DONORYSTĖ –

GYVYBĖS VILTIS
Informacinis leidinys apie donorystę

Nacionalinė donorų asociacija

Kaunas
2011
 Leidinys parengtas pagal Danijos Karalystės kraujo donorų organizacijos
Bloddonorerne in Danmark leidinį Dit Blod. En bog om blod og bloddonation,
tarpininkaujant Tarptautinei kraujo donorų organizacijų federacijai (FIODS / IFBDO).

www.bloddonor.dk
www.fiods.org

Leidinį skiriame save aukojantiems

kilniems žmonėms – donorams

Leidėjas: Nacionalinė donorų asociacija

(nevyriausybinė, pelno nesiekianti ir paramos gavėjo statusą turinti organizacija).
www.donoryste.lt

ISSBN
UDK

Leidinį parengė Darius Tumšys.

Recenzavo LSMU ligoninės Kauno klinikos Hematologijos klinikos gyd. transfuziologė Diana Remeikienė,
Kraujo donorystės centro gyd. Danielius Biknevičius,
VUL Santariškių klinikų gyd. nefrologas Laurynas Rimševičius,
projekto „Būk geras“ koordinatorius gyd. Šarūnas Judickas.

Konsultavo LSMU ligoninės Kauno klinikos Anesteziologijos klinikos vadovas dr. Andrius Macas,
Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyr. muziejininkė dr. Asta Lignugarienė,
Vaisingumo klinikos akušerė-ginekologė gyd. Reda Verbickienė,
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Anatomijos instituto vadovas
prof. dr. Dainius H. Pauža.

Vertėja: Vida Bendinskienė.

Tekstų rinkėja: Aušra Tamulevičienė.
Kalbos redaktorė: Agnė Bičkutė-Kulevičienė.
Dizainerė: Vaiva Valeikienė.
Maketuotoja: Svetlana Čalkina.
Fotografas: Žilvinas Valeika.
Dailininkas: Andrius Zakšauskas.

Tekstų autoriai: Ugnė Šakūnienė, Aušra Degutytė, Andrius Macas, Giedrius Bakučionis.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija pagal Nevyriausybinių
organizacijų, dalyvaujančių sveikatinimo veikloje skatinimo programą.

Rėmėjai: Kraujo donorystės centras, Kauno krašto donorų draugija ir UAB „Ebonitas“


Įžanga

„Donorystė – gyvybės viltis“ – tai knyga apie donorystę. Jos tikslas – perduoti skaitytojui pagrin-
dines žinias apie donorystę, ypač kraujo donorystę.

Nors mūsų šalyje domėjimasis donoryste nuolat didėja ir vis daugiau socialiai atsakingų žmonių
dalyvauja kilnioje donorystės veikloje, Lietuvoje iki šiol neišleista jokio išsamaus leidinio, kuris
populiariai papasakotų apie šį reiškinį. Nacionalinė donorų asociacija, paskatinta pažangios
užsienio šalių patirties, ėmėsi iniciatyvos ir nusprendė bent iš dalies patenkinti didėjantį infor-
macijos apie donorystę poreikį.

Iš pradžių išsamiai Jums papasakosime kraujo donorystės istoriją. Ne vieną šimtmetį buvo atlie-
kami eksperimentai, kurių rezultatai buvo labai prieštaringi ir įvairūs. Sudėtinga kraujo donorys-
tės istorija ir mokslo apie kraują evoliucija lėmė, kad žinios apie kraują ir hematologijos mokslo
laimėjimai tapo modernios medicinos pagrindu.

Supažindinsime Jus su kraujo sandara ir funkcijomis. Be to pateiksime informacija apie imu-

nitetą, kraujo grupių sistemas, donorų atranką ir kraujo davimo procesą. Informuosime apie
kraujo tyrimus, kraujo komponentų gamybą ir panaudojimą bei saugią ir etišką kraujo donorystę.
Būtina suvokti, kad kraujas – nepakeičiamas gyvybės šaltinis, mūsų organizme jis atlieka labai
svarbias funkcijas.

Taip pat pakalbėsime, kodėl reikalinga efektyviai veikianti kraujo donorystės sistema, supažin-
dinsime su pasaulyje geriausiai organizuota Danijos kraujo donorystės tarnyba.

Kraujo donorystę pristatysime kaip socialinį reiškinį ir pateiksime donorystės principus. Populia-
riai apžvelgsime psichologines, emocines ir kitas priežastis, formuojančias mūsų požiūrį į kraujo
donorystę.

Pateiksime informaciją apie kaulų čiulpų, organų, lytinių ląstelių donorystę ir palaikų aukojimą
medicinos mokslo tikslams. Žinios ir supratimas apie donorystę kasmet išgelbsti milijonus ligo-
nių ir net jų gyvybes.

Šį knyga nebūtų išleista be daugelio žmonių geranoriškos paramos, Tarptautinės kraujo donorų
organizacijų federacijos (FIODS/IFBDO) ir Danijos kraujo donorystės propaguotojų pagalbos.

Leidinio pagrindas – Danijos kraujo donorų organizacijos išleista knyga „Dit blod“.

Tikimės, kad skaitytojai, radę klaidų ar netikslumų, bus atlaidūs. Pirmasis leidinio tiražas nedi-
delis, todėl nuoširdžiai tikimės, kad ateityje jis bus išleistas pakartotinai. Labai lauksime Jūsų
pastabų ir atsiliepimų.

Besidomintys donoryste leidinyje esančią informaciją greitu laiku ras ir Nacionalinės donorų
asociacijos intermeto svetainėje.

Knygos išleidimą rėmė LR Sveikatos apsaugos ministerija ir kiti donorystei neabejingi rėmėjai.
Daug donorystės savanorių be jokio atlygio prisidėjo įgyvendinant šį projektą ir nusipelnė nuo-
širdžios padėkos.

Nuoširdžiai tikimės, kad šis leidinys prisidės prie donorystės idėjų sklaidos ir paskatins Jus
kilniai donorystės veiklai.

Nacionalinė donorų asociacija


TURINYS

ĮŽANGA....................................................................................................................................... 3

ĮDOMI KRAUJO DONORYSTĖS ISTORIJA.............................................................................. 6

Paslaptinga kraujo simbolika ir jėga.......................................................................................... 6

Panacėja – dėlės ir aštrus peiliukas, arba gydymas nuleidžiant kraują.................................... 8
Pirmasis kraujo perpylimas – gyvūnai tarnauja žmonėms...................................................... 10
Pirmasis kraujo perpylimas – žmogus gelbėja savo artimą.................................................... 12
Didysis atradimas – A, B, AB ir O............................................................................................ 13
Kraujo donorytės pažangą lėmė pasauliniai karai.................................................................. 13

Kraujo donorystė Lietuvoje....................................................................................... 15

KRAUJAS – NEPAKEIČIAMAS GYVYBĖS ELIKSYRAS....................................................... 20

Kraujo sudėtis......................................................................................................................... 20
Kraujo funkcijos ir savybės..................................................................................................... 21
Pernešimas............................................................................................................................. 21
Apsauga.................................................................................................................................. 21
Reguliavimas.......................................................................................................................... 21
Krešėjimas.............................................................................................................................. 22
Sudėtinės kraujo dalys............................................................................................................ 22
Kraujo ląstelės........................................................................................................................ 22
Raudonieji kraujo kūneliai – eritrocitai.................................................................................... 23
Baltieji kraujo kūneliai – leukocitai.......................................................................................... 24
Kraujo plokštelės – trombocitai............................................................................................... 25
Kraujo plazma......................................................................................................................... 26

IMUNITETAS – ORGANIZMO APSAUGOS SKYDAS............................................................. 28

Antigenai ir antikūnai............................................................................................................... 28
Antigenai................................................................................................................................. 28
Genai ir antigenai – skirtingi dalykai....................................................................................... 28
Antikūnai................................................................................................................................. 29
Imunitetas............................................................................................................................... 29
ŽIV ir AIDS.............................................................................................................................. 30

KRAUJO GRUPĖS – SUDĖTINGA SISTEMA......................................................................... 31

Kraujo grupių sistema................................................................................................................ 31

Kraujo grupių nustatymas.......................................................................................................... 32
ABO kraujo grupių sistema ir paveldimumas 32
Rezus kraujo grupių sistema..................................................................................................... 36
Donorų tinkamumas.................................................................................................................. 39


DONORŲ TINKAMUMAS KRAUJO DONORYSTEI................................................................ 39

Donorų telkimas...................................................................................................................... 41
Donorų atranka ir donorystės saugumas................................................................................ 42
Donoro apklausos anketos pildymas ir gydytojo apžiūra........................................................ 45
Kraujo donorais NEGALI būti.................................................................................................. 47
Nušalinimams nuo kraujo donorystės – laikinai arba visam laikui.......................................... 48

KRAUJO DAVIMAS ................................................................................................................. 51

Nepageidaujama (šalutinė) reakcija.......................................................................................... 53

Nauda donorui........................................................................................................................... 55

DONORO KRAUJO TYRIMAI.................................................................................................. 56

Kraujo tyrimai prieš duodant kraujo........................................................................................ 56

Hemoglobino kiekio kraujyje nustatymas................................................................................ 56
ABO kraujo grupių, Rh faktoriaus ir Kell antigeno nustatymas............................................... 57
Kraujo tyrimai po kraujo davimo.............................................................................................. 57
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)..................................................................................... 58
Hepatitas B............................................................................................................................. 59
Hepatitas C............................................................................................................................. 59
Sifilis ...................................................................................................................................... 59
Jei per kraujo tyrimą aptinkama infekcija................................................................................ 59
„Lango“ periodas..................................................................................................................... 60
Klaidingi teigiami kraujo tyrimų rezultatai: klaidingas pavojus................................................ 60

KRAUJO KOMPONENTŲ GAMYBA....................................................................................... 62

Kaip gaminami kraujo komponentai?...................................................................................... 62

Kraujo komponentų saugojimas.............................................................................................. 63
Kraujo preparatų gamyba....................................................................................................... 64
Kokybės užtikrinimas.............................................................................................................. 64

KRAUJO PANAUDOJIMAS..................................................................................................... 66

Kraujo komponentų tyrimai..................................................................................................... 66

Kokiems pacientams reikalingas donorų kraujas?.................................................................. 66
Kraujo perpylimas................................................................................................................... 67
Vėžiniai susirgimai.................................................................................................................. 68
Širdies ir kraujagyslių bei pulmonologinės ligos...................................................................... 69
Kraujo netekimas.................................................................................................................... 69
Kaip naudojami skirtingi kraujo komponentai?........................................................................ 69
Komplikacijos perpilant kraują................................................................................................ 69
Imuninės komplikacijos........................................................................................................... 69
Infekcija................................................................................................................................... 69
Klaidos.................................................................................................................................... 69


KRAUJO DONORAS! BŪTI AR NEBŪTI?.............................................................................. 71

Būti ar nebūti kraujo donoru?.................................................................................................. 71

Emocinės priežastys............................................................................................................... 71
Praktinės priežastys................................................................................................................ 72
Kodėl verta tapti kraujo donoru?............................................................................................. 72
Labai svarbu savanoriška ir neatlygintina donorystė.............................................................. 72
Altruizmas .............................................................................................................................. 74
Mitai, mitai, mitai..................................................................................................................... 74
Asmeninis pasirinkimas.......................................................................................................... 75

DONORYSTĖ – SOCIALINIS REIŠKINYS............................................................................... 77

Donorystė – visuomenės solidarumo atspindys...................................................................... 77

Donorystė – tik savanoriška!................................................................................................... 78
Donorystė – mūsų visų rūpestis.............................................................................................. 79
Kraujo donorystės problemos................................................................................................. 80

NACIONALINĖ KRAUJO APRŪPINIMO SISTEMA................................................................ 82

PAŽANGI PATIRTIS – KRAUJO DONORYSTĖ DANIJOJE.................................................... 83

NACIONALINĖ DONORŲ ASOCIACIJA................................................................................. 86

Istorija..................................................................................................................................... 92
Veikla ..................................................................................................................................... 92

TARPTAUTINĖ KRAUJO DONORŲ ORGANIZACIJŲ FEDERACIJA.................................... 93

PASAULINĖ KRAUJO DONORO DIENA................................................................................ 95

KUR GALIMA TAPTI KRAUJO DONORU?............................................................................. 98

KAULŲ ČIULPŲ DONORYSTĖ.............................................................................................. 101

Kaulų čiulpų transplantacija.................................................................................................. 101

Kodėl kaulų čiulpų donorystė yra tokia svarbi?..................................................................... 102
Kada prireikia donuoti kaulų čiulpus?................................................................................... 102
Kas gali būti kaulų čiulpų donoru?........................................................................................ 102
Kaip vyksta kaulų čiulpų donavimas?................................................................................... 103
Kaulų čiulpų ląstelių prigijimas.............................................................................................. 103
Faktai.................................................................................................................................... 104
Kaip užsiregistruoti į kaulų čiulpų donorų registrą?............................................................... 104
Onkohematologinių ligonių bendrija „Kraujas“...................................................................... 106


ORGANŲ DONORYSTĖ IR TRANSPLANTACIJA................................................................ 108

Organų persodinimas............................................................................................................ 108

Kas gali tapti organų donoru?............................................................................................... 109
Kaip galima pritarti organų donorystei?................................................................................ 109
Inkstų reikšmė organizmui ir dializė...................................................................................... 110
Faktai.....................................................................................................................................111
Gyvenimo kokybė................................................................................................................. 113
Kaip galima įsigyti donoro kortelę?....................................................................................... 113
Asociacija “Gyvastis“............................................................................................................. 116
Nacionalinis transplantacijos biuras...................................................................................... 118

Lytinių ląstelių donorystė......................................................................................... 119

Prieštaravimai ir problemos.................................................................................................. 120

PALAIKŲ AUKOJIMAS.......................................................................................................... 122

DONORYSTĖ – GYVYBĖS VILTIS........................................................................................ 124

Donare (lot.) – dovanoti........................................................................................................ 124

Legenda apie pirmąjį pasaulyje donorą................................................................................ 124
Himnas DONORYSTEI......................................................................................................... 124

NAUDINGOS NUORODOS.................................................................................................... 126

ŠALTINIAI............................................................................................................................... 127

Pirmyn...


ĮDOMI KRAUJO DONORYSTĖS ISTORIJA

Kraujo donorystės istorija ilga ir kupina reikšmingų faktų, tad pateiksime tik svarbiau-
sius ir įdomiausius įvykius. Praeitis byloja, kad žmonijos istorijoje kraujas buvo itin
svarbus ir apgaubtas paslaptinga pagarba. Kraujo naudojimo, nuleidimo ir perpylimo
bandymai buvo atliekami daugybę kartų, o rezultatai – prieštaringi ir ne visada sėkmingi.
Šiuolaikinė kraujo donorystė atsirado įveikusi ilgą ieškojimų ir tyrinėjimų kelią. Reikš-
mingiausi įvykiai kraujo donorystės istorijoje – kraujo grupių atradimas ir kraujo bankų
sukūrimas.

Svarbiausios kraujo donorystės datos ir įvykiai:

1667 m. – pirmasis kraujo perpylimas: gyvūno kraujas perpiltas žmogui;
1818 m. – pirmasis kraujo perpylimas: žmogaus kraujas perpiltas žmogui;
1901 m. – atrastos skirtingos kraujo grupės;
1914 m. – išrastas būdas kraujui saugoti;
1932 m. – įkurtas pirmasis kraujo bankas;
1953 m. – pradėti naudoti plastikiniai kraujo surinkimo maišeliai.

Paslaptinga kraujo simbolika ir jėga

Kraujui visuomet buvo priskiriama ypatinga galia ir simbolizmas. Įvairių kultūrų žmonės tikėjo,
kad kraujas turi religinių ir magiškų galių. Vienas iš prietaringiausių požiūrių, paplitusių tarp
primityvaus mąstymo žmonių, buvo tikėjimas, jog žmogui, geriančiam kito asmens arba gyvūno
kraują, persiduoda charakterio, fizinės savybės ir kitos galios. Kraujas tapo svarbiu gyvenimo
simboliu, o jo naudojimas ilgam įsitvirtino daugelio tautų papročiuose.

Buvo tikima, kad:

• kraujas perduoda galias ir charakterio savybes (žmonių ir gyvūnų);
• nulemia išskirtinį paveldimumą (kilmingas kraujas);
• sutvirtina ryšius (kraujo priesaika, kraujo kerštas);
• nulemia reiškinius, ateitį ir likimus (kraujo aukojimas);
• stiprina tikėjimą (apeigos, ritualai, relikvijos ir t. t.).

Todėl kraujas buvo garbinamas, geriamas, aukojamas...

Ir šiandien šie archajiški papročiai egzistuoja primityviose ir moderniose

kultūrose bei turi tiesioginės įtakos kraujo donorystei.

Senovės Romos imperijoje po gladiatorių kovų romėnai skubėdavo į kovų areną atsigerti mirštančių
žmonių ar gyvūnų kraujo.


Panacėja – dėlės ir aštrus peiliukas, arba gydymas
nuleidžiant kraują
Tūkstančius metų su krauju susiję reiškiniai buvo atidžiai stebimi. Šios žinios tapo pagrindu
pirmiesiems moksliniams tyrinėjimams.

Pastebėta, kad:
• raudonas kraujas teka žmonių ir kai kurių gyvūnų kūnuose;
• netekus daug kraujo, mirštama ar nusilpstama;
• kraujas teka kraujagyslėmis, gali krešėti;
• kraujas yra šviesus ir tamsus bei teka greitai ir lėtai;
• netekus mažai kraujo, galima išgyventi;
• netekus mažai kraujo, po kurio laiko patiriamas jėgų antplūdis, padedantis kovoti
su liga.

Buvo tikima, kad kraujas reguliuoja ne tik kūno funkcijas, bet ir veikia žmogaus psichiką. Idėja,
jog reikia „reguliuoti“ kraujo kiekį organizme, gimė labai seniai, o skaudi patirtis parodė, kad
smarkiai nukraujavęs žmogus miršta. Pirmosios užuominos apie kraujo naudojimą medicinoje
aptinkamos antikos rašytojų veikaluose. Kraujas buvo laikomas gyvenimo jėgos, išminties ir
aukos simboliu. Minima, kad jauni graikai savo kraują aukodavo senyviems žmonėms, kurie, jį
gerdami, trokšdavo atjaunėti. Toks „gydymo“ būdas buvo populiarus ilgą laiką.

Kraujo nuleidimas – kaip žmogaus gydymo būdas – buvo populiarus senovės Indijoje ir Meso-
potamijoje prieš 3300 metų.

Senovės medicinoje kraujui nuleisti gydytojai naudojo gyvas dėles. Jos padėdavo išgydyti įvairiau-
sias ligas. Buvo tikima, kad kraujas ne tik tiesiogiai susijęs su mūsų fiziniu kūnu, bet ir daro įtaką
žmogaus psichikai. Siekiant išgydyti negalią, psichiniams ligoniams duodavo atsigerti kraujo.


Ką gali papasakoti žodis „kraujas“?

Turtingoje lietuvių kalboje yra daugybė primirštų ir nuolat vartojamų sudurtinių daiktavardžių,
būdvardžių, atskirų apibūdinimų su žodžiu „kraujas“. Jis sutinkamas ir iš lūpų į lūpas perduo-
damoje tautosakoje, literatūros kūriniuose, pasakojančiuose apie tautos istoriją, priespaudą,
kovas, sunkmečius, kasdienę žmonių buitį, jų bendravimą, supančią gamtą, gyvybę ir mirtį.

Žodis kraujas atkeliavo iš indoeuropiečių prokalbės.

Krewh reiškė žaizdos kraujas.
Šis žodis, apibūdinant ligas ir jų simptomus, dominuoja ir medicininiuose terminuose:

Kraujagyslės, kraujotaka, kraujospūdis, kraujodara, kraujavimas, kraujobėgis, kraujoligė,

kraujosruva, kraujaspuogis.

Sunkūs ligoniai, sužeistieji ar gimdyvės kraujuoja, kraujais plūsta, kraujais trykšta, kraujais
spjaudosi, krauju varva, krauju viduriuoja.

Žodis „kraujas“ dažnai sutinkamas augalų (ypač pasižyminčių gydomosiomis savybėmis)

pavadinimuose:

Kraujažolė, krajauogė, kraujašaknė, kraujotraukis, kraujaraudis, kraujaraukė, kraujanosė,

kraujagalvė, kraujalaikė, kraujalakė, kraujovara.

Įspūdingai ir vaizdingai „kraujas“ vartojamas su siaubu, žiaurumu, tragiška kova, didelėmis

pastangomis, išgyvenimais ar jausmais susijusiuose apibūdinimuose, palyginimuose:

Kraujo upės tekėjo, krauju nusidažė, paplūdo kraujais, apgynė savo krauju, kovojo iki paskuti-
nio kraujo lašo, praliejo savo kraują, daug kraujo nuleido, akys pasruvo kraujais, dūšia krauju
verda, užvirė kraujas, kraujas kaista, savo krauju pasirašė, reikalauja kraujo keršto, davė
kraujo priesaiką, baisiai kraują gadina, kraujas gyslose sustingo, šaltakraujiškai susidorojo,
paženklino krauju, susitepė nekaltu krauju ir t. t.

Žodžiu „kraujas“ apibūdinami tironai, išnaudotojai, engėjai, galvažudžiai, mušeikos, žiaurūs

žmonės:

Kraugerys, kraujasiurbys, kraujotroška, kraujogoža, kraujolaka, kraujoliejis ir t. t.

Žodžiai karštakraujis ir šaltakraujis atspindi charakterio savybes, kraujomaiša ir kraujažagys

– netoleruojamus lytinius santykius tarp artimųjų, kraujaspalvis nusako skaisčiai raudoną, o
posakis iš pieno ir kraujo – rausvą spalvas.

Žodžių junginiais vieno kraujo, gryno kraujo, jauno kraujo, kilmingo kraujo, kraujas nepalei-
džia, mano kūnas ir kraujas nusakomi giminystės ryšiai, socialinė padėtis, išskirtinumas.

Be žodžio „kraujas“ neapsieita ir nacionalinėje virtuvėje. Dauguma žino, kas yra kraujinė
dešra ar kraujadešrė, tačiau retas atsakys, kad rugio krauju vadinama iš rugių pagaminta
degtinė, o gaidžio krauju – iš kasdienės duonos tradicinis patiekalas, dar kitaip vadinamas
ubagine.

10
 Nuo seno buvo žinoma, jei žmogus neteks daug kraujo – jis mirs!

Dėlės tapo tokios populiarios, kad prekyba jomis virto itin pelningu verslu. XIX a. vien Prancūzi-
joje per metus kraujui nuleisti prireikdavo nuo 80 mln. iki 100 mln. dėlių.
Remiantis to meto teorijomis, buvo atliekami pirmieji kraujo nuleidimai: jų metu žmonėms nu-
leisdavo tam tikrą kraujo kiekį.

Medicinos praktika buvo pagrįsta Hipokrato – šiuolaikinės medicinos mokslo tėvo – keturių
skysčių teorija, teigiančia, kad žmogaus kūne yra keturių rūšių skysčiai: kraujas, gleivės (limfa),
geltonoji ir juodoji tulžys. Hipokrato ir jo pasekėjų teigimu, organizme šie skysčiai atlieka skirtin-
gas funkcijas, o jų proporcijos lemia žmogaus sveikatos būklę ir asmenines savybes.

Remdamasis savo teorija, Hipokratas įvardijo keturis žmogaus

temperamento tipus:
• sangvinikas – kai dominuoja kraujas (lot. sanguis); žmogus yra energingas ir
linksmas;
• flegmatikas – kai dominuoja gleivės; žmogus yra ramus ir lėtas;
• cholerikas – kai organizme dominuoja geltonoji tulžis; žmogus yra impulsyvus
ir ryžtingas;
• melancholikas – kai dominuoja juodoji tulžis; žmogus yra liūdnas ir baikštus.

Manyta, kad nemažai ligų sukeldavo minėtų keturių skysčių kiekių išsibalansavimas. Kraujas pri-
pažintas svarbiausiu iš keturių skysčių. Teigta, kad jis lemia žmogaus jausmus. Dėl šios priežasties
psichiškai nesveiki žmonės buvo gydomi jiems nuleidžiant dalį kraujo. Tikėta, kad, nuleidus kraujo,
išnyksta ir dalis „blogųjų“ jausmų. Hipokrato teorija sėkmingai gyvavo net iki XIX amžiaus.

Kraujas buvo nuleidžiamas dviem būdais: naudojant gyvas dėles arba specialų peiliuką, alkū-
nės linkyje padarant nedideles įpjovas. Ligų gydymas ir keturių skysčių reguliavimas žmogaus
organizme buvo pagrindinė, bet ne vienintelė kraujo nuleidimo priežastis. Kai kurių šalių kaimo
bendruomenėse gyvavo paprotys rudenį šiek tiek „nusileisti“ kraujo. Žmonės tikėjo, kad, nulei-
dus šiek tiek kraujo, juos užplūsta naujos jėgos.

Gydymas dėlėmis nėra viduramžių fenomenas.

Dėlės, kurias matote nuotraukoje (lot. hirudo
medicinalis), naudojamos hematomoms, kraujo
sankaupoms po oda gydyti.

Viduramžių laikų knygos iliustracijoje parodytas

kraujo nuleidimas ligoniui.

11
 Šiuo atveju nėra ko stebėtis, mat, netekus
nedidelio kraujo kiekio, suaktyvėja žmogaus
organizmo medžiagų apykaita ir sustiprėja
jo imuninė sistema. Beje, panašią kraujo nu-
leidimo tradiciją puoselėjo suomiai. Tai buvo
vienas iš nacionalinių pirties papročių.

Viduramžiais kraujo nuleidimas taip išpopu-

liarėjo, kad tapo vos ne panacėja visoms li-
goms gydyti. To meto medicinos veikaluose
kraujo nuleidimu buvo rekomenduojama gy-
dyti komą ištikusį ar traukulių tąsomą ligonį,
taip pat spuogus, astmą, vėžį, cholerą, dia-
betą, epilepsiją, gangreną, podagrą, herpį,
virškinimo ir psichikos sutrikimus, geltą, odos
ligas, marą, plaučių uždegimą, skorbutą, rau-
pus, insultą, stabligę, tuberkuliozę ir... per
100 kitų ligų!

Žmonijos rykšte buvo maro (juodosios mir-

ties) epidemijos. Vos pastebėję pirmuosius
ligos simptomus, gydytojai puldavo sergantie-
siems nuleisti kraujo. Manoma, kad tais lai-
kais siautusios epidemijos turėjo įtakos kraujo
grupėms paplisti: tam tikras kraujo grupes tu-
1528 metais išleistame medicinos vadove rintys žmonės buvo mažiau atsparūs ligoms ir
parodyti taškai kraujui nuleisti. masiškai mirdavo.

Kraujo nuleidimas tapo toks populiarus, kad jis profilaktiškai buvo atliekamas net nepasireiš-
kus kokios nors ligoms simptomams ar vadovaujantis astrologinėmis prognozėmis. Šitaip buvo
gydomi ne tik suaugę ligoniai, bet ir kūdikiai. „Kruviname“ versle sėkmingai sukosi ne tik vie-
nuoliai, chirurgijos pradininkai kirpėjai, bet ir pirtininkai bei įvairaus plauko klajojantys kraujo
nuleidėjai. Šiai procedūrai skirtų instrumentų arsenalas darėsi vis įspūdingesnis: įvairūs pjaus-
tymo įrankiai, specialūs stikliniai indai, švirkštai kraujui traukti... Kraujo nuleidimu užsiimantys
specialistai savo paslaugas viešai reklamuodavo vietoj iškabos prie įėjimo išrikiuodami indus
kraujui nuleisti.

Atgimė ypatingas kūno pjaustymo įrankis skarifikatorius (peiliukas odai pjauti), kuris buvo ištobu-
lintas iki mechaninio prietaiso su daugybe išstumiamų ašmenų ir kuriuo buvo galima visapusiškai
„supjaustyti“ pacientą.

12
Įdomu, kad, siekiant geresnių rezultatų, buvo taikomas kompleksinis gydymas: kraujo nu-
leidimas, dėlės, raminamieji vaistai ir dar vienas visuotinai naudojamas medicinos „stebu-
klas“ – klizma.

Viename gydymo vadove rekomenduojama ligonį sodinti į tramdomąjį suolą, pririšti jį, nuleisti
kraujo, ant galvos uždėti 10–12 dėlių, apdėti ligonį lediniais rankšluosčiais, išpilti jam ant galvos
50 (!) kibirų šalto vandens ir duoti pauostyti druskų.

Nenuostabu, kad tokie gydymo metodai į kapus anksčiau laiko nuvarė daugybę pacientų, ta-
čiau įsitikinimas, jog kraujo nuleidimas yra puiki priemonė ligoniams gydyti, vis tvirtėjo. Verta
paminėti, kad po tokio gydymo dalis pacientų pasijusdavo geriau. Ir gydytojai, ir ligoniai labai
tikėjo šio gydymo privalumais, todėl suveikdavo placebo efektas.

Kraują siurbiančios dėlės naudojamos ir šiuolaikinėje medicinoje.

Pirmasis kraujo perpylimas – gyvūnai tarnauja žmonėms

Kraujo donorystės istorija labai įdomi ir prieštaringa. Anksčiau žmonės galvojo, kad kraujo kie-
kio reguliavimas organizme gali pagerinti jų sveikatos būklę. Manoma, jog jau prieš 3000 metų
senovės Egipte bandyta žmogui perpilti kraują.

Beje, verta prisiminti, kad ankstyvaisiais viduramžiais buvo uždrausti bet kokie žmogaus kūno
tyrinėjimai, o smalsuoliai galėjo sulaukti žiaurios inkvizicijos bausmės – kankinimų ir mirties.
To meto medicina dažnai rėmėsi pseudomoksliniais teiginiais ir tik Renesanso epochoje vis
drąsiau imta tyrinėti žmogaus organizmo paslaptis.

Pirmasis didelį atgarsį sukėlęs kraujo perpylimo atvejis paminėtas 1492 metais. Kai Romos
popiežius Inocentas VIII patyrė insultą, jo gydytojas sumanė perpilti kraują. Buvo teigiama,
kad kraujo donorais už atlygį tapo trys iš nepasiturinčių šeimų dešimtmečiai berniukai. Viskas
baigėsi tragiškai: netekę daug kraujo vaikai neišgyveno, o kraujo perpylimas neišgelbėjo ir pa-
ties popiežiaus. Manoma, kad kraujas Inocentui VIII buvo tiesiog sugirdytas. Tačiau amžininkai
labai abejoja šios istorijos patikimumu, nes ją parašė prieš popiežių nusiteikęs kronikininkas, o
apie kraujo perpylimo būdus ar įrangą žmonės tuo metu nieko nenutuokė.

1615 m. Andreasas Libaviusas aprašė, kaip galima perpilti kraują.

1628 m. anglų gydytojas Williamas Harvey mokslininkams pristatė savo tyrinėjimus apie žmo-
gaus kraujotaką. Jis paskelbė, kad kraujas iš širdies teka arterijomis ir į širdį grįžta venomis, o
pati širdis tėra organas, kuris po žmogaus kūną ratu varinėja kraują. Šis atradimas buvo toks
stulbinantis, jog visuomenėje net kilo pasipiktinimo banga: šitaip „pažeminta“ širdis nėra sielos
buveinė, iš kurios sklinda meilė ir tikėjimas. Tačiau mokslui tai buvo labai svarbus atradimas.

1665 m. Oksfordo gydytojas Richardas Loweris kraujo perpylimą bandė su gyvūnais. Daugy-
bę metų įvairūs gyvūnai buvo naudojami atliekant medicininius bandymus. R. Loweris išbandė
kraujo perpylimą iš vieno šuns kitam.

Pirmoji žinoma įranga, kuri buvo naudojama kraujo perpylimo eksperimentuose, buvo labai
primityvi: sukonstruota iš paukščio plunksnos ir gyvūno šlapimo pūslės.

Manoma, kad pirmasis kraujo perpylimas atliktas 1667 metais. Dėl didžiojo XVII a. atradimo
tarpusavyje varžėsi amžini konkurentai – prancūzai ir anglai.

13
Prancūzijoje mokslininkas Jeanas-Baptiste’as Denisas tyrinėjo kraujo savybes ir funkcijas
bei atliko daugybę eksperimentų. Beje, jis dar buvo ir monarcho Liudviko XIV – Karaliaus
Saulės – asmeninis gydytojas.

Žinomi keli atvejai, kai mokslininkas žmonėms bandė perpilti gyvūnų kraują. 1667 m. J.-B. De-
nisas paskelbė, kad sėkmingai 15 metų berniukui perpylė ėriuko kraują. Pavyko ir kitas ekspe-
rimentas. Manoma, kad pirmieji ligoniai, kuriems buvo atlikta transfuzija, išgyveno dėl to, jog
jiems buvo perpiltas labai nedidelis kraujo kiekis.

Tačiau garsiausias J.-B. Deniso eksperimentas buvo „auklėjamojo“ pobūdžio: bandymo objektu
tapo pacientas, kuris, liudininkų teigimu, buvo niekam tikęs ligotas žmogus, garsėjęs brutaliu
elgesiu su žmona. Kolegų akivaizdoje ligoniui buvo nuleista 300 g kraujo, o vietoj jo supiltas
puodelis veršiuko kraujo. Mokslininkas labai tikėjo, kad romaus gyvulio kraujas išgydys pacientą
nuo žiaurumo.

Šį eksperimentą irgi galima vadinti sėkmingu. Nors pacientas kentė baisius rankos skausmus,
jo šlapimas pasidarė juodas, o vėliau ligonis neteko sąmonės, jis išgyveno! Deja, po šios proce-
dūros žiaurumu garsėjęs žmogus netapo romesnis, o trečias bandymas ligoniui buvo lemtingas
– vyras mirė. Jo žmona apkaltino gydytoją žmogžudyste. Nors teismas J.-B. Denisą išteisino
(vėliau nustatyta, kad pacientas mirė nuo apsinuodijimo arsenu), prislėgtas mokslininkas metė
medicinos praktiką.

Teigiama, kad tais pačiais metais Londone ėriuko kraują pacientui perpylė ir R. Loweris. Sė-
kmės paskatintas, gydytojas norėjo tęsti gydymą, bet ligonis jo paslaugų atsisakė.

Siekdami geresnio rezultato, to meto mokslininkai kraują bandė perpilti iš raguočių, avių, šunų ir
arklių maišydami su įvairiais skysčiais, pavyzdžiui, vynu, pienu, alumi ar net šlapimu!

Ironiška, tačiau nemažai eksperimentų aukų kraujo perpylimus iš gyvūnų išgyvendavo. Tai ban-
doma paaiškinti tuo, kad, įdūrus adatą (tais laikais jos buvo gaminamos iš sidabro) į veną,
kraujospūdis būdavo per mažas, jog svetimas kraujas pasklistų po organizmą ir kraujas sukre-
šėdavo dar adatoje. Jei adata bandydavo įvesti į arteriją, dėl aukšto kraujo spaudimo kraujas
ištrykšdavo lauk. Taip nežinojimas ne vienam nelaimėliui išgelbėjo gyvybę.

Kadangi tokie eksperimentai dažniausiai baigdavosi tragiškai ir sulaukdavo nemenko atgarsio

bei visuomenės pasipiktinimo, po dviejų dešimtmečių teismai ir Paryžiaus gydytojai uždraudė
kraują perpilti žmonėms. Kraujo perpylimus buvo uždrausti ir kitose šalyse. Nors mokslininkai
jau puoselėjo mintį panaudoti žmogaus kraują, tačiau draudimai viltį palaidojo dar 150 metų.

14
Pirmasis kraujo perpylimas – žmogus gelbėja savo artimą
Pirmąjį žinomą žmogaus kraujo perpylimą žmogui atliko anglų gydytojas Jamesas Blundellis.
Gydytojas dirbo sudėtingą akušerio darbą, tad dažnai matydavo nuo didelio kraujoplūdžio mirš-
tančias gimdyves. Mokslininkas atliko daug eksperimentų su gyvūnais ir priėjo prie išvados, kad
galima sėkmingai atlikti kraujo perpylimą iš žmogaus žmogui naudojant tam pritaikytą įrangą. J.
Blundellis atliko pirmąjį netiesioginį kraujo perpylimą specialiai sukonstruotu aparatu skrandžio
vėžiu sergančiam ligoniui. Taip gydytojas tapo ir pirmosios kraujo perpylimo įrangos kūrėju.

Mokslininkas turėjo skeptišką nuomonę apie gyvūnų kraujo panaudojimą ir juokavo: „Šuo at-
bėgs, kai tik jam sušvilpsi, tačiau ši būtybė per maža. Karvė atrodo tinkama, bet jos niekas
neišmokė lipti laiptais.“

J. Blundellis atliko kraujo donorystės ir transfuzijos istorijai labai svarbų eksperimentą. Tai įvyko
Londone, kur nukraujavusiai gimdyvei gydytojas perpylė keturias uncijas jos vyro kraujo. Moks-
lininkas tęsė eksperimentus su pavydėtinu užsispyrimu ir nuoseklumu. Paskelbti dokumentai
byloja, kad L. Blundellis atliko dešimt transfuzijos bandymų ir pusė jų buvo sėkmingi.

1840 m. Samuelis Armstrongas Lane’as atliko kraujo transfuziją hemofilija sergančiam paci-
entui. JAV kraujo perpylimai pradėti taikyti darant chirurgines operacijas.

Taip atsirado ir pirmieji kraujo donorai žmonės, kurie ryždavosi duoti savo kraujo. Iš karto iškilo
svarbus klausimas, kas turėtų būti kraujo donorais, nes artimųjų pagalbos nepakakdavo. Vokie-
tijoje netgi buvo pasiūlyta dovanoti bausmę mirti nuteistiems kaliniams, jeigu jie pažadės visą
likusį gyvenimą duoti kraujo.

Vyko intensyvūs žmogaus kraujo tyrinėjimai, perpylimui naudojant net gyvulių pieną. XIX a.
pabaigoje vėl išpopuliarėjo idėja transfuzijai naudoti gyvulių kraują ir net karvių, ožkų pieną. Šio
„atgimimo“ priežastis nežinoma.

Šiandien puikiai žinoma, kad gyvūnų ir žmonių

kraujas labai skirtingas ir nesuderinamas.
Jeigu gyvūno kraujas patektų į žmogaus krau-
jotakos sistemą, dėl nesuderinamų savybių jis
pradėtų krešėti ir žmogus neišgyventų.

Tinkamiausiu donoru buvo laikoma avis, nors nebuvo jokio mokslinio pagrindimo „naudoti“ šiuos
gyvulėlius. Labai tikėtina, kad tai lėmė religiniai įsitikinimai, mat ėriukas – Kristaus simbolis. Tuo
metu be galo sunku buvo rasti reikiamo kiekio žmonių donorų. Beje, kai kurios to laiko ligoninės
į šį reikalą žiūrėjo „ūkiškai“: augino savas avių bandas, kad visuomet po ranka būtų „kraujo
donorų“.

Baigiantis šimtmečiui, gyvūnų kraujo populiarumas atslūgo, imta naudoti sūraus vandens tirpalus.

Gyvūnų kraujas žmogui netinkamas dėl savo nesuderinamumo.

15
Didysis atradimas – A, B, AB ir O.
Iki šio atradimo kraujo perpylimo rezultatai buvo neprognozuojami – tarsi gyvybės ir mirties
loterija. Viena iš priežasčių – niekas nežinojo, kad kraujas yra kelių rūšių, tad dviejų žmonių
kraujas gali būti nesuderinamas. Jeigu donoro ir ligonio kraujo grupės nesutampa, pasta-
rasis gali mirti.

Bene didžiausias atradimas kraujo perpylimo istorijoje padarytas

1901-aisiais. Austrų gydytojas, chemikas ir imunologas Karlas
Landsteineris atrado skirtingus žmogaus kraujo tipus. Tyrinėji-
mams mokslininkas panaudojo savo ir kolegų kraują. K. Landstei-
neris rado tris kraujo tipus (A, B ir O), o po kelerių metų jo mokiniai
rado ir ketvirtąjį (AB). 1909 m. kraujo tipai buvo suklasifikuoti į A, B,
AB ir O grupes, kurios žinomos ir šiandien. Mokslininkas taip pat
įrodė, kad negalima maišyti skirtingų, nesuderinamų, kraujo grupių.
K. Landsteineris kraują tyrinėjo visą gyvenimą. 1941 m. Amerikoje
jis su bendradarbiais atrado kraujo Rezus (Rh) faktorių.

