Džeimsas Džoisas

Dubliniečiai
Leidykla „Vaga“, 2008

ISBN 978-5-415-02035-5

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt
SESERYS
Nebebuvo jam jau vilties: ištiko trečias smūgis. Kelintą vakarą aš praeidavau pro jo namus (man
buvo atostogos) ir apžiūrėdavau šviesų lango stačiakampį – ir kiekvieną vakarą jis būdavo apšviestas
kaip visada blankiai ir tolygiai. Jei jis miręs, galvodavau, tai ant tamsios užuolaidos matyčiau žvakių
atšvaitus, nes žinojau, kad numirėlio galvūgaly turi degti dvi žvakės. Jis dažnai man sakydavo: „Aš
nebeilgai svečiuosiuos šiam pasauly“, ir šie jo žodžiai man atrodydavo tušti. Dabar žinojau, kad jis
sakė tiesą.

Kiekvieną vakarą, žvelgdamas į jo langą, aš sau pusbalsiu tardavau žodį „paralyžius“. Jis mano
ausims visada skambėdavo keistai, kaip žodis „gnomonas“[Senovės laikų astronominis prietaisas –
vertikalus stulpelis vidudienio linijai nustatyti.] iš geometrijos ar „simonija“[Viduramžiais Romos
popiežių plačiai praktikuotas dvasinių pareigybių pardavimas ir pirkimas, nuodėmių atleidimas už
pinigus.] iš katekizmo. Tačiau dabar „paralyžius“ man skambėjo lyg kokios piktos, nuodėmingos
būtybės vardas. Aš tos būtybės bijojau, bet vis vien man norėjosi prieiti ir iš arti pasižiūrėti į jos
kruviną darbą. Kai nulipau vakarienės, prie židinio sėdėjo ir rūkė senis Koteris. Teta krovė man
avižinės košės, o jis, tarsi pratęsdamas mintį, tarė: – Na ne, nepasakyčiau, kad jis buvo visiškai... bet
vis dėlto kažkoks keistas... kažkoks nenormalus... Mano nuomone, tai...

Jis ėmė papsėti pypkę, aišku, mintyse formuluodamas savo nuomonę. Nuobodus senas iškvėšėlis! Iš
pradžių, kai mes su juo tik susipažinom, jis atrodė visai įdomus, šnekėdavo apie vyno garus ir
gyvatukus, bet netrukus man pabodo tiek jis, tiek jo nepabaigiamos šnekos apie spirito varyklą.

– Aš turiu savo teoriją, – tarė jis. – Man regis, jis buvo vienas iš tų... ypatingų atvejų... Nors sunku
pasakyti...

Jis vėl ėmė papsėti pypkę, taip ir neišdėstęs savo teorijos. Dėdė, pamatęs, kad aš spoksau, tarė:

– Tai šit liūdna tau žinia – nebėr tavo senojo bičiulio.

– Kokio? – paklausiau aš.

– Kunigo Hino.

– Jis mirė?

– Ogi štai ponas Koteris ką tik pasakė. Ėjo pro jo namus.

Žinojau esąs stebimas, todėl valgiau kaip valgęs, tarsi žinia būtų manęs visai nesudominusi. Dėdė
seniui Koteriui paaiškino:

– Jiedu va su bernioku buvo dideli draugai. Senukas, žinokit, daug ko jį išmokė ir labai, sako, buvo
prie jo prisirišęs.

– Duok Dieve jam dangaus karalystę, – pamaldžiai pasakė teta.

Senis Koteris kurį laiką žiūrėjo į mane. Jaučiau, jog savo juodomis apvaliomis kaip sagutės akelėmis
jis mane tyrinėja, tačiau nepatenkinau jo smalsumo ir nepakėliau galvos nuo lėkštės. Jis vėl apžiojo
pypkę, o paskui be ceremonijų nusispjovė į židinį.

– Aš neleisčiau, kad mano vaikai, – tarė jis, – prasidėtų su tokiu žmogum.

– O tai kodėl jau, ponas Koteri? – paklausė teta.

– Ogi todėl, kad... – atsakė senis Koteris, – vaikams negerai. Mano galva taip veda: vaikas tegu
laksto ir žaidžia su vaikais, o ne... Teisingai sakau, Džekai?

– Aš irgi taip manau, – pasakė dėdė. – Tegu pats mokosi prasimušti gyvenime. Aš ir šitam
rozenkreiceriui kalu ir kalu: daugiau sportuok, mankštinkis. Va kai aš buvau bamblys, kiekvieną mielą
rytelį, ar žiema, ar vasara, prausdavaus šaltu vandeniu. Ir iki šios dienos neatpratau. Mokslas, ką ir
sakyt, geras daiktas, bet... Ponas Koteris gal paragautų tos avienos kulšies, – pasakė jis tetai.

– Ne ne, nesirūpinkit, – atsakė senis Koteris.

Teta atnešė iš podėlio kulšį ir padėjo ant stalo.

– Bet kodėl tamsta, ponas Koteri, sakai, kad vaikams tas negerai? – paklausė ji.

– Negerai todėl, – pasakė senis Koteris, – kad jų proteliai labai pagaulūs. Tokius dalykus vaikai,
žinot, labai ima į širdį...

Aš prisikimšau burną košės, kad iš pykčio ko neleptelčiau. Įkyrus senas raudonnosis kvailys!

Tą naktį užmigau vėlai. Nors ir piktas ant senio Koterio už tai, kad mane laiko vaiku, aš sukau galvą,
ką galėtų reikšti neužbaigtos jo frazės. Kambario tamsoj man vaidenosi, jog vėl matau išpurtusį pilką
paralitiko veidą. Užsitraukiau ant galvos antklodę ir stengiausi galvoti apie Kalėdas. Bet pilkasis
veidas nedingo. Jis kažką kuždėjo, ir aš supratau, kad jis atgailauja. Jutau, kaip grimztu į kažkokią
malonią ir nuodėmingą sritį, o tenai ir vėl išvydau tą veidą. Jis ėmė kuždėti savo išpažintį, ir man
pasidarė įdomu, kodėl jis be paliovos šypsosi ir kodėl lūpos tokios drėgnos nuo seilių. Bet paskui
prisiminiau, kad jis mirė nuo paralyžiaus, ir pajutau, jog aš irgi nežymiai šypsausi, tarsi atleisdamas
jam simonijos nuodėmę.

Kitą rytą po pusryčių nuėjau pasižiūrėti į mažąjį namelį Didžiosios Britanijos gatvėje. Ten buvo kukli
krautuvėlė su ne ką sakančia ,,Galanterijos“ iškaba. Toji galanterija daugiausia buvo megzti vaikų
batukai bei skėčiai. Paprastai vitrinoje kabodavo skelbimas: „Aptraukiame skėčius“. Tą dieną jokio
skelbimo nebuvo matyti, kadangi langinės buvo uždarytos. Durų plaktukas buvo aprištas krepo
kaspinu.

Dvi neturtingos moteriškės ir telegramų išnešiotojas skaitė, kas parašyta kortelėje, prismeigtoje prie
krepo. Aš irgi priėjau ir perskaičiau:

1895 m. liepos 1 d. Dvasiškas tėvas Džeimsas Flinas (buvęs Šv. Kotrynos bažnyčios Mito g.
kunigas), šešiasdešimt penkerių metų amžiaus.
R.I.P.[Requiescat in pace – tesiilsi ramybėje
(lot.).]
Kortelė patvirtino, jog jis miręs, ir aš sumišau, pajutęs, kad kažkas mane laiko vietoje. Jei jis būtų
buvęs gyvas, būčiau nuėjęs į tamsų kambarėlį už krautuvės ir radęs jį sėdintį fotely prie židinio, iki
ausų prasmegusį palte. Gal teta būtų davusi nunešti jam pakelį uostomojo tabako, ir ši dovanėlė būtų
prikėlusi jį iš sąstingio ir snaudulio. Tabaką į juodą jo tabakinę paprastai suberdavau aš, nes jo
rankos taip drebėdavo, kad jis nepajėgdavo perpilti tabako, neišbarstęs pusės ant grindų. Net ir tada,
kai jis pakeldavo stambią drebančią ranką prie nosies, pro tarpupirščius ant palto dulkdavo mažučiai
debesėliai. Matyt, nuo šių nuolatinių tabako birulių seni jo kunigiški drabužiai ir nusidažė žalsva
spalva, nes per savaitę nuo tabako pajuodusi raudonoji nosinė, kuria jis šluostydavo nukritusias
dulkeles, buvo visai be naudos.

Norėjau įeiti ir pasižiūrėti į jį, bet neišdrįsau pasibelsti. Palengva nužingsniavau saulėtąja gatvės
puse, skaitinėdamas vitrinose visas teatro afišas. Man atrodė keista, kad nei mano, nei dienos
nuotaika negedulinga, ir man net pasidarė nemalonu, jog pasijutau laisvas, tarytum jo mirtis būtų mane
nuo ko nors išvadavusi. Mane tai nustebino, nes, kaip dėdė praeitą vakarą buvo sakęs, jis mane daug
ko išmokė. Jis buvo studijavęs Romos Airių kolegijoj ir mokė mane taisyklingai skaityti lotyniškai.
Pasakodavo man apie katakombas ir apie Napoleoną Bonapartą ir aiškindavo, ką reiškia įvairios
mišių ceremonijos ir įvairūs kunigų dėvimi rūbai. Jam būdavo malonu užduoti man sunkių klausimų –
pavyzdžiui, kaip derėtų pasielgti tam tikromis aplinkybėmis arba ar tokios ir tokios nuodėmės
mirtinos, atleistinos, ar tik lengvi nusižengimai. Jo klausimai man rodė, kokie sudėtingi ir paslaptingi
kai kurie sakramentai, kuriuos aš šiaip laikiau paprasčiausiomis apeigomis. Kunigo pareigos
eucharistijos ir išpažinties paslapties atžvilgiu man ėmė rodytis toks rimtas dalykas, kad net
nesupratau, kaip žmogus gali joms ryžtis, ir nenustebau, kai jis man pasakė, jog bažnyčios tėvai,
aiškindami šiuos painius klausimus, yra parašę knygų, storumo sulig pašto žinynu ir prispausdintų taip
smulkiai lyg skelbimai apie teismo procesus laikrašty. Dažnai visą tai prisiminęs neturėdavau ko
atsakyti arba jei ir atsakydavau, tai kvailai ir mikčiodamas, ir jis tuomet nusišypsodavo ir
palinguodavo galvą. Kartais jis imdavo mane klausinėti iš ministrantūros, kurią būdavo uždavęs
išmokti atmintinai; ir kai aš berdavau atsakymus, jis mąsliai šypsodavosi ir linksėdavo galva, tarpais
čia į vieną, čia į kitą šnervę kyšteldamas didelį tabako šniūkį. Šypsantis pasirodydavo didžiuliai
išgeltę dantys, o liežuvis išdrykdavo ant apatinės lūpos – iš pradžių, kai buvom mažai pažįstami, nuo
šio jo įpročio pasijusdavau nejaukiai.

Žingsniuodamas tuščia, saulėta gatve, atsiminiau senio Koterio žodžius ir mėginau prisiminti, ką
paskui sapnavau. Prisiminiau, jog mačiau ilgas aksomo užuolaidas ir siūbuojantį senovišką žibintą.
Buvau atsidūręs toli toli, kažkokioj šaly, kur kitokie papročiai, – gal Persijoj, maniau... Bet sapno
pabaigos niekaip neprisiminiau.

Vakare teta nusivedė mane į velionio namus. Saulė buvo nusileidusi, tačiau į vakarus atsukti namų
langai atspindėjo rausvą didžiulio debesų volo auksą. Prieangy mus pasitiko Nenė, ir kadangi garsiai
šaukti nederėjo, teta tik paspaudė jai ranką. Senikė klausiamai parodė į viršų ir, tetai linktelėjus, ėmė
lėtai kopti pirma mūsų siaurais laiptais; palenkta jos galva vos kyšojo virš turėklo. Pirmojoj aikštelėj
ji sustojo ir mostu paragino eiti pro atviras duris į kambarį, kur buvo pašarvotas velionis. Teta įėjo į
vidų, ir senikė, matydama, jog aš dvejoju, pamojo man.

Įėjau ant pirštų galų. Pro nėriniuotos užuolaidos pakraščius į kambarį liejosi blandi auksinė šviesa,
kurioje blyškiai pleveno ploni žvakių liežuvėliai. Jis gulėjo karste. Nenė parodė pavyzdi, ir mes trys
suklaupėm kojūgaly. Aš dėjausi meldžiąsis, bet neįstengiau susikaupti, nes mane trikdė senikės
švagždėjimas. Pastebėjau, kaip kreivai užpakaly susegtas jos sijonas ir kaip iš vienos pusės numinti
medžiaginių batų kulnai. Man pasivaideno, jog karste gulintis senasis kunigas šypsosi.

Bet ne. Kai pakilom ir priėjom prie galvūgalio, pamačiau, kad jis nesišypso. Gulėjo orus ir iškilnus,
aprengtas lyg mišių laikyti, storais pirštais glebiai apkabinęs komunijos taurę. Veidas buvo labai
rūstus, pilkas ir išburkęs, su juodomis šnervių kiaurymėmis, apaugęs retais žilais šereliais. Kambary
tvyrojo sunkus gėlių kvapas.

Mes persižegnojom ir išėjom. Apačioj mažajame kambarėly jo fotelyje oriai sėdėjo Eliza. Aš
nuslinkau į kampą prie kėdės, ant kurios paprastai sėdėdavau, o Nenė nuėjo prie bufeto ir išėmė
grafiną vyno ir kelias taures. Viską padėjusi ant stalo, pakvietė mus išgerti vyno. Paskui, sesers
paraginta, pripylė taures ir padavė mums. Man ji siūlė ir grietininių biskvitų, bet aš atsisakiau –
bijojau, kad kramtomi jie per garsiai traškės. Atsisakydamas aš ją truputį nuliūdinau, ir ji tyliai nuėjo
prie sofos ir atsisėdo už sesers. Niekas nekalbėjo; visi žiūrėjom į tuščią židinį.

Eliza atsiduso, ir tada teta tarė:

– Ką gi, jis iškeliavo į geresnį pasaulį.

Eliza vėl atsiduso ir pritardama linktelėjo galvą. Teta pirštais pasukiojo taurės kojelę, tuomet truputi
sriūbtelėjo.

– O ar... lengvai?

– Oi, visai lengvai, ponia, – atsakė Eliza. – Nė nepamatėm, kada išleido dvasią. Gražiai pasimirė,
garbė Dievui.

– Na, o?..

– Antradienį jį aplankė tėvas O’Rurkis, suteikė paskutinį patepimą, paruošė paskutinei kelionei ir
visa kita.

– Tai, vadinas, numanė?

– Buvo visai atsidavęs dievo malonei.

– Toks ir atrodo, – pasakė teta.

– Taip sakė ir moteriškė, atėjusi jo numazgoti. Sako, atrodo toks ramus, toks atsidavęs dievo malonei,
lyg užmigęs. Nebūtum pasakęs, kad miręs taip gražiai atrodys.
– Tikrai, – pritarė teta.

Ji dar sriūbtelėjo iš taurės ir tarė:

– Ką gi, panele Flin, galite guostis bent tuo, kad padarėt dėl jo viską, ką galėjot. Abidvi, pasakysiu,
buvot jam be galo geros.

Eliza pasitaisė ant kelių suknelę.

– Vargšelis Džeimsas! – tarė ji. – Dievas mato: kad ir neturtingos, darėm, ką galėjom, rūpinomės, kad
jam nieko netrūktų.

Nenė sėdėjo ant sofos ir atrodė beužminganti.

– Sit Nenė, vargšelė, – tarė Eliza, žiūrėdama į ją, – visai nusigalavo. Mudvi viską – ir moteriškę
suieškojom, kad numazgotų, ir aptaisėm, ir grabu pasirūpinom, ir mišiom. Jei ne tėvas O’Rurkis,
nežinau, kaip mudvi būtume susitvarkiusios. Tai jis mums ir gėles visas, ir žvakides iš koplyčios
atsiuntė, ir skelbimą į laikraštį įdėjo, ir dokumentais dėl kapo, ir vargšo Džeimso draudimu
pasirūpino.

– Geras žmogus, tiesa? – tarė teta. Eliza užsimerkė ir lėtai palingavo galvą.

– Tai jau, seni draugai – patys tikriausi, – tarė ji. – Sakyk ką nesakęs, o tik jais gali žmogus
pasikliauti.

– Šventa teisybė, – pasakė teta. – Bet dabar, amžinai iškeliavęs atsiimt atpildo už darbus, jis tikrai
nepamirš jūsų ir jūsų gerumo.

– Vargšas mūsų Džeimsas! – tarė Eliza. – Nebuvo mums su juo tokio jau didelio vargo. Ir girdėdavai
jį namie ne daugiau kaip nūnai. Bet dabar va žinau, kad jis miręs... kad nebėr...

– Po visko labai jo pasigesit, – pasakė teta.

– Žinau, – pasakė Eliza. – Nebenešiu jam daugiau puodelio sultinio, nė jūs, ponia, nebesiųsit jam
tabako. Vargšas Džeimsas!

Ji nutilo, lyg mintimis grįžusi į praeitį, paskui įtaigiai tarė:

– Paskutiniu laiku, žinokit, mačiau, kad jam kažkas nebegerai... Atnešu sriubą – brevijorius ant
grindų, o jis guli fotely atsilošęs, išsižiojęs...

Ji pamaigė pirštu nosį ir susiraukė, paskui tęsė:

– Bet jis man vis vien sakydavo ir sakydavo, kad dar šią vasarą važiuosiąs pasivažinėti ir pasižiūrėti
Airištaune[Varguomenės rajonas Dublino priemiesty.] senojo namo, kur mes visi gimėm, ir mane su
Nene drauge pasiimsiąs. Jei tik galėtume išsinuomot, sako, pas Džonį Rašą naujamadišką vežimėlį,
kur tėvas O’Rurkis jam pasakojo – tokie su guminiais ratais, nekrato ir pigūs, – tai nuvažiuotume,
girdi, kokį sekmadienio vakarą visi trys. Labai jau įsikalęs į galvą buvo, vargšelis...

– Tegu Dievas būna jam mielaširdingas! – tarė teta. Eliza išsitraukė nosinę ir nusišluostė akis. Paskui
įsidėjo į kišenėlę ir kurį laiką tylėdama žvelgė į tuščią židinį.

– Jis visad buvo per daug stropus, – tarė ji. – Per sunki našta jam buvo kunigystė. O paskui ir šiaip
jam sunkus kryžius teko...

– Taip, – pasakė teta. – Nusivylęs gyvenimu jis buvo. Matėsi iš visko.

Kambarėly įsivyravo tyla, ir ja pasinaudojęs aš priėjau prie stalo ir paragavau vyno, o tada tyliai
grįžau į kampą prie savo kėdės. Eliza atrodė paskendusi mintyse. Mes pagarbiai laukėme, kada ji
prabils, ir po ilgos pertraukos ji lėtai tarė:

– Viskas dėl taurės, kur jis tada sudaužė... Nuo to ir prasidėjo. Tiesa, nieko baisaus, sako, neatsitiko –
na, tuščia buvus. Bet vis dėlto... Kaltas buvęs, sako, patarnautojas. Bet vargšas Džeimsas, Dieve būk
jam mielaširdingas, taip susinervino!

– Ar tai nuo to? – tarė teta. – Girdėjau kažką... Eliza linktelėjo.

– Nuo to jam ir susidrumstė protas, – pasakė ji. – Po to pradėjo kamuotis sau vienas, šnekėtis su
savim ir klaidžioti sau vienas. Ir kartą vakare ateina jo kviest pas ligonį, o jo niekur nėr. Ieškojo ir
šen, ir ten – nė kvapo. Tada zakristijonas ir sako: reikia pažiūrėt koplyčioj. Paėmė raktus, atrakino
koplyčią, ir zakristijonas, tėvas O’Rurkis bei dar vienas kunigas įėjo ten su žiburiu jo paieškot... Ir ką
jūs manot – sėdi jis ten patamsy klausykloj, išplėtęs akis, ir tylom sau juokias!..

Ji nutilo tartum suklususi. Aš irgi suklusau, tačiau name viešpatavo tyla, ir aš žinojau, kad senasis
kunigas guli kaip gulėjęs karste, kokį jį matėm, – orus ir rūstus, su tuščia komunijos taure ant krūtinės.

Eliza tęsė:

– Išplėtęs akis ir juokiasi sau... Tada, kai jie tą pamatė, žinia, ir suprato, kad jam kažkas nebegerai...
SUSITIKIMAS
Supažindino mus su Laukiniais Vakarais Džo Dilonas. Jis turėjo biblioteką, sudarytą iš senų
„Britanijos vėliavos“, „Narsos“ ir „Pigiosios nuotykių bibliotekos“ numerių. Kiekvieną vakarą po
pamokų mes susirinkdavom jo sodely ir žaisdavom indėnų karus. Jis ir jo storulis brolis Leo, toks
tinginys, įsitvirtindavo virš arklidžių, kurias mes šturmuodavom, arba žūtbūtinai grumdavomės ant
žolės. Bet kad ir kaip kaudavomės, niekad nelaimėdavom nei apsupties, nei mūšio, ir visi mūsų
susirėmimai baigdavosi Džo Dilono pergalės šokiu. Jo tėvai kas rytą eidavo į bažnyčią Gardinerio
gatvėj išklausyti aštuntos valandos mišių, ir prieškambaris dvelkdavo raminančiu ponios Dilon
kvapu. Tačiau su mumis, mažesniais ir baikštesniais, jis kaudavosi pernelyg žiauriai. Jis atrodydavo
tikras indėnas, kai užsimaukšlinęs ant galvos seną arbatinio šildyklę, lakstydavo po sodą, daužydamas
kumščiu į skardinę ir klykaudamas: ,,Ja! Jaką, jaką!“

Niekas nepatikėjo, išgirdę, jog jis nusprendęs tapti kunigu. Tačiau tai buvo tiesa.

Mus buvo pagavusi neklusnumo dvasia, ir dėl jos poveikio jokie išsilavinimo bei fiziniai skirtumai
nebeturėjo reikšmės. Mes būrėmės į gaujas, vieni ryžtingai, kiti juokais, treti beveik iš baimės; prie
pastarųjų, neryžtingų indėnų, bijančių pasirodyti mokslo žiurkėmis ar mamyčių sūneliais, priklausiau
ir aš. Nuotykiai, aprašomi Laukinių Vakarų literatūroj, buvo svetimi mano prigimčiai, tačiau jie bent
jau teikė galimybę pabėgti nuo kasdienybės. Man labiau patiko amerikietiškos detektyvinės apysakos,
kuriose kartkarčiais pasimaišydavo pašėlusių ir gražių merginų. Nors nieko bloga tose apysakose
nebuvo, o kai kurios net turėjo pretenzijų į literatūriškumą, mokykloj jos plito slaptai. Vieną dieną,
kai kunigas Batleris klausinėjo iš užduotų keturių Romos istorijos puslapių, tas griozdas Leo Dilonas
buvo nutvertas su „Pigiosios nuotykių bibliotekos“ numeriu.

– Šitas puslapis ar šitas? Šitas? Nagi, Dilonai, prašom! „Nespėjo diena dar...“ Toliau! Diena – ką?
„Nespėjo diena dar išaušti...“ Ar mokeisi? Ką ten turi kišenėj?

Kai Leo Dilonas padavė žurnalą, visų širdys sudrebėjo, ir visi nutaisė nekaltas minas. Kunigas
Batleris raukydamasis pervertė žurnalą.

– Čia kas per šlamštas? – tarė jis. – „Apačų vadas“! Tai šit ką tu skaitai, užuot mokęsis Romos
istoriją? Kad nematyčiau daugiau mūsų koledže šitokių bjaurybių! Šitai parašė tikriausiai koks
nenaudėlis, kad turėtų iš ko išgerti. Stebiuosi, kad jūs, išsilavinę berniukai, skaitot tokį šlamštą. Dar
suprasčiau, jei būtumėt... parapinių mokyklų mokiniai. Taigi, Dilonai, rimtai patariu susiimt, antraip...

Nuo to išbarimo per pamoką, kai rimtai dirbama, Laukinių Vakarų blizgesys mano akyse gerokai
nublanko ir sumišęs putlus Leo Dilono veidas pažadino mano sąžinę. Tačiau atsidūręs toli nuo
tramdančios mokyklos įtakos, vėl trokšdavau stiprių pojūčių ir romantikos, kurios galėdavau rasti,
kaip man atrodė, tiktai tose laisvo gyvenimo apysakose. Pagaliau karo žaidimai vakarais man pabodo
taip pat, kaip ir pamokos mokykloj rytą, nes aš norėjau patirti tikrų nuotykių. Tačiau tiems, kurie sėdi
namie, svarsčiau, tikrų nuotykių patirti nelemta – jų reikia ieškoti svetur.

Artėjo vasaros atostogos, kai aš sumaniau bent vienai dienai pasprukti iš nusibodusios mokyklos. Su
Leo Dilonu ir kitu berniuku, tokiu Mejoniu, sutarėm vienai dienai pabėgti iš pamokų. Kiekvienas
susitaupėm po pusę šilingo. Sutarėm susitikti rytą, dešimtą valandą, ant Kanalo tilto. Mejonio
vyresnioji sesuo parašys jam pateisinimą, o Leo Dilonas lieps broliui pasakyti, jog jis sergąs.
Tarėmės nueiti Uosto gatve iki prieplaukų, o tada keltu persikelti j kitą pusę ir pasižiūrėti Pidžin
Hauzo[Kadaise buvęs fortas, Džoiso laikais – elektrinė.]. Leo Dilonas bijojo, kad nesutiktume kunigo
Batlerio ar ko kito iš mokyklos, bet Mejonis labai protingai paklausė, ką tam Batleriui veikti Pidžin
Hauze. Mes padrąsėjom, ir aš užbaigiau pirmąją sąmokslo stadiją, paimdamas iš jų abiejų po šešis
pensus, tuo pat metu parodydamas jiems savąjį šešiapensį. Kai išvakarėse susirinkom galutinai
susitarti, visi buvome truputį susijaudinę. Juokdamiesi paspaudėm vieni kitiems rankas, ir Mejonis
pasakė:

– Iki rytojaus, vyrai.

Miegojau tą naktį blogai. Kadangi gyvenau arčiausiai, prie tilto rytą atėjau pirmas. Aukštoje žolėje
netoli šiukšlių duobės parko gale, kur niekas nevaikščiodavo, paslėpiau knygas ir nubėgau kanalo
krantu. Buvo švelnus saulėtas birželio pirmosios savaitės rytas. Atsisėdęs ant tilto turėklų,
pasigrožėjau nudėvėtais drobiniais bateliais, kuriuos iš vakaro buvau stropiai nubaltinęs kreida, ir
žiūrėjau, kaip klusnūs arkliai tempia į kalną tramvajų, pilną verslo žmonių. Visos aukštų medžių šakos
išilgai kanalo krantinės buvo pasipuošusios šviesiai žaliais lapeliais, ir saulės spinduliai pro juos
įkypai krito ant vandens. Tilto granitas buvo jau apšilęs, ir aš ėmiau plekšėti į jį rankomis pagal
galvoj skambančią melodiją. Man buvo labai gera.

Pasėdėjęs kokias penkias ar dešimt minučių, išvydau pilką Mejonio kostiumėlį. Mejonis
šypsodamasis užlipo ant kalno ir užsiropštė šalia manęs ant tilto. Kol laukėm, jis išsiėmė kišenėj
pūpsojusią šaudyklę ir ėmė aiškinti, kaip ją patobulinęs. Paklausiau, kam ją pasiėmė, ir jis atsakė, jog
žadąs duoti į kaulus paukščiams. Mejonis drąsiai šnekėdavo mokinių žargonu ir kunigą Batlerį vadino
Kirviu. Palaukėm dar ketvirtį valandos, tačiau Leo Dilono – nė kvapo. Pagaliau Mejonis nušoko nuo
turėklų ir tarė:

– Eime. Taip ir žinojau, kad Lašininis pabijos.

– O šeši pensai?.. – tariau aš.

– Trofėjus, – pasakė Mejonis. – Mūsų naudai: vietoj šilingo – pusantro.

Mudu nužingsniavom Nort Strendo gatve iki sulfato gamyklos, tada pasukom į dešinę – į Uosto gatvę.
Vos dingom iš žmonių akių, Mejonis ėmė vaidinti indėną. Grasindamas neužtaisyta šaudykle, jis
nusivijo pulkelį apdriskusių mergiščių, o kai du apskurę berniokai, gindami damas, ėmė svaidyti mus
akmenimis, jis pasiūlė juos atakuoti. Aš paprieštaravau, kad berniokai per maži, ir mes nuėjom toliau,
o driskių armija mums įkandin šaukė: „Bambizai! Bambizai!“, laikydami mus protestantais, kadangi
Mejonis, kuris buvo juodbruvys, prie kepurės segėjo sidabrinį kažkokio kriketo klubo ženkliuką.
Priėję Laidynę, surengėm apgultį, bet mums nieko neišėjo, nes tam reikia būti mažiausiai trise.
Išliejom pyktį ant Leo Dilono – iškeikėm už bailumą ir spėliojom, kiek jis trečią valandą gaus iš pono
Rajeno.

Paskui priėjom prie upės. Ilgai slampinėjom triukšmingomis gatvėmis, įsispraudusiomis tarp aukštų
mūrinių sienų, stebėdami, kaip dirba keltuvai ir mašinos, ir mus ne kartą aprėkė vežikai, važiuojantys
sunkiai prikrautais vežimais, kad stovime ant kelio. Buvo vidudienis, kai priėjom uostą, ir kadangi
visi darbininkai valgė priešpiečius, nusipirkom dvi dideles bandeles su serbentų marmeladu ir
susėdom užvalgyti paupy ant kažkokių metalinių vamzdžių. Gėrėjomės Dublino prekybos uosto
reginiu – baržomis, iš toli pranešančiomis apie save vilnotų dūmų garbanomis, rudais žvejų laivais už
Ringzendo, dideliu baltu burlaiviu, iškraunamu antroje upės pusėje. Mejonis pasakė, jog būtų
neblogai tokiu dideliu laivu išsprukus į jūrą, ir net aš, žūrėdamas į aukštus stiebus, regėjau, o gal
įsivaizdavau, kad regiu, kaip menkos mokykloj įgytos geografijos žinios mano akyse palaipsniui ima
virsti tikrove. Mokykla ir namai atrodė be galo toli, ir mes visai nejutom jų įtakos.

Užsimokėję keltu persikėlėm per Lifį drauge su dviem darbininkais ir žydeliu su portfeliu. Buvom
rimtai, kone iškilmingai nusiteikę, tačiau sykį per šitą trumpą kelionę mudviejų žvilgsniai susidūrė, ir
mes prajukom. Išlipę į krantą, žiūrėjom, kaip iškraunamas grakštus tristiebis, kurį buvom stebėję iš
priešingos krantinės. Kažkoks žmogus pasakė, jog šitas laivas norvegų. Aš priėjau prie vairagalio ir
mėginau iššifruoti, kas ten parašyta, bet man nepavyko, tad grįžau ir ėmiau apžiūrinėti svetimšalius
jūreivius, ar kurie iš jų ne žaliomis akimis, nes buvau kažką girdėjęs, jog... Jūreiviai buvo mėlynų,
pilkų ir net juodų akių. Vienintelis jūreivis, kurio akis buvo galima daugmaž vadinti žaliomis, buvo
aukštas vyras, linksminęs žioplius ant krantinės tuo, kad kiekvieną kartą lentoms nukritus linksmai
šūkteldavo:

– Tvar-ka! Tvar-ka!

Kai nusibodo žiopsoti, neskubėdami nupėdinom į Ringzendą. Buvo tvanku, ir bakalėjos krautuvių
vitrinose bolavo seni sausainiai. Nusipirkom sausainių ir šokolado ir sąžiningai suvalgėm,
klaidžiodami nešvariomis gatvelėmis, kur gyveno žvejų šeimynos. Pieninės neradom, tai nuėjom į
maisto krautuvėlę ir nusipirkom po butelį aviečių limonado. Atsigaivinęs Mejonis skersgatviu
nusivijo katę, tačiau ji paspruko į didelį lauką. Abu jau buvom gerokai pailsę, tad priėję tą lauką,
išsyk pasukom link nuožulnaus šlaito, už kurio keteros matėsi Doderio upė.

Eiti į Pidžin Hauzą, kaip buvom planavę, buvo per vėlu, ir jautėmės per daug išvargę. Kad mūsų
pabėgimas neišaiškėtų, reikėjo ketvirtą valandą grįžti namo. Mejonis žiūrėjo į savo šaudyklę ir, tik
kai pasiūliau grįžti namo traukiniu, kiek atkuto. Saulė pasislėpė už debesų, palikdama mus su
niūriomis mintimis ir maisto trupiniais.

Lauke, be mudviejų, nieko nebuvo. Mudu tylėdami gulėjom ant šlaito, ir po kurio laiko pamačiau iš
kito lauko galo ateinant žmogų. Žiūrėjau į jį, tingiai kramtydamas tokį žalią stiebelį, su kokiu
mergiotės buria ateitį. Žmogus lėtai žingsniavo šlaitu, viena ranka įsirėmęs į šoną, kitoje laikydamas
lazdelę, su kuria iš lengvo baksčiojo žemę. Buvo su panešiotu žalsvai juodu kostiumu ir aukšta fetrine
skrybėle, kokias mes vadindavom naktipuodžiais.

Atrodė posenis, kadangi ūsai buvo pelenų spalvos. Praeidamas pro mūsų kojas, jis metė trumpą
žvilgsnį į mus ir nužingsniavo toliau. Mudu nulydėjom jį akimis ir pamatėm, jog nuėjęs kokius
penkiasdešimt žingsnių, jis apsisuko ir grįžta atgal. Ėjo mūsų link labai lėtai, vis bakstydamas lazdele
žemę, taip lėtai, jog pamaniau, kad jis ko nors ieško žolėje.

Priėjęs prie mūsų jis sustojo ir pasisveikino. Mudu atsakėm, ir jis lėtai, labai atsargiai atsisėdo ant
žemės šalia mūsų. Pradėjo šneką nuo oro – pareiškė, jog būsianti labai karšta vasara, ir pridūrė, jog
orai nuo tada, kai jis ėjo į mokyklą – o tai buvę labai seniai, – smarkiai pasikeitę. Jis pasakė, kad
laimingiausias žmogaus gyvenimo tarpas, be abejo, mokyklos metai ir kad jis kažin ką atiduotų, jei
kas grąžintų jaunas dienas. Kol jis nuobodžiai liejo jausmus, mudu tylėjom. Paskui jis užvedė šneką
apie mokslą bei knygas. Paklausė, ar mudu skaitę Tomo Muro eilėraščių ir sero Valterio Skoto bei
lordo Litono kūrinių. Aš apsimečiau, jog esu skaitęs kiekvieną jo paminėtą knygą, todėl jis galiausiai
pasakė:

– O, matau, kad esi toks pat knygų graužikas kaip ir aš. Jis štai, – pridūrė, rodydamas j Mejonį, kuris
žiūrėjo į mus išpūtęs akis, – kitoks, jam įdomiau žaidimai.

Jis pasakė, jog namie turįs visus sero Valterio Skoto ir lordo Litono kūrinius ir jam niekada nepabostą
juos skaityti.

– Kas be ko, – pasakė jis, – tarp lordo Litono veikalų yra ir tokių, kurių vaikams skaityt negalima.

Mejonis paklausė, kodėl vaikams negalima jų skaityti, – šis jo klausimas mane labai užgavo, nes
pabūgau, kad žmogus manęs nepalaikytų tokiu pat kvailu kaip Mejonis. Tačiau žmogus tik
nusišypsojo. Pamačiau, kad jam tarp išgeltusių dantų didžiausi tušti tarpai. Paskui jis paklausė, katras
iš mudviejų turįs daugiau simpatijų. Mejonis lyg tarp kitko atsakė turįs tris. Žmogus paklausė mane,
kiek turįs aš. Atsakiau, kad nė vienos. Jis nepatikėjo ir pasakė, kad aš tikriausiai turįs simpatiją. Aš
nutylėjau.

– O sakykit, – įžūliai kreipėsi į žmogų Mejonis, – kiek simpatijų jūs pats turit?

Žmogus vėl nusišypsojo ir pasakė, jog būdamas mūsų amžiaus, turėjęs daugybę simpatijų.

– Simpatijas turi, – pasakė jis, – visi berniukai.

Tokios mintys man pasirodė jo amžiaus žmogui polaisvės. Širdies gilumoj maniau, kad apie berniukus
ir simpatijas jis šneka teisingai. Bet man buvo nemalonu girdėti tokius žodžius iš jo lūpų, ir aš
nusistebėjau, ko jis sykį ar porą nusipurtė lyg ko išsigandęs ar staiga pajutęs šaltį. Jam kalbant,
pastebėjau, kad jis taisyklingai taria žodžius. Jis ėmė šnekėti apie mergaites – kokie gražūs, švelnūs
jų plaukai ir kokios švelnios jų rankos ir kad iš arčiau mergaitės ne tokios geros, kaip atrodo. Sakė,
nieko taip nemėgstąs, kaip žiūrėti į dailią jaunutę mergaitę, į jos dailias baltas rankas ir puikius
švelnius plaukus. Man susidarė įspūdis, kad jis kartoja atmintinai išmoktas frazes ar kad jo protas,
įmagnetintas kai kurių jo žodžių, lėtai suka ir suka ta pačia orbita. Tarpais jis šnekėjo tarytum
turėdamas omeny kažkokį visiems žinomą faktą, o tarpais nuleisdavo balsą ir šnekėdavo mįslingai,
lyg atskleisdamas mums kokią paslaptį ir nenorėdamas, kad išgirstų kiti. Jis kartojo ir kartojo tas
pačias frazes, jas truputį pakeisdamas ir apgobdamas savo monotonišku balsu. Klausydamasis jo, aš
žiūrėjau kaip žiūrėjęs į pakalnę.

Tik po ilgo laiko jo monologas nutrūko. Žmogus atsistojo, sakydamas turįs minutei kitai mus palikti, ir
nekeisdamas žvilgsnio krypties, mačiau, kaip jis lėtai žingsniuoja artimesniojo lauko pakraščio link.
Jam nuėjus, mudu tylėjom. Po kelių minučių tylos Mejonis sušuko:

– Girdi? Žiūrėk, ką jis daro!

Kadangi aš nei atsiliepiau, nei pakėliau akių, Mejonis dar kartą sušuko:

– Tu girdi? .. Nenormalus jis kažkoks!

– Jei klaustų mūsų pavardžių, – pasakiau, – tu būk Merfis, o aš būsiu Smitas.

Daugiau mudu nieko vienas kitam nepasakėm. Aš tebesvarsčiau, ar man eiti, ar pasilikti, bet žmogus
grįžo ir vėl atsisėdo prie mūsų. Vos jam atsisėdus, Mejonis, išvydęs pirma pasprukusią katę, pašoko
ir nusivijo per lauką. Mudu su žmogum stebėjom gaudynes. Katė ir vėl paspruko, ir Mejonis ėmė
mėtyti akmenis į tvorą, už kurios ji pasislėpė. Kai tas pabodo, jis ėmė be tikslo slampinėti tolimuoju
lauko pakraščiu.

Po pertraukėlės žmogus prašneko vėl. Jis pasakė, kad mano bičiulis labai nedoras berniukas, ir
paklausė, ar dažnai jį mokykloje lupa. Norėjau piktai atrėžti, kad mes ne parapinių mokyklų mokiniai,
kad mus, kaip jis sako, luptų, bet nutylėjau. Jis ėmė šnekėti apie kūno bausmes. Atrodė, jo protas,
šnekos įmagnetintas, vėl lėtai suka ir suka aplink naują centrą. Jis sakė, kad tokius berniukus reikia
plakti ir plakti atsakančiai. Niekas nepataisys nedorėlio ir neklaužados taip kaip atsakantis
išplakimas. Iš pliaukštelėjimo per delną ar antausio mažai naudos; jis pripažįstąs tik smarkų, smagų
nuplakimą. Mane nustebino šitoks jo pažiūris, ir aš nevalingai dirstelėjau į jo veidą.

Susidūriau su dviejų butelio žalumo akių žvilgsniu iš po surauktų antakių. Aš vėl nusukau akis.

Žmogus kalbėjo toliau. Jis atrodė pamiršęs neseniai savo reikštas liberalias mintis. Sakė, jei užtiktų
kokį berniuką šnekantis su mergaitėmis ar turint simpatiją, jis tokį plaktų ir plaktų; taip jį pamokytų
nesikalbėti su mergaitėmis. O jeigu berniukas turėtų simpatiją ir slėptų, tai jį taip nuplaktų, kaip nieką
kitą. Sakė, kad plakti jam maloniau už viską pasauly. Jis man pasakojo, kaip plaktų tokį berniuką, lyg
atskleisdamas kokią painią paslaptį. Jam, sakė, tai visų didžiausias malonumas pasauly; ir atrodė, lyg
jo monotoniškas balsas, dėstantis tą paslaptį, darosi meilus ir lyg maldauja, kad aš jį suprasčiau.

Laukiau tol, kol jis nutilo. Tada staiga pašokau. Nenorėdamas išduoti savo susijaudinimo, truputį
padelsiau, dėdamasis, kad taisausi batelį, o po to, pasakęs, jog turiu eiti, atsisveikinau. Lipau aukštyn
šlaitu neskubėdamas, tačiau iš baimės, kad jis ims ir patvers už kojų, širdis man tankiai tvaksėjo.
Užlipęs ant šlaito viršaus, atsigręžiau ir, nežiūrėdamas į jį, surikau, kad girdėtųsi kitame lauko gale:

– Merfi!

Mano balse nuskambėjo apsimestinė drąsa, ir man pasidarė gėda savo menkos gudrybės. Surikau tą
patį dar sykį, ir tik tada Mejonis mane pamatė ir atsišaukė. Kaip tvaksėjo man širdis, jam bėgant pas
mane per lauką! Jis bėgo tarytum skubėdamas man į pagalbą. Ir man buvo gėda, kadangi širdies
gilumoj visados jį truputį niekinau.
„ARABIJA“
Kadangi Šiaurės Ričmondo gatvė baigėsi akligatviu, joje visą laiką būdavo tyku, išskyrus tik tą
valandą, kai paleisdavo visus mokinius iš Krikščionių brolijos[Katalikų pasauliečių brolija, kurios
mokyklas lankydavo neturtingi vaikai, daugiausia pavainikiai.] mokyklos. Akligatvio gale, toliau nuo
kaimynų, keturkampėje aikštėje stovėjo dviaukštis negyvenamas namas. Kiti namai, kupini
pasididžiavimo savo solidžiais gyventojais, spoksojo vienas į kitą rudais rimtais veidais.

Svetainėje nuo kiemo pusės buvo miręs ankstesnis mūsų namo nuomininkas, kunigas. Visuose
kambariuose tvyrojo sudusęs, seniai nevėdintas oras, o sandėliukas už virtuvės buvo prišnerkštas
senų nereikalingų popierių. Tarp jų radau kelias minkštais viršeliais knygas susiraičiusiais ir
sudrėkusiais lapais: Valterio Skoto „Abatą“, „Pamaldųjį komunikantą“ ir „Vidoko
memuarus“[„Pamaldusis komunikantas“– pranciškono P. Beikerio (1695–1774) kūrinys. „Vidoko
memuarų“ autorius – F.Ž. Vidokas (1775–1857), nusikaltėlis, vėliau tapęs policininku avantiūristu,
dažnai pats inscenizuodavęs nusikaltimus, o paskui juos efektingai išaiškindavęs.]. Pastaroji man
patiko labiausiai, nes jos lapai buvo geltoni. Už namo, apleisto sodelio vidury augo obelis, o aplink
ją – keletas padrikai išsimėčiusių krūmokšnių; po vienu aš radau surūdijusią velionio dviračio
pompą. Jo būta itin labdaringo kunigo:

Testamentu jis visus pinigus paliko įvairioms labdaringoms draugijoms, o baldus – seseriai.

Žiemą, kai dienos sutrumpėdavo, temti imdavo dar mums nebaigus pietauti. Kai susirinkdavom
gatvėj, namai būdavo tamsūs. Dangaus sklypas virš mūsų švytėdavo visais violetinės spalvos
atspalviais, ir gatvės žibintai laikydavo į jį iškėlę blankius savo žiburius. Šaltis gnaibydavo odą, ir
dūkdavom tol, kol įkaisdavom. Mūsų riksmai aidėdavo tylioj gatvėj. Dūkdami nusigaudavom į
tamsius purvinus užkaborius, kur mus užpuldavo lūšnose gyvenančios laukinės gentys, arba prie
įmirkusių daržų, kur kilo smarvė iš šiukšliaduobių, arba prie tamsių sodriais kvapais dvelkiančių
arklidžių, kur vežikas gremždavo ar šukuodavo arklį ar žvangindavo pakinktų sagtimis. Kai
grįždavom į savo gatvę, pro virtuvių langus į visus kiemus jau krisdavo šviesa. Jei pamatydavom pro
kampą sukant mano dėdę, tūnodavom šešėly tol, kol jis įeidavo į vidų. Arba jei Mengeno sesuo
išeidavo ant slenksčio šaukti brolio gerti arbatos, mes iš šešėlio žiūrėdavom, kaip ji dairosi po gatvę.
Laukdavom, ar ji pasiliks, ar grįš į vidų, ir jei pasilikdavo, išlįsdavom iš šešėlio ir nuolankiai
žingsniuodavom prie Mengeno laiptelių. Ji mūsų laukdavo, ir šviesoje, sklindančioje pro praviras
duris, juoduodavo jos siluetas. Jos brolis prieš paklusdamas visada ją paerzindavo, o aš stovėdavau
prie turėklų ir žiūrėdavau į ją. Nuo jos judesių suknelė banguodavo, o minkšta plaukų virvė
švysčiodavo į šonus.

Kiekvieną rytą aš atsiguldavau svetainėje ant grindų ir stebėdavau jos duris. Nuleista užuolaida
palangės nesiekdavo per pirštą, todėl iš gatvės manęs nesimatydavo. Kai ji išeidavo ant slenksčio,
man suspurdėdavo širdis. Lėkdavau į prieškambarį, stverdavau knygas ir šokdavau jai iš paskos.
Eidamas neišleisdavau rudos jos figūros iš akių, o kai prieidavom posūkį, kur mūsų keliai skyrėsi,
paspartindavau žingsnį ir pralenkdavau ją. Taip kartodavosi kiekvieną rytą. Kalbinti aš jos niekad
nekalbindavau, gal tik kartą kitą persimetėm kokiu žodžiu, tačiau vis vien jos vardas man, kvailam
daiktui, audrinte audrino kraują.
Jos vaizdas lydėdavo mane pačiose proziškiausiose vietose. Šeštadienio vakarais, kai teta eidavo
apsipirkti, man reikėdavo nešti pirkinius. Mes žingsniuodavom ryškiai apšviestomis gatvėmis per
girtuoklių ir besiderančių moteriškių grūstį, aplink skardėdavo darbininkų keiksmai, spigios litanijos
berniūkščių, palei krautuves saugančių statines su kiaulių galvom, sniaukrojančių gatvės dainininkų
giesmė apie O’Donoveną Rosą[O’Donovenas Rosa Džerimaja (1831–1915) – airių nacionalinio
išsivaduojamojo judėjimo veikėjas.]ar baladė apie mūsų gimtojo krašto negandas. Šie triukšmai man
susiliedavo į vieną gaudesį, simbolizuojantį gyvenimą; aš įsivaizduodavau drąsiai nešąs per priešų
minią savo vilčių taurę, savo švenčiausiąjį. Jos vardas išsprūsdavo man iš lūpų keistose maldose ir
giesmėse, kurių aš nė pats nesuprasdavau. Mano akys dažnai priplūsdavo ašarų (pats nežinodavau
kodėl), ir kartais atrodydavo, jog širdies karštis užlieja visą krūtinę. Apie ateitį galvojau mažai.
Nežinojau, ar prakalbinsiu ją kada, ar ne, o jei prakalbinsiu, tai kaip aš, toks drovus, išreikšiu savo
susižavėjimą. Tačiau mano kūnas buvo lyg arfa, o jos žodžiai ir judesiai – lyg pirštai, lytintys jos
stygas.

Vieną vakarą nuėjau į svetainę – tą, kur buvo miręs kuniigas. Buvo tamsu, lijo, ir name nė garso. Pro
išdužusį langą girdėjau, kaip krinta į žemę lietus, kaip plonytės vandens adatos nesiliaudamos šoka
virš įmirkusių lysvių. Kažkur toli švietė gal žibintas, gal langas. Aš džiaugiausi, kad matau taip
nedaug. Visi mano pojūčiai, atrodė, troško pasinerti į miglą, ir jausdamas, jog dar kiek – ir jie mane
apleis, aš iki skausmo spaudžiau delnus, kartodamas ir kartodamas: „Mylimoji! O mylimoji!“

Ir pagaliau kartą ji mane prakalbino. Pirmieji jos žodžiai mane taip suglumino, kad nesusigaudžiau, ką
atsakyti. Ji paklausė, ar aš eisiąs į „Arabiją“[Kasmetinė Labdaros tikslais Dubline rengiama mugė.].
Nebeatsimenu, ar atsakiau „taip“, ar „ne“. Puiki būsianti mugė; ji pasakė, jog labai norėtų nueiti.

– O kodėl negalit? – paklausiau aš.

Kalbėdama ji sukinėjo ant riešo sidabrinę apyrankę. Ji negalinti, atsakė, kadangi šią savaitę jų
vienuolyne rekolekcijos. Jos brolis ir dar du berniūkščiai pešėsi dėl kepurių, ir prie turėklų stovėjau
aš vienas. Ji laikėsi už turėklo, palenkusi į mane galvą. Priešais mūsų duris stovinčio žibinto šviesa
glostė baltą jos kaklą, prie jo prigludusius plaukus, o žemėliau buvo apšvietusi ant turėklo padėtą
ranką. Nuslydusi vienu suknelės šonu, šviesa siekė baltą apatinio sijono kraštelį, kuris, jai ramiai
stovint, vos matėsi.

– Gera tau, – pasakė ji.

– Jeigu eisiu, – pasakiau, – ką nors jums parnešiu.

Kiek paikiausių sumanymų sukosi mano galvoje dieną naktį po to vakaro! Troškau braukte išbraukti
nuobodžias dienas iki mugės. Pamokos man buvo gyva kančia. Vakare kambary ir dieną klasėje jos
vaizdas užstodavo puslapį, kurį mėgindavau perskaityti. Tyloje, kurioje palaimingai skendėjo mano
siela, man aidėdavo žodis „Arabija“, užburdamas mane rytietiškais kerais. Paprašiau, kad mane
šeštadienio vakare išleistų į mugę. Teta nustebo ir paabejojo, ar ten ne kokia masonų pramonė. Per
pamokas atsakinėjau blogai. Mačiau, kaip malonus mokytojo veidas virsta rūsčiu; mokytojas
nuogąstavo, ar aš nepradėjęs tingėti. Niekaip neįstengdavau sukaupti kaži kur klajojančių minčių. Man
nebeužteko kantrybės rimtam darbui, kuris, įsiterpęs tarp manęs ir manojo troškimo, dabar man atrodė
vaikų žaidimas, atgrasus monotoniškas vaikų žaidimas.
Šeštadienio rytą priminiau dėdei, jog vakare norėčiau nueiti į mugę. Jis krapštėsi apie kabyklą,
ieškodamas skrybėlių šepečio, ir atsakė trumpai:

– Taip taip, vaikel, žinau.

Kadangi jis buvo prieškambary, aš negalėjau nueiti į svetainę ir atsigulti prie lango. Išėjau iš namų
suirzęs ir lėtai nudūlinau į mokyklą. Oras buvo negailestingai žvarbus, ir aš nujaučiau, kad atsitiks
kažkas negera.

Kai parėjau namo pietų, dėdė buvo dar negrįžęs. Bet buvo dar anksti. Kurį laiką sėdėjau ir spoksojau
į laikrodį, o kai jo tiksėjimas ėmė erzinti, išėjau iš kambario. Užlipau į antrąjį aukštą. Aukštuose,
šaltuose, tuščiuose, nykiuose kambariuose man palengvėjo, ir aš vaikščiojau iš kambario į kambarį
dainuodamas. Pro langą mačiau kieme žaidžiančius draugus. Jų riksmai man girdėjosi duslūs ir
neaiškūs, ir priglaudęs kaktą prie vėsaus stiklo, aš žiūrėjau į tamsų namą, kur gyveno ji. Prastovėjau
taip gal bent valandą, regėdamas vien vaizduotės sukurtą figūrą ruda suknele, žibinto šviesos švelniai
apšviestu kaklo linkiu, ranka, padėta ant turėklo, ir ruoželiu žemiau suknelės.

Kai nulipau žemyn, prie židinio sėdėjo ponia Merser. Tai buvo sena, rėksminga moteriškė,
palūkininko našlė, kažkokiems labdaros tikslams renkanti vartotus pašto ženkliukus. Kol gėrėm
arbatą, turėjau klausytis visokių paskalų. Pietūs vėlavo daugiau kaip valandą, tačiau dėdė vis
nesirodė. Ponia Merser atsistojo: deja, nebegalinti ilgiau laukti, jau po aštuonių, o ji nemėgstanti
vėlai kieminėti, mat vakaro oras jai nesveika. Jai išėjus, ėmiau vaikščioti po kambarį, gniaužydamas
kumščius. Teta tarė:

– Šį šeštadienį, matyt, turėsi apsieiti be tos mugės. Devintą išgirdau prieškambario duryse braškant
raktą.

Girdėjau, kaip dėdė bamba sau po nosimi ir kaip sugirgždėjo kabykla nuo jo sunkaus palto. Gerai
žinojau, ką tai reiškia. Kai dėdė įpusėjo pietus, paprašiau pinigų mugei. Jis buvo visai pamiršęs.

– Geri žmonės jau ir pirmą posmą numigę, – pasakė jis.

Aš nenusišypsojau. Teta energingai užtarė mane:

– Duok jam pinigus, tegu sau eina. Ir taip iki vėlumos užlaikei.

Dėdė atsiprašė, kad pamiršęs. Jis pasakė, jog teisingas yra senas priežodis: „Liūdnas gyvenimas
vaiko, kur pramogom neturi laiko“. Jis pasiteiravo, kur aš einąs, ir kai pakartotinai paaiškinau,
paklausė, ar aš mokąs „Arabo atsisveikinimą su savo žirgu“[Anglų poetės ir romanistės K. Norton
(1808–1877) eilėraštis.]. Kai ėjau iš virtuvės, jis tetai deklamavo pirmąsias to eilėraščio eilutes.

Tvirtai gniauždamas saujoje floriną, kūriau Bekingamo gatve stoties link. Gatvės, knibždančios
pirkėjų ir nutviekstos dujinių žibintų, tarsi bylojo apie tai, kas manęs laukia. Įlipau į tuščio traukinio
trečios klasės vagoną. Kankinamai ilgai užgaišęs, traukinys lėtai pajudėjo iš stoties. Jis šliaužė pro
apgriuvusius namus, paskui per mirgančią upę. Vestlend Rou stotyje prie vagonų durų susigrūdo
pulkai žmonių, bet palydovai visus nuvarė, šaukdami, jog tai specialus traukinys ir važiuoja tik iki
mugės. Aš likau vienas tuščiame vagone. Po kelių minučių traukinys sustojo prie greitom sukaltos
medinės platformos. Išlipau ir pamačiau, kad apšviestas laikrodis rodo be dešimties dešimt. Prieš
mane stūksojo didžiulis pastatas, kurio fasade švietė magiškasis pavadinimas.

Niekaip neradau įėjimo už pusę šilingo, todėl, bijodamas, kad mugės neuždarytų, įdaviau išvargusio
veido žmogeliui šilingą ir pro turniketą skubiai smukau į vidų. Atsidūriau didelėje halėje su balkonu
aplinkui. Beveik visi kioskai buvo uždaryti, ir didžiąją halės dalį gaubė tamsa. Viešpatavo tyla –
tokia kaip bažnyčioj po pamaldų. Aš nedrąsiai nuėjau į halės vidurį. Prie keleto atdarų kioskų
stoviniavo būreliai žmonių. Priešais uždangą, virš kurios spalvotomis lemputėmis buvo išrašyti
žodžiai Caiė Chantant, du vyrai ant padėklo skaičiavo pinigus. Girdėjau, kaip skambčioja monetos.

Šiaip taip prisiminęs, ko čia atėjau, pasukau prie vieno kiosko ir ėmiau apžiūrinėti porcelianines
vazas bei gėlėtus arbatos servizus. Prie kiosko durų jauna mergina šnekėjosi ir juokėsi su dviem
jaunais vyrukais. Pastebėjau, kad jų tartis angliška, ir nevalingai pasiklausiau pokalbio:

– Ne ne, aš taip nesakiau!

– Sakėt, sakėt!

– Bet kad-tikrai nesakiau!

– Argi ji nesakė?

– Sakė. Aš girdėjau.

– Oi, koks... melagis!

Užmačiusi mane, mergina priėjo ir paklausė, ar aš norįs ką pirkti. Jos tonas nebuvo prielankus;
atrodė, jog ji mane prakalbino tik iš pareigos. Susidrovėjęs pažvelgiau į didžiulius ąsočius, tarsi
rytiečių sargybiniai stovinčius abipus tamsaus įėjimo į kioską, ir sumurmėjau:

– Ne, ačiū, nenoriu.

Mergina perstatė į kitą vietą vieną vazą ir grįžo pas tuodu vyrukus. Jie vėl ėmė šnekėtis apie tą patį.
Mergina kokį porą sykių dirstelėjo per petį į mane.

Truputį pastovėjau prie kiosko, kad mano susidomėjimas jos prekėmis atrodytų natūralesnis, nors ir
žinojau, kad stoviu be reikalo. Paskui lėtai apsisukau ir nuėjau halės viduriu. Du savo pensus įmečiau
į kišenę, kur buvo šešiapensis. Viename galerijos gale išgirdau balsą, šaukiantį, jog gesina šviesą.
Halės viršutinę dalį apgobė visiška tamsa.

Žvelgdamas aukštyn, į tamsą, regėjau save – tuštybės genamą, išjuoktą padarą; ir mano akys degė iš
nuoskaudos ir pykčio.
EVELINA
Sėdėjo ji prie lango, žiūrėjo, kaip gatvėje renkasi vakaro sutemos. Galvą buvo priglaudusi prie
užuolaidos, ir dulkino kretono kvapas kuteno jai šnerves. Ji jautėsi pavargusi.

Praeivių buvo nedaug. Štai praėjo iš miesto grįžtantis galinio namo šeimininkas; ji girdėjo, kaip nuo
jo žingsnių dunksi betono šaligatvis, o paskui grikši šlaku nupiltas keliukas priešais raudonus
naujuosius namus. Kažkada ten buvo dykas laukas, kur jie su kitų žmonių vaikais kiekvieną vakarą
žaisdavo. Paskui toks žmogus iš Belfasto tą lauką nupirko ir jame pristatydino namų – ne tokių kaip jų
rudi nameliai, o šviesių plytinių namų su blizgančiais stogais. Tame lauke žaisdavo jų gatvės vaikai –
Divainai, Voteriai, Danai, invalidėlis Kjou, na, ir jinai su broliukais ir sesutėmis. Ernestas, tiesa,
nežaisdavo – buvo jau didelis. Tėvas dažnai atlėkdavo su kryklės lazda vyti jų namo, bet paprastai
mažasis Kjou stovėdavo sargyboje ir, pamatęs jos tėvą, perspėdavo. Ir vis dėlto atrodo, jog tuomet jų
gyventa visai neblogai. Ir tėvas tada dar elgėsi žmoniškiau; be to, gyva buvo motina. Kaip seniai visa
tai buvo! Ir ji pati, ir jos broliai ir seserys jau užaugę, motina – mirusi. Mirusi ir Tizė Dan, o Voteriai
grįžo į Angliją. Viskas keičiasi. Sit ir ji netrukus iškeliaus kaip kitų žmonių vaikai, paliks tėvų namus.

