotas pasirėmus Demiurgo būgštavimais ir nugirstais
per miegus jokliedesiais. Galimas daiktas, kad pats Demiurgas
jį sufalsifikavo, vietoj jo kažin ką pakišo, kad tiktai galėtų sim­
boliškai suvaidinti tą dramą, dar vieną, nežinia jau kelintą kartą
su ceremonijomis ir apeigomis pakartoti neteisėtą ir fatališką
aktą, kurio negalėjo išsemti ir tūkstantį sykių jį pakartodamas.
Tasai tariamai gimęs, dėl savovaidmens profesionaliai bent kiek
nuskriaustas nelaimingasis antagonistas buvo vardu ercherco-
gas Maksimilijonas. Jau vien tas pašnabždomis tariamas vardas
atnaujina kraują mūsų gyslose, daro jį skaistesnį, raudonesnį,
priverčia skubiai tvinkčioti tąja ryškia entuziazmo, pašto smal­
kos ir raudono pieštuko spalva, kuria žymimos laimingos te­
legramos iš tenai. Jis buvo rausvaskruostis, mėlynomis,
spindulingomis akimis, visos širdys bėgo prie jo, kregždės,
čirškėdamos iš džiaugsmo, skraidydavo jam skersai kelio, vis
iš naujo paimdamos jį į virpančias kabutes - į laimingą, šven­
tiniu kursyvu rašytą ir čiulbančią citatą. Pats Demiurgas jį
 Pavasaris 167

paslapčiommylėjo, nors ir svarstė, kaip jį pražudyti. Iš pradžių

suteikė jam Levanto eskadros komandoro vardą, vildamasis,
kad, leidęsis į avantiūras pietinėse jūrose, niekingai nuskęs.
Tačiau netrukus po to sudarė slaptą konvenciją su Napoleonu
III, kuris klastingai įtraukė jį į Meksikos avantiūrą. Viskas buvo
numatyta. Tasai fantazijųir polėkiopilnas jaunuolis, masinamas
vilties suformuoti naują, laimingesnį pasaulį prie Ramiojo van­
denyno, atsisakė visų giminystės teisių į Habsburgų karūną ir
palikimą. Prancūzų linijiniu laivu „Le Cid" išplaukė tiesiai į
jam paruoštą pasalą. To slapto sąmokslo dokumentai niekada
neišvydo dienos šviesos.
Taip išsisklaidė paskutinė nepatenkintųjųviltis. Po tragiškos
erchercogo mirties Pranciškus Juozapas I rūmų gedulo dings­
timi uždraudė raudoną spalvą. Juodas geltonas gedulas tapo
oficialia spalva. Amaranto spalva - banguojanti entuziazmo
vėliava nuo tada slaptai plazdėjo tik jo pasekėjų krūtinėse. Vis
dėlto Demiurgas neįstengė jos visiškai išnaikinti. Juk poten­
cialiai amaranto turi saulės šviesa. Tik užmerk akis pavasario
saulei šviečiant, ir gali gerte gerti ją karštą po vokais, banga po
bangos. Degančio fotografinio popieriaus liepsna yra kaip tik
tokioraudonumo, kuris, pavasariškai švytėdamas, nepaisojokių
ribų. Buliai, kuriuos su maišais ant galvų veda saulėta miesto
gatve, regi ryškius tos spalvos lopinius ir panarina galvas,
pasirengę atakuoti įsivaizduojamus toreadorus, kurie persi­
gandę bėga šalin liepsningose arenose.
Kartais visądieną matai ryškiai liepsnojančiąsaulę, spalvotais
spinduliais aprėmintas debesųsangrūdas, ir tada visur būna pilna
pro visus kraštus besiveržiančio raudonumo. Žmonės vaikšto
apkvaitę nuo šviesos, užsimerkę, iš vidaus sprogdinami raketų
ir parako statinaičių. Paskui vakarop toji šviesos uragano ugnis
ima švelnėti, horizontas suapvalėja, pagražėja ir prisipildo žyd­
rumos, tarytum gėlininko stiklinis rutulys su miniatiūriška ir
spindulinga pasaulio panorama, su laimingai išdėstytais pla­
nais, virš kurių lyg paskutinis vainikas ties akiračiu ilga virtine
168 Klepsidros sanatorija

rikiuojasi debesys, išvynioti nelyginant aukso medalių rulonai

arba varpų garsai, gaudžiantys rožinėse litanijose.
Žmonės renkasi turgaus aikštėje, tylūs stovi po tuo didžiuliu
šviesiu kupolu, nenoromis puikuojasi ir susiburia į didžiulį,
nejudantį finalą, į susitelkusią laukimo sceną, debesys rausvai
ir kaskart vis rausviau tumuluojasi, visų akių gelmėje didi
ramybė ir šviesių tolumų atspindys, ir staiga - taip belaukiant -
pasaulis pasiekia savo zenitą, per tuos du ar tris paskutinius
tvinksnius pribręsta iki didžiausios tobulybės. Sodai jau ga­
lutinai aranžuojasi krištolinės horizonto taurės pakraščiais,
gegužės žaluma suputoja ir užverda kaip žėrintis vynas, o po
akimirksnio išsilieja per kraštus, kalvos formuojasi debesų pa­
vyzdžiu: peržengusi aukščiausią viršūnę, pasaulio grožybė
atsiskiria ir nuskrenda - galingu aromatu įžengia į amžinybę.
Ir tuo metu, kai žmonės tebestovi nejudėdami, nuleidę skais­
čiųir didžių vizijųpilnas galvas, pakerėti todidingo, spindinčio
pasaulio skrydžio, netikėtai iš minios išbėga tasai, kurio nesą­
moningai buvo laukta, - uždusęs pasiuntinys, visas rausvas,
apsivilkęs gražiu aviečių spalvos triko, apsikarstęs varpeliais,
medaliais ir ordinais, bėga per švarią, tylinčia minia apkraštuotą
turgaus aikštę, dar kupinas polėkio ir pranašysčių - viršpro-
graminis priedas, grynas pelnas, kurį laimingai sutaupė toji
diena, atskyrusi nuo viso spindesio. Šešis, net septynis kartus
apibėga jis turgų gražiais mitologiškais, grakščiai išlenktais ir
nudailintais ratais. Bėga neskubėdamas visų akivaizdoje, nu­
leistais akių vokais, lyg susigėdęs, rankas įsprendęs į strėnas.
Sunkokas pilvas liumpsi purtomas ritmiško bėgimo. Purpurinis
veidas su juodais bosniškais ūsais nuo įstangos blizga prakaitu,
o medaliai, ordinai ir varpeliai tolygiai šokčioja ant rudai įde­
gusios pakaklės tartum vestuviniai žvanguliai. Iš toli matyti,
kaip jis, sukdamas ties kampu paraboliškai ištemptą liniją, artė­
ja su janyčariška savo varpelių kapela, gražus kaip dievaitis,
neįtikėtinai rožinis, nejudriu liemeniu, žvairuodamas, rimbo
smūgiais gindamasis nuo ambrijančių kurtų gaujos.
 Pavasaris 169

Tada Pranciškus Juozapas I, nuginkluotas visuotinės har­

monijos, skelbia nebylią amnestiją, leidžia raudonį, leidžia jį
tam vieninteliam gegužės vakarui atskiestu, saldžiu, karame­
liniu pavidalu ir, susitaikęs su pasauliu ir savo antiteze, stovi
prie atviroŠionbruno lango ir tąvalandėlę jį mato visas pasaulis,
visuose horizontuose, po kuriais švariose prekyviečių aikštėse,
apsuptose tylių minių, bėga rožiniai pasiuntiniai, mato jį kaip
didžiulę apoteozę debesų fone, pirštinėtomis rankomis įsirė­
musi į lango baliustradą, žydru turkio spalvos surdutu, su
Maltos ordino komtūro kaspinu - akys susiaurėjusios ir neva
šypsosi raukšlių deltose, žydros sagutės be gerumo ir be gai­
lestingumo. Stovi taip su atgal sušukuotomis sniego baltumo
žandenomis, nugrimuotas gerutis - kerštingas lapinas ir iš tolo
imituoja šypseną savo veide, kuriame nėra nei humoro, nei
genialumo.

XXX
Ilgai dvejojęs papasakojau Rudolfui pastarųjų dienų nuotykius.
Nebegalėjau daugiau savyje išlaikyti paslapties, kuri mane
draskyte draskė. Jis net pajuodo, suriko, kad aš meluoju, ir
pagaliau jį ištiko atviro pavydo priepuolis. - Viskas melas,
grynas melas, - šaukė jis bėgiodamas iškėlęs rankas. Eksteri-
torialumas! Maksimilijonas! Meksika! Cha! Cha! Medvilnės
plantacijos! Užteks, baigta, nė nemanąs daugiau skolinti savo
pašto ženklų albumo tokiems nedoriems tikslams. Bendrovei
galas. Kontraktas nutraukiamas. Susijaudinęs griebėsi sau už
plaukų. Jis visiškai nebesivaldė, buvo viskam pasiryžęs.
Baisiai persigandęs, ramindamas ėmiaujamaiškinti. Sutikau,
kad reikalas iš pirmo žvilgsnio atrodo tikrai nepanašus į tiesą,
netgi neįtikimas. Aš pats, - prisipažinėjau, - negaliu atsitokėti
iš nustebimo. Nieko nuostabaus, kad jam, nepasiruošusiam,
sunku su tuo sutikti. Apeliavau į jo širdį ir garbę. Negi leistų jo
sąžinė kaip tiktai dabar, kai reikalas eina į lemiamą stadiją,
170 Klepsidros sanatorija

nesuteikti man pagalbos ir jį sužlugdyti atsisakius jame daly­

vauti? Pagaliau pažadėjau su tuo pašto ženklų albumu įrodyti,
kad viskas žodis žodin yra tiesa.
Šiek tiek atsileidęs, jis atskleidė albumą. Niekada nebuvau
kalbėjęs taip karštai ir ugningai, net pats save pranokau. Argu­
mentuodamas pašto ženklais, ne tik atrėmiau visus priekaištus,
išsklaidžiau visas abejones, bet ir priėjau prie tokių tiesiog
sensacingų išvadų, kad pats sustojau apstulbintas atsiveriančių
perspektyvų. Rudolfas įveiktas tylėjo, ir apie bendrovės iširimą
nebebuvo kalbos.

XXXI
Ar galima laikyti atsitiktinumu tai, kad kaip tik tomis dienomis
atvažiavo ir Šv. Trejybės aikštėje pastatė savo palapines didysis
iliuzijų teatras - puikus panoptikumas? Aš jau seniai buvau tai
numatęs ir triumfuodamas pranešiau Rudolfui.
Vakaras buvo vėjuotas, neramus. Rengėsi lyti. Geltonuose,
apniukusiuose akiračiuose diena jau taisėsi išvykti, paskubomis
tempė neperšlampamus pilkus dangalus ant savo vežimų ta­
boro, kuris vilkstine traukė į vėlyvą ir šaltą aną pasaulį. Pusiau
nuleista, tamsėjančia uždanga dar akimirksnį pasirodė tolimi
paskutiniai žaros kraštai, slūgsantys tartum didelė, lėkšta, ne­
aprėpiama lyguma, pilna plačių ežerynų, žvilgančių kaip veid­
rodžiai. Geltonas, išgąsdintas ir jau nulemtas atšvaitas nuo tų
skaisčių kraštų ėjo įstrižai per pusę dangaus, uždanga leidosi
greitai, stogai blausiai sužvilgo šlapiais atspindžiais, ir po va­
landėlės monotoniškai uždainavo laštakai.
Panoptikumas jau buvo ryškiai apšviestas. Toje nerimas­
tingoje ir skubotoje prieblandoje lyg tamsūs siluetai grūdosi
žmonės, prisidengę skėčiais, pilkšvoje blėstančios dienos švie­
soje, prie apšviestos palapinės prieangio, kur pagarbiai mokėjo
pinigus dekoltuotai, spalvingai damai, blizgančiai brangak­
meniais ir auksiniu dantimi, - gyvamsuvarstytamir išdažytam
 Pavasaris 171

biustui, kurio apačia kažkaip nesuprantamai nyko aksominių

užuolaidų šešėlyje.
Pro atitrauktą portjerą įėjome į ryškiai apšviestą erčią. Ten
jau buvo žmonių. Jų būreliai lietaus sudrėkintais apsiaustais,
pastatytomis apykaklėmis tyliai slankiojo iš vietos į vietą, sto­
viniavo glaudžiais pusračiais. Tarp jų be vargo atpažinau tuos,
kurie jau tik tariamai priklausė šiam pasauliui, o iš tikrųjų
gyveno atskirą, reprezentacinį ir balzamuotą gyvenimą ant
pjedestalo, parodomąjį ir šventiškai tuščią gyvenimą. Jiestovėjo
siaubingai tylėdami, apsirengę išeiginiais iš geros gelumbės
pagal užsakymą siūdintais dvieiliais švarkais, ilgais surdutais
ir žaketais, visi labai išblyškę, išmušti raudonomis dėmėmis po
paskutinių ligų, nuo kurių buvo mirę, ir žaibavo akimis. Jų
galvose jau seniai nebuvo jokios minties, tik įprotis pasirodyti iš
visų pusių, tik juos šiek tiek palaikąs įgeidis reprezentuoti savo
tuščią egzistavimą. Išgėrę šaukštelį vaistų, susisupę į savo šaltas
paklodes, jie jau seniai turėjo gulėti lovose užmerkę akis. Buvo
piktnaudžiavimas laikyti juos dar taip vėlai naktį sėdinčius ant
savo siaurų postamentų ir kėdžių, sustingusius, apsiavusius
aukštais lakuotais batais, per mylią nuo savo buvusio egzis­
tavimo, žaibuojančius akimis ir visiškai praradusius atmintį.
Kiekvienam iš burnos lyg pasmaugtojo liežuvis kabaliavo
jau negyvas jų paskutinis riksmas, nuo tada, kai išėjo paleisti iš
beprotnamio, kur pabuvo kieklaiko kaip skaistykloje, pripažinti
maniakais, ir tik po to peržengė per tą paskutinį slenkstį. Taip,
jie anaiptol nebuvo visiškai autentiški Dreyfusai, Edisonai ar
Luccheniniai, nes buvo tamtikra prasme simuliantai. Gal ir tikri
pamišėliai, nutverti in flagraitti tą akimirką, kai ant jų nusileido
toji akinanti idėe fixe, tą momentą, kai jų beprotybė valandėlę
buvo tiesa ir - sumaniai preparuota - tapojų naujos egzistencijos
pagrindu, gryna kaip elementas, visas visutėlis statomas ant
tos vienos kortos ir jau nekintamas. Jau tada jie turėjo galvoje
tik tą vienintelę minti nelyginant šauktuką, ir stovėjo ant jos
viena koja, tarytum skrydyje, sulaikyti pusėje judesio.
172 Klepsidros sanatorija

Labai sunerimęs, ieškojaujotojeminioje akimis, eidamas nuo

būrelio prie būrelio. Pagaliau suradau, tik visai ne su puikia
Levanto eskadros admirolo uniforma, kuria buvo išplaukęs iš
Tulono flagmano laivu „Le Cid" anais metais, kai turėjo įžengti
į Meksikos sostą, ir ne su žaliuoju artilerijos generolo fraku, kurį
taip noriai dėvėjo paskutinėmis savo dienomis. Jis vilkėjo pa­
prastu surdutu ilgais klostytais skvernais ir šviesiomis kelnėmis,
aukšta apykaklė su plastronu rėmė jam smakrą. Pagarbiai ir
susijaudinę mudu su Rudolfu stabtelėjome prie jį pusračiu
apstojusių žmonių būrelio. Tą akimirką visas net pastirau. Per
tris žingsnius nuo mūsų, pirmoje žiūrovų eilėje su savo gu­
vernante stovėjo Bjanka balta suknele. Stovėjo ir žiūrėjo. Jos
veidelis pastarosiomis dienomis buvo pablyškęs ir sumenkęs,
oakys su patamsėjusiais, net pamėlusiais paakiais žvelgė baisiai
liūdnai.
Taip ir stovėjo nejudėdama, sunėrusi suknelės klostėse pa­
slėptas rankeles, iš po savo rimtų antakių žiūrėdama sunkaus
gedulo pilnomis akimis. Visa tai pamačius, man skaudžiai su­
spaudė širdį. Nejučiomis pasekiau akimis jos mirtinai liūdną
žvilgsnį ir štai ką išvydau: jo veidas krustelėjo tartum pabu­
dintas, lūpų kampučiai šypsulingai kilstelėjo, akys sublizgo ir
ėmė judėti savo orbitomis, ordinais žėrinti krūtinė atsiduso. Tai
nebuvo stebuklas, tai buvo paprastas mechaninis triukas. Rei­
kiamai prisuktas, erchercogas judėjo pagal mechanizmo princi­
pus, gražiai ir ceremoningai, kaip buvo pratęs gyvendamas. Iš
eilės apžvelgė visus esančiuosius, į kiekvieną minutėlę atidžiai
pasižiūrėdamas.
Taip jų žvilgsniai vieną akimirką susidūrė. Jis virptelėjo,
suabejojo, nurijo seilę, lyg būtų norėjęs kažką pasakyti, bet jau
po sekundės, paklusdamas mechanizmui, nuskriejo žvilgsniu
tolyn, atgręždamas į kitus veidus tą pačią drąsinančią ir spin­
dulingą šypseną. Ar jis suprato, kad čiayra Bjanka, oji ar pasiekė
joširdį? Kas galėjo tai žinoti? Jukjis nebuvo netgi savimi tikrąja
tožodžio prasme, buvo tik tolimas savo paties antrininkas, labai
 Pavasaris 173

sumenkintas ir be galo nusilpęs. Tačiau, remiantis faktais, rei­

kėjo manyti, kad tai lyg ir savo paties artimiausias giminaitis,
gal netgi buvo ir pats savimi tiek, kiek tai apskritai dar buvo
įmanoma dalykams taip susiklosčius, praėjus tiek metų po savo
mirties. Tame vaškiniame iš numirusiųjų prisikėlime tikriausiai
sunku buvo tiksliai įeiti į save patį. Nejučiomis ta proga turėjo
patekti į jį kažkas nauja ir grėsminga, kažkas svetima turėjo
įsimaišyti iš beprotybės to genialiojo maniako, kuris jį sugalvojo
iš savo didybės manijos, ir, matyt, dėl to Bjanka jautė grėsmę ir
didžiulę baimę. Juk ir didelis ligonis šalinasi senų pažįstamų ir
atitolina juos nuo savęs, o ką jau kalbėti apie taip nederamai
prisikėlusį numirėlį. Kaipgi jis dabar elgėsi su savo artimiausiais
giminėmis? Apsimestinai linksmas ir pagautas bravūros, šyp­
santis ir šaunus, jis vaidino savo juokdariškai karališką ko­
mediją. Ar taip labai jau turėjo maskuotis, ar taip labai jaubijojo
prižiūrėtojų, kurie jį iš visur sekė išstatytą parodai toje vaškinių
figūrų ligoninėje, kur visi gyveno griežtos disciplinos draus­
minami? Ar, vargais negalais išdestiliuotas iš kažkieno pa­
mišimo, grynas, išgydytas ir pagaliau išsigelbėjęs, neturėjo
baimintis, kad vėl gali būti įmestas atgalios į sumaištį ir chaosą?
Kai mano žvilgsnis vėl susirado Bjanką, pamačiau, kad ji
užsidengė veidą skarele. Guvernantė, tuščiai blizgindama ema­
lines akis, ją apkabino. Nebegalėjau ilgiau žiūrėti į Bjankos
skausmą, jaučiau, kad mane suima verksmo spazmas ir timp­
telėjau Rudolfą už rankovės. Pasukome išėjimo link.
Užpakaly mūsų tasai nugrimuotas protėvis, tasai senelis
pačiame žydėjime į visas puses švaistė spindulingus monarcho
sveikinimus, persistengęs netgi kilstelėjo ranką, kone siuntė
mums įkandin bučinius toje sustingusioje tyloje, šnypščiant
acetileno lempoms ir tyliai šnarant lietui į palapinės drobes, iš
paskutiniųjų jėgų stiepdamasis ant pirštų, visiškas ligonis ir,
kaip jie visi, laukiąs, kada pavirs trūnėsiais.
Prieangyje mus užkalbino nugrimuotas kasininkės biustas,
žaibuodamas briliantais ir auksiniu dantimi juodame magiškų
174 Klepsidros sanatorija

draperijų fone. Išėjome į rasotą ir šiltą nuo lietaus naktį. Stogai

blizgėjo plūstančiu vandeniu, laštakai monotoniškai verkė.
Bėgome per žliaugiančią liūtį, nušviestą degančių žibintų, ku­
riuos skambiai barbeno lietus.

XXXII
O, žmogaus klastingumo bedugne, o, iš tiesųpragariška intriga!
Kienogalvoje galėjo užsimegzti ta nuodinga ir šėtoniška mintis,
savo drąsumu pralenkianti rafinuočiausius fantazijos prama­
nus? Kuo giliau analizuoju begalinį jos niekšiškumą, tuo labiau
mane stebina neribota veidmainystė, genialaus blogio žybsnis
tos nusikalstamos idėjos branduolyje.
Taigi nuojauta manęs neapgavo. Čia, šalia mūsų, viešpa­
taujant tariamam teisėtumui, visuotinei taikai ir sutarčių ga­
lybei, brendo nusikaltimas, nuo kurio plaukai ant galvos piestu
stojosi. Liūdna drama vyko visiškoje tyloje, taip užmaskuota ir
užkonspiruota, kad niekas negalėjo jos numanyti ir susekti šio
pavasario nekaltuose pavidaluose. Kas būtų įtaręs, jog tarp to
iškimšto, nebylaus, akis vartančio manekeno ir švelnios, taip
rūpestingai išauklėtos, tokiųgerų manierų Bjankos vyko šeimos
tragedija? Kas gi pagaliau buvo Bjanka? Ar turime galų gale
pakelti paslapties uždangą? Kas iš to, kad ji nebuvo kilusi nei iš
Meksikos teisėtos imperatorienės, nei netgi iš anos neteisėtos,
morganatinės žmonos Izabelės D'Orgaz, kuri erchercogą savo
grožiu pavergė nuo klajojančios operos scenos?
Kas iš to, kad jos motina buvo ana mažoji kreole, kuriai
buvau davęs švelnų Končitos vardą ir kuri tuo vardu įėjo į
istoriją - tarytum pro užpakalines duris. Tas žinias, kurias
įstengiau surinkti, remdamasis pašto ženklų albumu, galima
išsakyti pora žodžių.
Po imperatoriaus žlugimo Končita su savo maža dukrele
išvažiavo į Paryžių, kur gyveno iš našlės rentos, nepalaužiamai
saugodama ištikimybę mylimajam imperatoriui. Čia istorija
 Pavasaris 175

pameta tolesnius šios jaudinančios figūros pėdsakus ir atiduoda

žodį spėlionėms bei nuojautoms. Apie jos dukrelės santuoką ir
tolesnį jos likimą nieko nežinome. Užtat 1900 m. kažkokia ponia
de V., nepaprasto ir egzotiško grožio moteris, su maža dukrele
ir vyru su padirbtu pasu iš Prancūzijos išvažiuoja į Austriją.
Zalcburge, Bavarijos pasienyje, persėdant į Vienos traukinį, visą
šeimą sulaiko ir areštuoja austrų žandarai. Įsidėmėtina, jog,
patikrinus padirbtus dokumentus, ponas de V. paleidžiamas,
tačiau nedaro jokių žygių, kad išvaduotų žmoną ir dukrelę. Tą
pačią dieną jis išvyksta atgal į Prancūziją, ir jopėdsakai dingsta.
Čia visi siūlai prapuola visiškoje tamsoje. Tad kaip nušvitau aš,
vėl atradęs jų pėdsaką, ugnine linija nubrėžtą pašto ženklų
albume. Mano nuopelnu, mano atradimu visiems laikams te­
lieka minėtojo pono de V. identifikavimas su viena labai įtartina
asmenybe, kuri figūruoja visai kitu vardu ir kitame krašte.
Tačiau gana!.. Apie tai dar nė žodžio. Užtenka to, kad Bjankos
genealogija, nepaisant visokių abejonių, yra patvirtinta.

XXXIII
Tiek sako kanoniškoji istorija. Tačiau oficialioji istorija nėra
pilna. Joje yra tyčia paliktų spragų, ilgų pauzių ir nutylėjimų,
kuriuos greitai užpildo pavasaris. Jis kaipmat užželdo spragas
savo marginalijomis, užklosto pilte pasipylusią ir lenktyn au­
gančia lapija, klaidina paukščių tauškalais, tų sparnuočių kon­
troversija, kuri pilna prieštaravimų ir melo, naivių klausimų
be atsakymų, atkaklių, pretenzingų pakartojimų. Reikia di­
delės kantrybės, kad toje painiavoje atrastum tikrą tekstą. Į
tai veda atidi pavasario analizė, jo sakinių ir periodų gra­
matinis nagrinėjimas. Kas, kuris? Ko, kieno? Reikia eliminuoti
painius paukščių čiauškalus, jų smailius prieveiksmius ir prie­
linksnius, jų baikščius sangrąžinius įvardžius, ir tik tada pa-,
lengva išlukštensi sveiką prasmės grūdelį. Pašto ženklų al­
bumas man čia yra ne bet koks kelrodis. Kvailas, neišrankus
176 Klepsidros sanatorija

pavasaris! Apauga viską nesirinkdamas, sapnus painioja su

nesąmonėmis ir amžinai paikioja - apsimetęs kvailelis ir ne­
apsakomai lengvapėdis. Nejaugi ir jis buvo Pranciškaus Juo­
zapo I sąjungininkas, ir juodu jungia bendro sąmokslo saitai?
Reikia nepamiršti, kad kiekvieną šį pavasarį prasikalusį pras­
mės lotą bematant užgožia šimteriopos melagystės ir bet ko­
kios sapalionės. Paukščiai čia ištrina pėdsakus ir, klaidingai
sudėję skyrybos ženklus, suardo tvarką. Taip tiesą iš visur
išstumia tasai vešlus pavasaris, kuris kiekvieną laisvą pėdą,
kiekvieną plyšį tuoj pat apauga savo klestinčia lapija. Kur gali
pasislėpti prakeiktoji teisybė, kur ji ras prieglaudą, jei ne ten,
kur jos niekas neieško - tuose mugių kalendoriuose ir kome-
nijuose, tuose elgetų ir senelių giesmynuose, kurie tiesia linija
kilę iš pašto ženklų albumo?

XXXIV
Po daugelio saulėtų savaičių atėjo serija apsiniaukusių ir karštų
dienų. Dangus aptemo tarytum senose freskose, debesų kalnai
tvankioje tyloje susimaišė nelyginant tragiškos kautynės Nea­
poliomokyklos paveiksluose. Tųšvininių ir rudų kamuoliųfone
namai ryškiai švietė kreidiniu, karštu baltumu, kurį dar labiau
ryškino aštrūs karnizų ir piliastrų šešėliai. Žmonės vaikščiojo
nuleidę galvas, kupini vidinės tamsos, kuri, vykstant tylioms
elektros iškrovoms, tvenkėsi juose lyg prieš audrą.
Bjanka daugiau nebesirodo parke. Matyt, jąsergsti, neleidžia
išeiti. Užuodė pavojų.
Šiandien mačiau mieste, kaip būrelis ponų juodais frakais ir
cilindrais ritmingu diplomatų žingsniu ėjo per turgų. Baltos
krūtinės skaisčiai švietė švininiame ore. Tylėdami ponai apžiūri­
nėjo namus, lyg juos įkainodami. Žingsniavo sutartinai, lėtai,
vienodai. Jų ūsai juodi kaip angliukai glotniai nuskustuose
veiduose, o akys, ramiai sukiodamosi orbitose, blizga kaip aly­
vuotos ir atrodo labai išraiškingos. Kartkartėmis jie nusiiminėjo
 Pavasaris 177

cilindrus ir šluostėsi prakaituotas kaktas. Visi aukšti, liesi, vidu­

tinio amžiaus, įdegusiais gangsterių veidais.

XXXV
Stojo tamsios, niūrios ir pilkos dienos. Tolima potenciali audra
dieną naktį guli virš tolimų horizontų ir vis neišsikrauna liūtimi.
Didžiulėje tyloje per plieninį orą kartais pereina ozono dvelks­
mas, lietaus kvapas, drėgnas ir gaivus brizas.
Tačiau paskui vėl tiktai sodai didžiuliais atodūsiais išpučia
orą ir tūkstanteriopai auga lapija, lenktyniaudami, dieną ir naktį,
už vienetinį atlyginimą. Visos vėliavos kabo apsunkusios, pa-
tamsėjusios ir bejėgiškai tekina į tirštą orą paskutines spalvų
bangas. Kartkartėmis gatvės spragoje kažkas atsuka į dangų
ryškiaspalvę iš tamsos ištrauktą veido pusę su išsigandusia ir
šviečiančia akimi - klausosi erdvių gaudesio, elektriniojudančių
debesų tylėjimo, ir oro gelmes lyg strėlės perveria virpančios,
smailios juodmargės kregždės.
Ekvadore ir Kolumbijoje mobilizacija. Grėsmingoje tylojeant
molų grūdasi pėstininkų voros, baltos kelnės, balti ant krūtinių
sukryžiuoti diržai. Čilės vienaragis stojasi piestu. Vakarais jis
matyti dangaus fone, patetiškas, audros sutramdytas žvėris ore
iškeltomis kanopomis.

XXXVI
Dienos kaskart giliau nyra į šešėlius ir susimąstymą. Dangus
užsirakinęs, užsitvėręs, tvenkia kaskart vis tamsesnes plienines
audras ir tylėdamas sūkuriais sukasi pažeme. Žemė išdeginta,
marga, nebekvėpuoja. Tiktai sodai auga be atokvėpio, apduję,
pasigėrę švaistosi lapais ir kiekvieną laisvą plyšelį užželdina
šalta lapų substancija. (Pumpurų spuogai buvo lipnūs lyg niež-.
tinti egzema, skaudūs ir pūliuojantys - dabar jau užgyja šaltu
žalumu, lapas po lapo traukiasi daugiasluoksniais randais, su
178 Klepsidros sanatorija

kaupu ir dosniai atlyginami šimteriopa sveikata, kad liktų at­

sargai. Tamsia žaluma jiejau uždengė ir nuslopino pasiklydusį
gegutės kukavimą, girdėti jau tik tolimas ir slopus jos balsas,
uždarytas giliuose viridariumuose, pražuvęs laimingo vešėjimo
potvynyje.)
Kodėl namai taip šviečia tame aptemusiame kraštovaizdyje?
Kuo niūriau ošia parkai, tuo ryškesnis darosi kalkinis namų
baltumas ir šviečia be saulės karštu sudegintos žemės atspin­
džiu, kaskart vis skaisčiau, lyg po valandėlės jį turėtų išberti
juodos kažkokios ryškios ir margos ligos dėmės.
Šunys bėgioja apsvaigę, pakėlę į orą nosis. Kažką uodžia ir
apduję, sudirgę siautėja purioje žalumoje.
Kažkas nori išsifermentuoti iš sutirštėjusio tų apniukusių
dienų gaudesio - gal kokia sensacija, gal kokia begalinė didybė.
Spėlioju ir svarstau, koks įvykis galėtų prilygti tai negatyviai
laukimo sumai, kuri virsta didžiuliu neigiamu elektros krūviu,
kas galėtų prilygti tam katastrofiškam barometro kritimui.
Kažkur jau auga ir stiprėja tai, kam visoje mūsų gamtoje
daromas tas duburys, toji forma, tos bedugnės žiotys, kurių
parkai neįstengia pripildyti svaigaus alyvų kvapo.

XXXVII
Negrai, negrai, daugybė negrų mieste! Žmonės matė juos šen ir
ten, tuo pat metu keliose vietose. Jie bėga per gatvę dideliu,
triukšmingu, apdriskusiu būriu, sugriūva į maisto parduotuves
ir plėšia. Sąmojai, niuksai, juokai, plačiai vartaliojami akių
baltymai, gerkliniai balsai ir balti, blizgantys dantys. Kol buvo
mobilizuota milicija, jie išgaravo kaip kamparas.
Aš tą nujaučiau, negalėjo būti kitaip. Tai buvo natūrali me­
teorologinės įtampos pasekmė. Tik dabar suprantu, kad nuo
pat pradžių jaučiau: tas pavasaris negriškas.
Iš kur atsirado negrų šiose platumose, iš kur atkeliavo tos
gaujos negrų dryžuotomis medvilninėmis pižamomis? Nejaugi
 Pavasaris 179

didysis Barnumas netoliese įsirengė savo stovyklą ir pritraukė

nesuskaičiuojamas vilkstines žmonių, žvėrių ir demonų, nejaugi
kažkur netoliese stovi jo traukiniai, prigrūsti nesiliaujančio an­
gelų, žvėrių ir akrobatų klegesio? Nieku būdu. Barnumas buvo
toli. Mano įtarimas krypsta visai kiton pusėn. Nieko nesakysiu.
Tyliu dėl tavęs, Bjanka, ir jokie kankinimai neištrauktų iš manęs
prisipažinimo.

XXXVIII
Tądien rengiausi ilgai ir stropiai. Galų gale jau pasiruošęs,
stovėdamas prieš veidrodį, nutaisiau veide ramaus ir neper­
maldaujamo ryžto išraišką. Rūpestingai apžiūrėjau pistoletą,
paskui įsidėjau į užpakalinę kelnių kišenę. Dar kartą mečiau
akį į veidrodį, ranka paliečiau surdutą, po kuriuo ant krūtinės
buvo paslėpti dokumentai. Buvau pasirengęs jampasipriešinti.
Jaučiausi be galo ramus ir pašėlusiai narsus. Juk lėmėsi
Bjankos likimas, o ko gi nebūčiau galėjęs dėl jos padaryti! Ru­
dolfui nusprendžiau nieko nesakyti. Kuo artimiau jį pažinau,
tuo labiau stiprėjo mano įsitikinimas, kad tai žemo skrydžio
paukštis, nesugebantis pakilti virš kasdienybės. Man jau buvo
gana to veido, kuris kiekvieną naują mano reveliaciją pasvei­
kindavo stingdamas iš sutrikimo ir blykšdavo iš pavydo.
Susimąstęs greitai nuėjau netolimą kelią. Kai užpakaly už­
sitrenkė didžiuliai geležiniai vartai ir slopdama nutilo jų vibra­
cija, iš karto įžengiau į kitokį klimatą, į kitokį oro dvelkimą, į
svetimą ir šaltą didžiosios lemties sritį. Juodos medžių šakos
šakojosi į atskirą ir abstraktų laiką, dar belapės jų viršūnės lyg
juodos vytelės smigo į aukštai tekantį baltą kažkokios kitos ir
svetimos zonos dangų, iš visų pusių atitvertą alėjomis - atkirstą
ir užmirštą kaip įlanka be atoslūgio. Paukščių balsai, pasiklydę
ir pritilę tolimose šito plataus dangaus erdvėse, savaip karpė
tylą ir susimąstę klojo ant darbo stalo - sunkią, pilką, atbulai
atsispindinčią tylioje kūdroje, ir pasaulis pašėliškai lėkė į tą
180 Klepsidros sanatorija

atspindi aklai, visu smarkumu gravitavo į tą didžiulį, univer­

salų, pilką susimąstymą, į tuos be paliovos tekančius apverstus
medžių kamščiatraukius, į tą didžiulį, įsiūbuotą blyškumą be
galo ir be krašto.
Pakelta galva, šaltai ir visiškai ramiai liepiau pranešti, kad
atėjau. Mane įvedė į apytamsį vestibiulį. Ten viešpatavo nuo
tylios prabangos vibruojanti prieblanda. Pro pravirą aukštą
langą lyg pro fleitos skylutę maloniomis bangomis plūdo bal-
zamiškas oras iš sodo, plūdo santūriai, tarytum į kambarį, kur
guli nepagydomas ligonis. Nuo to ramaus plūsmo, kuris nema­
tomas skverbėsi pro švelniai alsuojančius užuolaidų filtrus, kiek
išpūstus sodo oro, daiktai atgydavo, prabudę atsidusdavo, ir
blizganti nuojauta neramiais pasažais perbėgdavo per venecines
stiklines gilioje vitrinoje, o sidabriniai tapetų lapai išgąstingai
sušlamėdavo.
Paskui tapetai užgesdavo, patekdavo į šešėlį, ir gilus jų su­
simąstymas, metų metus užgniaužtas tuose tamsių spekulia­
cijų pilnuose tankumynuose, ištrūkęs staiga imdavo kliedėti
aklomis aromatų iliuzijomis, lyg tie seni herbarai, kurių sausose
prerijose laksto pulkai kolibrių ir bandos bizonų, siaučia stepių
gaisrai ir gaudynės su tabaluojančiais prie balnų skalpais.
Nuostabu, kaip tie seni interjerai negali nusiraminti po savo
audringos, tamsios praeities, kaip jų tyloje vis iš naujo bando
inscenizuotis iš anksto nuspręsti ir žlugę nutikimai, nesuskai­
čiuojamais variantais klostosi tos pačios situacijos, kurias iš-
versdama visaip persiuvinėja bevaisė tapetų dialektika. Taip
trūnija toji tūkstanteriopų svarstymų, vienišų apmąstymų vi­
siškai sugadinta ir demoralizuota tyla, kuri bešviesiais žaibais
bėgioja per beprotiškus sienų apmušalus. Kamčia slėpti? Argi
nereikėjo čia naktis po nakties ramdyti tuos besaikius jaudulius,
tuos susitvenkusius karštligės paroksizmus, malšinti juos in­
jekcijomis slaptų vaistų, perkeliančių į plačius, raminančius ir
malonius kraštovaizdžius, kurie, apmušalams prasiskyrus, pa­
sirodydavo pilni tolimų vandenų ir jų atspindžių?
 Pavasaris 181

Išgirdau kažkokį šlamesį. Paskui liokajų laiptais leidosi kres­

nas ir žemas, santūrių judesių žmogus, žilpinamas didelių ra­
ginių akinių atspindžio. Pirmą kartą stovėjau priešais jį akis į
akį. Jis buvo paslaptingas, bet ne be pasitenkinimo jau po pir­
mųjų savo žodžių išvydau į jobruožus įsirėžusias dvi sielvarto
ir kartėlio raukšles. Kai jis aklu akinių spindesiu maskavo savo
veidą tauraus neprieinamumo kauke - aš pro tos kaukės klostes
mačiau pagūžomis prabėgančią išbalusią paniką. Jo susido­
mėjimas pamažu augo; iš surimtėjusios veido išraiškos buvo
matyti, kad tik dabar jis pradeda mane deramai vertinti. Pa­
kvietė mane į greta esantį savo kabinetą. Mums įeinant, kažko­
kia moteriška figūra balta suknele atšoko nuo durų išsigandusi,
tarytum užklupta klausantis, ir nuėjo gilyn į butą. Gal tai buvo
Bjankos guvernantė? Žengdamas per šio kambario slenkstį,
tariausi einąs į džiungles. Drumstai žalia kambario prieblanda
buvo vandeningai ruožuota šešėliais nuo languose nuleistų
lentelinių žaliuzių. Sienos buvo nukabinėtos botanikos lente­
lėmis, dideliuose narveliuose purpčiojo spalvoti paukšteliai.
Matyt, norėdamas išlošti laiko, jis man pasakojo apie pirmykš­
čius ginklus - ant sienų iškabinėtas ietis, bumerangus ir to­
mahaukus. Jautri mano uoslė pagavo kurarės kvapą. Kai jis
manipuliavo savotiška barbarų alebarda, patariaujamelgtis kuo
atsargiau ir valdyti savojudesius, ošį įspėjimą parėmiau staigiai
išsitrauktu pistoletu. Kiek sumišęs, jis bjauriai nusišypsojo ir
padėjo ginklą į vietą. Susėdome prie tvirto juodmedinio ra­
šomojo stalo. Dėdamasis abstinentu, padėkojau už pasiūlytą
cigarą. Toks atsargumas vis dėlto pelnė man jopripažinimą. Su
cigaru padribusių lūpų kamputyje jis žvelgė į mane su pavo­
jingu, pasitikėjimo nekeliančiu palankumu. Paskui, tarytum
išsiblaškęs, nerūpestingai vartydamas čekių knygelę, netikėtai
pasiūlė man kompromisą ir paminėjo skaičių su daugeliu nulių,
o jo vyzdžiai tuo tarpu spruko į akių kampus. Mano ironiška
šypsena paskatino jį greitai pakeisti temą. Atsidusęs atvertė
prekybos knygas. Ėmė aiškinti man finansinių reikalų būklę.
182 Klepsidros sanatorija

Bjankos vardas liko nė sykio mūsų neištartas, nors ji pati buvo

kiekviename mūsų žodyje. Aš žiūrėjau į jį nė nevirptelėdamas
ir toliau ironiškai šypsojau. Pagaliau jis bejėgiškai atsirėmė į
atkaltę.
- Jūs, pone, nesutaikomas, - ištarė nelyginant pats sau. -
Ko, pone, iš tiesų norite?
Aš vėl prabilau. Kalbėjau prislopintu balsu, nesikarščiuo-
damas. Veidus man išmušė raudonis. Keletą kartų virpėdamas
ištariau Maksimilijono vardą, minėjau jį pabrėžtinai, kiekvieną
kartą stebėdamas, kaip mano priešininko veidas vis labiau
blykšta. Pagaliau, sunkiai alsuodamas, užbaigiau. Jis sėdėjo
sutriuškintas. Jisjau nebevaldė savoveido, kuris staiga pasidarė
pilkas ir pavargęs.
- Tamstos sprendimai parodys man, - baigiau, - ar esi tamsta
subrendęs suprasti naują padėtį ir pripažinti ją veiksmais. Aš
reikalauju faktų ir tiktai faktų...
Drebančia ranka jis siekė varpelio. Suturėjau jį rankos jude­
siu ir, laikydamas pirštą ant pistoleto gaiduko, atbulas išėjau iš
kambario. Prie išėjimo tarnas padavė man skrybėlę. Atsidūriau
saulės užlietoje terasoje, o akyse tebemirguliavo, tebevirpėjo
sūkuriuojanti tamsa. Žemyn laiptais lipau neatsisukdamas,
triumfuodamas ir įsitikinęs, kad dabar nė pro vieną nuleistą
rūmų langinę į mane nesitaikys pasalūniškas dvivamzdis.

