Daiva Sotera

IR PRINCAI NUSIIMA
KARŪNAS
Romanas
Meilė įveikia laiką, ar laikas įveikia meilę? Kas
yra tikras draugas? Tikras tėvas? Kas apskritai
šiame gyvenime yra tikra ir stabilu? Nežinia, ar
rasite atsakymus, bet tikrai dar kartą sugrįšite
prie šių klausimų pasinėrę į užburiantį epinį
pasakojimą apie sostinės mistinio Užupio
gyventojų likimus.

Daugiau Daivos Soteros knygų rasite čia.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).

ISBN 978-609-96228-1-1

Redaktorė Deimantė Skirelytė

Viršelio dailininkas Laimis Kosevičius

© Daiva Sotera, 2021. Autorių teisės saugomos

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo.

Išleido Liutauras Leščinskas, 2021

Kai ką tik atšventęs šešioliktą gimtadienį
Vaidotas sužino visą gyvenimą tėvu laikęs ne tą
žmogų... O tada suranda tą, tikrąjį... Kai jo
jaunesnio brolio viduje savo išsiskleidimo
valandos laukia švytintis pumpuras... Kai
geriausias Vaido draugas vis labiau atranda
savyje glūdintį talentą... Kai klasėje atsiranda
naujokė, kurią tėvas stengiasi išgelbėti nuo
dailininkės likimo... Kai auklėtoja niekaip
nesupranta, kodėl jai taip rūpi tie spuoguoti
pikčiurnos ir tos aikštingos gražuolės... Kai
paslaptinga moteris geria arbatą su Užupio
angelu, o magas iš pieno gamina žvaigždes...
Kai geologai tyrinėja tektoninių smūgių poveikį
žmogaus egzistencijai... Kai suaugusieji
painiojasi savo jausmuose...

Jie ir jos auga auga auga. Mėgindami perprasti

pasaulio – ir fizinio, ir dvasinio – dėsnius ir
stengdamiesi nepasiklysti tarp atsiveriančių
galimybių. Paauglystės šalies princai ir
princesės. Tikrai ne pasakos personažai. Jie
mušasi, ieško paliktų nuorūkų, išdykauja
mokykloje, piktindami mokytojus. Jos spiegia ir
– lyg norėdamos juos paerzinti – nešioja
trumpus sijonus, auklėja juos ir vaikšto
papūtusios lūputes, o iš tikrųjų svajoja
kažkuriam iš jų tapti mylimiausia ir artimiausia
bei kovoja už teisę būti savimi. Tie princai ir
princesės draugauja ir pykstasi, rūpinasi vieni
kitais, prasimano pavojingų užsiėmimų, renkasi
savo ateitį.

Užaugę jie ir jos pradeda suprasti, jog kartais

gyvenime reikėtų nusiimti karūną, derėtų būti
geresniu, atlaidesniu, labiau rūpestingu. Ir gal
tada taptų lengviau... Tačiau ne taip paprasta
šitai padaryti...

Kadangi geriausi draugai kartais niekšingai

išduoda, o mylima moteris nežinia kodėl
neateina į pačios pažadėtą pasimatymą. Ir tada
atsiranda kitos – kurių tau, gerai pagalvojus,
visai nereikia.

Kadangi vaikai negimsta taip lengvai, kaip

tikėjaisi. Nors ir pažadėjai tikėti stebuklais.

Kadangi sunkiausia yra valdyti savo vidinę

karalystę.

Daiva Sotera
 

Kartą vienoje karalystėje

gyveno drąsūs princai

ir gražios princesės...

... ilgai ir laimingai.

Visi personažai ir įvykiai šioje knygoje yra

išgalvoti. Bet koks panašumas į realius įvykius
ar žmones – atsitiktinis.
I DALIS
1.
Kartais Vaidoto gyvenimas būdavo ne rožėmis
klotas, tačiau jis turėjo brolį, su kuriuo tuo
gyvenimu dalijosi. O vakar brolis, vidury nakties
staiga atsisėdęs lovoje, pareiškė ketinąs
persikraustyti gyventi tarp debesų. Tiesą
sakant, jis visą laiką buvo viena ranka į debesis
įsitvėręs. O Vaidotas, stovėdamas ant žemės,
turėjo jį prilaikyti.

Nors patinka Vaidui stovėti ir čia, kur yra dabar,

balkone, puslankiu juosiančiame pusiau mūrinį,
pusiau medinį daugiabutį, kuriame gyvena jų
šeima, – ko jau ko, o įvairios architektūros
Užupyje gali prisižiūrėti! Pilkose Vaido akyse
atsispindi priešais plytintys nuostabūs
medžiuose skendinčio seno miesto vaizdai,
tačiau jie lieka akių ir širdies paviršiuje, giliau jis
jų nepriims - kokia iš to būtų nauda?! Be to, jis
taip pripratęs prie šio vaizdo, jog retai bėra jo
jaudinamas. Paprasčiausiai stovi ir spokso,
kadangi daugiau nėra ką veikti. Dėl visa ko
karts nuo karto nukreipia žvilgsnį žemyn į
kiemą, sykį gerai atsikrenkštęs apspjauna tą
apgailėtiną gretimoje laiptinėje gyvenantį
klasioką, kuris net akių nedrįsta pakelti, tik
nervingai trindamasis viršugalvį iškart įpuola į
laiptinės prieglobstį. Vaidas net nenusijuokia:
ne kažin koks pokštas. Staiga prisiminęs kai ką
labiau vertą dėmesio, visgi gudriai lyg lapinas
šypteli ir pritūpęs pirštais perbraukia tarpelį
tarp balkono pakraštyje sustatytų gėlių vazonų
ir medinės balkono sienelės. Yra! Dvi nuorūkos,
o viena dar ir netrumpa – turbūt rūkaliui kažkas
sutrukdė ją užbaigti. O degtukų nėra, bet jis
žino, jog visada geriau turėti savo, tad
pasirausia kišenėje ir išsitraukia dėžutę.
Žiebtuvėlis būtų kiečiau, bet degtukai pigiau, o
dabar jo vis vien niekas nemato. Tėvas prigrasė
prie tų nuorūkų pirštu nesiliesti; o kokia
alternatyva? Pinigų naujoms duos? Gal
šešioliktojo gimtadienio proga? Beje, tėvuk, tas
gimtadienis jau rytoj... gaus pasą – ir papūskit
jam visi į vieną vietą! Nes tokie kaip jo tėvas –
tikra rakštis subinėj. Ai, motina irgi. Suaugusieji
tik ir žino: aukščiau bambos nešokinėk, su
šnekom žemiau juosmens nesileisk, paklaustas
atsiliepk (bet deramai), neklaustas patylėk, kai
prisidirbi – atsakyk. Net pasiaiškinti neleidžia.
Nors jis turbūt nė nebandytų: keliskart nebuvo
iki galo išklausytas, tad pastaraisiais metais tik
sukandęs dantis iškęsdavo, nusigręždavo ir
nueidavo. Brolis iš tėvų vis dar kažko tikėjosi,
Vaidas jau nebe.

Todėl taip laukė šešiolikos; nors suprato, kad iš

esmės niekas nepasikeis: formalus dokumentas
yra viena, reali laisvė ir nepriklausomybė – visai
kas kita. Tai nepriklausomybei pirmiausia reikia
savų pajamų, o ką jis, net mokyklos nebaigęs,
gali dirbti ir kiek iš to užsidirbti?! Ar norėtųsi
kasdien traukti į darbą? Kai kuriomis dienomis
apima totalus tingulys... Ar norėtųsi paklusti
šefui, kaip kad dabar yra priverstas paklusti
tėvams? Gal brolio sumanymas gyventi
debesyse ne toks ir prastas? Tačiau kol Vaidas
pats jį gerai apsvarstys, brolis tegul mažiau
apie tai galvoja. Todėl ir nusprendė nebepadėti
jam su pamokomis, nors jaunėliui nelengvai su
jomis sekasi, – taip brolio mintys bus užimtos
kažkuo konkrečiu.

Jis pats irgi turi konkrečią užduotį – bando

pridegti vieną iš rastų nuorūkų. Pirmas kartas
nesėkmingas; pašnairuoja į kitame balkono
gale dirbantį statybininką, lopantį cementinių
grindų skyles. Nemato, o gal ir pastebėjęs
nekreiptų dėmesio. Pabando vėl ir suskumba
įtraukti kelis sykius. Tiek to malonumo. Antrą
nuorūką įkiša į degtukų dėžutę ir per langą
žvilgteli į kambarį. Brolis užsigulęs ant stalo,
net per stiklą girdėti jo sunkus šnopavimas ir
pūkštimas. Vaidotą tai nervintų, jeigu nebūtų
gaila to ne itin gabaus, bet stropaus ir
pareigingo vaiko. Pastuksena į stiklą:

– Daug liko?
Broliukas papurto galvą.

– Nešk čia.

Broliui beveik trylika. Autopilotu spręsdamas

septintos klasės matematikos uždavinius,
Vaidotas pagalvoja, jog tokio amžiaus būdamas
dar lankė Rytų kovos menų treniruotes ir
svajojo apie juodą diržą...

Treneris kalbėjosi su jo tėvu, tačiau žiūrėjo į patį

Vaidotą, ir berniukui buvo aišku, kad trenerio
žodžiai skirti pirmiausia jam: „Vaidas ryžtingas,
staigus, lankstus – trenerio svajonė. Bet jis ne
kovoja, o mušasi. Jaučiate skirtumą?“ „Tik savo
piniginei, – piktai burbėjo tėvas. – Nereikėjo nė
prasidėti su tomis mokamomis treniruotėmis!“
Vaidas suprato, kad tėvo pyktį padvigubina tai,
jog, nebegalėdamas vežioti sūnaus į
treniruotes, neturės dingsties susitikti su
Ramūno mama... Gerai dar, kad gyveno jie visai
skirtinguose rajonuose, nes visi kaimynai seniai
ūžtų. „Treneri, aš...“ – berniukas norėjo pasakyti
kažką tinkamo, tačiau jam nepavyko. „Nutilk ir
eik daiktų susirinkti!“ – paliepė tėvas. Vaidotas
nusliūkino į rūbinę, sugrūdo į krepšį baltus
drabužius, kuriuos bevelijo sudraskyti. Tada
klestelėjo ant suolo ir pakaušiu atsirėmė į
sieną... „Supranti, kad negalėjau pasielgti
kitaip?“ – treneris prisėdo šalia. Vaidas pašoko
ir sustingo priešais jį. „Galėsi sugrįžti. Jeigu šiek
tiek pasikeisi.“

Jis iki šiol nepasikeitė, nebent į blogesnę pusę.

Teškia riebų tašką po paskutinio uždavinio
atsakymu, o kartu su juo ir patį baisiausią iš
jam žinomų keiksmų.

– Kas?! – nusigąsta brolis.

– Išnyk, – meta jam sąsiuvinius.

Dabar jis nenori matyti nė vieno žmogaus;

stipriai užsimerkia ir rankomis užsispaudžia
ausis.
2.
Jis bijo nakties. Jeigu brolis vėl pradės apie tuos
debesis... Dieną apie tai net neužsiminė, ir
Vaidotas pradeda viltis, jog tai tebuvo
vienkartinis kliedesys, gal kokia lunatizmo
apraiška, gal sapno tęsinys; pradeda tikėtis, jog
nereikės svarstyti to „gyvenimo debesyse“
pliusų ir minusų, kadangi galiausiai pliusais gali
susigundyti ir pats. Iš pradžių neišdrįso tiesiai
įvardyti to, ką nujaučia slepiantis po gražia
brolio sukurta metafora. O juk tai – pati
beprotybė. Atsisakai proto – ir tu laisvas! Nei
atsakomybės, nei kalčių. Be to, jiedu su
broliuku abu pikti ant savo proto, tik dėl
skirtingų priežasčių: brolis dėl lėtumo, Vaidotas
– dėl miklumo, pastabumo, negailestingai
atskleidžiančio tiesą.

Dabar mėgina savo protą suturėti ir,

stovėdamas jųdviejų su broliu kambario
tarpduryje, tiesiog žiūrėti į miegantį jaunylį.
Apvaliu veidu ir stambia, plačia nosimi jis
panašus į tėvą, bet abu broliai turi švelnias
mamos akis. Per miegą suvirpa ilgos jaunėlio
blakstienos, jis pasirąžo, išsitempdamas per
visą lovos ilgį; auga, jau prasidėjo paauglystės
šuolis. Ir Vaidas pabando įsivaizduoti brolį jau
suaugusį, pagaliau baigusį tą prakeiktą
mokyklą ir gal dar kokią profesinę, dirbantį kokį
nors paprastą, bet širdžiai mielą darbą, ir turintį
paprastą, bet širdžiai mielą merginą. Todėl
Vaidas gali atsipūsti. Kaip ten sako suaugusieji?
Pagyventi sau?

„Tu baisus savanaudis! Negalime vestis Viliaus į

suaugusiųjų šventę, o tu vieną vakarą gali ir
namie praleisti, nepakenks dėl įvairovės, –
mama bėrė vis daugiau žodžių, ir aštuonmetis
Vaidas pasijuto juose skęstąs. – Jam reikia
pavakarieniauti, laiku nueiti miegoti. Aš iki tau
pradedant lankyti mokyklą beveik niekur
neišeidavau, todėl, branguti, esi man truputį
skolingas“, – ji net šyptelėjo ir delnu perbraukė
jo skruostą. „O jeigu jis užsiožiuos? – Vaidotas
įsisprendė į šonus. – Galiu daryti kaip tu ar
tėtis?“ „Draugiškai jam paaiškink“, – mama
pusiau ignoravo klausimą. Vaidotas tikėjosi, jog
brolis bus paklusnus kaip jam įprasta, kad
neprireiks jo statyti į kampą ar sušerti diržu.
Nebuvo tikras, kad pajėgtų. Be to, bijojo tėvų
reakcijos. Pasiteiravo tik tam, kad mama
nemanytų jį esant naivų ir nesuprantant, jog
kartu su primesta pareiga jis įgyja ir teisių; apie
teises ir pareigas jam jau aiškino mokykloje.
Tačiau ir teisės, ir pareigos išėjus tėvams tapo
nereikšmingos. Vaidotas tiesiog labiau nei
visada jautėsi suaugęs, nors suaugo jau
būdamas trejų – staiga, per vieną naktį. Per tą,
kurią praleido vienas ištuštėjusiuose namuose,
kol į pasaulį keliavo jaunesnysis broliukas. Tai
buvo didelis džiaugsmas ir ne ką mažesnė
problema.

Jis leido broliui sėdėti ant stalo, bilsnoti į jo

kraštą kojomis ir rankomis valgyti blynus – jam
pačiam taip irgi skaniausia. Paskui vis dar
riebaluotomis rankomis pastverti televizoriaus
pultelį ir kvaišti nuo laisvės rinktis bet kurį
kanalą, o į ekraną spoksoti tol, kol ims
mirguliuoti akyse. Jis sėdėjo greta ir smagiai
juokėsi drauge su jaunėliu, dažniausiai net
nesuprasdamas iš ko, tiesiog antrino broliukui.
Ir jie buvo tokie laimingi – tačiau vėl skirtingai.
Šešiolikmečiui Vaidotui aišku, jog broliui tiesiog
patiko daryti draudžiamus dalykus. Ne iš blogos
valios – šito jame ir su žiburiu nerasi, tiesiog tie
dalykai turi papildomo „prieskonio“ ir neretai
esti smagesni, įdomesni, labiau įtraukiantys...
bent jau iš pirmo žvilgsnio. Tačiau Vaidotas ir
tuos dalykus atsirinkdavo, neužsiimdavo visais
iš eilės. O jam pačiam tąsyk labiausiai patiko,
jog gali nuspręsti, ką leisti ir drausti ne tik sau,
bet ir broliui. Vaidą visada traukė valdžia.

Dėl to šiemet pagaliau iškėlė savo kandidatūrą

klasės seniūno rinkimuose. Tiesą sakant,
gerokai nustebo, kai trys ketvirtadaliai dešimtos
„b“ jo kandidatūrą palaikė: kai kurie todėl, kad
buvo iš tos pačios chebros, kai kurie gal ir
prisibijodami savo ūmaus klasioko – nors
balsavimas juk anoniminis... Dar prisidėjo kelios
įsimylėję merginos ir draugystės trokštantys
vaikinai... Rimtesniems turbūt imponavo Vaido
protas, puikiai derantis su polinkiu pasiausti ir
elgtis chuliganiškai... Jam buvo malonu. Labai.
Spaudė rankas tarytum prezidentas po
sėkmingų rinkimų. Po pamokų už vieno
mokyklos kampo bučiavo visas, kurios tik
pageidavo, neprašydamas įrodyti, jog tikrai
balsavo už jį.

Laurą glaudė tvirčiau už kitas. Tačiau tai jautė

tik jiedu. Ji naujokė, ir stebuklas, jog apskritai
pasiryžo ateiti už to kampo. Atėjusi juokėsi
mažiau už kitas. O galėjo pamokoms pasibaigus
tiesiog dingti su ta drauge iš paralelinės klasės,
nuvinguriuoti tolyn savo grakščia, pasitikinčia
eisena. Matyt, ne juokais Vaidotą įsižiūrėjo. Ir
tai jam irgi malonu, net šiurpulys nubėga.
Žinoma, kol kas tai labiau pramoga, įvaizdžio
formavimas, nes paną turintis šešiolikmetis
tikrai atrodo geriau už jos neturintį... Aišku,
priklauso ir nuo to, kokia ta panelė. Laura tinka.
Pirmiausia – ji daili. Tegul niekas neskiedžia, jog
tai ne taip jau svarbu! Daili net su drabužiais. Ji
nesikvepina per daug, o prie kai kurių klasiokių
atsidūręs jis kartais vos nesubloguoja nuo
pribloškiančio kvapų šleifo. Balsas niekada –
net ir spiegiant (ji kartais spiegia, mergos
turbūt negali kitaip) – netampa šaižiu, ausį
rėžiančiu, kadangi žemokas ir veikiau duslus...
Vaidotas mintyse girdi tą balsą tariant jo vardą,
lėtai, veik paraidžiui... Taip, kaip dar niekad
nebuvo. Protinga ir neslepianti apsiskaitymo,
nors sykiais, kai tas pranoksta Vaido turimą,
toks nekuklumas sunervina.

Tądien grįždamas namo susivokė, jog visą kelią

mąstė apie ją, ir su palengvėjimu atsiduso, kad
tai pastebėjo pirmas, o ne sulaukė pašaipių
užuominų iš draugų ar priešų. Paauglystėje
atvirai prisipažinti meilę tolygu pasirašyti sau
nuosprendį ir tapti pašaipų auka. Jis ne tam visą
laiką kovojo už savąją vietą po Saule, kad dabar
jos netektų tokiu kvailu būdu. Reikės būti
atsargiam. Galėtų paklausti tėvo, kaip
neapsijuokti kabinant paną, kadangi visi žino jo
tėvą buvus vienu geidžiamiausių Vilniaus
vaikinų... Negalėtų. Nes tas pirmas iš jo
išsityčiotų. Vaidas niekuomet nesuprato, kodėl
tėvas taip... Kodėl nemyli. Ant brolio irgi pyksta
dėl kiekvieno šūdniekio, tačiau būna, kad ir
priglaudžia, vasarą jam išlanksto kepurę iš
laikraščio, o gavęs algą parneša iš parduotuvės
čiulpinuką ar net šokoladinį kiaušinį. Vaikystėje
ir Vaidui taip parnešdavo, gal iki kol jam suėjo
penkeri. Paskui kažkas pasikeitė; berniukas
bandė sau aiškinti, jog visą dėmesį, meilius
žodžius ir šypsenas tėvas kurį laiką privalo skirti
ką tik gimusiam Viliukui... Tik kodėl jam,
vyresnėliui, ne tik nebebuvo dovanojamos
šypsenos, bet nelauktai, netikėtai ant galvos
pasipildavo priekaištai ir pasipiktinimai? Vėliau
jį kartais palepindavo tik mama. Net į skruostą
pakšteldavo, beveik koketiškai – ji tik taip ir
sugeba elgtis. Nors dabar liovėsi. Gal todėl, kad
Vaidotas jau primena suaugusį vyrą? O galbūt
dėl to, kad jis keliskart nusiviepė
bjaurėdamasis, ir mama nesuprato, jog tik
apsimetė. Kaip ten bebūtų, suaugusiųjų
pasaulyje Vaidotas liko absoliučiai vienišas...

Pasistatė uniforminio švarko apykaklę, po ja

palindo ilgoki plaukai ir švelniai erzindami
kuteno kaklą. „Reikia pinigų kirpyklai?“ – prieš
kelias savaites paklausė mama. „Kirpyklai –
ne.“ „O kam tau reikia?“ Jis gūžtelėjo pečiais:
„Tiksliai nežinau. Vis prireikia šiam bei tam...“
„Nemokėk už panas, branguti, – pamokančiu
tonu tarė motina. – Pasinaudos ir ačiū
nepasakys.“ Ar ji taip darė? Gali būti: Vaidui
teko girdėti keletą mamos meilės, aistros ir
kvailiojimo istorijų – ji pavedžiojo už nosies bent
keletą vyrukų. O paskui staiga maloningai
sutiko tekėti už tėvo, kelis metus aplink ją
besisukusio ir ypač skausmingai išgyvenusio
trumpą mylimosios romaną su jo paties
pusbroliu, pertraukose tarp mokslinių
ekspedicijų besiglaudusiu instituto
bendrabutyje Vilniuje.

Vaidoto gyvenamas rajonas nebuvo toks, kur

tiesa vyniojama į vatą, kad jos aštrūs kampai
nežeistų. Net jei, dėstant tą tiesą, aplinkui
sukiodavosi vaikai. Vaidas išklausė daugybę
tokių nepagražintų ir necenzūruotų pasakojimų,
nes, grįžęs iš darželio ar mokyklos, kasdien
išlėkdavo į kiemą, į aplinkines gatves...
Žingsniuodavo gaudydamas vaizdus ir garsus,
fiksuodamas pažįstamus ir svetimus veidus,
sykiais draugiškai pasveikinamas, kartais –
piktai apšaukiamas. Klausydamasis apie
gyvenimą, mokėsi gyventi. Pagal
pasakojimuose atsiskleidžiančias ar gatvėje
pamatytas schemas, arba priešingai joms.
Broliuko iš pradžių neimdavo drauge: jautė turįs
jį saugoti, nors aiškiai nesuprato, nuo ko.

Pirmąsyk jie leidosi paklaidžioti vieną ankstyvą

rudens vakarą, Vilius buvo antrokas – brolio
požiūriu, jau pasiruošęs pažinimui. Vaidotas net
nežinojo, nuo ko pradėti, kur jį nusivesti – tiek
daug norėjo parodyti, taip didžiavosi savo
paties patirtimi! Iki šiol pamena, kaip jiedu
stovėjo senos, apgriuvusios bažnyčios lango
arkoje, kaip pajudinus kojų pirštus iš po padų
biro sienų mūro atplaišos... Kaip sukliko juos
per gretimo namo langą pastebėjusi moteris ir
jiedu sutartinai krūptelėjo. Bet ji dar turėjo ilgai
įkalbinėti, kad berniukai nuliptų ant žemės... Jau
tada jiedviem patiko debesyse.

Jis panūsta susirasti tą moterį ir padėkoti už jos

išgąstį, už norą palydėti juos namo. „Patys
pareisim“, – spausdamas broliuko ranką,
pareiškė jai įžūliai, be kruopelės dėkingumo. Ir
jiedu nupėdino iš lėto, žvilgsnius atkakliai
įsmeigę į priekį, lydimi susirūpinusių akių. Bet
vos išėję iš kiemo, pasileido bėgte. „Tik nieko
nepasakok tėvams“, – jau prie pat namų brolį
uždusęs prigrasė Vaidotas. Tas tik sulinksėjo.
Tąnakt jiedu miegojo neramiai. Tačiau po kelių
dienų vėl lakstė kiemais ir gatvėmis, ir broliui
pažįstama teritorija plėtėsi.
3.
Galų gale atsigulęs į lovą, jis iš naujo,
pasigardžiuodamas, permąsto vakarykštį
pokalbį su geriausiu draugu...

Tas gimtadienio dovanų gavo kino kuponą ir dar

pinigų spragėsiams bei limonadui. „Klausyk, o
jeigu mes už tuos tavo pop-corninius į kiną
panas nusivestume?“ „O kas nors iš mūsų
klasės paną turi?“ „Juokauji?! Jei jau mudu vis
neišlaikom...“ „Tai reiškia, kad nusivedę būtume
kiečiausi?“ „Tik jeigu po to ji sutiktų toliau būti
pora...“ „Pasistengtume. Tu turi kandidatę?“
Dabar klausimas, pasisakyti ar ne, iškilo visu
rimtumu. „Na... Mąstau čia apie vieną...“
Draugas išsišiepė: „Ir aš.“ Kad tik ne apie tą
pačią, mintyse nustėro Vaidotas. „Ji iš
paralelinės. Na, ta, kur su mūsų naujoke
draugauja.“ O, Dieve, ačiū Tau! „O tu?“ „Ką
aš?“ „Tu apie kurią?“ „Ai, nesvarbu! Gi tavo
pinigai. Paimkim ją su naujoke ir nesukim
galvos.“ „Tinka! Tu tikras draugas.“

Pagalvojus apie jų sukurptą planą, gyvenimas

kiek prašviesėja. Vaidas pagalvoja, jog ir miesto
panorama mėnesienos šviesoje būtų verta
dėmesio, tad vėl tyliai įsliuogia į džinsus ir per
miegantį butą nusigauna iki balkono... Vėsi
rudens naktis aštriais dantukais kandžioja jo
kūną; oras grynas ir šiek tiek drėgnas, link
Vaido atsklinda gelstančių kiemo klevo lapų
kvapas... Per kiemą perbėga šuo, vis neramiai
stabteldamas kažko pauostyti. Vaidotas čia jau
šešiolika metų, ir klevo lapų rudeninis kvapas
jau pasilikęs jo plaučių kertėse, o pavasario
polaidžiai daug sykių permerkė jo batus. Ištiesia
ranką ir perbraukia šiurkštų medžio kamieną.
Tada atsisėda ant balkono turėklų, laikydamasis
už vienos iš šakų, permeta kojas į lauko pusę.

– Kodėl nemiegi? – už nugaros suskamba

mieguistas brolio balsas. – Laukiau laukiau, kad
sugrįžtum...

– Ryt man šešiolika, Viliau. O gal jau šiandien? –

žvilgteli į laikrodį, laisvai kadaruojantį ant jo
siauro riešo. – Jau šiandien.

Broliukas pasimarksto, tada klausia:

– Tai tave jau galima sveikinti?

– Jei tik nori, – drąsinamai šypteli.

Broliukas prieina arčiau ir jį apsikabina, jis

niekada nesidrovi demonstruoti jausmų.

 
*****

– Vėl visą kaldrą nusispardei! Su kuo tu ten

naktimis vis kovoji?! – atsimerkęs pamato
mamą, pasilenkusią virš lovos ir taisančią
antklodę. Su monstrais, – nori pajuokauti, bet
staiga gerklėje įstringa gumulas, nes mama
prisėda ant lovos krašto, nubraukia jam nuo
kaktos plaukus ir pabučiuoja.

– Viliuk, eikšekit abu su tėčiu – jubiliatas

atsibudo! – šūkteli, šypsodamasi tam jubiliatui,
ir priduria. – Vakarui pasikviesk draugų – tortą
iškepiau.

Jis tepajėgia linktelėti, kadangi pamato, jog

šypsosi net tėvas, įžengęs į kambarį, paploja
jam, jau atsisėdusiam lovoje, per petį. O brolis
dar sykį apsikabina.

Į mokyklą jis išlekia kaip ant sparnų – kišenėje

vokas su 50 eurų. Gal dalį panaudos per kino
nuotykį, nes su draugu nusprendė būtent
šiandien jį susiorganizuoti. Pusę dienos svarstė,
kokį filmą joms pasiūlyti. Kovinis garantuotai
netinka. Romantinė drama? – paikiems
įsimylėjėliams. Fantastinis? – visi jais
persisotinę... Ar jos apskritai eis? Prieš
paskutinę pamoką iškart abiems, drauge
stovinčioms koridoriuje, meta kiek atsainų
pasiūlymą truputį virpančiu balsu...
– Kvailesnės komedijos nesu mačiusi! –
sukikena naujokė.

Vaidas žvilgteli šnairomis, pamato jos akyse

valiūkiškas ugneles, ir pats ima kikenti. Po
minutės, sėdėdamas pustuštėje kino salėje tarp
dviejų gražių merginų, jau kvatojasi tol, kol iš
visų pusių pasigirsta pasipiktinimo šūksniai.
Tada bent susikelia kojas ant priešais esančios
tuščios kėdės atkaltės ir švysteli į draugą
saujelę spragėsių.

– Persivalgei? – klusteli tas.

– Ei, jūs į kiną atėjot ar kaip? – papriekaištauja

draugo „pana“, bet matyti, jog visai nerimtai.

– O jūs? – gudriai prisimerkia draugas.

– Imsim čia ir sakysim.

– Taigi.

Po seanso jiems keturiems ir žvilgsniais, ir

žodžiais priekaištauja visi likę žiūrovai; gerai,
kad neatsiranda nė vieno peštuko: užupiokai
lengvai nesileistų apkumščiuojami, bet merginų
į tai velti nesinori – jos visai šauniai pasirodė.

– Pratęskim pas mane? – Vaidas tik dabar

prisimena tortą.
– Mes... dovanos neturim... – kino salės
prieblandai nemaskuojant veide atsispindinčių
emocijų, ji pastebimai susidrovi, nebelieka
įžūlios kaukės.

– Jūs... – jis irgi užstringa, bet tik trumpam. –

Pačios kaip dovana.

Va!

– Nieko sau!.. – pritariamai nutęsia ta, iš

paralelinės.

Kiek mažai toms mergoms tereikia!..

*****

Mama aprengė marškiniais, nors jis ir

priešinosi. Paaiškino, kad sutinkant į gimtadienį
atėjusias merginas, džemperis su pusiau
nusilupusiu mylimiausios muzikos grupės
atvaizdu – ne pats geriausias pasirinkimas.
Pasipuošęs tais marškiniais, iš po kurių rankovių
– mamos siaubui ir jo pasididžiavimui – jau
išlenda riešai, Vaidotas trečią kartą
nužingsniuoja į balkoną pasidairyti. Brolis
sukasi aplinkui, vis klausinėdamas, apie ką jie
žada kalbėtis su mergomis.
– Atkibk! Užknisai!

Laikas eina, o jų dar nematyti, todėl širdį ima

graužti nerimas. Gal juokeliai kine nepatiko?
Jeigu jos neateis!.. Ir ką, ką gi tu, Vaidai,
padarysi?

– Aš geriau su mama kalbėsiuos, – vėl atsiradęs

greta, nusprendžia brolis.

– Nors su beždžionėmis! – atkerta.

Bet netrukus plačiausiai išsišiepia, nes nuo

kiemo vartų atsklinda pokalbis: „Jis čia
gyvena?“ – „Tiesiai, merginos, nosies tiesumu“
– „Palauk, aš dovanos nerandu.“ Visi trys
minutėlei nutyla, tada vėl sušurmuliuoja
artėdami. Vaidas neria į butą.

– Neini į kiemą pasitikti? – brolis atbėga iš

paskos; jis pats draugus dažnai pasitinka būtent
ten.

– Ne, – savimi patenkinto šypsena.

Durų skambutis. Kvailas, blizgantis, krokodilo

formos balionas svečių rankose.

– Į tave panašus! - pamalonina draugas.

– Tu rinkai?
– Žinoma!

Tačiau Vaidotas mato, jog ji šypsosi

plačiausiai... ji rinko. Paduoda rankose laikytą
dovanų maišelį, kuriame – USB atmintinė,
neblogos firmos ir nemažos apimties.

– Taviškė jau aplūžus, – tarsteli draugas. –

Pasikeisi.

Išmanusis telefonas irgi suskilęs: paleido iš

rankų dar pavasarį, čiuožinėdamas kiemo
pakraščiais, ten, kur pavėsyje tebeblizgėjo
ledas. Manė, kad tėvas galvą nusuks. Jis
stiprus, prieš jį nepašokinėsi – kitaip Vaidotas
seniai nesileistų lupamas. Ir brolio neduotų nė
pirštu paliesti. O tąkart dvi dienas negalėjo
atsisėsti, dvi savaites negavo dienpinigių... Tad
viltis, jog per šešioliktąjį gimtadienį tėvai
padovanos naują telefoną, buvo visai
menkutė... Šiandien ryte paaiškėjo, kad
nepagrįsta. Bet su draugais kas kita – jie žino,
ko jam reikia. Jis visuomet turėjo gerų draugų.
Ir bjaurių priešų. Ir net dvi merginas.

Bet draugės – niekad. Tokios, kuri dovanotų

balionus ir tortą valgytų atsargiai, stengdamasi,
kad ant lūpų liktų visi ten užtepti dažai.
Draugės, kurią apkabinęs jauti švelnų kūną.
Ranka, sąmonei visai nedalyvaujant, slenka tuo
kūnu, ieškodama dar neatrastų žemių ir
pasiryžusi jas patyrinėti...

– Baik! – ji plėšte nuo jo atsiplėšia.

– Kodėl?

– Tau nesuprasti. Jums, vyrams, nesuprasti.

Taip mama kartais atšauna tėvui... Vaidas

užsikniaubia ant balkono turėklų.

– Tikrai be šansų?

– Nežinau... – ji pasilieka atokiau ir delnu iki

galo nusivalo jo bučinio jau beveik nutrintus
lūpų dažus. – Gal jūs paprasčiausiai
nesistengiat?

– Ir kodėl gi?

– Tu tikras kodėlčius, – neišlaikiusi šypteli. – Nes

jums... neapsimoka?

– Va koks reikalas.

Ji susisagsto trumpą striukelę. Pabarškina į

kambario langą:

– Ei! Traukiam namo.

Kiti du svečiai atsigręžia, pamažu nirdami iš
lėto šokio glėbio.

– Bet tu... – staiga ateina jam į galvą. – Tu juk

žinojai, ko tikėtis? Tačiau atėjai.

Jos skruostai plyksteli – gal iš susidrovėjimo, gal

iš pykčio. Papurto galvą:

– Geriau nebetęskim šitos kalbos.

– Gerai. Bet tu... būsi su manimi?

Ji tyli tol, kol artėjantys kitų žingsniai

nepriverčia pasiskubinti su atsakymu.

– Dar negaliu pasakyti.

– Tau princo reikia? – burbteli jis užgautai.

– Taip, – ji nesutrinka. – O tu nenorėtum

princesės?
4.
Aišku, kad norėtų. Rimtiems santykiams. Taigi,
vėliau. Tad nesiners iš kailio, kad ją gautų. Kol
kas su princesėmis būtų per sudėtinga. Nebent
pati parodys iniciatyvą, tada – negi atsisakysi?
Svarsto taip, šaukštu gremždamas lėkštę, ant
kurios gulėjo tortas, ir laižydamas kremo
likučius. Gimtadienio likučiai. Saldūs. Norėtųsi
ištempti juos kaip tąsią karamelę, lyg cukraus
vatos gijas.

Duris atsirakina tėvas, grįžęs iš vėlyvos

autobuso vairuotojo pamainos. Kai kurie
pažįstami iki šiol pavydi Vaidui galimybės
nemokamai važiuoti autobusu, o ypač todėl,
kad tėvas vairuoja 10-tą autobusą, prasukantį
pro Užupį. Tik jie nežino ir niekada nesužinos,
kad tą dešimtuką kartais tenka drauge su tėvu
plauti, net žiemą, beveik lediniu vandeniu; kad
tenka vairuotoją mokyti valdyti autobuso
kompiuterį ir, jeigu jam nesiseka, kaltas lieka
Vaidas; kad ištuštinti salono šiukšlių dėžutes –
broliuko darbas. Gana ilgai, juste jusdamas jo
pasibjaurėjimą, Vaidas jaunylį pavaduodavo...
Paskui liepė grūdintis.

– Pridek, – tėvas pasisiekia iš spintelės

cigarečių.
Vaidotas tiesia ranką prie stalčiaus, kuriame
laikomi degtukai.

– Nevaidink! Trauk degtukus iš kišenės.

Vaidas įsitempia.

– Nebijok, nuo šiandien tu – suaugęs. Ir daryk

su savimi, ką nori, – tėvas griausmingai
nusikvatoja, paskui neramiai žvilgteli
miegamojo pusėn, pasiklauso.

Mama seniai miega, tikriausiai nenubudo; šiaip

ar taip, iš kambario nepasigirsta joks garsas.

– Šiandien kaip tik tinkama diena tau kai ką

sužinoti, – dar valandžiukę padelsęs,
nusprendžia tėvas.

Prisidega cigaretę Vaido nedrąsiai per stalą

stumtelėtais degtukais. Žvelgdamas į
vinguriuojančią dūmų sruogą, beveik svajingai
prataria:

– Ir jis daug rūkė... Gal tą vienintelę ydą ir

turėjo, princas ant balto žirgo!

Vaidotas nieko nesupranta, tik suvokia, jog

geriausia būtų bėgti ir slėptis, tačiau to daryti
kažkodėl negalima.
– Turėjo deguto juodumo plaukus. Laimė, kad ir
manieji tamsūs, kitaip kas būtų patikėjęs, jog
tas kūdikis juodu kuodu... Varno plunksnomis ji
vadino... – tėvas ranka trenkia per stalą.

Vaidas krūpteli.

– Tu ne mano sūnus! Negi, turėdamas tiek

proto, to dar nesupratai?!

Vaidas krūpteli dar kartą, šįsyk – ne tik kūnu,

bet ir siela; drebulys pereina per visus šešiolika
jo metų, paliečia juos vieną po kito. Akyse ima
kauptis ašaros – ir gailios, ir piktos.

– Tu vyras ar mėmė koks?! Nepradėk čia

žliumbti!

Vaikinas nusisuka.

– Ir motinai nedrįsk sakyti! – kalbėjimas virsta

grėsmingu šnabždesiu. – Ji prisaikdino mane,
kad niekada tau nepapasakosiu. Bet kodėl gi
negaliu, po galais?! – užsikosti; numeta
nuorūką į šiukšliadėžę. – Šįryt ji manęs
paklausė, ar prisimenu, kaip gimei. Irgi su
ašaromis akyse, tu gi jos akis paveldėjai... Ir aš
truputį praskydau, tikrai prisiminiau... O paskui,
darbe, prisiminiau ir kitką, daug visko kito.
Vaidui raižo vidurius, tačiau jis trokšta išgirsti
daugiau. Prieš jį veriasi nepaprastos paslapties
vartai, tereikia viską sudėti į vieną: seniau
girdėtus gandus apie įsimylėjusius mamą ir tą
jauną mokslininką, jo išvykimą į ilgiau nei
metus truksiančią ekspediciją, jos staigų
sutikimą tekėti už kito... Ar tą vyrą retsykiais
prisimindavo mama, prikišdama jam, Vaidui,
būtas ir nebūtas nuodėmes?

– Įsivaizduoji, kaip jaustis, kai tau prieš nosį... Ir

dar tavo pusbrolis...

Vaidotas mato, kaip senka pasakotojo jėgos,

kaip blausiasi iki šiol žioravęs jo žvilgsnis.

– Ji man nemelavo. „Jei nori, imk mane tokią, –

sakė. – Su pilvu.“ O aš jos norėjau! Oi, kaip
smarkiai!.. Ir dabar dar noriu.

Vaidotui atrodo, jog aplinkui tvyranti ir jų abiejų

viduje susikaupusi įtampa spengia, žaibuoja,
ūžia. Keista, kad neišgirsta mama, juk visa tai –
taip arti jos ir taip su ja susiję...

– Kol buvai tik tu, – jis tęsia, ir Vaidotas turi

pripažinti šitą vyrą turint labai daug jėgų, –
kažkaip galėjau ištverti. Net patiko pradžioje
tėvą žaisti. Bet kai gimė Vilius... – pažvelgia į
Vaidą iš padilbų. – Kelis metelius iš inercijos dar
abu popinau. Tačiau su Vilium nuo pat pradžių
viskas kitaip buvo. Tai kas, kad ir mokėsi jis
sunkiau, ir kamuoliu prasčiau žaidė... Jis buvo
mano! Supranti, a? Gal jei tu būtum bent
truputį į mane panašus... Bet kur tau! Jis irgi
išsiskyrė iš visos giminės... Kalnus tyrinėti
panoro mat! Vulkanus! Jam rūpėjo, kaip Žemės
pluta juda... Pasakojo jai apie uolienas ir
mineralus, kaip jie žiba olų gelmėje ir ant
moters krūtinės – žinojo juk, buvo matęs! –
nusikvatoja. – Ir ne jos vienos, patikėk manim!

Vaidas tik dabar pajunta rankose gniaužąs peilį,

kuriuo buvo pjaustytas tortas, pastebi kelis
lašelius kraujo iš delno... Bus daugiau.

– Jis žinojo apie mane? – Vaidas tikrai nenori

šito klausimo užduoti ir anksčiau jam nelabai
artimu buvusiam, o dabar visiškai svetimu
tapusiam vyrui, tačiau pasirinkimo neturi.

– Ką aš žinau?! – vėl plyksteli tas. – Jų reikalus

jiems palikau. Šiaip ar anaip, jis nei į tavo
motiną, nei į mane niekada nesikreipė. Ryšiai
apskritai nutrūko, juk ir negalėjo būti kitaip, –
beveik paklausia.

Išsitraukęs iš duoninės, lėtai sukramto duonos

riekę, tuomet atsistoja nuo stalo:

– Eisiu miegoti. O tu, ponuli, apsirišk ranką ir

taip pat į lovą. Ir nesugalvok kokių fintų krėsti –
iš namų bėgti, mokyklą praleidinėti... Motinai
nebus gerai, o ir man papildomų rūpesčių
nereikia.

Jam išėjus, Vaidas automatiškai atlieka įprastinį

savo vakaro darbą: suplauna indus, sudeda
juos į spintelę, padžiauna rankšluostį.
Automatiškai nusiprausia ir išsivalo dantis. Kaip
sugebėdamas susitvarsto delną. Po visko ateina
į jųdviejų su broliu kambarį.

– Nori, aš dabar pat pasiimsiu tave į debesis? –

tyliai pasiūlo tas, ir Vaidas supranta, jog jis
girdėjo.

„Pasiimk!“ – panūsta ištarti ir atiduoti save į

rankas berniukui, kuris, pasirodo, su juo teturi
pusę bendrų genų; beje, Vaidotui visiškai aišku,
jog jųdviejų su broliu atveju tai nieko nekeičia.
Bet pratyli, tik atsisėda ant Viliaus lovos.

– Gali ir atsigulti.

Ir nenusirengęs, sustiręs naktyje jis palenda po

antklode, apsikabina broliuką ir prisiglaudžia
taip stipriai, kaip tik moka. Vilius guli įsitempęs,
regis, karštligiškai mąsto, o gal tiesiog taip
iškenčia šitą akimirką.

– Jis pasakė, kad viską darau prasčiau už tave, –

galop pralemena.
Vaidotas papurto galvą:

– Tai netiesa.

– Manau, tiesa. Bet dar jis pasakė, kad vis tiek

mane myli.

Dabar Vaidotas linkteli, didelėmis valios

pastangomis nurydamas vėl kylančias ašaras.

– Tai kokia čia logika? – broliukas pasiskolina

vyresnėlio neretai vartojamą teiginį.

Meilėje nėra logikos. Tačiau Vaidas neturi jėgų

broliui to aiškinti; būti laimingu jam, bent kol
kas, turės pakakti to, ką išgirdo iš savo tėvo
lūpų.

Blogiausia, kad Vaidas neišmano, kaip jam

elgtis su mama. Ir su tėvu... tpfu! Ne tėvu! Tai
kas jis jam? Patėvis? Turbūt taip... Vaidotas
staiga pagalvoja, jog savo tikro tėvo net vardo
nežino... Ir pavardės... Turi būti gimimo liudijime
– keista, jog iki šiol jis nepastebėjo, kad tame
dokumente įrašytas kitas vyras... O gal ne? O
gal jis apskritai nėra matęs savo gimimo
liudijimo, kada būtų galėjęs matyti? Atsiskiria
nuo brolio ir keliasi iš lovos.

– Kur tu?
– Tuoj grįšiu, – supranta, jog turi bent taip
nuraminti jaunėlį.

Tyliai nusėlina į svetainę, pasistatęs prie

sekcijos kėdę, pasilipa link viršutinių lentynų,
kur mama laiko dokumentus. Tamsu kaip
subinėj! O degtukų atgal į kišenę neįsidėjo!..
Sugriebia visą krūvą aplankų ir popierių, nulipa
žemyn ir, įpuolęs į savo su broliu kambarį,
uždega stalinę lempą. Namų knyga, kažkokios
sutartys, keli seni, nežinia kuo reikšmingi
laikraščiai... Jis viską meta ant grindų. Lovoje
atsisėdęs brolis atidžiai stebi. Aha, štai pagaliau
gimimo liudijimas!.. Kas per nesąmonės?! Argi
dokumentas gali meluoti? Gali, jei pamelavo
jame minimi asmenys, jeigu dėl šventos
ramybės įrašė tą žmogų, kurį patys vieni
nusprendė laikyti tėvu. Sutikdamas Vaidotą
vadinti sūnumi, čia įrašytas vyras nusipirko jo
mamos meilę. O neįrašytasis? Prarado ją visam
laikui? Ir ar pats buvo dėl to kaltas? Vaido
galvoje – gausybė klausimų, ir jis aiškiai
pajunta, jog svaičioti apie meilę su draugeliais
yra labai lengva, tačiau svarstyti apie ją
rimtai... Ir dar – kaip mama galėjo?! Bet kuriuo
atveju – kaip ji taip ėmė ir pakeitė vyrą?! Paskui
šešiolikai metų apgyvendino visus mele ir būtų
jame gyvenusi dar ilgiau... Gal ir gerai, kad
tėvas... Po galais, ir vėl!.. Turbūt gerai, kad jis
pasakė. Vaidas po truputį susigyvens su šita
tiesa... Tik kol kas neaišku, kokiu būdu. Tuo
labiau, jog tiesa ne iki galo žinoma, trūksta
labai labai svarbių jos detalių.

Brolis įsitaiso ant grindų, kilnoja nutrenktus

dokumentus.

– Tik dar labiau nesuversk, – grįžteli į jį Vaidas.

Tačiau berniukas tarsi neišgirsta, tiesia link jo

vieną iš laikraščių:

– Žiūrėk, koks pavadinimas!

„Žemės gelmių tyrinėtojas.“

– Kas?! – išplečia akis Vaidas.

Griebia iš brolio rankų laikraštį, pageltęs

popierius garsiai sušiugžda. Abu pasilenkia ties
straipsniu, ties nedidele nuotrauka puslapio
viršuje. Ugnikalnio fone – saulėje įdegęs, barzda
apžėlęs vyras, vilnonę kepuraitę užsimaukšlinęs
iki pat tamsių, žvitrių akių.

– Vau! Čia tavo tėvas? – net išsižioja Vilius.

Vaidotas neatsako, o broliui netenka ilgai

stebeilyti į nuotrauką: Vaidas sulanksto laikraštį
ir įsikiša į kišenę, nusimovęs džinsus, sudeda
juos taip, kad nieko nebūtų matyti.
– Grįžk į lovą, – paliepia jaunėliui. – Ir kuo
greičiau užmik, jau rytas tuoj.

Pats jis į miegą įkrenta kaip į tamsią olą. Iš

pradžių ilsisi, nieko nematydamas ir
negirdėdamas, paskui, sunerimęs dėl
užsitęsusios tamsos, ima ieškoti išėjimo, kuriuo
sugrįžtų į pažįstamą pasaulį. Vienu metu širdyje
surusena viltis, kad padės tas vyras, mokantis
rasti kelią Žemės gelmėse, tačiau jis
nepasirodo. Vaidas girdi save aimanuojant ir
kažką šnabždant, bet nevalioja prabusti. Net kai
ragindamas keltis už peties papurto brolis –
žadintuvas nuskambėjo jau prieš pusvalandį.

– Negaliu daugiau tavęs laukti, –

atsiprašydamas garsiai pasako vyresniajam. –
Man toliau eiti, o mūsų matematikė tikra
ragana.

Ir išbėga į savo mokyklą – tą, jaunesniems.

Mama į darbą išėjusi jau anksčiau. Patėvis irgi
išvažiavo į autobusų parko garažą – ne kažin
kaip miegojosi, žmona teiravosi, ko tiek vartėsi,
tačiau jis tik neaiškiai burbtelėjo kažką. Tad
Vaidas namuose vienas, ir nieko tokio, kad
atrodo ne kažin kaip. Nusiprausia, apsirengia ir
išeina pro duris.

 
*****

Bernardinų sodas beveik tuščias, tik kelios

ankstyvos mamytės ir auklės stumdo
vežimėlius ar gano jo takais ir po naujai įrengtą
žaidimų aikštelę zujančius pyplius. Vaidas
atsisėda ant suolo ties centriniu fontanu.
Savavališkai nenuėjęs į mokyklą buvo vos kelis
kartus gyvenime, tad jaučiasi nei šiaip, nei taip.
Tik kad šiandien mokykloje nebūtų nieko nei
girdėjęs, nei suvokęs. Gal taip ir reikės
paaiškinti tame raštelyje, kurį, nenorėdamas
varginti tėvų, pats sau pasirašys.

Išsitraukia laikraštį, dar kartą perskaito

kiekvieną straipsnio žodį, sukdamas akis nuo
nuotraukos. Per daug skauda į ją žiūrėti.

– Beveik dešimt metų buvai čia pat, – tyliai

tarsteli, spoksodamas į datą puslapio viršuje.

Atsikelia nuo suolo ir, gurgždindamas tako

žvyrą, patraukia vienu iš ilgųjų takų. Po kelių
minučių neiškentęs sustoja, išlanksto rankoje
laikomus lapus ir pabando sugauti tėvo žvilgsnį.
Fotografija ne per ryškiausia, laiko ir dulkių
pablukinta, tad neaišku, ar sumanymas
pasiseka. Tačiau jis vis tiek žiūri į tą vyrą,
prakaituodamas, pakaitomis rausdamas ir
baldamas. Atsisėda tako vidury, pasideda
dienraštį greta, užberia ant jo saują akmenukų,
kad nenupūstų vėjas.

– Ką man su tavimi daryti?

Nesugalvoja nieko kito – tik iš laikraščio

išlankstyti laivelį. Slysčiodamas molingu šlaitu,
nusileidžia link Vilnelės ir nedvejodamas
paleidžia jį plaukti. Nebegali viso to ilgiau laikyti
rankose – jos degte dega, labiau nei nuo
vakarykščių susipjaustymų. Ir mintys tarytum
liepsnoja, tokias deginančias jis siunčia motinai
– gal pajus. O nebesugrąžinamas laivelis tegul
bus kerštas jai: nebeturės tos vienintelės
nuotraukos, tos tamsios akys jai nebežibės...
Jeigu nesidalini, tai ir tau nepriklauso! Jis taip
nusprendė, ir taškas. Soriukas, kaip pasakytų jo
geriausias draugas.
5.
Visą dieną sukęs ratus po miestą, pavakary jis
atsiduria prie Bastėjos, kumščiais daužo tvoros
mūrą, kol susikruvina krumplius, o rankas
pradeda bjauriai mausti. Ir vis tiek nesiliauna.
Kol į mokytoją panaši moteris, turbūt grįžtanti
namo po užsitęsusios darbo dienos, aikteli ir
prisideda ranką prie širdies. Tame judesyje
Vaidotas atpažįsta prieš penkerius metus
pirmąkart sutiktą žmogų.

– Jis niekaip nedingsta! – meta lyg ir jai, lyg ir

vakaro sutemoms.

– Kas? – vos girdimai paklausia moteris.

– Tėvo snukis.

Suvokia nežinąs, apie kurį iš dviejų vyrų kalba,

– veikiausiai apie abu.

– Jis nenormalus, – konstatuoja balsas,

pasigirdęs nuo Bastėjos tvoros viršaus. – Jau
pusę valandos trankosi.

Vaidas užverčia galvą ir pamato ją, tupinčią ant

tvoros krašto. Totali katastrofa! Įsitempia,
stengdamasis prisiminti, ar ką nors šūkalojo
savojo pykčio, o gal nevilties priepuolio metu. O
gal šnabždėjo? Bet vakaro tyloje ji tikrai galėjo
išgirsti. Atgręžia tai išmintinguolei ant tvoros
nugarą. Kiek įžūlumo reikia turėti, kad štai
šitaip tylomis stebėtum iš proto einantį žmogų,
o po to dar postringautum apie jo elgesį! Kaip
jai ne gėda?! Jeigu netoliese nestovėtų ta
moteris, jeigu ji nebūtų moteris iš jo vaikystės,
Vaidas naujokei pasakytų viską, ką šiuo metu
apie ją galvoja!

– Jūs pažįstami? – pasiteirauja moteris.

– Klasiokai, – atsako abu vienu metu.

Moteris šypteli ir klausia dabar jau merginos:

– Žinai, kur jis gyvena? Pakontroliuosi, kad

pareitų namo?

Vaidotas staigiai atsigręžia į naujokę. Ta

papučia lūpas ir valandžiukę nieko neatsako,
paskui nenorom linkteli.

– Tuomet gero vakaro judviem, – kažkaip keistai

palinki moteris ir skubriai nužingsniuoja gatvele
žemyn.

Vaidotas nugara atsišlieja į sieną prie pat

merginos kojų, kurias nuleidusi ta atsisėdo
viršuje. Įtampa, nors ir labai pamažu, slūgsta.
– Keista. Vakarykštis vakaras taip skyrėsi nuo
šito, – tarsteli ji.

– Kaip čia pasakius... Tu abu kartus mane

paauklėjai, – prikiša jis įžeidaus vaiko balsu.

– Nepratęs būti auklėjamas?

– Dar ir kaip pratęs!.. Tame ir bėda.

– Aš irgi.

Jis nustebęs žvilgteli į merginą:

– Už ką tave auklėti?

Ji gūžteli:

– Už norą būti savimi. Priežastis sena kaip

pasaulis.

Tai jau taip...

– O konkrečiau?

– Klausyk, man jau pabodo visam Užupiui

šūkauti. Lipk čionai!

– Arba tu leiskis.

– Gyvenime visuomet geriau kilti nei leistis.

Negi ji turi kiekvienai gyvenimo situacijai
paruoštą repliką? Jis pabando užsikabaroti
tvora, tačiau sudaužytos rankos pasipiktinusios
atsisako padėti, o kojoms pastatyti išsikišimų
irgi beveik nėra.

– Per ten lengviau bus, – ji mosteli link tvoros

galo. – Žemiau.

Vaidas susikiša rankas į kišenes ir nupėdina

nurodyta kryptimi; galėtų užsiožiuoti ir
nesustodamas traukti toliau, tačiau ties tvoros
pabaiga stabteli.

– Tik į dilgėles neįlipk. Ir neįmink... Pats žinai į

ką.

– Kokia tu rūpestinga. Prieš pusvalandį tokia

nebuvai.

– Tiesiog nenoriu, kad čia šalia smirdėtum.

Oh my God!!!

Visgi atkreipęs dėmesį į perspėjimus, šįkart

nesunkiai pasiekia tvoros viršų.

– Tai kokia ta tavo kitų smerkiama savastis? Ir

kas tie smerkiantys? – sustoja prie jos.
Mergina pakyla, sudeda abiejų rankų pirštus
stačiakampiu ir pakelia jam prie akių. Vienoje to
rėmelio pusėje – jo veidas, kitoje – apylinkių
panorama, nusagstyta vakaro žiburiais.

– Gražus paveikslas?

– Paveikslas?

– Aš visur matau paveikslus. Ar piešinius. Ar

skulptūras.

„Tai kuris čia iš mūsų beprotis?“ – dingteli

Vaidotui. Žvilgsnį nuo miesto panoramos
nukreipia į merginą ir atidžiai į ją įsižiūri. Ta
nenuleidžia nei rankų, nei akių. Akys – giliai
įsodintos, todėl Vaidas sunkiai nusakytų jų
spalvą.

– Žalios, – taria ji. – Kai kurie sako, kad su

mėlynais blyksniais.

– Kas jau čia tokie sako? – kažkodėl suirzta jis.

– Tie, kuriems patinka gražios spalvos, bet

nepatinka mintis, kad aš būsiu dailininkė.

– Kas tokie? – jis pakartoja klausimą, tačiau

šįsyk karingu tonu, o paskui pasitikslina taip pat
juokingai, kaip mažas būdamas darydavo jo
brolis. – O būsi?
– Tėvas, – atsako ji, parodydama lyg rėmeliai
lūžtų. – Barkšt tarkšt! – ir po viskam.

– Nebūsi?

Ji pasilenkia prie savo krepšio ir ištraukia eskizų

bloknotą bei kelis pieštukus:

– Visada nešiojuosi su savimi.

Ar jis turėtų paprašyti parodyti?

– Tikiuosi, ten nėra manęs... kvailiojančio?

Ji papurto galvą.

– Kas tau nutiko? – klausia po valandėlės.

Daug visko. Pirmiausia – gimimas; mes retai

susimąstome, jog tai yra galbūt svarbiausias
įvykis kiekvieno gyvenime. Mama su juo
prasikankino dešimt valandų, turbūt vien už tai
turėtų daug ką jai atleisti... Tačiau nepajėgia. Ar
tų valandų skausmuose ji kartojo Vaidotui dabar
jau žinomą vyrišką vardą? Jis supranta, jog
mąsto juokingai romantiškai, tačiau toliau
rutulioja tas mintis. Mergina kantriai laukia,
nors puikiai žino, kad atsakymo į savo klausimą
negaus...
Kai naujokė pirmąkart įžengė į dešimtąją „b“
klasę, būsimasis seniūnas sėdėjo... prie pirmo
suolo ant grindų. Laurą su klase supažindinti
atvedusi auklėtoja pliaukštelėjo rankomis: „Kas
čia dabar, Vaidotai?“ „Kėdės nebuvo, – nė
nemirktelėjo tarė. – Persodinote mane į priekį
dviems savaitėms, kad neplepėčiau, o šitame
kabinete kėdžių prie pirmo suolo jau seniai
nėra.“ Laura nesusilaikiusi prunkštelėjo. Jis
pastebėjo. Jam patiko. „Tai reikėjo sėstis kitur.“
„Auklėtoja, bet jūs gi griežtai liepėt...“
Auklėtoja atsiduso. Pristatė naujokę. Juodvi
stovėjo ant pakylos prie lentos, o Vaidas žvelgė
į merginą beveik iš apačios, gręžte gręžė ją
akimis. Išeidama auklėtoja grįžtelėjo į vaikiną:
„Atsinešk kėdę iš koridoriaus. Mikliai.“

Naujokės pristatymas nebuvo būtinas – klasė

visą pirmą mokslo metų savaitę tik apie ją ir
malė liežuviais: dukrytė turtingo verslininko,
atsikėlusio gyventi į po truputį prestižiniu
tampantį rajoną už upelės, mergytė ilgomis
kasomis ir skaisčiu veideliu, lankanti tokius ir
anokius būrelius, dalyvavusi „Tūkstantmečio
vaikuose“, berods iki finalo nuėjo. „Už ką mums
tokia garbė?“ – sykį pajuokavo Vaido draugelis.
Bet ta garbė nebuvo vien gėris ir įvairiapusiai
pasiekimai: ir mokytojams atsikirsdavo kartais,
ir namų darbus kelis sykius ruošė koridoriaus
kertėje, bandydama spėti iki skambučio, o per
vieną kūno kultūros pamoką, drauge su kitomis
merginomis bėgdama trečią ratą aplink
mokyklos stadioną, į orą šveitė pasigėrėtiną
keiksmą.

– Laikas namo, – tarsteli pagaliau ir,

užsikabinusi ant peties krepšį, nužingsniuoja
tvora.

Jis nuseka iš paskos. Nori vakarienės ir miego.

Nori susikrauti knygas ir rytoj vėl eiti į mokyklą.

– Parašyk man raštelį, – staiga paprašo

merginos. – Šiandienos pamokoms pateisinti.

Ji nė žodžio netardama sustoja ir išplėšia lapą iš

eskizų bloknoto.
6.
Kitą dieną juodu negali žiūrėti viens kitam į
akis: vakar buvo nuogesni nei nuogi, ir dabar...
Ne tai, kad gėda... Kažkaip kitaip... Jis
džiaugiasi bent jau neišsiplepėjęs apie tėvą;
vieną akimirką stovint ten, viršuje, kai papūtė
vėjas ir sušiaušė jų abiejų plaukus... Jis beveik...
Niūriai susiraukia ir vėl įninka į fizikos uždavinį.

– Tai kur vakar buvai? – nerimsta greta sėdintis

draugas.

– Nesvarbu.

– Mes viskuo dalinamės, ne tik saldainiais. Ar

pamiršai?

Tą naivią vaikišką priesaiką? Po jo kiemo klevu,

prieš daug metų? Jis seniai jos nesilaiko.

– Ne tavo reikalas! – atrėžia tyliai, atšiauriai,

taip, kad draugas net atšlyja.

– Ok... – nutęsia. – Kaip sau nori. Aš išgyvensiu.

Jis visai nenori... Tik kad negali sakyti.

– O ranka tavo aprišta, kadangi?.. – draugo

susitaikymas su pasikeitusia padėtimi netrunka
ir dešimties minučių. – Klausyk, tu neprisidirbk
ko!.. Ar jau prisidirbai?

Balse justi nuoširdus rūpestis, ir atsisukęs į

suolo, o ir gyvenimo kaimyną Vaidotas
išspaudžia šypseną. Papurto galvą.

– Žiūrėk man! – draugas irgi išsišiepia.

– Abu atneškit man sąsiuvinius. Va aš tai tikrai į

juos pažiūrėsiu! – pažada mokytojas.

Vaidotas purkšteli ir padeda tašką po paskutiniu

atsakymu – pamatys, jog visi uždaviniai
išspręsti ir, regis, teisingai.

– Aš dviejų nespėjau, – apmaudžiai tarsteli

draugas. – Bet koks skirtumas, šešis ar penkis
turėsiu semestre... Vis tiek nesirinkčiau gamtos
mokslų pakraipos. Jau geriau humanitariniai,
ten laisvės daugiau.

Vaidas jo beveik nesiklauso, jis prãtęs prie

nesiliaujančio draugo plepėjimo; kartais jį
priima kaip ausiai malonų foną, nuo kurio
pasijunta ramesnis. O kartais tas pliurpimas
pradeda nervinti, tada tiesiog vienaip ar kitaip
jo atsikrato. Lengviau ar sunkiau.

Reikėtų sugalvoti, kaip atsikratyti dabar: kelias

dienas iš eilės draugas klausinėja apie „juodu
su Laura“, zirzia ir kaulija dar vieno bendro
pasimatymo. Vaidas sutinka, jog būti keturiese
kur kas lengviau, tačiau pats norėtų atskirumo.
Nors sunku pasakyti, ar jam rūpi būtent Laura,
ar tiesiog maga turėti merginą (pageidautina
kiek ilgiau nei du ankstesnius kartus, kuomet
padraugaudavo kelis mėnesius). Bet kuriuo
atveju – norisi! Tik turbūt nieko nebus. Jiedu su
Laura savo pasikalbėjimus pradėjo nuo to, link
ko nemažai porų ilgai juda, todėl Vaidotas kol
kas nežino, kokios šnekos galėtų vykti dabar.
Primityvo su ja nesinori – geriau jau apskritai
patylėti. O tylint... Viskas tampa intymiau,
sudėtingiau, atrodo net nebežinai, ko griebtis.
Be to, kitos visada jausdavosi dėkingos, kad jis
jas pakviečia į pasimatymą... Ji tikrai taip
nesijaus! Kaip reikiant užrietusi nosį. Teisingai
apie ją kalbėta... Vaidas ranka paremia smakrą
ir stebeilija kažin kur į valgyklos kampą,
nepastebėdamas, jog beveik šypsosi... Su
kitomis įtampa žymiai mažesnė, tačiau būtent
dėl to – ne taip įdomu. Dažniausiai iš anksto
aišku, – net jam, turinčiam ne kažin kiek
patirties, – ko tikėtis. O jis nuo mažumės mėgo
žaidimus su paslaptimi, knygas su netikėta
atomazga... Patiktų jam olos su nelauktai
blykstelinčiais brangiųjų akmenų žiburėliais ar
blausia tauriųjų metalų ugnele; neišsigąstų po
kojomis staiga judėti pradėjusios žemės – jo
kūnas, visas persmelktas žinojimo apie šį
judėjimą sukeliančius procesus, net pėdomis
jaustų realybe virstančius mokslo dėsnius,
žinotų, kiek galima delsti grožintis, o kada
metas pasitraukti į saugią vietą...

Ar tai ir vadinama genais? Ar galima paveldėti

polinkius, potraukius, siekius? Bet iš ko tada
Laura būtų paveldėjusi meilę dailei? Jį
nusmelkia pavojinga mintis – ir ja reikėtų
pasidalinti su Laura. Visai paprasta prieiti prie
jos štai čia, valgykloje, visų akivaizdoje, ir
keliomis banalybėmis pavadinti prie savęs...
Žengdamas pro šalį, per staigiai stabteli ir
rankose laikytu padėklu su tuščiais indais
netyčia grybšteli merginos šoną – ant jos
uniforminio švarkelio lieka drėgna, o gal
riebaluota dėmė. Laura priekaištingai į jį
dėbteli. Jis nuryja seiles ir stovi toliau. Ji taip pat
nenueina, o galiausiai prataria:

– Užuot taip vargdami, galėtume apsimesti, kad

ten, prie Bastėjos, buvome visai ne mes.

– O kas? Personažai iš pasakos?

– Kažkas, ką mes net nežinome ten buvus.

– Tvoromis laipiojanti mergina... – jis padelsia ir

surizikuoja, – Žaliai mėlynomis akimis. Tokią
nelengva su kuo nors supainioti.
– Ir įžeidus vaikinas nakties juodumo plaukais, –
atsidėkodama ištaria ji.

– Man tinka, – gūžteli pečiais jis.

– Man irgi.

– Tai ne mes?

– Ne mes... Gal tik truputį... – ji užsikvatoja ir

nuo jo pabėga.

Jis nespėja užvesti tos svarbios kalbos. Gal ir

gerai, nes netrukus skambutis, o pradėjęs
privalės baigti. Atideda viską iki pamokų
pabaigos, tada drąsiai žengia prie jos ir visai
paprastai taria:

– Turiu tau kai ką pasakyti.

Ji kiek pašaipiai vypteli.

– Ne apie tai, – jis sulaiko juoką.

Jos draugė smalsiai klausosi.

– Ne prie jos, – tarsteli jis.

Merginos sumuša delnais ir kvatojasi. Vaidą tai

jau pradeda nervinti.

– Eime, – vėl kreipiasi į Laurą.

Paima už rankos ir šiurkštokai trūkteli,
vesdamasis paskui save. Mergina užverčia akis
ir atsiprašomai mosteli draugei...

Atsirėmęs į mokyklos mūrą, Vaidas palaukia, kol

ji baigs grožėtis krūmuose čirškiančiais
paukščiukais, tuomet sako:

– Aš pagalvojau...

– Man patinka, kad tu mąstantis.

– Patylėk truputį!

Jis nenori eikvoti jėgų replikėlėms, nes kaupia

jas pokalbiui, kuris greičiausiai bus sunkus.

– Pagalvojau, kad tavo tėvas... Gal jis ne tavo?

Jei šitaip tavęs nesupranta.

– Ką čia nusišneki?! – ji išbąla ir atsivėdėjusi

skelia jam antausį.

– Už ką, po velnių?! – rikteli jis.

Taip įsiunta, jog laisvai trenktų atgal. Sustabdo

tik vienas senas prisiminimas...

Broliukas jau buvo išvežtas į vasaros stovyklą, o

Vaidas prie jo turėjo prisijungti tik po savaitės.
Ištrūkęs iš namų, kur mama ar tėvas vis
rasdavo jam dėmesio vertų ruošos darbų,
bimbinėjo nenusitverdamas nei kokio nors
užsiėmimo, nei įdomesnės pramogos. Dauguma
draugelių jau irgi buvo kas kur: kaimuose, prie
jūros, kai kurie net užsienyje. Chebra, kaip
visuomet nutinka vasarą, laikinai subyrėjo.

Pasistvėręs ilgą, storą pagalį, lipo laiptais į

bendrąjį balkoną, iš kurio galėjai patekti į butus;
braukė lazda per turėklus, keldamas kurtinantį
triukšmą, juokėsi. Praeidamas pro savo buto
langus, žvilgtelėjo į vidų... Tėvas kažką piktai
pasakė mamai ir pakėlė ranką... Vaidas
sustingo, nenuleisdamas akių, akimirkai
praradęs balsą... O gal galėjo sustabdyti, jei
būtų surikęs iškart, ne tada, kai tėvas jau
trenkė. Mama buvo tokia priblokšta, kad net
neaiktelėjo, o Vaidas, iš to jos apstulbimo
suvokęs, jog tėvas taip padarė pirmą kartą
gyvenime, pajuto palengvėjimą. Tačiau labai
trumpam. Viesulu įsiveržė į namus, pribėgo prie
jųdviejų ir atsistojo tarpe. „Ką jūs darot?!“ –
ėmė rėkti taip garsiai, kaip dar niekad
gyvenime nebuvo rėkęs. Jiedu girdėjo ir pirmą
jo riktelėjimą, dabar irgi klausėsi – tik kažkokie
apspangę, bejėgiai, lyg abejingi viskam
aplinkui. Berniukui jų net pagailo. Abiejų.
Pradėjo šniurkščioti, atsitūpė ir užsidengė veidą
neplautomis rankomis, ašaros praskiedė ant jų
pridžiūvusį kiemo purvą ir tapo murzinos...
Mama prie jo pripuolė pirmoji, atsiklaupusi šalia
apkabino. Tėvas pritūpė greta, nesiliesdamas
nė prie vieno, bet sunkiai alsuodamas. Lazda
buvo seniai nukritusi ant grindų, o Vaidas jau
pamiršo vieną akimirką šmėkštelėjusią mintį
trenkti ja tėvui. Jei ir nebūtų pamiršęs – nebūtų
įgyvendinęs: ne tik todėl, kad tėvo bijojo, bet ir
suvokdamas, jog suduoti jam – ne tas pats, kas
trenkti priešininkui gatvės muštynėse.

Dėl to skirtumo nevalia atsilyginti ir moteriai.

Teks viską Laurai aiškinti, beveik
atsiprašinėjant... Mergoms patinka, kai daug
žodžių.

– Tu nesupratai... – galiausiai sako,

prisiversdamas nenusisukti, stengdamasis, kad
balsas skambėtų tvirtai ir aiškiai. – Aš iš
patirties... Aš visą gyvenimą... Gyvenau su
patėviu ir to nežinojau, – štai ir pasakė.

Ji buvo pradėjusi žingsniuoti tolyn, tačiau

išgirdusi šituos žodžius sustoja ir nervingai
papurto galvą lyg netikėdama, tarsi jis galėtų
tokį dalyką išsigalvoti, norėdamas padaryti jai
įspūdį.

– Sapnuoji košmariškus sapnus? Mąstantiems

taip nutinka – protas naktimis išsikrauna.

– Gerai būtų... – jis užsimerkia ir laukia, lyg

vaikas vildamasis, jog štai tikrai nubus ir ras
kitokią tikrovę.

Bet vietoje to pajunta jos ranką ant savo riešo.

Išties, jai derėtų atsiprašyti...

– Tai kaip tu dabar... gyveni?.. Namie?..

– Nekaip.

Jis nesileis į ilgas kalbas – kokia iš jų nauda?

Greičiausiai nė kiek nepalengvės. Greičiausiai
dar daug dienų jis į namus įsmuks lyg vagis,
stengdamasis nesusitikti su motina ar patėviu,
o jeigu susitiks – kuo greičiau dings iš jų
matymo zonos. Mamai turbūt atrodo, jog jis
prisidirbo mokykloje, bet tikisi išsisukti; ji
niekada nemėgo aiškintis sūnaus mokyklos
problemų, tad pirma kalbos nepradeda,
tikėdamasi, jog viskas išsispręs savaime ar
pasimirš. Vaidotui atrodo, jog dar daug
mėnesių, o gal net metų jis mylės tik brolį, tik
Viliaus gyvenimas jam rūpės...

– Tu ką nors žinai apie tėvą? – tik po kokių

penkiolikos minučių absoliučios tylos paklausia
Laura, jau atsisėdusi ant suolelio aikštėje prie
buvusio gyvūnų turgaus. – Papasakok.

– Čia tau ne romanas, – pykteli Vaidas.

– O aš ne dėl pramogos. Tiesiog tai iš tavęs
veržiasi, – paprastai paaiškina ji. – Matytum
save iš šalies – pats suprastum.

– Matai, kaip čia yra... – Vaidą galiausiai

paperka jos nuoširdumas. – Aš žinau, kad nieko
apie jį nežinau.

– Visai visai nieko?

– Vardą, pavardę ir profesiją.

– Google'as bus patenkintas.

– Jau yra.

– Suradai?! Parodyk! Parodyk pirmiausia per

„Vaizdus“!

Ir jis išsitraukia telefoną...

– Oh yeah!.. Jeigu tu ateityje taip atrodysi –

galiu jau dabar sutikti tekėti.

Vaidas išsižioja ir akis nuo telefono ekrano

nukreipia į tą begėdę. Ji patenkinta nusijuokia:

– Mes su merginomis dažnai apie jus

pasikalbam! – tada surimtėjusi tęsia. – O dabar
pabandysiu atspėti, kokia jo profesija...
Geografas? Jis vis kokios nors gamtos fone.
Vaidotas gudriai vypteli ir papurto galvą. Keista,
tačiau jam smagus šis žaidimas. Toks smagus,
kad, jai neatspėjus iš trečio karto, po „biologo“
ir „alpinisto“, o jam galiausiai įvardijus
„geologą“, kyla noras veržliai, karštai
pabučiuoti Laurą. Kol tas noras nepraėjo, greitai
suima ją už pečių, pasuka į save ir šypsodamas
įspėja:

– Tik neleptelk dabar, kad įsivaizduoji

besibučiuojanti su juo.

– Jis... – Laura visgi pradeda sakinį, tačiau

Vaidotas neleidžia jai užbaigti.

Į bučinį mergina atsiliepia daug saldžiau ir

karščiau, nei už mokyklos kampo ar
gimtadienio šventėje, o kai jiedu paleidžia
vienas kito lūpas, išpoškina:

– Jis man per senas.

Vaidotas kvatojasi. Jam svaigsta galva. Nuo

daug ko...

– Už tokį bučinį priklauso dovana, – staiga

kažką prisiminusi, nusprendžia Laura ir ima
raustis savo kuprinėje. – Tą dieną, kai tavęs
mokykloje nebuvo, mus eilinį kartą profesiškai
orientavo. Ir liepė per šiuos mokslo metus
apsilankyti bent viename su būsima profesija
susijusiame renginyje.

– Man dabar tikrai ne profesija rūpi!

Negi ji nesupranta?!

– O tu žvilgtelk čia, – Laura atkiša jam iš

kuprinės ištrauktą lankstinuką, kuriame
išvardinti artimiausi Mokslo akademijos
renginiai, ir beda pirštu į vieną iš jų – Lietuvos
geologų sąjungos kasmetinį susirinkimą. – Imk.
Auklėtoja susitars, kad tau leistų ten dalyvauti,
jeigu savo ateitį sieji su geologija. Bent kokia
nors prasme.

– Aš neketinu bruktis į jo gyvenimą, – prataria

Vaidas išdidžiai ir niūriai, tuo pat metu akimis
bėgiodamas lankstinuko puslapiais.

– Nenoriu būti vulgari, Vaidai, bet jis pas tavo

mamą jau seniai... įsibruko.

– Fui!

Už tokį pasisakymą mama jį nuvarytų burnos su

muilu išsiplauti, visiškai tiesiogine prasme.

– Tik sakau, kaip yra.

7.
– Geologija?! Čia vienas iš tavo pakvailiojimų,
Vaidotai? – auklėtoja dvejoja, šypsotis ar bartis.

– O jūs norėtumėte mane išsiųsti griovių kasti?

– Geologijoje tai irgi gali tekti daryti, – ji visgi

šypteli. – Bet tu norėjai visai ko kito... Jei
teisingai prisimenu.

Dešimtos „b“ auklėtoja jau antrus metus vis

pasigalynėja su šituo juodaplaukiu
aštrialiežuviu. Jai patinka, nes Vaidotas
nekvailas, jis ne šiaip sau rėkia – jis
argumentuoja. Dažniausiai. O šįsyk – kažkodėl
ne, ir ji nori suprasti, kodėl. Juk Vaidas, kai
paatviraudavo, visą laiką sakė projektuosiąs ir
statysiąs tiltus: tiltai jungia žmones, kurie šiaip
jau – kiekvienas atskirai, su savimi ar dėl
savęs... Auklėtoja įtaria, jog tokia vaikino
nuostata – suformuota patirties šeimoje: kartą
lankėsi jo namuose, ir įspūdis buvo toks, jog
visi ten gyvena kas sau; tik broliai laikosi vienas
kito, intuityviai jausdami tokio susvetimėjimo, o
gal abejingumo, grėsmę ir kol kas jai
atsispirdami.
Troškimas turėti artimą žmogų jau daug metų
laiko Vaidą pririštą ir prie to „laisvo menininko“
iš jų klasės. Kitokio, ką čia neigsi... Vėjo
pamušalo, perėmusio tėvų – didelio pripažinimo
taip ir nepelniusių, bet savame rate gana
žinomų skulptorių – pasaulėjautą ir
pasaulėžiūrą. Mylinčio Vaidotą savotiška
silpnesniojo – bent jau tokiu jį laiko auklėtoja –
meile, sumišusia iš dėkingumo, žavėjimosi ir
vyriško solidarumo. Jei tiedu ko nors imasi – tai
dažniausiai drauge, jeigu įkliūna – irgi kartu...

– Vaiduti, tau – šimtas pritūpimų. Ir tavo

pašnekovui taip pat, – kūno kultūros mokytojas
visada negailestingas, o ypač tiems, kurie prieš
pradėdami žaisti tinklinį plepa, užuot klausęsi
taisyklių.

– Aš tas taisykles jau porą kartų girdėjęs!.. –

„laisvas menininkas“ murmėdamas išlenda iš
pakrikusio, krizenančio klasiokų būrelio.

– Pridėti dar? – maloniai pasiteirauja mokytojas.

– O gal verčiau paseksi Vaido pavyzdžiu?

Tas – jau sporto salės pakraštyje, jau keliskart

pritūpė.

– Ko čia šakojiesi? – paprotina prisijungusį

draugą. – Dabar galėsime netrukdomi
pasišnekėti.
– Jeigu man kvapo užteks.

– Baik dejuoti! Verčiau sakyk, ką manai apie

mano sumanymą nueiti į tą geologų sambūrį?

– Manau, jog ten bus labai nuobodu. Aš

profesiškai orientuosiuos „Poezijos pavasario“
naktiniuose skaitymuose, jau pasakiau
auklėtojai.

– Na ir orientuokis! – Vaidas nusigręžia,

sukanda dantis ir dvigubai paspartina pritūpimų
tempą.

– Blin, Vaidai, tu gi inžinieriumi norėjai būti! Kas

čia per pokyčiai?!

– Tu kažkada irgi norėjai į Mėnulį skristi.

– Aš ir dabar noriu.

– Laura va supranta, kad aš – ne šiaip sau! Kad

man svarbu ten būti.

– Ach, tai štai kas!.. – draugas klesteli ant

grindų, nekreipdamas dėmesio į mokytoją,
karts nuo karto žvilgtelintį į juos iš kito salės
krašto.

– Kas?
– Negi tu su ja... Jau? Todėl ir vaikštot abu kaip
kokie lunatikai?

Pradeda artintis mokytojas, todėl kalbantysis

užsičiaupia, atsiprašydamas kilsteli rankas,
tada porą kartų pritupia; mokytojas nusisuka.

– Ir purkštaujat vienas ant kito kaip ežiai už

mažiausią smulkmeną!.. – draugas postringauja
toliau, leisdamasis į savo lakios fantazijos
pagimdytą pasaulį, kurdamas meilės ir aistros
istoriją; ir nepamiršdamas uoliai mankštintis.

Vaidotas atsidūsta - tebūnie taip. Svarbu, kad

draugas sutiktų palaikyti jam kompaniją: iš
pradžių užsikepė eiti vienas, taip turbūt ir būtų
geriausia, tačiau netrukus suvokė, jog vienas
bijos.

– Negi tu rimtai manai, kad gyvenime viską

reguliuoja... Tie dalykai? – pabando dar.

– Nežinau, ar viską... Bet daug. Ir dar žinau, kad

nuo šitų pritūpimų tuoj galą gausiu! – draugo
balsas suskardena linksmai ir šviesiai, ir nuo to
Vaidas dar labiau – tiesiog skausmingai –
trokšta, kad tas sutiktų eiti kartu.

– Man tavęs, Klemai, jokia pana neatstos! –

prataria vieno pritūpimo vidury, nuoširdžiai
tikėdamas tuo, ką sako.
 

*****

Laura geriausiai draugei pasakytų tą patį apie

ją, save ir Vaidą, tačiau gyvenime visgi
pasitaiko situacijų, kuomet padėti gali tik
vyras... Na gerai, beveik vyras.

Lauros tėvas į Užupį persikraustė tam, kad,

kasdien iš arti matydama menininkų gyvenimą,
duktė juo pasibodėtų. Jos tėvui tas gyvenimas
išties atrodė atgrasus: kūrybinės kančios,
svaiginimasis vienu ar kitu, dažnas nepriteklius,
nebent greta menininko turi ir verslininko
gyslelę – tokius jis dar truputį gerbė... Tik jo
dukrai verslumas yra visiškai svetimas. Taigi, ji
tokiame gyvenime nerastų nieko gero – nieko
verto gabios, ambicingos mergaitės dėmesio.
Jau daug metų lanko dailės būrelį – ir užteks.
Širdžiai. Nes vien su širdies siekiais gyvenimo
nesusikursi – jam reikia ne tokio efemeriško
pagrindo.

Tačiau tėvo pastangų efektas buvo priešingas:

jis nė neįtarė, kokiuose bohemiškuose namuose
pastaruoju metu lankosi dukra ir kaip sėkmingai
ji mokosi tai nuslėpti. Kokių kalbų ir kokios
muzikos klausosi prieš miegą, ir ką po to
sapnuoja. Į kokius susibūrimus stengiasi būti
pakviesta, o kartais prašyte įsiprašo –
įsiteikdama, nusižemindama... Ir štai gauna
išskirtinį pakvietimą – tokį, kuris rodo ją
pamažu tampant ypatingos bendruomenės
nare; o tas tapimas, kaip ir bet kurios iniciacijos
apeigos, nėra saugus.

– Aš šiek tiek bijau ten eiti viena... Labai atoku,

ir žmonės man bus beveik nepažįstami, –
prisipažįsta vieninteliam, kuris galėtų tapti jos
asmens sargybiniu.

Nors labiausiai ji bijo net ne išžaginimo, ne būti

priversta paragauti narkotikų ar padaryti tą iš
nežinojimo, ne to, kad tėvai kokiu nors būdu
sužinos, jog ji nenakvojo pas draugę... Ji bijo
apsijuokti. Prieš tuos mene žymiai labiau už ją
susigaudančius, o gal tiesiog kompleksų
neturinčius ir savo nuomonės reikšti
nebijančius žmones, vyresnius ir „turinčius
vardus“, žinomus meno pasaulyje. Vaidui ji šitų
samprotavimų neatskleis: vaikinas ir taip
žiopteli kiekvienąkart, vos ji ištaria kokį aštresnį
žodį ar išsako merginai neva ne visai tinkamą
mintį. Nėra toks kietas, kokiu dedasi, jį gerokai
kausto visuomenėje susiformavę stereotipai.
Viduje jis – labai padorus berniukas, ir dėl to jo
nevalia gąsdinti. Kita vertus, tik todėl Laura ir
gali juo pasikliauti; bent tikisi galinti.
8.
Artėdami prie to didelio, seno namo kažkur už
tvenkinių, jiedu nejučia susiima už rankų. Kartu
atveria neužrakintas, sunkias, tartum nuo iš
tvenkinių garuojančios drėgmės išbrinkusias
laukujes duris. Viduje aplink juos iškart ima
suktis žėrinčiu mago kostiumu vilkintis vyras,
smilkydamas saldžiai aitrius dūmus ir
hipnotizuodamas medaus saldumo balsu,
geltonai besiliejančiu koridoriuje pristatytų
žvakių šviesoje:

– Jūs netikite, jog sutapimai neįvyksta šiaip

sau? Kad juose paslėpta gilesnė prasmė? Eikite
tolyn ir tyrinėkite! Ieškokite, o gal būkite
surasti!..

Jiedu įslenka į žmonių sausakimšą kambarį ir

nedrąsiai pamindžikuoja jo pasienyje, kol
vidutinio amžiaus moteris didžiuliais auskarais,
pusiau gulinčiais jai ant pečių, ir labai trumpai
kirptais, veik nuskustais, plaukais paima Laurą
už alkūnės ir nusiveda link sofutės kambario
kampe:

– Man parodė tavo darbus. Neblogi.

Vaidas nupėdina joms iš paskos, nors mato, jog
mergina jį kuriam laikui pamiršo, stebeilydama į
tą moteriškę kaip į aštuntą pasaulio stebuklą.
Geriau įsižiūrėjęs, Vaidas prisimena matęs jos
nuotrauką viename iš žurnalų, kurio žurnalistai
ir teužsiima vietinių įžimybių fotografavimu bei
prasto lygio komentarų toms fotografijoms
kūrimu. Turbūt menininkė ar menotyrininkė.

– O čia – tavo modelis? – nebegalėdama toliau

ignoruoti jo primygtinio žvilgsnio, klusteli
moteris Lauros.

– Vaikinas, – ta įžnybia Vaidotui į ranką, kol jis

nespėjo paprieštarauti, ir žaviai jam nusišypso.

– Pabandyk suderinti; paprastai tokia praktika

pasiteisina, – moteris atvirai apžiūrinėja
Vaidotą, ir tas nežino, kur dingti.

Stipriau suspaudžia Lauros delną: ji jam

artimiausia iš visų čia esančių. Ji laikosi šaltai ir
ramiai, ir delnu link Vaido srovena tas jos
susitvardymas. Gal kaip nors ištvers, kad jau
įkliuvo... Čia kitaip nei Klemenso, kurio tėvai irgi
menininkai, namuose, kur visi pažįstami, viskas
beveik sava: draugo mama, pamaitinanti
pietumis, tėvas, amžinai besisukiojantis šen ir
ten, zujantis tarp buto ir dirbtuvės, įkurtos
kiemo sandėliuke. Jie kartais net teiraujasi
Vaidoto nuomonės apie savo naują kūrinį;
vaikinas pabando įsivaizduoti, kaip į jo
samprotavimus dailės srityje reaguotų šita ant
sofutės įsitaisiusi moteris, ir net susiraukia.

– Mums kažkas nepatinka? – iškart pastebi

moteris.

– Aš ne kūdikis, kad taip su manimi kalbėtumėt,

– atrėžia jis.

– Žinoma, ne, meiluti! Net minties tokios nekilo,

– smaginasi ji.

Jis lėtai atsikelia nuo sofos, apsisuka ant kulno

ir nueina, palikdamas moteris maloniai
šnekučiuotis. Niekieno nesulaikytas, išsmunka į
koridorių, pastebi į antrą aukštą kylančius
neapšviestus laiptus ir sumano pašniukštinėti.
Pažadėjo Laurai ją pasaugoti, bet nesiruošia
leistis žeminamas; be to, ta moteriškutė aiškiai
nepavojinga, net truputį juokinga. Vaidas
prunkšteli, nusispjauna sau po kojomis, greitai
užlekia laiptais į viršų ir praveria pirmas
pasitaikiusias duris.

Negyvenamo, apleisto kambario pasienyje –

keletas tuščių paveikslų rėmų, naujų ir jau
naudotų, vienas net įlūžęs. Ant palangės – dvi
peleninės, pro atvirą langą įsisukęs vėjas jų
turinį išnešiojo po visą kambarį. Vaidas
patyrinėja nuorūkas... Ai, tiek to. Dar betrūko,
kad ta velnio nešta ir pamesta menininkė, o gal
menotyrininkė, pamatytų, kaip jis užsirūko
kažkieno paliktą cyzą!.. Priešais langą stovi
sena sudedama lovelė, ir Vaidas pajunta, jog
mielai ant jos išsitiestų. Ne kažin koks iš jo
vakarėlių liūtas: švęsdamas ką nors su
draugais, pirmas pradėdavo knapsėti nosimi ir
siaubingai kentėdavo, stengdamasis
neišsiduoti... O čia net jei kas nors ir ras... Čia
jis niekam nerūpi...

Nežinia, ar šita senutė į kambarį atėjo ką tik, ar

ilgiau čia buvo, laukdama jo atsibundant.
Vaidas apskritai nesusigaudo, kiek dabar
valandų... Nors jei Laura neatėjo ieškoti, tai gal
jis ilgai neužtruko? Senutė – be kompleksų, kaip
ir dauguma jos amžiaus žmonių. Kaip ir jie
trokštanti pabendrauti, tad nieko nelaukdama
ima pasakoti, kaip jaunesnė būdama nuomojo
šito namo antrąjį aukštą, pati su šeima
gyvendama pirmajame. Kol dukra užaugo ir
viską apvertė aukštyn kojom: pirmame aukšte
įrengė savo dirbtuves ir galeriją, o antrame –
gyvenamuosius kambarius. Nuomojo po
kambarėlį, kiekvienam pageidaujančiam – po
mažą, švarų kambarėlį. Kas tik čia negyveno!
Šitas kambarys nuolat keitė nuomininkus, tarsi
užburtas būtų... O juk toks saulėtas, pavasarį
pro langą į vidų veržiasi žydinčios alyvos... Ir
sudedama lovelė atrodo esanti karaliaus lova, o
tas, kuris joje išsitiesia, pasijunta galingu
valdovu, gebančiu švystelti į dangų saują
žvaigždžių, kad ateitų naktis, ar išleisti iš
vidinės kišenės vyturėlį skambiam rytui...

Vienas iš nuomininkų gyveno ilgiau: turbūt

jautė labai patinkąs šeimininkei – taip labai, jog
net mergaitę jam leisdavo čia atsivesti ir
nežadindavo jųdviejų, rytui išaušus vis dar
prisiglaudusių vienas prie kito toje siauroje
lovelėje. Aišku, kad tik dėl tos mergaitės jis ir
persikraustė čia iš bendrabučio... Senutė staiga
nuo lango atsisuka į ten pat išsitiesusį Vaidą,
minutėlę žiūri į jį tarytum nesuvokdama, ką
mato prieš akis, o tada sumurma:

– Negali būti!.. Turbūt čia ta prietema kalta...