K. Landsteinerio nuopelnai kraujo donorystei ir hematologijai (mokslui apie kraują) didžiuliai,

todėl 1930 m. už kraujo grupių atradimą jam įteikta Nobelio premija. Šiandien milijonai žmonių
pasaulyje, kuriems sėkmingai buvo perpiltas donorų kraujas, didžiam mokslininkui turi būti dė-
kingi už išgelbėtas gyvybes. Drąsiai galima teigti, kad šis atradimas lėmė pažangą visose su
kraujo tyrinėjimais susijusiose srityse.

Kad būtų pagerbtas iškilusis K. Landsteineris, nuo 2005 m. mokslininko

gimtadienis – birželio 14 d. – visame pasaulyje minima kaip Pasaulinė
kraujo donorų diena.

1908 m. prancūzų chirurgas Alexis Carrelis atliko kraujo perpylimą susiuvęs donoro ir paciento
kraujagysles. Nors šis metodas nepasiteisino, tačiau jis atvėrė kelius sėkmingam donorų orga-
nų persodinimui (transplantacijai).

16
Kraujo donorytės pažangą lėmė... pasauliniai karai.
Karai – didžiausia žmonijos blogybė, tačiau didieji karai buvo gera dirva įvairiems eksperi-
mentams atlikti. Per karus daug pasiekta kraujo perpylimo srityje. Pirmas mobilusis kraujo
bankas buvo sukurtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Jį karo lauke, Prancūzijos fronte, įkūrė karo
medikai.

Dar iki karo atrasta, kad, šaldant ir maišant kraują su antikoaguliantu, nesukrešėjusį kraują galima
išlaikyti kelias dienas. 1914–1916 m. kelios mokslininkų grupės troško rasti būdą, kaip kuo ilgiau
išlaikyti nesukrešėjusį kraują. Jų pastangos nenuėjo veltui. Mokslininkai išrado tirpalą antikoagu-
liantą, kuris donorų kraują iki jo panaudojimo nesukrešėjusį išsaugodavo 10–26 dienas.

Kadangi kraują buvo galima

konservuoti, atsirado galimybė
kaupti kraujo atsargas ir nebereikėjo
jo perpilti iš donoro pacientui.

Pirmoji pasaulyje akademinė institucija, tyrinėjusi kraujo panaudojimo galimybes, įkurta 1926-ai-
siais Maskvoje. Kraujo perpylimo institutui vadovavo Aleksandras Bogdanovas, kuris buvo ne tik
gydytojas, filosofas, ekonomistas, gamtotyrininkas, politinis veikėjas, bet ir spalvinga asmenybė.
A. Bogdanovas tikėjo, kad, perpilant kraują, galima paskatinti žmogaus fizinį ir protinį darbingumą,
sustabdyti organizmo senėjimo procesą. Simboliška: mokslininkas mirė darydamas rizikingą eks-
perimentą – jam buvo perpilamas kraujas.

1932 m. Sovietų Sąjungoje, Leningrade, įsteigtas pirmasis pasaulyje kraujo bankas. Pirmojo pa-
saulinio karo pamokos ir moksliniai tyrinėjimai paskatino pirmųjų kraujo bankų kūrimąsi Jungtinės
Karalystės, JAV ir kitų šalių ligoninėse.

1950-ieji – labai reikšmingi kraujo donorystės istorijoje. Kraujo saugojimas kraujo banke ir jo trans-
portavimas tapo daug paprastesnis, nes tam buvo naudojami tvirti plastikiniai maišeliai. Iki tol
kraujas buvo laikomas lengvai dūžtančiuose stikliniuose buteliuose, kuriuos buvo sudėtinga trans-
portuoti. Plastikiniai maišeliai uždaroje sistemoje leido atskirti sudėtines kraujo dalis.

Kraujo perpylimo procedūra buvo dramatiška. Kadangi senamadiškus stiklinius butelius pakeitę
plastikiniai maišeliai kraujui laikyti buvo išrasti tik 1950-aisiais, siekiant išvengti kraujo sukrešėjimo,
jis turėjo būti maišomas. Saugoti kraują buvo labai sudėtinga, tad jis pacientui buvo tiesiogiai perpila-
mas iš šalia gulinčio donoro. Tada kraujo donoras dar galėjo stebėti, kaip gelbsti žmogaus gyvybę.

Po Antrojo pasaulinio karo gydytojai įgijo itin daug patirties. Kraujo perpylimai išgelbėjo daugybę
sunkius sužeidimus patyrusių karių. Remiantis šia neįkainojama patirtimi ir moksliniais tyrimais,
kraujo transfuzija, kaip efektyvus gydymo būdas, ėmė sparčiai populiarėti, o kraujo bankai buvo
kuriami jau visame pasaulyje.

17
Kraujo donorystė Lietuvoje

1875 m. Vilniaus medicinos draugijos protokoluose randamos pirmosios žinios apie

kraujo perpylimą Lietuvoje. Istorinės aplinkybės lėmė, kad mūsų šalies kraujo donorys-
tės lopšiu tapo Kaunas. 1923 m. Kaune, Chirurgijos klinikoje, pirmuosius kraujo perpy-
limus gydymo tikslais atliko profesorius Vladas Kuzma, o 1926 m. Akušerijos klinikoje
– profesorius Pranas Mažylis.

1925 m. žurnale „Medicina“ išspausdintas išsamus V. Kuzmos straipsnis apie kraujo perpylimą.
Tuo metu kraujo perpylimas buvo sunki ir sudėtinga operacija, kurią retai atlikdavo dėl įrangos
stokos ir kraujo brangumo – pirmieji kraujo perpylimai buvo vieninteliai per visus metus.

Oehleckelio kraujo perpylimo aparatas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

Juo V. Kuzma atliko pirmuosius kraujo perpylimus Lietuvoje.

1934 m. Kaune, prie Raudonojo Kryžiaus ligoninės, profesorių V. Kuzmos ir P. Mažylio pastan-
gomis įsteigtas kraujo perpylimo punktas. Nuo tada per metus buvo atliekama 50–100 kraujo
perpylimų. Šiame punkte buvo sudaryti donorų sąrašai su jų adresais, tad, esant reikalui, buvo
galima rasti donorą ir pirkti iš jo kraujo.

Dėl tuo metu nenusistovėjusios kraujo donorystės praktikos ir pasitaikančių

nesėkmių medikams netgi teisme teko gintis ir įrodinėti donorystės svarbą.

18
 Vladas Kuzma (1892–1942)
Chirurgas, medicinos daktaras, profesorius, akademikas,
kraujo perpylimo pradininkas Lietuvoje.

Studijavo Tartu ir Lietuvos universitetuose, tobulinosi Vienoje ir Pary-

žiuje. Išoperavo apie 20 000 ligonių, daugeliui išgelbėdamas gyvybę.
Skaitė pranešimus Vakarų Europos konferencijose. Buvo chirurgas
virtuozas, novatorius, daugelio chirurgijos krypčių pradininkas Lietu-
voje. Neturtingus žmones gydė nemokamai. Paskelbė daugiau nei
70 mokslinių darbų ir išugdė daug puikių specialistų.

1923 m. V. Kuzma pirmasis Lietuvoje perpylė kraują ir

propagavo kraujo konservavimą.

Pranas Mažylis (1885–1966)

Akušeris ginekologas, nusipelnęs Lietuvos gydytojas,
profesorius, akademikas, vienas iš kraujo perpylimo
pradininkų Lietuvoje.

Mokėsi Peterburgo ir Krokuvos universitetuose. 1920 m. P. Ma-

žylis prie Kauno miesto ligoninės įsteigė akušerių bei medicinos
seserų kursus ir jiems vadovavo. Tuo pačiu metu jis buvo Kauno
Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovas. 1922 m. Lietuvos universi-
tete suorganizavo Akušerijos-ginekologijos katedrą ir jai vadovavo.
Tobulino senuosius gimdymo operacijų metodus ir įvedė naujus.
Visomis priemonėmis siekė sumažinti gimdyvių ir naujagimių mir-
tingumą. Karo metais gelbėjo žydus, gydė ir slėpė belaisvius. Pa-
skelbė daugiau kaip 100 mokslinių darbų ir parengė daug puikių
medicinos specialistų.

P. Mažylio dėka nuo 1926 m. Raudonojo Kryžiaus

ligoninėje per komplikuotus gimdymus nukraujavusioms
moterims pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai.

Donorams už 400 ml kraujo buvo mokami dideli pinigai – apie 100 litų. Kraujo perpylimas kai-
navo 50–75 litus, o kraujo grupės nustatymas – 15 litų. Iš viso kraujo perpylimas kainavo
165–180 litų. Jau tada pradėta ieškoti žmonių, kurie kraujo galėtų duoti nemokamai. Dažniau-
siai tarp nemokamai duodančiųjų kraujo buvo studentai ir medikai. Kai kurie donorai kraują
duodavo kelis ar net keliolika kartų.

1935 m. profesoriai V. Kuzma ir P. Mažylis pradėjo plėtoti kraujo konservavimą.

1941 m. vasario pabaigoje Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje įkurta Kauno kraujo trans-
fuzijos stotis – pirmoji Baltijos regione. 1941 m. kovo 6 dieną paruoštos pirmosios konser-
vuoto kraujo ampulės, suburta 30 donorų, o kraujas pradėtas transportuoti į Vilnių, Panevėžį,
Šiaulius ir kitus Lietuvos miestus. Iki karo pradžios Kauno kraujo transfuzijos stotis paruošė
apie 100 l konservuoto kraujo ir sutelkta apie 500 donorų.

19
Per vokiečių okupaciją donorai išsisklaidė, darbuotojų skaičius sumažėjo perpus, o dalį įrangos
ir šaldytuvus okupantai išsigabeno. Tačiau darbo nesumažėjo, nes Kauno kraujo transfuzijos
stotis privalėjo dideliais kiekiais paruoštą kraują tiekti vokiečių armijai.

Karo meto skelbimas kviečiantis aukoti kraujo.

Kauną užėmus sovietinei Raudonajai armijai, 1944 m. liepos mėnesį įstaigos bazėje buvo įkurta
karinė 1-oji kilnojamoji kraujo perpylimo stotis su filialu Vilniuje, kuri pavadinta Respublikine kraujo
transfuzijos stotimi.

Nuo 1950 m. jau savarankiškose kraujo perpylimo stotyse buvo pradėti gaminti atskiri kraujo kom-
ponentai, o 1952 m. pradėtas reguliarus gydymo įstaigų lankymas siekiant kontroliuoti kraujo pa-
naudojimą. Tais pačiais metais imta nustatinėti Rezus faktorių ir įsisavintos naujos metodikos.

20
Praėjusio šimtmečio septintasis dešimtmetis. Kauno transfuzijos stoties kasdienybė: ruošiami do-
norai, imamas, tiriamas ir stikliniuose induose saugojamas paruoštas kraujas. 2011 metais Kraujo
donorystės centras minės savo veiklos 70-metį.

1958 m. Lietuvoje inicijuotas neatlygintinos kraujo donorystės organizavimas (nemokamai

pirmasis kraujo davė J. Levukas), tačiau liko ir donorystė už atlygį. Tuo metu kraujo donorams
buvo daug lengvatų: apmokami laisvadieniai, duodami maitinimo talonai, papildomos dienos
prie kasmečių atostogų, kelialapiai į poilsio namus ir sanatorijas. Kai kurios įstaigos papildo-
mai premijuodavo neatlygintinai kraujo davusius donorus, rengdavo jiems šventes.

21
Nuo 1989 m. prasidėjo kraujo donorystės nuosmukis: neatlygintinų kraujo donorų skaičius
smarkiai sumažėjo. Priežastys buvo labai įvairios: baimė užsikrėsti plintančiu ŽIV, ekonominiai
sunkumai, sumažėjusi visuomenės parama, donorų lūkesčių nebeatitinkančios skatinimo prie-
monės ir kt.
Didžiausia žala neatlygintinai kraujo donorystei po nepriklausomybės atkūrimo padaryta 1995-
aisiais, kai Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino kraujo donorystės įstatymą. Juo kraujo do-
norystė įtvirtinta tik už finansinį atlygį. Kraujo donorystės įstaigas užplūdo įvairioms rizikos gru-
pėms priklausantys asmenys, o visuomenėje ėmė vyrauti tendencinga nuomonė, kad donorai
duoti kraujo siekia tik norėdami pasipelnyti.
Norint atkurti tai, kas neatsakingai buvo sugriauta, reikia sugaišti ne vieną dešimtmetį. Tik 2003
m. minėtas įstatymas buvo pakeistas ir jame atsirado nuostata, kad donoras turi teisę duoti
kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai. Nuo to laiko prasidėjo naujas neatlygintinos donorys-
tės vystimosi etapas. Bendromis kraujo donorystės įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų pa-
stangomis buvo siekiama pakeisti šalies teisės aktus, ieškoma lėšų neatlygintinai kraujo dono-
rystei propaguoti, o kraujo donorystės įstaigos, suprasdamos neatlygintinos donorystės svarbą,
stengėsi sutelkti kuo daugiau neatlygintinai kraujo duodančių donorų.

Nuo 2004 m. patvirtinta neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa sudarė galimy-
bę skatinti be atlygio davusius kraujo donorus įvairiomis priemonėmis, dovanomis. Programoje
deklaruojamas siekis iki 2016 m. Lietuvoje pasiekti 98 proc. neatlygintiną kraujo donorystę.

Nepaisant visų patirtų sunkumų, Lietuvoje augo neatlygintinų donorų skaičius. Jei 2001 m. iš 78
487 donacijų neatlygintinai kraujo duota tik 2 801 kartą, tai 2008 m. iš 98 200 donacijų kraujo be
atlygio paaukota 34 900 kartų.

Siekiant visuomenėje propaguoti saugią ir etišką neatlygintiną kraujo

donorystę, 1999 m. donorystės entuziastų pastangomis buvo įkurta
Nacionalinė donorų asociacija.

UŽ
MERSAUJO !
K STĘ
O N ORY
D

22
KRAUJAS – NEPAKEIČIAMAS GYVYBĖS
ELIKSYRAS
Kraujas – labai svarbi, įdomi ir nepakeičiama žmogaus organizmo dalis. Jis dažnai
vadinamas skystu organu, kurio paskirtis – palaikyti žmogaus gyvybę.

Kraujas yra kraujotakos sistemoje cirkuliuojantis jungiamasis audi-

nys, kurį sudaro skysta tarpląstelinė medžiaga – kraujo plazma ir
jame „migruojančios“ kraujo ląstelės. Sudėtingoje kraujotakos sis-
temoje kraujas dalyvauja organizmo medžiagų apykaitoje ir kitoje
gyvybiškai svarbioje žmogaus organizmo veikloje. Jis pasiekia ato-
kiausius audinius, palaiko ryšius tarp įvairių organizmo sistemų ir
įvairiomis medžiagomis aprūpina kitus organizmo audinius: per arte-
rijas, venas ir kapiliarus išnešioja deguonį, maisto medžiagas, hor-
monus, vitaminus, šilumą į organizmo audinius bei išgabena anglies
dvideginį ir medžiagų apykaitos atliekas. Taip pat šie gyvybės syvai
reguliuoja temperatūrą, pH dydį ir elektrolitų koncentraciją. Jie lemia
ir ypatingos gynybinės arba imuninės sistemos veiklą. Kraujyje yra
antikūnų, kurie saugo organizmą nuo infekcijų.

Žmogaus organizme yra kraujo gamybos organai, dėl to kraujas

nuolat atsinaujina ir pasipildo, o jo gamybos procesai vyksta kaulų
čiulpuose ir limfiniuose mazguose. Ramybės metu kraujagyslėmis
cirkuliuoja ne visas kraujas – dalis „sandėliuojama“ blužnyje ir ke-
penyse. Prireikus šios atsargos įsilieja į bendrą kraujo apytaką. Taip
yra todėl, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, svarbiausi žmogaus Žmogaus kraujotakos
organai (smegenys ir širdis) gautų pakankamą aprūpinimą. sistema

Svarbu, kad iš kraujo gaminami kraujo komponentai ir preparatai

pasižymi dideliu gydymo efektu. Kraujas susijęs su daugybe me-
dicininių, mokslinių, biologinių, etinių ir socialinių problemų, iš kurių
svarbiausia yra kraujo donorystė.

Kraujo sudėtis
Pagrindinės sudėtinės kraujo dalys yra kraujo plazma ir kraujo ląstelės: raudonieji (eritrocitai) ir
baltieji kraujo (leukocitai) kūneliai bei kraujo plokštelės (trombocitai). Kraujo plazma sudaro apie
55–60 proc. kraujo kiekio, o kraujo ląstelės – apie 40–45 proc. Kraujo plazmos ir kraujo kūnelių
santykis vadinamas hematokrito rodikliu. Vyrų ir moterų jis šiek tiek skiriasi (vyrų hematokrito
normos ribos yra 40–48 proc., moterų – 36–42 proc.). Šis santykis mažėja nukraujavus ar laši-
nant skysčius ir didėja prakaituojant netenkant organizmo skysčių, prisitaikant prie sumažėjusio
deguonies kiekio ir sergant kai kuriomis ligomis.

Kraujo sudėtis ir savybės yra pastovūs dydžiai, todėl jų pakitimai rodo organizmo funkcijų su-
trikimą. Dėl šios priežasties kraujo tyrimai yra labai svarbūs nustatant žmogaus ligas. Žmogus,
nepakenkdamas sau, gali prarasti iki 10 proc. kraujo, o netekus daugiau kaip 20 proc. kraujo,
gali iškilti pavojus gyvybei.

Suaugęs žmogus turi apie 5–6,5 l kraujo, o tai sudaro apie 6–7 proc. kūno masės. Moters organiz-
me kraujo yra mažiau, o vyro – daugiau. Kraujo cirkuliaciją žmogaus kraujotakos sistemoje lemia
širdies raumens susitraukimai.

23
Kraujo funkcijos ir savybės
Pagrindinės kraujo funkcijos yra medžiagų pernešimas, apsauga ir organiz-
mo veiklos reguliavimas:

• Aprūpina organizmo audinius deguonimi, maisto ir kitomis naudingomis medžiagomis

• Išgabena iš audinių anglies dvideginį ir kitas medžiagų apykaitos atliekas
• Dalyvauja įvairiose organizmo apsauginėse reakcijose.
• Kovoja su ligų sukėlėjais – mikroorganizmais.
• Atlieka kūno temperatūros reguliavimo funkciją.
• Su hormonais padeda reguliuoti organų sistemos veiklą.
• Lemia lytinių organų erekciją.
• Turi savybę krešėti.

Pernešimas
Kraujas atlieka pagrindinę pernešimo funkciją, kuri lemia visų organų ir audinių aprūpinimą
deguonimi ir būtinomis medžiagomis bei anglies dvideginio ir nereikalingų medžiagų pašali-
nimą. Dėl to kraujas padeda palaikyti įvairių organizmo audinių fizikinių ir cheminių savybių
pusiausvyrą, o įvairios naudingos medžiagos organizme paskirstomos pagal kiekvieno organo
funkcinę būklę.

Apsauga
Kraujas padeda žmogaus organizmui apsisaugoti nuo pavojingų mikroorganizmų: bakterijų,
virusų, grybelių ir kt. Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) atpažįsta, puola ir sunaikina minėtus mi-
kroorganizmus, kurie patenka per odą, kvėpavimo takus ar su maistu. Kraujas yra labai svarbi
žmogaus organizmo apsauginių sistemų dalis.

Reguliavimas
Cirkuliuojantis kraujas reguliuoja žmogaus kūno temperatūrą, t. y. atlieka organizmo termore-
guliacijos funkciją. Kraujas iš vidaus organų perneštą šilumą atvėsina odoje: esant aukštai tem-
peratūrai odos kapiliarai išsiplečia, priplūsta kraujo, kuris aplinkai atiduoda šilumos perteklių
ir saugo organizmą nuo perkaitimo, o krentant temperatūrai odos kapiliarai siaurėja, kraujas
suteka į gilesnius audinių sluoksnius saugodamas organizmą nuo peršalimo.

Krešėjimas
Labai svarbi biologinė kraujo savybė yra krešėjimas, kuris apsaugo organizmą nuo
kraujavimo. Krešėjimo procese dalyvauja net 13 faktorių. Taip pat kraujas reguliuoja
pusiausvyrą tarp krešėjimą skatinančios ir krešėjimą stabdančios sistemos, todėl cir-
kuliuojantis kraujas nesukreša ir būna gyvybingas.

Kraujo kiekis organizme priklauso nuo

1 puodelis 2 litrai 5 litriai 4,5 litro 5 litrai žmogaus amžiaus ir lyties.

24
25
Sudėtinės kraujo dalys
Kraują sudaro šios dalys: eritrocitai, leukocitai, trombocitai ir kraujo plazma.

Kraujo ląstelės
Kraujo ląstelės pagal savo sandarą ir funkcijas skirstomos į tris grupes. Kraujo ląstelės gaminasi
kaulų čiulpuose, o jų gamybos procesas vadinamas hemopoeze.

Eritrocitai

Leukocitai

Trombocitai

Kraujo plazma – 55–60 proc.

Vanduo
Baltymai
Organinės medžiagos
Neorganinės medžiagos
Kraujo ląstelės – 40–45 proc.
Eritrocitai (raudonieji kraujo kūneliai)
Leukocitai (baltieji kraujo kūneliai)
Trombocitai (kraujo plokštelės)

Kraujas yra tamsiai raudonas, specifinio kvapo, sūrokas ir klampus.

26
Raudonieji kraujo kūneliai – eritrocitai
Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) sudaro didžiąją kraujo ląste-
lių dalį. Eritrocitai yra raudonos spalvos, abipus išgaubto disko formos.
Eritrocitų kiekis kraujyje skirtingas. 1 l vyro kraujo yra apie 4,5–6 mlrd.,
o moters – apie 4–5,5 mlrd. raudonųjų kūnelių. Jų kiekis priklauso ir
nuo organizmo fiziologijos. Eritrocitų skersmuo – 6–9 μm. Mažesni už
6 μm eritrocitai vadinami mikrocitais, o didesni už 9 μm – makrocitais.
Dėl įgaubtos formos eritrocitų paviršiaus plotas yra didesnis. Apie 66
proc. eritrocito masės sudaro vanduo, o 33 proc. – baltymas, kuris vadinamas hemoglobinu.
Hemoglobinui jungiantis su dujomis (O2, CO2, CO), pagrindinį vaidmenį atlieka geležis, kuris
taip pat eritrocitą nudažo raudonai. Dėl didelio eritrocitų kiekio kraujas yra raudonos spalvos.
Plaučiuose jungiantis su deguonimi, kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (arterinis kraujas),
o audiniuose, atidavus deguonį ir prijungus anglies dvideginį, kraujas tampa tamsiai raudonos
spalvos (veninis kraujas). Geležis yra labai svarbi medžiaga hemoglobino ir raudonųjų kraujo
kūnelių formavimuisi. Esant geležies trūkumui, kraujas „nusilpsta“.

Eritrocitų plotas žmogaus organizme sudaro apie 3 500–3 700 m².

Kai audiniuose pradeda stigti deguonies, tam tikras hormonas ima skatinti raudonųjų kūnelių
gamybą. Eritrocitai gyvuoja apie 120 dienų, o paskui žūsta. Jie gaminami raudonuosiuose kaulų
čiulpuose, o ardomi daugiausia blužnyje ir kepenyse.

Kiekvieną sekundę žmogaus organizme žūsta ir pagaminama maždaug

po 2 mln. raudonųjų kraujo kūnelių.

Eritrocitų funkcijos:
• Aprūpina organizmo audinius deguonimi ir iš jų šalina anglies dioksidą.
• Palaiko organizme rūgščių ir šarmų pusiausvyrą.
• Dalyvauja organizmo vandens ir druskų apykaitoje.
• Dalyvauja kraujo krešėjime (sudaro raudonąjį krešulį) ir gamina įvairias krešėjimo
medžiagas.
• Dalyvauja organizmo apsaugoje (absorbuoja toksinus ir antikūnus).
• Perneša įvairias medžiagas: amino rūgštį, vaistus, oksidacinį vandenį į plaučius
ir kt.
• Eritrocitų paviršiaus apvalkale esantys baltymai – antigenai – lemia kraujo grupę,
Rh faktorių ir kt.

Raudonieji kraujo kūneliai per dieną gali nukeliauti apie 15 km.

Raudonųjų kūnelių trūkumas ar perteklius kraujyje gali atsirasti netekus kraujo ar sergant įvai-
riomis ligomis. Jei organizmas nesugeba pagaminti reikamo kiekio raudonųjų kraujo kūnelių,
gali prireikti perpilti kraują.

27
Baltieji kraujo kūneliai – leukocitai
Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) – labai svarbi imuninės sistemos da-
lis ir kovoja su infekcijomis bei kitais organizmo svetimkūniais. Leukocitai
yra kamuolio formos. Jie didesni ir judresni už eritrocitus, o jų gyvenimo
trukmė (priklausomai nuo rūšies) būna nuo kelių valandų iki kelerių metų.
Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje
(blužnyje, limfmazgiuose).

Nors organizme pagaminamas panašus leukocitų ir eritrocitų kiekis, dėl

trumpo leukocitų gyvavimo amžiaus jų yra 1 000 kartų mažiau nei eritrocitų.

Baltieji kraujo kūneliai turi savybę per kapiliarų sieneles pereiti į kitus organizmo audinius, ku-
riuose jie kovoja su pavojingais mikroorganizmais ir kitais svetimkūniais. Taip pat leukocitai
pašalina ir negyvas organizmo ląsteles. Kraujotakos atnešti į pažeistus audinius, jie atpažįsta ir
sunaikina svetimkūnius. Šis procesas vadinasi fagocitoze.

Gamindami antikūnus, leukocitai dalyvauja imuninėse reakcijose.

Esant uždegimui, baltieji kraujo kūneliai ima kauptis ten, kur svetimkū-
niai pažeidė ląsteles. Naikinant svetimkūnius, žūsta daugybė leukocitų, o
uždegimo pažeistuose audiniuose susidaro pūliai, kurie yra žuvusių leu-
kocitų sankaupa. Baltųjų kūnelių kiekis kraujyje nėra pastovus ir keičiasi
priklausomai nuo paros laiko ir organizmo būklės pokyčių: pavalgius ar
patyrus fizinę ir emocinę įtampą.

Leukocitai naikina ligos sukėlėjus juos tiesiog „prarydami ir suvirškindami“.

Baltieji kraujo kūneliai skirstomi į granulocitus ir agranulocitus.

Agranulocitai (negrūdėtieji leukocitai) skirstomi į limfocitus ir monocitus.

Limfocitai atsako už organizmo imuniteto apsaugos sistemą. Jie dar skirstomi į B, T ir NK

limfocitus.

B limfocitai atpažįsta pavojingus svetimkūnius ir gamina specifinius antikūnus; T limfocitai

atlieka imuniteto reguliavimo funkciją ir stimuliuoja ar sulaiko antigenų gamybą; NK limfocitai
vykdo organizmo ląstelių kokybės kontrolę ir sugeba sunaikinti ląsteles, kurios savo savybė-
mis skiriasi nuo sveikų ląstelių.

Antikūnai – tai specifiniai baltymai, cirkuliuojantys kraujyje ir atpažįstantys antigeną (sve-

timkūnį), prie kurio prisijungia ir skatina jo sunaikinimą. Kiekvienam svetimkūniui ar bakterijai
pasigamina atskiras specifinis antikūnas. Kadangi šios kraujo ląstelės gyvena kelerius me-
tus, visą šį laiką jos „prisimena“ informaciją apie svetimkūnius. Jei į organizmą patenka tos
pačios bakterijos, ląstelės jas atpažįsta ir pradeda gaminti antikūnus, kurie jas sunaikina. Tai
yra natūralaus imuniteto procesas.

28
Tik 4 proc. limfocitų yra kraujyje, o likę 96 proc. – organizmo audiniuose.

Monocitai dalyvauja uždegiminėje reakcijoje. Bet koks sužeidimas skatina monocitų ir

neutrofilų migravimą į pažeistą vietą. Monocitai virsta į makrofagus, t. y. fagocituojančias
ląsteles, kurios gali sunaikinti šimtus bakterijų ir virusų. Kai kuriuose organizmo audi-
niuose makrofagai būna nuolat. Jie taip pat naikina žuvusias ląsteles, negyvo audinio
gabalėlius ir kitas atliekas.

Granulocitai (grūdėtieji leukocitai) dar skirstomi į neutrofilus, bazofilus

ir eozinofilus.

Neutrofilai (arba mikrofagai) – tai leukocitai, kurių pagrindinė funkcija yra fagocitozė.
Organizmo audiniuose jie juda chaotiškai, bet į organizmą patekus bakterijoms ima
kryptingai judėti jų link. Neutrofilai išskiria fermentus, kurie naikina bakterijas ir ardo pa-
žeistas audinių ląsteles. Uždegimo vietoje neutrofilai su audinių irimo produktais sudaro
pūlius.

Neutrofilams ir kai kuriems bakterijų toksinams yrant, susidaro tam tikros medžiagos – pi-
rogenai, kuriems patekus į kraują ir paveikus smegenyse esantį termoreguliacijos cen-
trą, pakyla kūno temperatūra.

Neutrofilai sudaro apie 50–75 proc. leukocitų kiekio ir yra patys judriausi. Jų skaičius
kinta įvairiu metų laiku ir priklauso nuo vitaminų balanso.

Bazofilai – labai dideli leukocitai, kurie svarbūs alerginėms reakcijoms ir turi ypač di-
delės reikšmės kraujo klampumui. Jie gamina hepariną, kuris neleidžia kraujui krešėti
kraujagyslėse ir susidaryti trombams (kamščiams).

Šie granulocitai sudaro tik apie 0,3–1 proc. visų leukocitų ir nėra tokie judrūs, „rajūs“. Jų
kiekis svyruoja priklausomai nuo paros laiko bei tam tikro hormonų kiekio kraujyje. Ba-
zofilai kraujyje cirkuliuoja apie 6 valandas, o paskui patenka į audinius, kuriuose gyvena
dar porą dienų.

Eozinofilai – truputį didesni už neutrofilus. Jie fagocituoja audinių daleles, savo sudė-
tyje turinčias histamino, tad eozinofilai labai svarbūs organizmo alerginėms reakcijoms.
Teigiama, kad pagrindinė eozinofilų funkcija – saugoti organizmą nuo intoksikacijos ir
alergijos, fagocituoti antikūnų ir antigenų kompleksus. Taip pat manoma, kad jie slopina
audinių įjautrinimo reakcijas ir yra svarbūs kovojant su parazitų sukeltomis infekcijo-
mis.

Eozinofilų fermentai du kartus aktyvesni nei neutrofilų ir juose yra daug histamino. Kai į
organizmą patenka svetimi antigenai, pradeda gamintis antikūnai, kurie jungiasi su anti-
genais ir juos nukenksmina. Tada išsiskiria histaminas, kuris skatina organizmo alergines
reakcijas, o eozinofilai neutralizuoja histaminą ir gelbėja organizmą nuo įjautrinimo.

Eozinofilų kiekis priklauso nuo paros laiko ir hormonų pusiausvyros organizme. Jie su-
daro nuo 1 iki 4 proc. visų leukocitų.

Be baltųjų ir raudonųjų kraujo kūnelių, kraujyje dar yra kraujo plokštelių – trombocitų. Iš
kitų kraujo ląstelių jie išsiskiria savo dydžiu. Trombocitai yra maži ir jų labai daug.

29
Kraujo plokštelės – trombocitai
Trombocitai – įvairaus pavidalo mažiausios kraujo plokštelės. Jie yra disko
formos, tačiau kai trombocitų veikla suaktyvėja, jie pavirsta į kamuolio for-
mos ląsteles. Trombocitai gaminami kaulų čiulpuose, o vėliau juos sunaikina
makrofagai. Pagrindinė trombocitų funkcija – dalyvauti kraujo krešėjime. Jie
prilimpa prie pažeistų kraujagyslių ar sulimpa tarpusavyje. Esant kūno pa-
žeidimui, trombocitai pirmieji pasiekia pažeistą vietą, joje susitelkia, sulimpa
ir sustabdo kraujavimą. Žaizdą uždengiantis šašas yra raudonųjų kraujo kū-
nelių ir plazmos proteinų darinys.

Trombocitai formuojasi kraujo čiulpuose. Paprastai jie plaukioja kraujyje. Tačiau jei žmogus su-
sižeidžia, pirmieji lankytojai kraujuojančioje vietoje yra būtent jie. Pagrindinė trombocitų funkcija
– dalyvauti kraujo krešėjime.

Kepenyse gaminamas specifinis hormonas skatina kraujo plokštelių gamybą. Kol trombocitų
kiekis organizme pakankamas, hormono koncentracija jame yra maža, tačiau jei trombocitų
sumažėja, šio hormono kiekis padidėja ir ima skatinti trombocitų gamybą.

Kraujo plokštelės organizme gyvuoja 9–10 dienų.

Kraujo plazma
Kraujo plazma yra skystoji kraujo dalis, kuri sudaro net 55–60 proc. kraujo tūrio. Ji yra gelsvos
spalvos. Kraujo plazma perneša biologiškai aktyvias medžiagas, medžiagų apykaitos produk-
tus, lemia organizme cirkuliuojančio skysčio tūrio pastovumą ir šarmų bei rūgščių pusiausvyrą.

Kraujo plazma daugiausia sudaryta iš vandens (90 proc.), kuriame ištirpusios įvairios medžia-
gos: baltymai (7–8 proc.) ir kiti organiniai bei mineraliniai junginiai. Pagrindiniai plazmos balty-
mai yra albuminai (4–5 proc.), globulinai (3 proc.) ir fibrinogenas (0,2–0,4 proc.). Taip pat kraujo
plazmoje yra maitinamųjų medžiagų (gliukozės ir lipdų), hormonų, vitaminų, fermentų, tarpinės
ir galutinės medžiagų apykaitos medžiagų ir neorganinių jonų.

Vidutiniškai 1 l žmogaus kraujo plazmos yra 900–910 g vandens,

65–85 g baltymų ir 20 g kitų junginių.

Plazmos sudėtis:
• Vanduo (90 proc.). Sūrus vanduo, kuriame esanti druskos koncentracija panaši
į jūros vandens.
• Baltymai (7–8 proc.). Jie lemia kraujo plazmos klampumą, atlieka buferinę, imu-
ninę ir pernašos funkcijas. Plazmos baltymai skirstomi į tris frakcijas: albuminus
(55–60 proc.), globulinus (35–40 proc.) ir fibrinogeną (5 proc.)
• Organinės medžiagos (1,1 proc.). Jos kraują daro lipnų.
• Neorganinės medžiagos (0,9 proc.). Jos lemia kraujo plazmos osmosinį slėgį.

Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Dauguma baltymų gaminami kepenyse.
Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60 proc.). Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma
be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) dėl os-

30
mosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose ir neleidžia jam patekti į audinius.
Badaujant ar dėl kitų priežasčių sumažėja baltymų kiekis kraujyje ir skystis iš kraujagyslių
pereina į audinius (atsiranda patinimas).

Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsauginėse ir imuninėse organizmo re-
akcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir
juos perneša į organizmo audinius. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi
baltymų dalis vadinami krešėjimo faktoriais, kurie dalyvauja kraujo krešėjimo procesuose.
Sergant įvairiomis ligomis, baltymų gali padaugėti ar sumažėti bei pakisti albuminų ir glo-
bulinų.

Plazmos tyrimai padeda diagnozuoti ligas. Gliukozės koncentracijos nustatymas kraujo

plazmoje svarbus vertinant cukrinio diabeto eigą. Dažnai tiriami kraujo plazmos riebalai
ir cholesterolis. Jų koncentracijos nustatymas svarbus aterosklerozės rizikai įvertinti. Re-
miantis įvairių medžiagų koncentracija, kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius me-
džiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus.

Šviežiai šaldyta kraujo plazma ir jos komponentai perpilami pacientui, kai jo organizme
smarkiai sumažėja krešėjimo faktorių dėl ligos, gydymo ar nukraujavus. Iš kraujo plazmos
gaminami labai reikalingi kraujo preparatai (medikamentai): albuminas, imunoglobulinas,
protrombino kompleksas, krešėjimo faktoriai.

Viena iš albumino funkcijų – aprūpinti kūno audinius „statybinėmis

medžiagomis“. Jau daugiau kaip 50 metų jo tirpalas naudojamas
sunkiems ligoniams gydyti.

31
IMUNITETAS – ORGANIZMO APSAUGOS
SKYDAS
Imunitetas yra žmogaus organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo to, kas jam genetiškai
nepriimtina: mikrobų, virusų, parazitų, svetimų baltymų ir kitų medžiagų.

Organizmo kova su įvairiomis infekcijomis ar jų sukeltomis ligomis yra labai sudėtingas proce-
sas, už kurį atsakinga imuninė sistema. Imuninė sistema – tai organų ir audinių sistema, kuri
apsaugo organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitų svetimkūnių.
Organizmo apsauginės imuninės reakcijos padeda „išvalyti“ organizmą nuo svetimkūnių, o
imuninė sistema šalina mirusias ar pakitusias savo organizmo ląsteles bei saugo nuo ligų.
Jei imuninė sistema per silpna, gali sutrikti organizmo augimas ir vystimasis, sumažėti at-
sparumas infekcijoms ir padidėja tikimybė susirgti onkologinėmis ligomis. Imunitetas gali būti
įgimtas ir įgytas.

Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka kraujo ląstelės. Kraujyje esantys antikūnai dalyvauja
organizmo apsauginėse reakcijose.

Antigenai ir antikūnai
Antigenai
Antigenas yra molekulė organizme (įskaitant virusus ir bakterijas), kuri stimuliuoja imuninį
organizmo atsaką ir antikūnų gamybą. Antigenai daro įtaką antikūnų formavimuisi. Antigenus
galima vertinti kaip antikūnų generatorius. Jie gali būti ląstelės dalis arba funkcionuoti atskirai.
Jų yra ir mus supančioje aplinkoje, ir žmogaus organizme. Organizmui priklausantys antigenai
paveldimi. Kiti antigenai yra svetimi mūsų organizmui ir imuninei sistemai. Svetimų antigenų
galima aptikti bakterijų ir virusų paviršiuje.

Antigenai gali būti svetimos organizmui medžiagos – egzogeniniai antigenai. Taip pat or-
ganizmo ląstelėse susidarę endogeniniai antigenai (pvz., dėl infekcijos) ir autogeniniai
antigenai, kurie priklauso organizmui, tačiau dėl organizmo imuninės sistemos pakitimų nu-
stojami toleruoti.

Genai ir antigenai – skirtingi dalykai

Genas (DNR molekulės dalis) yra paveldėjimo priemonė ir paveldimos informacijos nešėjas.
Per dauginimąsi informacija perduodama kitoms kartoms, nes žmogaus chromosomose esan-
čius genus mes paveldime. Be to, genuose yra užkoduota informacija, kokie antigenai gali for-
muotis žmogaus organizme.

Kai organizmas ginasi nuo svetimų antigenų, jame formuojasi antikūnai, atitinkantys svetimuo-
sius antigenus. Antikūnai užtikrina, kad žmogaus imuninė sistema pradės veikti ir sunaikins
nepageidaujamus mikroorganizmus ir svetimkūnius.

Svetimi antigenai į mūsų organizmą patenka įvairiais būdais. Pavyzdžiui, valgant, geriant, kvė-
puojant. Kai mūsų imuninė sistema identifikuoja antigenus, nedelsiant juos puola ir naikina.

32
 Iliustracija (danų skanuota) schematinė (38)

Antikūnas (1) atitinka antigeną (2) tarsi raktas spyną.

Antigenas (2) ir antikūnas (1) nesutampa.