Tėvų namai! Ji apsidairė po kambarį, nužvelgdama gerai pažįstamus daiktus, kuriuos tiek daug metų
kartą per savaitę šluostė, stebėdamasi, iš kur tos dulkės ir imasi. Galbūt paskutinį kartą mato šiuos
daiktus, su kuriais nė sapne nesapnavo kada nors išsiskirti. Tačiau ir per tokią daugybę metų ji taip ir
nesužinojo, kuo pavarde kunigas, kurio pageltusi nuotrauka kabo ant sienos virš sugedusios
fisharmonijos šalia spalvotų spausdintų įžadų palaimintajai Margaritai Marijai Aliakok[Margarita
Marija Aliakok (1647–1690) – vienuolė, Šventosios širdies kulto pradininkė.]. Su tuo kunigu tėvas
kartu ėjo į mokyklą. Rodydamas svečiui, tėvas, būdavo, mostelės j nuotrauką ir lyg tarp kitko tarsteli:
„Šitas dabar Melburne“.

Ar protingai jį padarė, sutikdama iškeliauti, palikti tėvų namus? Ji stengėsi pasverti visus ,,už“ ir
„prieš“. Namie ji bent jau turi pastogę ir duonos kąsnį, ir žmonės čia pažįstami nuo mažų dienų.
Lengvumo nelengva: reikia ir namus apeiti, ir darbe atbūti. Kažin ką šnekės apie ją kitos pardavėjos,
sužinojusios, jog ji išbėgo su vaikinu? Ko gera, apšauks kvaila, o jos vietą užims, atsiliepusi į
skelbimą, kokia nors kita mergina. Panelė Geven – ta tai apsidžiaugs. Ji visada stengiasi įgelti, ypač
prie žmonių. „Panele Hil, ar nematot – ponios laukia!“ „Paskubėkit, panele Hil“. Nebus labai ko
gailėtis metus darbą parduotuvėje.

Tačiau naujuose namuose, tolimoj nepažįstamoj šaly viskas bus kitaip. Tuomet ji bus ištekėjusi
moteris – ji, Evelina. Ją visi gerbs. Su ja nesielgs taip, kaip su jos motina. Net ir dabar, nors jai jau
dvidešimt, ji neretai bijo pakliūti įniršusiam tėvui po ranka. Ji žino, kad nuo to jai ir širdies plakimas
sutankėjęs. Vaikystėje jos – kadangi mergaitė – tėvas niekada nemušdavo taip kaip Hario su Ernestu,
tačiau pastaruoju metu ėmė grasinti ir jai, girdi, tik iš pagarbos velionei josios motinai nedarąs jai to
ir to. O užstoti nebėra kam: Ernestas miręs, o Haris, kuris uždarbiauja dekoruodamas bažnyčias,
namie retas svečias. Be to, neapsakomai jai įsipyko kiekvieną šeštadienio vakarą rietis dėl pinigų. Ji
visada atiduoda visą savo uždarbį – septynis šilingus, kiek gali, atsiunčia ir Haris, tačiau iš tėvo
pinigų reikia kaulyte kaulyti. Jis ima šaukti, jog ji švaistūnė, jog tuščiagalvė, jog neduosiąs jai
išmėtyti savo užvargtų pinigų ir taip toliau, ir dar gražiau, nes šeštadienio vakare paprastai būna visai
nesukalbamas. Pinigų jis galiausiai vis dėlto duoda – ar nenupirksianti, girdi, ko nors sekmadieniui
pietums. Tuomet ji tekina lekia apsipirkti; stipriai spausdama saujoj juodą odinę piniginę, alkūnėmis
braunasi pro žmones ir namo grįžta vėlai, apsikrovusi produktais. Daug vargo jai reikia padėti: ir
namų ūkį tvarkyti, ir prižiūrėti, kad abi jos globai paliktos mažosios laiku išeitų į mokyklą ir laiku
gautų pavalgyti. Sunkus toks kasdieninis darbas, sunkus buvo visas jos gyvenimas, tačiau dabar, jai
pasiruošus iškeliauti, jis neatrodo toks jau blogas.

Dabar ji su Frenku pradės naują gyvenimą. Frenkas labai mielas, vyriškas, atviraširdis. Šįvakar ji
garlaiviu išplauks su juo iš gimtojo krašto, taps jo žmona ir gyvens Buenos Airėse, kur jos laukia jo
susuktas lizdelis. Kaip aiškiai ji prisimena pirmąjį kartą, kai jį pamatė! Jis nuomojo butą pagrindinėj
gatvėj, name, kur ji dažnai lankydavosi. Atrodo, jog tai buvo prieš keletą savaičių. Jis stovėjo prie
vartelių, atsismaukęs ant pakaušio kepurę, ir plaukai krito jam ant bronzinės kaktos. Paskiau jiedu
susipažino. Jis kas vakarą laukdavo jos prie parduotuvės ir parlydėdavo namo. Sykį nusivedė į
„Čigonaitę“[Anglų kompozitoriaus ir operos dainininko M. V. Balfo (1808–1870) opera pagal to
paties pavadinimo M. Servanteso novelę.], ir sėdėdama neįprastoje teatro dalyje, ji jautė didelį
pakilumą. Jis nepaprastai mėgsta muziką ir turi neblogą klausą. Žmonės žino, kad jie draugauja, ir,
jam uždainavus apie mergelę, pamilusią jūreivį[Anglų kompozitoriaus ir dramaturgo Č. Dibdeno
(1745–1814) daina „Jūreivio draugė“.], ji visada maloniai sutrinka. Ją jis juokais vadina Aguonėle.
Iš pradžių turėti savo vaikiną jai buvo įdomu, ir tiek, bet kuo toliau, tuo ji labiau prie jo prisirišo. Jis
jai dažnai pasakodavo apie tolimus kraštus. Jis pradėjęs tarnauti junga už svarą per mėnesį
Aleno[Laivybos trasa tarp Anglijos ir Kanados bei JAV.] bendrovės laive, plaukiojančiame į Kanadą.
Vardijo laivų, kuriais buvo plaukiojęs, bei įvairių linijų pavadinimus. Buvo plaukęs per Magelano
sąsiaurį ir pasakojo visokių istorijų apie žiauriuosius patagonus. Sakė, jog Buenos Airėse įsikūręs
visam laikui ir į tėvynę atvykęs tik atostogų. Jos tėvas sužinojo apie jųdviejų draugystę ir, aišku,
uždraudė jai net žodžiu su juo persimesti. „Žinau aš šituos jūrininkėlius“, – pasakė jis. Vieną dieną jis
su Frenku susikirto, ir po to ji su mylimuoju turėjo susitikinėti slaptai.

Lauke visai sutemo. Sterblėje gulintys du laiškai iš baltų virto pilkais. Vienas – Hariui, kitas – tėvui.
Iš visų labiausiai ji mylėjo Ernestą, tačiau mylėjo ir Harį. Ji pastebėjo, kad tėvas sensta; pasiilgs
jisai jos. Kai kada jis esti labai geras. Neseniai, kai ji vieną dieną sirgo ir nesikėlė iš lovos, jis jai
paskaitė apsakymų apie vaiduoklius ir, židinyje pakepino skrebučių. O kartą, kai dar gyva buvo
motina, jie visi iškylaudami buvo nuvažiavę ant Hauto kalno[Nedidelis kalnas Dublino įlankos
pakrantėj.]. Ji prisiminė, kaip tėvas, norėdamas pajuokinti vaikus, užsidėjo motinos skrybėlaitę.

Laiko buvo likę nedaug, bet ji tebesėdėjo prie lango, priglaudusi galvą prie užuolaidos, uosdama
dulkino kretono kvapą. Kažkur toli girdėjo rylą. Grojo pažįstamą melodiją. Keista, kad ją išgirdo
kaip tik šįvakar – melodiją, primenančią pažadą motinai, josios pažadą kaip galima ilgiau neleisti
iširti šeimai. Prisiminė paskutinį vakarą prieš motinos mirtį: tada irgi sėdėjo ankštame, tamsiame
kambariuke kitoj prieškambario pusėj ir girdėjo gatvėje liūdną itališką melodiją. Jie davė rylininkui
šešiapensį ir pavarė šalin. Ji prisiminė, kaip tėvas įstypčiojo į ligonės kambarėlį, sakydamas:
„Atsigrūda, perkūnas, čia visokių italų!“

Taip įsisvajojusią, ją iki sielos gelmių pakerėjo gailestį keliantis motinos gyvenimo vaizdas –
gyvenimo, susidėjusio iš smulkių aukų šeimai ir pasibaigusio išprotėjimu. Ji sudrebėjo, vėl išgirdusi
motinos balsą, atkakliai kartojantį: „Derevaun Seraun! Derevaun Seraun!“[Malonumų galas –
skausmas! (Air.)]

Siaubo apimta, ji pašoko. Bėgti! Bėgti iš čia! Frenkas ją išgelbės. Ji bus viskuo aprūpinta, o gal ir
mylima. Juk ji nori gyventi. Kodėl jai būti nelaimingai? Ji turi teisę į laimę. Frenkas ją apkabins,
priglaus prie širdies. Jis išgelbės ją.

...............................................................................................................

Ji stovėjo bruzdančioje minioje Nort Volo stoty. Jis spaudė jos ranką, ir ji jautė, jog jis kalba su ja,
kelintą kartą kažką aiškina apie kelionę. Stoty buvo pilna kareivių su rudais daiktamaišiais. Pro
plačias duris ji išvydo palei krantinę juoduojant laivą su apšviestais iliuminatoriais. Ji neatsakinėjo.
Ji jautė, kokie šalti ir išbalę jos skruostai, ir, pasiklydusi nevilties labirinte, meldė Dievą parodyti
kelią, patarti, kaip pasielgti. Rūką persmelkė ilga gedulinga garlaivio sirena. Jei išplauktų, rytoj ji su
Frenku būtų jūroj, keliautų į Buenos Aires. Bilietai nupirkti. Ar gali ji atsisakyti, kai jis tiek gero jai
padarė? Iš nevilties ją ėmė šleikštulys, ir jos lūpos nesiliovė tyliai krutėjusios, kartodamos karštą
maldą.

Žvangtelėjo varpas, ir jai nudiegė širdį. Ji pajuto, kaip Frenkas nutvėrė už rankos.

– Eime!

Į ją siūbtelėjo viso pasaulio jūros. Jis tempia ją į jas; jis ją nuskandins! Ji abiem rankom įsitvėrė
geležinio turėklo.

– Eime!

Ne! Ne! Ne! Nieku gyvu. Jos pirštai desperatiškai gniaužė geležį. Tose jūrose skęsdama, ji sopulingai
riktelėjo.

– Evelina! Eve!

Jis skubiai nuėjo už barjero, šaukdamas jai sekti iš paskos. Kažkas jį aprėkė, kad nestovėtų ant kelio,
bet jis tebešaukė ją. Ji abejingai lyg bejėgis gyvulėlis atsuko į jį išblyškusį veidą. Akys žvelgė į jį nei
mylėdamos, nei atsisveikindamos, nei jį pažindamos.
PO LENKTYNIŲ
Automobiliai lėkė Dublino linkui, lygiai tartum rutuliukai Naso plento loveliu. Prie Inčikoro ant kalno
paspoksoti į namo skubančius automobilius susirinko būriai žiūrovų, ir šiuo skurdo ir pasyvumo
kanalu žemynas varė savo turtą ir techniką. Protarpiais pasigirsdavo dėkingų prispaustųjų sveikinimo
šūksniai. Tačiau jų simpatijos buvo skirtos mėlyniesiems automobiliams – draugų, prancūzų,
automobiliams.

Prancūzai buvo dar ir faktiški laimėtojai. Jų komanda visa pasiekė finišą; jie užėmė antrąją ir trečiąją
vietas, o laimėtojų vokiečių automobilio vairuotojas pasirodė besąs belgas. Todėl kiekvienas
mėlynas automobilis, užvažiavęs ant kalno, buvo sutinkamas dvigubai garsesniais šūksmais, ir už
kiekvieną sveikinimų pliūpsnį sėdintys automobiliuose dėkojo šypsenomis ir galvų linkčiojimais.
Viename tų dailių automobilių sėdėjo ketvertas vyrukų, kurių nuotaika buvo per daug pakili, kad ją
galėtum paaiškinti tik galų kultūros triumfu; jie stačiai nesitvėrė kaily iš linksmumo. Tai buvo
automobilio savininkas Šarlis Seguenas, iš Kanados kilęs jaunas elektrikas Andre Rivieras, stambus
vengras, pavarde Vilona, ir jaunas dabita, pavarde Doilis. Seguenas linksmai nusiteikęs buvo todėl,
kad buvo avansu gavęs keletą labai pelningų užsakymų (jis ruošėsi Paryžiuje įsteigti automobilių
prekybos agentūrą), o Rivieras todėl, kad turėjo vilčių tapti tos pačios agentūros valdytoju; šiedu
jaunuoliai (pusbroliai) linksmi buvo dar ir dėl to, kad laimėjo prancūzų automobiliai. Vilona linksmai
nusiteikęs buvo todėl, kad rytą visai padoriai papusryčiavo; be to, jis iš prigimties buvo optimistas. Ir
tik ketvirtasis draugijos narys buvo pernelyg įsiaudrinęs, kad galėtų iš širdies džiaugtis.

Jis buvo kokių dvidešimt šešerių metų, su švelniais šviesiai rudais ūsais ir naivokomis pilkomis
akimis. Jo tėvas, jaunystėje aršus nacionalistas[Priklausęs homrulerių partijai, reikalavusiai Airijos
autonomijos.] anksti pakoregavo savo pažiūras. Dirbdamas Kingstaune mėsininku, jis susikrovė šiokį
tokį kapitalą, o paskui įsteigęs Dubline ir jo priemiesčiuose krautuvių, jį smarkiai padidino. Jam
pasisekė gauti keletą užsakymų tiekti mėsą kalėjimui, ir galiausiai jis praturtėjo tiek, kad Dublino
laikraščiai jį ėmė vadinti prekybos magnatu. Savo sūnų jis leido į Angliją mokytis viename dideliame
katalikų koledže, o paskui – į Dublino universitetą studijuoti teisės. Džimis mokėsi nelabai uoliai ir
kurį laiką buvo išklydęs iš tiesaus kelio. Turėjo pinigo, buvo mėgstamas draugų ir savotiškai vienodai
domėjosi muzika ir automobiliais. Vienam semestrui buvo išleistas į Kembridžą – pamatyti pasaulio.
Tėvas priekaištaudamas, bet slapčia didžiuodamasis sūnaus išlaidumu, padengė visas skolas ir
parsivežė jį namo. Kembridže jis ir susipažino su Seguenu. Jiedu kol kas buvo ne daugiau kaip geri
pažįstami, tačiau Džimiui buvo labai malonu bendrauti su tokiu pasaulio mačiusiu žmogum, kuriam,
pasak kalbų, priklausė keletas didžiųjų Prancūzijos viešbučių. Pažinti tokį žmogų (tam pritarė ir
tėvas) apsimoka, net jeigu jis ir nebūtų toks žavingas pašnekovas. Su Vilona irgi nenuobodu – puikus
pianistas, tik, deja, plikas kaip tilvikas.

Automobilis su linksmais jaunuoliais smagiai riedėjo keliu, pusbroliai sėdėjo ant priekinės sėdynės,
Džimis su bičiuliu vengru – užpakaly. Vilona aiškiai buvo puikiai nusiteikęs; ilgą kelio galą jis storu
bosu kažką niūniavo. Prancūzai laidė per petį sąmojį ir juoko papliūpas, ir Džimis dažnai lankstėsi į
priekį, kad išgirstų staigiai mestą frazę. Tai buvo ne itin malonu, nes kiekvieną kartą reikėjo mikliai
atspėti prasmę ir tiesiai prieš stiprų vėją sušukti tinkamą atsakymą. Be to, Vilonos niūniavimas bet ką
galėjo išmušti iš vėžių, o čia dar automobilio burzgimas.
Greitas judėjimas žmogui pakelia nuotaiką, taip pat ir žmonių pripažinimas bei pinigai. Tai ir buvo
trys svarbiausios Džimio pakilumo priežastys. Dieną daugelis draugų matė jį tarp šitų atvykėlių iš
žemyno. Kontrolės poste Seguenas jį supažindino su vienu iš prancūzų lenktynininkų, ir atsakydamas į
jo sumurmėtą komplimentą, juodbruvis vairuotojas parodė eilę blizgančių baltų dantų. Po tokios
garbės malonu vėl atsidurti tarp žiūrovų, paprastų žmonelių, ir matyti, kaip jie, pastebėję tave,
susiniuksi ir persimeta reikšmingais žvilgsniais. O kai dėl pinigų – jis iš tiesų turėjo stambią sumą.
Seguenas jos gal ir nelaikytų stambia, tačiau Džimis, kuris, nepaisant laikinų paklydimų, širdies
gilumoje buvo sveikų pradų paveldėtojas, gerai žinojo, kaip sunkiai ji buvo sukaupta. Todėl jo
sąskaitos neviršydavo protingo išlaidumo ribų, – jau tuomet, tenkindamas menkas studentiškas
užgaidas, jis gerai suprato, kiek darbo įdėta į pinigus, tai ką bekalbėti dabar, kai ketina statyti ant
kortos didžiąją savo turto dalį! Jis į tai žiūrėjo labai rimtai.

Investavimas, be abejo, geras dalykas, ir Seguenui pavyko sudaryti įspūdį, jog tik draugystės vardan
saujelė airio pinigų bus prijungta prie koncerno kapitalo. Džimis vertino savo tėvo komercinį
įžvalgumą, ir šiuo atveju tėvas pirmasis ir pasiūlė investuoti: automobiliai – pelningas biznis, labai
pelningas. Juoba kad Seguenas darė tikro turtuolio įspūdį. Džimis pamėgino sumesti, kiek darbo dienų
pareikalavo šis karališkas automobilis, kuriame jis sėdi. Kaip lengvai jis rieda! Kaip šauniai jie
skriejo šalies keliais! Kelionė magišku pirštu buvo palietusi patį gyvenimo pulsą, ir žmogaus nervų
mechanizmas noriai derinosi prie spartaus mėlyno žvėries bėgimo.

Jie važiavo Deimo gatve. Joje knibždėjo mašinų, aidėjo automobilių signalai ir skambėjo nekantrių
tramvajų vairuotojų gongai. Netoli Airijos banko Seguenas sustabdė automobilį, ir Džimis su bičiuliu
išlipo. Ant šaligatvio pagerbti prunkštaujančios mašinos susirinko būrelis žmonių. Vakare draugai
buvo sutarę vakarieniauti viešbuty, kur apsistojęs Seguenas, ir tuo tarpu Džimiui ir jo bičiuliui, kuris
gyveno pas jį, reikėjo eiti namo persirengti. Automobilis lėtai nuriedėjo Graftono gatvės link, o abu
jaunuoliai ėmė brautis per žioplių būrelį. Jiedu ėjo į šiaurės pusę, jausdami, kad ėjimas neteikia
pasitenkinimo; virš jų vasaros vakaro migloj miestas kabino blyškius šviesos rutulius.

Džimio namiškiams ši vakarienė buvo didelis įvykis. Tėvų nerimas buvo sumišęs su savotišku
išdidumu bei su savotišku ūpu viskuo drąsiai rizikuoti, nes didelių užsienio miestų vardai tokį ūpą
daug kam sužadina. Džimis su fraku irgi atrodė labai elegantiškai, ir kai jis stovėjo prieškambary,
paskutinį kartą tiesindamas varlikės sparnelius, jo tėvas, komersantas, ko gero, jautėsi patenkintas
kaip po sėkmingo sandėrio, kad buvo suteikęs sūnui savybių, neperkamų už pinigą. Todėl tėvas
neįprastai draugiškai šnekučiavo su Vilona ir visu savo elgesiu reiškė nuoširdžią pagarbą užsienio
privalumams, tačiau vengras, baisaus alkio kamuojamas, tikriausiai neįvertino šeimininko meilumo.

Vakarienės patiekalai buvo puikūs, rinktiniai. Segueno, nusprendė Džimis, itin rafinuotas skonis. Prie
kompanijos prisidėjo jaunas anglas, pavarde Rautas, su kuriuo Džimis buvo susitikęs Kembridže pas
Segueną. Jaunuoliai valgė jaukioje patalpoje, apšviestoje elektrinių žvakių. Šnekėjo daug ir
nesivaržydami. Džimio fantazija įsidegė, ir jis vaizdavosi, kaip abiejų prancūzų gyvumas grakščiai
vejasi aplink anglo santūrumo karkasą. Gražus įvaizdis, pagalvojo jis, ir labai tikslus. Jis žavėjosi,
kaip sumaniai jų šeimininkas vadovauja pokalbiui. Penkių jaunuolių pomėgiai buvo skirtingi,
liežuviai atsipalaidavo. Vilona kiek nustebusiam anglui ėmė su didžiausia pagarba įrodinėti anglų
madrigalo grožybę, apgailėdamas, kad išnykę senieji instrumentai. Rivieras pradėjo ne visai nekaltai
aiškinti Džimiui apie prancūzų technikos triumfą. Vengras, išjuokdamas negyvenimiškas romantikų
dailininkų tepliones, skambiu balsu jau buvo beperšaukiąs visus, tada Seguenas užvedė šneką apie
politiką. Tai pasirodė esanti visiems artima tema. Įkaitęs Džimis pajuto, kad jame pabudo snaudęs
tėvo entuziazmas ir galiausiai jam pavyko išjudinti net flegmatiką Rautą. Atmosfera smarkiai kaito, ir
Seguenui pareigos sunkėjo ir sunkėjo; iškilo net asmeninės nesantaikos grėsmė. Išradingasis
šeimininkas, nutaikęs progą, pakėlė taurę už žmoniją, o visiems išgėrus, demonstratyviai atidarė
langą.

Tą vakarą miestas buvo užsidėjęs sostinės kaukę. Penki jaunuoliai, apsupti blyškaus aromatingų dūmų
debesėlio, apsiaustus užsimetę ant pečių, ėjo per Stivenz Grind[Parkas Dublino centre.] parką.
Šnekėjo garsiai ir linksmai. Žmonės traukėsi jiems iš kelio. Graftono gatvės kampe nedidukas storulis
sodino dvi dailias ponias į automobilį, vairuojamą kito storulio. Automobilis nuvažiavo, ir mažasis
storulis užmatė kompaniją.

– Andre!

– Žiū, Farlis!

Plūstelėjo šnekos srautas. Farlis buvo amerikietis. Niekas gerai nesuprato, apie ką kalbama. Vilona
su Rivieru rėkavo garsiausiai, tačiau netylėjo ir kiti. Kvatodami visi susigrūdo į tramvajų. Važiavo
linksmai dzingsint varpams pro minią, kuri dabar atrodė blankesnė negu dieną. Vestland Rou stoty jie
susėdo į traukinį ir, kaip Džimiui pasirodė, po kelių sekundžių išėjo iš Kingstono stoties. Senukas
kontrolierius Džimiui linktelėjo:

– Gražus vakaras, pone!

Buvo giedras vasaros vakaras; įlanka dulsvavo priešais juos it senas veidrodis. Jie žygiavo jos link
susikabinę už parankių, choru traukdami „Kadetą Ruselą“[18 a. nežinomo prancūzų autoriaus pulko
daina.] , sutrypdami į taktą sulig kiekvienu: Ho! Hol Hohė, vraiment![„O! O! Ojojoi, iš tiesų!“
(pranc.).]

Prieplaukoj jie sulipo į valtį ir nusiyrė prie amerikiečio jachtos. Ten laukė užkandžiai, muzika, kortos.
Vilona įtikinamai sušuko:

– Nuostabu!

Kajutėj buvo pianinas. Vilona Farliui ir Rivierui paskambino valsą – Farlis šoko už kavalierių, o
Rivieras už damą. Paskui ekspromtu visi sušoko kadrilį; kiekvienas kraipėsi kaip išmanydamas. Kiek
linksmybės! Džimis noriai dūko, čia tai bent gyvenimėlis! Pagaliau Farlis pritrūko kvapo ir suriko:
„Stop!“ Tarnas įnešė lengvą užkandą, ir jaunuoliai iš mandagumo susėdo pasistiprinti. Kas be ko, ir
išgėrė – bohemai pridera. Gėrė už Airiją, už Angliją, už Prancūziją, už Vengriją, už Jungtines
Amerikos Valstijas. Džimis sakė prakalbą, ilgą prakalbą, ir kiekvieną kartą, kai jis stabteldavo,
Vilona šūkčiojo: „Bravo! Bravo!“ Jam atsisėdus, visi audringai plojo. Gerą, matyt, jis pasakė
prakalbą. Farlis plekštelėjo jam per nugarą ir garsiai nusikvatojo. Kokie linksmi vyrai! Kaip su jais
smagu!

Kortos, kortos! Nurinko stalą. Vilona tyliai grįžo prie pianino ir ėmė improvizuoti. Kiti, narsiai
rizikuodami, lošė partiją po partijos. Gėrė už širdžių damos ir už būgnų damos sveikatą. Džimis
gailėjosi, kad jo niekas nesiklauso, nes tik žarstė sąmojį. Lošėjai įsikarščiavo, ir ant stalo ėmė kristi
banknotai. Džimis tiksliai nežinojo, kas laimi, tiktai žinojo, kad jis pralaimi. Ir dėl savo paties kaltės,
nes dažnai painiojo kortas, o kiti turėjo skaičiuoti, kiek jis kam skolingas. Velniškai šauni kompanija,
bet jam jau norėjosi liautis: vėlus laikas. Kažkas paskelbė tostą už jachtą „Niuporto gražuolė“, o po
to kažkas pasiūlė sulošti paskutinę stambią partiją.

Pianinas jau tylėjo; Vilona buvo tikriausiai išėjęs ant denio. Partija buvo siaubinga. Prieš pat pabaigą
visi padarė pertraukėlę ir išgėrė už sėkmę. Džimis suprato, kad dabar kova vyksta tarp Rauto ir
Segueno. Visi tokie įkaitę! Džimis irgi buvo įkaitęs; kad jis praloš, tai jau aišku. Kiek jis kam
skolingas? Vyrai stati baigė paskutiniuosius kirčius, šnekėdami ir mostaguodami. Laimėjo Rautas.
Kajutė sudrebėjo nuo jaunuolių šūksnių, ir kortos buvo nurinktos nuo stalo. Ėmė skaičiuoti, kas kiek
laimėjęs. Farlis su Džimiu pralošė daugiausia.

Jis žinojo, kad rytą gailėsis, tačiau šiuo metu džiaugėsi poilsiu, džiaugėsi svaigiu sąmonės aptemimu,
kuris pateisins jo lengvabūdiškumą. Jis atsirėmė alkūnėmis į stalą ir suspaudęs delnais galvą
skaičiavo tvinksnius smilkiniuose. Kajutės durys atsidarė, ir pilkšvos šviesos ruože jis išvydo
vengrą:

– Aušta, ponai!
DU KAVALIERIAI
Pilkas šiltas rugpjūčio vakaras nusileido ant miesto, ir gatvėmis sruvo švelnus šiltas oras, vasaros
prisiminimas. Gatvėse sekmadieniškai uždangstytais langais kirbėjo pulkai spalvingai apsitaisiusių
žmonių. Žibintai it švytintis perlų vėrinys nuo aukštų stulpų viršūnių liejo šviesą ant gyvojo audinio,
be atvangos keičiančio raštą ir spalvą, nuo kurio į šiltą pilką vakaro orą kilo vienodas, nepaliaujamas
murmesys.

Nuo Rutlend Skvero leidosi du jauni vyrai.

Vienas kaip tik buvo bebaigiąs ilgą monologą. Antrasis, einantis šaligatvio pakraščiu ir dėl draugo
nemandagumo tarpais turintis nužengti ant grindinio, susidomėjęs atidžiai klausėsi. Jis buvo trumpas,
drūtas, raudonskruostis. Jachtininko kepurė atsmaukta aukštai virš kaktos, ir jam klausantis
pasakojimo, nosies, akių ir lūpų kampučiuose visą laiką ribėjo išraiškos bangelės. Kimaus juoko
protrūkiai tolydžio purtė jo kūną. Susižavėjęs jis vylingai vis dirsčiojo į bičiulio veidą. Porą sykių
pasitaisė lengvutį lietpaltį, kurį buvo it toreodoras užsimetęs per petį. Iš kelnių, baltų guminiais
padais batų ir nerūpestingai užsimesto lietpalčio atrodė jaunuolis. Tačiau per juosmenį buvo
suapvalėjęs, plaukai praretėję ir žilstelėję, o veidas, išraiškos bangai nuplaukus, atrodė išvargęs.
Galutinai įsitikinęs, jog pasakojimas baigtas, jis ėmė be garso juoktis ir juokėsi visą pusę minutės.

Paskui tarė:

– Na... čia tai viršūnė!

Jo balsas nuskambėjo blankiai ir norėdamas savo žodžius paremti, jis linksmai pridūrė:

– Aukščiausia vienintelė ir drąsiai galiu teigti – nepakartojama viršūnė!

Tai pasakęs, jis surimtėjo ir nutilo. Jam buvo pavargęs liežuvis, nes jis buvo visą popietę prašnekėjęs
bare Dorseto gatvėje. Daug kas Liniheną laikė prisiplakėliu, bet jis buvo toks išradingas ir turėjo
tokią iškalbą, kad nepaisant šitokios reputacijos, draugai nebuvo priešiškai nusistatę. Jis nekviestas
drąsiai prieidavo prie bare sėdinčios kompanijos ir, mikliai sugalvojęs dingstį, pamažu įsitrindavo į
būrį. Tai buvo klajojantis juokdarys su didžiule anekdotų, kupletų ir mįslių atsarga. Jis buvo nejautrus
net šiurkščiausioms replikoms. Niekas nežinojo, kaip jis suduria galą su galu, tačiau jo pavardę
žmonės patyliukais siejo su machinacijomis per žirgų lenktynes.

– Ir kur tu, Korli, ją nutvėrei? – paklausė jis.

Korlis greitai pertraukė liežuviu per viršutinę lūpą.

– Vieną vakarą, vyruti, – pasakė jis, – einu Deimo gatve, žiūriu – po Voterhauzo laikrodžiu stovi
nieko sau pana. Aš, supranti, ją ir užkalbinau. Nuėjom pasivaikščiot palei kanalą. Pasisakė tarnaujanti
pas tokius žmones Begoto gatvėj. Aš ją apkabinau, na, ir paglamžiau mažumą. O sekmadienį, vyruti,
sutarėm pasimatymą. Nuvažiavom į Donibruką, ir aš ją ten nusivedžiau į pievelę. Pasisakė
vaikščiojusi su tokiu pienininku... Smagumėlis, vyruti! Kiekvieną vakarą cigarečių atneša ir kelionę į
abu galus apmoka. O vieną vakarą atnešė du velniškai puikius cigarus... pirmos rūšies, žinok, kokius
mano tėvokas rūkydavo. .. Ėmiau, vyruti, bijot, kad ji storėt nepradėtų. Bet ji gudri pana.

– Gal mano, kad tu ją vesi, – pasakė Linihenas.

– Aš jai pasakiau, kad dabar sėdžiu be darbo, – paaiškino Korlis. – Sakiau, kad dirbau pas
Pimus[Didelė universalinė parduotuvė Dubline.]. Mano pavardės ji nežino. Aš ne toks kvailas –
nepasisakiau. Bet ji, supranti, tiki, kad aš ne iš prasčiokų.

Linihenas vėl be garso nusijuokė.

– Kiek yra tekę girdėt, – tarė jis, – tai tikra viršūnių viršūnė.

Iš Korlio eigasties buvo matyti, jog jis patenkintas komplimentu. Jis siūbavo visu stambiu savo kūnu
taip, kad bičiulis turėjo keletą kartų nušokti nuo šaligatvio ant grindinio. Korlis buvo policijos
inspektoriaus sūnus, paveldėjęs tėvo sudėjimą ir eigastį. Jis ėjo rankas prispaudęs prie šonų,
laikydamasis tiesiai, krypuodamas galvą į šalis. Galva buvo didelė, apskrita ir blizganti; ji
prakaitavo visą laiką – ar karšta, ar nekaršta; didelė apvali skrybėlė, užvožta ant šono, atrodė it
bumbulas ant bumbulo. Jis visą laiką žvelgė tiesiai prieš save lyg parade, o kai gatvėje norėdavo į ką
nors pasižiūrėti, turėdavo suktis visu kūnu per juosmenį. Dabar jis bastėsi be darbo. Jei kur
atsirasdavo laisva vieta, draugai visada užtardavo už jį žodelį. Jį dažnai būdavo galima matyti
vaikščiojant ir rimtai šnekučiuojantis su civiliais persirengusiais policininkais. Jis žinojo viską, kas
ir kaip, ir mėgo reikšti kategoriškas išvadas. Šnekėdavo nesiklausydamas, ką sako kiti. Šnekėdavo
daugiausia apie save: ką jis sakęs tokiam ir tokiam piliečiui ir ką tas pilietis sakęs jam ir kokiais
žodžiais jis tą kalbą užbaigęs. Pasakodamas tokius pokalbius, jis keistai tardavo pirmąją savo
pavardės raidę lyg koks florentietis.

Linihenas pasiūlė draugui cigaretę. Kai abu vyrukai atsidūrė tarp žmonių, Korlis kartkarčiais
atsisukdavo ir šypteldavo praeinančioms merginoms, tačiau Linihenas žvelgė tiesiai į didžiulį
nublankusį mėnulį, apsuptą dvigubo rato. Jis susikaupęs stebėjo, kaip pro mėnulį plaukia pilkas
sutemų voratinklis. Galiausiai tarė:

– Šitą... sakyk, Korli: tu suveiksi, ar ne?

Užuot atsakęs, Korlis išraiškingai pamerkė akį.

– Ar išdegs? – dvejodamas paklausė Linihenas. – Su moterim negarantuota.

– Be baimės, – atsakė Korlis. – Aš, vyruti, žinau, kokios taktikos laikytis. Ji į mane gerokai
įsispitrėjus.

– Na ir donžuanas tu! – tarė Linihenas. – Donžuanas toks, kad reikia paieškot!

Dėl švelnios pašaipėlės jo žodžiai nuskambėjo nebe taip pataikūniškai. Apsidrausdamas jis buvo
pratęs sakyti tokius komplimentus, kuriuos galėjai suprasti kaip pašaipą. Tačiau Korlis dideliu
nuovokumu nepasižymėjo.
– Nebjauri tarnaitė – tai pats tas, – tvirtai pareiškė jis. – Aš sakau – aš žinau.

– Pasakė tas, kuris visokias išbandęs, – tarė Linihenas.

– Seniau, vyruti, vaikščiodavau su rimtom panom, – tarė Korlis, atverdamas širdį, – na, žinai, iš
Pietinio Rato[Viduriniosios klasės merginų mėgstama pasivaikščiojimo vieta.]. Veždavaus jas kur
nors, supranti, tramvajum ir už kelionę, būdavo, apmoku arba į kokį teatrą, į koncertą ar vaidinimą
nusivedu, šokolado perku, saldainių ir panašiai. Pinigo išleisdavau be skaičiaus, – įtaigiai pridūrė,
lyg įtardamas, kad juo netikima. Tačiau Linihenas ir taip tikėjo: jis rimtai linktelėjo.

– Žinau šitą reikalą, – tarė jis. – Kvailių politika.

– Ir kad nors kokia nauda iš to būtų, – pasakė Korlis.

– Visiškai pritariu, – patvirtino Linihenas.

– Vienos tik neseniai atsikračiau, – pasakė Korlis.

Jis lyžtelėjo viršutinę lūpą. Nuo prisiminimų sužibo akys. Jis irgi žvelgė į blankų mėnulio diską, jau
beveik aptrauktą šydo, ir atrodė susimąstęs.

– Nebloga pana buvo, – apgailestaudamas tarė.

Ir vėl nutilo. Paskui pridūrė:

– Dabar jau – visų paklodė. Mačiau, vieną vakarą važiavo Erlo gatve automobiliu su dviem tokiais.

– Gal ne tu kaltas, sakysi? – tarė Linihenas.

– Ne aš jai buvau pirmas, – filosofiškai pasakė Korlis.

Šį kartą Linihenas buvo linkęs netikėti. Jis pakratė galvą ir nusišypsojo.

– Manęs, Korli, pats žinai, neapdumsi – tarė jis.

– Dievaži! – tarė Korlis. – Lyg ji pati būtų man nesakius!

Linihenas dramatiškai iškėlė rankas. – Niekšingas suvedžiotojau! – tarė jis. Kai jie ėjo palei Šv.
Trejybės koledžo[Dublino universitetas. Įkurtas 1591 m. reformacijai Airijoje įtvirtinti.] tvorą,
Linihenas išbėgo ant grindinio ir pasižiūrėjo aukštyn į laikrodį.

– Dvidešimt po, – pasakė jis.

– Laiko sočiai, – pasakė Korlis. – Niekur ji nedings. Aš visada leidžiu jai palūkėt.

Linihenas tyliai nusijuokė.

– Po šimts, Korli, kad tu su jom ir moki! – tarė jis.

– Žinau aš visus jų fokusus, – prisipažino Korlis.

– Bet pasakyk man, – vėl tarė Linihenas, – ar tu tikrai suveiksi? Čiagi, rizika. Jos dėl to esti velniškai
nesukalbamos. A?.. Kaip sakai?

Žibančios jo akutės ieškojo draugo veide abejones paneigiančių ženklų. Korlis pakraipė galvą lyg
vaikydamas įkyrų vabzdį ir suraukė antakius.

– Suveiksiu, – pasakė jis. – Čia mano reikalas, supratai?

Linihenas daugiau nieko nesakė. Jis nenorėjo suerzinti draugo, nenorėjo, kad jį pasiųstų velniop su
visais patarimais. Reikia taktiškiau. Tačiau Korlio kakta netrukus vėl išsilygino. Jis jau mąstė apie
kitką.

– Ji tikrai graži ir šauni mergina, – pagyrė jis.

Jiedu ėjo Nasau gatve, paskui įsuko į Kilderio gatvę.

Ties klubo priebučiu gatvės vidury stovėjo žmogus su arfa ir skambino klausytojų rateliui. Jis
abejingai tampė stygas, kartkarčiais dirstelėdamas į kiekvieną naują klausytoją, o kartkarčiais taip pat
nuobodžiaudamas, – į dangų. Ir jo arfa, abejinga tam, kad jos antvalkalas nukritęs jai po kojų[Arfa –
legendinio Airijos aukso amžiaus simbolis; jos stovas būdavo kaip moters figūra su klostėm
krintančiais drabužiais apie kojas.] atrodė taip pat abejinga nepažįstamų žmonių akims ir šeimininko
rankoms. Viena ranka bosinėmis stygomis skambino „Fionulos giesmės“[Baladė airių poeto T.Muro
(1779–1852) žodžiais.] melodiją, o antroji pritarė aukštomis gaidomis. Melodija skambėjo garsiai ir
aiškiai.

Lydimi liūdnos muzikos, draugai žingsniavo gatve tylėdami. Priėję Stivenz Griną, jie pasuko skersai
gatvę. Tramvajų dundesys, šviesos ir žmonių būriai grąžino jiems žadą.

– Štai ir ji! – tarė Korlis.

Ant Hjumo gatvės kampo stovėjo jauna mergina. Ji buvo mėlyna suknele ir balta skrybėlaite. Stovėjo
šaligatvio pakrašty, viena ranka supdama skėtį. Linihenas atkuto.

– Pasižiūrim į ją, Korli, – tarė jis.

Korlis pašnairavo į savo bičiulį, ir jo veidą iškreipė nemaloni šypsena.

– Atmušt nori? –paklausė jis.

– Po šimts! – nesutrikęs atkirto tas. – Aš neprašau, kad mane su ja supažindintum. Noriu tik pasižiūrėt.
Nesuėsiu, nebijok.

– A... pasižiūrėt? – jau švelniau tarė Korlis. – Tai... klausyk. Aš einu, pasišnekėsiu, o tu galėsi praeit
pro šalį.
– Gerai! – sutiko Linihenas.

Korlis jau buvo perkėlęs vieną koją per grandinę, kai Linihenas sušuko:

– O paskui? Kur susitiksim?

– Pusę vienuoliktos, – atsakė Korlis, keldamas kitą koją.

– O kur?

– Ant Meriono gatvės kampo. Pro ten grįšim.

– Sėkmės! – atsisveikindamas palinkėjo Linihenas.

Korlis neatsakė. Krypuodamas galvą, jis neskubėdamas nužingsniavo skersai gatvę. Iš sudėjimo,
laisvos eigasties ir skambaus batų kaukšėjimo atrodė tikras užkariautojas.

Jis priėjo prie merginos ir nepasisveikinęs ją užkalbino. Toji ėmė greičiau sūpuoti skėtį ir sukiotis ant
kulnų. Porą kartų, kai jis prisikišęs kažką pasakė, ji nusijuokė ir nuleido galvą.

Linihenas keletą minučių į juos žiūrėjo. Tada sparčiai paėjėjo palei grandinę ir įstrižai perkirto gatvę.
Ant Hjumo gatvės kampo į jį padvelkė aštriais kvepalais, ir jo akys skubiai, godžiai nužvelgė
merginą. Ji buvo šventiškai pasidabinusi. Mėlyną saržos sijoną per juosmenį laikė juodos odos
dirželis. Didžiulė sidabrinė dirželio sagtis, lyg koks gnybtas pagavusi ploną baltos palaidinukės
medžiagą, atrodė įsispaudusi į kūno centrą. Mergina buvo su trumpu juodu švarkeliu perlamutrinėmis
sagomis ir aptriušusiu juodu boa. Tiulinės apykaklaitės galai buvo rūpestingai iškedenti, o ant
krūtinės segėjo didelę puokštę raudonų gėlių kotais į viršų. Liniheno akys gėrėdamosi nužvelgė
trumpą, stamantrią, raumeningą figūrą. Iš jos veido, riebių raudonų skruostų ir drąsių mėlynų akių
trykšte tryško sveikata. Apveidumo neapveidi. Šnervės plačios, burna netaisyklinga, prasižiojusi nuo
džiugaus šypsnio, du priekiniai dantys atsikišę. Praeidamas Linihenas nusikėlė kepurę, ir po kokių
dešimties sekundžių Korlis nemačiom atsakė į pasveikinimą. Jis nežymiai kilstelėjo ranką ir lyg
užsigalvojęs pakreipė skrybėlę.

Linihenas nužingsniavo iki pat „Šelburno“ viešbučio[Ištaigingas viešbutis turistams.], kur sustojo ir
ėmė laukti. Truputį palaukęs, išvydo juos ateinant priešais, o jiems pasukus į dešinę, nusekė iš
paskos, lengvai žengdamas savo baltais batais Meriono aikštės pakraščiu. Eidamas palengva,
derindamas žingsnį prie jų, jis stebėjo Korlio galvą, kuri vis sukiojosi į merginos pusę nelyginant
didelis kamuolys ant ašies. Jis neišleido porelės iš akių, kol pamatė juos lipant į Donibruko tramvajų;
tuomet apsisuko ir grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs.

Dabar, kai liko vienas, jo veidas atrodė senesnis. Linksmumas išgaravo, ir, priėjęs Diuks Lono tvorą,
jis ėmė braukti ranka per virbus. Jo judesius dabar pradėjo valdyti artininko skambinta melodija.
Kojos minkštapadžiais batais vedė motyvą, o pirštai tingiai brązgino akompanimento variacijas
tvoros virbais.

Jis apatiškai apsuko aplink Stivenz Griną, o tada leidosi Graftono gatve. Minioje, per kurią ėjo, daug
kas traukė jo akis, bet jos žvelgė niūriai. Visa, kas turėjo žavėti, jam atrodė banalu, ir jis neatsakinėjo
į padrąsinančius žvilgsnius. Jis žinojo, kad reikėtų daug šnekėti, fantazuoti ir linksminti, o jo
smegenys ir gerklė tokiam darbui buvo per sausos. Vėl jam nedavė ramybės mintis, kaip prastumti
kelias valandas, kol susitiks su Korliu. Nesugalvodamas nieko geresnio, ėjo ir ėjo. Nuo Ratlend
Skvero pasuko į kairę ir tamsioje tylioje gatvėje, kurios niūrus vaizdas atitiko jo nuotaiką, pasijuto
ramiau. Galiausiai sustojo priešais skurdžios užeigos vitriną, virš kurios baltavo žodis „Užkandinė“.
Per vitrinos stiklą vingiavo du užrašai: „Imbierinis alus“ ir „Imbierinis elis“. Dideliame mėlyname
dubeny gulėjo perpjautas kumpis, o šalia, lėkštėje, – gabalas prasto slyvų pudingo. Kurį laiką jis
susikaupęs žiūrėjo į šiuos valgomus daiktus, o paskui, atsargiai žvilgtelėjęs į vieną ir į kitą gatvės
galą, skubiai smuko į vidų.

Jis buvo išalkęs, nes, be keleto sausainių, kuriuos buvo gavęs iš dviejų šykščių barmenų, nuo pusryčių
nebuvo nieko turėjęs burnoj. Atsisėdo prie nedengto medinio stalo, už kurio sėdėjo dvi jaunos
darbininkės ir mechanikas. Priėjo nevalyva padavėja.

– Kiek kainuoja lėkštė žirnių? – paklausė jis.

– Pusantro penso, – atsakė padavėja.

– Man lėkštę žirnių, – pasakė jis, – ir butelį alaus.

Jis šnekėjo grubiai, kad jo nepalaikytų ponaičiu, nes jam įėjus šnekos kuriam laikui nutilo. Jo veidas
degė. Kad atrodytų savas, atsismaukė ant pakaušio kepurę ir susidėjo ant stalo alkūnes. Mechanikas ir
darbininkės atidžiai jį apžiūrėjo ir tik po to ėmė pusbalsiu šnekėtis toliau. Padavėja atnešė lėkštę
karštų žirnių, pataisytų su pipirais ir actu, šakutę ir imbierinio alaus. Jis godžiai puolė valgyti, ir jam
buvo taip skanu, kad mintyse įsidėmėjo šitą užeigą. Suvalgęs visus žirnius, sriūbčiojo alų ir kurį laiką
mąstė apie, Korlio žygį. Vaizduotėj regėjo porelę įsimylėjėlių, einančių tamsia gatvele; girdėjo, kaip
Korlis skambiai žeria komplimentus, ir matė šypsančias merginos lūpas. Šis reginys it skaudi rakštis
priminė, kaip tuščia jo kišenėje ir sieloje. Jis buvo pavargęs nuo amžino bastymosi, nuo pastangų
sudurti galą su galu, nuo machinacijų ir intrigų. Lapkritį jam sueis trisdešimt vieneri. Negi jis niekad
nesusiras padoraus darbo? Negi niekad neturės savų namų? Jis galvojo, kaip malonu būtų sėdėti šiltai
prie židinio, valgyti skanius pietus. Jau užtektinai jis prisivalkiojo gatvėmis su draugais ir su
merginomis. Jis žinojo, ko verti tie draugai, žinojo, ir ko vertos tos merginos. Patirtis buvo
pripildžiusi jo sielą kartėlio. Tačiau vilties kibirkštėlė dar liko. Pavalgęs jis pasijuto geriau, ne toks
gyvenimo išvargintas, ne toks palūžęs. Jis dar galėtų įsitaisyti kokiam jaukiam kampely ir laimingai
gyventi, jei tik sutiktų kokią gerą, paprastą merginą su trupučiu pinigo.

Jis sumokėjo nevalyvajai padavėjai pusantro penso ir išėjo iš užeigos dar paklajoti. Įsuko į Keipelo
gatvę ir nužygiavo rotušės link. Paskui patraukė į Deimo gatvę. Ant Džordžo gatvės kampo susitiko
porą draugų ir stabtelėjo pasišnekėti. Apsidžiaugė, galėdamas pailsinti kojas. Draugai paklausė, ar jis
matęs Korlį ir kada matęs paskutinį kartą. Jis atsakė, jog praleidęs su Korliu visą dieną. Draugai
šnekėjo labai mažai. Jie išsiblaškiusiais žvilgsniais sekiojo praeivius ir protarpiais mesteldavo
ironišką pastabą. Vienas pasakė, jog prieš valandą Vestmorlendo gatvėj sutikęs Maką. Linihenas į tai
atsakė, jog vakar vakare su Maku buvęs pas Iganą. Vyrukas, sutikęs Maką Vestmorlendo gatvėj,
paklausė, ar tiesa, jog Makas nemažai išlošęs per bilijardo mačą. Linihenas nežinojo; jis pasakė, kad
Igano aludėje jiems gėrimo statęs Holohenas.
Be penkiolikos dešimtą jis atsisveikino su draugais ir nužygiavo Džordžo gatve. Ties miesto
prekyviete pasuko į kairę, į Graftono gatvę. Merginų ir jaunų vyrų praretėjo, ir, eidamas gatve jis
girdėjo, kaip daugelis būrelių ir porų linki vieni kitiems labos nakties. Jis nuėjo iki pat Chirurgų
koledžo laikrodžio; kaip tik mušė dešimtą. Pagalvojęs, kad Korlis gali grįžti anksčiau, jis sparčiu
žingsniu patraukė palei šiaurinį Stivenz Grino kraštą. Priėjęs Meriono gatvę, atsistojo žibinto šešėly,
išsiėmė cigaretę, kurių keletą buvo pasitaupęs, ir užsidegė. Atsirėmė į žibinto stulpą ir įsistebeilijo
ten, kur tikėjosi pamatyti grįžtant Korlį su mergina.

Galvoj vėl ėmė viena kitą vyti mintys. Įdomu, ar Korliui pasisekė? Įdomu, ar jis jau paprašė, ar
atidėjo pačiai pabaigai? Jis išgyveno draugo kančias ir nerimą taip pat kaip savo. Tačiau prisiminęs
Korlio lėtai besisukiojančią galvą, kiek aprimo: buvo tikras, kad Korlis sėkmingai suveiks. Staiga
jam toptelėjo, kad galbūt Korlis parlydėjo ją namo kitu keliu ir paspruko nuo jo. Jis nužvelgė gatvę:
jų nematė nė ženklo. Buvo praėjęs geras pusvalandis nuo to laiko, kai jis žiūrėjo į Chirurgų koledžo
laikrodį. Negi Korlis galėtų taip pasielgti? Jis užsidegė paskutinę cigaretę ir ėmė nervingai traukti
dūmą. Kiekvieną kartą, kai kitame aikštės gale sustodavo tramvajus, jis įtempdavo žvilgsnį. Ko gera,
jie parėjo namo kitu keliu. Cigaretė perplyšo, ir jis nusikeikęs sviedė ją ant grindinio.

Staiga jis pamatė juos ateinant. Iš džiaugsmo krūptelėjo ir, prisiglaudęs prie žibinto stulpo, bandė iš
jų eisenos atspėti, kuo viskas baigėsi. Tiedu ėjo sparčiai: mergina tipeno trumpais greitais
žingsneliais, o Korlis žergė plačiais žingsniais. Atrodė, jog jie nesišneka. Bloga nuojauta smigtelėjo
jam į širdį tarsi aštraus instrumento smaigalys. Jis žinojo, kad Korliui nepavyks; žinojo, kad nieko
neišeis.

Jie pasuko Begoto gatve, ir jis tuoj pat nusekė iš paskos, tiktai kita gatvės puse. Jiems sustojus, jis
irgi sustojo. Jie minutę kitą šnektelėjo, o paskui mergina laipteliais nulipo žemyn į namą. Korlis liko
ant šaligatvio, netoli paradinių durų. Praėjo keletas minučių. Tada lėtai ir atsargiai tos durys
prasivėrė. Laipteliais nubėgo mergina ir sukosėjo. Korlis apsisuko, priėjo prie jos. Platus jo stotas
kelias sekundes užstojo merginą, o paskui ji vėl pasirodė – bėgo laipteliais aukštyn. Durys užsidarė,
ir Korlis greitu žingsniu leidosi Stivenz Grino link.

Linihenas nuskubėjo į tą pačią pusę. Nukrito keletas smulkių lietaus lašelių. Jis pagalvojo, ar tik
nepradės lyti, ir atsisukęs pasižiūrėti, ar niekas nestebi jo nuo namo, į kurį įėjo mergina,
nekantraudamas perlėkė skersai gatvę. Nuo smalsumo ir greito bėgimo jam trūko kvapo. Šūktelėjo:

– Ei, Korli!

Korlis atsuko galvą pasižiūrėti, kas jį šaukia, bet nesustojo. Linihenas, viena ranka taisydamasis ant
pečių lietpaltį, ėmė jį vytis.

– Ei, Korli! – sušuko vėl.

Jis prisivijo draugą ir įdėmiai pažvelgė į veidą. Jame nieko neišskaitė.

– Na? – tarė jis. – Ar pavyko?

Jie buvo prie Ili Pleiso kampo. Tebetylėdamas Korlis pasuko į kairę ir patraukė šalutine gatve. Jo
veido bruožai buvo ramūs ir griežti. Linihenas trūkčiojamai alsuodamas neatsiliko nuo draugo. Jis
buvo nusivylęs, ir jo balsą persmelkė grėsminga gaida.

– Ko nesakai? – tarė jis. – Ar bent bandei?

Prie pirmo žibinto Korlis sustojo, niūriai žvelgdamas prieš save. Paskui santūriai ištiesė ranką į
šviesą ir šypsodamasis prieš savo mokytinio akis lėtai atgniaužė kumštį. Delne spindėjo mažutė
auksinė moneta.
PENSIONAS
Ponia Muni buvo mėsininko duktė, moteris, gebanti pakovoti už save, ryžtinga moteris. Ji ištekėjo už
tėvo krautuvės pardavėjo ir netoli Spring Gardenzo parko atidarė savo mėsinę. Bet kai uošvis
pasimirė, ponas Munis ėmė smukti: gėrė, vogė iš kasos pinigus, iki ausų grimzdo į skolas. Reikalauti
pažado, kad pasitaisys, nebuvo prasmės, nes buvo aišku, kad jį tesės vos kelias dienas. Pirkėjų
akivaizdoj kuldavo žmoną, supirkinėdavo prastą mėsą, todėl prekybos reikalai visai pašlijo. Vieną
vakarą jis puolė žmoną su kapokle, ir ji gavo nakvoti pas kaimynus.

Nuo tada jie gyveno skyrium. Ji nuėjo pas kunigą ir gavo leidimą gyventi atskirai nuo vyro su teise
auklėti vaikus. Ji nedavė jam nei pinigų, nei maisto, nei buto, ir jis buvo priverstas stoti pas šerifą
parankiniu. Tai buvo apskuręs, susikūprinęs girtuoklėlis balsvo veido su balsvais ūsais ir balsvais
antakiais virš paraudusių, krauju pasruvusių akelių; ir kiauras dienas jis sėdėdavo teismo antstolio
kambary, laukdamas, kada jį kur pasiųs. Ponia Muni, apkūni impozantiška moteris, susirinko, kas dar
buvo likę iš jos pinigų, įdėtų į mėsinę, ir Hardviko gatvėje įsteigė pensioną. Nepastovieji gyventojai
buvo turtingi turistai iš Liverpulio ir Meno salos, o kartais – miuzikholų artistai. Nuolatiniai
gyventojai buvo vietiniai tarnautojai. Ji tvarkė namų ūkį gudriai ir tvirtai, žinojo, kada leisti gyventi
skolon, kada būti griežtai, o kada žiūrėti pro pirštus. Visi nuolatiniai jauni gyventojai ją už akių
vadino Madam.

Jauni ponios Muni gyventojai mokėjo po penkiolika šilingų per savaitę už butą ir maistą (už alų ar
porterį per pietus – atskirai). Visų jų buvo vienodi pomėgiai ir profesijos, ir dėl to visi tarpusavy
sugyveno draugiškai. Svarstydavo lenktyninių žirgų, favoritų ir autsaiderių, šansus. Džekas Munis,
Madam sūnus, tarnaujantis prekybos agentūroj Flito gatvėje, turėjo nekokį vardą. Jis mėgo kareiviškai
keiktis; namo paprastai parsirasdavo po vidunakčio. Susitikęs draugus, visada suskeldavo riebų
anekdotą ir visada pirmasis suuosdavo gerą daiktą – dėmesio vertą žirgą ar dėmesio vertą artistę. Be
to, jis neblogai boksavosi ir dainuodavo juokingus kupletus. Sekmadienių vakarais ponios Muni
salone dažnai vykdavo vakarėliai. Į juos malonėdavo ateiti miuzikholų artistai, o Šeridanas
skambindavo valsus ir polkas ir improvizuodavo akompanimentą. Pole Muni, Madam duktė, irgi
padainuodavo. Pavyzdžiui:

Aš išdykusi mergaitė,

Tu juk tai žinai,

Kam dar vaidinai...

Polė buvo lieknutė devyniolikmetė šviesiais švelniais plaukais ir putniomis lūputėmis. Kalbėdama su
žmogum užversdavo aukštyn pilkas, žalsvo atspalvio akis, dėl to atrodydavo lyg mažytė padykusi
madona. Ponia Muni iš pradžių dukrą leido mašininke į vieną grūdų kontorą, tačiau kadangi į kontorą
įjunko vos ne kasdien lankytis liūdnai pagarsėjęs antstolio parankinis, prašydamas leisti pasikalbėti
su dukra, ji dukterį susigrąžino į namus ir pristatė prie namų apyvokos. Kadangi Polė buvo labai gyvo
būdo, motina nusprendė – tegul aptarnauja jaunus vyrus.

Juolab kad ir jauniems vyrams patinka, kai aplinkui sukinėjasi jauna moteris. Jaunuoliai su Pole,
aišku, paflirtuodavo, tačiau ponia Muni, įžvalgi moteris, manė, kad jiems tai tik laiko paįvairinimas ir
kad nė vienas iš jų neturi rimtų ketinimų. Šitaip dėjosi ilgai, ir ponia Muni jau buvo bemananti vėl
leisti Polę į mašininkes, bet pastebėjo, kad tarp Polės ir vieno jauno vyro kažkas prasidėjo. Ji ėmė
juodu sekti, tačiau sakyti nieko nesakė.

Polė žinojo esanti sekama, bet atkaklus motinos tylėjimas bylojo aiškiau už žodžius. Motina su
dukterimi nebuvo nei sąmokslininkės, nei bendrininkės, bet nors gyventojai ir sušneko apie romaną,
ponia Muni vis tiek nesikišo. Polė pasidarė kaip nesava, ir jaunasis vyrukas atrodė aiškiai sunerimęs.
Galiausiai, nusprendusi, jog pats metas, ponia Muni įsikišo. Su moralinėmis problemomis ji
dorodavosi kaip kapoklis su mėsa, o šiuo atveju jau viskas buvo jos nuspręsta.

