I tomas A -Ar

von Aachen Hans (Hansas fön Ächenas) 1552 Köln - 1615 m. kovo 4 d. Praha, vokiečių
tapytojas. Manieristas. Nuo 1574 tapybos mokėsi Venecijoje (studijavo Tintoretto,
Correggio kūrybą), vėliau Romoje. Apie 1588 grįžo į Vokietiją. Nuo 1592 Prahoje buvo
imperatoriaus Rudolfo II rūmų tapytojas. Sukūrė mit. kompozicijų (Maudymasis),
portretų. Aleksandras Indriulailis

Aachen (Ächenas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino -Vestfalijos žemėje,

Belgijos ir Olandijos pasienyje. 241 400 gyv. (2001 m. . Elektrotechnikos pramonė
( elektros variklių, kineskopų, kaitinamųjų lempų gamyba), metalo apdirbimas, mašinų
(staklių, vagonų) gamyba. Maisto (šokolado fabrikas), tekstilės, chemijos (daugiausia
gumos), stiklo pramonė. Prie A kasamos akmens ir rusvosios anglys. Kurortas (karštosios
miner, versmės); gydomos reumatinės, odos ligos. Turizmas. Kasmet vyksta tarpt, jojimo
varžybos. Meno, spaudos muziejai. Aukštoji techn. mokykla ( universitetas; nuo 1880 m. ,
aukštoji muzikos mokykla.
ARCHITEKTŪRA. VIII- IX a. katedra (Pasaulio paveldo paminklas) su vėlyvojo
bizantiškojo stiliaus aštuonkampe koplyčia (793-apie 800, statytojas Odas Mecietis, Odo
von Metz) ir gotikiniu choru (1414 m. ; gotikinė rotušė (apie 1376, perstatyta 1902 m. su
restauruotomis imperatorių salėmis; XV- XVI a. Šv. Pauliaus ir Šv. Mikalojaus bažnyčios
(per Antrąjį pasaulinį karą apgriautos, vėliau restauruotos) bei miesto įtvirtinimų
fragmentai. ISTORIJA. Nuo I a. p.m.e. keltų ir romėnų gyvenamas gydomųjų versmių
kurortas Akvisgranas, 470 nukariautas frankų. Nuo 788 ar 789 Karolio Didžiojo
rezidencija; Karolingų kultūros centras. 936-1531 Aachene karūnuota dauguma
Vokietijos karalių. 1165 ir 1215 gavo miesto teises. Nuo 1250 laisvasis imperijos miestas.
Perkėlus imperatorių karūnaciją į Frankfurtą prie Maino, po rel. karų ir 1656 gaisro nyko.
Naujaisiais laikais daugelio taikos konferencijų (1668 po Devoliucinio karo, 1748 po
Austrijos Įpėdinystės karo), kt. tarpt, susitikimų vieta. 1792 užimtas prancūzų, 1815
perduotas Prūsijai. Per Antrąjį pasaulinį karą labai sugriautas; iki 1966 atstatytas.

Aacheno kongresas (Acheno kongresas), pirmasis T Šventosios sąjungos kongresas.

ai Aaiun (ai Aaiūn) f ai Ajun.

Jeppe Aakjaer (Jepė Okeris), tikr. Jensen 1866 m. rugsėjo 10 d. Aakjaer, Jut1andija - 1930
m. balandžio 22 d. Jenle, Jut1andija), danų rašytojas. Kaimo buities tematikos romanuose
aukštinama senoji valstiečių kultūra, publicistiniu agitaciniu stiliumi reiškiamos sd. idėjos.
Rom. Rūstybės vaikai (Vredens b0m 1904 m. apie sunkią samdinio dalią sukėlė
visuomenės diskusiją. Vertingiausia kūrybos dalis - neoromantinė poezija (rink. Rugio
dainos /Rugens sange 1906 m. . Eilėraščiams danų kompozitoriai sukūrė muzikos, kai
kurie tapo liaudies dainomis. Ieva Steponavičiūtė

Aalen (Alenas), miestas Vokietijos pietuose, Badeno -Wūrttembergo žemėje, Švabijos

Albo kalnuose, prie Kocherio upės (Neckaro dešinysis intakas). 66 000 gyv. (2001 m. .
Juodoji metalurgija, mašinų gamyba, metalo apdirbimas. Poligrafijos, medžio apdirbimo,
popieriaus, optikos, tekstilės, maisto, chemijos pramonė. Kurortas. Geologijos ir
paleontologijos muziejus. Rotušė (1636 m. , barokinė bažnyčia (1765 m. . A vietoje buvo
romėnų gyvenvietė. 1360-1803 m. laisvasis miestas.

Aalsmeer (Alsmeris), miestas Olandijos vakaruose, į pietvakarius nuo Amsterdamo, prie

Westeinderplasseno ežero. 23 200 gyv. (2001 m. . Gėlių auginimo centras; didžiausia
pasaulyje gėlių birža. Žiemos sportas. Turizmas (nuolatinė tulpynų paroda).

Aalst (f1amand.; Alstas), prancūzų Alost, miestas Belgijoje, prie Denderio upės, Briuselio
-Gento geležinkelio ir plento. 75 800 gyv. (2001 m. . Tekstilės, gumos, chemijos, odos ir
avalynės, maisto (alaus) pramonė. Tekstilės pramonės mašinų gamyba. A apylinkėse
didelės apynių plantacijos. Apynių ir gėlių prekyba. Turizmas. Rotušė (XIII - XV a. ; dab.
muziejus), gotikinė Šv. Martyno kolegija (XV - XVI a. ), skerdyklos pastatas ( XVII a. ),
Šv. Juozapo bažnyčia ( XVIII a. ). Miestas žinomas nuo 870.

Alvar Aalto Hugo Henrik (Alvaras Hugas Henrikas Altas) 1898 m. vasario 3 d.
Kuortane (Suomija) - 1976 m. gegužės 11 d. Helsinkis, suomių architektas, urbanistas.
Nuo 1955 m. Suomijos akademijos narys, 1963-1968 m. prezidentas. Vienas žymiausių
XX a. architektų. 1916-21 studijavo Helsinkio politechnikos institute. Nuo 1928 buvo
Tarptautinių šiuolaikinės architektūros kongresų (CIAM) narys. Dėstė Masačūsetso
technologijos institute Kembridže (JAV), Helsinkio universitete; profesorius (1940 m. .
Daugiausia projektavo Suomijoje (iki 1949 su žmona archit. A. Marsio): Viipuri (1935,
dab. Vyborgas, Rusija) miesto biblioteką, Paimio sanatoriją (1933, t.p. jos baldus), vilą
Mairea prie Noormarkku (1939 m. , Saynatsalo municipalinį centrą (1952 m. , Jyvaskyla
pedagoginio instituto pastatą (1957 m. , kultūros rūmus Helsinkyje (1958 m. ,
Vuoksenniskos bažnyčią (1958 m. , Otaniemi politechnikos instituto pastatą (1966 m. ,
Rovaniemi biblioteką ir teatrą (1972 m. , kongreso rūmus Finlandia Helsinkyje (1971,
išplėsti 1974 m. , Jyvaskyla muziejų (1973, dabar A muziejus). Suprojektavo pastatų JAV
(Masačūsetso technologijos instituto bendrabutį Kembridže 1948 m. , Vokietijoje (operos
teatrą Essene 1964, su archit. E. Makiniemi), Danijoje (dailės muziejų Alborge 1972 m. ,
Irake, Suomijos paviljonus pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937 m. ir Niujorke (1939
m. . Savitai derino funkcionalizmo ir organinės architektūros principus su nacionalinėmis
tradicijomis, racionalumą su plastiškumu. Išradingai naudojo vietines statybines
medžiagas, medines konstrukcijas; pastatų fasadus ir laisvą vidaus erdvių planavimą
derino prie kraštovaizdžio. Parengė Rovaniemi (1945 m. ir Imatros (1953 m. miestų
bendruosius planus, Laplandijos regiono (1955 m. planą, Helsinkio naujojo centro (1964
m. projektą. Sukūrė sluoksniuoto medžio baldų, interjero elementų, skulptūrų iš bronzos,
marmuro. A kūryba turėjo įtakos pasaulio, taip pat ir Lietuvos architektūrai. 1957 m.
Karališkojo britų architektūros instituto ir 1965 m. Amerikos architektūros instituto aukso
medaliai. L: F. Gutheim Alvar Aalto New York 1960; Alvar Aalto: Architektūra i
gumanizm Moskva 1978. Vladas Stauskas

Aaltonen Erkki (Erkis Altonenas) 1910 m. rugpjūčio 17 d. Hameenlinna - 1990 m. kovo 8

d. Helsinkis, suomių kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. Nuo 1935 griežė įv.
orkestruose, vėliau vadovavo simfoniniam ir kameriniams orkestrams. 1947 baigė
Helsinkio J. Sibelijaus muzikos akademiją. Stažavo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje,
Čekoslovakijoje, Rumunijoje. Nuo 1958 Kuteno choro vadovas. Kūrybos pagr. sritis
-instr. muzika. Sukūrė baletų, 5 simfonijas (1947-64; antroji Hirosima 1949 m. , 2
koncertus fortepijonui ir orkestrui, chorų, romansų, kino filmų muzikos. Bronius
Ambraziejus

Aaltonen Waino (Veinė Altonenas) 1894 m. kovo 8 d. Marttila (prie Turku) - 1966 m.
gegužės 30 d. Helsinkis, suomių skulptorius, tapytojas, scenografas. 1910-15 Turku
mokėsi Menininkų skatinimo draugijos mokykloje (pas V. Westerholmą), 1923 -Italijoje,
Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Kūrė paminklus, portretinius biustus, kamerines
skulptūras iš granito, marmuro, medžio, terakotos, bronzos. Kūriniai: J. Sibelijaus
portretas (1935 m. , suomių emigrantų paminklas Delavere (JAV, 1938 m. , 5 skulptūros
Darbas ir ateitis Suomijos parlamento rūmuose (1938 m. , Draugystės paminklas Turku
(1950-52 m. . Kūryboje rėmėsi neoklasicistine tradicija. Turku yra W. Aaltonen.
muziejus. Nijolė Tumėnienė

„Aamulehti" (Rytinis laikraštis), Suomijos dienraštis, einantis nuo 1881 Tamperėje.

Vienas seniausių šalies laikraščių. Reiškia Nacionalinės koalicijos partijos (konservatorių)
nuostatas. Tiražas apie 140000 egz. (1999 m. . Domas Smukus

A apygarda, Algirdo apygarda, Lietuvos partizanų junginys, 1945-46 Dzūkijoje kovojęs

prieš sovietinį okupacinį režimą. A suformuota iš Marcinkonių, Rudnios, Merkinės,
Alovės, Seirijų, Druskininkų, Kapčiamiesčio, Leipalingio, Veisiejų valsčiuose (Alytaus ir
Lazdijų apskritys) veikusių partizanų, prisijungusių prie 1945 m. gegužės 7 d. įkurtos
Dzūkų grupės. 1945 m. lapkričio 18 d. šios grupės vado J. Vitkaus (slap. Kazimieraitis)
Įsakymu pavadinta A, pats jis tapo vadu. Štabą sudarė operatyvinis, mobilizacinis ir
propagandos skyriai. A leido laikraštį Laisvės varpas (ėjo 1945-52 m. . 1945 m. gruodžio
31 d. J. Vitkaus įsakymu prie A buvo priskirta T Dzūkų rinktinė, veikusi Alytaus
apskrityje ir Prienų bei Marijampolės apskričių Simno, Miroslavo, Alytaus, Balbieriškio,
Gudelių, Jiezno, Butrimonių, Stakliškių, Birštono valsčiuose, tačiau jos vadas D.Jėčys
(slap. Ąžuolis) iš pradžių šio įsakymo nepripažino ir A veikloje kurį laiką nedalyvavo.
1945 pab. A sudarė T Šarūno rinktinė (su ja vėliau sujungta Algimanto rinktinė; veikė
Lazdijų apskritis; vadas V. Stepulevičius, slap. Mindaugas), f Merkio rinktinė (veikė
Varėnos apskritis ir dalyje Alytaus apskritis; vadas A. Ramanauskas, slap. Vanagas) ir T
Geležinio Vilko rinktinė (veikė dalyje Trakų apskritis; vadas L. Tarasevičius, slap. Aras).
1946 m. balandžio 9 d. J. Vitkaus iniciatyva A su Tauro apyg. sudarė bendrą P. Lietuvos
partizanų štabą, kuris gegužės 5 paskelbė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo I polit.
deklaraciją. 1946 m. balandžio 23 d. į A buvo įtraukta ir Dzūkų rinktinė, o Šarūno rinktinė
Tauro ir A vadų sutarimu buvo priskirta Tauro apygardai. J. Vitkų balandžio 23 d.
išrinkus P. Lietuvos partizanų srities vadu, A vadu buvo paskirtas D. Jėčys, kuris liko ir
Dzūkų rinktinės vadu. Po šių pertvarkymų nuo 1946 m. gegužės 15 d. A veikė kaip f
Dainavos apygarda.A vadovybė parengė partiz. veiklos organizacinius ir mobilizacinius,
partizanų mokymo ir kt. norminius dokumentus, naudotus visoje P. Lietuvos srityje.
Vienos svarbesnių A apygardos kautynių - 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimas
(partizanai sunaikino valsčiaus pastatą su sovietinės valdžios dokumentais). Nijolė
Gaškaitė-Žemaitienė

Aarau (Arau), miestas Šveicarijos šiaurėje, į vakarus nuo Ciuricho, prie Aarės upės
(Reino kairysis intakas); Aargau kantono centras. 15 300 gyv. (2001 m. ; aglomeracijoje
73 700 gyv. (1990 m. . Mašinų gamyba, elektrotechnikos, tiksliosios mechanikos ir
optikos, metalo ir medžio apdirbimo, poligrafijos, tekstilės, avalynės, chemijos pramonė.
Varpų liejykla. Zoologijos sodas. Vėlyvosios gotikos bažnyčia (1471-1478 m. , rotušė
(1520; perstatyta 1762 m. , pilis (XI- XIV a. dabar istorijos muziejus), vėlyvosios gotikos
ir barokiniai gyvenamieji namai (16- XVIII a. ). A pradėjo kurtis 1250.1264 atiteko
Habsburgams, 1415 m. - laisvajam Berno miestui. 1798 buvo Helvetijos Respublikos
sostinė. Nuo 1803 m. -Aargau kantono centras.

Aare (Arė), upė Šveicarijoje; Reino kairysis intakas. Ilgis 295 km, baseino plotas 17 800
km2. Prasideda Berno Alpėse, teka per Brienzo, Thuno, Bielio ežerus, žemiau - Juros
kalnų papėdė. Vidutinis debitas 560 m-'/s. Patvinsta pavasarį, vasarą, dažnai ir žiemą.
Laivuojama nuo Thuno miesto. Didžiausi intakai: Emme, Reussas, Limmatas (dešinieji).
Daug HE. Pakrančių miestai: Thunas, Bernas, Solothurnas, Oltenas, Aarau.

Aarestrup Emil (Emilis Orestrupas) 1800 m. gruodžio 4 d. Kopenhaga - 1856 m. liepos 21

d. Odense, danų poetas. Gydytojas. Plėtojo H. Heine's romantinės meilės lyrikos tradiciją.
Poezijoje (rink. Eilėraščiai l Digte 1838, Pomirtiniai eilėraščiai /Efterladte digte 1863 m.
gausu erotinių motyvų. Ieva Steponavičiūtė

Aargau (Argau), kantonas Šveicarijos šiaurėje, prie Vokietijos sienos. Plotas 1404 km2.
562 000 gyv. (2001 m. . Centras -Aarau (15 300 gyv., 2001 m. . Oficiali kalba -vokiečių.
Didesniąją dalį paviršiaus užima Šveicarijos plokščiakalnis, pietvakariuose - Juros kalnų
dalis. Mašinų (staklių), tiksliųjų prietaisų gamyba, metalo apdirbimas, elektrotechnikos,
elektronikos, tekstilės, siuvimo, cemento, chemijos pramonė. Prie Aarės ir Reusso yra
hidroelektrinių. Trys atominės elektrinės. Auginama daržovės, vaismedžiai, vynmedžiai,
javai, veisiami pieniniai galvijai. Turizmas. Badeno kurortas. Per A eina geležinkeliai ir
automobilių keliai, jungiantys Vokietiją su Italija ir Prancūzija. ISTORIJA. Seniausi
gyventojai - keltai, kuriuos II a. nukariavo romėnai. V a. A teritoriją užėmė frankai. -861
padalytas į Aukštutinį Argau (priklausė Bernui) ir Žemutinį Argau (grafų Lenzburgų,
Kyburgų, nuo 1264 ir Habsburgų valdų dalis). 1415 m. Argau pasidalijo Bernas ir
Liucerna. 1798 Bernui priklausanti dalis paskelbta Argau kantonu Helvetijos Respublikos
sudėtyje, nuo 1803 m. sujungus su Badeno kantonu - Šveicarijos konfederacijos dalis.

Aarlen f flamand.; Arlenas), Belgijos miestas TArlon.

Aarne Antti Amatus (Antis Amatus Arne) 1867 m. gruodžio 5 d. Pori (šved. Bjorneborg) -
1925 m. vasario 5 d. Helsinkis, suomių folklorininkas. 1911-25 dėstė Helsinkio
universitete. Dalyvavo tarptautinės Folklorininkų draugijos veikloje. Folkloro istorinio
geografinio tyrimo metodo (suomių mokykla) vienas pradininkų. Šio metodo pagrindus
1913 m. išdėstė darbe Lyginamojo pasakų lyrinio metodo vadovas (Leitfaden der
Vergleichemlen Marchenforsehung . Paskelbė seriją pasakų, dainų, mįslių lyginamųjų
tyrinėjimų (vokiečių kalba ), greta kitų tautų folkloro pavyzdžiu pateikė ir lietuviškų
tekstų. Remdamasis Europos tautų pasakų motyvų lyginamaisiais tyrinėjimais parengė
Pasakų tipų rodykit; (Verzeichnis der Mdrchentypcn 1910 m. , kurioje kiekvienas pasakų
tipas turi savo numeri; pagal šią klasifikaciją sudaryti daugelio pasaulio tautų pasakų
katalogai (lietuvių -J. Balio Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas 1936,
B. Kerbelytės Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas d.I 1999 m. . A rodykle
išplėtė ir 1928 anglų kalba išleido S. Thompsonas (papildytas leid. 1961 m. . Kazys
Grigas

Aaronas, Biblijos personažas. Pirmasis izraelitu kunigas, Mozės brolis ir pagalbininkas.

Pasižymėjo iškalba. Reikalavo, kad Egipto faraonas paleistų izraelitus iš nelaisvės. Prie
Sinajaus kalno paklusęs be vado likusių žmonių reikalavimams padirbdino jiems stabą -
aukso veršį ir leido jį garbinti vietoj tikrojo Dievo. Šią nuodėme Dievas jam atleido ir
padarė jį vyriausiuoju kunigu. Mirė Arabijoje sulaukės 123 metų; palaidotas ant Horo
kalno. Vaizduojamas kaip senas žydų dvasininkas, dėvintis skraistę, papuoštą varpeliais,
turbaną arba galvos apdangalą - popiežiaus tiaros prototipą, laikantis smilkytuvą ir
giminės vado ženklą - žydinčią lazdą. Dažniausiai minimas Iš 4,14; 5-12; 28; 29; 32, 1-5.

Aarschol (Arschotas), miestas Belgijoje, į Šiaurės vakarus nuo Briuselio, prie Demero
upės. 12 200 gyv. (2001 m. . Baterijų gamyba. Alaus darykla. Siuvimo pramonė.
Viduramžiais A buvo gelumbės audimo centras. XIII- XV a. gotikinė bažnyčia.

Aasen Ivar (Ivaras Osenas) 1813 m. rugpjūčio 5 d. Sunnm0re (M0re og Romsdalio fiulkė)
- 1896 m. rugsėjo 23 d. Oslas, norvegų kalbininkas, poetas. norvegų rašomosios kalbos
(landsmal), nuo 1929 vadinamos naująja norvegų kalba (nynorsk), kūrėjas. Veikale Apie
mūsų rašomąją kalbą (Om v art Skriftsprog 1836 m. pasiūlė sukurti rašomąją kalbą,
pakeisiančią 400 metų vartotą danų kalbą. Rinko tautosaką, tyrė tarmes, remdamasis
jomis sukūrė bendrinės rašomosios kalbos norminimo principus. Svarbiausi veikalai:
Norvegų tautinės kalbos gramatika (Dėt norske Folkesprogs Grammatik 1848 m. ,
Norvegų liaudies kalbos žodynas (Ordbog over dėt norske Folkesprog 1850 m. , Tautinės
norvegų kalbos pavyzdžiai (Pr0ver af Landsmaalet i Norge 1853 m. , Norvegų patarlės
(Norske ordsprog 1856 m. , Norvegų kalbos gramatika (Norsk Grammatik 1864 m. ,
Norvegų kalbos žodynas (Norsk Ordbog 1873 m. . Išleido eilėraščių rinkinių. Evaldą
Jasaitienė

Aasiaat (Osiotas), dan. Egedesminde, miestas Grenlandijos vakaruose, Saqqardlito saloje,

prie Disko įlankos (Baffino jūra). 3000 gyv. (2001 m. . Žvejybos ir prekybos uostas. Žuvų
perdirbimas. Katerių statyba.

Aav Evald (Evaldas Avas) 1900 m. kovo 7 d. Talinas - 1939 m. kovo 21 d. ten pat, estų
kompozitorius, choro dirigentas. 1926 baigė Talino konservatoriją (A. Kappo
kompozicijos klasę). Vertingiausias kūrinys - herojinė opera Vikingai (Vikerlased, past.
1928 m. . Dar sukūrė simfoniją (1939 m. , simfoninę poemą Gyvenimas (Elu 1935 m. ,
kamerinės instrumentinės muzikos kūrinių, chorų, dainų. Vaclovas Juodjntsii
Aavik Juhan (JuhanasAvikas) 1884 m. sausio 29 d. Holstrės valsčius - 1982 m. lapkričio
27 d. Stokholmas, estų kompozitorius, dirigentas. 1911 baigė Sankt Peterburgo
konservatoriją (trimito ir kompozicijos klases). 1911-23 Tartu Vanetnuim; 1925-33 Talino
Estonia teatrų vyr. dirigentas. Nuo 1925 dėstė Talino konservatorijoje, 1933-44
direktorius; profesorius (1928 m. . Nuo 1944 gyveno Švedijoje. Sukūrė operą Rudens
svaja (Sūgisunelm i939 m. , 2 simfonijas (1946. 1948 m. , tetralogiją Metų laikui simf.
orkestrui (Aastaajad 1945 m. , simfoninių poemų , fantazijų, siuitų, koncertų fortepijonui
(1943 m. , smuikui (1945 m. , violončelei (1949 m. , kontrabosui (1950 m. , kūrinių
fortepijonui, daugiau, kaip 200 dainų. Kūryba lyriška, grindžiama estų muzikos folkloru.
Dirigavo Estijos dainų šventėse. Parašė Estų muzikos istoriją (Eesli muusika ajalugu 4 t.
1965-1969 m. . Vaclovas Juodpusis

ab, slapta Lietuvos pasipriešinimo sov. okup. režimui spaustuvė-leidykla, nuo 1981
veikusi Salių kaime prie Kauno). Ją 1978-1981 m. įrengė V. Andziulis savo sodyboje po
gyvenamuoju namu; jam padėjo J. Bacevičius. A pavadinimas -iš steigėjų pavardžių
pirmųjų raidžių. A inventorių iš nurašytų įrengimų surinko ir trūkstamas detales pagamino
valstybinėse spaustuvėse dirbęs V. Andziulis. Į spaustuvės patalpas (12 m2, vėliau 22 m2 m.
įėjimas buvo iš šiltnamio, po slankiojančiu vandens baseinu. 1981 m., kai buvo
spausdinamas pirmas leidinys -K. Paltaroko Tikybos pirmamokslis (5000 egz.), A turėjo
vieną tiglinę ranka leidžiamą spaudos mašiną, apie 200 kg kelių rūšių rankomis renkamo
šrifto, rinktuvą ir formą voleliams lieti. 1989 įsigijo kitą tiglinę, t.p. pjovimo mašiną,
presą, kitų įrengimų. 1981-1990 m. leido antisovietinę religinę, politinę, istorinę ir grožinę
literatūrą: išspausdino 9 knygas, 14 brošiūrų, 16 smulkių spaudinių. Tikybos pirmamokslį
1981-1989 m. išspausdino 11 kartų (32 000 egz.), maldynėlį Garbė Tau, Viešpatie - 32
kartus (55 500 egz.). A pirmą kartą išspausdino J. Urbšio kn. Lietuva ir Tarybų Sąjunga
lemtingais Lietuvai 1934-1940 m. (1987 m., 1000 egz.; 1988 m., 4000 egz.), kalba Genio
poezijos kn. Ugnies kryžius (1989, 2000 egz.), Lietuvos partizanų dainas Kovų aidai
(1990,2000 egz.), A. Damušio Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939-1949 m. (2
patais, leid. 1990, 2000 egz.; I - JAV). 1991 A įregistruota kaip V. Andziulio įmonė. Nuo
1997 ji yra VDKM filialas. Domas Akstinas

Aba, miestas Nigerijos rytuose, Imos valstijoje, į Šiaurės rytus nuo Port Harcourto. 331
000 gyv. (2000 m. . Pro A eina Port Harcourto -Enugu geležinkelis ir automobilių kelias.
Maisto (alaus, aliejaus), chemijos (vaistų, muilo, plastikų), tekstilės pramonė, medžio
apdirbimas.

Abadan (Abadan, Abadanas), miestas Irano pietvakariuose, Chuzestano ostane, -50 km į

Šiaurės rytus nuo Persijos įl., prie Irako sienos. 241 500 gyv. (2001 m. . Per A uostą
išvežama nafta ir jos produktai. Su naftos verslovėmis, Teheranu, Isfahanu ir Charku A
jungia naftotiekiai. Oro uostas. Naftos perdirbimo įmonė. A įkurtas VIII a. Dėl jo ilgą
laiką varžėsi Persija ir Osmanų imperija. 1847 galutinai atiteko persams. XX a. pr. atradus
gausių naftos telkinių tapo naftos perdirbimo pramonės miestu ir uostu. Per 1980-1988 m.
Irako -Irano karą buvo sugriautas.
Abadas Klaudijus T C. Abbado. d'Abadi Antuanas TA. d'Abbadie.

Abadidai ('Abbadid), ispanų musulmonų dinastija P. Ispanijoje, Sevilijoje (1023-1091 m. .

Pradininkas kadis (rel. teisėjas) Abu ai Kasimas Muchamedas ibn Abadas 1023 paskelbė
Sevilijos nepriklausomybę nuo Kordobos kalifato. Jo sūnus Abadas ai Mutadidas (valdė
1042-1068 m. ir vaikaitis Muchamedas ai Mutamidas (valdė 1069-1091 m. užkariavo
aplinkinių kunigaikščių žemes, 1068 - Kordobą. Kastilijos ir Leono karaliui Alfonsui VI
Drąsiajam užėmus Toledo (1085 m. A pasikvietė į pagalbą Almoravidus iš Šiaurės
Afrikos, bet jie nutraukė sąjungą su A ir 1091 užėmė Seviliją.

Abadie Paul (Polis Abadi) 1812 m. lapkričio 9 d. Paryžius - 1884 m. rugpjūčio 3 d.

Chatou (prie Paryžiaus), prancūzų architektas. Suprojektavo romaninės bizantinės
architektūros formų 1874 m.Švč. Jėzaus Širdies baziliką Paryžiuje, Montmartre 1865 m.
restauravo rotušę ir 1884 m. Šv. Petro katedrą Angouleme.

Abadžijev Džordži (DžordžisAbadžljevas) 1910 m. spalio 7 d. Doiran - 1963 m. rugpjūčio

2 d. Skopjė, makedonų rašytojas, istorikas. Istorinės tematikos pradininkas makedonų
literatūroje. 1918 emigravo į Bulgariją, vėliau - į Graikiją. Sofijoje studijavo teisę,
suorganizavo makedonų lit. būrelį. Per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo Bulgarijos
pasipriešinimo judėjime. 1948 grįžęs į Makedoniją įsitraukė į polit. veiklą. Debiutavo
bulg. kalba parašytais vaizdeliais, reportažais. Parašė istorinių romanų, apysakų.
Žymiausias istorinis rom. -Dykuma (Pūslina 1961 m. . Siasys Sabonis
Abaelardus Petrus T P. Abelardas.

Abahai 1592 m. lapkričio 28 d. Mandžiūrija - 1643 m. rugsėjo 21 d. ten pat, Mandžu

valdovas (1636-43 m. . Po tėvo Nurhati mirties (1626 m. nugalėjo brolius ir užėmė sostą.
1636 užkariavo Vidinę Mongoliją, 1637 - Korėją ir pavertė jas vasalinėmis valstybėmis.
Pradėjo Kinijos užkariavimą.

Abaiango atolas (Abaiang Attol, Abajango atolas), Apia, yra Kiribatyje (Okeanija),
Gilberto salyne; apima 6 šiaurines saleles. 5310 gyv. (1990 m. . Admin. centras -Taburao.
Lagūna tinkama stovėti laivams. Išvežama kopra. A 1788 atrado anglų jūrininkas T.
Gilbertas.

Abaja l Abaya), Margaritos ežeras, yra Etiopijos pietuose. Plotas 1256 km:, didžiausias
gylis apie 13 m. Ežeras tektoninės kilmės, telkšo Rytų Afrikos lūžių zonoje. Paviršiaus
altitudė 1285 m.

Abaj Kunanbajev (Abajus Kunanbajevas) "1845 m. rugpjūčio 10 d. prie Semipalatinsko

(kaz. Sėmei) - 1904 m. liepos 6 d. ten pat, kaz. rašytojas, kompozitorius. Naujosios kaz.
literatūros pradininkas. Poezijoje ryšku Rytų poezijos, kaz. tautosakos motyvai.
Eilėraščiams kūrė muziką. A kūryba turėjo įtakos kazachų tautinės savimonės
formavimuisi. Išvertė rusų rašytojų kūrinių. A eilėraščių išversta į lietuvių kalbą.
Abakaliki (Abakalikis), miestas Nigerijos p. rytuose, Enugu valstijoje. 80 000 gyv. (2000
m. . Žemdirbystės rajono (auginama valgomieji batatai, maniokai, alyvpalmės) prekybos
centras. Netoli A yra cinko, alavo rūdų, klinties telkinių.

Abakan (Abakanas): 1. Upė Rusijoje (Chakasijoje); Jenisiejaus kairysis intakas. Prasideda

dviem ištakomis (D. ir M. Abakano) V. Sajano kalnuose, įteka į Krasnojarsko tvenkinį.
Ilgis 514 km (nuo Didžiojo A versmių), baseino plotas 32 000 km2. Vidutinis debitas 381
m'/s. Laivuojamas. Plukdoma mediena. Minusinsko įduboje A vanduo naudojamas
drėkinimui. Prie žiočių - Abakano miestas.

2. Miestas Rusijoje, 275 km į pietvakarius nuo Krasnojarsko, prie Jenisiejaus ir Abakano

santakos; Chakasijos sostinė. 170 200 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Trikotažo, siuvimo,
avalynės, medžio apdirbimo, Statybinių medžiagų, maisto pramonė. Prie A kasama
akmens anglys ir geležies rūda. universitetas, Chakasų istorijos , kalbos ir literatūros,
politechn. institutai. 3 teatrai. Dendrariumas. Zoologijos sodas. 1823 įsikūrė Ust
Abakanskojės gyvenvietė, 1925 pavadinta Chakassku. Miesto teisės ir dab. pavadinimas
nuo 1931. Mindaugas Pažemys LIETUVIAI. XVIII a. pab. ir XIX a. į A iš Lietuvos buvo
tremiami 1794, 1830-31,1863 sukilimų dalyviai, knygnešiai, kiti kovotojai prieš carizmą.
XX a. 5-6 dešimtmetyje veikė lagerių grupė. Kaliniai dirbo akmens anglių kasyklose. Po
Stalino mirties iš gretimų mažesnių gyvenviečių buvo atsikėlusių tremtinių iš Lietuvos.
Aldona Juodvalkytė

Abakano kalnagūbris (Abakanskij chrebet) yra Rusijoje, Altajuje. Ilgis -300 km.
Didžiausias aukštis 1984 m. Sudaro Abakano, Tomės ir Lebedžio upių vandenskyrą.
Susidaręs iš metamorfinių uolienų, gabro, granito, diorito intruzijų.

Abakanovičius Brunonas (Brunon Abakanowicz) 1852 m. spalio 6 d. Ukmergė - 1900 m.

rugpjūčio 29 d. Parc St. Maur (prie Paryžiaus), matematikas, fizikas, išradėjas,
konstruktorius. 1863-64 sukilimo dalyvio sūnus. Baigės Rygos politechn. institutą (kelių
ir tiltų inžinierių specialybė) jame dėstė privatdocento teisėmis, vėliau buvo pakviestas į
Lvovo politechn. institutą. 1881 persikėlė į Paryžių, kur įsteigė elektrotechnikos
laboratoriją, tapo Compagnie franįaise du procede Thompson-Houston gamyklų
direktoriumi. Sukonstravo integratorių (apie jį 1886 išleido knygą prancūzų kalba; išleista
vokiečių kalba 1889, lenkų kalba 1907 m. . Tyrė ir tobulino planimetrus, elektros įtaisus
(nuolatinės srovės generatorių, elektromagn. skambutį), sukūrė naujo tipo kaitinamąją
lempą; tyrimų išvadas skelbė Paryžiaus mokslų akademijos ataskaitose.
Prancūzijoje rėmė kraštiečius emigrantus ir jų veiklą. Apdovanotas Garbės Legiono
kryžiumi. J.T.

AbakanoVicz Magdalena (Magdalena Abakanovič) 1930 m. birželio 20 d. Falenty (prie

Varšuvos), lenkų dailininkė. Berlyno dailės, Amerikos dailės ir literatūros akademijų
garbės narė, Karališkojo dailės koledžo Londone, Rod Ailendo dizaino mokyklos (JAV)
garbės daktarė. 1950-54 studijavo Varšuvos dailės akademijoje. 1965-1990 m. dėstė
Poznanės dailės mokykloje; profesorė. Tapo, kuria netradicine tekstilinę skulptūrą,
instaliacijas. 6 dešimtmečio vid. jos didžiulius išpintus savitos stilistikos tekstilės kūrinius
imta vadinti abakanais. Nuo 1970 kūryboje naudoja rupią, guma impregnuotą drobę.
Kūryboje ryšku emocinis, šiek tiek teatrališkas santykis su praeities (ypač karo) bei
dabarties įspūdžiais, kurie kraštutinai abstrahuojami ir monumentalizuojami. A kūrinių
yra Lietuvoje (Europos parke). 1965 San Paulo bienalės pagr. prizas. Helmutas
Šaba.tevifius

abakas (graikų abax, kilm. abakos - skaičiavimo lenta): 1. Senovinis skaičiavimo įtaisas -
skaitytuvų prototipas. Tai lenta su grioveliais; skaičiuojant jais buvo stumdomi rutuliukai,
kauliukai. A naudotas senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, vėliau V. Europoje (iki XVIII
a. ).

2 (archit.). Kvadratinės plokštės pavidalo viršutinė kapitelio dalis. A laiko architravą,

arkos galus. Būna masyvus, lygus (dorėniškojo ir jonėniškojo orderių), išlenktas,
profiliuotas (korintiškojo orderio).

Abakėlija Tamara 1905 m. rugpjūčio 19 d. Choni (Kutaisi rj.) - 1953 m. gegužės 14 d.

Tbilisis, gruzinų grafikė, skulptorė, teatro ir kino dailininkė. 1923-29 studijavo Tbilisio
dailės akademijoje, nuo 1938 joje dėstė. Sukūrė akvarelių, piešinių, kartono raižinių, kn.
iliustracijų ( Šota Rustaveli Karžygys tigro kailiu mi, Dovydas Sasunietis 1939, D.
Guramišvili Davitijani 1950 m. , L. Ukrainkos paminklą Surami (1952 m. . Nuo 1930
kūrė scenografiją teatrų spektakliams, Gruzijos kino studijos filmams. Kūrybai būdinga
nac. tematika, didingumas, patosas. Ramutė Rachlmčuitė

Abakumov Viktor (Viktoras Abakumovas), tikr. Aba Kum 1908 Maskva - 1954 m.
gruodžio 19 d. Leningrad, sov. čekistas. Armėnas.-Generolas pulkininkas (1945 m. .
1941-43 SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas. 1941 m. birželio 11-17
SSRS NKVD įgaliotinis Rygoje, vadovavo okupuotų Baltijos valstybių gyventojų
trėmimams į okupavusią šalį -SSRS. 1943-46 SSRS Gynybos liaudies komisariato Vyr.
kontržvalgybos valdybos Smerš viršininkas. 1946-51 SSRS valstybės saugumo ministras.
A vadovaujant buvo fabrikuojamos bylos prieš aukštus sov. pareigūnus, kariškius. Pagal
A patvirtintas instrukcijas ir direktyvas 1948 m. gegužės ir 1949 m. kovo - balandžio mėn.
įvykdyti didžiausi okup. Lietuvos gyventojų trėmimai. Remdamasi A įsakymais MGB
kariuomenė žiauriai slopino Lietuvos pasipriešinimą sov. okupacijai. 1951 apkaltintas
globojęs vad. sionistinius sąmokslininkus (sov. pareigūnų gydytojus žydus), atleistas iš
pareigų, suimtas ir sušaudytas. Eugenijus Gnmskis

Abalkin Leonid (Leonidas Abalkinas) 1930 m. gegužės 5 d. , rusų ekonomistas. Rusijos

mokslų akademijos narys (1987 m. , profesorius. Nuo 1986 Rusijos mokslų akademijos
Ekonomikos instituto direktorius. 1989-1991 m. SSRS MT pirm. pavaduotojas, Ek.
reformos valst. komisijos pirmininkas. Tarptautinio ek. ir sočiai, reformų fondo valdybos
narys (1991 m. . Tarptautinio N. Kondratjevo fondo prezidentas (1992 m. . Žurnalo
Ekonomičeskie voprosy vyr. redaktorius.

Abancay (Abankajus), miestas Peru, į vakarus nuo Cusco, 2400 m aukštyje; Apun'maco
departamento centras. 51 200 gyv. (2001 m. . Cukranendrių perdirbimas, likerio, romo
gamyba. Dailieji amatai. Prie A auginamos cukranendrės, kasama vario rūda. Miesto
teisės nuo 1874.

Abanjanas Nikola tN.Abbagnano.

Abarius Gintautas 1959 m. kovo 28 d. Vilnius, pianistas, kompozitorius. L. Abariaus

sūnus. 1983 baigė Lietuvos konservatoriją (J. Karnavičiaus fortepijono klase), 1977-1979
m. jos, 1981-1987 m. ir 1994-1999 m. Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos
koncertmeisteris. Sukūrė Džiazo mišias chorui, solistams ir orkestrui (1991 m. , džiazo,
pramoginės, kamerinės instrumentinės, teatro, TV spektaklių, kino muzikos, giesmių,
dainų vaikams. Kaip džiazo trio pianistas (trio koncertuoja nuo 1993; su saksofonininku
A. Fedotovu, būgnininku A. Gotesmanu, vėliau A. Jofe) koncertavo Europoje, Šiaurės
Amerikoje, Afrikoje, dalyvavo džiazo festivaliuose. 1987 estrados artistų konkurse
Maskvoje A vadovaujamas džiazo kvartetas (veikė 1987-1990 m. laimėjo Didįjį prizą.
Birutė Žalalienė

Abarius Lionginas 1929 m. rugpjūčio 8 d. Maniuliškės (Zarasų apskritis), choro

dirigentas, kompozitorius. Nuo 1946 vargonininkavo Avilių parapijos bažnyčioje (Zarasų
apskritis). 1948-56 skudučiavo ir dainavo J. Švedo įkurtame dainų ir šokių ansamblyje
(dab. Lietuva). 1956-62 dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1958 baigė
Lietuvos konservatoriją (A. Budriūno klase). 1959-1972 m. ir nuo 1981 dėsto LMA,
1988-1995 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas; profesorius (1991 m. . Nuo 1960
Lietuvos dainų švenčių vyr. dirigentas. 1963-1981 m. Lietuvos TVR mišraus choro
vadovas. Sukūrė mišias Dieve, globok Lietuvą (1991 m. , Dieve, globok jaunimą (1994
m. , Gedulingąsias mišias (1996 m. , solo ir choro dainų, giesmių, harmonizavo lietuvių
liaudies dainų. Išleistas A giesmių ir mišių rink. Iš Tavo rankos, Dieve (1997 m. .
Gedimino 3 laipsnio ordinas (1995 m. . Vloiaa Tumasonienė

Abas (šved. Abo), Suomijos miestas T Turku.

Aba Samuel t Aha Samuelis.

Abasas Chvadža Ahmadas f C. A Abbas.

Abasas Farchatas T E Abbas.

Abasas l Didysis ('Abbas) 1571 m. sausio 27 d. - 1629 m. sausio 19 d. Mazanderano

provincija (Iranas), Persijos šachas (1588-1629 m. . Sefevidų dinastijos. Tahmaspo I
anūkas. Rėmėsi kurdų, lurų, persų diduomene, pirkliais ir islamą priėmusiais vergais.
1598 perkėlė sostinę iš Kazvino į Isfahaną. A valdant buvo statomi nauji miestai, tiesiami
keliai, kasami kanalai. Šauktinių kariuomene pakeitė reguliariąja. 1598 užėmė Chorasaną,
Bahreino salas (1601-02 m. , Kandaharą (1621 m. . Per karus su Turkija (1603-23 m.
užgrobė Iraką, Užkaukazę. Stiprino šalies ekonomiką apiplėšdamas pavergtas tautas -
armėnus, azerbaidžaniečius, gruzinus, kurdus ir tremdamas juos į valstybės gilumą.
Užmezgė polit. ir prek. santykius su Rusija ir daugeliu V. Europos šalių. A valdant Persija
pasiekė didžiausią polit. galybę.

Abasas II Chilmi Paša ('Abbas II Hilmi Pasha) 1874 m. liepos 14 d. Aleksandrija - 1944
m. gruodžio 20 d. Ženeva, Egipto chedivas (1892-1914 m. . Siekė valdyti šalį
savarankiškai, nepaisydamas britų generalinių konsulų. Rėmė panislamiškas jėgas.
Prasidėjus I pasauliniam karui kvietė egiptiečius ir sudaniečius kovoti su britais. 1914 m.
gruodžio 19 d. Didžioji Britanijai paskelbus Egiptą savo protektoratu, nušalintas nuo
valdžios. Gyveno tremtyje, daugiausia Šveicarijoje.

ai Abasas ibn Abd ai Mutalibas Tai Abbas ibn Abd ai Muttalib.

Abasidai CAbbasid), 37 arabų kalifų dinastija, valdžiusi Bagdado (Abasidų) kalifatą (749-
1258, lent.). Kildinosi iš Mahometo dėdės ai Abbaso ibn Abd ai Muttalibo. Dinastijos
pradininkas Abu ai Abasas aš Safachas. 762 įkūrė Bagdadą, kuris tapo valstybės sostine.
Žymiausi A: ai Mansūras, Karūnas ar Rašidas, ai Mamūnas. Jiems valdant kalifatas
sutvirtėjo, suklestėjo menai ir mokslai. Nuo VIII a. pab. A valdžia pro valstijose silpnėjo.
IX- X a. pr. Persijoje, Vid. Azijoje, Užkaukazėje, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje kūrėsi
nepriklausomos valstybės. 945 Persijos Bujidai užėmė Bagdadą ir iš A atėmė polit.
valdžią, kalifai liko tik sunitų rel. vadovais. 1258 A dinastiją nutraukė mongolai,
užkariavę Bagdadą.
Abasidai

Abu ai Abasas ai Kahyras 932-934

aš Safachas 749-754 ar Radijus 934-940

ai Mansūras 754-775 ai Mutakijus 940-944

ai Mahdijus 775-785 alMustakfijus 944-946

ai Hadijus 785-786 ai Mutis 946-974

Karūnas ar Rašidas 786-809 at Tajis 974-991

ai Aminas 809-813 ai Kadyras 991-1031

ai Mamūnas 813-833 ai Kaimas 1031-1075

ai Mutasimas 833-842 ai Muktadijus 1075-1094

ai Vatikas 842-847 ai Mustazhyras 1094-1118

ai Mutevakilis 847-861 ai Mustaršidas 1118-1135

ai Muntasyras 861-862 ar Rašidas 1135-1136

ai Mustainas 862-866 ai Muktefijus 1136-1160

ai Mutazas 866-869 ai Mustandžidas 1160-1170

ai Muhtedijus 869-870 ai Mustadijus 1170-1180

ai Mutemidas 870-892 an Nasyras 1180-1225

ai Mutadidas 892-902 az Zahyras 1225-1226

ai Muktefijus 902-908 ai Mustansyras 1226-1242

ai Muktedyras 908-932 ai Mustasimas 1242-1258

Abaslyanik Sait Faik (Saitas Faikas Abasljanikas) 1906 m. lapkričio 23 d. Adapazan -

1954 m. gegužės 11 d. Stambulas, turkų rašytojas. Studijavo Prancūzijoje, Šveicarijoje.
Dirbo mokytoju. Daugiausia kūrė apsakymus: rink. Virdulys (Semaver 1936 m. ,
Nereikalingas žmogus (Luzumsuz adam 1948 m. , Kompanija (Kumpanya 1951 m. ,
Gyvatė ant Alemdago kalno (Alemdaįda var bir yilan 1954 m. . Kūrinių veikėjai -
mokytojai, darbininkai, amatininkai, žvejai; veiksmo vieta - Stambulas. Kūrybai būdinga
humanistinis pasaulio suvokimas, impresionizmo bruožai. Dar parašė romanų, eilėraščių.
Halina Kobeckaitė

Aba Samuelis (Aba Samuel) t!044, Vengrijos karalius (1041-44 m. . Vienintelis IX- XIII
a. Vengrijos valdovas, nepriklausęs Arpadų dinastijai. Sostą užėmė nuvertęs karalių Petrą.
Šis, remiamas Šv. Romos imp. Henriko III kariuomenės, 1044 grįžo į Vengriją.
Pralaimėjęs jiems karą A žuvo.

Abaševo kultūra, bronzos amžiaus archeologinė kultūra . Plito 2 tūkstantmečio p.m.e. vid.
nuo Dniepro kair. kranto iki Tobolo upės P. Urale. Pavadinta pagal Abaševo kapinyną
(Čiuvašija). Tyrinėta Baškirijoje, Čiuvašijoje ir Marių Respublikoje. Skiriami 3 A
periodai: protoabaševo, ankstyvasis ir vėlyvasis. Žmonės gyveno neįtvirtintose ir
įtvirtintose gyvenvietėse. Vertėsi gyvulininkyste, iš dalies žemdirbyste. Mokėjo apdirbti
metalą (rasta žalvarinių iečių antgalių, durklų, pentininių kirvių, pjautuvų, peilių), naudojo
akmens, kaulo dirbinius. Gausu lipdytos keramikos su geometriniu ornamentu, papuošalų.
Mirusiuosius laidojo kapinynuose ir pilkapynuose nedegintus. Algimantas Merkevičius

Grigol Abašidze (GrigolasAbašidzė) 1914 m. rugpjūčio 1 d. Čiatura - 1994, gruzinų

rašytojas, visuom. veikėjas. 1979 m. Gruzijos mokslų akademijos narys. Poemoje
Georgijus Šeštasis (1942 m. vaizduojama gruzinų tautos kova dėl nepriklausomybės,
aukštinamas pilietiškumas, patriotizmas. Parašė istorinių romanų (Lašarela 1957, Ilga
naktis 1963, Cotnė 1975 m. . Romane Kelionė į tris laikus (1961 m. parodytas žmogaus
ryšys su gyv. epocha, pabrėžiama jo moralinė pareiga ir atsakomybė. Dar sukūrė
eilėraščių. Su R. Margiani išvertė kalba Donelaičio Metus (1968 m. . Dalia Juodišienė

Abašidze Irakli (IraklisAbašidzė) 1909 m. lapkričio 29 d. Choni (Kutaisio rajonas) - 1992

m. sausio 14 d.) – gruzinų poetas. 1960 m. Gruzijos mokslų akademijos narys.
Vertingiausia kūrybos dalis - peizažiniai eilėraščiai. Juose aukštino gimtojo krašto gamtos
grožį, istorinę praeitį, reiškė patriotinius jausmus. Parašė eilėraščių apie Tbilisį. Kūrybai
būdinga lyriškumas, romantizmas, giedra nuotaika. Lietuvių kalba išleistas A eilėraščių
rink. Poezija (1966 m. . DaliJuodišienė

abatas (lot. abbas, kilm. abbatis < aram. abba -tėvas), abatijos viršininkas. Iš pradžių buvo
renkamas vienuolių ir tvirtinamas vyskupo. Didėjant vienuolynų valdoms A tapo
tiesiogiai pavaldūs popiežiui. A turi privilegiją per liturgines apeigas ir bažn. iškilmes
nešioti vyskupo insignijas.

dėl'Abatas Nikolas tNiccolodell'Abbate.

abatija, kat. vienuolių senesniųjų ordinų (benediktinų, cistersų ir kt.) vienuolynai, valdomi
abato. Kelios A sudaro fedraugiją, kuriai vadovauja abatas pirmininkas, o fedraugijos -
kongregaciją (jai vadovauja abatų pirmininkų renkamas abatas primas). Pavaldi popiežiui.

Abava, upė Latvijoje; Ventos dešinysis intakas. Ilgis 129 km, baseino plotas 2042 km2.
Išteka iš Lesienės ežero Aukštupys teka į Šiaurės , o nuo Kandavos A pasuka į vakarus.
Didžiausi intakai: Amula, Imula, Viesata (visi kairieji).

abazai (abazą), abazinai, Azijos tauta. Gyvena Rusijos federacijos Karačiajų ir Čerkesų
Respublikoje (-27 500 m. , Adygėjos rytuose (-5500 m. , Turkijoje, Sirijoje ir Libane (-10
000 m. . Iš viso -44 000 žm. (1998 m. . Kalba kaukaziečių kalbų šeimai priklausančia
abazų kalba, kabardinų, čerkesų ir rusų kalbomis. Dauguma musulmonai sunitai.
Skiriamos tapantų ir škurajų etn. grupės. Iki XIV a. gyveno prie Juodosios jūros rytinių
krantų.

abazas, abazą (pagal Persijos šacho Abaso I Didžiojo vardą), sidabrinė moneta. Pradėtas
kaldinti 1620 Persijoje (iš pradžių masė - 7,7, vėliau - 4,66 g). Naudotas ir Gruzijoje bei
Afganistane. Gruzijoje abazas iš pradžių svėrė 8,5, XVIII a. - 3 gramus. XIX a. l pusėje
Gruziją prijungus prie Rusijos prilygintas 20 kp, kaldintos (iki 1883 m. 0,5 ir 2 abazų
vertės monetos. Afganistane 1895-1925 kaldinta sidabrinė ir varinė moneta buvo lygi 20
Tpaišų. Vytautas Smilgevičius

ABB, ABB Asea Brown Boveri Ltd., tarptautinis elektrotechnikos inžinerinis koncernas.
Projektuoja ir gamina elektros gamybos ir paskirstymo įrenginius, elektros montavimo,
ventiliacijos, kuro paskirstymo, pram. procesų automatizavimo, mobiliojo ryšio sistemas,
variklius, robotus, projektuoja ir diegia nepertraukiamų procesų technol. linijas, teikia fin.
paslaugas. A sudaro apie 1000 bendrovių ( daugiau, kaip 140 šalių; ir Lietuvoje), daugiau,
kaip 220 000 darbuotojų. Bendroji apyvarta 30,1 mlrd., bendrasis pelnas 1,3 mlrd. JAV
dol. (1998 m. . Centrinė būstinė Ciuriche. Ik. 1988 susijungus Švedijos elektrotechn.
bendrovei Allmanna Svenska Elektriška Aktiebolaget (ASEA, įkurtas 1883, būstinė
Vasterase, nuo 1997 tapo ABB AB, būstinė Stokholme) ir Šveicarijos elektrotechn. ir
elektronikos koncernui Brown Boveri & Cie AG (BBC, įkurtas 1891, nuo 1997 ABB AG,
būstinė Badene). Abiem bendrovėms priklauso po 50% A akcijų.

ABBA (pagal atlikėjų vardų Agnetha, Benny, Bjornas, Anni - Frid inicialus), švedų
vokalinis instr. ansamblis. Gyvavo 1973-82. Nariai: A. Faltskog (vokalas), A.-F.
Lyngstad-Fredriksson (vokalas), B. Ulvaeusas (gitara, vokalas; ansamblio vadovas,
vadybininkas ir dainų autorius) ir B. Anderssonas (vokalas, klavišiniai; dainų autorius). A
kūriniai melodingi, paprasti, skaidrios harmonijos, interpretacija muzikali, intonaciškai
tiksli. Žymiausios dainos: Waterloo (I vieta 1974 Eurovizijos konkurse Brightone), Ring
Ring, Mamma mia,Dancing Queen, Knowing Me Knotving You. 1977 sukurtas filmas
ABBA: The Movie (nufilmuota A gastrolės Australijoje). Audronė Jurėnaitė

'Abbadid TAbadidai.

d'Abbadie Antoine (Antuanas d'Abadl) 1810 m. sausio 3 d. Dublinas - 1897 m. kovo 19 d.

Abbadia pilis (Prancūzijos Baskija), prancūzų keliautojas. 1838-39 ir 1840-48 A su broliu
Arnauld d'Abbadie (1815-1893 m. vadovavo geogr. tyrimams ir geod. matavimams
Etiopijoje, nuo Massavos iki Kaffos. Parašė Etiopijos geografijos, geodezijos veikalų.
Abbado Claudio (Klaudijus Abadas) 1933 m. birželio 26 d. Milanas, italų dirigentas,
pianistas. Baigė Verdi konservatoriją Milane. Tobulinosi Vienoje pas H. Swarowsky.
1958 S. Kusevickio (Tanglewoode, JAV) ir 1963 D. Mitropulo tarpt, konkursų laureatas.
1968-1979 m. La Scala teatro dirigentas, 1972-1977 m. muzikos direktorius. Dirigavo
Vienos, Londono, Clevelando, Filadelfijos, Čikagos simf. bei kt. orkestrams. 1986-1991
m. Vienos operos ir baleto teatro muzikos direktorius. 1989-1998 m. Berlyno
filharmonijos simf. orkestro dirigentas. Originaliai interpretuoja klasikines italų operas ir
šiuolaikinę muziką. Rimas Genimas

Abbagnano Nicola (Nikola Abanjanas) 1901 m. liepos 15 d. Salerno - 1990 m. rugsėjo 9

d. Milanas, italų filosofas egzistencialistas, filos. istorikas. Nuo 1936 Turino universiteto
profesorius. Pažiūros artimos M. Heideggeriui, kalba Jaspersui. Pagr. veikalai: Filosofijos
istorija (Storia della filosofia). Filosofijos žodynas (Dizionario di filosofių), Egzistencijos
struktūra (La struttura dell'esistenza 1939 m. , įvadas į egzistencializmą (Introduzione
al/'esistenzialismo 1942 m. . Pozityvusis egzistencializmas (Esistenzialismo pasiuvo 1948
m. , Galimybė ir laisvė (Possihilita e libena 1956 m. , Ui ar prieš žmogų (Per o contro
l'uomo 1968 m. , Ta nutrūktgalviška filosofija (Questa pazza filosofia 1979 m. ,
Gyvenimo išmintis (La saggezza della vila 1985 m. , filosofuos išmintis (La saggezza
della filosofia 1987 m. . Nagrinėjo laisvės ir pasirinkimo, likimo ir mirties problemas.
Kūrė vad. pozityvųjį egzistencializmą. Manė, kad reikia žvelgti ne anapus savęs, o į save.
Pasak A, žmogaus egzistencija yra tik santykis su būtimi, judėjimas būties link (daugiau
negu niekis, bet mažiau negu būtis). Būti A apibūdino kaip privalomybę arba vertybe, kuri
nėra duotybė (t.y. gatavų vertybių pasaulis). Būtis žmogui duota kaip galimybė, kurią gali
laisvai priimti arba atmesti, todėl yra už ją atsakingas. A turėjo įtakos hermeneutikos
plėtotei Italijoje (Turino mokykla, G. Vattimo, L. Pareysonas). Rita Šcrpriytė

'Abbas T Abasas l Didysis.

Abbas Ferhat (Ferhat Abbas, Ferhatas Abasas) 1899 m. rugpjūčio 24 d. Taher - 1985 m.
gruodžio 24 d. Alžyras, Alžyro valstybės veikėjas. 1938 (kūrė Alžyro nac. sąjungą,
kovojusią už lygias vietinių gyventojų ir prancūzų teises. 1943 parengė Alžyro liaudies
manifestą, kuriuo reikalavo Alžyrui suteikti autonomiją. 1956-58 vienas Nacionalinio
išsivadavimo fronto (NIF) vadovų. 1958-61 laikinosios vyriausybės užsienyje
pirmininkas. Atgavus nepriklausomybę 1962-63 Nac. susirinkimo pirmininkas.
Nepritardamas NIF ir vyriausybės pasirinktai vienpartinei valdymo sistemai iš polit.
veiklos pasitraukė. Parašė kn.: Jaunasis alžyrietis: Nuo kolonijos iki provincijos (LeJeune
Algėrien: de la co/onie verslą province 1931 m. , Kolonijinė naktis (La Nuit Coloniale
1962 m. , Karo autopsija (Autopsie d'une guerre 1980 m. .

Abbas Chvadža Ahmad (Chvadža Ahmadas Abasas) 1914 m. birželio 7 d. Panipat - 1987
m. birželio 1 d. Bombėjus, indų kino režisierius, scenaristas, žurnalistas. 1935 baigė
Aligarho musulmonų universitetą. Nuo 1935 polit. apžvalgininkas ir kino kritikas
Bombėjuje. 1943 Indijos liaudies teatrų asociacijos vienas įkūrėjų. Kūrė indiškojo soc.
realizmo maniera. Pirmajame filme Žemės vaikai (1946 m. analizuojamos 1943 bado
Bengalijoje priežastys. Pagal savo
scenarijus sukūrė filmų: Gangą (1952 m. , Mažylis (1954 m. , Keturios širdys - keturi
keliai (1959 m. , Septynetas indų (1969 m. , Du lašai vandens (1971 m. , Naksalitai (1979
m. . Neorealistinis filmas Tūkstantis naktų akmeniniame guolyje (1963 m. įtvirtino indų
kine sentimentalų sočiai, nelygybės vaizdavimą. Parašė scenarijų (Valkata 1951; Ponas
420 1955 ir kt.). romanų, pjesių, apsakymų. Danguolė Zalytė

'Abbas II Hilmi Pasha T Abasas II Chilmi Paša.

ai Abbas ibn Abd ai Muttalib (al-'Abbas ibn Abd al-Muttalib, ai Abasas ibn Abd ai
Miitalibas) 565 Meka t653 Medina, pranašo Mahometo dėdė, turtingas Mekos pirklys. Iš
pradžių priešinosi sūnėno skleidžiamai religijai. Islamo šalininku tapo musulmonams
užėmus Meką (630 m. . Abasidų dinastijos protėvis.

'Abbasid T Abasidai.

dell' AbbateNiccolo TNiccolodell'Abbate.

Abbe Ernst (Ernstas Abė) 1840 m. sausio 23 d. Eisenach - 1905 m. sausio 14 d. Jena,
vokiečių fizikas. 1870-1896 m. Jenos universiteto profesorius (1877-1901 -observatorijos
direktorius). 1866 pradėjo bendradarbiauti su C. Zeissu, vėliau tapo jo partneriu ir
vadovavo optikos dirbtuvėms. Svarbiausi darbai iš optikos teorijos (suformulavo Abbe's
sinusų sąlygą, sukūrė vaizdo sudarymo mikroskopu teoriją) ir optinių prietaisų kūrimo.
Sukūrė optinį mikroskopą, Abbe's refraktometrą, achromatinį objektyvą, Abbe's
kondensorių ir kitų optiniu prietaisų. Patobulino interferencinį Fizeau metodą (1884 m. .
A iniciatyva Jenoje įsteigta optinio stiklo gamykla Schott ttnd Genossen.

„Abbey Theatre" (pagal Dublino gatvės Abbey pavadinimą), airių dramos teatras. Ik.
1904 m. Dubline susijungus Airių lit. teatrui ir Airių nacionalinės dramos draugijai,
įkūrėjai airių dramaturgai W. B. Yeatsas, I. A. Gregory ir aktoriai broliai W. G. ir F. Fay.
1904 m. pastatyti pirmieji spektakliai anglų kalba (pagal airių dramaturgų I. A. Gregory,
J. M. Synge'o kūrinius). Airių sukilimo metu (1916 m. A buvo uždarytas. 1924 tapo
pirmuoju valstybės remiamu teatru Airijoje. Nuo 1935 rengė vaidinimus ir airių kalba.
1950 sudegus teatro pastatui trupė 15 m. dirbo Queen Theatre. Naujas pastatas past. 1966.
Žymiausi režisieriai: J. DoVling, T. MacAnna, L. Robinsonas, A. Simpsonas, kviestiniai -
H. Huntas, M. J. Knebelis. Aktoriai: S. Allgood, B. Fitzgeraldas, C. Cusackas, S.
McKenna, R. Mooney, A. Sinclairis. Vitalija Tmskauskaitė

Abbeville (Abvilis), miestas Prancūzijos šiaurėje, Pikardijos admin. regione, į Šiaurės

vakarus nuo Ammiens'o, prie Somme'os žemupio, netoli žiočių. 24 600 gyv. (2001 m. .
Mažų laivų uostas. Mašinų gamyba, elektrotechnikos, maisto, tekstilės pramonė.
Turizmas. Varpinė ( XIII a. ), bažnyčios (15- XVII a. ). Prie A yra XVIII a. pilis. A
gyvenvietė žinoma nuo III a. (tada buvo vadinama Abbatis vila). Nuo 1184 - miestas. Nuo
XV a. pab. priklauso Prancūzijai. Per Antrąjį pasaulinį karą A centras buvo labai
sugriautas.

Abbeville'io kultūra (Abvilio kultūra), ankstyvojo paleolito archeologinė kultūra .

Pavadinta pagal Abbeville'io miestą (Prancūzija). Datuojama Mindelio ledyniniu
laikotarpiu (prieš 555-475 tūkst. metų), plito Europoje, Azijoje, Afrikoje. Kartais A
laikoma Acheulio (Ašelio) kultūros ankstyvuoju periodu arba ikiašclinio rankinio kirtiklio
ankstyvuoju gamybos laikotarpiu. Kirtikliai grubūs, naudoti pjauti, kirsti, skaldyti, kaip
ginklas, taip pat naudota medinės ietys, kauliniai, raginiai ir titnaginiai Įrankiai. Žmonės
vertėsi medžiokle, rinko augalinį maistą. Abbeville'io kultūros žmogus vadinamas Homo
erectus. Algimantas Merkevičius

Abbot Charles Greeley (Čarlzas Grilis Abatas) 1872 m. gegužės 31 d. Wilton (N.
Hampšyro valstija) - 1973 m. gruodžio 17 d. Riverdale (Merilando valstija), JAV
astrofizikas. JAV nacionalinės mokslų akademijos narys. 1895 baigės Masačūsetso
technologijos institutą pradėjo dirbti Smithsono institute; 1928-44 sekretorius. 1907-44
šiam institutui priklausančios astrofizikos observatorijos Vašingtone direktorius. Nuo
1915 tyrė Saulės spinduliavimo kintamumą, atrado jo Įtaką Žemės klimatui (1953 m. .
Išmatavo Saulės konstantą. Sukonstravo prietaisų Saulės spinduliuote! matuoti -
pirheliometrą ir piranometrą.

Abbott Berenice (Berenaisė Abot) 1898 m. liepos 17 d. Springfield (Ohajo valstija) - 1991
m. gruodžio 9 d. Monson (Meino valstija), JAV fotografė. 1918-21 studijavo tapybą ir
skulptūrą Niujorke, skulptūrą - Berlyne. 1925 atidarė Paryžiuje fot. studiją, sukūrė čia
gyvenusių garsių žmonių (aristokratų, dailininkų, rašytojų) portretų: P. Guggenheimo, J.
Joyce'o, L. Šteino, J. E. A. Atget ir kt. Po fot. J. E. A. Atget mirties 1927 išsaugojo jo
archyvą. 1929 grįžo į Niujorką. Sukūrė Niujorko (daugiausia architektūros) dokumentinių
fotografijų ciklų; kn. Besikeičiantis Niujorkas (Chatiįįng New York 1939; naujas leidimas
Ketvirtojo dešimtmečio Niujorkas / New York in the Thirties 1973 m. .
ABC T American Broadcasting Company.

abchazai (apsua), Azijos tauta. Gyvena Abchazijoje (-93 000 žm.), t.p. Rusijoje (6000 m. ,
Turkijoje (6000 m. , arabų šalyse. Iš viso apie 115 000 (1998 m. . Kalba abchazų kalba.
Tikintieji daugiausia musulmonai sunitai, yra stačiatikių. Skiriamos gudautų, abžujų ir
samurzakanų etn. grupės. A -viena pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose (asirų, vėliau -
senovės graikų ir romėnų) minimų prie Juodosios jūros gyvenančių tautų. Po 1866
sukilimo Rl valdžia apie 200 000 (maždaug puse) A deportavo į Turkiją.

Abchazija (Apsny), Abchazijos Respublika (Arespublika Apsny), Gruzijos dalis prie

Juodosios j., tarp Psou ir Inguri upių. Šiaurėje ribojasi su Rusija, pietuose - su Gruzijos
Svanetijos ir Megrelijos sritimis. Plotas 8660 km-. 254 200 gyv. (2001 m. . Kalba -
abchazų. Sostinė - Suchumi (62 700 gyv.; 2001 m. . Suskirstyta į 6 rajonus (Gagros,
Gudautos, Suchumi, Gulripši, Očamčyros, Gali).
74% teritorijos - kalnai ir priekalniai. Šiaurės dalyje driekiasi D. Kaukazo p. šakos -
Abchazijos, Bzybės, Gagros, Kodori klng. Aukšč. kalnas - Dombai Ulgenas (4046 m).
Svarb. perėjos - Kluchori (2782 m) ir Marucho (2746 m). Kalnuose daug ledynų. Yra
Anakopo (3,3 km ilgio) ir Abrskilos urvai. P. dalyje kalvoti priekalniai pereina į pelkėtą
Kolchidės žemumą. Pakrantė mažai vingiuota, daug paplūdimių. Klimatas pajūryje
subtropinis, šiltas ir drėgnas, kalnuose -vidutinis ir šaltas. Sausio vidutinė temperatūra
pajūryje 4-7 °C, kalnuose nuo 2 iki -2 "C, liepos pajūryje 22-24 °C, kalnuose 16-18 °C;
žemumose per metus iškrinta 1300-1500 mm kritulių, kalnuose 2000-2400 mm. Upės
(Bzybė, Gumista, Kelasuri, Kodori) sraunios ir vandeningos, teka į Juodają jūrą Yra mažų
ežerų: Amtkeli, Rica. Dirvožemiai subtropiniai jauriniai, kalnų rudžemiai, pasitaiko
raudonžemių ir geltonžemių. Miškingumas -55%. Pakrantėse -vešlūs subtropiniai
plačialapių (ąžuolai, skroblai, kaštonai) miškai. Kalnuose vyrauja bukai, kėniai ir eglės.
Aukštikalnėse – alpinės pievos. Miškuose yra šernų, lūšių, stirnų, tauriųjų elnių,
aukštikalnėse - Kubanės ožių, kaukazinių tetervinų, žemumose - šakalų, upėse ir ežeruose
- upėtakių, lašišų, starkių, karpių. Gumistos, Picundos ir Ricos rezervatai. Gyventojų
skaičius dėl 1992-1993 m. vykusio karo sumažėjo nuo 516 600 (1993 m. iki 245 000
(2001 m. , vidutinis tankumas - nuo 60 iki 29 žm./km2. Tankiausiai gyvenama pajūryje.
Miesto gyventojų 48% (1996 m. . Iki karo gyventojų daugumą sudarė gruzinai (megrelai,
svanai; 46%), abchazai (18%), rusai ir ukrainiečiai (16%), armėnai (15%). Per karą daug
gruzinų iš A pasitraukė; į Gruziją atvyko apie 200 000 pabėgėlių.
A -agrarinė šalis. Auginama tabakas ( Šiaurės vakarų ir vid. priekalniuose), arbatmedžiai
(daugiausia pietryčiuose), citrusai (priekalniuose), vynmedžiai. Veisiama galvijai, kiaulės,
avys, ožkos. Yra geležies, gyvsidabrio rūdos, barito telkinių. Tkvarčeli kasamos akmens
anglys. Maisto (arbatos, tabako, vyno, eterinių aliejų, mėsos, pieno, žuvų konservų),
lengvoji (odos ir avalynės, šilkinių audinių), Statybinių medžiagų, medžio apdirbimo,
mašinų gamybos pramonė. Dauguma pram. įmonių yra Suchumi ir Tkvarčeli. Inguri HE
(40% elektros energijos ji tiekia Gruzijai), Tkvarčeli, Suchumi HE. Transporto svarb.
magistralės: Tuapsės -Samtredijos geležinkelis (elektrifikuotas), Novorosijsko -Batumi
automobilių kelias. Suchumi jūrų ir oro uostai. Vidmantas Daugirdas ISTORIJA. A
teritorijoje žmonės apsigyveno 3 tūkstantmetyje p.m.e. Jie vertėsi žemdirbyste,
gyvulininkyste, amatais, apdorojo varį, žalvarį, vėliau geležį. VII- VI a. p.m.e. pradėjo irti
pirmykštė bendruomenė. Nuo 1 tūkstantmečio p.m.e. vid. A priklausė Kolchidės
karalystei. Juodosiosj. pakrantėje kūrėsi graikų kolonijos. IV a. A priklausė Lazikos
valstybei. IV- VI a. užkariauta Bizantijos. VI a. įvesta krikščionybė. VIII a. pab. A
valdovas Leonas II išvadavo V. Gruziją (abchazų, megrelų ir svanų žemes) iš Bizantijos
valdžios ir sukūrė Abchazijos karalyste. X a. suvienijus Gruziją A tapo jos dalimi. XVI a.
2 pusėje atsiskyrė nuo Gruzijos, bet atiteko Turkijai. 1725,1728,1733,1771,1806 m.
sukilimus turkai numalšino. 1810 m. A prisijungė Rusija. Dalis abchazų pasitraukė į
Turkiją. 1866 įvyko sukilimas prieš Rusijos valdžią. 1870 panaikinus baudžiavą
paspartėjo krašto ek. plėtra. XX a. pr. suaktyvėjo tautinio bei socialinio išsivadavimo
judėjimas. Žlugus RI (1917 m. valdžią perėmė menševikai. 1921 A užėmė bolševikai
sukūrė sovietų respubliką (Gruzijos sudėtyje). 1922 kaip Gruzijos dalis įėjo į Užkaukazės
SFSR, o kartu su ja - į SSRS. Nuo 1931 Gruzijos SSR auton. respublika. Per Antrąjį
pasaulinį karą Vokietijos kariuomenė 1942 trumpam užėmė A dalį. Yrant SSRS A
vadovybė pasinaudojo Gruzijos ir Rusijos nesutarimais ir 1990 paskelbė šalies
nepriklausomybę (jos nepripažino nė viena valstybė). 1992-1993 m. kariavo su Gruzija.
Rusijos kariškių remiama A 1993 m. rugpjūčio išstūmė Gruzijos kariuomenę iš savo
teritorijos ir faktiškai tapo priklausoma nuo Rusijos. 1994 Abchazijoje dislokuotos NVS
taikos palaikymo pajėgos, JT stebėtojai. Albinas Visockis

abchazų ir adygejų kalbos, t kaukaziečių kalbų Šiaurės vakarų grupė.

ABC kariuomenė, Vokietijos kar. daliniai, skirti saugoti kariuomenę nuo branduolinio
(atominio), biol. ir chem. ginklo poveikio. A uždavinys - po masinio naikinimo ginklo
panaudojimo vykdyti f biologinę žvalgybą bei t radiacinį ir cheminę žvalgybą, specialiai
švarinti karius bei jų aprangą, ginkluotę, kovos techniką ir kt. materialines vertybes.
EugenijusKisinas

Abd Alahas Šeikas Muchamedas f S. M. Abdullah.

ABC šalys, maždaug nuo 1900 vartojamas trijų P. Amerikos didž. valstybių - Argentinos,
Brazilijos, Čilės - pavadinimas. A buvo laikomos atsvara JAV viešpatavimui.

Abd Alahas II ('Abd Allah II), Abdulchanas, Abdulahas 1533 11598, Bucharos chanas
(1583-1598 m. . Paskutinis ir žymiausias Šeibanidų dinastijos valdovas. Faktiškai valdė
nuo 1557, kai perkėlė valstybės sostinę iš Samarkando į Bucharą. Suvienijo daugumą
Šeibanidų anksčiau valdytų žemių: Balchą, Ferganą, Taškentą, Chorasaną, Chorezmą.
Nunuodytas. Albinas Visockis

Abd Alahas ibn Chuseinas ('Abd Allah ibn al-Husayn) 1882Meka - 1951 m. liepos 20 d.
Jeruzalė, Jordanijos karalius (1946-51 m. . Hašimitų dinastijos. Mekos šerifo (valdytojo)
ir Chidžazo karaliaus Chuseino sūnus. 1916-18 vienas antiturkiško arabų sukilimo vadų.
1920-21 Irako karalius. Nuverstas brolio Feisalio 1.1921-46 britų mandatinės teritorijos
Transjordanijos (nuo 1949 Jordanija) emyras. Britams atsisakius mandato teisių
pasiskelbė karaliumi. Vienintelis iš arabų šalių vadovų neprotestavo prieš Izraelio
valstybės susikūrimą. Įkūrė Arabų legioną, kuris per Arabų - Izraelio karą (1948-49 m.
užėmė dalį Palestinos (Vakarų Krantą). Nužudytas palestiniečių nacionalisto.
Abd Alahas ibn Chuseinas ('Abd Allah ibn al-Husayn) 1962 m. sausio 30 d. Amanas,
Jordanijos karalius (nuo 1999 m. vasario ). Hašimitų dinastijos. Karaliaus Chuseino ibn
Talalo sūnus. 1980 mokėsi Didžiosios Britanijos karališkojoje karo akademijoje
Sandhurste. 1984 Oksfordo universitete baigė arabų kalba ir tarpt, politikos kursus. Nuo
1984 tarnavo Jordanijos kariuomenėje; 1998-1999 m. pr. jos spec. pajėgų vadas. Užs.
politikoje orientuojasi į JAV ir V. Europą. Egdūnas Račius

Abd Alahas ibn Muchamedas ('Abd Allah ibn Muhammad) 1845 ar 1846Darfur - 1899 m.
lapkričio 24netoli Kosti, Sudano kalifas (1885-1898 m. . Mahdi bendražygis ir įpėdinis.
Sukūrė stiprią kariuomenę. Per karus su Etiopija ir Egiptu išplėtė valstybę. 1898 prie
Omdurmano pralaimėjo britams. Sudanui tapus Didžiosios Britanijos ir Egipto
kondominiumu (1898 m. vadovavo partiz. karui. Žuvo mūšyje.

Abd ai Azizas ('Abd al-Aziz) 1878 m. vasario 24 d. ar 1881 m. vasario 18 d. Marrakeš f

1943 m. birželio 10 d. Tanžeras, Maroko sultonas (1894-1908 m. . Filalidų dinastijos.
Chasano I sūnus. Iki 1900 už A faktiškai valdė d. viziris Ba Ahmedas (Ahmadas ibn
Muša). Siekė V. Europos pavyzdžiu reformuoti šalį. Tai sukėlė ek. nuosmukį ir
musulmonų nepasitenkinimą; Prancūzija ir Ispanija įsikišo į Maroko vidaus reikalus
(tMaroko krizės). Per brolio Abd ai Chafido vadovaujamą 1907-08 m. sukilimą nuverstas.
Abd ai Chafidas ('Abd al-Hafid) 1875 ar 1880 Fes - 1937 m. balandžio 4 d. Enghien-les
-Bains (Prancūzija), Maroko sultonas (1908-12 m. . Pasinaudojęs musulmonų
nepasitenkinimu vakarietiškomis brolio sultono Abd ai Azizo reformomis sukilo ir 1908
m. jį nuvertė. 1912 pripažino Maroką Prancūzijos protektoratu.

