UDK 821.

111-93 Versta iš:

Gr204 Sally Green, HalfBad,
Penguin Books Ltd, 2014

Redagavo
Dalia Kižlienė

Maketavo
Eglė Jurkūnaitė

Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis

Viršelio dizainas
Tim Green, Faceout Studio\

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moks­
linių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Original English language edition first published by Penguin Books Ltd,

London
Text Copyright © HalfBad Books Limited 2014
The author and illustrator have asserted their moral rights. Ali rights reserved

ISBN 978-9955-23-755-6 © Tanya Constantine/ Blend Images/

Getty Images, viršelio iliustracija
© WIN-Initiative/ Getty Images, viršelio iliustracija
© Mark Allen, autorės nuotrauka
© Ina Rosenaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014
© Baltų lankų leidyba, 2014
Skiriu mamai
 Turinys

PIRMA DALIS: GUDRYBĖ 13

gudrybė 15
narvas 16
atsispaudimai 17
lyginimas 25
gudrybė nesuveikia 28

ANTRA DALIS: KAIP AŠ PATEKAU Į NARVĄ 31

mama 33
džesika ir pirmasis pranešimas 35
tėvas 40
mamos savižudybė 41
antrasis pranešimas 42
džesikos dovanojimas 50
iki septyniolikos dar toli 59
tomo deivo mokykla 63
dar pasimušam, truputį parūkom 76
penktasis pranešimas 88
pirmasis bučinys 96
JB 107
po traumos 118
apie sabos mirtį 124
merė 130
du ginklai 144
šeštasis pranešimas 151

TREČIA DALIS: ANTRASIS GINKLAS 165

smaugiklis 167
naujoji gudrybė 170
dienotvarkė 173
pamokos apie tėvą 177
fantazijos apie tėvą 188
mintys apie mamą 191
įvertinimas 193

8
pankas 195

m e d ž io k lis 206

m o č iu t ė 213

la n k y to ja i 216

su k o d u o tas 222

KETVIRTA DALIS: LAISVĖ 243

tr y s a r b a to s m a iš e lia i n e ita n o

m a r k o v ič ia u s g y v e n im e 245

n ik it a 254

k o b a lto s k e r s g a tv is 262

p in ig a i 271

d ž im a s ir tr e v a s ( p ir m a d a lis ) 275

d ž im a s ir tr e v a s ( a n tr a d a lis ) 284

m e d ž io k lia i 294

aran as 299

PENKTA DALIS: GABRIELIUS 307

Ženeva 309

g a b r ie liu s 319

s to g a s 334

9
ŠEŠTA DALIS: SEPTYNIOLIKTASIS
GIMTADIENIS 339
paslaugos 341
erelis ir rouzė 352
pasitikėti gabrielium 358
analiza 371
ferbornas 377
vėl pas merkurę 388
trys dovanos 404
bėgu 413
 Juk savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų
galvojimas paverčia juos tokiais.

Viljamas Šekspyras, Hamletas*

^Aleksio Churgino vertimas.

 m

p irm a dalis

gudrybė
 gudrybė

Štai du vaikai, berniukai, sėdi susiglaudę, įsispraudę tarp

seno krėslo ranktūrių. Tu - tas, kuris kairėje.
Prie to kito berniuko šilta prisiglausti, jis nukreipia
žvilgsnį nuo televizoriaus į tave, lėtai, neskubėdamas.
- Tau patinka? - klausia jis.
Tu linkteli. Jis apkabina tave per pečius ir vėl nusisuka į
ekraną.
Paskui jūs abu norite išbandyti tą triuką iš filmo. Iš vir­
tuvės stalčiaus tu nudžiauni didelę dėžutę degtukų ir nuleki
miškan.
Bėgi pirmas. Uždegi degtuką, laikai jį tarp nykščio ir
smiliaus ir lauki, kol jis sudegs iki galo. Nusidegini pirštus,
bet vis vien laikai pajuodusį degtuką.
Gudrybė suveikia.
Kitas berniukas irgi pabando. Tik jam nepavyksta. Jis
numeta degtuką.
Tada tu pabundi ir prisimeni, kur esąs.
 narvas

Visa gudrybė ta, kad nereikia nervintis. Nereikia nervintis

dėl skausmo, dėl nieko nereikia nervintis.
Ta gudrybė nesinervinti ir yra svarbiausia; ji - vieninte­
lė. Tik bėda, kad tu narve šalia namo, apsupto galybės kalvų
ir medžių, ir dangaus.
Narve įmanoma tik viena gudrybė.
 atsispaudimai

Ta dienotvarkė visai nieko.

Visai nieko pabusti j dangų ir orą. Pabusti narve ir dar
supančiotam - taip jau yra. Negali sau leisti, kad tas nar­
vas tave žlugdytų. Pančiai trina, bet viskas užgyja greitai ir
lengvai, tai ko gi čia jaudintis?
Kai atsirado avikailiai, narve daug geriau. Jie šilti net ir
sudrėkę. Neperpučiamas brezentas ant šiaurinės sienos irgi
labai padėjo. Apsaugo nuo paties bjauriausio vėjo ir lietaus.
Ir, jei karšta ir saulėta, suteikia kiek pavėsio. Juokauju! Hu­
moro jausmą irgi privalai išlaikyti.
Taigi, paprastai pabundi dangui švintant prieš aušrą.
Kad suprastum, jog švinta, nereikia pajudinti nė raumenė-
lio, net atsimerkti nereikia; tiesiog guli ir viską į save sugeri.
Geriausias dienos momentas.
Daug paukščių nėra, tik keli, nedaug. Būtų gerai žinoti
visų jų pavadinimus, bet nors jų balsus atskiri. Kirų nesigirdi,
o tai jau penas pamąstyti, miglos irgi nesijaučia. Priešaušrio

17
ramybėje vėjas paprastai labai silpnas, ir švintant jauti, kad
oras jau šiltesnis.
Dabar jau gali atsimerkti, turi kelias minutes pasimėgauti
aušra, šiandien ji tarsi plona rožinė linija, nubrėžta virš siau­
ro debesies juostos, užmestos ant padūmavusių žalių kalvų.
Ir dar lieka minutė, o gal net dvi, susikaupti prieš jai ateinant.
Tačiau tau reikia plano, o geriausia viską susiplanuo­
ti išvakarėse, kad galėtum visko imtis negalvodamas. Tas
planas iš esmės reiškia, kad turi daryti ką liepiamas, bet ne
kasdien, ir ne šiandien.
Tu lauki, kol ji pasirodo ir meta tau raktus. Pagauni juos,
atsirakini kojų pančius, pasitrini kulkšnis, parodydamas,
kokį ji tau sukelia skausmą, atsirakini kairį antrankį, pas­
kui dešinį, atsistoji, atsirakini narvo duris, numeti jai atgal
raktus, atsidarai duris, žengi lauk - galvą laikai nuleistą, nė
nežvilgteli jai į akis (nebent tai būtų kokio kito plano da­
lis) - pabraukai sau per nugarą ir gal kiek padejuoji, nueini
prie daržovių lysvės, nusimyži.
Žinoma, kartais ji stengiasi sujaukti tau protą pakeisda­
ma dienotvarkę. Kartais prieš mankštą reikalauja, kad nu­
dirbtum darbus, bet dažniausiai iš pradžių būna atsispaudi­
mai. Užsitraukdamas užtrauktuką jau žinosi, ko laukti.
- Penkiasdešimt.
Tai ji pasako tyliai. Žino, kad klausaisi.
Kaip visada, tu neskubi. Tai visada įeina į planą.
Tegu ji laukia.
Pasitrini dešinę ranką. Kai būni su pančiais, metalinė
apyrankė į ją įsirėžia. Susigydai ir pajunti nestiprų svaigulį.
Pasukioji galvą, pečius, paskui vėl galvą, o tada pastovi, tie­
siog pastovi dar vieną kitą sekundę, ir, prieš griūdamas ant
žemės, išvedi ją iš kantrybės.

vienas Nesukti galvos

du yra ta gudrybė.
trys Vienintelė
keturi gudrybė.
penki Bet taktikos
šeši reikia
septyni labai daug.
aštuoni Labai daug.
devyni Visada ko nors
dešimt lauk.
vienuolika Visada.
dvylika Ir tai
trylika nesunku.
keturiolika Nes nėra
penkiolika daugiau
šešiolika ką veikti.
septyniolika O ko laukti?
aštuoniolika Ko nors.
devyniolika Bet ko.
dvidešimt B
dvidešimt vienas et
dvidešimt du ko.
dvidešimt trys Klaidos.
dvidešimt keturi Šanso.
 dvidešimt penki Neapdairumo.
dvidešimt šeši Pačios
dvidešimt septyni menkų
dvidešimt aštuoni menkiausios
dvidešimt devyni Baltosios
trisdešimt raganos
trisdešimt vienas iš
trisdešimt du pragaro
trisdešimt trys klaidos.
trisdešimt keturi Nes klaidas
trisdešimt penki ji daro.
trisdešimt šeši O taip.
trisdešimt septyni O jei iš tos klaidos
trisdešimt aštuoni nieko
trisdešimt devyni nebus,
keturiasdešimt lauk
keturiasdešimt vienas kitos
keturiasdešimt du ir dar kitos,
keturiasdešimt trys ir dar kitos.
keturiasdešimt keturi Kol
keturiasdešimt penki tau
keturiasdešimt šeši pavyks.
keturiasdešimt septyni Kol
keturiasdešimt aštuoni būsi
keturiasdešimt devyni laisvas.

Atsistoji. Ji skaičiavo, bet niekada nepasiduoti yra dar viena

taktika.

20
 Ji nepasako nieko, bet prieina prie tavęs ir vožia atgalia
ranka per veidą.

penkiasdešim t „Penkiasdešimt“

Po atsispaudimų tiesiog stovi ir lauki. Geriausia žiūrėti į

žemę. Tu ant tako šalia narvo. Takas purvinas, bet tu jo ne­
šluosi, tik ne šiandien, ne pagal šitą planą. Pastarąsias kelias
dienas daug lijo. Ruduo sparčiai artėja. Ir vis dėlto šiandien
nelyja; todėl jau sekasi.
- Bėk didįjį ratą. - Ji ir vėl kalba tyliai. Nejaučia reikalo
kelti balso.
Ir štai tu leidiesi bėgti... bet dar ne. Ji turi galvoti, kad
tu toks kaip visada, - sudėtingas, bet iš esmės paklusnus,
taigi nusispardai purvą nuo batų, iš pradžių dešiniosios
kojos nosimi nuo kairiojo kulno, paskui kairiosios - nuo
dešiniojo. Kilsteli ranką, pakeli akis ir apsidairai, tarytum
tikrindamas, iš kur pučia vėjas, nusispjauni ant bulvienojų,
pažiūri kairėn dešinėn, tarsi eidamas per gatvę ir... palauki,
kol pravažiuos autobusas... o tada pirmyn.
Įveiki akmeninę sieną - užšoki ant viršaus ir nušoki že­
myn, paskui nuleki per viržynus medžių link.
Laisvė.
Neva!
Tačiau turi planą ir per keturis mėnesius gerai pasimo­
kei. Greičiausiai, per kiek jai tą ratą apibėgai, - keturias­
dešimt penkios minutės. Galėtum apibėgti ir greičiau, gal
per kokias keturiasdešimt, mat tolimajame gale stabteli
prie upelio, pailsi, atsigeri, pasiklausai ir apsidairai, o kartą
tau net pavyko užsiropšti ant keteros ir už jos pamatyti dar
daugiau kalvų, dar daugiau medžių ir lochą* (gal tai ir eže­
ras, bet tie viržiai ir tos ilgos vasaros dienos kažkaip byloja,
kad lochas).
Šiandienos planas - paskubėti, vos tik dingsi jai iš akių.
Tai nesunku. Paprasta. Tavo mityba puiki. Tenka pripažinti,
kad tai jos nuopelnas, nes tu itin sveikas, itin stiprus. Mėsa,
daržovės, dar daugiau mėsos, dar daugiau daržovių, ir ne­
vertėtų pamiršti daug gryno oro. Nieko sau gyvenimas.
Tau viskas gerai. Laikyk tempą. Kokį tik gali.
Tu svaigsti, kūnas gydosi po jos vožtelėjimo; galva suka­
si, žžž, žžž, žžž.
Tu jau tolimajame gale, iš kur gali kirsti kampą ir bėgti
mažuoju ratu, kuris perpus mažesnis už didįjį. Bet jai ne­
sinorėjo mažojo, ir tu pasirengęs bėgti ten, kur ji tik liepia.
Turi nubėgti taip greitai, kaip dar nebėgai.
O tada ant keteros.
Žemės trauka nutempia tave dideliais šuoliais iki upelio,
vedančio prie locho.
Dabar jau kebliau. Patekai už rato ribos ir greitai gerokai
nuo jos nutolsi. Ji nesužinos, kad dingai, kol nepavėluosi.
Tai suteiks tau dvidešimt penkias minutes nuo pabėgimo iš
rato - gal ir trisdešimt ar trisdešimt penkias, bet sakykim,
kad kol ji ims tavęs ieškoti, turi dvidešimt penkias.

* Taip vadinami Škotijos ežerai. (Vert. past.)

22
 Bet bėda ne ji; bėda - apyrankė. Jei nubėgsi per toli, ji
plyš. Nežinai, kaip ji veikia, ar tai raganystė, ar mokslas, ar
ir tas, ir tas, bet ji plyš. Tą ji tau pasakė jau pirmą dieną, pa­
aiškino, kad apyrankėje yra skysčio, rūgšties. Jei nuklysi per
toli, skystis ištekės ir kiaurai pradegins tau riešą.
- Nukris ranka, - taip ji pasakė.
Dabar leidiesi kalnu. Trakšt... ir ima deginti.
Bet tu turi planą.
Sustoji ir įmerki riešą į upelį. Vanduo sušnypščia. Jis pade­
da, tačiau tai kažkoks glitus, lipnus marmalas ir taip lengvai
nenusiplauna. O jo ištekės dar daugiau. Bet negalima sustoti.
Prikemši į apyrankę šlapių samanų ir durpių. Vėl merki
į vandenį. Vėl kemši. Tai trunka per ilgai. Varyk pirmyn.
Nuo kalno.
Palei upelį.
Visa gudrybė - nesinervinti dėl riešo. Su kojomis viskas
gerai. Įkerta nemažą atstumą.
Ir, šiaip ar taip, nėra taip jau blogai netekti tos rankos.
Vietoj jos galėsi prisitaisyti ką nors gero... kokį kablį... arba
geležinį trišakį kaip tas bičas iš filmo „Drakonas įžengia“...
ar gal ką nors su įtraukiamais ašmenimis, kurie, kai kau-
nies, tik džiaugšt... ir išlenda... o gal net liepsnas... ne, tikrai
nereikia netikros rankos, tikrai nereikia... jokiu būdu.
Galva svaigsta. Dar ir ūžia. Tavo kūnas stengiasi išgydyti
riešą. Ką gali žinoti, gal ir pavyks iš to išsisukti su abiem
rankomis. Ir vis vien, visa gudrybė - nesinervinti. Šiaip ar
taip, pabėgai.

23
 Reikia sustoti. Vėl merkti ranką į upelį, prikimšti naujų
durpių ir bėgti toliau.
Jau beveik prie locho.
Beveik.
O taip. Velniškai šalta.
Per lėtai. Bristi kur kas lėčiau, bet gera laikyti ranką
vandeny.
Tik judėk pirmyn.
Nesustok.
O koks velniškai didžiulis lochas. Bet viskas gerai. Kuo
didesnis, tuo geriau. Tai reiškia, kad ranka vandeny bus
ilgiau.
Bloga... beeee...
Velnias, ranka atrodo baisiai. Bet rūgštis jau liovėsi tekė­
jusi iš apyrankės. Tu paspruksi. Nugalėjai ją. Galėsi susirasti
Merkurę. Gausi tris dovanas.
Bet turi nesustoti.
Po minutės jau būsi kitame locho krante.
Tau sekasi puikiai. Puikiai.
Jau nebetoli.
Greitai pamatysi slėnį, ir...

24
 lyginim as

- Per plauką nepraradai plaštakos.

Ji guli ant virtuvės stalo, su dilbiu ją dar jungia kaulas,
raumenys ir sausgyslės, jie matyti atviroje gilioje žaizdoje
aplink riešą. Oda, kuri ant jos buvo, nusinėrusi bangomis
tarsi išsilydžiusi lava, nubėgusi iki pat pirštų ir ten sustin­
gusi. Pirštai dar kruta, bet nykštys nejudrus.
- Gal ir užgis taip, kad galėtum vėl judinti pirštus. O gal
ir ne.
Prie locho ji nuėmė apyrankę nuo riešo ir apipurškė
žaizdą skysčiu, ir šis sumažino skausmą.
Buvo pasiruošusi. Ji visada pasiruošusi.
Ir kaip ji ten taip greitai atsidūrė? Gal bėgo? O gal atskri­
do ant šluotos?
Kad ir kaip ji atsidūrė prie to locho, tau teko su ja pareiti
pėsčiomis. Nelengvas buvo pasivaikščiojimas.
- Ko nesikalbi su manimi?
Ji palinksta tau prie veido.

25
 - Aš čia tam, kad tave mokyčiau, Neitanai. Bet turi liau­
tis bandęs pabėgti.
Ji tokia šlykšti, kad nesusilaikai ir nusisuki.
Už virtuvės stalo pastatyta lyginimo lenta.
Ji lygino? Gal savo kovines kelnes?
- Neitanai. Pažiūrėk į mane.
Tu nenuleidi akių nuo lygintuvo.
- Noriu tau padėti, Neitanai.
Prikaupi pilną burną seilių, atsisuki ir spjauni. Tačiau ji
mikli, atšoka atgal, ir seilės užtyška jai ant marškinių, ne
ant veido.
Ji tau netrenkia. O tai jau nauja.
- Tau reikia pavalgyti. Pašildysiu troškinio.
Čia irgi naujiena. Paprastai tau tenka ir gaminti, ir susi­
plauti, ir išsišluoti.
Bet lyginti dar neteko.
Ji nueina į podėlį. Šaldytuvo nėra. Elektros nėra. Yra tik
malkinė viryklė. Ją pakurti ir išvalyti irgi tavo darbas.
Kol ji podėlyje, apžiūri lygintuvą. Kojos linksta, dreba,
bet galva skaidri. Pakankamai skaidri. Gurkšnelis vandens
būtų neblogai, bet nori apžiūrėti lygintuvą. Tai tik geležies
gabalas, lygintuvo formos, su metaline rankena, senas. Sun­
kus ir šaltas. Kad veiktų, jį turbūt reikia pakaitinti ant viry­
klės. Matyt, tai tikrai ilgai užtrunka. Nuo viso pasaulio ją
skiria mylių mylios, o ji lygina savo kelnes ir marškinius!
Kai po kelių sekundžių ji grįžta, tu jau šalia podėlio durų,
iš visų jėgų voži jai per galvą tuo lygintuvu, smailiuoju galu.

26
 Bet ji tokia aukšta ir velniškai mikli. Lygintuvas užkabi­
na jai paausį ir nusileidžia ant peties.
Guli ant grindų užsispaudęs ausis ir prieš netekdamas
sąmonės žiūri į jos batus.

27
 gudrybė nesuveikia

Ji kalba, bet tu nieko nesupranti.

Tu vėl sėdi prie to virtuvės stalo, prakaituodamas ir tru­
putį drebėdamas, iš kairiosios ausies kaklu teka kraujas.
Toji ausis nesugis. Ta puse išvis negirdi. Nosis sumalta.
Tikriausiai nukritai tiesiai ant jos. Ji lūžusi, užsikimšusi ir
kruvina, irgi nesugis.
Ranka guli ant stalo, dabar jau tokia sutinusi, kad pirštai
visai nekruta.
Ji sėdi ant kėdės greta ir vėl purškia tą skystį tau ant rie­
šo. Jis šaldo. Bukina skausmą.
Būtų gera visam taip atbukti, atbukti viskam. Bet taip
nebus. Bus taip, kad ji tave vėl užrakins narve, prikaustys, ir
taip tęsis ilgai, ilgai, ilgai...
Taigi toji gudrybė neveikia. Neveikia, ir tu vėl nerviniesi;
dėl visko nerviniesi. Nenori atgal į tą narvą, ir tos gudrybės
jau nebenori. Nieko daugiau nebenori.

28
 Žaizda jai ant galvos užgijo, bet po šviesiais plaukais
matyti platus juodas ir raudonas šašas, petys kruvinas.
Vis dar apie kažką šneka, storos seilėtos lūpos kruta.
Apsidairai po virtuvę. Apžiūri kriauklę, langą, išei­
nantį į daržovių lysvę ir narvą, viryklę, lyginimo lentą,
duris į podėlį ir vėl atsisuki į tą šlykščią bobą dailiai iš­
lygintomis kelnėmis. Ir švariais batais. Bate yra jos pei­
liukas. Ji kartais ten jį nešiojasi. Gulėdamas ant grindų
jį matei.
Tu apsvaigęs, todėl nesunku nualpti, nusileisti per ke­
lius. Ji pačiumpa tave už pažastų, bet tavo kairioji ranka
sveika ir, kol ji tąsosi su tavo svoriu, ja čiumpi rankeną, iš­
trauki peilį iš bato ir, leisdamasis žemyn, kerti ašmenimis
sau į kaklą. Greitai ir smarkiai.
Bet ji velniškai greita, tu spardaisi ir priešiniesi, prieši­
niesi ir spardaisi, bet ji atima peilį, ir tu jau nebeturi jėgų
nei spardytis, nei priešintis.
Tu vėl narve. Prikaustytas. Praeitą naktį vis pabusda-
vai... prakaitavai... ausis vis dar negirdi... kvėpuoji pro
burną, nes nosis užsikimšusi. Ji net sukaustė tavo su­
žeistąjį riešą, o visa ranka tokia sutinusi, kad antrankis
spaudžia.
Rytas vėlyvas, bet ji dar tavęs neatėjo. Kažką veikia name.
Kažką barškina. Iš kamino rūksta dūmai.
Šiandien šilta, pučia lengvas pietvakarių vėjas, dangu­
mi ramiai slenka debesys ir saulei pavyksta retsykiais išlįsti,

29
paglostyti tau skruostą ir numarginti narvo šešėliais kojas.
Bet visa tai tau jau matyta, taigi užsimerki ir imi prisiminti.
Kartais tai visai gerai.

30
 €)
a n tra dalis

kaip aš patekau į narvą

 mama

Stoviu ant pirštų galų. Nuotrauka ant koridoriaus stalo, bet

niekaip jos nepasiekiu. Tiesiuosi, tiesiuosi ir besitiesdamas
pirštais nuverčiu rėmelius. Jie sunkūs, garsiai tarkšteli ant
grindų.
Sulaikau kvapą. Niekas neateina.
Atsargiai pakeliu rėmelius. Stiklas nesudužęs. Palendu
po stalu ir atsisėdęs atsiremiu į sieną.
Mano motina gražuolė. Ši nuotrauka jos vestuvių. Ji
markstosi saulėje, spinduliai žaidžia jos plaukuose, balta
suknia, balta puokštė rankoje. Jos vyras šalia. Jis dailus, be­
sišypsantis. Uždengiu jo veidą ranka.
Nežinau, kiek ilgai taip sėdžiu. Man patinka žiūrėti į
mamą.
Pasirodo Džesika. Buvau pamiršęs, kad reikia klausytis,
ar ji neateina.
Ji čiumpa nuotrauką.
Aš nepaleidžiu. Laikau įsikabinęs. Tvirtai.

33
 Bet mano rankos suprakaitavusios.
O Džesika kur kas didesnė už mane. Ji trukteli, pastato
mane ant kojų, ir rėmeliai išslysta man iš rankų. Ji pakelia
juos kaire ranka, aukštai, ir nuleidžia skersai, perrėždama
man skruostą kampu.
- Daugiau niekada nekišk nagų prie šitos nuotraukos.

34
 džesika ir pirmasis pranešimas

Sėdžiu ant savo lovos. Džesika irgi sėdi ant mano lovos, pa­
sakoja man.
- M am a klausia: „Ar atėjote jo pasiim ti?“ O mergina prie
durų atsako: „Ne. Ką jūs. Mes tikrai taip nesielgsime. “ Toji
mergina nuoširdi ir labai stengiasi, bet ji tikra naivuolė.
Aš ją nutraukiu.
- O kas yra naivuolė?
- Neišmanėlė. Kvaila. Buka. Tokia kaip tu. Supratai?
Linkteliu.
- Gerai, dabar klausykis. Toji naivuolė sako: „Mes lan­
kom ės pas visas Anglijos baltąsias raganas ir raganius, kad
informuotume juos apie naująsias taisykles ir padėtum e už­
pildyti anketas. “ Mergina šypsosi. O šalia jo s stovintis m e­
džioklis nesišypso. Jis apsirengęs juodai, kaip ir jie visi. Jis
įspūdingo stoto, aukštas, stiprus.
- O mama ar šypsosi?

35
 - Ne. Tau gimus, mama niekada nebesišypso. M amai
nieko neatsakius, mergina iš Tarybos susirūpina. Ir sako:
„Juk gavote tą pranešim ą, taip? Tai labai svarbu.<cJi peržvel­
gia savo popierius segtuve ir ištraukia laišką.
Džesika išlanksto dokumentą. Jis storo popieriaus, di­
džiulis, perlenkimai giliai įsirėžę. Švelniai paima, tarsi jis
būtų kokia brangenybė. Ir skaito:

Pranešimas dėl Baltąją Anglijos, Škotijos ir Velso

raganą ir raganią tarybos nutarimo

Nutarta, kad, siekiant pagerinti visų baltųjų ra­

ganų ir raganių apsaugą, bus surašyti visi Brita­
nijos raganiai ir raganos.
Visiems raganiams, raganoms, ragams ir ra-
goms (septyniolikos dar nesulaukusiems raga­
niams ir raganoms), kurie nėra grynakraujai bal­
tieji raganiai, surašyti bus naudojama paprasta
kodinė sistema, taikant šias nuorodas: baltasis /
baltoji (B); juodasis / juodoji (J); eilinis / eilinė,
t. y. ne raganius / ragana (E). Taigi puskodžiai
bus užrašomi taip: B0,5 / JO,5 o pusgryniai:
B0,5 / E0,5 arba JO,5 / E0,5. Motinos kodas ra­
šomas pirmas; tėvo - antras. Sieksime, kad pusi­
niai kodai egzistuotų kuo trumpiau (jokiu būdu
ne ilgiau nei sukakus šešiolikai), kol asmeniui
gali būti priskirtas vienas kodas (B, J arba E).

36
 - Ar supranti, ką tai reiškia? - klausia Džesika.
Papurtau galvą.
- Tai reiškia, kad tu esi puskodis. Turi juodąjį kodą. Esi
ne baltasis.
- Močiutė sako, kad aš - baltasis raganius.
- Ne, nesako.
- Sako, kad aš pusiau baltasis.
- Tu pusiau juodasis. Kai toji mergina perskaito prane­
šimą, m am a vis tiek tyli, bet grįžta į namus, o lauko duris
palieka praviras. Mergina ir medžioklis užeina paskui ją.
Mes visi svetainėje. M am a sėdi krėsle prie židinio. Bet židinys
nedega. D ebora su Aranu žaidė ant grindų, bet dabar susėda
ja i iš šonų ant krėslo ranktūrių.
- O tu kur?
- Stoviu prie jos.
Įsivaizduoju Džesiką, stovinčią it įkastą, sunertomis
rankomis.
- Medžioklis atsistoja tarpdury. Mergina su segtuvu p ri­
sėda ant kito krėslo krašto ir, laikydam a rašiklį, pasideda
segtuvą ant kietai suspaustų kelių. Kreipiasi į m am ą: „Tik­
riausiai bus greičiau, je i aš užpildysiu anketą, o jūs tikpasi-
rašysit. “ Mergina klausia: „Kas šeimos galva?“ M am a šiaip
ne taip ištaria: „Aš.*1Mergina paklausia, kuo m am a vardu.
M am a atsako, kad ji - Kora Byrn. Baltoji ragana. Elzės Aš-
vort ir Deivido Ašvorto duktė. Jie - baltieji raganiai. Mergina
klausia, kas jos vaikai. M am a atsako: „Džesika, aštuonerių.
Debora, penkerių. Aranas, dvejų.“ Mergina klausia: „Kas

37
jų tėvas?“ M am a atsako: „Dynas Byrnas. Baltasis raganius.
Tarybos narys. “ Mergina klausia: „Kur jis?“ M ama atsako:
„Miręs. Nužudytas. “ Mergina sako: „Užjaučiu.“ O paskui
klausia: „O kūdikis? Kur kūdikis?“ M am a atsako: „Jis ten,
tame stalčiuje. “
Džesika atsisuka į mane ir paaiškina:
- Kai gimė Aranas, mama ir tėtis daugiau vaikų nebeno­
rėjo. Jie atidavė jo lovelę, vežimėlį ir visus kūdikiškus daik­
tus. Šitas kūdikis nelauktas, todėl turi miegoti ant pagalvės
stalčiuje, suvystytas į senus Arano vystyklus. Niekas neper­
ka jam nei žaislų, nei dovanų, nes žino, kad ji jo nenorėjo.
Niekas nenori tokio kūdikio. Mama gavo tik vieną atviruką,
bet ant jo nebuvo užrašyta „Sveikinimai“.
Tyla.
- Ar nori išgirsti, kas ten buvo parašyta?
Papurtau galvą.
- Buvo parašyta: „Pribaik jį.“
Įsikandu krumplius, bet neverkiu.
- Mergina prieina prie kūdikio stalčiuje, medžioklis irgi,
mat nori apžiūrėti tą keistą, negeidžiamą padarą. Net ir
miegantis tas kūdikis baisus ir šlykštus, menko, susisukusio
kūnelio, šiurkščios odos ir pasišiaušusiais juodais plaukais.
Mergina klausia: „Ar jis ja u turi vardą?“ - „Neitanas.“
Džesika jau atrado būdą, kaip ištarti mano vardą tarsi
kažką šlykštaus.
- Mergina klausia: „Ojo tėvas?.. “M am a neatsako. Negali,
nes tai pernelyg klaiku; nepakeliama. Tačiau vos pažvelgę į

38
tą kūdikį visi mato, kad jo tėvas - žudikas. Mergina sako:
„Galbūt galėtumėt užrašyti jo tėvo vardą." Ir nuneša tą savo
segtuvą mamai. D abar m am a jau verkia, net negali užrašyti
to vardo. Nes tas vardas yra paties baisiausio pasaulyje ju o ­
dojo raganiaus.
Noriu pasakyti „Markas“. Jis - mano tėvas, ir aš noriu
ištarti jo vardą, bet labai bijau. Visada labai bijau ištarti jo
vardą.
- Mergina vėl prieina pažiūrėti į miegantį kūdikį ir iš­
tiesia ranką jį paliesti... „Atsargiai!“ - perspėja medžioklis,
nes nors tie medžiokliai ir niekada nebijo, su ju odąja raga­
nyste elgiasi atsargiai. Mergina sako: „Juk jis tik kūdikis.“ Ir
delno viršumi paglosto jam nuogą rankytę. Kūdikis sujuda
ir atsimerkia. „O dievuliau!“ - šūkteli mergina ir atšoka. Ji
susivokia, kad nereikėjo liestis prie tokio šiurpaus padaro, ir
nulekia į vonią plautis rankų.
Džesika ištiesia ranką, tarsi norėdama mane paliesti, bet
paskui ją atitraukia ir sako:
- Nė neprisiliesčiau prie tokio blogio kaip tu.

39
 tėvas

Stoviu priešais vonios veidrodį ir spoksau į savo veidą. Aš

visai nepanašus į savo mamą, nepanašus į Araną. Mano oda
kiek tamsesnė už jų, rudesnė, o plaukai - juodi it smala, bet
didžiausias skirtumas - mano akių juoduma.
Aš nepažįstu savo tėvo, niekada nesu jo matęs. Bet ži­
nau, kad mano akys - tai jo akys.

40
 mamos savižudybė

Džesika kaire ranka aukštai pakelia nuotrauką rėmeliuose

ir nuleidžia skersai, perrėždama man skruostą kampu.
- Daugiau niekada nekišk nagų prie šitos nuotraukos.
Aš nepajudu.
- Ar girdi mane?
Rėmelio kampas kruvinas.
- Ji negyva per tave.
Aš atsitraukiu prie sienos.
Džesika surinka ant manęs:
- Ji nusižudė dėl tavęs!

41
 antrasis pranešimas

Pamenu, kad lijo ištisas dienas. Diena po dienos, kol net ir

man nusibodo būti vienam miške. Taigi sėdžiu prie virtu­
vės stalo, piešiu. Močiutė irgi virtuvėje. Močiutė visuomet
virtuvėje. Ji sena ir kaulėta, jos oda plona kaip ir visų senų
žmonių, bet ji liekna ir tiesi. Ji segi plisuotus languotus
sijonus, avi aulinukus arba botus. Ji visuomet virtuvėje,
o virtuvės grindys amžinai purvinos. Net ir lyjant durys
j kiemą praviros. Ieškodama užuovėjos užeina višta, bet
močiutė to nepakęs - ji švelniai išstumia ją batu ir uždaro
duris.
Ant viryklės kunkuliuoja puodas, iš jo veržiasi siauras
garų stulpas ir įsilieja į palubėje tvyrantį debesį. Lubos nu­
kabinėtos prieskoniais, gėlėmis, šaknelėmis ir svogūnais,
jų žalia, pilka, mėlyna ir raudona spalvos susilieja garuose.
Lentynose išrikiuoti stiklainiai su skysčiais, lapais, grūdais,
taukais, viralais, o kai kuriuose - net uogienė. Iškrypęs
ąžuolinis darbastalis nukrautas įvairiais šaukštais: meta­

42
liniais, mediniais, kauliniais, ir ilgais, mano rankos ilgio,
ir striukais it mano mažylis pirštas; peiliais: ir susmeigtais
į trinką, ir paskirais, aplipusiais, gulinčiais ant pjaustymo
lentos; granitine grūstuve su piesta, dviem apvaliais krep­
šiais ir dar daugiau stiklainių. Ant durų kabo bitininko
skrybėlė, kelios prijuostės ir juodas skėtis, išlenktas lyg
bananas.
Visa tai aš piešiu.

Sėdžiu su Aranu ir per televizorių žiūriu seną filmą. Aranui

patinka žiūrėti senus filmus, kuo senesnius, tuo geriau, o
man patinka su juo sėdėti, kuo arčiau, tuo geriau. Mudu abu
su šortais, abiejų kojos mirtinai plonos, tik jo blyškesnės už
manąsias ir nutįsusios žemiau seno, patogaus krėslo krašto.
Ant jo kairiojo kelio - nedidukas randas, kitas - ilgas - iš­
ilgai dešinės blauzdos. Jo plaukai šviesiai rudi ir banguoti,
bet kažkaip niekad nelenda jam į akis. Manieji ilgi, tiesūs ir
juodi, užkritę ant akių.
Aranas vilki mėlyną megztinį, po juo - baltus marškinė­
lius. Aš vilkiu jo dovanotus raudonus marškinėlius. Prie jo
šilta prisiglausti, o kai atsisuku ir pažvelgiu į jį, jis nukreipia
žvilgsnį nuo televizoriaus į mane, lėtai, neskubėdamas. Jo
akys šviesios, melsvai pilkos, žybsi sidabru, ir net mirksi jis
lėtai. Viskas jame švelnu. Būtų gera būti tokiam kaip jis.
- Tau patinka? - klausia jis, visai neskubėdamas išgirsti
atsakymo.
Aš linkteliu.

43
 Jis apkabina mane per pečius ir vėl nusisuka į ekraną.
Arabijos Lorencas daro tą triuką su degtuku. Paskui
mudu sutariame patys jį pabandyti. Iš virtuvės stalčiaus aš
paimu didelę dėžutę degtukų, ir mudu nulekiame miškan.
Aš bėgu pirmas.
Uždegu degtuką, laikau jį tarp nykščio ir smiliaus ir lau­
kiu, kol jis sudegs iki galo. Mano maži, ploni pirštai su iki
gyvuonies nukramtytais nagais nudega, bet vis vien laikau
pajuodusį degtuką.
Aranas irgi pabando. Tik jam nepavyksta. Jis kaip tas ki­
tas žmogus iš filmo. Numeta degtuką.
Kai jis nueina namo, aš darsyk padarau tą triuką. Tai
paprasta.

Mudu su Aranu įsliūkiname į močiutės miegamąjį. Jame

tvyro keistas vaistų kvapas. Po palange stovi ąžuolinė dė­
žutė, kurioje močiutė laiko Tarybos pranešimus. Mudu su­
sėdame ant grindų. Aranas atidaro dėžutę ir ištraukia an­
trąjį pranešimą. Jis surašytas ant storo, gelsvo popieriaus,
raitytomis pilkomis raidėmis. Aranas jį man perskaito, kaip
visada, lėtai ir neskubėdamas.

Pranešimas dėl Baltųjų Anglijos, Škotijos ir Velso

raganų ir raganių tarybos nutarimo

S ie k d a m a u ž t ik r in t i v is ų b a ltų jų ra g a n ų ir ra g a ­
n ių s a u g u m ą ir a p s a u g ą , T a r y b a n u ta rė ir to lia u

44
 la ik y t is ta is y k lė s , k a d v is i ju o d ie ji r a g a n ia i, r a g a ­
n o s, r a g a i ir ra g o s tu r i b ū ti s u g a u ti ir n u b a u sti.
S ie k ia n t u ž t ik r in t i v is ų b a ltų jų ra g a n ų ir ra ­
g a n ių s a u g u m ą ir a p sa u g ą , b u s re n g ia m a s k a s ­
m e tin is m iš rio s b a lto s io s ir ju o d o s io s k ilm ė s r a ­
g a n ių , ra g a n ų ir r a g ų (B 0 ,5 / JO,5 ) įv e rtin im a s .
Šis įv e r tin im a s p a d ė s p r is k ir t i r a g a n ių / ra g a n ą
/ ra g ą b a ltie sie m s (B) a rb a ju o d ie s ie m s / n e b a l­
tie sie m s (J).

Aš nepaklausiu Arano, ką jis mano - ar aš būsiu B ar J. Ži­

nau, kad jis stengsis būti taktiškas.

Šiandien mano aštuntasis gimtadienis. Man tenka vykti į

Londoną į įvertinimą.
Tarybos pastatas išraizgytas šaltais pilko akmens kori­
doriais. Viename jų mudu su močiute laukiame ant medi­
nio suolo. Kol pasirodo jaunuolis su laboratoriniu chalatu
ir parodo man eiti į nedidelį kabinetą į kairę nuo mūsų suo­
lo, aš jau drebu. Močiutei užeiti neleidžiama.
Kabinete yra kažkokia moteris. Irgi vilki chalatą. Tą jau­
nuolį ji vadina Tomu, o jis ją - ponia Loid. Mane jie vadina
puskodžiu.
Jie liepia man nusirengti.
- Nusivilk drabužius, puskodi.
Taip ir padarau.
- Stokis ant svarstyklių.

45
 Taip ir padarau.
- Stokis prie sienos. Reikia tave išmatuoti.
Taip jie ir padaro. Paskui mane nufotografuoja.
- Pasisuk šonu.
- Dar labiau.
- Veidu į sieną.
Ir kol kalbasi ir susitvarko, palieka mane taip spoksoti į
teptukų nubrūkšniuotus kreminės spalvos dažus ant sienos.
Tada man liepa apsirengti, taip ir padarau.
Paskui palydi mane pro duris ir parodo į suolą korido­
riuje. Aš vėl atsisėdu ir nepakeliu akių į močiutės veidą.
Galiausiai tamsiu ąžuolu apmuštas duris priešais suolą
atidaro kažkoks vyras. Milžinas apsauginis. Parodo į mane,
paskui į kabinetą už savęs. Močiutei pradėjus stotis, pasako:
„Ne jūs.“
Įvertinimo kabinetas ilgas ir aukštomis lubomis, pliko­
mis akmens sienomis ir arkiniais langais, visose pusėse iš­
dėstytais virš žmogaus ūgio. Lubos irgi arkinės. Baldai me­
diniai. Didžiulis ąžuolinis stalas beveik per visą kabineto
plotį, už jo - trys Tarybos nariai. Jie sėdi aukštuose droži­
nėtuose krėsluose tarsi kokie senovės monarchai.
Moteris vidury - sena, liesa, žila ir pilkos odos, tarsi jai
būtų iščiulptas visas kraujas. Kita jos dešinėje - vidutinio
amžiaus, apkūni, tamsiai juodos odos, tampriai surištais
plaukais. Vyras kairėje kiek jaunesnis, lieknas, tankių, švie-
sut šviesutėlių plaukų. Visi vilki baltas grubiai austas man­
tijas, keistai žvilgančias, kai pašviečia saulė.

46
 Man iš kairės stovi dar vienas apsauginis, o tas, kuris ati­
darė duris, - man už nugaros.
Vidurinė moteris prataria:
- Aš esu Tarybos pirmininkė. Užduosime tau keletą pa­
prastų klausimų.
Bet klausia ne ji; klausia ta kita moteris.
Ta kita lėta ir metodiška. Turi sąrašą, kuriuo ir seka. Kai
kurie klausimai paprasti: „Kuo tu vardu?“ Kai kurie sudėtin­
gesni: „Ar žinai, kokios žolės ištraukia iš žaizdos nuodus?“
Apgalvoju visus klausimus ir į visus juos nusprendžiu
neatsakyti. Aš irgi metodiškas.
Kai toji moteris liaujasi klausinėjusi, pabando pati Tary­
bos pirmininkė. Ji užduoda įvairių klausimų, klausimų apie
tėvą, tarkim: „Ar tėvas kada bandė su tavimi susisiekti?“ ir
„Ar žinai, kur tėvas yra?“ Ji net pamėgina laimę paklaus­
dama: „Ar manai, kad tavo tėvas - didis raganius?“ ir „Ar
myli savo tėvą?“
Žinau atsakymus į tuos jos klausimus, bet nesakau.
Po visko jie susiglaudžia galvomis ir truputį pasimurma.
Šviesiaplaukis paliepia apsauginiui atvesti močiutę. Tary­
bos pirmininkė pamosikuoja jai prieiti, tarytum bandyda­
ma ją įtempti ta savo liesa vaškine ranka.
Močiutė atsistoja greta manęs. Nuo pat ankstyvo ryto
mudu nei valgę, nei gėrę, gal todėl ji atrodo tokia išsekusi.
Atrodo ne ką jaunesnė už tą Tarybos pirmininkę.
Tarybos pirmininkė sako jai:
- Įvertinimą atlikome.

47
 Ta kita moteris visą laiką rašė, dabar stumteli savo po­
pierių per stalą ir sako:
- Pasirašykite, kad su juo sutinkate.
Močiutė prieina prie stalo, paima tą popieriaus lapą,
grįžta prie manęs ir atsistoja šalia. Perskaito įvertinimą gar­
siai, kad girdėčiau ir aš. Man šita močiutės savybė patinka.

Subjektas: Neitanas Byrnas

Gimimo kodas: B0,5 / JO,5
Lytis: Vyriška
Amžius įvertinimo metu: 8 metai
Dovana (jei vyresnis nei 17): Netaikytina
Bendri protiniai gebėjimai: Nenustatyta
Ypatingi gebėjimai: Nenustatyta
Gydymo gebėjimas: Nenustatyta
Kalbos: Nenustatyta
Spec. pastabos: Subjektas nebendravo
Priskirtas kodas: Nenustatyta

Tądien pirmąkart išsišiepiu.

Močiutė vėl prieina prie stalo, paima tos Tarybos narės
parkerį ir plačiu mostu pasirašo formą.
Tarybos pirmininkė vėl prabyla:
- Ponia Ašvort, kadangi esate berniuko globėja, bū­
tent jūsų atsakomybė užtikrinti, kad per įvertinimą jis
bendrautų.
 Močiutė pakelia akis.
- Sugrįžkit rytoj, atliksime pakartotinį įvertinimą.

Galėčiau ir visus metus eiti tuo „nenustatyta“ keliu, bet

kitą dieną močiutė sako, kad turėčiau atsakyti į kai kuriuos
klausimus, bet tik ne tada, kai klausiama apie tėvą. Taigi į
kai kuriuos klausimus atsakau.
Papildytoje formoje rašoma, kad mano bendri protiniai
gebėjimai yra „menki“, kalba - „anglų“, o spec. pastabos -
„nebendradarbiauja“ ir „atrodo, kad nemoka skaityti“. Ta­
čiau man priskirtas kodas vis dar „nenustatytas“. Močiutė
patenkinta.

49
 džesikos dovanojimas

Džesikos septynioliktasis gimtadienis. Dar tik priešpiet, o

Džesika net labiau pasipūtusi nei paprastai. Nenustygsta
vietoje. Laukia nesulaukia, kol gaus savąsias tris dovanas ir
taps tikra suaugusia ragana. Dovanojimo ceremoniją mo­
čiutė atliks vidurdienį, taigi kol kas mums tenka taikstytis
su tuo Džesikos blaškymusi po virtuvę, daiktų kilnojimu ir
vėl dėjimu į vietą.
Ji paima peilį, truputį su juo pavaikščioja, stabteli šalia
manęs ir taria:
- Įdomu, kaip ten bus per Neitano gimtadienį.
Paliečia peilio smaigalį.
- Jei jam teks pereiti įvertinimą per gimtadienį, jis gali
taip ir nesugebėti gauti dovanų.
Ji erzina mane. Tiesiog tenka nekreipti dėmesio. Aš gau­
siu tris dovanas. Visi raganiai gauna tris dovanas.
Močiutė sako:

50
 - Neitanas per savo gimtadienį gaus tris dovanas. Taip
būna visiems raganiams. Būtent taip bus ir Neitanui.
- Noriu pasakyti, kad ir normaliam ragui yra blogai, jei
kas nors nepavyksta ir jis negauna trijų dovanų.
- Viskas bus gerai, Džesika. - Atsisukusi močiutė pa­
žvelgia į ją ir priduria: - Dovanosiu Neitanui tris dovanas
lygiai kaip ir tau, Deborai ir Aranui.
Aranas prieina ir atsisėda šalia manęs. Uždeda delną
man ant rankos ir tyliai prataria tik man:
- Laukiu nesulaukiu dovanojimo tau. Tu ateisi į manąjį,
o aš - į tavąjį.
- Kieranas man pasakojo apie vieną ragą iš Jorko, kuris
negavo trijų dovanų, - sako Džesika. - Galiausiai jis vedė
eilinę ir dabar dirba banke.
- Kuo tas berniukas vardu? - klausia Debora.
- Nesvarbu. Dabar jis ne raganius ir niekada juo netaps.
- Na, mes apie tokį berniuką nesame girdėję, - sako močiutė.
- Tai tiesa, Kieranas man pasakojo, - sako Džesika. -
Tik dar jis sakė, kad su juodaisiais raganiais būna kitaip. Jei
juodukai negauna trijų dovanų, miršta.
Džesika įremia peilį į stalą smaigaliu žemyn priešais
mane ir laiko vienu pirštu.
- Iškart jie nemiršta. Suserga, gal dar pagyvena metus ki­
tus, jei pasiseka, bet pasveikti negali, tiesiog silpsta, ligojasi,
ligojasi, silpsta ir tada, - ji paleidžia peilį, - vienu juoduoju
raganiumi mažiau.
 Man reikėtų užsimerkti.
Aranas švelniai paima peilį už rankenos, patraukia į
šoną ir klausia:
- Ar jie tikrai miršta, močiute?
- Nepažįstu nė vieno juodojo raganiaus ar raganos, Ara-
nai, todėl atsakyti negaliu. Bet Neitanas pusiau baltasis ir
per gimtadienį gaus tris dovanas. O tu, Džesika, liaukis šne­
kėjusi apie tuos juoduosius.
Džesika pasilenkia prie Arano ir sušnabžda:
- Bet visgi bus įdomu pažiūrėti, kaip čia bus. Manau,
kad jis mirtų kaip juodasis raganius.
Turiu iš ten dingti. Užlipu į viršų. Nieko nedaužau, tik
keliskart įspiriu į sieną.

Keista, bet Džesika nusprendė, kad jos dovanojimo cere­

monija bus ne iškilminga ir didžiulė, o nedidukė ir priva­
ti. Nestebina tai, kad ji tokia nedidukė ir tokia privati, kad
Debora ir Aranas pakviesti, o aš - ne. Prieš kelias dienas
girdėjau, kaip močiutė įkalbinėjo Džesiką mane pakviesti,
bet tai nepadėjo, o aš ir šiaip nenoriu dalyvauti. Draugų,
su kuriais galėčiau pažaisti, neturiu, taigi pasilieku namie
vienas, o močiutė, Džesika, Debora ir paniuręs Aranas nu-
plumpina į mišką.
Šiaip jau būčiau miške, bet negaliu išeiti iš namų, nes
nenoriu, kad mane nubaustų kuriuo nors iš tų močiutės
viralų. Nenoriu paskui dėl Džesikos kiaurą parą pūliuoti
geltonais pūliais iš vočių, dydžio sulig kojos nykščiu.
 Piešiu, sėdėdamas prie virtuvės stalo. Vaizduoju, kaip
močiutė atlieka ceremoniją - dovanoja Džesikai tris dova­
nas. Dovanos Džesikai ką tik paduotos, bet ji jas išmeta iš
rankų - labai blogas ženklas. Kraujas iš močiutės rankos,
protėvių kraujas, kurio Džesika turi išgerti, skaisčiai rau­
donai laša ant miško samanų, taip ir neišgertas. O Džesika
stovi tame piešinyje paklaikusi ir negali pasiekti savo dova­
nos, tos savo ypatingos stebuklingosios galios.
Man patinka tas piešinys.
Tačiau visi ceremonijos dalyviai ilgai netrukus sugrįžta
namo, ir akivaizdu, kad Džesika nieko neišmetė. Ji įeina pro
galines duris ir sako:
- Na, dabar, kai aš jau nebe raga, reikia išsiaiškinti, kokia
gi ta mano dovana.
Ji pažiūri į piešinį, o paskui į mane.
- Man reikia ant ko nors pasibandyti.
O man telieka sėdėti ir tikėtis, kad ji niekada tos savo
dovanos nesuras. Ir viliuosi, kad jei vis dėlto ras, tai bus
kas nors įprasto, kaip viralai, močiutės dovana. Arba kad ta
jos dovana bus silpna, kaip daugumos vyrų. Bet žinau, kad
to tikėtis beviltiška. Žinau, kad jos dovana bus stipri, kaip
daugumos moterų, ir kad ji ją suras, ištobulins ir prakti­
kuos. Ir panaudos ant manęs.

Guliu ant vejos sode ir stebiu, kaip skruzdės žolėje įsirengi-

nėja skruzdėlyną. Jos atrodo didelės. Matau jų kūno dalis,
kaip juda, žygiuoja ir lipa jų kojytės.

53
 Prieina Aranas, atsisėda šalia. Pasidomi, kaip laikausi,
kaip sekasi mokykloje, - tokie dalykai Araną domina. Pa­
pasakoju jam apie skruzdėles, kur jos eina ir ką daro.
Ir staiga jis tarsi iš dangaus nukritęs klausia:
- Neitanai, ar didžiuojies, kad Markas - tavo tėvas?
Skruzdės dirba toliau, bet man tai jau nebeįdomu.
- Neitanai?
Aš atsisuku į Araną, o jis žiūri man į akis tuo savo atviru,
nuoširdžiu žvilgsniu.
- Jis toks galingas raganius, galingiausias iš visų. Juk tu
tuo didžiuojiesi?
Aranas dar niekada nėra klausęs apie mano tėvą.
Niekada.
Ir net pasitikėdamas juo labiausiai iš visų, visiškai pasiti­
kėdamas, atsakyti bijau. Močiutė man įkalė, kad apie Marką
negaliu kalbėti niekada.
Niekada.
Niekada negaliu atsakyti, jei kas nors apie jį klausinėja.
Taryba gali iškreipti ar neteisingai traktuoti bet kokį at­
sakymą. Bet koks požymis, kad kuris nors baltasis raganius
ar ragana prijaučia kuriam nors juodajam, gali būti laiko­
mas išdavyste. Tarybos nurodymu medžiokliai gaudo vi­
sus juoduosius. Jei pagauna gyvus, jie sulaukia atpildo. Bet
kuris baltasis, padėjęs juodajam, baudžiamas mirtimi. Vi­
siems ir visada privalau įrodinėti, kad esu baltasis raganius,
ištikimas baltiesiems, ir kad mano mintys grynų gryniau­
siai baltos.

54
 Močiutė man pasakė, kad jei kas paklaus, ką jaučiu Mar­
kui, privalau sakyti, jog jo nekenčiu. Jei to pasakyti negaliu,
saugu yra tik neatsakyti išvis.
Bet čia juk Aranas.
Su juo norėčiau būti nuoširdus.
- Ar tu juo žaviesi? - spaudžia Aranas.
Pažįstu Araną geriau nei bet ką kitą, mudu kalbamės
apie daugumą dalykų, bet apie Marką niekada nesikalbėjo­
me. Net apie Arano tėvą nesikalbėjome. Mano tėvas nužu­
dė jo tėvą. Apie ką čia kalbėtis?
Ir vis dėlto... Noriu kam nors išsipasakoti, o Aranas -
geriausias ir vienintelis, kuriam galiu patikėti savo jaus­
mus. Ir jis žvelgia į mane taip, kaip visada, geranoriškai ir
susirūpinęs.
Bet kas bus, jei jam atsakysiu: „Taip, žaviuosi žmogumi,
kuris nužudė tavo tėvą“ arba „Taip, didžiuojuosi, kad Mar­
kas mano tėvas. Jis galingiausias juodasis raganius, o mano
gyslomis teka jo kraujas“. Kas bus tada?
O jis nesiliauja manęs spaudęs:
- Ar žaviesi? Ar žaviesi Marku?
Jo akys tokios šviesios, tokios nuoširdžios, taip ir mel­
džia, kad išsakyčiau savo jausmus.
Man tenka nuleisti akis. Skruzdėlės vis dar bruzda, pa­
bėgėlės tempia didžiulius nešulius į naujuosius namus.
Atsakau Aranui kaip įmanydamas tyliau.
- Ką sakei? - klausia jis.
Vis dar laikau nuleidęs galvą. Bet pakartoju kiek garsiau.

55
 - Aš jo nekenčiu.
Tą akimirką prie skruzdėlyno pamatau basas kojas. Ara-
no kojas.
Aranas stovi priešais mane ir sėdi šalia manęs. Du Ara-
nai. Tas sėdintysis susiraukia ir tiesiog akyse atvirsta į Dže­
siką, įsispraudusią į jai per ankštus Arano marškinėlius ir
šortus.
Ji pasilenkia ir sušnypščia man:
- Tu žinojai. Visąlaik žinojai, kad tai aš, ane?
Mudu su Aranu akimis palydime ją, piktai nužingsniuo­
jančią.
Jis paklausia:
- Kaip supratai, jog čia ne aš?
- Niekaip.
Tik jau ne žiūrėdamas į ją. Jos dovana įspūdinga.

Džesika nepasiduoda tik vienąkart išmėginusi savo dovaną

ant manęs. Ji maskuojasi nepriekaištingai, nė kiek ne men­
kesnis ir jos užsispyrimas ir ryžtas. Bet jos esminė bėda yra
tai, kad ji nepajėgia suvokti: Aranas niekada nebandys pra­
kalbinti manęs apie tėvą.
Ir vis vien Džesika neatlyžta. O vos tik man kyla koks
įtarimas, kad Aranas iš tiesų yra Džesika, aš ištiesiu į jį ran­
ką, paglostau ar paimu už rankos. Jei tai jis, tada nusišypso
ir abiem rankom čiumpa manąją. Jei tai Džesika - krūpteli
ir atšoka. Jai niekaip nepavyksta susivaldyti.

56
Vieną vakarą j mūsų miegamąjį ateina Debora, atsisėda ant
Arano lovos ir skaito knygą. Taip Deborai elgtis įprasta; ji
užmeta koją ant kojos kaip Debora, palenkia galvą į šoną
kaip Debora, bet man vis vien įtaru. Ji kelias minutes pasi­
klauso, ką kalbamės mudu su Aranu. Atrodo, kad skaito tą
knygą; perverčia puslapį.
Aranas nueina išsivalyti dantų.
Aš atsisėdu prie Deboros, bet ne per arti. Bet užuodžiu,
kad jos plaukai kvepia ne taip.
Pasilenkiu prie jos ir sakau:
- Ar galiu tau pasakyti paslaptį?
Ji man nusišypso.
Aš sakau:
- Tu taip šlykščiai smirdi, Džesika. Apsivemsiu, jei tuoj
neišeisi...
Ji spjauna man į veidą ir išeina dar nesugrįžus Aranui.
Bet aš turiu vieną paslaptį. Tokią juodą, tokią beviltiš­
ką, tokią absurdišką, kad niekam niekada jos nepatikėsiu.
Tą paslapties istoriją pasakoju sau naktimis gulėdamas lo­
voje. Mano tėvas visai ne blogas; jis galingas ir stiprus. Ir
aš jam rūpiu... jis myli mane. Ir nori užauginti kaip tikrą
savo sūnų, išmokyti raganystės, parodyti pasaulį. Bet bal­
tosios raganos jį nuolat persekioja ir nesuteikia progos
pasiaiškinti. Jie pjudo jį ir medžioja, bet jis puola tik tada,
kai jau nebelieka nieko, kai jam gresia pavojus. Rizikuoti,
kad aš būčiau drauge su juo, pernelyg pavojinga. Jis nori,
kad būčiau saugus, todėl man tenka augti toli nuo jo. Bet

57
jis laukia tinkamo meto, kad galėtų ateiti ir mane pasiimti.
Nori man per septynioliktąjį gimtadienį duoti tris dovanas
ir savo kraują, mūsų protėvių kraują. Ir gulėdamas lovoje aš
įsivaizduoju, kad vieną naktį jis manęs ateis ir mudu drauge
išskrisime į naktį.
 iki septyniolikos dar toli

Mes miške prie močiutės namo. Oras ramus ir drėgnas;

rudenio lapai storu sluoksniu nugulę minkštą, patižusią
žemę. Dangus lygus ir pilkas, tarsi ant juodų medžio šakų
džiovinti pakabinta sena paklodė. Džesika ištiestose ran­
kose laiko nedidelį durklą. Jo ašmenys aštrūs ir blizgantys.
Džesika kreivai šypsosi ir bando pagauti mano žvilgsnį.
Debora stovi kiek susikūprinusi, bet rami, su šypsena,
iškėlusi suglaustus delnus tarsi taurę. Močiutės rankose -
segė, kadaise priklausiusi jos močiutei, mano mamos su­
žadėtuvių žiedas ir Deboros tėvo rankogalių sąsaga. Mo­
čiutė lėtai uždeda rankas Deborai ant rankų. Paskui atveria
savo delnus, neskubėdama perduoda tas dovanas Deborai
ir sako:
- Debora, perduodu tau šituos tris daiktus, kad galėtum
gauti savo dovaną. Paskui močiutė paima durklą ir perpjau­
na sau delną, minkštą iškilumą po kairiuoju nykščiu. Jos
riešu nuteka kraujas, keli lašai nutykšta ant žemės. Ji ištiesia

59
tą delną Deborai, ta pasilenkia ir stipriai prispaudžia lūpas
prie žaizdos. Močiutė palinksta prie jos ir sušnabžda jai į
ausį slaptus žodžius, o Deboros gerklė juda jai ryjant krau­
ją. Norėdamas išgirsti burtažodį, ištempiu ausis, bet tie žo­
džiai šnara tarsi vėjo šiurenami lapai.
Kerėjimas baigtas. Debora, užsimerkusi, nuryja pasku­
tinį gurkšnį, atsitraukia nuo močiutės rankos ir atsitiesia.
Štai ir viskas. Debora jau ne ragė; ji tikra baltoji ragana.
Žvilgteliu į Araną. Jis atrodo rimtas, bet, besisukdamas
apkabinti Deboros, man nusišypso. Aš laukiu savo eilės ją
pasveikinti.
Sakau jai:
- Smagu dėl tavęs.
Ir išties smagu. Apkabinu Deborą, bet daugiau neturiu
ką jai pasakyti, taigi nueinu gilyn į mišką.
Tądien, prieš Deboros dovanojimą, gavome dar vieną
pranešimą.

Pranešimas dėl Baltųjų Anglijos, Škotijos ir

Velso raganų ir raganių tarybos nutarimo

D ra u d ž ia m a r e n g ti d o v a n o jim o c e re m o n ija s b et
k u r ia m m iš rio s b a ltų jų ir ju o d ų jų (p u sk o d is
B 0 ,5 / JO,5 ) a rb a b a ltų jų ir e ilin ių (p u s g ry n is -
B 0 ,5 / E 0 ,5 ) s ą ju n g o s p a lik u o n iu i b e B a ltų jų r a ­
g a n ų ir r a g a n ių ta r y b o s s p r e n d im o . B u s la ik o m a ,

60
 k a d v is i šio p ra n e š im o n e p a isę r a g a n ia i ir r a g a ­
n o s v e ik ia p rie š T a ry b ą . B us la ik o m a , k a d v is i
p u s k o d ž ia i, p riė m ę d o v a n a s a r k ra u ją be T a r y ­
b o s le id im o , n e p a k lu s o T a ry b a i ir s u teršė b a lt ų ­
jų ra g a n ų ir r a g a n ių v a rd ą . V is i ta ip p a sie lg ę b u s
įk a lin t i ik i g y v o s g a lv o s.

Močiutė garsiai perskaitė pranešimą, ir Džesika jau prasi­

žiojo kalbėti, bet aš jau lėkiau pro galines duris. Aranas čiu­
po mane už rankos ir tarė:
- Neitanai, mes gausime leidimą. Gausime.
Nesivarginau su juo ginčytis ir stumtelėjau į šoną. Kie­
me prie malkų krūvos gulėjo kirvis, čiupau jį ir kapojau,
kapojau, kapojau, kol nebegalėjau pakelti rankų.
Atėjo Debora, atsisėdo greta manęs tarp skiedrų. Padėjo
man galvą ant peties ir prigludo skruostu. Man labai patin­
ka, kai ji taip daro.
Ir pasakė:
- Rasi išeitį, Neitanai. Tau padės močiutė, padėsiu aš,
padės ir Aranas.
Ėmiau krapštyti pūsles ant delno.
- Kaip?
- Dar nežinau.
- Tau nederėtų man padėti. Juk tada veiksi prieš Tarybą.
Tave uždarys.
- Bet...

61
 Krestelėjau petį ir atsistojau.
- Man nereikia tavo pagalbos, Debora. Nejau nesupran­
ti? Tu tokia baisiai protinga, bet vis tiek nesupranti, ką?
Taip ją ir palikau.
Štai dabar Debora jau gavusi tris dovanas ir močiutės
kraujo, po trejų metų Arano laukia ta pati ceremonija, o
aš... Žinau, kad Taryba to neleis. Jie bijo to, kuo aš tapsiu. O
jei netapsiu raganiumi - mirsiu. Žinau, kad taip.
Privalau gauti tris dovanas ir atsigerti protėvių - savo
tėvų ar senelių - kraujo. Tačiau, neskaitant močiutės, yra
tik vienas vienintelis žmogus, kurio kraujas pavers mane
raganiumi.
Miškas tyli. Atrodo, tarsi jis stebėtų ir lauktų. Ir ūmai
susivokiu, kad tėvas nori man padėti. Puikiai žinau, kad
taip yra. Tėvas nori man duoti tris dovanas ir leisti nuryti jo
kraujo. Žinau tai ne ką ne blogiau nei moku kvėpuoti.
Žinau, kad jis manęs ateis.
Laukiu nesulaukiu.
Miškas ir toliau tyli.
Jis neateina.
Bet aš suprantu, kad jam ateiti ir mane pasiimti pernelyg
pavojinga. Taigi aš turiu keliauti pas jį.
Turiu eiti ir susirasti tėvą.
Man vienuolika. Nuo vienuolikos dar toli iki septynioli­
kos. Ir nė nenutuokiu, kaip rasti Marką. Nė nežinau, nuo ko
pradėti. Bet bent jau žinau, ką reikia daryti.

62
 tomo deivo mokykla

Pranešimas dėl Baltųjų Anglijos, Škotijos ir Velso

raganų ir raganių tarybos nutarimo

T a ry b a i tu r i b ū ti p ra n e š ta ap ie b e t k o k iu s k o n ­
ta k tu s ta rp p u s k o d ž ių (B 0 ,5 / JO,5 ) ir b a ltų jų ra ­
g a n ų , ra g a n ių ir ra g ų . T u o a tv e ju , je i p ra n e š ta n e ­
b u v o , b a u d ž ia m a n u tr a u k ia n t b e t k o k į k o n ta k tą .
K o n ta k tu la ik o m i s a n ty k ia i, k a i p u sk o d is su
b a ltu o ju r a g a n iu m i, ra g a n e , ra g u ar ra g e y r a v ie ­
n a m e k a m b a r y je arb a p er to k į a ts tu m ą , k a d g a ­
lė tų s u s ik a lb ė ti.

- Tai man dabar jau eiti ir užsirakinti rūsyje? - klausiu.

Debora paima dokumentą ir dar kartą perskaito.
- Nutraukiant bet kokį kontaktą? Ką tai reiškia?
Močiutė dvejoja.

63
 - Juk negali jie turėti omeny, kad nutrauks kontaktą su
mumis? - Debora atitraukia akis nuo močiutės ir pažvelgia
į Araną. - Ar gali?
Debora mane stulbina; ji nesupranta, nors tu ką. Taryba
gali turėti omeny, ką tik nori.
- Aš pasirūpinsiu, kad turėtume raganų ir raganių, su
kuriais bendrauja Neitanas, sąrašą. Juk tai nesunku. Nei-
tanas faktiškai su nieko nesusitinka, o ką jau kalbėti apie
baltuosius raganius ir raganas.
- Mokykloje bus O’Brajanai, - primena jai Aranas.
- Taip, bet tai ir viskas. Sąrašas bus neilgas. Tiesiog turi­
me žiūrėti, kad laikytumės taisyklių.
Močiutė teisi - sąrašas neilgas. Vieninteliai raganiai, su
kuriais turiu reikalų, - artimiausi mano šeimos nariai ir tie,
su kuriais susitinku Tarybos būstinėje, kai einu į įvertini­
mą. Niekada nedalyvauju jokiose šventėse, pobūviuose ar
vestuvėse, nes pakvietimuose, kurie atkeliauja į mūsų na­
mus, mano vardas niekada nebūna įrašytas. Močiutė pasi­
lieka namie su manimi ir nusiunčia Džesiką, o kai paaugo
Debora su Aranu, ir juos. Apie šventes papasakoja kiti, bet
pats niekada neinu.
Viso pasaulio baltieji raganiai ir raganos visada kviečia­
mi apsistoti kitų raganių ir raganų namuose, bet pas mus
lankytojų itin reta. Kai kas nors visgi vieną kitą naktį pas
mus nakvoja, į mane žiūri tarsi į kokią keistenybę ar raup­
suotąjį, ir aš kaipmat susivokiu nesirodyti akyse.

64
 Kai mudu su močiute nukeliavome į Londoną į mano
pirmąjį įvertinimą, vėlų vakarą atėjome prie vienos šeimos
Vimbldone durų, aš buvau paliktas spoksoti į raudonus
ilurų dažus, o močiutė - pakviesta užeiti. Po minutės ji išė­
jo visa drebanti ir perbalusi iš pykčio, čiupo man už rankos
ir nutempė, pasakiusi „nakvosime viešbuty“ Galima sakyti,
kad pajutau ne pyktį, o palengvėjimą.

Prieš pradėdamas lankyti Tomo Deivo mokyklą mokausi

nedidukėje kaimo mokykloje. Aš - tas lėtas, bukas vaikas
iš paskutinio suolo, tas, kuris neturi jokių draugų. Ten nei
mokytojai, nei vaikai, kaip ir dauguma pasaulio eilinių,
raganomis netiki; nesupranta, kad mes gyvename tarp jų.
Jiems aš neatrodau kuo nors ypatingas - tik tiek, kad esu
itin lėtas. Vos ne vos skaitau ir rašau ir nesu toks sumanus,
kad apgaučiau močiutę, kai praleidžiu pamokas. Vienintelis
dalykas, ką puikiai išmokstu, - kad sėdėti klasėje ir mirtinai
nuobodžiauti yra kur kas geriau nei sėdėti kur nors kitur,
veikiamam močiutės bausmės viralo. Kasdien, vos dienai
prasidėjus, tik ir laukiu, kol baigsis pamokos. Įtariu, kad vy­
resnėse klasėse geriau nebus.
Ir neklystu. Pirmą dieną Tomo Deivo mokykloje vilkiu
Arano išaugtas per ilgas pilkas kelnes, baltus marškinius nu­
trinta apykakle, nešvarų mėlynai-auksiškai-j uodai dryžuotą
kaklaraištį ir absurdiškai didelį tamsiai mėlyną švarką, nors
močiutė ir patrumpino jo rankoves. Vienintelis man duotas

65
nuo niekieno neatlikęs daiktas - pigus telefonas. Nešiojuosi
jį „dėl viso pikto“. Aranui telefoną leista turėti visai neseniai,
taigi akivaizdu, kad močiutė numano, jog toji „viso pikto“
situacija tikrai bus.
Pridedu telefoną prie ausies, galvoje pasigirsta traškesiai.
Mane erzina net tai, kad turiu jį nešiotis. Prieš išeidamas į
mokyklą užkišu telefoną už televizoriaus svetainėje, - tai
man atrodo tinkama vieta, mat nuo pastarojo man irgi ne
per seniausiai pradėjo silpnai ūžti galvoje.
Kelias į mokyklą pakenčiamas tik dėl Arano ir Deboros.
Laimei, Džesika jau iškeliavusi iš namų - mokosi tapti me­
džiokle. Medžiokliai - elitinis baltųjų raganų ir raganių bū­
rys, kurį Taryba samdo juodiesiems Britanijoje išgaudyti.
Močiutė aiškina, kad juos vis dažniau samdo kitos Europos
Tarybos, mat Britanijoje tų juodųjų jau labai mažai belikę.
Medžiokliai - daugiausia moterys, bet pasitaiko ir vienas
kitas talentingas raganius. Jie uolūs ir negailestingi, o tai
reiškia, kad Džesika ten - kaip namie.
Išvykus Džesikai, namuose pirmą kartą galiu atsipalai­
duoti, bet dabar mano rūpestis - mokykla. Meldžiu mo­
čiutę, kad man nereikėtų eiti, kad tai bus grynų gryniausia
bėda. Ji sako, kad raganos ir raganiai privalo „įsimaišyti“
į eilinių visuomenę ir „išmokti prisitaikyti“, kad man irgi
svarbu tą padaryti ir kad „viskas bus gerai“. Neatrodo, kad
nors viena iš tų frazių tiktų mano gyvenimui apibūdinti.
Mane apibūdinančios frazės, kurios ateina į galvą ir ku­
rias manau girdėsiąs, yra „bjaurus ir purvinas“, „urvinis“ ir

66
(prastinę - „kretinas“. Aš pasirengęs, kad iš manęs tyčiotųsi,
vadintų kvailiu, bjauriu ar vargšu ir kad koks nors idiotas
(Ikrai kabinėsis, nes aš mažo ūgio, bet pernelyg galvos dėl
lo nesuku. Jie taip padarys tik vieną kartą.
Visam tam aš pasirengęs, tik vienam dalykui tikrai ne -
Iriukšmui. Autobusas - rėkiantis ir žviegiantis katilas, kun­
kuliuojantis mobiliųjų telefonų garsais. Klasėje ne ką ge­
riau, nes ji nustatinėta kompiuteriais, o jie visi leidžia tokį
aukštą, smegenis rėžiantį švilpesį, kuris nesumažėja net ir
susikišus pirštus į ausis.
Kita problema, ir kol kas didžiausia, - mano klasiokė
Analiza.
Analiza - baltoji ragana, ir dar O’Brajan. Broliai O’Braja-
nai irgi mokosi mūsų mokykloje, neskaitant Kierano, kuris,
vienmetis su Džesika, irgi jau išvykęs. Najalas - Deboros
metų, o Konoras - Arano.
Analizos plaukai ilgi ir šviesūs, žvilga jai ant pečių tar­
si išlydytas baltasis šokoladas. Akys mėlynos, ilgos šviesios
blakstienos. Ji dažnai šypsosi, parodydama lygius baltus
dantis. Jos rankos neįmanomai švarios, oda - medaus spal­
vos, o nagai švyti. Uniforminiai marškiniai tobulai standūs,
tarsi išlyginti vos prieš minutę. Net ir mokyklinis švarkas
jai tinka. Analiza kilusi iš baltųjų raganų, kurių kraujas per
amžius nebuvo užterštas eilinių, o jų vienintelė sąsaja su
juodaisiais - protėviai, kurie arba juos žudė, arba buvo jų
nužudyti.
Žinau, kad man derėtų laikytis atokiai nuo Analizos.