Kai žmogaus organizmo imuninė sistema kovoja su svetimais antigenais, dažnai pakyla kūno
temperatūra.

Antigenai ir genai
Nors genai ir antigenai – du skirtingi dalykai, tačiau tarp jų egzistuoja ryšys.
Yra genas, lemiantis, kokius antigenus gali gaminti žmogaus organizmas. Genai
paveldimi ir randami chromosomose. Genuose sukaupta informacija lemia žmogaus
organizmo fenotipą: išvaizdą, plaukų, akių spalvą, ūgį ir pan.

Antikūnai
Antikūnai, arba imunoglobulinai, yra baltyminės medžiagos, kurias formuoja organizmo imuninė
sistema į ją patekus svetimkūniams (mikroorganizmams ir svetimiems baltymams). Sukuriami
tokie antikūnai, kurie atitinka tuo metu į organizmą patekusius antigenus. Vaizdžiai tariant, anti-
kūnai atitinka antigenus tarsi raktas spyną.

Antikūnai formuojami iš baltųjų kraujo kūnelių dalelių, vadinamų B limfocitais. Antikūnai kovoja
su svetimais mikroorganizmais, prisijungdami prie jų antigenų. Kadangi antikūnai formuojami iš
kraujo kūnelių dalelių, kraujas yra labai svarbus imuninės sistemos veiklai.

Aktyviausiai antikūnus gamina limfocitai ir monocitai. Kraujyje esantys antikūnai veikia į organiz-
mą prasiskverbusius svetimkūnius: prisitvirtina ir nukenksmina juos. Antikūnų yra labai įvairių.
Kiekvienas iš jų naikina tik tuos svetimkūnius, dėl kurių antiokūnai susidarė.

Imunitetas
Kai organizme susiformuoja nauji antikūnai, sąveikaujant nepažįstamam antigenui ir B limfo-
citui, atsiranda ląstelės su „atmintimi“, kuriose sukaupiama ir saugoma informacija apie nepa-
žįstamą antigeną. Dėl šios „atminties“ kitą kartą organizmas greičiau atpažįsta svetimkūnius ir
efektyviau su jais kovoja.

Įgytas imunitetas nepaveldimas. Be to, jis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas
susidaro į organizmą patekus jau pasigaminusių antikūnų iš kito imunizuoto (vakcinuoto arba
skiepyto) organizmo. Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus infekcine liga arba imunizuojant
nuo šios ligos, todėl įgytas imunitetas, persirgus infekcija, gali būti natūralus arba dirbtinis po
vakcinacijos.


Grafikas (danų) originalus iš knygos skanuotas ir ako-
reguotas (39)

Grafikas rodo, kiek antikūnų susiformuoja per pirmąją ir per

kitą imunizaciją.
Pirmasis susidūrimas su antigenu.
Vėlesnis susidūrimas su antigenu.

Grafikas rodo, kiek antikūnų susiformuoja per pirmąją ir per kitą imunizaciją.

Kai organizmas pirmą kartą susiduria su nepažįstamu antigenu, jis reaguoja lėčiau, nes limfo-
citai turi sukurti atitinkamą antikūną ir užfiksuoti savo „atmintyje“. Kitą kartą limfocitai būna ak-
tyvūs, antikūnai – pasigaminę, o reakcija – greitesnė ir efektyvesnė. Be to, antikūnai gaminami
didesniais kiekiais.

Skiepų atradimas ir vėliau vykdoma masinė vakcinacija išgelbėjo

milijonų žmonių gyvybes.

ŽIV ir AIDS
AIDS tiesiogiai susijusi su organizmo imuniteto sistema. Tai dar neišgydo-
ma infekcinė liga, sukeliama žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV).

ŽIV pažeidžia organizmo imuninę sistemą puldamas ir naikindamas bal-

tuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus). Taip susidaro įgytas imunodeficito
sindromas (AIDS). Toks imuninės sistemos pažeidimas išsivysto per kele-
rius metus nuo užsikrėtimo. Beje, ligos požymiai gali neišryškėti net iki de-
šimties metų. ŽIV po organizmą gali išplisti per metus laiko, todėl tyrimai
gali nerodyti, kad kraują duodantis asmuo yra užsikrėtęs minėtu virusu.

Užsikrėtus šiuo virusu, organizmas po truputį praranda galimybę reaguo-

Raudonas
kaspinas yra ti į užkrečiamas ligas, sukeltas virusų ir bakterijų. Imuninė sistema taip
tarptautinis degraduoja, kad organizmas nebepajėgia kovoti su infekcijomis. Tokie li-
kovos su AIDS goniai dažnai ir sunkiai serga įvairiomis infekcinėmis ligomis ir miršta nuo
simbolis. įvairių komplikacijų (gripo, plaučių uždegimo ir pan.).

ŽIV perduodamas per tiesioginį sąlytį su gleivine, krauju ar kitais kūno

skysčiais, išskiriamais per lytinius santykius. Šis virusas gali būti perduodamas per kraują, sper-
mą ir makšties skysčius ar net per motinos pieną. Didelė tikimybė užsikrėsti ŽIV yra vartojant
intraveninius narkotikus (kai bendrai naudojamasi tais pačiais švirkštais).

Šiuolaikinės saugios donorystės praktikoje ypač akcentuojama donorų atsakomybė ir kraujo

donorystės saugumas. Asmenys, turintys nesaugių lytinių santykių ir priklausantys padidintos
rizikos grupėms, nušalinami nuo kraujo donorystės dėl to, kad jie gali pakenkti pacientams,
gydomiems komponentais ir preparatais iš donorų kraujo. Todėl kiekvieną kartą donorų kraujas
tiriamas, ar jie neserga ŽIV ir kitomis per kraują plintančiomis virusinėmis ligomis.

34
KRAUJO GRUPĖS – SUDĖTINGA SISTEMA

Žmonės turi skirtingas kraujo grupes, kurias lemia specialūs raudonųjų kraujo kūnelių
paviršiuje esantys antigenai. Reikšmingiausios yra dvi žmogaus kraujo grupių sistemos
– AB0 ir Rezus (Rh faktorius).

Kraujo grupių sistema

ABO kraujo grupių sistema pagrįsta antigenų – baltymų (agliutinogenų) – buvimu eritrocituose
ir antikūnų (agliutininų) buvimu kraujo plazmoje. Eritrocitų antigenų ABO sistemai būdinga tai,
kad plazmoje aptinkami natūralūs antikūnai – anti-A ir anti-B (agliutininai), o eritrocitų membranų
sudėtyje – antigenai (agliutinogenai) A ir B. ABO ir Rh sistemos antigenai yra stipriausi eritrocitų
membranose esantys imunogenai.

Jei eritrocituose agliutinogenų nėra – kraujo grupė bus O, jei yra A agliutinogenų – kraujo grupė
bus A, jei yra B agliutinogenų – kraujo grupė bus B, o jei yra abu A ir B agliutinogenai – kraujo
grupė bus AB.

Kraujo Rh faktorių lemia eritrocitų D antigenas (agliutinogenas), esantis apie 85 proc. žmonių
eritrocituose. Apie 15 proc. žmonių šio faktoriaus neturi. Žmogaus organizme yra daugiau kaip
300 skirtingų eritrocitų antigenų. Šiuo metu žinoma apie 30 eritrocitų antigenų sistemų.

Yra keturios galimos kombinacijos, kurios lemia kraujo grupę:

• antigenų nėra, anti-A ir ant-B – O(I);
• A ir anti-B – A(II);
• B ir anti-A – B(III);
• A ir B, antikūnų nėra – AB(IV).

A grupė B grupė AB grupė O grupė

Raudonieji
kraujo kūneliai A B AB O

Antikūniai anti-B anti-A nėra anti-A ir anti-B

Antigenai A antigenas B antigenas A ir B antigenai nėra

Įvairiose šalyse skyrėsi kraujo grupių žymėjimas, todėl 1927 m. kraujo grupių atradėjo K. Landstei-
nerio pastangomis visuotinai buvo priimtas ABO žymėjimas. Kraujo grupės buvo žymimos ir romė-
niškais skaičiais. Taigi žinotina, kad nulinė kraujo (O) grupė yra pirma (I), A – antra (II), B – trečia
(III), o AB – ketvirta (IV). Dar nurodomas ir kraujo Rezus faktorius (Rh). Tad jei nurodyta 0(I) RhD+,
šis žymėjimas reiškia, jog kraujo grupė yra nulinė arba pirma, o Rezus faktorius – teigiamas.

35
Kraujo grupių sistema yra sudėtingas antigenų rinkinys. Kraujo grupė nepriklauso nuo lyties ir
amžiaus. Ji paveldima ir nekinta visą gyvenimą. ABO ir Rh sistemų nustatymas yra labai svar-
bus perpilant kraują.

Kraujo grupių nustatymas

Kraujo grupės nustatomos maišant tiriamą kraują su anti-A ir anti-B monokloniniais serumais ir
stebint agliutinacijos (antigenų sulipimo ir tirpimo) reakciją. Agliutinaciją sukelia kraujo serume
esantys antikūnai (agliutininai), kai pažeidžiamas natūralus jų santykis su antigenais. Antigenus
sulipdo ir ištirpdo anti-A, B – anti-B (agliutininai). Jei reakcija įvyksta serume, kraujo grupė bus
A, jei reakcija vyksta anti-B – kraujo grupė bus B, o jei neįvyksta – kraujo grupė bus O.

ABO kraujo grupių sistema ir paveldimumas

Kraujo grupių sistemos ABO antigenai yra organizmo ląstelių paviršiuje. Šią sistemą charakte-
rizuoja du šios sistemos antigenai, kurie vadinami A – antigenu ir B – antigenu. Grupė AB turi
abu antigenus, 0 grupė – nė vieno.

Genotipas yra organizmo paveldimumo faktorių visuma, arba genų,

esančių organizmo chromosomose, visuma.
Fenotipas yra organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir
funkcijų visuma, susiformavusi per jo vystimosi procesą. 

ABO antigenai paveldimi ir nustatomi pagal genus A, B ir O. O genas nedaro jokios įtakos
antigeno formavimuisi, A genas formuoja A-antigeną, o B genas – B-antigeną. Du ABO genai
yra paveldimi iš tėvų (pvz., A ir O), jie yra abiejų jų chromosomose ir sudaro ABO genotipą.
Fenotipas yra tai, ką genai sukuria: tai gali būti paveldima plaukų ir akių spalva ar kraujo grupė.
Pavyzdžiui, AO genotipo fenotipas yra A, nes O genas neformuoja jokio antigeno, o A genas
formuoja A-antigenus. Kai yra A-antigenai, fenotipas bus A ir ABO kraujo sistemos grupė taip
pat bus A.

Tėvo genas Mamos genas Genotipas Antigenas Fenotipas Paplitimas Antikūnai

O O OO Joks O 41 proc. anti-A ir anti-B

A A AA A A 44 proc. anti-B

O A OA A A

A O AO A A

B B BB B B 11 proc. anti-A

O B OB B B

B O BO B B

B A BA A ir B AB 4 proc. joks

A B AB A ir B AB

Lentelėje pateikti ryšiai tarp AB0 genų (paveldėtų iš tėvų), ABO genotipas, ABO antigenų paplitimas
skirtinguose ABO tipuose, ABO-fenotipas, ABO tipų bendras paplitimas tarp žmonių, ABO kraujo gru-
pių sistemos antikūnų anti-A ir anti-B paplitimas keturiose skirtingose ABO kraujo grupėse.

36
 Pastebimi tam tikri dėsningumai paveldint kraujo grupę:
• Jei nors pas vieną iš gimdytojų kraujo grupė yra 0(I), jiems, nesvarbu, kokią krau-
jo grupę turi kitas iš tėvų, negali gimti vaikai, turintys AB(IV) kraujo grupę.
• Jei abu tėvai turi O(I) kraujo grupę, jų vaikai gims turėdami tik O(I) kraujo grupę.
• Jei abu tėvai turi A(II) kraujo grupę, jų vaikai gali paveldėti O(I) arba A(II) kraujo
grupę.
• Jei abu tėvai turi B(III) kraujo grupę, jų vaikai gali paveldėti O(I) arba B(II) kraujo
grupę.
• Jei nors pas vieną iš gimdytojų kraujo grupė yra AB(IV), jiems, nesvarbu, kokią
kraujo grupę turi kitas iš tėvų, negali gimti vaikai, turintys O(I) kraujo grupę.
• Itin nenusakomas kraujo grupės paveldėjimas yra pas vaikus, kurių tėvai turi A(II)
ir B(III) kraujo grupes. Jų vaikai gali paveldėti bet kurią iš keturių kraujo grupių.

Šie ir kiti kraujo grupių AB0 paveldėjimo variantai pateikti lentelėje. Kraujo grupių paveldėjimo
tikimybė (nurodyta procentais) – orientacinė.

Kraujo grupių ABO paveldimumo lentelė:

Tėvo kraujo grupė

Motinos
kraujo I(00) II(A0) II(AA) III(B0) III(BB) IV(AB)
grupė

I(00) – I(00) – 50 proc. II(A0) – I(00) – 50 proc. III(B0) – II(A0) – 50 proc.

I(00) 100 proc. II(A0) – 50 proc. 100 proc. III(B0) – 50 proc. 100 proc. III(B0) – 50 proc.
I(00) – II(AA) – I(00) – 25 proc. IV(AB) – II(AA) – 25 proc.
I(00) – 25 proc.
50 proc. 50 proc. II(A0) – 25 proc. 50 proc. II(A0) – 25 proc.
II(A0) II(A0) –
II(A0) – 50 proc.
II(A0) – III(B0) – 25 proc. III(B0) – III(B0) – 25 proc.
II(AA) – 25 proc.
50 proc. 50 proc. IV(AB) – 25 proc. 50 proc. IV(AB) – 25 proc.
II(A0) – II(AA) – 50 proc. II(AA) – IV(AB) – 50 proc. IV(AB) – II(AA) – 50 proc.
II(AA) 100 proc. II(A0) – 50 proc. 100 proc. II(A0) – 50 proc. 100 proc. IV(AB) – 50 proc.
I(00) – I(00) – 25 proc. IV(AB) – III(BB) – II(A0) – 25 proc.
I(00) – 25 proc.
50 proc. II(A0) – 25 proc. 50 proc. 50 proc. III(B0) – 25 proc.
III(B0) III(B0) – III(B0) – 25 proc. II(A0) –
III(B0) – 50 proc.
III(B0) – III(BB) – 25 proc.
III(BB) – 25 proc.
50 proc. IV(AB) – 25 proc. 50 proc. 50 proc. IV(AB) – 25 proc.
III(B0) – IV(AB) – 50 proc. IV(AB) – III(BB) – 50 proc. III(BB) – IV(AB) – 50 proc.
III(BB) 100 proc. III(B0) – 50 proc. 100 proc. III(B0) – 50 proc. 100 proc. III(BB) – 50 proc.
II(A0) – II(AA) – 25 proc. II(AA) – II(A0) – 25 proc. IV(AB) –
II(AA) – 25 proc.
50 proc. II(A0) – 25 proc. 50 proc. III(B0) – 25 proc. 50 proc.
IV(AB) III(B0) – III(B0) – 25 proc. IV(AB) – III(BB) – 25 proc. III(BB) –
III(BB) – 25 proc.
IV(AB) – 50 proc.
50 proc. IV(AB) – 25 proc. 50 proc. IV(AB) – 25 proc. 50 proc.

Fenotipas A(II) gali būti pas žmogų, iš tėvų paveldėjusį du genus A (AA) arba genus A ir O (AO).
Fenotipas B (III) – paveldėjus du genus B (BB) arba B ir O (BO).
Fenotipas O (I) – paveldėjus du O genus.
Jei abu tėvai turi II kraujo grupę (genotipai AA ir AO), kažkuris iš jų vaikų gali paveldėti I kraujo
grupę (OO genotipą).
Jei pas vieną iš tėvų kraujo grupė yra A (II) su galimais genotipais AA ir AO, o kito B(III) su galimais
genotipais BB arba BO, jų vaikai gali paveldėti O (I), A (II), B (III) arba AB (IV) kraujo grupes.

37
ABO kraujo grupių sistemos antigenai A ir B turi juos atitinkančius antikūnus anti-A ir anti-B,
kurie susiformuoja tada, kai organizmą veikia svetimi A ir B antigenai iš Coli Bacilli. Coli Bacilli
yra bakterija. Ji randama visų žmonių organizme ir nesukelia jokios ligos. Coli Bacilli žmogaus
organizme atsiranda per tris pirmuosius jo gyvenimo mėnesius.

Jei naujagimio organizmas minėta bakterija infekuotas per pirmąjį gyvenimo mėnesį, jame ga-
minsis A ir B antigenai. Jeigu organizme jau yra šių antigenų, jie nėra svetimi, ir ABO antikūnai
nesigamins. Tačiau jei organizme jų nėra, imuninė sistema bus veikiama jai nežinomų antigenų
ir formuosis su jai kovosiantys antikūnai. Pavyzdžiui, jei organizmas neturi A antigeno, imuni-
tetas bus paveiktas svetimo A antigeno ir suformuos anti-A. Taip bus ir su B antigenu. Visais
atvejais organizme susiformuos ABO antikūnai prieš bet kuriuos ABO antigenus, nesančius
žmogaus kūne.

Organizmas visuomet turi ABO antikūnus prieš ABO antigenus, kurių nėra organizme. Todėl
susimaišius dviejų žmonių kraujui su skirtingomis ABO grupėmis, gausis „mišinys“, kuriame
visuomet bus ABO antikūnų (gautų iš vieno žmogaus) prieš ABO antigenus (gautus iš kito žmo-
gaus).

Jeigu vieno žmogaus kraujo grupė yra O, o kito – A, gausis dviejų kraujo grupių „mišinys“. O gru-
pės kraujas jau turi anti-A, kuris reaguoja su A-antigenais, esančiais A grupės kraujyje. Dviejų
skirtingų grupių kraujas gali būti ir nesuderinamas.

Šiuo metu ligoniui perpilamos atskiros sudėtinės kraujo dalys: eritrocitai, trombocitai ir kraujo
plazma. Gydymui dažnai naudojamas tik raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) perpylimas. Per
kraujo komponentų gamybos procesą daug kraujo plazmoje esančių antikūnų (taip pat ir ABO
antikūnai) pašalinami. Kai perpilami tik raudonieji kraujo kūneliai (be plazmos), kraujo suderina-
mumas yra didesnis. Taip įmanoma O(I) grupės kraują perpilti turintiems visas kraujo grupes,
A(II) grupės kraują – turintiems A(II) ir AB(IV) grupes, o B(III) grupės kraują – turintiems B(III) ir
AB(IV) kraujo grupes.

Jeigu ligoniui bus perpilami raudonieji kraujo kūneliai su antigenu, kuris reaguos su antikūnais,
esančiais jo kraujyje, gausis hemolizinė reakcija, kuri vyksta dėl tarp perpilamo kraujo raudonųjų
kūnelių ir paciento kraujo antikūnų. Sąveikos reakcijos metu suyra eritrocitai, todėl ji gali būti
mirtinai pavojinga.

Kad šiuolaikinėje medicinoje būtų išvengta komplikacijų, pacientams perpilamas tik jų ABO
kraujo grupę atitinkantys kraujo komponentai. Tačiau, esant kritinėms situacijoms ir atitinkamos
kraujo grupės stygiui, ligoniui gali būti perpilamas ir kitos suderinamos grupės kraujas.

Skirtingų kraujo grupių suderinamumo schema.

O

A B

AB

Gyvuoja mitas, kad vaikas paveldės tik tą kraujo grupę, kurią turi
vienas iš jo tėvų. Žmogaus genai „mano“ kitaip...

38
Iliustracija_ piešiniai Zakšausko (VERTIKALI per psl.­/kraujo suderinamumas­­/sumaketuoti (43)

39
Kraujo suderinamumo lentelė

DONORAS
RECIPIENTAS
O- O+ A- A+ B- B+ AB- AB+

O-

O+

A-

A+

B-

B+

AB-

AB+

Kraujo plazmos suderinamumo lentelė

DONORAS
RECIPIENTAS
O A B AB

AB

40
Rezus kraujo grupių sistema
Kitaip nei ABO sistemos antigenai, Rezus antigenai randami tik raudonuosiuose kraujo kūne-
liuose (eritrocituose). Iš viso skiriama apie 50 įvairių Rezus antigenų, iš kurių, perpilant kraują,
svarbiausi yra penki. Svarbiausias yra D antigenas. Jei jis randamas kraujyje, Rezus yra teigia-
mas (RhD+), o jei ne – Rezus neigiamas (RhD-). Apie 85 proc. baltosios rasės žmonių populia-
cijos turi šį antigeną, o 15 proc. – neturi.

Tėvo Motinos
Genotipas Antigenai Fenotipas Paplitimas Antikūnai
genas genas
D D DD D RhD+
d D dD D RhD+
D d Dd D RhD+ 85 proc. nesiformuoja anti-D
d d dd Ne D RhD- 15 proc. formuojasi anti-D

Lentelėje pateikti ryšiai tarp D-genų, paveldėtų iš tėvų, D-genotipas, D-antigeno paplitimas skirtin-
guose Rezus tipuose, D-fenotipas ar Rezus kraujo tipas, Rezus tipų paplitimas tarp žmonių, anti-D
antikūno paplitimas Rezus kraujo grupių sistemoje, kai tam įtaką daro kitų žmonių RhD+ eritrocitai.

Rezus faktorius labai svarbus, nes D-antigenas yra labai imunogeniškas, t. y. lengvai veikia anti-
D antikūnų formavimąsi. Paprastai Rezus sistemoje nėra priešeritrocitinių antikūnų (nebent jie
gauti iš kito žmogaus su raudonaisiais kraujo kūneliais).
Jeigu išsivystęs vaisius turi RhD+, o jį nešiojanti motina – RhD-, tai jos organizme gali susifor-
muoti Rezus antikūnai (anti-D).

Jeigu RhD+ kraujas perpilamas žmogui, kurio kraujas yra RhD- , turintis anti-D antikūnų savo
plazmoje, Rezus anti-D antikūnai gali sukelti labai rimtas hemolizines transfuzijos komplikacijas.
Rezus anti-D antikūnas yra pagrindinė įgimtos naujagimio geltligės priežastis. Šiuo atveju ma-
mos RhD- plazmoje esantys anti-D antikūnai per placentą persiduoda vaisiui, turinčiam RhD+,
ir pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius.

Kad būtų išvengta imunizacijos ir pavojingo anti-D antikūno formavimosi, pacientams, kurių
kraujas yra RhD-, perpilamas tik RhD- kraujas. Tik išskirtiniais atvejais, jei paciento organizme
prieš tai nebuvo anti-D ir jei žinoma, kad ateityje jis nepastos, galima atlikti RhD+ kraujo per-
pylimą.

Kai RhD- kraują turintis žmogus pirmą kartą susiduria su D-antigenu (pirmoji imunizacija), imu-
ninė sistema reaguoja lėtai, nes organizme nėra antikūnų anti-D.

Kai organizmas su D antigenu susiduria antrą kartą (imunizacija jau būna įvykusi), reakcija
vyksta tarp D antigeno ir imuninės sistemos „atmintį“ turinčių ląstelių bei tarp anti-D ir D antigeną
turinčių raudonųjų kraujo kūnelių, kurie sunaikinami.

1940 m. Rezus faktorius rastas

beždžionėlės (lot. Macacus rhesus) kraujyje.

41
 Teorija apie kraujo grupių atsiradimą
Šiuo metu yra populiari 1980 m. sukurta teoriją, kad kraujo grupės yra žmo-
nijos istorijos liudininkės:
• O(I) kraujo grupė (medžiotojai ir rinkėjai). Tai pirminė žmogaus kraujo gru-
pė, kurią, manoma, turėjo dar neandertaliečiai. Jie gyveno laukinėje gamtoje ir
maisto pasirūpindavo medžiodami ir rinkdami uogas.
• A(II) kraujo grupė (žemdirbiai ir gyvulių augintojai). Manoma, kad ši kraujo
grupė atsirado 2500 – 1500 metų prieš Krist., kai žmogus-medžiotojas tapo
žemdirbiu ir pradėjo jaukintis gyvūnus.
• B(III) kraujo grupė. Manoma, kad ši kraujo grupė atsirado 15-10 tūkst. metų
prieš Kristų Himalajų apylinkėse.
• AB(IV) kraujo grupė (keliautojai ir užkariautojai). Manoma, kad ši kraujo gru-
pė naujausia, atsiradusi prieš 1000 metų dėl žmonių migracijos. Tai rečiausia
kraujo grupė.

Remiantis šia žmonijos vystimosi teorija bandoma apibendrinti skirtingas kraujo grupes tu-
rinčių žmonių charakterio savybes, elgseną, polinkius, trūkumus. Taip pat siūlomos įvairios
mitybos rekomendacijos ir dietos pagal kraujo grupes. Didžioji dalis medikų ir mokslininkų
skeptiškai žiūri į šiuos samprotavimus ir teigia, kad ši teorija neturi jokio mokslinio pagrindo.
Žinoma, kad ABO kraujo grupių sistema yra tik viena iš daugelio (apie 30) šiuo metu žinomų
eritrocitų antigenų sistemų. Ši sistema yra svarbiausia perpilant kraują. Beje daug daugiau
kraujo grupių turi gyvūnai, tačiau jų niekaip neįtakojo istorijos progresas, nesikeitė jų mityba
ir gyvenimo būdas...

Kraujo grupių (ABO ir Rh) paplitimas pasaulyje

O+ A+ B+ AB+ O- A- B- AB-
36.44% 28.27% 20.59% 5.06% 4.33% 3.52% 1.39% 0.45%

Skirtingose žmonių rasėse ir šalyse paplitusios

kraujo grupės yra paplitusios skirtingai.

Kraujo grupių (ABO) paplitimas Lietuvoje

O A B AB
33,6% 37,8% 20,5% 8,1%


DONORŲ TINKAMUMAS KRAUJO
DONORYSTEI
Kraujo donorystė – priemonių visuma, apimanti visuomenės telkimą duoti kraujo,
donorų atranką, kraujo ar jo sudėtinių dalių paėmimo, paruošimo transfuzijai ar to-
liau perdirbti, saugojimo bei transfuzijos veiklą.
Donoras – sveikas asmuo, kurio sveikatos būklė atitinka Sveikatos apsaugos mi-
nisterijos nustatytus reikalavimus, savanoriškai duodantis kraujo ar kraujo sudėtinių
dalių.
Donoro kraujas – iš donoro surinktas kraujas, susidedantis iš plazmos ir ląsteli-
nių komponentų (eritrocitų, trombocitų, leukocitų, kamieninių ląstelių) ir paruoštas
transfuzijai ar toliau perdirbti.
Kraujas duodamas vadovaujantis savanoriškumo, anonimiškumo ir neatlygi-
nimo principais.
Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo

Donorų tinkamumas
Donoru gali būti kiekvienas sveikas ir veiksnus 18–65 metų asmuo, savanoriškai pateikęs raš-
tišką sutikimą duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių. Donoru gali būti asmuo ir nuo 17 metų, tačiau
jis privalo turėti raštišką vieno iš tėvų ar teisėtų globėjų sutikimą, kuriame jie neprieštarauja, kad
nepilnametis duotų kraujo. Vyresni nei 65 metų sveiki asmenys taip pat gali būti donorais, tačiau
tik turėdami donorystės įstaigos gydytojo išduotą leidimą. Donoras turi sverti ne mažiau nei 50
kilogramų ir atitikti donorams keliamus sveikatos kriterijus, kurie nustatomi donoro apklausos ir
kraujo tyrimų metu.

Sprendimą apie tinkamumą būti donoru priima kraujo donorystės įstaigos gydytojas, vadovau-
damasis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytais kriterijais.

Ne kiekvienas žmogus gali būti kraujo donoru!

43
Remiantis tyrimais, manoma, kad kraujo donorais gali būti daugiau kaip 60 proc. gyventojų popu-
liacijos. Likusieji 40 proc. yra netinkami kraujo donorystei dėl amžiaus ir blogos sveikatos. Taip pat
donorai dėl įvairių priežasčių gali būti laikinai ar visam laikui nušalinami nuo donorystės.

Kraujo donorystėje būtina griežtai laikytis dar dviejų kertinių principų:

nepakenkti donorui, kuriam atliekama kraujo tonacija, ir nepakenkti
recipientui, kuriam atliekama kraujo transfuzija (perpylimas).

Donorų atrankos kriterijai numatyti LR teisės aktuose. Kraujo donorystė turi būti saugi ir dono-
rui, ir pacientui, kuriam skiriamas gydymas komponentais ir preparatais iš donorų kraujo.

Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-84 „Dėl kraujo donorų svei-
katos tikrinimo tvarkos aprašo, privalomųjų tyrimų aprašo, reikiamų sveikatos rodiklių ir kraujo
donorų apklausos anketos patvirtinimo“ buvo patvirtinti donorų sveiktos rodikliai, kuriais pri-
valo vadovautis visos kraujo donorystės įstaigos.

Šis dokumentas nustato minimalius kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų atrankos kriterijus, ku-
riais privaloma vadovautis rengiant donorų atrankos, kraujo ir jo sudėtinių dalių ėmimo proce-
dūras kraujo donorystės įstaigose.

Atranka siekiama apsaugoti donorų sveikatą ir kiek galima sumažinti per kraują perduodamų
ligų riziką, transfuzijos žalą pacientui ir galimas nepageidaujamas reakcijas per transfuziją.

Kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų tinkamumo kriterijai ir reikiami sveikatos rodikliai:

Donorų amžius ir kūno masė

18–65 metai
Gavus raštišką vieno iš tėvų ar teisėto
17–18 metų
globėjo sutikimą pagal įstatymus
Amžius Pradedantieji donorai, vyresni Kraujo donorystės įstaigos gydytojo
kaip 60 metų nuožiūra
Turint donorystės įstaigos gydytojo
Vyresni kaip 65 metų
kasmet išduodamą leidimą
Kūno masė Kraujo arba aferezės kraujo komponentų donorų: ≥ 50 kg

Hemoglobino lygis donoro kraujyje

Taikytina kraujo ir kraujo sudėtinių

Hemoglobinas moterų: ≥ 125 g/l vyrų: ≥ 135 g/l
dalių alogeniniams donorams

Proteino lygis donoro kraujyje

Aferezės plazmos donorų proteino analizė turi būti atlie-

Proteinas ≥ 60 g / l
kama bent kartą per metus

Trombocitų lygis donoro kraujyje

Trombocitų skaičius – ne mažesnis Aferezės trombocitų donorams

Trombocitai
kaip 150x109 /l reikalaujamas lygis

44
Donoras negali sverti mažiau nei 50 kg. mat įprastas imamo kraujo kiekis yra 450 ml. Dar
keliolika mililitrų kraujo paimama privalomiems laboratoriniams kraujo tyrimams atlikti.

Paskaičiuota, kad donoras, nepakenkdamas sau, gali prarasti iki 10 proc. savo kraujo
tūrio. Kadangi iš donoro imamas tik standartinis kraujo kiekis, sveriantis mažiau nei 50 kg
donoras gali patirti nepageidaujamą poveikį ir pakenkti savo organizmui.

Kraujo donorų medicininę atranką sudaro anamnezės surinkimas, medicininė donoro ap-
žiūra, atkreipiant dėmesį į bendrą jo kūno išsivystymą, psichinę ir emocinę būklę, intoksi-
kacijos alkoholiu arba psichiką veikiančiais medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis
požymius, silpnumą, išsekimą, mažakraujystę. Oda turi būti sveika, jos vientisumas nepa-
žeistas infekcijų, injekcijų ar kitokių sužeidimų.

Donoro pulsas turi būti ritmiškas, jo dažnis – nuo 50 iki 100 kartų per minutę. Sistolinis
arterinis kraujo spaudimas – 180–100, diastolinis – 100– 50 mm Hg.

Po kraujo davimo procedūros iš kraujotakos sistemos prarastą kraują organizmas sku-

biai kompensuoja iš atsargų, esančių kūno audiniuose ir organuose. Prieš kraujo dona-
ciją donorui rekomenduojama būti pavalgius ir atsigėrus, o po donacijos vartoti daugiau
skysčių.

Po kraujo davimo kraujo plazmos kiekis atsistato apytikriai po 24 valandų, eritrocitų kiekis
– per 3–5 savaites, o prarasta geležis – per 6–8 savaites. Kraujo atsistatymą gali pagrei-
tinti daug angliavandenių, geležies ir kitų mineralų turintis maistas.

Dėl šių priežasčių kraują galima duoti ne dažniau kaip kas 60 dienų, o kraujo plazmą – ne
dažniau nei kas 2 savaites.

Kraują vyrai gali duoti 5 kartus per metus, o moterys – 4. Tačiau sprendimą dėl donoro
kraujo tinkamumo donorystei visada priims kraujo donorystės įstaigos gydytojas.

Kas kiek laiko galima duoti kraujo ar atskirų jo sudėtinių dalių (komponentų)?

Jei Trombocitų Trombocitų + eritrocitų Dvigubos eritrocitų

Galite davėte ir / ar plazmos arba eritrrocitų arba masės
vėl duoti viso kraujo
Trombocitų ir / arba
Po 2 sav. Po 1 mėn. Po 1 mėn.
plazmos
Trombocitų + eritrocitų
arba eritrocitų arba Po 2 sav. Po 2 mėn. Po 6 mėn.
viso kraujo
Dvigubos eritrocitų
masės Po 2 sav. Po 3 mėn. Po 6 mėn.

Kraujo donacija vadnama kraujo davimo procedūra.

45
Donorų telkimas
Kraujo panaudojimas pagal kraujo grupes gydymo įstaigose skiriasi. Kartais vyrauja nepagrįsta
nuomonė, kad donorai, turintys populiarias kraujo grupes (O(I) ar A(II)), yra ne itin reikalingi.
Labiau paplitusių grupių kraujas naudojamas dažniau, nes ir pacientų, turinčių šias grupes, yra
daugiau. Esant ypatingiems atvejams, labai padidėja retesnių grupių (B(III) ir AB(IV)) kraujo
poreikis, o kartais jis būna labai skubus.

Donorų kraujo surinkimui didelę įtaką turi sezoniškumas ir kitos priežastys. Nemažą kraujo do-
norų dalį sudaro jauni žmonės, todėl kraujo trūkumas itin jaučiamas vasarą, kai prasideda atos-
togų sezonas ir atostogauti išvyksta akademinis jaunimas. Rudenį ir žiemą kraujo gali trūkti dėl
užkrečiamų ligų epidemijų, kurios smarkiai praretina donorų gretas. Taigi labai svarbu, kad kuo
daugiau žmonių reguliariai duotų kraujo (bent vieną ar du kartus per metus) ir nuolat papildytų
gydymo įstaigų kraujo bankų atsargas.

Šiuo metu Lietuvoje iš 60 proc. žmonių, galinčių būti kraujo donorais, jais tampa tik 2,75 proc.
Pažangiose Europos šalyse kraujo donorais yra 5–10 proc. žmonių.

Lietuvoje šiuo metu kraujo donorais tampa tik 2,75 proc. žmonių!

Nuolatinius kraujo donorus įvairiomis priemonėmis reikia informuoti apie kraujo poreikį ir nuolat
ieškoti naujų. Tam reikalui pagalbon pasitelkiama žiniasklaida, kuriama įvairi socialinė reklama,
organizuojami renginiai, kurių metu kraujo donorai kviečiami į kraujo centrus, ar kraujo dono-
rystės akcijos gydymo, ugdymo įstaigose, viešose vietose, įmonėse, organizacijose ir įvairiose
bendruomenėse. Šį darbą dirba donorų organizatoriai. Donorystė yra anoniminė ir savanoriška,
tad žmones reikia įtikinti ir pakviesti juos kraujo donorystei.

Tik esant pakankamam donorų skaičiui, gydymo įstaigų pacientai gali jaustis saugūs, nes, sku-
biai prireikus, kraujo donorystės įstaigos gali operatyviai pakviesti tiek donorų, kiek reikia duoti
kraujo.

Donorų telkimą finansuoja valstybė, o jį vykdo kraujo donorystės įstaigos ir jose dirbantys do-
norų organizatoriai. Pagal galimybes donorų telkimą vykdo ir nevyriausybinės organizacijos,
propaguojančios kraujo donorystę (Nacionalinė donorų asociacija ir regioninės, donorus vieni-
jančios organizacijos).

Donorų atranka ir donorystės saugumas

Siekiant kuo didesnio kraujo donorystės saugumo, pakviestus donorus reikia atrinkti ir nuspręs-
ti, ar jie, nepakenkdami sau ir pacientams, gali duoti kraujo. Šis procesas reglamentuotas teisės
aktais ir jų laikytis privaloma besąlygiškai. Šiam tikslui kraujo donorystės įstaigose įdiegta prie-
monių visuma, kuria kaupiami ir donorystės veiklai naudojami duomenys apie kraujo donorus
bei vykdoma jų atranka.

Kad kraujo donorai galėtų duoti kraujo ar atskirų jo komponentų, jie turi atitikti numatytus sveika-
tos rodiklius, atlikti privalomas procedūras (registracija, duomenų sutikrinimas, donoro anketos
pildymas, kraujo tyrimai (nustatoma kraujo grupė, Rh faktorius, hemoglobino kiekis kraujyje,
Kell antigenas ir kt.) ir būti apžiūrėti gydytojo. Šį darbą atlieka kvalifikuotas kraujo donorystės
įstaigų personalas.

46
Prieš imant kraują ar sudėtines kraujo dalis, turi būti patikrinta donoro sveika-
ta. Patikrinimo tvarką, privalomų tyrimų sąrašą, reikiamus sveikatos rodiklius
ir donorų apklausos anketos formą nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo

Informacijos teikimas numatomiems donorams

Kraujo donorystės įstaigos numatomiems kraujo ar kraujo kompo-
nentų donorams teikia šią informaciją:

• Eiliniams visuomenės nariams suprantamą tikslią mokomąją medžiagą

apie pagrindines kraujo savybes, kraujo davimo procedūrą, iš kraujo ir
aferezės būdu gaunamus komponentus ir jų svarbią naudą pacientams.
• Patikrinimo, sveikatos bei medicininės istorijos ir donorų kraujo tyrimų
reikalavimo priežastis ir „žinojimu pagrįsto sutikimo“ svarbą.
• Informaciją apie donorystės savarankišką ir laikiną atidėjimą arba už-
draudimą ir priežastis, dėl kurių asmenys negali duoti kraujo ar jo kom-
ponentų, nes recipientui gali sukelti pavojų.
• Informaciją apie asmens duomenų apsaugą.
• Priežastis, dėl kurių asmenys negali duoti kraujo, nes tai pakenktų jų
sveikatai.
• Informaciją apie donorystės procedūrų pobūdį ir atitinkamą su donoryste
susijusią riziką bei galimybę, kad kraujas ir jo komponentai gali neatitikti
nustatytų transfuzijos reikalavimų.
• Informaciją apie galimybę donorams persigalvoti dėl kraujo davimo arba
galimybę bet kuriuo kraujo davimo proceso metu atsisakyti arba sava-
rankiškai sustabdyti savo donorystę.
• Priežastis, dėl kurių svarbu, kad donorai informuotų kraujo donorystės įs-
taigą apie bet kokį vėlesnį įvykį, dėl kurio anksčiau duotas kraujas galėtų
būti nebetinkamas transfuzijai.
• Informaciją apie kraujo donorystės įstaigos atsakomybę informuoti do-
norą, jei tyrimo rezultatai rodo kokį nors svarbų donoro sveikatos sutri-
kimą.
• Informaciją, kad tyrimais aptikus virusus, pavyzdžiui, ŽIV, HBV, HCV, ar
kitus svarbius per kraują perduodamus mikroorganizmus, donorui duoti
kraują bus uždrausta ir paimtas kraujo vienetas sunaikintas.
• Informaciją apie galimybę donorams bet kuriuo metu pateikti klausimus.
• Informacijos teikimo donorams tvarką nustato kiekvienos kraujo dono-
rystės įstaigos vadovas.