Abd ai Kadyras ('Abd al-Kadir, Abd el-Kader) 1808 m. rugsėjo 6 d. prie Maskaros - 1883
m. gegužės 26 d. Damaskas, arabų emyras (1832-47 m. . 1832 didesnėje V. Alžyro dalyje
įkūrė emyratą ir vadovavo 1832-47 alžyriečių sukilimui prieš prancūzus. 1847 jį
užkariavus prancūzams paimtas į nelaisve. 1847-52 internuotas Prancūzijoje. Po to
gyveno Bursoje, nuo 1855 Damaske. Parašė rel. ir kar. veikalų, poezijos. Per 1860
krikščionių pogromą Damaske išgelbėjo apie 1500 žmonių; už tai Prancūzijos vyriausybės
apdovanotas Garbės Legiono kryžiumi.

Abd ai Karim ('Abd al-Karim, Abd ai Karimas, Abd ai Kerimas) 1881 ar 1882 - 1963 m.
vasario 7 d. , Maroko polit. veikėjas. Rifų genties vado sūnus. 1921-26 T Rifų respublikos
prezidentas (emyras). Pasipriešinimo ispanams, nuo 1925 ir prancūzams vadovas. 1926
prancūzų paimtas į nelaisvę ir ištremtas į Rėuniono salą. 1947 gavo leidimą persikelti į
Prancūziją. Pakeliui pabėgęs apsigyveno Kaire. 1948-56 vadovavo Magribo išsivadavimo
komitetui.
Abd Allah Ibn Abbas ('Abd Allah ibn 'Abbas, Abdalachas ibn Abasas) 619 t686, pranašo
Mahometo pusbrolis. Korano egzegezės pradininkas, teisės klausimų aiškintojas,
pasakojimų apie Arabiją iki islamo atsiradimo, Mahometo žygius (tchadisai) skelbėjas.

Abd ai Malikas ('Abd al-Malik) apie 646 Medina 1705 m. Damaskas, Omejadų dinastijos
kalifas (685-705 m. . 683-702 sumušė savo priešininkus Mekoje, Damaske ir Irake.
Nuslopino charidžitų (rel. judėjimas) sukilimus Irake (692-697 m. . Reorganizavo
valstybės administraciją. Arabų kalba padarė kanceliarinę (vietoj graikų ir persų), išleido
monetų su arab. įrašais (vietoj bizantiško ir sasanidiško trafareto). Sutvarkė mokesčių
sistemą. Fundavo Jeruzalės Kubat aš Sachros ir ai Aksos mečečių statybą.

Abd ai Muminas ('Abd al-Mu'min) 1094 prie - 1emseno - 1163 m. gegužės Rabatas,
Almohadų kalifas (1130-63 m. ir dinastijos pradininkas. Ibn Tumartos, almohadų rel.
judėjimo pradininko, mokinys ir pasekėjas; nuo 1130 vadovavo sukilimui prieš
Almoravidus. 1147 sužlugdė jų valstybę ir įsigalėjo Maroke bei P. Ispanijoje. Iki 1159
užėmė Alžyrą, Tunisą ir Tripolitaniją.

Abdalvadidai ('Abd al-Vadid), Zajanidai, berberų genčių dinastija irvalstybė Alžyro

Šiaurės vakaruose (1236-1554 m. . Iškilo susilpnėjus Almohadų valstybei. Dinastijos
pradininkas Jagmursanas ibn Zajanas (valdė 1236-1283 m. suvienijo dalį berberų ir arabų
genčių, sostine paskelbė - 1emseną. Žymiausias atstovas - Abu Hamu Muša II (valdė
1359-1389 m. . Prekiavo su ispanais. Nuolat kovojo su Marinidais (1298-1306, 1337-48,
1352-59 šie buvo užėmę - 1emseną). XV a. pr. A buvo Chafsidų vasalai. Žlugo valstybę
užkariavus Osmanams.

Abd ar Rachmanas ('Abd ar-Rahman) 1789 ar 1790 - 1859 m. rugpjūčio 24 d. Meknes,

Maroko sultonas (1822-59 m. . Filalidų dinastijos. Stiprino centr. valdžią, malšino feodalų
ir genčių sukilimus (1824,1828,1831,1843,1849,1853 m. . Viduržemio j. skatino
piratavimą. 4-5 dešimtmetyje atrėmė
D. Britanijos, Ispanijos, Austrijos puolimus. Dėl A paramos Abd ai Kadyro sukilimui
1844 kilo karas su Prancūzija. Jį A pralaimėjo ir pasirašė Tanžero sutartį, nustačiusią
Marokui nepalankią sieną su Alžyru. Europos valstybių buvo priverstas sudaryti joms
naudingų prek.sutarčių.

Abd ar Rachmanas l ('Abd ar-Rahman I) 731 Damaskas t788 m. rugsėjo 30 d. Kordoba,

Kordobos emyras (756-788 m. . Ispanijos Omejadų dinastijos pradininkas. Abasidams
nuvertus Sirijos Omejadus (750 m. pabėgo į šiaurę Afriką, iš kur su kariuomene išsikėlė
Andalūzijoje. 755-56 užėmė Seviliją, Kordobą, kitas musulmonų valdas Pirėnų
pusiasalyje ir pasiskelbė emyru. Sukūrė pirmą nepriklausomą nuo Kalifato islamo
valstybę. 788 prie Ronccsvalleso atrėmė Karolio Didžiojo puolimą. Pradėjo statyti
Kordobos Didžiąją mečetę.

Abd ar Rachmanas II ('Abd ar-Rahman II) 792 Toledo t852 m. rugsėjo 22 d. Kordoba,
Kordobos emyras (822-852 m. . Omejadų dinastijos. Abd ar Rachmano I proanūkis.
Abasidų pavyzdžiu pertvarkė admin. valdymą. Padidino mokesčius, kad gautų lėšų
statyboms. Mokslo ir meno globėjas. Pasižymėjo rel. tolerancija. Rengė kar. žygius į
Astūriją.

Abd ar Rachmanas III ('Abd ar-Rahman III) 891 m. sausio 7 d. - 961 m. spalio 15 d.
Kordoba, Kordobos emyras (912-929 m. ir kalifas (929-961 m. . Omejadų dinastijos. Po
30 metų kovos su sričių valdytojais atkūrė valstybės vienybę (913 užėmė Seviliją, 932 -
Toledo, paskutiniuosius opozicijos centrus). Kovojo su krikščioniškomis Leono ir
Navaros karalystėmis (nuo 955 jo duoklininkės). Šiaurės Afrikoje rėmė pasipriešinimą
Fatimidams. 931 užėmė Ceutą. Užmezgė dipl. santykius su Šv. Romos ir Bizantijos
imperijomis. Pastatė galingą Viduržemio j. laivyną; siekė rel. tolerancijos krikščionims ir
žydams. A valdant Kordoba tapo (ir apie 200 metų buvo) V. Europos kultūros centru.
Abd ar Rahmanas ('Abd ar-Rahman), Abdur Rahman Chanas apie 1844 Kabulas - 1901
m. spalio 1 d. ten pat, Afganistano emyras (1880-1901 m. . Dost Mohammado vaikaitis.
1866-1868 m. kovojo dėl valdžios su pusbroliu emyru Šir Alijumi. Po pralaimėjimo iki
Šir Alijaus mirties (1879 m. gyveno Samarkande. 1880 grįžo į Afganistaną ir pasiskelbė
emyru. Pagal 1880 susitarimą pripažino britams teisę kontroliuoti šalies užs. politiką.
1893 patvirtino sieną su Britų Indija (f Durando linija) ir Rusija Pamyre. Laikėsi
izoliacinės užs. politikos. Sustiprino centr. valdžią, sukūrė reguliariąją kariuomenę.
Reformavo admin. valdymą ir mokesčius, bandė įvesti bendrą pinigų sistemą. Skatino
prekybos, amatų plėtotę, įkūrė manufaktūrų, pirmąją ligoninę.

Abd ar Rachman ibn Abd Allah ('Abd ar-Rahman ibn 'Abd Allah, Abd ar Rachmanas ibn
Abd Alahas) 1732 10, arabų karvedys, Ispanijos valdytojas. 732 įsiveržė į Akvitaniją ir
užėmė Bordeaux. Vadovavo arabų kariuomenei Poitiers mūšyje, kuriame žuvo.

Abd aš Sabur Salach (Salah 'Abd as -Sabūr, Salachas Abd aš Saburas) 1931 m. gegužės 3
d. Zagazig - 1981 m. rugsėjo 14, Egipto poetas. Vienas žymiausių arabų poetų
modernistų. Parašė eilėraščių (rink. Žmonės mano šalyje 1957, Aš sakau jums 1961, Seno
riterio sapnai 1964, Mintys apie sužeistą laiką 1970, Nakties medžiai 1973 m. , eiliuotų
dramų (Haladžo tragedija 1964 m. . Poezijoje vyrauja dabarties filosofiniai apmąstymai,
pesimistinė pasaulėjauta.

Abdėrai (graikų Abdera), senovės graikų uostas prie Nešto žiočių Trakijoje (dab.
Avdhiros vietoje). Įkurtas -656 p.m.e.jonėnų iš Klazomenų, prie dab. Izmiro
įlanka.Turkija). Po persų karaliaus Kyro III Didžiojo Įsiveržimo Į M. Aziją (~543 m. tapo
jonėnų pabėgėlių iš Teoso (dab. Anatolijos provincijos vakarų dalyje) kolonija. Klestėjo iš
prekybos su vietinėmis gentimis, V a. - IV a. p.m.e. pradžioje priklausė Delo jūrų
sąjungai. Smuko dėl Trakijos genčių puldinėjimų. Nors A piliečiai buvo Demokritas,
Leukipas, Protagoras, senovės Graikijoje abderiečiai - provincialų sinonimas.

Abderhalden Emil (Emilis Abderhaldenas) 1877 m. kovo 9 d. OberuzVil (Šveicarija) -

1950 m. rugpjūčio 5 d. Ciurichas, vokiečių biochemikas ir fiziologas. 1904-45 dirbo
Berlyne, nuo 1946 Ciuriche. 1916 iš 19 aminorūgščių susintetino polipeptidą. Paskelbė
apie 1000 straipsnių apie baltymų struktūrą ir jų biol. svarbą, pagrindė modernios mitybos
teoriją, atrado organizmo apsauginius fermentus. Veikalai: Fiziologinės chemijos
vadovėlis (Lehrbuch der physiologische Chemie 1906 m. , Mūsų mitybos pagrindai (Die
Grundlagen unserer Emahrung 1917 m. , Fiziologijos vadovėlis (Lehrbuch der
Physiologie 4 1.1925-27 m. , Vitaminai ir vitaminų terapija (Vitamine und
Vitamintherapie 1948 m. .

AbdijO knyga, ST knyga, pavadinta mažojo pranašo Abdijo vardu. Įeina į Pranašų knygų
rinkinį. Trumpiausia Biblijos knyga (21 eilutė), parašyta, spėjama, V a. p.m.e. Joje rūsčiai
grasinama edomitams, apiplėšusiems Jeruzalę, ir pranašaujamas Izraelio triumfas.
KirasKimbrys

abdikacija (lot. abdicatio - atsisakymas), formalus valstybės vadovo, dažniausiai

monarcho, atsisakymas valdžios, pareigų arba laipsnio ir su tuo susijusių teisių. Tam
tikros garbės teisės ar pareigos gali išlikti. Valstybės vadovui priesaiką davė pareigūnai ir
kareiviai po A nuo priesaikos atleidžiami.

Abdiulazizas (Abdiilaziz) 1830 m. vasario 9 d. Stambulas - 1876 m. birželio 4 d. ten pat,

Turkijos sultonas (1861-1876 m. . Machmudo II sūnus, Abdiulmedžido I brolis. Iki 1871
d. vizirių M. Fuad Pašos ir M. Ali Pašos veikiamas tęsė T Tanzimato reformas: 1864
pertvarkė admin. valdymą (sudarė vilajetus), 1868 įkūrė Valstybės tarybą, priėmė civ.
kodeksą. Pirmasis sultonas, aplankęs V. Europą. Po M. Ali Pašos mirties (1871 m.
nutraukė reformas ir įvedė absoliutinį valdymą. 1875 vyriausybės paskelbtas valstybės
bankrotas, sukilimai Bosnijoje ir Hercegovinoje (1875 m. bei Bulgarijoje (1876 m.
nusmukdė A autoritetą. 1876 m. kovo nuverstas f Naujųjų Osmanų ir nužudytas.

Abdiulchamidas I (Abdulhamid I) 1725 m. kovo 20 d. - 1789 m. balandžio 7 d. , Turkijos

sultonas (1774-1789 m. . Osmanų dinastijos. 1774 pasirašė Turkijai nenaudingą Kuįūk
Kaynarcos (Kiučiuk Kainardžios) taikos sutartį su Rusija dėl karo nutraukimo. 1775
prarado Bukoviną (atiteko Austrijai), 1784 Krymą (Rusijai). Reformų ir centralizuotos
valdžios šalininkas.

Abdiulchamidas II (Abdulhamid II) 1842 m. rugsėjo 21 d. Stambulas - 1918 m. vasario 10

d. ten pat, Turkijos sultonas (1876-1909 m. . Abdiulmedžido I sūnus. Atėjo įvaldžią
remiamas TNaujtįjų Osmanų. 1876 m. gruodžio 23 d. patvirtino jų parengtą konstituciją.
Įsitvirtinęs valdžioje 1878 paleido parlamentą ir įvedė despotinį režimą TZuliumą. A
laikais Turkija tapo priklausoma nuo V. Europos valstybių. Prancūzijai užėmus Tunisą
(1881 m. , Didžioji Britanijai Egiptą (1882 m. A suartėjo su Vokietija, 1889 leido jai tiesti
Bagdado geležinkelį. Sukūrė pr. irvid. mokyklų tinklą, įsteigė aukštąją mokyklą (vėliau
Stambulo universitetas). Rėmėsi panislamizmo idėjomis. 1894-1897 m. suorganizavo
armėnų ir graikų žudynes, dėl to pramintas Kruvinuoju. 1908 m. priverstas fjaunaturkių
sugrąžino 1876 konstituciją. 1909 m. po nesėkmingo mėginimo atkurti absoliutizmą
nuverstas ir ištremtas į Salonikus (iki 1912 m. . Mirė kalėjime.

Abdiulmedžidas l (Abdulmecid I) 1823 m. balandžio 25 d. - 1861 m. birželio 25 d.

Stambulas, Turkijos sultonas (1839-61 m. . Mahmudo II sūnus. Tęsė tėvo
provakarietiškas reformas. Pertvarkė kariuomenę, teisėsaugą, švietimo sistemą. Siekė
sulyginti pavaldinių teises nepriklausomai nuo jų religijos ir tautybės (sutrukdė
konservatyviosios jėgos). Per Krymo karą (1853-56 m. A sudarė koalicijų su Prancūzija,
Didžioji Britanija ir Sardinija. Paveiktas Europos valstybių 1861 suteikė Libanui
autonomiją.

Abdrašitov Vadim (Vadimas Abdrašitovas) 1945 m. sausio 19 d. Charkovas, rusų kino

režisierius. 1974 baigė Kinematografijos institutą (pas rež. M. Romą ir L. Kulidžanovą).
Nuo 1974 dirba Mosfilmo kino studijoje. Kūryboje gvildena šiuolaikines problemas,
teisinius bei moralinius visuom. konfliktus. Ankstyviesiems filmams būdinga realistinis
tikrovės vaizdavimas, psichologizmas: Žodis suteikiamas gynėjai (Slovo dlja zaščity 1976
m. , Lapių medžioklė (Ochota na lis 1978 m. , Traukinys sustojo (Poezd ostanovilsja 1982
m. . Vėlesnėje kūryboje (Planetų paradas l Parad planel 1984; Pliumbumas, arba
Pavojingas žaidimas ! Pljumbum, iii opasnaja igra 1986; Tarnas/ Sluga 1988, A. Bauerio
prizas Berlyno kino festivalyje; Šokėjo metas l Vremja tancora 1997 m. atsirado tikrovės
sukeistinimo elementu, filosofinės parabolės forma. Živilė Pupinytė

Abduh Muchammad ('Abduh Muhammad, Abdo Muchamedas) 1849Tanta - 1905 m.

liepos 11 d. Kairas, islamo teologas, Egipto visuom. veikėjas. Al Afghani mokinys, su juo
1884 Paryžiuje įkūrė slaptą draugiją, leido laikraštį, propaguojantį panislamizmo idėjas.
Užėmė valst. postus. Vadovavo ai Azharo admin. tarybai, kuri reorganizavo universiteto
mokymo sistemą. Nuo 1899 Egipto vyr. muftijus. Propagavo musulmonų kalifato
atkūrimą. Tvirtino, kad religijos esmė atskleista Korano tekstuose. Kėlė žmogaus proto
didingumą, teigė pasaulio pažinumą ir jo raidos dėsningumus. Autoritetingiausio Korano
komentaro (arab. tafsir) autorius. Parašė darbų apie šariatą, švietimo sistemos
reorganizavimą.

Abdulahas, Abdulchanas fAbdAlahas H'.

Abdullah Šeich Muhammad (Šeichas Muchamedas Abd Alahas) 1905 m. gruodžio 5 d.

Sarou (prie Srinagaro) - 1982 m. rugsėjo 8 d. Srinagar, Indijos musulmonų politikas.
Vadovavo judėjimui prieš hinduistą Kašmyro maharadžą. 1931 įkūrė Kašmyro
musulmonų konferenciją (nuo 1938 Nac. konferencija), vieną svarbiausių Kašmyro polit.
partijų. Kašmyro prijungimo prie Pakistano priešininkas. 1948-53 Kašmyro ministras
pirmininkas, 1975-1982 m. vyr. ministras. 6 dešimtmečio pr. iš Indijos vyriausybės
išsiderėjo Kašmyrui autonomiją. Pradėjus ją mažinti reikalavo nepriklausomybės, dėl to
keletą kartų kalintas. Diana Mickevičienė

Abdullah Bin Utman Abu Bakr aš Siddik ( Ahdullah Bin 'Utman Abu Bakr as -Siddiq) T
Abu Bakras.

Abdul Rahman Putra Alhaj Tunku (Tunku Abdūl Rahmanas Putra Alhadžas) 1903 m.
vasario 8 d. Alor Setar (Kedaho valstija) - 1990 m. gruodžio 6 d. Kvala Lumpūras,
Malaizijos valstybės veikėjas. Gimė Kedaho ( Šiaurės Malają) sultono šeimoje. Mokėsi
Kembridžo universitete. Nuo 1955 Malajos sąjungos partijos pirmininkas. 1955-57
Malajos Fedraugijosvyr. ministras ir vidaus reikalų ministras. Vedė derybas su Didžioji
Britanija dėl nepriklausomybės suteikimo šaliai (paskelbta 1957 m. rugpjūčio 31 d.) . Nuo
1957 Malajos Fedraugijos, nuo 1963 Malaizijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų
ministras. Malaizijos sąjungos partijos lyderis. 1970 m. kovo kilus riaušėms tarp kinų ir
malajiečių atsistatydino.

AbėErnstas fE.Abbe.

Abe Kobo (Abe Kobo, Kobo Abe), tikr. Abe Kimifusa 1924 m. kovo 7 d. Tokijas - 1993
m. sausio 22 d. ten pat, japonų rašytojas. Augo gydytojo šeimoje Mandžiūrijoje. 1948
baigė Tokijo universiteto Med. fakultetą. Nuo 1973 dirbo savo avangardistiniame teatre
studijoje. Kūrybinį kelią pradėjo eilėraščiais. Siurrealistiniuose egzistencinės
problematikos apsakymuose (Raudonasis kokonas 1950, Sienapono S. Karumos
nusikaltimas, Įsibrovėliai, Poeto gyvenimas, visi 1951 m. ryšku F. Kafkos įtaka, parabolės
bruožai. Fantastiniame romane Ketvirtasis ledynų periodas (1959 m. pabrėžiama
mokslininkų atsakomybė už žmonijos išlikimą. Žymiausi rom.: Moteris smėlynuose
(1962, lietuvių 1968 m. ir Svetimas veidas (1964, lietuvių 1973 m. . Juose kuriamos
abstrakčios ekstremalios situacijos, kuriose išryškėja asmenybės vienišumo, laisvės ir
identiškumo ieškojimo motyvai, pastangos išsaugoti žmoniškumą. Šios temos plėtojamos
ir romanuose Sudegintas žemėlapis (1967 m. , Žmogus dėžė (1973, lietuvių 1991 m. ,
Slaptas susitikimas (1977 m. . Dar sukūrė avangardistinių pjesių. RioKajima

abėcėlė, alfabetas, raidynas, tam tikra tvarka išdėstytų fonetinio rašto raidžių visuma.
Pradėjo formuotis v. semitų tautose. Ugarite iš 2 tūkstantmečio p.m.e. vid. žinoma A
paradigminiu aspektu jau galėtų būti vadinama garsine (į pagrindinį nusistovėjusia tvarka
išdėstytą 30 ženklų rinkinį įėjo ne tik priebalsės, kaip kitų v. semitų rašte, bet ir 2 balsės),
tačiau sintagmiškai vadovautasi ne žodžio garsų perteikimo, o priebalsiniu -skiemeniniu
principu. Vieną v. semitų A - finikiečių (iš 22 priebalsių) - 2 ir l tūkstantmečių p.m.e.
sandūroje perėmė graikai, papildė balsių ženklais sukūrę tikrai garsinę Ajau ir pagal
sintagminį taikymą (raidės atitiko garsus). Šalia graikų žinoma ir kitų giminiškų A: lidų,
likų, frigų, etruskų. Vėliau graikų A pagrindu formavosi lotynų (t.p. kitų italikų), armėnų,
gruzinų, gotų, senovės slavų ir kt. A. Garsinis raštas dabar pasaulyje labiausiai paplitęs,
dauguma Europoje ir kitur vartojamų nac. A - lotynų A modifikacijos. Lietuvių Ayra kiek
pakeista ir papildyta lotynų A. 1547 M. Mažvydo pateiktoji A turėjo 23 raides. Iki XX a.
pr. A keitėsi ir įvairavo. Spaudiniuose (skirtingai nuo rankraščių) ilgai (iki XVIII a. pab.,
M. Lietuvoje dar ilgiau) vartotas gotikinis šriftas. 1864-1904 m. Rusijos valdžia draudė
Lietuvoje vartoti lot. spaudmenis ir diegė kiek modifikuotą (su ė, j, y) rusų graždanką.
Lietuvių A istorijoje ypač įvairiai žymėti garsai č, š, ė, ū ir kt., kuriems lot. A nebuvo
raidžių. Pvz., garsas i M. Lietuvoje iki D. Kleino gramatikos (1653 m. paprastai buvo
žymimas raidžių junginiu fch, vėliau įsigalėjo j?; LDK iš pradžių vartota/!, kurią vėliau
pakeitė 52 su variantais (plg. S. M. Slavočinskio tekstuose š, s, fz, ji, fž, sž, fi, fį, 53, šį,
šj); raidės (čekų pažįstama nuo J. Huso laikų) pradėta propaguoti (kartu su č) XIX a. vid.,
tačiau plačiau imta vartoti tik XIX a. pabaigoje. Abėcėlė, jau visiškai sutampanti su
dabartine, yra J. Jablonskio 1901 Lietuvilkos kalbos gramatikoje (tokia A vartota ir
Lietuviškos gramatikėlės litografuotame konspekte 1899 m. . V. Kudirkos sudarytų
rašybos taisyklių Statrašos ramsčiai (1890 m. abėcėlė nuo dabartinės tesiskiria tuo, kad
neturi ū. Dabartinę lietuvių abėcėle sudaro 32 raidės. L: P. Jonikas Iš lietuvių kalbos
rašybos istorijos! Archivum Philologicum t. 8 1939; J. Palionis Lietuvių rašomosios
kalbos istorija Vilnius 1995. Vincas Urbutis

Abechė (Abėšė), miestas Čade, prie Ndžamenos -Adrės automobilių kelio; Waday
prefektūros centras. 188 000 gyv. (1993 m. . Maisto pramonė, kupranugarių vilnos
apdirbimas. Ik. 1850.

Abehian Manuk (Manukas Abehianas) 1865 m. kovo 29 d. Astapat (Nachičevanės sritis,

Azerbaidžanas) - 1944 m. rugsėjo 25 d. Jerevanas, armėnų filologas. 1893-1898 m.
studijavo Jenos, Berlyno, Leipcigo, Paryžiaus universitetuose. 1920 su kitais įkūrė
Jerevano universitetą. 1925-30 vadovavo Mokslo ir meno institutui. armėnų folkloristikos
pradininkas. 1886 užrašė vieną išsamiausių epo Sasuniečiai variantų, parengė klasikini jo
leidimą (2 t. 1936-51 m. , parašė monografiją Armėnų liaudies epas (1908 m. .
Taikydamas lyg. metodą rekonstravo armėnų mitologiją. Tyrinėjo tautosaką, sudarė
liaudies ir viduramžių dainių (gusanų) kūrybos sąvadus (Liaudies dainos, Gusanų dainos,
abu 1940 m. . Parašė kn. Armėnų eilėdara (1933 m. , Senosios armėnų literatūros istoriją
(2 1.1944-46 m. . Jaunagramatikių pasekėjas, lyg. metodo armėnų kalbotyroje
pradininkas. Parašė naujosios armėnų bendrinės kalbos gramatiką (Ašcharabaro gramatika
1906, AScharabaro sintaksė 1912 m. , veikalą Armėnų kalbos teorija (1931 m. . Marytį
Kontrimaitė

Abehian Mher (Mheras Abehianas) 1909 m. sausio 26 d. Ečmiadzin, armėnų tapytojas,

grafikas. 1928-30 mokėsi Aukštajame meno ir technikos institute Maskvoje (pas S.
Gerasimovą). 1937-44 dėstė Jerevano meno mokykloje, 1954-59 Jerevano dailės ir teatro
meno institute. Surengė individualių parodų (1961 ir Kaune). Sukūrė estampų, kn.
iliustracijų (Dovydas Sasunietis 1939, O. Tumaniano Ahtamar 1954 m. , nutapė figūrinių
kompozicijų (Sūnus sugrįžo 1933 m. , peizažų, natiurmortų. Peizažuose ir natiurmortuose
tęsė M. Sariano kūrybos tradicijas. Ramutė Rachlevičiūtė

abejingumo kreivė, vartotojo abejingumo kreivė (ek.), vaizduoja visus galimus dviejų
prekių kiekių derinius, kurių kiekvienas vartotojui teikia vienodą bendrą naudą arba
pasitenkinimą (pav.). Bet kuriame A taške dviejų prekių kiekių naudingumų suma yra
vienoda, todėl vartotojui neturi reikšmės, ar prekių krepšelyje buvo C rinkinys (A prekės
2 vnt. ir B prekės 3 vnt.), ar D rinkinys (A prekės l vnt. ir B prekės 5 vnt.). Skirtingus
vartotojus charakterizuoja tik jiems būdingos A, nes skiriasi poreikiams tenkinti
reikalingų prekių ir paslaugų kiekiai. Petras Mikučionis

Abel Carl Friedrich (Karlas Frydrichas Abelis) 1723 m. gruodžio 22 d. Kothen (Anhaltas)
- 1787 m. birželio 20 d. Londonas, vokiečių kompozitorius, gambininkas. 1746-58
Dresdeno karališkosios kapelos, nuo 1759 karalienės Karolinos kamerinio orkestro
Londone gambininkas. 1765-1781 m. su J. C. Bachu rengė pirmuosius viešus koncertus
Londone. Pirmą kartą atliko kai kurias F. J. Haydno simfonijas. Sukūrė daugiau, kaip 20
simfonijų, 2 koncertines simfonijas, daugiau, kaip 20 uvertiūrų, 6 koncertus klavesinui, 7
koncertus - 1eitai, 2 koncertus violončelei, 18 styginių kvartetų, -30 pjesių,
 30 sonatų viola da gamba, daugiau, kaip 40 solo sonatų kt. instrumentams, -40 įv.
sudėties trio. Kūriniai Mannheimo mokyklos stiliaus. A kūrybą tyręs vokiečių
muzikologas W. Knape 1958-1974 m. paskelbė 16 t. A kūrinių. Adeodatas Tauragis
Abel Frederick Augustus (Frederikas Augustas Eibelis) 1827 m. liepos 17 d. Woolwich
(prie Londono) - 1902 m. rugsėjo 6 d. Londonas, anglų chemikas, sprogstamųjų medžiagų
tyrinėtojas. Seras (1883 m. . Su J. DeVaru 1889 atrado korditą (bedūmį paraką). Tyrė
anglių dulkių sukeliamus sprogimus kasyklose, atrado būdą piroksilinui apsaugoti nuo
savaiminio sprogimo.

Abel Niels Henrik (Nilsas Henrikas Abelis) 1802 m. rugpjūčio 5 d. Find0 - 1829 m.
balandžio 6 d. Froland, norvegų matematikas. Gimė kunigo šeimoje, mokėsi Kristianijos
(dab. Oslo) universitete. 1825-27 keliavo po Europą, susipažino su žymiausiais
matematikais. 1824,1826 skelbtuose darbuose įrodė, kad aukštesnio negu 4 laipsnio alg.
lygtys bendruoju atveju radikalais neišsprendžiamos, apibrėžė kai kuriuos radikalais
išsprendžiamų lygčių tipus. Ištyrė alg. funkcijų integralus, neišreiškiamus
elementariosiomis funkcijomis. A - vienas elipsinių funkcijų teorijos kūrėjų. Abelio
darbai darė didelę įtaką mat. kryptims: Galois, algebrinių funkcijų, kompleksinių funkcijų
teorijoms ir kt.; tai atsispindi ir mat. terminijoje: Abelio grupė, Abelio integralas, Abelio
daugdara.

Abel Othenio (Otenijus Abelis) 1875 m. birželio 20 d. Viena - 1946 m. liepos 4 d.

Mondsee, austrų paleonlologas. Nuo 1907 m. dirbo Vienoje, 1935-40 Gottingene;
profesorius Paskelbė darbų apie stuburinių fosilijas, paleobiologinių tyrinėjimų metodiką.
Veikalai: Svarbiausi stuburinių paleobiologijos bruožai (Gntndzūge der Palaobiologie der
Wirbeltiere 1912 m. , Paleozoologijos vadovėlis (Lehrbuch der Paliiozoologie 1920 m. ,
Priešistorinių laikų gnybęs pėdsakai (Vorzei - 1iche Lebensspuren 1935 m. .

Abelardas Petras (lot. Petrus Abaelardus, prancūzų Pierre Abėlard), Pjeras Abelaras 1079
Pallet - 1142 m. balandžio 21 d. Šv. Marcelio vienuolynas (Cluny). prancūzų filosofas
scholastas ir teologas. 1099 atvyko į Paryžių. - 113 įkūrė mokyklą ir ėmė dėstyti
filosofiją. Jo mokiniai - Petras Lombardas, Arnoldas Brešietis. A buvo pripažintas
didžiausiu viduramžių dialektiku. Sprendė tikėjimo ir proto santykį, reikalavo protu
tikrinti tikėjimo dogmas. Dialektiką suprato kaip abejojimą, laisvą, kritišką požiūrį į teol.
problemas. Pasisakė prieš realizmą, nominalizmą. Yra vienas scholastinio metodo
pagrindėjų, kurį veikale Taip ir ne (Sic et non -l 122 m. formuluoja kaip loginę priešingų
teiginių kokiu nors klausimu analize. Protas iš dalies atskiriamas nuo tikėjimo ir
supratimas tampa tikėjimo prielaida. A parašė pažinimo teorijos ir logikos, etikos veikalų:
Filosofo, Judėjo ir Krikščionio dialogas (Dialogus inter Philosophum, Judaeum et
Christianum}, Pažink pats save (Scito te ipsum 1135 m. , teol. traktatus: Teologijos įvadas
(Introduaio ad - 1teologiam), Krikščioniškoji teologija (Theologia Christiana - 123 m. .
Apie dieviškąjį vienumą ir trejybę (De unitate et trinitate divina). Universalijoms
nebūdingas realus egzistavimas, realiai egzistuoja tik daiktai, o universaluos kaip sąvokos
atsiranda mąstymo būdu abstrahuojant tam tikras daiktų savybes. Etiką laikė pagr.
mokslu, gynė asmens teises kaip vieną pagr. dorovinių principų. Anot A, kiekvienas
veiksmas yra dorovingas, jeigu neprieštarauja įsitikinimams ir sąžinei, kuri esanti
prigimtinis dorovinis įstatymas, būdingas visiems žmonėms (todėl ir pagonys, persekioję
Kristų, nepadarę nuodėmės, nes veikę pagal savo įsitikinimus ir sąžinę). Už veikalus Adu
kartus (l 121 Soissons'e ir 1140 Sense) Bažnyčios apkaltintas erezija. Dėl tragiškos meilės
Eloizai, kurią aprašė autobiogr. kn. Mano nelaimių istorija (Historia calamitatum
meamm), A pasitraukė į vienuolyną. Paskutiniaisiais gyvenimo metais atsisakė ankstesnių
pažiūrų. A ir Eloizos palaikai 1800 buvo perkelti į Paryžiaus muziejų, o 1817 palaidoti
Pėre - Lachaise'o kapinėse. Fragmentų lietuvių kalba paskelbta 1980. DaliusJonkus

Abelio grupė, f grupė su komutatyviąja alg. operacija. Pvz., visų sveikųjų skaičių aibė su
įprasta sudėtimi yra A. Pavadinta norvegų matematiko N. H. Abelio, (rodžiusio tokių
grupių reikšmę alg. lygčių teorijai, vardu.

Abelio ir Dirichlet požymis (Abelio ir Dirichlį požymis), taisyklė, pagal kurią galima
nustatyti, ar konverguoja skaičių ir funkcijų eilutės bei netiesioginiai integralai. Skaičių
eilučių A: jeigu skaičių seka (an) yra monotoninė ir aprėžta, o skaičių eilutė
£'>„ konverguoja arba seka (o ) yra monotoninė ir nykstama, o eilutės ]T/>„ dalinių sumų
seka yra aprėžta, tai eilutė £«„/>„ konverguoja. Funkcijų eilučių A: jeigu funkcijų seka (an
(x)),x e X yra monotoninė ir tolygiai aprėžta, o funkcijų eilutė £/>„u), .ve X tolygiai
konverguoja, arba seka («; (A')), A e X yra monotoninė ir tolygiai konverguoja į nulį, o
eilutės £/>„u), .v e X dalinių sumų seka yra tolygiai aprėžta, tai funkcijų eilutė £ («„/>„ )
U), A e X konverguoja tolygiai. Analogiškai •i i D formuluojamas netiesioginių integralų \
(ab) (x)dx bei netiesioginių integralų J (ofc)u, odr, priklausančių nuo parametro /, su
vieninteliu ypatinguoju tašku j) požymis. Edvardas Misevičius

Abelio Tasmano nacionalinis perkas (Abel Tasman National Park) yra N. Zelandijoje,
Pietų salos Šiaurės vakaruose bei Tatos, Tongos, Adelės ir Fishermano salose. Plotas 226
knr. Ištįsęs apie 10 km išilgai Tasmano įlankos kranto. Klinčių ir marmuro kalvų šlaituose
auga įv. rūšių augalija, Wainui slėnyje - drėgnieji visžaliai miškai. Gausu žuvėdrų, garnių,
pingvinų, audrapaukščių, kirų, kormoranų, ruonių, elnių, ožių, šernų, oposumų. Admin.
centras - Totaranui. A jk. 1942. Pavadintas A. J. Tasmano, kuris 1642 atrado N.
Zelandijos v. krantą, vardu.

Abelioteoremė:jeigulaipsninė eilutė su>= £«„ (.--/;)",

kai - 1;i, b, 2- kompleksiniai skaičiai, konverguoja taške z čb, tai ji tolygiai konverguoja
atkarpoje \b,z ], o jos suma S yra tolydi toje atkarpoje. Taikant A randama eilutės suma: S
(;„) = Iim5 (;), ;e [b, j,,).

Abeliovič Lev (Levas Abeliovičius) 1912 m. sausio 6 d. Vilnius - 1985 m. gruodžio 8 d.

Minskas, baltarusių kompozitorius. 1935-39 studijavo Varšuvoje. 1941 baigė Baltarusijos
konservatoriją. 1945-46 tobulinosi Maskvos konservatorijoje pas N. Miaskovskį. Sukūrė 4
simfonijas (1962-1983 m. , Simfoninius paveikslus (1958 m. , uvertiūrą (1963 m. ,
koncertą fortepijonui ir orkestrui (1979 m. , fort. trio (1955 m. , 3 sonatas ir Freskas
fortepijonui (2 sus., 1966,1971 m. , 3 sonatas smuikui ir fortepijonui, chorų, romansų,
dramos spektaklių ir kino filmų muzikos. Vaclovas Juodpusis
Abelis, Biblijos personažas, antrasis Adomo ir Ievos sūnus, avių piemuo. Nužudytas
brolio Kaino, nes Dievas priėmė ne pastarojo auką. Krikščionys A laiko pirmuoju
kankiniu, Jėzaus Kristaus prototipu. Kaino ir Abelio aukos siužetas aprašytas Pr 4, 2-7.

Abelį Kjeld (Kelis Abelis) 1901 m. rugpjūčio 25 d. Ribe (Ju - 1andija) - 1961 m. kovo 5
d. Kopenhaga, danų dramaturgas. Danijos karališkosios mokslo ir literatūros akademijos
narys (1960 m. . Dirbo teatro dailininku Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje. Parašė sočiai,
turinio fantastinę komediją Dingusi melodija (Melodien, der blev vsek 1935 m. , dramą
Ana Sofi Hedvig (1939 m. , pjeses Ieva atlieka vaiko prievolę (Eva afijener sin bamepligt
1936 m. , Judita (1940 m. , Silkeborgas (1946 m. , Dienos ant debesies (Dage pa en sky
1947 m. , Šauksmas (Skriget 1961 m. . Kūrybai būdinga simboliu ir real. vaizdų
derinimas, vokiečių ekspresionizmo Įtaka, eksperimentinė forma, reviu stiliaus elementai.
leia Steponavičiūtė Abelis (dail. V. Let'ehvre'o Kainas indu Abelį, XVII a. , Nac.
biblioteka Paryžiuje)

Abelson Philip (FilipasEibelsonas) 1913 m. balandžio 27Tacoma (Vašingtono valstija),

JAV t'izikochemikas. 1939-41 ir nuo 1946 dirbo Carnegie institute, 1971-1978 m. jo
prezidentas, nuo 1978 globėjas. Svarbiausi darbai iš brand. fizikos, brand. chemijos.
Vienas pirmųjų ėmė tirti transuraninius elementus, pasiūlė urano izotopus atskirti
termodifuziniu būdu. Pritaikė radioindikatorinį metodą aminorūgštims ir riebalų rūgštims
nustatyti fosilijose bei uolienose. 1940 su E. M. McMillanu atrado chem. elementą
neptūnį. 1962-1984 m. žurnalo Science redaktorius.

Abemamos atolas (Abemama Atoll), Apamama, yra Kiribatyje (Okeanija), Gilberto salų
šiaurėje. 3000 gyv. (1985 m. . Admin. centras - Kariatibike (oro uostas). Išvežama kopra.
A 1799 atrado C. Bishopas (Didžioji Britanija).

Abendroth Hermann (Hermanas Abendrotas)

1883 m. sausio 19 d. Frankfurtas prie Maino - 1956 m. gegužės 29 d. Jena, vokiečių
dirigentas. Vokietijos DR meno akademijos narys. F. Mot - 1io mokinys. Dėstė Kolno,
Leipcigo ir kt. konservatorijose; profesorius (1919 m. . 1903-34 dirigavo Miunchene,
Liubeke, Essene, Kolne. 1934-45 Leipcigo Gcviandhaus orkestro dirigentas. Nuo 1945
dirigavo Weimare, nuo 1949 Leipcigo radijo simfoninio orkestro (nuo 1953 ir Berlyno)
dirigentas. A mokiniai iš Lietuvos: B. Dvarionas, J. Pakalnis. Rimas Geniušas

Abenra (Obenro), miestas Danijoje, Ju - 1andijos pusiasalio pietryčiuose, prie Abenra

fiordo (M. Beito sąs.); P. Ju - 1andijos amto centras. 16 100 gyv. (2001 m. . Žvejybos
irprek. uostas; keltas į Klaipėda. Mašinų gamyba, maisto (mėsos, alaus, pieno) pramonė.
Vargonų vamzdžių gamyba. Žemės ūkio rajono prekybos centras. Pajūrio kurortas.
Muziejus. XIII a. bažnyčia (restauruota 1949-56 m. , XV a. tvirtovė (atstatyta 1807 m. .
Pirmąkart paminėtas XII a. ; miesto teisės nuo 1335. XVII- XVIII a. tapo svarbiu uostu.
1864-1920 priklausė Vokietijai (buvo vadinamas Apenrade).

Abeokuta, miestas Nigerijos pietvakariuose, Oguno valstijoje, Oguno upės slėnyje. 516
700 gyv. (2001; aglomeracijoje 672 900 gyv.). Maisto (sulčių, alaus, kakavos, ryžių,
palmių aliejaus), tekstilės pramonė; plastikų, cemento gamyba. Kakavos, kolos riešutų,
vaisių prekyba. universitetas (įkurtas 1984 m. . A jk. 1830.

aberacija (lot. aberratio - nukrypimas): l (opt.). Optiniais prietaisais gaunamų atvaizdų

ydos (objekto atvaizdas netikslus, kontūrai spalvoti). A atsiranda dėl šviesos dispersijos,
difrakcijos, dėl to, kad spindulių pluoštas negretaašis arba sudaro didelį kampą su
prietaiso pagr. optine ašimi. Skiriama fchromatinė aberacija, difrakcinė ir geometrinė A.
Difrakcinė A kyla dėl T šviesos difrakcijos optinėje sistemoje. Geometrinės A rūšys:
Tastigmaūzmas, atvaizdo lauko kreivis, fdistorsija, f koma, T sferinė aberacija. A
šalinama arba mažinama parenkant lęšių ir veidrodžių formą, stiklo rūšį, siaurinant
šviesos pluoštą diafragmomis. Objekto elektroninio atvaizdo aberacijas tiria T elektroninė
optika.

2 (astr.). Kampinis skirtumas tarp šviesulio regimosios ir tikrosios padėties. Atsiranda dėl
baigtinio šviesos greičio c ir stebėtojo judėjimo. A kampas priklauso nuo judėjimo greičio
r bei kampo iĮ> tarp krypties į šviesulį ir greičio vektoriaus: 9 = arctan (v sin0/ (c + v cos0
m. ). Parinė A (S 0,3") susidaro dėl Žemės sukimosi apie savo ašį, metinė A (< 20,496")-
dėl Žemės orbitinio judėjimo aplink Saulę, šimtmetinė A - dėl Saulės sistemos skriejimo
aplink Galaktikos centrą. Metine A 1728 atrado J. Bradley.

3 (biol.). Individualus organizmo sandaros ir funkcijos nukrypimas nuo tipinio atvejo.

4 (biol.). Chromosomų struktūros ar skaičiaus pokyčiai. Struktūrinės chromosomų A

atsiranda trūkus chromosomai (chromosominė A) arba chromatidei (chromatidinė A).
Chromosomų A nustatoma lyginant ląstelės chromosomas su standartiniu kariotipu.
Juozas Lazutka

Abercrombie Leslie Patrick (Leslis Patrikas Aberkrombis) 1879 m. birželio 6 d. Ashton

(Češyro grafystė) - 1957 m. kovo 23 d. Aston (Berkšyro grafystė), anglų architektas,
urbanistas, architektūrologas. Vienas raj. planavimo pradininkų V. Europoje. Liverpulio
(1915-35 m. ir Londono (1935-46 m. universitetų profesorius. Tarpt, architektų sąjungos
prezidentas (1946-57 m. . Sukūrė Dublino (1913 m. , Kento r. dalies (1922 m. , Sheffieldo
(1931 m. , Plymoutho (1943; visi Didžiojoje Britanijoje), Adis Abebos (Etiopija, 1956 m.
rekonstravimo projektus. Doncasterio pram. rajono kompleksinio plano projekte (1923 m.
numatė terit. ir funkcinį zonavimą, bendrą transporto sistemą, 12 miestų palydovų. D.
Londono projekte (1944 m. siūlė apjuosti miestą želdynais, pastatyti 8 miestus palydovus
(projektas neįgyvendintas). Veikalai: Kaimiškosios Anglijos išsaugojimas (The
Preservation ofRural England 1926 m. , Miestų ir kaimo vietovių planavimas (Town and
Country Planning 1933 m. , Londono projekto apygarda (County of London Plan 1943, su
J. H. Forshaw). Jūratė Tuklytė
32

beragius vietos galvijus grynuoju veisimu ir jų šėrimo bei laikymo sąlygas. Mėsingi,
trumpakojai, juodi. Labai greitai bręsta. Karvės aukštis ties ketera 119, krūtinės plotis 45,
apimtis 190, plaštakos apimtis 19 cm. 7-8 mėn. veršelio masė 200-225,15-16 mėn.
prieauglio - 450-465, buliaus - 750-800, kartais iki 1000, karvės - 500-550 kg. Karvė per
metus duoda apie 2000 kg pieno. A skerdienos išeiga 71%. Jie auginami Didžiojoje
Britanijoje, Kanadoje, JAV, N. Zelandijoje, Australijoje, Afrikoje, Rusijoje.
Pav.
Kazimieras Pauliukas

Aberdeen George Hamilton-Gordon (Džordžas Hamiltonas Gordonas Aberdinas) 1784 m.

sausio 28 d. Edinburgas - 1860 m. gruodžio 14 d. Londonas, Didžiosios Britanijos
valstybės veikėjas. Grafas (l801 m. . Užsienio reikalų ministras A. Wellingtono ir R.
Peelio (1828-30, 1841-46 m. vyriausybėse; padėjo sureguliuoti JAV-Kanados provincijos
konfliktą dėl sienų (\Vebsterio -Ashburtono ir Oregono sutartimis 1842,1846 m. .
Pasisakė prieš 1846 Tgrūdų įstatymus. Ministras pirmininkas (1852-55 m. . Dėl nesėkmių
Krymo kare (1853-56 m. buvo priverstas atsistatydinti. Eglė Bemotėnaiiė

Aberdeen (Aberdinas), miestas Didžiosios Britanijos šiaurėje. Škotijoje, Šiaurės j, krante,

prie Dee ir Dono upių žiočių; Grampiano sritis centras. 188 500 gyv. (2001 m. . Prekybos
ir žvejybos uostas. Naftos verslovių Šiaurės jūroje aptarnavimo centras. Laivų statyba,
maisto (žuvų), chemijos, tekstilės, popieriaus pramonė, mašinų gamyba. Šlifuojamas
granitas (gaunamas prie A). universitetas, politechn. institutas (įkurtas 1903 m. . Meno
galerija. Vienintelė Didžiojoje Britanijoje granitinė gotikinė Šv. Makaro bažnyčia su
dviem bokštais (1336-1522 m. , koplyčia ( XVI a. ), turgaus halė (17- XIX a. ), Šv.
Mikalojaus bažnyčia (jos vakarų dalis past. 1755,archit. J. Gibbsas; rytinė apie 1838,
archit. A. Simpsonas), du tiltai (1320 ir 1527 m. , neogotikinis municipalitetas (1878 m. .
Išliko XIII- XIV a. gatvių. A p. dalis suplanuota pagal klasicizmo principus. Miestą VI a.
įkūrė keltų misionieriai. Viduramžiais buvo vyskupijos centras, XII a. - XIV a. l pusėje
-Škotijos karalių rezidencija. 1336 Anglijos karalius Eduardas III A sudegino. 1489,1498
naujajam miestui suteiktos bažnyčios administruojamo laisvojo miesto privilegijos.
1495,1593 įkurti kat. ir protestantų koledžai, 1860 sujungti į A universitetą.

aberdinai - angūsai, mėsinių galvijų veislė. Išvesta Škotijoje, Aberdeeno ir Anguso

regionuose, gerinant

Aberg Nils (Nilsas Obergas) 1888 m. liepos 24 d. f 1957 m. vasario 28, švedų
archeologas. O. Montelijaus mokinys. Tyrė archeologinius periodus (nuo eneolito iki
ankstyvųjų vid. amžių). Taikydamas tipologijos ir kryžminio datavimo metodus sukūrė
senienų chronologijos sistemą. Parašė keliolika monografijų, svarbiausia - Bronzos ir
ankstyvojo geležies amžiaus chronologija (Bronzezei - 1iche nnd friiheisenzei - 1iche
Chronologic 5 1.1935-39 m. - apima įv. Europos regionus. Veikale Rytų Prūsija tautų
kraustymosi laikotarpiu (Ostpreussen in der Volkenvanderungszeit 1919 m. A analizuoja
V- VIII a. baltų archeologinės medžiagos chronologiją, tipologiją, dirbinių ornamentiką.
Aleksiejus Luchtanas

AberystVyth (Aberlstvitas), miestas Didžiosios Britanijos vakaruose, prie Cardigano

įlankos. 11 000 gyv. (1991 m. . Velso universitetas (1872 m. . Velso metodistų teol.
koledžas (1906 m. . Velso nac. biblioteka (1907 m. . (kurtas XIII a. Normandų pilis (past.
1277 m. . Velsiečiai 1282 A pilį sugriovė, tačiau 1284 Anglijos karalius Eduardas l ją
atstatė. XV a. A pilis buvo velsiečių vado O. Glendowerio tvirtovė. XIX a. miestas
išsiplėtė už mūrinės sienos ribų, tapo Velso kultūros centru.

Aberkrombis Leslis Patrikas T L. P. Abercrombie.