67
 Pirmąją dieną mokytoja paprašo parašyti ką nors apie
save. Turime prirašyti po puslapį ar daugiau. Spoksau į tą
lapą, o jis nebyliai dėbso į mane. Nenumanau, ką rašyti, o
jei ir numanyčiau, vis vien negalėčiau to parašyti. Mano
pavardė, Byrnas, yra žuvusio mano motinos vyro. Aš su ja
niekaip nesusijęs. Išbraukiu ją, išdraskau. Delnai prakaituo­
ja, pieštukas slysta. Apsidairau po klasę - kiti vaikai uoliai
rašo, o mokytoja vaikšto aplink ir žiūrinėja. Priėjusi prie
manęs klausia, ar iškilo kokia problema.
- Nesugalvoju, ką parašyti.
- Na, gal tada parašytum man, ką nuveikei šią vasa­
rą? Arba apie savo šeimą? - tokiu balsu ji kalba su tais
sulėtintais.
- Jo, gerai.
- Tai palieku tave?
Aš linkteliu, spoksodamas į lapą.
Kai ji jau nueina pakankamai toli ir palinksta prie kaž­
kurio kito vaiko darbo, imu ir šį tą parašau.

-turu briodi ir sese. briods ĄrOMs jis

cjari&s o 'bebe. ^riobuj^i^si^ie.

Žinau, kad negerai, bet tai nereiškia, kad galiu tai kaip nors
pataisyti.
Turime perduoti savo rašinius į priekį ir mergaitė, pa­
ėmusi ir pažiūrėjusi į manąjį, į mane įsistebeilija.
- Ką? - klausiu.

68
 Ji pradeda juoktis ir sako:
- Mano broliui septyneri, bet ir jis parašytų geriau.
-K ą ?
Tada ji liaujasi juoktis ir atsako:
- Nieko...
Ir kone paknopstom nuskuba į klasės priekį atiduoti tų
rašinių.
Apsidairau, ar dar kas nekikena. Kiti du prie mano stalo,
regis, sužavėti apžiūrinėja rankose tvirtai suspaustus savo
pieštukus. Prie stalo kairėje sėdintys vaikai vieną sekundę
išsišiepia, o kitą jau sėdi nudelbę akis į stalą. Lygiai tas pats
ir su dešiniuoju stalu, išskyrus Analizą. Ji žiūri ne į stalą,
o šypsosi man. Nesuprantu, ar ji iš manęs juokiasi ar ką.
Nusuku akis.
Kitą dieną - matematika, ir nieko suskaičiuoti nesugebu.
Laimei, mokytoja greitai susivokė, kad jei tiesiog nekreips į
mane dėmesio, tyliai sėdėsiu ir nekelsiu jokių rūpesčių. O į
Analizą sunku nekreipti dėmesio. Atsako į vieną klausimą
ir pataiko. Atsako į kitą, ir vėl teisingai. Kai atsako ir į trečią,
aš truputį pasisuku savo kėdėje, kad į ją pažiūrėčiau, o ji vėl
žiūri į mane ir šypsosi.
Trečią dieną, per dailę, kažkas brūkšteli man per ran­
ką. Švari, medaus spalvos rankelė išsitiesia į priekį ir paima
juodą kreidutę. Rankai judant atgal, švarko rankovės sąsaga
užkabina man ranką.
- Puikus piešinys.
-K ą ?

69
 Įsispoksau į savo juodąjį strazdą, lesantį trupinius tuš­
čioje žaidimų aikštelėje.
Bet tuoj liaujuosi galvojęs ir apie strazdą, ir apie piešinį.
Mano galvoje teskamba: Ji su manimi kalbėjosi! M aloniai
kalbėjosi!
Tada pagalvoju: Atsakyk ką nors! Bet tik tiek ir teaidi
mano tuščioje galvoje: Atsakyk ką nors! Atsakyk ką nors!
Širdis daužosi krūtinėj, sulig kiekvienu žodžiu gyslose
pulsuoja kraujas.
Atsakyk ką nors!
Iš tos panikos tesugalvoju: „Man patinka piešti, o tau?“
ir „Tau gerai sekasi matematika.“
Visa laimė, kad Analiza nueina, man dar tų žodžių
nepratarus.
Ji - pirmoji baltoji ragana ne iš mano šeimos, kuri man
nusišypsojo. Pirmoji. Ir vienintelė. Niekada nemaniau, kad
taip gali nutikti; gali būti, kad jau ir nebenutiks.
Žinau, kad man reikėtų laikytis atokiai nuo jos. Bet ji
buvo maloni su manimi. Ir močiutė sakė, kad mes turime
„prisitaikyti“ ir „prisiderinti“, ir taip toliau, ir panašiai, o
mandagumas - viso to dalis. Taigi pamokos pabaigoje var­
gais negalais priverčiu savo kūną prie jos prieiti.
Ištiesiu jai savo piešinį.
- Ką manai? Jau baigiau.
Esu pasiruošęs išgirsti iš jos ką nors baisaus, kad pasi­
juoks arba iš manęs, arba iš piešinio. Bet nemanau, kad ji
taip pasielgs.

70
 Ji nusišypso ir sako:
- Jis tikrai geras.
- Taip manai?
Ji nė nežvilgteli dar kartą į piešinį, tik toliau žvelgia į
mane ir sako:
- Juk turbūt supranti, kad jis puikus.
- Visai nieko... tik ne visai pavyko asfaltas.
Ji nusijuokia, bet vos tik pakeliu į ją akis, liaujasi.
- Juokiuosi ne iš tavęs. Jis puikus.
Aš darkart pasižiūriu į tą piešinį. Visai tas paukštis
neblogas.
- Gal gali man padovanoti?
Ką?
Kam jis ja i reikalingas?
- Nieko tokio. Kvaila mintis. Bet piešinys puikus.
Ir ji, čiupusi savo pačios piešinį, nueina.
Nuo to laiko įsigudrina sėdėti šalia manęs per dailės
pamokas ir būti toje pačioje grupėje per kūno kultūrą. Per
kitas pamokas mes skirstomi pagal lygį. Aš visada būnu že­
miausiame, o ji - aukščiausiame, taigi daug nesimatome.
Kitą savaitę per dailės pamoką ji klausia:
- Ko tu į mane nežiūri ilgiau kaip sekundę?
Nežinau, ką atsakyti. Man tai atrodo ilgiau nei sekundė.
Įmerkiu teptuką į indelį su vandeniu, pasisuku į ją ir žiū­
riu. Matau šypseną ir akis, ir medaus spalvos odą, ir...
- Daugiausia dvi su puse sekundės, - sako ji.
Man atrodė kur kas ilgiau.
 - Niekada nemaniau, kad būsi toks drovus.
Aš ne drovus.
Ji pasilenkia artyn ir taria:
- Tėvai man sako, kad neturėčiau su tavimi kalbėtis.
Tada jau žiūriu į ją. Jos akys žiba.
- Kodėl? Ką jie sako apie mane?
Ji švelniai nurausta, o jos akys, atrodo, jau švyti mažiau. Į
mano klausimą neatsako, tačiau kad ir ką jie pasakė, turbūt
ne taip blogai, kad atgrasytų Analizą.
Tą vakarą, grįžęs namo, žiūriu į save vonios veidrodyje.
Žinau, kad esu žemesnis nei dauguma mano amžiaus ber­
niukų, bet nedaug. Žmonės visada aiškina, kad aš purvinas,
bet aš būnu miške, todėl sunku išlikti švariam, o ir šiaip
nesuprantu problemos dėl to purvo. Nors man patinka, kad
Analiza tokia švari. Nežinau, kaip ji tai sugeba.
Aranas ateina išsivalyti dantų. Jis aukštesnis už mane,
bet ir dvejais metais vyresnis. Jis iš tų berniukų, kurie,
kaip įsivaizduoju, turėtų Analizai patikti. Dailus, švelnus
ir protingas.
Ateina ir Debė. Darosi ankštoka. Ji irgi švari, bet ne taip,
kaip Analiza.
- Ką veiki? - klausia ji.
- O kaip tau atrodo?
- Atrodo, kad Aranas valosi dantis, o tu veidrodyje ža­
viesi savo gražiu veidu.
Aranas mane kumšteli ir nusišypso pilna burna putų.

72
 Mano atvaizdas pabando jam atsakyti šypsena ir spau­
džia dantų pastą ant šepetėlio. Valydamasis dantis žiūriu
sau į akis. Mano akys raganiaus. Eilinių akys blankios. O
visų raganų ir raganių, kokius tik mačiau, - žvilgančios.
Arano akys šviesiai pilkos su sidabro žvilgesiu, Debės tam­
sesnės, pilkai žalios, žaižaruojančios sidabriškai ir žalsvai.
Analizos akys žydros, su pilkais brūkšniais, kurie sukasi
ir žėri, ypač jei ji mane traukia per dantį. Nei Debora, nei
Aranas to žėrėjimo nemato, nemato ir močiutė; ji sako, kad
tik labai nedaug raganų ir raganių tai sugeba. Nesakiau jai,
kad pažiūrėjęs į veidrodį sidabrinio žaižaravimo nematau,
bet mano akyse pamažu sukasi tamsūs trikampiai, ir jie vi­
sai neblizga. Jų juoduma ne žėrinti, o tuščia ir gili.

Analizos brolių, Nijalo ir Konoro, akys žydros su sidabro

blizgučiais. Iš jų šviesių plaukų, ilgų rankų ir kojų ir dailių
veidų iškart pažinsi, kad tai broliai O’Brajanai. Per pertrau­
kas ir pietus vengiu Analizos, tarytum žinodamas, kad jei
jos broliai pamatys mus kartu, jai bus blogai. Bjauru net pa­
galvoti, kad jie gali pamanyti, jog jų bijau, bet tikrai nenoriu
pridaryti Analizai bėdos, o šita mokykla tokia didelė, kad
norint nesunku išvengti žmogaus.
Pirmo mokslų mėnesio pabaigoje dulkia tokiu smulkiu
lietučiu, kuris greitai prilimpa tau prie odos ir švariai nu-
prausia. Aš sporto aikštelės gale, stoviu atsirėmęs į sieną ir
svarstau, kokios gali būti alternatyvos popietinei geografijos

73
pamokai, ir pamatau iš už kampo išnyrančius Nijalą ir Ko-
norą. Jų šypsenos byloja, jog surado, ko ieškoję. Nepajudu
nuo sienos, bet irgi jiems nusišypsau. Čia bus kur kas įdo­
miau nei Misisipės delta.
Pradeda Nijalas:
- Matėme, kaip kalbiesi su mūsų seserimi.
Nesuprantu, nei kada, nei kur, bet nesivarginu klausti ir
pažvelgiu, tarsi sakydamas „tai ką?“
- Tik laikykis nuo jos toliau, - sako Konoras.
Abu stovi, tarsi nelabai žinodami, ką daryti toliau.
Kone nusijuokiu, kad juodu tokie neišmanėliai, bet nie­
ko nesakau, svarstydamas, ar viskas tuo ir baigsis.
Gal taip ir būtų pasibaigę, bet už jų išdygsta Aranas ir
surinka:
- Kas čia vyksta?
Jie atsisuka į jį ir pasikeičia. Arano jie nebijo ir tikrai ne­
leis jam pamatyti, kad manęs kiek baiminasi.
Vienu balsu išrėžia:
- Atsiknisk.
Kai jis neatsiknisa, Nijalas ima artintis prie Arano.
Aranas nekruta iš vietos ir sako:
- Aš liksiu su broliu.
Suskamba pietų pertraukos pabaigą skelbiantis skambu­
tis, ir Nijalas stumteli Araną už peties, išrėždamas:
- Varyk į klasę.
Aranas priverstas atsitraukti, bet paskui jis žengia žings­
nį į priekį ir atsako:

74
 - Be brolio neisiu.
Konoras žiūri į Araną, į mane jis pasisukęs šonu, ir taip
Jo veidas atrodo pernelyg viliojamai. Smarkiai vožiu jam
kairiuoju kabliu, kaip man jau išeina. Konorui dar nepar­
virtus ant žemės, pritūpiu už Nijalo ir alkūne žiebiu jam į
pakinklius. Tas irgi krenta, taip teatrališkai, kad vos spėju
pasitraukti. Dar vis tupiu, taigi dukart vožiu jam į snukį,
tik žinau, kad reikia suktis greitai uždengti Konoro. Paky­
lu, viena koja spiriu Nijalui į šoną, ir jis nurieda, o kita -
besistojančiam Konorui į petį. Tačiau Nijalas daug pavo­
jingesnis, mat jis kur kas didesnis ir tvirtesnis, bet puikiai
susivokia nusiristi toliau, kai jau raunuos į jo pusę. Visgi
jau nepataikau jam įspirti, nes Aranas sučiumpa mane už
pečių, stebėtinai stipriai, ir nutempia šalin. Nelabai ir prie­
šinuosi. Padariau pakankamai.
Einant atgal į mokyklos pastatą, Aranas laiko mane ap­
kabinęs per pečius. Smarkiai prispaudęs, bet priėjus prie
durų stumteli į šoną. Piktai.
- Kas yra? - klausiu.
- Ko tu juokiesi?
Nejau juokiausi? Nesusivokiau.
Aranas nueina vidun, ištiesęs rankas, tarsi gindamasis
nuo manęs. Durys už jo užsitrenkia.

75
 dar pasimušam, truputį parūkom

Tą popietę į mokyklą nebegrįžtu. Nueinu į mišką ir per jį

paržingsniuoju namo, stengdamasis, kad pareičiau kartu su
Aranu ir Debora. Laukiu, kad Aranas ką nors pasakytų, bet
jis baudžia mane tyla. Taip visą vakarą. Tikiuosi, kad atlyš
einant gulti, bet kai užeinu į kambarį, jis jau po antklode ir
gesina šviesą. Vėl ją uždegu ir stoviu nugara į duris.
- Apie muštynes močiutei papasakosiu rytoj.
Guzas po antklode neatsako.
- Juk žinai, kad muštis normalu, ką? Dauguma berniukų
mušasi. Būtų keista, jei aš nesimuščiau.
Vis tiek nieko.
- Juokiausi, nes mes juos įveikėme. Man palengvėjo.
Žiūrėkim tiesai į akis, tu buvai mano pusėje; mes buvom
blogesnėj padėty.
Jis vis vien nereaguoja.
- Tai nereiškia, kad aš velnias.
Galiausiai ji sukruta, atsisėda ir žiūri į mane.

76
 - Juk žinai, kad jie sakys, jog pradėjai tu.
Aišku, kad žinau. Žinau, kad net jei ir nesipriešinsiu, net
Jei vengsiu Analizos, net jei atsiklaupęs laižysiu Nijalui ir
Konorui batus, vis vien bus tas pats; jie darys, ką nori, sa­
kys, ką nori, ir bus tikima tuo, ką jie sako. Aranas vis dar
nesusitaiko su tuo, kad man nėra jokių vilčių. Tačiau jis at­
rodo labai nuliūdęs.
Atsisėdu ant savo lovos ir klausiu:
- Ar daug prisikenti dėl to, kad tu man netikras brolis?
- Aš - tavo brolis. - Ir pažvelgia į mane tuo savo žvilgs­
niu, švelniausio pasaulyje žmogaus žvilgsniu.
- Tada ar daug prisikenti už tai, kad tu mano brolis?
- Nedaug.
Jis visai nemoka meluoti, bet už tai, kad bando, myliu jį
tik dar labiau.
- Ir, šiaip ar taip, - sako jis, - visą gyvenimą gyvenau su
Džesika. Tie juokdariai tik mėgėjai.

įdomu, kada Nijalas ir Konoras vėl mane užsipuls? Labiau­

siai jaudinuosi, kad jie užsipuls Araną, bet jie nepuola. Gal
suvokia, kad tai kvailiau nei tiesiog atkeršyti man.
Po tų muštynių išeinu iš mokyklos po pietų ir maluosi
po gretimas gatves, vengdamas O’Brajanų ir visų kitų, ko
tik galiu, bet toks buvimas labai varganas ir po dviejų savai­
čių man nusibosta slapstytis.
Kai Nijalas ir Konoras išnyra iš už kampo, rymau prie
sienos toje pačioje vietoje, kur mušėmės pirmą kartą. Žinau,

77
šįkart jie bus geriau pasirengę, bet manau, kad jei visų pirma
išversiu iš koto Nijalą, gal man visai pasiseks.
Jie bėga į mane, ir matau, kad jie tikrai geriau pasirengę;
Nijalo rankose - plyta.
Geriausia gynyba - puolimas. Kažkur tai girdėjau. Tai­
gi pasileidžiu į juos rėkdamas visa gerkle - bjauriai, su
keiksmais.
Nijalas kaip reikiant sutrinka, ir jį nustumiu į šoną, pra­
lekiu ir nelabai gerai stumteliu per kelis žingsnius atsilie­
kantį Konorą. Tačiau Nijalas kažkaip ištiesia ranką ir čium­
pa mane už švarko. Atsiplėšiu nuo jo, bet Konoras griebia
mane abiem rankom ir prispaudžia mano kairiąją ranką.
Bandau vožti jam dešiniąja, bet viskas baigta.
Konoras mane laiko, o Nijalas ta plyta vožia man per
galvą.
Tada man taranuoja nugarą, turbūt vėl ta pačia plyta. Bet
aš dar laikausi.
Tada
B
U
M
Smūgis man nuvibruoja nugara, ir aš sustoju it įbestas.
Mane įkalė į asfaltą tarsi vinį.
Konoras nustumia jį nuo manęs.
Jis spokso į mane. Atrodo išblyškęs, pravira burna.
Išsigandęs.

78
 Ir dingsta.
Ir tada tas asfaltas lėtai lėtai pakyla man j veidą, ir dar
upėju pagalvoti, jog dar niekada nemačiau, kad asfaltas taip
darytų, ir pasvarstau, kaip...

Mano kūnas atšalęs... ir guli ant kažko kieto. Skruostas pri­

trėkštas prie kažko kieto. Burnoje kraujo skonis.
Bet aš jaučiuosi gerai. Keistai, bet gerai.
Kai atsimerkiu, viskas pilka ir neryšku.
Sutelkiu žvilgsnį. Ak, taip, ta sporto aikštelė... prisimenu...
Nejudu. Plyta guli šalia, ant asfalto. Ji irgi nejuda. Ir atro­
do taip, tarytum jai irgi buvo prasta diena.
Vėl užsimerkiu.

Aš miške prie namų. Tik miglotai pamenu, kaip čia atėjau.

Guliu ant nugaros, žiūriu į dangų, visur skauda. Nesisėdu,
bet apsičiupinėju veidą pirštais, milimetras po milimetro,
lėtai ir nedrąsiai liesdamas vietas, kur žinau, kad nieko gero.
Lūpa ištinusi ir nejautri, vienas dantis kliba, kažkodėl
peršti liežuvį, nosis kruvina, dešinė akis sutinusi, o žaiz­
da virš kairiosios ausies plūsta krauju ir kažin kokiu lipniu
skysčiu. Ant viršugalvio užaugęs didelis kupolas.

Močiutė nuprausia man veidą ir patepa tepalu mėlynes ant

rankų ir nugaros. Galvos oda vėl kraujuoja, močiutė nuskuta
plaukus aplink žaizdą ir irgi patepa ją tuo savo tepalu. Visa
tai ji daro tyliai, mat nutilo, vos pasakiau, su kuo mušiausi.

79
 Pažvelgiu į veidrodį ir nusišypsau, nepaisydamas suti­
nusios lūpos. Po abiem akim - mėlynės, yra ir kitų spalvų -
lenda violetinė, žalia ir geltona. Dešinioji akis taip sutinusi,
kad jos nė nesimato. Nosis išbrinkusi ir skausminga, bet
nesulaužyta. Virš kairiosios ausies nuskusta, oda storai iš­
tepta tirštu geltonu tepalu.
Kol akys nesugyja, močiutė leidžia nelankyti mokyklos.
Laimei, iki to laiko plikė jau pradeda ataugti. Pirmą dieną
piešiant Analiza atsisėda šalia manęs. Ir sušnabžda:
- Jie man pasakė, ką padarė.
Būdamas namie daug galvojau apie Analizą ir jos bro­
lius. Žinau, kad būtų protinga ją ignoruoti, ir beveik esu
tikras, kad jei jos paprašysiu, ji manęs šalinsis. Jau esu
paruošęs nedidelę prakalbą, maždaug tokią: „Labai pra­
šau, daugiau nesikalbėk su manimi, o aš nesikalbėsiu su
tavimi.“
Bet Analiza sako:
- Atleisk. Čia aš kalta.
Ir tai, kaip ji tai pasako - tarsi atsiprašinėtų, tarsi iš tiesų
būtų nusiminusi, - mane įsiutina. Žinau, kad ne ji dėl to
kalta, ir net ne aš.
Ir pamirštu tą netikusią savo prakalbą ir visus savo nie­
kam tikusius ketinimus, vietoj to paliečiu jos ranką pirštų
galiukais.

Per visas dailės pamokas mudu su Analiza šnabždamės ir

žvalgomės vienas į kitą, ir aš žvilgsnį išlaikau kur kas dau­
giau nei dvi su puse sekundės. Tačiau norėčiau žiūrėti į
j 4 būnant dviese, lygiai kaip ir ji. Pradedame galvoti, kaip
mums taip pabūti, vieniems.
Surezgame planą susitikti ant Skardžio kalno, tai tyli
vieta pakeliui į Analizos namus iš mokyklos. Bet kaskart,
kai paklausiu, ar šiandien jau ta diena, kai galime susitikti,
Analiza purto galvą. Broliai ją saugo, laikosi netoliese, vos
jai baigiasi pamokos ir ji išeina iš mokyklos.
Analiza yra ne vienintelė, kurią saugo. Kai sugrįžau į
mokyklą, Aranas su Debora stengiasi būti su manimi nuo
autobuso iki klasės durų. Aranas lydi mane namo ir pats
nepietauja, kad tik būtų su manimi.
Bet, nepaisant Analizos, mokykloje darosi nepakenčia­
ma. Triukšmas mano galvoje neatlyžta, ir nors iš paskuti­
niųjų stengiuosi nekreipti į jį dėmesio, kartais kyla noras
išplėšti jį iš galvos ir klykti iš pasiutimo.
Po sumušimo praėjus kelioms savaitėms, man galvoje
šnypščia. Dabar informatikos pamoka, ir nesuprantu, ką
čia turėtume daryti, man neįdomu, nerūpi. Atsiprašau ir
pasakau, jog noriu į tualetą, ir mokytojas, regis, nepriešta­
rauja, kad išeinu iš klasės.
Išėjus į koridoriaus tylą pasidaro lengviau, neturėdamas
daugiau ką veikti, nužingsniuoju į tuliką.
Įeinu, kai Konoras kaip tik išeina iš kabinos.
Akimirksniu susivokiu, kad reikia naudotis proga, ir
puolu jį, daužau kumščiais, o kai jis sudrimba ant grindų,
dar kelissyk įspiriu.

81
 Konoras nedaro nieko daugiau, tik dangstosi. Net ne­
bando man suduoti. Mano puolimą sustabdo ne jis, o pro
šalį einantis ponas Teiloras, istorijos mokytojas. Jis atplėšia
mane nuo Konoro ir laiko stipriai prispaudęs prie prakai­
tuotos krūtinės, o Konoras tuo tarpu raitosi ant grindų ir
kiek įmanydamas inkščia.
Ponas Teiloras sako Konorui:
- Jei jauti, kad tau kažkas rimta, nejudėk. Jei ne, stokis ir
duok tave apžiūrėti.
Prieš stodamasis Konoras dar kelias sekundes paguli.
Man jis atrodo visai sveikas.
- Einam su manim. Abu.
Tai ne prašymas, ir net ne reikalavimas, labiau liūdna
pastaba.
Ponas Teiloras laiko mane už riešo taip smarkiai, kad net
nutirpsta delnas. Mes sparčiai einame ilgais tuščiais korido­
riais cypiančiomis grindimis ir paliekame Konorą medici­
nos punkte, kurį net nežinojau esant. Tada ponas Teiloras
pasuka mane direktoriaus kabineto link, ir mes jau stovime
ant kilimo prie jo sekretorės stalo.
Ponas Teiloras paaiškina jai situaciją, ta linkteli, pabel­
džia į direktoriaus duris ir dingsta už jų. Nepraeina nė mi­
nutė, ji sugrįžta ir pasako, kad galime užeiti.
Ir tik sustojus priešais pono Brauno Stalą ponas Teiloras
paleidžia mano riešą ir sudrimba į kėdę šalia manęs. Kėdė
sugirgžda.
Ponas Braunas barškina klaviatūrą nepakeldamas akių.

82
 Ponas Teiloras paaiškina pagavęs mane besimušantį.
Per visą pasakojimą apie mano muštynes ponas Braunas
toliau barškina klaviatūrą, paskui dar ilgiau. Atrodo, skaito,
kas surašyta ekrane. Paskui giliai atsidūsta, pasisuka į poną
Teilorą ir padėkoja už budrumą. Dar kartą giliai atsidusęs
pirmąkart pažvelgia į mane. Išaiškina man apie deramą el­
gesį, kad būsiu paliktas po pamokų, ir paliepia grįžti į klasę.
Akivaizdu, kad jam tai ne pirmas kartas, mat toji procedūra
netrunka ilgiau nei penkias minutes.
Turiu grįžti į klasę. Informatikos pamoka dar nebus
pasibaigusi.
- Ne, - nespėju nė pagalvoti, kai man iš lūpų išsiveržia
šitas žodis.
Ponas Braunas nustemba:
-K ą ?
- Ne. Į tą pamoką aš negrįšiu.
- Ponas Teiloras tave palydės, - ponas Braunas deda ga­
lutinį tašką ir vėl nusisuka į kompiuterį.
Ponas Teiloras kriuksėdamas ima kilti nuo kėdės.
Aš stumteliu jį atgal.
-N e .
Atsisuku, griebiu pono Brauno klaviatūrą jam iš po ran­
kų, tos taip ir sustingsta virš stalo. Trenkiu tą klaviatūrą į
monitoriaus šoną ir viską numetu ant grindų. Pasakau:
- Pasakiau - ne.
Ponas Teiloras vis dar sėdi, bet vėl čiumpa man už rie­
šo ir patraukia į save. Nesipriešinu, bet pasinaudoju tuo

83
momentu, pasuku, trenkiuosi į jį ir mudu nuvirstame.
Ponas Teiloras mosuoja rankomis, bandydamas mus par­
skraidinti į vertikalią padėtį. Bet nepavyks. Užtai dabar aš
laisvas ir, kitaip nei ponas Teiloras, minkštai kritęs.
Atsistoju ir išeinu iš kabineto.
Nesu tikras, ar pakankamai prisidirbau, kad mane iš­
mestų iš mokyklos, taigi čiumpu sekretorės kėdę ir sviedžiu
pro langą, o tada patraukiu išėjimo link ir pakeliui dar pa­
leidžiu gaisro signalizaciją. Idant būtų visai užtikrinta, ta
sekretorės kėde, kaip tik patogiai nusileidusią netoliese, su­
daužau direktoriaus mašinos langą.
Kai grįžtu namo, manęs jau laukia policija.

Į mokyklą grįžti dar tenka, bet tik vieną kartą, kad oficialiai
atsiprašyčiau ponų Brauno ir Teiloro. Konoro atsiprašyti
kažkodėl neprivalau. Močiutė nepatenkinta dėl dokumentų
tvarkymo ir socialinės darbuotojos vizitų. Turėsiu atidirbti
50 valandų viešųjų darbų.
Viešuosius darbus dirbame keturiese, valome sporto
centrą. Manau, kad dienos bėgs greičiau, jei ką nors veiksi­
me - kad ir valysime, - bet Lijamas, vyriausias ir labiausiai
patyręs atsilyginimo visuomenei srityje, nė nenori apie tai
girdėti. Pirmą valandą apsimetinėjame beiešką skudurų ir
šluotų; bent jau aš apsimetinėju, o Lijamas tiesiog šiaip ma­
klinėja. Paskui išeiname parūkyti. Dar nebuvau bandęs, bet
Džo čia tikras ekspertas, net moka pūsti ratilus, vieną po
kito. Išmoko mane visko, ką moka.

84
 Raumeningas jaunuolis, dirbantis sporto centro priima­
majame, prorečiais išlenda ir liepia grįžti atgal ir valyti. Mes
nekreipiame į jį dėmesio, ir jis nueina.
Daugiausia dienos laiko praleidžiu sėdėdamas lauke, rū­
kydamas ir klausydamasis, ką šneka kiti.
Lijamas daugybę kartų sugautas vagiant. Ima viską, ne­
svarbu, vertinga ar ne, naudinga ar ne. Svarbiausia - vog­
ti, o ne tai, ką vagia. Džo sugautas vagiant parduotuvėje,
o Brajanas sudaužė vogtą automobilį, ir jo kaklas vis dar
Įtvertas.
Kai nesėdime ir nerūkome, vaikštinėjame po sporto
centrą. Kartais nešiojuosi šluotą. Šeštadienio rytais žmonių
daugiausia. Mudviem su Džo patinka stebėti karatė treni­
ruotes. Jos skirtos vaikams, nuo pradedančiųjų iki juodojo
diržo. Paskui vėl einame į kiemą ir treniruojamės rūkyti.
Vieną šeštadienį, kai pasibaigia karatė treniruotė, pama­
tome, kad Brajanas su brangiais naikais. Jis sako:
- Galbūt dabar pradėsiu sportuoti. Kad jau nuėmė tą
įtvarą.
Lijamas atsako:
- Puiku. Just do it, toks mano moto.
Mudu su Džo gulime ant neaukštos plačios tvoros ir iš­
sitraukiame savo „Marlboro Light“ Treniruojuosi leisti tris
ratilus, su ketvirtuoju, einančiu per visų jų vidurį. Jau be­
veik pavyksta, tik ūmai kažkas išlenda pro avarinį išėjimą
ir surinka:
- Kuris iš jūsų, mulkiai, paėmėt mano sportbačius?
 Baigiu leisti dūmus ir pažvelgiu į tą berniuką. Jis vienas
iš tų vaikų su juodaisiais diržais, tik dabar jau užsimovęs
džinsus, bet dar basas.
Ujamas su Brajanu dingę.
- Atiduodat. Staigiai!
Juodadiržis berniokas pasileidžia į mudu su Džo.
Nesistoju, tik pakeliu kojas su purvinais batais ir sakau:
- Aš neėmiau.
Džo atsisėda ir daužo savo senų sportbačių kulnais j
tvorą, bet nesako nieko. Išpučia dūmų ratilą, o paskui pro
jo vidurį paleidžia berniukui į veidą dailios cigaro formos
dūmų raketą.
Atsisėdęs sakau:
- Matėm, kaip tu treniruojies kung fu.
- Karatė.
- Supratau... karatė. Turi juodąjį diržą, ane?
- Taip.
- Jei mane išversi iš kojų, atgausiu tau batus.
Džo nusijuokia.
- Geras, va ir iššūkis.
- Bet jei aš tave išversiu, leisi tam, kas juos turi, pasilaikyti.
Berniukas su juodu diržu ilgai nemąsto. Jis visa galva
aukštesnis už mane, sveria mažiausiai dešimt kilogramų
daugiau ir, spėju, yra tikras, kad aš juodojo diržo neturiu.
Jis iškart atsistoja kovine poza ir sako:
- Nagi, pirmyn.

86
 Išsiimu cigaretę iš burnos ir ištiesiu ranką, tarsi norėda­
mas ją paduoti Džo, bet tuo pačiu metu pakeliu kojas, kad
užšokčiau ant tvoros ir mesčiausi į tą berniuką, - užšoku
jam keliais ant pečių. Sekundė ir jis ant žemės, o aš nusilei­
džiu ant kojų.
Atsitraukiu nuo jo. Jis atrodo gerokai įsiutęs.
Susivokiu, kad numečiau cigaretę, ir pasilenkiu pakelti,
o tada ūmai, tarsi per kokį kung fu filmą, atsiranda karatė
mokytojas. Jis neaukštas, greičiausiai perkopęs keturiasde­
šimt, matyti, kad su juo geriau nejuokauti. Kitaip nei visi
vaikai jo treniruotėse, jis atrodo tarsi trenkęs ne vienam, o
paskui gavęs ir atgal.
Tačiau jis sako tam berniukui su juoduoju diržu:
- Susitarimas yra susitarimas, Tomai. Jis nugalėjo. O tau
derėjo greičiau reaguoti.
Džo suprunkščia.
Ponas Karatė padeda tam berniukui atsistoti ir jį
nusiveda.
Lyg niekur nieko paimu cigaretę ir patraukiu.
Ponas Karatė man šūkteli:
- Jos tave nužudys.
Džo išpučia milžinišką ratilą, bet šis keistos formos, nes
jis negali susilaikyti nesišiepęs.
Tiedviem karatistams dingus iš akiračio, Džo klausia:
- Negi planuoji taip ilgai gyventi, kad mirtum nuo plau­
čių vėžio?

87
 penktasis pranešimas

Praėjus maždaug savaitei po mano pašalinimo iš mokyklos,

močiutė sako mokysianti mane namuose. Puiku. Jokios
mokyklos. Nei „prisitaikymo“, nei „prisiderinimo“.
Ji sako:
- Tai mokykla, tik namie.
Ji paima senus Arano vadovėlius, rašiklius ir popieriaus,
ir mudu susėdame prie virtuvės stalo. Atliekame keletą pra­
timų, labai lėtai. Man sunku perskaityti klausimus, o kol
rašau abėcėlę, močiutė vaikšto po virtuvę. Pažiūrėjusi, ką
parašiau, ji padeda Arano vadovėlius ten, kur buvo.
Po pietų mudu išeiname pasivaikščioti po mišką, kalba­
mės apie medžius ir augalus ir su didinamuoju stiklu apžiū­
rime kelias kerpes.
Kai pareina Aranas, močiutė paprašo jo pasėdėti su ma­
nimi, kol skaitysiu. Aranas visada kantrus, o su juo man
niekada nebūna gėda, bet tai vargina, aš labai lėtas. Močiutė
stovi ir stebi. Vėliau ji sako:

88
 - Su knygomis tau nelemta draugauti, Neitanai. Aš tikrai
neturiu tiek kantrybės ir sugebėjimų, kad išmokyčiau tave
Hkaityti. Jei norėsi išmokti, teks bandyti Aranui.
- Man tas pats.
Nors žinau, kad Aranas neatlyš ir reikalaus nepasiduoti.
- Aš neprieštarauju. Tačiau yra daugybė kitų dalykų, ku­
riuos reikia sužinoti.

Kitą dieną mudu su močiute leidžiamės iškylon į Velsą. Ke­

lionė traukiniu trunka dvi valandas. Šalta ir vėjuota, bet ne­
lyja. Vaikštome kalvomis, man nepaprastai smagu žiūrėti,
kur auga augalai ir gyvena laukiniai gyvūnai, kaip jie auga,
kur jų namai.
Pirmą šiltą balandžio dieną liekame nakvoti, miegame
po atviru dangumi. Daugiau niekada nenorėsiu miegoti vi­
duje. Močiutė papasakoja man apie žvaigždes ir paaiškina,
kaip mėnulio fazės veikia jos renkamus augalus.
Grįžus namo močiutė man aiškina apie viralus, bet, pa­
lyginti su ja, aš tikras netikša, nenujaučiu, kaip ji, kaip tie
augalai veiks kartu ar vienas kitą neutralizuos. Bet vis vien
išmokstu jos viralų virimo pagrindus ir sužinau, kaip jos
prisilietimas ar net kvėptelėjimas suteikia jiems magiškų
savybių. Ir išmokstu gaminti paprastus vaistinius tepalus
žaizdoms, pastą, ištraukiančią nuodus, ir migdančią trauk­
tinę, bet žinau, kad niekada nepagaminsiu nieko magiško.
Turiu Velso žemėlapius ir gerai juos išstudijuoju. Žemė­
lapius skaityti man nesunku, tai juk piešiniai, o aš galiu tą
žemę įsivaizduoti galvoje. Sužinau, kur teka visos upės, kaip
išsidėstę kalnai ir slėniai, kur per juos veda keliai, vietas,
kur galima rasti prieglobstį ir vandens, kur galiu maudytis,
žvejoti ir statyti spąstus.
Netrukus jau važinėju į Velsą pats vienas, dažnai pralei­
džiu ten po dvi ar tris dienas, miegu lauke ir maitinuosi tuo,
ką duoda žemė.
Kai vienas išvažiuoju pirmą kartą, guliu ant žemės. Gu­
lėti ant Velso žemės - ypatinga. Stengiuosi suprasti: aš lai­
mingas, kai būnu su Aranu, jau pats buvimas su juo, jo lėtos
ir taikios prigimties stebėjimas yra ypatingas; aš laimingas
su Analiza, išties laimingas, galėdamas žiūrėti į jos grožį, o
būnant su ja pamiršti, kas aš toks, irgi gana ypatinga. Bet
gulėti išsitiesus ant Velso kalvų - kas kita. Geriau. Tada tai
tikrasis aš. Tikras aš ir tikras kalnas, gyvi ir kvėpuojantys
tarsi vienas.
Man sukanka dvylika, ateina metas dar vienam įverti­
nimui. Negaliu jų pakęsti, bet kad galėčiau vėl būti laisvas,
valdausi, prisiverčiu vieną dieną taikstytis su Taryba, Tary­
bos nariais, svėrimu ir matavimu. Šito įvertinimo pabaigo­
je jie klausinėja močiutę apie mano mokymąsi, nors gana
akivaizdu, kad žino, jog esu išmestas iš mokyklos. Močiu­
tė jiems daug nepasakoja, nepamini ir iškylų. Atrodo, kad
įvertinimas praėjo visai neblogai. Man priskirtas kodas vis
dar nenustatytas.
Po savaitės sulaukiame dar vieno pranešimo. Susėdame
prie virtuvės stalo, ir močiutė jį garsiai perskaito.

90
 Pranešimas dėl Baltųjų Anglijos, Škotijos ir Velso
raganų ir raganių tarybos nutarimo

Siekiant užtikrinti visų baltųjų raganų ir ra­

ganių saugumą, buvo nutarta, kad puskodžiai
(B0,5 / JO,5) gali pasitraukti iš savo registruotos
gyvenamosios vietos tik gavę išankstinį Tarybos
leidimą. Visiems puskodžiams, aptiktiems ten,
kur būti jiems leidimas nesuteiktas, bus apribo­
tas bet koks judėjimas.

- To jau per daug. Jam baigsis namų areštu, - sako

Debora.
- Ko gero, jie žino, kad Neitanas važinėja į Velsą? - su­
sirūpina Aranas.
- Nežinau. Bet taip, reikia manyti, kad žino. Maniau, jie
lai leidžia, nes... - močiutė nutyla.
Žinau, ką ji manė. Taryba gali naudotis manimi, kad pri­
siviliotų Marką, kad sugundytų jį su manimi pasimatyti, o
jei jis pasirodytų, jie puls ir nužudys jį... nužudys mus. Ta­
čiau dabar, regis, jie nori apriboti mano judėjimą.
Akivaizdu, kad Debora irgi pagalvojo apie Marką. Ji
sako:
- Gal tai kaip nors susiję su ta šeima šiaurės rytuose, ku­
rią užpuolė Markas.
Visi sužiūrame į ją.
- Negirdėjot? Jie išžudyti.
 - Iš kur žinai? - klausia močiutė.
- Nuolat būnu ištempusi ausis. Juk mums visiems ta
tenka daryti, ar ne? Dėl Neitano... ir dėl pačių savęs, jei k;
- Ir kaipgi tu būni tas ausis ištempusi? - klausia Aram
Debora padvejoja, bet paskui pakelia smakrą ir sako:
- Susidraugavau su Nijalu.
Aranas papurto galvą.
- Tiesiog ryte ryju kiekvieną jo žodį ir aiškinu jam, ko]
jis gražus ir protingas, o jis... man pasakojasi.
Aranas palinksta prie Deboros bartis, man rodos, b<
jam dar nespėjus prasižioti, ji rėžia:
- Nepadariau nieko blogo. Kalbuosi su juo ir klausau;
ką jis šneka. Kas čia tokio?
- O kai jis apkalbinėja Neitaną? Ką tada sakai?
Debora pažvelgia į mane.
- Niekad su juo nesutinku.
- Bet ar prieštarauji? - pasakyti pašaipiau Aranas ji
negalėtų.
- Aranai! Manau, kad tai puiki mintis, - nutraukiu aš.
Močiutė sako, kad Taryba nuolat šnipinėja. Labai teisini
prieš juos naudoti jų pačių taktiką. Be to, Debora teisi -
nedaro nieko blogo.
- Bet ir nieko gero.
Prieinu prie Deboros, pabučiuoju jai į petį ir sakau:
- Ačiū, Debora.
Ji apkabina mane.
- Taigi, Debora, ką sužinojai? - klausia močiutė.

92
 Debora atsidūsta.
- Nijalas sakė, kad praeitą savaitę Markas išžudė šeimą -
vyrą, moterį ir jų paauglį sūnų. Nijalo tėvas buvo iškviestas
Į dėl to surengtą neeilinį Tarybos susirinkimą.
- Negaliu patikėti, kad jis tau visa tai papasakojo, - vėl
purto galvą Aranas.
- Nijalas labai mėgsta girtis savo šeima. Turbūt jau kokius
dešimt kartų man pasakojo, kad Kieranas mokosi tapti me­
džiokliu ir pirmauja visuose jiems rengiamuose bandymuo­
se, nebent jį, žinoma, aplenkia Džesika. Pasirodo, Kieranas
trokšte trokšta, kad jo pirmoji užduotis būtų šitas tyrimas.
- O kas buvo toji šeima? - klausia močiutė.
- Nijalas sakė, kad jų pavardė buvo Grėjai. Ji buvo me­
džioklė, o jis kažką dirbo Taryboje. Ar žinai juos?
- Pavardė girdėta, - atsako močiutė.
- Nijalas sakė, kad tie Grėjai sergėjo kažką, kas vadinasi
Ferbornu, o Markas to Ferborno ieškojo. Nežinau, kas tas
Ferbornas; nė nenutuokiu, ar žino pats Nijalas. Manau, kad
kai jo paklausiau, jis susivokė per daug prisišnekėjęs, ir nuo
to laiko beveik neprataria man nė žodžio.
Tyliu. Dėl kažkokios priežasties mano tėvas ką tik nužu­
dė dar tris žmones, įskaitant vos keleriais metais už mane
vyresnį berniuką. Gal čia koks nesusipratimas? Jis bandė
jiems paaiškinti, kad nėra toks blogas, kad nenori jiems
kenkti... Jis tenori to Ferborno. Gal jam to Ferborno rei­
kėjo, kad ir kas tai būtų, bet jie jam nedavė, net neklausė...
Užpuolė jį, o jis gynėsi ir...

93
 Močiutė sako:
- Parašysiu Tarybai ir paprašysiu leidimo tau važinėti į
Velsą.
- Ką? - nelabai klausiau, kas kalbama.
- Pranešime rašoma, kad kelionėms tau reikia leidimo.
Parašysiu Tarybai ir jį gausiu.
- Ne. Nenoriu, kad jie žinotų, kur važinėju. Nenoriu jų
leidimo.
- Ruošiesi važinėti jiems nepranešus?
- Močiute, būk gera. Tiesiog paprašyk leidimo keliauti
po vietinius miškus, parduotuves ir panašiai. To, kas man
nelabai rūpi.
- Bet Neitanai, čia rašo... - močiutė žvilgteli į tą doku­
mentą: „Visiems puskodžiams, aptiktiems ten, kur būti jiems
leidimas nesuteiktas, bus apribotas bet koks judėjimas.“
- Žinau, ką ten rašo. Ir žinau, ką noriu daryti.
- Tau tik dvylika, Neitanai. Nesupranti, kad jie...
- Močiute, suprantu. Viską suprantu.

Vėliau tą patį vakarą, kai rengiuosi gulti, Aranas bando su

manimi pasišnekėti. Turbūt močiutė jo paprašė. Jis sako,
kad man reikėtų „permąstyti“, „gal prašyti leidimo lankytis
kurioje nors vienoje Velso vietoje“ ir panašiai. Suaugusiųjų
šneka. Močiutės šneka.
Teatsakau jam:
- Ar suteiksite man leidimą nueiti į tualetą? Ar galima?

94
 Jis neatsako, bet atsiklaupia ir apkabina mane. Taip ir
kįlipome. Jis spaudžia mane prie krūtinės, o aš tiesiog su­
akmenėjęs iš pykčio ir noriu padaryti jam ką nors blogo.
Taip ilgai praklūpojus ir aš jį prisispaudžiu, bet visai
nedaug.

95
 pirmasis bučinys

Taryba man suteikia leidimą lankytis šen bei ten poros my­
lių atstumu nuo namų, bet tik keliose vietinėse parduotuvė­
se ir mūsų miškelyje. Praeina metai, paskui kiti. Reikalą ga­
dina tik mano tryliktasis ir keturioliktasis gimtadieniai, bet
įvertinimus pereinu ir man priskirtas kodas vis dar nenusta­
tytas. Močiutė ir toliau moko mane apie viralus ir augalus. O
aš ir toliau vienas važinėju į Velsą. Išmokstu žiemą išgyventi
lauke, prognozuoti orą ir iškęsti lietų. Niekada nebūnu išva­
žiavęs daugiau nei tris dienas ir visada labai stengiuosi judėti
nepastebimai. Išvažiuoju ir grįžtu skirtingais keliais, visada
dairausi, ar manęs nestebi kokie nors pasiųsti šnipai.
Dažnai galvoju apie tėvą, bet planai su juo susitikti vis
dar migloti. Mano mintys vis labiau krypsta Analizos link.
Visą tą laiką taip ir nesilioviau galvojęs apie ją, jos plaukus,
odą ir šypseną, bet po keturioliktojo gimtadienio tos min­
tys pasidarė dar įkyresnės. Noriu ir vėl ją matyti gyvai, ir
mano planai su ja susitikti greitai tampa mažiau migloti.

96
 Aš ne toks kvailas, kad artinčiausi prie jos namų ar mo­
kyklos, bet tarp jų yra Skardžio kalnas, vieta, kur žadėjome
vieną gražią dieną susitikti.
Iiinu ten.
Kalnas savo forma primena apverstą dubenį - plokščias
viršuje, stačiais šlaitais ir su takeliu aplink papėdę. Pietinia­
me šone - atodanga, nuo kurios matyti platūs žali laukai,
lAraižyti kaimo keliukais su gyvatvorėmis pakelėje, ir vienas
kitas namas. Kalnas apaugęs medžiais - tiesiais, aukštais ir
retais. Atodanga šiurkštaus smiltainio, skersai išilgai išva­
gota gilių plyšių. Kalno papėdėje - plika žemė. Plytų raudo­
numo, smėlėta, man beeinant batai apdulka.
Užlipti atodanga nesunku, nes yra kur pasidėti kojas ir
už ko užsikabinti rankomis. Atsisėdęs ant plokščio akmens
lakelio, vedančio prie kalno, nematau, bet girdžiu kelių
Šunis vedžiojančių žmonių balsus ir vaikų, kurie neskubė­
dami iš mokyklos traukia namo, šūkčiojimus. Jei kas nors
Idtas, o ne Analiza lips į kalną, turėsiu marias laiko užbėgti
viršun ir dingti.
Ant tos atodangos laukiu kiekvieną dieną, kai vyksta
pamokos. Kartą man pasirodo, kad girdžiu jos balsą, kaip
šnekasi su kažkuriuo iš savo brolių, taigi užlipu ant kalno ir
parlekiu namo.
Į rudens pabaigą iš už nuokalnės švysteli šviesūs Anali-
zos plaukai.
Susikaupiu, kad atrodytų, jog, sėdėdamas ant atodangos
krašto, nerūpestingai tabaluoju kojomis.

97
 Kol neužlipa stačiausia kalno dalimi, Analiza nepakelia
akių. Pamačiusi mane stabteli, pasidairo ir toliau lipa, kol
atsiduria beveik tiesiai po manimi. Pakelia galvą, nusišypso
ir nurausta.
Taip ilgai laukiau, kol ją pamatysiu, ir žinau, ką noriu pa­
sakyti, bet viskas, nuo ko ruošiausi pradėti, atrodo ne taip,
Susivokiu nustojęs tabaluoti kojomis ir vėl į tai susitelkiu.
Kvėpuoti irgi pradedu keistai.
Analiza užkopia ant uolos. Net ir tai jai pavyksta elegan­
tiškai, ir po kelių sekundžių ji jau sėdi greta ir tabaluoja ko­
jomis tuo pačiu ritmu, kaip aš.
Po minutės šiaip ne taip pralemenu:
- Tau teks pranešti Tarybai, kad buvai su manimi
susitikusi.
Ji liaujasi tabalavusi kojomis.
Primenu jai:
- Baltųjų raganų ir raganių Tarybos sprendimu Tarybai
turi būti pranešta apie bet kokius kontaktus tarp puskodžių
ir baltųjų ragų, pranešti turi abi pusės.
Analiza vėl ima tabaluoti kojomis.
- Aš tai kontaktų neturėjau.
Dabar jau jaučiu kiekvieną savo širdies tvinksnį; atrodo,
kad bet kuris jų tuoj išsprogdins man krūtinę.
- Be to, mano atmintis siaubinga. Mama nuolat graužia,
kad viską pamirštu. Pasistengsiu prisiminti, kad reikią jai
pasakyti, jog buvau tave sutikusi, bet jaučiu, kad gali išdul­
kėti iš galvos.

98
 - Gerai, kad aš taip lengvai pamirštamas, - sumurmu
Ir nenuleisdamas akių žiūriu, kaip jos raudonai apdulkėję
būtai čia pasirodo, čia dingsta iš akių.
- Niekaip tavęs nepamirštu. Prisimenu visus tavo pieši­
nius, visus kartus, kada klasėje į mane pažiūrėjai.
Vos nenudrimbu nuo šlaito. Visus kartus?
- Na, ir kiekgi kartų klasėje aš į tave pažiūrėjau?
- Dukart pirmą dieną.
- Dukart?
Žinau, kad pažiūrėjau vieną kartą. Jaučiu, kaip ji žiūri į
mane, bet ir toliau įdėmiai stebiu jos batus.
- Tu atrodei toks... liūdnas.
Puiku.
- Tarsi būtų skaudėję.
Prapliumpu juoku.
- Nu jo, turbūt pataikei.
Atrodo, kad viskas buvo taip seniai.
- Dešimt kartų antrą dieną, - sako ji.
Pažiūrėjau tik kartą ir dabar jau žinau, kad ji mane erzina.
- Bet tik dukart trečią dieną, o tądien kaip tik atsisėdau
šalia tavęs per dailę, bet tu net ir tada į mane nežiūrėjai, nes
negalėjai atplėšti akių nuo to žvirblio.
- Ten buvo strazdas, ir aš jį piešiau.
- O po to jau galvojau, kad įveikėme tavo drovumą, bet
dabar dar į mane nebuvai pažiūrėjęs.
Ji liaujasi tabalavusi kojomis, pakelia jas ir nukrato ba­
tus, tie nukrenta žemyn.

99
 - Aš ne drovus ir į tave pažiūrėjau.
- Kalbu apie šitą savo kūno dalį.
Suprantu, kad ji rodo sau į veidą, bet vis dar spoksau į tą
vietą, kur ji tabalavo kojomis. Atsisuku ir nuryju seiles. JI
graži kaip visada. Baltojo šokolado plaukai, skaidraus me­
daus oda, kiek įdegusi ir raustelėjusi. Tačiau ji nesišypso.
- Ar tu žinai, kokios nerealios tavo akys? - klausia.
Ne.
Ji stumteli mane petimi.
- Ko toks paniuręs, kai aš tau kalbu gražius dalykus.
Ji palinksta arčiau, žiūrėdama man tiesiai į akis, o aš žiū­
riu į jos, stebiu, kaip žydrynėje sukasi sidabro atšvaitai, kai
kurie - greitai, kiti - lėtai, dar kiti, atrodo, juda į mane.
Analiza sumirksi, atsitiesia ir sako:
- Gal ne toks ir drovus.
Paskui atsispiria nuo šlaito, šoka iš labai aukštai ir švel­
niai nusileidžia apačioje.
Šoku jai iš paskos, o kai nusileidžiu, ji nuskrieja tarsi ga­
zelė ir mudu truputį pasigainiojame vienas kitą aplink kal­
ną, o paskui ji pasako turinti eiti.
Likęs vienas, vėl atsigulu ant akmens ir viską perkrati-
nėju iš naujo. Ir bandau sugalvoti, ką jai sakyti kitąkart. Gal
kokį komplimentą, kaip kad ji apie mano akis: „Tavo akys
kaip ryto dangus.“ „Tavo oda tarsi aksomas.“ „Man taip
gražu, kai saulėje švyti tavo plaukai.“ Visa tai skamba taip
apgailėtinai ir žinau, kad niekada to nepasakysiu.

100
Susitinkame kitą savaitę, ir dabar jau Analizos eilė sėdėti
miglumusiai ir spoksoti į savo batus.
Suprantu, kokia problema.
- Apie mane blogai šneka?
Iš karto ji neatsako, turbūt bando viską pasverti.
- Sako, kad tu juodasis raganius.
- Jei tai būtų tiesa, būčiau nužudytas.
- Na, sako, kad tu panašesnis į savo tėvą, o ne į mamą.
Ir tada aš ūmai susivokiu, kaip tai pavojinga.
- Tu geriau eik. Tau nereikėtų su manimi matytis.
Ji užklumpa mane netikėtai, atsisuka ir žiūrėdama tiesiai
|akis sako:
- Man nesvarbu, kas šnekama. Man net tavo tėvas nerū­
pi. Man įdomus tu.
Nežinau, ką ir besakyti. Ką galima į tai atsakyti? Bet pa­
darau tai, ką norėjau padaryti visą gyvenimą, - paimu jos
ranką ir pabučiuoju.

Kuo tada mudu susitinkame kas savaitę, sėdime ant uolos

ir kalbamės. Pasipasakoju jai apie savo gyvenimą, bet ne
viską. Apie močiutę, Araną ir Deborą. Nepasipasakoju apie
Velsą ir kaip ten važinėju, nors ir norėčiau. Bet bijau. Nega­
liu to pakęsti. Man bjauru, kad negaliu būti su ja atviras dėl
gniuždančios siaubingos baimės, nes kuo mažiau ji žinos,
tuo bus saugesnė.
Ji papasakoja man apie savo gyvenimą. Regis, jos tėvas
ir broliai yra tarsi vyriškos Džesikos versijos, o motina -
neįprastai silpna baltoji ragana. Analizos gyvenimas tik­
riausiai labai liūdnas, palyginti su juo, atrodo, kad mano
namuose tikra laisvė ir atsipalaidavimas. Ji niekad nėra
girdėjusi apie įvertinimus ir netiki manimi, kol nenupasa-
koju, kaip atrodo tas šviesiaplaukis Tarybos narys, sėdintis
Tarybos pirmininkės kairėje. Analiza sako, kad, ko gero,
tai bus jos dėdė, Solas O’Brajanas.
Užduodu jai klausimą, kuris man niekada nedavė ramy­
bės. Kiek išvis esama tų puskodžių? Ji nežino, bet pabandys
paklausti tėvo, nes šis dirba Taryboje.
Kitą savaitę ji praneša, kad jis atsakė: „Tik vienas.“

Kitą kartą ji klausia:

- Ar Debora jau surado savo dovaną?
- Ne. Jai sunkiai sekasi. Jos mąstymas pernelyg loginis.
- Nijalas irgi nervinasi. Jis mirtinai trokšta sugebėti tap­
ti nematomas, kaip Kieranas ir mūsų dėdė, bet man atrodo,
kad jam tai visai neduota. Jis nenorėjo, kad dovanojimo ce­
remoniją atliktų mama; sakė, kad būtų daugiau šansų gauti
nematomumą iš tėčio. Bet aš manau, kad jokio skirtumo.
Kieranas gėrė mamos kraują, ne tėčio. Manau, kad dovana
susijusi su pačiu žmogumi: ji yra tavyje nuo pat gimimo, o
dovanojimo stebuklas leidžia jai išryškėti. Nijalas pernelyg
atviras, kad galėtų virsti nematomu. ,
- Taip, ir aš manau, kad yra būtent šitaip. Džesika gali
persikūnyti. Ji melagė iš prigimties. Jos dovana jai tinka

102
kaip nulieta. Bet ji gėrė močiutės kraują, o močiutės šeimo­
je nėra nė vieno, kuris būtų tą dovaną turėjęs.
- Manau, kad man teks viralai.
- Mano močiutė turi viralus. Ji protinga, bet ir puikios
Intuicijos. Manau, todėl jai taip gerai su jais ir sekasi. Tu
kaip ji. Jos dovana stipri.
- Nemanau, kad manoji bus labai stipri. Turbūt būsiu
kaip mama.
Analiza klysta nedažnai, tačiau čia jau visai nupjovė į
pievas. Pekeliu jos ranką ir pabučiuoju.
- Ne, tavo dovana bus stipri.
Analiza kiek nurausta.
- Įdomu, kaip bus tau. Kartais atrodai pašėlęs ir pamišęs,
manau, kad tavo dovana bus tokia kaip tėvo. Bet kitąkart
būni toks švelnus, ir tada jau nežinau... gal būsi kaip mama.
Tačiau viralų tikrai nebus.

Mes ir toliau susitikinėjame kartą per savaitę per visus

mokslo metus - žiemą, pavasarį ir vasaros pradžią. Stengia­
mės susitikti tik trumpam ir kaitaliojame dienas. Per atos­
togas nesimatome.
Glostau Analizai plaukus, stebiu, kaip jie krenta man tarp
pirštų. O ji tyrinėja mano delną, brauko pirštų galiukais per
odą. Ji sakosi iš delno linijų galinti nuspėti mano likimą.
Sako:
- Būsi galingas raganius.

103
 - Tikrai? Ar labai?
- Ypatingai. - Vėl brūkšteli man per delną. - Taip, tai
akivaizdu. Matau tai iš šitos linijos. Tavo dovana bus nepa­
prasta. Ją turi labai retas. Galėsi pasiversti gyvūnu.
- Būtų neblogai.
Suimu jos plaukus ir paleidžiu, žiūriu, kaip jie krenta.
- Bet tik vabzdžiu.
- Vabzdžiu? - paleidžiu plaukus.
- Galėsi tapti tik kokiu nors vabzdžiu. Būsi ypač geras
šūdvabalis.
Suprunkščiu.
Ji toliau brauko man per delną.
- Ir labai smarkiai kažką įsimylėsi.
- Žmogišką būtybę ar šūdvabalį?
- Žmogišką. Ir ta būtybė mylės tave amžinai, net kai būsi
šūdvabalis.
- O kokia ta būtybė?
- Šito nematau... toj vietoj purvo dėmė.
Glostau jai skruostą. Ji sėdi ramiai, leidžiasi mano lie­
čiama. Mano pirštai bėgioja jos skruostais, aplink lūpas,
per smakrą ir žemyn kaklu, paskui vėl kyla aukštyn prie
skruosto kaktos link, leidžiasi nosies galiuku prie lūpų, ten
pirštas ir sustoja. Ji pabučiuoja jį kartą. Paskui kitą. Palinks­
tu į priekį ir išdrįstu tą pirštą patraukti tik tada, kada vietoj
jo priglunda mano lūpos.
Mudu prisiglaudę vienas prie kito - lūpomis, rankomis,
krūtine, dubeniu; visu kūnu trokštu būti kuo arčiau jos.

104
 Negaliu atplėšti lūpų nuo jos odos.
Kai galiausiai mums pavyksta atsiplėšti vienam nuo
kito, atrodo, kad praėjo tik kelios minutės, tačiau jau tems­
ta. Atsisveikinant ji paima mano ranką ir pabučiuoja smi­
lių, jos lūpos, liežuvis ir dantys liečia mano odą.

Susitarėme susitikti po savaitės. Kita diena, regis, trunka

amžinybę. Dar kita - dar ilgesnė. Nesumoju, kur pasidėti;
negaliu daryti nieko daugiau, tik laukti. Iš to noro pasima­
tyti jaučiu fizinį skausmą. Suka vidurius.
Galiausiai išaušta mūsų pasimatymo diena, o kol sulau­
kiu popietės, praeina metai.
Laukiu ant uolos, guliu ant nugaros, žiūriu į dangų ir lau­
kiu, kada išgirsiu Analizos žingsnius. Įsitempiu nuo kiekvie­
no garso, o kai išgirstu, kad ji jau krebžda kalnu, apsiverčiu
ant šono ir atsisėdu. Iš už kalno pasirodo jos šviesūs plaukai,
nušoku nuo uolos, nusileidžiu sulenktomis kojomis ir tupiu,
kairės rankos pirštus atrėmęs į žemę, o dešine įsisprendęs į
šoną, stengiuos atrodyti kietas. Atsistoju ir žengiu į priekį.
Bet kažkas labai negerai.
Analiza perkreiptu veidu... paklaikusi.
Imu dvejoti. Ar man eiti prie jos? Gal bėgti? Ką daryti?
Apsidairau.
Ne kitaip, kaip jos broliai, bet jų nei matyti, nei girdėti.
Juk negali būti Taryba... o gal ji?
Žengiu į priekį. O tada pasirodo vyro siluetas ir atsistoja
šalia Analizos. Jis visąlaik buvo su ja, uždėjęs ranką jai ant

105
peties, stūmė ant kalno ir laikė, kad nepabėgtų. Bet buvo
nematomas.
Kieranas.
Analizos vyriausiasis brolis aukštas kaip ir visi jos šei­
moje, bet jo pečiai plačių plačiausi, o plaukai ne balti, bet
šviesiai raudonai rudi, plonesni ir trumpai kirpti. Nenuleis­
damas nuo manęs akių jis kiek pasilenkia ir kažką sušnabž­
da Analizai į ausį, kad negirdėčiau.
Analiza įsitempusi visu kūnu. Atsakydama Kieranui ji
mėšlungiškai linksi galvą. Jos žvilgsnis įbestas į priekį, ne į
mane, bet į nieką. Kieranas patraukia ranką jai nuo peties,
ir ji paknopstom nubėga šlaitu žemyn.

lo6
 JB

Kieranas užtveręs visus pabėgimo kelius į apačią. Dabar iš

kairės į mane artėja Konoras, iš dešinės - Nijalas. Galėčiau
išvystyti gerą greitį bėgdamas žemyn, bet Analiza man
sakė, kad Kieranas labai greitas. Galėčiau daryti lanką į
kairę ir dešinę, bet jis stovi kiek žemiau ir jei bus greitas,
tai...
Kieranas išsišiepia ir mosteli man prieiti.
Ne, ko gero, prieiti ne pati geriausia išeitis.
Apsisuku ir pasileidžiu į viršų akmens atodanga. Esu
čia lipęs daugybę kartų ir žinau kiekvieną atbrailą ir išky­
šą. Galėčiau užrištomis akimis užlipti. Iš savo vietos šlaite
Kieranas manęs niekaip nepagaus. Tačiau tos kelios uždels­
tos sekundės suteikė Nijalui ir Konorui pranašumą, ir kol
užlipu į viršų, Konoras jau nesustodamas lekia link manęs,
ištiesia rankas ir čiumpa už krūtinės, kad nustumtų mane
atgal nuo šlaito.

107
 Griūnu atbulas, apsisuku ore ir atsitupiu ant plikos že­
mės kiek žemiau, grįžtu į poziciją, kur buvau prieš minu­
tėlę. Nusileidžiu gerai ir dabar man telieka vienintelė ga­
limybė - ristis nuo kalno. Bet vos tik spėju pakelti ranką,
iš šono kerta batas, mano pilvas pakyla į orą ir, netekęs
kvapo, drimbų veidu į žemę.
Imu šliaužti. Į šonkaulius gaunu dar vieną spyrį. Ir dar
vieną. Batai žeria man į akis dulkes ir smėlį, vienas pakyla
ir užmina man pakaušį, įmala veidą į dulkes.
- Sėsk jam ant kojų, - paliepia Kieranas Konorui. -
Nijalai, suimk jam rankas.
Nijalas čiumpa man už rankų, savo rankomis ir kojo­
mis prispaudžia jas prie žemės ir atsisėda man ant galvos.
Po jo prakaituotomis kelnėmis man sunku kvėpuoti. Nie­
ko negaliu padaryti. Nieko nematau, tik pilką vilną, bet
girdžiu Nijalo šnopavimą ir nervingą, pridususį Konoro
kikenimą. Negaliu pajudėti.
Kieranas klausia:
- Ar žinai, kas čia, Konorai?
Konorui tenka pamąstyti, bet galiausiai jis prataria:
- Medžioklinis peilis.
Imu rangytis, urgzti ir juos keikti.
- Stipriai jį laikyk, Nijalai. Jei tiksliau, čia prancūziš­
kas medžioklinis peilis. Tie prancūzai gamina labai gerus
peilius. Pažiūrėk į šituos ašmenis. Dailiai įsilenkia į ran­
keną. Puikus dizainas. Šveicarai į savo peilius prikrauna

108
visokių įmantrybių, bet kam to reikia, svarbiausia - geri
ašmenys.
Išgirstu, kaip plyšta mano marškinėliai, ir nugara pa­
juntu oro vėsą. Vėl imu spyriotis ir keiktis.
- Stipriai jį laikyk ir užkimšk burną šituo.
Nijalo kojos pajuda, ir man į burną įgrūdami mano
marškinėliai, bandau juos prakąsti, bet man per nugarą
brūkšteli peilis, ir aš riečiuosi nuo jo, bet jis neatsitraukia
Ir sustoja ties mano kairiąja mente.
- Manau, kad pradėsiu nuo čia. Sakyčiau, kad šita jo
pusė juoda.
Peilio smaigalys įsminga. Pamažu skausmas keliauja
žemyn nugara, aš rėkiu ir keikiuosi į marškinėlius burno­
je, tik garsai nuslopsta.
Kieranas sušnypščia man į ausį:
- Tu juodas šūde, Nijalas sakė tau nelįsti prie mūsų
sesers.
Jis vėl duria man į kairiąją mentę, sukandu dantis, o
kol jis pjauna, rėkiu.
Jis vėl stabteli ir sako:
- Tau reikėjo jo paklausyti.
Ir darsyk lėtai pjauna.
O aš tuoj išprotėsiu nuo to rėkimo ir meldimo, kad kas
nors jį sustabdytų.
Bet jis pjauna dar ir dar, o aš tegaliu rėkti ir melsti.
- Padarykim pertrauką.

109
 Niekas nė necypteli. Bet mano galvoje ne tyla. Mano gal­
voje ūžia malda. Meldžiu, meldžiu, nebeleiskite jam to daryti.
Kieranas sako:
- Kaip čia gražu, Konorai, ką? Puikūs vaizdai.
Liaujuosi melstis ir klausausi.
Konoras neatsako.
Nijalas sako:
- Kieranai, jis baisiai kraujuoja.
Atrodo, kad jis išsigandęs.
- Vos nepamiršau. Ačiū, kad priminei, Nijalai. Turiu
nuo stovyklos užsilikusių miltelių, - jo balsas artėja. - Jie
naudojami atpildui.
Vėl imu melstis, garsiau nei bet kada, kad tik jis to neda­
rytų, meldžiu.
- Jie sustabdo kraujavimą. Negerai, jei juodasis raganius
mirtinai nukraujuos. Girdėjau, kad jie kiek skausmingi. Na,
bet juk tuoj sužinosime, ane?
O tada aš imu maldauti. Tik mintyse, bet jau maldauju.
Būkit geri, nedarykite šito, ne, ne, ne, ne...

- Ei. Budinkis.
Kvėpuoti lengviau. Nijalas nulipęs man nuo galvos.
Marškinėliai ištraukti iš burnos.
- Budinkis.
Atsimerkęs matau tik juodą batą, nublizgintą, bet kiek
aplipusį smėliu ir aplašėjusį krauju. Vėl užsimerkiu.
Ausyje - Kierano balsas, taip arti, kad jaučiu jo kvėpavimą.

110
 - Kaip jautiesi? Gerai?
Jaučiuosi išsigandęs.
Skausmas nugaroje atlėgęs. Bet daugiau nebenoriu. Pa­
daryčiau bet ką, kad jis daugiau to nedarytų. Maldaučiau ir
prašyčiau, ir mintyse sau kalbu: Būkit geri, nedarykite šito.
Būkit geri. Žodžių negaliu ištarti, jie neprasimuša, bet min­
tyse meldžiu: Būkit geri, nedarykite šito.
- Tu verki. Ei, Nijalai! Konorai! Jis verkia.
Tyla.
- Manai, kad jis gailisi, Konorai? Gailisi, kad tave
primušė?
Konoras kažką sumurma.
- Gal. Nežinau. Nijalai, kaip tu manai?
- Taip, - Nijalo balsas vos girdėti. Bet skamba piktai.
- Gerai... ką gi, puiku. - Kieranas pasilenkia man prie
ausies ir sako: - Na ką, gailiesi, kad primušei mano apgai­
lėtinus brolius?
Norėčiau pasakyti, kad taip. Tikrai norėčiau. Mintyse sa­
kau - atsiprašau. Bet iš lūpų neišeina nė garso.
- Ir gailiesi, kad susitikinėjai su mano seserim?
Ir vos tik jis tai pasako, iš to, kaip jis tai pasako, suvo­
kiu, kad jis dar nebaigė. Čia dar ne pabaiga. Jis nė nesiruo­
šia sustoti. Ir ką besakyčiau, tai nieko nepakeis. Tegaliu jo
nekęsti.
- Klausiu, ar gailiesi, kad susitikinėjai su mano seserim?
Nekenčiu jo visomis ašaromis, riksmu ir meldimu.
- Ką dar su ja išdarinėjai?
 Norėčiau, kad jis žinotų, ką mes veikėme, bet nė minties
negali būti, kad jam ką nors papasakočiau.
- Man neatrodo, kad nors kiek gailėtumeis... ane?
Ne, nesigailiu. Nieko nesigailiu. Manyje per daug neapy­
kantos, kad imčiau ko nors gailėtis.
- Pabandom iš naujo, ką. Šitoj pusėj. Šita turbūt bus balta.
Marškinėliai sugrūdami atgal man į burną, ir pajuntu,
kaip prie dešiniosios nugaros pusės, šalia stuburo, artėja
peilis. Kol kas supjaustyta tik kairioji nugaros pusė, ir aš su­
vokiu, kas laukia. Tik tam jis čia ir šnekėjo; kad žinočiau, kas
manęs laukia.
Tas pjovimas baisu, bet visąlaik galvoju apie miltelius.
Štai ko bijau. Tačiau Kieranas visai neskuba...

- Opa, opa, opapa, - pliaukšt per veidą. - Beveik baigta.

Bet liko smagiausioji dalis. Kaip ten sako, geriausia reikia
pasilikti pabaigai, ane?
Jau lioviausi galvojęs; melstis lioviausi jau seniai. Žiūriu į
smėlį. Į smulkius jo grūdelius, oranžinius, plytinius, raudo­
nus ir vieną kitą mažulytį juodą.
- Ar nori pabarstyti ant jo miltelių?
-N e .
- Ne? Taigi tada teks tau, Konorai.
- Kieranai, - labai tyliai sako Konoras. - Aš...
- Užsičiaupk, Konorai! Barstai ir viskas.
Kieranas pasilenkia man prie veido ir sako;
 - Žiūrėk, kad daugiau nepasikartotų, tu puskodis šūde,
nes jei pasikartos, prieš išversdamas tau žarnas nupjausiu
kiaušus.
Nekenčiu jo, keikiu ir rėkiu ant jo į marškinėlius.

Tamsu. Žemė po manimi šalta. O man šalta viduje, bet nu­

gara dega. Vos pakrutu, bet turiu užgesinti tą ugnį. Raitausi
ant žemės. Kažkas kažkur tolumoje šaukia.

Šaukia...
Arano balsas...
Medžiai tarsi sargybiniai, bet bėga pro mane nesustodami.
Juoduma.

- Neitanai? - ausyje suskamba švelnus Arano balsas.

Atsimerkiu ir pamatau jo veidą. Manau, kad mes
virtuvėje.
Guliu ant stalo. Tarsi vakarienei patiektas viščiukas. Mo­
čiutė stovi nugara į mane; gamina padažą. Debora neša ga­
ruojantį dubenį. Gal ten kokios bulvės?
- Tu pasveiksi. Pasveiksi, - sako Aranas. Bet sako kaž­
kaip keistai.
Debora pastato tą dubenį šalia manęs, ir jau žinau, kad
ten ne bulvės, ir taip bijau, taip bijau. Ji lies man nugarą.
Meldžiu Arano, kad neleistų joms manęs liesti.
- Jos turi išvalyti žaizdas. Tu pasveiksi. Pasveiksi.
 Meldžiu jo, kad neleistų joms manęs liesti. Bet nemanau,
kad tie žodžiai pasigirsta.
Jis dar stipriau suspaudžia man ranką.

Vėl pabundu. Vis dar ant virtuvės stalo. Arano ranka su­
spaudusi manąją. Nugara kaista iš vidaus, bet išorėje vėsi.
Aranas tyliai prataria:
- Neitanai?
- Pabūk su manim, Aranai.

Saulės spinduliai šildo man veidą. Nugarą traukia, ji pulsuo­

ja sulig kiekvienu širdies tvinksniu. Nedrįstu judinti nieko
kito, išskyrus pirštus. Aranas vis dar laiko mane už rankos.
- Neitanai?
- Vandens.
- Pasuk galvą, bet labai lėtai. Įkišiu tau į burną šiaudą.
Sumirksiu ir atsimerkiu. Guliu skersai lovos, padėjęs
galvą ant čiužinio krašto. Žemiau galvos - stiklinė vandens
su ilgu šiaudeliu.
Atsigėręs nusmingu kelioms minutėms ir pabundu nuo
sukamų vidurių. Išsivemiu į dubenėlį, pastatytą vietoj stik­
linės, bet mane kausto siaubas, nes nuo kiekvieno susitąsy-
mo žiauriai spazmuoja nugarą.

Kai pabundu, Aranas vis dar šalia. Sako:

- Močiutė tau sutaisė gėrimo. Sako, kad gertum mažais
gurkšneliais.