Lėtai prieina prie vaikino. Tas atsisėda,

laukdamas paaiškinimo, vis labiau glumdamas
dėl senutę persmelkusios nuostabos. Ji akimirką
padelsia, paskui negrabiai perbraukia jam per
plaukus:

– Tada man rodėsi, jog tokių plaukų daugiau

pasaulyje nėra... Kvaila pusamžė moterėlė,
įsimylėjusi sūnaus amžiaus nuomininką, –
sukrizena.

Tačiau Vaidas net nešypteli. Sugriebia jos ranką.

– Kas jis buvo?

– Mantas? Mokslininkas, jaunas mokslininkas.

Žemę tyrinėjo, visokių akmenų į lentynas
pridėdavo. Ji tuos akmenis apžiūrinėdavo,
juokdavomės abi – ką čia tyrinėti?!

Vaidotas nuleidžia galvą, paslepia veidą

delnuose. Mintyse suskamba pirmieji šiame
name juos su Laura pasitikę žodžiai, kurių jis tą
akimirką visiškai nesuprato, palaikė bendro
vakarėlio farso dalimi – efektu, skirtu sudaryti
įspūdį, kaip čia viskas paslaptinga ir
siurrealistiška... Žaibu pašoka ir nubilda laiptais
žemyn. Susiranda vis dar su menininke, o gal
menotyrininke, besišnekučiuojančią Laurą,
pripuola prie jos ir, nekreipdamas dėmesio, jog
damą ilgais auskarais nutraukia sakinio vidury,
drebančiu balsu klausia merginos:

– Kur tas magas?

– Tai ne magas, meiluti, – dama, nė kiek

nesupykusi, atsako vietoje Lauros. – Čia mūsų
pusplikis kolega, po turbanu jis slepia nuogą
pakaušį. Ir jis – vaikščiojanti bėda.

– Man nesvarbu! – rikteli Vaidas. – Kur galiu jį

rasti?

– Ana ten, galiniame kambaryje. Gal jau miega.

Jis žengia nurodyto kambario link, tačiau už
nugaros išgirsta greitus, kiek šlepsinčius
žingsnius ir sušvelnėjusį, nuoširdaus rūpesčio
kupiną, ką tik su juo kalbėjusios moters balsą:

– Kas nutiko, mama?

Atsigręžia į senąją namo šeimininkę ir

užsikirsdamas sako:

– Aš pamiršau... Nepagalvojau... Jūsų paklausti.

Kaip jis išvyko. Kada ir kur?

– Kodėl tau tai šitaip rūpi, vaikeli?

Vaidotas susivokia stovįs visų to bohemiško

vakarėlio dalyvių akivaizdoje. Jie visi klausiamai
žiūri į vaikiną, bet labiausiai Laura – nors ji,
panašu, jau nutuokia, kas tas „jis.“ Vaidotas
žvelgia į raukšlėtą senutės veidą ir nevalioja
žodžio ištarti. Gal taip ir geriau. Vėl pajuda link
galinio kambario.

Magas sėdi prie lango, parimęs ant senovinės

siuvamosios mašinos stalelio, turbanas
užmautas ant mašinos.

– Tokį triukšmą sukėlei, – tarsteli. – Prisėsk.

– Iš kur žinote apie mano tėvą? Jis čia gyveno,

tame kambaryje viršuje. Su daug lentynų,
nudėliotų akmenimis, – Vaidas stabteli atgauti
kvapo, tada tęsia. – Iš kur žinote, kad aš jo
sūnus?

– Aš gi magas, ar pamiršai? – nusijuokia vyras ir

šypsodamasis paplekšnoja Vaidotui per petį. –
Aš jį gerai pažinojau, vaikine. Paskui pamečiau
iš akių: per greitai migruoja pasaulyje, taip pat
ir dvasinėje plotmėje – mano radarai ne visada
suspėja fiksuoti.

Radarai? Fiksuojantys dvasinį judėjimą?

– Juk iš pat pradžių sakiau tau, kad būna

ypatingų sutapimų. O tu nepatikėjai.

– Nemaniau, kad jūs rimtai.

– Aš nesakau, kad buvo rimtai.

Vaikinas apsilaižo suskirdusias lūpas:

– Aš nieko nesuprantu...

– Jūs jį kankinate! – magui priekaištą meta

Laura, jau kuris laikas stovėjusi tarpduryje ir,
kaip visai neseniai prie Bastėjos, tylomis
stebėjusi.

– Tikrai ne. Aš jį tikrinu.

Vaidotas klausiamai kilsteli antakius.

– Ar stiprus jo noras. O gal tik užgaida.

– Sužinoti apie tėvą ir jį susirasti – užgaida?! -

pasipiktina Laura.

Magas jai nebeatsako, įbeda akis į Vaidą:

– Kam tau reikia žmogaus, kurio nepažinojai,

neaiškaus ir dar sunkiai randamo tipo?.. –
rankos mostu sustabdo bepradedantį aiškinti
vaikiną. – Nekartok plačiai žinomų frazių! Jos
tinka visiems ir niekam. O man ir nebūtinas
atsakymas.

– Tai ko iš manęs norite?! – šūkteli vaikinas.

– Berods tu kažko norėjai iš manęs....

– Koks jis buvo? Jūs mokate taikliai šnekėti.

Magas atsidūsta:

– Duodi man nelengvą užduotį.

– Pats suprantu.

– Kad jau taip... Eikš, – magas vikriu judesiu ant

galvos užsimaukšlina turbaną ir, nusivedęs
Vaidotą į kambario gilumą, pasodina priešais
didžiulį veidrodį; vaikinas jaučia, kaip jam prie
šono murkdama prisiglaudžia fotelyje
snūduriavusi katė.
Magas abipus veidrodžio pastato kelias žvakes,
uždega jas ir atsistoja vaikinui už nugaros.

– Kai su Mantu susipažinau, jam buvo

devyniolika, ir atrodė jis... Maždaug taip, –
nežinia iš kur jo rankose atsiradusiomis
žirklėmis magas gerokai virš apykaklės nurėžia
Vaido plaukus.

– Ei!

– Žiūrėk tiesiai į veidrodį, vaikine! Ir matyk ne

save, o jį!

Mantas visada žiūrėdavo tiesiai: į kelią, kuriuo

eina, į žmogų, su kuriuo kalbasi, į moterį, kurią
myli. Nieko neslėpdavo, sakydavo tai, ką
galvoja. Kartais per daug tiesmukai ir
kategoriškai, todėl toli gražu nebuvo visų
mylimas. Tačiau tie, kurie jį suprato, kurie
manė, jog geriau jau taip, – labai jį mylėjo. Su
juo nebūdavo nuobodu, net jei nieko nesupratai
visose tose uolienose ir nežinojai, kaip
išmatuojamas tektoninių smūgių stiprumas – jis
pasakodavo ne apie tai. Jis kalbėjo apie Žemės
galią ir grožį, pereidamas prie minties, jog ji
pajėgi išauginti savęs vertą žmogų.

– O jis save tokiu laikė? Vertu žmogumi?

Magas prisėda ant fotelio porankio, palinksta
prie Vaidoto, ir turbaną puošianti plunksna, po
vakarėlio linksmybių pasvirusi į šoną, kutena
vaikinui skruostą.

– Jis taip giliai neįsileisdavo, kad suprastum.

– Tada paklausiu kitaip, – Vaidotas ranka

atsargiai nustumia plunksną. – Ar jis toks buvo?

– Jei tu man pateiksi vertinimo kriterijus –

pasistengsiu duoti atsakymą, – gudriai
prisimerkia magas, veidrodyje gaudydamas
nervingai bėgiojančias Vaido akis.

Laura prieina artyn, paima ant rankų katę,

glosto pačiais pirštų galiukais. Tampa matoma
veidrodyje, prietemoje jos akys labai tamsiai
žalios, beveik juodos, kaip bedugnė. Jei
kiekviename žmoguje yra tokia bedugnė, tai
jokių universalių kriterijų jam vertinti apskritai
neegzistuoja, o tinkančių būtent jo tėvui... Jo
nepažinodamas, Vaidotas nedrįstų formuluoti.

– Kartais drąsos reikia kaip tik tam, kad

neišdrįstum, – atsitiesdamas ir nusiimdamas
turbaną, sako magas.

Žvilgsniu išlydi Vaidotą su Laura iš kambario.

Katę iš glėbio mergina paleidžia tik prie namo
slenksčio.
9.
Ryte Klemensas jau iš tolo pastebėjo, kad
kažkas ne taip. Net prisimerkė, geriau
įsižiūrėdamas į artėjantį draugą (nesikabins ant
nosies tų akinių, kokie stilingi ir kaip reikalingi
jie bebūtų!), - iš ryto kaip visuomet truputį
paniurusį. Ir griebėsi už galvos: „Vaidai, tu ką,
blin, į kirpyklą nuėjai?!“ Juk ne per seniausiai
bičiuliai susitarė „auginti“, ir Klemo pilkai rudi
gaurai dabar žymiai ilgesni už Vaido. „Ne... Čia
per tą vakarėlį, kur su Laura buvau. Ėmė ir
nukirpo... kažkas. Pajuokavo“, – Vaidas bandė
kalbėti nerūpestingai, ir jam beveik pavyko.
Tačiau Klemas palingavo galva, o grįžtant namo
iš mokyklos kalba vėl pasuko link vakarėlio ir
tos, kurią Vaidotas į jį lydėjo...

– Šita pana tavęs prie gero neprives, –

konstatuoja draugas.

– Prie ko čia ji? Čia sutapimai...

– Kokie sutapimai?

Vaidotas staiga susivokia draugui dar nesakęs

apie tėvą... Baisoka pasipasakoti tik dabar – jis
pats draugo vietoje gerokai įnirštų nesužinojęs
pirmas! Ir kodėl taip išėjo? Vaidotas nutuokia,
kodėl – nenorėjo tapti prastesniu už Klemą.
Buvo įpratęs prieš jį turėti kokį nors pranašumą:
geriau mokėsi, lengviau sportavo, įžūliau
elgdavosi, gražiau atrodė... O čia še tau –
benkartas! „Niekas nedrįs taip manęs vadinti!
Net aš pats,“ – pasižada. Tada žvilgteli į draugą.

– Taip sutapo, jog ji tinkamu laiku man po

akimis pasipainiojo, – mirkteli. – Ir taip sutapo,
kad abu mėgstame pavojingas pramogas. Be
to, nieko baisaus neįvyko, vakarėlis baigėsi
taikiai ramiai, išsikvėpė paryčiais.

– Aš iš tėvų esu girdėjęs, kad tuose namuose...

Visaip baigiasi.

– Tai pasidžiauk, jog mums pasisekė, o ne

burbėk kaip koks senis!

Vaidotas kumšteli draugui, sulaukia jo atgalinio

smūgio, ir trinkteli vėl. Jie kumščiuojasi
nerimtai, bet vis tiek sušyla, įkaista. Dar kiek ir
viskas virstų muštynėmis, nors ir nelabai aišku,
dėl ko. Vaidotas atsitraukia pirmas, užsimeta
ant peties kuprinę.

– Mudviem dar reikės pasikalbėti, – draugiškai

sako. – Netrukus. Bet ne šiandien, gerai?

Klemas gūžteli pečiais.

– Gerai, – už jį pats sau atsako Vaidotas ir
vienas pasileidžia namo.

Bėga greitai, tiesiausiu keliu per kiemus, tvoras,

kur ne kur vis dar auginamus daržus.
Nevykusiai peršokęs griovį ties remontuojamu
namu, abiem kojom tėkšteli į balą, slysteli, vos
išsilaiko nenudribęs ir visas apsitaško skystu
purvu. Keiksnodamas save ir statybas, pasuka
link Vilnelės ir šiek tiek apsitvarko. Tada
patraukia namo. Brolis jo laukia kieme, iš tolo
mojuoja. Ir Vaidotui pasidingoja, jog kaip tik šito
tikėdamasis jis taip skubėjo namo. Kaip tik
todėl galėjo prisiekti niekuomet nelaikysiąs
savęs benkartu.

Be to, ima suprasti, kodėl juos su Laura traukia

vieną prie kito: jie abu išsiskiria iš šeimos, ir tas
išskirtinumas ne visiems priimtinas. Todėl jis
išdrįso jai prisipažinti. Todėl ji apšaukė tą magą,
todėl po vakarėlio vaikinui tyliai pasakė „ačiū.“
Todėl jis, nė gerai neapsvarstęs į galvą staiga
šovusios minties, paklausia brolio:

– Nori į svečius, Viliau?

– Žiūrint pas ką... – truputį pasimaivo tas, bet

akys žiba.

 
*****

Klemas sėda ruošti namų darbų: įsitaiso ant

plačios palangės, kad užnuobodžiavęs galėtų
pasidairyti po gatvę, už nugaros pasideda
pagalvėlę atsiremti, greta pasistato dubenėlį su
traškučiais – perpilti čia iš pakelio, jie ne taip
krinta į akis, tad mama gal net nepastebės.
Kelis iš karto įsimeta į burną, kramto ir svarsto,
nuo kurios pamokos pradėti ir kurių galima
neruošti. Lietuvių rašinys laisva tema – ok,
vienas mėgstamiausių dalykų, pasiliks jį
desertui. Biologija... Žiūrint kokia tema, bet,
kadangi net neprisimena, vadinasi – nuobodi...
Kaip nors, bet vėliau. Fiziką, vienareikšmiškai,
duos nusirašyti Vaidas...

Tas Vaidas, kuris šiuo momentu kartu su broliu

greitu žingsniu praeina pro draugo langus, į
juos nė nežvilgteldamas, – o juk visada
pažiūrėdavo, mesdavo akmenuką, kad draugas
iškištų galvą, ir jiedu susimojuodavo. Šeštasis
pojūtis, neretai padedantis Klemui ir jį
gelbstintis, primygtinai paliepia išlipti pro langą
ir pasekti bičiulį, slapstantis už namų kampų
bei gatvės posūkių. Kadangi čia aiškiai dedasi
kažkas naujo ir įdomaus!

Prie Angelo Vaidas su broliu nuvairuoja viršun,

dešinėje pasilieka gatvelė su ant sienų
iškabintu Užupio Respublikos konstitucijos
tekstu. Paprastai eidamas ar bėgdamas pro šią
savo rajono vietą, Klemas mintyse pakartoja
bent penkias jos eilutes – ypač jam patinka ta,
apie žmogaus teisę būti asmenišku, tačiau
dabar mintyse kažkodėl skamba tik viena:
„Žmogus turi teisę klysti.“ Ten, kur link traukia
Vaidas su broliu, stovi naujokės namas –
Klemas žino, jam parodė geriausia Lauros
draugė. Vaikinas beveik tikras, jog ten tuodu ir
žingsniuoja, ir kad Vaidas slepia nuo jo savo
meilės istoriją. Kodėl? Pasijunta išduotas,
pirmąsyk taip akivaizdžiai draugo
ignoruojamas...

Vaidotas drąsiai paspaudžia jos kiemo

varteliuose įtaisytos telefonspynės mygtuką.

– Kas ten? – žemas vyriškas balsas atsklinda

net iki Klemo, užsiglaudusio tolėliau, už
kaimyninio namo tvoros.

– Sveiki!.. Ar Laura namuose? – Vaidas kažkodėl

įsivaizdavo, jog atsiliepti gali tik ji, todėl šiek
tiek suglumsta.

– Namuose. O kas jos teiraujasi?

– Aš... Aš jos klasės seniūnas! – į galvą ateina

geniali mintis. – Vienu svarbiu ir skubiu
klausimu. Klasės reikalai.
– Klasės reikalai septintą vakaro? – balsas
suirzta. – Tuoj ją pakviesiu. Užeik į kiemą.

Telefonspynė sucypia, Vaidas praveria vartelius.

Klemas išlenda iš savo slėptuvės, atbėga ten,
kur ką tik stovėjo jo draugas su broliu, ir
priglaudžia ausį prie vėl užsidariusių vartelių.
Girdi, kaip atsidaro namo durys, kaip Laura
pasisveikina su Vaidu, kaip tėvas paliepia jai
neužsibūti ir, su netikėtu svečiu trumpai
šnektelėjus kieme, sugrįžti į vidų. Mergina
pasiveda klasioką arčiau tvoros, toliau nuo
namo.

– Ką čia sumanei?! – klausia.

Klemo širdis šokteli krūtinėje: tai jiedu nesitarė

susitikti, čia ne pasimatymas?

– Ir kaip nesusiprotėjai bent švariai persirengti,

prieš pirmą sykį pasirodydamas mano tėvo
akyse?!

O čia jau visai nekoks priėmimas! Klemas net

prunkšteli.

– Norėjau tave pamatyti. Ir Vilius užsimanė į

svečius, – Vaido balsas kyla, jam taip būna, kai
pradeda nervintis. – O drabužiai... Apsitaškiau
eidamas čia.
Laura garsiai atsidūsta.

– Gerai. Pasimatėme, dabar varyk. Tėvui

nepatikai, o šiuo metu esi jo teritorijoje.

– Laura, tu rimtai?!

– Kuo rimčiausiai.

Klemas vėl prunkšteli, aiškiai įsivaizduodamas

ištįsusį draugo veidą. Dar padelsia akimirką –
galbūt pokalbis visgi atsinaujins? Tačiau lengvi
Lauros žingsniai nutolsta, Klemas dar išgirsta
prislopintą Vaido keiksmą ir... vos negauna
varteliais į kaktą. Velniava, nespėjo pasislėpti!
Tad dabar nelieka nieko kito, tik elgtis įžūliai.

– Tu išties nekaip atrodai su tomis purvo

dėmėmis! – šypsodamas meta draugui. – Beje,
jos neatrodo tokios jau šviežios kaip sakei. Ji
greičiausiai nepatikėjo.

Mato, kaip Vaidotas sukanda dantis:

– Manau, mums reikia užbaigti tas po pamokų

pradėtas muštynes. Tik nenoriu, matant Viliui.

– Tai išsiųsk jį namo, – Klemo šypsena dingsta.

Šįkart Vaidotui aišku, dėl ko jiedu mušis; bent

jau vaikinui taip atrodo.
– Bėgte namo, Viliau, – švelniai stumteli brolį,
kuris visą laiką išsižiojęs juos stebėjo.

– Nenoriu!

– Aš neklausiu, ar nori.

– Neisiu.

– Eisi, Viliau. Kai paaugsi, suprasi, kodėl reikėjo

eiti.

– Aš ir dabar ne mažiukas! – proverksmiais

šūkteli Vilius; pasisvečiavimas, kuriuo jis iš
anksto taip džiaugėsi, baigiasi toli gražu ne
maloniai.

– Dar betrūko, kad ir tu... – Vaidas trumpai jį

apkabina ir sušnabžda į ausį. – Aš neužtruksiu.
Nieko nebijok.

– Aš ne bailys...

Berniukas nutolsta gatvele, vis gręžiodamasis.

Vaidotas atsistoja priešais draugą:

– Na?

Ir nė vienas nepajėgia pradėti.

 
*****

Traškučius, suskridę pro atvirą langą, išsinešiojo

kuosos ir balandžiai. Palangė apdergta. Klemas
pasipiktinęs užtrenkia langą. Atsiverčia
sąsiuvinį ir užrašo pirmąjį rašinio sakinį: „Aš
turiu geriausią draugą“, ties žodžiu „turiu“
stabteli, bet pamąstęs jį vis dėlto palieka. Ach,
tas esamasis laikas!.. Klemas taip jo trokšta!
Visuomet troško. Prisimena, kaip kažkada,
seniai seniai, paknopstom prilėkė prie Vaido
mamos, atėjusios ieškoti draugo kieme iki
vėlumos užsibuvusio aštuonmečio sūnaus ir jau
pradėjusios jam skaityti moralą. „Nebarkit jo!“ –
paprašė tada, meiliai žvelgdamas savo
didelėmis mėlynomis akimis. „Kodėl?“ „Nes jis –
mano geriausias draugas.“

Neilgai trukus vėlyvų žaidimų klausimas buvo

išspręstas: Vaidas karts nuo karto likdavo
nakvoti pas draugą. Klemo vyresnis brolis –
nors ir burbėdavo nepatenkintas – tėvų
sprendimu būdavo iškraustomas miegoti į
svetainę, o du bičiuliai, kurio nors lovoje
palindę po antklode, žibintuvėlio šviesoje
įnikdavo iš pradžių į knygas apie piratų ir riterių
nuotykius, vėliau – į pornografinius
žurnaliūkščius, pasiskolintus iš viską toje srityje
išmanančio Vaido kaimyno. Jie net smėlio pilis
statydavo – Valakampių pliaže, išpuošdavo jas
akmenukais ir kankorėžiais. Klemenso šeimos
albume net yra nuotrauka su viena tokia pilimi
ir abipus jos tupinčiais berniūkščiais. Sėdę ant
dviračių, numindavo už miesto, prie atodangos
ar prie kokio ežerėlio, stovėdami ant skardžio
mėtydavo į Nerį akmenis arba maudydavosi. O
kartą Vaidas net ištraukė draugui į koją
įsisiurbusią dėlę... Klemas pagalvoja, jog ten,
bendrame svajonių pasaulyje, jiedu jautėsi
artimiausi, nė trupučio neabejojo vienas kitu.

O šiaip jau visą jų draugystės laiką Vaidotas

pamažu nuo Klemo tolo. Ir ne tik nuo Klemo.
Augdamas jis tapo piktesnis, šiurkštesnis,
neretai – baisiai nepakantus. O kartais –
abejingas. Tas abejingumas Klemui –
baisiausias. Aišku, būna ir ugningų sugrįžimų,
suminint bei patvirtinant visus iki šiol duotus
draugystės pažadus ir pridedant naujų.
Tebebūna tokių dienų ar valandų, kurių nė
vienas iš jų neįstengtų išreikšti žodžiais – net
pačiame gražiausiame rašinyje. Ir būna tokių
pavakarių kaip šis, kada Klemas nebežino, ką
galvoti apie draugo elgesį...

Rašinys išeina ilgas. Kai kurie – tarp jų turbūt ir

Vaidas – pareikštų, jog vaikinui per ilgas.
Klemas pašaipiai vypteli – jį tokie pareiškimai
mažai jaudina. Tai net ne rašinys – veikiau
dienoraščio gabalas, o gal būsimo romano
skyrius. Ar atiduos jį ryt auklėtojai? Jam nevalia
susigadinti dar ir lietuvių kalbos pažymio, kitaip
tėvai... Ne, jie Klemo niekada nemuša. Kai
Vaidas pirmąsyk prisipažino draugui gavęs
lupti, Klemo ausims tai nuskambėjo kaip
vandalizmo apraiška. Tiesiog tėvai... Na,
pergyvena jie. Kaip ir visi tėvai.

*****

Kitą dieną draugai, kaip įpratę, į mokyklą

keliauja kartu. Vakarykščiai debesys
prasisklaidė, jie lyg ir nerūpestingai plepa apie
vėlai vakare per TV matytą filmą. Kol Klemas,
nenustojęs mąstyti apie neseniai draugo duotą
pažadą, paklausia:

– Tai pasikalbėsim?

Vaidas nusuka akis ir nenorom taria:

– Ne šiandien, Klemai.

– Taip ir maniau.

Gal jis vis dėlto atiduos auklėtojai rašinį... Ir

kodėl turėtų taip labai rūpintis, ką iš to rašinio ji
sužinos apie Vaidotą? Kodėl apskritai turėtų
rūpintis tuo slapuku? Niekuo ir dėl nieko
nesirūpindamas, Klemas iškart po lietuvių
kalbos pamokos išeina namo, spjovęs į
biologijos nuobodybes ir į fiziką, kurios namų
darbų taip ir nepaprašė nusirašyti. Po
skambučio, skelbiančio biologijos pamokos
pradžią, Vaidotas susivokia sėdantis į tuščią
suolą. Nustebęs apsidairo, sugauna Lauros
žvilgsnį ir demonstratyviai nusigręžia. Tačiau
vėliau, fizikos kabinete, mergina nutūpia ant
tuščios Klemo kėdės kraštelio:

– Ar galiu atsisėsti pas tave?

Vaidotas įsiunta.

– Ne! – užriaumoja taip, kad ji net pašoka.

Per kabineto slenkstį kaip tik žengiantis

mokytojas šokiruotas įsistebeilija į vaikiną.

– Pabūk dešimt minučių koridoriuje. Atvėsi.

Koridoriumi Vaidas nupėdina tolyn, traukia pro

klases, kuriose šurmuliuoja pamokos. Praeina
pro pravertas auklėtojos kabineto duris.

– Vaidotai!..

Jis nutaiso grimasą, grįžta kelis žingsnius atgal

ir kyšteli galvą į jų klasei priklausančias valdas:
– Taip, auklėtoja?

Ji nepaklausia, kodėl jis šlaistosi po mokyklą.

Atsistoja iš už stalo, paima sąsiuvinį, gulėjusį
pačioje šiandien surinktųjų krūvelės viršuje, ir
ištiesia Vaidui. Ne jo sąsiuvinį. Jo draugo.
Lietuvių kalbos sąsiuvinį su rašiniu draugystės
tema. Ilgai svarstė, ar gali taip pasielgti; žino,
jog neturi teisės, bet...

– Nesistengiu tavęs sugraudinti, Vaidotai, –

taria. – Tiesiog visas šis tekstas skirtas tau – ne
man, ne sąsiuviniui, ne pažymiui. Galbūt
sugalvosi, ką su juo daryti.

Vaidas pasimetęs sklaido sąsiuvinio puslapius.

– Nežinau, ar tu šitų sakinių vertas. Vėlgi

nuspręsi pats.

– Aš tebedraugauju su Klemu. Viskas tarp mūsų

gerai, – prataria po kurio laiko, auklėtojos vis
dar nepaleistas, vis dar priverstas stypsoti prieš
ją, tarytum būtų kuo nors prasikaltęs.

Auklėtoja nepatikliai pakraipo galvą: iš kur

tuomet toks Klemenso jausmų proveržis,
poreikis juos išsakyti, kodėl rašysena dar
negražesnė ir sunkiau suprantama nei
paprastai? Ji valandą skaitė tą vieną rašinį...
Kentėdama drauge su jo autoriumi. Vis tvirčiau
tikėdama, kad vienas iš jos auklėtinių
apdovanotas rašytojo talentu ir, žymiai
svarbiau, jautria širdimi.

– Mane tiesiog... Tiek visko užgriuvo gyvenime,

vienu metu, – pralemena Vaidas, bandydamas
gintis nuo primygtinio auklėtojos žvilgsnio.

– Tai gal aš galėčiau...

Oi, tik ne pagalbos pasiūlymai!.. Vaidotui šitas

auklėtojos įprotis reikia-nereikia siūlytis padėti
gerokai įgrisęs, kartais atrodo visiškai
nenuoširdus, lyg automatiškas; o gal ji taip
supranta pedagogo pareigą?.. Vaidotas papurto
galvą:

– Susitvarkysiu, auklėtoja, – jau pasisuka eiti,

žengia kelis žingsnius, tada atsigręžia, žvilgteli į
sąsiuvinį rankose. – Ačiū... Rytoj jums grąžinsiu.

– Jeigu atrodys, kad geriau grąžinti pačiam

Klemensui, – taip ir padaryk.

– Bet jis gali ant jūsų supykti, kad...

– Ne pirmas kartas... – smagiai nusijuokia

auklėtoja. – Jūs neretai ant manęs pykstate. Gal
kartais ir pelnytai, o gal santykiai su auklėtoja ir
negali būti kitokie, – mosteli ranka leisdama
jam eiti ir kartu atsisveikindama. – Padaryk,
kaip tau atrodys teisingiausia, Vaidotai.

Ką reiškia „teisingiausia“? Lengva jai sakyti!

Vaidotas apskritai delsia pradėti skaityti draugo
rašinį. Vien ant rašomojo stalo gulinčio
sąsiuvinio vaizdas... To, įplėštu viršeliu. Vaidas
prisimena, kaip jiedu su bičiuliu vieną popietę
mėtė jį eidami iš mokyklos – kas išmes
aukščiau: virš galvos, virš va tos šakos... Ant jos
sąsiuvinis ir užsikabino, o Klemas nusiimdamas
nekantriai patraukė ir drykstelėjo.

Na gerai, pabandys skaityti. Čia gi ne koks

baisus dalykas, ko jis taip nervinasi ir delsia? Va
pabandys ir supras, jog veltui drebėjo!.. „Aš
turiu geriausią draugą“ – o kaip kitaip tokį rašinį
ir būtų galima pradėti? Jis apie Klemą parašytų
tą patį. Su pirmu sakiniu tvarka. Tik va kiti...
Dieve brangus, Klemai! Negi iš tiesų taip myli
tą savo draugelį?!.

O apie ką rašytų jis? Apie kvailoką bičiulio

vardą, kuris jam jau seniai nekliūna? Apie jo
rašyseną, kurią Vaidas vienintelis klasėje
nesunkiai iššifruoja. Apie tai, kaip, pastatę tą
nuotraukoje užfiksuotą pilį, jiedu smarkiai
susiginčijo, kuriam teks laimė ją sugriauti, ir
galiausiai ant smėlio bokštų tuo pat metu
užšoko abu, apsistumdė, nuvertė viens kitą ant
žemės ir net smėlio prisirijo, toliau
besipešdami. Kaip retsykiais susėsdavo abu
labu ir pradėdavo lyg kokios bobutės sąnarių
skausmais skųstis kiekvienas savo brolio
paikystėmis, supratingai linksėdavo viens kitam
ir galiausiai kiekvienas tapdavo visiškai tikras,
jog vienintelis pasaulyje ką nors suprantantis
žmogus – tas, kuris dabar sėdi priešais jį. Tad
dėl nutolimo... Perlenkta truputį. Klemas, gerai
išmanantis paveikaus teksto kūrimo taisykles,
tokiu būdu visam pasakojimui suteikė
dramatizmo – negali jo dėl to kaltinti, o ir
pažymys bus geresnis... Po visais galų galais!..

Atsibelsti pas svetimą žmogų į namus

vienuoliktą vakaro – baisiai nekultūringa. Tačiau
Klemas nėra svetimas. Ir gulti jis eina vėlai.
Slepiamas vakaro tamsos ir tapęs vienu iš jos
šešėlių, Vaidas prisiartina prie bičiulio kambario
lango. Stovi ir mąsto, kaip pasielgus. Rankoje
gniaužo nuo žemės pakeltą akmenuką.
Galiausiai įsimeta jį į kišenę, o pats tiesiog
švilpteli. Draugas prie lango atsiranda iškart,
Vaidas išlenda į apšviestą kiemo plotą.
Klemensas atidaro langą, atlapoja jį iki pat galo
– net vyriai sucypia.

– Suklijavau jį, – sako Vaidas, ištiesdamas

draugui sąsiuvinį. – Buvo bjauriai įplyšęs.
– Graži metafora. Ar alegorija. Aš jų niekaip
neišmokstu atskirti, – teįstengia pasakyti
Klemas.

– Literate tu!.. Nei tas, nei tas, Klemai. Tai mano

atsiprašymas.
10.
Pastarosiomis dienomis Vaidotas visą laisvą
laiką leidžia su geriausiu draugu – ne iš
pareigos ir ne išpirkdamas savo kaltę, bet
visiškai nuoširdžiai džiaugdamasis dar
sustiprėjusiu ryšiu tarp jųdviejų. Be to, jis
drąsiai gali sakyti Laurai neturįs jai laiko.
Soriukas, mergyt! Mėgaukis savo tėvo
draugija!..

Šiandien jie su Klemo kiemo bendruomene

grėbia lapus. Draugas atkakliai vartoja šitą
žodį, „bendruomenei“ priskirdamas net
beviltišką girtuoklį, gyvenantį gretimo namo
pirmame aukšte ir mažus Vaidą su Klemu
gąsdinusį savo nerišlia kalba, nekoordinuotais
judesiais bei prastu kvapu; kita vertus, kai
Vaido patėvis retsykiais padaugina per šventes,
jo elgesys būna žymiai agresyvesnis nei to į
graudulį linkusio bėdžiaus. Jau pradėjus darbą,
lyg tyčia pakyla vėjas, todėl sekasi sunkiai –
viskas užsitęsia iki tamsos ir dar lieka rytdienai.

Pailsę visi susiburia aplink laužą. Kažkas į kiemą

išneša kepsninę ir jie kepa griežinėliais
supjaustytas daržoves, aliejumi sudrėkintą ir
žolelėmis apibarstytą baltą duoną, vaikai
skrudina zefyriukus, vaišina jais visus. Vaidas
beveik subloguoja nuo įkyraus saldumo, bet vis
tiek kemša. Kažkas išsineša gitarą ir brazdina
nesudėtingas, bet kažkodėl už širdies
griebiančias melodijas, o Klemas sau po nosimi
murma baltųjų eilių nuotrupas. „Ir mano tėvas
turbūt daug kartų va taip sėdėjo prie laužo“, –
šmėsteli Vaidui mintis, tik šįsyk ji priverčia ne
susiraukti, o nusišypsoti.

– Gali pasilikti – pernakvosi, – pasiūlo draugo

mama, pastebėjusi tą kiek graudoką šypseną. –
Juk ryt šeštadienis.

– Ir darbo dar liko, – priduria Klemas.

– Klemensai! – motina taukšteli jam per

pakaušį.

– Ne, ačiū. Ne šį kartą, – Vaidas irgi bičiuliškai

niūkteli Klemui.

Jau per daug gerai būtų... Nereikia erzinti

likimo, nes ims ir dar ką nors iškrės. Be to,
gulint tamsoje netoli Klemo, ims graužti mintis,
jog privalo bičiuliui pasakyti apie tėvą. O jis
nusprendė palūkėti iki to renginio Mokslų
akademijoje – bus lengviau, kai ir šiaip eis kalba
apie geologiją. Klemas ištvers; jis ramiau už
Vaidą reaguoja į daugelį dalykų, o juk ir ne apie
jo tėvą bus kalbama. Galgi nepasius vėl – juk
pats pamatė, kaip kvailai tada atrodo. O jei vis
dėlto supyktų – tai įvyks vėliau; tylėdamas
Vaidotas tebeturi porą mėnesių garantuotos
draugystės.

*****

– Žinoma, aš galiu ir dar palaukti. Argi čia man

norisi miego? Savaitės pabaigoje, darbą baigus
dešimtą ir dar pusvalandį tvarkiusis
parduotuvėje! – atsirakinęs buto duris, Vaidotas
patenka į toli gražu ne šiltą mamos glėbį.

– Buvau pas Klemą. Lapus grėbėme, – burbteli,

gailėdamasis, jog neliko nakvoti; tas likimas bet
kuriuo atveju jam nepalankus.

– Tai ir tu darbavaisi... – pusiau pašaipiai, tačiau

sušvelnėjusiu balsu nutęsia motina,
ištraukdama jam iš plaukų į juos įsivėlusį
auksaspalvį lapą. – Kas čia tave taip nevykusiai
nukirpo? Šleivai kreivai. Daugiau į tą kirpyklą
neik.

Tikrai neis. Tame sename prisiminimų name

sužinojo tiek, kiek buvo įmanoma ten sužinoti.
Gręžia akis nuo motinos ir rengiasi dingti savo
kambaryje, bet mama mosteli į virtuvę:

– Gal nori valgyti?

Vaidas papurto galvą:

– Valgiau pas Klemą.

– Tuomet bent arbatos užkaisiu.

– Noriu miego, mama...

– Palūkėk! Šiandien man skambino tavo

auklėtoja, – mama sustoja prie virtuvės durų ir
laukia, kol jis paklusniai pro jas įeis, tada įeina
pati ir uždaro duris. – Jau kurį laiką to laukiau –
mačiau, kad tu lyg nesavas... Permainos? Ir
kaip žadi gyventi su ta geologija, branguti?

„Tau, mama, geriau žinoti“, – vos neišsprūsta.

Turėtum nutuokti, kaip savo gyvenimą tvarkosi
geologai, kas juos pradžiugina ar nuliūdina, ko
jie ieško Žemės, o gal savo pačių, gelmėse! O
auklėtoja, panašu, rimtai jo ėmėsi… Ir tai jo nė
kiek nedžiugina.

– Ko tyli? Ar tau neatrodo, jog reikėtų

paaiškinimo, kodėl staiga susižavėjai profesija,
kurios gal nė pavadinimo iki šiol nežinojai?

– Nenuvertink mano apsiskaitymo, mama, –

plyksteli jis.

– Apsiramink, branguti! Žinau, kad daug

išmanai... Inžinerija – rimta sritis, aš taip
džiaugiausi, kad apie ją mąstai... Kas nutiko? –
ji įpila arbatos ir pastumia puodelį arčiau
sūnaus.

Karšti garai pakyla link Vaidoto veido, plūsteli į

akis... Tvardykis, branguti!..

– Aš nepersigalvojau, mama. Tik svarstau

įvairias galimybes.

– Ir kokias dar? Gal netrukus išgirsiu, kad

iškeliauji su cirku? Gal Klemo namuose tau tos
miglos į smegenis pripūtė? Apie laisvę,
kūrybiškumą, dar balažin apie ką?

– Klemo tėvai, kaip matai, puikiai tvarkosi! –

slopindamas emocijas, Vaidotas sriūbteli didelį
gurkšnį arbatos, nusipliko gerklę ir nesusilaikęs
nusikeikia.

– Apsimesiu, jog neišgirdau, Vaidai, – motina

nenuleidžia nuo jo akių. – Tęsk, ką dar jie
sugeba, o aš ne? Vaikus auklėti?

– Čia tik suaugusiems vertinti, – pašaipiai

tarsteli Vaidotas ir pakyla nuo stalo.

Motina tyli, pirštais atkakliai lygina užsirietusį

stalą dengiančios klijuotės kraštą; jai nesiseka.
Galop pavargusiu balsu paprašo:
– Pasakyk man, kai apsispręsi. Koks tas
sprendimas bebūtų, net jei… Apie cirką.

– Pasakysiu.

Jis pastato puodelį į kriauklę ir atsuka vandenį.

– Eik miegoti, – motina prieina iš už nugaros ir

perima puodelį jam iš rankų. – Aš suplausiu.
11.
– Vaidi!!! – iš to, kaip smarkiai kaimynas
baladojasi į duris ir kaip garsiai jį kviečia,
Vaidotas supranta namie likęs vienas.

Dar užvakar mama jam siūlė šeštadienį važiuoti

į jos draugės sodą, bet Vaidotas iškart atsisakė:
ne kažin ką įdomaus nuveiksi tvora aptvertame
šešių arų plote, visą laiką suaugusiems po
akimis. „Vilius irgi gali pasilikti“, – maloningai
pasiūlė, pastebėjęs brolio veide besiplečiančią
kančią dėl būsimos pramogos. „Na jau ne! –
mama griežtai papurtė galvą. – Jam reikia
grynu oru kvėpuoti! Čia tik tau Užupio kaminų
kaimynystė netrukdo.“ „Klemas yra sukūręs
eilėraštį „Kaminų pavėsyje“. Gražų“, – iš tikrųjų
tokio eilėraščio nėra; apskritai Klemas dar
nesukūrė nė vieno eilėraščio, bet kartais Vaidui
patinka mamą paerzinti. O ta visuomet
pasimauna ant kabliuko: „Perduok, kad karštai
žaviuosi jo talentu.“ Pyktelėjo dėl jo nenoro
važiuoti, dar prisidėjo vakarykštis pokalbis,
todėl ji sūnų nubaudė – išvyko nė
nepabandžiusi žadinti ar perkalbėti. Jei tik jis
galėtų mamai pasipasakoti viską, kas susiję su
geologija!...
Vis dėlto Vaidas atsikvepia su palengvėjimu,
įsivaizduodamas, ko išvengė: mamos draugės
vyras jį tuojau pasisodintų žaisti šaškėmis ar
šachmatais, o po kelių partijų prašydami, kad ir
juos pamokytų, dar priskrestų Viliukas ir du
motinos draugės vaikai. Tiedu – siaubingi
bukagalviai, jie niekada neperkąs žaidimo ant
languotos lentos ir turės apsiriboti šaškių
sprigtavimu į priešininko teritoriją.

Vaidas plačiai nusižiovauja, pasirąžo, atsisėda,

nuleisdamas kojas ant šaltų grindų, kūnu
perbėga šiurpas.

– Vaidi!

Eik tu!..

– Man tavo pagalbos reikia!

Vaidas neskubėdamas apsirengia,

nekreipdamas dėmesio į kaimyno baladojimąsi,
lėtai nueina link buto durų ir jas pradaro.
Kaimynas pabando įsmukti į vidų, bet Vaidas
nepasitraukia iš kelio, tik paklausia:

– Ko nori?

– Man darbą siūlo Norvegijoje. Bet reikia

kažkokius popierius užpildyti. Anglų kalba. O aš
anglų kalba – nė „bum bum.“ Pažiūrėsi? –
kaimynas nenorom žingteli atgal, o Vaidui
ištiesia kelis prirašytus lapus.

– Tai kaip tu ten dirbsi, jei nesusikalbėsi? –

vaikinas kol kas jų neima.

– Taigi dirbant plepėti nereikia. O paskui jie

norvegiškai apmokys. Nagi! – kaimynas brukte
įbruka Vaidui dokumentus.

– Einam pas tave, – tas nuo spintelės

koridoriuje pasiima raktą ir sau už nugaros
užtrenkia duris.

– Ką ten namuose taip slepi? – nusišiepia

kaimynas.

– Nenoriu, kad prirūkytume. Tėvukai šiandien

grįš.

– O mes rūkysime?

– O kaip tu dar man už paslaugą atsilyginsi? –

dalykiškai pasiteirauja Vaidas.

– Suįžūlėjai tu, Vaidi.

– Buvo iš ko mokytis, – nesutrinka vaikinas.

Kaimyno bute tvyro tvaikas nevėdintos

patalpos, kurioje rūkoma, prakaituojama,
laikomos neskalbtos kojinės, o pusryčiams buvo
kepta ir greičiausiai prideginta kiaušinienė.

– Kaip tu, po galais, gali tokioje kiaulidėje

gyventi?! – meta kaimynui Vaidas ir pasideda
dokumentus ant stalo.

– Tu popieriais užsiimk, ne mano būsto kritika! –

kaimyno tonas tampa grėsmingas, ir Vaidas
supranta, jog turi stabtelėti.

Atsidūsta ir įbeda akis į dokumentus. Sakiniai

nesudėtingi, tad maždaug po valandos Vaidotas
vėl išeina į bendrą balkoną, kišenėje
išsinešdamas dvi cigaretes. Išsiblaškęs žvilgteli
žemyn į kiemą ir pamato per vartus įeinančią
Laurą.

Buvo jau benurimstąs dėl šitos merginos, tačiau

dabar emocijos – o gal ir jausmai – jame vėl
sukyla visa jėga. Staigiai pritupia už balkono
krašto, pasislenka link skylės jame, kurią
kažkada prakrapštė su broliu, kad galėtų slapta
stebėti kiemą (dirbo keletą valandų, nulaužė
virtuvinio peilio galiuką, bet savo pasiekė).
Laura apsidairo, nužingsniuoja arčiau klevo ir
atsisėda ant didelio akmens; ir Vaidui, ir jo
broliui šitas akmuo buvo pirmoji vaikystėje
įveikta viršukalnė. Mergina išsitraukia savąjį
eskizų bloknotą, paseilėja pieštuką...
– Ko tu čia atėjai? – jis paklausia šiurkščiai,
kapodamas žodžius.

Laura krūpteli – įnikusi į piešimą, neišgirdo

prieinančio. Tačiau nepasimeta, drąsiai kresteli
plaukus.

– Atėjau ne pas tave. Atėjau piešti. Esu laisvas

žmogus, o šitas kiemas – ne tavo privati
teritorija.

– Na taip, aš neturiu privataus kiemo, iš kurio

galėčiau tave išprašyti!

– Tau dar nenusibodo pykti dėl to vakaro? –

sunkiai atsidūsta mergina.

– Be to, ką tu čia pieši? – nepasiduoda Vaidas.

– Klevą, ką gi daugiau. Jau piešiu, – pradėtu

piešiniu mosteli jam prieš nosį.

„Ir tave po klevu“, – priduria mintyse. Vėliau.

Kai jis nebematys. Iš atminties. Piešinyje bus du
vertingiausi šio kiemo dalykai.

Laurai grįžus prie darbo, Vaidotui nelieka nieko

kito, kaip dar kiek pastypsoti prie jos ir... Eiti
namo? Pats sau papurto galvą, demonstratyviai
atsišlieja į medžio kamieną, aiškiai
parodydamas, jog čia vis dėlto – jo teritorija.
Užsirūko, o kai ji neištvėrusi žvilgsnį nuo klevo
viršūnės nuleidžia į jį, su kreiva šypsenėle
pasiūlo:

– Cigaretę?

– Nerūkau.

– Kaip gi taip?

Ji neatsako, išdidžiai tyli. Paskui, tarsi dėl kažko

apsisprendusi, taria:

– Aš neišeisiu, kol nebaigsiu piešinio. Kaip tu

besistengtum.

– Cha! – jis sumindo nuorūką, abiem rankom

įsitveria į apatinę klevo šaką ir prisitraukęs ant
jos užsilipa.

Laikydamasis kamieno atsistoja ir pamojuoja

Laurai. O tada mergina nebeištveria – ima
juoktis, nors nė vienas iš jųdviejų nesupranta,
kas čia staiga pasikeitė. Ir Vaidas leidžia sau
užsikrėsti Lauros juoku. Stovi aukštai medyje,
kvatojasi ir pagalvoja, jog buvimas debesyse
nebūtinai reiškia beprotybę, tai gali būti visai
kas kita – šviesus džiaugsmas grįžti pas tau
svarbų žmogų. Nušokęs nuo medžio, prieina
prie Lauros ir abiem alkūnėm parimsta ant
akmens.
– Kam tu vis laižai tą pieštuką? – klausia, iš
šono žvelgdamas į merginą.

– Noriu išgauti sfumato efektą. Šiaip jis tapant

naudojamas, bet aš manau, jog man pavyks ir
pieštuku... Lyg tavo klevas skendėtų rūke.

– Mano klevas?

Ji pratyli, vos vos šyptelėdama. Jis kurį laiką

seka jos judesius ir iš nebūties pamažu nyrantį
piešinį, paskui paprašo:

– Ir aš noriu pabandyti...

Laura iš bloknoto išplėšia tuščią lapą.

– O antrą pieštuką turi?

– Nesijaudink, nereikės mano apseilėto į burną

dėti! – nusikvatoja mergina.

Gavęs pieštuką, Vaidotas ilgai žiūri į klevą:

keista, tačiau, kad ir kaip gerai pažįsta šitą
medį, nežino, nuo ko pradėti. Ne dėl to, jog
visai nemokėtų piešti, – dailės pamokose nėra
tarp paskutiniųjų. Tik kad sudėtinga atrinkti, ką
verta vaizduoti ir ko ne. Ir dar tas... Sfumato?
Velniam jis reikalingas? Tikslios, ryškios linijos
jam patinka labiau. Mintis apie inžinerijos
studijas sugrįžta visu stiprumu. Vaidotas
padeda lapą į šalį. Tegul piešia Laura, o jis
žiūrės... Sėdėdamas greta jos ant akmens,
pasislenka dar arčiau ir surizikuoja padėti galvą
merginai ant peties. Pajunta lengvą, vos
girdimą atodūsį ir trumpą viso kūno
virptelėjimą. Tikėtina, jog viskas vyktų panašiai
ir kitai merginai būnant Lauros vietoje. Jos visos
dvelkia kažkuo ypatingu, visiškai nepažįstamu,
tačiau nepaprastai artimu, dalyku, kurio jis
niekada nesupras, tačiau kurio suvokimas –
įgimtas kiekvienam vyrui. Vaidotas prisimerkia
ir vis dėlto išvysta klevą lengvame, lakiame
sfumato...

Į kiemą išlapnoja kaimynas.

– O, tik pažiūrėkit – pati Užupio princesė mus

aplankė! – šūkteli, pastebėjęs Laurą.

– Užupio princesė? – pusbalsiu pasitikslina

Vaidas.

Laura vypteli.

– Jauti?! – išilgindamas „u“, atkreipia jos dėmesį

kaimynas. – Kavalierių vaidina, o nė to nežino!..
Jis žalias žaliausias, princese! Tau ne tokio
reikia. Mūsų Vaidutis mergytes tik
žurnaliukuose matęs – supranti, apie ką aš?
Žinau, nes pats jam tuos žurnaliukus daviau, –
kaimynas bičiuliškai paplekšnoja Vaidui per
petį, tas atšoka – ir nuo jo, ir nuo merginos. –
Klemas ir tai daugiau praktikos turėjęs...

– Iš kur jau taip žinai? – neva atsainiai purkšteli

Laura.

– Savo geriausios draugės paklausk.

Mergina staigiai žvilgteli į Vaidą. Jis papurto

galvą, nors ir nėra tikras dėl Klemo – tas
„laisvas menininkas“ nekaltomis akimis...
Supaisysi, ką jis iš tiesų sugeba! Į meną linkusių
prigimtis turbūt jausmingesnė, juslingesnė...
Bet tada ir Lauros prigimtis tokia! O jis taip
trokšta Lauros! Trokšta jau šiandien padaryti
tai, dėl ko paskui tektų labai gailėtis...
Susitvardys kaip nors. Apsimes patikėjęs, jog
mergina į jo kiemą atėjo tik piešimo įgūdžių
lavinti. O kaimynas tegul plepa, ką nori. Vaidas
dėbso į jį, nutaisęs pašaipią grimasą, kuri
pasako viską, ką jis apie kaimyną galvojo,
galvoja ar kada nors galvos. Tokios grimasėlės
negali nuleisti nemačiom.

– Šiandien tau per daug linksma, Vaidi, – pro

dantis iškošia pašieptasis ir žengia žingsnį į
priekį.

Nuo netikėto stipraus smūgio Vaidotui

aptemsta akyse, jis instinktyviai susigriebia už
pilvo ir klupteli prie smogusiojo kojų.
– Va taip baigiasi šokinėjimai prieš mane, –
konstatuoja kaimynas, primygtinai žiūrėdamas į
Laurą.

Tada greitai išeina iš kiemo. Šitas netikėtas

smūgis – visame rajone garsus kaimyno
prijomas. Vaidui ne pirmą kartą tenka jo
paragauti, prieš jį bejėgės visos Rytų kovos
menų treniruotės.

– Turėtume kam nors pasakyti, – Laura pamiršta

net piešinį, bloknotas numestas ant žemės.

– Iš proto išsikraustei?! – atvėsina jos

teisuolišką entuziazmą Vaidas.

Atsistoja, atsiremia į akmenį.

– Pats baisumas jau praėjo, nesijaudink, –

pabando nuraminti merginą.

– Bet pasakyti reikia. Jis gi gali ir vėliau, ir

kitiems...

– Gali.

– O jeigu taip trenktų man? Arba Klemui? Irgi

tylėtum? – ji stovi prie pat vaikino, ir jų
žvilgsnių karštis pradeda deginti abu.
– Turbūt, – jis nemeluos. – Kitaip mane išjuoktų
visi, net ir judu su Klemu.

– Kuo tu mane laikai?! – pasipiktina Laura.

– Normaliu žmogumi. Jie skundikų nemėgsta, –

Vaidas valandžiukę padelsia, tada klusteli. – Bet
tu gal iš tiesų... Princesė?

– Jau sakiau tau vieną kartą, – atkerta Laura. –

Ir tuo didžiuojuosi.

– Tai mokėk laikytis oriai. Ir laukti. Kada nors jis

užsiraus taip, jog bausmės neišvengs. Arba... –
Vaidas nukreipia žvilgsnį link klevo viršūnės,
tada dar aukščiau – iki debesų, – mes tiesiog
užaugsime.

– Užgrūdino tave gyvenimas, tiesa, Vaidai? –

prataria mergina, žiūrėdama į jo kiek graudų
šypsnį.

– Bent jau stengėsi iš širdies.

*****

Jie sugrįžta jau sutemus. Brolis buvo prisnūdęs

– Vaidas mato automobilio sėdynės nuspaustą
jo skruostą. Patėvis virtuvėje pastato krepšį su
rudeniniais obuoliais, Vaidas iškart vieną
pasistveria, patrina į rankovę ir atsikanda:
vėsus saldumas pasklinda burnoje, gaivus
kvapas maloniai pakutena nosį. Atsisėda ant
taburetės ir kramto, užmiršęs viską. Mama
užsiima skalbimu.

– Atnešk, jei turi rūbų skalbti, – sako sūnui, ir

Vaidas atitempia visą kalną, kurio viršuje – tie
purvu aptaškytieji.

Juos mama pirmiausia ir paima į rankas.

– Vaidai!.. Tas purvas taip pridžiūvęs, kad

nenugrauši! Ir dar ant mokyklinių džinsų... Negi
negali atiduoti tą pačią dieną?!

Vaidotas tik nuleidžia galvą ir susidomėjęs

tyrinėja obuolio graužtuką.

– Eik, susirask kokias prastesnes kelnes, – vis

dėlto kišdama visus jo drabužius į skalbimo
mašiną, taria mama. – Rytoj su tėvu pas
močiutę nuvažiuosite, reikia jai malkų žiemai
priruošti.

– Vilius važiuos? – žaibiškai paklausia Vaidas.

– Tegul jis rytoj namie pabūna. Ir pamokas

reikia ruošti, ir pailsės – šiandien iki prakaito
prisilakstė.
– Taigi sakei, kad jam reikia grynu oru kvėpuoti,
– dar pabando Vaidas, neįsivaizduodamas (o gal
per gerai įsivaizduodamas) kelionės dviese su
patėviu.

– Neknisk man proto, branguti.

Kelias gana tolimas – apie šimtą penkiasdešimt

kilometrų. O močiutė – patėvio motina – dabar
jau ne močiutė. Nors Vaidas ją ir myli. Ji gera,
visada jam maloni. Įdomu, ar todėl, kad nežino
jo istorijos, ar tiesiog tokia jau yra? Vaikinas
tikisi, jog antras variantas. Iš spintos išsitraukia
senas kelnes palopytais keliais, susiranda kelis
nudrengtus marškinėlius ir šiltesnį megztinį.

– Mam, o mes per dieną suspėsim?

– Jeigu ką, parvažiuosit pirmadienį – tėvui į

darbą nereikia.

– O man į mokyklą?

– Pavyzdinguoli tu mano!.. Parašysiu raštelį.

Jis susimeta daiktus į krepšį, ant viršaus padeda

šiuo metu skaitomą knygą – bus pretekstas
tylėti ir nežiūrėti į bendrakeleivį.

 
*****

– Nagi, kelkis, tinginio panti! – patėvio balsas

suskamba skardžiau už bet kokį žadintuvą ir
Vaidas iškart pašoka iš lovos.

Jo būsimas bendrakeleivis gerai nusiteikęs – tie

pirmieji žodžiai irgi buvo pasakyti su šelmiška
šypsena, todėl Vaidas pabando tikėtis, jog
kelionė bus lengvesnė nei galvota.

Kelias tiesiasi bėgdamas link ką tik patekėjusios

saulės. Vaidas prisimerkia nuo akis žilpinančių
jos spindulių, kurių šiluma visgi tokia maloni
žvarboką rudens rytą.

– Na, ir kiek apie jį sužinojai?.. Kuo jis dabar

užsiima? – patėvio klausimas ne toks drąsus,
kokie paprastai būna, pertrauktas nejaukios
pauzės.

Galima įtarti, jog pusbrolio likimas jam visą

laiką nedavė ramybės. Vaidotas tyli, leisdamas
saulei šildyti skruostus, smulkiais prakaito
lašeliais nuberti kaktą ir panosį.

– Ne per daugiausiai domėjausi, – atsiliepia

pagaliau.

Tada ant galinės sėdynės susikelia kojas, į

sulenktus kelius atremia knygą ir palinksta prie
jos. Priekyje vis dar ilgi jo plaukai, laisvai
krisdami žemyn, atitveria lyg siena.

– Hmm... Aš gal tada ir per daug stipriai su

tavimi...

Vaidas nepakeldamas akių linkteli galva. Vis

dėlto tai – jau šioks toks pasiekimas: net
geriausiais jųdviejų laikais patėvis jo
neatsiprašinėdavo, o dabar vyksta kažkas
panašaus į atsiprašymą. Likusį kelią jie įveikia
tylomis.

Močiutė laukia ant slenksčio, pasitinka kaip

visada – šypsodamasi:

– Ilgai tavęs nemačiau, Vaiduti! Taip išaugai,

kad tuoj ir pabučiuoti nepasieksiu, – priglaudžia
išlipusį iš automobilio.

– Visada galiu pasilenkti, močiute.

– Koks galantiškas džentelmenas!.. – močiutė

išbučiuoja Vaidą į abu skruostus ir,
tebelaikydama jo delnus savuosiuose, pasisuka
į sūnų. – Nežinau, katro čia iš tėvų nuopelnas...

– Mokyklos nuopelnas, mama, – patėvis pakšteli

jai į skruostą; patėvio humoras kartais labai
vykęs, todėl Vaidas leidžia sau prunkštelėti. –
Tik nepersistenk su pagyromis, – reikšmingai
žvilgteli į vaikiną ir galva krypteli kiemo pusėn.
– Imkimės darbo, užteks tų malonybių.

Pačiame darbo įkarštyje, ištroškęs ir jausdamas,

kaip gerai jo pilvas atsimena vakarykštį
kaimyno smūgį, Vaidas užlekia į trobą atsigerti.
Geria dideliais gurkšniais, ilgai nesustodamas, o
močiutė akimis seka jo kaklu slankiojantį
Adomo obuolį. Kai vaikinas nuo lūpų atitraukia
mineralinio vandens butelį, paklausia:

– Ar jau turi mergaitę, Vaidai? Žinau, kad tėvas

su tavimi apie tai nesikalbės... – akimis nulydi
per kiemą sparčiai pražingsniuojantį sūnų. – O
aš, kaip įprasta senukams, aš noriu perspėti...

Vaidotas išrausta. Numano, kurlink krypsta

kalba, ir jau iš anksto žiauriai susidrovi.

– Aš apie merginas... Viską žinau, močiute!..

Ji slapčia šypteli, valandėlę pamąsto ir ryžtasi.

Pradeda pasakoti, kaip išsiskyrusi manė, jog
dabar jau viską žino apie vyrus: ir apie
suaugusius, ir apie neklusnius paauglius, kokį
teko auginti pačiai vienai. Didžioji dalis to
žinojimo ilgainiui pasirodė klaidinga. O kai į
kaimyninę sodybą atsikėlė tas ramybės
ieškotojas iš Kauno...
– Močiute!.. Tu įsimylėjai?! – Vaidas plačiai
išsišiepia.

Ji sumosuoja rankomis:

– O ką, močiutėms negalima?!

Tada vėl grįžta prie jautriausios temos ir

prataria nutuokianti, jog šiais laikais jaunimas...
Moka saugotis... Saugoti kūną...

– O mergaitės širdį mokėsi saugoti, Vaidai? –

paklausia staiga ir, remdama jį žvilgsniu,
neleidžia vaikinui išsisukti nuo atsakymo.

Vaidotas suvokia ne iki galo suprantąs, ką

reiškia toks saugojimas.

– Ar mergaites vis dar vadini mergomis? –

pasiteirauja močiutė.

– Kartais...

– Tai nustok! Ir Klemą paprotink. Dideli jau abu,

kalbėkit prideramai. Moteris, Vaiduti, myli...

– Ausimis. Esu šitai girdėjęs, močiute.

– Taigi... O jūs, balvonai, akimis! – prajunka

močiutė. – Tai ar gražią esi įsižiūrėjęs?
Vakar Vaidotui atrodė, kad labai sunku tinkamai
nupiešti klevą, o šiandien supranta, kaip sunku
nupasakoti Laurą. Kad nebūtų banalu ar
sentimentalu, bet ir švelniai turi būti... Pradeda,
užsikerta, akys prašo močiutės pagalbos. „Na
gerai...“ – pati sau atsidūsta ta.

– Nuo ko viskas prasidėjo, Vaidai? Šitai turi

atsiminti visą gyvenimą, jeigu būsite kartu! Jei
prisiminsi, tai reiškia, kad gerbi jųdviejų ryšį.

Vaidotas susimąsto. Tą pirmąją jos dieną

mokykloje nieko rimto dar nebuvo. Bet po to
viskas vykogreitai, užteko kelių dienų. Ką ji
padarė? O gal pasakė? Na taip! Per vieną
pamoką, greičiau už visus atlikęs užduotis, jis
nuobodžiaudamas pasidairė po klasę ir
žvilgsniu užkliuvo už Lauros... Iš pradžių savo
akimis nepatikėjo... Ji sėdėjo užsimerkusi ir
šypsojosi... Kam? Kodėl? Kaip ilgai jau? Vaidotas
nepajėgė atitraukti akių. Atrodė, jog jai
nusispjauti į visą likusį pasaulį, bet, kita vertus,
ji nepaprastai tą pasaulį myli...

– Nepėsčia, – tarsteli močiutė ir liepia palaukti į

langą jau antrąkart beldžiančiam sūnui.

Kol Vaidas sugrįš čia, pas juos, – tegul ir ne

visiškai, to jau niekada nebeįvyks.
12.
Pirmasis tikras sniegas – tas, kuris neištirpsta
po valandos, – juos kaip visada užklumpa
nepasiruošusius: be kepurių, be šalikų,
užsimovus madingas trumpas puskojines, dėl
kurių iš po madingų potrumpių džinsų švysčioja
nuogos čiurnos. Keista matyti iš po plono
sniego užtiesalo išlindusius dar žalios žolės
kuokštus, žengti tuo baltu užtiesalu, paliekant
jame vasarinių sportbačių įspaustas lengvas
pėdas – norėtųsi, kad jomis iš paskos dar bent
trumpam atsektų vasara, ar bent švelnesnis
ruduo, kad vakarai ne taip staigiai blokštų į
tamsą ir šaltį, atimdami ilgų pasivaikščiojimų
prieblandoje ir ilgų bučinių po gatvės žibintais
džiaugsmą.

– Mane šiaip ar taip atsiuvo, – savo mergina,

dabar jau buvusia, bičiulių būryje pasiskundžia
Klemas.

– Kodėl? – geriausio draugo teise šito paklausti

pasinaudoja Vaidas.

– Spėk iš trijų kartų. Nes aš pats ir iš dešimties

neatspėčiau, – gūžteli Klemensas. – Gal ne taip
į ją pažiūrėjau...
– O gal ne į ją. Ir dar ne bet kaip, – įterpia
Vaidas.

– Gal ne taip priliečiau... – Klemas pagauna

draugo nuotaiką.

Visi kiti bičiuliai pagyvėję sušurmuliuoja.

– Ar per stipriai paliečiau... – papildo Vaidas.

– Blin, ir vėl nepasisekė!

– Arba nesistengiau tiek, kiek reikėtų... –

nesiliauna Vaidas.

– Arba supratau, kad dar ne šita...

– Ir gal savo laimei, – Vaidas dar nebaigė;

netrukus šūkteli kitiems vaikinams. – Betgi
negražu taip apie merginą kalbėti, a, chebra?
Reikia Klemensą nubausti!

Nė vienam jų dar nesinori skirstytis po namus,

o stoviniuojant ir mindžikuojant darosi šalta.
Vaidotas ištraukia Klemui iš rankų maišą su
sportine apranga. Tas nori atsiimti, bet kiti
vaikinai juokais, tačiau tvirtai, jį sulaiko,
suteikdami Vaidui veikimo laisvę. Šis,
formuodamas kamuolį, stipriai apvynioja maišą
jo rankenomis ir jas suriša, o tada, norėdamas
išbandyti, spiria tą pundą į viršų. Iš bėdos tiks.
– Bet aš vartuose stovėsiu! – ištrūkęs iš bičiulių
gniaužtų, pareiškia Klemas.

Jam labiausiai patinka būti vartininku. Žiūrėti,

kaip tie keistuoliai nepailsdami gainioja
kamuolį, kaip rimtai įpykdami vienas ant kito
rėkia, šaukia. Kaip pelnę įvartį džiaugsmingai
eina iš proto; dėl tos priežasties Klemas sykiais
leidžia kamuoliui įlėkti į vartus, nors iš savo
komandos ir susilaukia priekaištų bei
užgauliojimų. Šiandien į Klemo (ne)saugomus
vartus kamuolys įskrieja tik vieną kartą, tad
situacija neatrodo įtartina. Be to, jo komanda
įmuša net tris įvarčius, todėl vartininko
žioplumas bei patarimai įsigyti akinius
pamirštami dar rungtynėms nepasibaigus.

Iš Vaidoto rankų Klemas atsiima prieš tai

pergalingai pakilotą, bet apgailėtinai atrodantį
maišą... Reikės sugalvoti kokią nors pasaką
tėvams nuraminti. O gal net pasiseks maišą
kaskart nukišti į tamsų kampą po rašomuoju
stalu ir niekas jo nė nepamatys. Laikydamas
vieną maišo rankeną, Klemensas tempia jį
šaligatviu, vis amtelėdamas ar suurgzdamas,
ypač kai į juos abu – „šunį“ ir jo šeimininką –
šokiruoti žvilgteli praeiviai. Greta
žingsniuojantis Vaidas leipsta juoku. „Šuo“ vis
labiau keičia kailį – iš šviesiai pilko tampa
purvinai juodu. Susėdę ant Klemo namų
slenksčio, jiedu dar paglosto „šunelį“, meiliai jį
kalbindami. Po to Vaidotas pakyla, paspaudžia
bičiulio ranką ir... Vėl klesteli atgal.

– Aš privalau tau pasakyti, – ištaria visiškai

pasikeitusiu tonu.

Nesupranta, kodėl daugiau nebegali tverti,

kodėl po tokios smagios popietės jame gimė
noras kalbėti apie toli gražu ne smagius
dalykus. Kodėl nebeturi teisės nuo bičiulio slėpti
savo didžiausios paslapties. Tik žino, jog ją
Klemui atskleis čia ir dabar. Apsidairo aplinkui,
palinksta jam prie ausies ir sušnabžda – ne tik
tam, kad niekas neišgirstų, tačiau ir dėl to, jog
garsiau kalbėti neįstengia:

– Mano tėvas... Aš visą gyvenimą tėvu laikiau

ne tą žmogų.

Kol priblokštas draugas bando suvokti situaciją,

Vaidotas sniege prie jų kojų įmina ryškų
pėdsaką ir parodęs į jį priduria:

– Va tiek iš tikrojo tėvo kol kas tėra mano

gyvenime – pėdsakas sniege. Jeigu
nepaskubėsiu jo ištyrinėti, sniegas nutirps ir
nieko nebeliks. Todėl ir pasirinkau geologiją,
todėl ir eisiu į tą greičiausiai nuobodų renginį
Mokslų akademijoje.
– Jis ten bus? – Klemas kalba ne ką garsiau už
draugą.

– Galbūt. Nenuėjęs nesužinosiu. Taip pat ir to,

ar jis norės mane matyti.

– Aš eisiu su tavim, – Klemas greta draugo

įspaudžia savosios kojos atspaudą. – Tik tu
nesijaudink taip: ir nutirpus sniegui, ir persiritus
bangai visi pasaulio pėdsakai išlieka... Kažkaip
ir kažkur... Nebematomi, tačiau tiek pat tikri.

Paporina taip ir svarsto, sakyti draugui ar ne,

jog visada įtarė. Jautė, kad kažkas čia ne taip.
Argi gali pilkam balandžiui išpūstu gurkliu gimti
varnas blizgančiomis juodomis plunksnomis ir
išdidžiu žvilgsniu?! Turbūt gali... Jeigu atliktum
mokslinį tyrimą, tokio įvykio dažnis nebūtų
didelis, bet ir ne nulinis turbūt... Ir kaip puiku,
jog jo draugo atveju nutiko kitaip!

– Ir, Klemai... aš dėl šitos priežasties elgiuosi

kaip lunatikas. Ne dėl Lauros.

Klemas kreivai šypteli:

– Kam skiedi, Vaidai? Geriau jau sakyk – ne tik

dėl Lauros.

– Aš gi ne koks slabakas...
– Bent man pačiam taip atrodo, – Klemas pačiu
laiku prisimena šiandieninį Vaidoto
išsidirbinėjimą.

– Galėčiau turėti dar ne tokią kaip ji!

– Tik kažkodėl nenoriu...

– O gal noriu, bet lyg kas neleistų...

– Ir aš net pats sau neprisipažinsiu, kas...

– Eik šikt, Klemai!

– Pats eik – juk pirmas pradėjai, – linksmai

atrėžia tas, pasibruka po pažastimi „šuniuką“ ir
dingsta laiptinėje.

Vaidotas palinguoja galva, vos tikėdamas, kad

viskas – Klemas jau žino.

*****

Jiedu su Klemu galėjo taip ir baigti mokyklą,

neatkreipę dėmesio į nedidelį langelį virš
auklėtojos kabineto durų. Kol Laura nepasakė,
kaip gražiai pro jį kartais krenta saulės šviesa –
lyg išlydytas auksas kauptųsi pačiame
kamputyje. Po tų jos žodžių Klemensas nebyliai
priskyrė Laurą prie „savų.“
Tačiau šiandien Vaidui ir Klemui rūpi ne
alchemijos stebuklai. Dar vakar vėlai vakare į
mokyklos kiemą jiedu slapta atitempė ilgas
kopėčias, paguldė jas prie galinės tvoros ir
uždangstė statybinėmis šiukšlėmis, kieme
likusiomis po vasarą vykusio mokyklos remonto.
Kopėčias, sukandus dantis, teko skolintis iš to
paties Vaido kaimyno, pragyvenančio iš
atsitiktinių statybos ir remonto darbų. „Jeigu čia
kokiam kriminalui – tai net girdėti nenoriu“, –
pareiškė iš pradžių. Teko jam viską papasakoti.
Išgirdęs juokėsi ir pripažino sumanymą vertu
įgyvendinti, tad ir mokestį už kopėčias
sumažino iki minimumo: „Sumesit iš savo
kišenpinigių alaus bambaliui.“ Sumes. Kai
draugiškai, tai net negaila.

Su tomis kopėčiomis jie sėkmingai prasmunka

pro mokyklos budėtoją, savo poste
apsikabinusią mažutį, seną televizorių,
įsispitrinusią į pokalbių laidos dalyvius ir
girdinčią tik tai, kas vyksta TV studijoje.

– Tikra laimė, kad žmonėms šitaip patinka

tokios laidos! – nesusilaiko nepakomentavęs
Klemas.

Kopėčias draugai tyliai atremia į sieną prie

auklėtojos kabineto durų – ten viduje vyksta
dešimtos „b“ tėvų susirinkimas. Klemas uždeda
dešinę koją ant kopėčių; širdis smarkiai plaka,
džiūgaudama dėl išdaigos. Rytoj ne tik
klasiokams, bet ir pusei mokyklos, ji bus
nupasakota su visomis smulkmenomis ir
įspūdingais pagražinimais! Esama ir labai
praktinės šnipinėjimo priežasties: poreikis
išgirsti tėvų necenzūruotą susirinkimo
informaciją, sužinoti, ką gero ir blogo apie juos
ten iš tiesų sakė. Kadangi Klemensas jau
senokai įtaria, jog susirinkimuose tapomą jo
paveikslą, prieš jam perteikdama, mama
truputį pagražina. Vaidotas, priešingai – beveik
tikras, kad jo mama išpučia minusus ir nutyli
pliusus. Ji būtent taip supranta griežtą ir
teisingą auklėjimą, o vaikinas niekaip
nesupranta, kokia čia teisybė. Abi strategijos
bičiulius knisa. Negi negalima atvirai – kaip yra
iš tikrųjų?! Tiesiai šviesiai? Būtent taip jie
šiandien viską išgirs. Aišku, bus daug
nuobodaus postringavimo apie tai, kaip tam ar
anam iš klasės reikia pasispausti prieš
semestro pabaigą. Bus vimdančių pagyrų
keliems etatiniams klasės pavyzdukams. Bet gi
bus ir ko nors pikantiškesnio, tiesa? Turi juk
būti! Žinoma, pasiklausyti galima ir paprasčiau
– ausį priglaudus prie durų; auklėtoja kalba
garsiai – profesinis bruožas, o gal yda. Tačiau
per langelį bus matomos ir veidų išraiškos,
emocijos, jie galės suskaičiuoti, ar į
susirinkimus tikrai vaikšto devyniasdešimt
procentų klasės tėvų, kaip kad dienai likus iki to
didelės svarbos renginio įprastai pagrasina
auklėtoja.

Kad pirmas ant kopėčių lips Klemas, buvo

sutarta dar lauke: iš tėvų abu yra girdėję, jog
prasti pažymiai, kaip ir kitokios blogybės,
aptariami susirinkimo pradžioje, kol visi dar turi
tam jėgų...

– Klasėje jau seniai vieša paslaptis, jog kai kurie

išsisuka tik dėl gerų humanitarinių dalykų
įvertinimų. – auklėtoja reikšmingai pažvelgia į
Klemo motiną ir dar kelis tėvus. – Jais pasikelia
vidurkį. Kaip lituanistei man tai imponuoja,
tačiau abitūros egzaminai bus įvairūs.

– Jeigu motina ir šįkart užgiedos, kaip gerai

auklėtoja vertina mano humanitarinį talentą,
dievaži, neištversiu nepaprieštaravęs! –
sumurma sau po nosimi Klemensas.

Bet ką gi jam daryti, jeigu toks gimė?!. Gal

tėvai nelinkę jam priekaištauti būtent todėl, jog
taip nutiko ne be jų aktyvaus dalyvavimo?
Klemas prunkšteli. Užteks, prisiklausė. Tegul į
padebesius dabar kariasi Vaidas; tuo labiau,
kad auklėtoja ruošiasi pasakoti apie seniūno
rinkimus ir veiklą.
– Lipk, seniūne! – nusileidęs puse lūpų šnibžteli
draugui ir atsisėda ant apatinio kopėčių
skersinio.

– Tiesą sakant, kai vaikai išsirinko Vaidotą...

Aš... Abejojau. Ramino tik tai, jog kandidatūrą
išsikėlė pats. Nes jei Vaidotas yra priverstas
daryti tai, ko nenori... – auklėtoja garsiai
atsidūsta; aukštai virš jos stovintis Vaidas
pajunta tą priekaištingą atodūsį atskriejant ir
atsimušant jam į krūtinę.

– Galit man nesakyti!.. – lygiai tokiu tonu iš

klasės galo atsiliepia Vaido mama.

– Tačiau kai Vaidotas nori... – auklėtoja gal

pirmąsyk per šį susirinkimą nusišypso. – Taip
jau nutiko, kad visi džiaugiamės ir didžiuojamės
mūsų seniūnu.

– Yes! – pergalingai sušnabžda Vaidas.

Dar kartą iš aukštai – ir iš aukšto – nužvelgia

klasę ir nusileidžia pas Klemą...

– O aš beveik norėjau, kad įkliūtume, – jau

saugiai sėdint Vaido namuose, prisipažįsta
Klemas.

Vaidas pasižiūri į jį kaip į beprotį; tikrai ne pirmą

sykį gyvenime.
– Auklėtoja taip gražiai barasi... – svajingai
nutęsia bičiulis. – Pastebėjai, koks melodingas
jos balsas?

– Tokių melodijų man tikrai nereikia, – Vaidotas

patenkintas atsilošia fotelyje.

Mąstant apie šiandienos nuotykį, matant,

kokiomis akimis į jį spokso brolis, pirmas
išgirdęs visą istoriją, kūnu bėgioja malonūs
šiurpuliukai...

– Kuo užsiimat, brangučiai? – įėjusi pro buto

duris, šūkteli Vaido mama, bandydama perrėkti
iš sūnų kambario sklindančią muziką. – Tėvo
nėra, tai ir tvarkos nėra, –žvilgtelėjusi į laikrodį
burbteli: vyras turėtų grįžti jau netrukus, tas
susirinkimas baisiai užsitęsė.

Ji taip nemėgsta šitokių pasisėdėjimų, pilstant

iš tuščio į kiaurą! Ką begali tėvai su tais
paaugliais?! Bausmės – tik trumpalaikis
sprendimas ir skirtas labiau patiems tėvams
nuraminti, kad stengėsi ir kažko ėmėsi... Laimė,
šįkart jai pačiai nieko nereikės imtis – dėl
sūnaus sulaukė tik pagyrų. Todėl nori jam
nusišypsoti. Atidaro garso iš vyrių verčiamas
duris. Trys bernai – du dideli ir vienas kiek
mažesnis – šėlsta lyg galvas pametę.

– Na, vaikinai, pašokdinsit?

Ji įžūliai įsibrauna tarp jų ir uždeda rankas ant
vyresniojo sūnaus pečių. Vilius linksmai
sukrykščia. Klemas pabando nerangiai
pasitraukti, bet ji kvatodamasi trūkteli jį už
rankos atgal į būrį:

– Esu girdėjusi, kad tu neblogas šokėjas,

Klemai! – mirkteli, dar labiau vaikinuką
suglumindama.

Tačiau dabar jis jau pasilieka kambario vidury,

pamažu atsipalaiduoja. Tiesą sakant, Klemas jai
mažiausiai rūpi. Šiuo metu svarbus tik
neperprantamas Vaidoto žvilgsnis. Jo delnai
gniaužo laisvai besiplaikstančius motinos
palaidinės skvernus, nedrįsdami liestis prie jos
kūno. Jis sumišęs, išprakaitavęs, tačiau
nesitrauks. Suprasdama, kaip sūnus jaučiasi,
motina nesiliauja provokavusi to vidinio
sąmyšio: tegul pajunta, kad ji – ne bendraamžė,
ne merga iš klasės, tegul štai tokiu neįprastu
būdu išmoksta gerbti motiną. Nes, pasirodo,
pozityvių dalykų jis savyje turi su kaupu, tad
tegul tvarko savo elgesį ne tik mokykloje, bet ir
namuose!.. Muzikos tirštai priplūdusiame
kambaryje atsipalaidavę šypsosi tik du žmonės.

Iš darbo grįžęs šeimos galva irgi nesišypso.

– Kas čia pas jus darosi?! – klausia, išpūtęs akis.

– Šokiai! – jo žmona spusteli Vaido pečius ir,
juos paleidusi, prisiglaudžia prie vyro taip, jog į
jį siūbteli išsyk visa šiai moteriai juntama aistra.
– Pašok su manimi!

– Čia?!

– O kodėl ne? Vaikinai turi geros muzikos.

– Aš traukiu namo, – tyliai sako draugui Klemas.

Vaidotas linkteli. Metas baigti šitą vakarėlį,

kažkaip neįprastai jis išsirutuliojo...

– Einam, pašoksim savo kambary, – apglėbęs

žmoną, tempte ją nusitempia patėvis, pakeliui
bučiuodamas į skruostą ir į lūpas.

Lydėdamas į koridorių Klemą, Vaidotas iš

padilbų žvilgčioja į juodu. Draugui už nugaros
užrakinęs duris, tyliai prieina prie tėvų
miegamojo ir valandėlę pasiklauso: juokas ir
šnabždesiai. Atskirų žodžių jis neatrenka, tačiau
prasmė jau seniai buvo aiški.

– Kad jus kur! – meta durims, nuo jų

nusigręždamas; akys susitinka su brolio akimis.

– Tėvas užpyko? – klausia tas.

– Tikrai ne! Paklausyk, kaip jie juokiasi.

– Tada gerai, – Vilius nusižiovauja ir, nuo savęs
traukdamas džemperį, pasuka kambario link – į
lovą, į sapnus, kurių nebedrums jokios
abejonės.

O Vaidotas lieka, apsuptas garsiai ūžaujančio

abejonių spiečiaus. O kas, jeigu jo mamos
gyvenimo meilė yra šis dabar miegamajame ją
glamonėjantis vyras, o ne jo, Vaidoto, tėvas?!
Kas, jeigu romanas su geologu tebuvo didelė
mamos klaida, o jo gimimas – tik tos klaidos
pasekmė?! Jokios romantikos, paprasčiausias
neatsargumas? Vaidotas pabando
nesupanikuoti ir apsvarstyti tokią galimybę. Ką
ji reiškia jam? Valandėlę pamąstęs,
nusprendžia, jog tokiu atveju dar svarbiau
susirasti tėvą, susitikti su juo. Įsitverti į banalią
biologiją, užuot naiviai fantazavus pakylėtomis
sąvokomis. O paskui... Galbūt tėvo bus galima
paklausti ir apie jas. Vėliau, kai jiedu apsipras
vienas su kitu... Jeigu apsipras. Jųdviejų su
broliu kambaryje nuo grindų surenka jaunėlio
išmėtytus drabužius, sudeda juos ant kėdės.
Pats nusirengia, atsisėda lovoje ir internete
susiranda jam labiausiai patinkančią tėvo
nuotrauką – tą, kurioje plaikstosi jo ilgi juodi
plaukai. Šitai nuotraukai turi būti dėkingas, jog
jau nebevengia žvelgti į tėvo atvaizdus: ji
pasirodė tokia graži, į ją žiūrėjo taip ilgai, kad
baimė dingo. Vienareikšmiškai - tėvas atrodo
šaunesnis ir žymiai demokratiškesnis už patėvį;
ir gražesnis - kiek apie tai gali spręsti kitas
vyras. „Labanakt, tėti“, – palinki mintyse,
padeda telefoną ant spintelės prie lovos ir
įsiknisa į patalus...
13.
Nuo to karto Vaidas pradeda kurti tradiciją kas
vakarą palinkėti tėvui labos nakties. Taip viliasi
kurią nors naktį tėvą jam prisisapnuosiant. Po
dviejų savaičių atkaklaus tradicijos puoselėjimo
vaikinas susapnuoja ne tėvą, o Laurą. Sapnuoja
šlapiai. Ryte jam siaubingai gėda dėl sapno
pėdsakų, likusių ant paklodės, ir Vaidotas
meldžia Dievą, kad mama šiandien nesumanytų
keisti patalynės. Čia Lauros kaltė! Atvarė į
mokyklą nauju trumpučiu sijonu, visą dieną
demonstravo savo ilgas, laibas kojas... Net per
pamokas Vaidotas matė iš po suolo vis
kyštelinčią blauzdą... Ir sunkiai rijo seiles... O
Klemas niekaip nesuprato, kas su draugu
dedasi. Niekas jam ir nesiruošė aiškinti! Po
pamokų Vaidotas su Laura nuo visų pasislėpė
kampe už rūbinės spintelių ir iš bendros laiko
tėkmės nuvogė kelias aistros amžinybės
akimirkas. Ir ji ištarė jo vardą, tęsdama jį per
visą saldžią glamonę. O paskui jis sumelavo,
jog mokykloje dar turi reikalų ir negali kartu eiti
namo. Tikrai turėjo vieną reikalą – ištverti.
Įlėkęs į tualetą, ant galvos susipylė visą
mineralinio buteliuką. Tada ilgai šluostėsi galvą,
išnaudojo visą tame tualete rastą tualetinį
popierių, o paskui vis dar drėgnais plaukais
sėdėjo koridoriuje, bandydamas paruošti
matematikos namų darbus.

Po pusvalandžio neturėjo nė vieno uždavinio

sprendimo, bet jautėsi pavargęs taip, tarytum
visą dieną būtų akmenis nešiojęs. Mokyklos
koridoriuje sparčiai temo, valytoja, brūžindama
grindis drėgnu skuduru apvyniota šluota, vis
artėjo link Vaidoto kojų... „Pripėduosime mes
jums!..“ – iš koridoriaus galo atsklido žvalus
auklėtojos balsas – valytojai skirtas
atsiprašymas. Ta gūžtelėjo pečiais: „Perbrauksiu
dar sykį.“ Auklėtoja sulinksėjo, palinkėjo gero
vakaro. Greta jos ėjusi moteris irgi mandagiai
atsisveikino. Prietemoje buvo nelengva aiškiai
pamatyti tos moters veido bruožus, tačiau vien
balso skambesio užteko, kad Vaidas susikeltų
kojas ant suolo ir susigūžtų kamputyje už
kolonos, stengdamasis likti nepastebėtu.
Trečias susitikimas su ja – ir vėl vakare, vėl jo
viduje siaučiant sumaiščiai... Laura pasakytų,
jog tai likimas; ji mėgsta paistyti apie tokius
dalykus. Tik ką gali nulemti tie momentiniai
susitikimai? Vaidotui tiesiog nepatinka, kad per
juos šita moteris tiek daug apie jį sužinojo.
Vaikinui apskritai nepatinka, kai jį perpranta.
Nebent broliui galima... Taip Vaidotas mano
dabar. Brolis ir apie pirmą šlapią sapną žino...
Ačiū mokyklai už savalaikę informaciją!
Keturiolikmetis Vaidas bent jau suprato
neapsisisiojęs. Bet, kai ryte išsivalęs dantis
grįžo į jųdviejų su broliu kambarį, jaunylis
stovėjo ties jo lova, atvertęs Vaido tvarkingai
užklostytą antklodę, ir pašaipiai kikeno. „Tau ir
vėl kaip tada?“ – priminė broliui baisią savaitę
prieš aštuonerius metus, kai tam kelias naktis iš
eilės „nutiko avarija“. Tuomet jaunylis
nesišaipė, nes brolis gi irgi buvo dar mažas, –
Vilius žinojo, kad mažas, nors tas ir tvirtino
kitaip. Tik todėl ilganosis kaimynas ir galėjo jį
taip prigąsdinti. Vilius nebandė išsiaiškinti kuo,
nes turbūt ir pats būtų pradėjęs bijoti.

Bet keturiolikmetis!.. Iš tokio Vilius manė galįs

tik pasijuokti. O Vaidotas stumtelėjo brolį taip,
kad tas vos nenugriuvo. Tą vienintelį sykį
Vaidas jį primušė piktai ir skaudžiai, kaip
primušdavo ypatingai prieš jį prasikaltusius
bendraamžius ar, jei sugebėdavo, vyresnius.
Prieš palikdamas brolį sėdėti ant grindų ir
bliauti, numetė jam prie šono vieną iš savo
vadovėlių su moksliškai apibrėžta „poliucijos“
sąvoka... Tėvams brolis pasakė susipešęs su
klasiokais, todėl papildomai gavo nuo tėvo.
Vyresnėlis galėjo tėvo pyktį nukreipti į save
prisipažindamas, tačiau nusprendė, jog taip
broliui ir reikia. O po to glostė jam, vėl
verkiančiam, galvą ir mintyse keikė save
baisiausiais žodžiais...

Gerai, jog tai jau praeityje, jau truputį

pasimiršo. Dabar tas apsiverkęs berniukas
ramiai sau šlamščia pusryčių dribsnius ir, ant
stalo pasidėjęs vadovėlį, kartoja šiandienos
kontrolinio medžiagą. Vaidas klesteli greta, iš
pakelio įsiberia dribsnių tiesiai į delną,
susiverčia juos į burną. Iš tiesų tai jis norėtų
rimtesnių pusryčių – gal kokios kiaušinienės ar
blynų, tačiau šituo mama šeimą palepina tik
per kai kuriuos savaitgalius. O nuo tų dribsnių
Vaidui jau po antros pamokos ima gurgti pilvas.
Tada per pertrauką lekia į parduotuvę
prancūziško batono ir limonado – toks derinys
bent gerai prikemša skrandį...

Batono likučius išbarstę paukščiams, jiedu su

Klemu grįžta į mokyklą.

– Ar esate girdėję apie tinkamą mitybą,

vaikinai? Ką tik turbūt visos savaitės
angliavandenių normą sudorojote! – lengvai
pasišaipo prie klasės lango su drauge plepėjusi
Laura. – Aš viską mačiau!

Klemas jau žiojasi kaip nors smagiai atsikirsti

apie tai, jog tinkama mityba tik mergoms
terūpi, bet Vaidas jį aplenkia:
– Tai išmokyk maitintis teisingai! – nugara
atsiremia į palangę greta merginos, koja
priglunda prie tos iš pasuolės jį erzinusios
blauzdos. – Galėtum sveiko maisto degustaciją
surengti... Jei moki paruošti.

Lauros skruostai plyksteli, bet šypsena lūpose

pasilieka. Ji linkteli:

– Kodėl gi ne? Šiandien?

– O tavo tėvas? Mama? – Vaidas netiki savo

ausimis: jis gauna pakvietimą į rūmus.

– Tėvų namie nebus iki vėlaus vakaro.

Aplinkui jų porelę susibūrę klasiokai jau atvirai

šūkalioja kandžias pastabėles, o kai kurie – tarp
jų ir Klemas – net švilpia. Vaidui nelieka nieko
kito – tik priimti iššūkį.

– Gerai. Tai... Iškart po pamokų?

– Kaip tik bus pietų metas, – linkteli ji ir visiškai

ramiai nuvairuoja link savo suolo.

Klemas, mėgdžiodamas iškilmingą fanfarų

garsą, juo palydi ir merginą, ir į suolą
besisėdantį bičiulį. O po pamokų taktiškai
jųdviejų pasiteirauja:
– Tai... Aš... Namo?

Vaidotas žvilgteli į jį su kreiva šypsenėle:

– Tai namo.

Laura demonstratyviai įsikimba į parankę savo

kavalieriui. Jiedviem einant gatve, derinasi prie
jo žingsnių. Tik prie Vaidotui jau pažįstamų
vartelių stabteli, pažiūri jam tiesiai į akis.

– Aš norėčiau to paties, ko nori tu, Vaidai. Bet

negalima. Jeigu jauti, kad neištversi, tiesiog
neužeik į vidų.

Vaidotas negarantuoja, jog ištvers. Tačiau jeigu

kas nors iš klasiokų pamatytų ar kaip kitaip
sužinotų, kad jis supasavo...

– Baik, Laura. Aš gi tik papietauti atėjau.

*****

Rakindama namo duris, Laura nervingai

sukikena:

– Niekas klasėje nepatikėjo, jog mudu tik

vaišinsimės pietumis.
– Galime jiems papasakoti, ką panorėję. Kaip
manai? Tereikia sukurti istoriją, – nuramina ją
Vaidas.

Mergina delsia su atsakymu, ir Vaidui pradeda

drėkti delnai.

– Kas?

– Nė vienas iš dviejų istorijos variantų nebus

priimtinas mums abiems: tavo reputacijai
blogai, jei nieko nebuvo, maniškei – jei kažkas
įvyko, – paaiškina Laura ir sunkiai atsidūsta. – Ir
kam aš tave pasikviečiau?..

Vaidotas pykteli:

– Gal kad norėjai?

Laura paliečia jo ranką:

– Turiu omeny, kam pasikviečiau jų visų

akivaizdoje.

– Iki šiol maniau, kad mano reputacija rūpi tik

mano mamai, – Vaidotas atsitraukia nuo
merginos ir nužingsniuoja koridoriumi į namo
gilumą. – Aprodysi namus? 

– Pradėkim nuo verandos, – eidama iš paskos,

tarsi vedlys būtų jis, pasiūlo Laura. – Ten dabar
visas namų grožis.