Abernathy Ralph David (Ralfas Deividas Abernatis) 1926 m. kovo 11 d. Linden

(Alabamos valstija) - 1990 m. balandžio 17 d. Atlanta (Džordžijos valstija), JAV
juodaodžių judėjimo dėl piliečių teisių veikėjas. Baptistų dvasininkas. M. L. Kingo
artimiausias padėjėjas. 1957 su kt. įkūrė Krikščioniškojo vadovavimo Pietų konferenciją;
1968-1977 m. (po M. L. Kingo nužudymo) jos prezidentas. Masinių neprievartinių
veiksmų šalininkas. Anydas• I'acevičius
AbertHermann (Hermanas Abertas) 1871 m. kovo 25 d. Stuttgart - 1927 m. rugpjūčio 13
d. ten pat, vokiečių muzikologas. Dėstė Hallės, Leipcigo, Berlyno universitetuose;
profesorius (1918 m. . Parašė monografiją apie W. A. Mozartą (2 1.1919-21 m. , knygų
apie antikinę, viduramžių ir XIX a. muziką, muzikos žodyną (su F. Blume ir kt,, 1927 m. .
Leido vokiečių muzikos natų seriją. Adeodatas Taumgis
Abezė, miesto tipo gyvenvietė Rusijoje, Komijos šiaurėje, Usos (Pečioros intakas)
dešinysis krante. Įkurta 1942. Nuo 1939 tose vietose veikė lageriai, jkurti Ko - 1aso
-Vorkutos geležinkeliui tiesti. Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai,
netinkami sunkiam fiz. darbui kt. lageriuose. Veikė 7 punktai; juose vienu metu buvo 30-
100 tūkst. įv. tautybių kalinių, tarp jų daug mokslininkų, įv. sričių specialistų. Kaliniai
dirbo trofėjinių mašinų remonto, stalių dirbtuvėse, Statybinių medžiagų gamykloje. 1944-
57 kalėjo ir polit. kalinių iš Lietuvos, tarp jų profesorius L. Karsavinas, A. Žvironas, vysk.
T. Matulionis, P. Ramanauskas, generolas J. Juodišius, V. Žilys, kun. A. Svarinskas, A.
M. Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas). 1955-56 ligoninėje ir I punkte veikė lietuvių kalinių
chorai (vadovai kun. T. Budraitis ir S. Gudaitis). 1989 ir 1990 į A buvo nuvykusios
Vilniaus tremtinių bendrijos ekspedicijos. A kapinėse 1990 pastatytas paminklas 1944-56
Abezėje žuvusiems Lietuvos polit. kaliniams ir tremtiniams. Aldona Juodvalkytė
Abha (Abha), miestas Saudo Arabijos pietvakariuose, 80 km į Šiaurės rytus nuo
Raudonosios j.; Asiro provincijos centras. 59 300 gyv. (2000 m. . Oro uostas. Amatai.
Abhidharma (skr. ypatingasis mokymas), trečioji T Pali kanono dalis, pirmasis budizmo
filos. ir psichol. sąvadas. Sudaro Thinajanosn T mahajanos pagrindą. Galutinai A
susisteminta -450. Dvi jos pagr. versijos atspindi hinajanos ir Tsarvastivados pažiūras. A
tyrinėjimų svarb. objektai - būties elementai (Tdharma), kurie atsiranda ir išnyksta, būna
psichiniai ir materialūs. Hinajanos A susistemino Budaghoša, sarvastivados -
Vasubandhus. A sudaro 7 knygos, kurios gerokai skiriasi (sarvastivados Abdhidharmoje
pastebimos mahajanos svarb. koncepcijų užuomazgos), tačiau remiasi Budos ir jo
artimiausių mokinių mokymais. Antanas Danielius
Abhinavagupta, X- XI a. Kašmyras, hinduizmo teologas šaivas, scholastas, tantrikas. Jam
priskiriama -40 įv. žanro veikalų. Svarbesni: Tantros nušvietimas, kurio santrauka yra
kūrinyje Tantros syvai, ir Utpaladevos veikalo Viešpaties atpažinimo posmai komentarai
-Svarstymai. Komentarai buvo svarbūs monistinio šaivizmo pratjabhidžnos mokyklai. A
parašė kn. apie poetiką ir dramaturgiją Dhvani nušvietimas. A savo estetiką grindė f rasa,
kurią tapatino su jogos meditacija. Pagal A, absoliutas yra grynoj i sąmonė (čaitanja).}>
turi 2 aspektus: grynąją šviesą (prakasą) ir savimone (vimarša); išsivadavimas
pasiekiamas, kai per Šivos malonę suvokiama tapatybė SU absoliutu. Kazimieras Seibutis
abhišeka (skr. patepimas, įšventinimas), Tvadžrajanoje - pagr. ritualas, kurio metu
mokinys gauna mokytojo įgaliojimą, praktikuoja ypatingą meditaciją. Tibeto budizme A
vadinama galios perdavimu. Aukščiausios jogos tantroje yra nuoseklios A pakopos: vazos
įšventinimas, slaptasis įšventinimas, išminties įšventinimas, ketvirtasis įšventinimas.
Paprastai per įšventinimą skaitomi tekstai (Imantros), leidžiantys mokiniui užsiimti
atitinkamomis praktikomis (T sadhana). Antanas Danielius
abhoreriai (angį. abhorrer< lot. abhorreo - bjauriuosi), rojalistinio judėjimo šalininkai
Anglijoje restauracijos laikotarpiu. 1679 karalius Karolis II paleido parlamentą, pasiryžusį
įstatymu sukliudyti jo broliui katalikui hercogui Jokūbui paveldėti sostą. Karalius gavo
daugybę peticijų, reikalavusių sušaukti naują parlamentą. Pasibjaurėję polit. spaudimu
rojalistai pritarimo raštais iš visos šalies parėmė Karolį II. Peticijų kova vyko iki naujo
parlamento sušaukimo (l680 m. spalio 21 d.) .
ai Abiado kyšulys (Ra's al-Abyad, Abjado kyšulys), Baltasis kyšulys, Engela, yra
Afrikoje, Tunise, prie Bizertos miesto. Jo šiauriausias taškas (37°20' Šiaurės pl. ir 9°51'
r.ilg.) ilgą laiką buvo laikomas šiauriausiu Afrikos žemyno tašku; patikslinus tokiu
laikomas ai Ghirano kyšulio taškas, esantis 37°21' Šiaurės pl. ir 9°45' r.ilg.
abiakė rega, binokulinė rega, matymas abiem akimis, kai kairės ir dešinės akių tinklainėse
susidarę du to paties objekto atvaizdai suvokiami kaip vienas objektas. A yra daiktų tūrio
ir perspektyvos suvokimo pagrindas. Regimosios erdvės tūris suvokiamas dėl objektų
atvaizdų, susidariusių dešinysis ir kair. akių tinklainėse, dydžio, formos ir padėties
skirtumų. Ne kiekvienas erdvės taškas matomas abiem akimis (žmogaus akies regos
laukas yra apie 151°, o abiakės tik apie 114°;). Kol atvaizdų skirtumai nėra labai dideli,
jie suliejami ir žmogus suvokia tam tikroje erdvės vietoje vieną (tūrinį) objektą. Atvaizdų
suliejimas vadinamas fuzija. Regimosios erdvės sritis, kurioje esantis objektas
suvokiamas kaip vienas, vadinama Panumo sritimi. Jeigu objektas matomas abiem akimis,
bet yra ne Panumo srityje, žmogus vietoj vieno objekto suvokia du (tas pats objektas
suvokiamas skirtingose erdvės vietose). Šis reiškinys vadinamas f diplopija; jis atsiranda
tuomet, kai atvaizdų padėtis tinklainėse labai skirtinga. Yra atvejų, kai atvaizdų padėtis
tinklainėse mažai skiriasi, o jų forma, spalva, dydis labai skirtingi, tuomet matoma tik
viena akimi, o kitos akies matymas nuslopinamas. Šis reiškinys vadinamas konkurencija.
A sutrikimas vadinamas stereoaklumu. Žmogus gali būti stereoaklas visose arba tik kai
kuriose regos lauko srityse. A sutrikimų priežastys nėra visai aiškios. A būdinga daugeliui
gyvūnų. Tobuliausia A yra žinduolių, ypač plėšriųjų gyvūnų, primatų. Henrikas
Vaitkevičius
Abicht Adolf (Adolfas Abichtas) 1793 Erlangen (Vokietija) - 1860 m. liepos 15 d.
Vilnius, gydytojas terapeutas. Med. dr. (1816 m. . Filos. J. H. Abichto sūnus. Baigęs VU
dirbo Joniškėlio ligoninėje, vėliau med. studijas gilino V. Europoje. 1823 paskirtas VU
Terapinių klinikų profesoriaus padėjėju. Nuo 1832 dėstė Vilniaus medicinos -chirurgijos
akademijoje; profesorius (1827 m. . 1851 ištyrė Birštono miner. versmių vandenį. Parašė
vadovėlius Bendrosios patologijos paskaitos 1831, Bendrosios terapijos nuostatai (Instit
universitetiones therapiae generalis 1840 m. .
Abicht Johann Heinrich (Johanas Heinrichas Abichtas) 1762 m. gegužės 4 d. Volkstadt
(dab. Rudolstadt, Vokietija) - 1816 m. balandžio 28 d. Vilnius, filosofas. I. Kanto ir kalba
L. Reinholdo sekėjas. 1788-1804 m. dėstė filosofiją Erlangeno universitete, 1804-16
Vilniaus universiteto filos. profesorius. Vokietijoje išleido daugiau, kaip 20 veikalų.
Svarbiausi: Elementariosios filosofijos sistema (System der Elementarphilosophie 1795
m. , Persvarstyta spekuliatyviojo proto kritika (Revidirende Krinstitutik der spekulativen
Vemunft2 1.1799 m. , Filosofijos enciklopedija (Encyklopadie der Philosophie 1804,
lietuvių ištrauka 1979 m. . Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu (1788-1793 m. suartėjęs su I.
Kanto filosofija ją kreipė šviečiamosios filosofijos tradicijų link, vėliau (1794-1816 m.
kantizmo raidoje iškilus sunkumams pervertino ir sutvirtino savo filosofiją (gilino
kantiškąjį apriorizmą, modifikavo daikto savyje sampratą). A Vilniuje išleido veikalą
Filosofijos, tikrąja prasme taip vadinamos, pagrindai (Initia philosophiae proprie sic
dictae 1814, lietuvių ištrauka 1979 m. . L: Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai t.
l Vilnius 1980. Steponas Tunaitis
Abidas (graikų Abydos): 1. senovės graikų miestas M. Azijoje, prie Dardanelų
(Helesponto) sąsiaurio. Ik. -670 p.m.e. kaip Mileto kolonija. 480 p.m.e. ties A Kserksas I
persikėlė į Europą. 200 p.m.e. A smarkiai pasipriešino Makedonijos karaliui Pilypui V.
2. senovės Egipto miestas Aukšt. Egipte, Nilo kair. krante, į Šiaurės vakarus nuo Tėbų.
(k. 3 tūkstantmetyje prieš Kristų. V dinastijos laikais, plintant Ozyrio kultui, A lapojo
šventuoju miestu, dėl to paplito paprotys čia laidoti mirusiuosius. A vietoje išliko dviejų
šventyklų, kurias pastatė faraonai Setis I ( XIV a. p.m.e. pab.- XIII a. p.m.e. pr.) ir Ramzis
II ( XIII a. p.m.e.) Ozyrio garbei, griuvėsių, t.p. Sečio I kenotafas.
Abidjan (Abidžanas), miestas Dramblio Kaulo Kranto pietuose, prie Gvinėjos įlankos. 2,9
mln. gyv. (su priemiesčiais; 2001 m. . Tarpt, oro uostas. Prekybos (krovinių apyvarta 10,5
mln. t per metus, 1991 m. ir žvejybos uostas (per metus sugaunama 130 000 t tunų).
Maisto, tekstilės, chemijos, medžio apdirbimo pramonė, mašinų gamyba, naftos
perdirbimas, laivų statyba. Turizmas. universitetas (įkurtas 1964 m. , nac. biblioteka
(įkurtas 1968 m. , etn. muziejus. XIX a. pab. A įkūrė prancūzų kolonizatoriai. 1934-60 -
Prancūzijos kolonijos centras. 1960-1983 m. Dramblio Kaulo Kranto sostinė.
Abiejų Sicilijų karalystė, 1443-1860 Neapolio ir Sicilijos karalysčių darinys (iki 1815
pavadinimas neoficialus). Normandų XII a. įkurtą Sicilijos karalyste 1282 pasidalijus
Anžu (žemyninė dalis) ir Aragono (Sicilijos s.) dinastijoms, abiejų atstovai titulavosi
Sicilijos karaliais. 1443 Aragono ir Sicilijos karalius Alfonsas V prisijungė Neapolį ir
pasiskelbė Abiejų Sicilijų karaliumi. Nors po jo mirties (1458 m. sąjunga iki 1504 m.
buvo nutrūkusi, šiuo titulu naudojosi XV a. pab. Neapolio karaliai, kartais XVI- XIX a.
Neapolio ir Sicilijos bendri valdovai (Ispanijos Habsburgai, vėliau Burbonai). 1815
Neapolio ir Sicilijos karalystes sujungus į A, pavadinimas ir titulas tapo oficialūs. Dar T
Neapolio karalystė, fSicilijos karalystė.
Abiejų Tautu Respublika (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodow), ATR, dvinarės
Lietuvos ir Lenkijos valstybės (LDK ir Lenkijos Karalystės) pavadinimas, nulemtas jų
unijinių susitarimų (1385-1569 m. ir ryšių. Įsigalėjo Stepono Batoro laikais (nuo 1582 m.
ir oficialiai vartotas iki 1795. ATR dar buvo vadinama Lietuvos ir Lenkijos (arba Lenkijos
ir Lietuvos) valstybė, Lietuvos ir Lenkijos Respublika, Žečpospolita (Rzeczpospolita),
Lenkija (daugiausia naujųjų ir naujausiųjų laikų lenkų istoriografijoje). J. T.
Abiejų Tautų tarpusavio įžadas (Zaręczenie wzajemne Obojga NarodoV), 1791 m. spalio
20 d. Varšuvoje pasirašytas ir LLV valdovo Stanislovo Augusto vardu paskelbtas dvišalis
susitarimas dėl LDK statuso Abiejų Tautų Respublikoje. LDK pasiuntinių daugumai
sutikus balsuoti už f Gegužės trečiosios konstituciją, kurią itin skubėta priimti,
kompromiso keliu išsireikalauta, kad unitarinėje valstybėje Lietuvai bus suteikta daugiau
savarankiškumo ir teisių. Po derybų Seimo vienbalsiai priimtas A skelbė, kad LDK ir
Karūna (t.y. Lenkija) turės vienodai atstovų Karo ir Iždo komisijose (joms pakaitomis ir
vienoda trukme vadovaus abiejų šalių atstovai, jos turės po tiek pat ministrų ir kitų
pareigūnų su tais pačiais titulais ir ta pačia kompetencija), kad Iždo viešųjų įplaukų kasa
liks LDK ir su iždu susijusios bylos bus sprendžiamos LDK teisme. Preambulėje
patvirtintas dualistinis valstybės pobūdis ir A pripažintas tokios pat galios aktu kaip ir
Liublino unijos aktas. Iš LDK pusės A pasirašė LDK konfederacijos maršalas (maršalka)
kalba N. Sapiega ir 6 pasiuntiniai. Veikimas nutrūko 1792. Juozas Tumelis
Abildgaard Nicolai Abraham (Nikolajus Abrahamas Abilgoras) 1743 m. rugsėjo 11 d.
Kopenhaga - 1809 m. birželio 4 d. prie Frederiksdalio, danų tapytojas. Vienas pirmųjų
neoklasicistų. 1772-1777 m. dirbdamas Romoje studijavo antikos meną, Rafaelio,
Michelangelo, Tiziano kūrybą. Nuo 1778 Danijos karališkosios dailės akademijos
profesorius, 1789-1791 m. ir 1801-09 m. - direktorius. 1780-1791 m. nutapė
Christiansborgo rūmų freskas (1794 sudegė kartu su rūmais). A tapyboje vyravo antikinės
literatūros siužetai; neoklasicistiniai kūriniai turi romantizmo bruožų. Mokiniai:
skulptorius B. Thorvaldsenas, tapytojas kalba V Eckersbergeris. Jūratė Tu - 1ytė
Abilene (Abilinas), miestas JAV, Teksaso valstijos viduryje, į vakarus nuo Fort Vortho.
118 100 gyv. (2001 m. . Maisto, naftos perdirbimo, elektronikos, aviacijos pramonė,
mašinų, Statybinių medžiagų gamyba. Naftos ir dujų gavybos centras. 2 universitetai
(įkurtas 1891 ir 1906 m. . A pradėjo kurtis 1881; miesto teisės nuo 1882.
ablogenėzė (f a... + Tbio... + f genezė): 1. Plačiąja prasme - savaiminis gyvybės
atsiradimas iš negyvosios medžiagos.
2. Gyvosios gamtos org. junginių susidarymas ne organizme, be fermentų.
3. Viena klaidingų gyvybės kilmės hipotezių, teigiančių, kad gyvybė savaime per trumpą
laikotarpį atsiranda iš negyvosios medžiagos (rėmėsi, pvz., tuo, kad šiltai laikomoje
mėsoje atsiranda musių lervų). Jau XVIII a. buvo paneigta, kad taip atsiranda aukštesnieji
organizmai, o XIX a. L. Pasteuras įrodė, kad taip negali atsirasti ir bakterijos. Kastytis
Beitas
abičtiniai veiksniai (f a... + graikų biotos - gyvenimas) yra fiziniai ir cheminiai. Jų visuma
sudaro abiotinę aplinką. Fiziniai A yra temperatūra, aplinkos slėgis ir klampumas, Šviesos
(regimosios, infraraudonosios, ultravioletinės) ir jonizuojančioji spinduliuote, grunto
mech. savybės. Chem. A - atmosferos, vandens, grunto chem. sudėtis. Kiekvienas
abiotinis veiksnys organizmą palankiai veikia tik iki tam tikros ribos, o ją peržengus
organizmo galimybės egzistuoti mažėja arba jis žūva. Kastytis Beitas
abldzė (Ta... + graikų bios - gyvybė), sterili maisto medžiagų būklė sunaikinus jose
mikrobus. A principas taikomas konservuojant maisto produktus. Sabina Sinautaitė
abipusė monopolija, dvišalė monopolija, rinkos situacija, kai yra tik vienas pardavėjas
(Tmonopolija 2 m. ir vienas pirkėjas (T monopsonija).
abipusis induktyvumas, elektros grandinės parametras, apibūdinantis jos elemento, kuriuo
teka elektros srovė, savybę kurti magn. srautą kitame - gretimame elemente. Abipusis
induktyvumas M = f ,„/;',; čia i, - pirmojo elemento srovė, 2M- antrojo elemento surištasis
magn. srautas, vadinamas surištuoju abipusės indukcijos srautu, kurį sukuria pirmojo
elemento srovė i'r A reiškiamas dar ir taip: M = Vlu/ip čia T,,, - pirmojo elemento surištasis
magn. srautas, i'2 - antrojo elemento srovė. Dviejų ričių A priklauso nuo jų vijų skaičiaus,
geom. matmenų, tarpusavio padėties ir aplinkos magn. savybių. Ričių su feromagn.
šerdimi A dar priklauso nuo rite tekančios srovės stiprio. A matuojamas henriais (H).
abipusiškai garantuotas sunaikinimas (angl.muJ universite - 1assureddestruction, MAD),
polit. doktrina, pagal kurią geriausiai tarpt, saugumą garantuotų toks valstybės brand.
ginkluotės dydis, kurio tikrai užtektų atsakomajam smūgiui; tuomet visos šalys vengtų
karo. A neigia vadinamąsias pergalingo ir riboto brand. karo doktrinas; pagal ją, bet kuris
brand. konfliktas sukeltų pasaul. karą. A paplito Šaltojo karo metais. Dar TatgraSt -
1ifnos. Gediminas Vitkus
abipusiškai vienareikšmė atitiktis, dviejų aibių A'ir y elementų atitiktis, kai kiekvieną X
aibės elementą atitinka vienas ir tik vienas Vaibės elementas, o kiekvieną Y aibės
elementą - vienas ir tik vienas X aibės elementas. Jei tarp dviejų aibių egzistuoja A, jos
vadinamos ekvivalenčiosiomis, arba vienodos galios (T ekvivakaliosios aibės).
abipusiškumas: 1. Tarpt, santykių principas, pagal kurį sąveikaujančios valstybės viena
kitos atžvilgiu prisiima lygiaverčius įsipareigojimus, daro viena kitai vienodos vertės
nuolaidų, laikosi lygiareikšmės tarpusavio sąveikos. Taikomas įvairiose tarpt, santykių
srityse (ginkluotės kontrolėje, tarpt, prekyboje, kultūros mainuose), turi įvairių raiškos
formų. A gali reguliuoti dviejų, kelių, daugelio sąveikaujančių valstybių tarpusavio
santykius. A galimybė kyla iš pačios tarpt, sistemos prigimties. Kiekvienos valstybės
egzistavimas remiasi abipusiu suvereniteto, t.y. neginčijamos teisės valdyti savo teritoriją
ir gyventojus, pripažinimu, dėl to A laikomas sąmoningai taikytinu valstybių bendravimo
principu. Palankiomis aplinkybėmis A gali būti svarbus tarpt, taikos garantas ir skatinti
valstybių bendradarbiavimo plėtrą. A principas nėra taikomas absoliučiai ir besąlygiškai.
Nepasitikinčių viena kita valstybių tarpusavio santykiuose jis gali netgi paspartinti
konflikto augimą, nes tokiu atveju ypač pavojingu veiksniu tampa kokia nors klaidinga
informacija apie partnerio nesąžiningumą. A įgyvendinti kartais gali trukdyti ir skirtingi
sąveikaujančių valstybių įstatymai. Pvz., ES ir JAV negalėjo sudaryti A principu pagrįsto
susitarimo dėl bankininkystės, nes bankininkystės taisyklės JAV valstijose skirtingos ir
JAV vyriausybė negalėjo garantuoti, kad visoje šalyje Europos bankų filialai bus
traktuojami vienodai. Tuo tarpu ES šalyse galioja bendros bankų taisyklės. Šiuolaikiniame
pasaulyje A tampa visuotinis. Gediminas Vitkus 2 (sociol.). Socialinio veiksmo dalyvių
tarpusavio santykių principas. Priimant sprendimus ir organizuojant veiksmus
atsižvelgiama į kiekvieno dalyvio interesus. Nėra įsakančios, dominuojančios pusės.
Romualdas Grigas
abišalė (graikų abyssos - bedugnė), abisalinė zona, jūrų ir vandenynų didž. gylių sritis.
Gylis daugiau, kaip 2000 m. A vanduo neapšviestas, beveik nejuda, žemos temperatūros
(1-2 "C, poliarinėse srityse <0 °C), pastovaus druskingumo (34,7-34,9%o) ir tankio.
Gruntą sudaro miner. arba org. kilmės dumblas. Gyvūnai dėl nuolatinės tamsos akli arba
labai didelėmis akimis (t gilumų gyvūnai); daugelis turi fotoforus (šviečiančius organus).
abisalinės nuosėdos susiklosto jūrų ar vandenynų dugne, T jūrinės nuosėdos.
abisalinės uolienos T gelminės uolienos.
Abiseo, Rio Abiseo National Park f Rio Abiseo nacionalinis parkas.
abisinai, Etiopijos gyventojai, f etiopai.
Abisinija, seniau paplitęs T Etiopijos neofic. pavadinimas.
Abisinijos kalnynas t Etiopijos kalnynas.
Abisinijos katės, trumpaplaukių kačių veislė. Kilmė nežinoma. A vid. didumo, kūnas
tvirtas, raumeningas. Galva pleišto pavidalo, ausys stačios. Akys gintaro spalvos arba
žalios. Kailis tankus, švelnus. A būna įv. spalvų: rudos, rausvai rudos, gelsvai rudos,
šviesiai rožiškai pilkos ir sidabrinės. Jurgita Gustaitienė
Abisko nacionalinis parkas yra Skandinavijos kalnuose, Švedijos šiaurėje. Plotas 75 km2.}
A įeina Abisko upės baseinas ir Tornetresko ežero p. pakrantės dalis. Saugoma
kraštovaizdis, miškai, žvėrys, paukščiai. Įkurtas 1909. Veikia Švedijos mokslų akademijos
moksl. tyrimo stotis. Turizmas.
Abišala Aleksandras Algirdas 1955 m. gruodžio 28 d. Inta (Rusija), polit. veikėjas,
fizikas, verslininkas. Kovo 11 Akto signataras. Dr. (fiziniai m.; fiz. ir mat. mokslų
kandidatas 1986 m. . 1978 baigė VU. 1981-1990 m. dirbo Kauno radijo matavimo
technikos MT1. Sąjūdžio dalyvis, 1988-1992 m. jo Seimo narys, 1989-90-seniūnas. 1990-
1992 m. Lietuvos AT/AS deputatas (1990-1991 m. seniūnas). 1991-1992 m. ministras be
portfelio, derybų su SSRS valst. delegacijos narys, jų koordinatorius. 1992 m. liepos –
gruodžio mėn. LR ministras pirmininkas. Nuo 1993 konsultacinės firmos A. Abišala ir
partneriai vienas savininkų, projektų įgyvendinimo vadovas. Parašė darbų iš
puslaidininkių fizikos ir technologijos. 3 išradimų autorius.
abišalė restitucija, vienas negaliojančio sandorio teisinių padarinių, kai grąžinama
sandorio šalių turtinė padėtis, kurioje jos buvo iki sandorio ir jo visiško ar dalies
įvykdymo. Kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai visa, ką yra gavusi
sudarydama sandorį. Jeigu turto negalima grąžinti natūra, jo vertė atlyginama pinigais. A
taikoma sandoriams, sudarytiems: nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos, suklydus
arba su neveiksniais, ribotai veiksniais ar negalinčiais suprasti savo veiksmų reikšmės fiz.
asmenimis, ir tariamiesiems sandoriams. Kartais A gali būti taikoma sandoriams,
prieštaraujantiems jurid. asmens tikslams ir priešingiems valstybės bei visuomenės
interesams, kai nėra abiejų šalių tyčios.
abitas (lot. habitus - išorė, drabužis), kat. vienuolių (vyrų ir moterų) drabužis. Dažniausiai
ilgas, plačiomis rankovėmis, juosiamas odiniu diržu, plačia vilnone juosta ar kanapine
virve. Iv. vienuolijų A skirtingi. Rodo priklausomybę vienuolijai. Vilkimas nuo III- IV a.
abiturientas (lot. abiluriens, kilm. abiturientis - išeinantis), mokinys, baigiąs arba neseniai
baigės bendrojo lavinimo (dienine, vakarinę ar neakivaizdine) mokyklą.
Abjado kyšulys t a\Abiado kyšulys.
abliacija (vid. a. lot. ablatio - atėmimas, nunešimas): 1. Kietojo kūno paviršinio sluoksnio
irimas ir irimo produktų pašalinimas karštų dujų sraute. Dėl dujų ir temperatūros mech. ir
chem. poveikio paviršiaus medžiaga lydosi, skyla ir garuoja sunaudodama daug šilumos.
Medžiagos vidiniai ar po ja esančios kitos medžiagos sluoksniai mažai įkaista, nes dujų ir
paviršiaus medžiagos skilimo produktai tarsi uždanga apsaugo tuos sluoksnius nuo
tiesioginio sąlyčio su atmosfera ar degimo produktais. A patiria atmosferoje dideliu
greičiu judantys meteoritai, kosm. aparatai. Viršgarsinių lėktuvų, erdvėlaivių, raketų
korpusai nuo suirimo apsaugomi storu abliacinių medžiagų, dažniausiai specialių plastikų,
sluoksniu. Zenonus Mučionis
2. Ledyno ar sniego dangos mažėjimas dėl tirpimo, garavimo ar mech. ardymo.
Poledynine A sukelia vidinė Žemės šiluma, vidine - ledyno dalių tarpusavio trintis,
paviršinę - Saulės spinduliuote, krituliai, vėjas. Sniego dangą labiausiai veikia paviršinė
A. Švariame ledyno ir sniego dangos paviršiuje abliacija lėtesnė nei užterštame.
Algimantas Česnulevičių.1!
3. Žemės paviršiaus irimas nuo nesusiskaidžiusio į vagas tekančio vandens srauto;
paviršinė nuoplova.
4. Ląstelių arba jų dalių tikslinis sunaikinimas, pvz., lazeriu.
abliatyvas (lot. ablativus < ablatus - nuneštas, atskirtas), lot., senovės iranėnų kalbų
linksnis, dažniausiai reiškiantis atskirtį. Tradicinė lyg. kalbotyra A laiko ide. prokalbės
linksniu; manoma, kad baltų kalbose jis sutapęs su geninstitutyvu ir taip atsiradęs lietuvių
kalbos kilmininkas. Senosios A reikšmės ieškoma tokiuose junginiuose su kilmininku
kaip obuolys šakos atsiskyrė, senis vengė (kratėsi) degtinės ir kt. VytautasAmbrazas
Ablinga, kaimas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 4 km i Šiaurės nuo
Endriejavo. 3 gyv. (2001 m. . Minima XVI a. 1630 & užrašyta Salantų klebonijai, 1842
Rusijos valdžios atimta iš bažnyčios, valstiečiai paversti valstybiniais. 1938 da lis
gyventojų išsikėlė į vienkiemius. Sov. Sąjungai okupavui Lietuvą 1941 Ablingoje įsikūrė
RA 295 statybos batą lionas. Vokietijos -SSRS karo pradžioje A įėjo į vokiečių ką
riuomenės 291 pėstininkų divizijos 505 pulko puolime ruožą. 1941 m. birželio 23 d.
trijose vietose vokiečių kariai nužudė 4; žmones: 33 Ablingos (20 vyrų, 13 moterų), 6
Žvaginii kaimo (vyrus), 2 vyrus ir l moterį, atvykusius iš kitur Pretekstas žudyti
gyventojus - sov. kariai apšaudė vok dviratininkų būrį (keli jų buvo nukauti), vokiečiai ką
kurių gyventojų namuose rado ginklų. Be to, vokiečių žvalgy bos duomenimis, kai kurie
gyventojai palaikę ryšius si sov. kariais, teikę jiems pagalbą. Sušaudę žmones vo kiečiai
kaimą sudegino. Apie 20 A gyventojų liko gyvi 1972 ant Žvaginių pik. v. šlaito pastatytas
Ablingos me morialinis ansamblis - 30 ąžuolo skulptūrų (autoriai 25 Lietuvos, daugiausia
Žemaitijos, medžio drožėjai i kalviai). Stulpo pavidalo (5-8 m aukščio) paminklai s
reljefinėmis žmonių figūromis, siužetinėmis scenomis simboliais, įrašais sugrupuoti pagal
tematiką, stilistikč Grupės laisvai išdėstytos. Skulptorius kompozicijos tradici nio
liaudiško stiliaus, atskleidžia gyvenimo geism; neapykantą prievartai. Tai pirmasis
Lietuvoje kolekt) viai sukurtas monumentaliosios liaudies skulptūrpaminklas. 1984-1993
m. veikė A memorialinis muziejus. 198 V a. Šiaulyčio pastangomis atstatytas Ablingos
Lurdas. Aleksandras Indriulaitis, Rimantas Zizas
ABN AMRO bankas (ABN AMRO Bank N. V.), didžiausias Olandijos akc. komercinis
bankas, vienas didž. bankų Europoje. Įkurtas 1990, sujungus ABN banką (įkurtas 1964 m.
ir Amsterdamo -Rotterdamo banką (AMRO, įkurtas 1964 m. . Centrinė būstinė
Amsterdame. Turi daugiau, kaip 1800 skyrių 71 šalyje (1998 m. . Susijęs su Olandijos ir
Belgijos deimantų pramone, Olandijos ir kitų V. Europos šalių didž. pram. įmonėmis.
Atlieka operacijas pasauliniu mastu. 1998 aktyvai 952 mlrd. Olandijos guldenų. Stasys
Kropas
AbO (šved.; Abas), Suomijos miestas T Turku.
Abo devintoji diena, Tiš'a Beav, žydų gedulo ir pasninko diena. Švenčiama liepos ar
rugpjūčio mėn. Minimos didžiosios žydų nelaimės - Pirmosios ir Antrosios šventyklų
(586 p.m.e. ir 70 po Kr.) sugriovimas. Jonas Morkus
abolicionizmas (angį. aholitionism < lot. abolitio -panaikinimas): 1. XIX a. judėjimas dėl
vergijos panaikinimo. Vyko JAV (t.p. D. Britanijos, Prancūzijos ir kt. šalių kolonijose).
1831 W. L. Garrisonas Bostone įsteigė laikr.Literator-A idėjų pagr. propaguotoją. 1833
Filadelfijoje įkurta W. L. Garrisono vadovaujama Amerikos kovos su vergija draugija.
1840 abolicionistų buvo 160-200 tūkst. Juos rėmė daugiausia išsilavinę vid. sluoksnių
atstovai, dvasininkija. Radikalieji abolicionistai neigė bet kokių įstatymų, pripažįstančių
vergiją, teisėtumą, organizavo pabėgusių vergų persiuntimą į Kanadą (f Požeminis
geležinkelis), kai kurie neatmetė ginkluotos kovos galimybės. 1839 nuo Kovos su vergija
draugijos atsiskyrę vad. gradualistai (J. Birney, A. ir L. Tappanai bei kt.) manė, jog
vergijos panaikinimo reikia siekti legaliais rel. ir polit. spaudimo metodais. 1839 J. Birney
įkūrė pirmąją JAV priešvergovine Laisvės partiją, 1840 ir 1844 nesėkmingai atstovavo jai
JAV prezidento rinkimuose. XIX a. vid. moralinio spaudimo politiką pakeitė prievartos
prieš vergvaldžius propagavimas. Per 1856 ir 1860 prezidento rinkimus abolicionistai
rėmė vergijos priešininką A. Lincolną. JAV vergija panaikinta po 1861-65 piliečių karo
priėmus konstitucijos 13 pataisą (1865 m. . Arvydas Pacevičius
2. Judėjimas dėl prostitucijos reglamentacijos panaikinimo. A 1887 pradėjo J. Bu - 1er
(Didžioji Britanija). 1887 įkurta Tarpt, abolicionistų fedraugija. XIX a. pab.- XX a. pr.
judėjimui pavyko daugelyje valstybių panaikinti prostitucijos reglamentaciją. Lietuvoje A
(ir moterų emancipacijos) idėjas pradėjo skelbti G. Petkevičaitė-Bitė, kurios iniciatyva
1920 įvyko Lietuvos abolicionisčių draugijos (nuo 1930 Lietuvos abolicionistų draugija)
steigiamasis suvažiavimas; 1922 draugija leido Lietuvos abolicionistą (4 nr.). Draugija
(1924-38 pirm. P. Kalvaitytė-Karvelienė) pasiekė, kad 1935 būtų panaikinta legali
prostitucija.
3 (teis.). Judėjimas, siekiantis sušvelninti arba pakeisti kriminalines bausmes civilinėmis
alternatyvomis. Abolicionistai pasisako ir už mirties bausmės panaikinimą. Remiamasi
Europos žmogaus teisių ir pagr. laisvių apsaugos konvencijos (1950 m. 6 protokolu,
draudžiančiu vykdyti mirties bausmę taikos metu. LR Seimas šį protokolą ratifikavo 1999
m. birželio 22. Aleksandras Dobryninas
AbolS Ojars (Uojaras Abuolas) 1922 m. liepos 22 d. Ryga - 1983 m. sausio 3 d. ten pat,
latvių tapytojas. 1946-51 Latvijos dailės akademijoje studijavo monumentaliąją tapybą
(pas O. Skulmę). Vėliau studijas gilino Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir
architektūros institute. Nutapė įv. tematikos molbertinės (Peizažas su rugių gubomis 1959,
Džemą 1960, Vidudienį 1963, Antikinis motyvas 1975 m. , sienų (plafonas Rygos pilyje,
1958, kompozicijos Rygos viešbučiuose Daugava ir Latvija) tapybos kūrinių. Nuo 7
dešimtmečio kūrė grafiką (knygų, žurnalų iliustracijos). Ramutė Rachlevičiūlė
Abomey (Abomėjus), miestas Benino pietuose, į Šiaurės vakarus nuo Porto Novo; Zou
departamento centras. 86 900 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto (alaus, aliejaus),
tekstilės pramonė, amatai. Muziejus - XVII a. karalių rūmai (rekonstruoti) -Pasaulio
paveldo paminklas. A pradėjo kurtis XVII a. , buvo Dahomėjos sostinė (iki 1730 m. .
abonementas (prancūzų abonnement): 1. Teisė ribotą laiką naudotis tam tikromis
paslaugomis (spauda, telefonu, vieta teatre ir kt.); dokumentas, suteikiantis tą teisę. 2.
Bibliotekos skyrius. Vietinis A leidžia naudotis bibliotekos fondais; tarpbibliotekinis -
spaudiniais, atsiunčiamais iš kitų šalies bibliotekų tarpininkaujant kuriai nors bibliotekai;
tarptautinis - vienos valstybės bibliotekoms kitos valstybės bibliotekų fondais;
neakivaizdinis - iš kurios nors bibliotekos paštu užsakomais leidiniais. Genovaitė
Raguotienė
abonentas (prancūzų abonnė < abonner- užsisakyti), asmuo, įstaiga, organizacija, turinti T
abonementą 1.
abordažas (prancūzų afeorc/age - priplaukimas), senovės taktinis irklinių ir burinių karo
laivų kautynių būdas. Prie priešo laivo priplaukdavo vienas ar keli jį atakuojantys laivai ir
susikabindavo bortais. Mūšio baigtį lemdavo grumtynės rankiniais šaltaisiais ar
šaunamaisiais ginklais. A taikė laivai, neturėjusieji ar negalėjusieji naudoti artilerijos ir
manevravimo. Su taranuojančiuoju smūgiu A ilgą laiką buvo jūrų kautynių taktikos
pagrindas. Jį praktikavo ir piratai, puldami prek. laivus. A išnyko XIX a. , atsiradus
garlaiviams bei padidėjus art. pabūklų šaudymo greičiui ir toliui.
aborigenai (lot. aborigenes < ah origene - nuo pradžios): 1. Senieji vietiniai gyventojai;
čiabuviai. senovės romėnai A vadino lot. gentis, gyvenusias Lacijuje. Dabar A dažnai
vadinami Australijos senovės gyventojai. 2. f Autochtonai 2.
aborigėniniai gyvuliai f vietiniai gyvuliai.
abortas (lot. abortus < aborior - sunykstu, apmirštu): l (moterų). Nėštumo nutrūkimas iki
22 savaitės. A, įvykęs per pirmąsias 12 nėštumo sav., vadinamas ankstyvuoju, po 12sav.-
vėlyvuoju. A gali būti savaiminis ir dirbtinis. A kenkia moters sveikatai; ypač pavojingas
pirmojo nėštumo nutraukimas, nes po jo moteris gali tapti nevaisinga.
Savaiminis A nepriklauso nuo moters valios. Kai jis kartojasi daugiau kaip du kartus,
vadinamas įprastiniu. Dažniausiai savaiminį A sukelia ūminė ar lėtinė infekcinė
nėščiosios liga, svarb. organų (širdies, inkstų) ar sistemų ligos, neurohormoniniai
sutrikimai (pvz., sergant cukriniu diabetu), vitaminų stoka, badavimas, gimdos navikai,
lytinių organų ligos, apsinuodijimas švinu, benzinu, gyvsidabriu, nikotinu ir kt.
medžiagomis, fiz. ir psich. traumos, chromosomų ir genų anomalijos. Prasidėjus šiam A
gemalas atsiskiria nuo gimdos sienų ir jos raumenys susitraukinėdami gemalą iš gimdos
išstumia. Pagal klinikinę eigą skiriamas gresiantysis (atsiskiria tik nedidelio ploto
choriono gaureliai, didelių skausmų nebūna, kraujingos išskyros esti negausios ar jų visai
nebūna; nėštumą galima išsaugoti), prasidedantysis (atsiranda stipresnių, sąrėmių
pobūdžio skausmų, gausesnės kraujingos išskyros; nėštumą dar galima išsaugoti),
progresuojantysis (atsiskyrę gemalo audiniai išstumiami iš gimdos į atsidariusį jos
kaklelio kanalą, stiprėja sąrėmiai, smarkiai kraujuojama; nėštumo išsaugoti jau
neįmanoma), dalinis (dalis vaisiaus audinių pasišalina iš gimdos), visiškas (vaisiaus
audiniai pasišalina iš gimdos) ir neįvykęs (žuvęs vaisius lieka gimdoje, jo audiniai suyra)
A. Nėščiosios, kurioms gresia A, kuo anksčiau dispanserizuojamos. Joms skiriamas spec.
režimas, vitaminingas maistas. Nėščioji, kuriai atsiranda A požymių, gydoma ligoninėje.
Dirbtinis A yra nėštumo nutraukimas, t.y. žmogaus gemalo, vaisiaus sunaikinimas
chirurgine operacija ar kitaip veikiant moters organizmą arba gemalą. Daugelyje šalių
moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 sav., jei nėra kontraindikacijų
(t.y. moteris neserga ūminiu ir poūmiu genitalijų uždegimu, infekcine liga). A yra
nusikaltimas, kai nėštumas nutraukiamas neteisėtai: daro ne gydytojas ginekologas,
daromas ne gydymo įstaigoje, neleistinas med. požiūriu. Nėštumo nutraukimas prieš
nukentėjusiosios valią laikomas tyčiniu sunkiu kūno sužalojimu ir yra priskiriamas prie
nusikaltimų gyvybei, sveikatai, laisvei, žmogaus asmenybei. Neteisėtai atlikęs A asmuo
traukiamas baudž. atsakomybėn. Nėščioji pripažįstama nukentėjusiąją. Buvusioje SSRS
(ir Lietuvoje) iki 1955 A buvo draudžiamas, išskyrus būtinus atvejus, ir laikomas
nusikaltimu (atsakė ir jį dariusieji, ir nėščioji kaip bendrininkė). Legalizavus A buvo
nustatyta šių operacijų darymo tvarka, o jos pažeidimas laikomas nusikaltimu. Lietuvoje
nėštumo nutraukimo tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija.
2 (gyvulių). Priešlaikinis nėštumo nutrūkimas, T išsimetimas.
abortinė infekcija, infekcinė liga, sukelianti savaiminį abortą. Mikroorganizmai, patekę į
moters ar patelės organizmą, sukelia priešlaikinį nėštumo nutrūkimą. Moters organizme
savaiminį abortą gali sukelti sifilio bakterija blyškioji spirocheta (Treponema pallidum),
vidurių šiltinės bakterija Salmonella typhi. Galvijų vaisiaus išsimetimą gali sukelti
bakterija Campylobacter fetus, avių - C. jejuni. Lilija Kalėdienė
Abot Berenaisė T B. Abbott.
Abo taikos traktatas, Rusijos ir Švedijos sutartis, pasirašyta 1743 m. rugpjūčio Abo
(Turku, Suomija) Švedijai pralaimėjus 1741-43 karą su Rusija. Patvirtino Nystado taikos
(1721 m. sąlygas. Rusija gavo p. Suomijos ruožą su Fredrikshamnu (dab. Hamina) iki
Kymijoki upės. Už tai, kad Rusija išves kariuomenę iš kitų Suomijos žemių, Švedijos
sosto įpėdiniu turėjo tapti Holšteino princas Adolfas Frydrichas, Rusijos sosto įpėdinio
Karlo Peterio Ulricho (būsimojo Petro III) giminaitis. A sustiprino Rusijos pozicijas
Baltijos Šiaurės pakrantėse.
Abotas Čarlzas Grilis f C. G. Abbot.
Abovian Chačatur (Chačaturas Abovianas) 1809 m. spalio 27 d. Kanaker (dab. Jerevano
dalis) - 1848 m. po balandžio 14 d., armėnų rašytojas, pedagogas. Romantizmo
pradininkas armėnų literatūroje. Mokėsi Ečmiadzine, armėniškoje seminarijoje Tbilisyje.
1829-1830 Ečmiadzino katoliko bei sinodo sekretorius ir vertėjas. 1830-36 studijavo
Tartu universitete, vėliau dirbo mokyklų inspektoriumi Tbilisyje, Jerevane. Rinko armėnų
ir kurdų tautosaką, etn. medžiagą. Kritikavo armėnų dvasininkų ir inteligentų
konservatyvumą, buvo persekiojamas rusų valdininkų. 1848 m. balandžio 14 d. dingo be
žinios. Parašė pedagogikos, istoriografijos veikalų, vadovėlių, armėnų bendrinės kalbos –
ašcharabaro gramatiką. romanai Armėnijos žaizdos (par. 1841 m., išl. 1858 m., lietuvių
kalba 1950 m. sutrumpintas, 1980 m. visas vertimas) - pirmasis armėnų socialinis istorinis
romanas, parašytas ašcharabaru. Jame vaizduojamos Turkijos ir Irano pavergtų armėnų
kančios, išsivaduojamoji kova 1827-1828 m. , gausu istorinių pasakojimų, papročių ir
buities aprašymų, dainų, legendų. Romanui būdinga romantinis patriotinis patosas ir
švietėjiškos idėjos, ryškūs charakteriai. Be to, sukūrė eilėraščių, novelių, pasakėčių,
pjesių, kelionių aprašymų, mokslo populiarinimo apybraižų. Išvertė Homero, J. W.
Goethe's, F. Schillerio, J. J. Rousseau, I. Krylovo, N. Karamzino kūrinių. Marytė
Kontrimaitė
Abovian (Abovianas), miestas Armėnijos viduryje, 15 km į Šiaurės rytus nuo Jerevano;
raj. centras. 69 200 gyv. (2001 m. . Elektronikos ir elektrotechnikos, baldų, stiklo,
avalynės, Statybinių medžiagų, maisto (alaus darykla, viena didžiausių Kaukaze)
pramonė. Radijo matavimo prietaisų, gelžb. konstrukcijų, biochem. preparatų, sport.
automobilių gamyba. Mikrobiol. institutas. VIII a. p.m.e. tvirtovės griuvėsiai. 6 km į
Šiaurės vakarus nuo A - Arzni kurortas.
Abraham John (Džonas Eibrahamas) 1937 Čanganačerri (Kerala) - 1987, indų kino
režisierius. Mokėsi Indijos kino ir TV institute. 1971 sukūrė pirmą filmą Čionai, studentai.
Vėlesni filmai: Asilas brahmanų kaime (1977 m. - kandi siurrealistinė brahmanų
fanatizmo ir prietaringumo satyra, Nedori Čerijačano darbai (1979 m. , Pranešimas
motinai (1986 m. , kuriame bandyta paaiškinti revoliucijų pralaimėjimų priežastis.
Danguolė Zalytė
Abraham Kari (Karlas Abrahamas) 1877 m. gegužės 3 d. Bremen - 1925 m. gruodžio 25
d. Berlynas, vokiečių psichoanalitikas. 1904-07 m. E. Bleulerio asistentas Ciuricho
psichiatrijos ligoninėje. 1907 m. pradėjo psichoanalitiko praktiką. Vienas Tarpt,
psichoanalizės instituto skyriaus Berlyne steigėjų (1910 m. . Tyrė vaikų seksualumo įtaką
charakterio formavimuisi ir psichikos ligų progresavimui, vaikystėje patirtų seksualinių
traumų ir šizofrenijos ryšį. Didelį dėmesį skyrė psichoanalitiniam maniakinių depresinių
psichozių gydymui. Išplėtojo simbolių ir mitų teoriją: susiejęs mitus su sapnais, tyrėjuos
kaip troškimus atspindinčias fantazijas. Svarbiausi darbai: Psichoanalizė (Psychoanafyse
1921 m. , Psichoanalitinės charakterio formavimosi studijos (Psychoanafytische Studien
zur Charakterbildung 1969 m. , Psichoanalizės teorija ir praktika (Theorie und
Anwendung der Psychoanafyse 1973 m. , Susirašinėjimas su S. Freudu (1906-26 m.
(Briefivechsel mit S. Freud (1906-26 m. 1965 m. .
Abraham Pal (Palis Abrahamas) 1892 m. lapkričio 2 d. Apatin (dab. Jugoslavija) - 1960
m. gegužės 6 d. Hamburg, vengrų kompozitorius. 1916 baigės Budapešto muzikos
akademiją, dirbo Budapešte, Berlyne. 1933 emigravo į Austriją, 1939 - į JAV. 1956 grįžo
į Europą. Sukūrė 13 operečių: Viktorija ir jos husaras (Viktoria und ihrHusar 1930,
Lietuvoje past. 1996 m. , Havajų gėlė (Die Blume von Hawaii 1931, Lietuvoje past. 1974
m. , Balius „Savojoje" (Bali im Savoy 1932, Lietuvoje past. 1990 m. ir kt. Laikėsi I.
Kalmano tradicijų, vartojo džiazo elementus. Kiti kūriniai: simfonija, kvartetai, muzika
kino filmams. Bromus Ambraziejus
Abraham Wtadyslaw (Vladyslavas Abrahamas) 1860 m. spalio 10 d. Sambor - 1941 m.
spalio 15 d. Lvovas, lenkų BažnySios ir teisės istorikas. Lenkų mokslų akademijos narys
(1902 m. . 1878-1883 m. studijavo teisę ir istoriją Krokuvos universitete. Teisės dr. (1883
m. . Dėstė bažn. teisės istoriją ir dogmatiką
Krokuvos (1886-1888 m. , Lvovo (1888-1939 m. ir Liublino (1935-39 m. universitetuose;
profesorius (1888 m. . Vilniaus (1930 m. ir kt. universitetų garbės daktaras. Veikalai:
Bažnyčios organizacija Lenkijoje iki XII a. vidurio (Organizacja Košciota w Polsce do
polowywieku XII 1890 m. , Romos bažnyčios organizacijos susidarymas Rusioje
(Powstanie organizacji Košciola {aciriskiego na Rusi 1904 m. , Katalikų bažnyčios teisė
(Prawo košcielne katolickie 2 d. 1912-14 m. , Santuokos sudarymas ankstyvojoje
Lenkijos teisėje (Zavarcie matženstwa w piertvotnym prawie polskim 1925 m. , Kanonų
teisė (Prawo kanoniczne 1933 m. . Darbų (270 m. bibliografija paskelbta jo studijoje
Bažnyčios organizacija Lenkijoje (Organizacja Košciola w Polsce 1962 m. . Vytautas
Raudeliūnas
Abraham a Santa Clara (Abrahamas a Santa Klara), tikr. Johann Ulrich Megerle 1644 m.
liepos 2 d. Kreenheinstetten (prie Badeno) - 1709 m. gruodžio 1 d. Viena, austrų
pamokslininkas, rašytojas. Studijavo teologiją jėzuitų ir benediktinų mokyklose.
Augustinas (1662 m. , vienuolyno prioras (1680 m. , provincijolas. Imp. Leopoldo I rūmų
pamokslininkas. Parašė -50 laiškų, kuriuose dėstė Bažnyčios mokymą. Svarbiausi
veikalai: Judas - šelmių šelmis (Judas der Erzschelm 1686-1695 m. , Tikėjimo gramatika
(Grammatica religiosa 1691 m. , Šis bei tas visiems (Ettvas fūr alle 1699-1711 m. ,
Gydomasis šiupinys (Heilsames Gemisch-Gemasch 1704 m. , Kvailių šimtalapystė
(Centifolium stultorum 1709 m. . Veikaluose peikė visuom. ydas. Kūriniai pasižymi
barokui būdingu puošniu stiliumi, originaliais palyginimais ir metaforomis, humoru,
šmaikščiu moralizavimu. Jie yra svarbus vokiečių kraštų dvasinės ir materialinės kultūros
istorijos šaltinis. Juozas Tumelis
Abraham ben David (Abrahamas ben Davidas) - 120 Narbonne (Prancūzija) - 1198
Posąuiėres, žydų filosofas, scholastas. Žydų misticizmo pradininkas. Buvo aristoteliko
Maimonido priešininkas.
Abraham ben David ibn Daud (Abrahamas ben Davidas ibn Raudas) 1110 m. Kordoba t
apie 1170 arba apie 1180 Toledo, Ispanijos žydų pirmasis aristotelikas. A siejo Aristotelio
filosofiją su Biblijos apreiškimu.
Abraham ben Jošijahu ben Trok (Abrahamas ben Jošijahas Trakietis) 1636 Trakai - 1687,
karaimų gydytojas, mistikas, poetas. Tėvo Jošijahu ben Jehudos ben Aarono (Trakų
karaimų vadovo) namuose išmoko lotynų ir kelias Rytų kalbas. Buvo J. Sobieskio rūmų
gydytojas. Hebrajų kalba parašė medicinos ir mistikos traktatų (dalis išliko ir
išspausdinta), liturginės poezijos. / T.
Abraham ibn Ezra (Abrahamas ibn Ezra), Ibn Ezra, tikr. Abraham ben Meir ibn Ezra 1092
Toledo - 1167 Calahorra (Aragonas), žydų poetas, filosofas. Gyveno Ispanijoje, keliavo
po Europą, Aziją, Šiaurės Afriką. Rašė hebr. kalba. A filos. pažiūros artimos
neoplatonikams, tačiau turi ryšio ir su aristotelizmu. Parašė Biblijos komentarus,
pasižyminčius netradicine teksto interpretacija, hebr. kalba gramatikos, matematikos,
astronomijos veikalų. Sukūrė rel. himnų, meilės ir humor. eilėraščių. Į hebr. kalba išvertė
arabų mokslo veikalų.
Abrahamovičius Mikalojus (lenk. Michat Abrahamowicz) - 1651 m. vasario Vilnius,
LDK kar. veikėjas. Smolensko vaivados Jono Abrahamovičiaus sūnus. 1605-06 m.
studijavo Leipcigo universitete. LLV valdovas Vladislovas Vaza 1634 A paskyrė LDK
patrankų prižiūrėtoju; 1638 pareigybė įvardyta kaip f artilerijos generolas (pirmasis 1634-
51 ėjo šias pareigas). Nuo 1643 Mstislavlio, nuo 1647 Trakų vaivada. Antanas Tyla
Peter Henry Abrahams (Piteris Abrahamsas Henris) 1919 m. kovo 19 d. Vrededorpas prie
Johannesburgo, PAR rašytojas. Rašo anglų kalba. Išėjus poezijos kn. Juodaodis kalba apie
laisvą (A Black Man Speaks of Freedom 1940 m. 1941 pabėgo į Angliją. Nuo 1957
gyvena Jamaikoje. Romanuose Griaustinio taku (The Path of Thunder 1948, lietuvių 1961
m. , Vainikas Maiklui Udomui (A Wreath for Michael Udomo 1956, lietuvių 1971 m. , Jų
naktis (A Night of Their Own 1965 m. skelbiamos antirasistinės idėjos, vaizduojama
Afrikos tautų kova dėl nepriklausomybės. Istoriniame romane Pašėlęs užkariavimas (Wūd
Conquest 1950 m. pasakojama, kaip XIX a. būrai pavergė zulų gentis. Dar parašė
autobiogr., dok. knygų. Kūrybai būdinga psichologiškumas. Irena Varnaitė
Abraitis Blažiejus 1899 m. rugpjūčio 16 d. Tupikai (Šakių apskritis) - 1975 m. birželio 17
d. Kaunas, gydytojas histologas. Med. dr. (1938 m. . 1933 baigęs VDU, nuo 1934 dėstė
jame, 1946-50 Kauno universitete, nuo 1951 KMI; 1939-1971 m. Histologijos ir
embriologijos katedros vedėjas, 1947-50 Kauno universiteto, 1958-64 KMI prorektorius.
Tyrė virškinimo sistemos organų vystymąsi, kraujagyslių ir širdies audinių struktūrą.
Parašė monografiją Žmogaus odos struktūros skirtingumai kai kuriose kūno paviršiaus
vietose (1939 m. , vadovėlį Žmogaus embriologija (1962 m. . Vadovėlio Histologija
(1970 m. vienas autorių. LSSR valstybinė premija 1967.
Abraitis Liudvikas 1938 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliai, energetikas. habilituotas daktaras
(technol. m.; techn. mokslų daktaras 1973 m. . 1960 baigė KPI. Nuo 1965 dėstojame (nuo
1990 KTU); profesorius (1976 m. . Nuo 1978 universiteto Skaičiavimo techn.
laboratorijos moksl. vadovas. Svarb. veikalas Elektroninių skaičiavimo mašinų
projektavimo automatizavimas (su kt., 1978, rusų kalba). LSSR valstybinė premija 1979
(su R. Šeinausku).
Abraitis Rimgaudas 1934 m. sausio 1 d. Kaunas, inžinierius energetikas. habilituotas
daktaras (technol. m., 1994 m. . 1962 baigė KPI. 1962-1997 m. dirbo Energetikos ir
elektrotechnikos institute (nuo 1984 Lietuvos energetikos institutas); nuo 1997 dirba
architektūros ir statybos institute, dėsto KTU; profesorius (1998 m. . 1980-1984 m.
stažavo Kijeve, Prahoje, Brno, Bratislavoje, Maskvoje ir Obninske. Parašė monografiją
Ugniai atspari keramika aukštų temperatūrų dujų sraute (1984 m. ,-140 moksl. darbų.
Ištyrė ir aprašė aukštos temperatūros medžiagų irimą greitajame dujų sraute, pasiūlė šio
proceso modelį ir ardymo mechanizmą. Sukūrė technologiją suirusiam paviršiui atkurti,
t.p. daug aukštoje temperatūroje erozijai atsparių medžiagų.
Abraitis Romualdas Jonas 1937 m. birželio 15 d. Vaikantonys (Onuškio valsčius ),
gydytojas. habilituotas daktaras (biomed., 1992 m. . 1961 baigė KMI, dėstojame (nuo
1998 KMU), nuo 1993 Fiziol. katedros vedėjas; profesorius (1993 m. . Paskelbė moksl.
darbų, daugiausia apie širdies anafilaksiją. Vadovėlio Fiziologija (1978 m. vienas autorių.
Abraitis Vaidotas Blažiejus 1942 m. spalio 18 d. Kaunas, inžinierius radioelektronikas.
habilituotas daktaras (technol. m.; techn. mokslų daktaras 1988 m. . 1964 baigė KPI; nuo
1989 šio instituto (nuo 1990 KTU) profesorius. 1975-1994 m. mikroelektronikos MTI
Venta vyr. inžinierius. 1996 ryšių ir informatikos ministras, 1997 vice ministras. Darbai iš
puslaidininkinių mikrograndynų greitaveikos didinimo, automatizuotojo mikrograndynų
projektavimo. Dalyvavo rengiant Lietuvos informatikos ir ryšių plėtros valstybinė
programą. Paskelbė per 10 (1 moksl. darbu; 14 išradimų (iki 1999 m. . Veikalai: Didelės
greitaveikos mikroprocesoriai (sukt., 1986, rusų kalba), Ėsdinimo žemo slėgio plazmoje
anizotropija (su kt., 1993, anglų kalba ), Miniatiūrinė šaldymo mašina (su kt., 1996, anglų
kalba ), Informatikos vystymasis Lietuvoje (1996, anglų kalba ). LSSR valstybinė premija
1980.
Abraitytė Laimutė Marija 1933 m. birželio 15 d. Kazlų Rūda, pedagogė. 1957 baigė VU.
Dirba lietuvių kalba ir literatūros mokytoja Vilniuje. Sąjūdžio dalyvė, 1988-1991 m. jo
Seimo narė. 1989-2001 Lietuvių kalba ir literatūros ekspertų komisijos, 1989-1996 m.
Ugdymo tarybos prie Švietimo ir mokslo ministerijos narė. Parašė lietuvių literatūros
vadovėlių ketvirtai (1971 m. , devintai (su V. Zaborskaite, 1992 m. , šeštai (1995 m. ,
penktai (1997 m. klasėms; metodinių nurodymų (1971, 1995 m. . Gedimino 5 laipsnio
ordinas (1997 m. .
abrakadabra (lot. abracadabra), beprasmis žodis, beprasmybė. Viduramžiais jam teikta
magiška galia, jis dažnai rašytas amuletuose.
Stasys Abramauskas (1927 m. spalio 16 d. Nevaišiai, Gardino sritis - 1996 m. spalio 28 d.
Vilnius) inžinierius architektas, architektūros istorikas. Humanitarinių mokslų daktaras;
architektūros mokslų kandidatas 1965 m. . 1950 baigė Kauno universitetą, 1962-Maskvos
centrinį architektūros teorijos ir istorijos institutą. 1950-1970 m. dėstė architektūros
istoriją KPI, nuo 1970 - VISI (nuo 1989 - VGTU), VU irVPU;doc. (1966 m. . 1974
stažavo Vokietijoje: Weimaro architektūros mokykloje ir Greifswaldo universiteto
Menotyros institute. Vienas pirmųjų pradėjo Lietuvos XIII- XV a. architektūros tyrimus.
Parašė -300 moksl. straipsnių iš Lietuvos architektūros istorijos (apie mūrinės statybos
atsiradimą Lietuvoje, Medininkų, Trakų pilių bei Trakų miesto raidą) ir paminklosaugos.
Abramavičius Adomas (lenk. Abrahamowicz, Abramowicz) 17100823 - 1776 Varniai,
jėzuitas (1726 m. , pamokslininkas. Filos. daktaras. 1743-52 dirbo Vilniaus, Naugarduko
ir Varšuvos jėzuitų kolegijose. 1752 Vilniuje įsteigė Collegium Nobilium (bajorų
mokyklą); pirmasis rektorius. 1758-1773 m. Nesvyžiaus, Polocko ir Minsko jėzuitų
kolegijų rektorius. Rūpinosi bažnyčių ir kolegijų statyba bei atnaujinimu. Vilniuje išleido
keturias pamokslų knygas (1749-53 m. . J.T.
Abramavičius Bronius, Abramaitis (slap. Spyglys) 1914 Laukiniai Šunkariai (Jankų
valsčius ) - 1945 H 20 d. Degučiai (Jankų valsčius ), Lietuvos partizanas. Jaun.
leitenantas. 1938 baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos kariuomenės 2 ulonų
pulke. Nepavykus 1944 pasitraukti į Vakarus 1945 m. balandžio įsitraukė į partiz. kovą.
Sujungė pavienius būrius Kazlų Rudos ir Jankų miškuose, padėjo įkurti Tauro apyg.
Stirnos rinktinę, 1945 m. rugpjūčio 15 d. tapo jos vadu (vietoj V. Bacevičiaus, slap.
Vygandas, paskirto Tauro apyg. štabo viršininku). Išdavus ūkininko J. Tamaliūno
namuose buvusią rinktinės štabo slėptuve žuvo kovoje su NKVD kareiviais. Nijolė
Gaškaitė-Žemaitienė
Abramavičius Jonas (lenk. Ahrahanumicz, Abramowicz) – 1602 m. balandžio 19, LDK
valst. pareigūnas, vienas žymiausių kalvinizmo gynėjų, mecenatas, ekonomistas. Jaunystę
praleido Mikalojaus Radvilos Rudojo dvare, dalyvavo žygiuose prieš Maskvą. Radvilų
remiamas 1580 tapo Lydos, vėliau Vendeno (dab. Cėsys, Latvija) seniūnu, 1590 - Tartu
prezidentu. Nuo 1596 Smolensko vaivada. LDK separatizmo šalininkas (1585 seimuose
įrodinėjo išskirtinę Lietuvos teisę į Livoniją, 1595 reikalavo lietuvio Vilniaus vyskupo).
Rėmė Joną Radvaną, Stanislovą Sudrovskį, Andriejų Volaną ir kitus evangelikų reformatų
autorius bei jų raštų spausdinimą, dalyvavo disputuose su jėzuitais. 1595 išspausdino
(neišlikusį) traktatą Lietuvio nuomonė apie pigiai perkamus ir brangiai parduodamus
grūdus (Zdanie Linvina o kupczy tanio zboia, adrogiejprzedaiy), kurio 5 postulatus
citavęs (ar atpasakojęs) T. Czackis nurodė, kad jų nesigėdytų patys žymiausi XVIII a.
pab. ekonomistai. Juozas Tumelis
Abromavičius Kazys Valdemaras 1928 m. kovo 4 d. Kulautuva, akvarelininkas. 1954
baigė LDI (vitražo specialybė). 1954-57 dirbo Kauno S. Žuko taikomosios dailės
technikume, 1960-64 Kultūros ministerijoje, 1964-1980 m. LDM. Akvarele nuliejo
peizažų (Kuršių marios 1979, Nidos kopos 1986 m. , natiurmortų (Saulėgrąžos 1997 m. ,
portretų (Moteris su skrybėle 1996, Žydrė 1997 m. . Sukūrė piešinių (daugiausia portretų:
Aktorė Eugenija Pleškytė 1970, Autoportretas 1997 m. . Kūriniams būdinga lyriškumas,
skaidrus koloritas. Nuo 1957 dalyvauja parodose, surengė individualių parodų. A kūrinių
turi Lietuvos, Latvijos (Rygos) muziejai. Danutė Zm'ienė
Abramavičius Vladas 1909 m. gegužės 9 d. Naujadvaris (Trakų apskritis) - 1965 m.
lapkričio 16 d. Vilnius, kultūros istorikas, bibliografas, vertėjas. 1934 baigė Varšuvos
aukštesniąją žurnalistų mokyklą, 1951 -VU (istoriją), jame dėstė. 1935 išleido į lenkų
kalba savo išverstų lietuvių rašytojų kūrinių rink. Naujausios lietuvių poezijos rinkinys
(Wybor najnow-szej poezji litewskiej), 1939 lenkams - lietuvių kalba vadovėlį. Iki 1939
dirbo dienraščių Kurier Mtenski, 1939-40 Ga
K. V. Abramavičius. Saulėta Baltija (1986 m.
zeta Codzienna redraugijose, 1940-41 - Eltos Vilniaus skyriuje. 1940 Vilniaus radiofone
vedė lietuvių kalba pamokas. 1945-65 Lietuvos mokslų akademijos Centr. bibliotekos
Rankraščių sk. vedėjas. Nagrinėjo lenkų, rusų, ukr. rašytojų ryšius su Lietuva, Vilniumi,
Vilniaus senovės spaustuvių veiklą. Parašė studiją Archyvų organizacija ikirevoliucinėje
Rusijoje (1959 m. , biografinių apybraižų: Valerijonas Vrublevskis (1958 m. , Tadas
Vrublevskis (1960 m. , Tarasas Ševčenka ir Vilnius (1964 m. , istorinių tyrimų (Raštija ir
knyga Lietuvoje l Pišmiennictwo i ksiąika na Litwie 1957 m. , bibliografijos veikalų.
Vytautas Alseika
Abramcevo būrelis (Ahramcevskij kružok), rusų dailininkų susivienijimas. Veikė XIX a.
pab. Abramcevo dvare (prie Maskvos; dvaras priklausė mecenatui S. Mamontovui). A
nariai: M. Antokolskis, kalba Korovinas, L Levitanas, M. Nesterovas, V. Polenovas, I.
Repinas, V. Vasnecovas ir kt. Jie siekė atgaivinti bizantiškąjį, sukurti nac. stilių. Buvo
režisuojami mėgėjų spektakliai, kuriamos dekoracijos, kostiumai, tapoma (čia V. Serovas
1887 nutapė Mergaitę su persikais); V. Vasnecovas pastatė (1881 m. neorusiškojo stiliaus
cerkvę, keramikos dirbinius kūrė S. Čechoninas, M. Vrubelis. Kūriniai ir dirbiniai
daugiausia neorusiškojo stiliaus su moderno bruožais. Buvo plėtojami rusų liaudies
amatai. XX a. pab. medžio drožybos tradicijas tęsia Abramcevo -Kudrino medžio
drožėjai. Ramutė Rachlevičiūtė
Abramov Fiodor (Fiodoras Abramovas) 1920 m. vasario 29 d. Verkola (Archangelsko
sritis - 1983 m. gegužės 14 d. Sankt Peterburgas, rusų rašytojas. Parašė real. romanų
trilogiją Broliai ir seserys (Bral'ja i sjostry 1958, lietuvių 1982 m. , Dvi žiemos ir trys
vasaros (Dve zimy i iri lėta 1968, lietuvių 1971 m. , Keliai ir kryžkelės (Putipereput'ja
1973, lietuvių 1983 m. , rom. Namas (Dom 1978, lietuvių 1983 m. , apysakų (Pelagėja
1969, Mediniai žirgai l Derevjannye koni \970,Alka 1972, visos lietuvių 1987 m. ,
apsakymų. Kūrinių siužetinis pagrindas - Šiaurės Rusijos kaimo kasdienybė, dramatiški
žmonių tarpusavio santykiai. A tikroviškai pavaizdavo kolūkinės sistemos nuskurdintą,
tradicinių moralinių vertybių netekusį kaimą, reiškė tikėjimą valstiečio sieloje slypinčiu
gėriu. Galina Michailova
Abramovič Dmitrij (Dmitrijus Abramovičius) 1873 m. liepos 26 d. Huleviči (Voluinės
gubernija, Ukraina) - 1955 m. kovo 4 d. Vilnius, rusų filologas. 1897 baigęs Peterburgo
dvasinę akademiją, iki 1909 m. joje dėstė; profesorius (1902 m. . Vėliau dirbo įvairiose
Rusijos mokslo įstaigose ir aukštosiose mokyklose. Nuo 1945 dėstė VU, 1945-49 Rusų
literatūros katedros vedėjas; profesorius (1952 m. . Tyrinėjo senąją rankraštinę (iki XV
a. ) rusų ir ukr. literatūrą, senovės slavų kalbą. Išleido monografiją apie Kijevo Pečorų
lauros pateriką (Iss/edovanie o Kievo -Pečerskom paterike, kak istoriko -literatumom
pamjatnike 1902 m. . Sudarė rankraščių rinkinių aprašų. Parengė pirmąjį M. Lermontovo
raštų rinkinį (5 t. 1910-13 m. , paskelbė straipsnių apie rusų rašytojus. Lilija Sudavičienė
Abramovič Marina (Marina Abramovič) 1946 m. lapkričio 30 d. Belgradas, serbų kilmės
dailininkė. Studijavo dailiųjų menų akademijose Belgrade (1965-1970 m. ir Zagrebe
(1970-1972 m. . 1973-1975 m. dėstė Novi Sado dailiųjų menų akademijoje. 1990-1992 m.
Berlyno, Paryžiaus, Hamburgo dailės akademijų vizituojanti profesorė. Gyvena
Amsterdame, Berlyne. Kuria objektus, videomeną, instaliacijas, išgarsėjo performansais
(1976-1988 m. kūrė su Ulay, tikr. U. Laysiepen; serija Ritmas 1973-74, Pasikeitimas
vaidmenimis 1975, Komunistinis kūnas - kapitalistinis kūnas 1979, Naktį per jūrą 1981-
86, Didžiosios sienos kelionė 1988 m. . Jiems būdinga neryški riba tarp meno ir
gyvenimo, dailininko ir žiūrovo interakcija, pavojingos kūno žalojimo situacijos.
Remdamasi savo biografija, polit. aktualijomis, Rytų filosofija A gilinasi į ribinių fizinių
galimybių ir proto būsenos sąsajas. Alfonsas Andriuškevičius
AbramoVicz Andrzej (Andžejus Abramovičius)
1926 m. sausio 14 d. Liublinas, lenkų archeologas ir istorikas. Dr. (1967 m. , profesorius
(1982 m. . 1949-55 dirbo Lodzės archeologijos muziejuje, nuo 1955 - Lenkijos mokslų
akademijos Materialinės kultūros istorijos institute (dab. Archeologijos ir etnologijos
institutas). Svarb. tyrinėjimų sritis - Lenkijos archeologijos mokslo ir senovės meno
istorija. Lietuvoje dirbusių (rašiusių lenkiškai) archeologų E. ir kalba Tiškevičių, t.p. A.
H. Kirkoro, V. Sirokomlės bei istorikų M. Strijkovskio, J. Lelevelio, T. Narbuto moksl.
palikimą nagrinėja kaip bendrą lenkų ir lietuvių įnašą į mokslo raidą. Aprašė Laikinosios
archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus (Vilniuje) istoriją ir nurodė jų tarptautine
reikšmę. Svarbiausi veikalai: Archeologijos amžius (Wiek archeologii 1967 m. , 7d-linti ir
artimi (Dalecy i bliscy 1974 m. , Ūmos ir perkūno strėlės (Urny i ceraunie 1979 m. ,
Lenkijos archeologijos istorija XIX - XX a. (Historia archeologii Polski XIX-XXw.w.
1991 m. . Aleksiejus Luchtanas
Abramowicz Ludwik (Liudvikas Abramovičius) 1879 m. liepos 5 d. Maskva - 1939 m.
kovo 9 d. Vilnius, lenkų žurnalistas, kultūros istorikas. Studijavo gamtos mokslus
Charkove, istoriją - Krokuvos universitete. Nuo 1905 m. bendradarbiavo lenkų spaudoje,
1906 m. persikėlė į Vilnių. Su kitais įsteigė laikraštį Przegląd Wilenski (redagavo 1911-15
ir 1921-38 m. . Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Varšuvoje. 1919 grįžo į Vilnių.
1925-39 Vrublevskių bibliotekos moksl. pagalbos komiteto pirmininkas. Jai dovanojo
savo surinktą XVI- XVIII a. retų spaudinių ir paveikslų rinkinį. Išleido Vilniaus
spaustuvių 4 amžių istoriją (Cztery wieki drukarstwa w Wilnie 1925 m. . Liko A
bibliografinės medžiagos apie LDK ir Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metais rankraščiai.
Domas Šniukas
Abramson Abraham (Abrahamas Abramsonas) 1754 Potsdam - 1811, Prūsijos medalių
kūrėjas. Sukūrė žymių asmenų ir svarbių įvykių atminimo medalių: A. H. Radvilos ir
Liudvikos Frederikos vedybų (1796 m. , filos. I. Kanto (1804 m. , Rusijos caro
Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Vilhelmo III susitikimo 1802 Klaipėdoje, 1807 m.
Tilžės taikos. Vincas Ruzas
Abraomas (hebr. 'aberaham - išaukštintas tėvas, žmonių tėvas), Biblijos personažas,
vienas žydų patriarchų, žydų giminės pradininkas. Teracho sūnus. Kilęs iš pietų
Chaldėjos, Ūro miesto; gyveno Kanaano žemėje, bėgo į Egiptą, vėliau grįžo į Kanaaną.
Turėjo du brolius - Araną ir Nachorą, vedė Arano dukterį Sarą, su kuria turėjo sūnų
Izaoką. Vergė egiptietė Hagara jam pagimdė sūnų Izmaelį. A - pamaldumo, visiško
paklusnumo Dievui pavyzdys. Dievas, norėdamas išbandyti A tikėjimą, liepė jam
paaukoti savo sūnų Izaoką. A nesvyruodamas pakluso ir rengėsi tai padaryti, tačiau Dievo
siųstas angelas jį sulaikė. A minimas Pr 12,8-25,10. Korane A (Ibrahimas) laikomas arabų
protėviu, vienu Mahometo pirmtakų.
Abraomas. Kilimo Izaoko aukojimas fragmentas (1156-90, Halberstadto katedra)
Abraomo medis f skaistminys.
abrazija (lot. abrasio - nugrandymas): 1. Jūros, ežero bangų ar tekančio vandens ardomoji
veikla krante, priekrantėje. Smarkiausia giliose stačiose jūrų ir ežerų pakrantėse. Dėl
nuolatinės bangų veiklos stačiame šlaite susidaro abrazinė niša (pav., 7 m. , o virš jos
status skardis (klifas, 2 m. . Nuo klifo krintančios uolienos sukuria abrazinį paplūdimį
(benčą, 3 m. . Bangos smulkina benčo nuogulas plaudamos jas į vandens baseiną.
Priekrantė seklėja ir susiformuoja atabradas (4 m. , kuris į vandens baseino dugną
leidžiasi stačia atSlaja (5 m. . Ilgainiui tarp povandeninės atšlajos ir klifo susidaro plati
abrazinė terasa. Algimantas Česnulevičius 2 (med.). Ginekologinė operacija - gimdos
gleivinės išgrandymas. Būna gydomoji ir diagnostinė. A atliekama kiurete (instrumentu,
panašiu į aštrų šaukštelį) sukėlus bendrąją arba vietinę nejautrą. Uždaras gimdos kaklelis
praplečiamas plėtikliais. Gydomoji A daroma po persileidimo (kartais ir po gimdymo),
kai gausiai kraujuoja iš gimdos, vaisiaus audiniams, placentos likučiams ar patologiškai
pakitusiai gimdos gleivinei pašalinti. Diagnostinė A daroma, kai norima nustatyti
mėnesinių ciklo sutrikimo priežastį arba kai įtariamas gimdos vėžys. Po A mikroskopiškai
tiriamos gimdos gleivinės išgrandos. Tai padeda diagnozuoti ligą ir skirti gydymą. Vienas
nėštumo dirbtinio nutraukimo būdų. Mindaugas Šilkūnas
abrazyvai (prancūzų abrasif< lot. abrasio), abrazyvinės medžiagos, kietos kristalinės
smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo nemetalinės medžiagos. Tinka metalų ir jų lydinių,
mineralų, medienos, stiklo ir kt. medžiagų gaminiams mechaniškai apdirbti (trinti),
daugiausia jų paviršiui dailinti. Būna gamtiniai, arba natūralieji (deimantas, granatai,
kvarcas, korundas, feldšpatai), ir dirbtiniai (elektrokorundas, karborundas, boro karbidas,
borazonas, dirbtinis deimantas, elboras) A. Pagal grūdelių stambumą A skirstomi į
šlifavimo grūdelius (160-2500 um), miltelius (40-160 um) ir smulkiuosius miltelius (3-40
Įim). Kuo grūdeliai smulkesni, tuo glotniau apdirbamas gaminių paviršius, kuo jie
stambesni - tuo našiau apdirbama. Pramonėje nuo XIX a. pab. daugiausia naudojama
dirbtiniai A, kurie yra kietesni, stipresni, dėl to ne taip greitai susitrina. Jie gaminami
elektros krosnyse 2000-2500 °C temperatūroje kaitinant ar lydant boksitus, kvarco smėlį
su anglimi, boro oksidą su koksu. Pradedama gaminti dirbtinius A iš nelabai lydžių
pereinamųjų metalų (boridų ir karbidų), kurių grūdeliai, be kietumo, stiprio, laidumo
šilumai, yra ir plastiški. Iš abrazyvinių šlifavimo grūdelių gaminami f abrazyviniai
įrankiai, o abrazyviniais ir smulkiaisiais milteliais poliruojamos mašinų detalės. Labai
glotniai paviršius apdirbamas minkštomis A pastomis, kuriose būna 70-80%
dichromotrioksido. Gamtiniai A naudoti jau senovėje.
abrazyviniai įrankiai naudojami metalui, odai, stiklui, medienai, akmeniui ir kt.
medžiagoms mechaniškai apdoroti. Daugiausia jais dailinami paviršiai bei galandami
įrankiai. Būna standieji (šlifavimo diskai, galvutės, segmentai, strypeliai, galąstuvai;) ir
lankstieji (abrazyvinės juostos, diskai). Standieji A gaminami iš abrazyvinių grūdelių (f
abrazyvai); į juos pridedama klijinių (dekstrino ar tirpiojo stiklo) bei rišamųjų (keramikos,
bakelito, vulkanito, metalų) medžiagų. Jais nuimamas sluoksnis, kurio storis nuo
mikrometro dalies iki kelių milimetrų. Abrazyvinių šlifavimo diskų apskritiminiai greičiai
paprastai 25-80 m/s (kartais iki 100 m/s). Standžiųjų A dirbant nutrupėjusius abrazyvinius
grūdelius pakeičia giliau esantys. Galandami deimantiniais arba deimanto pakaitalų - kie -
1ydinių - ir plieno diskais, strypeliais, ritinėliais ir kt. Lankstieji A gaminami
konvejeriniais pusautomačiais, daugiausia elektrostatiniame lauke klijuojant abrazyvinius
grūdelius klijais arba sintetiniu laku prie plastiko, gumos, audeklo ar popieriaus. Plinta ir
sparčiojo bei fasoninio šlifavimo bei valcuotųjų gaminių valymo diskai. Tokie A tinka
storam metalo sluoksniui šalinti, labai tiksliam ir glotniam gaminio paviršiui gauti.

abrazyvinis apdirbimas, mech. dailinimas f abrazyvais ir f abrazyviniais įrankiais.

Apdirbamąją medžiagą pjauna daug įvairiai išsidėsčiusių abrazyvinių grūdelių. Pjovimo
gylis ir greitis priklauso nuo apdirbamosios medžiagos, abrazyvinių grūdelių savybių bei
įrankio formos. Šiuo būdu daugiausia dailinami detalių paviršiai (šlifuojami,
honinguojami, pritrinami, poliruojami) ar galandami kai kurie pjovimo įrankiai.
de Abreu Casimiro Jose Marquės (Kazimiras Žozė Markesas de Abrėu) 1839 m.
balandžio 4 d. Barra de Sao Joao (Rio de Žaneiro valstija) - 1860 m. spalio 18 d. Nova
Friburgo (Rio de Žaneiro valstija), braz. poetas. 1853 išvyko mokytis į Lisaboną. Čia
išleido pirmąjį eilėraščių rink. Tremties dainos (Canęoes do exilio 1854 m. ir istorinę
dramą apie XVI a. port. poetą L. V. de Camoesą (Camdes e o Jau 1856 m. . 1857 grįžo į
Braziliją. 1855-58 eilėraščius publikavo rink. Pavasariai (Aš primaveras 1859 m. .
Poezijoje vyrauja idealizuoti vaikystės vaizdai, gimtinės gamtos grožio, šeimos ir tėvynės
ilgesio motyvai. Gvidonas Bankus
de Abreu Joao Capistrano (Žoaunas Kapistranas de Abreu) 1853 m. spalio 23 d.
Maranguape - 1927 m. rugpjūčio 13 d. Rio de Žaneiras, braz. istorikas. Brazilijos istorijos
ir geografijos instituto narys (1887 m. . 1884-1899 m. Petro II kolegijos Rio de Žaneire
profesorius. Tyrinėjo Brazilijos atradimo ir kolonizavimo istoriją, vietinių gyventojų
kultūros įtaką užkariautojams. Svarb. darbas Kolonijinės istorijos skyriai (Capitulos de
Historia Colonial 1907 m. .
abreviatūra f santrumpa.
Abrham Josef (Josefas Abrhamas) 1939 m. gruodžio 14 d. Zlin, čekų aktorius. Čekų kino
Naujosios bangos atstovas. Baigęs muzikos akademiją Prahoje vaidino įv. teatruose, TV
filmuose. 1961 debiutavo vaidybiniame filme Kai neužtenka alibi (rež. V. Cechas).
Vaidino kino filmuose: Didelis kelias (rež. J. Ozerovas), Ešelonas iš rojaus (abu 1963, rež.
Z. Brynychas), Riksmas (1964, rež. J. Jirešas), Kasdieninė drąsa (1965, rež. E. Schormas),
Marekai, paduokite man plunksną (1976, rež. O. Lipsky).
abrikosas (Armeniaca), erškėtinių (Rosaceae) šeimos medžių ir krūmų gentis. 10 rūšių
(Lietuvoje 3 m. . Didž. ūk. reikšmę turi paprastasis A (A. vulgarls). Iš jo kilo dauguma A
veislių. Auginami Šiaurės Indijoje, Irane, Kinijoje, Šiaurės ir P. Afrikoje, P. Europoje,
Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Vid. Azijoje, Užkaukazėje; mėgėjų - Baltarusijoje,
Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Užauga iki 7 m aukščio. Lapai apskriti arba kiaušiniški su
smailia viršūne. Žiedai balti arba rausvi, pavieniai. Vaisiai ovalūs, geltoni su raudonyme,
mėsingi kaulavaisiai. Turi iki 20% angliavandenių, iki 28 mg% vitamino C, iki 28 mg%
karotino, iki 1,27% pektinų; sėklose yra 29-58% riebalų. Valgomi švieži, konservuoti.
Geriausiai auga saulėtose vietose, lengvame, kalkingame, laidžiame vandeniui
dirvožemyje. Palankiomis sąlygomis derlius 8-12 t/ha. Dauginami skiepijimu į abrikoso
(rečiau į kaukazinės slyvos) sėjinukus, sėklomis (geriau prisitaiko prie sąlygų). Paskiepyti
dera po 3, sėjinukai - po 4 metų. Mandžiūrinis A (A. mandshurica) savaime auga Tol.
Rytuose. Aukštis 15-20 m. Vaisiai apvalūs. Minkštimas rūgštus arba kartus, beveik
nevalgomas. Yra sukultūrintų. Sibirinis A (A. sibirica) savaime auga Sibire, Mongolijoje.
Krūmas arba medelis iki 2,5 m. Vaisiai pūkuoti. Minkštimas sausokas, karčiai rūgštus,
nevalgomas. Nuo 1962 Lietuvoje daugiausia auginami P. Upyčio, A. Urbono bei V.
Paukštės aklimatizuoti paprastojo A hibridai. Daugelis aklimatizuotų A hibridų atsparūs
šalčiui (iki -30 °C). Stasys Švitinąs
Abrikosov Andrėj (Andrejus Abrikosovas) 1906 m. lapkričio 14 d. - 1973 1020, rusų
aktorius. 1931-37 vaidino Maskvos realistiniame, nuo 1938 Vachtangovo teatre. Vaidino
režisierių O. Preobraženskajos (Tykusis Donas 1931, Priešų keliai 1935, Steponas
Razinas 1939 m. , F. Ermlerio ir S. Jutkevičiaus (Pasitiktinis 1932 m. , S. Eizenšteino
(Aleksandras Neviškis 1938, Ivanas Rūstusis, 1 serijos, 1945 m. , A. Ptuško (Uja
Muromietis 1956 m. filmuose.
abrisas (vok. Abriss - kontūras, brėžinys, planas): l (geod.). Vietovės scheminis planas
(brėžinys) su horizontaliųjų geod. matavimų duomenimis. Braižomas lauke pieštuku.
Abrise žymimi arti esantys teodolitinių matavimų taškai bei kraštinės, vietovės kontūrai ir
objektai, įrašomi matavimų rezultatai, pavadinimai, kai kada nurodomi ir aukščių
duomenys. A naudojamasi sudarant tikslius žemėlapius.
2 (poligr.). Objekto kontūrinis vaizdas arba piešinio atskirų spalvinių ir toninių plotelių
apybrėžos ant permatomos medžiagos - kalkės, pliuro (permatomo popieriaus, padengto
klijais), želatinos plėvelės. Naudojamas spaudai ruošiamam piešiniui perkelti ant
litografinio akmens, cinko, aliuminio plokštės. Braižoma tušu arba litografiniu pieštuku.
3 (archit.). Iš akies darytas scheminis pastato projekcijų piešinys. Jame pažymimi
matmenys tiksliam brėžiniui daryti.
abrogacija (lot. abrogatio), pasenusio jstatymo panaikinimas.
Abromaitis Petras 1854 m. lapkričio 26 d. Šalčininkai - 1911 m. vasario 17 d. Shenandoah
(Pensilvanijos valstija), kunigas. Baigęs Seinų kunigų seminariją dirbo vikaru Punske.
1887 emigravo į JAV. Kunigavo Harletone, Mahanoy City, Shenandoah. Rūpinosi
lietuvių parapijų steigimu. Su kitais 1894-1896 m. leido laikraštį Garsas Amerikos
lietuvių, įkūrė Lietuvių katalikų spaudos bendriją. Finansiškai rėmė JAV lietuvių kultūros
veiklą.
Abromiškės, kaimas Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, prie Vilniaus -Kauno plento. 408
gyv. (2001 m. . Sanatorija. Abromiškių dvaras ( XVII a. ), Sabališkių koplyčia ( XIX a. l
pusė). 1923 buvo 187, 1959 - 289, 1970 - 400, 1979 -411,1989-387 gyv.
Abrūcų Apeninai (Appennino Abruzzi), kalnai Italijoje; aukščiausia ir plačiausia Apeninų
dalis, tarp Tronto ir Sangro upių. Ilgis daugiau, kaip 100 km. Didžiausi masyvai: Gran
Sasso (su aukščiausia Apeninų kalnų viršūne - Corno Grande, 2914 m) ir La Maiella
(Amaro kalba, 2795 m). Kalnai susidarę iš mezozojaus klinčių. Būdinga karstas. Šlaitai
statūs, suskaidyti gilių tarpeklių. Yra ledyninių reljefo formų. Ledynas. Nacionalinis
parkas (292 km2 m. . Turizmas. Žiemos sportas.
„Abrūsas", „Prūsas", lietuvių liaudies ratelis. muzikos metras 2/4. Sudaro dvi muzikos
dalys, antroji greitesnė. Ratuojama mišriai arba tik vienų moterų. Ratuojant dainuojama.
Šokama įvairiai: vienur sukamas ratas, po to pinamas žilvitis arba grandinėlė; kitur
sudaromi du koncentriniai ratai arba šokėjai sustoja eilėmis vieni priešais kitus ir
vaikščioja kaip Audėjėlėje. Dažnai šokamas ir kaip Blezdingėlė. Manoma, kad A pradėtas
šokti XX a. pradžioje. Jis buvo paplitęs Lietuvos vakaruose, šiaurėje ir viduryje. 1956 J.
Danys (choreogr.) ir J. Lechavičius (muzikos) pagal A sukūrė sceninį šokį su
rankšluosčiais -Abrūsėlį. Kazys Poškaitis
AbrūliS Adulfas 1951 m. lapkričio 15 d. Papieviai (Plungės rj.), chemikas. habilituotas
daktaras (fiziniai m., 1999 m. . 1974 baigęs VU, dirba jame; profesorius (1999 m. .
Svarbiausi darbai (iki 1988 m. iš spektrofotometrinės ir jonometrinės analizės. Nuo 1991
darbų sritis - kietojo kūno chemija: aukštatemperatūrių superlaidininkų sintezė, oksidų
plonų sluoksnių sintezė iš metalų org. junginių garų fazės. 1993 sukūrė oksidų sluoksnių
ir daugiasluoksnių monostruktūrų sintezės technologiją. Parašė mokymo priemonių:
Neorganinė chemija (su M. Finkelšteinaite, 2 d. 1990 m. . Neorganinės chemijos
laboratoriniai'darbai (su S. Armaliu ir vakarų daujočiu, 1997 m. , Pereinamųjų elementų
organometa/iniai junginiai (1999 m. .
Abruzzo (Abrucai), Abruzzi, sritis Italijos viduryje, prie Adrijos jūros. Plotas 10 795 km2.
Apima 4 provincijas: L'Aquilos, Chieti, Pescaros ir Teramo. 1,29 mln. gyv. (2001 m. .
Centras - L'Aquila (70 000 gyv., 2001 m. ; Didžiausias miestas - Pescara (115 500 gyv.,
2001 m. . Didesniąją srities dalį užima TAbrucų Apeninai. Rytuose - siaura Adrijos
pajūrio lyguma. Klimatas mediteraninis (pajūryje -sausas ir karštas, kalnuose - vėsus).
Kalnų upės (ypač Veramas) turi daug hidroenergijos. Pescaros, Sangro, Vibratos, Trigno
upių slėniuose daug derlingų dirvožemių. 40% A teritorijos - miškai ir krūmai. Abrucų
nacionaliniame parke (292 km2; srities p. dalyje) saugomi kalnų ožiai, vilkai, lokiai,
ereliai.
Gaunamos gamtinės dujos. Maisto (vyno, cukraus, tabako, aliejaus), elektrotechnikos,
elektronikos, cemento, stiklo, tekstilės, chemijos pramonė, automobilių ir jų dalių
gamyba. Pramonės įmonės daugiausia mažos. 55% A teritorijos - žemės ūkio naudmenos.
Auginama javai, bulvės, cukriniai runkeliai, vynmedžiai, vaismedžiai, alyvmedžiai,
daržovės. Veisiama naminiai paukščiai, avys, galvijai. Žvejyba. Kurortai: Giulianova,
Francavilla, Vasto. Kalnuose - žiemos sportas. Petras Lingė, Džiugas Pagojus ISTORIJA.
Dėl kalnuoto reljefo ilgą laiką buvo nuošalus ir atsilikęs regionas. Iki romėnų
kolonizacijos ( IV a. p.m.e.) gyveno samnitų konfederacijos gentys (ekvai, maršai,
vestinai, pelignai ir frentanai). 91-88 p.m.e. A pasipriešino Italikų lygai. Nuo 572
langobardiškos Spoleto kunigaikštystės dalis, kurioje 843 įsteigta Marsijos grafystė.
Provanso kunigaikščiui Hugui Arliečiui tapus Italijos karaliumi (926 m. padalyta frankų ir
burgundų baronams. Nuo XII a. vidurio normandiškosios Sicilijos karalystės Celano ir
Albos grafysčių dalis, vienas popiežių kovos su Hohenštaufenais centrų. 1240 paskelbus
Apmtijaiis teisyną (Justiciarius Aprutii) tapo atskira sritimi. Nuo 1282 Neapolio
karalystės dalis, padalyta į Tolimąjį A I, Tolimąjį AII, Artimąjį A ir Molise; dažnų
sukilimų centras. Nuo 1860 suvienytos Italijos karalystės dalis. 1965 nuo A atskirta
Molisės sritis.
Absalomas (Absalom), Abšalomas XI a. p.m.e. pab. - 1O a. p.m.e. Palestina, Izraelio ir
Judėjos karaliaus Dovydo 3 sūnus. Sukilęs užėmė tėvo sostą. Persekiodamas bėgantį
Dovydą A pralaimėjo mūšį Efraimo miške ir buvo karvedžio Joabo nužudytas. Minimas 2
Sam.
Absalon (Absalonas) apie - 128 Fjenneslev prie Soro - 1201 m. kovo 21 d. Soro,
Danijosbažn. ir polit. veikėjas. Karaliaus Valdemaro Didžiojo bendražygis. 1158-1177 m.
Roskilde's vyskupas, nuo 1177 Lundo arkivyskupas. Slotsholmeno saloje prie Zundo sąs.
1167 pastatydino tvirtovę (Kopenhagos miesto pradžia). Aktyviai platino krikščionybę v.
slavų žemėse. 1169 dalyvavo Valdemaro Didžiojo žygyje; buvo sugriauta didžiausia
pagoniška šventykla Arkona (Rūgeno s.). 1184 jūrų mūšyje ties Stralsundu įveikė
Pomeranijos kunigaikštystį Boguslavą I ir privertė Pomeraniją ir Meklenburgą pripažinti
Danijos siuzerenitetą. A nuopelnai krikščionybei ir Danijos valstybei išaukštinti Sakso
Gramatiko kronikoje Danų darbai (Gesta Danorum apie 1200 m. . Artūras Mickevičius
absansas (prancūzų ahsence - išnykimas, nebuvimas), piknolepsinis absansas, mažasis
epilepsijos priepuolis. Epilepsijos židinys yra smegenų kamieno retikuliniame darinyje.
Susergama paprastai tik kūdikystėje ar vaikystėje. A trunka 5-15 s (retai iki 45 s). Ligonis
lyg atitrūksta nuo aplinkos, netenka sąmonės: staiga nustoja dirbęs darbą, kalbėjęs,
nereaguoja į kitų kalbą. Kartais priepuolio metu būna traukulių, ligonis laižosi, žiovauja,
čepsi. Atsigavęs toliau dirba pradėtą darbą, rašo, kalba. Pats ligonis priepuolio dažniausiai
nepamena. Sigitas Ryliškis
Absarokos kaina! (Absaroka Range) yra JAV, Montanos valstijos pietuose ir Vajomingo
valstijos Šiaurės rytuose; Uolinių kalnų Šiaurės dalis. Ištįsę 270 km iš Šiaurės vakarų į
pietryčius Aukšč. viršūnė -Francs Peakas (4008 m). Yra asbesto, talko, korundo, urano
rūdų telkinių. Dalis A įeina į Ycllowstone'o nac. parką.
abscesas (lot. abscessus - votis, skaudulys) T pūlinys.
abscisė (lot. abscissus - atplėštas, atskirtas), viena Descartes'o koordinačių ( TDescartes'o
koordinačių sistema). Dažniausiai žymima raide x.
absenteizmas (lot. absens, kilm. absentis - nesantis, nedalyvaujantis), vengimas dalyvauti
valstybinės valdžios organų rinkimuose.
absenteizmas, absentizmas, žemėvaldos forma, kai žemės ir į ją įdėto kapitalo savininkas
(absenteris) nedalyvaudamas gamyboje gauna pajamas rentos arba pelno pavidalu.
Gamybą tvarko samdomas valdytojas arba nuomininkas. A atsirado verg. (romėnų f
latifimdijos) bei feod. laikais.
Absil Jean (Žanas Absllis) 1893 m. spalio 23 d. Bonsencours - 1974 m. vasario 2 d.
Briuselis, Belgijos kompozitorius. Belgijos mokslų, literatūros ir meno akademijos narys
(1955 m. . Baigė Briuselio konservatoriją. 1922-58 dėstė Eterbeeko (Briuselio
priemiestis) muzikos akademijoje, 1931-59 ir Briuselio konservatorijoje; profesorius
(1936 m. . Sukūrė radijo operų, 3 operas, iš jų -Jūros balsai (Les voix de lamer 1951 m. ,
3baletus,5 simfonijas,simf. poemas Tentažilio mirtis (La mort de Tintagiles, pagal M.
Maeterlincką, 1926 m. ir Žana d'Ark (1945 m. , kt. simf, kūrinių, koncertų, rapsodijų,
kantatų, 10 jv. sudėties kvartetų, kūrinių fortepijonui, gitarai, saksofonui, chorų, romansų.
Kūryboje vyrauja kameriniai instr. žanrai, jai būdinga ekspresionistinės tendencijos, ritmo
ir dermių įvairovė, polifoniškumas. Adeodatas Taumgis
absoliučia? Integruojama funkcija. Jos absoliutusis didumas yra integruojamoji funkcija.
Jeigu / yra integruojama pagal Riemanną mačiame pagal Jordaną rt-matėseuklidinės
erdvės poaibyje £, tai jos absoliutusis didumas t.p. integruojamas pagal Riemanną tame
poaibyje, be to, teisinga nelygybė
\f -\\f\. Atvirkštinis
teiginys yra neteisingas. Funkcija / yra integruojama pagal Lebesgue'ą mačiame pagal
Lebesgue'ą n-matės euklidinės erdvės poaibyje £ tada ir tik tada, kai jos absoliutusis
didumas yra integruojamas tame poaibyje; tuo atveju teisinga minėtoji nelygybė.
Edvardas Misevičius
absoliučiai juodas kūnas t juodasis kūnas. absoliučioj! altitudė t absoliutusis aukštis.
absoliučioj! atsakomybė, T teisinės atsakomybės rūšis, pagrįsta sutartimi atlyginti
materialinius nuostolius nepriklausomai nuo asmens, padariusio žalą, kaltės.
absoliučioj! chronologija, kalbos reiškinių, procesų, pakitimų laiko (datos) nustatymas.
Išaiškinti, kada įvyko tam tikri kalbos pakitimai, padeda rašytinių šaltinių tyrimas, o
senesniais, raštijos nepaliudytais, laikais -kalbos duomenų lyginimas su istorijos bei
archeologijos duomenimis, gana pastovūs žodyno kitimo koeficientai (fglolochronologija)
ir kt. aplinkybės. A leidžia konstatuoti, kad r. baltų prokalbė suskilo -6- VII a. Vien
kalbotyros metodais išaiškinti kalbos kitimų A sunku. Istorinė kalbotyra labiausiai
stengiasi nustatyti kalbos kitimų vietą kitų reiškinių bei procesų eilėje, t.y. jų T santykinę
chronologiją-Vytautas Ambrazas
absoliučioj! idėja, svarbiausioji G. W. F. Hėgelio filosofijos sąvoka, reiškianti
aukščiausiąją tikrove, kurioje dinamiškai susietos bendrybė ir konkretybė, gamta ir
dvasia, substancija ir subjektas. Tai Dievo filos. atitikmuo. A turinys yra jos pačios savęs
pažinimo raida, vykstanti trimis pakopomis. Pirmoji pakopa - logikos, kai grynoji sąvoka
diferencijuojąs! nuo abstrakčios, turinio požiūriu skurdžiausios būties sąvokos, iki
konkrečios A sąvokos. Antroji pakopa - gamtos kaip kitabūtės vystymasis, kuriame dvasia
pamažu atpažįsta save gamtoje. Trečioji pakopa - dvasinis savęs atpažinimas mene,
religijoje ir filosofijoje. Tomas Sodeika
absoliučioj! klausa, gebėjimas nustatyti tikslų garso aukštį iš klausos, be lyginimo su
kitSis garsais. Dar t klausa.
absoliučioj! muzika pagrįsta tik jai būdingais dėsningumais, atsieta nuo bet kokių išorinių
nemuzikos ryšių ir asociacijų. 1Programinės muzikos priešybė. Tai daugiausia instr.
muzika, kurta prieš romantizmo epochą arba po jos. Vyrauja konstrukciniai bruožai (J. S.
Bacho Fugos menas, dalis dodekafoninės ar serijinės muzikos). A terminas atsirado XIX
a. pradžioje. A reikšmę ypač pabrėžė Austrijos muzikologas E. Hanslickas. 2 ( I a. A tyrė
vokiečių muzikologas C. Dahlhausas, parašęs kn. Absoliuftosios muzikos idėja (Die Idee
dcr absoluten Musik 1978 m. . Algirdas Ambrazas
absoliučidji tiesa, išsamus objekto pažinimas. Dar T tiesa.
absoliučidji vienetų sistema, fiz. dydžių matavimo sistema, sudaryta iš riboto skaičiaus
pagr. vienetų. Sistemos vienetai vadinami absoliučiaisiais. Pvz., fCGS vienetų sistemoje
yra 3 pagr. vienetai (centimetras, gramas, sekundė), tarptautinėje vienetų sistemoje (SI) -
7 (metras, kilogramas, sekundė, amperas, kelvinas, molis, kandela). Kiti sistemos vienetai
yra išvestiniai. Absoliučiosios vienetų sistemos terminą XIX a. 3 dešimtmetyje pasiūlė C.
F. Gaussas. Aleksandrus Loginovas
absoliutas (lot. absolutus - besąlyginis, užbaigtas), vokiečių idealistinėje filosofijoje
besąlygiška, nekintanti tikrovė, visko, kas egzistuoja, pamatas. 1. Kantas absoliučiais
vadino aukščiausius pažinimo ir dorovės principus. F. Schellingas A sąvoką vartojo
žymėti subjekto ir objekto, dvasios ir gamtos, idealybės ir realybės besąlygiško tapatumo
pagrindui. G. W. F. Hėgelis A nusakė kaip Dievo filos. atitikmenį (f absoliučioj! idėja) -
pasaulio istorijoje įsikūnijančią loginę būtinybę. A. Schopenhaueris A vadino
nesąmoninga valia. Tomas Sodeika
absoliutieji dydžiai, sočiai, ek. reiškinių ir procesų apimties išraiška įv. mato vienetais
(natūriniais, piniginiais, darbo). Mato vienetų parinkimas priklauso nuo apibūdinamo
reiškinio savybių ir tyrimo uždavinių. Pagal reiškinių apimties išraiškos pobūdį A būna
individualieji ir bendrieji. Individualieji (tam tikrų objektų) gaunami statistinio stebėjimo
metu, bendrieji - sumuojant ar kitaip apibendrinant individualiuosius ir atspindi visumų
apimtis. Pagal laiką A skirstomi į momentinius (atsargų tipo) ir intervalinius (srautų tipo).
Pvz., kurios nors dienos šalies gyventojų skaičius - momentinis, per metus šalyje
gimusiųjų - intervalinis A. Jonas Markdevičius
absoliutinės konstrukcijos, su kitomis sakinio dalimis nederinamų ir jų nevaldomų
linksnių junginiai su dalyvių (kai kuriose kalbose - ir su daiktavardžių bei būdvardžių)
formomis, atliekantys laiko, priežasties ir kt. prijungiamųjų sakinių šalutiniams dėmenims
artimas funkcijas. Senovėje A būta daugelyje ide. kalbų: senovės indų kalboje buvo
absoliutinis lokatyvas ir genityvas, senovės graikų kalboje - genityvas, lot. kalboje -
abliatyvas, baltų, slavų ir germ. kalbose - datyvas. Lietuvių ir latvių kalbos išlaikė
absoliutinį (arba savaiminį) naudininką, tik dalyvio forma šioje baltų kalbų konstrukcijoje
dabar jau sustabarėjusi, nelinksniuojama. Vytautas Ambrazas
absoliutinės teisės, subjektinės teisės, kurias atitinka neriboto skaičiaus asmenų pareigos.
A yra kai kurios turtinės teisės (pvz., nuosavybės teisė) ir visos asmeninės neturtinės
teisės (teisė į gyvybę, į laisve, garbe ir orumą, autorystės teisė ir kt.).
absoliutinė temperatūra t termodinaminė temperatūra.
absoliutiniai teisiniai santykiai Tasmeniniai neturtiniai santykiai.
absoliutinis nulis t termodinaminės temperatūros nulis.
absoliuti skurdo riba, dydis t skurdo lygiui išreikšti. Dažniausiai nustatoma vad.
minimalaus vartojimo reikmenų krepšelio metodu. Pagal jį sudaromas fiziol. ir sočiai,
poreikiams tenkinti būtiniausių prekių ir paslaugų sąrašas, įvertinama jų kainos ir kiekis.
A koreguojama kintant į krepšelį įtrauktų prekių ir paslaugų kainoms. Dar T santykinė
skurdo riba. Romas Lazutka
absoliutizmas (prancūzų absolutisme < lot. absolutus -besąlyginis, užbaigtas), monarchinė
valstybės valdymo forma; polit. režimas. Visa aukšč. valdžia priklauso monarchui
(imperatoriui, karaliui, carui). Įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžia maksimaliai
centralizuotos, sukoncentruotos vienose rankose. A remiasi kariuomene, policija bei
išplėstu biurokratiniu aparatu. Atsirado feodalizme privilegijuotųjų luomų (didikų ir
dvasininkijos) polit. galioms, bažnyčios įtakai mažinti. A pradėjo formuotis XV a. pab.-
XVI a. V. Europoje. Anglijoje labiausiai įsigalėjo Elžbietos I (1558-1603 m. ,
Prancūzijoje -Liudviko XIV (1643-1715 m. valdymo metais, vokiečių valstybėse XVII-
XVIII amžiuje. Rusijoje A (f vienvaldystė) formavosi nuo XVI a. 2 pusės iki XVIII a.
pradžios. A panaikintas Anglijoje XVII a. , Prancūzijoje XVIII a. pab. (po 1789-1794 m.
revoliucijos), Vokietijoje XIX a. vid., Rusijoje - 1917 Vasario revoliucijos. XVIII a. 2
pusėje daugelyje Europos šalių įsigalėjo T apšviestasis absoliutizmas. Lauras Bielinis
abSOliutusiS aukštis, absoliučioj! altitudė, bet kurio taško aukštis nuo lygio, sutampančio
su jūros vidutiniu vandens paviršiaus lygiu. Nustatomas niveliavimu. Iv. valstybėse A
skaičiuojamas nuo skirtingų jūros vidutinių vandens paviršiaus lygių. Lietuvoje priimta A
skaičiuoti nuoKronštato (Ko - 1ino s.) futštoko (matuoklės) nulinio brūkšnio, rodančio
Baltijos j. vidutinį vandens paviršiaus lygį ir pažymėto varinėje plokštelėje, kuri
įmontuota tilto per kanalą Kronštate atramoje.
absoliutūsis didumas, kiekybinė skaičiaus charakteristika. Realiojo teigiamojo skaičiaus ir
nulio A lygus pačiam skaičiui, realiojo neigiamojo skaičiaus - priešingam skaičiui.
Skaičiaus a A žymimas | a \, pvz., 131 = | -31 = 3, | O | = 0. Kompleksinio skaičiaus a + bi
A, arba jo modulis, lygus .14-3/1 == 1.
absoliutūsis konvergavimas, eilučių ir integralų konvergavimo rūšis. Skaičių eilutė a^
a2+...+ a„+... konverguoja absoliučiai, jei konverguoja eilutė, sudaryta iš jos narių
absoliučiujų didumų |a,| + a2 +...+ |aj +.... Absoliučiai konverguojančių eilučių savybės
analogiškos
baigtinių sumų savybėms: absoliučiai konverguojančios eilutės narius galima sukeisti
vietomis; nuo to jos suma nesikeičia ir gauta eilutė konverguoja absoliučiai. Absoliučiai
konverguojančias eilutes galima panariui sudėti. Analogiškai apibrėžiamas ir netiesioginių
integralų A:
jeigu konverguoja integralas J \f (x) \ dtį tai integralas J/ (x)d konverguoja absoliučiai.
Eilučių A sąvoką suformulavo A. Cauchy (1833 m. , L. Dirichlet (1837 m. , B. Riemannas
(1853 m. . Dar T reliatyvusis konvergavimas.
absoliutūsis maksimumas ir minimumas, globalusis maksimumas ir minimumas,
funkcijos/^) reikšmė / ( „), kai visi apibrėžimo srities taškai tenkina nelygybę / (A: ) >f (x)
O