114
 Tas gėrimas šlykštus. Matyt, jame būta migdomojo vi­
ralo, mat nieko daugiau nebeprisimenu ir pabundu tik
vakare.
Pajudinu pirštus, bet Arano šalia nebėra. Kambary
lamsu, tačiau lovoje matau jo miegančio siluetą. Namuo­
se tylu, bet paskui išgirstu prislopintus balsus ir truputį
pasuku galvą, kad pažiūrėčiau pro durų plyšį. Močiutė su
Debora laiptų aikštelėje. Jos kalbasi; įtempiu ausis, kad iš­
girsčiau, ką sako, bet tada suvokiu, kad jos nesikalba, - jos
verkia.

Kitą rytą pabundu vėl ištroškęs. Po manimi stovi stiklinė

vandens; bent jau to gėralo nebereikės gerti. Imu godžiai
čiulpti ir šliurpsėdamas ištuštinu ją iki dugno.
- Turėtum gerti mažais gurkšneliais.
Kilstelėjęs galvą pamatau Araną, sėdintį ant savo lovos,
atsirėmusį į sieną. Jis išblyškęs, pajuodusiais paakiais.
- Kaip jautiesi?
Pagalvoju apie tai ir pajudinu galvą. Nugarą baisiai
tempia.
- Geriau. O tu?
Jis patrina rankomis veidą ir atsako:
- Truputį pavargęs.
- Tu bent jau neverki, - sakau. - Pirmą kartą mačiau
močiutę verkiančią.
Vėl trukteliu iš šiaudelio, nors nebėra ką gerti, o paskui
pakeliu į jį akis ir klausiu:
 - Ar tikrai taip blogai?
Jis irgi žiūri man į akis.
- Taip.
Kurį laiką tylime.
- Ėjai manęs ieškoti?
- Kai jau buvo vėlus vakaras, išėjau ieškoti į mišką; tai
buvo apie dešimtą. Ten tavęs neradau ir ėmiau darytis po
skersgatvius. Vidurnaktį paskambino Debė. Kažkas mums
telefonu pranešė, kur tave rasti. Debė mano, kad Nijalas.
Papasakoju Aranui, kaip buvo, ir apie pasimatymus su
Analiza.
Jis nieko neatsako, taigi klausiu:
- Manai, kad su ja susitikinėdamas elgiausi kvailai?
-N e .
- Tikrai?
- Judu patinkate vienas kitam. Ji su tavimi maloni ir...
na, žinai... graži.
Vėl tylime.
- Duok žodį, kad daugiau su ja nesusitikinėsi.
Spoksau į grindis, galvoju apie Analizą ir jos šypseną, ir
apie jos veido išraišką tada, kai mačiau ją paskutinį kartą.
- Neitanai. Duok žodį.
- Aš ne toks kvailas.
- Duok žodį.
- Duodu žodį, kad aš ne toks kvailas.
Spoksau į grindis.
 Aranas čiūžteli grindimis ir atsisėda prie manęs. Nu­
braukia man plaukus nuo veido, pabučiuoja į kaktą ir
sušnabžda:
- Neitanai, būk geras. Aš to neištversiu.

Išgyju greitai, net ir kaip ragas, bet vis vien praeina pen­
kios dienos, kol galima nusiimti tvarsčius. Stoviu vonioje
nugara į didįjį veidrodį, o mažą močiutės veidrodėlį laikau
rankose. Jau antrą dieną Aranas manęs klausė, ar Kieranas
pasakė, ką padaręs. Žinojau, kad ten ne šiaip papjaustyta.
Randai nuo menčių iki pat nugaros apačios: J kairėje ir
B dešinėje.

17
 po traumos

Žinau, kad reikia laikytis atokiai nuo Analizos. Aš ne kvai­

las; nebandysiu su ja susitikti, bent jau ne dabar, bet turiu
sužinoti, ar jai viskas gerai.
Nuo to laiko, kai Debora baigė mokyklą, jokių kontaktų
su Nijalu ji neturėjo, jei neminėsim to skambučio, kai buvo
pranešta, kur aš. Bet net jei jie ir bendrautų, vis vien niekaip
nepasitikėčiau, ką Nijalas šnekėtų apie Analizą. Paklausiu
Arano, ar jis negalėtų kaip nors perduoti jai žinutės. Jis at­
sako, kad jam pagrasino: „Ir tau bus kaip broliui, jei bent
artyn prie jos prieisi.“ Įtariu, kad Nijalas nepavadino manęs
„broliu“, bet visiškai aišku, ką jis norėjo pasakyti, taigi sakau
Aranui, kad pamirštų, ko prašiau.
Aranas sako:
- Nekaltink savęs.
Aš ir nekaltinu. Kaltinti reikia Kieraną ir jo kretinus brolius.
Esu tikras, kad ir Analiza taip mano ir žino, jog tikrai
nenorėjau pridaryti jai bėdos... bet susimoviau. Buvau nai­
vus. Žinojau, kad jei mus pagaus, abu turėsim daug bėdos,
bet to nepaisiau. Kaip ir ji.

Močiutė sėdi ant mano lovos krašto ir valo savo tepalus

man nuo nugaros. Perbėga pirštais per randus, aš irgi ištie­
siu ranką jų paliesti. Nelygios, tuščios vagos.
Močiutė sako:
- Jie gerai sugijo. Atrodo, lyg būtų jau metų metus.
Išriečiu nugarą, pasilenkiu ir pasukioju pečius. Nebe­
skauda; tempimas irgi praėjo.
- Tepalai savo padarė, bet tu irgi prisidėjai. Jau pasireiš­
kia tavo gijimo gebėjimai.
Visi raganiai ir raganos gyja greičiau už eilinius. Kai ku­
rie daug greičiau. Dar kiti - akimirksniu. Žinau, kad mo­
čiutė teisi. Jaučiuosi puikiai. Kiek apsvaigęs, pakilus...
Bet dabar gijimas jau baigėsi. Pirmą naktį, kai nuvalė
tepalus, susiraitau lovoje, nes pagaliau galiu gulėti kokia
tik noriu poza. Jausmas malonus, bet trunka neilgai. Imu
prakaituoti, ir galvos skausmas, į kurį nekreipiau dėmesio,
vis didėja, kol ima atrodyti, kad mano kaukolė tuoj sprogs.
Nueinu į virtuvę atsigerti vandens, bet nuo to pradeda py­
kinti, o kai atsisėdu ant slenksčio, iškart palengvėja. Taip ir
rymau tarpdury prie sienos. Dangus skaidrus, mėnulis at­
rodo sunkus ir milžiniškas. Tylu ir ramu, nesijaučiu pavar­
gęs. Apsidairęs pamatau, kad mano tamsus šešėlis nutįsęs
per visą virtuvę. Neskubėdamas pasiimu iš stalčiaus peiliu­
ką ir jaučiu, kaip būnant virtuvėje vėl ima pykinti, bet vos

119
tik sugrįžtu į savo vietą ant slenksčio, pykinimas praeina.
Svarstydamas, nuo ko pradėjus, mosuoju peiliuku.
Peilio smaigaliu truputį įsipjaunu rodomąjį pirštą. Iš­
čiulpiu kraują ir žiūriu į žaizdą, pražiodinu ją. Vėl pasi­
pila kraujas, vėl iščiulpiu, tada spoksau į pirštą ir bandau
susigydyti.
Galvoju: gyk!
Vėl kraujuoja.
Atsipalaiduoju, žiūriu į mėnulį, jaučiu žaizdą, jaučiu,
kaip pulsuoja pirštas. Jaučiu. Galvoju apie jį ir apie mėnulį.
Nežinau, kiek laiko tai trunka. Ilgokai. Bet žinau, kad kaž­
kas vyksta, nes negaliu susilaikyti nesišypsojęs. Apima svai­
gulys. Smagumėlis. Vėl bedu peiliu į pirštą.
Kitą naktį stengiuosi miegoti, bet vos tik sutemsta, ima
mušti prakaitas ir pykinti, išeinu į lauką ir kaipmat pasijuntu
geriau. Pamiegu sode ir sugrįžtu, kol Aranas dar nepabudęs.
Ir trečią naktį darau taip pat, tik šįkart grįžtu, kai Aranas
jau rengiasi.
- Kur buvai per naktį?
Gūžteliu.
- Nesusitikinėji su Analiza?
-N e .
- Jei susitikinėji...
- Nesusitikinėju.
- Žinau, kad ji tau patinka, bet...
- Nesusitikinėju! Tiesiog negalėjau užmigti. Buvo per
karšta. Miegojau lauke.

120
 Neatrodo, kad Aranas patikėjo. Išeinu iš kambario ir
laiptų aikštelėje randu Deborą, ji šukuojasi, apsimesdama,
kad visai nesiklausė.
Kai virtuvėje susėdame pusryčiauti, Debora pasilenkia
prie manęs ir sako:
- Šiąnakt visai nebuvo karšta. Manau, turėtum pasipasa­
koti močiutei, kad tau sunku užmigti.
Papurtau galvą.
Taigi Debora garsiai visiems praneša:
- Pasiskaičiau apie potrauminio streso sindromą.
Aranas užverčia akis. Bedu šaukštą į savo dribsnius.
- Reakcija į šoką gali būti pavėluota. Jam būdingi koš­
marai ir ryškūs prisiminimai. Pyktis, dirglumas...
Spoksodamas į ją susiverčiu burnon kalną dribsnių.
Močiutė klausia:
- Apie ką tu čia, Debora?
- Neitanas patyrė siaubingą traumą. Jam nesimiega.
Muša prakaitas.
- Aa, aišku, - sako močiutė. - Tave kamuoja košmarai,
Neitanai?
- Ne, - iškošiu pilna burna.
- Jei jį kamuoja košmarai ir streso pasekmės, nelabai
protinga kelti tą klausimą per pusryčius, - sako Aranas.
- Tik manau, gal močiutė jam gali duoti kokio migdo­
mojo gėrimo.
- Ar tau reikia migdomųjų, Neitanai? - klausia Aranas.
- Ačiū, ne, - sakau, grūsdamas maistą burnon.

121
 - Ar gerai šiąnakt išsimiegojai, Neitanėli? - pasišaipo
Aranas.
- Taip, ačiū, - sumarmaliuoju pro dribsnius.
- Taigi, bet kodėl ne savo lovoje, Neitanai? - Debora
žvalgosi čia į mane, čia į Araną.
Bedu šaukštą į pliurzę dubeny. Aranas spokso į Deborą.
- Ar kartais slaptai nesimatai su Analiza? - klausia
močiutė.
- Ne! - net stalą dribsniais apspjaudau.
Močiutė įdėmiai žiūri į mane.
Kodėl niekas manimi netiki?
- Dar neatsakei, kodėl nemiegojai savo lovoje, - prime­
na Debora.
Aranas sako:
- Visi žinom, kad jam patinka miegoti lauke, Debora.
Imu garsiai trankyti šaukštu per stalą.
- Nemiegojau savo lovoje, nes man buvo bloga, aišku?
Ir tiek!
- Bet tai... - pradeda Debora.
- Patylėkit. Visi, - nutraukia ją močiutė. Ir pasitrina pirš­
tais kaktą. - Turiu jums kai ką pasakyti. - Močiutė paima
mane už rankos. - Sklinda nemažai gandų apie juoduosius
raganius ir jų sąsajas su naktimi.
Spoksau į ją, ji žiūri savo senomis akimis tiesiai į mane,
rūpestingu ir rimtu žvilgsniu. Juoduosius raganius ir jų są­
sajas su naktim i? Nejau ji nori man pasakyti, kad dėl to,

122
|oį> aš kelias naktis nakvojau lauke, esu kažkoks juodasis
i .įganius?
Ištraukiu ranką iš jos delno ir atsistoju.
Aranas sako:
- Bet Neitanas ne juodasis...
- Pasakoja ir apie jų silpnybes, - sako močiutė. - Kai
kurie juodieji nepakenčia naktimis būti patalpoje. Tokie
sklinda gandai. Bet tai nereiškia, kad jie neteisingi. - Mo-
riutė vėl trinasi kaktą. - Nuo buvimo po stogu jie kraustosi
Iš proto.
Aranas pažvelgia į mane ir papurto galvą.
- Bet tau taip nėra.
Močiutė kalba toliau:
- Reikia papasakoti jums vieną istoriją. Neitanui tai
svarbu.
Per tą laiką įsispraudžiu į virtuvės kampą. Debora pri­
eina ir atsistoja šalia. Apsikabina ir pasilenkusi man prie
peties sušnabžda:
- Atsiprašau, Neitanai. Aš nežinojau. Tikrai nežinojau.

23
 apie sabos mirtį

Saba buvo juodoji ragana. Nužudė vieną medžioklį ir p ab ė­

go. Virdžinija, medžioklių vadė, ir jos elitinis būrys sekėjos
pėdsakais. Nusivijo j ą p er visą Angliją, p er kaimus, miškus ir
miestus ir jau beveik pagavo.
Išsekusi Saba iš nevilties pasislėpė vieno kaim o pakrašty, di­
delio namo rūsyje. Ji turbūt tikrai buvo netekusi vilties, antraip
nebūtų bandžiusi slėptis. Nuo medžioklių slėptis nėra prasmės.
Turėjo žinoti, kad ją ten suras. Ir surado. Medžiokliai aptiko tą
namą ir kaipmat apsupo. Sabai bėgti nebuvo kur. Kai kurie me­
džiokliai norėjo įsiveržti į rūsį, bet Virdžinija nenorėjo netekti
dar vieno ar kelių. Į rūsį galima buvo patekti tik vienu keliu -
pro dengiamą angą, ir Virdžinija paliepė mėnesiui uždaryti tą
angą, nes per mėnesį Saba arba numirs, arba taip nusilps, kad
ją bus galima suimti neprarandant nė vieno medžioklio.
Virdžinija žinojo, kad daugumai jos medžioklių tai ne­
patinka. Jie norėjo keršto, šlovės ir greitos Sabos ir šios me­
džioklės pabaigos. Prie rūsio angos Virdžinija pastatė sargy­

124
binį - ir kad Saba nepabėgtų, ir norėdam a užtikrinti, kad
visi m edžiokliai paklus jos paliepimui.
Atėjo naktis, medžiokliai susirado kur miegoti nam e ir
sode. Bet niekas neužmigo, nes vos sutemus iš rūsio pasigirdo
siaubingas kauksmas.
Manydami, kad kuris nors iš jų nepaklausė Virdžinijos,
nulipo į rūsį ir dabar yra Sabos kankinamas, medžiokliai
subėgo prie angos. Bet ne, sargybinis stovėjo prie uždengto
įėjimo. Kaukim as sklido iš rūsio iki pat ryto. M edžiokliai
bandė pamiegoti, dangstėsi ausis, kamšėsi ja s drabužiais, bet
niekaip negalėjo nuslopinti to smegenis gręžiančio garso. At­
rodė, tarytum jie visi ir patys klyktų.
Kitų rytą medžiokliai jautėsi pervargę. Visi tie vyrai ir
moterys buvo stiprūs, patys stipriausi, bet ištisas savaites
prasivaikę Sabą buvo visai išsekę.
Antrą naktį kauksmas vėl prasidėjo, ir vėl niekas neužmigo.
Taip tęsėsi visas naktis, ir p o savaitės m edžiokliai jau rie­
josi ir pykosi tarpusavy. Vienas medžioklis persmeigė kitą,
dar viena pabėgo. Supanikavo net ir pati Virdžinija: buvo
nemiegojusi ir matė, kad jos elitinėje grupėje prasideda anar­
chija. Aštuntą naktį, kai vėl pasigirdo kauksmas, ji įsiutusi
nulėkė prie rūsio ir ėm ė griauti ant dangčio sukrautą bari­
kadą. M edžiokliai susirinko prie jos, bet nežinojo nė ką gal­
voti. Visi norėjo leistis į rūsį ir baigti tas kančias, bet pam atę
savo vadę, kuri paprastai būdavo savitvardos įsikūnijimas,
besidraskančią prie to dangčio, ėm ė svarstyti, ar tik ja i nebus
pasimaišęs protas.

125
 Vienas m edžioklis žengė į priekį ir išdrįso priminti Virdži­
nijai, kad ji liepė laikyti Sabą uždarytą visą mėnesį, o praėjo
dar tik savaitė. Virdžinija nustūmė tą medžioklį ir pareiškė
pasiryžusi rizikuoti ir savo, ir jų gyvybe, kad tik užbaigtų tą
kankynę.
Virdžinija pakėlė rūsio dangtį ir nusileido žemyn, o ja i iš
paskos - ir kiti medžiokliai.
Rūsy buvo tamsu. Pasišviesdama žibintuvėliu Virdžinija
nulaviravo tarp dėžių, senų kėdžių, vyno butelių ir bulvių
maišo. Pamatė duris į kitą patalpą. Kauksmas sklido iš ten.
Virdžinija patraukė p rie tų durų, m edžiokliai - j a i iš paskos.
Ta kita patalpa atrodė tuščia. Bet pačiam e tolimiausiame
kam pe pūpsojo vos įžiūrima skudurų krūva.
Virdžinija priėjo, pakėlė tuo skudurus ir pam atė Sabos
kūną. Toji buvo leisgyvė, visai pamišusi ir vis dar rėkė. Na­
gais draskė randų išvagotą veidą. Negalėjo kalbėti, nes buvo
nusikandusi liežuvį. Bet vis vien kaukė.
Virdžinija galėjo j ą ten ir pribaigti, bet pareiškė, kad rei­
kėtų Sabą nutempti Tarybai ištardyti. Nors Saba buvo leisgy­
vė, jos būta galingos juodosios raganos, taigi Virdžinija įsakė
surišti ją ir tik tada nešti laukan.
Buvo pats vidurnaktis, bet ryškiai švietė mėnulis ir buvo
šviesu kone kaip dieną. M edžiokliams benešant Sabos kūną
iš namo, ji ėm ė ūbauti, o paskui ir rangytis. Ir Virdžinija per
vėlai suprato, kad naktį lauke Sabos stiprybė sugrįžta. Saba
pūstelėjo ugnį iš burnos ir padegė du j ą nešančius m edžio­
klius. Nukritusi ant žem ės ta ugnimi nudegino savo pančius.

126
Virdžinija išsitraukė ginklą ir peršovė Sabai krūtinę, bet šiai
užteko gyvybės pačiupti Virdžiniją ir irgi padegti. Jos degė
ūbi, ir tik tada Virdžinijos sūnus Klėjus peršovė Sabai gerklę.
Jt galiausiai nutilo ir krito ant pievelės prie namo.
Virdžinija mirė nuo nudegimų, o Klėjus tapo naujuoju
medžioklių vadu. Juo yra iki šiol.

Močiutė pasitrina rankomis veidą ir sako:

- Šią istoriją man kadaise papasakojo viena medžioklė.
Mudvi budėj ome prie jos partnerės, kitos medžioklės. Ta
buvo labai girta ir nusiminusi. Išsivedžiau ją į lauką ir sugir­
džiau viralo. Atsisėdome ant žolės ir kalbėjomės. Ji papasa­
kojo man, kad jos partnerė ir buvo ta pabėgusi medžioklė.
Klėjus ją surado ir nubaudė mirtimi. Privertė tą merginą,
tą, kuri buvo girta, nušauti savo partnerę.
Debė linguoja galvą:
- Jie visi kažkokie monstrai. Tie medžiokliai nė ką ne
geresni už...
- Debora! Nedrįsk! Net nebandyk to sakyti, - įsiterpia
Aranas.
- Kas buvo toji Saba? - klausiu.
Močiutė įkvepia ir atsako:
- Ji buvo Marko motina.
Kažkodėl nenustembu. Atsitraukiu nuo Deboros ir atsi­
sėdu ant slenksčio.
Aranas prieina ir atsisėda šalia. Pasilenkia prie manęs ir
taria:

127
 - Tai dar nieko nereiškia.
- Saba buvo mano močiutė.
- Bet tai visai nereiškia, kad tu toks pat.
Papurtau galvą.
- Tai vyksta su manimi, Aranai. Jaučiu. Aš juodasis
raganius.
- Ne, tikrai ne. Tai tik tavo kūnas, ne tu. Tikrasis tu niekaip
nesusijęs su juodaisiais raganiais. Tavyje yra ir Marko genų^ir
Sabos. Bet tai fiziniai dalykai. O juoduoju raganiumi padaro
ne genai, ne dovana. Privalai tuo tikėti. Būtent tai, ką galvoji Įr
kaip elgiesi, rodo, kas esi. Tu ne blogas, Neitanai. Tavyje nėra
nieko blogo. Tavo dovana bus galinga, visi tai matome, bet tik
tai, kaip ją naudosi, parodys - geras tu ar blogas.
Beveik tikiu juo. Nesijaučiu blogas, bet bijau. Mano kū­
nas daro tokius dalykus, kurių nesuprantu, nežinau ir ką jis
darys toliau. Naktinis drebulys išgena mane į lauką, verčia
tolti nuo buvusio gyvenimo. Garsai galvoje irgi, regis, atito­
lina mane nuo žmonių.
Kada tik Džesika pareikšdavo, kad aš pusiau juodas, mo­
čiutė atsakydavo: „Bet ir pusiau baltas.“ Ir visada maniau*
kad mano kūne maišosi mamos ir tėvo genai, bet dabar
man atrodo, kad mano kūnas - tėvo, o siela - mamos. Gal
Aranas ir teisus, gal mano siela ir ne bloga, bet man tenka
susitaikyti, kad kūnas elgiasi keistai.

Tą rytą išvažiuoju į Velsą, ruošiuosi pabūti dieną ar dvi.

Malonu miegoti lauke ir gyventi tuo, ką duoda žemė, o pa-
•įkalbėjęs su Aranu jaučiuosi geriau, tarsi labiau žinočiau,
kas aš esu. Tai tik kitoks požiūris į viską, kas vyksta, ne dau­
ginu, bet jis leidžia man stebėti savo kūną ir suvokti, ką jis
geba. Stebiu jį labiau iš šono, bandau jo gijimo gebėjimą ir
Rengiuosi suprasti, kaip mane veikia naktis.
Pasilieku Velse dar vieną dieną, paskui dar vieną, ir dar
Vieną. Randu tuščią daržinę, bandau joje miegoti ir aptin­
ku, kad mano savijautą veikia mėnulis. Kai pilnatis, viduje
būti blogiausia, nieko negaliu padaryti, tik drebu ir vemiu.
Per jaunatį daržinėje būti visai įmanoma, pykina tik trupu­
tį, Per pilnatį mano gijimo gebėjimas sustiprėja. Tą išban­
dau pjaustydamas ranką. Jei įsipjaunu dieną, kai mėnulis
jaunas, gyja dvigubai ilgiau nei tokia pat žaizda, padaryta
naktį per pilnatį.
Dienos bėga, daug išsiaiškinu, bet žinau, kad niekam ne­
galiu pasipasakoti, ką sužinojęs, netgi Aranui. Viskas, kas
susiję su juoduma, turi būti laikoma paslapty, o man aišku,
kad kūnu aš juodasis raganius.

129
 merė

Velse praleidžiu daugiau nei mėnesį. Tyrinėdamas savo

kūną jaučiuosi gerai, bet ir kiek nesmagiai. Man atrodo,
kad tėvas kažkaip mane stebi. Mato viską, ką darau. Išmin­
tingai linksi galvą dėl tų mano naujų atradimų apie savo
kūną, pritariamai šypso, kai pagaunu kokį triušį, nulupu ir
išsiverdu, bet purto galvą, kai priimu prastus sprendimus
ir sušąlu po vargana pastoge ar ne toje vietoje perplaukiu
upelį. Viską darau jausdamas, kaip jis mane vertina, ir kas­
dien laukiu, kad jis galbūt pasirodys.
Žinoma, tėvas taip ir nepasirodo. Kartais pagalvoju, kad
taip gali būti dėl to, kad aš pusiau baltasis, nepakankamai
juodas. Bet paskui pasakau sau, kad tai nėra tikrieji išban­
dymai; tikrasis išbandymas - ar surasiu kelią pas jį, o dabar
jau esu pasirengęs tai padaryti.
Po trijų savaičių man sukaks penkiolika; nenoriu rizi­
kuoti dalyvauti dar viename įvertinime. Esu tikras, kad
Taryba pamatys, kas vyksta su mano kūnu, kad keičiuosi,

‘3°
Ir man jau nebebus priskirtas kodas nenustatyta. Niekas
man nesakė, kas nutiks, jei būsiu pripažintas juoduoju ra-
Hnniumi, bet kadangi visi juodieji Britanijoje gaudomi ir
žudomi vos pamačius, visai neblogai nutuokiu.
Turiu išvažiuoti. Bet pirmiausia reikia susitikti su Ara­
mu Po savaitės jam septyniolika, ir noriu būti su juo per
dovanojimą. O paskui leisiuos ieškoti tėvo.

Pirmą rytą namuose Debora paduoda man laišką, atėjusį

prieš kelias savaites. Jis adresuotas man. Dar niekada nesu
nieko gavęs paštu. Pranešimai visada siunčiami močiutei.
Manau, kad jame rasiu kokį nors naują Tarybos įsaką, bet
voko viduje randu storą baltą kortelę, prirašytą labai dailiu
raštu.
Paduodu ją Aranui.
- Kas toji Merė Volker? - klausia jis.
Gūžteliu pečiais.
- Tai jos devyniasdešimtasis gimtadienis. Esi kviečiamas
atšvęsti.
- Niekad negirdėjau apie tokią, - sakau.
- Močiute, pažįsti ją? - klausia Aranas.
Močiutė suraukia kaktą, bet lėtai linkteli.
- Ir ?
- Ji sena ragana.
- Na, manau, kad tai ir patys supratome, - sako Aranas.
- Ji... aš... nemačiau ir nieko iš jos negirdėjau jau metų
metus.

L3*
 - Nuo kada?
- Nuo jaunystės. Kadaise ji dirbo Taryboje, bet pašl
pasidarė kiek... savotiška.
- Savotiška?
- Keista.
- Nori pasakyti, kad ji beprotė.
- Na... ėmė elgtis kiek keistokai, mėtėsi kaltinimais į k&il
rę ir dešinę. Iš pradžių buvo pavojinga tik sau pačiai,,bflj
paskui pasidarė aišku, kad išprotėjo. Kiek girdėjau, prad|#t
davo šokti per Tarybos susirinkimus ar dainuoti serenada^
Tarybos pirmininkui. Iš Tarybos išėjo su baisia gėda. Nie*
kas jos labai neužjautė.
- Kodėl gi ji kviečia Neitaną į savo gimtadienį? :
Močiutė neatsako. Perskaito tą kvietimą ir puola plikyti
daugiau arbatos.
- Bene važiuosi? - klausia Aranas.
Močiutė laiko arbatinuką, ruošiasi pilti vandenį. Sakau:
- Ji pamišusi sena ragana. Daugiau nieko iš mūsų šei­
mos nekviečia. Aš jos nepažįstu, o be Tarybos leidimo man
niekur negalima važiuoti. - Išsišiepiu, kad Aranui būtų
linksmiau. - Taigi, aišku, kad važiuosiu.
Močiutė pastato arbatinuką, bet vandens į jį nebepila.

Merės gimtadienis už keturių dienų. Per tas keturias dienas

apie ją iš močiutės nelabai ką daugiau sužinau, vos apie tai
prabylu, močiutė rūpinasi tik tuo, kad gerai atsiminčiau ki­
toje kvietimo pusėje pateiktus nurodymus, kaip patekti pas

132
Merę. Ten yra nedidukas žemėlapis ir surašytas laikas, kada
kokiuose taškuose turėčiau būti. Močiutė sako, kad turiu
tiksliai sekti žemėlapį ir vykdyti nurodymus dėl laiko.
Gimtadienio dieną išvykstu anksti, patraukiu į miestelio
geležinkelio stotį. Sėdu į traukinį, paskui į kitą, tada į vieną
autobusą, vėliau - į dar kitą. Kelionė ilga, tiesą sakant, ga­
lėjau sėsti į du ankstesnius autobusus, bet nurodymai labai
aiškūs, ir jų laikausi.
Paskui tenka ilgai eiti. Miške priėjęs žemėlapyje nurody­
tus taškus laukiu, kol praeis paskirtas laikas, ir tada einu į
kitą nurodytą vietą. Tas miškas - labiau giria, o ne miškas,
Ir kuo gilyn, tuo tylesnis. Laukdamas galutinio kelionės eta­
po susivokiu, kad galvoje negirdžiu jokių garsų, o aplink
mane - nuostabi tyla. Besistengdamas susivokti, kokių gar­
ui} nebėra, kone susivėlinu eiti toliau. Bet laikausi grafiko ir
galiausiai prieinu nedidelėje laukymėje stovinčią sukiužu­
sią trobą. Trobos kairėje - daržovių lysvė, dešinėje - upelis
Ir kelios vištos, lesinėjančios prie jo. Šoku į dešinę ir pasise-
miu vandens atsigerti. Jis saldus ir skaidrus. Peržengti upelį
man nereikia nė žingsnio pailginti. Apeinu trobą, ji tokia
sutręšusi, kad galas visai griūva, net miegamasis, kur lesi-
nėja višta, matyti. Prieinu nedidukes žalias laukujes duris ir
švelniai pabeldžiu, kad tos supuvėlės nesubyrėtų.
- Būtų nuodėmė lindėti namuose tokią gražią dieną.
Atsisuku.
Toks stiprus garsus balsas visai netinka sukumpusiai senai
raganai su skrybėle plačiais nulėpusiais kraštais, nutįsusiu

l33
suplyšusiu megztiniu, skylėtais džinsais ir didžiuliais, purvi­
nais žaliais guminiais batais.
- Mere? - suabejoju; ta priešais mane stovinti žmogysta
su skystais baltais ūseliais galėtų būti ir vyras.
- Nė nereikia klausti, kas tu toks, - balsas tikrai
moteriškas.
- Hmm. Su gimtadieniu, - ištiesiu jai pintinę su dovano­
mis, bet ji nė nepakruta jų paimti. - Dovanos. Jums.
Ji vis tiek tyli.
Pastatau pintinę.
Dabar ji išleidžia garsą - tarsi gagentų ar kosėtų, smakru
nuvarva seilės ir ji rankove jas nusivalo.
- Dar nesi matęs senos raganos?
- Nedaug... na, ne...
Nustoju lementi, kai ji pasilenkia arčiau.
Ji sulinkusi kone perpus, norėdama į mane pažiūrėti turi
atsilošti ir pasisukti šonu.
- Gal tu ir ne visai toks pats kaip tėvas, kaip maniau iš
pradžių. Bet išoriškai labai panašus.
- Jūs jį pažįstate... noriu pasakyti... buvot sutikus?
Ragana ignoruoja mano klausimą, dabar jau paima iš
manęs pintinę ir klausia:
- Man? Dovanos?
Tarsi neprigirdėtų, bet manau, kad jos klausa puiki.
Ji nueina prie upelio ir atsisėda ant retos žolės. Atsisėdu
šalia, o ji iš pintinės išsitraukia uogienės stiklainį.
- Slyvų?

134
 - Obuolių ir gervuogių. Mūsų sodo. Močiutė išvirė.
- Ta sena kalė.
Iš nuostabos išsižioju.
- O čia? - ji pakelia vašku užlydytą ir kaspinu perrištą
molinį indą.
- Hm... tepalas nuo sąnarių skausmo.
- Cha! - ji padeda tą indą ant žolės ir priduria: - Bet
jai viralai ir tepalai visada gerai sekėsi. Kaip suprantu, jos
dovana vis dar stipri.
- Taip.
- Ir pintinė graži. Pintinių niekada nebūna per daug, tą
jau supratau. - Apžiūrinėja tą pintinę, sukioja. - Jei šian­
dien daugiau nieko nesužinosi, bent jau tai prisimink.
Kvailai linksiu ir vėl išlemenu tą klausimą:
- Pažįstate Marką?
Ji ir toliau negirdi, bet ištraukia paskutinę dovaną - su­
suktą popieriaus ritinėlį, perrištą plona odine juostele, ją
numauna ir įmeta į pintinę, paskui sako:
- Ir dar odinis batraištis. Na, man ir sekasi, ką? Seniai, oi
seniai jau neturėjau tokio gimtadienio...
Merė išvynioja tą popierių, pieštuku pieštą mano pieši­
nį - medžius ir voveres. Kurį laiką apžiūrinėja, paskui taria:
- Kiek žinau, tavo tėvas mėgsta piešti. Turi tam talentą,
kaip ir tu.
Tikrai? Iš kur ji tai žino?
- Kai kas nors tave pagiria, būtų mandagu padėkoti.
- Ačiū, - sumurmu.

l35
 Merė nusišypso.
- Gerutis. Na, išgerkime arbatos su tortu... devyniasde­
šimt žvakių bus įdomu.

Jau daug vėliau mudu, išsinešę arbatos ir tortą į lauką, ty­

lėdami sėdime ant žolės. Tas devyniasdešimt žvakių Merė
kruopščiai suskaičiavo, o aš susmaigsčiau į nediduką vyš­
nių tortą, nors ir nesuprantu, kaip jos visos ten tilpo. Žva­
kes Merė uždegė sumurmėjusi kažkokį burtažodį ir sprag­
telėjusi pirštais. Užpūsti žvakių besispjaudydama seilėmis ji
nesugebėjo, taigi man teko užgesinti jas virtuviniu rankš­
luosčiu. Per visą tą laiką iš Merės nesužinojau nieko, išsky­
rus tai, kas sudėta į tortą, kur ji laiko žvakes ir kad baisiai
norėtų, kad kas nors sugalvotų burtažodį, kuris išgintų šliu­
žus iš jos daržovių lysvės.
Dabar paklausiu jos, kodėl pasikvietė mane į gimtadienį.
- Ką gi, nenorėjau per jį būti viena, todėl, - atsako.
- Tai kodėl nepasikvietėt mano močiutės?
Merė šliurpteli šaltos arbatos iš puodelio ir garsiai
atsiraugėja.
- Tave pasikviečiau todėl, kad norėjau su tavimi pasi­
kalbėti, o tavo močiutės nekviečiau todėl, kad nenorėjau su
ja pasikalbėti. - Vėl nusiraugėja. - Oo, tortas buvo skanus.
- Apie ką norite pasikalbėti?
- Apie Tarybą ir tavo tėvą. Nors apie jį nedaug težinau.
Užtat žinau apie Tarybą. Dirbau ten.
- Močiutė sakė.

136
 Tyla.
- Ką pats žinai apie Tarybą, Neitanai?
- Turiu ten važinėti į įvertinimą ir vykdyti jų praneši­
mus, - gūžteliu pečiais.
- Papasakok man apie juos.
Susakau tik faktus.
Kol kalbu, Merė neklausinėja, tik retkarčiais linkteli ir
leidžia seiles.
- Bijau, kad jei nuvažiuosiu į dar vieną įvertinimą, mane
nužudys.
- Gal... bet nemanau. Yra priežastis, kodėl tavęs dar ne­
nužudė. Ir ne iš gerumo ir maloningumo, gali tuo neabejoti.
- O jūs tą priežastį žinote?
- Numanau, kas tai galėtų būti. - Ji rankove nusibraukia
seiles ir paplekšnoja man per ranką. - Tau teks tuoj išva­
žiuoti.
Saulė jau leidžiasi už medžių.
- Taip. Jau vėlu.
Ji čiumpa man už rankos ir smarkiai suspaudžia.
- Ne, ne iš čia išvažiuoti. Daug nelaukdamas turi pa­
likti namus. Susirask Merkurę. Ji tau padės. Duos tau tris
dovanas.
- Bet tėvas...
- Nebandyk ieškoti tėvo. Tau padės Merkurė. Ji padeda
daugeliui į bėdą patekusių raganų ir raganių. Žinoma, už tai
ji tikėsis atlygio. Bet padės.
- O kas toji Merkurė?

^37
 - Juodoji ragana. Sena juodoji ragana. Cha! Manai, kad
aš sena. Ji sena. Tačiau jos dovana stipri, labai stipri. Ji moka
valdyti orą.
- Bet kaip ji man gali duoti kraujo? Juk ji man nei moti­
na, nei močiutė.
- Ne, bet ji labai gudri verslininkė. Ironiška, bet jos vers­
lo sėkmės šaltinis - pati Taryba. Matai, prieš daugelį metų
jie nusprendė įsteigti visų baltųjų raganų ir raganių kraujo
banką, kad jei koks vaikas taptų našlaičiu, Taryba galėtų įsi­
kišti ir organizuoti dovanojimo ceremoniją.
- Ir tai veikė?
- Taip, puikiai. Manau, kad burtažodis pasikeičia, bet
kraujas vieno iš tėvų ar senelių ir trys dovanos dovanojamos.
- Duokit atspėti... Merkurė pavogė kraujo. Taigi, turbūt
turi ir mano mamos.
- Na, tą atspėti nesunku. Bet koks kvailys galėjo pasakyti
Tarybai, kad taip būtinai nutiks, daugelis ir pasakė. Ir kol jie
tą Tarybą perspėjinėjo, o Taryba visus ramino, kad kraujas
saugus, Merkurė iš to banko vogė. Niekad neimdavo viso
butelio, tik tiek, kad pakaktų, jei koks su tėvais ar Taryba
susipykęs ragas ar ragė atlėktų pas Merkurę pagalbos. Dau­
geliui viralų reikia baltųjų kraujo. Baltieji kreipiasi į Mer­
kurę, kai nesulaukia savo pačių bendruomenės pagalbos.
Juodieji eina pas ją, kai jiems viralui reikia baltųjų kraujo.
Už dyką Merkurė žmonėms nepadeda, bet ima ne pinigus;
jai atsilyginama natūra. Kraują ji keičia į viralus ir tepalus,
burtažodžius, retus ingredientus, magiškus dalykus... Ma­

38
nau, supranti. Ji išmokusi gaminti viralus ir kerėti, nors tai
ir ne jos dovana. Jai pasiekiama galinga magija, ir ji pati
lapo labai galinga ragana.
- O kaip man ją susirasti?
- Oi, nežinau, kur ji. Nedaugelis žino. Bet yra keli bai­
lieji, kuriems nepatinka Tarybos metodai arba kurie dėl
vienos ar kitos priežasties su ja susipyko. Merkurė tokiais
naudojasi. Ir vieną jų aš pažįstu.
- Ir aš galiu juo pasitikėti?
- Taip, Bobų gali pasitikėti. Jis turi savų priežasčių ne­
kęsti Tarybos. Geras mano draugas.
Tylime. Manau, kad galiu pasitikėti Mere, bet nelabai ti­
kiu, kad toji Merkurė būtų gera išeitis. Ir noriu susitikti su
tėvu.
- Bet manau, kad tėvas... - sakau.
Merė mane nutraukia.
- Taip, pakalbėkime apie tavo tėvą. Aišku, aš jo gerai ne­
pažįstu, tavo močiutė pažįsta jį kur kas geriau.
Nesuprantu, ar tikrai gerai išgirdau.
- Iš tavo veido išraiškos spėju, kad to ji tau niekada nesakė.
- Ne! Iš kur močiutė pažįsta Marką?
- Prie to tuoj prieisime. Iš pradžių papasakok man, ką
pats žinai apie savo tėvą.
Man svaigsta galva. Močiutė pažįsta Marką. Tai reiškia...
Merė baksteli man į ranką.
- Pasakok, ką žinai apie Marką. Prie močiutės tuoj
sugrįšim.

l39
 Imu dvejoti. Močiutė liepė niekada apie Marką nekal­
bėti, ir pati niekada nekalbėjo. Bet visą tą laiką ji laikė tai
paslapty nuo manęs...
Ištariu garsiai ir aiškiai:
- Markas yra mano tėvas. Vienas iš kelių Anglijoje dar
likusių juodųjų raganių.
Visada bijojau apie jį kalbėti, nes Taryba gali klausytis,
bet dabar atrodo, kad klausosi jis.
O tada supykstu ant jo, supykstu ant močiutės ir sakau:
- Jis galingas ir negailestingas. Žudo baltuosius ir pa­
siima jų dovaną. Dažniausiai žudo Tarybos narius ir dar
medžioklius, ir jų šeimas. Jo dovana, ta, kurios jis nevogė
iš kitų raganų ir raganių, yra tai, kad jis gali pasiversti
kokiu nors gyvūnu. Tai reiškia, kad gali suvalgyti raga­
nų ir raganių, kurių dovanos jam reikia, širdį. Pasiverčia
liūtu ar kuo kitu, suryja dar plakančią širdį ir pavagia jų
dovaną.
Giliai kvėpuoju.
- Jo motina buvo Saba; ją nužudė Klėjus. Saba nužu­
dė Klėjaus motiną, Virdžiniją. Sabai būdavo sunku nak­
timis būti po stogu. Kaip ir man. Turbūt Markui irgi. Aš
gerai piešiu, Markas lygiai taip pat. Labai prastai skaitau
ir numanau, kad tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie ir
Markui prastai sekasi. Galvoje girdžiu keistus garsus ir ga­
liu lažintis, kad tai irgi įgimta. Markas nekenčia baltųjų
raganų ir raganių. Man dauguma jų irgi nelabai patinka.
Bet nelakstau juos žudydamas! - surinku tą paskutinį sa­

140
kinį į medžių viršūnes. - Gyvų jis nepalieka nieko. Žudo
moteris, vaikus, visus, tik tiek, kad nenužudė mano moti­
nos. Turbūt būtų nužudęs Džesiką, Deborą ir Araną, bet
lą naktį, kai jis užpuolė mano mamą, jie buvo su močiute,
jis nužudė jų tėvą.
Tyla.
Dabar pažvelgiu į Merę ir tyliai pratariu:
- Mano mamos jis nežudė. Ir močiutės ne, nors ir sakote,
kad jie buvo susitikę. Sakote, kad močiutė jį pažįsta geriau
nei jūs, taigi, turbūt jie buvo susitikę daugiau nei kartą...
Merė linkteli.
- Taigi Markas pažinojo mano mamą. Ir nebuvo taip,
kad mama būtų jo nekentusi... bijojusi ar niekinusi?
- Nemanau.
Sutrinku.
- Bet jie negalėjo būti... draugai... ar meilužiai... Tai
būtų...
- Nepriimtina.
- Jei ir buvo, turėjo laikyti tai paslaptyje... Bet močiutė
sužinojo?
- Arba žinojo nuo pat pradžių.
- Šiaip ar taip, koks skirtumas; močiutei neliko nieko
kito, tik irgi stengtis išlaikyti paslaptį.
- Taip buvo geriausia, vienintelis būdas, kaip ji galėjo
apsaugoti tavo mamą. Tenka pripažinti, kad iš esmės jai
puikiai sekėsi. Kiek žinau, tavo mama ir tėvas susitikdavo
kartą per metus.
 - Taigi, Markas ir mama... jie norėjo matytis... susitar­
davo susitikti, išsiųsdavo vaikus pas močiutę... bet netikėtai
pasirodė jos vyras... ir Markas jį nužudė.
Merė linksi sulig kiekvienu teiginiu.
- Bet mama nusižudė dėl tos kaltės... - jaučiu, kaip Merė
purto galvą.
- Nes negalėjo būti su Marku?
Merė toliau purto galvą.
Nusuku nuo jos akis ir galiausiai ištariu tai, ką visada
žinojau.
- Dėl manęs?
Merė suima mane už rankos, atsigręžiu į jos blyškias,
nuo amžiaus pavandenijusias akis.
- Bet ne dėl to, ką manai.
- O ką dar galima manyti?
- Manau, kad ji tikėjosi, jog būsi panašus į ją, kaip ir
kiti vaikai. Bet nebuvai. Vos tau gimus buvo aišku, kad tavo
tėvas - Markas.
Taigi, vis dėlto dėl manęs.
Merė spaudžia mane toliau.
- Ko Taryba norėjo, kad tavo mama padarytų?
Prisimenu, ką pasakojo Džesika, ir apie tą mamos gautą
atviruką. Atsakau:
- Nužudyti mane.
- Ne, nemanau, kad Taryba kada nors to norėjo. Bet tavo
motina buvo baltoji ragana; mylėjo juodąjį raganių ir jo vai-

142
ką. Ir dėl tų jos santykių buvo nužudytas jos vyras, Tarybos
narys.
Suvokus tiesą, manyje atsiveria tuštuma. Taryba liepė jai
nusižudyti. Privertė ją.

143
 du ginklai

Kitą rytą Merė išverda košės. Savąją šliurpia lėtai, leisdama

šlykščius garsus. Visai nemiegojau, ir tas šliurpimas varo
mane iš proto.
Pakėlusi pilną šaukštą sako:
- Močiutė su tavimi padarė geriausia, ką galėjo.
Piktai pažiūriu į ją.
- Močiutė man melavo.
- Kada?
- Kai nesakė, kad yra mačiusi Marką, kad jį pažįsta. Kai
neneigė, kad jis užpuolė mano mamą. Kai nepasakė man,
kad dėl mamos mirties kalta Taryba.
Merė pabaksnoja mane šaukštu.
- Jei Taryba kada nors suuostų, kur buvai ir ką tau padė­
jau sužinoti, kaip manai, ką jie man padarytų?
Nusuku akis.
-N a ?
- Norite man pasakyti, kad jie būtų nužudę močiutę?
 - Ir nužudys.
Suprantama, žinau, kad ji neklysta, bet nuo to geriau
nepasijuntu.
Merė duoda man krūvą darbų, kad „išblaškytų mano
prastą rytinę nuotaiką“.
Jai prižiūrint, kaip kuopiu vištidę, klausiu:
- Močiutė pasakojo, kad iš Tarybos išėjote labai gėdingai.
- Na, manau, kad tai galima ir taip pavadinti.
- O kaip jūs tai pavadintumėt?
- Sėkmingu pabėgimu. Užbaik darbą ir viską uždaryk.
Tada užkaisk arbatos ir papasakosiu.
Užkaičiu vandens ant viryklės troboje, o Merė sėdi sau­
lėkaitoje lauke. Kai atnešu arbatą, paplekšnoja žolę greta
savęs. Mudu sėdime atsirėmę ir trobos sieną.
- Neitanai, nepamiršk, kad Taryba pavojinga. Jie niekam
neleis parodyti nė menkiausio silpnumo juodųjų atžvilgiu.
Kartą man užteko kvailumo išsakyti susirūpinimą dėl vie­
no dalyko. Dirbau Tarybos sekretore. Mano pareiga buvo
saugoti duomenis ir dokumentus. Jie turi daug bylų, gerai
jas prižiūrėjau, bet vieną dieną tvarkydamasi turėjau kelias
laisvas minutes ir nusprendžiau vieną jų paskaityti. Joje
buvo aprašytas atlygis, kurio sulaukė viena juodoji ragana.
Tai buvo siaubinga. Kaip kvailė pasakiau vienam Tarybos
nariui, kad tas atlygis buvo baisus. Bet problema buvo ne
tai. Atlygis yra baisus, toks jis ir turi būti, ir jei ties tuo bū­
čiau ir sustojusi, nieko nebūtų nutikę. Bet nesustojau. Man
tai nedavė ramybės. Negalėdavau užmigti. Visada žinojau

145
apie atlygį, bet kažkaip nesuvokiau, kiek daug kančių jis
suteikia. Mėnesį kankina ir tik po to leidžia numirti. Dir­
bau Taryboje, nes tikėjau, kad baltieji yra geri, pranašesni,
ir dabar man akis badė faktas, kad jie nė kiek ne geresni
už juoduosius, už eilinius, už visus kitus. Kameroje buvo
laikomas vienas juodasis raganius, ir žinojau, kas jam bus
daroma. Buvo kvaila net mėginti jam padėti. Jis niekada ne­
būtų galėjęs pabėgti. Bet kunkuliavau teisuolišku pykčiu. Ir
padariau, ką galėjau. Apsimečiau, kad esu pamišusi iš įsiū­
čio dėl to juodojo raganiaus. Jis išžudė vieno Tarybos na­
rio šeimą, taigi tai nebuvo sudėtinga, nors iš tiesų ta šeima
buvo krūva pasipūtusių bjaurybių, kurie su manim elgėsi
kaip su šūdu.
Ji šliurpteli arbatos.
- Sugalvojau dingstį patekti į kamerą. Konkretaus pla­
no neturėjau, ginklo irgi, bet prie durų buvo stalas, o ant
jo - peiliai ir... kiti daiktai. Kankinimo instrumentai, tur­
būt taip juos galima pavadinti. Čiupau peilį, ėmiau klykti ir
rėkti ir apsimečiau puolanti tą kalinį. Toks puolimas buvo
beprasmiškas. Niekaip nebūčiau galėjusi jo nužudyti. Bet
grumdamasi su sargybiniu pasistengiau tą peilį numesti
taip, kad jį galėtų pasiekti kameroje grandinėmis surakin­
tas raganius. Čiupęs tą peilį jis akimirksniu susismeigė jį
sau į širdį.
Merė padeda puodelį.
- Apsimečiau, kad išsikrausčiau iš proto. Išsisukau. Bet
abejonių būta. Kai kurie manė, kad viską suvaidinau. Taigi

146
 dabar stengiuosi... Ak, na kaipgi tai vadinama? į s i m a iš y t i
po kojomis.
- Nieko sau.
- Taip, dažnai pati stebiuosi tuo, ką padari^u'‘ nes*"
gailiu. Išgelbėjau tą žmogų nuo ištisų savaičių į^amkinimų.
- Kas jis toks buvo?
- Na štai, pagaliau geras klausimas.
Ji švelniai uždeda delną man ant rankos.
- Jis buvo Masimas. Marko senelis.

T4 patį rytą, vėliau, Merė priverčia mane įsim^1^ nurody­

mus dėl išvykimo. Jie panašūs į atvykimo.
- Ar tai kokie kerai, užtikrinantys, kad mar*-?^ nepaseks?
- Viena iš mano specializacijos sričių ir, n ° * - s sakau
0.S pati, gana sudėtinga. Daugumai raganų neužtenka
Kantrybės. Kiekvienam žingsniui reikia laiko. J e* nepatin­
gėsi, tavęs nesuseks net medžiokliai.
- Manau, kad medžiokliai mane čia seka.
- Neitanai, medžiokliai tave seka visur, *nsada sekė.
Išskyrus tavo kelionę pas mane. Ir kelionę iš čŽ&yj e* vykdysi
nurodymus.
- Visada mane seka?
- Jie medžiokliai, Neitanai. Pats jų pavadis innas tai bylo­
ja. Ir jie tikri specialistai.
- Jo, žinau, - linkteliu.
- Ne, nemanau, kad žinai. Niekada nen'*1^ er**nk savo
priešo, Neitanai. Niekada. Medžiokliai tave * eka visur ir
gali nužudyti bet kurią minutę. Jie nori tą padaryti, Neita-
nai. Bet jie dirba Tarybai, o Taryba dar šiaip ne taip sugeba
juos suvaldyti.
- Tai ką, turėčiau būti jai dėkingas?
Merė purto galvą.
- Taryba yra pavojingesnė už medžioklius, tą irgi atsi­
mink. Ji jais naudojasi. Naudojasi viskuo, kuo gali.
Nelabai suprantu, ką Merė turi omeny, sakydama
„viskuo“.
- Močiutė sakė, kad Taryba naudojasi šnipais, - tariu.
- Taip, šnipinėjimas - vienas mėgstamiausių metodų.
Niekuo nepasitikėk, Neitanai. Nei draugais, nei šeima. Jei
jie baltieji, Taryba panaudos juos kaip šnipus, jei tik galės.
O paprastai gali. Tarybą ir medžioklius vienija vienas tiks­
las: kad Marko nebeliktų. Ir visų jo palikuonių.
- Vakar sakėte, kad manote, jog Taryba niekada nenorė­
jo manęs žudyti.
- Dar ne. Šiuo metu jie mano, kad tu naudingesnis gyvas.
- Vadinasi, jie nori mane panaudoti kaip spąstus
Markui?
- Esu tikra, kad apie tai pagalvota, gal net ir išbandyta.
Bet čia esama šio to daugiau. Nebeik į jokius įvertinimus.
Susirask Merkurę. Ji paslėps tave iki pat dovanojimo. Kai
tik galėsi, bėk nieko nelaukdamas.
Vėl linkteliu, bet man akivaizdu, kad ji kaupiasi man pa­
sakyti dar vieną, paskutinį, dalyką. Bet vėl nutyla.
Sakau:

i 48
 - Yra dar šis tas, ką prisiminiau apie Marką. Prieš kele­
rius metus buvo užpulta viena baltųjų raganių šeima, Grėjai.
Markas juos išžudė. Bet manau, kad jam reikėjo kažko, ką
jie turėjo. Kažko, kas vadinasi Ferbornu. Ar žinote, kas tai?
Merė linkteli.
- Taip, žinau. Tai peilis.
- O kam Markui jo prireikė?
- Tai ypatingas peilis. Baisus daiktas. Kiek žinau, Fer-
bornas yra žmogaus, kuris jį nukaldino daugiau nei prieš
šimtą metų, vardas. Savo vardą jis išgraviravo ant peilio aš­
menų. Daugiau apie jį sužinojau per tyrimą, kurį Taryba
atliko dėl to mano puolimo kameroje: būtent jį numečiau
Masimui. Tas peilis buvo jo.
- Dabar suprantu, kodėl Markas nori jį atgauti.
- Ne. Nemanau, kad supranti, Neitanai.
Merė nusibraukia kaktą atgalia ranka ir atsidūsta.
- Markas buvo pas mane prieš kelias savaites. Atvyko
prašyti paslaugos. Jis regi ateities fragmentus... galimos
ateities. Manau, kad tai greičiau našta, o ne dovana. Papa­
sakojo man vieną savo viziją, kurią pirmąsyk išvydo prieš
daugelį metų ir nesiliauja regėjęs iki šiol. Prašė papasakoti
apie ją tau. Manė - jei žinosi, gal geriau jį suprasi.
- Jis perdavė man žinią! Ir laukėt, kol susiruošiu išva­
žiuoti, kad man papasakotumėt?
- Jei būtų mano valia, išvis tau nepasakočiau. Suprask,
Neitanai, tai vizija. Galima ateitis. Tik tiek. Bet kuo rimčiau
vizijas vertini, tuo dažniau pasitaiko, kad jos išsipildo.

149
 - Ar bent įsivaizduojate, kaip norėčiau ką nors iš jo iš­
girsti? - nueinu nuo jos, paskui sugrįžtu ir pasilenkiu jai
prie veido. - Pasakykit man.
- Neitanai, yra daug baltųjų raganų, reginčių ateities vi­
zijas. Jei Markas tą viziją regėjo, gali neabejoti, kad Taryba
apie tai irgi žino. Markas nori, kad suprastum ir jį, ir ką
daro Taryba.
- Ar papasakosit man?
- Yra du ginklai, kurie drauge nužudys tavo tėvą. Abu
saugomi Tarybos, tol, kol bus galima juos panaudoti.
- O kas jie?
- Pirmasis - Ferbornas.
-Ir?
- O kitas...
O tada jau nebenoriu klausytis. Žinau, ką ji pasakys, ir
mano galvoje pasigirsta garsas - lyg griaustinis ir žvėries
riaumojimas, man norisi, kad jis ten ir liktų, kad vis garsėtų,
nes ši žinia yra visai ne ta, kurios laukiau. Negali taip būti.
Merė visa tai sako, bet gal per tą triukšmą galvoje blogai
išgirdau. O jei tas garsas ten bus ir toliau, man nereikės...
- Neitanai! Ar klausaisi?
Papurtau galvą.
- Nežudysiu jo.
- Todėl ir turi išvažiuoti. Jei dar nors kiek pasiliksi su
baltaisiais, Taryba tave privers. Tu esi antrasis ginklas.

50
 šeštasis pranešimas

Tai tik viena galima ateitis.

Tą mantrą sau kartoju nuolat. Esama milijonų, milijardų
galimų ateičių.
Ir aš jo nežudysiu. Tą žinau. Jis mano tėvas.
Aš jo nežudysiu.
Ir noriu su juo susitikti. Noriu jam pasakyti. Bet jis tiki
savo vizija. Jis nenorės su manimi susitikti. Niekada.
O jei tai bandysiu, jis manys, kad noriu jį nužudyti. Ir
nužudys mane.

Merė davė man Bobo adresą, to savo draugo, kuris padės

man surasti Merkurę. Sako, kad turiu tuoj pat išvykti, ir aš
jai pažadu taip ir padaryti, nors tai tik žodžiai. Dar nežinau,
ką darysiu.
Patraukiu namo.
Noriu pasikalbėti su močiute. Turiu paklausti jos apie
Marką. Ji turi man ką nors pasakyti. O ir iki Arano dovanojimo
teliko viena diena. Noriu ta proga būti su juo, o paskui
išvažiuosiu.
Atvykstu vakare. Dar šviesu. Močiutė virtuvėje kepa tor­
tą, kurį valgysim po ceremonijos. Apie Merės gimtadienį
neklausinėja.
Nepasakau nei „labas“, nei „pasiilgau tavęs“, nei „kaip
ten tas tortas?“ Klausiu:
- Kiek kartų buvai susitikusi su Marku?
Ji liaujasi daryti ką dariusi, pažvelgia į virtuvės duris ir
sako:
- Arano dovanojimo proga namo grįžo Džesika.
Prieinu arti močiutės ir tyliai sakau:
- Jis mano tėvas. Noriu apie jį sužinoti.
Močiutė purto galvą. Bando įtikinti mane, kad papasa­
kos rytoj, bet pagrasinu pasišaukti Džesiką, kad ateitų ir irgi
paklausytų tos istorijos. Nors močiutė turbūt supranta, kad
niekada to nepadaryčiau, sudrimba ant kėdės ir tyliai, be­
veik pašnabždomis, papasakoja viską, ką žino apie Marką
ir mamą.

Miegamajame atidarau langą. Jau tamsu, kyla plonas mė­

nulio pjautuvas. Aranas išlipa iš lovos ir apkabina mane. Ir
aš jį apkabinu, laikau ilgai. Paskui susėdame ant grindų po
palange.
- Kaip tas gimtadienis? - klausia Aranas.
- Nesuprantu, apie ką čia kalbi.
- Nieko negali papasakoti?

152
 - Papasakok man apie rytdieną. Kaip jautiesi?
- Gerai. Truputį nervinuos. Tikiuosi, nesusimausiu.
- Aišku, ne.
- Džesika atvažiavo į ceremoniją.
- Močiutė sakė.
- Ateisi?
Net negaliu papurtyti galvos.
- Nieko tokio, - sako jis.
- Norėjau.
- Man daug smagiau, kad dabar tu čia. Daug geriau.
Mudu su Aranu dar truputį pasišnekame, prisimename
kartu žiūrėtus filmus ir galiausiai dar persimetame vienu
kitu žodžiu apie jo dovanojimą. Sakau, kad, mano nuomo­
ne, jo dovana bus gydymas, kaip mamos. Josios buvo stipri,
ir ji pati buvo nepaprastai maloni ir švelni; taip man sakė
močiutė. Manau, kad Aranas bus kaip ji. Jis mano, kad jo
dovana bus silpna, kad ir kokia ji būtų, bet dėl to nesijaudi­
na, ir aš žinau, kad jis nemeluoja.
Jis nueina gulti daug vėliau, o aš jam nupiešiu piešinį.
Jame mudu su juo žaidžiame miške.
Didžiąją dalį nakties prasėdžiu ant grindų, po atviru lan­
gu, žiūriu, kaip miega Aranas. Žinau, kad negaliu dalyvauti
jo dovanojime, jei jame bus Džesika, tikrai ne. Ir negaliu
sakyti Aranui, kur keliauju. Net negaliu su juo atsisveikinti.
Vis dar bandau susivokti dėl mamos ir tėvo santykių ir
kodėl močiutė nuo manęs tai slėpė, bet vis dėlto lengviau
apie tai apskritai negalvoti.

53
 Kai palieku namus, dar tamsu. Aranas tįso skersai lovos,
nuleidęs vieną koją nuo krašto. Pabučiuoju sau pirštų galiu­
kus ir prispaudžiu juos jam prie kaktos, padedu piešinį jam
ant pagalvės ir susikraunu kuprinę.
Koridoriuje uždegu stalinę lempą ir pakeliu motinos
nuotrauką. Dabar ji man atrodo visai kitokia. Gal jos vyras
ją ir mylėjo, - jis atrodo visai laimingas, - bet ji liūdna, ban­
do šypsotis, bet tai panašiau į šnairavimą.
Padedu nuotrauką atgal ir greitai išeinu pro virtuvės duris.
Vos išėjus į lauką, nuo gryno oro man palengvėja. Žen­
giu žingsnį, daugiausia du, ir ūmai išgirstu į mane artėjantį
mobiliųjų telefonų šnypštimą. Pasirodo du juodi siluetai,
griebia mane už rankų ir pečių, apsuka ir trenkia į namo
sieną. Priešinuosi, mane atitraukia nuo sienos ir trenkia į
ją dar kartą.

Vėl atsiduriu įvertinimo kabinete. Po kelionės automobilio

gale su dviem medžiokliais iš šonų man nuima raiščius. Iš
jų pokalbio supratau, kad močiutė vežama automobiliu iš
paskos.
Galvoju apie Arano dovanojimo ceremoniją. Močiutės
ten nebus, ir tampa aišku, kad Džesika sugrįžo ne dalyvauti
ceremonijoje, bet jos atlikti. Taryba bus davusi jai kraujo.
Aranui bus labai bjauru. Ir tai yra viso sumanymo dalis. Ta­
rybai smagu pasukti peilį žaizdoje.
Stoviu priešais tris Tarybos narius. Tarybos pirmininkė
prabyla pirmoji:

‘ 54
 - Tave atvežė čia, kad atsakytum į kelis labai rimtus
klausimus.
Išplečiu akis ir pasistengiu atrodyti niekuo dėtas.
Moteris, sėdinti Tarybos pirmininkės dešinėje, pakyla,
lėtai apeina stalą ir atsistoja priešais mane. Ji žemesnė, nei
maniau. Ir ne su tuo baltu drabužiu, kurį Tarybos nariai
paprastai vilki per mano įvertinimą; jos kostiumėlis dry­
žuotas, po juo - balti marškiniai. Aukštos pakulnės garsiai
kaukši akmeninėmis grindimis.
- Pasikelk rankovę.
Ant marškinėlių vilkiu marškinius ilgomis rankovėmis,
bet jų rankogaliai atsegti, mat jau seniai pamečiau sagas.
Pasiraitoju kairiąją rankovę.
- Ir kitą, - sako ta moteris.
Dabar, kai ji taip arti, matau, kad jos akys tamsiai rudos,
kaip ir oda, bet jose lėtai sukasi sidabriniai brūkšneliai, čia
beveik išnyksta, čia vėl ryškiai sušvinta.
- Parodyk ranką, - pareikalauja ji.
Padarau, kaip lieptas. Vidinėje mano rankos pusėje ma­
tyti daug plonyčių neryškių randelių, dvidešimt aštuoni, po
vieną kiekvienai dienai, kai tikrinau savo gijimo gebėjimą.
Moteris suima mano riešą smiliumi ir nykščiu, stipriai
suspaudžia ir pakelia sau tiesiai priešais akis. Kol taip laiko,
oda jaučiu jos kvėpavimą, paskui tą ranką paleidžia ir grįžta
atsisėsti. Atsisėdusi sako:
- Parodyk ranką ir kitiems Tarybos nariams.
Žengiu į priekį ir ištiesiu ranką virš stalo.

■55
 Analizos dėdė, Solas O’Brajanas, galima sakyti, nė ne­
žvilgteli. Jo gelsvi žvilgantys plaukai sulaižyti atgal. Jis pa­
silenkia prie Tarybos pirmininkės ir kažką sušnabžda jai Į
ausį.
Įdomu, ar jie žino apie randus man ant nugaros. Grei­
čiausiai. Kieranas turėtų būti pasigyręs savo darbeliais.
- Dabar atsitrauk nuo stalo, - sako Solas.
Padarau, kaip lieptas.
- Moki gydyti žaizdas? - klausia.
Neigti būtų kvaila, bet čia būdamas niekada
neprisipažinsiu.
Jis pakartoja klausimą, o aš stoviu ir tyliu.
- Privalai atsakyti į mūsų klausimus.
- Kodėl?
- Nes mes - Baltųjų raganų ir raganių taryba.
Spoksau į jį.
- Moki gydyti žaizdas?
Spoksau toliau.
- Kur buvai pastarąsias porą dienų?
Neatitraukiu nuo jo akių, bet į šitą klausimą atsakau.
- Buvau miške prie namų. Iškyla su nakvyne.
- Meluoti Tarybai - rimtas nusižengimas.
- Aš nemeluoju.
- Tavęs miške nebuvo. Nebuvo niekur, kur Taryba tau
suteikė leidimą būti.
Pasistengiu atrodyti nekaltai nustebęs.
- Tiesą sakant, mes tavęs išvis negalėjome rasti.

156
 - Jūs klystate. Buvau miške prie namų.
- Ne. Aš neklystu. Kaip ir sakiau, meluoti Tarybai - rim-
las nusižengimas.
- Buvau miške, - pakartoju, nenuleisdamas nuo jo akių.
- Ne, - Solas pykčio nerodo, tik demonstruoja, kad jo ­
kio įspūdžio jam nepadariau ir jis dar labiau nuobodžiauja.
Tarybos pirmininkė pakelia ranką.
- Pakaks.
Prieš tai apžiūrinėjęs savo nagus, Solas dabar pakelia
akis į mane ir atsilošia kėdėje.
Tarybos pirmininkė šūkteli kabineto gale stovinčiam
apsauginiui:
- Atveskit ponią Ašvort.
Tarkšteli spyna, ir pasigirsta lėti močiutės žingsniai. Kai
ji jau šalia, pasisuku į ją ir pakraupstu pamatęs mažutę išsi­
gandusią senutę.
Prabyla Tarybos pirmininkė:
- Ponia Ašvort. Paprašėme, kad čia atvyktumėt ir atrem-
tumėt jums iškeltus kaltinimus. Rimtus kaltinimus. Nesi­
laikėte Tarybos pranešimų nurodymų. Pranešimuose buvo
aiškiai parašyta, kad privalote pranešti Tarybai apie bet ko­
kius kontaktus tarp puskodžių ir baltųjų raganų ar ragų. To
nepadarėte. Be to, nesukliudėte puskodžiui keliauti į nepa­
tvirtintas šalies vietas.
Tarybos pirmininkė pasižiūri į savo popierius, o paskui
vėl pakelia akis į močiutę.
- Ar turite ką pasakyti?

157
 Močiutė tyli.
- Ponia Ašvort. Esate puskodžio globėja ir atsakote už
tai, kad Tarybos nurodymai būtų vykdomi. Jums nepavyko
užtikrinti, kad puskodis būtų tam tikrose vietose, ir nepra-
nešėte Tarybai apie puskodžio ir baltųjų raganių KieranOj
Nijalo, Konoro ir Analizos O’Brajan susitikimus.
- Močiutė nieko nežino. O ir aš visai neplanavau susitik­
ti su Kieranu, Nijalu ir Konoru. Jie mane užpuolė.
- Kiek suprantame, tai jūs juos užpuolėte.
- Jo, vienas užpuoliau tris. Kurgi ne.
- O Analiza? Su ja planavai susitikti?
Vėl spoksau.
- Ar ruošeisi susitikti su Analiza? Ar ją užpulti? Ar dar
ką?
Norėčiau nužudyti ją žvilgsniu.
Tarybos pirmininkė pasisuka į močiutę.
- Ponia Ašvort, kodėl nepaisėte pranešimuose išdėstytų
nurodymų?
- Paisiau. Ir vykdžiau, - močiutė atsako tyliu drebančiu
balsu.
- Ne. Nevykdėte. Jums nepavyko suvaldyti pusko­
džio. O galbūt žinojote apie jo keliones ten, kur negauta
leidimo, ir nusprendėte apie šiuos pažeidimus Tarybai
nepranešti?
- Aš laikiausi nurodymų, - tyliai pakartoja močiutė.
Tarybos pirmininkė atsidūsta ir linkteli Analizos dėdei,
o tas iš po stalo išsitraukia lapą popieriaus. Perskaito va-

:58
lundas ir datas, kada išvykau iš namų, kur buvau ir kada
Hrįžau. Išvardija visas keliones į Velsą.
Man pasidaro bloga. Buvau toks užtikrintas, kad manęs
neseka. Bet kelionė pas Merę nepaminėta. Jos nurodymai
Nuveikė, bet tai, kad dingau, aiškiai sukėlė įtarimų.
- Neigsi, kad buvai nuvykęs ten, kur tau neduota leidi­
mo? - klausia Tarybos pirmininkė.
Nieko nenoriu pripažinti, bet ir neigti dabar jau būtų
beprasmiška.
- Močiutė nežinojo, ką darau. Sakiau jai, kad einu į miš­
ką, ten, kur man galima būti.
Moteris sako:
- Taigi prisipažįsti, kad nevykdei Tarybos nurodymų.
Melavai mums. Melavai ir savo močiutei, grynai baltajai
raganai.
Analizos dėdė priduria:
- Taip, akivaizdu, kad jis bandė mus visus apgauti. Bet
būtent ponia Ašvort atsako, kad pranešimų nurodymai būtų
vykdomi. Ir, - jis prityla, pažvelgia į Tarybos pirmininkę, o
la jam linkteli, - kadangi aišku, kad ponia Ašvort su tuo
nesusitvarkė, mums teks paskirti ką nors, kas susitvarkys.
Sulig tais žodžiais iš tolimojo kambario kampo žengia
milžiniška moteris. Ir anksčiau ją pastebėjau, bet maniau,
kad ji apsauginė. Ji prieina ir atsistoja stalo kairėje. Nepai­
sant didumo, juda grakščiai ir, nors stovi tiesi, beveik įsi­
tempusi kaip rikiuotėje, jos poza keista - tarsi ji būtų pusiau
šokėja, pusiau karė.

59
 Tarybos pirmininkė iš po stalo išsitraukia dar vieną do­
kumentą ir sako:
- Vakar išleidome naują pranešimą. Ir lėtai perskaito:

Pranešimas dėl Baltųjų Anglijos, Škotijos ir Velso

raganų ir raganių tarybos nutarimo

V is u s p u s k o d ž iu s (B 0 ,5 / J0 , 5 ) la v in a ir p r iž iū r i
t ik T a r y b o s p a tv ir t in t i b a ltie ji r a g a n ia i / ra g a n o s.

- Jis lavinasi mano prižiūrimas. Aš esu baltoji ragana. Ir

gerai jį mokau, - močiutė kalba nedrąsiai. Kone atrodo, kad
pati su savimi.
- Ponia Ašvort, akivaizdu, kad jums nepavyko laiky­
tis mažiausiai dviejų Tarybos nutarimų. Svarstoma apie
bausmes.
Svarstoma? Ką tai reiškia? Ką jie jai darys?
- Tačiau Taryba mano, kad jos užduotis - ne bausti bal­
tąsias raganas. Mūsų užduotis - joms padėti ir jas apsaugoti.
Tarybos narė pradeda skaityti iš lapo, kurį laiko rankose.
Analizos dėdulė nuobodžiauja ir nagrinėja savo nagus; mo­
teris pilku kostiumėliu žiūri į Tarybos pirmininkę.
Man nepavyks prasprūsti pro apsauginius, stovinčius už
nugaros, bet sienoje priešais yra durys, pro kurias vaikšto
Tarybos nariai.
Tarybos pirmininkė toliau skaito, bet mano mintys visai
kitur.
 - ...ir mes suvokiame, kad ši užduotis... pernelyg sudė-
IIliga. Naujasis nutarimas... nukels jums tą naštą nuo pe-
iMų... puskodžio lavinimas ir švietimas... rimtas dalykas...
prižiūrimas ir kontroliuojamas.
Pasileidžiu prie tų durų, šoku ant stalo tarp Tarybos
pirmininkės ir pilkosios moters. Kai leidžiuosi nuo stalo,
npsauginiai jau rėkia, o Tarybos pirmininkė bando pačiup­
ti mane už kojos, bet per vėlai. Dar penki ar šeši šuoliai
Iki durų, ir manęs jie nebepavys. O tada mane apkurtina
garsas.
Nežmoniškai aukštas švilpesys užlieja man smegenis
taip staiga, kad tegali tik užsidengti ausis ir rėkti. Kanki­
nantis skausmas. Klupau ant kelių, spoksau į duris ir nega­
liu pajudėti. Rėkiu, kad tas garsas liautųsi, bet jis tęsiasi tol,
kol akyse pajuoduoja.

Tyla.
Guliu ant grindų, iš nories varva snargliai, pirštai dar vis
sugrūsti į ausis. Sąmonės buvau netekęs turbūt mažiau nei
minutę. Man prie veido - juodi tos milžinės apsauginės /
šokėjos batai.
- Stokis, - jos balsas tylus, švelnus.
Atgalia ranka nusivalau snarglius ir netvirtai atsistoju.
Toji moteris mūvi pilkas brezentines kelnes ir vilki
sunkią karišką kamufliažinę striukę. Jos veidas toks ne­
įdomus, kad ją tegalima pavadinti negražia. Oda randuota
nuo spuogų ir rusva. Plati burna storomis lūpomis. Akys

161
mėlynos, su keliais nedidukais sidabro žiburėliais. Trum­
pos baltos blakstienos. Plaukai nukirpti ežiuku, šviesūs,
pasišiaušę ir ploni, vos dengia galvą. Manyčiau, kad metų
jai maždaug keturiasdešimt.
- Aš - naujoji tavo mokytoja ir globėja, - sako ji.
Man dar nespėjus sureaguoti, ji nusisuka ir linkteli ap­
sauginiams, tie pakelia mane už pažastų ir išneša iš kabi­
neto. Priešinuosi iš paskutiniųjų, bet kojomis nė neliečiu
žemės. Pro mėsingą apsauginio ranką ir krūtinę besitąsy­
damas žvilgteliu į močiutę. Jos akyse - ašaros, o megztinis
nusmauktas nuo vieno peties, tarsi ją kas būtų laikęs ar pa­
traukęs atgal. Dabar ji tiesiog stovi viena ir atrodo sutrikusi.
Mane neša koridoriais, išneša į asfaltuotą kiemą, kur
stovi baltas furgonas atidarytu galu. Įmeta vidun. Dar ne­
spėjus pritūpti, į nugarą įsibeda kažkieno kelis, prispaudžia
prie grindų, tas kažkas užlaužia rankas ir surakina antran­
kiais už nugaros. Tada esu nutempiamas gilyn į furgoną, ir
stori pirštai, jos pirštai, užsega man antkaklį. Spjaudausi ir
keikiuosi, ji smarkiai trenkia man per pakaušį. Galva ima
suktis. Antkaklį tampriai pririša prie furgono grindų.
Bet aš vis vien priešinuosi ir spardausi, keikiuosi ir klykiu.
Vėl apkurtina tas garsas.
Šįkart ausų neužsidengsiu. Iš panikos klykiu ir daužausi,
kol stoja juoda tyla.