XXXIX
Svarbūs, patys svarbiausi valstybiniai reikalai dabar dažnai
verčia mane konfidencialiai kalbėtis su Bjanka. Aš tamruošiuosi
skrupulingai, vėlai naktį sėdėdamas prie rašomojo stalo su
pačiomis kebliausiomis dinastijų problemomis. Laikas bėga,
naktis tyliai sustoja atvirame lange ties staline lempa, kaskart
vis vėlyvesnė ir iškilmingesnė, praima kaskart vėlyvesnes ir
tamsesnes spalvas, kaskart vis toliau nužengia paslapties
laiptais ir sudeda ginklus, bejėgė, neapsakomai dūsaudama pro
 Pavasaris 183

langą. Tamsus kambarys ilgais, lėtais gurkšniais siurbia į savo

gilumas parko tankmę, šaltomis transfuzijomis keičiasi savo
turiniu su didžiąja naktimi, kuri artėja pritvinkusi tamsos, sė­
dama plunksnotas sėklas, tamsias žiedadulkes ir begarsius
pliušinius nakties drugius, kurie išsigandę tyliai laksto pa­
sieniais. Sidabriški tapetų tankumynai tamsoje pasišiaušia iš
baimės, pro byrančius lapus sijodami tuos klajojančius letar­
giškus šiurpulius, tas šaltas ekstazes ir skrydžius, tas transcen­
dentines baimes ir nerimasčius, kurie nebetelpa į vėlyvos, ge­
rokai po pusiaunakčio, gegužės nakties paraštes. Perregima ir
stiklinė jos fauna, lengvas uodų planktonas, apspinta mane,
palinkusį prie popierių, vis aukščiau ir aukščiau apaugindama
erdvę tais putotais, puikiais, baltais peltakių raštais, kuriuos
siuvinėja naktis vėlai po pusiaunakčio. Ant popierių tupia žiogai
ir moskitai, padaryti iš beveik skaidraus naktinių spekuliacijų
audinio, stiklinės farfarelės, nakties pramanytos grakščios mo­
nogramos ir arabeskos, kaskart vis didesnės ir fantastiškesnės,
didelės kaip šikšnosparniai, kaip vampyrai, padarytos iš pačios
kaligrafijos ir oro. Visa užuolaida knibžda nuo tų klajojančių
nėrinių, nuo tylaus šitos fantastiškos, baltos faunos invazijos.
Tokią beribę, bekraštę naktį erdvė praranda savo prasmę.
To šviesaus šokančių uodų sūkurio apsuptas, su pluoštu pa­
galiau baigtų popierių žengiu porą žingsnių neaiškia kryptimi,
į nakties aklagatvį, kuris turi baigtis durimis, būtent baltosiomis
Bjankos durimis. Paspaudžiu rankeną ir įeinu pas ją, tarytum
iš kambario į kambarį. Nepaisant to, kai žengiu per slenkstį,
juoda karbonariškoji mano skrybėlė suplazda lyg nuo tolimos
kelionės vėjo, mano fantastiškai sumazgytas kaklaraištis šlama
pučiamas skersvėjo, ir aš prie krūtinės prispaudžiu pilną ap­
lanką slapčiausių dokumentų. Tarytum iš nakties prieangio
būčiau įžengęs į pačią naktį! Kaip giliai kvėpuoji tuo nakties
ozonu! Čia yra prieglobstis, čia jazminų pritvinkusios nakties.
esmė. Tiktai čia ji pradeda savo tikrąją istoriją. Lovos galvūgaly
dega didelė lempa rožiniu gaubtu. Toje rožinėje prietemoje
184 Klepsidros sanatorija

Bjanka ilsisi tarp didžiulių pagalvių, nešama patvinusių lyg

nakties potvynis patalų, prie atlapo ir transpiruojančio lango.
Rymodama ant blyškios rankos, Bjanka skaito. J mano žemą
nusilenkimą atsako kilsteldama nuo knygos akis. Iš arti regimas
jos grožis tarytum priblėsta, sueina pats i save kaip prisuktos
lempos šviesa. Šventvagiškai džiaugdamasis, matau, kad jos
nosytė ne tokia jau daili ir oda toli gražu ne tobuliausia. Žiūriu
į tai su tam tikru palengvėjimu, nors žinau, kad tasai jos spin­
desio gestelėjimas yra tarytum vien iš gailesčio ir tik tam, kad
neužgniaužtų kvapo ir neatimtų žado. Tą grožį atsitolinimo
mediumas paskui vėl veikiai regeneruoja, ir jis pasidaro skaus­
mingas, nepakenčiamas ir neišmatuojamas.
Jos linktelėjimo padrąsintas, sėduosi prie lovos ir, remda­
masis paruoštais dokumentais, pradedu savo pranešimą. Pro
atdarą langą už Bjankos galvos plaukia abejingas parko šla­
mėjimas. Visas miškas, susigrūdęs už lango, plūsta medžių
virtinėmis, įsiskverbia pro sienas, išsisklaido, yra visur ir visame
kame. Bjanka klausosi kažkodėl išsiblaškiusi. Iš tiesų erzina tai,
kad ji tuo metu nesiliauja skaičiusi. Leidžia man kiekvieną
klausimą nušviesti iš visų pusių, parodyti visus pro ir contra, o
paskui, pakėlusi akis nuo knygos ir, kiek abejingai jomis mirk­
sėdama, greitai, prabėgomis ir nuostabiai taikliai jį išsprendžia.
Budriai ir įdėmiai klausydamasis kiekvieno jos žodžio, godžiai
gaudau jos balso toną, kad įsigilinčiau į slaptą intenciją. Paskui
nuolankiai siūlau jai pasirašyti dekretus, ir Bjanka pasirašo,
nuleidusi blakstienas, nuo kurių krinta ilgas šešėlis, ir iš po jų
su lengva ironija stebi, kaip rašausi aš.
Galimas daiktas, kad vėlyvas metas, gerokai po pusiau­
nakčio, nėra palankus atsidėti valstybės reikalams. Naktis, per­
žengusi paskutinę ribą, yra linkusi į savotišką pasileidimą.
Mums taip besikalbant, kambario iliuzija vis labiau drinka, iš
tiesų esame miške, visos kertės apauga paparčių kupstais, čia
pat už lovos įslenka judanti, susipynusi augmenijos siena. Iš tos
lapijos sienos, lempai šviečiant, išlenda didžiaakės voveraitės,
 Pavasaris 185

geniai ir naktiniai gyvūnėliai ir nejudėdami žiūri į šviesą bliz­

gančiomis, išpūstomis akimis. Ateina valanda, kai įžengiame į
nelegalų laiką, į nekontroliuojamą, visokiems naktiniams išsi­
šokimams ir užgaidoms paklusnią naktį. Tai, kas dabar dar
vyksta, jau tarytum viršija saiką, nebeįskaičiuojama, abejotina
ir visai nesvarbu, turi nenumatytų nukrypimų ir naktinių iš­
daigų. Tik taip galiu paaiškinti keistas Bjankos nuotaikos per­
mainas. Visuomet tokia santūri ir rimta, tiesiog drausmingumo
ir gražios disciplinos įsikūnijimas, dabar ji baisiai kaprizinga,
užsispyrusi, neįspėjama. Popieriai guli išdėlioti didžiulėje jos
antklodės lygumoje, Bjanka nerūpestingai ima juos ranka, ne­
noromis permeta akimis arba abejingai paleidžia iš glebiųpirštų.
Pabrinkusiomis lūpomis, pasidėjusi po galva išblyškusią ranką,
atidėlioja savo sprendimą ir verčia mane laukti. Arba atsuka
man nugarą, rankomis užsikemša ausis ir nebegirdi mano pra­
šymų ir įtikinėjimų. Staiga be žodžių, vienu kojos krustelėjimu
po antklode numeta visus popierius žemėn ir nuo savo prie­
galviųaukštumos paslaptingai išplėstomis akimis per petį žiūri,
kaip aš, žemai pasilenkęs, juos renku rūpestingai, nupūtinė-
damas spyglius. Tie, beje, žavingi kaprizai jau ir taip sunkų ir
atsakingą regento vaidmenį daro man dar sunkesnį.
Mums kalbantis, šalto jazminų kvapo pritvinkęs miško šla­
mesys traukia per kambarį ištisomis myliomis peizažų. Juda ir
keliauja vis nauji miško ruožai, medžių ir krūmų pulkai, ištisi
miško vaizdai plėsdamiesi plaukia per kambarį. Tuomet darosi
aišku, kad, tiesą sakant, nuo pat pradžių esame kažkokiame
traukinyje, naktiniame miško traukinyje, palengva riedančiame
daubos pakraščiu per miškingas miesto apylinkes. Todėl toks
svaigus ir gilus tasai skersvėjis, kuris kiaurai pučia per visus
kupė vis naujais metmenimis, drykstančiais į begalinę nuojautų
perspektyvą. Iš kažkur atsiranda netgi konduktorius su žibintu,
išeina iš tarp medžių ir savo žnyplėmis pramuša mūsų bilietus:
Taip važiuojame į vis gilesnę naktį, atveriame visiškai naujas
jos anfiladas, kur pilna trinkčiojančių durų ir skersvėjų. Bjankos
186 Klepsidros sanatorija

akys pagilėja, skruostai dega, žavinga šypsena praskleidžia

lūpytes. Gal ji nori man ką pasakyti? Kokią nors didžiausią
paslaptį? Bjanka kalba apie išdavystę, ir jos veideliai liepsnoja
ekstaze, o akys iš malonumo antplūdžio susiaurėja, kai, lyg
driežas raitydamasi po antklode, ji insinuoja man švenčiausios
misijos išdavystę. Ji atkakliai zonduoja mano pabalusį veidą
apsalusiomis akimis, kurios darosi žvairos.
- Padaryk tai, - šnabžda įkyriai, - padaryk tai. Tapsi vienu
iš jų, iš tų juodų negrų...
O kai aš, visiškai nusiminęs, maldaudamas pridedu pirštą
prie lūpų, jos veidelis staiga pasidaro piktas ir nuodingas:
- Esi juokingas su ta savo nepalaužiama ištikimybe ir su visa
savo misija. Dievažin, kaip tu įsivaizduoji, kad esi nepakei­
čiamas. O kad būčiau pasirinkusi Rudolfą! Jis man tūkstantį
kartų labiau patinka negu tu, nuobodus pedante. O, jis būtų
paklusnus, iš paklusnumo net nusikaltimą padarytų, užbrauktų
net savo asmenybę, net save sunaikintų...
Paskui staiga nugalėtojos mina paklausia:
- Ar prisimeni Lionką, skalbėjos Antosės dukterį, su kuria
mažas žaisdavai?
Pažvelgiau į ją nustebęs.
- Tai buvau aš, - tarė kikendama, - tik dar buvau berniukas.
Ar tada aš tau patikau?
Oi, kažkas genda, kažkas drinka pačioje pavasario esmėje.
Bjanka, Bjanka, nejaugi ir tu mane apgaudinėji?

XL
Bijau per anksti atidengti paskutinius kozirius. Pernelyg daug
pastačiau ant kortos, kad galėčiau taip rizikuoti. Ataskaitos apie
įvykius Rudolfui jau seniai nebeduodu. Jo elgesys prieš kurį
laiką, beje, pasikeitė. Pavydas, kuris buvo dominuojantis jo
charakterio bruožas, užleido vietą savotiškam kilniaširdišku­
mui. Kai tik atsitiktinai susitinkame, iš jo gestų ir negudrių
 Pavasaris 187

žodžių vis išlenda kažkoks paslaugus palankumas ir sutrikimas.

Anksčiau po niurzglia, tyleniška jo mina, po lėtu santūrumu
vis dėlto slypėjo graužiantis jį smalsumas, godus kiekvienos
naujos detalės, kiekvienos naujos dalyko versijos. Dabar jis
keistai nurimęs ir nebegeidžia iš manęs nieko sužinoti. Tai man,
tiesą sakant, labai patogu, kadangi kas naktį Panoptikume da­
lyvauju tuose be galo svarbiuose posėdžiuose, kurie kol kas turi
būti didžiausia paslaptis. Prižiūrėtojai, priveikti degtinės, kurios
aš jiems nešykščiu, ramiausiai miega savo kamarėlėse, oaš prie
keleto rūkstančių žvakių deruosi su ta garbinga draugija. Juk
ten yra ir karūnuotų galvų, ir tartis su jomis nelengva. Iš se­
niausių laikų jie yra išsaugoję tą beprasmišką heroizmą, dabar
nebeturintį nei turinio, nei teksto, tą ugnį, tą degimą kokios nors
koncepcijos liepsna, tąviso gyvenimo statymą ant vienos kortos.
Idėjos, dėl kurių jie gyveno, kasdienybės prozoje viena po kitos
diskreditavosi, jų dagtys išdegė, jie stovi dyki, bet pilni neiš­
gyventos dinamikos ir, nevalingai žybčiodami akimis, laukia
paskutinio savo vaidmens žodžio. Kaip lengva tokiu momentu
tą žodį sufalsifikuoti ir pakišti jiems pirmą geresnę idėją - nes
jie tokie nekritiški ir beginkliai. Tai nuostabiai palengvina mano
užduotį. Antra vertus, vis dėlto nepaprastai sunku pasiekti jų
sąmonę, uždegti juose kokios nors minties žiburį - toks skers­
vėjis jų sieloje, toks tuščias vėjas kiaurai pučia per juos. Nemažas
vargas buvo jau pats jų pažadinimas iš miego. Visi gulėjo lovo­
se mirtinai išblyškę ir nekvėpuodami. Pasilenkdamas prie jų,
šnibždėjau esmingiausius jiems žodžius, kurie turėjo nukrėsti
juos kaip elektros srovė. Jie pramerkdavo vieną akį. Bijodami
prižiūrėtojų, apsimesdavo esą negyvi ir kurti. Tiktai įsitikinę,
jog esame vieni, pasikeldavo savo guoliuose, subintuoti, sudėti
iš gabalų, glausdami prie savęs medinius protezus, imituotus,
dirbtinius plaučius ir kepenis. Iš pradžių buvo labai nepatiklūs
ir norėdavo deklamuoti išmoktus vaidmenis. Negalėdavo su­
prasti, kad galima iš jų norėti ko nors daugiau. Ir sėdėdavo
sau apimti apatijos, retkarčiais suvaitodami, šitie puikūs vyrai,
188 Klepsidros sanatorija

žmonijos žiedas - Dreyfusas ir Garibaldis, Bismarckas ir Vik­

toras Emanuelis I, Gambeta ir Mazzinis ir daugelis kitų. Sun­
kiausiai gaudydavosi patsai erchercogas Maksimilijonas. Kai,
karštai šnabždėdamas jamį ausį, tolydžio kartodavau Bjankos
vardą, jis nesąmoningai mirksėdavo akimis, jo veide pasi­
rodydavo neregėta nuostaba, ir jo bruožų nenušviesdavo nė
menkiausias supratimo spindulėlis. Tik tada, kai iš lėto ir
pabrėžtinai ištariau Pranciškaus Juozapo I vardą, per jo veidą
šmėstelėjo klaiki grimasa, grynas refleksas, nebeturintis ek­
vivalento jo sieloje. Tas kompleksas seniai jau buvo išstumtas
iš jo sąmonės, nes kaipgi būtų galėjęs gyventi su ja, su ta
draskančia neapykantos įtampa, vargais negalais sudėtas ir
sugydytas po tų kruvinų šaudynių Verakruse. Turėjau jį vėl
iš pradžių mokyti jopaties gyvenimo. Anamnezė buvo be galo
menka, todėl ieškojau saitų su jausmo blyksniais pasąmonėje.
Skiepijau į jį meilės ir neapykantos elementus. Tačiau kitą naktį
paaiškėdavo, jog jis viską užmiršęs. Jo kolegos, nuovokesni
už jį, man padėdavo, pasakinėdavo jam reakcijas, kuriomis
turėdavo atsakyti, ir, šitaip lavinamas, palengva stūmėsi pir­
myn. Jis buvo labai apleistas prižiūrėtojų, vidujai tiesiog nu­
siaubtas, nepaisant to, pasiekiau, kad, išgirdęs Pranciškaus
Juozapo vardą, išsitraukdavo iš makštų kardą. Kad kiek būtų
net perdūręs Viktorą Emanuelį I, kuris nepakankamai vikriai
pasitraukė jam iš kelio.
Taip atsitiko, kad kiti šios šaunios kolegijos nariai užsidegė
ir persiėmė idėja daug greičiau negu vargais negalais juos vijęsis
nelaimingasis erchercogas. Jų užsidegimas buvo beribis. Teko
iš visų jėgų jį tramdyti. Negalėčiau pasakyti, ar jie visiškai
suvokė idėją, dėl kurios turėjo kovoti. Esminė pusė jiems ne­
rūpėjo. Lemties pasmerkti susideginti kokios nors dogmos ug­
nyje, jie labai apsidžiaugė, kad iš manęs gavo slaptažodį, dėl
kurio galėjonumirti kovoje, pagauti entuziazmoviesulo. Ramin­
davau juos hipnoze ir šiaip taip pratinau saugoti paslaptį. Aš
jais didžiavausi. Koks vadas kada nors buvo turėjęs savožinioje
 Pavasaris 189

tokį puikų štabą, iš tokių liepsningų sielų sudarytą generalitetą,

gvardiją - tiesa, tik invalidų, bet kokių genialių!
Pagaliau atėjo toji audringa ir viesulinga naktis, iki pat savo
gelmių išgąsdinta tos didybės ir begalybės, kuri joje buvo ruo­
šiama. Žaibai be paliovos skrodė tamsybes, pasaulis atsiver­
davo perplėštas iki pačių vidurių, parodydavo savo ryškia­
spalvę, baisingą ir bedugnę gelmę ir vėl užsitrenkdavo. Ir
plaukė toliau, ošiant parkams, žygiuojant miškams, sukantis
horizontų rateliams. Tamsos slepiami, išėjome iš muziejaus.
Ėjau priešaky tos entuziastingos kohortos, kuri žengė smarkiai
šlubuodama, mosikuodama, tarškėdama ramentais ir paga­
liais. Žaibai lakstė per apnuogintas kardų geležtes. Taip tam­
soje nusigavome iki vilos vartų. Radome juos atidarytus. Su­
nerimęs, nujausdamas kažkokią klastą, įsakiau uždegti deglus.
Oras paraudo nuo dervingų skalų, išgąsdinti paukščiai, rau­
donai švytėdami, pakilo aukštai aukštai, ir toje bengališkoje
šviesoje aiškiai išvydome tartum gaisro pašvaistėje stovinčią
vilą, jos terasas ir balkonus. Ant stogo plevėsavo balta vėliava.
Nusmelktas blogos nuojautos, priekyje savo narsuolių įžen­
giau į kiemą. Terasoje pasirodė rūmų prievaizdas. Linkčioda­
mas jis leidosi monumentaliais laiptais žemyn, ėjoneryžtingai,
išblyškęs, netvirtai statydamas kojas ir vis aiškiau matomas
deglų šviesoje. Nukreipiau į jo krūtinę savo kardo smaigalį.
Mano ištikimieji palydovai stovėjo nejudėdami, aukštai iškėlę
rūkstančius deglus, tyloje girdėjai tik horizontaliai plėvojančių
liepsnų šnaresį.
- Kur yra ponas de V.? - paklausiau.
Jis tik skėstelėjo rankomis.
- Išvažiavo, pone, - paaiškino.
- Tuojau pasižiūrėsime, ar tai tiesa. Okur Infantė?
- Jos didenybė taip pat išvažiavo, visi išvažiavo...
Neturėjau pagrindo tuo abejoti. Matyt, kažkas mane išdavė:
Negalėjau gaišti nė valandėlės.
- Ant žirgų! - sušukau. - Atkirsime jiems kelią!
190 Klepsidros sanatorija

Išlaužėme arklidės duris, tamsoje į mus dvelktelėjo šiluma

ir gyvulių kvapas. Netrukus visi sėdėjome ant žirgų, kurie po
mumis stojo piestu ir žvengė. Šuoliais jų nešami, kanopoms
bildant į grindinį, ištįsusią kavalkada pasileidome nakties gatve.
- Per mišką prie upės! - riktelėjau atgal ir pasukau į miško
alėją. Aplink mus siautėjogirios gelmės. Tamsojejos atsiverdavo
tarytumsusigrūdę katastrofų ir tvanų kraštovaizdžiai. Lėkėme
tarp ūžiančių krioklių, tarp sujauktų miško masių, mūsų ilgus
šuolius lydėjo dideliais gabalais atitrukusios deglų liepsnos.
Mano galvoje siautėjo minčių uraganas. Bjanka pagrobta, ogal
motinos kraują ir pasiuntinystę, kurią veltui stengiausi jai įskie­
pyti, jojenugalėjo niekingas paveldas iš tėvo? Alėja ėmė siaurėti,
virto tarpekliu, kurio pabaigoje pasirodė didelė miško laukymė.
Ten pagaliau juos pasivijome. Jie mus pamatė jau iš tolo ir
sustabdė karietas. Ponas de V. išlipo ir sukryžiavo ant krūtinės
rankas. Prie mūsų artinosi iš lėto, niaurus, žybsėdamas akiniais,
purpurinis nuo deglų šviesos. Dvylika blizgančių smaigalių nu­
krypo į jo krūtinę. Mes artinomės dideliu pusračiu, tylėdami,
arkliai ėjožingine; kad geriau matyčiau, delnu prisidengiau akis.
Deglas apšvietė karietą, ir jos gilumoje pamačiau sėdinčią mir­
tinai išblyškusią Bjanką, o šalia jos - Rudolfą. Jis laikė ją už
rankos ir glaudė prie krūtinės. Iš lėto nulipau nuo žirgo ir
netvirtu žingsniu žengiau prie karietos. Rudolfas pamažu at­
sistojo, lyg norėdamas mane pasitikti.
Sustojęs prie karietos, atsigręžiau į plačiu frontu palengva
besiartinančią kavalkadą su durti parengtomis špagomis ir
pasakiau:
- Ponai, be reikalo jus varginau. Šie ponai yra laisvi ir iš­
važiuos netrukdomi, niekieno nepaliesti. Nė plaukas jiems nuo
galvos nenukris. Jūs atlikote savo pareigą. Sukiškite kardus į
makštis. Nežinau, ar gerai supratote idėją, kuriai tarnauti buvau
jus pakinkęs, kaip giliai ji įžengė į jus ir tapo jūsų kūnu ir krauju.
Ši idėja, kaip matote, bankrutuoja, visiškai bankrutuoja. Manau,
kad, jeigu kalbėsime apie jus, tai tą bankrotą jūs pergyvensite
 Pavasaris 191

be didesnių nuostolių, nes jau pergyvenote savosios idėjos

bankrotą. Jūs nebesunaikinami. Na, o aš... tačiau mano asmuo
neturi reikšmės. Tik norėčiau, - atsisukau į sėdinčiuosius ka­
rietoje, - kad nemanytumėte, jog tai, kas įvyko, užklumpa mane
visiškai nepasiruošusį. Taip nėra. Seniai visa tai numačiau. Jeigu
taip ilgai apsimetinėjau klystąs, neprisileidau artyn geresnio
žinojimo, tai vien tik dėl to, kad man nederėjo žinoti dalykų,
kurie ne mano sferoje, nederėjo man užbėgti įvykiams už akių.
Norėjau ištverti poste, į kurį mano likimas mane pastatė, norėjau
iki galo įvykdyti savoprogramą, būti ištikimas vaidmeniui, kurį
pats uzurpavau. Nesgi, - apgailestaudamas dabar tai prisi­
pažįstu, - nepaisant mano ambicijos pašnibždėjimu, buvau tik
uzurpatorius. Savo apakime ėmiau komentuoti Raštą, norėjau
būti Dievo valios aiškintojas, netikro įkvėpimo apimtas, gau­
džiau pašto ženklų albume lakstančius aklus pėdsakus ir kon­
tūrus. Sujungiau juos, deja, tik į laisvą figūrą. Primečiau tam
pavasariui savo režisūrą, pakišau po jo neaprėpiamu žydėjimu
savo paties programą ir norėjau jį palenkti, pakreipti pagal savo
planus. Kurį laiką jis kantriai ir abejingai, vos jusdamas, nešė
mane ant savo žydėjimo. Jo nejautrumą palaikiau tolerantiš­
kumu, netgi solidarumu, sutikimu. Maniau, kad iš jo bruožų
geriau už jį patį įspėju jo giliausias intencijas, kad skaitau jo
sielą, kad numatau tai, ko jis pats, suklaidintas savo begalybės,
nesugeba išreikšti. Aš ignoravau visus jolaukinės ir nepažabotos
nepriklausomybės požymius, pražiopsodavau giliai jį sukre­
čiančias ir neprognozuojamas staigias perturbacijas. Mano di­
dybės manija mane nuvedė taip toli, kad išdrįsau kištis į
dinastinius aukščiausiųjų galybių reikalus, sumobilizavau jus,
ponai, prieš Demiurgą, piktnaudžiavau jūsų neatsparumu idė­
joms, jūsų tauriu nekritiškumu, norėdamas jums įskiepyti klai­
dingą ir maištingą doktriną ir patraukti jūsų liepsnojantį idealiz­
mą į beprotiškus žygius. Nesiimu spręsti, ar buvau pašauktas
aukštesniems dalykams, į kuriuos taikėsi mano ambicija. Matyt,
buvau pašauktas tiktai inicijuoti, buvau praimtas, o paskui
192 Klepsidros sanatorija

paliktas. Nesutilpau į savo ribas, tačiau ir tai buvo numatyta. Iš

esmės nuo pat pradžios žinojau savo likimą. Kaip ir štai šito
nelaimingojo Maksimilijono, mano likimas buvo Abelio likimas.
Buvo akimirka, kai mano auka Dievui buvo kvapi ir maloni, o
tavo, Rudolfai, dūmas driekėsi pažeme. Tačiau Kainas visada
nugali. Dėl šito lošimo buvo iš anksto susitarta.
Tą akimirką orą supurtė tolimas sprogimas, virš miškų iškilo
ugnies stulpas. Visi užvertė galvas.
- Būkite ramūs, - pasakiau, - tai dega Panoptikumas, aš ten,
išeidamas iš muziejaus, palikau statinaitę parako su uždegtu
dagčių. Jau nebeturite namų, kilmingieji ponai, esate benamiai.
Tikiuosi, kad tai pernelyg jūsų nejaudina?
Tačiau tos stiprios individualybės, tie rinktiniai žmonės,
kovos tvarka abejingai stovėdami tolimoje gaisro pašvaistėje,
tylėjo ir bejėgiškai žybsėjo akimis. Žvelgė į save - nė kiek ne­
mąstydami, lapsėdami vokais.
- Tu, Sire, buvai neteisus, - kreipiausi į erchercogą. - Gal ir
tave buvo apsėdusi didybės manija. Be reikalo tavo vardu aš
norėjau reformuoti pasaulį. O pagaliau galbūt tai visiškai ne­
buvo tavo intencija. Raudona spalva yra tokia pat spalva kaip
ir kitos, ir tikvisos drauge jos sudaro šviesos pilnatvę. Dovanok
man, kad tavo vardą panaudojau tau svetimiems tikslams.
Tegyvuoja Pranciškus Juozapas I!
Erchercogas, išgirdęs tą vardą, sudrebėjo, siektelėjo kardo,
bet po akimirkos lyg ir susitvardė, jo nugrimuotus skruostus
nuspalvino gyvesnis raudonis, lūpų kertelės kilstelėjo lyg šyp­
sodamosi, akys ėmė sukiotis orbitose. Ritmingai ir oriai su spin­
dulinga šypsena jis ėjo ratu nuo vieno prie kito, bet jie traukėsi
nuo jo nusivylę. Tas valdoviškumo recidyvas tokiomis nede­
ramomis aplinkybėmis padarė patį prasčiausią įspūdį.
- Liaukis, Sire, - tariau, - neabejoju, kad atmintinai moki
savo rūmų ceremonialą, tačiau dabar tam ne laikas.
Norėjau jums, gerbiamieji ponai, ir tau, Infante, perskaityti
savo atsistatydinimo raštą. Atsistatydinu visiškai. Paleidžiu
 Pavasaris 193

triumviratą. Regentystę perduodu į rankas Rudolfui. Jūs, kil­

mingieji ponai, - kreipiausi į savo štabą, - taip pat esate laisvi.
Jūs turėjote kuo geriausių ketinimų, aš karštai dėkoju jums
idėjos, nuo sosto nuverstos mūsų idėjos vardu, - ašaros aptemdė
man akis, - kuri, nepaisant visko...
Tą akimirką kažkur arti padrioskėjo šūvis. Visi atsukome
galvas į tą pusę. Ponas de V. stovėjo su rūkstančiu pistoletu
rankoje, keistai tiesus ir įstrižai pailgėjęs. Bjauriai susiraukė.
Staiga susvyravo ir krito veidu į žemę.
- Tėve, tėve! - suriko Bjanka ir puolė prie gulinčiojo.
Kilo sąmyšis. Garibaldis, kuris, kaip senas praktikas, nusi­
manė apie žaizdas, apžiūrėjo nelaimingąjį. Širdis buvo perverta
kulkos. Pjemonto karalius ir Mazzinis paėmė jį atsargiai už pa­
rankių ir paguldė ant neštuvų. Bjanka, prilaikoma Rudolfo,
kūkčiojo. Negrai, kurie tik dabar susibūrė po medžiais, apstojo
savąjį poną.
- Masa, masa, mūsų gerasis masa, - raudojo choru.
- Šita naktis iš tiesų fatališka! - sušukau aš.- Iš įsimintinų
jos darbų tai nebus paskutinė tragedija. Vis dėlto prisipažįstu,
kad to nebuvau numatęs. Aš jį nuskriaudžiau. Iš tiesų jo krū­
tinėje plakė kilni širdis. Atsiimu savo trumparegišką, apyžlibę
nuomonę apie jį. Matyt, jis buvo geras tėvas, geras ponas savo
vergams. Mano koncepcija ir čia bankrutuoja. Tačiau aukoju ją
nesigailėdamas. Tau, Rudolfai, dera nuraminti Bjankos sielvartą,
mylėti ją dviguba meile, atstoti jai tėvą. Jūs tikriausiai norėsite
jį pasiimti į laivą, rikiuokimės žygiui ir traukime į prieplauką.
Garlaivis jau seniai šaukia jus sirenos garsais.
Bjanka vėl atsisėdo į karietą, mes šokome ant žirgų, negrai
paėmė į rankas neštuvus, ir leidomės į prieplauką. Tą liūdną
eiseną lydėjo raitelių kavalkada. Kai sakiau prakalbą, audra
nurimo, deglų šviesa varstė gilius plyšius į miško gilumą, ilgi
juodi šešėliai šimtinėmis bėgo pro šalį ir virš mūsų, dideliu
pusračiu užeidami mums iš užpakalio. Pagaliau išlindome iš
miško. Tolumoje jau buvo matyti garlaivis su savo ratais.
194 Klepsidros sanatorija

Nedaug kas belieka pasakyti, mūsų istorija baigiasi. Bjankai

ir negrams verkiant, velionio kūnas buvo užneštas į denį. Pas­
kutinį kartą išsirikiavome ant kranto.
- Dar vienas dalykas, Rudolfai, - tariau imdamas jį už
surduto sagos. - Tu išvažiuoji kaip didžiulių turtų paveldėto­
jas. Nenoriu nieko tau primesti, jau veikiau aš turėčiau ap­
rūpinti štai šitų benamių žmonijos didvyrių senatvę, deja, esu
vargšas.
Rudolfas tuoj pat išsiėmė čekių knygelę. Paėję į šalį, trumpai
pasišnekėjome ir greit susitarėme.
- Ponai! - šūktelėjau kreipdamasis į savo gvardiją. - Štai tas
didžiadvasis mano bičiulis pasiryžo ištaisyti mano darbą, kuris
atėmė iš jūsų duoną ir būstą. Po to, kas atsitiko, jūsų nepriims
nė vienas panoptikumas, tuo labiau kad konkurencija didžiulė.
Turėsite atsisakyti kai kurių savo ambicijų. Užtat tapsite laisvais
žmonėmis, o aš žinau, kad mokate tai branginti. Kadangi jūsų
niekas, deja, nemokėjokiųpraktiškų profesijų, jums, kurie esate
skirti vien reprezentacijai, mano bičiulis paskyrė sumą, kurios
užtektų nupirkti dvylika Švarcvaldo rylų. Išsivaikščiosite po
pasaulį, grodami žmonėms ir stiprindami jų širdis. Arijas pasi­
rinksite patys. Ką čia daug kalbėti - nesate visiškai tikri Drey-
fusai, Edisonai ir Napoleonai. Esate jais tik dėl to, kad, taip
sakant, nėra geresnių. Dabar padidinsite būrį daugelio jūsų
pirmtakų, tų anoniminių Garibaldžių, Bismarckų ir Mak Ma-
honų, kurie neįvertinti tūkstančiais bastosi po pasaulį. Savo
širdies gilumoje liksite jais amžinai. Odabar, brangūs bičiuliai
ir gerbiami ponai, sušukite drauge su manimi: „Tegyvuoja
laimingi jaunavedžiai, Rudolfas ir Bjanka!"
- Tegyvuoja! - sušuko visi choru.
Negrai užtraukė negrišką zongą. Kai jie nutilo, mostelėjęs
ranka, vėl juos sugrupavau, paskui, atsistojęs į vidurį, išsi­
traukiau pistoletą ir sušukau:
- Odabar, ponai, likite sveiki, ir iš to, ką po valandėlės išvy­
site, įsidėmėkite perspėjimą, kad niekamnevalia spėlioti Dievo
 Pavasaris 195

planų. Niekas niekada nėra ištyręs pavasario ketinimų. Igno-

rabimus, mieli ponai, ignorabimusl
Prisidėjau pistoletą prie smilkinio ir iššoviau, bet tą akimirką
kažkas kumštelėjo mano ginklą. Šalia manęs stovėjo feldjėgerių
karininkas ir, laikydamas rankoje popierius, klausė:
- Gal tamsta būsi Juzefas N.?
- Taip, - atsakiau nustebęs.
- Gal tamsta prieš kurį laiką, - kalbėjo karininkas, - esi
sapnavęs standartinį biblinio Juozapo sapną?
- Galbūt...
- Tinka, - pasakė karininkas, žiūrėdamas į popierius - Gal
tamsta žinai, kad tas sapnas buvo pastebėtas aukščiausios val­
džios ir rūsčiai sukritikuotas?
- Aš neatsakau už savo sapnus, - atsakiau.
- Priešingai, tamsta atsakai. Jo Imperatoriškosios ir Kara­
liškosios Didenybės vardu tamsta esi areštuotas!
Aš nusišypsojau.
- Kaip lėtai veikia teisingumo mašina. Jo Imperatoriškosios
ir Karališkosios Didenybės biurokratija truputį nerangi. Seniai
esu pralenkęs tą ankstyvąjį sapną daug sunkesnio kalibro dar­
bais, už kuriuos norėjau pats sau įvykdyti teisingumo aktą, bet
štai tas įsisenėjęs sapnas išgelbsti man gyvybę. Esu jūsų dis­
pozicijoje, pone.
Pamačiau besiartinančią feldjėgerių koloną. Pats ištiesiau
rankas, kad uždėtų antrankius. Paskutinį kartą pamačiau Bjan-
ką. Stovėdama ant denio, ji mojavo nosinaite. Invalidų gvardija
tylomis man saliutavo.
 LIEPOS NAKTIS

Su vasaros naktimis pirmą kartą susipažinau būdamas abi­

turientas, atostogų metu. Mūsų namuose, kur pro atdarus lan­
gus visą dieną plūsdavo karštų vasaros dienų vėjai, eidavo jų
triukšmas ir spindesys, atsirado naujas gyventojas - mažu­
tė, aikštinga, verkšlenanti būtybėlė, mano sesers sūnelis. Jis
savotiškai sugrąžino į mūsų namus primityvius santykius,
sociologinę raidą stumtelėjo atgal į klajoklišką ir haremišką
matriarchatoatmosferą, kur kaip tabore- tikpatalynė, vystyklai,
amžinai skalbiami ir džiovinami baltiniai, kur moterys taip
nerūpestingai žiūri į savo tualetą, nes dažnai reikia vegetaty-
viškai nekaltai apsinuoginti, kur tvyro rūgštelėjęs kūdikystės
ir pieno pritvinkusių krūtų kvapas.
Sesuo po sunkaus gimdymo išvažiavo į kurortą, svainis
pasirodydavo tik valgyti, o tėvai ligi vėlyvos nakties išbūdavo
parduotuvėje. Namuose savo valdžią išskleidėvaikeliožindyvė,
kurios ekspansyvų moteriškumą dar padaugino ir įteisino jos
motinos maitintojos vaidmuo. Šioje garbingoje didybėje savo
plačiu ir svariu buvimu visuose namuose ji įvedė ginokratiją,
kuri tuo pat metu reiškė persvarą sotaus ir vešlaus kūniškumo,
išmintingai padalyto tarp jos pačios ir dviejų tarnaičių, kurioms
kiekvienas darbas leisdavo lyg povo uodegą išskleisti ištisą
nepriklausomo moteriškumo skalę. Sodas buvo sklidinas tylaus
lapijos šlamesio, sidabriško žvilgesio ir šešėliuoto svajingumo;
į jo žydėjimą ir nokimą mūsų namai atsiliepdavo moteriškumo
 Liepos naktis 197

ir motinystės aromatu, kylančiu virš baltų skalbinių ir žydinčios

mėsos, ir kai siaubingai šviesų vidurdienį išsigandusios pa­
kildavo visos atlapotų langų užuolaidos ir visi ant virvių iš­
džiaustyti vystyklai išsirikiuodavo spindinčiu špaleriu - per tą
baltą fuliaro ir drobės sąmyšį kiaurai plaukdavo plunksnotos
sėklos, žiedadulkės, nubirę žiedlapiai, ir sodas, nešdamas savo
srūvančią šviesą ir šešėlius, klydinėjančius šlamesius ir svajones,
laisvai eidavo per kambarį, tarytumšią Viešpaties valandą būtų
pakilusios visos užtvaros bei sienos ir minties ir jausmo ato­
slūgiu per visą pasaulį nubangavęs visa apimančios vienybės
šiurpulys.
Tos vasaros vakarus leidau miestelio kine. Išeidavau iš jo
po paskutinio seanso.
Iš kino salės juodumo, draskomo lakstančių šviesų ir šešėlių,
patekdavau į tylų, šviesų vestibiulį, nelyginant iš audrotos
nakties begalybės - į nuošalią užeigą.
Pasibaigus fantastiškoms gaudynėms duobėtais filmokeliais,
nuvaryta širdis po ekrano ekscesų nusiramindavo tame švie­
siame, nuo didžiulės patetiškos nakties spaudimo sienomis
atitvertame laukiamajame, toje saugioje prieplaukoje, kur laikas
seniai sustojęs, o elektros lemputės veltui skleidžia savo bergž­
džią šviesą, banga po bangos, amžinai tuo pačiu ritmu, visiems
laikams nustatytu duslaus motoro pupsėjimo, nuo kurio truputį
virpa kasininkės būdelė.
Tas vestibiulis, panardintas į vėlumos nuobodulį, tarytum
geležinkelio stoties laukiamasis seniai nuvažiavus visiems trau­
kiniams, kartais atrodydavo esąs paskutinis būties fonas, tai,
kas liks, kai praeis visi įvykiai, kai bus išsemtas daugybės triukš­
mas. Didelėje spalvotoje afišoje Asta Nilsen jau amžinai svir­
duliavo sujuoda mirties stigma kaktoje, jos burna amžinai buvo
išžiota paskutiniam riksmui, o akys nebežmoniškai išplėstos ir
neapsakomai gražios.
Kasininkė buvo seniai išėjusi namo. Dabar tikriausiai ji triū-
sinėjo savo kambarėlyje šalia paklotos lovos, kuri laukė jos lyg
198 Klepsidros sanatorija

valtis, turėsianti nunešti ją pro juodas nakties lagūnas į sapno

nuotykių ir avantiūrų painiavas. Ta, kuri sėdėjo būdelėje, yra
tikjos apvalkalas, apgaulingas fantomas, pavargusiomis, ryškiai
dažytomis akimis žiūrintis į šviesos tuštumą, nevalingai vėsuo­
jantis blakstienomis, kad nusipurtytų auksines mieguistumo
dulkes, kurios vis byra ir byra nuo elektros lempų. Kartais
blyškiai nusišypsodavo ugniagesių seržantui, kuris, pats seniai
iškritęs iš savosios realybės, stovėjo atsirėmęs į sieną, amžiams
sustingęs su savo spindinčiu šalmu, su bergždžių epoletų, si­
dabrinių virvelių ir medalių prašmatnumu. Iš tolo pagal motoro
ritmą skimbčiojostiklai durų, atsiveriančių į vėlyvą liepos naktį,
tačiau elektrinis sietyno atšvaitas akino stiklą, neigė naktį, kaip
įmanydamas lopė iliuziją saugios prieplaukos, kuriai nebaisi
didžiulės nakties stichija. Bet galųgale laukiamojoburtai sprog­
davo, stiklinės durys atsidarydavo, raudoną užuolaidą pakel­
davo dvelksmas nakties, kuri staiga tapdavo viskuo.
Ar jaučiate paslaptingą, gilią prasmę to nutikimo, kai su­
menkęs, išblyškęs abiturientas pro stiklines duris visiškai vienas
išeina iš saugios prieplaukos į liepos nakties begalybę? Ar jis
kada nors perbris per tuos juodus neaprėpiamos nakties raistus,
per tuos liūnus ir prarajas, ar kurį nors rytą išlips saugiame
uoste? Kiek dešimtmečių užtruks ta juoda odisėja?
Niekas dar nėra aprašęs liepos nakties topografijos. Vidinio
kosmoso geografijoje tie puslapiai neprirašyti.
Liepos naktis! Su kuo ją palyginti, kaip aprašyti? Gal pa­
lyginti su vidumi didžiulės juodos rožės, kuri mus apdengia
šimteriopų tūkstančioaksominiųžiedlapių sapnu? Nakties vėjas
iki pat gilumos praskleidžia jos purumą, ir mus, esančius kva­
piame dugne, pasiekia žvaigždžių žvilgsnis.
Gal palyginti ją su juodais mūsų užmerktų vokų dangaus
skliautais, kur pilna klajojančiųžiedadulkių, baltųjų žvaigždžių
aguonų, raketų ir meteorų?
O gal palyginti ją su ilgu kaip pasaulis naktiniu traukiniu,
kuris važiuoja nesibaigiančiu juodu tuneliu? Eiti per liepos
 Liepos naktis 199