Lauros namuose Vaidotas nenori jaustis kaip

prasčiokas princesės rūmuose. Bet kai pamato
tą Kalėdų eglę!.. Įstiklintoje verandoje ji remia
lubas, spindėdama tarpusavyje meniškai
derančių spalvų burbulais. Ant jos šakelių
švelnią, klaidžiojančią šviesą kloja lempučių
girliandos. Ant židinio atbrailos pakabintos trys
kojinės dovanoms. Vaidoto namuose eglė dar
nepastatyta, nes jų šeima puošia ją tik Kūčių
vakarą – ir vaikinui patinka, kad taip, kad
šventės reikia ilgai palaukti. Kūčios – ta
akimirka, kai su žalių šakelių kvapu namuose
pasklinda švenčių nuotaika. Prieš kelerius
metus brolis per technologijų pamoką išmoko
folija tvarkingai apvynioti kibirą, į kurį eglutė
pamerkiama, kad ilgiau žaliuotų. Žaisliukai –
įvairūs, kai kurie kičiniai, bet Vaidotui tai
kažkodėl nesvarbu. Gal todėl, kad daugelį
atsimena nuo vaikystės, o kelis net yra pirkę su
broliu – nepagailėjo savo negausių dienpinigių.
Prieš vienas Kalėdas mama, apsilankiusi
kažkokiuose rankdarbių kursuose, užsidegė
žaisliukus gaminti pati – veltinio technika,
lankstydama popierių ir dar kitaip; Vaidas
kategoriškai atsisakė į tas technologines
subtilybes gilintis. Ne visi mamos žaisliukai
gražūs, bet Vaidas su broliu ant eglutės kasmet
užkabina visus iki vieno – kad motina
nepasiustų.

Vaikinas lengvai sprigteli į vieną iš burbulų, tas

skimbteli. Laura vėl paliečia jo ranką:

– Eime, parodysiu, kokią dar eglutę turiu savo

kambaryje.

– Jergutėliau!.. – nusivaipo Vaidotas – kiek gali

būti tų eglučių?!

Bet paklusniai leidžiasi jos vedamas. Užlipa į

antrą aukštą. Kambarys – erdvus, turi du
didelius langus ir dar stoglangį; Vaidas spėja,
jog šviesią dieną čia tapyti – tikra pasaka.
Mandagiai nusuka akis nuo Lauros lovos – nors
ir tvarkingai paklota, ji yra kažkas intymaus.
Vaidas gali įsivaizduoti joje gyvenant mintis,
kurias mes patikime tik nakčiai, kadangi esame
tikri, jog naktis išeis, tas mintis saugiai
paslėpusi savo tamsaus rūbo klostėse; pabando
įsivaizduoti joje apsilankančius sapnus, nors
mergiotiški sapnai turbūt visai kitokie, bent
jau... Ne tokie, koks buvo jo paties sapnas
šiąnakt...

Toje šviesaus kambario pasakoje veikiausiai

gimė dauguma piešinių ir paveikslų, kuriais nuo
lubų iki grindų nukabinėta viena iš kambario
sienų. Vaidas prieina arčiau, atidžiai nužvelgia
kūrinius ir, suprasdamas, kaip jai svarbu, kad jis
to paklaustų, pasiteirauja:

– Visi tavo?

– Mano. Tik tu priėjai per arti – į dailės kūrinius

taip nežiūrima.

– Į didelius tapybos darbus – taip. Bet kai

kuriuos tavo piešinėlius reikėtų su padidinamu
stiklu tyrinėti, – jis irgi šį tą išmano apie dailę,
bent teoriškai, ir neleis jai užriesti nosies. –
Tikriausiai ir tavo asmeninė eglė mažutė? Nes
niekaip nepamatau, – supratęs, jog verandoje
Laura kalbėjo ne apie tikrą eglę, Vaidotas
išsiblaškęs apsidairo po kambarį.

Laura nieko neatsako minutę, dvi...

– Kas?!

– Maniau, esi pastabesnis. Nebent be

padidinamo stiklo išties ne kažin ką matai...

– Oi, kaip šmaikštu! – atkerta jis, tačiau pajunta,

jog nė vienas iš jųdviejų nesiginčija rimtai.

Vos dingtelėjus tokiai minčiai, ant sienos virš

Lauros rašomojo stalo išvysta tą eglutę – ant
didelio balto popieriaus lapo žaliu guašu
nubrėžtas eglės kontūras, o viduje kažko
prirašinėta.

– Tik, prašyčiau, jokių kvailų pastabėlių. Tai

artimų žmonių kalėdiniai palinkėjimai, – griežtai
taria Laura, stebėdama jau ne pirmą užrašą
skaitantį vaikiną.

O jam taip niežėjo liežuvis!.. Nes čia štai saldu,

o ten - banalu. Kita vertus, o ką jis pats
parašytų?..

– Rašymo priemonės – viršutiniame stalčiuje, –

išgirsta Lauros balsą.

Papurto galvą:

– Ne šįkart, ok?

Ji pastebimai nusimena, bet susitvardo ir žvaliu

tonu pakviečia:

– Tuomet metas į virtuvę.

Ten taip iškilmingai atidaro virtuvinės spintelės

dureles tarsi atvertų vartus užburtos karalystės,
pilnos paslapčių ir galimybių. Paima į rankas
vieną iš prieskonių dėžučių, grakščiai nukelia
jos dangtelį ir atkiša Vaidui, o jam pasilenkus
pauostyti, pūsteli į dėžutės vidų. Vaidas
instinktyviai lošteli atgal, bet į akis vis tiek
patenka prieskonių dulkelių ir ima graužti. Jis
nusibraukia ašaras, o Laura juokdamasi pastato
dėželę ant stalo:

– Patiko kvapas?

– Labai... – vaikinas stengiasi susivaldyti.

– Tada pagardinsiu pietus jais.

– Tai tu rimtai apie pietus kalbėjai?

Ji nustebusi kilsteli antakius:

– Na taip.

Dar minutę palaukia, bet, daugiau nieko iš

vaikino neišgirdusi, atidaro kitą spintelę ir
ištraukia... Maišelį keistų geltonų kruopų.

– Nežudyk manęs, Laura! – maldaujamai šūkteli

Vaidas. – Net motina manęs nebeverčia košės
valgyti. Be to, čia juk tie patys angliavandeniai.

Ji droviai šypteli:

– Ne kažin ką moku paruošti... Bet košė bus

skani.

– Su prieskoniais? Nesu girdėjęs apie tokią, –

Vaidotas atsisėda ant virtuvės palangės.
Stebi, kaip Laura prakerpa pakelį, puodeliu
atmatuoja kruopas ir suberia į dubenėlį. Įpila į
puodą vandens, pastato jį ant viryklės. Uždega
ugnį ir nuo viryklės atsigręžia į Vaidotą.

– Nepamiršk įberti druskos, – sako jis.

Ir jiedu visą dėmesį sutelkia į košės virimą,

paskui – į jos ragavimą ir pokalbį apie tai, kodėl
tos geltonos kruopos tokios skanios, ir kodėl jos
gavo tokį juokingą pavadinimą „kuskusas“. Pro
duris ir pro vartelius Laura išleidžia tikriausiai
dėl to pokalbio vis dar besišypsantį Vaidą. O
pati, likusi viena, kieme atsisėda ant sūpynių.
Sėdi ramiai ir jaukiai, leisdama į plaukus leistis
tirščiau ir tirščiau krintančioms snaigėms.

*****

Varteliams užsidarius, Vaidui nebelieka nieko

kito, kaip kulniuoti sau. Susikiša rankas į
kišenes ir kulniuoja, nesidairydamas aplinkui,
paskendęs mintyse, kol išgirsta gerai pažįstamą
balsą:

– Patarčiau tau vengti lankytis šitame name, –

paskui jį kurį laiką ėjo auklėtoja, svarstydama,
prabilti ar ne.
Vaidas atsidūsta.

– Lauros tėvas nėra malonus žmogus, Vaidotai,

– nors taip kalbėti apie vienos iš savo auklėtinių
tėvą auklėtojai nepatinka, ji jaučia pareigą
vaikiną perspėti. – Nesinorėtų, kad iš jo
sulauktum kokių nors negražių pasisakymų.

– Kad nesu vertas jo dukters?

– Čia turbūt būtų mandagiausias variantas.

– Auklėtoja, kodėl jums taip rūpi, kas man

nutiks? – Vaidotas padelsia, paskui visgi nutaria
pridurti. – Ne tik su Laura.

Auklėtoja pajunta, kaip nuo vis tirščiau

krentančio sniego drėksta jos plaukai.

– Ar turi kepurę, Vaidotai?

Jis stabtelėjęs pasirausia kuprinėje.

– Pamiršau pasiimti.

– Tada eikš, – auklėtoja iš savo rankinės

išsitraukia skėtį ir paima Vaidotą už parankės.

Kurį laiką jie žingsniuoja tylėdami, tačiau

auklėtoja žino, jog vaikinas laukia atsakymo.
– Jeigu atvirai, Vaidotai, tai... Nežinau, – galop
išdrįsta prisipažinti.

Noras rūpintis tais pasišiaušusiais, spuoguotais

pikčiurnomis, tomis lūputes papūtusiomis
gražuolėmis – didžioji jos gyvenimo mįslė.
Vaidas vėl stabteli, priversdamas sustoti ir
auklėtoją. Gudriai į ją pažvelgia.

– Nežinote tokio paprasto atsakymo?

Auklėtoja neišlaikiusi nuleidžia akis, papurto

galvą.

– Gal tu man pasakysi.

– Gal, – Vaidas vėl ima žingsniuoti.

Elgiasi su ja kaip su panele; ir tai įžūlokai!

Tačiau jai taip rūpi atsakymas, jog liepia sau
apsimesti, tarsi viskas būtų normalu; ir išlaukti.
Netoli savo namų vaikinas išlenda iš po skėčio,
jo viršugalvį ir pečius iškart nugula snaigės.

– Nes jūs gera, – pasako tyliai ir, greitai

nusisukęs, dar greičiau nužingsniuoja gatve.

Kišenėje pypteli išmanusis. „Na kaip?“ – rašo

Klemas. Neturėdamas tinkamo atsakymo
varianto, Vaidotas tiesiog ištrina žinutę.
14.
Brolis priverčia jį prisiekti, kad išklausys iki
galo, ir pažadėti, jog nesupyks. Tokie pažadai
Vaidotą visada nervina. Kaip gali pažadėti
nesupykti, nežinodamas, apie kokį dalyką eis
kalba?! Tačiau matydamas, kaip brolis
įsijaudrinęs, Vaidas nusileidžia.

– Klok. Tik aš laiko ne per daugiausiai turiu, tai

tas savo problemas pasistenk glaustai išdėstyti,
– sako jaunėliui, dėl savo maloningo poelgio
jausdamasis viršesniu.

– Tai kad čia daugiau apie tave... – tas irgi

nepėsčias, tarsteli va taip ir nutyla, lyg dabar
jau Vaidas turėtų prašyti.

– Žinai, Viliau, pastaruoju metu taip daug

žmonių dėsto man mano problemas, kad
bevelyčiau vienos kitos neišgirsti. Tik va jau...
Prisiekiau išklausyti, – prunkšteli.

Brolio mintys šiek tiek susipainioja, jis kramto

lūpą ir žvilgsniu bėgioja po kambarį.

– Na?

Brolis suspaudžia kumščius, susikaupia ir

pasiryžta:
– Kai ėjau iš mokyklos, mane užkalbino
moteris...

– Tiesiog ėmė ir užkalbino?

– Gal ne tiesiog... Tuoj suprasi! – Vilius atsisėda

ant savo lovos, paima į glėbį pagalvę ir,
gniaužydamas jos kampą, pratęsia. – Dienomis
ji – paprasta mokytoja, net nepasakė, kokį
dalyką dėsto. O kas antrą naktį... Geria arbatą
su Užupio angelu.

– Ką?!

Vaidotas rimtai nusigąsta: pirma – debesys,

dabar – angelai... Keista moteris... Per visas tas
savosios biografijos naujienas jis šiek tiek
apleido broliuką, o tas – greitas nuklysti į
dausas.

– Ko rėki? – atsidūsta, paleisdamas pagalvę ir

įsispitrindamas į vyresnėlį. – Ji įrodė, jog yra ne
tokia kaip visi: žinojo, kad tu mano brolis, ir
spėjo, kad nenorėsi pats su ja kalbėtis.

Vaidotas klesteli ant kėdės priešais brolio lovą,

palinksta prie Viliaus ir uždeda rankas jam ant
pečių.

– Ko jai iš tavęs reikėjo? – jo balsas duslus.

– Ne iš manęs, gi sakiau jau! – brolis pažiūri į
Vaidą beveik piktai. – Ji sakė, perduok savo
broliui, kad nereikėjo nuo manęs slėptis... Jis
žinos, kada.

O kaipgi! Visai neseniai mokykloje...

– Sakė, jei būtų man leidęs, būčiau norėjusi

įsitikinti, jog jo delno linijos byloja apie gražų
gyvenimą, – pačios moters žodžiais toliau varo
Vilius, kol brolis vėl nepertraukė. – Lygiai kaip ir
tãvosios, Viliau.

– Rodei jai savo delną?!

– O ką? Jos rankos šiltos ir švelnios, o delną

lietė ji tik vos vos. Pabaigoje paklausė, ar
suprantu, jog tas gražus gyvenimas man skirtas
čia, ne debesyse.

„Šaunuolė!“ – mintyse pagiria Vaidas.

– O tu? Parodytum? – pasiteirauja Vilius.

Vaidotas gūžteli pečiais. Tada ūmai atsistoja ir

sako broliui:

– Renkis, eisime prie Angelo. O gal ši naktis –

jos?

Brolis papurto galvą.

– Puiku. Nesutrukdysime jų pokalbiui, –
vyresnėlis dar šiek tiek paironizuoja, kad viskas
neatrodytų pernelyg iškilmingai...

Tas pasibuvimas dviese su broliu aikštėje, kur

atėjęs išgirsti varinio trimito garsus ir iš naujo
patiki gyvenimu.

*****

Vaidas priglaudžia delną prie akmeninės

kolonos, ir jį nupurto šiurpas paskaičiavus, kiek
daug Užupio angelas apie jį prisimena... Jeigu,
aišku, jam rūpi...

Alaus butelį – Klemo dovaną draugui

penkioliktojo gimtadienio proga. Pasidalindami
jiedu išragavo iki tol nepažįstamą gėrimą čia,
užsiglaudę už Angelo kolonos, ir sutartinai
nusprendė, jog limonadas gardžiau; vienas
kitam prisiekė niekam niekada
neprasižiosiantys apie savo sprendimą jį rinktis
vietoje alaus.

Čia septynmetis Vaidas buvo priverstas kelioms

valandoms dičkiams atiduoti savo pirmąjį
dviratį dviem ratais ir su siaubu stebėti, kaip tie
vienas po kito sėdasi ant jiems aiškiai per
mažos transporto priemonės, braškančios nuo
jų svorio. Gelbėjo tik tai, jog Vaidas nuolat
girdėjo iš Angelo trimito sklindančius
pasipiktinimo garsus, – nesijautė vienišas.

Paskui buvo ta ypatinga moteris, ilgiau nei

metus gyvenusi netoli aikštės ir prikausčiusi
visų paauglių dėmesį, gatvėje kasdien
pasirodanti vis su kitu vyru ir kaskart atrodanti
taip, lyg būtų išsiruošusi į priėmimą pas karalių.
Ir kas Vaidą traukė už liežuvio lažintis, jog gaus
jos bučinį?! Pirmiausia tą rytą pasivijo ją,
sparčiai žingsniuojančią gatvele pro Angelą,
vieną, be palydos, ir užklausė, kiek dabar
valandų, o kol moteris neskubėdama iš po
plačios palaidinės rankovės išlaisvino mažutį
auksinį laikroduką ir į jį žvilgtelėjo, Vaidas, gerai
nusitaikęs, pakštelėjo jai į skruostą. Apstulbo
abu, tačiau kai moteris atsipeikėjusi šūktelėjo
„Berniuk!“, Vaidas jau buvo toli nubėgęs.
Lažybų prizo negavo, nes tie liurbiai, patys nė
tiek neišdrįstantys, pareiškė, jog skaitosi tik
bučinys į lūpas.

Ir čia... Čia... Vaidotui staiga pasidingoja, jog

išgirdo Angelo prisiminimus, ir vienas iš jų –
galbūt vaikinui pats svarbiausias. Čia prieš
kokius aštuonerius metus mama netikėtai
susitiko vieną savo pažįstamą; kaip vėliau
pasakė Vaidui ir jo broliui – pažįstamą iš labai
senų laikų. Tik jis nebuvo senas – turbūt ir už
berniukų tėvą jaunesnis, o patrinti, apsmukę
džinsai, kelioninė striukė ir kuprinė, į uodegą
surišti plaukai dar pridėjo jaunatviškumo.
Motina kažkodėl liepė juodviem su broliu
pažaisti kur nors tolėliau ir, nors berniukams
baisiai rūpėjo pasiklausyti suaugusiųjų
pokalbio, iš mamos tono jie suprato, jog privalo
paklusti. Tad nubėgo taškytis, spaudžiodami
vandens kolonėlės rankeną, o mama su tuo
dėde susėdo ant Angelo kolonos postamento.
Angelas žino, ar tąsyk motina pasakė tam
vyrui, jog vyresnysis berniukas, su visais
sandalais įsibridęs į balą prie kolonėlės, – jo
sūnus. Vaidotas tikina save, kad ne, – kitaip ar
būtų tėvas tik pamojavęs, abiem su broliu
vienodai, ar būtų taip valiūkiškai šypsojęsis –
kaip dėdė, kuris vaikams visada nuperka
saldainių ir neišeina iš kantrybės, jeigu jie,
būdami aštuonerių, moka daug ką, tik ne batų
raištelius susirišti? Ne, ne, ne, nepasakė!..

– Ta moteris dar kai ką sakė apie mane... –

Vilius spardo kur ne kur ant šaligatvio
besivoliojančius akmenėlius.

Vaidotas suklūsta. Prisiverčia grįžti į dabartinį

momentą, pas brolį. Ne taip lengva: atrodytų,
ne tik mintis, bet ir kūną reikia raute išrauti iš
tos dienos ir perkelti į šį vėlų vakarą, kuriame
jis, Vaidotas, – jau ne mažas berniukas, lieptas
nesiartinti prie tikro tėvo, o beveik suaugęs
vaikinas, privalantis pasirūpinti ne tik savimi,
bet ir broliu.

– Ką sakė?

– Kad mano viduje... Išsiskleis žiedas... Pajausiu,

nes pumpuras plyš skausmingai, – broliuko
akyse šmėkšteli baimė, tačiau po akimirkos ją
pakeičia viltis. – Bet ji sakė, kad ištversiu, ir
tada čia, Žemėje, pasijusiu, lyg būčiau
debesyse. Iš to ir suprasiu, kad žiedas pražydo.

Poezija – gražus dalykas... Bet ar ji negalėjo

aiškiau?!

– Nesupranti? – brolis staiga nusišypso visiškai

nepažįstama šypsena.

Vaidotui ima trūkti oro. Jis atsiremia į Angelo

koloną, nuleidžia galvą ir užsimerkęs pastovi
valandėlę. Ir vis tiek nesupranta.

– Ir nebūtina, – taria brolis, jo balsas įprastas,

geraširdis ir giedras. – Ji sakė, kad tau nebūtina
suprasti, nes ir nesuprasdamas sugebėsi mane
mylėti.

– Gal jau nustok, Viliau, – pusiau sudejuoja,

pusiau paprašo Vaidas.
– Gerai. Ji taip ir sakė, jog per vieną kartą tau
negalima sakyti visko... Eime namo?

Vaidotas pagalvoja, jog tą „viską“ reikėtų iš

brolio išpurtyti, tačiau, kita vertus... Gal ji ne
veltui sakė Viliui susilaikyti.

– Tu eik, – mosteli broliui.

O pats neria į beprasidedančią naktį... Pakelia

nuo žemės vėjo nulaužtą medžio šaką ir
eidamas braukia ja per tvoras, nebodamas, kad
gali sulaukti ne pačios maloniausios kiemų
šeimininkų reakcijos. Prižadina kelis kiemuose
jau snaudusius šunis. Galiausiai šaka lūžta
perpus ir Vaidas atsivėdėjęs sviedžia ją į
tolėliau nuo gatvės želiantį šabakštyną.
Prisimena, kur ji gyvena. Galėtų nueiti ir
pasibelsti... Stabtelėjęs po gatvės žibintu, jo
šviesoje ilgai žiūri į savo delną... Žinia apie tėvą
tarytum užvedė kažkokį mechanizmą,
tarpusavyje sujungtus priežasčių ir pasekmių
skridinius ir sraigtus, ir jie, panašu, juda vis
greičiau, intensyviau. Kada pasigirs šaižus
skambutis, kada išsiverš suspausti garai, kada
tas mechanizmas kažką nuveiks? O gal jau
nuveikė? Vaidas sugniaužia delną, susigrūda
rankas į kišenes... Jos namai jau ne taip toli –
jis, pats to nesuvokdamas, žingsniavo būtent į
tą pusę... Tai gal pabandyti? Pastaruoju metu jis
išbandė daug naujų dalykų.

... Durys atsidaro po antro skambučio.

– Tik nesakykite, jog manęs laukėte, – Vaidotas

nemandagus ir tai puikiai supranta, tačiau taip
jam lengviau.

– Priešingai. Beveik nesitikėjau, jog ateisi. Bent

jau ne taip greitai, – praleisdama vaikiną į vidų,
moteris nusiriša prijuostę. – Kaip tik baigiau
plauti indus.

„Angelas buvo užskridęs?“ – Vaidui knieti

užgauliai mestelti, bet šįsyk jis susilaiko.

– Jeigu įrodysite man, kad mano brolis...

Kitoks...

Moteris skėsteli rankomis:

– Šitie dalykai neįrodomi. Arba įrodymai

pernelyg menki, palyginus su tuo, kas
įrodinėjama. Tačiau, jeigu tau tai svarbu,
pabandysiu.

Ji prisėda ant kėdės, bet Vaidui patogiau

įsitaisyti nepasiūlo. Nuo to naktinio blaškymosi
vaikinui maudžia kojas, tačiau atsisėsti be
pakvietimo jis neišdrįsta.
– Argi ne Vilius atkreipė dėmesį į laikraštį, į kurį
tu pats nė nepažvelgei? – primena moteris. – Ar
ne jis labai greitai susivokia, kokius paliepimus
vykdyti, o kuriuos praleisti pro ausis? Ir jam
visuomet kliūna mažiau nei tau, tiesa? O juk
gudrumu tu jį gerokai lenki.

Vaidas tylomis priima faktus.

– Tavo brolis turi gebėjimą... Jeigu jį ištobulins,

mechanizmas, apie kurį čia eidamas galvojai,
jam bus kaip ant delno.

Vaidas žiopteli. O moteris šviesiai nusijuokia:

– Apie mechanizmą - buvo visai nesunku.

– Iš kur tai pas Vilių? – Vaidui situacija dar

tebėra miglota.

– Paveldėta. Tokie gebėjimai dažniausiai

paveldimi.

– Iš mamos?

Moteris papurto galvą.

– Iš tėvo?! Baikit juokus!

– Nė įsivaizduoti neįstengtum, kaip jis su tuo

kovojo... Iš tos kovos – ir jo pyktis, – moteris
atsidūsta, įsižiūri į langą, kuriame geriau matyti
ne tamsus kiemas, o kambarys su jais abiem;
Vaidas laikosi atokiau nuo jo šeimininkės.

– Močiutė?

– Taip, – moteris nusišypso. – Pasistenk, kad

Vilius daugiau su ja bendrautų.

Vaidotas linkteli. Tada vėl klausia:

– O mano tėvas... Geba?

– Beveik nepažįstu tavo tėvo. Bet jei turėtų tai,

apie ką klausi, magas būtų man pasakęs.

– Magas?

– Magą pažįsti, – moteris atsigręžia į vaikiną. –

Galbūt, to nenorėdama, tave suklaidinau.
Gebėjimas, apie kurį kalbame, nereiškia, jog jį
turintis žmogus kažkuo tobulesnis, geresnis.
Tavo tėvas gelmę tyrinėja kitaip, o tai irgi
nuostabus būdas.

Tiesiai Vaidotui prieš akis – sieninis laikrodis; jo

rodyklės artėja prie dvyliktos, ir vaikinas
supranta, jog jau turėtų eiti... Mokytojoms reikia
anksti keltis. Tik nepajėgia išspausti „ačiū“, o
nepadėkojęs išeiti nenori.
– O kada gi paklausi apie save? – moteris
paseka jo žvilgsnį ir nuramina. – Nė kiek manęs
netrukdai.

– Ko turėčiau paklausti?

Ji nusijuokia.

– Leisi žvilgtelėti į tavo delną?

Vaidas prieina prie jos ir patikliai – jo ūmus

patiklumas net graudina – ištiesia ranką.
Moteris pasideda ją ant savosios, kitos rankos
pirštų galiukais perbraukia odoje išsiraizgiusias
linijas. Gražus delnas, vyriškas. Ir tvirtas –
pajėgs oriai nešti gyvenimą.

– Vilius sakė, kad norėsite įsitikinti, jog mano

gyvenimas bus gražus.

Moteris šypteli – vaikinukui smalsu, turbūt retai

būna kitaip, ypač jo amžiuje. Ji būtų galėjusi
gerai gyventi, vien tik skaitydama žmonių delno
linijas... Angelas patarė taip nedaryti. O ir pati
tikriausiai būtų nusprendusi šitaip nesielgti: ne
tik dėl tykančių pavojų, bet ir suprasdama, kad
užsiimti tik kažkuo vienu, jos gyvenimui
nepakanka. Todėl baigė pedagogikos mokslus,
tačiau neatsisakė nepaprastai įdomaus
užsiėmimo – kaip galėjo, ypač gyvendama čia,
už upės, kur tokia delnų įvairovė?!
Praktikuodavo su tais, kuriuos pati
pasirinkdavo; kartais pasitardavo su Angelu.
Rinkdavosi tokius, kurie buvo pakankamai
stiprūs visą jos suvokimą apversti aukštyn
kojomis, pakankamai pasiutę, kad paneigtų jos
iki tol turėtą patirtį; kai kurie net žaisdavo su
likimu ir sykiais laimėdavo.

Bet šitų dviejų berniukų ji nesirinko. Nebūtų

išdrįsusi. Kadangi mažesniojo viduje pumpuras
švytėte švytėjo, o vyresniojo... Dėl vyresniojo
niekas nebuvo aišku. Kai per pirmą susitikimą
jiedu vikriai nuo jos pabėgo, moteris su
palengvėjimu atsikvėpė. Tačiau Angelas jos
nepaliko ramybėje: suvedė su vyresniuoju dar
kartą, paskui dar. Ir moteris pabijojo nesiimti
akivaizdžiai jai skiriamos užduoties.

– Jūs tik... Jeigu auklėtoja ką nors apie mane

sakė... Viskuo netikėkit. Ji mėgsta dramatizuoti.

Moteris supratingai į jį pažvelgia:

– Mes, mokytojos, tokios...

Vaidotas rausteli:

– Atsiprašau.

– Bet juk tavo tiesa.

– Vis tiek atsiprašau, – užsispyrusiai pakartoja.

– Ką gi, – moteris linkteli. Tada jau iš tikrųjų

imasi darbo. – Aha... Gyvenime turėsi daugybę
galimybių. O tai reiškia daugybę pasirinkimų.
Tavasis kelias – toli gražu ne magistralė. Ir ne
greitkelis – išmok neskubinti įvykių.

– Ar galų gale ką nors privažiuosiu?

– Nenorėčiau kartoti visiems žinomų žodžių, bet

kadangi jie išmintingi... Žiūrint, kaip pavyks su
pasirinkimais.

Vaidotas garsiai atsidūsta.

– Juk neatėjai pas mane pranašystės? –

pasitikslina moteris. – Nemanau, kad jomis tiki.

Vaidas šypteli. Netiki. Gyvenimą kiekvienas gali

sumauti ar nugyventi tinkamai, rasti prasmę ar
kapstytis beprasmybėje. Nėra aiškios pabaigos
– tik nuolatinis ėjimas, lyg sekant paskui
vaivorykštę. Nelengvas ėjimas.

– Jei tapsiu inžinieriumi, būtinai sukursiu

mašiną, kuri palengvintų žmonių gyvenimą.
Dvasinį, – atsisveikindamas tvirtai taria.

Moteris prie lūpų priglaudžia pirštą:

– Prieš tai gerai pagalvok, ar to reikia.

*****

Už savo ir brolio naktinį pasivaikščiojimą

užsidirbęs savaitę namų arešto, Vaidotas nė
nemirkteli: greit paskaičiuoja, jog iki jo taip
laukiamo renginio Mokslų akademijoje bausmė
jau bus pasibaigusi. Bet bausmę skyrusiam
patėviui burbteli:

– Sakei, kad jau esu suaugęs ir galiu daryti, ką

panorėjęs.

– Tavo motinai taip neatrodo.

– Tai kodėl ne ji pati su manimi kalbasi?

– Ragus užsiauginai, ponuli?!

– O kieno koks reikalas?

Patėvis, priešingai Vaido spėjimui, išsišiepia:

– Nesitikėk, kad užkibsiu! Daugiau nieko tau

nedarysiu, kad negalėtum vaidinti aukos.

Vaidas įsižnybia sau į ranką, suturėdamas

keiksmą – nevaidins aukos, bet ir susierzinimo
dėl to pasistengs neparodyti.
– Matai, kalbu su tavimi kaip su svetimu
suaugusiu žmogumi. Juk taip ir norėjai? –
priduria patėvis. – Būti suaugusiu ir svetimu?
Su tokiu niekas nesicackina.

Vaidotas pripažįsta, kad jo tiesa, ir jau gręžiasi

eiti į savo kambarį, bet patėvis kerta dar:

– Gerai, kad mano mama nežino, koks esi, kai

nevaidini mylinčio ir paklusnaus anūko... Ji
apskritai nieko nežino.

Vaidas krūpteli:

– Nesakyk jai! – išsprūsta.

Nors jeigu močiutė mato ne tik daiktų paviršių,

tai gal jau ir taip... Patėvis pasikrapšto pakaušį:

– Pagalvosiu. Beje, ji tau kai ką perdavė, kai

savaitės pradžioje buvau nulėkęs, –
neskubėdamas nupėdina į koridorių, pasirausia
savo krepšyje ir ištraukia nedidelį dovanų
maišelį.

Vaidas atpažįsta, jog čia tas, į kurį jie buvo įdėję

močiutės gimtadienio dovaną, - ji nieko
neišmeta, pagalvoja šypteldamas. Keisčiausia,
jog mamos tėvai, jo kraujo giminės, Vaidui nė
perpus nėra tokie artimi, kaip močiutė.
– Nesupratau, kas ten... Bet judu vis kažko
prisigalvojat, – patėvis numoja ranka ir vėl
išeina iš kambario.

Maišelyje – senas senas atvirukas su

romantiškai nusiteikusia porele, apsižergusia
vintažinę „Vespą“. Juodai baltas, tik rožė
merginos plaukuose – rausva ir ryški, lyg
tebebūtų 1960-ieji, kaip užrašyta kitoje atviruko
pusėje... Ant maišelio dugno – popierėlis su
močiutės ranka rašyta žinute: „Tavo mergaitei
turėtų patikti. Jis tikrai iš Italijos.“ Ir kvepia
lietuvišku pelynu, o dar truputį - pakalnučių
kvepalais; ir pelynas, ir kvepalai niekaip
neišsibaigia močiutės komodos stalčiuje.
15.
Rytas apniukęs, smulkiai snyguriuoja, ir Užupis
virsta juodai baltu piešiniu. Kol Vaidotas
rengiasi ir kraunasi krepšį, prieš kelias dienas
persišaldęs brolis, tebegulėdamas lovoje, pro
langą tyrinėja tą piešinį. Krenkščia,
snargliuojasi ir vis tiek šypsosi Vaidui:

– Galėtum ir tu persišaldyti. Abiem nereikėtų į

mokyklą eiti.

Pasiūlymas geras, tik dabartinei Vaido

gyvenimo situacijai absoliučiai netinkamas.
Pastaruoju metu jis klaikiai bijojo peršalti –
sirgdamas negalėtų eiti į Mokslų akademijos
renginį. Išsilaikė, mintyse dėkodamas savo
stipriam organizmui. Sumuša su broliu
rankomis, žengia iš kambario ir tarpduryje
kaktomuša susiduria su mama. Ji sustabdo sūnų
ir, kaip visada, kai šis apsivelka marškinius, ima
taisyti jų apykaklę.

– Pasipuošei?

– Čia tik geresnysis uniformos variantas, mama,

– Vaidas kaip visada pradeda muistytis.
– Kurį aš tave vos priverčiu apsivilkti dukart per
metus, – liūdnokai šypteli mama; paskui
pagyvėja. – O kas čia tau kaklaraištį surišo?
Pats išmokai?

Vaidas neatsako. Leidimas surišti kaklaraištį – jo

duoklė Laurai, jo „ačiū“. Vakar jis būtų padaręs
ir daugiau, pavyzdžiui, padovanojęs močiutės
atviruką, tik kad jį paliko valentinkei. Būtų ant
galvos atsistojęs, kad tik ji nepravirktų – buvo
matyti, jog vos besusilaiko... „Mes turėjome eiti
kartu!“ „Turėjome?“ – tą akimirką dar visiškai
ramiai, beveik atsainiai pasitikslino jis, prie
rūbinės segiodamasis paltą. Laura staigiai,
piktai linktelėjo. Buvo prisiklausiusi geriausios
draugės paistalų ir kai kurių iš jų negalėjo
pamiršti: apie tai, jog Klemu dar galima tikėti,
ne visuomet ir ne iki galo, žinoma, bet sykiais
galima, tačiau negi Laura mananti, kad toks
kaip Vaidas... Draugė demonstratyviai patylėjo,
leisdama susivokti, apie ką kalbama... Nejau ji
nemato, kad anas iki pusamžystės apie rimtą
draugystę nė nepagalvos? Laura suprato, jog,
žiūrėdamos į Vaidotą, jos su drauge mato labai
skirtingus žmones. Nieko keisto. Čia kaip dailėje
– nerasi dviejų dailininkų, tą patį daiktą ar
peizažą pavaizdavusių lygiai taip pat. Laurai
tikrai nebūtina, kad ją kas valandą bučiuotų ar
kasdien kviestų kur nors nueiti! Tik reikia būti
tikrai, jog apie ją galvojama... Kaip apie artimą
žmogų, reikalingą svarbiausiose gyvenimo
situacijose. Nepakeičiamą – net vieninteliu ir
nepakartojamu Klemu. Klemas kaklaraiščio
tikrai nemokėtų surišti...

Vaidotas pajunta žinąs, jog mama, galiausiai

likusi patenkinta jo išvaizda, dabar prabils apie
svarbesnį dalyką. Staiga tampa akivaizdu, kad
ji negalėjo nesuprasti. Ir jis nebeturi laiko
pasiruošti jos reakcijai, jos žodžiams.

– Jeigu šiandien rasi tą, kurio ieškai geologijoje,

perduok jam nuo manęs...

Motina stabteli. Yra du svarbūs dalykai, kuriuos

norėtų pasakyti ilgai nematytam vyrui, tačiau
vienas iš jų svarbus tik jai pačiai – tas, nuo
kurio viskas prasidėjo. Tad pasirenka antrąjį –
tą, į kurį viskas susieina, kuris suriša visus
mazgus:

– Perduok, kad gražiai su tavimi elgtųsi, nes

kitaip – galvą jam nurausiu!

Jo mama greita rauti galvas... Įdomu, ar

jaunystėje irgi tokia buvo, ar čia šeimyninis
gyvenimas aršumo pridėjo? Oi, kaip nutaisius
deramą nekaltą išraišką to būtų įdomu
paklausti tėvą! Smalsu, kaip jis sureaguotų.
Atsakytų atvirai? Duotų užuominą ar kokį
pavyzdį? Paauklėtų, jog vaikams nedera
uždavinėti tokių klausimų apie savo tėvus?
Smagiai mirktelėtų? Patylėtų? Vaidotui atrodo,
jog priimtų bet kokią tėvo reakciją, kadangi
bendravimas su juo vaikinui reikalingas lyg oras
kvėpavimui; o kai reikia kvėpuoti, pakenčiame
net kaminų dūmus...

– Ar taip ir stovėsi be žado? – ilgokai palaukusi,

palinguoja galva mama. Paskui susigriebia. –
Turiu lėkti į darbą! Ir tau turbūt jau metas eiti...

– Klemas jau dešimt minučių po klevu stovi! –

Vilius, nekantriai laukęs, kada galės įkišti savo
trigrašį, atsigręžia nuo lango, kur užsikvempęs
ant palangės stebėjo kiemą bei atidžiai klausėsi
sudėtingo brolio ir mamos pokalbio.

– Nešaldyk Klemo, – vypteli mama.

Vaidotas į jos žodžius irgi atsiliepia šypsena –

tokia giedra, kokią motinai retai pasiseka išvysti
jo veide. Ir ji staiga... Susidrovi. Lyg maža
mergaitė, o gal ta senų laikų panelė, pirmąsyk
pavakary atėjusi į namą už tvenkinių ir
pasilikusi ten nakčiai, o mintimis – visam
gyvenimui. Prikanda lūpą ir greitu žingsniu
išeina iš kambario.

*****
– Auklėtoja tave išleido iš pamokų? Visai
dienai? – klusteli Vaidas draugo, prisiminęs jo
ketinimus vakar po lietuvių kalbos pamokos
paprašyti leidimo... Ir tai, jog vakar užmiršo
pasiteirauti, kaip sekėsi.

– Nieko jai nesakiau, – numoja tas. – Labai jau

keistai atrodytų, jei ir aš staiga susidomėčiau
geologija.

– Turbūt keistokai...

– O tu atrodysi keistokai su uniforma. Velniam

ją apsivilkai? – Klemas paslepia smakrą plačioje
golfo apykaklėje.

Vaidas pastebi, kad smakras neskustas. Taip

Klemas atrodo vyresnis, net panašus į geologą,
ką tik grįžusį iš mokslinės ekspedicijos. O jis
pats greta draugo – į mokinuką, dargi
pavyzdingą – su tuo kaklaraiščiu... Na ir gerai!

– Norėjau.

– Ok, ok! Tik nesinervink!

Vaidas purkšteli – na žinoma, ko gi čia nervintis,

kai netrukus pirmą kartą gyvenime pamatysi
tėvą! Pasilenkęs grybšteli saują sniego, abiem
rankom gerai ją suspaudžia. Akimirką mąsto,
sviesti į draugą ar į kurį nors medį, bet Klemas
pastabus – vikriai atšoka į šoną ir pabėgėja
priekin. O gniūžtė, lyg nebūtų pavaldi Vaido
valiai, kažkaip savaime išlekia statmenai į
dangų, tarsi balta kometa skrodžia pilką erdvę,
pakyla į aukščiausią savo orbitos tašką ir
staigiai sminga žemyn, ištykšdama po kojų
pačiam Vaidotui. Keli drėgno sniego purslai
tykšteli jam į veidą.

– Dar galėtume pasimėtyti, – šūkteli Klemas. –

Per anksti ten išsiruošėme, neturėsime ką veikti
nuėję. O gal net pro duris įeiti negalėsime.

– Registracija nuo devynių, – atsiliepia Vaidas,

minkydamas dar vieną gniūžtę; rankos
parausta nuo šaltos drėgmės. – Man. O tavęs,
prisiplakėlio, jokiuose sąrašuose nėra, tai gal
apskritai neįleis.

– Na jau! – bičiulis suklūsta.

Vaidas, pasinaudojęs momentu, sviedžia

gniūžtę, nuo kurios jau niekaip neišsisuksi.

– Klausyk, branguti! – žinodamas, kaip Vaidą

nervina toks jo motinos kreipinys, Klemas jį
specialiai sušunka labai garsiai, žaibiškai
startuodamas ir vydamasis link Gedimino
prospekto jau skuodžiantį bičiulį.
Jiems iš panosės pakyla keli pabaidyti
paukščiai, palydi vaikinus pasipiktinusiais
balsais. Prie Pilies gatvės perėjos Klemas
pastveria Vaidą už skverno ir šis sustoja.
Abiems reikia atsikvėpti, tad toliau
nužingsniuoja palengva. Kerta Katedros aikštę,
bokšto laikrodžiui mušant devynias. Vaidotui
atrodo, jog tai jo širdies dūžiai – jie gąsdina, bet
ir gena į priekį: jau neilgai, nedaug liko laukti,
baigsis kelis mėnesius kankinusi nežinia.

– Klemai, gal tu pirmas užeik? Apsidairyk, kur

jis...

Klemensas linkteli:

– Jeigu atpažinsiu.

Valandėlei likęs vienas prospekto triukšme,

Vaidotas giliai įkvepia, iškvepia ir vėl įkvepia,
dairydamasis į praeivių veidus. O gal jis dar ne
viduje?

– Nepastebėjau jo, – iš už nugaros išgirsta

draugo balsą. – Bet gal ir yra. Ten daugybė
žmonių, neįmanoma visų pamatyti, – Klemas
pamindžikuoja ir pratęsia. – Gal jau kartu
einam? Visi jau salėje sėdasi.

Jiedu įžengia pro duris, Klemas nusiveda draugą

link registracijos staliuko. Ten sėdinti moteris,
parodžiusi Vaidui, kur pasirašyti, ir išgirdusi
Klemo prisistatymą, nutęsia:

– O jūsų pavardės nėra...

– Bet aš labai noriu!

Moteris tiriamai į jį pasižiūri:

– Domiesi geologija?

– Jūs net neįsivaizduojat kaip!

Ji draugiškai šypteli:

– Na gerai... Eikit abu. Tik mikliai, jau

sveikinimo žodžiai prasidėjo.

*****

– Iš čia mes nieko nematysim! – konstatuoja

Klemas, kai jiedu klesteli į vieninteles laisvas
vietas salės gale.

– Gal jis pranešimą skaitys, – viliasi Vaidas.

Įsikimba į kėdės ranktūrius ir, pasikėlęs ant

rankų, žvalgosi po salę.

– Yra? Ar nėra?
– Nenervink, Klemai! Kai pamatysiu, tu pirmas
sužinosi.

Priešais sėdintis vyras atsigręžia ir susidomėjęs

nužvelgia bičiulius. Vaidas nusileidžia žemyn.
Klemas atsilošia kėdėje. Vyras šypteli ir žvilgsnį
vėl nukreipia į priekį. Bičiuliai susižvalgo ir abu
tuo pačiu metu nutaiso grimasas.

– Žiū! – po dešimties minučių draugui į pašonę

baksteli Klemas. – Gal ten, priekyje? Trečioje...
Ne, ketvirtoje eilėje... Va ten!

Vaidotas, sulaikęs kvapą, akimis keliauja ten,

kur rodo draugo pirštas. Galop papurto galvą:

– Žlibas tu, Klemai!

Vaikino balse – kartus nusivylimas. Jis pradeda

įsisąmoninti, jog tėvo čia gali ir nebūti. Vyras
priešais vėl atsisuka ir šįsyk jau paklausia:

– Ko jūs taip ieškot, vaikinai?

Ir Vaidotui pasidaro visiškai tas pats, kas ką

pagalvos, kaip toliau klostysis veiksmas.

– Ieškau tėvo, – ištaria aiškiai ir tvirtai.

– Pala pala... – vyras linkteli, atsistoja ir, tyliai

atsiprašęs greta sėdėjusiųjų, išeina iš savo
eilės.

Bičiuliai seka jį akimis. Sustojęs tarpe tarp eilių,

mostu pakviečia vaikinus prie jo prisijungti.
Išsivedęs juos iš salės, nė žodžio netardamas,
ilgu koridoriumi patraukia kairėn, pirmame
atsišakojime pasuka į dešinę, netrukus sustoja
prie durų be jokios lentelės ar numerio ir,
išsitraukęs iš kišenės raktą, jas atrakina.

– Čia mūsų, darbuotojų, slaptas kambarėlis, –

paaiškina. – Užeikit.

– Bet aš negaliu! – užprotestuoja Vaidas. – Man

reikia... Tėvo. Turiu grįžti į salę jo ieškoti!

– Šitą jau sakei, Vaidai, – Klemas uždeda ranką

draugui ant peties ir pirma savęs įstumia per
duris.

Klemenso intuicija, ne sykį ir ne du jam

padėjusi, dabar sako, jog verta paklausyti šito
vyro. Vaidas dažniausiai mąsto logiškai, tad
nekeista, jog nelabai supranta, ko jiedu ieško
šitame mokslininkų poilsio kambarėlyje.
Akivaizdu, jog jo spintose dulkantys disertacijų
bei monografijų rankraščiai ir mokslinės veiklos
ataskaitų tekstai ne kažin kuo gali padėti. O vis
dėlto...
– Ieškoti žmogaus galima ne vien dairantis po
salę ir... – vyras šelmiškai prisimerkia, – ir
trukdant rimtiems dėdėms su tetomis klausytis
pranešimų.

– Mes gi tyliai, – vėl paprieštarauja Vaidotas.

Tačiau visgi kartu su Klemu prisėda ant senos

sofos, į kurią parodo vyras. Kambarėlyje tvanku
– bičiuliai mato tik kelis nedidelius langelius
palubėje ir įjungtą šildytuvą. Gardžiai kvepia
kava, kurią vyras, vos jiems atėjus, užplikė į tris
puodelius.

– O dabar... Vaidai, – sako, sėsdamasis priešais

draugus, – nesikarščiuodamas paaiškink
situaciją.

Vaikinas išsigandęs į jį žvilgteli:

– O nuo ko man pradėti?

– Pradžiai pasakyk to žmogaus vardą.

– Kas jums iš to? – nepatikliai atkerta Vaidas. –

Negi visą salę pažįstate?

Vyras pažįsta daugumą šiandien susirinkusiųjų,

žino ir kai kurių šeimos situaciją; kai atsiras
konkretumo, bus galima svarstyti, kaip elgtis
toliau.
– Vaidai, blin, žmogus stengiasi padėti! –
kumšteli jam draugas.

Vaidotas niūkteli atgal, tačiau į draugo žodžius

įsiklauso. Ką gi praras pasakydamas, kuo
rizikuoja? Niekuo.

– Mantas Sodauskas.

Iš to, kad vyras nespėja paslėpti sumišimo,

Klemas suvokia, jog vardas jam girdėtas, gal
net labai gerai. Neaišku, ar tai pastebi ir
Vaidotas: jis tiesiog ištarė tą vardą, vis dar
stebėdamasis, jog jau kuris laikas gali tai daryti.
Ir, kadangi tai jo istorija, turi teisę pasakoti ją
kam panorėjęs, pavyzdžiui, šitam vyrui
žilstelėjusiais plaukais, daugybe raukšlelių
aplink akis ir tvirtomis rankomis, šiuo momentu
pakeliančiomis prie lūpų kavos puodelį...

Nuskambėjus visai istorijai, vyras pirštais

pabarbena į stalą. Kad naujiena tai naujiena!..
Mantas Sodauskas kilęs iš gaivalų
apgyvendinto, visų vėjų košiamo, sūriais
purslais tiesiai į veidą besitaškančio pamario
krašto. Jauniausias jų kolega, ir mylimiausias –
nuo pat pradžių tokiu tapo, per daug metų
tokiu liko. Jie matė jį besikeičiantį, stebėjo iš
laibo berniūkščio, ką tik gavusio diplomą,
tampant tvirtu vyru – atšiauriu ir geru tuo pat
metu, kaip kad jo pamiltoji Žemė. Jie didžiavosi
jo sėkme tarp moterų tarsi sektųsi jiems
patiems, klausydavosi jaunatviškai pagyrūniškų
pasakojimų ir truputį pavydėdavo jaunystės.
Todėl nė vienas iš jų nenorėtų tikėti, jog jų
jaunoji žvaigždė paliko nėščią mylimąją. Jei
būtų link šito ėję, jie neabejotinai būtų tai
išgirdę iš paties vaikino lūpų. Būtų sulaikę,
sumąstę ką nors – gyvenimas atšiaurioje
gamtoje išmoko rasti išeitį net kebliausioje
situacijoje. Vaikinas jau žinojo tai, nebūtų taip
lengvai pasidavęs... Todėl vyras patiki ką tik
savo sugalvota istorija, kurią netrukus
papasakos prieš jį sėdinčiam paaugliui:

– Ji buvo per daug išdidi, kad, pasakydama apie

tave, jį sulaikytų. O jis per daug mylėjo
nerimstančią žemę, kad net dėl moters
atsisakytų ją pamatyti visame gražume.

– O dėl vaiko?

Vyras atlaidžiai šypteli:

– Mes visi galvojame, jog esame patys

svarbiausi pasaulyje, tiesa? – paskui pamąsto ir
priduria. – Nežinau. Gal žinodamas ir būtų
pasilikęs. Tik... Ar jūsų visų laimei? Jis kentėtų,
negalėdamas kaskart vykti ten, kur tuo metu
geologui svarbiausia būti... Geologui, supranti,
Vaidai? Geologui, ne tėvui.
– Gal mama vėliau būtų važinėjusi su juo.

– Susibaigsi su visais tais „gal“, vaikine! – vyras

uždeda jam ant peties ranką. – Paraleliniai
pasauliai neegzistuoja, todėl mums tenka
gyventi tame vieninteliame, kurį turime.

– Baisiai sunku!

– Sutinku.

– Ar taip yra todėl, kad mūsų Žemė tokia

nerami? Todėl ir mes nerandame ramybės?

Vyras pasikrapšto pakaušį:

– Oho... Niekada taip nepagalvojau.

Gal vaikinuko tiesa? Gal šėlsmas Žemės

gelmėse įsakmiais virpesiais, o kartais net
galingais smūgiais persiduoda mūsų kūnams ir
sieloms? Gal todėl ir Vaidas, ir jo tėvas tokie
staigūs ir ūmūs?

Abu juodaplaukiai. Bet Vaido akys pilkos lyg upė

prieš aušrą; nors nė vienas iš jų, Vaido tėvo
kolegų, veikiausiai nebepažintų jo vilnietės
panelės, jos akis gal dar ir dabar vis pasapnuoja
sapnuose, kuriais grįžtama į jaunystę, kuriuose
visos gražiausios pasaulio merginos priklauso
tau, kuriuose atsidūręs meldi, kad jie truktų kuo
ilgiau...

Tas paauglys vyrui – beveik kaip anūkas, nors

pats turi net tris. Jų, senių, būrelis senokai
laukia, kada Mantas praneš turįs vaiką, draugėn
susiėję, šnekučiuojasi apie tai: juk gyvena su
viena jauna moterimi, pačiam jau per
keturiasdešimt, tad pats laikas būtų susilaukti
pirmagimio. O pasirodo, tas pirmagimis
šešiolika metų vaikšto Vilniaus gatvėmis...

- Kur mano tėvas dabar? Kodėl neatvyko čia

šiandien?

Vaikinukas grąžina vyrą iš prisiminimų labai

dalykišku klausimu; panašūs klausimai
užduodami ruošiantis į ekspediciją. Atsakymas
irgi turi būti konkretus.

– Islandijoje. Mokslinėje stažuotėje. Disertacija

prie pabaigos. Jis ten dar kurį laiką gyvens. O aš
važiuosiu šią vasarą, – pažvelgia į vaikinuką
taip, kaip žvelgdavo į jo tėvą prieš pirmus
bendrus jų žygius: jiedu jungiami paslapties, ir
paslaptis tokia graži, jog vardan jos gali daug
padaryti, net duoti pavojingą pažadą. – Paimsiu
tave kartu, jeigu norėsi.
Ten, kur dabar gyvena mano tėvas, debesys
išsiveržia iš Žemės – geizerio iškvėpti. Kyla iki
dangaus ir susilieja su Šiaurės pašvaiste. Paskui
žėrinčiais ir skambančiais lašais krinta atgal.
Bespalviai lašai virsta augalais. Tie priglaudžia
visokiausius gyvius, taip pat ir žmogų. Kvėpuoji
žaliais lapais ir mąstai baltomis žvaigždėmis.

Tokią Islandiją man pažadėjo tas vyras iš

Mokslų akademijos. Ir aš viliuosi, jog jis
neperlenkė. Taip pat ir su lūkesčiais mano tėvo
atžvilgiu.
II DALIS
1.
– Vaidai?.. Ar su Vaidu šneku?

– Taip, – Vaidas turbūt niekada gyvenime

nebuvo sulaukęs tokio svarbaus skambučio iš
suaugusiojo.

Mostu nutildo greta kortomis pliekiančius

draugus, savąsias pasideda ant suoliuko sau
prie šono.

– Čia... iš Mokslų akademijos. Vygintas. Pameni?

– Aš jūsų telefoną įsivedęs, – linkteli Vaidas,

atsistoja ir paeina tolyn nuo draugų užsėsto
stalelio Klemo kieme. – Bet ir taip... Balsą
prisimenu.

– Vaidai, aš dėl mūsų kelionės.

– O kas? – vaikinas net krūpteli.

Nejaugi pasikeitė šito vyro planai? Ar... Gal jis

susisiekė su tėvu ir šis Vaido akyse matyti
nenori? Tik kad vyro balsas gana ramus, net
smagus.

– Važiuoti nereikės. Tavo tėvas netrukus pats

atvyks į Vilnių.
Vaidotas staiga pamiršta kvėpuoti.

– Trumpam, tiesa. Bet susitikti tikrai bus

patogiau.

Vaidotas vis dar nekvėpuoja, ir nuo deguonies

trūkumo ima svaigti galva. „Po galais, tu tuoj
nualpsi! – subara save. – Kvėpuok ir klausinėk!“

– Kada jis?..

– Atskrenda po savaitės, – vyras garsiai įkvepia.

– Tik... Jis ne vienas, Vaidai.

Vaidotas tylėdamas laukia.

– Ji irgi mokslininkė.

„Ir keliauja visur drauge su vyru, ant krūtinės

užsikabinusi kūdikių nešyklę, kurioje...“ –
Vaidoto galvoje šmėkšteli nemaloni mintis.

– O vaikai?

– Vaikų jie dar neturi, Vaidai... Ji šauni,

pamatysi. Mūsiškė.

– Gerai, - o kas jam belieka?

– Kai žinosiu tikslią datą ir laiką, vėl tau

paskambinsiu. Iš Vilniaus neišvažiuosi?
– Nebent kelioms dienoms pas močiutę.

– Tai neplanuok tų kelių dienų kitai savaitei.

– Gerai.

– Tuomet... Iki, Vaidai.

– Iki... – Vaidas spusteli pokalbio pabaigos

ikonėlę ir grįžta pas draugus.

– Užskaitėm tau pralaimėjimą! – praneša vienas

iš jų. – Negalėjom visą amžinybę laukti!

Vaidotas išsiblaškęs linkteli. Vienintelis

Klemensas atidžiai į jį žiūri, kiti jau vėl dalina
kortas.

– Nebežaisiu, – Vaidas apsižergia į suolą

atremtą savo dviratį.

– Aha, kai pralaimi, tai jau ir nežais!.. –

pasipiktina tas pats, kuris informavo dėl
pralaimėjimo.

Vaidotas privairuoja dviratį prie Klemo ir ištiesia

jam ranką:

– Vakare susisieksim, – po to žvilgteli į ką tik

kalbėjusį draugelį, vis dar priekaištingai į jį
dėbsantį. – Vis tiek Klemas aploštų mus visus.
Jis ateity galės iš kortų duoną pelnytis, –
mirkteli Klemui, spindinčiam savimi patenkinto
žmogaus šypsena, ir žaibiškai išnyksta iš
kiemo.

Kinkuoja į kalniuką, pro Angelą, pro buvusį

gyvūnų turgų, paskui – siauru šaligatviu žemyn
ir nuo dviračio nušoka tik išgirdęs Olandų
gatvės eismo triukšmą. Jis supanikavo – į
Islandiją turėjo skristi tik po gero mėnesio.
Mintis nuo tos kelionės vis dar kreipė čia, į
smagią vasaros ir atostogų pradžią. Tačiau
Islandija pati pas jį atkeliaus ir net greičiau nei
buvo planuota. Jis supanikavo – susitikimui su
tėvu nepavykus, negalės sėsti į pirmą
pasitaikiusį lėktuvą, skrendantį Lietuvos
kryptimi; turės grįžti į savo kambarį, kuriame
jam viskas prasidėjo. Ir vis dėlto giliai viduje
kirba viltis, jog bus gerai. O gal net ne taip
svarbu, ar sėkmingai jis prieš tėvą pasirodys.
Svarbiausia turbūt išlikti savimi – tada nesuklysi
ir nesusipainiosi deramo/nederamo elgesio
schemose.

Tarsi patvirtindamas jo sprendimo teisingumą,

iš aukšto vasaros dangaus skaidriais, žėrinčiais
lašais pasipila lietus. Vaidotas nuo jo nesislepia
ir nebėga. Dviratį atremia į šalia stovintį kelio
ženklą, ribojantį mašinų judėjimą ir greitį
gyvenamojoje zonoje, užsimerkia ir leidžiasi
permerkiamas iki paskutinio siūlo galo.
– Ar vandens namuose nebėra, branguti? –
neilgai trukus išgirsta žvalų mamos
pasilabinimą. – Prausiesi?

Ji irgi be skėčio ir jau šauniai šlapia. Prieina prie

pat sūnaus ir nubraukia jam nuo kaktos
prilipusius plaukus.

– Maudausi vaivorykštėje, mam, – atsimerkęs

jis pastebėjo visose balose ištirpusią laumės
juostą.

– Kaip gražu... – motina irgi žiūri į tas balas.

– Imk dviratį, mama. Bus greičiau namo.

– O tu, branguti?

– Aš bėgte, – jis gudriai šypteli. – Pažiūrėsim,

katras bus pirmas!

Motina priima iššūkį, apsižergia dviratį. Aplink

nuogas blauzdas suplazdena šlapias sijonas.

– Mam! – pavymui šūkteli Vaidas. – Jeigu laimėsi

– pasakysiu tau naujieną.

Visu greičiu pasileidžia pirmyn ir jau už

trisdešimties metrų pralenkia motiną. Naujiena
apie Islandiją su ja pasidalins kitą dieną. O kol
kas savyje nešiosis dėkingumą už motinos
suteiktą tos Islandijos galimybę...

Tądien iš mokyklos jis grįžo prastos nuotaikos,

nes naujoji kūno kultūros mokytoja,
pasipiktinusi Vaido pasipiktinimu, kad mergoms
vėl buvo leista sklaidytis po visą sporto salę,
užsiimant tai šuoliukais, tai baudų mėtymu, tai
aerobikos pratimais, o vaikinams teko, skersai
aikštę varantis futbolo kamuolį, tarp to grožio
laviruoti taip, kaip gal tik Ronaldo sugebėtų... Ji
liepė jam pamokos pabaigoje kartu su
mergomis sutvarkyti kamuolius, šokdynes,
kvailus kaspinus medinėmis rankenėlėmis!..
Tokio pažeminimo seniai nebuvo patyręs, bet
nešiojo visus tuos daiktus aukštai iškėlęs galvą.
Tik tai kažkodėl negelbėjo: mergos žvengė,
bernai irgi. Laura praeinančiam dar šnibžtelėjo,
kad taip jam ir reikia! Seniai taip
nesiprincesino... Ir prie salės jo nepalaukė, kad
kartu eitų namo. Klemas – taip, kas būtų
abejojęs? Tačiau draugelio bandymai visą kelią
tramdyti šypseną buvo ne ką malonesni už
vienišą pėdinimą.

Namų duris atsirakino kuo tyliausiai ir ant pirštų

galų, kad motina ar patėvis neužkalbintų,
nutykino link savo ir brolio kambario. Ir toje
paties sukurtoje tyloje išgirdo motiną griežtai
sakant, kad jie Vaidui duos pinigų bilietui į
Islandiją. Taip, tikrai brangu, bet ji nesiruošia
išsisukinėti nuo savo pareigos. Patėvis piktai
suurzgė, kad jis čia visai ne prie ko, kad jokių
pareigų Vaidui apskritai neturi. Mama, irgi
piktai, purkštelėjo, jog jis klysta – turi pareigas
to, kuris Vaido gimimo liudijime įrašytas kaip
tėvas, pareigas sutikusio jį auginti. Motinos
balsas dar pagarsėjo tiek, kad Vaidas jau galėjo
viską girdėti iš savo kambario, tad dėl visa ko
įėjo ten, privėrė duris ir priglaudė prie jų ausį.
Motina pareiškė galinti žodis žodin pakartoti, ką
tada, prieš septyniolika metų, būsimas vyras jai
kalbėjo, kaip suokė, kad tik ji nepersigalvotų dėl
savo sprendimo. „Pakartoti?“ – pasiteiravo.
„Nustok, Živile.“ „Bijai, kad eilinį kartą
susimąstysiu, ar tas sprendimas nebuvo
skubotas? – reikšmingai nutęsė mama. – Be to,
jeigu nebūtum Vaidui prasitaręs, visi ir dabar
dar laimingai gyventume.“ Po šitų motinos
žodžių Vaidotas pašaipiai vyptelėjo: tai jau
tikrai laimingai!.. „Ė, nesuk uodegos, Živke! Tu
mane mylėjai!“ – regis, patėvis ne teigė, bet
siekė gauti patvirtinimą. Vaidotas net iš savo
kambario jautė, kad oras aplink juodu su mama
įkaitęs taip, jog iš jo lyg iš karšto metalo gali
iškalti raides. Ir jomis užrašyti vienokio ar
kitokio prisipažinimo žodžius. „Pinigus bilietams
ruošk bet kuriuo atveju“, – motina sulėtino
pokalbio tempą taip, kaip prieš atomazgą
pjesės veiksmą kartais sulėtina dramaturgas.
Vaidotui atsirado minutė pasvarstyti, kokį
atsakymą jis norėtų išgirsti: teigiamas reikštų,
jog motina tuo pačiu metu melavo dviem
vyrams, neigiamas – jog nė vienam,
paprasčiausiai sudarė sandorį. Vaidoto amžius
buvo toks, kad trečias ar koks kitas atsakymas
jam atrodė neįmanomas – jis jo nė nemokėjo
suformuluoti. Be to, ir laiko buvo per mažai. „Aš
už save tokiais momentais neatsakau, tu mane
pažįsti!“ – bandė paskubinti patėvis; kalbėjo
dusliu, lūžinėjančiu balsu. „Žinau. Tada irgi kad
puolei prie manęs... – motinos balsas staiga
sušvelnėjo. – Ir paėmei... Prisimenu, tik spėjau
pagalvoti, jog ne veltui Užupio panos dėl tavęs
alpte alpsta... Ir apsvaigau visu kūnu,
smegenyse viskas susijaukė.“ „Vadinasi,
mylėjai“, – padarė išvadą patėvis. Jei ne
močiutė ir Laura, kalančios jam į galvą
svarbiausias tiesas apie moterį, Vaidas manytų
taip pat. O dabar nebuvo toks tikras... Tačiau iš
stojusios tylos suvokė, jog pokalbis baigtas ir jo
naudai, tad per sekundę atsidūrė koridoriuje ir
kiek sugebėdamas garsiau atsirakino laukujes
duris, tik šįkart iš vidaus – vien iš garso juk
nesuprasi...

*****
Visą pavasarį Vaidas buvo gana ramus. Tarsi
saulėje besišildantis driežiukas. Tačiau žinojo,
kad vos kas nutiktų, vos pasigirstų pavojų
pranašaujantis ar tiesiog budrumą tikrinantis
garsas, prisiartintų koks šešėlis ar ant saulės
įšildyto akmens tykšteltų lietaus lašas,
driežiukas staigiai šmurkštelėtų į jam vienam
težinomą slėptuvę. Ir nė vieno ten neįsileistų.
Augintųsi uodegą, jei sprukdamas vis dėlto
būtų jos netekęs. Leido suprasti, jog savo
urvelyje yra palikęs vietos dar bent keliems
driežams... Naivuoliams, kurie tokiomis
pasakomis tiki, ir todėl laimingi sau tyso greta
jo ant saulės įšildyto akmens.

Laimingi šypsosi ar juokiasi greta jo ar po vieną

tose nuotraukose, darytose fotografavimosi
kabinoje. Šitų nuotraukų kvailiausiomis
išraiškomis jie prisidarė vieną dieną, po
pamokų su būriu draugų nugarmėję į stotį.
Žygis neva buvo skirtas įamžinti naują
šukuoseną, su kuria tądien mokykloje pasirodė
Vaidoto mergina, o iš tikrųjų – švęsti miestu
galingai žengiantį pavasarį, ant veidų
išpiešiantį tas kvailas išraiškas. Pavasarį,
skatinantį nutrūktgalvišką neklusnumą, įžūlius
poelgius...

Laura buvo tikra, jog tėvai neprieštaraus jos

norui pasitrumpinti plaukus – juk, išskyrus
dailės studijas, daug ką jai leisdavo. Tačiau jie
piestu stojo! „Šitokios kasos! – aiktelėjo mama.
– Aš jaunystėje apie tokias tik svajojau...“
„Visada labiau vertini tai, ko neturi“, – nutaisęs
išminčiaus miną, sulinksėjo tėvas. „Plaukai
ataugs. Maniškiai greitai auga“, – toliau bandė
Laura. „Paskutinio skambučio šventėje
dvyliktokams nuo scenos deklamuosi, – priminė
motina. – Auklėtoja kaip tik man sakė, jog su
savo kasom puikiai atrodysi.“ „Auklėtoja
stengiasi visur matyti gerąją pusę, – Laura
prisiminė sykį Vaidui išsprūdusią pastabėlę. –
Tai įžvelgs ką nors gero ir mano naujoje
šukuosenoje.“ „Ne“, – motina daugiau
argumentų neieškojo. „Ne, – papurtė galvą
tėvas. – Atleisk, saulute.“ Ach, tai šitaip!..

Ji nuėjo į savo kambarį, užsirakino duris ne per

seniausiai jos prašymu įdėta spyna, atsisėdo
priešais veidrodį ir lėtai, lygiai apsikirpo plaukus
kiek žemiau ausų lezgelių. Gražiai. Tada nulipo į
pirmą aukštą ir nužingsniavo į virtuvę pas
tėvus, ramiai sau besišnekučiuojančius apie
praėjusią darbo dieną. Užbėgdama už akių bet
kokiems tėvų žodžiams, pasakė, jog už bausmę
galės jai nepirkti žadėtų džinsų. Kad senieji jai,
beje, nesvietiškai patinkantys. Kad jos
bendraamžių ilgais plaukais – pilni pakampiai ir
jos atrodo nuobodžiai kaip tapkės. Motina
pasakė, kad ji elgiasi negražiai. Tėvas paklausė,
kas ją veda iš kelio. Gal tas juodbruvas, bjauriai
atrodančias kelnes su nusmukusiu klynu
nešiojantis ir keliskart namo palydėjęs bernas?
Beje, gal jau būtų laikas jį pristatyti jiems su
motina? Nors jie tikisi, kad čia nieko rimto.
Negirdomis nuleidusi paskutinius tėvo žodžius,
mergina mintyse nusišypsojo, prisimindama,
kaip Vaidas džiaugėsi dėl savo naujų kelnių, ir
išėjo iš virtuvės.

Taigi, pasikeitusi Lauros šukuosena – ne

vienintelė ir ne pirma naujovė šį pavasarį. Tiesą
sakant, Laurai labai patinka tos apsmukusios
minkšto audinio kelnės ant Vaidoto užpakalio. O
Klemui (mergina tuo tikra) prie širdies ant jo
nosies - pagaliau! - atsiradę akiniai plačiais
tamsiais rėmeliais. O Vilius ūgtelėjo išsyk
kokius tris centimetrus; vis dažniau tyli, mąsto
kažin ką pats sau. Laura šito už save jaunesnio
berniuko jau nebegali įsivaizduoti tose lyg
kvailai, bet linksmai reklamai skirtose
fotografijose, kurias darant fotografavimosi
kabinoje sėdėjo Vaidui ant kelių. Paskui vaipėsi
viena. Tada į užuolaida užtraukiamą kabiną
įlindo kartu su drauge. Drauge, kuriai Klemas
jau seniai atleidęs. Tad kaip ir visiems kitiems
po nosimi kaišiojo savo atvaizdus: „Atrodau
kaip moksliukas!“ „Aha, kaip išprotėjęs
mokslininkas“, – Vaidotas dar pastiprino bičiulio
susižavėjimą pačiu savimi.
 

*****

Moteris stovi eilutėje prie kasos.

– Kaip sekasi? – paklausia lyg kokio kaimynų

berniūkščio, tuo tarpu Vaidas net pasisveikinti
neįstengia.

Tik linkteli, atsakydamas į moters žodžius. Ana

naktis jos namuose jam ilgainiui virto sapnu,
šviesos ir šešėlių audžiamu ornamentu, tolimu
gražiu garsu, kurį atpažįsti tik pusiau. Juk
nemažai laiko praėjo.

O greta stypso magas. Tada, vakarėlio

prietemoje, žvakių mirguliavime, Vaidas
nepastebėjo, kokia keista ir juokinga to
žmogelio išvaizda: ilgos plonos kojos, nuolat
linkstančios per kelius – tarsi magas
spyruokliuotų visu kūnu. Veidas baltut baltutėlis
it nupudruotas, tačiau visas išraizgytas raudonų
gyslelių tarsi vyras būtų pasinaudojęs senovine
veido gražinimo technika, bet labai
nemokšiškai. Didžiuliai, sunkūs, susivėlę
antakiai.

– Ko taip spoksai, vaikine? – susiraukia magas. –

Pats žinau, kad dienos šviesoje ir be turbano
išrodau ne kažin kaip... – paskui piktdžiugiškai
prisimerkia. – O tavo plaukai jau ataugo?

Vaidas vos neatkiša jam vidurinio piršto, tik

švelniai įspėjantis moters žvilgsnis sulaiko. Taip
švelniai į jį tebežiūrėdama, moteris taria:

– Primink Viliui, kad poryt mūsų pamoka. Jis

dabar paaugliškai išsiblaškęs...

Vaidotui brolis tik miglotai apie tas „pamokas“

užsimena. Vyresnėlis niekad nemanė, jog kada
nors ateis laikas, kai Vilius nuo jo turės tokių
didelių paslapčių. Tos nelauktai, netikėtai
atsiradusios paslaptys Vaidotą erzina – vaikinui
visą laiką atrodo, jog teisę būti paslaptingu iš
jųdviejų turi tik jis. Prieš metus, kai Kalėdų
renginyje klasės merginos, remdamosi slapto
mergiotiško balsavimo rezultatais, dalino
vaikinams įvairiausius skambius titulus,
Vaidotas kaip tik ir gavo „paslaptingiausiojo“.
Didžiavosi ne mažiau už Rytį, kuriam atiteko
„geidžiamiausias“ (tuo labiau, jog buvo visiškai
akivaizdu, kad taip įvyko dėl kažkokios
neišaiškintos suktybės). Kokį gavo Klemas? Tai
aišku, kad „meniškiausio“. Banalu absoliučiai...

– O jūs jam liepkit labiau su manimi dalintis tuo,

kas jo gyvenime vyksta.
– Argi aš panaši į tokią, kuri kažką liepia? –
moteris papurto galvą. – Bus visaip, Vaidotai.
Dalinsis ir ne.

– Dėkui už atvirumą.

– Mėgstu atvirumą, – ji tartum neišgirsta

ironijos.

– Aš juo visuomet rūpinausi!

– Vaje, vaikine!.. – įterpia magas.

Tačiau moteris nepritariamai į jį pašnairuoja, o

Vaidui pasako:

– Puikiai žinau. Jeigu bus reikalas, su tavimi

pirmuoju tarsiuos... Pirmuoju iš žmonių.

– Greičiau užsimokėk, visa eilė laukia! – su

nuostaba žvelgdama į besikalbančius, Vaidui
burbteli kasininkė.

Jis pažeria į lėkštelę monetų, stveria į rankas

grietinės indelį, pakelį riestainių, o čiulpinuką
čia pat išsivynioja ir, įsikišęs į burną, linkteli
abiems savo pažįstamiems:

– Geros dienos.

– O broliui saldainį nupirkti pamiršo, –

palydėdama vaikiną akimis, atsidūsta moteris.
– Aš tau nuolat kartoju, jog tai, ką psichologai
rašo apie paauglius, - gryna teisybė, -
žiūrėdamas nueinančiam vaikinukui į nugarą,
tyliai taria jai magas. Paskui pakeičia temą. -
Keista, visai neseniai mano radarai vėl pradėjo
pagauti Manto signalus. Vibracijos absoliučiai
kitokios nei būdavo...

Moteris linkteli. Kitaip ir būti negali – Manto

laukia dideli pokyčiai. Ir jo siela ruošiasi, nors
protas dar nieko nežino, net nenutuokia.

– O greta plazda dar vienas drugelis... – magas

mėgsta kalbėti vaizdingai. –Nelengva bus tai
jaunai moteriai...

– Tik neškis namo tą pieną, – į maišą kraudama

savo pirkinius, burbteli moteris. – Susitvarkys.
Be to, tau gi patinka, kai vyksta kas nors
sudėtingo.

– Aš juk magas!.. Man pieno reikia ne gerti...

– Žinau, kam reikia.... – šypteli ji. – Nusiųsk

jiems visiems po žvaigždę, jei pasiseks
pagaminti. Mums taip reikia žvaigždžių.

Moteriai pasukus link durų, Vaidotas greitai

šasteli nuo parduotuvės lango – per jį
žvelgdamas, stengėsi iš lūpų suprasti, apie ką
tuodu kalbasi. Mažai tesuprato. Tik kad jiedu
bičiuliai. Kad niaujasi kaip sykiais jis su Klemu.
Čiulpinis jau sutirpęs burnoje, todėl Vaidas
numeta jo pagaliuką ant šaligatvio ir paspiria,
kad tas įkristų pro artimiausias nuotekų
groteles. Pakėlęs akis susitinka su jos,
stabtelėjusios ant parduotuvės slenksčio,
akimis. Šita moteris, kitaip nei magas,
jaunystėje turbūt buvo graži, gal net panaši į
merginą iš to itališko atviruko. Dabar vaizdą
kiek gadina nevykę akinukai; ne veltui Klemas
optikoje, akinius rinkdamasis, apie dvi valandas
išbuvo, o Vaidui skiedė pusę to laiko su
pardavėja flirtavęs. Ir, aišku, amžius kaltas – jis
nė vienai moteriai ne į naudą. Kiek jai galėtų
būti metų? Apie penkiasdešimt? Kur ta riba,
kurią peržengusi vyrus tebetrauks tik išties
ypatinga moteris? Ta riba, kurios paniškai bijo
Vaidoto motina? Su močiute – dėl suprantamų
priežasčių – jis apie tai pasikalbėti negali. Kita
vertus, gal nuo tam tikro amžiaus išvaizda
tampa ne itin svarbi?.. O kodėl tada taip klesti
plastinė chirurgija?.. Šimtu procentų aišku, jog į
Vaidą žvelgianti moteris nesigultų po skalpeliu
vardan išorinės tobulybės, jai svarbesni vidiniai
dalykai... Vaidas priverstas pripažinti, jog
pavydi broliui nuolatinių susitikimų su šita
moterimi. Tebežiūrėdamas į ją, kažkodėl gūžteli
pečiais ir apsisukęs nupėdina namučio.
2.
Vaidas, tarytum pririštas Vilniuje, kasdien laukia
žinios iš Vyginto. Laura smulkiai planuoja, kuo
užimti po savaitės į svečius atvyksiantį
Jungtinėje Karalystėje politikos mokslus
studijuojantį dvidešimtmetį pusbrolį – visos
giminės žvaigždę. Garsiai dūsauja braukydama
ir iš naujo perrašinėdama viešnagės
dienotvarkę. Klemą šeima apskritai paliko
likimo valiai: brolis su kursiokais visai vasarai
išvyko dirbti į Norvegiją, o tėvai ruošiasi
rugpjūty įvyksiančiai bendrai jųdviejų parodai –
pasak tėvo, gal paskutiniam šansui užkariauti
dailės pasaulio aukštumas; atostogų kelionėje
ar prie jūros šiemet tikrai nenusimato.

Tad pavieniui, poromis ar trise jie šlaistosi po

miestą, liežuviais maldami apie kasdienius ar
neeilinius įvykius, nereikšmingus ar rimtesnius
dalykus. Ketvirtadienį Laura paskelbia, jog iki
pietų leidžiama kalbėti tik apie suaugusiųjų
krečiamas kvailystes, taip vildamasi palengvinti
nežinioje besikankinančio Vaido dalią: tegul
pliurpia, ką panorėjęs, burnoja ir tyčiojasi iš
visų, kurie, jo manymu, to nusipelnė. Tačiau
Vaidotas tyli lyg vandens į burną prisisėmęs.
Nejaugi ji veltui prasižiojo? Gal savo pasiūlymu
dar labiau aitrina vaikino širdį? Vydama tokią
mintį tolyn, pasisuka į kojas grindiniu velkantį
Klemą, švilpiniuojantį sau po nosimi:

– Tai gal tu? Tikrai turi, ką papasakoti apie tėvus

menininkus, – išplėtusi akis, ji jau iš anksto
gardžiuojasi bohemos vaizdais.

– Kad normalūs jie pas mane, – Klemas gūžteli

pečiais. – Berods visą gyvenimą tokie buvo.

– Jokių aistrų? Jokių beprotiškų nuotykių? –

Laura nukabina nosį.

– Jokių neplanuotų kūdikių? – niūriai burbteli

Vaidas.

– Mano tėvukai iki vestuvių tik lakštingalų

klausėsi, – Klemas atlaidžiai atsidūsta.

Neįsižeidžia dėl draugo replikos, skirtos veikiau

pačiam sau. O Laura... Iškart matyti, kad ji
gyvena ne dailininkų šeimoje, kitaip žinotų, jog
tie irgi žmonės. Nors rytas jų gyvenime kartais
ilgam susikeičia su vakaru, nors medžių šešėliai
jiems dažniau nei kitiems rodosi esą violetiniai,
nors vaikams jie leidžia vaikščioti dažais
ištepliotomis rankomis ir mažomis pėdutėmis
minkyti molį, klausantis pasakojimų apie tai,
kaip Dievas iš jo nulipdė pirmąjį žmogų.
Paskui staiga pagalvoja, jog draugams gali
patikti ta sena, apsamanojusi istorija, kurią
jiems su broliu vieną sykį papasakojo mama: jo
galva, joje esama ir bohemos, ir aistros – nors
gal visai kitokių, nei įsivaizduoja Laura ir
Vaidotas. Ir Klemensas ima pasakoti, kaip jo
mama pati pasisiuvo vestuvinę suknelę, o dėl
to užsiėmimo kuriam laikui apleistas tėvas ant
tvoros priešais jos langus kasdien užrašydavo
vis naują meilės prisipažinimą. Visas rajonas
eidavo paskaityti. Ir pasukioti pirštą ties
smilkiniu. O Dailės akademijoje viskas kitaip
vertinta: kursiokai, žavėdamiesi romantiška
meilės istorija, jiedviem bilietus į geriausius
koncertus atiduodavo; jeigu dėl užsitęsusio
pasimatymo įsimylėjėliams pritrūkdavo laiko
užbaigti kelis dailės darbus, prieš pat peržiūrą
supuldavo būriu ir pagelbėdavo; patardavo
tėvui, kuriame Užupio darželyje galima
pasiskinti gėlių, nes šeimininkai arba geri ir
supratingi, arba per daug žiopli, kad ką nors
pastebėtų, ir kuriame darželyje verta rizikuoti,
net jei šeimininkai pikti, - nes ten žiedai
gražiausi. Per jų vestuves skambėjo visi šlaitai
abipus Vilnelės. Mama pasakojo, kaip basi šoko
ant dar pašalu alsuojančios žemės, nes nauji
abiejų batai per oficialiąją dalį jau spėjo nutrinti
kojas. Jų vestuvių girliandos, bendrai sudėjus,
buvo ilgiausios per visą Užupio istoriją, kadangi
kiekvieno kiemo vaikai iš tų romantikų tikėjosi
gauti saldainių. Atsirado net vintažinis
kabrioletas su klaikiai bliaunančiu klaksonu,
vairuojamas kažkurio iš draugų pažįstamo
pažįstamo. Jis ir atvežė jaunuosius pirmiausia į
bažnyčią, tada – į Santuokų rūmus, o vėliau – į
mamos namus, prie tos legendinės tvoros –
mama vienturtė, todėl niekas nesiruošė jos iš
namų paleisti. O trys tėvo broliai pakaitom
lakstė tarp dviejų trobų – šio ar to atnešti ir
perduoti paskutines naujienas tiems, kurie dėl
vietos stokos nebuvo pakviesti į balių, tačiau,
žinodami geras jaunavedžių tėvų širdis, nė kiek
dėl to nepyko.

– Netrukus brolis pradėjo mamos pilve

baladotis. Džiaugiuosi, kad ne aš buvau pirmas,
– pabaigoje dar tarsteli Klemas.

– Kodėl?

– Nes tėvų fantazija po visų tų romantikų taip

įsišėlo, jog broliui teko dar kvailesnis vardas nei
man. Su manuoju jie jau buvo kiek aprimę.

Na, gal „Klemensas“ tikrai truputį geriau už

„Severijų“ – pastarojo net normaliai sutrumpinti
negali...

– O tu toje istorijoje nieko neprikūrei,

nepagražinai? – kiek nepatikliai į Klemą
pašnairuoja Laura.
– Seniau kaip tik baisiai norėjau, kad ji būtų ne
tokia pasakiška... – prisipažįsta vaikinas. –
Gėdijausi tokių cackų pacackų...

– Kvaileli, ko gi čia gėdytis?

– Tai rytoj pat galiu aprašinėti tavo namų tvorą,

– pasišauna Vaidas.

Jie jau kokį pusvalandį stoviniuoja būtent prie

šios tvoros, ir Vaidas įsivaizduoja, kaip iškrėstų
tokį pokštą, jeigu užtektų drąsos...

– Pamėgdžioti kiekvienas gali. Kiekvienas gali,

antras būdamas, nutapyti juodą kvadratą, o gal
net Moną Lizą. Tik va nuopelnas – nulinis, –
pamokomu tonu, kurio Vaidas pakęsti negali,
lėtai ir įtaigiai sumanymą atmeta Laura.

Vaikinas karštligiškai ieško pamokymo verto

atsakymo, bet tuo metu pasigirsta iš vidaus
atrakinamų kiemo vartelių garsas. Prisiminęs
auklėtojos įspėjimą dėl Lauros tėvo, Vaidas
nesusilaikęs krūpteli.

– Čia mama. Šiandien ji iš namų dirba, –

šnibžteli Laura.

– Man šįvakar... Atranka į baleto mokyklą.

Kitiems mokslo metams, – puse lūpų tarsteli
Klemas ir dingsta iš akiračio.
Vaidotas prisiverčia pasilikti, nepasprukti kartu
su bičiuliu. Vartelius atidaro jauna, pilnoka
moteris labai šviesiais plaukais – jų natūrali
spalva turbūt tokia kaip Lauros, (medžio rievių
geltonumo) tačiau dabar plaukai gerokai
nušviesinti.

– Jau kelias dienas ruošiausi tave į vidų

pasikviesti, – sako Vaidui. – Kiek gi galima
patvory stypsoti! – nuoširdžiai nusijuokia. –
Užeik, mudvi su Laura šiandien kaip tik
planavom baseiną prisileisti... Mėgsti maudytis?
– toliau jį nužiūrinėja.

Vaidotas linkteli. Vidurdienio karštyje, regis, ant

odos pajunta šaltus Belmonto užtvankos
purslus ir karštą džiaugsmą murdytis
kunkuliuojančiame Vilnelės duburyje.
Prisimena, kaip pirmą sykį bijojo, kaip stengėsi
negirdėti užtvankos krantuose stovinčių
berniūkščių pašaipų ir raginimų – tik vandens
šniokštimą, tik ančių ir kuosų balsus, nuo amžių
amžinųjų priklausančius šiai vietai. Jam reikėjo
pasiruošti, pajusti, jog jau laikas... Atsispirti,
juntant nuo pėdų aukštyn judančią energiją,
paverčiančią jo kūną oru skriejančia galia, po
akimirkos sujungsiančia žemę, orą, vandenį ir
žmogų...
– Eikš, – Laura timpteli susisvajojusį vaikiną už
rankos.

– Aš glaudžių neturiu, – tylutėliai sako jis.

– Nuo praeitos vasaros bent kelios pusbrolių

paliktos voliojasi. Galėsi net rinktis!

*****

Išvengęs elitinių maudynių privačiame kiemo

baseine (taip vaizdingai jis pats apibūdintų
Vaidą ištikusį įvykį), Klemas iškart pareina
namo. Pasakojimas apie tėvus įkvėpė galų gale
sukurti savo pirmąjį eilėraštį. Šiandien pat – ir
taip jau atidėliota ilgai. Rašomojo stalo stalčiuje
tarp makulatūros (vaizdingas mokyklinių
sąsiuvinių ir pratybų apibūdinimas) suradęs
kelis švarius popieriaus lapus ir už ausies
užsikišęs gerai nusmailintą pieštuką, užkopia į
bendrą daugiabučio palėpę. Kojomis prastumdo
kaimynų čia suneštą šlamštą, prie vijokliais
apsivijusio langelio apverčia pilną pjuvenų ir
dar tebekvepiančią rudeniniais obuoliais dėžę,
giliai įkvėpęs nupučia nuo jos dulkes ir ant
šiurkščių lentų pasideda savo atsineštą tabula
rasa. „Klemai, tu gali!“ – linkteli pats sau. „Tu
gali, tu gali – tavo triusikai žali!“ – atminty
suskamba dainelė iš vaikystės ir Klemas
nusijuokia. Vijokliuose supasi šiltas vasaros
vėjas, ant grindų – storas dulkių sluoksnis.
Vaikinas jame pirštu išvedžioja septynias
didžiąsias raides: P-O-E-Z-I-J-A. Laku ir
beprotiškai gražu. Į palėpę paslaptingu būdu
patenka stora širšė. Zvimbia net pasišiaušusi iš
piktumo, kad negali ištrūkti. Klemensas šiaip ne
taip pradaro užbrinkusį palėpės langelį, iš
popieriaus lapo susuka piltuvėlį, atsargiai į jį
sugauna širšę ir išleidžia ją į laisvę.

– Klemensai! – per pravirą langelį gerai girdėti

mamos balsas. – Ar tu kur nors netoliese?
Sriubos išviriau!

Na, ar tai pačiuožusios menininkės kalba?! Ne,

tik jo mamos. Mylimiausios mamos pasaulyje.

– Klemensai!

Klemas neatsiliepia. Išsitiesia ant grindų, po

galva pasikišęs rankas; aplinkui sūkuriuodamos
pakyla dulkės, prilenda į šnerves, tad Klemas
galingai nusičiaudi.

– Paskutinį kartą kartoju – sriuba atauš!

Mama, aš nenoriu sriubos. Noriu sukurti

eilėraštį... Bet ne tau skirtą – tam aš dar per
jaunas ir turiu per mažai proto. Eilėraščiais kol
kas noriu kelti vėją ir skaldyti antausius,
kvatotis į akis nesėkmėms, posmais išbučiuoti
sėkmę... Daryti taip, kaip daro į „Poezijos
pavasario“ naktinius skaitymus besirenkantis
jaunimas...

Kraštinę kėdę trečioje eilėje Klemensas apsuko

180 laipsnių kampu, apsižergė ją ir parimo ant
atkaltės. Pasaulis kuriam laikui nustojo sukęsis,
viskas aplinkui dingo – išskyrus mažutę
improvizuotą sceną priešais, mikrofoną ir prie jo
priartėjusias poezija karščiuojančias
skaitančiųjų lūpas. Dar pernai jis būtų gėdijęsis
sau ir kitiems prisipažinti šitokius jausmus. Net
literatūros pamokose drauge su kitais vaikinais
pasišaipydavo iš analizuojamų eilėraščių,
karikatūriškai deklamuodavo juos, po pamokų
užsilipęs ant kokio didelio akmens ar ant
medžio šakos. Tik niekada to nedarė piktai –
mintyse kaskart atsiprašydavo kiekvieno poeto.
Buvo beveik tikras, jog ir anie jauni būdami
panašiai elgėsi, išskyrus nebent tuos, kuriems
pasisekė su poeziją vertinančių artimų draugų
kompanija.
Šiemet gi Klemas drąsiai išjautė naktiniuose
poezijos skaitymuose jam kilusius jausmus.
Mėgavosi jais lyg mergaitę myluodamas. Šiltai,
saldžiai ir aštriai tuo pat metu. Žinojo, jog visas
maištas jame kilo iš poetų ir rašytojų jau
sukurtų ar dar atsirasiančių eilučių, pasklidusių
po pasaulį lyg migruojantys paukščiai. Pakilus,
gražus ir tyras maištas, toks, kuris jei ir griauna
- tai tik tam, kad sukurtų nauja. Maištas,
mylintis kažką, ko net pats maištautojas
nemoka įvardinti...

Pro atvirus langus aidinčią vakaro žinių orų

prognozę perrėkia kitas Klemą šaukiantis
balsas:

– Klemai! Ji tikrai rūmuose gyvena!

Vaidotas lyg viesulas įsiveržia į kiemą ir

sviedžia į draugo langą visą saują žemių iš
žydinčios šio kaimynų klombos, įrėmintos sena
padanga. Langas netrunka prasiverti:

– Dėl Dievo meilės, Vaidai!.. – skėsteli rankomis

bičiulio mama. – Neiškulk lango! O Klemo visą
dieną nepajėgiu prisišaukti, – nutilusi ji pirštu
pamoja Vaidui prieiti artyn. – Gali būti, kad jis
palėpėje, - sako pašnibždomis. – Jei užlipsi tu,
nesupyks.

Vaidotas linkteli. Apėjęs namą, įeina į laiptinę,

pakyla viršun iki palėpės ir įkiša galvą pro
nedideles medines duris, atsiveriančias į
paslaptingą pastogės erdvę.

– Aš irgi, – prietemoje ištaria Klemas.

– Ką irgi?
– Rūmuose gyvenu. Žiūrėk, kokį sostą turiu.

Vaidotas pamato draugą įsitaisius fotelyje

išduobta sėdyne ir apibrizgusiais porankiais.

– Ką tu čia veiki? – Vaidotas prieina artyn.

Spirgėte spirga pasipasakoti, bet Klemą aiškiai

apėmusi melancholija – ji sklinda iš kiekvienos
vaikino ląstelės.

– Maniau, kad parašius pirmą gyvenime

eilėraštį, apima euforija. O va sėdžiu jau gal
valandą ir net kalbėti nesinori.

– Parašei?!

Klemas atsainiai mosteli link staliuku paverstos

dėžės:

– Va ten. Gali perskaityti.

– Motina tavęs ieško, – prieš paimdamas į

rankas primargintą popieriaus lapą, dar tarsteli
Vaidas.

– Ji tave ir paprotino čia ateiti? Galėjai ir pats

susiprasti.