Kai atsipeikėju, furgonas jau važiuoja, o aš raičiojuosi ant jo

aprūdijusių metalinių grindų. Kelionė tęsiasi ilgai. Matau

162
Ilk moters milžinės pakaušį. Ji vairuoja furgoną ir neatrodo,
kad su mumis dar važiuotų koks apsauginis ar medžioklis.
Imu šaukti, kad noriu pasiusioti. Pamanau, kad jei ji vie­
na, gal bus šansų pabėgti.
Ji nekreipia į mane dėmesio.
Vėl sušunku:
- Noriu pasiusioti.
Ir tikrai noriu.
Ji pasisuka ir rikteli:
- Tai užsičiaupk ir siusiok. Rytoj pats valysi furgoną.
Nesustoja, vairuoja toliau. Kai sutemsta, man ima suk­
ti žarnas - nuo to, kad aš viduje, ir nuo furgono kratymo.
Stengiuosi neapsivemti, bet susilaikyti ilgiau nei kelias m i­
nutes nepavyksta.
Dėl to antkaklio ir grandinės guliu veidu vėmaluose. Ji
nesustoja, kol po ilgų valandų neatvažiuojame į vietą, bet
tuo metu jau drybsau savo paties vėmaluose ir myžaluose.

163
 €
trečia dalis

antrasis ginklas
 smaugiklis

Tau tenka pripažinti: ji bjauri prakeikta ragana, bet tikra

darbininkė.
Plušo ištisą naktį ir beveik visą dieną, kad naujasis rūgš-
lies raištis būtų tobulas.
Užriša jį man. Stipriai.
- Priprasi.
Tarp to raiščio ir kaklo vos įkiši pirštą.
- Atleisiu, jei nori.
Apsimeti negirdėjęs.
- Reikia tik paprašyti.
Net spjauti neišeina, taip suspausta.
Tu vėl virtuvėje, sėdi prie stalo. Jokios rytinės mankštos,
jokių pusryčių, bet, šiaip ar taip, su tuo daiktu ant kaklo ne­
galėtum valgyti. Juk ji rimtai nesiruošia jo taip palikti. Vos
gali ryti, vos kvėpuoji.
 Svaigulys nuo gijimo praėjo, tarsi būtų visas išnaudotas.
Ranka sutinusi ir labai sunkiai gyja. Tvinksi. Rankoje ir
kakle jauti savo pulsą.
- Atrodai pavargęs, Neitanai.
Ir esi pavargęs.
- Išvalysiu tau ranką.
Ji pamerkia skudurėlį į dubenėlį su vandeniu ir išgręžia.
Atitrauki ranką, bet ji paima ją ir perbraukia tuo skudurėliu
per riešą. Jis vėsus. Malonus jausmas. Jei degimas sumažėja
nors sekundei, tai jau gerai. Ji brūkšteli per plaštaką, o tada
švelniai apverčia ranką ir nušluosto delną. Purvas nenusi­
valo, bet vanduo gaivus. Ji viską daro labai švelniai.
- Ar gali pajudinti pirštus?
Pirštai truputį kruta, bet nykštys nutirpęs ir nuo sutini­
mo visai nejudrus. Bet dėl jos nepajudini nieko.
Ji išskalauja skudurėlį dubenėlyje, išgręžia ir laiko
rankoje.
- Išvalysiu ausį. Labai kruvina.
Ištiesia ranką ir apvalo aplink ausį; viską ir vėl daro lėtai
ir švelniai.
Kairiąja ausimi negirdi, bet turbūt dėl to, kad ji pilna
kraujo. Kairė šnervė irgi.
Ji vėl pamerkia skudurėlį į dubenį, kraujas susimaišo su
vandeniu. Išgręžia jį ir jau siekia tavo veido. Atsiloši.
- Žinau, kad antkaklis smarkiai spaudžia. - Brūkšteli
skudurėliu tau per kaktą. - Ir žinau, kad tau nepakenčia-
ma. - Švelniai plekšnoja skudurėliu per skruostą. - Tu stip­
rus, Neitanai.
Tu kiek pasuki veidą į šoną.
Ji vėl pamerkia skudurėlį į vandenį, vandeny susimaišo
kraujas ir purvas. Ji išgręžia skudurėlį ir padžiauna ant du­
benėlio krašto.
- Atleisiu, jei paprašysi. - Ji pirštais brūkšteli tau per
skruostą. - Norėčiau jį atleisti. Bet tau teks paprašyti, - ir
vėl taip švelniai ir tyliai pakartoja ji.
Atsitrauki, ir smaugiklis įsirėžia.
- Pavargai, Neitanai, taip?
O tu išties nuo viso to labai pavargai. Taip pavargai, kad
norisi verkti. Bet jokiu būdu neleisi sau, kad taip nutiktų.
Jokiu būdu.
Tik nori, kad tai liautųsi.
- Tau reikia tik paprašyti, kad atleisčiau, ir atleisiu.
Tu nenori nei verkti, nei ko nors prašyti. Bet nori, kad
tai liautųsi.
- Paprašyk manęs, Neitanai.
Tas smaugiklis taip smaugia. O tu toks pavargęs.
- Paprašyk.
Ištisus mėnesius beveik nekalbėjai. Balsas kimus, keis­
tas. Ji pirštų galiukais nušluosto tau ašaras.

169
 naujoji gudrybė

Dienotvarkė tokia kaip visada. Ir narvas tas pats. Ir gran­

dinės. Smaugiklis dar ant kaklo, laisvesnis, bet yra. Jei ban­
dysiu pabėgti - mirsiu, tai neabejotina. Be kol kas to dar
nenoriu.
Rytinė procedūra tokia pati. Ratą dabar jau apibėgu ma­
žiau nei per pusvalandį. Taip yra dėl nuolatinių treniruočių
ir mitybos, nes dabar aš lieknas ir smarkus bėgimo automa­
tas. Bet labiausiai taip yra dėl naujosios gudrybės.
Naujoji gudrybė nė kiek ne paprastesnė už senąją.
Naujoji gudrybė - gyventi šia akimirka... Pasinerti į jos
smulkmenas. Ir mėgautis ja!
Mėgautis savo pirštų harmonija, kai prispaudžiu juos
prie žemės, darydamas atsispaudimus; turiu galvoje, mė­
gautis tuo, kaip darniai jie išsidėsto vienas kito atžvilgiu,
kiek jie ištiesti ar sulenkti, koks jausmas juos atrėmus į
žemę, kaip tas jausmas kinta kylant ir leidžiantis. Daryda-

170
mns atsispaudimus galiu ištisas valandas praleisti, galvoda­
mas apie jausmą pirštuose.
O tų malonumų tiek daug, sakyčiau, net per daug. Tarkim,
bėgdamas ratą galiu susitelkti ne tik į kvėpavimo gilumą, bet
Ir į tai, kokia tiksliai oro drėgmė ir kokios krypties vėjas, kaip
jo kryptis kinta virš kalvų, kaip greitis didėja ar mažėja, jam
įsisukus į siaurą slėnį. Kojos lengvai nuneša žemyn kalva - ši
uįkarpa man pati smagiausia, mat tereikia rasti tašką, kur sta­
lyti koją: ant žolės lopinėlio tarp pilkų akmenų ar ant plikos
uolos, ar į upeliūkštį. Dairausi tų taškų, aplenkdamas laiką,
Ir perkeliu kojas ten, kur reikia, bet svarbiausią darbą padaro
žemės trauka. Tik čia esama ne tik manęs ir traukos; dar yra
Ir kalnas. Jausmas toks, tarsi pati žemė prižiūrėtų, kad blo­
gai nepastatyčiau kojos. Paskui - kelio gabalas į viršų, kojos
dega, turiu surasti geriausią atspirtį ir kur įsikibti stačiame
šlaite, ir stumtis, stumtis. Dabar svarbiausias darbas tenka
man, žemės trauka sako, kad metais grąžinti skolą, o kalnas
viduje dudena: „Nekreipk į ją dėmesio ir bėk.“ Žemės trauka
beširdė. O kalnas - mano draugas.
Tūnodamas narve stengiuosi įsiminti dangaus spalvą,
debesų formas, kaip jie lekia dangumi ir kinta, ir pats ga­
liu pakilti ir būti spalvotuose raitytuose debesyse. Galiu net
įsiskverbti į margus narvo virbus, įlįsti į įtrūkimus tarp rū­
džių. Bastytis po savo paties virbą.
Mano kūnas pasikeitė. Aš užaugau. Prisimenu savo pir­
mąją dieną šiame narve - vos pasiekiau narvo viršų, teko

171
šoktelėti, kad įsitverčiau virbų. O atsistojęs dabar laisvę pa­
liečiu visa plaštaka ir riešu. Kai darau prisitraukimus, tenka
pariesti kojas. Dar nepriaugau Selijos, bet ji - milžinė.
Selija. Tenka pripažinti, kad ją pamėgti sunku, bet kar­
tais man pavyksta. Mudu kalbamės. Ji kitokia, nei maniau.
Manau, kad ir aš kitoks, nei ji tikėjosi.

172
 dienotvarkė

Supraskite mane teisingai. Čia ne atostogų stovykla, bet,

kaip pasakytų Selija, ir ne gulagas. Dienotvarkė tokia:

Kėlimasis ir išėjimas iš narvo: visada tas pats - vos pra­

švitus Selija man numeta raktus. Kartą jos paklausiau, kas
nutiktų, jei ji imtų ir ramiai numirtų miegodama. Ji atsa­
kė: „Manau, kad be vandens išgyventum savaitę. Jei lytų,
galėtum gauti vandens iš brezento. Bet turint omeny, kiek
čia lyja, turbūt greičiau mirtum iš bado, o ne iš troškulio.
Sakyčiau, kad pratemptum porą mėnesių.“
Žemėje turiu pasislėpęs vinį. Galiu iškišti ranką pro vir­
bus ir juo atsirakinti grandines. Narvo spynos dar nepavy­
ko atsirakinti, bet prie to padirbėti laiko turiu į valias. Tik
tada dar reikėtų nusisegti antkaklį. Manau, kad su tuo ant­
kakliu išgyvenčiau metus.

173
Rytinė mankšta: bėgimas, trasa, pratimai. Kartais du bėgi­
mai. Tai - geriausias dienos metas. Dažniausiai bėgu basas.
Purvas - dabar mano padų dalis.

Kūno švarinimas, drabužių ir narvo valymas: ištuštinu

kibirą, pripilu jį šviežio upelio vandens, tame upelyje nu­
siprausiu, išsiskalbiu marškinius ir džinsus, jei atrodo, kad
jie greitai išdžius (turiu tik vieną darbužių komplektą), išsi-
šluoju ir išsivalau narvą, alyva sutepu virbus, spynas ir gran­
dines, nors daugumą naktų Selija manęs neverčia prisirišti.

Pusryčiai: pasigaminu juos, o paskui viską sutvarkau. Košė

žiemą, košė vasarą. Kartais gaunu medaus ar džiovintų vaisių.

Ryto darbai: surenku kiaušinius, iškuopiu vištidę, padedu

vištoms lesalo ir vandens, išvalau viryklę, prikapoju malkų.
Kirvis grandine prirakintas prie trinkos, kai kapoju, Seli­
ja visada stebi. (Vienas pirmųjų, tenka pripažinti, nelabai
apgalvotas bandymas pabėgti - kai bandžiau sukapoti tą
trinką.)

Pietūs: pagaminu ir sutvarkau po pietų. Kas antrą dieną

kepu duoną.

Popietės mankšta: savigyna, bėgimas, trasa. Savigyna man

sekasi vis geriau, bet Selija labai greita ir stipri. Iš esmės tai
dingstis jai mane prikulti.

174
Popietės pamokos: skaitymas. Selija man skaito, tai at­
rodytų miela, bet taip nėra. Klausinėja iš to, ką perskaitė.
Jei mano atsakymai nekokie, gaunu antausį, o nuo tų ant­
ausių peršti. Bet bent jau pats neprivalau skaityti, Selija
bandė mane išmokyti, bet sutarėme liautis; mat abiem tai
buvo pernelyg skausminga. Ji net pasakė: „Kartais tenka
pripažinti pralaimėjimą“, ir skėlė man antausį už tai, kad
Išsišiepiau.
Aną savaitę paėmiau knygą ir ėmiau skiemenuoti žo­
džius, bet Selija išplėšė ją man iš rankų ir pasakė, kad jei
skaitysiu toliau, jai gali tekti mane pribaigti. Selija turi ke­
lias knygas. Trys iš jų raganiškos: viena apie viralus ir tepa­
lus, kita apie praeities baltąsias raganas ir raganius, dar vie­
na apie juoduosius. Ji skaito jas man ir, matyt, sau pačiai.
Knygų, skirtų eiliniams, daugiau: žodynas, enciklopedija,
kelios knygos apie gyvenimą laukinėje gamtoje, keliones į
kalnus, išlikimą ir panašiai, yra ir keli romanai, daugiausia
rusų rašytojų. Man labiau patinka raganiškos knygos, bet
Selija sakosi suteikianti man „visapusišką išsilavinimą“, o
tai jau grynas melas. Kartais, kai ji skaito tas kitas knygas,
būna visai nepanaši į baltąją raganą; atrodo... kone žmo­
gus. Dabar ji mums skaito knygą, kuri vadinasi Viena Iva­
no Denisovičiaus diena. Jai labai patinka visos tos knygos
apie gulagus. Sako, kad jos rodo, jog net eiliniai gali išgy­
venti kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis nei mano. Iš to,
kaip ji tai sako, galima būtų manyti, kad ji planuoja kažką
aštresnio.

175
Popietės arbata: Užkaičiu arbatą, pavalgau, sutvarkau.

Vakariniai užsiėmimai namuose: visa laimė, kad žiemą jie

trunka neilgai, mat vos sutemsta, turiu būti lauke. Bet kol
būname kartu, kalbamės apie praėjusią dieną, ko išmokau
ir taip toliau. Selija sako, kad ji nemoko, kad kalba, o aš
turiu viską sužinoti klausydamas ir atsakyti jai „panaudo­
damas savo protą“. O paskui, jei dar šviesu, man kartais lei­
džiama piešti.

Vakarinė mankšta lauke: žiemą, kai anksti sutemsta, tam

skiriama didžioji dalis popietės ir vakaras. Tamsoje bėgu
puikiai. Matyti nematau, bet kažkas mane veda, aš to kažko
klausau ir bėgu. Tai yra vienintelis dalykas, kuriuo džiaugtis
nereikia gudrybės.
Tamsoje ne tik bėgioju, tamsoje mokomės ir savigynos.
Kai būna pilnatis, aš stipresnis ir greitesnis. Jei pilnatis ir
neleidžiu Selijai savęs paliesti, ji manęs niekaip neįveikia.
Jai teko ne kartą pasakyti: „Puiku. Šį kartą pakaks.“ Manau,
kad jai kiek per sunku.

Metas į lovą (narvą): jeigu jai bloga nuotaika, prisikaustau

grandinėmis.

Naktis: daugumą naktų miegu, daugumą naktų sapnuoju

baisius sapnus. Gera tiesiog žiūrėti į žvaigždes, bet dangus
dažnai debesuotas, o aš paprastai pernelyg nusikalęs.

176
 pam okos apie tėvą

Selija - buvusi medžioklė. Nesako, kada ar kodėl išėjo į at­

sargą. Pasakė tik tiek, kad Taryba ją samdo kaip mano glo­
bėją ir mokytoją.
Ji saugo, kad nepabėgčiau, ir moko mane kovoti ir išgy­
venti. Nuo neginkluotų imtynių perėjome prie ginklų, nors
tie ginklai - tik mediniai peiliai. Kai paklausiau, ar nega­
lėtume kautis su ginklais, ji atsakė: „Pažiūrim, ar mokėsi
valdyti peilį“, tarsi būtų aukštos klasės nindzė, bet, žinoma,
paskui paaiškėjo, kad taip ir yra. Tie netikri peiliai visi vie­
nodi - neįprastai ilgi ir siauri. Matyt, taip atrodo Ferbornas.
Be to, Selija aiškina man apie Marką.
Taigi, atrodo, kad viskas krypsta į tam tikrą pusę. Iš pra­
džių nesakiau nieko, apsimečiau idiotu, bet ilgiau taip žaisti
nebegaliu. Turiu stengtis apsiginti, taigi vieną gražią dieną
paėmiau jautį už ragų.
- Nežudysiu savo tėvo. Juk tai suprantate, ar ne?
Ji apsimetė neišgirdusi.

177
 Bet puikiai žinau tuos neišgirdimus, todėl papurčiau
galvą.
- Nežudysiu jo.
- Man liepta tau pasakyti šituos dalykus. Todėl sakau. Ir
neklausinėju kodėl.
- Mokote mane visada ir apie viską klausinėti.
- Taip, bet į kai kuriuos klausimus atsakymų nesulauksi.
- Nežudysiu jo.
- įsivaizduokim, kad Markas grasina nužudyti tavo šei­
mos narį, tarkim, Araną. Ir yra tik vienas būdas jį išgelbė­
ti - nužudyti Marką.
- Įsivaizduokim ką nors realesnio. Taryba grasina nu­
žudyti namo šeimos narį, tarkim, Araną. Ir sustabdyti tai
galiu tik nužudydamas Marką.
- Ir ?
- Savo tėvo nežudysiu.
- O jei visą tavo šeimą - močiutę, Deborą ir Araną -
kankintų?
- Žinau, kad Taryba išžudytų juos visus. Joje vien žudi­
kai. O aš ne toks.
Išgirdusi tai Selija pakėlė antakius.
- Kad iš čia pabėgtum, mane nužudytum.
Smarkiai išsišiepiau.
Ji papurtė galvą.
- O jei grasintų tau? Kankintų tave?
- Man nuolat grasina. Ir nesiliauja kankinę.
Tada mudu patylėjome.

178
 - Be to, dar nesugebėčiau to padaryti.
- Ne, nesugebėtum.
- Ar manot, kad išauš tokia diena, kai sugebėsiu?
- Galbūt.
- Man reikia mano dovanos.
- Turbūt.
- Ar Taryba duos man tris dovanas?
Tyla. Ir pats tuščiausias žvilgsnis. Ir anksčiau bandžiau
lo klausti, bet nieko nepešiau.
- O kas nutinka juodiesiems raganiams, jei jie negauna
l rijų dovanų? Ar jie miršta?
- Žinau apie vieną tokią merginą, juodąją ragę, pagautą,
kai jai buvo šešiolika. Taryba ją laikė kalėjime, bet elgėsi gra­
žiai. Suprantama, trijų dovanų jai nedavė. Ji susirgo - ir plau­
čių, ir proto ligomis. Mirė, dar nesulaukusi aštuoniolikos.
Ar aš tapsiu dar vienu eksperimentu, norint pažiūrėti,
kas nutiks? Ir kas man bus?

Pamokose apie Marką išdėstoma apie jo užpuolimus ir do­

vanas. Sudarytas labai ilgas jo nužudytų raganų ir raganių
sąrašas, nurodyta, kur ir kada. Kur reiškia ne tik kokioje ša­
lyje, mieste ar kaime, bet ir ar tai nutiko viduje, lauke, netoli
vandens ar kalnų, upių ir miestų... K ada reiškia ne tik datas,
liet ir dieną ar naktį, mėnulio fazes, oro sąlygas... Sąraše -
šimtas devyniasdešimt trys baltieji ir dvidešimt septyni juo­
dieji, nors pastarųjų turbūt įtraukti ne visi. Dabar Markui
keturiasdešimt penkeri, taigi, per dvidešimt aštuonerius

79
metus nuo tada, kai jis gavo savo dovaną, per metus nužudo
septynis aštuonis.
Tačiau tie skaičiai mažėja; daugiausia jis išžudė būdamas
dvidešimt aštuonerių - trisdešimt du. Gal sensta, gal minkš­
tėja, o gal išžudė daugumą tų, kuriuos norėjo išžudyti.
Visų tų raganų ir raganių dovanos irgi Selijos sąraše.
Visų jų širdžių jis nevalgė, tik tų, kurių dovanų jam reikėjo.
Marko dovana, toji pirminė - sugebėjimas pasiversti gy­
vūnu. Jam patinka virsti katėmis, didžiosiomis katėmis. Dau­
giausia to įrodymų iš pėdsakų, kūnų, ir to, kad vienas kitas jį
matė iš tolo. Išlikusiųjų pasakojimų nedaug. Tiesą sakant, tik
du: mažo vaiko, kuris pasislėpė už knygų lentynos, ir mano
mamos. Vaikas nieko nematė, bet nupasakojo riaumojimą ir
riksmus. Mama sakėsi irgi pasislėpusi, sakė Marko nemačiu­
si, taigi melavo, nors tas melas paaiškėjo tik man gimus, bet ji
taip niekad ir nepapasakojo, kas iš tiesų nutiko, net močiutei.
Daugumos Marko išžudytųjų dovanos nebuvo galingos,
dažniausiai viralai ir tepalai, taigi juos jis išžudė ne dėl tų
dovanų. Jie daugiausia buvo medžiokliai, bandę jį sugauti,
bet būta ir kitų, Tarybos narių ir šiaip baltųjų. Manau, kad
jis turėjo tam priežasčių, bet kokios jos buvo, Selija man
nesako, net jei ir žino.
Be tų viralų jis pasivogęs štai tokias dovanas:

+ Kvėpavimas ugnimi ir ugnies svaidymas iš delnų

(Arano tėvas, Tarybos narys)
+ Virtimas nematomu (Kierano senelis, medžioklis)
 + Objektų stumdymas mintimis (Dženisė Džons,
gerbiama sena baltoji ragana, bet man ji atrodo
panašesnė į sukčiuvienę)
+ Ateities matymas (Emeralda, juodoji ragana, įdo­
mu, ar ji numatė, kad šitaip nutiks?)
+ Virtimas bet kokia žmogiška būtybe, tiek vyru,
tiek moterimi (Džosė Bach, medžioklė)
+ Skraidymas (Malkolmas, juodasis raganius iš
Niujorko - šis gebėjimas abejotinas, nors atrodo,
kad jo šuoliai gali būti labai ilgi)
+ Spartus augalų auginimas arba numarini­
mas (Sara Adams, Tarybos narė - jam patinka
sodininkystė?)
+ Elektros išlydžiai iš kūno (Felicitė Lemb,
medžioklė)
+ Kitų gydymas (Dorotė Mos, Tarybos pirmininko
sekretorė)
+ Metalinių objektų lankstymas ir deformavimas
(Siuzana Porter, medžioklė)

Ir pats keisčiausias:

+ Laiko sulėtinimas (Kurtas Kurtenas, juodasis

raganius)

Paklausiau apie Marką ir jo protėvius. Selija man susa­

kė vyriškosios linijos vardus. Iškalbingas galingų juodųjų
raganių sąrašas. Visi turėjo tą pačią dovaną, tą virtimą
gyvūnais. Ir vis vien įdomu, kokia manoji dovana? Ar tai,
kad esu pusiau baltasis, ką nors pakeis?
Ir nors tema apie Marką jau nebe tabu, tai nereiškia, kad
man leidžiama viską apie jį sužinoti. Į daugumą mano klau­
simų atsakoma paprastai: „Tai neaktualu.“
Paklausiau apie:
Moterišką Marko protėvių liniją. Neaktualu.
Kur Markas gimė ir užaugo. Neaktualu.
Kaip Markas susipažino su mano mama. Antausis.
Tačiau aš žinau, kaip Markas susipažino su mano mama,
ir dar daugiau, nes kai grįžau iš Merės, močiutė man papa­
sakojo. Ir būtų įdomu sužinoti, ar Selija apskritai žino tei­
singus atsakymus į šį ar kitus mano klausimus.

Vieną dieną Selija paklausia:

- Kaip, tavo nuomone, aš valdau savo dovaną?
Nesu nusiteikęs kalbėtis. Šiandien man teko nukirsti,
nupešti ir išmėsinėti vištą, taigi tik gūžteliu pečiais.
Po akimirkos guliu ant virtuvės grindų užspaudęs ausis.
Savo dovaną ji su manimi naudoja retai; paprastai tik tran­
ko antausius.
Staiga garsas liaujasi, aš įsikimbu viryklės ir atsistoju.
- Kaip aš valdau savo dovaną?
Atgalia ranka nusišluostau nosį ir atsakau:
- Jūs apie tai pagalvojate ir...
Ir vėl krentu ant grindų.

L82
 Garsas nutyla, žiūriu į grindų lentas. Mes su tomis len­
tomis - seni draugai. Ieškau jose atsakymų. Tačiau iš jų to­
kiais atvejais menka nauda.
Atsiklaupiu.
-N a?
Vėl gūžteliu.
- Tiesiog tai padarote.
- Taip. - Ji vožia man per pakaušį. - Tai kaip ir antausiai.
Žinau, kad noriu tai padaryti, kur ir kam, ir tai - kone ref­
leksas. Tiesiog padarau. Man nereikia galvoti, kaip pakelti
ranką ir ją judinti. - Vožia dar kartą.
Atsistoju ir atsitraukiu žingsnį atgal.
- O kaip Markas valdo visas savo dovanas? Tas, kurias
pavogė? - klausia ji.
- Jis jas visas valdo?
Į tai Selija linkteli.
- Yra įrodymų, kad jis naudojasi išlydžiais ir judina
objektus, šokinėja didžiuliais šuoliais...
- Kai kurie žmonės moka groti daugybe muzikos instru­
mentų. Tiesiog paima tą instrumentą ir groja. Tačiau ma­
nyčiau, kad, norint gerai groti, reikia praktikos.
- Bet visada būna vienas mėgstamiausias instrumen­
tas... - taria Selija.
- Dar nė neturiu savo dovanos, iš kur man...
Tie antausiai tikrai skausmingi.

l83
Selija dėsto man ir raganų istoriją. Nežinau, kiek tuo tikė­
ti: neretai pasvarstau, ar vertėtų tikėti kuo nors, ką ji man
pasakoja. Šiaip ar taip, anot Selijos, prieš šimtus ir tūkstan­
čius metų, kai pasaulis dar nebuvo pasidalijęs į valstybes ir
jame buvo tik gentys, visos jos turėjo gydytoją - šamaną.
Tik nedaugelis tų šamanų turėjo tikrų gydymo galių, bet
vienos, vardu Gitą, būta ypatingos - galingos, geros ir mie­
los. Ji gydė ir savo genties ligonius, ir sužeistuosius, ir kitų
genčių žmones.
Tai nelabai patiko jos genties vadui, Asterui, ir jis nu­
rodė, kad b ė jo leidimo joks žmogus iš kitos genties negali
susitikti su Gitą. Galima sakyti, kad jis ją laikė įkalintą kai­
me. Gitą norėjo pagelbėti visiems, todėl, padedama vieno
savo paciento, sužeisto savo genties kario Kaloro, ėmė ir
pabėgo.
Kaloras ir Gitą gyveno atokioje oloje. Gitą gydė tuos, ku­
rie pas ją ateidavo. Kaloras medžiojo ir saugojo Gitą. Juo­
du mylėjo vienas kitą ir susilaukė vaikų: dvynių, identiškų
mergaičių, Donos ir Evos. Gitą jas mokė raganystės, davė
po tris dovanas ir savo kraujo per septynioliktąjį gimtadie­
nį. Jos tapo didžiomis raganomis.
Senasis Gitos genties vadas Asteras susirgo ir pasiuntė
Gitai žinutę su prašymu sugrįžti ir jį išgydyti. Nors Gitą ir
norėjo padėti, kaip padėdavo visiems, Kaloras Asteru ne­
pasitikėjo ir įkalbėjo Gitą ne vykti pačią, o pasiųsti jųdviejų
dukterį Evą, jaunesniąją dvynę. Tačiau Eva, piktoji aršioji
dvynė, jį prakeikė ir pabėgo. Po mėnesio agonijos Asteras

[84
mirė. Astero sūnus, Asas, iš keršto nužudė Kalorą ir pagro­
bė Gitą ir Doną.
Pasakojama, kad Dona, gailestingoji geroji dvynė, įsi­
mylėjo Ašą ir juodu susilaukė dukters. Toji duktė ir buvo
pirmoji baltoji ragana.
Eva bastėsi iš genties į gentį. Ji irgi turėjo dukterį, kuri
tapo pirmąja juodąja ragana.
Paklausiau Selijos:
- Ar tikite šiuo pasakojimu?
- Tai mūsų istorija.
- Istorija pagal baltąsias raganas.
Šiais laikais juodieji šaiposi iš baltųjų, kad tie gyvena ei­
linių bendruomenėse, kad apsimetinėja eiliniais. Jiems at­
rodo, kad baltieji silpnėja, darosi panašesni į eilinius, kad
žudyti jiems reikia ginklų, kad bendrauti naudoja telefonus.
O baltieji nekenčia juodųjų dėl anarchijos ir beprotystės.
Jie neįsilieja į eilinių bendruomenes, bet neturi ir savosios.
Jų santuokos būna trumpos, dažnai baigiasi netikėtu smur­
tu. Jie paprastai gyvena vieni, nekenčia eilinių ir jų techno­
logijų. Jų dovanos stiprios.
Selija atsisako kalbėti apie moteriškąją mano juodų­
jų protėvių liniją, bet vyriškosios vardus išvardijo. Sąrašas
įspūdingas, bet visgi graudus. Visi buvo galingi juodieji ra­
ganiai, ir nė vienas nemirė ramia mirtimi, sulaukęs bran­
džios senatvės. Mano prosenelis Masimas nusižudė, taigi
galima sakyti, kad baltieji jo nežudė, bet tokia tendencija
akivaizdi:

185
 ^ Akselis Edžas (Marko tėvas) - mirė Tarybos kalėji­
me per atpildą
^ Masimas Edžas (Akselio tėvas) - nusižudė Tarybos
kalėjime
^ Maksimilijanas Edžas (Masimo tėvas) - mirė Tary­
bos kalėjime per atpildą
% Kastoras Edžas (Maksimilijano tėvas) - mirė Tary­
bos kalėjime per atpildą
^ Leo Edžas (Kastoro tėvas) - mirė Tarybos kalėjime
per atpildą
Darius Edžas (Leo tėvas) - mirė Tarybos kalėjime
per atpildą

Selija sako, kad Dariaus tėvo vardas nelabai aiškus, nes tai
buvo metas, kai Baltųjų raganų ir raganių taryba tapo oficia­
lia organizacija, o iki tol buvęs registras gana varganas. Tačiau
iš pasakojimų galima gana tvirtai pridurti dar kelias kartas.

% Gauntas Edžas (Dariaus tėvas) - medžioklių nužu­

dytas Velse.
^ Titas Edžas (Gaunto tėvas) - medžioklių nužudytas
kažkur Britanijos miškuose.
^ Harovas Edžas (Tito tėvas) - medžioklių nužudytas
kažkur Europoje.

Paklausiau Selijos:
- Ar kuris nors mano protėvis nugyveno ilgą ir laimingą
gyvenimą?

186
 - Yra sulaukusiųjų penkiasdešimties. Tik nežinau, ar jie
Inivo laimingi.
Taigi nieko stebėtino, kad mano tėvas kiek atsargus. O
pagalvojęs apie savo protėvius ir visą tą skausmą bei kan­
čias, kurias jiems teko patirti, vis tiek nesuprantu kodėl.
Tiesiog nesuprantu. Esu laikomas narve, tai visiška nesą­
monė. Nenoriu gyventi narve, nenoriu mirti kameroje, ne­
noriu būti kankinamas ir nenoriu žudyti savo tėvo. Nieko
lo nenoriu, bet kažkodėl tai vis tęsiasi ir tęsiasi.
Įdomu, ar aš kada nors turėsiu sūnų ir kokia ateitis jo
laukia. Gal elgčiausi taip pat, kaip Markas: palikčiau jį ir
tikėčiausi, kad kaip nors be manęs jo ateitis bus geresnė. Ir
vis dėlto sėdžiu prikaustytas narve ir žinau, kad tai beviltiš­
ka, beviltiška, beviltiška.
Bet net ir žinodamas apie tas savo protėvių patirtas kan­
čias, skausmą ir žiaurumus, manau, kad gal jie ir rado lai­
mę, nors trumpam. Manau, kad aš tai sugebu, todėl ir jie
turbūt sugebėjo. Tikiuosi. Tikiuosi. Tikiuosi. Nes jei man
lemta mirti kalėjime, noriu iš pradžių ką nors turėti. Galvo­
ju apie Araną ir Analizą, buvimą Velse, bėgimą ir kiekvieną
kvėptelėjimą: kiekvienas kvėptelėjimas turi būti brangus,
vertingas ir kažkaip svarbus.

187
 fantazijos apie tėvą

Kasdieninis režimas mane užima ir išvargina, bet vis tiek

pasitaiko valandų, kada sėdžiu narve ir būnu visai nenu­
siteikęs kilti į debesis ar daryti prisitraukimus, taigi tiesiog
mąstau.
Man vis dar smagu įsivaizduoti, kad tėtis ateina išgel­
bėti manęs per septynioliktąjį gimtadienį. Guliu narve
supančiotas, labai tylu, ir staiga tolumoje pasigirsta gar­
sas - ne vėjo, ne griaustinio, bet jo pykčio ir įsiūčio. Jis pa­
sirodo iš už kalvų vakaruose, ir jis skrenda, ne ant šluotos
ar žirgo, bet stovėdamas, tarsi ant banglentės, nors jokios
banglentės nėra arba ji nematoma, skrenda į mane, su juo­
dais drabužiais. Triukšmas garsėja, ir staiga narvas tiesiog
sprogsta į gabalus ir mano pančiai nukrenta. Jis skrieja
aplink, paskui sulėtina greitį, ir aš užšoku ant savo paties
nematomos banglentės ir išskrendu su juo. Būti su tėvu,
skristi ir amžiams palikti sulūžusį narvą - geriausias jaus­
mas pasaulyje.

188
 Mes nukeliaujame į kalnus, kur jis gyvena, ten vešli ir
žalia augmenija, kone tropikai. Ten, tarp senų medžių ir sa­
manomis apaugusių akmenų, prie skaidrios upės, aš būnu
su savo tėvu, jis duoda man tris dovanas - peilį, žiedą ir
piešinį, aš atsigeriu šilto kraujo iš jo rankos, ir jis sušnabžda
man slaptažodžius, ir mes liekame kartu amžinai, medžio­
jame, žvejojame ir gyvename miške.
Turbūt ši ir yra pagrindinė mano fantazija, nuolat prie
jos sugrįžtu.
Tačiau turiu ir kitų fantazijų. Daugumoje jų - Analiza,
daug nuogos odos, prakaito, bučinių. Dažniausiai įsivaiz­
duoju, kad mudu su ja ant tos uolos atodangos; ji su mo­
kykline uniforma, Kieranas mūsų neradęs, aš ją bučiuoju ir
nurengiu, gana lėtai, maloniai, atsegu palaidinę ir sijoną ir
nubučiuoju visą kūną.
Kita mano fantazija gana panaši: mudu su Analiza ant
tos uolos atodangos, ji nurengia mane, nutraukia marški­
nėlius, atsega džinsus ir bučiuoja man krūtinę, pilvą, visą
odą.
Ši fantazija būna su variacijomis: ji nurengia mane ant
kalvos Velse; ji nurengia mane paplūdimyje; ji nurengia
mane saulės šviesoje, mėnesienoje, lietuje, purve ir balose.
Tose fantazijose aš be jokių randų.
Pati paskutinė tos fantazijos variacija - aš narve, šis
sprogsta vos apie tai pagalvojus, paskui pasirodo Analiza,
mudu bučiuojamės, aš ją nurengiu ir bučiuoju visą, paskui
ji nurengia mane, bučiuoja man krūtinę, pilvą ir nugarą.

189
Visi randai yra, bet jai tai nerūpi, ir mudu mylimės ant avi­
kailių tarp šito narvo nuolaužų.
Šita fantazija puiki, man patinka, kad ji nekreipia dėme­
sio į randus. Nemanau, kad jie jai iš tiesų patiktų, bet gal
smarkiai netrikdytų.
Yra ir dar viena fantazija, kurią stengiuosi regėti kuo re­
čiau, bet kartais nesusilaikau. Joje aš gyvenu name nuosta­
biame slėnyje prie negilios, sraunios upės, kuri tokia šva^
ri, kad žaižaruoja net naktimis. Kalvos apaugusios žaliais
medžiais, kone ūžia nuo gausios gyvūnijos, miške galy­
bė paukščių ir gyvūnų. Mama ir tėvas gyvi, gyvena tame
name, o aš gyvenu su jais. Daugiausia laiko praleidžiu su
tėvu, mudu name nemiegame, nakvojame miške, drauge
medžiojame ir žvejoj ame. Bet būname ir su mama; ji laiko
vištas ir augina daržoves. Vasaros karštos ir saulėtos, žie­
mos šaltos ir snieguotos, ir mes gyvename drauge amžinai.
Mama su tėvu pasensta, aš gyvenu su jais ir kiekviena diena
yra be galo graži.

190
 mintys apie mamą

Kai grįžau iš Merės, močiutė man papasakojo, kad Markas

su mama mylėjo vienas kitą. Bet mama žinojo, kad mylėti
juodąjį raganių yra labai blogai. Jautėsi dėl to kalta. Ištekė­
jo už Dyno, susilaukė su juo vaikų ir bandė būti laiminga,
bet iš esmės buvo įsimylėjusi Marką nuo tos akimirkos, kai
pamatė.
Įdomu, ar ji vis dar mylėjo Marką po to, kai jis nužudė
jos vyrą, jos vaikų tėvą.
Reikia manyti, kad kai Dynas aptiko Marką ir mamą
drauge, būta šiokios tokios kovos. Dyno dovana - gebėji­
mas paleisti ugnį iš delnų ir burnos, nors galiausiai tai jam
nepadėjo, nes Markui, matyt, šitas gebėjimas visai patiko ir
jis pasiėmė Dyno dovaną.
Kada tos liepsnos liovėsi? Ar sulig jo paskutiniu
kvėptelėjimu?
Ir kur buvo mama, kai visa tai vyko? Ar su jais? Žiūrėjo,
kaip tėvas ryja dar plakančią jos vyro širdį?

191
 Ar jai buvo lengva nusižudyti, žinant, kad myli tą, kuris
gali taip pasielgti? Kad myli tą, kuris žudo vyrus, moteris
ir vaikus, kuris nužudė jos vaikų tėvą? Kad myli tą, kuris
valgo žmones. O kai ji pažvelgė į mane, savo sūnų - Marko
sūnų, ir pamatė, kad esu panašus į jį, ar jai kilo klausimas,
ką sugebėsiu?

192
 įvertinimas

Dabar įvertinimas vyksta kas mėnesį. Jį atlieka Selija.

Ji pradeda nuo svėrimo, ūgio matavimo ir nuotraukų.
Nei tų matavimų, nei nuotraukų man nerodo.
Paskui būna fiziniai testai: bėgimas, įvairūs pratimai.
Visi rezultatai užrašomi. Man nė vienas nerodomas.
Paskui turiu atlikti vieną kitą atminties testą, intelekto
testus ir išspręsti matematikos uždavinius. Tie sekasi visai
gerai. O paskui būna skaitymas ir rašymas, Selija sako, kad
privalome tai daryti, nors abu žinome, kokie bus rezultatai.
Ir tiek.
Kitą dieną sėdžiu uždarytas narve, prirakintas. Ji išva­
žiuoja iš ryto ir grįžta jau vėlai po pietų. Nežinau, ar su kuo
nors susitinka. Kartais paklausiu, bet į mano klausimus
neatsakoma.

Kitas pasikeitimas, apie kurį Selijai ką tik pranešta, - dėl

kasmetinio įvertinimo man nebereikės vykti į Tarybos

193
būstinę. Per šešioliktąjį gimtadienį Taryba atvyksta pas
mane. Sako, kad turiu pasirodyti kuo geriau.

194
 pankas

- Ką nori tuo pasiekti?

-K ą ?
- Tuo, - Selija linkteli į mano galvą.
Išsišiepiu.
Kartą per mėnesį, prieš įvertinimą, esu įleidžiamas į jos
trobos vonios kambarį normaliai išsimaudyti. Būna karšto
vandens, rusvos durpių spalvos, ir muilo. Nusiskutu plau­
kus, dygstančius virš lūpos ir ant smakro. Skustuvas išties
varganas ir išmestinis, nusprendžiu, kad pieštukas kaip
ginklas kur kas pavojingesnis. Kartą per mėnesį Selija mane
apkerpa, trumpai, bet šiandien nusiskutau galvos šonus ir
tapau skiauterėtas.
- Verčiau jau būtum visai nusiskutęs. Atrodytum kaip
vienuolis.
- Atrodyčiau tyras ir šventas tiesos ieškotojas?
- Atrodytum romus ir švelnus. Tarsi vienuolyno naujokas.
- Aš ne visai toks.

195
 - Nereikėtų provokuoti jų priešiškumo.
Selija nori, kad gerai pasirodyčiau. Turbūt jai tai būtų
garbė.
Atsisėdu prie stalo.
- Ir ką dabar?
- Dabar palauksiu, kol nueisi į vonią ir nusiskusi tą
nesąmonę.
- Jūs nesuprantate humoro.
- Na, tenka pripažinti, kad iš tiesų atrodai absurdiš­
kai juokingai, bet būtų labai gerai, kad viską nusiskustum
savanoriškai.
Vėl nueinu į vonią. Mano atvaizdas keistas. Plaukai visai
nieko, skiauterė tanki. Net neatpažįstu savęs. Turbūt ne­
pripratęs matyti savęs veidrodyje. Stebiu, kaip ranka brau­
kiu per plaukus, kaip mano randuota dešinė pakelia juos
į viršų, bet veidas nepanašus į manąjį. Žinau, kad čia aš,
nes matau randą ant skruosto, kur prakirto Džesika, yra ir
Nijalo paliktas randas prie ausies, baltuoja ant nuskustos
galvos juodų taškelių fone. Bet mano veidas atrodo kitoks,
nei įsivaizdavau. Vyresnis. Daug vyresnis. Akys didžiulės ir
juodos, ir net kai išsišiepiu, jose nė lašo šypsenos. Jos at­
rodo tuščios, lėtai sukasi juodi trikampiai. Pasilenkiu prie
veidrodžio, bandydamas įžiūrėti, kur baigiasi rainelės ir
prasideda vyzdžiai, ir trenkiu kaktą į stiklą. Atsitraukiu prie
vonios sienos, nusisuku ir vėl greitai atsisuku, bandau kaž­
ką pagauti, gal šviesą. Bet nieko nepagaunu.
- Ką ten taip ilgai darai? - sušunka Selija.

196
 Paimu skustuvą ir vėl padedu.
Po minutės išeinu.
Ji nusijuokia, paskui susivaldo ir sako:
- Dabar jau elgiesi visai idiotiškai. Išsiverk.
Nusišypsau jai ir apsičiupinėju antakį. Įsivėriau į jį tris
metalinius žiedelius, dar vieną žiedą į dešinę šnervę, ir dar
vieną, didesnį, kairėje apatinės lūpos pusėje.
- Taip turi atrodyti pankas. - Pasičiupinėju smaugiklį. -
Bet su žiogeliais būtų geriau.
- Iš kur gavai tą žiedą į lūpą?
- Jie visi iš vonios kamščio grandinėlės.
- Tai ko neprisikabinai ir to kamščio? Atrodytum kaip
visiškas beprotis.
- Jūs tiesiog per sena, kad suprastumėt.
- Gal galim sugrįžti prie mano pirmojo klausimo? Ko
sieki?
Pažvelgiu pro langą į kalvas ir dangų, į blyškius, pilkus,
visas spalvas į save susiurbiančius debesis.
-K ą ?
- Laisvės nuo persekiojimų, - atrėžiu.
Tyla.
- Manote, kad kada nors to pasieksiu?
Lauke niekas nejuda; vėjas nekrutina viržių ant kalvų,
debesys stovi vietoje.

Vėliau tą vakarą piešiu. Pieštuku, mat tušą pabaigiau, o

anglimi nebepiešiu. Pieštukas gerai. Nupiešiau čia matytus

197
gyvūnus ir augalus. Kelis piešinius Selija atidėjo, kad paro­
dytų Tarybos nariams. Mane labai traukia paklausti: „Ką
tikitės tuo pasiekti?“ - bet nesivarginu, nes atsakymo vis
vien nesulauksiu.
Šį vakarą piešiu Seliją. Ji negali pakęsti, kai ją piešiu, o
nuo to tik dar smagiau. Piešiu, kaip yra, - su visais trūku­
mais. Jokio pasigailėjimo. Paskui ji sudegins piešinį. Visada
degina savo portretus. Bet kaip dailininko manęs tai neįžei­
džia; problema ne aš, o originalas.
Piešiu ir autoportretus, bet tik dešiniosios rankos. Iš­
tirpusi oda primena nutekėjusius tirštus aliejinius dažus,
susiliejančius į apvalainą, dar ne visai sustingusį gumulą.
Plaštakos viršaus oda vienur lygi, kitur suaižėjusi, irgi at-
pleišėjusi it seni dažai. Mano ranka - meno kūrinys.
Prieš kelias savaites nupiešiau savo ranką, laikančią ilgą,
ploną durklą. Maniau, kad Selija nualps - taip ilgai buvo su­
laikiusi kvapą. Suglamžiau tą lapą, pasakiau, kad tai šlamš­
tas, ir, jai dar nespėjus manęs sustabdyti, įmečiau į ugnį.
Daugiau to nepiešiau; buvo nejuokinga.
Mano peizažai - išties šlamštas. Jie man visai nepa­
vyksta, o mano piešti pastatai - nuobodžiai prasti. Tačiau
nupiešiau narvą. Tas pavyko. Pagavau jo gilią juodumą, tą
kažkokį slegiantį užspaustumą. Tą narvą pažįstu puikiai.
Tai buvo geriausias mano piešinys. Pasakiau Selijai, kad
mums vertėtų jį parodyti Tarybai. Ji nieko neatsakė, ir nuo
tada to piešinio nebemačiau. Turbūt sudegino.
 - Jie atvažiuos prieš pietus, - sako ji man piešiant. - Pa­
sversiu ir nufotografuosiu tave dar iki jiems atvažiuojant.
- Nervinatės?
Ji neatsako, ir aš atsitraukiu, tikėdamasis antausio, bet už
lo kabliuko ji neužkimba.
- Nesijaudinkit. Nesusimausiu. Būsiu geras ir gra­
žiai atsakinėsiu į visus klausimus. Ir neapspjaudysiu jų
pabaigoje.
Selija atsidūsta.
Mudu vėl tylime, aš bandau nupiešti jos plaukus. Man
atrodo, kad jie slenka; gal nuo nervų.
- Ar būsite, kai jie vertins?
- O kaip manai?
- Greičiausiai ne... Tikrai ne.
- Tai kam klausi?
- Tik palaikau pokalbį.
- Tada pasistenk, kad jis būtų įdomesnis.
Tą akimirką piešiu jos burną. Ji plačiai kreivai šypsosi,
tada jos storos lūpos atrodo įdomesnės, ne tokios baisios.
Norėčiau ją nupiešti saugančią mano narvą, su raktais ran­
kose, su ta kartais pasitaikančia kone gailestinga mina. Ma­
nau, kad todėl ji šitą darbą ir atlieka.
- Na? - klausia ji.
- Ką - na?
- Žinau, kad nori kažko paklausti.
Iš kur?

199
 - Hmm. Ką gi. Vis svarstau... Kaip gavote tą mano ka-
lintojos darbą?
- Mokytojos ir globėjos.
- Numanau, kad nebuvo daug kandidatų.
Kaip tik baigiu jos burną, bet ta kreiva linija į apačią jau
kiek švelnesnė.
Ji atsisuka į mane, ir dabar jos poza man nepatogi.
- Manau, kad buvau geriausia kandidatė į šias pareigas.
- Turite omeny - vienintelė kandidatė.
Laukiu, bet ji nieko neišduoda.
- O jūsų gyvenimas toks tuščias, kad sėdėdama kaž­
kokioje tolybėje ir kalindama nekaltą vaiką jaučiatės save
realizuojanti.
Ji jau ima šypsotis.
- Ir lažinuos, kad moka nedaug.
Ji vos vos linkteli.
- Berniuko, kuriam dar nėra nė šešiolikos, kalinimas,
mušimas ir fizinis bei psichologinis luošinimas... berniuko,
kuris gyvenime nepadarė nieko blogo... visa tai yra šio dar­
bo privalumai.
- Taip, - atsako ji. - Visa tai - privalumai.
Ji nebesišypso, bet ir burna jau neperkreipta. Atsisėda,
kaip sėdėjusi anksčiau, ir sako, nepakeldama į mane akių:
- Markas nužudė mano seserį.
Jos sesuo turbūt tame sąraše. Nežinau Selijos pavardės.
Esu klausęs, bet tai, pasirodo, neaktualu.
- O kokia buvo jos dovana?

200
 - Viralai.
Linkteliu.
- O Markas gali kaip jūs... kaip jūsų dovana... su tuo
garsu?
- Ar ji sąraše yra?
- Turėtumėt saugotis. Manau, kad jis norėtų, jog būtų.
Vėl tylime.
Daugmaž nuspėjau, kad Selija turi su manimi asmeninių
sąskaitų, tiksliau, dėl to, kad patys žinote, kieno aš sūnus.
Tas spėjimas ne iš dangaus. Žiūrėkim tiesai į akis - ji turėjo
arba pažinoti ką nors iš to sąrašo, arba būti giminaitė.
- Aš ne Markas, - atsakau.
- Žinau.
- Aš nežudžiau jūsų sesers.
- Nesąžininga, ar ne? Bet manau, kad nors šansų ne­
daug, gali būti, kad tu jam rūpi ir kad jis nervinasi, jog jo
sūnus čia.
- Jis žino, kad aš čia?
- Ne, turiu galvoje ne vietą. Ši vieta gerai paslėpta, net ir
nuo jo sugebėjimų. - Ji pasirąžo ištiesdama rankas ir kak­
lą. - Turiu omeny tai, kad jis žino, jog tu pas mus. Ir nuspės,
kad prabangoje laikomas nesi. Būtų nesmagu jį nuvilti.
- Tai ko nelaikote manęs tame narve ištisą dieną? Juk iš
tikrųjų rimtai nemanote, jog kada nors galėsiu jį nužudyti.
Šios treniruotės - gryna kvailystė.
Ji atsistoja ir apeina kambarį. Paprastai tai byloja, kad
nenori atsakyti į klausimą.
 - Gal ir taip, bet laikyti tave visą dieną narve būtų žiauru.
Taip apstulbstu, kad juoktis pradedu tik po kelių sekun­
džių. Kai jau pavyksta susitvardyti, sakau:
- Jūs mane stebinai. Man ant kaklo antkaklis, galintis
mane pribaigti. Naktimis narve prirakinate.
- Esi gerai maitinamas. Sėdi čia ir pieši.
- Ir turėčiau būti už tai dėkingas?
- Ne. Turėtum sėdėti pilnu skrandžiu ir piešti.
- Jau baigiau, - atsakau ir stumteliu jai piešinį.
Ji paima tą lapą, apverčia ir apžiūri. Po minutės susuka
ir meta į krosnį.
Paimu pieštuką ir vėl pradedu piešti. Šįkart save, savo
veidą, kokį mačiau veidrodyje, tik dar vyresnį, kaip įsivaiz­
duoju atrodant Marką. Jaučiu, kad Selija mane įdėmiai ste­
bi. Vos kvėpuodama. Šito dar niekada nedariau. Jo akis nu­
piešiu gilias, kaip savąsias, lygiai tokias pačias kaip savąsias.
Neįsivaizduoju, kad jos galėtų būti dar juodesnės.
Rezultatu nesu labai patenkintas. Jis atrodo pernelyg
gražus, pernelyg malonus.
- Sudeginkit, - sakau. - Prastas piešinys.
Selija paima jį ir apžiūrinėja ilgiau nei savo pačios por­
tretą. Paskui išneša iš kambario.
- Tai nereiškia, kad jis taip atrodo, - šūkteliu jai.
Ji neatsako.
Susidedu pieštukus, trintuką ir drožtuką į seną skardi­
nę. Užspaudžiu dangtį ir tiek. Selija pareina ir vėl atsisėda
priešais mane.

202
 - Ar kas nors bent buvo netoli to, kad jį sugautų? - klausiu.
- Niekas nežino, kiek arti jo prieina. Niekam tai nepasi­
seka. Jis labai sumanus. Labai atsargus.
- Manote, kad vieną dieną jį pagaus?
- Jis suklys, tereikia vienos klaidos, ir bus sugautas ar
nužudytas.
- Ir aš naudojamas kaip masalas iki jo prisikasti?
Į šį klausimą jai, atrodo, malonu atsakyti:
- Manyčiau, kad taip.
- Bet nežinote kaip? Turiu galvoje, kokiu būdu.
- Mano darbas - būti tavo mokytoja ir globėja. Ir tiek.
- Iki kada?
- Iki tol, kol man bus liepta baigti.
- Kas nutiks, jei jis bus pagautas?
Ji atkiša apatinę lūpą. Ta didžiulė ir plokščia. Lėtai vėl
įtraukia atgal, bet nieko neatsako.
- Ar mane nužudys?
Lūpa vėl išlenda, bet šįkart atgal sulenda greitai. Ji
atsako:
-G a l.
- Nesvarbu, kad nepadariau nieko blogo?
Ji gūžteli pečiais.
- Verčiau pasisaugoti nei paskui gailėtis, ar ne?
Neatsako.
- Ką darytumėt, jei jums lieptų mane nužudyti? Jei pa­
sakytų: „Kulką tam puskodžiui į galvą.“ - Prisidedu pirštą
prie galvos ir pūkšteliu.
 Ji atsistoja, apeina mane, stipriai įspaudžia man į pakaušį
pirštą ir irgi pūkšteli.

Miegu prastai. Nešalta. Nė menkiausio vėjo gūsio. Debesys

stovi vietoje. Nelyja.
Jaudinuosi prieš susitikimą su Taryba. Rankos dreba.
Nervai, tik nervai.
Pakaušyje vis dar jaučiu Selijos pirštą. Žinau, kad mane
gali bet kada nužudyti. Nesvarbu, kas ir kaip tai padarys;
galutinis rezultatas tas pats. Bet vis vien neapleidžia mintis,
kad tai bus Selija. Žinau, kad ji tai padarytų. Turėtų padary­
ti, antraip kas nors kitas tai padarytų jai.
Visa gudrybė - tuo mėgautis. O kaip tą padaryti?
Reikia rasti būdą.
Selija man pasakė, kad Analiza sveika gyva, kaip ir De-
bora, Aranas ir močiutė, bet to pranešimo potekstė - tai gali
bet kada pasikeisti. Jie bus saugūs tada, kai būsiu negyvas.
Tai geroji reikalo pusė.
Man smagu galvoti, kad visi jie gyvi, sveiki ir saugūs.
Analiza miškuose, bėgioja, šypsosi, juokiasi, laipioja į
smiltainio uolą. Norėčiau pamatyti ją ir vėl paliesti jos odą;
noriu, kad ji bučiuotų man pirštus, veidą, kūną. Ir žinau,
kad to niekada nebus, kad ji bus su kokiu nors šunsnukiu
baltuoju, kuris ją graibys savo letenomis. Kaip tuo džiaugtis?
Debora ištekės už malonaus žmogaus, turės vaikų ir
bus laiminga. Tą galėčiau įsivaizduoti. Tai tiesa. Ji turės tris
ar keturis vaikus, bus puiki mama, ir jie visi bus laimingi.
Močiutė ramiai gyvens savo namuose, gers arbatą ir lesins
vištas.
Tai - gerosios mintys. O paskui prisimenu, kaip močiu­
tė ir Debora verkė laiptų aikštelėje. Bet jų ašaros nudžiūvo
tąkart, nudžius ir vėl - gal jau taip ir nutiko. Gal jos mano,
kad aš jau miręs.
Nemanau, kad Aranas patikės, jog aš negyvas. Prisime­
nu, kaip jis glostė man plaukus ir sakė: „To neišgyvenčiau.“
Jo koja kyšo pro lovos kraštą, mano pirštų galai bučiuoja
jam kaktą ir aš verkiu.

205
 m edžioklis

Šešioliktasis gimtadienis. Selija mane jau pasvėrė ir išmata­

vo. Nuskuto galvą ir išvėrė žiedus.
Netrukus pietų metas, vėl sėdžiu narve, prirakintas. Tur­
būt Selija mano, kad taip ji atrodys uolesnė.
Keliuke pasirodo džipas. Tokioje ramybėje jo variklio
ūžimas skamba groteskiškai garsiai. Ir vis garsėja. Galiau­
siai jis sustoja ir keleiviai išlipa.
Tarybos pirmininkė nepasivargino atvykti, nėra ir tos ki­
tos moters. Tačiau atvyko Analizos dėdė, Solas O’Brajanas,
o su juo - dar du žmonės. Tamsiaplaukis apyjaunis vyriškis
su naujais žygio batais, džinsais ir švarutėle neperšlampama
striuke. Jis toks išblyškęs, kad atrodo, jog metų metus pra-
lindėjo viduje. Kitas žmogus - jo priešingybė: atrodo, kad
visą gyvenimą prabuvo lauke. Jo plaukai šviesūs, vietomis
pražilę. Aukštas ir raumeningas, vilki juodus drabužius, iš
to suprantu, kas jis toks. Bet juos atpažinti nesunku. Jie į
visus žiūri kažkaip iš aukšto. Net į Tarybos narius.

206
 Selija išeina jų pasitikti. Įdomu - atiduos pagarbą ar pa­
spaus ranką. Nei taip, nei taip.
Jie prieina manęs apžiūrėti. Narve. Medžioklio akys žyd­
ros, bet to žydrumo labai mažai, nes labai daug sidabro.
Apžiūri mane, paskui, atsukę man nugarą, apsidairo ap­
linkui ir visi sueina vidun.
Paskui - įprastiniai įvertinimai. Aš paliekamas laukti.
Galiausiai Selija ateina manęs paimti. Nieko nesako, tik
atrakina narvą ir nusiveda į namą. Sustoja prie lauko durų.
Ridamas pro ją į vidų pagalvoju - įdomu, ar palinkės sėk­
mės, bet neatrodo, kad ji taip smarkiai jaudintųsi.
Tie trys lankytojai susėdę prie virtuvės stalo. Žinoma, aš
stoviu. Selija lauke praeina pro langą, nerimsta.
Visus klausimus užduoda ir atsakymus užsirašinėja
Analizos dėdulė. Klausimai tie patys, kuriuos man Seli­
ja užduoda kiekvieną mėnesį. Kai bandau skaityti, jis ima
rangytis, bet dažniausiai jo veido išraiška - nuobodulys. Jis
visai neskuba, ir galiausiai mes atliekame visus protinius
testus.
- Daugiau klausimų neturiu, - sako jis.
Ne man, bet tam medžiokliui. Medžioklis dar nepratarė
nė žodžio. Nei man, nei kitiems.
Medžioklis atsistoja ir apeina mane įdėmiai apžiūrinė­
damas. Jis aukštesnis nei aš, bet nelabai, ir kresnas. Pečiai
dvigubai platesni už manuosius, o kaklas - baisiai storas.
Jis sustoja už manęs ir tyliai prabyla, visai prie ausies,
taip, kad jaučiu jo kvėpavimą.

207
 - Nusivilk marškinius.
Padarau, kaip liepiamas. Lėtai, bet nusivelku.
Tas trečiasis, tamsiaplaukis, atsistoja ir prieina apžiūrėti
mano nugaros. Suima mano ranką, tegaliu pasistengti jos
neištraukti. Jo pirštai glebūs ir silpni. Jis apsuka ranką ir ap­
žiūri randus ant riešo.
- Gerai gyji. Ir greitai?
Nežinau, ką atsakyti.
- Eikim pažiūrėti į lauką, - sako medžioklis. Ir vėl pa­
juntu jo kvapą sau ant kaklo.
Medžioklis pasikalba su Selija. Ta linkteli ir nueina ten,
kur vykta mūsų savigynos treniruotės.
- Parodyk, ką jis gali, - sako medžioklis.
Mudu su Selija kiek pakovojame.
Medžioklis liepia liautis ir pasišaukia Seliją tyliai
pasišnekėti.
Selija vėl prieina prie manęs, ir dabar jau matau, kad nu­
siteikusi rimtai. Mudu kovojame. Ji nugali; leidžiu jai per
daug priartėti. Iš nosies bėga kraujas, akis sutinusi.
Dabar jau pasišaukia mane. Tamsiaplaukis nori pažiūrė­
ti, kaip gyju. Parodau, bet lėtai.
Manau, kad tai jau pabaiga, bet medžioklis pasišneka su
Selija, pasisuka j mane ir sako:
- Bėk ilgąją trasą.
Bėgu neskubėdamas. Nėra ko save pribaigti.
Kai grįžtu, medžioklis vėl priverčia mus su Selija kau­
tis. Bet šįkart Selija ginkluota peiliu. Ji vėl nugali. Įpjauna

208
man ranką. Tamsiaplaukiui turiu parodyti, kaip tą žaizdą
susigydysiu.
- Bėk ilgąją trasą dar kartą, - šįkart paliepia tamsiaplaukis.
Padarau, kaip liepiamas. Nepersistengiu, nes beveik ne­
abejoju, kad kai baigsiu, vėl būsiu sumuštas.
Taip ir yra. Selija vėl nugali. Akivaizdu, kad jai liepta ne­
sistengti susilaikyti. Paduria mane į šlaunį. Giliai. Dabar jau
supykstu. Sugyju ir...
- Bėk ilgąją trasą dar kartą.
Bėgu, bet apie patį bėgimą negalvoju, mano mintyse tik
tas tamsiaplaukis, stovintis ten ir šypsantis.
Kai šįkart grįžtu, medžioklis irgi šypsosi.
Mane apima bloga nuojauta.
Vėl tenka susiremti su Selija. Šiandien jau triskart apibė­
gau trasą ir buvau triskart sumuštas. Labai stengiuosi išsisuk­
ti nuo Selijos smūgių ir net pataikau įspirti, bet kai atsitrau­
kiu netoli medžioklio, tas pastumia mane į Seliją, ir viskas
baigta. Aš ant žemės. Medžioklis prieina ir smarkiai spiria
man į šonkaulius. Ir dar kartą. Jo batai tarsi betono blokai.
- Kelkis. Bėk ilgąją trasą.
Žinau, kad keli šonkauliai lūžę. Manau, kad ir jis žino.
Susigydau juos ir lėtai atsistoju.
Tada jis man trenkia ir vėl parverčia ant žemės. Ir vėl
spardo. Sulaužo dar kelis šonkaulius. Guliu ant žemės.
- Pasakiau - kelkis ir bėk ilgąją trasą.
Galiu susigydyti, bet jau sunkiau. Mano gebėjimas iš­
naudotas. Lėtai atsistoju. Ir pasileidžiu bėgti, irgi lėtai.

209
 Pasakau sau, kad bėgant reikia atsipalaiduoti. Pamirš­
ti juos. Apsimesti, kad jie neegzistuoja. Nubėgu trasą, bet
šonkauliai sugyja tik prieš patį galą.
Tamsiaplaukis prieina ir apžiūri mano krūtinę. Sumuši­
mų nebematyti.
Tada prieina medžioklis, nešinas tokia kuoka. Pažvelgiu
į Seliją, bet ji nuleidusi akis.
Baigęs jis tiesiog palieka mane gulėti ant žemės. Toji
kuoka buvo keista. Nemanau, kad kas lūžę, bet jaučiuosi
keistai.
Tamsiaplaukis stovi virš manęs.
- Ar gali sugyti? - klausia. - Ar gali atsistoti?
Taip, galiu atsistoti. Atsiklaupiu, bet viskas ima suktis, ir
maloniau vėl atsigulti.
Kai vėl prasimerkiu, Selija tupi prie manęs.
- Ar jie išvažiavo? - paklausiu.
- Taip.
- Aš tiesiog pagulėsiu čia.
- Taip.

Vakaras dar nevėlus, o aš visai pasveikęs. Troškinio ir

duonos kraunuosi po antrą porciją. Selija tyliai stebi, kaip
valgau.
- Tie tai buvo tipiški baltieji raganiai. Mieli, švelnūs, gai­
lestingi, tiesiog gimę gydyti, - sakau.
Selija neatsako.
- Net neapspjaudžiau jų, nors būtų buvę malonu, - sakau.
 Selija neatsako, taigi bandau iš kitos pusės.
- Turbūt nesu labai svarbus; Tarybos pirmininkė nesi­
vargino atvykti.
- Ar žinai, kas tas vyriškis šviesiais plaukais?
Trukteliu pečiais.
- Solas O’Brajanas. Neseniai paskirtas Tarybos pirmi­
ninkės pavaduotoju.
Linkteliu. Įdomu. Analizos dėdulė kyla karjeros laiptais.
- O kas buvo tas medžioklis?
Selija nusikvatoja. O aš nustoju valgyti ir pakeliu į ją akis.
- Maniau, kad žinai. Tai buvo Klėjus.
- Oo! - Medžioklių vadas atvyko manęs pažiūrėti. - O
tas tamsiais plaukais? Kas jis?
- Sakė, kad jo pavardė Valendas. Niekad nesu jo mačiusi.
Baigiu valgyti troškinį ir paskutiniu duonos gabalėliu iš­
valau dubenėlį. Paskui stumteliu jį į šoną ir sakau:
- Pamaniau, kad leisiu tau laimėti visas kovas, kad prieš
juos nepasirodytum blogai.
- Kokia tu maloni.
- Tačiau didelio įspūdžio jiems tikrai nepadaryta. Turiu
omeny save. Jei net tavęs nenurungiu, kaip galėčiau prilygti
Markui.
- Gal ir taip.
- O Klėjui net nepamėginau vožti.
- Protingas sprendimas.
Ir aš taip manau, bet vis vien, jei būčiau žinojęs, kad tai
jis...

21;
 - Ką? - klausia Selija.
Nežinau... nežinau, ką jaučiu dėl to Klėjaus, tegaliu pa­
sakyti tik tiek:
- Jis nužudė Sabą - Marko mamą, mano močiutę.
Selija linkteli.
- Taip, o Saba nužudė Klėjaus motiną.
Linkteliu.
- Tavo motina... - pradeda Selija ir sudvejojusi nutyla.
Nepakeliu j ją akių, negaliu rizikuoti nutraukti kad ir
paties ploniausio prisipažinimo lyno, ant kurio ji svyruoja.
- Tavo motina kartą išgelbėjo Klėjui gyvybę. Jį baisiai
sužalojo vienas juodasis raganius; jo petys buvo suėstas
nuodų. Tavo motina buvo vienintelė, galėjusi jį išgydyti. Be
jos pagalbos jis būtų miręs.
Vis dar nežiūriu į Seliją. Ką gi į tai atsakysi.
- Tavo mamos gydymo dovana buvo išskirtinė. Tikrai
ypatinga.
- Močiutė sakė.
Nors to ji man niekada nepasakojo.
- Juos domina tavo sugebėjimas pagyti pačiam.
- Ir? - dabar jau pažvelgiu į Seliją.
- Manau, kad dabar jau esi pakankamai pagijęs, kad su­
plautum indus.
 močiutė

Po mano įvertinimo praeina mėnesiai; kasdienybė ir dieno­

tvarkė tokios pat kaip visada. Ateina ruduo, naktys ilgėja, ir
tai gerai. Žiema. Sniegas. Vėjai. Esu stipresnis nei bet kada.
Lietus manęs negąsdina. Šerkšnas - nuostabu. Mano pėdos
it storas kailis.
Sniegas nutirpsta, nors vienoje kitoje dauboje jo dar ma­
tyti. Saulės spinduliai jau šyla, bet kad sugerčiau juos į odą,
turiu gulėti labai ramiai.
Iki septynioliktojo gimtadienio teliko mėnesiai, ne
metai.
Selija visai nekalba apie tą mano gimtadienį. Dažnai jos
paklausiu, bet ji nieko man neatsako.
Vieną dieną namuose kepu duoną. Selija rašo prie vir­
tuvės stalo.
Vėl pabandau užduoti tą senut senutėlį klausimą:
- Ar per savo gimtadienį gausiu tris dovanas?
- Selija neatsako.

213
 - Jei nori, kad nužudyčiau Marką, man prireiks mano
dovanos.
Ji toliau rašo.
- Ar močiutė man duos tris dovanas?
Žinau, kad jos prie manęs nė artyn neprikiš, niekada
niekada.
Selija pakelia akis, praveria burną, tarsi norėtų atsakyti,
bet vėl užsičiaupia.
-K ą ?
Ji padeda rašiklį.
- Tavo močiutė.
-K ą ?
- Ji prieš mėnesį mirė.
Ką? Prieš mėnesį!
- Ir buvot pamiršusi man apie tai pasakyti, prisiminėt
tik dabar?
Jie man nieko negali padaryti, o ir kaip man žinoti, kad
tai tiesa?
Metu tešlą ant grindų.
- Man apskritai nedera apie tai kalbėti.
Taigi, Selija elgiasi maloningai, o šiaip tai laisvai gali būti
dar vienas melas. O močiutė mirė. Tai tikrai tiesa. Jie turbūt
ją nužudė ar privertė nusižudyti; lygiai taip pat, vos panorė­
ję, gali nužudyti ir visus kitus.
- O Aranas?
Ji neatsako.

214
 Nuspiriu kėdę, pakeliu ir trenkiu žemėn.
- Jei ir toliau taip darysi, man teks uždaryti tave į narvą.
Metu kėdę ir klykdamas šoku ant Selijos.