naktį - tai vargais negalais brautis iš vagono į vagoną pro mie­

guistus keleivius, siaurais koridoriais, tvankiais kupė, eiti tarp
kryžmai pučiančių skersvėjų.
Liepos naktis! Paslaptingas sutemų fluidas, gyva, jautri ir
judri tamsos materija, be paliovos kažką formuojanti iš chaoso
ir kiekvieną pavidalą tuoj pat išmetanti! Juoda statybos me­
džiaga, aplink mieguistą keleivį daranti urvus, skliautus, įdubi­
mus ir nišas! Lygkokia įkyri niektauza ji lydi vienišą keliautoją,
apsupa jį savo vaiduokliais, be paliovos ką nors prasimano,
kliedi, fantazuoja - haliucinuoja priešais jį žvaigždžių tolius,
baltus paukščių takus, bekraščius koliziejus ir forumus. Nakties
oras, tasai juodas Protėjas, pramogai formuojantis aksomines
tirštumas, jazminais kvepiančius ruožus, ozono kaskadas, neti­
kėtas beores tuštumas, kurios lyg juodi kupolai auga į begaly­
bę, siaubingas tamsos vynuoges, pritvinkusias tamsių sulčių.
Spraudžiuosi pro tas siauras angas, lenkiu galvą po tomis žemai
nusvirusiomis arkomis ir skliautais, ir staiga lubos atsiskiria ir,
žvaigždėtai atsidusęs, atsiveria bedugnis kupolas, tačiau be­
matant aš ir vėl atsiduriu tarp ankštų sienų, perėjų ir nišų. Tose
bedvasėse užuovėjose, tose tamsos įlankose tebestovi nakties
keliautojų paliktos pokalbių nuotrupos, užrašų fragmentai pla­
katuose, pamesti juoko taktai, nakties dvelksmo dar neišsklai-
dytos šnabždesių sruogos. Kartais naktis mane tarytumuždaro
į mažą kambarėlį be durų. Mane apima miegas, aš negaliu
suprasti, ar kojos dar eina, ar jau seniai ilsiuosi tame vieš-
butiškame nakties kambarėlyje. Bet štai pajuntu aksominį karštą
bučinį, kurį pametė erdvėje kvepiančios lūpos, atsiveria kaž­
kokios žaliuzės, plačiu žingsniu peržengiu palangę ir keliauju
toliau po krintančių žvaigždžių parabolėmis. Iš nakties labirinto
išeina du keleiviai. Juodu pina, iš tamsos traukia kažkokią ilgą,
beviltišką pokalbio kasą. Monotoniškai stuksi į grindinį vieno
iš jų skėtis (tokie skėčiai nešiojami, kad būtų kuo apsisaugoti
nuo žvaigždžių ir meteoritų lietaus), juodu stripinėja kaip girti,
didžiulės galvos su apvalainais katiliokais. Kitą kartą mane
200 Klepsidros sanatorija

valandėlę sulaiko konspiraciškas juodos žvairos akies žvilgsnis

ir didelė kaulėta ranka išpampusiomis gyslomis, nakties iš­
drožinėta ant lazdos pagalio, apgniaužusi elnio rago rankeną
(tokiose lazdose slepiamos ilgos, plonos špagos).
Pagaliau miesto pakrašty naktis baigia savo žaidimus, nusi­
meta skraistę, atidengia savo rimtą ir amžiną veidą. Ji nebestato
aplink mus iliuzinio haliucinacijų ir miražų labirinto, o atveria
mums savo žvaigždėtą amžinybę. Dangaus skliautas auga į
begalybę, žvaigždynai stebuklingai liepsnoja savo amžinose
pozicijose, vaizduodami danguje magiškas figūras, lyg norė­
dami savo kraupiu tylėjimu kažką paskelbti, pranešti kažkokią
paskutinę žinią. Iš to tolimų pasaulių mirksėjimo plaukia varlių
kvarkimas, sidabrinis žvaigždžių klegesys. Liepos padangės
negirdimai sėja meteorų aguonas, kurias tyliai sugeria visata.
Kažkurią nakties valandą - konsteliacijos danguje sapnavo
savo amžiną sapną - vėl atsiradau savo gatvėje. Jos gale stovėjo
kažkokia žvaigždė, kurios kvapas man buvo svetimas. Kai
atvėrinėjau namų vartus, skersvėjis traukė per gatvę lyg per
tamsų koridorių. Valgomajame dar degė šviesa, bronziniame
kandeliabre smilko keturios žvakės. Svainio dar nebuvo. Mano
seseriai išvažiavus, jis ėmė vėluotis vakarienės, pareidavo vėlai
naktį. Pabudęs iš miego, ne kartą mačiau, kaip jis nusirenginėja
žiūrėdamas apatišku ir mąsliu žvilgsniu. Paskui užgesindavo
šviesą, nusirengdavo nuogai ir neužmigdamas ilgai gulėdavo
šaltoje lovoje. Ne iš karto jį suimdavo neramus snaudulys ir
pamažu suglebindavo jodidžiulį kūną. Kažką dar niurnėdavo,
šnirpšdavo, sunkiai dūsaudavo, galuodavosi su kažkokia krū­
tinę slegiančia sunkenybe. Būdavo, kartais staiga ima tyliai, be
ašarų kūkčioti. Išsigandęs tamsoje paklausdavau:
- Kas tau, Karoli?
Tačiau jis jau keliaudavo tolyn sunkiu savo sapno keliu,
uoliai ropšdamasis į kažkokį statų knarkimo kalną.
Pro atdarą langą, lėtai pulsuodama, alsavo naktis. Didžiulėje
beformėje jos masėje kūpėjo šaltas kvapnus fluidas, tamsiuose
 Liepos naktis 201

jos luituose prairdavo sandūros ir pasrūdavo siauros aromato

srovelės. Negyva tamsos materija bandė išsivaduoti įkvėpingais
jazminų kvapo skrydžiais, tačiau begaliniai masyvai nakties
gelmėje tebegulėjo sukaustyti ir negyvi.
Gretimo kambario durų plyšys švytėjo lyg auksinė styga,
skambi ir jautri kaip miegas kūdikio, kuris ten aikštijosi lopšyje.
Iš ten sklido glamonių čiulbesys, žindyvės ir vaikelio idilė,
pirmosios meilės, meilės kančių ir užgaidų idilė, iš visų pusių
puolama nakties demonų, kurie tirštino tamsą už lango, pri­
vilioti tos šiltos gyvybės kibirkštėlės.
Iš kitos pusės prie mūsų kambario šliejosi tuščias ir tamsus
kambarys, o už jo buvo tėvų miegamasis. Įtempęs ausį, gir­
dėdavau, kaip mano tėvas, prigludęs prie miego krūtinės, pa­
gautas ekstazės, leisdavosi pakeliamas į jooro vieškelius ir visa
esybe atsiduodavo tam tolimam skrydžiui. Jo tolimas ir melo­
dingas knarkimas pasakodavo apie tą kelionę nežinomais, duo­
bėtais miego keliais.
Taip sielos pamažu įeidavo į tamsų apohelį, į saulės neap­
šviestą gyvenimo pusę, kurios pavidalų niekas gyvas nėra re­
gėjęs. Jie gulėdavo kaip numirę, baisingai knarkdami ir verk­
dami, o juodas užtemimas lyg sunkus akmuo slėgdavo jiems
širdis. Kai pagaliau praeidavo pro juodąjį Nadyrą, patį gi­
liausiąjį sielų Orką, kai, išmušti mirties prakaito, persigaudavo
per keisčiausius jo kyšulius, plaučių dumplės vėl pradėdavo
pildytis kitokios melodijos ir įkvėpingu knarkimu kilti auš­
ros link.
Gūdi, tiršta tamsa slėgė žemę, jos kūnai gulėjo užmušti kaip
juodi, nusilpę galvijai išdribusiais liežuviais, driekiantys seilę
iš bejėgių snukių. Tačiau kažkoks kitoks kvapas, kažkokia kita
tamsos spalva jau skelbė, kad iš tolybių artėja aušra. Nuo užnuo­
dytų naujos dienos fermentų tamsa brinko, fantastiška jos tešla
kilo kaip ant mielių, vešėjobeprotiškais pavidalais, dribo iš visų
geldų ir duonkubilių, paskubomis rūgo, panikuodama, kad auš­
ra neužkluptų jos taip nešvankiai besidauginančios ir amžiams
202 Klepsidros sanatorija

nesustingdytų tų liguistų išvešėjimų, tų šlykščių savaiminukų,

kurie, išaugę iš nakties duonkubilių, lyg demonai, poromis
maudosi vaikiškose vonelėse. Tai yra metas, kai blaiviausią,
nemiegančią galvą akimirksniu užplūsta miego sutemos. Li­
goniams, tiems, kurie labai nusiminę ir apnikti dvejonių, tada
valandėlę pasidaro lengviau. Nežinia, kiek trunka ta akimirka,
per kurią naktis nuleidžia uždangą ant to, kas dedasi jos gelmėje,
tačiau šio trumpo antrakto užtenka perstatyti scenai, išgabenti
didžiulei aparatūrai, likviduoti milžiniškamnakties spektakliui
su visa tamsa, fantastiška jopompa. Pabundi persigandęs, jaus­
damas, kad kažkur pavėlavai, ir iš tiesų pamatai horizonte
šviesų aušros ruožą ir juodą besikonsoliduojančią žemės masę.
 MANO TĖVAS TAMPA GAISRININKU

Pirmosiomis spalio dienomis su motina grįžome iš vasarvietės,

esančios gretimame šalies departamente, miškingame Slotvin-
kos upyne, kuriame, gurgėdami lyg versmės, šnara tūkstančiai
upeliukų. Ausyse vis dar ošė alksnynai, pridygsniuoti paukščių
čiulbesio, o mes važiavome sena griozdiška karieta, su dar
griozdiškiau pūpsančia didžiule būda, panašia į tamsią erdvią
smuklę; sėdėjome susispaudę tarp ryšulių, gilioje aksomu iš­
klotoje alkovoje, į kurią pro langą lapas po lapo krito spalvoti
kraštovaizdžio paveikslai, tarytum iš lėto pašomi rankomis.
Pavakariais atvažiavome į vėjų nugairintą plokščiakalni į
didžiulę, apstulbusią krašto kryžkelę. Dangus virš tos kryžkelės
stūksojo gilus, užtroškęs ir zenite sukosi spalvinga vėjų rože.
Čia buvo tolimiausias krašto užkardas, paskutinis posūkis, už
kurio žemai skleidėsi platus ir vėlyvas rudens kraštovaizdis.
Čia buvo siena ir stovėjo senas nutriušęs pasienio stulpas su
nusitrynusiu užrašu ir grojo vėjyje.
Dideli karietos ratai sugriežė ir susmego į smėlį, mirgu­
liuojantys plepučiai stipinai nutilo, tik didžioji būda dusliai
bildeno, tamsiai plazdėjo kryžmai pučiama kryžkelės vėjų,
tarytum ant dykynių užplaukusi arka.
Motina sumokėjomuitą, girgždėdama pakiloužkardo svirtis,
ir karieta sunkiai įvažiavo į rudenį.
Įvažiavome į nuvytusį didžiulės lygumos nuobodulį, į nu­
blukusi blyškų dvelksmą, kuris čia, virš geltonų tolių, skleidė
204 Klepsidros sanatorija

savo malonią ir blankią begalybę. Iš nublankusių tolių kilo ir

dvelkė kažkokia vėlyva ir didžiulė amžinatvė.
Kaip sename romane atsiversdavo vis blankesni ir bejė-
giškesni kraštovaizdžio lapai, sakytum jie turėjo pasibaigti
kažkokia didele išpustyta tuštuma. Toje išpustytoje nebūtyje,
toje geltonoje nirvanoje būtume galėję nuvažiuoti anapus laiko
ir realybės ir jau amžinai pasilikti tame kraštovaizdyje, tame
drungname, bergždžiame dvelkime - nejudantis didžiaratis
diližanas, įstrigęs tarp debesų dangaus pergamente, sena ilius­
tracija, pamirštas senoviško suplyšusio romano raižinys, - bet
vežėjas iš paskutinių jėgų timptelėjo vadeles, išrideno karietą
iš saldaus tų vėjų letargo ir pasuko į mišką.
Įvažiavome į tankų ir sausą purumą, į tabako spalvos vytimą.
Bematant aplink mus pasidarė tylu ir rusva kaip Trabuco dė­
žutėje. Toje kedrinėje prietemoje pro mus slinko sausi ir lyg
cigarai kvapūs medžių kamienai. Mes važiavome, o miškas vis
tamsėjo, vis aromatingiau kvepėjo tabaku, kol pagaliau mus
uždarė tarytum sausame vėjo dusliai derinamos violončelės
dėkle. Vežėjas neturėjo degtukų, negalėjo uždegti žibinto. Ark­
liai, prunkšdami tamsoje, instinktyviai laikėsi kelio. Stipinų
tarškėjimas aprimo, pritilo, ratlankiai minkštai riedėjo per kve­
piančius spyglius. Motina užmigo. Laikas plaukė nejučiomis,
savo tėkmėje darydamas keistus mazgus ir abreviatūras. Tamsa
buvo nepermatoma, virš būdos dar gaudė sausas miško ošimas,
kai staiga kelias po arkliųkanopomis pasidarė gruoblėtas ir virto
kietu gatvės grindiniu, vežimas pasisuko vietoje ir sustojo.
Sustojo taip arti sienos, kad beveik prie jos prisiglaudė. Tiesiai
prieš karietos dureles motina užčiuopė namų vartus. Vežėjas
kraustė ryšulius.
Įėjome į didelę, išsišakojusią priemenę. Tenbuvo tamsu, šilta
ir tylu kaip tuščioje senoje kepykloje paryčiais, krosniai užgesus,
arba kaip pirtyje vėlai naktį, kai tuščios vonios ir rėčkos vės­
ta patamsyje, tyloje, kurią matuoja lašų kapsėjimas. Svirplys
kantriai plėšė iš tamsos apgaulingas šviesos siūles, menkus
 Mano tėvas tampa gaisrininku 205

dygsnius, nuo kurių nesidarė šviesiau. Apgraibomis susiradome

laiptus.
Kai užkopėme į girgždančią laiptų posūkio aikštelę, motina
tarė:
- Juzefai, pabusk, juk nebepastovi ant kojų, jau tik keletas
laiptelių.
Tačiau aš susnūdęs nieko nebesuvokiau, tik dar labiau prie
jos prisiglaudžiau ir visai užmigau.
Niekada vėliau man nepavyko iš motinos sužinoti, kas buvo
tikra iš to, ką tą naktį regėjau pro sumerktus akių vokus, mari­
namas sunkaus miego, vis prasmegdamas į visišką užsimiršimą,
ir kas mano vaizduotės vaisius.
Ten buvo kažkoks didelis ginčas tarp mano tėvo, motinos ir
tos scenos svarbiausios protagonistės Adelės, labai principinis
ginčas, kaip dabar manau. Jeigu veltui mėginu atspėti vis iš­
sprūstančiąjoprasmę, tai dėl totikriausiai kaltos mano atminties
spragos, aklos miego dėmės, kurias bandau užpildyti išmone,
prielaidomis, hipotezėmis. Bejėgis ir nieko nesuvokdamas iš
naujo vis plaukiau į visišką nežinią, o ant sumerktų vokų nu­
sileisdavo žvaigždėtos, atdarame lange pasklidusios nakties
dvelksmas. Naktis alsavo lygiu ritmu ir, staiga nusimetusi per­
regimą žvaigždžių uždangą, iš aukštybių savo senu ir amžinu
veidu pažvelgdavo, kaip aš miegu. Tolimos žvaigždės spindulys,
įsipynęs į mano blakstienas, sidabru išsiliedavo ant aklo akies
baltymo, ir pro vokų plyšius aš matydavau kambarį, apšviestą
žvakės, įsipainiojusios į auksinių linijų ir zigzagų raizgalynę.
Galimas daiktas, kad toji scena įvyko kokį nors kitą kartą.
Daug kas rodo, kad jos liudytoju aš buvau tik gerokai vėliau,
kai vieną dieną, uždarę parduotuvę, su motina ir pardavėjais
grįžome namo.
Žengdama pro buto duris, motina nustebusi ir susižavėjusi
šūktelėjo, o pardavėjai apstulbę neteko žado. Vidury kambario,
stovėjo nuostabus žalvarinis riteris, tikras šventasis Jurgis, - su
kirasa, su auksinių epoletų diskais, su tais visais žvangančiais,
206 Klepsidros sanatorija

poliruotais aukso skardelių šarvais jis atrodė tikras milžinas.

Nustebau ir apsidžiaugiau pažinęs savo tėvo styrančius ūsus ir
pasišiaušusią barzdą, kyšančią iš po sunkaus pretorionų šalmo.
Šarvai bangavo ant sujaudintos jo krūtinės, žalvariniai žiedai
kvėpavo pro plyšius kaip milžiniškovabzdžio kūnas. Nuo šarvų
ir ginklų pastambėjęs, visas žvilgantis aukso skardelėmis, jis
buvo panašus į dangaus kariuomenės pulkų archistrategą.
- Deja, Adele, - kalbėjo tėvas, - tu niekada nieko neišmanei
apie kilnesnius dalykus. Visur ir visada ardei mano pradėtus
darbus beprasmiško pykčio priepuoliais. Bet apsišarvavęs aš
dabar juokiuosi iš tavo kutenimo, kuriuo tu mane beginklį
įvarydavai į neviltį. Bejėgiškas įsiūtis dabar tavo liežuvį atrišo
pasigailėtinoms rietenoms, kurių vulgarumas ir neišrankumas
sumišęs su kvailumu. Patikėk, dėl to mane ima tik liūdesys ir
gailestis. Neturėdama tauraus fantazijos polėkio, tu degi nesą­
moningu pavydu viskam, kas pakilę virš vidutinybės.
Adelė nužvelgė tėvą su begaline panieka ir, nesulaikydama
pykčio ašarų, drebančiu balsu kreipėsi į motiną:
- Pasiima visas mūsų sultis! Neša iš namų visus butelius su
aviečių sultimis, kurių pasidarėme šią vasarą! Nori atiduoti jas
išgerti tiems nenaudėliams gaisrininkams. Ir dar sako man
visokias įžūlybes! - Adelė kiek sukūkčiojo - Ugniagesių kapi­
tonas, tas nenaudėlių kapitonas! - suriko ji, su neapykanta
žvelgdama į tėvą. - Visur jųpilna. Rytą, kai einu duonos, negaliu
atidaryti durų. Aišku, du miega ant priemenės slenksčio, ir
nebėra išėjimo. Ant laiptų, ant kiekvienos pakopos, guli po vieną
su žalvariniais šalmais ir miega. Prašosi į virtuvę, kiša pro durų
tarpą savo triušiškus veidus su žalvario skardinėmis, karpo
dviempirštais lyg vaikai mokykloje ir maldauja, kaulija: „Cuk­
raus, cukraus..." Išplėšia man iš rankų kibirėlį ir lekia atnešti
vandens, šoka aplink mane, maivosi, kone uodegas vizgina. Tik
mirksi raudonais vokais ir šlykščiai laižosi. Vos žvilgteliu į kurį,
tuojau pat jam veidas ištinsta raudona begėdiška mėsa, kaip
kalakuto. Ir tokiems atiduoti mūsų aviečių sultis!..
 Mano tėvas tampa gaisrininku 207

- Tavo banali natūra, - tarė tėvas, - bjauroja visa, ko tik

prisiliečia. Nupiešei tų ugnies sūnų paveikslą, deramą tavo
siauramprotui. Kai dėl manęs, tai mano visos simpatijos skirtos
tai nelaimingai salamandrų giminei, toms vargšėms atstumtoms
ugninėms būtybėms. Visa šios kadaise šaunios giminės kaltė
buvo ta, kad ėmė tarnauti žmonėms, kad parsidavė žmonėms
už šaukštą menko žmonių maisto. Už tai joms atsilyginta pa­
nieka. Plebėjųbukumas begalinis. Tos subtilios būtybės įvarytos
į visišką nuopuolį, į galutinį suniekšėjimą. Ko čia stebėtis, kad
neskanus joms valgis, tas prėskas prasčiokų valgis, kurį verda
miestelio mokyklos sargienė viename katile jiems ir miestelio
kaliniams? Jų gomurys, subtilus ir genialus ugnies dvasių go­
murys, geidauja taurių ir tamsių balzamų, aromatingų ir spal­
votų fluidų. Todėl šią iškilmingą naktį, kai šventiškai sėdėsime
didelėje miesto Stauropigijos salėje prie baltai užtiestų stalų,
toje salėje su aukštais, skaisčiai šviečiančiais langais, sklei­
džiančiais savo spindesį į rudens nakties gilumą, o miestas
aplink sumirgės tūkstančiais iliuminacijos ugnelių, kiekvienas
iš mūsų maldingai ir pasigardžiuodamas, kaip dera ugnies
sūnums, mirkys bandelę aviečių sulčių taurėje ir pamažėle
gurkšnos tą taurų ir tirštą gėrimą. Šitaip stiprėja gaisrininko
vidinės galios, atsinaujina gausybė spalvų, kurias šitie žmonės
leidžia iš savęs fejerverkais, raketomis ir bengališkomis ugnimis.
Mano siela labai gailestauja dėl jų vargo, dėl jų nepelnytos
degradacijos. Taip, aš priėmiau iš jų rankų kapitono kardą, bet
vien tik todėl, kad viliuosi, jogman pavyks prikelti iš nuopuolio
šią gentį, išvesti ją iš pažeminimo ir iškelti virš jos naujos idėjos
vėliavą.
- Tu visai pasikeitęs, Jakubai, - tarė motina, - tu esi nuo­
stabus. Juk neišeisi nakčiai iš namų. Neužmiršk, kad, man su­
grįžus, neturėjome progos gerai pasikalbėti. Odėl gaisrininkų, -
pasakė, kreipdamasi į Adelę, - tai man iš tiesų atrodo, kad
tu kažkodėl jų nekenti. Jie mieli vaikinai, nors ir niekšeliai.
Man visada malonu žiūrėti į tuos lieknus bernaičius dailiomis
208 Klepsidros sanatorija

uniformomis, gal tiktai kiekper daug suveržtomis per juosmenį.

Jie turi daug natūralios elegancijos, ir jaudina jų uolumas bei
karštas noras kiekvieną akimirką patarnauti damoms. Kai tik
gatvėje man iškrinta iš rankų skėtis ar atsiriša bateliokaspinėlis,
visada prišoka kuris nors iš jų, labai susijaudinęs ir pasiryžęs
padėti. Man širdis neleidžia apvilti tų karštų norų, todėl visada
kantriai laukiu, kol pribėgs ir man patarnaus, ir man rodos, dėl
tobus labai laimingas. Kai, atlikęs riterio pareigą, nueina, jį tuoj
pat apsupa būrys draugų, visi gyvai aptarinėja įvykt o pats
herojus gestais ir mimika vaizduoja, kaip viskas buvo. Tavimi
dėta, aš mielu noru pasinaudočiau jų galantiškumu.
- Aš laikau juos veltėdžiais, - tarė vyresnysis pardavėjas
Teodoras. - Juk neleidžiame jiems gesinti gaisro dėl to, kad yra
lengvabūdžiai kaip vaikai. Tik pasižiūrėkite, kaip pavydžiai jie
visada stabteli prie būrelio berniukų, mėtančių į sieną sagas, ir
iškart pamatysite, koks triušiškas jų protas. Jeiguišgirsti gatvėje
laukinį žaidėjų riksmą, pažvelgęs pro langą, beveik visada
būryje vaikų pamatai tuos drimbas - susijaudinusius, nusi­
laksčiusius, kone pakvaišusius nuo žaidimo siautulio. Pamatę
gaisrą, jie pašėlsta iš džiaugsmo, ploja rankomis ir šoka kaip
laukiniai. Ne, gaisrams gesinti jie netinka. Tam kviečiame ka­
minkrėčius ir miesto milicininkus. Lieka tik žaidimai ir liaudies
šventės, kur jie nepakeičiami. Pavyzdžiui, rudenį, per vadina­
mąjį Kapitolijaus šturmą, dar prieš aušrą patamsiais persirengia
kartaginiečiais ir, baisiausiai rėkaudami, apgula Bazilijonųkalvą
ir visi kartu dainuoja: „Hannibal, Hannibal ante portas".
Beto, rudeniui baigiantis, jieaptingsta ir pasidaro mieguisti,
užminga stovėdami, okai iškrenta pirmasis sniegas, nebesurasi
jų nė su žiburiu. Vienas senas krosnius man kartą pasakojo, kad,
taisant kaminus, jų randama sulindusių į dūmtraukį, apmirusių
kaip vabzdžių lėliukės, bet su purpurinėmis uniformomis ir
spindinčiais šalmais. Taip ir miega stovėdami, prisigėrę aviečių
sulčių, pilni lipnios saldybės ir ugnies. Tada juos ištraukia už
ausų ir apgirtusius nuo miego, apkvaitusius veda į kareivines
 Mano tėvas tampa gaisrininku 209

rudeniškomis rytmečio gatvėmis, nuspalvintomis pirmųjų šal­

nų, tuo tarpu gatvės minia blaško į juos akmenis, o jie droviai
šypsosi, lyg būtų labai nusikaltę, graužiami neramios sąžinės,
ir svyrinėja kaip girti.
- Šiaip ar taip, - pasakė Adelė, - sulčių jiems neduosiu. Ne
dėl to gadinau sau odą prie viryklės jas virdama, kad tie ne­
naudėliai jas išgertų.
Užuot atsakęs, mano tėvas prisidėjo prie lūpų švilpuką ir
šaižiai sušvilpė. Lyg būtų klausęsi pro rakto skylutę, įpuolė
keturi liekni vaikinai ir išsirikiavo palei sieną. Kambarys nušvito
nuo jų šalmų blizgesio, ojie, kariškai pasitempę, tamsūs, įdegę,
su šviesiais šalmais, laukė įsakymo. Tėvui davus ženklą, du iš
jų iš abiejų pusių čiupo vyteliniame krepšyje įstatytą didžiulį
butelį, pilną purpurinio skysčio, ir, Adelei nespėjus jų sulaikyti,
tekini nutrepsėjo laiptais ir nusinešė tą brangiausią grobį. Kiti
du, kariškai atsisveikinę, nusekė jiems iš paskos.
Valandėlę atrodė, kad Adelė imsis nepakaltinamų veiksmų -
tokius žaibus svaidė jos gražios akys. Tačiau tėvas nelaukė, kol
prasiverš jos įtūžis. Vienu šuoliu jis užšoko ant palangės ir
išskėtė rankas. Puolėme paskui jį. Turgaus aikštėje, nužertoje
gausybės žiburių, knibždėjo spalvinga minia. Prie mūsų namo
aštuonetas gaisrininkų laikė iš visų pusių įtempę didžiulę ap­
skritą kilto paklodę. Tėvas dar kartą atsigręžė, blykstelėjo visa
šarvų prašmatnybe, tylomis kariškai su mumis atsisveikino, o
paskui išskėstomis rankomis, šviesus kaip meteoras, šoko į
tūkstančiais šviesų liepsnojančią naktį. Reginys buvo toks gra­
žus, kad visi susižavėję suplojome rankomis. Net Adelė, užmir­
šusi savo skriaudą, paplojo tokiam elegantiškam šuoliui. Tuo
tarpu mano tėvas mikliai stryktelėjo nuo paklodės ir, sužvan­
ginęs skardinį kiautą, atsistojo priekyje būrio, kuris netrukus
žygiuodamas ėmė skaidytis po du, nusidriekė ilga virtine ir
tamsiu minios špaleriu iš lėto ėmė tolti blykčiodamas žalva­
riniais šalmais.
 ANTRASIS RUDUO

Iš daugelio mokslinių darbų, kuriuos mano tėvas dirbdavo

retomis ramybės ir vidinės tylos valandėlėmis, tarp nelaimių ir
katastrofų smūgių, kurių netrūko jo nuotykingame ir audrin­
game gyvenime, artimiausios jo širdžiai buvo lyginamosios
meteorologijos, o visų pirma specifinio, unikalių ypatybių tur­
tingo mūsų provincijos klimato studijos. Būtent jis, mano tėvas,
padėjo klimato formacijų analizės mokslinius pagrindus. Jo
Rudens bendrosios sistematikos apybraiža visiems laikams atskleidė
esmę to metų laiko, kuris mūsų provincialiame klimate įgauna
tą uždelstą, šakotą, parazitiškai išvešėjusią formą, vadinamą
„kinų vasara" ir toli nusidriekiančią į mūsų spalvingų žiemų
gilumą. Kaip čia pasakius? Jis pirmasis išaiškino antrinį, išves­
tinį pobūdį tos vėlyvos formacijos, kuri yra ne kas kita, kaip
tam tikras klimato apsinuodijimas mūsų muziejuose sugrūsto
pernokusio ir išsigimstančio barokinio meno miazmomis. Tas
nuobodulyje ir užmarštyje trūnijantis muziejųmenas, sandariai
uždarytas, susicukruoja lyg sena uogienė, persaldina mūsų
klimatą ir yra priežastis to gražaus maliariško drugio, tų spal­
votų delyrų, būdingų užsitęsusio rudens agonijai. Mat grožis
yra liga, - mokė mano tėvas, - tai tamtikros paslaptingos infek­
cijos drebulys, tamsus irimo anonsas, atsirandantis tobulumo
gelmėse ir tobulumo sveikinamas giliausiu laimės atodūsiu.
Geriau viską suprasti šioje vietoje padės keletas dalykiškų
pastabų apie mūsų provincijos muziejų... Jopradžia siekia XVIII
 Antrasis ruduo 211

amžių ir susijusi su gana keista tėvų bazilijonų kolekcionavimo

aistra. Paskui vienuoliai padovanojo miestui tą parazitišką auglį,
kuris dabar miesto biudžetą slegia pernelyg didelėmis ir ne­
produktyviomis išlaidomis. Respublikos iždas, už grašius nu­
pirkęs tuos rinkinius iš nuskurdusio ordino, daugelį metų di­
džiadvasiškai švaistė pinigus šiai mecenatystei, kuri būtų derė­
jusi kokiai nors karališkai rezidencijai. Tačiau jau kita miesto
tėvų karta, kuri buvo praktiškesnės orientacijos ir nežiūrėjo pro
pirštus į ūkinę būtinybę, po bevaisių derybų su erchercogo
rinkinių kuratorija, kuriai stengėsi parduoti šį muziejų, - uždarė
jį ir, paskutiniamsaugotojui paskyrusi pensiją iki gyvos galvos,
direkcijąlikvidavo. Per tas derybas žinovai aiškiai ir neabejotinai
nustatė, kad vienuolyno kolekcijos vietos patriotų buvo gerokai
pervertintos. Garbieji tėvai, pagauti pagirtino entuziazmo, įsigi­
jo ne vieną falsifikatą. Muziejus neturėjo nė vieno garsiausių
meistrų paveikslo, užtat jame galėjai pamatyti ištisus vidutinių
ir dar menkesnių dailininkų kūrinių rinkinius, ištisas tik spe­
cialistams žinomas, užmirštas provincijos mokyklas - meno
istorijos aklagatvius.
Keistas dalykas: garbieji vienuoliai turėjo militarinių polin­
kių, nes daugiausia paveikslų buvo bataliniai. Sugruzdėjusios
auksinės sutemos niūksojo tose nuo senumo sudūlėjusiose dro­
bėse, kur galerų ir karavelių laivynai, senos užmirštos armados
puvo uždarose įlankose, išpūstomis burėmis sūpuodamos seniai
žlugusių respublikų didybę. Iš po aprūkusio ir patamsėjusio
lako dūlavo vos įžiūrimi susikovusių raitelių kontūrai. Per
žlugusių žygių tuštumą, po tamsiu ir tragišku dangumi grės­
mingoje tyloje traukė susimaišiusios kavalkados, iš abiejų pusių
apšaudomos tankios ir sklaidžios artilerijos ugnies.
Neapolio mokyklos paveiksluose be galo sensta įdegusios ir
išrūkytos, lyg pro tamsų butelį matomos popietės. Patamsėjusi
saulė tuose jau išnykusiuose kraštovaizdžiuose atrodo vyste
vystanti, lyg kosminės katastrofos išvakarėse. Todėl taip nykiai
šypsosi ir gestikuliuoja auksinės žvejės, manieringai ir gracingai
212 Klepsidros sanatorija

pardavinėjančios žuvų ryšulėlius klajojantiems komediantams.

Visas tas pasaulis seniai pasmerktas ir seniai atgyvenęs. Iš ten
toji begalinė saldybė paskutiniojo gesto, kuris pats sau vienas
vis dar tęsiasi - pats sau tolimas ir prarastas, vis iš naujo kar­
tojamas, jau nesikeičiantis.
O dar toliau, krašto gilumoje, kur gyvena šita liaudis, šitie
nerūpestingi juokdariai, arlekinai ir paukštininkai su narveliais,
šitoje autoriteto ir realybės neturinčioje šalyje, mažos turkaitės
putliomis rankomis plekšena ant lentų išdėliotus medaus pa­
plotėlius, du berniukai neapolietiškomis skrybėlėmis neša pilną
krepšį nenuoramų karvelių. Krepšys pamautas ant lazdos, kuri
nuo tos burkuojančios sparnuotos naštos net kiek išlinkusi. O
dar giliau, ant pačios vakaro briaunos, ant paskutinio žemės
lopinėlio, kur ant drumstai auksinės nebūties ribos siūbuoja
vystantis akanto keras, dar vis nesibaigia kortų partija, pasku­
tinis žmonių lošimas prieš artėjančią didžiąją naktį.
Visa ta seno grožio griozdynė buvo skausmingai išdistiliuota
ištisų nuobodulio metų slėgimu.
- Ar sugebėsite suprasti, - klausdavo mano tėvas, - to pa­
smerkto grožio sielvartą, jo dienas ir naktis? Jis nuolatos vis
veržiasi į įsivaizduojamas varžytynes, inscenizuoja sėkmingus
išpardavimus, triukšmingus ir daug žmonių sutraukiančius
aukcionus, puola į baisų azartą, lošia krintant vertybinių po­
pierių kursui, lyg koks išlaidūnas švaisto, eikvoja savo turtą, o
paskui blaivėdamas pamato, jog visa tai yra veltui ir nepadės
išeiti iš uždaro rato, kuriame tobulybė pasmerkta būti savimi,
kad niekas negali numalšinti skausmingo pertekliaus. Nieko
nuostabaus, kad ta nekantrybė, tas grožio bejėgiškumas galų
gale turėjo atsispindėti mūsų danguje, užsidegti mėnuliu virš
mūsų horizonto, išsigimti į tuos atmosferos fokusus, į tas di­
džiules ir fantastiškas debesųaranžuotes, kurias aš vadinu mūsų
antruoju, mūsų pseudorudeniu. Tasai antrasis mūsų provinci­
jos ruduo yra ne kas kita kaip liguistos fata morganos padi­
dinta projekcija, kurią išspinduliavo į dangų mirštantis, mūsų
 Antrasis ruduo 213

muziejuose uždarytas grožis. Tasai ruduo yra didžiulis kla­

jojantis poezijos melo teatras, didžiulis spalvotas svogūnas,
lukštas po lukšto nusilupantis vis naują panoramą. Niekada
nepasieksi jokios esmės. Už kiekvieno kuliso, kai jis nuvys ir
šlamėdamas susiraitys, pasirodys naujas, spindulingas pro­
spektas, kuris valandėlę bus gyvas ir tikras, kol gesdamas neiš­
duos savo popierinės prigimties. Visos perspektyvos yra ta­
pytos, visos panoramos iš kartono ir tiktai kvapas yra tikras -
vystančių kulisų kvapas, didžiojo garderobo kvapas, pilnas
grimo ir smilkalų. O temstant - ta didžioji netvarka ir kulisų
makalynė, tas išmėtytų kostiumų chaosas, po kurį braidai be
galo, kaip po šiugždančius nuvytusius lapus. Suirutė baisiausia,
kiekvienas tampo uždangų virvutes, o dangus, didelis rudens
dangus, kabo prospektų skarmalais ir yra pilnas skrysčių girgž­
desio. O dar ta skubėjimo karštligė, tas uždusęs ir vėlyvas
karnavalas, ta pokylių salių rytmetinė panika ir Babeliobokštas
kaukių, kurios nebegali susirasti savo tikrųjų kostiumų.
Ruduo, ruduo, aleksandriškoji metų epocha, savo didžiulėse
bibliotekose sukrovusi bergždžią 365 dienų rato aplink saulę
išmintį. O, tie nukaršę rytmečiai, geltoni kaip pergamentas,
saldūs nuo išminties kaip vėlyvi vakarai! Tie priešpiečiai, šyp­
santys gudriai lyg protingi palimpsestai ir spalvingi lyg senos
pageltusios knygos! Ak, rudens diena, tasai senas juokdarys
bibliotekininkas, nublukusiu chalatu laipiojantis kopėčiomis ir
ragaujantis visų amžių ir kultūrų uogienes! Kiekvienas kraš­
tovaizdis jam yra lyg seno romano įžanga. Kaip šauniai jis
smaginasi išleisdamas senovinių apysakų herojus pasivaikščioti
po tuo padūmavusiu meduotu dangumi, į tą drumstą ir liūdną
vėlyvą šviesos saldybę! Kokių naujų nuotykių patirs Don Ki­
chotas Soplicynėje? Kaip klostysis gyvenimas Robinzonui, su­
grįžusiam į gimtąjį Bolechovą?
Tvankiais, sustingusiais, žarų nuauksuotais vakarais tėvas
skaitydavo mums savo rankraščio ištraukas. Veržlus idėjos
skrydis jamkartais padėdavo užmiršti, kad čia pat yra Adelė.
214 Klepsidros sanatorija

Papūtė šilti Moldavijos vėjai, užėjo ta didžiulė geltona mo­

notonija, tas saldus ir nevaisingas dvelkimas iš pietų. Ruduo
nenorėjobaigtis. Dienos lyg muilo burbulai atsikeldavo kaskart
vis gražesnės ir grakštesnės, ir kiekviena atrodydavo taip iki
galo sutaurinta, kad kiekviena jos akimirka būdavo pernelyg
ištęstas ir bemaž skausmingas stebuklas.
Tų gilių ir gražių dienų tyloje nepastebimai keitėsi lapų
materija, kol vieną dieną medžiai likobestovį šiaudinėje visiškai
dematerializuotų lapų ugnyje, lengvoje lyg pelų žydėjimas, lyg
spalvotų konfeti šiūpsnis - nuostabiausi povai ir feniksai, kurie,
vos pasipurtę ir suplasnoję, iškart nusimes tas puikias, už rū­
komąjį popierių lengvesnes, nublukusias ir nebereikalingas
plunksnas.
 NEGYVASIS SEZONAS