Aišku, būtų susipratęs! Net kai būdami

aštuonerių jie pirmą sykį žaidė rimtas slėpynes
(ne tik bute, bet ir visame name bei kieme),
Vaidas vienintelis iš žaidusiųjų nepritrūko
užsispyrimo toliau ieškoti lyg skradžiai žemę
prasmegusio Klemo, nes nujautė, jog šitame
name draugas turi kažkokią slaptą kertelę. Tik
neatspėjo, jog tai palėpė. Kuomet jau beveik
netekęs vilties ir labiau iš smalsumo čia
užkopė, ant jos grindų prie lango jaukiai
įsitaisęs draugelis visu garsu sušnypštė: „Tss!“
Tada, nebepajėgdamas sulaikyti kikenimo,
išpyškino: „Turbūt man niekad nepabostų
žiūrėti, kaip manęs po kiemą ieškote.“ Vaidas
stipriai jam niūktelėjo – šaipysis dar!..

Va ir dabar panašiai. Klemas priėjęs atsisėda

greta draugo (toje pačioje vietoje), o Vaidas,
rodydamas jam rankose laikomą eilėraštį,
pasiteirauja:

– Ir kaip liepsi man perskaityti?! Žvakę šitoje

savo menėje turi? Čia gi tamsu kaip...

– Kaip subinėj, žinau tą tavo posakį! – nutildo

draugą Klemas. – Ne, Vaidai, čia tamsu kaip
išminties ištakose, kaip žvaigždes
pagimdančiose įsčiose, kaip...

– Pasiutai, ar ką?!

– Šitaip pasiutęs visada buvau. Tik to nežinojau,

– vaikinas kilsteli užpakalį nuo grindų ir iš
bedugnės savo bridžių kišenės ištraukia
žibintuvėlį. – Še.

Vaidas pasilenkia prie teksto, bet ūmai vėl

atsitiesia – kaip čia dabar ims ir skaitys...
Autoriui stebint? Keista, jog taip mąsto jis –
drovu veikiau turėtų būti autoriui.

– Nusisuk, – sako Klemui.

– Aš apskritai einu vakarieniauti, – žiovaudamas

atsistoja tas.

Vaidotui dingteli, jog apie savo maudynes

bičiuliui šiandien jau nepapasakos, bet tai nieko
baisaus, kadangi šiandieniniai Klemenso
reikalai daug svarbesni už jųdviejų su Laura –
maudynių gyvenime dar bus begalės, o pirmas
eilėraštis... Gal vaikinui parašyti pirmą tikrą
eilėraštį, tas pats, kas merginai prarasti
nekaltybę? Kai eilėraštyje suskamba kažin kas
gilaus... Nebegali būti vaikiškai naivus. Tad
Laura klydo sakydama, jog vyrams nesuprasti.
Ir nebūtina būti poetu. Supranti, kai ima
perštėti peiliu nejučia susipjaustytą delną. Kai,
išnėręs iš Vilnelės duburio, šlapias lyg viščiukas
sėdi ant akmens šalia tolyn skubančios srovės
ir jauti ką tik padaręs tai, ką privertė padaryti
kiti, - tačiau į duburį šokęs savo valia. Kuomet
visiškai sąmoningai ir ne tam, kad ji
persigalvotų dėl prasto pažymio ar į dienyną
neįrašytų pastabos, pasakai komplimentą
auklėtojai. Supranti šimtas vieną kartą.
3.
Vygintas pasodina juodu priešais save, anapus
žemo žurnalinio staliuko, ant kurio žmona
sudėliojo saldžias vaišes. Kelias minutes tiesiog
žiūri šypsodamasis, žvilgsnį vedžiodamas nuo
vieno prie kito veido, prie jųdviejų rankų
sunertais pirštais. Mantas ir Miglė neskubina jo
pradėti pokalbį, patys irgi tyliai šypsosi.
Vygintas prisimena, kaip panašioje jaukioje
tyloje jis su Mantu sėdėdavo prie žygio laužo
arba kaip kurio nors namuose peržiūrinėdavo iš
išvykų parsivežtas fotografijas – ir ties
ypatingai gražiomis jiems atimdavo žadą.
Galiausiai atsilošia, giliai atsidūsta:

– Kaip kelionė?

– Labiau mėgstu keliauti pėsčiomis, –

nuoširdžiai prisipažįsta Mantas.

– Jam sunku ramiai nusėdėti, – prie jo

prisiglaudžia Miglė. – Turėjau visą kelią kaip
vaiką linksminti, kad nenuobodžiautų.

Miglė buvo Manto studentė, kai jis kelerius

metus dirbo asistentu Vilniaus universitete ir
vesdavo bakalauro studentams laboratorinius
darbus. Tai studentei iš pradžių sunkiai sekėsi
susidoroti su praktinėmis užduotimis – jai labiau
patiko grimzti į teoriją, sekti vienas iš kito
kylančių klausimų gijomis, nuo geologijos
peršokant prie filosofijos, alchemijos,
astrologijos... „Man kad tik išlaikyti, dėstytojau,
– paatviravo jam kartą. – Pažymys nesvarbu,
geram vis tiek nepatempsiu.“ Mantą kažkodėl
nuliūdino šitie jos žodžiai. Savikritiški žmonės
jam patikdavo ir pats stengėsi tokiu būti, tačiau
lygiai taip vertino pasitikėjimą savimi,
ambicingumą, o pirmiausia – reiklumą sau,
gebėjimą padaryti daugiau nei iš pirmo
žvilgsnio atrodo įmanoma. Manė, jog
jaunesniems tokie dalykai turi būti dar
svarbesni. Pradėjo apie tai kalbėtis su Migle. Ji
klausėsi, nebuvo abejinga. Tačiau prireikė laiko
ją įtikinti ne tik pabandyti, bet ir gerokai
paprakaituoti einant iki galo. Ji nebuvo mažiau
gabi už kitus, tik iš prigimties neturėjo tokių
miklių rankų kaip Mantas – jai amžinai kas nors
nukrisdavo ant grindų, suskildavo, suduždavo
arba pati susižeisdavo. Jis gavo progą
atmintinai išmokti laboratorijoje kabančios
vaistinėlės turinį ir atgaivinti pirmosios
pagalbos teikimo įgūdžius. Galutinis jos
pažymys buvo aštuntukas. Paskui Miglė sakė
Mantui, jog su mažesniu nebūtų įstojusi į
magistrantūrą. To aštuntuko dėka po metų jiedu
vėl susitiko universiteto koridoriuje. Nuėjo į
fakulteto kavinukę paplepėti, begėdiškai
persivalgė spurgų, juokdamiesi iš baltų cukraus
pudros ūsų ant viršutinės Miglės lūpos ir iš to,
kaip staiga pražilo Manto ūsiukai. Miglė beveik
nebuvo pasikeitusi – dvidešimt ketverių jai vis
dar niekas nebūtų davęs. Mantui buvo
keturiasdešimt treji, tačiau akys į pasaulį žvelgė
taip karštligiškai ir smalsiai, jog Miglė dėl jo
amžiaus nuolat abejojo.

Jiedu apsikeitė telefono numeriais ir

elektroninio pašto adresais. „Dėl visa ko, jeigu
kokios konsultacijos prireiktų. Galiu?“ –
atsiklausė ji. „Kaip senai pažįstamai – padėsiu,
kuo galėsiu“, – pasižadėjo jis. Atsisveikindamas
slapta apgailestavo kaip tik šiandien padavęs
prašymą išeiti iš darbo. Prašė ne todėl, jog
nepatiktų dėstyti – tiesiog trejų metų iš eilės
toje pačioje darbovietėje, trejų metų gatvėse
vis užkliūvant už gražių ir skaudžių prisiminimų,
apskritai trejų sėslių metų jam pakako su
kaupu. Troško vėl paklajoti po pasaulį. Gal todėl
ir su ta daktarine prasidėjo – žymiai vėliau, nei
iš jo buvo tikėtasi... Gerokai galavosi, tačiau
gavo progą vykti į stažuotes. Pasirinko
kiekvieno geologo išsvajotą Islandiją ir, gavęs
leidimą, patikėjo stebuklais. Iki tos stažuotės
dar buvo likę beveik metai, tačiau Mantas
turėjo tiek daug pasiruošti, tiek rašymo,
braižymo ir skaitymo, jog dėstytojo pareigų
suprato nepanešiąs. Tad parašė tą prašymą.
Bevalgant nupudruotas spurgas, visa tai
išpasakojo Miglei. „Islandijoje kvėpuoji žaliais
lapais ir mąstai baltomis žvaigždėmis“, –
tęsdama žodžius ištarė mergina. „Buvote ten?“
„Svajonėse ir sapnuose.“ Jis šypteldamas
kilstelėjo antakius.

O po pusmečio sugalvojo pasikviesti ją į

svečius, kai jau bus įsikūręs toje tolimoje šalyje.
„Suplanuokit magistrinio temą, kuriai
medžiagos geriausia būtų ieškoti Islandijoje“, –
pamokė studentę pagudrauti. Ji pasigavo mintį.
Po metų paskutiniam studijų semestrui atvyko
pas buvusį dėstytoją. Gavo kėdę, lovą (jam
pačiam teko virtuvėje pasikloti miegmaišį, bet
gi prie miegmaišio buvo pripratęs), pusę
spintos ir pusę rašomojo stalo Manto
išsinuomotame mažučiame butuke. Praėjus
dviems savaitėms vieną vėlyvą vakarą ji basa
atėjo į virtuvę, pritūpė prie jo, jau gulinčio,
pasilenkė prie ausies ir tyliai tarė: „Ateik pas
mane.“ Jis neįsivaizdavo, ką ras ir atras, jeigu
nuseks paskui ją į kambarį, neišmąstė, nors
bandė, kadangi buvo tikras anksčiau ar vėliau
gausiąs šį pasiūlymą. Galų gale, kodėl gi ne?
Juk jie abu buvo laisvi, niekam neįsipareigoję ir
puikiai suprantantys, jog ta naktis gali būti
vienintelė. Tik jam vis tiek atrodė, jog kažkuo
rizikuoja. Kažkuo svarbiu. Tad įžengęs į
kambarį, paklausė: „Ar tu tikra, kad to nori,
Migle? Kad trokšti taip labai, jog galva svaigsta?
Kadangi tik tada verta.“ „O tu?“ Jis pabandė
prisiminti, kada jiedu perėjo nuo „jūs“ prie „tu“,
bet negalėjo. Rodėsi, kad taip vienas į kitą
kreipėsi visą gyvenimą. Ir tai buvo jo atsakymas
– pirmiausia pačiam sau. Ir jai. O Miglės
atsakymas buvo pirmasis bučinys, kuriame
skęsdamas Mantas užmiršo rizikuojąs, tejautė
absoliutų tikrumą...

Tebejaučia jį ir dabar, tvirtai laikydamas Miglės

ranką savojoje ir klausydamasis jos
nerūpestingo plepėjimo su Vygintu. Dar šiek
tiek apdujęs nuo vakarykštės kelionės ir nuo to,
jog – kad ir trumpam – grįžo į gimtinę, tik po
kurio laiko pastebi, jog Vygintas – toli nuo to
pokalbio, nors ir stengiasi jį palaikyti. Pabando
sugauti seno bičiulio žvilgsnį ir suglumsta, kad
vis nepavyksta – Vygintas lyg ir norėtų, bet, vos
pažvelgęs Mantui į akis, žvilgsnį vėl nukreipia į
šoną. Mantas stipriau spusteli mylimos moters
ranką, priversdamas žvilgtelti jo pusėn.

– Atrodo, žadėjai šitų namų šeimininkę

iškamantinėti, iš kur ji išmoko komponuoti
tokias nuostabias puokštes, kokia stovi
virtuvėje? Gal dabar pats laikas?

Miglė supratingai linkteli – jiedu greit išmoko

suprasti vienas kitą iš kelių žodžių:
– Einu.

Vyrams likus vieniems, Mantas iškart atsistoja ir

pasuka link balkono:

– Parūkykim? Ar turi kokių nors stipresnių?

– Stiprių tikrai ne. Aš apskritai – pusiau metęs...

– Aš gal penkis kartus buvau metęs! Tiek to,

duok, kokių turi – Mantas numoja ranka.

Įpusėjęs pirmą cigaretę, pažvelgia į draugą.

– Ką nuo manęs slepi, Vygintai? Pone

profesoriau? – prajunka, abiem priminęs savo
nevykusį pirmąjį kreipinį į kolegą.

Tas šypteli puse lūpų, abiem rankom tvirtai

įsikimba į balkono kraštą.

– Atvirkščiai, Mantai. Noriu tau kai ką svarbaus

pasakyti. Labai svarbaus. – „Galbūt svarbiausią
dalyką pasaulyje“, dar prideda mintyse. – Tik
neišmanau, kaip, kokiais žodžiais.

– Tu iš visos mūsų kompanijos iškalbingiausias,

– pamalonina Mantas. – Ir išmintingiausias,
todėl visuomet sugalvodavai, ką ir kaip
pasakyti.

– Čia iškalbos nereikia. Tai paprastas faktas.

Mantas susidomėjęs ir kiek sunerimęs
primygtinai žiūri į draugą.

– Tu turi sūnų, Mantai.

Tas net lošteli atgal.

– Taip ir maniau, jog nežinojai, – Vygintas

truputį padelsia, tada pratęsia. – Jis tavęs
ieškojo. Prižadėjau jam padėti.

– Vygintai, o kas...

– Jam šešiolika, tad turbūt aišku, kas jo motina.

Mantas lėtai atsisėda tiesiai ant balkono grindų.

Taip, aišku. Drebulio purtomas, pradeda
skaičiuoti tai, ką prarado. Dalykus ir potyrius,
emocijas ir jausmus, kurių niekuo neįmanoma
kompensuoti... Pirmuosius vaiko žingsnius,
pirmuosius žodžius, pirmąjį „tėti“... Ar tuo „tėti“
kas nors didžiavosi? Greta nebuvo žmogaus,
kuris pasakytų mažam berniukui visą gyvenimą
jį mylėsiąs vien dėl šito žodžio...

Regis, įpusėjęs penktą dešimtį, darosi

sentimentalus.

– Baisiausia, Vygintai, jog aš pats kaltas dėl to,

kas įvyko...
– Tu?!

Kai Mantas pranešė išvykstąs į dar vieną – šįsyk

tikrai ilgą – ekspediciją, ji pasiteiravo, ar jis
suvokiąs, jog Arnas jos ramybėje nepaliks?! Pas
jį savos taisyklės, pagal kurias privalo gauti
patinkančią merginą. Žūtbūt. „Girdėjau, jis dar
bent kelias įsižiūrėjęs. Tai negi jų neužteks
pasirinkimui? Jeigu tu tvirtai laikysies...“ – jam
atrodė, jog Živkė pernelyg sutirština spalvas.
Nors tokią jos reakciją jųdviejų dabartinėje
situacijoje galima suprasti. „Aš irgi girdėjau,
kad tu dar su keliom... Buvai artimas, – truputį
priekaištingai pasakė ji. – Tik kurią iš mūsų
rinktumeisi?“ Jis prikando šypseną. Tikra
teisybė – ir apie tas kelias, ir apie pasirinkimą.
Nors taip iškart ir nepasakytų, kuo Živkė
kitokia. Ne žodžiai čia svarbu, ne apibūdinimai,
o pojūtis, kuomet jie būna kartu.

Vis dėlto jis privalėjo būti griežtas tam, kad ji

suprastų, jog šiuo metu, o gal dar ilgai,
jiedviem bus įmanomas tik toks – išsiskyrimų ir
susitikimų – gyvenimas. „Aš jau pasirinkau.
Kitaip čia nebūčiau ir nesistengčiau tau
paaiškinti...“ „Mane knisa tie paaiškinimai! – ji
stipriau susisiautė megztuku, nes jo
nuomojamame kambarėlyje darganotą sausio
mėnesį buvo vėsoka. – Aš net mokslus pabaigti
ir dirbti pradėti norėjau kuo greičiau, kad
mokytojai mažiau aiškintų ir kad neprivalėčiau
klausytis jokių tėvų išvedžiojimų.“ Mantas
suirzęs užsičiaupė, grįžo prie ant grindų
numesto krepšio ir ėmė toliau krautis daiktus. Ji
išpūtė akis: „Tai tu vis vien?!” Jis tylėdamas
piktai susuko ir virvelėmis suveržė miegmaišį,
pritvirtino jį prie užsegto krepšio. Atsitiesė.
Pažiūrėjo į ją, žvilgsniu reikalaudamas jei ne
suprasti, tai bent mylėti ir laukti. Živkė, išsyk
perpratusi tą žvilgsnį, priėjo visai arti. „Pradedu
galvoti, jog kažkaip mane kvailini. Tik dar
nesuprantu kaip.“ Ir tada jis įsiuto galutinai. „Aš
ryt išvažiuoju. Grįšiu kitą gruodį. Jeigu pakviesi
Kalėdų, mielai ateisiu“, – pratarė per sukąstus
dantis. Užsimetė paltą ir trenkė durimis. Po
valandos grįžęs, Živkės neberado. Neskambino,
nėjo į jos namus. Nebeturėjo nei laiko, nei noro.
Kitą gruodį jokio kvietimo Kalėdoms negavo.
Praleido jas viduje šėlstant tam pačiam
ypatingam pojūčiui, kuris nedingo, nors jiedu
nebebuvo kartu.

– Tas pojūtis, Vygintai... Kai dabar palyginu, tai

jis buvo visiškai priešingas tam, kurį jaučiu su
Migle. Gyvenau nuolatiniame nerime, nes ji
buvo... Tokia patrakusi. Žinai, aš jos net
negalėjau vadinti pilnu vardu – tik Živke... – jis
ilgesingai šypteli. – Živkė iš Užupio. Atsimeni,
kaip apie ją pasakodavau?
Vygintas atsimena.

– Gal todėl ir nepasilikau – neištvėriau. Su tokia,

kokia tuomet buvo, nebūčiau ryžęsis nei šeimos
kurti, nei vaiko turėti.

– Bet ji ryžosi, Mantai.

– Manai, sąmoningai tai padarė? Gal tiesiog...

Vygintas šelmiškai į jį pažvelgia:

– Manai, jog Živkė, apie kurią pasakoji, būtų

leidusi atsitikti tam, ko nenorėjo?

Jiedu sutartinai prunkšteli.

Ir tada suskamba Vyginto išmanusis. Vyras

išsitraukia jį iš kišenės, žvilgteli į ekraną ir vėl
paslepia giliai giliai.

– Pakelk, jei skubu. Aš palauksiu, – tarsteli

Mantas.

Nustemba negavęs draugo atsakymo. Staiga

suvokia, kas skambina.

– Pakelk! - vos pajėgia ištarti – tartum visi per

daug metų į jo plaučius susigėrę cigarečių
dūmai būtų išsyk pakilę iki gerklės ir ją suveržę
dusuliu. – Ir leisk man pasiklausyti!
– Mantai...

– Ne, neprieštarauk!.. Prašau!

Vygintas vėl ištraukia telefoną ir spusteli žalią

ikonėlę.

– Aš gal per vėlai... – Vaidotas uždusęs. – Ką tik

iš kiemo grįžau, kamuolį spardėm... Gal jau...
Ką nors žinote?

Jo jaunas balsas skardžiai skamba vaiskiame

vakaro ore, puikiai girdimas abiems vyrams.
Vaidas skambina kasdien – kartais vakare,
kartais vidurdienį. Vienąsyk skambutis Vygintą
išbudino penktą ryto. Ir taip visą savaitę.

– Ar žinote?

Vygintas greitai žvilgteli į Mantą. Akyse –

nebylus klausimas. Ir Mantas lėtai linkteli. Tada
ūmiai nusigręžia.

– Vaidai... Vaidotai, – pasitaiso suvokęs, jog

tėvas pirmąsyk išgirdo sūnaus vardą. – Žinau.
Jis jau Vilniuje.

– Tai kodėl?!.

– Pamaniau, jog iš pradžių privalau pasikalbėti

su juo. Kaip galvoji, ar teisingas sprendimas? –
uždeda ranką Mantui ant peties, klausdamas
iškart abiejų.

Vaidas ilgai delsia.

– Atleisk. Žadėjau tau kitaip.

– Žadėjot. Aš jau baigiu priprasti prie nepildomų

pažadų.

Žodžiai kerta skaudžiai, tad Vygintui prireikia

minutėlės susiimti. Galiausiai taria:

– Ir todėl neklausi, kaip jis reagavo?

Mantas atsisuka, akyse lyg juodame nakties

danguje virš Vilniaus spindi vilties žvaigždės. Jis
laukia sūnaus atsakymo. Atsakymo ir vėl nėra.

– Jis sakė, Vaidai... Kad nori tave apkabinti.

Mantas nuleidžia galvą.

– Ir jis... Pirmąsyk apie mane išgirdo? – Vaido

balsas tampa linksmesnis.

– Turėjau du kartus pakartoti, kad suvoktų, ką

sakau.

– Galiu jį rytoj pamatyti?

– Suorganizuosim.
Pirmą sekundę po pokalbio – turbūt
intensyviausią sekundę jo gyvenime – Vaidas
trokšta pranešti broliui, Laurai, Klemui, motinai
ir visam pasauliui, kad tėvas nori jį apkabinti.
Paskui persigalvoja. Telefoną su jame likusiais
pokalbio garsais vaikinas suspaudžia abiem
delnais, stovi kambario vidury ir šypsosi. Tik
vienas pats, tik sau viduje žinodamas, kodėl...

– Tu nepaliksi manęs? Mūsų? Neišeisi su savo

tėvu? – išgirsta.

Įėjęs į kambarį brolis tebestovi ant slenksčio,

nors duris jau uždaręs sau už nugaros. Vaidotas
nesvarstė tokios galimybės, nors veikiausiai ji
viena iš tų, apie kurias jam kalbėjo delno linijas
skaitanti moteris. Senu papratimu pritupia prie
brolio, nors to jau nebereikia, kad galėtų žiūrėti
jam tiesiai į akis.

– Nenusišnekėk.

Viliaus akyse – ašaros.

– Nenusišnekėk. Supratai? – pakelia balsą.

Brolis tyliai šniurkšteli.

– Net jei užsinorėčiau, niekas manęs neimtų. Jis

tuoj vėl išvažiuos.
– O tu norėtum?! – išgąstingai pasiteirauja
brolis.

Vyresnėlio norai pastaruoju metu tokie sujaukti,

jog jis negali atsakyti vienareikšmiškai...

*****

Pilaitės rajonas – baisiai toli nuo Užupio. Vaidui

atrodo, jog važiuoja ten visą amžinybę. Kas
minutę žvilgčioja į laikrodį, drebėdamas, kad
pavėluos – jis nenori pasirodyti kaip tie visada
vėluojantys paaugliai... Galiausiai, išlipęs
reikiamoje stotelėje, stypso stačiais kampais
susikertančių gatvių vidury, kol susiprotėja pro
šalį einančios moters paklausti, kur yra jo
ieškomoji. Skubriai žingsniuoja nurodyta
kryptimi iki vieno iš daugiabučių, daug
naujesnių ir aukštesnių nei jo paties...

Vygintas antrą dieną iš eilės priima svečius.

Žmonos paprašė ant stalo padėti daug
saldainių, nes tąkart Mokslų akademijoje
vaikinai per valandą išbaigė jų mėnesio
atsargas, o šitas svečiavimasis gali užtrukti.
Nuvedęs Vaidą į kambarį, iškart pasiūlo
vaišintis.
– Na ir rajonas pas jus! – išsivyniodamas
saldainį, numykia Vaidotas. – Laisvai galima
pasiklysti. Tos gatvės visos vienodos.

Vygintas nudžiunga, kad jis nebepyksta. Meilės

pažadas gali suveikti kaip efektyvus placebas, o
gal net geriau už pačią meilę – juk realybė nėra
tobula, o pažadas gali būti tobulas. Vyras tikisi,
jog Vaido ir Manto realybė kiek įmanoma
mažiau skirsis nuo visų jau nuskambėjusių ir
dar neabejotinai nuskambėsiančių pažadų.

Realybė, prasidedanti nei per ilgu, nei per

trumpu durų varpelio skambesiu – kitoje durų
pusėje esantis labai gerai žino, ko nori, tad nei
sudrebėjęs greitai atitraukia ranką, nei
desperatiškai spaudžia mygtuką, kol kas nors
atidarys duris ir galų gale viską užbaigs. Tai
Vygintas pasiūlė Mantui ateiti antram; „Tegul jis
truputį apsipras. Vis dėlto mane jau pažįsta, o
tavęs dar ne...“ Išgirdęs varpelį, Vaidotas
pašoka ant kojų. Vygintas pasuka link durų,
tačiau staiga stabteli ir mosteli vaikinui:

– Atidaryk.

– Aš?!

– Jis atėjo pas tave.

Vaidotas žino, kad taip. Tad išpuola į koridorių,
trokšdamas kuo greičiau jį pamatyti...
Nuotraukose tėvas atrodė truputį aukštesnis ir
stambesnis. Ir žymiai drąsesnis. O čia
mindžikuoja už slenksčio. Vaidotas pasitraukia
ir įleidžia jį į butą. Grįžteli kambario pusėn, bet
Vygintas uždaręs duris. Vaidui palengvėja, jog
nėra stebimas, tačiau suvokia, kad ir pagalbos
neturės. Mantas pastovi kokią minutę,
žiūrėdamas į sūnų. Veidas su išplėstomis
pilkomis akimis – šiek tiek išbalęs, nors
pavasario vėjo ir vasaros saulės jau smagiai
nugairintas. Tiesi, siaura nosis su vos
pastebima kuprele, lengvas šešėlis virš lūpų ir
ant smakro, kaip degutas juodos ir tirštos
plaukų bangos, beveik siekiančios pečius. Dar
laibas, bet jau tvirtas kūnas ilgomis rankomis ir
kojomis. Neaiškios spalvos – tikriausiai patys
mylimiausi, todėl ir nuskalbti – trumparankoviai
marškinėliai ir kelnės nusmukusiu klynu
(Mantas staiga susidrovi, jog neseniai ir pats
tokias nusipirko... Gal jau ne jo amžiui?..). Ir
laukimas, spinduliuojantis aplinkui taip stipriai,
jog tėvas iš pradžių išsigąsta neturintis nieko
panašaus į švinu užpildytą liemenę. Tada
suvokia, jog baimę įveiks tik ryžtu. Išskečia
rankas:

– Buvau pažadėjęs apkabinimą.

Vaidotas drovisi. Delsia. Mantas žingteli dar
arčiau.

– Tėti!..

Mantas supranta, jog tai – tas pirmasis žodis,

kurio jis neišgirdo prieš daug metų. Ir galingai
suspaudžia sūnų glėbyje, nebodamas, jog tam
gali skaudėti – šios akimirkos skausmas saldus
jiems abiems. Vaikinuko skruostą nubruožia
šiurkšti barzda, o į išsiplėtusias šnerves
skverbiasi pažįstamas kvapas – turbūt kurios
nors populiarios dušo želė. Pradžioje Vaidotas
dar stengiasi suturėti ašaras, tačiau veikiai
prisimena, kaip verkė šešioliktojo gimtadienio
vakarą, ir triumfuodamas leidžia šitoms
ašaroms įveikti anas.

– Šitas vaikis – fantastiškas, Vygintai! – Mantas

atlapoja duris į kambarį, viena ranka vis dar
apglėbęs Vaidotą per pečius.

– Žinau.
4.
Autobusų aikštelėje pilna šiuo metu
nevairuojamų autobusų, o žmonių joje beveik
nėra – tik du vyrai, artėjantys vienas prie kito
lyg sulėtintame kine. Šįryt sulaukęs pusbrolio
skambučio, Arnas iki pat šios akimirkos abejojo,
jog tas ateis, ir tik dabar pradeda įsisąmoninti,
kas vyksta. Jis niekuomet nesuprato pusbrolio,
o ir per daug nesistengė to padaryti. Ir progų
tam nelabai turėjo: jų šeimos bendravo mažai,
retai susitikdavo ir ilgainiui Arnas pradėjo
suvokti, jog priežastis ne vien ta, kad jie gyvena
skirtinguose Lietuvos kampuose. Tiesiog jo
motiną daugelis, kartu ir jos pačios sesuo laikė
keistoka moterimi. Dėl to ir Arno tėvas juos
paliko. Arnas, žinodamas paveldėjęs tą
keistumą, iš visų jėgų stengėsi jį savyje
užgniaužti. Nenorėjo, kad žmonės jo šalintųsi,
už nugaros rodytų pirštu ar tuo pirštu sukiotų
prie smilkinio. Troško būti mėgstamas,
populiarus, pasiekti, kad kiti į jį lygiuotųsi.
Troško turėti didelę chebrą, kurioje jaustųsi
savas.

– Atėjau padėkoti, kad jį užauginai, – Mantas

ištiesia pusbroliui ranką. – Ir, turiu pripažinti,
kad visai gerai.
Arnas ranką paspaudžia, bet su atsakymu
neskuba. Jiedu žingsniuoja šonas prie šono, kol
priartėja prie autobusų stotelės. Čia susėda, o
Arnas galiausiai tarsteli:

– Ai, ką čia!.. Tik visai mažą auginau. Paskui jau

pats savimi pasirūpindavo.

Kalbėdamas stebisi, jog jame nebelikę niršulio,

kurį šitaip ilgai jautė pusbroliui – tarsi būtų
perdegęs tą šešioliktojo Vaido gimtadienio
naktį.

– Tai ugdo savarankiškumą. Aš vaikystėje lygiai

taip gyvenau, – atsiliepia Mantas.

– Aš jį... Ėė... Esu mušęs... – Arnas bando

mintyse paskaičiuoti, kiek kartų, nors iš anksto
žino, kad sumeluos. – Kelis kartus.

Mantas visas įsitempia, bet pasistengia suimti

save į rankas.

– Tai gal nusipelnydavo?

– Gal, – nelinksmai nusijuokia Arnas.

Mantas atsidūsta. Nukreipia kalbą:

– Svarsčiau, ar eiti pas tave.

– Bijojai? – sukrizena Arnas.

Išsitraukia iš kišenės cigarečių pakelį, pradaro,
išsiima cigaretę ir atkiša pakelį Mantui. Jie kurį
laiką tylėdami leidžia dūmus.

– Vaidas parūko, beje, – nenorom burbteli

Arnas. – Bandžiau jam drausti, bet gi žinai, tie
paaugliai...

– Nelabai žinau, – nuoširdžiai atsako Mantas. –

Bet kiek jis ten parūko... Juk nelabai turi iš kur
gauti, tiesa?

– Čia ir blogiausia – jis tų cibukų vos ne

šiukšliadėžėj ieško! Dar pasigaus kokią ligą, –
Arnas nusikeikia. – Pasakyk jam, kad baigtų.

– Ne kažin koks iš manęs pavyzdys, –

išpūsdamas tumulą dūmų, apgailestaudamas
taria Mantas.

Stotelėje sustoja autobusas, vairuotojas

pasilenkia link atvirų priekinių durų ir
pasisveikina su Arnu. Tas irgi kilsteli ranką.
Durys pokštelėdamos vėl užsidaro, autobusas
nuvažiuoja.

– Jeigu atvirai, – o tik taip kalbėti šiandien ir

atėjau, – nebūčiau manęs, jog tu imsies...

– Netikro tėvo vaidmens? – Arnas nusispjauna

sau po kojomis, tada paslepia seiles po bato
padu. – O kas man beliko? Ji tokia buvo!.. –
užsimąsto, prisiminimais grįždamas į jaunystę.
– Na, tu puikiai žinai.

– O dabar? – negalvodamas nieko blogo

paklausia Mantas.

Bet jo pusbrolio kumščiai susigniaužia, krūtinė

ima sunkiai kilnotis, šnervės išsiplečia ir jis
pašoka nuo suoliuko. Mantas atpažįsta senų
gerų laikų peštuką. Pasiruošia atremti smūgį, o
gal tiesiog oriai jį priimti. Laimė, Arnas – ne taip
kaip seniau – susitvardo.

Jie abu pasikeitę. Brandesni? Galbūt. Mantas

susigėsta prisiminęs, kaip jam susitikinėjant su
Živke, o pusbroliui nuolat aplink ją sukantis,
jiedu, sutikę vienas kitą gatvėje, pereidavo į
kitą pusę. Būtų mušęsi, jei ne giminystė.
Retsykiais Arnas susikviesdavo savo draugelius,
jie visu būriu atkakdavo prie namo už tvenkinių,
sustodavo po langais ir visaip išsidarinėdavo:
šūkaudavo nešvankybes, traukdavo pašaipias
daineles, garsiai leisdavo trankią muziką,
brazgindavo gitaromis... Tada ir jis pasiimdavo
savąją – buvo išmokęs kelis pagrindinius
akordus dainoms prie laužo, ir ramiai
pakalbindavo stygas. Živkė nustodavo raukytis.
Dar šliūkšteldavo puskibirį vandens pro langą,
tiesiai ant ramybės drumstėjų, ir jiems
burnojant triumfuodama išsišiepdavo
muzikantui. Įsitaisydavo greta, kartais net
padainuodavo. O kartais išeidavo į kiemą ir
kažkokiu stebuklingu būdu staigiai juos
sutramdydavo – Mantas niekaip jos neišklausė,
koks tai būdas... Arnas gaudo praeities
akimirkas: ji, neapsikentusi jo ir jo draugelių
keliamo triukšmo, išeina iš to namo, pamoja
jam prieiti, sekti paskui ją už kampo. Sustoja
ten, kur niekas negali pamatyti, ir, prisiglaudusi
prie namo sienos, atkiša jam lūpas: „Bučiuok ir
dink iš čia.“ Pats savęs nekęsdamas, Arnas
bučiuoja. Vieną, du sykius. „Užteks jau“, – Živkė
jį stumteli į šoną ir nueina kaip pasipūtusi
princesė, numetusi elgetai išmaldos.

Stotelėje vėl sustoja autobusas.

– Maniškis, – taria Arnas. – Na, į svečius tavęs

nekviesiu.

Mantas papurto galvą.

– Judu ryt – į koncertą? – mostu paprašęs

kolegos palaukti, pusbrolis atsigręžia nuo
autobuso laiptelių. – Nenusivėlinkit namo, nes
atsiimti teks jam.

Mantas nelinksmai šypteli.

Klestelėjęs ant sėdynės, Arnas kumščiu dunksi į
atkaltę priešais – praranda berniūkštį, kuris jam
visgi svarbus... Ar dėl to, jog turi jos kraujo? O
gal čia šešiolikos metų pripratimas daro savo?
Gal jo guvumas ir net įžūlumas? Koks
skirtumas...

*****

Pirmieji koncerto garsai – džeržgiantys

elektrinės gitaros akordai – pakyla į dangų kartu
su prožektorių šviesomis. Vaidotas net švilpteli:

– Neblogai!

Mantas niekada nemėgo trankios muzikos.

Apskritai nėra pakantus triukšmui, tačiau dabar
šypsosi. Bilietus nupirko Miglė – ji išmano
šiuolaikinę muziką, pažįsta populiarias grupes.
Mantas žino, jog dar būnant Islandijoje
internetu slapta nupirkti bilietai buvo skirti
jiems su Migle – vienam iš jųdviejų jaunatviškų
vakarų, kokius retsykiais suorganizuoja jo
draugė. Tačiau, Mantui grįžus iš pirmo
susitikimo su sūnumi ir nesiliaujant šnekėti apie
vaikinuką, Miglė pasirausė miegamojo spintelės
stalčiuje, ištraukė voką su bilietais ir tylomis
ištiesė jį euforijos apimtam tėvui. Jis tokią
ypatingą dovaną priėmė irgi tylėdamas, bet
tąnakt mylimąją bučiavo ypač švelniai,
glamonėjo ją kaip didžiausią brangenybę,
trapiausią stebuklą. Buvo kupinas gražių
jausmų.

Miglė liepė sakyti Vaidui, kad bilietus pirkęs

pats. „Kodėl?“ – iš pradžių Mantas nenorėjo
sutikti. „Dėl jo, Mantai. Taip jam bus šimteriopai
smagiau.“ Galiausiai jis pakluso. Vaidotas
padėkojo trumpai, striuku paauglių stiliumi, bet
tas švilptelėjimas koncerto pradžioje pasako
viską, ką tėvui norėjosi išgirsti.

– Kur švilpti išmokai? – palinkęs prie vaikino

ausies ir stengdamasis perrėkti aplinkui tvyrantį
triukšmą, pasiteirauja Mantas.

– Tė... Arnas išmokė.

Vaidas retsykiais dar pavadina patėvį tėvu, nors

praėjo daugiau nei pusmetis nuo tada, kai
sužinojo jį nesant tuo, kuriuo šešiolika metų
buvo tituluojamas. Mantui truputį keista, šiek
tiek liūdna, net piktoka. Tegul vadina „Arnu“:
skamba neutraliai, lyg kalbant apie kokį nors
pažįstamą.

– O tu moki? – Vaidas tarsi išgirsta jo mintis ir

stengiasi užglaistyti savąją klaidą.
– Kaip kitaip prisišaukčiau požemių nykštukus,
kad jie man parodytų, kur paslėpti lobiai? –
taria Mantas, tačiau sakinys per ilgas, kad jį
visą išgirstum žemų bosų drebinamoje erdvėje.

Bet Vaidotas šypsodamasis linkteli. Ir vėl

įsmeigia akis į sceną. Mantas jam daugiau
netrukdo klausytis ir keliasdešimčiai minučių
net nueina į stadiono pakraštį: parūko, gurkšteli
vandens, išmaniajame įsijungęs internetą,
pasitikrina elektroninį paštą ir atsako į du
skubius laiškus, susijusius su jo disertacija.
Paskui sugrįžta pas sūnų.

– Gerai pjausto, – pritariamai linkteli tas. – Mes

su Klemu irgi kažkada bandėm.

Mantas paprašo papasakoti. Jiems tenka

atsitraukti daug toliau nuo scenos. Viena akimi
sekdamas joje vykstantį veiksmą, Vaidas
pratęsia:

– Buvome išmąstę logiškai: jis kurs dainų

tekstus, aš grosiu. O dainuosim abu, – vaikinas
prunkšteli. – Muzikos mokytoja buvo įtikinusi,
kad turim gerus balsus.

– O iš tikrųjų?

– Iš tikrųjų jai bernų į chorą reikėjo.

– Bet gal nebuvote tokie jau prasti?

– Oi, tai žinoma, kad ne! – linkteli. – Tik neilgai

trukus pabodo... O gal tiesiog Klemui nepavyko
nieko tinkamo parašyti – viskas buvo arba per
daug saldu, arba pernelyg girdėta. Man pirštai
paskaudo. Kaimynas liepė grąžinti gitarą, kai
jam eilinį kartą kažkuo prasikaltom... Nors ji
sukriošusi buvo. Jis kitą turėjo, naujesnę, bet ta
tik pats grojo.

Mantas paploja sūnui per petį:

– Niekada ne vėlu vėl pradėti.

Vaidas gūžteli pečiais:

– Pažiūrėsim. Kitokių reikalų dabar yra.

Šįvakar Mantas dar nepaklausia, kokie tie

reikalai. Pasiūlo vaikinui grįžti į tirštą klausytojų
būrį. Stovi ten greta dūkstančio Vaido ir
šypsosi.

*****

Vilius atsisėda ant palangės jųdviejų su broliu

kambaryje. Kairę ranką prideda prie širdies,
dešinę pakelia ir atsuka delnu į langą – į
pasaulį. Susikaupia ir vidiniu žvilgsniu išvysta
besibrėžiančius jo meilės žemėlapio kontūrus, o
jame – brolio judėjimo trajektoriją. Gali
pasakyti, kur jis šiuo metu yra, apsirikdamas
daugiausiai keliais šimtais metrų (ji sako, jog
pradedančiam tai nepaprastai maža paklaida).
Tikslumas praverčia ir tuomet, kai Vilius
naujuoju būdu išsiaiškina, kur yra tėvai, kad
neįkliūtų, ką nors krėsdamas. Ji barasi, kad
tokiems tikslams meilės žemėlapio naudoti
nevalia, tačiau net ji nėra tokia visagalė, jog
kiekvieną sykį susektų Vilių. Gaila tik, kad jam
liepta su broliu kuo mažiau kalbėtis apie tai, kas
pamokų metu vyksta jos namuose, o po
pamokų – Viliaus viduje. Jis keliskart klausė,
kodėl reikėtų patylėti, ir kaskart gavo tą patį
atsakymą: Vaidotui bus per sunku suprasti,
bent jau kol kas. „Kai kuriuose dalykuose
jaunėlis yra jis, o jaunėlį dera saugoti. Jau
turėjai to išmokti iš Vaidoto.“

Vilius kol kas tegali išsiaiškinti, kur yra jo

mylimas žmogus. Ką jis veikia – tebeturi
spėlioti. Reikės antrojo teorijos ir praktikos
etapo, kad išmoktų matyti jo veiksmus. O
trečiojo ir paties sunkiausio – kad mokėtų
atskleisti veiksmų priežastis, suprastų, kodėl.
Ne visi pasiryžta pradėti trečiąjį etapą, dar
mažiau jį užbaigia – per daug svetimų ir savų
demonų kelyje. Tad lengviausia yra pabėgti –
kovai gi reikia didelės drąsos ir atkaklumo.
Moteris tiki, jog Vilius eis iki galo. Kada nors.
Todėl dabar jį palepina, todėl neva nepastebi
kai kurių tokių nekaltų jo eibių. Magas burba:
jis, būdamas griežto auklėjimo šalininkas,
stipriai kontroliuotų ir baustų. O moteris
įsitikinusi, jog toks elgesys – trumparegiškas.
Geriau už visas kitas pamokas žmogus turi
išmokti laisvai pasirinkti. Net jei mokosi iš savo
paties klaidų.

Vaidotui šiomis dienomis tenka patys lengviausi

pasirinkimai. „Eisi su manimi į Mokslų
akademiją? – klausia tėvas. – Su Vygintu
susitiksiu prieš išskrisdamas“; „Parodysi, kuri
vieta Vilniuje – tavo mylimiausia?“; „Palydėsi iki
bibliotekos? Turiu užsisakyti keletą knygų.
Galima ir internetu, bet man patinka eiti į
biblioteką.“ Vaidas žingsniuoja tarp lentynų su
džiaugsmu atpažindamas skaitytas knygas. O
jų ne tiek ir mažai. Tai mamos nuopelnas: labai
dažnai jiems su broliu pirko knygas, o Vaidą
skaityti išmokė jau penkerių. Ir berniukui prilipo.
Nejučia pats ėmė lankytis bibliotekoje.
Palikdavo Klemą smaksoti kokiame nors kampe,
atsivertus eilėraščių tomelį, o pats leisdavosi į
paieškas. Knygas jis iki šiol renkasi kaip
saldainius – turi mėgstamiausio skonio, kurias
sudoroja staigiai ir laižydamasis. Kartais
paragauja gurmaniškai prabangių, kurioms
perskaityti ir suprasti reikia laiko ir proto
pastangų. Jeigu į parduotuvę neužvežė
geresnių, tai valgo ir vidutines, tokias, kokių
daug. Kaip sveiką ir reikalingą, tačiau
entuziazmo nekeliantį maistą pareigingai
sukemša į save knygas, privalomas pagal
mokyklos programą.

– Jeigu ir toliau tiek skaitysi – daug pasieksi, –

paploja per petį tėvas ir pasinaudoja proga
paklausti, kuo Vaidas galvoja užsiimti
gyvenime.

– Turbūt inžinieriumi būsiu, – Vaidas pagalvoja,

jog jei mama neklydo dėl skaitymo, tai gal yra
teisi ir palaikydama jo svajonę dėl profesijos. –
Mama sako, kad man visad rūpėjo visokios
konstrukcijos ir mechanizmai.

Pirmosios jo mokslinio smalsumo pasekmės

būdavo graudžios: išrinkdavo kokį buitinį
prietaisą ir bejėgis spoksodavo į krūvą žavinčių,
tačiau atgal viena prie kitos nelimpančių
detalių. Jį nubausdavo kaip „sugadinusį gerą
daiktą“. Vėliau – bijodamas bausmės ir
siekdamas įrodyti nesąs kvailas – pradėjo
atidžiau į tuos mechanizmus įsižiūrėti,
neskubėdavo išrinkti, kol neįsimindavo, kaip
bus galima viską grąžinti į savo vietas. Skaitė
instrukcijas, nagrinėdavo internete rastus
brėžinius. Pasakoja tai tėvui didžiuodamasis ir
dar prideda krūvą savo ateities planų: tunelius
po kalnais ir vandeniu, ore kabančius tiltus,
plačias eismo magistrales su visokiais
judančiais, keistas, bet labai reikalingas
funkcijas turinčiais elementais, pakėlimo ir
nuleidimo mechanizmu, tvirtų ir veržlių, bet
lengvų, tarsi skrendančių formų... Kai kas nors
jo atidžiai klausosi, Vaidas tampa tikru
pasakoriumi. Susivokia net pasakojimo
iliustracijas braižąs ant popierinės servetėlės
bibliotekos kavinėje. Nesvarsto, ar tėvas
klausosi nuoširdžiai susidomėjęs, ar labiau iš
pareigos – aplinkui tiek mažai jo kalbomis
besidominčių suaugusiųjų, jog Vaidui tiks bet
kuris variantas.

*****

Oro uoste tėvas drąsinamai šypteli sūnui –

pirmai pažinčiai tiek. Dabar jis išvyks keliems
mėnesiams, o paskui grįš jau ilgam. Ginsis
disertaciją. Atsakinės ne tik į komisijos
klausimus, bet ir daugumai susirinkusiųjų turės
aiškinti, kas tas juodbruvas vaikinas, iš pirmos
auditorijos eilės gaudantis kiekvieną posėdžio
žodį. Grįžęs turės atsakyti ir į Miglės klausimą,
kurį ji uždavė vakar, padėdama jam krautis
lagaminą...

Mantas visą gyvenimą žavėjosi Žemės

dosnumu: ji nuo pat pradžių pradžios iš savęs
iškeldavo kalnus, švirkštė karštąsias versmes, į
šviesą išleisdavo ūglius, savo gelmėse
suformuodavo naudingąsias iškasenas,
subrandindavo brangiuosius akmenis. Lygiai
toks pat, tik žmogiškai šiltesnis, emocingesnis
dosnumas glūdi ir kiekvienoje moteryje. Jo
Miglėje – taip pat. Vaiko ji norėjo senokai, nors
nė karto tiesiai to nepasakė. Mantui buvo
nesunku įtarti, nuspėti tą norą iš netyčia
išsprūdusių žodžių, bėgiojančius mažylius
nulydinčio žvilgsnio, atodūsių ir nejaukios tylos,
kuri stodavo, kam nors ėmus kalbėti šia tema
Miglės akivaizdoje.

Iki sužinodamas turįs Vaidą, Mantas irgi svarstė

tą galimybę. Suprato, jog jau pats laikas, o gal
net kiek vėloka – jo amžiaus nelengva būtų
kilotis naktimis, atsakinėti į tris kartus
kartojamus klausimus, nustatyti tinkamą
maistelio temperatūrą, periodiškai girdėti
verksmą, zirzimą, nervintis dėl darželio,
mokyklos, būrelių... Na, kaip nors. Islandijoje
net svajodavo, jog vaiką pradės Lietuvoje – ten,
kur tas ir gyvens. Tačiau kai yra Vaidotas...
Išvaizda jis labai panašus į Mantą, tačiau jo
charakteris toks, kokio tas, jo metų būdamas,
nebūtų drįsęs ne tik demonstruoti, bet ir turėti.
Ne ne, bendraudamas su tėvu vaikinukas –
„šilkinis“. Tačiau iš kai kurių jo pasisakymų,
pastabų, pasakojimų Mantui pamažu skleidžiasi
pilnas sūnaus paveikslas: pasigėrėtinai
spalvingas, aštrus, kiek egoistiškas...
Charakteris, su kuriuo galima toli eiti, bet
galima ir užstrigti – jeigu laiku neįtrauksi nagų
ar jei lemiamu momentu susigėsi parodyti savo
šviesiąją pusę.

Įdomu, koks būtų vaikas, kurį jam pagimdytų

Miglė? Ar įmanoma prognozuoti žmogaus būdą,
pažįstant jo tėvus? Juk gana akivaizdu, kad
Vaidas daug ką paveldėjo iš motinos. Ar Miglės
genai irgi nurungtų Manto genus? Gal visai ir
neblogai, jeigu taip įvyktų? Jis pabandytų
atsigriebti per auklėjimą. Galbūt vien tai, jog
jam smalsu, reiškia, kad jis pasiruošęs. Ir
Mantas visgi pasiryžta – prieš išjungdamas
telefoną skrydžiui, surenka žinutę mylimai
moteriai, kurioje – vos keli žodžiai: „Vienas
vaikas gerai, o du – dvigubai geriau. Myliu.“

*****

Motina vis tiek jį pričiumpa. Iškart po tėvo

išvykimo. Pareiškia besitikinti, jog dabar jis jau
laisvesnis ir galės gabalėlį savo brangaus laiko
skirti jai, papasakoti, kaip viskas vyko. Visą
savaitę namie jo, galima sakyti, nebuvo. Tad
turbūt viskas gerai, viskas – kaip ir tikėjosi. O
visgi jai norėtųsi konkrečiau. Turbūt turi teisę?
Per visą šią sakinių tiradą motina šypsosi,
tačiau įtemptai, nervingai, prisiverstinai.

– Normaliai viskas...

Vaidotas žemyn patempia megztinio rankoves,

paslepia jose plaštakas ir sukryžiuoja rankas
ant krūtinės. Kūno kalbą išmanantis žmogus
iškart suprastų, jog jis nenusiteikęs tokioms
kalboms. Be to, tikrai nelabai išmano, ką
konkrečiai sakyti... Motina šnairomis paseka
prikišamai demonstruojamus judesius, tačiau
neatstoja. Pavirkauja, kad Vaidotas beveik
niekuo su ja nesidalija, apie nieką
nesipasakoja... Kaip tada galinti dalyvauti jo
gyvenime?! O norėtų, tikrai! Ar jis ja tiki?

– Mam!..

Ji juk tokia, su kuria galima paatvirauti, tiesa?

Ne tokia kaip tos nuo taisyklių diktavimo
surukusios motinos? Gal ir retokai paklausia,
kaip sekasi, bet tik dėl to, jog nėra perekšlė –
niekada nebuvo ir niekada netaps, gali prisiekti!

– Man pasisekė, – šypteli Vaidotas ir toliau tyli.

Motina nebeišlaiko – atvirai paklausia, už ką jis
ant jos pyksta. Nuolat. Taip, mama yra ta, kuri
bloga, kuri draudžia, liepia, reikalauja... Visos
mamos taip.

Vaidas garsiai atsidūsta.

Mama nenurimsta. „O tėvas...“ – sako užgautai.

Na žinoma! Su tėvu pramogaujama ir garsiai
kvatojamasi, ir suvalgoma per daug ledų. Su
tėvu vyriškai kalbamasi apie vyriškus reikalus...
Net jei šešiolika metų jam nerūpėjo jokie Vaido
reikalai.

Vaikinas plyksteli:

– Jis juk nežinojo!

Živkė purkšteli: taigi, nežinojo, kaip ir iš kur

vaikai atsiranda! Ar bent paskambino paklausti
kaip ji laikosi?

– Aš apie jį negalvosiu blogai, gali nesistengti! –

piktai rikteli Vaidotas.

Ir Živkė ūmiai nutyla. Sukūkčioja. Pravirksta

atvirai, tačiau Vaidas mato, jog ne tam, kad jį
sugėdintų ar išmuštų iš pusiausvyros. Stumia iš
savęs seną nuoskaudą. Galbūt pačią didžiausią
iš gyvenime patirtų. Prataria ir nenorinti, kad
taip nutiktų. Jam reikia gero tėvo ir dabartinis
Mantas veikiausiai toks yra – kitaip drauge su ja
verktų ir Vaidas. Apskritai, ji tenorėjo išgirsti, ką
jiedu veikė drauge, apie ką kalbėjosi ir svajojo...
Jeigu galima... Ar nusifotografavo pirmam
susitikimui atminti?

Vaidotas be žodžių nueina į savo kambarį ir

grįžta su nuotrauka rankose.

Živkė ilgai žiūri į Mantą. Kas rytą pažvelgusi į

veidrodį, mato save vis senesnę, labiau
pavargusią, tačiau ir aršesnę, nesutinkančią
tenkintis kasdienybe. Tebesitikinčią, kad vyras
su ja elgsis kaip su princese ne tik tuomet, kai ji
jam dėl visko pritars, ne tik savaitgaliais, po
skanių pietų ar darbe išgirdęs viršininko
pagyrimą. Tik ne šis vyras fotografijoje: dabar
jis Živilei tik jos sūnaus tėvas, svarbus žmogus
jos prisiminimuose... Lygiai ir būtent tiek. Vyras
iš Vaidoto pasakojimo, trumpoko ir suvelto,
tačiau vis dėlto jai padovanoto. Savanoriškai.
5.
Šįryt Klemas nė neįtarė, kokį išmėginimą jam
pateiks saulėtas liepos penktadienis. Jis tiesiog
sutiko padėti Vaidui, kurio į Islandiją
išskrendantis tėvas paprašė pagloboti
magistrinio ginti liekančią Miglę. Tėvo žodžius
supratęs tiesiogiai ir neišmanydamas, kuo
užimti suaugusią moterį, Vaidotas ilgokai suko
galvą ir pagaliau sumąstė, jog, visiems
moksliniams vargams pasibaigus, jai patiks
dieną praleisti saulėje prie vandens. Todėl
dabar jie vedasi Miglę į Belmontą.

– Tik mes kavinėje nesėdėsim, – perspėja ją. –

Parodysim kai ką įdomesnio.

Sustojusi ant tiltelio ir stebėdama juos

išsineriančius iš viršutinių drabužių, Miglė
paklausia, ar nepavojinga. Vaidotas, išdidus
kaip princas, atsainiai atsiliepia, kad, aišku,
pavojinga – tik kam tai rūpi?

– Man! – šūkteli ji.

Jis nusikvatoja ir šoka į duburį. Klemas gūžteli

pečiais ir paseka draugo pavyzdžiu. Kai išlipę iš
vandens ir atsistoję abipus jos, vaikinai
parimsta į tilto turėklus, Miglė tyliai paprašo
daugiau taip nedaryti. Laura visai kitaip
reagavo, kai Vaidas ją buvo čia atsivedęs.
Spiegė, tiesa, tačiau iki užkimimo rėkė „dar!“.
Jai tai buvo pramoga, kvapą gniaužiantis
reginys. Laurai tapo aišku, jog turi ne šiaip kokį
vaikiną, o ir jo artimiausias bičiulis neprastas...
Jeigu apie šią sūnų pramogą sužinotų motinos –
irgi uždraustų. Vaidui prieš tai gal dar ir į kailį
duotų už visus praeitus kartus, tačiau vėliau...
Kaip sužiūrėsi, kad jie laikytųsi draudimo?

Vaidotas greitai žvilgteli į Miglę ir, nusukęs akis,

užsižiūri į upelę. Pareiškia nemėgstąs būti
globojamas. Miglė atremia, jog ir Mantas jo
paprašytų pasisaugoti. Klemas tik iš padilbų
stebi besišnekančius – paminėjus Vaidoto tėvą,
jų pokalbyje svetimiems nebelieka vietos.

– Kalbėjotės apie mane? – rūpi Vaidui.

„Visas pasaulis kiekviena pasitaikiusia proga

turėtų apie tave kalbėtis“, – pradeda irzti
Klemas.

– Vieną kartą. Trumpai.

– Kadangi aš tau neįdomus?

Ji nustebusi kilsteli antakius:

– Ne, kodėl gi?.. Mantas tiesiog nusprendė, jog
viskas turi bent šiek tiek susigulėti, suslūgti lyg
žemės sluoksniai, – ji taip natūraliai vartoja
savojo mokslo terminologiją, kad vaikinai
susilaiko neprunkštelėję. – Visi turime
susigaudyti kas ir kaip.

Kai Vaidoto mama susitikinėjo su jaunu

geologu, jai buvo maždaug tiek metų, kiek šitai
dabar šalia Vaido stovinčiai moteriai. Vaikinas
trumpai pasvarsto, ar tėvas, būdamas su Migle,
jaučiasi grįžęs į jaunystę. Jei ne gražių
prisiminimų galia, tai kuo dar paaiškinti jų poros
amžiaus skirtumą? Juk tėvas – ne iš tų
besijauninančių puspročių, visam pasauliui
siekiančių įrodyti, kokie jie dar pajėgūs. Be to,
Vaidotas didžiai abejoja, kad šita užvestų vyrą...
Ypač tokį, kuris – kaip jo tėvas – turi iš ko
rinktis. Pirma mintis, kuri šovė Vaidui, kai tėvas
pristatė jam Miglę, – ji negraži, ką tėvas joje
pamatė. Plokščia kaip lenta – nusišaipytų
patėvis. Aukšta kaip kartis. Pro tokią merginą
paprastai praeinama lyg pro tuščią vietą. Tik
šypsena miela ir panaši į lėtai vakaro
debesysna grimztančią saulę. Spinduliuodamos
šilumą šypsosi akys, įrėmintos šviesių, veik
baltų blakstienų. Lyg rožių žiedlapiai
senovinėse nuotraukose šypsosi šviesiai rožinės
lūpos. Jokios kosmetikos. O gal ir reikėtų,
pamano Vaidas. Ji to nesupranta. Užsikiša už
ausies vėjo plaikstomą lininių plaukų sruogą.
Tos sruogos, siekiančios jos siaurus pečius,
draikosi visiškai laisvai – gumelė joms surišti
užmauta ant merginos dešinio riešo; šitaip
kartais nešioja Vaido ir Klemo klasiokės. Klemas
stebi, kaip tuo riešu keliauja ryškiai raudona
boružė, pasuka aukštyn link išsišovusio alkūnės
kaulo, iriasi per švelnių plaukelių lauką, šviesių
lyg dar nenunokę rugiai, banguojančių
lengvame vasaros vėjelyje. Prisimena, ką
Vaidas pliurpė apie prastą Miglės išvaizdą – iš
pradžių pykteli, vėliau nusprendžia spjauti į tai
ir galiausiai visai užmiršta. Žvalgosi toliau.
Švelniai pulsuoja kaklo duobutė – jei labai
pasistengsi, moteriai kalbant išvysi joje
šokčiojančius žodžius. Skruostai kol kas tik
lengvai įraudę, tačiau po šiandieninių saulės
vonių ji tikrai bus raudona kaip burokas. Ne tik
veidas, bet ir rankos, ir kojos... Degs ir peršės...
Klemui jau iš anksto gaila Miglės. Boružė
pasiekia alkūnę, minutėlę ant jos pasisukioja ir
atsispyrusi pakyla į dangų.

– Eime į pavėsį, – sako Klemas.

Visi trys įsitaiso ant akmenų šalia beždžionių

tilto. Netoliese kuičiasi papietavę ir vėl išplaukti
besiruošiantys baidarininkai. Miglė nusiauna ir
įmerkia kojas į Vilnelę.
– Jums gerai, – taria vaikinams. – Jūs
išsimaudėte.

Klemas ant dar drėgno kūno užsitempia

drabužius ir nubrenda per aukštą žolę tolyn,
tikėdamasis rasti kokią nors gėlę, mintį, posmą,
nesukelsiantį Vaido įtarimų, tačiau tokį, kurį ji
pati supras tinkamai. O tada lauks... Uolienomis
besidominčios merginos, apgaubtos blausaus
mėnesienos švytėjimo. Nes net panašios į ją
niekada nebuvo sutikęs. O Klemensui
kitoniškumas – kokybės ženklas. Tačiau ji – kur
kas daugiau. Kai įsimyli poetas... Klemensas
šypteli – taip, tada jau prastai...

– Ei, Klemai, aš net iš čia girdžiu, kaip tavo

pilvas gurgia! – šūkteli jam Vaidas. – Miglė
kviečia pas save pietų. Eisi?

Klemas net neatsigręžia. Juokinga, bet

pastaruoju metu visi vietoje romantikos jam
siūlo maisto: mama – sriubos vietoje eilėraščio,
Miglė – pietus vietoje meilės. Vadinasi,
nesugavo jo žvilgsnio, juk koks jai reikalas
gaudyti... Žinoma, nemandagu nieko neatsakyti
į draugišką pakvietimą. Ir valgyti iš tiesų norisi
vis labiau. Bet jis neturi atsakymo. Tad
nuduoda, jog neišgirdo.

– Klemai!
Negirdi jis ir taškas. Iš principo neis pilvo
prisikimšti – tai taip žema lyginant su meile!

– Klemai?

Ji prieina tylutėliai ir, sustojusi prie vaikino,

susiriša plaukus. „Nereikia“, – nori sulaikyti tas,
bet tik šypteli:

– Aš nealkanas... Kokie ten garsai iš mano

vidaus Vaidui besivaidentų.

– Liksi čia? Ar grįši su mumis?

Jis apsidairo – Vaidas plepa su dviem

baidarininkais.

– Man reikia tik vieno bučinio. Ir kad tu

pagalvotum.

– O man reikia, kad tu išmestum šitą kvailystę

iš galvos, – beveik pasipiktinusi šūkteli Miglė.

Mintis jai netiko. Gerai, gerai, reikia bandyti

dar! Ištiesia jos pusėn delną su puriu geltonu
žiedu.

– Sako, kad tai piktžolė, kurių pilni pakampiai, –

ištaria lyg viešą kalbą pradedantis oratorius. –
Bet man pienės – tai Saulės lašai, karšti ir
švytintys. Paliesk.
Va, žiedas ir posmas kartu. Tačiau Miglė abiem
rankom suglaudžia jo delną:

– Užteks, Klemensai. Tu juk ne mažas

berniukas, kad taip žaistum.

Jos žingsniais suskamba drėgna paupio žemė...

– Klemas neis? – pasiteirauja Vaidas, nors

atsakymą ir taip žino.

Ji papurto galvą.

– Užplaukė. Nesijaudink, tu nekalta. Jam taip

būna, – Vaidas pradeda rimtai, tačiau
nesusilaiko. – Kai pavargsta plepėti.

Jiems dingus iš akiračio, Klemas dar sykį

išsimaudo – šokinėja tiek, kad visiškai nusikala.
Saulėlydžiui auksinant Vilnelę, virš vandens
brūžuojant laumžirgių pjūkliukams, jis galiausiai
apsiauna sportinius batelius, nueina link kelio ir
pakelia nykštį – susistabdys mašiną. Gal net
kokį mersą ar bemsą – į Belmontą juk tokių
privažiuoja... Aha, mersas. Tik senutėlis. Prie
vairo – tas baltaveidis vyras, kurį Klemas
kartais sutinka Užupyje, o mama pamačiusi
visuomet pakartoja, jog jis lankosi „tame
name“. Bet priekinėje keleivio sėdynėje sėdi
visai normaliai atrodanti moteris; ji ir pakviečia
sėstis į vidų. Klemensas įlipa, atsilošia į kampą.
Gerai, kad važiuoti netoli, kitaip tikrai užmigtų –
keliaujant su tėvais ir broliu visuomet
užknarkdavo pirmas (jis truputį knarkia, bet tai
tik namiškiams žinomas faktas).

– Maudeisi? – per galinio vaizdo veidrodėlį

nusišypso jam moteris. – Reiškia, vietinis.

– Iš Užupio.

Ji linkteli. Žvilgsnio nenuleidžia, tad Klemensas

staiga pasijunta tarsi hipnotizuojamas. Tačiau
jausmas ne baugus, o malonus. Raminantis. Po
kurio laiko žvilgsnis dar pagilėja ir pasigirsta
gražus, tvirtas moters balsas: „Vaikeli mielas!..
Nelengvas mėnuo tau pasitaikė. Pirmas
eilėraštis. Pirma meilė.“ Klemensas klausosi lyg
sėdėdamas sau ant peties. Gal šituos žodžius
pats šnabžda sau į ausį? Kadangi moters lūpos
nejuda. „Norėtum dar kartą pasikalbėti su ta
mergaite? Gal pasisektų...“ Klemensas
susimąsto. Jo mėlynos akys svajingai
prisimerkia. Tačiau po valandėlės vaikinas
papurto galvą: „Negalėčiau pažiūrėti į akis
Vaidotui. O paskui ir jai. Ne, nenoriu.“ Tektų
kaip kalendoriaus lapelius kasdien skaičiuoti
savo kaltes: pirmadienį – prieš Miglę, antradienį
– prieš Vaidą, trečiadienį – prieš jo tėvą,
ketvirtadienį – prieš save patį... O nuo
penktadienio – vėl iš naujo... Automobilis
staigiai sustoja, net stabdžiai sucypia.

– Vos nepravažiavom! – šūkteli vairuotojas.

Per langą Klemas išvysta savo namus.

– Tu geras vaikas, Klemensai, – atsisukusi

paglosto jam ranką moteris. – Toks ir pasilik.
Labos nakties.

*****

Naktis iš tiesų praeina gerai, Klemas net

sapnuoja gražų ir kvailą, nuo vaikystės jo
nelankiusį sapną: tarsi medžiuose palei Vilnelę
pakabintos sūpynės, o jis – lengvas it pūkas
elfas peršviečiamais sparneliais – sūpuojasi ant
jų, tai atsistodamas, tai atsisėsdamas, tai
susikėlęs kojas ir linguodamas vos vos, tai
įsisupdamas iki pačių medžių ir debesų
viršūnių. Bet paryčiais... Koja ūmai paslysta.
Elfas nespėja jos vėl užkelti ant sūpuoklių,
krenta žemyn, žemyn ir visai ne elfiškai pūkšteli
į šaltą, sraunų upelio vandenį. Atsisėda lovoje ir
nesusivokdamas, kas įvyko, dairosi. Galvojo, jog
įmanoma taip greitai atsižadėti patinkančios
merginos, išmintingai atsisakyti įsimylėjimo?!
Kurgi ne... Išlipa iš lovos, nušlepsi į virtuvę ir
įsijungia radiją. Klausosi, nieko negirdėdamas –
vaikinui baugu pasilikti priešaušrio tyloje,
kadangi vienintele pašnekove taps tik jo paties
širdis.

Jis visuomet truputį pavydėjo Vaidui. Išvaizdos,

gabumų mokslui ir sportui, natūralaus įžūlumo,
kokio pats net ir stengdamasis iš savęs
neišspausdavo. Tik tai nereiškia, jog gali
bičiuliui kiaulinti. Klemensą ne taip auklėjo. O
gal ir pavyktų įveikti Miglės pasipriešinimą –
Užupio panelės berods šnabždasi apie to
mėlynakio rankas... Kokios švelnios, bet
stiprios, o kai apkabina, tai jau laikykis! (Jis
neprasimano – viena iš jų ir papasakojo, kai
galvojo, jog taip Klemą prisivilios). Tačiau
nevalia dėl Vaido.

Jo tėvas... Senas diedas gi! Kam jam vos ne

perpus jaunesnė mergina?! Su ja tai viskas
aišku – Mantas jai kaip koks ponas profesorius,
autoritetas bla bla bla... Moka pakalbėti, turi, ką
pasakyti. O ką jis, Klemas, su tuo vieninteliu
eilėraščiu?.. Vaidotas tėvui, blin, irgi kone
meldžiasi!.. Na, kai ilgiau pabendraus, turbūt
liausis. Va jis, Klemensas, nors ir labai myli savo
tėtuką, bet ir jo sparčiai ryškėjančia plikę mato
(sako, ankstyvas plikimas gresia visiems vešlias
garbanas jaunystėje turėjusiems – vadinasi, ir
Klemui su broliu) ir nesugebėjimą rūpintis
paprastais žemiškais reikalais. Jei jis va dabar
surastų čia taip bejėgiškai sėdintį sūnų, tai
supanikuotų, nežinotų, ką daryti.

O mama iškart susigaudo, ką pasakyti:

– Blogas sapnas, Klemensai?

Ji vilki frotinį, žalią su mėlynais taškeliais

chalatą – Klemui jis visada primena žibuoklių
žydėjimo pradžią. Rankoje laiko Klemo šlepetę,
kurią jis nepastebėjęs pametė pakeliui į virtuvę.

– Tik sapno pabaiga... – numykia vaikinas ir

leidžia sau pasiskųsti. – Mano meilės reikalai
taip susinarpliojo, mama! Nežinau, kaip
atpainioti.

– Kai taip atsitinka, telieka imti ir nukirpti, –

mama pasilenkusi padeda šlepetę ant grindų
prie sūnaus kojų, atsisėda jam už nugaros ir
pamasažuoja įsitempusius pečius.

– Tikrai? Kitaip neišeina? – vaikinas sunkiai

nuryja seiles. – O tu esi taip dariusi?

Mama nusišypso:

– Esu. Kai tavo brolis vienuoliktoje klasėje

nusprendė, jog mes mokyklą. Nes jam, mat, per
sunku! Tai liepiau jau dabar kraustytis į
sandėliuką ir iškart ieškotis darbo.

– Prisimenu, kaip greit jis atvėso, – nusikvatoja

Klemas; paskui vėl baisiai surimtėja. – Bet prie
ko čia meilė?

– Tai manai, man buvo lengva mylimam vaikui

taip pasakyti?! – paaiškina mama. – Man meilė
judviem su broliu dabar svarbesnė už bet kurią
kitą. Ir vis tiek, jei panaši situacija – kirpčiau
negailestingai.

– Ir su manimi, mama? – pasigerina Klemas.

– Gailėčiau, bet... Taip.

Oi oi... Klemensas palinguoja galva. Tos

moterys visos vienodos – tokios ryžtingos! Ir
pavarydamos, ir patardamos liautis savo valia.
Mąstė dar Lauros paklausti, kaip elgtis, bet
tikriausiai neverta. Dabar reikia apsispręsti –
klausyti ar ne. Tik du atsakymo variantai –
paprasčiau nei lengvame mokykliniame teste.
Turėtų būti paprasčiau.

– O dabar – dantų valytis! Ir tėvui į duris

pabelsk. Palikau dar gulinėjantį, užteks jau!
Oras puikus, galėsit kilimus kieme išdaužyti.

Va ir vėl tas ryžtas...

Klemas mušykle ryžtingai trenkia į pati didelės,
rudos kilimo gėlės vidurį. Atsivėdėjęs smūgiuoja
dar kartą ir dar. Regis, pramuš skylę – tuo
labiau, jog kilimas jau ne pirmos jaunystės. Na,
ir bus skylė. Jis užvažiuoja dar sykį. Tėvas
patrankė vieną kilimėlį ir nusiplovė, miglotai
pasiteisinęs. Kaip visada...

Dulkių debesyje čiaudėdamas išdygsta Vaidas.

– Šitam jau užteks. Atsiėmė su kaupu, – sako ir

padeda draugui suvyniotą kilimą nunešti namo
ir vėl pakloti jį svetainėje.

Grįžę į kiemą, abu sutartinai pakimba ant

metalinės konstrukcijos kilimams švarinti – tikro
senovės relikto, riogsančio beveik pačiame
kiemo viduryje.

– Atsimeni, mūsų kieme buvo mergaitė, kuri

nieko daugiau nedarė, tik nuo ryto iki vakaro
ant šitų griaučių vartydavosi? – klausia draugo
Klemas.

– Griaučių?

– O tau jie į ką panašūs?

– Pamenu. Kur ji dabar? Meninės gimnastikos

pasaulio čempionate?
– Ne. Išvažiavo kažkur į naują rajoną. Kartą
buvo užsukusi ir guodėsi, kad čia buvo
linksmiau gyventi.

– Ten turbūt griaučių kiemuose nėra, –

supratingai atsidūsta Vaidas, ir abu nusikvatoja.

– Judviem kad tik pasišaipyti!.. – ką tik atėjusi

Laura parimsta prie metalinio vamzdžio. – Mano
senajame kieme visų mergaičių svajonė buvo
išmokti vartytis.

– Na ir?. – klusteli Vaidotas.

– Buvau neprasta, – atšauna ji.

– Nepatikrinsim.

Laura purkšteli. Šoktelėjusi atsisėda ant

metalinio skersinio tarp vaikinų. Sutartinai
mataruoja šešios beveik žemę siekiančios
kojos. Paskui jie pradeda stumdytis, kol vienas
po kito nušoka ant žemės.

– Kur tavo elitinis pusbrolis? – pasiteirauja

Lauros Vaidas.

– Užvakar išvažiavo. Pamiršai, kai sakiau, kiek

svečiuosis?
Pastaruoju metu vaikinui rūpėjo tik leisti laiką
su tėvu. O vėliau – analizuoti su tuo susijusius
klausimus. Pasijunta kaltas, jog atitrūko nuo
savo merginos. Va ir šiandien – atėjusios nei
apkabino, nei pabučiavo... Tačiau atgailauti
neketina. Jiedu su tėvu – ne iš tokių. Suprato tą
vakarą stadione, kai laukė vėluojančio užsienio
roko grupės koncerto. Tėvas paatviravo... Gal
todėl, kad vakaras buvo labai gražus – toks, kad
sąžinė neleidžia nieko slėpti. Jiedu gulėjo
išsitiesę ant žemės – tėvas paklojo savo
neperšlampamą striukę, nes iš oro jau sunkėsi
rasa ir leidosi į žolę baltais šaltais karoliukais.
Ausyse čirškė žiogai. Tėvas įsikandęs kramtė
žolės stiebelį, o Vaidas žiaumojo kramtomą
gumą. Lyg tarp kitko Mantas pradėjo kalbėti
sūnui, jog į kai kuriuos reikalus su moterimis
geriau nesivelti. Nutrūkusių santykių
nagrinėjimas – vienas iš tokių reikalų.
Pasiaiškino Vaidui, jog būtent dėl šitos
priežasties neieškojo progos susitikti su Živile.
Priešingai – stengėsi to išvengti: su Vaidu
atsisveikindavo toliau nuo Užupio ir jos
nuotraukos parodyti neprašė. O jeigu sūnus
paminėdavo mamą, tai tik trumpai šypteldavo
ar linkteldavo ir nukreipdavo kalbą. Vaidas
tarėsi supratęs: kai prieš dvejus metus išsiskyrė
su pirmąja panele, tai kuo daugiau aiškinosi –
tuo graudesnių ašarų sulaukė. Galiausiai tapo
blogiausiu žmogumi pasaulyje... Tada jau
užpyko: jei nesiklijuoja, tai gal sąžiningiau yra
netęsti?! Tąsyk ir pats nusprendė, jog visus
kitus kartus – kiek jų bebūtų – jei bus tvirtai
apsisprendęs, tai tik atsisveikins ir nueis
neatsigręždamas. O dabartinė situacija su
Laura – toli gražu ne tokia dramatiška. Tai kokie
čia dar nepatogumai?

– Kodėl su mumis nesupažindinai? – pats meta

priekaištą Laurai dėl pusbrolio.

– Nesame verti, – Klemas šiandien irgi piktas.

– Vaikinai... Turite suprasti, jog kartais

išmintingiau yra... Kažko nepadaryti. – taikiai
sako Laura. – Na, kad papildomų problemų
neiškiltų.

– Mes – papildomos problemos, Klemai, –

tarsteli Vaidas.

– Girdėjau...

– Kai taip elgiatės!.. – pykteli mergina, bet

supranta privalanti pasiteisinti. – Va jis tai tikrai
problema... Su juo būtumėt iš nuobodulio
numirę.

– Na jau! – vaikinai susižvelgia ir nusikvatoja. –

Mes?..
– Tu manęs... Mūsų, – Laura šnairom žvilgteli į
Klemą, – su tėvu irgi nesupažindinai.

Klemensas greitai pažiūri į draugą. O juk išties!

– Jis... Mes... Tik savaitėlę turėjom, – pralemena

Vaidas.

– Tikrai. Nebūtum spėjęs mūsų titulų suminėti, –

Klemas stoja Lauros pusėn.

Tiesą sakant, šiuo momentu jam tas pats, kurį

palaikyti. Svarbiau, kad galėtų teisėtai pykti.
Kadangi prieš tai Vaidui tą prasižengimą atleido
– bandė sau aiškinti, jog bičiulis visiškai apdujęs
nuo netikėtai užgriuvusių įvykių. O vis dėlto
juodu su Laura turbūt teisūs: nereikia ypatingo
susipratimo ir kažin kiek laiko supažindinti su
žmogumi. Vaidotui taip tiesiog buvo paprasčiau.

– Pasikarkit jūs abu! – tas staiga pasijunta

privalantis ginti jųdviejų su tėvu ryšį. – Nė
vienam iš jūsų taip nebuvo! Gal galiu už
šešioliką metų turėti savaitėlę vien su juo? A?
Turiu teisę?

Laura ir Klemas susivokia neturintys, ką

atsakyti. O Laura – kaip moteris ir būsima
motina – pajunta savyje gimstant atleidimą. Jis
veržiasi į pasaulį skausmingai – merginai net
užima kvapą, o akyse sužvilga ašaros. Tylomis
spusteli Vaidoto ranką. Jis neatsako, tačiau
rankos neatitraukia. Jie stovi ratu, nuščiuvę,
tankiai kvėpuojantys. Jie auga auga auga...

*****

Vaidotui reikia, kad kas nors patvirtintų, jog jo

tėvas tikrai toks fantastiškas, koks jam ir
pasirodė. Tik dėl tokio verta pyktis su
artimiausiais draugais. Geriausia, kad faktą
patvirtinantis žmogus būtų nešališkas, bet tokio
Vaidas nepažįsta. Teks pasikliauti galbūt pačiu
neobjektyviausiu... Vaikinas tikisi, jog Miglė į
reikalą pasižiūrės rimtai.

Nieko nelaukdamas nudrožia į Čiurlionio gatvę,

peržengia daugelį metų daugybės kojų mindytą
Vilniaus universiteto studentų bendrabučio
slenkstį, pakyla laiptais ir pasibeldžia į duris, už
kurių vakar pietavo. Ir užsisėdėjo ten iki vėlaus
vakaro, nors kalba ne itin klijavosi... Siauru
koridoriumi pro vaikiną prasibrauna porelė.
Plevėsuoja abiejų plaukai, aidi skambus juokas.
Vaidas nulydi juos akimis. Galėtų lažintis iš
milijono, jog taip – bent retsykiais – elgiasi ir
tėvas su Migle... Labai nori, kad moteris
papasakotų bent vieną jų rytą, popietę,
pavakarį. Kaip buvo apsirengę, ką valgė, apie
ką šnekėjosi, dėl ko barėsi ir ar saldžiai
bučiavosi... Kartą jis pats taip godžiai bučiavo
Laurą, kad pajuto burnoje kraujo skonį. „Tu man
į lūpą įkandai!..“ – sušnabždėjo ji. Vaidas
nusigandęs atsitraukė. O vakar per pietus, tarp
trečio ir ketvirto sriubos šaukšto, lyg tarp kitko
paklausė Miglės, ar jiedviem su tėvu... Ar jie irgi
taip godžiai. Ji įsmeigė akis į savo lėkštę,
prunkštelėjo ir nieko neatsakė. Vaidotas antrą
kartą nebeklausė – nenorėjo pasirodyti „žaliu“
mažvaikiu. Be to, per ilgą pokalbį sriuba būtų
ataušusi, o ji buvo skani...

Durų niekas neatidaro. Už jų negirdėti nė garso.

Klajoja po miestą? Jaučiasi vieniša? O gal
džiaugiasi laisve?.. Vaidas atsisėda prie durų –
palauks. Koridoriuje maloniai vėsu, tylu –
dauguma studentų išsivažinėjo namo. Tik
gendanti dienos šviesos lempa birbia įkyriai
kaip musė. Vaikinas nuleidžia galvą tarp kelių.

Sėdi tol, kol laiptuose pasigirdę žingsniai

priverčia krūptelti. Bet jie negali būti Miglės –
sunkesni ir lėtesni. Vaidotas net nepakelia
galvos. Staiga žingsniai sustoja, sekundę
padelsia ir pradeda judėti žemyn. Vaidas
nustebęs žvilgteli ton pusėn ir dar spėja
pamatyti Klemo viršugalvį. Galvotrūkčiais puola
iš paskos ir jau prie laukųjų durų pačiumpa
bičiulį už peties. Klemas atsigręžia. Skruostai
liepsnote liepsnoja. Bevelydamas draugą iš
dėkingumo išbučiuoti, Vaidas dar pasitikslina,
ar tas jo atėjo ieškoti ir iš kur sužinojo, jog ras
čia. Klemas atrėžia, kad nė velnio, nusipurto
draugo ranką, tačiau nenueina. Stebeilydamas
sau po kojomis, burbteli, jog Vaidas – ne
vienintelis dėmesio vertas žmogus ant šio
svieto, ir kad, jeigu visos mintys nebūtų
užimtos tik savimi ir tėvu, pats susiprastų, pas
ką jis, Klemas, čia atėjo. Vaidas abiem rankom
stumteli Klemą į krūtinę. Nenori spėlioti! Kas
ten žino, ką Klemensas pažįsta šitame
bendrabutyje... Klemas, nuo stumtelėjimo
žingtelėjęs atgal, vėl padaro žingsnį į priekį. Ir
spokso Vaidui į akis, nebyliai liepdamas priimti
akivaizdų atsakymą.

– Pas Miglę? – galiausiai išdaužia Vaidas.

Klemas vypteli. Vaidotas manė, kad tos moters

draugija bičiuliui pabodo dar vakar, kad dėl jos
jis ir pasiliko Belmonte. Jis manė, jog Klemensas
– padorus vaikinas, gerbiantis svetimo vyro
teritorijos ribas. Jis visą laiką – išskyrus vieną
kitą silpnumo akimirką – tikėjo, kad draugaus
su Klemu amžinai! Gal todėl vakar sąmoningai
ignoravo tai, kas visą laiką Belmonte vyko
tiesiai jam po nosimi. Vylėsi, kad Klemo svajos
baigsis sulig ta diena. Šįryt būtų galėjęs
garantuoti, jog taip ir nutiko...
– Ji?! – siunta dvigubai, kadangi nepajėgia
suprasti. – Negi tau geresnių mergų maža?!

Dabar ateina Klemenso eilė stumdytis ir pusiau

piktai, pusiau su pašaipa tėkšti draugui, jog tas
elgiasi kaip mažvaikis ir kvailys per visą pilvą. Ir
kad Miglė jam nieko blogo nepadarė, priešingai
– leido bendrauti su tėvu, kiek širdis geidė, o
vakar Belmonte pakentė jo išsidarinėjimą.

– Mūsų išsidarinėjimą, Klemai!

– Aš tik palaikiau tau kompaniją!

– Tataigi! Įsikliopinimas iš pirmo žvilgsnio į

programą neįėjo!

– Durniau tu! Argi galima įsimylėjimą

suplanuoti?!

Vaidas pareiškia, kad su tokia kaip ji – tai tik

suplanuotai. Ir pajunta, kaip jį už pečių suima ir
apgręžia kažkieno rankos.

– Tai tiesa! – rikteli desperatiškai, be vilties

gauti kurio nors iš trijų – Klemo, dabar jį
žvilgsniu svilinančios Miglės ar kažkur toli
esančio, bet taip stipriai juntamo tėvo –
atleidimą.
Miglė ūmiai kilsteli ranką, tačiau lygiai taip
staiga ją ir nuleidžia, nepalietusi Vaido
skruosto.

– Norėjau... Ne už save – už tavo tėvą. Bet gal

jis pats kada nors tai padarys.

– Paskųsi mane? – pasipiktina Vaidas.

– Niekada. Tačiau neabejoju, jog jam

neišvengiamai atsiras progų, – ji kresteli
plaukus, pasitaiso nuo peties smunkantį krepšio
diržą. – Čiuožkit iš čia abu.

Noras muštis akimirksniu praeina. Vaikinams

atrodo, jog iš jų vidaus apskritai dingo bet kokie
norai, išskyrus vieną – skradžiai žemę
prasmegti. Ir – kaip bebūtų keista – abiems
drauge, į tą pačią atsivėrusią skylę. Klemas
atitoksta pirmas ir pašaipiai paklausia Vaido,
kodėl, kai drauge gauni velnių, tai stebėtinai
suvienija. Vaidas prisipažįsta nežinąs...

– Ta mergina vis dar jo galvoje, – atsidūsta

moteris, knygų ir mokinių sąsiuvinių pilname
savo namų kambaryje pildama Angelui arbatos.

– Gera moteris dar nė vienai galvai nepakenkė,

– nuramina tas, skystame arbatos gintare
matydamas svajingai primerktas Klemenso
akis.
Miglė jas atmins visą gyvenimą... Įėjusi į
bendrabučio laiptinę, ji užveria duris, kakta
priglunda prie jų ir valandėlę pastovi. Pasijunta
pakankamai stipri atlaikyti tų akių trauką,
kadangi Mantas pagaliau sutiko ją paversti
motina. Todėl myli jį dar labiau, giliau... Jaučia
jam visai ką kitą nei tam per greitai
įsimylinčiam mokyklinukui. Užkopia laiptais iki
savo kambario, išsitraukia ką tik nusipirktą
knygą, o krepšį nusviedžia ant grindų. Pasideda
knygą ant stalo ir įninka skaityti apie tai, ką,
pasak jos autorių, būtina žinoti moteriai,
besiruošiančiai tapti mama... Svarbiausia –
nepanikuoti.
6.
Klemensas nusiperka šiandienos laikraštį,
išbėga iš parduotuvės ir, atsirėmęs į jos sieną,
atsiverčia kultūros naujienų skiltį. Šalia vakar
atidarytos tėvų parodos recenzijos –jųdviejų
bendrai kurtos skulptūros, kurią Klemas padėjo
užtempti galerijos laiptais, nuotrauka. Laiptų
posūkyje vos nepaleido skulptūros iš rankų, o
žemyn slystelėjęs kampas skaudžiai trinktelėjo
per kojos pirštus – vakare plaudamasis kojas, jis
ant pirštų rado tamsią mėlynę. Vaikinas
akimirką užsižiūri į paprastas, gražias formas...
Prisimena, kaip mama nupiešė pirmąjį eskizą, o
tėtis jį truputį pataisė. Kaip jie ginčijosi, kokia
medžiaga būtų tinkamiausia, kaip ilgai nesiryžo
pradėti. Prisimena, ką apie skulptūrą kalbėjo
brolis, per „Facebook“ pamatęs jau pradėtą
darbą, kaip su draugeliais apipylė ją
patiktukais. Atitokęs nukreipia akis į recenziją...
Velniop tą piktą bobą – tegul neria giliai į kūdrą
prie savo namų! Nejau jos nejaudina paprasti,
gryni, pirmapradžiai ir pamatiniai jausmai?! Jai
reikia rafinuotumo vardan... Ko? Klemensas
sugniaužia laikraštį. Neturi jėgų pajudėti. Junta,
kaip akyse tvenkiasi ašaros, nusibraukia jas
atbula ranka. Tarsi kas būtų purvinu skuduru
tėškęs per veidą...
Mamą randa dirbtuvėse, tvarkančią po kelių
intensyvios kūrybos mėnesių ir pastarųjų dienų
skubos likusį jovalą.

– Tėvas nuėjo į galeriją, – taria sūnui.

Klemensas be žodžių linkteli.

Kėblino čia nunarinęs galvą: jam dingojosi, jog

visi Užupio gyventojai – žmonės, šunys ir katės,
paukščiai ir žuvys, drugiai ir varlės – žino apie
parodos nesėkmę. Vieni apgailestauja, kiti
piktdžiugiškai vaiposi, treti užjaučia, ketvirtiems
vienodai šviečia... Jaučiasi kaip pradinėse
klasėse, kai turėdavo įrodinėti, jog jo tėvų
darbas – toks pat svarbus kaip visų kitų; kad
menininkų pasauliui reikia, nors taip staiga ir
nepasakytum kam tiksliai. Vėliau, kai vaikai
sužinojo tą „tepliorių“ mokant ir kumščiais
pamojuoti, aiškinimų nebereikėdavo. O Vaidas
pripažino meno teisę gyvuoti, nors ir neslėpė,
jog jam ši sritis – gana tolima. Juodaplaukis
ketvirtokas užtikrintai dėstė, kad gerai
pagalvojus, tai ir be jo tėvo vairuojamo
autobuso galima apsieiti, nes tas kai kamštyje
užstringa – pėsčiomis greičiau nubėgti. Ir
parduotuvę, kurioje dirba jo mama, galėtų
uždaryti – žmonės tiesiog mainytų pieną į vilną,
malkas į skrybėles, už plaukų nukirpimą
sumokėtų kiaušiniais, o už gerą knygą atiduotų
pačią vištą, ir ta kiaušinius jau dėtų knygyno
savininkui.

Vaidas ir dabar rastų, kaip paguosti. Klemas

greičiausiai vėliau pas jį nueis. Dabar jis padeda
mamai polietileno plėvele uždengti smulkius
molio lipdinukus, kurie netrukus taps netoliese
esančios krautuvėlės prekėmis – suvenyrais
meniškų niekučių ištroškusiems vilniečiams ir
prisiminimą iš ypatingos respublikos parsivežti
užsigeidusiems turistams. Apsidairo aplinkui,
ieškodamas šluotos.

– Duok tą laikraštį, Klemai, – pavargusiu balsu

paprašo mama.

– Kokį laikraštį, mama?

– Kuris kyšo iš tavo užpakalinės kišenės, –

kantriai tęsia mama.

Klemensas norėtų nepaklusti, bet supranta, jog

tai – tik vilkinimas, kad anksčiau ar vėliau
sužinos ir mama, ir tėtis. Staiga vaikinui
dingteli, kad jau žino – juk tėvas, eidamas į
galeriją, pakeliui tikrai užsuko laikraščio. Ir,
paskaitęs recenziją, paskambino mamai, nes
jam irgi norėjosi kaukti iš nevilties. Padeda
dienraštį ant varstoto – gremėzdiško relikto iš
turbūt dar tų laikų, kai Užupyje vyko Vaidoto
taip vaizdžiai nupasakoti natūriniai mainai.
Motina laikraščio net į rankas nepaima, tik
tvirtais ir jautriais skulptorės pirštais atverčia
reikiamą puslapį ir iš prijuostės kišenės
išsitraukia akinius. Skaitant nesudreba nė
vienas jos raumenėlis, tik kvėpavimas kiek
padažnėja, o akys patamsėja. Baigusi skaityti,
atsitiesia ir ramiai sako sūnui:

– Visų pirma, yra ir kitų menotyrininkų. Gal ne

tokių žymių, tačiau yra. Antra – kad ir ką jie
bepasakytų apie bet kurią mūsų skulptūrą, net
jei išliaupsintų, mes su tėčiu vis tiek žinom, jog
nė viena iš jų nėra geriausias mūsų kūrinys.

– O kas tada, mama?

Motina valiūkiškai šypteli:

– Nagi, Klemai!.. Šitas spuoguotas išstypęs

bernas ir dar vienas, kažkur Norvegijoje
skinantis braškes.

– Aš neturiu spuogų, mama! – Klemas truputį

įsižeidžia, švelniai.

– Dabar jau ne. Juk ne veltui taip su jais

kovojom.

Jis paima laikraštį motinai iš rankų:

– Nunešiu į tupyklą. Kadangi manau, kad ten jo
tikroji vieta.

*****

Laura nenori tikėti savo ausimis, jog moteris,

padėsianti jai ruoštis stojamiesiems Dailės
akademijos egzaminams, aukosianti savo laiką
ir talentą, gali rašyti taip užgauliai, kaip ką tik
papasakojo Klemas.