(maksimumas) arba/Į ,,) </ ( ) (minimumas). funkcija gali neturėti absoliučioje

maksimumo (pvz.,y = x2 m. arba absoliučioje minimumo (pvz., y = -x2 m. , arba vieno ir kito
(pvz., y = '). Jei/ (j:0 m. yra absoliutūsis (globalusis) maksimumas, tai xa vadinamas
absoliučioje (globaliojo) maksimumo tašku, jeigu minimumas - absoliučiojo (globaliojo)
minimumo tašku. Vaclovas Čiočys
absoliutūsis pranašumas (ek.) įgyjamas tam tikros prekės gamyboje, kai šalis (regionas,
įmonė, individas) gali ją pagaminti naudodama mažiau tokių pačių išteklių (žemės, darbo,
kapitalo) negu kt. šalys (regionai, įmonės, individai). Jeigu šalis A prekę X pagamina per
10 darbo h, prekę Y - per 15, šalis B - atitinkamai per 30 ir 18 darbo h, tai šalis A abiejų
rūšių prekių gamyboje turi A. Šalis A stengsis specializuotis jas gaminti ir parduoti.
Tačiau ar tarpt, prekyba naudinga, lemia T lyginamasis pranašumas. Gražina Stanienė
absoliutūsis ryškis: 1. Šviesulio regimasis ryškis, kurį jis turėtų, jei būtų 10 pc (32,616
l.y.) nuotoliu nuo stebėtojo ir nebūtų T tarpžvaigždinės ekstinkcijos. Priklauso nuo šviesos
bangos ilgio. Saulės A žaliojoje spektro srityje Af = 4,79.
2. Saulės sistemos kūno (planetos, jos palydovo, asteroido ar kometos), esančio pilnaties
fazėje, regimasis ryškis, kurį jis turėtų, jei būtų l AU atstumu nuo Saulės ir nuo Žemės.
absolventas (lot. absolvens, kilm. absolventis - baigiantis), asmuo, baigęs specialiąją
vidurinę arba aukštąją mokyklą ir gavęs atitinkamą diplomą.
absorbcija (lot. absorptio - prarijimas, sugėrimas) (kalbot.): 1. Kalbos morfologinio
elemento susiliejimas su gretimu elementu. - 1eksinėms ide. kalboms būdinga
kamiengalių A - virtimas sudedamąja galūnės dalimi (plg. ide. vns. vard. uir-o -s, kur uir-
- žodžio kamienas, "-o - - kamiengalis, "-s - galūnė ( - 1eksija), ir lietuvių kalbos
atitikmenį vyras, kur galūnė -aš yra absorbavusi kamiengalį -a -< -o - ir pailgėjusi jo
sąskaita).
2. Tolimoji disimiliacija, kurios padarinys yra visiškas vieno garso išnykimas (žemaičių
naibūs < nabibus 'nebebus').
3. Bet koks negalinio garso ar skiemens išnykimas (vok. Vogei ['fo:gal] -> Į'foigl]
'paukštis', lot. regalis 'karališkas' -> ispanų real, lot. ąuinąuedecim 'penkiasdešimt' ->
ąuindecim, lietuvių tarmių išjų-)isū-). Aleksas Girdenis
48
absorbcija, sugertis: l (chem.). Vyksmas, kurio metu skystis visu tūriu sugeria dujines
medžiagas (garus). Skiriama fizikinė (susidaro tirpalas) ir cheminė (susidaro chem.
junginys) A. Fizikinė A yra grįžtamoji, todėl iš absorbento (sugeriančiosios medžiagos)
lengvai galima pašalinti ištirpusias dujas arba garus. Cheminė A yra negrįžtamoji, nes
sugeriamos medžiagos molekulės reaguoja su absorbento molekulėmis. Technikoje A
naudojama azoto, druskos ir sieros rūgščių gamyboje, kenksmingoms priemaišoms šalinti
iš pramoninių dujinių išmetalų, įvairioms dujinėms medžiagoms (angliavandeniliams)
perskirti. Absorbuojama Tabsorberiuose. Vilhelmas Skuminas 2 (fiz.). Šviesos, radijo,
garso bangų sugėrimas medžiagoje; f garso sugertis, T šviesos sugertis.
absorberis, absorbcijos įrenginys. Pagal tai, kokiu būdu dujos (absorbuojamoji medžiaga)
liečiasi su skysčiu (absorbentu), A būna paviršiniai (dujos leidžiamos virš stovinčio ar
lėtai tekančio skysčio), plėveliniai (dujos liečiasi su tekančio, pvz., per įkrovą, skysčio
plėvelėj, barbotuojamieji (dujos pasiskirsto skystyje burbuliukų ir srovelių pavidalu) ir
išpurškiamieji (skystis išpurškiamas dujų sraute). Dažniausiai naudojami įkrautiniai A -
metalinė ar keraminė kolona su horizontaliais tinkleliais, ant kurių sluoksniais sudėta
įkrova (koksas, keraminiai, metaliniai žiedai), didinanti dujų ir skysčio lietimosi paviršių.
Absorbuojamasis mišinys ir absorbentas juda priešpriešiais. A džiovinamas oras
(koncentruota sieros rūgštimi), tirpinamos dujos (tirpinant vandenilio chlorido dujas
vandenyje gaunama druskos rūgštis), perskiriami dujų mišiniai, dujos valomos nuo
kenksmingų priemaišų.
ABS plastikas, akrilnitrilo, butadieno ir stireno terpolimeras (pavadinimas iš jų pirmųjų
raidžiu). Neskaidrus (dažniausiai dažomas tamsiomis spalvomis), labai atsparus drėgmei,
tepalams, rūgštims ir šarmams, netirpsta org. tirpikliuose. Labai gerų mech. savybių
(kietesnis, atsparesnis kaitrai ir smūgiams negu polistirenas). Minkštėjimo temperatūra
90-105 °C, tankis 1050-1080 kg/m1, kietumas pagal Brinellį HB 90-150. Daugiausia
gaunamas emulsinės kopolimerizacijos būdu. Gaminiai iš A gaminami liejimo slegiant
arba ekstruzijos būdu. Iš A daromos didelių matmenų detalės (prietaisų skydai), telefono,
radijo aparatų, televizorių, elektron. prietaisų korpusai, sporto inventorius, baldai,
santechnikos įranga, naudojamas kaip kitų plastikų užpildas (padidina atsparumą
smūgiams, tokie plastikai lengviau perdirbami).
abstinencija (lot. abstinentia - susilaikymas): 1. Visiškas alkoholinių gėrimų nevartojimas
(blaivybė).
2. Lytinis susilaikymas (seksualinė A).
3. T Abstinencijos sindromas.
abstinencijos sindromas, abstinencija, sveikatos sutrikimas, atsirandantis asmenims,
priklausomiems nuo psichiką veikiančių medžiagų, nustojus vartoti arba sumažinus jų
vartojimą. A pasireiškia sergant T alkoholizmu, piktnaudžiaujant opiatais, raminamaisiais
vaistais (Tnarkomanija). Prieš A atsiradimą asmuo šiomis medžiagomis paprastai būna
piktnaudžiavęs nuolat ir ilgą laiką. Nutraukus pasireiškia stiprus noras vėl jas vartoti. A
požymiai: nerimas, baimė, dirglumas, nemiga, drebulys, tachikardija, nepastovus
kraujospūdis, pykinimas, prakaitavimas. Pavartojus įprastą medžiagą abstinencijos
požymiai laikinai išnyksta arba susilpnėja. Negydant A gali sutrikti sąmonė, atsirasti
traukuliai. Gydoma organizmo detoksikavimu. Kmilis Subata
abstinencijos teorija, susilaikymo teorija (ek.), aiškina, jog įmonės savininkų gaunamas
pelnas (palūkanos) yra atlyginimas už tai, kad jie susilaiko nuo kapitalo negamybinio
vartojimo. Pagal A ir darbininkams darbo užmokestis mokamas už tai, kad šie dirba,
užuot laisvai leidę laiką. A pagrįsta subjektyviuoju psichologiniu hedonizmo principu.
Teoriją suformulavo anglų ek. N. W. Senjoras, išplėtojo anglų filos. irek. J. S. Millis.
Lietuvoje A daugiausia propagavo LŽŪA profesorius F. Kemėšis. Valentinus Navickas
„Abstraction-Crėation" (Abslrakcija -kūryba),
tarptautinė dailininkų abstrakcionistų grupuotė. Veikė 1931-36 Paryžiuje. Iniciatoriai A.
Herbinas ir G. Vantongerloo. Priklausė -400 dailininkų: J. Arpas, W Baumeisteris, N.
Gabo, V. Kandinskis, F. Kupka, L. Lisickis, P. Mondrianas, A. Pevsneris, S. Taeuber ir
kt. A nariai buvo įv. pakraipų dailininkai, save laikę abstrakcionistais. Jiems nemažai
įtakos darė konstruktyvizmas, neoplasticizmas; kūryboje dėmesį skyrė meninei formai ir
koloritui. 1932-36 leido kasmetinį žurnalą Abstraction-Crėation, Art Non-Figuratif, 1933-
36 Paryžiuje rengė nuolatines modernaus meno (daugiausia savo narių kūrybos) parodas.
Kristina Miklaievičiūtė
abstrakcija (lot. ahstractio - atsaja), sąvokų sudarymo operacija, mintyse atsiejant kuriuo
nors požiūriu reikšmingus objektų požymius nuo nereikšmingų. Logikoje vadinama
abstrahavimu. Sąvokomis mąstomi esminiai ir bendrieji objektų požymiai, todėl nuo
neesminių ir atsitiktinių atsyjama. Šiame procese susidariusi sąvoka yra A. Pagr. rūšys:
tapatinamoji, arba apibendrinamoji A (atsiejimas nuo objektų nepanašių, besiskiriančių
požymių ir vienodų požymių išskyrimas); izoliuojamoji A (požymio atskyrimas nuo
objekto ir kitų objekto požymių); idealizacija (mąstymu sukūrimas objektų, kurių
negalima sukurti patyrimu). A rūšių pavyzdys: geom. figūros yra realioje tikrovėje
egzistuojančių figūrų ribinis, tobulas atvejis. Moksl. pažinimas neįmanomas be
idealizacijos. Naudojant idealizuotus objektus galima juos tiksliai apskaičiuoti ir
apskaičiavimus taikyti praktikoje, pvz., inžinerinėse konstrukcijose. Skiriami įvairūs A
lygmenys; aukščiausias lygmuo - abstrakcijų abstrakcijos. A principas logikoje grindžia T
apibrėžimą abstrakcija: išskyrus kokiu nors požiūriu lygių elementų aibę, bet kuris jos
elementas laikomas ir abstrakčiu turėtoju savybės, bendros visiems tos aibės elementams.
Nereglamentuotas A principo taikymas sukelia T paradoksus. Jų išvengiama apribojant A
principą, pertvarkant teorijos kalbą. Dalis šiuolaikinių mokslų kuria abstrakčias teorijas,
paskui jas interpretuoja. Romanas Plečkaitis
abstrakcionizmas (lot. abstractio - atitraukimas), abstrakčioji dailė, XX a. modernistinės
dailės kryptis. Abstrakcionistai savo kūryboje vengia ryšio su natūros formomis, siekia
reikštis grynai dailės priemonėmis; tai, JŲ požiūriu, progresyvu pasakojamosios,
vaizduojamosios praeities dailės atžvilgiu. A raiška svyruoja nuo natūros formų
supaprastinimo iki visiško jų atmetimo. A yra modernizmo viršūnė ta prasme, jog jis
maksimaliai išsivaduoja iš nespecifinės dailės kalbos (susijusios su pasakojimu apie ką
nors, t.y. ko nors vaizdavimu) elementų. Dalis abstrakcionistų (pvz., P. Mondrianas) savo
kūrybą laikė priemone susisiekti su anapusiniu pasauliu.
Kai kurie A bruožai (linijos, formos reikšmės akcentavimas) atsirado jau T simbolizme.
Dar daugiau prie A susiformavimo prisidėjo T kubizmas. A pradininku laikomas V.
Kandinskis, 19H) nuliejęs pirmąją visiškai abstrakčią akvarelę ir A principus išdėstęs
veikale Apie dvasingumą mene (Das Geistige in derKunst 1912 m. . A, turėjęs itin tvirtas
pozicijas XX a. l pusėje ir viduryje, buvo nevienalytis. Viena radikaliausių A atmainų yra
f suprematizmas, reiškęsis Rusijoje XX a. 2 dešimtmetyje, ir tneoplasticizmas, panašiu
metu plėtojesis Olandijoje. Ryškių abstrakčių kūrinių sukūrė prancūzų orfistai
(Torfizmas), italų futuristai (T futurizmas). Naują stiprų impulsą A 5 dešimtmetyje
suteikė T abstraktusis ekspresionizmas. Savita A atmaina, nors ir rėmėsi iš esmės kitokiais
idėjiniais principais, 7 dešimtmetyje tapo Topdailė bei kai kurių minimalistų (t
minimalizmas) kūryba. A tebegyvuoja iki šiol, bet jo konkrečios kryptys ne tokios
ryškios.
LIETUVOJE polinkio į abstraktumą esama kai kuriuose M. kalba Čiurlionio
paveiksluose. Tačiau A nei prieš Ilpasaul. karą, nei tuoj po jo (šiuo atveju lėmė ideologinė
reglamentacija) beveik nesireiškė. 6 dešimtmečio pab. vieni pirmųjų abstrakčių kūrinių
nutapė V. Povilaitis ir J. Čeičytė. Nuo 7 dešimtmečio pab.-8 dešimtmečio pr. vien A
srityje reiškėsi kalba Zimblytė ir E. A. Cukermanas. Iš vėlesnių lietuvių abstrakcionistų
paminėtini kalba Dereškevičius, V. Urbanavičius, D. Kasčiūnaitė, R. Katiliūtė. Išeivijoje
ryškių A kūrinių sukūrė kalba Varnelis, kalba Žoromskis, E. Urbaitis. Alfonsas
Andriuškevičius
abstrakčioji erdvi, tam tikrų objektų, vadinamų taškais, aibė. Tie taškai gali būti funkcijos,
geometrinės figūros, fizikinės sistemos būsenos. Dažniausiai erdvėje yra apibrėžiama
aksiomų sistema, nusakanti aibės taškų sąryšius. A pavyzdžiai: metrinė erdvė, kurioje
kiekvienai taškų porai yra apibrėžtas atstumas tarp jų, normuotoji erdvė, kurios
kiekvienam taškui priskiriama jo norma, topologinė erdvė, kurioje apibrėžtos atvirosios
aibės. Edvardas Misevičius
abstraktai (lot. abstractus - atitrauktas), abstrakčios reikšmės daiktavardžiai. Nebūdami
konkrečių, skaičiuojamų daiktų pavadinimai A paprastai neturi gramatinės skaičiaus
kategorijos (baimė, santaika, sotis); daugiskaitos (ir dviskaitos) formų vartojimas
dažniausiai susijęs su reikšmės konkrctėjimu (įrengimai, kinkymai, patogumai, šviesos).
Lietuvių kalbos (kaip ir daugelio kitų) žodžių daryboje skiriamos dvi A kategorijos:
veiksmažodžių A, arba veiksmų pavadinimai, kai pamatiniu veiksmažodžiu pasakytas
veiksmas abstrahuojamas, atskiriamas nuo konkretaus jo atlikėjo (ėjimas, valdymas), ir
vardažodžių A, arba ypatybių pavadinimai, kai pamatiniu vardažodžiu (dažniausiai
būdvardžiu) pasakyta ypatybė abstrahuojama nuo konkretaus jos turėtojo (naujumas,
šunybė). Šių abiejų darybos kategorijų A priklauso prie vadinamųjų transpozicinių
darinių, kurių esmę sudaro kalbos dalies keitimas. Vincas Urhmis
abstraktusis ekspresionizmas, T abstrakcionizmo kryptis. A būdinga tradicinių dailės
stilių, technikos, kūrinio baigtumo kanonų nepaisymas. A dailininkų kūryba spontaniška,
jų pagr. dėmesys skiriamas asmens raiškai. Kūriniai skirstomi į kaligrafinius (ženklai
dengia visą tapybos paviršių) ir ikoninius (vyrauja viena centr. forma). A patyrė t
siurrealizmo (automatizmas) ir 'f kubizmo (sekli erdvė) Įtaką. Siejasi su - 1ašizrnu. A
išsirutuliojo Niujorke (T Niujorko mokykla) XX a. 5 dešimtmetyje. A yra pirmoji
amerikietiška kryptis, turėjusi jtakos Europos dailei. A analogu Europoje laikoma
Tinformel. Anksčiausiai šiuo terminu imta apibūdinti A. Gorky ir J. Pollocko, vėliau ir
kitų kūrybą (W. de Kooningo, A. Got - 1iebo, M. Rothko, F. Kline'o); ji ne visuomet buvo
grynai abstrakti (W. de Kooningo) ar ekspresionistinė (M. Rothko). Lietuvoje A bruožų
turi E. A. Cukermano, H. Cerapo, A. Vaitkūno kūryba. Alfonsas Andriuškevičius
abstraktusis sandoris sudaromas nenurodant aiškaus tikslo. A formos: vekselis, kuriuo
nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą nenurodant jo išdavimo priežasties;
t.p. einamosios sąskaitos saldo, T čekis. Plačiai naudojamas laisvosios rinkos šalyse.
absurdas (lot. absurdus - beprasmis, neskambus, nemalonus): l (log.). Viena teiginio
reikšmių, lygiavertė beprasmybei. Loginėje semantikoje absurdiškais vadinami teiginiai,
neturintys prasmės. Kartais A laikomi prieštaringi teiginiai (įgaunantys formą p ir ne p).
Kasdieninėje kalboje A dažnai vadinami klaidingi teiginiai. Romanas Plečkaitis 2
(etikoje). Beprasmybės išgyvenimas, būties vertės neigimas. Absurdą gali patirti asmuo,
žmonių sluoksnis.
Absurdo jausena ir mąstysena geriausiai išreikšta prancūzų egzistencinėje filosofijoje,
literatūroje, teatre (J. P. Sartre'as, A. Camus, A. Malraux, E. lonesco, S. Beckettas).
Krtscencijus Stoškus
absurdo drama, absurdo teatras, avangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis. Atsirado
XX a. 6 dešimtmečio pr., perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos
principus. A pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai E. lonesco, S. Beckettas, A.
Adamovas, J. Genet. A filos. pagrindas - egzistencinė J. P. Sartre'o teorija ir A. Camus
tragiškas humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. A naudota kai kurios antikos
teatro, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, rėmėsi anglų nonsenso poezijos, A.
Strindbergo sąlygiškų pjesių, J. Joyce'o ir F. Kafkos kūrybos tradicijomis. A
egzistencialistinės idėjos atskleistos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis,
tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu dialogu,
beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą,
statiką, juose daug dėmesio buvo skiriama personažų mechaniškiems judesiams (ypač
būdingiems lėlių teatrui), pantomimai, mimikai, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis
A žanras - tragikomedija, arba vad. komiškoji drama. Kartais absurdo drama dar
vadinama antidrama, nes ji nepaiso žanrui būdingų principų, atsisako intrigos, konflikto,
sceninio dialogo. XX a. 7-8 dešimtmetyje A principus plėtojo dramaturgai: H. Pinteris, N.
F. Simpsonas (Didžioji Britanija), E. Albee, J. Gelberis, A. Kopitas (JAV), W.
Hildesheimeris, G. Grassas (Vokietija), prancūzų kalba rašantis F. Arrabalis (Ispanija).
Lietuvos teatruose (daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių dramos teatruose) pastatyta E. Albee
(Kas bijo Virginijos Woolf? 1978, rež. V. Čibiras), S. Becketto (Belaukiant Godo 1982,
rež. kalba Žilinskas), J. Gcnet (Kambarinės 1987, rež. S. Varnas) dramų. Absurdo dramos
apraiškų yra ir kai kurių lietuvių rašytojų (K. Ostrausko, kalba Sajos, kalba Glinskio)
kūriniuose, režisierių E. Nekrošiaus, J. Vaitkaus pastatytuose spektakliuose. L: G.
Baužytė Absurdo drama / XX a. Vakarų literatūra d. 2 Vilnius 1995; M. Esslin The
Thealre of the Absurd New York 1961. Galina Cepinskienė, Ferdinandas Jakšys
Abšalomas fAbsalomas.
Abu (Abu), kalnas Indijoje, Radžasthano valstijos pietvakariuose, Aravalio kalnagūbryje.
Uolose iškirsta Vimalos ( XI a. ), Tedžpalio ir Vastupalio (abi XIII a. ) šventyklos.
Interjerams naudotas baltas marmuras (jo smulkus dekoras primena mezginius); gausu
skulptūrų. Puošniausias - Tedžpalio šventyklos kupolas.
Abu Abd Alanas Muchamedas XI (Abu 'Abd Allah Muhammad XI), paskutinysis
Granados emyras (1482-1492 m. fBoabdilas.
Abu ai Abasas aš Safachas (Abu al-Abbas as -Saffah) 722 - 754 ai Anbar (Irakas), arabų
kalifas (749-754 m. . Abasidų dinastijos pradininkas. Kildino save iš Mahometo dėdės ai
Abbaso ibn Abd ai Muttalibo. 749 sukilo prieš Omejadus ir juos nuvertė.
Abu ai Ala ai Maarri (Abu al-'Ala al-Ma'arri, Abu ai Ala ai Maarijus) T ai Maarri Abu ai
Ala.
51
Abu ai Atahija (Abu al-'Atahiyah), tikr. Abu Ishaą Isma'il ibn al-Qasim 748 Ain at
Tamr (prie ai Anbaro, Irakas) |825 ar 826 Bagdadas, arabų poetas. Arabų filos. poezijos
pradininkas, sukūrė lyr. poezijos žanrą Tzuhdijatą. Augo kirpėjo šeimoje. Dirbo
puodžiumi. Buvo arabų kalifų rūmų poetas. Ankstyvojoje poezijoje vyrauja meilės
motyvai. Vėlesnei kūrybai (zuhdijatams) būdinga asketizmo aukštinimas, gyvenimo
prasmės filosofiniai apmąstymai, laikinumo ir mirties motyvai, islamo moralės normų
nesilaikymo kritika, pranašystės apie pasaulio pabaigą. Jonas Laurinaitis
Abu ai Chasanas Alijus (Abu al-Hasan Ali) apie 1297 - 1351 m. gegužės 24 d. Hintato,
Maroko sultonas (1331-51 m. . Marinidų dinastijos. Siekė užimti Ispaniją ir Šiaurės
Afriką; 1333 užkariavo Algecirasą ir Gibraltarą, 1337 - - 1emseną. 1340 m. balandžio 5 d.
Gibraltaro sąsiauryje sumušė ispanų laivyną. Po 6 mėn. pralaimėjo Rio Salado mūšį ir
buvo priverstas karą su ispanais nutraukti. 1347-49 buvo užėmęs Tunisą. Nepajėgęs
numalšinti sūnaus Abu Inano sukilimo atsisakė sosto.
Abu ai Faradž ai Isfahanl (Abu al-Faraj al-Isfahani, AbialFaradzasalIsfahanijiis)
897Isfahant967 m. lapkričio 20 d. Bagdadas, arabų mokslininkas, poetas. Kilęs iš
Omejadų dinastijos. Mokėsi Bagdade, ypač domėjosi senovės istorija, genealogija,
filologija. Buvo Bujidų rūmų poetas, dirbo sekretoriumi. Parašė poez. kūrinių, filol. ir
istorinių veikalų (Knyga apie Talibitų nukariavimą). Svarb. darbas - VII- X a. arabų ir
suarabintų tautų poez. antologija fKitabal agani. Joje pateikiama geriausių to laiko
eilėraščių, duomenų apie jų sukūrimą, poetų biografijų, žinių apie kultūrą. Antologija
išversta į daug kalbų. Dar sudarė poetų Abu Tammamo, ai Buchturi, Abu Nuvaso
divanus. Jonas Laurinaitis
Abu ai Gazijus Bahaduras (Abu al-Ghazi Bahadur)
•1603 m. rugpjūčio 24 d. Urgenč - 1663 Chiva, Chivos chanas (-1644-1663 m. , istorikas.
1629 prasidėjus kovoms dėl sosto pabėgo į Persiją. Iki 1639 gyveno Isfahane, tyrinėjo
persų ir arabų istorinius šaltinius. Kariavo su Buchara, Persija, Rusija ir kt. Rašė čiagatajų
kalba (tiurkų kalbų grupė). Parašė kn. Turkmėnų genealoginis medis (1659 m. . Svarb.
knygoje Tiurkų genealoginis medis (1665 užbaigta sūnaus, XVIII a. išversta į vok.,
pranc., anglų, lot., rusų kalba) pateikta Šeibanidų dinastijos istorija.
Abubaceris (lot. Abubacer), tikr. Abu Bakr Muhammad ibn 'Abd al-Malik ibn Tiifail
apie - 115 Guadix (Ispanija) fapie 1185 Marokas, Ispanijos arabų filosofas, neoplatonikas,
mistikas. Avempacės mokinys, kalifo Abu Jakubo Jusufo (1163-1184 m. viziris. Parašė
medicinos, geografijos, astronomijos veikalų (išlikę fragmentai). Užsakė Averojui
parašyti Aristotelio veikalų komentarus, kuriuose yra žinių apie A pažiūras. Pagr. veikalas
- filos. apysaka Gyvasis Budinčiojo sūnus. Joje A filos. problemas sprendė remdamasis
racionalizmu, teigė, kad tiesą pažinti galima tik protu, todėl protas yra svarbesnis už
tikėjimą. Pasaulis yra amžinas, o gamta nuolat evoliucionuoja. Gyvoji ir negyvoji gamta
sudaro vienove; žmogaus sugebėjimas mąstyti ir pažinti yra Įgimtas ir realizuojamas
stebint gamtą. Kūrinys į lot. kalbą išverstas 1671. A pažiūros veikė viduramžių filosofus,
D. Defoe, racionalistus.
Abu Bakras ('Abdullah Bin'Utman Abu Bakr as -Siddiq. Abdullah Bin Utman Abu
Bakr aš Siddik) apie 572 1634 8 23, vienas pirmųjų Mahometo pasekėjų. Pirmasis iš 4
sunitų kalifų, vadinamų teisiaisiais (arab. rašidūn). Islamo, kaip valstybinės politikos,
pradininkas. Aišos, trečiosios Mahometo žmonos, tėvas. Buvo turtingas Mekos pirklys,
finansavęs musulmonų bendruomene iki persikėlimo į Mediną. 631 vadovavo pirmajai
piligrimų kelionei iš Medinos į Meką. 632 tapo kalifu; buvo pramintas tiesą sakančiuoju
(arab. aš siddlą). A valdymo laikotarpiu (632-34 m. islamas įsitvirtino Arabijoje ir
pasklido užjos ribų - Sirijoje, Irake. Jo įsakymu sudarytas pirmasis Mahometo apreiškimų
rinkinys, tapęs Korano teksto pagrindu kalifo Osmano laikais. Romualdas Krinickis
Abu Chanifa (Abu Hanifah) 699 Kuffa t767 Bagdadas, rašytinės islamo teologijos
pradininkas, musulmonų sunitų tradicinės teisės kūrėjas. Jam priskiriami pirmieji
dogmatikos raštai, kuriuose suformuluoti pagrindiniai islamo teiginiai - Alachas
vienintelis Dievas, Koranas -Jo žodis, Alacho galybė, t.p. aiškinama, kas yra valios laisvė,
nuodėmė, atlygis už gerus darbus, tikėjimas dieviškąja lemtimi. Romualdas Krinickis
Abu Dabis (Abu Dhabi), Abu Zabis, Jungtinių Arabų Emyratų sostinė. 418 000 gyv.
(2000 m. . A įsikūręs Persijos įlankos saloje. Automobilių kelias jungia su žemynu. Tarpt.
oro uostas. Prekybos (išvežama nafta ir jos produktai) ir žvejybos uostas. Laivų remonto,
jūros vandens gėlinimo, naftos perdirbimo įmonės. Prie A gaunama nafta. Renkami perlai.
A pradėjo kurtis 1761.
Abudža (Abuja), Nigerijos sostinė. 154 200 gyv. (2001; federacinėje sostinės teritorijoje
583 600 gyv.). Oro uostas. Mečetė su keturiais 100 m aukščio minaretais. A pradėta kurti
1976 kaip būsimoji Nigerijos sostinė (archit. Kenzo Tange); sostinė iš Lagoso perkelta
1991 pabaigoje. Petras Lingė
Abu Firas ai Chamdani (Abu Kiras al-Hamdani, Abu Firasas ai Chamdanijus) 932 Mosul
- 968 m. balandžio 4 d. Hims, arabų poetas. Kilęs iš kilmingos giminės. Buvo Chalebo
emyro reikalų patikėtinis. Dalyvavo karuose su Bizantija, du kartus buvo patekės į
nelaisve, 962-966 kalintas Konstantinopolyje, Žuvo mūšyje. Poezijoje vyrauja riteriniai
motyvai - karo žygių apdainavimas, kario narsumo išaukštinimas, mylimosios garbinimas,
gimtųjų namų ir tėvynės meilė. Populiariausias eil. ciklas - Bizantijos eilės. Kūrybai
būdinga nuoširdumas, elegiški tonai, sugebėjimas taikliai perteikti jausmų niuansus. A -
Talbos motyvų arabų poezijoje pradininkas. Jonas Laminate
Abu Jusuf Jakub ibn Ischak ai Kindi (Abu Yūsuf Yaqūb ibn Ishaq al-Kindi) fAlkindas.
Abukevičius Petras 1928 m. rugsėjo 8 d. Pumpėnai - 1997 m. gruodžio 6 d. Vilnius, kino
režisierius, operatorius. 1959 Kinematografijos institute Maskvoje įgijo operatoriaus
specialybę. 1957-61, 1964-1989 m. Lietuvos kino studijos, 1961-64 Lietuvos TV
operatorius. Sukūrė -50 dok., mokslo populiarinimo filmų (30 gamtos tematika):
Meškutės Nidos nuotykiai (13 d. 1976-80; viena dalis -Juodieji gandrai, elniukas ir Nida
23 tarpt. Niujorko kino ir TV filmų festivalyje apdovanota sidabro medaliu), Vilkai (3
dalys, 1981-1983 m. , Lapės, Rudenį (abu 1981 m. , Kiškis (1983 m. ir kiti. Stebėjo ir
filmavo retus paukščius bei gyvūnus Sibire ir Kamčiatkoje, Rusijos gamtą: Mažoji gulbė.
Rožinis kiras (abu 1984 m. , Retų paukščių karalystė (1985 m. , Baltoji pelėda (1986 m. ,
Lizdas pasaulio pakrašty (1987 m. .
10 dešimtmetyje sukūrė dok. filmų apie Sibiro tremtinius: Sugrįžimas, Gėlė ant tako.
1998 įsteigta A vardo premija (už geriausią gamtos tematikos filmą).
Abukevičius Ramūnas 1959 m. birželio 21 d. Kaunas, teatro aktorius. P. Abukeviėiaus
sūnus. 1982 baigė Lietuvos konservatoriją. 1982-1993 m. Lietuvos, 1994-1999 m. Kauno
dramos teatro aktorius. 1993 dėstė LMA, 1995-1998 m. Kauno dramos teatro
Aukštesniojoje aktorinio meno mokykloje. Vaidmenys: Brikas (T. Williamso Katė am
įkaitusio skardinio stogo 1983 m. , Hamletas (W. Shakespeare'o Hamletas 1987 m. ,
Džeimsas Taironas (E. O'Neillo Ilgos dienos kelionė į naktį 1989 m. , Mcfibosetas (O.
Milašiaus Mcfibosctas 1991 m. ,deSizas (P. Claudelio Vidudienio dalybos 1994 m. ,
Bironas (W. Shakespeare'o Tuščios meilės pastangos 1995 m. . Vaidino Lietuvos TV
spektakliuose (G. Figcircdu Don Chuanas 1986, Šatrijos Raganos Irkos tragedija 1988
m. . Režisavo spektaklių: Vydūno Žvaigždžių takai (1996 m. , G. Boccaccio
Dekameronas (1998 m. , T. \Villiamso Vasara ir dūmai, W. Liuso Amhersto gražuolė (abu
1999 m. . /-.'/VYTO Markevičiūtė
Abu Kyro kyšulys (Khalig Abu Qir) yra Egipte, Nilo deltoje. Jame Įsikūręs Abu Kyro
kurortas (22 km į Šiaurės rytus nuo Aleksandrijos).
Abu Kyro mūšis, Nilo mūšis, 1798 m. rugpjūčio 1 d. -02 anglų jūrų kautynės su
prancūzais. Vyko Napoleono I Egipto ekspedicijos metu Abu Kyro įlankos , Egipte, prie
Nilo žiočių. Po kelių mėn. paieškų aptikusi prancūzų laivyną kontradm. H. Nelsono
eskadra (14 linijinių laivų, 8000 žm., 1012 pabūklų) iš karto vakare atakavo viceadm. F.
Brueyso laivus (l3 linijinių laivų, 4 fregatos, 10 000 žm., 1183 pabūklai). Iš pradžių H.
Nelsonas pagr. jėgas sukoncentravo prieš prancūzų avangardą ir centrą, juos sutriuškinės
puolė ariergardą. Iki ryto anglai paskandino 4 laivus (9 pasidavė, 4 pabėgo). Prancūzai
neteko -6000, anglai -900 žm. Susprogusiame Lorian laive žuvo K Brueysas. Prancūzų
kariuomenė buvo užblokuota Egipte.
Abukumos kalnai (Abukuma -sammayaku) yra Japonijoje, Honsiu s. Šiaurės rytuose.
Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ilgis 170 km, plotis -50 km, didžiausias aukštis 1193 m
(Otakinesano kalba). Daug pirminio kalnų paviršiaus (ypač pietuose) yra eroduota,
išlyginta. Pavienės viršūnės aštrių formų, susidariusios iš granitų, granodioritų, kai kur -
su skalūnų, smiltainių ir klinčių intarpais. V. papėde teka Abukumos upė. R. šlaitai
suskaidyti upių slėnių. R. priekalniuose yra Džiobano anglių baseinas.
Abuladze Tengiz (Tengizas Abuladzė) 1924 m. sausio 31 d. K universitetaisi - 1994 m.
kovo 6 d. Tbilisis, gruzinų kino režisierius. 1946 baigė Šota Rustavelio
teatroinstitutąTbilisyje, 1953-Kinematografijos institutą Maskvoje. Su rež. R. Čcheidze
sukūrė dok. filmų, vaidybinį filmą Magdanos Lurdža (1956, apdovanotas daugelyje kino
festivalių). 1958 pastatė vaidybinį filmą Svetimi vaikai. Kiti filmai: Aš, senelė, Iliko ir
Ilarionas (1963 m. , trilogija -Meldimas (1967, pagal Vazos Pšavelos apsakymą),
Troškimų medis (1976, Karlov'y Varų kino festivalio 1978, D. Di Donatello 1979 prizai)
ir Atgaila (1984, Sov. Sąjungoje leistas rodyti 1987; Kanų kino festivalio spec. žiuri
prizas 1987 m. . Trilogijoje filosofiškai apmąstomas gėris ir blogis, meilė ir neapykanta;
trečiajame trilogijos filme pirmą kartą sov. kine atvirai prabilta apie Stalino represijas.
1971 dar pastatė lyrinę kino komediją Vėrinys mano mylimajai, TV filmą Dagestanas,
1989 -vaidybinį filmą Hadži Muratas. A kūrybai turėjo įtakos gruzinų folkloras; filmams
būdinga poetinė struktūra, filos. parabolės forma.
Abu Muslim (Abu Muslimas) apie 727 1755 m. vasario , sukilimo prieš Omejadus
Chorasane vadas. 747 Abasidų buvo pasiųstas į Mervo oazę rengti sukilimą. Sutelkęs įv.
socialinių sluoksnių arabus ir persus 747-750 sumušė Omejadų kariuomenę. Pirmojo
Abasidų kalifo Abu ai Abaso aš Safacho buvo paskirtas Chorasano valdytoju. Išaugus A
įtakai kalifo ai Mansūro įsakymu nužudytas.
Abu Nasr Mohammed ibn Tarchan ai Farabi (Abu Nasr Mohammed ibn Tarkhan al-
Farabi) fAlfarabijus.
Abu Nuvas (Abu Nuwas, Abu Nuvasas), tikr. al-Hasan ibn Hani' al-Hakami 756 arba 762
Ahvaz tapie 813 Bagdadas, arabų poetas. Motina perse. Buvo kalifų Harūno ar Rašido ir
ai Amino rūmų poetas. Už islamo dogmų nesilaikymą trumpai kalėjo. Sukūrė panegirinių
ir meilės eilėraščių, lyr. dainų, beduinų poezijos parodijų. Išgarsėjo meilės ir vyno
tematikos eilėraščiais, kuriems būdinga sąmojingumas, žaismingumas, kartais net
etniškumas. Apie A lengvabūdišką gyvenimą sukurta legendų ir anekdotų, įtrauktų į rink.
Tūkstantis ir viena naktis. Jonas Laurinaitis
Abuolas Uojaras To.Abols.
Abu Simbėlas (Abu Simbel, Abu Sunbul), vietovė Egipte, Nilo dešinysis krante, prie
Asuano. Uolose iškirstos 2 šventyklos: senovės Egipto faraono Ramzio II ir Egipto svarb.
dievų ( XIII a. p.m.e.). Ramzio II šventyklos fasade buvo 22 m aukščio keturi sėdinčio
faraono kolosai (Pasaulio paveldo paminklas). 1967 dėl Asuano užtvankos statyboS
kolosai (UNESCO lėšomis) perkelti 60 m aukščiau (darbų vadovas lenkų archeologas K.
Michatowskis).
Abu Tammam (Abu Ta m mani, Abu Tamamas) apie 805 m. Džasim (prie Damasko) t846
m. rugpjūčio 29 d. Mosul, arabų poetas. Kilęs iš graikų krikščionių šeimos, vėliau priėmė
islamą. Daug keliavo po Siriją, Iraką, Egiptą. Parašė eleginių, panegirinių ir satyr.
eilėraščių, kuriuose šlovino arabų musulmonų kariuomenės galybę, pergales prieš
Bizantiją, savo valdovų drąsą ir dosnumą. Kūrybai būdinga vaizdingi mūšių, gamtos
aprašymai, gausu aforizmų. Pirmasis sudarė arabų poez. antologijų; žymiausia -Narsos
knyga. Joje sudėta -570 kūrinių, parašytų iki islamo ir ankstyvojo islamo laikotarpiu.
Jonas Laurinaitis
Abu Zabis (Abu ZabI) T Abu Dabis.
Abveras (vok. Abwehr- gynyba), Vokietijos kar. žvalgybos ir kontržvalgybos organas.
Nuo 1919 Gynybos grupė prie Karo ministerijos, nuo 1938 vermachto aukšč. vadovybės
žvalgybos ir kontržvalgybos valdyba. Sudarė 5 skyriai: C (Centrinis; administracija,
archyvas, agentų kartoteka), Užsienis (kar. atašė užsienyje surinktos žvalgybinės
informacijos tvarkymas), A -l (ryšiai), A -U (diversijos užsienyje ir priešo užnugaryje), A
-lll (kontržvalgyba ir polit. sekimas Vokietijos kariuomenėje ir kar. pramonėje). A
dalyvavo rengiant ir įgyvendinant visas Vokietijos svarb. akcijas (anšliusą, V. Europos
šalių, Lenkijos, SSRS užpuolimą). 1944 m. vasario 14 d. dėl nesėkmių per Antrąjį
pasaulinį karą, konkurencijos su kitais žvalgybos organais ir nacistinės vadovybės
nepasitikėjimo A vadovu adm. F. W. Canariu išformuotas; A skyriai perduoti įv.
žinyboms (dauguma - Vyriausiajai imperijos saugumo valdybai).
Abvilio kultūra TAbbeville'io kultūra. Abvilis fAbheville.
Acadėmie dės Beaux-Arts f Dailės akademija. Acadėmie Julian fjuliano akademija.
Academy of Saint Martin-in-the - Fields, anglų kamerinis orkestras. Pavadintas pagal
Londono Šv. Martyno Lauku bažnyčią (joje rengė koncertus). A 1959 įkūrė ir iki 1976
vadovavo smuikininkas N. Marrineris. Nuo 1977 vadovauja smuikininkė I. Brown,
didžiajai orkestro sudėčiai - N. Marrineris. Repertuarą sudaro geriausi baroko ir Vienos
klasikų kūriniai. Jūratė Petrikaitė
Acadia (prancūzų Acaclie) TAkadija.
Acaju - 1a (Akachu - 1a), miestas Salvadoro vakaruose, prie Ramiojo vandenyno. 21 400
gyv. (2001 m. . Prekybos ir žvejybos uostas. Geležinkelis į San Salvadorą. Naftos
perdirbimas, miner. trąšų, cemento gamyba. Kurortas.
a cappella (it. kaip koplyčioje): 1. Choro dainavimas be muzikos instrumentų pritarimo. A
terminas vartojamas nuo XVII a. (pagal Vatikano Siksto koplyčios choro giedojimą). 2.
Bažn. polifoninės muzikos stilius, būdingas Renesanso kompozitorių (Josquino dės Prės,
G. P. Palestrinos) kūrybai. Baroko vokalinės instrumentinės muzikos priešybė.
Acapulco (Akapūlkas), Acapulco de Juarez, miestas Meksikos pietuose, Guerrero
valstijoje, prie Ramiojo vandenyno. 640 300 gyv. (2001 m. . Žvejybos ir prek. uostas.
Tarpt, oro uostas. Maisto, cemento pramonė. Sombrerų, papuošalų gamyba. Kurortas.
Turizmas. Sport. žūklė; gaudomos austrės. Miestą įkūrė ispanai 1550.
Acarigua (Akarigva), miestas Venesuelos Šiaurės vakaruose, į pietus nuo Barquisimeto,
Meridos Kordiljerus klng. Šiaurės rytų papėdėje. 174 000 gyv. (2001 m. ; aglomeracijoje
su gretimu Araurės miestu 229 000 gyv. (1990 m. . Geležinkelis į Puerto Cabello uostą.
Maisto pramonė, medžio apdirbimas. Žemės ūkio produktų prekyba. A pradėjo kurtis
1641.
Accademiadi San Luca T Šv. Luko akademija.
Accardo Salvatore (Salvatorė Akardas) 1941 m. rugsėjo 26 d. Turinas, italų smuikininkas,
dirigentas. Studijavo Neapolio konservatorijoje (L. d'Ambrosio klasėje), tobulinosi Sienos
muzikos akademijoje, 1973-1980 m. joje dėstė. 1972-1977 m. ansamblio / Muslci
vadovas. Vercelli (Italija, 1955 m. , Ženevos (1956 m. ir N. Paganini (Genuja, I vieta,
1958 m. konkursų laureatas. Į plokšteles įrašė visus N. Paganini koncertus smuikui.
Komp. W. Pistonas, F. Donatoni ir J. Ksenakis sukūrė kūrinių A. Dirigavo Rossini operų
festivalyje Pesaro (Italija). Živilė Ramoškaitė
Accius fAkcijus.
Acconci Vito (Vitas Akončis) 1940 m. sausio 24 d. Niujorkas, JAV dailininkas. Nuo 1969
pagarsėjo performanso renginiais. Juose derindamas instaliacijas, skulptūrą ir vaidybos
elementus sukūrė originalią išraišką. Ankstyvuoju laikotarpiu dažnai naudojo savo kūną
kaip svarbiausią kūrinio elementą; konfrontavo su visuotinai priimtomis normomis. Nuo
1974 atsisakė instaliacijų, kūrė vaizdajuostes (ciklas Jėgos sfera). A kūryboje
akcentuojami svarbūs sočiai., kultūros ir polit. aspektai, derinama architektūra, aplinkos
daiktai, žiūrovai įtraukiami į kūrybos procesą. Kristina Miklašenčiūtė
'Accord', triploidinis, vienadaigis cukrinių runkelių hibridas. Sukurtas Švedijoje.
Šakniavaisių derlingumas 46,9-59,9 t/ha, cukringumas 15-17,7%. Šakniavaisiai vidutinio
didumo, anksti sukaupia cukrų. Lietuvoje rajonuotas 1995. Algirdas Sliesaravičius
Accra t Akrą.
acervuliėčiai (Melanconiales), gaubtagrybšių (Coelomycetes) klasės grybšių eilė. l šeima -
acervuliniai (Melanconiaceae),~lW genčių (-2000 rūšių). Gamtoje plačiai paplitę. A turi
gerai išsivysčiusį daugialąstį šakotą micelį. Priklauso aukštesniesiems grybams. Plinta
konidijomis. Sandara ir vystymosi ciklu užima tarpine padėtį tarp plikagrybšių
(Hyphomycctes) klasės ir gaubtagrybšių klasės spuogagrybiečių (Sphaeropsidales) eilės
grybšių. Vieni yra saprofitai (saprotrofai), pvz., ant negyvų beržų šakų dažnas beržinis
rudasporis (Mclanconium bicolor,), kiti - parazitai (biotrofai), pvz., pupelinis
deguliagrybis (Collelotrichum lindemuthianum), kuris kenkia pupelėms. A yra daugelio
Žemės ūkio augalų ligų sukėlėjai. Jų sukeliamos ligos vadinamos antraknozėmis,
deguliais, degligėmis. Ant lapų ir vaisių dažniausiai susidaro įv. dydžio tamsios dėmės, o
ant šakų ir stiebų - žaizdos. Lietuvoje 42 gentys, 160 rūšių. Aušra Treigienė
acet... (lot. acetum - actas), chem. terminų dalis, rodanti įvardijamų junginių ryšį su acto
rūgštimi (pvz., acetaldehidas).
acetaldehidas, etanalis, CH,CHO, bespalvis nemalonaus kvapo troškus skystis
(praskiestas vandeniu įgauna vaisių kvapą). Mol. masė 44,05. Virimo temperatūra 20,16
°C, tankis 778 kg/m1. Maišosi su vandeniu ir daugeliu org. tirpiklių. Stiprių neorg. rūgščių
veikiamas polimerizuojasi - susidaro paraldehidas (CH3CHO),. A gaunamas deguonimi
oksiduojant etileną, hidratuojant acetileną; katalizatorius - gyvsidabrio druskos. A ir
paraldehidas naudojami celiuliozės acetatams, acto ir peroksiacto rūgštims, etilacetatui,
glioksaliui, alkilaminams ir kt. org. junginiams sintetinti, kaip reduktorius veidrodžių
gamyboje. A susidaro gyvuose organizmuose vykstant anglies apykaitai. Dirgina akių ir
nosies gleivines, gali sukelti plaučių uždegimą. DLK 0,4 mg/m'.
acetaliai, l, 1-dialkoksialkanai, nestabiliųjų 1,1-diolių (hidratuotų aldehidų) eteriai.
Bendroji formulė RCH (OR') (OR2 m. ; čia R, R1, R2 - angliavandenilių radikalai. Būna
simetriniai (kai R1 ir R2 vienodi) ir nesimetriniai (kai R1 ir R' skirtingi) radikalai.
Bespalviai, malonaus kvapo, tirpstantys org. tirpikliuose skysčiai; netirpsta vandenyje.
Labai atsparūs šarmams, veikiami rūgščių lengvai hidrolizuojasi. A gaunami kaitinant
aldehidus su alkoholiais (katalizatorius - neorganinės rūgštys). Naudojami kaip tirpikliai,
plastifikatoriai, parfumerijoje, poligrafijoje, popieriaus, dažiklių gamyboje. Povilas
Vainilavičius
acetamidas, CH,CONH,, bespalviai, lengvai drėgmę sugeriantys kristalai. A - vienas
būdingiausių karboksirūgščių amidų. Mol. masė 59,07. Lydymosi temperatūra 81-82 °C.
Gerai tirpsta vandenyje ir etanolyje. Hidrolizuojant A susidaro acto rūgštis, dehidratuojant
- acetonitrilas. Pramonėje gaunamas terminiu būdu skaidant amonio acetatą arba
katalizinės sintezės būdu iš acto rūgšties ir amoniako. Naudojamas kaip plastifikatorius
irvilgiklis odos, popieriaus, dažų pramonėje, yra kai kurių vaistų sintezės žaliava.
acetanhidridas, acto rūgšties anhidridas, (CH3CO),O,
bespalvis, troškus skystis. Mol. masė 102,09. Virimo temperatūra 139,6 °C, tankis 1082
kg/m'. Tirpsta daugelyje org. tirpiklių ir vandenyje (susidaro T acto rūgštis). Pramonėje
gaunamas deguonimi oksiduojant acetaldehidą arba iš keteno ir acto rūgšties, skaidant
etilidendiacetatą. Naudojamas kaip acetatinio pluošto žaliava, vaistų, dažiklių, kvapiųjų
medžiagų gamyboje, polimerų sintezėje. Dirgina akis, kvėpavimo organus, nudegina odą.
DLK 0,03 mg/m3.
acetatai, acto rūgšties druskos ir esteriai. Druskos yra kristalinės medžiagos, esteriai -
lakūs, malonaus kvapo skysčiai. A vartojami lakams, dervoms tirpinti, parfumerijoje,
maisto pramonėje (kaip kvapioji medžiaga), celiulioido, kino juostų gamyboje. Didž.
praktinę reikšme turi t butilacetatas, etilacetatas, T vinilacetatas.
acetatinis pluoštas, acetilceliuliozinis pluoštas, dirbtinis, gaunamas iš celiuliozės acetatų.
Būna triacetatinis (daromas iš triacetilceliuliozės) ir diacetatinis (iš antrinio
acetatodiacetilceliuliozės). Sausuoju būdu gaminami daugiagijai siūlai, slapiuoju -
kuokštinis (šlapelio) pluoštas. Pirmiausia celiuliozės acetatai ištirpinami: diacetatas -
acetono ir vandens mišinyje (95 : 5 m. , triacetatas -metilenchlorido ir etanolio mišinyje
(90 : 10 m. . Spalvotam pluoštui gauti į acetilceliuliozės tirpalą dedama dažiklių ar titano
dioksido (suteikia baltą spalvą), savybes gerinančių priedų, tirpalas filtruojamas,
pašalinami oro burbuliukai. Gaminant diacetatinį pluoštą sausuoju būdu klampus iki 70-
80 °C pašildytas 25% tirpalas išspaudžiamas (slėgis apie 2,5 MPa) pro formavimo
mašinos galvučių akutes (jų esti 12-40 vienoje galvutėje) į vertikalų 3-6,5 m vamzdį,
kuriame prieš siūlų srautą pučiant karštą orą išgaruoja tirpiklis ir susidaro siūlai (siūlų
susidarymo greitis 500-1200 m/min). Triacetatiniai siūlai formuojami iš pašildyto iki 45-
50 °C tirpalo; karštas oras pučiamas siūlų judėjimo kryptimi; siūlų susidarymo greitis
500-700 m/min. Formuojant A slapiuoju būdu acetatų tirpalas pro akutes išspaudžiamas į
tirpalą, kuriame koaguliuojant polimerui pasišalina tirpiklis (tai vadinama polimero
nusodinimu); greitis 20 -25 m/min, akučių skaičius 15-20 tūkst. Ir sausuoju, ir slapiuoju
būdu pagaminti siūlai apdorojami įv. medžiagomis (pvz., mažinančiomis įsielektrinimą),
sukami, atliekamos kitos operacijos. A atsparus šviesai ir kitiems atmosferos veiksniams
(už jį atsparesni tik poliakrilinis ir poliesterinispluoštas), org. tirpikliams, naudojamiems
chem. valymui, mikroorganizmams (ypač triacetatinis). Koncentruotos rūgštys ir šarmai A
ardo. Audiniai iš A yra švelnūs, lengvai drapiruojami, termiškai apdoroti triacetatiniai
audiniai nesiglamžo. Diacetatiniai audiniai lyginami 180 °C temperatūroje, termiškai
apdoroti triacetatiniai -240 °C temperatūroje. Svarbiausi A trūkumai: greitai susidėvi,
įsielektrina, blogai sugeria drėgmę. Specialiai apdoroto A savybės daug geresnės. Pigus,
naudojamas baltinių trikotažui, pamušalų audiniams, užuolaidoms, vaikiškiems
drabužiams, kaklaraiščių ir suknelių audiniams, klostytiems ir įspaustiniams dirbiniams. Iš
tekstūruotų A siūlų mezgamas trikotažas, iš pluoštinio A daromi cigarečių filtrai, iš
tuščiavidurio A - tirpalų ir koloidinių sistemų perskyrimo aparatų membranos, fibrilinio A
dedama gaminant matinį popierių. Lietuvoje A gaminamas nuo 1965. 1991 pasaulyje
pagaminta 731 tūkst. t acetatinio pluošto (481 tūkst. t sunaudota cigarečių filtrų gamybai).
JuozasMumickas
acetilceliuliozė, [C,H7O, (OH), v (OCOCH,)J„, celiuliozės ir acto rūgšties esteris. A
skirstoma į triacetilceliuliozę ir diacetilceliuliozę. Mažai higroskopiška (ypač
triacetilceliuliozė), atspari šviesai, beveik nedega. Rūgščių ir šarmų tirpalų veikiama
virsta hidratceliulioze. Triacetilceliuliozė tirpsta chloriniuose angliavandeniliuose,
diacetilceliuliozę esteriuose ir ketonuose. Iš A lengvai gaunamas pluoštas, plėvelė.
Gaunama medienos, medvilnės celiuliozę veikiant acetanhidridu, acetilchloridu. Iš A
gaminama dirbtinis pluoštas, nedegios kino juostos, lakai, dažai, plastikai (etrolas),
elektroizoliacinė ir ultravioletinę spinduliuote praleidžianti plėvelė.
acetilceliuliozinis pluoštas T acetatinis pluoštas.
acetilcholinas, CHjCOOCI^CH^^CFŲjOH", acto rūgšties ir cholino junginys, žmogaus ir
gyvūnų sinapsinio (tarpneuroninio) jaudinimo perdavimo chem. mediatorius (tarpininkas).
Gaminamas kai kuriose centrinės nervų sistemos dalyse, parasimpatinių, simpatinių
preganglijinių (priešmazginių), motorinių neuronų aksoplazmoje. Sintetinasi veikiant
fermentui cholinacetilazei. Fermentas acetilcholinesterazė suskaido A į acto rūgštį ir
choliną. Nervai, kurių galūnės išskiria A ar yra jam jautrios, vadinami cholinerginiais. A
ir jam artimi dariniai lėtina širdies ritmą, siaurina bronchus ir akių vyzdžius, stiprina
skrandžio ir žarnų peristaltiką (judesius). Acetilcholino antagonistai yra kurarė ir
atropinas. Albinas Bagdonas
acetilenas, etinas, CH=CH, bespalvės dujos. Mol. masė 26,04. Virimo temperatūra -83,8
°C, tankis 1,07 kg/m1 (20 °C, normaliame slėgyje). Suslėgtas, ypač skystas, nuo smūgio
sprogsta. Tirpsta daugelyje org. tirpiklių, ypač gerai acetone. A gaunamas iš kalcio
karbido arba iš metano oksidacinės pirolizės bei krekingo būdu. Reaguodamas su
vandenilio chloridu sudaro vinilchloridą, su cianido rūgštimi - akrilnitrilą, su alkoholiais -
vinileterius, su acto rūgštimi - vinilacetatą, su chloru virsta trichloretilenu arba
tetrachloretilenu. A vandenilio atomą pakeitus metalu gaunami atitinkami acetilidai.
Deguonyje A dega kaitria (iki 3200 °C) liepsna, todėl naudojamas metalams virinti ir
pjaustyti. Iš A gaminami chlorinti etano ir etileno dariniai, akrilatai, acetaldehidas, acto
rūgštis, tetrahidrofuranas, butadienas ir chlorprenas. Laikomas ir transportuojamas
plieniniuose balionuose, pripildytuose diatomito (SiO, atmaina). Mažai nuodingas; DLK
0,3 mg/m'. Pasaulyje per metus A pagaminama ~5 mln. t.
A 1836 atrado anglų chemikas H. Davy, iš kalcio karbido 1862 gavo vokiečių chemikas
F. Wohleris, iš anglies ir vandenilio susintetino M. Berthelot (Prancūzija). Povilas
Vciinilavičius
acetilėniniai angliavandeniliai Talkinai.
acetilkofermentas A, acetil-KoA, CH,COSKoA, acetilgrupės ir kofermento A
makroerginis junginys. Susidaro piruvo rūgšties oksidacinio dekarboksilinimo metu,
oksiduojantis riebalų rūgštims, skylant kai kurioms aminorūgštims. Labai svarbus tarpinis
ląstelės metabolizmo produktas. Organizme A gali būti panaudojamas lipidų,
aminorūgščių, esterių, amidų biosintezėje. Acetilkofermento A acetilgrupė oksiduojama
trikarboksirūgščių cikle. Jurgis Kadziauskas
acetonas, propanonas, CH,COCHr bespalvis, degus, lakus, savito kvapo skystis. Mol.
masė 58,079. Virimo temperatūra 56,1 °C, tankis 790,2 kg/m\ Tirpsta vandenyje ir org.
tirpikliuose. A garai su oru sudaro sprogų mišinį. Reaguodamas su vandenilio cianidu
sudaro hidroksini temperatūrilą, iš kurio gaminami metakrilatai, veikiamas rūgštinių ar
šarminių katalizatorių kondensuojąs! iki diacetono alkoholio, pirolizuojamas virsta
ketenu. Šarminėje terpėje veikiamas halogenais A skyla: susidaro chloroformas CHC1,,
bromoformas CHBr, arba jodoformas CHIr Gaunamas kataliziškai pirolizuojant acto
rūgštį arba oksiduojant 2-propanolį, susidariusį iš propileno, arba (su fenoliu) oksiduojant
oro deguonimi kumeną. A yra geras tirpiklis, tačiau daugiau jo sunaudojama ketenui,
izoprenui, metakrilo rūgščiai, metilmetakrilatui, mezitiloksidui, jodoformui sintetinti. A
susidaro kepenyse nevisiškai susioksidavus riebalų rūgštims. Patekės į organizmą iš jo
pasišalina labai lėtai. DLK 200 mg/m\ Povilas Vainilavičius acetonėmija Tketozė.
acetoninės medžiagos T ketoninės medžiagos.
ach, achas, senovės egiptiečių religijoje - viena 3 žmogaus sielos dalių (kartu su T ba ir T
ką), pomirtinis įsikūnijimas. Minima Piramidžių tekstuose. Tikėta, kad A turi tik faraonai.
Nuo Viduriniosios karalystės laikų (-2060-1788 p.m.e.) imta tikėti, kad po ypatingų
laidojimo ritualų A įgyja kiekvienas. Dievai ir faraonai
dažniausiai turėdavo VII a. Ne taip kaip ką ir ba, kurios gali mirti, A yra amžina ir kaip
nesunaikinama dvasinė substancija nuolat gyvena danguje. Ji vaizduota kaip paukštis ibis.
Romualdas Neimantas
Ach Narziss Kaspar (Narcisas Kasparas Achas) 1871 m. spalio 29 d. Ermershausen - 1946
m. liepos 25 d. Miunchenas, vokiečių psichologas. tWūrzburgo mokyklos atstovas. 1906
m. Berlyno, 1907-21 Karaliaučiaus, nuo 1922 Gottingeno universitetų profesorius. Iškėlė
determinuojančių mąstymo tendencijų idėją, pagal kurią mąstymo procesus lemia ne
asociacijos, o nuostatos. Kritikavo asociacionizmo kryptį psichologijoje. Sukūrė
eksperimentinio sąvokų formavimo metodiką. Pagr. veikalai: Apie valingą veiklą ir
mąstymą (Ūber die Willenstatigkeit und das Denken 1905 m. , Apie valios aktą ir
temperamentą (Ūber den Wittensakt und das Temperament 1910 m. , Apie sąvokų
susidarymą (Ūber die Begriffsbildung 1921 m. , Apie determinacijos psichologiją (Ūber
die Determinalions -Psyhologie 1933 m. , Valios analizė (Analyse dės Willens 1935 m. .
Achabas (Ahab) - 853 pr. Kr„ Izraelio karalius (874-853 m. . Omrio sūnus. Jam valdant
suklestėjo šalies ūkis. Dėl A pakantumo dievo Baalo kultui kilo pranašo Elijo
vadovaujamas pasipriešinimas. 853 p.m.e. buvo vienas karo vadų mūšyje prie Karkaro,
kuriame jungtinė Izraelio, Judėjos ir Damasko kariuomenė atrėmė Šalmanesero III
vadovaujamą asirų puolimą. Kilus konfliktui su Damasku žuvo mūšyje. Mejms Suims
Achadas Chaamas Tu.Ahad.
Achaggar (Ahaggar, Achagaras), Hoggar, kalnynas Alžyre, Centr. Sacharoje. Didžiausias
aukštis 2918 m (Tahato kalba). Susideda iš pakopomis nutįsusių kalnagūbrių (vidutinis
aukštis 800 m), bazaltiniu plynaukščių (vidutinis aukštis 2000 m) ir pavienių vulkaninių
kūgių. A susidaręs iš prekambro kristalinių ir neogeno bei kvartero vulkaninių uolienų.
Tropinių dykumų klimatas. Kritulių ccntr. dalyje 50 mm, pakraščiuose 20 mm per metus.
Plikos uolos. Vadėse (jų tinklas gana tankus) auga žolė, medžiai, giraitės. Klajoklinė
gyvulininkystė; veisiama kupranugariai, avys, ožkos. Oazėse - žemdirbystė.
Achaimėnas (graikų Achaimenes), Achemenas, VII a. p.m.e., pusiau legendinis senovės
persų karalius. Laikomas Achaimenidų dinastijos protėviu (iš jo vardo kilęs dinastijos
pavadinimas). Valdė Parsumašą (nuo Medijos priklausomą karalystę). 681 kare su Asirija
vadovavo Parsumašo ir Anšano ( Šiaurės Elamas) kariuomenei.