Buvo vasaros pradžia. Giedras sekmadienio rytas, nors pūtė gaivus vėjukas, pranašavo karštą dieną.
Visi pensiono langai buvo atviri, ir pro pakeltus rėmus ore palengva plevėsavo nertinės užuolaidos.
Šv. Jurgio bažnyčios varpai be paliovos šaukė tikinčiuosius, kurie po vieną ir būriais ėjo skersai
aikštę priešais bažnyčią, ir santūri laikysena bylojo apie jų žygio tikslą ne mažiau kaip maldaknygės
pirštinėtose rankose. Pensione buvo po pusryčių, ir stalas valgomajame kambary buvo nustatytas
lėkštėmis su kiaušinių ir lašinių likučiais bei lašinių odelėmis. Ponia Muni sėdėjo šiaudiniame krėsle
ir žiūrėjo, kaip tarnaitė Merė krausto stalą. Ji paliepė Merei surinkti plutas ir trupinius, kuriuos
antradienį bus galima sudėti į duonos pudingą. Kai stalas buvo nukraustytas, duonos likučiai surinkti,
cukrus ir sviestas užrakinti, ji ėmė mintyse atkūrinėti vakarykštį pokalbį su Pole. Viskas buvo taip,
kaip ji spėjo: ji be užuolankų klausinėjo, o Polė be užuolankų atsakinėjo. Abi, be abejo, jautėsi kiek
nepatogiai. Ponia Muni jautėsi nepatogiai todėl, kad nenorėjo išsiduoti, jog naujiena jos visai
nepribloškė, ar pasirodyti dukros bendrininkė, o Polė jautėsi nepatogiai ne tiktai dėl to, kad nuo
panašių užuominų visada jausdavosi nepatogiai, bet ir todėl, kad nenorėjo išsiduoti, jog ji, gudri
naivuolė, motinos elgesyje įžvelgė aiškų tikslą. Vos tik ponia Muni per savo svajones išgirdo, kad
švento Jurgio bažnyčios varpai nustojo skambėti, ji instinktyviai dirstelėjo į mažutį auksinį laikrodį
ant židinio. Septyniolika dvyliktos; laisvai spės išsiaiškinti su ponu Doranu ir suskubti į trumpąsias
dvyliktos valandos mišias Malboro gatvėj. Ji buvo įsitikinusi, jog laimės. Visų pirma, jos pusėj svari
viešoji nuomonė: ji – įskaudinta motina. Ji įsileido jį po savo stogu, laikydama padoriu žmogumi, o
jis ėmė ir piktam pasinaudojo jos svetingumu. Jam trisdešimt ketveri ar trisdešimt penkeri, taigi
jaunumu nepasiteisins; nepasiteisins ir nežinojimu, nes jis matęs šilto ir šalto. Jis pasinaudojo Polės
jaunumu ir nepatyrimu, štai ir viskas, – tai aišku kaip dieną. Klausimas tik, kaip jis išpirks savo kaltę.

O išpirkti kaltę privalės. Vyrui kas – pasismagino ir nudrožė sau lyg niekur nieko, o mergina turi
atkentėti. Kitos motinos tokius reikalus noriai užglosto už pinigus; ji yra šitokių atsitikimų girdėjusi.
Bet ji ne iš tokių. Ji pripažįsta vienintelę išpirką už nuplėštą dukters šlovę – vedybas.

Siųsdama Merę į pono Dorano kambarį pasakyti, jog norinti su juo pasikalbėti, ji dar sykį
perskaičiavo savo kozirius. Jautėsi tikra, jog laimės. Jis rimtas vyriškis, ne plevėsa ir ne rėksnys kaip
kiti. Su ponu Šeridanu, ponu Midu ar Bentamu Lajenzu būtų daug kebliau. Vargu ar jis norėtų, kad
viskas iškiltų į viešumą. Apie romaną žino visi jos gyventojai; kai kas spėjo prikurti ir ko nebuvo. Be
to, jis trylika metų tarnauja didelėj kataliko vyno prekybininko kontoroj, ir jei šis dalykas išplauktų į
viešumą, jis, ko gero, netektų darbo. O jei sutiktų, viskas susiklostytų labai gerai. Ji žinojo, kad jis, be
kita ko, padoriai uždirba, ir spėjo, kad turi nemažai susitaupęs.

Beveik pusė dvylikos! Ji atsistojo ir apžvelgė save veidrodyje. Pasijuto patenkinta išvydusi ryžtingą
stambaus raudono veido išraišką, ir pagalvojo apie kai kurias pažįstamas motinas, negalinčias išduoti
už vyro savo dukterų.

Ponas Doranas šį sekmadienio rytą buvo rimtai sunerimęs. Du sykius buvo pradėjęs skustis, bet ranka
taip drebėjo, jog turėjo mesti. Žandus juosė rusva trijų dienų barzda, ir kas dvi trys minutės jis ėmėsi
ir su nosine šluostė rasojančius akinius. Širdį skaudžiai gildė prisiminimai apie vakarykštę išpažintį;
kunigas pešte išpešė gėdingiausias jų romano smulkmenas ir galiausiai jo nuodėmę taip išpūtė, jog jis
jautėsi beveik dėkingas, kad jam dar davė išrišimą.

Mergina nuskriausta. Kas jam belieka dabar daryti? Arba vesti, arba sprukti. Gintis nėra prasmės.
Apie jo nuotykį pasklis kalbos ir, be abejonės, pasieks darbdavio ausis. Dublinas toks nedidelis –
visi čia žino vieni kitų reikalus. Įkaitusioj vaizduotėj išgirdęs gergždžiantį pono Leonardo balsą:
„Prašom pas mane pakviesti poną Doraną!“, jis pajuto, kaip užkaitusi širdis šoktelėjo į galugerklį.

Visi ilgi tarnybos metai šuniui ant uodegos! Veltui visos pastangos ir uolumas! Jaunystėj, ne paslaptis,
buvo lengvapėdis; aludėse draugams girdavosi laisvamanybe ir neigdavo dievo buvimą. Tačiau dabar
tam buvo padėjęs tašką... beveik. Jis dar kas savaitę perka „Reinoldzo laikraštį“[Radikalus Londono
laikraštis.] tačiau atlieka religines priedermes ir devynias dešimtąsias metų gyvena tvarkingą
gyvenimą. Pinigų įsikurti su šeima jam užtektų; bėda ne ta. Jo namiškiai kreivai žiūrėtų į Polę. Visų
pirma, tas jos liūdnai pagarsėjęs tėvas, be to, ir apie motinos pensioną jau sklinda nekoks garsas. Jis
jautėsi įkliuvęs į spąstus. Įsivaizdavo, kaip draugai apšnekės ir juoksis iš jo nuotykio. Ji tikrai
vulgaroka, kartais pasako ,,Bėk!“ ir „Kad būčia žinojus“. Bet kas ta gramatika, jei jis iš tiesų ją
mylėtų? Jis iki šiol negali apsispręsti, ar už tai, ką ji padarė, ją mylėti ar niekinti. Kaltas, aišku, ir jis.
Instinktas ragino saugoti laisvę, nevesti. Instinktas sakė: vedei – žuvęs žmogus.

Jam bejėgiškai sėdint ant lovos krašto vienais marškiniais, be švarko, į duris tyliai pabarbeno ir įėjo
Polė. Ji pasisakė, kad viską prisipažinusi motinai ir kad motina šiandien šnekėsianti su juo. Ji
pravirko ir apsivijo jam kaklą sakydama:

– Oi, Bobai, Bobai! Ką man daryt? Ką man, sakyk, daryt?

Ji pasidarysianti galą.

Jis ją vangiai guodė, liepė neverkti, nebijok, viskas bus gerai. Per marškinius juto, kaip kilnojasi jos
krūtinė.

Kad taip išėjo, ne jo vieno kaltė. Keistai kibioj užkietėjusio viengungio atminty iškilo ryškūs
prisiminimai pirmųjų atsitiktinių glamonių – jos drabužių, jos pirštų prisilietimas, jos alsavimas.
Paskui vėlai vieną vakarą, jam rengiantis miegoti, ji nedrąsiai pasibeldė į duris. Norinti užsidegti
žvakę nuo jo žvakės, nes josios užpūtęs skersvėjis. Buvo ką tik išsimaudžiusi vonioj. Vilkėjo laisvą
atvirą raštuotos flanelės chalatą. Pro kailiu pamuštų šlepečių kraštą švietė balta keltis, o po kvapnia
oda pulsavo šiltas kraujas. Kai ji degėsi žvakę, nuo jos rankų taip pat truputį dvelkė kvepalais.

Vakarais, kai jis pareidavo labai vėlai, ji pati pašildydavo jam vakarienę. Jis beveik nenumanydavo
ką valgąs, jausdamas, kad ji viena sėdi šalia jo naktį miegančiame name. O jos nuovokumas! Jei
vakare būdavo ar šalta, ar lietinga, ar vėjuota, jo visada laukdavo stiklinaitė punšo. Gal jie ir galėtų
būti laimingi...

Nešdamiesi po žvakę jie pirštų galais lipdavo į viršų ir trečioje aikštelėje nenorom palinkėdavo
vienas kitam labos nakties. Bučiuodavosi. Jis gerai prisiminė jos akis, jos rankos prisilietimą ir
svaigulį...

Tačiau svaigulys užeina ir praeina. Jis pakartojo jos žodžius, taikydamas sau: „Ką man dabar daryti?“
Užkietėjusio viengungio instinktas jį ragino nepasiduoti. Tačiau nuodėmė padaryta; net ir garbės
jausmas jam sakė, kad tokią nuodėmę privalu išpirkti.

Jam taip sėdint su ja ant lovos krašto, prie durų priėjo Merė ir pasakė, jog šeimininkė šaukiantį jį į
svetainę. Bejėgiškesnis negu bet kada, jis atsistojo, apsivilko liemenę ir švarką. Apsivilkęs priėjo
paguosti Polės. Nebijok, viskas bus gerai. Jis paliko ją verkiančią ir tyliai aimanuojančią: „Ai,
Dieve, Dieve!“

Lipant laiptais, akiniai jam taip aprasojo, kad turėjo nusiimti ir nušluostyti. Jis troško išskristi pro
stogą ir nulėkti į kitą šalį, kur niekas neprimintų jo nelaimės, tačiau kažkokia jėga žingsnis po žingsnio
stūmė jį laiptais žemyn. Darbdavio ir Madam veidai negailestingai žvelgė į jo žlugimą. Ant
paskutinio laiptų straipsnio jis susitiko Džeką Munį, einantį iš sandėliuko su dviem buteliais alaus.
Jie šaltai pasisveikino, ir meilužio akys kokį porą sekundžių žiūrėjo į stambų buldogišką veidą ir
storas trumpas rankas. Nulipęs žemyn jis žvilgtelėjo į viršų ir pamatė, kad Džekas stebi jį nuo durų.

Staiga jis prisiminė vakarą, kai vienas miuzikholo artistas, mažiukas šviesbruvis londonietis, pasakė
laisvoką užuominą apie Polę. Džekas taip įsiuto, kad vos neiširo visas vakarėlis. Visi šoko jo raminti.
Miuzikholo artistas, truputį pablyškęs, šypsojosi ir sakė nieko nenorėjęs užgauti, tačiau Džekas
nesiliovė ant jo rėkęs, girdi, jeigu kas nors pamėgintų kišti nagus prie jo sesers, jis tokiam išgrūstų
velniop dantis; juokai su juo menki.

...............................................................................................................

Kurį laiką Polė sėdėjo ant lovos krašto ir verkė. Paskui nusišluostė akis ir nuėjo prie veidrodžio.
Pamirkė ąsoty rankšluosčio galą ir šaltu vandeniu atsivėsino akis. Pasižiūrėjo į save iš šono ir virš
ausies pasitaisė plaukų segtuką. Tuomet grįžo prie lovos ir atsisėdo kojūgaly. Ilgai žiūrėjo į pagalves,
ir šis reginys pažadino jos atminty slaptus, malonius prisiminimus. Ji atrėmė sprandą į šaltą lovos
galą ir įsisvajojo. Veide nebeliko nė ženklo nerimo.

Ji laukė kantriai, beveik džiugiai, be jokios baimės, ir prisiminimus pamažu ėmė stelbti viltys ir
svajonės apie ateitį. Tos viltys ir svajonės ją taip užvaldė, kad ji nei bematė pagalvių, į kurias buvo
įsmeigusi akis, nei prisiminė, kad ko nors laukia.

Galiausiai išgirdo motinos balsą. Ji pašoko ir nubėgo prie aukštų turėklų.

– Pole! Pole!

– Ko, mamyte?
– Nulipk, dukrele, žemyn. Ponas Doranas nori su tavim pasikalbėti.

Tuomet ji atsiminė, ko laukė.

DEBESĖLIS
Praėjo aštuoneri metai nuo to laiko, kai jis Nort Volo prieplaukoj išlydėjo draugą ir palinkėjo sėkmės.
Galaheris iškilo. Tas buvo akivaizdu iš laisvos, kaip daug mačiusio žmogaus, laikysenos, gerai
pasiūto tvido kostiumo ir drąsaus tono. Mažai tėra tokių gabių žmonių, o dar mažiau – tokių, kurių
nesugadina pasisekimas. Galaheris geras vyras ir vertas sėkmės. Tokį draugą turėti – didelis daiktas.

Mažiulio Čandlerio mintys nuo pat pusryčių sukosi apie tai, kaįp jis susitiko Galaherį, kaip Galaheris
jį pakvietė išgerti ir apie didžiulį Londono miestą, kuriame Galaheris gyvena. Mažiuliu Čandlerį
vadino todėl, kad jis, nors buvo beveik vidutinio ūgio, darė mažo žmogaus įspūdį. Jo rankos buvo
baltos ir mažos, kūnas smulkus, balsas tykus, elgsena graži. Jis kuo rūpestingiausiai prižiūrėjo savo
šviesius šilkinius plaukus bei ūsus ir jo nosinės švelniai dvelkė kvepalais. Nagų pusmėnuliai buvo
idealios formos, o kai jis šypsodavosi, burnoj subligzdavo vaikiškų baltų dantukų eilė.

Sėdėdamas Kingz Inze[Korporacija, ruošianti advokatus.] prie rašomojo stalo, jis mąstė, kas
pasikeitė per šiuos aštuonerius metus. Draugas, kurį pažinojo apiplyšusį, kiaurom kišenėm, dabar
tapęs įžymiu Londono žurnalistu. Tarpais jis pakeldavo akis nuo save nuobodžių popierių ir
pažvelgdavo pro kabineto langą.

Vėlaus rudens saulėlydis auksavo vejas ir alėjas. Saulėlydis lijo gaivinančiu auksinių dulkių lietumi
ant netvarkingų auklių ir sukežusių senukų, snūduriuojančių ant suolelių; jo atšvaitai mirgėjo ant visų
judančių figūrų – ant vaikų, kurie spygaudami lakstė žvyruotais takais, ir ant kiekvieno einančio per
parką. Mažiulis Čandleris žiūrėjo į šį vaizdą, mąstė apie gyvenimą, ir (kaip visada, kai
susimąstydavo apie gyvenimą) jam pasidarė liūdna. Jį apėmė švelni melancholija. Jis jautė, kaip
beprasmiška kovoti su likimu, – šią išminties naštą buvo paveldėjęs iš protėvių.

Jis prisiminė poezijos knygas, stovinčias namų lentynose. Prisipirko jų dar būdamas viengungis ir
dažną vakarą, sėdėdamas savo kambarėly šalia prieškambario, jausdavo pagundą pasiimti kokią nuo
lentynos ir ką nors paskaityti žmonai. Tačiau drovumas sulaikydavo, ir knygos likdavo nejudintos.
Nusiraminimui mintyse kai kada pakartodavo kokį posmą.

Kai darbo valandos baigėsi, jis atsistojo ir, rūpestingai sutvarkęs stalą, mandagiai atsisveikino su
bendradarbiais. Kuklus, tvarkingas žmogelis, jis išėjo pro viduramžišką Kingz Inzo arką ir sparčiai
nužingsniavo Henrietos gatve. Auksinis saulėlydis blėso, ir oras dvelkė vėsa. Gatvėje knibždėjo
pulkai murzinų vaikų. Vieni stoviniavo, kiti lakstė po grindinį, kiti ropinėjo ant laiptelių priešais
praviras duris, dar kiti kiūtėjo nelyginant peliūkščiai ant slenksčių. Mažiulis Čandleris apie juos
negalvojo. Jis guviai skynėsi kelią tarp šitų kirbančių vabalėlių ir pro šešėlius niūrių, vaiduokliškų
rūmų, kuriuose senovėj puotaudavo Dublino didikai. Tačiau praeities prisiminimai jo nejaudino, nes
jis buvo kupinas dabarties džiaugsmo.

Korliso restorane jis nė karto nebuvo buvęs, tačiau žinojo, ką reiškia tas vardas. Jis žinojo, kad
žmonės ten važiuoja po teatro valgyti austrių ir gerti likerio, ir buvo girdėjęs, jog kelneriai ten šneka
prancūziškai ir vokiškai. Sparčiai eidamas pro šalį, jis vakarais matydavo, kaip prie durų privažiuoja
kebai ir iš jų drauge su kavalieriais išlipa išsipusčiusios damos ir greitai įeina pro duris. Jos būdavo
su čiužančiomis sukniomis ir visokiomis pelerinomis. Veidai būdavo nupudruoti, ir stodamos ant
žemės jos pasikeldavo suknias tarytum išgąsdintos Atalantės[Atalantė – Graikų mitologijoj
medžiotoja, garsėjusi grožiu, greitom kojom ir tuo, kad šventai saugojo savo skaistybę; kartais
tapatinama su Artemide.]. Jis visados praeidavo pro šalį, į jas net neatsisukdamas. Buvo pratęs
mieste vaikščioti sparčiai net ir dieną, o jei kada pasitaikydavo kur eiti vakare, tai skubėdavo
apimtas baimės ir jaudulio. Tačiau kartais jis pats ieškodavo baimei priežasčių. Rinkdavosi
tamsiausias, siauriausias gatveles ir ryžtingai eidavo pirmyn, ir tyla, trikdoma tik žingsnių, jį
baugindavo; baugindavo tylios slankiojančios figūros, o kartais, išgirdęs duslų trumpą juoką, jis
sudrebėdavo it lapas.

Jis pasuko į dešinę Keipelo gatvės link. Ignatijus Galaheris – Londono žurnalistas! Kas prieš
aštuonerius metus būtų pagalvojęs, kad taip galės atsitikti? Tačiau dabar, mintimis grįžęs į praeitį,
Mažiulis Čandleris prisiminė draugą turėjus daug būsimos didybės požymių. Žmonės Ignatijų
Galaherį vadino vėjo pamušalu. Kas be ko, jis tada tikrai buvo susidėjęs su palaidūnų kompanija;
gėrė kiek telpa ir buvo visiems prasiskolinęs. Galiausiai įsivėlė į kažkokį nešvarų biznį, kažkokią
aferą; bent jau tokia buvo viena iš versijų, kodėl jis išdūmė iš Dublino. Bet jo gabumais neabejojo
niekas. Ignatijus Galaheris turėjo savotiško, kažką tokio, kuo žavėjo žmones prieš jų pačių valią. Net
ir likęs tuščiomis kišenėmis ir neišmanydamas, kur gauti skatiką, jis nenuleisdavo nosies. Mažiulis
Čandleris prisiminė (o prisiminęs iš pasididžiavimo raustelėjo), kaip sakydavo Ignatijus Galaheris,
atsidūręs keblioj padėty. „Minutės pertraukėlė, draugužiai, – nerūpestingai sakydavo jis. – Duokit
man pasukt makaulę“.

Toks tad nepasiduodantis buvo Ignatijus Galaheris, ir kas, po šimts kalakutų, galėtų juo nesižavėti!

Mažiulis Čandleris paspartino žingsnį. Pirmą kartą gyvenime jis jautėsi pranašesnis už kitus
praeivius. Pirmą kartą gyvenime jis pasibjaurėjo Keipelo gatvės neišvaizdumu. Nėra kalbos; jei nori
ko pasiekti, turi iš čia išvažiuoti. Dubline nieko nenuveiksi. Eidamas Gratano tiltu, jis pasižiūrėjo į
upę, į krantines, ir jam pagailo skurdžių mažučių namukų. Jie jam pasirodė panašūs į pulką valkatų,
susimetusių paupy į krūvą; apšepę, dulkėti ir suodini, įsispoksoję į saulėlydžio panoramą, jie laukia,
kada pirmasis nakties šaltukas lieps keltis, pasipurtyti ir keliauti iš čia. Jis pagalvojo, ar sugebėtų
išreikšti tokią mintį eilėraščiu. O Galaheris gal galėtų įdėti į kokį Londono laikraštį. Ar sugebėtų
parašyti ką nors originalaus? Pats gerai neįsivaizdavo, kokią idėją norėtų išreikšti, tačiau mintis, kad
jį palytėjo poetinis įkvėpimas, įžiebė jam naują viltį. Jis žvaliai ėjo pirmyn.

Kiekvienas žingsnis jį artino prie Londono ir tolino nuo jo paties blaivaus, proziško gyvenimo. Jo
proto horizonte suvirpo švieselė. Jis ne toks jau senas – trisdešimt dvejų. Jo charakteris, galima
sakyti, ant brandos slenksčio. Tiek esti visokių nuotaikų ir įspūdžių, kuriuos jis norėtų išreikšti
eilėmis! Jautėsi esąs jų kupinas. Jis mėgino pasverti savo sielą, ar tai tikrai poeto siela. Melancholija
– svarbiausias mano charakterio skiriamasis bruožas, galvojo jis, melancholija, sušvelninta tikėjimo,
nuolankumo ir nekalto džiaugsmo. Jei sugebės ją išreikšti eilėraščių knygoj, gal žmonės ir suklus.
Populiarumo jis nesusilauks, pats tą jautė. Minių nepavergs, tačiau galės byloti nedideliam būreliui
giminingų sielų. Dėl melancholiško eilėraščių tono anglų kritikai jį galbūt priskirs prie keltų
mokyklos; be to, jis pats įves tokių aliuzijų. Jis ėmė kurti frazes ir sakinius iš recenzijos, kuri bus
parašyta apie jo knygą. „Ponas Čandleris turi lengvo ir grakštaus eiliavimo dovaną. .. Eilėraščiai
persunkti ilgesingo liūdesio... Keltiškos gaidos...“ Gaila, kad pavardė nelabai airiška. Gal vertėtų
prieš savo pavardę įterpti motinos: Tomas Melonas Čandleris. Arba dar geriau: T. Melonas
Čandleris. Reikės šnektelti apie tai su Galaheriu.

Jis taip įsisvajojo, kad praėjo pro savo gatvę ir turėjo grįžti. Prie Korliso restorano jį vėl apėmė
pirmykštis nerimas, ir jis neryžtingai sustojo palei duris. Galiausiai atidarė jas ir įėjo.

Šviesa ir triukšmas sulaikė jį prie durų. Jis apsidairė, tačiau akys raibo nuo daugybės raudonų ir žalių
vyno taurių spindesio. Jam pasirodė, kad restoranas pilnas žmonių ir visi smalsiai žiūri į jį. Jis
dirstelėjo į kairę, į dešinę (truputį susiraukęs, idant atrodytų atėjęs svarbiu reikalu), bet kai akys
apsiprato, pamatė, kad niekas į jį net neatsisukęs; o štai ten, nugara atsirėmęs į barą ir plačiai išskėtęs
kojas, sėdėjo pats Ignatijus Galaheris.

– Sveiks, Tomi, karo vyre, pagaliau atėjai! Ko paimt? Ko gersi? Aš tai viskio, čia geresnis negu pas
mus, anapus balos. Gazuoto? Selterio? Mineralinio ne? Aš irgi. Tik gadina skonį... Klausykit, garçon,
būkit, geras, atneškit mums dvi pusikes viskio... Na, tai kaip tu gyvenai per tą laiką, kol nesimatėm?
Dieve, kaip mes senstam! Žymu, kad aš pasenėjęs, ką? Plaukai žilsta, pakaušis plinka, ką?

Ignatijus Galaheris nusiėmė skrybėlę ir parodė didelę trumpai apkirptą galvą. Jo veidas buvo
papurtęs, išbalęs ir švariai nuskustas. Melsvos skalūno spalvos akys, pabrėžiančios nesveiką
blyškumą, spindėjo virš ryškaus oranžinio kaklaraiščio. Lūpos tarp šių kontrastų atrodė labai ilgos,
beformės ir bespalvės. Jis palenkė galvą ir dviem pirštais su gailesčiu pasičiupinėjo praretėjusius
viršugalvio plaukus. Mažiulis Čandleris prieštaraudamas papurtė galvą. Igantijus Galaheris vėl
užsidėjo skrybėlę.

– Darbas spaudoj, – tarė jis, – ėda sveikatą. Amžinai lakstai liežuvį iškišęs, ieškai medžiagos,
kitąkart ir nerandi; ir vis gaudyk ir gaudyk naujienas. Pasiųsiu, sakau, keliom dienom velniop visas
korektūras ir spaustuvę. Žvėriškai, klausyk, džiaugiuosi vėl atsidūręs tėvynėje. Sveika truputį
paatostogaut. Grįžau į purvinąjį Dubliną ir iškart atsigavau. Prašom, Tomi. Vandens? Sakyk, kada
gana.

Mažiulis Čandleris leido savo viskį smarkiai atmiešti.

– Nepažįsti gero daikto, drauguži, – tarė Ignatijus Galaheris. – Aš geriu gryną.

– Aš paprastai geriu labai nedaug, – kukliai pasakė Mažiulis Čandleris. – Jei kada atsitiktinai,
susitikęs kokį seną pažįstamą, išgeriu taurelę kitą, tai ir viskas.

– Na gerai, – linksmai tarė Ignatijus. Galaheris, – išgerkim už mus ir už senus laikus, ir seną
draugystę.

Jie susidaužė stiklais ir išgėrė.

– Šiandien buvau susitikęs kai ką iš senosios šutvės, – tarė Ignatijus Galaheris. – O’Hara kažkoks
suskurdęs. Ką jis veikia?

– Nieko, – atsakė Mažiulis Čandleris. – Visai nusigyveno.

– O Hoganas neblogai įsitaisęs, ar ne?

– Taip, tarnauja Žemės komitete[Organizacija, susijusi su Parnelio įkurta Žemės lyga (1879), kurios
tikslas buvo likviduoti anglų lendlordizmą (žemių nuomojimą) ir kovoti už Airijos autonomiją. Tačiau
komitete klestėjo kyšininkavimas, todėl tarnyba jame buvo laikoma pelninga.].

– Vieną vakarą buvau susitikęs jį Londone – linksmas, patenkintas... Gaila O’Haros. Prasigėrė
tikriausiai?

– Ne vien tas, – trumpai tepasakė Mažiulis Čandleris.

Ignatijus Galaheris nusikvatojo.

– Tomi, – tarė jis, – tu, matau, nepasikeitęs nė per nago juodymą. Tebesi tas pats rimtuolis, kuris man
sakydavo pamokslus sekmadienių rytais, kai man plyšdavo galva ir džiūdavo gerklė. Reikėtų tau
pamatyt pasaulio. Ar niekur nebuvai nė pakeliauti?

– Buvau Meno saloj, – atsakė Mažiulis Čandleris.

Ignatijus Galaheris nusikvatojo.

– Meno saloj! – tarė jis. – Nuvažiuok į Londoną ar į Paryžių – geriau į Paryžių. Tau būtų į naudą.

– O tu Paryžiuj esi buvęs?

– Nebūsiu gi aš! Paūžiau ten neblogai.

– Ar iš tikrųjų Paryžiuj taip gražu, kaip žmonės pasakoja? – paklausė Mažiulis Čandleris.

Jis siurbtelėjo gurkšnelį viskio, o Ignatijus Galaheris savo stiklą išlenkė iki dugno.

– Gražu? – tarė Ignatijus Galaheris ir nutilo, – galvojo, ką atsakyti, ir gardžiavosi gėrimu. – Ne taip
jau, žinok, ten ir gražu. Gražu, be abejo... Bet svarbiausia – tai Paryžiaus gyvenimas, štai kas. Niekur
kitur nėra taip linksma, taip judru, taip smagu kaip Paryžiuj...

Mažiulis Čandleris baigė gerti savo viskį, ir jam šiaip ne taip pavyko atkreipti į save barmeno akį.
Jis paprašė pakartoti.

– Buvau „Mulen Ruže“, – tęsė Ignatijus Galaheris, kai barmenas nusinešė jų stiklus, – ir buvau visose
bohemos kavinėse. Klasė! Tik ne tokiems Dievo avinėliams kaip tu, Tomi.

Mažiulis Čandleris tylėjo, kol su dviem stiklais grįžo barmenas, tuomet švelniai dzingtelėjo į draugo
stiklą ir pakartojo ankstesnįjį tostą. Jis buvo pradedąs jausti šiokį tokį nusivylimą. Jam nepatiko
Galaherio kalbėsena ir minčių reiškimo būdas. Draugas turėjo vulgarumo, kurio jis seniau nebuvo
pastebėjęs. Bet gal tokį antspaudą uždėjo gyvenimas Londone, laikraštininko darbas, nuolatinė skuba
ir konkurencija. O pirmykštis jo žavesys vis tiek nebuvo užgožtas to naujojo arogantiškumo. Pagaliau
Galaherio bent pagyventa, pamatyta pasaulio. Mažiulis Čandleris pavydžiai pažvelgė į draugą.
– Paryžiuj visais atžvilgiais smagu, – tarė Ignatijus Galaheris. – Paryžiečiui svarbiausia džiaugtis
gyvenimu... ir gal sakysi, tai blogai? Jei nori kaip reikalas pasilinksmint, keliauki į Paryžių. Ir žinok,
jie airius labai myli. Kai išgirdo, kad aš iš Airijos, drauguži, vos manęs neužglėbesčiavo.

Mažiulis Čandleris sriūbtelėjo keletą gurkšnelių.

– O sakyk, – tarė jis, – ar tiesa, kad Paryžiuj žmonės... tokios žemos moralės, kaip kad pasakojama?

Ignatijus Galaheris išraiškingai pakėlė dešinę ranką.

– Žemos moralės žmonių visur yra, – tarė jis. – Kas tiesa, tai tiesa – Paryžiuj gali pamatyt net labai
pikantiškų dalykėlių. Pavyzdžiui, kad ir studentų šokiuose. Smagu, kas mėgsta, kai cocottes ima duot
garo. Manau, žinai, kas jos tokios?

– Girdėjau, – atsakė Mažiulis Čandleris.

Ignatijus Galaheris baigė gerti viskį ir palingavo galvą.

– Sakyk ką nori, – tarė jis, – o paryžietės su niekuo nesulyginsi. Kokios manieros, koks
temperamentas!

– Jei taip, tai ten moralė žema, – su droviu atkaklumu pasakė Mažiulis Čandleris, – noriu pasakyt,
palyginus su Londonu ar Dublinu.

– Su Londonu! – pasakė Ignatijus Galaheris. – Londonas ar Paryžius – vienas ir tas pats. Paklausk
Hoganą, drauguži. Kai buvo atvažiavęs, aš jam truputį parodžiau Londono. Jis tave apšviestų...
Klausyk, nesiurbčiok, čia tau ne punšas – iki dugno!

– Kad jau tikrai nebe...

– Baik, baik, nuo vieno juk nieko neatsitiks. Ko paimt? To paties, ar ne?

– Na... gerai.

– François, dar to paties... Rūkysi, Tomi?

Ignatijus Galaheris išsiėmė portsigarą. Abu draugai užsidegė po cigarą ir tylėdami papsėjo, kol jiems
atnešė išgerti.

– Aš galvoju taip, – po kurio laiko tarė Ignatijus Galaheris, išnirdamas iš dūmų debesų, kuriuose
buvo pasislėpęs, – mes gyvenam beprotiškais laikais. Kur jau ten moralė... Esu girdėjęs – ką aš
sakau! – pats žinau atvejų... žemos moralės atvejų...

Ignatijus Galaheris mąsliai užsitraukė cigarą, o paskui šaltu istoriko tonu ėmė piešti draugui
užsieniuose vešinčio moralinio pakrikimo vaizdus. Išskaičiavo įvairioms sostinėms būdingas
blogybes ir linko pirmenybės palmę skirti Berlynui. Už kai ką dėti galvos jis negalįs (jam pasakoję
draugai), bet daug ką patyręs savo kailiu. Jis nesigailėjo nei titulų, nei privilegijuotos padėties
visuomenėje. Atskleidė daugybę Europos vienuolynų paslapčių ir apsakė ne vieną ištvirkavimo atvejį
iš aukštosios visuomenės, o baigdamas smulkiai papasakojo istoriją apie vieną anglų grafienę – ir
garantavo, jog tai tikras faktas. Mažiulis Čandleris buvo pritrenktas.

– Na, bet dabar, – pasakė Ignatijus Galaheris, – mes esam Dievo užmirštame Dubline, kur apie tokius
dalykus nė negirdėt.

– Kaip nuobodu čia turėtų būti, – tarė Mažiulis Čandleris, – tau, mačiusiam tiek visokių miestų!

– Nieko, – atsakė Galaheris, – man tai geriausias poilsis. O pagaliau juk čia, kaip sakoma, tėvų žemė,
tiesa? Nori nenori, o jauti kažką tokio... Žmogiška... Papasakok apie save. Hoganas sakė, jog tu... jau
mėgaujiesi vedybinio gyvenimo džiaugsmais. Pora metų, tiesa?

Mažiulis Čandleris išraudo ir nusišypsojo.

– Taip, – atsakė jis. – Gegužės mėnesį suėjo metai, kai vedžiau.

– Tai priimk (geriau vėliau, negu niekad) mano linkėjimus, – pasakė Ignatijus Galaheris. – Nežinojau
tavo adreso – būčiau pasveikinęs laiku.

Jis ištiesė ranką, ir Čandleris ją paspaudė.

– Na, Tomi – tarė Galaheris, – linkiu, drauguži, tau ir tavo šeimai gyventi laimingai, turtingai ir
nemirti tol, kol aš pats tavęs nenušausiu. Šito tau nuoširdžiai linkiu kaip senas draugas. Supranti?

– Suprantu, – atsakė Mažiulis Candleris.

– Atžalų turi? – paklausė Ignatijus Galaheris.

– Turim vieną, – atsakė jis,

– Sūnų ar dukterį?

– Berniuką.

Ignatijus Galaheris skambiai pliaukštelėjo draugui per nugarą.

– Bravo! – tarė jis. – Kitaip ir būti negalėjo, Tomi! Mažiulis Candleris nusišypsojo, susidrovėjęs
nudelbė akis į stiklą ir trim baltais it vaiko dantimis pakando apatinę lūpą.

– Tikiuosi, kol neišvažiavęs, ateisi kada pavakarot pas mus? – tarė jis. – Žmona apsidžiaugtų.
Pamuzikuotume, paskui...

– Labai ačiū, drauguži, – atsakė Ignatijus Galaheris. – Gaila, kad nesusitikom anksčiau. Ryt vakare
man jau reikia išvažiuot.

– Gal tada šįvakar?..

– Labai gaila, bičiuli. Matai, aš čia atvažiavau su tokiu draugu, irgi protingas vyrukas, ir mes
susitarėm šįvakar persimest kortom. Jei ne tai...

– A, jeigu taip...

– Bet ką žinai? – svarstė Ignatijus Galaheris. – Dabar, kai ledai pralaužti, kitais metais gal ir vėl čia
atšausiu. Tad laikykim, kad malonumą tik trumpam atidedam.

– Gerai, – sutiko Mažiulis Candleris, – kitą kartą kai atvažiuosi, vieną vakarą būtinai pasisvečiuosi
pas mus. Sutarta?

– Sutarta, – atsakė Ignatijus Galaheris. – Jeigu kitais metais atvažiuosiu, duodu parole
d’honneur[Garbės žodis (pranc.).].

– O sutarčiai sutvirtinti, – tarė Mažiulis Candleris, – išgerkim dar po vieną.

Ignatijus Galaheris išsiėmė didelį auksinį laikrodį ir pasižiūrėjo, kiek valandų.

– Bet po paskutinę, gerai? – tarė jis. – Nes, matai, manęs lauks.

– Taip, taip, žinoma, – pasakė Mažiulis Candleris.

– Na tai gerai, – pasakė Ignatijus Galaheris, – išgerkim dar po vieną doec an doruis,[Į kelionę (air.).]
kaip liaudis sako.

Mažiulis Candleris užsakė viskio. Buvo visas iškaitęs. Jis visada rausdavo dėl menko nieko, o dabar
dar buvo įšilęs ir susijaudinęs. Trys porcijos viskio mušė jam į galvą, o stiprus Galaherio cigaras
visai aptemdė protą, nes jis buvo silpno sudėjimo ir negeriantis. Susitikimas po aštuonerių metų su
Galaheriu, vakaronė su Galaheriu šviesiame ir triukšmingame Korliso restorane, Galaherio
pasakojimai, Galaherio klajokliško ir spalvingo gyvenimo vaizdai jį, tokį jautrų, visai išmušė iš
pusiausvyros. Jis skaudžiai jautė kontrastą tarp savo ir draugo gyvenimo, ir jam atrodė, jog tai likimo
klaida. Galaheris tiek kilme, tiek išsilavinimu už jį žemesnis. Jei kas duotų progą, jis nuveiktų
daugiau, negu jo draugas yra nuveikęs ar gali nuveikti, sukurtų šį tą rimtesnio už laikraštininko
skiedalus. O kas gi kliudo? Nelemtas drovumas! Jis geidė kaip nors įrodyti, ko esąs vertas, įrodyti
savo vyriškumą. Juk suprato, kodėl Galaheris nepriėmė jo kvietimo. Galaheris jam rodo draugiškumą
tik iš malonės, taip pat kaip apsilankydamas Airijoje daro malonę Airijai.

Barmenas atnešė viskio. Mažiulis Čandleris pastūmėjo vieną stiklą draugui, o pats drąsiai čiupo kitą.

– Kas žino? – tarė jis, kai jiedu pakėlė stiklus. – Kai atvažiuosi kitais metais, gal aš jau turėsiu
malonumo palinkėt ilgo ir laimingo gyvenimo ponui ir poniai Galaheriams.

Galaheris pakėlęs stiklą reikšmingai primerkė akis. Truputį nugėręs, ryžtingai plekštelėjo lūpomis,
pastatė stiklą ir tarė:

– Šito gali, drauguži, nebijoti. Prieš kišdamas kaklą į pavalkus – jei iš viso kada kišiu, – noriu dar
pasiaust, pagyvent ir pamatyt pasaulio.
– Vieną dieną įkiši, – ramiai pasakė Mažiulis Čandleris.

Ignatijus Galaheris atgręžė į draugą savo oranžinį kaklaraištį ir skalūno melsvumo akis. Taip manai?
– tarė.

– Jei tik susirasi merginą, – tvirtai atsakė tas – įkiši kaklą į pavalkus ir tu, kaip ir visi.

Jis tai pasakė šiek tiek iššaukiamai ir pajuto, jog išsidavė; bet nors skruostai nuraudo dar labiau,
draugo žvilgsnį jis atlaikė. Ignatijus Galaheris valandėlę žiūrėjo į jį, o tada tarė:

– Jei taip kada nors atsitiks, tai galvą guldau, bus be jokių meilių seilių. Mano tikslas – vest turtingą.
Neturi solidžios sąskaitėlės banke – ačiū, viso gero.

Mažiulis Čandleris papurtė galvą.

– Žmogau, tu netiki? – karštai tarė Ignatijus Galaheris. – O žinai ką? Reikia man pirštu pamot –
kaipmat bus ir žmona, ir pinigai. Netiki? O aš žinau, kad taip yra. Šimtai – ką aš sakau? – tūkstančiai
turtingų vokietaičių ir žydaičių, aptekusių pinigais, pasišokėdamos... Palauk, drauguži. Pamatysi, aš
ne iš kelmo spirtas. Kai ko imuosi, tai, žinok, be juokų. Tu tik palūkėk.

Jis kliūstelėjo į burną viskį ir skambiai nusikvatojo. Paskui susimąstęs įsistebeilijo prieš save ir
ramesniu balsu tarė:

– Bet man neskubu. Palauks. Aš, supranti, netrokštu prisirakint prie vienos moteriškės.

Lūpomis jis pavaizdavo ragaująs ir susiraukė.

– Manyčiau, kad išsivadėja, – pasakė jis.

Mažiulis Čandleris su vaiku rankose sėdėjo kambary šalia prieškambario. Taupumo sumetimais
Čandleriai nelaikė tarnaitės, tik kokiai valandai rytą ir kokiai valandai vakare ateidavo padėti
jaunesnioji Enės sesuo Monika. Bet Monika buvo seniai išėjusi namo. Buvo be penkiolikos devynios.
Mažiulis Čandleris susivėlino namo vakarienės, be to, pamiršo parnešti Enei iš Biulio krautuvės
pakelį kavos. Ji, aišku, buvo surūgus ir beveik nekalbėjo. Sakė apsieisianti nieko negėrus, bet priėjus
laikui, kada uždarydavo kampinę parduotuvę, sugalvojo nueiti pati nupirkti ketvirčio svaro arbatos ir
poros svarų cukraus. Ji mikliai įdavė jam į rankas miegantį vaiką ir pasakė:

– Še. Tik nepažadink.

Ant stalo stovėjo lempelė su baltu porcelianiniu gaubtu, ir jos šviesa krito ant nuotraukos su rantuoto
rago rėmeliais. Ant Enės nuotraukos. Mažiulis Čandleris pasižiūrėjo į ją, ilgiau sulaikydamas žvilgsnį
prie siaurų kietai suspaustų lūpų. Ji buvo apsivilkusi šviesiai mėlyna vasarine palaidinuke, kurią jis
vieną šeštadienį parnešė dovanų. Palaidinukė kainavo dešimt šilingų ir vienuolika pensų, o dar kiek
nervų! Kaip jis prisikankino tą dieną – kai laukė prie parduotuvės durų, kol parduotuvė ištuštės; kai
stovėjo prie prekystalio, dėdamasis ramus ir abejingas, kol pardavėja priešais jį krovė moteriškas
palaidinukes; kai mokėjo į kasą ir pamiršo pensą grąžos; kai jį pašaukė kasininkė, ir galiausiai – kai,
norėdamas nuslėpti paraudimą, eidamas iš parduotuvės apžiūrinėjo ryšulėlį, ar gerai perrištas. Kai
parnešė namo, Enė jį pabučiavo ir pasakė, jog palaidinukė labai graži ir madinga, tačiau išgirdusi
kainą, metė palaidinukę ant stalo ir sušuko, kad tiktai didžiausi sukčiai gali plėšti už ją dešimt šilingų
ir vienuolika pensų. Iš pradžių liepė grąžinti, bet pasimatavusi susižavėjo, ypač rankovėmis, tai
pabučiavo jį ir pasakė, koks jis geras, kad pagalvojo apie ją.

Hm!..

Jis šaltai pažvelgė į akis nuotraukoj, ir jos atsakė taip pat šaltai. Gražumo jos gražios, ir veidukas
gražus. Tačiau jame jis įžiūrėjo ir atgrasių bruožų. Kodėl tas veidas toks bejausmis ir oficialus? Akių
šaltumas jį erzino. Jos ne traukė, o stūmė nuo savęs: jose nesimatė jokios aistros, jokio įkvėpimo. Jis
prisiminė, ką Galaheris buvo sakęs apie turtingas žydaites. Tos tamsios rytietiškos akys, galvojo jis,
kiek jose aistros, geidulingo ilgesio!.. Kodėl jis vedė moterį su tokiomis akimis?

Sulig šiuo klausimu jis susigriebė ir neramiai apsidairė po kambarį. Gražūs baldai, kuriuos buvo
išsimokėtinai pirkęs, jam irgi pasirodė kažkuo atgrasūs. Juos išsirinko Enė, todėl jie priminė ją. Jie
irgi buvo dailūs ir griežti. Jam pabudo nykus pasibjaurėjimas savo gyvenimu. Negi jis negalėtų
ištrūkti iš to narvelio? Negi jam per vėlu pradėti gyventi taip šauniai kaip Galaheris? Gal išvažiavus į
Londoną? Dar nebaigta mokėti už baldus. Jei jis parašytų ir išleistų knygą, tada jam atsivertų visi
keliai.

Priešais jį ant stalo gulėjo Bairono eilių tomelis. Atsargiai, kad nepažadintų vaiko, jis kaire ranka
atvertė knygą ir pradėjo skaityti patį pirmąjį eilėraštį:

Nutilo vėjai...

Nejuda net lapai,

Zefyrai po giraitę neklajoja,

Kai ateinu prie Margaritos kapo

Ir savo mylimą gėlėm apkloju.

Jis nutilo. Eilėraštis tarsi pripildė visą kambarį. Kiek melancholijos! Ar sugebėtų ir jis taip rašyti,
eilėmis išreikšti savo dvasios melancholiją? O tiek dalykų norėtų aprašyti: pavyzdžiui, ką jautė prieš
keletą valandų ant Gratano tilto. Kad vėl galėtų susigrąžinti aną nuotaiką...

Pabudo vaikas ir ėmė verkti. Mažiulis Čandleris atitraukė akis nuo knygos ir bandė jį nutildyti, bet
vaikas nenutilo. Tada pradėjo jį supti, tačiau vaikas tik dar labiau rėkė. Supdamas jį vis smarkiau,
ėmė skaityti antrąjį posmelį:

Tame aukštam rūsy ji miega

Šalta, kuri kadais...[Eilutės iš Bairono eilėraščio „Mirus jaunai ledi, poeto pusseserei, kurią jis labai
mylėjo“ (1802). Čia ir toliau eiliuotus tekstus vertė H.Bakanas.]

Beprasmiška. Nepaskaitysi. Nieko nepadarysi. Vaiko rėksmas gręžte gręžė ausis. Beprasmiška,
beprasmiška! Jis – kalinys iki gyvos galvos. Iš pykčio jam virpėjo rankos, ir staiga, pasilenkęs prie
vaiko veidelio, jis suriko:

– Nustok!

Vaikas sudrebėjo iš išgąsčio, sekundę patylėjo ir vėl ėmė klykti. Mažiulis Čandleris pašoko nuo
kėdės ir ėmė su vaiku rankose skubiai vaikščioti po kambarį. Tasai, protarpiais kelioms sekundėms
užsirydamas, gailiai gaikčiojo. Vaiko verksmas aidėjo tarp plonų kambario sienų. Jis bandė
nuraminti, bet vaikas tik dar labiau tam-pydamasis gaikčiojo. Matydamas iškreiptą, drebantį vaiko
veidelį, jis išsigando. Suskaičiavo septynis kūktelėjimus be pertraukos ir persigandęs prispaudė
vaiką prie krūtinės. Jeigu mirtų!..

Durys atsilapojo, ir į kambarį įbėgo uždususi jauna moteris.

– Kas yra? Kas yra? – sušuko ji.

Vaikas, išgirdęs motinos balsą, pratrūko isteriškai gokčioti.

– Nieko, Ene... nieko... Pradėjo verkt...

Ji nusviedė pirkinius ant grindų ir stvėrė vaiką jam iš rankų.

– Ką tu jam padarei? – sušuko, svilindama piktomis akimis.

Mažiulis Čandleris prisivertė keletą sekundžių nenuleisti akių ir, jos žvilgsnyje išskaitęs neapykantą,
pajuto, kaip jam kažkas sugniaužė širdį. Jis sulemeno:

– Kad nieko... Jis... jis pradėjo verkt... O aš niekaip. .. Aš nieko nepadariau... O kas?

Jo nesiklausydama, ji vaikščiojo po kambarį, stipriai spausdama glėby vaiką ir kuždėdama:

– Mano berniukas! Vaikelis mano! Išgąsdino tave, mažyti?.. A-a-a, mano mažytis! A-a-a! Pupuliukas!
Pupuliukas mamytės brangiausias! A-a-a!

Mažiulis Čandleris pajuto, kad iš gėdos kaista skruostai, ir atsistojo, kur nesiekė lempos šviesa. Jis
stovėjo klausydamasis, kaip vaiko verksmas vis rimsta, rimsta, ir jam akyse ėmė tvenktis atgailos
ašaros.
ATSILYGINO
Piktai sužlegėjo skambutis, ir kai panelė Parker priėjo prie kalbamojo vamzdžio, piktas balsas itin
spigia šiaurės airių tartimi suriko:

– Pašaukit Faringtoną!

Panelė Parker grįžo prie savo mašinėlės, tardama vienam žmogui, sėdinčiam prie rašomojo stalo:

– Jus kviečia ponas Aleinas.

Žmogus tyliai burbtelėjo: „Kad jį kur velnias!“ ir atstūmęs kėdę atsistojo. Jis buvo aukštas ir
stambaus sudėjimo. Veido buvo negražaus, tamsiai raudono su šviesiais antakiais ir ūsais; akys kiek
išvirtusios, su drumstais baltymais. Jis atkėlė pertvaros lentelę ir sunkiais žingsniais pro klientus
išėjo iš kontoros. Sunkiais žingsniais užlipo iki antro aukšto laiptų aikštelės, kur ant durų žvilgėjo
vario plokštelė su užrašu „P. Aleinas“. Čia sustojo, šnarpšdamas iš nuovargio ir susierzinimo, ir
pasibeldė. Spigus balsas riktelėjo:

– Prašom!

Žmogus įėjo į pono Aleino kabinetą. Tuo metu ponas Aleinas, nedidukas, švariai nuskustu veidu, su
auksiniais akiniais, staigiai pakėlė galvą nuo dokumentų krūvos. Galva, visa rožinė ir beplaukė,
panėšėjo į didžiulį kiaušinį, gulintį ant dokumentų. Ponas Aleinas negaišo nė minutės:

– Faringtonas? Ką visa tai reiškia? Kodėl aš turiu nuolat jumis skųstis? Leiskite paklausti, kodėl
nepadarėt Bodlio ir Kirveno sutarties nuorašo? Aš jums liepiau jį baigt iki keturių.

– Bet ponas Šelis, pone, sakė...

– Ponas Šelis, pone, sakė... Malonėkit vykdyt, ką sakau aš, o ne ką ponas Šelis, pone, sako. Visada
jūs išrandat kokią nors priežastį išsisukti nuo darbo. Štai ką aš jums pasakysiu: jei šiandien iki vakaro
nepadarot sutarties nuorašo, pranešiu ponui Krosbiui... Ar girdit, ką aš jums sakau?

– Taip, pone.

– Ar girdit, ką aš jums sakau?.. O, ir dar vienas dalykas! Su jumis kalbėt – tas pats kaip su siena...
Įsidėkit į galvą visam laikui, kad pietums jums skirta pusė, o ne pusantros valandos. Kiek ten
patiekalų jūs valgot? Būtų įdomu žinoti... Ar jūs mane supratot?

– Taip, pone.

Pono Aleino galva vėl palinko prie dokumentų krūvos. Žmogus įbedęs akis spoksojo į blizgančią
„Krosbio ir Aleino“ reikalų vedėjo makaulę, svarstydamas, kokio ji stiprumo. Pykčio spazmas
sugniaužė jam gerklę, bet netrukus praėjo, ir dabar jis bejuto tik didelį troškulį. Tas pojūtis buvo jam
pažįstamas – žinojo, kad vakare reikės gerai išgerti. Buvo antra mėnesio pusė, tai jeigu laiku baigtų
nuorašą, ponas Aleinas gal išrašytų jam pinigų. Jis ramiai stovėjo, įbedęs akis į galvą virš dokumentų
krūvos. Ūmai ponas Aleinas ėmė raustis po dokumentus, kažko ieškodamas. Paskui, tarsi tik dabar tą
žmogų pamatęs, staigiai pakėlė galvą:

– A? Ar žadat visą dieną čia stovėt? Garbės žodis, Faringtonai, jūs ne per daug viską imat į galvą.

– Aš laukiu, sakau, gal...

– Viskas aišku, galit nelaukt. Eikit ir dirbkit savo darbą. Žmogus sunkiai nuėjo prie durų ir, eidamas iš
kabineto, išgirdo poną Aleiną šaukiant, kad jeigu iki vakaro nebus sutarties nuorašo, apie tai bus
pranešta ponui Krosbiui.

Jis grįžo prie savo rašomojo stalo apatinėj kontoroj ir suskaičiavo lapus, kuriuos dar reikėjo nurašyti.
Paėmė plunksnakotį ir pamirkė rašale, bet nerašė, o tik kvailai spoksojo į paskutinius savo parašytus
žodžius: „Jokiu atveju neleistina, kad minėtasis Bernardas Bodlis būtų...“ Temo, po kelių minučių
uždegs lempas; štai, tuomet bus kitas rašymas. Jis užsinorėjo numalšinti troškulį. Pakilo nuo rašomojo
stalo ir, kaip ir pirma, pakėlęs pertvaros lentelę, išėjo iš kontoros. Jam einant pro duris, vyresnysis
raštvedys klausiamai pažvelgė į jį.

– Aš čia pat, ponas Šeli, – pasakė žmogus, pirštu rodydamas, kur einąs.

Vyresnysis raštvedys dirstelėjo į skrybėlių kabyklą, bet matydamas, kad skrybėlės tebėra visos, nieko
nebesakė. Išėjęs į laiptų aikštelę, žmogus išsitraukė iš kišenės languotą kepurę, užsidėjo ir nubėgo
klibančiais laiptais žemyn. Nuo laukujų durų jis vogčiom nusėlino palei pat namų sienas ir staiga
smuko pro vienas duris į vidų. Atsidūręs saugiai tamsiame galiniame O’Nilo aludės kambarėly, įkišo
užkaitusį, raudonos mėsos ar raudono vyno spalvos veidą pro langelį į barą ir šūktelėjo:

– Ei, Petai, paduok porterio, būk geras.

Barmenas atnešė jam stiklinę porterio. Žmogus vienu mauku išgėrė ir paprašė kmyno. Padėjo ant
prekystalio pensą ir, palikęs jį barmenui prieblandoj sugraibalioti, taip pat vogčiom, kaip ir atėjęs,
pasišalino iš kambarėlio.

Tamsa podraug su tirštu rūku baigė išginti vasario vakaro prieblandą, ir Justeso gatvėj jau degė
žibintai. Žmogus palei namų sienas gūrino iki savo kontoros, spėliodamas, ar baigs laiku nuorašą. Ant
laiptų jam į nosį dūrė aštrus, lipnus kvepalų aromatas: matyt, kol jis buvo pas O’Nilą, ateita panelės
Delakur. Jis susigrūdo kepurę į kišenę ir lyg niekur nieko įėjo į kontorą.

– Jūsų ieškojo ponas Aleinas, – griežtai tarė vyresnysis raštvedys. – Kur buvot?

Žmogus žvilgtelėjo į du klientus, stovinčius prie pertvaros, tartum duodamas suprasti, kad jiems
girdint nepatogu atsakyti. Kadangi abu klientai buvo vyrai, vyresnysis raštvedys leido sau nusijuokti.

– Žinau aš jūsų gudrystes, – tarė jis. – Penki kartai per vieną dieną ar ne per daug... Na, mikliau neškit
ponui Aleinui nuorašą mūsų korespondencijos Delakur reikalu.

Nuo šios pastabos žmonėms girdint, nuo bėgimo laiptais ir nuo porterio, kurį taip skubom išmaukė,
žmogus visai apdujo ir, atsisėdęs prie stalo ieškoti reikalingų dokumentų, suvokė, koks beviltiškas
uždavinys baigti sutarties nuorašą iki pusės šešių. Artėjo tamsus drėgnas vakaras, ir žmogus troško jį
praleisti su draugais baruose, kur akiai linksma nuo dujinių lempų šviesos, o ausiai – nuo stiklų
džingsėjimo. Jis surinko korespondenciją Delakur reikalu ir išėjo iš kontoros, vildamasis, jog ponas
Aleinas nepastebės, kad trūksta paskutinių dviejų laiškų.

Aštrus, lipnus kvepalų aromatas tvyrojo ant laiptų iki pat pono Aleino kabineto. Delakur buvo
pusamžė žydiškos išvaizdos moteriškė. Žmonės kalbėjo, kad Aleinas įsimylėjęs arba ją, arba jos
pinigus. Ji dažnai ateidavo į kontorą, o atėjusi ilgai užsibūdavo. Dabar ji sėdėjo prie Aleino stalo,
apgaubta kvepalų aromato, glostydama skėčio rankenėlę ir viksėdama didžiulę juodą skrybėlaitės
plunksną. Ponas Aleinas buvo atsisukęs į ją su visa kėde ir nerūpestingai užsimetęs koją ant kojos.
Žmogus padėjo korespondenciją ant stalo ir pagarbiai nusilenkė, tačiau nei ponas Aleinas, nei panelė
Delakur į jo nusilenkimą nereagavo. Aleinas patapšnojo pirštu j korespondenciją, o po to parodė į jį
tartum sakydamas: ,,Gerai, galit eit“.

Žmogus grįžo į apatinę kontorą ir vėl atsisėdo prie savo rašomojo stalo. Jis įdėmiai spoksojo į
nebaigtąją frazę: „Jokiu atveju neleistina, kad minėtasis Bernardas Bodlis būtų...“ ir galvojo, kaip
keista, kad paskutinieji trys žodžiai prasideda ta pačia raide. Vyresnysis raštvedys ėmė skubinti
panelę Parker, girdi, nespėsianti laiku atspausdinti laiškų, kuriuos reikia išsiųsti paštu. Žmogus keletą
minučių klausėsi, kaip tarška rašomoji mašinėlė, o paskui palinko prie sutarties nuorašo. Tačiau galva
buvo sunki, ir jo mintys nuklydo į šviesią, klegančią užeigą. Tokį vakarą tik gerti karštą punšą. Jis
vargo plušo prie nuorašo, bet kai laikrodis išmušė penktą, dar buvo likę perrašyti keturiolika
puslapių. Po velnių! Niekaip nebaigs laiku! Jam knietėjo garsiai išsikeikti, smarkiai į ką nors trenkti
kumščiu. Buvo taip įsiutęs, kad vietoj „Bernardas Bodlis“ parašė „Bernardas Bernardas“ ir turėjo iš
naujo perrašyti lapą.

Jis jautėsi toks stiprus, kad būtų galėjęs viena ranka išdaužyti visą kontorą. Jam niežėte niežėjo nagus
ką nors padaryti, lėkti iš kontoros ir siautėti, siautėti... Visos gyvenimo nuoskaudos jį vedė į
pasiutimą... Gal paprašyti avanso patį kasininką? Ne, kasininkas velnias, su juo nesusikalbėsi –
avanso neduos... Žmogus žinojo, kur susitiktų su draugais – su Leonardu, su O’Helerenu, Didnosiu
Flinu. Jo jausmų barometras rodė artėjant siautulio periodą.

Vaizduotė jį taip toli nuskraidino, kad jis atsiliepė tik pašauktas antrą kartą. Kitapus pertvaros stovėjo
ponas Aleinas ir panelė Delakur, o visi raštvedžiai atsisukę kažko laukė. Žmogus pakilo nuo
rašomojo stalo. Ponas Aleinas paleido piktą tiradą, šaukdamas, jog trūksta dviejų laiškų. Žmogus
atsakė, kad nieko apie juos nežinąs ir kad jis padaręs tikslų nuorašą. Tirada tęsėsi ir buvo tokia pikta
ir audringa, kad žmogus vos susilaikė netvojęs kumščiu į priešais stovinčio žmogiuko galvą.