Pabundu narve, supančiotas.

 lankytojai

Praėjus kelioms savaitėms po to, kai Selija pasakė man apie

močiutę, renku kiaušinius. Galvoju apie močiutę ir jos viš­
tas, kaip jos bandė įsibrauti į namus, o močiutė su bitininko
skrybėle kėlė medaus korius...
Padedu krepšį su kiaušiniais ant žemės ir įsiklausau.
Smarkiai įsiklausau.
Silpnas, neaiškus garsas; tolimas, bet kažkur kalvose.
Ir tarškėjimas iš virtuvės.
Pribėgu prie sienos, atsispiriu nuo jos ir užšoku ant nar­
vo pažiūrėti į pietvakarių pusę, iš kur mano fantazijose pa­
sirodys Markas.
Kalvos stūkso tyliai, nieko neišduoda. Sukioju galvą,
dairausi ir klausausi, sulaikęs kvapą.
Tai ne vėjas.
Tai dundesys, tolimas burzgimas.
Selija spokso į mane pro virtuvės langą. Ji nieko negir­
dėjo, bet supranta, kad kažkas vyksta, nes aš užšokęs ant
narvo. Dingsta iš lango ir pasirodo tarpdury. O dabar tas
garsas jau girdėti aiškiai.
Ne tėvas. Automobilis.
- Eik į namą! - surinka man Selija.
Tolumoje tarsi juodas kubas keliu juda visureigis.
- Lipk nuo narvo!
Bet jei tai žmonės, tikri žmonės - eiliniai, iškylautojai,
stovyklautojai, gal man pavyktų ką nors padaryti. Pasaky­
čiau, kad buvau laikomas narve. Apie antkaklį smaugiką -
gal jiems pavyktų jį nuimti. Gal man vertėtų palaukti, kol ji
jais atsikratys ir... kuo nors ją uždaužyti...
Bet tada ji pasikeičia. Nuleidžia pečius. Ir sako:
- Lįsk į narvą, Neitanai, - jos balsas skamba monotoniš­
kai. Ji suprato, kas atvažiuoja.
Kelias sekundes dar pasižiūriu į tą džipą, nušoku ir įlen-
du į narvą.
- Užsirakink.
Ji eina keliuko link.
Uždarau duris, bet neužsirakinu. Nuslenku į narvo
galą ir atsikasu vinį. Įsidedu į burną, suvarau į skruostą ir
užgydau.
Džipas riaumoja ir ūžia dar garsiau. Sustoja prie tolimo­
jo namo galo. Selija prieina prie jo.
Ji su kažkuo kalbasi pro vairuotojo langą. Mostaguoja
rankomis, atrodo, kad piktai. Kaip jai, neįprastai dramatiškai.
Vairuotojo nematyti. Džipo durys atsidaro, ir Selija iš­
tiesia rankas į šonus, tarsi galėtų juos sustabdyti. Jie beveik

21/
tokie pat dideli kaip ji. Suprantama, visi apsirengę juodai.
Kol Selija nepasitraukia į šoną, vairuotojo nematau, bet ži­
nau, kas jis.
Ar jie atvyko manęs nužudyti? O dėl ko gi dar? Kad duo­
tų Selijai instrukcijas tai padaryti? Ar man dabar užsirakin­
ti narve? Tai atrodo visai beprasmiška.
Klėjus eina link manęs.
Selija tik per žingsnį nuo jo, už jos - dvi moterys
medžioklės.
- Bet man nieko apie tai nepranešta, - sako Selija.
- Dabar jau pranešta. Trauk jį iš narvo.
Ilgai nedvejojusi Selija plačiai atidaro duris.
Jie čia atvažiavo tik manęs nužudyti. Gal nusives į lauko
galą ir nudės ten, o gal net ir to nesivargins daryti, pribaigs
prie narvo. Ir užkas su bulvėmis. O visa tai turi reikšti, kad
jie nužudė Marką. Jiems aš nebereikalingas. Mano tėvas
miręs.
- Lįsk lauk, - Klėjus kalba lyg niekur nieko.
Atsitraukiu ir papurtau galvą. Jiems teks mane pribaigti
čia. Niekaip nenoriu patikėti, kad tėvas miręs.
Tada galvoje pasigirsta zvimbimas - ne Selijos, o tele­
fono. Ir jis sklinda ne iš medžioklių už Selijos, o iš arčiau.
Pajuntu, kaip kažkas čiumpa mano dešinę ranką ir apsuka
riešą, sulig tuo šalia išdygsta ketvirtasis medžioklis. Jis di­
džiulis ir bjaurus, kokį ir prisimenu. Kieranas laiko mane
už rankos, dabar jau matau ir antrankį. Bandau vožti jam
per veidą laisvąja ranka, bet jis krenta žemyn, trukteli mane
už antrankio, o į narvą įbėga ir mane už kairiosios rankos
čiumpa dar viena medžioklė. Man pavyksta jai įspirti, bet
mane trenkia į narvo sieną, rankos tvirtai surakintos už
nugaros, o tada dar porą kartų esu bloškiamas į virbus.
- Dar pakrutėk, ir nuplėšiu rankas, - man į ausį suurzgia
Kieranas.
Neapykanta puiki tuo, kad atima visus kitus jausmus ir
viskas tampa nebesvarbu. Taigi nesunku pasitelkti senąją
gudrybę. Manęs nebejaudina tai, kad nuplėš rankas, nerūpi
skausmas, nerūpi niekas. Lošteliu galvą atgal ir trenkiu Kie-
ranui į veidą, jo nosis minkštai trakšteli man už pakaušio.
Kieranas sucypia, bet rankų neatleidžia.
Mano rankas pakelia, kad nepajudėčiau, bet nenurauna,
taigi belieka svarstyti, ar verta tą Kieraną rimtai vertinti.
Kieranas ištempia mane iš narvo ir prispaudžia prie
žemės, bet aš raitausi ir spardausi, ir pataikau batu jam į
skruostą. Apsiverčiu ir pašoku ant kojų, bet ant manęs už­
šoka tos dvi medžioklės, o smūgis į inkstus toks stiprus, kad
sprogsta akyse.
Klupau veidu į žemę.
Selija rėkia Klėjui:
- Taip negalima! Aš jo globėja.
Klėjaus balsas ramus. Jis sako jai:
- Mums įsakyta jį paimti.
Mano galva prispausta batu, veidas įtrėkštas į žemę.
 Selija pyksta, aiškinasi, sako, kad ir ji turinti važiuoti
kartu ir kad važiuosianti, bet Klėjus nepasiduoda. Tiesiog
atsako, kad ne.
Galiausiai Selija pasako turinti nuimti man antkaklį. Pa­
klausia, ar galima.
Švelniai jį atsega ir sako man:
- Aš važiuosiu jums iš paskos.
- Ne. Mums teks pasiskolinti tavo furgoną. Jis pernelyg
pavojingas, kad rizikuotume vežtis džipu, - atsako Klėjus.
- Tada vairuosiu jūsų džipą.
- Ne, jį vairuos Megan. Jei jau reikalauji važiuoti kartu,
manau, kad gali sėsti pas ją.
Jo balse girdėti grasinimas; Selija negali to nepajusti.
Megan negali padaryti Selijai nieko blogo, bet gali nusukti
ne ten, pasiklysti, pritrūkti degalų. Selija nerizikuos pyktis
su medžiokliais; pasiliks čia. Darys tai, ko jie nori.
- Ak taip, pamiršau tau įteikti šitai, - Klėjaus balsas vėl
skamba normaliai.
- Pranešimas! Kada tai nutiko?
Jis neatsako.
- Prieš dvi dienas? Man turėjo pranešti. Aš už jį atsakinga.
Klėjus vis vien neatsako.
- Čia rašoma, kad visi puskodžiai turi būti „sukoduoti“.
Ką tai reiškia?
Susivokiu, jog Selija tai sako, kad išgirsčiau.
- Selija, aš tik suteikiu transportą.
- Aš važiuosiu...

220
Bet Klėjus ją nutraukia:
- Jau paaiškinau tau padėtį, Selija. Jis mūsų.
- O kada ruošiatės jį atvežti atgal?
- Tokių instrukcijų negavau.

221
 sukoduotas

Važiuoju Selijos furgone, veidu į metalines grindis. Nuo

tada, kai čia buvau, praėjo beveik dveji metai, bet tie ap­
rūdiję dažai atrodo gerai pažįstami.
Kieranas pradėjo gydytis sulaužytą nosį, bet ji smarkiai
sugurinta. Laiko grandinę, pririštą prie mano antrankių
ir apvyniotą aplink kulkšnis, ir iš neturėjimo ką veikti vis
ją tampo.
Klėjus sėdi priekinėje keleivio sėdynėje, Tamsina vai­
ruoja, Megan važiuoja iš paskos džipu, o Selija, manyčiau,
liko namie.
Viena, kas belieka - ilsėtis, bet vos užsnūstu, Kieranas
trukteli man už kojų ar pliekia per užpakalį grandine. Kai
jam tai nusibosta, jis sušunka į furgono priekį:
- Ei, Tamsina, žinau dar vieną.
-• Aha? - atsako ta.
- Kuo puskodis skiriasi nuo batuto?
 Tamsina neatsako, o Kieranas smarkiai spiria padu
man į nugarą ir paaiškina:
- Kai šokinėji ant batuto, nusiauni batus.
Kitą sąmojį skelia tyliai, tik man.
- Kuo puskodis skiriasi nuo svogūno? - Ir pakelia man
marškinius. Pajuntu, kaip jo pirštai pakaso mano randus
nugaros apačioje, jo paties padarytus randus, o jis sako:
- Pjaustydamas svogūną apsiverki.

furgonas sustoja po kokių keturių ar penkių valandų. Iš

keleto balsų galima spręsti, kad sustojome pakelės stote­
lėje su degaline. Jie įsipila degalų ir susėda suvalgyti mė­
sainių su bulvytėmis, šliurpsi gėrimus. Kvapas būtų vilio­
jantis, bet beprotiškai noriu į tualetą ir negaliu galvoti nei
apie maistą, nei apie gėrimus.
Tikriausiai neverta, bet vis tiek pasakau:
- Noriu į tualetą.
Per šlaunis pliekia grandinė. Sukandu dantis ir kvėpuo­
ju per nosį.
- Vis tiek noriu į tualetą, - sakau atlėgus skausmui.
Grandinė vėl šeria per šlaunis.
Furgonas vėl pajuda. Klėjus murma vairuotojai nuro­
dymus, bet aš jų negirdžiu.
Po dvidešimties minučių furgonas sustoja. Mane ištem­
pia už kojų pro furgono galą, atsuktą į kažkokius krūmus.
Automobilių eismo beveik negirdėti. Rado ramią vietelę.

223
 - Tik pabandyk ką nors iškrėsti. Ką nors. Ir tu miręs, -
Kieranas tai susako man taip arti ausies, kad net seilėmis
aptaško.
Nereaguoju į jo žodžius.
Jis atrakina antrankius ir išlaisvina man dešinę ranką.
Siusioju. Ilgai, ilgai, tai nuostabu.
Vos spėju užsisegti klyną, mane vėl surakina ir įgrūda į
furgoną. Viduje sau šypsausi - ir iš palengvėjimo, ir todėl,
kad pagalvojau apie Seliją. Ji kietesnė už šituos idiotus.
Kratomės toliau. Kieranas, matyt, miega, nes atstojo
nuo manęs. Vinis vis dar burnoje, bet kai aplink mane trys
medžiokliai, pabėgti nėra šansų.

Kai mane dar sykį ištraukia iš furgono, skruostą nubrėžia

tos grindų rūdys.
- Klaupkis.
Aš Tarybos būstinės kieme, lygiai ten pat, iš kur buvau
išvežtas prieš pat penkioliktąjį gimtadienį.
Mane paspaudžia žemyn.
- Ant kelių! - surinka Kieranas.
Klėjus dingęs. Tamsina ir Megan prie furgono galo.
Kieranas stovi prie manęs, o aš į jį pašnairuoju. Jo nosis
sutinusi, po akimi - mėlynė.
- Lėtokai gyji, Kieranai.
Jo batas pakyla man į veidą, bet aš apsiverčiu ir pašoku
ant kojų.

224
 Tamsina nusijuokia.
- Kieranai, jis greituolis.
Kieranas apsimeta, kad jam nebeįdomu, ir sako:
- Dabar jis jau jų problema.
Apsidairau, o sulig tuo mane už rankų griebia pora ap­
sauginių ir, netarę nė žodžio, nuvelka.
Pro medines duris įtempia į Tarybos pastatą, paskui
velka koridoriumi, tada į kairę, į dešinę ir į vidinį kiemą,
paskui pro dar vienas duris į kairę. Atsiduriu jau pažįsta­
mame koridoriuje ir atsisėdu ant suolo už kabineto, kur
vyksta įvertinimas, durų.
Susigydau visokius nubrozdinimus ir mėlynes.
Beveik kaip kadaise. Žinoma, privalau laukti. Rankos
vis dar surakintos už nugaros. Spoksau į savo kelius ir
akmenines grindis.
Praeina daug laiko, vis dar laukiu. Atsidaro durys toli­
majame koridoriaus gale; išgirstu žingsnius, bet akių ne­
pakeliu. Tada žingsniai sustoja ir prabyla vyriškas balsas:
- Grįžk atgal anuo keliu.
Pakeliu akis, o tada atsistoju.
- Neitanai? - Analizos balsas tylus.
Tas vyriškis, su kuriuo ji atėjo, turbūt jos tėvas; dabar
jis jau grūda ją atgal pro duris. Durys užsidaro, ir viskas.
Apsauginis stovi priešais, neleidžia man matyti. Su­
prantu, kad nori, jog atsisėsčiau, pamindžikuoju, bet atsi­
sėdu, ir koridorius tampa toks kaip visada.

225
 Bet čia buvo Analiza. Pasikeitusi: vyresnė, blyškesnė,
aukštesnė. Su džinsais, žydrais marškinėliais ir rudais ba­
tais. Galvoje viskas sukasi iš naujo: žingsniai, „grįžk atgal
anuo keliu“, pamatau ją, mūsų žvilgsniai susitinka, jos akys
nušvinta, ji tyliai ištaria mano vardą: „Neitanai?“ Iš to, kaip
ji tai pasako, atrodo, kad pati tuo netiki, o paskui jos tėvas
nustumia ją atgal, ji priešinasi, tas stumia ir užstoja vaizdą,
ji žvilgčioja jam pro ranką, mūsų žvilgsniai vėl susitinka,
o paskui durys užsidaro. Ir nuslopina visus garsus; kitoje
durų pusėje nebegirdėti nei žingsnių, nei balsų.
Viskas sukasi dar kartą, ir dar. Manau, kad taip buvo iš
tikrųjų. Manau, kad tai nutiko.

Man nuima antrankius, kad pasvertų, pamatuotų ir nu­

fotografuotų. Lygiai kaip per bet kurį įvertinimą, bet iki
mano gimtadienio dar keli mėnesiai, taigi nelabai supran­
tu - mane čia vertins ar darys ką kito. Paklausiu žmogaus
su gydytojo chalatu, bet viską stebintis apsauginis man
liepia užsičiaupti, ir tas žmogus neatsako. Apsauginis vėl
uždeda antrankius, vėl išvaro į koridorių, vėl laukiu.
Kai mane jau įveda vidun, šįkart viduriniame krėsle
sėdi Solas O’Brajanas. Nenustembu. Ta Tarybos narė - jo
dešinėje, kairėje - ponas Valendas. Gerai nors tiek, kad
nėra Klėjaus.
Jie pradeda mane klausinėti, lygiai kaip per įvertinimą.
Aš nebendradarbiauju, tyliai nebendradarbiauju. Solas,

226
kaip visada, nuobodžiauja, bet man aiškiau nei bet kada,
kad jis vaidina. Jis visas - grynas vaidinimas. Kiekvieną
klausimą užduoda po du kartus ir nekomentuoja, kai ne­
atsakinėju, bet netrukus jie nuleidžia rankas, tačiau net ir
laijų, regis, nejaudina. Uždavęs paskutinį klausimą, Solas
kažką sušnabžda tai moteriai, o paskui - ponui Valendui.
Tada prabyla į mane.
- Neitanai.
Neitanai! To dar negirdėjau.
- Iki tavo septynioliktojo gimtadienio liko mažiau nei
trys mėnesiai. Tai svarbi diena tavo gyvenime. Tikiuosi,
kad tądien galėsiu duoti tau tris dovanas.
Ką?
- Taip, gal tave tai kiek ir stebina, bet apie tai jau svars­
tau daugelį metų ir... norėčiau tai padaryti. Tačiau, prieš
duodamas tau tris dovanas, turiu būti - mes visi turime
būti - įsitikinęs, kad išties esi baltųjų raganų ir raganių
pusėje. Man suteikta teisė priskirti tau kodą, Neitanai.
Manau, kad tau būtų naudinga, jog jis būtų „baltasis
raganius“.
Ir aš kadaise to norėjau, maniau, kad tai bus išeitis, bet
dabar tvirtai žinau, kad nebenoriu.
- Neitanai, tu gimei pusiau baltasis. Tavo mama buvo
kilusi iš stiprios ir garbingos baltųjų raganių šeimos. Mes
Taryboje gerbiame jos šeimą. Kai kurie jos protėviai buvo
medžiokliai, medžioklė ir tavo netikra sesuo. Tavo kilmė

227
iš motinos pusės - kilni ir didinga. O tavyje mamos daug,
Neitanai. Daug. Tai parodo tavo gijimo gebėjimas.
Nežinia, ar jis čia kartais nekalba nesąmonių, nes ne­
abejoju, kad gyti tėvui irgi sekasi visai neblogai.
- Ar suvoki skirtumą tarp juodųjų ir baltųjų, Neitanai?
Neatsakau. Laukiu įprastų argumentų apie gėrį prieš
blogį.
- Tai įdomus klausimas, ar ne? Dažnai apie tai svars­
tau. - Solas O’Brajanas apžiūri savo nagus, paskui pakelia
akis į mane. - Baltieji naudoja savo dovaną gėriui. Būtent
taip gali parodyti mums esąs baltasis, Neitanai. Panaudok
savo dovaną gėriui. Dirbk su Taryba, su medžiokliais, su
viso pasaulio baltaisiais raganiais ir raganomis. Padėk
mums ir... - Jis atsilošia krėsle. - Gyvenimas bus tau daug
lengvesnis, - jo akys sužaižaruoja sidabru ir jis priduria: -
ir ilgesnis.
- Mane beveik dvejus metus laikė narve. Mušė ir kan­
kino, atskyrė nuo šeimos, mano baltųjų raganių šeimos.
Pasakykit, kur čia tas „gėris“.
- Mes rūpinamės baltųjų gerove. Jei būsi priskirtas prie
baltųjų...
- Duosite man patogią lovą? Ak taip, žinoma, su sąly­
ga, kad nužudysiu savo tėvą.
- Neitanai, visi turime leistis į kompromisus.
- Tėvo nežudysiu.
Jis vėl pasidžiaugia savo nagais ir sako:

228
 - Na, Neitanai, būčiau tavimi nusivylęs, jei būtum iškart
sutikęs. Stebiu tave su didžiausiu susidomėjimu nuo tada,
kai pirmąkart pamačiau, ir labai retai tavimi nusiviliu.
Nusikeikiu jam į akis.
- Ir savotiškai džiaugiuosi, kad ir vėl nenuvylei. Tačiau,
šiaip ar taip, padarysi taip, kaip mums reikės. Ponas Va-
Icndas tai užtikrins.
Atsakyti man galimybė nesuteikiama, mat Solas linkte­
li apsauginiams, tie prieina prie manęs ir paima už rankų.
Kol mane velka iš kabineto tais koridoriais, bandau įsi­
minti kelią - kairius ir dešinius posūkius, suolelius, lan­
gus ir duris, bet tai pernelyg sudėtinga, ir greitai atsiduriu
ten, kur koridoriai nebe tokie tiesūs, o šitas dar ir leidžiasi
žemyn, kol taip susiaurėja, kad vienas apsauginis dabar
jau eina priešais mane, o kitas - man už nugaros. Akme­
niniais laiptais nusileidžiame žemyn. Šalta. Kairėje - eilė
metalinių durų.
Priekinis apsauginis sustoja prie trečiųjų, mėlynai da­
žytų durų, o tie dažai vietomis nusilupinėję ir po jais ma­
tosi pilka. Tos durys ne iš tų, kurias pamačius nušvistų
viltis. Jis atšauna jas, o tas, kuris man už nugaros, stumteli
mane vidun.
Stoviu kameroje. Vienintelė šviesa - iš koridoriaus. Ka­
mera tuščia, jei neminėsim prie sienos pritvirtintos gran­
dinės, kurią apsauginis dabar jau tvirtina man prie kulkš­
nies. Pritvirtinęs išeina pro duris, atsuka ir užšauna spyną.

229
 Visiška juoduma.
Aš vis dar su antrankiais. Žengiu žingsnį į priekį, apei­
nu kamerą, liečiu nelygias akmenines sienas kojų pirštais,
kūnu ir skruostu. Trys žingsniai į kairę nuo ten, kur pri­
tvirtinta grandinė, - kampas, dar du žingsniai, ir grandinė
įsitempia. Lygiai tas pats į dešinę. Grandinė per trumpa,
kad prisiartinčiau prie durų.
Grindys šaltos ir kietos, bet sausos. Sėdžiu nugara į sie­
ną. Keturios akmeninės sienos, vienos durys, grandinė ir
aš.
Bet netrukus prie mūsų prisideda pykinimas ir baimė.
Mėnulio ciklas įpusėjęs, taigi blogai, bet ne baisiai blo­
gai. Tačiau viduje naktį jau nebuvau labai seniai. Pasukio­
ju pėdas. Paskui pasukioju kūną. Tai kiek nuslopina pa­
nikos jausmą, bet ne pykinimą. Apsiverčiu ant šono, bet
ir toliau muistausi, nušliaužiu iki kampo ir įspraudžiu į jį
galvą. Kurį laiką muistausi, kurį laiką - ne.
Nusivemiu vandeningai, bet nedaug. Nevalgiau nuo
pusryčių, bet skrandis nepaliaujamai tamposi. Nėra ką
vemti, bet skrandis traukosi ir tąsosi, tuščiai kosėju, bet jis
vis vien nori kažko atsikratyti.
O tada prasideda triukšmas. Išgirstu šnypštimą ir tran­
kymą, bet nelabai suvokiu, ar tai tik įsivaizduoju, ar garsai
tikri. Šnypštimas klaikus, įkyrus; trenksmai tokie garsūs,
kad kaskart pašoku. Bandau jiems pasiruošti, bet negaliu.
Viena, kaip galiu sau padėti, - rėkti. Rėkimas nustelbia

230
garsus, bet negaliu juk rėkti visą naktį. Vėl suvimdo, guliu
įspraudęs galvą į kampą, o kai nuo tų garsų pašoku, - my-
kiu, muistausi ir rėkiu jiems.

Švinta. Kameroje vis dar tamsu, bet pykinimas ir triukš­

mai dingsta taip staiga, kaip ir prasidėjo.
Niekas neateina.
Man reikėtų suregzti kokį planą, bet pernelyg nusika­
mavau, kad kas nors ateitų į galvą.
Vis vien niekas neateina.
Bandau pailsėti. Aš alkanas. Burnoje šlykštus skonis.
Ar atneš maisto ir vandens? Ar pamirš mane ir paliks čia
numirti?

Mane prisiminė. Atnešė vandens, bet pamiršo, kad man

reikia ir pavalgyti. Ir mano vardą pamiršo.
Atrodo, kad ir pats jį pamiršau.
- Dar kartą sakau - pasakyk savo vardą, - jaunoji raga­
na jau nebesako žodžio „prašau“.
Laikausi savo įprasto plano, to, kur nieko neatsakinėju.
Planas ne pats protingiausias; nesuerzinti toks dalykas ne­
gali ir nelabai turės įtakos tam, kas galiausiai nutiks. Bet
tai bent jau šioks toks planas.
Atsakau jai tik žvilgsniu, nužiūriu ją nuo tvarkin­
gai sušukuotų silpnų plaukelių, žemyn į mažas blankiai
žydras akutes, tobulai tušu padažytas blakstienas, lygų,

23:
ploną pudros sluoksnį ir tvarkingai rožiniu lūpdažiu nu­
teptas lūpas. Jos liaunas kūnas dailiai įvilktas į smėlinį
kostiumėlį ir pėdkelnes, ji avi lakiniais bateliais. Regis,
pasistengė gerai atrodyti, o ir naktį bus gerai išsimiegoju­
si. Net pasikvėpinusi kvepalais, gėlių.
Ir kuo ilgiau aš į ją žiūriu, tuo labiau pasiduodu jos iš­
vaizdai, grožiui ir primityviam, žiauriam bukumui. Ji ap­
sirengusi kažkokiam dalykiniam susitikimui, o aš pralai­
kytas kameroje.
Ir štai turiu vieną naują planą. Sudrimbu ant šono, kiek
pasilenkiu į ją ir sakau:
- Aš vardu Ivanas. Ivanas Šuchovas.
Regis, mergina kiek sutrinka ir susinervina. Tikriausiai
bando susivokti, ar čia nebus koks posakis.
- Ne, tu esi Neitanas Byrnas. Koros Byrn ir Marko
Edžo sūnus.
Atsilošiu ir stengiuosi atsakyti lyg niekur nieko:
- Nea, aš Ivanas. Jūs turbūt ieškot žmogelio iš gretimos
kameros.
- Gretimoje kameroje nieko nėra.
- Norit pasakyti, kad jis pabėgo?
Ji ištempia savo dažytas lūpas į šypseną, matyt, nori pa­
demonstruoti turinti humoro jausmą.
- Mes tenorime įsitikinti, kad supranti, kas vyksta.
- Aišku, kad suprantu, kas vyksta. - Tai nuskambėjo
visai ne atsainiai, reikia susigrąžinti aną toną. - Nuosta-

232
bioji Baltųjų raganų ir raganių taryba mane priėmė tarsi
karalių. Maitina kuo geriausiai, davė lovą patogiausią ir, -
vėl pasilenkiu į priekį, - supažindino su žaviausia ir kvap­
niausia baltąja ragana. - Apsauginis trukteli mane atgal už
rankos. - Aš vardu Ivanas Šuchovas ir puikiai suprantu,
kas vyksta. O jūs?
- Tu ne Ivanas Kažkoksukovas. Tu Neitanas Byrąs, ir
tave sukoduos.
- Visai nesuprantu, ką tai reiškia.
Jos žvilgsnis šaltas, įbestas į mane, blyški žydruma žai­
žaruoja ledu blyškioje žydrumoje.
- Skamba visai nekaip, - sakau. - To Neitano man tru­
putį gaila.
- Tu esi Neitanas.
- O ką reiškia - sukoduoti? Jei tą Neitaną pamatyčiau,
norėčiau jam pranešti.
- Tai sudėtinga tatuiruotė.
- Nė nepagalvočiau, kad jūs galėtumėt manyti, jog aps­
kritai būna sudėtingų tatuiruočių.
- Šita būtent tokia. Ponas Valendas jau gana ilgai verda
jai viralą.
- O kas toje tatuiruotėje?
- Tavo kodas, savaime suprantama.
Pasilenkiu į priekį, o apsauginiai griebia mane už ran­
kų ir laiko.
- Turite omeny rūšį?

233
 Ji praveria tas rožines lūpas savo dailiai nupieštame
veide, norėdama atsakyti, o aš į jas spjaunu. Spjūvis patai­
ko puikiai.
Ji rėkia ir springsta, valosi burną. Apsauginiai mane
laiko.
Moteris jau per žingsnį atsitraukusi; jos makiažas nebe
toks tvarkingas, mat ji valosi veidą nosine. Paskui pri­
spaudusi tą nosinę prie lūpų sako:
- Tu esi Neitanas Byrnas. Tavo motina buvo balto­
ji ragana, o tėvas - juodasis. Tu esi puskodis, taip tave ir
sukoduos.
Šįkart apspjaunu jos sijono kraštą. Ji susverdėja atbula,
tarsi būčiau jai trenkęs. Apsauginiai mane vis dar laiko.
- Veskit jį į 2 C kabinetą.
Apsauginiai išvelka mane pro kameros duris, tame siau­
rame koridoriuje jiems tenka eiti šonu, o man taip dar ge­
riau, nes galiu palaipioti sienomis, nors vienas iš jų ir laiko
mane už kaklo. Esu nutempiamas prie žalių metalinių durų
su užrašu 2C. Jos atsitraukia ir sekundei liaujuosi priešintis.
2C kabinete stovi kažkas panašaus į operacinės stalą su
daugybe juodų diržų. Ir vėl imu draskytis ir rėkti.
Galiausiai mane išjungia smūgiu į smilkinį.

Atsibundu ir imu žiaukčioti ir springti. Mano burnoje

kažkas yra. Negaliu to išspjauti. Tai iš gumos ir metalo.
Toji mergina stovi man prie šono ir žiūri į mane iš vir­
šaus. Nusišypso ir sako:

234
 - Ak, pagaliau pabudo.
Rangausi ir cypiu, bet tai apgailėtina, taigi liaujuosi. 2C
kabineto sienos dažytos baltai, lubos plikos, jei neminė­
sim lempos ir tolimajame kampe įtaisytos lyg ir filmavi­
mo kameros. Tik tiek apie tą 2C kabinetą ir težinau, nes
negaliu pajudėti, kad dar ką pamatyčiau. Guliu pririštas
prie stalo. Rankos jau nebesurakintos, bet pririštos, pirš­
tų galiukais jaučiu, kad po paklode yra plonas čiužinukas.
Galva pritvirtinta per kaktą ir įstatyta į tokią tarsi tuštumą
stalo gale. Jaučiu, kad visas kūnas, kojos, rankos ir kulkš­
nys pririšti diržais.
Stengiuosi negalvoti apie atlygį. Nenoriu galvoti apie
miltelius, kuriais Kieranas barstė man nugarą. Burnoje
kažkoks kamštis. Ar žodis „sukoduotas“ yra tik kitas atly­
gio pavadinimas?
Durys subarška, išgirstu, kaip jos atitraukiamos, pas­
kui pasigirsta garsas, tarsi grindimis vilktų kažką metali­
nį. Šviesa tokia ryški, kad net užmerktomis akimis matau
raudoną švytėjimą. Vis dar kažką velka, paskui sudzingsi
smulkūs metaliniai daiktai.
- Neitanai. Pažiūrėk į mane.
Tai ponas Valendas. Jo akys labai tamsiai mėlynos, su
baltais taškeliais. Jis vilki chalatą.
- Tu čia esi, kad būtum kodifikuotas. Procedūrą atlik­
siu aš. Gali truputį skaudėti, bet norėčiau, kad gulėtum
kuo ramiau. Pasistenk atsipalaiduoti.
Vėl imu rangytis.

235
 - Tai kiek panašu į tatuiruotę, tik daug greitesnis ir
paprastesnis procesas. Ant piršto padarysime pirmiausia.
Kad pajustum, kaip bus. Tu juk kairiarankis, taip?
Jis tikrai negali nieko suprasti iš mano raičiojimosi ir
cypimo.
Ant mažojo dešinės pirštelio užmauna metalinį žiedą
ir užspaudžia.
- Gerai. Labai paprasta. Tik atsipalaiduok. Bus baigta po...
Į piršto kaulą įsibeda adata, sužviegiu į burnos kamštį.
Tai tęsiasi ilgai.
Ponas Valendas atleidžia žiedą ir numauna.
- Kitas.
Žviegiu, keikiu jį ir iš paskutiniųjų judinu pirštą, bet
žiedas užsispaudžia ir adata vėl duria.
Kai ją ištraukia, jau prakaituoju.
Jis patraukia žiedą į viršų, ant nago. Adata vėl įduria.
Sukandu kaištį ir žiūriu į jį su ašaromis akyse.
Dūrimas baigiasi.
Mano širdis daužosi.
Tai ne tatuiruotė.
Ponas Valendas atsega ir nuima žiedą. Juodu su ta mo­
terimi žiūri į mano pirštą.
- Puiku. Puiku. Beveik nesutinę. Tavo kūnas išskirti­
nis, Neitanai. Išskirtinis.
Ponas Valendas apeina stalą prie mano kairiosios rankos.
- Dabar didesnės tatuiruotės. Šitas gali kiek smarkiau
skaudėti.

236
 Kairės plaštakos viršuje pajuntu šaltą metalą, ties vidu-
i iniuoju pirštu. Žiūriu į jį ir keikiuosi į kamštį.
Nekreipdamas į tai jokio dėmesio ponas Valendas tęsia
savo darbą, tematau tik jo viršugalvį. Tamsiai rudus ban­
guotus plaukus.
- Pasistenk atsipalaiduoti.
Taip, kurgi ne, juk tai paprasta. Kažkas gremžia man
ranką, kaulą.
Banguoti pono Valendo plaukai nejuda. Nejudu ir aš.
Kai gremžimas liaujasi, apsvaigstu, pykina.
Ponas Valendas pakelia akis:
- Neblogai, ką? Taigi, dabar tau svarbiausia atsiminti,
kad jos nenusiims. Niekada. Tai jau tavo viduje. Tarkim,
jei bandysi nugremžti odą, jos atsiras iš naujo. Vadinasi,
nėra prasmės nė mėginti.
Jis vėl pasižiūri į mano ranką, brūkšteli per ją pirštu. Ji
jautri, tarsi sumušta.
- Šitas kodas atrodo puikiai. Išties puikiai.
Jis atsitraukia.
- Dabar kulkšnis. Pasistenk atsipalaiduoti. Truks vos
kelias sekundes.
Nieko negaliu padaryti, vis vien stengiuosi pasitraukti,
kad ir kaip silpnai. Į kaulą, į kaulų čiulpus skverbiamasi
tikrai ilgiau nei kelias sekundes. Burna užkimšta, suvokiu,
kad negaliu apsivemti.
- Su didesniais kaulais truputį ilgiau, - sako jis. - Da­
bar jau paskutinė.

237
 Nusineša tą aparatą aplink stalą, dingsta man iš akių ir
pasirodo dešinėje.
Prispaudžia aparatą man prie kaklo.
O ne... ne... ne...
- Pasistenk nusiraminti. - Jis pasilenkia į priekį, jo vei­
das visai arti. - Jausmas gali būti truputį keistas.

Susirietęs guliu ant plono čiužinio. Dešinysis riešas pri­

kaustytas prie metalinio lovos rėmo. Jaučiu vietas, kur
mane sukodavo. Pirštai ir ranka tarsi sumušti. Lygiai kaip
ir kulkšnis. Bet nepalyginsi su gerkle. Burnoje jaučiu sko­
nį, metalo skonį.
Atsimerkęs dar nebuvau. Bet pabudau čia jau prieš kurį
laiką.
Norėčiau sugrįžti į narvą.
Man prieš akis iškyla ponas Valendas, jis man šypsosi.
Atsimerkiu.
Šita kamera kitokia nei ta, akmeninė. Čia tarsi ligoni­
nėje, kaip 2C kabinete. Patalpa apšviesta silpna, balta švie­
sa, kurią skleidžia nedidukė lemputė lubų kampe. Kamera
tuščia, joje tik lova.
Pakeliu kairę ranką ir apžiūriu.

0,5
Juoda tatuiruotė. Tokia pat ir ant kulkšnies.

238
 Tai tiek to priskirto baltojo raganiaus kodo. Jiems aš
visuomet būsiu pusiau juodasis.
Susigydau ranką ir pirštą. Sumušimo jausmas praeina. Ly­
giai taip pat su kulkšnimi ir kaklu. Skonis pamažu dingsta,
atsiranda svaigulys. Susiriečiu ir žiūriu į tatuiruotes ant
mažojo piršto. Trys mažutės juodos tatuiruotės. J 0,5.

Keikia plano.

Šviesa dega tam, kad jie galėtų mane stebėti. Nepasiduodu

norui pažvelgti į kamerą.
Vinis vis dar burnoje. Prasikandu skruostą, liežuviu ir
dantimis išstūmiu ją ir valydamasis burną paimu į kairę ran­
ką. Atrakinti antrankius nesudėtinga, nors tenka slėptis, kad
nepamatytų, ką darau. Palieku atrakintą antrankį ant riešo.
Dabar reikia įsijausti į vaidmenį.
Imu drebėti ir maskatuoti kojomis, vaizduoju, kad dūs­
tu, griebiuosi už gerklės. Pakanka taip pasitampyti dvide­
šimt sekundžių, ir pasigirsta atitraukiamas skląstis. Nusiri­
tu ant grindų, laikydamas dešinę ranką taip, kad atrodytų,
jog ji vis dar prikaustyta prie lovos. Esu atsimerkęs ir slepiu
veidą po pažastim.
Link manęs lekia pono Valendo kojos ir chalato apačia;
jis turbūt išties susirūpinęs. Juodi apsauginio batai sustoja
tarpdury.
Ponas Valendas pasilenkia prie manęs, aš jį prisitraukiu,
trenkiu per veidą, pašoku ant kojų ir užminu jam ant kiaušų.

239
 Apsauginis įlekia ir čiumpa mane už rankos. Spiriu jam į
kelį. Tas trakšteli, apsauginis suurzgia ir krenta atbulas, bet
jo rankos ilgos ir nėra vietos nuo jų atsitraukti. Jis nutempia
mane su savimi, aš pasisuku ir nusiritu ant šono, iš ten vėl
galiu spirti jam į kelį. Vis dar laikydamas mane už rankos
jis atsivėdėja ir jo kumštis nuslysta mano ausimi. Slysteliu į
šoną ir spiriu jam į veidą. Jo nagai atsileidžia ir, spyręs dar
kartą, išsivaduoju. Jis guli ramiai. Kaip ir ponas Valendas.
Atsistoju ir išeinu, užstumiu duris ir skląstį.
Apstulbęs, kaip viskas lengvai pavyko, laikau užstumtus
skląsčius, nugara atsirėmęs į duris. Ausis tankiai tvinksi tuo
pačiu ritmu kaip širdis. Susigydau ausį.
Jei dar kas nors stebėjo kameros vaizdą, jau būtų čia.
Pasuku į kairę, praeinu 2C kabinetą, tada pasuku į dešinę,
tolyn nuo kameros ir akmeniniais laiptais į viršų. Koridoriuje
vėl pasuku į kairę, taip, kaip buvau čia pristatytas, ir vis tiek
niekas nepasirodo. Lėtai atsidarau koridoriaus duris ir žvilg­
teliu. Dar vienas koridorius, kažkur lyg matytas, bet man jie
visi panašūs. Nubėgu juo, perbėgu vidinį kiemą, kuris man
tikrai matytas, tik neprisimenu, kaip jis su viskuo susijęs.
Bėgu toliau. Dabar vaizdas jau nepažįstamas. Suku į kai­
rę ir dar kartą į kairę. Durys tolimajame gale ima vertis,
šoku į kitą koridorių ir kaip galėdamas tyliau prišuoliuoju
prie durų jo gale. Jos užrakintos. Tolimajame koridoriuje
išgirstu žingsnius.
Skląstis užstumtas tvirtai, bet šiaip ne taip išjudinu.
Greičiau... greičiau...

240
 Žingsniai darosi garsesni.
Išslystu pro duris ir tyliai uždarau jas sau už nugaros.
Ima juokas, kaip man pasisekė, bet sulaikau kvapą ir
prisispaudžiu prie durų. Aš jau kieme, iš kur Selijos furgo­
nas mane išsivežė, o paskui atvežė atgal. To furgono nema­
tyti. Nėra jokių automobilių. Viršuje - aukšta plytų siena
su spygliuota viela. Toje sienoje - stori metalo vartai, pro
kuriuos įvažiuoja automobiliai, o prie tų vartų - papras­
tos medinės durys. Jos tikriausiai užrakintos, su įjungta
signalizacija ir apsaugotos kokiais nors apsaugos burtais,
bet gal tie burtai skirti tik tam, kad čia niekas neįeitų, o ne
neišeitų...
Laikydamasis prie pat tos sienos, bėgu į kiemo galą. Me­
dinės durys užšautos ir apačioje, ir viršuje. Tuos skląsčius
atšauti nesudėtinga.
Viskas atrodo pernelyg paprasta.
Dabar su siaubu laukiu, ką pamatysiu kitoje durų pusė­
je, - bijau nusivilti ten išvydęs kokį apsauginį.
Atidarau duris, tyliai, lėtai.
Nieko nėra.
Drebu. Žengiu pro duris ir tyliai jas uždarau.
Skersgatvis. Siauras, grįstas. O virš jo - dangus; pilkas ir
apniukęs ankstyvas vakaras.
Skersgatvio tolumoje kažkas praeina. Paprastas žmogus,
kalbantis mobiliuoju, tiesiog eina, žiūrėdamas į priekį. Pas­
kui pravažiuoja automobilis ir autobusas.
Man sulinksta keliai. Nežinau, ką daryti.

241
 c
ketvirta dalis

laisvė
 trys arbatos maišeliai
neitano markovičiaus gyvenim e

Laisvas jau dešimt dienų. Man viskas gerai. Esu kažkokia­

me vienkiemyje, geriu arbatą. Ateinu čia beveik kasdien, bet
miegu miške už mylios. Miškas normalus. Šilta, girdžiu, jei
kas artinasi. Bet nepasitaiko jokia žmogiška būtybė. Gera
nebūti narve. Nors jame miegodavau geriau. Dabar mane
nuolat kamuoja košmarai. Nors tie košmarai neatrodo labai
baisūs: tiesiog vis bėgu ir bėgu tuo skersgatviu už Tarybos
būstinės.
Kol radau šitą vietą, maistas buvo problema. Tai vasar­
namis, beveik nenaudojamas. Man pavyko įsilaužti vos pa-
krapščius spyną su vielute. Čia paprastai prausiuosi, kar­
tais kaip Auksaplaukė paguliu kurioje nors lovoje antrame
aukšte, tik niekad nemiegu. Lovos išties minkštos, košės
irgi yra, o tai gana juokinga.
Spintelėje radau makaronų ir dribsnių, avižinės košės,
taigi iš esmės tuo ir maitinuosi. Suprantama, pieno nėra,

245
taigi košę verdu su vandeniu. Košė be gniutulą, bet jau
sunaudojau visą medų, uogienę ir razinas, todėl toje ko­
šėje daugiau nelabai ko rasi.
Stengiuosi valgyti kartą per dieną, kada užsimanau.
Daug nevalgau; o ir valgyti daug nėra ko. Mėgstamiausias
patiekalas - ryžiai su druska. Buvo skardinė tuno konservų,
bet juos surijau jau pačią pirmą dieną, o pupelių skardi­
nę - antrą. |kišenę vis įsimetu po pusę pusrytinio kvietinio
batonėlio ir vakarais miške lėtai sučiulpiu.
Dviem dienom čia buvo atvažiavusi kažkokia šeima.
Tikriausiai buvo savaitgalis. Mama, tėtis, du vaikai ir šuo -
tobula eilinių šeima. Regis, jie nepastebėjo, kad buvau jų
namuose ir ėmiau maistą. Visada sužiūriu, kad viskas būtų
švaru ir tvarkinga. Kai jie išvažiavo, atsirado daugiau ma­
karonų, bet dingo avižiniai dribsniai. Tikėjausi rasiąs dar
kokią tuno skardinėlę, bet, deja.

Man pasirodė, kad girdžiu kažką lauke. Nieko nematyti.

Vėl pradėjau kramtyti nagus. Kramtydavau vaikystėje,
bet lioviausi dėl Analizos. Dabar vėl pradėjau. Apie Analizą
stengiuosi per daug negalvoti.
Lyja. Dulksnoja.
Verčiau pažiūrėsiu, kas ten lauke.

Patraukiu atgal į mišką. Manau, kad mane stebi. Kartais tai

jaučiu. Nuo to man eina pagaugai.

246
 Pabėgimas buvo per lengvas. Neįtikėtina, kad Taryba,
visą gyvenimą mane taip griežtai kontroliavusi, atlikinėju­
si visus tuos įvertinimus, rašiusi pranešimus, įkalinusi pas
Seliją ir ištatuiravusi, visgi leido man pabėgti. Tai kažkoks
naujas jų planas - kitaip ir būti negali.
Jie sekė mane ir anksčiau, kai gyvenau su močiute ir
važinėjau į Velsą. Tada to nežinojau, bet dabar žinau.
Toji name apsistojusi šeima atrodė kaip eiliniai, bet ką
gali žinoti. Gal medžiokliai gali apsimesti eiliniais. Žmo­
gus, kurį susistabdžiau pavežti, iš pradžių vis gręžiojosi į
mane, klausinėjo ir panašiai, bet galiausiai viskas baigėsi
gerai, nes jis mane išleido, bet tuo metu jau ant jo rėkiau, ir
jis atrodė išsigandęs.
Tos tatuiruotės yra tam tikras sekimo įrenginys. Tai vie­
nintelis paaiškinimas. Turbūt aš kaip koks taškelis ekrane.
Kartą mačiau tokį filme. Žybt... žybt... žybt. O jie sėdi fur­
gone ir stebi tą ekraną, mato, kaip lauko pakraščiu bėgu į
mišką.

Mano slėptuvė visai gera. Ant galvos nelyja, žemė sausa.

Gerai užslėpta po medžio, augančio prie upės, šaknimis.
Sėdėdamas čia praleidžiu daug laiko.
Ir kartais, kai čia sėdžiu, imu manyti, kad manęs neseka,
kad pabėgau iš tikrųjų, ir sakau sau: „Pabėgau. Pabėgau. Aš
laisvas.“
Bet laisvas nesijaučiu.

247
 Kartais verkiu. Nežinau kodėl, bet taip vis nutinka. Tar­
kim, tiesiog žiūriu į upelį, tyliai tekantį tamsiu rudu purvu,
bet švarų, skaidrų, ir susivokiu, kad jaučiu ašarų skonį. Jų
tiek daug, kad subėga man į burną.

Buvau užsnūdęs, bet drebu net ir su antklode ir laikraščiais,

kuriuos atsinešiau iš to vasarnamio. Kodėl taip yra? Dabar
balandis, lauke net nešalta. Beveik dvejus metus pragyve­
nau šalčiausioje ir drėgniausioje Škotijos vietoje - iš esmės
tai turbūt šalčiausia ir drėgniausia vieta Žemėje. Išgyvenau
sniege, lede ir audrose, o atsidūręs čia, malonioje ir šiltoje
vietovėje, nuolat drebu. Nepakenktų pora avikailių.
Dažnai galvoju apie Škotiją, apie narvą, kaip bėgu trasą
ir valau vištidę, verdu košę ir kasu bulves, kertu ir pešu viš­
tas. Galvoju apie Seliją ir knygą, kurią ji skaitė su manimi.
Tos knygos pagrindinis herojus, Ivanas Denisovičius,
sėdi kalėjime. Dešimt metų, bet net ir atsėdėjus jam nebus
leista važiuoti namo, nes tokius žmones kaip jis išleistus iš­
tremia. Maniau, jog tremtis reiškia, kad palieki savo šalį ir
gali vykti kur panorėjęs - tarkim, kur nors, kur šviečia sau­
lė, į tropikų salą ar Ameriką. Bet tremtis yra ne tai; tremtis
reiškia, kad tave išsiunčia į tam tikrą vietą, ir, tik pamany­
kit, ten nėra nei saulės, nei rojaus, net ir Amerikos nėra. Tai
šaltas ir apgailėtinas Sibiras, kur nieko nepažįsti ir vos gali
išgyventi. Dar vienas kalėjimas.
O aš dabar laisvas. Nenoriu būti ištremtas.
Ir baisiausiai trokštu pamatyti Araną.

248
 Baisiausiai.
Žinau - jei ten nuvažiuosiu, jie mane sugaus ir turbūt
nuskriaus Araną. Bet noriu su juo pasimatyti ir vis mąstau,
kad jei kokią naktį įsėlinčiau į močiutės namus ar kur nors
jam palikčiau žinutę ir pasiūlyčiau susitikti, gal ir pavyktų.
Bet žinau, kad nepavyks. Žinau, kad mane sugaus ir bus dar
blogiau nei kada nors anksčiau, todėl negaliu net mėginti
susisiekti su Aranu, niekada, bet vėlgi - nebandydamas jau­
čiuosi tikras bailys.
Ivanas Denisovičius yra Šuchovas, tik pamanykit, nieko
sau pavardė, o Denisovičius reiškia, kad jis Deniso sūnus,
ir nors tai visą smagumą kiek sugadina, bet, manyčiau, tik
parodo, kad jis paprastas žmogelis.
Jei Rusijoje kalbi su žmogumi, nesikreipi į jį vien tik
vardu. Vartosi ir vardą, ir tėvavardį, taigi sakytum: „Ivanai
Denisovičiau, malonėkite paduoti druskos.“ O jis atsakytų
„Bet išties, Neitanai Markovičiau, nemažai druskos dedate
į savo ryžius.“
Apie Marką Akselovičių galvoju gana daug. Manau, kad
ir jis mėgsta gerai pasisūdyti ryžius. Negana to, šiandien su­
pratau nuostabų dalyką. Man patinka galvoti apie tėvą, ir ži­
nau, kad jei turėčiau sūnų, irgi apie jį galvočiau. Daug galvo­
čiau apie sūnų. Taigi žinau, kad Markas apie mane galvoja.

Miškas - gera vieta: tylu, niekas nevedžioja šunų, išvis nėra

jokių žmonių. Įdomu tiesiog ramiai sėdėti ir klausytis, kas
vyksta. Kartais ką nors išgirsti, tai koks paukštis sušnara

249
medžių lapuose ar panašiai, bet šiame miške esama tokių
gilių niekumos duobių, kur nėra jokio garso, ir man patin­
ka tose duobėse pasibūti.
Čia mano galva švari, kaip būdavo su Selija. Jokio šnypš­
timo. Jokio elektros prietaisų burzgimo galvoje.
Ir sėdėdamas tose duobėse imu tikėti... kad pabėgau.

Šiandien vėl pradėjau bėgioti. Selija būtų manimi patenkin­

ta, bet esu lėtas, taigi šitai jos turbūt nedžiugintų. Ir darau
atsispaudimus. Tačiau nesugebu padaryti nė septyniasde­
šimties. Nesuprantu, kaip per porą savaičių šitaip nusilpau.
Gal tos tatuiruotės mane kažkaip veikia, o gal tiesiog reikė­
tų daugiau pavalgyti. Kyšo šonkauliai.

Jau temsta. Dar viena diena eina į pabaigą.

Būnant su Selija, dienos bėgte bėgdavo, bet metai vos
šliaužė. Keldavausi su aušra, mankštindavausi, nudirbda­
vau darbus - jiems laiko visad būdavo per mažai - ir atsa­
kinėdavau į jos sušiktus klausimus, paskui vėl bėgiodavau,
kovodavau, gamindavau maistą, valydavau, mokydavausi
raganų ir raganių vardus ir kur jie gyveno, paskui nė nespė­
davau apsižiūrėti ir vėl atsidurdavau narve. Dabar atvirkš­
čiai. Valandos nė nejuda. Ir vis dėlto laikas, dar likęs iki sep­
tynioliktojo gimtadienio, regis, slysta pro pirštus, o aš tik
sėdžiu ir žiūriu, kaip jis pamažu išvarva.
Aušta dar viena diena. Man patikdavo apyaušriai, bet da­
bar jie tapo tik dar vienos lėtos dienos, kurią pradrebėsiu,

250
pradžia. Kaip tik prisiminiau, jog Ivano dienos prasidėdavo
drebuliu. Gaila, neturiu tos knygos apie Ivaną Denisovičių.
Žinau, kad nė nesugebėčiau pats jos paskaityti, bet norėčiau
palaikyti rankose ir užsikišti už marškinių prie krūtinės.
Tačiau vieną knygą turiu. Telefonų knygą, kurią pasivo­
giau bėgdamas iš Londono.
Puiki knyga! Tokia, kurią sugebu skaityti. Žiūriu į žemė­
lapius ir juos suprantu.
Pavogiau ją, nes man reikia surasti Bobo, apie kurį pa­
sakojo Merė, adresą. Žmogaus, kuris padės man surasti
Merkurę.

Vėl drėgna ir lynoja. Geriu arbatą ir žiūriu televizorių. Na,

ne visai žiūriu televizorių, bet jis įjungtas, o aš bandau ana­
lizuoti garsus, kuriuos girdžiu galvoje. Po kaukole šnypščia,
taip tiksliausiai galėčiau apibūdinti tą jausmą. Ne ausyse, o
galvoje, viršutinėje dešinėje pusėje.
Lygiai toks pats šnypštimas būna nuo mobiliųjų telefo­
nų, tik šitas daug tylesnis. Pas Seliją nebūdavo jokio šnypš­
timo. Mobiliojo ji neturėjo. Bet kai atvyko medžiokliai, gir­
dėjau, kaip jie šnypščia.
Šiame miške šnypštimo nėra.

Ką tik nusiprausiau po dušu. Vonioje pilna šampūno, mui­

lo ir viso kito. Yra ir elektrinė skutimosi mašinėlė, kažkoks
siaubas, gabalus nuo smakro nukandžioja, bet sugebu gana
greitai susigydyti, taigi naudoju.

25
 Apžiūriu tatuiruotę ant kaklo. Tokia, kaip buvo.
Kasdien apžiūriu tas tatuiruotes, bet jos lygiai tokios
kaip ir pačią pirmą dieną. Nusibrūžinau kulkšnies odą, kad
pažiūrėčiau, kas bus, ir ponas Valendas pasirodė teisus: ta­
tuiruotė ir vėl atsirado. Net mėlynai švytėjo pro šašą.
Žvelgiu į savo akis veidrodyje, į tėvo akis. Įdomu, ar jis
irgi žiūri į veidrodį ir svarsto apie mano akis. Norėčiau vie­
ną dieną pamatyti tėvą iš tikrųjų, nors kartą, vieną kartą su­
sitikti, pasikalbėti. Bet gal mums abiem geriau, jei niekada
nesusitiksime. Jei jis tiki ta vizija, su manimi nesusitikinės.
Norėčiau daugiau sužinoti apie tą viziją. Ar dūriau jam Fer-
bornu? Tiesiai į širdį? Norėčiau pasakyti tėvui, kad niekada
to nepadaryčiau. Negalėčiau.
Mano akys dabar atrodo labai juodos, trikampės tuštu­
mos beveik nejuda.

Aš vėl virtuvėje, drauge su paskutiniu arbatos maišeliu.

Reikia keliauti. Rasti Merkurę ir gauti tris dovanas. Lai­
kas senka. Iki gimtadienio teliko du mėnesiai.
O tai reiškia, kad turiu nuvykti pas Bobą, ten, kur nu­
rodo adresų knyga. Tik tiek, kad tai grąžina mane į keblią
padėtį. Atgal į tą skersgatvį.
Kai išėjau pro Tarybos kiemo duris į tą skersgatvį ir pa­
sileidau bėgti, bėgau greitai, iš visų jėgų. Po trijų ar ketu­
rių minučių vis tiek dar nebuvau pasiekęs skersgatvio galo.
Atrodė, kad bėgu į priešingą pusę besisukančia konvejerio
juosta, tarytum ji būtų mane traukusi atgal. Galiausiai supa­

252
nikavau ir kone rėkiau, bet bėgau toliau ir kažkaip pribėgau
U) galą, kur skersgatvis pasisuko. Įsikabinau sienos kampo,
pro šalį einanti moteris spoksojo į mane. Tada praėjau tą
kampą, bet sienos nepaleidau, dar labai ilgai nepaleidau.
O dabar man reikia ten grįžti, pro tą kampą, į tą skersgat­
vį. Bobo, žmogaus, su kuriuo privalau susitikti, adresas -
Kobalto skersgatvis. Tas skersgatvis.

253
 nikita

Tarybos būstinė - kitoje gatvės pusėje, kairėje. Iš pradžių

nelabai supratau, ar čia tas pastatas. Maniau, kad jis bus
gotikinis, su smailėmis ir mozaikiniais langais, kaip atrodo
iš vidaus, bet iš išorės viskas kitaip. Aštuntojo dešimtme­
čio biurų pastatas, didelis, kvadratinis ir betoninis, tamsiai
pilkas, vietomis dėmėtas. Kad pastatas tas pats, suprantu iš
skersgatvio prie jo. Be to, apėjau jį ir suradau duris, pro ku­
rias eidavome mudu su močiute. Būstinės gale reikia praeiti
pro sargų būdelę, kuri irgi stovi vietoje. Tai vienintelė pasta­
to vieta, kurią galima pamatyti iš lauko.
Jau kurį laiką stoviu vienoje tarpuvartėje ir stebiu tą pas­
tatą. Šiandien saulėta, bet ši gatvės pusė skendi šešėliuose, o
tie šešėliai nusitęsia iki pat fasado kitoje gatvės pusėje. Ta­
rybos pastate - ištisos eilės vienodais tarpais išdėstytų kva­
dratinių langų, dauguma jų atspindi saulės šviesą tamsiai
mėlynu švytėjimu, nors varganos vertikalios žaliuzės krei­
vai kadaruoja tik apatiniuose languose, šešėlyje, o prie jų,

254
tint palangių, - nelaistomi vazonai su augalais. Atrodo kaip
nemylimas, užleistas biurų pastatas. Viduje ramu. Mačiau,
kaip vidun užėjo dviese, dvi moterys. Gal jos ir raganos, bet
iš čia nematau jų akių.
Skersgatviu niekas nėjo nei į vieną, nei į kitą pusę.
Pasakiau sau, kad dar kokią valandą ar dvi viską stebė­
siu, bet toks jausmas, kad tie biurų langai stebi mane. Rei­
kia baigti, ką pradėjau.

Jaučiuosi kiek netvirtai.

Negalėjau to padaryti. Buvau priėjęs arti, bet neprisiver­
čiau užeiti.
Tačiau padarysiu tai. Turiu padaryti.
Bet dar ne dabar.

Visai nieko nevyksta. Tikėjausi, kad tas žmogelis, Bobas,

praeis skersgatviu, bet jis nepasirodė.
Tačiau kada nors juk turi išlįsti. Geriausia laikytis atokiai
ir stebėti.

Visko gali būti, kad jam išeiginė arba atostogos.

Praėjo tik viena diena. Viena diena mažiau.

Antroji diena.
Gerai. Pirmą dieną nepavyko. Skersgatviu niekas nepra­
ėjo (įskaitant mane). Į Tarybos pastatą keli žmonės įėjo ir
keli išėjo.

255
 Bet šiandien atėjau čia anksti. Miegojau kitoje tarpuvai
tėję už kokios pusės mylios nuo čia.
Ir jau pasisekė. Į Tarybos pastatą užėjo keli žmonės, bei,
dar svarbiau, skersgatviu pravažiavo furgonas. Privažiavo
vartus į kiemą, tie atsidarė, furgonas įvažiavo, vartai užsi
darė. Viskas atrodė normalu.
Skersgatviu dar niekas nepraėjo nei pirmyn, nei atgal.
Laukiu, kol tai padarys tas mano žmogus.
Laukiu ir laukiu.
Ir laukiu.
Bet visi tiesiog praeina pro skersgatvio galą, į patį skers­
gatvį nė nežvilgtelėdami, tarsi jo nepastebėtų. Tolimaja­
me jo gale yra aklagatvio ženklas ir plytų siena, taigi var­
gu ar ten kas pasirodys. Bet vis vien praeiviams jis tarsi
nematomas.
O kas bus, jei Bobas niekada neateis? Merė man apie jį
pasakojo prieš kelerius metus. Gal jo čia apskritai nebėra?
Gal Taryba jį sugavo?
Ir, žinoma, būtent tada, kai kiek atsipalaiduoju, kažkas
išeina į gatvę ir eina pirmyn. Vyriškis. Bet ar jis Bobas?
Dabar jis nugara į mane.
Jis žilas, liesas, su smėlio spalvos kelnėmis ir tamsiai mė­
lynu švarku, nešinas kelioniniu krepšiu. Eina sparčiai, net
nežvilgteli į duris kairėje, pro kurias pabėgau, nepasižiūri
į vartus, pro kuriuos įvažiavo furgonas, tik eina iki paties
galo, ten pasisuka į duris dešinėje ir jas atsirakina. Spaus-

256
il.unas rankeną ir žengdamas vidun, pažvelgia į mane. Tada
dingsta iš akių.
Taigi, jei tai Bobas, ar man laukti, kol jis vėl pasirodys?
( ial jis ten lindės kelias dienas. Privalau su juo pasimatyti.
Turiu liautis būti toks apgailėtinas. Pereinu gatvę.
Ir kas dabar?
Skersgatviu priešais mane eina kažkokia mergaitė; eina
greitai ir jau yra pačiame gale, pabeldžia į to vyro duris ir
užeina.
Ką?
Ar ir man taip daryti? Ar laukti?
Supypsi automobilis. Aš vidury gatvės. Nuskuodžiu į sa­
vąją skersgatvio pusę, į savo tarpuvartę.
Ar ta mergaitė irgi stebėjo? Ar ji ieško pagalbos, ar ji pati
jo pagalbininkė... duktė... draugė?
Ji jau išeina. Vaikas, jaunesnė už mane.
Eina greitai, nubėga per gatvę, pro tarpą tarp automobi­
lių ir, žvilgčiodama į mane, pasuka į dešinę.
Moja man kviesdama.
Pažvelgiu atgal į skersgatvį.
Jis niekur nedings.
Apsisuku kaip tik laiku, mat mergaitė jau suka į kitą gat­
vę, pasileidžiu jos vytis.
Ji nuskuodžia dar viena šonine gatvele, paskui dar vie­
na ir išbėga į didžiulę gatvę, kur pilna žmonių ir parduotu­
vių. Žmonės energingai grūdasi, ir mergaitė dingsta man iš

257
akių. Ji gali būti bet kurioje parduotuvėje. Drabužių. Telefo
nų. Muzikos. Knygyne.
Apsisuku aplink, o ji stovi tiesiai priešais mane.
- Sveikas, - sako griebdama man už rankos. - Atrodo,
nori atsigerti.

Ji parinko mums stalą kavinukės gale. Sėdime vienas prie­

šais kitą. Ji nupirko kakavos ir paprašė pridėti daugiau ze-
fyriukų, paskui davė man nunešti padėklą, o dabar sėdi
pridėjusi puodelį prie lūpų ir spokso į mane pro rožinį ze-
fyriukų kalną ant kakavos paviršiaus. Jos akys tikrai eilinės:
žalios, gražios, bet jose nėra tų raganiškų... žiburių. Tikrai
eilinės akys. Bet jos vis tiek keistos; kažkokios vandeningos.
Jose esama dar vienos spalvos, turkio, kuri čia pasirodo, čia
išnyksta. Kaip tropinis vandenynas.
- Nori pasimatyti su Bobų? - ji permeta per petį savo
ilgus rudus plaukus.
Linkteliu ir bandau siurbčioti kakavą, bet pro tą kalną
zefyrų niekaip iki jos neprisikasu. Atsikratau zefyrų juos
suvalgydamas.
- Galiu tau padėti. - Bado savo zefyriukus, ore pamosi­
kuoja vienu jų, rožiniu, ir klausia: - Kuo tu vardu?
- Eee, Ivanas.
- Keistas vardas. - Ji paima dar vieną zefyriuką ir pridu­
ria: - Na, Rusijoje turbūt ne.
Gurkšteli kakavos.
- Aš Nikita.

258
 Nemanau, kad tai tiesa.
- Dirbi pas Bobą? - paklausiu.
Ji atrodo kokių keturiolikos, daugiausia penkiolikos. Tu­
rėtų būti mokykloje.
- Kartais padarau vieną kitą darbą. Tai šį. Tai tą. Darau,
ką liepia. Na, supranti.
Nelabai.
Ji baigia kakavą, viską dar išgramdo šaukšteliu. Gramdo
ilgai, paskui padeda šaukštelį ir klausia:
- Nori sausainio? - pakyla ir dingsta man dar nespėjus
atsakyti.
Sugrįžta su dviem milžiniškais šokoladiniais sausainiais
ir vieną paduoda man. Tenka pasistengti, kad iškart viso į
burną nesusigrūsčiau.
- Tau nederėtų trintis aplink Tarybos pastatą, - sako ji.
- Aš buvau atsargus.
- Aš tave pastebėjau.
Aš buvau atsargus.
- Tau reikia gauti tamsius akinius, kad galėtum paslėpti
akis. Ir nors visai nesuprantu, kas čia, - ji parodo į tatuiruo­
tes, - bet įsigyčiau ir pirštines.
Ant kaklo esu apsivyniojęs vasarnamyje rastą šaliką, bet
pirštinių ten nebuvo.
Ji pasilenkia pirmyn.
- Kobalto skersgatvis yra apsaugotas.
- Tikrai, kaip?
Ji sumosuoja rankomis.

259
 - Burtais, suprantama. Eiliniai to skersgatvio nemato.
Mato tik raganos ir raganiai.
Taigi, ji ragana. Bet jos akys kitokios.
- Jei atsiduri tame skersgatvyje, iš ten taip lengvai neišei­
si, nebent žiūrėsi ir galvosi apie tai, kur eini. Turiu galvoje,
labai žiūrėsi ir galvosi. Kai eisi atgal, žiūrėk tik į Bobo duris,
galvok tik apie tas duris ir nieką daugiau, ir pasieksi jas.
Išeidamas žiūrėk tik į pastatus skersgatvio gale. Nežiūrėk
žemyn. Niekada nežiūrėk žemyn. Jei žiūrėsi į Tarybos kie­
mo vartus, jei galvosi apie Tarybos pastatą, ten ir atsidursi.
- Aišku... ačiū.
- Beje, ta tavo benamio maskuotė gera.
Ji nusišypso man, ir nebesuprantu - juokauja ar kalba
rimtai. Man dar nespėjus atsakyti, ji atsistoja ir išeina iš
kavinės.
Suurzgia pilvas ir burnoje atsiranda tas skonis, tenka
bėgti į tualetą. Išsivemiu į unitazą - kavos spalvos košė su
viršuje plaukiojančiais zefyriukais.
Palaukiu. Daugiau nieko nevyksta, taigi apsisuku ir
atsigeriu vandens iš čiaupo. Iš veidrodžio į mane žvelgia
išblyškęs veidas paraudusiomis akimis su juodais maišais
paakiuose. Iš paskutiniųjų pasistengiu susigydyti, bet vie­
nintelė išeitis - normalus maistas ir vanduo. Apsižiūriu, į
ką pavirto mano džinsai - nunešioti ir išdilę ties užpakaliu
ir keliais. Marškinių rankovės skylėtos, aplink kai kurias
sagas išplyšę. Marškinėliai po apačia pilki ir nuspurusiu
kaklu.

260
 Patraukiu lauk iš kavinės, bet moteris už prekystalio
l>uola manęs vytis.
- Jūsų draugė jums šį tą paliko, - sako, paduodama man
didelį popierinį maišą.
Maiše - du sumuštiniai, vienas su kumpiu ir sūriu, ki-
las - su kepta šonine, butelis vandens, butelis šviežiai spaus-
lų apelsinų sulčių ir servetėlė, ant kurios kažkas užrašyta.
Man prireikia kokių penkių minučių, kad suprasčiau kas.

26)
 kobalto skersgatvis

Suvalgiau sumuštinį su šonine, išgėriau visą vandenį ir

žvelgiu į Kobalto skersgatvį. Juk tai negali būti labai sudė­
tinga. Ar gali? Reikia baigti, ką pradėjau. Bobas ir Nikita ėjo
siauru šaligatviu dešinėje. Bobo namas tęsiasi nuo kampo
iki aklagatvio sienos. Pastatas žemas, apleistas vienaukštis
nuožulniu stogu, jo vienintelės durys ir langas - tolimaja­
me skersgatvio gale.
Stengiuosi atrodyti ramus ir tvirtas, einu neskubėdamas,
galvą kiek nusukęs nuo Tarybos pusės. Mano akys įbestos į
Bobo namus. Galvoju: Pas Bobą. Pas Bobą.
Žinau, kad neatrodau atsipūtęs, taigi man tenka prisi­
versti sulėtinti žingsnį, jei kartais kas nors mato mane iš
Tarybos pastato. Bet staiga pajuntu, kaip mane trukteli jo
link, ir galvoju: Velnias! Pas Bobą. Pas Bobą. Ir nebeatitrau­
kiu akių nuo jo durų.
Pasiekiu jas. Ačiū.

262
 Pas Bobą.
Pabeldžiu.
Pas Bobą. Pas Bobą.
Spoksau į tas duris. Murmu:
- Paskubėk. Pas Bobą. Pas Bobą.
Tyla.
Pas Bobą. Pas Bobą.
Pabeldžiu dar kartą. Garsiau.
- Paskubėk. Paskubėk! Pas Bobą. Pas Bobą.
Ką man daryti, jei dabar iš Tarybos pastato išlįstų apsau­
giniai? Aš spąstuose. Visa tai gali būti Tarybos spąstai. Vėl
pajuntu, kaip mano kūną traukia į Tarybos pastatą.
PAS BOBĄ! PAS BOBĄ! Tiek laukti negaliu. Pas Bobą.
Pas Bobą.
Durys trakšteli ir vos vos prasiveria.
Daugiau nieko nenutinka.
Įžengiu į vidų, pasisuku ir stipriai uždarau duris.
- Po velnių! Aš pas Bobą.
- Taip, užeik. Džiaugiuosi, kad atvykai, bet man teks
tave nužudyti, jei nors žvilgtelėsi į tą paveikslą. - Tai toli
gražu nepanašu į grasinimą, greičiau nevilties kupinas dė­
mesio prašymas.
Pamatau purviną kambarį. Net ir oras trenkia nešvara.
Prie tolimosios kambario sienos, kuri ne tokia ir tolima, mat
kambarys siauras, stovi medinis stalas su vaisių dubeniu.
Ant stalo guli keli obuoliai ir kriaušės. Dešinėje - medinė

263
kėdė ir molbertas, už jų - praviros durys, pro kurias ir ai
sklido balsas. Iš molberto padėties aišku, kad paveikslas bu:,
natiurmortas su vaisiais. Einu link to kito kambario, pake
liui stabteliu pažiūrėti į įpusėtą darbą. Jis geras, tradicinis ii
detalus. Aliejiniai dažai ant drobės.
Kitame kambaryje pamatau susikūprinusio vyriškio nu
garą. Jis kažką maišo aplankstytame apdaužytame puode.
Tvyro pomidorų sriubos kvapas.
Laukiu tarpdury. Šiame kambaryje jausmas tarsi šaltoje
oloje. Jis atrodo net mažesnis už tą tapybos studiją, bet taip
yra dėl palei dvi sienas sustatytų didžiulių rėmų su drobėmis,
visi į kambarį atsukti plikomis, šviesiomis nugarėlėmis. Švie­
sa patenka tik pro porą stoglangių. Dar stovi nedidukė dirb­
tine oda aptraukta sofutė, žemas trikojis plastikinis kavos
stalelis, medinė kėdė, lygiai tokia kaip ir pirmajame kamba­
ryje, eilė virtuvinių spintelių su dėmėtu stalviršiu, ant jo stovi
virdulys ir elektrinė viryklė su viena kaitviete. Prie kriauklės
džiūsta krūva puodelių, stovi atidaryta sriubos skardinė.
- Verdu pietus.
Kai neatsakau, jis liaujasi maišęs sriubą, atsisuka į mane,
nusišypso ir atsitiesia. Pakelia medinį šaukštą į viršų tar­
si teptuką, ir ant linoleumo nutykšta raudona ir oranžinė
dėmė.
- Norėčiau tave nutapyti.
Nemanau, kad jam pavyktų mano akys.
Vyriškis palenkia galvą.
- Gal ir ne. Bet būtų įdomu pabandyti.
 Neatsakau. Ar apie savo akis pasakiau garsiai?
- Atrodai, tarsi šlakelis sriubos tau nepakenktų, - jis pa­
kelia puodą ir klausiamai kilsteli antakius.
- Ačiū.
Vyriškis išplisto sriubą į du puodelius prie kriauklės ir
padeda į kriauklę puodą. Tada pakelia vieną puodelį, pa­
duoda man ir sako:
- Deja, baigėsi krutonai.
Jis atsisėda ant tos mažos siauros dirbtinės odos sofutės.
- Nė nenumanau, kas tie krutonai.
- Į ką virsta pasaulis?
Atsisėdu ant kėdės ir šildausi rankas, laikydamas puode­
lį. Kambaryje labai šalta, o sriuba vos šilta.
Vyriškis sėdi sukryžiavęs kojas, matyti, kokios jos neįti­
kėtinai plonos po plačiomis kelnėmis ir viena raudona ko­
jine. Siurbčiodamas sriubą jis vis suka ir suka pėdą.
Savąją sriubą išmaukiu beveik vienu gurkšniu.
Jo pėda sustoja.
- Visa bėda čia - ta drėgmė. Saulė nepasiekia net vasarą,
o drėgmė kyla iš apačios. Turbūt ten kokia upė. - Jis gurkš­
noja sriubą, papūsdamas lūpas po kiekvieno gurkšnio, o
paskui pastato puodelį ant stalo ir sako: - O ta elektrinė
viryklė pagedusi, smarkiai nepašildo.
Pasigardžiuodamas nuryju paskutinį sriubos gurkšnį. Ji
ne tokia skani kaip sumuštinis, bet nebloga. Susivokiu, kad
atsipalaidavau. Žinau, kad čia jis. Jis tikrai ne medžioklis.
Tai Bobas.

265
 - Aš rimtai, labai norėčiau tave nutapyti. Štai taip,
mosteli į mane ranka. - Sėdintį ant tos paprastos medinės
kėdės, pusiau išbadėjusį ir jauną. Labai, labai jauną. Ir su
tomis akimis. - Jis nustoja mosuoti ranka ir pasilenkęs įsi
stebeilija man į veidą. - Tomis akimis. - Vėl atsilošia. - Gal
vieną gražią dieną leisiesi nutapomas. Tačiau ne šiandien.
Šiandien turime kitokių reikalų.
Jau žiojuosi kalbėti, bet jis prispaudžia pirštą sau prie
lūpų.
- Nėra reikalo.
Nusišypsau. Man patinka šitas žmogus. Esu tikras, kad
jis sugeba skaityti mintis, o tai itin reta ir...
- Turiu tam tikrų sugebėjimų, bet jie kaip ir mano tapy­
ba - žinios ir praktika, galima sakyti, aš labiau darbininkas,
o ne... - jis nutyla ir žiūri į mane. - Aš ne koks Sezanas.
Tarkim, man reikia smarkiai susikaupti, kad iš kiaušinienės
tavo galvoje ištraukčiau svarbiausias mintis. Bet vis vien
aišku, kodėl tu čia. - Dabar jis pirštu paplekšnoja sau per
nosies šoną.
Garsiai pagalvoju: Man reikia susirasti Merkurę.
- Va šitai tai išgirdau aiškių aiškiausiai.
Ar galite man padėti?
- Galiu tik suvesti su kitu reikalingu grandinės asmeniu.
Ne daugiau.
Taigi nebus taip, kad iš čia nukeliausiu tiesiai pas Merku­
rę. Bet mane spaudžia terminas. Du mėnesiai.