Kyras II Didysis 559-529

KambizaslI 529-522
Darėjas 1 Didysis 522-486
Kscrksas I 486-465
Artakscrksas 1 Ilgarankis 465-424
Kscrksas II 424
Sogdianas 424-423
Darėjas II Ochas 423-404 m.
Artakserksas II Mnemonas 404-358
Artakserksas III Ochas 358-338
Arsas 338-336
Darėjas III Kodomanas 336-330

Achaimenidai (graikų Achaimenidai, senovės persų kalba Hakhamanishiya),

Achemenidai, Persijos karalių dinastija (559-330 p.m.e.; lent.). Kildinosi iš pusiau
legendinio karaliaus Achaimeno, kurio palikuoniai Teispas (-675-640 m. , Kyras I ir
Kambizas (600-559 m. valdė Medijos vasalinę Parsumašo karalyste. Dinastijos
pradininku laikomas Kyras II Didysis, Medijos užkariautojas, Persijos imperijos nuo
Viduržemio j. iki Indo upės ir nuo Kaukazo iki Indijos vand. kūrėjas. Kt. žymesni:
Darėjas I Didysis, Kserksas I, Artakserksas I Ilgarankis, Darėjas II Ochas, Artakserksas II
Mnemonas, Artakserksas III Ochas, Darėjas III Kodomanas. A valdant sukurta kelių į
Sūzus (A žiemos rezidencija) sistema. A pasižymėjo vietinių papročių, religijų ir valdymo
formų tolerancija. Žlugo per Aleksandro Makedoniečio žygį į Persiją. Nijolė
Juthnevičienė
Achają (Achaia), Graikijos istorinė sritis Peloponeso pusiasalio šiaurėje, tarp Erimanto,
Kilėnės kalnų, Patrų bei Korinto įlankų. Pavadinimas nuo achajų, pasitraukusių į ją po
dorėnų įsiveržimo. Kraštas daugiausia kalnuotas, spygliuočių, ąžuolų, alyvmedžių
giraitės. Centrai - Pa temperatūrai, Helikė, Aigai, Pelenė. 146 p.m.e. Romos prijungta prie
Makedonijos pro valstijos, nuo 27 p.m.e. - senatoriškoji Achajos provincija, į kuria įėjo
visa Graikija į pietus nuo Tesalijos ir Egėjo j. salos. Kartais A dar vadinama Tesalijos p.
dalis į vakarus nuo Pagasų įlankos Nijolė Juclmtričienė
achajai (Achaioi), viena žymiausių senovės graikų genčių. Dialektas giminingas Šiaurės
vakarų tarmių grupei. Kildino save iš mitinio herojaus Achajo, Dzeuso ir Pitijos, arba visų
graikų eponimo Heleno sūnaus Ksuto ir Atėnų karaliaus Erechtėjo dukters Kreusos
sūnaus. apie 2200 p.m.e. apsigyveno vid. Makedonijoje, vėlia universitetesalijos šiaurėje.
1900-1600 p.m.e. intensyviai skverbėsi į pietus. 2 tūkstantmečio p.m.e. viduryje užėmė
Šiaurės Peloponesą, kur iki jų gyveno jonėnai; vienu žymiausių A kultūros centrų tapo
Mikėnai. Homero Iliadoje A (t.p. danajais, argiečiais) vadinti visi graikai. A rengė kar.
ekspedicijas, aktyviai kolonizavo Egėjo j. kraštus: Likiją, Pamfiliją, t.p. Kiprą ir kt. (vad.
achajiškoji kolonizacija). Jų karalyste Peloponese ~1120 sugriovė Graikiją užplūdę
dorėnai. Dalis A liko kalnuotoje Achajoje, A iš Tesalijos ir Bojolijos persikėlė į Lesbo s.
ir gretimą žemyno pakrante, iš Argo ir Lakonijos į Kiprą, iš Atikos į Šamo s., Efesą. -700
p.m.e. p. Italijoje A iš Šiaurės Peloponeso įkūrė kolonijas, išaugusias į klestintį
Didžiosios Graikijos regioną. IV a. p.m.e. žemyninėje Graikijoje iškilo polit. ir kar.
požiūriu; įkūrė T Achajų sąjungą. Nijolė Jnchnevičienė
Achajų sąjunga, viena iš dviejų pagrindinių helenistinės Graikijos polit. jėgų (kita -
Aitolijos sąjunga). Gindamiesi nuo piratų antpuolių IV a. p.m.e. 12 achajų polių sudarė
sąjungą, kuri suiro po Aleksandro Makedoniečio mirties, per diadochų karą. 281-280
p.m.e. A atgimė kaip 4 polių - Tritajos, Dimės, Farų ir Patrų - federacija. III a. p.m.e. 2
pusėje polių skaičius išaugo iki 60 ir A vienijo beveik visą Peloponesą. Poliai turėjo
bendrą užs. politiką, pilietybę, pinigų ir matų sistemas; jiems buvo garantuojama
savivalda. Įstatymų leidžiamąją valdžią sudarė 2 kartus per metus (iki 188 p.m.e.) Aigiono
mieste, prie Dzeuso šventovės, šaukiamas visų polių atstovų susirinkimas - sinodas - ir
svarbioms polit. problemoms spręsti kviečiamas neeilinis visų sąjungos piliečių (nuo 30
metų) susirinkimas -sinkletas. Vykdomąją valdžią sudarė 10 renkamų demiurgų kolegija
ir kasmet perrenkami 2 (iki 255 p.m.e.) kariuomenės vadai - strategai, laivyno ir
kavalerijos vadai nauarchas ir hiparchas. Dėl polit. įtakos Graikijoje ir ypač Peloponese A
varžėsi su Aitolijos sąjunga; labiausiai fedraugija sustiprėjo vadovaujant Aratui iš Sikiono
(251-213 p.m.e.). Prie A jis prijungė Sikioną, Korintą, Epidaurą, Megarą, išstūmė
tnakedoniečius iš Peloponeso. Per 227-223 p.m.e. karą su Sparta prarado dalį miestų. 224
atnaujinusi sutartį su makedoniečiais juos atsiėmė, tačiau už pagalbą Makedonija
prisijungė Korintą. 210 m. p.m.e. A sumušė Aitolijos sąjungą, 207, 201 - Spartą, 198 su
Roma pasirašė kar. pagalbos sutartį, nukreiptą prieš Makedoniją. Per Romos ir
Makedonijos karą (171-168 p.m.e.) laikėsi neutralumo; Romos remiama atgavo prarastas
Peloponeso žemes. 150 p.m.e. užpuolė Spartą. Karas baigėsi įsikišusios Romos pergale ir
Graikijos nepriklausomybės praradimu (146 p.m.e.); A iširo. Nijolė Juchnevičium
Achalciche (Achalcichė), miestas Gruzijos pietuose, apie 160 km į vakarus nuo Tbilisio,
abipus Pocchovi Ckali upės; Samcke - Džavachetijos sritis centras. 26 000 gyv. (1996 m. .
Elektros variklių, baldų gamyba, agatų, diatomito apdirbimas, maisto (mėsos, duonos,
pieno, vaisių konservų, vyno, alaus) pramonė. Teatras. Istorijos ir kraštotyros muziejus.
Balneologinis kurortas. Prie A kasama rusvosios anglys, gipsas, diatomitas, randama
agatų. A žinoma nuo XII a. Miesto teisės nuo 1840. Mindaugu Pttzemvs
achaltėkai, jojamųjų arklių veislė, viena seniausių pasaulyje. Išvesti dab. Turkmėnijos
teritorijoje iš vietos arklių. Aukštis ties gogu 156-158, įstrižasis liemens ilgis 158-162,
krūtinės apimtis 175-176, plaštakos 19-20 cm; masė -500 kg. A sarti, bėri, dažnai auksinio
atspalvio. Labai energingi. Prisitaikė prie sauso ir karšto klimato. A turėjo įtakos trakėnų
veislei. Auginami Kazachijoje, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Turkmėnijoje, Uzbekijoje,
Rusijoje, Vokietijoje, JAV. Vytautas Barauskas
Achard Marcei (Marselis Ašaras) 1899 m. liepos 5 d. Sainte - Foylės -Lyon (Ronos
departamentas) - 1974 m. rugsėjo 4 d. Paryžius, prancūzų dramaturgas. Prancūzų
akademijos narys (1959 m. . Komedijose (Ar norite žaisti su manim? l Voulez-vous joiter
avecmoi? 1923, Žanas iš mėnulio / Jean dela lune \929,Domino 1931, Petras 1933,
Korsaras 1938, Panelė iš Panamos l Mademoiselle de Panama 1942, Šalia savo
šviesiaplaukės l Auprės de mokslų akademijos btonde 1946, Mes keliausime į Valparaisą
l Nous irons a Valparaiso 1948 m. susipina real. ir fantastiniai motyvai, kaukių komedijos,
cirko klounados ir lyrikos elementai, vyrauja meilės tema, poetinė fejerijos nuotaika,
gausu paryžietiško sąmojo. Galina Čepimkienė
achatinos (Achatina), sausumos sraigių (Stylommatophora) būrio pilvakojų moliuskų
gentis. Didžiausios sausumos sraigės. Valgomos. Kilusios iš vakarų Afrikos drėgnųjų
miškų. Achatinos (A. achatina) kriauklė iki 20 cm ilgio ir 10 cm pločio, masė -0,5 kg.
Kiaušiniai iki 2,5 cm ilgio. A. fulica mažesnė, paplitusi tropinėse ir subtropinėse juostose.
Gyvena didelėmis kolonijomis, kartais kenkia cukranendrių plantacijoms ir daržovėms.
Ričardas Kazlauskas
achbarai (arab. akbar- žinia, pranešimas), musulmonų padavimai apie Mahometą, jo
bendražygius (Taschabai) ir sekėjus. A terminą dažniau vartoja šiitai, pripažįstantys tik
tuos padavimus, kurie remiasi kalifo Alijaus ir jo šalininkų autoritetu.
ai Achdar (al-Akhdar, al-Jabal al-Akhdar, ai Achdaras):
1. Kalnai Arabijos pusiasalio rytuose, Omane. Vidutinis aukštis apie 1500 m, didžiausias
3083 m (Šamo kalba). Iškilo alpinės kalnodaros metu. Kalnai susidarė iš klinčių,
serpentinitų, bazaltų. Suskaidyti sprūdžių į stačiašlaičius masyvus. Yra periodinių upių
slėnių. Klimatas tropinis, sausas. Pusdykumių augalija. Slėniuose sausi miškai.
2. Plokščiakalnis Libijos šiaurėje, prie Viduržemio jūros. Didžiausias aukštis 876 m.
Šiaurės šlaitas leidžiasi į jūrą keliomis pakopomis. A susidaręs iš paleogeno ir neogeno
klinčių. Daug karstinių reiškinių ir karstinių reljefo formų, sausų slėnių (vadžių). Yra
akmens druskos, gipso telkinių.
Achebe Chinua (Činua Ačėbė) 1930 m. lapkričio 16 d. Ogidi (R. Nigerija), Nigerijos
rašytojas. Rašo anglų kalba. Gyvena JAV. Kūryboje keliamos sočiai., psichol. bei
dorovinės problemos, kylančios europietiškai civilizacijai griaunant gentinę afrikiečių
visuomene. Romanuose Griūtis (Things Fall Apart 1958 m. , Ne be įtampos (No Longerat
Ease 1960 m. , Dievo strėlė (The Arrow of God 1964 m. , apsakymuose realistiškai
pavaizdavo pražūtingą misionierių ir baltųjų valdžios poveikį ibų genties gyvenimui.
Romane Liaudies žmogus (A Man of the Peo pusiasale 1966 m. atskleidė politikų
korupciją nepriklausomoje valstybėje. Dar parašė eilėraščių (rink. Saugokis dvasios brolio
/Beware Soul Brother 1971 m. , esė, knygų vaikams. Irena Varnaitė
acheiropita (graikų acheiropoiėtos -ne rankų darbo), Kristaus galvos, dažniausiai veido,
atvaizdas. Manoma, kad jis sukurtas stebuklingu būdu, kai pradėta ieškoti autentiško
Jėzaus Kristaus atvaizdo. Nuo IV a. pabrėžiamas vaizduojamo Jėzaus Kristaus
tikroviškumas. VI- VIII a. susiformavo 2 klasikiniai A tipai: mandilijas (Jėzaus Kristaus
veido su ilgais plaukais ir barzda atvaizdas be kančios žymių, labiau paplitęs Rytų, ypač
Bizantijos, dailėje) ir veraikonas (kenčiančio Jėzaus Kristaus atvaizdas, atsispaudęs ant
Veronikos skarelės, ypač paplitęs XIII- XIV a. Vakarų krikščioniškojoje dailėje). VII-
VIII a. pradėta kurti Dievo Motinos ir šventųjų A.
Achelojas (Acheloos), Aspropotamas, upė Graikijos vakaruose. Ilgis 220 km. Prasideda
Pindo kalnuose, (teka į Jonijos j. sudarydama deltą. Hidroelektrinės.
„Achema", chemijos akc. bendrovė Jonavoje. Didžiausia azoto trąšų (amonio salietros,
karbamido, skystų azoto trąšų), amoniako, karbamidformaldehidinių dervų, PVA klijų
(Lipalas), emulsinių ir dispersinių dažų, azoto rūgšties, metanolio ir kitų chemijos pram.
produktų gamintoja Baltijos šalyse. 1030 darbuotojų (2000 m. . Turi antrinių prekybos
bendrovių Prancūzijoje, Švedijoje, Lenkijoje. 2000 bendroji apyvarta 465,7 mln. Lt,
eksportas 377,8 mln. Lt (86% produkcijos). Produkcija eksportuojama į Prancūziją,
Vokietiją, D. Britaniją, Olandiją, Skandinavijos šalis, Lenkiją ir kitur. A įkurta 1994
privatizavus valst. įmonę Azotas (įkurtas 1965 m. .
Ach8mėnas TAchaimenas. Achemenidai f Achaimenidai. fon Achenas Hansas f H. von
Aachen. Achenas f Aachen.
AchenbachAndreas (AndrėjasAchenbachas) 1815 m. rugsėjo 29 d. Kassel - 1910 m.
balandžio 1 d. Dūsseldorf.vok. tapytojas. vokiečių realistinės dailės pradininkas. Dailę
studijavo Dūsseldorfo dailės akademijoje. Domėjosi olandų XVII a. peizažų tapyba.
Išsivadavęs iš romantinės bendraamžių tapybos įtakos kūrė realistinius audringos jūros,
jos pakrančių, kalnų, kaimo peizažus. Kompozicijos, kolorito kuriamą nuotaiką sustiprina
šviesių spalvų blyksniai.
59
Achenbach OsVald (Osvaldas Achenbachas) 1827 m. vasario 2 d. Diisseldorf - 1905 m.
vasario 1 d. ten pat, vokiečių tapytojas. Dailės mokėsi pas brolį tapytoją A. Achenbachą.
Dėstė Diisseldorfo dailės akademijoje. Tapė kalnų, Neapolio įlankos, Romos, Venecijos
peizažus. Kūrybai turėjo įtakos brolio tapybos maniera; spalvingų peizažų įspūdingumą
stiprina spalvų ir šviesos blyksniai, stafažas.
Acheng t Ačeng.
Acheno kongresas, pirmasis T Šventosios sąjungos kongresas.
Achensee (Achenzė), ežeras Austrijoje, Tirolyje, tarp KarVendelio ir Rofano kalnų. Plotas
6,8 km!, ilgis 9 km, didžiausias gylis 133 m. Paviršiaus altitudė 929 m. Kelias palei A T.
krantą ir per Aacheno perėją (941 m aukštyje) jungia Aukšt. Bavariją su Inno slėniu.
Achernaras (Achernar), Eridano a, 0,46 ryškio B3 spektrinės klasės pagr. sekos žvaigždė.
Nuotolis nuo Saulės 145 l.y. Lietuvoje nematomas.
Acherdntas (Acheron, kilm. Acherontos): 1. Gr.
mitologijoje deivės Gajos sūnus. A su Orfine turėjo sūnų Askalafą.
2. Kelios antikinės Graikijos upės. Žinomiausias Acherontas (dab. Guria) Tesprotijoje
(Epyras) teka tarpekliu tarp uolų, vietomis - po žeme, todėl manyta, kad tai įėjimas, pro
kurį Charonas keldavo vėles į dievo Hado mirusiųjų karalyste. Aleksandra Teresė
Veličkienė
Acheson Dean Gooderham (Dinas Guderamas Ačesonas) 1893 m. balandžio 11 d.
MiddletoVn (Konektikuto valstija) - 1971 m. spalio 12 d. SandySpring (Merilando
valstija), JAV valstybės veikėjas. Vienas Šaltojo karo laikotarpio JAV užs. politikos
doktrinos bei antikomunistinės Vakarų valstybių sąjungos kūrėjų. 1945-47 valst.
sekretoriaus pavaduotojas. Dalyvavo rengiant ir įgyvendinant Trumano doktriną (1947 m.
ir Marshallo planą (1948 m. . 1949-53 valst. sekretorius. Vienas NATO (1949 m.
organizatorių. Svarbiausios knygos Kuriant dabartį: Mano metai Valstybės departamente
(Present at the Creation: My Years in the State Department 1969, Pulitzerio premija 1970
m. .
Acheson Edward Goodrich (Edvardas Gudričas Ačesonas) 1856 m. kovo 9 d. Vašingtonas
- 1931 m. liepos 6 d. Niujorkas, JAV chemikas. Su T. A. Edisonu 1881 įrengė pirmąsias
elektros linijas Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Atrado grafitą ir korundą, nustatė, kad
4150 °C temperatūroje silicis ima garuoti.
Achetatonas, senovės Egipto sostinė TalAmarna.
Acheulio kultūra (Ašėlio kultūra), Acheuleen, senojo paleolito archeologinė kultūra .
Datuojama Gūnzo -Mindelio Risso laikotarpiu (prieš 700-200 tūkst. m.). Pavadinta pagal
Saint-Acheulio (vietovę netoli Amiens'o miesto) S. Prancūzijoje. Vid. Europos A kilo iš
rytų Afrikos ir P. Europos Olduvai tipo archeologijos kompleksų. A dirbiniai panašūs į T
Chelles'io kultūros, tik smulkesni. Pagr. įrankis buvo migdolo formos kirtiklis, nušlifuotas
plokščiu retušu. A laikotarpiu pradėta naudoti stambius plokščius kirvius, ietigalius,
grandukus ir įrankius, skirtus pjauti, gręžti. Laikotarpio pabaigoje atsirado vad. mikoko ir
levalua tipo dirbinių - smulkių kirtiklių, pjovimo ir gręžimo
įrankių (nuo skaldytinių atskeltų skelčių). Žmonės gyveno olose, medžiojo ir rinko maistą,
mokėjo išgauti ugnį. Algirdas Girininkas
Achijava (Achijawa) TAhijava.
Achilas (Achilleus), graikų mitologijoje narsiausias achajų herojus per Trojos karą.
Mirmidonų karaliaus Pelėjo ir jūrų nimfos (nereides) Tetidės sūnus. Norėdama, kad būtų
nemirtingas, motina grūdino Stikso vandenyje laikydama jį už kulno, kuris liko
nepanardintas ir todėl pažeidžiamas (iš čia posakis Achilo kulnas). Tėvas slėpė A Skiro s.
tarp karaliaus Likomedo dukterų, kad neišsipildytų pranašystė apie A mirtį per Trojos
karą. Be A achajai turėję pralaimėti karą. Jį surado ir atpažino Odisėjas. Per pirmus 9 karo
metus A užėmė 12 miestų aplink Troją. Dešimtaisiais susiginčijo su vyr. vadu
Agamemnonu dėl belaisvės Briseidės ir atsisakė kariauti. Stojo į kovą po kelių achajų
pralaimėjimų ir draugo Patroklo mirties. Dvikovoje nukovė trojiečių vadą Hektorą. Žuvo
per vestuves su Trojos karaliaus Priamo dukterimi Poliksene Apolono šventykloje, kai
Hektoro brolis Paris sužeidė jam kulną. Garbintas Tesalijoje, vėliau kitose Graikijos
srityse ir kolonijose (Sicilijoje, P. Italijoje). Aleksandra Teresė Veličkienė
Achilas Tatijas (Achilleiis Tatios) II a. , senovės graikų rašytojas. Kilęs iš Aleksandrijos.
Rom. Leukipė ir Kleinstitutofontas (8 kn.) turi tradicinio senovės graikų romano bruožų
(meilės, kelionės, pavojų, nuotykių, tariamos mirties motyvai, laiminga pabaiga), tačiau
išsiskiria religingumo pabrėžimu. Svarbiausia romano mintis - žmogaus siela klysta tol,
kol pasiekia gelbstinti deivės Izidės uostą. Dalia Dilytė
achilija (achylia < Ta... + graikų chylos - sultys), druskos rūgšties ir fermento pepsino
nebuvimas skrandžio sultyse. Funkcinė A atsiranda dėl skrandžio sekrecinės sistemos
slopinimo, kurį sukelia psich. stresai, sutrikęs maitinimasis (baltymų nepakankamumas),
kai kurių vitaminų stoka, kt. priežastys. Organinė A atsiranda dėl negrįžtamo skrandžio
sekrecinės sistemos pažeidimo (sukelia atrofinis gastritas, skrandžio navikai). Dėl A
sutrinka virškinimas. Iš pradžių kartais nebūna jokių simptomų, vėliau atsiranda sunkumo
jausmas, pilvo pūtimas po valgio, viduriavimas. Šalinama A sukėlusi priežastis. Ligoniai
maitinami lengvai virškinamu maistu, vartoja pepsiną. Sigitas Ryliškis
Achillio sala (Achill Island, Akilio sala) yra Atlanto vandenyne, prie pat Airijos v. kranto.
Plotas 145 km2. -3000 gyv. Paviršius kalvotas; didžiausias aukštis 672 m. Žemdirbystė,
žvejyba, turizmas. Tiltas jungia A su Airija.
Achilo kulnas (pagal T Achilo mitą), žmogaus silpnybė, labiausiai pažeidžiama vieta.
Achilo sausgyslė (tendo calcaneus, tendo Achil/is), kulninė sausgyslė, blauzdos trigalvio
raumens sausgyslė. Tvirta, mažai elastinga, baltos spalvos, blizganti. Ilgis apie 15 cm,
storis (apatinėje dalyje) ~4 cm. Sudaryta iš lygiagrečių šiek tiek besisukančių spirale
kolageninių skaidulų pluoštų, kuriuos jungia plonas puriojo audinio tarpsluoksnis.
Prasidėjusi blauzdos viduryje A nutįsta laibėdama iki kulnakaulio gumburo šiurkštaus
užpakalinio paviršiaus. Tarp A ir kulnakaulio yra įsiterpęs tepalinis maišelis. Kartais
pasitaiko įgimta yda - per trumpa A; dėl to pėda esti sulenkta, pasistiebusi (vad. arklio
pėda). Dėl staigių judesių (pradedant bėgti), smūgio A gali nutrūkti. Vytautas Tutkus
achimėnė (Achimenes), gesnerinių (Gesneriaceae) šeimos augalų gentis. Vieni botanikai
genčiai priskiria 25 augalų rūšis, kiti - 50. A paplitusios Centr. ir P. Amerikoje.
Šakniastiebiai žvynuoti. Lapų viršus žalias, apačia šviesesnė, apaugusi plaukeliais. Žiedai
pavieniai, balti, violetiniai, mėlyni. Gausiai žydi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio. Po
žydėjimo esti ramybės periodas. Dauginama šakniastiebio dalimis arba viršūnių auginiais.
Lietuvoje kambariuose ir šiltnamiuose auginamos/1, erecta, A.coccinea, A. pulchella.
Kristina Balnytė
ai Achmadi (al-Ahmadi), ai Achmadijus, miestas Kuveito rytuose, į pietus nuo Kuveito
(sostinės); muchafazos admin. centras. 3fi 00 (1 gyv. (2000 m. . Įsikūręs prie
Kuveinstituto -ad Damamo (Saudo Arabija) plento. Pro A iš visų Kuveito telkinių nafta ir
dujos tiekiamos į Menos uostą ir naftos perdirbimo įmones Persijos įlankos pakrantėje.
Jūros vandens gėlinimo įmonė.
achmadija, musulmonų sunitų sekta. 1889 Indijoje įkūrė Mirza Gulamas Achmadas
(1839-1908 m. . Jis pasiskelbė mesiju, Krišnos avatara. Jo mokymas išdėstytas 80 veikalų,
parašytų urdu ir arabų kalbomis. Skelbė grįžimą prie ankstyvojo islamo, visų musulmonų,
religijų ir žmonių lygybę. Mokymas išplito Irane, Pakistane, Afganistane, arabų šalyse, V.
ir Rytų Afrikoje, Amerikoje, Europoje (ypač Didžiojoje Britanijoje). Daugelyje kraštų A
nariai nepripažįstami musulmonais. Pasaulinės islamo lygos požiūriu, A kenksminga
islamui. Romualdas Kriniekis
Achmadulina Bella (Belą Achmadulina), tikr. vardas Izabella 1937 m. balandžio 10 d.
Maskva, rusų poetė. Poezijoje (rink. Styga l Struna 1962, Muzikos pamokos l Uroki
muzyki 1969, Pūga / Metei', Žvakė l Sveča, abu 1977, Paslaptis l Tajna 1983 m. vyrauja
savianalizės, poet. pašaukimo temos, jausmingai perteikiama romantinė gėrio ir blogio,
dvasingumo ir moralinio nuopuolio priešprieša, archajiški kalbos elementai derinami su
šnekamąja intonacija. 7 dešimtmetyje dalyvavo neoficialiame literatūriniame judėjime,
žmogaus teisių gynimo veikloje. Vėlesnėje A kūryboje (eilėraščių rink. Sodas lSad 1987,
Akmenų virtinė lGrjada kamnej 1995, Būties akimirkai Mig bytija 1997 m. atsispindi
konkreti gyvenimo patirtis, išgyvenimai reiškiami paprastesne, epiškesne forma. Parašė
esė apie rusų rašytojus. A eilėraščių išversta į lietuvių kalbą. Galina Micliailova
Achmatas, Achmedas - 1481, Didžiosios Ordos chanas (1465-1481 m. . 1472 sudarė
sąjungą su Lenkijos karaliumi ir Ldk Kazimieru. Siekdamas išlaikyti savo valdžioje rusų
žemes surengė keletą žygių prieš Maskvos d. kunigaikštystį Ivaną III, 1476 galutinai
nustojusį mokėti ordai duokle. 1480 žygio prieš Maskvą metu buvo atėjęs iki Ugros upės.
Į LDK įsiveržęs Ivano III sąjungininkas Krymo chanas Menglis Girėjus sukliudė
Kazimierui suteikti Achmatui pagalbą, todėl žygis baigėsi nesėkmingai. Po jo mongolai -
totoriai prarado valdžią Rusijoje.
Achmatova Anna (Ana Achmatova), tikr. Gorenko 1889 m. birželio 23 d. Odesa į 1966
m. kovo 5 d. Domodedovo (prie Maskvos), palaidota Komarove (prie Sankt Peterburgo),
rusų poetė. N. Gumiliovo žmona (1910-18 m. . Dalyvavo lit. organizacijos Cech poėtov
veikloje. Priklausė akmcistų lit. grupuotei. Ankstyviesiems eilėraščiams (rink. Vakaras l
Večer 1912, Rožinis l Čjotki 1914, Baltųjų paukščių pulkas l Belaja staja 1917, Gyslotis l
Podorožnik, AnnoDomini MCMXXI, abu 1921 m. būdinga meilės, moters išgyvenimų
temos, kamerinė nuotaika. Eilėraščiai psichologiški, vaizdingi, pagrįsti tiesioginiais
[spūdžiais, kasdienybės realijomis, konkrečiomis detalėmis, šnekamosios kalbos
intonacijomis. 1925-39 A kūryba nebuvo spausdinama. 1940 išėjo poez. rink. Iš šešių
knygų (tzšešti knig). 1946 A buvo kritikuojama KP CK, pašalinta iš rašytojų sąjungos;
kūriniai iki 1956 nespausdinti. 4-7 dešimtmetyje sukurti eilėraščiai (rink. Eilėraščiai l
Stichotvorenija 1961, Laiko tėkmė l Beg vremeni 1965 m. pasižymi pilietiškumu, filos. re
- 1eksija. Poemoje Rekviem (par. 1935-40, išsp. 1987, lietuvių 1988 m. atsispindi
tragiškas komunizmo represijų laikotarpis. Poemoje Poema be herojaus (Poema bez
gerojo, par. 1940-65, išl. 1976 m. vyrauja menininko, jo epochos, praeities ir dabarties,
prisiminimų temos. Tyrinėjo A. Puškino kūrybą, išvertė įv. tautų poetų, t.p. ir lietuvių (S.
Nėries, V. Mykolaičio -Putino) eilėraščių. Lietuvių kalba išleisti eilėraščių rink. Poezija
(\9M),Erškėtis žydi (1994 m. . L: V. Žirmunskij Tvorčestvo At\n\ Achnuttovoj Lcningrud
1973. Galina Michailova
Achmedas (Ahmad ibn Mustafa) 1806 m. Tunisas (miestas) - 1855 Chalk ai Vadi,
Chuseinidų dinastijos Tuniso dėjus (1837-55 m. . Tuniso europinimo šalininkas.
Reorganizavo kariuomenę ir laivyną, statė gamyklas, įkūrė pirmąsias pasaulietines
mokyklas. 1846 panaikino vergovę. Siekdamas išsivaduoti iš Turkijos priklausomybės
užs. politikoje orientavosi į Prancūziją. 1845 turkų pripažintas savarankišku valdovu.
Achmedas l (Ahmad I) 1590 m. balandžio 18 d. Manisa - 1617 m. lapkričio 22 d.
Stambulas, Turkijos sultonas (1603-17 m. . Po nesėkmingo karo su Austrija 1606 m.
sudarė Žitvatoroko taiką, kuria buvo priverstas atsisakyti kasmetinės Austrijos duoklės,
mokėtos nuo 1533 už V. ir Šiaurės vakarų Vengriją. Kodifikavo įstatymus. 1609-14
Stambule pastatydino Mėlynąją mečetę.
Achmedas III (Ahmad III) 1673 m. gruodžio 30 d. ar 31 d. Stambulas - 1736 m. birželio
30 d. ten pat, Turkijos sultonas (1703-30 m. . 1709 m. priglobė Švedijos karalių Karolį
XII, pralaimėjusi rusams Poltavos mūšį. 1711 prie Pruto sumušęs rusus susigrąžino
Azovą. 1716 prie Petrovaradino buvo sumuštas Austrijos kunigaikščio Eugenijaus
Savojiečio; 1718 su Austrija ir Venecija pasirašė Požarevaco taikos sutartį -atsisakė
Vengrijos ir dalies Serbijos. 1726 sėkmingai kariavo su Persija. Nuverstas sukilusių
janyčarų. Mirė kalėjime. A valdymo metai kartais vadinami Tulpių laiku (dėl tulpių
populiarinimo Stambule XVIII a. pr.).
Achmedas ai Mansuras az Zahabijus (Ahmad al-Mansūr al-Dhahabi) 1549 Fes - 1603 m.
rugpjūčio 20 d. ten pat, Maroko sultonas (1578-1603 m. . Saditų dinastijos. Atrėmęs
Osmanų imperijos ir V. Europos šalių ekspansiją išsaugojo šalies nepriklausomybę.
Vykdė admin. ir kar. reformas. 1591 užkariavęs v. sudaniečių Songajaus valstybę su Gao
ir Timbuktu miestais monopolizavo Transsacharos prekybą, praturtino valst. iždą (dėl to
pramintas az Zahabijumi - Auksiniu). Užmezgęs ryšius su Ispanija savo šalyje panaikino
anglų Berberų prek. bendrovės monopolį.
Achmedas Šachas Duranis (Ahmad Shah Durrani) apie 1722 Multan (Pandžabas, dab.
Pakistane) - 1773 Toba Maruf, Afganistano šachas (1747-1773 m. . Tarnavo Persijos
šacho Nadyro kariuomenėje (vadovavo afganų raitininkams). Po Nadyro nužudymo (1747
m. afganų genčių vadų išrinktas šachu. Iki 1757 užkariavo Pandžabą, Kašmyrą, Sirchindą,
Sindą, Chorasaną, Balchą, Beludžislanų ir sukūrė galingą T Ouranių valstybę. Surengė 9
žygius į Indiją: 1757 nusiaubė Delį. 1761 prie Panipato sumušė maratus, 7 dešimtmečio
pab. buvo priverstas užleisti sikhams Pandžabą.
Achmėtas Chašimas TAhmet Haįim. Achmėtas Mitchatas Efendis TE.Ahmet Mithat.
Achmėtas Vefikas Paša TAhmet Vefik Pasą.
Achmim (Akhmim, Achmimas), miestas Egipto rytuose, Nilo dešinysis krante, priešais
Suhagą. 89 000 gyv. (2000 m. . Tekstilės, maisto pramonė, keramikos gamyba. A pradėjo
kurtis 3 tūkstantmetyje prieš Kristų.
achondroplazija (achondroplasia), chondrodistrofija,
paveldima liga, kremzlių distrofija. Ligoniai yra žemo ūgio (naujagimiai 46-48 cm,
suaugusieji 120-130 cm), neproporcingo kūno sudėjimo (dėl trumpų galūnių). Iki 20% A
atvejų liga paveldima autosominiu dominantiniu būdu, 80% atvejų - nepaveldima, sukelta
mutacijų; mutacijos dažnis 1:10'. Diagnozuojama jau naujagimiams. Viena iš retų ligų,
kurios dažnis didėja su tėvo amžiumi: -40 metų tėvams A sergantys vaikai gimsta 10 kartų
dažniau negu apie 20 metų tėvams. A dažnis įv. regionuose skiriasi, pvz., Skandinavijoje
1:10000, Šiaurės Amerikoje l :30 000. Algimantas Sinkus
achromatas (graikų achromatos - bespalvis), objektyvas, kuriame ištaisoma f sferinė
aberacija ir dviem spektro spalvoms panaikinama t chromatinė aberacija (bangų ilgiai
parenkami pagal prietaiso paskirtį). Tai, pvz., skirtingos dispersijos glaudžiamojo ir
sklaidomojo lęšių sistema. Naudojamas fotoaparatuose, žiūronuose, optiniuose
taikikliuose, mikroskopuose, spektriniuose prietaisuose.
achromatinė rega reiškiasi spalvų nesuvokimu. Žmogus taip suvokia objektus, kai jų
apšvieta yra maža. Šviesa veikia tik vieno tipo fotoreceptorius (stiebelius), esančius akies
tinklainėje (jų yra labai daug, jie labai jautrūs šviesai). A jautrumas nėra vienodas visame
regimosios šviesos spektre -jis yra maksimalus 520-530 nm bangos ilgio šviesai. Tamsoje
žmogus geriau mato objektus, kurie yra regos lauko periferijoje negu centre. Nors A
sąlygomis žmogaus jautrumas šviesos poveikiui yra maksimalus, tačiau regos aštrumas
yra blogas - nematomos smulkios detalės. Henrikas Vaitkevičius
achromatinė verpstė, mitoziškai ir mejoziškai besidalijančios ląstelės darinys, sudarytas iš
mikrovamzdelių pluoštų. Susiformuoja profazėje, suyra telofazėje. Vieni mikrovamzdeliai
jungia A polius, kiti - chromosomų kinetochorus ir A polius. Anafazėje A garantuoja
chromosomų judėjimą į priešingus ląstelės polius. Augalų ląstelių citokinezėje dalyvauja
formuojantis fragmoplastui (skersinei plokštelei, dalijančiai citoplazmą į dvi dalis). Forma
primena verpstę. Preparatuose nenusidažo, todėl vadinama achromatinė. Juozas Lazutka
Achromejev Sergej (Sergejus Achromėjevas) 1923 m. gegužės 5 d. Vindrej (Mordovija) -
1991 m. rugpjūčio Maskva, SSRS maršalas (1983 m. . Nuo 1979 SSRS ginkluotųjų
pajėgų generalinio štabo viršininko I pavaduotojas, 1984-1988 m. generalinio štabo
viršininkas -SSRS gynybos ministro l pavaduotojas. Nuo 1983 SSKP CK narys. Nuo 1988
SSRS AT prezidiumo pirmininko, nuo 1989 m. gegužės SSRS AT pirmininko, nuo 1990
m. kovo SSRS prezidento karinis patarėjas. Pritarė Rugpjūčio pučui (1991 m. rugpjūčio
19-21 m. , jam žlugus nusižudė.
Achron Joseph (Josifas Achronas) 1886 m. gegužės 13 d. Lazdijai - 1943 m. balandžio 29
d. Los Andželas, JAV smuikininkas, kompozitorius. 1904 m. baigė Sankt Peterburgo
konservatoriją (L. Auerio smuiko klasę), vėliau kompozicijos mokėsi pas A. Liadovą.
1913-16 dėstė Charkovo konservatorijoje. 1924 gyveno Berlyne, 1925 išvyko į JAV.
Sukūrė Šokių 'uvertiūrą (1932 m. , 3 koncertus smuikui ir orkestrui (1925,1933,1937 m. ,
siuitą kameriniam orkestrui Golemas (1932 m. , chorų, žydų rel., kino filmų muzikos,
pjesių styginių kvartetui, smuikui. Adeodatas Tauragis
AChRR (Associacija chudožnikov revoliucionnoj Rossii)
f Revoliucinės Rusijos dailininkų asociacija.
ai Achtal (al-Akhtal, ai Achlalis), tikr. Ghiyath ibn Ghauth apie 640 ai Chira (dab. Irakas)
tapie 710, arabų poetas. Krikščionis monofizitas. Gyveno Damaske, buvo Omejadų rūmų
poetas. Sukūrė panegirikų, satyrinių eilėraščių, kasidų. Pagarsėjo eiliuota polemika su
poetu ai Džaryru. Eilėraščiuose vyrauja vyno tematika. Meilės, draugystės džiaugsmai bei
nusivylimai perteikiami taikliomis ryškiomis detalėmis. Kūrybai įtakos turėjo ikiislaminė
arabų poezija. Jonas Laurinaitis
achtentvintigas, sidabrinė Nyderlandų moneta. Pradėtas kaldinti 1601 Fryzijos pro
valstijoje, 1617-Deventeryje, 1618 - ZVolle'je. Monetos vertė - 28 Tstuiveriai, masė
-19,584 g. A averse buvo Šv. Romos imperijos erelis su skaičiumi 28 ant krūtinės arba
bėjo, reverse - provincijos arba miesto herbas, apačioje 28. Nuo 1680 kaldintas
(prastesnės prabos) ir kitose Nyderlandų vietovėse. 1693 išimtas iš apyvartos. Naudotas ir
Lietuvoje. Eduardas Remecas
Achterberg Gerrit (Geritas Achterbergas) 1905 m. gegužės 20 d. Neerlangbroek (prie
Utrechto) - 1962 m. sausio 17 d. Leusden, oi. poetas. Moderniosios oi. poezijos
pradininkas. Nuo 1924 mokytojavo Opheusdene. Po 1937 daug metų gydėsi psichiatrijos
ligoninėse. Jau pirmajame eilėraščių rinkinyje Išvykimas (Afvaart 1931 m. išryškėjo
poezijos pagrindinė tema -priešinimasis griaunančiai laiko tėkmei, amžinybės ilgesys.
Rinkinyje Sielos sala (Eiland der ziel 1939 m. perfrazuodamas Orfėjo ir Euridikės mitą
plėtojo meilės ir mirties temą. Kiti rink.: Osmosas (1941 m. , Radaras (1946 m. ,
Autodromas (1954 m. , Cianido rūgštis (Blauwzuur 1969 m. . Poezijoje ryšku
siurrealizmo įtaka, gausu neįprastų metaforų. Biblijos motyvų, tiksliųjų mokslų terminų.
Sukūrė sonetų ir jų ciklų. Jolita Umikytė
achterliūkas (oi. achterliuk): \. Viena pagr. angų (liukų) denyje, už grotstiebio, pro kurią į
laivo vidų kraunami kroviniai.
2. Laivo triumo patalpa maisto produktams statinėse ir cisternose laikyti.
Achternbusch Herbert (Herbertas Achternbušas) 1938 m. lapkričio 23 d. Miunchenas,
vokiečių režisierius, rašytojas. Studijavo tapybą Niurnberge, skulptūrą Miunchene. 1975
sukūrė scenarijų filmui Stiklinė širdis (Herz aus Glas, rež. W. Herzogas). Pastatė filmų:
Andechso jausmas (Das Andechser Gefiihl 1975 m. , Plaukimas per Atlantą (Die
Attantikschvoimmer 1976 m. , Alaus karas (Bier-Aramp/1977 m. , Labas, Bavarija
(Servus Bayem), Jaunas vienuolis (Der junge Monch, abu 1978 m. , / Tibetą! (Ab nach
Tibet! 1993 m. , Hadas (Hades 1994 m. . Filmai eksperimentinio pobūdžio, sudėtingos
stilistikos, atsispindi B. Brechto teatro įtaka. Romanų (Uždanga l Hulle 1969,
Kupranugaris l Das Kamei 1970, Aleksandro mūšis lDie Alaanderschlacht 1971 m. bei
dramų (Ela 1978, Mano Herbertas l Mein Herbert 1982, Gustas 1985 m. autorius. Živilė
Pipinytė
achterpikas (oi. achterpiek), civilinių laivų galinis užpakalinio triumo skyrius; balastinės
laivo sistemos dalis.
achterštėvenis (oi. achtersteven), laivagalio apatinė dalis; lietas, kaltas, kniedytas
(metalinio) arba medinis (medinio) laivo karkaso elementas. Statmenai ar kitu kampu
sujungtas su kiliu.
Achtyrka TOchtyrka.
Achtuba, upė Rusijoje; Volgos žemupio kair. šaka. Prasideda 21 km aukščiau
Volgogrado. Ilgis 537 km. Teka lygiagrečiai su Volga. Įteka į kitą Volgos atšaką -
Buzaną. Vidutinis debitas 143 nvYs. Per potvynius laivuojama. Tarp A ir Volgos
(šalpoje) auginamos daržovės. Pakrančių miestai: Volžskij (prie A ištakų), Achtubinskas.
Achtubinsk (Achtubinskas), miestas Rusijoje, Astrachanės sritis, apie 260 km Šiaurės
vakarų nuo Astrachanės, Achtubos (Volgos šaka) kair. krante. 48 300 gyv. (2000 m. .
Maisto, Statybinių medžiagų pramonė; laivų statyba ir remontas. Išvežama valgomoji
druska, gaunama iš Baskunčiako ežero. A įkurtas 1959 sujungus 3 gyvenvietes.
Mindaugas Pažemys
Achundovas Mirza Fatalis f M. F. Aamdov.
Achvlediani Jelena 1901 m. balandžio 18 d. Telavi - 1975, gruzinų tapytoja, grafikė,
scenografe. Dailės 1921 mokėsi Tbilisyje, 1922-27 iš pradžių Italijoje, vėliau
Prancūzijoje. Tapė daugiausia peizažus (Kachetija. Žiema 1924, Maidanas 1924,1927,
Telavi 1934, Tbilisis 1959 m. . Nupiešė piešinių, nuliejo akvarelių, iliustravo bei
apipavidalino knygų. A sukūrė scenografiją daugiau, kaip 60 spektaklių Tbilisio dramos
(W. Shakespeare'o Otelas 1932, Daug triukšmo dėl nieko 1963 m. , Tbilisio (Z. Paliašvilio
Abesalomas ir Eteri 1942 m. , Kijevo, Leningrado operos ir baleto, Maskvos operetės
teatruose, apipavidalino kino filmų. Ramulė Rachlevičiūtė
acidimėtrija (lot. atidus - rūgštus + graikų metreo - matuoju), titrimetrinės analizės
metodai, pagrjsti rūgščių T neutralizacija.
acidofiliniai organizmai (lot. atidus + graikų phi/eo -mėgstu) gerai auga tik rūgščioje
terpėje. Rūgščiuose drenažo vandenyse, rūdų kasyklose aptinkamos Thiobacillus genties
bakterijos, karštuose rūgščiuose šaltiniuose - bakterijos Bacillus acidocaldarius, Sulfobus
acidocaldarius. Yra aukštesniųjų augalų rūšių, kurios geriau auga rūgščiame dirvožemyje
(kiminai, viržiai, bulvės, lubinai, rugiai). Acidofilinės bakterijos naudojamos pieno, linų
apdirbimo pramonėje, actui, silosui gaminti. Lilija Kalėdienė, Algirdas Mackevičius
acidofobiniai organizmai (lot. atidus + graikų phobeo -bijau) prisitaikę gyventi tik
neutralioje arba šarminėje aplinkoje. A priklauso gumbelinės bakterijos, urobakterijos,
aktinomicetai, iš aukštesniųjų augalų - dobilai, kviečiai, žirniai, europinis pūkenis,
sidabrinė akacija.
acidolizė (lot. atidus + graikų lysis - atskyrimas, tirpdymas), peresterinimo reakcija, kuri
vyksta veikiant karboksirūgščių esterius kitomis karboksirūgštimis (katalizatorius - 96%
sieros rūgštis arba metilbenzensulfonrūgštis). A dažniausiai naudojama acilaminorūgščių
esteriams ir alifatinių bei aromatinių karboksirūgščių vinilesteriams sintetinti. Pvz.,
vinilacetatą veikiant benzenkarboksirūgštimi susidaro vinilbenzenkarboksilatas:
CH3COOCH=CH2 + C,H5COOH-»C6H,COOCH= =Cą+CH,COOH.
acidozė (acidosis < lot. atidus), organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas -
organizmo vidinės terpės parūgštėjimas. Prasideda, kai už ląstelės ribų esančiuose
skysčiuose ir kraujuje susikaupia per daug rūgščių arba organizmas netenka daug šarmų.
Metabolinė A atsiranda sutrikus medžiagų apykaitai: sergant cukriniu diabetu, badaujant,
esant inkstų nepakankamumui, viduriuojant, apsinuodijus salicilatais, metilo alkoholiu.
Respiracinė A atsiranda, kai pro plaučius pašalinama mažiau anglies dioksido ir jis
kaupiasi organizme: slopinamas kvėpavimo centras (apsinuodijus raminamaisiais
vaistais), nusilpsta kvėpuojamieji raumenys (sergant poliomielitu), sutrinka plaučių
ventiliacinė funkcija (sergant bronchine astma, bronchektazine liga, plaučių emfizema,
plaučių uždegimu). A požymiai: dažnas ir gilus alsavimas (esant metabolinei A),
pykinimas, dažnas širdies plakimas, pritemusi sąmonė. Gydoma šalinant A sukėlusias
priežastis. Sigitas RyliSkis
„Aciėries Rėunies de Burbach-Eich-Dudelange", ARBED ŠA, plieno gamybos bendrovė,
Liuksemburgo didž. pram. koncernas. Visos plieno gamybos stadijos - nuo anglies ir
geležies rūdos gavybos iki jv. plieno dirbinių. Daug antrinių bendrovių Europoje ir P.
Amerikoje. Ik. 1911. 1980 susijungė su JAV plieno bendrove fBethlehem Steel
Corporation.
acikliniai junginiai (f a... + graikų kyklos - ratas) talifatiniai junginiai.
aciklinis žiedas, spiralinis žiedas, augalo žiedas, kurio visos dalys (apyžiedis, piestelė,
kuokeliai) ant žiedsosčio išsidėsčiusios spirale ir nesudaro ratų. A turi magnolija,
vėdrynas, burbulis. Iš A, sutrumpėjus (susispaudus) jo spiralei, išsivystė kiti žiedai.
Giedrė Kimtienė
acilgliceroliai, riebalų rūgšties ir glicerolio esteriai. Nepolinės, vandenyje netirpios
medžiagos. Triacilgliceroliai, vadinami f riebalais, vieni svarbiausių A ląstelės
komponentų. Mono - ir diacilgliccroliai dažniausiai yra tik metabolizmo tarpininkai. A
kraujuje perneša kraujo plazmos lipoproteinai. Jurgis Kattziauska.\
acinusas (lot. armu - uoga, kekė): 1. Kepenų A -mažiausias struktūrinis funkcinis vienetas.
Tai maža rombo formos kepenų parenchimos dalis. Yra tarp dviejų centr. venų. Acinuse
skiriamos 3 zonos: pirmoji yra prie pat maitinamosios ašies (kepenų ląstelės geriausiai
maitinamos), antroji - tarpinė, trečioji yra A periferijoje (ląstelės gauna mažiausiai
deguonies, maisto medžiagų, greičiausiai pažeidžiamos).
2. Kasos dalies struktūrinis funkcinis vienetas. Sudarytas iš ląstelių, kurios išskiria
virškinimo fermentus ir išsidėsčiusios ratu apie smulkiausius kasos latakėlius.
3. Plaučių kvėpuojamosios dalies struktūrinis funkcinis vienetas. Tai galinės bronchiolės
išsišakojimas, kuris baigiasi alveoliniais maišeliais, aplipusiais alveolėmis (pūslelėmis).
Dainius Haroldas Pauža, Violeta Žalgevičienė
Acireale (Ačirealė), miestas Italijos pietuose, Sicilijoje, prie Jonijos j., Etnos ugnikalnio
papėdėje. 51 900 gyv. (2001 m. . Žvejybos uostas. Tekstilės, odos pramonė. Amatai.
Balneologinis (karštosios miner. versmės) ir klimato kurortas. XVI- XVIII a. katedra.
Ackapocalkas tAtzcapotzalco.
Ackerman James (Džeimsas Akermanas) 1919 m. lapkričio 8 d. San Francisco, JAV
meno istorikas. Harvardo universiteto profesorius. Tyrinėja Italijos renesanso
architektūros istoriją. Veikalai: Michelangelo architektūra (The Arclūtecntrc of
Michelangelo 1961 m. , Menas ir archeologija (Art and Archaeology su R. Carpenteriu,
1963 ), Puladio (1966 m. irkt.
Ackermann Konrad Ernst (Konradas Ernstas Akermanas) 171 (1 ar 17120201 Schwerin
(Meklenburgas -Priešakinė Pomeranija) - 1771 m. lapkričio 13 d. Hamburg, vokiečių
teatro veikėjas, aktorius. Vienas iškiliausių XVIII a. vokiečių teatro kūrėjų. Nuo 1740
vaidino akt. J. F. Sohonemanno teatro trupėje Lūneburge, 1741-46 su jv. trupėmis
-Hamburge, Schwerine, Dancige. 1747-52 su žmona akt. S. C. Schroder gastroliavo
Rusijoje. 1755 įkūrė teatrą Karaliaučiuje. 1758 su juo gastroliavo Elzase, Šveicarijoje.
1767 su akt. ir rež. kalba Ekhofu įkūrė pirmąjį nac. teatrą (buvo pastatytas teatro pastatas)
Hamburge, subūrė trupę; nuo 1770 šio teatro vadovas (su F. L. Schroderiu). Svarb.
vaidmenys: Orgonas, Harpagonas, Sganarelis (Moliėre'o Tartiufas, Šykštuolis, Don
Žuanas), Vachmistras (G. E. Lessingo Mina fon Bamchelm). Ingrida Daunoravičiūtė
Ackermann Max (Maksas Akermanas) 1887 m. spalio 5 d. Berlynas - 1975 m. lapkričio
11 d. BadLiebenzell (Baden-Wūrttemberg), vokiečių tapytojas. Tapybą studijavo
Weimare, Stuttgarte ir Miunchene. Nuo 1912 gyveno Stuttgarte. Dirbo pedagoginį darbą;
profesorius (1957 m. . 1918-19 grupės Mėlynasis raitelis narys. Ankstyvajai kūrybai
turėjo įtakos H. van de Velde's tapyba. Vėliau kūrė abstr. kompozicijas, vadintas
absoliučiąją tapyba (nuo 1930 Štutgarte vedė jos seminarą). Kūryba pagrįsta muzikinio
ritmo principais. Kristina Miklalevičiūtė
Ackermann Peter (Peteris Akermanas) 1934 m. sausio 31 d. Jena, vokiečių tapytojas,
grafikas. Nuo 1977 dėsto Karlsruhės dailės akademijoje. Kūrybos pagrindinė tema -
archit. peizažai (miestų vaizdai, senų, dažnai apirusių, namų fasadai). Kūriniai realistiniai.
Ackroyd Peter (Piteris Akroidas) 1949 m. spalio 5 d. Londonas, anglų rašytojas.
Romanuose Didysis Londono gaisras (The Great Fire of London 1982 m. , Pirmieji
šviesos spinduliai (First Light 1989 m. , Anglų muzika (English Music 1992 m. , Daktaro
Dinamai (The House of Doctor Dee 1993, lietuvių 1999 m. , Millonas Amerikoje (1996
m. remdamasis tradiciniais lit. siužetais ir istorinių asmenybių biografijomis savitai
vaizduoja praeitį, tikrovę sieja su išmone. Parašė biogr. knygų apie E. L. Poundą (1980 m.
, T. S. Eliotą (1984 m. , C. Dickcnsą (1990 m. , W. Blake'ą (1995 m. , literatūros kritikos
ir kultūros istorijos veikalų, eilėraščių.
Acktė-Jalander Aino (Aina Aktž-Jalander) 1876 m. balandžio 23 d. Helsinkis - 1944 m.
rugpjūčio 8 d. Nummela, suomių dainininkė (dramatinis sopranas). Mokėsi Paryžiaus
konservatorijoje. 1893 debiutavo Helsinkyje, 1897 - Paryžiaus Grand Opera. Dainavo
Metropolitan Opera, Covent (iarden, Opera Comiąue, Suomijos teatruose. 1911 viena
Suomijos nacionalinės operos teatro (nuo 1914 Suomijos opera) įkūrėjų, 1938-39 jam
vadovavo. 1928-30 dėstė Helsinkio konservatorijoje. Vaidmenys: Salome (R. Strausso
Salome), Neda (R. Leoncavallo Pajacai), Elzė, Elizabetė (R. Wagnerio Lohengrinas,
Tanhoizeris), Mikaela (G. Bizet Karmen) ir kili. Gastroliavo Stokholme, Dresdene,
Varšuvoje, Kopenhagoje. Parašė libretą A. Mcrikanto operai Jllha. Tamara Vainauskienė
Aconcagua (Akonkagva), Cerro Aconcagua, kalnas Anduose, Argentinoje, netoli Čilės
sienos, Pagrindinėje Kordiljeroje. Šiaurės viršūnė 6960 m aukščio (aukščiausia P.
Amerikoje ir visame V. pusrutulyje), pietinė -6930 m. A yra Aconcagua masyve (ilgis -60
km, plotis 20 -30 km). Susidariusi iš andezitų, užstumtų ant mezozojaus nuosėdinių
uolienų (ilgai buvo laikoma užgesusiu ugnikalniu). Sniego riba p. šlaituose yra -4500 m
aukštyje, Šiaurės šlaituose - maždaug 6000 m. Ledynai. Alpinizmas. Pirmasis į A 1897
įkopė M. Zurbriggenas (Šveicarija). 1996 m. vasario 25 d. į A įkopė Lietuvos alpinistas
V. Vitkauskas.
Aconcagua (Akonkagva), Ri'o Aconcagua, upė Čilės viduryje, Anduose. Ilgis 190 km.
Prasideda Aconcagua kalno Šiaurės vakarų šlaite, Argentinos pasienyje. Teka į v.;
šiauriau Vifia dėl Maro įteka į Ramųjį vandenyną. A slėniu eina Mendozos (Argentina)-
Valparai'so (Čilė) geležinkelis
Acores, Ilhas dos A$ores f Azorų salos.
Acosta Agustin (Agustinas Akosta) 1886 m. lapkričio 12 d. Matanzas - 1979 m. kovo m.
gruodžio Miami (JAV), Kubos poetas. Dirbo notaru. Reiškėsi politikoje. 1973 apsigyveno
JAV. Išleido modernistinių eilėraščių rink. Sparnai (Ala 1915 m. . Vėlesnei kūrybai
(eilėraščių rink. Sesutė / Hermanita 1923, Paskutinės valandėlės / Ultimos instantes 1941,
Šimtmečio poema /Poema dėl centenario 1953, Geležies keliai/ Caminos de hierro 1963
m. būdinga asmeninių išgyvenimų motyvai, f ilos. apmąstymai. Bronius Dovydaitis
acquis communautaire (prancūzų bendruomeninė patirtis, žinios), ES galiojančių, teisiškai
privalomų ir neprivalomų taisyklių, principų, susitarimų, deklaracijų, rezoliucijų,
praktikos visuma.
Acqui Terme (Akvi Tėrmė), kurortas Italijos Šiaurės vakaruose, Pjemonte, į pietvakarius
nuo Alessandrijos. 20 200 gyv. (2001 m. . Įsikūręs Bormidos (Tanaro dešinysis intakas)
kair. krante. Karštosios (iki 75 °C) miner. versmės, turinčios sieros vandenilio; gydomos
odos, reumatinės ligos. Turizmas. XI a. katedra {perstatyta), 14,irl V a. yilys.-Prie A yra
senovės akveduko liekanos. Jau antikos laikais A buvo garsus kurortas; vadintis Akve
Staciele (lot. Acąuae Statiellae).
Acre, Izraelio miestas T Akko.
Acre (port.Rio Acre, isp.RioAąuiri, Akre), upė P. Amerikoje; Puruso dešinysis intakas.
Ilgis -700 km. Išteka iš Andų priekalnių (La Montanos) Peru pietryčiuose. A aukštupiu
eina Brazilijos siena su Peru ir Bolivija. Toliau teka į šiaurę rytus. Didžiausias intakas
(kair.) - Antimari.
Acre (Akre), valstija Brazilijos vakaruose, prie sienos su Bolivija ir Peru, Amazonės
baseine. Plotas 153 150 km2. 577 200 gyv. (2001 m. . Centras - Rio Branco (233 200 gyv.,
2001 m. . Paviršius - lyguma. Drėgnieji tropiniai miškai. Renkama kaučiukas (A tiekia
didesniąją dalį Brazilijos kaučiuko produkcijos), bertoletijų riešutai. Auginama
cukranendrės, ryžiai, pomidorai. Veisiami galvijai. Nuo Rio Branco iki Peru sienos eina
Transamazonijos plentas. ISTORIJA. A teritoriją portugalai pasiekė XVIII a. viduryje.
Tuo metu ten gyveno indėnai klajokliai. 1867 Brazilija A perdavė Bolivijai. XIX a. pab.
išaugus kaučiuko paklausai paspartėjo imigracija. 1899 ispanų avantiūristas L G.
Rodriguezas paskelbė Acrės respublikos nepriklausomybę, tačiau ji greitai žlugo. Nuo
1903 m. A vėl priklauso Brazilijai. Iš pradžių turėjo teritorijos statusą, nuo 1962 valstija.
„Actą Apostolicae Sedis" (Apaštalų Sosto darbai), Vatikano ofic. period. leidinys. Eina
nuo 1865 (iki 1870 Actą ex iis decerpta quae apud Sandam Sedem geruntur in
compendium opportune redacta et illustrata, iki 1908 m. Actą Sanctae Sedis). A
pavadinimu įsteigė Pijus X konstitucija Promulgandi Pontificias Constitutiones (1908 m.
rugsėjo 29 d.) . Publikuojami iš Valstybės sekretoriato gaunami popiežiaus dokumentai:
enciklikos, konstitucijos, bulės, motu proprio, brėvės, laiškai, kreipimaisi, Romos kurijos
kongregacijų dekretai, instrukcijos, nutarimai, potvarkiai, tribunolų aktai, komisijų
nutarimai, ofic. informacija. Leidžiamas kartą per mėnesį arba rečiau. Per metus išleisti
sąsiuviniai spausdinami vienu, dviem tomais su rodyklėmis. / T.
„Actą Baltico -Slavica" (Baltistikos ir slavistikos darbai), Balstogės mokslo draugijos
tęstinis leidinys, 1964-1970 m. ėjęs Balstogėje, nuo 1971 einantis Varšuvoje. Rašoma
apie baltų ir slavų polit., sočiai, bei kultūros santykius, archeol., etnologijos, ist., kalbot.
problemas. Bendradarbiauja Lenkijos, kitų šalių (ir Lietuvos) mokslininkai. Iki 2000 išėjo
24 t. Redaktoriai: J. AntonieViczius (1964-1970 m. , T. Ciešlakas (1971-1975 m. , J.
Safarewiczius (1976-1992 m. , I. Grek - Pabisowa (nuo 1992 m. . Algirdas Sabaliauskas
„Actą Borussica" (Prūslstikosdarbai), tęstinis mokslo leidinys, ėjęs 1730-32 Karaliaučiuje
vokiečių ir lot. kalbomis. Skirtas prūsų krašto, M. Lietuvos, Prūsijos valstybės istorijai.
Stengėsi pagrįsti protestantiškos Prūsijos ist. skirtingumą nuo katalikiškų LLV ir Šv.
Romos imperijos. Skelbė istorinius šaltinius, straipsnius prūsų, v. lietuvių, kuršių ir
žiemgalių praeities, kalbos, religijos, buities klausimais. Išėjo 3 t. (18 sąsiuvinių). Red. ir
leidėjas M. Lilienthalis. Algirdas Matulevičius
„Actą entomologica Lituanica" (Lietuvos entomologuos darbai), tęstinis mokslo darbų
leidinys, ėjęs nuo 1970 Vilniuje. 1970-85,1988 leido Zoologijos ir parazitologijos
institutas ir Lietuvos entomologų draugija, 1989-1998 m. -Ekologijos institutas ir
Lietuvos entomologų draugija. Vyr. redaktoriai: P. Zajančkauskas (1970-1988 m. , nuo
1988 V. Jonaitis. Tir. 450 egz. (1998 m. . Algimantas Jakimavičius
„Actą hydrobiologica Lituanica" (Lietuvos Hidrobiologijos darbai), tęstinis mokslo darbų
leidinys, ėjęs nuo 1980 Vilniuje. 1980-1988 m. leido Zoologijos ir parazitologijos
institutas ir Lietuvos hidrobiologų draugija. 8 tomus išleido red. kolegija (pirm. J.
Virbickas; tir. 600-800 egz.), t. 9, 10 (1991 m. - Lietuvos hidrobiologų draugija (ats. red.
A. Grigelis). Tir. 150 egz. (1991 m. . Algimantas Jakimavičius
„Actą historica Lituanica" (Lietuvos istorijos darbai),
archeologijos ir istorinių leidinių serija, ėjusi nuo 1967 Vilniuje. Leido Lietuvos istorijos
institutas. Svarb. leidiniai: Kazimiero teisynas (1468m.) (serijosnr. l, 1967 m. , vakarų
daugudžio Stakliškių lobis (2,1968 m. , A. Tautavičiaus Vilniaus pilies kokliai (XVI -
XVJIa.) (4,1968 m. , A. Janulaičio Mikalojus Akelaitis (3,1969 m. , I. Lukšaitės Lietuvių
kalba reformaciniame judėjime XVII a. (5,1970 m. , V. Urbanavičiaus Rumšiškėnai XIV-
XVI a. (6,1970 m. , R. Volkaitės -Kulikauskienės Lietuvio kario žirgas (l, 1971 m. , J.
Jurginio Alytaus ekonomijos dvarų pastatai 1649 m. (8,1972 m. , I. Lukšaitės Lietuvos
publicistai valstiečių klausimu XVI a. pab.-XVIla. pirmoje pusėje (12,1976 m. , Gedimino
aikštė Vilniuje (13,1980 m. , Antanas Mackevičius. Laiškai ir parodymai (15,1988 m. .
Tir. 500-2000 egz. Antanas Tyla
„Actą linguistica Lithuanica" (Lietuvių kalbotyros klausimai), tęstinis mokslo darbų
leidinys, einantis nuo 1957 Vilniuje. Iki t. 41 -Lietuvių kalbotyros klausimai. Leidžia
Lietuvių kalbos institutas. Skelbiami lietuvių ir kitų baltų kalbų tyrinėjimai.
Bendradarbiauja įvairių šalių mokslininkai. Redaguoja red. kolegija (nuo 1995 ats. red.
kalba Morkūnas). Iki 2001 išėjo 431. (1964-1994 m. teminių rinkinių skirtingos
antraštės). Tir. 500-2000 egz. Algirdas Sabaliauskas
„Actą medica Lithuanica" (Lietuvos medicinos darbai), tęstinis mokslo darbų leidinys.
Nuo 1994 eina Vilniuje.
Leidžia Lietuvos mokslų akademijos bei Eksperimentinės ir klinikinės medicinos
institutas. Straipsniai spausdinami anglų kalba su lietuvių santraukomis. Vyr. red. A.
Marcinkevičius. Tiražas 260 egz. (2000 m. . Audronė Lukšienė
„Actą musicologica" (Muzikologijos darbai), tarpt, muzikologų draugijos žurnalas,
einantis nuo 1928 kas ketvirtį. Iki 1935 ėjo Leipcige (iki 1930 Mitteilungen der
Internationalen Gesellschaft fūr Musikwissenschaft), 1936-44 Kopenhagoje. Nuo 1954
leidžiamas Bazelyje (1945-54 nėjo). Spausdinama muzikos bibliografija ir notografija,
muzikos istorijos straipsniai (daugiausia iki XVIII a. ). Straipsniai vok., pranc., anglų ir
kitomis kalbomis. Violeta Tumasonienė
„Actą ornithologica Lituanica" (Lietuvos ornitologijos darbai), testinis mokslo darbų
leidinys, ėjęs 1989-1995 m. (nuo 1996 eina Actą zoologica Lituanica serijoje
Ornithologia). Išleista 11 tomų; t. l leido Zoologijos ir parazitologijos institutas, Lietuvos
ornitologų draugija, t. 2,3 (1990 m. - Ekologijos institutas, Lietuvos ornitologų draugija, t.
4-11 (1991-1995 m. -Ekologijos institutas. Redakcinės kolegijos pirm. Žalakevičius. Tir.
500 egz. (1995 m. . Algimantas Jakimavičius
„Actą parasitologica Lituanica" (Lietuvos parazitologijos darbai), testinis mokslo darbų
leidinys, ėjęs nuo 1958 Vilniuje. Iki 1995 išėjo 25 t. (t. 25 leidinio Actą zoologica
Lituanica serijoje Parasitologia). 23 t. (1958-1989 m. leido Zoologijos ir parazitologijos
institutas, Lietuvos helmintologų ir Lietuvos protozoologų draugijos, t. 24 (1993 m. -
Ekologijos institutas, Lietuvos helmintologų ir Lietuvos parazinstitutologų draugijos, t. 25
- Ekologijos institutas, Lietuvos veterinarijos institutas ir Lietuvos parazitologų draugija.
Tir. 500 egz. (1995 m. . Algimantas Jakimavičius
„Actą Poloniae Historica" (Lenkijos istorijos darbai), Lenkijos mokslų akademijos
Istorijos instituto testinis leidinys, einantis nuo 1958 Varšuvoje. Per metus paprastai išeina
2, kartais (1962,1968 m. 3 t.; leidžiamas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis (kai kurie
straipsniai versti iš lenkų kalba). Pristato užsieniui lenkų istorijos tyrimus. Publikacijos
(straipsniai, recenzijos, anotacijos, moksl. gyvenimo apžvalga, personalijos) apima visų
Lenkijos istorijos tematiką. Yra istorijos medžiagos apie Lietuvą, LDK (t. 17,32,41,71 ir
kt.), jos seimus ir seimelius (t. 12, 22, 39, 60 m. , konfesinius santykius (t. 35, 68, 73 m. ,
Lietuvos ir Lenkijos unijas (t. 21,46,69 m. , senovės prūsus ir Vokiečių ordiną Prusoje (t.
3, 9,19,53,61 m. . Iki 1999 išleista 78 tomai. Tir. 600-1000 egz. Redaktoriai: M.
Matowistas (t. 1-27, 1958-1973 m. , T. Lepkowskis (t. 28-31, 1973-1975 m. , J.
Baszkiewiczius (t. 32-38,1975-1978 m. , M. Bogucka (t. 39-77, nuo 1979 m. . Vytautas
Ratideliūnas
actarūgštis rūgimas, etanolio ar angliavandenių biol. oksidacija iki acto rūgšties. Sukelia
acto rūgšties Acetobacter ir Gluconobacter genčių obligatinės aerobinės bakterijos,
randamos iki 11% etanolio turinčiuose gėrimuose, ant drėgnų vaisių, uogų, rauginamų
daržovių paviršių. Bakterijos alkoholį oksiduoja alkoholdehidrogenazės fermentu.
Reakcijų metu susidarančius junginius ir išsiskyrusią energiją suvartoja bakterijos; acto
rūgštis išskiriama į aplinką arba (A. aceti, A. pasteurianum bakterijų) toliau oksiduojama
iki anglies dioksido ir vandens. Juozas Pečiulis
actas gaunamas skiedžiant vandeniu T acto rūgštį ir fermentiniu būdu iš spirito.
Vartojamas kaip prieskonis, konservavimui, marinavimui.
„Actą Sanctorum" (Šventųjų darbai), hagiografijos šaltinių, raštų bei kritinių komentarų
apie šventųjų garbinimą rinkinys. Ėjo 1643-1942 (iki 1785 Antverpene, iki 1794
Tongerloo, iki 1940 Briuselyje). A sudaro 67 tomai. Pakartotinai išleisti Venecijoje
(1743-1770 m. ir Paryžiuje (1863-1875 m. . Leidinio medžiaga išdėstyta pagal šventųjų,
palaimintųjų ar gerbiamų kaip šventieji mirties dienas. Medžiagą pradėjo rinkti H.
Rosweyde, leido Tbolandininkai0. Bollandas, vėliau -G. Hensekensas, D. Van
Papenbroeckas ir kiti). Iš Lietuvos duomenis A teikė M. Leczyckis, M. kalba Sarbievijus,
kalba Vijūkas -Kojelavičius ir kiti. A išspausdinta medžiagos apie tris Vilniaus kankinius
(Antonijų, Joaną, Jevstafijų), Šv. Kazimierą, M. Giedraitį ir kitus su Lietuva susijusius
šventuosius. A vienas svarbiausių krikščionybės istorijos šaltinių. Nuo 1882 leidžiamas
ketvirtinis Analecta Bollandiana (A papildymai ir būsimų tomų medžiaga). Juozas
Tumelis
„Actą Tomiciana" (Tomickioaktai), XIX - XX a. Lenkijos ir LDK viešųjų bei priv.
dokumentų ir laiškų publikacija. Parengta pagal Lenkijos pakanclerio P. Tomickio ir jo
sekretoriaus S. Gorskio XVIII a. l pusėje sukauptą medžiagą, saugomą Lenkijos mokslų
akademijos Komiko (prie Poznanės) bibliotekoje. Išleista 17 t. Rengėjai: t. 1-8 (1852-60
m. T. DziatytiskisirL. Konigas, t. 9-13 (1876-1915 m. Z. Celichow-skis, t. 14-17 (1952-
1966 m. W. Pociecha. Pirmieji 8 tomai parengti nekritiškai, be rodyklių (jos atskiru
leidiniu paskelbtos tik 1951 m. . Vytautas Raudeliūnas
„Actą zoologica Lituanica" (Lietuvos zoologijos darbai), mokslo darbų leidinys, einantis
nuo 1995 Vilniuje. Leidžia Ekologijos institutas. Įsteigtas sujungus leidinius: Actą
ornithologica Lituanica, Actą parasitologica Lituanica. Serijos: Entomologia,
Hydrobiologia, Ornithologia, Parasitologia, Bioįvairovė. Iki 1999 išėjo 9 t. Vyr.
redaktorius ir red. kolegijos pirm. J. Virbickas. Tir. 500 egz. (1999 m. . Algimantas
Jakimavičius
actekai (maseualli, naua). Centr. Amerikos indėnų tauta. Gyvena Meksikoje. apie 1,1
mln.žm. (1998 m. . Kalba T actekų kalba. Daugiausia katalikai. Dauguma A yražemės
ūkio ir pramonės darbininkai, kai kurie verčiasi senovės amatais -keramika, tekstilės
dirbiniais, nedaugelis, ypač Sierra Madrės kalnuose, - tradicine žemdirbyste. ISTORIJA.
Iki XII- XIII a. klajokliai Avertėsi medžiokle ir augalinio maisto rinkimu. Vėliau iš
Šiaurės, mitinės protėvynės Ac - 1ano (Baltoji Žeme), atkeliavo į vid. Meksiką ir čia
apsigyveno. 1325 įkūrė T Tenočti - 1ano (dab. Meksikas) miestą. Iki 1348 buvo pavaldūs
kaimyniniams Culhuacano ir 1348-1427 Atzcapotzalco miestams -valstybėms. 1428 tapo
nepriklausomi. Valdant Ickoatli (1428-40 m. sudaryta 3 miestų - valstybių - Tenočti -
1ano, Texcoco bei - 1acopano (Tacubos) - sąjunga tapo dominuojančia kar. jėga vid.
Meksikoje. Ilgainiui įsivyravo Tenočti - 1anas ir susidarė A valstybė. Valdovai
Montesuma I (valdė 1440-1469 m. , Ašajahatli (1469-1486 m. , Ahuico - 1i (1486-1503
m. nukariavo vid. ir p. Meksiką. A valstybė galingiaušia buvo Montesumos II laikais
(1502-19 m. . 1519 jai priklausė daugiau, kaip 200 000 km2 teritorija su 5-6 mln. žmonių;
sostinė Tenočti - 1anas buvo 13 km2, turėjo daugiau, kaip 140 000 gyventojų. Aukšč.
valdžia priklausė valdovui, kuris formaliai buvo renkamas, tačiau faktiškai sostą
paveldėdavo. Iš pavaldžių miestų - valstybių buvo imama duoklė. A sukūrė savitą, vieną
garsiausių Amerikos vergovinių civilizacijų. Jie vertėsi žemdirbyste; augino kukurūzus,
ankštinius augalus, pomidorus, kakavą, tabaką, vilnamedžius. Turėjo dirbamųjų žemių
drėkinimo ir sausinimo sistemas; aukšta žemdirbystės kultūra buvo jų civilizacijos ek.
pagrindas. A t.p. vertėsi amatais; medžioklė buvo pagalbinis verslas. Daugiausia gyveno
dideliuose namuose po 2-3 šeimas. Svarb. ginklas - lankas su strėlėmis. A perėmė senųjų
Meksikos gyventojų - toltekų, sapotekų ir mištekų - tradicijas ir sukūrė turtingą kultūrą;
gausi A tautosaka, menas. Vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais, mokėjo
daryti žemėlapius, iš toltekų ir majų buvo perėmę kalendorių. Garsėjo astronomijos ir
medicinos žiniomis. 1519-21 A nukariavo ispanų konkistadorai. Žemėlapis.
RELIGIJA buvo politeistinė, sinkretinė. Pagrindiniai actekų mitologijos motyvai
(nuolatinė dviejų pradų - gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos kova, cikliška Visatos raida,
gamtos jėgų personifikacija) atsispindi ir jų religijoje. A dievų panteonas labai gausus,
prieštaringas. Perimtas iš anksčiau Centr. Amerikoje gyvenusių indėnų genčių. Tie patys
dievai vadinti IV. vardais, kito jų funkcijos. Panteoną nuolat papildydavo jv. dievai,
atsirasdavo naujų jų garbinimo ritualų. Iš olmekų perimti jaguaro ir su juo susiję
simboliai, iš toltekų - Saulės ir karaliavimo simboliai, aukojimas, iš majų - dievų
daugiafunkciškumas. Actekų dievų panteoną sudarė senųjų, mitologinių, žvaigždžių ir
planetų, mirties ir požemio, dievų kūrėjų grupės. Dievas Huicilopoč - 1i iš pradžių įkūnijo
žemės, derlingumo, lietaus dievus. Actekų polit. ir kar. ekspansijos metu jis tapo Saulės,
dangaus, karo ir medžioklės dievu, aristokratijos globėju. Senos kilmės aukščiausioji
dievų pora Ometeku - 1i ir TonakasiuAtla sukūrė kitus dievus, pasaulį, žmones. Jų kultas
nesusiformavo. Vėliau sutapatinti su Kecalkoatli ir Teskatlipoka. Pirmasis buvo nakties
dangaus ir vėjų valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas, antrasis - nakties, mirties,
šalčio, blogio, griovimo dievas. Jie sukūrė Visatą, turinčią 4 periodus. Dangų ir požemini
pasaulį actekai įsivaizdavo kaip piramidę, kurios pakopomis Saulė kyla ir leidžiasi.
Požeminio pasaulio valdovas - mirties dievas Mik - 1anteku - 1i. Į kurį pasaulį pateks
mirusieji, lemdavo jų mirties pobūdis. Valdovai, mūšyje kritę kariai, paaukoti žmonės,
mirusios gimdyvės turėjo patekti į vad. Saulės namus, skenduoliai, žaibo nutrenkti - pas
vandens dievą - 1alokalteku - 1i, kiti mirusieji sudegsią ir turėsią 4 metus keliauti pas Mik
- 1anteku - 1i. Actekai įsivaizdavo, kad kas 52 metai Visatai gresia sunaikinimas, o jie
gyvena paskutiniajame 5 istorijos cikle. Ankstesnieji ciklai baigėsi visuotinėmis
katastrofomis (žmonių virtimu beždžionėmis, gaisru, potvyniu). Jų galima išvengti, jei
kosmose būtų palaikoma harmonija, kurią lemti gali tik dievai. Dievų maistas - kraujas,
todėl būtinos žmonių aukos, ypač Saulės dievui. Kad užtektų aukų, vykdavo vad. Gėlių
karas (pavadinimas perimtas iš toltekų, aukojusių tik gėles). Karo tikslas - belaisviai, t.y.
būsimosios aukos. Actekai statė dideles, puošnias šventyklas, dažnai piramidžių formos.
Romualdas Neimantas ARCHITEKTŪRA. Apie A architektūrą žinoma iš aprašymų,
piešinių, statinių liekanų. Ji tęsė toltekų architektūros tradicijas. Sostinė Tenočti - 1anas
buvo taisyklingo plano, išraižyta kanalų tinklo. Miesto centre - stačiakampė aikštė, kurios
pagr. akcentas - didinga, laiptuota piramidė. Jos masyvumą kiek švelnino laiptų maršai,
vedantys į viršuje įrengtą šventyklą su dievų statulomis. Piramidės pagrindą juosė
dekoruota siena (išlikusią Tenajuko piramide puošia susirangiusių gyvačių frizas). Aplink
aikštę buvo sutelktos kitos šventyklos, altoriai, rūmai, gyvenamieji namai, pirtys, toliau -
prastuomenės būstai. Pastatai daugiausia mediniai, paprastų formų, kai kurie puošti plytų
apdaila, reljefais, tapyba. Aleksandras Indriulaitis DAILĖ. A dailė, kaip ir architektūra,
daugiausia susijusi su valstybės galybės ir rel. idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų,
ornamentuotų altorių, statinius puošiančių reljefų ir tapybos kompozicijų, buit.,
juvelyrinių dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos, masyvios,
sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų (Žemės ir mirties deivė
Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės, karių galvos; ypač išraiškingos smulkios
statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų) iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas A kalendorius,
vad. Saulės akmuo (Zodiako ženklai, piktogramos, simboliai disko formos akmens
monolite). Sienų tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių
spalvų kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai (urnos,
bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių motyvais. Kapavietėse
rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai, auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti,
subtiliai modeliuoti. Išliko rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir
rašto darna. Aleksandras Indriulaitis
actekų kalba priklauso futoactekų kalbų grupei. Viena Centr. Amerikos autochtonų kalbų,
vartojamų Meksikoje. Kalbančiųjų -l mln. (1997 m. . Buvo f actekų valstybės kalba.
Inkorporacinės A fonetikai būdinga lateralinė afrikata (/, labializuotas k, gerklės
uždarumos artikuliacija. Žodžiai kaitomi priesagomis, priešdėliais ir pirmojo skiemens
reduplikacija. Vardažodžiai turi nežymimąsias ir savybines formas, distributyvą, gausu
sudurtinių žodžių. Iki XVI a. vartotas piktografinis raštas su hieroglifų elementais. XVI-
XVIII a. sukurta raštija lot. rašmenimis. Zigmas Zinkevičius
'Action', triploidinis, vienadaigis cukrinių runkelių hibridas. Sukurtas Olandijoje. Vid.