– Aš nieko nežinau apie kitus du laiškus, – kvailai tarė jis.

– Jūs... nieko... nežinot! Iš kur jau jums žinot, – tarė ponas Aleinas. – Sakykit, – pridūrė jis, žvilgsniu
ieškodamas šalia stovinčios damos pritarimo, – jūs laikot mane kvailiu? Jūsų nuomone, aš visiškas
kvailys?

Žmogus perkėlė žvilgsnį nuo damos veido prie mažučio kiaušingalvio, paskui atgal, ir nė nepajuto,
kaip liežuvis pats rado tinkamą atsakymą:
– Aš manau, pone, – tarė jis, – kad jūs šitą daug geriau žinot už mane.

Raštvedžiai net kvapą sulaikė. Visi apstulbo (sąmojo autorius ne mažiau už savo bendradarbius), o
panelė Delakur, apkūni maloni moteris, plačiai nusišypsojo. Ponas Aleinas paraudo lyg laukinė rožė,
o burną perkreipė nykštuko įniršis. Jis ėmė žmogui prieš nosį kratyti kumštį taip smarkiai, jog rodės,
kad vibruoja kokio elektrinio aparato galvutė.

– Chuliganas! Akiplėša! Aš tuoj su jumis susidorosiu! Pamatysit! Arba atsiprašysit manęs už

akiplėšiškumą, arba tuoj pat išlėksit iš kontoros! Jei neatsiprašysit, aš jums sakau, – išlėksit iš
kontoros!

Jis stovėjo tarpuvartėj, kitoje gatvės pusėje, žiūrėdamas, ar kasininkas iš kontoros išeis vienas. Išėjo
visi raštvedžiai, ir galiausiai pasirodė kasininkas su vyresniuoju raštvedžiu. Šnekinti jį, kai jis su
vyresniuoju raštvedžiu, nebuvo prasmės. Žmogus žinojo, kokia liūdna jo padėtis. Jis buvo priverstas
nužemintai atsiprašyti pono Aleino už įžūlumą, tačiau numanė, koks širšių lizdas dabar bus jam
kontora. Jis prisiminė, kaip ponas Aleinas išujo iš kontoros mažąjį Piką, kad jo vieton įstatytų savo
sūnėną. Jis siuto iš įtūžio, troškulio ir keršto, siuto ant savęs ir ant viso pasaulio. Ponas Aleinas
nepaliks jo nė valandėlės ramybėj; ne gyvenimas bus, o pragaras. Šį kartą jis baisiausiai
apsikvailino. Ko negalėjo prikąsti liežuvio? Bet juodu, jis ir ponas Aleinas, jau iš pradžių nesutarė,
nuo pat tos dienos, kai ponas Aleinas išgirdo, kaip jis, linksmindamas Higinsą ir panelę Parker,
mėgdžioja jo šiaurės airių tarseną; nuo to viskas ir prasidėjo. Būtų galima paprašyti pinigų Higinsą,
bet ką ten, Higinsas pats vaikšto dykom kišenėm. Kai žmogui reikia išlaikyti dvejus namus, kur jau ten
turės...

Visą stambų jo kūną net maudė – taip norėjosi užeigos jaukumo. Nuo rūko jam darėsi šalta, ir jis
pagalvojo, gal pasiskolinti O’Nilo aludėj iš Peto. Tik daugiau kaip šilingo iš jo neiškaulysi, o
šilingas tai lygu nieko. Bet pinigų gauti reikia būtinai: jis išleido paskutinį pensą stiklinei porterio, o
netrukus bus iš viso per vėlu ieškoti pinigų. Staiga, čiupinėdamas laikrodžio grandinėlę, jis prisiminė
Terio Kelio lombardą Flito gatvėje. Puiku! Kodėl tokia mintis jam anksčiau neatėjo į galvą? Jis
smuko į siaurą Tempi Baro gatvelę, murmėdamas sau, tegu visi eina po velnių, jis šįvakar kaip
reikiant pašiaus. Terio Kelio raštvedys pasakė: „Penki šilingai!“, tačiau priėmėjas pasiūlė šešis, ir
galiausiai jam iš tikrųjų išmokėjo visus šešis šilingus. Jis išėjo iš lombardo linksmas, nykščiu ir
smiliumi spausdamas stulpeliu sudėtas monetas. Vestmorlendo gatvės šaligatviais plaukė būriai iš
darbo grįžtančių jaunų vyrų ir moterų, o tarp jų zujo apiplyšę vaikigaliai, šūkaudami vakarinių
laikraščių pavadinimus. Žmogus ėjo su išdidžiu pasitenkinimu žiūrėdamas į minią, pasitikinčiai
nužvelgdamas kontorų tarnautojas. Ausyse aidėjo tramvajų gongai ir ūžesys, ir jo nosis jau traukė
besirangančius punšo garus. Eidamas jis galvojo, kokiais sakiniais pasakos atsitikimą draugams:
,,Na, aš nieko, tik pasižiūrėjau į jį – šalčiausiai, žinokit, o tada į ją. Paskui vėl į jį – žinokit, labai
ramiai. Tada sakau: „Aš manau, kad jūs šitą žinot geriau už mane“.

Didnosis Flinas sėdėjo Deivio Birno bare įprastoj vietoj, kampe, ir, išklausęs pasakojimą, pastatė
Faringtonui viskio, sakydamas, jog kaip gyvas negirdėjęs, kad kas taip šauniai atrėžtų. Faringtonas
savo ruožtu pastatė jam. Po kurio laiko į barą atėjo O’Helerenas su Pedžiu Leonardu, ir pasakojimas
buvo pakartotas jiems. O’Helerenas visiems pastatė karšto viskio ir papasakojo, kaip jis,
tarnaudamas Faunzo gatvėj pas Kalaną, sykį atrėžęs vyresniajam raštvedžiui, bet kadangi jo replika
buvo gana švelni, jis pripažino, kad ji ne tokia sąmojinga kaip Faringtono. Tuomet Faringtonas liepė
vyrams baigti iki dugno – užsakysiąs dar po vieną.

Visiems vardijant, kas kokių nuodų gers, ogi įėjo Higinsas! Jis, žinoma, turėjo prisidėti prie jų. Vyrai
paprašė papasakoti, kaip ten buvę su Faringtonu. Jis pasakojo nepaprastai vaizdžiai, nes penkios
porcijos viskio su saldžiu vandeniu prieš akis labai kėlė ūpą. Visi sustūgo iš juoko, kai jis parodė,
kaip ponas Aleinas mojavo kumščiu Faringtonui prieš nosį. Paskui jis pamėgdžiojo Faringtoną: „Ir
tada mūsų mandagusis vyras kuo ramiausiai...“, o Faringtonas prisimerkęs drumstomis akimis
spoksojo į draugiją, šypsodamasis ir protarpiais nučiulpdamas nuo ūsų viskio lašelius.

Išgėrę vyrai padarė pertrauką. O’Helerenas pinigų turėjo, bet kiti du buvo tuščiom kišenėm; taigi visa
kompanija kiek apgailestaudama išėjo iš baro. Nuo Diuko gatvės kampo Higinsas ir Didnosis Flinas
pasuko į kairę, o kiti trys grįžo į centrą. Šaltas gatves šlakstė lietus, ir kai jie priėjo Balast
Ofisą[Įstaiga, tvarkanti Dublino uosto darbą.], Faringtonas pasiūlė užeiti į „Škotų namus“. Ten buvo
pilna vyrų, visi garsiai erzėjo, džingsėjo stiklinės. Trijulė prasispraudė pro inzgiančius degtukų
pardavėjus, susispietusius prie durų, ir susimetė baro gale. Vienas po kito ėmė pasakoti visokias
istorijas. Leonardas supažindino juos su jaunu vyruku, pavarde Veterzas, „Tivolio“[Miuzikholas
Berko krantinėj Dubline.] akrobatu ir farsų atlikėju. Faringtonas visiems užsakė gėrimo. Veterzas
pasakė gersiąs stiklelį airiško viskio su „Apolinariu“[Mineralinis vanduo iš Nejenaro šaltinio
Vokietijoje.]. Faringtonas, kuris neblogai nusimanė, kaip dera elgtis, paklausė draugus, gal ir jie ims
„Apolinario“, bet vyrai liepė Timui savo viskį paduoti karštą. Šneka nukrypo apie teatrą. Išgerti
pastatė O’Helerenas, paskui Faringtonas pastatė vėl, nors Veterzas prieštaravo, sakydamas, jog airių
vaišingumas pernelyg didelis. Jis žadėjo nusivesti juos už kulisų ir supažindinti su gražiomis
merginomis. O’Helerenas pasakė, kad jiedu su Leonardu eisią, tačiau Faringtonas neis, nes jis vedęs,
o Faringtonas primerktomis drumzlinomis akimis dėbčiojo į draugiją, rodydamas suprantąs, jog jį
traukia per dantį. Veterzas savo sąskaita visiems pastatė tik po stikliuką ir pažadėjo vėliau susitikti su
jais Maligeno bare Pulbego gatvėj.

Kai „Škotų namus“ uždarė, jie nuėjo į Maligeno barą. Suėjo į galinę saliukę, ir O’Helerenas visiems
užsakė karšto punšo. Visi jau buvo įkaušę. Statė Faringtonas, kai vėl pasirodė Veterzas. Dideliam
Faringtono džiaugsmui jis šį kartą tegėrė stiklą alaus. Finansai seko, tačiau visiems jų dar pakako.
Įėjo ir prie gretimo stalo susėdo dvi merginos su didelėmis skrybėlaitėmis ir jaunas vyriškis languota
eilute. Veterzas su jais pasisveikino, savo kompanijai pasakė, jog jie iš „Tivolio“. Faringtono
žvilgsnis tolydžio krypo į vieną iš merginų. Ji atrodė įspūdingai. Skrybėlaitę buvo persirišusi
plačiausiu įvairių atspalvių mėlynu šaliu, pasmakrėj surištu didžiausia kokarda, ir mūvėjo ryškiai
geltonas pirštinaites iki alkūnių. Faringtonas susižavėjęs spoksojo į apvalią rankutę, kurią ji labai
dažnai ir itin grakščiai kilnojo, o, kai neilgai trukus ji atsakė į jo žvilgsnį, jis dar labiau susižavėjo –
dabar jos didelėmis tamsiai rudomis akimis. Jį pakerėjo įdėmus įkypas jų žvilgsnis. Ji porą kartų
žvilgtelėjo į jį, o kai jų kompanija ėjo iš salės, ji šonu brūkštelėjo j jo kėdę ir londonietišku akcentu
pasakė: „Oi, atleiskit!“ Jis akimis išlydėjo ją pro duris, tikėdamasis, jog atsigręš į jį, tačiau turėjo
nusivilti. Jis apmaudavo, kad kišenėse tuščia ir kad tiek daug visiems statė, ypač viskio su
„Apolinariu“ Veterzui. Jau ko jis gyvenime nekentė, tai parazitų. Jam pasidarė taip pikta, kad
nebesekė draugų pokalbio.

Pedis Leonardas kažko kreipėsi į jį, ir jis sužinojo, kad jų kalbėtasi apie jėgą. Veterzas rodė savo
bicepsus ir taip gyrėsi, kad draugai paragino Faringtoną apginti tautos garbę. Todėl Faringtonas
pasiraitojo rankovę ir visiems parodė savo bicepsus. Rankos buvo apžiūrėtos, palygintos, ir
galiausiai nutarta surengti jėgos varžybas. Pratuštinus stalą, abu vyrai, sugniaužę viens kito plaštakas,
susidėjo ant jo alkūnes. Kai Pedis Leonardas pasakys: „Jau!“, abu turės lenkti vienas kito ranką prie
stalo. Faringtonas atrodė labai rimtai ir ryžtingai nusiteikęs.

Varžybos prasidėjo. Po kokių trisdešimties sekundžių Veterzas pamažu prilenkė priešininko ranką prie
stalo. Faringtono tamsiai raudonas veidas dar patamsėjo iš pykčio ir pažeminimo, kad jį apveikė toks
piemuo.

– Visu svoriu užsigult negalima. Reikia garbingai, – pasakė jis.

– O kas lenkia negarbingai? – atsakė tasai.

– Einam dar. Iš trijų kartų.

Varžybos prasidėjo iš naujo. Faringtono kaktoj iššoko gyslos, o baltas Veterzo veidas paraudo. Po
ilgos kovos Veterzas vėl pamažu prilenkė priešininko ranką prie stalo.

Žiūrovai pritariamai suūžė. Rudaplaukis barmenas, stovintis prie stalo, linktelėjo į laimėtoją ir,
kvailas daiktas, nesusilaikė neleptelėjęs:

– O, čia tai žmogus moka!

– Velnią jūs išmanot! – įsiutęs pasakė Faringtonas, atsisukęs į jį. – Ko čia kišat savo trigrašį?

– Cit, cit! – tarė O’Helerenas, pastebėjęs žiaurią Faringtono veido išraišką. – Išgerkim, vyrai. Dar po
gurkšnelį, ir keliaujam.

Ties O’Konelio tiltu stovėjo niūrus žmogus, laukiantis mažojo Sendimaunto tramvajaus. Jis duso iš
pykčio ir noro atkeršyti. Jautėsi pažemintas ir sudirgęs; kišenėj vos pora pensų – ir kad nors būtų
žmoniškai įkaušęs. Po velnių viską! Darbe prisivirė košės, užstatė laikrodį, iššvaistė visus pinigus ir
net nepasigėrė. Jam vėl džiovino gerklę, ir jis troško grįžti į šiltą, prirūkytą užeigą. Dukart įveiktas
kažkokio piemens, jis prarado stipruolio vardą. Įtūžis jam gniaužė širdį, o prisiminęs, kaip mergina su
didele skrybėle šonu brūkštelėjo į jo kėdę ir pasakė „Atleiskit!“, iš įtūžio stačiai duso.

Jis išlipo Selbumo gatvėj ir palengva nuklumpino šešėliu palei kareivinių sieną. Jam nesinorėjo grįžti
namo. Įėjęs pro šonines duris, virtuvę rado tuščią, o ugnį beveik užgesusią. Jis suriko: – Eida! Eida!

Žmona buvo mažutė smailiaveidė moterėlė, kuri su žemėm maišydavo vyrą, kai jis būdavo blaivus, ir
kurią jis maišydavo su žemėm girtas. Jie turėjo penkis vaikus. Laiptais atbėgo mažas berniukas.

– Kas ten? – paklausė žmogus, stebeilydamasis į tamsą.

– Aš, tėte.

– Kas tu? Čarlis?

– Ne, tėte. Tomas.

– Kur motina?

– Bažnyčioj.

– Aha... Ar nepamiršo man palikt vakarienės?

– Ne, tėveli. Aš...

– Uždek lempą. Kam laikai namus patamsy? O kiti vaikai jau miega?

Žmogus sudribo ant kėdės, laukdamas, kada berniukas uždegs lempą. Jis ėmė pusbalsiu mėgdžioti
sūnaus nereiškią tarseną: „Bažnyčioj. Bažnyčioj, teikitės žinoti!“ Lempą uždegus, jis trenkė kumščiu į
stalą ir suriko:

– Kas vakarienės?

– Aš tuoj... išvirsiu, tėte, – atsakė berniukas.

Žmogus įnirtęs pašoko ir parodė į viryklę.

– Ant tokios ugnies! Tu nežiūrėjai ugnies! Na palauk, aš tave pamokysiu kitąkart taip nedaryti!

Jis žingtelėjo ir stvėrė prie durų stovinčią lazdą.

– Aš tau parodysiu nežiūrėt ugnies! – tarė jis, pasiraitodamas rankovę, kad nevaržytų rankos.

Berniukas sušuko: „Oi, tėte!“ ir inkšdamas nubėgo aplink stalą, tačiau žmogus jį pasivijo ir nustvėrė
už švarkelio. Berniukas beviltiškai apsidairė, bet nematydamas jokios vilties ištrūkti, puolė ant kelių.

– Tik pamėgink kitąkart nežiūrėt ugnies! – suriko žmogus ir smarkiai trenkė jam lazda. – Še tau,
tinginio panti!

Lazda kirto berniukui per šlaunį, ir jis sužvigo iš skausmo. Iškėlė sunertas rankas, ir jo balsas drebėjo
iš siaubo.

– Oi, tėte! – šaukė jis. – Nemušk manęs, tėtyte! Aš... aš už tave sukalbėsiu „Sveika, Marija“... Jei
nemuši, aš už tave sukalbėsiu „Sveika, Marija“.. . Aš sukalbėsiu „Sveika, Marija“...
MOLIS
Prižiūrėtoja leido jai išeiti, kai tik moterys pagers arbatos, ir Marija nekantraudama laukė, kada bus
laisva. Virtuvė buvo švari, net blizgėjo, virėja sakė, jog didieji variniai katilai lygu veidrodžiai.
Jaukiai kūrenosi krosnis, o ant vieno šoninio stalo gulėjo keturi didžiuliai šventiniai pyragai. Iš tolo
atrodė neprapjauti, bet priėjęs arčiau būtum pamatęs, kad jie supjaustyti į ilgas, storas, lygias
abišales ir jau galima dalinti prie arbatos. Marija juos pati supjaustė.

Ūgio Marija buvo visai mažučiukė, bet su labai ilga nosimi ir labai ilgu smakru. Ji šnekėjo truputį
sniaukrodama ir vis tartum guosdama: „Na taip, pupele“, „Na ne, pupele“. Jos visada šaukdavosi, kai
moterys skalbdamos susikivirčydavo, ir ji visada jas sutaikydavo. Kartą prižiūrėtoja ją pagyrė:
„Marija, tu tikras taikos angelas!“ Ir tą girdėjo prižiūrėtojos padėjėja ir dvi ponios iš globėjų tarybos.
O Rudė Muni nuolat sakydavo, kad jeigu ne Marija, tai ji kurčnebylei, prižiūrinčiai lygintuvus,
velniai žino ką padarytų. Visos mylėjo Mariją.

Moterys arbatą gers šeštą, ir ji spės išeiti dar prieš septynias. Nuo Bolzbridžo iki Nelsono kolonos
dvidešimt minučių, nuo kolonos iki Dramkondros[Dublino priemiestis.] dar dvidešimt ir dvidešimt
minučių apsipirkti. Vadinasi, nuvažiuos dar prieš aštuonias. Ji išsiėmė piniginę su sidabriniais
gnybtais ir dar kartą perskaitė žodžius „Dovana iš Belfasto“. Ji šitą piniginę labai mėgo, nes ją
parvežė Džo, kai prieš penkerius metus per Visus šventus su Elfiu buvo nuvažiavęs į Belfastą.
Piniginėj buvo dvi monetos po pustrečio šilingo ir šiek tiek variokų. Kai užsimokės už kelionę, jai
liks lygiai penki šilingai. Kaip smagu bus vakare! Vaikučiai padainuos... Kad tik Džo nepareitų girtas.
Išgėręs jis sakytum kitas žmogus.

Daug kartų jis ją kvietė gyventi pas save, bet ten ji jaustųsi kaip penktas vežimo ratas (nors Džo
žmonelė jai ir labai maloni), be to, ji pripratusi prie skalbyklos. Džo geras vaikinas. Ji užaugino jį,
taip pat ir Elfį, ir Džo dažnai sako:

– Mama yra mama, bet tikroji mano motina – Marija.

Šeimynai išsiskirsčius, berniukai surado jai vietą „Vakarinio Dublino“ skalbykloje, ir jai čia patiko.
Ji seniau taip blogai galvodavo apie protestantus[Ši skalbykla buvo išlaikoma protestantų
organizacijų. Joje dirbdavo daug „smukusių“ moterų.], bet dabar jie jai atrodė labai malonūs žmonės,
tyloki ir rimti, bet vis tiek labai malonūs ir sugyvenami. Be to, ji dar turi kamputį oranžerijoj, ir jai
patinka ten krapštytis. Ji turi gražių paparčių ir vaškinių medelių, ir kai kas nors ateina jos aplankyti,
ji visada dovanoja ūglelį kitą iš savo oranžerijos. Nepatiko jai tik vienas dalykas – ant sienų kabantys
protestantų pamokymai, bet prižiūrėtoja tokia maloni moteriškė, tokia mandagi.

Kai virėja pasakė jai, kad viskas paruošta, ji nuėjo į valgyklą ir ėmė tampyti didįjį varpą. Po kelių
minučių po dvi, po tris ėmė rinktis moterys, jos šluostėsi į prijuostes raudonas garuojančias rankas,
raitojosi palaidinukių rankoves ir sėdo priešais didžiulius puodukus, kuriuos virėja ir kurčnebylė
buvo jau pripylusios karštos arbatos su pienu ir cukrum iš didžiulių skardinių. Marija prižiūrėjo, kaip
dalinamas šventinis pyragas, kad visos gautų po keturias abišales. Valgydamos moterys garsiai
juokėsi ir pokštavo. Ližė Fleming pasakė, kad Marijai tikriausiai teksiąs žiedas[Visų šventųjų dienos
išvakarėse, spalio 31 d., į tradicinį saldų“ pyragą įkepamas žiedas ir riešutas. Kam su rieke atitenka
žiedas, tas netrukus švęs vestuves, kam riešutas – susituoks su našliu ar našle, o kam riešutas
pasitaiko tuščias, tas liks nevedęs.], ir nors Fleming buvo tiek kartų šitaip sakiusi Visų šventųjų
išvakarėse, Marija nusijuokė ir pasakė, jog nereikią jai nei jokio žiedo, nei vyro; ir jai juokiantis
pilkšvai žalios akys žibėjo nuo seniai palaidotų vilčių, o nosies galiukas beveik lietėsi su smakro
galiuku. Paskui Rudė Muni pakėlė puodelį arbatos į Marijos sveikatą, visos moterys subildeno
puodeliais į stalą, ir Muni pridūrė, jog tokia proga mielai išgertų kokį lašą porterio. Ir Marija vėl iš
juoko net ėmė tirtėti, o nosies galiukas beveik susilietė su smakro galiuku, nes ji žinojo, kad Muni,
nors ir prasčiokė, bet šneka iš širdies.

Ir vis dėlto kaip Marija apsidžiaugė, kai moterys baigė gerti arbatą, o virėja ir kurčnebylė ėmė valyti
stalą! Ji nuėjo į savo mažutį kambarėlį ir atsiminusi, kad rytoj eis į ankstyvąsias mišias, persuko
žadintuvo rodyklę nuo septynių ant šešių. Paskui nusisegė darbinį sijoną, nusiavė kasdieninius batus ir
patiesė ant lovos patį geriausią sijoną, o prie lovos galo pastatė mažučius išeiginius batelius.
Apsivilko ir kitą palaidinukę ir, stovėdama prieš veidrodį, prisiminė, kaip rengdavosi sekmadienį į
rytines pamaldas jaunystėj; su savotišku švelnumu ji žiūrėjo į smulkutį savo stotą, kurį kadaise taip
dažnai puošdavo. Nepaisant amžiaus, figūra atrodė daili ir graži.

Kai išėjo oran, gatvės blizgėjo nuo lietaus, ir ji apsidžiaugė, kad apsivilko senu rudu lietpalčiu.
Tramvajus buvo pilnas, ir ji gavo sėdėti ant atlenkiamos kėdutės vagono gale, atsigręžusi į žmones,
kojom vos liesdama grindis. Ji permąstė viską, ką darys, ir pagalvojo, kaip gerai būti nepriklausomai
ir turėti kišenėj nuosavų pinigų. O šiandien jie smagiai pavakaros. Ji buvo tuo beveik tikra, tik gaila
va, kad Elfis ir Džo nesišneka vienas su kitu. Jie dabar tik vaidijasi ir vaidijasi, o vaikystėj, būdavo,
jų vandeniu neperliesi, bet toks jau gyvenimas.

Ji išlipo iš tramvajaus prie Kolonos ir guviai it šermuonėlis nėrė tarp žmonių. Įėjo į Daunzo cukrainę,
tačiau ten buvo tiek žmonių, kad turėjo ilgokai palaukti, kol ją aptarnaus. Nusipirko tuziną pyragaičių
po pensą ir pagaliau išėjo iš krautuvės nešina dideliu maišeliu. Paskui pagalvojo, ko dar nupirkus –
norėjo nupirkti ką nors skanesnio. Obuolių ir riešutų jie tikriausiai turės patys. Nelengva sumanyti ko
nupirkti, ir ji nesugalvojo nieko gudriau už keksą. Nusprendė nupirkti kekso su razinom, bet ant
Daunzo keksų mažoka migdolų glajaus, todėl nuėjo į krautuvę Henrio gatvėj. Čia ilgai negalėjo
išsirinkti, ir puošni panelė už prekystalio, kuriai ji, kaip buvo matyti, šiek tiek įkyrėjo, paklausė, ar tik
ji nesirenkanti vestuvinio torto. Tai išgirdusi Marija nuraudo ir šyptelėjo panelei, tačiau panelė
juokauti buvo nenusiteikusi ir galiausiai atpjovė storą gabalą kekso su razinom, suvyniojo į popierių
ir pasakė:

– Prašom. Du šilingai keturi pensai. Ji manė, kad reikės stačiomis važiuoti iki Dramkondros, nes
niekas iš jaunų vyrų, atrodė, jos nepastebi, tačiau vienas senyvas ponas pasislinko, padarydamas jai
vietos atsisėsti. Ponas buvo apkūnus, su rudu katiliuku, raudono kampuoto veido, su žilsvais ūsais.
Marijai jis pasirodė panašus į kokį pulkininką, ir ji pagalvojo, kad jis daug mandagesnis už jaunus
vyrus, kurie sėdi sau ir dėbso tiesiai prieš save. Ponas ėmė su ja šnekėtis apie Visų šventųjų
išvakares ir lietingą orą. Jis pasakė manąs, kad maišelyje skanėstai vaikams, ir pritarė – taip ir turi
būti, tegul pasidžiaugia, kol jaunos dienos. Marija sutikdama rimtai linksėjo galva ir kosčiojo. Jis
buvo jai labai malonus, ir išlipdama ties Kanalo tiltu, ji jam padėkojo ir nusilenkė, o jis nusilenkė jai,
nusikėlė skrybėlę ir maloniai nusišypsojo. Žingsniuodama krantine, palenkusi nuo lietaus galvelę, ji
mąstė, kaip lengva pažinti kultūringą poną, net jeigu jis ir išgėręs kokį lašą.

Jai įėjus į Džo namus, visi sušneko: „O, atėjo Marija!“ Džo buvo grįžęs iš darbo, visi vaikai
pasipuošę šventadieniais drabužėliais. Buvo atėjusios dvi nebemažos kaimynų mergaitės, ir visi
vaikai žaidė. Marija atidavė pyragaičių maišelį vyriausiajam sūnui Elfiui, kad padalytų visiems
vaikams, ir ponia Doneli pasakė, kad ji per daug gera – tiek pyragaičių! – ir liepė vaikams pasakyti:

– Ačiū, Marija.

O Marija pasakė, jog tėčiui ir mamai atnešusi kai ką atskirai, kas jiems turėtų tikrai patikti, ir ėmė
ieškoti kekso. Apieškojo Daunzo pyragaičių maišelyje, paskui lietpalčio kišenėse, paskui ant
kabyklos – niekur nerado. Paskui išklausinėjo visus vaikus, ar kuris nesuvalgęs – žinia, per klaidą! –
tačiau visi vaikai atsakė, jog nesuvalgę, grimasomis rodydami, kad jeigu juos nori apvaginti, tai
geriau nereikia jokių pyragaičių. Visi paslaptį aiškino kas kaip, o ponia Doneli pasakė, kad Marija
bus jį pamiršusi tramvajuje. Prisiminusi, kaip ją sutrikdė ponas žilsvais ūsais, Marija iš gėdos,
apmaudo ir nusivylimo net paraudo. Nusiminusi, kad jai nepavyko mažytis siurprizas ir kad ji it balon
išmetė du šilingus keturis pensus, ji vos neapsiašarojo.

Bet Džo pasakė, kad čia nieko baisaus, ir pasodino Mariją prie židinio. Jis buvo jai labai malonus.
Papasakojo, kas nauja kontoroj ir kaip šmaikščiai jis sykį atšovęs valdytojui. Marija nesuprato, ko
Džo iš tų savo žodžių taip juokiasi, bet pasakė, kad valdytojas, matyt, labai nesugyvenamas žmogus.
Džo atsakė, kad ne toks jis nesugyvenamas, tik reikia mokėti prie jo prieiti, kad jis, kol nepabrauki
prieš šerį, ir visai nieko. Ponia Doneli skambino pianinu, o vaikai šoko ir dainavo. Paskui kaimynų
mergaitės visus apdalino riešutais. Niekas nerado spaustukų, ir Džo dėl to vos nesupyko: kaip, girdi,
Marija be spaustų perkrimsianti riešutus. Tačiau Marija pasakė, kad riešutų nemėgstanti – tegu jie
nesirūpina. Paskui Džo paklausė, ar ji gersianti porterio, o ponia Doneli pridūrė, kad jie turį ir
portveino, jeigu jis jai labiau patiktų. Marija pasakė, kad verčiau nieko jai nesiūlytų, bet Džo
neatlyžo.

Tad Marija nusileido, ir jie susėdo prie židinio ir šnekučiavosi apie senus laikus, ir Marija ryžosi
užtarti žodelį už Elfį. Bet Džo suriko – tegu jį perkūnas trenkiąs skradžiai žemę, jei jis dar kada bent
žodžiu persimesiąs su broliu, ir Marija atsiprašė pradėjusi tokią kalbą. Ponia Doneli tarė vyrui, kad
gėda taip kalbėti apie tikrą brolį, bet Džo atkirto, jog Elfis jam ne brolis, ir vos nekilo skandalas.
Tačiau Džo pasakė tokį vakarą neduosiąs nervams valios ir paprašė žmoną atidaryti dar butelį
porterio. Kaimynų mergaitės buvo parengusios šventinių žaidimų, ir visi vėl pralinksmėjo. Marija
džiaugėsi, kad vaikai tokie smagūs, o Džo su žmona taip gerai nusiteikę. Kaimynų mergaitės padėjo
ant stalo keletą lėkštučių ir vedė vaikus užrištomis akimis prie stalo[Tradicinis būrimas Visų šventųjų
dienos išvakarėse, kai užrištomis akimis liečiami ant stalo sudėti daiktai. Maldaknygė reiškė
vienuolyną, žiedas – vestuves, vanduo – ilgą gyvenimą, žemė, molis – mirtį. 19 a. žemė burtams retai
bebuvo naudojama.]. Vienam kliuvo maldaknygė, o kitiems trims vanduo, o kai vienai iš kaimynų
mergaičių teko žiedas, ponia Doneli pagrasino iškaitusiai mergaitei pirštu, tartum sakydama: ,,Oi, aš
viską žinau!“ Paskui jos užsispyrė ir Marijai užrišti akis, privesti prie stalo ir žiūrėti, kas jai teks; ir
kol Marijai rišo raištį, ji vėl taip įsijuokė, kad nosies galiukas vos nesusilietė su smakro galiuku.

Visiems juokiantis ir pokštaujant, Mariją privedė prie stalo, ir ji kaip liepta atkišo ranką.
Pavedžiojusi ore į vieną pusę, į kitą, nuleido ant vienos lėkštelės. Pirštais pajuto kažką minkštą ir
drėgną ir nustebo, kad visi pritilo ir kad niekas nenuriša jai raiščio. Keletą sekundžių buvo tylu, o
paskui pasigirdo šurmulys ir kuždesys. Kažkas paminėjo sodą, ir galiausiai ponia Doneli labai piktai
kažką pasakė vienai kaimynų mergaitei ir liepė tuoj pat išmesti: čia maži juokai. Marija suprato, kad
šį kartą išėjo kažkas ne taip ir kad reikės kartoti. Sį sykį jai kliuvo maldaknygė.

Po to ponia Doneli vaikams paskambino panelės Maklaud rilą[Greitas škotų kalniečių šokis,
kontrdanso variantas.], o Džo liepė Marijai išgerti taurelę vyno. Tuoj visi vėl įsilinksmino, ir ponia
Doneli sakė, kad Marija dar šiemet įstosianti į vienuolyną, nes jai tekusi maldaknygė. Marija
neprisiminė, kad Džo būtų kada buvęs toks malonus, tiek ją gyręs, tiek plepėjęs apie praeitį kaip šį
vakarą. Ji pasakė, kad visi jai labai geri.

Galiausiai vaikai pavargo ir apsnūdo, ir Džo paprašė Mariją, ar ji prieš išeidama nepadainuotų
kokios dainelės, iš tų senoviškų. Ponia Doneli sakė: „Padainuokit, Marija, labai prašom!“, ir Marija
turėjo keltis ir stoti prie pianino. Ponia Doneli liepė vaikams nurimti ir klausytis, kaip dainuoja
Marija. Po to ji paskambino įžangą ir pasakė: ,,Na, Marija!“, ir Marija, baisiausiai išraudonavusi,
plonu virpančiu balseliu uždainavo. Ji dainavo „Sapnavau: gyvenu balto marmuro salėse“[Populiari
arija iš M. V. Balfo operos „Čigonaitė“.]. Kai priėjo prie antro posmelio, uždainavo tą patį:

Sapnavau: gyvenu balto marmuro salėse,

Man tarnauja nuolankūs vergai,

Mane supa kilmingi ir puikūs vasalai,

Nepažįstami man šitos žemės vargai.

Tam sapne aš garsi ir kilminga buvau,

Nesuskaitomi turtai aplinkui žėrėjo, tačiau –

Ir tai buvo geriausia – aš dar sapnavau,

Kad tu myli mane kaip anksčiau.

Bet niekas apie riktą jai neužsiminė, o kai ji baigė dainuoti, Džo be galo susijaudino. Šnekėkit, ką
norit, sakė jis, bet senovėj tai bent buvo gyvenimas, o senojo Balfo muzika – tai bent muzika; ir jo
akys taip pritvinko ašarų, kad nebegalėjo rasti, ko ieškąs, ir galų gale turėjo paklausti žmonos, kur
kamščiatraukis.
NELAIMINGAS ATSITIKIMAS
Ponas Džeimsas Dafis gyveno Čepelizode[Pasak legendos, Čepelizode Tristanas matydavęsis su
Izolda.] todėl, kad norėjo gyventi kuo toliau nuo miesto centro, o visi kiti Dublino priemiesčiai jam
atrodė bjaurūs, modernūs ir pretenzingi. Jis gyveno sename niūriame name ir pro langus galėjo matyti
apleistą spirito varyklą bei seklią upę, prie kurios įsikūręs Dublinas. Aukšto kambario sienos buvo
be paveikslų, grindys – be kilimo. Jis buvo pats įsigijęs aliai vieną baldelį: juodą geležinę lovą,
geležinį praustuvą, keturias pintas kėdes, drabužių kabyklą, anglies dėžę, židinio groteles bei
žarsteklius ir keturkampį stalą su piupitru. Knygos buvo sukrautos nišoje ant nedažytų medinių
lentynų. Lova paklota baltai, o kojūgalis užtiestas pledu juodais ir raudonais langais. Ties praustuvu
kabojo mažutis rankinis veidrodėlis, o ant židinio lentynos dienos metu stovėjo lempa baltu gaubtu –
vienintelis židinio papuošalas. Knygos ant nedažytų medinių lentynų buvo sudėtos pagal storumą,
pradedant nuo apačios. Apatinės lentynos gale stovėjo Vodsvorto raštai, o viršutinės –
Meinuto[Meinute įsikūręs Airijos katalikybės centras.] katekizmas su kolenkoro viršeliu nuo užrašų
knygutės. Ant piupitro visą laiką gulėjo rašymo reikmenys, o viduj – Hauptmano „Michaelio
Kramerio“[Vokiečių dramaturgo, romanisto, poeto G. Hauptmano (1862–1946) pjesė, kurios
pagrindinė idėja – kūrėjo asmenybės ir jo nesuprantančios visuomenės konfliktas.] vertimo rankraštis
su raudonu rašalu įrašytomis remarkomis ir pluoštelis popierių, susegtų žalvariniu segtuku. Į šiuos
lapus kartas nuo karto būdavo įrašoma kokia frazė, o kažkada, užėjus ironiškai nuotaikai, pirmame
lape įklijuota piliulių nuo kepenų reklamos antraštė. Pakėlus piupitro dangtelį, pasklisdavo silpnas
aromatas – aromatas naujų kedro medienos pieštukų ar klijų arba pernokusio, palikto ir pamiršto
obuolio.

Ponas Dafis nekentė jokios fizinės ar dvasinės netvarkos. Viduramžių astrologas jį būtų palaikęs
gimusiu po Saturno ženklu[Viduramžių astrologų teigimu, po Saturno ženklu gimstą niaurūs, pikto
būdo žmonės.]. Jo veidas, bylojantis apie nugyventus metus, buvo rudos Dublino gatvių spalvos. Ant
pailgos, didokos galvos augo sausi juodi plaukai, o rusvi ūsai daugmaž dengė nemalonią burną.
Skruostikauliai irgi teikė veidui atšiaurią išraišką; tačiau akyse atšiaurumo nebuvo – jos, žvelgiančios
į pasaulį iš po rusvų antakių, darė įspūdį žmogaus, kuris džiaugiasi žmonėse radęs savybių,
atsveriančių jų ydas, bet dažnai gauna nusivilti. Jo siela gyveno tartum atskirai nuo kūno, įtartinai
šnairakiuodama į savo pačios poelgius. Jis turėjo keistą „autobiografišką“ įprotį mintyse kartais tarti
apie save trumpus sakinius su trečiojo asmens veiksniu ir būtojo laiko tariniu. Jis niekad neduodavo
elgetoms išmaldos, vaikščiodavo tvirtai, pasiramsčiuodamas stora riešutmedžio lazda[Keltų
mitologijoje riešutas – poetų medis.].

Jau daugelį metų jis tarnavo kasininku privačiame banke Begoto gatvėje. Kiekvieną rytą atvažiuodavo
iš Cepelizodo tramvajumi. Vidurdienį eidavo pas Deną Berką priešpiečių – butelio šviesaus alaus ir
lėkštelės dietinių sausainių. Ketvirtą valandą būdavo laisvas. Pietaudavo vienoj valgykloj Džordžo
gatvėje, kur negrėsė susitikimas su Dublino „auksiniu jaunimu“, o patiekalai buvo nebrangūs ir visai
pakenčiami. Vakarus praleisdavo arba prie šeimininkės pianino, arba klajodamas po užmiestį.
Būdamas Mocarto mėgėjas, kartais nueidavo į operą ar koncertą: tai buvo vienintelė jo gyvenimo
pramoga.

Jis neturėjo nei draugų, nei bičiulių, nelankė jokios bažnyčios, neišpažino jokio tikėjimo. Gyveno
nieko neįsileisdamas į savo dvasinį pasaulį, aplankydamas per Kalėdas gimines ir palydėdamas į
kapines, kai jie mirdavo. Šias dvi pareigas atlikdavo gerbdamas senas tradicijas, tačiau daugiau
nuolaidų visuomeninio gyvenimo papročiams nedarė. Jis leisdavo sau tikėti, kad tam tikromis
aplinkybėmis galėtų apiplėšti savo banką, bet kadangi tokių aplinkybių nesirasdavo, jo gyvenimas
riedėjo vienodai – apysaka be nuotykių.

Vieną vakarą jam pasitaikė sėdėti „Rotondoje“[Apvalus pastatas Ratlend Skvere (dabar – Parnelio
aikštė), kuriame buvo teatras ir koncertų salė.] greta dviejų damų. Slegianti tyla ir pustuštė salė
pranašavo nesėkmę. Gretimai sėdinti dama porą kartų apžvelgė apytuštę salę, o paskui tarė:

– Kaip apmaudu, kad šiandien taip mažai publikos! Labai nemalonu dainuot tuščioms kėdėms.

Pastabą jis palaikė užkalbinimu. Nustebo, kad ji su juo šnekasi kaip su geru pažįstamu, ir stengėsi
įsidėmėti jos bruožus. Sužinojęs, kad mergina, sėdinti šalia, yra jos duktė, jis nusprendė moteriškę
esant kokiais metais jaunesnę už save. Jos veidas, tikriausiai buvęs gražus, buvo protingos moters
veidas. Pailgas, ryškių bruožų. Tamsiai mėlynų akių žvilgsnis tiesus. Pirmą akimirką jis pasirodydavo
iššaukiamas, bet tuojau, vyzdžiams sakytum valios pastangomis susiliejus su rainele, akys trumpam
apsiblausdavo, bylodamos apie didžiulį jautrumą. Bet vyzdžiai tuoj vėl sumažėdavo, akimirksnį
atsiskleidusią dvasią vėl užgoždavo protas, ir iššaukiamai beatrodydavo tik stamboka krūtinė,
aptempta karakulio švarkeliu.

Kitą sykį jis ją sutiko po kelių savaičių koncerte Erlsfort Teieso salėje ir, kai tik dukters dėmesys
nukrypdavo kitur, pasiklausinėjo apie jos asmeninį gyvenimą. Kartą kitą jį užsiminė apie vyrą, tačiau
užuominoj nesigirdėjo perspėjimo. Jos pavardė – ponia Siniko. Vyro proprosenelis kilęs iš Livorno.
Jos vyras ęsas kapitonas prekybinio laivo, kursuojančio iš Dublino į Olandiją ir atgal, vaikų jie turi
tą vieną dukterį.

Trečią kartą atsitiktinai su ja susidūręs, jis drįso paskirti pasimatymą. Ji atėjo. Tai buvo pirmas iš
daugelio susitikimų; jie susitikinėdavo visada vakare ir pasivaikščiojimui rinkdavosi tykiausius
kampelius. Tačiau ponas Dafis nemėgo elgtis pasalūniškai ir, suvokęs, kad jie susitikinėja slapčiomis,
prašyte įsiprašė pakviečiamas į namus. Kapitonas Siniko, manydamas, kad svečias rėžia sparną apie
jo dukterį, kvietė lankytis pas juos dažniau. Jis taip nuoširdžiai buvo išbraukęs žmoną iš savo
malonumų sąrašo, jog neįtarė, kad kas nors kitas galėtų ja susidomėti. Kadangi vyras dažnai būdavo
išvykęs, o duktė išėjusi duoti muzikos pamokų, ponas Dafis turėjo daugybę malonių progų pabūti
vienudu su namų šeimininke. Nei jis, nei ji iki tol nebuvo turėję panašaus nuotykio ir nė vienas
nesijautė elgiąsis nedorai. Pamažu jis ėmė jai patikėti savo paslaptis. Skolino knygas, dėstė savo
idėjas, įsileido ją į savo vidinį pasaulį. Ji klausydavosi visko.

Kartais mainais už abstrakčius išvedžiojimus ji papasakodavo kokį atsitikimą iš savo gyvenimo.

Kone su motinišku rūpestingumu jinai jį skatino iki galo atverti širdį – pasidarė jo nuodėmklausė. Jis
pasipasakojo, jog kurį laiką dalyvaudavęs Airių socialistų partijos susirinkimuose, kur palėpėj,
blausiai apšviestoj aliejinės lempos, tarp poros dešimčių niūrių darbininkų jausdavęsis svetimas. Kai
partija suskilo į tris frakcijas ir jos visos su savo vadais išsivaikščiojo į atskiras palėpes,
susirinkimuose lankytis jis nustojęs. Darbininkų diskusijos, sakė, būdavusios per daug baikščios;
dėmesys, kurį jie skyrę algų klausimui, – pernelyg didelis. Jis jautė, kad jie grubūs realistai ir kad
nekenčia kruopštumo, kuris yra jiems nepasiekiamo laisvalaikio produktas. Socialinė revoliucija,
sakė jis jai, dar kelis šimtmečius nesukrės Dublino.

Ji paklausė, kodėl jis neskelbiąs savo minčių viešai. Kam? – su švelnia panieka atsakė jis. Kad
pasivaržytum su tuščiakalbiais, nesugebančiais nuosekliai protauti nė šešiasdešimties sekundžių? Ar
kad tave kritikuotų bukagalvė vidurinė klasė, patikėjusi moralės priežiūrą policininkams, o
dailiuosius menus – impresarijams?

Jis dažnai važinėdavo į jos namuką netoli Dublino; dažnai jie drauge vakarodavo. Pamažu, artimiau
susipažinę, jie prašneko apie žemiškesnius dalykus. Jos draugija jam buvo tarsi šiltnamio dirva
egzotiškam augalui. Daugelį kartų ji sėdėdavo su juo iki sutemų, nedegdama lempos. Tamsus kuklus
kambarėlis, jųdviejų vienuma, ausyse tebevirpanti muzika juodu suartindavo. Šis artimumas žadino jo
vaizduotę, gludino aštrius charakterio kampus, teikė emocijų jo vidiniam gyvenimui. Kartais jis
pasijusdavo besiklausąs savo paties balso. Jis tarėsi jos akyse baigiąs iškilti iki angelo lygio; ir vis
arčiau ir arčiau traukdamas prie savęs aistringos prigimties draugę, girdėjo keistą beasmenį balsą,
kurį pripažino savu, primygtinai teigiantį beviltišką žmogaus sielos vienatvę. Mes negalim niekam
atiduoti savęs, sakė balsas, mes priklausom sau patiems. Šie pašnekesiai baigėsi tuo, kad vieną
vakarą ponia Siniko nepaprastai susijaudinusi aistringai sugriebė jo ranką ir prispaudė sau prie
skruosto.

Ponas Dafis labai nustebo. Tai, kad ji šitaip suprato jo žodžius, jį nuvylė. Savaitę jos nelankė; paskui
parašė laišką, prašydamas susitikti. Kadangi jis nenorėjo, kad paskutiniam jų pokalbiui trukdytų
prisiminimai apie sužlugusį prisipažinimą, jie susitiko mažutėj cukrainėj netoli pietinių Fenikso parko
vartų. Buvo ruduo, šalta, bet nepaisydami šalčio, jiedu kone tris valandas klaidžiojo parko alėjomis.
Jiedu sutarė nutraukti santykius, nes bet kokie saitai, sakė jis, lemia kančią. Išėję iš parko, tylėdami
žingsniavo prie tramvajaus, bet tada ji ėmė taip smarkiai drebėti, jog bijodamas, kad ji vėl neprarastų
pusiausvyros, jis skubiai atsisveikino ir nuėjo. Po keleto dienų gavo siuntinėlį su savo knygomis ir
natomis.

Praėjo ketveri metai. Ponas Dafis vėl gyveno ramų įprastą gyvenimą. Jo kambarys po senovei bylojo
apie šeimininko tvarkingumą. Natų stovas apatiniame kambary buvo apkrautas naujais muzikos
kūriniais, o ant lentynų stovėjo du Nyčės tomai: „Taip kalbėjo Zaratustra“ ir „Linksmasis mokslas“.
Jis retai ką rašydavo popierių pluoštely, kuris gulėjo piupitre ant stalo. Vienas iš jo posakių, užrašytas
praėjus dviem mėnesiams po paskutinio pokalbio su ponia Siniko, buvo toks: „Meilė tarp dviejų vyrų
neįmanoma, nes seksualiniai santykiai yra negalimi; draugystė tarp vyro ir moters neįmanoma, nes
seksualiniai santykiai yra būtini.“ Bijodamas ją susitikti, jis nebeidavo į koncertus. Mirė jo tėvas; iš
banko pasitraukė jaunesnysis kompanionas. O jis po senovei kiekvieną rytą tramvajum važiuodavo į
centrą ir kiekvieną vakarą, saikingai papietavęs Džordžo gatvėje, pėsčias eidavo iš centro namo ir
desertui skaitydavo vakarinį laikraštį.

Vieną vakarą jo ranka, kelianti prie burnos kąsnį jautienos ir kopūstų, staiga apmirė. Akys įsmigo į
vieną straipsnį vakariniame laikrašty, kurį buvo atrėmęs į vandens grafiną. Jis padėjo kąsnį atgal į
lėkštę ir atidžiai perskaitė tą straipsnį. Paskui išgėrė stiklinę vandens, pastūmė į šalį lėkštę, perlenkė
laikraštį pusiau ir, prispaudęs alkūnėmis, ėmė skaityti straipsnį iš naujo ir iš naujo. Kopūstai lėkštėje
apaugo atšalusiais baltais riebalais. Padavėja priėjo ir paklausė, gal jam neskanu. Jis atsakė, kad
maistas labai skanus, ir prisiverstinai nurijo kelis kąsnius. Paskui apmokėjo sąskaitą ir išėjo.
Jis spėriai žengė per lapkričio sutemas, vienodai kaukšėdamas storąja riešutmedžio lazda; iš ankšto
dviborčio palto kišenės kyšojo gelsvo „Meilo“ kraštelis. Tuščioje gatvelėje, vedančioje nuo parko
vartų į Cepelizodą, jis sulėtino žingsnį. Lazda nebe taip skambiai kaukšėjo į žemę, o kvapas,
trūksmingas, panašus į dejonę, stingo žiemiškame ore. Priėjęs namus, jis tuoj pat užlipo į savo
miegamąjį ir, išsiėmęs iš kišenės laikraštį, blėstančioje šviesoje prie lango dar sykį perskaitė tą patį
straipsnį. Skaitė tyliai, tačiau judindamas lūpas it kunigas, kalbantis maldas. Štai tas straipsnis:

SIDNI PEREIDE ŽUVO MOTERIS

Nelaimingas atsitikimas

Šiandien Dublino miesto ligoninėje koronerio[Specialus teismo tardytojas, tiriantis neaiškiomis

aplinkybėmis staiga mirusių asmenų mirties priežastis, kai yra pagrindo manyti, kad mirtis įvyko dėl
smurto.] pavaduotojas (ponui Levertui išvykus) apžiūrėjo lavoną ponios Emilės Siniko,
keturiasdešimt trejų metų amžiaus, žuvusios vakar vakare Sidni Pereido stotyje. Liudytojai parodė,
kad velionę, einančią per geležinkelio bėgius, partrenkė keleivinis dešimtos valandos traukinys iš
Kingstauno, sužalodamas galvą ir dešinįjį šoną, dėl ko ją ištiko mirtis.

Garvežio mašinistas Džeimsas Lenonas pareiškė, jog tarnaująs geležinkelių kompanijoje penkiolika
metų. Pagal budėtojo švilpuką jis pradėjęs važiuoti, bet po poros sekundžių, pasigirdus garsiems
riksmams, sustabdęs. Traukinys važiavęs lėtai.

Geležinkelio nešikas P. Danas pareiškė, kad traukiniui pradedant važiuoti, jis pastebėjęs moteriškę
einant per bėgius. Jis surikęs ir šokęs prie jos, tačiau nebespėjęs – ją užkabinęs garvežio buferis ir
parmušęs ant žemės.

Vienas prisiekusiųjų. Jūs matėt, kaip moteris pargriuvo?

Liudytojas. Taip.

Policijos seržantas Krolis paliudijo, kad atvykęs jis rado velionę gulinčią platformoje be gyvybės
ženklų. Jis liepęs, kol atvyks sanitarinė karieta, kūną nunešti į laukiamąją salę.

Konsteblis Nr. 57 tatai patvirtino.

Dublino miesto ligoninės vyriausiojo chirurgo padėjėjas dr. Halpinas pareiškė, jog velionei sulaužyti
du apatiniai šonkauliai ir sunkiai sužalotas dešinysis petys. Griūnant sužeista dešinioji galvos pusė.
Šie sužalojimai ne tokie dideli, kad sveikas žmogus dėl jų mirtų. Mirtis, jo nuomonė, ištikusi dėl šoko
ir staigaus širdies veiklos nutrūkimo.

Ponas H. B. Petersonas Finlėjus geležinkelio kompanijos vardu pareiškė giliai apgailestaująs dėl šio
nelaimingo atsitikimo. Kompanija imasi visų atsargumo priemonių, kad žmonės skersai bėgius
vaikščiotų tik tilteliais; kiekvienoje stotyje iškabinti ženklai, o pervažose įtaisyti gerai matomi
spyruokliniai šlagbaumai. Velionė buvo pratusi vėlai vakarais vaikščioti per bėgius iš vienos
platformos į kitą, ir turėdamas omeny kai kurias kitas šio reikalo aplinkybes, jis nemanąs, kad dėl
įvykio kalti geležinkelio darbuotojai.
Parodymus davė ir velionės vyras kapitonas Siniko, gyvenantis Sidni Pereide, Liovilio gatvėj. Jis
paliudijo, kad velionė tikrai jo žmona. Nelaimingojo atsitikimo dieną jis Dubline nebuvęs, nes tiktai
šį rytą atvykęs iš Roterdamo. Jiedu buvę vedę dvidešimt dvejus metus ir gyvenę laimingai, kol
maždaug prieš porą metų žmona ėmusi piktnaudžiauti svaigalais.

Panelė Mere Siniko pasakė, kad pastaruoju metu motina vakarais eidavo pirkti alkoholinių gėrimų.

Liudytoja dažnai mėginusi atvesti motiną į protą ir raginusi stoti į blaivininkų draugiją. Ji grįžusi
namo tik praėjus valandai po šio nelaimingo atsitikimo.

Prisiekusieji, remdamiesi medikų parodymais, nustatė, jog mirtis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo, ir
pripažino Lenoną nekaltu.

Koronerio padėjėjas pasakė, jog tai itin skaudus atvejis, ir išreiškė gilią užuojautą kapitonui Siniko ir
jo dukteriai. Jis paragino geležinkelio kompaniją imtis griežtų priemonių, kad ateity būtų užkirstas
kelias panašiems nelaimingiems atsitikimams. Šiuo atveju kaltų nebuvo.

Ponas Dafis pakėlė akis nuo laikraščio ir pažvelgė pro langą į nykų vakaro vaizdą. Upė ramiai tekėjo
pro apleistą spirito varyklą, ir kartas nuo karto tai viename, tai kitame name Lukeno gatvėj
įsižiebdavo šviesa. Tai tau ir galas! Visas jos mirties atpasakojimas jam kėlė pasidygėjimą;
pasidygėjimą kėlė ir mintis, jog kadaise su ja šnekėjo apie dalykus, kuriuos laikė šventais. Nuo
nuvalkiotų frazių, tuščių užuojautos pareiškimų, nuo atsargiai parinktų žodžių, kuriais reporteris,
aiškiai paprašytas, stengėsi nuslėpti eilinės vulgarios mirties detales, jam darėsi šleikštu. Ji ne tik kad
save pažemino – pažemino ir jį. Jis regėjo pasibjaurėtiną jos smukimo kelią, nešvarų ir dvokiantį.
Dvasios draugė! Jam akyse iškilo matytos vargetos, sliūkinančios su skardinėlėm ir buteliais į
smuklę. Gerasis Dieve, koks galas! Ji buvo aiškiai neprisitaikiusi prie gyvenimo, silpnavalė, lengva
įpročio auka, viena iš tų nelaimingųjų, ant kurių kaulų kuriama civilizacija. Bet taip žemai smukti!
Nejaugi tai reiškia, kad jis tada jos visiškai nepermatė? Jis prisiminė jos jausmų protrūkį aną tolimą
vakarą ir pasmerkė jį pikčiau negu bet kada. Dabar jam niekas nebekliudė tikėti, kad jo pasielgta
teisingai.

Temo, mintys rizgo, ir jam pasivaideno, jog ji palietė jo ranką. Sukrėtimas, nuo kurio jį pirma buvo
apėmęs šleikštulys, dabar pradėjo veikti jo psichiką. Jis apsivilko paltą, užsidėjo skrybėlę ir išėjo.
Ant slenksčio pasitiko šaltis ir skverbėsi į palto rankoves. Priėjęs barą prie Čepelizodo tilto, jis
užėjo ir užsisakė karšto punšo.

Šeimininkas jį aptarnavo itin paslaugiai, bet į kalbas nesileido. Bare sėdėjo penketas ar šešetas
darbininkų ir svarstė, ko vertas kažkoks dvaras Kilderio grafystėj. Jie su pertraukom gėrė iš didžiulių
bokalų ir rūkė, dažnai spjaudydami ant grindų ir kada ne kada sunkiais batais užtrindami spjaudalus
pjuvenomis. Ponas Dafis sėdėjo ant taburetės ir spoksojo į juos, jų nei matydamas, nei girdėdamas.
Po kurio laiko jie išėjo, ir jis paprašė dar punšo. Gavęs ilgai sėdėjo. Bare buvo labai tylu.
Šeimininkas, užsigulęs ant prekystalio, žiovaudamas skaitė „Heraldą“. Protarpiais tuščia gatve
praūždavo tramvajus.

Sėdėdamas ten, iš naujo pergyvendamas savo draugystę su ja ir pakaitomis matydamas ją anokią arba
tokią, kokią dabar įsivaizdavo, jis pagaliau suvokė, jog ji mirusi, nebeegzistuoja, virto prisiminimu.
Jis sunerimo. Klausė save, ar būtų galėjęs pasielgti kaip kitaip. Jis negalėjo toliau vaidinti
apsimetinėjimo komedijos; negalėjo ir atvirai su ja gyventi. Jis pasielgė taip, kaip jam atrodė
teisingiausia. Kur jo kaltė? Dabar, jai mirus, jis suprato, kokia vieniša ji turėjo jaustis, kiekvieną
vakarą sėdėdama viena tame kambary. Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs
prisiminimu – jei bus kam jį prisiminti. Jis išėjo iš baro jau po devynių. Vakaras buvo šaltas, nykus.
Pro pirmus vartus jis įėjo į parką ir ėmė žingsniuoti tarp niūrių medžių. Vaikščiojo nykiomis alėjomis,
kuriomis prieš ketverius metus buvo vaikščiojęs su ja. Atrodė, jog ir ji eina patamsy šalia jo. Tarpais
tardavosi juntąs, kaip ausyse skamba jos balsas, jos ranka liečia jo ranką. Stabteldavo ir suklusdavo.
Kodėl jis atėmė jai gyvybę? Kodėl pasmerkė ją mirti? Jis jautė, kaip griūva jo įsitikinimų pasaulis.

Užlipęs į Magazin Hilo viršūnę, jis sustojo ir pažvelgė į upę, tekančią link Dublino, kurio žiburiai tą
šaltą naktį degė raudonai ir svetingai. Jis pažvelgė žemyn ir pakalnėje, parko tvoros šešėly įžiūrėjo
gulint keletą žmogystų. Nuo šios slaptos, perkamos meilės vaizdo jį apėmė neviltis. Jis graužėsi dėl
savo dorovingumo; jautėsi esąs išvytas iš gyvenimo puotos. Vienas žmogus, atrodo, buvo jį pamilęs,
o jis iš jos atėmė teisę gyventi ir džiaugtis; nubaudė ją pažeminimu, gėdinga mirtimi. Jis žinojo, jog
patvory gulintys žmonės jį stebi ir nori, kad jis pasišalintų. Jis niekam nereikalingas, išvytas iš
gyvenimo puotos. Jis nukreipė žvilgsnį į pilką žvilgančią upę, vingiuojančią Dublino link. Už upės
pamatė prekinį traukinį, šliaužiantį iš Kingzbridžo stoties; nelyginant kirminas ugnine galva jis
atkakliai ir lėtai šliaužė per tamsą. Traukinys palengva dingo iš akių, tačiau ausyse jis tebegirdėjo,
kaip sunkiai pūškuoja garvežys, skiemenuodamas jos vardą.