I
Penktą valandą ryto - vos patekėjusios saulės ryškiai nuspal­
vintas mūsų namas jau seniai maudydavosi karštame ir tyliame
rytmečio spindesyje. Tą iškilmingą valandą, kai nuleistų užuo­
laidų prietemoje per kambarius sklisdavo dar solidariai sutar­
tinis miegančiųjųalsavimas, patyliukais, niekienonepastebėtas,
įeidavojisvisas - į liepsnojantį saulėjefasadą, į ankstyvos kaitros
tylą, lyg jo paviršius būtų nulipdytas vien iš palaimingai mie­
gančių vokų. Naudodamasis tų šventiškų valandų ramybe, jis
šitaip gerdavo pirmutinę ryto ugnį saldžiai miegančiu, nuo
šviesos glembančiu veidu, jo bruožų linijomis, kurios nuo tos
neramios valandos svajonių lengvai virpčiodavo per miegus.
Prieš namus augančios akacijos šešėlis, ryškiai banguojantis ant
tų karštų vokų, jų paviršiuje lyg fortepijonu vis iš naujo kar­
todavo tą pačią žibančią, vėjo nuskalaujamą savo frazę, - veltui
bandydamas įsiskverbti į to auksinio sapno gilumą. Drobinės
užuolaidos kąsnis po kąsnio rydavo rytmečio gaisrą ir, alp-
damos nuo neapsakomo švytėjimo, tamsiai įdegdavo.
Tokiu ankstyvu metu mano tėvas, jau nebegalėdamas už­
migti, nulipdavo laiptais apsikrovęs knygomis ir eidavo ati­
daryti parduotuvės, esančios mūrinio namo pirmame aukšte.
Valandėlę nejudėdamas pastovėdavo tarpuvartėje ir, primerkęs
akis, atremdavo galingą saulės ugnies ataką. Saulės nušviesta
namo siena saldžiai įtraukdavo jį į savo puikiai suniveliuotą,
išlygintą ir tiesiog nebematomą plokštumą. Akimirką tėvas
216 Klepsidros sanatorija

pasidarydavo plokščias, įaugdavo į fasadą ir pajusdavo, kaip

išsišakojusios, virpančios ir šiltos rankos plokščiai prigyja tarp
auksinių fasado lipdinių. (Kiektėvųjauyra šitaip amžinai įaugę
į namo fasadą penktą valandą ryto, tą akimirką, kai žengė nuo
paskutinio laiptelio. Kiek tėvų šitaip amžiams yra tapę savo
vartų sargais, plokščiai išskaptuotais nišoje su ranka, uždėta
ant rankenos, pačių lygiausių ir mieliausių bruožų veidais, per
kuriuos vėliau su meile vedžioja pirštais sūnūs, ieškodami
paskutinių tėvo pėdsakų, amžinai pasinėrusių į universalią
fasado šypseną.) Tačiau paskui paskutinėmis valios jėgomis
atsiplėšdavo, atgaudavo trečią matmenį ir, vėl sužmogėjęs,
išvaduodavo kaustytas duris iš pakabinamųjų spynų ir ge­
ležinių skersinių.
Kai atidarydavo tą sunkią, geležimi apkaustytą parduotuvės
durų pusę, tamsa murmėdama pasitraukdavo per žingsnį nuo
įėjimo, per pėdą pasislinkdavo gilynį parduotuvę ir tenai tingiai
atsiguldavo. Nepastebimai garuodama nuo dar šaltų šaligatvio
plytelių, ant slenksčio silpna, virpančia oro srove nedrąsiai
atsistodavo ryto gaiva. Gilumoje nepradėtuose gelumbės rie­
timuose gulėjo daugelio ankstesnių dienų ir naktų tamsa. Sudė­
liota sluoksniais, ji špaleriais bėgo gilyn, tyliai keliaudavo ir
klajodavo, kol visiškai pavargdavo pačioje parduotuvės esmėje,
tamsiame sandėlyje, kur, jau nediferencijuota, savimi pasiso­
tinusi, pavirsdavo dumsia iliuzine gelumbės promedžiage.
Tėvas eidavo palei tą aukštą ševiotų ir kortų sieną, ranka
braukdamas per rietimų galus lyg per moteriškų suknelių pra-
skiepus. Visos tos eilės aklų liemenų, visada pasirengusios kelti
paniką, suardyti rikiuotę, jam prisilietus, nusiramindavo ir
geriau suprasdavo savo gelumbinę hierarchiją ir tvarką.
Mano tėvui mūsų parduotuvė buvo amžinų kančių ir siel­
vartų vieta. Tasai jorankų kūrinys ne nuo šiandien, ovis augda­
mas, ėmė diena iš dienos jį spausti, grėsmingai ir nesuprantamai
pranokti. Toks uždavinys jambuvo per didelis, uždavinys ne
jojėgoms, iškilnus ir neaprėpiamas uždavinys. Tos pretenzijos
 Negyvasis sezonas 217

didybė jį gąsdino. Su baime žvelgdamas į jos didumą, kurio

negalėjo patenkinti pastatęs ant tos vienos kortos visą savo
gyvenimą, jis, apimtas nevilties, matė pardavėjų lengvapėdiš­
kumą, tuščią, nerūpestingą optimizmą, paikas ir neapgalvotas
jų manipuliacijas, vykstančias šio didžiojo dalyko paraštėse. Su
gailia ironija jis tyrinėjo visą tą galeriją jokio rūpestėlio nesu­
drumstų veidų ir su jokia idėja nesusidūrusių kaktų, ligi dugno
skvarbė akis, kurių nekalto patiklumo nebuvo palietęs nė leng­
viausias įtarimo šešėlis. Kągalėjopadėti jammotina - tokia lojali
ir pasiaukojusi? To pernelyg didelio dalyko atspindys jos pa­
prastos ir ramios širdies nepasiekdavo. Herojiškiems darbams
ji netiko. Argi jis nematė, kaip, jam nusigręžus, ji greitai susi-
žvelgia su pardavėjais, džiaugiasi kiekviena nekontroliuojama
valandėle, kai gali dalyvauti jų lengvabūdiškose išdaigose?
Nuo šito vėjavaikiškai nerūpestingo pasaulio mano tėvas vis
labiau šalinosi ir traukėsi į griežtą savojo ordino regulą. Baisė-
damasis visur plintančiu ištvirkimu, jis vienišas tarnavo aukš­
tajam idealui. Jo ranka niekada neatleisdavo įtemptų vadelių,
jis niekada sau neleisdavo sušvelninti disciplinos ar ieškoti
patogių gyvenimo lengvybių.
Tokius dalykus galėjo sau leisti Balanda ir K° ir tie kiti verslo
diletantai, kurie nežinojo, kas yra tobulybės alkis, didžiosios
meistrystės askezė. Tėvas su širdgėla žiūrėjo, kaip smunka
verslas. Kas iš dabartinių manufaktūros pirklių kartos dar buvo
girdėjęs apie gerąsias senojo meno tradicijas, kas iš jų, pavyz­
džiui, žinojo, kad gelumbės rietimų kolona, sudėta spintos
lentynose pagal pirklystės meno taisykles, braukiama pirštu iš
viršaus žemyn, turi skambėti tonais kaip klavišų gama? Kas iš
dabartinių pirklių būtų sugebėjęs panaudoti naujausias stiliaus
subtilybes, rašydamas notą, memorandumą ar laišką? Kas dar
išmanė visą pirklių diplomatijos, geros senosios mokyklos dip­
lomatijos žavesį, visą tą įtampos pilną derybų eigą: iš pradžių
nepalenkiamas šaltumas ir slepiamas atsargumas, pasirodžius
įgaliotajam užsienio firmos atstovui, paskui lėtas atšilimas po
218 Klepsidros sanatorija

diplomato nenuilstamų pastangų ir koketavimų, pagaliau bend­

ra vakarienė su vynu ant rašomojo stalo, ant popierių, pakili
nuotaika, gnybčiojant sėdynę patarnaujančiai Adelei, laisvos ir
nešvankios tarpusavio šnekos, kaip įprasta ponams, kurie žino,
kiek yra skolingi momentui ir aplinkybėms, o po vakarienės -
abiem pusėms naudingas sandėris.
Toje rytmečio tyloje, kada noksta kaitra, mano tėvas tikė­
davosi surasti laimingą ir šmaikščiąvingrybę, kurios jamreikėjo
užbaigti laiškui ponams Christianui Seipeliui ir Sūnums, mecha­
ninės verpyklos ir audyklos. Tai buvo kandus atsakymas į
nepagrįstas tų ponų pretenzijas, replika, nutrūkusi kaip tik
svarbiausioje vietoje, kur laiško stilius turi pakilti iki galingos
ir sąmojingos svarbiausios kulminacinės minties, tuo momentu,
kada įvyksta tas elektros sujungimas, kuris juntamas kaip leng­
vas vidinis šiurpulys, o po to laiškas jau gali baigtis tiktai pla-
čiamosčiu, elegantišku ir jau paskutiniu posakiu. Tėvas jautė
šios svarbiausios minties pavidalą, bet pastarosiomis dienomis
ji vis išsprūsdavo, buvo tiesiog nepagaunama, nors jau, rodos,
laikydavo ją sučiupęs pirštais. Jam stigo tos laimingo nusi­
teikimo akimirkos, to laimingo įkarščio momento, kad galėtų
šturmu įveikti kliūtį, į kurią kiekvieną kartą vis atsimušdavo.
Vėl ir vėl imdavo tuščią lapą, pasiryžęs iš naujo įsibėgėti ir
forsuoti sunkumą, kuris tyčiojosi iš jo pastangų.
Tuo tarpu parduotuvėje pamažu rinkdavosi pardavėjai. Jie
įeidavo paraudę nuo ankstyvos kaitros, iš tolo aplenkdami tėvo
rašomąjį stalą, į kurį paskui neramiai šaudydavo akimis, grau­
žiami negrynos sąžinės.
Jie buvo pilni nedorybių ir silpnybių ir jautėsi slegiami jo
tylaus pasmerkimo, bet kuo nors atremti jo negalėjo. Niekas
negalėjopermaldauti tosavorūpesčiuose paskendusiošefo, jokiu
uolumu nebūtum jo sušvelninęs - lyg skorpionas kiūtojo už
rašomojo stalo, tulžingai blyksėjo virš jo akinių stiklais ir kaip
pelė krebždeno popierių. Jisai vis labiau jaudinosi apimtas kaž­
kokio niršulio, kuris, saulei karštėjant, vis stiprėjo. Švytintis
 Negyvasis sezonas 219

keturkampis ant grindų liepsnojo. Metalužvilgančios lauko mu­

sės lyg žaibai raižė krautuvės durų angą, akimirką nutūpdavo
ant staktų, tarytum išpūstos iš metalinio stiklo - stikliniai bur­
bulai, išlėkęiškarštos saulės pypkutės, iš tos liepsnojančios dienos
stiklo pūtyklos; nutūpdavo išskleistais sparneliais, pasinešusios
skristi, vikrios vikrios, ir pašėliškais zigzagais lakstydavoišvietos
į vietą. Šviesiame durų keturkampyje alpėjo šviesos nužertos
tolimos miesto parko liepos, o gana atokiai stovinčios bažnyčios
signorėlis tame skaidriame, virpančiame ore atrodė kabąs visai
čiapat, lygžiūrint prožiūrono lęšius. Skardiniai stogai liepsnojo.
Virš pasaulio kilo didžiulis, auksinis kaitros kupolas.
Tėvas irzo kaskart labiau. Skausmingai susirietęs, vidu­
riavimo išsekintas, jis bejėgiškai dairėsi aplink. Burnoje jautė
kartėli didesnį už pelynų.
Kaitra didėjo, aštrindama musių pasiutimą, šviesiais taškais
žaižaravo ant jų metališkų pilvelių. Šviesos keturkampis at­
slinko prie rašomojo stalo, ir popieriai suliepsnojo lyg Apoka­
lipsė. Gausybės šviesos tvieskiamos akys nebegalėjo atlaikyti
jo balto vientisumo. Pro savo storus chromatinius stiklus tėvas
visus daiktus regi su purpuriniais pakraščiais, su violetiniais ir
žaliais apvadais ir puola į neviltį, išvydęs tą spalvų eksploziją,
tą spalvų anarchiją, kuri šviesos orgijomis siautėja virš pasaulio.
Jo rankos dreba. Gomurys kartus ir sausas lyg artėjant prie­
puoliui. Tarp raukšlių pasislėpusios akys atidžiai seka įvykių
raidą parduotuvės gilumoje.

II
Kai vidurdienį tėvas, jau kone pamišęs, kaitros išsekintas, vir­
pėdamas nuo beprasmiško susijaudinimo, pasišalindavo į vir­
šuje esančius kambarius ir kai medinės lubos tai šen, tai ten
imdavo tyloje traškėti nuo jo slapčiomis daromų tūpsnių, par­
duotuvėje prasidėdavo atokvėpio ir iškrovos metas - stodavo
vidurdienio siestos valanda.
220 Klepsidros sanatorija

Pardavėjai vartydavosi kūlio ant gelumbės rietimų, ant len­

tynų iš gelumbės pasidarydavo palapines, pasikabindavo sūpy­
nes iš draperijų. Išvyniodavo nepradėtus rietimus ir išleisdavo
į laisvę purią, šimteriopai suvyniotą šimtametę tamsą. Per dau­
gelį metų susigulėjusi fetrinė tamsa išlaisvinta paskleisdavo į
palubes kitokių laikų kvapą - aromatą seniai praėjusių dienų,
kurios gulėjo nesuskaitomais sluoksniais, kantriai suklostytos
anais tolimais ir šaltais rudenimis. Sutemusiame ore pabirdavo
aklos kandys, kartu su tomis tamsos išsijomis po visą parduo­
tuvę sukinėdavosi pūkeliai, vilnų plaukeliai, ir apretūros kva­
pas, gilus, rudeninis, pripildydavo tą tamsią gelumbės ir akso­
mo stovyklą. Šitaip stovyklaudami, pardavėjai prasimanydavo
pokštų ir išdaigų. Jie leisdavosi kolegų iki pat ausų kietai su­
vyniojami į tamsią, šaltą gelumbę ir sau gulėdavo eilute, ma­
loniai sustingę po krūva rietimų - gyvos figūros, gelumbinės
mumijos, apsimestinai nustebusiomis akimis stebinčios savo
nejudrumą. Arba leisdavosi supami ir iki pat lubų mėtomi
didžiulėmis ištemptomis gelumbinėmis staltiesėmis. Duslus tų
skepetų plazdėjimas ir vėduojamo oro dvelksmas keldavo jiems
pašėlišką susižavėjimą. Atrodydavo, jog visa parduotuvė jau
kyla ir tuojau nuskris, gelumbės stodavosi pagautos įkvėpimo,
pardavėjai išskleistais skvernais pakildavo į orą lygkokie trum­
pamį dangų pašaukti pranašai. Motina į šias išdaigas žiūrėdavo
pro pirštus, kadangi siestos valandų šėliojimai, jos akimis, pa­
teisindavo blogiausius išsišokimus.
Vasarą parduotuvė baisiausiai ir negražiai apželdavo žo­
lėmis. Iš kiemo pusės sandėlio langas visas žaliuodavo pikt­
žolėmis ir dilgėlėmis, mirgėdavo blizgančiais lapais, banguo­
jančiais atspindžiais ir atrodydavo esąs po vandeniu. Lyg
nuskendusios į seno žalio butelio dugną, jame ilgų vasaros
popiečių prietemoje nepagydomą melancholiją zvimbdavo mu­
sės - liguisti ir siaubingi vabzdžiai, išmaitinti saldžiu tėvovynu,
gauruotos vienišės, ištisą dieną ilgomis monotoniškomis epo­
pėjomis apraudančios savo prakeiktą dalią. Toji išsigimusi, į
 Negyvasis sezonas 221

baisias ir netikėtas mutacijas linkusi krautuvės musių veislė

turėjo keisčiausių individų, kraujomaišos vaisių, virto kažkokiu
nerangių milžinų poveisliu - storu ir gedulingu tembru dūz­
giančiais veteranais, laukiniais ir liūdnais savo kančios druidais.
Vasarai baigiantis, pagaliau išsiperėdavo tie vieniši tėvo ne­
beturintys pagrandėliai, jau paskutiniai giminės palikuonys,
panašūs į didžiulius žydrus vabalus, nebyliai ir bebalsiai, men­
kučiais sparnais, ir liūdnai gyvaliodavo, be atvangos ir vis
bėgčia klydinėdami žaliais lango stiklais.
Retai darinėjamos durys apaugdavo voratinkliais. Motina
miegodavo už rašomojo stalo, gelumbės hamake, pakabintame
tarp lentynų. Musių kamuojami pardavėjai raukydamiesi trūk­
čiojoir blaškėsi per neramius vasaros miegus. Okieme tuo tarpu
kerojo piktžolės. Saulei pašėlusiai kepinant, šiukšlyne veisėsi
didžiulių dilgėlių ir dedešvų generacijos.
Iš saulės ir dirvožemio vandens lašelio susilietimo tame
žemės sklypelyje prasidėdavo dygi piktžolių substancija, nesan­
taikos nuoviras, nuodingas chlorofilo derivatas. Ten saulėješuto
tasai drugio fermentas ir vešėjo lengvomis daugialypėmis, dan­
tytomis ir raukšlėtomis lapų formacijomis, tūkstantį kartų pa­
kartotomis pagal vieną pavyzdį, pagal vieną jose paslėptą idėją.
Sulaukusi savo valandos, ši užkrečiama koncepcija, ši ugninga,
padūkusi idėja plito kaip ugnis - saulės laiminama, augo po
langu tuščiais, minkštais popieriniais žaliųpleonazmųplepalais,
žolių menkyste, šimteriopai pagausinta ir pavirtusia gryniau­
siomis primityviausiomis paikystėmis - popieriniai menka­
verčiai lopyti skarmalai, kurie sandėlio sieną tapetas po tapeto
dengia vis didesnėmis lyg gaurai pasipūtusiomis ir šnaran-
čiomis skiautėmis. Pardavėjai iš trumpo pokaičio busdavo su
raudonomis dėmėmis veiduose. Iš patalo jie keldavosi keistai
žvalūs, kupini gyvo nuovokumo, prasimanydami herojiškų
bufonadų. Ėdami nuobodulio, jie supdavosi ant viršutinių len-
tynų, būgnydavo kojomis, veltui dairydamiesi kokio nors nuo­
tykio tuščioje, kaitros iššluotoje turgaus aikštėje.
222 Klepsidros sanatorija

Tada atsitikdavo, kad parduotuvės tarpdury stabtelėdavo

basas kaimo prasčiokėlis ir dvejodamas nedrąsiai pažvelgdavo
vidun. Nuobodžiaujantiems pardavėjams tai būdavo nebet koks
laimikis. Lyg musę išvydę vorai jie žaibiškai nulipdavo nuo
kopėčių, ir akimirksniu apsuptas, tampomas ir stumdomas,
tūkstančiu klausimų apibertas žmogelis, droviai šypsodamasis,
imdavo atsakinėti į akiplėšų kamantinėjimus. Krapštydavosi
pakaušį, šypsodavosi ir nepatikliai žvelgdavo į meilikaujančius
lovelasus. Bene tabako reikia? Tiktai kokio? Ar to geriausio,
makedoniškojo, auksiškai gintarinio? Ne? Užtektų paprasto,
pypkinio? Machorkos? Tik arčiau, prašom arčiau. Nebijokite.
Žarstydami komplimentus, pardavėjai pakumšt pakumšt ir
nudiriguodavo žmogelį į parduotuvės gilumą prie šoninio pre­
kystalio pasienyje. Pardavėjas Leonas, užėjęs už prekystalio,
stengdavosi ištraukti nesamą stalčių. O, kaip kankindavosi,
vargšelis, kaip, tariamai įsiręžęs, kramtydavosi lūpas. Ne! Reikia
atsivedėti ir iš visų jėgų kumščiais trenkti į prekystalio pilvą.
Pardavėjų raginamas, prasčiokėlis tai darydavo iš širdies, dė­
mesingai ir susikaupęs. Pagaliau, kai ir tai nepadėdavo, užlip­
davo ant stalo ir imdavo trepsėti basomis kojomis - susikūp­
rinęs, žilutėlis. Omes raitydavomės iš juoko.
Kaip tik tada ir įvyko tas apgailėtinas incidentas, kuris mus
visus nuliūdino ir sugėdino. Nė vienas iš mūsų nebuvobe kaltės,
nors elgėmės ne iš piktos valios. Veikiau tai buvo mūsų leng­
vabūdiškumas, abejingumas tėvo kilniems rūpesčiams ir jų
nesupratimas, tai buvo veikiau mūsų neapdairumas, kuris dėl
neprognozuojamos, grėsmingos, į kraštutinumus linkusios tėvo
natūros sukėlė tikrai lemtingas pasekmes.
Mums bestovint pusračiu ir kaip niekur niekobesismaginant,
į parduotuvę tyliai įslinko tėvas.
Pražiopsojome momentą, kada jis atėjo. Pamatėme tik tada,
kai jisai, lyg žaibo trenktas, staiga suvokė, kas dedasi, ir kai jo
veidą iškreipė baisus siaubo paroksizmas. Atbėgo persigandusi
motina:
 Negyvasis sezonas 223

- Kas tau, Jakubai? - suriko be kvapo. Pagauta nevilties,

norėjojam, lygkokiamužspringėliui, padaužyti nugarą. Bet jau
buvo per vėlu. Tėvas visas susigūžė ir pasišiaušė, jo veidas
greitai skaidėsi į simetriškus siaubo segmentus, tiesiog visų
akyse nesulaikomai virto lėlyte - neatlaikė neapsakomai sun­
kaus smūgio. Pirm negu suspėjome suprasti, kas atsitiko, jis
smarkiai suvibravo, suzvimbė ir švystelėjo pro mūsų akis kaip
kokia siaubinga dūzgianti, gauruota žydro plieno spalvos musė,
kuri, įnirtingai skraidydama, daužėsi į visas parduotuvės sie­
nas. Baisiausiai sukrėsti, klausėmės beviltiško verksmo, gailaus
skundo, kuris, iškalbingai moduliuojamas po tamsiomis par­
duotuvės lubomis, kilo aukštyn ir vėl leidosi per visus begalinio
skausmo ir nenumalšinamos kančios registrus.
Stovėjome apstulbę ir labai susigėdę dėl šio liūdno fakto,
vengdami vienas kitampažvelgti į akis. Širdies gilumojejautėme
šiokį tokį palengvėjimą, kad kritišku momentujis vis dėlto rado
išeitį iš baisiai keblios padėties. Stebėjomės beatodairišku hero­
izmu, kurio paakintas, jisai nedvejodamas puolė į tą desperacijos
aklagatvį, iš kurio, regis, nebėra kelio atgal. Pagaliau į šį tėvo
žingsnį derėjo žiūrėti cum grano salts. Veikiau tai buvo vidinis
gestas, ūmi ir beviltiška demonstracija, vis dėlto operuojanti
minimalia realybės doze. Nereikėtų užmiršti: daugumą to, ką
čia pasakojame, galima suversti sąskaiton tų vasaros aberacijų,
tos atostoginės pustikrovės, tų neatsakingų marginalijų, kurios
be jokių garantijų vyksta negyvojo sezono paribiais.
Klausėmės tylėdami. Tai buvo rafinuotas tėvo kerštas, jo
atkirtis mūsų sąžinėms. Nuo tada likome amžinai pasmerkti
girdėti tą graudų žemą dūzgėsi kuris dejuoja kaskart vis įky­
riau, vis skaudžiau ir staiga nutyla. Valandėlę su palengvėjimu
išragavome tą tylą, tą labdaros pauzę, kurios metu mumyse ėmė
busti nedrąsi viltis. Bet po valandėlės nenumaldomas, dar verks-
mingesnis ir piktesnis dūzgimas vėl sugrįžo, ir mes supratome,
jog tas bekraštis skausmas, tas dūzgiantis, pasmerktas be namų
daužytis į visas sienas prakeikimas neturi nei galo, nei krašto.
224 Klepsidros sanatorija

Mus baisiai erzino tasai jokių argumentų nepaisantis, verks­

mingas monologas ir tos pauzės, kurių metu tėvas atrodydavo
trumpam save pamirštąs, o paskui atbudęs prabildavo dar
garsesne ir piktesne rauda, šakyturn sielvartingai atšaukdamas
ką tik buvusią ramybės valandėlę. Kančia, kuriai nėra galo,
kančia, atkakliai apsitverusi savo manijos ratu, kančia, įnirtingai
plakanti pati save - pagaliau darosi nepakeliama bejėgiams
nelaimės liudytojams. Tas nuolatinis rūstus šaukimasis mūsų
gailestingumo skambėjo kaip aiškiausias priekaištas, kaip di­
džiausias mūsų pačių smagybės pasmerkimas, kad neimtume
priešintis. Visi, užuot atgailavę, atsakydavome į jį įniršiu. Ne­
jaugi iš tiesų jis neturėjo kitos išeities, kaip aklai pulti į tą
apgailėtiną ir beviltišką būklę, ir nejaugi, pakliuvęs į ją dėl savo
ar dėl mūsų kaltės, nebegalėjo parodyti daugiau dvasios stip­
rybės, daugiau orumo iškęsti ją nesiskųsdamas? Motina vos ne
vos tramdė pyktį. Kvaišai apstulbę pardavėjai, sėdėdami ant
kopėčių, svajojo apie kruviną kerštą, su odiniu musmušiu min­
tyse jau vaikėsi jį per lentynas, ir jų akys darėsi raudonos.
Drobinė markizė virš portalo ryškiomis spalvomis bangavo
kaitroje, popiečio kaitra lėkė per šviesios lygumos mylias, siaub­
dama ties savimi tolimą pasaulį, o parduotuvės prieblandoje
po tamsiomis lubomis, galutinai susipainiojęs savo paties skry­
džio kilpose, įsiutęs, pats save apraizgęs savo lėkimo zigzagais,
sukinėjosi mano tėvas.

III
Kokie iš esmės nesvarbūs yra tokie epizodai, nepaisant visokių
regimybių, matyti iš to fakto, kad dar tos pačios dienos vakarą
mano tėvas kaip paprastai sėdėjo prie savo popierių- incidentas
atrodė seniai pamirštas, didžiulė trauma numaldyta, užglostyta.
Aišku, kad susilaikėme nuo bet kokių aliuzijų. Patenkinti žiū­
rėjome, kaip jis, iš pažiūros visiškai atgavęs dvasios pusiau­
svyrą, lyg ir ramiai susikaupęs, savo kaligrafiška, lygia rašysena
 Negyvasis sezonas 225

stropiai rašo puslapį po puslapio. Užtat juo sunkiau sekėsi

ištrinti kompromituojančius vargšo kaimiečio asmenybės pėd­
sakus - juk yra žinoma, kaip atkakliai tokios liekanos laikosi
kai kuriuose gruntuose. Per tas tuščias savaites tyčia vengėme
žiūrėti į jį, šokantį tame tamsiame kampe ant prekystalio, diena
iš dienos vis mažesnį, diena iš dienos vis žilesnį. Jau beveik
nebematomas, jis vis dar šokčiojo toje pačioje vietoje, savo poste
ir, geraširdiškai šypsodamas, susikūprinęs virš prekystalio, be
paliovos tuksėjo, tolydžio atidžiai klausėsi, kažką tyliai pats sau
kalbėjo. Tuksėjimas virto jo tikruoju pašaukimu, kuris jį ga­
lutinai žudė. Mes jo neatkalbinėjome. Per daug jau toli buvo
nuėjęs, kad būtume dar galėję jį pasiekti.
Vasaros dienos neturi prieblandos. Nespėji nė apsižiūrėti, o
krautuvėje jau naktis, uždegama žibalinė lempa, ir krautuvė
dirba toliau. Tomis trumpomis vasaros naktimis grįžti namo
neverta. Nakties valandoms slenkant, tėvas sėdėdavo iš pažiū­
ros susikaupęs ir, prisiliesdamas plunksna, margino lapų pa­
raštes juodomis skraidančiomis žvaigždutėmis, rašalo velniu­
kais, gauruotais pūkeliais, klaidžiai sūkuriuojančiais regėjimo
lauke, tamsos atomais, atitrūkusiais nuo didžiosios už durų
esančios vasaros nakties. Toji naktis už durų dulkėjo kaip pum-
potaukšlis, o gaubto šešėlyje byrėjo tasai juodas nakties mikro-
kosmosas, užkrečiamas vasaros naktų išbėrimas. Akiniai jį žli­
bino, nes žibalinė lempa kabėjo už jų lyg žaibų pinklėmis
apraizgytas gaisras. Tėvas laukė, nekantraudamas laukė ir klau­
sėsi įsižiūrėjęs į skaistų popieriaus baltį, per kurį plaukė tos
tamsios juodų žvaigždžių ir dulkių galaktikos. Tėvui už nu­
garos, lyg jam nedalyvaujant, vyko didžiosios varžybos dėl
krautuvės ir, keistas dalykas, jos vyko paveiksle, kabančiame
jamuž galvos, tarp registratūros ir veidrodžio, ryškioježibalinės
lempos šviesoje. Tai buvo nesuprantamas paveikslas-talisma-
nas, paveikslas-mįslė, įvairių įvairiausiai interpretuojamas, iš.
kartos į kartą paveldimas paveikslas. Kas jame buvo pavaiz­
duota? Tai buvo nuo amžių vykstąs nepabaigiamas disputas,
226 Klepsidros sanatorija

niekada neišspręsta dviejų skirtingų principų byla. Vienas prieš

kitą ten stovėjo du pirkliai, dvi antitezės, du pasauliai.
- Aš pardavinėjau skolon! - apstulbęs šaukė išdžiūvėlis
driskius, ir jo balsas trūkčiojo iš sielvarto.
- Aš pardavinėjau už grynuosius pinigus, - sėdėdamas fote­
lyje, sakė jamstorasis, dėdamasis koją ant kojos ir sukaliodamas
ant pilvo sunertų rankų nykščius.
Kaip neapkentė tėvas storojo! Abu juos pažinojo nuo vai­
kystės. Jau mokyklos suolejamkėlė pasišlykštėjimą tas nutukęs
egoistas, per pertraukas suryjantis nežinia kiek bandelių su
sviestu. Tačiau jis nesisolidarizavo ir su liesuoju. Nustebęs
žiūrėjo, kaip jampačiamsprūsta iš rankų visa iniciatyva, suimta
tų dviejų ginčininkų. Sulaikęs kvapą, sustingusiu žvairu žvilgs­
niu virš nusmauktų akinių, pašiurpęs ir labai susijaudinęs, tėvas
laukė rezultato.
Krautuvė, krautuvė tebebuvoneaprėpiama. Ji buvo visų tėvo
minčių, naktinių tyrinėjimų, būgštavimų tikslas. Mįslinga ir
bekraštė, ji stovėjoanapus visųįvykių- niūri ir universali. Dieną
tos gelumbių generacijos gulėdavo kupinos patriarchališkos
rimties, išdėstytos pagal vyresnumą, surikiuotos pagal kartas
ir kilmę. Tačiaunaktį maištinga gelumbinė juodybė išsilauždavo
ir šturmuodavo dangų pantomimos tiradomis, liuciferiškomis
improvizacijomis. Rudenį krautuvė ūždavo, išsiliedavo pati iš
savęs, patvinusi tamsiu žiemos prekių asortimentu, tarytum
ištisi hektarai miškųbūtų pajudėję iš vietos kaip didžiulis ūžian­
tis peizažas. Vasarą, negyvojo sezono metu, ji paniurdavo ir
pasitraukdavo į savo tamsius rezervatus, į savo gelumbinį prie­
globsti kur pasidarydavo neprieinama ir niurzglį. Pardavėjai
naktį medinėmis uolektimis lyg spragilais daužydavo akliną
rietimų sieną ir klausydavosi skausmingo riaumojimo, užmū­
ryto gelumbinėje irštvoje.
Tais gūdžiais fetro laiptais tėvas nulipdavo į genealogijos
gelmę, į laikų dugną. Jis buvo paskutinis iš giminės, jis buvo
Atlasas, ant kurio pečių gulėjo didžiojo testamento našta. Per
 Negyvasis sezonas 227

dienas ir naktis tėvas svarstydavo šio testamento tezę ir steng­

davosi staigiai, lygšviesai žybtelėjus, suprasti joesmę. Ne kartą
žvelgdavo į pardavėjus lyg klausdamas ir laukdamas. Savo
širdyje nerasdamas jokio ženklo, nematydamas prošvaistės,
neturėdamas direktyvos, jis laukė, kad tiems naiviems, ką tik
iš lėliukės išsiritusiems jaunikliams staiga atsiskleis nuo jo
pasislėpusi parduotuvės prasmė. Todėl remdavo juos prie
sienos įkyriai mirkčiodamas, tačiau šie, kvailai mikčiodami,
vengdavo jo žvilgsnio, gręždavosi nuo jo, sutrikę paistydavo
grynas nesąmones. Rytais, pasiramsčiuodamas ilga lazda, tė­
vas lyg piemuo vaikščiodavo po tą aklą vilnonę kaimenę, po
tas didžiules liūliuojančių, bliaunančių, begalvių kūnų kam­
šatis prie girdyklos. Jis vis dar lūkuriavo, dar atidėliojo tą
valandą, kada pakels visą savo tautą ir išeis į triukšmingą naktį
su tuo nešuliais apsikrovusiu, kirbėte kirbančiu, nesuskai­
čiuojamu Izraeliu...
Naktis už durų buvo lyg švininė - be erdvės, be vėjo, be ke­
lio. Už poros žingsnių buvo jos aklinas galas. Lyg snausdamas,
trypinėjai vietoje ties ta staigia riba, ir kai kojos klimpo, iš­
baigusios šykščią erdvę, mintis nesustodama bėgo tolyn, be
paliovos tardoma, kankinama, varoma visais tais juodosios
dialektikos šunkeliais. Nakties diferencinė analizė vyko pati
savaime. Galų gale kojos visiškai nuvargdavo tame aklagatvyje
be išėjimo. Tada stovėdavai tenai patamsiais, intymiausiame
nakties kamputyje, lyg priešais pisuarą, visiškoje tyloje, ištisas
valandas, jausdamas malonų sumišimą. Tiktai mintis, palikta
ramybėje, iš lėto atsinarplinėjo, sudėtinga smegenų anatomija
vyniojosi lyg iš kamuolio, ir kandžioje dialektikoje be galo tęsėsi
abstraktus vasaros nakties traktatas, kuris kūliavirsčia ritosi
darydamas akrobatikos pratimus, iš abiejų pusių palaikomas
nepavargstančiais, kantriais tardymais ir sofistiniais klausimais,
į kuriuos nebuvo atsakymo. Taip jis vargais negalais perfi-
losofuodavo spekuliatyvias tos nakties erdves ir jau bekūnis
įeidavo į visišką tylumą.
228 Klepsidros sanatorija

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai mano tėvas staiga

pakėlė galvą nuo popierių. Atsistojo labai išdidus, išplėstomis
akimis ir suklusęs tiesiog visu kūnu.
- Ateina, - ištarė spinduliuojančiu veidu. - Atidarykite.
Nespėjus vyresniajam pardavėjui Teodorui pribėgti prie
nakties užtvertų stiklinių durų, pro jas prasispraudė juoda­
barzdis, apsikrovęs ryšuliais, žavingas ir šypsantis - seniai
lauktasis svečias. Ponas Jakubas labai susijaudinęs išbėgo į
priekį ir linksėdamas ištiesė abi rankas. Jie apsikabino. Va­
landėlę atrodė, kad prie pat krautuvės durų be garso privažiavo
juodas, žemas, blizgantis traukinio lokomotyvas. Bagažininkas
uniformine kepure įnešė didžiulę skrynią, kurią buvo užsivertęs
ant nugaros.
Niekada nesužinojome, kas iš tiesų buvo tasai nuostabus
svečias. Vyresnysis pardavėjas Teodoras atkakliai tvirtino, kad
tai buvo patsai Christianas Seipelis ir Sūnūs, mechaninės ver-
pyklos ir audyklos. Tai buvo nelabai panašu į tiesą, todėl motina
atvirai sakė, jog toks paaiškinimas nerimtas. Kadangi vis dėlto
dalykas atsitiko, neliko abejonių, jog tai buvęs galingas de­
monas, vienas iš šalies Kreditorių sąjungos šulų. Jo riebų, bliz­
gantį ir labai orų veidą gaubė juoda kvepianti barzda. Tėvo
apglėbtas, jisai, tolydžio linksėdamas, ėjo prie rašomojo stalo.
Nesuprasdami svetimšalio kalbos, mes pagarbiai klausėmės
to ceremoningo pokalbio, kurio metu pašnekovai nuolatos šyp­
sojosi, prisimerkdavo ir labai lipšniai, tiesiog švelniai plekšnojo
vienas kitam per petį. Apsikeitę tomis įžanginėmis manda-
gybėmis, ponai ėmėsi tikrojo reikalo. Ant rašomojo stalo buvo
išdėstytos knygos ir popieriai, atkimštas butelis baltojo vyno.
Su stipriais cigarais lūpų kampučiuose, su stačiokiško pasi­
tenkinimo grimasomis veiduose, pirštu mėšlungiškai spaus­
dami savąją knygos poziciją, vylingai blykčiodami augūriškais
žvilgsniais, ponai keitėsi trumpais slaptažodžiais, reikšmingais
vienskiemeniais ženklais. Diskusija pamažu kaito, ir jau galėjai
pastebėti sunkiai tvardomą jaudinimąsi. Jie krimtosi lūpas, o
 Negyvasis sezonas 229

kartūs ir užgesę cigarai kyšojo iš staiga nusivylusių ir nepa­

lankumo pilnųveidų. Abu krėtė vidinis susijaudinimo drebulys.
Mano tėvas kvėpavo pro nosį, paakiuose jamraudonavo dėmės,
plaukai virš prakaituotos kaktos styrojo pasišiaušę. Situacija
aštrėjo. Vieną akimirką abu ponai net pašoko iš savo vietų ir
stovėjo be nuovokos, sunkiai šnopuodami ir aklai žaibuodami
akinių stiklais. Persigandusi motina, norėdama išvengti ka­
tastrofos, ėmė maldaujamai plekšnoti tėvui per nugarą. Pamatę
damą, abu ponai atsipeikėjo, prisiminė draugystės kodeksą,
šypsodamiesi nusilenkė vienas kitam ir atsisėdo toliau dirbti.
Apie antrą valandą nakties tėvas pagaliau užvertė sunkų
svarbiausios knygos viršelį. Sunerimę stebėjome abiejų pašne­
kovų veidus - į kurią pusę krypsta pergalė. Tėvo gera nuotaika
mums atrodė netikra ir prisiverstinė, užtat juodabarzdis, sukry­
žiavęs kojas, drybsojo fotelyje ir visas alsavo palankumu ir opti­
mizmu. Demonstratyviai dosniai dalijo pardavėjams gėrimus.
Susidėję popierius ir sąskaitas, ponai pakilo nuo rašomojo
stalo. Jų minos atrodė be galo daug žadančios. Reikšmingai
mirkčiodami pardavėjams, abu leido suprasti, kad yra labai
apsukrūs. Motinai už nugaros ženklais rodė norį šauniai paūžti.
Tai buvo tuščios pagyros. Pardavėjai žinojo, ką apie tai manyti.
Ta naktis niekur nevedė. Ji baigėsi ties nutekamuoju grioviu,
žinomoje vietoje, menkystės ir drovaus sumišimo aklasiene. Visi
takeliai į jąvėl sugrįždavo atgal į parduotuvę. Visos sumanytos
eskapados į jos erdvių gilumą jau iš pat pradžių turėjo palaužtus
sparnus. Pardavėjai atsakydami mandagiai mirkčiojo.
Juodabarzdis ir tėvas, susikibę už parankių, palydėti patai­
kaujančiųpardavėjųžvilgsnių, labai narsiai išėjoiš parduotuvės.
Tuojau už durų nakties giljotina vienu smūgiu nukirto jiems
galvas, ir jie pliumptelėjo į naktį lyg į juodą vandenį.
Kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia
lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta? Perskridę vi­
są tą juodą begalybę, jie vėl sustojo prie parduotuvės durų,
lyg ką tik išėję, atgavę prarastąsias galvas su vakarykščiu dar
230 Klepsidros sanatorija

nepavartotu žodžiu lūpose. Nežinia kiek laiko taip stovėdami,

šnekėjosi monotoniškai, lyg grįždami iš tolimo žygio, susieti
tariamų nuotykių ir nakties avantiūrų draugystės. Įkaušėlių
mostu užsiversdavo skrybėles, svirduliavo netvirtai laikyda­
miesi ant kojų.
Aplenkę apšviestą parduotuvės portalą, jievogčiomis įėjopro
namovartus ir ėmė girgždančiais laiptais patyliukais sėlinti į ant­
rą aukštą. Taip nusigavo į kiemo pusės priebutį, priešais Adelės
langą, ir pamėgino pasižiūrėti į miegančiąją. Niekojienepamatė,
nes tarnaitė išsižergusi gulėjo šešėlyje ir, be sąmonės virpėdama
miego glėbyje, atlošusi degančią galvą, fanatiškai laikėsi išti­
kimybės priesaikos savo sapnams. Jie barbeno į juodus stiklus,
dainavo nešvankius kupletus. Tačiau ji, letargiškai šypsodama
pravertomis lūpomis, pastirusi ir kataleptiška, klajojo savo toli­
mais keliais, nuskriejusi per mylių mylias ir nepasiekiama.
Tada, užvirtę ant balkono turėklų ir jau metę savo ketinimą,
jie ėmė plačiai ir garsiai žiovauti, o kojomis būgnyti į baliust­
rados lentas. Jau vėlai ir nebežinia kurią valandą abu aptiko
savokūnus, nežinia kaip atsiradusius dviejose siaurose lovelėse,
užkeltus ant aukštų patalų. Plaukė lygiagrečiai ir miegojo lenk­
tyniaudami, pakaitomis pralenkdami vienas kitą smagiais knar­
kimo šuoliais.
Kažkuriame miego kilometre, - gal miego srovė sujungė jų
kūnus, o gal jų sapnai nepastebimai susiliejo į vieną? - kažku­
riame tos juodos begalybės taške jie pajuto, kad, gulėdami
apsikabinę, sunkiai ir nesąmoningai grumiasi tarpusavyje. Abu
stengėsi, bet nesėkmingai, ir alsavo vienas kitam į veidą. Juo­
dabarzdis gulėjo ant tėvo lyg Angelas ant Jokūbo. Tačiau tėvas
iš visų jėgų suspaudė jį keliais, pastiręs nuplaukė į tylią nebūtį
ir paslapčiomis dar pasivogė trumpą stiprybės teikiantį snus­
telėjimą tarp pirmo ir antro raundo. Tai buvo kova, bet dėl ko?
Dėl vardo? Dėl Dievo? Dėl kontrakto? Grūmėsi išpilti šalto
prakaito, iš paskutiniųjų, o miego srovė nešė juos į vis toli­
mesnius ir dar nuostabesnius nakties kraštus.
 Negyvasis sezonas 231

IV
Rytojaus dieną tėvas truputį šlubčiojo viena koja. Jo veidas
spinduliavo. Prieš pat auštant jisai surado gatavą ir įspūdingą
pagrindinę laiško mintį, dėl kurios veltui vargo tiek dienų ir
naktų. Juodabarzdžio daugiau nebematėme. Jis išvažiavo pa­
ryčiais su skrynia ir ryšuliais, su niekuo neatsisveikinęs. Tai
buvo paskutinė negyvojo sezono naktis. Nuo tos vasaros nakties
krautuvei prasidėjo septyneri ilgi derlingi metai.
 KLEPSIDROS SANATORIJA

I
Kelionė truko ilgai. Šalutine, užmiršta linija, kuria tik kartą per
savaitę kursuoja traukinys, važiavo vos pora keleivių. Niekada
nebuvau matęs tų archajiškų vagonų, kurių seniai atsisakyta
kitose linijose. Jie erdvūs lyg kambariai, tamsūs ir pilnų už­
kaborių. Įvairiais kampais išsikraipę koridoriai, tuščios, klai­
džios ir šaltos kupė darė kažkokio keisto apleistumo įspūdį,
beveik gąsdino. Vaikščiojau iš vagono į vagoną, ieškodamas
kokio nors jaukaus kampo. Visur traukė žvarbis, šalti skersvėjai
skynėsi kelią per tuos vidurius, kiaurai gręžėsi per visą traukinį.
Šen bei ten ant grindų su ryšuliukais sėdėjo žmonės, nedrįs­
tantys užimti pernelyg aukštų minkštasuolių. Pagaliau tos iš­
kilios ceratinės sėdynės buvo šaltos kaip ledas ir nuo senumo
lipnios. Tuščiose stotyse neįlipdavo nė vieno keleivio. Nesu­
švilpęs, nesušniokštęs traukinys palengva ir lyg susimąstęs vėl
pajudėdavo į kelionę.
Kurį laiką mano bendrakeleivis buvo žmogus apibrizgusiu
geležinkelininko munduru, tylus, paskendęs savo mintyse. Jisai
vis spaudė nosinę prie patinusio, skaudamo veido. Paskui ir jis
kažkur prapuolė, nepastebėtas išlipo kažkokioje stotelėje. Liko
jo išsėdėta vieta šiauduose, kuriais buvo apkreiktos grindys, ir
juodas nutrintas jo pamirštas lagaminėlis.
Brisdamas per šiaudus ir šiukšles, pasverdomis ėjau iš
vagono į vagoną. Skersvėjis virsčiojo kiaurai atlapas kupė
duris. Niekur nė vieno keleivio. Pagaliau sutikau šią liniją
 Klepsidros sanatorija 233

aptarnaujantį kontrolieriųjuodu geležinkelininko munduru. Jis

vyniojosi aplink kaklą storą skarą, tvarkėsi daiktus - žibintą,
tarnybos knygelę.
- Atvažiavome, pone, - tarė, pažvelgęs į mane visiškai bal­
tomis akimis. Traukinys iš lėto stojo, nei sušniokštęs, nei su­
bildėjęs, tarytum iš jo kartu su paskutiniu garo pūstelėjimu
palengva būtų ėjusi laukan ir gyvybė. Sustojome. Tylu ir tuščia,
jokio stoties trobesio. Kontrolierius išlipdamas dar parodė kryp­
tį, kur buvo Sanatorija. Su lagaminu rankoje ėmiau eiti siauru
baltu keliuku, kuris veikiai pasinėrė į tamsią parko tankmę. Kiek
smalsaudamas, dairiausi į peizažą. Kelias, kuriuo ėjau, kilo
aukštyn ir vedė į nuožulnios aukštumos keterą, nuo kurios
atsivėrė platus akiratis. Diena buvo visiškai pilka, prigesusi, be
jokių akcentų. Ir galbūt dėl to sunkaus ir bespalvio oro tamsavo
visas tas didžiulis horizonto dubuo, kuriame komponavosi
platus, miškingas kraštovaizdis, tarytum kulisai susidėstęs iš
vis tolesnių ir vis pilkesnių miško plotų, čia kairėje, čia dešinėje
ruožais plaukiančių žemyn per lėkštas nuokalnes. Atrodė, jog
visas šitas tamsus ir labai orus kraštovaizdis vos pastebimai teka
pats į save, slenka pro save lygapsiniaukęs ir debesų prisigrūdęs
dangus, pilnas nematomo judėjimo. Plaukiantys miškų rėžiai
ir jų kraštai, regis, ūžė ir iš to ūžesio patys augo lyg jūros
potvynis, nepastebimai plūstąs į sausumą. Iš tamsios miškingo
krašto dinamikos iškilęs baltas kelias vingiavo lyg melodija virš
plačių akordų keteros ir, spaudžiamas galingų muzikos ma­
sių, galų gale jose išnykdavo. Nusiskyniau pakelės medžio
šakelę. Lapų žaluma buvo labai tamsi, bemaž juoda. Juodumas
buvo nuostabiai sodrus, gilus ir geras lyg jėgos ir stiprybės
kupinas miegas. Visos kraštovaizdžio pilkumos irgi buvo tos
vienos spalvos išvestinės. Tokią spalvą pas mus kraštovaizdis
kai kada įgauna temstant, kai atslenka debesuotas, ilgo lietaus
prisotintas vasaros vakaras. Ta pati gili ir romi savimarša, tas
pats apatiškas ir visiškas sustingimas, kuriamnebereikia spalvų
paguodos.
234 Klepsidros sanatorija

Miške buvo tamsu kaip naktį. Apgraibomis ėjau per tylius

spyglius. Kai medžiai praretėjo, po mano kojomis sudundėjo
tilto grįstai. Kitame jo gale tarp juodų medžių dūlavo pilkos
daugialangės sienos viešbučio, kuris buvo reklamuojamas kaip
Sanatorija. Dvigubos stiklinės durys buvo atidarytos. Pro jas
buvo įeinama tiesiog nuo tiltelio su netvirtais beržo šakų tu­
rėklais iš abiejų pusių. Koridoriuje viešpatavo prietema ir iškil­
minga tyla. Pasistiebęs ėmiau eiti nuo durų prie durų ir tamsoje
skaityti virš jų prikaltus numerius. Ties posūkiu pagaliau su­
sidūriau su kambarine. Išbėgo iš kambario lyg ištrūkusi iš kaž­
kieno įžūlių rankų, uždususi, susijaudinusi. Vos suprato, ką jai
sakau. Turėjau pakartoti. Oji tiktai sukiojosi sumišusi.
Ar gavę mano telegramą? Ji skėstelėjo rankomis, o žvilgsnis
nuklydo į šalį. Pamačiau, kad laukia tikprogos pulti prie pravirų
durų, į kurias žvairavo.
- Atvažiavau iš toli, esu telegrama užsisakęs kambarį šiame
name, - pasakiau kiek susierzinęs. - Į ką turiu kreiptis?
- Nežinojau. Gal tamsta eitumei į restoraną, - rezgė kam­
barinė. - Dabar visi miega. Kai ponas Daktaras atsikels, jums
pranešiu.
- Miega? Bet juk diena, naktis dar toli...
- Pas mus visą laiką miegama. Ar tamsta nežinai? - pakėlė į
mane smalsias akis. - Beje, čia niekada nebūna nakties, - pridūrė
koketuodama. Jau nebenorėjo pabėgti ir sukinėdamasi pešiojo
rankomis prijuostės mezginius.
Palikau ją. Įėjau į apytamsį restoraną. Čia stovėjo staliukai,
o didžiulis bufetas užėmė visą sienos plotį. Po ilgo laiko vėl
pajutau šiokį tokį apetitą. Apsidžiaugiau pamatęs pyragaičius
ir tortus, kuriais buvo gausiai apkrauti bufeto padėklai.
Lagaminėlį padėjau ant vieno iš staliukų. Visi buvo laisvi.
Pliaukštelėjau rankomis. Jokio atsakymo. Žvilgtelėjau į gretimą
salę, didesnę ir šviesesnę. Ta salė plačiu langu ar lodžija buvo
atsigręžusi į man jau pažįstamą peizažą, kuris su savo didžiu
liūdesiu ir rezignacija stovėjo tarp nišos rėmų lyg gedulingas
 Klepsidros sanatorija 235

memento. Ant staliukų staltiesių dar buvo matyti, kad neseniai

valgyta, stovėjo atkimšti buteliai, iki pusės išgertos taurelės. Kur
ne kur tebegulėjo netgi patarnautojų nepaimti arbatpinigiai.
Sugrįžau į bufetą ir ėmiau apžiūrinėti pyragaičius ir paštetus.
Jie atrodė labai skanūs. Pasvarsčiau, ar derėtų apsitarnauti pa­
čiam. Pajutau, kad suėmė nepaprastas godumas. Labiausiai man
tekino seilę viena rūšis trapiųjų pyragaičių su obuolių mar­
meladu. Jau norėjau pakelti vieną tų pyragaičių sidabrine lope­
tėle, kai pajutau, kad už manęs kažkas stovi. Minkštais bateliais
be garso įėjusi kambarinė pirštais palietė man nugarą.
- Ponas Daktaras kviečia tamstą, - tarė apžiūrinėdama savo
nagus.
Ji ėjopirma manęs ir, pasitikėdama magnetizmu, kurį skleidė
jos šlaunų žaismas, visai nesigręžiojo. Matyt, smaginosi šio
magnetizmo didėjimu, nes kai ėjome pro dešimtis numeruotų
durų, reguliavo atstumą tarp mūsų kūnų. Koridorius vis labiau
tamsėjo. Jau visiškoje tamsoje prabėgomis atsirėmė į mane.
- Čia Daktaro durys, - sušnibždėjo, - prašom įeiti.
Daktaras Gotardas priėmė mane stovėdamas vidury kam­
bario. Tai buvo žemas, plačiapetis, juodabarzdis vyriškis.
- Tamstos telegramą gavome dar vakar, - tarė jis, - pa­
siuntėme į stotį įstaigos karietą, bet tamsta atvykai kitu trauki­
niu. Susisiekimas geležinkeliu, deja, ne pats geriausias. Kaip
jaučiatės?
- Ar tėvas gyvas? - paklausiau neramiai žiūrėdamas į jo
šypsantį veidą.
- Aišku, gyvas, - atsakė jis, ramiai atlaikydamas mano ve­
riamą žvilgsnį. - Žinoma, kiek leidžia situacija, - pridūrė prisi­
merkdamas. - Tamsta, kaip ir aš, gerai žinai, kad, žiūrint iš
tamstos namų pusės, iš tamstos tėvynės perspektyvos - tėvas
miręs. Visiškai to pataisyti nebeįmanoma. Toji mirtis meta tam
tikrą šešėlį ant jo dabartinės egzistencijos.
- Bet tėvas pats nežino, nenumano? - paklausiau pakuž­
domis.
236 Klepsidros sanatorija

Jis, tvirtai įsitikinęs, papurtė galvą.