derlingumas 53,4 t/ha, cukringumas 15,6-18,0%. Šakniavaisiai vid. didumo, vienodi,
išrauti - švarūs. Turi gausią (piktžoles stelbiančią) lapiją. Lietuvoje rajonuotas 1996.
Algirdas Sliesaravičius
Action franęalse (Prancūzų veikimas), dešinės pakraipos polit. judėjimas Prancūzijoje
1899-1944. Iš pradžių vienijo nuosprendžio A. Dreyfusui peržiūrėjimo priešininkus.
Judėjimo lyderis publicistas C. Maurrasas (1866-1952 m. teigė, jog 1789 Prancūzija
pasukusi klaidingu keliu, joje įsigalėję masonai, žydai, protestantai ir svetimšaliai, smerkė
demokratiją ir parlamentarizmą. Pasak jo, visuom. susipriešinimą galima įveikti atkūrus
monarchiją ir Bažnyčios įtaką. Nuo 1908 m. A rėmėjų daugėjo dėl C. Maurraso ir
talentingo eseisto L. Daudet (1867-1942 m. redaguojamo to paties pavadinimo laikraščio
įtakos. Popiežiaus Pijaus XI kritika (1926 m. A populiarumą sumažino. 1940-44 A rėmė
Vichy režimą. Po Prancūzijos išvadavimo C. Maurrasas buvo įkalintas kaip kolaborantas.
A idėjos iki šiol daro įtaką Prancūzijos dešiniausiems sluoksniams.
Action Painting T veiksmo tapyba.
Acton John Emerich Edward Dalberg (Džonas Emerikas Edvardas Dalbergas Aktonas)
1834 m. sausio 10 d. Neapolis - 1902 m. birželio 19 d. Tegernsee (Vokietija), anglų
istorikas, filosofas. Baronas (1869 m. . 1859-65 Bendruomenių rūmų narys. 1859-64
katalikų žurnalo Rambler redaktorius. 1895-1902 Kembridžo universiteto profesorius;
dėstė n. amžių istoriją. Tyrinėjo valstybės ir demokratijos prigimtį, jų santykį su religija ir
asmenybės laisve. Svarbiausi veikalai: Antikinės laisvės istorija (The History of Freedom
in Antiguity par. 1877, išl. 1907 m. , Krikščioniškosios laisvės istorija (The History of
Freedom in Christianity par. 1877, išl. 1907 m. , Istorijos studijų paskaita (Lecture on the
Study of History 1895 m. . ArvydasPacevičius
„Actors Studio" (Aktorių studija), JAV profesionalių aktorių mokymo centras Niujorke.
1947 įkūrė akt. E. Kazanas, C. CraVford, R. LeVisas. Nuo 1949, pradėjus vadovauti rež.
L. Strasbergui, A veikla buvo grindžiama kalba Stanislavskio sistemos ir
amerikietiškosios vaidybos metodais. Realistine, psichol. vaidybą ir režisūrą papildė
natūralumo, individualumo, intensyvumo reikalavimai. Nuo 1982 (po L. Strasbergo
mirties) A vadovauja E. Burstyn. A pratybose ir spektakliuose dalyvavo aktoriai M.
Brando, J. Deanas, D. Hoffmanas, R. de Niro, A. Pacino, S. Winter, G. Page ir kiti. Jo
mokymo sistemą propaguojanti mokykla nuo 1962 veikia ir Los Andžele; nuo 1963 A
metodai taikomi Studio teatre Brodvėjuje. Vįtalija Tmskauskaitė
acto rūgšties anhidridas T acetanhidridas.
acto rūgštis, etano rūgštis, CH,COOH, bespalvis aštraus kvapo skystis. Mol. masė 60,05.
Virinio temperatūra 118,1 "C, tankis 1049 kg/m3. Bevandenė A -ledo pavidalo kristalai
(100% A dažnai vadinama ledine A), kurie lydosi 16,75 °C temperatūroje. Gerai tirpsta
vandenyje, etanolyje, eteryje, benzene; vandeninis A tirpalas vadinamas actu. A esterių,
druskų, t.p. laisvos A yra augalų lapuose, šlapime, tulžyje. Grybai ir bakterijos suskaido
org. medžiagas iki A -jos susidaro rūgpienyje, sūryje, iš vyno mikroorganizmai pagamina
vyno actą. Pramonėje A gaunama oksiduojant iš acetileno pagamintą acetaldehidą,
oksiduojant etanolį biocheminiu būdu arba veikiant metanolį anglies monoksidu. A yra
silpna rūgštis. Reaguodama su šarmais sudaro druskas, su alkoholiais - esterius. Atskėlus
iš 2 A molekulių vandens molekule, gaunamas acetanhidridas, pakeitus A hidroksigrupe
chloro atomu -acetilchloridas, aminogrupe - acetamidas. Daug A sunaudojama celiuliozės
acetatams, acetonui, acetanhidridui, chloracto rūgščiai gaminti, maisto pramonėje -mėsai,
žuvims, grybams, daržovėms konservuoti ir kaip prieskonis. Geležies, aliuminio ir
chromo acetatai naudojami tekstilės pramonėje pluoštams dažyti kaip kandikai. A garai
dirgina kvėpavimo takus, daugiau, kaip 30% koncentracijos vandeniniai tirpalai nudegina
odą ir gleivine. DLK 0,06 mg/m1. Povilas Vainilančius
Acufia Manuel (Manuelis Aktinija) 1849 m. rugpjūčio 26 d. Saltillo (Coahuilos valstija) -
1873 m. gruodžio 6 d. Meksikas, Meksikos poetas. Parašė pjesę Praeitis (EIpasodo, past.
1872 m. , filos. poemą Prie mirusiojo (Ante un cadaver). Prieš pat mirtį sukūrė poemą
Noktiurnas Rosarijai (Noctumo a Rosario). Nusižudė. Kūrybai būdinga asmeninių
išgyvenimų motyvai, racionalaus filosofiškumo ir romantinio pakilumo derinimas.
Bronius Dmtdaitis
Acus -Acukas Jonas 1885 m. liepos 29 d. Jieznas - 1976 m. liepos 11 d. Kaunas,
chemikas. Chemokslų kandidatas (1952 m. . 1930 baigė VDU, 1934-40 jame dėstė. 1940-
50 dėstė Vilniaus universitete, 1950-60 LŽŪA; docentas (1950 m. . Paskelbė straipsnių
prekių mokslo, ekonomikos, chemijos klausimais. Parašė vadovėlių: Prekių mokslo
pagrindai (1949 m. , Fizikinė ir koloidų chemija: Trumpas kursas (su N. Smorigaite, 1957
m. .
ačakatūra (it. acciaccatura < acciaccare - sumušti, suspausti), melizmų rūšis. Panaši į
foršlagą. Vartota XVII- XVIII a. kūriniuose klavyrui. Atliekant Asu pagrindiniu garsu
trumpam suskamba ir kitas, pustoniu žemesnis garsas. XX a. A kartais vadinamas trumpas
foršlagas. Danutė Kalavinskaitė
Ačarian Hračja (Hračja Ačarianas) 1876 m. kovo 20 d. Stambulas - 1953 m. balandžio 16
d. Jerevanas, armėnų kalbininkas. 1943 m. Armėnijos mokslų akademijos narys. 1895-
1897 m. studijavo Sorbonoje, 1898 m. Strasbūro universitete. Nuo 1923 m. Jerevano
universiteto profesorius. Sukūrė armėnų kalbos tarmių tyrimo teoriją ir metodiką (Armėnų
dialektologija 1911 m., Armėnų kalbos larmiųžodynas 1913 m. . Tyrė senovės armėnų
rankraščius, rašto istoriją, kalbos raidą (Armėnų raštija 1928 m. II leidimas 1968 m.;
Armėnų kalbos istorija 2 t. 1940-51 m. , sudarė armėnų diasporos centruose sukauptų
rankraščių katalogus. Parengė Armėnų kalbos etimologijos žodyną (7 t. 1926-1935 m.;
1941 m. II leidimas 1971-1979 m. , Armėnų tikrinių vardų žodyną (5 t. 1942-1962 m. .
Lyginamąjai kalbotyrai svarbus jo veikalas Visa armėnų kalbos gramatika, lyginama su
562 kalbomis (6 t. 1952-1971 m. Jis nustatė daugiau, kaip 200 bendrų armėnų ir baltų
kalbų žodžių šaknų. Marytė Kontrimaitė
Ačėbė Činua T C. Achebe.
Ačeng (Acheng, Ačengas), iki 1909 m. Ašiho, miestas Kinijos rytuose, Heilongdziango
pro valstijoje, -30 km į pietryčius nuo Harbino. 198 000 gyv. (1990 m. . Geležies
apdirbimas, mašinų gamyba, elektrotechnikos, tekstilės (linų), maisto (alaus, cukraus)
pramonė. į pietus nuo A yra senovės miesto Peičengo (ll a.) griuvėsiai.
Ačesonas Dinas Guderamas f D. G. Acheson. Ačesonas Edvardas Gudričas f E. G.
Acheson.
ačiai, Azijos tauta. Gyvena Indonezijoje, Sumatros s. šiaurėje. 3 mln. žm. (1995 m. .
Kalba priklauso malajiečių ir polineziečių kalbų grupei. Dauguma - musulmonai sunitai
(nuo XIII a. ). Išliko matriarchato liekanų: giminystę veda pagal tėvo ir motinos giminę,
po vestuvių pora keliasi į jaunosios namus, moterys nedėvi čadrų. Tradiciniai gyvenamieji
namai - mediniai, poliniai, iš 3 kambarių. Vakarų įtaka žymi visuomeniniams ir
pasiturinčiųjų statiniams. A nuo V a. turėjo savo valstybe, po 1873-1904 m. karo juos
užvaldė olandai. A teritorija sudaro atskirą Indonezijos admin. vienetą.
ačiavimas, tradicinių lietuvių vestuvių apeigų dalis - dovanų rinkimas jaunajai. Vykdavo
jungtuvių išvakarėse (nupynus rūtų vainikėlį) arba jaunajam atvykus. Dovanų rinkėjos
eidavo iš eilės prie nuotakos tėvų, brolių, seserų, kitų giminaičių, kaimynų, visų
susirinkusiųjų ir prašydavo kuo gausiau jaunąją apdovanoti. Daina pranešdavo, kas ką
dovanojo, ir už dovaną dėkojo ačiū (iš čia A). Iki XIX a. 4 ketvirčio A buvo žinomas
Seredžiaus, Veliuonos apylinkėse, iki XIX a. pab. - Žemaitijoje, iki XX a. pradžios - r. bei
pietryčių Lietuvoje (Dieveniškių, Tverečiaus apylinkėse), kur šios apeigos vadintos
jaunosios dovanojimu. Ačiuotojos pinigams dėti nešdavosi skarele apdengtą lėkštę, o
stuomenys, rankšluosčiai, juostos, pirštinės buvo kabinamos joms ant pečių. Per A
gyvuliai ir didesnės dovanos buvo pažadamos atiduoti vėliau. kalba Gukovskio teigimu,
kai kuriose Kauno gubernijos vietose XIX a. 2 pusėje - XX a. pr. didesnių dovanų
dovanojimas buvo vadinamas palūkaniniu dovanojimu. Pažadas laikytas garbės
įsipareigojimu. Pagal paprotį už pažado netesėjimą dovana iš dovanotojo galėjo būti
išieškoma per teismą. Angelė Vyšniauskaitė
Ačinsk (Ačinskas), miestas Rusijoje, Krasnojarsko kr., Čiulymo dešinysis krante, prie
Krasnojarsko -Novosibirsko geležinkelis 121 000 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Naftos,
žėručio perdirbimas, medžio apdirbimas, aliuminio oksido, Statybinių medžiagų gamyba.
Kailių, siuvimo, avalynės, baldų, maisto pramonė. Dramos teatras. Istorijos muziejus. A
įkurtas 1682; miesto teisės nuo 1782. Mindaugas Pažemys LIETUVIAI. 1948-49, 1951 į
A iš Lietuvos atvežta tremtinių. Iš pradžių jie buvo išskirstyti į Ačinsko raj. kolūkius,
vėliau dalis jų atsikėlė į A. 1952 atitremta dar apie 25 lietuvių šeimas. Moterys dirbo
žėručio skaldykloje, vyrai - lentpjūvėje, malūne, kirto mišką, statė plytine, aliuminio
oksido ir kt. gamyklas. Jaunimas mokėsi traktorininkų kursuose, medicinos mokykloje,
prekybos technikume, ped. institute. 1956 tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą. Aldona
Juodvalkytė
ačintjabhedabheda (skr. adntyabhedabheda - nesuvokiamas tapatumas/netapatumas),
viduramžių Indijos mistiko Čaitanjos mokymu pagrįsta sistema. Ją išplėtojo gosvamis
Džyva ir filosofas vaišnavas Baladeva Vidjabhušana. A sielos ir f Brahmano santykį
nusako kaip galios ir galios savininko tapatumą/netapatumą. Mokymas skiria 3 Dievo
galias: 1 m. vidine - Dievą, 2 m. išorine - pasaulį, 3 m. tarpinę - laisvų individualių sielų,
kurios renkasi tarp pirmų dviejų. A soteriologija yra grindžiama ekstaziška meile ir
atsidavimu (f bhaktis). Kazimieras Seibutis
ačioliai (akoli), šuliai, gangai, Afrikos tauta. Gyvena Ugandos šiaurėje ir Sudano pietuose.
800 000 žm. (1998 m. . Kalba Nigerio kalbų šeimos ačiolių kalba. Manoma, kad A
protėviai prieš 300-400 metų atsikėlė iš pietų Sudano. Kiekvienas kaimas susideda iš
kelių patrilinijinių giminių. Vienas didelis ar keli mažesni kaimai iš tradicinės giminės
renka vadą. Pagr. verslai - gyvulininkystė (avys, galvijai) ir žemdirbystė (kukurūzai,
sorgas, pupos, žemės riešutai, eksportui - tabakas), pagalbiniai - medžioklė ir žvejyba.
Ačirealė f Adreale. Adė f Adda.
'Ada', pašarinių pupų veislė. Sukurta Lietuvoje sukryžminus veisles 'Aušra' ir 'Rasa'.
Stiebo aukštis 100-110 cm. Žiedai balti, su juodomis dėmelėmis. Ant augalo užauga 8-11
ankščių, kiekvienoje po 3-4 sėklas; 1000 sėklų masė 430-480 g. Sėklos ovalios, rusvos,
vid. dydžio (1,1-1,3 cm ilgio, 0,7-0,9 cm pločio), jose 27,4-30,1% baltymų. A derlinga ir
atspari ligoms. Sėklų derlingumas 3,83 t/ha, žaliosios masės - 42,0 t/ha. Lietuvoje
rajonuota 1994. Romanas Bogušas
Adab (Adabas), senovės šumerų miestas valstybė vid. Mesopotamijoje (dab. Irakas).
Pirmą kartą paminėtas 2 V a. prieš Kristų. 2 IV a. p.m.e. buvo pavaldus Akadui; XX a.
p.m.e. - sugriautas. XVIII a. p.m.e. A atstatė Babilonijos karalius Hamurapis. Gyvavo iki
XIV a. p.m.e.
Adadas (Adad), asirų vėjo, audros, žaibų dievas. A garbino akadai, babiloniečiai, asirai,
kanaaniečiai, Sirijos aramėjai. Audra ir žaibai buvo A ženklai. Dažnai tapatintas su Baalu
(dangaus valdovu). A sutuoktinė Astartė. Helenizmo laikais tapatintas su Dzeusu ir
Jupiteriu. 2 tūkst. p.m.e. pab. svarbiausios A kulto vietos buvo Chalebas, Damaskas,
vėliau - Dura Europas ir Baalbekas. Kartais vaizduojamas kaip baubiantis jautis. Buvo
kuriamos A stelos, kuriose iškaldavo tris žvaigždes (vėliau naudotos V. Europos karalių
drabužių simbolikoje). Romualdas Neimantas
adagio (it. lėtai, ramiai): 1. Lėtas muzikos tempas.
2. Atlikimo nuoroda natose - lėtai; kai kada dar tikslinama: adagio a molto, adagio assai -
labai lėtai, adagio cantabile - lėtai ir dainingai.
3. Lėto tempo muzikos kūrinys arba jo dalis.
4. Klasikinio šokio (pasde deia, pas de trois, grand pas, pas d'action) lėtoji dalis;
dažniausiai lyrinis duetas. Aldona Juodelienė
Adakavas, kaimas Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, Skaudvilės seniūnijoje, 5 km
į rytus nuo Skaudvilės. 646 gyv. (2001 m. . Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1793 m. .
Pagr. mokykla (1908-50 pradinė, 1950-1993 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė),
senelių ir invalidų pensionatas (nuo 1945 m. , kultūros namai (nuo 1957 m. , biblioteka
(nuo 1953 m. . Keli II- III a. pilkapiai. XVIII - XIX a. buvo A dvaras. 1925-45 veikė
žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla. Sovietinės okupacijos metais A buvo
apylinkės centras (1950-63 m. , kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 289, 1959-
362,1970-617,1979-655,1989-680 gyv.
Adai (Adalas), XII- XVI a. musulmonų valstybė Rytų Afrikoje, į pietvakarius nuo Adeno
įlankos. Sostinė - Hararas. Nuo XIV a. kariavo rel. karus su krikščioniškąja Etiopija. 1533
kontroliavo didžiąją Vid. Etiopijos dalį. XVI a. pab. žlugo dėl Oromo (Galios) valstybės
antpuolių.
Adalbertas (Adalbert, tikr. Vojtčch, Vaitiekus) apie 956 Libice (Čekija) - 997 m.
balandžio 23 d. Prūsija, šventasis, kankinys. Lenkijos globėjas. Kanonizuotas 999 (šventė
-balandžio 23 d.) . Pirmasis misionierius Prūsijoje, benediktinas. Jauniausias Slavnykų
giminės kunigaikščio sūnus. 972 atvyko mokytis į Šv. Romos imperatoriaus ir Saksonijos
kunigaikščio rezidenciją Magdeburge. Čia priėmęs Sutvirtinimo sakramentą iš
arkivyskupo Adalberto gavo jo vardą. 981 grįžo į Čekiją. 982 Boleslovo II teikimu
išrinktas Prahos vyskupu. 988 dėl nesutarimų su tautiečiais ir Boleslovu II buvo priverstas
palikti Prahą. 989 atvyko į Romą, 990 davė vienuolio įžadus. Skiriamas vyskupu Prahoje,
A sutiko tik su sąlyga, kad jį rems Boleslovas II (šis iš pradžių laikėsi susitarimo, įkūrė
benediktinų abatiją). 995 pavasarį dėl karo su Lenkija kilus Slavnykų ir Boleslovo II
konfliktui A grįžo į Romą ir iš popiežiaus Grigaliaus V išsirūpino leidimą skelbti
Evangeliją stabmeldžiams. 996 rugsėjį susitiko su imp. Otonu III, pritarėjo idėjai išplėsti
Šv. Romos imperiją skleidžiant krikščionybe kitose šalyse. 996 pab. atvykęs į Lenkiją
buvo palankiai priimtas Boleslovo Narsiojo. A misijos sutapo su Lenkijos įtakos plėtimu
Prūsijoje. 997 kovą A atvyko į Gdanską, balandį - į Prūsiją (Sembą ar Pamede). Prūsų
išvytas kelias dienas glaudėsi Lenkijoje. Grįžęs į Prūsiją buvo nužudytas. A palaikus
išpirko Boleslovas Narsusis. Jie buvo saugomi Gniezno katedroje, 1038 čekų išsivežti į
Prahą, 1999 grąžinti. A vaizduojamas vyskupo drabužiais, su kankinio atributais ir jo
sukapotą kūną saugančiu ereliu. Edvardas Gudavičius
Adalija (Adalia) TAntalija. Adalijos įlanka f Amalijos įlanka.
Adam Adolphe Charles (Adolfas Šarlis Adamas)
1803 m. liepos 24 d. Paryžius - 1856 m. gegužės 3 d. ten pat, prancūzų kompozitorius.
Prancūzijos instituto narys (1844 m. . Studijavo Paryžiaus konservatorijoje (A. Reichos ir
F. A. Boieldicu klasėse), nuo 1849jos profesorius (vienas mokinių - L. Delibes'as). Kaip
operų kūrėjas debiutavo 1829, Opėra -Comiąue teatrui pastačius jo Petrą ir Jekateriną
(Pierre et Catherine). Pagarsėjo komiškosiomis operomis ir romantiniais baletais. Sukūrė
daugiau, kaip 80 sceninių kūrinių, tarp jų daugiau, kaip 50 operų, 13 baletų, vodevilių. Iš
operų žymiausios: Trobelė (Le Chalet 1834 m. , Longjumeau paštininkas (Le postillon de
Longjumeau 1836 m. , Žiralda (Giralda 1850 m. , Jei būčiau karalius (Sij'etais roi 1852 m.
. Žymesni baletai: Faustas (1832 m. , Dunojaus mergelė (La fille du Danube 1836 m. .
Labiausiai išpopuliarėjo Žizel, arba Vilisės (Giselle ou Les Willis, pagal T. Gautier
scenarijų, 1841, Lietuvoje past. 1931 m. ir Korsaras (Le corsaire, pagal G. Byrono siužetą,
1856 m. . Dar sukūrė kantatų, chorų, mišių, pjesių fortepijonui. Parašė muzikos kritikos
straipsnių, memuarus (išl. 1857-59 m. . A kūriniams būdinga sąsajos su buitinės muzikos
žanrais, raiški melodika. L: C. W. Beaumont The Bailei Called Giselle London 1944; I.
Guest The Romantic Bailei in Paris London 1966. Adeodatas Taurasis
Adam Albrecht (Albrechtas Adamas) 1786 m. balandžio 16 d. Nordlingen - 1862 m.
rugpjūčio 28 d. Miunchenas,vok. tapytojas, grafikas. 1809-12 dirbo hercogo von
Leuchtenbergo ir Italijos vicekaraliaus E. de Beauharnais rūmuose. Tapybos kūriniuose ir
litografijose vaizdavo Napoleono žygių, 1848-49 Austrijos -Italijos karo scenas; ypač
raiškiai tapė žirgus.
Adam Frangois Gaspard (Fransua Gasparas Adamas) •1710 m. gegužės 23 d. Nancy -
1761 Paryžius, prancūzų skulptorius. L. S. Adamo ir N. S. Adamo brolis. Dailę studijavo
Romoje. 1746-60 Prūsijos kunigaikščio Frydricho II dvaro skulptorius. Sukūrė daug
alegorinių ir mit. marmuro skulptūrų Potsdamo, tarp jų ir Sanssouci, parkams (Diana,
Apolonas, Poezija). Vėlyvojo klasicizmo efektingos plastikos A kūriniai turėjo įtakos
Vokietijos (ypač Meisseno ir Berlyno) skulptūrai. Dalia Vasiliūnienė
Adam Henri Georgės (Anri Žoržas Adamas) 1904 m. sausio 18 d. Paryžius - 1967 m.
rugpjūčio 27 d. Perrosąjunguirec (Bretanė), prancūzų skulptorius. Mokėsi pas tėvą
auksakalį, vėliau Dailės mokykloje Paryžiuje. Nuo 1959 Paryžiaus dailės akademijos
Skulptūros katedros vedėjas. Nuo 1939 kūrė mit. tematikos kompozicijas (panašia į C.
Brancusj maniera), vėliau abstrakčias dinamiškų, geom. formų skulptūras (skulptūra
Havre, 1955; paminklas žuvusiesiems Mirusiųjų žibintai Osvencime, 1957-59 m. . Sukūrė
knygų iliustracijų (G. de Nervalio Chimeros 1947-49 m. , gobelenų, juvelyrinių dirbinių.
A suformavo savitą stilių, pasižymintį paprastumu ir monumentalumu. Kūriniams
būdinga didelės plokštumos, rūpestingai padailintos raiškia, didinga linija. Kristina
Miklaševičiūtė
James Adam (Džeimsas Adamas) 1730 m. Kirkaldy Škotija - 1794 m. Londonas, škotų
architektas. brolis architektas Robertas Adamas. 1760-1763 su prancūzų architektu C. L.
Clėrisseau studijavo archit. palikimą Prancūzijoje ir Italijoje. Vėliau su broliu
suprojektavo tAdamų stiliaus visuom. pastatų irgyvenamųjų namų Londone, Edinburge ir
Glazge, užmiesčio vilų. Kelerius metus projektavo pastatus karaliui Jurgiui III. Jūratė
Tutlytė
Adam Jeno (Jenė Adamas) 1896 m. gruodžio 12 d. Szigetszentmiklos - 1982 m. gegužės
15 d. Budapeštas, vengrų kompozitorius, dirigentas, pedagogas, etnomuzikologas. Mokėsi
Budapešte (pas Z. Kodaly), Bazelyje (pas F. Weingartnerį). Rinko ir propagavo vengrų
muzikos folklorą, vadovavo chorams. Z. Kodaly vadovaujamas parengė muzikos
auklėjimo Vengrijoje sistemą. Parašė muzikos vadovėlių. Sukūrė komiškąją operą
Vengriškos Kalėdos (Magyar Kardcsony 1930 m. , kūrinių orkestrui, chorui, 2 styginių
kvartetus, harmonizavo liaudies dainų. A kūryboje vartojami vengrų muzikos folkloro
elementai, ryšku Z. Kodaly įtaka. Bronius Ambraziejus
Adam Lambert Sigisbert (Lamberas Sižisberas Adamas), vadintas Adam l'Ainė 1700 m.
spalio 10 d. Nancy - 1759 m. gegužės 13 d. Paryžius, prancūzų skulptorius. Karališkosios
tapybos ir skulptūros akademijos narys (1737 m. . N. S. Adamo ir F. G. Adamo brolis.
Dailės mokėsi pas tėvą skulptorius J. S. Adamą. Gyveno Metze, nuo 1719 Paryžiuje,
1722-33 Italijoje. Sukūrė alegorinių (Lyrinė poezija. Mama, Sena), mit. kompozicijų
(Neptūnas ir Amfitritė 1740, Versalio parke Paryžiuje), portretų (Liudviko XV). Kūrybai
turėjo įtakos Italijos barokas. Kūriniai grakščių, dinamiškų formų. Vėlesnieji turi
klasicizmo bruožų. Dirbo ir kaip antikinių kūrinių restauratorius. Kn. Antikinių skulptūrų
rinkinys... (Recueil de sculpturesantiques... 1754 m. . 72 psl.
Adam Nicolas Sėbastien (Nikola Sebastjenas Adamas), vadintas Adam le Jeune 1705 m. -
1778 Paryžius, prancūzų skulptorius. Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos
narys (1762 m. . Skulptorius F. G. Adamo ir L. S. Adamo brolis. Daile studijavo
Paryžiuje. Kurį laiką buvo Montpellier rūmų dekoratorius. Iki 1740 gyveno Romoje;
dirbo su broliu L. S. Adamu. Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų (Soubise viešbutyje
Paryžiuje), karaliaus S. Leščinskio žmonos kalba Opalinskos antkapinį paminklą (1747-
49, Nancy katedroje). Kūriniai rokokiniai.
Adam Otto (Otas Adamas) 1928 m. spalio 17 d. Kiužas (Rumunija), vengrų moderniojo
teatro režisierius. 1956 su L. Vamosu, G. Partosu Maddch Szinhaz teatre subūrė režisierių
trio; 1972-1989 m. šio teatro vadovas. Statė to meto visuomenę bei teatro situaciją
atspindinčius spektaklius. A iniciatyva teatro repertuare vyravo vengrų dramaturgų (M.
Fūsto, F. Molnaro, L. Nemetho) pjesės. Žymiausi A spektakliai: M. Gorkio Vasarotojai
(1958 m. , A. Čechovo Vyšnių sodas (1960 m. . Spektakliai postimpresionistiniai, lyriški;
juose daug dėmesio skiriama vaidmens psichologiškumui, realistinėms detalėms. Rasa
Vasinauskaitė
Robert Adam (Robertas Adamas) 1728 m. liepos 3 d. Kirkcaldy (Škotija) - 1792 m.
kovo 3 d. Londonas, škotų architektas, dizaineris. Su brolis Džeimsas Adamas Jamesu
sukūrė savitą stilių, vėliau pavadintą fAdamų stiliumi. architektūros mokėsi pas tėvą
archit. W. Adamą. 1755-57 lydimas prancūzų archit. C. L. Clerisseau Italijoje studijavo
antikinį meną ir architektūrą. 1761 paskirtas karaliaus Jurgio III architektu. Pastatė
visuom. pastatų (Didžiosios Britanijos jūrų ministerijos vartai 1758; Fitzroy aikštės
pastatai 1790 m. ir gyvenamųjų namų (Adelphio rezidencija 1772 m. Londone, Edinburge
ir Glazge, užmiesčio vilų (Kedleston Hallą Derbišyre 1765 m. ; suprojektavo Syon
House'o interjerą Midlesekse (1769 m. . Reiškėsi kaip baldų dizaineris. Parašė
architektūros teorijos veikalų: Imperatoriaus Diokleciano Spalalo rūmų griuvėsiai
Dalmatijoje (Ruins of the Palace of the Emperor Diocletian at Spalato inDalmatia 1764 m.
, Roberto irJameso Adamų architektūros darbai (The Works in Architecture of Robert and
James Adam 3 t. 1773-1822 m. . Jūratė Tutlytė
Adam Theo Siegfried (Teo Zygfrydas Adamas) 1926 m. rugpjūčio 1 d. Dresden, vokiečių
dainininkas (bosas). 1946 baigė Dresdeno konservatoriją. 1949 debiutavo Dresdeno
operos teatre. Nuo 1952 dainavo Berlyno, Hamburgo, Vienos, Frankfurto prie Maino,
Paryžiaus, Niujorko teatruose, Bayreutho festivaliuose. Garsėjo ir kaip oratorinės bei
kamerinės muzikos dainininkas. Vaidmenys: Amfortas, Volanas, Saksas (R. Wagnerio
Parsifalis, Nibelungo žiedas, Niurnbergo meisterzingeriai), Don Žuanas (W. A. Mozarto
Don
Žuanas), Vocekas (A. Bergo Vocekas), Pilypas (G. Verdi Don Karlas). Parašė atsiminimų
kn. Pažvelkite, čia rašalas, plunksna, popierius... (Seht, hier ist Tinte, Feder, Papier... 1981
m. . Živilė Ramoškaitė
Adamavos plokščiakalnis (Adamawa Plateau, Massifdel'Adamaoua, Adamavos
plokščiakalnis) yra Afrikos vakaruose, Kamerūne, Nigerijoje ir Centr. Afrikos
Respublikoje, tarp Benuės ir Kongo tektoninių įdubų. Aukšč. vieta - Bambouto kalba
(2740 m). Vidutinis aukštis 1000-1500 m. Susidaręs iš prekambro gneisų ir jaunesnių
kristalinių uolienų. Yra pavienių vulkaninių kalnų. Klimatas ekvatorini Šiaurės Upės:
Benue, Sanaga, Logone.
AdamaVa (Adamava), buv. valstybė (emyratas) Centr. Afrikoje, dab. Kamerūno Šiaurės
ir Nigerijos r. dalyse. XIX a. pr. įkūrė islamo reformatoriaus Othmano dan Fodio
bendražygis M. Adama. Sostinė Jola (nuo 1841 m. . Po M. Adamos mirties (1848 m.
valdė jo sūnūs: Lamido Hammanas (1848-1872 m. , Sandą (1872-1890 m. , Zubeiru
(1890-1901 m. . XIX a. pab. nusilpo. 1901 užimta britų ir vokiečių.
Adam BremensiS f Adomas Bremenietis.
Adamčyk Viačaslav (Viačaslavas Adamčykas) 1933 m. lapkričio 1 d. Varakomščyna
(Zietelos rj., Gardino sritis), baltarusių rašytojas. Nuo 1982 žurnalo Bjarozka vyr.
redaktorius. Parašė apsakymų (rink. Savas žmogus l Svoj čalavek 1958, Paukščių
Takas/Mlečny Šljach 1960, Žaibo mirksnis/Mig bliskavicy 1965, Laukinis balandis l
Dziki golub 1972, Rojalis nulaužtu dangčiu /Rajai' z adlamanym večkam 1990 m. .
Romanuose (Svetima tėvynė/ Čužaja backauščyna 1978, lietuvių 1983, Beprasmiai
metai / God nuljavy 1982, lietuvių 1990, Ir pasakys tas, kuris gims... II skaža toj, chto
narodzicca 1987, Kraujo balsas tavo brolio l Golas kryvi hrata tvajgo 1990 m. vaizdavo
Lenkijos, vėliau Sov. Sąjungos okupuotos V. Baltarusijos kaimo gyvenimą; jiems būdinga
epiškumas, psichologiškumas, sodri kalba. Alma Lapinskienė
Adam de la Halle T Adomas Halietis.
Adamello (Adamelas), kalnų masyvas Italijos šiaurėje, Retijos Alpių p. dalyje, į šiaurę
nuo Gardos ežero Aukšč. viršūnes: Presanella (3556 m) ir Adamello (3554 m); jas skiria
Sarcos slėnis. Yra daugiau, kaip 50 ledynų.
Adami EdVard Fenech (Edvardas Fenekas Adantis) 1934 m. vasario 7 d. Birkirkara,
Maltos politikas. 1958 Maltos universitete baigė teise. Nuo 1969 parlamento narys. Nuo
1977 Nacionalistų partijos vadovas. Kai 1981 rinkimuose ši partija gavo daugumą balsų,
bet mažumą vietų parlamente, vadovavo piliečių protesto kampanijai (iki 1983 m. dėl
rinkimų sistemos pakeitimo. 1987-1996 m. ministras pirmininkas.
Adami Valerio (Valerijus Adamis) 1935 m. kovo 17 d. Bolonija, italų tapytojas. Vienas
žymiausių Italijos popdailės kūrėjų. 1953-57 studijavo Breros akademijoje Milane. 1961-
62 gyveno ir dirbo Londone, 1962-64 Paryžiuje, vėliau Italijoje. Kūriniuose vaizduoja
kasdieninės žmogaus veiklos momentus; scenos papildomos siurrealistiniais efektingais
motyvais, komiksų, reklaminės grafikos elementais, apjuosiamos kompozicijoje
vyraujančiomis grynų spalvų plokštumomis. Kristina MiklaSevičiūtė
Adamic Louis (Luisas Adamičius) 1899 m. kovo 23 d. Blato (Slovėnija) - 1951 m.
rugsėjo 4 d. Riegelsville (N. Džersio valstija), slovėnų rašytojas, žurnalistas. Rašė anglų
kalba 1913 emigravo į JAV. Dirbo slovėnų laikraštyje Niujorke, nuo 1940 redagavo
žurnalą Common Ground. Palaikė J. Tito vyriausybe. Nusižudė. Autobiogr. kūriniuose
Juokas džiunglėse (Laughing in the Jungle 1932 m. , Vaikaičiai (Grandsons 1935 m. ,
Gyvenimo lopšys (Cradle of Life 1936 m. , romane Namai Antigvoje (The House in
Antigua 1937 m. kėlė XX a. pr. JAV imigrantų tautines ir ek. problemas. Remdamasis
savo patirtimi ir sočiai, filosofija kėlė vieningos amer. nacijos idėją (Mano Amerika l
MyAmerica 1938 m. .
adamhai (pagal biblinio Adomo vardą), adamijonai, krikščionių sektos, atsiradusios II a.
Šiaurės Afrikoje. Apie A daugiausia žinių paliko Epifanijas Kiprietis ir Klemensas
Aleksandrietis. Dalis sektų patyrė gnostikų ir manichėjų įtaką. A būdinga natūralistinis
laimės ir tobulumo supratimas. Neigė priv. nuosavybe, šeimą, krikščioniškąjį asketizmą.
Tikėjo, kad atsisakę drabužių susigrąžins Adomo tyrumą. XIII a. Vokietijoje A mokymą
atgaivino Laisvosios dvasios broliai (Amalrikas Benietis ir Or - 1ibas). Jų manymu,
kiekvienas žmogus gali susivienyti su Dievu ir tapti visiškai laisvas, todėl neigė rel.
apeigas ir pirmapradės nuodėmės visuotinumą. Linko į panteizmą, mistiką. A paplito
Nyderlanduose ir Šiaurės Prancūzijoje, reformacijos metu - Čekijoje, Moravijoje. Per
husitų karus (1419-36 m. priklausė radikaliesiems taborinstitutams. Išsilaikė iki XV a.
pab.
Adam Kapui T Adomo Tiltas.
Adamkavičius Edvardas, Adomkevičius, Adamkevičius 1888 m. kovo 30 d. Pikeliai
(Židikų valsčius ) - 1957 m. gegužės 10 d. \Vorcester (JAV), Lietuvos kar. veikėjas.
Divizijos generolas (1937 m. . I. Adamkavičiaus brolis. 1914 Sankt Peterburge baigė
Vladimiro karo mokyklą. 1912-18 tarnavo Rusijos kariuomenėje (štabo kapitonas). 1918
m. vasario - balandžio mėn. Rovno lietuvių bataliono vadas. 1918 m. spalio 23 d. įstojo į
Lietuvos kariuomenę. Nuo 1918 m. gruodžio Krašto apsaugos ministerijos Rikiuotės sk.
viršininkas. 1919 m. kovo -05 ir m. rugsėjo ėjo Generalinio štabo viršininko pareigas.
Nuo 1919 m. spalio Kauno bataliono, nuo 1919 12-VII pėstininkų pulko vadas. Dalyvavo
kovose su RA, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene. 1921-22 ypatingųjų reikalų
karininkas prie kariuomenės vado. 1922-28 Biržų ir Biržų apskritis karo komendantas.
1928-30IX pėstininkų pulko vadas. 1930 baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1930-35
III, nuo 1935 II divizijos vadas. Sov. Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 paleistas į atsargą.
1944 pasitraukė į Vokietiją. 1949 atvyko į JAV. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas (1920
m. . Kazimieras Tamašauskas
Adamkavičius Ignas 1896 m. lapkričio 21 d. Šiauliai - 1987 m. rugpjūčio 12 d. Čikaga,
vienas pirmųjų Lietuvos karo lakūnų. V. Adamkaus tėvas. E. Adamkavičiaus brolis. 1914-
15 studijavo Sankt Peterburgo technologijos universitete. 1915 mobilizuotas į Rusijos
kariuomenę. 1917 pasiųstas į Gatčinos (prie Sankt Peterburgo) karo mokyklą. Po Spalio
perversmo (1917 m. pasitraukė iš kariuomenės. Sankt Peterburge dalyvavo Lietuvių
komiteto veikloje. Nuo 191811 Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. sausio 1 d. su
kalba Škirpa ir kitais Gedimino bokšte iškėlė Lietuvos tautinę vėliavą. 1919 m. sausio 30
d. pirmasis buvo priimtas lakūnu į kuriamą aviacijos padalinį. Per kovas su RA vokiečių
pilotuojamais lėktuvais kaip žvalgas skraidė į frontą. 1919 m. gegužės - liepos mėn. Karo
aviacijos mokyklos viršininkas. 1922 išėjo į atsargą. 1944 pasitraukė į Vokietiją, nuo
1950 gyveno Čikagoje. Algirdas Gamziukas
Adamkavičius Voldemaras T V. Adamkus.
Adamkevičienė Julija, Bertašiūtė 1926 m. liepos 14 d. Šiauliai, TV režisierė, aktorė.
1945-47 Šiaulių, 1950-51 Vilniaus dramos teatrų aktorė (baigė šių teatrų studijas). 1947-
51 studijavo Vilniaus universitete. 1957-1991 m. Lietuvos TV muzikos ir lit. laidų
režisierė. Parengė apie 2000 laidų: Muzikinis trečiadienis. Tonika, Lietuviškos operos
kelias, kalbaPetrauskas ir jo mokiniai, Vakaras menėje, Muzikos svetainė, Teatro
svetainė, Kaukių balius. Dvylika mėnesių. Pastatė: G. Puccini operą Skraistė (1961 m. ,
baletų -Kovojanti Afrika (pagal J. Juzeliūno muzikos, 1962 m. , Kvietimas šokiui (pagal
C. M. von Weberio muzikos), Bolero (pagal M. Ravelio muzikos, abu 1973 m. , J.
Strausso valsai ir polkos (1974 m. , Sūpuoklės (pagal L. Delibes'o muzikos, 1976 m. .
Adamkevičius Valentinas 1925 m. liepos 6 d. Kaunas - 1976 m. gegužės 3 d. Vilnius,
dainininkas (tenoras). 1950 baigė Lietuvos konservatoriją (studijavo pas A. Kačanauską ir
kalba Petrauską); nuo 1956 joje dėstė (1964-1966 m. Solinio dainavimo katedros
vedėjas). 1948-50 ir nuo 1954 Lietuvos, 1950-54 Leningrado S. Kirovo OBT solistas.
Dainavo pagrindines lyrines, dramatines partijas operose, solo partijas kantatose ir
oratorijose, retus G. Caccini, C. Debussy, J. Brahmso, F. Schuberto, O. Respighi kūrinius.
A vaidmenys (-60 m. : Liutauras (J. Karnavičiaus Gražina), Don Chosė (G. Bizet
Karmen), Rudolfas (G. Puccini Bohema), Vladimiras (A. Borodino Kunigaikštis Igoris),
Otelas, Don Karlas, Radamesas (G. Verdi Otelas, Don Karlas, Aida), Danyla, Vienuolis
(V. Klovos Pilėnai) ir kt. Gastroliavo Europos miestuose, Indijoje. L: J. Vyliūtė
Valentinas Adamkevičius Vilnius 1986.
Vadovas Juodpusis
Adamkus Valdas, iki 1955 Voldemaras Adamkavičius 1926 m. lapkričio 3 d. Kaunas, 5-
asis Lietuvos prezidentas (nuo 1998 m. , JAV lietuvių visuom. veikėjas, ekologas. 10
universitetų (tarp jų - VU, KTU, LŽŪU) garbės daktaras. I. Adamkavičiaus sūnus. 1960
baigė Ilinojaus technologijos institutą (stat. inžinieriaus specialybė). Mokydamasis Kauno
Aušros gimnazijoje dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime (Lietuvos laisvės
kovotojų sąjungos narys; su kitais leido ir redagavo pogrindinį laikraštį Jaunime, budėk!).
1944 su tėvais pasitraukė į Vokietiją, studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete
(1947 m. . Nuo 1949 gyveno JAV (1955 įgijo pilietybe). 1957-58 lietuvių studentų
organizacijos Santara centro valdybos pirmininkas. 1958-65 Santaros -Šviesos federacijos
vicepirmininkas, 1966-1968 m. pirmininkas. Nuo 1961 beveik 25 metus Margučio radijo
laidų vadovas. JAV LB tarybos narys (1961-64 m. , centro valdybos vicepirmininkas. A
su kitais rengė protesto akcijas prieš Lietuvos sov. okupaciją, vadovaudamas JAV lietuvių
jaunimo delegacijoms Įteikė peticijų dėl Lietuvos laisvinimo JAV ir JT aukšč.
pareigūnams. 1970-1981 m. JAV 5 (didžiausio) gamtos apsaugos regiono (Ilinojaus,
Indianos, Mičigano, Minesotos, Ohajo ir Viskonsino valstijos) viceadministratorius, 1981-
1997 m. administratorius valdytojas; daug prisidėjo prie D. Ežerų išvalymo. 1980-1997
m. Tarpt, jungtinės komisijos D. Ežerams (JAV-Kanada) Amerikos delegacijos
pirmininkas. Nuo 1972 JAV derybų su SSRS dėl gamtos apsaugos delegacijos narys ir
nuolatinės JAV delegacijos pirmininkas, vykdant JAV-SSRS ekologinio
bendradarbiavimo programas (tos pareigos leido jam dažnai lankytis okup. Lietuvoje).
1983-1997 m. buvo JAV paramos Baltijos šalims aplinkos apsaugos srities
koordinatorius. 1983 ir 1991 (šios vyko jau Lietuvoje) Pasaulio lietuvių sporto žaidynių
organizacinio komiteto pirmininkas, 1984-1989 m. buvo Šiaurės Amerikos lietuvių
sporto sąjungos pirmininkas. Nuo 1988 įsitraukė į Lietuvos polit. ir visuom. gyvenimą:
rėmė Sąjūdį, buvo vienas VDU atkūrimo iniciatorių, Lietuvos aplinkosaugininkams 1991
įsteigė kasmetinę (Daktaro U Adamkaus) premiją, 1994-1998 m. Lietuvos gamtos fondo
pirmininkas. 1993 buvo kandidato į LR prezidentus S. Lozoraičio rinkimų kampanijos
vadovas. 1996 dalyvavo LR Seimo rinkimų kampanijoje, telkė nuosaikiųjų vidurio jėgų
bloką. 1998 išrinktas LR prezidentu; atsisakė JAV pilietybės. Stiprina Lietuvos integraciją
į Vakarų dem. valstybių tarpt, organizacijas, iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir
nuosekliai remia jos įgyvendinimą. Atsiminimų kn. Likimo vardas - Lietuva (1997 m. .
JAV prezidento aukščiausias civ. apdovanojimas už vadybinį darbą federalinėje tarnyboje
(1995 m. , JAV gamtosaugos aukso medalis, skiriamas vyriausybės (1998 m. .
Adam le Bossu, Adam le Bossu d'Arras T Adomas Halietis.
„Adam Opel AG" T Opel AG.
Adamov Arthur (Artiūras Adamovas) 1908 m. rugpjūčio 23 d. Kislovodsk (Rusija) - 1970
m. kovo 15 d. Paryžius, prancūzų rašytojas. Armėnas. 1924 atvykęs į Paryžių, suartėjo su
siurrealistais. Knygoje Prisipažinimas (L'Aveu 1946 m. aprašė savo kūrybinius
ieškojimus. Susipažinęs su A. Strindbergo kūryba, pradėjo kurti dramas; apie jį 1955
išleido knygą. 1948 Avinjono festivalyje pastatė G. Būchnerio pjesę Dantono mirtis
(Dantons Tod). Pjesėse (Didysis ir mažasis manevrai l La Grande et la petite manceuvre,
Įsiveržimas/L'Invasion, abi 1950, Visi prieš visus/Tous contre tous. Profesorius Taranas,
abi 1953, Pingpongas
1955 m. pabrėžiamas žmogaus būties absurdiškumas, keliama egzistencinė asmenybės ir
aplinkos priešiškumo problema. Tragedijoje 71-ųjų pavasaris (Le Printemps 71 1961 m.
Paryžiaus komunos įvykiai parodyti vieno Paryžiaus kvartalo gyventojų akimis; jos
veiksmą pertraukia ekspresionistinės scenos, kuriose veikia didžiulės O. von Bismarcko,
A. Thiers'o ir kt. politikų marionetės. 1962 parašė pjesę Likučių politika (La Politiąue
desrestes, past. 1968 m. . A teatro idėjas plėtojo E. lonesco ir S. Beckettas. Galina
Čepinskicnė
Adamovich Ludwig (Liudvigas Adamovičius) 1890 m. balandžio 30 d. Esseg (dab.
Osijek, Kroatija) - 1955 m. rugsėjo 23 d. Viena, austrų teisininkas. Vienas Austrijos
konstitucijos rengėjų. Profesoriavo Prahoje, Grąže, Vienoje. 1946-55 Austrijos
Konstitucinio teismo pirmininkas.
Adamovič Alės (Alesis Adamovičius) 1927 m. rugsėjo 3 d. Kaniuchi (Kopylio rj., Minsko
sritis) - 1994 m. sausio 26 d. Maskva, baltarusių rašytojas, literatūros tyrinėtojas.
Baltarusijos mokslų akademijos narys (1980 m. . Per Antrąjį pasaulinį karą sov.
partizanas. Dirbo Jankos Kupalos literatūros institute. Nuo 1987 Maskvos kino meno
instituto direktorius. Pertvarkos laikotarpiu aktyviai reiškėsi visuom. veikloje. Rašė
baltarusių ir rusų kalbomis. Romanų dilogijoje Partizanai (Partyzany 1960-63, d. l Karas
pastogėse l Vajna pad strėchami lietuvių 1963 m. vaizduojamas baltarusių tautos
gyvenimas ir kova nacių okupacijos metais, apys. Chatynės apysaka (Chatynskaja
apovesc' 1972 m. - sudeginto Chatynės kaimo ir jo žmonių tragiškas likimas. Parašė
apysakų (Asija. Paskutinės atostogos/Asija. Poslednij otpusk 1975, Baudėjai l Karniki
1980, Paskutinė pastoralė / Poslednjaja pastarai' 1986 m. , apsakymų (rink. Ateities
meldimas l Molenie o buduščem 1987 m. , autobiogr. apys. Vci (1993 m. . Dok. knygų Aš
iš degančio kaimo (Jaz vognennaj vjoski 1975 m. ir Blokados knyga (Blokadnaja kniga
1979 m. vienas autorių. Išleido monografijų apie baltarusių literatūrą (Baltarusių romanas
l Betaruski raman 1961 m. , paskelbė literatūros kritikos ir publicistinių straipsnių (rink.
Mes -šešiasdešimtųjų karta l Myšascidzesjatniki 1991,Apokalipsė pagal grafiką/
Apakalipsis pa grafiku 1992 m. . Alma Lapinskienė
Adamovič Georgij (Georgijus Adamovičius) 1892 m. balandžio 19 d. Maskva - 1972 m.
vasario 21 d. Nica, rusų poetas, literatūros kritikas. 1917 baigė Sankt Peterburgo
universitetą. Priklausė akmeistų lit. grupuotei, buvo Cech poėtov vienas vadovų.
Žurnaluose Apol/on, Severnye zapiski paskelbė eilėraščių, literatūros kritikos straipsnių.
1916 išleido lit. ir mit. reminiscencijomis pagrįstų eilėraščių rink. Debesys (Oblaka).Poez.
rinkinyje Skaistykla (Čistilišče 1922 m. vyrauja Peterburgo žiemos vaizdai, eleginė
meditacija jungiama su filos. apibendrinimais, gausu lit. aliuzijų. 1923 emigravo į
Prancūziją. Vėlesniąjai poezijai (rinktinė Visuma / Edinsh'o 1967 m. būdinga abstr.
simbolika. Nagrinėjo I. Bunino, V. Nabokovo, rusų poetų emigrantų kūrybą. Išleido esė
kn. Vienatvė ir laisvė (Odinočestvo i svoboda 1955 m. , lit. dienoraštį Apie knygas ir
autorius (O knigach i avtorach 1966 m. . EleonoraSafmnova
Adamovičius (lenk. AdamoVicz) Adomas Ferdinandas 1802 m. gruodžio 6 d. Vilnius -
1881 m. balandžio 30 d. ten pat, gydytojas, istorikas. Med.dr. (1824 m. . 1818-24 VU
studijavo mediciną; nuo 1828 VU adjunktas. Nuo 1832 Vilniaus med. ir chirurgijos
akademijos veterinarijos profesorius (pirmasis Lietuvoje apgynė veterinarijos mokslų
disertaciją), nuo 1838 Terapijos klinikos vadovas. Nuo 1841 Vilniaus med. draugijos
pirmininkas. Parašė knygų ir straipsnių vet., Lietuvos med. istorijos, terapijos,
kurortologijos, teismo medicinos, įv. ligų klausimais (lot., lenkų, vok., prancūzų ir rusų
kalba). 1885 išspausdino Vilniaus ev. ref. bažnyčios istorijos apybraižą (lenk. ir vokiečių
kalba ). J. T.
Adams Ansel (Anselis Adamsas) 1902 m. vasario 20 d. San Francisco - 1984 m.
balandžio 22 d. Carmel (Kalifornijos valstija), JAV fotografas. 1924-27 San Francisco
konservatorijoje studijavo muziką. 1930 fot. A. Stieglitzas surengė pirmąją A darbų
parodą. 1932 A sukt. įkūrė fotografų draugiją / 64. 1935 išleido knygą apie fotografavimo
techniką Fotografavimas (Making a Photograph). JAV Valstijų departamento interjerui
sukūrė fotografijų pano (1941 m. . Išleido daugiau, kaip 20 fotoalbumų, kitų leidinių:
Mano kamera žvelgia į nacionalinius parkus (My Camera in the National Parks 1950 m. ,
Tai Amerikos žemė (This Iš the American Earth 1960 m. , Anselis Adamsas: Vaizdai
(Ansel Adams: Images 1974 m. , Pietvakarių valstijų fotografijos (Photographs of the
Southwest 1976 m. , Anselio Adamso darbų rinkinys (Port-folios of Ansel Adams 1977
m. . Stanislovas Žvirgždas
Adams Brooks (Bruksas Adamsas) 1848 m. birželio 24Quincy (Masačūsetso valstija -
1927 m. vasario 13 d. Bostonas, JAV istorikas. C. F. Adamso sūnus. 1870 baigė Harvardo
universitetą. 1871-1881 m. dirbo teisininku Bostone. Tyrinėjo JAV dem. sistemos plėtotę
ir jos perspektyvas. Parašė kn.: Civilizacijos iržlugimo dėsnis (The Law of Civilization
and Decay 1895 m. , Ekonominis Amerikos viešpatavimas (America 's Economic
Supremacy 1901 m. , Naujoji imperija (TheNew Empire 1902 m. , Socialinių revoliucijų
teorija (The Theory of Sočiai Revolutions 1913 m. ir kt. AnydasPacmfius
Adams Charles Francis (Čarlzas Fransis Adamsas) 1807 m. rugpjūčio 18 d. Bostonas -
1886 m. lapkričio 21 d. ten pat, JAV diplomatas. J. Q. Adamso sūnus. 1858-61 Atstovų
Rūmų narys (respublikonas). 1861-1868 m. pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje. A
diplomatija turėjo įtakos Didžiosios Britanijos veiksmams per JAV pilietinį karą (1861-65
m. : ji oficialiai nepripažino ir neparėmė Amerikos konfederacijos valstijų. Išleido kn.
Johno Adamso gyvenimas ir darbai (Life and Works of John Adams 10 t. 1850-56 m. ,
Johno Quincy Adamso atsiminimai (Memoirs of John Quincy Adams 12 1.1874-1877 m.
ir kt. Arvydas Pacevičius
Adams Diana (Diana Adams) 1929 m. kovo 29 d. Stanton - 1993 m. sausio 10 d.
Niujorkas, JAV moderniojo baleto šokėja. Šokio mokėsi pas A. Tudorą. 1950-60
Niujorko baleto teatro balerina. Atliko pagr. šokius ir vaidmenis spektakliuose: M.
Gouldo Krioklio paslaptis (1948 m. , L. van Beethoveno Šlovė (1952 m. , M. Glinkos
Valsas fantazija (1953 m. , Ivesiana (1954, pagal C. Iveso muziką), W. A. Mozarto
DivertismentoNr. 15 (1956 m. , I. Stravinskio Agonas, Monumentam pro Gesualdo
(1957,1960 m. , J. Ph. Sousos Žvaigždės ir juostos (1958 m. , Epizodai (1959, pagal J. S.
Bacho ir A. von Weberno muziką). Šoko filmuose baletuose: Miško kirtimas, Kvietimas
šokiui.
Adams Džeinėf i.Addams.
Adams Gerrald (Džeraldas Adamsas) 1948 m. spalio 6 d. Belfastas, Šiaurės Airijos
politikas. Nuo 1978 Airijos respublikonų armijos (IRA) polit. sparno Sinn Fein
viceprezidentas, nuo 1983 prezidentas. 1983-1992 m. Didžiosios Britanijos parlamento
narys (atsisakė prisiekti Didžiosios Britanijos karalienei ir pareigų nėjo). Prieštaravo IRA
nusiginklavimui, kol britų kariuomenė bus Šiaurės Airijoje. 1988-1994 m. A judėjimo
laisvė Didžiojoje Britanijoje buvo apribota. Per 1998 referendumą kvietė balsuoti už taikų
Šiaurės Airijos konflikto sureguliavimą. Nuo 1998 Šiaurės Airijos parlamento narys.
Adams Henry Brooks (Henris Bruksas Adamsas) 1838 m. vasario 16 d. Bostonas - 1918
m. kovo 27 d. Vašingtonas, JAV istorikas, rašytojas. C. F. Adamso sūnus, B. Adamso
brolis. 1858 baigė Harvardo universitetą, 1869-1876 m. jo profesorius. Svarb. ist. veikale
Jungtinių Amerikos Valstijų istorija Thomo Jeffersono ir Jameso Madisono valdymo
laikotarpiu (History of the United States of America During the Administrations of
Thomas Jefferson and James Madison 9 1.1889-1891 m. teigė, jog XIX a. pr. polit.
sprendimai lėmė tolesnės JAV polit. raidos kryptį. Autobiogr. knygoje Henry Adamso
ugdymas (The Education of Henry Adams 1906, Pulitzerio premija 1919 m. apmąstė
esminius Vakarų civilizacijos istorijos bruožus. Dar parašė esė rinkinį Demokratinės
dogmos išsigimimas (Degradation of the Democratic Dogma 1919 m. , rom. Demokratija
(Democracy 1880 m. , Estera (Esther 1884 m. ir kt. Anydas Pacevičius
Adams Henry Carter (Henris Karteris Adamsas) 1851 1231 Davenport f 1921 m.
rugpjūčio 11 d. Ann Arbor, JAV ekonomistas. Dr. (1878 m. . Baigė Ajovos koledžą.
Studijavo Europos universitetuose. Nuo 1879 dėstė Cornellio, J. Hopkinso
universitetuose. 1887-1920 Mičigano universiteto polit. ekonomijos profesorius, f
American Economic Association įkūrėjas ir pirmasis prezidentas, Amerikos statistikos
asociacijos prezidentas. Svarbiausi veikalai: Valstybės požiūris į pramonine, veiklą
(Relation of the State to Industrial Action 1887 m. , Visuomeninės skolos (Public Debts
1887 m. , Ekonomika ir teisė (Economics and Jurisprudence 1896 m. , Finansų mokslas
(The Science of Finance 1898 m. .
Adams John (Džonas Adamsas) 1735 m. spalio 30 d. Braintree (dab. Quincy,
Masačūsetso valstija) - 1826 m. liepos 4 d. ten pat, JAV valstybės veikėjas. Advokatas.
Vienas Nepriklausomybės karo (1775-1783 m. organizatorių. I (1774 m. rugsėjo 5 d.
-spalio 26 d.) ir II (1775-1781 m. kontinentinių kongresų narys. 1776 m. liepos 4 d.
pateikė II kongresui JAV nepriklausomybės deklaraciją. Nuo 1777 diplomatas
Prancūzijoje, Olandijoje. Su kt. parengė Versalio sutartį (1783 m. rugsėjo 3 d. ), kuria
Didžioji Britanija pripažino JAV nepriklausomybę. 1785-1788 m. pirmasis JAV
pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje. Vienas Federalistų partijos vadovų. 1789-1797 m. JAV
viceprezidentas, 1797-1801 prezidentas. Karo su Prancūzija priešininkas. 1798 priėmė
įstatymus, ribojančius imigraciją, žodžio ir kt. laisves. Arvydas Pacevičius
Adams John (Džonas Adamsas) 194702 15Worcester (Masačūsetso valstija), JAV
kompozitorius, dirigentas. 1971 Harvardo universitete baigė kompozicijos studijas (pas L.
Kirchnerį). 1972-1983 m. dėstė San Francisco konservatorijoje, vadovavo Naujosios
muzikos ansambliui. Dirigavo įv. orkestrams ir ansambliams. Kūryba minimalistinės
krypties, turi romantizmo bruožų. Žymesni kūriniai: operos Nvconas Kinijoje (Ninon in
China 1985-1987 m. , Klinghofferio mirtis (The Death of Klinghoffer 1991 m. , Aš
žiūrėjau į lubas ir tada pamačiau dangų (f was Looking at the Ceiling and then I Sawthe
Sky 1997 m. , kamerinė simfonija (1992 m. , koncertas smuikui ir orkestrui (1993 m. ,
Harmonijos mokslas orkestrui (Harmonielehre 1984-1985 m. , Naivi ir sentimentali
muzika orkestrui (Naive and Sentimentai Music 1997-1998 m. , Century Rolls
fortepijonui ir orkestrui (1996 m. , Kinų vartai (China Gatės) ir Frigų vartai (Phrygian
Gatės) fortepijonui (1977 m. . Mindaugas Urbaitis
Adams John Couch (Džonas Kaučas Adamsas) 1819 m. birželio 5 d. Laneast (Kornvalio
grafystė) - 1892 m. sausio 21 d. Kembridžas, anglų matematikas ir astronomas. Londono
karališkosios astronomų draugijos narys (1849 m. ; 1851-53, 1874-1876 m. prezidentas.
Nuo 1859 Kembridžo universiteto profesorius; nuo 1861 Kembridžo observatorijos
direktorius. 1845 nepriklausomai nuo U. Le Verrier apskaičiavo tada dar nežinomo
(atrastas 1846 m. Neptūno orbitą. Patikslino Mėnulio judėjimo teoriją. 1866 apskaičiavo
Leonidų meteorų srauto orbitą. Sukūrė skaitinį metodą dif. lygtims spręsti (TAdamso
metodas).
Adams John Frank (Džonas Frankas Adamsas) 1930 m. lapkričio 5 d. Londonas - 1989 m.
sausio 7 d. Kembridžas, anglų matematikas. Londono karališkosios draugijos narys (1964
m. . 1952 baigė Kembridžo universitetą ir jame 1953-1989 m. dirbo (su pertraukomis).
Svarbiausia tyrimų sritis - algebrinė topologija.
Adams John Ouincy (Džonas Kvinsis Adamsas) 1767 m. liepos 11 d. Braintree (dab.
Ouincy, Masačūsetso valstija) - 1848 m. vasario 23 d. Vašingtonas, JAValstybės veikėjas,
diplomatas. Valst. veikėjo J. Adamso sūnus, C. F. Adamso tėvas. 1787 baigė Harvardo
universitetą. 1794-1796 m. pasiuntinys Olandijoje, 1797-1800 Prūsijoje, 1809-14
Rusijoje, 1815-17 Didžiojoje Britanijoje. 1802-08 m. senatorius. Iki 1808 m. buvo susijęs
su Federalistų partija, vėliau su respublikonais. Vadovavo JAV delegacijai pasirašant
Gento taikos sutartį (1814 m. gruodžio 24 d.) su Didžioji Britanija. 1817-24 valst.
sekretorius. 1819 A iniciatyva prie JAV prijungta Florida. Vienas TMonroe doktrinos
(1823 m. autorių. 1825-29 JAV prezidentas. 1828 įvedė pram. prekėms aukštus
protekcinius muitus, sukėlusius p. valstijų nepasitenkinimą. 1831-48 Atstovų Rūmų narys.
Siekė vergijos panaikinimo. Arvydas Pacevičius
Adams Robert (Robertas Adamsas) 1791 - 1875 m. sausio 13 d. Dublinas, airių gydytojas
klinicistas. Baigė Dublino Švč. Trejybės koledžą. Dirbo chirurgu Dublino ligoninėse.
1861 paskirtas Airijos karališkuoju chirurgu ir chirurgijos profesoriumi Dublino
universitete. Tyrė širdies ligas ir podagrą. 1827 aprašė labai lėto širdies ritmo priepuolius,
kuriuos lydi galvos svaigimas, traukuliai (Adamso ir Stokeso sindromas). Sigitas Ryliškis
Adams Samuel (Samjuelis Adamsas) 1722 m. rugsėjo 27 d. Bostonas - 1803 m. spalio 2
d. ten pat, JAV polit. veikėjas. Vienas Nepriklausomybės karo (1775-1783 m.
organizatorių. 1765 įkūrė patriotinės organizacijos Laisvės sūnūs Bostono skyrių, 1772 -
Bostono korespondentų komitetą. Vienas Bostono arbatėlės maišto (1773 m. rengėjų. A
polit. publicistika turėjo didele įtaką formuojant visuom. nuomone. I (1774 m. rugsėjo 5 d.
- spalio 26 d.) ir II (1875-1881 m. kontinentinių kongresų narys. JAV nepriklausomybės
deklaracijos (1776 m. liepos 4 d. ) signataras. 1788 atstovavo Masačūsetso valstijai
ratifikuojant JAV konstituciją. Kaip stiprios federalinės valdžios priešininkas siekė, kad
būtų priimtas f Teisių bilis (1791 m. . 1794-1797 m. Masačūsetso valstijos gubernatorius.
Arvydas Pacevičius
Adams Valmar (ValmarasAdamsas) 1899 m. sausio 30 d. Sankt Peterburgas - 1993 m.
kovo 15 d. Tartu, estų rašytojas. Poezijai (eilėraščių rink. Bučinys į sniegą l Suudlus
lumme 1924, Šviesos skausmas l Valguse valust 1926, Žemišką kelionę įpusėjus l Maise
malka poolel teel 1932, Degantis krūmas/Polev poosas 1937, Pažinimo valanda l
Tunnetuse tund 1939; rinktinės Apdulkėjęs jaunystės auksas / Nooruse tolmunud
kuldl972, Vakaro šviesa l Ohtune valgus 1982 m. būdinga miesto gyvenimo vaizdai,
kontempliacija, ironija, išdailinta forma. Išleido dienoraščio formos kūrinį Tavo sekundės
(Sinu sekundid 1971 m. , autobiogr. rom. Estą žengia į gyvenimą (Estą astub ellu 1987 m.
. Valvi Strikaitienė
Adams Walter Sydney (Volteris Sidnis Adamsas) 1876 m. gruodžio 20 d. Antakija
(Turkija) - 1956 m. gegužės 11 d. Pasadena, JAV astronomas. JAV nacionalinės mokslų
akademijos narys (1917 m. . 1901-1904 m. dirbo Yerkeso, nuo 1904 m. Mount Wilsono
observatorijoje; 1923-46 pastarosios direktorius. 1935-48 Tarptautinės astronomų
sąjungos prezidentas. Svarbiausi darbai iš spe komitetroskopinių astronomijos metodų.
Tyrė Saulės dėmes ir jos sukimąsi. 1913-16 su E. Kohlschūtteriu sukūrė metodą
žvaigždžių šviesiui apskaičiuoti. 1925 išmatavo baltosios nykštukės Sirijaus B spektro
linijų gravitacinį raudonąjį poslinkį. 1935-49 įrodė, kad tarpžvaigždinės medžiagos
debesyse yra geležies. Vadovavo žvaigždžių radialinių greičių ir paralaksų matavimų bei
spektrinės žvaigždžių klasifikacijos programoms.
Adams William (Viljamas Adamsas), Miura Anjin 1564 Gillingham (Kento grafystė) -
1620, anglų jūrininkas. Pirmasis europietis, gyvenęs Japonijoje ir mokęs japonus Europos
mokslų, ypač navigacijos ir laivų statybos.
Adam's Bridge (hindi kalba Adam Kapui) f Adonio Tiltas.
adamsitas (pagal JAV chemiko R. Adamso pavardę), C6H4 (AsCl) (NH)C6H4, dirginamoji
kovinė nuodingoji medžiaga. Žali arba geltoni bekvapiai kristalai. Lydymosi temperatūra
195 "C. Blogai tirpsta org. tirpikliuose, netirpsta vandenyje. Sukelia čiaudulį ir bendrąjį
apsinuodijimą. Santykinė mirtinoji T apsinuodijimo dozė 15-30 mg-min/1, žalojamoji -
0,02 mg-min/1. Apsinuodijimo požymiai pasireiškia po 5-10 min. A pirmą kartą
pagamintas Pirmojo pasaulinio karo pab.
Adamso metodas, skaitinis metodas paprastosioms diferencialinėms lygtims spręsti. Šiuo
metodu randamos apytikslės sprendinio reikšmės tam tikruose intervalo taškuose. Yra
ekstrapoliavimo ir interpoliavimo A. Ekstrapoliavimo A gaunama formulė apytikslėms
sprendinio reikšmėms apskaičiuoti, interpoliavimo - lygtis apytikslėms sprendinio
reikšmėms surasti. A 1855 sukūrė J. C. Adamsas.
Adamson Amandus Heinrich (Amandus Heinrichas Adamsonas) 1855 m. lapkričio 12 d.
Uuga Ratsepa (netoli Paldiski) - 1929 m. birželio 26 d. Paldiski, estų skulptorius. 1876-
1879 m. studijavo Sankt Peterburge, 1887-1891 m. Paryžiuje. Sankt Peterburgo dailės
akademijos profesorius (1907 m. . Nuo 1918 gyveno Estijoje. Kūrė monumentaliąją bei
dekoratyvinę (mitologinio, alegorinio pobūdžio) skulptūrą, paminklinius biustus.
Žymiausi kūriniai: paminklas žuvusiems jūreiviams Undinė (1902, Talinas), F. R.
Kreutzwaldo (1926, Voru), L. Koidulos (1929, Parnu) biustai. Kūryba akademistinė. Pilie
Veljataga
Adamson Mari (Mari Adamson) 1908 m. kovo 1 d. Volosov (Sankt Peterburgo
gubernija ) t2000 m. sausio 3 d. , estų dailininkė, tekstilininkė. 1923-28 mokėsi Talino
pram. dailės mokykloje, Palias dailės mokykloje Tartu, tobulinosi Paryžiuje. 1944-1977
m. dėstė Estijos dailės institute, nuo 1964 Tekstilės ir drabužių modeliavimo katedros
vedėja, profesorė. A ankstyvuosiuose gobelenuose dažna tautodailės ornamentika,
vėlesniuosiuose vyrauja abstrahuotos tapybiškos, ritmiškos meninės formos. 1937
Paryžiaus pasaul. parodos diplomas, I vieta tarpt. Lodzės tekstilės trienalėje (1975 m. .
Pilie Velįataga
Adamson-Eric (Adamsonas -Ėrikas), tikr. Eric Kari Hugo Adamson 1902 m. rugpjūčio
18Tartu - 1968 m. gruodžio 2 d. , estų dailininkas. 1923-24 studijavo Berlyne, 1924-27
Paryžiuje. 1945-49 dėstė Talino taikomosios dailės, nuo 1953 Estijos dailės institute;
profesorius (1946 m. . 4 dešimtmetyje tapė impresionistinius peizažus, aktus, portretus.
Vėliau kūrė metalo, juvelyrikos, tapyto porceliano bei sienų tapybos kūrinius. A 7
dešimtmetyje estų taikomąją dekoratyvinę dailę praturtino stilistinėmis moderniojo meno
naujovėmis. 1937 Paryžiaus pasaul. parodos diplomas. Pilie Veljataga
Eriks Adamsons (Erikas Adamsonas) 1907 m. birželio 22 d. Ryga - 1946 m. vasario 28 d.
ten pat, latvių rašytojas. Poezijoje (rink. Sidabras ugnyje l Sudrabs uguni 1932, Herbai l
Gerboni 1937, Saulės laikrodis l Saules pulkstenis 1941, Sapnų pypkė l Sapnu plpe 1951
m. pabrėžiamas būties vitališkasis pradas, amžinojo grožio ilgesys, latvių romanso
jausmingumas jungiamas su minties ir formos griežtumu, ryšku anglų klasikinės poezijos
įtaka. Romane Ieškantis savo kelio (Sava ceĮa gajejs 1943-44 m. vaizduojamas jaunuolio
dvasinis brendimas. Dar parašė pjesių, apsakymų, pasakų. Silvestras Gaižiūnas
Adam's Peak f Adomo kalnas.
Adamus Jan Jozef (Janas Juzefas Adamus) 1896 m. kovo 12 d. Krokuva f 1962 m.
birželio 19 d. Lodzė, lenkų teisės istorikas, LDK istorijos ir teisės tyrinėtojas. Dr. (1927
m. . 1920 baigė Lvovo universitetą; jame dirbo. Disertacija Įkeitimas Lietuvos teisėje XV
ir XVI a. (Zastan w prawie litewskim w XV i XVI wieku, išsp. 1925 m. . 1933-39
Vilniaus miesto archyvo vedėjas, dėstė Vilniaus universitete. Nuo 1948 Lodzės
universiteto profesorius. Svarb. studijos iš feod. Lietuvos istorijos ir teisės: Iš Lietuvos
teisės problemų (Z zagadnien prawa litevskiego 1926 m. , Keletas pastebėjimų dėl
Lietuvos valstybės ir valdovo titulų (O tytule panującego i panshva titevtskiego parį
spostrzežen 1930 m. , Lietuvos valstybė 1386-1398 (Panstwo litewskie w latach 1386-
1398 1932 m. , Lietuvos aktų kodeksas (Kodeks dyplomatyczny Litwy 1932 m. , Lietuvos
istorijos šaltinių leidyba (Wydavnicnvo žrodel do historii Litwy 1935 m. , Apie
parengiamuosius Lietuvos teisės proceso veiksmus (O wstępnych aktach procesu
litetvskiego 1937 m. , Naujausia literatūra apie Krėvos aktą (Najnowsza literatūra o akcie
krewskim 1938 m. , Apie Vilniaus miesto herbą (O herbie miasta Wilnia 1996 m. .
Paneigė lenkų istoriografijoje vyravusią nuomonę, kad Lietuva buvusi inkorporuota į
Lenkijos sudėtį, įrodinėjo Lietuvos teisės savitumą. Vytautas Raudeliūnas
Adamus Reinhold (Reinholdas Adamas) 1602 tapie 1653, LDK evangelikų reformatų
teologas, pedagogas. Vokietis. Nuo 1622 studijavo Leidene. Mokė Slucko evangelikų
reformatų mokykloje. 1630-33 lydėjo Leipcige, Altdorfe ir Leidene studijavusį Jonušą
Radvilą, vėliau jo pamokslininkas. Nuo 1642 Slucko ir Kėdainių mokyklų inspektorius.
Gyveno Jonušo Radvilos Kėdainių dvare, buvo jo bibliotekininkas. 1647 sudarė Kėdainių
mokyklos programą; dalyvavo sinoduose. J. T.
Adamų stilius, XVIII a. antrosios pusės - XIX a. pradžios Didžiosios Britanijos
architektūros ir interjerų įrangos stilius, neoklasicizmo atmaina. Pradininkai - broliai
Robertas Adamas ir Džeimsas Adamas, naująjį stilių priešpriešinę tuo metu
architektūroje vyravusiam paladianizmas|paladianizmui. Adamų statiniai dekoratyvūs,
darnių proporcijų, puošnaus interjero, puošti antikinių motyvų stiuko lipdiniais, sienų
tapyba, ornamentika, baldais. Pagrindiniai principai išdėstyti veikale Roberto ir Džemso
Adamų architektūros darbai (The Works in Architecture of Robert and James Adam 3
1.1773-1822 m. . Žymiausi pastatai -brolių R. ir D. Adamų suprojektuoti gyvenamieji
namai Londone, Midlesekse.
Adam von Bremen t Adomas Bremenietis.
Adana, Seyhan, miestas Turkijos pietuose, -40 km į šiaurę nuo Viduržemio j.; Elo ilo
centras. 1,1 mln. gyv. (1995 m. . Upių, oro uostas. Medvilnės valymas, maisto (aliejaus,
miltų, mėsos), chemijos pramonė. Žemės ūkio mašinų, cemento gamyba. A apylinkėse
auginama vilnamedžiai ir javai. universitetas (įkurtas 1973 m. . Archeologijos muziejus.
Hadriano tilto griuvėsiai ( II a. ). 15 ir XVI a. mečetės. Atanijos vardu A žinoma nuo
Hetitų imperijos laikų.
Adanos žemuma Tįukurova.
Adapazan (Adapazaris), miestas Turkijos Šiaurės vakaruose, prie Sakarijos upės;
Sakarijos ilo centras. 186 000 gyv. (1995 m. . Geležinkeliai į Stambulą ir Eskisehirą.
Celiuliozės ir popieriaus, chemijos, maisto, odos, pramonė; mašinų gamyba. Vagonų
remonto, traktorių surinkimo įmonės. Žemės ūkio rajono prekybos centras.
adaptacija (lot. adaptatio - pritaikymas, priderinimas): 1. Teksto suprastinimas,
pritaikymas prie skaitytojo amžiaus ir išsimokslinimo bei kalbos mokėjimo keičiant
retesnius žodžius įprastesniais, prastinant retesnes ar sudėtingesnes gramatines formas bei
konstrukcijas. A paprastai vartojama mokymo tikslais.
2. Kitų kalbų, vartojančių to paties pagrindo abėcėlę, tikrinių vardų pritaikymas prie savos
kalbos rašybos pagal apytikrį tarimą atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsimokslinimą.
Sovietinės okupacijos metais tikrinių vardų A (klaidingai vadinta transkripcija) Lietuvoje
buvo masiškai išplatinta pagal kito pagrindo abėcėle vartojančius rusų kalba pavyzdį.
Pastaruoju dešimtmečiu informacinėje ir moksl. spaudoje vėl teikiamos autentiškos
tikrinių vardų formos. Rišliuose tekstuose prie jų tam tikrais atvejais dedamos lietuviškos
linksnių galūnės, pvz., Clintonas, Kohlis, Saussure'as. Lot. pagrindo abėcėlę vartojančių
kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai adaptuojami populiariuose ir vaikams bei jaunimui
skirtuose leidiniuose. Vytautus Ambrazas
3. literatūros kūrinio pritaikymas radijui ir televizijai. Adaptuojant dažnai kinta kūrinio
žanras bei forma.
4. muzikos kūrinio pritaikymas kitokiam atlikimui (faranžuotė, T transkripcija).
adaptacija, prisitaikymas: l fhiol.). Dažniausiai natūralus savireguliacijos procesas,
paliekantis ir vystantis tas individo savybes, kurios padeda jam egzistuoti, geriau
prisitaikyti prie aplinkos. Evoliucinė A - prisitaikymas prie evoliucijos procese kintančių
aplinkos sąlygų (vandens augalų prisitaikymas augti sausumoje). Fiziologinė A - visuma
fiziol. reakcijų, vykstančių organizmui arba jo organams prisitaikant prie pakitusių
aplinkos sąlygų ( temperatūros, slėgio, deguonies kiekio), bet išlaikant organizmo vidinį
pastovumą (prisitaikymas prie sausros, atsiradęs dėl baltyminių medžiagų pokyčių
stabilizacijos). Funkcinė ir morfologinė A - organizmo formos ir funkcijos priklausymas
nuo aplinkos (žiedai yra prisitaikę būti apdulkinami tam tikrų vabzdžių ar paukščių rūšių).
funkcijų ir struktūros pokyčiai gali būti trumpalaikiai, grįžtamieji (dėl ilgalaikės sausros
daugelis bakterijų, melsvadumblių kelerius metus išbūna orasausėje būklėje, o sudrėkinus
-jų medžiagų apykaita vėl atgyja). Fermentinė A -specifinių fermentų sintezė, slopinimas
ar aktyvacija dėl
išorinių medžiagų poveikio (pakeitus mitybinės terpės sudėtį). Ona Rupainienė
2 (psichol.). Individo prisitaikymas prie naujos ar pasikeitusios socialinės aplinkos, T
socialinė adaptacija.
3 (muzikos). Klausos savybė prisitaikyti prie ilgiau trunkančio garso; jis tarsi darosi
tylesnis, iškrypsta gretimi tonų darnos ir dinamikos pojūtis. Irena Mikulevičiūtt
4. Techn. įrenginių arba sistemų prisitaikymas prit kintančių aplinkos sąlygų, savo
struktūros ar funkciona vimo algoritmo kitimo. A pasižymi kai kurios autom, vai dymo
sistemos (Tadaptyvioji sistema),
adaptacijos sindromas, nespecifinių organizmo re akcijų visuma, atsirandanti veikiant bet
kokiam žalojan čiam veiksniui. Nepalankioms sąlygoms veikiant kuri; nors organizmo
vietą atsiranda vietinis A (pasireiškian tis uždegimu), veikiant visą organizmą - bendrasis
& Skiriama 3 bendrojo A stadijos. Pavojaus stadijos meti pasireiškia greitos apsauginės
reakcijos (padidėja krau jospūdis, raumenų tonusas, gliukozės koncentracija krau juje;
kartais ištinka šokas); rezistencijos (atsparumo) sta dijos metu padidėja antinksčių žievė,
organizmas įgyj atsparumą daugeliui jam kenkiančių veiksnių, pvz., gri dinimasis (šaltas
dušas, mankšta) gali padėti išvengti pei šalimo ligų. Jei žalojantis veiksnys yra stiprus ar
veiki ilgai, antinksčių žievė išsenka ir išsivysto išsekimo st; dija, kurios metu organizmas
gali žūti. Bendrojo A met svarb. reikšmę turi hipofizė, hipotalamas ir antinksčia A 1936