Jis grįžo namo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo; ritmingas garvežio pūškavimas tebeskambėjo ausyse.
Jis ėmė abejoti realumu to, ką jam bylojo atmintis. Sustojo po medžiu ir palaukė, kol nutils tas
ritmingas gaudesys. Dabar jis nebejuto jos patamsy šalia savęs, nei begirdėjo ausyse jos balso.
Suklusęs laukė keletą minučių. Nieko nebegirdėjo: buvo visiškai tylu. Vėl pasiklausė – visiškai tylu.
Jis pajuto, jog yra vienui vienas.
VIJOKLIŲ DIENA
Senis Džekas su kartono gabalu subraukė blėstančias žarijas ir atsargiai užbėrė ant nubalusių anglių
krūvos. Jo veidą tuomet apgaubė tamsa, bet kai jis vėl ėmė vėduoti, ant priešinės sienos ištįso
tupinčio žmogaus šešėlis, ir veidas vėl išniro iš tamsos. Tai buvo seno žmogaus veidas, labai liesas ir
apžėlęs. Drėgnos mėlynos akys mirksėjo prieš šviesą, drėgna burna tarpais atvipdavo, o
užsičiaupdama sučepsėdavo. Kai ugnis įsigavo, jis atrėmė kartono gabalą į sieną, atsiduso ir tarė:

– Dabar gerai, ponas O’Konorai.

O’Konoras, žilstelėjęs jaunas vyras daugybės dėmių ir spuogų subjaurotu veidu, buvo bebaigiąs sukti
popieriuką su tabaku į dailią suktinę, bet užkalbintas susimąstė ir savo kūrinį vėl išvyniojo. Paskui
susimąstęs ėmė sukti iš naujo ir kiek pagalvojęs lyžtelėjo popieriuką.

– Ponas Tirnis nesakė, kada ateis? – kimiu falcetu paklausė jis.

– Nesakė.

O’Konoras įsikišo suktinę į burną ir ėmė graibytis po kišenes. Išsiėmė pluoštelį plono kartono
kortelių.

– Paduosiu degtuką, – tarė senis.

– Nesirūpinkit, bus gerai šitos, – pasakė O’Konoras.

Jis išsirinko vieną kortelę ir perskaitė, kas joje išspausdinta:

MIESTO TARYBOS RINKIMAI KARALIŠKOSIOS

BIRŽOS RAJONAS[Karališkosios biržos rajonui priklauso Pilis, Anglijos vyriausybės skiriamo
lordo vietininko rezidencija, taip sakant, Airijos politinis ir administracinis centras.]

Ponas Ričardas Dž. Tirnis, įstatymo dėl beturčių įdarbinimo vykdytojas, maloniai prašo Jūsų balso ir
paramos per ateinančius rinkimus Karališkosios biržos rajone.

O’Konoras buvo Tirnio agento pasamdytas apvaikščioti vienos rajono dalies rinkėjus, bet kadangi
oras buvo bjaurus, o batai leido vandenį, jis didžiąją dienos dalį prasėdėjo prie židinio Komiteto
būstinėje Viklou gatvėj su senuoju sargu Džeku. Jiedu ten suėjo, vos tik pradėjus temti. Buvo spalio
šeštoji, trumpa, šalta, slogi diena.

O’Konoras nuplėšė kortelės kraštą, prikišo prie ugnies ir užsidegė suktinę. Liepsna apšvietė tamsų
žvilgantį vijoklio lapelį švarko atlape. Senis įdėmiai stebėjo, ką jis daro, o paskui, anam rūkant, vėl
paėmęs kartono gabalą, pradėjo lėtai vėduoti ugnį.

– Taip taip, – tarė jis, pratęsdamas ankstesnę šneką, – nežinai žmogus, kaip tuos vaikus ir beauklėt.
Kas būtų pagalvojęs, kad maniškis nueis tokiais keliais! Ir Krikščionių brolijos mokyklon leidau, ir
ko tik nedariau, o še tau – girtuoklis. O norėjau, kad žmogus būtų.

Pavargusia ranka jis vėl padėjo kartoną.

– Senas tik kad esu, antraip aš jam parodyčiau! Paimčiau lazdą ir tol duočiau į kailį, kol sveikata
leistų, kaip kad seniau darydavau. Močia, žinai gi, visaip lepina, popina...

– Taip vaikai ir išdirgsta – pasakė O’Konoras.

– Tikrai kad taip, – pritarė senis. – Ir dėkui nepasakys, greičiau aprėks. Kai tik pamato, kad parėjau
lašelį paėmęs, tuoj šoka manęs uiti. Kas ir bebus, kad sūnūs šitaip su tėvais šneka?

– O kiek jam metų? – paklausė O’Konoras.

– Devyniolika, – atsakė senis.

– Ko nepristatot jo prie darbo?

– O kaipgi, kai baigė mokyklą, kiek aš jam, latrui, nekaliau. „Nepenėsiu tavęs, – sakau. – Ieškokis
darbo“. Bet kai stoja kur dirbt, dar blogiau: viską prageria.

O’Konoras užjaučiamai pakraipė galvą, o senis nutilo ir įsispoksojo į ugnį. Kažkas atidarė duris ir
šūktelėjo:

– Sveiki! Čia kas – masonų posėdis?

– Kas ten? – atsiliepė senis.

– Ką čia veikiat patamsy? – paklausė balsas.

– Tai jūs, Hainsai? – paklausė O’Konoras.

– Aš aš. Ką čia veikiat patamsy? – tarė Hainsas, įžengdamas į šviesą.

Tai buvo aukštas, lieknas jaunuolis šviesiai rudais ūsais. Ant skrybėlės kraštų virpėjo lietaus lašeliai,
puspalčio apykaklė buvo pastatyta.

– Na, Matai, – tarė jis O’Konorui – kaip reikalai?

O’Konoras pakraipė galvą. Senis nuėjo nuo židinio ir, paknapinėjęs po kambarį, grįžo su dviem
žvakėm, kurias vieną po kitos prikišo prie ugnies ir nunešė ant stalo. Žvakės apšvietė pliką kambarį,
o džiugi ugnies spalva nublanko. Kambario vidury stovėjo nedidelis stalas, ant kurio pūpsojo kaugė
popierių. Hainsas pasirėmė į židinio atbrailą ir paklausė:

– Jis jums jau užmokėjo?

– Dar ne, – atsakė O’Konoras. – Neduok Dieve, kad tik nepaliktų šįvakar mūsų dykom kišenėm!
Hainsas nusijuokė.

– Užmokės, užmokės. Nebijokit, – tarė jis.

– Jeigu rimtai žada, būtų gerai, kad ilgai netrauktų, – pasakė O’Konoras.

– O jūs kaip sakot, Džekai? – pašaipiai paklausė Hainsas senį.

Senis grįžo į savo kėdę prie židinio sakydamas:

– Šitas bent turi iš ko. Tai ne anas dykūnas.

– Koks „anas dykūnas“? – paklausė Hainsas.

– Kolganas, – su panieka atsakė senis.

– Jūs taip sakot tik dėl to, kad Kolganas – darbo žmogus? Kuo geras, doras mūrininkas blogesnis už
smuklininką, a? Ar darbo žmogus neturi teisės būt išrinktas į miesto valdžią kaip bet kas kitas? O gal
dar didesnę turi teisę negu tie karjeristai, kur keliaklupsčiauja prieš kiekvieną tituluotą tipą. Ar ne
tiesa, Matai? – tarė Hainsas, kreipdamasis į O’Konorą.

– Ko gera, tu teisus, – pasakė O’Konoras.

– Kolganas – paprastas, doras žmogus, ne tinginys. Jis nori taryboj atstovaut darbo žmonių klasei. O
šitam tipui, kuriam jūs parsisamdėt, terūpi šilta vietelė.

– Darbo žmonės, aišku, turi turėt atstovą, – pasakė senis.

– Darbo žmogus, – tarė Hainsas, – gauna tik į kuprą ir nieko į putrą. O juk darbas sukuria viską.
Darbo žmogus neieško šiltos vietelės sūnums, brolvaikiams ir pusbroliams. Darbo žmogus nesumins į
purvą Dublino garbės, kad įtiktų vokiečiui monarchui[Edvardas VII (1841–1910), Anglijos karalius
nuo 1901 m. Kaip ir jo tėvai, karalienė Viktorija ir princas Albertas, palaikė glaudžius ryšius su
Vokietija.].

– Kaip tą suprast? – paklausė senis.

– Ar nežinot, kad ruošiamasi įteikt sveikinimo adresą karaliui Edvardui, jei kitais metais jis atvyks
čia? Kam mums laižyti padus kažkokiam svetimam karaliui?

– Mūsiškis už adresą nebalsuos, – tarė O’Konoras. – Jis eina pagal nacionalistų sąrašą[Tai reiškia,
kad Tirnis priklausė airių homrulerių partijai, kurioje po Parnelio atsistatydinimo 1890 m. įvyko
skilimas.].

– Sakot, nebalsuos? – tarė Hainsas. – Dar labai pažiūrėsim, ar balsuos, ar ne. Aš jį pažįstu. Juk šitas
Tirnis – tikra lapė snape!

– Dievaži, ko gera, tu teisus, Džo, – pasakė O’Konoras. – O vis dėlto norėčiau, kad jis greičiau
atneštų skambančių.

Visi trys vyrai nutilo. Senis vėl ėmė braukti žarijas į krūvą. Hainsas nusiėmė skrybėlę, nukratė, o
paskui atlenkė puspalčio apykaklę. Atlape žvilgėjo vijoklio lapelis.

– Jei šitas žmogus[Č. S. Parnelis.] būtų gyvas, – tarė jis, rodydamas lapelį, – apie sveikinimo adresą
nebūtų nė kalbos.

– Teisybė, – pasakė O’Konoras.

– Oi Dievuli, tai buvo laikai! –tarė senis – Gyvenimas buvo panašesnis į gyvenimą.

Kambary vėl pasidarė tylu. Paskui pro duris įsispraudė judrus žmogutis varvančia nosimi ir smarkiai
nuo šalčio paraudusiomis ausimis. Jis pribėgo prie židinio, trindamas rankas taip, lyg būtų norėjęs
įžiebti kibirkštį.

– Nėr pinigų, vyručiai, – tarė jis.

– Sėskitės, ponas Henči, – pasiūlė savo kėdę senis.

– Sėdėkit, Džekai, sėdėkit, – atsakė Henčis.

Jis linktelėjo Hainsui ir atsisėdo į kėdę, kurią jam užleido senis.

– Ar apėjot Ondžiro gatvę? – paklausė jis O’Konorą.

– Taip, – atsakė O’Konoras, ieškodamas kišenėj mažos užrašų knygutės.

– Pas Graimzą buvot?

– Buvau.

– Na ir ką jis žada?

– Nieko jis nežada. Sako: „Už ką aš balsuosiu, nesakysiu niekam“. Bet man rodos, kad su juo bus
tvarka.

– Kodėl?

– Klausė, kas tokie iškėlė mūsiškio kandidatūrą. Pasakiau; paminėjau ir tėvą Berką. Man rodos, su
juo bus tvarka.

Henčis ėmė šniurkšėti nosimi ir prieš ugnį nepaprastai smarkiai trinti rankas. Paskui tarė:

– Dėl Dievo meilės, Džekai, atneškit truputį anglių. Dar turi būt likę.

Senis išėjo.
– Nieko nebus, – tarė Henčis, kratydamas galvą. – Užklausiau tą mūsų šmikį, tai jis man: „Žinot,
ponas Henči, kai matysiu, kad gerai einasi, pažadu – jūsų nepamiršiu“. Bjaurybė tikras! Garbės žodis,
kitaip jo nepavadinsi!

– O aš ką sakiau, Matai? – tarė Hainsas. – Lapė snape!

– O, lapė kokių reta, – pasakė Henčis. – Su kiaulės akimis. Velniai jį trauktų! Užmokėtų kaip žmogus,
tai ne:

,,Žinot, ponas Henči, reikia pasitart su ponu Feningu... Ir taip daug pinigo išleidau“. Nagas, bjaurybė,
velnio išpera! Pamiršo jau, matyt, tuos laikus, kai jo tėtušis Marijos gatvelėj turėjo panešiotų rūbų
krautuvę.

– Tikrai? – paklausė O’Konoras.

– Dievaži, – atsakė Henčis. – Nesat girdėjęs? Sekmadieniais, kai aludės uždarytos, vyrai, būdavo,
užeina pas jį nusipirkt liemenės ar kelnių, broleli! O Lapės snapės tėvulis kamputy visada laikydavo
užglaudęs juodą butelėlį. Suprantat dabar? Taigi va. Ten jis ir gavo pirmąsias pamokas.

Keliais gabalais anglies nešinas grįžo senis ir išdėliojo ant ugnies.

– Še tau kad nori! – tarė O’Konoras. – Tai ką, jis mano, kad mes dirbsim jam už dyką?

– Niekuo negaliu padėt, – pasakė Henčis. – Aš pats, parėjęs namo, gal prie durų rasiu laukiančius
antstolius.

Hainsas nusijuokė, pečiais atsistūmė nuo židinio atbrailos, pasirengęs išeiti.

– Karalius Edis atvažiuos – tada tai bus tvarkelė, – tarė jis. – Na vyručiai, aš tuo tarpu išeinu. Likit
sveiki! Iki pasimatymo.

Jis lėtai išėjo iš kambario. Nei Henčis, nei senis nieko neatsakė, bet durims užsiveriant O’Konoras,
kuris susimąstęs spoksojo į ugnį, nelauktai atsiliepė:

– Iki, Džo!

Henčis truputį palaukė, tada galva mostelėjo į duris.

– Sakykit man, – kreipėsi jis į vyrus, sėdinčius prie židinio, – kas čia atnešė šitą mūsų bičiulį? Ko
jam prireikė?

– Ai, vargšas tas Džo! – tarė O’Konoras, mesdamas į ugnį nuorūką. – Jam irgi, kaip ir mums,
bepinigė.

Henčis energingai šniurkštelėjo nosimi ir taip, nusispjovė, kad vos neužgesino ugnies, kuri
protestuodama sušnypštė.
– Aš, atvirai sakant, štai kaip galvoju, – tarė jis. – Jis, man regis, ne mūsų stovyklos. Jeigu norit žinot
– tai Kolgano šnipas. Užbėk, girdi, pašniukštinėk, kaip aniem sekasi. Tavęs niekas neįtars. Suprantat?

– Ne, Džo doras žmogus, – paprieštaravo O’Konoras.

– Tėvas jo, taip, buvo doras, visų gerbiamas, – sutiko Henčis. – Daug kam senis Laris Hainsas
kadaise padėjo. Bet kad mūsų bičiulis tyras kaip krištolas, didžiai abejoju. Aš žinau, po velnių, ką
reiškia bepinigė, bet va kaip žmogus parazitu pavirsta – šito tai niekaip nesuprantu. Negi jis jau neturi
nė lašelio savigarbos?

– Aš jo, kai ateina, su išskėstom rankom nepasitinku, – tarė senis. – Kam dirbi, dirbk, o mūsų čia
nešnipinėk.

– Nežinau, – dvejodamas tarė O’Konoras, išsiimdamas suktinei popierių ir tabaką. – Man Džo
Hainsas atrodo išties doras žmogus. Ir protingas, plunksną gerai valdo. Prisimenat, kaip jis rašė
apie?..

– Jeigu norit, tai kai kurie iš šitų fenijų[Fenijai – slaptos Airių revoliucinės brolijos (įk. 1858) nariai,
smulkiaburžuaziniai revoliucionieriai respublikonai. Veikė iki 20 a. pradžios. Dėl sektantiškos
politikos ir individualaus teroro po 1870 m. nebeteko įtakos.] net per daug protingi, – pareiškė
Henčis. – Žinot, ką aš, atvirai sakant, galvoju apie šituos tipus? Esu tikras, kad pusę jų išlaiko
Pilis[Atseit jie dirba Anglijos naudai.].

– Kas ten žino, – pasakė senis.

– O aš tikrai žinau, – pasakė Henčis. – Pilies juodnugariai... Nesakau, kad Hainsas... Ne, po šimts,
man regis, jis aukštėliau už juos... Bet yra vienas kilmingas žvairakis ponaitis – numanot, kokį
patriotą turiu galvoj?

O’Konoras linktelėjo.

– Majoro Sero[H.Č.Seras (1764–1841) – Dublino meras 1798 m. Tarnavo anglams, aktyviai padėjo
numalšinti 1798 m. sukilimą, garsėjo žiaurumu.] tiesioginis palikuonis, jeigu norit žinot! Grynakraujis
patriotas! Štai kas parduotų savo kraštą už keturis pensus – taip! – ir dar atsiklaupęs dėkotų Dievuliui,
kad turėjo ką parduoti.

Kažkas pabarbeno į duris.

– Prašom! – tarė Henčis.

Tarpdury pasirodė žmogus, panašus į nusigyvenusį dvasininką arba į nusigyvenusį aktorių. Juodas
užsagstytas drabužis buvo aptempęs trumpą liemenį, ir nebūtum galėjęs pasakyti, ar jis su dvasininko,
ar pasauliečio apykakle, nes apspurusio surduto, kurio neaptrauktos sagos atspindėjo žvakių šviesą,
apykaklė buvo pastatyta. Jis buvo su apvalia juodo standaus fetro skrybėle. Jei ne dvi rožinės
dėmelės skruostuose, jo veidas, blizgantis nuo lietaus, būtų buvęs visiškai panašus į geltoną
išrasojusį sūrį. Išreikšdamas nusivylimą, jis staiga pražiojo didžiulę burną ir tuo pat metu,
išreikšdamas džiaugsmą ir nuostabą, išplėtė skaisčiai mėlynas akis.

– O, kunigas Kionas! – tarė Henčis, pašokdamas nuo kėdės. – Jūs? Prašom!

– Ne ne ne ne, – atstatęs lūpas, tarytum kalbėdamas su vaiku, išpylė kunigas Kionas.

– Užeikit gi, prisėskit!

– Ne ne ne ne! – maloniu įteikliu aksominiu balsu atsakė tėvas Kionas. – Netrukdysiu jums. Aš tik
norėjau pažiūrėt, ar čia nėra pono Feningo...

– Jis „Juodajam erely“, – pasakė Henčis. – Bet gal įeitumėt, prisėstumėt.

– Ne ne, ačiū. Aš su nedideliu reikaliuku, – atsakė tėvas Kionas. – Tikrai labai ačiū.

Jis pasitraukė nuo slenksčio atgal, ir Henčis, pasičiupęs žvakę, nuėjo pašviesti laiptų.

– Oi, nereikia, nesivarginkit!

– Kad čia taip tamsu.

– Nieko nieko, aš matau... Tikrai labai ačiū.

– Jau nulipot?

– Jau, ačiū... Ačiū!

Henčis grįžo ir pastatė žvakę ant stalo. Ir vėl atsisėdo prie židinio. Kurį laiką visi tylėjo.

– Klausykit, Džonai, – tarė O’Konoras, nauja kartono kortele prisidegdamas cigaretę.

– Mm?

– Kas jis iš tikrųjų?

– Sunkus klausimas, – atsakė Henčis.

– Jiedu su Feningu, kiek suprantu, neperskiriami draugai. Abu dažnai būna pas Kavaną. Jis tikrai
kunigas?

– Hm... manau, kad taip. Man rodos, jis, taip sakant, balta varna. Tokių pas mus, ačiū Dievui, nedaug,
bet pasitaiko... Nelaimingas savotiškai žmogus...

– O iš ko jis gyvena?

– Irgi mįslė.

– Ar jis priklauso kokiai bažnyčiai ar?..

– Ne, – atsakė Henčis, – man regis, jis pats sau galva... Tegu Dievas man dovanoja, – pridūrė jis, – aš
jau maniau, kad atnešė žadėtąjį porterį.

– O ar yra kokios nors mažos vilties sudrėkint gerklę? – paklausė O’Konoras.

– Mano irgi perdžiūvus, – pasakė senis.

– Tris kartus klausiau to šmikio, – paaiškino Henčis, – ar neatsiųs kokių dešimt butelių porterio.
Dabar ir vėl paklausiau, o jis vienmarškinis kniūbso užsigulęs ant prekystalio ir šnibždasi su Kauliu
iš miesto savivaldybės.

– Kodėl jam nepriminėt? – paklausė O’Konoras.

– Kol šnekėjosi su Kauliu, nenorėjau lįst į akis. Palaukiau, kol mane pastebės, tada sakau: „Kaip ten
kažin dėl to reikaliuko, kur kalbėjau?..“ Nuramino: „Viskas bus gerai, ponas Henči“. Bet matyt, tam
neūžaugai išėjo iš galvos.

– Jie ten kažką rezga, – susimąstęs tarė O’Konoras. – Mačiau vakar visus tris besišnibždant ant
Safolko gatvės kampo.

– Man regis, aš numanau, – pasakė Henčis. – Jeigu nori šiais laikais atsisėst į mero kėdę, turi būti
skolingas miesto tėvams pinigų. Tada jie tave padarys meru. Dievaži! Aš pats rimtai svajoju, ar
nepasidarius man miesto tėvu. Kaip sakot? Ar tikčiau?

O’Konoras nusijuokė.

– Kai dėl skolų, tai...

– Išvažiuoju iš Rūmų, – kalbėjo Henčis, – apsisupęs šermuonėlių kailiniais, o Džekas stovi užpakaly
su pudruotu peruku... Gražu?

– O mane, Džonai, priimkit asmeniniu sekretorium.

– Būtinai. O tėvą Kioną – asmeniniu kapelionu. Sudarysim šeimynišką kompaniją.

– Garbės žodis, ponas Henči, – tarė senis, – jūs gyventumėt prašmatniau negu kai kurie iš dabartinių.
Aną dieną šnekuos su šveicorium Kiganu. „Ir kaip, Petai, – klausiu, – naujasis šeimininkas? Svečių
prie šito lyg mažiau?“ – „Kur ten bebus svečių! – sako. – Šitas, kad galėtų, šventa dvasia būtų gyvas.“
Ir žinot, ką jis man pasakė? Kaip Dievą myliu, nepatikėjau.

– O ką? – paklausė Henčis ir O’Konoras.

– Sako: „Ką tu pasakytum apie poną merą, kuris siunčia pietums pamest svaro mėsos! Poniškas
gyvenimėlis, kaip sakai?“ – „Na jau, na jau“, – sakau. „Svarą mėsos, – sako, – ponui merui!“ – „Na
jau, – sakau, – kas per žmonėsšiais laikais!“

Tuo metu pasigirdo barbenimas, ir pro duris įkišo galvą pasiuntinukas.

– Kas ten? – paklausė senis.

– Iš „Juodojo erelio“, – atsakė berniukas, skersas žengdamas pro duris ir statydamas ant grindų
pintinę, kurioj sužlegėjo buteliai.

Senis padėjo pasiuntinukui iškrauti butelius iš pintinės ant stalo ir juos suskaičiavo. Iškrovęs butelius,
berniukas užsikabino pintinę ant rankos ir paklausė:

– O buteliai?

– Kokie buteliai? – paklausė senis.

– Gal, sakau, pirma leistum išgert? – tarė Henčis.

– Man liepė paprašyt butelių. – Ateik rytoj, – pasakė senis.

– Ei, berniuk! – šūktelėjo Henčis. – Gal nubėgtum pas O’Farelą ir paskolintum iš jo kamščiatraukį, –
sakyk, kad ponui Henčiui. Sakyk, minutei. Pintinę palik čia.

Pasiuntinukas išėjo, ir Henčis ėmė linksmai trinti rankas.

– Ką, jis ne toks jau blogas pagaliau. Bent jau žodžio laikos.

– Nėr bokalų, – tarė senis.

– Oi, nesukit sau dėl to galvos, Džekai, – pasakė Henčis. – Ir iki mūsų daug gerų žmonių yra gėrę iš
butelio.

– Vis geriau negu nieko, – tarė O’Konoras.

– Žmogus jis pusė bėdos, – pasakė Henčis, – tik tas Feningas labai jau jį vairuoja. Tipas tai tipas, bet
bloga jis nelinki.

Grįžo pasiuntinukas su kamščiatraukiu. Senis atkimšo tris butelius ir grąžino kamščiatraukį, o Henčis
tarė pasiuntinukui:

– Nori išgert, berniuk?

– Jei duosit, pone, – atsakė pasiuntinukas.

Senis nenoriai atkimšo dar vieną butelį ir padavė pasiuntinukui.

– Kiek tau metų? – paklausė jis.

– Septyniolika, – atsakė pasiuntinukas.

Senis nebesakė nieko, tad pasiuntinukas paėmė butelį, tarė: ,,Su didžiausia pagarba jums, ponas
Henči“, – išgėrė butelį, pastatė ant stalo ir rankove nusišluostė burną. Tuomet paėmė kamščiatraukį ir,
sumurmėjęs kažką panašaus į „Viso gero“, skersas išėjo pro duris.

– Nuo šito viskas ir prasideda, – tarė senis.

– Siūlo galas, taip sakant, – pridūrė Henčis.

Senis išdalino atkimštuosius butelius, ir vyrai visi kartu ėmė gerti. Nugėręs kiekvienas pastatė savo
butelį ranka pasiekiamai ant židinio atbrailos ir su pasitenkinimu giliai atsiduso.

– Na, šiandien ir padirbėjau, – po kurio laiko tarė Henčis.

– Rimtai, Džonai?

– Rimtai. Mes su Kroftonu Dosono gatvėj suagitavom porą garantuotų balsų. Tarp mūsų kalbant,
Kroftonas, žinia, geras vyras, bet agitatoriaus tai iš jo nė velnio nėr. Žodžio neišstena. Stovi tik ir
vėpso, aš vienas atšneku.

Į kambarį įėjo du vyrai. Vienas iš jų buvo toks riebus ir pilvotas, kad mėlynas saržos kostiumas,
atrodė, beregint plyš per siūles. Jis buvo plataus veršiško veido, nejudrių mėlynų akių, žilstelėjusiais
ūsais. Kitas, daug jaunesnis ir smulkesnis, buvo lieso, švariai nuskusto veido. Jis buvo su labai aukšta
atverčiama apykakle ir plačiakraščiu katiliuku.

– Sveiki, Kroftonai! – tarė Henčis storuliui. – Vilką mini...

– Iš kur alaus gavot? – paklausė jaunesnysis. – Nejau mūsų karvutė apsiveršiavo?

– Na, aišku, Lajonzas alų užuodžia pirmučiausia, – juokdamasis tarė O’Konoras.

– Tai šitaip jūs, vyreliai, agituojat? – tarė Lajonzas. – O mudu su Kroftonu sustipę, sulyti renkam
balsus.

– Po šimts kalakutų, – atšovė Henčis, – aš daugiau balsų surenku per penkias minutes negu judu abu
per savaitę.

– Atkimškit du butelius porterio, Džekai, – tarė O’Konoras.

– O kaip, – atsiliepė senis, – be kamščiatraukio?

– Palaukit, palaukit! – pašoko Henčis. – Ar matėt kada tokį fokusiuką?

Jis paėmė nuo stalo du butelius ir atsinešęs pastatė židinyje ant lentynėlės maistui šildyti. Tuomet vėl
atsisėdo priešais židinį ir truktelėjo dar kiek iš butelio. Lajonzas atsisėdo ant stalo krašto, atsismaukė
ant pakaušio skrybėlę ir ėmė tabaluoti kojomis.

– Katras butelis mano? – paklausė jis.

– Šitas, vaikine, – pasakė Henčis.

Kroftonas atsisėdo ant dėžės ir įsmeigė akis į savąjį butelį. Jis tylėjo, ir dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji, jau savaime pakankamai rimta, buvo ta, kad jis neturėjo ko pasakyti; antroji – kad savo
bendrus laikė žemesniais už save. Jis buvo rinkęs balsus konservatoriui Vilkinsui, bet kai
konservatoriai savo kandidatą atšaukė ir, pasirinkę mažesniąja iš dviejų blogybių, parėmė
nacionalistų kandidatą[Airių konservatoriai buvo susimokę su anglų konservatorių partija. Palaikė
žemės reformą, tačiau pasisakė už 1801 m. uniją su Anglija, galutinai likvidavusią šalies autonomijos
likučius. Be to, visaip boikotavo homrulio politiką.], jį pakvietė rinkti balsus ponui Tirniui.

Po kelių minučių, nedrąsiai pokšteldamas, iš pono Lajonzo butelio iššovė kamštis. Lajonzas nušoko
nuo stalo, priėjo prie židinio, paėmė butelį ir nuėjo atgal.

– Aš jiems, Kroftonai, sakau, – tarė Henčis, – kad mes šiandien surinkom nemažai balsų.

– Ką, būtent? – paklausė Lajonzas.

– Na, pirma, Parksą, antra – Atkinsoną, ir suagitavau Vordą iš Dosono gatvės. Šaunus, beje, senis –
rimtas ponas, senas konservatorius! „Bet ar tik jūsų kandidatas ne nacionalistas?“ – klausia manęs.
„Jis gerbiamas žmogus, – sakau. – Jis palaiko viską, kas naudinga mūsų kraštui. Moka didelius
mokesčius, – sakau. – Turi mieste daug namų ir tris kontoras, vadinasi, jam pačiam apsimoka siekti,
kad būtų sumažinti mokesčiai. Jis žinomas ir gerbiamas mūsų miesto pilietis, – sakau, – ir įeina į
beturčių globos tarybą, ir jis nepriklauso jokiai partijai, gerai, blogai ar vidutinei“. Štai kaip reikia su
jais kalbėtis!

– O kaip su adresu karaliui? – truputį nugėręs ir pačepsėjęs, paklausė Lajonzas.

– Pasakysiu jums štai ką, – tarė Henčis. – Mūsų kraštui, taip aš ir seniui Vordui pasakiau, labiausiai
trūksta kapitalo. Kad karalius atvyks pas mus, reiškia, jog po to į mūsų šalį plūstelės pinigo.
Dubliniečiams iš to bus tik naudos. Pasižiūrėkit, kiek gamyklų palei prieplaukas, – visos stovi!
Pagalvokit, kaip prakustume, jeigu imtų veikt senosios pramonės įmonės, laivų statyklos ir fabrikai!
Kapitalo – štai ko mums trūksta.

– Bet paklausykit, Džonai, – tarė O’Konoras. – Kam mums sveikint Anglijos karalių? Juk ir pats
Parnelis[1865 m. Parnelis ragino visus airių patriotus boikotuoti Edvardo VII (tada – Velso princo)
vizitą.]...

– Parnelis, – pertraukė Henčis, – miręs. O aš į šitą reikalą žiūriu taip. Šis vyras atsisėdo į sostą,
sulaukęs žilo plauko, – motušė, matot, neleido ir neleido[Turima omeny karalienė Viktorija (1815–
1901; karaliavo nuo 1837 m.). Didžiąją gyvenimo dalį jos sūnus Edvardas nugyveno kaip sosto
įpėdinis, Velso princas; Viktorija visaip trukdė jam rimčiau dalyvauti politiniame šalies gyvenime.].
Jis matęs pasaulio ir mums blogo nelinki. Puikus, doras vyras, jeigu norit žinot, ne koks piemuo. Jis
sau sako: „Senoji nė karto nesisvečiavo pas tuos laukinius airius. Važiuoju, po šimts, pasižiūrėt, kas
jie per vieni“. Žmogus atvyksta pas mus į svečius, o mes – ką, jį įžeisim? Ar neteisingai sakau, Krof
tonai? Kroftonas linktelėjo.

– Bet vis dėlto, – paprieštaravo Lajonzas, – karaliaus Edvardo gyvenimas, žinot, nelabai jau[Karalius
įsiveldavo į įvairias aferas, garsėjo meilės nuotykiais.]...
– Kas buvo, pražuvo, – pasakė Henčis. – Aš juo žaviuosi. Jis toks pat palaidūnas kaip va mes visi. Ir
į grogo stiklą nespjauna, ir moterų nesibaido, ir sportininkas geras. Po velnių, negi mes, airiai,
negalim apsieit be išankstinio nusistatymo?

– Viskas labai gražu, – tarė Lajonzas. – Bet atsiminkit Parnelį.

– Dėl Dievo meilės, – atsakė Henčis, – kas tarp šitų dviejų dalykų bendra?

– Aš noriu pasakyt, – paaiškino Lajonzas, – kad mes turim savų idealų. Ir kam mums sveikint tokį
žmogų? Ar jūs manot, kad taip pasielgęs Parnelis dar tiko į tautos vadus? Tai kam tada mums sveikint
Edvardą Septintąjį?

– Šiandien Parnelio metinės, – tarė O’Konoras, – ir nekelkim nesantaikos. Dabar, kai jis
miręs[Parnelis mirė Anglijoje, jo kūnas vėliau buvo pergabentas į Dubliną.], mes visi jį gerbiam –
net ir konservatoriai, – pridūrė jis, grįžteldamas į poną Kroftoną.

Pokšt! – išlėkė nusivėlinęs kamštis iš Kroftono butelio. Kroftonas atsikėlė nuo dėžės ir priėjo prie
židinio. Grįžęs su buteliu, jis dusliu balsu tarė:

– Mūsiškiai, kurie parlamente, jį gerbia už tai, kad buvo džentelmenas.

– Teisingai, Kroftonai! – karštai tarė Henčis. – Jis vienintelis mokėjo suvaldyt visą tą šutvę. „Šunys,
gult! Užčiaupt nasrus!“ Štai kaip jis juos tvarkydavo. Eikšit, Džo! Eikšekit! – sušuko jis, tarpdury
išvydęs poną Hainsą.

Hainsas lėtai įėjo į vidų.

– Atkimškit dar vieną butelį porterio, Džekai! – tarė Henčis. – Oi, pamiršau, kad nėra
kamščiatraukio! Paduokit man čia, pastatysiu prieš ugnį.

Senis padavė jam butelį, ir Henčis pastatė jį ant lentynėlės.

– Sėskitės, Džo, – tarė O’Konoras. – Mes šnekamės apie vadą.

– Taip taip! – pasakė Henčis.

Hainsas atsisėdo ant stalo krašto šalia Lajonzo, bet nieko nesakė.

– Štai kur, – tarė Henčis, – jam ištikimas žmogus. Dievaži, Džo, jūs šaunuolis. Jūs ištikimas jam kaip
tikras vyras!

– Ei, Džo! – staiga tarė O’Konoras. – Padeklamuokit mums tą savo eilėraštį – prisimenat? Mokat
atmintinai?

– O, taip! – pritarė Henčis. – Padeklamuokit. Ar kada nors girdėjot, Kroftonai? Pasiklausykit –

nuostabios eilės.
– Negaiškit, – tarė O’Konoras. – Rėžkit, Džo. Hainsas, atrodė, ne iš karto suprato, kokį eilėraštį jie
turi omeny, tačiau pamąstęs tarė:

– A, jūs apie tą... Bet kad tikrai senas dalykas.

– Pradėkit, drauguži! – paragino O’Konoras., – Ša, ša! – tarė Henčis. – Nagi, Džo!

Hainsas dar kiek padvejojo. Tada tyloj nusiėmė skrybėlę, padėjo ant stalo ir atsistojo. Atrodė, jog jis
mintyse kartoja savo kūrinį. Ilgokai tylėjęs, paskelbė:

PARNELIO MIRTIS

1891 m. SPALIO 6 d.

Jis porą sykių atsikrenkštė, o po to ėmė deklamuoti:

Jis mirė. Štai karste negyvas

Karalius mūsų be karūnos.

Gedėki, Airija, gedėki.

Nužudė jį veidmainiai atskalūnai.

Jį nuolat pjudė šunauja,

Kurią jis gelbėjo nuo bado.

Tauta palinkusi po sielvarto našta,

Tauta praradus savo vadą.

Bakūžėse ir rūmuos prabangiuos –

Visur, kur plaka airių širdys,

Dejonės sunkios ir atodūsiai liūdni,

Ir tylios raudos girdis.

Jis būtų Airiją kaip vėliavą iškėlęs,

Išgarsinęs jos bardus ir karius,

Visam pasauliui būtų jis parodęs

Tautos žygius ir darbus nemarius.

Jisai karštai svajojo apie Laisvę,

Ir buvo netoli jau ta diena,

Bet amžiams jo širdies plakimą

Nutildė išdavystė kruvina.

Te prakeikta bus žmogžudžio ranka

Ir niekšas, apsimetęs jo draugu,

Ištikimybe amžina prisiekęs

Ir atidavęs teismui kunigų.

Ir tie, kurie bjauriu purvu

Sutept norėjo kilnų vado vardą.

Te gėda persekioja juos,

Te juos prakeikia naujos kartos.

Jis krito drąsiai, kaip karys,

Be baimės žvelgdamas į mirtį.

Ir žemė Airijos brangios

Suvienijo herojų širdis.

Bežadėj kapo tyloje

Kovos garsai netrikdo miego.

Ir nebereikia šiandien jam

Nei laisvės, nei šlovės jau – nieko.

Laimėjo jie. Jis ilsis po žeme.

Bet, Airija, tikėk, kaip feniksas iš pelenų

Pakils staiga jo milžino dvasia,

Vos tik prašvis aušra naujų dienų.

Ir džiaugsmo taurę Airija pakels

Už savo Laisvę, Atgimimą,

Ir vienas lašas taurėj suskambės

Skausmu – Parnelio atminimui.

Hainsas vėl atsisėdo prie stalo. Jam baigus deklamuoti, visi kurį laiką tylėjo, o paskui pratrūko ploti:
plojo net ir Lajonzas. Plojimai truko gerą minutę. Nustoję ploti, klausytojai tylėdami išgėrė
kiekvienas iš savo butelio.

Pokšt! – išskrido kamštis iš Hainso butelio, bet Hainsas, vienplaukis, iškaitęs, sėdėjo kaip sėdėjęs
prie stalo. Atrodė, jis neišgirdo butelio kvietimo.

– Šaunuolis, Džo! – tarė O’Konoras ir, slėpdamas susijaudinimą, suskato ieškotis suktinei popieriaus
ir tabakinės.

– Na, o jums kaip, Kroftonai? – sušuko Henčis. – Ar ne gražus eilėraštis, ką?

Kroftonas atsakė, jog eilėraštis labai gražus.

MOTINA
Ponas Holohenas, „Eite Abu“[„Brandžioji Airija“ (air.), viena iš Airių atgimimo sąjūdžio draugijų.
Aiški Džoiso ironija: Atgimimo sąjūdžio propaguojama Airija jam atrodė ne tik kad nebrandi, bet
priešingai – naiviai sentimentali. Airių, arba Keltų, atgimimas – 19 a. pabaigoje prasidėjęs sąjūdis už
airių kultūros, kalbos, papročių atgaivinimą, už atsiribojimą nuo Anglijos įtakos.] draugijos
sekretoriaus padėjėjas, vos ne visą mėnesį lakstė po Dubliną sutrintų popierėlių pilnomis rankomis ir
kišenėmis, organizuodamas koncertų ciklą.

Jis buvo šlubas[Holohenas šlubas, kaip kad „šluba“ Džoisui atrodė visa Atgimimo sąjūdžio veikėjų
veikla. Holoheno pavardė asocijuojasi su airių poeto ir dramaturgo, Atgimimo sąjūdžio iniciatoriaus
V. B. Jeitso (1865–1939) pjesės „Ketlina, Huliheno duktė“ personažo pavarde. Pjesės pagrindinė
veikėja Ketlina simbolizuoja Airiją.], ir pažįstami jį pravardžiavo Klibiu. Jis visą laiką kažkur ėjo,
valandų valandas šnekėjosi šiuo reikalu kur nors ant gatvės kampo, kažką rašėsi, o baigėsi tuo, kad
viską suorganizavo ponia Kirni.

Panelė Devlin tapo ponia Kirni žmonėms ant pykčio. Ji buvo auklėjama privilegijuotoje vienuolyno
mokykloje, kur mokėsi prancūzų kalbos ir muzikos. Būdama iš prigimties uždara ir užsispyrusi, ji
mokykloje turėjo mažai draugių. Kai atėjo laikas tekėti, ją ėmė leisti į visokius pobūvius, kur daug
kas žavėjosi jos skambinimu ir rafinuotomis manieromis. Ji sėdėdavo atsitvėrusi šalčiu dvelkiančiom
savo privalumų sienom, laukdama, kol koks gerbėjas jas nuvers ir pasiūlys puikų gyvenimą. Tačiau
jos sutinkami jauni vyrai niekuo nepasižymėjo ir ji jų neskatino, o savo romantiškus potroškius
malšino slapčiomis gausiai valgydama rytietiškus saldumynus. Tačiau pasiekusi kritišką amžių, kai
pažįstamos pradėjo ją po truputį dantinėti, ji ėmė ir visoms užrišo burnas, ištekėdama už pono Kirnio,
avalynės dirbtuvės Ormondo krantinėj savininko.

Jis buvo gerokai už ją vyresnis. Pusė jo šnekos, visuomet rimtos, susigerdavo į didžiulę rudą barzdą.
Po pirmųjų santuokinio gyvenimo metų ponia Kirni suprato, kad toks vyras daug geriau už kokį
romantiką, tačiau savo romantiškų svajonių vis tiek iš galvos neišmetė. Jis buvo blaivininkas, taupus
ir dievobaimingas; kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį eidavo komunijos kartais su žmona, nors
dažniau vienas. Bet jos tikėjimas nesilpnėjo, ir ji buvo jam gera žmona. Kur nors svečiuose pas mažai
pažįstamus žmones tereikėdavo jai vos pastebimai kilstelti antakį, ir jis stodavosi ir eidavo namo, o
kai jį užpuldavo kosulys, ji pūkine antklode apklodavo jam kojas ir pataisydavo stipraus punšo. Jis
savo ruožtu buvo pavyzdingas tėvas. Kas savaitę jis mokėjo nedidelį draudimo mokestį ir užtikrino
šimto svarų kraitį abiem dukterims, kai joms sukaks dvidešimt ketveri metai. Vyresniąją dukterį,
Ketliną, leido į gerą vienuolyną, kur ji mokėsi prancūzų kalbos ir muzikos, o vėliau mokėjo už jos
mokslą Muzikos akademijoje. Kiekvienais metais liepos mėnesį ponia Kirni rasdavo progos kokiai
draugei pasakyti:

– Maniškis išleidžia mus keletui savaičių į Skerizą.

Jei ne į Skerizą, tai į Hautą ar Greistounzą[Populiarūs Airijos kurortai.].

Kai įėjo į madą Airių atgimimas, ponia Kirni nutarė pasinaudoti dukters vardu ir pasamdė airių
kalbos mokytoją. Ketlina ir jos sesuo siuntinėdavo draugams airiškus atvirukus, o tie draugai joms
irgi atsiųsdavo tokių pat atvirukų. Tais sekmadieniais, kai ponas Kirnis su šeima eidavo į katedrą, po
pamaldų ant Katedros gatvės kampo susirinkdavo būrelis žmonių. Jie visi buvo Kirnių draugai – arba
muzikos mėgėjai, arba nacionalistai; išsipasakoję paskalas, paspausdavo vieni kitiems rankas,
juokdamiesi, kad susikryžiuoja tiek daug rankų, ir airiškai atsisveikindavo. Netrukus žmonės ėmė vis
dažniau ir dažniau minėti panelės Ketlinos Kirni vardą. Sakė, kad ji puiki muzikantė ir kad graži
mergina, o svarbiausia – airių kalbos atgaivinimo sąjūdžio šalininkė. Ponia Kirni tuo labai džiaugėsi.
Todėl visai nenustebo, kai vieną gražią dieną pas ją atėjo ponas Holohenas ir pasiūlė jos dukteriai
akompanuoti per keturis didelius koncertus Entjeno koncertų rūmuose. Jinai jį įsivedė į svetainę,
pasodino, ant stalo pastatė grafiną ir sidabrinę sausaininę. Ji visa širdimi gilinosi į šio renginio
detales, patarinėjo ir atkalbinėjo, ir galiausiai buvo sudaryta sutartis, pagal kurią Ketlina už savo,
kaip akompaniatorės, paslaugas per keturis didelius koncertus turėjo gauti aštuonias ginėjas.

Kadangi ponas Holohenas apie tokius subtilius dalykus kaip afišų rašymas ir programos numerių
surikiavimas nusimanė menkai, ponia Kirni jam padėjo. Ji turėjo takto. Ji žinojo, kokių atlikėjų
pavardes rašyti didžiosiomis raidėmis ir kokių smulkiu šriftu. Ji žinojo, kad pirmajam tenorui
nepatiktų pasirodyti po pono Mido komiško numerio. Kad klausytojams nenusibostų, ji abejotinus
numerius sukaišiojo tarp populiarių. Ponas Holohenas kasdien ateidavo pas ją dėl ko nors pasitarti.
Jinai jį visada sutikdavo draugiškai ir globėjiškai – na, stačiai kaip tikrą sūnų. Pastūmėdavo arčiau
grafiną ir sakydavo:

– Prašom pasivaišint, ponas Holohenai! O kai tasai pildavosi, ragindavo:

– Nebijokit! Drąsiau!

Viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Brauno ir Tomo parduotuvėje[Prašmatni parduotuvė Dubline, kur
būdavo prekiaujama brangiomis prekėmis.] ponia Kimi nupirko Ketlinos suknios priekiui gražaus
rožinio šarmezo. Kainavo tai kainavo, bet juk esti atvejų, kai šiokių tokių išlaidų nereikia bijoti. Ji
paėmė dešimtį bilietų po du šilingus baigiamajam koncertui ir išsiuntinėjo tiems pažįstamiems, kurie
antraip galėjo ir neateiti. Ji neužmiršo menkiausio nieko, ir jos dėka visa, ką reikia padaryti, buvo
padaryta.

Koncertai turėjo vykti trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį. Kai ponia Kirni su
dukterimi trečiadienio vakare atvyko į Entjeno koncertų rūmus, jai daug kas nepatiko. Vestibiuly nieko
neveikdami stoviniavo keletas vaikinų su ryškiai mėlynais ženkliukais[Tokius ženklelius nešiodavo
Gėlų sporto lygos nariai. Nacionalinio sporto vystymas buvo vienas iš Atgimimo sąjūdžio programos
punktų.] atlapuose; nė vieno su fraku. Ji su dukterimi perėjo per vestibiulį ir, žvilgtelėjusi pro atviras
salės duris, suprato, kodėl tvarkdariai stovi be darbo. Iš pradžių pamanė, jog per anksti atvažiavo.
Ne, buvo be dvidešimties aštuonios.

Artistų kambary už scenos ją supažindino su draugijos sekretorium ponu Ficpatriku. Ji nusišypsojo ir

ištiesė jam ranką. Tai buvo nedidukas balto abejingo veido žmogelis. Ji atkreipė dėmesį, kad minkšta
ruda jo skrybėlė nerūpestingai pakreipta ant šono ir kad jo prasčiokiška tarsena. Rankoj jis laikė
programą ir šnekėdamasis vieną kraštelį baigė visai sužįsti. Atrodė, jog visokie nemalonumai jam –
kaip nuo žąsies vanduo. Kas kelios minutės į artistų kambarį įeidavo ponas Holohenas ir pasakydavo,
kiek išpirkta bilietų. Atlikėjai nervingai šnekėjosi tarpusavy, kartas nuo karto dirsčiojo į veidrodį ir
tai suko į ritinėlį, tai vėl išvyniojo natas. Kai jau buvo beveik pusė devynių, sėdintieji salėje ėmė
nekantrauti. Ponas Ficpatrikas įėjo, abejingai visiems nusišypsojo ir tarė:

– Ką gi, ponios ir ponai, gal, sakau, jau pradėsime balių. Už paskutinį labai prasčiokiškai pavartotą
žodį ponia Kirni jį apdovanojo trumpu niekinamu žvilgsniu, o tada drąsinamai tarė dukteriai:

– Tu pasiruošus, vaikeli?

Nutaikiusi progą, ji pasišaukė į šalį poną Holoheną ir paprašė paaiškinti, ką visa tai reiškią. Jis
atsakė, jog komitetas padaręs klaidą, organizuodamas keturis koncertus: keturių esą per daug.

– O jau atlikėjai! – nutęsė ponia Kirni. – Aš suprantu, jie stengiasi kiek galėdami, bet jau prastumo tai
prasti.

Ponas Holohenas sutiko, kad atlikėjai tikrai prasti, tačiau komitetas, anot jo, nutaręs į pirmuosius tris
koncertus numoti ranka, o visus talentus pataupyti šeštadieniui. Ponia Kirni nieko neatsakė, bet kai
scenoje blankų numerį sekė dar blankesnis, o negausi publika tolydžio retėjo ir retėjo, ji ėmė gailėtis
padėjusi tiek išlaidų tokiam koncertui. Ir apskritai visas šis reikalas ėmė jai rodytis įtartinas, o
abejinga pono Ficpatriko šypsena stačiai siutino. Tačiau ji nieko nesakė ir laukė, kas bus toliau.
Koncertas baigėsi prieš dešimtą, ir visi tuoj pat išvažinėjo namo.

Į ketvirtadienio koncertą publikos susirinko daugėliau, tačiau ponia Kirni tuoj pastebėjo, kad salėj
pilna klausytojų su kontramarkėmis. Publika elgėsi laisvai, sakytum susirinkusi ne į koncertą, o į
generalinę repeticiją. Ponas Ficpatrikas atrodė labai linksmas; jis visai nejuto, kad ponia Kirni piktai
stebi jo elgesį. Jis stovėjo prie uždangos krašto ir protarpiais, iškišęs galvą, nųsikikendavo su dviem
bičiuliais, sėdinčiais balkono kampe. Tą vakarą ponia Kirni sužinojo, kad penktadienio koncertas
atšaukiamas ir kad komitetas nersis iš kailio, idant šeštadienio vakare būtų sausakimša salė. Tai
išgirdusi, ji susiieškojo poną Holoheną. Nutvėrė jį už atlapų, skubiai klibinkščiuojantį su stikline
limonado jaunai damai, ir paklausė, ar tai tiesa. Taip, tai tiesa.

– Bet sutartis nuo to, aišku, nesikeičia, – tarė ji. – Sutartis sudaryta keturiems koncertams.

Ponas Holohenas neturėjo laiko; jis patarė pasikalbėti su ponu Ficpatriku. Ponia Kirni sunerimo. Ji
pasišaukė nuo uždangos poną Ficpatriką ir pasakė, jog jos duktė pasirašiusi sutartį keturiems
koncertams ir kad pagal sutartį ji, savaime suprantama, turėtų gauti iš anksto suderėtą sumą
nepriklausomai nuo to, ar draugija rengs keturis koncertus, ar mažiau. Ponas Ficpatrikas, kuris ne iš
karto susigaudę, kas čia kliūva, atrodė, nepajėgs šios sunkios problemos išspręsti ir pasakė
perduosiąs šį reikalą komitetui. Poniai Kirni iš pykčio net kraujas mušė į veidą, ir ji vos vos
susilaikė nepaklaususi: „O kas gi jau tas komitetas, malonėkit pasakyt?“

Bet ji žinojo, kad damai taip nedera, todėl nutylėjo.

Penktadienio rytą į pagrindines Dublino gatves buvo išsiuntinėti berniukai su ritiniais afišų. Visuose
vakariniuose laikraščiuose pasirodė specialūs skelbimai, primenantys muziką mylinčiai publikai,
koks malonumas jos laukia ryt vakare. Ponia Kirni kiek apsiramino, bet nutarė dėl viso pikto
pasipasakoti savo nuogąstavimus vyrui. Jis atidžiai išklausė ir pasakė, kad gal bus geriau, jeigu
šeštadienio vakare su ja nueis ir jis. Ji sutiko. Ji gerbė vyrą panašiai kaip Centrinį paštą – taip pat
stambų, patikimą ir tvirtą, ir nors žinojo, kokie riboti jo sugebėjimai, vertino abstrakčią jo, kaip
vyriško padaro, naudą. Ji buvo patenkinta, kad jis pasisiūlė eiti drauge. Ji dar sykį pergalvojo savo
planą.

Atėjo didžiojo koncerto vakaras. Ponia Kirni su vyru ir dukterimi atvyko į Entjeno koncertų rūmus
likus nepilnai valandai iki koncerto pradžios. Vakaras buvo, kaip tyčia, lietingas. Ponia Kirni atidavė
dukters apsiaustą ir natas palaikyti vyrui ir apėjo visą pastatą, ieškodama pono Holoheno arba pono
Ficpatriko. Nerado nei to, nei to. Ji apklausė tvarkdarius, ar vestibiuly nematę ko nors iš komiteto, ir
po ilgų paieškų vienas tvarkdarys atvedė moteriškėlę, pavarde panelė Birn, kuriai ponia Kirni
paaiškino, jog norinti pamatyti kurį nors sekretorių. Panelė Birn atsakė, jog jie turėtų tuoj tuoj
pasirodyti, ir paklausė, ar kartais ji negalinti kuo padėti. Ponia Kirni tiriamai pasižiūrėjo į posenį
veidą, kiekviena raukšlele spinduliuojantį patiklumą ir entuziazmą, ir atsakė:

– Ačiū, nieko nereikia!

Moteriškutė pasakė tikintis, jog susirinksią daug publikos. Ji žiūrėjo pro langą į lietų, kol nykus
šlapios gatvės reginys ištrynė iš jos raukšlėto veido visą patiklumą ir entuziazmą. Tuomet ji atsiduso
ir pasakė:

– Ką gi, Dievas mato – darėm, ką galėjom. Poniai Kirni beliko grįžti į artistų kambarį.

Rinkosi atlikėjai. Bosas ir antrasis tenoras buvo jau atvykę. Bosas, ponas Daganas, buvo lieknas
jaunas vyriškis pasišiaušusiais juodais ūsais. Jis buvo vienos miesto įstaigos šveicoriaus sūnus ir dar
vaikystėj aidžiame įstaigos vestibiuly mėgo tęsiamai ūbauti bosines gaidas. Iš šios kuklios padėties
jis savo jėgomis iškilo iki pirmaklasio atlikėjo. Dainavo net operoj. Sykį, susirgus vienam operos
dainininkui, jis apsiėmė sudainuoti karaliaus partiją operoj „Maritana“[Airių kompozitoriaus V. V.
Voleso (1814–1865) opera.] Karalienės teatre[Vienas iš trijų didelių Dublino teatrų 20 a, pradžioje.
Skirtingai negu Karališkasis teatras ir Varjetė, neturėjo pastovaus repertuaro.]. Dainavo giliai
įsijautęs, galingu balsu, ir jį šiltai sveikino galinėse eilėse sėdinti publika; deja, šiaip jau gerą įspūdį
sugadino tuo, kad užsimiršęs kokius porą kartų pirštine nusivalė nosį. Jis buvo nepasipūtęs ir
mažakalbis. Jis tardavo „taigi va“ taip švelniai, kad niekas to net nepastebėdavo, ir, tausodamas
balsą, negėrė nieko stipresnio už pieną. Ponas Belas, antrasis tenoras, buvo šviesplaukis žmogelis,
kuris kasmet dalyvaudavo „Feis Geoil“ konkurse[Dublino muzikos konkursas, rengiamas kasmet nuo
1897 m. Jo tikslas – populiarinti nacionalinę muziką.]. Iš ketvirto karto laimėjo bronzos medalį. Buvo
nepaprastai nervingas, nepaprastai pavydėjo kitiems tenorams ir savo nervingą pavydą dangstė
visokiais būdais rodydamas draugiškumą. Mėgo visiems įrodinėti, kokią kančia jam yra kiekvienas
koncertas. Todėl pamatęs poną Daganą, priėjo prie jo ir paklausė:

– Jūs irgi dalyvaujat?

– Taip, – atsakė ponas Daganas.

Ponas Belas nusišypsojo nelaimės draugui, ištiesė ranką ir tarė:

– Užjaučiu!
Ponia Kirni praėjo pro šiuodu jaunus vyrus ir pasuko prie uždangos krašto pasižiūrėti į salę. Salė
sparčiai pilnėjo, ir joje šiušėjo jaukus šurmulys. Ji grįžo pasikalbėti akis į akį su vyru. Kalbėjo,
aišku, apie Ketliną, nes abu dažnai dirsčiojo į ją, plepančią su viena iš draugių nacionalisčių – panele
Hili, kontraltu. Per kambarį viena pati perėjo nepažįstama moteris išblyškusiu veidu. Moterys
susidomėjusios akimis nulydėjo išblukusią mėlyną suknelę, aptempusią kaulėtą jos figūrą. Kažkas
pasakė, jog tai sopranas madam Glin.

– Įdomu, iš kur jie ją ištraukė, – tarė Ketlina panelei Hili. – Kaip gyva nesu tokios girdėjus.

Panelė Hili mandagiai nusišypsojo. Tuo momentu į kambarį įšlubčiojo ponas Holohenas, ir abi
merginos paklausė jį, kas ta nepažįstamoji. Ponas Holohenas atsakė, jog tai madam Glin iš Londono.
Madam Glin atsistojo kambario kampe, rankose spausdama natų ritinėlį ir kartkarčiais kaitaliodama
būgštaus žvilgsnio kryptį. Šešėlis priėmė į prieglobstį jos išblukusią suknelę, tačiau kerštingai
užpildė duobutę po raktikauliu. Triukšmas salėj girdėjosi vis aiškiau. Atvyko pirmasis tenoras su
baritonu. Abudu gerai apsirengę, apkūnūs ir patenkinti savimi, ir nuo jų kambary padvelkė prabanga.

Ponia Kirni privedė prie jų savo dukterį ir maloniai užšnekino. Ji norėjo palaikyti su jais gerus
santykius, tačiau ir maloniai šnekučiuodama, budriai stebėjo, kur klibinkščiuoja, aiškiai jos
privengdamas, ponas Holohenas. Nutaikiusi patogų momentą, ji atsiprašė ir išsekė paskui jį.

– Ponas Holohenai, norėčiau truputį pasikalbėt, – tarė ji.

Jiedu pasitraukė į nuošalesnę koridoriaus kertę. Ponia Kirni paklausė, kada gi bus užmokėta jos
dukteriai. Ponas Holohenas atsakė, kad tuo rūpinasi ponas Ficpatrikas. Ponia Kirni pasakė, jog jai
nereikią jokio pono Ficpatriko. Jos duktė pasirašiusi sutartį aštuonioms ginėjoms, ir jai turės būti
užmokėta. Ponas Holohenas atsakė, jog tai ne jo reikalas.

– Kaip tai ne jūsų? – paklausė ponia Kirni. – Argi ne jūs pats atnešėt jai tą sutartį? Ką gi, gal jums šis
reikalas nerūpi, bet jis rūpi man, ir aš lengvai nenusileisiu.

– Tamsta pakalbėk su ponu Ficpatriku, – pabrėždamas kiekvieną žodį, pasakė ponas Holohenas.

– Nereikia man jokio pono Ficpatriko, – pakartojo ponia Kirni. – Aš turiu sutartį ir pasirūpinsiu, kad
ji būtų įvykdyta.

Kai grįžo į artistų kambarį, jos skruostai buvo mažumą užkaitę. Žmonės kambary šurmuliavo. Židinį
buvo užstoję du vyrai su paltais; jie familiariai šnekučiavo su panele Hili ir baritonu. Tai buvo
„Frimeno“ reporteris ir ponas O’Medenas Berkas. „Frimeno“ reporteris atėjo pasakyti, kad jis
koncerto laukti negalįs, nes turįs paruošti reportažą apie vieno amerikiečių kunigo paskaitą lordo
mero rūmuose. Tegu kas nors atneša koncerto aprašymą į „Frimeno“ redakciją, o jis pasirūpinsiąs,
kad išspausdintų. Tai buvo mandagus žilaplaukis įtaigaus balso vyriškis. Rankoj laikė užgesusį
cigarą, ir aplink jį plaukiojo cigaro dūmų aromatas. Jis neketino čia ilgai sėdėti, kadangi bodėjosi ir
koncertais, ir atlikėjais, tačiau kol kas stovėjo atsirėmęs į židinio atbrailą. Priešais jį stovėjo panelė
Hili; ji čiauškėjo ir juokėsi. Jis buvo pakankamai senas, kad nujaustų vieną jos meilumo priežastį, bet
kartu pakankamai jaunas dvasia, kad pasidžiaugtų šiomis akimirkomis. Jį maloniai jaudino jos kūno
šiluma, kvepalų aromatas ir odos spalva. Jam buvo malonu, kad krūtinė, lėtai banguojanti priešais jį,
šią akimirką banguoja jam, kad ir juokas, ir kvepalų aromatas, ir vylingi žvilgsniai skiriami jam. Kai
jau ilgiau nebegalėjo būti, nenorom atsisveikino.