- Būk tamsta ramus, - atsakė kiek tyliau, - mūsų pacientai
nenumano, negali numanyti...
- Visa triuko esmė yra tokia, - pridūrė pasirengęs pade­
monstruoti jo mechanizmą tam jau paruoštais pirštais, - kad
atgal atsukome laiką. Čia laikas vėluoja tam tikru intervalu,
kurio dydžio neįmanoma apibūdinti. Dalyko esmė - paprastas
reliatyvizmas. Čia tėvo mirtis tiesiog dar nedavė rezultatų, toji
mirtis, kuri tamstos tėvynėje jį jau ištiko.
- Tokiu atveju, - tariau, - tėvas miršta arba netoli mirties.
- Tamsta manęs nesupranti, - atsakė daktaras atlaidaus
susierzinimo tonu. - Mes čia reaktyvuojame praėjusį laiką su
visomis jo galimybėmis, tad ir su pasveikimo galimybe.
Daktaras žvelgė į mane su šypsena, suėmęs saujoje barzdą.
- Bet dabar tamsta tikriausiai panorėsi pasimatyti su tėvu.
Kaip ir pageidavote, esame rezervavę tėvo kambaryje kitą lovą.
Aš tamstą palydėsiu.
Kai išėjome į tamsų koridorių, Daktaras Gotardas jau kalbėjo
pašnibždomis. Pastebėjau, kad jis, kaip ir kambarinė, avi fet­
riniais bateliais.
- Savo pacientams leidžiame ilgai miegoti, saugome jų gy­
vybės energiją. Tiesą sakant, ir šiaipjiečianeturi geresnio darbo.
Prie kažkelintų durų jis sustojo. Prisidėjo prie lūpų pirštą.
- Įeik tamsta tyliai, - tėvas miega. Tamsta irgi atsigulk. Tai
yra geriausia, ką tamsta šiuo metu gali padaryti. Iki pasima­
tymo.
- Iki pasimatymo, - sušnibždėjau, jausdamas, kad širdis jau
daužosi netoli gerklės.
Paspaudžiau durų rankeną, durys pačios atsidarė, atsivėrė
lyg per miegus bejėgiškai prasičiaupiančios lūpos. Įėjau į vi­
dų. Kambarys buvo beveik tuščias, pilkas ir plikas. Prie mažo
langelio paprastoje medinėje lovoje ant storų patalų gulėjo ir
miegojo mano tėvas. Gilus jo alsavimas iš miego gelmių kelda­
vo didžiausius knarkimo klodus. Visas kambarys atrodė jau
 Klepsidros sanatorija 237

prikrautas to knarkimo, nuo grindų iki lubų, ir vis dar nebuvo

jamgalo. Labai susijaudinęs, žiūrėjau į sulysusi sumenkusį tėvo
veidą, dabar visiškai įsitraukusį į tą knarkimo darbą, veidą,
kuris, aptemus sąmonei, nusimetęs savo žemiškąjį apvalkalą,
kažkur ant tolimo kranto darė savo egzistencijos išpažinti iš­
kilmingai skaičiuodamas savo minutes.
Kitos lovos nebuvo. Nuo lango traukė žvarbis. Krosnis buvo
nekūrenta.
Nepasakyčiau, kad čia itin rūpinamasi pacientais, - pama­
niau sau. - Toks ligotas žmogus paliktas skersvėjų valiai! Ir
niekas tikriausiai čia nevalo. Grindys storai apdulkėjusios, taip
pat spintelė prie lovos su vaistais ir stikline ataušusios kavos.
Bufete krūvos pyragaičių, o pacientai negauna jokio stipresnio
maisto, tik juodos kavos. Tačiau lyginant su sugrąžinto laiko
geradarystėmis, aišku, tai yra menkniekis.
Iš lėto nusirengiau ir įlindau į tėvo lovą. Jis nepabudo. Tik
jo knarkimas, matyt, jau pernelyg aukštai užsikoręs, nusileido
oktava žemyn ir atsisakė savo pompastiškos deklamacijos. Ki­
taip sakant, virto privačiu knarkimu, savo paties naudai. Ap­
kamšiau aplink tėvą duknas, kad tiknesupūstų skersvėjis, kuris
traukė iš lango. Netrukus šalia jo užmigau.

II
Kai pabudau, kambaryje buvo tamsu. Tėvas, jau apsirengęs,
sėdėjo prie stalo ir gėrė arbatą, pasimirkydamas joje glaistytus
džiūvėsėlius. Buvo apsirengęs dar naujais, juodais angliškos
gelumbės rūbais, kuriuos įsitaisė praėjusią vasarą. Kaklaraištis
buvo užrištas kiek netvarkingai.
Matydamas, kad nebemiegu, ėmė kalbėti ir su malonia šyp­
sena nuo ligos pablyškusiame veide tarė:
- Iš visos širdies apsidžiaugiau, kad atvažiavai, Juzefai. Tai
bent staigmena! Aš čia jaučiuosi toks vienišas. Tiesa, būdamas
šioje situacijoje, negaliu skųstis, blogiausi dalykai jau praeity,
238 Klepsidros sanatorija

ir jeigu nori ištraukti facit iš visų pozicijų... Tačiau tai nesvarbu.

Įsivaizduok, pačią pirmą dieną gavau puikų filet de boeuf su
grybais. Tai buvo, Juzefai, velniškas gabalas mėsos. Labai labai
tave perspėju - jeigu tau čia kada nors patiektų filet de boeuf!..
Vis dar jaučiuugnį pilve. Ir viduriavimas po viduriavimo... Visai
nusivariau. Bet turiu pasakyti tau naujieną, - kalbėjo toliau.-
Tik nesijuok, išsinuomojau čia patalpas krautuvei. Tikrai. Ir
džiaugiuosi, kad taip sugalvojau. Žinai, be galo nuobodžiavau.
Tu neįsivaizduoji, kaip čia nuobodu. O dabar bent jau turiu
malonų užsiėmimą. Tikvėl neįsivaizduok jokių prašmatnybių.
Kas tau jų duos. Daug kuklesnės patalpos negu mūsų senoji
krautuvė. Tiesiog būda, palyginti su ana. Mūsų mieste gėdy-
čiausi tokiobalagano, bet čia, kur turėjome taip susimažinti savo
pretenzijas - ar ne tiesa, Juzefai?..- Tėvas gailiai nusijuokė. - Ir
gyvenam šiaip taip.
Man pasidarė nemalonu. Susidrovėjau, nes tėvas sumišo
pastebėjęs, jog pasakė nesąmonę.
- Matau, kad miegi, - tarė po valandėlės. - Pamiegok dar
truputį o paskui aplankysi mane parduotuvėje - gerai? Kaip
tik skubu pasižiūrėti, kaip ten reikalai. Tu nežinai, kaip sunku
buvo gauti kreditą, su kokiu nepasitikėjimu čia žiūrima į senus
pirklius, į pirklius su garbinga praeitimi... Ar atsimeni optikos
parduotuvę turguje? Kaip tik ten šalia ir mūsų parduotuvė.
Iškabos dar nėra, bet rasi ir taip. Sunku apsirikti.
- Ar be palto išeini, tėve? - paklausiau sunerimęs.
- Man užmiršo jį supakuoti - įsivaizduoji - neradau jolaga­
mine, bet aš jovisiškai nepasigendu. Toks švelnus klimatas, toks
geras oras!
- Paimtumei, tėve, mano paltą, - pasiūliau primygtinai, -
labai prašau paimti.
Bet tėvas jau dėjosi skrybėlę. Pamojavo man ranka ir išėjo iš
kambario.
Ne, aš nebenorėjau miego. Jaučiausi pailsėjęs... ir alkanas.
Su malonumu prisiminiau pyragaičiais apkrautą bufetą. Reng­
 Klepsidros sanatorija 239

damasis galvojau, kaip pasilepinsiu tais įvairiais gardumynais.

Planavau suteikti pirmenybę trapiam pyragaičiui su obuoliais,
bet nepamiršau ir puikaus apelsinų žievelėmis įdaryto biskvito,
kurį buvau ten matęs. Norėdamas užsirišti kaklaraišti atsistojau
prieš veidrodi tačiaujopaviršius, nelyginant sferinis veidrodis,
suverpetavo kaip drumsta sietuva ir kažkur giliai paslėpė mano
atvaizdą. Prieidamas arčiau ir vėl atsitraukdamas, veltui regu­
liavau nuotolį - skystame sidabriniame rūke nenorėjo išryškėti
joks atspindys. Būtinai pareikalausiu, kad duotų kitą veidrodį, -
pamaniau sau ir išėjau iš kambario.
Koridoriuje buvo visiškai tamsu. Iškilmingos tylos įspūdį
dar labiau stiprino silpna dujinė lempa, melsva ugnele deganti
ties posūkiu. Tame durų, nišų ir užkaborių labirinte man sunku
buvo prisiminti, kur yra restoranas. Išeisiu į miestą, - pamaniau
ir staiga nusprendžiau: - Pavalgysiu kur nors mieste. Gal rasiu
ten kokią neblogą cukrainę.
Už vartų į mane padvelkė sunkus, drėgnas ir gėlas šio ypa­
tingo klimato oras. Chroniškas jo pilkumas buvo dar keletu
atspalvių pagilėjęs. Tai buvo diena, matoma lyg pro gedulo
krepą.
Nebegalėjau pasotinti akių aksominiu, sodriu pačių tam­
siausių tonų juodumu, užgesusio pliušinių pelenų pilkumo
gama, bėgančia duslių, klavišų moderatoriaus nulaužtų tonų
pasažais - per tą peizažo noktiurną. Man ant veido suplazdėjo
minkšta puraus, klostėto oro skara. Šleikščiai gėlas jo skonis
priminė pastovėjusį lietaus vandenį.
Ir vėl tasai pats į save sugrįžtantis juodų miškų ūžimas,
duslūs akordai, kurie sudrumsčia erdves, esančias jau už gir­
dimumo ribos! Buvau užpakaliniame Sanatorijos kieme. Pasi­
dairiau į aukštus flygelio mūrus, kurie siejosi su pasagos pa­
vidalo didžiuoju namu. Visi langai buvo užtraukti juodomis
užuolaidomis. Sanatorija kietai miegojo. Išėjau pro geležinės
tvoros vartus. Šalia jų stovėjo neįprastai didelė, bet tuščia šuns
būda. Ir vėl mane įtraukė ir priglobė juodas miškas, per kurio
240 Klepsidros sanatorija

tamsybes, per tylius spyglius ėjau apgraibomis, lygužsimerkęs.

Kai kiek pašviesėjo, tarp medžių ėmė ryškėti namų kontūrai.
Dar po keleto žingsnių atsidūriau plačioje miesto aikštėje.
Keistas ir apgaulingas panašumas į mūsų gimtojo miesto
turgų! Kokie iš tiesų panašūs visi pasaulio turgūs! Vos ne tie
patys namai ir parduotuvės!
Šaligatviai buvo beveik tušti. Gedulingas ir vėlyvas nežinia
kokio meto apyaušris dulksnojo iš nenusakomo pilkumo dan­
gaus. Lengvai skaičiau visas afišas ir iškabas, o vis dėlto ne­
būčiau nustebęs, jei kas būtų pasakęs, jog yra vidurnaktis! Tik
kai kurios krautuvės buvo atidarytos. Kai kurių žaliuzės buvo
pusiau nuleistos, ojos pačios paskubomis uždarinėjamos. Tirš­
tas ir sodrus, svaigus ir gausus oras kartkartėmis prarydavo
dalį reginio, tarytumšlapia kempinė nubraukdavo porą namų,
žibintą, gabalą iškabos. Kartais būdavo sunku pakelti vokus,
kurie vis merkdavosi apėmus keistam vangumui ar mieguis­
tumui. Ėmiau ieškoti optikos parduotuvės, kurią buvo minėjęs
tėvas. Jis kalbėjo apie ją kaip apie kažkokį man žinomą dalyką,
tarytum apeliuodamas į tai, kad man čionykščių žmonių san­
tykiai yra žinomi. Argi nematė, kad esu čia pirmą kartą? Be
abejonės, jamgalvoje viskas maišėsi. Tačiau ko gi buvo galima
tikėtis iš tokio tik pusiau realaus tėvo, gyvenančio tokį tariamą,
reliatyvų, tiekos išlygų apribotą gyvenimą! Sunku paslėpti, kad
reikėjo nemažai geros valios, kad galėtum pripažinti tam tikrą
jo egzistenciją. Tai buvo apgailėtinas gyvenimo surogatas, pri­
klausomas nuo visuotinės tolerancijos, nuo šito consetisus om­
nium , iš kurio jisai sėmėsi sau menkų gyvybės syvų. Buvo aišku,
kad, tiktai solidariai žiūrint pro pirštus, sutartinai nekreipiant
dėmesio į akivaizdžius ir skaudžius šios būklės trūkumus, ta
graudi gyvenimo regimybė galėjo valandėlę išsilaikyti tikrovės
audinyje. Net menkiausia opozicija galėjo ją išjudinti, net silp­
niausias skepticizmo dvelktelėjimas galėjoją sugriauti. Ar Dak­
taro Gotardo sanatorija galėjo užtikrinti jai tą palankios to­
lerancijos šiltnamio atmosferą, apsaugoti nuo šaltų blaivumo ir
 Klepsidros sanatorija 241

kritikos šuorų? Reikėjo tik stebėtis, kad tokiomis grėsmingo­

mis, abejotinomis aplinkybėmis tėvas dar sugebėjo taip šauniai
atrodyti.
Apsidžiaugiau pamatęs cukrainės vitriną, pilną pyragų ir
tortų. Mano apetitas vėl atgijo. Atidariau stiklines duris su
lentele „Ledai" ir įėjau į tamsią patalpą. Ten kvepėjo kava ir
vanile. Iš krautuvės gilumos išėjo panelė prieblanda užteptu
veidu ir priėmė užsakymą. Pagaliau po tokio ilgo laiko galėjau
bent kartą pasisotinti puikiomis spurgomis, kurias valgiau pasi­
mirkydamas į kavą. Patamsyje, apsuptas šokančių prietemos
arabeskų, vis kimšau ir kimšau pyragaičius, jausdamas, kaip
tamsos sūkuriai smelkiasi po vokais, patyliukais užvaldo mane
iš vidaus savo tyliu tvinksėjimu, subtilių prisilietimų milijonine
knibždyne. Galų gale jau tiktai keturkampis langas pilka dėme
šviesavo visiškoje tamsoje. Veltui beldžiau šaukšteliu į stalą.
Niekas neatėjo paimti kas priklauso už valgį. Padėjau ant stalo
sidabrinę monetą ir išėjauį gatvę. Gretimame knygyne dar buvo
šviesu. Pardavėjai rūšiavo knygas. Pasiteiravau apie tėvo krau­
tuvę. Tai juk antra krautuvė nuo mūsų, - paaiškino man. Pa­
slaugus bernaitis net pribėgo prie durų, norėdamas man paro­
dyti. Portalas buvo stiklinis, vitrina dar nebaigta, uždengta pilku
popierium. Jau nuo durų nustebęs pamačiau, kad krautuvė
pilna pirkėjų. Mano tėvas stovėjo už prekystalio ir, tolydžio
paseilindamas pieštuką, sumavo ilgos sąskaitos punktus. Ponas,
kuriambuvo pateikiama ši sąskaita, pasilenkęs virš prekystalio,
pusbalsiu skaičiuodamas, smiliumi braukė per kiekvieną pri­
dėtą skaičių. Kiti klientai tylėdami žiūrėjo. Mano tėvas žvilg­
telėjo į mane pro akinių viršų ir, pirštu prispaudęs punktą, ties
kuriuo buvo sustojęs, tarė:
- Čia tau yra kažkoks laiškas, guli ant rašomojo stalo tarp
popierių, - ir vėl įniko skaičiuoti. Pardavėjai tuo tarpu ėmė
nupirktas prekes, vyniojo jas į popierių, raišiojo virvelėmis.
Lentynos buvo ne visos pilnos gelumbės. Daugumas jųdar buvo
tuščios.
242 Klepsidros sanatorija

- Kodėl, tėve, neatsisėdi? - tyliai paklausiau užėjęs už pre­

kystalio. - Šitaip sergi, tėve, ir visiškai nesisaugai.
Lyg norėdamas mane sudrausti ir atstumti mano įkalbi­
nėjimus, jis kilstelėjo ranką ir skaičiavo toliau. Atrodė labai
prastai. Buvo aišku kaip ant delno, jog tik dirbtinis pakilumas,
karštligiškas darbas palaiko jo jėgas, dar atitolina visiško pa­
lūžimo akimirką.
Paieškojau ant rašomojo stalo. Tai buvo veikiau ne laiškas,
o paketas. Prieš keletą dienų rašiau į knygyną prašydamas
vienos pornografinės knygutės, ir štai man ją atsiuntė čia, jau
surado mano adresą, tikriau, adresą tėvo, kuris ką tik atsidarė
krautuvę, dar be iškabos ir firmos. Iš tiesų nuostabiai orga­
nizuota žvalgyba, pasigėrėtinas ekspeditorių apsukrumas! Ir ta
nepaprasta skuba!
- Eik skaityti į galą, į tą kambarėlį, - tarė tėvas ir nepa­
tenkintas pažvelgė į mane, - pats matai, kad čia nėra vietos.
Kambarėlis už krautuvės buvo dar tuščias. Pro stiklines duris
iš krautuvės čia patekdavo šiek tiek šviesos. Ant sienų kabėjo
pardavėjų paltai. Atplėšiau laišką ir pradėjau skaityti silpnoje
šviesoje prie durų.
Man buvo pranešama, jogpageidaujamos knygos sandėlyje,
deja, nebuvo. Pradėta jos ieškoti, tačiau, nesulaukusi rezultatų,
firma, nieko už tai nereikalaudama, leido sau tuo tarpu pasiųsti
man vieną gaminį, kuriuo tikisi mane neabejotinai sudomin­
sianti. Toliau ėjo painus sudedamojo didelės šviesos galios
astronominio refraktoriaus ir įvairių jo privalumų aprašymas.
Susidomėjęs išėmiau iš voko tą instrumentą, kuris buvo pa­
darytas iš juodos ceratos arba iš standžios drobės, suklostytos į
plokščią armonikėlę. Visada turėjau silpnybę teleskopams. Pra­
dėjau skleisti daugeriopai sudėtą instrumento apvalkalą. Su-
stamantrintos plonais virbeliais, mano rankose augte išaugo
didžiulės žiūrono dumplės, ištempusios savo tuščią būdą per
visą kambarį, - tikras juodų ertmių labirintas, ilgas viena į kitą
iki pusės įlindusių fotografijos kamerų kompleksas. Tai buvo
 Klepsidros sanatorija 243

kažkas panašaus į ilgą iš lakuotos drobės padarytą automobilį,

kažkoks teatro rekvizitas, masyvios tikrovės imitacija iš lengvo
popieriaus ir standaus marginio. Pažvelgiau į juodą okuliaro
piltuvėlį ir išvydau jogilumoje vos vos dūluojančius Sanatorijos
fasado iš kiemo pusės kontūrus. Susidomėjęs dar giliau įlindau
į užpakalinę aparato kamerą. Dabar optinio vamzdžio regėjimo
lauke pamačiau apytamsiu Sanatorijos koridoriumi einančią
kambarinę su padėklu rankoje. Ji atsisuko ir nusišypsojo. Ar ji
mane mato? - pamaniau sau. Akis man lyg migla dengė neį­
veikiamas mieguistumas. Tiesą sakant, jau sėdėjau užpakalinėje
optinio vamzdžio kameroje lyg limuzine. Palengvėle krustelėjau
svertą, ir štai aparatas sušnarėjo tarytumplasnojantis popierinis
drugelis, ir aš pajutau, kad jis juda kartu su manimi ir suka prie
durų.
Lyg didžiulis juodas vikšras optinis vamzdis įvažiavo į ap­
šviestą krautuvę - daugianaris korpusas, didžiulis popierinis
tarakonas su dviejųžibintų imitacija priekyje. Traukdamiesi nuo
to aklo popierinio slibino, pirkėjai susigrūdo, pardavėjai plačiai
atvėrė duris į gatvę, ir aš palengva išvažiavau tuo popieriniu
automobiliu pro špaleriu išsirikiavusius klientus, kurie piktais
žvilgsniais palydėjo tą iš tiesų skandalingą išvažiavimą.

III
Taip ir teka gyvenimas šiame mieste, taip bėga laikas. Didesnė
dalis dienos pramiegama, ir ne tiktai lovoje. Ne, šiuo atžvilgiu
nerodoma pernelyg didelio išrankumo. Bet kurioje vietoje, bet
kuriuo dienos metu žmogus čia gali saldžiai nusnūsti: parėmęs
galvą rankomis prie staliuko restorane, puskarietėje, netgi su­
stojęs kelyje, kokio nors namo priemenėje, į kurią įpuola va­
landėlei, norėdamas bent akimirką patenkinti neįveikiamą mie­
go poreikį.
Pabudę, dar neišsiblaivę ir svyruodami, tęsiame pertrauktą
pokalbį, sunkią kelionę, ritiname pirmyn painius reikalus be
244 Klepsidros sanatorija

pradžios ir be pabaigos. Dėl to kažkur kelyje nejučiomis pra­

puola ištisi laiko intervalai, mes nustojame kontroliuoti dienos
vientisumą ir galiausiai liaujamės jo reikalauti, be gailesčio
atsisakome nenutrūkstamos chronologijos skeleto, tos chrono­
logijos, kurią kadaisebuvome įpratę akylai prižiūrėti iš įpratimo
ir dėl kasdienės disciplinos, kurios rūpestingai laikėmės. Seniai
peržegnojome tą nuolatinį pasirengimą pateikti praėjusio laiko
apyskaitą, tą skrupulingumą iki paskutinio skatiko atsiskaitant
už sunaudotas valandas - mūsų ekonomikos pasididžiavimą ir
ambiciją. Tų kardinaliųjų dorybių, kurių kadaise nebandy­
davome nei svarstyti, nei apeiti - mes jau seniai nebeturime.
Šio dalyko esmę tepailiustruoja pora pavyzdžių. Nežinia
kokiu metu, dieną ar naktį, - jas skiria vos pastebimas dangaus
niuansas, - pabundu prie Sanatorijos tilteliobaliustrados. Tems­
ta. Matyt, suimtas snaudulio, ilgai be sąmonės klajojau po mies­
tą, kol, mirtinai pavargęs, atsivilkau prie šio tiltelio. Negaliu
pasakyti, ar toje kelionėje su manimi visą laiką buvo Dr. Go-
tardas, kuris dabar stovi priešais mane, paskutinėmis išvadomis
baigdamas kažkokius ilgus samprotavimus. Savo paties iškal­
bingumo pagautas, jis net paima mane už parankės ir tempia
paskui save. Einu su juo ir, mums dar neperžengus bildančių
tiltelio lentų, aš vėl užmiegu. Pro užmerktus vokus neaiškiai
matau įtaigų Daktaro gestikuliavimą, šypseną juodos jobarzdos
gilumoje ir veltui stengiuosi suprasti tą svarbiausią logikos
būdą, tą paskutinį kozirį, kuriuo jis pasiekia savo argumentų
viršūnę ir, sustingęs išskleistomis rankomis, triumfuoja. Ne­
žinau, kiek dar laiko einame šitaip greta vienas kito, įsitraukę į
nesusipratimų pilną pokalbį; kai staiga vieną akimirką aš visai
atsipeikėju, o Daktaro Gotardo nebėra, visiškai tamsu, bet tik
dėl to, kad esu užsimerkęs. Atsimerkiu ir matau, kad esu lovoje,
savo kambaryje, į kurį nežinia kaip patekau.
Dar drastiškesnis pavyzdys.
Pietų metu užeinu į miesto restoraną, patenku į chaotišką
valgančiųjų klegesį ir bruzdesį. Ir ką gi aš randu vidury salės
 Klepsidros sanatorija 245

prie valgiais lūžtančio stalo? Ogi tėvą. Į jį nukreiptos visų akys,

o jis, blyksėdamas briliantiniu segtuku, neregėtai pagyvėjęs,
nežemiškai laimingas, pamaiviškai kraiposi į visas puses, drau­
giškai kalbėdamasis iš karto su visa sale. Pagautas kažkokios
apsimestinės bravūros, į kurią žiūrint, mane ima baisiausias
nerimas, jis užsisakinėja patiekalą po patiekalo, kurių jaukrūvos
riogso ant stalo. Mėgaudamasis krauna juos aplink save, nors
dar nėra sudorojęs pirmojo patiekalo. Plekšėdamas liežuviu,
kramtydamas ir kartu kalbėdamas, jis gestais ir mimika rodo
didžiausią pasitenkinimą šiuo pokalbiu ir meiliu žvilgsniu se­
kioja poną Adasių, kelnerį, kuriam šypsosi kaip įsimylėjėlis ir
žeria vis naujus paliepimus. Okai kelneris, vėduodamasis ser­
vetėle, išbėga jų vykdyti, tėvas maldaujamu gestu kreipiasi į
visus, kviečia visus būti šio Ganimedo neįveikiamų kerų liu­
dytojais.
- Nuostabiausias bernaitis, - šaukia palaimingai šypsodama­
sis, primerkęs akis, - angeliškas bernaitis! Ponai, jukjis žavingas!
Pasijuntu labai nesmagiai ir, tėvo nepastebėtas, išslenku iš
salės. Jeigu būtų tyčia reklamai viešbučio valdytojų nuteiktas
linksminti klientų, tėvas nebūtų galėjęs elgtis dar labiau provo­
kuojamai ir demonstratyviai. Nuo snaudulio maudžiančia galva
svirduliuoju gatvėmis, skubu namo. Akimirką atsiremiu galva
į pašto dėžutę ir pasidarau trumpą siestą. Pagaliau patamsiais
atsigrabalioju iki Sanatorijos vartų ir įeinu. Kambaryje tamsu.
Pasuku jungiklį, bet elektros nėra. Nuo lango traukia šaltis.
Tamsoje sugirgžda lova. Tėvas pakelia iš patalo galvą ir sako:
- Ak, Juzefai, Juzefai! Jau dvi dienas guliu čia visiškai vienas,
skambučiai neveikia, niekas pas mane neateina, o tikras sūnus
palieka mane, sunkiai sergantį žmogų, ir valkiojasi paskui mies­
to mergas. Pažiūrėk, kaip muša mano širdis.
Kaip tai suderinti? Ar tėvas sėdi restorane, apimtas nesvei­
kos rajumo ambicijos, ar guli savo kambaryje ir sunkiai serga?
Gal yra du tėvai? Nieko panašaus. Dėl visa ko kaltas nuolatos
nekontroliuojamas laiko spartus irimas.
 246 Klepsidros sanatorija

Visi žinome, kad tas nedisciplinuotas gaivalas tik iš bėdos

šiaip taip suvaldomas nuolatine priežiūra, begaliniu rūpestin­
gumu, jo išsišokimų kruopščiu reguliavimu ir koregavimu. Be
tokios globos jis bematant ima nusiženginėti, daryti siaubingas
aberacijas, krėsti netikėčiausias išdaigas, beprasmiškai maivytis.
Vis labiau ryškėja mūsų individualių laikų inkongruencija.
Mano tėvo ir mano paties laikas jau vienas su kitu nebesiderino.
Beje, tėvopriekaištas, kad elgiuosi kaip ištvirkėlis, yra niekuo
nepagrįstas prasimanymas. Čia būdamas, dar nesuartėjau su
jokia mergina. Svirduliuodamas kaip girtas nuo vieno iki kito
miego, blaivesnėmis valandėlėmis vos beatkreipiu dėmesį į
čionykštę gražiąją lytį.
Pagaliau chroniška tamsa gatvėse neleidžia net kaip reikiant
jatskirti veidų. Kaip jaunas žmogus, dar turįs šiokių tokių in­
teresų šioje sferoje, įstengiau pastebėti tik vieną dalyką - ypa­
tingą šitų panelių eigastį.
Tai yra ėjimas tiesiųtiesiausia linija, nepaisantis jokiųkliūčių,
paklūstantis vien kažkokiamvidiniam ritmui, kažkokiamdės­
niui, ir tą ėjimąjos vynioja lyg siūlą tiesiaeigio tursnojimo, kuris
pilnas akuratumo ir saikingos gracijos.
Kiekviena išjų turi savyje kažkokią kitą individualią taisyklę,
nelyginant prisuktą spyruoklę.
Kai šitaip eina nosies tiesumu, įsižiūrėjusios į tą taisyklę,
orios ir susikaupusios, atrodo, yra perimtos vienintelio rūpes­
čio - nieko iš savo eigasties neprarasti, nesulaužyti sunkios
regulos, nenukrypti nuo jos nė per milimetrą. Ir tada darosi
aišku, kad tai, ką taip atidžiai ir jausmingai nešiojasi virš savęs,
yra ne kas kita, o tik kažkokia savo tobulumo idee fixe, kuri dėl
jųįsitikinimobeveik tampa realybe. Tai yra kažkokia savo rizika
prisiimta ir niekieno neparemta anticipacija, nepajudinama,
aukščiau už bet kokią abejonę iškelta dogma.
Kokių tik ydų ir trūkumų, kokių tik riestų ir priplotų no­
syčių, kokių tik strazdanų ir spuogų bravūriškai neįnešama
kontrabanda su šios fikcijos vėliava! Nėra tokios šlykštybės ar
 Klepsidros sanatorija 247

vidutinybės, kurios šito tikėjimo skrydis nebūtų pasigrobęs ir

nusinešęs į tą fiktyvų tobulumo dangų.
Gavęs šio tikėjimo sankciją, kūnas labai pagražėja, o kojos,
tikrai lieknos ir elastingos kojos, apautos nepriekaištinga ava­
lyne, byloja savo eigastimi ir sklandžiu, spindinčiu žingsnių
monologu uoliai eksplikuoja, kokia puiki yra idėja, kurią nutyli
puikybės užčiauptas veidas. Rankas jos laiko savo trumpų, prie
liemens prigludusių švarkelių kišenėse. Kavinėje ir teatre aukš­
tai vieną ant kitos užsikelia iki kelių apnuogintas kojas ir jomis
iškalbingai tyli. Tai tiek prabėgomis tik apie vieną iš miesto
savotiškumų. Jau esu minėjęs juodą čionykštę augmeniją. Ypač
verta dėmesio viena rūšis juodųjų paparčių, kurių didžiulės
puokštės vazose čionai puošia kiekvieną butą ir kiekvieną viešą
patalpą. Tai yra beveik gedulo simbolis, gedulingas to miesto
herbas.

IV
Santykiai Sanatorijoje kasdien darosi vis labiau nepakenčiami.
Sunku paneigti, kad esame tiesiog patekę į spąstus. Nuo mano
atvykimo momento, kai atvykėliui buvo parodyta šiek tiek
tariamai nuoširdaus svetingumo, Sanatorijos vadovybė nėpiršto
nepajudino, kad mums sukeltų bent šiokios tokios globos iliu­
ziją. Tiesiog esame palikti visiškai vieni. Niekas nesirūpina
mūsų poreikiais. Seniai įsitikinau, kad elektrinių skambučių
laidai baigiasi čia pat už durų ir niekur toliau nebeveda. Tarnų
nematyti. Koridoriai dieną naktį skendi tamsoje ir tyloje. Labai
tikėtina, kad esame vieninteliai šitos Sanatorijos atvykėliai ir
kad paslaptinga, taktiška veido išraiška, su kuria kambarinė
įeidama ir išeidama užsklendžia kambarių duris, yra tiesiog
mistifikacija.
Kartais tiesiog ima noras iš eilės plačiai atverti tų kambarių
duris ir palikti šitaip atlapas, kad būtų demaskuota toji niekšiška
intriga, į kurią esame įpainioti.
248 Klepsidros sanatorija

Ir vis dėlto nesu visiškai tikras dėl savo įtarimų. Kartais vėlai
naktį pamatau koridoriuje Dr. Gotardą, su baltu operacinės
chalatu ir klizmos švirkštu rankoje kažkur skubantį paskui
kambarinę. Tuomet sunkujį greitosiomis sustabdyti ir, prirėmus
prie sienos, ryžtingai paklausti.
Jeigu ne miesto restoranas ir cukrainė, numirčiau badu. Lig
šiol niekaip neišprašiau kitos lovos. Apie švarią patalynę nėra
nė kalbos. Reikia pripažinti, kad visuotinis kultūrinių papročių
laisvumas nepagailėjo ir mūsų pačių.
Lįsti į lovą apsirengus ir su batais man, kaip civilizuotam
žmogui, visada atrodė tiesiog neįmanomas dalykas. O dabar
pareinu vėlai namo, nuo snaudulio net girtas, kambary prie­
tema, lango užuolaidos išsipūtusios nuo šalčio traukimo. Be
sąmonės griūvu lovon ir apsiverčiu duknomis. Šitaip miegu
ištisus neribotus laiko erdvės tarpus, dienas, o gal savaites,
keliaudamas per tuščius miego kraštovaizdžius, visą laiką ke­
lyje, visą laiką stačiuose kvėpavimo vieškeliuose, čia lengvai ir
elastingai nusileisdamas švelniomis nuokalnėmis, čia vėl var­
gais negalais ropšdamasis į stačią knarkimo sieną. Pasiekęs
viršūnę, aprėpiu didžiausius tos uolėtos ir nykios miego dyky­
nės akiračius. Nežinia kokiu metu, neaiškioje vietoje, kažko­
kiame staigiame knarkimo posūkyje beveik prabundu ir kojū­
galy pajuntu tėvo kūną. Jis guli ten susirietęs į kamuolį, mažas
kaip kačiukas. Vėl užmiegu išsižiojęs, ir visa šita didžiulė kal­
nuoto kraštovaizdžio panorama slenka pro mane banguodama
ir majestotiškai.
Krautuvėje tėvas darbuojasi išsijuosęs, daro transakcijas,
norėdamas įtikinti klientus, rodo visą savo iškalbą. Joskruostai
nuo pagyvėjimo išraudę, akys spindi. Sanatorijojejis guli sunkiai
sirgdamas, kaip paskutinėmis savaitėmis namie. Sunku nu­
slėpti, kad procesas sparčiai žengia į lemtingą pabaigą. Silpnu
balsu jis man kalba:
- Dažniau užeik į krautuvę, Juzefai. Pardavėjai mus apva-
ginėja. Juk matai, kad nebegaliu eiti savo pareigų. Guliu čia
 Klepsidros sanatorija 249

savaitėmis sirgdamas, o krautuvė žūva palikta likimo valiai.

Ar nebuvo iš namų kokio pašto?
Pradedu gailėtis dėl viso to, kas atsitiko. Sunku pavadinti
laimingu sumanymu tai, kad mes, suvilioti triukšmingos rek­
lamos, išsiuntėme čionai tėvą. Atgal sugrąžintas laikas... iš tiesų
tai skamba gražiai, bet kas jis yra iš tiesų? Ar patenka čia pil­
naverčio, tikro laiko, tarytum atvynioto iš naujo rietimo, kve­
piančio šviežumu ir dažais? Visai atvirkščiai. Tai yra pabaigtinai
suvartotas, žmonių sudėvėtas laikas - nutrintas, daugelyje vietų
prakiuręs ir perregimas kaip rėtis.
Nieko nuostabaus, nes tai juk lyg ir išvemtas laikas, - prašy­
čiau mane gerai suprasti, - nebenaujas laikas. Dieve, pasigailėk!
Beto, visas tas baisiai netinkamas manipuliavimas laiku. Tos
nepadorios slaptos derybos, landžiojimas į jo mechanizmą iš
užpakalio, rizikingas pirštų kaišiojimas prie jojautrių paslapčių!
Kartais norėdavosi duoti kumščiu į stalą ir visa gerkle surikti: -
Užteks, šalin nuo laiko, laikas neliečiamas, laiko nevalia pro­
vokuoti! Ar negana jums erdvės? Erdvė skirta žmogui, erdvėje
galite daužytis iki valios, vartaliotis kūlio, šokinėti nuo žvaigž­
dės ant žvaigždės. Tik, Dieve gink, nelieskite laiko!
Antra vertus, argi galima iš manęs reikalauti, kad pats nu­
traukčiau sutartį su Daktaru Gotardu? Kad ir kokia vargana
tėvo egzistencija, bet, šiaip ar taip, aš jį matau, esu su juo, kal­
buosi... Todėl Daktarui Gotardui esu be galo dėkingas.
Keletą kartų norėjau su juo atvirai pasikalbėti. Tačiau Dak­
taras Gotardas yra nepagaunamas. „Kaip tik nuėjo į restorano
salę", - praneša man kambarinė. Suku į tą pusę, o ji pasiveja
mane ir sako, jog apsiriko, nes Dr. Gotardas esąs operacinėje.
Skubu į viršų, galvodamas, kokios čia gali būti daromos ope­
racijos, įeinu į prieškambarį, ir čia man iš tiesų liepia palaukti.
Dr. Gotardas išeisiąs po valandėlės, ką tikbaigė operaciją, maz­
gojasi rankas. Aš jį beveik matau - nediduką, žengiantį plačiais
žingsniais, plevėsuojančiu chalatu, skubantį per ligoninės salių
virtinę. Oką išgirstu po valandėlės? Daktaro Gotardo čia visai
250 Klepsidros sanatorija

nebuvę, jau keleri matai čia nedaroma jokių operacijų. Daktaras

Gotardas miega savo kambaryje, o juoda jo barzda styro už­
versta aukštyn. Kambarys pilnas knarkimo, nelyginant kamuo­
linių debesų, kurie vis auga, didėja ir tumuliuodami kelia Dak­
tarą Gotardą kartu su lova vis aukščiau ir aukščiau - didis
patetiškasis dangun žengimas ant knarkimo ir išsipūtusios
patalynės bangų.
Čia įvyksta dar keistesnių dalykų, dalykų, kuriuos aš pats
nuo savęs slepiu, tiesiogfantastinių savo absurdiškumu dalykų.
Kiek kartų, man išeinant iš kambario, pasirodo, jog kažkas
greitai tolsta nuo durų ir pasuka į šoninį koridorių. Arba kažkas
neatsigręždamas eina pirma manęs. Tai ne slaugė. Žinau, kas
tai yra!
- Mama! - šaukiu virpančiu iš susijaudinimo balsu, omotina
atsuka veidą ir akimirką žiūri į mane maldaujamai šypsodama.
Kur aš esu? Kas čia darosi? Į kokius žabangus esu pakliuvęs?