47
Donoro apklausos anketos pildymas ir gydytojo apžiūra
Prieš patvirtinant, kad asmuo tinkamas kraujo donorystei, jam ne tik atliekami kraujo tyrimai,
bet pokalbio su gydytoju metu matuojamas kraujospūdis, stebima širdies veikla, analizuojami
donoro apklausos anketoje pateikti duomenys: užduodami įvairūs klausimai apie sveikatos
būklę, persirgtas ligas, patirtas traumas, vartojamus medikamentus, darbo pobūdį ir kitas
svarbias aplinkybes.

Anamnezė – tai duomenų, kuriuos gydytojas sužino iš donoro ir

panaudoja juos spręsdamas apie donoro tinkamumą donorystei, visuma.

Donoro apklausos anketos pildymas ir pokalbis su kraujo donorystės įstaigos gydytoju yra
labai svarbūs užtikrinant kraujo donorystės saugumą.

Labai svarbu, kad būsimas donoras ne tik sąžiningai ir atsakingai pateiktų teisingus duomenis
apie save, bet ir pats gautų išsamią informaciją. Už pateiktų savo asmens duomenų teisingu-
mą atsako asmuo pildantis anketą. Ši apklausa yra konfidenciali, o informacija apie donorą
niekur negali būti skelbiama.

Kadangi Lietuvoje donorų telkimą ir kraujo donorystės veiklą vykdo kelios kraujo donorystės
įstaigos bei šiuo metu dar nėra vieningo kraujo donorų registro, labai svarbu, kad donoras
kraujo donorystės įstaigai pasakytų, kiek ir kada paskutinį kartą davė kraujo ar kraujo sudė-
tinių dalių.

Iš donorų gautina informacija

Kraujo donorystės įstaigos užtikrina, kad, sudarant susitarimą dėl ketinimo
tapti kraujo ar jo komponentų donoru, donorai prieš kiekvieną kraujo davimą
kraujo donorystės įstaigai pateiktų šią informaciją:

• Donoro tapatybę įrodančius dokumentus ir informaciją ryšiams palaikyti.

• Donoro sveikatos ir medicininę istoriją, pildant donorų anketą ir apklausiant per
asmeninę apklausą, kurią atlieka kvalifikuotas gydytojas. Ši informacija aprėpia
veiksnius, galinčius padėti nustatyti ir atmesti asmenis, kurių duodamas kraujas
galėtų kelti pavojų jų pačių ar kitų sveikatai (pvz., platinti ligas).
• Kraujo donorystės įstaigos imti kraują ar jo sudėtines dalis gali tik esant donoro
parašui donorų anketoje, patvirtintame gydytojo, atsakingo už sveikatos istorijos
gavimą, parašu. Parašu donoras patvirtina, kad:
• perskaitė ir suprato pateiktą mokomąją medžiagą;
• turėjo galimybę užduoti klausimų;
• gavo tinkamus atsakymus į visus užduotus klausimus;
• suteikė informacija pagrįstą sutikimą tęsti kraujo davimo procesą;
• visa jo pateikta informacija, jo turimais duomenimis, yra teisinga.

48
Kraujo donorų apklausos anketa, kurią privaloma užpildyti prieš kiekvieną kraujo davimą.

KRAUJO DONORŲ APKLAUSOS ANKETA

Kiekvieną kartą prieš duodamas kraujo ar jo sudėtinių dalių donoras privalo užpildyti šią anketą, o iškilus klausimams ar
neaiškumamams - kreiptis į kraujo donorystės įstaigos gydytoją.

Donoro vardas, pavardė ______________________________________________________________________________________

Taip Ne
1. Ar gerai jaučiatės? .............................................................................................................................................................
2. Ar per paskutinių dviejų metų laikotarpį netikėtai, be aiškios priežasties buvo:
sumažėjęs svoris? ....................................................................................................................................................
karščiavimas? ..........................................................................................................................................................
viduriavimas? .........................................................................................................................................................
išberta oda, gleivinės, lūpos? ..................................................................................................................................
padidėję limfmazgiai? .............................................................................................................................................
3. Ar paskutinį mėnesį vartojote vaistus, buvote skiepijamas, lankėtės pas odontologą? ...................................................
4. Ar skaitėte, žinote bei suprantate, kas yra AIDS, hepatitai bei saugus seksas, ir tai, kad partneris gali užkrėsti
hepatitu, nors pats niekada nesirgo gelta? .............................................................................................................................
5. Ar per paskutinius 12 mėnesių turėjote lytinių santykių su partneriu:
infekuotu žmogaus imunodeficito ar hepatitų virusais? .........................................................................................
vartojusiu injekcinius narkotikus? ..........................................................................................................................
gaunančiu atlygį (ypač pinigais ar narkotikais) už lytinius santykius? ..................................................................
sergančiu hemofilija? ............................................................................................................................. .................
6. Ar kada nors vartojote narkotines medžiagas, ypač injekcines? ......................................................................................
7. Ar kada nors turėjote lytinių santykių už pinigus ar narkotikus? .....................................................................................
8. Klausimas vyrams:
ar turėjote santykių su kitais vyrais? .......................................................................................................................
9. Klausimas moterims:
ar manote, kad lytinis partneris galėtų turėti santykių ir su kitais vyrais? ..............................................................
10. Ar per paskutinius 12 mėnesių:
buvote tirtas mediciniškai, operuotas? ....................................................................................................................
vėrėte auskarus, darėte tatuiruotę ar buvote gydomas akupunktūra? .....................................................................
buvo perpiltas kraujas? ............................................................................................................................. ..............
11. Klausimas moterims:
ar esate (buvote per paskutinius 12 mėnesių) nėščia? ............................................................................................
12. Ar turite giminių, sergančių Kroicfildo-Jakobo (CJD) liga? .........................................................................................
13. Ar buvote gydytas preparatais, pagamintais iš žmogaus ar gyvulių organų? .................................................................
14. Ar per paskutinius 12 mėn. buvote kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietose? ...................................................
15. Ar turėjote buitinių santykių su asmenimis, infekuotais žmogaus imunodeficito ar hepatito virusais (šeimoje, darbe,
tarp draugų)? .........................................................................................................................................................................
16. Kur gimėte? __________________________________________________________________________________
17. Ar gyvenote, buvote išvykęs į užsienį? Kada, kur ir kiek laiko? __________________________________________
18. Ar kada nors sirgote:
gelta, maliarija, tuberkulioze, reumatine karštlige? ................................................................................................
širdies ir kraujagyslių ligomis, padidėjusio kraujospūdžio ligomis? ......................................................................
alergija, astma? .......................................................................................................................................................
nervų sistemos ligomis, ar buvo traukulių, sąmonės sutrikimų? ............................................................................
lėtinėmis ligomis (cukralige, piktybiniais susirgimais, skrandžio opa)? ................................................................
kraujo ligomis? ............................................................................................................................. ..........................
lytiškai plintančiomis ligomis? …………………………………………………………………………………...
19. Ar turite invalidumo grupę? ............................................................................................................................. ..............
20. Ar dirbate rizikingą darbą? ............................................................................................................................. ...............
21. Ar kada nors buvote atsisakę duoti kraujo, ar buvo atsisakyta imti kraują iš Jūsų? .......................................................
22. Ką pageidaujate duoti:
kraują? .................................................................................................................... .................................................
plazmą? ............................................................................................................................. ......................................
trombocitus? .............................................................................................................................. .............................

Patvirtinu, kad perskaičiau ir supratau pateiktą mokomąją medžiagą, turėjau galimybę užduoti klausimų, gavau tinkamus
atsakymus į visus užduotus klausimus ir pagal pateiktą informaciją sutinku tęsti kraujo ar jo sudėtinių dalių davimo procesą.
Užtikrinu, kad visa mano pateikta informacija mano turimomis žiniomis yra teisinga.

_____________________________ Kraujo donorystės įstaigos gydytojas ______________________________________

Parašas, data Parašas, data


Kraujo donorais NEGALI būti...
Kraujo donorais negali būti asmenys sergantys ar persirgę tam tikromis ligomis ir priklausan-
tys rizikos grupėms

Kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų tinkamumo kriterijai ir reikiami sveikatos rodikliai:

Kraujo donorystės uždraudimo kriterijai

Širdies ir kraujagyslių liga Numatomi donorai, sergantys arba sirgę sunkia šir-
dies ir kraujagyslių liga, išskyrus visiškai išgydytus
įgimtus sutrikimus
Centrinės nervų sistemos liga Sirgę sunkia CNS liga
Polinkis į nenormalų kraujavimą Numatomi donorai, sirgę koagulopatija
Daugiakarčiai apalpimo atvejai ar konvulsijos Išskyrus vaikystės konvulsijas ir atvejus, kai po do-
noro paskutinio vaistų prieš konvulsijas vartojimo
praėjo ne mažiau kaip treji metai ir konvulsijos ne-
besikartojo
Skrandžio ir žarnyno, šlapimo ir lyties, imunologinių, Numatomi donorai, sergantys sunkia aktyvia,
metabolinės, inkstų ar kvėpavimo sistemos ligos chroniška ar pasikartojančia liga
Diabetas Absoliuti kontraindikacija
Infekcinės ligos Hepatitas B, išskyrus asmenis, kurių HBsAg yra nei-
giamas ir kurie turi įrodytą imunitetą. Tokiems dono-
rams reikia atlikti anti-HBc tyrimą.
Hepatitas C
ŽIV-1/2
ŽTLV I/II
Sifilis
Tuberkuliozė
Babesiozė *
Kala-azar (vidaus organų leismaniozė)*
Trypanosomiasis cruzi (Čago liga)*
Piktybinės ligos Absoliuti kontraindikacija
Užkrečiamosios spongiforminės encefalopatijos Asmenys, kurių šeimos istorija rodo esant didelę rizi-
(USE) (pvz.: Kroicfeldo-Jakobo liga, Kroicfeldo-Ja- ką išsivystyti USE, asmenys su ragenos ar tvirtosios
kobo ligos variantas) smegenų plėvelės transplantu arba asmenys, kurie
anksčiau buvo gydyti medikamentais, pagamintais
iš žmogaus hipofizio. Esant Kroicfeldo-Jakobo ligos
variantui, gali būti rekomenduojamos papildomos
apsaugos priemonės
Narkotikų vartojimas Absoliuti kontraindikacija
Ksenotransplantacijos recipientai Visi recipientai
Seksualinė elgsena Asmenys, dėl kurių seksualinės elgsenos kyla didelė
rizika užsikrėsti sunkia infekcine liga, kuria gali būti
užkrečiama per kraują
Buvimas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje nuo Visi donorai
1980 metų 6 mėnesius ir ilgiau

PASTABA: Paskutinis punktas yra panaikintas sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

50
Nušalinimams nuo kraujo donorystės –
laikinai arba visam laikui

Kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų tinkamumo kriterijai ir

reikiami sveikatos rodikliai:

Kraujo donorystės laikinojo atidėjimo kriterijai:

Infekcijos
Po infekcinės ligos numatomiems donorams donorystė atidedama
ne trumpiau kaip dviem savaitėms po visiško klinikinio pasveikimo.

Infekcinė liga ar būklė Atidėjimo laikotarpio trukmė

Bruceliozė* 2 metai nuo visiško pasveikimo dienos
Osteomielitas 2 metai nuo patvirtinto pasveikimo
Ku karštinė 2 metai nuo patvirtinto pasveikimo dienos
Toksoplazmozė* 6 mėnesiai nuo klinikinio pasveikimo dienos
Reumatizmas 2 metai nuo simptomų pranykimo dienos, nebent būtų
chroniškos širdies ligos požymių
Karščiavimas (aukšta temperatūra) 2 savaitės nuo simptomų pranykimo dienos
Gripas ar kita virusinė liga 2 savaitės nuo simptomų pranykimo
Maliarija*
Asmenys, gyvenę maliarijos zonoje pirmuosius pen- 3 metai nuo grįžimo iš paskutinio lankymosi bet ko-
kerius gyvenimo metus kioje endeminėje zonoje, jei nepasireiškia simptomai;
laikotarpis gali būti sutrumpintas iki 4 mėnesių, jei
kiekvienąsyk duodant kraują imunologinių arba
molekulinių genominių tyrimų rezultatai yra neigiami
Asmenys, sirgę maliarija 3 metai nuo gydymo nutraukimo ir jokiems simpto-
mams nepasirodžius. Priimtina tik tuomet, jei imuno-
loginio arba molekulinio genominio tyrimo rezultatas
yra neigiamas
Asimptominiai endeminių zonų lankytojai 6 mėnesiai nuo išvykimo iš endeminės zonos, nebent
imunologinio arba molekulinio genominio tyrimo rezul-
tatas yra neigiamas
Asmenys, sirgę nediagnozuota karštine liga per arba 3 metai nuo simptomų išnykimo; laikotarpis gali būti
6 mėnesių laikotarpiu nuo apsilankymo endeminėje sutrumpintas iki 4 mėnesių, jei imunologinio arba mo-
zonoje lekulinio tyrimo rezultatas yra neigiamas
Vakarų Nilo virusas (VNV)* 28 dienos nuo išvykimo iš zonos, kurioje VNV perduo-
damas žmonėms

51
Rizika gauti perpilant kraują perduodamą infekciją
– Endoskopinis tyrimas naudojant lanksčius instru- Atidedama 6 mėnesiams
mentus;
– kraujo patekimas ant gleivinės arba sužeidimas adata;
– kraujo komponentų transfuzija;
– žmogaus audinių ar ląstelių transplantas;
– sunki chirurginė operacija;
– tatuiravimas arba žiedų vėrimas į kūną;
– akupunktūra, išskyrus tuomet, jei ją atlieka kvalifikuo-
tas medikas, naudojantis sterilias vienkartines adatas;
– asmenys, kuriems pavojus kyla dėl artimų buitinių san-
tykių su hepatitu B sergančiais asmenimis
Asmenys, dėl kurių elgsenos ar veiklos jiems kyla pa- Nutraukus rizikingą veiklą, donorystė atidedama laiko-
vojus užsikrėsti infekcine liga, kuri gali būti perduodama tarpiui, apibrėžiamam pagal atitinkamą ligą ir atitinkamų
per kraują tyrimų buvimą

Skiepijimas
Susilpninti virusai arba bakterijos 4 savaitės
Dezaktyvuoti / sunaikinti virusai, bakterijos arba riketsi- Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas
jos
Toksoidai Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas
Hepatito A arba hepatito B vakcinos Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas ir nėra kli-
nikinių požymių
Pasiutligė Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas ir nėra kli-
nikinių požymių. Jei vakcinuota užsikrėtus, atidedama
vieneriems metams
Erkinio encefalito vakcinos Atidėjimas nereikalingas, jei asmuo sveikas ir nėra kli-
nikinių požymių

Kitoks laikinas atidėjimas

Nėštumas 6 mėnesiai nuo gimdymo arba nėštumo nutraukimo, iš-
skyrus ypatingas aplinkybes ir gydytojo nuožiūra
Nesunki chirurginė operacija 1 savaitė
Dantų gydymas Nesudėtinga odontologinė procedūra – atidedama iki
kitos dienos (Dėmesio! Danties traukimas, šaknų plom-
bavimas ar panašus gydymas laikomas nesunkia chirur-
gine operacija)
Gydymas vaistais Atsižvelgiant į paskirtų vaistų pobūdį, jų veikimą ir gy-
domą ligą
Apsvaigimas nuo alkoholinių ar kitų medžiagų 3 dienos
Buvimas kardomojo kalinimo ir/ar laisvės atėmimo viet- Kraujo ar jo sudėtinių dalių leidžiama duoti po
ose 1 metų nuo išėjimo iš kardomojo kalinimo ir / ar laisvės
atėmimo vietos

Atidėjimas ypatingomis epidemiologinėmis sąlygomis

Ypatingos epidemiologinės sąlygos (pvz., ligų protrūkiai) Atidėjimas, atitinkantis epidemiologines sąlygas (apie
tokį atidėjimą kompetentinga institucija praneša Europos
Komisijai, kad būtų imtasi Bendrijos veiksmų)

*Tyrimai ir donorystės atidėjimo laikotarpiai neprivalomi, jei surinktas kraujas naudojamas tik
plazmai, skirtai dalyti į frakcijas.

52
Siekiant užtikrinti kraujo donorystės saugumą yra numatytas griežtas kraujo donorystės regla-
mentavimas, kuriuo vadovaujantis kraujo donorystės įstaigos atlieka donorų atranką, todėl dėl
daugybės priežasčių ne visi norintieji gali tapti kraujo donorais.

Kraujo donorystę mūsų šalyje reguliuoja Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas
bei kiti atsakingų valstybės institucijų priimti norminiai teisės aktai. Kraujo donorystės įstatyme
numatytos donoro teisės ir pareigos.

Donorų teisės ir pareigos

Donoras turi šias teises:

• gauti išsamią ir suprantamą informaciją apie iš jo paimto kraujo ar kraujo

sudėtinių dalių kiekį, galimas kraujo ar kraujo sudėtinių dalių paėmimo, imu-
nizavimo pasekmes jo sveikatai;
• reikalauti, kad iš jo paimtas kraujas ar kraujo sudėtinės dalys būtų panaudo-
tos jo nurodytiems asmenims;
• atsižvelgdamas į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas normas, nusta-
tyti galimo paimti iš jo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių kiekį;
• gauti informaciją raštu, kiek iš jo paimta kraujo ar kraujo sudėtinių dalių;
• reikalauti, kad būtų užtikrintos saugios kraujo ar kraujo sudėtinių dalių paė-
mimo sąlygos;
• būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Įmonių,
įstaigų, organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo
sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą;
• Vyriausybės nustatyta tvarka iš Valstybės biudžeto gauti kompensaciją;
• duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai;
• Vyriausybės nustatyta tvarka gauti garbės donoro vardą. Garbės donoras
įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę gauti valstybinę pensiją.

Donorų pareigos

Donoras privalo:

• kraujo donorystės įstaigai pateikti raštišką sutikimą duoti kraujo ar jo sudėti-

nių dalių;
• kraujo donorystės įstaigai pateikti duomenis, kada ir kiek paskutinį kartą davė
kraujo ar jo sudėtinių dalių;
• donoro apklausos anketoje pateikti visus jam žinomus duomenis apie savo
esamas ar persirgtas ligas, žalingus įpročius;
• kraujo ar kraujo sudėtinių dalių ėmimo metu laikytis asmens sveikatos prie-
žiūros specialisto nurodymų.

PASTABA: Kadangi valstybės teisės aktai nuolat yra tobulinami, todėl juose gali atsirasti pataisos. Leidinyje
yra pateiktos 2010 m. gruodžio 31 d. galiojančios norminių teisės aktų nuostatos.

53
KRAUJO DAVIMAS

Kraujo ar kraujo sudėtinių dalių paėmimo iš donoro tvarką, davimo dozes ir dažnu-
mą nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
Imti iš donoro kraują ar kraujo sudėtines dalis galima kraujo donorystės įstaigoje
arba jos išvažiuojamuosiuose padaliniuose.
Kraujo donorystės įstaiga – sveikatos priežiūros įstaiga ar jos padalinys, licenci-
juoti visai kraujo donorystės veiklai arba daliai šios veiklos.

Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo

Donorui atvykus į kraujo donorystės įstaigą, jis registruojamas, patikrinama asmens tapatybė.
Kai donoras užpildo apklausos anketą, jam iš piršto paimamas kraujas ir atliekamas tyrimas,
kurio metu nustatoma AB0 kraujo grupė, Rezus faktorius, Kell antigenas ir hemoglobino kiekis
kraujyje. Paskui donoras kviečiamas apklausai pas gydytoją, kuris įvertina bendrą jo sveikatos
būklę (apžiūri išoriškai, pamatuoja kraujospūdį, įvertina širdies ir plaučių veiklą). Jei donoro
sveikatos būklė atitinka reikalavimus, jam leidžiama duoti kraujo.

Donoras privalo su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį

dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę ar vairuotojo pažymėjimą).

Po donorų atrankos vykdoma kraujo ar atskirų jo komponentų paėmimo procedūra. Saugiam

kraujo paėmimui reikalinga moderni įranga ir priemonės (vienkartiniai kraujo maišeliai, užpil-
dyti specialiu tirpalu kraujui išsaugoti, medicininės priemonės ir kt.).

Kraujas imamas kraujo donorystės įstaigose, jų filialuose ir mobiliuosiuose punktuose bei jų

išvažiuojamuosiuose padaliniuose išvykų metu viešose vietose, ugdymo įstaigose, įmonėse,
organizacijose ir įvairiose bendruomenėse.

Kraujo davimo procedūra užtrunka 5–15 min. Kai iš donoro kraujo imamos tik atskiros kraujo
sudėtinės dalys, donacijos procedūra gali būti ilgesnė: eritrocitų davimas užtrunka apie 20–30
min., trombocitų – apie 1–1,5 val., plazmos – apie 30–40 min.

Dar šiek tiek laiko (apie 15–30 min.) sugaištama būtiniems formalumams: registracijai, donoro
apklausos anketos pildymui, kraujo tyrimui ir gydytojo apžiūrai.

Po atrankos procedūros donoras gali atsigerti vandens ar arbatos, užkąsti sausainių, šoko-
lado.

Donorui išduodama speciali vienkartinių ir sterilių PVC kraujo maišelių sistema, sudaryta iš
sterilios adatos, vamzdelių, keturių maišelių su antikoaguliantu ir pridėtiniu maitinamuoju tir-
palu. Šioje sistemoje gali būti integruoti specialūs filtrai eritrocitams filtruoti. Taip pat donoras
gauna kelis vakuuminius mėgintuvėlius, į kuriuos donacijos pradžioje paimama iki 20 ml krau-
jo laboratoriniams kraujo tyrimams.

54
Donoras paguldomas į patogų gultą ar pasodinamas į krėslą. Prieš donaciją apžiūrimos donoro
rankos alkūnės lenkiamojoje dalyje ir parenkama vena, iš kurios bus duodamas kraujas. Parink-
ta vieta dezinfekuojama, ir adata įvedama į veną. Donorui patariama atsipalaiduoti ir kumščiuoti
delne periodiškai spaudžiant minkštą kamuoliuką, nes šis veiksmas pagreitina kraujo tekėjimą.
Donacijos metu kraujas iš venos per adatą ir vamzdelį teka į maišelį. Specialios svarstyklės
matuoja imamo kraujo kiekį ir periodiškai judina maišelį, kad kraujas nesukrešėtų ir susimaišytų
su jame esančiu tirpalu. Paėmus reikiamą kraujo kiekį, svarstyklės signalizuoja, jog reikia baig-
ti donacijos procedūrą. Per donaciją donoras nuolat stebimas medicinos personalo, kad jam,
esant reikalui, skubiai būtų suteikta pagalba.

Aferezė yra procedūra, kurios metu atskiriami reikalingi kraujo

komponentai, o likę grąžinami donorui.

Duodant sudėtines kraujo dalis, donoras guldomas prie aferezės aparato. Aferezės metu iš pa-
imto kraujo atskiriami tik reikalingi kraujo komponentai (trombocitai, eritrocitai, plazma), o likęs
kraujas grąžinamas donorui.
Paimamo kraujo kiekis yra standartinis – 450 ml, tačiau jei donoras duoda tik sudėtines kraujo
dalis, iš jo paimama 360 ml eritrocitų masės, o trombocitų – nuo 200 iki 400 ml plazmos su ląs-
telėmis. Per atskirų kraujo komponentų paėmimo procesą, kad būtų atstatytas cirkuliuojančio
kraujo tūris, gali būti sulašintas fiziologinis tirpalas.

Pasibaigus kraujo ar jo sudėtinių dalių davimo procedūrai, venos dūrio vietoje uždedamas ste-
rilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti ir drėkinti dvi valandas. Donoras turi pailsėti
10–15 min. Jam vėl rekomenduojam atsigerti ir užkąsti, kad organizme būtų atkurtas kraujo tūris
ir cukraus kiekis kraujyje.

Kraujo donorystės įstaigos darbuotojai padėkoja donorui, o neatlygintinai davusiesiems kraujo

neretai įteikia šokolado, suvenyrų ar kitų dovanų.

Donoro registracijos, apklausos ir gydytojo apžiūros, kraujo tyrimų rezultatai pažymimi kraujo
donorystės įstaigoje saugomoje donoro kortelėje. Jei davęs kraujo asmuo turi donoro pažymėji-
mą, jame pažymima informacija apie kraujo ar sudėtinių kraujo dalių davimą.

Ar galima užsikrėsti duodant kraujo?

Dėl kraujo donorystės pažangos, įdiegtų saugumo priemonių ir griežto reglamen-
tavimo šiuo metu kraujo donorystė yra kaip niekada saugi.
Kraujas imamas į sterilią vienkartinę kraujo surinkimo sistemą. Visi instrumentai
ir darbo priemonės taip pat yra vienkartinės, todėl nėra rizikos užsikrėsti duodant
kraujo.

55
 Kaip pasirengti kraujo donorystei?
Kraujo donorystei reikia ruoštis atsakingai, tad būtina laikytis šių rekomendacijų:

• kraujo donorais gali būti tik sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, neser-
gantys lėtinėmis, širdies kraujagyslių ligomis ar cukriniu diabetu;
• asmuo, norintis duoti kraujo, privalo su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį
dokumentą;
• donoro svoris turi būti ne mažesnis nei 50 kilogramų;
• prieš kraujo davimą donoras privalo būti pailsėjęs ir truputį užvalgęs. Jam būtina
išgerti daugiau nei įprasta skysčių (mineralinio vandens, sulčių);
• duoti kraujo nepatartina po įtempto darbo ar po naktinės pamainos;
• keletą dienų prieš kraujo davimą negalima vartoti stiprių alkoholinių gėrimų;
• dieną prieš kraujo davimą patariama nevalgyti riebaus ir aštraus maisto (riebios
mėsos, silkės, keptų bulvių, tarkuotų bulvių patiekalų, traškučių, majonezo, aštrių
padažų, svogūnų ar česnakų...) ir būtina gerti kuo daugiau skysčių;
• kraujo davimo dieną rekomenduojama nerūkyti.

Kaip elgtis po kraujo davimo?

• Po kraujo paėmimo procedūros uždėto tvarsčio negalima nuimti ar jį drėkinti dvi
valandas.
• Po kraujo paėmimo donoras turi pailsėti nors 15 minučių.
• Kraujo davimo dieną donorui patariama aktyviai nesportuoti ir nedirbti sunkaus
fizinio darbo.

Laikantis šių reikalavimų ir rekomendacijų, donorui sumažėja tikimybė patirti nepagei-

daujamą poveikį, o kraujo davimo procedūra nesukelia nemalonių pojūčių.

Kraujo davimo etapai kraujo donorystės įstaigoje:

• Registracija (patikrinama donoro asmens tapatybė, donoro kortelėje pildoma in-

formacija).
• Donoro apklausos anketos pildymas (apie save donoras pateikia privalomą in-
formaciją).
• Kraujo tyrimai (donorui nustatoma AB0 kraujo grupė, Rh faktorius, Kell antige-
nas, hemoglobino kiekis kraujyje).
• Gydytojo apžiūra (įvertinama donoro sveikatos būklė).
• Kraujo davimas (vykdoma kraujo donacija, stebima donoro savijauta).
• Podonacinis periodas (stebima donoro savijauta).

56
Kaip vyksta kraujo davimas?

1
Donoro registracija ir donoro
apklausos anketos pildymas.


Kraujo tyrimai: donorui nustaoma ABO
kraujo grupė, Rh faktorius, Kell antigenas
ir hemoglobino kiekuis kraujyje.


Gydytojo apžiūra: įvertinama donoro
sveikatos būklė ir priimamas sprendimas ar
donoras gali duoti kraujo.


Donoras ruošiamas kraujo davimo
procedūrai: išduodami sterilūs
vienkartiniai kraujo surinkmo maišeliai,
parenkama vena, adatos dūrio
vieta dezinfekuojama.


Į veną įvedama sterili adata, imamas
kraujas tyrimams.


Kraujas renkamas į specialų
plastikinį maišelį.

Pabaigus donacijos procedūrą dūrio

vietoje uždedamas sterilus
spaudžiamasis tvarstis, donorui
rekomenduojama pailsėti ir atsigerti.


Nepageidaujama (šalutinė) reakcija
Duodant kraujo, nepageidaujamos organizmo reakcijos yra labai retos, bet verta jas paminėti.
Kvalifikuoti kraujo donorystės centrų darbuotojai yra apmokyti, kaip elgtis tokiais atvejais ir
padėti donorui. Dažniausiai šių reakcijų priežastys būna psichologinės (prigimtinė baimė pa-
kenkti sau, adatos baimė, skausmas dūrio vietoje ir pan.).

Labai retai gali pasireikšti nepageidaujamos šios organizmo reakcijos – silpnumas, alpimas ar
pykinimas. Šios reakcijos kartais būna donorui pirmą kartą duodant kraujo.

Kraujo donorystė yra saugi. Daugybė kraujo donorų savo kraują dovanoja ne vieną kartą. Iš
donoro paimamas tik toks kraujo kiekis, kuris donoro organizmui nesukelia jokios žalos.

Po kraujo davimo kiekvieno žmogaus savijauta būna skirtinga. Tai priklauso nuo įvairių prie-
žasčių. Teigti, kad visiems būna silpna ar visi blogai jaučiasi, nėra jokio pagrindo. Jei donoras
sveikas, tinkamai pasiruošęs duoti kraujo ir sugeba įveikti baimę, tuomet jo savijauta būna
gera.

Nepageidaujama reakcija gali būti dėl greito kraujospūdžio pakitimo. Taip nutinka tuomet,
jei donoras susijaudinęs, seniai valgęs, mažai gėręs skysčių ar pirmą kartą duoda kraujo. Ši
reakcija yra tipiškai švelni, o pykinimas ir alpimas – labai reti.

Ypač retai pasitaiko, kad dėl nepavykusio adatos įvedimo dūrio vietoje atsiranda kraujosruva
(mėlynė ar kitaip – hematoma). Infekcijos patekimo tikimybė yra tik teorinė, nes dūrio vieta
dezinfekuojama, naudojama vienkartinė ir sterili kraujo surinkimo įranga, o personalas dėvi
apsisaugojimo priemones. Adatos įdūrimo vietoje atsiradusi mėlynė neturi jokios įtakos svei-
katai ir savaime išnyksta po kurio laiko.

Kitokius nemalonius pojūčius gali patirti donoras, duodantis sudėtines kraujo dalis. Pavyzdžiui,
galima reakcija į aferezėje naudojamą natrio citratą, kuris būtinas, kad kraujas nekrešėtų.

Labai svarbu, kad donoras informuotų personalą, jei jis negerai jaučiasi.

Atvejų, kad būtų prarastas darbingumas, sutrikdyta sveikata ar pan., nėra buvę. Tačiau Lietu-
vos kraujo donorystės įstaigos, kurios turi asmens sveikatos priežiūros įstaigų statusą ir licen-
cijuotos kraujo donorystės veiklai, yra apdraustos civilinės atsakomybės draudimu, o žalos
atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Europos šalyse paskaičiuota, kad donoras duoti kraujo gali net 3 000 kartų be nelaimingų
atsitikimų.
Reguliariai kraujo duodantys donorai per savo gyvenimą kraujo duoda kelias dešimtis kartų,
todėl nelaimingų atsitikimų galimybė kraujo donorystėje minimali.

Donorų bendruomenėje yra žmonių, kurie kraujo davė daugiau nei 100 kartų ir per visą savo
donorystės praktiką nepatyrė jokio neigiamo poveikio sveikatai. Dėl objektyvumo verta pami-
nėti, kad daug didesnė tikimybė patirti nelaimingą atsitikimą ar neigiamą poveikį sveikatai yra
buityje ar darbe.

Donoras turi teisę bet kada nutraukti donacijos procedūrą.

58
Nauda donorui
Pastebima, kad po kraujo davimo donorai jaučiasi energingesni. Dauguma jų patiria moralinį
pasitenkinimą dėl to, jog suvokia donorystės prasmingumą ir savo kilniu poelgiu padeda žmo-
nėms, kurie tiesiog neišgyventų be donoro pagalbos.

Taip pat įrodyta, kad kraujo donorystė trukdo geležies kaupimuisi organizme. Kraujo davimas
gali sumažinti pavojų sirgti širdies ligomis ir skatina ląstelių atsinaujinimą. Kraujo donorystė
stimuliuoja žmogaus imuninę sistemą. Duodami kraujo, donorai netenka apie 650 kcal. Tačiau
svarbiausia, kad donorams nemokamai atliekami brangiai kainuojantys kraujo tyrimai ir teikia-
mos gydytojo konsultacijos. Po kiekvienos donacijos atliekami kraujo tyrimai, kurių tikslas – išsi-
aiškinti, ar donoro kraujas neužkrėstas per kraują plintančiomis virusinėmis ligomis (ŽIV, sifiliu,
hepatitais B ir C).

Lietuvos kraujo donorystės įstaigose kasmet vidutiniškai nustatoma, kad daugiau nei 500 dono-
rų būna užsikrėtę hepatitu C, 300 – hepatitu B ir daugiau kaip 100 – ŽIV. Kraujo donorystė yra
ir prevencinė priemonė pasitikrinti, ar žmogus neužsikrėtęs šiomis didelį pavojų keliančiomis
virusinėmis ligomis.

Jei laboratoriniai kraujo tyrimai dėl virusinių ligų parodo teigiamą rezultatą, donoras apie tai in-
formuojamas asmeniškai ir nukreipiamas atlikti išsamesnių tyrimų į asmens sveikatos priežiūros
įstaigą. Informaciją apie kraujo donorus yra konfidenciali ir kitiems neteikiama. Tai garantuoja
asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai.

Patyręs netikėtą nukraujavimą, reguliariai kraujo duodančio žmogaus organizmas greičiau rea-
guoja į kraujo netekimą ir siekia jį kompensuoti.

Kraujo donorystės įstaigos įvairiomis priemonėmis skatina neatlygintinai kraujo aukojančius do-
norus. Nemažai jų kraują aukoja dėl nesavanaudiškos motyvacijos ir netrokšta jokios naudos.

Lietuvoje kraujo donorai už neatlygintinai aukojamą kraują ir aktyvų dalyvavimą donorystės vei-
kloje pagerbiami suteikiant jiems donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro
vardus. Šiuo metu valstybės teisės aktai numato, kad garbės donorams gali būti suteikta vals-
tybės pensija.

59
DONORO KRAUJO TYRIMAI

Kraujo donorystėje labai svarbus saugumas, todėl be donoro atrankos vykdomos ir ki-
tos saugumo priemonės. Viena iš svarbiausių grandžių, užtikrinant kraujo donorystės
saugumą, yra kraujo tyrimai, kurie atliekami kiekvieną kartą donorui duodant kraujo.
Kraujo tyrimai atliekami prieš kraujo davimo procedūrą ir po jos. Kraujo tyrimai būtini
ABO kraujo grupei, Rh faktoriui, Kell antigenui, hemoglobino kiekiui nustatyti ir infek-
cijos rizikai įvertinti.

Kraujo tyrimai prieš duodant kraujo

Prieš kiekvieną kraujo davimą atliekami šie tyrimai:
• hemoglobino koncentracijos nustatymas;
• kraujo grupės pagal AB0 sistemos antigenus;
• Rezus priklausomybės pagal D antigeną;
• pirminiams donorams – Kell antigeno nustatymas.

Atliekant medicininę donoro atranką, prireikus gydytojas gali skirti papildomus tyrimus ir reko-
menduoti konsultacijas.

Hemoglobino kiekio kraujyje nustatymas

Hemoglobino kiekio kraujyje nustatymas yra svarbus įvertinant donoro sveikatos būklę ir nu-
sprendžiant, ar jis gali duoti kraujo. Donorų vyrų hemoglobino kiekis kraujyje turi būti ne ma-
žesnis nei 135 g / l, o moterų – 125 g / l. Šiam rodikliui įtakos turi fiziologiniai lyčių skirtumai.
Gali būti įvairių priežasčių, dėl kurių hemoglobino kiekis kraujyje neatitinka normos (pvz.:
gyvensenos, mitybos įpročiai, ligos). Moterims didelę reikšmę gali turėti menstruacijos.

Hemoglobinui jungiantis su dujomis (O2, CO2, CO), pagrindinį vaidmenį atlieka geležis, kuri
taip pat nudažo eritrocitą raudonai. Dėl didelio eritrocitų kiekio kraujas yra raudonos spalvos.

Hemoglobino koncentracijai kraujyje neatitikus normos, iš donoro kraujas neimamas ir jis

laikinai nušalinamas nuo donorystės. Šiuo atveju galioja kraujo donorystės principas – ne-
pakenkti donorui. Kadangi hemoglobino kiekio pakitimai kraujyje gali rodyti ir sveikatos sutri-
kimus, labai svarbu, kad donoras apie tai gali pasikonsultuoti su kraujo donorystės įstaigos
gydytoju.

Jei hemoglobino kiekis kraujyje yra per žemas, dažniausiai, pakanka pakeisti mitybos įpro-
čius. Tokiu atveju rekomenduojama valgyti maisto produktus, kuriuose yra daug geležies, kuri
padeda atstatyti hemoglobino kiekį raudonuosiuose kraujo kūneliuose.

Mėsa, subproduktai, daržovės (burokėliai ir brokoliai) rekomenduojami, kai hemoglobino kie-

kis kraujyje per žemas. Vieni produktai skatina geležies įsisavinimą, o kiti – trukdo. Maistas ir
gėrimai, kuriuose yra daug vitamino C (apelsinai ir kiti citrusiniai vaisiai bei jų sultys), gerina
geležies įsisavinimą. Arbata ir kava tokiu atveju nerekomenduojami. Pasitarus su gydytoju ar
vaistininku, galima vartoti ir tam tinkamus maisto papildus.

60
 Kraujo donorams rekomenduojami maisto produktai:

• mėsa (ypač galvijų mėsa);

• žuvis;
• subproduktai (kepenys, menkės ikrai);
• kiaušiniai;
• duona ir grūdai;
• daržovės (burokėliai, brokoliai, kopūstai);
• džiovinti vaisiai (razinos, abrikosai, figos);
• švieži vaisiai (apelsinai, citrinos, kiviai).

ABO kraujo grupių, Rh faktoriaus ir Kell antigeno nustatymas

Kraujo grupės pagal AB0 sistemą, Rezus faktoriaus ir Kell antigeno nustatymas svarbus dėl
donoro kraujo suderinamumo atliekant kraujo perpylimą.

Turintieji Kell antigeną gali būti kraujo donorais, bet iš jų kraujo gali neimti, nes toks kraujas gali
būti perpilamas pacientams, turintiems tik tokį patį antigeną.

Kell antigeną turi iki 10 proc. baltosios rasės ir 2 proc. juodosios rasės žmonių. Sveikatai jis
nedaro jokios neigiamos įtakos. Žmogaus, turinčio Kell antigeną, kraujas netinkamas perpilti
žmogui, kuris jo neturi, nes gali būti komplikacijų dėl jo kraujyje galinčių pasigaminti antikūnų.

Daugelyje šalių nerekomenduojama perpilti kraujo su Kell antigenu vaikams, jaunoms moterims,
sergantiems onkologinėmis ir kraujo ligomis, nes tai sukelia neigiamą organizmo reakciją.

Kraujo tyrimai po kraujo davimo

Pradėjus donacijos procedūrą, į vakuuminius mėgintuvėlius paimamas nedidelis (iki 20 ml) do-
noro kraujo kiekis kitiems kraujo tyrimams atlikti. Šie tyrimai ypač svarbūs siekiant saugios
kraujo donorystės.

Po kiekvieno kraujo davimo atliekami šie tyrimai:

• kraujo grupės pagal AB0 sistemos antigenus;
• Rezus priklausomybės pagal D antigeną;
• pirminiams donorams – Kell antigeno nustatymas;
• serologinis sifilio;
• hepatito B paviršinio antigeno;
• hepatito C viruso antikūno;
• virusų ŽIV-1 ir ŽIV-2 antikūnų.

Po pirmojo kraujo davimo donorams vyrams nustatomi antikūnai prieš eritrocitus. Tolesnių do-
nacijų metu apie tyrimo būtinumą sprendžia donoro transfuzinę anamnezę įvertinęs gydytojas.

Moterims donorėms imuninių antikūnų tyrimas atliekamas po pirmojo kraujo davimo ir kas
šešis mėnesius, arba kai to reikalauja atranką atliekantis gydytojas.