– O’Medenas Berkas parašys žinutę, – paaiškino jis ponui Holohenui – o aš pasirūpinsiu, kad
išspausdintų.

– Labai jums ačiū, ponas Hendrikai, – pasakė ponas Holohenas. – Žinau, kad jūs tą padarysit. O gal,
sakau, prieš išeidamas dar išgertumėt kokį gurkšnį?

– Mielai, – atsakė ponas Hendrikas.

Jiedu nuėjo per keletą vingiuotų koridorių ir tamsiais laiptais užlipo į nuošalų kambarį, kur vienas iš
tvarkdarių keliems ponams atkimšihėjo butelius. Vienas jų buvo O’Medenas Berkas, kurį į šį kambarį
buvo atvedusi uoslė. Tai buvo įteiklus pusamžis vyriškis, kuris stovėjo impozantiškai atsirėmęs
užpakaliu į didelį šilkinį skėtį ir balansavo. Skambi airiška jo pavardė buvo jam tarsi moralinis
skėtis, kuris padėdavo išbalansuoti painius finansinius reikalus. Jis buvo visų gerbiamas.

Tuo metu, kai ponas Holohenas vaišino „Frimeno“ reporterį, ponia Kirni taip įsijautusi kažką aiškino
savo vyrui, kad jis net paprašė ją pritildyti balsą. Visų kitų pokalbis darėsi kažkoks nervingas. Ponas
Belas, pirmojo numerio atlikėjas, stovėjo pasirengęs su natomis, tačiau akompaniatorė nejudėjo iš
vietos. Buvo aišku, kad kažkas atsitiko. Ponas Kirnis spoksojo tiesiai prieš save, glostydamas barzdą,
o ponia Kirni pusbalsiu kažką atkakliai aiškino Ketlinai į ausį. Salėj girdėjosi nekantraujančios
publikos šūksniai, plojimai ir trypimas. Pirmasis tenoras, baritonas ir panelė Hili stovėjo drauge ir
ramiai laukė, tačiau ponas Belas nervinosi, bijodamas, kad publika nepagalvotų, jog vėluojama dėl
jo.

Į kambarį įėjo ponas Holohenas ir O’Medenas Berkas. Ponas Holohenas akimirksniu suprato, ką
reiškia tokia tyla. Jis priėjo prie ponios Kirni rimtai pasikalbėti. Jiems kalbantis, triukšmas salėje vis
didėjo. Ponas Holohenas smarkiai išraudo ir įsikarščiavo. Jis tratėjo be atvangos, o ponia Kirni jam
protarpiais atkirsdavo:

– Ji neskambins. Pirma užmokėkit aštuonias ginėjas.

Ponas Holohenas, baisiausiai nusiminęs, mostelėjo link salės, kur plojo ir trypė publika. Jis kreipėsi į
poną Kirnį ir į Ketliną. Bet ponas Kirnis glostė kaip glostęs savo barzdą, o Ketlina stovėjo nudelbusi
akis, judindama naujo batelio galą – ką ji kalta. Ponia Kirni pakartojo:

– Nebus pinigų – neskambins.

Po trumpos žodinės dvikovos ponas Holohenas skubiai išklibinkščiavo pro duris. Kambary visi
nutilo. Kai įtempta tyla pasidarė nebepakenčiama, panelė Hili tarė baritonui:

– Ar matėt šią savaitę Petę Kempbel[P. Kempbel (1865–1940) – garsi anglų aktorė. Tikroji pavardė
B.S.Taner.]?

Baritonas buvo jos nematęs, bet jam sakę, kad ji vaidinusi labai puikiai. Pašnekesys tuo ir baigėsi.
Pirmasis tenoras nuleido galvą ir ėmė skaičiuoti grandeles auksinės grandinėlės, kabančios jam
skersai juosmenį, šypsodamasis, mykdamas tai vieną, tai kitą gaidą ir stebėdamas, kaip į jas reaguoja
diafragma. Kartkarčiais visi dirstelėdavo į ponią Kirni.

Triukšmas salėj jau drebino sienas, kai į kambarį įvirto ponas Ficpatrikas, o jam iš paskos – uždusęs
ponas Hologenas. Nesiliaujančius publikos plojimus ir trypimą tarpais perrėždavo švilpimas. Ponas
Ficpatrikas rankoj laikė keletą banknotų. Atskaitęs keturis, įdėjo poniai Kirni į delną ir pareiškė, kad
antrąją pusę gausianti per pertrauką. Ponia Kirni pasakė:

– Trūksta keturių šilingų.

Tačiau Ketlina jau pasikėlė suknią ir tarė drebančiam kaip epušės lapelis pirmajam atlikėjui:

– Prašom, ponas Belai.

Dainininkas ir akompaniatorė išėjo. Triukšmas salėj nurimo. Po kelių sekundžių suskambo

fortepijonas.

Pirmoji koncerto dalis praėjo labai sėkmingai, išskyrus tik madam Glin numerį. Vargšelė padainavo
„Kilarnį“[Baladė iš M. Balfo operos. Kilarnis – vaizdingas rajonas šalies pietvakariuose.] silpnu
dūstančiu balsu su visokiomis senoviškomis intonacijomis ir tartimi, nes, jos įsitikinimu, tatai
dainavimui teikė elegancijos. Ji atrodė tartum ištraukta iš senos rekvizito spintos, ir publika
pigiosiose eilėse šaipėsi iš jos rypavimo. Užtat pirmasis tenoras ir kontraltas publiką stačiai
sužavėjo. Ketlina paskambino airiškų melodijų popuri ir susilaukė gausių plojimų. Pirmoji dalis
baigėsi jaudinančiu patriotiniu eilėraščiu, kurį padeklamavo jauna dama, mėgėjų dramos spektaklių
organizatorė. Deklamacija buvo sutikta pelnytais plojimais, ir po to vyrai patenkinti išėjo parūkyti.

Visą tą laiką artistų kambarys ūžė kaip bičių spiečius. Viename kampe buvo susibūrę ponas
Holohenas, ponas Ficpatrikas, panelė Birn, du tvarkdariai, baritonas, bosas ir ponas O’Medenas
Berkas. Ponas O’Medenas Berkas pasakė tokio akiplėšiškumo kaip gyvas nematęs. Dabar panelės
Ketlinos Kirni muzikinei karjerai Dubline galas, sakė jis. Kažkas paklausė baritoną, ką jis manąs apie
ponios Kirni elgesį. Jis nebuvo linkęs nieko sakyti. Pinigus jau buvo gavęs ir nenorėjo su niekuo
pyktis. Vis dėlto pasakė, kad poniai Kirni derėjo atsižvelgti ir į atlikėjus. Tvarkdariai ir sekretoriai
karštai ginčijosi, kaip reikės pasielgti per pertrauką.

– Aš pritariu panelei Birn, – pasakė ponas O’Medenas Berkas. – Nemokėkit jai nė kiek.

Kitame kambario kampe stovėjo ponia Kirni su vyru, ponas Belas, panelė Hili ir jaunoji dama, kuri
turėjo deklamuoti patriotinį eilėraštį. Ponia Kirni sakė, kad komitetas su ja pasielgęs akiplėšiškai. Ji
nesigailėjusi nei vargo, nei išlaidų, o štai kaip jai atlyginta.

Jie manę, kad turėsią reikalo tik su mergaite, kuri kur pastumsi, ten ir eis. Ji parodysianti, kaip jie
apsiriko. Su vyru jie nebūtų taip pasielgę. Bet ji pasistengs apginti dukters teises: jos neapmulkins.
Jei jie nesumokės iki paskutinio skatiko, ji sudrebins visą Dubliną. Atlikėjų jai, žinia, gaila. Bet kas
jai belikę daryti? Ji kreipėsi į antrąjį tenorą, kuris atsakė manąs, jog su ja pasielgta neteisingai.
Paskui ji kreipėsi į panelę Hili. Panelė Hili būtų mielai prisijungusi prie anos pusės, bet nenorėjo to
daryti, nes buvo gera Ketlinos draugė ir Kimiai ją dažnai kviesdavosi į svečius.

Kai tik pirmoji dalis baigėsi, ponas Ficpatrikas ir ponas Holohenas priėjo prie ponios Kirni ir
pasakė, kad likusios keturios ginėjos bus sumokėtos po komiteto posėdžio, kuris įvyks ateinantį
antradienį, o jeigu jos duktė per antrąją dalį neskambins, komitetas sutartį laikys nutraukta ir nieko
nemokės.

– Aš nepažįstu jokio komiteto, – piktai atsakė ponia Kirni. – Mano duktė turi sutartį. Arba ji gauna į
rankas keturis svarus aštuonis šilingus, arba ji nekels nė kojos į jūsų sceną.

– Stebiuosi jumis, ponia Kirni, – pasakė ponas Hologenas. – Nemaniau, kad jūs galėtumėt taip su
mumis pasielgt.

– O jūs su manimi kaip? – paklausė ponia Kirni,

Jos veidas paraudonavo iš pykčio, ir atrodė, kad ji šoks ant ko nors su kumščiais.

– Aš reikalauju, kas man priklauso, – pasakė ji.

– Padorumo bent kiek turėtumėt, – tarė ponas Holohenas.

– Aš? Padorumo?.. O kur jūsų padorus atsakymas, kai klausiu, kada bus sumokėta mano dukteriai? Ji
krestelėjo galvą ir nutaisė arogantišką balsą:

– „Tamsta pasikalbėk su sekretorium. Čia ne mano reikalas. Aš didelis veikėjas tirlirliam

tirlirliam...“

– O aš tamstą dar laikiau išsiauklėjusia, – staigiai nuo jos nueidamas pasakė ponas Holohenas.

Po to ponios Kirni elgesys buvo visuotinai pasmerktas: visi pritarė komiteto sprendimui. Ji stovėjo
prie durų, pergedusi iš įniršio, mostikuodama ir ginčydamasi su vyru ir dukterimi. Laukė antrosios
dalies pradžios, vildamasi, gal sekretoriai dar prieis prie jos. Tačiau panelė Hili maloniai sutiko
paakompanuoti porai numerių. Ponia Kirni turėjo pasitraukti į šoną ir praleisti baritoną su
akompaniatore į sceną. Akimirką ji stovėjo nejudėdama lyg žiaurus akmeninis stabas, o kai pirmosios
dainos gaidos pasiekė ausis, stvėrė dukters apsiaustą ir tarė vyrui:

– Eik, surask kebą!

Jis susyk išėjo. Ponia Kirni apsupo dukterį apsiaustu ir išsekė jam iš paskos. Eidama pro duris,
stabtelėjo ir metė svilinantį žvilgsnį ponui Holohenui į veidą.

– Su jumis dar bus atsiskaityta! – tarė ji.

– O aš su jumis jau atsiskaičiau, – atsakė ponas Holohenas.

Ketlina paklusniai išsekė paskui motiną. Ponas Holohenas ėmė žingsniuoti po kambarį, norėdamas
atvėsti, nes visas degte degė.
– Na ir poniutė! – sakė jis. – Na ir poniutė!

– Jūs teisingai pasielgėt, Holohenai, – pasakė ponas O’Medenas Berkas, pritarimo ženklan
atsiremdamas į skėtį.
DIEVO MALONĖ
Vyriškiai, kurie tuomet buvo tualete, norėjo jį pakelti, bet žmogus buvo sudribęs kaip tešla. Jis gulėjo
susirietęs prie laiptų, nuo kurių buvo nukritęs. Jiems pavyko jį atversti. Jo skrybėlė buvo nuriedėjusi,
o drabužiai šlapi ir purvini nuo grindų, ant kurių jis kniūpsčias gulėjo. Akys buvo užmerktos, ir jis
alsavo krioguodamas. Pro burnos kamputį sunkėsi kraujas.

Šiedu vyriškiai ir vienas padavėjas užtempė jį laiptais ir paguldė ant baro grindų. Po poros minučių jį
apsupo vyrų ratelis. Baro savininkas visus apklausė, kas čia toks ir su kuo jis buvęs. Kas jis toks,
niekas nežinojo, tačiau vienas padavėjas pasakė, jog davęs jam taurelę romo.

– Jis buvo vienas? – paklausė savininkas.

– Ne, pone. Su juo buvo du vyriškiai.

– O kur jie dabar?

To niekas nežinojo; kažkas tarė:

– Duokit jam oro. Jis nualpęs.

Žiūrovų ratas praplatėjo ir vėl it guminis susiglaudė. Ant šachmatinių grindų prie vyriškio galvos
juodavo kraujo klanelis. Savininkas, išsigandęs pilkos vyriškio veido blyškumos, liepė pašaukti
policiją.

Vyriškiui buvo atsegta apykaklė ir atleistas kaklaraištis. Jis atsimerkė, atsiduso ir vėl tuoj užsimerkė.
Vienas iš vyrų, kurie jį užnešė į viršų, rankoje laikė apmaigytą cilindrą. Savininkas pakartotinai
paklausė, ar niekas nežinąs, kas yra šis žmogus arba kur dėjęsi jo draugai. Baro durys atsidarė, ir
įžengė augalotas konsteblis. Būrys žmonių, atsekusių paskui jį skersgatviu, grūdosi už durų,
stengdamiesi ką nors įžiūrėti pro stiklą.

Savininkas tuoj pat ėmė pasakoti, ką žinąs. Konsteblis, jaunas stambių nejudrių bruožų vyras,
klausėsi. Jis lėtai sukiojo galvą į šonus, žvilgčiodamas tai į savininką, tai į gulintįjį ant grindų, tarsi
bijodamas tapti kokios nors apgavystės auka. Po to nusimovė pirštinę, išsitraukė iš kišenės knygutę,
paseilino pieštuką ir pasiruošė rašyti parodymus. Provincialo akcentu jis įtariai paklausė: – Kas šitas
žmogus? Jo pavardė ir adresas? Pro stovinčiųjų ratą prasibrovė jaunas vaikinas dviratininko
kostiumu. Jis greitai atsiklaupė prie nukentėjusiojo ir paprašė vandens. Konsteblis taip pat atsiklaupė
padėti. Vaikinas nuplovė kraują nuo vyriškio burnos, tada paprašė konjako. Konsteblis valdingu balsu
pakartojo prašymą, kol pagaliau tekinas atbėgo padavėjas su stikline. Konjakas buvo supiltas
vyriškiui į burną. Po kelių sekundžių jis atsimerkė ir apsidairė. Apžvelgė jį supančius veidus, o tada,
supratęs, kas atsitiko, pamėgino stotis.

– Na, kaip jaučiatės? Geriau? – paklausė vaikinas dviratininko kostiumu.

– Nieko baisaus, – pasakė nukentėjusysis, mėgindamas atsistoti.

Vyrai padėjo jam atsikelti. Savininkas užsiminė apie ligoninę, ir keletas žiūrovų ėmė duoti patarimus.
Vyriškiui ant galvos uždėjo sumankytą jo cilindrą. Konsteblis paklausė:

– Kur jūs gyvenat?

Vyriškis nieko neatsakė, tik ėmė raityti ūsų galus. Jis šiam atsitikimui neteikė reikšmės. Nieko tokio,
pasakė, nieko baisaus neatsitikę. Jis šnekėjo labai neaiškiai.

– Kur jūs gyvenat? – pakartojo konsteblis.

Vyriškis paprašė, kad jam suieškotų kebą. Visiems ėmus tartis, iš baro galo atėjo aukštas judrus
šviesbruvis vyras ilgu geltonu paltu su diržu. Išvydęs, kas nutikę, jis sušuko:

– Sveiks, Tomai! Kas čia dabar tau?

– Et, nieko tokio, – atsakė vyriškis.

Atėjusysis nužvelgė apgailėtinai atrodantį draugą ir kreipėsi į konsteblį:

– Viskas bus gerai, konstebli. Aš palydėsiu jį namo.

Konsteblis prisidėjo pirštus prie šalmo ir atsakė:

– Gerai, ponas Paueri!

– Eime, Tomai, – tarė ponas Paueris, imdamas draugą už parankės. – Kaulai nelūžę, ką? Paeit gali?

Vaikinas dviratininko kostiumu paėmė vyriškiui už kitos rankos, ir žmonės prasiskyrė.

– Kas čia dabar tau atsitiko? – paklausė ponas Paueris.

– Ponas nukrito nuo laiptų, – atsakė vaikinas.

– Labai jums, ponas, dėkui, – pasakė nukentėjusysis.

– Nėr už ką.

– Gal, sakau, išgeriam po?..

– Kitą kartą, kitą kartą.

Trijulė išėjo laukan, ir žmonės pasipylė pro duris į skersgatvį. Savininkas nuvedė konsteblį prie
laiptų apžiūrėti nelaimingo atsitikimo vietos. Jiedu sutarė, kad ponas bus tikriausiai nepataikęs ant
pakopos. Klientai grįžo į barą, o vienas padavėjas ėmė valyti nuo grindų kraujo pėdsakus.

Kai trijulė išėjo į Graftono gatvę, ponas Paueris švilptelėjo kebui. Nukentėjusysis vėl kaip galėdamas
aiškiau tarė:
– Labai jumš dėkui, ponaš. Gal dar kada šušitikšim. Mano pavardė – Kernanaš.

Nuo sutrenkimo ir stiprėjančio skausmo jis prablaivėjo.

– Nėr už ką, – pasakė vaikinas.

Jie paspaudė rankas. Ponas Kernanas buvo įsodintas į kebą, ir kol ponas Paueris aiškino vežikui, kur
važiuoti, ponas Kernanas reiškė vaikinui padėką ir apgailestavo, kad jie negalį išgerti po taurelę.

– Kitą kartą, – pasakė vaikinas.

Kebas nuvažiavo Vestmorlendo gatvės link. Važiuojant pro Balast Ofisą, laikrodis rodė pusę
dešimtos. Nuo upės žiočių traukė pagelus rytų vėjas. Ponas Kernanas gūžėsi nuo šalčio. Jo draugas
paprašė papasakoti, kaip jam atsitikusi šita nelaimė.

– Negaliu, – atsakė jis. – Liežuvį šušižeižiau.

– Parodyk.

Draugas pasilenkė ir pažvelgė ponui Kernanui į burną, bet nieko nepamatė. Jis užsidegė degtuką ir,
laikydamas rieškučiose, vėl pažvelgė į pono Kernano klusniai išžiotą burną. Kebui supantis, degtukas
tai tolo, tai vėl artėjo prie išsižiojusios burnos. Apatiniai dantys ir dantenos buvo apsitraukę
sukrešusiu krauju, ir atrodė, jog nukąstas liežuvio galelis. Vėjas užpūtė degtuką.

– Liūdnas vaizdas, – tarė ponas Paueris.

– Et, nieko baisaus. – Tai pasakęs, ponas Kernanas užsičiaupė ir pasistatė purvino palto apykaklę.

Ponas Kernanas buvo senosios mokyklos komivojažierius, laikantis savo profesiją verta pagarbos.
Niekas mieste nematydavo jo be padoresnio cilindro ir antkurpių. Šie du aprangos atributai, sakė jis,
atidarą visas duris. Jis tęsė tradiciją savojo Napoleono, didžiojo Blekvaito, kurį jis neretai
prisimindavo ir kurio pavyzdžiu sekdavo. Dėl naujoviškų verslo metodų jis teišgalėjo laikyti tik
nedidelę kontorėlę Krau gatvėje, ant kurios užuolaidų buvo užrašytas firmos pavadinimas su adresu:
„Londonas, R. C.“ Kontorėlėj ant židinio atbrailos buvo išrikiuotas nedidelis arbatžolių dėžučių
batalionas, o ant stalo prieš langą stovėjo keturi ar penki porcelianiniai puodeliai, puspilniai juodo
skysčio. Iš šių puodelių ponas Kernanas skanaudavo arbatą. Jis prisisemdavo pilną burną,
paskalaudavo gomurį ir išspjaudavo į židinį. Po to susimąstydavo, ar skanu.

Ponas Paueris, amžiumi daug už jį jaunesnis, dirbo Dublino Pily, Airijos policijos valdyboje. Jo
socialinio kilimo kreivė kirtosi su pono Kernano smukimo kreive, tačiau pastarojo smukimą švelnino
tas faktas, kad kai kurie iš jo draugų, pažinojusių jį sėkmės apogėjuj, po senovei jį aukštai vertino.
Vienas iš tokių draugų buvo ir ponas Paueris. Jo nepaaiškinamos skolos buvo jo pažįstamų priežodis;
jis buvo malonus vyrukas.

Kebas sustojo priešais nedidelį namą Glasnevino gatvėje, ir Paueris padėjo Kernanui įeiti į vidų. Kol
žmona jį guldė, ponas Paueris sėdėjo virtuvėje ir klausinėjo vaikus, į kokią mokyklą jie einą ir iš
kokios knygos mokąsi. Vaikai – dvi mergaitės ir berniukas, – naudodamiesi tuo, kad tėvas bejėgis, o
motina nemato, ėmė su juo dūkti. Jį nustebino jų elegesys ir kalba, ir jis susimąstė. Po kurio laiko
ponia Kernan įėjo j virtuvę ir sušuko:

– Gražiausia! Oi, prieis jis vienądien liepto galą, kaip Dievą myliu prieis! Geria nuo pat
penktadienio.

Ponas Paueris paskubėjo paaiškinti, kad jis čia niekuo dėtas ir kad jos vyrą užėjęs visai atsitiktinai.
Ponia Kernan, prisimindama geras pono Pauerio paslaugas per šeimos vaidus bei nedaugelį
nedidelių, bet laiku suteiktų jo paskolų, pasakė:

– Oi, jau nesakykit, ponas Paueri. Aš žinau, kad jūs jo draugas, ne kaip kiti sugėrovai. Jie tol geri, kol
jis turi kišenėj pinigų ir gali apsieit be žmonos ir vaikų. Nieko sau draugužiai! Įdomu žinot, su kuo jis
gėrė šįvakar.

Ponas Paueris pakratė galvą, bet nieko neatsakė.

– Gaila, – tęsė ji, – neturiu kuo jūsų pavaišint. Bet jei luktelėtumėt minutėlę, pasiųsčiau vaiką pas
Fogertį, čia pat už kampo.

Ponas Paueris atsistojo.

– Mes jo laukėm pareinant su pinigais. Bet jam šeima, kaip matyt, ne galvoj.

– Nieko, ponia Kernan, – tarė ponas Paueris, – mes jį priversim pasitaisyt. Aš pasikalbėsiu su
Martinu. Pats tas žmogus. Ateisim abu kurį vakarą ir viską aptarsim.

Ji palydėjo jį iki durų. Vežikas vaikščiojo šaligatviu ir, kad sušiltų, trepsėjo ir mosavo rankomis.

– Koks tamsta geras, kad parvežėt jį namo, – tarė ji.

– Ką jūs, ką jūs, – atsakė ponas Paueris.

Jis įlipo į kebą. Nuvažiuodamas linksmai kilstelėjo skrybėlę.

– Mes padarysim iš jo žmogų, – pasakė jis. – Labanakt, ponia Kernan.

...............................................................................................................

Nustebusi ponia Kernan akimis lydėjo kebą, kol tas dingo iš akių. Tuomet apsisuko, įėjo į vidų ir
ištuštino vyro kišenes.

Ji buvo labai veikli, praktiška pusamžė moteris. Neseniai atšventė sidabrines vestuves ir pirmą kartą
po daugelio metų pertraukos su savo vyru šoko valsą ponui Paueriui akompanuojant. Tada, kai ją
mergino, ponas Kernanas jai atrodė gana elegantiškas vyras; ir dabar, sužinojusi apie kieno nors
vestuves, ji skubėdavo prie bažnyčios durų ir, matydama jaunavedžius, su maloniu jauduliu
prisimindavo, kaip ji išėjo iš Sendimaunto[Dublino priemiestis.] Marių žvaigždės bažnyčios įsikibusi
į parankę linksmam apkūniam vyrui prašmatniu surdutu ir šviesiai violetinėmis kelnėmis, ant kitos
rankos grakščiai nešančiam cilindrą. Po trijų savaičių žmonos dalia jai buvo spėjusi pakyrėti, o
vėliau, kai ėmė rodytis nepakenčiama, ji tapo motina. Motinos pareigos jai nesudarė neįveikiamų
sunkumų, ir dvidešimt penkerius metus ji sumaniai tvarkė vyrui namų ūkį. Du vyresnieji sūnūs buvo
pastatyti ant kojų. Vienas tarnavo Glazge, manufaktūros krautuvėj, o antrasis raštininkavo Belfaste pas
arbatos prekybininką. Abu sūnūs buvo geri, reguliariai rašydavo ir kartais atsiųsdavo pinigų. Kiti
vaikai dar ėjo į mokyklą.

Rytojaus dieną ponas Kernanas nusiuntė į kontorą laiškelį ir nesikėlė iš patalo. Žmona jam išvirė
buljono ir smarkiai išbarė. Į dažnus jo išgėrimus ji žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką,
pareigingai gydydavo susirgus ir niekada neišleisdavo be pusryčių. Būna vyrų ir blogesnių.
Berniukams užaugus, jis niekad jos nemušdavo, ir ji žinojo, kad jis įvykdytų net menkiausią jos
pavedimą, nors dėl to reikėtų pėsčiam nueiti į patį Tomo gatvės galą[Džoisas ironizuoja. Tomo
gatvėje buvo „Gineso“ alaus darykla. Lankytojams ten nemokamai duodavo po stiklinę alaus.].

Trečią vakarą jo atėjo aplankyti draugai. Ji užvedė juos į miegamąjį, kurio oras buvo persiėmęs
ligonio kvapo, ir pasodino į krėslus prie židinio. Pono Kernano liežuvis, per dieną skaudžiai
dilgsėjęs ir jį erzinęs, dabar buvo apsiraminęs. Ponas Kernanas sėdėjo lovoje, atsirėmęs į pagalves,
ir raustelėję putnūs skruostai panėšėjo į šiltas žarijas. Jis atsiprašė svečių dėl netvarkos kambaryje,
bet drauge žiūrėjo į juos šiek tiek išdidžiai it užgrūdintas kareivis į naujokus.

Jis visiškai nenujautė esąs auka sąmokslo, kurį jo draugai, ponas Kaningemas, ponas Makojis ir
ponas Paueris, svetainėje atskleidė poniai Kernan. Idėją pasiūlė ponas Paueris, tačiau jos
įgyvendinimas buvo pavestas ponui Kaningemui. Ponas Kernanas buvo kilęs iš protestantų šeimos, ir,
nors tuokdamasis atsivertė į katalikybę, jis dvidešimt metų nebuvo peržengęs bažnyčios slenksčio.
Dar daugiau – jis mėgo iš katalikybės patyliukais pasišaipyti.

Kaningemas tokiam reikalui tiko kaip niekas kitas. Jis buvo vyresnis amžiumi pono Pauerio kolega.
Jo paties šeimyninis gyvenimas nekaip susiklostė. Žmonės jį didžiai užjautė, nes žinojo, kad jis vedęs
blogos reputacijos moterį, nepagydomą girtuoklę. Jis šešis kartus pirko baldus ir kiekvieną kartą ji jo
vardu juos užstatydavo.

Visi vargšą Martiną Kaningemą gerbė. Jis buvo labai rimtas žmogus, įtakingas ir sumanus. Jo žmonių
pažinimo, įgimto įžvalgumo, išlavėjusio per laiką matant teismo procesus, skalpelis buvo užgrūdintas
trumpam panardinant į bendrosios filosofijos vandenis. Jis apie daug ką nusimanė. Pažįstami gerbė jo
nuomonę ir manė, kad jis panašus į Šekspyrą.

Kai sąmokslas buvo poniai Kernan atskleistas, ji pasakė:

– Visiškai pasikliaunu jumis, ponas Kaningemai. Po ketvirčio amžiaus vedybinio gyvenimo ji

beturėjo visai mažai iliuzijų. Bažnyčią lankė tik iš įpročio, be to, jautė, kad jos vyro metų žmogus iki
mirties vargiai bepasikeis. Ji buvo linkusi šiame nelaimingame atsitikime įžiūrėti pelnytą bausmę ir,
tik nenorėdama pasirodyti kraugerė, ponams nepasakė, kad nieko tokio, jei liežuvis Kernanui ir
patrumpės. Bet ponu Kaningemu galima pasikliauti; be to, tikyba lieka tikyba. Gal iš jų sumanymo kas
ir išeis, bent jau blogiau nebus. Jos religinės pažiūros nebuvo itin rafinuotos. Ji tvirtai tikėjo
Švenčiausia širdimi kaip patikimiausia iš visų katalikiškų šventenybių ir teigiamai žiūrėjo į
sakramentus. Jos tikėjimas neperžengė virtuvės ribų, bet prireikus ji būtų galėjusi įtikėti tiek
piktosiomis dvasiomis, tiek šventąja dvasia.

Vyrai ėmė šnekėti apie nelaimingąjį atsitikimą. Ponas Kaningemas prisiminė kažkada girdėjęs panašų
atvejį. Septyniasdešimties metų vyras per epilepsijos priepuolį nusikandęs liežuvio galiuką, ir
liežuvis taip užgijęs, kad nelikę jokios žymės.

– Na, man dar ne septyniasdešimt, – pasakė ligonis.

– Dieve sergėk, – pasakė ponas Kaningemas.

– Ar jums dabar jį skauda? – paklausė ponas Makojis Ponas Makojis kadaise buvo gana garsus
tenoras. Jo žmona, buvusi sopranas, už kuklų atlyginimą dar ir dabar mokė vaikus skambinti pianinu.
Jo gyvenimo linija nebuvo trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų, ir kartais būdavo taip, kad jis
turėdavo pasukti galvą, kaip sudurti galą su galu. Buvo tarnavęs raštininku Midlendo geležinkelio
valdyboj, „Airis taimz“[„Airiš taimz“ – konservatyvios pakraipos laikraštis, palaikęs anglus.] ir
„Frimenz džornel“[„Frimenz džornel“ – nuosaikiųjų liberalų organas, propagavęs Airijos
autonomiją.] laikraščiuose skelbimų rinkiku, vienos anglies firmos komivojažieriumi, privačiu sekliu,
raštininkavęs šerifo pavaduotojo kanceliarijoj, o neseniai buvo tapęs miesto koronerio padėjėju.
Turėdamas tokias pareigas, jis jautėsi profesionaliai suinteresuotas pono Kernano byla.

– Skauda? Nelabai, – atsakė ponas Kernanas. – Bet nemalonu. Kažkoks šleikštulys ima.

– Nuo gėrimo, – tvirtai pasakė ponas Kaningemas.

– Ne, – pasakė ponas Kernanas. – Man regis, būsiu peršalęs kebe. Kažkas vis kyla gerkle, gal
skrepliai, gal...

– Gleivės, – pasakė ponas Makojis.

– Kyla ir kyla iš galugerklio; bloga daros.

– Taip taip, – pasakė ponas Makojis, – tai bronchai.

Tuo pat metu jis pažvelgė į poną Kaningemą ir poną Pauerį. Ponas Kaningemas tankiai sulinksėjo
galva, o ponas Paueris pasakė:

– Ką gi, viskas gerai, kas gerai baigiasi.

– Labai dėkui tau, drauguži, – pasakė ligonis.

Ponas Paueris numojo ranka.

– O tiedu vyrukai, su kuriais gėriau...

– O su kuo tu gėrei? – paklausė ponas Kaningemas.

– Su tokiu vaikinu. Pamiršau pavardę. Po velniais, kokia gi jo pavardė? Nedidukas toks, ručkis...
– O su kuo dar?

– Su Harfordu.

– Hm, – numykė ponas Kaningemas.

Ponui Kaningemui padarius tokią pastabą, vyrai nutilo. Visi žinojo, kad jis turi slaptų informacijos
šaltinių. Šiuo atveju jo numykime buvo įžvelgtas moralinis atspalvis. Ponas Harfordas kartais
suburdavo būrelį bendraminčių ir sekmadienį tuoj po pusiaudienio išvykdavo iš centro, skubėdami
kuo greičiau pasiekti kokią priemiesčio aludę, kur prisistatydavo kaip keliauninkai[Svaigalai tais
laikais Airijoje būdavo pardavinėjami tik tam tikromis valandomis. Išimtis daroma keliautojams.].
Bet kelionės bendrai niekada nepamiršdavo jo kilmės. Jis pradėjo karjerą nuo tamsių sandėrių – už
palūkanas skolindamas darbininkams nedideles sumas. Vėliau pasidarė tokio storulio, pono
Goldbergo, partneriu Lifio paskolų banke. Nors su žydais jį siejo nebent tik žydiška profesija, jo
draugai katalikai, nuo kurių jis arba jo parankiniai nulupdavo palūkanas, jį keikdavo, vadindami
Airijos žydu ir tamsuoliu, ir sakydavo, kad idiotas sūnus – tai Dievo bausmė jam už palūkininkavimą.
Kitais kartais jie prisimindavo ir jo gerąsias puses.

– Įdomu, kur jis nuėjo, – pasakė ponas Kernanas.

Jis norėjo, kad atsitikimo detalės neišaiškėtų. Tegul jo draugai mano, kad čia būta kokio
nesusipratimo, kad jiedu su Harfordu prasilenkę. Jo draugai, gerai žinantys, kaip ponas Harfordas
elgiasi per išgertuves, tylėjo. Ponas Paueris pakartojo:

– Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Ponas Kernanas tučtuojau pakeitė temą.

– Tas kitas geras vaikinas, tas daktariukas, – tarė jis. – Jei ne jis...

– Taigi taigi, – pasakė ponas Paueris, – jei ne jis, galėjai gaut savaitę arešto be teisės išsipirkti
pinigais.

– Taip taip, – tarė ponas Kernanas, mėgindamas prisiminti. – Prisimenu dar kažkokį policininką.
Geras, rodos, vaikinas. Kaip ten man taip išėjo?

– Išėjo taip, kad tu prisikaušai, Tomai, – rimtai pasakė ponas Kaningemas.

– Šventa teisybė, – taip pat rimtai pasakė ponas Kernanas.

– Man regis, tą konsteblį jūs, Džekai, išprašėt, – pasakė ponas Makojis.

Ponui Paueriui nepatiko, kad jį pavadino vardu. Jis nebuvo perdėtai manieringas, bet negalėjo
pamiršti, kad ponas Makojis neseniai surengė tikrą kryžiaus žygį, ieškodamas pasiskolinti lagaminų ir
sakvojažų, idant ponia Makoj galėtų tariamai pakeliauti po šalį. Ponas Paueris piktinosi ne tiek todėl,
kad pats buvo apgautas, kiek tokiu bjauriu akių dūmimu. Todėl jis atsakė į klausimą, lyg jį būtų
paklausęs ponas Kernanas.

Išgirdęs jo pasakojimą, ponas Kernanas pasipiktino. Jis niekad nepamiršo esąs dublinietis; norėjo
gyventi kitus gerbdamas ir kitų gerbiamas ir nepakentė, kad jį įžeidinėtų tie, kuriuos jis vadino kaimo
Jurgiais.

– Ar tam mes mokam mokesčius? – klausė jis. – Kad išpenėtume ir aprengtume tuos asilus... kitaip jų
nepavadinsi.

Ponas Kaningemas nusijuokė. Jis buvo Pilies tarnautojas tik darbo valandomis.

– Kad jie tokie ir yra, Tomai, – pasakė jis.

Ir, pamėgdžiodamas grubią prasčiokišką šneką, sukomandavo:

– Šešiasdešimt penktas, gaudyk savo kopūstus!

Visi nusijuokė. Ponas Makojis, kuriam norėjosi žūt būt įsiterpti į pokalbį, apsimetė niekad negirdėjęs
to anekdoto. Ponas Kaningemas papasakojo:

– Sako, tai buvę – žmonės taip pasakoja – vienose kareivinėse, kur apmoko šituos kaimiečius, šituos,
žinot, augilas nebrendilas. Seržantas sustato juos su lėkštėm palei sieną į eilę. – Pasakojimą jis
pailiustravo komiškais gestais. – Per pietus, suprantat. Ant stalo prieš jį – dideliausias katilas
kopūstų, o rankoj – dideliausias samtis kaip lopeta. Jis tuo samčiu pakabina kopūstų gniužulą ir švyst
per visą kambarį, o tie vargšeliai turi gaudyt kiekvienas su savo lėkšte: „Šešiasdešimt penktas,
gaudyk kopūstus!“

Visi vėl nusijuokė, bet ponas Kernanas tebeširdo. Jis žadėjo parašyti į laikraščius.

– Privažiuoja čia visokių galvijų, – sakė jis. – Įsivaizduoja, kad gali visiems komanduot. Tau,
Martinai, nereikia nė aiškinti, kokie tai žmonės.

Ponas Kaningemas jam pritarė, bet dar paaiškino:

– Visam pasauly šitaip. Yra blogų žmonių, bet yra ir gerų.

– Sutinku, yra ir gerų, – nusiramino ponas Kernanas.

– Verčiau su jais neturėt reikalų, – pasakė ponas Makojis. – Mano nuomonė tokia!

Į kambarį įėjo ponia Kernan ir, padėjusi ant stalo padėklą, tarė:

– Prašom pasivaišint.

Ponas Paueris atsistojo atlikti šeimininko pareigų ir pasiūlė jai savo kėdę. Ji atsisakė, teisindamasi,
jog lyginanti rūbus, ir, už pono Pauerio nugaros susimirksėjusi su ponu Kaningemu, buvo beeinanti iš
kambario. Vyras šūktelėjo:

– O man, katyt, nieko?

– Tau? Gumbo nenori? – atrėžė ponia Kernan.

Vyras jai įkandin šūktelėjo:

– Vyreliui – tai nieko!

Jis nutaisė tokią komišką miną ir balsą, kad vyrai išsidalijo butelius alaus linksmai kvatodami.

Išgėrę alaus jie pastatė stiklines ant stalo ir kurį laiką sėdėjo tylėdami. Paskui ponas Kaningemas
atsisuko į poną Pauerį ir lyg tarp kitko tarė:

– Tai sakai, ketvirtadienio vakare, Džekai?

– Taip, ketvirtadienį, – pasakė ponas Paueris.

– Tvarka! – trumpai atsakė ponas Kaningemas.

– Galėtume susitikt pas Makolį, – tarė ponas Makojis. – Patogiausia.

– Tik nevėluokim, – rimtai pasakė ponas Paueris, – nes žmonių bus sausakimšai.

– Susitikim kokią pusę aštuntos, – pasakė ponas Makojis.

– Tvarka! – pasakė ponas Kaningemas.

– Vadinas, pusę aštuonių pas Makojį!

Trumpam stojo tyla. Ponas Kernanas laukė, ar patikės draugai jam savo paslaptį. Paskui paklausė:

– Apie ką jūs čia?

– Et, nieko, – atsakė ponas Kaningemas. – Mes čia ketvirtadienį ruošiamės į vieną vietą.

– Ne į operą?

– Ne ne, – lyg išsisukinėdamas tarė ponas Kaningemas, – čia toks... dvasiškas reikaliukas.

– A, – pasakė ponas Kernanas.

Vėl visi nutilo. Paskui ponas Paueris be užuolankų tarė:

– Pasakysiu, Tomai, teisybę: mes ketinam eit į rekolekcijas.

– Tataigi, – pasakė ponas Kaningemas, – Džekas, aš ir štai Makojis – visi nutarėm parduot ožius.

Pastarąją metaforą jis kažkaip naiviai pabrėžė ir, savo paties balso padrąsintas, tęsė:

– Matai, mes trys turim prisipažint, kad visi esam pusėtini nenaudėliai, visi iki vieno. Iki vieno, –
geranoriškai, bet niūriai pridūrė jis ir atsisuko į poną Pauerį.

– Prisipažinkit!

– Prisipažįstu, – pasakė ponas Paueris.

– Ir aš, – pritarė ponas Makojis.

– Taigi mes trys ir norim kartu parduot ožius, – pasakė ponas Kaningemas.

Staiga jam tartum kokia mintis šovė į galvą. Pasisuko į ligonį ir tarė:

– O žinai, ką aš, Tomai, pagalvojau? Prisidėtum prie mūsų – sugrotume, taip sakant, keturiom rankom.

– Gera mintis, – tarė ponas Paueris. – Ir nueinam visi keturi.

Kernanas tylėjo. Pasiūlymas labai mažai ką bylojo jo protui, tačiau, suvokdamas, jog juo rūpinasi
kažkokios dvasinės organizacijos, iš išdidumo nutarė kiek pasispyrioti. Jis ilgai neįsijungė į pokalbį,
o su tyliu priešiškumu klausėsi, kaip bičiuliai šnekasi apie jėzuitus.

– Aš nesu tokios jau blogos nuomonės apie jėzuitų ordiną, – galiausiai įsiterpė jis. – Jėzuitai –
apsišvietę žmonės. Tikiu, kad jie nori gero.

– Tai didžiausias katalikų ordinas, Tomai, – entuziastingai tarė Kaningemas. – Jėzuitų generolas –
antras žmogus po popiežiaus.

– Aišku kaip dieną, – pasakė ponas Makojis, – jei nori sutvarkyt reikalą, kad nė lapė nesulotų, eik pas
jėzuitą. Šitie vyrukai įtakingi. Papasakosiu jums tokį atsitikimą...

– Jėzuitai – šauni organizacija, – pasakė ponas Paueris.

– Įdomu dar štai kas, – tarė ponas Kaningemas. – Visus kitus bažnyčios ordinus vienu ar kitu laiku
reikėjo reformuoti, o jėzuitų ordino – nė karto. Jis niekad nebuvo atitolęs nuo bažnyčios.

– Tikrai? – paklausė ponas Makojis.

– Istorinis faktas, – patvirtino ponas Kaningemas.

– O pažiūrėkit, kokia jų bažnyčia, – tarė ponas Paueris. – Kokia parapija!

– Jėzuitai palaiko aukštuomenę, – pridūrė ponas Makojis.

– Teisybė, – pasakė ponas Paueris.

– Taip, – sutiko ponas Kernanas. – Todėl jie man ir patinka. Nepalyginsi su pasauliečiais kunigais,
tais netašytais nemokšom...

– Visi jie savaip geri, – tarė ponas Kaningemas. – Airių dvasininkai gerbiami visam pasauly.
– Kas to nežino, – pasakė ponas Paueris.

– Ne taip kaip kai kurių žemyno šalių kunigai, – pasakė ponas Makojis, – neverti kunigo vardo.

– Gal tu ir teisus, – jau švelniau tarė ponas Kernanas.

– Žinoma, kad aš teisus, – pasakė ponas Kaningemas. – Tiek pragyvenęs pasauly ir tiek visko matęs,
nepažinsiu gi aš žmonių!

Vyrai, sekdami vienas kito pavyzdžiu, vėl išgėrė. Atrodė, jog ponas Kernanas mintyse kažką svarsto.
Pokalbis jam padarė gilų įspūdį. Jis aukštai vertino poną Kaningemą kaip žmonių žinovą ir
fizionomistą. Jis paprašė papasakoti smulkiau.

– O, tai, supranti, paprastos rekolekcijos, – paaiškino ponas Kaningemas. – Pamaldas laikys kunigas
Perdonas. Jos, supranti, skiriamos tarnautojams.

– Jis mums nebus per daug griežtas, – įteikliai pasakė ponas Paueris.

– Kunigas Perdonas? Perdonas? –pakartojo ligonis.

– O, tu turėtum jį pažint, Tomai, – energingai tarė ponas Kaningemas. – Puikus, šaunus vyrukas! Jis
toks pat pasaulietiškas kaip kad mes.

– A... taip, regis, kad pažįstu. Raudonoko veido, aukštas.

– Tas pats.

– O sakyk, Martinai... ar geras iš jo pamokslininkas?

– Mmm... ne... Ten, supranti, bus ne visai pamokslas. Jis tiesiog draugiškai, protingai pasišnekės su
mumis, ir tiek.

Ponas Kernanas vis negalėjo apsispręsti. Ponas Makojis tarė:

– Kunigas Tomas Berkas[T. N. Berkas (1830–1883) – ne vien Airijoje, bet ir Anglijoje ir Amerikoje
pagarsėjęs oratorius. Didžiausią populiarumą jam pelnė paskaitų serija, nukreipta prieš anglų
viešpatavimą Airijoje.] – tas tai buvo bent!

– O, Tomas Berkas, – pasakė ponas Kaningemas, – buvo gimęs oratorius. Ar esi kada jį girdėjęs,
Tomai?

– Ar esu girdėjęs? – užsigavo ligonis. – Negirdėsiu mat aš! Girdėjau sykį, kaip...

– O teologas, sako, iš jo buvęs nekoks, – pasakė ponas Kaningemas.

– Tikrai? – paklausė ponas Makojis.

– Nieko ten, žinoma, labai blogo. Tik, sako, per pamokslus kartais nukrypdavęs nuo tradicinio
bažnyčios mokymo.

– O! .. nuostabus buvo žmogus! – pasakė ponas Makojis.

– Girdėjau jį sykį, – tęsė ponas Kernanas. – Nebeprisimenu, apie ką jis... Mudu su Kroftonu buvom
šito... kaip jis?.. parterio gale...

– Navos, – pataisė ponas Kaningemas.

– Taip, netoli durų. Nebeprisimenu, apie ką jis... Ak, tiesa, apie popiežių, velionį popiežių[Kalbama
apie popiežių Pijų IX (1792–1878). Kovų už Italijos suvienijimą metais laikėsi reakcingos pozicijos,
priešinosi Romos prijungimui prie karalystės. Popiežiaus sritį 1870 m. prijungus prie Italijos,
užsidarė Vatikane ir pasiskelbė „belaisviu“.]. Prisiminiau. Garbės žodis, nuostabi iškalba. O balsas!
Dievuliau, tai balsas! „Vatikano belaisviu“ jį pavadino. Prisimenu, kai išėjom, Kroftonas man ir
sako...

– Betgi jis oranietis[Oraniečiai – Airijos protestantai. Platesne prasme – protestantai, priklausantys

oraniečių ordinui (įsteigtam 1795 m.), kurio tikslas – stiprinti Anglijos valdžią Airijoje ir kovoti su
katalikais.], tas Kroftonas, ar ne? – tarė ponas Paueris.

– Žinoma, kad oranietis, – atsakė ponas Kernanas, – bet velniškai doras oranietis. Mudu tada užėjom
į Batlerio aludę Muro gatvėj – tikėkit, buvau tikrai sujaudintas, kaip Dievą myliu, – ir kaip šiandien
prisimenu, ką jis pasakė. ,,Kernanai, – sako, – nors mes meldžiamės prie skirtingų altorių, – sako, –
Dievą tikim tą patį“. Pagalvojau dar, koks gražus pasakymas.

– Ir gana teisingas, sakyčiau, – tarė ponas Paueris. – Kai kunigas Tomas sakydavo pamokslą,
bažnyčioje visada prisirinkdavo daugybė protestantų.

– Tarp mūsų mažas skirtumas, – pasakė ponas Makojis.

–Mes ir tie, ir tie tikim...

– Jis sekundę galvojo, kaip užbaigti sakinį. – ...išganytoju. Tiktai jie nepripažįsta popiežiaus ir Dievo
motinos.

– Tačiau mūsų religija, – ramiai ir įtaigiai tarė ponas Kaningemas, – yra tikroji religija, senasis,
pirmykštis tikėjimas.

– Dėl to nėra jokios abejonės, – pritarė ponas Kernanas. Prie miegamojo durų priėjo ponia Kernan ir
pranešė:

– Pas tave svečias atėjo!

– Kas toks?

– Ponas Fogartis.
– O, prašom, prašom!

Į šviesą įslinko blyškus pailgas veidas. Šviesių antakių lankeliai virš maloniai nustebusių akių
atkartojo šviesių nukarusių ūsų lanką. Ponas Fogartis buvo kuklus bakalėjininkas. Buvo turėjęs aludę,
bet subankrutavo, nes finansinės galimybės vertė jį imti prekes iš antraeilių varyklų ir bravorų. Tada
jis atidarė krautuvėlę Glasnevino gatvėj, kur savo elgesiu vylėsi įgysiąs tos apylinkės namų
šeimininkių palankumą. Jis visada buvo mandagus, gyrė mažus vaikus ir šnekėjo taisyklingai. Jis buvo
ne koks tamsuolis. Ponas Fogartis atnešė dovanėlę – pusę pintos išlaikyto viskio. Jis mandagiai
pasiteiravo pono Kernano apie sveikatą, pastatė ant stalo dovaną ir kaip lygus tarp lygių atsisėdo prie
svečių. Ponas Kernanas dovana labai apsidžiaugė, juoba kad prisiminė esąs Fogarčiui truputį
skolingas už bakalėjos prekes. Jis tarė:

– Neabejojau, kad jūs manęs nepamiršit, drauguži. Gal atidarytum, Džekai, ką?

Ponas Paueris vėl pavadavo šeimininką. Praskalavo stiklines ir visiems penkiems įpylė po truputį
viskio. Pokalbis nuo to pastebimai pagyvėjo. Ponas Fogartis, atsisėdęs ant kėdės kraštelio, klausėsi
itin susidomėjęs.

– Popiežius Leonas XIII[Popiežius Leonas XIII (1810–1903), Pijaus IX įpėdinis, laikėsi savo
pirmtako politikos, stengėsi katalikų bažnyčios interesais panaudoti kai kurias buržuazinės
demokratijos formas. Norėjo sustiprinti katalikybės įtaką ne vien Vakaruose, bet ir Rytuose. Airių
nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo priešininkas. Rašė eilėraščius pavyzdinga lotynų kalba.], –
tarė ponas Kaningemas, – buvo vienas šviesiausių praeito šimtmečio protų. Jo didžiausia svajonė
buvo, žinot, suvienyti lotynų ir graikų bažnyčias. Tai buvo jo gyvenimo tikslas.

– Man teko girdėti, kad jis buvęs vienas iš labiausiai apsišvietusių žmonių Europoj, – pasakė ponas
Paueris. – Nepaisant, suprantat, to, kad buvo popiežius.

– Jis tikrai buvo vienas iš labiausiai apsišvietusių europiečių, – patvirtino ponas Kaningemas, – o
galimas daiktas, kad ir nebuvo jam lygių. Jo, kaip popiežiaus, devizas, žinot, buvo „Lux ant
lux“[Popiežiaus Leono XIII devizas buvo „Lumen in Coelo“ (ital.) – „Šviesa danguje“.] – „Šviesa
ant šviesos“.

– Ne ne, – ryžtingai įsiterpė ponas Fogartis. – Man regis, jūs apsirinkat. Man regis, „Lux in tenebris“
– „Šviesa tamsybėje“.

– Taip taip, – pritarė ponas Makojis, – tebūnie.

– Patikėkit, – kategoriškai tarė ponas Kaningemas, – jo devizas buvo „Lux ant lux“. O Pijaus IX, jo
pirmtako, buvo „Ctux ant crux“[Turi būti „Crux de Cruce“ (ital.) – „Kryžiaus kančia“.] , tai yra
„Kryžius ant kryžiaus“, kas rodo skirtumą tarp jų pontifikatų.

Ši pataisa buvo priimta. Ponas Kaningemas tęsė:

– Popiežius Leonas, žinot, buvo didis mokslininkas ir poetas.

– Jis buvo valingo veido, – pasakė ponas Kernanas.

– Taip, – pasakė ponas Kaningemas. – Jis lotyniškai kūrė eilėraščius.

– Tikrai? – nustebo ponas Fogartis.

Ponas Makojis su malonumu gurkštelėjo viskio ir palingavo galvą, lyg stebėdamasis tiek popiežiumi,
tiek ponu Fogarčiu:

– Tai, sakyčiau, šis tas!

– Savo varguomenės mokyklėlėj, – tarė ponas Paueris ir pasekė pono Makojo pavyzdžiu, – mes,
Tomai, to nesimokėm.

– Ne vienas geras žmogus yra skubėjęs į varguomenės mokyklą su durpių gabalu po pažastim, –
pamokomai tarė ponas Kernanas. – Senoji švietimo sistema buvo geresnė: viskas aišku, tikslu. Be
jokių šiuolaikinių įmantrybių...

– Visai teisingai, – pritarė ponas Paueris.

– Jokio bereikalingo šlamšto, – pridūrė ponas Fogartis. Jis pabrėždamas ištarė abu žodžius, o paskui
rimtu veidu išgėrė.

– Pamenu, kažkur skaičiau, – tarė ponas Kaningemas, – kad vienas popiežiaus Leono eilėraščių buvo
apie fotografiją – aišku, lotyniškai.

– Apie fotografiją! – sušuko ponas Kernanas.

– Taip, – pasakė ponas Kaningemas. Jis irgi išgėrė.

– O žinot, kai pagalvoji, – tarė ponas Makojis, – argi ne nuostabus išradimas – fotografija?

– Be abejo, be abejo, – pasakė ponas Paueris, – didūs protai daug išmano.

– Anot to poeto: didiems protams vienas žingsnis iki beprotybės[Ne visai tiksli citata iš anglų poeto,
dramaturgo ir kritiko Dž. Draideno (1631–1700) politinės satyros „Absalomas ir Achitofelis“.], –
pasakė ponas Fogartis.

Ponas Kernanas įtemptai mąstė. Jis mėgino prisiminti kokį nors protestantų teologijos ginčytiną
klausimą ir galiausiai kreipėsi į poną Kaningemą.

– Sakyk, Martinai, – prabilo jis. – Ar nebuvo kai kurie popiežiai – ne dabartinis, aišku, ir ne jo
pirmtakas, bet kai kurie iš senovės laikų – ne visai... supranti... be dėmelės?

Visi nutilo. Ponas Kaningemas tarė:

– Kas be ko, buvo ir blogų... Bet nuostabiausia štai kas. Nė vienas iš jų, nė pats didžiausias
girtuoklis, nė pats didžiausias... niekadėjas – nė vienas ex cathedra[Iš katedros (lot.). Pagal
katalikybės dogmatiką, ,,iš katedros“ skelbiamas popiežiaus žodis esti neklaidingas. Popiežiaus
neklystamumo dogma buvo priimta 1870 m.] nepaskelbė nė žodžio klaidingos doktrinos. Argi ne
nuostabus dalykas?

– Taigi, – pasakė ponas Kernanas.

– Taip, nes kai popiežius kalba ex cathedra, – paaiškino ponas Fogartis, – jo žodis esti neklaidingas.

– Taip, – pasakė ponas Kaningemas.

– O, apie popiežiaus neklaidingumą esu girdėjęs. Pamenu, buvau daug jaunesnis... O gal tada, kai?..

Ponas Fogartis sutrukdė užbaigti sakinį. Jis paėmė butelį ir kiekvienam įpylė dar po truputį. Ponas
Makojis, matydamas, kad visiems nepakaks, atsisakė, tikindamas, jog dar nebaigęs anos porcijos.
Kiti kiek paprieštaravo, bet paskui nusileido. Negarsus viskio kliuksėjimas į stiklines nuskambėjo
kaip maloni interliudija.

– Tu kažką norėjai pasakyt, Tomai, – priminė ponas Makojis.

– Popiežiaus neklaidingumo paskelbimas, – tarė ponas Kaningemas, – buvo didžiausias įvykis per
visą bažnyčios istoriją.

– Kaip ten buvo, Martinai? – paklausė ponas Paueris. Ponas Kaningemas pakėlė du storus pirštus.

– Šventojoj kolegijoj, žinot, tarp visų kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų du buvo nusistatę prieš, kai
kiti visi buvo už. Visa konklava balsavo vienbalsiai, išskyrus tuos du. O jie ne – nesutinka, ir viskas!

– Tu matai! – tarė ponas Makojis.

– O tai buvo vokiečių kardinolas Dolingas... ar Daulingas... ar...[J. Dolingeris (1799–1890) nebuvo
kardinolas nei 1870 m. Vatikano susirinkimo dalyvis. Sis dvasininkas, politinis veikėjas ir teologas
aktyviai pasisakė prieš popiežiaus neklystamumo dogmą, už tai 1871 m. buvo pašalintas iš dvasininkų
luomo.]

– Tik jau Daulingas buvo ne vokietis, tai faktas, – nusijuokė ponas Paueris.

– Žodžiu, tas garsus vokiečių kardinolas, pavardė nesvarbu, – tai vienas; o antrasis buvo Džonas
Makheilas[Dž. Makheilas (1791–1881), Tiuamo Jonas, Tiuamo arkivyskupas, aktyvus kovotojas už
Airijos nepriklausomybę. Priešinosi popiežiaus neklystamumo doktrinai, bet kai Vatikano
susirinkimas ją patvirtino kaip dogmą, pakluso susirinkimo nutarimui ir jį oficialiai palaikė.].

– Kaip? – sušuko ponas Kernanas. – Tiuamo Jonas?

– Ar jūs neapsirinkat? – netikėdamas paklausė ponas Fogartis. – Aš maniau, ten bus buvęs koks italas
ar amerikietis.
– Būtent, – patvirtino ponas Kaningemas, – Tiuamo Jonas.

Jis išgėrė, kiti vyrai pasekė juo. Po to jis pasakojo toliau:

– Ir visi jie, visi kardinolai, vyskupai ir arkivyskupai iš visų pasaulio kraštų kirtosi kaip pašėlę su
tais dviem, kol pagaliau pats popiežius atsistojo ir ex cathedra paskelbė bažnyčios neklaidingumo
dogmą. Ir tą pačią minutę Džonas Makheilas, kuris buvo prieš ir prieš, atsistojo ir liūto balsu suriko:
„Credo!“

– „Tikiu!“ – pasakė ponas Fogartis.

– „Credo!“ – pakartojo ponas Kaningemas. – Tuo jis įrodė, kokio tvirto buvo tikėjimo. Popiežius
prakalbo, ir jis pakluso.

– O Daulingas kaip? – paklausė ponas Makojis.

– Vokiečių kardinolas, žinoma, nenusileido. Jis pasitraukė iš bažnyčios.

Pono Kaningemo pasakojimas klausytojų sąmonėj sukūrė galingą bažnyčios vaizdinį. Visus ypač
sujaudino stipriu storu balsu ištartas tikėjimo ir paklusimo žodis. Kai į kambarį šluostydamasi rankas
įėjo ponia Kernan, kompaniją rado iškilmingai nusiteikusią. Netrikdydama tylos, ji alkūnėmis
atsirėmė į lovos kojūgalį.

– Man sykį teko Džoną Makheilą matyt, – tarė ponas Kernanas, – ir nepamiršiu to, kol gyvas būsiu.

Jis atsisuko į žmoną, kad ji patvirtintų jo žodžius.

– Juk daug kartų tau pasakojau? Ponia Kernan linktelėjo.

– Buvau sero Džono Grėjaus[Dž. Grėjus (1816–1875) – airių patriotas, leidėjas, valstybės veikėjas.
Jo sūnus E. D. Grėjus (1845–1888) – politinis veikėjas, kaip ir tėvas, nuosaikus Airijos autonomijos
šalininkas.] paminklo atidengime. Edmundas Dvajeris Grėjus sakė kalbą. Jis ten pliurpia, o tasai
senukas, toks susisukęs žmogelis, suraukęs gauruotus antakius, kad spigina jį akimis, kad spigina.