V
Nežinau, ar dėl to, kad jau vėlyvas metų laikas, bet dienos
spalvinasi vis rimčiau, niaukiasi ir tamsėja. Atrodo taip, lyg
žiūrėtum į pasaulį pro visiškai juodus akinius.
Visas kraštovaizdis yra lyg didžiulio akvariumo dugnas -
išblukusios rašalo spalvos. Medžiai, žmonės ir namai susilieja į
juodus siluetus, kurie banguoja lyg povandeniniai augalai tos
rašalo sietuvos fone.
Netoli Sanatorijos pilna juodų šunų. Jie visokio didumo,
visokios išvaizdos, laksto prieblandoje skersai per visus kelius
ir takelius, užsiėmę savošuniškais reikalais, tylūs, labai atsargūs
ir dėmesingi.
Bėgioja po du, po tris, ištempę budrius kaklus, pastatę
smailias ausis, tyliai cypdami gailiu balsu, kuris nevalingai
veržiasi iš gerklės, rodydamas didžiausią susijaudinimą. Tu­
rėdami daugybę reikalų, nuolatos skubėdami, visada kelyje,
 Klepsidros sanatorija 251

visada šaukiami nesuprantamo tikslo, jie beveik nekreipia dė­

mesio į praeivį. Kartais tik dėbteli į jį prabėgdami, ir tada iš to
juodo ir gudraus pažvairavimo pažvelgia įniršis, kurio pro­
trūkius žaboja tiktai laiko stoka. Kartais jie netgi duoda valią
savo pykčiui, puola prie kojos, palenkę galvą ir grėsmingai
urgzdami, tačiau, dar nesugriebę nasrais, atsisako savo ketinimo
ir nulekia sau dideliais šuniškais šuoliais.
Nuo tos šunų rykštės nebėra kur dėtis, bet kuriems galams
Sanatorijos vadovybė laiko ant grandinės didžiulį vokišką vilk­
šunį, siaubingą bestiją, tikrą demoniško nuožmumo vilkatą?
Šiurpas nukrečia mane, kai tik einu pro jo būdą, prie kurios
jis stovi nejudėdamas, pririštas trumpa grandine, su šiurpiai
pasišiaušusių gaurų apykakle aplink galvą, ūsuotas, šeriuotas
ir barzdotas, su iltingų stiprių žabtų mechanizmu. Jis visai
neloja, tik josiaubingas veidas žmogaus akivaizdoje darosi dar
baisesnis, o sustingę bruožai prisipildo neapsakomo įniršio.
Paskui šuo, iš lėto pakėlęs savobaisingą snukį, tyliai tampomas
konvulsijų, ima labai žemu balsu staugti, ir tame siūtingame, iš
neapykantos gelmių iškilusiame kauksme skamba širdgėla ir
bejėgiškas apmaudas.
Kai drauge einame iš Sanatorijos, mano tėvas abejingai pra­
eina pro tą bestiją. Omane kiekvieną kartą baisiausiai sukrečia
šitas gaivališkas bejėgės neapykantos demonstravimas. Dabar
esu per dvi galvas aukštesnis už tėvą, kuris mažutis ir sulysęs
tipena šalia manęs savo smulkiais senio žingsniukais.
Jaunetoli turgaus pamatome nepaprastą sujudimą. Gatvėmis
bėga minios žmonių. Išgirstame neįtikimų žinių, kad į miestą
įsiveržė priešo armija.
Visuotinėje sumaištyje žmonės skleidžia baisius ir prieš­
taringus gandus. Sunku juos suprasti. Karas, prieš kurį nebuvo
padaryta jokių diplomatijos žingsnių? Karas, kai viešpatavo
jokio konflikto nesudrumsta ramybė? Su kuo ir dėl ko karas?
Sužinome, kad priešo armijos invazija padrąsino šio miesto
nepatenkintųjų partiją, ir jieišėjoį gatves su ginklais, terorizuoja
252 Klepsidros sanatorija

ramius gyventojus. Ir tikrai pamatėme būrelį tų sąmokslininkų

juoda civilių apranga su baltais, ant krūtinių sukryžiuotais
diržais. Jieėjotylėdami, nuleidę šautuvus. Minia nuojųtraukėsi,
grūdosi ant šaligatvių, o jie ėjo, iš po cilindrų svaidydami iro­
niškus tamsius žvilgsnius, žvilgsnius, kuriuose šmėkščiojo pra­
našumo jausmas, piktavališkos linksmybės žybsnis ir kažkoks
reikšmingas mirkčiojimas, lygjiebūtų tramdęsi, kad neprunkš­
telėtų iš juoko ir taip nedemaskuotų visos šios mistifikacijos.
Kai kuriuos iš jų žmonės atpažįsta, tačiau linksmus šūksnius
nutildo grėsmingai nuleisti vamzdžiai. Jie praeina pro mus
nieko neužkabinę. Ir vėl visose gatvėse banguoja išgąsdinta,
niūriai tylinti minia. Virš miesto liepsnoja duslus šurmulys.
Rodos, kažkur toli jau darda artilerija, bilda sviedinių dėžės.
- Man reikia nusigauti į krautuvę, - išblyškęs, tačiau ryžtin­
gai sako tėvas. - Nelydėk manęs, tu man tiktai trukdytum, -
priduria, - grįžk į Sanatoriją.
Bailumo balsas pataria būti paklusniam. Matau, kaip tėvas
įsispraudžia į akliną minios sieną, ir pametu jį iš akių.
Šalinėmis gatvelėmis skubėdamas vogčiomis sėlinu į miesto
aukštumą. Suprantu, kad tais stačiais keliais man pavyks pus­
lankiu apeiti miesto centrą, kurį yra užtverusi žmonių spūstis.
Ten, aukštutinėje miesto dalyje, minia praretėjo, pagaliau ir
visai išnyko. Ramiai ėjau tuščiomis gatvėmis į miesto parką.
Ten degė žibintai tamsiomis, žydromis liepsnelėmis lyg gedu­
lingos asfodelės. Aplink kiekvieną iš jų šoko ratelį daugybė
karkvabalių, sunkių lyg kulkos, vibruojančiais sparnais įkypai
skriejančių į šoną. Kai kurie vabalai nukritę nerangiai ropinėjo
ant smėlio, gaubtanugariai, sukūprinti kietų antsparnių, po
kuriais mėgino sudėti išskleistas švelnias sparnų plėveles. Vejo­
mis ir takeliais vaikštinėjo praeiviai ir nerūpestingai šneku­
čiavosi. Paskutiniai medžiai sviro į kiemus šalia namų, stovinčių
žemai apačioje ir prisišliejusių prie parko mūrinės tvoros. Ėjau
palei tą tvorą, kuri mano pusėje vos siekė krūtinę, tačiau kitu
šonu leidosi į kiemus stačiais namo aukščio šlaitais. Vienoje
 Klepsidros sanatorija 253

vietoje iš tarpukiemės ėjo tvoros aukščio plūktos žemės rampa.

Lengvai peržengiau barjerą ir tuo siauru pylimu tarp susi­
grūdusių trobesių išsmukau į gatvę. Mano apskaičiavimai, pa­
remti puikia orientacija erdvėje, buvo tikslūs. Stovėjau beveik
tiesiai prieš Sanatorijos pastatą, kurio flygelis neaiškiai baltavo
juoduose medžių aptaisuose. Kaip paprastai einu iš kiemo pu­
sės, pro geležinės tvoros vartus, ir jau iš tolo pamatau poste
šunį. Kaip visada, jį išvydus, mane nupurto pasišlykštėjimo
šiurpas. Noriu praeiti pro jį kuo greičiau, kad negirdėčiau to iš
širdies gelmių einančio neapykantos vaitojimo, bet staiga persi­
gandęs, netikėdamas savo akimis, pamatau, kaip jis nepririštas
pasišokinėdamas tolsta nuo būdos, bėga aplink kiemą, dusliai,
lyg iš statinės, lodamas, ir nori užkirsti man kelią atgal.
Pastėręs iš siaubo, traukiuosi į priešingą, tolimiausią kiemo
kampą ir, instinktyviai ieškodamas kokios nors užuoglaudos,
pasislepiu mažoje ten stovinčioje altanoje, nors esu visiškai
įsitikinęs, kad mano pastangos bergždžios. Gauruota bestija
artėja šuoliais, ir štai jo snukis jau prie altanėlės angos, jau
užspeitė mane spąstuose. Mirtinai išsigandęs, pamatau, kad,
per kiemą vilkdamas paskui save grandinę, jis ištempė ją visą
ir kad pačios altanėlės jodantys nebepasieks. Paniekintas, siau­
bo sugniuždytas, vos bejuntu šiokį tokį palengvėjimą. Vos sto­
vėdamas ant kojų, beveik nualpęs, pakeliu akis. Niekada ne­
buvau matęs jotaip arti, ir tik dabar man tarytumatsiveria akys.
Kokia didžiulė išankstinio nusiteikimo jėga! Kokia galinga bai­
mės sugestija! Kas per apakimas! Juk tai buvožmogus. Grandine
pririštas žmogus, kurį suprastintame, metaforiškame, bendrame
kontekste nežinia kodėl laikiau šunimi. Prašyčiau mane gerai
suprasti. Tai buvo šuo- tikrų tikriausias, bet žmogaus pavidalo.
Šuniškumas yra vidinė kokybė ir vienodai gerai gali pasirodyti
tiek žmogaus, tiek gyvulio pavidalu. Tas, kuris stovėjo priešais
mane altanos angoje, tarytum išvirkščiai atsukęs nasrus, siau­
bingai iššiepęs visus dantis ir baisiausiai urzgė, buvo vidutinio
ūgio juodbruvas vyriškis. Veidas geltonas, prakaulus, akys
254 Klepsidros sanatorija

juodos, piktos ir nelaimingos. Spręsdamas iš juodų drabužių,

iš civilizuotos formos barzdos - jį galėjai palaikyti inteligentu,
mokslininku. Tai galėjobūti vyresnysis Daktaro Gotardo brolis
nevykėlis. Tačiau pirmasis įspūdis buvo apgaulingas. Jo di­
džiulės klijais išteptos rankos, dvi brutalios ir ciniškos, barzdoje
pradingstančios rievės abipus nosies, paprastos horizontalios
raukšlės žemoje kaktoje greitai išsklaidė tą pirmą iliuziją. Tai
buvo veikiau knygrišys, rėksnys, mitingų kalbėtojas ir partie­
tis - ūmus, tamsių ir audringų aistrų valdomas žmogus. Ir
būtent ten, toje įsiūčio prarajoje, kai konvulsiškai susitraukia
kiekviena gyslelė, tame beprotiškame niršte, pasiutiškai aplo-
jančiame atkišto pagalio galą - jis buvo šimtaprocentinis šuo.
Jeigu perlipčiau per užpakalinį altanėlės barjerą, mąstau sau,
tada visiškai išeičiau už jo nirtulio ribų ir šaliniu takeliu pa­
siekčiau Sanatorijos vartus. Jaubemetąs kojas per turėklą, staiga
susilaikau ir nebelipu. Jaučiu, kad būtų per daug žiauru tiesiog
nueiti ir taip jį palikti su tuo bejėgišku ir begaliniu įniršiu.
Įsivaizduoju, kaip baisiai jis nusiviltų, kokį nežmonišką skaus­
mą kentėtų, pamatęs, kad išeinu iš spąstų ir pasišalinu visam
laikui. Pasilieku. Prieinu prie joir paprastu, ramiu balsu sakau:
- Prašyčiau nusiraminti, aš jus atrišiu.
Po šių žodžių jo mėšlungiškai trūkčiojantis veidas, sudras­
kytas urzgimo vibracijos, susijungia, išsilygina, ir iš gelmių
išnyra beveik visiškai žmogiškas pavidalas. Bebaimės prieinu
ir atsegu sagtį ant sprando. Dabar einame šalia vienas kito.
Knygrišys apsirengęs juodais tvarkingais rūbais, tačiau yra
basas. Bandau su juo užmegzti šneką, tačiau iš jo burnos te­
išgirstu nesuprantamą murmesį. Tiktai akyse, tose juodose iš­
kalbingose jo akyse, matau didžiulį prisirišimo ir simpatijos
entuziazmą, ir aš nieko nebebijau. Kartais jis klupteli užkliu­
vęs už akmens ar žemių krūvos, ir tada sukrėstas jo veidas
bematant suskyla, suyra, iki pusės išlenda šuoliui pasiruošusi
baimė, ojai iš paskos - įniršis, tik ir laukiąs momento, kada vėl
galės tą veidą paversti šnypščiančių gyvačių kamuoliu. Tada
 Klepsidros sanatorija 255

šiurkštokai, bet draugiškai jį sudraudžiu ir paraginu laikytis

tvarkos. Net patapšnoju per nugarą. Ir joveide retkarčiais tary­
tum pasirodo šypsena - pilna nuostabos, įtarumo, nepasiti­
kėjimo savimi. Ak, kaip mane slegia ši baisi bičiulystė! Kaip
mane gąsdina ta keista simpatija! Kaip atsikratyti to šalia manęs
žingsniuojančio žmogaus, kuris akimis ir visa savo šuniškos
širdies aistra prisirišęs prie mano veido? Tačiau aš negaliu
išduoti savo nekantravimo. Išsitraukiu piniginę ir labai rimtai
sakau:
- Jums tikriausiai reikia pinigų, mielai galėčiau paskolinti.
Tačiaupošiųžodžiųjoveidas pasidaro klaikiai žiaurus, todėl
aš kuo greičiau įsidedu piniginę atgal į kišenę. Po tojis dar ilgai
negali nusiraminti ir suvaldyti savo bruožų, kuriuos vis tampo
staugimo konvulsija. Ne, ilgiau aš to neištversiu. Tebūnie bet
kas, tik ne tai. Viskas jau ir taip susipynę, beviltiškai susi­
narplioję. Virš miesto matau gaisro pašvaistę. Tėvas kažkur
revoliucijos ugnyje, degančioje krautuvėje, Daktaras Gotardas
nepasiekiamas, o čia dar tas nesuprantamas motinos pasiro­
dymas inkognito su kažkokia paslaptinga misija! Tai vis ele­
mentai kažkokios didžiulės, nesuprantamos intrigos, kuri ap­
linkui veržte veržia mano asmenį. Bėgti, bėgti iš čia. Nesvarbu
kur. Nusimesti tą baisią bičiulystę, tą šunimdvokiantį knygrišį,
kuris nenuleidžia nuo manęs akių. Stovime priešais Sanatorijos
vartus.
- Prašomužeiti į mano kambarį, - sakau kviesdamas maloniu
gestu.
Civilizuoti judesiai jį žavi, maldo jo atšiaurumą, {leidžiu jį
pirma savęs į kambarį. Pasodinu ant kėdės.
- Einu į restoraną atnešti konjako, - sakau jam.
Jis pašoka išsigandęs, norėdamas eiti kartu. Švelniai, bet
ryžtingai nuraminu jo išgąstį.
- Sėdėkite ir ramiai laukite, - sakau jam žemu, virpančiu
balsu, kuriame tyliai skamba slepiama baimė.
Jis atsisėda, nedrąsiai šypso.
256 Klepsidros sanatorija

Išeinu ir lėtai nužingsniuoju koridoriumi, paskui laiptais

žemyn, koridoriumiki durų, išslenku pro vartus, perkulniuoju
per kiemą, išsmukęs užtrenkiu geležinius vartelius ir pasileidžiu
be kvapo bėgti. Širdis daužosi, smilkiniai plyšta, o aš lekiu
tamsia alėja, kuri veda į geležinkelio stotį.
Galvoje knibžda vienas už kitą baisesni vaizdai. Pabaisa ims
nekantrauti, išsigąs ir puls į nevilti sužinojusi, kad yra apgauta.
Vėl prasidės klaikus ir nesuvaldomas įsiūčio recidyvas. Pareis
į Sanatoriją mano tėvas. Nieko nenujausdamas pasibels į duris
ir - netikėta akistata su baisiu žvėrimi.
Laimė, kad tėvas iš esmės jau negyvas, kad viso to tikriausiai
nebesuvokia - mąstau jausdamas palengvėjimą ir jau pamatau
priešais tuojau važiuosiančių vagonų sąstatą.
Sėdu į vieną iš jų, ir traukinys, tarytum to telaukęs, be švil­
puko palengva pajuda iš vietos.
Pro langą matau, kaip dar kartą slenka ir iš lėto sukasi tas
didžiulis horizonto dubuo, pilnas ūžiančių tamsių miškų, tarp
kurių baltuoja Sanatorijos mūrai. Sudie, tėve, sudie, mieste,
kurio nebepamatysiu.
Nuo to laiko važiuoju ir važiuoju be perstojo. Tarytumapsi­
gyvenau geležinkelyje, ir mane čia pakenčia, besivalkiojantį iš
vagono į vagoną. Didžiuliai kaip kambariai vagonai pilni šiukš­
lių ir šiaudų, pilkomis bespalvėmis dienomis juos kiaurai varsto
skersvėjai.
Mano drabužiai suplyšo, nuskaro. Kažkas padovanojo nu­
nešiotą geležinkelininko mundurą. Sutino skruostas, todėl veidą
esu apsirišęs nešvariu skuduru. Sėdžiu šiauduose ir snaudžiu,
o kai išalkstu, atsistoju koridoriuje priešais antros klasės kupė
ir dainuoju. Ir byra smulkios monetos į mano konduktoriaus
kepurę, į juodą geležinkelininko kepurę nuplėštu snapeliu.
 DODAS

Jis ateidavo pas mus šeštadienį po pietų tamsiu dvieiliu švarku

su balta pikine liemene, su katilioku, specialiai padarytu jo
makaulei, ateidavo pasėdėti ketvirtį ar pusę valandos prie stik­
linės vandens su aviečių sultimis, pasvajoti atrėmęs smakrą į
kaulinį bumbulą lazdos, kurią laikydavo tarp kelių, pamąstyti
melsvuose papiroso dūmuose.
Dažniausiai tada būdavo ir kitų apsilankiusių giminaičių, ir
kai visi ramiai šnekučiuodavo, Dodas tarytum pasitraukdavo į
šešėlį, tapdavo pasyviu to gyvo sambūrio statistu. Netardamas
žodžio, jisai savo labai išraiškingas akis iš po vešlių antakių
vedžiodavo nuo vieno pašnekovo prie kito, ojoveidas tuo metu
pamažu tįsdavo, tarytum išsinarstydavo ir nuo to nepertrau­
kiamo, nesąmoningo klausymosi pasidarydavo visai kvailas.
Jis kalbėdavo tik tada, kai kas kreipdavosi tiesiog į jį, nors,
tiesa, į klausimus atsakydavo vienskiemeniais žodžiais, lyg
nenoromis, žiūrėdamas į kitą pusę, jeigu tie klausimai neper­
žengdavo tamtikros paprastų ir lengvai išsprendžiamų reikalų
sferos. Kai kada jam pavykdavo pasišnekėti ilgiau, dar per
porą klausimų už tos sferos ribų, bet jau tiktai raiškia mimika
ir gestais, kuriais mokėjo naudotis ir kurie savo daugiapras-
miškumu jamuniversaliai pasitarnaudavo, užpildydavo arti­
kuliuotos kalbos spragas ir gyva mimikos ekspresija palaikyda­
vo protingo bendravimo įtaigą. Vis dėlto tai būdavo iliuzija,
kuri veikiai išnykdavo, ir pokalbis graudžiai nutrūkdavo, o
258 Klepsidros sanatorija

pašnekovo žvilgsnis palengva ir susimąstęs nusisukdavo nuo

Dodo, kuris, paliktas savo valiai, vėl sugrįždavo į įprastinį sta­
tisto ir pasyvaus stebėtojo vaidmenį bendro pašnekesio fone.
Bet kaipgi galėjai toliau su juo kalbėtis, jeigu, pavyzdžiui, į
klausimą, ar važiavęs kartu su motina į kaimą, minoriškai atsa­
kydavo: „nežinau", ir tai buvo liūdnai nuoširdų, kad net susi-
gėsdavai, nes Dodas iš tiesų atsimindavo tik šią akimirką ir
artimiausią aktualiją.
Seniai, dar vaikystėje, Dodas sirgo kažkokia sunkia smegenų
liga ir daugelį mėnesių išgulėjobe sąmonės, veikiau miręs negu
gyvas, o kai pagaliau, nepaisant viso to, pasveiko - paaiškėjo,
kad yra tarytumišimtas iš apyvartos ir nebepriklauso protingų
žmonių bendrijai. Jis buvo mokomas privačiai, lyg pro forma,
labai atsargiai. Griežti ir kitiems nenuolaidūs reikalavimai Dodo
atžvilgiu sakytum sušvelnėdavo, pažabodavo savo rūstumą ir
tiesiog pataikaudavo.
Aplink jį susidarė kažkokia keistų privilegijų sfera, kuri lyg
apsaugos ruožas, lyg neutrali zona saugojo nuo gyvenimo rei­
kalavimųir negandų. Anapus tos sferos ant visų ritosi jobangos,
visi triukšmingai po jas braidė, jų pagriebti ir keistai užsimiršę,
leidosi blaškomi, - o sferos viduje buvo ramybė ir pauzė, to
visuotinio sąmyšio cezūra. Taip jis augo, o jo likimo išskirti­
numas, lyg savaime suprantamas dalykas, augo kartu su juo,
nesutikdamas jokio pasipriešinimo.
Dodas niekada negaudavonaujodrabužio, visada tikvyresnio
brolio nudėvėtus. Bendraamžių gyvenimas buvo padalytas į fa­
zes, periodus, įsiterpusius tarp iškiliausių įvykių, iškilmingų ir
simboliškųmomentų: vardinių, egzaminų, sužadėtuvių, paaukš­
tinimų, o jo gyvenimas plaukė neskaidomas, monotoniškai, ne­
drumsčiamas nei malonių, nei nemalonių atsitikimų, ateitis irgi
atrodė kaip visiškai lygus ir vienodas vieškelis, be nuotykių ir
staigmenų.
Būtų klydęs, jeigu kas būtų manęs, kad Dodas širdyje prie­
šinosi tokiai būklei. Jis žiūrėjo į ją paprastai, kaip į normalią
 Dodas 259

savo gyvenimo formą, nesistebėdamas, praktiškai susitaiky­

damas, su rimtu optimizmu ir tvarkėsi, derinosi detales tos
dykos monotonijos rėmuose.
Kasdien prieš pietus jis išeidavo į miestą pasivaikščioti ir
droždavo visada tuo pačiu maršrutu palei tris gatves iki pat jų
galo, o paskui tuo pačiu keliu grįždavo atgal. Apsirengęs praš­
matniu, nors ir nudėvėtu brolio kostiumu, už nugaros susinėręs
rankas ir jomis sugniaužęs savo lazdelę - jis žingsniuodavo
neskubėdamas ir elegantiškai. Atrodė kaip savo malonumui
keliaująs ponas, išėjęs pasidairyti po miestą.
Tas neskubėjimas, kokios nors krypties ar tiksloneturėjimas,
pasireikšdavęs ir judesiais, kai kada įgaudavo kompromituo­
jančių formų, nes Dodas mėgdavo pažiopsoti: prie krautuvės
durų, prie dirbtuvių, kur kaldavo ir meistraudavo amatininkai,
pagaliau net prie kalbančių žmonių būrelio.
Jofizionomija ėmėbręsti anksti, ir, keistas dalykas, tuo metu,
kai išgyvenimai ir sukrėtimai sustodavo ant šito gyvenimo
slenksčio, sergėdami jo tuščią neliečiamybę, jo paties bruožai
formavosi veikiami tų pro šalį einančių išgyvenimų, iš anksto
kūrė kažkokią nerealizuotą biografiją, kuri, nubrėžta tik gali­
mybių sferoje, modeliavo ir drožė tą veidą kaip iliuzinę didžio
tragiko kaukę, kupiną visų dalykų pažinimo ir sielvarto.
Tauriai nubrėžti jo antakių lankai skandino šešėlyje dideles
ir liūdnas, giliai įdubusias akis. Abipus nosies buvo įsirėžusios
abstraktaus kentėjimo ir iliuzinės išminties raukšlės, kurios
siekė lūpų kampučius ir dar žemiau. Mažos pabrinkusios lūpos
buvo skausmingai sučiauptos, o koketiška „musytė" ant ilgo
burboniško smakro darė jį panašų į pagyvenusį ir prityrusį
bonvivaną.
Atsitiko taip, kad tą privilegijuotą joišskirtinumą pastebėjo,
plėšriai užuodė gudriai tykantis ir amžinai alkanas žmonių
piktumas.
Todėl vis dažniau atsitikdavo taip, kad per ankstyvuosius pa­
sivaikščiojimus prie jo prisiplakdavo draugų, oprivilegijuotasis
260 Klepsidros sanatorija

jo išskirtinumas lėmė, kad tai būtų ypatingi draugai, ne bičiu­

lystės ar bendrų interesų prasme, o kita, labai problemiška ir
garbės nedarančia prasme. Daugumas jųbuvo gerokai jaunesni
bernai, kuriuos traukdavo labai rimtas ir orus Dodas, o šiamjų
savotiškai linksmos ir sąmojingos kalbos - sunku tai paneigti -
buvo mielos ir gaivios.
Kai jis taip eidavo, visa galva iškilęs virš to linksmo vėja­
vaikių pulkelio, atrodydavo lyg mokinių apsuptas filosofas
peripatetikas, ojoveide iš po rimtumo ir liūdesio kaukės, grum-
damasi su tragiškąja šios fizionomijos dominante, smelkėsi
lengvapėdiška šypsena.
Dabar Dodas iš savo rytmetinių pasivaikščiojimųvėluodavo,
pareidavo sušiauštais plaukais, kiek netvarkingais rūbais, bet
pagyvėjęs ir linkęs linksmai šnekučiuotis su tetos Reticijos pri­
glausta neturtinga pussesere Karola. Vis dėlto, lyg ir pajutęs,
kad tie susitikimai nelabai padorūs, namie Dodas šia tema
niekam neprasitardavo.
Tame monotoniškame gyvenime kartą ar du kartus pasitaikė
atvejų, kurie savo dydžiu pranoko kasdienybės seklumą.
Kartą Dodas, išėjęs rytą, neparėjo pietų. Neparsirado nei
vakarienės, nei kitą dieną pietų. Tetulė Reticija kone puolė į
neviltį. Tačiau tos dienos vakarą pražuvėlis parėjo apglamžytais
drabužiais, sumaigytu ir kreivai uždėtu katilioku, bet vis dėlto
sveikas ir labai ramus.
Sunku buvo rekonstruoti šią nuotykingą eskapadą, apie
kurią Dodas nė neprasižiojo. Panašu, kad bevaikštinėdamas
užsižiopsojo ir nuklydo į nepažįstamą miesto pakraštį, o gal
tai padaryti jam padėjo nesubrendėliai peripatetikai, kurie
mielai pastūmėjo Dodą į naujas ir jamnepažįstamas gyvenimo
sąlygas.
Galimas daiktas, kad tai buvo viena iš tų dienų, kai Dodas
išleisdavo atostogų savo vargšę perkrautą atmintį - užmiršdavo
savo adresą, net pavardę, datas, kurios šiaip visada jo sąmonėje
būdavo.
 Dodas 261

Niekada nesužinojome tikslesnių šio nuotykio smulkmenų.

Kai vyresnysis Dodobrolis išvyko į užsienį, šeima sumažėjo,
ir joje liko trys ar keturi asmenys. Be dėdės Jeronimo ir tetos
Reticijos, dar buvo Karola, didžiulio dėdės ūkio raktininke.
Dėdė Jeronimas jau daugelį metų neišeidavo iš kambario.
Nuo to laiko, kai Apvaizda švelniai atėmė iš jo rankų to ap­
lūžusio ir ant seklumos užplaukusio gyvenimo laivo vairą, jis
gyveno kaip pensininkas siaurame ruoželyje, tarp priemenės ir
jamskirto tamsaus alkieriaus.
Ilgu, žemę siekiančiu chalatu jis sėdėjo alkieriuje diena po
dienos apželdamas vis fantastiškesniais gaurais. Ilga pipirų
spalvos barzda (sruogų galiukai buvo beveik balti) iš visų pusių
gaubė jo veidą, siekė vidurį skruostų, palikdama laisvą tik
paukštvanagio nosį ir porą akių, žybsinčių baltymais vešlių
antakių šešėlyje.
Tamsiame alkieriuje, tame ankštame kalėjime, kur jis buvo
pasmerktas lyg didžiulis plėšrus katinas žingsniuoti ten ir atgal
už stikliniųdurų į saloną, stovėjo dvi didžiulės ąžuolinės lovos -
naktinė dėdės ir dėdienės gūžta, o visą galinę sieną dengė
didžiulis gobelenas, neaiškiai šmėkšąs tamsioje gilumoje. Kai
akys apsiprasdavo tamsoje, tarp bambukų ir palmių pasiro­
dydavo didžiulis liūtas, galingas ir rūstus kaip pranašas ir
didingas kaip patriarchas.
Sėdėdami vienas kitam nugaromis, liūtas ir dėdė Jeronimas
vienas kito baisiai neapkentė. Nežiūrėdami vienas į kitą, gra­
sindavo vienas kitam iššieptomis iltimis ir grėsmingai urzgian­
čiais žodžiais. Kartais suerzintas liūtas net pasikeldavoant prieki­
nių letenų, pašiaušdavo ištiesto kaklo karčius, ir kraupus joriau­
mojimas nugriaudėdavo ratu palei visą apsiniaukusį horizontą.
Arba vėl - dėdė Jeronimas pralenkdavo žvėrį savo prana­
šinga tirada, o jo veidas darydavosi rūstus nuo didžių žodžių,
kurie jį pakeldavo aukštyn, obarzda plevėsuodavo iš įkvėpimo.
Tada liūtas skausmingai primerkdavo žlibes ir palengva nu-
gręždavo galvą, riesdamasis nuo Dievo žodžio galybės.
262 Klepsidros sanatorija

Tas liūtas ir tas Jeronimas tamsųjį alkierių buvo pripildę

amžinų kivirčų.
Dėdė Jeronimas ir Dodas tame ankštame bute gyveno tary­
tum nesusitikdami, dviejose skirtingose dimensijose, kurios
kirtosi viena su kita, bet visai nesilietė. Jų akys, susidūrusios
vienos su kitomis, eidavo sau tolyn, pro šalį, kaip dviejų skir­
tingų ir tolimų gyvūnų rūšių, kurios viena kitos nepastebi, ne­
sugeba sulaikyti svetimo paveikslo, kiaurai lekiančio per sąmo­
nę, kuri negali jo savyje realizuoti.
Jie niekada nesikalbėdavo.
Susėdus visiems prie stalo, teta Reticija, sėdėdama tarp vyro
ir sūnaus, būdavo lygdviejųpasauliųriba, sąsmauka tarp dviejų
pamišimo jūrų.
DėdėJeronimas valgydavo neramiai, ilga jobarzda krisdavo
jamį lėkštę. Kai sugirgždėdavo virtuvės durys, jis beveik pašok­
davo nuo kėdės ir čiupdavo lėkštę su sriuba, pasišovęs su savo
porcija bėgti į alkierių, jeigu kas svetimas įeitų į butą. Tada teta
Reticija jį ramindavo:
- Nebijok, niekas neateina, tai tarnaitė.
Tuo tarpu Dodas savo blizgančiomis kukulainėmis rūsčiai
ir su panieka dėbtelėdavo į išgąsdintąjį ir nepatenkintas pats
sau sumurmėdavo:
- Tikras beprotis...
Prieš gaudamas absoliuciją nuo pernelyg painių gyvenimo
komplikacijų ir leidimą pasitraukti į savo vienišą refugium
alkieriuje, dėdė Jeronimas buvo visai kitoks žmogus. Tie, kurie
pažinojo jį nuo jaunystės, tvirtino, kad tasai nesutramdomas
temperamentas nepaisė jokių draudimų, požiūrių ar skrupulų.
Su pasitenkinimu kalbėdavo nepagydomiems ligoniams apie
jų laukiančią mirtį. Darydamas užuojautos vizitus, sielvar­
taujančios šeimos akivaizdoje piktai sukritikuodavo velionio
gyvenimą, suniekindavo žmogų, dėl kurio dar nenudžiūvu­
sios ašaros. Žmonėms, slepiantiems kokius nors nemalonius
ir nedorus asmeninius reikalus, garsiai ir pašaipiai juos
 Dodas 263

primindavo. Tačiau vieną naktį jis grįžo iš kelionės labai pa­

sikeitęs ir pakvaišęs iš baimės - bandė pasislėpti po lova.
Paskui per keletą dienų giminėje pasklido žinia, kad dėdė
Jeronimas atsisakęs visų savo painių, abejotinų ir rizikingų
finansinių reikalų, kuriuose buvo visas paskendęs. Atsižadėjo
jų visiškai ir galutinai ir pradėjo naują gyvenimą, tokį gyve­
nimą, kuriame viešpatavo rūsti, griežta, nors mums ir nesu­
prantama regula.
Sekmadienį po pietų visi sueidavome pas tetą Reticiją į ne­
didelį šeimos vakarėlį. Dėdė Jeronimas mūsų nepažindavo.
Sėdėdamas alkieriuje, jis iš anapus stiklinių durų dėbčiodavo į
mūsų sueigą piktomis ir išsigandusiomis akimis. Tačiau kartais
netikėtai išeidavo iš savo vienutės su savo ilgu ligi žemės cha­
latu, su banguojančia aplink veidą barzda ir, rankomis rody­
damas, jog lyg ir norėtų mus perskirti, sakydavo:
- O dabar, kadangi jau čia esate, maldauju išsivaikščioti,
išsibėgioti pagūžomis, patyliukais, nepastebimai...
Paskui, paslaptingai grūmodamas mums pirštu, prislopintu
balsu pridurdavo:
- Visur jau kalba: Di-da.
Teta jį švelniai įstumdavo į alkierių, o jis tarpdury dar rūs­
tingai atsisukdavo ir, pakėlęs pirštą, pakartodavo:
- Di— da.
Dodas viską suprasdavo ne iš karto, opamažu, ir praeidavo
keletas tylos ir sutrikimo akimirkų, kol situacija jo sąmonėje
išaiškėdavo. Tada, žvilgsniu eidamas nuo vieno prie kito, lyg
įsitikindamas, jog įvyko kažkas linksma, imdavo kvatoti, juok­
davosi garsiai, pasimėgaudamas, su užuojauta kraipydavo gal­
vą ir juokdamasis kartodavo:
-Tikras beprotis...
Ant tetos Reticijos namųpamažu užslenka naktis, pamelžtos
karvės tamsoje zulinasi į lentas, mergos jau miega virtuvėje, iš
sodo plaukia ir atvirame lange sproginėja ozonoburbulai. Teta
Reticijąmiega nuskendusi savodidžiulėjelovoje. Ant kitos lovos
264 Klepsidros sanatorija

lyg apuokas tarp pagalvių sėdi dėdė Jeronimas. Jo akys spindi

tamsoje, barzda drimba žemyn ant pririestų kelių.
Jis iš lėto nulipa nuo lovos ir pirštų galais prisėlina prie tetos.
Stovi prie miegančiosios lyg tykantis katinas prieš šuolį, pasi­
šiaušusiais antakiais ir ūsais. Liūtas ant sienos trumpai nusi­
žiovauja ir nusuka galvą. Pabudusi teta išsigąsta galvos, kuri
žaižaruoja akimis ir prunkščioja.
- Eik, eik į lovą, - sako teta Reticija, ranka varydama jį šalin
lyg gaidį.
Prunkščiodamasirnervingai dairydamasis atgal, jispasitraukia.
Kitame kambaryje guli Dodas. Dodas nemoka miegoti. Mie­
go centras jo nesveikose smegenyse funkcionuoja blogai. Jis
sukinėjasi, raitosi patale, vartosi nuo šono ant šono.
Čiužinys girgžda. Dodas sunkiai dūsauja, šnarpščia, be­
jėgiškai kilnojasi nuo pagalvių.
Negyventas gyvenimas kankinasi, kamuojasi iš nevilties,
sukasi ratu lygkatė narvelyje. Dodo kūne, tame puspročio kūne,
kažkas sensta be išgyvenimų, kažkas bręsta mirčiai be men­
kiausios prasmės.
Staiga jis tamsoje ima kūkčioti.
Teta Reticija iš lovos nubėga pas jį:
- Kas tau, Dodai, gal ką skauda?
Dodas nustebęs atsuka galvą ir klausia:
-Ką?
- Ko vaitoji? - klausia teta.
- Tai ne aš, tai jis...
- Kas jis?
- Užmūrytas...
- Kas toks?
Tačiau Dodas nusivylęs numoja ranka.
- Et...- ir nusisuka.
Teta Reticija pirštų galais sugrįžta į lovą. Jai einant pro šalį,
dėdė Jeronimas pagraso pirštu:
- Visur jau kalba: Di-da...
 EDŽIUS

I
Tame pačiame, kaip ir mes, namo aukšte, siaurame ir ilgame
flygelyje iš kiemo pusės su savo šeima gyvena Edžius.
Edžius jau seniai nebe mažas berniukas, Edžius suaugęs
vyras, kalba vyrišku, skardžiu balsu, kuriuo kartais dainuoja
operų arijas.
Edžius linkęs į apkūnumą, tačiau ne į tą išpurtusį ir minkš­
takūnį, o veikiau į atletišką, raumeningą jo atmainą. Jo rankos
stiprios kaip meškino, bet kas iš to, kai kojos, visai išsigimusios
ir beformės, yra netikusios.
Žiūrint į Edziaus kojas, iš tiesų neaišku, kur yra to keisto
luošumo paslaptis. Atrodo, lygjokojos turėtų per daug sąnarių
tarp kelių ir kulkšnių, bent jau po porą sąnarių daugiau negu
normalios kojos. Nieko nuostabaus, kad per tuos pridėtinius
sąnarius jos pasigailėtinai linksta, ir ne tik į šonus, bet ir į priekį,
į visas puses.
Taigi Edžius vaikšto su dviemramentais, puikiai padarytais
ramentais, gražiai nupolitūruotais imituojant raudonmedį. Su
tais ramentais jis kasdien lipa žemyn nusipirkti laikraščio, ir tai
yra jam vienintelis pasivaikščiojimas, vienintelis įvairumas.
Nemalonu žiūrėti, kaip jis eina laiptais. Jo kojos visaip kraipo­
si čia į šonus, čia atgal, sulinksta netikėtose vietose, o pėdos
kaip arklio kanopos, trumpos ir aukštos, lyg trinkos dunksi į
lentas. Bet lygioje vietoje Edžius staiga pasikeičia. Jis išsitiesia,
liemuo šauniai išsipučia, o kūnas įgauna miklumo. Atsirėmęs į
266 Klepsidros sanatorija

ramentus kaip į turėklus, jis toli į priekį išmeta kojas, kurios ne

abi iš karto trepteli į žemę, po toperkelia ramentus ir atsivedėjęs
vėl smarkiai siūbteli pirmyn. Taip mėčiodamas kūną, jis juda
erdvėje. Nuo ilgo sėdėjimojėgųjis turi su kaupu ir, su ramentais
manevruodamas po kiemą, ne kartą iš tiesų nuostabiai smagiai
pademonstruoja tą herojišką lokomocijos būdą ir nustebina
pirmo ir antro aukšto tarnaites. Tada jo sprandas išbrinksta, po
smakru atsiranda dvi raukšlės, o pakreiptame į šoną veide,
kuriame lūpos sučiauptos nuo įstangos, šmėkšteli skausmo
grimasa. Edžius neturi jokios profesijos ar užsiėmimo, tarytum
likimas, užkraudamas jam luošumo jungą, mainais už tai pa­
tyliukais būtų atleidęs nuo šitoAdomo vaikų prakeikimo. Savo
luošumo paunksnėje Edžius, kaip tik galėdamas, naudojasi šia
išimtine teise dykaduoniauti ir širdyje yra patenkintas savo lyg
ir privačia, individualiai sudaryta transakcija su likimu.
Vis dėlto ne kartą stebimės, kuo užpildo savo laiką tas
dvidešimt kelerių metų jaunuolis. Nemažas darbas jam yra
laikraščio skaitymas. Edžius yra ne bet koks skaitytojas. Jo
dėmesio neišvengia nė viena pastaba, nė vienas anonsas. O
kai pagaliau nusigauna į paskutinį dienraščio puslapį, kitą
pusdienį jo anaiptol netyko nuobodulys. Tik dabar prasideda
tikrasis darbas, kuriuo Edžius jau iš anksto džiaugiasi. Popiet,
kai kiti eina pogulio, Edžius išsitraukia savo didžiules, storas
knygas, išsidėsto jas ant stalo prie lango, pasiruošia klijus,
teptuką, žirkles ir pradeda savo mielą ir įdomų darbą - iš-
kirpinėja įdomiausius straipsnius ir pagal tam tikrą sistemą
klijuoja į savo knygas. Ramentai dėl viso pikto stovi čia pat,
atremti į palangę, bet Edžiui jų nereikia, nes viską turi po
ranka, ir, taip stropiai besidarbuojant, prabėga kelios valandos
iki pavakarių.
Kas trečią dieną Edžius skutasi savo rudą barzdą. Patinka
jamši procedūra ir visi jos rekvizitai: karštas vanduo, putojantis
muilas ir lygus, švelnus skustuvas. Plakdamas muilą, į odinį
diržą pustydamas skustuvą, Edžius dainuoja - ne todėl, kad
 Edžius 267

mokėtų, ne išlavintu balsu, o veikiau be pretenzijų ir iš visos

širdies, o Adelė teigia, kad jis turi malonų balsą.
Tačiau, išskyrus tai, Edziaus namuose, rodos, ne viskas gerai.
Deja, tarp joir tėvųyra įsigalėjękažkokie labai rimti nesutarimai,
nežinia kaip ir kodėl atsiradę. Nekartosime spėlionių ir gandų,
nekartosime, nes užteks empiriškai konstatuotų faktų.
Dažniausiai tai atsitinka vakarop, šiltuoju metų laiku, kai
Edziaus langas atidarytas ir iki mūsų ateina tų nesutarimų
atgarsiai. Iš tiesųgirdime tik vieną pusę dialogo, būtent Edziaus
partiją, nes joantagonistų, slypinčiųtolimesnėse buto patalpose,
atsakymai mūsų nepasiekia.
Todėl sunku susigaudyti, kas prikišama Edžiui, bet iš jo
reakcijos tono galima spėti, kad jamužgauta skaudžiausia vieta
ir jis vos tvardosi. Jožodžiai smarkūs ir neapgalvoti, padiktuoti
pernelyg didelio susijaudinimo, bet tonas, nors ir karštas, vis
dėlto yra bailus ir silpnas.
- Tikrai taip! - šaukia jis verksmingai, - na, ir kas iš to?..-
Kada vakar? - Netiesa! - Ojeigu ir taip? - Tai jau, tėte, meluoji!
Ir taip gal kokį pusvalandį, kurį paįvairina tiktai Edziaus
nuoskaudos ir pasipiktinimo protrūkiai, kai jis iš bejėgiško
įniršio daužosi galvą ir raunasi plaukus.
Tačiau kartais, - ir tai yra tikra šių scenų viršūnė, kuri sutei­
kia joms dar tokio specifinio šiurpumo, - atsitinka tai, ko mes,
sulaikę kvapą, laukiame. Buto gilumoje, rodos, kažkas griūva,
su trenksmu atsidaro kažkokios durys, bildėdami apvirsta kaž­
kokie baldai, paskui nuaidi širdį veriantis Edziaus cypimas.
Klausomės viso to sukrėsti ir susigėdę, bet ir kažkaip keistai
mėgaujamės galvodami apie šiurpų ir fantastišką smurtą, pa­
vartotą prieš atletišką, nors ir kojų nevaldantį jaunuolį.