1
Privalomų kraujo tyrimų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministro įsakymai. Ši tvarka nustatyta remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
2002/98/EB, kuri nustato žmogaus kraujo ir kraujo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbi-
mo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus.

Kad kraujas būtų perdirbamas į atskirus komponentus ir naudojamas perpylimui, privalomojo

kraujo tyrimo rezultatai turi būti neigiami.

Esant tam tikrai epidemiologinei situacijai, kraujo donorystei gali būti sugriežtinti reikalavimai.
Tokiu atveju griežtinama donorų atranka, asmenys, priklausantys rizikos grupėms, nušalinami
nuo donorystės, atliekami papildomi tyrimai.

Pavyzdžiui, galima paminėti Jakobo-Kroicfeldo ligos (kempinligės) epidemiologinę situaciją,

kai donorai, kurie Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje buvo šešis mėnesius ir ilgiau, buvo
priskiriami rizikos grupei ir nušalinami nuo kraujo donorystės. Valstybinės sveikatos apsaugos
institucijos informuoja kraujo donorystės įstaigas dėl būtinybės padidinti budrumą ir teikia
joms rekomendacijas dėl donorystės saugumo.

Remiantis kraujo tyrimų rezultatais, donoras gali būti nušalintas

nuo kraujo donorystės.

62
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) sukelia AIDS. Kraujas neimamas iš žmogaus, infekuoto
ŽIV. Tai dar neišgydoma infekcinė liga. AIDS išsivysto per kelerius metus nuo užsikrėtimo, o
ligos požymiai kartais neišryškėja net iki 10 metų. Po užsikrėtimo ŽIV organizme gali išplisti per
metus, todėl tyrimai, atlikti per šį laikotarpį, gali neaptikti šio pavojingo viruso.

Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai: 1983 m. buvo atrastas pirmasis ŽIV-1,
o 1986 m. – antrasis ŽIV-2.

Europoje, JAV ir Centrinėje Amerikoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų vyrauja ŽIV-1 tipas, o Af-
rikoje – ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai sunkesni ir liga iki AIDS
greičiau progresuoja. Užsikrėtusieji ŽIV-1 virusu yra neapsaugoti nuo užsikrėtimo kitu viruso
tipu, todėl būna asmenų, užsikrėtusių abiem viruso tipais. Beje, šie asmenys gali būti užsikrėtę
ir hepatitu.

ŽIV perduodamas per kraują, spermą, makšties ir gimdos kaklelio išskyras. ŽIV užsikrečiama,
kai į kraują tiesiogiai pro gleivines ar sužeistą odą patenka ŽIV užkrėsti organizmo skysčiai. Šiuo
virusu galima užsikrėsti per nesaugius lytinius santykius (daugiau nei 80 proc.), per kraują (per-
pilant kraują, transplantuojant užkrėstus organus, kontaktuojant su krauju ar jo produktais, nau-
dojant užkrėstus instrumentus (švirkštus, adatas ir pan.) ir darant bei atnaujinant tatuiruotes.

Hepatitas B
Hepatitas B – tai lėtinė kepenų liga, sukelta hepatito B viruso (HBV). Paprastai liga prasi-
deda nuo ūminio hepatito B ir pereina į lėtinį. Šis hepatitas turi specifinių žymenų kraujyje
ir kepenyse.

Manoma, kad apie 5 proc. gyventojų yra lėtiniai infekcijos nešiotojai. Liga galima užsikrėsti
kontaktuojant su užsikrėtusiojo organizmo skysčiais: per lytinius santykius, seiles, šlapimą ar
net kraujo perpylimą, intraveniškai vartojant narkotikus, įsidūrus, įsipjovus.

Hepatitu B infekuotas žmogus gali nesusirgti 20–30 metų. Ši liga sunkiai gydoma ir dažnai
pereina į lėtinį hepatitą, o paskui – į kepenų cirozę ir nepakankamumą.

Hepatitas C
Hepatitas C – tai virusinė, dažniausiai lėtinė kepenų liga, pažeidžianti kepenų ląsteles ir suke-
lianti kepenų cirozę ir nepakankamumą.

Šią ligą sukelia hepatito C virusas (HCV). Hepatito C virusą nešioja apie 3 proc. žmonių. Lietu-
voje šia liga serga apie 1 proc. gyventojų. Virusu užsikrečiama per kraują: vartojant intraveni-
nius narkotikus, perpilant kraują, užsiimant nesaugiais lytiniais santykiais, darant ar atnaujinat
tatuiruotes, į įvairias kūno vietas veriantis papuošalus ar atliekant kitas procedūras.

Dažnai sergantieji hepatitu C yra ir hepatito B nešiotojai.

Hepatitas C atrastas tik 1989 metais. Iki 1995-ųjų donorų kraujyje nebuvo ieškoma šio viruso.
Todėl iki 1996 m. donorams, kurie davė kraujo, pacientams, kuriems atliktas kraujo perpylimas,
ar asmenims, turėjusiems sąlytį su krauju, rekomenduojama išsitirti nuo hepatito C.

63
Sifilis
Sifilis ­– tai lytiškai ir per kraują plintanti venerinė liga. Ją sukelia bakterija Treponema pallidum.
Sifiliu galima užsikrėsti lytiškai santykiaujant, per kraują ar per užsikrėtusiojo organizmo skys-
čius. Taip pat nėštumo metu motina infekciją gali perduoti savo vaisiui.

Yra trys sifilio stadijos. Ši liga gali neturėti jokių simptomų. Negydant sifilio, išsivysto tokia ligos
stadija (kartais trunka iki kelių dešimtmečių), kai gali būti pažeistas bet kuris organas ar audinys,
atsirasti psichikos sutrikimų.

Jei per kraujo tyrimą aptinkama infekcija

Jei per kraujo tyrimą aptinkama infekcija, donoras apie tai informuojamas garantuojant jo ano-
nimiškumą. Kraujo donorystės įstaigoje donoras konsultuojamas ir nukreipiamas pakartotinam
tyrimui.

Jei tyrimai rodo, kad kraujyje aptiktas ŽIV, donoras nukreipiamas į Užkrečiamųjų ligų ir AIDS
centrą.

Verta atkreipti dėmesį, kad šios infekcijos retos, todėl žmonės dažnai nesureikšmina jų kelia-
mos grėsmės. Tad svarbu nuolat priminti apie sąžiningumo ir nuoširdumo, atsakant į sveikatos
klausimyno klausimus, svarbą.

Jei donorą neramina, kad jis gali būti infekuotas (dėl įvairių priežasčių), jam būtina tiksliai už-
pildyti donoro apklausos anketą ir pasikonsultuoti su kraujo donorystės įstaigos gydytoju, kuris
atlieka donorų atranką. Informacijos konfidencialumas garantuojamas.

Saugi ir atsakinga donoro elgsena yra labai svarbi norint užtikrinti kraujo donorystės saugumą
ir paties donoro sveikatos būklę.

64
 Kasmet Lietuvos kraujo donorystės įstaigų laboratorijose
donorams vidutiniškai nustatoma:
• 500 hepatito C atvejų,
• 300 hepatito B atvejų,
• 100 ŽIV atvejų.

„Lango“ periodas
„Lango“ periodu vadinamas laikotarpis nuo viruso patekimo į organizmą iki imuninės sistemos
atsako, kai organizme pradeda gamintis antikūnai.

Į organizmą patekus infekcijai, žmogus savo kraujyje jau nešioja virusą, tačiau antikūnai kovai
su virusu dar tik gaminasi arba jų nėra pakankamai. „Lango“ periodas dėl įvairių priežasčių
gali būti labai skirtingas, o kraujo tyrimai – neigiami.

Būtina žinoti, kad didžiausia infekcijos platinimo tikimybė būna tik užsikrėtus, kai viruso kon-
centracija organizme didelė, o neutralizuojančių virusą antikūnų dar nėra.

Labai svarbu donorui prieš kraujo davimą atvirai pateikti visą reikalingą informaciją pildant
donoro apklausos anketą ir per pokalbį su gydytoju. Priklausymas rizikos grupėms, nesaugi
seksualinė elgsena, intraveninių narkotikų vartojimas, tatuiruočių darymas ir atnaujinimas,
papuošalų vėrimasis į įvairias kūno vietas, buvimas šalyse, kuriose pavojinga epidemiologinė
situacija, buvimas asmens įkalinimo vietose ir kt. padidina tikimybę užsikrėsti virusinėmis per
kraują plintančiomis ligomis.

Kol per kraujo tyrimą bus aptikti antikūnai, gali prabėgti 3–12 savaičių (kai asmuo buvo infe-
kuotas ŽIV). Hepatito B periodas nuo užsikrėtimo iki antikūnų susidarymo trunka 3–16 savai-
čių, o hepatito C – 8–24 savaitės.

Kraujo donorystės įstaigose atliekami pažangūs donorų kraujo tyrimai, kurie leidžia gerokai
sutrumpinti virusų „lango“ periodą. Tai labai svarbu užtikrinant saugių kraujo komponentų ga-
mybą ir sumažinant riziką pacientams, kai jiems perpilamas donorų kraujas.

Klaidingi teigiami kraujo tyrimų rezultatai: klaidingas

pavojus
Pasitaiko, kad kraujo tyrimai parodo klaidingą teigiamą rezultatą, t. y. kai kraujo tyrimas yra
neigiamas tiriamajam žymeniui, o tyrimas klaidingai jį parodo.

Šis klaidingas pavojus gali sukelti daug nerimo donorui, kuris neinfekuotas, bet jo kraujo tyri-
mai parodė teigiamą rezultatą.

Kraujo tyrimams naudojamos technologijos yra tokios jautrios, kad jos gali „paskelbti“ klai-
dingą pavojų. Vaizdžiai tai galima palyginti su labai jautria signalizacija, kuri įsijungė pasiro-
džius ne tikram įsilaužėliui, o smalsiai pelei. Todėl bet kokiu atveju be galo svarbu įsitikinti, ar
pavojus yra rimtas. Jei kraujo tyrimai rodo teigiamą rezultatą, donoras nukreipiamas išsitirti
pakartotinai.

65
KRAUJO KOMPONENTŲ GAMYBA

Siekiant kuo didesnio kraujo donorystės saugumo, Lietuvos teisės aktai numato griežtus
reikalavimus, kurie reglamentuoja, kaip turi būti imamas, perdirbamas ir saugomas do-
norų kraujas. Kraujo donorystės įstaigose iš donorų paimtas ir ištirtas kraujas perdirba-
mas į įvairius kraujo komponentus, kurie vėliau tiekiami ligoninių kraujo bankams.

Kraujo komponentai – terapiniam naudojimui skirtos sudėtinės kraujo dalys (eri-

trocitai, leukocitai, trombocitai, plazma), kurios gali būti paruoštos įvairiais būdais.
Kraujo preparatai – vaistiniai preparatai, pagaminti iš žmogaus kraujo ar plazmos.

Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo

Kaip gaminami kraujo komponentai?

Vienas iš esminių atradimų kraujo donorystės istorijoje buvo plastikinių kraujo maišelių atra-
dimas. Šių maišelių sistema leidžia saugiai paimti, saugoti ir perdirbti kraują į atskirus kom-
ponentus. Komponentų gamyba vykdoma kraujo donorystės įstaigose, kurios šiai veiklai yra
licencijuotos.

Per donaciją donorų kraujas surenkamas į vienkartinę sterilią plastikinių (PVC) kraujo maiše-
lių sistemą, sudarytą iš adatų, vamzdelių ir keturių maišelių. Šioje sistemoje gali būti integruoti
specialūs filtrai eritrocitas filtruoti. Pagrindiniame maišelyje, į kurį surenkamas kraujas, yra
speciali cheminė medžiaga (antikoaguliantas), stabdanti kraujo krešėjimą.

Aferezės būdu iš donoro galima paimti tik sudėtines kraujo dalis: plazmą, trombocitus, eri-
trocitus. Aferezė – tai vieno ar daugiau kraujo komponentų gavimo metodas, apdorojant visą
kraują specialiais įrenginiais, kuriuo likę kraujo komponentai per procesą ar jo pabaigoje grą-
žinami donorui.

Paimtas kraujas su
specialia įranga (centrifugomis)
išskaidomas į atskiras
sudėtines dalis.

Per šį procesą kraujas išskirstomas į tris skirtingo tirštumo sluoksnius: viršutinį – plazmą, vidu-
rinį– trombocitus ir leukocitus bei apatinį – eritrocitus. Atskirtos kraujo dalys patenka tik į joms
skirtus maišelius. Eritrocitai pakliūva į maišelį, kuriame yra specialus maitinamasis tirpalas.

Antikoaguliantas – cheminė medžiaga, stabdanti kraujo krešėjimą.

66
 Lietuvoje naudojamų kraujo komponentų nomenklatūra:

• konservuotas kraujas;
• eritrocitai be leukocitų-trombocitų sluoksnio pridėtiniame tirpale;
• eritrocitai be leukocitų pridėtiniame tirpale;
• nuplauti eritrocitai;
• šviežiai užšaldyta plazma;
• trombocitai, gauti iš konservuoto kraujo;
• krioprecipitatas;
• trombocitai, gauti aferezės būdu, be leukocitų.

Dėl saugumo visi kraujo komponentai specialiai ženklinami, kad iškilus, net menkiausiai pro-
blemai, ji būtų atsekama. Kraujo donorystės įstaigose yra įdiegtos griežtos saugumo ir kokybės
valdymo sistemos.
Atskirtiems kraujo komponentams saugoti sudaromos specialios sąlygos, o vėliau jie tiekiami
gydymo įstaigoms, kuriose komponentai naudojami pagal paskirtį.

Kraujo komponentų saugojimas

Numatyti griežti reikalavimai kraujo komponentams saugoti. Specialiose saugyklose palaiko-
mas tinkamas mikroklimatas ir reikalinga temperatūra, nes nuo to labai priklauso kraujo kom-
ponentų kokybė.

Kraujo komponentai saugomi specialiomis sąlygomis.

Eritrocitai laikomi +4 °C temperatūroje. Atsižvelgiant į jų surinkimo, perdirbimo ir laikymo

sąlygas, jie gali būti saugojami 28–49 paras.

Trombocitai laikomi +22 °C temperatūroje ir gali būti saugojami penkias paras. Jie saugo-
jami ir iki septynių parų, tačiau privaloma nuolat tikrinti bakterinį užterštumą. Kad trombo-
citai gautų deguonies ir atiduotų anglies dvideginį, saugykloje trombocitų maišeliai nuolat
judinami.

Šviežiai šaldyta plazma laikoma žemesnėje nei –30 °C temperatūroje ir gali būti saugoja-
ma kelis mėnesius.

Trumpiausiai išsaugojami granulocitai (aferezės būdu gauta koncentruota granulocitų sus-

pensija), kurie, esant +22 °C temperatūrai, išlaikomi tik 24 valandas.

Saugyklose leistini tik labai nežymūs temperatūros svyravimai.


Kraujo komponentams išsaugoti gali būti taikomas ir kriogeninis (žemos temperatūros) kon-
servavimas. Taip eritrocitai išsaugomi iki 30 metų, trombocitai – iki dvejų metų, o kraujo plazma
– iki trejų metų.

Kadangi kraujo komponentų poreikis gydymo įstaigose yra nuolatinis ir didelis, o kraujo kompo-
nentų galiojimas sąlyginai trumpas, būtina nuolat papildyti kraujo atsargas kraujo bankuose.

Kriogeninis šaldymas mūsų šalyje taikomas tik kraujo plazmai, kuri naudojama perdirbti į kraujo
preparatus. Kitose šalyse taip konservuojami ir kiti kraujo komponentai. Tokiu būdu konservuoti
kraujo komponentai gali būti ruošiami ypatingiems atvejams: esant didelių stichinių nelaimių
tikimybei, karo veiksmų grėsmei ar pan.

Kraujo donorystės įstaigos perdirbtus kraujo komponentus tiekia gydymo įstaigų kraujo ban-
kams. Komponentus reikia tiekti tokiomis sąlygomis, kad būtų užtikrintas produkto tinkamu-
mas.

Kraujo preparatų gamyba

Kraujo preparatais vadinami iš žmogaus kraujo plazmos pagaminti vaistiniai (farmaciniai) pre-
paratai. Po kraujo komponentų gamybos proceso likusi kraujo plazma naudojama terapiniams
tikslams. Lietuvos gydymo įstaigose suvartojama apie 1 / 3 gautos plazmos. Likusi pertekli-
nė plazma naudojama kraujo preparatams gaminti: albuminui, imunoglobulinui, protrombino
kompleksui ir krešėjimo faktoriams. Šie preparatai naudojami infekcinėms ligoms gydyti, per
operacijas, nukraujavimui stabdyti ir kt.

Kadangi Lietuvoje nesukaupiamas didelis kraujo plazmos kiekis, mūsų šalyje ji neperdirbama.
Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos numatytą tvarką kraujo plazma į kraujo preparatus
perdirbama užsienio šalyse.

Per preparatų gamybą didelis kiekis plazmos sumaišomas didelėje talpoje, kurioje jį veikia
įvairūs cheminiai ir fiziniai procesai. Labai svarbu, kad kraujo plazma atitiktų būtinus saugumo
reikalavimus ir neliktų nė menkiausios užkrato tikimybės, mat per gamybą gali būti naudoja-
ma net 100 000 donorų plazma. Jei į šį kiekį papuls nors vieno virusinėmis ligomis užkrėsto
donoro plazma, visus pagamintus kraujo preparatus reikės sunaikinti.

Kraujo donorystės veikloje labai svarbu užtikrinti saugumą.

68
Kokybės užtikrinimas
Kad būtų užtikrintas kraujo komponentų ir preparatų saugumas, kraujo donorystės įstaigose
įdiegtos griežtos saugumo priemonės ir kokybės valdymo sistemos. Griežtą tvarką nustato
tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos. Kraujo donorys-
tės įstaigų veikla nuolat tikrinama kontroliuojančių institucijų, atliekami auditai ir pan. Šiose
įstaigose dirba aukštos kvalifikacijos personalas, nuolat diegiamos saugumą užtikrinančios
priemonės ir technologijos, vyksta mokymai siekiant perteikti pažangią patirtį.

Visos šios griežtos priemonės taikomos siekiant užtikrinti kraujo donorystės saugumą, kraujo
komponentų ir preparatų kokybę ir, svarbiausia, nepakenkti nei donorui, nei pacientui.

Lietuva priklauso tarptautinei organizacijai – Europos kraujo aljansui. Jos tikslas – siekti akty-
vesnio bendradarbiavimo tarp Europos šalių kraujo tarnybų, keistis aktualia informacija. Eu-
ropos kraujo aljanso nuomonė turi įtakos Europos Komisijos sprendimams priimant Europos
Sąjungos direktyvas dėl kraujo donorystės ir kraujo tarnybų veiklos.

Būtina paminėti, kad viena iš svarbiausių kraujo donorystės saugumo užtikrinimo priemonių
yra neatlygintina kraujo donorystė. Tyrimais įrodyta, jog tarp neatlygintinai kraują aukojančių
donorų kelis kartus mažiau aptinkama per kraują plintančių virusinių infekcijų. Pažangiose
šalyse neatlygintinos kraujo donacijos sudaro 98–100 proc.

UŽ
MEASUGIĄ !
S STĘ
O N ORY
D

Nacionalinė donorų asociacija siekia, kad palaipsniui būtų pasiekta

neatlygintina kraujo donorystė ir sėkmingai įgyvendinta Lietuvoje
vykdoma Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programa.

69
KRAUJO PANAUDOJIMAS

Transfuzija – kraujo ar kraujo komponentų perpylimas į žmogaus organizmą gy-

dymo tikslu.
Recipientas – asmuo, kuriam gydymo tikslu atliekama kraujo ar kraujo komponen-
tų transfuzija.
Ligoninės kraujo bankas – ligoninės padalinys, laikantis ir skirstantis kraują ir jo
komponentus, turintis teisę atlikti kraujo ir jo komponentų suderinamumo tyrimus ir
vykdyti transfuzinę veiklą išimtinai ligoninės reikmėms tenkinti.

Iš Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo

Kraujo komponentų tyrimai

Prieš perpilant donoro kraują, nustatoma recipiento (žmogaus, kuriam bus perpilamas kraujas
ar jo komponentai) kraujo grupė ir Rezus faktorius, atliekami kiti donoro ir recipiento kraujo
suderinamumo tyrimai.

Siekiant išvengti net menkiausių gydymo komplikacijų, pacientams perpilamas tik tos pačios
kraujo grupės ir Rezus faktoriaus kraujas. Tik išskirtiniais atvejais galima perpilti kitos suderi-
namos kraujo grupės donoro kraują.

Kartais pacientui gali būti perpilamas jo paties kraujas. Šis procesas vadinamas autologine
transfuzija. Autologinė transfuzija – tai kai donoras ir recipientas yra tas pats asmuo ir kai
transfuzijai naudojamas iš anksto paruoštas kraujas bei jo komponentai. Taip kraujas gali
būti ruošiamas numatytai chirurginei operacijai, per kurią galima kraujo netektis. Šiam kraujui
paruošti (donorų atrankai, kraujo paėmimui, perdirbimui, saugojimui, skirstymui, sunaikinimui)
taikomi specialūs reikalavimai. Toks kraujas visuose etapuose turi būti atskirtas nuo kitų do-
norų kraujo (alogeninio kraujo).

Kokiems pacientams reikalingas donorų kraujas?

Kad suvoktumėte donorystės reikšmę, būtina žinoti, kam naudojamas donorų kraujas. Šiuo
metu Lietuvoje yra daugiau kaip 70 asmens sveikatos priežiūros įstaigų. Jose pacientams su-
teikiamos 137 paslaugos, kurių metu naudojami komponentai ir preparatai iš donorų kraujo:

• 104 stacionarinės paslaugos;

• 4 dienos chirurgijos;
• 4 dienos stacionaro;
• 1 paliatyviosios pagalbos;
• 21 transplantacijos;
• 3 slaugos paslaugos.

Kraujas perpilamas ligoniui smarkiai nukraujavus per chirurginę operaciją, patyrus traumą,
nudegus, apsinuodijus, sergant mažakraujyste, sunkiomis infekcinėmis, onkologinėmis ir
kraujo ligomis.

70
Neatsitiktinai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje prie kraujo donorystės lopšio stovi kilnios profesijos
medikai – akušeriai, puikiai žinantys, koks pavojus kyla gyvybei, kai per komplikuotą gimdymą
gimdyvė netenka daug kraujo. Kartais, kad būtų išgelbėta gimdyvės gyvybė, prireikia net kelių
dešimčių donorų kraujo.

Pasaulinės kraujo donorų organizacijos (FIODS / IFBDO) duomenimis, pasaulyje kasmet per
gimdymą miršta net 500 000 kraujo donorų pagalbos nesulaukusių gimdyvių. Tai labai tra-
giška statistika: pusės milijono moterų, kurios galėtų patirti motinystės džiaugsmą, gyvybė
užgesta, ir pusė milijonų vaikų kasmet tampa našlaičiais!

Klaidinga matyti, kad donorų kraujas reikalingas tik nelaimės

atveju netekus kraujo.

Lietuvos medikai mini atvejį, kai, siekiant išgelbėti moters gyvybę, jai prireikė net 830 donorų
kraujo komponentų. Deja, ši dramatiška kova dėl moters gyvybės buvo nesėkminga.

Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino indikacijų sąrašą, kuriuo remiantis atlieka-
ma kraujo transfuzija, tačiau visais atvejais galutinį sprendimą dėl kraujo transfuzijos priima
gydytojai.

Donorų kraujo panaudojimas rodo medicinos pažangą: gelbstima ne tik žmonių gyvybė, bet ir
pats gydymas yra efektyvesnis, o pacientai greičiau sveiksta.

Šiuolaikinėje transfuzijos praktikoje ligoniui perpilami kraujo komponentai: eritrocitai, trombo-

citai, šviežiai šaldyta plazma.

Pacientui atliekamas netiesioginis kraujo ar jo komponentų perpylimas per specialią sistemą,

sudarytą iš plastikinių maišelių, vamzdelių, filtrų ir adatų. Išskirtiniais atvejais galima atlikti ir
tiesioginį kraujo perpylimą, t. y. ligoniui kraujas perpilamas specialiu aparatu tiesiai iš parinkto
ir ištirto donoro.

Konservuotas kraujas ar kraujo komponentai suleidžiami į veną, rečiau – į arteriją ar kaulų

čiulpus. Perpilamas konservuotas kraujas ar kraujo komponentai, sintetiniai kraujo pakaitalai
teka srovele arba lašinami (20–60 lašų per minutę).

Kraujo perpylimas
Kraujo perpylimas (hemotransfuzija) yra kraujo ar jo komponentų perpylimas į žmogaus krau-
jotakos sistemą.

Kartais pasitaiko nuomonių, kad perpilamas toks kraujas, koks paimtas iš donoro. Šiuo metu
įprasta, jog dėl didesnio efektyvumo pacientui perpilamos reikalingos sudėtinės kraujo dalys
– kraujo komponentai.

Į atskirus komponentus perdirbtas donorų kraujas bei atlikus visas būtinas procedūras (kraujo
tyrimus, gamybos, saugojimo ir kt.) tiekiamas gydymo įstaigų kraujo bankams. Kraujo kom-
ponentai padidina transfuzijos efektyvumą ir sudaro galimybę iš vieno donoro gautą kraują
panaudoti keliems pacientams.

71
Kraujo bankuose kaupiamos kraujo komponentų atsargos įvairiems galimiems atvejams.
Kraujo donorystės įstaigos įsipareigojusios užtikrinti savalaikį ir nepertraukiamą kraujo kom-
ponentų tiekimą ligoninėms.

Gydymo įstaigoms taip pat tiekiami šie iš donoro kraujo paruošti preparatai: imunoglobulinas,
albuminas, protrombinas ir krešėjimo faktoriai.

Kraujo perpylimas dažnai asocijuojasi su greitosios pagalbos automobilio švyturėliais, eismo

įvykiais, chirurginėmis operacijomis... Tačiau donorų paaukotas kraujas nuolat naudojamas ir
įvairioms ligoms gydyti. Kraujas perpilamas ligoniui smarkiai nukraujavus, nudegus, apsinuodi-
jus, sergant mažakraujyste, sunkiomis infekcinėmis ir onkologinėmis ligomis.

Pažangiose Europos šalyse kraujo suvartojimo statistika labai iškalbinga:

• 39 proc. kraujo prireikia vėžiniams susirgimas gydyti;

• 20 proc. kraujo prireikia širdies ir kraujagyslių bei pulmonologinėms ligoms gydyti;
• 41 proc. kraujo prireikia kitoms ligoms gydyti.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras nurodo daž-

niausias kraujo sunaudojimo sritis ir jo sunaudojimo kiekį procentais:

• bendroji chirurgija – 23 proc.;

• vidaus ligos – 15 proc.;
• širdies ir krūtinės chirurgija – 13 proc.;
• ortopedija – 11 proc.;
• kraujo ligos – 9 proc.;
• eismo įvykiai ir nelaimingi atsitikimai – 8 proc.;
• inkstų ligos – 6 proc.;
• naujagimių ligos – 6 proc.;
• reanimacija – 4 proc.;
• akušerija ir ginekologija – 3,5 proc.

Lietuvos sveikatos mokslo universiteto ligoninė Kauno

klinikos taip pat pateikė informaciją apie kraujo sunaudojimą:

• chirurgija – 11 proc.;
• vidaus ligos – 13 proc.;
• širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgija – 13 proc.;
• ortopedija – 7 proc.;
• kraujo ir onkologinės ligos – 20 proc.;
• inkstų ligos – 5 proc.;
• naujagimių ligos – 1 proc.;
• reanimacija – 13 proc.;
• akušerija ir ginekologija – 3 proc.;
• neurochirurgija, traumos, intensyvi terapija – 9,5 proc.

72
Vėžiniai susirgimai
Itin daug kraujo suvartojama gydant vėžiniais susirgimais sergančius pacientus. Pavyz-
džiui, anemija (mažakraujystė), kai raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kraujo čiulpuose su-
trikdo chemoterapija.

Vėžiu sergantiesiems gydymas kraujo komponentais reikalingas dėl įvairių priežasčių. Pa-
vyzdžiui, jei dėl chemoterapijos ir kitų gydymo būdų sutrinka paciento kaulų čiulpų veikla,
jei stinga maistingųjų medžiagų, jei dėl mitybos problemų ligonis negauna organizmui rei-
kalingų medžiagų (vitaminų, geležies...). Donoro pagalbos laukia ir mažyliai, ir garbaus
amžiaus žmonės.

Širdies ir kraujagyslių bei pulmonologinės ligos

Nemažai donorų kraujo reikia pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Šioms
ligoms gydyti dažniausiai prireikia chirurginės operacijos. Per operacijas kraujo sąlyginai ne-
daug suvartojama, tačiau operuoti tenka daug pacientų.

Kraujo netekimas
Kraujo netekimas – tai skubūs atvejai, kai donorų kraujo ypač reikia kovojant dėl žmogaus
gyvybės. Skubūs atvejai – tai įvairios traumos, kraujavimas dėl nenustatytų priežasčių, kai
kraujo žūtbūt prireikia per eismo įvykį nukentėjusiems žmonėms, taip pat skrandžio opa ser-
gantiems ligoniams. Ypač tragiškų atvejų pasitaiko per gimdymą, kai moteris nukraujuoja. Tuo
metu jai skubiai reikia kelių dešimčių donorų kraujo.

Jei nukraujavimas stiprus, pacientui perpilamas prarastas kraujo kiekis, t. y. ne tik raudonieji
kraujo kūneliai, bet ir plazma, trombocitai.

Kaip naudojami skirtingi kraujo komponentai?

Pacientams gydyti naudojamos ne visos kraujo ląstelės. Dažniausiai – eritrocitai ir tromboci-
tai, o leukocitų kiekį kraujo komponentuose siekiama sumažinti.

Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai) naudojami per chirurgines operacijas, gydant nukrauja-
vimą, mažakraujystę. Trombocitai perpilami tada, kai pacientas nukraujuoja, kai dėl onkologi-
nių susirgimų organizme sutrinka trombocitų gamyba. Plazmos prireikia, kai pacientui suma-
žėja cirkuliuojančio kraujo tūris, gydant nudegimus, traumas ir kai dėl nukraujavimo, ligų ar
vaistų sutrinka kraujo krešėjimo sistema.

Gydytojas, prieš paskirdamas pacientui kraujo perpylimą, vadovaujasi Sveikatos apsaugos

ministerijos patvirtintu indikacijų sąrašu ir visapusiškai įvertinęs paciento būklę.

73
Komplikacijos perpilant kraują
Šiandien per kraujo perpylimą labai retai pasitaiko komplikacijų, bet tai gali nutikti dėl įvairių
priežasčių. Galimos komplikacijos – imuninės, infekcinės ir dėl padarytų klaidų.

Imuninės komplikacijos

Imuninės komplikacijos būna dėl donoro ir paciento kraujo nesuderinamumo: vieno kraujyje
esantys antikūnai reaguoja su kito kraujyje esančiais antigenais.

Infekcija

Infekcijas sukelia su donoro krauju patekusios bakterijos, virusai ir parazitai. Labai retai tai nu-
tikti gali gaminant kraujo komponentus. Ypatinga priežiūra reikalinga ruošiant trombocitus, nes
jie laikomi +22 ºC temperatūroje, kuri ypač palanki bakterijoms vystytis.

Virusai gali būti perduoti ir su donoro krauju. Pavojingiausi – ŽIV ir hepatitai B ir C. Siekiant to
išvengti, vykdoma griežta donorų atranka ir atliekami privalomi kraujo tyrimai.

Klaidos

Labai retai per klaidą kraujas gali būti perpilamas ne tam pacientui (netinkamos kraujo grupės
ar Rezus faktorius).

Tikimybė suklysti perpilant kraujo komponentus būna viena iš 100 000. Siekiant kuo didesnio
saugumo, gydymo įstaigų kraujo bankuose prieš transfuziją labai kruopščiai atliekami donorų
kraujo suderinamumo tyrimai, o kraujo donorystės įstaigose vykdoma griežta donorų atranka ir
jų kraujo tyrimai.

Prieš kraujo perpylimą būtina atlikti donoro ir recipiento kraujo

suderinamumo tyrimus.

74
KRAUJO DONORAS! BŪTI AR NEBŪTI?

Šiuolaikinėje medicinoje nuolat didėja donorų kraujo poreikis ir vis daugiau gydymui
suvartojama kraujo komponentų ir preparatų.

Daugelyje Vakarų Europos šalių kraujo donorai, kurių amžius nuo 18 iki 65 metų, sudaro 5–10
proc. nuo viso gyventojų skaičiaus.

Lietuvoje kraujo donorais šiuo metu yra tik 2,75 proc. visuomenės narių.

Kuo daugiau donorų sutelkiama, tuo mažesnis krūvis jiems tenka, išvengiama sezoninio krau-
jo trūkumo (per atostogas ir ilgąsias metų šventes), nebeaktuali tampa retas kraujo grupes
turinčių donorų problema.

Esant tokiam kraujo donorų procentui, pageidaujama, kad į kraujo donorystės centrą donoras
atvyktų nors kartą per metus ar sulaukęs kvietimo. Tuo metu donoras ne tik padeda kitiems,
bet ir palaikomas jo ryšys su kraujo donorytės įstaiga.
Tenka apgailestauti, jog šiuo metu Lietuvoje iš 60 proc. galinčiųjų būti kraujo donorais jais yra
tik 2,75 proc. žmonių. Europos šalyse nustatyta, kad būtina patenkinti kraujo poreikį ir kad
bent 5 proc. žmonių sutiktų būti donorais. Europoje gerų rezultatų pasiekta vykdant atsakingą
kraujo donorystės politiką, bendrai sutelkus valstybinių institucijų, kraujo donorystės įstaigų
ir visuomeninių organizacijų pastangas. Labai svarbu nuolat ir efektyviai vykdyti socialinės
informacijos sklaidą, visuomenės švietimą ir donorų ugdymą.

Būti ar nebūti kraujo donoru?

Pirmasis rimtas žingsnis kraujo donorystės link
– tai žinios apie donorystę. Nors mūsų šalyje
daug žmonių suvokia donorystės svarbą, jie
teigia, kad kraujo donorystei juos paskatintų ne
solidarumas ar socialinė atsakomybė, o emoci-
nės priežastys (pvz., artimui nutikusi nelaimė).
Žinios apie donorystę paneigia paplitusius klai-
dingus įsitikinimus ar baimes, kurie formuoja
neigiamą požiūrį į kraujo donorystę. Dalis žmo-
nių tapti kraujo donorais nesiryžta dėl visiems
būdingų priežasčių.

Jei mūsų tėvynainiams kraujo donorystė

rūpėtų taip kaip krepšinis, tai Lietuva taptų
viena labiausiai pirmaujančių pagal kraujo
donorų skaičių šalių...

75
Emocinės priežastys
Pagrindinė priežastis – psichologinė, tiksliau – baimė pakenkti sau. Vieni žmonės abejoja
donorystės saugumu, vadovaujasi niekuo nepagrįsta informacija, gandais ar net primityviais
mitais, kiti vengia gydymo įstaigų ar negali pakęsti minties apie adatos intervenciją į kūną
(adatų baimė). Kai kurie asmenys bijo, kad jiems pasidarys silpna, patirs skausmą ar žalą
sveikatai, supanikuos, praras savikontrolę per kraujo davimą.

Nemažai žmonių teisinasi, jog jų indėlis bus per menkas, kad padėtų kitiems, o donorų pakaks
ir be jų.

Praktinės priežastys
Nerandama laiko ar nepatogu nuvykti į kraujo centrą, nežinoma, kur yra artimiausia kraujo do-
norystės įstaiga ir koks jos darbo grafikas.

Dalis žmonių prisipažįsta, kad jie, duodami kraujo, negaus apčiuopiamos asmeninės naudos.

Tyrimais įrodyta, jog dažniausiai už šių pasiteisinimų, prieštaravimų ar net kategoriško nusis-
tatymo slypi baimė ir nežinojimas.

Donorystė yra savanoriška, todėl niekas negali priversti žmogaus tapti kraujo donoru. Tai
asmeninis pasirinkimas.

Kodėl verta tapti kraujo donoru?

Ligoniams gydyti reikia labai daug donorų kraujo. Todėl be galo svarbu, kad kuo daugiau
žmonių suvoktų donorystės svarbą, domėtųsi, diskutuotų ir ryžtųsi kraujo donorystei. Vienas
iš Nacionalinės donorų asociacijos tikslų yra siekti, kad kiekvienam visuomenės nariui būtų
prieinama objektyvi informacija apie kraujo donorystę, o žinių ir informacijos stygius nebūtų
pagrindinė priežastis, trukdanti donorystei plėstis.

Motyvą tapti kraujo donoru lemia ir moralinės nuostatos:

• donorui duodant kraujo, gelbstimos ligonių gyvybės ir sveikata;

• donorai prasmingai padeda kitiems žmonėms (altruizmas ir humanizmas).

Egzistuoja ir savanaudiški motyvai:

• kiti žmonės teigiamai įvertins donoro poelgį;

• donoras tikisi, kad gydymo įstaigoje bus užtektinai kraujo atsargų, jei jo prireiks
jam pačiam ar jo artimui;
• po donacijos donoras geriau jaučiasi fiziškai ir morališkai;
• duodant kraujo nemokamai, patikrinama donoro sveikata ir atliekami kraujo tyri-
mai;
• donoras nori grąžinti „skolą“, kai kito donoro kraujas buvo panaudotas jam ar jo
artimui.

76
Esant galimybei gauti finansinį atlygį ar vertingas dovanas, dalis donorų tikisi materialinės ar
kitos naudos.

Dažnai kraujo donorai mini, kad duoti kraujo jie ryžosi tada, kai jiems ar jų artimiesiems buvo
perpiltas kraujas. O daug kartų kraujo davusieji mini jau kitą priežastį – nesavanaudišką norą
padėti kitiems.
Deja, ne kiekvienas norintysis gali tapti kraujo donoru. Siekiant užtikrinti donorystės saugumą
ir apsaugoti tiek pačius donorus, tiek pacientus, kuriems perpilamas donorų kraujas, vykdoma
griežta donorų atranka.

Todėl dalis geranoriškai nusiteikusių žmonių negali tapti kraujo donorais dėl sveikatos būklės,
persirgtų ligų, medikamentų vartojimo, infekcijų ir t. t.

Labai svarbu savanoriška ir neatlygintina donorystė

Donorystė turi būti ne tik savanoriška, bet ir neatlygintina. Finansinė ar jai prilyginta nauda
negali būti motyvu, skatinančiu kraujo donorystę.

Už kraują gaunamas atlygis potencialius donorus gali paskatinti vengti per donorų atranką
apie save pateikti teisingą informaciją. Tokie žmonės gali nuslėpti informaciją apie savo svei-
katos būklę, persirgtas ligas ar naudojamus medikamentus. Be to, finansinė nauda donorus
gali paskatinti pernelyg dažnai duoti kraujo. Todėl atlygis yra veiksnys, kuris gali turėti tiesiogi-
nės ir neigiamos įtakos donorystės saugumui, pakenkiant pačiam donorui ir pacientui, kuriam
perpilamas kraujas.

Kraujo donorai kraujo turi duoti laisva valia ir be atlygio.

Įrodyta, kad finansinės naudos siekiančių donorų kraujyje kelis kartus dažniau aptinkama
virusinių, per kraują plintančių ligų (ŽIV, sifilis, hepatitai B ir C).

Kad būtų sumažinta per kraują plintančių ligų rizika, donorystė remiasi šiais kertiniais prin-
cipais: donorystė turi būti neatlygintina, o donorai duoti kraujo gali tik laisvai apsisprendę.
Šiuos principus gerbia ir pripažįsta vis daugiau valstybių, kuriose vykdoma atsakinga kraujo
donorystės politika.