266
 - Laiko nemažai. Bet turi suprasti, o aš tikras - supranti
p.iTiau nei daugelis, kad atsargumas gyvybiškai svarbus vi­
siems, kurie su tuo susiję.
Ar jis žino, kas aš? Kodėl suprantu geriau nei daugelis?
- Sklido gandas, kad iš Tarybos pabėgo vienas kalinys.
Svarbus kalinys. Marko sūnus.
Oi.
- Medžiokliai stengiasi jį sumedžioti. O tą jie labai gerai
sugeba.
Jis žiūri į mane.
Susivokiu, kad išsprūdo viena mintis.
- Ar gali jas parodyti?
Ištiesiu jam ranką, bet jis atsistoja ir nueina į kitą kam­
barį. Išgirstu, kaip spragteli jungiklis, ir man virš galvos su­
mirksi lemputė, bando įsižiebti. Bobas sugrįžta ir atsistoja
priešais. Abiem rankom suima mano delną. Jo rankos vė­
sios ir liesos, kaulėti pirštai patempia mano odą ir tatuiruo­
tė išsitempia.
- Išties bjauru, ar ne?
Nesuprantu, ką jis turi galvoje - tatuiruotes ar baltuosius?
- Ir tai, ir tai, brangusis, ir tai, ir tai. - Jis paleidžia mano
delną. - Gal gali parodyti kitas?
Parodau.
- Ką gi, ką gi, ką gi... - Bobas sugrįžta į savo vietą ant
sofos ir vėl ima sukti pėdą. - Reikia išsiaiškint, ar tu tei­
sus, kad jos kažkaip padeda tave sekti. Jei taip yra, ką gi,

267
mano likimas jau nuspręstas. - Jis pakelia rankas. - Ne,
ne... Atsiprašinėti nereikia... Tiesą sakant, tai man derė
tų tavęs atsiprašyti, nes mudviem teks kai kam jas paro
dyti. Įtariu, kad toji procedūra nebus greita, ir tikrai ži
nau, kad bus nemaloni. Žmogus, apie kurį galvoju, tikras
prasčiokas.
Bobas atsistoja ir nuneša puodelius į kriauklę.
- Nemanau, kad verta tvarkytis. Metas judėti. Žinai, vi­
sada galvojau, kad man vertėtų tapyti Prancūzijoje, jos kal­
nuose paieškoti Sezano dvasios. Galėčiau ir geriau tapyti.
Taip.
- Ar paveikslus pasiimt?
Gūžteliu.
- Tu teisus, geriausia pradėti nuo nieko. Žinai, jau jau­
čiuosi geriau.
Jis vėl dingsta kitame kambaryje ir pareina su popieriaus
lapu ir pieštuku. Palinksta virš spintelės ir piešia. Gera jį
stebėti. Jo piešinys geresnis už tapybą.
- Tu labai malonus. Pamaniau, kad piešinį suprasi daug
geriau nei kokius bjaurius žodžius.
Tame piešinyje aš siekiu kažko kažkokios spintelės
viršuje, ko gero, geležinkelio stotyje. Yra ir iškaba, bet
dabar nebandau jos skaityti. Kaip nors išsiskiemenuosiu
paskui.
Bobas paduoda man tą piešinį ir sako:
- Tu juk supranti, kad esi labai gražus, ar ne? Nesileisk
sugaunamas.

268
 Pažvelgiu į jį ir nesusilaikau nenusišypsojęs. Jis man pri­
mena Araną, jo švelnios pilkos akys šviečia tokia pačia si­
dabrine šviesa, nors Bobo veidas pilkas ir raukšlėtas.
- Nepilk druskos ant žaizdos dėl mano išvaizdos. Ak,
dar vienas dalykas. Tau reikės pinigų.
Susivokiu, kad Bobui nieko nedaviau.
- Davei man galimybę pradėti naują gyvenimą ir truputį
įkvėpimo. Tu - mano mūza, bet, deja, man teks susitaikyti,
kad teko į tave pažvelgti tik probėgšmais. Bet kiti mažiau
domisi gyvenimo estetika, nešvarūs turtai jiems patinka
labiau.
Kiek tai kainuos?
Dabar Bobas ištiesia rankas į šonus ir pasidairo po
kambarį.
- Kaip matai, piniguose ir pats nelabai susigaudau. Tiesą
sakant, nieko apie juos nenutuokiu.
Dabar prisimenu, kad reikia paklausti apie Nikitą.
O toji mergaitė, kur man padėjo, - ji ragana?
- Mielas mano berniuk, tikiuosi, supranti, kad jei tau
išėjus po dvidešimties minučių koks nors žmogus pabels į
mano duris ir ims apie tave klausinėti, man atsakinėti būtų
labai nemandagu. Niekada nekalbėčiau apie tave tau už
nugaros, man nė mintis nekiltų taip bjauriai elgtis su bet
kuriuo savo svečiu. Tos pačios elgesio taisyklės turi galioti
visada - nesvarbu, ar pabels po dvidešimties minučių, ar po
dvidešimties metų.
Linkteliu.

269
 Ačiū, kad pasiuntėte j ą man padėti. Ir už sumuštinius.
- Neliepiau jai tavęs maitinti, - nusišypso. - Ji tikra kic
tuolė su minkšta širdimi.
Išsišiepiu jam ir patraukiu pro duris.
Durims užsidarant man už nugaros, jis šūkteli:
- Sudiev, mano brangiausias.
Einu skersgatviu sparčiu žingsniu, laikausi arti kairės
sienos, įsistebeilijęs į pastatą tolumoje, ir galvoju: skersgat­
vio galas. Skersgatvio galas.

270
 pinigai

Bobo perspėjimas apie medžioklius tiesiog neišeina iš gal­

vos. Žinojau, kad jie manęs ieško, bet dabar vos pamačius
juodai apsirengusį žmogų man vožia adrenalinas. Už kelių
mylių aptinku parką, pasivaikštau aplink. Šunį vedžiojan­
tis žmogus padeda man perskaityti iškabą piešinyje - Erls
Kortas. Dar tame piešinyje yra žmogus, sėdintis ant suolo
ir skaitantis The Suriday Times. Šuns vedžiotojas sako, kad
šiandien trečiadienis, taigi man dar liko keturios dienos su­
rinkti kuo daugiau pinigų.
Nė nenutuokiu, nuo ko pradėti, bet žinau, kad darbo
ieškotis neverta. Prisimenu, kaip Lijamas, su kuriuo dirbau
viešuosius darbus, patarė, kaip vogti: „Susirask kokį turtin­
gą kretiną - tokių begalė - ir apvok.“

Aš netoli Šventojo Pauliaus katedros. Visur ramu. Mačiau

tik kelis žmones, išeinančius iš baro ir sėdančius tiesiai į
taksi. Laukiu gatvėje.
 Kai pamatau vienišą Sičio džentelmeną, atsargiai ei
nantį gatve ir besikeikiantį, kad nėra taksi, laikas jau vė
lūs. Jo drabužiai išties prabangūs, batuose nė skylutės, o iš
liemens apimties galima spręsti, kad nebadauja. Nelabai
žinau, kaip tai daroma, bet patraukiu per gatvę prie jo. Jis
apsimeta manęs nematąs ir paspartina žingsnį. Stoju jam
skersai kelio, sustoja ir jis. Sveria turbūt daugiau nei dvi­
gubai už mane, taip pat ne žemas, bet silpnas, ir pats tai
žino.
- Klausykit, - sakau, - visai nenoriu jūsų sužaloti, bet
man reikalingi visi jūsų pinigai.
Jis dairosi, pasidaro aišku, kad tuoj ims rėkti.
Prieinu artyn ir prispaudžiu jį prie sienos. Jis sunkus,
bet, nugarai atsitrenkus į plytas, oras išeina iš jo tarytum iš
atsirišusio baliono.
- Visai nenoriu jūsų sužaloti, bet man reikalingi visi jūsų
pinigai. - Laikau ranką jam prie kaklo, palenkęs jo galvą į
šoną. Tačiau jis įbedęs į mane akis.
Tada iš švarko ištraukia ilgą, ploną juodą odinę piniginę.
Ranka dreba.
- Ačiū, - sakau.
Išsitraukiu banknotus, uždarau piniginę, grąžinu ją tam
žmogui ir maunu į šoną.
Vėliau, kai jau guliu susirietęs prie kažkokios parduo­
tuvės įėjimo, galvoju apie jį. Tikriausiai drybso malonioje
šiltoje lovoje, jo tikrai nesigainioja krūva medžioklių, bet jis

272
galėjo atsidurti ligoninėje, pakirstas širdies smūgio. Neno­
riu žudyti žmonių. Man tereikia jų pinigų.

Kitą dieną aplekiu Erls Korto stotį. Ilgai ieškau, kol suran­
du tą Bobo nupieštą vietą ir platformą, bet yra viskas - ir
suolas, ir iškaba, ir spintelė. Man tereikia sugrįžti po trijų
dienų ir pasiimti tai, kas bus padėta ant jos viršaus. Nueinu
ir brūkšteliu per jos viršų, bet ten tik purvas.
Dabar reikia susirasti turtingų ir sveikų jaunų vyrų, ku­
riuos galėčiau apiplėšti.

Lijamui vertėtų atvykti į Londoną. Jam čia labai patiktų.

Pilna turtingų kvailių. Kai kurie priešinasi, kiti bando man
trenkti, bet iš esmės viskas baigiasi dar neprasidėję.
Nusipirkau kostiumą ir nusikirpau plaukus, kad ne­
siskirčiau nuo eilinių. Bet šeštadienį Kenery Vorfe labai
ramu, ir tuo džiaugiuosi, man atrodo žema ir beviltiška
vogti iš tų žmonių. Jau turiu daugiau nei tris tūkstančius
svarų ir mano sąžinė gana rami, bet nejaučiu jokio malo­
numo užsiimti kuo nors vien dėl pinigų.

Sekmadienį nuvažiuoju metro į Erls Kortą, apeinu aplink

stotį, dairydamasis medžioklių. Niekas į mane nė nežvilg­
teli, visi spokso tuščiais žvilgsniais į priekį arba į savo tele­
fonus. Nueinu į platformos galą, paskui atgal prie spintelės
ir pasistiebiu.

173
 Randu popieriaus lapą. Pirštų galiukais pritraukiu j|
prie krašto, įsikišu į kišenę ir nueinu beveik nelėtindamas
žingsnio.
Vienoje kavinėje susibičiuliauju su kažkokia moterimi,
Ji perskaito nurodymus. Panašūs į tuos, kuriuos buvau ga
vęs iš Merės, tik ne tokie tikslūs. Skirti ketvirtadieniui.

274
 džimas ir trevas (pirma dalis)

Nurodymų laikiausi tiksliai. Jie nuvedė mane į Londono

priemiesčius, į labai nemalonų namą dar nemalonesniame
rajone. Stoviu kažkieno kambaryje. Čia tamsu. Džimas sėdi
ant laiptų. Bobą gal galima vadinti nerimastingu meninin­
ku, o Džimas, ko gero, bus nerimastingas nusikaltėlis, silp­
niausių gebėjimų baltasis raganius. Jis tikrai ne medžioklis,
tai aišku kaip dieną.
Tas namas nedidukas, priklauso eiliniams, kurie, užtik­
rina Džimas „nieko apie nieką nežino“. Įėjęs patenki į sve­
tainę, kurios gale - virtuvė. Viename kampe - laiptai ir di­
delis plokščias televizorius ant sienos, bet kažkodėl nėra kur
atsisėsti. Džimas užtraukė užuolaidas, oras viduje troškus.
Trenkia svogūnais ir česnakais, manau, kad nuo Džimo.
Džimas nepasakė man, kaip patekti pas Merkurę, tačiau
paaiškino, kaip svarbu turėti gerą pasą, kad, tiesą sakant,
man prireiks dviejų pasų ir kad jo pasai tokie kokybiški, jog
iš esmės yra tikri pasai, ir taip toliau, ir taip toliau...

275
 Jis nusivalo nosį atgalia ranka ir šniurkštelėjęs įtraukiu
atgal didžiulį kiekį snarglių.
- Su jais daugiau dirbt nei su kokiu užsakytu kosti u
mu, reik daugiau mokėt, daugiau visko. Su tais pasais pro
baisiausius patikrinimus praeisi. Gali tau gyvybę išgelbėt.
Nenoriu turėti jokio paso. Man tereikia nurodymų,
kaip patekti pas Merkurę. Bet turbūt neverta su juo
susipykti.
- Na, esu tikras, kad sakai tiesą, Džimai.
- Pamatysi, kad taip, Ivanai. Pamatysi.
- Vadinasi, du tūkstančiai - už du pasus ir nuorodas pas
Merkurę.
- Oi, nepyk, Ivanai, matyt, blogai paaiškinau. Už viską
bus trys tūkstančiai, - jis vėl nusišluosto nosį, šįkart delnu.
- Klausyk, sakei, tūkstantis už vieną pasą.
- Oi, Ivanai, tu tokiuos dalykuos labai šviežias, ane?
Tuoj paaiškinsiu. Problema su užsieniečiais. Už tūkstan­
tį suveiksiu tau britišką pasą, bet geriausia turėt ir vieną
užsienietišką. Amerika gal ir variantas, bet šiais laikais
Naujoji Zelandija man labiau patink. Daug žmonių dėl
vienos ar kitos priežasties griež dantį ant amerikonų, bet
nieks nepykst ant kivių, nebent kelios avys... - Jis trukteli
nosį ir nuryja. - Ir, aišku, užsienietiški reikalai brangiau.
Nežinau. Neturiu supratimo, ar tūkstantis svarų gera kai­
na, ar ne. Man atrodo daug. Du tūkstančiai išvis nesąmonė.
- Merkurei svarbu žinot, kad esi atsargus. Jai patinka,
kai žmonės imasi visų priemonių.

276
 Nė nenutuokiu, ar jis apskritai apie tą Merkurę nors ką
žino, bet...
- Gerai. Kada?
- Puiku, Ivanai. Malonu turėt su tavim reikalų. Malonu.
- Kada?
- Gerai, sūnau. Žinau, kad nekantrauji. Dviejų savaičių
turėtų užtekt, bet dėl viso pikto sakom trys.
- Sakom dvi savaitės, vienas pasas ir tūkstantis svarų.
- Dvi savaitės, du pasai ir trys tūkstančiai.
Linkteliu ir jau einu šalin nuo jo.
- Puikia... Aišku, pusė daba.
Nebeturiu jėgų daugiau ginčytis, išsitraukiu tris pake­
lius po penkis šimtus, kuriuos pats susidėjau. Mačiau, kaip
tai daro filme, ir esu labai patenkintas, kad taip padariau.
Viskas, susiję su Džimu, atrodo tarsi iš pigaus filmo apie
gangsterius.
- Po dviejų savaičių tuo pat metu gausi nurodymus ir
turi jų laikytis. Susitiksim kitoj vietoj. Niekad neik į tą pačią
vietą. Atneši pinigus ir taip toliau.
- Ar tie nurodymai bus dalis visų burtų, Džimai?
- Burtų?
- Nurodymai, kaip nusigaut į susitikimo vietą. Burtų,
kad medžiokliai nepasektų.
Džimas nusišypso.
- Nea. Bet aš tikrai visad pažiūriu, kaip mano klientams
sekas laukt autobusų ar traukinių, o jei pamatyčiau kokį
medžioklį, manęs nė kvapo neliktų.

277
 - Aa.
- Bet ten daugiausia nuorodos. Nenoriu, kad klientas
paklystų. Nepatikėtum, kokie buki būna žmonės.
Džimas prieina prie durų ir uždega šviesą.
- Nieko sau. - Mudu abu sumirksime ir užsidengiame
akis nuo šviesos. - Dar reikia tavo foto.
Kol jis fotografuoja, pagalvoju - įdomu, kokia gi jo do­
vana. Šiaip klausti nemandagu, bet čia Džimas, todėl imu
ir paklausiu.
- Įprastinė. Viralai. Negaliu jų pakęst, - atsako jis. Pas­
kui priduria: - A aš galvojau... visi galvojom, kad mano
dovana bus stipri. Nuo pat vaikystės turėjau tą ypatingą ta­
lentą, a mama, Dieve duok jai sveikatos, sakydavo: „Mano
sūnaus dovana bus stipri.“ Matai, nuo kokių trijų keturių
metų atskirdavau raganas nuo eilinių. Lengvai atskirdavau,
a tai jau reta.
- Taip. Išties reta. Tai kaipgi tau tai pavyksta, Džimai?
- Nu, nepatikėsi, bet viskas matos iš akių... Baltųjų akyse
matos sidabriniai žiburiai.
Turbūt iš nuostabos išsižiojau.
- Netiki manim, ane?
- Džimai, aš tiesiog... apstulbęs. Ir kaipgi tie sidabriniai
žiburėliai tiksliai atrodo?
- Ee, nu, tiesą sakant, nepanašu į nieką kitą. Tiksliau­
siai apibūdinčiau kaip sidabro drožles, kurios juda ir sukasi,
kaip tos snaigės žaisluose, kur papurtai ir sninga. Va taip.
- O pažiūrėjęs į veidrodį matai tai savo paties akyse?

278
 - Matau, jo, matau.
- Fantastika.
- Taip, tiksliai. Gražu, iš tikrųjų. Raganių gražios akys.
- O ką matai mano akyse, Džimai?
- Ee, nu, tavo akys... tai jau tiksliai įdomios.
- Ar matai sidabro žybsnius?
- Žinai, Ivanai, jei sąžiningai, sakyčiau, kad nelabai
sidabro...
Atsisėdu ant grindų ir atsiremiu į sieną.
- Ar visi baltieji turi tuos sidabro gabalėlius?
- Kiek mačiau, visi.
- Ar kada buvai sutikęs kokį juodąjį?
- Kelis. Jų akys kitokios. - Jis susirūpina. - Ne sidabrinės.
- Kaip mano?
- Ne, sakyčiau, kad tavo unikalios, Ivanai.
Ne. Jos kaip tėvo.
Džimas iš visų jėgų patraukia nosį, nuryja ir atsisėda ša­
lia manęs.
- Pusgrynius irgi atpažįstu.
- Tikrai?
Nemanau, kad apskritai esu matęs nors vieną pusgrynį -
pusiau raganių, pusiau eilinį. Raganiai juos niekina.
- Jų labai gražios akys. Bet keistos... tarsi tekantis vanduo.
Kažkas pabeldžia į duris, pašoku ir žiūriu į Džimą. Tas
man šypsosi.
- Viskas gerai, Ivanai, viskas gerai. Čia tik Trevas. - Džimas
žvilgteli į laikrodį. - Bet vėluoja. Tas Trevas visada vėluoja.

279
 - Kas tas Trevas? - sušnabždu.
Džimas atsistoja, pasikaso nugarą ir nulinguoja prie
durų.
- Trevas - mūsų smegenys. Tikras meistras jis yr... - su­
lig tais žodžiais Džimas ima šnabždėti, - kerėt nelabai gali,
ale moka daug dalykų. Jis tuoj apžiūrės tas tavo tatuiruotes.

Trevas panašus į specialistą, tik nežinia, kokį. Itin aukštas,

praplikęs, su skystais plaukų kuokštais nuo ausų iki pečių.
Vilki seną rudą kostiumą, storos medžiagos smėlio spalvos
marškinius ir plytinę megztą liemenę. Visiškai neišraiškin­
gas. Atrodo, kad jo kūnas plaukia beveik nejudinant rankų
ir kojų. „Sveikas, Džimai“, - pasako monotonišku nykiu
tonu. Susidomėjimo manimi rodo labai mažai, į veidą man
beveik nežiūri, bet nieko tokio. Tačiau pamatęs mano tatui­
ruotes atgyja.
- Man reikia paimti mėginius, - sako, įdėmiai į mane
žiūrėdamas ir tampydamas odą, iš pradžių kaklo, paskui
rankos, galiausiai kojos. - Odos ir kaulo.
- Kaulo?
- Paimsiu iš kojos.
- Kaip?
Trevas neatsako, tik atsiklaupia ant grindų ir atsidaro
nutrintą odinį portfelį. Panašų į senovišką daktaro krepšį.
Pastebiu, kad Džimas išsišiepęs.
- Ar jūs daktaras, Trevai? - klausiu.
 Gali būti, kad Trevas neišgirdo, nes neatsako. Džimas
prunkštauja ir energingai šnarpščia.
Tada Trevas išsitraukia plastikinį maišą, atsiplėšia ir pa-
Iiesia ant grindų mėlyną chirurginę paklodę. Toliau iš port­
felio ištraukiamas skalpelis; tas irgi plastikiniame maišelyje,
kuris tuoj pat nuplėšiamas ir numetamas į šoną. Netrukus
šalia jo sugula eilė chirurginių instrumentų, o baisiausia -
nedidukas pjūklas.
Dabar Džimas jau džiūgaudamas šokinėja aplink.
Trevas man po koja pakloja dar vieną mėlyną paklodę,
ima dezinfekuoti man kulkšnį ir sako:
- Bus geriau, jei skausmo nemalšinsiu.
-K ą ?
- Tik tiek, kad tada pacientas truputį per daug tąsosi.
Manai, galėsi pagulėti ramiai?
- Turbūt ne, - atsakau pakeltu balsu.
- Gaila. - Jis nusisuka į portfelį ir išsitraukia adatą ir
kažkokį skaidrų skystį. - Man reikia ištirti odą, audinius
ir kaulą. Jei ten pateks skausmą malšinančių vaistų, jie gali
iškreipti rezultatus.
Nesuprantu, gal jis čia tik fantazuoja ir linksmina Džimą?
Džimo akyse nušvinta viltis.
- Gerai. Gulėsiu ramiai. - Ir pats sau pasvarstau, kokiu
momentu galiu persigalvoti.
- Džimas gali padėti...
- Ne, man jo pagalbos nereikia.

281
 Nenoriu, kad jis artintųsi su savo snargliuotais pirštais.
Jie kraupesni ir už tą pjūklą.
- Nesiimk gijimo, kol nepasakysiu, kad baigta. Ilgai
netruks.
Reikia pripažinti, kad Trevas gumos netempia.
Nesitampau. Guliu sustingęs ir viską stebiu. Neišleidžiu
nė garso, nerėkiu, nedejuoju, bet taip sukandu dantis, kad
paskausta žandikaulis. Į pabaigą žliaugiu prakaitu.
Džimas žiūri, kaip susigydau, ir stebisi:
- Nieko sau! Tu greitas.
Tada Trevas paklausia, kaip tos tatuiruotės buvo daro­
mos, o kol pasakoju, uždeda dangtelius ant keturių apvalių
plastikinių indelių su odos, kraujo, mėsos ir kaulo pavyz­
džiais. Tada sudeda juos vieną ant kito ir užmauna plačią
gumą, kad būtų vienoje krūvoje. Paskui suvynioja kruviną
plastikinę paklodę ir įrankius į didelį gniutulą, liepia Dži-
mui praskėsti šiukšlių maišą, viską ten sumeta, tada dar iš­
traukia paklodę man iš po kojos ir įgrūda ten pat.
Apžiūri mano kulkšnį ir linkteli.
- Nuėmiau nulį, bet pats matai, kad jau išlindo ant šašo.
Gudriai čia. Labai gudriai. Dar nufotografuosiu. - Išsitrau­
kia telefoną ir ima fotografuoti. - Įdomūs randai, - priduria
žiūrėdamas į mano ranką. - Rūgštis?
- Jūs aiškinatės apie tatuiruotes, - atsakau.
- Tiesiog šiaip įdomu kaip specialistui.
- Kada galėsite man pranešti rezultatus?
Trevas visiškai abejingai pažiūri į mane.
 - Man reikia ištirti, kokių chemikalų yra tose tatuiruo­
lose. Tai turėtų būt labai paprasta, bet čia bus ir burtų, todėl
viskas tampa tūkstantį kartų sudėtingiau.
- Už kiek laiko sužinosite, ar mato, kur esu?
Trevas neatsako. Užšauna portfelio spyną ir stojasi eiti.
Ir sako Džimui:
- Vargu ar tos tatuiruotės skirtos jam sekti.
Tada pakelia portfelį ir išeina.
Džimas uždaro duris.
- Kaip nemandagu. Mat mano, kad tam yr per protin­
gas. Bet nepakenktų jam pabandyt. - Trukteli nosį, nuryja
pilną burną ir priduria: - Ir niekad neskuba. Niekad. Ap­
šviesiu, kai pasimatysim pa dviejų savaičių.
- Jis nieko nepasakė apie pinigus.
- Čia mūsų Trevo silpnoji vieta. Mano, kad yr aukščiau
viso to. Aišku, jam gi reik pavalgyt, ane? Kaip ir visiems.
- Turbūt jis nepigus.
- Ivanai, jis specas. Specų pigių nebūn. Pasų specai, ta­
tuiruočių, bet ko - visi nepigūs. Jis im už valandą. Kai kitą­
kart susitiksim, pasakysiu, kiek maždaug bus.

283
 džimas ir trevas (antra dalis)

Vieną ankstyvą rytą po dviejų savaičių mudu su Džimu

esame vieno kaimo teniso klubo persirengimo kambaryje.
Nežinia, ar dvokia pats kambarys, ar Džimas, net neįsivaiz­
duoju, kad teniso klubo nariai galėtų ilgai taikstytis su tokia
smarve.
- Atrodai daug geriau, Ivanai. Žandukai papilnėję. Per­
karęs buvai, taigi, perkaręs, - kalbėdamas jis visąlaik šnai­
ruoja į duris už manęs.
- Ar yra kokių problemų, Džimai?
- Neturėtų būt. Neturėtų. Juk teisingai vykdei visus
nurodymus?
- Žinoma.
- Nuo šito kambario man pagaugai ein. Pasiskubinam,
gerai?
Paimu pasus ir pavartau. Man atrodo normaliai. Gavau
porą skirtingų vardų, pavardžių ir gimimo datų, bet abie­
juose pasuose man aštuoniolika, kuo patikėti nesunku.

284
 - Tai ką, viskas, - baigdamas skaičiuoti pinigus sako Dži-
mas. Susideda juos į švarko kišenę, o aš griebiu jam už rankos.
- Džimai, būk geras, pasakyk, kaip nuvykti pas Merkurę.
Džimas liūdnai papurto galvą, bet vis vien šypsosi - juk
jis tikras profesionalas.
- Ivanai, mielas mano drauge, labai atsiprašau, bet nega-
liu nieko pasakyt, kol dar neturim atsakymo iš Trevo. Mie­
lai padėčiau, aišku, kad mielai. Aišku, kad mielai.
- O kaip Trevui sekasi?
- Oi, Trevui labai linksma, žiauriai. Anądien buvau pas
jį užėjęs, tai negali atsidžiaugt. Sako, didžiulis galvasūkis.
Labai didžiulis milžiniškas galvasūkis.
- O kada mes sulauksime atsakymo į tą didžiulį milži­
nišką galvosūkį?
- Jis nežino. Beveik nekalbėjo. Buvo tylus kaip niekad.
Bet visgi pasakė, kad paliks nurodymus įprastoj vietoj ant­
radienį dešimtą ryto. Taigi tau teks visais antradieniais
pažiūrėt.
- Sprendžiant iš to galvosūkio dydžio, turbūt ne šį
antradienį.
- Ką gali žinoti, Ivanai. Mūsų Trevas - genijus. Gal jam
kaip tik šią sekundę eurekos momentas. Tiesiog žiūrėk
kiekvieną savaitę ir vieną antradienį sulauksi.
- O dėl pinigų?
Džimas taip susiraukia, kad kelias sekundes iš burnos
telieka raukšlė, ir atrodo, kad jis neranda žodžių, bet paskui
susitvardo ir atsako:

285
 - Sako, kad apie tai kalbės su tavim ir tik su tavim. - Dži
mas pirštais nusivalo nosį ir nusišluosto į kelnes.

Pirmą savaitę ir nesitikiu ant spintelės ką nors rasiąs. Da

bar jau turiu visai nemažai pinigų ir apie vogimą net pa
galvoti negaliu. Nusiperku naujų drabužių ir batus. Ne­
siliauju sportavęs. Lengvai padarau šimtą atsispaudimų.
Bet man reikia pabėgti iš miesto. Nepastebėjau nė vieno
medžioklio, kasnakt persikeliu nakvoti vis į kitą tarpu­
vartę, bet nuolat esu įsitempęs. Nusprendžiu, kad kitą
antradienį patikrinęs spintelę patrauksiu į Velsą, o gal į
Škotiją, į kokią nuošalią vietą, o pirmadienį parvažiuosiu
atgal.
Tačiau kitą antradienį ant spintelės randu voką. Dai­
rydamasis lėtai nueinu. Mažas berniukas, ne vyresnis nei
penkerių, laiko motinos ranką ir spokso į mane. Sustingstu,
vėl apsidairau ir vėl jį pastebiu. Nesiliauja į mane spoksojęs.
Nežinau kodėl, bet pasileidžiu bėgti.
Buvau tikrai pernelyg atsipalaidavęs. Bet net jei jie ir ne­
mato, kur esu, - o jau imu tikėti, kad taip ir yra, - vis tiek
ieško. Gali būti, kad jiems pavyks, - pastebės mane vaikš­
čiojantį gatvėmis. Jie mane per menkai įvertino, nes pabė­
gau, bet nereikia per menkai vertinti medžioklių. Kaip sakė
Merė, „pats jų pavadinimas tai byloja“.
Voke randu traukinio bilietą ir raštelį. Kiek padedamas
žmonių išsiaiškinu, kad bilietas rytojui, išvykimas šeštą
ryto. Kelionė tikrai ne ilgesnė nei kelios valandos, taigi

286
man pakaks laiko surasti kelią į raštelyje nurodytą susiti­
kimo vietą:

11 valandą
Mit Hilo gatvė 42.

Liverpulyje yra labai nedaug baltųjų, nes ten siaučia eili­

nių gauja, kuri juos persekioja ir baisiai nemėgsta. Močiutė
pasakojo, kad baltieji stengiasi ten niekada nevažiuoti, mat
esama tam tikro susitarimo: Liverpulio eiliniai neišduos
raganų ir raganių su sąlyga, kad šie laikysis atokiau nuo
Liverpulio.
Tariu sau, kad tai geras planas. Džimas manimi rūpi­
nasi, siunčia mane ten, kur nėra nei baltųjų, nei medžiok­
lių, tačiau geriau įdienojus imu nervintis, negaliu nusėdėti
vietoje. Man neramu, kad šitas planas kitoks, nei galvojau.
Traukinio bilietų Džimas niekada neminėjo. Šnekėjo tik
apie nurodymus.
Žingsniuoju atgal į Kobalto skersgatvį. Manau, kad Bo­
bas jau bus išvykęs prieš kelias savaites, tikiuosi, kad taip,
bet kažkas mane traukia patikrinti. Man svarbu žinoti, ar
tas traukinio bilietas duotas todėl, kad medžiokliai perse­
kioja Bobą - arba dar blogiau, suėmė jį.
Dar nepasiekęs to savo taško, iš kur stebėdavau Tarybos
pastatą, matau, kad skersgatvyje kažkas vyksta, taigi lėtai
einu kita gatvės puse. Prie Bobo durų stovi didžiulis baltas

287
furgonas ir dar vienas automobilis, toliau prie jo, tą nelabai
gerai įžiūriu, bet man atrodo, kad tai tas pats visureigis, ku
ris atvažiavo manęs į Škotiją. Surizikuoju, žvilgteliu pasku
tinį kartą ir pamatau, kaip iš Bobo namų išeina paveikslu
nešinas vyriškis. Tas vyriškis - Klėjus.

Tą naktį nemiegu. Į geležinkelio stotį atvykstu kelios mi

nutės prieš traukiniui išvažiuojant ir susirandu man rezer
vuotą vietą.
Vagonas pustuštis; traukinys ankstyvas. Stengiuosi pa­
matyti visų pro mane praeinančių žmonių akis. Nepastebiu
nė vieno medžioklio.
Esu visai nusivaręs nuo kojų, kelionėje nusnaudžiu.
Traukinys sudreba, pasigirsta pranešimas. Atvykstame į
Liverpulį.

Dabar penkiolika po vienuoliktos, sulig kiekviena minute

Mil Hilo gatvė atrodo vis niūresnė. Žmonių nematyti. 42
numeris - apleistas namas apleistų namų eilėje. Atrodo,
kad išdaužti langai ir graličiai čia įprastas daiktas, bet namo
vidus visai gerai išsilaikęs: plikos lentinės grindys, o vienin­
telis išdaužtas langas - tas, kurį išdaužiau, kad patekčiau
vidun.
Savo kuprinę paslėpiau viename skersgatvyje gal už pu­
sės mylios nuo čia. Pasai ir pinigai užtrauktose striukės ki­
šenėse. Aš apsimuturiavęs arabiška skara ir užsidėjęs tam­
sius akinius, nors saulės nėra. Pirštinės nupjautais pirštais

288
praktiškesnės už įprastines, be to, paslepia tatuiruotę ir
randus ant rankos, bet ne ištatuiruotą pirštą - tą užklijavau
pleistru.
Pasakau sau, kad bėgsiu, vos pamatęs ką nors keisto. Bet
pats save apgaudinėju: čia viskas keista, o man reikia pasi­
matyti su Trevu.
Kai išvystu Trevą, greitu žingsniu įsukantį iš už kampo
ir nešiną plonu plastikiniu maišeliu, esu antrame aukšte ir
žiūriu pro langą. Ir toliau stoviu ten pat, kiek toliau nuo
lango, ir stebiu. Gatvės gale matau vaiką ant dviračio, jis irgi
stebi Trevą.
Nulipu laiptais žemyn; kai Trevas prieina prie durų,
įtraukiu jį vidun, sakydamas, kad čia nėra pati geriausia
vieta susitikti.
- Paprastai visus nurodymus palieku Džimo valiai. Tą jis
gerai sugeba. - Trevas pažiūri pro langą, o paskui vėl atsisu­
ka į mane. - Džimas išvažiavo.
- Išvažiavo? Kur išvažiavo?
- Į užsienį, manyčiau... Tikiuosi. Nemanau, kad Taryba
jį sugavo, bet jie mūsų ieško. Todėl ir persikrausčiau čia.
Džimas sakė, kad čia nepatinka net ir medžiokliams.
Nepapasakoju jam, kad Bobo name mačiau Klėjų, tik
paklausiu:
- Ar ir jūs išvažiuojate į užsienį, Trevai?
Jis atrodo pasiligojęs, bet pabando nusišypsoti ir pa­
plekšnoja kišenę ant krūtinės.
- Turiu bilietus, išlekiu šiandien vakare.

289
 - Puiku. O kaipgi aš?
- Ak taip, gerai, kad paklausei. Viską paaiškina tatuiruo
tės ant tavo mažojo piršto. Vos jas pamatęs, ėmiau daugina)
nutuokti, ką jie čia rezga. Supranti, tos trys mažos tatuiruo
tės atitinka tatuiruotes ant kūno. Ta, kuri ant nago, yra tos,
kuri ant kaklo, atitikmuo, vidurinė susijusi su ta, kuri anl
rankos, o žemiausia - su ta, kur ant kojos. Jie planavo pada
ryti tokį raganiaus stiklainį.
Pažiūriu į savo pirštą.
- Raganių stiklainius labai sunku suvaldyti. Manau, kad
jie stengiasi sukurti labai sudėtingą variantą. Taigi, užuot
dėję į tą stiklainį tavo plaukų, odos ar kraujo, turbūt ruošėsi
nupjauti ir panaudoti tą pirštą. Tada turbūt būtų suraikę jį
į tris dalis ir padarę tris raganiaus stiklainius. Padarytų ką
nors tai tatuiruotei ant piršto, ir tu tai jaustum, tau skaudėtų
didesnes tatuiruotes ant kaklo, rankos ar kojos.
- Kad priverstų mane daryti tą, ką nori?
- Irgi apie tai galvojau. Bet nelabai žinau, kaip tai veik­
tų. Jie galėtų sukelti tau tiek skausmo, kad pats norėtum
paklusti.
- Paklusti arba mirti.
- Paklusti arba kentėti. Kančia - jų specialybė.
- Ar jas galima panaudoti, kad mane nužudytų?
- Na, taip.
Nusiplėšiu pleistrą nuo piršto ir žiūriu į tas mažutes ta­
tuiruotes. Visos jos einia kiaurai per kaulą. Paimu kišeninį
peiliuką ir bedu į tatuiruotę ant nago, norėdamas pažiūrėti,
.n pajusiu ką kakle.
- Nieko? - klausia Trevas.
Papurtau galvą.
- Jos turi būti stiklainyje su tam reikalingu burtu.
- Kada jie būtų tą pirštą nupjovę?
- Manau, kad patikrintų, ar tatuiruotės gilios ir ar visai
sugijusios. Po kelių dienų, ne vėliau nei po savaitės. Tada
būtų patikrinę. Ir, žinoma, jei jos nelabai veiktų, tau dar likę
kiti devyni pirštai.
- Jie vis tiek galėtų tai padaryti? Turiu omeny, jei mane
pagautų ir nukapotų tą pirštą?
- O, taip. Jos visam gyvenimui. Viso gyvenimo proble­
ma. Negali jų pašalinti.
- Maniau, kad jos kažkoks rūšies ženklas ar sekimo
įranga.
- Jos ne sekimui, - sako Trevas. - Bet taip. Manau, kad
tatuiruotės išlįs, kad ir kuo taptum... Turiu galvoje, jei turi
virsmo dovaną, ženklas vis tiek liks.
- Ir tikrai nėra jokio būdo jas pašalinti?
- Gali nusipjauti koją ir ranką, pirštą, bet vis vien liks
kaklo problema.
Lauke pasigirsta riksmai. Eiliniai.
Trevas žvilgteli pro langą, iš kišenės išsitraukia popie­
riaus lapą ir įgrūda man į ranką.
- Čia surašyta, kaip patekti pas Merkurę.

291
 - Ačiū jums, Trevai. Ačiū už viską. - Įsikišu tą lapą giliai
į kišenę.
Trevas ištiesia man plastikinį maišelį ir sako:
- Čia visi tavo odos ir kaulų pavyzdžiai. Sunaikink juo.s.
Sudegink. Jei jie pateks Tarybai į rankas, iš jų jie galės pada
ryti raganiaus stiklainį. Prastą... bet vis tiek.
Žvilgteliu į maišą. Jame plastikiniai indeliai su
pavyzdžiais.
- Kad neliktų jokių abejonių. Niekada. Niekam... kad ką
nors tavo pasilikau sau, - priduria jis.
Manau, kad bijo mano tėvo.
Antrame aukšte dūžta langas.
Krentame ant žemės ir sustingstame.
Pasigirsta dar vienas dūžis... bet toliau. Iš kito namo.
Riksmai.
Žvilgteliu pro langą.
- Velnias! - Pasilenkiu ir sakau Trevui: - Medžiokliai.
Vėl pakeliu galvą pažiūrėti. Gatve eina medžioldė, o trijų
eilinių gauja mėto į ją akmenis. Neatrodo, kad tai ją jau­
dintų. Tačiau medžiokliai dirba tik poromis, taigi kažkur
gatvelėse netoliese turėtų būti dar vienas.
- Mums reikia eiti, - sakau, vėl krisdamas ant grindų.
Nubėgame į namo galą. Durys užrakintos ir užsklęstos.
Skląsčiai nepajudinami. Alkūne išdaužiu langą, išspardau
stiklus ir lipame lauk. Kai pribėgame tvorą kiemo gale, pa­
keliu ir permetu Trevą per vartus, nes tie užkalti, paskui
pats persiropščiu, viršuje apsidairęs kairėn ir dešinėn.

292
 Nieko. Nė vieno.
Pasileidžiame bėgti.
Pabėgę porą gatvių sulėtiname žingsnį, bet nuolat dai­
rausi atgalios.
Atrodo, kad Trevas tuoj vems. Jam jau seniai neberūpi,
kiek esu jam skolingas, taigi atiduodu didžiąją dalį savo pi­
nigų ir sakau:
- Ačiū, Trevai. Jei jums kada ko nors prireiktų... turiu
galvoje... na, suprantate...
Mudu paspaudžiame rankas, jis patraukia į vieną pusę,
o aš - į kitą.
Įkišu ranką į kišenę patikrinti, ar yra tas lapas. Yra.
Tada susivokiu, kad neturiu maišelio.
Sunku patikėti, kad buvau toks kvailas, bet taip jau nuti­
ko. Tikrai jo nepamečiau. Turbūt keldamas Trevą per tvorą
pasidėjau ant žemės.

293
 m edžiokliai

Galėčiau išvažiuoti ir be to maišelio, tikėdamasis, kad jis

tiesiog atrodys kaip šiukšlė, bet... bet, bet, bet. Negalima
nuvertinti priešo. Jei tie mano gabalėliai paklius į rankas
baltiesiems, nebereikės nė piršto; galės padaryti raganiaus
stiklainį iš odos, kraujo ir kaulo.
Tuo pačiu keliu parlekiu į namą. Maišelio nėra nei
skersgatvyje, nei namo kieme, nei pačiame name. Nėra ir
medžioklių.
Velnias!
Iš priekinio namo kambario galiu matyti abu gatvės ga­
lus. Joje tuščia. Sėdėdamas ant grindų bandau sugalvoti, ką
daryti toliau.
Medžiokliai susekė Bobą, dabar gaudo Džimą ir Trevą,
bet manęs nesuseka. Būtų žinoję, kad aš čia, - jų būtų dvi­
dešimt, o ne du. Turbūt nežino ir kas tame maiše, bet gali
žinoti, kad jį nešėsi Trevas.

294
 Lauke vėl pasigirsta riksmai. Priropoju prie lango pa­
turėti, bet akimirksniu vėl nuleidžiu galvą atgauti kvapo
ir susitvarkyti su galva. Medžioklė vėl čia, lygiai kaip ir tie
lrys eiliniai akmenų svaidytojai. Medžioklė nešasi plastiki­
nį maišelį. Turbūt vis dar dairosi Trevo.
Nuskuodžiu viršun, kad geriau tą medžioklę apžiūrė­
čiau. Ji liekna ir aukšta, renka akmenis, kad atsimėtytų.
- Ji tavo draugė?
Atsisuku.
Kambaryje stovi stambi mergaitė su gobtuvu ant galvos.
- Ne, bet ji bus su drauge ar draugu. Ne viena. Turi būti...
- Jos draugė prie namo galo. Jau mačiau ją. - Mergaitė
sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir nužiūrinėja mane nuo
galvos iki kojų. - Maniau, kad tu vienas iš jų, bet atrodai
kitoks. Kas tu?
- Kitoks.
- Ką gi, man nepatinka nei jos, nei tu.
Riksmai liaujasi, aš vėl atsigręžiu į langą. Vienas iš tų ei­
linių nekrutėdamas guli ant žemės - arba be sąmonės, arba
negyvas. Stambioji mergaitė jau stovi prie manęs, irgi žiūri.
- Ar ji čia dėl tavęs?
Žvelgiu į tą medžioklę. Ji prisispaudusi prie namo kitoje
gatvės pusėje, švilpia savo partnerei.
- Ne. - Iš esmės tai tiesa, nes manau, kad jos turbūt seka
Trevą. - Klausyk, aš išeinu... tuoj. Man tik reikia atgauti tą
maišelį.

295
 - Taigi vis dėlto čia tavęs ieško? Gal man tave įduoti?
Šypteliu, nenuleisdamas akių nuo medžioklės, bei
neatsisuku.
- Gali pamėginti.
Pasirodo antroji medžioklė, pasipila daugiau akmenų.
Papurtau galvą.
- Mėtydami akmenis jų neatsikratysite.
- Mano brolis jau ateina. Turi ginklą.
- Jos irgi turi.
Tas eilinis jaunuolis guli gatvėje nejudėdamas. Klausiu:
- Nemanai, kad draugui reikėtų iškviesti greitąją?
- Jei manyčiau, kad ji atvažiuos, gal ir kviesčiau.
Pasirodo dar pora eilinių, bet laikosi atokiai. Abi me­
džioklės stovi prie to gatvėje gulinčio vaikino. Abi atrodo
kiek susinervinusios. Joms visai nenaudinga atkreipti eili­
nių dėmesį. Jei kas nors išsitrauks telefoną, kad jas nufil­
muotų, kaipmat dings iš čia. Negaliu leisti, kad pabėgtų su
mano daiktais.
Stipriai apsivynioju skara ir akimirksniu išbėgu pro duris.
Eidamas medžioklių link prigriebiu porą plytų. Tos vis dar
prie gulinčiojo. Tikiuosi, kad atrodau kaip supykęs draugelis.
- Ką padarėt mano draugui? - dar pridedu kelis
keiksmažodžius.
Medžioklės stovi ramiai ir stebi mane, tarsi netikėda-
mos, kad galiu kelti rimtą grėsmę. Bet aš vis artinuosi. Ta,
kuri toliau nuo manęs, išsitraukia ginklą; aš pasileidžiu
bėgti, ta surinka „stok!“

296
 Bene tai mane sustabdys?
Trenkiu pirmajai medžioklei plyta per skruostą ir prisi­
dengęs jos kūnu puolu antrąją.
Pasigirsta šūvis, paskui dar vienas, išspiriu ginklą jai
iš rankos, ir jis nučiuožia į kitą gatvės pusę. Plyta gavu­
si medžioklė išsijungusi ant grindinio. Aš pritūpęs. Kita
medžioklė irgi, dabar jau su peiliu rankoje.
Tik dabar supratau, kokia ta Selija meistrė. Mergina - me­
džioklė, aukščiausio lygio kovotoja, bet dabar atrodo lėta ir
lengvai nuspėjama, lengvai. Dviem judesiais atimu išjos peilį.
Durti jai neduriu, bet sulaužau abi rankas, taip, kaip iš­
mokė Selija. Prispaudžiu ją prie grindinio, įrėmęs kelį į nu­
garą - lengvai galėčiau nulaužti jai kaklą. Atsuku jos galvą.
Nekenčiu medžioklių. Giliai kvėpuoju, jos plaukai slysta
man tarp pirštų, visai nenoriu nieko žudyti.
- Neblogai! - stambioji mergaitė vienoje rankoje laiko tą
plastikinį maišelį, o kitoje - ginklą. Nukreiptą į mane.
Atsistoju iškėlęs rankas. Mane apsupa eiliniai, ir nusitei­
kę visai nedraugiškai.
- Jos jūsų, - paspiriu gulinčią medžioklę ir žvilgteliu į
kitą, ta dar be sąmonės.
Du eiliniai palinkę prie to vaikino, kuris anksčiau gulėjo,
bet dabar jau sėdi prakirsta kakta. Aplink mane - septyni
eiliniai, pradedant liesučiu paaugliu, baigiant dviem stam­
biais tatuiruotais bičais. Dar vienas ateina gatve, vedinas
pora baltų bulterjerų, stipriai įtempusių savo pavadžius.
Mergaitės brolis su ginklu turbūt irgi jau netoli.

297
 - Jis mano, - linkteliu į maišelį.
Ji padvejoja, bet ištiesia jį man.
- Tau nėra ko čia nei likti, nei sugrįžti.
- Kol kas, - atsakau imdamas maišelį.
Įdomu, kas nutiks toms medžioklėms, bet tai jau eiliniij
reikalas. Prasibraunu pro ratu sustojusią gaują. Patraukiu
priešinga kryptimi nuo to bičo su šunimis, einu sparčiau,
paskui pasileidžiu ristele.
Nesustoju, kol nepasiekiu geležinkelio stoties. Ten pali­
kau Nikitą.

298
 aranas

Nikita stebėjo Bobo namus, kai ten buvo Klėjus. Išvydo

mane ir pasekė. Nemačiau jos, kol neišdygo man prieš akis.
Pavaišinau kakava.
Tikrasis Nikitos vardas - Elena. Jos akys nuostabios,
tarsi jūra, skaidri žydra jūra, jomis teka žydros ir žalsvos
srovės. Ji pusgrynė. Mama buvo baltoji ragana, o tėvas -
eilinis. Mirus mamai, Elena atsidūrė už baltųjų bendruo­
menės ribų, galima sakyti, buvo atstumta. Jos artimiausia
raganų pusės giminaitė - močiutė, kuri apsimeta, kad Elena
neegzistuoja. Gyvena Londone su tėvu ir sakosi vaikštanti į
mokyklą, „į pusę pamokų“. Dar sakosi esanti šešiolikos, bet
nelabai tikiu, mat atrodo jaunesnė.
Ji papasakojo, kad Džimas išvažiavo į Prancūziją ir kad ji
norėjo važiuoti kartu, bet jis neleido. Truputį pasipasakojau
apie save. Ir apie Araną, Deborą ir močiutę, ir Analizą. Ji
sutiko padėti perduoti Aranui žinutę.
Elena laukia manęs, kaip susitarėme. Kol buvau susitikę
su Trevu, ji internete ieškojo informacijos apie Aran.)
Daug nerado, bet jo buvusios mokyklos tinklalapyje yr.»
straipsnelis apie tai, kad jis laimėjo kažkokį prizą ir ruo
šiasi Kembridže studijuoti mediciną. Sėdame į pirmą trau
kinį, važiuojantį iš Liverpulio ta kryptimi. Kai atvykstame
į Kembridžą, jau vėlu, liepiu Elenai apsistoti viešbutuke.
Supratusi, kad naktį praleisiu lauke, ji nenudžiunga, bei
geroji Elenos savybė ta, kad ji greitai susivokia, jog esama
ginčų, kurių ji tikrai nelaimės.
Kitą rytą susitinkame devintą. Viešbutuko šeimininkė
davusi Elenai bukletą apie Kembridžą ir nedidelį žemėlapį.
Elena pareiškia apibėgsianti universitetą ir išsiaiškinsianti,
kiek ten medžioklių. Ji neabejoja, kad bus kas stebi Araną.
Sutariame vėl susitikti vakare.

- Mačiau vieną medžioklę. Ketvirtą valandą ją pakeitė

kita, tad atrodo, kad Aranas stebimas visą parą, dvylikos
valandų pamainomis. Jei jie manytų, kad bandysi su juo su­
sitikti, jų ten būtų kur kas daugiau.
Linkteliu. Nebandysiu. Nenoriu pridaryti jam dar dau­
giau bėdos, nei jau esu pridaręs.
Elena mano, kad jai geriausia susitikti su Aranu valgyk­
loje per pusryčius. Galvoja, kad pavyks ten patekti ir pri­
sėsti prie jo kaip jo viešniai. Medžiokliai trinasi lauke, taigi
didžiąją dalį laiko Arano nemato.
Paduodu jai savo nupieštą piešinėlį.

300
 - Jis supras, kad tai nuo manęs.
- Gerai. Bet dar tave ir nufotografuosiu.
Oi.
- Tik parodysiu jam savo telefone. Kad tave pamatytų,
kaip dabar atrodai. Galėtume ir nufilmuoti.
Papurtau galvą.
- Tik nuotrauką.
- Galėtum pakalbėti su juo telefonu.
Papurtau galvą. Negalėčiau.

kaukiu parke, kur sutarėme susitikti. Man bloga.

Elena protinga. Nepridarys kvailysčių.
Bet man vis tiek bloga.

Kai pamatau ją ateinančią, jau pusiaudienis. Ji šypsosi. Plačiai.

- Viskas praėjo puikiai. Iš pradžių jis atrodė kiek sutri­
kęs, bet paskui parodžiau tavo piešinį, ir jis labai nudžiugo.
Vis glostė jį. Norėjo, kad tavo nuotrauką atsiųsčiau jam į
telefoną, bet pasakiau, kad tai pernelyg pavojinga. Tada jis
žiūrėjo į ją, kol kalbėjomės.
Mokslai jam patinka. Jis pajuto savo dovaną, tai gydy­
mas, bet ji nelabai stipri. Jis ilgisi namų ir Deboros. Debora
gyvena močiutės name. Turi draugą, vardu Deividas. Juodu
nori susituokti.
- Susituokti!
- Ji nori vaikų. Aranas sako, kad Deividas šaunus. Ne­
turi nieko bendro nei su Taryba, nei su medžiokliais. Jis

301
baltasis raganius iš Velso. Dirba staliumi. Aranui atrodo,
kad jis tau patiktų. Debora dirba vienoje kontoroje mieste.
Aranas sako, kad jai ten patinka. Prašė perduoti tau, kad
jos dovana nuostabi.
- O kokia ji?
- Na, ne visai supratau, bet ji kažkaip susijusi su gebėji­
mu tvarkytis su popieriais. Nežinau, gal jis pajuokavo.
Nemanau, kad jis juokautų, bet darbas su popieriais at­
rodo kažkokia nesąmonė.
- Dar pasakojo, kad tavo močiutė mirė prieš tris mė­
nesius, kai Aranas buvo grįžęs namo atostogų. Sakė, nuėjo
gulti pareiškusi, kad pavargo. Mirė naktį.
- juk paklausei jo, taip? Ar ji nusižudė?
- Paklausiau. Atsakė, kad nežino. Kad Deborai atrodo,
jog ji galėjo išgerti kurio nors iš savo viralų.
Žinau, kad Debora neklysta.
- Aranas pasakojo, kad po to, kai tave išsivežė, Taryba
dažnai išsikviesdavo močiutę į Londoną apklausti. Ji nesu­
tikdavo atsakyti į jokius klausimus.
- Ar jie kada tardė Araną?
- Jis sakė, kad ne, bet nelabai moka meluoti.
- O Deborą?
Elena linkteli.
- Pasakojo, kad prieš kelis mėnesius medžiokliai iškrėtė
namus. Debora nugirdo, kad jie kažką šnekėjo apie „neiš­
manėlius Taryboje“. Jie nujautė, kad tu pabėgai. Klausė, ką

302
jie tau padarė ir kur laikė. Atsakiau, kad nežinau. Pasakiau,
kad tau viskas gerai.
- Ačiū. Apie tatuiruotes nepapasakojai?
- Ne. Gi sakei nepasakoti. - Ji atsidūsta ir pabando nusi­
šypsoti. - Paklausiau ir apie Analizą. - Elenos tonas nedaug
žadantis. - Po to, kai tave išvežė, jis su ja nebesikalbėjo. Jiems
su Debora neleidžiama prie jos artintis net per šventes ar ves­
tuves. Jis girdėjo, kad jos dovanojimo ceremonija buvo kukli.
Praeitą rugsėjį jai sukako septyniolika.
- Ji dar mokosi mokykloje, taip?
- To neklausiau. Man pasirodė, kad jis nenori apie ją
kalbėti.
- Joo, ką darysi. Jis nepritarė mūsų bendravimui.
- Kodėl?
- Manė, kad prisišauksiu bėdą. Jos šeima labai balti,
puikūs. Gryniausi iš grynųjų. Turi reikalų su Taryba... su
medžiokliais.
- Neatrodo, kad ji galėtų tau patikti.
- Ji kitokia nei jie visi.
Ir ji man patinka, labai patinka.
- Juk nesiruoši važiuoti namo, kad su ja susitiktum?
Dažnai apie tai pagalvoju, bet žinau, kad tai būtų kvailystė.
Elena sako:
- Pasakiau Aranui, kur gyvenu Londone. Jis sakė, kad
mums gal reikėtų kada susitikti. Pamaniau, kad galėčiau
perduoti jam tavo žinutes. Man patiktų būti tarpininke.

303
 Nežinau. Gal būtų geriau, jei daugiau niekada su jais
nesusisiekčiau. Bet jei kas ir galėtų būti tarpininke, tai tik
Elena.
- Elena, nenoriu, kad prisidarytum bėdų su Taryba, -
sakau jai.
- Cha! Per vėlu.
Ji išsitraukia mobilųjį.
- Nufotografavau Araną. Ir truputį pafilmavau.
Tariu sau, kad neverksiu, tik ne matant Elenai, ir iš pra­
džių man tai pavyksta. Aranas atrodo kiek vyresnis, bet
plaukai tokie patys. Išblyškęs, bet atrodo gerai. Bando šyp­
sotis, bet jam nelabai pavyksta. Truputį papasakoja, ką vei­
kia universitete, apie Deborą ir Deividą, o paskui pasako,
kad labai manęs pasiilgo ir norėtų pasimatyti, bet supranta,
kad tai neįmanoma. Tikisi, kad jaučiuosi gerai, išties gerai,
ne tik fiziškai, bet ir viduje, ir sako visada tikėjęs manimi
ir žinąs, kad aš geras žmogus, dar tikisi, kad man pavyks
pabėgti, kad žiūrėčiau, kuo pasitikėti, ir kad turiu nesigrę-
žioti į juos, kad jiems su Debora viskas bus gerai ir jie bus
laimingi, žinodami, kad aš laisvas, taip jis apie mane ir gal­
vos - kad aš laimingas ir laisvas, visados.
Pažiūrėjus tai, man tenka paėjėti į šoną. Taip norėčiau
Araną pamatyti gyvai ir būti su juo, bet žinau, kad negaliu.
Niekada negalėsiu.

Vėliau padėkoju Elenai už pagalbą. Nežinau, ką dar padary­

ti. Pasiūlau pinigų, bet ji jų neima, taigi nusiperkame žuvies

304
lešloje su keptomis bulvytėmis ir suvalgome parke. Pasa­
kau, kad ji turi sugrįžti pas tėtį, ji prieštarauja, bet neilgai.
Paima bulvytę ir paklausia, ką ruošiuosi daryti toliau.
- Gauti tris dovanas.
- Vadinasi, ruošiesi susirasti Merkurę.
O man įdomu, kaip bus su Elena.
- Tai kaip su tais pusgryniais, Elena? Ar jiems rengiamas
dovanojimas? Ar jie turi dovaną?
- Dovanojimas jiems nerengiamas, nebent Taryba duo­
tų leidimą, bet tai nutinka retai, o mainais už tą leidimą turi
jiems dirbti. Aš niekada nedirbsiu Tarybai; jie mus niekina.
Bet esu girdėjusi apie pusgrynius, kuriems raganiai tėvas
ar motina surengė dovanojimą ir kurie pajuto savo dova­
ną. Mano močiutė Tarybos bijo taip, kad net nepasimato su
manimi; ji niekada man nepadės.
- Ir ką? Ką ruošiesi daryti? Jei nei Taryba, nei močiutė
neduos tau trijų dovanų?
- Dar nežinau. Visada galima kreiptis į Merkurę. Bet tik
pačiu blogiausiu atveju.
- Ką žinai apie ją?
- Ji tikra bjaurybė. Sklinda gandai, kad mažas mergai­
tes ji padaro vergėmis. Taigi dar nepulsiu prašyti jos pagal­
bos. Tau nevertėtų ja pasitikėti. - Elena paima riebaluotą
bulvytę.
- Bet aš ne maža mergaitė.
- Mažų berniukų ji vergais nedaro; ji juos valgo. - Elena
įsimeta bulvytę į burną.

305
 - Tu rimtai?
Elena linkteli ir nuryja.
- Taip girdėjau. - Paima dar vieną bulvytę ir pakelia į
mane akis. - Ne žalius. Prieš tai išverda.

306
 o
penkta dalis

gabrielius
 Ženeva

Ženevos oro uostas. Kelionė buvo kupina įtampos: reikė­

jo išsiaiškinti, kaip įsigyti lėktuvo bilietą, paskui skristi ir,
baisiausia, stovėti prie pasų kontrolės. Tačiau mano pasas
suveikė puikiai.
Nurodymuose, surašytuose ant to Trevo duoto lapelio,
rašoma, kad antradienį vienuoliktą valandą būčiau prie
sukamųjų stiklinių durų. Pro jas įeina ir išeina žmonės.
Įvairaus amžiaus: verslininkai su nedideliais lagaminais ant
ratukų, skrydžių palydovės su visai mažulyčiais lagaminais
ant ratukų, lakūnai su juodais odiniais lagaminais ant ratų,
turistai su milžiniškais lagaminais ant ratų. Visi žingsniuoja
greitu žingsniu, bet neatrodo skubantys ar suirzę, tik trau­
kia ten, kur jiems reikia.
Esu ten ir aš, su tamsiais akiniais, kepuraite, arabiška
skara, pirštinėmis be pirštų, šilta žalia kariška striuke, džin­
sais ir auliniais batais, nešinas apdriskusia kuprine.

309
 Nežinau, kiek dabar valandų, bet čia stoviu jau ištisą am
žinybę: vienuolikta valanda jau seniai praėjo.
Mano žvilgsnį pagauna judesys kavinėje. Mane mosiu
pakviečia jaunuolis su tamsiais akiniais.
Nuvinguriuoju siaurais tarpais tarp staliukų ir atsistoju
priešais jį. Nepakeldamas akių jis teliūškuoja apypilnį ka­
vos puodelį, tada išgeria viską iki dugno. Paskui stodamasis
padeda tą puodelį ant lėkštutės, čiumpa mane už rankos Ir
paskubomis nusitempia pro tas sukamąsias duris į gretimą
pastatą - geležinkelio stotį.
Eskalatoriumi nusileidžiame į ketvirtą platformą ir iš­
kart šokame į traukinį. Čia niūru. Traukinys dviaukštis,
mudu užlipame į viršų, ir ten jis paleidžia mano ranką. Su­
sėdame ant minkštos, į sofą panašios sėdynės su staleliu
priešais.
Mano pasitikėjas atrodo vyresnis už mane gal pora
metų, tikriausiai bus maždaug Arano amžiaus. Tamsokos
odos, banguotais plaukais iki pečių, tamsiai rudais su švie­
sesnėmis sruogomis. Šypsosi suspaustomis lūpomis, tarsi
išgirdęs kokį gerą sąmojį. Jo akis dengia veidrodiniai avi-
atoriaus akiniai sidabriniais rėmeliais, beveik tokie patys
kaip manieji.
Traukinys pajuda, ir po kelių minučių tolimajame va­
gono gale pasirodo bilietų kontrolierius. Mano pasitikėjas
nulipa žemyn, aš - jam iš paskos. Stovime prie durų. Jis
lieknas, kiek aukštesnis už mane ir nešnypščia mobiliuoju
telefonu.

310
 Manau, jis gali būti juodasis raganius. Norėčiau pama-
lyli jo akis.
Traukinys sustoja po minutės. Centrinėje Ženevos stoty­
je. Pasitikėjas ima greitai eiti, aš seku per žingsnį iš paskos.
Taip einame kokią valandą, visąlaik sparčiu žingsniu,
bet vis sukame pro tas pačias vietas; mat atpažįstu kelių
parduotuvių vitrinas ir ežero vaizdus. Galiausiai prieina­
me daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalą ir sustojame
prie seno pastato, labai panašaus į visus kitus, durų. Gatvė
rami, stovi keli automobiliai, jokio judėjimo, jokių kitų pės­
čiųjų. Pasitikėjas suspaudo kodą į pultelį prie durų, sakyda­
mas man:
- Devyni-devyni-šeši-šeši-vienas... aišku?
- Devyni-devyni-šeši-šeši-vienas... aišku, - atsakau.
Jis smarkiai atplėšia duris tiesiai man į veidą, taip, kad
tenka delnu jas atmušti. Nušuoliuoju paskui jį laiptais į vir­
šų, į viršų, į viršų, į viršų, į viršų...
Taip iki pat šešto aukšto, viršutinio, kur laiptai baigiasi
nedidele aikštele. Ten - vienos medinės durys.
Ir vėl jis naudoja ne raktą, o kodą:
- Penki-septyni-šeši-trys-du... aišku?
Ir įeina vidun, užtrenkęs duris už savęs.
Stoviu ir dairausi. Durų lakas apsilupęs, laiptų aikštelė
plika, tinkas sutrūkinėjęs, kampe kadaruoja senas pajuodęs
voratinklis. Kybo ir tuščia tyla. Šnypštimo nėra.
Jis atidaro duris.
- Penki-septyni-šeši...
 - Žinau.
Jis nebesišypso, bet tamsių akinių nenusiėmęs.
- Užeik.
Nepajudu.
- Čia saugu.
Nugara laikydamas duris plačiai atidarytas jis pakartoja:
- Čia saugu.
Kalba tyliai. Jaučiasi keistas akcentas. Turbūt šveicariškas.
Žengiu per slenkstį, ir durys už manęs užsidaro. Jaučiu,
kaip jis mane stebi. Man nepatinka, kai jis man už nugaros.
Vaikštinėju po kambarį.
Jis didelis, su virtuvėle dešiniajame kampe: kelios spinte­
lės, kriauklė, orkaitė. Praeinu židinį ir nedidelę seną sofutę.
Kilimo nėra, grindų lentos nulakuotos tamsiai rudai, kone
juodai, patiesti trys įvairių dydžių persiškų raštų kilimėliai.
Sienos dažytos kremine spalva, bet nėra nei paveikslų, nei
ko nors kito, jei neminėsim ilgos dūmų dėmės virš židinio.
Atrodo, kad tas židinys su grotelėmis ir keliais nuodėguliais
čia gali būti vienintelis šilumos šaltinis. Šalia jo - didelė
malkų krūva, laikraštis ir degtukų dėžutė. Kairėje nedidelis
langas, išeinantis į ežerą ir kalnus už jo. Matau mėlyną van­
denį ir eilę žalsvai pilkų kalnų. Prie lango - medinis stalas
ir dvi prancūziškos kavinės stiliaus kėdės.
- Išeidamas langą palikau pravirą. Nuo ugnies kambary
prisirenka dūmų.
Jis prieina prie židinio ir ima krauti malkas.
Aš stebiu.

312
 Uždega malkas laikraščiu, bet jos užgęsta.
- Noriu pamatyti Merkurę.
- Taip. Žinoma.
Bet nesiliauja krapštęsis su ugnimi.
- Man neatrodo, kad ji čia būtų.
-N e .
Nueinu prie vieno iš kitų dviejų kambarių ir atidarau
duris. Jaučiu, kad jis nebe tą ugnį degioja, o stebi mane.
Mažame gretimame kambarėly stovi lova, kėdė ir senoviška
medinė drabužių spinta.
- Čia mano kambarys, - sako, praeidamas pro mane už­
daryti spintos durų. Nelabai ten yra į ką žiūrėti. Lova nepa­
klota. Ant kėdės guli knyga.
Įlendu pro duris ir klausiu:
- Gera knyga?
Jis vėl man nusišypso, išeina iš kambario ir prieina prie
kitų durų.
- Čia vonios kambarys, - ištaria labai tiksliai, tarsi būtų
praktikavęsis.
Vonios kambarys didesnis už jo miegamąjį, jame stovi
unitazas su aukštai viršuje pakabintu bakeliu ir grandine,
ir didelė balta vonia per vidurį. Sienos ir grindys išklijuotos
juodomis ir baltomis plytelėmis.
Atsigręžiu į butą ir klausiu:
- Ar čia turėčiau apsigyventi, ar ką?
- Kol Merkurė bus pasirengusi tave priimti.
- O kada tai įvyks?
 - Tada, kai ji manys, kad saugu.
Neapleidžia jausmas, kad jis neužtikrintas, bet gal taip
yra dėl jo akcento. Viskas skamba tarsi klausimai.
- Su ja pasimatyti man reikia greitai. Yra tam tikra data.
Jis neatsako.
- Dirbi jai?
Jis gūžteli:
- Ji paprašė tave pasitikti ir pabūti su tavimi, kol bus pa­
sirengusi tave priimti.
Pasitrinu veidą rankomis ir apsidairau po kambarį.
- Negaliu miegoti čia, viduje.
- Parodysiu tau, kur terasa.
Jis apeina vonią, prieina prie lango ir pakelia jį. Iškišu
galvą, o paskui ir pats išlipu. Nedidelė aikštelė, apsupta ke­
turių aukštų pilkų čerpių stogų. Uždaras rojus. Plokštuma
maždaug mano narvo dydžio, ir nė pats nepajuntu, kaip
pasakau:
- Man reikia avikailių.
Jis linkteli ir šypsosi, tarsi puikiai žinodamas, ką turiu
omeny, sako, kad gaus.

Bute aš vienas. Mano besišypsantis draugas išėjęs. Palan-

džioju po spintą jo kambary, bet ten nieko doro nepamatau.
Apžiūriu stogą, užsiropščiu vienu stačiu terasos šlaitu.
Stogas staigiai leidžiasi, jei nučiuožtum, niekas nesulaikytų,
kristum tiesiai į gatvę iš šešių aukštų aukščio. Paeinu stogo
kraštu. Tarpas iki kito namo siauras, bet būtų neįmanoma
nušuoliuoti stogais, mat gretimi namai aukštesni. Iš galo tas
namas lygiai toks pats kaip ir iš priekio. Avarinio išėjimo
nėra. Ta terasa tikri spąstai.
Bet nelabai turiu iš ko rinktis. Iki gimtadienio liko ma­
žiau nei mėnuo ir daugiau neturiu kur eiti. Privalau gauti
Iris dovanas arba mirsiu, dabar tuo jau neabejoju. Man rei­
kia Merkurės.

Terasoje, pasirodo, visai gera miegoti, ji užstota nuo vėjo ir

gatvės triukšmo. Pasiklojus porą tų kilimėlių ir dar įlindus į
savo miegmaišį man visai nešalta. Dangus skaidrus, pilna­
tis, todėl iki pat ryto nė nosies vidun nekišiu.
Kai mane pažadina tas mano pasitikėjas, mėnulis aukš­
tai danguje. Jis atnešė avikailių. Šešis. Jie stori ir švarūs, pa­
siklojus ir užsiklojus tiesiog tobula.
Jis prisėda ant žemės priešais mane. Jo kojos ilgos, bet
matau, kad raumenys stiprūs. Sėdi sunėręs rankas ir kiek
palenkęs galvą į šoną. Vis dar su tamsiais akiniais, užsikišęs
plaukus už ausų.
Užsimerkiu. Kai po kelių minučių vėl atsimerkiu, jo ne­
bėra. Jis juda tyliai. Man ta jo savybė patinka.

Rytas. Guliu, bandau susipažinti su aplinka, stebiu, kaip

švintant šviesėja dangus, kaip atėjus dienai jis tampa dar
ryškesnis. Miesto garsai - neaiškus, prislopęs dundesys.
Namas skleidžia nestiprų šnypštimą. Užuodžiu duonos
kvapą, ir man suurzgia pilvas.
 Virtuvėlėje mano pasitikėjas stovi atsirėmęs į spintelę,
vis dar su tamsiais akiniais.
- Pusryčiausi?
To iš juodojo raganiaus nesitikėjau.
- Turiu raguolių, bandelių, duonos... džemo. Apelsinų
sulčių. Verdu kavą, bet yra ir kakavos.
- Kuo tu vardu? - klausiu.
Jis plačiai išsišiepia ir parodo eilę lygių dantų.
- O tu kuo?
Prieinu prie kėdės ir pažiūriu pro langą. Jis sudeda mais­
tą ant stalo. Kava stipri, su pienu, jis įpila jos į dubenėlį. At­
sisėda priešais mane ir įmerkia raguolį į kavą, aš padarau tą
patį. Dar niekada nevalgiau tokio sviestinio raguolio. Visai
nieko. Bet Selija nepritartų.
Jis nenuleidžia nuo manęs akių, nors tuose jo akinių
veidrodžiuose matau tik save. Jo pirštai ilgi ir kaulėti,
tiesą sakant, pabalę, turint omeny, kad jis gana tamsios
odos. Pabaigęs raguolį, perplėšia per pusę nedidelį pailgą
kepalėlį baltos duonos, o nuo vienos pusės atsiplėšia dar
mažesnį gabalėlį. Atsipjauna gabalą kieto, šalto sviesto ir
uždeda ant duonos. Tobulas stačiakampis gabalėlis svies­
to ant išdraskytos duonos. Įsikiša tai į burną ir susičiau­
pęs kramto, o man visąlaik atrodo, kad jis bando sulaikyti
šypseną.
- Atrodai savimi patenkintas, - sakau.
- Man malonu su tavimi susipažinti. - Jis pakelia ranką
prie akinių ir paima juos taip, tarsi ruoštųsi nusiimti, bet

316
nenusiima. - Tai skamba labai jau angliškai, ar ne? Neita-
nai, man labai malonu su tavimi susipažinti.
Ir tą akimirką mane suima pyktis.
Jis nusijuokia.
- Bet tu ir juokingas. Labai. Patinki man. Susirauki
kaip... na, iš tiesų susirauki, - jis vėl nusijuokia.
Atpjaunu gabalą sviesto. Paskui dar vieną. Ir dar vieną.
- Ko tu nenusimauni pirštinių?
- O kodėl tau nenusiėmus akinių?
Jis juokiasi. Paskui paima mano atpjautą gabalą sviesto ir
užsideda ant duonos. Baigęs kramtyti, sako:
- Gabrielius.
Uždedu sviesto ant duonos ir paragauju. Jis skanus,
riebus.
- Iš kur žinai mano vardą?
- Visi žino tavo vardą, - nusišypso jis.
- Ne, ne visi.
Jis gurkšteli kavos, pateliūškuoja ją dubenėlyje, paskui
vėl siurbteli.
- Na, taip. Tu teisus, ne visi. Bet visi juodieji Europoje,
kai kurie juodieji Amerikoje, dauguma Europos baltųjų...
dauguma viso pasaulio baltųjų. Tačiau tik labai nedaug eili­
nių, labai nedaug. - Jis gūžteli. - Taigi... ne, ne visi.
O aš matau tą garsųjį asmenį, žvelgiantį į mane iš veid­
rodinio stiklo, jis jau nebesirauko, bet atrodo gana vargin­
gai. Nusuku akis į langą, į tolumoje boluojančius kalnus.
- Ar tikrai taip blogai būti Neitanu?
 Visi mano kada nors sutikti baltieji žinojo, kas aš toks,
Vos pažvelgdavo ir... tarsi būtų didelėmis raidėmis ant kak
tos užrašyta. Regis, kad juodųjų pasaulyje irgi bus tas pats.
Atsisuku į jį.
- Labiau norėčiau būti nežinomas.
- Taip nebus. - Jis nusibraukia plaukus nuo akių, bet
bent jau nustoja šypsotis. - Tik ne tada, kai tavo tėvas tas,
kas yra.
O jo tėvas o jo tėvas o jo tėvas o jo tėvas...
- O kas tavo tėvas? - klausiu. - Gal esu apie jį girdėjęs?
- Ne, tikrai ne. O mama... irgi ne. Du puikūs juodieji ra­
ganiai, bet ne įžymūs. Sakydamas „puikūs“, turiu galvoje...
garbingus... kaip juodiesiems. Tėvas dabar gyvena Ameri­
koje. Jam teko išvykti, kai nužudė mano močiutę - mamos
mamą. - Jis trukteli pečiais. - Vertėtų paminėti, kad tai
buvo savigyna; močiutė puolė tėvą. Tai sudėtinga... Ji kal­
tino jį dėl mamos mirties. - Jis suka savo tuščią kavos puo­
delį. - Šiaip ar taip, jie jokios įžymybės.
- Bet mėgsta smurtą.
- Kalbant tiek apie smurtą, tiek apie šlovę, tavo giminė
gerokai lenkia manąją.
 gabrielius

Iš buto išeiti man negalima, tik miegoti į terasą. Miegu nor­

maliai. Įprastiniai košmarai.
Kartais po pietų pasnaudžiu ant sofos. Daugiausia būnu
vienas. Tam tikra prasme tai blogiau nei narve. Ten bent jau
galėdavau pabėgioti. Čia tik gulinėju.
Ir kasdien klausinėju:
- Kada galėsiu susitikti su Merkure?
- Galbūt rytoj, - kasdien atsako Gabrielius.
Sakiau jam, kad man reikia trijų dovanų ir kad iki gimta­
dienio liko mažiau nei mėnuo. O jis vis klausinėja visai kitų
dalykų, dalykų apie mane: kur buvau pastaruosius dvejus
metus, ar turėjau reikalų su Taryba, su medžiokliais. Nieko
jam nepasakoju, visa tai asmeniška.
Gabrielių matau rytais. Jis atneša pirkinius, su manimi
papusryčiauja, o tada mudu susiplauname indus. Kartais jis
man primena Seliją ir visus jos darbus. Jis visada plauna, o
aš šluostau. Ir kasdien sako:
 - Šiandien plausiu aš. Nešlapink pirštinių.
Tuos žodžius jis ištaria nutaisęs rūpestingą miną. Kai
parodau jam vidurinį pirštą, tik nusijuokia.
Dar nebuvau nusimovęs nei pirštinių, nei nusirišęs ska
ros. Miegu su jomis, gyvenu jose. Jei Gabrielius pamatyti)
mano tatuiruotes arba randus ant riešo, sulaukčiau daug
klausimų, o to visai nenoriu.
Kai suplauname indus, jis dar truputėlį pabūna, o paskui
išeina iš buto, ir pamatau jį tik per kitos dienos pusryčius.
Man atrodo, kad nuo tada, kai aš čia, jis nenakvojo savo
miegamajame, bet tiksliai nežinau. Lovos jis niekuomet ne­
kloja: kartais guli ant jos ir skaito.
Klausinėti Gabrielius pradeda jau pirmą dieną po pus­
ryčių, bet aš tiesiog susitelkiu į indų šluostymą. Kai jis pa­
galiau suvokia, kad savo gyvenimo istorijos nepasakosiu,
bando kitas temas: visų pirma - knygas. Mat skaito labai
gerą knygą, kažkokį Keruaką.
- O tu turi mėgstamiausią?
Aš uoliai šluostau lėkštę, pamažu, vis suku ir suku rankš­
luostį, labai sausai nušluostau ir neatsakau. Tada Gabrielius
išvardija savo mėgstamiausias knygas. Kelias prancūziškas,
visai negirdėtas, paskui kelias angliškas, taip pat negirdė­
tas - tiesa, apie Vėtrų kalną kažką girdėjau, - o paskui ima
vardyti amerikiečių rašytojus. Nesuprantu, ar jis čia giriasi,
ar visada toks būna.
Kai jis galiausiai užsičiaupia, padedu labai gerai nusau­
sintą lėkštę ant labai sausų lėkščių krūvos ir pareiškiu:

320
 - Niekada nesu perskaitęs jokios knygos.
jo kairioji ranka kriauklėje, riešas aplipęs putomis. Jis
nustoja plauti.
- Tačiau mėgstamiausią turiu. Solženicyno. Viena Ivano
I )cnisovičiaus diena. Ar esi ją skaitęs?
Jis papurto galvą.
Aš trukteliu pečiais.
- Kaip ji gali būti tavo mėgstamiausia... jei nesi jos
skaitęs?
Man norisi jam surikti:
- Nes boba, kuri laikė mane prirakintą narve, buvo be­
protė rusofilė, tu kretine lepūnėli šveicariškas idiote.
Man norisi klykti ir staugti. Nespėjus nė apsižiūrėti, į
grindis dūžta lėkštės, o aš ir pats nesuprantu, kaip taip stai­
giai įsiutau. Giliai kvėpuoju, Gabrielius stovi, o jam nuo
pirštų varva putos.