aprašė H. Selye (Kanada). PetrasŽebrmtsk
adaptacinė zona: 1. Tam tikra aplinka (jūra, ežerą stepė, gyvūno žarnynas) - ekologinių
sąlygų, kuriose gyver ir dauginasi atitinkamo taksono organizmai, turintys bi tinų
adaptacijų kompleksą, visuma.
2. Taksonui (paprastai esančiam aukščiau rūšies) būdii ga adaptacinių galimybių visuma,
leidžianti gyventi daugintis tam tikroje ekologinėje aplinkoje (roplių klasės, banginių
būrio A). Makroevoliucinė raida glaudžiai si sijusi su A kitimu (taksono ar jo dalies A
platėja, siaur ja ar taksonas pereina į kitą A). Kastytis Beit
adapteris (angį. adapter < lot. adapto - pritaiką priderinu): 1. Techninis įtaisas,
suderinantis siejan įrenginių signalų parametrus taip, kad jie galėtų dirt kartu. Dažnai šiuo
terminu vadinamas signalus apdor jantis mikroprocesorinis įrenginys - valdiklis, siejam
kompiuterio magistralę su magnetinių diskų įrenginį kompiuterių tinklu ar monitoriumi.
Paulius Jud
2. Fot. aparato papildoma kasetė, leidžianti naud ( ne jam skirtų matmenų fot. plokšteles ir
filmus. Naud jamas retai.
3. Įtaisas skirtingos konstrukcijos objektyvams pi fot. aparato tvirtinti.
4. Įtaisas mech. virpesiams keisti elektriniais, atg minant garso mech. įrašą.
adaptyvioji sistema, prisitaikančioji sistema, vale mo sistema, kuri siekia tikslo
prisitaikydama prie apl kos, t.y. keisdama savo veikimo algoritmą pagal trikdi čius
veiksnius. Pastarųjų veikiama A keičia ša struktūrinių elementų vidaus ir tarpusavio
sąrangą, Į rametrus ir šitaip įgyja naujų savybių. A būna natūliosios (gyvūnai, jų
kolektyvai, žmonių visuomenė) ir techninės. Pagal prisitaikymo būdą A skirstomos į
moksliąsias, susiderinančiąsias ir susiorganizuojančiąsias A. Technikoje dažniausiai
naudojamos susiderinančiosios sistemos; jos padeda optimizuoti valdymo objekto
funkcionavimo režimą, nustatyti valdymo įtaisų bandymo bei derinimo trukmę. Paprastai
techninės A yra automatinės -veikia be žmogaus. Automatinis A valdymo įtaisas W (pav.)
susideda iš valdymo bloko V ir adaptacijos bloko A. Pastarasis formuoja adaptacijos
signalą V, kuris keičia valdymo bloko V veikimo taisyklę; atitinkamai pasikeičia ir
valdymo signalas y, siunčiamas valdomajam objektui O. Informaciją apie valdymo
poveikį valdomojo objekto veiklai teikia signalas x. Adaptacijos blokas šį signalą
palygina su tam tikru dydžiu xu ir, atsižvelgęs į trikdžius apibūdinantį signalą z bei
ankstesnį valdymo signalą y, vėl formuoja adaptacijos signalą Y. Automatinė A,
prisitaikydama prie sąlygų, kurias nusako trikdžių visuma, realizuoja optimalų ar beveik
optimalų darbą, kai informacija apie objektą ir trikdžius neišsami. Automatinės A
naudojamos pramonėje (pvz., susiderinančiosios A valdo chemijos ir metalurgijos
gamybos procesus), televizijoje, erdvėlaiviuose.
adaptyviųjų lūkesčių teorija teigia, kad ekonomikos subjektai, numatydami būsimus
makroekonominius parametrus, remiasi jų dab. laikotarpio prognozėmis ir įvertina šių
prognozių paklaidas. Daugiausia A taikoma prognozuojant infliacijos lygį. Absoliutusis
dydis 5, kuriuo koreguojami būsimojo laikotarpio infliacijos lūkesčiai, apskaičiuojamas: S
= w (I - /,), kur / (- faktinis dab. laikotarpio infliacijos lygis; /,-dab. laikotarpio infliacijos
lūkesčiai; w-adaptavimosi parametras, O < w< 1. Kai/y> It (S > 0), būsimojo laikotarpio
lūkesčiai koreguojami didinant laukiamą infliacijos lygį, kai lf < /, (S < (I) - mažinant
laukiamą lygį. Kai V = O, būsimojo laikotarpio infliacijos lūkesčiai nekoreguojami, kai w
= l, infliacijos lūkesčiai prilyginami faktinei infliacijai. Pvz., jei tikėtasi, kad infliacija bus
6%, o ji pasiekė 10%, tai prognozės paklaida yra 4%. Pagal A kt. metų lūkesčiai bus lygūs
6% plius adaptavimosi parametru w koreguota šių metų lūkesčių paklaida. Jeigu w = 0,5,
tai 5 = 2, ir laukiama infliacija bus 8%. Paprastai prognozuojamoji ir faktinė infliacijos
nesutampa. Jos sutaptų, jeigu faktinis infliacijos lygis kelis laikotarpius nesikeistų. Tuo
remdamasis M. Friedmanas iškėlė mintį, kad galimas trumpalaikis nedarbo ir infliacijos
kompromisas. vyriausybė per trumpą laikotarpį gali sumažinti nedarbą (padidindama
pinigų pasiūlą), tačiau per ilgą laikotarpį darbo rinka grįžta į ankstesnį nedarbo lygį, bet
jau esant aukštesniam infliacijos lygiui, t.y. toks kompromisas ilgam laikotarpiui
negalimas. Šio reiškinio priežastis - laikas, kurio reikia žmonių lūkesčiams prisitaikyti
prie kainų ir darbo užmokesčio pokyčių. Pasak M. Friedmano, egzistuoja vertikalioji ilgo
laikotarpio f Phillipso kreivė, kurią infliacija pastūmėja į dešinę. A 2 ( I a. 4 dešimtmetyje
suformulavo anglų ekonomistas J. M. Keynesas. Jos trūkumas - remiasi prielaida, kad
žmonės nepasimoko iš savo praeities klaidų; tai buvo akstinas sukurti pažangesnę f
racionaliųjų lūkesčių teoriją. Venantas Mačiekus
adaptyvusis valdymas, vienas automatinio valdymo būdų. Jam būdinga automatinės
sistemos prisitaikymas
prie didelių, greitų aplinkos pokyčių. Naudojamas, kai nėra išsamios išankstinės
informacijos apie valdomąjį objektą (jo savybės, darbo sąlygos nėra visiškai ištirtos arba
darbo metu gali iš esmės keistis), kai įprastinėmis priemonėmis (naudojant grįžtamuosius
ryšius ir tiesinius reguliatorius su pastoviaisiais parametrais) negarantuojamas norimas
sistemos darbo režimas (nustatytosios arba optimalios reguliuojamų parametrų vertės). A
svarb. funkcijos: nenutrūkstamai analizuoja grįžtamojo ryšio kanalais gaunamą
informaciją apie valdomąjį objektą (jį identifikuoja); lygina esamas objekto savybes ir
būseną su norimomis arba optimaliomis ir sudaro valdymo komandas; valdymo signalais
keičia valdančiojo įtaiso (reguliatoriaus) darbo režimą. Automatinės sistemos su A
(adaptyviosios sistemos) paprastai yra netiesinės uždarosios sistemos. Dažniausiai
naudojamos sistemos su susiderinančiuoju reguliatoriumi (valdymo užduotis suskirstoma į
nepriklausomas vertinimo ir reguliavimo užduotis) ir sistemos su etaloniniu modeliu,
rodančiu, kaip valdomasis objektas turi reaguoti į nustatytąjį įėjimo signalą.
Adaptyviosios sistemos su susiderinančiuoju reguliatoriumi (l) pagrindinį (vidinį)
valdymo kontūrą sudaro valdomasis objektas ir tiesinis reguliatorius. Reguliatoriaus
parametrus suderina išorinis kontūras, susidedantis iš valdomojo objekto parametrų
įvertinimo ir reguliatoriaus parametrų skaičiavimo įtaisų. Adaptyviosios sistemos su
etaloniniu modeliu (2 m. reguliatoriaus parametrai išoriniame kontūre suderinami taip,
kad paklaida £ (l)=n[ (t)-y (t) būtų mažiausia; čia uf (t)- įėjimo signalas (nustatytasis
poveikis), y (t) - reguliuojamas parametras. Nepaisant daugelio neišspręstų A teorinių
klausimų (stabilumo, konvergavimo ir kt.), šis valdymo būdas yra efektyvus. Vytis
Janiiševičius
Adašev Aleksėj (Aleksejus Adaševas) - 1561 Tartu, Rusijos valstybės veikėjas. Nuo 1549
vienas Ivano IV Rūsčiojo Išrinktosios tarybos ( vyriausybės) vadovų. XVI a. 6
dešimtmečio reformų, sustiprinusių centr. valdžią, iniciatorius. Vadovavo metraščių bei
įrašų knygų apie asmenų paskyrimą į tarnybas sudarymui. 1550-60 Rusijos diplomatijos
vadovas. Per Livonijos karą (1558-1583 m. A iniciatyva Rusija 1559 sudarė paliaubas su
Livonija. Nepritarė caro represijoms prieš bojarinus ir Livonijos karo tęsimui. 1560
pašalintas iš Išrinktosios tarybos, įkalintas Tartu.
Adaškėvičienė Eugenija, Bugarevičiūtė 1944 m. spalio 20 d. Šiluva, pedagogė.
habilituotas daktaras (sočiai, m.; ped. dr. 1977 m. . Daugkartinė Lietuvos slidinėjimo
čempionė ir prizininkė (1963-1972 m. . 1966 baigė ŠPI, 1966-1976 m. dėstė jame, nuo
1977 - ŠPI Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultete (1976-1981 m. vadovavo sporto
kolektyvui), 1981-1983 m. Kūno kultūros katedros vedėja. Nuo 1991 dėsto Klaipėdos
universitete, 1995 Ped. fakulteto dekanė, 1996-1997 m. prorektorė; profesorius (1995 m. .
Išleido kn. Lietuvos ikimokyklinukų fizinis ugdymas (1993 m. , vadovėlį Vaikų fizinio
ugdymo pedagogika (1994 m. , kn. Judėjimas - vaiko sveikata, stiprybė, grožis (1996 m. ,
Vaikų sveikatos ugdymas (pedagoginiu aspektu) (1999 m. , t.p. 10 moksl. metodinių
leidinių apie vaiko fiz. ugdymą. Jonas Žilinskas
adata. Siuvamoji A yra tiesus arba lenktas metalinis strypelis su aštriu smaigaliu ir skylute
siūlui įverti arba kabliuku siūlui ištraukti (l). Ja praduriamos jungiamosios audinio, odos
ar kt. medžiagos detalės, iš siūlų sudaromas peltakys. Būna rankinė ir mašininė. Rankinės
A būna 1-9 numerių; numeruojama pagal strypelio ilgį ir skersmenį ties skylute.
Universalioji mašininė A turi storesne viršutine tvirtinamąją dalį (kolonėle). Greitųjų
siuvamųjų mašinų A yra aušinamos (šaltu oru ar sutepant), kad neįkaistų ir neišlydytų
siuvamos sintetinės medžiagos. Rankines A pradėta naudoti akmens amžiuje. Iš pradžių
buvo daromos iš kaulo, vėliau imta naudoti žalvarines ir geležines. Lietuvoje l
tūkstantmečio p.m.e. kaulinių A rasta T Moškėnų piliakalnyje, f Nevieriškių piliakalnyje
ir kituose, l tūkstantmečio po Kr. pr. žalvarinių ir geležinių - f Aukštadvario piliakalnyje,
T Imbarės piliakalnyje ir kituose; II- XVI a. kapuose randama 5-15 cm ilgio žalvarinių ir
geležinių A. Mezgamoji A yra trikotažo mašinos detalė kilpoms sudaryti. Būna (2 m.
kabliukinė, liežuvėlinė, vamzdinė, griovelinė. Gaminama iš anglinio (rankinio plieno
profiliuotos juostelės arba kalibruotos vielos. Graviruojamoji A yra plonas plieninis
strypelis su aštriu kūgio, įstrižos nuopjovos, kastuvėlio formos galu. (taisoma į kotelį; ja
kietame paviršiuje raižoma graviūros, ofortai. Gramofono A yra plieninis (keičiamoji A),
korundinis ar deimantinis (nuolatinė A) strypelis, įtaisomas adapteryje; ji slenka
plokštelės garso grioveliu ir virpėdama įrašyto garso dažniu jį atkuria. Medicininė A yra
įstrižai nupjautu smaigaliu nerūdijančio (dažnai chromuoto) plieno įvairaus storio
vamzdelis (injekcijoms ir operacijoms) arba nerūdijančio plieno, aukso ar sidabro
strypelis (akupunktūrai). A būna ir mašinų detalės, pvz., karbiuratoriuose, adatiniuose
filtruose, guoliuose. Bronius Banaitis, Vladas Kolosauskas, Adolfas Tautavičius
adatas (arab. 'adai - paprotys), musulmonų paprotinė teisė, reguliuojanti tuos santykius,
kurių neapima rel. teisė T šariatas. Dalis A normų susiformavo dar gimininėje
visuomenėje (T kraujo kerštas, Tkafymas ir kt.), kitos -feod. laikotarpiu.
adatinė (archeol.), dėžutė adatoms laikyti. Paprotį dėti A į kapą XI- XII a. iš
Skandinavijos perėmė R. Baltijos kraštai - pirmiausia lyviai, vėliau - latviai ir lietuviai. A
kartais su adatomis buvo dedamos į moterų kapus ir skiriamos pomirtiniam siuvimui.
Lietuvoje žinoma -40 A iš daugiau, kaip 20 radimo vietų. Rasta XV- XVI a. geležinių,
žalvarinių (TŠlapgirėskapinyne), kaulinių (Tjakštaičių - MeSkių kapinyne), odinių A.
Žalvarinės dažniausiai gamintos iš dviejų išgaubtų trapecijos formos kraštuose sukniedytų
plokštelių. Aukštis 5,4-8,2 cm, plotis apačioje 1,5-3,1 cm, viršuje - 3,6-5,8 cm. Viena A
pusė kartais ornamentuota. Viduje prikimšta vilnonio audinio ir odos adatoms įsmeigti.
Rečiau aptinkama (vėlyvuosiuose kapinynuose) kaulinių A. Jos kiauravidurės, į apačią
smailėjančius (skersmuo viršuje 1,6-2,4 cm, apačioje -1,3-1,8 cm, ilgis 7-9 cm), puoštos
skersiniais ranteliais. Kaulinės A dažniau aptinkamos Žemaitijoje, žalvarinės trapecinės
-Rytų aukštaitijoje. Saulė Urbanavičienė
adatinis filtras, įrenginys gruntinio vandens lygiui žeminti. Lengvąjį A sudaro vertikalus
metalinis vamzdis su skylėta siurbimo dalimi (filtru) bei su antgaliu apačioje, kolektorius,
jungiamosios žarnos ir siurblys. Adatiniame filtre sudaromas vakuumas. Dėl slėgių
skirtumo gruntinis vanduo teka į A, pripildo kolektorių, iš jo išsiurbiamas siurbliu ir
nuleidžiamas į šalį. Lengvasis vienos pakopos A gruntinio vandens lygį pažemina 2-5 m.
Jei gruntinio vandens lygį reikia žeminti daugiau, A išdėstomi grupėmis, 1-2 eilių
pakopomis, uždaru kontūru. A įleidžiamas paplaunant gruntą (vanduo siurbliu
pumpuojamas per A į gruntą); kietam gruntui išjudinti A turi frezinį antgalį. Ežektorinis A
vandeniui siurbti turi ežektorių (čiurkšlinį siurblį), įtaisytą virš A siurbimo dalies arba po
ja. Šiais vienos pakopos A vandens lygis pažeminamas 15-20 m. A naudojami statyboje,
kasyboje laidiems gruntams sausinti. Bronislovas Ruplys
Adatos dubuma (Agulhas Basin), povandeninė dubuma į pietus nuo Afrikos, P. Atlanto ir
Indijos vand. sandūroje. Pietuose ją juosia Afrikos -Antarktidos povandeninis klng. Gylis
šiaurėje 5000-2000 m, pietuose iki 6000 m. S. rytuose yra Adatos povandeninė aukštuma;
min. gylis virš jos apie 2300 m. Nuosėdos - raudonasis molis, dumblas.
Adatos Kyšulio srovė (angį. Agulhas Currenl), šiltoji srovė Indijos vandenyne. Teka į
pietvakarius išilgai Afrikos pietryčių kranto. Prasideda iš susiliejusiu Mozambiko ir
Madagaskaro srovių. Ties 38° p. pi. pasineria į gilumą. Ilgis
-500 km, plotis 80-110 km. Greitis nuo 3 km/h (liepą) iki
-7 km/h (sausį); Vidutinis debitas 40-50 mln. m'/s. Vandens temperatūra nuo 14-20 °C
paviršiuje iki 26 °C 150 m gylyje.
Adatos kyšulys (port. Cabo Agulhas), Aguljo kyšulys,
yra PAR, 155 km į pietryčius nuo Gerosios Vilties kyšulio. Jame yra piečiausias Afrikos
taškas (34°52' p. pi., 20°00' r. ilg.). Atrado port. keliautojas B. Diazas (1488 m. .
adatžuvinės (Syngnathidae), dygliažuvių (Gasteros -teiformes) būrio žuvų šeima. daugiau,
kaip 150 rūšių jūrų adatų ir -30 rūšių T jūrų arkliukų. A paplitusios tropinio ir subtropinio,
rečiau vid. klimato jūrų ir vandenynų priekrantėse. Kai kurios rūšys, pvz., didžioji jūrų
adata (Entelurus aeąuoreus), gyvena Atlanto pelagialėje, yra ir gėlavandenių adatų
(Microphis). Kūnas 2,5-60 cm ilgio. Galva maža. Daugeliui rūšių būdinga Tmimikrija.
Neturi pilvo, kai kurios rūšys uodegos ir pauodegio, rečiau ir krūtinės pelekų. Minta
zoopianktonu. Neršto metu pailgėjusia kloaka patelės deda ikrus i patino papilvės sterblę
(odos raukšle su gausiu kapiliarų tinklu). Baltijos jūros priekrantėse ties Lietuva
aptinkama jūrų adata (Syngnathus typhle) ir jūrų yla (Nerophis ophidion). Juozas
Virbickas
Adda (Ada), upė Italijos šiaurėje; Po kairysis intakas. Ilgis 313 km. Baseino plotas 8000
km2. Išteka iš Kankano ežero (Retijos Alpėse), teka Valtellinos slėniu, per Como ežero ir
Po (Lombardijos) lygumą. Vidutinis debitas 250 mVs. Daug HE. Nuo A iki Milano eina
Martezanos kanalas (56 km). Laivuojama 125 km. Didžiausias miestas prie A - Lecco.
Addams Jane (Džeinė Adams) 1860 m. rugsėjo 6 d. Cedarville (Ilinojaus valstija) - 1935
m. gegužės 21 d. Čikaga, JAV visuom. veikėja. 1889 Čikagoje įkūrė (pirmąjį šalyje)
socialinės rūpybos kompleksą. Progresyviosios partijos (1912-16 m. veikėja. Nuo 1915
Moterų taikos partijos ir Tarpt, moterų taikos ir laisvės lygos pirmininkė. Nobelio taikos
premija 1931.
Adderley Juliau Edwin (Džulianas Edvinas Aderlis), pravardė Cannonball 1928 m.
rugsėjo 15 d. Tampa - 1975 m. rugpjūčio 8 d. Niujorkas, JAV džiazo saksofonininkas
(altinis saksofonas). Vienas žymiausių moderniojo džiazo (hard bop stiliaus) atlikėjų.
1956-1975 m. (su pertrauka) vadovavo paties įkurtam kvintetui. 1957-59 grojo M. Daviso
sekstete. 7 dešimtmetyje A kvintetas grojo ir soul džiazo muziką. Jonas Rimša
Addington Henry, Didžiosios Britanijos valstybės veikėjas f H. Sidmouth.
Addis Ababa t Adis Abeha.
Addison Joseph (Džozefas Adisonas) 1672 m. gegužės 1 d. Milston (Viltšyras) - 1719 m.
birželio 17 d. Londonas, anglų rašytojas. Vienas anglų žurnalistikos pradininkų.
Bendradarbiavo R.Steele'o leidžiamuosežurnalo Tailer (l709-11 m. ir Guardian (1713 m. ,
kartu su juo leido žurnalą Spectator (1711-12, 1714 m. . Apybraižose propagavo etines ir
estetines Šviečiamojo amžiaus idėjas, sukūrė charakteringų tipų (teisėjo, pirklio, kariškio,
dvasininko), ryškų ekscentriško provincijos džentelmeno sero Rodžerio de Kaverlio
paveikslą. A apybraižos padėjo susiformuoti XVIII a. anglų romanui. Parašė klasicistinę
herojinę tragediją Katonas (Cato 1713 m. . Elena Kuosaitė-Jašinskienė
Addison Thomas (Tomas Adisonas) 1793 m. balandžio Longbenton
(Nortumberlandografystė) - 1860 m. birželio 29 d. Bristolis, anglų gydytojas, patologas
anatomas. Med. dr. (1815 m. . Dirbo Guy's ligoninėje Londone. Aprašė fAddisono ligą,
Addisono (perniciozinę) anemiją, paskelbė darbų iš plaučių anatomijos ir patologijos.
Sigitas Ryliškis
Addisono liga (morbusAddisoni), Adisono liga, susergama dėl nepakankamos antinksčių
žievės veiklos. Dažniausia priežastis - idiopatinė antinksčių žievės atrofija (autoimuninės
kilmės), rečiau tuberkuliozė, navikas, amiloidozė, sifilis, uždegimas. Sergant A sumažėja
arba visai nebegaminama steroidinių hormonų (gliukokortikosteroidų), sutrinka medžiagų
apykaita, širdies ir kraujagyslių veikla, susilpnėja organizmo adaptacinės reakcijos ir
atsparumas. Serga dažniausiai 20 -40 m. žmonės. Simptomai išryškėja po sunkios
infekcinės ligos, traumos. Ankstyvi požymiai - silpnumas, nuovargis, patamsėjusi
bronzinio atspalvio oda ir tamsios dėmės gleivinėse. Ypač padidėja veido, kaklo, krūtų
spenelių, odos raukšlių, burnos ertmės pigmentacija. Vėliau silpsta raumenys, mažėja
kūno masė, kraujospūdis, ligonis netenka apetito, vemia, viduriuoja, atsiranda
impotencija, depresija. Labai paūmėjus A atsiranda adisoninė krizė (sukelia ūmi infekcija,
trauma, operacija). Ligonis jaučia didelį silpnumą, skausmus pilve, jam mažėja
kraujospūdis, gali būti traukulių, koma. Gydoma gliukokortikosteroidais. Ligonis turi
pakankamai ilsėtis, valgyti gerai pasūdytą, vitaminingą maistą, saugotis infekcinių ligų.
Ištikus adisoninei krizei būtina skubi gydytojo pagalba. Sigitas Ryliškis
Addo dramblių nacionalinis parkas (Addo Elephant National Park, Ado dramblių
nacionalinis parkas) yra PAR, Kaapo provincijos rytuose. Plotas 117 km2. Auga tankūs,
visžaliai krūmai. Saugoma apie 100 dramblių banda, veisiasi hipopotamai, buivolai,
keletas rūšių antilopių, juodieji raganosiai (atvežti iš Kenijos); gausu kitų žinduolių,
paukščių, roplių.'Įsteigtas 1931.
Adelaidė: 1. Upė Australijoje, Šiaurės teritorijos Šiaurės vakaruose. Ilgis 180 km.
Prasideda kalvose į vakarus nuo Brock's Creeko, teka į Šiaurės vakarus , įteka į Timoro
jūrą. Laivuojama 130 km nuo žiočių. 1839 upę atrado L. R. Fitzmaurice'as ir pavadino
Didžiosios Britanijos karaliaus Vilhelmo IV žmonos vardu.
2. Uostamiestis Australijoje; P. Australijos valstijos centras. 1,04 mln. gyv. (1991 m. . A
įsikūrusi tarp Lofty kalnų ir Saint Vincento įlankos. Torrenso upė skiria A pram. rajoną
(pietuose) nuo gyvenamojo (šiaurėje). Per A uostą išvežama kviečiai, vilnos, vaisiai,
vynas, odos; kasmet perkraunama -4 mln. t krovinių. Oro uostas. Elektrotechnikos,
chemijos (naftos perdirbimo), tekstilės, maisto (vyno) pramonė. 2 universitetai (įkurtas
1874 ir 1962 m. , konservatorija. Biblioteka. 2 katedros (katalikų ir anglikonų). Gamtos
evoliucijos muziejus, bot. sodas. A pradėjo kurtis 1836; gyventojų padaugėjo apie 1845,
kai apylinkėse buvo rasta aukso ir vario.
ARCHITEKTŪRA. A pastatyta pagal 1836 archit. W. Lighto parengtą bendrąjį planą.
Mieste gausu parkų ir skverų, pėsčiųjų gatvių. Senieji (dab. Konstitucijos muziejus) ir
naujieji Parlamento bei Vyriausybės rūmai, Viktorijos stiliaus P. Australijos universiteto
(įkurtas 1874 m. kompleksas, geležinkelio stoties , P. Australijos muziejaus pastatai. 1977
pastatytas Adelaidės teatro ir kino tarpt, festivalių kompleksas (koncertų salė, dramos
teatro pastatas, amfiteatras); šalia - skveras su abstrakčiomis skulptūromis. Vladas
Stauskas LIETUVIAI. Pirmieji lietuviai Adelaidėje įsikūrė XIX a. pab., 1888 įsteigtas
lietuvių klubas. 1930 apsigyveno keliolika naujų emigrantų lietuvių šeimų. Po Antrojo
pasaulinio karo lietuvių padaugėjo iki 1600. Ėjo laikraštis T Australijos lietuvis (1948-56
m. . Nuo 1949 veikia neoficiali lietuvių kat. parapija, prie jos -šeštadieninė mokykla
(1998 turėjo 15 mokinių, 3 mokytojus). Lietuvių organizacijos: choras Lituania, f
Australijos lietuvių bendruomenės (ALB) A apylinkė (nuo 1950 m. , sporto klubas Vytis
(nuo 1950 m. , kredito draugijos Talka skyrius, lietuvių Caritas draugija, Lietuvių kat.
centras su Šv. Kazimiero koplyčia, Šv. Kazimiero bažn. choras (nuo 1963 m. , teatro
grupė Vaidila, T Adelaidės lietuvių sąjunga, P. Australijos lietuvių moterų draugija, A
lietuvių kat. moterų draugija, ateitininkai, skautų tuntas Vilnius, lietuvių karių veteranų
sąjunga Ramovė, lietuvių moterų kvartetas Nemuno dukros. 1959-63 veikė lituanistiniai
kursai. A lietuvių namuose yra ALB muziejus ir t Australijos lietuvių bendruomenės
archyvas. Veikia J. J. Bačiūno vardo ir prel. P. Jatulio lietuvių bibliotekos. Šeštadieniais
transliuojamos lietuvių radijo laidos. Leidžiama dvisavaitinis biuletenis Adelaidės lietuvių
žinios ir Šventadienio balsas (red. kun. J. Petraitis). 1998 gyveno apie 1200 lietuviu, 300
jų aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje. Viktoras Baltutis
Adelaidės lietuvių sąjunga įkurta 1955.1955 A turėjo 40 narių, 1975 - 255 (nariu gali būti
lietuvis ar lietuvių kilmės asmuo, išskyrus komunistus). A pajamos - narių aukos ir
mokesčiai. Rūpinasi P. Australijos lietuvių sporto, poilsio, visuom. ir kultūros veiklos
patalpomis, dalyvauja labdaros veikloje, remia visuom. organizacijas. 1957 nupirktuose
maldos namuose, vėliau įgytuose gretimuose pastatuose A įrengė sale, Australijos lietuvių
bendruomenės muzieju -archyvą, biblioteką, sporto aikštele, klubą, lietuvių radijo laidų
studiją. Patalpos tapo Lietuvių namais (rekonstrukcijai vadovavo architektai kalba
Reisonas ir E. Kalibatas). Juose įsikūrė beveik visos Adelaidės lietuvių organizacijos:
skautai, choras Lituania, sportininkai, tautinių šokių grupės, teatro grupė Vaidila, Lietuvių
atgimimo sąjūdis, Jaunimo sąjunga, kooperatinė kredito draugijos Talka skyrius. Vyksta
įv. minėjimai, Naujųjų metų sutikimai, susirinkimai, suvažiavimai, teatro spektakliai,
sporto varžybos ir kiti renginiai. A pirmininkai: V. Raginis (1955-1966 m. , P. Bielskis
(1966-1989 m. , V. Neverauskas (nuo 1989 m. . Valė Nevemuskienė
Adelaidės sala (angį. Adelaide Island) yra Bellingshauseno j., į vakarus nuo Antarktidos
pusiasalio. Plotas 5000 km2. A dengia apie 200 m storio ledas. rytinėje dalyje yra iki 2395
m aukščio kalnų grandinė. A susidariusi iš gabro ir granito. P. krante yra Didžiosios
Britanijos moksl. stotis Rothera. A 1832 atrado J. Biscoe (Didžioji Britanija).
Adelės Žemė (prancūzų Terre Adėlie), R. Antarktidos dalis Wilkeso Žemėje, tarp 136°25'
ir 14T50' r. ilg., prie d'Urville'io j. Plotas 432 000 km2. A dengia apie 2500 m storio ledas;
jo nėra tik kai kur pakrantėje. A susidariusi iš metamorfinių uolienų. Pučia stipriausi
visoje Antarktidoje vėjai (didž. greitis 90 m/s). Vasarą pakrantėse -ruonių gulyklos,
Adelės pingvinų kolonijos. Čia yra Pietų magnetinis polius. A 1840 atrado J. S. C.
Dumont'as d'Urville'is; pavadinta jo žmonos vardu.
adėlis (prancūzų adele). Racionaliųjų skaičių kūno A yra begalinė seka (a, av ay <z5, ..., a ,
...), kurioje a - bet kuris realusis skaičius, a -/>-adieji skaičiai, kurie beveik visi (išskyrus
jų baigtinį skaičių) yra sveikieji. Adelių (a',a'2,...,a'p,...) ir («",«",...,«£,...) suma yra adėlis
(a'+a",a'1 + a",...,a'f + a",...), sandauga - adėlis ( - 1' - 1", a'2a", ...,u'fu"f,...). Visų A aibė
sudėties ir daugybos atžvilgiu sudaro žiedą. Analogiškai apibrėžiami bet kurio alg. skaičių
kūno A. Adeliai svarbūs alg. skaičių, a universitetomorfinių funkcijų, alg. grupių teorijoje.
Adelsbergo grota (vok. Adelsberger Grotten), stalaktitų urvas Slovėnijoje, T Postoinos
urvas.
Adelung Johann Christoph (Johanas Kristofas Adelungas) 1732 m. rugpjūčio 8 d.
Spantekow (prie Anklamo, Meklenburgas -Priešakinė Pomeranija) į 1806 m. rugsėjo 10 d.
Dresden, vokiečių kalbininkas. Hallės universitete studijavo teologiją. Parengė vokiečių
kalbos gramatiką, žodyną, vadovėlių, kalbos studijų. Lyg. kalbotyrai formuotis turėjo
Įtakos Minstitutridatas, arba Bendroji kalbotyra su „Tėvemūsų"... (Mithridates, oder
Allgemeine Sprachenkunde mit dem Vater Unser... 4 t. 1806-17 m. ; nuo t. 2 leido J. S.
Vateris. Antrajame tome (1809 m. pateikta lietuviškų ir prūsiškų tekstų. Algirdas
Sabaliauskas
Ademaras Šabaniėtis T Adhėmardc Chabannes.
Ademollo Gagliano Maria Teresa (Marija Tereza Ademolo Galjano) 1946 m. gruodžio 15
d. Florencija, italų kalbininkė. 1969 baigė Florencijos universitetą (klasikinė filologija).
G. Devoto paskatinta susidomėjo baltistika. Fribūro universitete klausė A. Senno
baltistikos paskaitų. Nuo 1973 dirba Florencijos universitete; profesorius (1985 m. .
Daugiausia tiria baltų kalbų leksiką. Paskelbė straipsnių apie baltų ir lot. kalbų leksines
bendrybes, lietuvių kalbos leksiką ir žodžių darybą. Algirdas Sabaliauskas
Adenas ('Adan), miestas Jemeno pietuose, prie Adeno įlankos (Arabijos jūra). 495 000
gyv. (2001 m. . Įsikūręs užgesusio ugnikalnio krateryje. Prekybos, žvejybos uostas. Tarpt,
oro uostas. Perdirbama nafta (-8 mln. t per metus). Maisto (tabako, aliejaus), tekstilės
pramonė. Plytų, muilo gamyba. Druskos gavyba iš jūros vandens. Naftos ir jos produktų,
grūdų, tabako, medvilnės, kavos, odų, kailių, žuvų prekyba. universitetas (įkurtas 1975 m.
. ISTORIJA. Adano arba Asano vardu A buvo žinomas senovės graikų ir romėnų
geografams. Minimas Ezechielio knygoje kaip vieta, su kuria prekiavo Tyras. Senovėje ir
viduramžiais buvo tranzitinės prekybos tarp Europos ir Azijos centras. XV a. pab. po
didžiųjų geogr. atradimų prarado prek. reikšme. 1536 užėmė turkai. 1839 užimtas
Didžiosios Britanijos tapo jos kar. baze (buvo iki 1967 m. . 1963-1967 m. priklausė t
Pietų Arabijos Federacijai. 1967-1990 m. Jemeno Liaudies Demokratinės Respublikos
sostinė.
Adenauer Konrad (Konradas Adenaueris) 1876 m. sausio 5 d. Koln - 1967 m. balandžio
19 d. Rhondorf (prie Bonos), VFR valstybės veikėjas. Teisininkas. Nuo 1906 m. kat.
pakraipos Centro partijos narys. 1917-33 Reino provincijos parlamento narys ir Kolno
meras. Nuo 1920 Prūsijos Valstybės tarybos narys, nuo 1928 pirmininkas; Prancūzijos ir
Vokietijos susitaikymo bei suartėjimo šalininkas. 1933 iš visų postų pasitraukė. 1934 ir
1944 kalintas. Karo pab. amerikiečių paskirtas Kolno meru, tačiau okup. zonos valdžią
perėmus britams atstatydintas. Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) pirmininkas (nuo
1946 britų zonos, 1949-1966 m. VFR). 1948 VFR konstitucijos rengimo komisijos
pirmininkas. 1949 m. rugsėjo - 1963 m. spalio VFR federalinis kancleris, 1951-55 dar ir
užsienio reikalų ministras. Siekė įtikinti amerikiečius ir britus, kad stabili ir pasiturinti
VFR bus kliūtis komunizmui plisti Europoje; rėmė jos prisijungimą prie NATO ir
Europos ek. bendrijos. Per Berlyno krize (1961-62 m. laikėsi santūrios politikos.
Priešinosi socialistinių programų diegimui.
Adenauerio fondas, Konrado Adenauerio fondas (Konrad Adenauer Stiftung), išaugo iš
1956 įkurtos Vokietijos kd. švietimo organizacijos. 1964 pavadintas kalba Adenauerio
vardu. Tikslai - polit. švietimas, krikščioniškosios demokratijos vertybių puoselėjimas,
Europos vienijimosi skatinimas, tarpt, bendradarbiavimas. Būstinė Sankt Augustine
(netoli Bonos). A turi atstovybes 12 (1 šalių. Finansuoja daugiau, kaip 200 įv. A programų
(2000 m. daugiausia ekonomiškai silpnose valstybėse. Lietuvoje A atstovybė įkurtas 1993
Vilniuje.
adeninas, Ade, vitaminas B4, 6-aminopurinas, purino bazė. Svarbi nukleorūgščių (DNR ir
RNR) sudėtinė dalis. A randamas visose gyvose ląstelėse. A liekanų yra kofermentų
(NAD+, NADP, FAD, kofermento A) ir nukleozidinių antibiotikų sudėtyje. Laisvo A
randama augaluose, mielėse. Žmogaus ir gyvūnų organizme oksiduojasi iki šlapimo
rūgšties. Zofija Sasnauskienė
adenoidai (graikų aden - liauka + eidos - išvaizda), ryklės tonzilės, esančios nosiaryklėje,
išvašos. Limfinis audinys kaupiasi nosiaryklės skliaute, ryklės viršutinėje ir užpakalinėje
sienelėse. A padidėja vaikams, ypač 3-5 m., vėliau mažėja ir lyt. brandos metu išnyksta.
Dėl dažnų viršutinių kvėpavimo takų uždegimų ar individualių organizmo ypatumų kai
kuriems vaikams A audinys labai išveša ir apsunkina ar visai sutrikdo kvėpavimą per nosį.
Todėl dažniau sergama kvėpavimo takų ligomis, sutrinka veido kaulų formavimasis, lėtėja
kalbos, emocinis ir intelektualinis vystymasis. Jei A užkemša ausies trimito angą, sutrinka
ausies funkcija ir gali atsirasti lėtiniai klausos sutrikimai. Laiku nustačius A ir gydant
organizme didelių pakitimų neatsiranda. A šalinami operacija.
Pav.
Eugenijus Lesinskas
Adeno įlanka (arab. Khalij 'Adan, angį. Gulf of Aden),
Arabijos jūros dalis tarp Arabijos ir Somalio pusiasalių. Didžiausias gylis 4525 m. Bab ai
Mandebo sąsiauriu jungiasi su Raudonąja jūra. Vandens paviršiaus temperatūra 26-30 °C,
druskingumas 33,5-36,5%o. Svarb. uostai: Adenas (Jemene), Džibutis (Džibučio
Respublikoje), Berberą (Somalyje).
adenokarcinomė (adenocarcinoma < graikų adėn - liauka + f karcinoma), piktybinis
liaukinio epitelio navikas. Standžiuose organuose - neryškiai nuo aplinkinio audinio
atsiribojęs mazgas, tuščiaviduriuose organuose - grybo pavidalo, neretai išopėjusi išauga.
A dažniausiai susidaro skrandžio, gimdos ir kt. organų gleivinėje. Mikroskopinė sandara
įvairi. Naviko ląstelės kartais sudaro ryškias liaukines struktūras, kartais - ne. Kai kurios
A gamina gleives ar kitokį sekretą. Laima Griciūtė
adenoma (adenoma < graikų aden- liauka), nepiktybinis liaukinio epitelio navikas. Auga
liaukiniuose arba tuose organuose, kurių gleivinėje yra sekretą gaminančių liaukų. A -
apskritas, ryškiai atsiribojęs nuo aplinkinio audinio, kartais inkapsuliuotas mazgas arba
(tuščiaviduriuose organuose) išauga, vadinama polipu. A ląstelės mažai skiriasi nuo
normalių organų ląstelių, tik neįprastai išsidėsčiusios. Dažniausiai A susidaro krūtyje,
prostatoje, skrandyje. Gali tapti piktybiniu naviku tadenokarcinoma. Laima Griciūtė
adenomėras (graikų adėn + meros - dalis), žmogaus ir gyvūnų liaukų galinė sekrecinė
dalis.
Adenos kultūra, archeologinė kultūra , plitusi 500 p.m.e.-100 po Kr. Šiaurės Amerikos
rytinėje dalyje. Pavadinta fermos Ohajo valstijoje, greta kurios gausu piliakalnių ir
pilkapių, vardu. Paminklų grupių aptinkama Indianoje, Kentukyje, V. Virdžinijoje ir
Pensilvanijoje. W. Millsas A aprašė kn. Šiaurės Amerikos Adenos kultūra ir periodas
(North American Adeną Culture and Period 1901 m. . Piliakalniai - nupjautos piramidės
formos, iki 20 m aukščio, ant jų būta medinių šventovių ir įtvirtinimų. Žmonės daugiausia
gyveno apskrituose su kūgio formos stogu būstuose. Vertėsi žvejyba, iš dalies
žemdirbyste (pradėta auginti kukurūzus), rinko augalinį maistą. Naudojo akmeninius
kaplius ir kirvius, molinius indus; rasta ornamentuotų vario dirbinių, akmens plokštelių su
geom. ženklais. Mirusiuosius, apibertus ochra, laidojo medinėse dėžėse, įv. gyvūnų formų
pilkapiuose. A turėjo įtakos kitoms kultūroms.
adenovirusai (Adenoviridae), linijinę deoksiribonukleorūgštį turinčių virusų šeima. 70-90
nm dydžio, be lipidų ir išorinio apvalkalėlio. Sukelia stuburinių gyvūnų infekcines f
adenovirusines ligas, gyvuliams - dar ir piktybinius navikus. Dauginasi ląstelių
branduoliuose. Latentinės būsenos A aptinkami kvėpavimo takuose ir žarnyne. Žmogaus
organizme surasti 49 serologiškai skirtingi tipai, kurių dauguma yra patogeniniai. Pranas
Žlabys
adenovirusines ligos, ūminės infekcinės kvėpavimo takų, plaučių, virškinamojo trakto,
šlapimo pūslės, akių gleivinės ir limfmazgių ligos, kurias sukelia adenovirusai. Užkrečia
ligoniai ir sveiki virusų nešiotojai. Užkratas plinta lašeliais per orą, vandenį, buities
daiktus, žaislus. A inkubacinis laikotarpis - 5-7 d. Vaikams liga prasideda staiga: pakyla
temperatūra, parausta gerklė ar akių gleivinė. Sergant gastroenteritu (skrandžio ir
plonosios žarnos uždegimu) viduriuojama. Suaugusiųjų A požymiai nelabai ryškūs,
temperatūra dažnai būna normali. Sergama 3-7 d. A pavojingos ligoniams po organų
transplantacijos, sergantiems AIDS ar kt. ligomis, kurios silpnina imuninę sistemą. Šių
ligonių organizme išplitę adenovirusai sukelia inkstų, kepenų, centrinės nervų sistemos ir
kt. ligas. Pranas Žlabys
adenozinas, Ado, nukleozidas, sudarytas iš adenino ir D-ribozės. Randamas
ribonukleorūgštyje (RNR) ir kofermentuose; su l ar daugiau fosfato rūgšties liekanų
sudaro nukleotidus, kurie svarbūs organizmo medžiagų ir energijos apykaitai. Laisvas A
susidaro skylant RNR arba adenino nukleotidams. Zofija Sasnauskienė
adenozinfosfatai, adenino ribonukleotidai. Sudaryti iš adenino, D-ribozės ir vienos
(adenozinmonofosfatas, AMP, arba adenilo rūgštis), dviejų (adenozindifosfatas, ADP) ar
trijų (adenozintrifosfatas, ATP) fosfato rūgšties liekanų. Yra visuose organizmuose. AMP
randama ribonukleorūgštyje, kofermentų sudėtyje ir laisvos. AMP sintetinama iš inozin-
5'-monofosfato arba susidaro skylant ADP ir ATP. Ciklinis adenozinmonofosfatas (ciklo
-AMP, cAMP) dalyvauja daugelio hormonų reguliavime. Ciklo -AMP susidaro iš ATP
veikiant membraniniam fermentui adenilciklazei, kuris aktyvinamas sąveikaujant
hormonams su receptoriais. Ciklo -AMP yra universalus viduląstelinis tarpininkas,
aktyvinantis nuo jo priklausomus fermentus proteinkinazes, kurios dalyvaujant ATP
fosforilina kai kuriuos fermentus, histonus, ribosominius ir kt. baltymus. ADP - svarbus
oksidaciniam fosforilinimui; ATP yra universalus chem. energijos saugotojas ir pernešėjas
ląstelėse. ATP hidrolizės metu išsiskyrusi energija panaudojama judėjimui, įv. junginių
biosintezei, medžiagų pernašai per biol. membranas. AMP ir ADP akumuliuoja energiją,
prisijungdami fosfato rūgšties liekanas, o joms atskylant nuo ATP ir ADP - energija
atpalaiduojama. Zofija Sasnauskienė
adenozintrifosfatazės, ATPazės, hidrolazių klasės fermentai, katalizuojantys
adenozintrifosfato (ATP) skaidymą iki adenozindifosfato (ADP) ir neorg. fosfato. Plačiai
paplitusios gyvosiose ląstelėse, ypač jų membranose. Jonus pernešančios A yra P, V ir F
tipo. P tipo A perneša jonus naudodamos ATP hidrolizės energiją. Proceso metu
fermentas fosforilinamas. Visų eukariotų ląstelių plazminėje membranoje aptinkama
Na+/K+ ATPazė perneša iš ląstelės Na+ jonus mainais į K+ jonus. Ca2 ATPazė perneša Ca2
jonus į endoplazminį tinklą; šis procesas yra svarbus raumenų susitraukimui. V tipo A
perneša H+ jonus. Jos aptinkamos mielių, aukštesniųjų augalų vakuolių membranose,
gyvūnų lizosomose, endosomose. F tipo A (ATP sintazė) sintetina ATP iš ADP ir fosfato
naudodamos elektrocheminį vandenilio jonų gradientą. Randamos mitochondrijose,
chloroplastuose ir bakterijose. A lemia organizmo atsparumą vaistams.
Mikroorganizmuose esančios A iš jų šalina nuodingus (vario, nikelio, kadmio) jonus.
Jurgis Kadziauskas
adentija (adentia < fa... + lot. dens, kilm. dentis -dantis), bedantystė, įgimtas sklaidos
sutrikimas, kai nėra dantų ir jų užuomazgų. Būna dalinė A (nėra kelių dantų užuomazgų)
ir visiška A (nėra visų dantų užuomazgų). Nuolatinių dantų dalinė A, kai trūksta iki 10
dantų, laikoma fiziol. redukcija. Trūkstant daugiau negu 10 nuolatinių dantų dažnai būna
ir kitų ektoderminės kilmės organų bei audinių (odos, prakaito, riebalų liaukų, plaukų,
nagų, akių lęšių, nervų) sutrikimų. Jei nėra nuolatinių dantų užuomazgų, tai jų vietoje
pieniniai dantys laikosi iki 40-50 m. A pasitaiko retai, dažniausiai dėl paveldimų ligų,
sutrikusios endokrininės sistemos veiklos. Petras Šileikis
adeptas (lot. adeptus - pasiekęs): 1. Kurios nors idėjos, doktrinos, religijos sekėjas arba
šalininkas. 2. Asmuo, žinantis sektos, religijos ar kt. paslaptis.
Aderlis Džulianas Edvinas T J. E.Adderley.
adesyvas (lot. ad - pas, prie + esse - būti), pašalio esamasis vietininkas, viet. linksnio
atmaina, rodanti daiktą, prie kurio vyksta veiksmas. Dab. lietuvių kalboje A jau išnykęs,
bet XVI- XVII a. raštuose ir kai kuriose Gudijos lietuvių salose (Lazūnuose, Zieteloje,
Gervėčiuose) buvo vartojamas (elgeta... gulėjo vaftuosemp 'prie vartų', M. Daukša).
Manoma, kad lietuvių kalbos vns. A formos atsirado prie senojo vietininko priaugus
postpozicijai
-pi: mišktepi < miškle (plg. namie) + -pi. Dgs. A formos atsirado vėliau, tai pačiai
postpozicijai -pi priaugus prie dgs. inesyvo: m&kuosempi < miškuosen +
-pi. Vytautas Ambraząs
Adfu, Edfu, miestas Egipte, Nilo kair. krante, žemiau Asuano. 45 700 gyv. (1986 m. . Pro
A eina Asuano -Kairo geležinkelis ir automobilių kelias. Cukraus, celiuliozės ir
popieriaus pramonė; žiedžiami puodai. Ryžių, javų, vilnamedžių, finikų auginimo rajono
prekybos centras. Horo šventykla (4- I a. p.m.e.), Ramzio III šventyklos griuvėsiai.
Adhėmar de Chabannes (Ademaras Šabaniėtis) 988 Limousin (Centr. Prancūzija) 11034,
prancūzų kronikininkas. Svarb. veikale Akvitanijos ir Prancūzijos kronika (Chronicon
Aąuitanicum et Francicum 3 kn.) aprašė ist. įvykius nuo seniausiųjų laikų iki XI a. pr.
Vertingiausia kn. 3-814-1028 V. Prancūzijos istorija.
adhėzija (lot. adhaesio - sukibimas), priekiba, dviejų skirtingų kietųjų kūnų, kietojo kūno
ir skysčio, nesimaišančių skysčių susiliečiančių paviršių sukibimas dėl kūnų dalelių
sąveikos. Pagal molekulinę A teoriją, adheziją lemia mol. sąveikos jėgos, atsirandančios
susiliečiančių kūnų molekulėms suartėjus per kelis angstremus. Pagal elektrinę A teoriją,
tarp susiliečiančių kūnų paviršių atsiranda elektros jėgos. Ilgainiui dėl paviršių dalelių
difuzijos labai sustiprėja kūnų sankiba, todėl išnyksta kūnų skiriamasis paviršius, jie tarsi
įauga vienas į kitą, taigi dvi skirtingos fazės virsta viena. Šis reiškinys vadinamas
kohezija. Dviejų vienodos prigimties kūnų sukibimas (pvz., sukimba šildomi
termoplastikai, trintimi virinami metalai) vadinamas autohezija. A pagrįstas klijavimas,
dažymas, elektrochem. dengimas. A stiprumas priklauso nuo susiliečiančių medžiagų fiz.
ir chem. prigimties, paviršių švarumo, lietimosi ploto, vidinių įtempiu. A matuojama jėga
arba darbu, reikalingu susiliečiančių kūnų paviršiaus vienetiniam plotui perskirti.
adhėzijos molekulės. Ląstelių A randamos kraujagyslių endotelinių ląstelių, leukocitų,
trombocitų paviršiuje. Kraujotakoje cirkuliuoja laisvos formos, atsidalijusios nuo ląstelių
paviršiaus. Endotelinių ląstelių A, sąveikaudamos su leukocitų paviršiaus molekulėmis,
padeda joms pereiti per kraujagyslių sienelę, patekti į periferinius limfinės sistemos
organus, uždegimo vietą. Leukocitų A funkcijos susijusios su ląstelių pirmtakų
diferenciacija centr. limfinės sistemos organuose, tarpląsteliniais ryšiais
(imunokompetentinių ir antigeną pateikiančių ląstelių), ligandų ir receptorių sąveika,
citokinų gamyba. A skirstomos į šeimas: selektinų, integrinų, adresinų ir imunoglobulinų.
Selektinų randama endotelinių ląstelių (Eselektinai), leukocitų (L-selektinai), trombocitų
(T-selektinai) paviršiuje. Jie skatina leukocitų sukibimą su kraujagyslių endotelinėmis
ląstelėmis, lemia leukocitų grįžtamąją cirkuliaciją, neutrofilų dalyvavimą uždegimo
vietoje. Integrinai yra membraniniai baltymai, koordinuoją tarpląstelinius ryšius, išorinių
baltymų sujungimą, indukuoją signalų perdavimą į ląstelės vidų. Adresinai išsidėstę
limfinės sistemos organų venulėse ant endotelinių ląstelių paviršiaus ir sąlygoja limfocitų
grįžimą į lokalizacijos vietas sąveikaujant ligandams ir limfocitų receptoriams.
Imunoglobulinų superšeimai priskiriamos A, turinčios į imunoglobulino molekulės T
domenus panašias struktūras. Jos pateikiamos endotelinių ląstelių paviršiuje ir sujungia įv.
integrinų molekules. A molekulės dalyvauja ir patologiniuose procesuose - uždegimo
reakcijose, metastazių susidaryme. Vytas Tamošiūnas
adhjatma (skr. adhyatma - susijęs su siela), hinduizmo filosofijoje - aukščiausioji dvasia,
visa, kas siejasi su dvasia, Tatmanu. Upanišadose visi būties reiškiniai siejami su
adhjatma ir interpretuojami 3 požiūriais: dieviškuoju arba makrokosmoso (adhidaivata),
žmogiškuoju arba mikrokosmoso (adhjatma), tarpiniu arba aukojimo (adhijadžna).
Kazimieras Seibutis
Ady Endre (Endrė Adis) 1877 m. lapkričio 22 d. Ėrmindszent - 1919 m. sausio 27 d.
Budapeštas, vengrų poetas. Eilėraščiams (rink. Nauji eilėraščiai l V j versek 1906, Kraujas
ir auksas l Vėr ės arany 1907, Mirusiųjų priešakyje l A halottak ėlėn 1918 m. būdinga
gyvenimo geismo, nusivylimo pasauliu, mirties baimės motyvai, skausmingi tikėjimo ir
abejonių priešpriešos išgyvenimai; įvaizdžiai įgyja simbolinę prasmę. A davė pradžią
moderniajai vengrų poezijai, atnaujino jos metriką, įtvirtino laisvąjį eiliavimą. Lietuvių
kalba išleistas eilėraščių rink. Poezija (1972 m. . yitas Agurkis
adiabatė (graikų adiabatos - nepereinamas), termodinaminės sistemos būsenų diagramos
kreivė, vaizduojanti grįžtamąjį Tadiabatinį vyksmą, t.y. procesą be šilumos mainų su
aplinka. Per tokius vyksmus entropija nekinta, todėl A dar vadinama izoentrope. Pvz.,
idealiųjų dujų A apibrėžia Poissono lygtis: pV = const; čia p - idealiųjų dujų slėgis,
komitetūris, y = C ICV- adiabatės rodiklis, lygus izobarinės ir izochorinės šiluminės talpos
santykiui (vienatomiųdujų y = 1,67, dviatomių y = 1,4 m. .
adiabatinė hipotezė, kvantinės teorijos prielaida, pagal kurią sistema, iš pradžių buvusi
tam tikros nuostoviosios būsenos, tos būsenos išlieka ir išorinėms sąlygoms, pvz., išorinių
laukų stipriams, kintant labai lėtai. A remiamasi kvantinėje mechanikoje ir kvantinėje
elektrodinamikoje nagrinėjant surištąsias dalelių sistemas bei nusakant dalelių sklaidą.
Julijonas Kaladė
adiabatinis išmagnėtinimas T magnetinis aušinimas.
adiabatinis vyksmas, adiabatinis procesas, termodinaminės sistemos būsenos kitimas be
šilumos mainų su aplinka. Gali vykti gerai termiškai izoliuotoje nuo aplinkos sistemoje.
Būna ir termiškai neizoliuotoje sistemoje, kai ji dėl spartaus vyksmo (pvz., kai garsas
sklinda dujose) nespėja nei gauti, nei atiduoti šilumos. A yra grįžtamieji ir negrįžtamieji.
Per grįžtamąjį A sistemos entropija nepakinta, per negrįžtamąjį - didėja. Grįžtamojo A
sistemos parametrų ryšį vaizduoja Tadiabalė. A pavyzdžiai: dujų, esančių gerai termiškai
izoliuotame cilindre su termiškai izoliuotu stūmokliu, susispaudimas arba išsiplėtimas -
slegiant temperatūra kyla, plečiantis - krinta; adiabatinis išmagnėtinimas, kuriuo pagrįstas
magnetinis aušinimas.
adiantas (Adiantum), adiantinių (Adiantaceae) šeimos augalų gentis. apie 200 rūšių.
Savaime auga P. Amerikoje. Kambariuose ir šiltnamiuose dažniausiai auginamas
pleištiškasis A (A. raddianum). Tai vid. dydžio augalas. Stiebai ploni, standūs, tamsiai
rudi, juodi. Jaunos šakelės tiesios, vėliau riečiasi. Dauginamas sporomis arba kero
dalimis. Daug A veislių skiriasi lapų spalva, forma, augimo ypatumais. Kristina Balnviė
adicinė skaičių teorija (lot. additio - pridėjimas), nagrinėja skaičių, dažniausiai sveikųjų,
dėstinius tam tikro pavidalo sumomis. Klasikinių A teiginių pavyzdžiai: kiekvienas
natūralusis skaičius gali būti užrašytas ne daugiau kaip keturių natūraliųjų skaičių
kvadratų suma, ne daugiau kaip devynių natūraliųjų skaičių kubų suma. Šie teiginiai yra
tam tikri vadinamosios Waringo problemos atvejai: bet kuriam natūraliajam skaičiui n
egzistuoja toks skaičius k = k (n), kad kiekvienas natūralusis skaičius m gali būti
užrašytas suma m = "+. " + ... + £; čia x. yra neneigiami sveikieji skaičiai. Waringo
hipoteze 1909 m. įrodė D. Hilbertas. A nagrinėja ir pirminių skaičių sumas. Goldbacho
hipotezė teigia: kiekvienas nelyginis natūralusis skaičius gali būti užrašytas trijų pirminių,
o lyginis - dviejų pirminių skaičių suma. I. Vinogradovas 1937 įrodė, kad šis teiginys
teisingas visiems pakankamai dideliems nelyginiams skaičiams. Lyginiams skaičiams
Goldbacho hipotezė neįrodyta iki šiol. Lietuvoje A problemas nagrinėjo kalba Bulota, J.
Kubilius, M. Maknys (pirminių skaičių dėstinius dviejų kvadratų sumomis), V.
Statulevičius (nelyginių skaičių dėstinius trijų pirminių sumomis). Vilius Stakėnas
„Adidas", Vokietijos sport. avalynės, aprangos ir inventoriaus bendrovė. Ik. 1948. Būstinė
Herzogenaurache. Turi 8 įmones Vokietijoje, daugiau, kaip 25 antrines bendroves
Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje, PAR ir kt. Nuo 1997 Adidas
-Salomon AG.
adygai (adyge), Europos tautų grupė: fadygėjai, 't čerkesai ir f kabardinai. <1 mln.žm.
(1998 m. . A kalbos priklauso f kaukaziečių kalbų šeimai. Praeityje vienijo daugelį
giminingų S. Kaukazo genčių, gyveno Kubanės baseine ir prie Juodosios jūros. VI- VII a.
tapo krikščionimis, XVI- XVIII a. dauguma - musulmonais. Europos ir R. šalyse
viduramžiais buvo vadinami čerkesais. XIII- XIV a. dalis A atsikėlė į Tereko baseiną ir
sumišė su ten gyvenusiais alanais sudarė dab. kabardinų tautą, dalis kitų A genčių
ilgainiui susitelkė į adygėjų tautą. XIX a. prie Kubanės atsikėlę kabardinai sumišo su
šiaurinėmis A gentimis; iš jų XX a. susiformavo čerkesų tauta.
Adige (Adidžė),upė Italijos šiaurėje. Ilgis 410 km. Baseino plotas 12 200 km-. Prasideda
Ectalio Alpėse. Įteka į Adrijos j. Su Po sudaro bendrą deltą. Pavasarį ir rudenį užlieja
Venecijos žemumą; tuo metu debitas 3500-4000 m-'/s. Vaga aptverta pylimais. Yra
hidroelektrinių. Laivuojama nuo Isarco (kair. intako) žiočių (-300 km). Pakrančių didž.
miestai: Trento, Verona, Bolzano (prie Isarco žiočių).
Adygėja (Adygeja), Adygėjos Respublika (Respublika Adygeja), yra Rusijoje, Šiaurės
Kaukaze. Plotas 7600 km2. 448 800 gyv. (2001 m. . Sostinė-Maikopas (167 300 gyv.,
2000 m. . Gyvena rusai (71%), adygėjai (21%), ukrainiečiai (2,9%), armėnai (1,4%).
Adygėjų daugiausia v. ir Šiaurės rytų dalyse. Gyventojų vidutinis tankumas 59 žm./km2.
Miesto gyventojų 54% (2000 m. . A suskirstyta į 7 rajonus. Yra 2 miestai, 5 miesto tipo
gyvenvietės.
A įsikūrusi tarp Kubanės, Labos, Belajos ir Psekupso upių. Šiaurės dalis yra Kubanės
-Paazovio žemumoje; stepės. Prie Kubanės yra adygos Atlajos (užliejamosios pievos ir
pelkės), Krasnodaro tvenkinys. Vid. dalis - Pakubanės lyguma, suraižyta Kubanės
dešinysis intakų slėnių; miškastepė. P. dalis - Uolėtasis klng. (didžiausias aukštis - 3238
m, Čiugušo kalba,) ir D. Kaukazo priekalniai; ąžuolų ir bukų miškai. Kaukazo rezervatas
(nuo 1924 m. . Klimatas vidutinių platumų, žemyninis, šiltas; sausio vidutinė temperatūra
-2 °C, liepos 22 "C.; kritulių -700 mm per metus.
Gaunamos gamtinės dujos, yra naftos telkinių. BVP apie 1,84 mlrd. rb. Pram. produkcijos
vertė - 793 mlrd. rb (1997 m. . 43% pram. produkcijos sukuria maisto pramonė, 12% -
mašinų gamyba. Baldų ir kitų medienos dirbinių, celiuliozės, kartono, metalo apdirbimo
staklių, konservų, avalynės, odos apdirbimo ekstraktų, konservų gamyba. Eksportuojama
4,1% pramonės (mašinų gamybos ir medžio apdirbimo pramonės) produkcijos (1997 m. .
Maikopo HE. Žemės ūkio naudmenų 250 000 ha. Šiaurės ir vidurinėje dalyje auginama
javai, rapsai, cukriniai runkeliai, saulėgrąžos, tabakas, eteriniai ir prieskoniniai augalai
(rožės, bazilikai). Daržininkystė (žirniai, arbūzai), sodininkystė, vynuogininkystė,
bitininkystė. Veisiama galvijai, kiaulės, avys. Tranzitiniai geležinkeliai, vamzdynai.
Miner. vandens versmės ir sanatorijos Maikopo rajone. Ričardas Baubinas ISTORIJA. A
teritorijoje žmonės apsigyveno ankstyvajame paleolite, l tūkstantmečio p.m.e. rašytiniai
šaltiniai mini meotus, sindus, kerketus ir kitus adygėjų protėvius. Nuo IV a. A gyventojai
vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, metalo apdirbimu, prekiavo su Persija, Bizantija. VI-
VII a. priėmė krikščionybę. XIII- XIV a. pradėjo formuotis adygėjų tauta. XIII a. A buvo
užkariauta Aukso ordos, 1557 prijungta prie Rusijos. Iki XVIII a. pab. į A pretendavo
turkai, dėl jų įtakos dauguma adygėjų priėmė islamą. XIX a. Adygėjoje vyko ginkluota
kova prieš RI valdžią. Iki XX a. pr. išliko patriarchaliniai feod. santykiai. 1918 m. sausio -
rugpjūčio mėn. A valdė bolševikai, vėliau baltagvardiečiai. 1920 m. kovo įsitvirtino sov.
valdžia. 1922 m. liepos 27 d. RSFSR sudėtyje sudaryta Čerkesijos (Adygėjos) AŠ, 1922
m. rugpjūčio 24 d. pavadinta Adygėjos (Čerkesijos), 1928 m. rugpjūčio 13-Adygėjos AŠ
(centras Krasnodaras, nuo 1936, pakeitus srities sienas, Maikopas). Žemės ūkio
kolektyvizacija, islamo įtakos ribojimas iš esmės pakeitė adygėjų, sovietmečiu tėvynėje
tapusių tautine mažuma, gyvenimo būdą. 1942 m. rugpjūčio -1943 m. gruodžio A buvo
okupuota vokiečių kariuomenės. 1991 m. liepos 3 d. tapo auton. respublika, iširus SSRS (l
991 12 m. -viena Rusijos federacijos respublikų.
adygėjai (adyge), Europos tauta. Gyvena Adygėjoje (95 400 m. , Krasnodaro krašte (-20
800 m. , Turkijoje (-5000 m. , Art. Rytuose. Kalba kaukaziečių kalbų šeimos adygėjų
kalba ir rusų kalba Dauguma musulmonai sunitai. A yra fadygų palikuonys, jų tautos
ištakos siekia XIII-14 amžių. XIX a. 6 dešimtmetyje dalis A RI valdžios buvo ištremta į
Art. Rytus.
Adi Granthas (pandžabų kalba Adi Granth - pirmapradė knyga), Indijos sikhų šventraštis.
Sudaro -6000 himnų, sukurtų sikhų guru ir įvairių viduramžių Indijos rel. kastų šventųjų.
Dar vadinamas Knyga viešpačiu (Granthu Sahibu), t.p. Guru Granthu, nes dešimtasis
sikhų guru paskelbė, kad po jo mirties sikhų dvasiniu mokytoju bus ne jo įpėdinis, bet A.
Jis yra pagrindinis garbinimo objektas sikhų šventyklose (gurdvaruose). Pirmąją kanoninę
šventraščio redakciją 1604 m. Amritsare sudarė penktasis sikhų guru Ardžunas. Jis įtraukė
savo paties (2218 m. , pirmtakų Nanako (974 m. , Angado (62 m. , Amardaso (907 m. ,
t.p. bhagatų (hinduistų ir musulmonų šventųjų) Namdevo, Ravidaso ir Kabyro himnus bei
kelias Pandžabo musulmonų mistiko Farido ( XIII a. ) poemas. 1704 m. paskutinysis
(dešimtasis) sikhų guru Gobindas Singhas šventraštį dar papildė savo pirmtako Tegho
Bahaduro himnais. A suskirstytas į 31 dalį (vad. ragas), pagal kurias giedami himnai.
Dauguma jų parašyti pandžabų ir hindi kalba, yra maratų, persų ir arabų kalbų žodžių.
Kazimiera.1; Sdbittis
Adlyaman (Adijamanas),iki 1926Hiisniimansur, miestas Turkijos pietryčiuose, -300 km į
Šiaurės rytus nuo Adanos. 130 000 gyv. (1995 m. . Javų, vilnamedžių, tabako, pistacijų,
vynmedžių auginimo rajono prekybos centras. Miestą VIII a. įkūrė arabai.
adiklis (archeol.), plokščias platus vyžų, tinklų, krepšių, virvių, diržų pynimo įrankis.
Paprastai gamindavo iš 10-20 cm ilgio vamzdinio kaulo su sąnariu galvutei - rankenai,
galą nusmailindavo. Galvutėje yra natūrali arba gręžta skylutė virvelei įverti. Lietuvoje A
rasta 3 tūkstantmečio p.m.e. Kretuono gyvenvietėje (1Kretuono gyvenvietės ir
kapinynas). Rytų Lietuvos pilkapiuose A sudaro gausiausią l tūkstantmečio p.m.e. kaulo
dirbinių grupę; Narkūnuose (T Norkūnų piliakalniai ir kapinynas) rasta 57. Yra puoštų
geom. arba antropomorfiniu ornamentu. Mažai pakitusių A randama 1-2 tūkstantmečio
archeologijos paminkluose Nemenčinėje, Kernavėje, Vilniuje. Naudoti iki XX a. pradžios.
Aleksiejus Luchtanas
adinamija (adynamia < Ta... + įf.dynami seniūnijėga),bejėgystė, dalinis ar bendras
organizmo nusilpimas. Atsiranda po apsinuodijimo, galvos smegenų traumos, ilgos
sunkios ligos, dėl įv. psichikos ligų. A formos - hipodinamija (sulėtėja judesiai, eisena) ir
substuporas (sunki A forma, pasireiškianti nejudrumu). Kartais nusilpsta kuris nors vienas
organas (širdis, skrandis), sutrinka jo veikla. Albinas Bagdonas
Adingtonas Henris f H. Sidmoulh.
adyrai (< tiurk.), erozijos suraižyti Vid. Azijos dykumų ir pusdykumių priekalniai iš
žvirgždo ir konglomerato, suplauto yrant gretimiems kalnams; bedlendo atmaina.
Adirondacko kalnai (Adirondack Mountains, Adirondako kalnai), kalnų masyvas JAV,
Niujorko valstijos šiaurėje, į rytus nuo Ontario ežero, tarp Hudsono, MohaVko ir Šv.
Lauryno upių; Apalačų kalnų dalis. Aukšč. viršūnė -Marcy kalba (1628 m). A -Kanados
kristalinio skydo pakilusi dalis. Paviršius ledyninės kilmės. daugiau, kaip 2000 ežerų.
Mišrieji ir spygliuočių miškai. Turizmas. Žiemos sportas.
AdisEndrėf E. Ady.
Adis Abeba (Addis Ababa), Etiopijos sostinė. 2,6 mln. gyv. (2001 m. . Įsikūrusi Etiopijos
kalnyne, 2400 m aukšlyje. Tarpt, oro uostas. Geležinkelis į Džibutį (prie Adeno įl.).
Medžio apdirbimas, maisto, tekstilės, cemento, avalynės, odos pramonė. Žemės ūkio
mašinų, lengvųjų automobilių, vilkikų, metalo dirbinių gamyba. universitetas (įkurtas
1961 m. , Etiopijos institutas (įkurtas 1903 m. . Nac. biblioteka (įkurtas 1903 m. .
Archeologijos ir meno muziejai, Afrikos vienybės organizacijos (nuo 1964 m. ir JT
Afrikos ek. komisijos (nuo 1958 m. būstinės. Imp. Meneliko 11 rūmai (1894 m. , Šv.
Jurgio bažnyčia (1896 m. , Afrikos namai (1963 m. . Petras Lingė ISTORIJA. A 1887
įkūrė Menelikas II (būsimasis imperatorius, valdęs 1889-1913 m. . Jo žmona Taitu miestą
pavadino A (amharų kalba nauja gėlė). Nuo 1889 valstybės sostinė. 1896 po laimėto karo
su italais (TEtiopijos -ltalijus karai) Adis Abeboje sudaryta taika. 1936-41 buvo okupuota
italų (Italijos Rytų Afrikos sostinė).
Adisonas Džozefas f J. Addison. Adisonas Tomas T T. Addison. Adisono liga f Addisono
liga.
Aditė (Aditi), senovės Indijos deivė, Taditjų motina. Dažnai vaizduojama kaip karvė,
laikanti dangų, žemę ir juos skiriančią tarpinę erdve. Rigvedoje paminėta -80 kartų.
Puranuose ji yra Dakšos duktė, Kašjapo žmona ir Višnaus, įsikūnijusio nykštuku, motina.
Vedose kaip begalybės simbolis A priešinama deivei Ditei. Dar simbolizuoja visuotinę
nedalomą sąmonę bei aukščiausiąją dievų motiną. Kazimieras Seibutis
adityvioji funkcija, adicinėje grupėje (arba tiesinėje erdvėje) E apibrėžta funkcija f (x),
kuriai galioja lygybė f (x +y) = f (x) +/ (y). Skaičių teorijoje A apibrėžiama kaip
natūraliojo argumento m funkcija / (m), įgyjanti realiąsias ar kompleksines reikšmes,
kurioms galioja lygybė f (mn) =f (m) +/ ("), kai m ir n-bet kokia tarpusavyje pirminių
skaičių pora. Jei pastaroji lygybė teisinga bet kuriai m, n porai, f (m) vadinama visiškai
adityvia funkcija; jei f (pk) =f (p) (k = 2, 3,...; p -bet kuris pirminis skaičius), f (m) -
stipriai adityvi. A pavyzdžiai: skaičiaus m skirtingų pirminių daliklių skaičius, In m,
multiplikatyviosios funkcijos logaritmas. Apie A tyrimus Lietuvoje T tikimybinė skaičių
teorija.
adityvumas (lot. additivus - pridedamas), kai kurių dydžių savybė: kokiu nors būdu
padalijus objektą į dalis, dydžio reikšmė, atitinkanti visą objektą, lygi dydžio reikšmių,
atitinkančių objekto dalis, sumai. Pvz., tūrio A reiškia, kad viso kūno tūris lygus kūną
sudarančių dalių tūrių sumai. Figūros plotas, kreivės ilgis, fiz. kūno masė yra adityvūs
dydžiai; kūno paviršiaus plotas neadityvus.
adityvūsis matas, neneigiama adityvioji aibės funkcija, kurios apibrėžimo sritis gali būti
pusžiedis, žiedas arba a žiedas. Jeigu apibrėžimo sritis yra žiedas arba CT žiedas, tai ji yra
baigiai adityvi ir vadinama baigiai adityviu matu. Jeigu ta funkcija yra baigiai adityvi
pusžiedyje, tai ji vadinama baigiai adityviu matu. Pvz., visų n-mačių stačiakampių
gretasienių Q = X [a, i>;.), -» < a. < b. < +°°, <z;, b.e R, /e {l, 2,...,«} aibė P yra pusžiedis
n-matėje euklidinėje erdvėje. Funkcija m, apibrėžta lygybe m (Q) =n (fr-a,),Qe P, t.y.
gretasienioii tūris (kai n = l - intervalo ilgis, kai n = 2-stačiakampio plotas) yra baigiai
adityvūs matas pusžiedyje P. Šio pusžiedžio poromis nesikertančių gretasienių visų
baigtinių sąjungų aibė R (/>) yra žiedas. Funkcija mr apibrėžta lygybe m, (E) = I m (£i),
čia £ = U Q.e R (P), £1 e P, Q H D. = 0, i j, yra baigiai adityvūs matas žiede R (P).
Edvardas Misevičius
aditjai (skr. aditya - Aditės palikuonys), senovės Indijos Vedų dievų, pagimdytų Aditės,
grupė. Rigvedoje minimi 6 A - Mitra, Arjamanas, Bhaga, Varuna, Dakša ir Aniša. A
kartais vadinamas tik šiai dievų grupei vadovaujantis Varuna, vėliau taip imta vadinti
Saulės dievą. A, simbolizuojančių mėnesius, yra 12. Jų vyr. dievas -Višnus. Iv. šaltiniai
aditjams dar priskiria Rudrą, Pūšaną, Tvaštarą, Pardžanją ir kitus Vedų panteono dievus.
Kazimieras Seibutis
aditonas (graikų adyton), senovės graikų šventyklos dalis naoso (šventyklos svarb.
patalpos) gale. Jame buvo laikomos relikvijos ir brangūs kulto apeigų atributai. Paprastai
A naudojosi tik dvasininkai.
Adivar Halide Edib (Chalidė Edibė Adivar) 1884 Stambulas f 1964 m. sausio 9 d. ten pat,
turkų rašytoja. Dirbo mokytoja. Aktyviai dalyvavo turkų nacionalinio išsivadavimo
judėjime. 1924-40 gyveno Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV. 1950-54 Turkijos
parlamento narė. Kūryboje ryšku pantiurkizmo idėjos (rom. Naujasis Turanas / Yeni
Turan 1912 m. , nacionalinio išsivadavimo judėjimo motyvai (rom. Ugnies marškiniai
lAteįten gomlek 1922 m. , buit. tematika (rom. Apmusijusi parduotuvė l Sinekli Bakkal
1936 m. . Romanuose Sevijė Talip (1910 m. , Handana (1912 m. daug dėmesio skyrė
moters psichologijai, sukūrė modernios, išsilavinusios moters paveikslą. Parašė pjesių.
HalinaKobeckaitė
Adjani Isabelle (Izabelė Adžani) 1955 m. birželio 27 d. Paryžius, prancūzų aktorė. 1969
debiutavo rež. A. Michelio filme Mažasis Bunja. 1970 sukūrė pirmąjį vaidmenį teatre.
1973-1975 m. priklausė teatro Comedie - Franįaisc trupei. Sukūrė vaidmenų kino
filmuose: Izabelė Dulean (Antausis 1974, rež. C. Pinoteau), Adelė (Adelės H. istorija
1975, rež. F. Truffaut), Laura (Barokas, rež. A. Tėchinė), Stela (Gyventojas, abu 1976,
rež. R. Polanski), Violeta (Violeta ir Fransua 1977, rež. J. Rouffio), lošėja (Vairuotojas
1978, rež. W. Hillas). Už Marijos (Kvartetas, rež. J. Ivory) ir Anos -Helenos (Apsėstieji,
abu 1981, rež. A. Žutawskis) vaidmenis apdovanota geriausios aktorės prizu Kanų kino
festivalyje; už pastarąjį vaidmenį - dar ir Cezariu. Cezaris paskirtas už Elės vaidmenį
filme Mirtina vasara (1983, rež. J. Beckeras), pagr. vaidmenis filmuose Camille Claudel
(1988, rež. B. Nuyttenas)bei Karalienė Margo (1994, rež. P. Chėreau).
adjunktas (lot. adjunctus - sujungtas): 1. Kai kurių V. Europos šalių mokslo įstaigų ir
aukštųjų mokyklų jaunesnysis moksl. darbuotojas, turintis mokslų daktaro laipsnį
(profesoriaus, akademiko padėjėjas).
2. Karininkas, besirengiąs moksl. ar ped. darbui. Mokosi aukštųjų karo mokyklų ar
karybos tyrimo įstaigų adjunktūroje. A pareigybė yra Rusijos (nuo 1938 buvo SSRS)
kariuomenėje.
adjunktas, algebrinis papildinys. Determinanto (arba kvadratinės matricos) elemento,
esančio i eilutėje ir į stulpelyje, A yra šio elemento minoras (T determinantas),
padaugintas iš (-1 m. '+'. Taikomas išskleidžiant determinantą jo eilutės ar stulpelio
elementais; taip turimo determinanto apskaičiavimas pakeičiamas kelių žemesnės eilės
determinantų apskaičiavimu.
adjutantas (lot. adjutans, kilm. adjulantis - padedantis): 1. Karininkas, atliekantis vado
tarnybinius pavedimus.
2. Štabo karininkas, kuruojantis kurią nors jo veiklos sritį, tvarkantis raštvedybą ir
atliekantis kt. tarnybinius pavedimus.
3. XIX a. prancūzų karininkas, atsakingas už puskarininkių ir kapralų mokymą.
adjuvantai (lot. adjuvans, kilm. adjuvantis - skatinantis), įv. kilmės ir sudėties medžiagos,
skatinančios imunogenezę. Paprastieji A: negyvi mikrobai (mikoba komiteterijos,
korinebakterijos), organiniai (cholesterolis, krakmolas, muramo rūgšties peptidai) ir
neorganiniai (aliuminio hidroksidas, kalcio chloridas) junginiai, sintetinės medžiagos.
Sudėtiniai A - lipidų ir miner. sorbentų, aliejų ir lipopolisacharidų mišiniai. A lėtina
antigeno įsavinimą ir pratęsia imuninės sistemos dirginimą, stiprina antigeno
imunogeniškumą. A apibūdinami pagal chem. sudėtį ir struktūrą. Chem. vakcinose ir
anatoksinuose dažniausiai naudojamas Freindo (pilnas ir nepilnas) adraugijuvantas. Pilnas
Freindo A (miner. aliejus, emulsiklis, negyvos tuberkuliozės mikobakterijos) naudojamas
dažniau, nepilnas Freindo A (be tuberkuliozės mikobakterijų) - rečiau. Vytas Tamošiūnas
Adler Alfred (Alfredas Adleris) 1870 m. vasario 7 d. Viena f 1937 m. gegužės 28 d.
Aberdeen (Škotija), austrų gydytojas, psichologas. S. Freudo mokinys ir bendradarbis;
1911 S. Freudo viešai sukritikuotas atsisakė jo psichoanalitinės mokyklos pagr. teiginių ir
sukūrė individualiosios psichologijos sistemą. 1920-25 Vienos psichiatrijos klinikos
vedėjas. 1926-37 dirbo JAV ir Didžiosios Britanijos universitetuose. Teigė, kad
asmenybės veiklos motyvacija pirmiausia yra socialinio, o ne seksualinio pobūdžio.
Žmogaus sočiai, aktyvumą lemia menkavertiškumo kompleksas, vienus individus
skatinantis siekti sėkmės ir tobulumo, kitus - pasitraukti iš bendravimo arba tapti perdėtai
aktyviais ir agresyviais. Menkavertiškumo kompleksas, susiformavęs vaikystėje dėl
individo patirto nesaugumo, bejėgiškumo ir priklausomybės nuo kt. žmonių, išlieka visą