II
Temstant, kai indai po ankstyvos vakarienės jau suplauti, Adelė
atsisėda priebutyje iš kiemo pusės, netoli nuo Edziaus lango.
268 Klepsidros sanatorija

Kiemą supa du ilgi, dvigubai laužti priebučiai, vienas pirmame

aukšte, o kitas - sulig antruoju aukštu. Tų medinių balkonų
plyšiuose želia žolė, oviename plyšyje tarp sijųišaugo net maža
akacija ir linguoja aukštai virš kiemo.
BeAdelės, šenbei ten prie savo durų sėdi kaimynai, sudribę
ant kėdžių, ant suoliukų, ir nepastebimai vysta prieblandoje.
Jie sėdi kupini dienos kaitros, lyg kokie nebylūs užrišti maišai,
laukiantys, kada prieblanda juos švelniai atriš.
Žemai į kiemą sparčiai sunkiasi tamsa, banga po bangos,
tačiau aukštai oras nenori atsisakyti šviesos ir švyti tuo skais­
čiau, kuo labiau anglėja ir gedulingai juosta viskas apačioje -
švyti skaisčiai, virpėdamas ir žybsėdamas, raibuliuodamas nuo
neaiškiai šmėkščiojančių šikšnosparnių.
Bet žemai jau greitai ir tyliai darbuojasi sutemos, ten knibž­
dėte knibžda tų vikrių, ėdrių skruzdėlyčių, kurios ardo ir po
gabaliuką išsinešioja daiktų substanciją, nugraužia ją iki pat
baltų kaulų ir tame liūdname kautynių lauke palieka vaiduok­
liškai fosforescuojantį skeletą ir šonkaulius. Tie balti popieriai,
skudurai šiukšlyne, tie nesuvirškinti šviesos blauzdikauliai
išlieka ilgiausiai ir negali pasibaigti sukirmijusioje tamsoje.
Kartkartėmis atrodo, kad juos jau prarijo sutemos, o paskui jie
ir vėl atsiranda ir šviečia, kas akimirką pametami akių, kuriose
pilna virpesių ir skruzdėlių, bet jau nyksta skirtumas tarp anų
medžiagos likučių ir regėjimo iliuzijų, kurios kaip tik tada
pradeda vaidentis tartum per sapną, taigi kiekvienas sėdi savo
auroje lyg debesyje uodų, o aplinkui lyg žvaigždžių spiečius
pulsuoja smegenys, kliedesinga haliucinacijų anatomija.
Tada iš kiemo dugno pradeda kilti tos dvelksmų gyslelės,
dar netikros, kad pačios egzistuoja, ir jau, prieš pasiekdamos
mūsų veidą, savo egzistavimo atsisako, tos gaivumo sruogos,
kuriomis lyg šilkiniu pamušalu iš apačios pamušta klostėta
vasaros naktis. Ir kai danguje ima žiebtis pirmosios žvaigždės,
dar mirgančios ir dažnai užpučiamos, labai iš lėto prasiskiria
tasai tvankus sutemų šydas, nuaustas iš sūkurių, iš iliuzijų,
 Edžius 269

ir atsidususi atsiveria gili vasaros naktis, savo gilybėje pilna

žvaigždžių dulkių ir tolimo varlių kurkimo.
Adelė eina miegoti nedegdama šviesos, gulasi į praeitą naktį
suglamžytą ir sujauktą patalą, ir, vos tik užmerkia akis, pra­
sideda tos gaudynės per visus aukštus ir visus namo butus.
Tikiš šalies žiūrint, vasaros naktis yra poilsis ir užsimiršimas.
Vos tik baigiasi dienos darbai ir pavargusios smegenys norėtų
užmigti, užsimiršti, prasideda tas netvarkingas bėgiojimas, tasai
sujauktas, didžiulis liepos nakties sąmyšis. Visi namo butai, visi
kambariai ir alkieriai tada prisipildo klegesio, keliavimo, įėjimų
ir išėjimų. Visuose languose stovi stalinės lempos su gaubtais,
net koridoriuose skaisčiai šviesu ir be paliovos darinėjamos
durys. Vienas didžiulis, chaotiškas, beveik ironiškas pokalbis
per nuolatinius nesusipratimus raizgosi ir šakojasi visuose šio
avilio narveliuose. Pirmame aukšte niekas gerai nežino, ko ten
reikia aniems antrame, ir siunčia pasiuntinius su skubiomis
instrukcijomis. Kurjeriai lekia per visus butus, laiptais aukštyn,
laiptais žemyn, bėgdami pamiršta instrukcijas, tolydžio šau­
kiami atgal gauti naujų paliepimų. Ir visada reikia kažką papil­
dyti, visada klausimas lieka neišaiškintas, nes visas tas bruz­
desys, tie juokai ir sąmojai neduoda atsakymo.
Tikšoniniai kambariai, neįtraukti į tą didįjį nakties balaganą,
turi savo atskirą laiką, matuojamą laikrodžių tiksėjimu, tylos
monologais, giliu miegančiųjų alsavimu. Ten miega vešlios ir
pieno pritvinkusios žindyvės, miega godžiai įsisiurbusios į
nakties įsčias, nuo ekstazės įraudusiais skruostais, o kūdikiai
užsimerkę klaidžioja po jų miegą, lyg uodžiantys žvėreliai
švelniai vaikštinėja po žydrą gysleliųžemėlapį baltose krūtinių
lygumose, atsargiai šliaužioja, aklu veideliu ieškodami šilto
praskiepo, įėjimoį tą saldų miegą, kol jautriomis lūpomis suran­
da miego žinduką, patikimą speneli pilną saldaus užsimiršimo.
Otie, kurie savo lovose pasigavo miegą, jo nebepaleidžia ir
grumiasi su juo kaip su angelu, kuris nori ištrūkti, kol jį nu­
rungia, prispaudžia prie patalo ir knarkia su juo pakaitomis,
270 Klepsidros sanatorija

lyg vaidytųsi ir vienas kitam piktai prikaišiotų savo neapy­

kantos istoriją. O kai tie priekaištai ir nesusipratimai apmalšę
nutyla, kai visas tas lakstymas subyrėjęs dingsta kampuose, kai
kambarys po kambario nusileidžia į tylą ir nebūtį - įeina par­
davėjas Leonas ir apgraibomis lipa laiptais, jis eina iš lėto,
laikydamas rankojebatus ir tamsoje raktu ieškospynos skylutės.
Kaip ir kasnakt, jis parėjo iš viešnamio, krauju pasruvusiomis
akimis, purtomas žagsulio ir pražiojęs burną, iš kurios dryksta
seilių siūlas.
Pono Jakubo kambaryje ant stalo dega lempa, o jis pats,
susikūprinęs prie stalo, rašo laišką Christianui Seipeliui ir Sū­
nums, mechaninės verpyklos ir audyklos, ilgą daugelio puslapių
laišką. Ant grindų jau guli ilga virtinė prirašytų lapų, bet galo
dar nematyti. Kas valandėlę jis pašoka nuo stalo ir ima bėgioti
aplinkui kambaryje, susikišęs rankas į susitaršiusius plaukus.
Atsitinka taip, kad, sukdamas ratą po rato, jisai skriste užlekia
ant sienos, skrieja palei tapetus lyg didžiulis neryškus uodas,
lyg šmėkla atsitrenkia į sienos piešinių arabeskas, paskui vėl
nušoka žemyn ant grindų ir įkvėpingai bėga toliau ratu.
Adelė kietai įmigusi, jos lūpos pravertos, veidas pailgėjęs ir
lygnesavas, bet užmerkti vokai perregimi, ir ant jųplono perga­
mento naktis rašo savo subraukytą, taisinėtą ir prikeverzotą
rankraštį - lyg tekstą, lyg paveikslus.
Edžius stovi savo kambaryje iki pusės nuogas ir mankšti­
nasi su svarsčiais. Jam reikia daug jėgų, dvigubai daugiau jė­
gų rankoms, kurios vaduoja bejėges kojas, ir todėl jis stropiai
mankštinasi, paslapčia mankštinasi kiauras naktis.
Adelė plaukia atgal, už savęs, į nebūtį, ir negali nei šaukti,
nei rėkti, nei sutrukdyti Edžiui išlipti pro langą.
Edžius išlipa į priebutį be ramentų, ir Adelė išsigandusi žiūri,
ar kojos jį remia. Tačiau Edžius nemėgina vaikščioti.
Lygdidžiulis baltas šuo jis, keturpėsčia pritūpdamas, plačiais
šuoliais brazda artyn per bildančias priebučio lentas ir štai jau
yra prie Adelės lango. Kaip ir kas naktį, savo išblyškusį, riebų,
 Edžius 271

skausmingos grimasos iškreiptą veidą prispaudžia prie mėne­

sienoje blizgančio stiklo ir kažką verksmingai, atkakliai sako,
verkdamas pasakoja, kad nakčiai joramentus užrakina spintoje
ir dabar jis naktimis turi kaip šuo ropoti keturpėsčia.
Tačiau Adelė yra bejėgė, visiškai atsidavusi giliam miego
ritmui, kuris teka per ją. Ji net neturi jėgų užsitraukti antklodę
ant nuogų šlaunų ir nieko negali padaryti, kai per jos kūną
traukia blakės, blakių vilkstinės ir kolonos. Tie lengvi ir ploni
lakšteliai-kūneliai bėga per ją taip švelniai, kad ji nejunta nė
menkiausio prisilietimo. Tai yra plokšti maišeliai kraujui, rudi
kapšeliai kraujui, be akių ir be fizionomijos, ir dabar žygiuoja
jų ištisi klanai, vyksta didysis tautų kraustymasis, padalytas į
gimines ir kartas. Blakių devynios galybės, ir jos bėga nuo kojų
nesuskaičiuojama promenada kaskart vis didesnės, tokio didu­
mo kaip naktiniai drugiai, kaip plokščios piniginės, kaip dideli
raudoni begalviai vampyrai, lengvi, popieriniai, už voratinklį
švelnesnėmis kojytėmis.
O kai prabėga ir dingsta paskutinės pavėlavusios blakės,
paskui dar viena, milžiniška, ir galų gale pati paskutinė - stoja
visiška tyla, ir, kol į kambarius palengva sunkiasi aušros pil­
kuma, per tuščius koridorius ir butus plaukia kietas miegas.
Visose lovose žmonės guli per kelius parietę kojas, staigiai
atmetę į šoną veidus, kurie labai susikaupę, pasinėrę į miegą ir
be galo jamištikimi.
Jeigu jau kas nutveria miegą, tai laikojį mėšlungiškai, gosliu
ir apsalusiu veidu, o alsavimas, gerokai jį aplenkęs, pats sau
vienas klaidžioja tolimais keliais.
Ir iš tiesų tai yra viena didžiulė istorija, suskirstyta į partijas,
į skirsnius ir į rapsodus ir išdalyta visiems miegantiesiems. Kai
vienas liaujasi ir nutyla, jo temą pagauna kitas, ir taip ši sakmė
eina toliau, vienur kitur plačiai, epiškai pavingiuodama, kol vi­
si guli to namo kambariuose bejėgiai lyg aguonos grūdeliai
didžiulės aklinos galvutės gardeliuose ir savo alsavimu auga į
aušrą.
 PENSININKAS

Esu pensininkas tiesiogine ir visiška to žodžio prasme, šioje

srityje labai toli pažengęs, didžiai pasižymėjęs, aukštos prabos
pensininkas.
Galimas daiktas, kad šiuo atžvilgiu esu netgi peržengęs tam
tikras paskutines ir leistinas ribas. Nenoriu to slėpti, nes kas gi
jau čia taip nepaprasta? Kamreikia tuojau išpūsti akis ir žiūrėti
su ta veidmainiška pagarba, su tuo iškilmingu rimtumu, ku­
riame yra šitiek slepiamo džiaugsmo dėl artimo nelaimės? Iš
tikrųjų, kaip labai žmonėms trūksta paties primityviausio takto!
Tokius faktus dera priimti pačia paprasčiausia mina, truputį
išsiblaškius ir nerūpestingai, kaip yra įprasta šiuose reikaluose.
Dienos darbų reikia imtis labai iš lengvo, ką nors tyliai sau
niūniuojant, kaip, sakysim, aš viską darau labai iš lengvo ir
nerūpestingai. Gal dėl to kiek nepasitikiu savo kojomis, iš lėto
ir atsargiai statau pėdas vieną prieš kitą ir labai atidžiai laikausi
krypties. Kai šitokie dalykai, gali kaipmat nukrypti į šalį. Skai­
tytojas supras, kad negaliu būti pernelyg aiškus. Mano egzis­
tavimo forma labai priklauso nuo nuovokos, ir tuo atžvilgiu jai
reikia daug geros valios. Ne vieną kartą apeliuosiu į ją, į labai
subtilius jos atspalvius, kuriuos galima priminti vien savotišku
santūriu mirkčiojimu, kurį man ypatingai sunkina sustingusi ir
nuo mimikos judesių atpratusi fizionomija. Pagaliau aš niekam
nesisiūlau, nė nemanau saldžiausiai dėkoti už kažkieno malo­
ningai, iš nuovokumo suteiktą man prieglobstį. Šios nuolaidos
 Pensininkas 273

atsisakau ramiai, šaltai ir visiškai abejingai. Nemėgstu, kai man

kas kartu suužuojautos geradarybe pateikia dėkingumo sąskaitą.
Geriausia, kai su manimi elgiamasi rodant tam tikrą sveiką ne­
gailestingumą, šiek tiek laisvai, šiek tiek juokais ir draugiškai.
Šiuo atžvilgiu mano gerieji, atviraširdžiai kolegos iš kontoros,
mano jaunesnieji darbo draugai yra pasirinkę deramą toną.
Kartais užeinu tenai iš įpratimo, apie kiekvieno mėnesio
pirmą dieną, tyliai atsistoju prie baliustrados ir laukiu, kada
mane pastebės. Tada įvyksta štai tokia scena. Tam tikru mo­
mentu įstaigos viršininkas ponas Kavalkevičius padeda plunks­
ną, akimis duoda ženklą tarnautojams ir staiga, žvelgdamas man
pro šalį į tuščią orą, prisidėjęs prie ausies ranką, sako:
-Jeigu mano ausys nemeluoja, tai, pone, pone patarėjau, jūs
čia kažkur tarp mūsų kambaryje!
Kai jis tai sako, jo akys, aukštai virš manęs įsmeigtos į tuš­
tumą, pažvelgia kreivomis, veidas linksmai šypsosi.
- Užgirdau kažkokį balsą erdvėse ir iškart pagalvojau sau,
kad tai tikriausiai mūsų mylimas ponas patarėjas! - šaukia jis
garsiai, visa gerkle, lyg sakytų kažkam labai toli esančiam. -
Pone, duokite nors kokį ženklą, nors orą sudrumskite toj vietoj,
kur esate pakibęs.
- Gana juokauti, pone Kavalkevičiau, - sakau jam tyliai
tiesiog į veidą, - atėjau savo pensijos.
- Pensijos? - rėkia ponas Kavalkevičius, kreivomis žiūrė­
damas į orą. - Sakote, pensijos? Juokauji, mielasis pone pata­
rėjau. Seniai jau esate išbrauktas iš pensininkų sąrašo. Ar ilgai
dar norite imti pensiją, maloningasis pone?
Šitaip jis juokauja su manimi, šiltai, gaiviai ir žmoniškai. Tas
grubus familiarumas, kai tave be ceremonijų čiumpa už rankos,
teikia man keisto palengvėjimo. Išeinu pastiprintas, guvesnis
ir labai skubu namo, nes reikia parsinešti truputėlį tos mielos
vidinės šilumos, kuri jau sklaidosi.
Tačiau kiti žmonės... Įkyrus, niekada neištartas klausimas,
kurį nuolatos matau jų akyse. Nuo jo neįmanoma atsiginti.
274 Klepsidros sanatorija

Sakysim, taip jau yra - tad kuriam galui iškart tos ištįsusios
minos, tie rimti veidai, tas neva pagarbiai atšakus tylėjimas, tas
išgąstingas apdairumas? Kad tik nė žodeliu neužgavus, kad tik
delikačiai nutylėtų mano padėtį... Kiaurai matau tą žaidimą!
Žmonių akimis, tai yra ne kas kita kaip tam tikras sibaritiškas
mėgavimasis savimi, savo laimingu kitoniškumu, šventeiviš­
kumu dangstomas staigus atsiribojimas nuo mano būklės. Jie
iškalbingai žvilgčiojasi ir tyli, ir leidžia tam dalykui tyloje ke-
rotis. Mano būklė! Galimas daiktas, kad ji nėra visiškai patai­
soma. Gal yra joje kokia nors nežymi esminės prigimties yda!
Dieve mano! Kas iš to? Tai dar nėra dingstis šitamskubotamir
išgąstingam nuolaidumui. Kartais mane suima piktas juokas,
kai pamatau šitą staigiai rimtėjantį supratingumą, tą paslaugų
pripažinimą, kuriuo tarytum daroma vieta mano būklei. Lyg
tai būtų visiškai neatremiamas, paskutinis, neapskundžiamas
argumentas. Kodėl jie taip pabrėžia šį punktą, kodėl jiems tai
yra visų svarbiausia ir kodėl jiems tai patvirtina tas didžiulis
pasitenkinimas, kuris slypi po nerimastingo šventeiviškumo
kauke?
Tarkime, kad esu, taip sakant, menkas keleivis, net pernelyg
menkas, tarkime, kad mane verčia nerimauti kai kurie klau­
simai, pvz.: kiek man metų, kada mano vardadienis ir pan. Argi
tai pretekstas be paliovos sukinėtis aplink šiuos klausimus,
tarytum juose glūdėtų dalyko esmė? Ne todėl, kad gėdyčiausi
savobūklės. Anaiptol. Tačiau negaliu pakęsti perdėjimo, kuriuo
padidinama kokio nors fakto, kokio nors iš tiesų ne storesnio
už plauką skirtumo svarba. Man kelia juoką tas netikras teat­
rališkumas, tas iškilmingas patosas, kuriuo norima tą dalyką
išpūsti, tas momento drapiravimas niūriai pompastišku, tra­
gišku apdaru. O iš tikrųjų? Pasauly nerasi kasdieniškesnio,
natūralesnio, banalesnio dalyko. Lengvybė, nepriklausomybė,
neatsakingumas... Ir muzikalumas, ypatingas sąnarių muzi­
kalumas, jeigu taip galima pasakyti. Neįmanoma praeiti nepa­
šokus nė pro vieną rylą. Ne iš linksmybės, o kad mums vis tiek
 Pensininkas 275

ir kad melodija turi savo valią, savo atkaklų ritmą. Jamir pasi­
duodi. „Malgožata, mano širdies lobi..." Tu esi per lengvas, per
mažai atsparus, kad pasipriešintum, o pagaliau kokia prasmė
priešintis taipbejokiųįpareigojimųkviečiančiam, tokiamnepre­
tenzingam siūlymui. Tad ir šoku, o veikiau trepsiu į melodijos
taktą smulkia pensininkų ristele, retkarčiais šoktelėdamas. Ma­
žai kas tą pastebi, rūpinasi tik savimi ir kasdien bėgioja, bėgioja.
Labiausiai norėčiau, kad skaitytojas nesusidarytų per daug
geros nuomonės apie mano kondiciją. Aiškiausiai įspėju neper­
vertinti jos tiek in plus, tiek in minus. Tik be jokios romantikos.
Tai tokia pati kondicija, kaip ir bet kuri kita, kaip ir bet kuri
kita paženklinta natūraliausiu aiškumu bei paprastumu. Bet
koks paradoksalumas išnyksta, kai esi šioje reikalo pusėje. Didy­
sis išblaivėjimas, - taip galėčiau pavadinti savo būklę, - visų
sunkenybių nusikratymas, šokimo smagumas, tuštuma, neatsa­
kingumas, skirtumų išsilyginimas, visų pančių atsipalaida­
vimas, ribų pašalinimas. Niekas manęs nelaiko ir niekas nekali­
na, nėra pasipriešinimo, neribota laisvė. Keistas indiferentizmas,
su kuriuo aš lengvai einu skersai išilgai per visas buities dimen­
sijas - tai turėtų būti iš tiesų malonu, - ar ne taip? Ta begalinė
gilybė, tas nepasėdumas, kai neturi rūpesčių, esi abejingas ir
tau lengva - nenoriu skųstis. Yratoks posakis: niekur nesušildyti
vietos. Iš tikrųjų: seniai nebešildau vietos po savimi.
Mano kambario langas yra aukštai, ir kai pro jį žvelgiu į
miestą, į stogus, ugniasienes ir kaminus, dūluojančius rusvoje
rudens apyaušrio šviesoje, kai iš paukščio perspektyvos regiu
visą tą tankiai užstatytą kraštovaizdi vos išsivysčiusį iš nakties
ir blyškiai dienojantį palei geltonus horizontus, kuriuos į švie­
sias skiautes sukarpė juodos banguojančios varnų karksėjimo
žirklės, - jaučiu: tai yra gyvenimas. Kiekvienas iš jų tūno savyje,
kažkurioje dienoje, kuriai pabunda, kažkurioje valandoje, kuri
jam priklauso, kažkurioje akimirkoje. Kažkur ten, apytamsėje
virtuvėje, verdama kava, virėja išėjusi, ant grindų šoka nešvarus
ugnies atšvaitas. Tylos suklaidintas laikas valandėlei nuplaukia
276 Klepsidros sanatorija

atgal, už savęs, ir per tas nesuskaičiuojamas akimirkas ant

banguojančių katės kailinėlių vėl auga naktis. Zosia iš antro
aukšto, prieš atidarydama ruošai langą, ilgai žiovauja ir pa­
lengva rąžosi, gausiai primiegotas, priknarktas oras tingiai
slenka prie lango ir, peržengęs jį, palengva įeina į rusvą ir
padūmavusią dienos pilkumą. Mergina iš lėto panardina rankas
į dar šiltą, nuo miego įrūgusią patalo tešlą. Paskui šiurpulio
apimta širdimi, nakties sklidinomis akimis purto pro langą
didžiules, purias duknas, ir į miestą lekia plunksnų pūkeliai,
pūkų žvaigždutės, tingi nakties svajonių sėkla.
Tada svajoju tapti duonos išnešiotoju, elektros tinklų mon­
teriu arba ligonių kasos inkasatoriumi. Arba nors kaminkrėčiu.
Rytą, vos švintant, įeini pro kokius pakrypusius vartus, sargas
pašviečia žibintuvėliu, o tu nerūpestingai kilsteli porą pirštų
prie kepurės snapelio, pasakai linksmą žodelį ir įžengi į tą
labirintą, iš kurio išeisi vėlų vakarą kažkur kitame miesto gale.
Visą dieną danginiesi iš buto į butą, iš vieno miesto galo į kitą,
ir visur tas pats nepabaigiamas, painus pokalbis, kurio partijos
išdalytos gyventojams, kažko paklausi viename bute, o atsa­
kymą gauni kitame, vienoje vietoje paleidi sąmojį ir paskui
toliau ilgai rankioji juoko vaisius. Trinksint durims, brauniesi
per ankštus koridorius, per baldais užstatytus miegamuosius,
vartalioji naktipuodžius, kliuvinėji už girgždančių vežimėlių,
kuriuose verkia vaikai, lankstaisi kėliodamas numestus kūdikių
barškučius. Ilgiau negu reikia užtrunki virtuvėse ir prieškam­
bariuose, kur tvarkosi tarnaitės. Merginos vikriai sukinėjasi,
žargo lanksčias jaunas kojas, įtempia aukštas keltis, tviska, žybsi
pigia avalyne, kaukši per laisvomis kurpaitėmis...
Taip aš svajoju neatsakomybės ir kažkokio užribio valan­
domis. Nesikratau tų svajonių, nors ir matau, kad jos beprasmės.
Kiekvienas turi žinoti savo kondicijos ribas ir išmanyti, kas jam
pritinka.
Mums, pensininkams, ruduo apskritai pavojingas metas. Kas
žino, per kokį vargą mūsų amžiuje pasiekiama šiokios tokios
 Pensininkas 277

stabilizacijos, kaip sunku mums, pensininkams, išvengti su­

smulkėjimo ir žūties nuo savo pačių rankų, tas supranta, jog
ruduo, jovėtros, atmosferos audros ir sąmyšiai yra nepalankūs
mūsų egzistencijai, kuriai ir taip yra iškilusi grėsmė.
Vis dėlto rudenį būna ir kitokių dienų, kurios pilnos ramybės
ir susimąstymo, kurios mums yra maloningos. Kartais pasitaiko
tokių dienų ir nesaulėtų - šiltų, miglotų, gintariniais tolimais
pakraščiais. Namų protarpyje staiga atsiveria vaizdas į gilumą,
į dangaus skliautą, kuris svyra žemyn kaskart vis žemiau, kol
nusileidžia net iki pat išblankusio toliausių horizontų gelto­
numo. Tos perspektyvos atsiveria į dienos gelmę, ir žvilgsnis
jose tarytumnuklysta į kalendoriaus archyvus, tarytumpamato
dienos klodų skerspjūvį, begalines laiko registratūras, špaleriais
einančias į geltoną ir šviesią amžinybę. Visa tai susirenka ir ima
rikiuotis į gelsvai pilkas, jau išnykusias dangaus formuotes, o
tuo tarpu pirmajame plane yra ši diena ir ši akimirka, ir tik
nedaugelis pažvelgia aukščiau, į tolimas šio iliuzinio kalen­
doriaus lentynas. Pasilenkę prie žemės, visi kažkur eina, nekan­
traudami prasilenkia, ir visa gatvė jau išbraižyta šitų ėjimų,
susitikimų ir prasilenkimų linijomis. Tačiau toje namų spragoje,
iš kur žvilgsnis skrenda į visą miesto daubą, į visą tą architek­
tūros panoramą, iš užpakalio praskaidrintą šviesos ruožo, nyks­
tančio ties horizontais, yra šio triukšmo pertrauka, pauzė. Tenai,
erdvioje ir šviesioje aikštelėje, pjaustomos malkos miesto mo­
kyklai. Aikštėje stovi keturkampiais ir kubais sukrautos rietuvės
sveikų ir kietų medžių, kurie palengva, pliauska po pliauskos,
tirpsta po kapotojų pjūklais ir kirviais. Ak, mediena, patikima,
sąžininga, pilnavertė tikrovės medžiaga, iki galo aiški ir dora,
gyvenimo garbingumo ir prozos įsikūnijimas. Kad ir kaip giliai
ieškotumgiliausiojejos šerdyje - nerasi nieko, koji jau paviršiuje
nebūtų parodžiusi paprastai ir be išlygų, visada vienodai šyp­
santi ir aiški tuo šiltu ir tikru aiškumu savo skaidulingos mate­
rijos, kuri išausta panašiai kaip žmogaus kūnas. Kiekviename
naujame suskaldytos pliauskos lūžyje pasirodo naujas, bet vis
278 Klepsidros sanatorija

tas pats šypsantis ir auksinis veidas. O, nuostabiausioji medžio

kūno spalva, šilta be egzaltacijos, kiaurai sveika, kvepianti ir
miela.
Iš tiesų sakramentalus darbas, pilnas rimtumo ir simbolių.
Malkų skaldymas! Galėčiau valandų valandas šitaip stovėti
šviesioje angoje, atsivėrusioje į vėlyvos popietės gilumą, ir
žiūrėti į tuos melodingai grojančius pjūklus, į ritmingą kirvių
darbą. Tai tradicija, sena kaip žmonių giminė. Toje šviesioje
dienos properšoje, toje laiko spragoje, atvertoje į geltoną ir
apvytusią amžinybę, buko medžių rietuvės pjaustomos nuo
Nojaus laikų. Tie patys patriarchališki ir amžini judesiai, tie
patys užsimojimai ir pasilenkimai. Malkų pjovėjai stovi iki
pažastų įsibridę į tą auksinę dailidystę ir palengva rėžiasi į
malkų kubus ir rietuves, apibirę pjuvenomis, vos žybsinčiomis
akimis, vis gilyn kertasi į šiltą ir sveiką minkštimą, į vienalytę
masę, ir sulig kiekvienu smūgiu jų akys sužiba auksu, lygjie ko
ieškotų medžio esmėje, lyg norėtų prisikirsti iki auksinės sala­
mandros, cypiančio ugniaspalvio gyvūnėlio, kuris vis pabėga į
pačią šerdį. Ne, jie tiesiog dalija laiką į smulkias pliauskas,
tvarko laiką, pripildo rūsius geros ir lygiai supjaustytos ateities
žiemos mėnesiams.
Kad tik ištvėrus tą kritišką laiką, tas porą savaičių, netrukus
jau prasidės rytmečio šalnos ir žiema. Kaip aš mėgstu tą žiemos
įžangą, dar be sniego, bet kai oras jau kvepia šalčiu ir dūmais.
Prisimenu tokias vėlyvo rudens sekmadienio popietes. Tarkime,
visą savaitę prieš tai lijo, buvo ilga rudens dargana, kol pagaliau
žemė prisisotino vandens, ir dabar jos paviršius pradeda džiūti,
darytis matinis ir skleisti stiprų, sveiką šaltį. Visą savaitę ūka-
nojęs dangus kartu su skarmaluota debesų skraiste lyg purvas
nužertas į vieną dangaus skliauto pusę ir tamsuoja tenai krū­
vomis, susiraukšlėjęs ir sumaigytas, o iš vakarų pamažu pra­
deda skverbtis sveikos, žvalios rudens vakaro spalvos ir nudažo
niūkų kraštovaizdį. Ir kol dangus iš vakarų pusės pamažu
blaivosi skleisdamas skaistų skaidrumą, šventiškai apsirengę
 Pensininkas 279

tarnautojai, susiėmę už rankų, po tris, po keturis eina tuščia,

sekmadieniškai švaria ir džiūstančia gatve tarp priemiesčio
namukų, kurie spalvingai žėri tame aitriai margame, prieš su­
temas rausvėjančiame ore, eina grakštūs, nuo sveiko šalčio
suapvalėjusiais veidais, elastingai stato kojas, apautas nauju
apyankščiu apavu. Mieli, jaudinantys prisiminimai, ištraukti iš
atminties užkaborių!
Pastaruoju metu vos ne kasdien vaikščiojau į įstaigą. Kartais
kas nors suserga, ir man yra leidžiama dirbti jo vietoje. Kartais
kas nors tiesiog turi kokį neatidėliotiną reikalą mieste ir leidžiasi
pavaduojamas kontoroje. Deja, tai nenuolatinis darbas. Malonu
bent porą valandų turėti savo kėdę su odine pagalve, savo
liniuotes, pieštukus ir plunksnas. Malonu, kai kas užkliudo arba
kai bendradarbiai net ir aprėkia draugiškai. Kažkas į žmogų
kreipiasi, kažkas pasako kokį žodį, pasišaipo, pajuokauja - ir
valandėlę esi patenkintas. Žmogus už kažko užkliūva ir savo
benamystę, savo menkystę užkabina kažkam gyvam ir šiltam.
Tas kitas nueina šalin ir nejaučia mano svorio, nepastebi, jog
nešasi mane ant savęs, kad aš valandėlę esu jo gyvenimo pa­
razitas...
Tačiau kai atėjonaujas kontoros viršininkas, pasibaigė ir tai.
Dabar dažnai, jei gražus oras, sėdžiu ant suoliuko skverelyje
priešais mokyklą. Girdžiu, kaip gretimoje gatvėje pokši malkas
skaldantys kirviai. Merginos ir jaunos moterys grįžta iš turgaus.
Kai kurių antakiai nubrėžti rimtai ir taisyklingai, o eina jos
rūsčiai iš po jų žvelgdamos - grakščios ir niaurios angelaitės su
krepšeliais daržovių ir mėsos. Kartais stabteli prie parduotuvių
ir žiūri į save vitrinos stikle. Paskui iš aukšto, išdidžiai ir prie­
kabiai pažvelgia atgal, į savo batelio galiuką ir nueina. Dešimtą
valandą ant mokyklos slenksčio išeina sargas, ir jo rėksmingas
skambutis pripildo gatvę savo dindėjimo. Tada mokyklos viduje
tarytum ūžteli šurmulys, kuris vos nesusprogdina viso namo.
Iš to visuotinio sambrūzdžio lyg kulkos pro vartus išlekia ma­
žieji apdriskėliai, rėkdami nukurna žemyn akmeniniais laiptais
280 Klepsidros sanatorija

ir, ištrūkę į laisvę, ima kažkaip keistai šokinėti, tiesiog akimirka

pradeda aklai improvizuotus pašėliškus žaidimus. Taip be­
protiškai šėliodami, jie kartais atlekia iki mano suoliuko, pra­
bėgdami šūkauja man nesuprantamas pravardes. Kai ima visaip
vaipytis, jųveidai darosi nebežmoniški. Skėtriodamas rankomis
ir pragariškai klykdamas, visas jų būrys pralekia pro mane lyg
banda padūkusių beždžionių, parodiškai komentuojančių savo
kvailas išdaigas. Tada pamatau jų riestas, vos žymias ir be
perstojo varvančias nosytes, jųšašuotas, nuo riksmo plyštančias
burnas, jų sugniaužtus kumštelius. Būna ir taip, kad sustoja prie
manęs. Keistas dalykas, į mane jie žiūri kaip į savo vienmetį.
Aš jau seniai mažėju. Drebius, suglebęs veidas atrodo panašus
į vaiko. Darosi kiek nejauku, kai jie be ceremonijų mane tujina.
Kai man pirmą kartą vienas iš jų netikėtai sudavė į krūtinę,
nusiritau po suolu. Bet nesupykau. Ištraukė mane iš ten maloniai
sumišusį ir sužavėtą šitokio naujo ir gaivumo teikiančio elgesio.
Per tą dorybę, kad nepykstu nė dėl vienos jų smarkaus savoir-
vivre staigmenos, pamažu darausi autoritetingas ir populiarus.
Nesunku numanyti, kad nuo tada imu kišenėse nešiotis geroką
kolekciją sagų, akmenukų, ritelių nuo siūlų, gumos gabaliukų.
Tai neapsakomai palengvina minčių mainus ir duoda pagrindą
natūraliai užmegzti draugystę. Be to, pasinėrę į dalykinius
pomėgius, vaikai nebe taip kreipia dėmesį į mane patį. Prisi­
dengęs iš kišenių ištrauktu arsenalu, nebebijau, kad jų smalsu­
mas ir landumas įkyrės man pačiam.
Pagaliau nusprendžiau įvykdyti vieną sumanymą, kuris jau
senokai man vis labiau knietėjo.
Buvo rami, be vėjo, švelni ir susimąsčiusi diena, viena iš tų
vėlyvo rudens dienų, kada metai, išsėmę visas to sezono spalvas
ir atspalvius, atrodo besugrįžtą į pavasarinius kalendoriaus
registrus. Besaulis dangus susiklostė spalvotais ruožais, švel­
niais kobalto, vario žalumo ir salotinės žalsvumos ruožais,
ties pačiais pakraščiais užbrėžtais skaidraus lyg vanduo baltu­
mo lamstu - neapsakoma ir seniai pamiršta balandžio spalva.
 Pensininkas 281

Apsitaisiau geriausiais drabužiais ir nelabai drąsiai išėjau į

miestą. Ėjau sparčiai, be jokių kliūčių, ramiame tos dienos ore,
nė karto nenukrypdamas nuo tiesios linijos. Be kvapo užbėgau
akmeniniais laipteliais. Alea iacta ėst, - tariau pats sau, pasibeldęs
į raštinės duris. Kukliai, kaip ir dera mano naujajamvaidmeniui,
atsistojau priešais pono direktoriaus rašomąjį stalą. Buvau kiek
sutrikęs.
Ponas direktorius iš įstiklintos dėžutės išėmė ant smeigtuko
pamautą karkvabalį, pražulniai prisitraukė prie akies ir ėmė
apžiūrinėti prieš saulę. Jo pirštai buvo rašaluoti, nagai trumpi,
tiesiai nukarpyti. Pažvelgė į mane pro akinius.
- Tai norėtumėt, pone patarėjau, užsirašyti į pirmą klasę? -
pasakė jis. - Labai pagirtina ir priimtina. Suprantu, kad nori,
patarėjau, iš pagrindų, iš pamatų atstatyti savo išsilavinimą.
Visada kartoju: gramatika ir daugybos lentelė - tai visų mokslų
pagrindas. Suprantama, negalime į patarėją žiūrėti kaip į moki­
nt kuris būtinai turi eiti į mokyklą. Būsiteveikiau laisvas klausy­
tojas, taip sakant, abėcėlės veteranas, kuris po ilgų klajonių vėl
sugrįžo į mokyklos suolą. Savo apdaužytu laivu, taip sakant,
parplaukė į šitą uostą. Taip, taip, pone patarėjau, nedaugelis
parodo mums tokį dėkingumą, tokį mūsų pastangų pripaži­
nimą, kad po darbingo amžiaus, po triūso metų sugrįžtų pas
mus ir čia jau nuolatinai apsistotų kaip savanoriškas kurso
kartotojas iki gyvos galvos. Pone patarėjau, jūs turėsite pas mus
išimtines teises. Visada sakydavau...
- Atsiprašau, - pertraukiau jį, - bet norėčiau priminti, kad
tų išimtinių teisių aš visiškai atsisakau. Nereikia man jokių pri­
vilegijų. Tiesiog atvirkščiai... Nenorėčiau niekuo išsiskirti, prie­
šingai, man rūpi kuo labiausiai susilieti, pradingti pilkoje klasės
masėje. Visas mano sumanymas prasilenktų su tikslu, jeigu
turėčiau kokių nors privilegijų, lyginant su kitais. Net jeigu kal­
bėtume apie kūno bausmes, - čia pakėliau pirštą, - visiškai pri­
pažįstu išganingą ir dorinamąją jų įtaką, todėl iš anksto aiškiai
įspėju, kad nebūtų daroma man šiuo atžvilgiu jokių išimčių.
282 Klepsidros sanatorija

- Labai pagirtina, labai pedagogiška, - pritardamas tarė

ponas direktorius. - Be to, manau, - pridūrė, - kad tamstos
išsilavinimas dėl ilgo nenaudojimo jau iš tiesų turi spragų. Šiuo
atžvilgiu paprastai turime optimistiškų iliuzijų, kurias nesunku
išsklaidyti. Ar tamsta, pavyzdžiui, dar prisimeni, kiekbus pen­
kiskart septyni?
- Penkiskart septyni, - pakartojau sutrikęs, jausdamas, kaip
sutrikimas, šilta ir malonia banga užliejęs širdį, lyg migla temdo
mano minčių aiškumą. Nelyginant per apreiškimą apstulbintas
savo paties nemokšiškumo ir beveik džiaugdamasis, kad tikrai
grįžtu į vaikišką neišmanymą, ėmiau mikčiodamas kartoti:
- Penkiskart septyni, penkiskart septyni...
- Na matai, pone, - tarė direktorius, - pačiu laiku tamsta
užsirašei į mokyklą.
Paskui, paėmęs už rankos, nuvedė mane į klasę, kur buvo
pamoka.
Ir vėl, kaip prieš pusę šimtmečio, atsidūriau tame klegesy,
toje ūžiančioje salėje, kurioje net tamsu darėsi nuo judrių galvų
knibždėlyno. Stovėjau vidury jos visai mažytis, įsikibęs į direk­
toriaus skverną, openkiasdešimt porų jaunų akių žvelgė į mane
abejingai, žiauriai ir dalykiškai, kaip tos pačios rasės individą
išvydę žvėreliai. Iš visų pusių man vaipėsi, rodė staigaus, bet
banalaus priešiškumo minas, kyščiojo liežuvius. Prisiminęs
kadaise gautą gerą auklėjimą, į tas priekabes nereagavau. Žvelg­
damas į nevalyvų grimasų iškraipytus judrius veidus, prisi­
miniau tą pačią situaciją prieš penkiasdešimt metų. Tada šitaip
stovėjau šalia motinos, kuri kalbėjosi apie mane su mokytoja.
Dabar motinos vietoje ponas direktorius kažką šnabždėjo į ausį
ponui mokytojui, kuris linksėjogalvą ir rimtai apžiūrinėjo mane.
- Tai našlaitis, - pagaliau pasakė klasei, - neturi nei tėvo,
nei motinos, neskriauskite jo labai.
Sulig tais žodžiais akis man užplūdo ašaros, tikros graudulio
ašaros, o ponas direktorius, pats susijaudinęs, įbruko mane į
pirmą suolą.
 Pensininkas 283

Taip man prasidėjo naujas gyvenimas. Mokykla iškart pa­

siglemžė mane visą. Per visą buvusį savo gyvenimą niekada
nebuvau taip įsitraukęs į tūkstančius reikalų, intrigųir sandėrių.
Gyvenimas virto vienu didžiuliu rūpesčiu. Man virš galvos
susikirsdavo tūkstantis įvairių įvairiausių dalykų. Gaudavau
signalų, telegramų, man būdavo rodomi reikšmingi ženklai,
šnypščiama, mirkčiojama ir gestais, mimika visaip primenama,
jog turiu tūkstančius įsipareigojimų. Šiaip taip sulaukdavau,
kada baigsis pamoka, per kurią iš įgimto gerumo stoiškai atrem-
davau visas atakas, kad tik nepraleisčiau nė žodžio iš pono
mokytojo pamokos. Vos pasigirdus skambučiui, mane griūte
užgriūdavo ta rėksnių gauja, puldavo kaip žvėrys, kone plėšy­
dami į gabalus. Pribėgdavo iš užpakalio per suolus, kojomis
bildindami dangčius, šokinėdavo man per galvą, versdavosi per
mane kūliais. Ir visi klykavo man į ausį savo pretenzijas. Aš
pasidariau visų reikalų centru, be manęs neįvykdavo nė viena
rimčiausia transakcija, nė viena painiausia ir kebliausia afera.
Eidavau gatve visada apsuptas klegančio, smarkiai gestiku­
liuojančio būrio. Šunys, pabrukę uodegas, iš tolo bėgdavo nuo
mūsų, katės, pamačiusios mus ateinant, šokdavo ant stogų, o
vieniši pakeliui sutikti vaikiūkščiai, apimti pasyvaus fatalizmo
ir laukdami paties blogiausio, užsidengdavo rankomis galvą.
Mokytis mokykloje man buvo įdomu ir be galo patiko. Sa­
kysime, kad ir skiemenavimo meno. Tiesiog pasinaudodamas
mūsų neišmanymu, mokytojas labai mikliai ir sumaniai tą neiš­
manymą mums atimdavo ir pagaliau surasdavo mumyse glū­
dinčią vadinamąją tabula rasa, kuri yra bet kokio mokymo pa­
grindas. Taip išrovęs visus mūsų prietarus ir įpročius, pradėjo
mokyti nuo pradžių pradžios. Suplukę, suprakaitavę kartojome
melodingai skambančius skiemenis, o per pauzes šniurkštė-
me nosimis ir knygelėse pirštu baksnojome raidę po raidės.
Mano elementoriuje buvo tokių pačių ties sunkesnėmis raidė­
mis pariebėjančių smiliaus pėdsakų - kaip ir mano draugų
elementoriuose.
284 Klepsidros sanatorija