Kitą dieną pusryčius valgome iš naujų lėkščių, Gabrielius

nešneka; skaito Solženicyną.
Aš valgau duoną, geriu kavą ir žiūriu pro langą.
Klausiu:
- Ar gerai skaityti su tamsiais akiniais?
Atsakydamas jis tik pakelia didįjį pirštą.
Kai jau plauname indus, Gabrielius, padėjęs knygą į šoną,
pabando dar kartą - šįkart apie meną. Nesiliauja tarškėti apie
Monė ir Manė, dar kažką panašaus. Nė nenutuokiu, apie ką
jis šneka. Juk negali visi juodieji raganiai būti tokie, ką?

311
 Sakau jam:
- Man nereikia paskaitos apie meną. Noriu tik ištrūk! I
iš šito nesąmoningo buto ir susitikti su Merkure. Artėja pa
skutinė diena. - Dar pridedu ir kelis keiksmažodžius.
Kai jis išeina, prisimenu vieną kadaise Arano duotą
knygą. Su Da Vinčio eskizais. Buvau ją beveik pamiršęs.
Tie eskizai buvo tikrai geri. Stalčiuje susirandu pieštuką,
bet popieriaus nėra, taigi išsiplėšiu lapą iš Gabrieliaus
knygos.
Pabaigęs piešinį imu ir sudeginu jį. Bet ugnis baisiai
pridūmina.

Trečią dieną per pusryčius jis sako pabaigęs Vieną Ivano

Denisovičiaus dieną ir kad ji jam patikusi. Paskui paklausia,
kuo gi ji patiko man.
Žinoma, tam yra milijonas priežasčių. Gal jis tikisi kokio
gudraus atsakymo, ar ką?
- Taigi, - klausia, - kuo ji tau patiko?
- Tuo, kad jis išgyvena, - atsakau.
- Taip, aš irgi tuo džiaugiuosi, - linkteli Gabrielius.
Plaudamas indus jis užveda kalbą apie laipiojimą kal­
nais. Jis labai mėgsta laipioti. Liaujasi plovęs indus ir ima
lipti virtuvės spintelėmis. Jis gabus... tikslus ir greitas. Sako,
kad jam labiausiai patinka laipioti Verdono tarpeklyje,
Prancūzijoje.
Tada paklausia manęs, kokia mano mėgstamiausia vieta.
- Velsas, - atsakau.

322
 Kai jis išeina, aš išsiplėšiu iš jo knygos dar vieną lapą ir
nupiešiu jį, laipiojantį virtuvės spintelėmis.

Ketvirtoji diena, Gabrielius ėmėsi poezijos. Už bandymą

j.un galima rašyti dešimtuką, bet jei jis bando sudėlioti
mano gyvenimo istoriją, poezija čia nepadės. Tik pagal­
vokit - poezija! Tada aš imu juoktis. Išties juoktis. Mes -
juodieji raganiai, besislepiantys nuo medžioklių, mūsų bijo
baltieji... o čia mudu plauname indus ir kalbamės apie poe­
ziją. Juokiuosi net susirietęs. Paskausta pilvą.
Gabrielius žiūri. Su manimi nesijuokia, man atrodo, kad
nesupranta, kas man taip juokinga, bet šypsosi. Šiaip ne taip
nusiraminu, bet Gabrieliui bepasakojant apie kažkokį didį
poetą vis nesusilaikau nesukrizenęs. Jis net padeklamuoja
eilėraštį. Prancūziškai, todėl man tai nedaug ką sako, bet iš
to nesijuokiu.
Paklausiu apie jo akcentą. Jo mama buvo anglė, o tėvas
yra šveicaras. Gabrielius gimęs Prancūzijoje, paskui metus
su tėvu ir seserimi gyveno Amerikoje. Angliškai kalba pui­
kiai, bet amerikietiškai - dar geriau, taigi kalba su keistu
prancūzišku-amerikietišku akcentu. Sako, kad į Šveicariją
grįžo jau gavęs dovaną. Kokia ta dovana - nesakė, o aš jo
neklausiu.
Tądien po pietų nusprendžiu, kad pakaks. Išsliūkinu iš
namų, nueinu prie ežero ir patraukiu kalnų link. Sugrįžęs
neberandu tos gatvės, tenka vėl grįžti prie ežero ir bandyti
susiorientuoti. Žmonės skuba į namus ar barus ir kavines.

323
Visi šnypščia telefonais, o pats miestas ūžia mano galvoje tai
si variklis. Einu gatve palei ežerą. Dabar debesys pasislėpę u)
žemų debesų, ir nors žinau, kad jie niekur nedingo, jų nema
tau; dėl to rūko net ir didžiulis ežeras atrodo susitraukęs iki
tvenkinio. Kateriai prie prieplaukos pro jį vos boluoja. Išgirs
tu du balsus, vyriškus, kalba prancūziškai. Paskui nutyla.
Atsisuku ir pamatau, kaip mane stebi juodai apsirengu­
si žmogysta, ir iš paskutiniųjų stengdamasis apsimesti ne
skubantis, nors adrenalinas tiesiog varo mane lėkte lėkti,
nueinu į šoną. Pasigirsta švilpimas: medžioklė šaukia savo
partnerę. Dabar jau imu bėgti.
Laikausi šoninių gatvelių, susirandu įėjimą į kažkokį
barą ir lūkuriuoju kampe, iš kur pro langus matyti gatvė.
Gatvėje pilna eilinių. Galiausiai išeinu ir dairydamasis grįž­
tu į butą, bet tos medžioklės jau nebematyti.
Sugrįžtu jau visai prieš tamsą ir nueinu tiesiai į terasą.
Žinau, kad jos mane matė. Esu tikras - pametė mane iš
akių, bet dabar jau žino, kad aš čia. Kažkaip suprato, kad
tai aš.
Sapnuoju. Vis dar bėgu tuo prakeiktu skersgatviu, bet
dabar viskas kitaip; pirmą kartą tame sapne prisimenu, kad
reikia žiūrėti į gatvės galą. Vis žiūriu, žiūriu, ir matau tik
paprastus pastatus, paprastus eilinius, autobusą ir kelis auto­
mobilius, bet vis vien negaliu jų pasiekti. Girdžiu, kaip man
už nugaros šūkauja medžiokliai: „Pagaukit jį! Nupieškit jam
rankas!“ Supanikuoju ir bėgu dar greičiau, o jie šūkauja taip
arti manęs, ir bėgti aš greičiau nebegaliu... o tada pabundu.

324
 Gabrielius tupi ir žiūri į mane.
Labai nemandagiai liepiu jam palikti mane ramybėje, vėl
.ilsigulu ir užsimerkiu. Nežinau, ar turėčiau papasakoti, kas
šiandien nutiko. Man negalima išeiti iš buto, bet gal, jei pa­
pasakosiu jam apie medžiokles, jis nuveš mane pas Merku-
rę. Nusprendžiu papasakoti. Bet kai atsimerkiu, Gabrieliaus
nebėra.

Penkta diena. Plaunant indus vis kaupiuosi papasakoti

Gabrieliui apie tas medžiokles. Jis paduoda man iššluostyti
puodelį, o kai ištiesiu ranką jo paimti, dar palaiko prieš pa­
leisdamas, taigi man tenka truktelti jį jam iš rankų, o jis sako:
- Šveicarija - puiki šalis. Baltųjų labai mažai, Ženevoje
išvis nėra, o čionykščiais juodaisiais gali pasitikėti. Bet yra
pusgrynių, kurie, jei tik tave pamatys, kaipmat išduos. Me­
džiokliai jais naudojasi.
Tokiu būdu Gabrielius pasako žinąs, kad buvau išėjęs iš
buto.
Iššluostau puodelį.
Jis sako:
- Ženeva - nuostabus miestas. Ar ne?
Tai dar vienas būdas pasakyti, kad žino, jog buvau išėjęs
iš buto.
Nusikeikiu jam į akis.
- Tu neturėtum išeiti iš buto. - Tai galutinis būdas pasa­
kyti, kad žino, jog buvau išėjęs iš buto.
- Tada nuvežk mane pas Merkurę.

325
 - Iš kur man žinoti, kad tu ne šnipas? Iš kur man žinoti,
kad nebuvai išėjęs susitikti su kokia nors medžiokle?
Tik spoksau į jį. Iš jo akinių į mane irgi spokso vieniša
figūra.
- Iš kur man žinoti, jei tu su manimi nesikalbi?
Vėl nusikeikiu ir išeinu į terasą.
Kai sugrįžtu į butą, Gabrielius išėjęs.
Nežinau, ką su tuo Gabrielium daryti, bet tikrai nesipa
šakosiu jam apie savo gyvenimą. Nusprendžiu prastumti
laiką išraižydamas dienas ant sienos kaip filmuose apie ka­
lėjimus. {rėžiu penkias vertikalias įpjovas ir dar gilų brūkš­
nį skersai jų.
Kurį laiką spoksau pro langą ir padarau atsispaudimų.
Paskui vėl spoksau pro langą. Tada padarau atsitūpimų ir
dar kelis atsispaudimus. Dar pažiūriu pro langą, o tada jau
laikas pasiboksuoti su šešėliu. Paskui vėl patikrinti vaizdą
pro langą.
Nemanau, kad jei ką nors pasakysiu Gabrieliui, tai kaž­
kaip ką nors pakeis. Juk viskas gali būti netiesa. Jis turi tai
žinoti.
Šlepteliu ant sofos. Paskui atsikeliu. Tada vėl sudrimbu
ant jos.
Tikrai nepasakosiu Gabrieliui jokios teisybės apie save.
Atsikeliu. Man reikia ką nors veikti.
Nusprendžiu sutvarkyti židinį, tad tenka ten atsistoti ir
įkišti galvą į kaminą. Reikia daugiau traukos, bet nežinau,
kaip padaryti, kad ji atsirastų, taigi tiesiog ten patvarkau,

326
iškrapštau kuo daugiau suodžių ir aptinku iš plytų išsikišusį
.ikinenį, truputį jį pakrutinu ir randu vieną palaidą akmenį
ii plyšyje virš jo įspraustą nemažą plokščią skardinę dėžutę.
Išvalius kaminą ir įkišus tą akmenį atgal, ugnis puikiai
liepsnoja, bet aš juodas nuo suodžių. Reikia viską nusi­
prausti. Atsigulu į vonią su visais drabužiais. Vonia seno­
viška, ant liūto kojų su nagais; gili, bet nelabai plati. Vos
įmirkus vanduo papilkėja. Nusiplėšiu drabužius ir numetu
ant terasos - sutvarkysiu vėliau. Pamainą turiu. Net kojinių
luriu dvi poras.
Prisileidžiu vonią iš naujo. Vonioje yra nagų šepetėlis,
trinu rankas ir kojas, bet purvas taip įsigėręs, kad neįmano­
ma nukrapštyti.
Paneriu po vandeniu ir guliu nekvėpuodamas. Taip ga­
liu išbūti daugiau nei dvi minutes, beveik tris, jei prieš tai
susireguliuoju kvėpavimą. Bet jau esu nebe toks stiprus
kaip prie Selijos režimo.
Nusišluostau, apsimaunu švarius džinsus ir apsižiūriu
tatuiruotes. Tokios pačios. Randai ant nugaros atrodo dar
baisesni, bet taip nėra. Visada nustembu, kokie jie stori.
Randai ant dešiniosios rankos neryškūs, baltų brūkšnelių
eilė ant šviesios odos, bet riešo kitaip nei baisia koše nepa­
vadinsi. Tačiau ranka dirba puikiai, kumštis tvirtas.
Kai pasilenkiu virš kriauklės apžiūrėti savęs veidrodyje,
mano veidas atrodo taip pat, tik kažkoks liūdnesnis, pilkes-
nis. Senas. Aš neatrodau šešiolikos. Paakiuose juodi ratilai.
Juoduliai, judantys akyse, atrodo padidėję. Akių juoduma

327
kitokia nei kamino tamsa; kur kas juodesnė. Palenkiu gal
vą į šoną, norėdamas pažiūrėti, ar akys sužėrės, bet vietoj
to pamatau veidrodyje atsispindintį tarpdury stovintį ir j
mane spoksantį Gabrielių.
- Ar seniai tu čia? - klausiu.
- Gerai padirbėjai su tuo židiniu, - jis žengia žingsnį
vidun.
- Dink iš čia, - net pats nustembu dėl savo įsiūčio.
- Ar ką nors radai?
- Pasakiau - dink.
- O aš paklausiau, ar ką nors radai, - pirmą kartą jo bal­
sas skamba kaip juodojo raganiaus.
Atsisuku ir nudrožiu prie jo, čiumpu kaire ranka jam už
gerklės ir prispaudžiu petimi prie sienos. Jis nesipriešina.
Taip laikau ir sakau:
- Taip, šį tą radau.
Matau tik savo paties akis, žiūrinčias į mane. Jos juodos,
spindi sidabru, bet jis tik nuo vonios kambario šviesos. Ne­
noriu sužaloti Gabrieliaus. Prisiverčiu jį paleisti ir nueinu
atgal prie kriauklės.
- Ar perskaitei juos? - kalbėdamas jis vis kosčioja.
Pasilenkiu virš kriauklės, nusitvėręs už kraštų. Sutelkiu
žvilgsnį į kriauklės skylės purvą ir juodulius ir jaučiu, kaip
jis žiūri man į nugarą.
- Ar perskaitei juos?
- Ne! Dabar dink! - surinku ir pakeliu akis į veidrodį.
Gabrielius sako:
 - Neitanai, - vėl žengia į priekį ir nusiima akinius. O jo
Ays visai ne juodojo raganiaus.
Jis eilinis.
Eilinis!
Tai ką jis čia tauškė apie savo tėvus, labai garbingus juo­
duosius raganius?
Aš imu rėkti „dink!“, trenkiu jam, jis kruvinu veidu
sudrimba ant grindų, o aš keikiuosi ir rėkiu pačius bai­
siausius žodžius, kokius tik galiu sugalvoti, jis guli ant
šono, susirietęs, spardau jam kelius, man šlykštu, kad jis
man melavo, šlykštu, kad maniau, jog jis visai nieko, bet
iš tikrųjų jis tik melagis eilinis, man tenka išeiti į virtuvę,
kol jo dar smarkiai nesužalojau. Paskui vėl prie jo priei­
nu, pasilenkiu, griebiu jam už plaukų ir šaukiu ant jo. Iš
visų plaučių. Nes vis dar matau, kaip jis spokso į mano
nugarą. Man šlykštu, kad jis spoksojo. Šlykštu. Trenkiu
jo galvą į grindis, nė pats nežinodamas, kodėl taip darau,
žinau tik, kad labai pykstu. Kai vėl išeinu iš vonios, vis
dar drebu.
Vaikštau aplink sofą, bet reikia sugrįžti pasiimti
marškinių.
Gabrielius tyliai aimanuoja. Atrodo baisiai.
Atsisėdu ant grindų greta jo.
Mes sėdime prie stalo, prie lango. Gabrielius gręžia sku­
durėlį į dubenį su vandeniu, raudonu nuo jo kraujo. Jo kai­
rioji akis visiškai užtinusi. Dešinioji - šviesiai ruda su keliais
auksiniais žalsvais taškeliais, bet jie nežėri. Tikrai eilinio

329
akys. Bet jis man sakosi nemelavęs: jis juodasis raganius, lll>
su eilinio kūnu.
- Tai ką, visai negali sugyti?
Jis papurto galvą.
Sako, kad jo dovana - pasiversti kitais žmonėmis. To
kia pati kaip Džesikos, tik jis kitoks nei ji, jos priešingybe.
Paaiškina:
- Man patinka žmonės. Galiu būti ir vyru, ir moterimi,
senu ar jaunu. Galiu sužinoti, ką reiškia būti kitu žmogumi.
Vienintelė problema - kai pasiverčiau eiliniu, kad pažiurę
čiau, koks jausmas, negalėjau atsiversti atgal.
- Vadinasi, esi įstrigęs?
- Merkurė mano, kad ir vėl galėsiu atvirsti į save. Sako, kad
tą virsmo gebėjimą sukelia ne tik fiziniai dalykai, ar bent jau
ne vien mano kūnas. Sako, kad padės man rasti kelią atgal...
Bet neskuba. - Jis vėl įmerkia skudurą į vandenį, pasukioja,
išgręžia ir užsideda ant akies. - Aš su ja jau du mėnesius. -
Pažvelgia į mane. - Ji nori su tavimi susitikti. - Prideda sku­
durą prie prakirstos ir irgi sutinusios lūpos. - Bet ji įtari. Ir
ne be reikalo. Tu visą gyvenimą praleidęs su baltaisiais. - Jis
gūžteli pečiais. - Tu pusiau baltasis, tiesiog tobulas masalas,
toks, kurį panaudotų Taryba arba medžiokliai.
- Bet aš ne jų siųstas.
- O jei ir būtum, tikrai neprisipažintum.
- Tai kaip man jai įrodyti, kad ne?
- Va čia ir bėda. Įrodyti neįmanoma. - Jis prispaudžia
pirštus prie lūpos. - Kažkada kažkas pasakė, kad geriausias

330
kilias sužinoti, ar kas nors patikimas, - juo pasitikėti. - Jis
luliau čiupinėjasi lūpą. Bet jau truputį šypsosi.
- O tu manimi pasitiki? - klausiu.
- Dabar jau taip.
- Tada nuvežk pas Merkurę.
Jis vėl makaluoja skudurą vandeny.
- Nebegaliu daugiau būti šitame bute. Išprotėsiu... arba
užmušiu tave.
Jis vėl užsideda skudurą ant akies.
- Rytoj.
- Taip?
- Taip.
- Ne šiandien?
- Rytoj, - jis papurto galvą.
Paimu tą skardinėlę, padedu ant stalo priešais Gabrielių
ir atsisėdu.
- Neskaičiau jų.
Jis nuima dangtelį, atsargiai išima viršutinį laišką su juo­
dais mano pirštų atspaudais. Jis perlenktas, viršuje raitytu
braižu parašytas tik vienas žodis. Paskui paima kitą, tas irgi
išteptais mano suodinais pirštais. Palinguoja galva.
- Kas čia? - klausiu.
- Tai mano tėvo meilės laiškai mamai, rašyti prieš... kai
jie dar mylėjo vienas kitą.
- Tai kam juos slepi?
- Juose esama ir dar šio to. Jei Merkurei pavyks man pa­
dėti, reikės jai atsilyginti. Jais ir susimokėsiu.

331
 Neklausiu, ko ten dar esama. Gal kokių burtažodžii}
arba viralo recepto.
Jis sudeda tuos laiškus atgal ir švelniai užspaudžia dang
telį, uždaro spausdamas visa krūtine ir pečiais, bet labai
atsargiai.
- Aš jų neskaičiau... nemoku skaityti.
Jis laukia, kol pasakysiu daugiau.
- Negaliu miegoti po stogu... o jei miegu, man... bloga.
Apskritai patalpose man jau išvis sunku būti. Nuo elektros
įrenginių galvoje atsiranda triukšmai. Bet greitai gyju. Ir at­
pažįstu raganas ir raganius iš akių.
- Kaip?
- Jos kitokios, - gūžteliu.
Jis perbraukia ranka per skardinėlę, bet paskui pastumia
ją į šoną.
- O... mano akys? Ar jos raganiaus, ar eilinio?
- Eilinio.
Jis patyli, bet galiausiai gūžteli pečiais ir sako:
- Mano kūnas dabar eilinio.
Paskui jis lėtai pirštų galiukais paliečia mano tatuiruotes.
- O kas čia?
Ir aš pasipasakoju jam apie tatuiruotes. Jis klausosi be­
veik nejudėdamas, be žodžių. Klausytis jis tikrai moka.
Bet pasakau, kad tos tatuiruotės terodo rūšį, nieko dau­
giau. Norėčiau papasakoti jam daugiau. Norėčiau juo
pasitikėti, bet prisimenu, kaip Merė perspėjo: „Niekuo
nepasitikėk.“

332
 Gabrielius sako:
- Merkurė įspėjo, kad negalėsi miegoti viduje. Ir liepė
nešioti akinius.
Taigi ji pažįsta Marką ir mano, kad sugebu tą patį.

333
 stogas

Gabrielius sako, kad pas Merkurę vyksime ryte. Sako Žene­

voje matęs dvi medžiokles ir norįs pažiūrėti, ar jos vis dar
mieste. Atsakau jam, kad taip, kad jos mane matė ir, manau,
atpažino. Daugiau jis apie tai nekalba. Bet nori pats apsižiū­
rėti ir reikalauja, kad laukčiau bute.
Jam išėjus, bute jaučiuosi tarsi kalėjime, terasoje ne ką
geriau.
Pabundu naktį. Lyja, bet nesmarkiai, tik dulksnoja. Ma­
niau pamatysiąs Gabrielių toje pačioje vietoje, iš kur jis
mane stebi. Bet jo nėra. Vėl užmiegu ir susapnuoju savo
įprastinį skersgatvio sapną. Pabundu šlapias nuo prakaito.
Jau gerokai praaušę. Saulės šviesa įstrigusi terasoje. Drėg­
nas stogas garuoja. Kvepia duona ir kava.
Gabrielius sėdi prie stalo ir nužiūrinėja mane lygiai taip,
kaip aš nužiūrinėju pusryčius. Ant stalo išdėliotas įprastas
asortimentas.

334
 Nenoriu pusryčių, noriu vykti pas Merkurę. Jis uždeda
sviesto ant duonos, kramto, pateliūskuoja kavą. Aš vaikšti­
nėju aplink.
- Mačiau kelis medžioklius, - sako jis.
Sustoju.
- Kelis?
- Devynis.
- Devynis!
- Pamačiau vieną ir kelias minutes pasekiau. Tada pa­
mačiau kitą. Ir dar vieną. Į mane jie nekreipė jokio dėme­
sio. Jiems aš tik eilinis eilinis. Bet su tavim kitaip, matyt,
tave atpažino. Devyni medžiokliai čia suvažiuotų tik dėl ko
nors svarbaus. Apibėgau miestą, buvau susitikęs su Merku-
rės pažįstama. Pilote. Ji nieko nežinojo. Ryte grįždamas čia,
pakeliui pamačiau dar vieną medžioklę. Pamaniau - šį tą
patikrinsiu ir trenkiausi jai į petį. Atsiprašiau. Ji irgi atsi­
prašė, prasta prancūzų kalba. - Jis nusijuokia. - Raganių
jie kaip tu pagal akis neatpažįsta. Merkurė sako, kad jie
išmokyti atpažinti juoduosius. Pastebi nedidelius skirtu­
mus - kaip vaikštome, kaip stovime, kaip judame, palyginti
su kitais žmonėmis. Bet turbūt aš tai praradęs.
- Manyčiau, jei matei devynis, yra ir daugiau, tų, kurių
nepastebėjai.
- Neabejotinai.
Ir vis dėlto atrodo, kad Gabrielius nesijaudina: vaikšti­
nėja, susiduria su medžiokle, o paskui neskubėdamas nu­
žingsniuoja ramiai papusryčiauti.

335
 Jis pakelia akis į mane ir sako:
- Nesijaudink. Jei jie žinotų apie šitą butą, iš mūsų jau
prieš kelias valandas kokioje nors kameroje būtų padaryta
kruvina košė. - Išgeria paskutinį gurkšnį kavos ir pridu
ria: - Šiaip ar taip, manau, kad dabar jau važiuokime pas
Merkurę.
- Ne. Neskubėk. Suvalgyk dar vieną raguolį, - bandau
būti šaltas ir ironiškas.
Jis atsistoja ir man nusišypso.
- Nenoriu pavėluoti. Merkurė laukia mūsų, ne tavęs.
Laukia nesulaukia, kol galės su tavim susitikti.
Jis mosteli man eiti į terasą, tada paima už rankos, susi­
kabina pirštais ir nusiveda į tą vietą, kur visada tupi.
Mosteli kita ranka per orą, kairiąja, tarsi bandydamas
kažką užčiuopti.
- Čia yra kelias. Reikia susirasti įėjimą - jis tarsi įpjova
ore. Užeisime, tada leisimės vamzdžiu. Ten trūksta oro, tai­
gi bus geriausia, jei sulaikysi kvapą, kol išlįsime kitame gale.
Palei stogo kraštą iš visų keturių pusių yra siauras meta­
linis latakas, kampe - lietvamzdis. Atrodo, kad Gabrielius
suranda tą įpjovą, paskui įkiša ranką į lietvamzdį.
Ir žemyn.
Mano kūnas jau jaučiasi visai kitaip, palengvėjęs, įslys­
tu pro plyšį paskui Gabrielių ir nusileidžiu su juo žemyn
vamzdžiu. Juoda spirale. Vis sukamės ir sukamės tarsi ver­
petu, kuo toliau, tuo greičiau, ir neriame į kiaurymę, kur
įsisuku taip greitai, kad išsigąstu tuoj paleisiąs Gabrieliaus

336
ranką, bet jo pirštai tvirtai sukibę su manaisiais. Tada ima­
me suktis į viršų, vis lėčiau, ir pro Gabrielių viršuje pama­
tau šviesą, jaučiu, kaip mane išsiurbia ir kūnas sustoja.
Vėl apsunkstu ir gaudau orą, guliu ant pilvo, ant kieto
šlaito. Džiaugiuosi, kad nepusryčiavau, nes pilvui ši kelionė
nepatiko. Apsiverčiu ir atsisėdu. Sėdžiu ant nelygaus juodo
stogo. Priešais - nedidelė pievelė, o už jos medžiais apau­
gęs kalnas kyla taip stačiai, kad norėdamas pamatyti žydrą
dangų turiu pakelti galvą. Jausmas toks, tarsi galva ir kūnas
skirtingu greičiu suktųsi ratais.
- Ant šito stogo turime laukti, kol pasirodys Merkurė.
Gabrielius jau užsiropštęs, sėdi pačiame stogo viršuje.
Atsargiai užlipu ir prisėdu šalia.
Namelis stovi aukštai, plataus slėnio, sukančio į dešinę,
šone. Slėnis apaugęs medžiais, mišku. Pačiame viršuje, kai­
rėje, - sniegas ir ledynas. Dantytos kalnų viršūnės apsnig­
tos, kitoje slėnio pusėje boluoja dar vienas ledynas. Visas
tas slėnis - tarsi milžiniška tvirtovė.
Paukščių balsų negirdėti, čirpia tik svirpliai, o tolumoje
nepaliaujamai gaudžia. Tas garsas ne mano galvoje, elektros
prietaisų šnypštimo irgi negirdžiu. Gaudesys nenutyla, ir aš
susivokiu, kad tai upė slėnio apačioje. Nusišypsau. Nesusi­
laikau. Toji upė turbūt didžiulė, galinga.
Stogas dengtas storais šiferio lakštais. Yra ir dūmais
rūkstantis akmeninis kaminas. Namas stovi medžių apsup­
tos pievos viršuje. Vienintelis kitas daiktas toje pievoje, tik
kur kas žemiau, - didžiulis suskilęs kelmas.

337
 - Čia Merkurės namas. Jį saugo burtas. Nuo stogo gali
nulipti tik ją liesdamas.
- Kur mes?
- Kitoje Šveicarijos vietoje. Kartais čia atvažiuoju trau
kiniu arba stabdau pakeleivingus automobilius. Arba pasi
naudoju įpjova. Atgal galiu grįžti pro čia, - jis parodo vieti)
prie lietvamzdžio. - Tą įpjovą padarė Merkurė. Jos dova
na - oro valdymas. Stipri dovana. Jos vienintelė, bet ji iš
mokusi ir kitų dalykų, dar kitų gavo iš tų, kuriems padeda...
taip ir išmoko daryti tas įpjovas.
Sužvanga durų spyna. Mudu atsisukame, pūsteli ledinis
šaltis, ir išvystame Merkurę.
Ji aukšta ir liesa, oda blyški, kone peršviečiama, ir pilka.
Akys - juodos kiaurymės, bet jose šmėkščioja sidabro ban­
gos. Manau, kad ji žiūri į mane, bet ką gali žinoti.
- Man pasirodė, kad užuodžiu kažką gero, - sako ji. Vė­
jas atšyla, tampa drėgnas ir sunkus. - Neitanai. Pagaliau.
Toks jausmas, tarsi tas balsas būtų ne jos, bet oro; tarsi
jis sklistų iš vėjo, pučiančio nuo jos į mane. Ji prieina prie
namo galo. Namas taip įkastas į kalną, kad gale stogas tik
per pėdą nuo žemės. Ištiesia man ranką ir pirštais moja pri­
eiti. Vėjas įsisuka aplink mus, pakelia mane ant kojų ir nu­
sviedžia stogu prie Merkurės.
Ištiesiu jai ranką.
Pagaliau!
Tarsi būčiau susikibęs su skeletu.

338
 šešta dalis

septynioliktasis gimtadienis
 paslaugos

Sumirksiu ir atsimerkiu. Dar naktis. Gabrielius miega gre­

ta. Mudu miške virš Merkurės namo. Tas namas ypatin­
gas: jame galiu miegoti, bet bandžiau tik dukart. Naktį ten
jaučiausi pernelyg mažoje erdvėje, bet bloga nebuvo. Šiaip
ar taip, man tarp medžių geriau. Rouzė miega viduje. Kur
miega Merkurė - nežinia, nežinia ir ar išvis miega.
Pirmąją naktį Gabrielius sako:
- Šitas namas skirtas svečiams. Manau, kad tikrieji Mer­
kurės namai labai toli.
- Akmeninė pilis ant aukštos uolos?
- Tai jau būtų į ją panašiau. Mačiau, kaip ji kopė viršun
ledyno link. Turbūt ten yra dar viena įpjova, iš kur gali pa­
tekti į jos tikruosius namus. Kelis kartus mačiau ir Rouzę,
traukiančią ta kryptimi.
Rouzė - Merkurės padėjėja, jai dvidešimt su trupučiu. Ji
tamsiaplaukė, sultingų formų gražuolė, bet ne juodoji. O šū-
doji, - taip ji vadina baltuosius, - bet Merkurės užauginta.
Anot Gabrieliaus, Rouzės dovana - virsti užmaršties rūku,
man tai skamba tarsi nesąmonė, o Gabrielius sako, kad ge­
riau tai pamatyti, o ne paaiškinti. Savo dovaną Rouzė nau­
doja, kai reikia ką nors gauti Merkurei.
Su Merkure beveik nesikalbėjau. Esu čia jau daugiau nei
savaitę, bet į namą ji buvo sugrįžusi tik vieną kartą.
Pasakiau jai, kad man reikia pagalbos. Paaiškinau, kad
jau po dviejų savaičių man sukanka septyniolika. Manda­
giai. O man niekuo neatsilyginta.
Niekuo.
Gabrielius sako, kad ji pasimatys su manimi, kai ateis
laikas.
Bet kasdien... nieko.
Suprantu, kad ji čia žaidžia kažkokį žaidimą. Ir...
- Pabudai? - sumurma Gabrielius.
- Mhhh.
- Nesijaudink dėl Merkurės. Ji duos tau tris dovanas.
Atrodo, kad Gabrielius visada žino, ką galvoju, o aš visa­
da stengiuosi neišsiduoti, kad jis teisus.
- Aš nesijaudinu. Galvojau, ką darysiu, gavęs savo
dovaną.
- Ir ką gi darysi?
Ieškosiu tėvo. Esu tikras, kad jį surasiu, jei jis nori būti
surastas. O tada kaip nors jam įrodysiu, kad niekada jo ne­
žudysiu. Bet man atrodo, kad jis nenori, jog jį surasčiau, ir
nelabai įsivaizduoju, kaip man pavyktų ką nors įrodyti.
- I r ką?

342
 Gabrieliui apie save daugiau nieko nepasakojau: nei apie
tatuiruotes, nei apie tėvo viziją, nei apie Ferborną.
- Aš tobulinsiu savo dovaną. Nenoriu užstrigti kaip koks
stuobrys.
- Jo, būti eiliniu irgi nieko gero. Ir ką dar?
- Kodėl manai, kad esama dar kažko?
- Todėl, kad tau būna toks... yra toks žodis - sukiuži-
mas? Taip, manau, kad toks. Kartais sukiūžti.
Sukiūžtu!
- Manau, kad parinkai ne tą žodį. Greičiau susimąstau.
- Ne, manau, kad teisingas žodis - sukiūžti.
Papurtau galvą.
- Man patinka viena mergaitė.
- Ir ?
- Kaip man, tai turbūt labai kvaila. Ji - baltoji ragana.
Laukiu, kad jis pasakys, jog tai tikrai kvaila, jog mane
nužudys, turbūt nužudys ir ją, bet jis nieko nesako.

Kitą rytą sėdime ant žolės pievoje prie to skilusio kel­

mo, žemiau Merkurės namo. Toks jausmas, kad saulė čia
karštesnė.
- Gal eime pasivaikščioti? - klausiu, prisimerkęs žvelg­
damas į slėnį.
- Gerai.
Mudu nepajudame.
- O gal eime palaipioti? - pasiūlo Gabrielius, traukda­
mas ilgą žolę iš burnos, bet nieko daugiau nedarydamas.

343
 Mes kasdien vaikštome ir laipiojame.
- Paplaukioti? - klausia jis.
Yra ir nedidelis ežeriukas, bet nenoriu nei vaikščioti, nei
laipioti, nei plaukioti. Noriu, kad ateitų Merkurė ir pranešti)
duosianti man tris dovanas.
- Juk žinai, kad iki gimtadienio teliko savaitė.
- Žinau, gal esu ir anksčiau tau sakęs, bet baik jaudintis.
- O jei negausiu trijų... - nutylu, pamatęs, kad iš miš­
ko apačioje išeina Rouzė ir lėtai, dideliais žingsniais kopia
mūsų link. Plona suknelė prilipusi prie jos kūno linkių. Pri­
ėjusi atsisėda ant žolės prie manęs.
- Sveikas, - sako.
- Sveika, Rouze.
Rouzė sukikena. Ji nepanaši į j ūkią, bet kikena labai daž­
nai. Ir rausta dažnai, nors į drovią irgi nepanaši. Tai truputį
glumina.
Rouzė pažvelgia į Gabrielių.
- Tau teks grįžti į Ženevą, pasimatyti su Pilote, nustatyti,
kiek ten medžioklių, ir šiandien vakare pranešti Merkurei. -
Štai čia jau panašiau į Rouzę. Ji papeša žolės ir priduria: -
Neitanai, Merkurė sako, kad ji labai džiaugsis, galėdama tau
per gimtadienį duoti tris dovanas.
Pagaliau.
- Ji sako, kad jai tai bus garbė.
Garbė!
- Ar ji norės, kad už tai susimokėčiau? Ar pakaks
garbės?

344
 - Ne susimokėtum, - atsako Rouzė, - o padarytum pa­
slaugą. Kaip padėkos ir pagarbos ženklą. Juk visai normalu
padėkoti tam, kuris tau duoda. Mandagu.
- O kokios paslaugos ji iš manęs tikisi?
- Tikisi dviejų paslaugų, - Rouzė išsišiepia ir nurausta.
Taigi garbės tikrai nepakaks.
- Kokių dviejų paslaugų tikisi Merkurė?
- Pasakys vakare.
- Ar iš pradžių norės paslaugų, ar pirmiau bus dovano­
jimas?
- Sakė, kad vienos reikėtų prieš ceremoniją.
Vadinasi, viena paslauga turėtų būti nesudėtinga, bet ne­
įsivaizduoju, kas tai galėtų būti. Neturiu nieko, ką galėčiau
jai duoti.
- Kitos reikės paskui, iškart, kai tik galėsi ją suteikti.
- O kas bus, jei nepadarysiu?
Rouzė sukikena, bet brūkšteli pirštu sau per kaklą.

Gabrielius pro plyšį iškeliauja atgal į Ženevą, o aš, kad ne­

sėdėčiau dykas, patraukiu į ilgą pasivaikščiojimą. Kai vaka­
re vėl susitinkame name, esu jau visas užsivedęs. Juk susi­
tiksiu su Merkure. Turiu tapti juoduoju raganiumi. Marko
sūnumi.
Merkurė pasisveikina su manimi oficialiai - trimis buč­
kiais, bet bučiuoja taip lėtai, tarsi bandytų mane įkvėpti, o
ne pabučiuoti. Lūpomis neliečia, bet jaučiu jų šaltį. Paskui
sako:

345
 - Tu visada taip skaniai kvepi, Neitanai.
Paskui nustoja kreipusi į mane dėmesį ir paklausia Gab­
rieliaus, ką jis matė Ženevoje.
Atrodo, kad medžiokliai bazuojasi Ženevoje, o Pilotė
sako, kad jie žvalgosi visur, ieško kokių ženklų, ieško Marko
sūnaus. Atrodo, Merkurė nusiramina, kad namas yra pa­
kankamai toli nuo jų ir kad butas vis dar saugus.
Kai pavalgome, ji klausia:
- Neitanai, ar mano akys tau atrodo kitokios?
- Tokių akių kaip jūsų dar nesu matęs.
Kai žvelgi į jas, atrodo, lyg žvelgtum į tuščias ertmes, vi­
siškai juodas, kur kartais tolumoje šmėsteli šviesa.
- Nesi susidūręs su daug juodųjų?
- Ne. - Atsisuku į Rouzę. - Bet baltųjų esu sutikęs
nemažai.
- Taip, tokių baltųjų kaip Rouzė retai pasitaiko. Ji ne­
įprastai talentinga ir daug gali.
Rouzė iškart nukaista.
Merkurė šneka toliau:
- Rouzė gimusi baltąja, bet dabar man tarsi duktė. Širdy­
je ji tikra juodoji ragana. O tu, Neitanai, fiziškai labai pana­
šus į juodąjį, bet dėl tavo širdies abejoju. Ar ji tikrai juodojo
raganiaus?
- Iš kur man žinoti? Kaip ir sakiau, nedaug esu bendra­
vęs su juodaisiais.
Merkurė nusipurto ir taip nusižvengia, kad nuskamba
tarsi aidas tarpeklyje.

346
 - Visai nebloga čia mūsų kompanija šįvakar.
Atsilošiu kėdėje ir žiūriu į Merkurę. Ji siaubingai perka­
rusi. Bet ne silpna, nieko silpno joje nėra. Net ta jos pilka,
kone peršviečiama oda atrodo tarsi neperšaunama. Liesa
kaip geležinis baslys, gal kiek šiurkštus, vietomis apsilu-
pinėjęs, bet šalta ir beširdė kaip metalas. Plaukai - kupeta
šiurkščių žilų, juodų ir baltų vielų, tarsi puodų kempinė,
suvelta ir sumegzta, susegta ilgais segtukais, kuriuos kart­
kartėmis išsitraukia ir suka tarp pirštų.
Vilki ilgą pilką suknelę, lyg ir šilko, lyg ir skudurų, kuri
kartais suplevena jai judant arba visai be priežasties, tarsi
Merkurė būtų po vandeniu ir ją skalautų srovė.
Labai norėčiau išgirsti, ką ji žino apie mano tėvą, bet
šiandien atsidėsiu savo dovanojimui. Pradedu nuo padėkų:
- Ačiū už jūsų gerumą, Merkure. Už tai, kad manimi
rūpinatės, kad davėte kur gyventi, - stengiuosi būti kuo
mandagiausias.
Ji linkteli priimdama padėkas. Suknelė dar labiau
suplevena.
- Ir dėkoju už pasiūlymą duoti man tris dovanas.
Ji vėl linkteli galva, bet ją pakėlusi prataria:
- Tavo gimtadienis jau greitai.
- Po aštuonių dienų.
Ji linkteli.
Kalbu toliau:
- Iš dėkingumo norėčiau jums atsimokėti. Gal atsilyginti
dukart - vieną sykį prieš dovanojimą, o kitą - po?

347
 - Būtų visai gerai. Taip. Nedidelė paslauga prieš tai.
- Man būtų malonu. Ar yra kas nors, ką?..
Tyla.
Jai patinka žaisti tokius žaidimus.
Ji dar truputį patyli, o paskui sako:
- Truputį informacijos.
Kiek palaukiu. Atsimoku tyla. Galiausiai klausiu:
- Kokios nors konkrečios informacijos?
- Žinoma.
Merkurė, atsirėmusi alkūnėmis į stalą, suka pirštus, tarp
jų pasirodo ir ima suktis ilgas plaukų segtukas.
- Palikit mus. Judu, lauk iš čia, - tai įsakydama ji net
nepažvelgia į Rouzę ir Gabrielių, tik laiko įbedusi savo tuš­
čią žvilgsnį į mane. Jiems išėjus vėjas ima barškinti duris ir
langines.
Merkurė suka plaukų segtuką ant piršto galiuko.
- Pirmoji paslauga labai paprasta... tiesiog mažmožis.
Norėčiau, kad papasakotum viską, ką žinai apie šitas savo
tatuiruotes.
- O kita paslauga?
- Kiek sudėtingesnė... bet gal sudėtingesnė ne tau.
Ji beda plaukų segtuką į stalą, o paskui judina pirmyn
atgal, kol ištraukia.
- Nežinodamas, kokia tai paslauga, negaliu sutikti.
- Neitanai, nelabai turi iš ko rinktis.
Merkurė vėl duria į stalą.
Suneriu rankas ir laukiu.

348
 Jos lūpos dar labiau įsitempia, o paskui vos susilai­
kau nepašokęs, nes ji nusijuokia - sustaugia tarsi laukinė.
Sušvilpia vėjas, o Merkurė pasilenkia per stalą prie manęs,
jos rankos pakyla, vėl pasirodo segtukas, sukasi tarp pirštų.
Ji kalba, o jos kvapas gula ledu man ant veido.

- Kodėl norite jį nužudyti?

Man greičiau smalsu, o ne pikta.
Merkurė atsilošia kėdėje ir pažvelgia į mane, bent man
taip atrodo, nes jos akys - tik juodos bedugnės kaukolėje.
- Jis atėmė iš manęs gyvybę. Brangią gyvybę. Todėl ruo­
šiuosi atimti gyvybę iš jo. O kadangi vienintelė jam brangi
gyvybė yra jo paties, ją ir atimsiu.
- O kam jis atėmė gyvybę?
- Mano seseriai. Mano dvynei, Mersei. Žiauriai ją nužu­
dė. Surijo jos širdį.
Tėvo nužudytų žmonių sąraše Mersės nemačiau.
- Labai užjaučiu dėl jūsų sesers, bet nužudžiusi Marką
jos nesugrąžinsite. O Markas - mano tėvas.
- Ar tai reiškia „ne“?
- Nujaučiu, kad jei sutiksiu, o paskui netesėsiu, geruoju
nesibaigs.
- Žinoma. Nukentėsi tu, tavo šeima, tavo draugai. Ne­
kenčiu tų, kurie nesilaiko žodžio. Jie turi sumokėti didžiau­
sią kainą.
- Tokiu atveju manau, kad jūsų kaina per didelė.
Ji iškiša pirštą ir paglosto tatuiruotę man ant rankos.

349
 - Tavo tėvas anoks didvyris. Jis niekingas, žiaurus ir...
jei kada su juo susipažinsi, suprasi, kad tu jam visai nerūpi.
Patraukiu ranką ir pakylu. Prieinu ir sustoju prie
krosnies.
- Gal yra kitas dalykas, kurį priimtumėt vietoj to?
Ji nužvelgia mane.
- Gal. - Prieina ir pirštu paglosto tatuiruotę man ant
kaklo. - Taip, gal yra ir kas kito. Tavo paslaugos visiems
metams.
- Paslaugos?
Ji vėl suspiegia tuo savo juoku.
- Man visada reikia padėjėjų.
Nežinau, ar su ja ir savaitę ištverčiau, o ką jau kalbėti
apie metus. Man tai visai nepatinka, bet ko gi tikėjausi?
Daugiau neturiu ką jai pasiūlyti.
- Žmonių nežudysiu, jei to tikitės.
Ji žengia atgal ir skėsteli rankomis.
- Ką gi, suprantu, kad tau taip atrodo dabar. - Suknelė
suplevena. - Bet laikui bėgant... tavo požiūris pasikeis.
Ir jai tai sakant aš pažvelgiu į jos akis ir pamatau Kiera-
ną, klūpantį priešais mane, o mano rankoje - ginklas. Su­
mirksiu ir nusisuku, bet jau pajutau, kaip iššoviau.
Ji vėl nusižvengia.
- Žudymas tau įaugęs į kraują, Neitanai. Tu tam sukurtas.
Papurtau galvą. Be to, jei jau ruošiuosi galabyti žmones,
pats pasirinksiu, ką žudyti.
- Gal tu apskritai nenori tų trijų dovanų.

350
 - Dirbsiu jums visus metus. Žmonių nežudysiu.
- Man bus labai smagu po metų priminti tau šituos
žodžius.
- Priminkit. O apie tatuiruotes jums viską papasakosiu
gimtadienio rytą.
Į veidą trenkia ledinis gūsis.
- Dabar mes vieni... puiki proga.
- Esu tikras, kad rasime laiko pabūti vieni per mano
gimtadienį.
Viskas nurimsta, jokio vėjo, tik šaltis ore. Įdomu, ar ji
galėtų mane mirtinai sušaldyti - greičiausiai taip.
Nesiruošiu jai pasakoti visko apie savo tatuiruotes, juo
labiau apie poną Valendą. Tačiau man reikia susivokti, kiek
galiu atskleisti, kad ji būtų patenkinta.
Ji prieina prie durų ir neatsigręždama į mane sako:
- Perduok žinią Gabrieliui. Yra dar viena jauna persona,
kuriai reikia mano pagalbos. Rytoj Gabrielius turi būti su­
sitikimo vietoje.

35:
 erelis ir rouzė

Iki gimtadienio liko savaitė. Susiradau Merkurę, ir ji man

duos tris dovanas. Kodėl nesijaučiu gerai?
Gabrielius iškeliavo į Ženevą. Žadėjo į vakarą grįžti.
Karšta. Saulė akinanti. Puiki diena pasimaudyti. Iki ežero
valanda kelio, bet pakeliui sustoju apsidairyti po slėnį. Ban­
dau susivokti, ką Merkurei pasakoti apie tatuiruotes, bet
sunkiai einasi.
Atsigulu ir žiūriu į dangų. Upė garsiai riaumoja. Aukš­
tai danguje sklando paukštis. Erelis. Didelis erelis. Ilgai
jį stebiu, o paskui pašoku ir nubėgu prie ežero. Svaigstu,
kone kliuvinėju ant kelio. Maudynės mane išbudins. Tas
ežeras iš tiesų ne daugiau nei didelis tvenkinys, apsuptas
miško, su aukšta žole vienoje pusėje. Nusirengiu ir neriu.
Keli grybšniai, ir aš sustiręs. Ežero vanduo - ištirpęs kal­
nų sniegas. Apsiverčiu ant nugaros ir žvelgiu į lygų žydrą
dangų, ir vėl pamatau tą erelį, tik jau ne taip aukštai.

352
 Kurį laiką stebiu jį, sukantį ratus ir kylantį vis aukščiau
ir aukščiau, o paskui vėl krentantį žemyn, taip žemai, kad
matau visas jo plunksnas ant sparnų galiukų. Kai saulė už
jo, jie atrodo juodi. Aš paneriu po vandeniu ir suvokiu, kad
man šalta iš vidaus, labai šalta. Po vandeniu drumzlina,
dumblas ir žolės. Matau vandens paviršių. Matau, bet jis
atrodo labai aukštai... ir vis tolsta ir tolsta. Po vandeniu jau
esu per ilgai... stengiuosi išsiveržti, bet prisiryju vandens.
Aš vėl paviršiuje. Nosis pilna vandens, bet orą gaudau.
- Atsipalaiduok, - tai Rouzė. Ji vandeny už manęs. - At­
sipalaiduok!
Pažiūriu į tą erelį. Jis vėl čia, sklando žemai, tiesiai virš
manęs. Ištiesiu rankas ir plūduriuoju.
- Per ilgai išbuvai vandeny. Aš tave ištempsiu.
Rouzė tempia mane į krantą, ritmiškai ir lėtai, už plaukų.
Už plaukų!
- Nemanau, kad tai tinkama technika.
- Baik zirzti. Visada norėjau taip... ką nors išgelbėti.
Nusišypsau, į burną pribėga vandens, bet išspjaunu.
Nors ir esu sustiręs, petimi jaučiu Rouzės ranką. Nedidelį
plotelį šilumos.
- Dabar jau gali stotis.
- Ne, ištempk mane iki galo.
Ji trukteli mane už plaukų, dar truputį patempia, o pas­
kui užteškia man ant veido kelis lašus vandens.
- Manau, pakaks.

353
 Kojomis paliečiu dumblą ir atsistoju. Vandens žemiau
nei iki juosmens.
Rouzė irgi atsistoja. Jos suknelė persišviečia, matyti visi
kūno linkiai, ir man tenka nusukti akis.
- Ar tu rausti, Neitanai? - sukikena ji.
Išlipu iš vandens, tegu pati atspėja.
Drebėdamas krentu pilvu ant žolės.
- Tau reikia nusišluostyti. Ar galiu panaudoti tavo marš
kinelius? - bet ji jau šluosto jais man nugarą.
Laukiu, kol pasakys ką apie mano randus, bet ji nieko
nesako. Saulė vis dar smarki, bet man baisiai šalta iš vidaus.
Nesiliauju drebėjęs.
Rouzė prigula šalia, kad mane sušildytų. Keista būti taip
arti kažko kito. Esu tikras, kad, Merkurei paliepus, Rou­
zė man perpjautų gerklę, bet Rouzei to daryti neliepta. Jai
liepta mane prižiūrėti. Nusiritu tolyn nuo jos ir apsirengiu.
Savo krepšyje Rouzė atsinešusi duonos ir sūrio, mudu
juos suvalgome. Padėkoju jai už tai, kad mane išgelbėjo,
nors gelbėti ir nereikėjo.
- Padariau tai tik tam, kad Gabrielius pavydėtų, - suki­
kena ji.
- Man? - nemaniau, kad Gabrielių domina Rouzė.
- Ne, - ji prunkščia ir purto galvą.
Visai nesuprantu, ką ji čia rezga.
- Jis viską atiduotų už galimybę tave išgelbėti. Parodyti
tau, kaip... na, žinai... - Rouzė vėl sukikena. - Kaip jis tave
myli.

354
 -K ą?
- Jis tave įsimylėjęs. Visiškai įsimylėjęs.
Rouzė aiškiai traukia mane per dantį.
- Jis mano draugas.
- Visiškai. Tragiškai. Beprotiškai. Ir, deja, regis, bevil­
tiškai.
- Jis mano draugas.
- Ak, jis tikrai nori būti daug daugiau nei tavo draugas,
Neitanai.
Purtau galvą. Gabrielius yra Gabrielius. Aišku, jam pa­
tinka būti su manimi. O man su juo. Mudu laipiojame,
maudomės ir kalbamės. Maniau, kad taip draugai ir daro.
Prieš kelias dienas jis padovanojo man dovaną. Peilį. Iš­
sitraukiu jį ir apžiūriu. Labai gražus. Juoda odinė rankena ir
pintas juodų odos juostelių dėklas. Ašmenys panašūs į me­
džioklinio. Atrodė, kad dovanodamas jį Gabrielius jaudina­
si. Buvo aišku, kad labai nori, jog man patiktų. Ir patinka.
- Meilė yra keista, - sako Rouzė. Ji paima tą peilį ir ap­
žiūrinėja. - Gabrielius mirtų, jei tik galėtų parodyti tau,
kaip tave myli.
Rouzė žiūri į savo atspindį peilio ašmenyse.
- O dėl ko mirtum tu, Rouzė?
- To žmogaus dar nesutikau. - Ji grąžina man peilį. - O
tu?
Galvoju apie tai, bet neatsakau.
- Tu visai kaip tėvas, - sako ji.
- Pažįsti Marką?

355
 - Buvau kartą sutikusi. Prieš dešimt metų, kai man buvo
dvylika. Esi labai į jį panašus. Kopija. Ir kalbi kaip jis. Nei
tavo tylėjimas toks pats kaip jo.
- Ir visa tai atsimeni nuo tada, kai buvai dvylikos?
- Jo nepamirši... o ir aš ne vidutinė kvaila šūdoji.
- Ne, tikrai ne, Rouze. Ar tu buvai pas Marką, ar jis at
vyko pas Merkurę?
- Jis atvyko pas Merkurę. Prašė paslaugos, Žinoma, ji
atsisakė.
- Nes Markas nužudė Mersę?
Tyla. Ji nori, kad pats susiprasčiau.
- O kokios paslaugos jis prašė?
Ji sukikena.
- Gal pasakysiu tau, o gal ir ne...
Atsigula ant šono ir žiūri į mane.
- Man patinka tave erzinti, Neitanai. Tu taip greitai su­
pyksti. Smagu pažiūrėti.
- O Markas irgi toks pats? Greitai supyksta?
- Mačiau jį ne daugiau nei kelias minutes. Man jis pasi­
rodė gana ramus. Tuo metu Merkurė atrodė kur kas labiau
įsiutusi.
- Tai kokios gi jis prašė paslaugos?
- Nejau neleisi man ilgiau užtempti... priversti tave dar
kiek pakentėti?
- Neabejoju, kad tą sugebi.
Ji vėl sukikena.

356
 - Paslauga, kurios jis paprašė Merkurės, - užauginti jo
sūnų. Tave. Ji atsisakė. Berniukai jai nelabai patinka.
- Tik ištroškinti.
Rouzė vėl kikena.
Merkurė sakė, kad tėvui rūpi tik jis pats. Ji viską meluoja.
Bet Markas turbūt tai irgi žino, taigi...
- Kodėl jis prašė Merkurės pagalbos?
- Manau, kad dabar ji dvejoja, ar nebus tada suklydusi.
Norėtų Marką laikyti saujoje. Bet tuomet ant jo pyko.
- Bet kodėl jis prašė jos?
- Manė, kad Merkurė turėtų padėti. Šiaip ar taip, judu
giminės.
- Merkurė man giminė?
- Jos dvynė, Mersė, buvo Sabos mama.
Ką?
- Markas nužudė savo paties močiutę?
- Nieko čia neįprasto. Bet tai ne tas dalykas, už kurį
Merkurė kada nors dovanos. Ji mylėjo Mersę. Su tuo ne­
susitaikysi. Merkurė gal ir neaukotų gyvybės dėl mylimo
žmogaus, bet žudytų tai tikrai. Man juokinga. Juodieji ra­
ganiai ir raganos visąlaik žudo savo gimines, žmonas, myli­
mąsias. Šūdiesiems tiesiog reikėtų palikti juos ramybėje, ir
greitai jų nebeliktų nė kvapo.
Vėl pažvelgiu į dangų. Erelio nebėra. Merkurė yra
promočiutės sesuo... O tėvas mane stebėjo, stebėjo visą
gyvenimą.

357
 pasitikėti gabrielium

Sugrįžtu prie namelio ir atsisėdu ant žolės laukti Gabrieliaus.

Dėl tėvo jaučiuosi susijaudinęs, nudžiugęs - net pakylėtas.
Noriu pasipasakoti Gabrieliui. Tačiau popietė virsta va­
karu, o paskui naktimi. Pamirštu savo džiaugsmą ir gal­
voju apie medžioklius. Ženevoje jų knibždėte knibžda, o
Gabrielius per daug nerūpestingas. Laisvai gali suklysti ar
būti išduotas to, kurio išvažiavo pasitikti, arba kokio nors
pusgrynio, dėl kurių mane vis perspėja.
Kai Gabrielius atsiranda ant namo stogo, jau beveik kitos
dienos vidurdienis. Jis nesišypso; atrodo visai nemiegojęs.
Pasakau jam, kad atrodo siaubingai.
Dabar jis jau nusišypso.
- Ir tu.
Užlipu ant stogo ir atsisėdu šalia.
Jis sako:
- Yra puikus žodis, kuriuo galėčiau apibūdinti savo bū­
seną. - Atsilošia atgal. - Nusibaigęs.

358
 - Nebandei atsitrenkti į dar vieną kitą medžioklį?
- Ne, bet viskas susikomplikavo. Mums teko daryti
lankstą... didelį lankstą. Norėjau pernakvoti pas Pilotę - ji
gyvena už Ženevos, - bet vos tik ji pažvelgė į tą mergaitę,
kuri buvo su manimi, iškart atsisakė įsileisti. Mergaitė -
baltoji ragana, grynų gryniausia, sako, kad bėga nuo Tary­
bos. Bet pats nežinau, kuo tikėti. Toji mergaitė irgi pakvai­
šusi iš baimės, o tai nepadėjo. Iš esmės viskas buvo tikra
nesąmonė.
- Tai kur ta mergaitė dabar?
- Bute. Nors nežinau, ar reikia ją čia pristatyti. Visai ja
nepasitikiu, - Gabrielius purto galvą. - Ji nešneka su mani­
mi, sako, kad kalbės tik su Merkure, o kaip pats žinai, ne­
galiu jai padėti, kol man nepasipasakos daugiau. O ji nesi-
pasakojo. Ir aš ne. Taip ilgai ratais vaikščiojome. Ir fiziškai,
ir verbaliai.
- Būtų labai patogu, jei kas nors bėgtų nuo Tarybos ir
Merkurės pagalbos prireiktų būtent tada, kai jie manęs ieš­
ko. Manai, kad ją siuntė Taryba arba medžiokliai?
- Nežinau. Neperprantu jos. Ji mane išsekino. Kuriam
laikui ją reikėtų pamiršti ir pailsėti. Merkurei turiu naujie­
nų iš Pilotės. O tada galime eiti išsimaudyti.
Laukiame Merkurės ant stogo. Papasakoju jam, ką Rou-
zė man sakė apie Marko nužudytą Mersę, o paskui dar ir
apie erelį. Kaip tik tada ir pasirodo Merkurė. Turbūt visko
klausėsi.
Ji nori sužinoti daugiau apie tą erelį. Lygiai kaip ir aš,
svarsto, ar tai nebus Markas.

359
 Užuot atsakęs, klausiu jos:
- Jums atrodo, kad Markas mane stebi?
Manyčiau, ji turėtų nusijuokti. Pasijuntu kvailai vos išta
ręs tą klausimą.
- Neitanai, jis rūpinasi tik savim. Jei ir stebi tave, tai tik
dėl savęs.
Suprantu, kad jei Markas galvoja, jog aš jį nužudysiu,
turėtų mane stebėti. Bet aš jo sūnus, vienintelis sūnus. Jei
pats turėčiau sūnų, tikrai jį prižiūrėčiau ir norėčiau pažinti.
Norėčiau matyti iš arti, paliesti jį dar vaiką, apkabinti. Bet
Markas niekada nebuvo manęs aplankyti, apkabinti ir...
- O tą mergaitę ar pasitikai, Gabrieliau?
- Taip. Ji bute. Nepasitikiu ja, bet kitos vietos, kur ją
palikti, nėra. Pilotė prašė perduoti jums dar vieną dalyką.
Sakė, kad Klėjus yra Ženevoje. Pasakė taip: „Klėjus turi
Ferborną.“
Merkurė vėl sustaugia iš juoko, galima sakyti, užšoka ant
stogo ir čiumpa mums už rankų. Stogo gabalai pakyla į orą,
mes irgi kabome vėjo gūsyje, kol ji nuleidžia mus ant žolės.
Nusileidus Merkurė paglosto man skruostą.
- Neitanai, man girdėta ta vizija apie judu su Ferbornu.
Manau, kad ir tau girdėta. - Ji suima man smakrą ir pažiūri
į akis. - Faktas.
Tada vėl paglosto skruostą, atsisuka į Gabrielių ir sako:
- Bus įdomu pamatyti, kaip Neitanas pasikeis, gavęs į
rankas tą peilį.
Gabrielius atrodo sutrikęs.

360
 - Neitanas tau gali papasakoti apie tą viziją. O šį vakarą
aptarsime, kaip Ferborną atimti iš Klėjaus ir atiduoti man,
ne... Neitanui į rankas.

Gulime ant samanotos ežerėlio pakrantės. Atbėgome čia,

pasimaudėme, o dabar džiūstame ir šildomės saulės spin­
duliuose. Bet mano mintys visai kitur.
- Šį rytą buvau pats nuėjęs patikrinti to namo, kur, anot
Pilotės, apsistojęs Klėjus. Būna, kad Pilotė prišneka nesą­
monių. Bet šįkart ne. Klėjus ten yra.
- Iš kur žinai, kad tai būtent jis?
Gabrielius gūžteli pečiais.
- Na, juk jie kitaip atrodo, ar ne? Arogantiški. O jis aro-
gantiškiausias iš visų. Arogancijos karalius.
Tai jis.
- Jis turi draugę, - priduria Gabrielius.
- Rimtai? - prisimenu kuoką jo rankose tada, kai gulė­
jau rankomis užsidengęs galvą.
- O kas dar keisčiau... ji simpatiška. Aukšta, liekna ir
jauna... Klėjui jauna, supranti. Vienoms moterims reikia iš­
vaizdos, kitoms pinigų, dar kitoms - galios. O šitai aiškiai
norisi, - jis gūžteli, - arogantiško senio.
Gabrielius stengiasi mane prajuokinti, bet man Klėjus
visiškai nejuokingas.
- Ne toks jis ir senas. Galingas. Visuomenėje užima tam
tikrą padėtį. Gudrus... protingas. Ir žiaurus.
- Vienu žodžiu, puikus laimikis kokiai baltajai raganai.

36J
 Atsisėdu ir žvelgiu į ežerą, į dangaus atspindį mėlyname
jo paviršiuje, į tamsią žalumą po vandeniu. Ji man primena
Eleną. Sakau Gabrieliui:
- Londone susipažinau su viena pusgryne. Jos akys
nuostabios. Panašios į šitą ežerą: ir mėlynos, ir žalios, tik
jos akyse dar buvo turkio ir... - pristingu žodžių. Klėjaus
akys tarsi ledinės.
- Kas yra? - Gabrielius irgi atsisėda.
- Esu susidūręs su Klėjumi. Du kartus. - Prisimenu jo
kvėpavimą man į kaklą.
Norėčiau pasipasakoti Gabrieliui apie Ferborną ir tatui­
ruotes, Selijos treniruotes ir Merės perspėjimą. Bet neži­
nau, nuo ko pradėti... kokį pirmą žodį tarti... Kaip prabilti
apie visus šituos dalykus?
- Papasakok man apie tą pusgrynę. Ji atrodo įdomi.
- Taip ir yra. Tau patiktų. Ji protinga.
O kai pradedu pasakoti apie Eleną, viskas pasidaro leng­
viau, tada iškloju ir apie Bobą ir Merę, o paskui apie įverti­
nimus ir Klėjų, viską, apskritai viską.
Kai baigiu, Gabrielius sako:
- Merė tau liepė niekuo nepasitikėti. Bet pasitikėjai Ele­
na ir pasitiki manimi.
Trukteliu pečiais. Bet juk išties juo pasitikiu.
Jis pasilenkia arčiau ir mane apsikabina. Jausmas kiek
keistokas.
Gabrielius įsitikinęs, kad Merkurė norės pagrobti Fer­
borną. O tada suporuos su juo mane ir nukreips mus prieš

362
Marką. Jis sako, kad jei dirbsiu jai visus metus, ji pasinau­
dos visomis savo galiomis paveikti mane, kad nužudyčiau
Marką. Mano, kad, supriešindama mane su Marku, galėda­
ma valdyti jo sūnų, jaus malonumą.
- Teisingai darai, kad tiki tėvu, - sako Gabrielius.
Ir priduria, kad pats jau nebenori Merkurės pagalbos.
- Bet man jos reikia. Iki gimtadienio teliko šešios die­
nos. Man reikia trijų dovanų, - primenu jam.
- Taip, tas ir bėda, - atsako jis. - Mums reikia sukurti
planą.
Bet planą sukurti sunku. Abu sutinkame, kad arba reikia
sunaikinti tą peilį, arba įmesti į ežerą, kur jo niekas niekada
nesuras, bet jei taip pasielgsime, Merkurė įsius ir keršys. O
tėvas gali netikėti, kad taip padarėme. Galėtume pabandyti
tą peilį atiduoti jam, bet tada atsiranda dvigubas pavojus -
ir atidavus jį jam, ir atiduodant, turint galvoje, kad jis ma­
nimi nepasitiki.
Nusprendžiame dalyvauti visuose Merkurės planuose tą
Ferborną pagrobti, nes vis vien geriau, kad jis bus jos, o ne
medžioklių rankose. Galime tik tikėtis, kad kai gausiu tris
dovanas ir dirbsiu Merkurei, man pasitaikys proga jį sunai­
kinti. Bet planu to nepavadinsi.

Tą vakarą Merkurės nuotaika šventiška. Rouzė suvažinėjo

į Ženevą. Pasakoja, ką mačiusi: lygiai tą patį kaip Gabrie­
lius. Klėjus apsistojęs name Ženevos priemiestyje. Žene­
voje ir jos apylinkėse mažiausiai dvidešimt medžioklių,

363
ir, mano nuomone, švęsti čia nėra ko. Pilotė išvažiavo į
Ispaniją.
Merkurė nenusėdi, stojasi ir vaikšto, bet suknelės me­
džiaga šoka linksmą šokį. Atrodo, kad jai visai nerūpi, kiek
ten tų medžioklių. Ji nori gauti Ferborną ir mano, kad Rou-
zė gali jį pavogti.
Gabrielius sako:
- Jei jis yra pas Klėjų. Pilotė dažnai klysta.
- Pilotė man sakė, kad Ferborną jie saugo pamaino­
mis. Dabar Klėjaus eilė. Kur jis, ten ir Ferbornas, - atsako
Rouzė.
- Atimti jį iš Klėjaus nebus lengva.
- Ne, nelengva, - sutinka Merkurė. - Bet mano nuosta­
biajai, brangiausiajai, genialiai baltajai raganai Rouzei, kuri
sugeba paimti bet ką, kad ir kaip tai būtų saugoma, tai ne­
bus sudėtinga.
Rouzė nurausta ir sukikena.
Merkurė sako:
- Rytoj, Rouzė, judu su Gabrieliumi nueisite į tą namą,
surasite Ferborną ir man atnešite.
Tiesiog va šitaip.
- O kaip?.. - pradedu aš.
Gabrielius uždeda delną man ant rankos.
- Viskas gerai. Mes būsime atsargūs. Merkurė teisi. Rou­
zė tikrai labai gabi. Savo rūku apgaus net medžioklius. Bet
mes nerizikuosime. Jei namas saugomas burtais, net ne­
bandysime. Tada tai būtų neįmanoma, net Rouzei.

364
 - Bet šūdieji nelabai juos naudoja, nenori, kad nuken­
tėtų eiliniai. Bijos nužudyti kokį eilinių vagį. Taip gali at­
kreipti į save per daug dėmesio. Susitvarkyti po eilinių yra
tikras vargas, - priduria Rouzė.
- Vadinasi, tiesiog užeisi į namą, pilną medžioklių, pa­
imsi peilį ir išeisi? - klausiu.
- Jie manęs nematys, - atsako Rouzė.
- Tai pernelyg pavojinga, - sakau Gabrieliui.
- Tu daraisi labiau eilinis už mane, - atsako.jis. - Būsime
atsargūs.
Merkurė vėl nusijuokia.
- Tada eisiu ir aš, - sakau.
- Ne. Tu liksi čia, - sako Merkurė.
Aš nusikeikiu, o ji juokiasi. Virš namo sugriaudėją, kam­
bary ore ima suktis plaukų smeigtukai.
- O ta mergaitė? - klausia Rouzė.
- Ak, taip. Ta mergaitė... - Merkurė pažvelgia į Gabrie­
lių. - Kuo, sakei, ji vardu?
- Analiza. Analiza O’Brajan.
Kai Gabrielius ištaria jos vardą, tai nuskamba tarsi ne­
sąmonė. Analiza negali ieškoti Merkurės. Jai negali reikėti
jos pagalbos.
Gabrielius paklausia manęs, kas yra.
Kai neatsakau, jis pažvelgia į mane griežtu žvilgsniu.
- Pažįsti ją?
Nežinau, ką ir besakyti.
- Tai ji ta, kuri tau... patinka? - jis pasibjaurėjęs.

365
 Sakau Merkurei:
- Man reikia su ja susitikti. Ji mano draugė.
- Kaip miela, - nurausta Rouzė.
Merkurė irgi spokso į mane, jos akys beprotiškai žybsi.
- Draugė? Kuri atvyksta būtent tada, kai artėja tavo
gimtadienis, kai į Ženevą suvažiuoja medžiokliai? - Paskui
kreipiasi į Rouzę: - Rytoj naktį paimsi Ferborną. - Tada at­
sistoja eiti, bet atsisukusi dar priduria Gabrieliui: - Žiūrėk,
kad Neitanas nesusitiktų su ta mergaite. Dar ne. Man dar
reikia apie ją pagalvoti. - O paskui dar sako man: - Jei ban­
dysi, Gabrielius susimokės, kad tavęs nesulaikė. - Ir Mer­
kurė dingsta.
Rouzė pažvelgia į Gabrielių, paskui į mane ir sako:
- Tikra meilė niekada nebūna sklandi. - Sukikena ir pa­
ima Gabrielių už rankos. - Bet aš Gabrieliaus pusėje.
Gabrielius ištraukia ranką ir pažvelgia į mane.
- Visą laiką, kai buvau su ja, kažkaip nujaučiau, kad kaž­
kas ne taip, Neitanai. Ji šnipė. Dirba Tarybai.
- Tikrai ne, - papurtau galvą.
- Ji atvyko arba tavęs pagauti, arba šnipinėti, arba nužu­
dyti. Jie naudojasi ja, kad prieitų prie tavęs.
- Tu neteisus.
- Tikrai? Ji baltoji ragana. Gryna. Galvą dedu, kad jos
šeimoje yra medžioklių ir Tarybos narių.
- Bet tai nereiškia, kad jie jai mieli.
- Oi, kurgi ne. Ji kitokia, - jis šaiposi. - Ir yra įsitikinusi,
kad tu ypatingas, supranta tave, žino, kad iš tiesų tu ne blo­

366
gas, jai visai nerūpi, kad tavo tėvas labiausiai medžiojamas
juodasis raganius, jis jos nedomina, domini tik tu. Ji mato
tik tikrąjį tave. Tą geresnį, mielesnį. Ir mosteli savo šviesiais
plaukais, nusišypso švytinčia šypsena ir...
Bet manęs jau ten nėra.