Ponas Kernanas suraukė antakius, it įnirtęs bulius panarino galvą ir įsmeigė akis į žmoną.

– Dieve mano! – sušuko jis vėl natūralia veido išraiška. – Niekad nemačiau tokio žvilgsnio. Atrodė,
lyg sakytų:

„Permatau tave kiaurai, brolyti“. Akys jo buvo stačiai kaip vanago.

– Visi Grėjai – vieno galo, – pasakė ponas Paueris. Vėl visi nutilo. Ponas Paueris atsisuko į ponią
Kernan ir nelauktai linksmai tarė:

– Žinot ką, ponia Kernan, mes iš jūsų vyro padarysim gerutį, pamaldų, dievobaimingą Romos
kataliką.
Jis rankos mostu parodė visą kompaniją.

– Mes visi sutarėm nueit į rekolekcijas ir išpažinti savo nuodėmes – ir Dievas mato, tą mums seniai
reikėjo padaryti.

– Aš nieko prieš, – kiek dirbtinokai šypsodamasis tarė ponas Kernanas.

Ponia Kernan pamanė, jog bus protingiau savo pasitenkinimą nuslėpus. Todėl pasakė:

– Gaila man to kunigo, kuris turės išklausyt tavo nuodėmes.

Pono Kernano išraiška pasikeitė.

– Jei jam nepatiks, – tiesmukai išdrožė, – tegu jis eina pati žinai kur... Aš tik papasakosiu jam savo
liūdną istoriją, ir viskas. Nesu toks jau niekam tikęs.

Ponas Kaningemas kaipmat įsiterpė.

– Mes visi atsižadėsim velnio, – tarė jis, – visi bendrai, bet nepamiršim jo žabangų ir pagundų.

– Eik šalin, šėtone![Mato evangelija (4,10).] – suriko ponas Fogartis ir juokdamasis apžvelgė visą
draugiją.

Ponas Paueris nieko nesakė. Jis jautėsi nustumtas į antrą planą. Tačiau jo veide žaidė džiugi
šypsenėlė.

– Reikės visai nedaug, – pasakė ponas Kaningemas, – tik pastovėt su degančiom žvakėm rankose ir
atnaujinti savo krikšto įžadus.

– Taip taip, Tomai, – tarė Makojis, – būtinai pasiimk žvakę.

– Ką? – nustebo ponas Kernanas. – Man reikės laikyt žvakę?

– Na taip, – pasakė ponas Kaningemas.

– Velniop, – griežtai tarė ponas Kernanas, – to jau per daug. Aš viską padarysiu kaip pridera. Ir
pasninkausiu, ir išpažinties prieisiu... ir visa kita. Bet... be žvakių! Velniop žvakes!

Jis it klounas rimtai papurtė galvą.

– Jūs tik paklausykit! – tarė jo žmona.

– Velniop žvakes! – pakartojo ponas Kernanas, jausdamas padaręs klausytojams įspūdį ir toliau
purtydamas galvą. – Velniop balaganą su žvakėm!

Visi skaniai juokėsi.

– Štai jums pavyzdingas katalikas! – pasakė jo žmona.

Jokių žvakių! – atkakliai pakartojo ponas Kernanas. – Jokių!

...............................................................................................................

Jėzuitų bažnyčios Gardinerio gatvėj transeptas buvo beveik pilnas, ir vis dar pro šonines duris ėjo
vyrai ir paskui patarnautoją ant pirštų galų stypčiojo tarpueiliais, kol rasdavo kur atsisėsti. Visi buvo
gražiai apsirengę, rimti. Lempų šviesa krito ant daugybės juodų kostiumų ir baltų apykaklių, kur ne
kur ir ant tvido kostiumo, ant dėmėtų tamsžalio marmuro kolonų ir ant liūdnų drobių. Vyrai sėdėjo
klauptuose pasitraukę per kelius kelnes ir saugiai pasidėję skrybėles. Sėdėjo smarkiai atsilošę ir
tuščiais žvilgsniais spoksojo į tolimą raudonos šviesos taškelį, kabantį priešais didįjį altorių.

Viename iš klauptų netoli nuo sakyklos sėdėjo ponai Kaningemas ir Kernanas. Užpakaly jų sėdėjo
vienas ponas Makojis, o už jo – ponai Paueris ir Fogartis. Ponas Makojis veltui mėgino rasti vietos
prie saviškių ir, kai draugai susėdo Kristaus žaizdų tvarka, veltui mėgino iš to pajuokauti. Kadangi jo
sąmojis buvo sutiktas šaltokai, jis prikando liežuvį. Net ir jį paveikė iškilminga atmosfera, net ir jis
pasidavė dievobaimingai nuotaikai. Ponas Kaningemas pakuždomis atkreipė pono Kernano dėmesį į
palūkininką Harfordą, sėdintį kiek tolėliau, ir į rinkimų šulą, komiteto sekretorių poną Feningą,
sėdintį tiesiai po sakykla šalia vieno iš naujai išrinktų miesto rinkiminės apylinkės narių. Dešinėje
sėdėjo senis Maiklas Graimzas, trijų lombardų savininkas, ir Deno Hogano brolėnas, kuris tikėjosi
gauti vietą Miesto korporacijos taryboj. Tolėliau prieky sėdėjo ponas Hendrikas, pagrindinis
„Frimenz džornel“ reporteris, ir vargšas O’Kerolis, senas Kernano draugas, vienu metu buvęs žymus
komersantas. Matydamas pažįstamus veidus, Kernanas pasijuto laisviau. Jam ant kelių gulėjo žmonos
sutvarkytas cilindras. Viena ranka lengvai, bet tvirtai laikydamas cilindro kraštą, jis porą kartų
timptelėjo rankogalius.

Visi sužiuro, kai į sakyklą ėmė rabždintis galingos povyzos žmogus, iki pusės apsirengęs balta kamža.
Tikintieji kaipmat sukruto, išsitraukė nosines ir atsargiai ant jų suklaupė. Ponas Kernanas pasekė jų
pavyzdžiu. Kunigas jau kuris laikas stovėjo sakykloje; virš turėklų matėsi du trečdaliai jo figūros ir
stambus raudonas veidas.

Kunigas Perdonas atsiklaupė, pasisuko į švytinčią raudoną dėmelę ir rankomis užsidengęs veidą ėmė
melstis. Po kurio laiko atitraukė rankas ir atsistojo. Tikintieji taip pat atsistojo ir susėdo. Ponas
Kernanas vėl pasidėjo cilindrą ant kelio ir pakėlė į pamokslininką dėmesingą veidą. Pamokslininkas
plačiais tiksliais mostais patraukė aukštyn plačias kamžos rankoves ir lėtai apžvelgė veidų jūrą.
Tuomet prabilo:

– „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau:
darykitės bičiulių su nešvaraus pinigo pagalba, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias
padanges[Luko evangelija (16,8-9).]“.

Tėvas Perdonas aiškino tekstą skambiu pasitikinčiu balsu. Tai vienas sunkiausių tekstų visame Šv.
Rašte, pasakė jis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog jis prieštarauja Jėzaus Kristaus kitur
skelbiamai kilniai moralei. Bet, pasakė jis klausytojams, šis tekstas jam atrodąs tartum specialiai
taikytas tiems, kuriems lemta gyventi pasaulietišką gyvenimą ir kurie to gyvenimo nenorėtų nugyventi
kaip tie, kurie rūpinasi tik žemiškais dalykais. Tai tekstas verslo žmonėms. Jėzus Kristus, puikiai
suprantantis visą mūsų žmogiškos prigimties silpnumą, matė, jog ne visi žmonės pašaukti dvasiniam
gyvenimui, jog didžioji dauguma priversti gyventi pasauly ir tam tikra prasme pasauliui, ir šiais
žodžiais jis norėjo jiems duoti patarimą, pavyzdžio dėlei parodydamas tuos Mamonos garbintojus,
kurie iš visų žmonių mažiausiai rūpinasi sielos reikalais.

Jis pasakė klausytojams, jog čia atėjęs ne bauginti ar reikalauti neįvykdomų darbų, bet kaip šio
pasaulio žmogus pasikalbėti su savo broliais. Jis atėjęs pasikalbėti su verslo žmonėmis ir šnekėsiąs
su jais dalykiškai. Vaizdingai tariant, jis esąs jų dvasinis buhalteris ir norįs, kad jo klausytojai aliai
vienas atverstų prieš jį savo knygas, dvasinio gyvenimo knygas, ir žiūrėtų, ar jų sąskaitos tiksliai
sutampa su sąžinės sąskaitom.

Jėzus Kristus negriežtas prievaizdas. Jis supranta mūsų klaidas, supranta vargšės mūsų nuodėmingos
prigimties silpnumą, supranta žemiško gyvenimo pagundas. Visiems mums yra tekę patirti pagundų,
visiems yra tekę joms pasiduoti; visi esame turėję pagundų nusidėti ir visi esame nusidėję. Bet jis
savo klausytojų prašąs tik vieno dalyko, sakė jis, būtent: atsiskaityti su Dievu sąžiningai ir vyriškai.
Jei sąskaitos sutinka punktas į punktą, tegu saką: „Štai aš patikrinau savo sąskaitas. Jose viskas
teisinga“.

Bet jeigu kartais pasitaikytų neatitikimų, tegu jie pripažįstą tiesą, tegu atvirai, vyriškai saką: „Štai aš
peržiūrėjau savo sąskaitas. Radau, kad negerai čia ir negerai čia. Bet Dievo malonė beribė ir aš
ištaisysiu ir šitą, ir šitą. Aš sutvarkysiu savo sąskaitas“.
MIRUSIEJI
Sargienės duktė Lilė baigė nusivaryti nuo kojų. Nespėdavo ji į sandėliuką pirmame aukšte už kontoros
įvesti vieno svečio ir padėti jam nusivilkti paltą, o prieškambario durų skambutis, žiūrėk, vėl čerškia
– vėl lėk per tuščią koridorių įleisti naujo svečio. Gerai dar, kad nereikia patarnauti damoms. Panelė
Keitė ir panelė Džulija pačios tuo pasirūpino ir moterų rūbinę įrengė viršuj, vonios kambary. Jos
buvo čia, plepėjo, juokėsi, bruzdėjo, viena paskui kitą ėjo į laiptų aikštelę ir, persilenkusios per
turėklus, klausinėjo Lilę, kas atvyko.

Kasmetinis panelių Morkan pobūvis visuomet būdavo didelis įvykis. Suvažiuoja visi pažįstami,
giminės, seni šeimos draugai, Džulijos draugės choristės, visos augesnės Keitės mokinės ir net kai
kurios Merės Džeinės mokinės. Ir nė sykio nebuvo taip, kad vakaras nenusisektų. Metų metais, kiek
žmonės pamena, jis praeidavo nuostabiai: nuo pat tada, kai Keitė ir Džulija, mirus broliui Petui,
išsikraustė iš Stouni Beterio ir su Mere Džeine, savo vienintele dukterėčia, atsikėlė į Ašez Ailendą, į
tamsų, niūrų namą, kurio viršų jos nuomojo iš pono Fulhemo, javų pirklio, užimančio pirmąjį aukštą.
Tai buvo prieš gerus trisdešimt metų. Merė Džeinė, tuomet mažutė mergytė trumpa suknute, dabar –
bažnyčios Hedingtono gatvėj vargonininkė, buvo pagrindinis namų ramstis. Ji buvo baigusi
Karališkąją muzikos akademiją ir kasmet rengdavo savo mokinių koncertus Entjeno koncertų rūmų
viršutinėje salėje. Dauguma jos mokinių buvo iš turtingų Kingztauno ir Dolkio kvartalų šeimų. Tetos,
kad ir senos, irgi nebuvo be darbo. Džulija, nors jau gerokai pražilusi, tebegiedojo pirmuoju sopranu
Adomo ir Ievos bažnyčioje, o Keitė, kuri dėl sveikatos negalėjo daug vaikščioti, galiniame kambary
senu fortepijonu mokė muzikos pradmenų. Lilė, namų sargienės duktė, buvo jų tarnaitė. Jos gyveno
kukliai, bet maistui pinigų negailėjo, valgė ir gėrė kas skaniausia: pirmarūšę jautienos nugarinę,
arbatą už tris šilingus ir geriausią alų iš butelių. Lilė retai kada sumaišydavo, ką kuri buvo liepusi,
todėl su visomis trimis šeimininkėmis sutarė gerai. Tiesa, visos mėgo paspirgėti dėl niekų, bet tik
tiek. Tiktai vieno dalyko jos nepakentė – priešgyniavimo.

Suprantama, tokį vakarą buvo ko spirgėti. Be to, jau gerokai po dešimtos, o dar nesirodė Gabrielis su
žmona. Ir dar jos baisiausiai bijojo, kad Fredis Meilinzas neateitų įkaušęs. Jos nieku būdu nenorėjo,
kad kas nors iš Merės Džeinės mokinių pamatytų jį prigėrusį; kai jis ateina su kvapeliu, kartais esti
sunku jį nuraminti. Fredis Meilinzas visada vėluoja, bet jos neišmanė, dėl ko galėjo užtrukti
Gabrielis, todėl jos ir ėjo kas dvi minutės prie laiptų ir klausinėjo, ar dar nėra Gabrielio ar Fredžio.

– O, ponas Konrojus! – tarė Lilė Gabrieliui, atidariusi duris. – Panelė Keitė ir panelė Džulija manė,
kad jau nebeateisit. Labas vakaras, ponia Konroj!

– Kurgi ne! – tarė Gabrielis. – Bet jos pamiršta, kad mano žmona greičiau kaip per tris valandas
nespėja apsirengti.

Kol jis ant demblio valėsi nuo kaliošų sniegą, Lilė palydėjo žmoną prie laiptų ir sušuko:

– Panele Keitė, atėjo ponia Konroj!

Keitė ir Džulija tuoj nutipeno tamsiais laiptais žemyn. Abi pabučiavo Gabrielio žmoną, pasakė, jog ji
būsianti negyvai sušalus, ir paklausė, ar atvažiavusi su Gabrieliu.
– Aš čia sveikas ir gyvas, teta Keite! Eikit į viršų, aš tuoj! – iš tamsos atsišaukė Gabrielis.

Jis toliau energingai valėsi kojas, o moteriškės besijuokdamos užlipo į moterų rūbinę. Plonas sniego
sluoksnelis lyg pelerina gulėjo jam ant apsiausto pečių ir lyg kokie antgaliai ant kaliošų nosių, ir kai
apsiausto sagos girgždėdamos pralindo pro sustingusias kilpas, iš snieginų plyšių ir klosčių padvelkė
kvapnia lauko vėsa.

– Ar ir vėl sninga, ponas Konrojau? – paklausė Lilė.

Ji pirma jo įėjo į sandėliuką padėti jam nusivilkti apsiausto. Gabrielis nusišypsojo, kad ji ištarė jo
pavardę kaip iš keturių skiemenų, ir dirstelėjo į ją. Ji buvo lieknutė paauglė, pablyškusi, šiaudų
spalvos plaukais. Dujų šviesoj atrodė dar blyškesnė. Gabrielis ją pažinojo dar mažą, kai sėdėdavo
ant apatinio laiptelio, čiūčiuodama skudurinę lėlę.

– Sninga, Lile, – atsakė jis, – ir, ko gera, snigs visą naktį.

Jis pakėlė akis į sandėliuko lubas, drebančias nuo trepsinčių ir čiužančių kojų, kiek pasiklausė
fortepijono, tada pažvelgė į mergaitę, kuri rūpestingai klostė jo apsiaustą ant lentynos.

– Sakyk, Lile, – draugiškai tarė jis, – tu dar tebeini į mokyklą?

– Oi ne, pone, – atsakė ji, – nebeinu jau daugiau kaip metai.

– O, jei taip, – linksmai tarė Gabrielis, – vadinasi, vieną gražią dieną švęsim tavo vestuves, tiesa?

Mergaitė per petį dirstelėjo į jį ir kartėlio kupinu balsu tarė:

– Vyrams šiais laikais tik galvas sukt ir prigaudinėt rūpi.

Pasijutęs, lyg būtų padaręs netaktą, Gabrielis paraudo ir, nežiūrėdamas į ją, nusispyrė kaliošus ir su
šaliku ėmė blizginti lakuotus batus.

Jis buvo augalotas, apkūnus. Ryškus skruostų raudonumas siekė net kaktą, kur buvo išsimėtęs
beformėmis rausvomis dėmėmis; ant švariai nuskusto veido neramiai blyksėjo šviesūs paauksuoti
akinių rėmeliai ir šlifuoti stiklai, dengiantys neramias trumpareges akis. Žvilgantys juodi plaukai
buvo per vidurį perskirti ir ilgomis sruogomis užšukuoti už ausų, kur žemėliau skrybėlės įspausto
griovelio truputį garbanojosi.

Baigęs blizginti batus, jis atsitiesė ir pasitempė liemenę ant tuklaus kūno. Tada paskubomis išsiėmė iš
kišenės monetą.

– Na, Lile, – tarė sprausdamas monetą jai į rankas, – Kalėdos juk, ar ne? Štai... truputis...

Jis skubiai žengė prie durų.

– Oi ne, pone, nereikia! – sušuko vydamasi mergaitė. – Tikrai, pone, neimsiu.

– Kalėdos! Kalėdos! – numojo ranka Gabrielis, vos ne bėgte bėgdamas prie laiptų.

Mergaitė, matydama, kad jis jau lipa laiptais, šūktelėjo jam įkandin:

– Na, tada ačiū, pone.

Jis stovėjo prie svetainės durų klausydamasis, kaip į jas brūkši sijonai ir čiuža batai, ir laukė, kol
baigsis valsas. Vis tebebuvo sujaudintas nelaukto, apmaudaus mergaitės atsakymo. Jam buvo
nesmagu, ir jis mėgino užsimiršti, taisydamasis rankogalius ir kaklaraištį. Paskui išsiėmė iš liemenės
kišenėlės popieriaus lapuką ir peržvelgė mintis, kurias buvo pasižymėjęs užstalės kalbai. Jis
sudvejojo dėl Roberto Brauningo[R. Brauningas (1812–1889) – anglų poetas; 19 a. pabaigoje buvo
laikomas sunkiai suprantamu.] eilių – būgštavo, kad klausytojai jų nesupras. Geriau būtų kokia jiems
girdėta citata iš Šekspyro ar ,,Airių melodijų“[19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje Airijoje labai
populiarūs T. Muro eilėraščiai.]. Nedelikatus vyriškų kulnų taukšėjimas ir padų čiužėjimas jam
priminė, jog jų kultūros lygis kitas negu jo. Cituodamas jiems neįkandamą poeziją, jis tik apsijuoktų.
Jie pamanytų, jog jis nori pasigirti savo išsilavinimu. Patirtų nesėkmę, kaip kad patyrė šnekėdamas
sandėliuke su mergaite. Jis pasirinko ne tą toną. Sakyti tokią kalbą – nesąmonė, visiška nesėkmė.

Kaip tik tuo metu iš moterų rūbinės išėjo jo tetos ir žmona. Abi tetos – mažo ūgio, paprastai
apsirengusios senutės. Teta Džulija gal per pirštą aukštesnė. Jos plaukai, gerokai užleisti ant ausų,
buvo žili; platus padribęs veidas pilkas, su tamsesniais šešėliais įdubimuose. Nors buvo drūta ir
tiesi, dėl nejudrių akių ir praviros burnos atrodė nesigaudanti, kur esanti ir kur einanti. Teta Keitė
gyvesnė. Jos veidas, sveikesnis už sesers, visas susiraukšlėjęs nelyginant suvytęs raudonas obuolys,
bet plaukai, taip pat senoviškai supinti, nebuvo praradę prinokusio riešuto spalvos.

Abi skambiai pabučiavo Gabrielį. Jis buvo jų mylimas seserėnas, sūnus mirusios vyresniosios sesers
Elenos, kuri buvo ištekėjusi už T. Dž. Konrojaus iš Uostų ir dokų valdybos.

– Gabrieli, Greta sako, jūs šiąnakt negrįšit į Monkstauną – tarė teta Keitė.

– Tai jau ne, – pasakė Gabrielis, atsisukdamas į žmoną. – Gana, kad važiavom pernai, tiesa? Pamenat,
teta Keite, kaip Greta tuomet peršalo? Kebo langai visą kelią tarškėjo, o pravažiavus Merioną, ėmė
košti rytys. Smagu buvo, ką ir kalbėt. Greta siaubingai peršalo.

Teta Keitė rūsčiai suraukusi antakius kas žodis linksėjo galva.

– Teisingai, Gabrieli, teisingai, – pasakė ji. – Atsarga gėdos nedaro.

– Bet Greta va, – pasakė Gabrielis, – jeigu leistum, pėsčia bristų namo ir per pūgą.

Ponia Konroj nusijuokė.

– Neklausykit jo, teta Keite, – tarė ji. – Jis vis ką nors išsigalvoja – tai reikalauja, kad Tomas
vakarais skaitydamas užsidėtų žalią antkaktį, arba liepia kilot svorius, tai Ievą verčia valgyt avižinę
košę. Vargšytė, ji nė pažiūrėt į tą košę negali!.. Oi, bet jūs neatspėsit, kuo jis mane dabar verčia avėti!

Ji pratrūko juoktis ir dirstelėjo į vyrą, kurio susižavėjusios, laimingos akys klajojo nuo jos suknios
prie veido ir plaukų. Abi tetos irgi skaniai nusikvatojo, nes buvo pratusios pasišaipyti iš Gabrielio
rūpestingumo.

– Kaliošais! – pasakė ponia Konroj. – Naujausias jo pramanas. Kai tik šlapia, turiu autis kaliošais.
Net ir šįvakar norėjo apaut, bet nesileidau. Greit jis man, ko gero, visą naro kostiumą nupirks.

Gabrielis nervingai nusijuokė ir, norėdamas paslėpti sumišimą, pasičiupinėjo kaklaraištį, o teta Keitė
net raitėsi iš juoko – taip jai patiko Gretos sąmojis. Iš tetos Džulijos veido šypsena greit pranyko, ir
nelinksmos akys įsmigo į seserėno veidą. Kiek patylėjusi, ji paklausė:

– O kas tai yra kaliošai, Gabrieli?

– Kaliošai, Džulija! – sušuko jos sesuo. – Dieve, negi tu nežinai, kas yra kaliošai? Juos gi avi ant...
ant batų, Greta, taip?

– Taip, – pasakė ponia Konroj. – Toks guminis apavas. Mudu abu turim po porą. Gabrielis sako, visa
Europa dabar jais avi.

– A, Europa, – lėtai linguodama galvą tyliai sumurmėjo teta Džulija.

Gabrielis suraukė antakius ir tartum pyktelėjęs tarė:

– Nieko čia labai nuostabaus, bet Gretai juokinga, nes šitas žodis jai primenąs kalėdotojus
išsidažiusiais veidais.

– Klausyk, Gabrieli, – suskubo nukreipti šneką teta Keitė.

– Nakvyne tu, aišku, pasirūpinai. Greta sako...

– Su nakvyne tvarka, – tarė Gabrielis.

– Užsisakiau numerį ,,Grešame“.

– Žinia, – pasakė teta Keitė, – pati geriausia išeitis. O vaikai, Greta, ar nerūpi?

– Dėl tos vienos nakties... – atsakė ponia Konroj.

– Be to, Besė prie jų pabus.

– Žinia, – pakartojo teta Keitė.

– Gera turėti tokią patikimą tarnaitę! O štai mūsų Lilė – stačiai neišmanau, kas jai pasidarė. Sakytum,
nebe ta mergaitė.

Gabrielis norėjo tetą smulkiau išklausinėti apie Lilę, bet toji staiga nutilo ir pažvelgė į seserį, kuri
leidosi laiptais ir ištempusi kaklą žiūrėjo pro turėklus žemyn.
– Čia dabar, klausykit, – irzlokai tarė ji, – kur ta Džulija keliauja? Džulija! Džulija! Kur eini? Džulija
grįžo nuo pusės laiptų ir pusbalsiu pranešė:

– Atėjo Fredis.

Tuo metu plojimai ir baigiamasis pianistės pasažas paskelbė, kad valsas baigėsi. Svetainės durys
atsidarė, ir išėjo keletas porų. Teta Keitė skubomis pasivedėjo Gabrielį į šalį ir sukuždėjo į ausį:

– Būk gerutis, Gabrieli, nubėk į apačią ir pažiūrėk, ar jis blaivus, o jeigu prisisiurbęs, neleisk čionai.
Jaučiu, kad bus prisisiurbęs.

Gabrielis nuėjo prie laiptų ir persilenkęs per turėklus pasiklausė. Girdėjosi, kaip sandėliuke kalbasi
du žmonės. Paskui atpažino Fredo Meilinzo juoką. Tada nutrinksėjo laiptais į apačią.

– Laimė, – tarė teta Keitė poniai Konroj, – kad čia yra Gabrielis. Man visada ramiau ant širdies, kai
jis čia... Džulija, pavaišink panelę Deili ir panelę Pauer. Ačiū už tokį gražų valsą, panele Deili. Buvo
labai malonu.

Aukštas susiraukšlėjęs tamsaus gymio vyriškis šiurkščiais žilsvais ūsais, eidamas su partnere pro
šalį, tarė:

– O gal mes irgi galėtume pasivaišint, panele Morkan?

– Džulija, – sukomandavo teta Keitė, – čia dar ponas Braunas ir panelė Ferlong. Veskis juos, Džulija,
kartu su panele Deili ir panele Pauer.

– Aš – žmogus, sutvertas patarnauti damoms, – šypsodamasis visomis raukšlelėmis, tarė ponas

Braunas ir taip suspaudė lūpas, kad net ūsai pasišiaušė. – Žinot, panele Morkan, aš joms taip patinku
todėl, kad...

Matydamas, kad teta Keitė jo nebegirdi, jis nebaigė sakinio ir nieko nelaukdamas nusivedė visas tris
paneles į galinį kambarį. Kambario vidury stovėjo galais sudurti du keturkampiai stalai, ir ant jų teta
Džulija ir sargienė tiesino ir lygino didelę staltiesę. Ant bufeto buvo prikrauta dubenų, lėkščių ir
stiklinių, priversta peilių, šakučių ir šaukštų. Ant nuleisto fortepijono dangčio taip pat buvo prikrauta
užkandžių ir saldumynų. Kampe prie mažėlesnio bufeto du jauni vyrai stati gėrė alų.

Ponas Braunas nusivedė savo damas ten ir juokais pasiūlė išgerti karšto, stipraus ir saldaus moteriško
punšo. Kadangi damos atsakė stiprių gėrimų negeriančios, jis joms atkimšo tris butelius limonado.
Tada paprašė vieną jaunuolį pasitraukti į šalį ir paėmęs grafiną negailėdamas įsipylė viskio.
Jaunuoliai pagarbiai žiūrėjo, kaip jis siurbtelėjo ragaudamas.

– Dieve padėk, – tarė jis šypsodamasis.

– Man daktaras prirašė.

Raukšlėtame veide išplito dar platesnė šypsena, ir visos trys jaunos damos, siūbuodamos visu kūnu ir
nervingai trūkčiodamos pečiais, melodingu juoku palydėjo jo sąmojį. Drąsiausia tarė:
– Na jau, ponas Braunai, netikiu, kad daktaras galėjo tokį daiktą prirašyti.

Ponas Braunas vėl gurkštelėjo viskio ir maivydamasis tarė:

– Matot, aš kaip ta ponia Kesidi, kuri, anot žmonių, sakiusi: „Jeigu neišgersiu pati, Mere Graimz,
sugirdyk per prievartą, nes man labai norisi“.

Jis tai pasakė Dublino prastuomenės tarsena, pernelyg arti prikišęs įkaitusį veidą, todėl jaunosios
damos it susitarusios jo kalbą sutiko tylėdamos. Panelė Ferlong, viena iš Merės Džeinės mokinių,
paklausė panelę Deili, kaip vadinasi tas gražus jos skambintas valsas, ir ponas Braunas, matydamas
esąs ignoruojamas, iškart nusigręžė į tuodu jaunuolius, kurie jam rodė daugiau dėmesio.

Į kambarį įėjo jauna raudonveidė moteriškė su violetine suknia, energingai suplojo delnais ir sušuko:

– Kadrilis! Kadrilis!

Jai įkandin pasirodė teta Keitė šaukdama:

– Trūksta dviejų kavalierių ir trijų damų, Mere Džeine!

– O, štai kaip tik ponas Berginas ir ponas Keriganas, – tarė Merė Džeinė, – Ponas Keriganai, gal
pakviestumėt panelę Pauer? Panele Ferlong, leiskit pasiūlyt jums partnerį – poną Berginą. O, dabar
bus tvarka.

– Reikia trijų damų, Mere Džeine, – pasakė teta Keitė. Du jauni ponaičiai paklausė damas, ar jos
suteiksiančios jiems garbę, ir Merė Džeinė atsisuko į panelę Deili.

– O, panele Deili, kokia jūs gerutė, net du valsus paskambinot, bet mums šįvakar tikrai labai trūksta
damų.

– Ką jūs, panele Morkan, aš mielai.

– Aš jums turiu puikų partnerį, poną Bartelį D’Arsį, tenorą. Paprašysiu, kad paskui padainuotų. Visas
Dublinas jį garbina.

– Puikus balsas, puikus balsas! – pasakė teta Keitė. Kadangi pianistė jau antrą kartą skambino
pirmosios figūros įžangą, Merė Džeinė skubiai išsivedė savo užverbuotus šokėjus iš kambario. Vos
jiems išėjus, žvilgčiodama per petį įčiūženo teta Džulija.

– Kas yra, Džulija? – sunerimusi paklausė teta Keitė. – Į ką ten žiūri?

Džulija, krūva servetėlių nešina, atsisuko į seserį ir paprastai, tartum nustebinta klausimo, atsakė;

– Nieko, Keitė, tai Fredis su Gabrieliu.

Iš tikrųjų už jos pasirodė Gabrielis, vedantis per laiptų aikštelę Fredį Meilinzą. Pastarasis, kokių
keturiasdešimties metų vyras, buvo Gabrielio ūgio ir sudėjimo, tik labai nuolaidžių pečių. Jo veidas
buvo mėsingas ir blyškus, raustelėję buvo tik stori nukabę ausų speneliai ir plačios šnervės. Bruožai
grubūs, nosis buka, kakta plati, nuolaidi, lūpos storos, atvipusios. Vokai užkritę ant akių, plaukai reti,
pasišiaušę, dėl to atrodė mieguistas. Jis iš širdies spigiai juokėsi iš anekdoto, kurį pasakojo
Gabrieliui lipdamas laiptais, ir kairiu kumščiu trynėsi kairę akį.

– Labas vakaras, Fredi, – tarė teta Džulija.

Fredis Meilinzas pasisveikino su panelėmis Morkan iš pažiūros gana atsainiai, – kaltas, matyt, buvo
jo užsikirtimas kalbant, – paskui, matydamas, jog prie bufeto jam šypsosi ponas Braunas, nelabai
tvirtu žingsniu perėjo per kambarį ir ėmė pusbalsiu kartoti anekdotą, kurį buvo ką tik papasakojęs
Gabrieliui.

– Na kaip – nelabai girtas? – paklausė Gabrielį teta Keitė.

Gabrielis stovėjo suraukęs antakius, bet greit juos kilstelėjo ir atsakė:

– Nieko, beveik nežymu.

– Na, ar ne baisus žmogus! – tarė ji. – O jo motina, vargšelė, tik va išgavo įžadą nuo Naujųjų metų
nebegerti. Bet eime, Gabrieli, į svetainę.

Išeidama su Gabrieliu iš kambario, ji rūsčiai susiraukė ir įspėjamai pagrasė pirštu ponui Braunui.
Ponas Braunas atsakydamas linktelėjo ir, jai išėjus, tarė Fredžiui Meilinzui:

– Na, Tedi, sveikatai pataisyt aš tau pripilsiu stiklinę limonado.

Fredis Meilinzas, artėjąs prie įdomiausios anekdoto vietos, nekantriai numojo ranka, tačiau ponas
Braunas, pirmiausia papriekaištavęs jam dėl netvarkingo apsirengimo, pripylė ir padavė pilną
stiklinę limonado. Fredis Meilinzas kaire ranka automatiškai paėmė stiklinę, o dešiniąja automatiškai
pradėjo tvarkytis drabužius. Ponas Braunas, visas susiraukšlėjęs iš linksmumo, sau įsipylė viskio, tuo
tarpu Fredis Meilinzas, dar nepriėjęs įdomiausios vietos, pratruko juoktis plonu, bronchitišku juoku
ir, pastatęs neragautą, bėgantį per kraštus limonadą, ėmė kairiu kumščiu trinti kairę akį, kartodamas,
kiek juoko priepuolis leido, paskutinės frazės žodžius.

...............................................................................................................

Gabrielis negalėjo klausytis, kaip Merė Džeinė pritilusiai svetainei skambina sudėtingą pjesę, pilną
sunkių pasažų ir arpedžių. Jis mėgo muziką, tačiau pjesė, kurią ji skambino, jam atrodė be melodijos,
ir jis abejojo, ar girdi kokią melodiją ir kiti, nors ir prašė Merę Džeinę ką nors paskambinti. Keturi
jauni vyrai, kurie išgirdę pianiną atėjo iš valgomojo ir sustojo tarpdury, po keleto minučių tylomis
paporiui pasišalino. Atrodė, jog muzikos klausosi tik pati Merė Džeinė, kuri tai lakstė rankomis po
klaviatūrą, tai per pauzes sulaikydavo jas ore tarsi prakeiksmą siunčianti žynė, bei teta Keitė, stovinti
jai prie šono ir verčianti natas.

Gabrielio akys, įskaudusios nuo išvaškuotų grindų spindesio po sunkiu sietynu, nukrypo į sieną už
pianino. Ten kabojo tetos Keitės dar jaunystėje raudonais, mėlynais ir rudais siūlais išsiuvinėti
kilimėliai: balkono scena iš „Romeo ir Džuljetos“ ir du Tauery nužudyti princai[Anglijos karalius
Ričardas III (1453–1485) įsakė nužudyti savo sūnėnus, vyresniojo brolio Edvardo IV sūnus,
kliudžiusius jam užimti sostą.]. Matyt, mokykloj, kurią jos lankė, mergaites kokius metus mokydavo
siuvinėti. Jo motina gimimo dienai jam kažkada lapiukų snukučiais buvo išsiuvinėjusi violetinę
liemenę rudo satino pamušalu ir apvaliomis tamsiai raudonomis sagomis. Keista, kad motina neturėjo
muzikinių gabumų, nors teta Keitė ją ir vadindavo Morkanų giminės išminčium. Ir ji, ir Džulija,
atrodo, visados truputi didžiuodavosi savo rimta ištekėjusiąja seserimi. Ant veidrodžio staliuko
stovėjo jos nuotrauka. Ji ant kelių laikė knygą ir joje kažką rodė Konstantinui, kuris, aprengtas
jūreiviška eilute, gulėjo jai prie kojų. Ji labai rūpinosi šeimos garbe, todėl sūnums vardus išrinko
pati. Jos dėka Konstantinas dabar kunigauja Balbrigane, o Gabrielis jos dėka baigė Karališkąjį
universitetą. Jo veidu nuslinko šešėlis, prisiminus, kaip atkakliai ji priešinosi jo santuokai. Keletas
nepagarbių jos žodžių it rakštys tebelindėjo jo širdy; ji kartą pavadino Gretą kaimo lapute, o tai buvo
tikrai netiesa. Ne kas kitas, o Greta slaugė ją Monkstaune per paskutinę ilgą jos ligą.

Matyt, pjesė, kurią skambino Merė Džeinė, ėjo į pabaigą, nes dabar kartojosi įžanginė tema su
pasažais po kiekvieno takto, ir kol Gabrielis sulaukė pabaigos, priešiškumas išblėso. Pjesė baigėsi
aukštųjų oktavų tremolu ir finaline bosine oktava. Kai Merė Džeinė, iškaitusi, nervingai sukdama į
ritinėlį gaidas, išsiskubino iš kambario, ją palydėjo garsūs plojimai. Užvis smarkiausiai plojo tie
keturi vyrukai, kurie pjesės pradžioje buvo nuėję į valgomąjį, o pianinui nutilus, grįžo ir atsistojo
tarpdury.

Prasidėjo kadrilis. Gabrieliui į porą teko panelė Aivors. Tai buvo jauna šneki mergina atviromis
rudomis iškiliomis akimis ir strazdanotu veidu. Jos suknia buvo be iškirptės, ant apykaklės segėjo
didžiulę sagę su Airijos emblema ir devizu.

Jiems užėmus savo vietas, ji staiga tarė:

– Aš jus žadu barti.

– Mane?

Ji rimtai linktelėjo galvą.

– Už ką? – paklausė Gabrielis, šypsodamasis iš jos rimto tono.

– Kas yra toks G. K.? – paklausė panelė Aivors, įsmeigusi akis jam į veidą.

Gabrielis buvo bekeliąs antakius tartum nesuprasdamas, apie ką ji kalba, tačiau ji be ceremonijų
išrėžė:

– Ak ak, kokie mes kuklučiai! Pasirodo, jūs rašot į „Deili ekspres“[Konservatyvios pakraipos airių
laikraštis, nepalaikęs Airių atgimimo sąjūdžio programos.]! Na, ar jums ne gėda?

– O ko man gėdytis? – mirksėdamas ir mėgindamas nusišypsoti, atsakė Gabrielis.

– Tada man gėda už jus, – tiesiai rėžė panelė Aivors. – Rašyt tokiam laikraščiui! Kas galėjo
pamanyti, kad jūs anglofilas.

Gabrielio veide pasirodė sumišimas. Jis iš tikrųjų ,,Deili ekspres“ trečiadieniais skelbė literatūros
apžvalgas, už kurias gaudavo penkiolika šilingų. Bet tai dar nereiškia, kad jis anglofilas! Tiesą
sakant, jam daugiau džiaugsmo teikė recenzuoti atsiunčiamos knygos, negu tas varganas uždarbėlis.
Jis mėgo čiupinėti ką tik iš spaustuvės atsiųstų knygų viršelius, sklaidyti jų puslapius. Beveik
kiekvieną dieną po paskaitų koledže jis eidavo pas bukinistus – į Bečelezo alėją pas Hikį, į Astono
krantinę pas Vebą ar Mesi arba į skersgatvį pas O’Klohisi. Jis nežinojo, kaip jai atšauti. Jam norėjosi
pasakyti, jog literatūra aukščiau už politiką. Tačiau jiedu buvo seni draugai ir jų gyvenimo keliai buvo
panašūs – kartu studijavo universitete, paskui kartu dėstė, – jai neatkirsi pompastiška fraze. Jis vis
mirksėjo ir mėgino išspausti šypseną ir galiausiai neryžtingai sumurmėjo, jog nematąs jokio ryšio tarp
recenzijų rašymo ir politikos.

Kai jiedu šokdami vėl susitiko, jis tebebuvo sumišęs ir išsiblaškęs. Panelė Aivors skubiai suspaudė
savo šilta ranka jo pirštus ir švelniai, draugiškai tarė:

– Neimkit į širdį, aš pajuokavau. Na, mūsų eilė.

Kai jiedu vėl susitiko, ji prašneko apie universiteto klausimą[Turimas omeny konfliktas, susijęs su
mėginimu suvienodinti protestantų ir katalikų švietimą Anglijoje ir Airijoje.], ir Gabrielis aprimo.
Kažkas iš pažįstamų jai parodęs Gabrielio rašytą Brauningo eilėraščių recenziją – taip jinai
sužinojusi jo paslaptį. O recenzija jai nepaprastai patikusi. Paskui ji staiga užklausė:

– Beje, ponas Konrojau, ar nenorėtumėt šią vasarą dalyvaut ekskursijoj į Arano salas[Atgimimo
sąjūdžio šalininkai savo kūryboje idealizavo šių salų gamtą ir civilizacijos nesugadintų, pamiršta gėlų
kalba tebekalbančių valstiečių gyvenimo būdą.]? Mes plaukiam visam mėnesiui. Atvirame vandenyne
– kaip bus puiku! Būtinai plaukit! Plaukia ponas Klensis, ponas Kilkelis ir Ketlina Kirni. Ir Gretai
būtų puiki proga. Ji juk iš Konachto[Viena iš keturių Airijos provincijų, esanti vakaruose.], tiesa?

– Ji ten turi giminių, – sausai atsakė Gabrielis.

– Tai jūs plauksit? – karštai paklausė panelė Aivors, šilta ranka paliesdama jo ranką.

– Mat, – pradėjo Gabrielis, – aš jau esu susitaręs važiuoti kur kitur...

– Ir kur? – paklausė panelė Aivors.

– Matot, mes su bičiuliais kasmet kur nors važiuojam dviračiais...

– Na, bet kur? – paklausė panelė Aivors.

– Matot, paprastai mes keliaujam po Prancūziją ar Belgiją, kartais po Vokietiją, – sulemeno

Gabrielis.

– O kam jums keliaut po Prancūziją ar Belgiją? – tarė panelė Aivors. – Reikia verčiau pažint savo
tėvynę.
– Na, – pasakė Gabrielis, – iš dalies dėl to, kad geriau pramoktume kalbu, o iš dalies dėl
paįvairinimo.

– O gimtosios – airių – kalbos mokytis nereikia? – paklausė panelė Aivors.

– Ką gi, jeigu šnekėsim atvirai, – atsakė Gabrielis, – tai airių kalba man visai ne gimtoji.

Šiuo tardymu jau susidomėjo kaimynai. Gabrielis neramiai dairėsi ir šen, ir ten, stengdamasis su
šypsena iškęsti kankynę, nuo kurios paraudo net kakta.

– O savo krašto geriau pažint nereikia? – tęsė panelė Aivors. – Krašto, kurio visai nepažįstat, savo
tautos, savo tėvynės?

– Atvirai jums pasakysiu, – nelauktai atkirto Gabrielis, – mano tėvynė man velniškai atsibodo!

– Kodėl? – paklausė panelė Aivors.

Gabrielis tylėjo, nes per daug susijaudino dėl savo atsakymo.

– Kodėl? – pakartojo panelė Aivors.

Reikėjo keistis damomis, o kadangi Gabrielis tebetylėjo, panelė Aivors karštai metė:

– Jūs, aišku, neturit ką atsakyti!

Norėdamas nuslėpti susijaudinimą, Gabrielis ėmė šokti su nepaprastu įkarščiu. Jis vengė panelės
Aivors žvilgsnio, kadangi savo paskutinę frazę ji palydėjo rūgščia grimasa. Bet kai jiedu vėl susitiko
bendrame rate, jis nustebo, pajutęs, kaip ji stipriai spustelėjo jam ranką. Minutėlę jinai vylingai
žiūrėjo į jį, ir jis nepajuto, kaip nusišypsojo. Paskui, kai šokėjų grandinė vėl sujudo, ji pasistiebė ir
šnipštelėjo jam į ausį:

– Anglofilas!

Kadriliui pasibaigus, Gabrielis nuėjo į tolimąjį kambario kampą, kur sėdėjo Fredžio Meilinzo
motina, stora ligota senutė žilais plaukais. Kaip ir sūnus, ji truputį mikčiojo. Jai jau buvo pasakyta,
kad atėjo Fredis ir kad jis beveik blaivus. Gabrielis ją paklausė, ar gerai sekėsi kelionė. Ji gyveno
Glazge pas savo ištekėjusią dukterį ir kasmet atvažiuodavo į Dubliną paviešėti. Ji ramiai atsakė, kad
visai nesupo ir kapitonas buvo labai mielas. Paskui papasakojo, kaip gražiai Glazge gyvena jos duktė
ir kiek daug jie turi pažįstamų. Klausydamasis jos, Gabrielis stengėsi išguiti iš atminties nemalonų
pokalbį su panele Aivors. Žinia, ši mergina ar moteris, vadink kaip nori, – entuziastė, betgi viskam
turi būti laikas! Gal ir nereikėjo taip jai atrėžti. Bet ir ji neturėjo teisės, tegu ir juokais, jį prie visų
apšaukti anglofilu. Šitaip tardydama ir spigindama triušiškomis akimis, ji norėjo jį išjuokti prieš
žmones.

Jis pamatė, kad jo link pro valsą šokančias poras eina žmona. Priėjusi ji sušnibždėjo jam į ausį:

– Gabrieli, teta Keitė klausia, ar nesupjaustytum, kaip visada, žąsies. Panelė Deili supjaustys kumpį,
o aš pudingą.

– Gerai, – atsakė Gabrielis.

– Jaunimą prašys valgyt tuoj po šito valso, taigi paskui susėsim vieni saviškiai.

– Tu šokai? – paklausė Gabrielis.

– Žinoma! Nematei? Ko tu ten ginčijais su Mole Aivors?

– Mes visai nesiginčijom. Iš kur tu ištraukei? Ji pati tau taip sakė?

– Taip, kažką panašaus. Noriu prikalbint tą D’Arsį, kad padainuotų. Baisus pasipūtėlis.

– Niekas nesiginčijo, – irzliai pasakė Gabrielis. – Ji šnekino vasarą plaukt į Vakarų Airiją, o aš
atsisakiau. Ir daugiau nieko.

Žmona sunėrė rankas ir džiugiai striktelėjo.

– Plaukiam, Gabrieli! – sušuko ji. – Taip norėčiau dar aplankyt Golvėjų!

– Plauk, kad nori, – šaltai pasakė Gabrielis.

Ji kiek pažiūrėjo į jį, tada pasisuko į ponią Meilinz ir tarė:

– Matot, ponia, koks meilus mano vyrelis?

Kai ji pro šokėjus nuėjo atgal, ponia Meilinz kaip niekur nieko toliau pasakojo Gabrieliui, kokių
nuostabių Škotijoj yra vietų, kokių nuostabių vaizdų. Žentas kasmet išvežąs šeimą prie kokio nors
ežero, ir jie einą žuvauti. Jos žentas – puikus žvejys. Kartą jis sugavęs gražią didelę žuvį, ir viešbučio
virėjas ją iškepęs jiems vakarienei. Gabrielis beveik negirdėjo, ką ji pasakoja. Dabar, kai iki
vakarienės buvo likę nebedaug laiko, jis vėl ėmė galvoti apie savo kalbą ir apie citatą iš Brauningo.
Pamatęs, kad pas motiną ateina Fredis Meilinzas, jis atsistojo ir pasitraukė į lango nišą. Kambarys
ištuštėjo, ir iš galinio kambario sklido lėkščių ir peilių tarškėjimas. Likusieji svetainėj, atrodo,
pavargo šokdami ir išsiskirstę būreliais tyliai šnekučiavosi. Šiltais virpančiais pirštais Gabrielis
pabarbeno į šaltą lango stiklą. Kaip gaivu turbūt dabar ore! Kaip gera būtų pasivaikščioti vienam, iš
pradžių paupiu, paskui po parką! Medžių šakos nuklotos sniegu, o Velingtono paminklas su balta
sniego kepure. Ten būtų daug maloniau negu sėdėti už vakarienės stalo!

Jis peržvelgė pagrindinius savo kalbos punktus: airiškas svetingumas, liūdni prisiminimai, trys
gracijos, Paris, citata iš Brauningo. Mintyse pakartojo frazę iš savo recenzijos: „Jausmas toks, tartum
klausytumeis minčių kamuojamos muzikos“. Panelė Aivors recenziją pagyrė. Nuoširdžiai ar ne? Ar
turi ji kokį asmeninį gyvenimą, be viso savo idėjiškumo? Iki šio vakaro jiedu nė karto nebuvo
susikirtę. Nemalonu pagalvojus, kad ji irgi sėdės už stalo ir, kai iis sakys kalbą, svilins kritišku,
pašaipiu žvilgsniu. Tai džiaugtųsi, ko gera, jei kalba jam nenusisektų. Staiga jam toptelėjo mintis, nuo
kurios jis pažvalėjo. Turėdamas omeny tetas Keitę ir Džuliją, jis pasakys: „Damos ir ponai, karta,
kurios atstovų mūsų tarpe vis mažėja, galbūt turėjo ir trūkumų, tačiau, mano nuomone, jai būdingi
tokie privalumai – svetingumas, humoro jausmas, žmoniškumas, – kurių, sakyčiau, stokoja pernelyg
rimta ir pernelyg apsišvietusi naujoji karta“. Puiku; tai bus akmenukas į panelės Aivors daržą. Labai
ten jam, kad jo tetos, tiesą sakant, tik tamsios senutės.

Jo dėmesį patraukė per svetainę nubėgęs murmesys. Nuo durų žengė ponas Braunas, galantiškai
vesdamas tetą Džuliją, kuri, nuleidusi galvą ir šypsodamasi, buvo įsikibusi jam už parankės.
Nevieningi plojimai lydėjo ją iki pat fortepijono ir pamažu nutilo, kai Merė Džeinė atsisėdo ant
taburetės, o teta Džulija, jau nebesišypsodama, atsisuko į kambarį taip, kad jos balsas geriau
girdėtųsi. Gabrielis atpažino įžangą. Tai buvo senovinė daina, kurią Džulija dažnai dainuodavo, –
„Pasipuošus vestuviniais rūbais“[Arija iš V.Belinio (1802–1835) operos „Puritonai“.]. Jos balsas,
stiprus ir grynas, neklysdamas atliko vingrius melodijos pagražinimus, ir nors ji dainavo greitu tempu,
nepraleido melizmų nė gaidelės. Klausydamasis jos balso, – jei nežiūri į veidą, – jautei tą virpulį,
kokį patiri nuo greito ir malonaus skrydžio. Dainai pasibaigus, Gabrielis ėmė su visais audringai
ploti; garsūs nematomų klausytojų plojimai girdėjosi ir valgomajame. Jie skambėjo taip nuoširdžiai,
kad tetos Džulijos veidas švelniai nuraudo, kai ji pasilenkė, dėdama į etažerę seną natų sąsiuvinį su
savo inicialais ant odinio viršelio. Fredis Meilinzas, kuris, kad geriau girdėtų, klausėsi pakreipęs
galvą, nesiliovė plojęs ir tada, kai kiti jau buvo nustoję, ir kažką gyvai aiškino savo motinai, kuri
lėtai ir oriai linksėjo galva. Galiausiai, kai jau pailso, jis staiga pašoko, per visą kambarį nulėkė prie
tetos Džulijos ir abiem rankom stipriai suspaudė jai ranką, o paskui kas kartą, kai pritrūkdavo žodžių
ar užsikirsdavo, ją pakratydavo.

– Aš ir sakau savo mamai, – kalbėjo jis, – dar niekad jūs taip nedainavot, niekad! Ne, tokio balso
kaip šįvakar tikrai niekad negirdėjau. Ką? Netikit? Šventa teisybė. Garbės žodis, teisybė. Jūsų balso
tokio tyro ir... tokio tyro ir skambaus nebuvau girdėjęs.

Teta Džulija, plačiai šypsodamasi ir kažką sumurmėjusi apie komplimentus, ištraukė iš jo ranką.
Ponas Braunas parodė į ją plačiu mostu ir lyg balagano šauklys, demonstruojantis publikai kokį
gamtos stebuklą, aplinkiniams paskelbė:

– Mano naujausias atradimas – panelė Morkan!

Ir skaniai nusikvatojo iš šio savo sąmojo, o Fredis Meilinzas jam tarė:

– Žinot ką, Braunai, rimtai kalbant, tai tikrai retas atradimas. Galiu tik pasakyt, kad kiek pažįstu, nė
karto nebuvau girdėjęs jos taip dainuojant. Švenčiausia teisybė.

– Aš irgi nebuvau, – pasakė ponas Braunas. – Jos balsas eina geryn ir geryn.

Teta Džulija truktelėjo pečiais ir su slepiamu pasididžiavimu tarė:

– Va prieš kokį trisdešimt metų balsą turėjau ne iš prastųjų.

– Aš Džulijai kalu ir kalu, – karštai tarė teta Keitė, – kad ji stačiai veltui gaišta laiką tame chore. Bet
jai sakyk nesakęs.

Ji atsisuko į svečius, tartum prašydama padėti susitvarkyti su neklaužada vaiku, o teta Džulija,
mintimis nuklydusi į tolimą praeitį, su šypsenėle veide žvelgė kažkur priešais save.

– Taip, – tęsė teta Keitė, – kalk nekalęs, sakyk nesakęs – prapuolus ji tame chore kiauras dienas, nuo
ryto lig vakaro. Per Kalėdas, įsivaizduokit, nuo šeštos valandos ryto! Ir kam?

– Kam kitam, jei ne Dievo garbei, teta Keite. Galgi ne taip? – atsisukusi nuo fortepijono,
šypsodamasi pasakė Merė Džeinė.

Teta Keitė piktai užsipuolė dukterėčią:

– Kad Dievo garbei, Mere Džeine, pati žinau, bet aš tau pasakysiu: popiežius negražiai daro, kad veja
iš bažnyčios chorų moteris[Kalbama apie popiežiaus Pijaus X (1835–1914) nutarimą neleisti
bažnyčių choruose giedoti moterims.], visą gyvenimą juose pravargusias, o vietoj jų kiša kažkokius
pienburnius. Gal bažnyčiai taip ir geriau, jeigu popiežius šitaip nutarė. Bet tai neteisinga, Mere
Džeine, taip negalima.

Ji baisiausiai įsikarščiavo ir būtų dar šnekėjus, užstodama seserį, nes tai buvo jai skaudi tema, bet
Merė Džeinė, matydama, kad visi šokėjai grįžę į svetainę, ją taikiai pertraukė:

– Teta Keite, kam jūs peikiat popiežių prie pono Brauno? Jis, atsiminkit, kito tikėjimo.

Teta Keitė atsisuko į poną Brauną, kuris nusišypsojo paminėjus jo tikybą, ir skubiai tarė:

– Oi ne, popiežiaus teisingumu aš neabejoju. Aš tik kvaila senutė, apie tokį dalyką bijočiau ir
pagalvot. Bet juk yra dar paprasčiausias mandagumas ir dėkingumas. Ja dėta, aš tiesiai išdrožčiau tam
tėvui Hiliui...

– Be to, teta Keite, – tarė Merė Džeinė, – mes visi išalkę, o alkani žmonės – barnūs.

– Ištroškę – irgi barnūs, – pridūrė ponas Braunas.

– Todėl verčiau eime vakarieniauti, – pasakė Merė Džeinė, – o ginčytis baigsim paskui.

Priešais svetainės duris Gabrielis užtiko savo žmoną ir Merę Džeinę, įkalbinėjančias panelę Aivors
pasilikti vakarienės. Tačiau panelė Aivors, jau su skrybėlaite ir besisagstanti apsiaustą, pasilikti
nenorėjo. Ji visai neišalkusi, o be to, ir taip jau užsibuvusi.

– Na, nors dešimčiai minučių, Mole, – sakė ponia Konroj. – Labai neužtruksit.

– Reikia pasistiprint, – sakė Merė Džeinė. – Tiek šokot!

– Tikrai negaliu, – atsakė panelė Aivors.

– Matyt, nepatiko jums pas mus, – liūdnai tarė Merė Džeinė.

– Ką jūs, nieko panašaus! – atsakė panelė Aivors. – Bet dabar jau leiskit, reikia bėgt.
– Bet kaip jūs grįšit – pėsčia? – paklausė ponia Konroj.

– Man tik keli žingsniai krantine. Akimirką padvejojęs, Gabrielis tarė:

– Jei leisit, aš jus palydėsiu, panele Aivors, jeigu jau taip būtinai turite išeiti.

Tačiau panelė Aivors ištrūko iš apsupimo.

– Nė girdėt nenoriu! – sušuko ji. – Dėl Dievo, eikit vakarieniauti, manęs nežiūrėkit. Puikiausiai
pareisiu viena.

– Na, jūs ir keistuolė, Mole! – atvirai pasakė ponia Konroj.

– Beannacht libh![Sudiev! (Air.).]– juokdamasi šūktelėjo panelė Aivors, bėgdama laiptais.

Merė Džeinė suglumusi ir nuliūdusi žiūrėjo jai įkandin, o ponia Konroj persilenkė per turėklus,
klausydamasi, kada trinktelės laukujės durys. Gabrielis pagalvojo sau, ar ne dėl jo ji taip staigiai
išėjo. Bet visai neatrodė, kad būtų be ūpo – išėjo juokdamasi. Jis tuščiu žvilgsniu žiurėjo į laiptus.

Staiga iš valgomojo kone grąžydama rankas išskubėjo Keitė.

– Kur Gabrielis? – sušuko ji.

– Kur dėjosi Gabrielis? Visi sėdi, seilę varvina, o nėr kas supjausto žąsį!

– Aš čia, teta! – staiga pagyvėjęs atsišaukė Gabrielis.

– Supjaustysiu, jeigu reikės, nors ir visą žąsų pulką.

Viename stalo gale gulėjo riebi paskrudusi žąsis, o kitame, ant gofruoto popieriaus, apdėto
petražolėmis, gunksojo didžiulis kumpis, nuluptas ir apibarstytas džiūvėsiais, su gražiais popieriaus
raukčiais aplink kaulą; o greta – rostbifas su prieskoniais. Tarp šių patiekalų išilgai viso stalo ėjo dvi
lygiagretės eilės lėkščių su desertu: du nedideli bokštai raudono ir geltono želė; negilus dubuo su
blanmanžė ir raudono marmelado kubiukais; didžiulis lapo formos dubuo su rankena kaip kotu,
kuriame kūpsojo kekės violetinių razinų ir krūvelės migdolų; kitas toks pat dubuo – su kūgiu Smirnos
figų; indas pukyto kremo su trintų muskato riešutų kepurėle; nedidelė vazelė, kaupina saldainių,
šokoladinių ir kitokių, su auksuotais ir sidabruotais popierėliais; ir stiklinė vazelė, iš kurios kyšojo
keletas ilgų salierų stiebų. Stalo vidury, šalia padėklo su apelsinų ir obuolių piramide, tartum
sargybiniai stovėjo du senoviški grafinai, kuplūs, briaunoti, vienas su portveinu, kitas su tamsiu
cheresu. Ant nuleisto fortepijono dangčio savo eilės laukė pudingas didžiuliame geltoname dubeny, o
už jo – trys kuopos porterio, elio ir mineralinio vandens butelių, išrikiuotų pagal mundiruotės
spalvas, – pirmosios dvi kuopos uniformuotos juodai su rudomis ir raudonomis etiketėmis, o trečioji,
pati mažiausia – baltai su žaliomis paįstrižomis perpetėmis.

Gabrielis nedelsdamas užėmė savo vietą stalo gale ir, patikrinęs peilio ašmenis, ryžtingai įsmeigė
šakutę į žąsį. Dabar jis jautėsi puikiai – pjaustyti žąsį jis mokėjo meistriškai ir kaip nieką kitą mėgo
sėdėti gausiai patiekalais nustatyto stalo gale.
– Panele Ferlong, ko pageidautumėt? – paklausė jis.

– Sparniuko ar krūtinėlės?

– Krūtinėlės, tik mažą gabaliuką.

– Panele Higins, o jums?

– Nesvarbu, bet ko, ponas Konrojau.