– Tu jauna ir perspektyvi, Laura, – paaiškina jis.

– Ji tikisi, kad kai su savo šutve bus visiškai
nusenusi, o tu maudysies šlovės spinduliuose,
prisiminsi tą pagalbą ir...

– Ir?

– Na, pakviesi ją į kokį iškilmingą renginį, kur

vaišins brangiu šampanu... Pavyzdžiui, į tavo
parodos atidarymą.

Laura papurto galvą – jos parodų atidarymai

bus kameriniai, panašūs į Klemenso tėvų,
kuriame jie visi trys dalyvavo. Tačiau niekas
nesako, kad dabar negalima sukelti šiek tiek
triukšmo. Truputį pamąsčiusi, mosteli senojo
namo už tvenkinių pusėn, iki šiol prisimindama
ten vykusią magišką šventę:
– Klemai, Vaidai, šiandien to namo gyventojams
vakarėlį suruošime mes.

– Aš namie nepasiliksiu! – labai griežtai

pareiškia iki šiol vyresniųjų tik klausęsis Vilius.

Laura jam nusišypso:

– Aišku, ne. Mums reikės taiklių rankų.

– And here the story begins[1]! – Vaidas

suvaidina iš prie diržo kabančių dėklų
išsitraukiąs iškart du pistoletus, iškelia juos ir
iššauna į orą. – Ką tu sumanei, Laura?

Temstančiame, tankėjančiame vasaros vakaro

ore pasklinda išpinti gulti nuėjusios Saulės
plaukai. Jų sruogos auksu tvyksteli tai šen, tai
ten. Kažkuriame kieme, o gal patiltėje duetu
plyšauja katinai. Dienos karščiu alsuoja
šaligatviai, virš jų tvyro vos įžiūrimas šydas.
Virš tvenkinių ir aplink juos – tirštas baltas
rūkas. Slinkdamas jo juostos pakraščiu Vilius vis
sudreba, paliestas drėgnų pamėkliškų pirštų –
rūkas panašus į debesis, tik toli gražu ne toks
viliojantis. Visai arti senojo namo suradę aukštų
krūmų guotą, bičiuliai jame įsirengia slėptuvę,
išsidėlioja savo ginklų arsenalą – dvi dėželes
kiaušinių; kiekvienam po penkis. Tuomet
susėda ant žolės ir ima laukti: pirmiausia
tamsos, paskui – kol name užges visos šviesos.
Šiek tiek po vidurnakčio sulaukia.

– O gal... Nereikia? – dėl visa ko perklausia

Vilius.

– Mesk tik, – Vaidas pirmas pastveria kiaušinį.

– Kur taikom? – klausia Klemas. – Į galerijos ar į

kambarių langus?

– Į kuriuos tik gali pataikyti, – su atsakymu

pirmas vėl suskumba Vaidas. – Tik antrame
aukšte antrą iš dešinės langą pagal galimybes
prašyčiau aplenkti, – ir iš visų jėgų sviedžia...

Smagumėlis! Vaidotas aiškiai įsivaizduoja, kaip

ta daugiausiai už visus išmananti snobė savo
juodai nulakuotais nagučiais gremžia nuo lango
bjaurius kiaušinių snarglius. Klemas mintyse
kartoja: „Už mamą! Už tėtuką! Už mamą!..“
Laura nusviedžia vieną. Netaikliai. Tada
stumteli jai dar likusias „bombas“ vaikinams –
jiems juk taip patinka... O Vilius tiesiog bijo.
Dreba ir gal dėl tos baimės mėto taikliau už bet
kurį kitą. Ataka nesitęsia nė dešimties minučių,
o name, kaip ir aplinkui, ir toliau ramu... Beveik.
Dėžutėse belikus po vieną kiaušinį, bičiuliai
išgirsta nuo kūdros jų link artėjančius žingsnius
ir netrukus netoliese išdygsta tik glaudes
mūvintis ir į stambų vandenį panašus magas.
Rankose laiko rankšluostį. Maudėsi.

– Bėgam! – šnibžteli kitiems Vaidas, ir jie

pasileidžia per pievą link tiltuko per Vilnelę, virš
kurio šakas svarina didžiulis gluosnis,
mėnesienoje virtęs sidabro medžiu.

Vyras neatsilieka – Vaidas nebūtų nė pamanęs,

jog anas toks geras bėgikas. Juokdamasis sau
po nosimi, sumosuoja šlapiu rankšluosčiu. Jis
nesiruošia sulaikyti tų vaikigalių – juk kiekvieną
iš jų taip artimai pažįsta. Žino kiaušininių
fejerverkų priežastį. Per daug gerai žino
Klemenso tėvų istoriją – juk tai jo kabrioleto
klaksonas klaikiai kleketavo per jų vestuves.
Žino, jog nors ir nepalanki, parodos recenzija
buvo teisinga. Galima būti labai gabiu meilei,
tačiau ne itin gabiu menui...

Tad senojo namo ramybės drumstėjus tik

pagąsdins. Pačiumpa už ausies mažiausią,
bėgantį pačiame gale.

– Ai! – surinka Vilius.

Kiti trys sustoja kaip įbesti.

– Nagi, sūneli, ar čia tikrai tu?! – magas

apsimeta nustebęs.
Vilius raukosi – ir todėl, kad skauda sukamą
ausį, ir tam, kad atrodytų piktesnis. Gal net
pavojingesnis.

– Taip ir maniau, kad ji tavęs neišmokė

stebuklingai išnykti, kai pasirodo policija, –
pašaipiai atsidūsta vyras.

Paleidžia vaikinuko ausį ir nestipriai stumteli jį

link kitų. Gražu ir kilnu kovoti už draugus, tik
gal ne taip...

– Apie ką jis čia kalbėjo? – vos visiems

keturiems atsidūrus saugiu atstumu nuo senojo
namo ir nuo tolumoje tebeboluojančio vyro, prie
paskutinio mago sakinio grįžta Laura ir Klemas.

Tik Vaidas niūrokai tyli: nežinojo, jog į broliuko

gyvenimą protarpiais užklysta šitas keistas
diedas. Vilius gūžteli pečiais:

– Ką aš žinau? Gal girtas?

Vyresnieji nepatiki, tačiau daugiau

nebeklausinėja – per vėlus metas bet kokiems
pasiaiškinimams. Nuo patirto streso ir visos
dienos įtampos norisi miego. Klemensas plačiai
nusižiovauja, stengdamasis nusiraminti.
Padėkoja bičiuliams, paspausdamas ranką
vyrukams ir pabučiuodamas Laurą į skruostą.
Tada pereina prie klausimo, kur jiems reikės
sulaukti ryto: tarsteli žinąs, jog Vaidas su
Viliumi šiuo metu nakvoja pas jį, o jis – pas juos,
tik kažkodėl nuo to nelengviau. Laura sukikena
irgi gulinti minkštoje lovoje draugės namuose.
Klemas valandėlę pamąsto ir pasiūlo dar sykį
surizikuoti ir likusiai nakties daliai įsitaisyti jo
tėvų dirbtuvėje. Sako manąs, jog bent kelias
dienas jie tos dirbtuvės akyse matyti nenorės,
tad bus galima ramiai išsimiegoti. Vaidas iškart
sutinka, nes jei bičiulio tėvai juos ir rastų, jų
pyktis nebūtų baisus – niekada toks nebūna. Be
to, bus galima greitosiomis sukurpti kokį nors
pasiaiškinimą. Vilius, daug nesvarstydamas,
prisišlieja prie vaikinų. Laura galvoja ilgiau.
Naktis tokia graži... Tuoj įpusės rugpjūtis, o ten,
žiūrėk, ir vasaros pabaiga. Ar daug tokių naktų
šiemet beliko? Net noras laisvai patyrinėti tikrą
dailininkų dirbtuvę nėra toks stiprus, kaip
troškimas klajoti po miegantį miestą, atrasti
žvaigždžių šviesos užlietas svajonių salas,
klausytis šiurkštaus parūdijusių vėtrungių
cypavimo ir šilkinio didelių, žalių medžio lapų
šlamėjimo. Troškimas vidury to grožio būti
pabučiuotai vaikino, kuriam, pasirodo, terūpi
gerai išsimiegoti ar, susėdus į krūvą su draugu
ir broliu, per naktį varinėti nesibaigiančias
berniokiškas šnekas, iš kurių pusės Laura
nesupranta... Susiranda Vaidoto ranką,
suspaudžia jo pirštus.
– Gerai, – taria. – Eime.

*****

Paryčiais vaikinai neištvėrę suminga, įsitaisę

kas kur. Klemas miega net akinių nenusiėmęs,
prasižiojęs, karts nuo karto negarsiai
knarktelėdamas. Vilius per miegus šypsosi –
abiejuose apvaliuose skruostuose matyti po
gilią šypsenos duobutę. Vaidotas tai susiriečia į
kamuoliuką, prie krūtinės prisitraukdamas
kelius, tai išsitiesia visu ūgiu, tai pasivarto nuo
vieno šono ant kito.

Prieš aušrą oras juntamai atvėsta. Laura

apsivelka ir susisagsto megztinį. Tada pasidairo
po sandėliuką. Kampe pamato kabančius kelis
darbinius chalatus – stambaus audimo mėlynos
drobės, išblukusios iki pilkumo. Nuima juos nuo
sienoje įkaltų vinių, atstojančių kabliukus, ir
apklosto vaikinus. „Betrūksta tik lopšinę
sudainuoti“ – nusišaipo pati iš savęs.

Atsisėda prie pravirų dirbtuvės durų ir žvelgia

tolyn per kiemą, už menamo horizonto, į
pamažu artėjantį rudenį. Suvokia
atsisveikinanti su keliomis paauglystės
iliuzijomis: kad pasaulyje nėra tokių kaip
pasakoje princų; kad tėvas galiausiai supras ją
ir palaikys, o jeigu ne – mama ne tik graudžiai
šypsosis, bet lieps jam suprasti ir palaikyti; kad
meno pasaulyje viskas tobula, net skausmas.
Pagalvoja, jog ne taip tų iliuzijų ir gaila...
Jeigu auklėtoja būtų prietaringa, tikrai
pergyventų, jog rugsėjo pirmąją, vos išėjusi pro
namų duris į mokyklą, turėjo sugrįžti pasiimti
užmirštų atvirukų su palinkėjimais, kuriuos per
vasarą rašė savo vienuoliktokams. Negi visus
mokslo metus nesiseks? Pati sau šypsodamasi,
papurto galvą – iš priešpaskutinių auklėtinių
metų mokykloje, iš pirmųjų metų su tikslingai jų
pasirinktais, būsimą profesiją nulemsiančiais
mokomaisiais dalykais, iš ilgų devynių mėnesių
su septyniolikmečiais būtų naivu tikėtis lengvos
sėkmės. Suglėbia visus trisdešimt atvirukų ir
skubėdama grūda į krepšį. Vienas, gulėjęs
viršuje, išslysta, nuplasnoja ant grindų ir
atsiverčia. Jis tuščias, tik viršuje kaligrafiškai
užrašytas Vaidoto vardas. Vakar pasiliko jį
paskutinį ir vis tiek nerado tinkamų žodžių.
Negerai, kuomet vienas iš mokinių mokytojui
tampa išskirtiniu. Nevalia leisti sau taip apie
kurį nors galvoti!.. Bet ji galvoja. Laiko tuščią
atviruką rankose ir kelias minutes mindžikuoja
tarpdury. Paskui ryžtingai trinkteli durimis,
pasuka raktą. Sparčiai žingsniuoja gatve link
mokyklos, dairydamasi į būreliais ir po vieną
ten traukiančius vaikus, tėvus bei kolegas, tarp
jų akimis ieškodama savo auklėtinių. Štai tas ir
anas, ir kitas... Pamojuoja, nusišypso, šūkteli
„labas“...
Mokytojų kambaryje, greitosiomis prisėdusi prie
stalo, ranka dengdama tekstą lyg pradinukė,
neleidžianti nusirašyti suolo kaimynui, ant
atviruko užrašo: „Neparuošiau namų darbų,
Vaidotai, nes... Bijau nepataikyti su palinkėjimu.
Jeigu pats sau jį sugalvosi – vietos įrašyti turi
pakankamai.“ Išdykėliškai sukrizena ir įkiša
atviruką tarp kitų. Štai ir pirmoji mokslo metų
užduotis, šiemet tikrai aplenkė visus kolegas.
III DALIS
1.
Vaidotas neprisimena, kur nukišo tą prieš
dešimt metų iš auklėtojos gautą atviruką. O
gaila – paties sau jame įrašytų linkėjimų
paaugliškas idealizmas retsykiais gal ir
praverstų. Net ir dabar, kadangi jau trečią naktį
jis beveik nemiega, nors supranta, kad turėtų
prisiversti, ir dažniausiai moka tai padaryti. Nes
gal tik poilsis padėtų rasti teisingą sprendimą
dėl to niekaip jų komandai „nepasiduodančio“
projekto. To tilto, kybančio beveik debesyse. Jau
tris vakarus iš eilės pasideda brėžinius ant
grindų prie lovos savo butuke, kurio įsigijimui
paimta paskola atvirkščiai proporcinga jo
dydžiui. Į palovį pakiša iš vidaus besiveržiančius
keiksmus, atidaręs langą, į gatvę išleidžia per
dieną susikaupusią įtampą, kartu su darbe
vilkimais drabužiais nusirengia dienos nuovargį.
Valandžiukę parymo, atsirėmęs į palangę,
grožėdamasis ką tik pražydusiomis alyvomis,
nužertomis saulėlydžio auksu; auksu
apkraštuotas violetas – kaip bažnyčioje.

Jį kaip reikiant nervina būti pigia darbo jėga

turtingiems projekto užsakovams iš Norvegijos,
o ir kodėl jam turėtų rūpėti jiems
priklausysiantis tiltas jų kalnuose?! Tiesiog
Lietuvoje nėra kalnų, kurie inžinieriams keltų
panašius iššūkius... Štai jie ir užkibo – trys
geriausi iš viso kolektyvo. Iš pradžių tik
teoriškai pasvaičiodavo, bet kai pamatė būsimo
tilto vietą realybėje, nieko nebeįstengė su
savimi padaryti – suprojektuoti „skrendantį
tiltą“ (toks darbinis projekto pavadinimas)
tapo... Ne, ne prestižo, profesinių ar asmeninių
ambicijų klausimu... Svajone... O kai įsisvajoja
ne poetai – šakės, Klemas greit paaiškintų šitą
situaciją.

Kaip jis norėtų išgirsti draugo balsą! Pajusti jo

buvimą štai čia ir dabar pat. Neišdegs – sušikai
viską, Vaidai, tai nesiraukyk. Tiesą sakant, tą
vakarą ir naktį jis vis labiau prisimena lyg per
miglą. O gal tiesiog stengiasi, kad taip būtų.
Tam, kad labai gražus niekšelis... Ne, abu labai
gražūs niekšeliai pasislėptų toje migloje –
pirmiausia nuo savo sąžinės... Jam buvo gera.
Ypatingai. Jai taip pat – jis tuo visiškai
neabejoja. Gerai išmano tuos dalykus –
prigimtis, praktika... Be to, nesižvalgė į Mėnulį
kaip Klemas. Jeigu Laura žinotų, ką sugeba jos
senoji meilė – gailėtųsi. Netapo jam pirmąja –
ilgai branginosi – ir galiausiai jos jau
nebereikėjo. Gailėtųsi, jeigu šitie dalykai jai
svarbūs. Jam? Ne taip labai, kaip gali atrodyti
tik paviršutiniškai jį pažįstantiems.
Velniava, kaip skauda!.. Ne dėl Lauros – jųdviejų
istorija iš tiesų tebuvo vienas tų privalomų
paauglystės ir jaunystės elementų; tas pusiau
amžiaus ir aplinkybių nulemtas, pusiau
įsikalbėtas romantiškas ryšys, iš kurio protingi
žmonės laiku išauga. Nors išaugdami kurį laiką
ir jaučiasi kažin kam kažin kuo nusikalstantys.
Skauda lyg būtų sumuštas tų, kuriems per savo
neilgą ligšiolinį gyvenimą, per dvidešimt
šešerius metus, jau spėjo padaryti ką nors
negero. Ne smulkias kiaulystes – ne jo lygmuo,
Vaidotas jei jau varo, tai iš peties...

Nueina prie lovos ir atsisėda. Pasitrina

sugrubusias rankas. Minučių tikslumu
apskaičiuoja, kada pasigirs durų skambutis, ir
nesunkiai užgniaužia menkutį vidinį postūmį vis
dėlto jas atidaryti. Tilindžiuojantis garsas nuaidi
dar keliskart, paskui užleidžia vietą vėlyvo
vakaro tylai. Po langu sustoja automobilis ir iš
neišjungto variklio burzgimo Vaidas supranta,
jog tai taksi. Prieš trinktelint durelėms, dar
nugirsta jos balso nuotrupas ir pabando
įsivaizduoti, kokiais žodžiais ji jį vadina mintyse,
o gal apibūdina taksistui – gana įprastam
išduotų moterų patikėtiniui. Šypteli, beveik
šelmiškai – įprotis, pakeitęs paauglišką
raukymąsi. Nors vienodai kvaila iš įpročio
raukytis ir iš įpročio šypsotis. Nuėjęs į vonią,
karikatūriškai išsišiepia prieš veidrodį - tartum
taikytųsi įkąsti savo paties atvaizdui. Išsivalo
plėšriai iššieptus dantis. Drėgnais pirštais
persibraukia plaukus. Užgesina šviesą ir
nužingsniuoja į miegamąjį. Delnu lyg švelnią
moters odą, blausiai spindinčią prieblandoje,
perbraukia brėžinių lakštus. „Va mano meilė“, –
mintyse, o gal ir balsu pasišaipo iš savęs.
Atvirsta ant lovos, pasikišęs po galva rankas.
Šita meilė bent jau įkvepia, o jei išsunkia – tai
kitaip. Net po baisios darbo dienos
dvėsuodamas viršvalandžius, jautiesi
pakylėtai... Fanatikas...

O tada į biurą įbėga tos kvaišos sesės ir

besisukiodamos nuverčia braižymo lentą. Taip
sunkiai išgimdytas brėžinys nukrenta žemėn,
lenta prispaudžia ir sulanksto jo kampus, ir
šefas kitą dieną burba, koks Vaidas
netvarkingas: „Po paraliais, Sodauskai, laikas
jau būtų suaugti!“ Tėvas sykiais užsiundo tas
dvi mergiščias ant jo galvos, tačiau nepelnyto
moralizavimo grėsmės akivaizdoje Vaidas
nesidrovi – tiesiog užbaubia „lauk!“ ir jos
paklusniai susėda ant suoliuko prie jo
darbovietės, ištvermingai ir bet kokiu oru
lūkuriuoja, kol brolis galės skirti dėmesio.
Klauso. Nors jis ir nesupranta kodėl – iš baimės,
iš pagarbos ar todėl, kad myli. Viena
bebaigianti pirmą klasę, kita – trejais metais
jaunesnė; amžiaus skirtumas visai kaip Vaido su
broliu. Jeigu Vaidoto glamonėjamos moterys
žinotų, kokią vaikų priežiūros patirtį turi šitas
pleibojus, garantuotai pasistengtų, kad jo
glamonės baigtųsi kuo nors rimtesniu... Tad
nesužinos – situaciją jis valdys pats. Juk pats ir
tų gražuolių sesučių piešinėlius prismeigė prie
kamštinės lentos savo darbo vietoje;
asmeniškumai joje tik du – tie piešiniai ir
nedidelė brolio nuotrauka, visa kita – techniškai
aišku ir griežta.

O va „skrendančio tilto“ brėžiniai dar sujaukti,

sumalti, dar juodraščio etape. Per ilgai jis šįkart
užsitęsė. Tiek, jog Vaidas pirmąsyk ėmė abejoti,
ar... „Tpfu!“ – nusispjauna. Nuėjęs į virtuvę
įjungia kavos aparatą, kelias akimirkas stebi į
puodelį tekantį skystį, nuo kurio tapo
priklausomas dar studijų metais, kai tuo metu
kadrinta medicinos studentė privertė jį mesti
rūkyti. Kartais pagalvoja, jog tą vienintelę, kuri
sugebėjo jį priversti, reikėjo vesti. Ne
pataikaujančias, ne saldžiai suokiančias, ne
keliančias skandalus, bet užmirštančias juos čia
pat, vos pabučiuoji ar nusiunti vykusią sms
(paruoštukių jam nereikia, atmintyje geba
išlaikyti visas, kurios kada nors pavyko ir davė
rezultatų). Tik medikei skirtų nėra pakartojęs ir
gali būti, jog kai kurių jo dabartinės nė
nesuprastų. Gurkštelėjęs kavos, atsisėda ant
miegamojo grindų šalia projekto. Po
pusvalandžio paskambina kolegai, turinčiam
jauno buliuko išvaizdą ir auksinį protą.
Įsivaizduoja, kaip tas ranka paremia savo
stambią galvą ir šiek tiek išsprogusiomis akimis
įsižiūri į taip pat po ranka visuomet laikomus
juodraščius ir numykia „mhm...“. Vaidui norisi
greitesnio atsakymo, tačiau kartą jis jau
pasimokė, jog skubinamas kolega užsispiria
kaip asilas ir nė žodžio nebeprataria. Tad biuro
spartuolis, iš skubėjimo retsykiais padarantis
žioplų klaidų, tik pasitrina peršinčias akis ir
laukia.

Išmaniojo žadintuvas groja kažkur kairėje.

Vaidas sugraibo telefoną ir jį užčiaupia.
Susivokia, jog užsnūdo belaukdamas kolegos
atsakymo... Įdomu, kaip jis sureagavo. Ar išvis
suprato, kad jo nebesiklausoma? Kai užsiveda
kalbėti, tai girdi tik patį save. Ant grindų
miegoti ne taip ir patogu – viena ranka ir koja
užtirpusios. Vaidas sukandęs dantis atsistoja ir
aikčiodamas jas pramankština. Šmėsteli mintis
skambtelėti kolegai ir pasiteirauti, ar jau baigė
atsakinėti į vakarykštį klausimą, tačiau Vaidas
susilaiko – išsiaiškins darbe, pažvengs vienas iš
kito.

Dušas, skutimasis, godžiai išgerta šalto

vandens stiklinė, pirmasis kavos puodelis.
Pusryčių jis nevalgo jau keletą metų. Į krepšį
įsimeta aitriai kvepiantį apelsiną, tas trumpai
sušvinta oranžine spalva ir dingsta tamsoje tarp
popierių, piniginės, buto raktų, lengvo
pavasarinio šaliko, kurio vis dar gali prireikti (jei
ne nuo vėsos gintis, tai stiliui kurti), automobilio
raktelių (nors Vaidas stengiasi kuo mažiau
judinti savo seną laužą ir dažniausiai į darbą
kulniuoja pėsčiomis, nerizikuodamas pakeliui
„užgesti“). Mašinytė ir šįryt lieka stovėti po
kiemo medžiais. Ant jos toliau byra žiedlapiai ir
žiedadulkės, nusilengvina paukščiai, išsitiesę
šildosi katės, o už šluostiklių savininkas
periodiškai randa užkištus pasiūlymus tą trantą
nupirkti – aišku, atsarginėms dalims.

– Mes dar pasivažinėsim, – praeidamas

nuramina automobiliuką.

Vis dėlto jame – brangūs prisiminimai. Jų gali

rasti visur – po sėdynėmis ir ant užpakalinio
lango, o ypač – radijo imtuvėlyje. Vaidas jo gali
nė nejungti – įsėdus į vidų, su ja klausyta
muzika suskamba išsyk ir pati. Gal ir todėl
privengia to aptrinto automobilio salono...
Ji iki galo atsukdavo langą – net žiemą, nebent
pildavo lietus ar drėbdavo sniegas. Giliai
kvėpuodavo – žvilgtelėjęs į ją, Vaidas matydavo
besikilnojančią krūtinę. Matydavo rankas ilgais
laibais pirštais ir trumpai kirptus, švelniai
banguojančius kaštoninius plaukus. Tiksliai
atsimena jos antakių formą – kartais vidury
darbo dienos nesąmoningai nubrėžia juos ant
kokio popieriūkščio. O po jais pripiešia akis –
sunkiais vokais, ilgomis blakstienomis, rudas ir
blausiai švytinčias. Brėžia veido kontūrą –
beveik kvadratinį, stambiu apatiniu žandikauliu
ir griežtu smakru. Jeigu ne kažin koks visą veidą
gaubiantis švelnumas, tas atrodytų perdėm
vyriškas. Girdi balsą – žemą, malonų ausiai,
įtaigų iki hipnotizavimo. Pacientams ji įteigs, ką
panorėjusi: ne informacija bus svarbu – tik
įdėmus žvilgsnis, užtikrintas tonas... Be
nervinančių didaktinių gaidelių, kurios
skambėdavo Lauros pasisakymuose. Loretos
norėjosi klausytis ir klausyti. Tik bėda, jog
kažkuriuo momentu ji nusprendė nebenorinti
nei jam kalbėti, nei su juo kalbėtis. Vaidas,
nepaklusdamas savo principui neapmąstyti
nutrūkusių santykių, kelis sykius rimtai svarstė,
kodėl taip nutiko. Giliai savyje pridėdavo ir kitą
klausimą – ar tie santykiai dar gali atsinaujinti?

Kartą to net paklausė keistosios moters,

tebetęsiančios Viliui skirtas „pamokas“ ir
retsykiais aplinkybių suvedamos su jo
vyresniuoju broliu. „Nesu pranašautoja“, –
pabandė išsisukti ta. „Man ir nereikia! –
pyktelėjo Vaidas. – Paprasčiausiai klausiu
moters nuomonės.“ Ji sumišusi šyptelėjo: „O...“
Prisėdo ant sofos, greta fotelio, kuriame
Vaidotas jau buvo be ceremonijų įsitaisęs, o
dabar dar ir koją ant kojos užmetė. „Kaip su
tavimi elgtis, Vaidotai?“ – atsiduso.
„Tausojančiai, – nesutriko jis; po to vėl
surimtėjo. – Sakykit, kaip yra.“ Ji priminė šitam
savo pažįstamam berniukui, jau tapusiam vyru,
jog yra taip, kaip mes padarome, kaip jaučiame
ir suprantame, kaip interpretuojame. Jis, tarsi
netekęs jėgų, papurtė galvą... Bet juk ji
negalėjo padėti kitaip – nemeluodavo. Toks
buvo jos kadaise sau duotas pažadas, ilgainiui
pagal Aristotelio teoriją tapęs įpročiu. Matė, kad
esama situacija Vaidotui kol kas nekelia kančios
– tik diskomfortą, tik ilgesį minučių, valandų ir
dienų, kurias jiedu su ta moterimi turėjo, o dar
labiau – kurias galėjo turėti. Ima ir smilkteli į
paširdžius. Jo širdis tikrai dar nekraujuoja – ne
taip, kaip tąsyk Klemenso... Delno linijas
skaitanti moteris kategoriškai atsisakė su
Vaidotu bendrauti tol, kol vėl galės į jį pažiūrėti
neįsiutusiu žvilgsniu. Nors buvo arši fizinių
bausmių priešininkė, toje situacijoje būtų savo
rankomis išpėrusi Vaidotui kailį, kad meilės
žaidimai jam dar ilgai nerūpėtų. Jis gynė draugą
nuo netinkamos moters?! O iš kur jau taip
žinojo, jog ji netinkama? Be to, kaip išmintingai
tartų magas, už bičiulius kovoti kilnu ir gražu,
bet žiūrint kokiais būdais. Tad nors puikiai
suprato, jog geriausią draugą išdavusiam vyrui
labai reikia pagalbos, neprisivertė jos suteikti.
Paprašė Viliaus ir jis kažko ėmėsi – ji iki šiol
nežino, ko ir kaip; jiedu niekada nepalietė šitos
temos.

Praėjus dvejiems metams po Klemenso

išsiskyrimo su sužadėtine, dar metams po
paties Vaido ir medicinos studentės santykių
nutrūkimo jau buvo įmanoma mąstyti blaiviai,
net atleisti – tik nepamiršti. Vėl mylėti? Ar ji
kada nors mylėjo Vaidotą? Vilių – taip,
neabejotinai, kaip savo vaiką, kurio neturėjo.
Nuo Vaidoto stengėsi laikytis atokiau, kiek tik
buvo įmanoma. Kol jis neišsidrėbdavo jos
fotelyje ir nereikalaudavo sakyti to, ką
pageidauja išgirsti. „Jei tau svarbu – turi
bandyti.“ „Prašyti jos, kad grįžtų?! – Vaidas
purkštelėjo. – Ir ką aš jai pasiūlysiu, kai net
nežinau, dėl ko ji užsišiko...“ Paskutinį žodį
palydėjo atsiprašymo gestas. „Yra paprastas
būdas – susirask ją ir to paklausk. O tada... Taip,
Vaidotai, prašyti.“ Vaidas pats žino, kad mylėti jį
nelengva. Ypač po to įvykio su Klemu – ji nė
nesisveikindavo. Bet jis gi išgelbėjo bičiulį! Joks
kitas būdas – nei aiškinimai, nei akivaizdūs
pavyzdžiai – nebuvo veiksmingas. Klemas tą
kekšytę vos ne šventąja laikė, nors tu ką! Ir
Vaidui teliko prikišamai parodyti, kokia ji yra iš
tikrųjų. Nors ir jo paties vos nesuklaidino, kai
ėmė šnabždėti seniai laukusi progos pabūti
vienu du, kad galėtų prisipažinti... Kai
pasiguodė neišmananti, kaip pasakyti Klemui...
Čiulbėjo taip prašmatnaus malonumo viduryje...
Kartais atsipeikėjančiam Vaidui ranka niežėjo jai
trenkti, bet tik vėliau, po dar vieno prisilietimo,
po dar saldesnės dejonės... Dejavo
nesivaržydamas, netramdė pojūčių. Kad
pasakodamas Klemui, ką iš jos gavo, kalbėtų
įtikinamai. Ir tik po visko staiga sustingo
suvokęs... Koks gi pasakojimas čia gali būti!..

Gal tik ta vienintelė paslaptis ir teskyrė jųdviejų

su Loreta sielas. Jei būtų buvę vyresni, turbūt
būtų pasakęs. O dabar bijojo Loretą išgąsdinti.
Nenorėjo, kad baigtųsi jųdviejų bendravimas –
besiliejantis per kraštus, skubantis išsakyti
tūkstantį abiems rūpimų dalykų, tarsi per
greitai susirašinėjant žinutėmis, dėl skubos
prasilenkiančiomis viena su kita, kai kuriems
atsakymams neatitinkant klausimo. Jie nekreipė
į tai dėmesio. Gal todėl susikūrė šiek tiek
klaidingą vienas kito įvaizdį. Gal laikui bėgant
Loreta tą įvaizdį labiau paanalizavo ir atrado
klaidų?

Šitą merginą jis gavo tarsi tam, kad dar labiau

gėdytųsi savo poelgio su Klemu. Ji atsirado,
praslinkus vos kelioms savaitėms nuo tos
nakties. Vaidotui akivaizdžiai sekėsi. Jis net
truputį išsigando, tad iš pradžių manė
neprasidėsiąs. Iš vakarėlio, kuriame juodu
supažindino bendri draugai, išėjo beveik
paskutinis, būdamas tikras, jog ji seniai
namuose – juk dingo prieš gerą valandą. O ji
sėdėjo ant jo mašinos kapoto. Nusispyrusi
aukštakulnius, rankinuką pakabinusi ant
veidrodėlio. Veikiausiai buvo prisižiūrėjusi
amerikietiškų filmų. Keista, tačiau tų filmų
schema suveikė – Vaidas pasijuto
pamalonintas. Be to, tarsi gavo leidimą pradėti.
„Nesimiega?“ – pasiteiravo savo stiliumi,
nerūpestingai rakindamas automobilio dureles.
Ji nusijuokė, neatsakė. Jis atsidarė dureles ir
parimo ant jų, žvelgdamas į tolį. Norėjo, kad
parvežti namo paprašytų pati. Ištvėrė dvi
minutes. „Lipk į vidų“, – pakvietė, nuo
veidrodėlio nukabindamas rankinuką ir
švysteldamas jį ant galinės sėdynės. Ji
pasilenkė pasiimti batelių, vikriai atsitiesė, vėl
nusijuokė ir atsisėdo greta jo. „Kur gyveni?“
„Važiuok iki Lukiškių aikštės, ten pasakysiu, kur
toliau.“ Važiavo tylėdami – čia tik vėliau iš
jųdviejų pasipylė žodžių srautai. Vaidas gniaužė
vairą lyg vairavimo egzaminą laikydamas,
sykiais nervingai užtraukdamas dar stovėjimo
aikštelėje prisidegtą cigaretę. Kadangi ji jam
rūpėjo. Labai. Štai tokia: bateliai žemėtais
kulniukais – ant išeiginės suknutės, už vieno
skruosto – mėtomis kvepiantis ledinukas. Siūlė
ir Vaidui vietoje cigaretės, bet jis atrėmė, jog
ledinukų prisičiulpė vaikystėje; be to, nuo jų
dantys genda, jau ji tai turėtų žinoti! Kai
automobilis stabtelėjo tarp Lukiškių aikštės ir
Šv. Jokūbo bažnyčios, ji papurtė galvą ir
prisipažino gyvenanti tame name, kur vyko
vakarėlis. Vaidas nuvėrė ją žvilgsniu: „Šiaip tai
man ryt iš pat ryto paskaitos.“ „Man irgi.“ „Tai
šaunu.“ Jis išlipo iš mašinos, apėjo ją ratu ir
pasilenkė prie lango, visai arti jos veido.
Paklausė, ar ji moka vairuoti. Gavęs teigiamą
atsakymą, liepė persėsti į vairuotojo sėdynę ir
važiuoti atgal namo – automobilį jis rytoj
pasiims. Loreta nepaklausė, kaip namo parsiras
jis, kuo gali atsilyginti už transporto priemonę,
kaip atiduos jam raktelius. Tik paprašė ištiesti
delną ir, iš rankinuko išsitraukusi akių pieštuką,
užrašė savo telefono numerį. Žingsniuodamas
tuščiomis naktinėmis gatvėmis, Vaidas laikė
delną ištiestą – nekišo rankos į kišenę, kad tik
skaičiai nenusitrintų.

*****

Vaidoto mašiniukas, pirktas iš per kelias

vasaras jo paties užsidirbtų ir tėvo duotų
pinigų, tapo jų su Loreta antrais namais: abu
dar gyveno pas tėvus ir kol kas nenorėjo
pernelyg „reklamuoti“ savo ryšio.
„Nesureikšminkim“, – vis pakartodavo Vaidas,
dėl visa ko. Nors artimumo būta didelio – kas,
pavyzdžiui, gali prilygti potyriams, kuomet
susirgusiam plaučių uždegimu vaikinui jo
mergina leidžia vaistus? Vaidotas dar ilgai
rausdavo, prisiminęs pirmą kartą. Tuo labiau,
jog iki tol ji jo nuogo nematė... Nuostabi
pradžia! Ji jam išpasakodavo savo baimes, kad
„nepaneš“ mediko pečius užgulančios
atsakomybės, kad pridarys klaidų, kad kas nors
ras ją užsnūdusią naktinio budėjimo metu. Sykį
paporino graudulingą istoriją apie visų laikų
geriausią geriausiąją draugę, kuri aštuntoje
klasėje su tėvais išvyko gyventi į Australiją...
„Ilgainiui kengūros jai tapo įdomesnės už mane,
– atsiduso ir uždavė klausimą, kurio jis paniškai
bijojo. – O tu? Turi geriausią draugą?“.
Smegenys kažkaip suveikė pasakyti pusiau
tiesą – kad tai brolis. Su Viliumi ji buvo
pažįstama – mėgdavo pasiklausyti ką tik
filosofijos studijuoti įstojusiojo entuziastingų
istorijų iš išminčių gyvenimo ir net bandė kartu
su juo narplioti kažkokią painią teoriją... Vaidas
buvo paliktas pats sau – smurgsojo kambario
kampe apsimesdamas, jog jam vis vien...

Laimė, kad ji buvo ne iš Užupio – toli nuo jo

istorijų, intrigų ir nuotykių. Tad net jei Vaidui
netyčia būtų išsprūdęs Klemo vardas, Loreta
niekaip nebūtų jo susiejusi su tuo vietinės
reikšmės skandalu, kelias savaites
aptarinėjamu už Vilnelės. Pirštais į Vaidotą,
tiesa, niekas nerodė, tačiau jis suprato, jog tik
jam matant nedrįsta to daryti. Numanė ir tai,
jog skandalu tarp dviejų bičiulių besidomintys
pasiskirstę į kelias stovyklas: tuos, kurie juo,
Vaidotu, vienareikšmiškai baisėjosi, tuos, kurie
entuziastingai žavėjosi, sugebančius kažkokiu
būdu suderinti baisėjimąsi su žavėjimusi ir tuos,
kuriuos dviejų tuo pat metu juntamų dalykų
prieštaravimas varė iš proto. Juos visus Vaidas
siuntė toli toli. Klemo vardu taip pat, nors ir
nesitikėjo tuo bent kiek suminkštinsiąs bičiulio
širdį. „Pakaks!“ – teištarė Klemensas, kai jiedu
netyčia susitiko gatvėje. Savaime suprantama,
kad vienas kito vengė, tad sustojo priešpriešiais
lyg stabo ištikti. „Ko pakaks?“ – anksčiau būtų
paklausęs Vaidas, dėl bet kurio dalyko
gyvenime, ir Klemas leistųsi į išvedžiojimus...
Anksčiau... Seniau...

Blogiausia, jog negalėjo net tėvui pasipasakoti:

prisiminė seną Miglės perspėjimą, o gal
grasinimą, jog tam dar bus progų skelti sūnui
antausį; tai buvo tokia proga. Suradęs tėvą,
manė galėsiąs su juo dalintis viskuo, o
pasirodo, taip gerai nebūna. Nors Vaidas bent
jau galėjo guostis tuo, kad tėvo ir Miglės
namuose visuomet yra laukiamas: ji ilgainiui
pamiršo nuoskaudas, tėvas per tam tikrą laiką
įprato turėti sūnų, o sesės bendravimui
suteikdavo linksmumo, lengvumo. Tuose
namuose Vaidotas ilsėdavosi. Retsykiais,
ypatingai nusikalęs darbe ar slėpdamasis nuo
ypač įkyrios „simpatijos“ jausmų,
pasiprašydavo pabūti kelias dienas.
Įsivaizduodavo esąs kažkur toli toli nuo savo
paties kasdienio gyvenimo. Keldavosi vėlai kaip
amžinai miego norintis paauglys, vartydavo jam
pusiau nesuprantamas knygas, veltėdžiaudavo,
Miglei maloningai leidžiant neplauti indų, net jo
marškinius ir kojines kartais išskalbiant...

Dėl Klemo ji gal ką nors ir įtarė – turėjo

pastebėti, kaip staiga jo vardas dingo iš Vaidoto
žodyno. Tėvas tą pokytį praleido – jiedu su
Vaidu labiausiai domėjosi vienas kitu, tad
Klemenso spėjimai, jog ilgainiui tas
domėjimasis nusilps, nepasitvirtino. Sutarė dėl
daugelio dalykų, bet aistringai mėgo diskutuoti,
atskleisdami vieną ar kitą nagrinėjamos temos
aspektą. Pateikdami savo požiūrį, jautėsi
reikšmingi. Vaidoto ego po tų pokalbių
pakildavo lyg mielių įmaišius. O juk ir šiaip tas
ego nebuvo mažas. Loreta kartą užsiminė, jog
per didelis – atsigręžęs atgal, Vaidas supranta
tai buvus viena iš jų išsiskyrimo priežasčių. Jo
ego bandė tramdyti veik visos gyvenime
sutiktos moterys: mama, auklėtoja, Laura, su
Angelu bendraujanti moteris ir net močiutė.
Atsibodo! „Kurį iš mudviejų tu labiau myli?..“ –
mąsliai paklausė ir Loreta, žiūrėdama kažkur
virš jo peties.

Tądien jiedu buvo sutarę kartu praleisti tingią ir

jaukią dieną Loretos draugės, per Kalėdų
atostogas išlėkusios paslidinėti, bute (draugė
paprašė Loretą pamaitinti jos katiną, iškuopti jo
dėžutę ir palaistyti vazonines gėles, kurių tas
riebus žvėris dar nesužiaumojo). Jauna moteris,
kurią Vaidotas jau buvo įpratęs vadinti „savo
mergina“ (o draugelių kompanijoje, ypač
išlenkus bokalą kitą alaus – „savo pupyte“),
atsinešė dvi poras ilgų šiltų kojinių – tokias
mama, pribėrusi garstyčių sėklų, užmaudavo
sergančiam Vaidui. Iš sekcijos ištraukė dvi
dailias ilgakojes taures, iš spintelės virtuvėje –
butelį vyno ir kartu su kamščiatraukiu padavė
Vaidui. Įjungė televizorių, jau rodant pirmuosius
neseniai keletą „Oskarų“ gavusio filmo kadrus...
Ir tada Vaidui atėjo į galvą, jog būtent šiandien,
būtent dabar prasideda ypatingai svarbios
futbolo rungtynės! Klasikinė porų konfliktus
sukelianti situacija. Jiedu pasistengė jos
nepraleisti. O kadangi rimtai riejosi pirmą sykį,
tai sukėlė visą pasaulio triukšmą.

Galiausiai nei filmas, nei rungtynės nebuvo

pažiūrėti. Jiedu stoviniavo priešinguose
kambario kampuose, apsimovę dryžuotomis
kojinėmis, kas atrodė išties kvailai... Ir tada
Loreta uždavė Vaidotui tą klausimą. Tokiu
pasikeitusiu tonu, jog jam pasidingojo, kad
dabar jau kita diena – nesudrumsta rietenų
sukelto dumblo, šleikščiai aplimpančio liežuvį,
gerklę, nusėdančio gomuryje... „O kas sakė,
kad apskritai nors vieną myliu?“ – vis dėlto
pagalvojo pasipūtęs, suprasdamas sukčiaująs.
Juk mylėjo... Kalbėdamasis su keistąja
moterimi, sėkmingai tai nuslėpė, kad
neatrodytų apgailėtinas. Tačiau vis tiek
persekioja atkaklus noras (jau ne pirmą sykį)
tiksliai prisiminti savo ištartus žodžius ir po jų
sekusius veiksmus. Nes galbūt į juos įsivėlė
klaida, galiausiai kainavusi jam Loretos
palankumo praradimą.

Vos atėjęs į darbą, užsirakina tualeto kabinoje

(čia tikrai niekas nelįs), uždaro klozeto dangtį ir,
atsisėdęs ant jo, pasistengia susikaupti... Kartu
su Loreta nerti į gelmę iki pat Žemės
branduolio, savimi perskrodžiant jos sluoksnius,
ir kilti į erdvę, sveikinant žvaigždynus kaip
išsiilgtas sielos klajonių šalis. Plėstis, ieškant
savo ribų, ir trauktis iki pulsuojančio pirminės
energijos taško – štai ko jis troško tą mąslaus jo
merginos žvilgsnio sustabdytą akimirką. Tai ir
turėjo pasakyti Loretai, nes, kaip pamokomu
tonu kažkada seniai būtų tarusi Laura: „Ko gi
čia gėdintis, kvaišeli?“ Tačiau jis tiesiog banaliai
atsiprašė. Ji pridūrė irgi esanti kalta, ir jis
išsisuko nuo tolesnio aiškinimosi, pasisiūlęs
sutvarkyti katino myžalų sulipintas granules
pilkos plastmasės dėžėje.

Fui! Aplinkui kvapas irgi ne pats geriausias.

Vaidotas išlenda iš kabinos, nusiplauna rankas.
Grįžta į realų laiką. Bando iš smegenų vingių
išrankioti, iš sąmonės kerčių ištraukti
vakarykščio pokalbio su kolega-minotauru
teiginius. Kai kuriais klausimais kliaunasi
pasąmone, jam užsnūdus greičiausiai vis dar
fiksavusia pokalbį. Baigęs šitą dėlionę, vos
nesušunka „Eureka!” Pasvarsto kelias
akimirkas, tada užsilipa ant stalo ir išties rikteli
tą euforijos kupiną žodį. Biure esantieji – ir
darbuotojai, ir klientai – sutartinai į jį atsisuka.
Vaidotas apkeliauja visus žvilgsniu, švytinčiu
kaip aklavietės tamsą išsklaidančios žvakės
liepsna. Jis tikras, kad įveiks projekto aklavietę,
kad dar sykį įrodys esąs stipresnis nei pačiam
atrodė. Lygiai taip pat, kaip buvo pakankamai
stiprus atsitiesti po nesėkmės su Loreta. O juk
nė viena kita nebuvo jo „pametusi“, niekada
gyvenime!.. Vaidas taip norėtų, kad už tai
Loreta būtų nubausta: neištekėtų, graužtųsi per
tuos naktinius budėjimus, o po jų grįžtų į
tuščius namus... Kad pamažu storėtų, širdgėlą
ramindama nesveiku maistu, ir nebeįtilptų į
savo šauniąsias suknutes... Kad dėl tvirtai
sučiauptų lūpų jos veide atsirastų bjaurojančių
raukšlių, o netekus savo mylimiausio
pašnekovo viduje besikaupiantys žodžiai ir
sakiniai vystų, džiūtų ir nugultų sielą
dilginančiomis dulkelėmis... Ką čia dar baisaus
sugalvojus? Kad vieną dieną išvystų Vaidotą su
kita – abu įsimylėjusius ir laimingus!

Vaikystėje jis buvo pakankamai išradingas –

kūrė siaubo istorijas, kad turėtų kuo reikalui
esant pagąsdinti brolį. Vilius kartais tarsteli, jog
iki šiol ima ir netikėtai susitinka su tų istorijų
veikėjais ir kad tas šmėklas ne taip paprasta
išvaikyti – net naudojant per „pamokas“ įgytus
įgūdžius. Vaido sukurtos šmėklos turi tvirtą
užnugarį – sąmoningą norą padaryti bloga
kitam, pajungti jį savo valiai per baimę. Jos
maitinasi paauglišku pykčiu ir retsykiais dar
sugrįžtančiu Viliaus išgąsčiu. „Čia tu rimtai
šneki?“ – Vaidas bando juoktis ir netikėti. Tai
jam beveik pavyksta, tačiau tada Vilius į jį
pažvelgia per dešimtį metų nuo „pamokų“
pradžios stipriai pasikeitusiomis savo akimis –
dabar jos ne tik viską suprantančios, kokios
buvo ir trylikamečio, bet ir atspindinčios kitame
gimstantį (nebūtinai malonų) supratimą. Vis
dėlto Vaidotas prisiverčia žiūrėti – toks buvo jo
pasižadėjimas broliui po įvykio su Klemu. Paties
Vaido oficialiai paskleista versija, neva bet
kokios nuomonės apie tą įvykį nuo jo nubėgo
kaip nuo žąsies vanduo, buvo tokia akivaizdžiai
melaginga, jog iš pradžių jam net smalsu buvo,
kokį gi save tuose akių veidrodžiuose pamatys.
Pirmas minutes nematė nieko. „Ar aš išnykau?“
– pabandė sarkastiškai pajuokauti, bet Vilius
net krūptelėjo nuo tokių žodžių ir, pridėjęs prie
lūpų pirštą, papurtė galvą. Tebežiūrint iš akių
gilumos ėmė nirti vis aiškesnis pavidalas, ėjo
tiesiai į Vaidotą, rankas susikišęs į kišenes. Jos
buvo permatomos, o rankose galėjai įžiūrėti
mėšlungiškai gniaužomus kaštonus – Vaidas
kas rudenį išties po vieną įsidėdavo veik į visas
savo kišenes. Tik geriau įsižiūrėjus tapo aišku,
jog delnuose – kūdikiai. Jų net išplėstos akutės
žvilgėjo – visai kaip drėgmės lašeliai ant ką tik
išlukštento kaštono. „Juos patartina ne
gniaužyti, o glostyti“, – pratarė Vilius. „Kas jie?“
– kimiai sušnibždėjo Vaidas. Brolis klausiamai
kilstelėjo antakius – na? „Nedrįsk jai arba tam
magu besijaučiančiam prasitarti, kad manyje...
Štai tokie sėdi“, – Vaidas ūmiai nusigręžė ir
iškart pasijuto geriau... Dviems sekundėms. „Jie
yra tie, kurie nori gero, – Vilius užsimerkė ir
nugramzdino vaizdinius į akių gilumą. – Kartais
užtenka tiesiog žinoti, kad jie egzistuoja.“
„Norėjau gero, o išėjo kaip visada“, – rūgščiai
nusiviepė Vaidotas. „Ir todėl vienas iš jų verkė.
Matei?“ Vaidas linktelėjo. „Tai dar nesu
beviltiškas niekšas?“ – pralemeno. „Kas?!” –
tąkart brolis į tolesnes kalbas nesileido.
Ant stalo stovintį Vaidą perlieja karščio banga.
Jam nesinori nulipti – na, nebent nušokti kaip
nors įspūdingai, padarant staigų posūkį ar
kūlvirstį ore... Tik dabar pastebi stovįs ant
popierių, paskleistų per stalą. Dabar jie jau
užantspauduoti jo pėdsakų, reiškia – patvirtinta,
bus galima pradėti tilto statybas! Jau greitai.
Vaidas sutinka dar kelias naktis nemiegoti.

– Pakvailiojai ir užteks, – geraširdiškai mesteli

jam kažkuris kolega. Vaidas girdi tik balsą – ir
tai neatpažįstamą.

Šypteli pats sau. Pritupia ir nuleidžia kojas nuo

stalo krašto. Dar valandėlę pasėdi, tada atsako
tam beveidžiam kolegai:

– Verdu kavos.

Nelaukdamas, prisijungs kas ar ne,

nužingsniuoja prie aparato ir jį įjungia. Tačiau į
puodelį kapsint paskutiniams paruošto gėrimo
lašams, jiems kapojant tirštą, rusvą putą,
suvokia kavos nenorįs. Paduoda puoduką vis
dėlto priėjusiam kolegai.

– Tau irgi?

Vaidas papurto galvą. Bėgte pasileidžia prie

savojo stalo, klesteli ant kėdės ir iškart ima
braižyti, rašyti ant pirmo po ranka pasitaikiusio
popieriaus lapo. Nejaučia, kad sėdi
persikreipęs, kad lapas guli beveik horizontaliai,
kad vis garsiai šūkteli tą ar kitą į galvą
toptelėjusią mintį. Nejunta už nugaros
susibūrusių bendradarbių. Junta tik
besipildančią savo svajonę apie žmones
jungiančius tiltus... Jo sala gyvenimo
vandenyne – jau kita nei Lauros ar Klemo.
Prigimties, aplinkybių ir įvykių vėjų jis buvo į tą
salą nuneštas ir paliktas gyventi. Jo ir jo bičiulių
salas gali sujungti nebent skrendantis tiltas,
žinoma, jei Vaidotui pasiseks jį užbaigti. Tačiau
net tokiu atveju jie tik kartais susitiks tilto
viduryje, o gal kurio nors vieno pusėje, ir tik
labai trumpai dalinsis ta pačia erdve, kvėpuos
tuo pačiu oru ir skaičiuos tą patį laiką.

Kaip nutiko ir pirmoje Lauros parodoje, į kurią

abu su Klemu gavo pakvietimus. Kieto
popieriaus vokuose, padailintuose jos piešinių
fragmentais. Gal išsiuntė norėdama surinkti
didesnį dalyvaujančiųjų skaičių? „Tu mane
įžeidei, bičiuli, – atšovė Klemas. – Ant tavęs ji
turi, ko pykti. Bet aš?! Aš tikrai ne dėl
skaičiaus.“ „Dėl grožio, Klemai, tik dėl grožio“, –
patraukė jį per dantį Vaidotas. Tuo metu,
trečiame kurse, Klemas kaip tik buvo
užsiauginęs nedidelę barzdelę, nešiojo velvetinį
švarką, bandė visoms leidykloms įsiūlyti savo
pirmąjį eilėraščių tomelį, vienodai
didžiuodamasis ir miglotais pažadais pagalvoti
dėl jo išleidimo, ir atvira kritika: „Genijai
niekada nepriimami lengvai“. Tuomet kaip tik
buvo pradėjęs draugauti su po pusmečio jo
sužadėtine tapsiančia mergina ir neslėpė nuo
draugo netrukus jai pasipiršiąs. Vaidotas staiga
suaugusio bičiulio pašonėje jautėsi kaip
mokinukas, nors jau spėjo permiegoti su
pustuziniu merginų ir neseniai gavo rimtą
darbą. Visa tai nublanko, kai kaip stuobrys
sustojo prieš Laurą, o Klemensas tuo tarpu
nesivaržydamas išbučiavo ją į abu skruostus. Ji
patenkinta sukikeno. Pagaliau pažvelgusi į
Vaidotą, nežymiai papūtė lūpytes ir už nugaros
sukryžiavo pirštus. „Tai būsi? Dailininke?“ –
pasisveikino jis. „Įrodysiu tau!“ – atsakė jos
žaliai mėlynos akys. Vaidas pagalvojo, jog tai,
kad jos nepalietė – didžiausia jų jau
pasibaigusių santykių stiprybė, gražiausioji
gaida. Kad ji nestovi toje jo savimeilę
glostančioje, bet garbės nedarančioje eilėje –
net jei joje būtų pati pirma ir pati svarbiausia.
Gerai, jog jis liko princu, viename paveiksle
kreivai šypsančiu iš po didžiulio klevo,
tirpstančio sfumato neapibrėžtume; pieštuku to
efekto išgauti jai turbūt nepavyko, užtat dažais
pasisekė puikiai (“Čia tu? – vėliau visai be
reikalo pasitikslino Klemas. – Panašus, kad ją
kur!“). Vaidas kilstelėjo taurę, Laura švelniai
priglaudė prie jos savąją. „Eikš, parodysiu tau
vertingiausius darbus“, – sušnabždėjo ir paėmė
už rankos. Gurkšnodami aviečių spalvos vyną,
jiedu nardė tarp žmonių, sustodami ties
mylimiausiais Lauros paveikslais ir piešiniais.
Prie to su klevu ji Vaido nenuvedė... „O dabar
neišsiduodamas pažiūrėk į dešinę, – vienu
momentu spustelėjo jo pirštus. – Matai tą
vyruką?“ „Tą ryžą su tragiškais languotais
marškiniais?“ „Vaidai!“ „Leisk geriau įsižiūrėti, –
jis nutaisė susikaupusiojo miną. – Ryžas
tragiškais marškiniais.“ Laura džiūgavo, kad jis
pavydi – tegu tik truputį, tiek to. Nors tarp jų
jau nieko nebebus, bet vis tiek malonu. Padavė
jam savo taurę – „Nunešk išplauti“ „Laura!“
„Aha!“ Pasisuko, nudrožė tiesiai prie to
morkaplaukio, demonstratyviai užmetė ranką
jam ant peties, vyniote apvyniojo ja kaklą
(Vaidas įtarė, jog gal net pridusino truputį) ir
ištaisė ilgą, aistringą bučinį – Vaidotui skirtą, tai
buvo šitaip akivaizdu!

Brėždamas tilto kontūrą, inžinierius Sodauskas

mintyse tiksliai regi tą rankos linkį, jaučia jo
veržlumą ir eleganciją. Ir vėl šypsosi – velniava,
reikia atsikratyti to įpročio! „Arnas tavo metų
būdamas irgi šypsojosi reikia ar nereikia“, – sykį
pasakė močiutė. Buvo atvykusi į Vilnių
paslaptingais senų žmonių reikalais, kurių pas
ją karts nuo karto atsirasdavo; Vaidotas įtarė,
jog vienintelis svarbus reikalas – aplankyti
sūnaus šeimą. Ir tąsyk močiutė apsistojo pas
sūnų. Rišdamasi šventadieninę skarelę
sekmadienio mišioms, taip atsakė į Vaidoto
nusiskundimą dėl kvailo įpročio. „Močiute!“ –
priekaištingai tarstelėjo jis. Visad sakė jai
nenorįs, kad lygintų su patėviu. Po to, kai pats
močiutei atskleidė tiesą apie savo kilmę. Ji
tvirtai suveržė skarelės mazgą ir palingavo
galva – nusistebėjo, kad jis nesupranta galįs
turėti kažką bendro su bet kuriuo pasaulio
žmogumi. Balse Vaidotas išgirdo nuoskaudą. „Tu
man nesi „bet kuris“ žmogus“, – pašokęs nuo
sofos, priėjo prie močiutės. Ta sunkiai atsiduso
ir kantriai, lyg mažą neklusnų vaiką auklėdama,
tarė, jog Arnas vis dėlto jį, Vaidotą, augino, ir ne
visada blogai; . Priminė, kad iki šiol Vaidotas su
juo dalinasi namais, kuriuos negi nejaučia
savais esant? Vaidas įsitempė. Močiutė ant
spintelės pasidėjo rankinuką, atsidarė jį.
„Nepasiėmiau nosinaičių, Vaidai. Akys
pastaruoju metu taip ašaroja, ypač kai vėjas...
O šiandien vėjuota. Atneši?“ Įsidėjusi vaikino
paduotą pakelį, galiausiai pravėrė buto duris.
„Gal nori mane palydėti?“ Su tuo suaugusiu
vyru vis dar turi elgtis kaip su aikštingu
paaugliu – vis dar negali, kokį aštresnį žodį
pasakiusi, tiesiog imti ir nueiti, palikdama jį patį
su savimi. Vaidas dvejojo. „Nevaikštai į
bažnyčią, Vaidai?“ Jis papurtė galvą. „Netiki?“
Pamiršęs palyginimus su patėviu, šyptelėjo:
„Tikiu.“ Močiutė linktelėjo.

Senamiestį kirtę siauromis gatvelėmis, pasiekė

sankryžą ties filharmonija. Link Aušros Vartų
plūdo žmonės – ir vietiniai, ir turistai. „Manai,
jog augant su tikru tėvu viskas eina kaip sviestu
patepta?“ – sustojusi visai netoli arkos, nuo
kurios jau galėjai aiškiai matyti Dievo Motinos
veidą, paklausė močiutė. Vaidotas purkštelėjo –
aišku, kad nebuvo toks naivus, vien Lauros
pavyzdžio užteko. „Su tavo charakteriu,
Vaidai...“ – močiutė paglostė jam ranką, į kurią
buvo įsikibusi. Jis sudrebėjo. „Niekada niekam
nebuvau našta!“ Ji neleido tam jaunam vyrui
ištraukti rankos. Ir nesiliovė jos glostyti. O jis
mąstė, kaip gerai, kad močiutė galvoja, jog pas
tikrą tėvą jis nepersikraustė tik dėl sentimentų
gimtiesiems namams... Nepersikraustė,
kadangi niekas nekvietė. Vaidas kalė sau, jog,
žinoma, priežastis paprasta: tėvas supranta,
kad jaunam vyrui būtų ne visai jauku gyventi
tuose pačiuose namuose su veik bendraamže
tėvo žmona. O atsisakydamas jis taip pat
jaustųsi nesmagiai. Tėvas nestato žmonių į
nepatogią padėtį.

*****
– Vaidai, ką tu čia rašinėji?! – prie stalo stovi tik
jaunas buliukas – kiti jau seniai išsivaikščiojo
namo.

Vaidotas instinktyviai uždengia delnu lapą.

– Dar dirbsi? Gal šiandienai jau gana?

– Pagalvosiu. Šiaip ar taip, tavęs man

nebereikės.

– Malonu... – kolega nusisuka.

Na bet gi tikrai nereikės – džiaugtųsi, jog gali

keliauti namo! Žmonėms kažkodėl ne visada
patinka tiesa... Vaidotui taip pat. Jis gi žmogus.
Atitraukia ranką nuo popieriaus. „Viskas bus
gerai. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai“ –
vingiuoja gal dešimt eilučių. Va kuo jam patiktų
tikėti. O juk taip jam, septyniolikmečiui, po
pasipasakojimo apie tėvą kartojo ir močiutė.
Tąsyk Vaidas patikėjo, nes močiutė nieko
nesakydavo šiaip sau, be to, pažinojo tėvą nuo
pat vaikystės.

Pasakojo Vaidui apie berniuką, braidžiojantį vėjo

siūruojamomis pievomis, šokinėjantį per
upeliūkščius greta savo gimtojo miestelio,
marių pakrantėje delnais gaudantį vėją ir
keliantį jį prie ausies – norėjo išgirsti atsakymus
į giliai širdyje kirbančius klausimus. Tam
berniukui užteko savęs paties – tie klausimai ir
atsakymai niekuomet neleido jam jaustis
vienišam. Mokėsi kukuoti gegute ir kleketuoti
kėkštu, mintyse pakildavo aukštai aukštai ir
buvo akylas lyg vanagas. Pagalvojęs ką nors
smagaus, kvatodavosi per visą laukų ir marių
plotį. Nuliūdęs eidavo prie švyturio ir sau
prisižadėdavo per gyvenimą nukeliauti ne vieną
tūkstantį kilometrų, tik nežinia, ar tikėjosi šitą
svajonę išsipildysiant šimteriopai. Bet
užsispyrusiai žvelgdavo į horizontą ir
fantazuodavo, ką ras už jo. Sykiais jam
dingteldavo, jog dar didesnės paslaptys ir
sunkiau prieinami arba išvis nepasiekiami mūsų
akims atradimai slypi po tuo link horizonto
besidriekiančiu vandeniu arba po žeme. Karštą
vasaros dieną išsirengęs iki pusės atsiguldavo
ant pilvo ir priglausdavo ausį prie žemės.
Krūtinę braižė aštrios pamario žolės. Iš pradžių
nemokėjo susikaupti – girdėdavo viską, tik ne
garsus iš po tos drungnos, grubios plutos,
pavydžiai saugančios savo lobius. Tačiau
berniuko meilė buvo stipri, o po kurio laiko ji
dar pasipildė paaugliška aistra. Tada ausys ir
išgirdo. Krusčiojimus, vibracijas, gurgėjimą ir
grumėjimą, sruvenimą ir traškesį, augimą ir
dūlėjimą, ugnį ir besiveržiantį orą. Kaip
gydytojas per stetoskopą klausėsi Žemės
širdies, auskultavo jos vidaus organus,
skaičiavo pulsą.
Aišku, močiutė pasakodama tokių sąvokų
nevartojo – tai Loretos leksikonas, kurio
Vaidotui buvo įdomu pasimokyti. Jiedu
pažaisdavo studentą ir dėstytoją – Loretos
medicininius terminus keisdavo Vaido istorijos
apie tai, kaip skirtingai skamba tiesės ir kreivės,
kaip keliant skaičių vis aukštesniu laipsniu, jis
įgija vis daugiau galios – ją gali pajusti net
fiziškai. O apie ką jis šnekučiuodavosi ir
šnekučiuojasi su kitomis? Kai kurios mimikrijos
principu susilieja su jo kalba, dedasi be galo
susidomėjusios kiekvienu jo žodžiu, pradeda
pačios sapalioti kažką „į temą“, nors nė velnio
joje nesigaudo. Kitas jau po penkių sakinių
suima žiovulys ir jos mandagiai dangstosi burną
rankute su gražiai nulakuotais nagučiais, o
pėda vis slysčioja kalbančiojo koja – cha, joms
atrodo, jog tokiu būdu nukreips Vaido mintis!..
Tik jau ne nuo jo mėgstamos temos!

Negailėdamas nei jų, nei savęs Vaidotas

konstatuoja, jog sarkazmas jo santykiuose su
moterimis – visomis, išskyrus Laurą ir Loretą, –
užėmė tuščią meilės vietą. Ir su piktu
sarkazmu, o gal su švelnia ironija jis dabar
patvarkytų bet kurią iš jų štai čia, tiesiai ant
popieriais nukloto stalo. Nuleistų įtampą. Cha!
Tik popierius iš pradžių nurinktų, kad
neužsilenktų nė vienas jų kamputis. Nuleidžia
galvą ir priglaudžia prie popierių kaktą.
Minučiukę pasvarsto, kurią iš savo dabartinių
dviejų šiuo momentu norėtų pasiguldyti –
rausvaskruostę karštakošę, po jo vakarykščio
priėmimo išvažiavusią taksi, ar tą studenčiokę,
pankuojančią nuo mėlynai išdažytų plaukų ir
auskaro bamboje iki IT žargonu jos galvoje
besidėliojančių minčių. Antrosios nuolatinis
maištas labiau tinka prie jo dabartinės
nuotaikos – prie tos per visas kūno poras išorėn
besiveržiančios „Eureka!“. Tik mėlynus plaukus,
primenančius laboratorijoje užaugintas
genetiškai modifikuotas žoles ar nuo dulkių
augančius vazoninius augalus, liesti jam iki šiol
atgrasu. O Vaidas mėgsta mylėdamasis sukti
ant piršto moters plaukų sruogą ar savo
skruostu nuslysti švelniomis garbanomis...

Po tų vos kelių jųdviejų su Loreta kartų,

apglėbęs ją iš nugaros, padėdavo smakrą ant
šilkinio viršugalvio. Arba Loreta, gulėdama ant
vis dar joje esančio vyro, įsikniaubdavo veidu
jam į kaklą, petį ar krūtinę – mėgdavo taip
įsikniaubti ir gulėti tylutėliai, tarsi slėpynes
žaisdama. O Vaidotas karštai trokšdavo ją
surasti – jausdavo, jog dar nėra to padaręs, dar
tik juda link slėptuvės... Oi, toli gražu ne fizinio
suartėjimo prasme!.. Nors gal net ir ja.

Loreta jų bendrame kelyje nei pėdas mėtė, nei

kelią rodė. Ko gero, irgi su ironija palaikė bet
kuria proga Vaido deklaruojamą
savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaidui net
tikėjime Dievu svarbiausia žmogui palikta laisva
valia. Juk galėjo Dievas jos ir nesuteikti. Todėl
Dievą Vaidas gerbia. Įsivaizduoja jį drąsų, nes
suteikė tokią galią žmogui. Silpnam, kartais
apgailėtinam. Kita vertus, dabar jau neišsisuksi
nuo pasirinkimo. O tada prasideda –
atsakomybė, kaltė... Tačiau Vaidotas jau verčiau
kentės, nei atsisakys laisvės rinktis.

Žino, jog praleisti šią naktį su moterimi –

klaidingas pasirinkimas. Lygiai taip turėtų
atrodyti Dievui ir Užupio angelui. Bet Vaidas vis
tiek parašo studenčiokei, kad po dviejų valandų
bus namuose ir kad ji ten irgi pageidaujama. Ji
atsako, jog šiaip jau vakarą seniai suplanavusi
ir kad jis, po galais, niekaip neišmoksta parašyti
anksčiau! Gal laike nesiorientuoja? Vaidas
nesureaguoja, ramiai užbaigia vieną iš
juodraščių ir po truputį užgesina šviesas biure.
Nusiimdamas nuo pakabo švarką, išgirsta
dzingtelint žinutę... Apie vidurnaktį studenčiokė
užmiega jo glėbyje, tačiau kai jau yra tikras, jog
ji neprabus, Vaidotas išsivaduoja iš keliomis
tatuiruotėmis padailintų rankų ir pasislenka į
kitą lovos pusę. Paskui atsikelia iš lovos.

Čia, miegamųjų daugiabučių rajone, naktį

neišeisi pasivaikščioti taip paprastai kaip
Užupyje: Vaidotui dingojasi, jog vienas į kitą
panašių pilkų namų siluetai kėsinasi jį
paklaidinti, jog per garsiai dunda šaligatvis po
kojomis, o širdis nesuranda nusiraminimo, kaip
kad rasdavo gimtajame rajone. Vaidotas eilinį
kartą pajunta nuskriaustojo priešiškumą
piniguočiams, okupavusiems visuomet kiek
atskirai nuo viso miesto gyvenusį plotą už
upelės su visais sunkiai prijaukinamais jo
senbuviais. Ten jis pasitenkintų bet kokia
palėpe, nes ten yra savas; tačiau ir palėpė jam
neįperkama. Vis dėlto vaikštinėti vaikystės ir
ankstyvos jaunystės gatvėmis tebeturi teisę.

– Važiuoju į Užupį, – papurto studenčiokę už

peties.

– Ką?..

– Ryte užrakink duris. Jeigu pamirši –

nutarkuosiu užpakalį, kaip kažin ką!

Ji irzliai mosteli, pasiverčia ant kito šono ir

pakiša galvą po antklode. O jis užveda savo
mašiniuką ir išburzgia iš kiemo.

Vaidui ypatingai patinka pumpurais kurtinančiai

sproginėjantis pavasaris – lyg iš Binkio
eilėraščių. Su bundančios dirvos drėgme. Su
paukščiais, prikimusiais nuo uolaus čiulbėjimo ir
vis dar vėsaus rytmečio oro. Su Užupio
undinėle, padengta paryčio rasos ir žibančia
gatvės lempų šviesoje. Jis palieka automobilį
prie vieno iš pirmųjų Užupio kiemų, įžūliai
užstatydamas išvažiavimą iš jo bent kelioms
nuliovoms gražuolėms, kurių savininkai
akivaizdžiai priklauso okupantų gaujai. Gaila
tik, kad greičiausiai jie į darbą išvyksta vėliau
už Vaidą ir apie jo pokštą net nesužinos. Sykį su
Klemu ir dar dviem chebrantais keliems
tokiems automobiliams, paliktiems prie jų
mokyklos, vinimi pabraižė šonus. Visą dieną
drebėjo, kad atsidurs nepilnamečių kolonijoje. O
kitą rytą į mokyklą atėjus policininkams, vos
savanoriškai nepasidavė. Laimė, iš pradžių tie
mokytojų kambaryje pasikalbėjo su visais
pedagogais. „Mano auklėtiniai vakar tokiu laiku
kabinetą tvarkė“, – pareiškė Vaido auklėtoja
garsiai, kad už durų besisukiojančiųjų ausys
išgirstų, o lūpos perduotų klasiokams. Vėliau
visi, lyg dešimtukui atmintinai išmokę jos
užduotą eilėraštį, policininkams patvirtino
auklėtojos žodžius. „Jums buvo taip akivaizdu,
jog čia kažkurių iš mūsiškių darbas?“ – Vaidas
paklausė tik per klasiokų susitikimą, praėjus
metams nuo mokyklos baigimo ir dvejiems nuo
to kolonija gresiančio įvykio. „Aš linkusi
apsidrausti“, – auklėtoja švelniai nulenkė
priešais ją už lauko kavinės stalelio įsitaisiusio
antrakursio ranką ir į peleninę užgesino joje
smilkstančią cigaretę. Vaidas vyptelėjo, greta
sėdėjęs Klemas – irgi: na, kaip jos nemylėsi?

Jeigu Vaidas galėtų šiąnakt pernakvoti pas savo

bičiulį poetą, būtinai jam primintų tą piktą
paauglystės protestą. Tačiau nakvynės prašysis
pas kitą žmogų... Paėjėjęs iki skausmo
pažįstama gatvele, pasuka į kiemą su klevu.
Pasiutusiai norėdamas užsirūkyti, truputį
pastovi balkone. Retsykiais toks noras jam vis
dar kyla, tačiau atsispirti dažniausiai nėra
sunku. Net jei garantuoja, jog tarp balkono
sienelės ir palei ją sustatytų vazonų rastų vieną
kitą nuorūką... Šypteli. Tada krumpliais
pabeldžia į brolio – buvusio jųdviejų – kambario
langą. Išgirsta viduje cyptelint senos lovos
spyruokles. Netrukus į Vaidą sužiūra pilkos
brolio akys, ir jis atidaro langą. Vaidas
paspaudžia Viliui ranką ir vikriai įlipa vidun.
Susėdę atviro lango kvadrate, jiedu tampa gyvu
paveikslu.

– Maniau, kad tu su projektu nusivaręs ir ieškai

bet kokios galimybės gerai išsimiegoti, – pirmas
prabyla Vilius.

– Taip ir yra.

Vilius prunkšteli ir nuleidęs galvą patyrinėja

kelis painesnius kilimo ornamentus.
– Gulsies į mano lovą ar ant grindų? – paklausia
atsiprašomu tonu: antrosios lovos šiame
kambaryje neliko.

– Bus gerai ant grindų, – sumeluoja Vaidas.

– Nu gi, kad jus kur!.. – išgirsta iš už nugaros. –

Nei patys miega, nei kitiems duoda! Dirbtumėt
abu normalų fizinį darbą – rankomis, o ne
makaule, tai su miegu problemų nekiltų!

Arnas stovi balkone – plačiai išsižergęs, su

cigarete burnoje, apsivilkęs berankoviais
marškinėliais, išsitempusiais per jo plačią,
žilstančiais gaurais apaugusią krūtinę, ir kalba
garsiau už jaunuolius, nebodamas aplinkui
veikiausiai miegoti bandančių kaimynų.

– Labas, – sako Vaidotas, šonu pasisukdamas į

patėvį.

– Tavo naktinėjimai geruoju nesibaigs, –

nesiliauna tas. – Psichuškėj nori atsidurti?

Vilius tylom spusteli brolio ranką, Vaidas

pastebi trumpą jo šypsnį.

– O ką jis tau dėl nemigos sako? – pasiteirauja

Arnas, žingtelėjęs visai arti Vaidoto.

– Pas jį aš puikiai išsimiegu.

– Tai gal reikėjo ten ir čiuožti?!

Vaidas vėl nusisuka į kambarį. „Apsiramink,

seni“, – burbteli mintyse, o garsiai taria:

– Atėjau pas Vilių.

– Taigi aišku, kad ne pas mane, – kimiai

nusikvatoja patėvis. – Supratau supratau.
Netrukdysiu judviem.

Vaidoto širdis dunksi garsiau nei įprasta, kol

patėvio žingsniai galiausiai nutolsta ir dingsta
buto gilumoje.

– Nekreipk dėmesio, kai jis toks, – ramiai

tarsteli Vilius.

Nuėjęs prie spintos, pasikuičia jos apatiniame

stalčiuje ir ištraukia patalynę.

– Čiužinys kur visada? – klusteli Vaidas,

pritūpdamas prie lovos.

– Aha, palovyje.

– Sudulkės visai.

– O kur man jį laikyti? Nebent savo atsivežtum.

Vaidotas žvilgteli į brolį – nukrenta ant Viliaus

galvos kaip koks desantininkas ir dar reikalauja
karališko priėmimo!

– Pamiršk, – numoja ranka.

Ištraukia čiužinį ir jį ištiesia. Perima iš brolio

paklodę, kol ją kloja, Vilius jam ant galvos
užmeta jau apvilktą pagalvę. Purendamas ją,
Vaidas pajunta, jog pagalvė pilna ramaus
miego.
2.
Parvažiavęs iš darbo, savo buto duris randa
neužrakintas. Ant rankenos užrištas klaikiai
rožinis studenčiokės topas – ar ji čia savo
teritoriją paženklino? Ar jis, atseit, nemandagiai
su ja kalbėjo išeidamas? Demonstruojam
charakterį? Jis dar ne tokių matęs! Nusikeikia,
nurišęs drabužėlį, jį išmeta į šiukšliadėžę ir
nusprendžia, kad, įleidus kiaulę į namus, ji
išties užsilipa ant stalo. Taigi, daugiau nebeįleis.
Dulkinimuisi galima rasti mažiau kaprizus
rodančią. Taip nusprendęs, pasijunta labai
gerai, net pakiliai. Tarytum vien tuo
apsisprendimu būtų tapęs... Švaresnis.
Švilpiniuodamas ištrina studenčiokę iš adresatų
sąrašo telefone.

Tuomet prisimena rausvaskruostę, iš kurios jau

dvi dienas nieko negirdėti – turbūt šįsyk bus
rimtai supykusi. Na taip, Vaidotas jau ne pirmą
kartą ištaiso tokį fintą – pasikviečia į svečius,
užuominomis nuteikia romantiškam vakarui ir...
Pasislepia savo paties namuose. Kam taip daro?
Šiek tiek dėl pramogos, šiek tiek
provokuodamas, išbandydamas savąją traukos
jėgą ir žavesį... Rausvaskruostė šį kartą laikosi
stipriai – anąkart paskambino jau po pusdienio.
Žinoma, išdėjo į šuns dienas, bet koks karštas
buvo po to sekęs susitikimas!.. Vaidotas
prisiminęs net apsilaižo. Apskritai, mintimis
apie šią moterį jis mėgaujasi gal net dažniau
nei norėtų. Ji absoliučiai kitokia nei studenčiokė
– turi padorumo ir net inteligencijos. Jos
namuose ant spintelės po vaza paklota senelės
nerta staltiesėlė, o lentynose – bent
keliasdešimt dėmesio vertų knygų. Darbe
užimamas postas – pavydėtinas, nors metų ji
turi mažiau nei Vaidas. Nuovoki, šmaikšti, graži.
Tik ji – ne jo; ir niekada tokia netaps. Visai kaip
su geros firmos batais, prabangiu automobiliu,
naujos statybos butu prestižiniame rajone –
pasimatuoji, pravažiuoji, įeini į vidų, matai vien
tik pliusus, tačiau ir už dyką neimtum.

Gal Vaidas kaip tik ir nori, kad ji pati nutrauktų

santykius, supratusi tai, kas seniai aišku jam?
Taip būtų paprasčiau, o jo reputacija šioje
srityje perdėm nenukentėtų – Vaidas senokai
įrašytas į nematomą geidžiamų vyrų sąrašą,
paslaptingu būdu pasiekiantį pakankamai daug
moterų. Be to, ji jaustųsi išlaikiusi vadžias savo
rankose iki galo. Vaidotui tai net truputį svarbu,
nes rausvaskruostę gerbia... Kiek apskritai geba
gerbti kitą žmogų. Todėl ji ir apie studenčiokę
nežino. O pastaroji buvo paties Vaido
informuota jau po kokio mėnesio nuo santykių
pradžios, kad kažin ko nesitikėtų – būna, jog
tokios jauniklės, nors neatrodančios naiviai,
įsikala į galvą kokią idee fixe ir tampa
pavojingos visai vyrų giminei. Studenčiokė tik
patraukė pečiais: „Tai turbūt reiškia, kad ir aš
galiu naudotis laisve?“ Vaidotas nusikvatojo – ji
teisi, po galais!.. Kartais jam trūks tos
mėlynplaukės, gyvenančios pagal principą
„akis už akį, dantis už dantį“. Tačiau ne taip
stipriai, kad ją susigrąžintų.

*****

Vakarais savo žvakes uždega kaštonai.

Rausvaskruostės kieme – jų net trys. Išaugę
vienas šalia kito, todėl susipynę šakomis ir virtę
viena didele, gardžiai kvepiančia bičių ganykla.

– Ar čia jos tau medaus prinešė? – pasiteirauja

Vaidas, tiesiai iš stiklainiuko šaukšteliu
kabindamas auksinį saldumą.

– Taigi. Pasaldino gyvenimą, – atsiliepia

rausvaskruostė.

Kai Vaidotas netikėtai paskambino į jos buto

duris, moteris pagalvojo paštininką atnešus
siuntinį, kurio seniai laukė – tik todėl ir atidarė
dargi greitai, skubėdama. Žinodama, dievaži,
nebūtų įsileidusi! Ir dabar vos nesugrūdo tų
prašmatnių, tamsiai raudono aksomo spalvos
rožių jam į gerklę... O gal dar kur nors!
Krenkštelėjo ir be žodžių paėmė gėles, pamerkė
jas į savo mylimiausią vazą, prieš tai nupjovusi
kotų galiukus – įstrižai, kaip patariama, kad
gėlės ilgiau žydėtų. Jei išsilaikys ilgai, vadinasi,
buvo dovanotos iš širdies. Vaidotas nugara
atsišliejo į buto duris ir stovėjo, stebėdamas ją
besitvarkančią. Radijas transliavo retro stiliaus
dainas, užviręs caktelėjo arbatinis. Ji padengė
stalą – niekuomet, net juodžiausiomis dienomis,
nevakarieniaudavo bet kaip. Net vienai sau
pasidėdavo gražią lėkštę, sunkius įrankius, o
vandenį įsipildavo į taurę. Tada užmesdavo koją
ant kojos ir atsiversdavo gerą knygą. Taip būtų
buvę ir šįvakar, o po vakarienės gal būtų
įlindusi į vonią, užsidegusi aromatinę žvakę...

Nuo Vaido dvelkia naujais kvepalais – jai labai

patinka tas dar nepažįstamas, pavasariškai
gaivus, tačiau įžūlių natų turintis kvapas,
sumišęs su jo kūno kvapu. Tad vaišina svečią
skaniausiu medumi ir geriausia arbata. Net
vakar pirktų, savo mėgstamų sausainių paberia
į stiklo dubenėlį. Pakviečia jį sėstis, ant stalo
kampo pastato vazą su rožėmis. Jis geria arbatą
su pienu – vienas iš netikėtų pomėgių.
Rausvaskruostė taip ir nepaklausė, iš kur toks
kilo, tačiau išmoko tokią arbatą paruošti
meistriškai. Ir jai nė kiek negaila tam sugaišto
laiko bei įdėtų pastangų. Galų gale, juk ir to gali
prireikti gyvenime. Gal net su kitu vyru.

Juk žino, kad su Vaidotu ji – tik laikinai. Kad

viskas baigsis po kokio nors jo išsišokimo,
panašaus į prieš kelias dienas buvusį. Arba...
Tiesiog baigsis. Vaidotas – ne jai skirtas vyras.
Visai kaip su geros firmos suknele, prabangiu
automobiliu, naujos statybos butu
prestižiniame rajone – pasimatuoji, pravažiuoji,
įeini į vidų, matai vien tik pliusus, tačiau ir už
dyką neimtum. Vis dėlto kurį laiką galima
pasilepinti, prasilėkti su vėjeliu ir net trumpam
pamesti galvą – paskui bus ką anūkams
papasakoti. Vaidas, aišku, apie tokias jos idėjas
nenutuokia – jam rodosi, jog kiekviena trokšta
jo amžiams. Tolimoje ateityje, netikėtai
susitikus gatvėje, ji primins jam tą didžiulį
pasitikėjimą savimi, pavojingai artimą
pasipūtimui...

– Man reikia žinoti, kuo traukiu moteris. Savo

stipriąsias puses, savo kozirius, – atliepdamas
rausvaskruostės mintis ir visiškai
nesidrovėdamas sako Vaidotas.

Iš pradžių ji nustemba dėl tokių žodžių. Tačiau

jo balse pajunta iki šiol negirdėtas gaidas – visai
kaip ir naujuose kvepaluose. Susidėję draugėn,
šitie du dalykai (o gal dar milijonas mažiau
pastebimų smulkmenų) staiga atskleidžia, kad
jos ne kartą apmąstytas momentas atėjo –
būtent dabar.

– Ir sužinojęs išeisi pas kitą moterį, – ramiai

linkteli rausvaskruostė.

– Taip. Nes dėl tų gerųjų dalykų mane gal

priims. Jei ne, galėsiu grįžti pas tave.

Ir jiedu tuo pat momentu suvokia, jog moteris,

kuriai atskleisti tokie planai, gali patarti blogai,
labai blogai... Tačiau... Tokiais vakarais atleidžia
net pačios žiauriausios ir kerštingiausios
moterys, o Vaido rausvaskruostė – tikrai ne
viena iš jų. Jausdama, kaip plačiai ir kvailai
išsišiepia, sako Vaidui, kad gaila, jog jis neturi
moters akių, nes tada ir aiškinti nereikėtų –
užtektų atidžiai pažiūrėti. Pamatytų fiziką ir
matematiką puikiai išmanantį Holivudo gražuolį
melancholijos kupinomis akimis, kuris taip ir
neišmoko net kiaušinienės išsikepti, nes juk
valgio gaminimas – bobų darbas... Vaidas
nudžiunga, galėdamas truputį paprieštarauti:
moka išvirti kuskusą! Su prieskoniais. Ir
daržovėmis. Pavaišins ją kada nors... Pamatytų
įsikūnijusią aistrą, degančią tamsia liepsna, o
prieš kiekvieną sprogimą – akinamai
plykstelinčią... Vaidotui norėtųsi, kad labiau
būtų matoma ta skaidri šviesa, kurios
vienintelės jis yra palaikomas. Ji tarsi
pulsuojantis rutulys kybo kažkur tarp šonkaulių,
o kartais pakyla aukštyn, į lūpas, akis,
smegenis... Išvystų varną, savo lizdui
besirenkantį labiausiai vėjuotas ir atšiaurias
vietas, tačiau jam ręsti prisinešantį tvirčiausių
šakų...

– Tas paukštis pernelyg skelbiasi esąs miško ir

net miesto karaliumi, – nuolankiai prideda
Vaidas. – Nors kartais ir šiukšlyne pasikapsto...

– Va tuo. Tuo tu labiausiai ir paperki moteris! –

šūkteli rausvaskruostė.

Vaidotas laukia paaiškinimo.

– Kad pavarai pats ant savęs. Daug rečiau, nei

būni nusipelnęs, bet gal net per daug taikliai.
Tada jos suvokia, kad iš tiesų esi labai jautrus.
Nelabai laimingas. Na, ir prasideda visos tos
psichologinės nesąmonės!.. – ji liūdnai
nusijuokia.

Vaidotas pasislenka arčiau jos, pradeda

atsargiai glostyti rankas, kyla link pečių,
galiausiai paliečia rausvus skruostus.

– Nereikia, Vaidai...
Jis jos nepaklauso. O ji žiūri į kaštonų žvakes,
lėtai tirpstančias byrant žiedlapiams. Atsiskiria
nuo savo kūno, ištrūksta per langą ir nuskridusi
atsisėda medžio šakose. Žemiau, kambaryje
plačiai atlapotais langais, vyras ir moteris
užsiima meile. O gal tik seksu. O gal jiedu
tiesiog nemoka kitaip parodyti, jog yra svarbūs
ir dėkingi vienas kitam.

*****

– Žinai, Vaidai, aš niekada neskaičiuoju kitų

žmonių pinigų. Bet mėgstu paskaičiuoti jų
išdirbtą laiką... – prisėdęs ant Vaido stalo
krašto, numykia jaunasis buliukas.

– Kilnus požiūris. Kitokio iš tavęs ir nesitikėjau.

Vaidas bando tvarkyti stalčius, tad kalbėdamas

nė nežvilgteli į kolegą. Šiuo metu, regis, šnekasi
su vienu užrašų sąsiuviniu apspurusiais
pakraščiais, svarstydamas, išmesti jį ar dar
palikti kokiam pusmečiui – iki kito tvarkymosi.
Buliukas palinksta arčiau Vaido:

– Tai va, mudu su tuo tiltu duodamės daug

daugiau už tą gudrutį, kuriam atrodo, jog
pakanka įsirašyti savo vardą į atsakingųjų
sąrašą ir jau gali dalintis nuopelnus.
– Nuopelnas bus didelis – man negaila, – šypteli
Vaidotas.

Jam labai patinka trečiasis jų komandos narys –

gal net ir tuo, jog sykiais pasimuliuoja. Kad nėra
toks trenktas dėl darbo, kaip juodu su buliuku:
jis veikiau pavėluos užbaigti kokią nors užduotį,
nei atsisakys bičiulių kvietimo į iškylą, boulingo
klubą ar savaitgalio pajūryje. Vaidotas toks
buvo mokykloje ir dabar tokio savęs ilgisi.
Apskritai ilgisi atsipūtusio trynimosi su
bičiuliais. Nuo daugumos jų nutolo dar studijų
metais, o ypač –persikraustęs gyventi kitur.
Neliko bendro šlaistymosi gatvėse ir kiemuose,
o kartu mažėjo ir bendrų temų, keitėsi ar
išsiskirdavo nuomonės... Bet juk jie užaugo!
Surimtėti – normalu. Turbūt net teisingiau nei
likti tokiu kaip kolega, į kurį ragus nukreipė
buliukas. Ai, velnias žino!.. Kai sykį jiedu kartu
išsiruošė į miestą ir prasiėjo per klubus, o naktį
užbaigė naujų pažįstamų namuose, Vaidas vėl
jautėsi savo rogėse. Lengvai į jas įšoko:
maloniai kuteno jausmas, kad neaišku, kas
įvyks po valandos ar net pusvalandžio, buvo
smagu spausti ranką nepatikimai atrodantiems
ir neaiškiai sričiai atstovaujantiems tipams.
Tąnakt jį būtų buvę lengva įtraukti į kokią nors
avantiūrą.
O va šiandien į sąmokslą su buliuku nesivels.
Atgrasu. Čia ne tas pats, kas, geriant kavą,
paburnoti ant šefo ar, niekam nematant, į vieną
kitą nusenusio darbinio kompiuterio plyšį tos
kavos prilašinti, kad pagaliau gautum naują
darbo priemonę. Švysteli senąjį sąsiuvinį į
šiukšliadėžę. Pakyla iš vietos ir, per visą biurą
nužirgliojęs link simulianto, šiuo metu darbinio
kompiuterio ekrane stebinčio kvailus juokelius
„Youtube“, paploja jam per petį. Kolega visas
nusipurto:

– Tau galvoj negerai?! Pamaniau, kad šefas!

Vaidotas prisitraukia kėdę ir atsisėda.

– Paleisk iš naujo.

Prieš atsilošdamas kėdėje, pamoja buliukui:

– Prisijungsi?

Tas tik parodo nepadorų gestą.

– Kas mums – jauniems, nevedusiems? –

kumšteli kolegą Vaidas.

– O ko anas raukosi?

– Norėjo, kad susivienyčiau su juo prieš tave.

Simuliantas išpučia akis.

– Sako, esi tinginys... Tik mudu dirbame... O
nuopelnų ir garbės tai nori... – varo Vaidas. – Ir
dar tas priedas prie algos už projektą... Nors jis
svetimų pinigų ir neskaičiuoja...

– O ką tu į tai?

– Aišku, kad liepiau jam savo samprotavimus

pasilaikyti sau. Bet norėjau, kad tu žinotum.

– Ir išmalčiau jam snukį?! Vaidai, tu žinai, kad tą

priedą užsidirbau sąžiningai! Vien IT darbų kiek
dariau, – kolega pamiršta „Youtube“.

– Žinau. Tik va šefas prie mūsų dirbančių

nesėdėjo...

– Nejaugi jis nueis pas šefą?

Vaidotas truputį padelsia, paskui ryžtasi:

– Mes biure geriausi, taip?

Kolega gūžteli pečiais.

– Tikrai taip, – patvirtina Vaidotas. – Bet jei liktų

tik du gabūs... Arba vienam iš trijų gabių
nebebūtų patikimos jokios sudėtingos ir
dėmesio vertos užduotys?..

– Nusišovimas!
Vaidas linkteli. Supranta, jog taip audringai
sureagavo ne tik dėl kolegos – juk jam
mestuose buliuko kaltinimuose esama tiesos,
kaip tas simuliantas dabar besigintų! Vaidui
neramu, jog ir apie jį patį buliukas pripūs
nesąmonių, kad ir jam gali tekti aiškintis prieš
šefą. Juk jis yra lygiai tokia pati kliūtis karjeros
kelyje, su juo lygiai taip tenka dalintis premija.

– Jeigu kas – šefas klaus manęs, – sako kolegai.