Bėgu. Atrodo, kad tai vienintelė išeitis - bėgti, kol nebe­

galėsiu. Nakvoju miške, miegu blogai, nors ir esu išsekęs.
Ten lieku ir didžiąją dienos dalį, vaikštinėju, žiūriu į dangų.
Iki gimtadienio teliko penkios dienos, ir jausmas toks, tarsi
viskas slystu iš po kojų. Manau, kad Analiza čia tik todėl,
kad namuose, šeimoje, kažkas negerai. O sprendžiant iš to,
kad ji rizikavo atvykti pas Merkurę, labai negerai. Bet ji čia
ne dėl dovanojimo; septyniolika jai sukako rugsėjį.
Į namą grįžtu jau gerokai po pietų. Ten ruošiamasi grob­
ti Ferborną iš tikro medžioklių knibždėlyno.
Nustembu pamatęs, kad Gabrielius valo šautuvą ir nesi­
liauja valyti, net kai įeinu.
- Ar moki juo naudotis? - klausiu. Nesusilaikau to ne­
pasakęs piktai, nors ir stengiausi nebūti piktas.
- Juk žinai, kad daugiau nei metus pragyvenau Jung­
tinėse Amerikos Valstijose, ar ne? - jis atsako švelniai,
juokaudamas.
- Bet ar esi ką nors nušovęs?
Jis liaujasi valęs šautuvą, pakelia į mane akis, bet neatsako.
O aš jame beveik pamatau juodąjį raganių.
- Ką nužudei?

367
 - Vieną šnipą, - nenuleisdamas nuo manęs akių vos gir­
dimai sušnabžda.
- Tai tavo specialybė, ką? Šnipų naikinimas?
- Neitanai, nepradėk. - Jis vėl ima valyti šautuvą.
- Analizą pažįstu seniai. Ji ne šnipė. Aš ja pasitikiu.
- Būtent tokius jie ir pasirenka.
- Ir viskas? Ji nieko negali padaryti, kad priverstų tave
pakeisti nuomonę? Viskas, ką ji daro, bus įtartina, nes ji yra
tas, kas yra.
Jis neatsako, tik toliau valo ginklą.
- O jei Merkurė tau lieptų nušauti Analizą, taip ir
padarytum?
Akių nuo ginklo jis nepakelia, bet bent jau liaujasi jį
valęs.
- Taip? - mano balsas tylus, bet netvirtas.
Jis papurto galvą, pažvelgia man į akis ir atsako:
- Jei tikrai žinočiau, kad ji ketina tave išduoti, man būtų
visai nesvarbu, liepia Merkurė ar ne, vis tiek ją nušaučiau.
- Vadinasi, nesi tikras?
- Ne šimtu procentų. Bet, Neitanai, jau ką ką, o žmones
perprasti tikrai sugebu, ir kažkas su ja yra ne taip.
- O gal tau tiesiog taip norisi matyti, bet iš tiesų nerandi
nieko, dėl ko prie jos prikibti, nes nieko tokio ir nėra. Nes ji
manęs tikrai neišduotų. Nes iš tikrųjų ji geras žmogus. Bet
tu nenori tuo tikėti. Tau būtų geriau, jei ji būtų šnipė! - stai­
ga suvokiu, kad net drebu iš pykčio.
- Neitanai. Suprantu, kad tau sunku, - jis prieina ir ap­
kabina mane. Aš jo neapkabinu, bet ir netrenkiu.

368
 Iš miegamojo išeina Rouzė, pamato mus ir pasiunčia
man oro bučinį.
Nusikeikiu ir atsisėdu kampe.
Rouzė, kaip visada, apsirengusi netinkamai - su ilga,
plevėsuojančia, kūną išryškinančia suknia, kiek panašia į
Merkurės. Plaukai sutvarkyti nepriekaištingai, viršugalvyje
susukti į glotnų kuodą. Atrodo, tarsi susiruošusi į Helovino
puotą, tik tiek, kad basa. Rodo Gabrieliui savo smeigtukus,
visų jų galiukai - kaukolės. Mažosios juodos skirtos atra­
kinti spynoms, raudonosios - seifams ar sudėtingesniems
užraktams, o didžiosios baltos... ji nurausta... nusmeigti
šūdiesiems.
Vėjo gūsis įneša Merkurę. Ji savotiškai šypsosi.
- Gabrieliau, būtų gerai, kad, prieš vykdamas Ferborno,
atgabentum mums tą Neitano draugę.
Gabrielius, atrodo, dvejoja.
- Jei ji siųsta mūsų šnipinėti, noriu, kad ji atsidurtų
mano rankose, dar nespėjusi nieko perspėti.
O man aišku, kad iš tiesų jai reikia Analizos, kad turėtų
prieš mane dar vieną kozirį.
- Kai judu su Rouzė jau būsite susiruošę, gabenk ją čio­
nai. Nesuteik galimybės ką nors padaryti.
Gabrielius ir Rouzė pasikartoja planą. Paskui tylėdami
pavalgome. Net Rouzė surimtėjusi.
Saulei leidžiantis Gabrielius nueina ant stogo ir įlenda į
įpjovą.
Laukiu ant žolės.
Ilgai laukti netenka.

369
 Gabrielius su Analiza pasirodo, laikydamiesi už rankų.
Gabrielius numeta ją tarsi kokį maro užkratą. Analiza tįso
ant stogo, užsimerkusi.
Gabrielius pašaukia Rouzę, ta išlenda, prieina prie ma­
nęs, pabučiuoja į skruostą, užlipa ant stogo ir žengia per
Analizą tiesiai Gabrieliui į glėbį, o jis nė sekundei nenulei­
džia nuo manęs akių. Jiems dingstant plyšyje, girdžiu, kaip
Rouzė kikena.

370
 analiza

Mudu su Analiza sėdime drauge. Arti vienas kito. Ji visuo­

met man atrodė kur kas brandesnė už mane, bet dabar atro­
do daug jaunesnė. Jos veidas pasikeitė, pailgėjo ir pasiaurė-
jo, tapo dar labiau stulbinantis. Ji mūvi džinsus, apsivilkusi
trumparankovius marškinėlius ir žydrą megztuką, bet basa.
Įdomu, kada pasirodys Merkurė. Ji leidžia man truputį
pabūti su Analiza. Tikriausiai turi savų priežasčių.
Paimu Analizą už rankos ir paklausiu, kas nutiko.
Ji sumirksi, skruostais ritasi ašaros.
- Patekau į baisią bėdą, Neitanai.
Pirštų galiukais, vos liesdamas jos odą, nuvalau jai ašaras.
- Po tavo užpuolimo Kieranas papasakojo tėvui apie
mus. Tėvas supyko, bet pažadėjo manęs nebausti. Tiesiog
turėjau atgauti jų pasitikėjimą. Turėjau vykdyti viską, ką lie­
pia, iki mažiausių smulkmenų. Pasirinkimo nebuvo, todėl
stengiausi būti gera. Bet jie manimi niekada nepasitikėjo,
kad ir kaip stengčiausi. Jei išeidavau iš namų, su manimi

371
visada būdavo tėvas arba vienas iš brolių. Man neleido su­
sitikinėti su jokiais senais draugais ar draugėmis. Jaučiau­
si vieniša, bet tai dar buvo galima kentėti. Bet paskui, po
dovanojimo, Taryba pareikalavo, kad atvykčiau pas juos.
Klausinėjo apie tave. Ten buvo ir dėdė Solas. Elgėsi su ma­
nimi tarsi su išdavike. Į jų klausimus apie tave neatsaki­
nėjau, sakiau, kad pamiršau. Bet buvo baisu. Tą dieną, kai
mačiau tave Tarybos būstinėje, buvau vėl iškviesta. Paskui,
po kelių dienų, pas mus atvyko dėdė, ir nugirdau, kaip jis
pasakojo tėvui, kad tu pabėgai ir kad man vėl teks važiuoti
į apklausą. Nežinojau, ką ir bedaryti, bet supratau, kad dau­
giau to neiškęsiu. Pagalvojau - jei tu pabėgai, gal pavyktų ir
man. Taigi pabėgau ir aš.
Ji pažvelgia į mane, jos akyse lėtai sukasi sidabro atšvaitai.
- Pamaniau, kad jei tave surasčiau... Na, kas bus po to, la­
bai negalvojau. Bet norėjau tave susirasti. Visada norėjau. Ir
išgirdau, kad Merkurė už tam tikrą atlygį padeda baltosioms
raganoms. Vienintelis dalykas, ko neturėjau, - pinigai. Ne­
galiu patikėti, kad tave suradau... kad tu iš tikrųjų čia.
Vėl nušluostau jai ašaras, šįkart perbraukiu pirštais per
skruostą, pajuntu, kokia lygi jos oda. Ji pasistengia nusišyp­
soti ir nubraukia plaukus man nuo veido.
- Tavo akys tokios pačios, kaip prisimenu. Nė kiek
nepasikeitė.
Dabar jos pirštai paliečia man skruostą, ir nė nepajuntu,
kaip pabučiuoju juos, o paskui prispaudžiu jos delną prie
lūpų.

372
 Ji braukia pirštais per mano tatuiruotę ant rankos, ap­
žiūri kaklą, paglosto ir tą tatuiruotę. Bet nieko apie jas ne­
klausia. O sidabras jos akyse sukasi, gaudo mėnulio šviesą,
ji vėl paplūsta ašaromis.
Vis sėdime, o Merkurės kaip nėra, taip nėra.
- Padėsiu tau, Analiza. Bet jie mano, kad tu šnipė. Ne­
pasitiki tavimi.
- Bet tu pasitiki?
- Žinoma... - apkabinu ją, ji tokia trapi ir drebanti. - Pa­
sikalbėsiu su Merkure... įtikinsiu ją.
Analiza linkteli.
- Mums reikia laukti jos čia, ant stogo. Negali nuo jo
nulipti, neliesdama Merkurės.
- Arba?
- Gabrielius man sakė, kad tada užmigsi į mirtį panašiu
miegu.
- Gabrielius manimi nepasitiki. Aš jam nepatinku.
- Tu baltoji ragana, jis juodasis...
- Pilotė manęs nė per slenkstį neįsileido.
- Na, Merkurė labiau... versli.
Analiza linkteli.
- Girdėjau, kaip Pilotė sakė, kad Klėjus Ženevoje.
Sulig tais žodžiais mums virš galvų papučia šiltas vėjelis.
Laukiu, kad pasirodytų Merkurė, bet nepasirodo. Turbūt
tai užuomina, jog nori sužinoti daugiau.
- Ar žinai ką nors apie ypatingą peilį, kurį vadina Fer-
bornu? - klausiu jos. - Manau, kad jis gali būti pas Klėjų.

373
 Analiza suraukia antakius.
- Taip, girdėjau, kaip tėvas kalbėjo apie jį su Kieranu.
Tai svarbu, bet nežinau kodėl. Jį prižiūrintys žmonės keičia­
si pamainomis. Ir tik tie, kuriais Taryba pasitiki labiausiai.
Pernai kurį laiką jis buvo pas mano tėvą. Buvo ir pas dėdę,
o Klėjus irgi vienas tų, kurie jį saugo.
Analiza čiumpa man už rankos; dabar jos delnas jau
drėgnas.
- Juk nesiruoši to peilio gauti, ką? - ji atsisuka į mane.
Trukteliu pečiais.
- Tai būtų beprotybė. Bus pilna medžioklių.
- O jei kas nors būtų nematomas ir galėtų patekti pas
Klėjų?
Analiza papurto galvą.
- Namas tikrai bus apsaugotas burtais.
- Tokiais kaip šitas stogas?
- Taip, Klėjus tikrai turės burtą namui apsaugoti. Tas
burtas nebus nužudantis; tik padarys tave neveiksnų. Kar­
tą Kieranas pasakojo apie eilinį, kuris bandė įsilaužti į me­
džioklių būstą ir buvo surastas klaidžiojantis kaip girtas,
ištiktas komos. Jie jam visko pridarė... išsityčiojo...
- Tuo burtu bus apsaugoti visi langai ir durys?
- Bus vienos durys, kuriomis naudojasi Klėjaus medžiok­
liai; tos ir bus vienintelės saugios. Jei eisi pro kitas duris ar
laušies pro langą, pakliūsi į burtą.
Šiltas vėjelis pabučiuoja man skruostą. Manau, kad Rou-
zė sugebės susitvarkyti.

374
 - Dar girdėjau, kaip Kieranas pasakojo Nijalui ir Ko-
norui apie kitus medžioklių naudojamus burtus. Įėjimo
durys, tos, kuriomis naudojasi medžiokliai, bus apsau­
gotos burtu slaptažodžiu. Prieš žengdamas per slenkstį
turi jį pasakyti, ir burtas trumpam pasinaikina. Gali būti,
kad įeinant ir išeinant tie slaptažodžiai skirtingi. Bet nesu
tikra...
Vėjas atšąla. Apie šituos burtus Rouzė negirdėjusi. Galgi
jie susipras...
Vėjas stiprėja ir darosi dar šaltesnis.
Man stojantis pasirodo Merkurė. Ji neatrodo patenkinta.
Vėjas dar labiau pakyla ir nustumia mane stogu aukštyn.
Analiza klūpo, jos plaukai smarkiai plevėsuoja.
- Analiza. Kokia tu žavi mergaitė, - Merkurės balsas šal­
tas. - Eikš, verčiau jau susipažinkim.
Merkurė stovi ant žolės prie stogo, ištiesusi Analizai
ranką. Analiza atsisuka į mane, bandau pajudėti, bet vėjas
mane laiko. Analiza pakyla ir suima Merkurei už pirštų. Bet
jai žengiant nuo stogo dar vienas gūsis nupučia ją į šoną.
Analizos pirštai siekia Merkurės, bet ji negali jos paliesti ir
vėjas nubloškia ją ant žolės. O mane jis laiko ant stogo, ne­
galiu pajudėti, nors ir priešinuosi, stengiuosi pasiekti Ana­
lizą, bet jau per vėlu.
Negirdžiu, ką sako Merkurė, nes rėkiu, o vėjas ūžia au­
syse. Analiza guli ant žemės, juda tik jos krūtinė, pašėlusiai
kilnojasi, o pravira burna gaudo orą.
Merkurė stovi virš Analizos ir stebi. O aš rėkiu ir rėkiu.

375
 Dabar Analizos krūtinė jau nejuda. Ji guli visiškai ra­
miai. Prasimerkusi, o aš rėkiu ant Merkurės.
Merkurė perbraukia ranka Analizos veidu ir užspaudžia
jai akis.
Ant tamsios žemės Analizos kūnas atrodo labai blyškus.
Vėjas negailestingai daužo mane, o aš klykiu prakeiks­
mus Merkurei.
Merkurės balsas vėju pučia man į veidą:
- Turi perspėti Rouzę ir Gabrielių apie slaptažodžius.
Dar yra laiko jiems padėti.
- O kaip Analiza? - rėkiu, rodydamas į jos kūną.
- Ji miega. Gyva. Grįžk sveikas, ir aš ją pažadinsiu.
Ji gyva. Ji gyva. Gabrielius sakė, kad tas miegas panašus
į mirtį.
- Jei ji mirs, Merkure...
- Gana. Eik.

376
 ferbornas

Merkurė dalykiška kaip visada. Ji nupiešė man žemėlapį,

kaip patekti pas Klėjų. Girdėjau, kaip jie viską planavo, taigi
žinau, kad nuo buto iki to namo - valanda pėsčiomis. Nu­
bėgti man neprireikia nė dešimties minučių. Jei manysim,
kad Rouzė ir Gabrielius nevarlinėjo, turėtų būti mane ap­
lenkę kiek daugiau nei valanda, bet turbūt vis tiek dar stebi
namą, laukia, kol viskas nurims.
Man tenka sutelkti mintis į juos, antraip matau tik ant
žolės gulintį Analizos kūną. Ji atrodė negyva; krūtinė nesi-
kilnojo, akys buvo atmerktos.
Aš jau beveik ten. Reikia susikaupti.
Namas stovi ramiame priemiestyje, nuošalioje gatvėje
su dideliais namais vidury plačių sodų. Už jų - medžiais
apaugęs kalnas. Išžvalgau gatves aplink namą ir mišką už jo.
Miško pakrašty kažkas yra. Stovi nugara į mane. Stebi
namą.

377
 Staiga sugrįžta visos Selijos pamokos. Viskas tampa la­
bai paprasta, tarsi duota iš prigimties, kaip skaitymas Gab­
rieliui. Einu lėtai ir tyliai, su peiliu rankoje. Kai žengiu pa­
skutinį žingsnį, tas žmogus jau sukasi, čiumpu jį ir prikišu
peilį prie gerklės. Poezija judesiu.
Gabrieliaus kūnas įsitempęs. Laikau peilį jam prie odos.
- Prastokai, - sušnypščiu jam į ausį.
- Neitanai? Ką čia veiki?
- Kur Rouzė?
- Stebi iš priekio. Kas darosi?
- Mane atsiuntė Merkurė. Turiu šį tą pranešti Rouzei
apie burtus tame name. Analiza pasakė vieną naudingą da-
lyką.
Jis neatsako, taigi paleidžiu ir stumteliu nuo savęs.
- Ką ji pasakė?
Papasakoju jam, jis linkteli.
- Tai einam, pasakysim Rouzei.
Apeiname aplink namą. Dar anksti, nėra nė vidurnakčio.
Rouzę randame kitoje gatvės pusėje, sode prie kito namo.
Kai paaiškinu padėtį, ji nekikena, bet ir nenori pasiduoti.
Mano, kad jai pavyks. Visi medžiokliai įeina ir išeina pro
priekines duris. Ji paseks kitą įeinantį medžioklį ir paklau­
sys, koks tas slaptažodis.
Dabar aš jau vėl prie namo galo, stoviu atsirėmęs į medį
miško pakrašty. Tvoros nėra, tik veja, kuri baigiasi visai
prieš pat mišką.
Rouzė su Gabrieliumi namo priekyje.

378
 Name du butai: viršutiniame, kuris yra antrame ir trečia­
me aukštuose, apsistoję keli medžiokliai; apatiniame - Klė-
jus. Kiek įžiūriu, namo gale Klėjaus darbo kambarys ir mie­
gamasis. Bute viršuje matau kelis vaikštančius medžioklius
ir medžiokles; jei išeina ar įeina, tai tik ne pro galines duris
ar langus, tiesą sakant.
Oras šiltas, bet apsiniaukę, ima dulksnoti.
Paklausiau Rouzės, ką daryti, jei kas nors nepavyks.
Ji nusišypsojo.
- Pabėk, jei galėsi. Bėk. Jei negali pabėgti, nužudyk jų
kuo daugiau. Jie išžudė tavo protėvius ir padarys viską, kad
nužudytų ir tave, Neitanai. Nudobk juos visus. - Tada ji pa­
bučiavo man į skruostą ir meiliai pridūrė: - Kai juos visus
išpjausi, tau nebereikės slapstytis.
Nenoriu nieko žudyti. Jei jau kils klausimas, ar žudyti, ar
būti nužudytam, aišku, kovosiu, bet stengsiuosi nežudyti.
Bet, kita vertus, jei tai bus Klėjus ar Kieranas...
Apie ką aš čia galvojau?
Šalia manęs pasirodo Rouzė. Ji perėjo per sodą, pasinau­
dodama savo rūku, savo dovana. Kai ji išgaruoja rūku, iš­
garuoja ir mano atsiminimai apie ją. Net stebėdamas, kaip
tai vyksta, imi ją pamiršti. Tai keista... trikdo. Bet jei paliečia
tave, oda prie odos, tas sutrikimas dingsta ir gali ją matyti tol,
kol ji prisilietusi. Dėl to rūko su ja sunku dirbti, nes negali
juk nuolat laikyti jos už rankos. Gabrielius sako, kad su ja ge­
riausia dirbti, kai į ją visai nežiūri, bet žinai, ką ji darys, ir nu­
sisukti, kai ji garuoja į tą rūką, kad mintys išliktų skaidrios.

379
 Rouzė klausia:
- Kiek ten tų medžioklių?
- Keturi viršuje. - Ir nė vieno, kuris būtų Kierano sudė­
jimo. - Manau, kad Klėjus savo darbo kambary.
- Palauksiu čia, kol jis nueis gulti, tada apsuksiu aplink
namą ir eisiu vidun. Pasiklausiau ir išgirdau slaptažodį.
„Raudonas lietus“.
Puiku!
- Beje, manau, kad ten yra rūsys, - sakau jai. - Namo
kairėje prie žemės yra grotelės. Neseniai ten degė šviesa.
Manau, kad Klėjus buvo tenai.
- Gera vieta ginklams laikyti.
- Gal... Klėjumi dėtas...
Ką gi aš daryčiau? Laikyčiau Ferborną prie savęs. Bet
turbūt jam reikia kur nors sudėti savo būrio ginklus: pisto­
letus, šovinius ir taip toliau. Taigi, gal...
- Dar kas nors?
- Jei stovėsiu namo gale, kaip sužinosiu, kad iš ten išėjai?
- Čia nelauk. Kai įeisiu vidun, eik prie priekio ir lauk su
savo širdies draugu.
- Ar pati žinai, kokia esi bjaurybė, Rouze?
Ji švelniai sukikena.
Kumšteliu ją ir linkteliu į namą. Darbo kambaryje šviesa
jau užgesinta. Po kelių sekundžių ji užsidega rūsyje.
- Ar jis krauna ginklus nakčiai? - pasvarsto Rouzė.
Atsakymą žinau.
- Ne. Jis medžioklis. Jis be ginklų nemiega.

380
 - Vadinasi, bus po jo pagalve.
- Man atrodo, kad jis miega su batais, prisirišęs Ferbor-
ną prie šlaunies.
- Iššūkiai man patinka.
Rūsyje šviesa užgęsta, užsidega miegamajame. Šešėlis.
Du šešėliai. Klėjus su drauge vaikštinėja, prisiartina vienas
prie kito, pasibučiuoja, atsitraukia, Klėjaus šešėlis dingsta.
Vėl užsidega šviesa darbo kambaryje.
- O aš galvojau, kad jis bus nusiteikęs meilei, - sako
Rouzė.
Žiūriu į tą šešėlį Klėjaus miegamajame, kaip jis juda ir
koks atrodo pažįstamas.

Šviesa darbo kambary užgęsta labai vėlai. Klėjus nueina į

miegamąjį, tada šviesa užgęsta ir ten.
- Pasimatysime kitoje pusėje, - Rouzė pakyla ir nuple­
vena per sodą tiesiai priešais namą. Ją uždengia rūkas, ir
mane apima jausmas, kad apskritai jos nemačiau. Tariu sau,
kad ji jau nuskrido prie durų ir eina vidun.
Pasuku gilyn į mišką, kad apeičiau namą plačiu ratu,
praeinu pro du namus gatvėje ir grįžtu pas Gabrielių. Einu
lėtai. Nėra ko skubėti, nors iš tikrųjų nė nenutuokiu, kiek
laiko Rouzė užtruks. Bet noriu būti tikras, kad nepridary­
siu jokių kvailų klaidų. Man atrodo, kad medžiokliai prie to
namo atsipalaiduoja. Jie atsipūtę ar bent jau truputį praradę
budrumą, nes neįsivaizduoja, kad kas nors - koks nors ra­
ganius ar ragana - bandytų laužtis.

381
 Gabrielius prie namo kitoje gatvės pusėje, sode. Kai prie
jo prieinu, jis nieko nesako, tik žvilgteli. Stebi namą. Aš ste­
biu, kas vyksta už mūsų.
Nieko nevyksta.
Nevažinėja jokie automobiliai, neišeina ir neateina jokie
medžiokliai. Dabar jau kokia antra valanda ryto.
Tada Gabrielius mane kumšteli. Atsisukęs pamatau, kaip
atsidaro durys ir iš namo išeina dvi medžioklės. Mane apima
keistas ir neaiškus jausmas, nesuprantu, kas vyksta, negaliu
suvokti, bet tada prisiverčiu nusisukti ir žiūriu į Gabrieliaus
profilį, o jis atsisuka į mane, nusišypso ir sušnabžda:
- Rouzė su jomis.
Linkteliu. Rouzė puikiai susitvarkė, nepastebėta pateko
į vidų ir išėjo laukan. Bet dabar jaučiu, kaip ima daužytis
širdis. Ar ji paėmė Ferborną?
- Einam.
Bet nespėjus žengti nė žingsnio iš namo pasigirsta riks­
mas. Iš vidaus. Nesuprantu žodžių, bet manau, kad rėkia
Klėjus. O tada išgirstu:
- Randat, kas jį paėmė, TUOJ PAT!
Žemai pasilenkę greitai nubėgame per sodą prie namo
galo, peršokame per tvorą ir išlekiame į skersgatvį. Gabrie­
lius bėga į kairę, prie kampo.
- Čia susitarėme susitikti.
Stoviu sargyboje, kol Gabrielius apžiūrinėja šonines
gatveles.
Išgirstu tylų kikenimą ir atsisuku.

382
 Rouzė atsirėmusi į Gabrielį. Abu šypsosi. Susijaudinę
kaip vaikai, iš parduotuvės prisivogę saldainių. Rouzė iš­
kelia peilį ilgais ašmenimis. Juoda rankena, juodas dėklas.
- Bepigu tokiai talentingai, - sako Gabrielius Rouzei. -
Bet manau, kad Klėjus pastebėjo, jog Ferborno nebėra...
- Einam, - pasakau ir patraukiu skersgatviu.
Įsibėgėjame visu greičiu, bet staiga priešais mus gatvėje
išdygsta medžioklė. Ji atrodo nė kiek ne mažiau nustebusi
nei mes. Sustoja, patrypčioja ir sušunka:
- Jie čia!
Aš arčiausiai jos, o per tą laiką jau spėjau pribėgti ir vi­
sai arti. Ji traukia ginklą iš dėklo, o aš priartėju dar trimis
žingsniais. Ji kelia ginklą, aš šoku ant jos, dešinę ranką
tiesiu jai prie gerklės, kaire griebiu ginklą. Pasigirsta šūvis,
aš nusileidžiu ant jos, toks jausmas, tarsi mudu sulėtintai
kristume, bet mano ranka laiko jai už gerklės, o ji žiūri
į mane. Ji tokia jauna, ne ką vyresnė už mane, žiburėliai
jos akyse beprotiškai sukasi, tada išgirstu trakštelint, tas
garsas - jos kaukolės, ir išvystu, kad žiburėlių jos akyse
nebėra.
Sėdžiu ją apsižergęs.
Po jos galva - metalinės grotelės, pro jas upeliu liejasi
kraujas. Stodamasis pamatau, kad jos galva pasisukusi keis­
tu kampu. Man norėtųsi tikėti, kad ją pražudė tos metalinės
grotelės, bet laikiau jai už kaklo, o kaklas lūžęs, ir vis tiek
negaliu patikėti, kad ji tokia jauna, o aš ją nužudžiau. Šiaip
ne taip atsistoju, bet man sunku. Skauda šoną.

383
 Tada pasigirsta šūvis, paskui dar vienas ir dar vienas.
Prisispaudžiu prie žemės, atsisuku ir pamatau, kad Rou-
zė guli ant pilvo, o Gabrielius klūpo šalia, ištiesęs ranką ir
nusitaikęs į dar vienos medžioklės kūną, gulintį ant žemės
kiek toliau gatvėje. Visi sustingę.
Rouzė guli labai ramiai. Lygiai taip pat kaip ir ta medžiok­
lė greta manęs.
Gabrielius pasilenkia ir ištraukia Ferborną Rouzei iš
rankos. Jam tenka atlaužti jai pirštus, tada padeda jos ran­
ką ant žemės kaip buvo, tą akimirką aš jau priėjęs prie jo.
Rouzės galva pasukta šonu; akyse - jokių žiburių, o nuga­
ra - kruvina košė.
Gabrielius nusitempia mane, nubėgame už kampo, vėl
pasigirsta šūviai. Priekyje - dar viena medžioklė, Gabrie­
lius šaudo į ją, mes įbėgame į kažkokį sodą, peršokame per
tvorą ir tada aš sustoju.
Aš nužudžiau merginą. Nenorėjau, bet jos kaklas lūžęs,
Rouzė irgi negyva, o aš visas drebu. Mano rankos kruvinos,
tai tos merginos kraujas, valausi jas į marškinius, bet jos tik
dar kruvinesnės. Begalė kraujo.
- O varge, Neitanai, - sako Gabrielius.
Aš pakeliu į jį akis ir pamatau, kad jis spokso man į pilvą,
tada pakelia marškinius, ir man sulinksta keliai.
- Velnias, Neitanai.
Pažiūriu žemyn. Ant mano marškinėlių didėja tamsi
dėmė. Kraujas atrodo juodas.

384
 - Man viskas gerai, - pasakau tai nė negalvodamas. Nes
gerai nesijaučiu. - Susigydysiu, - priduriu. Apima svaigu­
lys, išsitiesiu. Įkvepiu. Pasistengiu nusiraminti. - Man vis­
kas gerai.
Ji pašovė mane į kairį šoną, po šonkauliais.
- Viskas bus gerai.
Man vis dar dreba rankos. Kažkodėl negaliu susigydyti.
- Tikrai? - Gabrielius atrodo labai susirūpinęs.
- Taip. Eime.
Mudu einame, penkias minutes viskas normaliai, bet
paskui vėl ima skaudėti šoną. Juk susigydžiau, o viskas su­
grįžo ir skausmas nepakeliamas. Tai nenormalu. Vėl turiu
sustoti.
Gabrielius sako:
- Tai ne paprasta kulka, o medžioklių. Ji liko tavo kūne?
- Manau, kad taip.
- Reikia ją ištraukti. Ji bus užburta, užnuodyta.
- Nėr kada. Galiu kuriam laikui susigydyti. Ištrauksim,
kai būsim pas Merkurę.
- Neitanai, čia nieko gero.
- Viskas normaliai. Dabar man svarbiau negauti dar vie­
nos kulkos į nugarą.
Vėl imu eiti, bet akivaizdu, kad tapau labai lėtas. Sunku
spėti paskui Gabrielių. Tiesą sakant, visai nespėju, nes jis be­
veik sustoja. Pasukame už kampo, o į mus važiuoja džipas.
Iš jo iššoka medžioklė ir ima šaudyti, Gabrielius atsišaudo,

385
ir mudu vėl bėgame, aš vėl nespėju. Aišku, kad Gabrielius
pataikė į tą medžioklę, antraip būčiau jau sugautas.
Perbėgame dar porą sodų ir pasiekiame skersgatvį. Gab­
rielius palaukia manęs, tada permeta per aukštą tvorą.
Paskui pats nušoka nuo tvoros ir atsistoja priešais, o aš
nenustoviu neatsirėmęs.
Jis tyliai kalba:
- Neitanai, tu negali greitai bėgti. Jei bandysi pabėgti,
tave sugaus. Dabar aš nukreipsiu medžioklių dėmesį ir ne­
leisiu jiems nuobodžiauti, o tu nusigausi iki plyšio. Bet turi
būti atsargus. Nebandyk rizikuoti. Nelauk manęs bute. Tie­
siog lįsk į plyšį ir varyk atgal pas Merkurę.
Suprantu, kad jis teisus, nuo medžioklių nepabėgsiu. Bet
mane kankina bloga nuojauta. Prisimenu, ką sakė Rouzė:
kad Gabrielius mielai pasinaudotų galimybe mane išgelbė­
ti. Bet medžioklių nuviliojimas, tokios daugybės medžiok­
lių nuviliojimas, yra gryna savižudybė.
Papurtau galvą.
- Kito kelio nėra, - sako jis, atiduodamas man Ferborną.
Jis kybo ant odinio dirželio, Gabrielius užneria jį man ant
kaklo.
- Gabrieliau. Tai pernelyg pavojinga.
- Būsiu atsargus.
- Tu nemoki būti atsargus.
Jis nusišypso, pabučiuoja mane į skruostą ir sušnabžda
kažkokius žodžius, prancūziškai, bet aš puikiai suprantu, ką
jie reiškia, ir stipriai jį apkabinu.

386
 - Kiek dienų liko iki tavo dovanojimo? - klausia jis.
- Keturios. Puikiai tai žinai.
- Būtinai būsiu.
Ir, perlipęs per tvorą, jis dingsta iš akių.
Ilgai lūkuriuoju, kol drįstu pradėti eiti. Išgirstu kažką -
gal dar vieną šūvį, gal automobilio variklio sprogimą, bet
toli toli. Žinau, kad tai nebus automobilis. O tada pasigirsta
policijos sirenos. Medžiokliams tai nepatiks. Tos sirenos to­
limos, bet jų daug.
Reikia eiti į butą.

387
 vėl pas merkurę

Nežinau, kur aš. Net ežero nerandu. Akyse vis matau Rou-
zės kūną, jaučiu tos medžioklės kaklą ir šiltą kraują, viskas
labai blogai, taip neturėjo nutikti. To plano ir planu ne­
pavadinsi; kažkokia beprotybė. O butą jau seniai turėjau
prieiti.
Vėl klupau ant šlapio grindinio. Kojos nelaiko.
Atremiu kaktą į šlapią akmenį ir bandau susigydyti, bet
visai negyju ir nejaučiu svaigulio. Atrodo, kad viskas išseko.
Jau šviesu, bet rytas dar ankstus. Ramu. Žmonių nėra.
Lietus liovėsi.
Atsistoju. Man reikia cukraus. Dabar man svarbiausia
pavalgyti ir atsigerti, tada ir gysiu geriau, ir galvoti bus
lengviau, tada pavyks surasti ir butą, ir Gabrielių.
Gatvėje kažkoks vyras pakelia savo tabako parduotuvė­
lės žaliuzes. Paskui įeina vidun, o aš nusėlinu jam iš paskos
ir einu į jį tol, kol jis prisispaudžia prie sienos. Nežinau, kaip

3«8
jam pasakyti prancūziškai, tai pasakau angliškai ir užspau­
džiu ranka burną, kad necypteltų. Jis pažvelgia man į akis,
ir aš suprantu, kad suprato. Negaliu terliotis ir gaišti laiko,
kad jį suriščiau. Selija sakė man, kad tikrovė - tai ne treni­
ruotės. Išmokė mane valdyti kvėpavimą. Susitelkti į tai, ką
turiu daryti. Ir padaryti gerai. Išjungiu jį. Viską atlieku taip,
kaip reikia.
Stoviu prie šaldytuvo ir geriu energetinį gėrimą. Paskui
dar vieną. Jie padeda. Jau gyju geriau.
Čiumpu nutrintą to žmogaus kuprinę ir prikemšu gėri­
mų ir saldainių.
Dabar reikia surasti butą. Patraukiu žemyn nuo kal­
no, ežero link. Surasiu jį - surasiu ir butą. Kojos jau
tvirtesnės.
Pagaliau prieinu mūsų gatvės kampą. Namas tiesiai
priešais mane. Aplink nieko nėra, tačiau jausmas toks, tarsi
kažkas būtų ne taip.
Mano gatvės pusėje stovi vienas mėlynas automobilis
ir dar vienas aprūdijęs raudonas, jau matytas. Kairėje, už
įėjimo į namą, - furgonas. Lyg ir matytas, bet kur? Tai ne
medžioklių furgonas... tai ko gi man neramu? Nėra nieko
neįprasto. Jei bėgsiu bėgte, bute būsiu per minutę, o pas
Merkurę - po dviejų. Bet kažkas atrodo kitaip.
Stoviu tarpuvartėje, atokiai. Vėl ėmė lyti. Tolumoje gir­
dėti gatvių eismas.
Laukiu.

389
 Nieko nevyksta. Nieko. Tai mane pribaigs. Gabrieliaus
nėra, Rouzė negyva, o tos merginos kaklas buvo toks plo­
nas. Net baisu pagalvoti, kad jie pagavo Gabrielių ir ką jie
jam tada darytų. Net baisu pagalvoti.
Dar labiau lyja.
Gatve pravažiuoja kažkoks automobilis.
Iš vieno buto išeina moteris, išskleidžia skėtį ir sparčiai
nukaukši tolyn.
Suprakaitavau. Šilta, vis dar lyja. Gatvėje už manęs su­
burzgia automobilis. Ir tada tai pamatau... judesį, šešėlį gre­
timo namo tarpdury.
Ir vėl viskas kaip buvę, tik tiek, kad dabar jau žinau, kas
ne taip. Žinau, kas tas šešėlis. Matau, kad tai medžioklė, pa­
kėlusi ginklą ir vėl sustingusi. Vibruoja jos mobilusis, tyliai,
bet girdžiu. Tą ir jaučiau.
Telieka tik viltis. Gal jie čia atsekė Gabrielių ir jam neliko
nieko kito, tik nerti į plyšį medžiokliams lipant ant kulnų.
Jei jie nebūtų tiksliai pamatę, kur yra plyšys, nebūtų galėję
sužinoti, kaip pro jį įeiti, o net jei ir įeitų, Merkurė paimtų
juos dar įstrigusius ant stogo. O tai reikštų, kad Gabrielius
saugus Merkurės name ir negali rizikuoti sugrįžti manęs
perspėti.
Bet jis sakė, kad juos nuvilios.
Kaipgi kitaip jie būtų sužinoję, kad reikia ateiti čionai?
Jei jį sugavo ir kankino... per kiek laiko jis papasakojo
apie butą?

390
 Tolumoje į gatvę įsuka automobilis. Juodas džipas, tas,
kurį mačiau prie medžioklių namo. Klėjus pastato jį vi­
dury gatvės ir išlipa. Neatrodo patenkintas. Nueina pas tą
pasislėpusią medžioklę, paskui link mūsų namo, ir užeina
vidun. Medžioklė įlipa į Klėjaus džipą, apsuka jį, greitai nu­
važiuoja gatve ir prapuola iš akių. Po minutės ji vėl bėga į
savo vietą. Gatvė vėl nutyla.
Man reikia dingti.
Esu visas kruvinas; jei mane pamatys eiliniai, tikrai su­
stos kaip įbesti.
Man reikia rasti vietą, kur galėčiau pailsėti ir apsišvarin­
ti. Leidžiuosi eiti, nors ir nežinau kur.
Pamatau ją po dvidešimties minučių. Ji gatvės gale, pu­
siau pasislėpusi už nedidelio furgono, bet iškart supran­
tu, kad čia ji. Žinau, derėtų tiesiog eiti toliau, bet padėtis
dėl Rouzės ir Gabrieliaus ir visi kiti dalykai neleidžia man
elgtis protingai. Nežinau, kur jos partnerė, bet ilgai čia
neužtruksiu.
Prieš eidamas prie jos sugyju, kaip įmanydamas tyliau
prisliūkinu ir ištraukiu Ferborną iš dėklo.
Ir tą akimirką viskas pasikeičia.
Ferbornas mano rankoje kone gyvas. Tarsi jis būtų mano
dalis, o aš - jo.
Čiumpu tą medžioklę, apsuku ir pridedu Ferborną prie
gerklės.
- Ko nors ieškai? - klausiu.

391
 Ji krūpteli. Net ir dabar jai bjauru, kai ją liečiu, bet ji aki­
mirksniu susidoroja su ta staigmena ir ima virsti didžiuliu
vyru. Bet aš - jos mažasis broliukas ir jos numeriams esu
pasiruošęs, Ferbornas taip pat. Mudu duriame Džesikai į
petį ir trenkiame jos pusiau pasikeitusį kūną į sieną. Duria­
me į kitą petį, ir ji sužviegia. Jei jos partnerė netoliese, nė
minutė nepraeis ir bus čia.
Dabar Džesika jau visiškai virtusi vyru, bet jos rankos
bejėgės, o aš turiu ir stiprybės, ir Ferborną ir galiu nulaikyti
ją prispaustą prie tos sienos.
Džesika ūmai vėl pasikeičia - šįkart virsta Aranu.
Arano balsas maldauja manęs:
- Labai prašau, Neitanai, nedaryk man nieko. Žinau,
kad nenori manęs sužeisti.
- Užsičiaupk.
- Žinau, kad tu geras. Visada tai žinojau. Labai prašau.
Nežalok manęs.
Žinau, kad turėčiau bėgti. Bet taip nuostabu matyti Ara-
ną. Nesinori nieko daugiau - tik žiūrėti į jį. Bet tai ne Ara-
nas; tai Džesika, šlykšti ragana. Laikau peilio smaigalį Ara-
nui prie akies. O Ferbornas nori durti.
- Būk geras, Neitanai. Juk tu geras.
Suprantu, kad išpjauti jai akį būtų puikus sumanymas.
Ji niekada nebegalėtų to užmaskuoti. Bet negaliu. Nenoriu.
Tik ne Aranui, nors ir žinau, kad tai ne jis, ir sakau sau, kad
čia Džesika, bet nenoriu to daryti net ir jai... bet Ferbornas
nori pjauti...

392
 Mėgindamas sukišti peilį į dėklą vėl imu drebėti. O Dže­
sika nustumia mane nuo savęs, silpnai, bet to pakanka, kad
pakeičiau Ferborną ir pjaučiau jai per veidą.

Įsilaužiau į nedidelį priemiesčio namą. Signalizacijos nėra,

žmonių irgi nematyti. Turbūt bus išėję į darbą. Nusiprausiu
po dušu. Mano kūnas nepaliaujamai dreba ir purtosi.
Toji šautinė žaizda - tik dailus apskritas randas, bet jei
paliečiu kur netoli jo, regis, tuoj nualpsiu. Net netraukia pa­
bandyti tą kulką išimti. Be to, atrodo, kad tie energetiniai
gėrimai ir saldainiai gana gerai veikia.
Sudoroju didžiulį dubenį dribsnių ir vieną bananą, pas­
kui, kol galvoju, kaip nusigauti pas Merkurę, suvalgau dar
vieną. Maždaug įsivaizduoju, kur yra jos namas. Gabrielius
sakė kartais ten važiuojąs traukiniu, o kartais stabdąs au­
tomobilius. Medžiokliai tikrai bus geležinkelio stotyje ir
stebės kelius, bet gal galėčiau važiuoti autobusu. Juk atsiras
koks nors autobusas, kuris mane iš Ženevos nuvežtų kur
nors, kur galiu sėsti į traukinį. Iki gimtadienio keturios die­
nos. Atsargumas dabar svarbiau už greitį.
Reikia žemėlapio.
Tame name yra kompiuteris, bet neįsivaizduoju, kaip
juo naudotis. Paieškojęs stalčiuose randu Šveicarijos kelių
žemėlapį, bet tam, kad rasčiau Merkurės slėnį, man reikia
žemėlapio su pėsčiųjų takais. Teks nusipirkti. Vienas geras
dalykas, kuris man nutiko, - tai, kad toje nutrintoje krautu­
vininko kuprinėje buvo jo piniginė ir pinigai iš kasos. Šiaip

393
iš tokio žmogaus kaip jis pinigų nevogčiau, bet ne iš piktos
valios, juk nežinojau, kad ten bus pinigų, paprastai nebūna.
Prieš išeidamas pasižiūriu į veidrodį. Šis namas turbūt
vidutinio amžiaus šeimos. Jo drabužiai kiek didoki. Jokių
akinių nuo saulės nerandu, todėl užsimaukšlinu raudoną jo
beisbolo kepuraitę su baltu kryžiumi, o raštuotu jos šaliku
dusyk apsivynioju kaklą. Pirštinės! Susirandu odinių piršti­
nių porą ir nukerpu pirštus.
Prieš išeidamas noriu gerai apžiūrėti Ferborną. Noriu
ir jį pajusti. Atrodo, kad vos ištrauktas iš dėklo jis nori ką
nors pjauti. Jo ašmenys neįprasti - ne žvilgančio metalo, bet
matiniai pilki, kone juodi. Jausmas, tarsi jis būtų gyvas, bet
atrodo miręs. Tikrai nenoriu, kad šitas peilis patektų Mer-
kurei į rankas, nenoriu, kad jį turėtų ir medžiokliai, ir pats
jo nenoriu. Galėčiau jį palikti čia, spintoje, taip jis turbūt
visam laikui saugiai pasimestų. Bet vis dėlto pasiimu. Kur
nors užkasiu. Negaliu jo duoti Merkurei, negalima, kad ji
sužinotų, jog jis pas mane. Bet jos rankose Analiza. Reikia
viską daryti neskubant. Išeiti iš čia. Surasti vietą, kur užkas­
ti Ferborną. Nuvykti pas Merkurę. Gauti tris dovanas.
Nueinu į autobusų stotelę pagrindinėje gatvėje.

Labai gerai, kad sugalvojau važiuoti autobusu. Jis sustojo

geležinkelio stoty miestelyje už pusvalandžio kelio nuo Že­
nevos. Alpinistų parduotuvėje prie stoties nusipirkau že­
mėlapį. Jis nuostabus. Šveicarijoje pilna slėnių, bet Merku-
rės slėnis unikalus, su ledo viršukalnėm ir kaimeliais palei

394
upę, tekančią iš rytų į vakarus, taigi rasti jį žemėlapyje buvo
nesunku. Gabalą kelio pavažiuosiu traukiniu, paskui sėsiu į
dar vieną autobusą, o tada reikės dar paėjėti, bet vėlai vaka­
re jau būsiu pas Merkurę. Prisiperku pilną maišą energeti­
nių gėrimų, saldainių ir vaisių ir šoku į traukinį. Jis pilnas.
Susirandu laisvą sėdynę ir sėdžiu nuleidęs galvą.
Velnias! Velnias! Velnias!
Platforma eina medžioklė. Nužiūrinėja traukinį. Įlipa.
Aš išlipu. Nerūpestingai.

Ankstyvas rytas, bet dar tamsu. Aš kažkur miške. Toji me­

džioklė tikrai manęs nepamatė, antraip dabar būčiau arba
kalėjime, arba negyvas. Tokios būklės niekaip negalėčiau
būti už juos greitesnis. Aš apsipylęs prakaitu, drebu ir pur-
tausi, šonas sutino. Ant šonkaulio iššoko gumbas sulig
kiaušiniu. Bent jau turiu tų energetinių gėrimų. Negaliu
rizikuoti ir grįžti atgal į geležinkelio stotį. Galėčiau stab­
dyti pakeleivingus automobilius, bet jei atsistosiu šalikelėje
daugiau nei dešimčiai minučių, medžiokliai mane sučiups.
Ir, šiaip ar taip, negalėčiau prisiversti lipti į kokį nors auto­
mobilį, nes jausčiausi tarsi spąstuose. Be to, turiu žemėlapį.
Žinau, kur einu, ir dar turiu laiko grįžti. Iki Merkurės slėnio
nueisiu per dvi dienas, o gimtadienis - po trijų. Susidoro­
siu. Sugebėsiu grįžti pas Merkurę, gauti tris dovanas ir kaip
nors padėti Analizai.
Švinta. Nuėjau didelį atstumą. Lygiu žingsniu. Mišku,
bet laikydamasis netoli kelio. Dabar galiu ir pailsėti. Esu

395
sustingęs kaip koks senis. Bet galiu sau leisti kelias valandas
poilsio.

Jau temsta. Praėjo visa diena, pramiegojau ją, ir tiek. Bet

dabar naktis, taigi būsiu stipresnis ir išsimiegojęs. Man te­
liko tik du energetiniai gėrimai, bet tikiuosi, kad pavyks
nusipirkti dar. Tarp medžių galiu atsipalaiduoti. Kaitalio-
ju žingsnį - pro penkis medžius praeinu greitai, pro ki­
tus penkis - lėtai. Kiaušinio didumo guzas dabar jau sulig
kumščiu.
Jau švinta, ir nebegaliu eiti.
Truputį pailsėsiu. Svarbiausia - neužmigti.

Po velnių! Kiek dabar valandų? Turbūt vidurdienis. Vis

smiginėju. Reikia eiti.
Einu iš paskutiniųjų. Galva svaigsta.
Kaimas. Nusiperku gėrimų. Man reikia cukraus.
Be to, reikia sužinoti ir kuri šiandien diena.
Kuri diena?
Jaučiuosi keistai... apsvaigęs...
Vėl einu tarp medžių. Tvirtu žingsniu. Cukrus man pa­
dėjo. Mano gimtadienis - poryt.
Ar tikrai? Pasitikrinau. O gal ne? Kažkas patikrino.
Ar man irgi tik taip atrodo? Bet ne, atsigėriau. Patikri­
nau. Mačiau laikraštį. Taip, teisingai.
Vėl pamiršau.
Eiti diena gera. Saulėta.

396
 Eiti sekasi kiek lėtokai. Bet saulėta.
Jei eisiu visą dieną ir naktį, būsiu pas Merkurę dar iki
gimtadienio. Manau, kad taip.
Tik reikia eiti.
Kuri šiandien diena?
Aš šlapias. Nuo prakaito.
Guzas vis dar iškilęs.
Skauda krūtinę. Viską skauda.
Neliesk, tik eik.
Aš lėtas, bet saulėtas.
Saulėtas. Saulėtas. Saulėtas.
Kas čia? Kažkas priekyje, tarp medžių. Kažką mačiau.
Kas čia?
Mergaitė.
Saulės šviesa. Ilgi šviesūs plaukai. Ji bėga tarsi gazelė.
- Analiza! Palauk!
Pasileidžiu bėgti, bet turiu tuoj pat sustoti.
- Analiza!
Atsiremiu į medį, minutę pailsėsiu.
Analizos nebėra. Nusileidžiu ant žemės.
Kaip būtų gerai, kad ji manęs ateitų.
- Analiza!
Iš už medžio pasigirsta kikenimas.
Rouzė?
Nušliaužiu pažiūrėti: Rouzė guli ant žemės ir kikena, ir
ūmai suvokiu, kad ji kikena todėl, kad yra negyva, ir net
žinodamas, kad to daryti negalima, bandau ją pakelti ir

397
pažiūrėti, ar taip ir yra. Nesusilaikau, o ji staiga virsta ta
medžiokle, rankomis jaučiu kraują ir jos sulaužytą kaklą.
Švokšdamas pabundu. Prakaituoju. Vėl drebu.
Tamsu. Reikia eiti. Per ilgai miegojau. Atsistoju, ir kojos
sulinksta.
Vėl šviesu. Pro medžius šviečia saulė. Ir vėl išgirstu Rou-
zės kikenimą.
- Rouze?
Ji iškiša galvą iš už medžio ir sako:
- Smagaus gimtadienio rytoj, Neitanai.
Ar rytoj mano gimtadienis?
Ei, žmonės, man tuoj septyniolika.
Bet kurgi visi?
Kur Gabrielius?
- Rouze, kur Gabrielius?
Ji net nebekikena.
Vėl tylu.
Kur aš?
Žemėlapis! Kur mano žemėlapis?
Ir gėrimų lyg ir turėjau, ar ne?
Tačiau Ferbornas vietoje. Taip, jį turiu.
Turiu ir upelį. Nereikia man jokių gėrimų. Yra upelis.
Čia gera vieta sustoti. Gera vieta.
Pažiūrėkim į guzą.
Negerai.
Pageltęs, labai pageltęs, su nedideliu randu ir daugybe
raudonų gyslų.

398
 Negerai. Negerai.
Jei paliesiu...
Pyyyyyp!

Rouzė sugrįžo. Šoka aplink mane. Paskui pasilenkia ir ap­

žiūri mano guzą.
- Fe! Tau tikrai reikia jį išsipjauti.
- Kur Gabrielius?
Ji nurausta, bet neatsako, todėl užrinku:
- Kur Gabrielius?
Tyla.
Temsta.
Pažiūriu į guzą. Manau, kad jis vis dar didėja.
Pats tuoj būsiu kaip didelis guzas.
Kuri šiandien diena?
Negaliu galvoti. Negaliu.
- Rouze, kuri šiandien diena?
Niekas neatsako. Tada prisimenu, kad Rouzė mirusi.
Guzas pilnas nuodų... Gabrielius sakė, kad tai nuodai...
jie mane nuodija...
Reikia jo atsikratyti.
Tiesiog išsipjauti.
Paimu Ferborną. Jis nori tą padaryti.

Šviesu. Guliu ant žemės prie upelio. Skauda, bet ne taip kaip
anksčiau.
Ar įpjoviau guzą?

399
 Neprisimenu.
Pasižiūriu į save - marškiniai prasegti ir kruvini, su­
džiūvęs kraujas ir geltona košė. Daug geltonos košės. Bet
guzo nėra.
Upelio vanduo gardus, o ir aš geriau jaučiuosi. Galva
skaidri. Išgėriau daug vandens, visą upelį. Žaizda atrodo
neblogai, ypač kai nuvaliau geltonų pūlių likučius. Dar kiek
patinę, bet nesmarkiai. Ir kūno taip nebeskauda. Gal nuo­
dų ir nebėra, bet kulka likusi viduje, taigi turbūt tų nuodų
vėliau išlįs dar. Tačiau blogiausia turbūt jau praeity, nes jau­
čiuosi kur kas geriau.
Nelabai nutuokiu, kuri diena, bet turbūt bus mano
gimtadienis.
MAN SEPTYNIOLIKA!
Ir jaučiuosi gerai. Susitvarkysiu. Žemėlapio nebereikia.
Atpažįstu kalnus.
Pradedu eiti, bet susivokiu, kad nebėra Ferborno. Turiu
tik peilį, kurį padovanojo Gabrielius, bet ne Ferborną.
Paknopstomis nulekiu prie upelio jo ieškoti.
Čia pjoviausi. Čia visi tie pūliai. Ferbornas irgi turi būti
čia. Pjoviau sau šoną Ferbornu. Buvau prie upelio, dūriau į
guzą ir... kai pabudau, Ferborno nebebuvo.
Neturiu tam laiko. Reikia eiti pas Merkurę. Bala nematė
to Ferborno. Man jo nereikia. Jei eičiau greitu žingsniu, nu­
eičiau pas Merkurę sulig temstant.
Vėl pradėjo lyti, smarkiai dulkia, oras atvėso. Einu slė­
niu palei kelią. Pakele greičiau, o man reikia paskubėti.

400
Pravažiuoja vos keli automobiliai, jų šviesos mane akina,
bet laikydamasis to kelio pereinu per tris kalnų kaimelius,
o paskui kertu kampą per kalną. Tą taką gerai pažįstu, bet
einu lėtai, nes ant jo - slidi pliurzė. Bet vis tiek ten būsiu
greičiau nei po valandos.
Skauda šonkaulius, bet ne taip kaip anksčiau. Nesigy­
dau. Gal tas gijimas viską tik pablogina. Nežinau, bet su
šituo skausmu galima susitaikyti. Aš susitvarkysiu. Gausiu
tris dovanas ir padėsiu Analizai.
Kylant aukštyn lietus virsta šlapdriba, o paskui - snie­
gu. Smarkiu sniegu. Milžiniškos snaigės leidžiasi lėtai. Aš
aukštai kalnuose, bet vis tiek kaip birželį gerokai per šalta.
Sniegas storai nugulęs žemę, iki pat kelių, ir truputį lėtina
mano žingsnį, bet nesmarkiai, nes jis toks lengvas ir birus,
kad nežirglioju, o tiesiog brendu per jį. Atsisuku pažiūrė­
ti į savo pėdsaką, bet jis neryškus: sniegas lengvai krenta
ant mano pėdsako, atrodo, tarsi sniegas pats save lygintų.
Nesiliauju galvojęs, kad jau esu netoli Merkurės namo, bet
šviesos prieky nesimato, tik už manęs.
Prieinu prie to nulaužto medžio kamieno, jis suskilinė-
jęs, jo galai tokie aštrūs ir ploni, kad ant jų sniegas neužsi­
laiko. Iš čia turėtų matytis namo šviesos.
Paspartinu žingsnį, o likus paskutiniams dvidešim­
čiai metrų - vėl sulėtinu. Name tamsu, nueinu palei jo
šoną, apeinu aplink ir prieinu prie durų. Vos pakeliu
koją pro jas žengti, tolumoje, kairėje slėnio pusėje, kaž­
kas žybteli. Paskui pasigirsta garsas. Šūvio. Ir dar vieno.

401
Tada plyksteli žaibas ir sugriaudėją. Merkurė kovoja su
medžiokliais.
Medžiokliai turbūt rado įpjovą, bet jei būtų čia atsiradę
pro ją, negalėtų nulipti nuo stogo. Tačiau, matyt, suprato,
kur yra namas; jie tą sugebėtų. O tada atkeliavo per slėnį.
Turbūt mane aplenkė labai nedaug. O paskui man topteli
kita mintis: jei jie sugavo ir kankino Gabrielių, jis turbūt
pasakė, kur tas slėnis...
Negaliu apie tai galvoti. Reikia surasti Merkurę. Teks eiti
į šūvių garsą. Merkurė turbūt ten. Slėnyje, žemiau manęs,
sukasi debesies verpetas, lekia link ledyno. Iš jo šauna žai­
bas. Tai ji.
Bet iš pradžių reikia pažiūrėti, ar Analiza čia. Nežinau,
kiek man liko laiko. Nedaug.
Name viskas švaru ir tvarkinga. Mano daiktai guli taip,
kaip palikau. Gabrieliaus irgi. Jis nebuvo grįžęs.
Pasižiūriu miegamuosiuose.
Nežinau, ko tikėjausi, bet vyliausi, kad bent jau Analiza
bus čia. Bet jos nėra. Turbūt Merkurė nusinešė ją į savo pilį,
o kur ta pilis, nežinau. Ar ji vis dar miega? Gal ją pažadino...
bet žinau, kad ne.
Apsirengiu striukę ir pažiūriu į laikrodį virtuvėje. Jei la­
bai pasistengiu, laikrodį pažįstu.
Yra vėliau, nei maniau. Iki dvylikos liko kiek mažiau nei
dešimt minučių. Manau, kad supratau teisingai.
O gal truputį daugiau. Jei bėgsiu, Merkurę pasieksiu
laiku.

402
 Išlekiu laukan ir žengiu du žingsnius į šūvių pusę. O tada
mane sustabdo; negaliu pajudėti į priekį.
Aplink mane sninga, bet snaigės irgi sulėtėja... o tada su­
stoja. Kabo nakties oro tamsoje.
Viskas aplink mane sustoja, o man telieka kristi ant kelių
iš dėkingumo.

403
 trys dovanos

Tėvas.
Žinau, kad tai jis. Tik jis moka sustabdyti laiką.
Klupau toje sustingusios tyloje. Ore kybo snaigės, viena
už kitos, sniegu nuklota žemė aplink mane tamsoje atrodo
pilka. Nė miško priešais nematyti.
Ir dar yra tamsi dėmė.
Jis.
Už tamsą tamsesnis siluetas, priešais jį kabo snaigės.
Jis eina artyn, sprigteli vieną snaigę sau iš kelio, o kitą -
nupučia. Ramiai prieina, žingsniu, ne priskrenda, atbrenda
per sniegą sulig keliais.
Sustoja priešais mane, išspardo sniegą į šonus ir atsisėda
sukryžiavęs kojas rankos atstumu nuo manęs.
Jo veido nematau, tik siluetą. Manau, jis vilki kostiumą.
- Neitanai, pagaliau.
Jo balsas ramus, labai panašus į manąjį, tik kiek... mąslesnis.

404
 - Taip, - atsakau, bet visai ne savo balsu, kažkokiu mažo
berniuko.
- Norėjau susitikti. Jau seniai norėjau, - sako jis.
- Ir aš norėjau. - Ir priduriu: - Septyniolika metų.
- Jau tiek daug? Septyniolika...
- Kodėl nepasirodei anksčiau?
- Tu pyksti ant manęs.
- Truputį.
Jis linkteli.
- Kodėl nepasirodei anksčiau? - tai skamba juokingai,
bet aš toks pavargęs, kad man niekas neberūpi.
- Neitanai, tau dar tik septyniolika. Tai labai nedaug. Kai
būsi vyresnis, suprasi, kad laikas gali bėgti skirtingai. Kar­
tais lėčiau... retkarčiais greičiau.
Dabar jis ima ranka ore sukti ratus, kol verpetu įsuka
snaiges; tos sugula į keistą galaktiką, kylančią į viršų ir
dingstančią iš akių.
Tai nuostabu. Nuostabu stebėti tėvą, jo galią. Tėvas
čia, taip arti manęs. Bet vis tiek jis turėjo pasirodyti daug
anksčiau.
- Man nesvarbu, kaip bėga laikas. Klausiu - kodėl nepa­
sirodei anksčiau?
- Tu mano sūnus, ir iš tavęs tikiuosi tam tikros pagar­
bos... - atrodo, kad jis įkvepia, o paskui išpučia orą su dar
keliomis snaigėmis, šios nusileidžia ir kybo palei žemę prie­
šais jį.

405
 - O tu - mano tėvas, ir iš tavęs tikiuosi tam tikros
atsakomybės.
Jis lyg ir nusijuokia.
- Atsakomybės? - Jo galva palinksta į šoną, paskui vėl
atsitiesia. - Tai nėra tas žodis, prie kurio būčiau pripratęs...
O kaip tu? Ar tau apskritai pažįstamas pagarbos jausmas?
- Iki šiol buvo nelabai, - atsakau kiek padvejojęs.
Jis lukteli, pakelia saują sniego ir pažeria pro pirštus.
- Kaip suprantu, Merkurė ruošėsi duoti tau tris
dovanas, - prataria.
- Taip.
- O ko norėjo už tai?
- Trupučio informacijos.
- Kaip Merkurei, labai pigu.
- Norėjo ir dar kai ko.
- Pabandysiu atspėti... Norėjo, kad man būtų galas. Mer­
kurė labai nuspėjama.
- Net nesiruošiu tavęs žudyti. Taip jai ir pasakiau.
- Ir ji su tuo susitaikė?
- Atrodo, kad ji mano, jog persigalvosiu.
- Oo! Neabejoju, kad pasilinksmintų, bandydama pa­
keisti tavo nuomonę.
- Vadinasi, tiki manimi? Nežudysiu tavęs.
- Dar nežinau, kuo man tikėti.
O aš nežinau, ką sakyti. Negalima prašyti ko nors duo­
ti tau tris dovanas. Niekada. Bet jei jis pasirodė dabar, kai
man sukanka septyniolika, turbūt todėl čia ir yra. Juk taip?

406
 - O kokios ji prašė informacijos?
- Apie Tarybą ir mano tatuiruotes. Nieko jai nepasakojau.
- Man tatuiruotės nepatinka.
Ištiesiu ranką ir parodau jam tą, kuri ant rankos, ir tas,
kurios ant piršto. Jos juodai mėlynos, o tamsoje mano oda
atrodo labai balta.
- Jie planavo panaudoti mano pirštą raganiaus stiklai­
niui. Kad priverstų tave nužudyti.
- Man pasisekė, kad tavo pirštas dar vietoje. Tau pasi­
sekė, kad nepapasakojai Merkurei. Manau, ji tą pirštą būtų
pasiėmusi.
- Ir dar jai reikėjo Ferborno.
- Ak taip... kur Ferbornas?
- Rouzė pagrobė jį iš Klėjaus, bet... viskas pasisuko į blo­
gąją pusę. Ją nušovė medžioklės. Aš pamečiau Ferborną.
Tyla.
Jis nuleidžia akis ir pirštais suima sau nosies kuprelę.
- Štai čia man neišvengiamai tampa sunkoka patikėti.
Kur konkrečiai tu jį pametei?
- Miške pakeliui į čia. - Ūmai taip suduria šoną, kad net
sudrebu. - Mane apnuodijo ar kažkas panašaus.
- Kas nutiko? Tu sužeistas? - klausia jis ir pasilenkia prie
manęs. Atrodo, kad jis susirūpinęs. Susirūpinęs! Man taip
palengvėja, kad net verkt norisi.
- Mane pašovė medžioklė. Susigydau, bet vėl prasideda.
Kulka vis dar šone.
- Mums reikia ją ištraukti.

407
 - Skauda.
- Neabejoju. - Dabar atrodo, kad jam linksma. - Parodyk.
Atsisegu striukę ir marškinius.
- Nusirenk. Gulkis ant sniego.
Kai nusirengiu marškinius, jis atsistoja, apeina mane ir
pakelia Gabrieliaus dovanotą peilį.
- Kas čia? - perbraukia pirštais man per nugarą. Keista
jausti jo pirštus ant savo odos. Rankos šaltos kaip sniegas.
- Randai.
- Taip. - Jo juokas vos vos girdimas. - Kas juos padarė?
- Kieranas O’Brajanas, medžioklis. Labai seniai.
- Kai kam atrodo, kad ir tūkstantis metų neilgas laikas. -
Jis brūkšteli savo šiurkščiu delnu man per nugarą, jo pri­
silietimas keistai švelnus. - Taigi... Atsigulk. Gulėk ramiai.
Jis neskuba.
Sukandu dantis; atrodo, kad nuo šonkaulio plėšia mėsą
tarsi vištieną nuo kaulo. Mėsa stebėtinai tvirtai prikibusi.
Pradedu skaičiuoti. Suskaičiavęs iki devynių praplium­
pu keiktis.
O paskui skausmas liaujasi.
- Kulka buvo įstrigusi už kaulo. Buvo sunku pasiekti.
Dabar gali susigydyti.
Susigydau ir jaučiu, kad jis stebi, kaip greitai mano oda
suauga.
Apima svaigulys, be tos kulkos kūne jau lengviau gyju.
Imu keltis, o tada tėvas griebia man už plaukų, pakelia
mano galvą ir parverčia ant pilvo. Jo kelis įremtas man į

408
nugarą, peilis prie gerklės. Jis ašmenų šonu perbraukia man
per odą, o paskui pasuka peilį ir prispaudžia kraštu prie
kaklo. Bet dar nepjauna.
- Tavo gyvybė mano rankose, Neitanai.
Ašmenys taip prispausti, kad nedrįstu nuryti seilių. Taip
riečiuosi atgal, kad, atrodo, tuoj lūšiu.
- Tačiau šiandien aš nusiteikęs dovanoms, taigi priimk
savo gyvenimą kaip dovaną nuo manęs.
Jis paleidžia mano plaukus, galva ir kūnas krenta į prie­
kį. O aš klupau keturiom ant sniego ir svarstau: Ar jis tai
padarys? Ar tai laikyti dovana? Kiek dabar valandų?
Atsisuku - jis sėdi sukryžiuotomis kojomis priešais
mane. Vilki kostiumą, bet be kaklaraiščio, viršutinė saga
prasegta. Jo veidas - tamsa.
Apsivelku marškinius ir atsisėdu priešais jį sukryžiavęs
kojas.
Jis ištiesia man tą kulką.
- Čia tau... dar viena dovana. Gal primins, kad būtum
atsargesnis su medžiokliais.
Kulka apvali, žalsvo metalo, su išgraviruotais ženklais.
- Eilinių mokslas ir raganų burtai. Nieko elegantiško,
bet, kaip ir daugelis dalykų, vis dar gali tave pribaigti.
Iš to, kaip jis tai pasako, suprantu, kad kalba apie mane.
- Aš tavęs nežudysiu. Merė pasakojo apie tavo viziją.
Nežudysiu tavęs.
- Pažiūrėsim. - Jis pasilenkia ir tyliai sako: - Laikas
parodys.

409
 - Bet Merkurė vis tiek nepasiduos.
- Ji mano, kad pridariau jai skriaudos. Gal ir taip. Ir dar
ji galvos, kad atvedžiau čia medžioklius, bet gali jai pasa­
kyti, kad neatvedžiau. Šito jai nedaryčiau. Tie medžiokliai
labai sumanūs, Neitanai. Mano pagalba jiems nereikalinga.
Pasakyk jai, kad jie rado būdą, kaip aptikti jos įpjovas ore.
Ateity jai teks labiau pasisaugoti.
- Jei Merkurę pamatysiu, pasakysiu. Bet...
Nejau jis nenori, kad keliaučiau su juo?
Tyla. Ramybė. Snaigės laukia.
- Kas dabar? - klausiu.
- Kalbant tarp mūsų?
Linkteliu.
- Pranašystėmis nelabai tikiu, Neitanai, bet esu at­
sargus žmogus. Taigi mano pasiūlymas tau - saugotis
medžioklių ir saugoti pirštą, jei jau sakai, kad Ferborną
pametei.
- Bet...
Juk negaliu prašytis keliauti su juo. Jis mano tėvas. Bet
negaliu prašytis. Jei manęs norėtų, pats pasakytų.
- Kodėl niekada manęs neatėjai?
- Man atrodė, kad tau neblogai sekasi. Retkarčiais pa­
matydavau vizijose. Visai neblogai tvarkeisi pats vienas. Ta­
čiau kai tave išsivežė, nieko nebemačiau. Jie laikė tave gerai
paslėpę, net ir nuo vizijų. Bet tu pabėgai. Džiaugiuosi dėl to,
Neitanai, tiek tavo, tiek savo labui.
 Jis pažvelgia į savo riešą, bet ten laikrodžio nematyti.
- Man laikas eiti.
Jis nusimauna nuo piršto žiedą, paima mano dešinę ran­
ką ir užmauna tą žiedą man ant smiliaus.
- Čia tau, mano tėvo žiedas, ir mano tėvo tėvo.
Jis paima peilį, persipjauna delną ir ištiesia man.
- Mano kraujas - tavo kraujas, Neitanai.
Štai jo ranka, jo kūnas, jo kraujas. Abiem rankom atsar­
giai Suimu jo delną. Oda šiurkšti ir šalta, pakeliu jo delną
sau prie lūpų ir geriu kraują. Čiulpdamas ir rydamas iš­
girstu, kaip jis šnabžda keistus žodžius man į ausį. Jo krau­
jas - stiprus, saldus ir šiltas, teka mano gerkle, krūtine ir
pilvu, žodžiai įsisuka man į galvą, susipina su mano krau­
ju, nors dabar jie atrodo beprasmiai, susupa mane į tai, ką
žinau, užuodžiu žemės kvapą ir pajuntu jos pulsą - savo
kūnu, savo tėvo kūnu ir jo tėvo kūnu, ir galiausiai suvokiu,
kas esu.
Paleisdamas jo ranką pažvelgiu į viršų ir pamatau jo
akis.
Savo akis.
Markas atsistoja ir sako:
- Aš labai rimtai žiūriu į savo, kaip tėvo, atsakomybę.
Jam besitraukiant atgal snaigės vėl ima lėtai, labai lė­
tai kristi. Vėjas sustiprėja, pučia į mane ir kelia nuo žemės
sniegą. Vos išgirstu Marko žodžius:
- Tikiuosi, kad dar pasimatysim, Neitanai.

41
 Snaigės krenta vis smarkiau, vėjas perauga į audrą, snie­
gas uždengia mus balta migla.
Snaigės lekia man į veidą, o tėvas dingsta.

Jo žiedas sunkus. Storas, šiltas. Silpnoje šviesoje nematau,

kas ant jo užrašyta. Apsuku jį aplink pirštą, pajuntu svorį,
tada pabučiuoju ir sušnabždu „ačiū“. Aš raganius.
Susitikau su tėvu. Per trumpai, bet susitikau. Ir manau,
kad jis turi suprasti, jog nenoriu jo žudyti. Jei manytų, kad
noriu, nebūtų davęs man trijų dovanų. Mano mintys aiš­
kios, geros. Tai neįprastas jausmas. Susivokiu, kad šypsausi.
O tada danguje virš manęs sužaibuoja ir ore sugriaudėją.
 bėgu

Atsisuku į namo duris, o ten stovi Merkurė su savo pilkais

apdarais, tik kiek labiau susivėlusiais plaukais nei įprasta,
bet įsiutusi, sukasi ir svaidosi žaibais.
- Kažkodėl jaučiu, kad būsi susitikęs su tėvu, - jos balse
nebelikę to lėto santūraus ritmo, ji klykauja.
- Taip.
- Davė tau tris dovanas?
- Taip.
- Ir atvedė čia medžioklius.
- Ne. Medžiokliai surado jus be jokios jo pagalbos. Mar­
kas sakė, kad jie rado būdą aptikti jūsų įpjovas. Prašė, kad
perspėčiau, jog būtumėt atsargesnė.
Į žemę man prie kojų trenkia žaibas.
- Ir pats būk atsargesnis. Kur Rouzė ir Gabrielius?
- Nežinau, kur Gabrielius. Rouzę nužudė medžiokliai.
Merkurė klykia.
- Žinojot, kad tai pavojinga. Pati ją ten nusiuntėt.

413
 - O tu kažkaip išgyvenai. Ar turi Ferborną?
Jos akys - juodos skylės.
-N e .
- Bet Rouzė paėmė jį iš Klėjaus?
- Taip.
- Kur jis? Gal Markas paėmė?
- Taip, paėmė, - atsakau kiek padvejojęs.
Ji vėl surinka, aplinkui ją apsisuka vėjo sūkurys ir stai­
giai liaujasi.
- Atrodo, kad man liko tik Analiza.
- Kur ji?
- Saugi. Kol kas. Ar nori ją susigrąžinti?
- Žinoma.
- Atnešk man savo tėvo galvą. Arba širdį. Priimsiu ir tą,
ir tą.
Merkurė ima suktis pilkame debesyje, nedideliame vie­
sule, jo ramiame centre tai pasirodo, tai dingsta jos veidas.
Viesulas nulekia slėniu į ledyno pusę.
Oras vėl nurimsta, pūga baigėsi. Ramuma.
Ar medžiokliai tamsoje ras šitą namą? Žinoma, juk jie
medžiokliai.
Tada išgirstu jų telefonų šnypštimą. Jie čia.
Vienas šūvis, paskui antras.
Bet aš jau bėgu. O bėgti sekasi dar geriau nei bet kada.
Aš stipresnis, greitesnis, judesiai labiau suderinti. Naktis
tamsi, bet lengvai randu kelią. Ir žinau, kur skubu. Bėgu
ieškoti savo draugo. Gabrieliaus.

414