Kol Gabrielis ir panelė Deili perdavinėjo lėkštes su žąsiena, kumpiu ir rostbifu, Lilė ėjo nuo svečio
prie svečio su balta servete apsuktu dideliu dubeniu karštų miltingų bulvių. Bulvės buvo Merės
Džeinės idėja, ir ji dar norėjo prie žąsienos padaryti obuolių padažo, bet teta Keitė pareiškė, kad jai
kepta žąsis gardu be jokių padažų, gardžiau nėra ko nė norėt. Merė Džeinė vaišino savo mokines ir
taikė joms skaniausius kąsnelius, o teta Keitė ir teta Džulija prie fortepijono atkimšinėjo ir
perdavinėjo butelius porterio ir elio vyrams ir mineralinio – damoms. Buvo daug šurmulio, juoko ir
triukšmo, skambėjo paliepimai ir prieštaravimai, tarškėjo peiliai ir šakutės, pokšėjo ir skimbčiojo
kamščiai. Apdalijęs svečius po pirmą žąsienos porciją, Gabrielis, sau nieko neįsidėjęs, tuoj pat ėmė
dalyti po antrą. Visi pradėjo audringai protestuoti, ir Gabrielis nuolaidos ženklan nugėrė gerą mauką
porterio, kadangi pjaustydamas žąsį spėjo sušilti. Merė Džeinė jau ramiai sėdėjo ir vakarieniavo,
tačiau teta Keitė su teta Džulija tebeturseno aplink stalą, mindamos viena kitai ant kulnų,
painiodamosi viena kitai po kojų, davinėdamos viena kitai paliepimus, kurių nei viena, nei kita
neklausė. Ponas Braunas, o paskui ir Gabrielis jas prašė sėsti vakarieniauti, bet jos atsakinėjo
spėsiančios, todėl galiausiai Fredis Meilinzas atsistojo ir, nutvėręs tetą Keitę, visiems juokiantis
įvertė į kėdę. Kai visi buvo aprūpinti, Gabrielis šypsodamasis tarė:

– Na, jei kas pageidautų dar, kaip liaudis sako, ėdžio, prašom tart žodį.

Balsų choras pareikalavo, kad jis pats pagaliau pradėtų vakarieniauti, ir Lilė atnešė tris bulves,
kurias buvo išlaikiusi jam.

– Na ką gi, – maloniai pasakė Gabrielis ir pradžiai gurkštelėjo dar porterio, – malonėkit, damos ir
ponai, keletą minučių pamiršti, kad aš egzistuoju.

Jis pradėjo valgyti ir nedalyvavo pokalby, kuris užgožė Lilės nurenkamų lėkščių tarškėjimą. Pokalbis
sukosi apie operos trupę, gastroliuojančią Karališkajame teatre. Tenoras ponas Bartelis D’Arsis,
juodbruvis vyriškis išpuoselėtais ūsais, negailėjo pagyrų pirmajam kontraltui, tačiau panelei Ferlong
jos dainavimas atrodė vulgarokas. Fredis Meilinzas pasakė, jog Varjetėje einančio vodevilio antroje
daly dainuojąs negrų karaliukas – puikesnio tenoro jis kaip gyvas nesąs girdėjęs.

– Ar esat jį girdėjęs? – paklausė jis per stalą poną Bartelį D’Arsį.

– Ne, – atsainiai burbtelėjo ponas Bartelis D’Arsis.

– Matot, – paaiškino Fredis Meilinzas, – man būtų labai įdomu išgirst jūsų nuomonę. Mano supratimu,
jo balsas nuostabus.
– Tedis atranda daug nepaprastų dalykų, – pasišaipė ponas Braunas.

– O kodėl jis negali turėt gero balso? – atrėžė Fredis Meilinzas. – Tik todėl, kad juodaodis?

Niekas neatsakė, ir Merė Džeinė vėl pakreipė pokalbį prie grynosios operos. Viena iš jos mokinių
parūpinusi jai kontramarkę į „Minjoną“. Kas tiesa, tai tiesa – klausytis vienas malonumas, bet jai
neišėjusi iš galvos vargšelė Džordžina Berns. Ponas Braunas prisiminė dar tolimesnę praeitį –
senąsias italų trupes, kadaise atvykdavusias į Dubliną, Tjetjens, llmą de Murzką, Kampaninį, garsiąją
Trebeli, Džuljinį, Raveli, Aramburą. Taip, tais laikais, pasakė jis, Dubline galėdavai pasiklausyti
tikro dainavimo. Jis taip pat papasakojo, kaip senajame Karališkajame teatre viršutinis balkonas
kiekvieną vakarą būdavęs sausakimšas; kaip sykį vienas italų tenoras penkis kartus bisavęs ariją
„Tegu aš žūsiu kaip kareivis“[Arija iš V. Voleso operos „Maritana“.] ir kiekvieną kartą ištraukdavęs
viršutinį ,,do“; kaip vaikinai iš balkonų kartais entuziazmo pagauti iškinkydavę arklius iš kokios nors
žymios primadonos karietos ir patys traukdavę ją gatvėmis iki viešbučio.

– Kodėl niekas nebestato garsių senųjų operų? – klausė jis.

– „Dinoros“, ,,Lukrecijos Bordžos“[„Dinora“ – Dž. Mejerbejerio (1791–1864) komiška opera.

„Lukrecija Bordža“ – G. Donicečio (1797–1848) opera V. Hugo pjesės motyvais.]? Todėl, kad nėra
tokių balsų, kurie jose galėtų dainuot, štai kodėl.

– Kažin, – paabejojo ponas Bartelis D’Arsis, – manyčiau, kad ir šiais laikais yra dainininkų, ne
blogesnių kaip anie.

– Kur jie? – iššaukiamai paklausė ponas Braunas.

– Londone, Paryžiuj, Milane, – karštai atsakė ponas Bartelis D’Arsis. – Pavyzdžiui, Karužas,
manyčiau, ne blogesnis, o gal ir geresnis už jūsų minėtus dainininkus.

– Galbūt, – pasakė ponas Braunas. – Bet smarkiai abejoju.

– Oi, aš viską atiduočiau, kad galėčiau pasiklausyt Karuzo, – pasakė Merė Džeinė.

– Aš, – tarė teta Keitė, čiulpdama kaulą, – gyvenime girdėjau tik vieną tenorą. Na, tokį, kur man
patiko. Bet jūs tikriausiai niekas apie jį nesat nė girdėję.

– Kas jis toks buvo, panele Morkan? – mandagiai paklausė ponas Bartelis D’Arsis.

– Jo pavardė, – atsakė teta Keitė, – Parkinsonas. Aš jo klausiaus, kai jis buvo pačiame gerume, ir
man regis, tokio tyro tenoro nėra turėjęs joks kitas vyras.

– Keista, – pasakė Bartelis D’Arsis, – aš tokio nesu girdėjęs.

– Taip taip, panelė Morkan teisi, – patvirtino ponas Braunas. – Parkinsonas man girdėtas, nors jis jau
gerokai senesnių laikų.

– Nuostabus, tyras, švelnus ir sodrus angliškas tenoras, – susižavėjusi pasakė teta Keitė.
Gabrieliui baigus valgyti, ant stalo buvo padėtas didžiulis pudingas. Vėl ėmė tarškėti šakutės.
Gabrielio žmona krovė pudingą į lėkštutes ir siuntė toliau. Pusiaukelėj jas sulaikydavo Merė Džeinė
ir pridėdavo aviečių arba apelsinų želė arba blanmanžė ir marmelado.

Pudingą kepė teta Džulija, ir dabar jai iš visų pusių skambėjo pagyrimai. Jai pačiai jis atrodė
nepakankamai parudęs.

– Na, jei taip, panele Morkan, – tarė ponas Braunas, – tai aš būsiu kaip tik jūsų skonio – visas
rudas[Braunas (Brown) – rudas (angl.).].

Norėdami pamaloninti tetą Džuliją, visi vyrai, išskyrus Gabrielį, suvalgė truputį pudingo. Kadangi
Gabrielis nevalgė jokių saldumynų, jam paliko salierus. Fredis Meilinzas irgi pasiėmė pluoštelį
salierų ir valgė su pudingu. Jis girdėjęs, kad salierai – didžiausias vaistas nuo mažakraujystės, o jis
dabar kaip tik gydysis. Ponia Meilinz, per visą vakarienę tylėjusi, pasakė, kad jos sūnus po savaitės
kitos ruošiasi važiuoti į Melerėjaus vienuolyną[Ant Melerėjaus kalno Airijos pietuose įsikūręs
trapistų vienuolynas. Trapistų ordino regula pasižymi griežta askeze.]. Visi sušneko apie Melerėjų,
koks ten sveikas oras, kokie svetingi vienuoliai – neprašo iš svečių nė skatiko.

– Jūs norit pasakyt, – nepatikliai paklausė ponas Braunas, – kad galima ten nuvažiuot, apsigyvent kaip
viešbuty ir vartytis kaip inkstui taukuose, o paskui išvažiuot ničnieko neužmokėjus?

– Na ne, dauguma išvažiuodami vienuolynui ką nors paaukoja, – atsakė Merė Džeinė.

– Neblogai būtų, kad ir protestantai turėtų tokių įstaigų, – nuoširdžiai palinkėjo ponas Braunas.

Jis labai nustebo, išgirdęs, kad vienuoliai visiškai nekalbą, keliasi antrą valandą nakties, o miegą
grabuose. Jis paklausė, kodėl jie taip darą.

– Tokie ordino nuostatai, – tvirtai pasakė teta Keitė.

– Aš suprantu, – pasakė ponas Braunas. – Bet kam to reikia?

Teta Keitė pakartojo, kad tokie nuostatai, ir viskas. Ponas Braunas vis tiek stebėjosi. Fredis
Meilinzas kaip mokėdamas paaiškino jam, jog vienuoliai taip stengiasi išpirkti viso pasaulio
nusidėjėlių nuodėmes. Aiškinimas, matyt, mažai ką tepadėjo, nes ponas Braunas nusišypsojo ir tarė:

– Idėja man labai patinka, bet kuo patogus spyruoklinis matracas blogesnis už grabą?

– Grabas, – pasakė Merė Džeinė, – jiems primena mirties valandą.

Pokalbiui pasidarius tokiam liūdnam, visi nutilo, ir girdėjosi, kaip ponia Meilinz pusbalsiu murma
savo kaimynui:

– Labai garbūs žmonės šitie vienuoliai, labai dievoti. Dabar aplink stalą buvo siunčiamos vynuogės,
migdolai, figos, obuoliai, apelsinai, šokoladas ir saldainiai, taigi teta Džulija svečiams pasiūlė
paragauti portveino arba chereso. Ponas Bartelis D’Arsis iš pradžių atsisakė ir to, ir to, bet kaimynas
jam bakstelėjo ir kažką sušnibždėjo, tuomet jis leido, kad jam įpiltų. Baigiant pripilti paskutines
taures, kalbos palengva nurimo. Stojo tyla, trikdoma tik vyno kliuksėjimo ir kėdžių girgždėjimo. Visos
trys panelės Morkan sėdėjo nuleidusios akis į staltiesę. Kažkas kostelėjo, o paskui keletas vyrų ėmė
nesmarkiai stuksenti į stalą, prašydami tylos. Pagaliau įsivyravo visiška tyla, ir Gabrielis atstūmė
kėdę ir atsistojo.

Stuksenimas pritarimo ženklan susyk pasidarė garsesnis, o paskui nutilo. Gabrielis visa dešimčia
virpančių pirštų pasirėmė į stalą ir nervingai nusišypsojo svečiams. Išvydęs eilę į jį atkreiptų veidų,
jis pakėlė akis į sietyną. Svetainėj skambėjo valsas, ir Gabrieliui girdėjosi, kaip į duris brūkši
sijonai. Apsnigtoj krantinėj galbūt stovi žmonės, žiūri į apšviestus langus ir klausosi valso. Oras ten
grynas. Tolėliau – parkas, ten stovi Velingtono paminklas su blizgančia sniego kepure. Medžių šakos
linksta nuo sniego, kurs skrieja skersai Penkiolikos akrų lauką[Centrinė Fenikso parko dalis.] į
vakarus. Jis pradėjo:

– Damos ir ponai! Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šį vakarą man teko uždavinys, kuris, nors ir itin
malonus, man, prastam oratoriui, ne pagal jėgas.

– Ką jūs, ką jūs! – pasakė ponas Braunas.

– Šiaip ar taip, šį vakarą tikiuosi jūsų atlaidumo. Prašyčiau trupučio jūsų dėmesio šias kelias minutes,
kol aš mėginsiu žodžiais išreikšti tai, ką šiuo metu jaučiu.

– Damos ir ponai, ne pirmą kartą mes susirenkam į šią svetingą pastogę prie šio svetingo stalo. Ne
pirmą kartą mes tampam šių namų šeimininkių svetingumo objektais, arba, teisingiau pasakius,
aukomis.

Jis ranka ore apibrėžė ratą ir stabtelėjo. Kas nusijuokė, kas nusišypsojo tetai Keitei, tetai Džulijai ir
Merei Džeinei, kurios iš malonumo visos net išraudo. Gabrielis jau drąsiau tęsė:

– Kiekvienais metais aš vis labiau įsitikinu, kad iš mūsų krašto tradicijų nėra garbingesnės ir
vertesnės uolaus puoselėjimo kaip svetingumo tradicija. Iš visų civilizuotų kraštų (o man ne viename
yra tekę būti) mūsų tėvynė vienintelė, kurioje ši tradicija gyvuoja. Galbūt kas nors man paprieštaraus,
kad tai greičiau silpnybė negu pranašumas, kuriuo verta didžiuotis. Bet jeigu net ir būtų taip, tai, mano
galva, – tauri silpnybė, ir aš tikiuosi, kad ji mūsų krašte dar ilgai gyvuos. Bent jau dėl vieno dalyko
esu garantuotas: kol po šiuo stogu gyvens gerosios mūsų šeimininkės – o aš joms nuoširdžiai linkiu
gyvent dar daug daug metų – tol gyvuos tikro, širdingo, mandagaus airiško svetingumo tradicija,
tradicija, kurią mums paliko mūsų protėviai ir kurią mes savo ruožtu privalom perduoti savo
palikuonims.

Už stalo pasigirdo pritariamas murmesys. Gabrieliui staiga toptelėjo, kad tarp svečių nėra panelės
Aivors ir kad ji išėjo labai nemandagiai, ir jis pasitikinčiu balsu tęsė:

– Damos ir ponai! Mūsų tarpe auga nauja karta – karta, kuri vadovaujasi naujomis idėjomis ir naujais
principais. Ji rimta ir kupina entuziazmo, ir nors kartais tos naujos idėjos būna klaidingos, o
entuziazmas nukrypsta neteisinga linkme, – tikiu ją esant nuoširdžią. Tačiau mes gyvenam skeptiškame
ir, jei leisit taip pasakyti, minčių kamuojamame amžiuje ir man kartais darosi baugu, kad šitai
apsišvietusiai ar net per daug apsišvietusiai kartai stigs žmogiškumo, svetingumo, geraširdiško
humoro – tai yra savybių, kurios buvo būdingos senovės laikų žmonėms. Klausydamasis šiandien
didžiųjų praeities dainininkų vardų, aš, prisipažįstu, pagalvojau, jog mes gyvenam ne tokiu dosniu
metu. Anuos laikus galima neperdedant pavadinti dosniais, ir nors jie dabar praėjo ir nebegrįš,
tikėkimės, kad bent jau tokiuose susibūrimuose kaip štai šiandien, mes visada prisiminsim juos su
pasididžiavimu ir meile, savo širdyse saugosim atminimą tų kadaise gyvenusių didžių asmenybių,
kurių šlovė pasauly dar ilgai neišblės.

– Bravo, bravo! – šūktelėjo ponas Braunas.

– Tačiau, – tęsė Gabrielis, ir jo balsas sušvelnėjo, – kyla ir liūdnesnių minčių, minčių, kurias visada
žadins tokie susibūrimai kaip šiandien, – minčių apie praeitį, apie jaunystę, apie pasikeitimus, apie
draugus, kurių nebėra su mumis. Mūsų gyvenimo kelias nusėtas tokiais prisiminimais, ir jeigu be
paliovos galvotume vien apie praeitį, mes neturėtume stiprybės tęsti savo darbą tarp gyvųjų. O visi
turim pareigų gyviesiems, esam prie ko nors prisirišę, ir gyvenimas turi teisę, pagrįstą teisę reikalaut
iš mūsų, kad didžiąją dalį savęs atiduotume jam.

– Todėl aš neapsistosiu ilgai prie praeities. Aš nenoriu, kad mano kalba pavirstų gedulingu pamokslu.
Mes susirinkom trumpai valandėlei čia, toli nuo kasdienių darbų ir rūpesčių. Susirinkom čia kaip
draugai ir tam tikra prasme kaip kolegos, vienijami tikro, broliško „camaraderie“[Draugiškumas
(pranc.).] jausmo, mes susirinkom kaip trijų, jei taip galima pasakyt, Dublino muzikinio pasaulio
gracijų svečiai.

Išgirdę šią užuominą, visi pratrūko juoktis ir ploti. Teta Džulija veltui abu kaimynus prašė pakartoti,
ką sakė Gabrielis.

– Jis sako, kad mes – trys gracijos, – paaiškino Merė Džeinė.

Teta Džulija nesuprato, tačiau šypsodamasi pasižiūrėjo į Gabrielį, kuris su pirmykščiu užsidegimu
kalbėjo toliau:

– Damos ir ponai! Aš nemėginsiu šiandien suvaidinti Pario vaidmens. Nemėginsiu išrinkt iš jų vienos
kurios. Tai nedėkingas uždavinys ir jis ne mano silpnoms jėgoms. Nes kai žiūriu į jas – ar į
vyriausiąją mūsų šeimininkę, kurios geraširdiškumas, per didelis geraširdiškumas visų ją pažįstančių
tarpe yra tapęs priežodžiu, ar į jos seserį, apdovanotą sakytum amžina jaunyste, šiandien
nudžiuginusią ir nustebinusią mus savo dainavimu, ar į jauniausią iš mūsų šeimininkių – talentingą,
linksmą, darbščią, pavyzdingą dukterėčią, – turiu, damos ir ponai, prisipažint, jog nežinau, kuriai iš jų
skirti pirmenybę.

Gabrielis pažvelgė į savo tetas ir tetos Džulijos veide išvydęs plačią šypseną, o tetos Keitės akyse
ašaras, suskubo pereiti prie pabaigos. Jis grakščiai pakėlė taurę portveino, svečiai nujausdami
pabaigą, taip pat paėmė taures, ir jis garsiai tarė:

– Pakelkim tad taures už visas tris drauge. Palinkėkim joms sveikatos, turto, ilgo gyvenimo, laimės ir
gerovės, ir tegu jos dar ilgai išlaiko aukštą, pačių nusipelnytą vietą savo darbuose ir garbingą vietą
mūsų mylinčiose širdyse!
Visi svečiai sustojo su taurėmis rankose ir, pasisukę į sėdinčias šeimininkes, darniai uždainavo pono
Brauno užvestą posmą:

Ak, ir šaunūs tie vaikinai,

Ak, ir šaunūs tie vaikinai,

Ak, ir šaunūs tie vaikinai,

Kas gi tuo suabejos?

Teta Keitė nesislėpdama nosine šluostėsi ašaras, susijaudino net ir teta Džulija. Fredis Meilinzas
šakute mušė taktą, ir dainuojantieji sakytum tardamiesi pasisuko viens į kitą ir pakiliai traukė toliau:

Nebent sąžinę praradęs

Ims kas nors ir pameluos...

Paskui vėl atsisukę į šeimininkes, dainavo:

Ak, ir šaunūs tie vaikinai,

Ak, ir šaunūs tie vaikinai,

Ak, ir šaunūs tie vaikinai,

Kas gi tuo suabejos?

Posmą sekė ilgai netylantys plojimai, prie kurių prisidėjo ir kiti svečiai už valgomojo durų, o Fredis
Meilinzas nelyginant ceremonmeisteris dirigavo aukštai iškelta šakute.

Į prieškambarį, kur jie stovėjo, įsiveržė pagelus ryto šaltis, ir teta Keitė šūktelėjo:

– Uždarykit kas nors duris! Ponia Meilinz peršals.

– Ten Braunas, teta, – pasakė Merė Džeinė.

– To Brauno visur pilna, – nuleidusi balsą, pasakė teta Keitė.

Merė Džeinė nusijuokė iš jos tono.

– Na taip, – vylingai tarė ji, – jis labai paslaugus.

– Jis čia kaip prisvilęs, – tokiu pat tonu pasakė teta Keitė, – per visas Kalėdas.

Šį kartą ji pati geraširdiškai nusijuokė ir greit pridūrė:

– Pasakyk jam, Mere Džeine, tegu eina į vidų ir uždaro duris. Kad nors nebūt girdėjęs, ką sakiau.
Tuo metu durys plačiai atsidarė, ir įėjo leipstantis iš juoko ponas Braunas. Buvo apsivilkęs ilgą žalią
apsiaustą su dirbtinio karakulio apykakle ir rankogaliais, ant galvos užsidėjęs apskritą kailinę kepurę.
Jis mostelėjo apsnigtos krantinės link, kur girdėjosi pratisi šaižūs švilpčiojimai.

– Tedis susišauks viso Dublino kebus, – tarė jis.

Iš sandėliuko už kontoros, vilkdamasis apsiaustą, išėjo Gabrielis ir apsidairęs po prieškambarį

paklausė:

– Greta dar nenulipo?

– Ji rengiasi, Gabrieli, – atsakė teta Keitė.

– Kas ten skambina?

– Niekas. Visi išsivaikščiojo.

– Ne, teta, – tarė Merė Džeinė, – Bartelis D’Arsis ir panelė O’Kalagen dar neišėjo.

– Šiaip ar taip, kažkas barškina pianinu, – pasakė Gabrielis.

Merė Džeinė pasižiūrėjo į Gabrielį ir poną Brauną ir pasipurtė:

– Šaltis krečia, matant jus taip apsitūlojusius. Baisu ir pagalvot, – jeigu reikėtų kur nors dangintis
tokiu laiku!

– O man, – narsiai tarė ponas Braunas, – didžiausias malonumas būtų smagiai paėjėt kur nors už
miesto ar perlėkt eikliu arkliuku.

– Mes kadaise turėjom labai gerą arklį ir dviračius, – liūdnai pasakė teta Džulija.

– Nepamirštamasis Džonis, – nusijuokė Merė Džeinė. Teta Keitė su Gabrieliu irgi nusijuokė.

– Kuo tas Džonis buvo ypatingas? – paklausė ponas Braunas.

– Amžiną atilsį mūsų senelis Patrikas Morkanas, – paaiškino Gabrielis, – paskutiniaisiais gyvenimo
metais žmonių pramintas Senuoju džentelmenu, buvo klijavirys.

– Eik jau eik, Gabrieli, – nusijuokė teta Keitė, – jis turėjo krakmolo gamyklėlę.

– Na, krakmolo ar klijų – nesvarbu, – pasakojo Gabrielis, – bet mūsų Senasis džentelmenas laikė
arklį, vardu Džonis. Džonis dirbo Senojo džentelmeno gamyklėlėj, žygiuodavo sau ratu – sukdavo
motorą. Visa tai labai gražu. Bet toliau prasideda tragedija. Vieną gražią dieną Senasis džentelmenas
sugalvojo nuvažiuot į parką su miesto grietinėle pasigrožėt kariniu paradu.

– Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie, – susigraudinusi tarė teta Keitė.

– Amen, – pasakė Gabrielis. – Taigi, kaip sakiau, Senasis džentelmenas įkinkė Džonį į dviračius,
užsidėjo patį geriausią cilindrą, pasirišo pačią geriausią kaklajuostę ir iškilmingai išvažiavo iš savo
protėvių rūmų kažkur netoli nuo Bek Leino gatvelės, jei neklystu.

Visi, net ir ponia Meilinz nusijuokė iš Gabrielio pasakojimo, o teta Keitė tarė:

– Na ką tu, Gabrieli, jis visai negyveno Bek Leino gatvėj. Ten buvo tik gamyklėlė.

– Išvažiavo jis su Džoniu, – tęsė Gabrielis, – iš savo protėvių rūmų. Viskas klojosi puikiausiai, kol
Džonis užmatė karaliaus Bilio paminklą[Kalbama apie karaliaus Vilhelmo Oraniečio (1650–1702)
paminkta motestantu labai gerbiamą, o kataliku labai nekenčiamą – pastarieji šaipydamiesi karalių
vadino Biliu, o parminklą nutepliodavo dažais, aprašinėdavo įžeidžiamais žodžiais.] , o tada ar jam
patiko arklys, ant kurio raitas sėdi karalius, ar pasivaideno, kad jis vėl gamyklėlėj, – žodžiu, Džonis
pradėjo sukti ratu aplink paminklą.

Visiems juokiantis, Gabrielis su savo kaliošais apėjo prieškambary ratą.

– Suka ratu ir suka, – pasakojo Gabrielis. – Senasis džentelmenas (o jis buvo labai išdidus) smarkiai
pasipiktino: „Pirmyn, gerbiamasis! Ką čia dabar sugalvojai, gerbiamasis? Džoni! Džoni! Baisiai
keistas elgesys! Nesuprantu, kas šitam mano arkliui pasidarė!“

Juoką, kuris netilo, kol Gabrielis vaidino šią sceną, pertraukė garsus beldimas į duris. Merė Džeinė
nubėgo atidaryti ir įleido Fredį Meilinzą. Fredžio Meilinzo skrybėlė buvo atsismaukusi ant pakaušio,
o galva nuo šalčio įtraukta į pečius; jis pavargęs pūkštė.

– Gavau tik vieną kebą, – tarė jis.

– Nieko, mes rasim krantinėj, – pasakė Gabrielis.

– Taip, – pasakė Keitė. – Nelaikykit ponios Meilinz skersvėjy.

Ponas Braunas ir Fredis Meilinzas nuvedė ponią Meilinz laiptais ir po ilgų manevrų įkėlė į kebą. Jai
iš paskos įsiropštė Fredis Meilinzas ir ilgiausiai sodino ją patogiau, o ponas Braunas patarinėjo.
Pagaliau pasodino gana patogiai, ir Fredis Meilinzas pakvietė į kebą poną Brauną. Ilgokai dėl kažko
triukšmingai derėjęsis, ponas Braunas įsėdo į kebą. Vežikas pasitaisė ant kelių gūnelę ir pasilenkęs
paklausė kur važiuoti. Triukšmas kebe dar padidėjo, Fredis Meilinzas ir ponas Braunas iškišo galvas
pro kebo langelius ir kiekvienas pasakė kitą adresą. Buvo neaišku, kokioj vietoj reikės išleisti poną
Brauną, ir teta Keitė, teta Džulija, ir Merė Džeinė nuo slenksčio taip pat įsijungė į ginčą: be perstojo
juokdamosi, jos visaip patarinėjo, prieštaravo viena kitai. Fredis Meilinzas iš juoko nebegalėjo
ištarti žodžio. Jis kas sekundę kaišiojo galvą iš kebo, rizikuodamas pamesti skrybėlę, ir pranešinėjo
motinai, kaip eina derybos, kol pagaliau ponas Braunas, perrėkdamas visų juoką, suglumusiam
vežikui suriko: – Žinot, kur Šv. Trejybės koledžas? – Taip, pone, – atsakė vežikas.

– Na ir spauskit iki koledžo vartų, – pasakė ponas Braunas, – o tenai pasakysim, kur važiuot toliau.
Aišku?
– Taip, pone.

– Varykit kiek išgalėdamas prie koledžo.

– Klausau, pone, – pasakė vežikas.

Jis šmaukštelėjo arkliui botagu, ir kebas nuriedėjo krantine, lydimas juoko ir atsisveikinimo šūksnių.

Gabrielis nebuvo išėjęs į tarpdurį su tetomis. Jis stovėjo tamsiame prieškambario kampe ir žiūrėjo į
laiptus. Beveik pačiame viršuj, irgi šešėly, stovėjo moteris. Jos veido jis nematė, tačiau įžiūrėjo
terakotinius ir rausvai oranžinius sijono dryžius, kurie tamsoj atrodė juodi ir balti. Tai buvo jo žmona.
Pasirėmusi ant turėklų, ji kažko klausėsi. Gabrielį nustebino jos sustingusi povyza, ir jis sukluso,
norėdamas išgirsti, ko ji klausosi. Tačiau, be juoko ir ginčų ant slenksčio, išgirdo ne kažin ką – keletą
fortepijono akordų, keletą vyriško balso traukiamų natų.

Jis nejudėdamas stovėjo patamsy, mėgindamas sugauti melodiją, ir žiūrėjo į žmoną. Jos poza buvo
kupina grakštumo ir paslaptingumo – ji atrodė lyg koks simbolis. Jis paklausė save, ką galėtų
simbolizuoti moteris, stovinti šešėly ant laiptų ir klausantis tolimos muzikos. Jei būtų dailininkas, jis
nutapytų ją tokia poza. Mėlyna fetrinė skrybėlaitė tamsos fone paryškintų plaukų bronzą, o šviesūs
sijono dryžiai gražiai išsiskirtų tarp tamsių. „Tolima muzika“ – taip pavadintų jis savo paveikslą, jei
būtų dailininkas.

Trinktelėjo laukujės durys, ir teta Keitė, teta Džulija ir Merė Džeinė tebesijuokdamos grįžo į
prieškambarį.

– Na, ar ne baisus žmogus šitas Fredis? – tarė Merė Džeinė. – Baisus žmogus!

Gabrielis tylomis parodė į laiptus, kur stovėjo jo žmona. Dabar, kai laukujės durys buvo uždarytos,
balsas ir fortepijonas girdėjosi aiškiau. Gabrielis pakėlė ranką, prašydamas tylos. Melodija buvo
panaši į senovinių airių dainų, ir dainininkas, atrodė, jautėsi gerai nemokąs nei žodžių, nei gaidos. Jo
balsas dėl užkimimo ir tolumo skambėjo graudingai, todėl ir daina, kurios žodžiai buvo labai liūdni,
atrodė dar liūdnesnė.

Lietūs merkia mano plaukus, Mano veidu rieda rasos, O vaikelis mano šaltas...

– Ak! – sušuko Merė Džeinė, – tai Bartelis D’Arsis dainuoja. O visą vakarą negalėjau priprašyt. Na,
dabar aš jį priversiu prieš išeinant padainuot.

– Priversk, priversk, Mere Džeine, – pasakė teta Keitė.

Merė Džeinė pro kitus nubėgo prie laiptų, bet, jai nespėjus pribėgti, daina staiga nutrūko ir
barkštelėjo fortepijono dangtis.

– Ai, kaip gaila! – sušuko ji. – Jis lipa žemyn, Greta? Gabrielis išgirdo, kaip žmona pasakė „taip“, ir
pamatė, jog ji lipa žemyn. Per kelis žingsnius už jos ėjo ponas Bartelis D’Arsis ir panelė O’Kalagen.

– Ak, ponas D’Arsi, – sušuko Merė Džeinė, – mes su tokiu pasigėrėjimu jūsų klausėmės, o jūs ėmėt ir
nustojot dainuot. Argi taip gražu?

– Mudvi su ponia Konroj nuo jo neatstojom visą vakarą, – pasakė panelė O’Kalagen, – bet jis
teisinasi, jog baisiausiai peršalęs ir negalįs dainuot.

– Ak, ponas D’Arsi, – pasakė teta Keitė, – kam reikia išsisukinėti?

– Gal negirdit, kad aš visai užkimęs? – atrėžė ponas D’Arsis.

Jis nuskubėjo į sandėliuką ir ėmė vilktis apsiaustą. Visi, jo šiukštumo pritrenkti, neturėjo ką sakyti.
Teta Keitė, suraukusi kaktą, ženklais parodė, kad niekas apie tai nebeužsimintų. Ponas D’Arsis
raukydamasis rūpestingai muturiavosi kaklą.

– Čia nuo oro, – po kurio laiko nutraukė tylą teta Džulija.

– Taip, dabar visi peršalę, – guviai pritarė teta Keitė, – visi iki vieno.

– Sako, – tarė Merė Džeinė, – šitokio sniego nėra buvę trisdešimt metų, ir šiandien skaičiau
laikraščiuose, kad sninga visoj Airijoj.

– Man sniegas patinka, – liūdnai tarė teta Džulija.

– Man irgi, – pasakė panelė O’Kalagen. – Be sniego man ir Kalėdos ne Kalėdos.

– O ponas D’Arsis, vargšelis, sniego nemėgsta, – šypsodamasi pasakė teta Keitė.

Pagaliau ponas D’Arsis išėjo iš sandėliuko apsimuturiavęs, susisagstęs ir lyg atsiprašydamas

papasakojo, kaip peršalęs. Visi šoko duoti patarimus, reikšti užuojautą ir mokyti, kad naktį ypač
saugotų gerklę nuo peršalimo. Gabrielis žiūrėjo į žmoną, nedalyvaujančią pokalby. Ji stovėjo tiesiai
po durų langeliu, ir bronziniai jos plaukai švytėjo dujinio žibinto šviesoje. Gabrielis prisiminė, kaip
prieš keletą dienų ji džiovino juos priešais židinį. Ji dabar stovėjo tokia pat poza kaip pirma ant
laiptų ir tarsi negirdėjo, ką kalba žmonės aplink ją. Pagaliau ji atsisuko, ir Gabrielis pamatė, kad jos
veidai paraudę, o akys žiba. Džiaugsmo banga staiga užplūdo jo širdį.

– Ponas D’Arsi, – tarė ji, – kaip vadinasi ta daina, kur jūs dainavot?

– Ji vadinasi „Mergelė iš Augrimo“[Airių liaudies baladė. Augrimas – miestelis Airijos vakaruose.],

– atsakė ponas D’Arsis, – bet aš jos gerai neprisimenu. O kodėl klausiat? Jūs ją mokat?

– „Mergelė iš Augrimo“, – pakartojo ji. – Niekaip negalėjau prisimint pavadinimo.

– Labai graži melodija, – pasakė Merė Džeinė. – Gaila, kad jūs šiandien be balso.

– Mere Džeine, – tarė teta Keitė, – neįkyrėk daugiau ponui D’Arsiui. Taip negalima.

Matydama, kad visi susiruošę, ji nuėjo atidaryti jiems durų, ir prasidėjo atsisveikinimas:
– Labos nakties, teta Keite, ir ačiū už malonų vakarą.

– Labos nakties, Gabrieli! Labos nakties, Greta!

– Labos nakties, teta Keite, labai jums ačiū. Labos nakties, teta Džulija.

– Labos nakties, Greta, aš tavęs nepastebėjau.

– Labos nakties, D’Arsi! Labos nakties, panele O’Kalagen!

– Labos nakties, panele Morkan!

– Labos nakties dar kartą!

– Labos nakties visiems! Laimingos kelionės!

– Labos nakties! Labos nakties!

Buvo dar neišaušę. Virš namų ir virš upės tvylojo gelsva šviesa; atrodė, jog dangus leidžiasi ant
žemės. Po kojomis žliugsėjo purvas, o sniegas tik ruožais ir dėmėmis gulėjo ant stogų, ant krantinės
parapetų, ant tvorų. Rytmečio prieblandoj dar švietė žibintai, o už upės į sunkų dangų grėsmingai kilo
Keturių rūmų[Dublino teismo įstaigos.] pastatas. Ji ėjo prieky greta pono Bartelio D’Arsio, po
pažastim pasikišusi į popierių suvyniotus batelius, kita ranka pasikėlusi, kad nesusipurvintų, sijoną.
Dabar ji neatrodė tokia grakšti, tačiau Gabrielio akys tebespurdėjo iš laimės. Gyslomis veržliai sruvo
kraujas, o galvoj viena kitą vijo mintys – išdidžios, džiaugsmingos, švelnios, kilnios.

Ji ėjo prieky taip lengvai, tokia tiesi, kad jam norėjosi negirdimai ją prisivyti, nutverti už pečių ir
sukuždėti į ausį ką nors kvailo ir švelnaus. Ji atrodė tokia trapi, kad jam norėjosi ją nuo ko nors
apginti, o paskui pasilikti su ja vienudu. Jo atminty it žvaigždės žiebėsi jiems vieniems težinomos
bendro jų gyvenimo akimirkos. Ant stalo šalia puoduko guli violetinis vokas, ir jis jį glosto.
Vijokliuose čirškia paukščiai, o ant grindų mirga saulėtas užuolaidos voratinklis; iš laimės kąsniai
stringa jam gerklėj. Jiedu stovi tarp žmonių perone, ir jis kiša bilietą jai po pirštine prie šilto delno.
Jiedu stovi šalty ir žiūri pro grotuotą langą į žmogų, kuris prie ūžiančios krosnies pučia butelius.
Spaudžia šaltis. Jos veidas, kvepiantis šalčiu, glaudžiasi prie jo veido, ir jis staiga šūkteli stiklo
pūtikui: „Ei, pone, ar ugnis karšta?“ Bet žmogus per krosnies ūžimą jo neišgirdo. Ir gerai, kad
neišgirdo. Būtų, ko gero, kaip nors nemandagiai atrėžęs.

Dar švelnesnio džiaugsmo banga plūstelėjo iš širdies ir šiltu srautu nubėgo arterijomis it švelnūs
žvaigždžių žiburėliai suspindo ir apšvietė jo atmintį jų bendrai pragyvento gyvenimo akimirkos, apie
kurias niekas nežino ir niekas nesužinos. Jis norėjo jai priminti tas akimirkas, norėjo, kad ji pamirštų
blankius bendro gyvenimo metus ir prisimintų tik tas džiaugsmingas akimirkas. Nes metai, jis jautė,
neatšaldė nei jos, nei jo širdies. Jų vaikai, jo literatūrinis darbas, jos namų rūpesčiai neužgesino
švelnios jų širdžių liepsnos. Kartą jis jai laiške parašė: „Kodėl visi šitie žodžiai man atrodo tokie
blankūs ir šalti? Ar ne todėl, kad kalboj nėra tokio švelnaus žodžio, kuriuo tiktų pavadinti tave?“

It tolima muzika ataidėjo iš praeities šie žodžiai, jo parašyti prieš daugelį metų. Jis troško likti su ja
vienudu. Kai visi išsiskirstys, kai jis ir ji pareis į viešbučio kambarį, tada jiedu bus vieni. Jis tyliai ją
pašauks: „Greta!“ Galbūt ji išgirs ne iš karto – rengsis. Paskui jo balsas ją kažkuo nustebins. Ji
atsisuks ir pažvelgs į jį...

Ant Vaintaverno gatvės kampo jie susistabdė kebą. Gabrielis džiaugėsi, kad ratų dardėjimas kliudo
kalbėtis. Ji žiūrėjo pro langą, atrodė pavargusi. Kiti kartkarčiais tarsteldavo žodį, kitą, rodydami kokį
pastatą ar gatvę. Arklys tingiai risnojo po miglotu ryto dangumi, tempdamas seną barškančią dėžę, ir
Gabrielis vėl matė Gretą ir save, sėdinčius kitame kebe, kurį kitas arklys šuoliais veža į prieplauką,
prie garlaivio, šuoliais veža juos į jų medaus mėnesį.

Kebui važiuojant per O’Konelio tiltą, panelė O’Kalagen tarė:

– Sako, kiekvieną kartą, kai važiuoji per O’Konelio tiltą, būtinai pamatysi baltą arklį.

– Ai šį kartą matau baltą žmogų, – pasakė Gabrielis.

– Kur? – paklausė ponas Bartelis D’Arsis.

Gabrielis parodė į paminklą[Kalbama apie airių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo lyderio D.

O’Konelio (1775–1847) paminklą. O’Konelis kovojo prieš katalikų teisių apribojimus. 1829 m.
priėmus „Aktą dėl katalikų emancipacijos“, O’Konelį imta vadinti Išvaduotoju.], ant kurio gulėjo
sniego lopiniai. Paskui linktelėjo kaip geram pažįstamam ir pamojavo ranka.

– Sveiki, Danai, – linksmai tarė jis.

Kai kebas sustojo priešais viešbutį, Gabrielis iššoko ir, nepaisydamas pono Bartelio D’Arsio
protesto, užmokėjo vežikui. Dar davė šilingą viršaus. Vežikas prisidėjo pirštus prie kepurės ir tarė:

– Sėkmingų Naujųjų metų, pone.

– Jums irgi, – nuoširdžiai palinkėjo Gabrielis.

Ji atsirėmė į jo ranką lipdama iš kebo, paskui vėl, kai jiedu stovėjo ant šaligatvio, atsisveikindami su
kitais. Atsirėmė švelniai, kaip ir prieš keletą valandų, kai šoko su juo. Jis tada jautėsi išdidus ir
laimingas – laimingas todėl, kad jinai – jo; išdidus todėl, kad ji tokia grakšti ir moteriška. Bet dabar,
kai atminty sukilo tiek prisiminimų, jos kūnas, skambus ir keistas, ir kvapnus, jam sužadino stiprų
geismą. Ji vis tylėjo, tai jis stipriai prispaudė prie savęs jos ranką, o kai jie priėjo prie viešbučio
durų, jis pajuto, jog jie pagaliau pabėgo nuo gyvenimo rutinos ir pareigų, pabėgo nuo savo šeimos bei
draugų ir su virpančiomis ir žėrinčiomis širdimis eina pasitikti kažko naujo. Vestibiuly dideliame
krėsle su aukšta atkalte snaudė senukas. Ji kontoroj užsidegė žvakę ir nuvedė juos prie laiptų. Jiedu
tylėdami sekė jam iš paskos, kojos dusliai smego į storą kilimą, dengiantį laiptus. Ji lipo laiptais
paskui šveicorių, nuleidusi galvą; trapus jos pečiai buvo palinkę lyg nuo naštos, sijonas tampriai
prigludęs. Įmanydamas jis būtų apglėbęs ją per klubus ir prispaudęs prie savęs, – jam net rankos
drebėjo nuo noro stverti ją, ir tik suleidęs į delnus nagus jis įstengė sutramdyti tą laukinį norą.
Šveicorius stabtelėjo pataisyti apvarvėjusios žvakės. Jiedu irgi sustojo truputį žemiau. Tyloj
Gabrielis girdėjo, kaip ant padėklo laša ištirpęs vaškas, kaip krūtinėje dunksi širdis.
Šveicorius nuvedė juos koridoriumi ir atidarė duris. Pastatė klibančią žvakę ant stalelio ir paklausė,
kelintą juos pažadinti.

– Aštuntą, – atsakė Gabrielis.

Šveicorius parodė į elektros jungiklį ir ėmė atsiprašinėdamas kažką murmėti, bet Gabrielis jį
nutraukė:

– Mums šviesos nereikia. Užtektinai šviesos iš gatvės. O šitą papuošalą, – parodė jis į žvakę, – galit
išsinešt.

Šveicorius paėmė žvakę, bet ne iš karto, nes nustebo dėl tokios originalios idėjos. Paskui sumurmėjo
„labanakt“ ir išėjo, Gabrielis pasuko raktą.

Vaiduokliška gatvės žibinto šviesa ilgu ruožu kirto kambarį nuo lango iki durų. Gabrielis numetė
apsiaustą ir skrybėlę ant kušetės ir nuėjo prie lango. Ilgokai žiūrėjo žemyn į gatvę, laukdamas, kol
aprims jaudulys. Paskui atsirėmė į komodą ir atsisuko nugara į šviesą. Ji, jau nusiėmusi skrybėlaitę ir
nusimetusi apsiaustą, priešais didžiulį sukiojamą veidrodį segėsi korsažą. Gabrielis kurį laiką žiūrėjo
į ją, paskui tarė;

– Greta!

Ji lėtai atsisuko nuo veidrodžio ir šviesos ruožu priėjo prie jo. Atrodė tokia susimąsčiusi ir išvargusi,
kad žodžiai sustingo Gabrielio lūpose. Ne, dar ne laikas.

– Tu atrodai pavargus, – tarė jis.

– Truputį pavargau, – atsakė ji.

– Gal nesveikuoji, gal negera?

– Ne, pavargau, daugiau nieko.

Ji lėtai priėjo prie lango ir pažvelgė į ištuštėjusią gatvę. Gabrielis luktelėjo, paskui, pabūgęs, kad
visas ryžtas tuoj išgaruos, staiga tarė:

– Beje, Greta...

– Ką?

– Tu žinai, tas Fredis Meilinzas... – nelauktai pasakė jis.

– O ką?

– Jis ne toks jau niekam tikęs, – nenatūraliu tonu tęsė. Gabrielis. – Grąžino man sovereną. Buvau
paskolinęs ir visai nemaniau, kad kada nors atiduos. Be reikalo jis susideda su tuo Braunu. Būtų
žmogus kaip žmogus.
Jis visas drebėjo iš apmaudo. Kodėl ji tokia užsigalvojusi? Jis neišmanė, nuo ko pradėti. O gal jai
irgi kažko maudžia širdį? Ak, jeigu ji atsisuktų, pati prieitų prie jo! Paimti ją tokią būtų brutualu. Ne,
jis pirma turi išvysti aistrą jos akyse. Jis troško išsklaidyti jos keistą nuotaiką.

– Kada tu jam paskolinai tą sovereną? – patylėjusi paklausė ji.

Gabrielis vos susilaikė neiškeikęs to girtuoklio Meilinzo su jo soverenu. Jis visa širdimi veržėsi prie
jos, troško prispausti prie savęs jos kūną, pajungti ją savo valiai. Bet pasakė:

– Per Kalėdas, kai jis Henrio gatvėj atidarė kalėdinių atvirukų krautuvėlę.

Jis taip degė iš pykčio ir geismo, kad net neišgirdo, kaip ji nuo lango atėjo prie jo. Sekundę stovėjo,
keistai žiūrėdama jį. Paskui staiga pasistiebė ir, švelniai uždėjusi rankas jam ant pečių, jį pabučiavo.

– Tu labai geras žmogus, Gabrieli, – pasakė ji.

Gabrielis net suvirpėjo, nudžiugintas tokio nelaukto bučinio ir tokio keisto posakio, uždėjo ranką jai
ant galvos ir, vos liesdamas pirštais, ėmė glostyti plaukus. Šviežiai išplauti, jie buvo švelnūs ir
žvilgantys. Iš laimės širdis jam netilpo krūtinėj. Kaip tik dabar, kai jis to norėjo, ji pati priėjo prie jo.
Galbūt jos mintys sutampa su jo. Galbūt jinai pajuto nenumaldomą geismą, kuriuo jis dega, ir panoro
pasiduoti jo valiai. Dabar, kai ji taip lengvai pakluso jo norui, jis negalėjo suprasti, ko pirma buvo
toks neryžtingas.

Jis stovėjo, delnais suspaudęs jos galvą. Paskui staiga viena ranka apkabino ją ir, glausdamas prie
savęs, tyliai tarė:

– Greta, mano miela, apie ką tu galvoji?

Ji neatsakė ir neprisiglaudė prie jo. Jis vėl sukuždėjo:

– Sakyk, Greta, kas tau? Man rodos, aš žinau. Ar žinau? Ji atsakė ne iš karto. Paskui staiga, apsipylusi
ašaromis, ištarė:

– Aš galvoju apie tą dainą – „Mergelė iš Augrimo“. Ji ištrūko, nubėgo prie lovos ir užsikniaubė ant
lovos galo. Gabrielis akimirką pastovėjo sustingęs iš nuostabos, paskui priėjo prie jos. Eidamas pro
veidrodį, išvydo save visu ūgiu – plačią, iškilią marškinių krūtinę, veidą, kurio išraiška jį stebindavo,
kada tik pamatydavo save veidrody, blizgančius akinius auksiniais rėmeliais. Jis sustojo per kelis
žingsnius nuo jos ir paklausė:

– Kas yra? Ko tu verki dėl tos dainos?

Ji pakėlė nuo rankų galvą ir su plaštaka kaip vaikas nusišluostė akis. Jo balsas, nuskambėjo švelniau,
negu jis norėjo:

– Greta, na ko?

– Aš prisiminiau žmogų, kuris kadaise dainuodavo šitą dainą.

– Kas gi buvo tas žmogus? – šypsodamasis paklausė Gabrielis.

– Vienas žmogus, kuri aš pažinojau tada, kai gyvenau Golvėjuj pas močiutę, – pasakė ji.

Šypsena pranyko nuo Gabrielio veido. Širdies gilumoj vėl ėmė tvenktis slogus pyktis, ir slogi geismo
ugnis pradėjo piktai degti jo gyslose.

– Tu jį mylėjai? – ironiškai paklausė jis.

– Tai buvo berniukas, su kuriuo aš draugavau, – atsakė ji, – Maiklas Fjuris. Jis dažnai dainuodavo
šita dainą – „Mergelė iš Augrimo“. Jis buvo labai silpnos sveikatos.

Gabrielis tylėjo. Jis nenorėjo, kad ji pagalvotų, jog jį domina tas silpnos sveikatos berniukas.

– Aš jį matau kaip šiandien, – patylėjusi tarė ji. – Kokios buvo jo akys – didelės, tamsios! O jų
išraiška... kokia išraiška!

– Ak, tai tu jį iki šiol tebemyli? – tarė jis.

– Kai gyvenau Golvėjuj, – pasakė ji, – dažnai eidavau su juo pasivaikščioti.

Gabrieliui staiga šovė į galvą viena mintis.

– Galbūt todėl tau ir parūpo plaukt į Golvėjų su ta Aivors? – šaltai pasakė jis.

Ji pažvelgė j jį ir nustebusi paklausė:

– O ko?

Nuo jos žvilgsnio Gabrielis pasijuto nejaukiai. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsakė:

– Iš kur aš žinau? Tikriausiai pasimatyt su juo.

Ji tylėdama nusuko akis j šviesos ruožą, einantį nuo lango iki durų.

– Jis miręs, – pagaliau tarė ji. – Jis mirė, būdamas vos septyniolikos metų. Baisu mirt tokiam jaunam.

– Kas jis toks buvo? – vis dar ironiškai paklausė jis.

– Jis dirbo dujų gamykloj, atsakė ji,

Gabrielis pasijuto pažemintas – todėl, kad jo ironija nepasiekė tikslo, ir todėl, kad Greta kelia iš
numirusių kažkokį berniukėlį, dirbusi dujų gamykloj. Tuo metu, kai jis buvo kupinas jiems vieniems
težinomų bendro gyvenimo prisiminimų, kupinas švelnumo, džiaugsmo ir geismo, jinai mintyse ji
lygino su kitu. Jis staiga pamatė save iš šalies, ir jam pasidarė gėda. Komiška figūra, savo tetų
pasiuntinukas, pilnas gerų norų sentimentalus neurotikas, rėžiantis prakalbą tamsuoliams,
idealizuojantis savo klouniškus geidulius, pasigailėtinas kvailys, ką tik šmėstelėjęs veidrody. Jis
instinktyviai atsuko į šviesą nugarą, kad jinai nepamatytų degančio iš gėdos jo veido.

Jis dar mėgino išlaikyti šaltą kvotos toną, bet kai prakalbo, jo balsas nuskambėjo nuolankiai ir
abejingai:

– Tu buvai tą Maiklą Fjurį įsimylėjusi? – paklausė jis.

– Jis man tada buvo pats artimiausias žmogus, – atsakė ji.

Jos balsas buvo duslus ir liūdnas. Jausdamas, jog dabar jam nebepavyks sužadinti jai tokią nuotaiką,
kokios norėtų, Gabrielis paglostė jos ranką ir taip pat liūdnai tarė:

– O nuo ko jis mirė toks jaunas, Greta? Nuo džiovos?

– Man rodos, kad jis mirė per mane, – atsakė ji.

Išgirdus tokį atsakymą, Gabrielį apėmė nesuvokiama baimė: tarytum tą pačią valandą, kai jis manė
triumfuosiąs, prieš jį pakilo kažkokia neapčiuopiama kerštinga būtybė, savo nesuvokiamam pasauly
kaupianti jėgas kovai su juo. Tačiau proto pastangomis jis nuvijo šią baimę ir toliau glostė jos ranką.
Daugiau nieko nebeklausinėįo, nes jautė, kad ji pasipasakos pati. Jos ranka buvo šilta, ir drėgna; ji
neatsakė į jo prisilietimą, bet jis ir toliau ją glostė, kaip kad tą pavasario rytą glostė jos pirmąjį
laišką.

– Tai buvo žiemą, – pasakė ji, – pradžioj tos žiemos, kai aš turėjau išvažiuot iš močiutės į vienuolyno
mokyklą čia. Jis tada sirgo ir gulėjo Golvėjuj savo bute, ir jam nebuvo leidžiama niekur išeiti, o apie
jo ligą buvo pranešta į Outerardą jo namiškiams. Kalbėjo, kad jam džiova ar kažkas panašaus. Iki šiol
gerai nežinau.

Ji kiek patylėjo, paskui atsiduso.

– Vargšelis, – tarė ji. – Jis mane labai mylėjo ir buvo toks geras. Mudu dažnai eidavom su juo
pasivaikščiot, na, žinai, Gabrieli, kaip būna kaime. Jei ne liga, jis būtų mokęsis dainavimo. Jis,
Maiklas, turėjo labai gerą balsą.

– Na, o paskui? – paklausė Gabrielis.

– O paskui, kai man atėjo laikas išvažiuot į vienuolyno mokyklą, jo sveikata smarkiai pablogėjo ir
manęs neleido jo aplankyt. Aš jam parašiau, kad išvažiuoju į Dubliną ir kad grįšiu vasarą, ir
palinkėjau iki tol pasitaisyti.

Ji nutilo, norėdama suvaldyti balsą, paskui tęsė:

– Iš vakaro aš pas močiutę Nanz Ailande kroviausi daiktus, staiga girdžiu – kažkas į langą mėto
akmenukus. Langas buvo toks šlapias, kad aš nieko nemačiau, todėl kaip stoviu, neapsivilkus,
nulėkiau žemyn ir išbėgau į sodą, o ten, sodo gale, stovi jis, vargšelis, ir visas dreba.

– Ar tu jam neliepei eit namo? – paklausė Gabrielis.

– Maldaute maldavau, kad tuoj pat eitų namo, sakiau, kad numirs, jeigu stovės ant lietaus. O jis man –
nenoriu, sako, gyvent. Kaip šiandien matau jo akis! Jis stovėjo prie tvoros krašto po medžiu.

– Ar jis nuėjo namo? – paklausė Gabrielis.

– Taip, nuėjo. O man prabuvus vos savaitę vienuolyno mokykloj, mirė, ir jį palaidojo tėviškėj,
Outerarde. Baisu ir prisimint tą dieną, kai sužinojau, kad jis mirė!

Ji nutilo, smaugiama raudos, nebeištverusi krito kniūbsčia ant lovos ir kūkčiodama įsikniaubė į
antklodę. Gabrielis dar neryžtingai palaikė jos ranką, paskui, nedrįsdamas brautis į jos skausmą,
atsargiai ją paleido ir tyliai nuėjo prie lango.

Ji kietai miegojo.

Gabrielis, pasirėmęs alkūne, jau be jokio priešiškumo žiūrėjo į jos išsidraikiusius plaukus ir pravirą
burną, klausydamasis jos gilaus alsavimo. Taip, ji turi šitą romantišką meilę, dėl jos mirė žmogus.
Dabar jis jau beveik be skausmo galvojo, kokį menką vaidmenį jos gyvenime vaidino jis, jos vyras.
Jis žiūrėjo į ją miegančią taip, tartum ji nebūtų buvus jo žmona. Ilgai ir smalsiai žiūrėjo į jos veidą ir
plaukus, galvojo, kokia ji turėjo atrodyti tada, vos pražydusi savo mergišku grožiu, ir jam širdį
suspaudė keistas draugiškas gailestis. Net sau pačiam jis nenorėjo prisipažinti, kad jos veidas nebe
toks gražus, tačiau žinojo, jog tai jau nebe tas veidas, dėl kurio Maiklas Fjuris nepabūgo mirties.

Gal jinai jam ne viską papasakojo. Jo žvilgsnis nukrypo prie kėdės, ant kurios ji rengdamasi buvo
numetusi kai ką iš savo drabužių. Apatinio sijono raištelis buvo nukaręs ant grindų. Vienas batas
stovėjo tiesiai, tik su nulinkusiu aulu, kitas gulėjo ant šono. Jis su nuostaba prisiminė, kokia jausmų
audra šėlo jo krūtinėj prieš valandą. Kas ją sukėlė? Vakarienė pas tetas, jo paties kvaila kalba, vynas
ir šokiai, linksmos kvailystės atsisveikinant prieškambary, malonus ėjimas apsnigta upės krantine?
Vargšė teta Džulija! Ji irgi greit virs šešėliu, kaip ir Patrikas Morkanas su savo arkliu. Jis pastebėjo
tą nuovargio išraišką jos veide, kai ji dainavo „Pasipuošus vestuviniais rūbais“. Galbūt greitai jis
sėdės toje pačioje svetainėje su juodu kostiumu, pasidėjęs ant kelių cilindrą. Užuolaidos bus
nuleistos, ir teta Keitė sėdės greta, ašarodama ir šnypšdama nosį, ir pasakos jam, kaip mirė Džulija.
Jis ieškos žodžių jai paguosti ir ras tik tuščius, nereikalingus žodžius. Taip taip, tai bus labai greit.

Nuo kambario vėsos šiurpo pečiai. Jis atsargiai išsitiesė po antklode šalia žmonos. Vienas po kito jie
visi virsta šešėliais. Geriau drąsiai iškeliauti į kitą pasaulį kokios nors aistros viršūnėj, negu liūdnai
nykti ir vysti nuo senatvės. Jis galvojo apie tai, kaip moteris, gulinti šalia jo, taip ilgai išlaikė širdy
mylimojo akis, kokiomis jis žiūrėjo į ją sakydamas, jog nenori gyventi.

Kilnios ašaros užplūdo Gabrieliui akis. Jis pats niekados nebuvo patyręs tokio jausmo jokiai
moteriai, tačiau žinojo, kad toks jausmas ir yra meilė. Ašaros užtemdė akis, ir prieblandoj jis išvydo
po šlapiu medžiu stovintį jaunuolį. Aplink dūlavo ir daugiau šešėlių. Jo siela priartėjo prie pasaulio,
kur gyvena nesuskaitomi pulkai mirusiųjų. Jis jautė, – nors protu ir negalėjo perprasti – jų efemerišką,
plevenančią būtį. Jo paties esybė palengva traukėsi į tą pilką neapčiuopiamą pasaulį; realusis
pasaulis, kurį tie mirusieji kitados kūrė ir kuriame gyveno, dabar tirpo ir nyko.

Išgirdęs, kaip kažkas keletą kartų tylutėliai tapštelėjo į stiklą, jis pasuko galvą į langą. Vėl snigo. Jis
mieguistomis akimis žiūrėjo, kaip žibinto šviesoje įstrižai krinta tamsios sidabrinės snaigės. Atėjo
metas jo kelionei į vakarus. Taip, laikraštis neklydo: snigo visoje Airijoje. Sniegas krito ant visos
tamsoj skendinčios vidurio lygumos, ant plikų kalvų, švelniai krito ant Aleno pelkių, o dar toliau
vakaruose švelniai krito į juodas neramaus Šanono[Ilgiausia Airijos upė (368 km.)] bangas! Sniegas
krito ir ant vienišų kapinaičių kalnely, kur palaidotas Maiklas Fjuris. Storai supustytas jis gulėjo ant
sukrypusių kryžių ir antkapių, ant vartelių virbų, ant plikų erškėčių. Gabrielio siela alpėjo jam
klausantis, kaip sniegas tyliai leidžiasi per visą pasaulį ir tyliai tartum paskutinis atodūsis krinta ant
visų gyvųjų ir mirusiųjų.

PABAIGA.