Vieną kartą, - jau neatsimenu dėl ko, - įėjo į klasę ponas

direktorius ir, staiga stojus tylai, parodė pirštu į tris iš mūsų,
tarp jų buvau ir aš. Liepė tuojau pat eiti su juo į raštinę. Ži­
nojome, kuo tai kvepia, ir abu mano bendrininkai jau iš anksto
pradėjo žliumbti. Abejingai žiūrėjau į jų per ankstyvą atgailą, į
staiga verksmo iškreiptus veidus, tarytumkartu su pirmosiomis
ašaromis būtų nusmukusi jų žmogiška kaukė ir apnuoginusi
beformį raudančios mėsos minkštimą. Aš pats buvau ramus ir,
kaip doras, teisingas žmogus, nė kieknesipriešinau įvykių eigai,
pasiryžau stoiškai atsakyti už savo poelgius. Kai visi trys kal­
tininkai sustojome raštinėje priešais direktorių, ši į atšakumą
panaši mano būdo stiprybė jamlabai nepatiko. Ponas mokytojas
šioje scenoje asistavo laikydamas rankoje rykštę. Abejingai
atsisegiau dirželį, tačiau ponas direktorius žvilgtelėjęs suriko:
- Gėda, argi šitaip galima? Tokiame amžiuje! - Ir piktai
pažvelgė į poną mokytoją. - Tikra gamtos keistenybė, - pridūrė
pasibjaurėdamas.
Paskui, išsiuntęs mažylius, išdrožė man ilgą ir rimtą pamoks­
lą, pilną priekaištų ir pasmerkimo. Tačiau aš jo nesupratau.
Nieko negalvodamas, krimtausi nagus ir bukai spoksojau, o
paskui pasakiau:
- Atsiplasau, pone mokytojau, tai Vacekas apspjovė tamstos
Pylagą-
Jau iš tikrųjų buvau vaikas.
Per gimnastiką ir piešimą eidavome į kitą mokyklą, kur buvo
šiems dalykams specialūs įrengimai ir salės. Žygiuodavome
poromis, karštai plepėdami, ir kiekvienoje gatvėje, į kurią pasuk­
davome, staiga sumišai pasklisdavo mūsų sopranų klegesys.
Toji mokykla buvo didžiulis medinis namas, perdarytas iš
teatro salės, senas ir visas aplipęs priestatais. Piešimo salės vidus
atrodė panašus į didžiulę pirtį, lubas rėmė mediniai stulpai,
palubiais aplink ėjo medinė galerija, į kurią užbėgdavome pir­
miausia, šturmu užėmę laiptus, kurie po mūsų kojomis dundė­
davo lyg perkūnija. Daugybė šoninių kambarėlių nuostabiai tiko
 Pensininkas 285

žaisti slėpynes. Piešimo mokytojas niekada neateidavo, tad

šėldavome iki valios. Kartkartėmis į salę įlėkdavo tos mokyklos
direktorius, keletą didžiausių triukšmautojųpastatydavo į kam­
pą, porai didžiausių padaužų nusukdavo aust bet, vos tik
nusigręždavo į duris, jį palydėdavo vėl kilęs šurmulys.
Mes negirdėdavome skambučio, skelbiančio, kad pamokos
baigėsi. Prasidėdavo trumpa ir spalvinga rudens popietė. Kai
kurių berniukų pasiimti ateidavo motinos ir besispyriojančius
išsivesdavo bardamos, aplupdamos. Bet kitiems, kurie neturėjo
tokios rūpestingos namų priežiūros, tik tada ir prasidėdavo
tikrieji žaidimai. Tik jau visai temstant, senas sargas, užra­
kindamas mokyklą, mus išvarydavo namo.
Rytais, kai išeiname į mokyklą, dar viešpatauja tiršta tamsa,
miestas kietai miega. Kiūtiname apgraibomis, ištiesę rankas,
šlamindami kojomis sausus lapus, krūvomis sukritusius gat­
vėse. Kad nepaklystume, eidami laikomės namų sienų. Kokioje
nors nišoje ranka netikėtai užčiuopia iš priešingos pusės einan­
čio draugo veidą. Kiek tada būna juoko, spėlionių ir staigmenų.
Kai kurie turi lajinių žvakelių, jas užsidega, ir mieste sužėri tie
klajojantys žiburėliai, kurie, pažemiu slinkdami virpančiais
zigzagais, susitinka, stabteli apšviesti kokio medžio, žemės
plotelio, krūvos suvytusių lapų, tarp kurių mažieji ieško kaš­
tonų. Kai kurių namų antruose aukštuose jau irgi žiebiasi pir­
mosios lempos, langų kvadratų padidinta drumsta šviesa krinta
į miestą ir didžiulėmis figūromis gulasi ant aikštės priešais
namą, ant rotušės, ant namų aklinų fasadų. O kai kas nors su
lempa rankoje eina iš kambario į kambarį - kieme tie didžiuliai
šviesos stačiakampiai vartosi lyg milžiniškos knygos lapai ir
atrodo, kad pati aikštė eina per mūrus, perstatinėja namus ir
šešėlius, tarytumdėstydama pasjansą iš didžiulės kortų malkos.
Pagaliau prieiname mokyklą. Žiburėliai užgęsta, ir mus ap­
gaubia tamsa, kurioje nusigrabaliojame į savo vietas suoluose.
Paskui įeina mokytojas, įkiša į butelį lajinę žvakę, ir prasideda
nuobodus žodžių ir linksniuočių klausinėjimas. Kai nėra šviesos,
286 Klepsidros sanatorija

mokytis reikia žodžiu ir atmintinai. Kas nors monotoniškai

deklamuoja, o mes mirksėdami žiūrime, kaip iš žvakės šauna
auksinės strėlės, susipynę zigzagai ir, šiugždėdami lyg šiaudai,
raizgosi primerktose blakstienose. Ponas mokytojas įpila į raša­
lines rašalo, žiovauja, žiūri pro žemą langą į juodą naktį. Po
suolais viešpatauja tamsus šešėlis. Ten mes kikendami nardome,
ropojame keturpėsčia, uostinėjamės lyg žvėreliai, patamsyje
pašnibždomis darome įprastines transakcijas. Niekada neuž­
miršiu tų mielų priešaušrio valandų mokykloje, kai už langų
pamažu aušdavo rytas.
Pagaliau atėjo rudens vėtrų metas. Vieną dieną jau rytą
dangus pasidarė geltonas ir niūkus, tame fone sumodeliuotas
iš drumstai pilkų fantastiškų peizažų linijų, iš didžiulių ūkanotų
dykynių, iš perspektyviškai mažėjančių ir lyg kulisai tolstančių
kalvų bei kauburių, kurie tankėdami ir smulkėdami traukėsi
net į pačius rytus, kur staiga nutrūkdavo lyg banguotas ky­
lančios uždangos kraštas ir parodydavo tolimesnį planą, gilesnį
dangų, persigandusio blyškumo angą, blankią, įbaugintą to­
liausių tolių šviesą - bespalvę, vandeningai giedrą, kuria lyg
paskutiniuoju apstulbimu baigėsi ir užsidarė tasai horizontas.
Tomis dienomis po šita skaidrumo juosta lyg Rembrandto raiži­
niuose galėjai pamatyti tolimas, bet mikroskopiškai aiškias šalis,
kurios, - vis dėlto niekada neregėtos, - dabar kiloiš už horizonto
po ta skaidria dangaus properša, užlietos skaidriai blyškia
panikos spalva, tarytumišnirusios iš kitos epochos ir kito laiko,
lyg pažadėtoji žemė, parodyta išsiilgusiai žmonijai tik vieną
akimirką.
Tame miniatiūriniame ir skaidriame peizaže buvo nuostabiai
ryškiai matyti, kaip per kauburius vingiuojančiu geležinkelio
pylimu juda ir skaidrioje nebūtyje ištirpsta vos įžiūrimas toje
tolumoje traukinys su sidabriškai baltu dūmų ruoželiu.
Bet paskui pakilo vėjas. Sakytum iškrito iš tos skaidrios
dangaus skylės, ėmė suktis ratu ir lakstyti po miestą. Visas
buvo padarytas iš minkštumo ir švelnumo, tačiau dėl keistos
 Pensininkas 287

megalomanijos dėjosi storžieviu ir prievartautoju. Jis taip maišė,

vartė ir kamavo orą, kad šis net alpėjo iš malonumo. Staigavėjas
erdvėje sustandėdavo ir stodavo piestu, išsiskleisdavo lygburės,
lyg didžiulės, išsitempusios ir sakytum botagu pliaukšinčios
paklodės, susimazgydavo kietais, nuo įtempimo virpančiais
mazgais, rūsčiu veidu, tarytumketindamas visą orą pririšti prie
tuštumos, bet paskui ištraukdavo išdavikiškąjį galą ir atnerda-
vo tą netikrą kilpą, o po to jau už kokios mylios sviesdavo
savo švilpiantį lasą, savo pančiojantį arkaną, kuris nieko ne-
bepagaudavo.
Oko tik jis neišdarinėjo su kaminų dūmais! Vargšas dūmas
jau nė pats nebežinojo, kaip išvengti vėjo plūdimosi, kaip pa­
kreipti galvą- į dešinę ar į kairę- nuo vėjosmūgių. Taip siautėjo
po miestą, lyg būtų užsimanęs tą dieną kartą visiems laikams
sukurti atmintiną savo begalinės savivalės pavyzdį.
Jau iš pat ryto jaučiau nelaimę. Vargais negalais broviausi
per viesulą. Gatvių kampuose, skersvėjų kryžkelėse draugai
mane laikydavo už skvernų. Taip kapanojausi per miestą, ir
viskas buvo gerai. Paskui ėjome į gimnastikos pamoką kitoje
mokykloje. Pakeliui nusipirkome riestainių. Ilgas gyvai šne­
kučiuojančių porų žaltys pro vartus įsirangę į vidų. Dar aki­
mirka, ir būčiau buvęs išgelbėtas, patikimoje vietoje, saugus iki
pat vakaro. Jeigu kas, galėjau net pernakvoti gimnastikos salėje.
Ištikimi draugai būtų pasilikę su manimi per naktį. Deja, Vicekas
tą dieną buvo gavęs naują vilkelį ir smarkiai paleido jį prie
mokyklos slenksčio. Vilkelis zvimbė, prie durų pasidarė grūstis,
aš buvau išstumtas už vartų, ir tą akimirką mane ėmė nešti.
- Brangūs draugai, gelbėkit! - sušukau jau pakibęs ore. Dar
pamačiau ištiestas jų rankas ir šaukiančias, išžiotas burnas, o
kitą akimirką persiverčiau kūliais ir nuplevenau nuostabia,
kylančia linija. Jau skridau aukštai virš stogų. Taip be atokvėpio
lėkdamas, vaizduotės akimis pamačiau, kaip mano draugai
klasėje kelia rankas ir, smarkiai karpydami pirštais, šaukia
mokytojui:
288 Klepsidros sanatorija

- Pone mokytojau, Šimcių vėjas nunešė!

Ponas mokytojas pažvelgė pro akinius. Ramiai priėjo prie
lango ir, prisidėjęs prie akių ranką, ėmė atidžiai žvalgyti hori­
zontą. Bet manęs jau nebepamatė. Joveidas neryškiame pilkšvai
geltono dangaus atšvaite pasidarė visiškai pergamentinis.
- Reikia jį išbraukti iš sąrašo, - tarė gailia veido mina ir nuėjo
prie stalo. O mane nešė vis aukščiau ir aukščiau į geltonas,
neištirtas rudens erdves.
 VIENATVĖ

Kai jau galiu išeidinėti į miestą, man gerokai lengviau. Bet kiek
laiko aš tūnojau savo kambaryje! Tai buvo skaudūs mėnesiai ir
metai.
Nesugebėsiu paaiškinti fakto, jog tai yra mano senasis vai­
kystės kambarys, paskutinis nuo priebučio, jau nuo anų laikų
retai lankomas, vis užmirštamas, lyg nepriklausąs butui. Ne­
beprisimenu, kaip į jį užėjau. Rodos, buvo šviesi naktis, vande­
ningai balta naktis be mėnulio. Pilkoje prieblandoje mačiau
kiekvieną daiktą. Lova buvo paklota, lyg kažkas būtų ką tik iš
jos atsikėlęs. Įsiklausiau į tylą, ar neišgirsiu miegančiųjų alsa­
vimo. Kas galėjo čia ilsėtis? Nuo tada ir gyvenu čia. Sėdžiu čia
metų metus ir nuobodžiauju. Kad būčiau pirmiau pagalvojęs,
jog reikia pasidaryti atsargų! Ak, jūs, kurie dar galite, kuriems
dar duota tam laiko, kaupkite atsargas, dėkite gerą, maistingą
ir saldų grūdą prie grūdo, nes ateis didžioji žiema, ateis liesi ir
alkani metai, ir neduos vaisių Egipto žemė. Deja, nebuvau toks,
kaip tasai godus žiurkėnas, buvau lyg lengvabūdė lauko pelė,
gyvenau dieną po dienos be rūpesčio dėl rytojaus, neabejodamas
savuoju badmirio talentu. Kaip pelė maniau sau: ką gi man
badas padarys? Jeigu kas, galiu graužti ir medį arba snukučiu
kapoti į smulkius gabalėlius popierių. Skurdžiausias žvėrelis,
pilkoji bažnyčios pelė - pilkoje sutvėrimo knygos pabaigoje -
mokėsiu gyventi ir be nieko. Štai šitaip ir aš gyvenu be nieko
šiame mirusiame kambaryje. Musės seniai jame išdvėsusios.
290 Klepsidros sanatorija

Pridedu ausį prie medžio, ar ten viduje nekrebžda kirminas.

Kapų tyla. Tiktai aš, nemirtinga pelytė, vienišas po tėvo mirties
gimęs vaikas, krebždu šitame negyvame kambaryje, be paliovos
bėgioju per stalą, per etažerę, per kėdes. Lakstau panašiai kaip
teta Teklė su ilga pilka iki žemės suknele, esu vikri, greita,
mažutė, velku paskui savešiugždančią uodegėlę. Dabar, vidury
šviesios dienos, tupiu ant stalo nejudėdama kaip iškamša, o
mano akys lyg du karoliukai, išsprogusios ir blizga. Tiksnuku­
čio galas vos vos kruta, iš įpratimo smulkiai kramtydamas.
Aišku, tai reikia suprasti metaforiškai. Esu pensininkas, o
ne kažkokia pelė. Kad parazituoju prie metaforų, kad taip leng­
vai leidžiuosi nešamas pirmos geresnės metaforos, yra mano
egzistencijos ypatumas. Šitaip įsismaginus, tik vargais negalais
man pavyksta visa tai atšaukti ir palengva atsigosti.
Kaip aš atrodau? Kartais matau save veidrodyje. Keistas,
juokingas ir skaudus dalykas! Gėda prisipažinti. Niekada nema­
tau savęs en face, akis į akį. Bet truputį giliau, truputį toliau
stoviu ten, veidrodžio gilumoje mažne šonu, mažne profiliu,
stoviu susimąstęs ir žvelgiu į šalį. Stoviu ten nejudėdamas,
žiūrėdamas į šoną, beveik atgal. Mūsųžvilgsniai nebesusitinka.
Jeigu sujudu, sujuda ir jis, bet pusiau atsisukęs atgal, lyg ne­
žinotų, kad aš čia, lyg būtų užėjęs už daugelio veidrodžių ir
nebegalėtų sugrįžti. Gailestis suspaudžia man širdį, kai matau
jį tokį svetimą ir abejingą. Juk tai tu, norėčiau sušukti, buvai
mano ištikimas atvaizdas, buvai su manimi šitiek metų, odabar
manęs nepažįsti! Dieve mano! Svetimas ir kažkur į šoną žiū­
rintis, stovi ten ir atrodai įsiklausęs į kažkokią gelmę, laukiąs
kažkokio žodžio, bet iš tenai, iš stiklo gelmės, kažkam kitam
paklusnus, iš kitur laukiąs įsakymų.
Sėdžiu taip prie stalo ir vartau senas pageltusias universiteto
paskaitas - vienintelė mano lektūra.
Žiūriu į nublukusią, sukedėjusią užuolaidą, matau, kaip
lengvai ji pakyla nuo šalto dvelksmo iš lango. Ant šito karnizo
galėčiau gimnastikuotis. Puikus skersinis. Kaip lengva ant jo
 Vienatvė 291

vartytis negyvame, jau tūkstantį kartų suvartotame ore. Netyčia

beveik išeina šmaikštus salto mortale - šaltai, be nuoširdaus
nusiteikimo, kažkaip grynai spekuliatyviai. Kai šitaip lyg ekvi­
libristas stovi pasistiebęs ant toskersinio, galva siekdamas lubas,
ima rodytis, kad ten, aukštai, yra kiek šilčiau, ir vos vos pajunti
malonesnio oro iliuziją. Nuo vaikystės mėgstu šitaip žiūrėti į
kambarį iš paukščio perspektyvos.
Sėdžiu ir klausausi tylos. Kambarys paprasčiausiai išbal­
tintas kalkėmis. Kartais baltose lubose pykšteli įskildama vištos
pėdelė, kartais šnarėdamas atsilupa tinko gabalėlis. Argi aš
turiu pasakyti, kad mano kambarys užmūrytas? Kaip čia dabar?
Užmūrytas? Kaip galėčiau iš joišeiti? Tikra teisybė: geros valios
niekas nesulaikys, o dideliam troškimui niekas neatsispirs.
Reikia tik įsivaizduoti duris, geras senas duris, kaip mano vai­
kystės virtuvėje, su geležine rankena ir skląsčiu. Nėra taip
užmūryto kambario, kad jame neatsivertų šitokios patikimos
durys, žinoma, jeigu tik užtenka jėgų jamtas duris įteigti.
 PASKUTINIS TĖVO PABĖGIMAS

Tai atsitiko vėlyvuoju ir pražuvusiu visiško atsipalaidavimo

laikotarpiu, mūsų verslo galutinio likvidavimo laikotarpiu.
Iškaba nuo mūsų parduotuvės durų jau seniai buvo nuimta.
Už pusiau nuleistų žaliuzių motina nelegaliai pardavinėjo li­
kučius. Adelė išvažiavo į Ameriką. Kalbėjo, kad laivas, kuriuo
ji plaukė, nuskendo, ir visi keleiviai žuvo. Niekada šito gando
nepasitikrinome, mergina dingo be žinios, nieko daugiau apie
jąnebegirdėjome. Prasidėjo nauja era, tuščia, blaivi, be džiaugs­
mo - balta kaip popierius. Naujoji tarnaitė Genė, anemiška,
išbalusi ir bekaulė, minkštai slankiodavo po kambarius. Pa­
glostyta per nugarą, raivydavosi ir rangydavosi kaip gyvatė ir
murkdavo kaip katė. Jos oda buvo matinio baltumo ir net po
emalinių akių vokais nebuvo rausvumo. Per išsiblaškymą kar­
tais iš senų sąskaitų ir kvitų knygelių išvirdavo troškinio -
šleikštaus ir nevalgomo.
Tuo metu mano tėvas jau buvo galutinai numiręs. Jis mirė
daug kartų, bet vis nevisiškai, vis su tam tikromis išlygomis,
kurios versdavo šį faktą patikrinti. Vienu atžvilgiu tai buvo ir
neblogai. Šitaip dalimis susmulkinęs savo mirtį, tėvas pratino
mus prie savo išėjimo fakto. Mes darėmės abejingi jo sugrį­
žimams, kurie kaskart vis trumpėjo, buvo vis graudesni. Jau
nebesančio žmogaus fizionomija tarytumišsisklaidė po tą kam­
barį, kuriame jis gyveno, išsišakojo ir kai kuriose vietose sudarė
keisčiausius, neįtikimai ryškius panašumo mazgus. Tapetai kai
 Paskutinis tėvo pabėgimas 293

kur imitavo jo tiko trūkčiojimus, arabeskos susiformuodavo į

skausmingą jo juoko anatomiją, suskilusią į simetriškas dalis
lyg suakmenėjęs trilobito atspaudas. Kurį laiką iš tolo ratu
apeidavome jošeškenųkailinius. Kailiniai kvėpavo. Vienas kitą
įsikandusių ir susiūtų žvėrelių išgąstis nueidavo per juos bejė­
giškais šiurpuliais ir pradingdavo blamų klostėse. Pridėjęs aust
galėjai girdėti melodingą sutartinio jų miego murkimą. Toje
gerai išraugintoje formoje, truputį atsiduodančioje šešku, žu­
dymu ir naktiniu poravimusi, jis galėjo išsilaikyti metų metais.
Tačiau ir čia ilgai nepatvėrė.
Kartą motina parėjo iš miesto sutrikusiu veidu.
- Žiūrėk, Juzefai, - tarė, - kas atsitiko. Pagavau jį ant laiptų,
šokinėjantį nuo pakopos ant pakopos. - Ir nuėmė skudurėlius
nuo kažkokio daikto, kurį laikė lėkštėje.
Pažinau jį iš karto. Panašumas buvo neabejotinas, nors dabar
jis buvo vėžys arba didžiulis skorpionas. Patvirtinome tai vienas
kitam akimis, baisiai stebėdamiesi tuo nepaprastu panašumu,
kuris, nepaisant visų permainų ir metamorfozių, tiesiog rėžte
rėžė akis.
- Ar gyvas? - paklausiau.
- Aišku, vos galiu išlaikyti, - atsakė motina. - Gal paleisti jį
ant grindų?
Ji pastatė lėkštę ant žemės, ir mes pasilenkę apžiūrėjome jį
geriau. Įsigūžęs tarp daugybės riestų savo kojų, jas vieną po
kitos po truputį judino. Kiek pakeltos žnyplės ir ūsai tarytum
klausėsi. Pakreipiau lėkštę, ir tėvas atsargiai, kiek abejodamas,
išlipo ant grindų, bet, pajutęs po savimi plokščią paviršių, staiga
ėmė bėgti visomis keliolika savo kojų, bilsnodamas kietais na-
riuotakojo gurneliais. Užtveriau jam kelią. Palietęs linguojan­
čiais ūsais kliūtį, jis padvejojo, bet paskui pakėlė žnyples ir
pasuko į šoną. Leidome jam bėgti pasirinkta kryptimi. Toje
pusėje jis negalėjo pasislėpti po jokiu baldu. Šitaip bėgdamas ir
vis pasisūpuodamas ant savo nevienodų kojų, jis nuropojo iki
sienos ir, mums nespėjus nė susivokti, su visa kojų kojelių
294 Klepsidros sanatorija

armatūra nesustodamas lengvai užbėgo ant jos. Pamačius, kaip

daugiakojis čežėdamas lekia per popierinius tapetus, mane
instinktyviai supurtė pasibjaurėjimo šiurpas. Tuo tarpu tėvas
priėjo mažą įmūrytą virtuvės spintelę, akimirksniu susirietė ant
jos krašto, žnyplėmis patyrinėjo, kas yra spintelės viduje, ir vi­
sas įlindo į ją.
Jis tarytum iš naujo apžiūrinėjo butą iš tos naujos krabo
perspektyvos, daiktus suvokdamas bene uosle, nes ir atidžiau­
siai apžiūrinėdamas nepastebėjau, kad jis turėtų nors kokį re­
gėjimo organą. Atrodė, kad, sutikęs savo kelyje daiktą, jis lyg ir
susimąsto, stabteli prie jo, paliečiajį lengvai siūbuojančiais ūsais,
netgi apkabina žnyplėmis, lyg bandydamas užmezga pažintį ir
tik po to atsitraukia ir nubėga toliau, vilkdamas iš paskos kiek
pakylėtą virš grindų pilvelį. Taip pat elgdavosi su duonos ir
mėsos gabalėliais, kurių numesdavome ant grindų, tikėdamiesi,
kad jais pasimaitins. Apčiupinėdavo juos tik prabėgomis ir
nubėgdavo nesupratęs, jog tai valgomi daiktai.
Regėdamas tą kantrų kambario tyrinėjimą, galėjai pagalvoti,
kad jis kažko atkakliai ir nenuilsdamas ieško. Kartkartėmis
nubėgdavo į virtuvės kertę, prie kiek leidžiančios vandenį sta­
tinės, ir, priėjęs prie balutės, rodos, gerdavo. Kai kada keletą
dienų prapuldavo. Matyt, puikiausiai apsieidavo be maisto, ir
mes nepastebėjome, kad dėl to būtų nustojęs bent kiek gyvy­
bingumo. Jausdami gėdą ir šleikštulį, dieną tyliai baiminda-
vomės, kad naktį jis gali aplankyti mus lovoje. Bet nė karto taip
neatsitiko, nors per dieną jis apvaikštinėdavo visus baldus, o
labiausiai mėgdavo tūnoti plyšiuose tarp spintų ir sienos.
Akivaizdūs buvo ir tam tikri proto, netgi valiūkiško pokš­
tavimo požymiai. Pavyzdžiui, tėvas niekad nepamiršdavo per
pietus pasirodyti valgomajame, nors pietuose dalyvaudavo
grynai platoniškai. Jeiguvalgomojodurys pietų metu atsitiktinai
būdavo uždarytos, o tėvas būdavo gretimame kambaryje, jis
tol krebždėdavo už durų, bėginėdamas ten ir atgal palei plyšį,
kol jambūdavo atidaroma. Paskui išmoko į tą apatinį durų plyšį
 Paskutinis tėvo pabėgimas 295

įkišti žnyples ir kojas ir, gana smarkiai pasiūbavęs visu kūnu,

pro durų apačią šonu prasisprausdavo į kambarį. Matyt, taip
daryti jambuvo malonu. Po to sustingdavo po stalu, gulėdavo
kuo ramiausiai, tik vos vos pulsuodavo pilvelis. Ką reiškia tas
ritmingas blizgančio pilvelio pulsavimas, niekaip negalėjome
suprasti. Gal tai buvo kažkokia ironija, nešvankybė, pyktis, visa,
kas galėjo išreikšti kažkokią žemą ir geidulingą satisfakciją.
Nemrodas, mūsų šuo, eidavo prie jo iš lėto ir nepasitikėdamas,
atsargiai apuostydavo, nusičiaudėdavo ir, nieko aiškiai ne­
nusprendęs, abejingai nueidavo šalin.
Mūsų namai vis labiau kriko. Genė kiauras dienas mie­
godavo, jos liaunas kūnas lanksčiai banguodavo nuo gilaus
alsavimo. Sriuboje dažnai rasdavome riteliųnuo siūlų- per savo
neatidumą ir keistą išsiblaškymą tarnaitė jų ten primesdavo
kartu su daržovėmis. Krautuvė būdavo atidaryta in continuo
dieną ir naktį. Išpardavimas už pusiau nuleistų žaliuzių diena
po dienos bėgo savo vingiuota derybų ir įtikinėjimų vaga. Be
to, atvažiavo dėdė Karolis.
Jis buvo keistai sutrikęs ir nekalbus. Atsidusdamas pasakė,
jog po pastarųjų liūdnų išmėginimų nusprendė pakeisti gyve­
nimo būdą ir pradėti mokytis kalbų. Jis neišeidavo iš namų,
užsidarė paskutiniame kambaryje ir įsigilino į senų kainoraščių
studijas. Genė, kuri labai nekentė naujojo svečio, iš jo buveinės
išnešė visus kilimus ir gobelenus. Keletą kartų dėdė supykęs
mėgino užminti tėvui ant pilvelio. Šaukdami ir baisėdamiesi
uždraudėme jamtai daryti. Jis buvo neperkalbamas ir tik kan­
džiai šypsodavo, kai tėvas, nejausdamas pavojaus, smalsiai
stabtelėdavo prie kokios nors grindų dėmės.
Mano tėvas, greitas ir vikrus, kol stovi ant kojų, turėjo vi­
siems vėžiagyviams būdingą ypatybę - apvirtęs ant nugaros,
likdavo visiškai beginklis. Bjaurus ir graudus būdavo reginys,
kai jis, beviltiškai krutindamas visas kojas, bejėgiškai sukdavosi
ant nugaros aplink savo ašį. Negalėjai be gailesčio žiūrėti į tą
pernelyg aiškią ir artikuliuotą, kone begėdišką, lyg ant viršaus
296 Klepsidros sanatorija

padėtą ir iš pliko, nariuoto pilvelio pusės niekaip neapsaugotą

jo anatomijos mechaniką. Dėdė Karolis tokiomis akimirkomis
net pašokdavo iš noro jį sumindžioti. Mes bėgdavome gelbėti
ir paduodavome tėvui kokį nors daiktą, kurį jis mėšlungiškai
stverdavo žnyplėmis, vikriai atgaudavo normalią padėtį ir tuč­
tuojau pradėdavo žaibiškais zigzagais dviguba sparta bėgioti
aplinkui, lygnorėdamas ištrinti kompromituojančios nesėkmės
prisiminimą.
Tiknemaloniai prisiversdamas galiu tiksliai papasakoti apie
paslaptingą faktą, kurio realumas sukrečia visą mano esybę. Iki
šios dienos nesuprantu, kad buvome visiškai sąmoningi tofakto
kaltininkai. Šitaip žiūrint, tas įvykis įgauna kažkokio keisto
lemtingumo bruožų. Mat lemtis neaplenkia mūsų sąmonės ir
valios, bet taip įjungia jas į savo mechanizmą, kad mes, tarytum
miegodami letargo miegu, leidžiame ir priimame tokius da­
lykus, kuriems normaliomis aplinkybėmis priešinamės.
Baisėdamasis įvykusiufaktu, sielvartingai klausinėjaumotiną:
- Kaipgalėjai tai padaryti! Kadbent jau Genė būtų padariusi,
bet tu pati...
Motina verkė, grąžė rankas ir nieko negalėjo atsakyti. Gal
manė, jog tėvui taip bus geriau, gal tame, kas įvyko, matė
vienintelę išeitį iš beviltiškos jo situacijos, o gal taip pasielgė iš
keisto lengvabūdiškumo ir nesupratingumo?.. Lemtis randa
tūkstančius gudrybių, kai reikia prakišti jos paslaptingą valią.
Užtenka mažyčio, akies mirksnį tetrunkančio mūsų proto už­
temimo, apakimo ar neapsižiūrėjimo momento - ir poelgis jau
praleistas pro mūsų sprendimų Scilęir Charibdę. Paskui galima
be galo ex post interpretuoti ir aiškinti motyvus, tirti paskatas -
įvykęs faktas lieka neatšaukiamas ir galutinai iš anksto nu­
spręstas.
Iš savo apakimo mes atsikvošėjome ir išsivadavome tik tada,
kai mano tėvas buvo įneštas pusdubenyje. Jis gulėjo tarp dre­
bučių šviesiai pilkas, didelis, išpūtęs nuo virimo. Sėdėjome
tylėdami, lyg apkvaišę. Tik dėdė Karolis siektelėjo šakute į
 Paskutinis tėvo pabėgimas 297

pusdubenį, bet neryžtingai nuleido ją, nieko nepaėmęs, ir su

nuostaba pažvelgė į mus. Motina liepė išnešti pusdubenį į sa­
loną. Tenjis stovėjo ant pliušiniu užtiesalu padengto stalo, šalia
fotografijų albumo ir mechaninės rylos su papirosais, gulėjo
neliečiamas ir mes visi apeidavome jį ratu.
Vis dėlto ne taip turėjo pasibaigti mano tėvo žemiškoji ke­
lionė, ir jos tęsinys, tas istorijos pratęsimas už, atrodo, jau pasku­
tinės leistinos ribos yra pats skaudžiausias jos taškas. Kodėl gi
pagaliau nepasidavė, kodėl neprisipažino galų gale esąs nu­
galėtas, kai jau iš tiesų turėjo tam visokiausių dingsčių, ir li­
kimas, galutinai jį suniokojęs, nebegalėjo eiti toliau. Keletą
savaičių pagulėjęs nejudėdamas, jis kažkaip susikonsolidavo ir
atrodė pamažu atsigaunąs. Vieną rytą pusdubenį radome tuščią.
Tikviena koja gulėjoant lėkštės krašto, pamesta ant sustingusio
pomidorų padažo ir drebučių, kuriuos jisai pabėgdamas iš­
mindžiojo. Išvirtas, kelyje pamesdamas kojas, jis iš paskutinių
jėgų nukiūtino toliau, klajoti be namų, ir mes jo niekada ne­
beregėjome.
 KŪRYBA - VIENINTELĖ BŪTIES PRASMĖ

Bruno Schulzas, parašęs tik dvi nedideles novelių knygeles,

kurios šiandien laikomos pasaulinės literatūros šedevrais, visą
nelengvą savo gyvenimą buvo susijęs su Drohobyčiumi. Jame
gimė (1892 m.), baigė gimnaziją (1911 m.), paskui dirbo, kūrė ir
jame tragiškai žuvo nuo gestapininko kulkos (1942 m.). Tenai
ir joamžinojo atilsio vieta, tačiau kapas nesurastas, nes senosios
žydų kapinės, kuriose rašytoją slapta palaidojo vienas jo drau­
gas, per karą ir pokario metais buvo visiškai sunaikintos - toje
šventoje vietoje dabar pristatyta gyvenamųjų namų.
Rašytojo tėvas Jakubas Schulzas buvo pirklys. Ilgai sirgo,
dėl ligos turėjo parduoti savo manufaktūros krautuvę ir mirė
dar Bruno vaikystės metais. Tačiau jo paveikslas lydėjo sūnų
visą gyvenimą kaip vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų,
kaip vienas stipriausių kūrybos impulsų. Oį literatūros pasaulį
Bruno Schulzą taip pat dar vaikystėje įvedė motina Henrietta
(mergautine pavarde Kuhmerker), kuri mėgo knygas ir buvo
labai apsiskaičiusi. Tikriausiai jai pritarus, jaunėlis sūnus ryžosi
tapti dailininku ir, gavęs brandos atestatą, išvyko į Vieną stu­
dijuoti tenykštėje Dailės akademijoje. Bruno brolis, kuris buvo
vyresnis ir daugiau patyręs gyvenime, patarė dailės studijas
mesti, sakė, jog dailininko profesija esanti nepelninga. Dėl tų
atkalbinėjimų, o labiausiai dėl nepriteklių Bruno greičiau negu
po metų sugrįžo namo. Paskui dar nepilnus dvejus metus stu­
dijavo Lvove architektūrą. Bet ir čia gyvenimas nebuvo lengvas,
 299

be to, sušlubavo sveikata. Liko viena išeitis - mesti mokslus ir

kuo greičiau susirasti kokių nors uždarbių.
Neišsipildžius jaunystės svajonėms, prasidėjo vargai ir ne­
pritekliai, kurie nesibaigė visą gyvenimą. 1924metais Schulzas
pradėjo dirbti piešimo ir rankdarbių mokytoju Vladislovo Jo­
gailos gimnazijoje Drohobyčiuje. Šiaip taip išlaikė mokytojo
egzaminus. Nepatenkintas pedagogo darbu, kuris buvo tik
neišvengiama būtinybė, šiaip taip suduriantis galą su galu ir
dar šelpiantis našle likusią seserį su dviem ligotais vaikais,
Schulzas kaskart vis labiau traukėsi į savo vaizduotės pasaulį
ir laisvu laiku kūrė poetiškas fantasmagorijas. Surengė kelias
parodas, pardavė vieną kitą piešinių aplanką, bet kaip daili­
ninkas nepagarsėjo. Savoaplinkoje neturėdamas bendraminčių,
pažįstamiems ir draugams rašydavo ilgus laiškus, iš kurių post-
skriptumų po kieklaikoišsikristalizavo pirmoji noveliųapysaka
Cinamoninės krautuvės (Sklepy cynamonowe). Ji buvo išspausdinta
1934m. ir palankiai įvertinta kritikos. Po trejųmetų (1937) šviesą
išvydo antroji ir paskutinė Schulzo knyga Klepsidros sanatorija
(Sanatorium Pod Klepsydrą), kuri taip pat buvo pripažinta neabe­
jotinai didele autoriaus sėkme. Jokūrybą entuziastingai vertino
įžymiausieji tarpukario Lenkijos rašytojai: J. Tuwimas, S.I. Wit-
kiewiczius-Witkacy'as, W. Gombrowiczius ir ypač Z. Nalkows-
ka, kuri susitikimus su Schulzu aprašė savo Dienoraščiuose. O
Lenkijos literatūros akademija 1938metais Schulzą apvainikavo
Aukso laurais.
Gerų atsiliepimų padrąsintas, rašytojas bent kuriam laikui
nugalėjo nuolatos persekiojusį būgštavimą, kad rašo gal tuščiai,
ir, ko gero, iš tiesų pasijuto laimingas, nes viename laiške reto­
riškai klausė: „Ar tik nebus ši laimė nepelnyta ir neužtarnauta,
kad knyga, be kitų gėrybių, mums atneša dar ir draugų?"
Kūrybinio pakilimo metais Schulzas gana aktyviai įsitraukia
į literatūros gyvenimą: paskelbia spaudoje keletą fragmentų iš
rašomų kūrinių, nemažai recenzijų (apie W. Gombrowicziaus
romaną Perdydurke, Z. Nalkowskos Ribą, M. Kuncewiczowos
300

Svetimšalę ir kt.), išverčia F. Kafkos romaną Procesas (išl. 1936

m.). Tuo metu jis nusprendžia ir plačiau pasidairyti po Europą.
Gerokai laiko sugaišęs, kol sutvarkė dokumentus, 1938 metais
vasarą nuvyksta į Paryžių, norėdamas ne tik iš arti pamatyti jo
meno stebuklus, bet ir slapčia vildamasis jo publiką sužavėti
savo piešiniais, kurių nusiveža visą aplanką. Miestą randa vasa­
riškai ištuštėjusį, bando surengti savo paveikslų ekspoziciją, bet
šio sumanymo greitai atsisako. Namo parvažiuoja vis dėlto
patenkintas, nes, kaip prisipažįsta viename laiške, „pamatė
šitiek nuostabių dalykų" ir „pagaliau atsikratė šiokių tokių
iliuzijų padaryti pasaulinę karjerą".
Dabar galime drąsiai sakyti, kad kuklaus provincijos mo­
kytojo iliuzijos nebuvo tuščios, ojo apysakos, išlaikiusios laiko
išmėginimus, statomos į vieną eilę su Gombrowicziaus, Kafkos
ir kitų rašytojų kūriniais. 1989 metais „Vagos" išleistoje Lenkų
novelių knygoje, kurioje buvo išspausdinta ir Schulzo novelė
„Mano tėvas įstoja į ugniagesius" (vertė Giedrius Apuokas),
įdėtame baigiamajame straipsnyje Algis Kalėda rašo, kad rašy­
tojo kūriniai, toji, A. Sandauerio žodžiais tariant, „fantastinė
kūrėjo biografija", „stebina semantiniu turiningumu". Juose
„<...> it kaleidoskope kaitaliojasi realistinės detalės ir sapnai,
mitologijos motyvai ir siurrealistinės vizijos. Daugiaprasmių
vaizdų griūtyje palengva išryškėja herojaus-pasakotojo, jotėvo,
aplinkinių žmonių portretai. <...> Šio autoriaus prozą mėginta
gretinti su F. Kafkos kūriniais; nepaisant akivaizdžių analogijų
(susvetimėjusiame pasaulyje pasimetęs individas), vis dėlto
B. Schulzas yra savitas menininkas, labiau negu jo garsusis
pirmtakas pasikliaująs intelekto nevaržoma fantazija."
Labai įdomi Schulzo palikimo dalis yra laiškai, deja, į lietuvių
kalbą dar neišversti. Jerzys Ficowskis, kuris tuos laiškus surinko
ir parengė spaudai, rašo, jog tai „iš esmės yra didžiulis vidinis
rašytojo monologas" ir kad vienintelis dalykas, kurio laukė,
kurio tikėjosi jųautorius iš savo adresatų, buvo „atidumas svar­
biausiems jo reikalams, geranoriškas dėmesys, supratimas ir
 301

pritarimas". Ir toliau: „<...>iš Schulzo korespondencijos žvelgia

vidinis rašytojo portretas, toks ryškus ir tikslus, kokio veltui
ieškotume išorinio pasaulio absorbuotų rašytojų laiškuose ar
autobiografijose <...>. Tai yra <...>psichikos paveikslas rašytojo,
kuriam kūryba buvo vienintelė ir tikra būties prasmė".
Algimantas Antanavičius
 TURINYS

Cinamoninės krautuvės
Rugpjūtis ................................................................... 7
Slogutis................................................................................16
Paukščiai ............................................................................ 23
Manekenai ...........................................................................28
Traktatas apie manekenus, arba Antroji pradžios knyga ........... 35
Traktatas apie manekenus (tęsinys) ....................................... 40
Traktatas apie manekenus (pabaiga) ....................................... 42
Nemrodas............................................................................ 47
Panas...................................................................................51
Ponas Karolis....................................................................... 55
Cinamoninės krautuvės ................................... 58
Krokodilų gatvė ......... 69
Tarakonai............................................................................ 79
Vėtra ...................................................................................84
Didžiojo Sezono naktis .........................................................90
Klepsidros sanatorija
Knyga ................................................................................105
Genialioji epocha ................................................................118
Pavasaris ...........................................................................130
Liepos naktis ...................................................................... 196
Mano tėvas tampa gaisrininku ............................................ 203
Antrasis ruduo ...................................................................210
Negyvasis sezonas..............................................................215
Klepsidros sanatorija...........................................................232
Dodas ................................................................................257
Edžius................................................................................265
Pensininkas ........................................................................272
Vienatvė ............................................................................ 289
Paskutinis tėvo pabėgimas.................................................. 292

Kūryba - vienintelė būties prasmė. Algimantas Antanavičius __ 298

„Baltų lankui leidyba
Mėsinių g. 4,2001 Vilnius
http://www.baltoslankos.lt
baltos.lankos@post.omnitel.net
Spausdino AB „Vilspa"
Viršuliškių sk. 80,2056 Vilnius
Užsakyma^444
Bruno Schulzas (1892-1942) gimė Dfohobyčiuje,
netoli Lvovo. Čia mokėsi, dirbo, kūrė ir tragiškai žuvo nuo
gestapininko kulkos. Jis išleido tik du kūrinius, kurie publi­
kuojami šioje knygoje. Bruno Schulzas pasaulinėje literatū­
roje pelnytai užima vietą greta Kafkos, kartais netgi su juo
tapatinamas. Jo kūrybą labai vertino įžymiausieji Lenkijos
rašytojai. Abi Schulzo knygas sudaro istorijos, kurias jun­
gia pasakotojo personažas. Jis porina savo nuotykius pro­
vincijos mieste, kur viskas deformuota, padidinta, iškreipta
ir autoriaus vaizduotės paversta sapnu. Kūrinių tekstas
labai tankus, pilnas metaforų, netikėtų sugretinimų, tačiau
juos labai lengva skaityti, nes kalbos vingrybėse niekada
nepasimeta pasakojamos istorijos siūlas.
ISBN 9955-00-039-2

9 789955 000396