77
 europos Sąjungos teisės aktuose neatlygintina donorystė api-
brėžiama taip:

Donorystė vertinama kaip savanoriška ir neatlygintina, jei asmuo savo krau-

jo, plazmos ar kraujo komponentų duoda laisva valia ir už tai negauna jokio
užmokesčio nei pinigine išraiška, nei kitu būdu, kuris gali būti vertinamas
kaip pinigų pakaitalas. Toks pakaitalas yra kitas laisvas nuo darbo laikas,
neskirtas donorystei ir kelionei. Atminimo dovanėlės, užkandžiai ir tiesiogi-
nės kelionės išlaidų padengimas yra suderinimas su savanoriška neatlygin-
tina donoryste.

Dėl be atlygio kraujo aukojančių donorų nesavanaudiškos motyvacijos kraujo donorystė yra
saugesnė, tad pažangiose šalyse nemokamos kraujo donacijos sudaro 98–100 proc. Lietuvo-
je šiuo metu neatlygintinos donacijos sudaro apie vieną trečdalį visų kraujo donacijų.

Donorystė neturi prieštarauti moralės ir etikos normoms. Neatlygintinai aukojant kraujo, iš-
vengiama pirkimo-pardavimo santykių. Vaizdžiai kalbant, finansinio atlygio gavimas už duotą
kraują prilyginamas „kūno ar jo dalies pardavimui“.

Taip pat teisės aktuose nurodoma, kad nemokama savanoriška kraujo donorystė leidžia laiky-
tis aukštų kraujo ir jo komponentų saugos ir kokybės standartų, todėl nemokama savanoriška
kraujo donorystė teigiamai veikia žmonių sveikatą. Šioje srityje turi būti remiamos Europos
Tarybos pastangos, turi būti imamasi visų būtinų priemonių skatinant nemokamą savanorišką
donorystę, pradedant taikyti ir taikant tinkamas priemones, užtikrinančias donorams didesnį
visuomenės pripažinimą, taip gerinant apsirūpinimą krauju ir jo komponentais.


Altruizmas
Altruizmas – tai nesavanaudiška pagalba kitiems, humaniškumas. Kraujo davimą neatlygintinai,
kai donoras kraują aukoja nepatirdamas spaudimo ir nesitikėdamas jokio atlygio, galima vadinti
altruizmo aktu. Altruizmas yra lemiamas veiksnys, palaikantis savanorišką, neatlygintiną kraujo
donorystę.

Altruizmas susijęs su teiginiu apie žmogaus prigimtį, kuris byloja, kad visi žmonės yra lygūs ir turi
būti humaniški, atsakingi bei solidarūs.

Neatlygintina kraujo donorystė yra saugiausia

ir neprieštarauja etikos ir moralės normoms.

Kodėl donorystei sakoma Ne?

• prigimtinė baimė pakenkti sau;

• nepakanka žinių ir atsakomybės;
• trūksta solidarumo ir bendruomeniškumo;
• neigiama visuomenės nuomonė ir mitai.


Mitai, mitai, mitai...

Mitai (nepagrįsta jokiais faktais nuomonė) yra viena iš priežasčių, kuri veikia kraujo donorystės
plėtrą visuomenėje. Nors daug žmonių pripažįsta kraujo donorystės reikšmę ir svarbą, jie dono-
rais tampa tik tada, kai jų artimą žmogų ištinka nelaimė. Kraujo donorystės įstaigos ir donorystę
propaguojančios visuomeninės organizacijos, kviesdamos žmones tapti kraujo donorais, susi-
duria su neigiamai nusiteikusiais asmenimis, bandančiais pateisinti savo atsisakymą.

Galiu užsikrėsti...
Dėl medicinos progreso ir griežto reglamentavimo kraujo donorystė šiuo metu yra kaip niekada saugi.
Kraujo donorystės įstaigose vykdoma griežta donorų atranka, naudojamos sterilios vienkartinės prie-
monės, vykdomi privalomi kraujo tyrimai ir įdiegtos būtinos kokybės valdymo priemonės.

Prarasdamas kraują, kenkiu sveikatai...

Ilgametė kraujo donorystės praktika ir moksliniai tyrimai įrodė, kad paimamas kraujo kiekis ne-
turi jokio neigiamo poveikio donoro sveikatai, o kraujo donorystė skatina medžiagų apykaitą,
kraujo atsinaujinimą ir stiprina imuninę sistemą.

Mano kraujo grupės ir taip pakanka...

Populiari kraujo grupė reiškia, kad gydymo įstaigose šių donorų pagalbos laukia daugybė tą
pačią kraujo grupę turinčių pacientų ir populiarią kraujo grupę turintys kraujo donorai nuolat
reikalingi.

Nutuksiu...
Duodant kraujo, prarandama 650 kcal. Jei dėl suaktyvėjusios medžiagų apykaitos jaučiamas
padidėjęs apetitas, tai kelis kartus per metus sočiau pavalgiusiam donorui negrės antsvorio
problemos.

Pagadinsiu odos spalvą...

Dėl organizme suaktyvėjusios medžiagų apykaitos ir kraujo atsinaujinimo donoro išvaizdai gali
būti tik teigiami pokyčiai.

Prieštarauju savo prigimčiai...

Kad fizinei prigimčiai kraujo donorystė nekenkia, įrodyta moksliniais tyrimais, o dorovinė prigim-
tis nėra absoliuti: žmonių poelgiai priklauso nuo charakterio, išsilavinimo, idėjų ir atsakomybės.

Priprasiu...
Nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų fizinę priklausomybę nuo kraujo donorystės, nebent galima
„priprasti“ daryti kilnius darbus.

Mano kraujas – dalis manęs...

Nuostabiausias dalykas, kad žmogus, nepakenkdamas sau, dalelę savęs paaukoja tiems žmo-
nėms, kurie be šios dovanos negali pakilti iš ligos patalo ar išgyventi.

Tai prieštarauja religiniams įsitikinimams...

Visos pagrindinės pasaulio religijos pritaria savanoriškai donorystei ir skatina ją kaip didžiausią
žmogaus meilės žmogui išraišką, lygina su atgimimo stebuklu.

0
Asmeninis pasirinkimas
Jei žmogus apsispręs tapti kraujo donoru, kraujo dažniausiai duos ne vienerius metus. Ta-
čiau jo duoto kraujo kiekis gali neatitikti to, kurio gali prireikti jam atliekant kraujo perpylimą.
Dauguma žmonių tikisi, kad jų gyvybei neiškils grėsmė, kai jiems bus reikalingas donorų
kraujas. Visuomet yra pacientų, kuriems reikia donorų kraujo: daug žmonių serga, nutinka
įvairių nelaimių... Šie žmonės turi gydytis, gauti skubią pagalbą. Iš donorų surenkamas krau-
jas reikalingas tam, kad laiku būtų užtikrintas gydymo įstaigų aprūpinimas ir, iškilus pavojui,
būtų išgelbėtos kitų žmonių gyvybės.

Reikia bent 5 proc. kraujo duodančių visuomenės narių, kad pakaktų kraujo atsargų. Tačiau
labai svarbu yra ugdyti būsimus donorus, kuo daugiau žmonių įtraukti į donorystės veiklą, nes
dalis nuolatinių donorų atkrenta dėl amžiaus, sveikatos būklės, ligų ir kitų priežasčių. Nuolati-
niai donorai yra ypač svarbūs, nes jie sudaro visos kraujo donorystės sistemos pagrindą ir yra
saugiausi donorai. Labai svarbu, kad nuolatinių donorų gretas nuolat papildytų jauni žmonės,
kurie yra sveiki ir kraujo gali duoti ne vienerius metus.

2007 m. atliktų tyrimų duomenimis duoti kraują stabdantys veiksnia yra šie: informacijos stoka
(15,9 proc.), baimė užsikrėsti infekcinėmis ligomis (14,4 proc.), pakenkti sveikatai (12,8 proc.)
ir nusilpti po kraujo davimo (12,3 proc.), nemalonu lankytis medicinos įstaigoje (11,2 proc.),
skausmo (10,3 proc.) ir kraujo (8,4 proc.) baimė, per mažas finasinis atlygis (7,2 proc.).

Labai svarbu ugdyti ir motyvuoti būsimus kraujo donorus.

1
DONORYSTĖ – SOCIaLINIS ReIŠKINYS

Donorystė yra socialinis reiškinys, kai žmogus (donoras) savanoriškai duoda ar aukoja
savo kraują, kaulų čiulpus ir organus pacientams gydyti ar jų gyvybei gelbėti.

Donorystė – visuomenės solidarumo atspindys

Jei trūksta donorų, gydymo įstaigos pacientams negali suteikti būtinos pagalbos ar gydymo.
Donorų kraujas – nepakeičiamas ir galingas ginklas medikų rankose. Lietuvoje jis kasmet iš
ligos patalo padeda pakilti kelioms dešimtims tūkstančių ligonių ir tūkstančiams žmonių išgel-
bėja gyvybes. Pažangiose šalyse donorų kraujo resursai netgi prilygsta nacionalinei vertybei.

Kraujo donorystė yra globalus reiškinys. Kiekvienais metais pasaulyje atliekama daugiau nei
100 mln. kraujo tonacijų, ir taip milijonams žmonių suteikiama būtina pagalba.

Nors Lietuvos kraujo donorystės sistema organizuota gana efektyviai, tik 2008-aisiais Lietuvo-
je buvo pasiekta daugiau kaip 98 000 kraujo donacijų, kurios patenkino gydymo įstaigų poreikį.
Deja, pagal kraujo donorystės rodiklius mūsų šalis dar gerokai (du ir daugiau karto!) atsilieka
nuo pažangių Europos šalių.

Siekiant užtikrinti gydymo įstaigų poreikį, būtina, kad kraujo donorais būtų bent 5 proc. visuo-
menės narių. Lietuvoje kraujo donorai nesudaro nė 3 proc.


 Lietuvoje donorų kraujo kasdien laukia per 100–150 ligonių!
Lietuvoje kasdien reikia per 350–400 donorų kraujo!

Donorystė – tai ir visuomenės solidarumo, ir brandos atspindys. Kiekvienas jos narys jaučia
didelę socialinę atsakomybę už kitus visuomenės narius.

Daugelyje šalių įvyko didelių permainų, kai jos perėjo prie neatlygintinos kraujo donorystės.
Visuotinai pripažinta, kad saugiausi yra nuolatiniai kraujo donorai. Per kraują perduodamų
infekcinių ligų skaičius tarp donorų su kiekvienu kraujo davimu mažėja.

Įrodyta, kad saugaus kraujo šaltinis yra neatlygintinai kraujo duodantys donorai, kuriuos būti-
na motyvuoti ir išsaugoti donorų gretose. Tarp donorų giminių ir atlygintinai kraujo duodančių
donorų yra labiau paplitusios per kraują perduodamos infekcijos, pavyzdžiui, ŽIV, sifilis, he-
patitai B ir C.

Besivystančiose šalyse daugiau nei 50 proc. kraujo donacijų yra iš pacientų artimųjų ir atlygin-
tinai kraujo duodančių donorų. Autoritetingos tarptautinės organizacijos – Pasaulinė sveikatos
organizacija, Pasaulio kraujo donorų organizacijų federacija ir Tarptautinė kraujo perpylimo
draugija – nacionalines kraujo tarnybas skatina kurti savanoriškos ir ne-
atlygintinos donorystės pagrindu.

Lietuvos Respublikos Kraujo donorystęs įtatyme itvirtinta nuostata, kad

valstybė remia neatlygintiną donorystę.

Lietuvoje už neatlygintinai aukojama kraują ir aktyvų dalyvavimą dono-

rystės veikloje kraujo donorai yra pagerbiami suteikiant jiems donorystės
žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardus.


 Iškilmingas kraujo donorų apdovanojimas
Sveikatos apsaugos ministerijoje.

2008 metais pirmą kartą Lietuvos neatlygintinos kraujo donorystės istorijoje suteikti Garbės
donoro vardas, kuris yra aukščiausias kraujo donoro apdovanojimas.

Garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui,
ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai
dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje. Nemokamas kraujo davimas garbės donoro
vardui gauti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo įsigaliojimo
dienos (1997 m.).

Lietuvos donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardai yra viena iš prie-
monių, skatinančių neatlygintiną kraujo donorystę. Visuomenėje populiarėjant neatlygintinos
kraujo donorystės idėjoms daugėja ir aktyvių neatlygintinų kraujo donorų, kurie ne tik nemo-
kamai duoda kraujo, bet ir prisideda prie kraujo donorystės propagavimo.

Donorystė – tik savanoriška!

Pasitaiko atvejų, kai pacientų artimiesiems daromas spaudimas duoti kraujo. Kai kurios kraujo
donorystės įstaigos spekuliuoja pacientų artimaisiais telkdamos kraujo donorus. Tokią donorys-
tės praktiką tarptautinės kraujo donorų organizacijos vienareikšmiškai vertina kaip prievartinę
donorystę, prieštaraujančią esminiams savanoriškos ir saugios donorystės principams.

Informaciją iš Pasaulinės kraujo donorų organizacijų federacijos (FIODS / IFB-

DO) oficialaus dokumento, pateikto Europos Parlamentui ir Europos Tarybai:

Europos savarankiškumas apsirūpinant saugiu krauju...

...Europos Sąjunga ir jos narės turi nustoti naudoti kraują, už kurį išmokėtos pini-
ginės ar kitokios kompensacijos, ir sustabdyti pacientų šeimų nariams ir giminai-
čiams daromą  spaudimą duoti kraujo konkretiems pacientams.

Pasitaiko atvejų kai daromas spaudimas:

• atvesti konkretų kraujo donorų skaičių;
• surasti kraujo donorų konkrečiam pacientui;
• tapti donorais prieš suteikiant pacientui paslaugą ir susiejant tai su paciento gy-
dymu;
• kad būtų įrodyta, jog davė kraujo;
• duoti kraujo tik konkrečioje kraujo donorystės įstaigoje;
• tapti donorais neteisėtai disponuojant asmens duomenimis.

84
Suprantama, kai giminės stengiasi padėti susirgusiam ar nelaimės ištiktam artimajam. Labai
kilnu, kad žmonės neabejingi ir mãno, jog pagelbėti yra jų pareiga. Tačiau donorais gali būti
tik sveiki žmonės. Vis dėlto būna atvejų, kai donorai giminės, siekdami bet kokia kaina padėti
artimajam, gali nuslėpti savo sveikatos būklę, ligas, kuriomis persirgo ar serga, vartojamus
medikamentus ir kt. Taip rizikuojama ne tik paciento, bet ir savo sveikata.

Vertinant sudėtingą donorystės situaciją ir kai jaučiamas kraujo donorų stygius, reikia suprasti
ir atskirų kraujo donorystės įstaigų pastangas apsirūpinti būtinomis kraujo atsargomis, tačiau
toks donorų telkimo būdas yra neetiškas ir neperspektyvus. Netoleruotina donorų telkimą
perkelti tik ant pacientų artimųjų pečių.

Būtina, kad kiekvienas žmogus suvoktų donorystės svarbą ir pagal išgales prisidėtų prie do-
norystės propagavimo bei savanoriškai paragintų tapti kraujo donorais visus galinčiuosius tai
padaryti.

Mūsų visuomenėje yra didžiulis ir neišnaudotas donorystės potencialas, todėl atsakingai ir

efektyviai organizavus kraujo donorystės tarnybą, saugaus donorų kraujo visada bus pakan-
kamai. Tik tada pacientai galės jaustis saugūs, žinodami, kad gaus savalaikį ir prieinamą
gydymą, o gydymo įstaigų kraujo bankuose nepritrūks kraujo atsargų.

Donorystė – mūsų visų rūpestis

Kraujo gali prireikti bet kuriam žmogui bet kuriuo metu. Sunkios ligos ar nelaimingi atsitikimai
lemia didelį donorų kraujo poreikį, todėl donorystė yra visų mūsų rūpestis ir būtina siekti, kad
donorų kraujo visada pakaktų. Donoro kraujas gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę, jei yra
saugus (neinfekuotas). Todėl kiekvienas asmuo turi įsisąmoninti, kad jis, duodamas užkrėsto
kraujo, gali pakenkti ar sukelti pavojų kitų žmonių gyvybėms.

Sveikatos politika turi būti atsakinga ir nukreipta į pakankamą ir savalaikį apsirūpinimą saugiu
krauju. Daugelyje šalių dar neužtikrintas visiškas donorystės saugumas. Atsakingos sveikatos
apsaugos institucijos, kraujo donorystės įstaigos, asmens sveikatos priežiūros įstaigos, visuo-
meninės organizacijos ir patys kraujo donorai privalo veikti išvien, kad patenkintų saugaus
kraujo komponentų ir preparatų poreikį.

Lietuvoje donorų kraujo kasdien laukia per 100–150 ligonių!

Lietuvoje kasdien reikia per 350–400 donorų kraujo!

Daug kas nežino, kad vienam iš septynių į ligoninę patekusių žmonių būtina perpilti kraują,
kad daugiau nei 50 proc. pacientų kraujo perpylimas yra skubus ir tik donoro duotas kraujas
išgelbėja gyvybę. Iškalbinga statistika byloja, jog net 25 proc. žmonių kada nors gyvenime
reikia perpilti kraują.

Sveiki suaugę asmenys kraujo gali duoti reguliariai, todėl labai svarbu pirmą kartą kraujo duo-
dančius donorus paskatinti tapti neatlygintinais ir nuolat kraujo duodančiais donorais.

85
Kraujo donorystės problemos
Bene didžiausia donorystės problema – visuomenės abejingumas, solidarumo stoka ir nepasi-
tikėjimas kraujo donoryste.

2005 m. Lietuvoje atlikta pirmoji visuomenės nuomonės apklausa apie kraujo donorus ir kraujo
donorystę.
Respondentų buvo teiraujamasi, kas juos paskatintų tapti kraujo donorais. Beveik trys ketvirta-
daliai apklaustųjų teigė, kad kraujo donoru juos paskatintų tapti artimą žmogų ištikusi nelaimė.
Daugiau kaip 40 proc. respondentų įvardijo stichinę nelaimę Lietuvoje ar kitoje šalyje, o daugiau
nei 33 proc. apklaustųjų – moralinį pasitenkinimą, kad duodami kraujo jie padėjo kitiems. Iš kitų
dažniau minimų paskatinančių veiksnių galima išskirti finansinį atlygį, naudą sveikatai ir gali-
mybę nemokamai pasitikrinti sveikatą. Šeimos narių, draugų ar pažįstamų pavyzdys, pagarba
donorui visuomenėje ir galimybė gauti valstybinę pensiją yra mažiau reikšmingi.

2007 m. atliktas visuomenės požiūrio į donorystę tyrimas parodė, jog kraujo donorais apklaus-
tuosius tapti skatina artimam žmogui įvykusi nelaimė (24,2 proc.), moralinis pasitenkinimas (11
proc.), finansinis atlygis (8,9 proc.), galimybė nemokamai pasitikrinti sveikatą (8,6 proc.), sti-
chinė nelaimė Lietuvoje ar kitoje šalyje (8 proc.), nauda sveikatai (7,6 proc.), galimybė gauti
valstybinę pensiją (6,2 proc.), šeimos narių, draugų ar pažįstamų pavyzdys (6 proc.). Tyrimą
atliko „Socialinės informacijos ir mokymų agentūra“.

Kai 1995 m. įstatymų leidėjai priėmė kraujo donorystės įstatymą, kuriuo neatsakingai buvo
įtvirtinta kraujo donorystė tik už finansinį atlygį, neatlygintinai kraujo donorystei buvo padary-
ta didžiausia žala. Kraujo donorystės įstaigas užplūdo įvairioms rizikos grupėms priklausantys
asmenys, o visuomenėje ėmė vyrauti tendencinga nuomonė, kad donorai kraujo siekia duoti tik
norėdami pasipelnyti. Tai, kas buvo neatsakingai sugriauta, tenka atkurti dešimtmečius.

Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų, o jos direktyvose reko-
menduojama nutraukti mokėjimą už kraują. Kad nebūtų pavojaus, jog nebeliks donorų, Lietuvo-
je neatlygintinos kraujo donorystės plėtra vykdoma palaipsniui.
 
Vienas iš pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra eti-
nis. Pasaulinė Sveikatos organizacija, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio
federacijos ir daug kitų organizacijų deklaruoja, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiau-
janti žmogaus kūno dalimis (tarp jų ir krauju), yra morališkai nepriimtina.

Dažnos ir šios donorystės problemos: valdymo, finansavimo, skaidrumo.

Valstybinės institucijos priima neatsakingus sprendimus, nepakankamai kontroliuoja ir neefek-

tyviai administruoja kraujo donorystės veiklą, manipuliuoja statistika ar net nevykdo kraujo do-
norystę reglamentuojančių teisės aktų.

Tarp kraujo donorystės įstaigų pasitaiko neetiškos konkurencijos apraiškų, tad viešoje erdvėje
neatsakingai formuojama neigiama nuomonė ir nepakanka objektyvios informacijos.

Nepakankamai ir nevieningai koordinuojama informacijos sklaida apie kraujo donorystę, nevyk-

domos socialinės reklamos sklaida nacionaliniu mastu ir vengiama socialinės partnerystės su
nevyriausybinėmis organizacijomis.

Labai blogai, kad dėl biurokratinio požiūrio beveik neugdomi būsimieji kraujo donorai ir nesi-
naudojama pažangia patirtimi, trūksta informacijos apie kraujo donorystę formalaus ugdymo ir
kitose edukacinėse programose.

86

Tačiau, nepaisant visų problemų, džiugina teigaimos neatlygintinos neatlygintinos kraujo dono-
rystės tendencijos, teigiamas jaunimo požiūris į donorystę.

Ketinimai duoti kraujo liudija apie teigiamą visuomenės nuomonės tendenciją neatlygintinos
donorystės atžvilgiu.

Nors 42,1 proc. respondentų ateityje neketina duoti kraujo – tai teigiama tendencija, lygi-
nant su faktu, kad kraujo nei atlygintinai, nei neatlygintinai nėra davę per 76 proc. gyventojų.
Svarbu, kad didesnė visuomenės dalis – per 57 proc. - ketina ateityje duoti kraujo ir net 42,6
proc. ketina duoti kraujo be finansinio atlygio. Už pinigus kraujo ketina duoti tik 15,2 proc.
apklaustųjų.

Tyrimų duomenys akivaizdžiai parodė, kad asmeniniai motyvai Lietuvos

gyventojams buvo svarbesni nei visuomeniniai ar moraliniai.

Nuomonė, jog pasiryžus duoti kraujo, tai reikia daryti be finansinio atlygio yra gana paplitusi,
todėl itin svarbu formuoti visuomenės nuomonę, kad donorystė turi būti neatlygintina.


NACIONALINĖ KRAUJO APRŪPINIMO
SISTEMA
Kraujo donorystė savo esme tarnauja pacientams, kuriems būtinas gydymas kompo-
nentais ir preparatais, pagamintais iš donorų kraujo. Ligoniai, kuriems gydyti buvo
vartojami kraujo komponentai, už sveikatą ar net gyvybę turi būti dėkingi kraujo davu-
siems donorams.

Aprūpinimo krauju sistema Lietuvoje apima kraujo donorystės propagavimą, donorų telkimą,
atranką, patikrinimą, kraujo surinkimą, ištyrimą, kraujo komponentų paruošimą, saugojimą ir
išdavimą gydymo įstaigoms bei gydymo tikslams nepanaudotos plazmos perdirbimą į kraujo
preparatus.

Kraujo komponentų ir preparatų gamyba finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo

fondo lėšų, o donorų telkimas ir iš papildomų biudžeto asignavimų.

Kraujo donorystės veiklą kontroliuoja ir koordinuoja Sveikatos

apsaugos ministerija.

Asmens sveikatos priežiūros įstaigos viešo konkurso būdu pasirenka kraujo donorystės įs-
taigas, su kuriomis sudaro sutartis dėl kraujo komponentų ir preparatų tiekimo. Kraujo kom-
ponentų kainą ir jų panaudojimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Valstybinė
ligonių kasa per teritorines ligonių kasas gydymo įstaigoms atsiskaito už pacientams suteiktas
paslaugas, o šios – kraujo donorystės įstaigoms.

Teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas ligoninėse, labai svarbu, kad jose užtektinai
būtų kraujo ir tinkamai juo aprūpintos. Kai kuriais atvejais galima numatyti ir pasirūpinti reikia-
mo kraujo komponento atsargomis, o skubios pagalbos atvejais ligoninės naudojasi sukaup-
tais savo ar donorystės įstaigų rezervais.

Šiuo metu Lietuvoje kraujo donorystės paslaugas teikia ir kraujo donorystės įgyvendinimo
subjektai yra Vilniuje esantis Nacionalinis kraujo centras ir jo filialai Klaipėdoje bei Panevė-
žyje, Kraujo donorystės centras Kaune ir jo skyriai Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Vilniaus
universiteto ligoninės Santariškių klinikos kraujo centras ir VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos
universitetinės ligoninės kraujo centras (atskiri padaliniai). Visos šios įstaigos yra licencijuotos
kraujo donorystės veiklai.

Kraujo donorystę Lietuvoje įgyvendina kraujo donorystės, sveikatos

priežiūros įstaigos ir donorystę propaguojančios asociacijos.

89
PAŽANGI PATIRTIS – KRAUJO
DONORYSTĖ DANIJOJE
Vertinant Lietuvos kraujo donorystės situaciją, tikslinga ją palyginti su akivaizdžią pa-
žangą padariusiomis šalimis. Kadangi šio leidinio atsiradimui didelę įtaką turėjo Dani-
jos Karalystės kraujo donorų organizacijos „Bloddonorerne in Denmark“ veiklos patir-
tis, verta palyginti Lietuvos ir Danijos nacionalines aprūpinimu krauju sistemas.

Akivaizdu, kad Danijoje yra ypač konsoliduota, pilietiška visuomenė, o jos nariai – socialiai at-
sakingi ir solidarūs. Danai labai pasitiki savo valstybe, nes visos institucijos dirba visuomenės
labui ir yra efektyviai administruojamos bei kontroliuojamos. Todėl Danijos aprūpinimo krauju
sistema yra pažangiausia, saugiausia ir efektyviausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Kraujo donorystė Danijoje – pažangiausia, saugiausia ir

efektyviausia pasaulyje.

1848-ieji – tai Danijos kraujo donorystės istorijos pradžia. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų
buvo atlikta daug kraujo perpylimo procedūrų, ypač per gimdymą nukraujavusioms moterims.
Tąsyk buvo įprasta, kad donorais tapdavo artimieji ar net toje ligoninėje besigydantys ligoniai.
Dėl ligonių donorų, sergančių per kraują plintančiomis ligomis, pasitaikydavo užkrėtimų.

Todėl 1932 m. buvo įkurtas pirmasis savanorių

korpusas ir atrinkti pirmieji mediciniškai ištirti do-
norai. Šio korpuso pagrindą sudarė Savanorių ir
berniukų skautų kraujo donorų asociacija, kuri
donorystės idėjas perėmė iš Jungtinės Karalystės
skautų donorų. Tuo metu Danijoje buvo 53 kraujo
donorai, ir buvo manoma, kad 200 donorų turėtų
pakakti, jog būtų patenkinta visa kraujo paklausa.
Tačiau kraujo suvartojimas vis didėjo.

1951 m. Danijoje atidarytas pirmasis kraujo ban-

kas. Per du dešimtmečius Danijos kraujo donorų
gretos nuo 50 išaugo iki 250 000 žmonių.

1952 m. donorystės veikloje dalyvavę žmonės įkūrė nacionalinę Danijos savanorių kraujo
donorų asociaciją (Denmark Flivillige Bloddonorer). Jos užduotimi tapo donorystės populia-
rinimas. Šiandien ši organizacija vadinasi Bloddonererne i Denmark, o jos veikla grindžiama
anonimiškumo, savanoriškumo ir neatlygintinos donorystės principais.

Daugiau kaip 5,5 mln. gyventojų turinčioje Danijoje šiuo metu yra
apie 240 000 donorų, kurie kasmet kraujo duoda daugiau kaip 360 000 kartų.

90
Centrinė organizacija aprūpina regionines organizacijas informacine
medžiaga ir įvairiomis donorų skatinimo priemonėmis.

Nepaisant to, kur donoras duoda kraujo, jis būtinai priklauso vietiniam donorų korpusui.
Taip siekiama užtikrinti donorystės saugumą, efektyvesnę donorų atranką ir skatinti organiza-
cijos narius reguliariai duoti kraujo. Todėl, esant reikalui, ši organizacija gali skubiai pakviesti
reikiamą donorų skaičių.

Danijoje atskirta kraujo donorystės įstaigų ir ligoninių kraujo bankų veikla, o kraujo donorystė
griežtai reglamentuojama.

Nacionalinė sistema susideda iš donacijų vietos ir savanoriško donorų korpuso. Danijoje do-
norų telkimą vykdo minėta visuomeninė organizacija, kurios veikla remiasi savanoriais ir ne-
didele, bet labai efektyviai veikiančia trijų lygių struktūra.

Daugiau kaip 80 vietinių organizacijų jungiasi į keliolika regioninių, o joms atstovaujama Na-
cionaliniame komitete. Centrinė organizacija ne tik atstovauja ir rūpinasi šalies donorais, bet
ir derasi su vyriausybe dėl lėšų, aprūpina regionines organizacijas informacine medžiaga ir
donorų skatinimo priemonėmis, vykdo mokymus, palaiko ryšius su žiniasklaida, organizuoja
nacionalines kampanijas ir leidžia žurnalą.

Danijoje pasiekta 100 proc. neatlygintina kraujo donorystė.

1
Danijos kraujo donorų organizacija jau daug metų leidžia mėnesinį žurnalą apie kraujo
donorystę „Donornyt“ („Donoro žinios“).

Valstybė finansuoja organizacijos veiklą už kiekvieną donaciją pervesdama lėšas. Donorų

korpusas telkia ir motyvuoja donorus, vykdo informacijos sklaidą, gina donorų teises ir sutei-
kia papildomas socialines garantijas nelaimės ar prarasto darbingumo atveju.

Danijoje labai atsakingai žiūrima į būsimų donorų ugdymą ir visuomenės švietimą, todėl kas-
met donorų korpuso gretas papildo daugiau nei 20 000 jaunų ir atsakingų žmonių, kurie tampa
reguliariai saugų kraują duodančiais donorais.

Kasmet Danijoje nuolatiniais kraujo donorais tampa daugiau

nei 20 000 jaunų žmonių.

Šie akivaizdžiai puikūs kraujo donorystės rezultatai buvo pasiekti valstybei vykdant atsa-
kingą ir nuoseklią kraujo donorystės politiką ir socialinę partnerystę su visuomeninėmis
organizacijomis.

Lietuvos Nacionalinė donorų asociacija nuoširdžiai

dėkoja Danijos kraujo donorų organizacijai „Bloddo-
norerne in Denmark“ už bendradarbiavimą ir pagalbą
išleidžiant šį ledinį apie donorystę.

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.bloddonor.dk.


93
Nacionalinės donorų asociacijos ir Kauno krašto
donorų draugijos socialinės reklamos projektas.


NACIONALINĖ DONORŲ ASOCIACIJA

Pagrindinis Nacionalinės donorų asociacijos (NDA) tikslas – žmogaus kraujo ir jo su-

dėtinių dalių, kitų biologinių žmogaus audinių ir organų savanoriškos, anoniminės ir
neatlygintinos donorystės skatinimas ir plėtra. Didžiausią dėmesį NDA skiria savano-
riškai ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti.

NDA telkia ir vienija donorus ir kitus asmenis, dalyvaujančius donorystės veikloje, propa-
guoja ir skatina donorystę, gina donorų ir pacientų, kuriems reikalingas gydymas kompo-
nentais ir preparatais iš donorų kraujo, teises ir teisėtus reikalavimus.

Socialinės atsakomybės ir solidarumo ugdymas visuomenėje ir bendruomenėse yra vie-

nas iš pagrindinių asociacijos veiklos tikslų. NDA propaguoja etišką ir saugią donorys-
tę, telkia donorus donorystei ir ugdo donorystės savanorius, teikia pasiūlymus, inicijuoja
teisės aktų projektų rengimą donorystės, sveikatos apsaugos, ekonominiais, socialiniais,
švietimo, teisės ir kitais su NDA veikla susijusiais klausimais.

Vienas iš pagrindinių organizacijos tikslų – siekti, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos
būtų pakankamai ir laiku aprūpintos saugiais ir kokybiškais kraujo komponentais, prepa-
ratais.

Nacionalinė donorų asociacija yra Tarptautinės kraujo donorų

organizacijų federacijos (nuo 2000 m.) ir Lietuvos pacientų organizacijų
atstovų tarybos (nuo 2008 m.) narė.

NDA bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio šalių donorystę propaguojančiomis nevyriausy-

binėmis organizacijomis.

NDA savanoriai su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi.

Nacionalinės donorų asociacijos, Kauno krašto donorų draugijos ir Kraujo donorų asociacijos
„Gyvybės lašas“ nariai LR Seime per kraujo donorystės akciją protestuoja prieš neatsakingus ir
populistinius raginimus boikotuoti neatlygintiną kraujo donorystę.

95
2009 m. Nacionalinė donorų asociacija minėjo savo veiklos dešimtmetį. Organizacijos iš-
takos siekia pirmuosius atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metus. Jau tada nemokama
donorystė, kai donorai kraujo aukojo savanoriškai ir be atlygio, buvo laikoma pažangesne.
Vienas iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugai keliamų reikalavimų stojant į Europos
Sąjungą buvo nemokamos donorystės plėtra.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tarp donorų ir medikų buvo puoselėjama idėja, kad be
jokio finansinio atlygio aukojamas kraujas yra saugesnis, o davus kraujo už užmokestį, jis
tampa preke. Neatlygintinai kraują duodančio donoro motyvai yra visai kiti: nesavanaudiška
pagalba kitam, humaniškumas ir altruizmas. Toks donoras nesuinteresuotas nuslėpti blo-
gos savijautos, vartotų medikamentų, atsitiktinių nesaugių lytinių santykių ir pan.

2000 m. Lietuvoje iš 105 906 donacijų tik 5 618 (5,3 proc.)

buvo neatlygintinos.

Tuo metu neatlygintinos kraujo donorystės propagavimas buvo nepakankamas. Kraujo do-
nacijos už atlygį didino riziką užkrėsti pacientus per kraują plintančiomis ligomis (hepatitais
B ir C, AIDS ir sifiliu), todėl ėmė telktis žmonės, palaikantys neatlygintiną kraujo donorystę
propaguojančios organizacijos steigimo idėją.

Epidemiologiniu požiūriu Lietuvoje buvo ir yra daug žmonių, kurie serga virusinėmis, per
kraują plintančiomis ligomis. Dalis jų yra nepasiturintys ar asocialūs. Kaip parodė Lietuvos
ir kitų šalių patirtis, tokie žmonės dažnai siekia gauti materialinės naudos ir ateidami į kraujo
donorystės centrus. Tyrimais įrodyta, kad donorystė, kai donoras siekia nesiekia finasinės
naudos ir savo kraują aukoja vedinas humaniškų tikslų, yra daug saugesnė. Neatlygintina
donorystė yra saugesnė ir labai svarbi siekiant apsaugoti labiausiai pažeidžiamus pacien-
tus: gimdyves, naujagimius, nukraujavusius, nudegusius ligonius ir kt.

Rengiant neatlygintinos kraujo donorystės programą, buvo tikimasi stiprinti donorų gretas,
paskatinti kraujo donorystei tuos žmones, kurie gyvena sveikai ir suvokia donorystės svar-
bą. Nacionalinės donorų asociacijos programa labai glaudžiai siejosi ir su kitomis to metu
aktualiomis visuomenės sveikatos problemomis: infekcinių ligų ir ŽIV prevencija, sveiko
gyvenimo būdo propagavimu.

Daug šalių tuo metu jau buvo pasirinkusios neatlyginamos donorystės kelią. Nuo 1935-ųjų
Danijoje jau buvo įteisinta neatlygintina kraujo donorystė. Tai pasiekta nuolat propaguojant
nemokamą donorystę panaudojant įvairias visuomenės informavimo priemones, pasitel-
kus įvairias nevyriausybines organizacijas, ypač daug dirbant su jaunimo organizacijomis
(skautų, sporto ir kt.), pagerbiant nemokamai kraują duodančius donorus jų bendruomenė-
se, renginiuose.

96
Donorystės savanoriai ir pagalbininkai – pagrindinis asociacijos ramstis siekianat donorystės plė-
tros visuomenėje. Įvairaus amžiaus donorystės propaguotojai ne tik organizuoja kraujo donorystės
renginius, paskaitas ir edukacinius projektus mokyklose, kolegijose, universitetuose, įmonėse, įs-
taigose bei įvairiose bedruomenėse, bet ir asmeniniu pavyzdžiu siekia įrodyti, kad donorystė yra
visų mūsų rūpestis.

Asociacijos atstovai dalyvauja diskusijose, televizijos ir radijo

laidose, organizuoja susitikimus ir skaito paskaitas visuomenės
sveikatos specialistams, pedagogams, įvairių bendruomenių
nariams.


 Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimą po nepriklausomybės atgavimo vykdė Lietu-
vos Raudonasis Kryžius. Tąsyk tai buvo vienintelė organizacija, telkusi kraujo donorus. Kaune
veikiantis Kauno komitetas ir jo sekretorė Irena Dulinskienė buvo aktyviausi Lietuvoje ir su
vietos kraujo centru vykdė tuo metu precedento neturinčią švietėjišką veiklą tarp moksleivių
ir jaunimo. Kaune buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Kauno donorų asociacija, kuri tapo viena iš
iniciatorių steigti nacionalinę donorystę propaguojančią organizaciją.

Kraujo donorystės propaguotojus šokiravo LR Seimo žingsnis: 1995 m. buvo patvirtinas krau-
jo donorystės įstatymas, kuriuo kraujo donorystė įtvirtinta tik už finansinį atlygį. Šis neatsakin-
gas sprendimas lėmė, kad kraujo į donorystės centrus ėmė plūsti įvairioms rizikos grupėms
priklausantys asmenys, o visuomenėje pradėjo formuotis nuomonė, jog donorai duoti kraujo
siekia tik norėdami pasipelnyti.

Nacionalinės donorų sociacijos steigimo idėja gimė 1998 metais. Jai įkūrti ruoštasi labai at-
sakingai. Visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose dirbo iniciatyvinės grupės vadovaujamos
donorystės propaguotojų: Irena Dulinskienė, Rimgaudas Šepetys, Genovaitė Kalibatienė,
Linas Leonas ir Andrius Macas Kaune, Renata Valantijienė – Vilniuje, Danutė Jakštonienė
– Šiauliuose, Vijolė Miškinienė ir Deimatė Končiuvienė – Panevėžyje. Asociacijos įsteigimą
labai rėmė Danijos kraujo donorų organizacija ir vienas iš jos vadovų (vėliau išrinktas ir Tarp-
tautinės kraujo donorų organizacijų federacijos przidentu) – Nielsas Mikkelsenas.

Steigiamasis Nacionalinė donorų asociacijos suvažiavimas įvyko

1999-ųjų vasarą Klaipėdoje, kurio metu vienbalsiai buvo įsteigta
visoje Lietuvoje donorystę propaguojanti organizacija.

NDA ėmėsi ambicingų projektų organizavimo. 2000 m. Birštone organizauotas Baltijos šalių
donorų forumas, į kurį atvyko Norvegijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietu-
vos atstovai. 2002 m. ir 2003 m. Panevėžyje surengtos žmonių su persodintais organais var-
žybos, 2004 m. – 4-asis tarptautinis jaunimo forumas, į kurį mokytis ir keistis patirtimi rinkosi
įvairių šalių jaunieji donorai ir donorystės propaguotojai.

Asociacijos savanoriai pradėjo organizuoti

neatlygintinos kraujo donorystės akcijas vi-
soje Lietuvoje. Vienas iš didžiausių to meto
netlygintinos kraujo donorystės propaga-
vimo projektų buvo bendradarbiavimas su
Lietuvos kariuomene ir Karo medicinos tar-
nyba. Tai buvo pirmieji nuoseklūs žingsniai
propaguojant neatlygintinos kraujo donorys-
tės idėjas.