– O aš žinau, kaip tu dirbai. Bet jeigu jis
pasiteirautų tavęs, kaip darbavausi aš...

– Viskas bus gerai, Vaidai. Tu man ir šiaip

patinki. O gal dar kada nors ir
susigiminiuosime... – patenkintas nutęsia
pramogų mėgėjas.

Jis – rausvaskruostės antros eilės pusbrolis. Jis

juodu ir supažindino tą naktį, kai Vaidotas
ieškote ieškojo avantiūros.

– Ne, nesusigiminiuosime, – stodamasis ir

žvilgsniu sustabdydamas bet kokius kolegos
klausimus, taria Vaidas. – Bet vis tiek ačiū!

*****
Anksčiau jam patikdavo tokie atokvėpiai tarp
dviejų aistringų periodų. Tačiau šįsyk daug
tuščios erdvės ir laisvo laiko suneramina:
paskaičiuoja, jog jam jau beveik dvidešimt
septyneri, vadinasi, beliko treji metai iki paties
sau kažkada nusistatytos jaunystės ribos. O
žodis „branda“ skamba pretenzingai... O jei dar
imi ir subręsti vienišas?.. Pradedi rūpintis gera
fizine forma, sveika mityba, skaityti knygas
apie tai, kaip tapti laimingu ir sėkmingu...
Vargeli! Būtų panašiai kaip tada, kai Klemas
pasišovė išmokyti Vaidą medituoti. Jam labai
greitai atsibodo sėdėti užsimerkus ir tyloje
klausytis savo kvėpavimo – kaip primygtinai
liepė draugo balsas. Jautė, jog pasaulyje esama
įdomesnių užsiėmimų. Be to, girdėjo ne tik
kvėpavimą, bet ir vakarienę virškinantį skrandį,
ir neramiai krusčiojančius rankų pirštus,
atsirėmusius į kilimą ir niekaip nerandančius
patogios padėties. Galiausiai išgirdo savo
slopinamą kikenimą, privertusį Klemą užbaigti
visa tą parodiją.

Paleidžia Lauros dovanotą džiazo plokštelę. Ji

pradeda suktis ant seno patefono, kurį Vaidotas
gavo iš… mago. “Name už tvenkinių vyksta
pertvarkos, – burbtelėjo tas. – Galerija bus
modernaus stiliaus. Tai jie viską nederančio
išmeta. Turbūt galop ir mane išmes, –
sarkastiškai nusikvatojo. – Sakė, galiu jį nešti į
„blusų turgų”, bet aš… Norėjosi savam
atiduoti.” Vaidotas pritrenktas perėmė patefono
lagaminėlį. Staiga jam dingtelėjo mintis: “Gal
jūs mane su Klemu supainiojot? Čia – jo stiliaus
daikčiukas.” “Nieko aš nesupainiojau!“ – piktai
atrėžė magas, tuoj pat nusileido laiptais į kiemą
ir, veik bėgte jį kirtęs, išlėkė pro vartus...

Plokštelė sukasi greičiau, melodija įsisiūbuoja,

veria iki gyvuonies. Vaidotui dingteli, jog būtent
toks veriantis vienatvės grėsmės jausmas
galėjo pastūmėti jo mamą vedyboms su Arnu.
Gal tai atsakymas į dešimt metų jį kankinusį
klausimą? Aišku, Arnas jai nebuvo atgrasus,
koks atrodė nuskaustam paaugliui. Jis buvo
gražus ir aistringas vyras (vėliau Vaidas gerai
įsižiūrėjo į negausias patėvio jaunystės
nuotraukas). Tačiau labai jau atviras, aiškus,
kažkoks tiesmukas buvo tas jo grožis. Toms,
kurios regi ir mąsto paprastai. Ne taip, kaip jo
motina, kuri štai dabar įeina į kambarį...
Valandėlę pastovi, žvelgdama į jį nuo durų...
Vaidas kilsteli nuo kėdės, bet motina mostu jį
sustabdo ir prisiartinusi atsisėda ant grindų prie
jo kojų... Prasidėjus trečiam plokštelėje
įrašytam kūriniui, pakelia į sūnų nuo ašarų
šlapią veidą, o tada įkniaubia jį jam į kelius...
Vaidotas glosto mamai galvą – taip darant matė
filmuose. Delnas slysčioja aukštyn-žemyn
žilomis gijomis perpintais plaukais.
Mama jį aplanko maždaug kartą per mėnesį. Ir
ne tam, kad – kaip daugelis kitų mamų –
pažiūrėtų, ar šaldytuve esama maisto, ar sūnus
nepamiršo išsiskalbti drabužių ir išsisiurbti
dulkių iš kampų, paklaustų, ar jo piniginėje
nešvilpauja vėjai, o išeidama ant stalo paliktų
banknotą. Ateina, kadangi šitaip susigrąžina
sūnų. Po truputį – su Vaidu negalima skubėti.
Tos mergos, kurias jis prametė, šito nesuprato.
Skubėjo kaip jaunystėje ji su Vaido tėvu. Gal ir
gerai, kad nesuprato – jos berniukas vertas
kitokios. Ypatingos. Ir toks jos įsitikinimas – ne
kvailos mamytės, kuri savo vaike mato vien
gera, o jei ir bloga - visuomet tai pateisina. Ne,
ji niekuomet neliaupsino Vaidoto, gal net per
dažnai jį aprėkdavo, per griežtai bausdavo,
tačiau iki šiol yra tikra, jog taip geriau... Nes
štai kaip jis ją guodžia – be žodžių, kaip ir dera
tikram vyrui.

Ašaros greitai baigiasi – niekad gyvenime ji

neverkdavo nei dažnai, nei ilgai. Pakelia galvą ir
alkūne pasiremia į Vaido kelius. Šypteli.
Atsikelia.

– Kas buvo, mama? – klausia Vaidas.

– Nieko.

– Nieko? – jis vypteli.

– Mudu ne tokie, kurie daug pasakojasi.

Vaidui nepatinka, kai motina suplaka į vieną

brandžios moters ir jauno vyro sunkiu
charakteriu nenorą dalintis savo išgyvenimais.
„Mudu“... Tikrai jau!.. Seniau ji taip
neapibendrindavo. Ir tokių graudulio priepuolių
jai nepasitaikydavo, bent jau jo akivaizdoje.
Dabar jis matęs ir kitų verkiančių moterų – ne
kartą jos verkė kaip tik dėl Vaido kaltės. Ir
nuraminti nebūdavo paprasta. Ne visada jis ir
bandydavo – pažliumbus juk daugeliui
palengvėja. Aišku, tarp jo pažįstamų merginų
buvo ir yra tokių, kurios apsiverkia dėl
kiekvieno menkniekio – atrodo, kad ieško
progos tai padaryti. Vaikinas ištarė ne tokį žodį,
gražiai užgiedojo paukštelis, o muzikinis klipas
baigėsi saulėlydžiu... Viešpatie, juk taip aiškiai
matyti, kad jo spalvos buvo paryškintos
„Photoshop“ programa! Nauji bateliai nutrynė
užkulnį. Vaidas niekaip nesuprasdavo, kokia čia
problema – nusiavei ir basomis nužingsniavai
Bernardinų sodo vejomis. Išties, kantriai
klausytis tokių pavirkavimų galėdavo tik
būdamas labai geros nuotaikos! Nubėgo kojinės
akis, o ji į rankinę neįsimetė atsarginės poros ir
kaip dabar ji atrodys... Visa tokia... apirusi.
Primygtinai reikalavo, kad Vaidas atsakytų, ir jis
leptelėjo „taip“. „Kas taip?“ – perklausė ji.
„Apirusi.“ Na, tada ir prasidėjo – išgirdo, koks jis
chamas, kaip ji anksčiau to nesupratusi, kad ja
domisi žymiai geresni... Vaidotas klausėsi
abejingai: jeigu ant jo galvos vienu metu
pasipildavo tokia gausybė priekaištų, sąmonė
gindamasi pasinerdavo į snaudulį ir jis
nuoširdžiai nebesuvokdavo nė vieno iš jų, net
jei stengdavosi. Galiausiai ji išsikvėpė, beveik
susmuko ant suolelio. „Nežliumbk, – tarstelėjo
Vaidotas. – Pabūk čia, nupirksiu kojines ir tau
atnešiu.“ Po pusvalandžio padėjo pakuotę ant
suoliuko, susikišo rankas į kišenes ir nudrožė.
Tai buvo jųdviejų paskutinis pasimatymas.
Vaidas iki šiol pakrizena, įsivaizduodamas, kaip
ta mergina keitėsi kojines viešoje vietoje – su
jos skrupulais... Tataigi...

Žliumbiančios tegul varo pas Klemą, kuris

niekaip nesusivokia, jog metas keisti įvaizdį –
moterims norisi stiprių vyrų, kurie kai pasakė –
kaip kirviu nukirto, kai padarė – tai kieta ranka.
Net jei iš pradžių painkščia truputį, vėliau
žvelgia pagarbiai. Demokratija – tik vienetams,
o daugelis ją priima kaip leidimą aikštintis. Jis
pakankamai prisižiūrėjo, kaip Miglė iš tėvo
virves veja... Aišku, kiekvieno pasirinkimas.
Jeigu tėvas taip įsivaizduoja laimę... Namie
taikstosi prie žmonos, darbe – prie pusgalvių
studentų. Sykį Vaidotui teko pasėdėti tėvo
paskaitoje, tai tokių priskaičiavo bent po tris iš
dešimties; nė neįsivaizdavo, jog mąstančios
būtybės gali užduoti šitokius klausimus arba
nesuprasti pačių elementariausių dalykų. „Na,
ir ką manai?“ – po paskaitos paklausė tėvas,
kažkodėl visas patenkintas. „Mesk darbą“, –
neva pajuokavo Vaidotas. Koks nors
psichologas spėtų, kad jis pavydi tiems, kurie
sugeba išlikti demokratiški. Besąlygiškai mylėti.
Kartais nusileisti. Betgi kas tokie tie
psichologai? Gerai organizuota gauja
nebrendylų, kiaurą parą apmąstančių savo
veiksmus, jų pasekmes, priežastis ir
menkiausius pasąmonės krustelėjimus,
galėjusius lemti tas priežastis!..

Motina ruošiasi išeiti. Dar viena moteris, kurios

viršenybės ir valdžios Vaidotas niekada
nepripažino. Nei tuomet, kai ji iš kieme
augančio krūmo išsilauždavo rykštę, nei tada,
kai neduodavo dienpinigių, kai liepdavo
iššveisti visą butą ar savaitę su juo
nesikalbėdavo. O dabar jiedu – lygūs ir tik
Vaidui spręsti, ar guosti verkiančią motiną, ar
priminti jai anuos gerus laikus. Nepakeldamas į
motiną žvilgsnio, kuriame atsispindi šitos
mintys, Vaidas žiūri į jos kojas.

– Iki, branguti, – kojos įsispiria į batelius. – Eisiu

į kirpyklą plaukų dažyti.

– Iki.
– Paskambink kurią dieną.

– Būtinai.

Užrakinęs duris, pagarsina muziką: saksofonas,

regis, mykia jau ne prie ausies, o pačioje
ausyje. Taip, tyla įveikta! O juk keista: kai galėjo
bet kuriuo momentu – net vidury nakties –
paskambinti jam patinkančiai moteriai,
darydavo tai retai. Net Loretai... O gal pasukti
dabar? Ir dėti kalbos! Už visus tuos kartus, kai
bijojo įkyrėti, saugojo sunkiai studijuojančios
būsimos gydytojos miegą, kai lėkdavo pas ją
lyg akis išdegęs – tik prisiliesti, drauge
pasivaikščioti, pasiskolinti knygą ar muzikos
diską. Paklausius keistosios moters patarimo,
pasiteirauti, kas gi iš tiesų nutiko tą obelų žiedų
šalna alsuojantį rytą, kai ji neatėjo į
romantiškiausią pasaulyje pasimatymą, kurį
pati buvo pažadėjusi Vaidotui. Kai jis
sugrubusiais pirštais spaudinėjo išmaniojo
ekraną, vis nesurinkdamas numerio teisingai ar
iki galo. O kai surinko, paaiškėjo, jog „adresatas
ne ryšio zonoje“. Garsiai keikėsi, nepaisydamas
gatvėje jau pasirodžiusio vieno kito mažylio,
nekreipdamas dėmesio į mamų ir auklių
pasipiktinimą, ir užsičiaupė, tik priešais išdygus
plačiapečiui tėveliui. „Mažvaikis...“ – išgirdo
pavymui mestą epitetą. Įsiutęs atsigręžė:
„Ką?!“ Tačiau tas tik numojo ranka, užsodino
nerimstantį vaiką ant dviratuko ir, stumdamas jį
rūpestinga tėvo ranka, nužingsniavo tolyn.
Vaidas nesivijo – kai patėvis su kuo nors
apsižodžiuodavo gatvėje, jiedu su Viliumi
jausdavosi bjauriai ir nesaugiai, todėl
stengdavosi kuo greičiau nutempti jį iš įvykio
vietos.

Be to, ne tas plačiapetis vyrukas buvo kaltas.

Tik Loreta. Loreta, Loreta, Loreta!!! „Myliu
tave“, – skimbtelėjo jos žinutė. O paskui
telefonas, rodės, užtilo visiškai, nes tik keli su
Vaidu susisiekiantys adresatai jam buvo bent
perpus tokie svarbūs kaip ji... Tas meilės
prisipažinimas, elektroninis ir šaltas, vis dėlto
priminė Vaidui jos kažkada duotą pažadą
niekada jo nepalikti... Nenorėjo galvoti apie ją
kaip apie melagę. Arba kaip apie
besišvaistančią tuščiais pažadais. Tiesą sakant,
nebesuprato, ką galvoti. Kaip ir tąsyk, kai po
vakarėlio priėmė ją, su aukštakulniais rankose, į
savo automobiliuką, pasiryžęs nusivežti į kitą
Lietuvos, o gal pasaulio kraštą. Tik šįkart galva
nesvaigo. Vaidotas jautė nepaprastą aiškumą,
kažkokią gryną, fakto tiesą, labai besiskiriančią
nuo emocijų tiesos. Daugybos lentelės tiesą –
ne tik neskatinančią, bet užgniaužiančią bet
kokias fantazijas.
O šitas sniaukrojantis džiazas atneša net ne
fantazijas, o kliedesius. Vaidas čiumpa telefoną,
tarsi vėl išvydęs jo ekrane šviečiančius žodžius.
Jis tebeturi Loretos numerį – nuolatos šmėžuoja
prieš akis, ieškant kitų adresatų. Jį nervina
seniausiai atmintinai išmokta skaičių seka,
kelianti asociacijas tai su „pi“ matematine
išraiška, tai su geidžiamos prekės brūkšniniu
kodu, tai su vaiko mėginimu surašyti kuo
daugiau skirtingų skaičių. Nervina tai, jog
nepajėgia susitvarkyti su skaičiumi. Jis –
niekada neturėjęs problemų su matematika!..
Nusviedžia telefoną ant lovos. Vis aiškiau
suvokia, jog nepadarė nieko blogo, kad čia
pačios Loretos noras... Atsitraukti? Gražiausiu
vyksmo momentu. Kaip kad tituluotas
sportininkas, pelnęs dar vieną aukso medalį,
palieka didįjį sportą, kaip kad aktorius
atsisveikinimo su žiūrovais spektaklį suvaidina
taip, kaip dar niekad gyvenime nevaidino. Ji juk
buvo trenkta, tiesa? Visą jųdviejų laiką buvo
galima tai justi. Vaidas kaip kvailys mėgavosi, o
juk reikėjo pripažinti pavojų... Ir kažko
griebtis?..

Patefono adata atšoka nuo plokštelės. Vaidotas

lėtai paima vinilą ir įkiša jį į voką, pirštais
tebejausdamas melodijos pulsą, plokštelei
grojant pasklindantį po jos griovelius. Jeigu jį
nuo šiol taip veikia buvimas be poros, tai reikės
kuo greičiau susirasti kokią dėmesio vertą
merginą. Pasinerti į viliojimą, stengtis vardan
pirmojo įspūdžio – daryti tai, ką paauglystėje
darė labiau instinktyviai, o dabar daro su
profesionalo išmanymu ir planavimu, kuris
būtinas efektyvumui užtikrinti. Jis viską
pradeda, pasirinkdamas medžioklės vietą:
pagal norimos suvilioti panelės tipą, statusą,
piniginę padėtį. Ne todėl, jog kuris nors iš tų
dalykų Vaidotui būtų labai svarbus. Tuo labiau,
kad pasitaiko siurprizų – malonių arba nelabai.
Tačiau jis nori rinktis tokią, kokios konkrečiu
momentu geidžia širdis: rimtą ar į viską
spjaunančią, jaunutę ar nelabai, linksmą ar
paniurėlę, gražią ar veikiau charizmatišką,
emancipuotą, t.y. kavinėje ar klube
susimokančią už save, o gal sąskaitos
apmokėjimo malonumą perleidžiančią vyrui...
Įvairovė didžiulė net ir tokiame mažame mieste
kaip Vilnius. Pagalvojus apie tos įvairovės
teikiamas galimybes, seilė nutįsta.

Tačiau Vaidotas turi auksinę taisyklę,

susiaurinančią paieškos lauką – neprasidėti su
bendradarbėmis. Šiuo atveju jis pakankamai
protingas, kad pasimokytų iš svetimų klaidų –
atidžiai sekė kelis jų biure besivysčiusius
romanus, po kurių žlugimo tą taisyklę ir
suformulavo. Antra taisyklė: kad ir kaip seilė
bevarvėtų, per pirmuosius pasimatymus jis
apsieina be sekso. Dėl šios priežasties panelė jį
priskiria prie gerų, patikimų vyrukų. Be to, ir
savigarba nenukenčia: Vaidas pats sau atrodo
pranašesnis už tuos, kurie nepajėgia
susitvardyti. Per tuos pirmuosius susitikimus jis
stebi moterį, fiksuoja svarbius dalykėlius ir
momentus, kurių išmanymas bus naudingas,
kai jiedu atsidurs lovoje. Kartais apsimeta
kvaileliu, kad ji atsivertų ar net pati ką nors
patartų. Jam patinka būti mokomam, ypač jeigu
mokytoja yra išradinga ir džiaugiasi, kai
mokinys pasirodo esąs gabus ir galop
pranoksta ją. Viena net pasiūlė Vaidui „rašyti
disertaciją“, tad juodu ilgai bei smagiai iš to
pokšto kvatojosi, kurdami disertacijos bei jos
skyrių pavadinimus, formuluodami jos tikslą,
uždavinius ir hipotezę.

Vaidas nugurkia sukilusį geismą, padeda džiazo

plokštelę prie kitų. Pirštais perbėga spalvotomis
nugarėlėmis. Uždengia patefono dangtį. Jau gali
būti tyloje, grįžti į ją iš garsų, minčių ir vaizdinių
sūkurio, leisti smegenims pailsėti. Atsigeria
vandens. Išsilygina marškinius. Pakeičia
perdegusią lemputę. Išneša šiukšles, trumpai
šnekteli su laiptinėje sutikta kaimyne ir
pasisiūlo užkabinti užuolaidas jos svetainėje,
nes, pasak moters, jos amžius nebetinkamas
laipioti palubėje. Vakarą užbaigia kaimynės
virtuvėje, šveisdamas jos keptus pyragėlius su
kopūstais ir, užėjus vienam iš retų atvirumo
priepuolių, purtydamas galvą, kad ne, nereikia
jai tokio sūnaus, tikrai tikrai, jame ydų žymiai
daugiau nei dorybių, o problemų – dvigubai,
palyginus su jų sprendimais. Moteris netiki,
juokiasi, žavisi jo iškalba. Du pyragėlius įdeda
rytdienos pusryčiams, skrupulingai suvynioja
juos į popierinę servetėlę. Nežino, jog Vaidotas
jau seniai nevalgo pusryčių. Jai ir nereikia
žinoti. Kaip ir močiutei, kurios namuose Vaidas
turbūt pusryčiaus poryt.

*****

Kai į dulkėtą keliuką, vedantį link jos namų,

įsuka senas čiaudintis automobiliukas įlenktu
dešiniu šonu, močiutė supranta, jog šįsyk
Vaidas akseleratorių spaudė mažiau nei jam
įprasta. Pajunta, kada jis išvažiuoja iš Vilniaus –
šiandien tai buvo daugiau nei prieš dvi
valandas, o tiek Vaidui beveik niekuomet
neprireikia. Jis buvo užsigalvojęs: ir apie tai,
kodėl apskritai čia šiandien važiuoja, ir apie
močiutės idėjas, nuskambėjusias per keletą
paskutinių jųdviejų pokalbių, vykusių telefonu
bei gyvai, jai svečiuojantis Vilniuje. Tuose
pokalbiuose močiutė retsykiais painiojo Loretą
su Laura arba su dar viena mergina, kurios
Vaidas nei pažįsta, nei akyse matęs –
greičiausiai ji gyvena tik močiutės fantazijose.
Kaip ten bebūtų, visos trys tokios šaunios, jog
Vaidas, anot močiutės, jau seniai turėjo eiti prie
altoriaus... Tegul nemano, kad jo lauks amžinai!
Nes koks nuostabus jis sau beatrodytų, koks
neblogas iš tikrųjų bebūtų, galų gale juk tėra
žmogus – būtybė dviem kojom, dviem rankom ir
viena galva, iš kurios kartais pusė telieka.

Vaidotas nesiginčijo – žinojo ne kažin ką

įrodysiąs senam žmogui, o ir stiprių argumentų
neturėjo. Galbūt iki šiandienos. Dabar jis
nusiteikęs ryžtingai. Tačiau močiutė spėjo
pasiruošti šiam ryžtingumui. Spėjo nuliūsti, kad
Vaidas neatsivežė Viliaus. Vietoje jo ant
priekinės keleivio sėdynės – Vaidoto darbo
popieriai, kažin kokie brėžiniai ir skaičių
lentelės. Močiutė supranta, jog jiedviem
išsikalbėjus iki užkimimo ir gal piktumų, Vaidas
dirbs iki paryčių. Tada paskambins viršininkui ir
paseks kokią nors pasaką, pateisinančią jo
vėlavimą į darbą. Jeigu pasaka itin nusiseks,
tądien galės apskritai neateiti į biurą; o tai
reiškia – pasilikti pas močiutę iki vakaro. Ji
užsisvajoja...

Vaidotas irgi. Stabtelėjęs po žiedlapius

barstančia obelimi, šakomis beldžiančia į
močiutės trobos langus.
– Nenaudėlė! – močiutė paglosto obels
kamieną. – Pernai dauguma žiedų tušti buvo,
vos keliasdešimt obuoliukų nuskyniau.

– Gal sena jau? – spėja Vaidas.

– Išdykus ji! – nusijuokia močiutė ir reikšmingai

žvilgteli į anūką. – Visada tokia buvo.

Vaidotas priglaudžia delną iš kitos kamieno

pusės. Močiutė mąsto, jog tie negausūs
išdykusios obels vaisiai – patys skaniausi iš
visų, kuriuos užaugina jos sodas. Dailiausi,
ilgiausiai išsilaikantys. Daryk, ką nori, o burna ir
širdis ima ir apsąla nuo jų.

– Eik trobon, – tyliai tarsteli Vaidotui. –

Vakarieniausim.

Jie valgo tylėdami, kol Vaidas, gerdamas pieną,

numykia:

– Dėl tų obels žiedų...

– Taip?

– Supratau, ką norėjai pasakyti.

– Mhm?

– Močiute!.. – subara. – Pastaruoju metu tu tik

apie tai ir tešneki. Žmona, vaikai...
– Taigi. Nereikšmingi dalykai.

Vaidas atsidūsta:

– Nei aš taip sakau, nei taip manau.

Jau pradeda gailėtis užvedęs šitą kalbą, nors

dėl jos ir atvažiavo. Dėl painiavos savo galvoje
ir sieloje – kaip į obels šakas įsisukus smarkiam,
gūsingam vėjui.

– Dūsauti tik moterims pritinka, – pastebi

močiutė.

– Jos mano vietoje apsiverktų, – atšauna Vaidas.

Padeda trobos šeimininkei nurinkti indus. Ji

marlės gabalu uždengia prapjautą varškės sūrį,
o jis suplauna lėkštes.

– O dabar, – griežtai taria močiutė, – sėsk ir

pasakok.

Vaidas į kelnes nusibraukia drėgnus delnus,

šonu atsiremia į krosnį.

– Pastovėsiu...

Nuryja seiles, įkvepia ir pradeda. Nuo to, jog

šiuo metu yra vienas ir kad, gerai pagalvojęs,
nebenori tiesiog turėti moters. Nori... Su ja būti.
štai kaip. Močiutė išlaisvina į kuodelį susuktus
savo plaukus, neskubėdama į mažą medinę,
emaliu inkrustuotą dėželę sudeda segtukus,
pasiima šalia dėželės gulėjusias šukas,
atsistojusi prieš veidrodį susišukuoja. Paklausia,
ką, jo manymu, reiškia tas „būti“, ir priduria
besitikinti, jog šitą posakį ne kokioje nors
knygoje išskaitęs pažodžiui įsiminė.

– Šiaip jau buvo toks Fromas... – Vaidas

nesusilaiko jos nepaerzinęs, tačiau iškart
papurto galvą. – Aš puikiai suprantu šituos
žodžius.

Močiutė paima į rankas degtukų dėžutę,

ištraukia vieną degtuką.

– Va, turiu jį, – sako ir brūkštelėjusi uždega

degtuką. – Aš jį uždegiau, jis mane šildo. Taip
įsivaizduoju buvimą kartu.

Ir perspėja Vaidotą negalvoti apie tai, jog

degtukas gali nudeginti. Tas šyptelėdamas sako
šitą stadiją jau praėjęs. Be to, akiratyje neturįs
nė vienos, kuri gebėtų nudeginti. Visos
kažkokios drungnos. Močiutė atsisėda ant
taburetės tiesi, skreite sunėrusi liesų, nuo
amžiaus ir nuo saulės nurudusių rankų pirštus.
Palaidi plaukai švyti lyg blausus sidabras.
Mėlyna senoviško kartūno suknelė apvalia
mergaitiška apykaklaite, apnerta baltais siūlais,
atrodo tartum karalienės apdaras – iškilmingas
ir santūriai prabangus.

– Netiesa, – demaskuoja Vaidą.

Jis atlaiko jos žvilgsnį, tačiau toliau slapstytis

nebemato prasmės.

– Melas, – prisipažįsta.

Ir nors žino, jog jo pašnekovei pastaruoju metu

pasitaiko supainioti vardus ir veidus, vis tiek
ištaria:

– Loreta.

Močiutė pasitikslina, ar čia toji, kur jos daržinės

šiene miegojo. Vaidas linkteli. Loreta pareiškė
niekada gyvenime ant šieno nenakvojusi, ir
išdrožė į daržinę, palikdama jį rymoti prie
lango, stebėti kiemu tolstančią figūrą, po
pažasčia pasikišusią antklodę, ir bandyti
suvaikyti mintis.

– Ta man patiko, – taria močiutė, turbūt kokį

dešimtą kartą. – Žaliai mėlynos akys...

Vaidotas neprieštarauja. Nei dėl patikimo, nei

dėl akių. Galų gale, ne nuo akių spalvos viskas
priklauso...
Paryčiais per baltą ūką jis kiemu nubrido link
daržinės, prasispraudė pro pravirų durų tarpą ir
sustojo atokiau nuo jos... Viena ranka buvo
atmesta į šoną, pažasties duobutėje tamsavo
besikalančių plaukelių taškai. Skruostai –
miego, o gal ypatingų sapnų, gal jam skirtų,
nurausvinti. Plaukuose – keli šiaudgaliai.
Blauzda greitai greitai ropojo vabaliukas – per
miegus ji ranka siektelėjo tos vietos ir nubraukė
jį į šieną. Pratisai atsiduso, saldžiai susirietė į
kamuoliuką. Lengva antklodėlė veik visiškai
nuo jos nuslydo. Vaidotas neišlaikęs nusisuko...
Jam už nugaros stovėjo močiutė. Vaidas
krūptelėjo, bet greit susitvardė. „Kažkaip
negražiai mes čia... Stebim miegantį
žmogų...“.“Na ir? – močiutė pradėjo rištis
rankose turėtą prijuostę. – Tarsi būtume ko nors
tokio nematę.“ Jiedu dar pastovėjo truputėlį,
drauge žvelgdami į nieko neįtariančią gražią
moterį, miegančią kaip vaikas. Tada lyg susitarę
išėjo į lauką ir pasuko trobos link... Iki pat jų su
Loreta išvažiavimo Vaidotas laukė, jog močiutė
merginai ta tema ką nors tarstelės. Šiek tiek
nerimavo, kaip Loreta sureaguos, bet ir tikėjosi
pasiklausyti smagaus jų apsižodžiavimo. Tačiau
žinojo, jog tai neišgąsdins merginos, kadangi
tos injekcijos plaučių uždegimui gydyti, ta
nakvynė močiutės daržinėje kažkaip natūraliai
įvedė Loretą į jų šeimą.
– Lyg pati gamta būtų norėjusi, – sako Vaidas,
klausiamai žiūrėdamas į močiutę.

Ji delsia, delnais palygina suknelę. Galiausiai

prataria apie gamtą žinanti tik tai, ką mato akys
ir girdi ausys. Kad gyvybės sulčių sulipinti
lapeliai pavasarį skuba skleistis, draskyti savo
rusvai žalią kokoną, o rudenį – didžiuojasi,
pasidengdami auksu. Kad šiaurės vėjas nuveria
iki kaulų, o pietys – veda iš kantrybės, iki
peršėjimo išsausindamas akis ir išdžiovindamas
burną. Kad lietaus ir polaidžio vanduo,
teškendamasis į jos trobos akmeninį slenkstį,
išties padarė jame duobutę – nedidelę, aišku,
vos pastebimą, tačiau, jai atsiradus, lašų
skambėjimas pakito... Visu kitu tegalima tikėti.
Pavyzdžiui, Vaido mintimi, nors jam, miesto
vaikui, ir per drąsu šitaip svaičioti apie gamtą.
Galima bandyti patikėti, nes, kai ta mergina
basa ėjo per daržą, žengdama po šilto vasaros
lietaus giliai kvėpuojančia žeme, jos pėdos į
žemę įsispaudė gražiai ir neabejotinai. Kai
pasilenkė nusiskinti prisirpusios braškės ir, ją
suvalgiusi, nusilaižė sulčių nuraudonintus
pirštus, kai antrąja uoga gundė tarplysviu
atžingsniavusį Vaidą, jos judesiai buvo sunkūs,
apsalę kaip pati vasara. Ir Vaidas dilbiu nuo
kaktos nusibraukė prakaitą, sugriebė tą gražią
mergą per juosmenį, kilstelėjo ir apsuko ore.
„Įdomu,“ – dingtelėjo juodu per peltakiuotų
virtuvės užuolaidėlių tarpą stebinčiai močiutei.
– Ar ji išsaugojo tą itališką atviruką? Juk tiek
metų praėjo... Anuomet ji kliedėjo apie dailę. O
dabar... Keista... Gal, paveikta tėvo, galiausiai
visgi pasirinko praktiškesnę profesiją?.. Šiaip ar
taip, gydytojos amatas jai pritiko: stiprioms
rankoms, kurių kumštukai štai tvatino Vaidoto
pečius... Paveikiam balsui, reikalaujančiam
nuleisti ją ant žemės, dabar pat!.. Juokui,
nebojančiam pavojų.“ Močiutė pirmąsyk
gyvenime išsigando, kad Vaidą paliks mergina.
Kadangi buvo matyti jųdviejų žaidimą esant
rimtą – tuos širdies, kūno ir sielos šachmatus.
Su rokiruotėmis, netikėtais karaliaus ėjimais, su
valdovės šėlsmu, per kurį Vaido akys
nesiliaudavo šypsotis.

– Man rūpi šitos partijos baigtis, – Vaidotas

priglaudžia kaktą prie vėsaus krosnies mūro. –
O ji!.. Susigrūdo figūras į kišenes ir nuskuodė
namo pietauti, kaip kad Klemas vaikystėje
darydavo.

– O ką tada darydavai tu?

– Rėkdavau, kad jis tuos šachmatus geriau

tegul į užpakalį susikiša. Tik Klemo tas
nepaveikdavo... Beje, aš jo dažniausiai
laukdavau.
– Atsitraukimas įvyksta ne be priežasties, –
prataria močiutė. – Vienam – tai pietūs, kitam...
Baimė atsidurti kito valdžioje?

– Bet gi ji žaidžia geriau už mane, – Vaidotas

skėsteli rankomis. – Aš labiausiai bijau pato. O
panašu, kad link jo einama.

– Tai susirask ją ir išpurtyk tuos šachmatus iš

kišenių! – močiutė paliepia griežtai, tvirtai
tikėdama tuo, ką sako. – Sakyk, jog partijos
laikas tiksi ir nuo šiol joje galios tokios taisyklės,
kokias abu sugalvosite. Kad langelius iš pradžių
pasidalinsite po lygiai, o vėliau... Kas žino? Gal
ta lygybė ne visuomet būtina? Juk yra ir
gambitas...

Moters akys gudriai blyksteli. Vaidotui neaišku,

kurią pusę ji labiau palaiko, kuris dalykas
stipresnis – jos meilė anūkui ar moteriškas
solidarumas. Kalbant apie partiją, tai jis ne iki
galo prisimena figūrų išsidėstymą po paskutinio
padaryto ėjimo. Ilga pertrauka... Tačiau geriems
žaidėjams tereikia vėl prisėsti prie lentos, ir
viskas grįš.

*****
Vaidotas nusivelka marškinius ir pakabina juos
ant kėdės atlošo. Vaikystėje jam labai patikdavo
suptis ant kėdžių – ypač šitų močiutės kėdžių,
kurių atlošo viršuje – nedidelė pagalvėlė,
standžiai aptraukta tokiu pat kaip sėdynė
gobelenu, ant jo - vaizdai senovinio parko su
rūmais alėjos gale, alėjoje šakas svarina aukšti
topoliai... Močiutė nedrausdavo, tik
prisaikdindavo būti atsargiu ir nepasvirti per
daug, kad nenukristų. Prisėda ant kėdės
kraštelio tik trumpam, kol peržvelgs, kuriuos
ant stalo gulinčius popierius pasiimti į lovą. Jis
mėgsta dirbti lovoje – taip net nuobodžiausi ar
daugiausiai atidumo reikalaujantys skaičiavimai
pavirsta laisvalaikio užsiėmimu. Gali juos bet
kada atidėti į šoną ir pailsėti. Namuose dažnai
pasiima vieną iš spintelėje sudėtų žurnalų su
lenktyninių ir pačių prabangiausių automobilių
nuotraukomis arba straipsniais apie egzotiškas
šalis bei interviu su visą pasaulį išmaišiusiais
keliautojais. Įsivaizduoja tuo metu
projektuojamas konstrukcijas pakibus toje
kažkam realioje, o jam – svajonių erdvėje.
Konstrukcijų metalinėse detalėse atsispindi
didmiesčių ir laukinės gamtos vaizdai bei keliai,
kuriais galima lėkti beveik šviesos greičiu, o
panakčiui sustojus pailsėti, žiūrėti į dideles,
baltas žvaigždes – lygiai tokias, kokias Vaidoto
brolis kažkada nupiešdavo ant kiekvieno
gyvūno ir žmogaus kaktos savo vaikiškuose
paveikslėliuose. Niekas, išskyrus patį Vilių ir jo
patikėtinį Vaidą, nežinojo, jog žvaigždė reiškia
sielą. Pagalvojus apie brolį, Vaidotui visuomet
sugnybia širdį. Apie jo žvaigždę – tokią didelę,
kad ir dviem nelengva nešti.

Dar visai neseniai kartu su žurnalais gulėdavo ir

Vaidoto skaitoma knyga. Nuolatos. Bet štai jau
kuris laikas grožinės literatūros jis neskaito –
jaučiasi persisotinęs. Kita vertus, neabejoja, jog
noras mėgautis vaizdingais, įtaigiais sakiniais
sugrįš, kad vėl jaus pagundą tebeskaitydamas
vieną pastraipą, akies krašteliu užkabinti kitą.
Dauguma jo draugų – išskyrus Laurą ir, žinoma,
Klemą, – stebėjosi tokiu Vaidoto pomėgiu, o kai
kurie net atvirai pasišaipydavo. Neišmanėliai!
Tai, ką jam dovanodavo knygos, buvo galima
pritaikyti ne tik svajojant apie pasaulį ar
įsimylint jo paslėptas tiesas, suprantant save
patį. Skaitymas gerokai lavino mąstymą, gerino
iškalbą, o kai kuriose knygose galėjai
perskaityti tai, kas buvo svarbu bendraujant su
moterimis. Knygos teikė pranašumą, o būti
pranašiu Vaidui visada patiko. Atsimena, kaip
per dalykinę vakarienę su norvegais,
užsakiusiais „skrendantį tiltą“, vienas iš
atvykėlių paminėjo jo šalyje neseniai išleistą
žymaus norvegų rašytojo knygą ir kokias
diskusijas ji sukėlė žiniasklaidoje. Vaidotas
iškart susidomėjo. Knygą buvo ką tik perskaitęs
ir tebejautė ryškų jos poveikį – skaitymo metu
išgyventas ir iki šiol patiriamas emocijas.
Nustebindamas atvykėlius ir bendradarbius,
įsitraukė į pašnekesį apie tą literatūros perliuką
ir pasisakė apskritai mėgstąs Norvegijos
literatūrą. Likusi vakarienės dalis labiau priminė
skaitymo gurmanų, o ne inžinerijos pasaulio
atstovų pasibuvimą. Vaidotas buvo dėmesio
centre. Jei atvirai, - turbūt labiau šis grožinei
literatūrai neabejingų projekto užsakovų
sudominimas nei kad ir aukštesni už vidutinius,
bet tikrai ne stebuklingi, Vaidoto gabumai ir
užtikrino jam vietą tarp trijų biuro darbuotojų,
kuriems projektas buvo patikėtas. Baltapūkė
norvegė, po gausios vakarienės kalorijas
deginanti Vaido lovoje, nenustojo jo kalbinusi
apie knygą iki pat lemtingojo momento, kuomet
jau nieko nebepajėgė paklausti, o Vaidas vargu
ar būtų rišliai atsakęs...

Tačiau dabar laisvalaikio skaitinius, net ir

žurnalus, kuriuose daugiau nuotraukų nei
teksto, jau dažnai tenka atidėti į šalį – darbas
su jų biurui tekusia projekto dalimi artėja prie
pabaigos. Netrukus jie privalės užsakovams
pateikti galutinius paskaičiavimus, brėžinius,
aprašus, visus dokumentus, reikės susėsti ir
aptarti, kas ir kaip.
Į tolėliau, jau pamiškėje stūksančią eglę
nutupia pelėdžiukė. Žiūri išpūtusi akis; šiek tiek
pasišiaušusi. Ūkteli kartą, du – lyg kalbindama
Vaidotą. „Tai va, – mintyse atsiliepia tas. – Teks
keliauti į Norvegiją. Netrukus. Nespėsiu iki to
laiko jos susirasti.“ Pelėdžiukė spokso, nieko
nesuprasdama.

– Jos, Loretos! – paaiškina Vaidas, šįsyk garsiai.

„Tai vis dėlto ieškos...“ – lengviau atsikvepia po

apatinėmis eglės šakomis stovinti ir nei anūkui,
nei pelėdžiukei nematoma močiutė. Jai visad
patiko pasakos, kuriose princai ieško ir siekia
netyčia pamatytos ar sutiktos ir iš pirmo
žvilgsnio pamiltos merginos. Pametusios batelį,
per langą nuleidžiančios auksinių plaukų kasą,
užmenančios ne kiekvienam įveikiamas mįsles.
Gydančios – taip pat ir tiesiogine prasme,
tačiau labiausiai – savo pozityvia, sveiko proto
nestokojančia asmenybe. Ūkiška ir romantiška
kartu.

Pelėdžiukės miške prie močiutės trobos gyvena

nuo seno. Su jomis ir Arnas kalbėdavosi, kai
negalėdavo užmigti, ir Mantas, kai retsykiais čia
atvažiuodavo. O Viliui, kai niekas niekas
nemato, kai šviesios nakties gaubiamoje
pievoje skrajoja pienių pūkai, jos net nutupia
ant peties. Ir pelėdžiukių akys tuomet
susidrumsčia. Vaikinui švelniai glostant tai
sparną, tai galvutę, paukštį, regis, apima nei
žodžiais, nei miško garsais nenusakoma
ramybė. Vilius taip ir liko vidutinio ūgio – kiek
timptelėjo paauglystės pradžioje, tiek ir turi.
Veidas – toks pat apvalus, koks buvo kai visą
išsitepliodavo uogiene, kirsdamas močiutės
iškeptus blynus. Platoki, šiek tiek gunktelėję
pečiai. Tvirti, aiškiai matomi rankų, kojų ir torso
raumenys. Negalėtum pavadinti Vaidoto
priešingybe, bet jis – visai kitoks. Net ir akimis,
nors jų forma bei spalva abiejų brolių vienoda.
„Jei nebūtų daugiau nė vieno jo ypatingo
požymio, pagal akis jį iškart būčiau atskyrusi“, –
per telefoninį pokalbį, vykusį maždaug prieš
dešimt metų, pasakė močiutei viena mokytoja
iš Vilniaus. Kai Viliukas buvo mažas, tos akys
sykiais atrodydavo net pokvailės. Ne visai
susivokiančios. Ir taip jau didelės, o jeigu
berniukas įtemptai mąstydavo, tai išsiplėsdavo
dar labiau. Vaidas neretai ranka pamojuodavo
broliui priešais veidą. „Pabusk, – sakydavo. –
Miegi atviromis akimis.“ Pats Vaidotas akimis
šaudydavo. Vilius – glostydavo: žmones ir
daiktus, vėliau – taip pat ir idėjas, mintis.

Viliuko niekas neaugino ir neauklėjo ypatingai.

Apskritai neužsiėmė su juo tiek, kiek derėtų
užsiimti su vaiku. Motina jį dievino, tačiau
pasakų sekimą prieš miegą, pasivaikščiojimus
šnekantis lengvutėmis ar giliomis temomis,
klausimus apie tai, ką šiandien nuveikė su
draugais ir kas yra ta draugystė, ji laikė laiko
švaistymu. O juk laiko, likusio po darbo ir namų
ruošos, turėjo ne kažin kiek. Tėvas jį mylėjo:
pirmiausia dėl to, jog buvo jo vaikas, be to,
sūnus, o antra – Viliaus buvo neįmanoma
nemylėti. Tik tėvas nesileisdavo į sentimentus.
O žaisti vaikiškus žaidimus, su vaikais kapstytis
smėlynėje, puikiai žinant visas namų slėptuves
ieškoti pasislėpusių jam atrodė net gėdinga.

Dar buvo Vaidotas. Kiek Viliukas save atminė –

vyresnis ir protingas. Kai suaugusiųjų požiūris
griaudavo kokius nors Vaido planus, jis jų
nepaisė. Gudraujantis, o reikalui esant – net
meluojantis ir neraudonuojantis. Broliui jis
niekada nebuvo autoritetas, tačiau prie jo
sumanymų ir išdaigų knietėdavo jungtis – kad ir
kokie pavojingi ar neprotingi jie bebūtų. Lyg
norint dar ir dar sykį įsitikinti, jog net bausmė –
jeigu ji paskirta abiems kartu – gali būti tai, kas
sieja. Vaidoto pakurstytas jųdviejų neklusnumas
nebuvo piktybiškas – veikiau meilė tikriems ir
menamiems langams, arkoms, durims ir
vartams. Viskam, per ką galima išlipti, išeiti,
išsiveržti į pasaulį. Tam, kas į aplink mus
plytinčią erdvę įleidžia šviesą ir vėją, reikalauja
rakto, o gal prašyte prašosi išsprogdinamas,
kad iš kitos pusės atšniokštų garsai, atvilnytų
vaizdai, kad sužinotume naujienas ir suvoktume
galimybes. Galbūt Vilius truputį idealizavo,
tačiau toks Vaidoto įvaizdis leido jį mylėti
karštai ir besąlygiškai. Kitaip būtų buvę
nelengva. Kartais jis ant Viliaus užrėkdavo
(užkaukdavo sykiais ne prasčiau nei įsiutęs
tėvas); kartais pavarydavo nuo savęs
stumtelėdamas ar liepdamas išnykti, varyti iš
čia, dingti iš akių; kartais nekreipdavo dėmesio
– nė puse akies nežvilgteldavo į brolį, užsiėmęs
svarbesniais savo reikalais; retsykiais
šaipydavosi iš Viliaus klausimų apie merginas,
išjuokdavo jo neišmanymą bučinių ir glamonių
srityje. Reti, bet įsimintini momentai. Viliui
mausdavo širdį ir darydavosi bloga.

Ne taip seniai, padedamas savo keistosios

mokytojos, Vilius išsiaiškino, ką jaučia būdamas
su Vaidotu. Lyg žiūrėtų į varną: žavėtųsi juo, bet
ir baimintųsi dėl to, ką tas paukštis gali iškrėsti.
Grožėtųsi juodutėlėmis plunksnomis, tvirtu
snapu ir išdidžia eigastimi. Trokštų prisijaukinti
ir tuo pat metu žinotų, jog to niekada neįvyks.
Kita vertus, Vilius suprato ir tai, jog išdidumo
turi kiekvienas paukštis – tiesiog ne visuose tai
matyti taip akivaizdžiai. Juk ir pats prisimena
dienas, kuriomis pareikšdavo broliui šiandien
eisiąs, būsiąs, tyrinėsiąs pasaulį vienas. Gerai
atmena, kaip pirmąkart Vaidui žandikaulis iš
nuostabos atvipo. „Čia ji tau taip liepė?!“ –
pasiteiravo nieko gero nežadančiu balsu. Vilius
neišsigando. Nenustebo, kad Vaidotas apie
suaugusius pirmiausia pagalvoja kaip apie tuos,
kurie liepia, įsako, reikalauja paklusti. „Ne, toks
mano paties pasirinkimas“, – atsakė. Ir
papasakojo broliui, jog šiuo metu tartum gimsta
iš naujo – juda siauru tuneliu, spraudžiasi per
ankštą išėjimą, kuriame dviems neišsitekti.
„Pumpuras skleidžiasi?“ – pabandė Vaidotas.
„Iki to dar toli... – nusišypsojo Vilius. – Bet tai,
kas vyksta – būsimo žydėjimo dalis.“ „Viskas
susiję, tiesa? – Vaidotas lyg ir sutiko. – Ir mūsų
nutolimas?“ „Tai ne nutolimas, ne...“ Tas
jųdviejų pokalbis baigėsi nei šiaip, nei taip. Taip
pat dar keletas pokalbių po jo. Vėliau reikalai
pagerėjo – tarsi povandeninių verpetų,
besikeičiančių srovių ir audringo vėjo blaškoma
upė vėl ėmė tekėti kryptingai, darniai, lyg pagal
seniai pažįstamą, tačiau naujai interpretuojamą
melodiją. Vaidotas vėl mylėjo brolį. Jo dėka ir
savyje mylėjo kai kuriuos dalykus – tuos, kurie
varną kelia skrydžiui.

Neatitraukdamas akių nuo pelėdžiukės,

Vaidotas įsliuogia į lovą. Bet vos patogiai
įsitaiso, ta suplasnoja sparnais ir pakilusi neria į
miško gilumą. Vaidas kojomis į lovos galą
nustumia sunkią kaldrą – jis negali pakęsti tų
švininių antklodžių, iš kurių niekad iki galo
neišgaruoja šalta drėgmė. Diena buvo
vasariškai karšta, tad ir vakaras maloniai šiltas.
Vaidas tikisi, jog ir naktį išmiegos neužsiklojęs.
Projekto popieriai – jo rankose, skaičiavimai ir
užduočių sprendimai – jo galvoje. Beliko
juvelyriniai pataisymai. Patenkintas sklaido
lapus ir džiaugiasi lyg vaikas. Kaip išleistą savo
knygą iš spaustuvės pasiėmęs rašytojas. Juk tai
yra Vaidoto kūryba: oro tarpais išraižytos
konstrukcijos iš plieno, saulę atspindintys
karkasai ir visam tam atsirasti būtina sudėtinga
dokumentacija. Kažkam – nesuprantami
hieroglifai, kažkam – paprasčiausia darbo
priemonė, o Vaidui – jo asmenybės išraiška. Jis
viliasi, kad gal ir daugiau – gal esama dar bent
kelių žmonių pasaulyje, kurių širdį suvirpins
metalo skrydis oru, išskleisti statinyje
įsikūnijusio varno sparnai.

Nuo eglės šakų į samanas nukrenta kankorėžis,

pranešdamas močiutei, kad jau vėlu, kad metas
gultis, nes jaunystė su naktinėjimais, braidant
rasotus laukus ir šešėliuotą pamiškę – jau
praeitis. Ji pasuka link trobos, įeina į vidų,
stumteli ne iki galo uždarytas Vaidoto nakvynei
paskirto kambario duris... Atsargiai surenka po
lovą pasklidusius popieriaus lapus, primargintus
ir spausdinto teksto, ir ranka rašytų pastabų, ir
padeda viską ant stalo. Pataiso ant kėdės
kabančių marškinių apykaklę, tuo pat metu
instinktyviai žvilgteldama, ar dar švarūs, ar
nereikia perskalbti. Ir visą laiką akies krašteliu
stebi miegantį Vaidotą. Įsirioglino į lovą su
visais džinsais!.. Užsikloti nebespėjo – miegas
priveikė. Pabando užtraukti ant jo antklodę, bet
vaikinas pasimuisto ir vėl ją nuo savęs
nustumia. Na ką gi, sustirs naktį – pats bus
kaltas! Užgesina lempą, ir kambaryje belieka
siaurutis mėnesienos kaspinas, nutįsęs nuo
lango per stalą, per lovą, kairiąja Vaidoto koja,
pilvu, krūtine, dešiniąja ausimi. Laura tikrai
norėtų jį tokį nupiešti – pirštų galais mėnulio
glostomą... Močiutė atsigręžia į langą,
pamojuoja iš miško tankmės kambarį atidžiai
stebinčiai pelėdžiukei ir pamažėle nueina link
savo kambario.

O Vaidotas sapnuoja kitus pirštelius. Tvirtomis,

beveik kietomis pagalvėlėmis. Trumpai
nukirptais nagais. Kvepiančius apelsinu, kurį
jiedu ką tik dalinosi. Pakelia juos prie lūpų,
uosto saulėtą kvapą, laižo aromatingą kartumą.
Pirštai perbraukia jo lūpas, slysta smakru,
kaklu, krūtine... Vaidotas nubunda. Jam šalta. 

*****

Šalta ir lėktuvo salone, gal todėl, kad jis

skrenda į šiaurę. Vaidotas tvirtai susisupa į
striukę ir nugrimzta kėdėje. Ruošiant jų trijulei
patikėtos projekto dalies pristatymą
užsakovams, dienos supanėšėjo viena su kita.
Vaidas keldavosi septintą, nors pakirsdavo
dažniausiai anksčiau ir kokį pusvalandį saldžiai
vartydavosi lovoje, nusiteikdamas dar vienai
busy bee[2] dienai. Nusiprausęs, nusiskutęs ir
apsirengęs, visu garsu paleisdavo tuo metu
radijo transliuojamą muziką ir klasikos, roko ar
repo garsai užpildydavo nedidelę jo buto erdvę,
iš kambarių ir Vaido sąmonės išstumdami bet
kokias su projektu nesusijusias – vadinasi,
nereikalingas – mintis. Išsivirdavo kavos – nė
karto nepasibodėjo tuo pastoviai kartojamu
veiksmu, nuo pirmos iki paskutinės natos
pažįstamu kvapu ir tebetikėjo, jog, lūpoms
pajutus pirmąjį tamsaus, aromatingo skysčio
prisilietimą, įvyksta kažkas panašaus į
palytėjimą moters, kurios trokšti, net ir
daugybę metų kartu būdamas. Vieną rytą
susiruošęs greičiau nei įprastai, ėmė ir nuvežė
nuplauti savo vargšą, atpažįstamais ir
neidentifikuojamais nešvarumais aplipusį
automobiliuką. Savitarnos plovykloje nušveitė
iki blizgesio, o vakare ant priekinio stiklo
prikabino raštelį „Neparduodama“. Prisiminęs
švarutėlį mašiniuką, Vaidotas patenkintas
nusišypso.

- Ko tu čia? – nustebęs kilsteli antakius greta

sėdintis kolega, karts nuo karto grįžtantis prie
savo mados pasimuliuoti.

Už jo įsitaisęs buliukas irgi pašnairuoja Vaido

pusėn. Tas neatsako... Ją bus galima sodinti į
švarų, gerai pažįstamą automobilį. Leisti
prisiminti, kaip jiedu džiaugdavosi savo
išvykomis į kitą miestą arba pajūrį ar
paprasčiausiais pasivažinėjimais po Vilnių.
Leisti pafantazuoti, kokios kelionės jųdviejų
laukia, kokias jiedu galėtų sukurti... Vaidas
žvilgteli pro lėktuvo langą ir pagalvoja, kad
sentimentaliuose romanuose, kurių jis neskaito,
dabartinė situacija būtų aprašyta maždaug
taip: „Lėktuvas niro iš tirštų pilkų debesų lygiai
taip, kaip pagrindinis veikėjas veržėsi iš ne itin
vykusio savo gyvenimo tarpsnio, dairydamasis
saulės, kuri rodėsi ranka pasiekiama.“ Vajetau!
Mintyse nusivaipęs, atideda menamą knygą į
šalį... Jeigu kelionė būdavo ilgesnė, vairuodami
jiedu visuomet keisdavosi. Ir ginčydavosi, kuris
vairuoja geriau. Vaidas galėtų žodis žodin
pakartoti kiekvieno argumentus. Ir priglausdavo
vairuojančiam prie lūpų mineralinio vandens,
sulčių ar limonado buteliuką, kad atsigaivintų. Ir
sutartinai keikdavo kelio remonto darbus, dėl
kurių tenka keletą kilometrų slinkti vėžlio
greičiu...

- Tu ką, apsirūkei iš pat ryto?! – nenurimsta

kolega, kumšteli Vaidotui į šoną.
Buliukas kažką neaiškiai sumurma ir, užsidėjęs
ausines, atsilošia kėdėje – jis jau seniai žino, jog
jei Vaidotas nenorės, tai apsimyžti gali, bet nė
žodžio iš jo neištrauksi... Kaip ten bebūtų
knygose, tačiau realybėje saulė irgi šildo –
striukės nebereikia. Kaip tada, kai juodu nuogi
bėgo jūros pakrante. Buvo ką tik aptikę laukinį
pliažą – ankstų rytą čia nebuvo nė gyvos
dvasios, tad Vaidotas pirmas nutrenkė ant
smėlio visus drabužius. Ji kikeno. Nusisuko. Vėl
atsigręžė. O jis stovėjo priešais ją.
Nesišypsodamas. Vasara buvo vos prasidėjusi,
oda šiurpo nuo ryto vėsos. Bet iš vidaus jis
kaito, vis labiau, stipriau. „Nusirenk ir tu“, –
pasakė. Tebuvo matęs ją močiutės daržinėje,
prieblandoje nugrimzdusią. Beprotiškai
viliojančią. Dabar ji žiūrėjo jam į akis – giliai,
truputį pašaipiai. Matė, kad jis nekantrauja.
Pratisai iškvėpė, kartu su oru iš krūtinės
išsiveržė kažin koks duslus garsas. Drobinį
švarkelį nusimetė vienu ypu. O lengvą,
plazdančią suknutę, atrodė, ir taip tuoj nupūs
vis labiau įsismarkaujantis vėjas. Sykį aukštai
kilstelėjo jos kraštą ir Vaidotas spėjo išvysti po
apendicito operacijos likusį, blyškų ir
paslaptingą randą. Atpažino jį, kadangi
paauglystėje tokį patį buvo gerai apžiūrėjęs ant
Klemo pilvo. Su tuo randu bičiulis atrodė kaip
didvyris, nepaisant to, jog prieš tai klykte klykė
iš skausmo – Vaidotas pats girdėjo. Priepuolis
prasidėjo pakeliui iš mokyklos. Vaidas
drebėdamas pasodino draugą ant suoliuko ir
visu greičiu nulėkė atvesti jo mamos. Loreta
suėmė suknelės kraštą ir, kilstelėjusi rankas,
nusitraukė drabužį per galvą. Apatiniai buvo
paprasti, juodi, su kukliu nėrinių krašteliu.
„Šalta“, – ištarė ji netrukus. „Reikia pabėgioti, –
paprotino Vaidotas. Padelsęs pridūrė. – Bet tik
tada, kai tu... Iki galo...“ „Tu begėdis, tiesa?“ –
atrėmė ji. „O tu nežinojai?“ Ji nuleido akis.
Atsisegė liemenėlę, plėšte nuo savęs nusiplėšė
ir aukštai iškėlė, o tada paleido pavėjui. Vaidas
akimis nusekė tą vėjo nešamą šikšnosparniuką.
O kai žvilgsniu grįžo prie Loretos, ji jau stovėjo
visiškai nuoga. Leido jam akimirką pasigėrėti, o
tada ėmė bėgti – iš pradžių lėtai, paskui vis
greičiau. Jis pasivijo nesunkiai – to betrūko, kad
nebūtų pavijęs! Apkabino. Nebučiavo, tiesiog
laikė apglėbęs. Ji piršteliu vedžiojo po jo krūtinę
– apskritimus, pusmėnulius, penkialapes
ramunėles, keturlapį dobilą. „Sušilai?“ –
paklausė Vaidas. Ji linktelėjo. Jūra bangavo
švelniai, jos kūnas buvo švelnus, jam švelniai
maudė glostomą krūtinę...

– Klausyk, mane užkniso tyloje sėdėti! – kolega

palinksta Vaido pusėn.

– Tai dainuok, – puse lūpų tarsteli Vaidas.

Pasisiekia po sėdyne pakištą kuprinę, išsitraukia
buteliuką mineralinio vandens ir godžiai, vienu
ypu pusę jo išgeria. Buteliuką įkiša į priešais
esančios kėdės kišenę, tada atsilošia,
užsimerkia... Ir leidžiasi toliau glostomas
prisiminimų...

*****

Vigelando parke jis užsibūna iki vėlaus vakaro.

Kaip ir per praeitą apsilankymą Osle, kuomet
gal pusvalandį apstulbęs stovėjo priešais
pagrindinę parko skulptūrą – koloną iš žmonių
kūnų, supintų tarpusavyje. Besvarstydamas, ką
galėtų reikšti tas akmeninių žmonių pilnas
parkas, vaikščiojo ir fotografavo, kol išsikrovė
išmanusis telefonas. Skulptūras ir gyvus
žmones – vienokius žmones tarp kitokių.
Namuose nuotraukas perrašė į kompaktinį
diską ir atidavė Laurai. „Būtinai ten nuvažiuok“,
– pasakė.

Dabar ilgutėle alėja žingsniuoja link vartų per

balto rūko prisigėrusį orą, aplinkui matydamas
tik medžių ir skulptūrų kontūrus. Kartą kitą
stabteli, rankas ištiesia į šalis arba iškelia į viršų
ir pats sustingsta tarsi skulptūra. Jeigu dabar jį
pamatytų kolegos... Tačiau kadangi tiedu
viešbutyje, greičiausiai laiką leidžia prie
kompiuterių, Vaidotas čia pat pamiršta savo
nuogąstavimą. Mąsto, kaip būtų, jei galėtų
sustabdyti laiką – taip, kaip jis sustoja
skulptūrose. Kuriuos savo gyvenimo momentus
pasirinktų, kad šie tęstųsi tiek, kiek jis panorės?

Pirmą apsikabinimą su tėvu? Kadangi jo metu

manė galėsiąs šitam žmogui pasakyti viską, kas
gulės ant širdies... Per daugiau nei dešimt metų
pasakė vos keletą slaptų minčių. Net Loretai
išėjus, dorai nepasiguodė – suvaidino plevėsą,
kuriam beveik nusispjaut. Tėvas gal ir
nepatikėjo, tačiau neklausinėjo.

Pirmą iš keturių kartų su Loreta? Ji jau buvo

spėjusi gerai Vaidą pakankinti... Jiedu su
bendrais draugais dviem dienoms išvažiavo į
kaimo sodybą. Kiekviena pora gavo po atskirą
kambarį didelėje senoje troboje, kurios langinės
restauruojant buvo per ryškiai išdažytos, o
gėlynėliai aplinkui prisodinti miestietiškų
augalų. Jųdviejų kambarys buvo pirmame
aukšte. Pro langą buvo matyti tvenkinukas
lauko akmenimis apdėliotais pakraščiais ir
girdėti jį maitinantis, tyliai čiurlenantis
šaltinėlis... Ji jau buvo spėjusi gerai Vaidą
pakankinti, tad jis nusprendė, jog
džentelmeniškumo pakaks, ir laukė progos
pulti. Loretai nuėjus į vonią, paslėpė jos
drabužius. O tada priekaištingai pažvelgė į
trumpus, žaismingus naktinukus, kuriuos ji
apsivilko ant citrusine dušo želė kvepiančio
kūno. „Gerai gerai“, – staiga tarė Loreta ir
priėjusi patikliai prisiglaudė prie Vaido... Jam
pasirodė, jog pamiršo viską, ką mokėjęs. Bet
viską padarė dvigubai geriau.

Pirmą jų su Klemu pasisveikinimą, paspaudžiant

ranką? Tikrų vyrų pasisveikinimą trečioje
klasėje.

Mamos pasiteiravimą, ar jai tinka suknelė, kuria

apsirengusi ketino eiti į Vaidoto išleistuves?
Tiko, mama, neapsakomai tiko!.. Jis palinksėjo,
o paskui užsidarė vonioje ir pravirko.

Priekyje Vaidas pamato parko vartus ir juos

rakinantį žmogų, turbūt sargą.

– Sekundėlę! – šūkteli ir pabėgėja jo link.

Vyras nustebęs apsidairo, o pastebėjęs Vaidą

pasuka raktą į kitą pusę ir stumteli uždarytus
vartus. Jie atsidaro sunkiai – apačia lyg ant
kranto tempiamos valties pirmagalis įsirėžia į
tako žvyrą. Seniokiškai girgždančiu balsu
sargas kažko norvegiškai paklausia Vaidoto. Tas
skėsteli rankomis ir angliškai atsako
nesuprantąs.
Tada senis pasukioja pirštą sau prie smilkinio ir
draugiškai išsišiepia Vaidui, parodydamas
retokus, beveik rudus nuo per gyvenimą
surūkytų cigarečių dantis. Vaidas pasidžiaugia
laiku metęs rūkyti. Žengia į gatvę, bet senis
jam ant peties uždeda ranką. Vaidotas krūpteli,
išsmunka pro vartus, tačiau, atsidūręs gatvėje,
atsigręžia. Juokinga! Ko jis nori?!

– Jam smalsu, kodėl tavo galvoje tiek daug

veiklių prisiminimų, – angliškai puikiai kalbantis
jaunas vaikinas rankomis įsitveria į metalinius
tvoros skersinius ir nusišypso Vaidui baltadante,
lygutėle šypsena.

– Kas judu tokie? – Vaidas paliepia sau

nepanikuoti.

Ir pajunta, jog nesunku: vaikinukas kažkuo

primena Vilių, o senis – magą.

– Tau to nebūtina žinoti, – gerokai įžūliau už

Vilių atsako vaikinukas. – Galime drauge išgerti,
nežinodami vardų ir vaidmenų, tiesa?

Senis užstumia ir užrakina vartus ir, mostelėjęs

abiems, pasiliekantiems anapus parko, nušlepsi
centrine alėja tolyn, po keliasdešimties metrų
išnykdamas rūke.

– Aha... – numykia Vaidas.

Vaikinukas timpteli jį už rankogalio, ir jiedu
įšoka į čia pat sustojusį miesto autobusą.

– Visada norėjau turėti į tave panašų brolį, –

žvelgdamas per langą, lyg Vaidui, lyg pats sau
tarsteli jaunuolis.

„Kaip gi, patikėjau!..“ – mintyse nusiviepia

Vaidas.

– Nesvarbu, ką tu galvoji. Tai faktas, – jaunuolis

greitai pasidairo per langą, tarsi stengdamasis
kažką rasti gatvėje, kuria jie važiuoja, tada
kilsteli nuo sėdynės ir spusteli sustojimo
mygtuką.

Vaidotas galėtų pasilikti autobuse, pavažiuoti

dar keletą stotelių, tada paklausti žmonių, kaip
nusigauti iki viešbučio. Bet išlipa paskui
vaikinuką. Įlenda su juo į kažkokią skylę –
kavinę su plastikinėmis kėdėmis, raudonai
baltai languotos klijuotės staltiesėmis ir
apdulkėjusia plastikinių gėlių puokšte ant
prekystalio. Vaikinukas čia, panašu, saviškis –
garsiai pasisveikina su augalotu vyru, stovinčiu
už prekystalio, ir persimeta su juo keliais
žodžiais. Vaidotas supranta tik tiek, jog vyras
kažko teiraujasi apie jaunuolio motiną, o gavęs
atsakymą smagiai, griausmingai nusijuokia ir
paploja vaikinui per petį. Netrukus ant staliuko,
prie kurio Vaidotas prisėdo, atsiranda du
bokalai šviesaus, gerai atšaldyto alaus ir
stiklinis dubenėlis su skrudintais žemės
riešutais, apibarstytais rupia druska.

– Kada tiksliai lioveisi įsivaizdavęs savo ateitį?

Įkalinai save praeityje ir dabartyje? – staiga
pasiteirauja vaikinas.

Vaidotas nuryja didelį gurkšnį alaus.

– Gerai, – sako ramiai. – Aš suprantu, jog tai

gudrus triukas arba paprasta magija...

– Neabejotinai! – vaikinas paseka jo pavyzdžiu

ir ant viršutinės jo lūpos pasilieka baltos putos
nėriniai.

– O vardan ko? – Vaidas įsimeta į burną kelis

riešutus ir, atsilošęs kėdėje, pašaipiai nužvelgia
vaikinuką.

Tas kilsteli antakius.

– Klausyk, vaikine! – Vaidotas pagalvoja, jog

pats laikas parodyti, kad yra vyresnis. – Žinau
šituos reikalus. Kažkas nuolat manimi rūpinasi,
tiesa?

Vaikinukas nusišypso.

– Ir aš tuo tikiu, – tęsia Vaidas.

– Tai viena iš draudimo rūšių. Egzistencinis
draudimas, – vaikinukas ištuština bokalą ir
atsigręžęs kilsteli jį vyro už prekystalio pusėn.

Tačiau tas papurto galvą. Vaidotas iškelia

nykštį. Jaunuolis susiraukia ir pasisemia iš
dubenėlio gerą žiupsnį riešutų. Vaidotas
šypseną paslepia savajame bokale. Po minutės
nuleidęs jį, atlaidžiai taria vaikinukui:

– Ateitis pas mane ateis bet kuriuo atveju. Tad

kam dar trukdyti tą kažką?

Tikrai taip mano – savo svajomis, spėliojimais,

pasispardymais tik sumaištį kelia. O juk niekada
nieko tikro iš anksto nežinosi – taip Vaidotui
sako jo patirtis.

– Jis jaunas ir naivus, – iš už prekystalio

sududena tas augalotas vyras. – Ir alus yra jo
problema, – kalba taip, tarsi vaikino čia nebūtų,
o kai tas pabando įsiterpti, jį ignoruoja.

– Pažadėjau seseriai jį prižiūrėti, – priėjęs

prisėda visai šalia Vaidoto, palinksta prie jo visu
kūnu ir pašnibždom prisipažįsta. – Jis gerai
reklamuoja mano užeigą turistams... Turiu jam
kažkaip atsilyginti, juk supranti... – kaltai
krenkšteli.
Vaikinukas iš anapus stalo žiūri į besikalbančius
– iš pradžių karingai, paskui jau tik graudžiai.
Vaidas pabando rasti tinkamus angliškus
žodžius, kurie galbūt padėtų ir šitam vyrui, ir
jaunuoliui spindulinga šypsena, tačiau
susipainioja ne tik žodžiuose, bet ir mintyse...

Ir prabunda nuo vonioje šniokščiančio vandens:

buliukas, tikras vyturėlis, kas rytą šitaip prikelia
abu savo kolegas, su juo besidalinančius
viešbučio kambarį. Nežino, pykti ant buliuko ar
būti dėkingam už tai, jog nutraukė tą
beprotišką sapną. Negi vakar vakare išgertas
vienas vienintelis nesvietiškai brangaus, bet
silpnoko alaus bokalas taip trenkė jam, Vaidui, į
galvą?! Sudejuoja, jausdamas, jog ne nuo
alaus, o nuo sapne tvyrojusios įtampos galvą
bjauriai sopa – lyg ją spaustų metalinėmis
replėmis.

Neturėdamas vilties, kad buliukas greitai

atlaisvins vonią, Vaidotas apsirengia ir išeina į
viešbučio koridorių. Jo gale – tualetas. Ten
užėjęs sustoja prie kriauklės, atsuka šaltą
vandenį ir, truputį padvejojęs, pakiša po stipria
čiurkšle galvą. Kai ją pakelia, veidrodyje
pamato savo veidu ir kaklu vinguriuojančias
vandens sroveles. O sau už nugaros – vaikinuką
iš sapno, tik jau truputį vyresnį ir apsivilkusį ne
languotais flanelės marškiniais, o kostiumu. Bet
šypsena – ta pati.

Vaidotas nesusilaikęs garsiai, tačiau smagiai

nusikeikia – suvokia, jog džiaugiasi, matydamas
šitą savo pažįstamą. Tokia Vaido reakcija
vaikiną nei nustebina, nei sutrikdo. Jis atsiremia
į gretimos kriauklės kraštą ir be jokių įžangų
ima pasakoti prieš keletą metų buvęs
priklausomas nuo alkoholio. Gabus reklamos
studentas, dar vaikystėje sugebėdavęs
bendraamžiams įsiūlyti net iškramtytą
kramtuškę mainais į šokoladinį saldainį. Jis
visuomet mėgo alų, bet trečiame kurse jau
norėjo ir ko nors stipresnio... Taip tęsėsi
maždaug metus. O tada, po eilinių išgertuvių
užmigęs sunkiu miegu, susapnavo nepaprastai
gražų sapną apie Vigelando parką, kuriame
anksčiau be galo mėgo lankytis. Apie vyresnį
vaikiną, besistengiantį suprasti to parko idėją ir
nebijantį klaidžioti tarp neapibrėžtų pavidalų,
apie senį, krizenantį iš to klaidžiojimo ir
prašantį vaikinui išversti jo norvegiškus
žodžius... Nežino, kodėl ir kaip, bet po to sapno
girtauti staiga ir visiškai liovėsi – nebetraukė.
Gūžteli pečiais.

– Tai gudrus triukas arba paprasta magija, –

sako Vaidotas.
– Neabejotinai! –išgirsta jam jau žinomą
atsakymą.

Šiandien šitame viešbutyje neseniai reklamos

studijas baigęs jaunuolis pristato savo pirmą
savarankišką projektą. Vaidas junta nerimą,
nekantravimą ir pasitikėjimą savimi
kiekviename jaunuolio judesyje ir žodyje.
Jiedviem išėjus į koridorių, nuoširdžiai
paspaudžia vaikino ranką ir palinki sėkmės.

Kažkas tikrai rūpinasi. Tiesiogiai ar per kitus

žmones. Gyvus, susapnuotus ar skulptūrose
pavaizduotus. Vaidotas vaikiškai apsidžiaugia,
pagaliau tvirtai tą suvokęs. Tačiau staiga jam
dingteli, jog neturi su kuo šituo džiaugsmu
pasidalinti...

– Klemai... – prataria pusbalsiu, laiptais

leisdamasis į viešbučio restoraną pusryčių. –
Loreta... – užsikiša už ausies juodų plaukų
sruogą, kaip kad ne kartą ir ne du jam
padarydavo ta moteris.

Ne sykį ir ne du jie su Klemu prasilenkė gatvėje,

atsistojo į tą pačią eilę parduotuvėje, sukiojosi
toje pačioje mieste vykstančioje šventėje. Vieni,
su draugais ar su merginomis. Klemensas –
užsispyręs tipas, kaskart žvelgdavo per buvusį
geriausią draugą kiaurai. Kelis pirmus sykius
Vaidas bandė jį užkalbinti, pasivedėti atokiau ir
kažkaip... Susigrąžinti bičiulio pasitikėjimą.
Tačiau jėga juk nenusitempsi... Nors gal ir
vertėjo pabandyti!

– Lyja? – sutartinai paklausia abu kolegos,

išvydę „sulydytą“ Vaido šukuoseną.

Jis tik trumpai linkteli. Automatiškai įsideda šio

bei to į lėkštę, palieka ją ant stalo, prie kurio
pusryčiauja buliukas su simuliantu, ir
nužingsniuoja prie kavos aparato. Pakeliui šonu
užkliudo padavėją, kiekvienoje rankoje
nešančią po ąsotį vandens su jame
plūduriuojančiais agurko ir citrinos griežinėliais.
Prisiekia, kad užkliudė netyčia. Pamerkia tai
merginai, ji visa išrausta ir vos neišlaisto
vėsaus, kvapaus vandens. Vaidotas abiem
rankom prilaiko svyrančius ąsočius ir delnų
neatitraukia tol, kol padavėja pastebimai
nurimsta. Juk reikia rūpintis kitais, tiesa?

*****

Vaidotas pasilypėja ant uolos, iškilusios virš kitų

ir atstačiusios krūtinę audrotiems vėjams. Kai
bus pradėtas statyti jų suprojektuotas tiltas,
šitą uolą nugriaus – ji nepatikima, į ją tilto
konstrukcijų neatremsi tvirtai. Vaidotui gaila
geltonuose vakarop krypstančios saulės
spinduliuose besimaudančios gražuolės. Jis
priglaudžia delną prie jos šiurkštaus pilko šono
tarsi atsiprašydamas. Vienas iš norvegų prieina
prie Vaido, kviesdamas važiuoti – jie jau
apžiūrėjo vietovę, įsitikino, jog visi svarbūs
aspektai projektuojant buvo priimti domėn, tad
gali grįžti. Ko gero ir pirtyje dar spės pasilepinti
– nedidelio kalnų viešbutuko savininkai
pažadėjo šiandien ją pakūrenti vėliau nei
paprastai. Vaidotas paprašo palaukti dar kelias
minutes, žinodamas, jog norvegas
neprieštaraus. Grožinės literatūros mylėtojas,
puikiai atlikęs inžinerinį darbą, turi teisę
kontempliacijai. Tas išties pažada kartu su kitais
laukti prie mašinos, ir, paplojęs Vaidui per
nugarą, nueina siauru takučiu žemyn.
Likęs viršuje Vaidotas žvelgia į jį supančias
viršukalnes, į po kojomis žvilgančius ledo
lopelius, kuriuos jau netrukus ištirpdys vasara,
ir tingiai mąsto, kaip išsisukus nuo tos pirties ir
visų jos linksmybių. Praeitą viešnagę jam visai
nepatiko sėdėti tarp nuogų diedų karštyje,
užimančiame kvapą, o paskui su tais pačiais
diedais šonas prie šono murdytis šaltame
baseine. Porą sykių jo kūnui netyčia susilietus
su kito besimaudančiojo kūnu, Vaidas pajuto
šleikštulį.

Be to, baigus kokį nors didelį darbą, jam

visuomet reikėdavo bent trupučio vienumos.
Išlaikęs paskutinį valstybinį egzaminą, visą parą
neišėjo iš jųdviejų su broliu kambario. Per
uždarytas duris neaiškiai girdėjo motiną
skambinant tėvui ir klausiant, ar turėtų ką nors
daryti. „Pasakiau jai, kad man irgi taip būna, –
vėliau sūnui papasakojo Mantas. – Tai turbūt
nereikėtų jaudintis – genai... Ji purkštelėjo.
Žinai, taip žaviai moka šitai padaryti!“
„Nemanau, jog mes turėtume aiškintis kažkam
dėl noro pabūti patiems su savimi! – rėžė
Vaidotas. „O dėl genų? – mąsliai paklausė
tėvas. – Mudu taip niekada ir nepasišnekėjome,
kodėl...“ „Nesiaiškink!..“ – šūktelėjo Vaidas.
Išsigando visgi galintis išgirsti tai, ką pats sau
nuo pat pradžių įkalė netiesą esant...

– Vaidai! – išgirsta artėjantį buliuko balsą. –

Judam jau! Pavargom...

– Ok, – atsišaukia.

Paskutinį kartą ranka perbraukia už kitas

aukštesnę uolą ir ant peties užsimeta prie kojų
gulėjusią kuprinę. Šitoje kuprinėje – visas jo
kelioninis gyvenimas ir turbūt pusė gyvenimo
apskritai. Joje guli A6 formato užrašinė –
paprastais, tamsiai mėlyno kartono viršeliais,
be jokio piešinio ar užrašo. Kai per dvidešimt
penktąjį Vaido gimtadienį keistoji moteris
užsuko pas jį taikytis, dovanų atnešė šitą
užrašinę. „Tokią pačią esu dovanojusi
Klemensui, – pasakė. – Eilėraščiams.“ „Aš
eilėraščių nerašau ir nerašysiu!“ – purkštelėjo
tada Vaidotas ir pašaipiai į ją pažvelgė. – Ne
manoji kelio atšaka.“ „Tau – mintims užrašyti.
Geroms ir blogoms. Vienas rašyk iš vienos,
kitas – iš kitos bloknoto pusės, – ji stabtelėjo ir
padėjo dovaną jam ant kelių. – Labai tikiuosi,
kad tos skirtingos mintys susitiks maždaug ties
užrašinės viduriu. O gal gerų bus žymiai
daugiau.“ „Kas čia mane žino?..“ – paironizavo
Vaidotas. Tačiau rašė. Jau ne pirmus metus.
Nematuodamas, koks tų ir anų įrašų skaičius,
koks tarp jų santykis. Visos mintys – jo!

Kuprinėje visada nešiojasi vandens buteliuką –

gerklė gali perdžiūti visiškai neplanuotai,
netikėčiausiu ir dažniausiai baisiai netinkamu
momentu. Ant buteliuko užmauta gumytė
plaukams – kad nepasimestų. Po to, kai ataugo
mago žirklėmis bet kaip nurėžti, Vaidotas kelis
kartus keitė šukuoseną, kol galiausiai apsistojo
ties paprasčiausiu variantu – tiesiai nukirptais,
pečius siekiančiais plaukais. Voliojasi kuprinėje
ir kitokia gumytė... Dėl visa ko. Kad nė viena
paskui nekalbėtų: „Jau tie vyrai!..“ Turi ir
kramtomos gumos: ją čiaumoti – labiau įprotis
nei poreikis, o ir nuo ausų užgulimo lėktuve
padeda. Popierinių nosinaičių pakelis, kad
turėtų kuo nusišluostyti snarglį: po skrydžio tas
visuomet nutįsta – turbūt Vaido organizmą taip
veikia lėktuvo kondicionavimo sistema.
Rausiantis kuprinėje, ranka atsiremia į kažką
malonaus ir minkšto – „šilduką“ kaklui; tėvo
padovanotą praktišką, bet stilingą daiktą. Kai
Vaidotas jį užsitraukia, sušyla pirmiausia nuo
minčių apie tėvą. Mintys sukyla ir čiuopiant prie
kuprinės užtrauktuko prikabintą pakabutį su „V“
raide... „V reiškia pergalę“, – Loreta įspraudė iš
užsienio parvežtą suvenyrą Vaidui į delną. Kol
buvo su ja, pergalingą raidę nešiojo ant kaklo,
pasikabinęs ant plonos sidabrinės grandinėlės.

Įlipa į automobilį. Kol kiti aptarinėja darbo

reikalus ir šio vakaro planus, Vaidotas skruostu
atsiremia į stiklą, užsimerkia ir mintimis grįžta
prie senio iš sapno žodžių apie jo prisiminimus.
Keisti žodžiai! Juk ar gali prisiminimai būti
neveiklūs? Jeigu liautųsi tokie buvę – jų
paprasčiausiai neliktų. Be to, Vaidas yra iš tų
žmonių, kurie su savimi velkasi didelį
prisiminimų bagažą, tik nežino ar dėl to, jog
nesugeba jų atsikratyti, ar todėl, jog tas
bagažas, nors ir sunkus, sudaro svarbią jo
gyvenimo pamato dalį – kitaip tariant, yra
būtinas inžinerine prasme. Kartais prisiminimai
padeda jam suprasti vieną ar kitą dabartinį
savo poelgį, reakciją, troškimą ar baimę.
Reiškia, net kažkokiu stebuklingu būdu ištrynus
juos iš atminties, jie nedingtų visiškai, nes turi
tąsą, yra joje įrašyti, į ją įtraukti. Net ir pats
sapno senis – Vaido prisiminimas. Neduodantis
ramybės...

Gali būti, jog jis iš dalies teisus: prisiminimai,

sustingdantys tave praeityje, kaip kad
skulptūroje sustingsta vienas ar kitas gyvenimo
momentas, gali stabdyti judėjimą pirmyn.
Tikriausiai ne veltui senis juos užrakina, prieš
tai sulaukęs, kad visi iki vieno prisiminimų
parko lankytojai išeitų už vartų. Ir ne veltui
staiga sumąstė pasilikti Vaidą, sulaikyti jį savo
kibia ranka – jautė vaikino norą pasilikti, ištirpti
rūke, kuriame taip lengva statyti kojas, kuriame
nereikia sukti galvos, ar teisinga kryptimi eini.
Ten nėra krypčių, telikę pamėkliški pavidalai,
išplaukę kontūrai, net šešėliai veik perregimi. O
Vaidotui prie šono staiga išdygęs vaikinukas
buvo pati energija, entuziazmas, nuo amžiaus
nepriklausanti dvasios jaunystė, įsitempusi
Vaidą į autobusą, į laiko tėkmę, kurioje vyksta
įvykiai, veikia realūs žmonės, yra vietos gyvai
pulsuojančiam džiaugsmui, skausmui, klaidoms
ir vilčiai. Vilčiai ant naujo tilto susitikti su savo
ateitimi.

Privažiavus viešbutį, Vaidotas pirmą kartą

gyvenime atvirai prisipažįsta nesąs vakarėlių
liūtas, tad tenorįs eiti į kambarį ir gerai
išsimiegoti... Miega ramiu miegu be sapnų. O
nakčiai užrakintame Vigelando parke alėjomis
klaidžiojantis senis rūko kaip garvežys,
džiaugdamasis ir liūdėdamas dėl ką tik
nutikusių įvykių...

*****

Jie sėdi kaip graži šeima – po kelionės į užsienį

sūnus užsuko aplankyti tėvų ir brolio. Žiūri
žinias. Per patį laidos vidurį – reportažas apie
gydytojų ir rezidentų reikalavimus padidinti jų
darbo užmokestį. „Viena iš aktyviausių
rezidentų – Loreta Radušytė, šiuo metu dirbanti
Santaros klinikose“, – žurnalistė pristato savo
pašnekovę. Vaidotas pirštais sugniaužia fotelio
ranktūrius.

– Ko tie daktarai nori?! – pykteli Arnas. – Ima

kyšius ir jiems dar negana?

– Gaila, kad autobusų vairuotojai neturi progos

gauti kyšį, – Vaidotas reaguoja ūmiai.

Mama nervingai krenkšteli. Arnas su kreiva

šypsena pažvelgia į Vaidą. Tada vėl žvilgteli į
ekraną. Ir staiga pliaukšteli sau delnu per
kaktą:

– Živile, čia gi... Ta jo pana!

Vaidotas pašoka iš vietos. Vilius irgi atsistoja,
siekteli brolio rankos.

– Kovotoja! – Arnas pakraipo galvą, o veide –

giliai paslėpta, bet visgi įžvelgiama pagarba.

Tik dėl jos Vaidotas, truputį padedamas Viliaus

rankos, vėl prisėda. Velniava, per tą
apsižodžiavimą su patėviu neišgirdo pusės
reportažo!.. Susikaupia ir stengiasi pagauti
mintį. „Atėjau į mediciną ne dėl pinigų, – Loreta
žiūri tiesiai į kamerą ir tik Vaidas supranta, kad
ji nervinasi (kalba per daug deklaratyviai, toks
kalbėjimas jai visiškai nebūdingas ir nelabai
įtaigus). – Galbūt todėl manau galinti atstovauti
rezidentų bendruomenę.“ Jis nustėręs suvokia,
jog nebegirdi tolesnių sakinių. Tik mato ją. Tik...
Myli. Nori, velnioniškai nori, kad jie gautų tas
didesnes algas! Kad jie... Ji laimėtų. Kad galėtų
išdidžiai iškelti galvą ir paskelbti apie tai visam
pasauliui.

– Tu jau senokai ne su ja? – motinos klausimas

prasibrauna pro užtvaras, kurias Vaidotas buvo
pasistatęs, kai Loreta jį paliko.

Tyliai ištartas klausimas. Į ekraną įsistebeilijęs

Arnas jo neišgirsta. Vilius – gal, bet neparodo.

– Visą amžinybę, – iškvepia Vaidas.

– Kodėl, branguti?

Vaidotas labai atidžiai pažiūri į mamą: ar jai

tikrai rūpi? Ar tik šiaip... smalsu?.. Jeigu juodu
dabar atsidurtų prie senojo patefono, jeigu vėl
skambėtų ypatingos melodijos... Jis atsakytų,
kad supratimo neturi. Kad, tiesą sakant,
tebepyksta ant Loretos, perėmusios jo taktiką –
neaiškinti ir nesiaiškinti. Kita vertus, Vaidotui,
priešingai nei daugeliui vyrų, atrodė, jog
moterų elgesys yra lengvai suprantamas.
Vadovėlinis. Kai mergina, su kuria jis tuo metu
draugaudavo, pradėdavo aikštytis, nuliūsdavo
ar pašėldavo iš džiaugsmo, Vaidoto atmintyje
išsyk iškildavo dvyliktoje klasėje lankyto
psichologijos kurso metu aptarinėtos situacijos.
Buvo jose ir tokių, kai mergina, palikdama
vaikiną, pasako jį mylinti. Bet negalinti būti
kartu tokiomis sąlygomis, kurias jis, ji, o
veikiausiai abu sukūrė. Betgi jiedu gyveno veik
idealiai?..

Živilė mąsto, ar pati kažkada paliko Vaido tėvą

dėl to, jog išsigando – atseit per gerai, šitaip
tikrovėje nebūna. Kai pabaigoje Mantas „parodė
ragus“, ji net lengviau atsikvėpė – vis dėlto
tikra. Atsirado aiškus, visiems suprantamas
motyvas pasitraukti. Žinoma, Loreta – ne tokia,
kokia buvo ji (nepaisant išdykumo, baisiai naivi
mergiotė). Traukiama ir Manto kuriamos pasakų
magijos, ir to labai realaus, galvą susukančio,
pikto ir smagaus gražuolio atamano Arno... O
Loreta, kiek Živilė spėjo pajusti, renkasi greitai.
Gal to išmoko medicinoje, o gal tokia gimė.
Įsimylėti, susieiti, išsiskirti – užtikrinti, staigūs
tos moters sprendimai. Kita vertus, ji žino, jog
užtektų švilptelėti, ir Vaidotas atlėktų kaip stovi.

Televizoriaus ekrane Loretos veidą jau seniai

pakeitė kiti vaizdai. Arnas abiem vaikinams
garsiai komentuoja sporto naujienas, bet nė
vienas tų komentarų nesiklauso. Živilė pati sau
prunkšteli. Papurto galvą. Nėra ko taip
pergyventi – Vaidas vienaip ar kitaip
susitvarkys. Žinia, pereinamasis laikotarpis tarp
chuliganiškos jaunystės ir vyriškos brandos jo
gyvenime šiek tiek užsitęsė, tačiau Vaido tipo
vyrams taip neretai būna. Subręs, kur jis dings!
Ir moteris atsiras. Tokia, dėl kurios nereikia
raudonuoti – nė viena prasme. Nebent
prisimenant praeitos nakties nuotykius
miegamajame – lengvai nurausti, staiga
prikimti... O jeigu Vaidotui atrodo, jog tokia
vienintelė – Loreta, tai po šio reportažo bent jau
aišku, kur jos ieškoti.

– Nežinau, kodėl, mama, – išeidamas namo,

taria Vaidas.

Motina santūriai gūžteli pečiais.

 

*****

Vaikystėje patėvis Vaidą ir Vilių pagąsdindavo

gydytojais: jų aštriais švirkštais ir tuo, jog
panorėję bet kurį žmogų gali uždaryti į ligoninę.
Ir dabar Vaidotas bijo. Dvejoja, žengti per tas
automatiškai atsidarančias stiklines duris ar
apsisukti ir nueiti. „Rezidentė“ skamba dar
baisiau už „gydytoją“ – tame žodyje daugiau
rizikos, mažiau lengvai prognozuojamų dalykų,
didesnė komplikacijų galimybė... Vaidas mąsto
kaip koks skandalingų straipsnių prisiskaitęs
lengvatikis.

Tiek žmonių, kiek išvysta vis dėlto įžengęs į

ligoninę, yra matęs tik mokykloje per
pertraukas. Jau atprato nuo minios keliamo
triukšmo, nuo praeinant sukeliamų oro srovių,
savyje nešančių tų žmonių šilumą, kvapus, gerą
ir blogą energiją, balso nuotrupas. Viso šito
antplūdis priverčia susigūžti. Tad valandėlę
mąsto tik apie tai, kaip neatrodyti pasimetusiu
liurbiu. Galiausiai sukaupia valią, atsitiesia,
išsitempia visu ūgiu, kilsteli smakrą ir
prisiartina prie informaciją teikiančios merginos
baltu chalatu.

– Sveiki, – pasilabina. – Kaip galėčiau rasti... Čia

dirbantį rezidentą?
– Dirbantį čia? – ji pašaipiai nutęsia antrąjį žodį.
– Taip nieko neišeis. Yra konkretūs skyriai.

Vaidotas alkūne atsiremia į stalelį, už kurio

įsitaisiusi šita visažinė, ir žvelgia į ją kartu
priekaištingai ir klausiamai. Mergina neišlaikiusi
nuleidžia akis.

– Va ten ant sienos pritvirtintas sąrašas, jame –

visi skyriai. Gal, perskaitęs sąrašą, atpažinsite,
ko ieškote.

– Klausykit... – Vaidotas numoja ranka į

nevykusią pokalbio pradžią. – Aš tiksliai
nežinau. Man... Reikia skyriaus, kur dirba
gydytoja Loreta Radušytė.

Merginos žvilgsnis šauna aukštyn.

– Iš karto reikėjo taip sakyti! – šūkteli, o jos akys

dega smalsumu, ar jis, taip sakant, „pagal
asmeninį užrašymą“. – Pakilkit liftu į trečią
aukštą. Ties antru koridoriaus išsišakojimu sukit
į dešinę ir pamatysit užrašą...

Vaidas nebesiklauso, kaip vadinasi jos skyrius.

Perskaitys tą užrašą, o jei ir ne... Įsispraudžia į
liftą, jau užsidarinėjant jo durims: kažkam
numina koją, kažkam, atsidūrusiam už jo
nugaros, per veidą brūkšteli į uodegą surištais
plaukais. Burbtelėjęs atsiprašymą, įsispitrina į
aukštus žyminčias lemputes. Pirmas, antras,
trečias... Iki antro koridoriaus išsišakojimo – vos
dešimt didelių žingsnių. Vaidas skuba, kad
nepersigalvotų.

Iš dešinėje esančio Loretos skyriaus sklinda

šviesa – keista, kad čia taip anksti ją uždega,
dingteli Vaidui. Jis pats mėgsta sėdinėti
prietemoje, tačiau ligoninėje prietema turbūt
trukdytų atidžiai apžiūrėti pacientus, tinkamai
paimti mėginius... Vaidotas stabteli ir kelias
minutes pasiklauso – skyriuje šviesu, bet tylu.
Pritykina iki kampo ir žvilgteli už jo. Poste –
viena slaugytoja, kuri maigo išmanųjį telefoną ir
siurbčioja kavą iš po ranka pasistatyto puodelio.
Vaidas lengviau atsikvepia ir nužingsniuoja link
jos.

– Labas vakaras! – ji pasisveikina pirmoji, kaltai

užversdama išmaniojo dėklą, ir įbeda nustebusį
žvilgsnį į iki šiol nematytą vėlyvą lankytoją. –
Jūs pas ką?

– Aš pas Loretą.

Vaidas jau aprimęs, suėmęs save į rankas:

Loretai patikdavo, kuomet jis elgdavosi
santūriai, oriai.

– A... – slaugytoja už ausies užsikiša iš tvirtai

surišto šviesių plaukų kuodo išslydusią sruogą.
– Ji jau baigė darbą.

– Jos nėra?! – Vaidotas paklausia garsiau nei

būtų norėjęs.

Išsiduoda.

– Ne, dar tebėra, – mergina supratingai šypteli.

– Va ten, personalo kambariuke.

– Ačiū, – nuoširdžiai padėkoja Vaidotas ir vėl

leidžiasi į kelią. Iki jos.

Pasibeldžia į nurodytas duris.

– Rasa, čia tu? – išgirsta, atrodo, jau truputį

primirštą balsą. – Kam dar beldiesi? Eikš,
arbatos išgersim, o tada jau trauksiu namo.

Vaidas įeina į kambarėlį, uždaro duris. Loreta

stovi nugara į jį ir iš skardinės į puodelį beria
arbatžoles.

– Kiek cukraus tau įdėti? – klausia Rasos, kuri,

nė nenutuokdama apie šį klausimą, poste
turbūt vėl klaidžioja po interneto platybes.

– Maniau, kad žinai, – sako Vaidas.

Loreta staigiai atsisuka. Paakiai pajuodę, bet

šiaip... Tokia pati. Ne pritrenkianti gražuolė, bet
tokia, į kurią gatvėje kartais atsigręžiama ar
ties kuria sulaikomas žvilgsnis kavinėje ar
autobuse. Vyras, turintis tokią moterį, ja
džiaugiasi. Didžiuojasi. Retsykiais gauna nuo jos
velnių, tačiau elegantiškai – ne turgaus bobos
stiliumi. Ji apdovanoja dosniai, o blogos
nuotaikos būna retai. Kai nuo kasdienybės ji
pasislepia savo vyro glėbyje, tas pasijunta
pasaulio valdovu, pasiryžusiu saugoti šitą
moterį ir tenkinti kiekvieną jos norą.

– Kaip tu mane išgąsdinai!..

Rankose – stipriai suspausta arbatžolių

skardinė. Vaidas kaltai skėsteli rankomis. Loreta
pastato skardinėlę šalia puoduko, į jį pripila
vandens iš ką tik užvirusio arbatinio.

– Tikrai gersi arbatos? – perklausia.

– Ne, – papurto galvą Vaidas.

– Man baisiai nejauku, – vėl nusisukusi, po

valandėlės tarsi per psichoanalizės seansą
prisipažįsta ji.

Vaidotas valandžiukę pamąsto...

– Jūs manyje matykite tik pacientą, ok? – sako

sėsdamasis ant kietos kėdės prie kambariuke
stovinčio stalo. – Aš pacientas Vaidas. Arba net
Sodauskas, jei jums taip patogiau.
Rezidentė Radušytė papurto galvą – šitaip nieko
nebus, sergantis kūnas ir jame glūdinti dvasia
pernelyg susieti, kad apie juos kalbėtum
skyrium. Jai dėstė jau naujoviškai, daug kalbėta
apie holistinį požiūrį medicinoje. Akimis
perbėga visai arti jos sėdintį vyrą. Pacientas.
Vaidas. Sodauskas. Na ir kas? Tiek nepakanka.
Rezidentė Radušytė trumpai ir suprantamai
paaiškina tai – informuoti pacientus ją taip pat
mokė. Paskui priduria:

– Esate girdėjęs apie tokį dalyką kaip paciento

istorija? Papasakosite man savąją?

Vaidotas pareiškia norįs žinoti, ką gaus mainais.

Ji valandėlę patyli.

– Maniškę, – sako pagaliau.

Vaidas beveik išsižioja.

– Sutarta, – išsprūsta.

– Tuomet pradėkime nuo pradžių. Kuo

skundžiatės?

Pacientas atremia retai kuo besiskundžiąs, ir

rezidentei tenka dar sykį perklausti, kurių galų
jis tuomet čia atėjo. Pacientas pasimuisto –
dešimtis kartų matyta situacija, kai problemų
yra, tačiau jų nenorima pripažinti.
– Leisite jums padėti. Šiek tiek... Užvesti ant
kelio, – prisimerkusi pasiūlo.

Pacientas kreivai šypteli:

– Pirmyn.

– Ar numanote, kokia veiksmingiausia lytiniu

keliu plintančių ligų prevencija?

– Numanau. Man daug kas rekomendavo ją

taikyti. Ir žinote? Man nusispjaut.

– Išties? Susilaikymas, paciente Sodauskai,

veiksmingas... Vaidai. Iš tiesų. Bet aš ne apie
jus. Pati daviau sau žodį susilaikyti ir pažiūrėti,
kas bus, – Loreta nervingai pakiloja arbatos
puodelius, kurių čia net penki (turbūt visų
kolegų, paskaičiavęs pagalvoja Vaidas). – Čia
prasideda mano istorija. Sakiau sau – jeigu jis
ateis manęs ieškoti, tai bus ženklas. Tik toks
ženklas man kažką reikš.

Vaidotas juokdamasis šiuolaikiniam mokslui

prikiša per didelę toleranciją. Tikėti ženklais?!
Gal tuoj bus gydoma užkeikimais, o vietoje
vaistų skiriami amuletai?

– Va kodėl man kartais nesinorėdavo tau nieko

sakyti!.. – priekaištingai jį užčiaupia Loreta.
– Tyliu tyliu.

Ji neatlyžta, ima krautis į rankinę daiktus.

– Na, Loreta, pakaks jau! – jis, pakilęs iš vietos,

sulaiko jos rankas; vienoje – saulės akiniai,
kitoje – užrašų knygelė. – Tegul bus ženklas.

Ji kantriai paaiškina, kad stebuklas įvyks tik

tada, kai jis patikės jos žodžiais. Tuomet tegul ir
ateina. O jeigu atlėks apsimesdamas, bus
pavarytas visam laikui.

– Kodėl normalios moterys su manimi žaidžia

vaikiškus žaidimus? – paklausia Vaidas,
neturėdamas vilties ką nors šiuo klausimu
laimėsiąs.

Loreta kilsteli antakius:

– O tu pats pagalvok.

– Nes aš joms primenu vaiką?! – dabar jis jau

pasipiktina.

– Vaidai, o ar tai blogai? Vaikas – tas, dėl kurio

dar yra vilties, – atsiliepia ji, įmeta į krepšį
užrašinę bei akinius ir mandagiai parodo jam
duris. – Tu išeik pirmas. Aš užrakinsiu. Ir dar
turiu žvilgtelėti į vieną palatą.
Pykdamas toliau, jis greitai nueina link išėjimo
iš skyriaus. Rasa nesislėpdama seka jį žvilgsniu.
Vaidotas nesigręžioja atgal, nors junta ir Loretą
žiūrint jam įkandin. Tačiau kuo labiau nuo jos
tolsta, tuo lėtesni tampa žingsniai. Baimė vis
mažėja, bet mažėja ir džiaugsmas vėl ją matyti
ir girdėti. Tad išėjęs pro stiklines duris, iškart
sustoja.

– Aš tave myliu! – desperatiškai sušunka,

sulaukęs jos. – O meilė daro stebuklus!

– Žinau. Tik ne iškart, vos mes užsigeidžiame, –

ji prieina prie jo ir nelauktai netikėtai
pabučiuoja giliai į lūpas. – Neskubėk, Vaidotai.
Jei bus lemta, niekur aš nedingsiu.

Ir Vaidotas staiga prisimena keistosios moters

žodžius apie tai, kad jo gyvenimo kelias – ne
greitkelis.
3.
Bažnyčia, kurios lango aptrupėjusioje arkoje
vieną tolimą vakarą stovėjo du broliukai,
svaigdami nuo debesų artumo, vis dar
apstatyta pastoliais, nors restauravimo darbai
beveik baigti. Ką tik sustatyti klauptai, šen bei
ten dega žvakė – netrukus jų bus daug daugiau,
ypač prieš pat artėjančias mišias. Vaidotas žino,
jog vieną įžiebs ir jose pasiliksiantis brolis. O jis
pats nešdinsis iš čia, nenorėdamas trintis tarp
tų entuziastingai nusiteikusių dvasingų žmonių.
Nešdinsis, vos tik baigs kalbėtis su Viliumi.

– Netikėti gerais ženklais ir stebuklais – tai

skepticizmas, Viliau? Tu dabar išmanai tuos
terminus...

– Panašiai, – linkteli brolis.

Gal skepticizmas – Vaidotui skirta bausmė?

Jeigu apkartini gyvenimą kitiems, gal ir pats
netenki vilties pamatyti visas gyvenimo puses,
visus pasaulio klodus. Arba matai, tačiau
suvokdamas, jog šviesioji pusė – ne tau. Arba,
net prisilietęs prie jos, vis tiek abejoji. Bausmę
vienu akimirksniu gali panaikinti malonė, tiesa?
Tik reikia... Nusiimti karūną?
Bet jis neketina klauptis ant tų šaltų, kietų
grindų! Neprašo malonės – yra pasirengęs
kentėti. Tenori meilės, yra tikras, jog ji kaip
guvus paukštelis skrajoja po šitais skliautais
tarsi tarp aukšto medžio šakų. Toliau nuo šaltų
ir kietų grindų, arčiau vitražų spalvų užlietos
erdvės viršuje. Žvalgosi tenlink, tad nė galvos
nenulenkia, kaip turbūt derėtų. Galėtų prisiekti
girdįs sugaudžiant vargonus. Sutrikęs žvilgteli į
greta stovintį brolį. Tas gūžteli pečiais – ko tik
nebūna, ko tik neįvyksta tuščioje bažnyčioje.

Atsisėda į klauptą Vaidotui už nugaros. Prieš

akimirką iš slaptų vargonų giesmės sužinojo,
kas įvyks po dviejų, o gal po trijų savaičių.
Pastaruoju metu jam išmokti užduodami labai
sunkūs dalykai, tad Vilius ne visada spėja
pasipraktikuoti tiek, kiek reikia, ir ne visuomet
yra šimtu procentų tikras dėl įgūdžių taikymo
rezultato. Tačiau šįsyk aiškiai mato bent tai, jog
tai įvyks...
Jiedu netyčia susitiks Vilnelės pakrantėje, visai
netoli nuo gimtųjų kiemų. Vėlyvą vakarą, prie
ausų zvimbiant uodams ir bangelėms
pliuškenant į krantą. Ateis priešpriešiais siauru,
palei upę vingiuojančiu taku. Už Klemo žengs jo
naujoji mergina. Prisiartinę per ištiestos rankos
atstumą, abu stabtelės. Nė vienas nepasitrauks
nuo tako, nė per pėdą. O tada Klemensas
staiga žingtels į priekį ir stumtelės Vaidą. Tas
sąmoningai pasiduos, nesipriešindamas
slystelės žemyn ir ant užpakalio pūkštels į
Vilnelę. Abu žinos, jog čia seklu – jiedu juk gerai
ištyrinėję upelės krantus ir dugną... Po keletos
minučių visas šlapias atsistos ant kojų,
minutėlę pastovės iki kelių sraunioje tėkmėje ir
lėtai pasuks link Klemo. „Nepagalvok nieko
blogo, – nuo kranto tars tas, atlaidžiai
stebėdamas iš Vilnelės išbrendantį jam tokį
savą vyrą. – Tiesiog norėjau būti tikras, kad
vėliau nesigailėsiu, neišnaudojęs progos
pamatyti, kaip mano geriausias draugas atrodo
aplipęs upės dumblu ir gal dar... ančių mėšlu.“
Vaidas nusispjaus į pakrantės žolę. O kai galų
gale pažvelgs į Klemą, jo akys šypsosis. Ir
Klemas dar kartą supras, kad jo draugas toks,
kokių gimsta vienas iš milijono.

O mergina atsišlies į medžio kamieną, pusiau

pasislėps jo šešėlyje ir ramiai stebės vyksmą.
Nes bus užupietė ir ta, kuri dviejų bičiulių
istoriją girdėjo iš pirmų lūpų. Jos vardas bus
Laura. O kaip bus su Vaidotu ir Loreta? Tam,
kad tai suprastum, nereikia ypatingų gebėjimų.
IV DALIS
1.
Į Lauros dirbtuvę senajame name už tvenkinių
galima patekti iškart iš lauko – Klemas su tėvu
sumūrijo visai neblogus išorinius laiptus. Jie dar
neturi, o gal ir niekada neturės turėklų, todėl
kartais – ypač sutemose – atrodo, jog prie
aklinos namo sienos su vienintelėmis durelėmis
prilipdytas viršutinis kairysis gotikinės
bažnyčios portalo gabalas.

Laura kiek suirzusi nusivelka kiaurai permirkusį

paltuką ir numeta jį ant įdubusios sofos. Šlapias
rankas priglaudžia prie radiatoriaus, kuris karts
nuo karto ima ir sugurgia lyg tuščias pilvas ar
koks katino ir varlės mišrūnas. Po ypač galingo
sugurgimo abu su Vaidu prunkšteli.
Nerūpestingas juokas – šiokia tokia pagalba
Vaidui. Gyvenime jis yra išbandęs nemažai
rizikingų ar net pavojingų dalykų, tačiau
pozuoti Laurai... Absoliučiai neaišku, kaip viskas
vyks, nuo ko ji pradės ir kaip derėtų elgtis jam.

Jo paauglystės dailininkė vilki laisvą šilkinę

suknelę, atsainiai surištą plačiu to paties
audinio diržu. Mazgas vis atsileidžia, tad Laura
vėl timpteli diržo galus. Ant blizgaus juodo
suknelės fono – gėlės; tarytum kas nors būtų
plačiai paskleidęs pastelinių spalvų puokštę iš
prabangiai suvešėjusių bijūnų, kokie jau
daugybę metų vasaros viduryje pražysta po
dirbtuvės langais. O šiaip tvenkiniai bei jų
apylinkės – labai pasikeitę. Dabar čia – jaukus
parkelis tvarkingai nukirpta žole, keli tilteliai
tarsi iš kryželiu išsiuvinėtų paveikslėlių ir...
Labai mažai Vaidoto vaikystės. Nors trisdešimt
vos perkopęs vyras per jaunas ir pernelyg
laimingas ilgiems prisiminimams apie
praėjusius laikus, jam labiausiai rūpi dabartis.

Nusiavusi trumpaaulius botus, Laura

girgždančiomis grindimis nutipena link
elektrinės viryklės, užkeltos ant senos
virtuvinės spintelės. Spintelę, keisdama savo
virtuvės baldus, atidavė Lauros kūmutė
menotyrininkė, sofa atkeliavo iš Klemo tėvų
namų, kuriuose Laura šiuo metu gyvena. Ji
nieko neėmė iš savo tėvo, tyliai, bet atkakliai
protestuodama prieš to energingo pinigų maišo
(taip jį paauglystėje buvo praminę Vaidas su
Klemu) priešinimąsi jos pašaukimui. Net kai iš
pirmo karto neįstojo į Dailės akademiją ir
pirmąkart suabejojo savo talentu, liko tikra, jog
dailė – jai skirta sritis, vienintelė, kurioje pajėgs
jaustis gerai. Kitais metais egzaminų, kaip
bebūtų keista, visiškai nebijojo, o įstojusi – net
nenustebo. Jau antrųjų studijų metų pabaigoje
surengė savo parodą – tiesa, su menotyrininkės
pagalba, šios galerijoje. Tačiau parodoje buvo
daug gerų darbų, o į atidarymą susirinko didelė
ir triukšminga minia –tokia, kokios Laura buvo
prisižadėjusi niekuomet nekviesti... Betgi jai
patiko skendėti tame susižavėjimo šurmulyje,
staiga pakilusios bangos iškeltai valandėlę tapti
ypač matoma, iš anksto mėgautis rytdienos
laikraščių antraštėmis – vis dėlto gabi... Ir
apsukri...

Šios Lauros savybės Vaidui ypač patinka – ji turi

kažkokio kinematografinio šarmo. Visuomet
turėjo. Būtent jam Vaidas negali atsispirti –
sutiko pozuoti iškart, vos jai paprašius. Dar
pajuokavo, kad juk ne pirmą sykį... Klemas
supras, kad nieko blogo negali nutikti, tiesa?
Gali ateiti ir patikrinti, kada panorėjęs. Be to,
Vaidas tikrai nesiruošia pozuoti nuogas ir tokiu
būdu sukelti jai neįvykusių dalykų prisiminimus;
nevilioja mylėtis neegzistuojančiame kino filme.

Kita vertus, Vaidotą kuris laikas apėmęs keistas

jausmas: bet kuri moteris, su kuria bendrauja,
nuo šiol jam tampa kuo nors panašia į Loretą.
Todėl karščiu nutvilko rankos ar drabužio
klostės prisilietimas, klausą glamonėja tas ar
kitas žodis, o būti jų kompanijoje dar smagiau
nei anksčiau. Jau paauglystėje, kai įsimylėjo
Laurą, miglotai įtarė, jog jausmuose vienai
moteriai telpa žymiai daugiau nei du žmonės ir
kad vyrą veikia pirmiausia pats moteriškumas.
Tai viena iš priežasčių, kodėl kankinamai sunku,
net laikant už parankės nuostabiausią moterį,
nusukti akis nuo priėjusios kitos, o tuo labiau –
išmesti iš galvos mintis apie visas kitas.

Dirbtuvėje sparčiai temsta, tad Vaidas

pasilenkia prie senovinę žibalinę lempą
imituojančio šviesos šaltinio, riogsančio ant
palangės ir užžiebia jį čia pat gulėjusiais
degtukais. Prisiminęs šviesųjį Lauros kambarį
jos tėvų namuose, pasidomi:

– Nebus per tamsu piešti?

Laura atsigręžia nuo viryklės – skruostai įraudę

nuo tiesiai į ją sklindančio elektrinio karščio, o
akys žiba beveik beprotiškai. Pasisako dažnai
taip besielgianti – pirmą eskizą daro prietemoje,
o paskui iš atminties ir pagal jausmus keičia jį
kitu. Nenori tapyti fotografijų. Vaidotas tarsteli,
esą veltui tikėjosi portrete būsiąs toks visas
gražus, ir Laura linksmai nusijuokia iš banalaus
pajuokavimo. Ant stalo pastato arbatos
puodelius. Neįjungia elektros – jau mato, kaip
švelniai liejasi Vaidoto veido bruožai, kaip
slopsta jo kūno linijų ryškumas, o plaukai virsta
atkeliaujančios nakties dalimi. Trumpai,
pernelyg neįsijausdama paspėlioja, kaip greta
šio vyro gyvena Loreta, ką apskritai reiškia
turėti geidžiamą vyrą, kasdien, kas akimirką
gyventi ryšyje, kurio tarp jos pačios ir Klemo
niekada nebus... Laura Klemą labai myli, bet
ramiai ir be aistros. Bučiuojantis ar
glamonėjantis patiria šviesų džiaugsmą bei
dvasinę vienybę ir tai turbūt rodo jųdviejų
santykius esant kitokio lygmens... Visgi Lauroje
tūnantis laukinis žvėriukas žaliai mėlynomis
akimis retsykiais norėtų... Aštriau, įžūliau, gal
net skaudžiau... Taip, kaip buvo paauglystėje su
Vaidu, išgyvenančiu sunkų tėvo ir paties savęs
ieškojimo laikotarpį.

Jis ilgai maišo cukrų arbatoje, šaukštelis

melodingai dzingsi į puodelio kraštą. Žiūri į ją
tiesiu, nieko nebojančiu žvilgsniu ir Laura staiga
suvokia, jog portrete svarbiausias bus tas
pasikeitęs žvilgsnis, kuriame – nesuvaidinta
drąsa gyventi, visiškai kitokia nei seniau, kai
Vaidas uoliai stengėsi vaizduoti ant visko
dedantį tipą. Ir Laura supranta, kad šita drąsa –
vertingas palikimas padoraus berniuko, iš kurio
Vaidotas gal jau seniai išaugo.

– Tai gal pradėk, – jis veikiau teigia nei klausia.

Paveikslo kūrimo pradžios iš tiesų nevalia

užtęsti ilgai – sumanymas gali išsikvėpti, o
noras – praeiti. Laura pakyla nuo kėdės, tačiau
besistojantį modelį sustabdo:

– Pasilik taip. Kol kas taip bus geriausia.

Pro lango stiklą prasisunkia balta žvaigždė, it
didžiulis lašas nurieda palange. Vaidotas seka
šviesulį akimis, tuo pat metu klausydamasis
dirbtuvės kampe tarsi pelytė krebždančios
Lauros – ji ruošia priemones savo ypatingam
darbui. Vaidas visuomet stebėjosi meno srities
žmonėmis – kaip beformiai, neapibrėžti dalykai
gali sužavėti taip, jog pamesi galvą ir jau
nebegalėsi veikti nieko kito gyvenime. Šia
prasme jis nedaug skiriasi nuo Lauros tėvo. Tik
pripažįsta kiekvieno teisę gyventi taip, kaip jam
atrodo teisingiausia, ir tuo, kam norisi pašvęsti
save. Ne tik šauniai pačiuožusių Klemo ir
Lauros, bet ir – po velnių! – energingo pinigų
maišo ir savo per anksti nusenusio patėvio
teisę. Ir, aišku, visas Viliaus teises. Pavyzdžiui,
bastytis po pasaulį, užsiimant kažkuo neaiškiu,
tačiau labai panašiu į šarlatanišką mokymą apie
savųjų sielos galių panaudojimą pasaulio
labui... Na taip, kažkodėl sukilo pyktis...

– Nesiraukyk! – paprašo Laura, jau įsitaisiusi

priešais, ant žemo suolelio toliau nuo stalo; tarp
aukštai styrančių kiek kaulėtų kelių įsprausta
fanerinė lenta su ant jos pritvirtintu popieriaus
lapu.

– Kodėl? – jis gi tik modelis, ne vergas.

Dailininkė trumpai mosteli ranka ir žvilgsnį vėl
nukreipia į lapą. Vaidas atlyžta, nuryja paskutinį
arbatos gurkšnį ir atsilošia kėdėje.

Užsimerkia ir pamėgina nutolti nuo šio kiek

siurrealistiško kambario, išsivaduoti nuo įkyraus
noro pasižiūrėti, ką Laura nupiešė. Juk
neišsiduos, kad maga išvysti save jos akimis! Iš
bendros jųdviejų praeities žino, jog padailinimų
ir nuslėpimų nebus, tačiau jeigu būsimą
portretą kada nors pasikabins savo namuose,
norėtų, kad jis būtų tikroviškas. Kad pažiūri
atidžiai, ir viskas aišku – tokia savotiška namų
šeimininko vizitinė kortelė, atbaidanti
nepageidaujamus svečius ir įkyrius
interesantus, bet sudominanti ir patraukianti
tuos, kuriuos Vaidas džiaugtųsi ilgiau pasilikus.

Spynoje tyliai pasisuka raktas, tačiau galvą

durų pusėn pakreipia tik Laura. Klemensas
nebyliai sveikindamasis šypteli ir, vis
pašnairuodamas į užsimerkusį bičiulį, prieina
prie savo svajonių dailininkės. Pritupia jai už
nugaros ir ima lėtai masažuoti pečius, tarsi
norėdamas kažkuo įtikinti. Laura sumurkia iš
pačių kūno gelmių, pieštukas jos pirštuose
valandėlei sustingsta, o paskui atgyja, dvigubu
greičiu slysdamas popieriumi.
Vaidotas slapta į juodu žvilgteli ir kaip tik
pataiko pamatyti Klemo bučinį, švelniai
paliečiantį moters skruostą. Įdomu, kaip
jautiesi, bučiuodamas savo vaikų motiną? Tų
pametinukų papurusiais plaukais, žvilgsnį
truputį kvailinančiomis, ilgėliausiomis
blakstienomis ir nuginkluojančiomis
šypsenomis?

– Baigėt glamonėtis? – klusteli, plačiai

atsimerkdamas.

Klemensui panyžta liežuvis atremti, jog štai

pačiam Vaidui laikas baigti kandžiotis, tačiau jis
per daug pavargęs, kad kautųsi – mažieji ir vėl
sunkiai užmigo, tad abu su močiute atsakančiai
nusiplūkė, pakaitom sekdami dar ir dar vieną
pasaką, kuri, priešingai įsigalėjusiai nuomonei,
šituos vaikus ne liūliavo, o tarytum pakraudavo
energija, paversdavo tikrais perpetuum mobile.
Galiausiai močiutė, kažin kaip perpratusi klastą,
ėmė dainuoti ir dvi galvelės sutartinai nusviro
ant pagalvės, susiliesdamos skruostais ir
ausimis. „Lėk sau, – šyptelėjo ji Klemui,
nusiimdama skaitymo akinius ir išsyk
pajaunėdama. – Nebeprabus iki ryto.“ Gerai
pagalvojus, po šitokio išbandymo Klemui jokia
kova nebaisi, bet jis maloningai pasaugo bičiulį.
Atsitraukia nuo Lauros ir nužingsniuoja prie
viryklės, užkaičia vandenį, panaršo virtuvinėje
spintelėje ir nuoširdžiai nudžiunga, ten aptikęs
šį bei tą valgomo. Atsisėda čia pat ir kramsnoja,
stebėdamas nuo vaikystės pažįstamą pozavimo
sceną.

Prisimena, kaip, per Dailės akademijos langus

nepavykus pamatyti nė vienos nuogos
pozuotojos, du paaugliai sukaupę drąsą įsmuko
į vidų, nulėkė begaliniais skliautuotais
koridoriais ir, galiausiai suradę praviras
auditorijos duris, pritykino artyn... „Ji žiauriai
negraži!“ – nustėręs pralemeno keturiolikmetis
Vaidas, nepajėgdamas atplėšti akių nuo
pozuotojos su didžiuliais krūtinės ir užpakalio
apvalumais, atsainiai išsidrėbusios ant
pagalvėlėmis nudėliotos pakylos auditorijos
priekyje. Klemas žiojosi sakyti, jog tokios jos
neretai būna, bet iš už nugaros išgirdo
griausmingą balsą: „Ką tu, snargly, išmanai
apie grožį?!“ Vaikinukai susigūžė ir sutartinai
dirstelėjo per petį – už jų stūksojo gana jaunas
vyras linų spalvos plaukais su kur ne kur jau
baltuojančiomis sruogomis ir keistu, lyg nuo
kažko apsiblaususiu ar padūmavusiu, žvilgsniu.
Gal atsitiktinai, o gal tyčia jis buvo visiškai
užstojęs atsitraukimo kelią, tad bičiuliai suprato
patekę į spąstus. Vyras žvilgsnį nuo Vaido
nukreipė į Klemą. „Tu kitoks, – lėtai pratarė. –
Mūsiškis?“ „Kuria prasme?“ Tardytojas
griausmingai nusikvatojo. Vaidui buvo labai
keista, jog auditorijoje esančių žmonių visiškai
nedomino koridoriuje vykstantis pokalbis: arba
tie pačiuožę meno studenčiokai pernelyg
įsitraukę į kūrybinį procesą ir nieko negirdi,
arba jie pripratę prie keistų kalbų (kaip ir prie
keistų, negražių pozuotojų). „Marš į lauką!“ –
tardytojas pagaliau žingtelėjo į šalį ir praleido
vaikinukus, Klemo akyse dar spėdamas išvysti
nevaikišką ilgesį, kurį Vaidas palaikė
nusiminimu dėl per greitai pasibaigusios
pramogos. Vyrui sukirbėjo noras pasivyti šitą
įsibrovėlį ir pabandyti... Pasikalbėti, paaiškinti
jam tai, kas iš pradžių tebūna nuojauta...
Žinoma, išsiuntus namo tą kitą, kuriam
visuomet terūpės podiumu žengiantys kūnai ir
madų žurnaluose besišiepiantys veidai. Tačiau
numojo ranka: nėra mokytojas, net ne
dėstytojas – užsuko tik aplankyti akademijoje
dirbančio draugo, atvedė jam šitą pasaulio
nesuprastą ir nepamiltą, gyvenimu
pasibodėjusią venerą...

Laura į šalį padeda eskizą, atsistojusi pasirąžo.

Pakėlus rankas, trumpa suknelė irgi pakyla –
pavojingai aukštai. Klemas neišlaikęs švilpteli.
Vaidotas tik ironiškai nusišypso, atsistoja ir nuo
palangės pagriebia savo striukę. Tada staigiai
žingteli link ant grindų gulinčio eskizo...

– Ne! – užprotestuoja dailininkė.

Bet jau per vėlu... Vaidotas nuryja seiles.

– Iki.

Nebeprieina prie pasiliekančių dirbtuvėje, tik

linkteli nuo durų ir pradingsta. Atsidūręs ant
laiptų, kelis kartus nevalingai atsidūsta,
jausdamas didelį palengvėjimą, nors ir
nesugebėtų tiksliai apibrėžti, kas ir kodėl kėlė
nerimą. Sustojęs ant viršutinės pakopos,
sklendžia Užupio naktyje. Žvilgteli į laikrodį –
beveik vienuolika. Netrukus jo senuoju
mašiniuku, stebuklingu būdu vis dar judančiu
krutančiu, čia turėtų atvažiuoti Loreta. Jo
pasiimti. Ir parsivežti namo. Į Vaidoto už
paskolą pirktą butuką, kuris šios moters dėka
tarsi padidėjo, pašviesėjo.

Lietaus kiaurai permerktoje kiemo žemėje

automobilio ratai palieka gilius pėdsakus. Vieną
akimirką Loreta net nusigąsta, jog įklimps,
tačiau iš visų jėgų paspaudžia akseleratorių ir
išsikapsto. Vienam kolegai darbe užgauliai
pasiteiravus, iš kur ji turi tokią vintažinę
transporto priemonę, Loreta trumpai atšovė
pasiskolinusi iš vyro. „Vyro?!“ – perklausė tas
nedaug už ją vyresnis eskulapas, tamsioje
ligoninės kertėje sykį pamėginęs praplėsti ką
tik dirbti pradėjusios rezidentės žinias apie
lytines organizmo funkcijas. Loreta iki šiol
didžiuojasi prisiminusi, kaip sukaupė visą
naktinio budėjimo nuovargį, visą tyrą moterišką
pyktį ir gydytojos darbo sustiprintas fizines
jėgas ir keliu bakstelėjo jam į klyną...

Apie tai, kad ji ištekėjo, darbe težinojo keli

artimiausi kolegos. Loreta vis dar bijojo, jog,
daug pasakojantis, jųdviejų su Vaidu stebuklas
ims ir išsisklaidys kaip miražas. Vyras retsykiais
švelniai pašiepdavo ją dėl prietarumo, noro
turėti nuo nelaimių apsaugantį amuletą ar
sėkmę nešantį talismaną. Betgi pats, praėjus
maždaug pusmečiui nuo keisto jųdviejų
pokalbio ligoninėje, vėl pas ją atėjo ir
nusikamavusiu balsu tyliai pasakė, jog sutinka
tikėti bet kuo – Dievo pirštu, stebuklais,
lemtimi, net septyniais princais, juodvarniais
lakstančiais – tik tegul jos širdis pagaliau
suminkštėja, tegul leidžia jam būti šalia!.. Kad
karūną jis nukišo į palovį, ir tegul ji ten dulka...
Pirmuoju teiginiu Loreta patikėjo iškart, antrasis
neskambėjo labai tvirtai, tačiau... Ji suvokė
nebematanti jokios kitos išeities – tik sutikti su
viskuo, kas jau vyko, vyksta ar dar vyks jųdviejų
santykiuose.

Sustabdo automobilį ir keliskart pamirksi

žibintais, pasisveikindama su laiptų viršuje
stovinčiu Vaidu. Jis ima neskubėdamas leistis
žemyn, ir nors Loreta tikra, jog ją matydamas
šypsosi, tačiau norėtų, kad pasileistų bėgte,
kad retsykiais jos akivaizdoje pasitemptų taip,
kaip išsitempia prieš šiandien jį piešusią
dailininkę. Laura apskritai kieta...

Juodvi nuoširdžiai mėgino tapti draugėmis, bet

nieko neišėjo. Nei tada, kai susitiko kažkokiame
V.I.P. bare, į kurį Laura ją beveik per jėgą
nusitempė. Pasodino ant siaubingai nepatogios
kėdės ilgomis ir plonomis it voro kojomis, o pati
įsitaisė priešais ir užmetė koją ant kojos,
demonstruodama tobulos formos blauzdas.
Laura prasižiojo tik tris kartus – pirmąsyk
užsakydama gėrimus sau ir Loretai, antrą ir
trečią – kokteilio pakartojimus sau. Užtat
nenuleisdama akių stebėjo Loretą – tarytum iš
pradžių į jos kūną, o vėliau ir į sielą pamažu
gręžtųsi du spindintys žaliai mėlyni grąžtai. Nei
dainuojamosios poezijos koncerte, bilietus į kurį
Loreta, džiaugdamasi savo geru sumanymu,
padovanojo Laurai ir kuriam įpusėjus toji
pasilenkė prie jos ausies, paskleisdama
svaiginantį subtilių kvepalų debesėlį, ir
suburkavo: „Mano Klemenso stilius... Laaabai
gražu!..“ „Žinojau, kad giliai jauti stilių ir kitus
žmones“, – neliko skolinga Loreta, nejučia
galvodama, kad ir jos kvepalai labai geri, o be
to – Vaidoto dovanoti. Net ir skinant obuolius
Vaido močiutės sode, kur jie visi keturi išdykavo
lyg vaikai, vyrai savo moteris užsikėlė ant
pečių, o besileidžianti saulė buvo obuolio
formos ir spalvos. Net tada...
Į prisiminimus nugrimzdusią Loretą į dabartį
grąžina vyro bučinys. Tarytum atspėjęs, kokios
mintys ją ką tik lankė, Vaidas nė nemirktelėjęs
sumeluoja:

– Laura siunčia tau labų dienų.

– Kaip miela. Ačiū.

Loreta pasisuka į jį, kad jiedu galėtų apsikabinti

taip patogiai, kaip tik leidžia tarpe esanti
automobilio valdymo įranga. Moteris jau patyrė,
jog gimtasis Užupis Vaidotą veikia kaip
afrodiziakas, o ji yra nieko prieš tą poveikį iki
galo išnaudoti. Leisti jautriems Vaido pirštams
palįsti po jos siauru sijonėliu ir kilti aukštyn,
ieškant šanso... Jis minutėlei stabteli – visagalis
ir negailestingas.

– Važiuosim namo ar... Čia?.. –klausia.

Laura abiem delnais suima jo juodus, pečius

siekiančius plaukus, beveik pešdama juos
susitvardo ir, žiūrėdama į pačią pilkų akių
gelmę, labai ramiai ištaria:

– Dovanok, bet tik mudviejų reikalus norėčiau

daryti namuose.

Vaidoto pirštai dar porą kartų suvirpa, paskui jis

atsitraukia.
– Užupis ir yra mano namai.

Loreta delnais perbraukia juodvarnio plunksnas.

– Žinau, kaip jo ilgiesi.

Ji norėtų, kad ir jųdviejų vaikai turėtų savo

nuosavą klevą ir aikštėje netoli namų gyvenantį
angelą, kad augtų ten, kur visi vieni kitus
pažįsta – net jei ir ne tik iš gerosios pusės (taip
net saugiau).

– Ir Vilius... Siaubingai ilgiuosi Viliaus.

Loreta truputį padelsia, paskui patikina, jog ir

brolis ilgisi Vaido.

– Tataigi. Gal net ten kažkur išsikvietė mano

dvasią ir maloniai su ja šnekučiuojasi, kada tik
panorėjęs!

– Nereikia taip...

Juk puikiai žino, ką Vilius turėjo paaukoti, ką

pasižadėti: niekada nesukurti šeimos, moterį
aistringai paliesti vieną vienintelį kartą,
neprisirišti prie jokios šalies ir jokio būsto...
Loreta, iš Vaidoto išgirdusi apie šitą priesaiką,
pasipiktino – tai tas pats, kas pasižadėti nebūti
laimingam! Bet Vilius aiškino kitaip: laimė
panaši į veidrodį – savojoje išvystame save, joje
save surandame, nors kitiems ji gali atrodyti
nepriimtina.

– Važiuojam, – Vaidas švelniai uždeda žmonos

ranką ant bėgių perjungimo svirties.

Moteris be žodžių linkteli. Mašiniukas irgi

paklusniai suburzgia, gal net per greitai šauna į
priekį ir užskrenda į kalną. Tačiau ant kalno,
prie apžvalgos aikštelės, Loreta automobilį
sustabdo ir stumte išstumia Vaidą lauk.

– Išsirėk! – paliepia.

Įrėmusi kaktą į vairą, kantriai laukia, kol Vaidui

praeina šokas, kol jis kelis sykius greitu žingsniu
pavaikšto pirmyn ir atgal, o tada užverčia galvą
ir skambiu balsu išreiškia savąją laimę – su
skausmo, ugnies ir vis dar jaučiamos vienatvės
gaidomis. Panaši skambėjo Viliaus priesaikoje.

Jam ką tik buvo suėję dvidešimt penkeri. Beveik

pusę gyvenimo Vilius mokėsi pas keistąją
moterį, priešokiais – ir pas magą, o Vaidotas
įtarė, jog retsykiais – ir pas Užupio angelą.
Dabar atėjo laikas skleisti mokymą ir dalinti
žinias kitiems, padėti turintiems tą pačią
dovaną, o tai galėjo daryti tik prisiekęs...

Vaidotas nė trupučio nesidžiaugė, pakviestas į

iniciacijos apeigas. Nors turėjo pripažinti, jog
keistoji moteris ištęsėjo jam duotą žodį –
sudaryti galimybę dalyvauti paslaptingiausioje
jaunesniojo brolio gyvenimo dalyje. Ant aukso
spalvos audeklu užtiestos sofos jos svetainėje
Vaidotas buvo pasodintas greta dar labiau už jį
įsitempusios Viliaus merginos, ką tik drauge su
juo baigusios filosofijos magistro studijas.
Vaidas ją truputį pažinojo, tačiau ne taip gerai,
kad nuspręstų, kaip tokioje situacijoje su ta
jaunute, laibute mergaite elgtis ir ką jai sakyti.
Tik paklausė, gal ji žinanti, kur jie nuvedė Vilių.
Tesulaukė drebančiu balsu ištarto atsakymo, jog
į gretimą kambarį.

Kai brolis iš ten pasirodė, už abiejų parankių

laikomas savo mokytojos ir mago, Vaidotas vos
visko nenutraukė. Jau kėlėsi iš vietos,
ketindamas čiupti išblyškusį vaikiną, kurio
akyse tarytum kino kameros objektyve
sulėtintai judėjo kiekvienas iš apeigose
dalyvaujančių, tyliai tarstelėti „Dingstam iš
čia!“ ir pabėgti. Išsivesti Vilių į normalų pasaulį,
grąžinti jam paprastą žioploko, ne itin gabaus,
bet didžiulę širdį turinčio žmogaus gyvenimą...
„Aš šito noriu, Vaidai, – brolis tebežiūrėjo tiesiai
prieš save. – Trokštu.“ „Ir jam nereikia tavo
leidimo“, – įterpė magas. „Nereikia, – patvirtino
Vilius. – O vis dėlto norėčiau jį gauti.“ Ir
Vaidotas ištižo... Gėda prisiminti – apsiverkė
kaip kūdikis. Nusipurtė šalia prisėdusios Viliaus
mokytojos ranką, ignoravo magą, pašaipiai
siūlantį didžiulę baltą nosinę, o į vos girdimus
brolio merginos veblenimus apskritai nekreipė
dėmesio. Tik Viliui pasidavė – susigūžė jo
glėbyje, vis sėkmingiau tramdydamas
šniurkščiojimą, o galiausiai atsitiesė ir
sulinksėjo.
Vilius dar truputį palaukė, tada šyptelėjo ir
paleido brolį.

„Nebedelskim, – tarė, vėl panirdamas į realybę,

pažįstamą trims iš penkių kambaryje esančių
žmonių. „Rimante?“ – kreipėsi į mylimąją.
Vaidotas sumišo – pasirodo, kažkurio apeigų
elemento nežinojo tik jis vienintelis. Prisimerkė
ir paniuręs dėbtelėjo į keistąją moterį, tačiau ji
visą dėmesį buvo sutelkusi į jaunąją porą.
„Gana sėkmingai prognozuoju būsimą
konkretaus žmogaus reakciją į daugelį dalykų, į
tai, kas pasaulyje ir gyvenime labiausiai
traukia. Bet dėl meilės ir aistros negaliu
pasakyti nieko tvirto – tik jas išbandęs gali
nuspręsti, ar pajėgsi jų atsisakyti“ – vėliau
Vaidui pasakys ji. „Tai jau tikrai!“ – tuo metu tas,
šnekėdamas apie brolio dovaną, jau vėl gebės
ironizuoti...

Mergina atsistojo ir paėmė Vilių už rankos.

Tarytum vienas žmogus jiedu žengė atgal į kitą
kambarį, o vaikinas laisvąja ranka užvėrė duris.
Vaidas, nenorėdamas tikėti tuo, kas vyksta,
palingavo galva. Neišmanė, kur akis dėti, kol už
durų... O Viliaus mokytoja ir magas sėdėjo
ramūs, pasitikintys savimi ir globojančia galia...
Į svetainę Rimantė išėjo pirmoji, o jos akyse dar
žvilgėjo ašarų aidas. Atrodė gražesnė, žymiai
įspūdingesnė nei prieš tai, ir Vaidas nejučia
spustelėjo jos ranką.

Netrukus pasirodė ir Vilius. Sustojęs ant

slenksčio, apžvelgė visus, giliai įkvėpė, o paskui
žengė į kambario vidurį. Keistoji moteris iš
suknelės kišenės ištraukė keturgubai perlenktą
popieriaus lapą ir išlanksčiusi padavė jį savo
mokiniui. Vilius pradėjo skaityti priesaiką... Po
apeigų jis iškart užmigo – visai kaip tolimais
vaikystės laikais, kai atlaikydavo ligos krizę ir
imdavo sveikti. Vaidotas atkakliai sėdėjo prie
brolio lovos, nesiteikdamas kalbėtis nė su vienu
apeigų dalyviu, valgė keistosios moters
paruoštą maistą, klausėsi mago paleistos
muzikos, uodė taip pat pasilikusios Rimantės
kvepalų aromatą... Pratinosi prie naujojo
gyvenimo, ištinkančio ne tik priesaiką davusįjį,
bet ir jo artimuosius.
2.
Vaidotui išėjus, Laura nusikvatoja:

– Kartais imu suprasti, kodėl tėvai jį lupdavo!

Klemas neprieštarauja.

– Viskas arba nieko, – sumurma.

Taip, toks galėtų būti Vaido moto. Laura iki šiol

nepaliauja stebėtis, jog lygiai toks pats – ir
Loretos. Drąsi moteris! Na, bet juk gydytoja
turbūt kitokia ir negalėtų būti. Dabar jau tikra
gydytoja – su per dešimt metų „išvargtu“
diplomu. Viešpatie, per tokį ilgą laiką gali
pamiršti, kodėl stojai būtent į šią specialybę!

– Jeigu ne aš – jis jau seniai būtų tau ant galvos

užlipęs.

Klemensas nė kiek nesutrinka dėl tokių

globėjiškų Lauros pareiškimų, jam net malonu.
O juk ilgai nenorėjo susitaikyti su faktu, kad
kiekvienai įžvalgiai moteriai jo jautrumas – kaip
ant delno ir kad tai neišvengiamai veda prie
tam tikro globėjiškumo. Dabar, kai Laura
pareiškia turinti ne du, o tris vaikus, Klemensas
nebesusigėsta.
Tuo labiau, kad tie du tikrieji kažkaip greitai
atsirado. Gal todėl, kad Klemas, dar
paauglystėje išgirdęs Lauros konflikto su tėvu
istoriją, pats sau prisiekė šitą meno srities
partizanę mylėsiąs amžinai. Žavėjosi Lauros
stiprybe, kurios ji turėjo dvigubai daugiau už jį.
Ir, aišku, grožėjosi šilkiniais, šviesiais plaukais,
spalvą keičiančiomis akimis, dailutėle figūra –
dalykais, kuriais anksčiau teko gardžiuotis, tik
klausantis Vaido pasakojimų (ir tikroviškų, ir
pasakos elementais papildytų; pastaruosius
Klemas mėgo daug labiau). Dėl visa ko burbteli,
jog jie visi Vaidą šiek tiek skatina... Va Laura
maldaute maldavo pozuoti, vis zyzė, koks retas
tipažas...

– Betgi taip yra.

– O mano tipažas?

Laura delnais įsiremia Klemensui į pečius ir

stumtelėjusi priverčia juos atlošti.

– Jeigu poetas būtų dar ir labai gražus – būtų

per saldu, – pasako tvirtu balsu, šiltu bučiniu ir
atviromis akimis.

Klemas linkteli. Suima dailininkės dilbius,

švelniai įveikia liaunų rankų pasipriešinimą ir,
spausdamas jas Laurai prie šonų, veidu
įsikniaubia į bijūnus, puošiančius jos suknelę...
Po poros valandų jiedu įmigusiu Užupiu
patraukia namo, po kojomis jausdami
pulsuojančias Vilnelės kraujagysles. Retų
žibintų spinduliai drauge su Klemo vaizduote
pastatus išsklaido į naktinių drugelių pulkus.

– Kodėl aš tave pamilau, Klemai? – svajingai

klusteli Laura.

– Pasielgei labai kvailai. Tuo labiau, jog bet

kuriuo atveju būtum mane turėjusi. Bet dabar
jau nieko nebepakeisi.

Dangus po praūžusio lietaus pragiedrėjo,

upelėje atsispindi jo išpraustas mėnuo – tamsa
pavirtusi milžiniška, savo didžiuliais sparnais
Užupį apglėbusia pelėda dviem baltai
degančiomis akimis. Šiurpoka, bet labai gražu.
Jie abu tai suvokia – panašiai jaučia šitą rudens
naktį, keliaujančią link šalnų.

Žino, jog Klemo tėvai senovine krosnimi šiltai

prikūreno jų kambarį, kad laukia į vilnonę
skepetą įvynioti naktipiečiai ir bendras
gyvenimas. Myli gyvenimą – kitaip kažin ar taip
trokštų jį vaizduoti posmuose ir ant drobės. Tik
noras dalintis šia meile su ja suprantančiu
žmogumi padėjo Klemui neišvaryti į jo namų
palėpę užkopusios Lauros, kuri tiesiai šviesiai
pareiškė, jog iš normalių bendraamžių tik jiedu
liko nesusiporavę, todėl reikėtų tai padaryti
nedelsiant. Nurijęs iš pradžių nuostabą, vėliau
apmaudą, o galiausiai ūmiai siūbtelėjusį
drovumą, Klemas užleido jai vietą ant
nutriušusio fotelio, kuriame atsisėdus jam
geriausiai sekdavosi rimuoti, o pats sustingo
prie vijokliais apaugusio palėpės langelio.
„Niekada apie tave negalvojau kaip apie...
Žmoną,“ – galiausiai irgi paatviravo. „Oi, iki
žmonos dar toli!“ – nusijuokė Laura, ir Klemas
pajuto, jog atvirumo vienam kartui jau užteks.
Todėl ryžtingai atsigręžė ir merginą nutildė
bučiniu.

Po šito bučinio Laura giliau įsirausė fotelyje,

susikėlė ant jo kojas, prisitraukė kelius ir guviai
pareiškė: „Nenoriu būti žmona! Noriu, kad kaip
dabar. Amžinai.“ Klemenso bučinys buvo
pirmapradis ir tikras – tokio ji ir tikėjosi.; Vaido
bučiuojama, niekada ir dėl nieko nesijausdavo
tikra... Gal todėl viskas nutrūko... O galbūt jiedu
tiesiog buvo per jauni ir nemokėjo pasiimti
neapibrėžtume glūdinčių lobių? Šiaip ar taip,
ilgainiui Laurai tapo aišku, jog, būnant su
Vaidotu, įmanomas nebent išorinis, formalus
stabilumas. Tokį jis ir pasiūlė Loretai: prisipažino
Laurai, kad privalėjo pasipiršti iškart, kitaip
būtų buvę stačiai nepadoru. „Uždėjai jai karūną
ir atidavei pusę karalystės? – replikavo
dailininkė. – Ar nepavojinga?“ „Aišku,
pavojinga. Tik kam tai rūpi?!“ Dailininkė ketino
tarstelėti, kad jai, bet prikando liežuvį ir drauge
su Vaidu nusišypsojo.

Laurai atrodo, kad nuo andainykščio jos vizito į

Klemo palėpę ir net nuo Vaidoto vestuvių jau
praėjo kažin kiek laiko... Nusruvo ištisi okeanai
Vilnelės vandenų... Kadangi ji šitaip ilgai šaukė
ir raudojo gimdydama; kadangi Vaidas
nepaprastai ilgai žengė nuo bažnyčios durų iki
altoriaus; kadangi Klemensas vietoje eilėraščių
ėmė rašyti poemas, kurių siužete painiodavosi –
netikėtai įterpdavo naujus iš niekur atsiradusius
herojus ar nežinia kur pradangindavo senuosius
(tas poemas gebėdavo suprasti tik maži vaikai
ir transcendentalizmu besidomintys kritikai)...
Kadangi ilgam išvyko Vilius ir Laurai kasdien
darėsi vis sunkiau be to vaikino, kurio ji, tiesą
sakant, gerai nė nepažinojo... Kadangi Loreta
pajėgdavo neįprastai ilgai žiūrėti žmogui į akis
lyg kažką diagnozuodama, tad nuo to žvilgsnio
pasijusdavai it būtum nuogai išsirengęs
steriliame gydytojo kabinete.

Kita vertus, tamsiame kambarėlyje,

atsiradusiame gipskartonio plokšte pusiau
perskyrus buvusį Klemo ir jo brolio kambarį
tam, kad už naujosios sienos galėtų miegoti
vaikai, laikas sustoja. Prisėda šalia Lauros ant
dvigulės lovos su visomis savo dovanomis ir
priminimais, jog už dovanas irgi reikia mokėti...
Ji stengiasi klausytis tik šviesiosios laiko
pasakojimo dalies: apie veržliai
besirutuliojančią savo kaip dailininkės karjerą,
prisijaukintą talentą, paklustantį jos valiai, apie
savo ranką Klemenso delne ir tylų vaikų
šnopavimą, o sykiais – netikėtą juoką per
miegus. Tačiau nekviestas svečias – įžūlus ir
įkyrus. Šnabžda ir šnabžda apie odą šiurpinantį
jausmą, kurio ji nėra patyrusi, apie keistą,
efemeriškai pilką ir besvorę tuštumą jos širdies,
o gal sielos, kertėje ir apie tai, jog neaišku, kas
iš dovanų ar užmokesčio tikra, o ką ji tiesiog
išsigalvoja. Dailininkė mintyse nusikeikia ir
piktai trūkteli suknelės diržą, vienu kartu jį
atrišdama. Išsinėrusi iš rūbo, palieka jį ant
grindų ir atsigula į lovą. Jaučia, jog nebesulauks
rytui malkas ruošiančio Klemo, ir
nesipriešindama nyra į miegą...

O Klemui miegai išlakstė. Klesteli į dailiai

išblukusio audinio gabalu užklotą kėdę, kojas
susikelia ant lovos, nuo tualetinio stalelio,
laikančio aukštą, siaurą veidrodį raižytais
mediniais rėmais, pasisiekia savąją užrašinę ir
ant jos gulintį rašiklį – kambarėlis toks mažas,
kad viskas po ranka. Niūniuodamas po nosimi,
brūkšteli kelias eilutes, o paskui prasisega
marškinius – supluko benešiodamas tas
malkas!
Sukaito kaip tada, kai Vaidas paklausė, ar,
susidėdamas su Laura, stengėsi jam atkeršyti.
Jeigu taip, tai jau gali liautis – vargo daug, o
jam, Vaidui, nusispjaut. Karktelėjo taip ir
draugiškai nusišypsojo, priversdamas bičiulį
susimąstyti... Bendravimas su Vaidu visuomet
skatindavo mąstyti, analize papildyti tai, ką
poetiškos prigimties Klemensas tik išjausdavo.
Stengdamasis nepasiduoti panikai, prisivertė
ieškoti jųdviejų su Laura poros paslapties.
Paslapties sudedamųjų buvo ne viena.
Geriausiai sekėsi suprasti, jog, nepaisant šitos
moters atžarumo, prie jos lengva prisirišti – taip
ir traukia guvumas, vikrumas, net retsykiais iš
gražių lūpų išsprūstantys ne itin gražūs žodžiai
jai pritinka – it pikantiškas prieskonis.

Va ir dabar – Laura pasiverčia lovoje, šonu

įsiremdama į ištiestas Klemenso kojas, ir per
miegus piktai jas stumteli tolyn; tada su
palengvėjimu atsidūsta. Kojos nukeliauja ant
grindų, Klemensas prieina prie lango ir krūtine
bei į viršų pakeltomis rankomis priglunda prie
šalto, truputį drėgno stiklo. Susidomėjęs
patyrinėja savo atspindį juodame jo veidrodyje:
gyvaplaukiais apšepusį smakrą ir skruostus, ant
kaktos krentančias vėjo ir Lauros pirštų
suveltas plaukų sruogas, dideles mėlynas
akis... Ji teisi dėl grožio.
Paspoksojęs keletą minučių, kelnių kišenėje
sugraibo akinius ir ištraukęs padeda juos ant
palangės. Paskui nusirengia ir įsitaiso lovoje,
rankomis ir kojomis apglėbdamas jos viduryje
atsidūrusią Laurą, savimi sugerdamas vos
juntamą moters kūno virpėjimą, raminamai
glostydamas nuogą odą ir siekdamas
pabučiuoti smilkinyje švelniai tvinkčiojančią
gysliukę... Pusiaukelėje užsnūsta...
3.
Rytas tiek gerai, tiek blogai miegojusiems, tiek
visai bluosto nesudėjusiems išaušta vienodai.
Sunki, geltona, tankių kamuolinių debesų
pataluose naujai dienai subrendusi saulė kyla
lėtai, ryškiais spinduliais it žvakės liepsna vašką
tirpdydama horizonto liniją.

Išgiedrėjus orui, velniškai atšalo, ir Vaidas,

laukdamas autobuso, mindžikuoja nuo vienos
ant kitos kojos, o galiausiai ima šokčioti,
keikdamas sutuoktinio pareigas – jomis
vadovaudamasis, vėl atidavė mašiniuką anksti
ryte į darbą išvažiavusiai Loretai... Tą
mašiniuką galima prikūrenti kaip gerą pirtelę...
Viduje galima garsiai paleisti mėgstamos
muzikos įrašą ir paniekinamai žvelgti į gatvėje
šąlančius nelaimėlius...

Į stotelę atbilda būrelis pradinukų. Dvi

mergaitės už rankų pasistvėrę jauną mokytoją
baltutėle oda ir ryškiomis strazdanomis ant viso
veido, kaklo ir plaštakų. Vaidas kiek per ilgai
atvirai į ją stebeilijasi, bandydamas įsivaizduoti,
kaip atrodo likęs kūnas, kurį slepia ryškių
spalvų, palaikiai drabužiai – dar nėra matęs tiek
strazdanų ant vieno žmogaus! Keli berniūkščiai
susistumdo, tad strazdanotas veidelis nepiktai
susiraukia:

– Nagi, berniukai!..

Kas jiems iš to „nagi!“, viduje prunkšteli Vaidas.

O visgi berniūkščiai suklūsta ir apsiramina.

Paaiškėjus, jog jie laukė to paties autobuso kaip

ir Vaidotas, jis pasitraukia į šoną, leisdamas
vaikams ir mokytojai sulipti pirmiems. Atsidūręs
viduje, iš krepšio išsitraukia obuolį ir atsikanda
didelį kąsnį.

– Mes per pusryčius šiandien irgi gavome po

obuolį! – garsiai išpyškina arčiausiai Vaidoto
stovintis berniukas.

– Šit kaip?

– Aha. Ūkininkai į namus atveža. Ir jogurto

atveža.

– Jogurto – ne ūkininkai, – pataiso viena

mergaitė. – Pieno firma.

– Ir kodėl gi jums taip sekasi? – pernelyg

nesigilindamas į vaikų žodžius, pasiteirauja
Vaidas, vildamasis, jog pokalbis greitai
pasibaigs.
– Nes mes – iš vaikų namų! – dar garsiau
paskelbia kalbą pradėjęs berniūkštis, turbūt
drąsiausias ir šnekiausias.

Vaidotas nespėja paslėpti sumišimo. Mokytoja

per petį žvilgteli į jį, šypteli, vėl palinksta prie
kažkurios iš mergaičių ir dailiu mazgu, kaip kad
toji reikalauja, perriša jai šaliką. Vaidoto širdyje
smilkteli prisiminimas – panašiai šypteldavo jo
klasės auklėtoja: trumpa, šilta ir truputį
pavargusia šypsena. Vaikai prityla, nukreipia
akis į langus, autobuso lubas ar sau po kojomis.
Tik tas pats berniūkštis, vardu Darius, tarsi
šeštuoju pojūčiu jaučia, jog dėdė ilgokais
juodais plaukais, vėl kramsnojantis obuolį,
galėtų toli toli pasiųsti nepalankiai nusiteikusius
“pamestinukų“ atžvilgiu. Todėl dar labiau prie jo
prilimpa ir, tikėdamasis palaikymo, primygtinai,
net įžūliai nužvelgia kitus autobuso keleivius,
kuriems iki šiol sekėsi vaidinti nieko
neišgirdusius ir nė trupučio nesusidomėjusius
besivystančiu vyksmu.

Po kurio laiko, atmosferai aprimus, o mokytojai

su kitais vaikais pasitraukus į pralaisvėjusį
autobuso priekį, Darius atitraukia Vaidoto
mintis nuo darbe jo laukiančios užduoties, kurią
reikės atlikti nedelsiant. Užduotis – ne iš
lengvųjų ir gana nuobodi, tad Vaidui norėtųsi
garsiai padūsauti, kai nuskamba vis tuo pačiu
skardžiu balsu ištartas prisipažinimas:

– Aš irgi noriu užsiauginti plaukus. Bent iki

pečių.

Berniukas sulaukia, kol dėdė atkreips dėmesį ir

linktelės, tada klausia:

– Kaip manot, ar man tiktų?

Berniuko plaukai vešlūs, krintantys plačiomis

tiesiomis sruogomis, labai šviesūs. Vaidas
gūžteli pečiais:

– Nepabandęs nesužinosi.

Berniukui tokio atsakymo, regis, pakanka. Be

to, jo dėmesį patraukia kažkoks vaizdas už
lango, ir vaikas net išsižiojęs pasineria į tą
reginį. O Vaidotui jau reikia išlipti. Galėtų tyliai
palikti užsižiopsojusį berniūkštį, bet... Nori
kitaip. Patapšnoja jam per petį:

– Lik sveikas, skardžiabalsi!

Vaikas dar spėja atsigręžęs pamatyti, kaip dėdė

plačiu šuoliu liuokteli iš autobuso, peršokdamas
po naktinio lietaus likusią didžiulę balą.
Loreta jau seniai prašo, kad jiedu nustotų
saugotis. Tikina esanti pasiruošusi ir žinanti, jog
jis – taip pat. Vieną dieną net nupirko žinduką,
nupiešė ant jo linksmą veidelį ir padėjo prie
Vaidoto skutimosi reikmenų. Tas ilgai
nesumąstė, kur dabar tą žinduką kišti, tad
paliko, kur gulėjusį. Po dviejų dienų neberado,
tačiau Loretos nieko nepaklausė.

Ką tik sutiktas vaikų būrelis akivaizdžiai rodo,

kokie būna nesisaugojimo rezultatai. Žinant
liūdną kitų porų patirtį, protingiausia būtų dar
palūkėti, kol jam, Vaidui, tikrai kils noras
čiūčiuotis liūliuotis su kūdikiu. Juk laiko yra –
jiedviem su Loreta vos per trisdešimt.
Senesniais laikais aplinkiniai jau žvairuotų, kad
trisdešimtmečiai dar neturi vaikų, tačiau šiais
laikais tai – normali situacija. Be to, jis trokšta
pasidžiaugti žmona, vienas pats turėtis jos
gražų ir dosnų kūną, kartu su gydytojišku
anatomijos išmanymu tampantį galingai
sprogstančiu erotiniu užtaisu. Retomis
dienomis, kai jųdviejų laisvadieniai sutampa, iš
pradžių išsišėlti, o paskui tingiai tįsoti lovoje,
šypsantis plačia ir gudria patenkinto meilužio
šypsena. Dar netapti priklausomu nuo pieno
buteliukų, sauskelnių kainų, suaugusiam
žmogui absoliučiai netinkamos kūdikio
dienotvarkės ir klaikaus tų pačių užsiėmimų
pastovumo.
Didžiulėje, aidžioje darbo erdvėje jau skardena
balsai – tiesa, kol kas pavieniai, bet neilgai
trukus suūš visas avilys. Kai Vaidotas su buliuku
ir simuliantu gavo kažin kokios Norvegijos
institucijos kažin kokį prestižinį apdovanojimą
už indėlį į skrendančio tilto projektą, tikėjosi
gausią ir atskirą kabinetą ar bent jau nuo kitų
atitveriančią organinio stiklo sienelę... Aha,
užsisvajojo mat!

Betgi liko paširdžius kutenantis pojūtis, kai kūną

apgula smokingas – tai kas, kad išsinuomotas.
Gerklėje užstrigę pirmieji žodžiai, kai abu
kolegos sutartinai išstūmė Vaidą rėžti kalbą
elitinei auditorijai. Ppirmosios šampano taurės
svaigulys. Nuoširdumas juos sveikinančių
kolegų iš Norvegijos akyse, žydrose tarytum
ledas; kubistiniu paveikslu naktyje virtęs
Oslas...

Ir dar Vaidotas visą gyvenimą atmins, kaip

nuleido taurę ir išvydo link jo per žmonių minią
einančią Loretą. Jis suprato, jog tai netiesa, bet
tuo pat metu jautė ją taip stipriai, gildančiai,
tarytum pirmąjį kartą susilietus jųdviejų
kūnams. Ji vilkėjo pritrenkiančią žalią retro
suknelę – buvo matyti, jog ne imituojančią
senovinį stilių, bet autentišką, su ilgu siauru
prakirpimu nugaroje, kur ne kur papuoštą žalių
nėrinių migla. Priėjusi pasilenkė prie jo ausies ir
sušnibždėjo, jog suknelę paskolino jo močiutė ir
kad ta suknelė mačiusi ne tik senovės puotas
Lietuvoje, bet ir prabangius Italijos rūmus.
Paskui nusijuokė, kad jie abu – skolintais
apdarais, ir Vaidas pajuto vėl galintis kvėpuoti.
Tuomet be garso – saugodamas aplinkinių
nervus – pasakė Loretai, kad Oslas yra miestas,
kuriame jam vaidenasi, ir jog dėl šitos
priežasties jis dar labiau mėgsta išvykas čia.
Loreta linktelėjo pritardama. Jiedu kalbėjosi kaip
senais gerais laikais, mėgaudamiesi pašnekesiu
ir žinodami jo vertę, jo svarbą. Tuo pat metu
Vaidotas žaviai, truputį iš aukšto šypsojosi prie
jo priėjusiems, net gebėjo tinkamai reaguoti į jų
sveikinimus, atsakyti į klausimus ar pats
užduoti vieną kitą. Loreta juo didžiavosi ir
grožėjosi – nors to nebūtų pasakiusi, vengdama
sugadinti pokalbį neskoningu perviršiu.

Švelniai pūstelėjęs jai į sprandą, Vaidas dar

švelniau pasiteiravo, ar ji lydėsianti jį į
viešbučio kambarį (šįsyk jie su kolegomis gavo
atskirus, su gražia kubistine Oslo panorama už
langų). Ir tuomet viskas ūmai dingo – Loreta, jos
žalia retro suknelė, šampano sukeltas svaigulys
virto smilkinius suveržusiu lanku, o nuostabus
pokalbis – ūžesiu ausyse ir skausmingu
mauduliu tarp kojų. Tą vakarą Vaidotas prisiekė
tuojau pat susirasiąs Loretą ir jai pasipiršiąs.
Pulsuojantis ryžtas užtvindė jo kūną ir protą –
jei būtų turėjęs pakankamai pinigų, būtų
nusipirkęs bilietą ankstesniam skrydžiui namo...

Įdomu, ar tie pamestinukai savąjį prieglobstį

išties laiko namais, ar viso labo atkartoja ant
sienos kabančią iškabą? Smalsu, kiek ilgai ten
ištvers strazdanotoji mokytoja ir ar
skardžiabalsiui bus leista auginti ilgus plaukus.
O labiausiai smalsu, kodėl jam visa tai parūpo.

Įsijungia kompiuterį, viena ausimi klausosi jo

jaukaus burzgimo, kita – prie gretimo stalo
dirbančio buliuko šnopavimo.

– Ta nauja užduotis, šefo žaviai pakrikštyta

iššūkiu – nei velnias, nei gegutė! – lepteli
buliukas – lyg sau, lyg kompiuteriui, o gal
užmegzdamas kalbą su Vaidu.

„Už ligoninės lango sninga lapais. Pamažu, bet

aš spėlioju, ar po darbo jau galėsiu perbristi jų
pusnis...“ – Vaido išmaniojo ekrane sušvinta
žmonos žinutė, tad jis, žvilgtelėjęs į buliuką, tik
trumpai gūžteli pečiais. „Palauksi manęs?“ –
pasiteirauja irgi žinute, o tada jau užgula
nemaloniąją užduotį. „Susitiksim pusiaukelėje“,
– netrukus sulaukia atsakymo, šildančio geriau
už pro langą įspindusią priešpiečio saulę. Loreta
dažnai jo laukia pusiaukelėje; sprendime dėl
vaiko – taip pat. Vaidotas nekvailas – jeigu
nesibodėtų jo apmulkinti, moteris lengvai
susiveiktų vieną kitą neatsargų kartą. O paskui
pastatytų fakto akivaizdoje. Ir Vaidas jau
niekuomet gyvenime nepajėgtų ja besąlygiškai
tikėti, kaip kad patikėjo tą rytą, po bažnyčios
skliautais atverdamas savąją širdį būsimos
žmonos tariamam „taip“.

Laura tokių žinučių nerašinėja. Ji tiesiog įverčia

Klemą į margaspalvį Bernardinų sodo lapų
patalą, vėjo paklotą ir sodo tvarkytojų
išpurentą. Pati užvirsta ant viršaus ir išskečia
rankas vaikams, kurie spygaudami atbėga,
atšokuoja artyn ir bumbteli abipus tėvų kaip
raudonskruosčiai vėjo nugairinti obuoliukai. Dvi
saulytės, kaip taikliai juos praminė Klemo
mama. Laimės kūdikiai, gyvenantys
absoliučioje laisvėje ir harmonijoje su juos
supančiu fiziniu bei dvasios pasauliu. Vaidas
sykį pajuokavo, jog jie kaip kokie gyvūnėliai
galėtų atlikinėti terapiją – susirangytų ant
gulinčiojo krūtinės ar sėdinčiojo kelių ir
negalavimas pamažu atlėgtų. Klemensas
pyktelėjo dėl šitų žodžių. Jis Vaidui jau niekada
nebebus toks atlaidus, koks buvo iki to
neužmirštamo incidento... Laura slapta vis dar
paprunkščioja ir iš vieno, ir iš kito vyro, mikliai
supančioto sąžinės neturinčios gražuolės,
tačiau jiedviem to nė žodeliu neprimena – dar
neišsikraustė iš proto!
Klemui išėjus pro dirbtuvės duris, ji, prieš
užgesindama Vaido uždegtą žibalinę lempą,
pirštu perbraukė eskize ryškiai nubrėžtą
raukšlę, kaktos viduryje nuo viršunosio
šaunančią veik iki plaukų šaknų. Gal anksčiau ir
buvo ją pastebėjusi, bet tik šiandien
įsisąmonino, ką matanti, tad spustelėjo
pieštuką visa jėga. Laurai šita raukšlė – ženklas,
jog Vaidą pagaliau pabučiavo tinkama moteris.
Keistas, gal sarkastiškas teiginys. Laura jau
neprisimena, ar pati jį sugalvojo, ar kažkur
išgirdo, bet juo tiki. Juk žiū – Klemenso veide
jau nemažai raukšlelių, ir jam išties tiktų
daugelis moterų. Daugelis mielai ir pasiliktų
kartu – net paauglystėje ir jaunystėje Klemas,
pats to nežinodamas, giliai mergaičių širdyse
buvo populiaresnis už Vaidą (tai dar vienas
dalykas, kurio sakyti garsiai nepatartina). Tenka
saugoti tuos diedus labiau už kūdikį!..

Štai guli josios saugotina ir godotina meilė –

tyso pusiau paskendęs geltonuose lapuose,
nerūpestingai švilpiniuodamas ir žvalgydamasis
į vaiskiame danguje lekiojančius paukščius su
angelais... O dailininkė, užuot atsistojusi ir
tiesiu taikymu ėjusi namo, grįžusi prie darbo su
visa gerkle ja kviečiančiu eskizu, pasilenkia prie
susitaršiusio poeto.
Pasiteirauja, kada jis žada eiti į mokyklą.
Pasibaigus pamokoms? Klemas pašoka kaip
įgeltas – vėl pamiršo! Dar nepriprato prie savo
naujųjų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo
pareigų – juk tik rugsėjį, priprašytas buvusios
auklėtojos ir labai nenorom pripažinęs pastovių
pajamų būtinybę šeimos gyvenimui, pradėjo
eiti šitą lažą. Kol kas kiti mokytojai ir net
mokyklos direktorius naujajam kolegai daug
atleidžia ir leidžia: darbą pagal paslaptingą, o
jei tiksliau – jokiame popieriuje anei
kompiuterio dokumente neegzistuojančią,
programą. Kitaip tariant, nuolatinį
improvizavimą. Vėlavimą – lyg pats būtų
mokinys, įsiveržiantis į klasę visiems kitiems
jau susėdus į vietas, pakeliui iš per skubėjimą
blogai užsegto krepšio barstantis daiktus.
Įkaitęs nuo bėgimo ir nuo gausybės genialių
minčių, kurias ima dėstyti nedelsdamas,
nusviedęs krepšį ant grindų ir atsisėdęs tiesiog
ant mokytojo stalo – per klasę nuvilnija
beprotybės ir egzistencinės poezijos banga... Iš
kabineto, kuriame Klemensas veda kažką, kas
turėtų būti pamoka, atsklinda isteriško juoko
pliūpsniai, o po pamokos kai kurios mergaitės
išeina nuo ašarų užraudusiomis akimis, vaikinai
– nuo bandomo nuslėpti širdies polėkio
išprakaitavusiomis nugaromis. Jeigu tokių
mokytojų būtų daugiau – įsivyrautų anarchija,
ant plauko pakibtų formalių baigiamųjų
egzaminų sėkmė, kiltų grėsmė mokyklos
reputacijai. Juk ne veltui Klemensas prižadėjo
auklėtojai nuveiksiąs tai, ko ji neišdrįso. Jiedu
sudarė slaptą sąmokslą vardan to, kas
pasaulyje ir gyvenime tikrai svarbu. Tad jeigu
naujasis mokytojas iš darbo galiausiai ir būtų
išmestas – didžiuojasi darydamas tai, kas
prasminga.

Pabėgėjęs kelis žingsnius parko taku, Klemas

apsisuka ir sugrįžta prie Lauros. Pritūpęs ranka
perbraukia saulėje spindinčius kviečių
geltonumo plaukus – kuri dar moteris taip
organiškai įsilietų į Klemo šeimą, kuri taip
linksmai priimtų jo būdą ir visas su tuo
susijusias pasekmes?..

– Aukštyn manifestą! – taria ir dabar, ir Klemui

ant kojų tarytum išdygsta Hermio sparneliai,
taip reikalingi suspėti į beprasidedančią
pamoką.

– Jeigu jūsų tėvo mokiniai neišlaikys egzamino,

nebus kalti nei jie, nei mokytojas – tik
neteisingai parengtas egzaminas! –
apkabindama prie jos per lapus atsiritusius
vaikus, tarsteli Laura.
4.
Artėjant pietų pertraukai Vaidotas atplėšia
aštraus nuovargio smėlio pripiltas akis nuo
kompiuterio ekrano, atsilošdamas kėdėje ilgam
užsimerkia, o paskui žvilgsniu apveda pamažu
tuštėjantį biurą... Prie savosios darbo vietos
grįžusios akys užkliūna už nuotraukų,
prismeigtų ant kamštinės lentos virš
kompiuterio: seserys paaugę ir pasikeitę taip,
jog svetimas žmogus tikrai jų neatpažintų
apsitrynusioje ir pablukusioje nuotraukoje.
Vyresnioji išvis jau pana – ypač pati sau tokia
išrodo su vienuolika metų, ką tik pradurtomis
ausimis, pirmaisiais slaptais lūpdažio
brūkštelėjimais ir besipumpuruojančiomis
krūtimis. Reikėtų pakeisti ir Viliaus fotografiją.
Galbūt iš jo paskutinio laiško išsitraukti tą,
kurioje brolis apsuptas margos, į kažin kokią
dvasinio augimo stovyklą aukštikalnėse
susirinkusių žmonių minios. Aiškiai matyti, kad
fotografuojantis droviai mindžikavo, kad, kaip
jam įprasta, nekreipia jokio dėmesio į drabužių
išvaizdą, kokybę ar aprangos tvarkingumą, ir
kad dar ilgai negrįš namo...

Keisčiausia tai, kaip žmonės sugeba prigaminti

tokių skirtingų palikuonių, išsiųsti juos į
abejingai priimantį pasaulį ir džiaugtis tęsiantys
žmonių giminę! Jam nepatinka stoti į kokias
nors eiles – net ir tokias pakylėtai garbingas
kaip eilė prie tėvystės; niekada nemėgo aklai
sekti kieno nors pavyzdžiu. Tačiau Loretai
pradėjus kalbėti apie kiekvienos moters viduje
tiksintį biologinį laikrodį, mokslu pasitikinčios
Vaido smegenys neturi kur dėtis, tad ėmė
klausytis ir svarstyti, skaičiuoti, kiek dar galima
saugiai delsti. „Jeigu turėtume mažą vaiką,
negalėtume va taip atsipalaidavę pėdinti
takeliais“, – pasakė žmonai vieno
pasivaikščiojimo metu, aukštyn mėsčiodamas
automobilio raktelius ir žiūrėdamas tik į
žvilgančią sidabrinę liniją, ilgai pasiliekančią
akyse. „Ar esi sudaręs visą sąrašą blogybių?“ –
Loreta abiem rankom atsirėmė į rūdžių tarytum
rudens šalnų paliestus žaidimų aikštelės
laipynių skersinius. Jiedu kaip tyčia buvo
atsidūrę ten, kur vaikų buvimas fiziškai
apčiuopiamas. „Tiesiog perspėju, – Vaidas į
laipynes atsišliejo nugara, dabar jau atidžiai
stebėdamas moters reakciją; pajutęs šaltuką,
pridūrė. – Bet, jei taip nori, galime pabandyti.“
Loreta įbedė akis į vyrą, o jos pirštai stipriai
suspaudė aprūdijusius skersinius. Delną
nutvilkė į odą smingančios dažų atplaišos dūris.
„Pabandyti?!“ „Na taip... Juk nebūtinai iš pirmo
karto ims ir užkibs...“ – Vaidas nevykusiai
pajuokavo. „Užkibs?!“ Loreta staiga atsileido ir
nuoširdžiai nusikvatojo – jam žiauriai sunku
apie tai kalbėti, tad nėra ko tikėtis taisyklingų
sąvokų. Pašnekesio nepratęsė – na, tik vėliau,
su tuo čiulptuku... Paskui Vaidotas nusprendė,
kad laikui atėjus suskambės Loretos prisuktas
biologinis žadintuvas ir jis iškart pasiryš, o
pasiryžęs – greitai sutvarkys tą lengvų
lengviausią reikalą.

Tik, aišku, neįsivarys taip kaip Klemas – po

pirmo bent jau stabtelės. Bičiulis neseniai
šnibžtelėjo, jog Laura galbūt vėl laukiasi, ir
Vaidas nesumojo, kaip derėtų reaguoti.
Žavėtis? Sveikinti? Vaidui staiga ėmė ir pagailo
Lauros: jis prisiminė, kad po gimdymų ji būna
visiškai išsekusi, kad atsigauti jai prireikia
keleto mėnesių, kad Klemas drauge su ja eina
iš proto ir raunasi savo vešlius gaurus... Bet
netrukus vėl pradeda viską iš naujo. Bičiulio
paprašytas paaiškinti šitą fenomeną, poetas
nuoširdžiai nustebęs atitarė: „Betgi taip
pasaulis surėdytas, Vaidai. Mes su tavimi
vargstam dėl vienų dalykų, moterys – dėl kitų.“
„Kada tapai fatalistu?“ – Vaidotas jautė pamažu
siuntąs. Klemensui reikėjo atsakyti, kad tądien,
kai ji atėjo į palėpę. Ji yra pati tikriausia
fatalistė!.. Tačiau jis bičiuliui paaiškino, jog visi
poetai tokie – iš to ir melancholija jų rimuose...
Vaidotas atšovė tokiu atveju tvirtai laikysiąs
fizikos, kuri poetų apdainuotą gyvybės radimosi
stebuklą paaiškina paprasčiausiu judėjimu.
Klemensas, niauriai raukydamasis, pareiškė
negalįs jam to uždrausti, bet pats apie žmogaus
atsiradimą galvosiąs archajiškiau. Jiedu pačiu
laiku susiprato tuo ir užbaigti kalbą, kadangi
buvo suaugę ir brandūs...

Bet viduje Vaidas nerimo. Jis būtų norėjęs

apsisukti, grįžti atgal, dar ką nors išrėkti, o gal
tiesiog trinktelėti bičiuliui, sulaukti jo atgalinio
smūgio ir, iškišęs liežuvį, nusilaižyti ant
panosės kaptelėjusį kraują. Klemas viduje irgi
stūgavo – jo gyvenimas ne toks jau lengvas
kaip gali atrodyti. Ne sykį ir ne du jis save
kaltino ne tik dėl Laurai tenkančių skausmų, bet
ir dėl kartais nežinia kur nuklystančio jos
žvilgsnio.

Ilgą laiką jis tikėjo meną esant visagalį –

sužeidžia galingai, negyjančia žaizda, tačiau
kokį grožį atveria, kaip plačiai atlapoja sielos
duris, įleisdamas palaimą – gryną ir skaidrią
kaip miško šaltinio srovė, perfiltruotą sodriai
žalių lapų ir iš amžių glūdumos atsiritusių
akmenų. Jei tik jiedu įbris į tą srovę – visa kita
bus nebesvarbu... Dabar retsykiais suvokdavo
klydęs – ne absoliučiai, žinoma, meno galia
išties didelė. Ypač jųdviejų su Laura atveju.
Todėl jis neis į jos dirbtuvę ir neplėšys to eskizo
dideliame lape. Ne taip seniai suprato klydęs ir
dėl Vaido vaidmens Lauros gyvenime – ne
paties šito vyro jai reikia, bet jame įsikūnijusių
dalykų. To, dėl ko ir pats trokšta su Vaidu
draugauti. Akis akinančio spindesio – pro tokį
kaip Vaidas negali praeiti abejingai. Arba
žaviesi juo išsižiojęs, arba grieži dantimis iš
neapykantos. Bet kuriuo atveju, greta jo jautiesi
gyvas.

Biure temsta: pakampiuose susispiečia šešėliai,

glaudžiasi prie pilkšvų dulkių gumulėlių,
skylamušių iškandžiotų popieriaus skrituliukų ir
į sienas pamažu susigeriančių praėjusios darbo
dienos garsų. Vaidoto nugara, užpakalis ir
smegenys nutirpę – šiandien turbūt sumušė
sėdėjimo nejudant rekordą. Nutaria iki
susitikimo su Loreta vietos nubėgti ir tokiu
būdu prasimankštinti. Išjungia kompiuterį – tas
trumpai mirkteli ir užsimerkia. Nuryja rytinės
kavos likučius – šaltas kartumas nupurto, bet ir
pabudina iš sąstingio. Puodelio plauti nebeneša
– ir taip jau užtruko, nemėgsta vėluoti.
Užsimeta striukę, apsimūturiuoja šaliku, krepšio
rankeną persimeta skersai krūtinės ir greitu
žingsniu išeina iš tuščio pastato, ne pirmą kartą
stebėdamasis, kad kolegos darbo pabaigoje
sugeba dingti taip tyliai, jog jis nė nepastebi.

– Tavo galvoje – kitokie garsai, tik jie tau ir

terūpi, – nusišypso Loreta, atsidūrusi bėgimo
karščiu alsuojančiame glėbyje.
Ji pati tikriausiai iš proto išeitų, jeigu tektų dirbti
ne su žmonėmis, o su skaičiais, kalbinti ne
pacientus ir jų artimuosius, bet brėžinius,
tyrinėti ne konkretų kūną, bet abstrakčias
formules. O Vaidotas vargu ar ilgai pakęstų
verkšlenančius, besiskundžiančius, nuolatos ko
nors reikalaujančius, kažkuo nepatenkintus ir
nelinksmas savo gyvenimo istorijas
pasakojančius žmones.

– Na kodėl gi? Štai girdžiu tamstos čiulbesį, –

Vaidas atsikanda jos atkištos pakeliui
paskubomis nusipirktos bandelės; ant smakro
nulaša lipnus skystos uogienės lašas, jis
brūkšteli per jį pirštu ir tą pirštą vaikiškai
nulaižo.

Loreta dar labiau priglunda prie savo vyro kūno

– sveiko, stipraus, tvirtai suramstyto kaulais,
suraišioto sausgyslėmis, lyg drėkinimo kanalais
išvagoto kraujagyslių, dundančio smarkiai
plakančia širdimi ir giliai kvėpuojančiais
plaučiais. Nepaprastai gera jausti jame
glūdinčią sveikatą, juntant ir savojo organizmo
potencijas, vaisingą brandą ir jėgą. Privalo
įkalbėti jį dėl vaiko. Gal net priversti. Paskui jis
padėkos. Kai supras. Kuomet, ant rankų
paėmęs savo kūdikį, pajus kitaip atsikartojant
jausmą, perliejusį pirmąsyk apsikabinus su
tėvu.
– Tu man taip ir nepapasakojai, kaip vakar
sekėsi pozuoti.

Apie vaiką – ne dabar, ne gatvėje. Apie vaiką –

tyliai ir atsargiai, kaip delnu gaudant pirmąsias
snaiges... Vaidotas greitai žvilgteli į žmoną:

– Velniškai sunku tiek laiko išsėdėti nieko

neveikiant. Ji man net raukytis neleido – gali
įsivaizduoti?!

Plepa, užuot pabandęs suformuluoti, kas ten iš

tiesų vyko. Nes ne dabar, ne gatvėje – gatvės
šurmulys užgoš kol kas dar silpną, iš tolo
ataidinčią mintį ir Vaidas ją paleis, pames. Ta
mintis ateina iš vaikystės ir tik dedasi esanti
drąsi, kaip kad drąsiu apsimesdavo kieme su
išlakiu klevu gyvenantis berniūkštis. Kita
vertus, jei ne tokia poza, kažin ar juo būtų
susidomėjusi skaisčiaveidė klasės naujokė, ar
be ryžto vaidinti drąsų būtų radusi dar ką nors
vertingo pasikėlusiame, besikeikiančiame
berne? O jis jai pasirodė vertas drobės. Ir štai
dabar – antrą kartą. Jų su Laura santykis
ypatingas – jie matė vienas kitą sielai
sunkiausiose situacijose, patyrė dvasinį
intymumą.

– Supranti, – pratęsia pokalbį namuose, pro

langą žvelgdamas į lapus numetusius alyvų
krūmus. – Lauros akivaizdoje aš... Tampu
perregimas. –Kaip tie krūmai be lapų. Tik su jų
esmės nuojauta, gūsiais sūkuriuojančia tarp
įmantriai išsiraizgiusių šakų. – Jai dėl manęs
viskas aišku.

– Bjauru?

– Ne, priešingai. Jaučiuosi gerai.

Pasako ir pats nustemba.

– Jeigu Laura patartų... – Loreta užsimerkia ir,

sukaupusi savo įžūliausius nuogąstavimus,
užduoda klausimą, kuris Vaidą tikrai labai
sunervins. – Paliktum mane?

Vaidotas išplečia akis ir, nė kiek

nesigėdydamas, riebiai nusikeikia. Tada, per
jėgą prisitraukęs, pasisodina žmoną ant kelių ir
sako tiesut tiesutėlei nugarai:

– Žinau, kokia katė tarp jųdviejų perbėgo.

Jam staiga dingteli, jog tos dvi jam brangios

moterys ne nekenčia viena kitos, bet šiek tiek
prisibijo. Kurią problemą būtų lengviau
išspręsti, o nepavykus – kuri situacija būtų
paprastesnė gyventi?

Loreta neatsiliepia. Nebegali dar labiau

atvirauti – ir taip jau jaučiasi besižeminanti, to
niekuomet nebuvo, su jokiu vyru, apskritai su
niekuo!

– Aš tavęs niekada nesu palikęs, – Vaidas

pirštais perbraukia jautrų Loretos nugarkaulį,
pirmą ir paskutinį kartą papriekaištaudamas dėl
seniai įvykusio jos atsitraukimo. – Niekada
nieko neklãusiu ir neklausysiu dėl šito dalyko. O
dabar gulkis.

Loreta nustebusi atsisuka.

– Jau eisime miegoti?

Laikrodis terodo devynias. Net maži kaimynų

vaikai dar žaidžia – už sienos girdėti neaiškus
murmesys, retsykiais pertraukiamas juoko ar
spiegimo.

– Darysime vaiką, – grubiai atrėžia Vaidas,

tačiau Loreta jo akių gilumoje mato šiltus
žiburėlius.

Jis supranta pusiau aplinkybių verčiamas,

pusiau savo noru anksčiau nei ruošėsi įžengiąs į
ilgą kelią, gausybės žmonių iki jo eitą ir
daugybei dar prasidėsiantį ateityje.

Vis dėlto reikės pasiklausti Klemo, kurių kelio

ženklų klausyti, o kurių nepaisyti ir už kurio
posūkio gali tykoti policininkai. Kurios atkarpos
patogios ir malonios žingsniuoti, o kuriose kojas
skaudina aštrūs akmenys, pakaušį kepina
saulė, o į nosį lenda karštos dulkės. Kur gauti
žemėlapį ir ar jo legenda pakankamai aiški.

Vaidas galų gale atvirsta ant nugaros, o Loreta,

atgavusi amą, tyliai aikteli, jausdamasi mylima
taip stipriai, kaip niekad iki šiol. Abu guli ramiai,
giliai kvėpuoja ir mato už lango sūkuriuojančius
alyvų žiedlapius – ištisą, nepertraukiamą mažų
žvaigždiškų žiedelių pūgą iš saldaus,
ambrozijos skonio sapno, iškeliančio aukštai
virš visų žemiškų rūpesčių.
5.
– Kaip jums ne sarmata darkyti vieną seniausių
pasaulio kalbų! – Klemas atbula ranka
kiekvienam po nosimi numeta sąsiuvinį su
raudonomis pastabomis primargintu diktantu.

Niekas klasėje negavo daugiau septynių, o ir tų

septynetų vos keletas. Pats jis visuomet rašė be
klaidų – tiesiog jaučia kalbą, nors mokinys
būdamas nesimokė nė vienos gramatinės
taisyklės. Vaidas įsimindavo jas visas ir
nuosekliai pritaikydavo, gaudamas dešimtukus.
Vilius kaldavo sunkesnės rašybos žodžius – jei
pasisekdavo, per diktantą atsimindavo bent
pusę. Taigi, esama skirtingų strategijų, tad
šitiems avinams bent viena iš jų turėtų tikti!

– Mokytojau, jūs tų pažymių nesurašykit niekur!

– duoda patarimą vienas penkiolikmetis
išminčius, o aplinkui suskardena pritarimo
šūksniai.

– Oi ne! – Klemas sukryžiuoja rankas ant

krūtinės, atsiribodamas nuo bet kokių
maldavimų pasigailėti. – Surašysiu. O tada iš
vidaus užrakinsiu kabineto duris ir nė vieno
neišleisiu tol, kol jo diktante nebeliks klaidų.
– Bet mums kita pamoka...

– Tai imkitės darbo!

Klemas apsisuka ant kulno, nueina į klasės

priekį ir atsisėda už mokytojo stalo.

Jį irgi muštruodavo – liepdavo apibėgti penkis

ratus aplink mokyklos stadioną, akyse
tavaruojant pilkai juodam bėgimo takelio
asfaltui, kojoms kilojantis jau be jų šeimininko
žinios tarytum kas tampytų jas už virvučių kaip
lėlių teatre... Kiti jau seniai stoviniuodavo
stadiono pakraščiuose, švilpdami ir laidydami
replikas, o po pamokos pabaigos skambučio,
kuris irgi neturėjo galios nutraukti Klemo
kančių, imdavo rimtai pykti dėl prarastos
pertraukos – mokytojas liepdavo iki galo stebėti
klasioko egzekuciją. Temstančioje Klemo
sąmonėje periodiškai sutvinksėdavo mintis, jog
bausmės sulauks ir iš hormonų valdomų bernų,
tik ir ieškančių progos pasimušti.