Nuo 1999 m. didžiuosiuose miestuose pra-

dėjo veikti asociacijos padaliniai įvairiuose
miestuose. Patys stipriausi buvo Kaune,
Panevėžyje ir Šiauliuose. Ypatingą vaidme-
nį organizacijos veikloje atliko jaunimas,
2004 m. Lietuvoje vykusio Tarptautinio jauninimo kuris stebino savo jaunatvišku entuziazmu,
forumo dalyviai. aktyvia savanoriška veikla.

98
Nacionalinė donorų asociacija rėmėjų lėšomis leidžia edukacinius-informacinius leidinius, skirtus
būsimiesiems donorams ugdyti.

Bedradarbiaudama su socialiai atsakingu ir donorystės idėjas remiančiu verslu

bei kraujo donorystės įstaigomis, NDA nuolat vykdo socialinės reklamos sklaidą
viešose vietose, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose.

NDA sėkmingai bedradarbiauja su giminingomis donorystę propaguojančiomis organizacijomis.

Gražus pavyzdys – organų persodinimo laukiantiems ir jau gyvenantiems su persodintais organais
žmonėms organizuotos sporto ir sportinio dažasvydžio varžybos.


 2008 m. ir 2009 m. Nacionalinė donorų asociacija ir
Kauno karšto donorų draugija su viso pasaulio donorų
bendruomene organizavo Pasaulinės donorų dienos
minėjimus Kaune, surengė bėgimo varžybas Neatly-
gintinos donorystės paramos taurei laimėti, inicijavo
ir dalyvavo organizuojant kraujo donorų pagerbimo
šventę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

2009 m. NDA Vilniuje organizavo Tarptautinės kraujo

donorų organizacijų federacijos (FIODS / IFBDO) Eu-
ropos šalių asamblėją, kurioje buvo svarstomi svarbūs
kraujo donorystės klausimai.

2010 m. NDA, bendradarbiaudama su kraujo donory-

tės įstaigomis ir regioninėmis kraujo donorystę propa-
guojančiomis organizacijomis, Pasaulinę kraujo dono-
2006 metais Nacionalinė donorų ro dieną Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus
asociacija padedant FIODS ir miestų centrinėse aikštėse pažymėjo išskleisdama
Danijos Hundige Rotray klubui rekordinio 300 m² dydžio plakatą su simboliniu kraujo
išleido žurnalą „Donoras“. lašu ir šūkiu „Donorų kraujas – gyvybės viltis“.

Bendradarbiaudama su Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kitų miestų donorų organiza-

cijomis, asociacijos savanoriai organizavo kraujo donorystės akcijas, diskusijas, paskaitas,
renginius ir mokymus. NDA dirbo Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytose darbo grupė-
se ir komitetuose, teikė siūlymus, iniciavo teisės aktų pakeitimus. Asociacija savo nuomonę
donorystės klausimais reiškė žiniasklaidoje, dalyvavo solidarumo akcijose ir siekė stiprinti
bendradarbiavimą tarp giminingų donorystę propaguojančių organizacijų.

Ar čia AŠ...?

Ar atpažįstate? Nuolatinis donorų pagalbinikas ir šio leidinio herojus daktaras

Aiskauda (aktorius ir donoras Remigijus Endriukaitis-Amigo) donorytės savanorių
apsuptyje Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimo metu.

100
Pirmuoju Nacionalinės donorų asociacijos prezidentu
tapo A. Macas, o vėliau organizacijai vadovavo V. Miš-
kinienė. 2008 m. NDA vadovu buvo išrinktas Darius
Tumšys.

Nacionalinė donorų asociacija yra atvira visiems, ku-

rie neabejingi donorystei ir kviečia visus geros valios
žmones propaguoti kilnias donorystės idėjas bei tapti
donorų bendruomenės nariais.

Pirmasis NDA prezidentas Andrius Macas (kairėje) ir

antroji NDA prezidentė Vijolė Miškinienė (dešinėje).

Nacionalinės donorų asociacijos veikla

Informacijos apie donorystę sklaida.
NDA siekia įvairiomis priemonėmis kuo plačiau informuoti visuomenę apie donorystės svar-
bą, saugią ir etišką kraujo donorystę, vykdo socialinės reklamos sklaidą.

Neatlygintinų kraujo donorų ugdymas, telkimas ir skatinimas.

NDA ugdo ir telkia donorus, skatina juos reguliariai neatlygintinai kraujo donorystei, skatinti
socialinę atsakomybę, organizuoti donorystės renginius ir kraujo donorystės akcijas įvairio-
se bendruomenėse, įmonėse, istaigose ir organizacijose.

Informacinių ir edukacinių iniciatyvų ir projektų skatinimas bei įgyvendinimas.

NDA siekia įgyvendinti edukacinius projektus įvairiose bendruomenėse (ugdymo įstaigose,
įmonėse ir organizacijose), siekti, kad informacija apie donorystę būtų įtraukta į ugdymo
programas, organizuoti paskaitas ir mokymus.

Bendradarbiavimas ir socialinė partnerystė.

Bendradarbiauti su visomis donorystę propaguojančiomis ir remiančiomis valstybinėmis
institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kraujo donorystės įstaigomis, socialiai
atsakingu verslu, vykdyti bendrus projektus ir vieningai siekti bendrų tikslų. Tai pat bendra-
darbiauti su traptautinėmis donorų organizacijomis.

Donorystės savanorių ugdymas.

Ugdyti ir šviesti donorystės savanorius, remti ir koordinuoti jų veiklą, skatinti juos burtis į
bendruomenes nuolatinei veiklai.

Donorystės politikos formavimas.

Bendradarbiauti su atsakingomis valstybinėmis institucijomis ir kraujo donorystės įstaigo-
mis, tobulinti ir inicijuoti naujus valstybės teisės aktus, reglamentuojančius donorystę, siekti
atsakingo, efektyvaus ir skaidraus donorystės valdymo ir finasavimo.

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.donoryste.lt.

101
TARPTAUTINĖ KRAUJO DONORŲ
ORGANIZACIJŲ FEDERACIJA
Tarptautinė kraujo donorų organizacijų federacija (FIODS / IFBDO – Fédération Interna-
tionale des Organisations de donneurs de sang / The International Federation of Blood
Donor Organizations) buvo įkurta 1955 m. Liuksemburge tuomečio federacijos preziden-
to Roger Guénino iš Prancūzijos, dalyvaujant bendraminčiams iš kaimyninių šalių.

Pagrindinis FIODS tikslas – neatlygintinų kraujo donorų telkimas siekiant aprūpinti valstybes
nares saugiu krauju, vieningi kraujo donorystės saugumo reikalavimai, vieningi donorystės
skatinimo būdai ir priemonės ir šalių narių atstovavimas Europos Taryboje, Pasaulio sveika-
tos organizacijoje bei bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis ir nacionalinėmis orga-
nizacijomis.

Prie FIODS prisijungusios nacionalinės organizacijos gauna apčiuopiamą naudą ir prieigą

prie jau sukauptos informacijos, o taip pat įsipareigoja atstovauti savo šalies neatlygintinų
donorų interesams, skatina vieningą neatlygintiną kraujo donorystę, buria savanorius, gina
žmogaus ir pacientų teises, siekia įtvirtinti etikos principus, kurie prieštarauja žmogaus organų
ir kūno dalių pardavimui, bendradarbiauja su pacientų organizacijomis ir solidarizuojasi su kitų
šalių donorais siekiant bendro tikslo.

FIODS siekia, kad kraujo donorystė būtų savanoriška, neatlygintina,

etiška ir saugi.

Kiekvienais metais FIODS organizuoja asamblėjas, kurios yra pagrindinis organizacijos val-
dymo organas ir kurių metu aptariamos esminės kraujo donorystės problemos. Tokiu būdu
formuojami bendri principai, įtvirtinantys kraujo ir donorų saugumo kriterijus, dalijamasi pa-
žangia patirtimi, keičiamasi informacija.

102
2009 m., minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, Nacionalinė donorų asociacija Vilniuje,
Europos kultūros sostinėje, organizavo FIODS / IFBDO Europos šalių asamblėją.

FIODS / IFBDO rengiamuose tarptautiniuose jaunimo forumuose patirties semiasi ir jaunieji Lietuvos
kraujo donorystės propaguotojai.

Vienas iš FIODS prioritetų yra jaunimo forumų organizavimas. Šių renginių metu siekiama
surinkti jaunųjų donorystės propaguotojų atstovus iš viso pasaulio. Nuolatinė jaunimo foru-
mų tema – savanorystė. FIODS siekia, kad pasaulio donorų organizacijos atkreiptų dėmesį į
jaunų neatlygintinų donorų ugdymą, visokeriopai šviestų ir skatintų jaunus žmones kilniems
darbams ir kartu spręstų bendras problemas.

FIODS su kitomis autoritetingomis tarptautinėmis organizacijomis kasmet organizuoja Pa-

saulinę kraujo donorų dieną (WBDD – World Blood Donor Day), kuri minima birželio 14 die-
ną. Šią dieną visame pasaulyje vyksta įvairūs renginiai, kurių metu siekiama padėkoti kraujo
donorams, suburti donorystės savanorius, supažindinti visuomenę su kraujo donoryste ir jos
problemomis bei paskleisti informaciją apie etišką, saugią ir neatlygintiną kraujo donorystę.

2010 m. tūkstančiai jaunųjų kraujo donorystės entuziastų visame

pasaulyje siautėjo socialiniame tinkle „Facebook“ pakeitę savo profilių
nuotraukas į nuotaikingo helouvyniško kraujo lašelio atvaizdą.

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.fiods.org

103
PASAULINĖ KRAUJO DONORO DIENA

2005 m. Pasaulinės sveikatos apsaugos asamblėjos metu įvairias šalis atstovaujantys

nacionalinių sveikatos apsaugos institucijų vadovai vieningai įsipareigojo skatinti sa-
vanorišką kraujo donorystę. Priimtoje rezoliucijoje buvo įtvirtinta nuostata birželio 14
dieną minėti Pasaulinę kraujo donoro dieną (World Blood Donor Day – WBBD).

Kasmet visame pasaulyje organizuojami Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimai, kurie
koordinuojami Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos, Tarptautinės Raudonojo Kry-
žiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos, Tarptautinės kraujo perpylimo draugijos
ir Tarptautinės kraujo donorų organizacijų federacijos.

Birželio 14-oji – Pasaulinė kraujo donoro diena!

Kiekvienais metais vis daugiau šalių organizuoja Pasaulinės kraujo donoro dienos renginius.
Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimo tikslas – saugios ir savanoriškos kraujo donorystės
ir saugių kraujo komponentų gamybos plėtra visame pasaulyje. Šią dieną siekiama padėkoti
kraujo donorams, donorystės savanoriams ir skatinti tarptautinį bendradarbiavimą.

Konstatuojama, kad kiekvienais metais didėja ne tik donacijų ir donorų, bet ir pacientų skai-
čius, kuriems būtinas gydymas komponentais ir preparatais, pagamintais iš donorų kraujo.
Todėl svarbu, jog būtų visiškai patenkintas donorų kraujo poreikis.

Siekiama atkreipti dėmesį, kad visose pasaulio šalyse būtų įtvirtinta savanoriška ir neatly-
gintina kraujo donorystė, kuri visiškai patenkintų kiekvienos šalies nacionalinį kraujo ir jo
komponentų poreikį. Taip pat rekomenduojama priimti sprendimus, siekiant kraujo donorystei
paskatinti kuo daugiau jaunų žmonių, o vykdant nacionalines aprūpinimo krauju programas,
siekti padidinti reguliariai ir savanoriškai kraują aukojančių donorų skaičių, atsisakant donorų
giminių, ir visiškai panaikinti kraujo donorystę už finansinį ar jam prilygintą atlygį. Tuo trokš-
tama sutelkti stabilų kraujo donorų kontingentą, kuris visiškai patenkintų saugių kraujo ir jo
komponentų poreikį esant tiek įprastoms, tiek ypatingoms situacijoms.

Kiekvienais metais pagrindinis Pasaulinės kraujo donoro dienos minėjimas vyksta vis kitoje ša-
lyje. Kasmet skelbiamas naujas šūkis, kuris atspindi kraujo donorystės problemas ir lūkesčius.

Pasaulinė kraujo donoro diena solidariai minima ir Lietuvoje, kurioje įvairius renginius orga-
nizuoja kraujo donorystės įstaigos ir kraujo donorystę propaguojančios visuomeninės orga-
nizacijos.

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.wbdd.org

104
Kraujo donorystę propaguojančių organizacijų organizuojamos tradicinės bėgimo varžybos
„Neatlygintinos donorystės paramos taurė“ buvo skirtos paminėti Pasaulinę kraujo donoro dieną ir
propaguoti neatlygintiną kraujo donorystę.

2010-aisiais, pažymint Pasaulinę kraujo donoro dieną, donorystės savanoriai penkių Lietuvos
miestų pagrindinėse aikštėse išskleidė rekordinio dydžio (300 m²) plakatą su simboliniu kraujo lašu
ir šūkiu „Donorų kraujas – gyvybės viltis!“.

10
KUR GALIMA TAPTI KRAUJO DONORU?

Kraujo galima duoti kraujo donorystės įstaigose ir jų padaliniuose Vilniuje, Kaune, Klai-
pėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje. Taip pat kraujo galima duoti iš šių įstaigų
išvažiuojamuose padaliniuose per kraujo donorystės akcijas, kurios periodiškai vykdo-
mos įvairių miestų gydymo įstaigose, organizacijose, bendruomenėse.

VILNIUJE:

Nacionalinis kraujo centras

Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 003.
Interneto svetainė: www.kraujodonoryste.lt
Žolyno g. 34, Vilnius
Tel.: (8 5) 239 24 37, (8 5) 234 05 11
El. paštas: nkc@kraujodonoryste.lt
Jei norite organizuoti kraujo donorystės akcijas savo organizacijoje ar
bendruomenėje, skambinkite tel. (8 614) 29 421, arba rašykite
el. laišką adresu akcija@kraujodonoryste.lt.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių

klinikų Kraujo centras
Interneto svetainė: www.tavokraujas.lt
Santariškių g. 2, Vilnius
Mob. tel. (8 676) 00 078
El. paštas: donorai@santa.lt

Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės

ligoninės Kraujo centras
Šiltnamių g. 29, Vilnius
Tel. (8 5) 236 20 73

KAUNE:

Kraujo donorystės centras

Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 014.
Interneto svetainė: www.kraujocentras.lt
I. Kanto g. 15, Kaunas
Tel.: (8 37) 20 33 38, (8 37) 20 33 38
El. paštas: kraujocentras@kraujocentras.lt
Jei norite organizuoti kraujo donorystės akcijas savo organizacijoje ar
bendruomenėje, skambinkite tel. (8 618) 12 527 arba rašykite
el. laišką adresu rima.ulinskiene@kraujocentras.lt.

106
 KLAIPĖDOJE:

Kraujo donorystės centras

Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 014.
Šaulių g. 21, Klaipėda
Tel. (8 46) 36 80 00
Mob. tel. (8 612) 60 339

Nacionalinis kraujo centras

Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 003.
Naikupės g. 28, Klaipėda
Tel.  (8 46) 36 60 55
Mob. tel. (8 640) 26 443

ŠIAULIUOSE:

Kraujo donorystės centras

Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 014
S. Daukanto g. 90, Šiauliai
Tel.  (8 41) 45 55 55
Mob. tel. (8 611) 10 010

I
LABA
PANEVĖŽYJE: VISI AI
LAB !
U K IAMI
Nacionalinis kraujo centras LA
Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 003.
Nemuno g. 75, Panevėžys
Tel. (8 45) 43 08 15

ALYTUJE:
Kraujo donorystės centras
Informacija nemokamu tel. (8 800) 00 014.
Vilties g. 5, Alytus
Tel. (8 315) 20 001

Kadangi kraujo donorystės įstaigų adresai ir darbo laikas gali keistis, prieš duodami
kraujo pasitkslinkite informaciją šių įstaigų interneto svetainėse arba paskambinkite
nurodytais telefonais.

107
KAULŲ ČIULPŲ DONORYSTĖ

Kaulų čiulpų transplantacijos dažniausiai atliekamos žmonėms, sergantiems leukemi-

ja ir kitomis sunkiomis kraujo ligomis, kurių neįmanoma išgydyti vien tik vaistais.

Kaulų čiulpai – minkštasis audinys kaulų viduje, gaminantis kraujo ląsteles.

Kamieninės kraujodaros ląstelės – tai nebrandžios kaulų čiulpuose gyvenančios

ląstelės, iš kurių gali pasigaminti bet kuri kraujo ląstelė.

Kaulų čiulpų transplantacija

Kraujas gaminamas kauluose esančioje akytoje medžiagoje – kaulų čiulpuose (minkštas au-
dinys kaulų viduje), kuriuose yra daug jaunų, nebrandžių kraujodaros ląstelių. Šios ląstelės
nuolat dauginasi, bręsta, pakeičia jau pasenusias kraujo ląsteles, iš jų gali išsivystyti kraują
sudarančios raudonosios, baltosios kraujo ląstelės ir trombocitai. Nesubrendusios ląstelės
vadinamos kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis ir gali būti surenkamos iš kaulų, iš cirkuliuo-
jančio kraujo arba iš bambagyslės kraujo.

Susirgus kraujo vėžiu, kaulų čiulpai vietoj sveikų kraujo ląstelių ima gaminti vėžines, kurios
užgožia sveikąsias ir sutrikdo jų atliekamas funkcijas. Tad reikia nedelsiant pradėti gydymą.
Kamieninių kraujodaros ląstelių (kaulų čiulpų) transplantacija taikoma gydant leukemiją ir ki-
tas sunkias kraujo ligas (daugybinė mieloma, aplastinė anemija).

1959 m. atlikta pirmoji pasaulyje kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Recipien-

tas ir donoras buvo genetiškai vienodi dvyniai. 1968 m. Minesotos universitete atlikta pirmoji
sėkminga transplantacija ne tarp identiškų dvynių. Tąsyk recipientas buvo vaikas, sergantis
sunkia imunodeficito liga, o donoras – giminaitis.

Transplantacija būna trijų rūšių:

Alogeninė – kai persodinami kito žmogaus čiulpai. Saugesnė giminingų donorų
transplantacija (dažniausiai brolių ar seserų), tačiau jei nėra tinkamo giminingo do-
noro, daroma negiminingo donoro kaulų čiulpų transplantacija.

Singeninė – alogeninės transplantacijos rūšis, kai persodinamos identiško dvynio

kaulų čiulpų ląstelės. Tai saugiausia ir efektyviausia transplantacijos rūšis.

Autogeninė – kai persodinami paties ligonio kaulų čiulpai. Ši transplantacija atlie-

kama sergant tik tam tikromis kraujo vėžio formomis.

1973 m. Niujorke atlikta pirmoji negimininga kaulų čiulpų transplantacija atlikta: penkiamečiui
pacientui, sergančiam sunkia imunodeficito liga, donoras rastas Danijoje. 1999 m. spalio 25-
ąją Lietuvoje atlikta pirmoji kaulų čiulpų transplantacija. Negiminingų donorų transplantacijos
Lietuvoje atliekamos nuo 2004 metų.

108
 Tik 20–25 proc. pacientų randa donorą savo šeimoje, o kitiems
80 proc. tenka ieškoti negiminingo donoro.

Kaulų čiulpų donoro ieškoma pagal unikalų kraujo kodą – žmogaus leukocitų antigenus. Kraujo
grupė kaulų čiulpų donorystei nesvarbi. Didžiausia tikimybė rasti tokį donorą yra tarp tos šalies
gyventojų, iš kurios ligonis kilęs, todėl lietuviams didžiausia tikimybė rasti kaulų čiulpų donorą
yra Lietuvoje. Pacientui gali būti rasti keli potencialūs kaulų čiulpų donorai, tačiau maždaug
10 proc. žmonių tinkamo kaulų čiulpų donoro nepavyksta rasti. Gali būti ir taip, kad savanoris
donoras ir bus tas vienintelis žmogus, kuris kaip tik tiks ligoniui ir išgelbės jo gyvybę.

Daugiau nei 14 mln. savanorių donorų yra įtraukti į Negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
Plečiantis Registrui, ligoniui padidėja tikimybė surasti negiminingą kaulų čiulpų donorą. Šiuo
metu Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre yra tik 5 000 žmonių.

Tapti kaulų čiulpų donorais kviečiami visi sveiki asmenys nuo 18 iki 45 metų. Kaulų čiulpų
donorų registro duomenys yra bendri visame pasaulyje, todėl donoro kaulų čiulpai gali tikti ir
užsienyje besigydantiems ligoniams. Jei taip nutiktų, donorui niekur nereikėtų vykti, nes kaulų
čiulpai būtų paimti Lietuvoje, o juos pervežti atvyktų specialus kurjeris.

Kodėl kaulų čiulpų donorystė yra tokia svarbi?

Vaikams ir suaugusiesiems, susirgusiems kraujo vėžiu, ne visada padeda gydymas tik vaistais
(chemoterapija, imunoterapija). Daliai jų gali padėti pasveikti tik donoro kaulų čiulpų (kamie-
ninių kraujodaros ląstelių) persodinimas. Per transplantaciją sergančios paciento kraujodaros
ląstelės pakeičiamos sveikomis donoro ląstelėmis, kurios vėl gamina sveiką kraują. Pirmiausia
donoro pradedama ieškoti tarp šeimos narių (tiriami broliai ir seserys). Tačiau tikimybė surasti
tinkamą donorą šeimoje yra apie 20–25 proc. Kitiems sergantiesiems būtina rasti tinkamą do-
norą Lietuvos ar Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Deja, kartais net iš 14
mln. savanorių kaulų čiulpų donorų nerandama tinkamo.

Posakis „Mes esame vieno kraujo“ puikiai parodo, kad globaliame pasaulyje žmonija tarpusa-
vyje yra susijusi ir kad kiekvienas atsakingas asmuo gali išgelbėti jam visiškai nežinomą bet
kurios šalies žmogų.

Kada prireikia donuoti kaulų čiulpus?

Jei paaiškėja, kad Registre esantis donoras pagal imunologinius žymenis gali tikti pacientui,
su juo susisiekiama. Donoro gali prireikti ir po kelių dienų, ir po kelių ar keliolikos metų, todėl
svarbu, jog asmuo paliktų duomenis, kaip su juo susisiekti, ir informuotų, jei jie keistųsi. Do-
noras kviečiamas atvykti pakartotinai duoti kraujo mėginį. Pakartotinų tyrimų metu labai tiksliai
nustatomi transplantacijai svarbūs imunologiniai žymenys ir galutinai paaiškėja, ar donoras
iš tiesų tinka pacientui. Tuomet išsamiai ištiriama donoro sveikata ir suderinama, kada ir kaip
donoras gali donuoti savo kaulų čiulpus. Nuo skambučio donorui iki kaulų čiulpų donavimo
dažniausiai praeina mėnuo.

Kas gali būti kaulų čiulpų donoru?

Negiminingais kaulų čiulpų donorais gali būti visi sveiki, geranoriški ir atsakingi asmenys. Ka-
dangi užsiregistravusio donoro gali prireikti tik po kelerių ar keliolikos metų, į Registrą įtraukiami
asmenys nuo 18 iki 45 metų. Kaulų čiulpų donorais negali būti žmonės, sergantys piktybinėmis
(vėžiu) ligomis, lėtinėmis plaučių, širdies, inkstų, kepenų ligomis su funkcijos nepakankamumu,
sifiliu, ŽIV, hepatito B arba C virusu.

109
Kaip vyksta kaulų čiulpų donavimas?
Kaulų čiulpų surinkimo procedūra atliekama VUL Santariškių klinikose. Donoras gali pasirink-
ti, ar kraujodaros kamienines ląsteles donuoti iš periferinio kraujo, ar iš pačių kaulų čiulpų.

Donavimas nėra pavojingas donorui – kamieninės kraujodaros ląstelės per kelias savaites
visiškai atsistato. Šiuo metu dažniausiai kamieninės kraujodaros ląstelės surenkamos iš ve-
ninio kraujo. Donoras išsamiai informuojamas apie abu kaulų čiulpų surinkimo būdus ir pats
gali pasirinkti jam priimtiniausią.

Kai donoras sutinka ir atlieka visus būtinus formalumus, ligonio laukia sunkus paruošiamasis
gydymas: chemoterapija ir / ar radiacinė spinduliuotė, kurios tikslas – sunaikinti nesveikas
ląsteles. Procedūra sunaikina ir ligonio imuninę sistemą, todėl, neatlikus transplantacijos, li-
gonis žūtų.

Kaulų čiulpai gali būti donuojami iš kraujo arba pačių kaulų čiulpų.

Jei donuojama iš periferinio kraujo, donorui 5–6 dienas po oda leidžiamas preparatas, ku-
ris padidina kamieninių kraujodaros ląstelių koncentraciją kraujyje tam, kad jas būtų galima
surinkti. Tai saugu ir nekenksminga. Kaulų čiulpams stimuliuoti naudojamas preparatas gali
sukelti į gripą panašius simptomus: gali šiek tiek pakilti temperatūra, mausti kaulus.

Donorui iš vienos rankos venos imamas kraujas, kuris patenka į specialų aferezės aparatą.
Jame iš kraujo surenkamos kamieninės kraujodaros ląstelės, o likęs kraujas grąžinamas į
organizmą per kitos rankos veną. Tokia procedūra tęsiasi apie 3–4 valandas, labai retai ją
tenka pakartoti sekančią dieną.

Surinktas ląstelių kiekis būna nedidelis – tik apie 100–300 ml. Aferezės procedūra yra saugi
ir nekenksminga, naudojamos tik vienkartinės priemonės. Dažniausiai tą pačią dieną donoras
gali vykti namo, o paimtas ląstelių kiekis atsistato per dvi savaites.

Jei donuojama iš kaulų čiulpų, minėtas preparatas nešvirkščiamas, o kamieninės ląstelės ren-
kamos per bendrą nejautrą iš dubens kaulų operacinėje. Kamieninių ląstelių ėmimas iš kaulų
čiulpų – nesudėtinga chirurginė procedūra. Donorui taikoma bendra nejautra, iš klubakaulio
sterilia adata paimama kaulų čiulpų. Procedūra paprastai trunka iki valandos. Paimama apie
700–1 000 ml kraujo su kamieninėmis kraujodaros ląstelėmis. Per ėmimo procesą donoras
nieko nejaučia. Po procedūros jis gali jausti silpnumą, mausti dubens kaulus. Šie simptomai
laikini ir praeina per kelias dienas, o paimtas ląstelių kiekis atsistato per kelias savaites.

Visi medikamentai yra apmokami sveikatos draudimo, taip pat donorui kompensuojamos ke-
lionės išlaidos ir daug kitų nemedicininių išlaidų.

Kaulų čiulpų ląstelių prigijimas

Surinkti kaulų čiulpai per 72 valandas ligoniui turi būti sulašinti į veną. Jo laukia varginantis
ir ilgas gydymas. Tai vienintelis būdas įveikti kitaip nepagydomą kraujo vėžį, todėl donoras,
kuris dovanojo savo kaulų čiulpų, gelbsti kitą žmogų. Visi menki nemalonumai, kurie gali būti
patiriami donuojant kaulų čiulpus, yra niekis, palyginti su tuo, kad kitam žmogui suteikiama
viltis išgyventi.

110
 Padovanotos ląstelės donoro organizme visiškai atsistato
per kelias savaites.

Po transplantacijos pavojingiausios yra pirmosios 2–4 savaitės. Paciento organizme per che-
moterapiją sunaikinus kaulų čiulpus, labai stipriai sutrinka imuninės sistemos veikla. Kol per-
sodintos kamieninės ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis būna
imlus įvairioms infekcijoms, linkęs kraujuoti, priklausomas nuo kraujo perpylimų. Jam skiria-
mos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės siekiant jį apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti.
Taikomos trombocitų, eritrocitų transfuzijos. Ligonis geria specialius vaistus, saugančius nuo
transplantanto prieš šeimininką reakcijos išsivystymą.

Jei procedūra sėkminga, per 2–4 savaites kamieninės ląstelės prigyja ir pradeda gaminti svei-
ką kraują. Kai tik galima, nutraukiamas antibakterinis, priešvirusinis gydymas, mažėja kraujo
preparatų perpylimas. Jei neatsiranda kitų komplikacijų, po 4–8 savaičių pacientas išleidžia-
mas namo.

Po alogeninės transplantacijos ilgai duodami imuninę sistemą silpninantys vaistai. Kadangi imu-
ninė sistema nepilnai funkcionuoja (nuo 6 mėn. iki 2 metų), reikia labai saugotis įvairių ligų.

Faktai
Šiuo metu kaulų čiulpų donorais buvo 13 lietuvių. Nė vienas iš jų nesuabejojo ir nesudvejojo.
Šių žmonių kaulų čiulpai persodinti 9 lietuviams, 2 latviams, 3 užsieniečiams (vieno donoro
kaulų čiulpai tiko net dviem pacientams). Tinkančių lietuvių donorų buvo rasta dar daugiau – dar
septyni, bet dėl pacientų medicininės būklės transplantacijos neatliktos.

Lietuviams donavo vokiečiai (daugiausia), lenkas, italai, donorai iš Kipro, Jungtinės Karalystės,
JAV, Izraelio...

111
 • Lietuvoje kraujo vėžio diagnozę kasmet išgirsta 1 500 įvairaus amžiaus žmonių; iš
viso serga apie 15 000 asmenų.
• Pasaulyje yra 71 registras ir daugiau nei 14 mln. kaulų čiulpų donorų, t. y. 0,2 proc.
pasaulio populiacijos yra potencialūs kaulų čiulpų donorai.
• Didžiausius pasaulio registrus turi Vokietija (daugiau kaip 3 mln.), JAV (daugiau
kaip 5 mln.).
• Kasmet pasaulyje ieškoma donoro apie 30 000 pacientų, Lietuvoje – apie šimtui.
• Kiekvienais metais pasaulyje atliekama apie 10 000 negiminingų kaulų čiulpų trans-
plantacijų, Lietuvoje – apie 50.
• Lietuvoje iš viso atlikta daugiau nei 500 kaulų čiulpų transplantacijų.

Kaip užsiregistruoti į kaulų čiulpų donorų registrą?

Atvykus į kaulų čiulpų donorų registracijos vietą, reikia užpildyti donoro anketą ir sutikimą re-
gistruotis Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Tuomet paimami kraujo mėginiai
(apie 10 ml kraujo iš venos) ir nustatomi transplantacijai svarbūs imunologiniai žymenys. Ano-
niminiai duomenys įrašomi į Lietuvos ir Pasaulio negiminingų donorų registrus. Taip tampama
potencialiu kaulų čiulpų donoru.

Užsiregistruoti į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą galima Vilniaus universiteto

ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centre.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras

Santariškių g. 2
LT-08661 Vilnius
Mob. tel. (8 688) 62 707, tel. (8 5) 236 51 60

Šiuo metu užsiregistruoti galima Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Aly-
tuje, Kretingoje ir per viešas akcijas.

Informacija parengta pagal www.bukgeras.lt

„Be good“ – būk geras

Tai informacinė-agitacinė kampanija, kurios tikslas – pristatyti visuomenei kraujo

vėžio ir kaulų čiulpų donorystės problemas ir suteikti kuo daugiau informacijos
apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti kovojant su šia liga.

Projekto metu suplanuota didžiulė informacinė kampanija aktyviausius paskatins

tapti donorais, o likusiai visuomenės daliai suteiks informacijos, pakeis vyraujan-
čius mitus.

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.bukgeras.lt

112
Onkohematologinių ligonių
bendrija „Kraujas“
OHLB „Kraujas“ (įkurta 2002 m.) yra visuomeninė, pelno nesiekianti organizacija, vieni-
janti įvairiomis kraujo vėžio formomis sirgusius ir sergančius ligonius, jų artimuosius,
gydytojus ir visus asmenis, palaikančius neatlygintinos kraujo ir kaulų čiulpų dono-
rystės idėją.

Pagrindinis bendrijos tikslas – visais būdais prisidėti ir skatinti onkohematologinės ir kitos on-
kologinės pagalbos plėtotę Lietuvoje ir teikti su ja susijusią patikimą informaciją sirgusiems ir
sergantiems onkohematologinėmis ligomis, atstovauti savo narių interesams ir juos ginti.

Vienas įspūdingiausių OHLB „Kraujas“ projektų buvo kelių

šimtų donorystei neabejingų žmonių subūrimas į milžinišką
„Gyvą kraujo lašą“ Vilniaus Rotušės aikštėje.

UŽ Ų
MELS
Ų ČI
ULP
!
KAU ST Ę
ORY
DON

OHLB „Kraujas“ uždaviniai:

• Didinti onkohematologinių ir kitų onkologinių ligų žinomumą visuomenėje: ruošti, teikti

ir platinti informaciją apie onkohematologines bei kitas onkologines ligas, jų gydymą
ir sveiką gyvenseną; organizuoti konferencijas, kultūrinius, švietimo, poilsio, sporto,
sveikatos ir kitus renginius.
• Populiarinti kaulų čiulpų ir neatlygintiną kraujo donorystę.
• Teikti įvairiapusę psichologinę pagalbą ligoniams, jų artimiesiems ir gydymo centrų
personalui.
• Dalyvauti kuriant ir vykdant psichologines, socialines, reabilitacijos programas, atsi-
žvelgiant į onkohematologinėmis ir kitomis onkologinėmis ligomis sirgusių, sergančių
žmonių poreikius, interesus ir galimybes.
• Palaikyti ryšius ir bendradarbiauti su paramą teikiančiomis tarptautinėmis ir kitų šalių
giminingomis organizacijomis.

OHLB „Kraujas“ – užnugaris tiems, kurie šiandien kovoja su kraujo vėžiu. Mums svarbus
kiekvienas žmogus, kiekvieno žmogaus gera valia, gyva mintis. Būkite mūsų draugais!

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.kraujas.lt

113
114
ORGANŲ DONORYSTĖ IR
TRANSPLANTACIJA
Išgirdę žodį „donoras“, žmonės dažniausiai pagalvoja apie kraujo donorystę. Tačiau
yra ne tik kraujo, bet ir organų, audinių ir ląstelių donorystė.

Donoras – tai žmogus, dovanojantis savo audinius, ląsteles ar organus kitam

žmogui, kuriam reikalinga transplantacija.

Transplantacijai organai dažniausiai paimami iš mirusio asmens, tačiau kai kuriais

atvejais inkstą, dalį kepenų, kasos ar plaučio galima paimti ir iš gyvo žmogaus.

Recipientas – tai žmogus, kuriam reikalinga organo, audinio ar ląstelių trans-

plantacija.

Organų persodinimas
Gyvybiškai svarbių organų persodinimas pagerina recipientų gyvenimo kokybę, bet pirmiau-
sia gelbėja gyvybę. Tie organai – tai širdis, inkstai, kepenys, plaučiai, kasa, žarnos.
Ragena (akies dangalas) nėra gyvybiškai svarbi, tačiau žmogui grąžintas regėjimas yra ste-
buklas, kurį gali dovanoti žmogaus meilė žmogui.

Organų persodinimas (transplantacija) – vienas iš įspūdingiausių praėjusio šimtmečio me-

dicinos pasiekimų. Transplantacija yra donoro organų, audinių ar ląstelių persodinimas reci-
pientui. Kai dėl ligos ar kito pakenkimo nedirba kuris nors organas, jo persodinimas gali būti
vienintelis būdas išgyventi. Žodis „transplantacija“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio transplantatio:
„trans“ reiškia kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą, o „plantatio“ – sodinimą.

Žinios apie mėginimus transplantuoti audinius siekia daugiau nei 2000 metų, o bandymai
transplantuoti buvo atliekami dar senovės Kinijoje, Tibete ir Indijoje. 1902 m. Austrijoje ser-
gančiai inkstų nepakankamumu moteriai prie žasto kraujagyslių buvo prijungtas kiaulės inks-
tas. Pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi dėl žmogaus imuninės sistemos, kuri, reaguodama į
transplantantus (persodintus organus), atmesdavo juos kaip organizmo svetimkūnį.

1954 m. Bostone (JAV) pirmąkart žmogaus inkstas sėkmingai transplantuotas kitam žmogui.
1967 m. Keiptaune (PAR) buvo persodinta širdis, o JAV – atlikta kepenų transplantacija. Lie-
tuvoje transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, kuris inkstų ir kitų organų per-
sodinimo eksperimentus atliko 1927-aisiais. Sėkmingos transplantacijos Lietuvoje vykdomos
jau 40 metų.

Žmogaus organų transplantacija – sudėtingas, kruopštaus pasiruošimo ir darbo reikalingas

procesas. Jame dalyvauja gydytojai reanimatologai, kurie rūpinasi potencialaus donoro būkle
ir palaiko donorinių organų gyvybingumą, chirurgai, atliekantys audinių paėmimo ir persodini-
mo operacijas, laboratorijų specialistai, atliekantys potencialių recipientų ir donorų imunologi-
nius, virusologinius tyrimus, kelių policija ir karinės oro pajėgos, užtikrinančios greitą ir saugų
donoro organų gabenimą.

Dažniausiai organai paimami žmogui staigiai mirus.

115
Kas gali tapti organų donoru?
Organų donoru gali tapti bet kuris žmogus. Gyvuoju donoru gali tapti ligonio artimas giminai-
tis. Gyvam donorui tai nepavojinga, nes organizmui pakanka ir vieno sveiko inksto ar likusios
kepenų dalies.

Kur kas dažniau persodinami mirusio žmogaus organai. Mirusiu (kadaveriniu) donoru asmuo
laikomas tik tuomet, kai jį ištinka smegenų mirtis (negrįžtamai nutrūksta kraujotaka smegeny-
se). Žmonės komą ir smegenų mirtį dažnai sutapatina. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats.
Koma – tai sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos
gyvybinės funkcijos, bet jis nėra miręs.

Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors
kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos veikia. Žmonės gali atsigauti po komos, bet ne
po smegenų mirties. Po smegenų mirties labai greitai nustoja funkcionuoti ir kiti organai.

Lietuvoje persodinami šie organai: inkstai, širdis, plaučiai, kepenys,

kasa, akių ragenos. Taip pat atliekamos ir kompleksinės operacijos:
širdies ir plaučių, inksto ir kasos.

Prieš paimant organus transplantacijai, tikrinama, ar žmogus buvo davė sutikimą paaukoti
savo organus, t. y. ar turėjo donoro kortelę. Jei žmogus nepareiškė valios organus paaukoti
transplantacijoms, tuomet teiraujamasi jo artimųjų. Artimieji arba žino žmogaus valią, arba dėl
organų aukojimo nusprendžia patys.

Organų ir audinių donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Svarbiausia – fizinė būklė, o
ne, kaip dauguma mano, amžius. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai spren-
džia tik po donoro mirties.

Amžius nėra kliūtis organų donorystei: vyriausias donoras, iš kurio buvo

persodinti inkstai, buvo 90-ies metų, o audinių donoras – 102 metų žmogus.

Kaip galima pritarti organų donorystei?

Iki 2000-ųjų vasaros persodinti mirusio žmogaus organus buvo galima tik gavus artimųjų su-
tikimą. Dabar kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo gali pats pareikšti, ar sutinka, ar ne, kad
po mirties jo audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai.

Jei žmogus pritaria donorystei ir sutinka, kad po mirties jo organai būtų panaudoti transplanta-
cijai, jis gali kreiptis į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir užpildyti formą „Asmens
sutikimas, kad jo audiniai ir organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai“. Pildant bū-
tina turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga už-
pildytą dokumentą išsiųs Nacionaliniam transplantacijos biurui, kuris šiuos duomenis įtrauks į
registrą. Sutikusiam būti donoru žmogui nurodytu adresu bus išsiųsta donoro kortelė.

Jei žmogus turi donoro kortelę, yra įtrauktas į donorų registrą, o po mirties jo organai tinkami
persodinimui, artimieji bus informuoti apie mirusiojo valią. Jei jie nesutiktų, kad mirusio žmo-
gaus organai būtų persodinti, greičiausiai būtų paisoma artimųjų noro.

116
Pasak, daugumos intensyviosios terapijos skyrių gydytojų, jei artimieji prieštarautų, jie neimtų
organų iš tų žmonių, kurie, būdami gyvi, užpildė donoro kortelę. Kaip būtų elgiamasi tokiu
atveju, nežinoma, nes per dešimt metų nė vienas donoro kortelę turintis asmuo dar netapo
efektyviu donoru.