Prie finišo jo laukdavo mokytojas (“Nagi,

Klemai, vis dėlto gali, kai pasistengi!“) ir Vaidas
(“Tik nesusivemk visų akivaizdoje“). Kojos
drebėdavo ir linkdavo, griežtai atsisakydamos
dar bent žingsnį žengti. Vaidotas persimesdavo
bičiulio ranką sau per petį ir tempte
nutempdavo jį atgal į mokyklą, į tualetą
pirmame aukšte. Ten jau buvo galima
žiaukčioti, godžiai gerti ledinį vandenį ir galų
gale pralementi: „Mes į pamoką vėluojam.“
Vaidas sėdėdavo užsirioglinęs ant prie galinės
sienos pritvirtinto radiatoriaus. Iš už sportbačio
auliuko išsitraukdavo cigaretę – romanuose
skaitė taip darant karius ir valkatas. „Mes į ją
nenueisim. Visiems – girdi? – visiems, net ir
tiems stadione besityčiojusiems durniams,
pasakysim, kad nuo valgyklos maisto susuko
vidurius.“ Užsirūkydavo ir atlošęs galvą
išpūsdavo dūmus. Mirkteldavo Klemui. Tokiais
momentais jis atrodydavo geras, gražus ir
galingas – kaip angelas.

Toks pasirodo ir Klemenso nubaustiems

beraščiams devintokams, kai, tyliai pravėręs
kabineto duris ir akimirksniu perpratęs
situaciją, prideda pirštą prie lūpų, o kita ranka
mosteli iš pradžių užsidūmojusio mokytojo link,
o paskui – į koridorių.

– Susirinkit daiktus ir tyliai dinkit, – tarsteli,

įeidamas į kabinetą, ir iškelia nykštį, kai
vaikigaliai stačiai išgaruoja.

– Aš viską mačiau, – Klemas paspaudžia ištiestą

draugo ranką ir nuo suolų susirankioja
sąsiuvinius.

Dauguma tebeatrodo apgailėtinai, tačiau

beveik visuose gali rasti bent kelis bandymus
taisyti situaciją.

– Žinau. Kitaip nebūčiau išdrįsęs, tamsta

mokytojau.

Nejaugi šitame pačiame kabinete jiedu, berods

irgi devintoje klasėje, po palange prilipdė
sušvinkusį kiaušinį? Paslapčiom išvirė jį Klemo
virtuvėje ir mėnesį laikė palėpėje, o tada
atsinešė į mokyklą, raukydamiesi bei
vaipydamiesi nulupo ir lipnia juosta priklijavo
štai ten, po antruoju langu, esančiu arčiausiai
mokytojo stalo. Vaidas demonstratyviai pauosto
toje vietoje ir, nutaisęs nekaltą išraišką,
pasiteirauja bičiulio, ar čia vis dar tas kvapas
išlikęs, ar neskalbtos tamstos mokytojo kojinės
garuoja, ir priduria, kad, galvojant apie pavyzdį
vaikams, geriau jau būtų pirmas variantas.
Klemas linksmai atrėžia, kad eitų jis... Bet
sakinio vidury nutyla – klasės tarpdury stovi
jųdviejų buvusi auklėtoja. Paklausia, ar visas jų
žodynas ir pokalbių tematika vis dar
neišauklėto pradinuko lygmens, ir sulaukia
vieningo atsakymo, jog taip, kalti, bet ne, čia
netyčiom išsprūdo – kaip prisiminimų dalis, taip
jau nutinka vėl atsidūrus mokykloje... O Jūs
visai nepasikeitusi, auklėtoja, fantastika!

Auklėtoja atsiliepia, kad kas tikrai nepasikeitęs,

tai jo,Vaidoto, liežuvis. Paskui daug rimčiau
kreipiasi į Klemensą – pasako ką tik išgirdusi,
kokie prasti devintokų diktanto rezultatai. Kai
kurie iš jų skundžiasi, jog Klemensas nieko
neišmoko, o blogai parašius dar ir grasina.
Vaidas jau žiojasi, ketindamas įsiterpti, bet
Klemensas tik papurto galvą ir šituo iš
vaikystės pažįstamu gestu bičiulį nutildo ilgam
– mano bėda ir mano reikalai, ir geriausiai tinka
manieji sprendimo būdai. Tad Vaidotas įlenda į
lango nišą ir, nagu krapštydamas įtrūkusį
sienos tinką, pasistengia tapti nematomu
dviems pedagogams, svarstantiems, kaip
atsilaikyti prieš grupelę nepatenkintų ir
konfliktuoti linkusių moksleivių.

Galima pamanyti, jog niekas negrasindavo

jiems su Klemu ir jų klasiokams! Fizikos
mokytojas, pavyzdžiui, rimtu veidu pažadėdavo
degutu ištepti ir plunksnose išvolioti tuos, kurie
nemokės paaiškinti pirmojo Niutono dėsnio.
Tačiau jie, net ir tie, kuriuos vis sunkesni fizikos
uždaviniai varė į neviltį, mėgo tą neseniai
universitetą baigusį vyrą besišypsančiomis
akimis. Biologijos mokytoja nesugebančius
akimirksniu iššauti teisingo atsakymo
pravardžiuodavo gyvačių išnaromis ir palikdavo
po pamokų – valyti dulkių nuo jos kabinete
kabančių vitrinų su kruopščiai surinktais ir
išdžiovintais augalais, po kuriais išblukusiu
rašalu būdavo kaligrafiškai išraityti lietuviški ir
lotyniški pavadinimai. O Klemui nepaprastai
patikdavo, ant švaraus stiklo žaidžiant saulės
spinduliams, nugrimzti į įsivaizduojamus kadais
žaliavusių augalų patalus vasaros įkaitintame
miške. Tas supuvęs kiaušinis buvo skirtas
pirmiausia matematikos mokytojai – senai
panai, savąjį prastais plaukų dažais, naftalinu ir
svogūnais trenkiantį nepasitenkinimą pasauliu
išliejančią ant vaikinų. Ypač ant gražių ir guvių
– tokių kaip Vaidas. Tačiau matematiką jis juk
mėgo (galima sakyti, buvo įsimylėjęs), tad
įsivaizduodavo ją priešingą tai mokytojai –
jauną gražią merginą, gal net balta, nėriniuota
nuotakos suknele pasipuošusią... Net muzikė –
nekalčiausias sutvėrimas ilgais paauglės
plaukais ir batikuota tunika – neištvėrusi
trisdešimties jaunuolių retsykiais sukeliamo
triukšmo visu garsu paleisdavo kokios nors
nuobodžios operos įrašą ir kaip laikrodžio
švytuoklė žingsniuodavo pirmyn atgal tarp
suolų, neleisdama nei kuždėtis, nei snausti, nei
žiovauti. Kartą kvailų kvailiausiai pabėgę iš
technologijų pamokos, kitas tris pamokas jie
rašė kontrolinius darbus apie teisingą stalo
serviravimą ir tinkamą temperatūrą tešlai kepti,
sudirbo garantuotą semestrinį šio dalyko
dešimtuką, o per paskutinę pamoką mokytojos
buvo pavaišinti pyragu su vyšniomis, gardesnio
už kurį gyvenime neragavo. Ir dar. Ir dar. Visko
buvo.
Vaidotas staiga suvokia, jog čia, tarp jųdviejų
mokyklinį chuliganizmą, pažeminimus ir
triumfus menančių sienų, ne vieta klausinėti
Klemenso apie tapimą tėvu. Visiškai ir
vienareikšmiškai – ne vieta. Pasakys tiesiog ėjęs
pro šalį ir užsukęs pasilabinti. Ir labai gerai
pagalvos, ar jam apskritai reikalingas toks
pokalbis. Užėjo noras paatvirauti – o rytoj gal
jau praeis. Be to, viskas einasi geriau nei jis
manė – kažkaip natūraliai, tad kai kurie
klausimai savaime išsisprendžia. Loreta vaikšto
švytėdama...

Vakar jie nuogi sėdėjo ant palangės, nuo

svetimų akių pridengti smarkaus lietaus
užuolaidos, stiklas ties kiekvienu jų kūno linkiu
rasojo ir blausėsi. Vienu metu į kiemą, nešina
šiukšlėmis išėjo seniau Vaidotą paglobodavusi
senyva kaimynė. Grįždama į laiptinę, kilstelėjo
galvą, pažvelgė į langą, bet žvilgsnio ties juo
nesulaikė – reiškia, daugių daugiausia išvydo
du siluetus išskydusiais kontūrais. Vaidas
nusijuokė ir jau tiesė ranką, ketindamas
krumpliais pabarbenti į stiklą, tik Loreta sulaikė,
suimdama jo pirštus ir priglausdama juos prie
lūpų, karščiuojančių ką tik vyro dovanotais
bučiniais.

Aišku, Vaido vaizduotėje romantiką karts nuo

karto pertraukdavo iš ateities atsklindantis
kūdikio verkšlenimas, tačiau jis iš visų jėgų
stengėsi nekreipti dėmesio. Išjausti į ištiestą
delną lašančius nakties lašus. Iškvėpuoti
paslaptingus aistros kvapus. Išžvalgyti nuojautų
pilną erdvę.

O tas kūdikis gal jau pakeliui... Nežinia nervina.

Vaidas nepratęs apie savo veiklos padarinius
sužinoti tik po mėnesio kito – dažniausiai jie
iškart matomi popieriuje ar kompiuterio ekrane.
O čia... Už lango pradeda lyti. Prie mokyklos
tvoros, rudeninės liūties užkluptos,
spygaudamos glaudžiasi, ant galvų maukšlinasi
striukių kapišonus, į kišenes slepia išmaniuosius
telefonus, gindamosi nuo žvarbos, kietai
sukryžiuoja plonomis kojinėmis apmautas
blauzdas kelios paskutiniųjų klasių mokinukės.
Gatvėje už tvoros – ten, kur sykiais brolio laukti
atbėgdavo Vilius – sumarguoja skėčiai. Keletą
minučių Vaidotas akimis seka keturis vienodus,
judančius viena eile: jam pasirodo, jog iš po
pirmojo ką tik kyštelėjo ir vėl nuo lietaus
pasislėpė šviesiaplaukė galva, o skardus liūtį
sveikinantis balsas atsklido net iki šito
kabineto, net per pernai atlikto remonto metu
kruopščiai užsandarintus langus... Ne, turbūt tik
pasidingojo.

Viduje ausį rėždamas, tarsi peršalusia gerkle

sudžeržgia skambutis. Vaidotas staiga pajunta,
jog šiandien atsisveikina su mokykla. Nes taip
turbūt reikia jo dabartinėje situacijoje. Be to, jis
atrodytų keistai, jeigu, į mokyklą jau vesdamas
savo vaiką, vis dar nesilabintų su kūno kultūros
mokytoju ar tebepuoselėtų idėją viešai, mokinių
ir mokytojų akivaizdoje, į kavinę vyno taurės
pakviesti surukusią matematikos mokytoją.

– Klemai, – pasiūlo neatsigręždamas, – gal

išgerkim arbatos toje pribezdėtoje valgykloje?

– O gal tu pagaliau parodyk truputį pagarbos

institucijai, kurios dėka tvirtai atsistojai ant
kojų?

„Aš kaip tik mėginu su ta institucija

atsibučiuoti“, – norėtų mestelėti, tačiau tik
tylomis nuryja karčius auklėtojos žodžius. O ji,
priekaištingą dabartinio Vaidoto žvilgsnį
atlaikydama žymiai lengviau nei paauglio,
tęsia, kad pasaulyje ne viskas gražu ir kvapnu –
va kaip bjauriai pasielgė tie devintokai!
Privalėjo mokytis, bet įskundė mokytoją – dar
gerai, kad kol kas tik jai, bet netrukus gali ir
direktoriui... Klemensas taip persiėmė, jog į kitą
pamoką išlėkė, net neatsisveikinęs su Vaidu. Ji
bijo pagalvoti, ką toje pamokoje jis pasiryžęs
padaryti – ar dar labiau ant mokinių užkaukti, ar
nuolankiai nusiimti kepurę... Ji bijo vertinti, kas
blogiau.
– Auklėtoja, visi negali būti teisingi. Bent jau ne
nuolatos. Argi jūsų vaikai jums to dar
nepaaiškino? – Vaidas atgauna žadą.

Tačiau tik tam, jog po kitų jos žodžių vėl jo

netektų.

– Neturiu nei vaikų, nei vyro. Nežinojai...

Jis išplečia akis:

– Tik nesakykit, kad ir jūs... Kad bendravote su

ta kita mokytoja, kadangi...

– Kadangi?

– Kad jūs irgi kitokia – kaip ji, kaip Vilius, kaip...

– Apie ką čia šneki, Vaidotai? Vilius? Vilius –

paprastas berniukas. Suprantu, koks jis tau
brangus, bet...

– Jūs kai ko nežinot. Kai ko svarbaus. Visada

maniau, kad ji jums pasakė... Bet ji juk tokia
slapukė!

– Kas?

– Ta keista moteris... – Vaidotas susigriebia

šitiek metų nežinąs nei jos vardo, nei pavardės.
Kaip ir labai svarbių dalykų apie savo auklėtoją.
Nei vieno, nei kito jam nepritrūko, nepristigo.
Keistosios moters atveju tai natūralu –
bendraudamas su ja, Vaidotas neretai
pamiršdavo, jog žmogui būtina turėti vardą.
Svarbiau buvo jausti, jog nesi anonimas visai
kita prasme. Tačiau dėl auklėtojos – kokie
egoistai jie buvo! Rūpėjo pirmiausia patys sau,
reikalavo ir reiškė nepasitenkinimą, mintijo
negražias mintis. Užuot pasidomėję, bent
paspėlioję, kaip jaučiasi ji. Gal būtų supratę
netikėtai užslenkančio liūdesio priežastį, bent
vieną. Gal būtų labiau toleravę primygtinius
moralizavimus ir tuos truputį juokingus, truputį
graudžius pagalbos siūlymus.

Velniop! Praeities nebepakeisi. Net ir atsiprašyti

lyg ir nėra už ką... Saugiausia – grįžti prie
bendros jųdviejų pažįstamos. Rizikuoja būti
paverstas kokia nors muse ar perkarusiu
šunimi, tačiau prasitaręs nebegali trauktis.

Šitame ankštame mokytojų kambarėlyje jis yra

buvęs gal du kartus. Kartą, pasiųstas atnešti
dalomosios medžiagos, užtiko išvakarėse
surinktus jų klasės sąsiuvinius su rašiniais
laisva tema. Akimirksniu susirado Lauros
sąsiuvinį ir atsivertęs ketino tik permesti rašinį
akimis, bet buvo įtrauktas kaip visuomet
perdėm didaktiškai dėstomų, tačiau įdomių
minčių. O po penkiolikos minučių buvo
auklėtojos pričiuptas nusikaltimo vietoje, vis
dar skaitantis. Kitąsyk apatinėje, nuo svorio
persikreipusios spintos lentynoje drauge su
auklėtoja šiaip ne taip padarė vietos ką tik nuo
mokyklos kalėdinės eglės nurinktiems
žaisliukams. Bespraudžiant ten dėžę, vienas
blizgantis bumbulas trekštelėjo ir jiedu
susižeidė pirštus. Auklėtoja iš mokyklos
medicinos punkto atnešė jodo – rudas skystis
degino žaizdeles, o suirzusiam Vaidui papurčius
ranką, keli rudi purslai kibiais taškeliais išsyk
įsiėdė į džinsus. „Šukės laimę neša“, –
sušluodama žėrinčius švenčių likučius,
tarstelėjo auklėtoja, tarytum norėdama naujų
metų akivaizdoje padrąsinti ir save, ir Vaidą.

Dabar mokytojų kambarėlyje vietoje tos

milžiniškos ir senos stovi dvi modernios
šviesaus medžio spintos. Ant sienų kabo keli
linksmų spalvų paveikslėliai, įdėti į prekybos
centre pigiai įsigytus paprastučius rėmelius, o
iš nesandaraus čiaupo retsykiais skambiai
kapteli didelis lašas. Auklėtoja pasako iš savo
geros kolegės, su kuria dėl abiems gal ne visai
aiškių priežasčių bendraudavo tik profesinėmis
temomis ir akademinėse erdvėse, girdėjusi apie
itin gabų, tiesiog stebuklingą jos mokinį. Bet ji
visuomet manė, jog tie gabumai – biologijos
srities, to dalyko, kurio studijas kolegė baigusi ir
kurį daug metų dėsto mokykloje.

– Ji biologė?

Vaidas lyg ir prisimena ant spintelės jos bute

matęs kažkokius anatominius atlasus. Tada
nusprendė, jog jų reikia visapusiškoms
žmogaus studijoms. Auklėtoja linkteli.

– Taigi, Vilius ir visi kiti... – pratęsia pašnekesį.

Vaidotas paaiškinimus iš savęs daužia per jėgą,

kai kuriais dalykais vis dar netiki ar tiki ne iki
galo, todėl juos minint išraiška ironiška. Nors,
jei atvirai, jam norisi verkti, kad netiki, kad
nesupranta, kad ironizuoja!.. Jis, anksčiau
nesukęs galvos dėl tokių nerimtų dalykų kaip
menas, filosofija ar ezoterika, pastaruoju metu,
o ypač po Viliaus iniciacijos, vis dažniau jaučiasi
nepilnaverčiu, nepagaudamas jų esmės.

Galiausiai auklėtoja palinguoja galva:

– Dievaži, Vaidotai!.. Man reikia viską

nuodugniai apmąstyti. O tada... Dar sykį
apmąstyti.

Jiedu nueina iki valgyklos ir išgeria arbatos iš

skaidrumą ir blizgesį nuo dažno plovimo
praradusių stiklinių. Nuo skersvėjo ant langų
skimbčioja žaliuzės, ir jiedu neprataria nė
žodžio. Tik atsisveikindama auklėtoja taria:

– Kad aprimtum dėl Viliaus, tau reikia ne

ezoterikos, Vaidotai. Vaiko. Ir neaiškinsiu, kodėl
taip pasakiau.

– Aš ir taip suprantu, – netikėtai linkteli Vaidas.

6.
Ginekologo kabinete Laura visuomet elgiasi
bravūriškai. Kad tik tas dar jaunas daktarėlis
neužuostų, kaip jai drovu, net baugu. Kokie
sunkūs tie keli žingsniai, kuriuos nusirengus
šaltomis plytelėmis išklotomis grindimis turi
nueiti iki kėdės – metaliniais laikikliais
grūmojančios bedvasės pabaisos. Motinos už
rankos atvestai drebančiai merginai atrodė, jog
ši pabaisa atėmė jos nekaltybę žymiai
anksčiau, nei tai padarys vyras. Ne ką
tepadeda faktas, jog šito daktarėlio rankos
siauromis plaštakomis ir ilgais pirštais iš Lauros
tarpkojo jau ištraukė abu jos vaikus, ar
supratimas, jog pacienčių tarpkojai jam –
milijonus kartų matytas dalykas, veikiausiai jau
nebekeliantis nei emocijų, nei kokių nors
ypatingų minčių (išskyrus tas, šaltai
profesionalias, kuriomis apibendrinami
medicininiai apžiūros duomenys). Aišku, ji
galėtų susirasti ginekologę moterį, bet
daktarėlio rankos – miklios ir, Laurai atrodo,
patikimos. Be to, jis visada pasiteirauja, kaip
laikosi mažieji ir Klemas, o balsas skamba
nuoširdžiai.

Kol Laura, ant kušetės už širmos numetusi

drabužius, atsainiai kraipydama nuogus klubus
nutipena tuos kelis žingsnius ir įsitaiso kėdėje,
jie su daktarėliu persimeta pora žodžių apie
neseniai skaitytą straipsnį, aprašantį, kaip
vietinės reikšmės šou pasaulio žvaigždutė
plastinės chirurgijos pagalba patobulino ir toliau
taip pat bukai ir saldžiai besišypsantį savo
veidą.

Tačiau vos gydytojo rankos imasi darbo, Lauros

krizenimas liaujasi. Abiem plaštakom ji taip
stipriai sugniaužia kėdės šonus, kad net
krumpliai pabąla. Iki skausmo prikanda apatinę
lūpą... Niekaip neįstengia atsipalaiduoti, nors
žino, jog diskomforto būtų mažiau. Ir kaip tam
iš pažiūros normaliam, net šauniam vyrui šovė į
galvą pasirinkti tokią specialybę?!.

– Tu teisi, – daktarėlis akis pakelia aukštyn, jų

žvilgsniai susitinka. – Nėštumas. Ir jau trečias
mėnuo, – jis bičiuliškai šypteli. – Sveikinimai
Klemui!

Laura teatrališkai atsidūsta:

– Tai jau perduosiu.

Atsikelia lėtai, juda po truputėlį – turi

susigrąžinti save, apžiūros tarytum išverstą į
išorę. Vis dar šiek tiek skauda ir perši... Dar sykį
atsidūsta ir ima rengtis.
Loreta tokių išgyvenimų nėra patyrusi, o gal jų
jau nebeprisimena – medicinos studentė, vėliau
gydytoja prisižiūrėjo pakankamai fiziologijos.
Ruošdamosi ginekologijos ir akušerijos
atsiskaitymams, jos su kursiokėmis atvirai
apžiūrinėdavo viena kitą, o mokslinės sąvokos
leido drąsiai kalbėtis apie daugeliui žmonių
nepatogumą keliančius dalykus ir uždraustas
kūno sritis.

Viena iš tų kursiokių, dabar – diplomuota

ginekologė, mėgstanti slidinėti ir kasmet,
išlėkdama į snieguotus kalnus, paliekanti
Loretai prižiūrėti savo katiną bei gėles, kaip tik
baigia draugės apžiūrą.

– Tu prisirpusi kaip uoga, – skambiai pliaukšteli

jai per užpakalį. – Gali keltis. Viskas pas tave
gerai, tyrimus gi darėm prieš mėnesį. Paminėsi
mano žodį – tuoj čiūčiuosi lialiuką.

Loreta laiminga atsidūsta.

– O kaip kita tavo lėlytė? – draugė visuomet

buvo smalsi ir kandi.

– Vaidas? Gerai... – tebegulėdama kėdėje,

Loreta suneria rankas ant pakaušio ir svajingai
prisimerkia.
Jos gyvenimas tampa toks, apie kokį slapta,
pasisakydamos tik viena kitai, svajojo dvi
pajodžargos, vienintelės iš kurso merginų
trumpai nusišniojusios plaukus ir su
smarkiausiais vaikinais per studentiškas iškylas
lįsdavusios maudytis į eketę. Svajonės buvo
absoliučiai moteriškos: princas ant balto žirgo,
pulkelis mielų vaikučių, gražūs erdvūs namai,
mylimas darbas ir širdingi kolegos. Tik tiek.
Šitiek daug.

Loretos draugė turi princą, vairuojantį baltą

prabangų automobilį. Žalioje jaunystėje jis
naudingai vedė vienų klinikų direktoriaus
dukterį, tada uošvio padedamas, padarė veržlią
karjerą, užsienyje apsigynė disertaciją, o šiuo
metu bando tvarkytis su keturiasdešimtmečio
krize, negailestingai statančia jį iškart prieš dvi
moteris – truputį pabodusią ir erzinančią žmoną
bei nė trupučio nepabodusią, tačiau sugebančią
kaip reikiant sunervinti meilužę. Kaip tik su
šituo, glamūrinę išvaizdą grožio salonuose ir
spa centruose susikūrusiu chirurgu Loretos
draugė pastaruoju metu ir keliaudavo slidinėti.
O tebesitęsiančiose svajonėse – jau kiek
kuklesnėse – keliaudavo į įstaigą, kurioje keletą
metų trunkantis jųdviejų ryšys bus
užregistruotas ir tokiu būdu formaliai
patvirtintas.
Retsykiais iš jaunystės pas ją sugrįždavo ana
maksimalistė ir negailestingai, atvirai
pareikšdavo, jog labiausiai norėtų, kad
chirurgas smagiai pliaukštelėtų jai per užpakalį
ir pasakytų, jog jie nebepaisys nieko, išskyrus
savąją meilę... Tik tiek. Šitiek daug.

Kol to neįvyko, atsargiai pašnairuoja į draugę:

– Žinai, o aš vaiko gal nė nebenoriu... – nutęsia.

Loreta ūmiai kilsteli galvą, pažvelgia draugei

tiesiai į akis.

– Na, pati pagalvok – aš juk visiška egoistė. Ir

hedonistė.

Loreta atsikelia nuo kėdės, prieina prie draugės

ir apkabina ją iš nugaros.

– Juk žinai, kad tuo netikiu? Nei apie egoistę,

nei apie vaiką? Todėl man tai ir sakai?

– Kaip aš tau pavydžiu, Lorka!.. – draugė

palinksta į priekį, alkūnėmis įsiremia į stalą,
sugarankščiuodama ant jo gulinčios atverstos
medicininės kortelės puslapius. – Gal net
galėčiau ką nors blogo padaryti!

– Netikiu, – Loreta suvirpa, bet draugę tvirtai

apglėbusių rankų neatitraukia...
Ir ta valandėlei užmiršta visus rūpesčius.

Kaip ir Laura, puolusi jos laukiančiam Klemui į

glėbį ir lipte prie jo prilipusi.

– Kaip sekėsi?

Klemensas Laurai paduoda jos mėgstamų ledų

porciją; savąją jau sudorojo neiškentęs –
stebėjosi, kaip ilgai tvarkomi „moteriški
reikalai“.

– Patikėk, tu nenorėtum būti moterimi, –

atsiliepia Laura.

Klemas apsilaižo nuo ledų dar saldžias lūpas.

Mokytoju būti irgi ne pyragai, tačiau Klemas
mato, jog netinkamas momentas pasakoti apie
tebesitęsiantį konfliktą su nemokšų devintokų
klase. Tad tik apkabina Laurą per pečius ir
nusiveda per šaltą žiemos dieną, mėlynuojančią
giedru dangumi. Juk nuostabu, kad juodu gali
štai taip eiti ir šaltyje valgyti ledus, kol užtirpsta
lūpos, skruostai, pirštai... Pajusti žiemą, pajusti
pavasarį, vasarą ir rudenį.

Klemas beveik garantuoja, jog tie jo priešais

netikėtai tapę penkiolikmečiai neleidžia
pasauliui išdykėliškai pakutenti savo širdžių,
supinti susinarpliojusių sielos siūlų, kad jie
nepajėgūs justi žiemos ir ledų magijos. Ir todėl
Klemas prieš juos atsilaikys. „Jeigu atsainiai
žiūrėsite į gimtąją kalbą – kaip prakalbinsite
savo prigimtį?“ – pačioje pažinties pradžioje
privertė susimąstyti ką tik jų auklėtoja tapusi
griežtos išvaizdos lituanistė. Kas jau kas, o
penkiolikmetis Klemas tikrai jautė, kaip jo
prigimtis stypso pačiame sielos centre, kol kas
nerasdama žodžių prabilti – ir sprogdina jį iš
vidaus. „Apsišik aukštielninkas! – po pamokos,
vos išėjęs už klasės durų, garsiai pareiškė
Vaidotas. – Su šita tai bus!“ Klemas nusijuokė
drauge su visais, bet bičiulio pašaipą čia pat
išbraukė iš sąmonės. Žinojo, jog nuo šiol į
likimo jam padovanotą mokytoją žiūrės kaip į
deivę, suvokiančią didžiausius būties slėpinius.
Turėdamas jos palaikymą ir dabartinėje
situacijoje Klemas kad ir nebuvo saugus,
nesijautė ramus, tačiau trauktis neketino.

O Laura mąstė privalanti kuo greičiau užbaigti

Vaido portretą. Apvalėjantis pilvas ją
panardindavo į sąstingį: kaip žiemkentį savyje
godojančią žemę, nė vienas darbas nelipdavo
prie rankų, mintys susijaukdavo, o paskui
išsisklaidydavo ir lakiodavo kuri kur. Ji tapdavo
žiopla, išsižiojusi, keistai lengva.

Su portretu dedasi keisti dalykai – jis per

gražus, nors dailininkė labai stengiasi, kad būtų
kitaip, kad šešėliai atrodytų ne masinantys ir
bruožus švelninantys, o bauginantys, išraiška –
ne ryžtinga, bet plėšri, ir tik akyse – viską
atperkanti drąsa. Kuomet jiedu su Vaidotu buvo
pora, ta drąsa ir Laurai padėjo siekti savo tikslo,
pasipriešinti tėvui, o galiausiai – išsiskirti su
Vaidu.

Kartais Laurai patinka, jog paveikslas neklauso,

priešinasi dailininkės sumanymams. Būna, jog ji
leidžia jam paimti viršų, kad nutapo neaišku iš
kur atklydusius dalykus, pabrėžia pačios prieš
tai nė nepastebėtus aspektus... Bet ne šį kartą!
Šįsyk ji pakovos!.. Pirštai suodini nuo anglies,
skruostai įraudę. Jai ne trisdešimt su trupučiu, o
šešiolika; nuo Bastėjos kiemą juosiančios tvoros
ji išsigandusi žiūri į kumščiais tą tvorą daužantį
vaikiną; jai trūksta oro, nors aplinkui – gryna,
vaiski Vilniaus erdvė... Ji niekada iki šiol
neregėjo tokio sielvarto – nes tai neabejotinai
sielvartas, kažkodėl ji dėl šito tikra. Kaip kad
dieną prieš tai buvo tikra jį tipišku savimi
patenkintu gražuoliuku esant... Tad portretas
negali būti labai gražus, čia reikia kitko!

– Kodėl tau vis dar taip rūpi jo praeitis? –

Klemensas jau senokai stovi už dailininkės
nugaros ir šįsyk ji jo nenuvaro šalin.

„Jergutėliau, Klemai! Gal kas kitas ir galėtų taip

kalbėti, bet tu! Kam tuomet tau viso pasaulio
praeitis tekstuose, kuriuos skaitai, analizuoji ir
interpretuoji, kaip tik tavo laki fantazija leidžia!“
– vos neišberia. Tačiau persigalvoja ir tyliai
vargsta toliau. „Mes abu – irgi tos praeities
dalis, Klemai, galbūt net pakankamai svarbūs
jos elementai. Aš žinau, jog tą vėlyvą vakarą
suaugau, vietoje jo tėvų rašydama praleistas
pamokas pateisinantį raštelį (piešimo įgūdžiai
padėjo neatpažįstamai pakeisti raštą).“
Buvimas greta Vaido priverčia suaugti. Be
jųdviejų bičiulystės Klemas dar ilgai būtų pynęs
ramunėlių ir debesų vainikus ir tikrai nebūtų
sutikęs su palėpėje netikėtai nuskambėjusiu
Lauros pasiūlymu.

Kai žmogų pažįsti taip ilgai ir gerai, kaip

dailininkė pažįsta šį savo modelį, gali kilti
pavojingas noras vienu portretu apie jį pasakyti
viską. Bet taip negalima! Todėl svarbu rasti
kažką, kas svarbiausius dalykus, ryškiausius
fragmentus, būtinus elementus sujungs
tarpusavyje, neleis jiems virsti kratiniu, iš
didelio noro pasakyti viską galų gale
nepasakančiu nieko. „Padėk man, Klemai!“

Kadangi Vaidas nepadeda. Tarytum siektų

pozuoti amžinybę! Tylus, veik intymus
beldimasis į dirbtuvės duris – įprastine tapusi
pozavimo seanso pradžia. Tokių seansų jau
buvo keturi. Dirbtuvės palubėje, ant skalbinių
virvės pakabinti ir Klemo mamos skalbinių
segtukais pritvirtinti, plaikstosi lyg ir pavykę
portreto eskizai. Jų žymiai daugiau už keturis.

– Vaiką pagimdysiu lengviau, negu šitą

portretą! – tarp delnų suglamžiusi ką tik
užbaigtą eskizą, jį Laura meta ant grindų
žaidžiantiems vaikams.

Sūnus popieriaus gniūžtę pastveria pirmas –

jaunesniam esant, teko išmokti veikti greitai – ir
įmerkia į greta stovinčią mėlynų dažų skardinę,
o tada pasideda tą dangaus lopinėlį ant kelių.
Dukra pasislenka arčiau brolio, abiem rankom
apsikabina jį per pečius, ir jiedu pakerėti
žvelgia į ką tik sukurtą stebuklą. Laurai dingteli,
jog į portretą būtinai įsegs žydrą dangaus
lopinėlį – tam, kad į jį atskristų debesys, kuriuos
broliui dovanojo Vilius. Ir patį Vilių reikėtų
paveiksle pasodinti. Arba pastatyti. Ir Klemą. Ir
ją pačią. Kaip portreto fragmentus – tokius,
kurie jį ne skaido, o jungia į darnią visumą. Ar
įtapyti ir Loretą? O kuo ji čia dėta?! Atsirado
visai neseniai...

Pavydėti laimingiems bei sėkmingiems

žmonėms – lengva ir kažkaip iškreiptai malonu.
Laura žino, jog ir jai lengvai bei
neįpareigojančiai pavydi pusė Lietuvos dailės
atstovų. Bet jos pačios pavydas Loretai – kitoks.
Ir labai neaiškus. Jeigu sugebėtų jį įvardinti –
gal pajėgtų ir kovoti, net įveikti. Jei norėtų
įveikti – o šito nežino.

Viena iš jos tėvo svajonių – nors teisingiau būtų

sakyti, planų, kadangi tėvas ne iš tų, kurie
svajoja – buvo dukros tapimas gydytoja. Laura
gana lengvai būtų galėjusi tą planą įgyvendinti:
puikiai mokėsi, jai nestigo preciziškumo,
skrupulingumo, o į atmintį būtų pajėgusi
sutalpinti ne vieną enciklopediją. Per Helovyno
vakarėlį vieno klasioko namuose jiedu su
Vaidotu buvo persirengę griaučių kostiumais, o
ji ant galvos dar užsidėjo ir baltą kepuraitę su
raudonu kryžiuku. Nupiešė abiem šiurpius
baltus veidus, ir Vaidas vaipėsi reikia nereikia,
šiepdamasis nuo vienos iki kitos ausies; regis,
buvo girdėti, kaip barška šito aukšto ir liekno
skeleto kaulai.

Tada jis, nusitempęs Laurą į galinį kambarį, ir

lindo prie jos; vienintelį kartą taip rimtai... Buvo
gurkštelėjęs to ir ano, kambariuose buvo per
karšta, tvanku nuo sujaudinto, sudirginto
krūvos jaunuolių kvėpavimo, bosų prisodrinta
muzika pulsavo smilkiniuose, pigūs sintetiniai
kostiumai tampriai aptempė jųdviejų kūnus, ir
normaliai šnekėtis tapo vis sunkiau.
„Nesilaužyk kaip kokia!.. – priekaištingai metė
Vaidotas, jai ištrūkus iš kibaus glėbio. – Gražiai
pakalbėti apie bohemą moka visi! Bet tik
kalbomis neapsiribokime, a?“ Būsimoji
dailininkė suėmė save į rankas ir mostelėjo
balkono link: „Išeik ten ir išsirėk. Gal padės.“ Ir
jis išties rėkė, rėkė ir kvatojo, kol vakarėlio
šeimininkas atlėkęs įtempė jį atgal į kambarį,
išsigandęs galimos kaimynų reakcijos. Namo
Laura išėjo viena.

Jų draugystė ir pasimatymai tęsėsi, bet abu

jautė, jog didžiąją dalį abu deginusio karščio
Vaidas tąnakt paleido skristi pavėjui, kartu su
savo garsia aimana, iš balkono pasklidusia po
visą Užupį.

Todėl Laura Loretai pavydi ne Vaido meilės.

Nors daug kam taip galėtų atrodyti. Ir jau tuo
labiau – ne aistros. Galbūt tas jausmas iš viso
nesusijęs su Vaidotu, bet kilęs iš kontrasto tarp
aiškiai juntamos Loretos gyvenimo harmonijos
ir nuolatinio Lauros blaškymosi? Net eskizo
užbaigti nesugeba!..

– Veskitės tėtį namo, – prataria ranka

perbraukdama vaikų galveles ir nedrįsdama
pakelti akių į Klemą.

Vėl jam užkrauna valgydinimą, migdymą,

vaikiškus pasiplepėjimus ir daugybę klausimų
tokiose panašiose jo ir jo vaikų akyse.
7.
Abejonės ateina pamažu – pasirodo kaip
šlykščiai patežusios šunų išmatos iš po
pavasario saulės tirpdomo sniego. Iš pradžių
Vaidotas neatkreipia dėmesio. Jo kišenėje
savaitę guli laiškas nuo Viliaus, jau pirmą dieną
išmoktas mintinai: „Aš nuo vaikystės mėgau
pavasarį. Kartais, kurį nors jo rytą atsibudęs
pumpurų pažadais žalsvoje prieblandoje,
ištiesdavau rankas į šalis ir įsivaizduodavau
esąs paukštis, ką tik parskridęs tėviškėn. Iki
valios pasimėgavęs tuo jausmu, kai viskas
aplinkui atrodo gerai pažįstama, bet ir
pasikeitę, žvilgteldavau į tave: dažniausiai
miegodavai, į viršų atmetęs vieną sparną –
paukštis, čia žiemojęs, kentęs žiemos šaltį ir
alkį... Susigraudindavau, kol suprasdavau, jog
visa tai – tik mano fantazijos... Bus gera grįžti
namo pavasarį.“

Tačiau pats Vilius žino, jog situacija kitokia nei

vaikystėje: keli vaizdiniai, susiję su broliu, vėl
sujungę su juo ta pačia galinga jėga, kurios
galią Vilius jau buvo primiršęs, vaizdiniai, kurių
savo laiške jis sąmoningai nepamini,
neišsisklaido, nedingsta, tik po truputį tampa
grėsmingesni. Sužinojusi tai, keistoji moteris
pritarė Viliaus sprendimui parvažiuoti. Net jei ir
nebūtų pritarusi, net jeigu visas pasaulis būtų
prieštaravęs – Vilius nepaklausytų! Magas,
aišku, raukėsi ir piktai burbėjo, kad dvasinių
praktikų pertraukimas – neleistinas ir pusę
nuveikto darbo nubraukiantis išsišokimas. Tas
diedas niekada nebūna patenkintas, tad tegul
sau abiem rankom nervingai gniaužo turbaną –
Vilius ištvers ne itin malonų vaizdą ir dar
nemalonesnius jam adresuotus žodžius. Juk štai
– oro uosto atvykimo salėje link jo sparčiu, ilgų
kojų žingsniu ateina vyresnysis brolis. Jis
džiūgauja ir vis dar su nuostaba juokiasi, tad šią
akimirką Vilius nedvejodamas atiduotų savąją
dovaną – jei tik tai Vaidotą išgelbėtų, jeigu
kartu su ja dingtų ir bauginančios vizijos,
pasirodytų besąs paprastas pavasarinis
slogutis, kuriuo žmonės kartais pusiau rimtai,
pusiau juokais skundžiasi vienas kitam,
gurkšnodami rytinę kavą...

Vaidas rankose laiko du didelius kartoninius

puodelius. Vilius dėkingai paima jam ištiestą –
visokių nesklandumų pilna ilga kelionė
išvargino. O Vaidotas tylomis pasidžiaugia, kad
brolio figūra panaši veikiau į gladiatoriaus, nei į
piligrimo – kitaip nuo tų savo meditacijų ir dar
bala žino ko jis atrodytų perkaręs. Vyresnėlis,
priešingai, atrodo puikiai – jokių Viliui gerai
pažįstamų pajuodusių paakių, ir įdomu, kur ir ar
ilgam jis padėjo kaktą temdantį šešėlį? Spindi it
pavasario saulutė.

Kai Vaidoto mašiniuke jie neskubėdami, su

pasimėgavimu išgeria kavą, vyresnėlis
pasiteirauja:

– Vežu tave pas mamytę?

Vilius linkteli. „Ir pas tėvelį“, – pagalvoja, bet

nepriduria. Šiandien būtinai aplankys ir antrąją
savo mamą, tačiau vėliau, po pietų, kai pasijus
pasiruošęs jos klausimams ir kai turės
mažiausiai šansų jos namuose susitikti su
magu.

– Ar žinojai, kad tavo mokytoja – biologė? –

išgirdęs brolio planą, taria Vaidas.

Vilius šypteli:

– Dar žinau jos vardą ir pavardę bei tikslų

adresą. Taip pat ir jos katinų vardus, jos
mėgstamą patiekalą ir įprastinę dienotvarkę.

– Vaje! Gal ir apatinių dydį? – nusišaipo Vaidas.

– Ne kažin koks, ypač viršutinės dalies.

Vilius stipriai niūkteli jam į šoną:

– Na tu ir!..
– O ką?! Ji juk pasisako už atvirumą.

– Ir Loreta pakenčia tokias tavo kalbas?! – Vilius

vos tvardo juoką.

– Loreta? Tai kad su jos dydžiais viskas tvarkoje.

Ilgiau tvardytis nebepavyksta – į kiemą su klevu

jie įrieda kvatodami visa gerkle.

Motina stoviniuoja balkone. Vaidotas iš tolo

mato, kad ji neseniai pasidažiusi plaukus,
užsitempusi naują sijoną ir pasipuošusi
gražiausia palaidinuke – kaip karalienė per
iškilmingą paradą ar buvusi grožio konkursų
nugalėtoja, nesitaikanti su savo tikruoju
amžiumi. Vaidas brolį praleidžia į priekį. Tas
užlekia laiptais ir sustoja priešais motiną.

– Ar reikia leidimo, kad mane apkabintum? –

drėgnas žvilgesys akyse keliom dešimtim ją
pajaunina.

Vilius papurto galvą ir prisiglaudžia; sunkiose jo

kūno formose glūdi didžiulis švelnumas. „O tu?
– per Viliaus petį žvelgdama Vaido pusėn, vien
tik akimis prikiša motina. – Kada paskutinįkart
buvai mane apkabinęs?“ Vaidotas neprisimena.
Ir nežino, ar nori. Trumpai spusteli ant Viliaus
peties tebegulinčią motinos ranką.
– Nauja spalva, mama? – dar paklausia ir per
praviras duris smunka į butą.

Kur virtuvėje pasitinka patėvis.

– Neatvežei mano martelės? – atkiša delną

pasisveikinimui.

– Martelė turi išsimiegoti po naktinio budėjimo.

Atvežiau kitą neišsimiegojusį, – atšauna
Vaidotas, paspausdamas kietą patėvio ranką
(“Mano martelė“!.. Kad jį kur!.. Ir nepaneigsi,
jog malonu ausiai).

Vaidas nesisvečiuoja ilgai. Jeigu vaikystės bute

liktų vienas, va tada pasiaustų! Aukštielninkas
išsitiestų ant svetainės grindų, tiesiai po
amžinai nežinia nuo ko siūbuojančiu sietynu iš
švelniai skimbčiojančių, tačiau pasibaisėtinai
atrodančių, plastikinių karulių ir kramsnotų kokį
nors virtuvėje pasičiuptą užkandį, aplink save
pribarstydamas trupinių. Įlįstų į motinos spintą,
pažindintųsi su ten kabančiu ir gulinčiu
paslaptingu moteriškų drabužių pasauliu, o tuo
pačiu – ir su moters kūno žemėlapiu. Svaigtų
nuo išsivadėjusių kvepalų ir iš drabužių
dvelkiančios kūno šilumos. Išbandytų
naujuosius brolio flomasterius, visas alei vienos
spalvas. Nupieštų vieną, du, penkis
paveikslėlius, kol linijos pasidarytų blankios –
mama piktintųsi prasta flomasterių kokybe, o
kai susiruoštų broliui pirkti dar vieną
komplektą, Vaidas pareikalautų ir sau. Juk
negalima vienam – dukart iš eilės, o kitam –
nieko! Paskambintų kuriai nors labiau
pasiutusiai klasiokei, o gal kaip tik visai
neišdykusiai, ir ilgai postringautų kokia nors
abiem mažai suprantama tema – tiesiog šiaip
sau.

Dabar, netrukus grįžęs namo, dar

snūduriuojančiai Loretai į ausį irgi sušnabžda
kažkokią švelnią nesuprantamybę. To užtenka,
kad ji pabustų. Automatiškai nusibraukia
menamą ašarą: prieš užmigdama verkė - nieko
neįtariančiam Vaidotui džiugiai išvažiavus
pasitikti brolio. Nors gal per anksti verkti, turbūt
per anksti panikuoti. Kitos nepastoja metus ar
ilgiau – bet nieko, viskas baigiasi sėkmingai. Juk
ir ginekologė patikino, kad viskas gerai. Ji
tiesiog per greita, visada visur skuba. Nekantri
– viskas arba nieko, iškart!

Ir dar – ji gydytoja, tad žino truputį per daug,

kad galėtų jaustis visiškai rami. Nevaisingų
porų pasaulyje priskaičiuojama vis daugiau, o
nevaisingumą toli gražu ne visuomet lemia
aiškios priežastys, kurių tvarkingai gyvenančios
poros lengvai išvengtų... Jai siaubingai
nepatinka išmesti į šiukšlių dėžę nėštumo
testus su vienintele juostele ekranėlyje – tokia
vieniša ir bejėge, kaip prieš miegą jos skruostu
nuriedėjusi paskutinė ašara. Išmetė jau keturis.
Dabar turi nusipirkusi dar vieną, tačiau bijo
bandyti. Jis guli pačiame rankinės dugne, ir
Loreta viliasi, jog artimiausiu metu Vaidas nelįs
ten, ieškodamas mašinos arba buto raktų ar
bilietų į modernų baletą, kurio abu labai laukia.
Nors, aptikęs testą, jis tikriausiai nieko
nepasakytų ir nepaklaustų – ne iš tų, kurie savo
iniciatyva lenda į širdį, siūlydami pasikalbėti
kaip prastuose filmuose. Be to, mėnesių jis
tikrai neskaičiuoja: Vaidui jie pralekia mažiau
pastebimai, o jai kiekvienas paženklintas
apmaudžiu raudonu ženklu.

Dar Loretai labai nesmagu, jog pastaruoju metu

į Vaidotą ji kartais pažvelgia ne kaip į mylimą
vyrą ar aistringą meilužį, bet kaip į
reprodukcijai būtiną patiną. O ką tik sapne pati
buvo virtusi didele, skausmingai pulsuojančia
gimda... Stengiasi pamiršti, tad irzliai atstumia
ją glostyti pradėjusias Vaido rankas.

– Tos dienos? – Vaidas atsitiesia ir nusibraukia

ant kaktos užkritusius plaukus.

– Ne, aš tiesiog nenoriu! Paprasčiausiai nenoriu!

– užrinka ji.

Vaidas slapta prunkšteli. Aišku, kad tos dienos

arti, subjurusi nuotaika – akivaizdus ženklas.
Juk ji niekada nepurkštauja šiaip sau, kaip kad,
pavyzdžiui, Laura, palaikydama stilių, ar
motina, greita susinervinti.

– Sorry... – pasigirsta netrukus.

Jis atsidūsta ir mosteli ranka:

– Gal dabar aš pamiegosiu.

– Kaip Vilius?

– Puikiai. Nusistekenęs, bet jis gi viso to ir

norėjo tikriausiai... Jis visą gyvenimą norėjo
keistų dalykų, – Vaidotas purendamas kumščiu
padaužo pagalvę. – Kai vaikystėje išgirdo, jog
Saulėje esama dėmių, sakė kada nors ten
nuskrisiąs ir nuplausiąs. O vėliau niūrojo visą
mielą dieną. Tataigi.

– Vilius nuostabus.

Loreta sunkiai atsikelia, o Vaidotas iškart

plumpteli į jos prišildytą vietą. Guli ir šypsosi
žmonai: „Gal vis dėlto sugrįši?“ Vos nesugundo,
bet paskutiniu momentu Loreta pastveria savo
pagalvę ir užmeta ją tiesiai ant Vaido šypsenos.
Tada greitai išeina į vonią ir palenda po mintis ir
nuotaiką praskaidrinti skirtu šaltu dušu. Duše
jos viltys dar sykį sudūžta, ir Loreta beveik
abejingai pagalvoja, jog dėl vienos iš jos
dirglumo priežasčių Vaidotas, pasirodo, buvo
teisus.

Lygiai taip pat teisus, kaip ir dėl Lauros, kuri

niurzgėjimu papildo savąjį ne tik viešumai, bet
ir namams skirtą įvaizdį. O dabar ji dar ir
nėščia! Dabar ji dar ir ruošiasi parodai!!
Klemensas trenkia durimis ir nudrožia per
kiemą, gatve, tilteliu ir tolyn nuo Užupio. Prie
Soboro jį pasiveja mažieji, įsikimba į abu
delnus. Tėtuko delnai stiprūs, bet taikūs – jis
niekuomet nepliaukšteli per sėdynę kaip mama.
Tik uždeda ranką ant galvos ir priglaudžia prie
savo šono – šįsyk irgi. Mama turbūt pikta,
kadangi jai vis sunkiau nešiotis pilve
besispardantį padarėlį. Kartais jis gal ir
skaudžiai įspiria, kaip jiedu viens kitam, kai
susiginčija, apsiavę naujais batukais su kietais
padų pakraščiais. Vos nuskriaudusi, mama čia
pat atsiprašinėja ir bučiuoja juodu, bučiuoja, ir
jiedviem kažkaip nesmagu pasidaro. Jie
muistosi ir stengiasi dingti, pasislėpti kur nors –
kad ir palėpėje. Nes ilgai slėptis lauke dar šalta
– iš vakaro prilytos balos ryte vis dar užsitraukia
traškiu kaip močiutės kepamo pyrago plutelė
leduku; jį smagu trupinti, taukšint kietu batukų
pado kraštu.

O Klemas bevelytų pabūti vienas. Gal sulauktų

Vaidoto patėvio vairuojamo dešimtuko,
pasilabinęs atsisėstų netoli vairuotojo ir ilgai
važinėtųsi pirmyn atgal. Galbūt užklystų į
pakeliui pasitaikiusį knygyną ir bestselerių
rėkiančiais viršeliais džiunglėse paieškotų kokio
nors nei skaitytojams, nei kritikams
neužkliuvusio kūrinio, kurio atradimu
mėgautųsi kaip Vaidoto tėvas, po žeme suradęs
jo laukusį mokslo paslapties įminimą. Nupirktų
ir Vaidui kokią knygelę dovanų, nors bičiulis
pastaruoju metu skaito tik elektronines knygas
ir aiškina, jog nenori namų paversti dulkes
renkančia biblioteka. Gal paprasčiausiai eitų ir
šypsotųsi, akis į akį šnekučiuodamasis su
medžiais, kurių viršūnes išvysti tik užvertęs
galvą, su čiauškėti nepavargstančiais tako palei
Vilnelę akmenėliais ir skersvėjais savo paties
galvoje...

Susilaukus vaikų jie užvaldo namus ir tave patį.

Klemui tai visai patinka, tačiau būna dienų –
tokių kaip šiandien, kai net ir nuostabaus vaikų
buvimo šalia pasidaro per daug. Kai galutinai
sunervina mylimos moters kaprizai. Kai Klemas
prisimena, jog poetas ir vienatvė – klasikinis
derinys, ir nustemba suvokęs, jog vienatvė iš
jaunystėje dažnokai lankiusio švelniai gildančio
jausmo nepastebimai tapo prabanga, kurią jis
retai tegali sau leisti. Tad pasupęs mažuosius
keliose Bernardinų sodo sūpynėse ir drauge su
jais nuo Dailės akademijos tiltelio suskaičiavęs
visas Vilnelės antis, parveda vaikus namo ir vėl
iš ten dingsta.

Įlenda į kišenės dydžio kavinukę (jų daug

prisisteigė), pasiima vieną iš prie kavos siūlomų
laikraščių ir nugrimzta į saldžiai kvepiančią
šilumą, pertraukiamą varstomų durų keliamo
skersvėjo, kvailo kaip pudelio lojimas varpelio
skimbčiojimo ir pokalbių nuotrupų – vartotojiškų
bei egzistencinių pakaitomis. Galvoje po truputį
dėliojasi mintys, o krūtinė banguoja vis ramiau.
greitai ant jos jau galės nesigąsdindamas
nutūpti koks nors poilsio reikalingas šviesos
blyksnis ar iš kavinės lankytojams nematomo
muzikinio prietaiso sklindančios melodijos
nata...

Perskaitęs vieną straipsnį, pakelia nuo

laikraščio akis ir kitoje pustamsės salytės
pusėje pamato Vilių, aplink kurį irgi plevėsuoja
vienatvės apsiaustas. Klemensas atsargiai, lyg
atsiprašydamas, lyg bijodamas tą apsiaustą
perplėšti, pamoja geriausio bičiulio broliukui, ir
netrukus jiedu atsiduria prie vieno stalo.

– Labas, – ištiesia ranką Klemas.

Vilius, spausdamas delną, linkteli. Ir nei iš šio,

nei iš to pradeda:
– Sunkiausia aiškiai pamatyti tą dalyką ar įvykį,
kuris labai arti – jis užstoja platesnį horizontą ir
slopina suvokimą, tad tejaučiame jo alsavimą,
virpesius ir krūpčiojame jo šešėlyje atsidūrę.

Klemensas nieko nesupranta, bet nukreipia į

vaikiną įdėmų žvilgsnį.

– Galiausiai vis dėlto išryškėja kontūrai... –

Vilius pasilenkęs paglosto prie jo kojų iš kažin
kur atsiradusią katę, nuryja seiles. – Prie Vaido
artinasi audra.

Klemas vėl krūpteli, bet čia pat nuoširdžiai

nusijuokia:

– Kokia audra?! Jis dabar šeimos žmogus. Tu...

Ilgai buvai išvykęs, tad nematei... Vaidas daug
kuo kitoks.

Dabar jau Vilius įdėmiai pažvelgia į Klemensą, ir

tas neišlaikęs po minutės nuleidžia akis:

– Na gerai... Esmė liko.

Vilius paima katę į rankas ir pasitupdo ant kelių.

Tada taria, jog šita audra niekaip nesusijusi su
Vaidoto charakteriu, jo aplinka ar dar kuo. Todėl
taip sunku atspėti, kaip ji pasireikš. Ir
absoliučiai neįmanoma iš anksto apmąstyti
pagalbos.
– Tiesiog norėjau tau pasakyti, – šaukšteliu iš
savojo puodelio išgraibo likusias kavos putas,
tada perkelia katę ant sumišusio Klemo kelių. –
Gal ką pastebėsi... Būk budrus, gerai? Ir
perspėk mane, nepulk vienas ko nors daryti.

– Kiek tau metų, Viliau? – tik garsiai ištarus

klausimą, poetui dingteli, koks jis keistas.

Tačiau Vilius, tarsi tokio klausimo laukęs, nė

nesusimąstęs atsako:

– Daugiau nei judviem su Vaidu. Bendrai

sudėjus.

Pakyla nuo kavinės staliuko, užsimeta ant

kėdės atkaltės kabojusią striukę, prie baro
susimoka ir išeina. Klemensas taip paskęsta vėl
sujauktose savo mintyse, jog nepastebi, kad
katė gracingai nušoka nuo jo kelių,
neskubėdama ištipena iš kavinės, nuliuoksi
gatve link Angelo skulptūros, valandžiukę
pasiglausto prie kolonos ir staiga pradingsta,
tarytum su ja susiliejusi.

Kaip tik tuo momentu į savo dirbtuvę

paknopstom įbėgusi Laura vienu mostu
nutraukia audeklą, dengiantį išvakarėse
užbaigtą Vaidoto portretą, žaibiškai pasiruošia
tapymo priemones ir prideda keletą potėpių.
Tada apatiniame dešiniajame paveikslo kampe
išvedžioja savo vardą.
8.
Dar po mėnesio pavasaris sužydi visu grožiu.
Loreta galutinai pavargsta kankintis, slėpdama
savo nuogąstavimus. Ir kai vieną vakarą po
sunkios dienos ligoninėje dėl menkniekio
aprėkia slaugytojų poste budinčią Rasą,
supranta, jog atėjo laikas problemą įvardinti ir
spręsti.

Gydytojų kambarėlio duris atsargiai pravėrusi ir

ant pirštų galų į jį įtipenusi Rasa pamato
gydytoją Radušytę, sėdinčią ant kėdės priešais
atdarą langą – labai tiesia nugara, į skreitą
sudėtomis rankomis ir per langą įsiveržusio
išdykusio pavasarinio vėjo pašiauštais plaukais.

– Aš atsiprašau, Rasa, – taria.

Rasa skubriai linkteli tiesiai nugarai:

– Nieko tokio.

Loreta padelsia, rankose gniaužydama chalato

diržo galus.

– Ar norėjai ko?

Rasa krenkšteli:
– Jeigu manęs iki pamainos pabaigos
nebereikės...

Ir užsikerta – dar rezistente būdama, Radušytė

tvirtindavo, jog ir slaugytojo, ir gydytojo gali
prireikti bet kurią minutę, net sekundę... Loreta
šypteli už lango besileidžiančiai saulei ir
šypsena sušvelnina jos balsą:

– Pasimatymas?

Rasa susigėsta ir tyli. Gydytoja pakyla nuo

kėdės, nueina dar toliau – prie pat lango ir
taria, jog tai – viena iš nedaugelio daug ką
pateisinančių priežasčių.

– Ar jis gražus, Rasa? Kaip šitas saulėlydis? Ar

nuostabus kaip pavasaris?

Rasa delnu prisidengia burną – sugauna

prunkštelėjimą: na jau tikrai!..

– Normalus bachūras... Ką aš žinau...

Pamatysim.

Loretai rankos panyžta trinktelėti jai per

makaulę – dėl vidutinybės mautis tokio ilgio
sijoną ir po staliuku slėpti persiavimui
pasiruoštus batelius stulbinamo aukščio
kulniukais?! Vis taisytis akių šešėlius ir iš naujo
dažytis lūpas?
– Pas tokį neišleisiu! – pasako griežtai.

– Aš išleidžiu!

Be ceremonijų įžengusi į kambarėlį, Laura

klesteli ant kėdės ir prikišamai sudejuoja,
paglostydama savo didelį pilvą. Tada smakru
krypteli durų link: „Eik, mergyt! Bėk.“ Rasa,
nieko nesuprasdama, mindžikuoja vietoje. O
Loreta taip abstulbsta nuo netikėtai
pasirodžiusios Lauros matroniškos didybės, jog
tik po kurio laiko susipranta mostelėti merginai,
kad ši eitų. Rasa išraudusi išlekia iš kambarėlio,
žaibiškai apsiauna aukštakulnius, dar sykį
lūpdažiu brūkšteli per lūpas ir nubėga
koridoriumi; jos žingsnius išgirsta absoliučiai
visi šio aukšto pacientai ir darbuotojai.

– Su pirmais dviem nebuvau taip išsipūtusi. Net

Klemas nebeužlipa ant to everesto! – sukikena
Laura.

Tada įninka pasakoti, kad pas Loretą užsuko tik

trumpam – taip sakant, pakeliui: buvo pas šioje
ligoninėje dirbantį savo daktarėlį, tarėsi dėl
gimdymo. Loreta jį veikiausiai pažįsta? Dar
nespėjus atsakyti, jog taip, labai gerai pažįsta
tą rankų prie savęs laikyti nesugebantį
pašlemėką, greitą pasišaipyti ar tarstelėti kokią
kandžią pastabėlę, adresuotą ne tiek
konkrečiam asmeniui, kiek visai moterų
giminei, tą, kuris taip nepagarbiai atsiliepė apie
jųdviejų su Vaidu numylėtą automobiliuką,
Laura kalba toliau... Loretos galvoje šmėkščioja
atskiros frazės, niekaip nesusijungiančios į
vientisą paveikslą – ji nė didžiausiomis valios
pastangomis nepajėgtų susikaupti... Tačiau
netikėtai viešniai to ir nereikia, ji tiesiog plepa.
Po gero pusvalandžio, Loretai virtusio
amžinybe, atsipeikėja.

– Turbūt siaubingai tave sutrukdžiau. Atleisk!

Dabartinėje būklėje nedaug ką sugebu – tik
plepėti, – nusišaipo pati iš savęs, pakšteli
Loretą į skruostą ir dingsta iš kambarėlio.

Kaip pavasarinio vėjo gūsis. Ne viena... Loreta

primena sau, jog ji – irgi ne viena, ji turi Vaidą...
Tačiau staiga prisimena ir tai, kad iki jiems
susipažįstant ir tuo laikotarpiu, kai buvo
išsiskyrę, Vaidoto gyvenimas buvo pakankamai
spalvingas, kad vėliau kaip nors nemaloniai
atsilieptų. Kita vertus, jos pačios organizmas
irgi gali kvailioti. Ir tėra vienintelis būdas viską
išsiaiškinti. Kuris Vaidotui oi, kaip nepatiks!.. O
vis dėlto teks jį panaudoti, kadangi
nepatikrintos spėlionės – bergždžias reikalas; ji
visuomet taip sako pacientams.

Vaidas karštligiškai ieško būdų savigarbai

išsaugoti. Niekas neturėtų sužinoti. Niekas!
Tačiau pavojus didelis: į kurią gydymo įstaigą
beįeisi – sutiksi Loretos kursiokus, dėstytojus,
pažįstamus medikus, įpratusius nutaisyti
susirūpinusią ir geranorišką miną, o tada
klausti, kas gi nutiko. Vaidotas žino, kad su
siaurais tamsiai mėlynais džinsais ir pilkšvu
megztiniu labai aukšta apykakle net
vaisingumo klinikos laukiamajame atrodo gerai,
o gal net pritrenkiančiai, todėl kelia dar didesnį
aplinkinių susidomėjimą, dar karštesnę
užuojautą. Kai šiandien ryte Loreta pasakė, ką
čia atėjęs turės padaryti, jis, švelniai tariant,
apstulbo. Loreta nervingai šypsojosi ir kalbėjo,
koks tai mažmožis, kad juk visai neskaudės ir
truks tik keletą minučių... Aiškino kaip kokiam
mažvaikiui, beveik guodė. Dabar jau po viskam.
Jis gal dešimt kartų plovėsi rankas, galiausiai
jau prunkščiodamas – puiki metafora: padarė,
ką galėjo, nuo šiol procesas vyks
nepriklausomai nuo jo. Tyrimas, atsakymas,
pasiūlymai... Praeis šiek tiek laiko, kol jam
reikės įsitraukti vėl. O gal bus nebeįmanoma
įsitraukti. Ar neverta.

Pradeda abejoti, ar vertėjo daryti ir tai, ką

padarė ką tik. Žino, jog nemažai vyrų
kategoriškai atsisako, ir tiek reikalų. Dabar
puikiausiai supranta tą atsisakymą ir suvokia,
kad meilė Loretai pastūmėjo iškrėsti kvailystę,
spontaniškai žengti į vyriškumui pavojingą
teritoriją. Keista, kad Loretai apskritai dingtelėjo
mintis – neva jis nepajėgus tapti tėvu... Jis, tiek
sykių stengęsis, kad to neįvyktų! Na, tai dabar
galės įsitikinti klydusi. Gaus medicininį įrodymą,
kuris jai – gydytojai – turėtų būti svariausias.

Atsitiesia, priglaudžia pakaušį prie vėsios,

šviesia terakotos spalva išdažytos laukiamojo
sienos. Iš tiesų! Akivaizdu, kad jo vargai jau
baigėsi, kad šis itin nemalonus rytas netrukus
pasimirš. Taip pat ir Loretai, kuri kažkodėl
užtruko gydytojos kabinete. Keista, ta
vaisingumo specialistė ryškiai dažytais ir
madingai asimetriškai kirptais plaukais, truputį
primenanti kažkada Vaidoto pažinotą
rausvaskruostę. Turėjo išsyk pamatyti, jog su jo
žmona viskas gerai, kad ji tiesiog, kaip įprasta
gydytojams, savyje ieško visų įmanomų
negalavimų.

Vaidas plačiai išsišiepia pro šalį skubančiai

vidutinio amžiaus slaugytojai. Jį užplūsta
palengvėjimas, o kartu ir energija, entuziazmas,
įgaunantis ne tik pačiam juntamą, bet ir
aplinkiniams galbūt jau pastebimą pavidalą...
Siauri džinsai kartais kelia problemų... Vaidas
atsistoja ir, nuėjęs prie lango, ten pasilieka –
nugara į kitus klinikos lankytojus, veidu į kaitrią,
akinančią pavasario saulę, užliejusią visą dieną
savuoju auksu, nužėrusią juo į šakotą medį
užsikabarojusią katę, kurios kiekvienas
pasišiaušęs kailio plaukelis spindi tarytum
auksinė adatėlė.
9.
Beveik po metų Vaidotas prisimins, koks
laimingas tądien buvo – dėl klaidingų spėlionių
apie ateitį...

O Klemensas niekuomet per daug nesirūpino

ateitimi ar praeitimi – gyveno šia akimirka.
Nepergyveno vėluojąs į pamokas ar į
pasimatymą, jeigu pakeliui pamatydavo
šešiasdešimt sekundžių vaivorykštės. Jeigu
sapnuodavo jojąs ant dramblio, nuspręsdavo
dar kelias minutes nepabusti. Gal todėl, kad
štai šitaip neskaičiavo laiko, nepamena, kad tas
jam kada nors būtų labai prailgęs. Taip, kaip
šiandien, su Vaidu susėdus palėpėje... Čia, blin,
dar ir šalta. Ko gi norėti, juk žiema! Ant palėpės
langelio kybo ilgi, pašiurpę varvekliai.

Vaidas užsitraukia cigaretę, bet čia pat

susiraukęs ją užgesina, padu trinte įtrynęs į
grindis.

– Velniop! – papurto galvą; ne veltui metė

rūkyti: paprastas gyvenimas, kuriame slaptas
cigaretės dūmas išspręsdavo dvi trečiąsias
problemų, - negrįžtama praeitis. – Daugiau
neturiu, kam išsipasakoti. Tėvui pasakoju tik
gera. Vilius pradės varyti savuosius
egzorcizmus. Tu vienintelis galbūt sureaguosi
adekvačiai.

Klemensui maga sarkastiškai padėkoti už tokį

įvertinimą, tačiau kažkodėl neišdrįsta. O kai
laiptuose pasigirsta į viršų skubantis vaikiškas
tapsėjimas, ir draugas skubriai tarsteli „neįleisk
jų“ – Klemas taip ir padaro, liepia grįžti žaisti į
namus.

Vaidotas šnairomis žvilgteli į bičiulį, o po to akis

įbeda į grindis. Pasiskundžia, kad jo kojos,
rankos, pečiai ir kaklas, o ypač galva – švininiai.
Sunkumas po juos pasklido jau seniai, kai
Loreta pasakė, kad vaiko gali nebūti (Klemas
krūpteli, bet Vaidas kilsteli ranką, prašydamas
ne klausinėti, ne kalbėti, o tik išklausyti).
Paklausė, kuris kaltas – jis, ji, o gal abu? Paskui
tūkstantį kartų gailėjosi to žodžio „kaltas“...
„Aš, Vaidai.“ Vėliau jis suvokė tikėjęsis
priešingo atsakymo. Per tyrimų laikotarpį
Vaidas net a priori su tuo apsiprato, keliskart
aiškiai suvokė, ką jaus, pripažintas
nepilnaverčiu vyru – ir tas suvokimas keistai,
patologiškai ramino.

Paskui Loreta į namus atnešė ne itin dažnai

išsipildančią viltį. Gal todėl ir prisidengusią
šaltu moksliniu trumpiniu IVF[3]. Vaidas iki šiol
nesupranta, kaip leido sau ta viltimi patikėti –
niekingais trisdešimčia ar panašiai procentų!..

„Vaidai, o tu... Nesvarstai galimybės... išsiskirti?

Su kita moterim susilaukti vaiko?“ – motina iš
pat pradžių buvo realistė. „Mama!“ Jis sukando
dantis, ne supykęs, bet išsigandęs, kad ji taip
pasakė. Nes trumpą akimirką jam pačiam buvo
dingtelėjusi tokia mintis. „Na ką „mama“?“ – ji
pažvelgė į sūnų taip švelniai, kaip žvelgdavo tik
kūdikystėje, kaip jau buvo užmiršusi mokanti. Ji
drąsiai pareiškė, jog dabar jam atrodo, kad
svarbiausia – jųdviejų su Loreta meilė, kad ji
viską kompensuos. Tačiau niekas negali šito
garantuoti! Galbūt vienintelis dalykas, kurio
Loreta kaip gydytoja iki galo nemokės ir
nesugebės, tai tapti paciente su bloga diagnoze
ir nepalankia prognoze. Ir jis sužinos, ką reiškia
slaugyti tokį pacientą – iš pradžių spyriojiesi, o
paskui pamažu, ne visus žingsnius pats
pastebėdamas, drauge grimzti į neviltį. Tau
trūksta... Vaidotas neištvėrė: trūksta antros
moters? Na, jis ne toks. Jis vedė tik tvirtai
žinodamas, jog šitos vienos jam užteks! Visomis
prasmėmis, visais aspektais! Dėl svarbiausių
dalykų jis nemeluoja! Be to, gerai žino, kas jo
viduje dedasi ir kad vaiko jam ne kažin kiek
reikia. Ypač dabar, kai mediciniškai patvirtinta,
jog panorėjęs jų galėtų padaryti visą krūvą
(Klemas, pats savimi stebėdamasis, truputį
rausteli).

Tądien motinos namuose Vaidas šaukė ir šaukė,

stebėdamasis, kad motina nenutraukia.
Sustojęs kvėpavo sunkiai ir paviršutiniškai,
tarytum po sekinančio maratono. Tada ji
tarstelėjo: „Gyvenime nedaug kas taip
paprastai išsprendžiama.“ Vaidas piktdžiugiškai
nusitvėrė šių žodžių – to betrūko, kad sulaukusį
trisdešimties imtų mokyti gyvenimo! Cha! Kiek
jau sugebėjo – pats išmoko, praėjo intensyvų
kursą. Motina gūžtelėjo pečiais. Galbūt tai
turėjo reikšti, jog tebūnie, kad jo valia taip
manyti, o gal ji nesutiko, jog įmanoma kartą ir
visam laikui... Vilius, neseniai įėjęs į kambarį ir
pamatęs motinos gūžtelėjimą, norėjo tarti, kad
dėl abiejų dalykų ji teisi, tačiau laiku prikando
liežuvį – brolis pats suprato. Aišku,
neprisipažino, bet daugiau motinai
neprieštaravo. Kreivai šyptelėjo ir garsiai
atsisveikino su abiem. Išsinešė audros debesį
su savimi. Jis niaukė dangų plačiau ir plačiau, o
Vilius nujautė, jog nusivylimų dar bus ne
vienas...

Klemensas staiga suvokia, jog dabar kaip tik

tas momentas, dėl kurio jį perspėjo ir kurio
nepražiopsoti sakė Vilius. Ir dar prašė nieko
nesiimti vienam. Tačiau, pažvelgus į Vaidotą,
Klemui tampa aišku, koks nevykęs buvo tas
Viliaus prašymas ir koks kvailas jo beveik
duotas pažadas. Juk štai priešais sėdi jo bičiulis,
jo geriausias draugas. Klemensas nepažįsta
jokio kito žmogaus, kuris taip išdidžiai atmestų
siūlomą pagalbą, kaip tai paprastai daro Vaidas
– taip, jog antrą kartą siūlyti jau nenorėsi. O
dabar jis tos pagalbos prašo ir dargi atvirai.

Ir Klemui, kaip tyčia, į galvą neateina jokia

mintis, kaip padėti. Gal dėl to, jog kūnas
pastyra suvokus, ko Vaidotas su Loreta netekę –
to buvimo ne laike ir ne erdvėje, o gal buvimo
visai skirtinguose laike ir erdvėje, į kuriuos
persikeli, ant rankų paimdamas savo vaiką. Tik
šią akimirką Klemas iki galo – ar bent jau tiek,
kiek įmanoma – suvokia, kokį turtą jiedu su
Laura turi ten, namuose – tris gyvybes, pasaulio
jiems, o gal pasauliui jų padovanotas. Pajunta į
akis plūstant ašaras, bet šiaip ne taip jas
numaldo. Nors norėtųsi apsikabinti Vaidotą ir
tiesiog gerai išsiraudoti...

... kaip, pasislėpusi po laiptais į palėpę, rauda

Laura, mintyse tūkstantį kartų atsiprašydama
Loretos dėl visko, ką negražaus ir pikto apie ją
yra pagalvojusi, o gal ir pasakiusi, dėl to, kaip
vesdavo ją iš kantrybės ir pašiepdavo... Kodėl,
kodėl ji nugirdo vyrų pokalbį?! Kodėl panoro
išsiaiškinti, kokiomis paslaptimis jiedu dalinasi
palėpėje, išvarę iš ten vaikus? Kai kurios
paslaptys privalo likti paslaptimis... Kaip nuo
šiol turės mąstyti apie Vaidą? Kaip susitikus į jį
žiūrėti ir kaip elgtis? Kaip neišsiduoti?

Abu delnus priglaudžia prie pilvo – vis dar šiek

tiek pabrinkusio, bet jau pradedančio pamiršti
jame neseniai besispardžiusios mergytės svorį.
Kelios strijos, iki šiol gerokai nervinusios, dabar
rodosi esą bereikšmis dalykas, o jų atsikratyti
neva padėsiančio tepalo keistas, ne itin
malonus kvapas – menkniekis, dėl kurio raukosi
tik išlepusios poniutės. Norėtų prisipažinti
Loretai, kad it aikštinga mažvaikė zyzė dėl
abiejų dalykų, ir pasakyti tikinti, jog Loreta taip
niekad nesielgtų. Pasakyti, jog nebepavydės jos
berniokiškai kirptų, bet vis tiek beprotiškai
gundančių plaukų. Pasikviesti į dirbtuvę ir iš
eilės rodyti visus paveikslus, piešinius, eskizus,
drauge negailestingai atrinkti tik pačius
geriausius, o likusius, atidarius langą, paleisti
skristi pavėjui, palengva tūpti ant siego ir jį
spalvoti ryškiais, siautulingais potėpiais. Ir
tarti... Tarti... Jog galų gale niekas nesvarbu, o
podraug svarbu viskas. Ir dangus – toks platus,
o žmogaus širdis privalo atsigauti!

Truputį atitokęs po draugo pasakojimo,

Klemensas pagalvoja ir nusprendžia, jog viską
jam atskleis čia pat, nepasitaręs nei su Viliumi,
nei su dar kuo – juk yra pakankamai Vaidui
artimas. O kaip dabartinėje situacijoje elgtis
geriausia, vis tiek iki galo neaišku ir vargu ar
greitai paaiškės.

– Vilius mane dar pavasarį perspėjo, kad tau

nutiks kažkas blogo. Tik dėl tavęs jis ir
parvažiavo, ar žinai? Rūpinasi. Kaip aš. Kaip
Laura, nutapiusi portretą... Beje, ar tu jį matei?
Loreta rūpinasi – šitą geriausiai supranti, tiesa?
Turbūt ir Miglė vis dar retsykiais išverda
gardžios sriubos? O tėvas... Tu jo draugijoje
kažkokiu pozityviu tampi. O motina – tu jai pats
svarbiausias. Koks skirtumas, net jeigu tai iš
dalies nulemta kaltės. Močiutė su obuoliais,
kuriuos taip mėgsti. Ta moteris... Biologė,
sakei? Auklėtoja vis apie tave paklausia. Po
galais, Vaidai, tavimi rūpinasi pusė pasaulio!
Galbūt... – Klemensas giliai įkvepia. – Gal bent
iš dėkingumo galėtum pajusti nors šiek tiek
laimės?

Žinoma, ne tokios prakalbos bičiulis iš jo laukė,

ne tokių žodžių tikėjosi. Net nežinia, kokių. Bet
Klemas jaučia neprašovęs pro šalį.

Jam prabilus, Laura pagaliau įstengė užgniaužti

raudą, o paminėjus portretą – net šyptelėjo.
Vaidas jį matė. Vieną šviesią, žaliai baltą
vasaros naktį per langą žvilgtelėjusi dailininkė
rado jį sėdintį kieme, nugara atsirėmusį į
sandėliuko sieną. Tylėdama išnešė ir padavė
savo dirbtuvės raktus. „Man eiti kartu?“ –
užklausė. „Tu pasisaugok“, – Vaidas nepatikliai
pašnairavo į jos išsipūtusį pilvą. „Rasi uždengtą
kairėje nuo durų.“ „Rasiu.“ Įsimetė raktus į
kišenę, pabučiavo dailininkę į skruostą ilgesniu
nei paprastai bučiniu ir neatsigręždamas išėjo
iš kiemo.

Anksti ryte atskubėjusi į dirbtuvę, Laura rado

raktus iš eskizinio popieriaus sulankstytame
maišelyje, pakabintame ant durų rankenos. Iš
maišelio styrojo truputį apvytusi lauko gėlių
puokštelė. Dailininkė ją įsinešė į vidų ir
suspaudė tarp storos, retai teatsiverčiamos,
estetikos teorijas nagrinėjančios knygos
puslapių.

– Dievo nepaminėjai, Klemai, – Vaidas atsistoja.

Pakyla ir Klemensas. Valandžiukę jiedu stovi

greta, taip arti, jog užuodžia vienas kito
prakaitą.

– Dievo klausk pats, – pagaliau atsiliepia

poetas.

– Eisiu tiesiai pas Jį, – Vaidotas nejuokauja; turi

ko paklausti – prisikaupė.
10.
„Mano bėda, Dieve, kad Tavimi tikiu. Tavimi ir
Tavo angelais. Netikėdamas galėčiau viską
suversti fiziologijai. O dabar – Tu jau man
atleisk, bet baudi pernelyg stipriai. Kaip patėvis
vaikystėje. O juk tai Tu liepei žmonėms gyventi
ir daugintis! Ir mokei, kad galutinis meilės
išpildymas – vaiko gimimas. Na, bent jau
kažkaip panašiai. Ir baudi ne tik mane – o tai
jau nesąžininga. Vaiko labiausiai troško ji, nors
galiausiai ir man tą norą įkalė. Ir keisčiausia –
aš galėčiau vaiką pradėti, o ji ne. Išsidavęs su
tieka moterų! Jau seniai galėjau pasigauti kokį
užkratą... Betgi ne! Nevaisinga ji! Kažkodėl,
gydytojai nesupranta priežasties... Geri
gydytojai, jos kolegos, jos draugai! Jei suprastų,
tai pasistengtų padėti, bet sakė, jog daugiau
tyrimų nebėra. Nebėra kaip jai padėti. Dorai ir
gerai. Padedančiai žmonėms ir pakenčiančiai
mane. Mane, Dieve! Dar pažiūrėčiau, ar Tu
pakęstum, ar nenutrenktum žaibu, jeigu
užsikraustyčiau pas Tave ant debesies ir
nesitraukčiau, kol man į rankas neįduosi vaiko.
Arba pažado. Tavo pažadais gal gi galima
tikėti?“

Vaidotas siaubingai išvargsta nuo šitos vidinės

tirados. Užsikvempia ant klaupto ir iš padilbų
žvilgteli į altorių, į mažą raudoną švieselę jame.
Jam atrodo, kad Dievas nė nesiklauso. Vaidas
nemėgsta neapibrėžtumų, o bendravimas su
Dievu – visuomet neapibrėžtas,
neapčiuopiamas, dažnai neaišku, ar jis apskritai
įvyksta. Na, šįkart jis bent jau išsakė viską, dėl
ko skaudėjo, o Dievas tegul sprendžia –
svarstyti Vaidoto klausimą ar ne. Ir ką reikštų
„svarstyti“?

– Poteriauji? – magas sėdi gretimame klaupte,

vieną ploną koją užmetęs ant kitos, truputį
palinkęs į priekį, ir atrodo tarytum didelis
vabalas.

– Kaip mano tėvas galėjo su jumis draugauti?! –

Vaidotas atsistoja ir paniekinamai pro jį praeina,
stengdamasis neprisiliesti tarpe tarp klauptų
styrančios kojos.

Magas be garso nusijuokia, praskleidžia didelę,

gilią palto kišenę ir išleidžia joje neramiai
spurdėjusį sidabrinį mėnulio spindulį. Spindulys
pasileidžia bėgti bažnyčios sienomis. Vaidotas
nejučia stabteli, bet tuojau pat prisiverčia vėl
žingsniuoti link išėjimo.

– Mantas ir mano iniciacijos apeigose dalyvavo,

– priduria magas. – Aš kartu su ja priesaiką
priėmiau, o prieš tai kartu patyrėme ypatingą
artumą... Ir kai ji vis tiek pasakė prisieksianti,
aš netekau visų kitų kelių, išskyrus tą, kuriuo
nuėjo ji ir kuriuo dar galėjau sekti paskui.

Vaidotas sustoja ir atsigręžia, lengviau

atsidusdamas, kad spindulys dar neatkeliavo iki
mago, ir jo veidas pasislėpęs šešėlyje.

– Man nereikia jokios kitos moters, – staiga

kažkaip lengvai prisipažįsta magui.

– Gali man nepasakoti.

Spindulys nutūpia ant klaupto, čiūžteli jo lygiu,

rankų ir alkūnių iki blausaus blizgesio
nusvidintu paviršiumi ir patikliai prisiglaudžia
prie stambios mago plaštakos.

– Ir nereikia jokio vaiko, išskyrus mudviejų

bendrą... Tik aš... Man... Kad bent jį
įsivaizduočiau...

Ar Vaidotui pasigirsta, ar magas tikrai pusbalsiu

taria: „Jūsų paslaugoms, prince“? Stambi
plaštaka iškelia spindulį abiem prieš akis, ir tas
pavirsta iš pradžių veik beformiu, bet
apybrėžas po truputį įgyjančiu pavidalu – baltai
spindinčiu vaiku, gal mergaite, o gal berniuku,
didelėmis akimis žiūrinčiu tiesiai į Vaidotą. Tos
akys tokios tikros, jog jų žvilgsnyje galėtų
išsilaikyti visas pasaulis.
Kai nueinančiojo žingsnius į save įtraukia
skaidrus vakaras, kai jie nutreška balų leduku,
magas išeina iš bažnyčios ir apsidairo.

– Sutinku su Vaidu, kad jūs – nepakenčiamas.

Vilius, plačiais pečiais parėmęs bažnyčios sieną,

apsivijusią lapus numetusiais vijokliais, iš tolo
linkteli magui.

– O ką nuo savęs pridėsi?

– Tik „ačiū“.

Magas nusišiepia. Jis vienintelis iš Viliaus ir

biologės pažįstamų, mokantis valdyti šviesos ir
šešėlių žaismą, o kartais – net jį kurti; todėl –
nepakeičiamas.

Spindulio akys lydi Vaidotą, protui pakeliui

tariantis su širdimi, kad, parėjęs namo, jis
išdidžiai pareikštų žmonai:

– Kai Dievas bando parklupdyti mane ant kelių,

aš visada surandu, į ką atsiremti, kad
išsilaikyčiau ant kojų. Ir aš kai ką sugalvojau.

Papasakoja jai trumputę istoriją apie šaltą

rudens rytą, iš tolo šviečiančias strazdanas,
obuolį, nuščiuvusius autobuso keleivius ir toje
tyloje skardžiai skambantį baltapūkio berniuko
balsą.

– Bet jis jau visai suaugęs... – Loreta suneria

rankų pirštus, suspaudžia juos ir pakelia prie
krūtinės.

– Koks jau ten suaugęs – ketvirtoje ar penktoje

klasėje!.. – papurto galvą Vaidas, tuo pat metu
mąstydamas, jog, pasirodo, įmanoma išvengti
sauskelnių keitimo ir kūdikio bliovimo siaubų.

– Nežinau, Vaidai...

Loreta nesvarstė tokios galimybės, bet ir daug

nemąsčius aišku, jog įsivaikinti – ne taip lengva,
kaip atrodo vyrui, apsvaigusiam nuo minties
padaryti žmoną laimingą. O dar – įrodyti
pasauliui ir Dievui, kad paskutinis žodis bus jo.
Loreta jaučia, kaip tai pavojinga – ir pačiam
Vaidotui, ir su juo susaistytiems žmonėms.

Be to, po ilgų nesėkmės mėnesių ji norėtų

atsipūsti, iš naujo atrasti pasaulio spalvas ir
kvapus, vaizdus ir garsus... Vaidotas sutinka,
bet priduria, jog atrastų žymiai greičiau,
ieškodama drauge su kitu, šnekučiuodamasi ar
net ginčydamasi. Su gudručiu berniuku, kuris jai
neabejotinai patiks. Juk jam, Vaidui, jis įkrito į
širdį ir sėdėjo ten, kol pasitaikė proga priminti
apie savo egzistavimą.
Kai iš savo klajonių grįžęs Vilius, šiltai
šypsodamas, paklausė Loretos, ką padariusi su
jo broliu, moters širdį jau graužė nerimas, tad ji
nė nesuprato gavusi vieną didžiausių ir
gražiausių komplimentų. Tačiau šią akimirką,
žvelgdama į entuziastingai išplėstas Vaido akis,
ima ir prisimena Viliaus žodžius. Pačiu laiku.
11.
Vaikų namų direktorė nenoromis, tarsi
atlikdama nemalonią pareigą perspėja, jog su
tuo vaiku jie gali turėti problemų: jam nėra
jokių autoritetų, o kas mintyse – tas ir ant
liežuvio. Vaidotas truputį įsitempia, bet Loreta
jaukiai jį kumšteli:

– Toks atvirumas bus atsvara tau.

Kai Vaidas atsakydamas pabučiuoja jos šilkinius

plaukus, direktorė žvilgsnį korektiškai nukreipia
į šoną. Nežiūrėdama į juodu, pasiūlo dabar pat
eiti ir susirasti Darių – jeigu, žinoma, jie
pasiruošę. Vaidas pagalvoja, jog jo įprotis
pasakyti mažiau nei galvoja šiuo atveju labai
naudingas – negalima prisipažinti, kad
veikiausiai niekada nebus pasiruošęs iki galo.

Darių jie pamato žaidimų aikštelėje, prie

slidynių. Jis pirštais braukia per neseniai
pasibaigusio lietaus ant jų paliktus lašelius –
padrikas mažas pėdutes, jungdamas jas į
sroveles, nuvinguriuojančias žemyn ir slidynių
apačioje formuojančias spindintį ežeriuką. Trys
suaugę, sustoję atokiau, trumpai pasitaria ir
direktorė leidžia Vaidotui su Loreta vieniems
prieiti prie berniuko. Įsikibusi į vyro parankę,
Loreta džiūstančiomis lūpomis sušnabžda, jog
neišdrįs jo pakalbinti. Bet Vaidotas ją nuramina
– jie su berniūkščiu nebaigė vieno svarbaus
pašnekesio, tad kalbės jis. Priėjus pakankamai
arti, Vaidas ištiesia Dariui ranką:

– Prisimeni, buvom susitikę autobuse?

Berniukas kiek pajėgdamas stipriau – kaip

tikras vyras – spusteli to išties labai matyto
dėdės delną, atmintyje po truputį
atgamindamas jųdviejų susitikimą ir pokalbį.
Prie kurio dėdė kaip tik ir grįžta:

– Kodėl tavo plaukai iki šiol trumpi,

skardžiabalsi?

Berniukas gūžteli pečiais. Jo žvilgsnyje –

laukimas, akys – kviečiančios tarsi uosto
švyturiai. O lūpose – paskutinė abejonė, kurios
labai nenorėtų ištarti garsiai, tačiau situaciją
privalo išsiaiškinti iki galo:

– Man sakė, kad esu per didelis įsivaikinimui.

Vaidas apsimeta neišgirdęs šito sakinio.

– Tai nuo šiandienos plaukų nebekirpsime, –

tęsia. – Pažiūrėsim, ar tiks.
Mikliai įsitaisęs ant užpakalinės automobilio
sėdynės, Darius alkūnėmis pasiremia į priekinių
sėdynių atkaltes, įkiša galvą tarp jose sėdinčių
Vaidoto ir Loretos pečių ir linksmai pareiškia:

– Automobilis tai tikras laužas!

Loreta šitą išsišokimą nuleistų juokais, tačiau

Vaidas, neatitraukdamas akių nuo kelyje
susidariusios spūsties, atsako rimtai:

– Teks priprasti. Jeigu norėsi, kad kas savaitę

parsivežtume tave... Namo.

– O kada pasiimsit su visam? – berniūkščio

tonas nepasikeičia; netiesioginė Vaidoto
pastaba jam pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo.

„Kai išmokysim kalbėti taip, kad nebūtų gėda

žmonėms parodyti!“ – nori atšauti Vaidotas,
bet, aišku, patyli. Loreta atsigręžia į berniuką ir
imasi aiškinti jam painią įsivaikinimo procedūrą.
Vaidas didžiai abejoja, ar to reikia – kažin ar
Darius daug supras. Gal smagiau būtų aptarti
pro šalį riedančių automobilių markes ar
pabandyti paieškoti geresnę muziką
transliuojančios radijo stoties? Šiuo metu
nustatyta gali išvaryti iš proto... Tačiau eismas
darosi vis labiau sudėtingas, tad visą dėmesį
tenka sutelkti į kelią. Galiausiai jis nebegirdi nei
radijo, nei savo pakeleivių žodžių, tik šuorus
gilaus ir mylimo, raminančio Loretos balso bei
skardaus, pašnekovą vis pertraukiančio, bet irgi
raminančio Dariaus balsiuko.

 
*****

Jiedu išėjo iš svetainės, palikę Darių migdytis:

nenorėjo pasirodyti perdėm globėjiški. Prieš tai
vakarienei valgė blynus – trise sukirto visą
kalną. Sumanymas kilo, kai pavakary Vaidas
šnibžtelėjo Loretai, kad kur šeima – ten ir
blynai. Bent jam taip atrodo... Ir dabar Loretos
pirštai švelniai kvepia aliejumi, cukrumi bei
miltais.

– Ar tebemanai, kad Dievas mudu nubaudė? O

gal apdovanojo? – paklausia, pirštų galais
liesdama ant Vaido krūtinės kabantį „V“ raidės
pakabuką.

Vaidas mano, kad jo atžvilgiu tinka abu

atsakymai, tačiau nori, kad Loreta ir toliau
tvirtai tikėtų savo žodžiais, tad nesako nieko.
Vėliau, vidury nakties vaikštinėdamas po
namus, meta žvilgsnį į miegantį berniūkštį.
Priėjęs ant petuko užtempia antklodės kampą ir
mintyse pagraso: „Žiūrėk man, kad mūsų
nenuviltum. Niekada.“
Pabaiga
Skaitytojau, jeigu atsivertei šį puslapį, reiškia,
jau perskaitei Vaidoto istoriją nuo pradžios iki
galo, sekdamas ne tik bėgantį jos laiką, bet ir
aprašytus pokyčius – išorinius bei vidinius. Arba
esi iš tų, kurie nedelsdami patikrina, kas
rašoma paskutiniuose knygos puslapiuose (aš
kartais taip darau), ir dabar nekantrauji
sužinoti, kodėl pabaiga būtent tokia.

Pirmu atveju jau dabar, antru atveju vėliau

noriu tavęs paprašyti pasidalinti savo įspūdžiais
– parašyk atsiliepimus į mano elektroninį paštą:
sotera@epastas.lt

Autorė
Išnašos
 
[1] Ir taip viskas prasidėjo! (red. past.)

 
[2] Darbščios bitės; (prk.) darbingai (red. past.)

 
[3]
In vitro fertilizacija, arba apvaisinimas
mėgintuvėlyje (red. past.)