Labai svarbu ne tik pačiam žmogui apsispręsti, bet ir apie šį sprendimą informuoti artimuo-
sius – kad jo apsisprendimas sąmoningas ir tvirtas. Gali būti, jog būtent jie turės nuspręsti,
ar paaukoti organus persodinimui, ar ne.

Ar pritariate organų donorystei, ar ne, reikėtų pasakyti šeimos nariams, kad netekties akimirką
jiems nereikėtų spręsti, kokia buvo mirusiojo pozicija organų donorystės atžvilgiu.

Apie savo apsisprendimą būtina informuoti artimuosius!

Tyrimai rodo, kad viena iš dažniausių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiojo
organų, – jie šia tema niekada nekalbėjo.

Pildant anketą donoro kortelei gauti, nerenkama jokių medicininių duomenų. Ar asmens orga-
nai ir audiniai tinkami persodinimui, kokie organai ir kokiam žmogui jų reikia, nustatoma tik po
donoro mirties, naudojant sudėtingą medicininę techniką ir metodus.

Donoro kortelė paskatina žmogų pasidalyti mintimis apie organų donorystę su kitais asmeni-
mis: žmonės išsako savo pozicijas, nuomones, pamąsto, ar norėtų, kad jiems ar jų artimie-
siems būtų atlikta transplantacija.

11
Inkstų reikšmė organizmui ir dializė
Inkstai gamina šlapimą, su kuriuo iš organizmo pašalinami nuodingi medžiagų apykaitos pro-
duktai ir skysčiai. Inkstai atlieka ir kitas organizmui svarbias funkcijas: reguliuoja tam tikrų me-
džiagų kiekį kraujyje, padeda išlaikyti rūgščių-šarmų pusiausvyrą, gamina hormonus, aktyvų
vitaminą D.

Šiandien pasaulyje dažniausiai pasitaikanti transplantacijos operacija – inksto persodinimas.

Pacientai, kurių inkstai neveikia dėl ligos, apsinuodijimo ar nelaimingo atsitikimo, priversti dirbti-
niu būdu apvalyti savo kraują nuo kenksmingų medžiagų ir medžiagų apykaitos produktų. Toks
dirbtinis kraujo valymo būdas yra dializės procedūros.

Dializė būna dviejų rūšių: hemodializė ir peritoninė dializė.

Kad nuolat būtų galima atlikti hemodializės procedūras, per operaciją rankoje sujungiamos
stambios kraujagyslės, arterija ir vena – taip suformuojama arterioveninė jungtis. Hemodializės
metu į šią jungtį įbedamos dvi tam skirtos storos adatos, per kurias kraujas patenka į dializės
aparatą, ten atskiriamos toksinės medžiagos ir vandens perteklius. Išvalytas kraujas grąžina-
mas atgal į kraujagysles. Dializė yra varginanti ir daug laiko užimanti procedūra. Pacientai turi
tris kartus per savaitę keturioms valandoms atvykti į dializės centrą. Po dializės daug ligonių tą
dieną jaučiasi blogai, grįžę turi ilsėtis ir atsigauti. Dėl to nukenčia jų gyvenimo kokybė, dažnai
toks žmogus nebegali dirbti.

Yra ligonių, kurie dializę patys atlieka namuose. Tai peritoninė dializė. Per kateterį, įsiūtą į pilvo
sieną per operaciją, į pilvaplėvės ertmę supilamas specialus tirpalas. Į šį tirpalą iš organizmo
pereina dalis toksinių medžiagų ir perteklinis skystis. Tuomet tirpalas išleidžiamas iš pilvaplėvės
ertmės ir supilama nauja tirpalo porcija. Toks dializės būdas patogesnis ligoniams, norintiems
turėti daugiau laisvės, dializė vyksta tolygiau, todėl ir jų savijauta geresnė.

Sutrikus inkstų funkcijai, medžiagų apykaitos produktai ir skysčiai kaupiasi organizme nuo vie-
nos iki kitos dializės procedūros, todėl pacientai turi laikytis labai griežtos dietos ir riboti skysčių
vartojimą.

Pacientai, kurių inkstai dirba nepakankamai, greitai pavargsta, jaučia silpnumą, netenka apetito.
Tuo metu nuodingi produktai kaupiasi ligonio kraujyje, pašalinama nepakankamai skysčių, atsi-
randa patinimų, jį vargina pykinimas, vėmimas, odos niežėjimas, sutrinka miegas.

Inksto persodinimas šiems ligoniams yra be galo

svarbus, nes tik persodinus inkstą jie vėl gali grįžti
į normalų gyvenimą. Deja, susiduriama su pagrin-
dine problema – trūksta organų donorų.

Todėl daug pacientų inksto donoro turi laukti kele-

rius metus.

Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 600 pacientų,

kuriems buvo persodintas inkstas. Apie 1 500 li-
gonių atliekamos dializės procedūros. Ne visiems
žmonėms, kuriems daroma dializė, galima atlikti
Dializė yra varginanti ir daug laiko užimanti,
transplantaciją. Remiantis statistikos duomenimis,
tačiau gyvybiškai svarbi procedūra. vidutiniškai inksto donoro reikia laukti 2–3 metus.

118
Faktai
Lietuvoje po mirties organų donorų kasmet galėtų būti apie 100. Deja, vidutiniškai jų būna
apie 30–40.

Kiekvienais metais atsiranda apie 150–200 žmonių, kuriems reikalinga kokio nors organo
persodinimo operacija. Atsidurti tarp laukiančiųjų yra didesnė tikimybė nei tapti donoru.

Kasmet Lietuvoje atsiranda 150–200 žmonių, kuriems reikalinga

organo transplantacija.

Lietuvoje kokio nors organo transplantacijos laukia keli šimtai žmonių: inksto – 206, širdies
– 18, inksto-kasos komplekso – 20, plaučių – 2, kepenų – 34, širdies-plaučių komplekso – 3,
ragenos – 146 (2010 m. gruodžio 31 d. duomenys).

Laukiančiųjų skaičius kinta kiekvieną dieną: vieniems atliekamos transplantacijos, kiti iš lau-
kiančiųjų sąrašo išbraukiami dėl sveikatos būklės, treti miršta, atsiranda naujų žmonių, ku-
riems reikalinga transplantacija.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių po transplantacijų. Daugiausia gyvena su perso-
dintu inkstu (apie 600), kiti po širdies, kepenų, plaučių, inksto-kasos komplekso persodinimo
operacijų (apie 100). Mūsų šalyje yra apie 1 500 dializuojamų pacientų, iš kurių vos penktada-
lis įtraukti į laukiančiųjų sąrašą, kitiems dėl medicininių priežasčių transplantacija negalima.

Europoje laukiančiųjų transplantacijos yra apie 50 000. Kiekvieną dieną Europoje, nesulaukę
persodinimo operacijos, miršta 18 žmonių.

11
Gyvenimo kokybė
Šiuolaikinė medicina suteikia galimybę po transplantacijos gyventi ilgą ir aktyvų gyvenimą. Gy-
venimo kokybė po transplantacijos žymiai pagerėja, asmuo jaučiasi daug geriau ir dažniausiai
gali grįžti į darbą bei aktyvų gyvenimą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų.

Dėl kilnios aukos tokie žmonės vėl gali džiaugtis gyvenimu, matyti, mylėti, dirbti, auginti vaikus,
būti naudingi visuomenei ir savo artimiesiems.

Kai kurie žmonės, persodinus organą, gyvena daugiau nei 30 metų.

Kaip galima įsigyti donoro kortelę?

Donoro kortelė – tai patvirtinimas, kad jos turėtojas sa-
vanoriškai ir neatlygintinai sutinka po mirties dovanoti
organus ir (ar) audinius transplantacijai.

Donoro kortelę galima įsigyti užpildžius sutikimą po mirties tapti audinių ir (ar) organų donoru.
Pasirašyti sutikimą galima bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligo-
ninėje ir kt.), šeimos gydytojo kabinete ir per įvairias donorystės akcijas.

Pasirašant sutikimą, reikia turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapaty-
bės kortelę, vairuotojo arba studento pažymėjimą).

Pasirašant sutikimą, nereikia atlikti jokių sveikatos tyrimų. Apie audinių ir (ar) organų tinkamu-
mą transplantacijai gydytojai sprendžia tik po žmogaus mirties.

Pasirašant sutikimą tapti organų donoru, galima pažymėti, kokius organus sutinkama dovanoti:
„bet kuriuos“, „visus“, „išskyrus tam tikrus“ arba „tik tam tikrus“.

Pasirašytas sutikimas registruojamas gydymo įstaigoje ir per tris darbo dienas registruotu laiš-
ku siunčiamas į Nacionalinį transplantacijos biurą (NTB). Žmogaus audinių ir organų donorų
bei recipientų registro specialistas užregistruoja sutikimą. Po kurio laiko NTB nurodytu adresu
registruotu laišku išsiųs donoro kortelę kaip patvirtinimą, kad asmuo registruotas valstybiniame
Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre.

Jei dėl kokių nors priežasčių asmuo nenori turėti donoro kortelės ar nori anuliuoti savo sutiki-
mą, reikia parašyti prašymą Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriui, kad jį išbrauktų iš
Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų ir recipientų registro.

Sutikimo formą galima atsispausdinti www.transplantacija.lt/content/donkort1.lt.html.

10
 2 priedas
Forma Nr.136/a
PATVIRTINTA
sveikatos apsaugos ministro
2000 m. birželio 30 d. Ƴsakymu
Nr.368
ASMENS SUTIKIMAS, KAD JO AUDINIAI IR (AR) ORGANAI
PO JO MIRTIES BNjTǏ PANAUDOTI TRANSPLANTACIJAI
Sveikatos priežinjros Ƴstaiga

________________________________________________________________________________________
(kodas, pavadinimas, adresas)

________________________________________________________________________________________

Aš, _____________________________________________________________________________________,
(vardas, pavardơ, asmens kodas)

________________________________________________________________________________________,
(gyvenamoji vieta, telefonas)

gimimo data
________________________________________________________________________________________,
lytis
________________________________________________________________________________________,
sutinku, kad mano audiniai ir (ar) organai po mano mirties bnjtǐ panaudoti transplantacijai (tinkamą variantą
pažymơti x͗):
͗ҏbet kurie audiniai ir organai;
͗ҏaudiniai ir organai, išskyrus
________________________________________________________________________________________
͗ҏtik
________________________________________________________________________________________
(Ƴvardyti)

Sutinku, kad šie duomenys apie mane bnjtǐ saugomi Žmogaus audiniǐ ir organǐ donorǐ bei recipientǐ registre.
Esu informuotas, kad bet kada galiu atsisakyti šio sutikimo apie tai raštu pranešĊs bet kuriai sveikatos
priežinjros Ƴstaigai.
Pareiškiu, kad mano veiksnumas nơra apribotas
________________________________________________________________________________________.
(parašas, data)

Donoro kortelĊ siǐsti adresu

________________________________________________________________________________________

________________________________________________________________________________________.

Asmens tapatybơ patikrinta. Sutikimas pasirašytas mano akivaizdoje

_____________________________________________________________________________________ .
(gydytojo vardas, pavardơ, parašas ir spaudas)

Data _____________________________________________________
(metai, mơnuo, diena)

Gauta: ___________________________________________________
(Ƴstaigos vadovo arba jo Ƴgalioto asmens vardas, pavardơ, parašas)

A.V.

Papildoma informacija teikiama Nacionaliniame organǐ transplantacijos biure,

Santariškiǐ g. 2, Vilnius, tel./ faks. (8 22) 79 60 96.

Paaiškinimas
Šį raštą galima užpildyti tik asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojo akivaizdoje. Norint greičiau gydymo įstai-
goje sutvarkyti formalumus donoro kortelei gauti, sutikimą galite atsispausdinti Nacionalinio transplantacijos biuro
interneto svetainėje ir turėti su savimi.
Su savimi būtina turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo pažymė-
jimą ar kitą galiojantį asmens dokumentą, kuriame, be kitų duomenų, yra asmens nuotrauka ir asmens kodas).

11
aSOCIaCIJa “GYVaSTIS“

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija LNLA „Gyvastis“ (įkurta 1993 m.) yra visuome-
ninė pelno nesiekianti organizacija, kuri jungia žmones, gyvenančius po inksto, širdies,
kepenų, plaučių persodinimo, laukiančius transplantacijos, taip pat dializuojamus paci-
entus (kurių savi inkstai nebefunkcionuoja).

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 700 žmonių po persodinimo operacijos, apie 500 laukia kokio
nors organo arba audinio transplantacijos, apie 1 500 žmonių atliekamos dializės procedūros.
Beveik 1 000 iš jų yra „Gyvasties“ nariai.

Pagrindiniai „Gyvasties“ tikslai – propaguoti organų donorystę, atstovauti sergančiųjų teisėms,

šviesti ligonius ir jų artimuosius.

„Gyvastis“ rengia įvairias akcijas, konferencijas, seminarus, kitus renginius, leidžia įvairius
leidinius (skirtus pacientams ir žmonėms, propaguojantiems organų donorystę), teikia psicho-
loginę pagalbą, svarbią informaciją, organizuoja savitarpio pagalbos grupes, psichologinės
pagalbos ir savarankiško gyvenimo ugdymo stovyklas.

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.donoras.lt

1
1
Nacionalinis transplantacijos
biuras
Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) įsteigtas 1996 metais. Lietuvos Respubli-
kos sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į transplantacijos pažangą šalyje,
stengdamasi užtikrinti donorystės ir transplantacijos teikiamų paslaugų lygiavertį
prieinamumą, teisingą ir efektyvų audinių ir organų paskirstymą, donoro ir recipiento
teisių apsaugą, įsteigė Nacionalinį organų transplantacijos biurą.

Nacionalinis transplantacijos biuras, vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais, koordi-

nuoja, kontroliuoja ir analizuoja donorų ruošimą, audinių, ląstelių ir organų paėmimą, ištyri-
mą, konservavimą, laikymą pervežimą, paskirstymą, recipientų parinkimą, tvarko Žmogaus
audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą, formuoja teigiamą visuomenės
požiūrį į žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystę ir transplantaciją.

2000 m. Lietuvoje buvo įsteigtas valstybinis Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei
recipientų registras, kuriame kaupiami duomenys apie asmenis, pareiškusius sutikimą ar
nesutikimą, kad jų audiniai ir organai po jų mirties būtų paimti transplantacijai, duomenys
apie recipientus ir potencialius bei efektyvius donorus. Su Registru buvo įteisinta donoro
kortelė.

2009 m. Lietuva priimta į Europos organų mainų organizaciją EOEO.

MES
OR UŽ
DON GANŲ
ORY
STĘ
!

Daugiau informacijos žr. interneto svetainėje www.transplantacija.lt

124
Žalias kaspinas yra tarptautinis organų donorystės simbolis.

1
Lytinių ląstelių donorystė

Kadangi ši donorystė nėra Nacionalinės donorų asociacijos veiklos sritis, paminėsime

tik bendrus faktus ir problemas.

Žmogaus lytinių ląstelių donorystė – žmogaus lytinių ląstelių, numatytų naudoti

pagalbiniam apvaisinimui, davimas.
Žmogaus lytinės ląstelės – visi audiniai ir ląstelės, kurie skirti naudoti pagalbinio
apvaisinimo tikslams.
Žmogaus embrionas – besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo mo-
mento iki aštuntos nėštumo savaitės pabaigos.

Lytinių ląstelių donorystė yra susijusi su nevaisingumu ir pagalbiniu apvaisinimu. Šia tema
aktyviai diskutuojama visuomenėje ar priimant teisės aktus. Priešingą nuomonę šiuo klausi-
mu išsako medikai ir religinės organizacijos, o pagalbinio apvaisinimo reguliavimas yra ne tik
medicinos mokslo taikymas, bet ir etikos bei teisės klausimas.

Šiandien pasaulyje yra daugiau nei milijonas, o Lietuvoje daugiau

kaip 500 vaikų, gimusių po dirbtinio apvaisinimo.

Apie problemos rimtumą byloja statistika, kuri teigia, kad pasaulyje kas šešta pora (10–15
proc.) susiduria su vaisingumo sutrikimais, o pakartotinai pastoti negali 10–25 proc. šeimų,
jau auginančių vaiką. Lietuvoje yra daugiau nei 50 000 šeimų, kurios negali susilaukti vaikų,
ir kasmet jų padaugėja 2 000. Pagalbinis apvaisinimas pasaulyje atliekamas nuo 1978-ųjų, o
tokiu būdu gimę vaikai dažnai vadinami „vaikais iš mėgintuvėlio“.

126
Prieštaravimai ir problemos
Dažniausiai kalbama apie spermos ir kiaušialąsčių panaudojimą sprendžiant šeimų nevai-
singumo problemas. Šioje srityje susiduriama su etikos, bioetikos, teisės, religijos, medi-
cinos ir socialiniais klausimais, todėl lytinių ląstelių donorystė prieštaringai vertinama, nes
lytinių ląstelių donorais gali būti žmonės, nesusieti santuokos ar teisėtos partnerystės ry-
šiais.

Diskutuojama, ar donoro lytinių ląstelių naudojimas yra nevaisingumo gydymo metodas,

ar socialinė priemonė bandant spręsti nevaisingumą. Tačiau Tarptautinėje statistinėje ligų
ir sveikatos problemų klasifikacijoje nevaisingumas įvardijamas kaip liga. Lietuvos Res-
publikos piliečiams yra garantuota teisė į visus moksliškai pagrįstus gydymo metodus ir
priemones. Poros, kurioms šiuo metu reikalinga lytinių ląstelių donorystė, vyksta į užsienio
valstybes (Latviją, Lenkiją, Estiją, Skandinavijos šalis), kuriose šie gydymo būdai leidžiami.
Užsienio valstybėse gydosi tos poros, kurių pajamos leidžia naudotis šiais gydymo meto-
dais užsienyje. Lytinių ląstelių (spermos ir kiaušialąsčių) donorystės draudimas apriboja
gydymosi galimybes pacientams, kurių gaunamos pajamos yra per mažos, kad galėtų gy-
dytis kitose šalyse.

Minimi ir embrionų apsaugos klausimai, kai procedūros, susijusios su embrionų sukūrimu,

manipuliacijomis ir saugojimo terminu, gali sukelti jų žūtį. Tai pat diskutuojama, ar iš viso
leistina užšaldyti embrionus, nors pasaulyje embrionų šaldymas taikomas nuo 1993 metų.
Numatyti, kad bus sukurta tiek embrionų, kiek jų bus perkelta į moters gimdą, neįmanoma.
Siekiant sukurti tris embrionus, vaisinamos trys kiaušialąstės, ir galiausiai gaunami trys,
du, vienas embrionas ar nė vieno embriono, nes normalia fertilizacija laikoma, kai vaisinasi
60–70 proc. kiaušialąsčių. Pati kiaušialąstė apvaisinimui tinkama 12 valandų, todėl nėra ga-
limybės, nesusidarius embrionams, apvaisinti likusių ląstelių, nes apvaisinimas konstatuo-
jamas po 16–18 valandų. Kadangi vyksta natūrali embrionų atranka, dalis jų nustoja vystytis
iki perkėlimo į gimdą. Todėl galimos ir tokios situacijos, kai nėra ką perkelti į gimdą. Esant
brangiai pagalbinio apvaisinimo procedūrai ir medikamentams, pora patirs didelį finansinį
nuostolį ir psichologinį diskomfortą. Sukuriamų embrionų skaičiaus ribojimas labai mažina
teigiamą asistuojamų technologijų rezultatą ir yra finansiškai nenaudingas pacientams.

Perteklinių embrionų, sukurtų per procedūrą, likimą turėtų nuspręsti pacientai. 2004 m. Di-
džiosios Britanijos NICE rekomendacijose nurodoma, kad perteklinius embrionus visada
rekomenduojama užšaldyti ir panaudoti apvaisinimui prieš pradedant naują pagalbinio ap-
vaisinimo procedūrą. Retais atvejais, kai pacientei gresia kiaušidžių perstimuliavimo sindro-
mas, embrionų užšaldymas tampa mediciniškai pagrįsta būtinybe, jie panaudojami kituose
cikluose. Atšildyti embrionai – tai papildoma nėštumo galimybė vėlesniuose cikluose, lei-
džianti išvengti agresyvaus kiaušidžių stimuliavimo vaistais ir folikulų punkcijos. Atšildytų
embrionų perkėlimas į gimdą yra 4–5 kartus pigesnis nei naujo pagalbinio apvaisinimo ciklo
atlikimas.

Kategorišką nuomonę apie lytinių ląstelių donorystę išsako religinės institucijos, nes tokia
donorystė susijusi su įvairiomis etinėmis problemomis, o per pagalbinio apvaisinimo proce-
dūrą gali žūti pradėta gyvybė.

Dalis medikų teigia, kad kategoriškas nusistatymas prieš lytinių ląstelių donorystę trukdo
spręsti aktualias šeimų vaisingumo problemas ir užkerta kelia tėvų lūkesčiams susilaukti
vaikų. Jų nuomone, įvertinus tarptautinę lytinių ląstelių donorystės veiklos praktiką ir patirtį
šioje srityje, galimi kompromisai ir alternatyvūs sprendimai.

127
Siūloma, kad pagalbinis apvaisinimas būtų atliekamas tik tuo atveju, jei pora yra nevaisinga,
kai to negalima išgydyti jokiais kitais gydymo metodais arba, juos taikant, nėra jokios realios
sėkmės galimybės. Be to, toks apvaisinimo būdas galėtų būti atliekamas ir tais atvejais, kai
yra grėsmė, jog, natūraliai apvaisinus, būsimam vaikui gali būti perduota genetinė liga.

Taip pat siūloma, kad lytinės ląstelės būtų naudojamos tik pačių sutuoktinių ar teisėtų par-
tnerių pagalbiniam apvaisinimui. Reikia atkreipti dėmesį, jog asmenų, kuriems reikalinga
donorystė, yra mažai. Tai reti nevaisingumo gydymo atvejai. Ne visoms vyro nevaisingumo
formoms būtinas gydymas donoro sperma. Jei įmanoma aptikti nors pavienius spermijus
ejakuliate ar sėklidžių audinyje (transkutaninės sėklidžių audinio biopsijos metu), pora vi-
suomet turėtų pasinaudoti intracitoplazminės spermatozoidų injekcijos procedūra (ICSI), po
kurios gali susilaukti savo genetinio vaiko. Tačiau pavieniais atvejais, kai nerandama gyvų
spermijų, naudojama donoro sperma. Donoro sperma turi būti tiriama dėl daugybės infekcijų
ir saugoma oficialiame spermos banke. Spermijų nebuvimą gali lemti kai kurie genetiniai
sindromai, persirgtos kai kurios infekcinės ligos, praeityje dėl onkologinių ligų taikyta chemo-
terapija ar spindulinis gydymas. Šiuo metu pasaulyje stebima idiopatinės oligoasteno sper-
mijos didėjimo tendencija.

Tas pats pasakytina ir apie kiaušialąsčių donorystę. Moterų, kurioms reikia šio metodo, yra
nedaug. Tai reti genetiniai susirgimai: Ternerio ir gonadų disgenezijos sindromai, priešlaikinis
kiaušidžių išsekimas, rezistentiškų kiaušidžių sindromas, praeityje buvusi agresyvi chemote-
rapija dėl onkologinių susirgimų ir pan.

Lytinių ląstelių ir embriono donorystė Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdoma, todėl išvykstama
gydytis į kitas šalis, kuriose šios procedūros atliekamos.

Būtina paminėti, kad mūsų šalyje vienareikšmiškai pasisakoma prieš surogaciją, kai viena
moteris įsipareigoja pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi kitam asmeniui ar asmenims perduoti
kūdikį, atsisakydama savo motinystės teisių į pagimdytą vaiką.

128
PALAIKŲ AUKOJIMAS

Kūno palaikų donorystės tikslas – medicinos mokslo pažanga. Žmonės, norintys, kad
jų palaikai, prieš palaidojant ir suyrant, pasitarnautų kilniam tikslui – medicinos moks-
lo pažangai, būsimų Lietuvos medikų mokymui ir gydytojų tobulėjimui – gali išreikšti
savo valią paaukodami savo palaikus.

Tai dar nepopuliari donorystės rūšis. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fa-
kulteto Anatomijos institutas ir medicinos darbuotojų bendruomenė nurodo, kad asmuo, nu-
sprendęs paaukoti savo palaikus, labai prisideda prie galimybės medicinos studentams ir
gydytojams įsisavinti žinias apie žmogaus anatomiją.

Ši donorystė taip pat labai susijusi su visuomenės požiūriu, etikos, medicinos ir socialiniais
klausimais, tačiau kasmet ji vis labiau populiarėja.

Palaikų aukojimas arba donorystė tarnauja kilniam tikslui – būsimų

medikų mokymui ir medicinos pažangai.

Asmuo turi užpildyti paskutinės valios pareiškimo formos 5–6 egzempliorius ir juos pasirašyti.
Vieną užpildytą egzempliorių būtina išsiųsti Anatomijos institutui (A. Mickevičiaus g. 9, LT-
44307 Kaunas), antrąjį pasilikti sau, o likusius atiduoti saugoti artimiesiems arba žmonėms,
kuriuos būtina informuoti apie apsisprendimą paaukoti savo palaikus. Šis paskutinės valios
pareiškimas yra konfidencialus ir neviešinamas, todėl apie šį sprendimą prašoma informuoti
tik artimuosius ir savo bendrosios praktikos ar šeimos gydytoją.

Kaip teigiama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tinklalapyje, gavus asmens paskutinės
valios pareiškimą, jį pasirašiusiam žmogui išsiunčiama speciali kortelė, kurią siūlomą saugoti
su asmens dokumentais. Po mirties šeimos nariai ar artimieji turi informuoti Lietuvos sveika-
tos mokslų universiteto Anatomijos institutą, kuris pasirūpins palaikų paėmimu.

Palaikai Anatomijos institute gali būti iki trejų metų. Tokį palaikų saugojimo terminą lemia
palaikų balzamavimo ypatybės ir žmogaus kūno anatomijos studijų trukmė. Pasibaigus balza-
muotų palaikų saugojimo laikotarpiui, palaikai bus kremuojami arba laidojami be kremavimo.
Jų laidojimas atliekamas arba Kauno miesto kapinių sklype, kuriame universitetas laidoja ir
prižiūri žmonių palaikų palaidojimo vietas neribotą laiką, arba kitose paskutinės valios pareiš-
kime nurodytose kapinėse.

Palaikų donorystė yra savanoriška ir gali būti bet kada atšaukiama.

Žmogus taip pat gali išreikšti savo sutikimą ar nesutikimą, kad jo palaikai būtų naudojami kaip
žmogaus anatomijos muziejaus eksponatai, skirti medikams mokyti.

129
Pagal Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 17 straipsnio nuostatas, Ana-
tomijos institutas prisiima atsakomybę už palaikų kremavimą, palaidojimą ir kapo priežiūrą.

Verta žinoti, kad asmuo visada ir be jokių paaiškinimų gali atšaukti savo palaikų aukojimą.
Pakanka, jog apie tai jis asmeniškai informuotų Anatomijos institutą. Jei žmogus mirs už Lie-
tuvos Respublikos ribų, sutartis su Anatomijos institutu nebegalios. Sutikimas aukoti palaikus
negalios ir asmeniui mirus nenatūralia mirtimi.

Artimieji ar kiti žmonės, įvardyti paskutinės valios pareiškime, bus pakviesti į laidojimo apei-
gas ir laidotuves.

Dėl palaikų aukojimo mokymo tikslais galima kreiptis:

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos
Anatomijos institutas
Mickevičiaus g. 9, LT-44307 Kaunas
Tel. (8 37) 32 72 39

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir

antropologijos katedra
M. K. Čiurlionio g. 21 / 27, LT-03101 Vilnius
Tel. (8 5) 239 87 06

Žmogaus palaikų naudojimas mokymo tikslais

Kai mirties priežastis gana aiški ir įrodyta medicininių tyrimų duomenimis, neįta-
riama, kad mirties priežastis gali būti nusikalstama veika, ir yra nustatyta asmens
tapatybė, turintiems teisę atlikti balzamavimą universitetams žmogaus palaikai
perduodami šiais atvejais:
• kai tai nurodyta mirusiojo asmens testamentu ar kitu valios pareiškimo doku-
mentu;
• jei asmuo iki mirties nebuvo išreiškęs savo valios ir nedraudė savo kūną ar
atskiras jo dalis naudoti mokymo tikslais, sutikimą naudoti mirusiojo kūną ar jo
dalis gali duoti veiksnūs mirusiojo asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvai-
kiai), tėvai (įtėviai) arba kiti artimieji giminaičiai, nurodyti Civilinio kodekso 3.135
straipsnyje.
Universitetai yra atsakingi už gautų žmonių palaikų saugojimą, apskaitą, su tuo
susijusių dokumentų tvarkymą ir palaikų perdavimą laidojimo ar kremavimo įmo-
nėms.
Mokymui panaudoti žmonių palaikai yra palaidojami ar kremuojami šio įstatymo
nustatyta tvarka.
Universitetai savo lėšomis organizuoja žmonių palaikų laidojimą ar kremavimą po
jų panaudojimo mokymo tikslais ir prižiūri mokymo tikslais panaudotų žmogaus
palaikų ar kremuotų žmogaus palaikų palaidojimo vietą.

Iš Lietuvos Respublikos Žmonių palaikų laidojimo įstatymo

Daugiau informacijos apie palaikų aukojimą žr. http://bioetika.sam.lt/index.php?-200904400.

130
UŽRAŠAMS IR PAMĄSTYMAMS?

131
DONORYSTĖ – GYVYBĖS VILTIS

Donare (lot.) – dovanoti

Nacionalinė donorų asociacija nuoširdžiai tikisi, kad šis leidinys padės susipažinti su
donoryste ir paskatins Jus kilniems poelgiams. Džiaugsimės, jei knygelėje sukaupta in-
formacija bus įdomi ir vertinga ne tik donorystės propaguotojams, bet ir kitiems geros
valios žmonėms.

Nuo jūsų apsisprendimo priklauso daugelio žmonių likimai, o paaukoję tai, kas Jums
brangiausia, – dalelę savęs – suteiksite gyvybės viltį ir gyvenimo džiaugsmą tūkstan-
čiams žmonių. Tiesiog – dovanokite...

Legenda apie pirmąjį pasaulyje donorą

Yra nuostabi legenda apie pelikaną – pirmąjį mūsų pasaulio donorą. Ši istorija – pa-
siaukojimo ir geraširdiškumo simbolis.

Ilgai ir bergždžiai ieškojęs maisto nuvargęs alkanas paukštis sunkiai nutūpė į liz-
dą, kuriame jo nekantriai laukė penketas pelikaniukų. Alkanų jauniklių balsai draskė
motinos širdį. Išvargęs paukštis sunkiai pakilo į dangų ir vėl nulėkė ieškoti maisto,
bet grįžo tuščiomis. Mažyliai triukšmingai sutiko motiną, žnaibė, daužė jos krūtinę.
Vargšas pelikanas, trokšdamas pamaitinti vaikus, nejautė skausmo. Jis snapu per-
siplėšė krūtinę, ir šiltas motinos kraujas pradėjo sruventi tiesiai į alkanų paukščiukų
snapelius. Jauniklių gyvybė buvo išgelbėta...

Balto su kraujuojančia krūtine paukščio, prie kurio palinkę alkani jaunikliai, atvaizdas
tapo tarptautiniu donorystės simboliu.

132
Himnas DONORYSTEI

Kad prisimintų mane

Atiduok mano regėjimą žmogui, kuris nė karto nematė patekančios saulės, kūdikio veido
ar moters meilės žvilgsnio.

Atiduok mano širdį tam, kurio širdis tebuvo nesibaigiančių skausmų šaltinis.

Atiduok mano kraują šešiolikmečiui, ištrauktam iš sudaužytos mašinos, kad jis išvystų
žaidžiančius savo vaikaičius.

Atiduok mano inkstus tam, kurs priklauso nuo mašinos, padedančios jam išgyventi dar
vieną savaitę.

Pasiimk mano kaulus, kiekvieną kūno raumenį, skaidulą, nervą ir padėk žengti žingsnį
suluošintam vaikui.

Ištirk mano smegenų kerteles.

Jei reikia, paimk mano ląsteles ir išaugink jas taip, kad vieną dieną nebylys berniukas
sušuktų, išgirdęs plazdant šikšnosparnį, o kurčia mergaitė išgirstų lietų, barbenantį į jos
langą.

Sudegink tai, kas liks iš manęs, o pelenus išbarstyk pavėjui, kad geriau augtų gėlės.

Jei privalai ką nors palaidoti, tebūnie tai mano ydos, mano silpnybės ir visi išankstiniai
nusistatymai prieš kitus žmones.

Atiduok mano nuodėmes velniui.

Atiduok mano sielą Dievui.

Jei kartais norėtum prisiminti mane, padaryk gerą darbą ar tark žodį žmogui, kuriam esi
reikalingas.

Jei padarysi, ko tavęs prašau, aš gyvensiu amžinai.

Robertas N. Testas
Donorystės himną iš anglų kalbos išvertė poetas A. Danielius

133
NUORODOS

Kraujo donorystė:
www.donoryste.lt – Nacionalinė donorų asociacija
www.kraujocentras.lt – Kraujo donorystės centras
www.kraujodonoryte.lt – Nacionalinis kraujo centras
www.tavokraujas.lt – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Kraujo centras

Organų ir audinių donorystė:

www.donoras.lt – Asociacija „Gyvastis“
www.donoras.eu – Asociacija „Donorystė“
www.transplantacija.lt – Nacionalinis transplantacijos biuras

Kaulų čiulpų donorystė:

www.bukgeras.lt – projektas apie kaulų čiulpų donorystę
www.kraujas – OHLB „Kraujas“

Kita:
www.sam.lt – LR Sveikatos apsaugos ministerija
www.lrs.lt – LR Seimas
www.lrv.lt – LR Vyriausybė
www.vkontrole.lt – LR Valstybės kontrolė
www.vmai.w3.lt – Valstybinė medicininio audito inspekcija
www.vvkt.lt – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba
www.vic.vvkt.lt – Vaistų informacijos centras
www.vlk.lt – Valstybinė ligonių kasa
www.sodra.lt – Valstybinė socialinio draudimo fondo valdyba
www.lsic.lt – Lietuvos sveikatos informacijos centras
bioetika.sam.lt – Lietuvos bioetikos komitetas
tar.tic.lt – teisės aktų paieška
europa.eu – prieiga prie Europos Sąjungos teisės

www.fiods.org – Tarptautinė kraujo donorų organizacijų federacija

www.who.int/eht – Pasaulio sveikatos organizacija
www.ifrc.org – Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija
www.isbtweb.org – Tarptautinė kraujo perpylimo draugija
www.bloddonor.dk – Danijos kraujo donorų organizacija

www.pacientutaryba.lt – Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba

www.patientsorganizations.org – Tarptautinis pacientų organizacijų aljansas

134
ŠALTINIAI

Dit Blod. En bog om blod og bloddonation. Bloddonorerne i Danmark, 2002.

T. Šiurkus Kraujas medicinoje, 1968.
Žurnalas Donoras, 2006.
Žurnalas Medicina, 1925, 1934.
Lisa Louise Braily. Transfusion Medicine
Phil Learoyd. A short history of blood transfusion.
Asmens valios pareiškimo dėl kūno panaudojimo mokymo ir mokslo tikslams
reglamentavimas ir praktika: etiniai ir teisiniai aspektai.

www.bloddonor.dk, www.donoryste.lt, www.kraujocentras.lt, www.kraujodonoryste.lt,

www.donoras.lt, www.transplantacija.lt, www.kraujas.lt, www.bukgeras.lt, www.sam.lt,
www.vlk.lt, www.lrs.lt, www.vkontrole.lt, www.lkz.lt, www.wbdd.org., www.fiods.org,
www.wikipedia.org., www.kmu.lt, www.lkz.lt, www.blood.co.uk, www.bloodbook.com,
www.europa.eu.

Nuotraukos ir iliustracijos:

Blodet – og dets magne funktioner. Bloddonorerne i Danmark. 2009. Annette Carlsen.

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus archyvas.
Kraujo donorystės centro, Nacionalinės donorų asociacijos, Kauno krašto donorų
draugijos, Asociacijos „Gyvastis“ ir OHLB „Kraujas“ archyvai.
Stock.XCHNG, Wikipedia.

Pabaiga...
135
 NACIONALINĖ DONORŲ ASOCIACIJA
Nevyriausybinė pelno nesiekianti ir paramos gavėjo statusą turinti organizacija.
Įmonės kodas juridinių asmenų registre 135554099
I. Kanto g. 11, LT-44296 Kaunas
A. s. Nr. LT107044060003334390 AB SEB bankas, Kauno f.
Tel. (8 687) 91 158
El. paštas: pastas@donoryste.lt
Interneto svetainė: www.donoryste.lt

DĖKOJAMe
Tarptautinei kraujo donorų organizacijų federacijai FIODS / IFBDO ir Danijos kraujo donorų organizacijai-
Bloddonorerne in Denmark.

Kraujo donorystės centrui, Nacionaliniam kraujo centrui ir Nacionaliniam transplantacijos biurui

bei jų atsakingiems darbuotojams.
Donorystę propaguojančioms nevyriausybinėms organizacijoms: Kauno krašto donorų draugijai,
Panevėžio krašto donorų asociacijai, VšĮ Šiaulių donoras, Alytaus krašto donorų asociacijai,
Asociacijai Gyvastis ir Onkohematologinių ligonių bendrijai Kraujas.

Dėkojame donorystės savanoriams, medikams ir geros valios žmonėms, prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo:
Rinaldai Akelytei, Giedriui Bakučioniui, Vidai Bendinskienei, Agnei Bičkutei-Kulevičienei, Daliai Bielskytei, Danieliui Biknevičiui,
Audronei Būziuvienei, Svetlanai Čalkinai, Aušrai Degutytei, Remigijui Endriukaičiui-Amigo, Danutei Jakštonienei, Dariui Jociui,
Šarūnui Judickui, Vyteniui Kalibatui, Ritai Kaminskienei, Audriui Kazlauskui, Deimantei Končiuvienei, Ritai Kralikienei,
Astai Lignugarienei, Andriui Macui, Taurui Mekui, Žilvinui Neliubšiui, Dainiui H. Paužai, Dianai Remeikienei,
Laurynui Rimševičiui, Ugnei Šakūnienei, Rimgaudui Šepečiui, Aušrai Tamulevičienei, Rimai Ulinskienei, Jūratei Vaidelienei,
Vaivai Valeikienei, Žilvinui Valeikai, Artūrui Jonui Venslauskui, Redai Verbickienei, Ilonai Vyšniauskienei, Vilijai Zabarskienei,
Andriui Zakšauskui, Evelinai Zenkevičienei.
Ypatingą padėką reiškiame Nielsui Mikkelsenui ir Mikkeliui Dybtvedui Andersenui.
Nuoširdžiai dėkojame visiems rėmėjams, aukojusiems lėšas donorystę propaguojančių organizacijų veiklai.

Donorystė – gyvybės viltis

Informacinis leidinys apie donorystę

Išleido
Nacionalinė donorų asociacija
I. Kanto g. 11, LT-44296 Kaunas
www.donoryste.lt

Spausdino
Leidybos ir dizaino firma POEZIJA
Gedimino g. 30-3A, LT-44319 Kaunas
www.poezija.lt

1
 Kauno karšto VšĮ Panevėžio krašto Alytaus krašto
donorų draugija Šiaulių donoras donorų asociacija donorų asociacija

137
138
 RĖMĖJAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS
SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA

Projektų finansavimas pagal nevyriausybinių organizacijų, dalyvaujančių

sveikatinimo veikloje skatinimo programą.
www.sam.lt

KRAUJO DONORYSTĖS CENTRAS

www.kraujocentras.lt

KAUNO KRAŠTO DONORŲ DRAUGIJA

www.donoryste.lt

UAB „EBONITAS“
Aplinkai draugiški interjero dekoravimo produktai
www.ecotex.lt

139