gyvenimą ir yra svarb. žmogaus sočiai, aktyvumo motyvas. Svarbiausi veikalai: Organų
menkavertiškumo tyrimai (Studie ūber die Mindenvertigkeit von Organen 1907 m. , Apie
neurotišką charakterį (Ūber den nervosen Charakter 1912 m. , Žmonių pažinimas
(Menschenkenntnis 1927 m. .
Adler Dankmar (Dankmaras Adleris) 1844 m. liepos 3 d. Stadtlengsfeld (Vokietija - 1900
m. balandžio 16 d. Čikaga, JAV architektas. 1854 su tėvais emigravo į JAV. 1871-1879
m. per statybos bumą, kilusį po didžiojo gaisro Čikagoje, su archit. E. Burlingu
suprojektavo daug visuomeninių bei gyv. pastatų. Svarb. projektas -Čikagos centrinė
muzikos salė (1879; nugriauta statant prekybos centrą); šis pastatas pasižymėjo plano,
apšvietimo ir akustikos darna. 1881-1895 m. dirbo su archit. L. H. Sullivanu. Po 1883
suprojektavo sinagogų.
Adler Felix (Feliksas Adleris) 1851 m. rugpjūčio 13 d. Alzey (Vokietija) - 1933 m.
balandžio 24 d. Niujorkas, JAV pedagogas, etinio judėjimo pradininkas. Baigė Berlyno ir
Heidelbergo universitetus. Cornellio universiteto hebrajų ir Rytų šalių literatūros, nuo
1902 Kolumbijos universiteto polit. ir sočiai, etikos profesorius. 1878 Niujorke įkūrė
Etinės kultūros draugiją, teigusią moralinių veiksnių svarbą, pradinę Etinės kultūros
mokyklą; joje ypatingas dėmesys skirtas darbiniam lavinimui kaip protinio lavinimo
daliai, doros, valios, charakterio ugdymui. Darbai: Įsitikinimas ir veiksmas (Creed and
Deed 1877 m. , Vaikų pamokymas (The Morai Instruction of Children 1892 m. , Pasaulio
krizė ir jos reikšmė (The World Crisis and Its Meaning 1915 m. , Gyvenimo etikos
filosofija (An Ethical Philosophy of Life 1918 m. .
Adler Friedrich (Frydrichas Adleris) 1879 m. liepos 9 d. Viena - 1960 m. sausio 2 d.
Ciurichas, Austrijos sd. partijos veikėjas, austromarksizmo teoretikas. V. Adlerio sūnus.
1907-11 Ciuricho universiteto Teorinės fizikos katedros privatdocentas. 1911-16
Austrijos sd. partijos sekretorius, per I pasaul.
karą priklausė jos kair. sparnui, agitavusiam už karo nutraukimą. 1916 m. spalio 21 d.
nušovė Austrijos ministrą pirm. kalba Stūrgkhą. Už tai nuteistas mirties bausme, vėliau
pakeista kalėjimu. 1918 amnestuotas. Per 1918-19 revoliuciją darbininkų tarybų
šalininkas. 1921-23 vienas Dviejų su puse internacionalo lyderių. 1923-40 Socialistinio
darbininkų internacionalo vykd. komiteto sekretorius. Nuo 1940 gyveno JAV, nuo 1946
Ciuriche. E. Macho filosofijos šalininkas. Aštriai kritikavo kom. judėjimą ir SSRS
politiką.
Adler Guido (Gvidas Adleris) 1855 m. lapkričio 1 d. Ivančice (Moravija) - 1941 m.
vasario 15 d. Viena, Austrijos muzikologas. Teisės (1878 m. ir filos. (1880 m. dr. 1874
baigė Vienos konservatoriją (A. Brucknerio mokinys). 1898-1927 dėstė Vienos
universitete; profesorius (1898 m. . Vienas šių laikų muzikologijos teorinių pagrindų
kūrėjų. Tarpt, muzikologų draugijos (įkurtas 1927 m. iniciatorius ir garbės prezidentas (iki
1941 m. . Parašė muzikos teorijos ir istorijos veikalus Stilius muzikoje (Der Stil inder
Musik 1911 m. , Muzikos istorijos metodai (Methodeder Musikgeschichte 1919 m. ,
monografijas apie R. Wagnerį (1904 m. , G. Mahlerį (1916 m. ir kt. 1894-1938 leido natų
seriją Austrijos muzikos meno paminklai (Denkmaler der Tonkunst in Osterreich).
Adeodatas Tauragis
Adler Victor (Viktoras Adleris) 1852 m. birželio 24 d. Praha - 1918 m. lapkričio 11 d.
Viena, Austrijos politikas, socialistas. 1881 Vienos universitete baigė mediciną. 1883-
1885 m. studijavo Šveicarijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Vienas pagrindinių Austrijos sd.
partijos (ASDP) programos (priimta 1888-1889 m. steigiamajame suvažiavime) autorių,
partijos įkūrėjas ir vadovas. Nuo 1889 ASDP atstovas II internacionale, vienas jo vadovų
(F. Engelso draugas), rėmės centristinę kryptį. XX a. pr. su kt. austrų sd. ideologais
parengė T kultūrinės nacionalinės autonomijos programą. 1905-18 parlamento deputatas,
ASDP frakcijos vadovas. Kovos už visuot. rinkimų teisę (įvesta 1907 m. lyderis. 1918 10-
11 užsienio reikalų ministras, rėmęs anšliusą.
Adlersparre Georg (Georgas Adlersparė) 1760 m. kovo 18 d. Myssjo (Jam - 1and - 1835
m. rugsėjo 23 d. Gustavsvik (Viirmland), Švedijos politikas. Per 1788-1790 m. Danijos
-Rusijos karą pateko į nelaisvę. 1790 iš kar. tarnybos pasitraukė. Dalyvavo 1809 m.
perversme prieš karalių Gustavą IV (1792-1809 m. , po jo laikinosios vyriausybės narys,
pateikė valst. valdymo reformų idėjų. Vienas aktyviausių 1809 m. Švedijos konstitucijos
rengėjų. Palaikė danų princo kalba Augusto kandidatūrą į Švedijos sostą. 1810 m.
Švedijos sosto regentu išrinkus J. B. Bernadotte'ą buvo priverstas pasitraukti iš polit.
veiklos. 1810-24 Skaraborgo (p. Švedija) leno gubernatorius. Artūras Mickevičius
Adlgasser Anton Cajetan (Antonas Kajetanas Adlgaseris), Adelgasser 1729 m. spalio 1 d.
Inzell (Bavarija) - 1777 m. gruodžio 22 d. Zalcburgas, vokiečių kompozitorius,
vargonininkas. Nuo 1750 Zalcburgo rūmų ir katedros vargonininkas. Sukūrė daugiau,
kaip 20 oratorijų (išliko 8 m. , 2 Requiem, mišių (vertingiausia kūrybos dalis), kitų
bažnytinių kūrinių, simfonijų, versetų vargonams, muzikos mokyklinėms dramoms.
Adeodatas Tauragis
ad libitum (lot. pasirinktinai, pagal pageidavimą), muzikos kūrinio atlikimo nuoroda,
leidžianti pasirinkti tempą, pakeisti kai kuriuos orkestro instrumentus, praleisti kurį nors
fragmentą arba laisvai jį improvizuoti.
Adlys Petras Gediminas 1934 m. gruodžio 7 d. Kalenai (Onuškio valsčius ), ekonomistas.
1971 baigė LŽŪA. 1965-1966 m. LSSR Centr. statistikos valdybos skyriaus viršininkas,
1967-1975 m. ir 1980-1989 m. šios valdybos viršininko pavaduotojas (1967-1971 m. ir
Gyventojų surašymo sk. viršininkas). 1990-1996 m. Statistikos departamento prie LR
vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas, 1997-2001 generalinis direktorius.
Dirbo statistikos patarėju Konge (1976-1979 m. , Vietname (1986 m. ir Laose (1983 ir
1987 m. . Knygos: Lietuvos TSR gyventojai (su A. Stanaičiu, 1973 m. , Prie Kongo
slenksčių (1984 m. , Karta keičia kartą (su S. Vaitekūnu ir L. Perkumu, 1986 m. .
Adlon Percy (Persis Adlonas) 1935 m. birželio 1 d. Miunchenas, vokiečių kino
režisierius. Miuncheno universitete studijavo germanistiką, teatrologiją, meno istoriją.
Sukūrė daugiau, kaip 50 dok. filmų. Pastatė vaidybinių filmų: Penkios paskutinės dienos
(Fiinf letzle Tage 1982 m. , Sūpuoklės (Die Schaukel 1983 m. , Saldainiukas (Zuckerbaby
1985 m. , Bagdado kavinė (Bagdad Cafė 1987 m. , Rozali eina apsipirkti (Rosalie Goes
Shopping 1989 m. , Tekšės (Salmonberries 1992 m. ; jiems būdinga satyra, vartotojų
visuomenės išjuokimas.
Admėtas (Admetos), graikų mitologijoje Ferų miesto (Tesalija) valdovas. Dalyvavo
Kalidono šerno medžioklėje ir argonautų žygyje. Pas A Dzeuso įsakymu už kiklopų
išžudymą piemenavo Apolonas, vėliau jam padėjęs vesti Jolko karaliaus Pclėjo dukterį
Alkestide. Už pamirštą per vestuves skaistybės išpirkos auką deivė Artemidė pasmerkė A
mirti. Apolono prašymu likimo deivės moiros leido vietoj A mirti kitam. Pasak Euripido,
aukotis sutiko Alkestide, tačiau iš Tanato (Mirties) ją atėmė Heraklis. Aleksandra Teresė
Veličkienė
administracija (lot. administralio - valdymas, vadovavimas): 1. Valstybės valdymo organų
sistema. Dar T valstybės aparatas.
2. Valstybinės valdžios institucijai pavaldi ir jos reikalus tvarkanti tarnyba: apskrities
viršininko A, savivaldybės A (neįeina taryba, valdyba, meras).
3. Bendrovės, įmonės, įstaigos, kt. organizacijos vadovaujantysis personalas. Savo veiklą
A organizuoja remdamasi šalies konstitucija, įstatymų leidžiamojo organo ir vyriausybės
patvirtintais nuostatais, įstatymais bei kt. poįstatyminiais aktais, nurodymais ir vidaus
darbo taisyklėmis. Leidžia valdymo aktus, priima, atleidžia, skatina darbuotojus,
atstovauja įstaigai, įmonei, organizacijai santykiuose su kitais fiz. irjurid. asmenimis.
4. JAV ir kai kuriose kt. prezidentinėse respublikose - valst. vadovo kabineto
pavadinimas.
administracinė atsakomybė, piliečių ir pareigūnų jurid. atsakomybė už jų padarytus T
administracinius teisės pažeidimus. A traukiami ne jaunesni kaip 16 m. asmenys. Už 14-
16 m. nepilnamečių padarytus pažeidimus A traukiami jų tėvai arba įstatyminiai atstovai.
Pareigūnai, vykdantys valdžios atstovų funkcijas, A traukiami už admin. teisės
pažeidimus, susijusius su jų pareigų vykdymu, t.p. už nustatytos tvarkos ir taisyklių,
kurias garantuoti yra jų tarnybinė pareiga, pažeidimus. Už šalies teritorijoje padarytus
admin. teisės pažeidimus atsako ir
užsieniečiai, neturintys dipl. imuniteto, bei asmenys be pilietybės. Pažeidėjas nėra
tarnybiškai pavaldus organui, skiriančiam T administracinį nuobaudą (tuo A skiriasi nuo
1'drausminės atsakomybės). Anzelmas Katkus
administracinė jurisdikcija: 1. Bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas admin. įstaigų (ne
teismų) kompetencijai, visuma.
2. Norminiais aktais nustatyta valstybės valdymo organų ir pareigūnų veikla sprendžiant
admin. bylas ir admin. tvarka (nesikreipiant į teismą) taikant atitinkamas jurid. sankcijas.
Anzelmas Katkus
administracinė justicija, admin. teis. ginčų nagrinėjimas teismine tvarka. Yra 3 pagr. A
formos: anglosaksų (daugumą admin. ginčų nagrinėja bendrieji teismai), prancūzų
(sudaromi spec. teismai, priklausantys ne teisminei, bet vykd. valdžiai) ir vokiečių (spec.
teismai sudaro savarankišką admin. teismų sistemą). Lietuvoje A vykdo bendrosios
jurisdikcijos teismai, admin. teismai ir kiti organai (pareigūnai), įgalioti nagrinėti admin.
teisės pažeidimų bylas. Anzelmas Katkus
administracinė linija, XX a. 3-4 dešimtmetyje vartotas 1 Lietuvos -Lenkijos demarkacijos
linijos, 1919-39 atstojusios valstybių sieną, pavadinimas.
administracinė nuobauda, admin. prievartos priemonė, skiriama asmenims, padariusiems
admin. teisės pažeidimą. Jos tikslas - auklėti pažeidėjus, skatinti juos laikytis įstatymų,
naujų teisės pažeidimų prevencija. Pagal LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksą
gali būti skiriamos šios A: įspėjimas; bauda; daikto, kuris buvo admin. teisės pažeidimo
objektas, konfiskavimas; piliečiui suteiktos specialiosios teisės (pvz., vairuoti transporto
priemone, medžioti ar žvejoti) atėmimas; admin. areštas; nušalinimas nuo darbo (pareigų).
Nepilnamečiui gali būti skiriamos visos A, išskyrus admin. areštą. A skiria teismai arba
įstatymų įgaliotos valstybinės institucijos (pareigūnai). A skiriama ne vėliau kaip per 6
mėn. nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui - per 6
mėn. nuo jo paaiškėjimo dienos. Nutarimas dėl admin. nuobaudos paskyrimo gali būti
apskundžiamas per U) dienų nuo jo priėmimo dienos. Anzelmas Katkus
administracinė prievarta vykdoma valst. valdymo organų, teismų, pareigūnų. A
priemonėmis siekiama nubausti teisės pažeidėją, nutraukti neteisėtus veiksmus arba
užkirsti kelią galimiems žalingiems padariniams ar teisės pažeidimams, pažeidėjus
patraukti admin. atsakomybėn, garantuoti visuomenės saugumą, teisėtvarką ir teisėtumą.
Lietuvoje skiriamos 3 A priemonių rūšys: f administracinė nuobauda, admin. prevencinės
(įspėjamosios) priemonės (dokumentų tikrinimas, teisė įeiti Į piliečių gyvenamąsias ir
ūkines, įmonių, įstaigų, organizacijų patalpas ir kt.), admin. kardomosios priemonės
(asmens sulaikymas, asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas, guminių lazdų, antrankių,
kovinių veiksmų panaudojimas ir kt.). Anzelmas Katkus
administracinė priežiūra, viena valstybės organų veiklos formų, kuria siekiama garantuoti
valst. valdymo teisėtumą, prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip valst. valdymo institucijos,
įmonės, įstaigos ir organizacijos, piliečiai laikosi tam tikrų taisyklių ir instrukcijų. A
vykdo įvairios valstybinės inspekcijos, ministerijos, turinčios teisę duoti privalomus
nurodymus pažeidėjams, leisti arba drausti tam tikrą veiklą, atlikti tam tikrus veiksmus,
sustabdyti prižiūrimų ir kontroliuojamų objektų veiklą bei taikyti admin. poveikio
priemones nusižengusiems. Anzelmas Katkus
administracinės išlaidos, įmonės veiklos sąnaudų dalis. A sudaro valdymo personalo
darbo užmokestis, sočiai, draudimo įmokos, admin. patalpų nuomos, remonto ir kitos
sąnaudos. A nelaikomos turtu, nesusijusios su ataskaitinio ar ateinančio laikotarpio
pajamomis. Aldona Jankailicnč
administracinės kainos, vyriausybės (pasiūlos monopolisto, kartelio) nustatytos arba
kontroliuojamos kainos. Viena f kainų politikos priemonių. A nėra rinkos jėgų veikimo
rezultatas (pvz., kainos išlieka stabilios ar net auga, nors paklausa mažėja). vyriausybė
gali nustatyti minimalias arba maksimalias prekių ir paslaugų kainu ribas. Pirmuoju atveju
(pvz., nustatant minimalias žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas) siekiama garantuoti
tam tikros gamintojų grupės pajamas. Antruoju atveju neleidžiama kilti būtiniausių prekių
(pvz., maisto produktų) kainoms. Gražina Stanienė
administracinė teisė, teisės šaka, apimanti teisės normas, reguliuojančias visuom.
santykius, atsirandančius formuojant vykd. valdžios institucijas (valstybės administraciją)
ir joms funkcionuojant. A normos nustato vykdomųjų valst. organų sudarymo,
reorganizavimo, likvidavimo tvarką; šių organų ir jų pareigūnų, piliečių, valst., koop. ir
visuom. organizacijų teises bei pareigas valstybės valdyme. Valstybė garantuoja A
normas auklėjamosiomis, organizacinėmis ir admin. prievartos priemonėmis. Admin.
teisinių santykių viena šalis visada būna valst. valdymo organas arba pareigūnas,
veikiantis valstybės vardu, kita - admin. teis. santykių subjektas (valst. valdymo
institucijos, jų struktūriniai padaliniai, Valstybės tarnautojai, visuom. organizacijos,
piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės). Admin. teisiniai santykiai atsiranda jurid.
faktų (veiksmų ir įvykių) pagrindu. Šių santykiu objektas dažniausiai yra žmonių veikla,
jų elgesys; organizacinio turtinio pobūdžio santykiai, turtas.
A sudaro bendroji ir ypatingoji dalis. Bendroji dalis apima A normas, privalomas visoms
valst. valdymo sritims ir sferoms, joje nurodoma A sistema ir šaltiniai, A subjektai, valst.
valdymo principai, valst. valdymo organų sistema, valdymo formos, metodai ir kt.
Ypatingajai daliai priskiriamos A normos, reguliuojančios visuom. santykius tam tikrose
valdymo srityse ir sferose (aplinkosaugos, kultūros, švietimo, finansų ir kt.). A, kaip
savarankiška teisės šaka, skiriasi nuo A mokslo, kuris nagrinėja A dalyką, admin. teisines
kategorijas, vykdomosios valdžios organų veiklos praktiką ir A raidą, padeda tobulinti
valdymo organų sistemą ir struktūrą. LR A šaltiniai yra valstybinės valdžios ir valdymo
organu teis. norminiai aktai: Konstitucija, įstatymai, Administracinių teisės pažeidimų
kodeksas, Prezidento dekretai, ministerijų,
departamentų aktai, savivaldybių, valstybinės valdžios institucijų įstatai, statutai,
taisyklės, instrukcijos. Anzelmas Katkus
administracinė teritorinė struktūra t teritorijos administracinė struktūra.
administracinė tvarka, teisių gynimas neteismine tvarka: asmuo kreipiasi į admin.
nuobaudą skyrusio pareigūno viršininką ar valst. instituciją, kad būtų apgintos jo pažeistos
ar ginčijamos teisės.
administraciniai pastatai, visuom. pastatų rūšis; admin. įstaigų, įmonių, organizacijų -
parlamento, prezidentūros, vyriausybės, magistrato, teismo, policijos, bankų, kontorų,
biurų - rūmai. Paskirtis lemia A planine ir erdvine struktūrą: darbo patalpos išdėstytos
koridorine ar grupine sistema, sujungtos su vestibiuliais, holais, posėdžių salėmis ir kt.
Dažniausiai taikomos sieninės, karkasinės, aukštuminiams pastatams - stichinės
konstrukcinės sistemos ir jų deriniai. A pasižymi raiškia reprezentacine archit. forma,
puošnia fasadų ir vidaus apdaila.
A būta jau senovės Graikijoje, Romoje. Kai kuriose šalyse (Čekijoje, Rusijoje,
Vokietijoje) kunigaikščių, karalių (carų) rūmai iš dalies atliko A funkcijas. Daugumoje
Europos šalių miestų pirmieji A buvo rotušės: Volterros ( XIII a. ), Perugijos (13- XV a. ;
abi Italijoje); Briuselio ( XV a. ); senovės Leipcigo (pradėta 1556 m. . Žymesni A: Prahos
hradas (XI- XX a. ), JAV - Kapitolis (XVIII- XIX a. ); Brazilijos miesto centras ( XX a.
vid.).
Lietuvoje pirmieji administraciniai pastatai buvo rotušės: Vilniaus gotikinė ( XIV a. pab.),
Trakų, Merkinės, Punios, Ukmergės (XV- XVI a. l pusė), Kauno ( XVI a. vid.), Klaipėdos
( XVI a. pab.), Alytaus, Biržų, Joniškio, Kėdainių, Žiežmarių, Kretingos, Skuodo ( XVI a.
vid.- XVII a. ). XIX a. l pusėje rekonstruota Vilniaus gubernatūros rūmai (dab.
Prezidentūra, archit. V. Stasovas), XIX a. 2 pusėje - XX a. pr. pastatyta Geležinkelio
valdybos admin. pastatas Vilniuje, J. Basanavičiaus g. (l903, archit.T. Rostvorovskis),
Lietuvos bankas Kaune, kalba Donelaičio g. (1928, archit. M. Songaila). Daug A pastatyta
XX a. 2 pusėje: Vilniuje - Seimo rūmai (1981, archit. A. ir V. Nasvyčiai), Vyriausybės
rūmai (l 982, archit. V. E.Čekanauskas), Hermio banko pastatas (1996, archit. Kęstutis
Pempė, G. Ramunis); Nidos savivaldybės rūmai (1976, archit. G. Tiškus, A. Zaviša) irkt.
Algimantas Mačiulis
administracinio proceso teisė, teisės šaka, apimanti visumą teis. normų, reguliuojančių
visuom. santykius, kylančius vykdomiesiems ir tvarkomiesiems organams bei kt.
kompetentingiems subjektams nagrinėjant ir sprendžiant konkrečias administracines valst.
valdymo sferos bylas. A normos nustato admin. proceso dalyvių teises ir pareigas, admin.
bylų ir ginčų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir apskundimo tvarką, šias bylas
nagrinėjančių organų kompetenciją, proceso terminus, jo dalyvių procesines garantijas.
Anzelmas Katkus
administracinis aktas, valst. valdymo organo dokumentas, sukuriantis, nutraukiantis ar
keičiantis konkrečius admin. teis. santykius. Juo valstybės admin., polit. ir ek. veikloje
įgyvendinamos teisės normos. A priimami remiantis f įstatymais ar kt. T norminiais
aktais, kai reikia taikyti šiuose dokumentuose nustatytas teisės normas. Jas įgyvendinus
baigiasi A galiojimas spec. subjektui konkrečiu atveju. A gali būti T nutarimas, potvarkis,
T sprendimas, T įsakymas. Anzelmas Katkus
administracinis areštas, viena griežčiausių T administracinių nuobaudų. Lietuvoje A skiria
apylinkės teismas (teisėjas) išimtiniais atvejais už pavojingiausius admin. teisės
pažeidimus: smulkų chuliganizmą, policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo
nevykdymą, susirinkimų ir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimą, melagingą
specialiųjų tarnybų iškvietimą, teisėjo, teismo antstolio, policininko garbės ir orumo
įžeidimą. Maksimali A trukmė 30 parų. A negali būti skiriamas nėščioms ar turinčioms
vaikų iki 12 m. moterims, asmenims iki 18 m., I ir II grupės invalidams. Nutarimą dėl A
vykdo policija LR įstatymų nustatyta tvarka. T Administracinio sulaikymo laikas
įskaitomas į A terminą. Asmenims, nubaustiems A, nustatyta tvarka gali būti skiriamas
fiz. darbas.
administracinis procesas, įstatymais reglamentuota valst. valdymo organų kryptinga
veikla nagrinėjant ir sprendžiant admin. bylas (ginčus) bei skiriant admin. nuobaudas. A
apima admin. bylos iškėlimą, admin. bylos nagrinėjimą iš esmės, sprendimo (nutarimo)
priėmimą, apskundimą ir peržiūrėjimą, vykdymą. A tikslas -garantuoti teisėtumą ir
teisėtvarką, ginti piliečių teises ir teisėtus interesus. A šalimis gali būti valst. organai,
organizacijos, piliečiai. A subjektas - šalis, ginanti interesus ar tam tikrą teise, kurią
ginčija ar pažeidė kita šalis. A objektas yra įvairių teisės šakų reguliuojami visuom.
santykiai, priskiriami valdymo organų jurisdikcijai. A principai: teisėtumas,
objektyvumas, šalių lygybė prieš įstatymą, sprendimų apskundimo teisė. Anzelmas
Katkus
administracinis sulaikymas taikomas asmeniui, padariusiam ar įtariamam padarius admin.
teisės pažeidimą. A tikslas - teisės pažeidimo atskleidimas, asmens, padariusio admin.
teisės pažeidimą, patraukimas atsakomybėn. Lietuvoje A teisę turi policija, pasienio
policijos ir muitinės pareigūnai, saugomo objekto vietoje - objektų apsaugos vyresnysis
pareigūnas, laisvės atėmimo vietų, tardymo izoliatorių, sočiai, bei psichol. reabilitacijos
įstaigų pareigūnai. A gali trukti ne ilgiau kaip 5 valandas, išskyrus įstatymuose numatytus
kitus A terminus
(pvz., už smulkų chuliganizmą arba pažeidę susirinkimų ir kt. visuom. renginių tvarką
asmenys gali būti sulaikyti, kol apylinkės teismo teisėjas ar policijos komisaras išnagrinės
bylą). Dėl A gali būti paduodamas skundas aukštesniajam pagal pavaldumą pareigūnui
arba prokurorui.
administracinis teisės pažeidimas, veikimas ar neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valst. arba
viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką ir už kurį
LR įstatymai numato T administracinį atsakomybę. Nuo nusikaltimo A skiriasi mažesniu
pavojingumo visuomenei laipsniu. Atsakomybė už A numatyta LR Administracinių teisės
pažeidimų kodekse. Anzelmas Katkus
administracinis teismas nagrinėja admin. ginčus, kontroliuoja admin. organus. Pirmieji A
atsirado Prancūzijoje. Po Didžiosios revoliucijos bendriesiems teismams buvo uždrausta
kontroliuoti vykd. valdžios veiksmų teisėtumą. 1872 admin. bylas pradėjo nagrinėti
Napoleono 1799 įkurta Valstybės taryba. Šiuo metu visi Prancūzijos A yra pavaldūs
Valstybės tarybai, vadovaujamai teisingumo ministro. Valstybės taryba yra apeliacinė
instancija bylose, kurias nagrinėja admin. tribunolai, ir kasacinė instancija admin.
apeliacinių tribunolų bylose. Svarbiausias admin. bylas Valstybės taryba nagrinėja kaip
pirmosios instancijos teismas. A Prancūzijoje yra vykd. valdžios sudėtinė dalis.
Vokietijoje A jurisdikcija apima visus viešosios teisės ginčus, išskyrus Konstitucinio
teismo ir spec. teismų (mokesčių ir socialinės apsaugos) sprendžiamus ginčus. Vokietijos
A sistemą sudaro: admin. tribunolai, tarpiniai apeliaciniai teismai ir Federalinis A, kuris
yra aukšč. administracinis teismas.
Lietuvoje 1999 įkurti trijų pakopų A: Apygardos A (yra 5: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio,
Šiaulių, Vilniaus), Aukštesnysis A ir Apeliacinio teismo Admin. bylų skyrius, nuo 2001
veikia dviejų pakopų A: 5 apygardų A ir Lietuvos vyriausiasis admin. teismas. A
sprendžia ginčus tarp fiz., jurid. asmenų ir admin. subjektų, tarp Valstybės tarnautojų ir
administracijos, tarp nepavaldžių vienas kitam admin. subjektų (vad. kompetenciniai
ginčai), mokestinius ginčus, ginčus dėl rinkimų ir referendumo įstatymų pažeidimo,
kontroliuoja valdymo aktų teisėtumą.
administracinių ginčų komisijos (Lietuvoje), admin. ginčų nagrinėjimo kolegialios
ikiteisminės institucijos. Nagrinėja skundus (prašymus) dėl valstybės ir savivaldybių
tarnautojų priimtų individualių admin. aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo bei
pagrįstumo. A skundą turi išnagrinėti ir sprendimą priimti ne vėliau kaip per 14 d. nuo jo
gavimo. Motyvuotu komisijos sprendimu nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar 14
dienų. Apskrities A (nuo 1999 m. ir Vyriausioji admin. ginčų komisija (nuo 2000 m.
sudaromos 4 metams iš 5 narių, turinčių teis. išsilavinimą. Šių komisijų narius skiria
vyriausybė, kandidatūras apskrities A teikia apskrities taryba, Vyriausiajai admin. ginčų
komisijai - teisingumo ministras. Apskričių A sprendžia ginčus, priskirtus apygardos
admin. teismų kompetencijai, Vyriausioji admin. ginčų komisija - ginčus, kurie priskirti
Vilniaus apygardos admin. teismo papildomai kompetencijai. savivaldybių visuomeninės
A (nuo 1999 m. sudaromos 3 metams savivaldybių tarybų sprendimu. Jas sudaro 5 nariai,
iš kurių bent pirmininkas ir sekretorius privalo turėti teis. išsilavinimą. Komisijos narių
kandidatūras teikia meras.
Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, ATPK, susistemintas įstatymų rinkinys,
kuriame kodifikuotos admin. teisės normos, reguliuojančios visuom. santykius, susijusius
su administraciniais teisės pažeidimais ir jų prevencija. Lietuvoje galioja 2000 priimtas A.
Anzelmas Katkus
administratorius (lot. administrator- tvarkytojas, valdytojas): 1. Įstaigos, įmonės reikalų
tvarkytojas, personalo vadovas.
2. savivaldybės administracijos vadovas. Skiria ir atleidžia meras arba valdyba mero
teikimu. Atskaitingas merui, vykdo jo potvarkius, nurodymus, organizuoja tarybos ir
valdybos posėdžius, pagal savo kompetenciją leidžia įsakymus.
3. Bankrutuojančios ar sustabdytos veiklos įmonės valdytojas (fiz. ar jurid. asmuo). Jį
skiria teismas arba įmonės kreditorių susirinkimas.
4. Kat. dvasininko parapinė ir diecezinė pareigybė. Administratoriumi vadinamas jaunas,
pradėjęs dirbti arba laikinai parapijoje dirbantis klebonas, t.p. kunigas, skiriamas tvarkyti
parapiją, kai klebonas nebepajėgia eiti pareigų. A teisės ir pareigos kaip klebono.
administravimas: l ( organizacijų valdymo teorijoje). Sočiai, mokslų kryptis, nagrinėjanti
valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą; veikla,
reguliuojanti visus organizacijose vykstančius sočiai, ek. procesus. A terminą (prancūzų
l'administration, angį. management) į organizacijų valdymo teoriją įvedė prancūzų
mokslininkas H. Fayolis. Veikale Bendrasis ir pramoninis valdymas (Administration
industrielle ei generole 1956 m. jis A apibūdino kaip visumine organizacijos valdymo
veiklą, apimančią techn. ir technologinės, komercinės, fin., buh. veiklos ir įmonės
apsaugos organizavimą bei tiesioginį vadovavimą. Šių sričių veikla vykdoma
vadovaujantis 14 A principų: darbo pasidalijimo (darbas turi būti suskirstytas į dalis ir
nustatyti konkretūs jų atlikėjai); valdžios (administratoriai turi veikti bendrų įmonės
interesų labui); drausmės (visi darbuotojai privalo jos laikytis); nurodymų vieningumo
(nurodymus darbuotojas turi gauti tik iš l viršininko); vadovavimo vieningumo (įv. lygių
administratoriai privalo derinti savo sprendimus); bendrų įmonės interesų pirmumo prieš
asmeninius; atlyginimo (pagal rezultatus ir svarbą įmonei); centralizavimo (griežtas
aukšč. vadovų ir kt. grandžių veiklos apibrėžtumas); valdžios linijos (aiškus žemesniųjų
valdymo lygių pavaldumas aukštesniesiems); tvarkos (darbo vietose); lygybės
(analogiškas pareigas užimantys darbuotojai lygūs ir veiklos prasme); pareigybių
pastovumo (lėta kaita); iniciatyvos (darbuotojų iniciatyva turi būti skatinama, o ne
slopinama); korporacijos dvasios (turi vyrauti vieninga veiklos tikslų samprata,
pasididžiavimas savo įmone). H. Fayolis išskyrė tokius A veiksmus (etapus): numatymo
(apibrėžti siekiai), plano parengimo (konkrečių veiksmų reglamentas), organizavimo
(žmonės, jų funkcijos), koordinavimo, kontrolės (rezultatų įvertinimas). Amerikiečių
teorijose A suprantamas siauriau - kaip tiesioginis vadovavimas (darbuotojų veiklos
derinimas). XX a. 4 dešimtmetyje A mokslo pradininkas Lietuvoje V. A. Graičiūnas A
pavadinti įvedė lietuvių terminą T vadyba. Povilas Zakarevičius
2. Valst. valdymo organų veikla. A subjektai yra valdymo įgaliojimus turintys vykd.
valdžios organai ir pareigūnai, kurių veiklą apibrėžia valstybės tarnybos ar kt. specialūs
įstatymai. A gali būti viešasis (valst. ar vietos savivaldos institucijų vykd. veikla) ir
vidinis (konkrečios valst. įstaigos, tarnybos, organizacijos, institucijos funkcionavimas:
personalo valdymas, turimų materialinių finansinių išteklių tvarkymas ir valdymas).
Viešojo A subjektai gali būti centriniai (institucijos, įstaigos ir tarnybos,
administruojančios visoje valstybės teritorijoje) ir teritoriniai (administruojantys tam
tikroje valstybės teritorijoje).
3. Formalus, biurokratiškas valdymas, vadovavimas nesigilinant į dalyko esmę ir
nesiekiant realių rezultatų. Anzelmas Katkus
Admiralitetas (Admiralty), Didžiosios Britanijos karinių jūrų pajėgų aukščiausiasis
valdymo organas, veikęs 1690-1964. Atitiko Jūrų ministeriją. Jam vadovavo 10 narių
valdyba (3 parlamentarai, 6 kar. laivyno karininkai ir l sekretorius). 1869 pirmasis A
lordas, ėjęs jūrų ministro pareigas, tapo atsakingu už karinį jūrų laivyną. 1964 buvo įkurta
Gynybos ministerija, A virto Gynybos tarybos Admiraliteto valdyba.
admiralitetas (Tadmirolas): 1. Aukščiausiasis karinių jūrų pajėgų valdymo organas,
atitinkantis jūrų ministeriją. 1690 įkurtas Anglijoje, vėliau ir kitose Europos valstybėse.
Eugenijus Kisinas
2. Didelė kar. laivų statykla (Europos valstybėse iki 19a.vid.).
Admiraliteto kalnagūbris (angį. Admiralty Range) yra R. Antarktidoje, Viktorijos Žemėje.
Ilgis daugiau, kaip !00 km. Aukšč. viršūnė - Minto kalba (4163 m). V. šlaitai į pietus nuo
Adere'o pusiasalio nusileidžia į Rosso j. Susidaręs iš prekambro smiltainio, molingo
skalūno ir klinties, kai kur su granito intruzijomis. Išraižytas slėnių (juose yra ledynų).
1841 A atrado J. C. Rosso ekspedicija.
Admiraliteto salos (angį. Admiralty Islands) yra Ramiajame vandenyne, Bismarcko
salyne. -40 salų. Plotas 2070 km2. 32 800 gyv. (1990 m. . Priklauso Papua N. Gvinėjai.
Vulkaninės ir koralinės kilmės. Didž. sala - Manu (1630 km!; joje rasta vario). Maisto
(kopros, kavos) pramonė. A 1528 atrado A. Saavedra (Ispanija).
„AdmiraPs Men" (Admirolo vyrai), anglų teatro trupė, veikusi 1576-1631 Londone. Iš
pradžių vadinosi Lord Hovcard's Men (globėjo lordo C. Howardo garbei), nuo 1585 - A
(C. Howardas tapo Anglijos admirolu). 1585 karalienė Elžbieta IA pakvietė vaidinti rūmų
teatre; vėliau trupė vaidino įv. Londono teatruose. Nuo 1599 A su Chamberlain's Men iš
Globė teatro buvo žymiausios teatro trupės Londone. 1631 daliai aktorių perėjus dirbti į
Prince Charles's Men, A iširo. Žymiausias trupės aktorius, vadybininkas ir savininkas
buvo E. Alleynas. Pjeses A trupei rašė dramaturgai E. Dekkeris, A. Munday ir H. Chet -
1e'is. Vaaliįa Truskauskaitė
admirolas (Yanessa atalanta, Pyrameis atalanta), plaštakių (Nymphatidae) šeimos drugys.
Aptinkamas Palearktikoje, P. Amerikoje ir N. Zelandijoje. Viršutiniai sparnai su plačia
raudona juosta ir baltais taškais. Skraido pamiškėse, pievose, soduose, daržuose. Vikšrai
su karpelėmis ir šakotais spygliais, jv. spalvų, šonuose yra geltonos juostos. Gyvena tarp
susuktų dilgėlių lapų. Į Lietuvą pavasarį atskrenda iš pietų Europos, Afrikos Šiaurės,
rudenį išskrenda į pietus. Povilas Ivinskis
admirolas (oi. admiraal < arab. amlr-al-bahr - jūros valdovas), kar. jūrų laivyno aukšč.
vadų kar. laipsnis. Atsirado arabų kraštuose. Nuo XII a. plito Europoje, pirmiausia
Venecijoje ir Genujoje. Dažniausiai skiriami šie A laipsniai: t - 1otilės admirolas (atitinka
brigados generolą), tkontradmirolas (generolą majorą), Tviceadmirolas (generolą
leitenantą), admirolas (generolą pulkininką), laivyno admirolas (armijos generolą). A
vadovauja laivynui, eskadrai, uostui. Pagal 1998 įstatymą, Lietuvoje yra nustatyti - 1otilės
admirolo, kontradmirolo ir viceadmirolo laipsniai. Eugenijus Kisinas
ADN fAllgemeiner Deutscher Nachrichtendienst.
adneksltas (adnexitis < lot. adnexa - priklausiniai), abipusis gimdos priklausinių
(kiaušintakių ir kiaušidžių) uždegimas. Jį sukelia gonokokai, chlamidijos, mikoplazmos.
Susilpnėjus organizmo imunitetui (peršalus), gimdant, ginekologinių operacijų metu A
gali sukelti ir normali gimdos kaklelio, makšties mikro Flora. Infekcija plinta krauju bei
limfa, bet dažniausiai tiesiogiai - per makštį ir gimdą. Dažniau serga jaunos, seksualiai
aktyvios moterys. Ligonei skauda pilvo apačią, juosmenį, pykina, lyt. santykiai tampa
skausmingi, pakyla kūno temperatūra, iš makšties teka gausios, pūlingos išskyros, kartais
sutrinka mėnesinės. Šie simptomai būdingi daugumai pilvo organų ligų, todėl papildomai
tiriama kraujas, šlapimas, makšties ir gimdos kaklelio išskyros, atliekami ultragarsiniai ir
endoskopiniai tyrimai. Gydoma ligoninėje arba ambulatoriškai. Skiriamas antibakterinis
gydymas, taikomos fizioterapijos priemonės. Jei mažajame dubenyje susidaro pūlinių,
operuojama. Mindaugas Šilkūnus
Ado dramblių nacionalinis parkas T Addo dramblių nacionalinis parkas.
Ado Ekiti (Ado Ėkitis), miestas Nigerijos pietvakariuose, Ondo valstijoje,~110 km į rytus
nuo Ibadano. 359 000 gyv.
(1996 m. . Maisto (kakavos, palmių aliejaus), tekstilės pramonė. Amatai (žiedžiami
puodai, audžiami audiniai).
adoleskarija (lot. adolesco - augu, bręstu + T (cer)karija), kai kurių siurbikių (Trematoda)
klasės kirmėlių lerva. Susidaro iš cerkarijos, kuri iš tarpinio šeimininko (moliusko)
patenka į vandenį, prisitvirtina prie vandens augalų, suapvalėja ir virsta nejudria cista.
Susidaręs standus daugiasluoksnis dangalas saugo viduje esančią lervą, kuri neauga ir
nekinta. A neišdžiūsta, atsparios saulės spinduliams. Su maistu, pašaru ar vandeniu
patekusi į galutinio šeimininko (žinduolio gyvūno) organizmą A virsta suaugusia kirmėle.
Ona Kublickienė
Adolfas, XIII a. vid., Saksonijos provincijos pranciškonas. Dalyvavo Mindaugo
karūnavime (1253 m. liepos 6 d. ), minimas kaip vienas liudytojų Mindaugo 1253 m.
liepos 7 d. rašte, dovanojančiame Livonijos ordinui kai kurias žemaičių žemes. Lietuvos
karalystėje A veikiausiai siekė gauti Pranciškonų ordinui privilegiją misijoms. Lenkų ist.
J. Ochmariskis A laiko veikalo Pasaulio aprašymas (Incipiunt descriptiones terrarum)
autoriumi. Edvardas Gudavičius
Adolfas Frederikas (Adolf Fredrik) 1710 m. gegužės 14 d. Gottorp (Šlėzvigas
-Holšteinas) - 1771 m. vasario 12 d. Stokholmas, Švedijos karalius (1751-1771 m. .
Šlėzvigų - Holšteinų - Gotorpų dinastijos. 1727-50 Liubeko vyskupas. Švedijai
pralaimėjus 1741-43 karą su Rusija pastarosios spaudžiamo riksdago 1743 paskirtas
regentu, Rusijos šalininkų, vad. skrybėlininkų, ir imp. Jelizavetos dėka Švedija išsiderėjo
palankesne taiką su Rusija. Tapęs karaliumi A didž. dėmesį skyrė kariuomenės
pertvarkymui (siekė valstybei sugrąžinti Karolio XII laikų kar. šlovę). Vidaus politikoje
buvo pasyvus (ypač antroje valdymo pusėje, kai didelę įtaką turėjo A žmona Luizė Ulrikė,
Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo sesuo). Būdamas užsienietis didesnės atramos šalyje
neįgijo. Arturas Mickevičius
Adomaitienė Sofija, Pusdešrytė 1912 m. kovo 13 d. Prienai - 1994 m. gruodžio 26 d.
Čikaga, dainininkė (mecosopranas). 1936 baigė VDU Teisių fakultetą, 1940 - Kauno
konservatoriją (mokėsi pas V. Grigaitienę, V. Marijošių, P. Oleką). 1940 debiutavo
Valstybės teatre (Amneris G. Verdi Aidoje). Nuo 1942 Vilniaus operos solistė (Zybelis C.
Gounod Fauste, Flora G. Verdi Traviatoje), atliko L. van Beethoveno IX simfonijos, G.
Rossini Stabai Maler solo partijas. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Dainuoti mokėsi Stuttgarto
konservatorijoje, dainavo Stuttgarto radiofone. Nuo 1947 gyveno JAV. Koncertavo JAV
ir Kanadoje. Dainavo A. Kučiūno kvartete su P. Bičkiene, S. Baru, J. Varneliu. Nuo 1957
vadovavo lietuvių Scenos darbuotojų sąjungai. A iniciatyva pastatyta lietuvių scenos
veikalų. Buvo Lietuvių muzikologijos archyvo bendradarbė, rėmėja. Vaclovas Juodpusis
Adomaitis Gintaras 1959 m. balandžio 16 d. Kaunas, teatro aktorius. 1981 baigė Lietuvos
konservatoriją. 1981-1988 m. Panevėžio dramos, 1988-1993 m. ir nuo 1999 Kauno
dramos, 1993-1998 m. Kauno mažojo teatro aktorius. Vaidmenys: Tuzenbachas (A.
Čechovo Trys seserys), Aleksandras (J. Grušo Mykolas Glinskis, abu 1985 m. , Oskaras
(6. E. von Horvatho Vienos miško pasakos 1989 m. , Lopachinas (A. Čechovo Vysnių
sodas 1991 m. , Adamas Brantas (E. O'Neillo Gedulas tinka Elektrai), Bernardas (T.
StoppardoArkadija, abu 1999 m. . Vaidino TV spektakliuose, parengė lit. programų.
Elvyra Markevičiūtė
Adomaitis Kėstutis 1948 m. kovo 23 d. Kaunas - 1996 m. gruodžio 22 d. ten pat,
pantomimos aktorius, režisierius. 1965-1967 m. mokėsi Kauno dramos teatro studijoje
(pas H. Vancevičių). 1967-1968 m. Kauno dramos teatro M. Tenisono pantomimos trupės
aktorius. Nuo 1968 mėgėjų pantomimos trupės KPI (nuo 1981 profesionalus teatras, nuo
1988 Kauno pantomimos teatras) vadovas, režisierius, scenarijų autorius. 1975-1980 m.
studijavo režisūrą Leningrado kultūros institute. Spektakliai: Šaknys ir žiedai (1978 m. ,
Juoda skylė (1979 m. , Džonatanas Livingstonas Žuvėdra (pagal R. Bacho alegorinę
apys., 1982 m. , Atsiprašome: laisvų vietų nėra (1987 m. , inscenizacija pagal A.
Lloydo \Vebberio roko operą Jėzus Kristus - superžvaigždė (1989 m. , Nuogasiela
nuogame kūne (1990 m. . Režisavo pantomimos spektaklių Minsko, Kijevo, Lvovo
teatruose, buvo daugelio spektaklių sceninio judesio režisierius. Parengė pantomimos
aktorių. Sigitas Luukiigalis
Adomaitis Regimantas 1937 m. sausio 31 d. Šiauliai, teatro ir kino aktorius. 1959 baigė
Vilniaus universitetą (fiziką), 1962 Lietuvos konservatoriją (aktorinį meną). Iki 1963
Kapsuko (dab. Marijampolė), 1963-1967 m. Kauno, nuo 1967 Lietuvos dramos teatro
(nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktorius. 1988 Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės narys. 1989-1990 m. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo narys. Sukūrė daugiau,
kaip 40 vaidmenų teatre, žymesni: Džordžas (J. Steinbecko Pelės ir žmonės 1965 m. ,
Francas (J. P. Sartre'o Altanos atsiskyrėliai 1969 m. , Mindaugas, Mažvydas (Just.
Marcinkevičiaus Mindaugas 1969; Mažvydas 1978 m. , Edgaras (F. Dūrrenmatto
Vaidinam Strindbergą 1974 m. , Jokūbas (B. Sruogos Kazimieras Sapiega 1979 m. ,
JunasGabrielis (H. Ibseno Junas (labrie/is Borkmanas 1981 m. , Kaligula (A. Camus
Kaligula 1983 m. , Skirgaila (V. Krėvės Skirgaila 1987 m. , Seras (R. Hanvoodo
Aprengėjas 1996 m. , Serebriakovas (A. Čechovo Dėdė Vania 1997 m. , Edvardas IV (W.
Shakespeare'o Ričardas /// 1999 m. . Sukūrė daugiau, kaip 60 vaidmenų Lietuvos, Rusijos,
Vokietijos kino ir TV filmuose: Donatas (Niekas nenorėjo mirti 1965 m. , Fransiskas (Tas
saldus žodis - laisvė 1972 m. , Trapsas (Avarija 1975 m. , Orlandas (Kentaurai 1979 m. ,
Ačas (Atsiprašau 1982; visų rež. V. Žalakevičius), Edmundas (Karalius Lyras 1970, rež.
G. Kozincevas), Girdvainis (Velnio nuotaka 1975, rež. A. Žebriūnas), Adomas (Sodybų
tuštėjimo metas 1978 m. , Buckus (Faktas 1981; abiejų rež. A. Grikevičius), Raimeras
(Sužadėtinė 1980 m. , Volcas (Vokas 1981, abiejų rež. G. Reischas), Boilanas (Turtuolis,
vargšas... 1983, rež. A. Žebriūnas), Priachinas (Karuselė turgaus aikštėje 1987, rež. N.
Stambulą), Veršininas (Tu esi 1993, rež. V. Makcrancas), Olegas (Vyras jaunai moteriai
1996, rež. R. Ibrahimbekovas). Vokietijos DR nac. premija 1981 (už vaidmenį kino filme
Sužadėtinė), LSSR valstybinė premija 1982, Gedimino 3 laipsnio ordinas (1997 m. .
Adomaitis Vytautas Albinas 1926 m. balandžio 6 d. Worcester (Masačūsetso valstija),
chemikas, gamtosaugininkas. 1948 magistro laipsniu baigė Šv. Kryžiaus koledžą
Worcesteryje. 1951-53 dalyvavo Korėjos kare. 1957-65 dirbo Patuxento laukinių gyvūnų
tyrimų centre Laurelyje. 1957-1983 m. Šiaurės Prerijų gyvūnijos tyrimo centro
JamestoVne vyr. chemikas. 1983-1986 m. Vandens telkinių teršalų sk. informacinės
grupės Vašingtone vadovas. 1988-1990 m. JAV aplinkos apsaugos agentūros
konsultantas. Parašė straipsnių, knygų ir vadovėlių iš gamtos apsaugos.
Adomaitis -Šernas Juozas 1859 m. rugpjūčio 7 d. Šmuikiškė (Šakių apskritis) - 1922 m.
rugpjūčio 5 d. Čikaga, tautinio judėjimo veikėjas, varpininkas. Baigė Marijampolės
gimnazijos 6 klases. Nuo 1885 bendradarbiavo lenkų laikraštyje Kraj, lietuvių -Aušroje,
Lietuvių halse, Unijoje. Varšuvos lietuvių draugijos Lietuva narys. 1889 su V. Kudirka
organizavo laikraščio Varpas (1889-1905 m. leidimą; 1889-1890 m. redaktorius (iki 1892
rašė Varpui beveik visus vedamuosius). 1889-1891 m. gyveno Ragainėje, Šakiuose pas V.
Kudirką. 1892 išvyko į Vokietiją, 1895 į Čikagą, iki 1912 redagavo laik Rytų Lietuva,
kuris tapo vienu įtakingiausių JAV lietuvių leidinių. Buvo Susivienijimo lietuvių
Amerikoje narys, vienas moksleivių šelpimo draugijos Aušra steigėjų. Paskelbė daugiau,
kaip 2000 publicistinių straipsnių, parengė apie 20 mokslo populiarinimo knygų: Apie
žemę ir kitus svietus, jų būvį ir pabaigą (1896 m. , Biologija arba Mokslas apie gyvus
daiktus (1901 m. , Etnologija arba Mokslas apie Žemės tautas (1903 m. , Geografija arba
Žemės aprašymas (1906 m. ir kt. Materialistiškai aiškino gamtos procesus ir reiškinius.
Visuom. raidos svarb. veiksniais laikė geogr. aplinką, ekonomiką, švietimą. Albinas
Visockis
Adomaitytė Aldona Danguolė 1948 m. birželio 28 d. Pamargiai (Igliškėlių valsčius ),
teatro aktorė, pedagogė. Dr. (hum.; menotyros kand. 1986 m. . 1969 baigė Lietuvos
konservatoriją. 1969-1972 m. Šiaulių dramos teatro aktorė. 1972-1975 m. Valst. teatro
meno instituto Maskvoje aspirantė. Nuo 1975 dėsto LMA (iki 1992 Lietuvos
konservatorija), nuo 1978 dar ir Vilniaus baleto mokykloje (iki 1986 M. kalba Čiurlionio
menų mokyklos choreogr. skyrius). Sceninio judesio ir fechtuotės konsultantė Lietuvos
teatruose (nuo 1976 m. . Vadovėlių, metodinių priemonių (Plastinė aktoriaus treniruotė
1978, M. Čechovo pamokos Lietuvos valstybiniame teatre 1989, Aktoriaus plastikos
pagrindai 1995 m. autorė.
Adomaitytė Gintarė 1957 m. sausio 30 d. Kaunas, žurnalistė. 1980 baigė VU. Dirbo laik
Rytų Lietuvos pionierius (1982-1988 m. , Komjaunimo tiesa (1988-1990 m. , Šiaurės
Atėnai (1990-1993 m. , žurnalo Genys (1994-98, nuo 1996 vyr. redaktorė). Nuo 1998
dirba savaitraštyje Ekstra. Sukūrė scenarijų TV filmams (ciklas Toks gyvenimas 1991-94;
su kitais -Burtai 1994, Dvare, Brėkšma, abu 1995, Ar yra Venecija 1997 m. . Išleido kn.
Debesėlis ieško vardo (1999 m. .
Adomas (lot. Adomus < hebr. adam - žmogus), Biblijos personažas. Pirmasis Dievo
sukurtas žmogus, žmonių giminės pradininkas (šventė - gruodžio 24 d.) . Už neklusnumą
Dievas A drauge su Ieva išvaręs iš rojaus. Pasak legendų, palaidotas Golgotoje; kryžiaus
papėdėje dažnai vaizduojama Adomo kaukolė, kartais šonkaulis arba griaučiai,
simbolizuojantys A kaip Kristaus provaizdį. Islamo tradicija A laiko pirmuoju pranašu.
Dažniausiai vaizduojamas kartu su Ieva. Minimas Pr l, 26-27; 2, 7-5, 5.
Adomas Ričardas 1918 m. gruodžio 22 d. Kaunas - 1998 m. gegužės 9 d. ten pat,
chemikas. Dr. (fiziniai m.; chemokslų kandidatas 1967 m. . 1948 baigė Kauno
universitetą ir jame dėstė. Nuo 1953 dėstė LŽŪA (nuo 1996 LŽŪU); docentas (1968 m. .
Svarbiausi darbai iš ftalidų ir chinolinų sintezės, ekstrakcinės rektifikacijos, įsūdymo
vandeniniuose tirpaluose, kenksmingo biureto sumažinimo karbamide tyrimo. Parašė
vadovėlių: Organinė chemija (su D. Brazauskiene, 1963 m. , Organinė chemija (su kt.,
1979 m. .
Adomas Bremenietis (vok. Adam von Bremen, lot. Adam Bremensis) tpo 1081,
kronikininkas. Nuo 1068 Bremeno kanauninkas. apie 1069 čia tapo katedros mokyklos
mokytoju (scholastu). Svarb. veikale Hamburgo vyskupų istorija (Gesta Hammaburgensis
Ecclesiae pontificum, 4 kn.; par. apie 1075 m. panaudojo kronikas, analus, archyvų
dokumentus, amžininkų (ypač Danijos karaliaus Sveno Estridsono, pas kurį buvo nuvykęs
1074 m. balandžio ) pasakojimus. Knygoje Šiaurės salų aprašymas (Descriptio insularum
Aquilonis) yra duomenų apie Skandinavijos ir Baltijos j. p. pakrantės gyventojus, iš jų
apie prūsus (sembus ir varmius), t.p. apie kuršius (sembai prekiaują brangiais žvėrių
kailiukais, saugą pas juos atvykstančius pirklius nuo audrų ir piratų, savo laivais plaukioją
į Švedijos uostą Birką). Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius
Adomas Halietis (Adam de la Halle, Adam le Hossu, Adam le Bossu d'Arras) tarp 1230 ir
1240 Arras - 1288 Neapolis, prancūzų truveras. Žinoma, kad po 1250 mokėsi Cambrai
vyskupijos Vaucelles'io cistersų vienuolyne, po 1262 studijavo Paryžiaus universitete.
1271 buvo Artois grafo Roberto II menestrelis (A su juo ir Sicilijos karaliumi Karoliu I
Anžu 1283 keliavo po Italiją, Siriją, Palestiną). Nuo 1285 Karolio I Anžu menestrelis
Neapolyje. Kūriniai: pastoralinė muzikos komedija Vaidinimas apie Robertą ir Marianą
(Le Jeu de Robin et Marion 1283; sudaryta iš vienbalsių ir melodeklamacinio pobūdžio
dainų; manoma, kad tai komiškosios operos prototipas), 5 tribalsiai motetai, 16 rondo, 18
jeu partis (rūmų pastoralių atmaina), dainos, meilės eilėraščiai, komedija Žaidimas
pavėsinėje (Le Jeu de la Feuillėe past. apie 1262 Arrase). A rankraščiai saugomi
Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. Prancūzų muzikologas C. Coussemakeras 1872
išleido A kūrinių rink. Ouvres complėtes du trouvere Adam de la Halle. Jonas Klimas
Adomauskas Liudas 1880 m. balandžio 8 d. Notėnai (Telšių apskritis)t!941 m. rugpjūčio
16 d. Vilnius, kom. krypties veikėjas. 1903 m. baigė Kauno kunigų seminariją. 1903-21
kunigavo. Per Pirmąjį pasaulinį karą RI kariuomenės kapelionas. 1921 atsisakė
kunigystės. 1922 parašė antirel. kn. Šventraščio paslaptys. 1922 LKP laikraščio Žarija ir
Naujoji gadynė redaktorius bei leidėjas. 1923-26 su kitais f kuopininkais kalintas už kom.
veiklą. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo nuteistas mirti; bausmė pakeista
15 m. kalėjimo, 1928 amnestija sumažinta per puse, 1934 iš kalėjimo paleistas. 1940 rėmė
Lietuvos sov. okupaciją ir aneksiją. 1940 m. birželio okup. valdžios paskirtas vad.
Liaudies vyriausybės valstybės kontrolieriumi. Nuo 1940 m. liepos vad. Liaudies seimo
pirmininkas, pasirašė jo deklaracijas: apie valst. santvarką (Lietuva paskelbta sov. soc.
respublika) ir dėl LSSR įstojimo į SSRS; jas į SSRS AT sesiją vežusios delegacijos narys.
Vėliau LSSR Aukšč. Teismo narys, valstybės kontrolės liaudies komisaras. 1941 m.
vasario įstojo į VKP (b). Per nacistine okupaciją Paneriuose sušaudytas.
Adomavičius Borisas 1870 - 1936 m. kovo 22 d. Sarajevas, Rusijos kar. veikėjas. Lietuvių
kilmės. Generolas leitenantas. 1890 baigęs karo mokyklą tarnavo Keksholmo gvardijos
pulke Varšuvoje. Dalyvavo Japonijos -Rusijos kare (1904-05 m. . Kijevo karo mokyklos
bataliono vadas, vėliau -Vilniaus karo mokyklos viršininkas. Per Pirmąjį pasaulinį karą
Keksholmo pulko, vėliau 3 gvardijos pėstininkų brigados vadas, ypatingųjų reikalų
generolas prie Rusijos karo ministro (inspektavo karo mokyklas). Per 1918-20 Rusijos
piliečių karą tarnavo baltagvardiečių Savanorių armijoje. Po karo emigravo į Serbų,
kroatų ir slovėnų karalystę, ten buvo Rusų kadetų korpuso direktorius. Parašė darbų apie
karo muziejus ir kar. dalinių istoriją. Gintautas Surgailis
Adomavičius Jonas 1911 m. gruodžio 15 d. Pernarava, gydytojas, visuom. veikėjas. 1938
baigęs VDU, dirbo jo Vidaus ligų klinikoje. Priklausė Gajos korporacijai. 1944 pasitraukė
į Vokietiją, kur 1949 Tūbingeno universitete gavo med. daktaro laipsnį. 1949 apsigyveno
JAV. Stažavo ir ilgą laiką dirbo Cook County ligoninėje Čikagoje. Prisidėjo prie
Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugijos (ALVUD) veiklos, buvo jos pirmininkas.
Įsteigė prieglaudą seniems žmonėms (vad. ALVUD lietuvių sodybą). Parašė moksl.
darbų. Propaguoja ALVUD dietą, higienos, sveikos gyvensenos ir mitybos klausimais
rašo spaudoje (daugiausia Čikagos Drauge ir Vilniaus Dienovidyje), kalba Čikagos
lietuvių radijo laidose; nuo 1959 parengė -600 pašnekesių. Remia jaunuosius Lietuvos
menininkus, mokslininkus.
Adomavičius Pijus 1888 m. lapkričio 23 d. Suvalkai - 1978 m. liepos 10 d. Kaunas,
chorvedys, kompozitorius. Pasimokęs muzikos pas J. Naujalį, 1908 m. Merkinėje subūrė
mėgėjų chorą. 1911-14 mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje (pas kalba Galkauską). Nuo
1912 vadovavo Rūtos draugijos chorui, įdainavo plokštelių. 1913 pirmą kartą atliko M.
kalba Čiurlionio kantatą De profundis. 1914-20 (su pertrauka) Sankt Peterburgo
konservatorijoje studijavo kompoziciją, dėstė muziką miesto mokyklose ir vadovavo
lietuvių chorams. 1921-24 buvo Kauno Dainos draugijos mišraus choro vadovas. 1924
Kaune įkūrė operetės trupę ir jai vadovavo. 1924-46 Kauno valst. teatro administratorius,
1946-51 Kauno muzikos teatro režisieriaus padėjėjas. Sukūrė kūrinių chorams,
harmonizavo lietuvių liaudies dainų (1937 Lietuvos muzikų draugijos surengtame
konkurse laimėjo I premiją). Boleslovas Zubrickas
Adomavičius Tauras 1945 m. birželio 5 d. Kaunas, trombonininkas, dirigentas,
kompozitorius. 1965-1967 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje (S. Paliuko trombono ir
J. Domarko dirigavimo klasėse), 1967-1970 m. Leningrado konservatorijoje (V.
Venglovskio trombono klasėje). 1970-1973 m. stažavo Leningrado konservatorijoje,
1978-1979 m. Paryžiaus aukštesniojoje konservatorijoje. Nuo 1963 grojo Trimito orkestre
(1984-1997 m. dirigentas), Lietuvos nac. simf. orkestre (1965-1967 m. ir 1971-1978 m. .
1985-1991 m. Lietuvos TVR lengvosios muzikos orkestro vyr. dirigentas. Subūrė
Lietuvos nac. filharmonijos trombonų kvartetą ir varinių pučiamųjų kvintetą, su jais
koncertavo. Nuo 1970 dėsto LMA, nuo 1994 ir M. kalba Čiurlionio menų gimnazijoje;
docentas (1991 m. . Sukūrė kūrinių pučiamiesiems instrumentams, ansambliams,
pučiamųjų instr. orkestrui. AudronėJurkėnaitė
Adomavičiūtė Jadvyga 1924 m. rugpjūčio 20 d. Kaunas, agrochemikė. Dr.
(biomed.įžemės ūkio mokslų kandidatas 1953 m. . 1948 baigė LŽŪA. 1954-1980 m.
dirbo Žemdirbystės institute, 1981-1992 m. Agropram. komiteto skaičiavimo centre. Kn.
Mineralinės trąšos (1973 m. , Lietuvos TSR velėniniai jauriniai dirvožemiai (1978 m. ,
Lauko, sodo ir daržo kultūrų tręšimas ir rūgščių dirvų kalkinimas (1983 m. , vadovėlio
Agrochemija (1970 m. viena autorių.
Adomavičiūtė Liudvika Mafija 1932 m. vasario 13 d. Kaunas, teatro aktorė. 1949 lankė
Panevėžio dramos teatro studiją. 1950-1971 m. šio teatro aktorė. Sukūrė -30 vaidmenų:
Masą ir Sara (A. Čechovo Žuvėdra 1954 ir Ivanovas 1960 m. , Vera (M. Gorkio
Paskutinieji 1955 m. , Niūra (V. Rozovo Vestuvės 1956 m. , Aldona (J. Skliutausko
Vaikinas su velnio plauku 1960 m. , Tania (A. Arbuzovo Tania 1963 m. , Katrė (B.
Sruogos Pavasario giesmė 1964 m. , Fryda Fiurst (F. Dūrrenmatto Frankas V 1969 m. .
Vaidmenims būdingas subtilus emocingumas, psichologizmas.
Pav.
Rudolfas Jansonas
Adomėnas Antanas, Jonas van Reenanas 1942 m. vasario 10 d. Niemegk (Vokietija),
JAV istorikas, žurnalistas. Lietuvių kilmės. Filos. dr. (1986 m. . 1968 Beckerio koledže
Worcesteryje baigė žurnalistiką, 1970 Hartfordo universitete - istoriją. 1982-1989 m.
dėstė Čikagos universitete, nuo 1993 Kolumbijos koledže Čikagoje. 1994 Čikagos Vander
Cooko muzikos koledžo profesorius, Istorijos fakulteto vadovas. 1990 parašė knygą apie
JAV lietuvių bendruomenės raidą Lietuvių išeivija: Nuo Karaliaučiaus iki Čikagos
(Lithuanian Diaspora: Konigsherg to Chicago -\992 m. . Dalyvauja lietuvių visuom.
veikloje. 1986-1990 m. laikraščio Sandara skyriaus anglų kalba redaktorius.
Adomėnas Petras Gailius 1936 m. sausio 8 d. Minkūnai (Panemunio valsčius , Rokiškio
apskritis), informatikas. habilituotas daktaras (technol. m.; techn. mokslų daktaras 1982
m. . 1960 baigė VU. Dirbo mokslo ir projektavimo institutuose; vadovavo programinės
įrangos kūrimui. Nuo 1988 dėsto VGTU, nuo 1998 Inžinerinės informatikos katedros
vedėjas; profesorius (1995 m. . Svarbiausi darbai iš oro bei kelių transporto informacinių
sistemų tyrimų; jais remdamasis nagrinėja programinių sistemų, kai duomenų struktūros ir
uždavinių algoritmai nestabilūs, adaptyvumą. Monografijos: Adaptyvieji modeliai ir
programos (1992, rusų kalba), Informacinės technologijos krovinių transporte (1998 m. .
Adomynė (iki XIX a. pr. Aluotėliai, iki 1921 Jonava), kaimas Kupiškio rajono
savivaldybės teritorijoje, Šimonių seniūnijoje, 8 km į Šiaurės vakarus nuo Svėdasų. 344
gyv. (2001 m. . Pro A teka Aluotis (Jaros dešinysis intakas). Švč. Marijos Vardo bažnyčia
(1921 m. . Pagr. mokykla (1939-46 pradinė, 1946-1993 m. septynmetė, aštuonmetė,
devynmetė), kultūros namai (nuo 1977 m. , biblioteka (nuo 1950 m. . Mediniai dvaro
rūmai ( XIX a. l pusė). Sovietinės okupacijos metais A buvo apylinkės (1950-63 m.
centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 dvare buvo 22, 1959 kaime - 70,1970 -
94,1979 - 168,1989 - 331 gyv.
98
Adomkevičius Edvardas T E.Adamkavičius. Adomo Jakšto spaustuvė T Jakšto spaustuvė.
Adomo kalnas (angį. Adam's Peak) yra Šri Lankoje. Aukštis 2243 m. Susidaręs iš gneisų.
Labai lankomas hinduistų, musulmonų ir budistų maldininkų; tikima, kad uolos urve
(netoli viršūnės) esąs pėdos atspaudas yra Šivos, Adomo ar Budos.
Adomonienė Brigita 1931 m. gruodžio 2 d. Kaunas, baldų dizainerė. J. Adomonio žmona.
1957 baigė LDI ( architektūrą). 1957-1983 m. LSSR baldų ir medžio apdirbimo pramonės
ministerijos Eksperimentinio konstravimo biuro projektų vyr. konstruktorė. Nuo 1978
dėsto VDA; docentas (1981 m. . Pagal jos projektus pagaminta: virtuvės (Laumė 1969,
Ventė 1971, Varsa 1981 m. , miegamojo (Vaiva 1964 m. , svetainės (Vesta 1976, Vega
1979, Viesulas 1980 m. baldų komplektų, baldų Vilniaus, Kauno, Maskvos vaistinėms,
ligoninėms, sanatorijoms (1964-1982 m. ; Meno darbuotojų rūmų Vilniuje (nuo 1997
Prezidentūra) Baltosios salės baldai (1975 m. . Lietuvos ir tarpt, baldų parodose
apdovanota medaliais ir diplomais.
Adomonis Juozas 1932 m. kovo 16 d. Seirijai, dailininkas keramikas. B. Adomonienės
vyras. 1957 baigė LDI. Nuo 1962 VDA dėsto keramikos disciplinas; 1974-1986 m.
prorektorius, 1984-2001 Keramikos katedros vedėjas; profesorius (1983 m. . Sukūrė
dekoratyvinės keramikos eksterjerui ir interjerui (pano Vilniaus kavinėje Mėta, 1976,
sienų plokščių ir pano ansamblis Vilniaus Antakalnio poliklinikoje, 1984, kompozicija
Kolona VGTU kavinėje, 1988, vazų komplektas LR vyriausybės rūmuose, 1992-1994 m. ,
dekoratyvinių židinių, šviestuvų, servizų, teminių kompozicijų. Kūriniai lakoniškų formų,
architektoniški, stilizuoti, harmoningų spalvinių derinių, dažniausiai dengti matinėmis
glazūromis. Nuo 1957 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje; tarpt, keramikos
simpoziumų (Čekijoje, Vengrijoje; 1971, 1975 simpoziumo Vilniuje organizatorius)
dalyvis. Parengė kn. Dailioji keramika (1966 m. , Nuo taško iki sintezės (1994 m. ,
Keramikos menas (1998 m. , albumus Taikomoji dekoratyvinė dailė (1969,1972 m. .
Lijana Šaimičiūiė
Tadas Adomonis (1910 m. vasario 22 d. Ferma, Raguvos valsčius - 1987 m. balandžio 5
d. Vilnius) dailėtyrininkas. 1948-1956 m. Lietuvos mokslų akademijos Centrinės
bibliotekos direktoriaus pavaduotojas. 1949 m. VU|Vilniaus universitete baigė dailės
istoriją. Nuo 1949 m. dėstė LDI|Lietuvos dailės institute, 1950-1976 m. Meno istorijos
katedros vedėjas; 1963 m. docentas . Tyrinėjo senąją Lietuvos dailę ir architektūrą, XX a.
Lietuvos dailę. Parašė istorinį romaną Bedalių aušra (1933 m. , apsakymų, monografijas
Vincas Grybas (1959 m., 1975 m.) , Jonas Mikėnas (1969 m.) , pirmąją Lietuvos
architektūros ir dailės istoriją (d. l, 1987, penktas sk. K. Čerbulėno; d. 2, 1997, su N.
Adomonyte), straipsnių apie Vilniaus universiteto architektūros ir dailės katedras, IX-
XVI a. ir XIX a. 2 pusės lietuvių dailę. Sudarė albumus Lietuvos TSR valstybinis dailės
institutas (1960 m.) , Taikomoji dekoratyvinė dailė (1965 m.) . 1967-1983 m. su kitais
rengė tęstinį leidinį Menotyra.
Adomo obuolys (pomum Adami), gerklų kyšulys, gerklų skydinės kremzlės iškyšulys,
esantis kaklo priekyje. Lytiškai subrendusių vyrų Adomo obuolys yra didesnis negu
moterų (vienas antrinių vyro lytinių požymių). Janina Tutkuvienė
Adomo Tiltas (hindi kalba Adam Kapui, angį. Adam's Bridge), seklumų ir mažų koralinių
salų grandinė tarp Indostano pusiasalio ir Šri Lankos. Priklauso Indijai. Jungia Pambano s.
(Indija) su Mannaro s. (Šri Lanka), skiria Mannaro įlanką nuo Paiko sąs. Ilgis -50 km.
Didžiausias gylis tarp salų - 1,5 m. Lygiagrečiai su A kursuoja geležinkelio keltas.
„Adomo vaidinimas" (Lejeu d'Adam), XII a. anoniminė prancūzų bažnytinė pjesė,
vaidinta per Kalėdas. Ją sudaro 3 dalys, kurių siužetai iš ST: Adomo ir Ievos
nusižengimas; Abelio ir Kaino konfliktas; pranašystės apie Atpirkėjo atėjimą. Naudotos
primityvios dekoracijos. Gvidonas Bartkus
Adoni (Adoni, Adonis), miestas Indijos pietuose, Andhra Pradešo valstijoje, 225 km į
pietvakarius nuo Haidarabado. 136 000 gyv. (1991 m. . Medvilnės apdirbimas, kilimų
gamyba. Mečetė (1680 m. . A pradėjo kurtis vid. amžiais; tuo metu buvo Hindų karalystės
valdovo tvirtovė.
adonis (Adonis), vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos vienamečių ir daugiamečių žolinių
augalų gentis. apie 20 rūšių. Savaime auga Europoje ir Vid. Azijoje. Lietuvoje auginamas
pavasarinis A (A. vemalis). Lapai plaštakiškai skaldyti. Graižai pavieniai, dideli, šviesiai
geltoni. Žydi 4-6 mėn. Augalas dekoratyvus, nuodingas. Vaistinei žaliavai renkama
antžeminė dalis. Joje yra iki 0,7% širdį veikiančių glikozidų, saponinų, fitosteridų, miner.
medžiagų. Iš A gaminami vaistai širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti. Kitos A rūšys: A.
lurkestanicus,'A. amurensis, A. chrysocyathus. JuozasJuskonis
Adonis (Adonis, Adonis), Adūnis, tikr. 'Ali Ahmad Sa'Td
1930 m. sausio 1 d. prie Latakijos, arabų poetas. Kilęs iš Sirijos. Vienas žymiausių
moderniosios arabų poezijos kūrėjų. 1956 apsigyveno Libane. 1957 įkūrė lit.žurnalą Si;'/;
1969-žurnalą Mavakif. Nuo 1985 gyvena Paryžiuje, Sorbonos universiteto profesorius
(1980-1991 m. . Parašė eilėraščių (rink. Pirmieji eilėraščiai 1957, Lapai vėjyje 1958,
Mihjaro iš Damasko dainos 1961, Scena ir veidrodžiai 1968, Knyga 1995 m. , veikalų
apie arabų literatūrą ir kultūrą (Arabų poezijos pratarmė 1971, Poezijos metas1\912,
Pastoviai ir kintant 3 1.1974-78, Naujosios arabų kultūros manifestai 1980 m. . Poezijai
būdinga simboliai, filosofiškumas, sočiai, problematika. Valdas Mikalauskas
Adonis (Adonis), graikų mitologijoje mirštančios ir atgimstančios gamtos dievas. Sirijos
karaliaus Tianto ir jo dukters Smirnos sūnus. Afroditės globotinis (vėliau meilužis). Augo
pas mirusiųjų šalies Hado deivę Persefonę, kuri nepanorėjo išleisti. Dzeuso sprendimu 1/3
kiekvienų metų A turėjo praleisti Hade, 1/3 - su Afrodite ir 1/3 - kur panorėjęs. Žuvo nuo
skaistybės globėjos Artemidės užsiundyto šerno. Garbintas Finikijoje, Egipte, Sirijoje,
Lesbo ir Kipro salose; nuo V a. p.m.e. ir žemyninėje Graikijoje. A kultas ypač paplito
helenizmo laikais. Aleksandra Teresė Veličkienė
Adorno Theodor (Teodoras Adomas), tikr. Wiesengrund 1903 m. rugsėjo 11 d.
Frankfurtas prie Maino - 1969 m. rugpjūčio 6 d. Visp (Šveicarija), vokiečių filosofas,
sociologas, muzikologas, kompozitorius. Frankfurto universitete studijavo filosofiją ir
muzikologiją; studijas tęsė Vienoje (kompozicijos pas A. Bergą). 1928-31 Vienos
moderniosios krypties muzikos žurnalo Anbruch redaktorius. 1933 emigravo į D.
Britaniją, dėstė Oksfordo universitete. 1938-48 gyveno ir dėstė JAV (Princetono,
Berkeley'o universitetuose). 1949 grįžo į Vokietiją. Nuo 1950 Frankfurto prie Maino
universiteto profesorius, Sociologinių tyrimų instituto vadovas; vienas f Frankfurto
mokyklos kūrėjų ir žymiausių atstovų. Kritikuodamas Vakarų kultūrą derino G. W. F.
Hėgelio, kalba Marxo, S. Freudo koncepcijas. Anot A, plėtojantis masinės kultūros
industrijai ir valdomajai visuomenei, standartizuojami ir nuasmeninami žmonių
tarpusavio santykiai, nyksta individo gebėjimas savarankiškai apsispręsti, o žmonių
gyvenimas vis labiau unifikuojamas (įsigali mąstymo ir elgesio stereotipai), todėl
tradicinę sočiai, teoriją, kurioje buvo bandyta pateikti sisteminį visuomenės modelį, turi
pakeisti vad. kritinė teorija, neigianti bet kokią uždarą sistemą. muzikos estetikos
darbuose rėmėsi t Vienos naująja mokykla, kritikavo tonalumo neatsisakiusius
kompozitorius (S. Prokofjevą, P. Hindemithą, I. Stravinskį), masinę standartizuotą
muzikos kultūrą. Konsultavo T. Manną, rašantį Daktarą Faustą. A muzikos kūrybai
(dainoms ir instr. pjesėms) būdinga aforistinis lakoniškas stilius. Svarbiausi veikalai:
Švietimo dialektika (Dialektik der Aufklarung 1947 m. , Naujosios muzikos filosofija
(Philosophie der neuen Musik 1949 m. , Autoritarinė asmenybė (The Authoritarian
Personality 1950 m. , Apie Wagnerį (1952 m. , Prizmės: Kultūros kritika ir visuomenė
(Prismen: Kulturkritik und Gesellschaft 1955 m. , Disonansai (1956 m. , Mahler (1960
m. , Muzikos sociologijos įvadas (Einleitung in die Musiksoziologie 1962 m. ,
Negatyvioji dialektika (1966 m. . Algirdas Ambrazas, Tomas Sodeika
Adour (Aduras),upė Prancūzijos pietvakariuose. Ilgis 335 km, baseino plotas 22 000 km2.
Prasideda Pirėnų Šiaurės šlaituose. Teka per Armagnaco plynaukštę ir Garonos žemumą.
Įteka į Biskajos įlanką Didžiausias intakas (kair.) Gavę de Pau. Vidutinis debitas 360 m'/s.
Patvinsta pavasarį ir rudenį. Yra hidroelektrinių. Nuo Saint Severo laivuojama. Didžiausi
miestai prie A - Tarbes'as, Bayonne.
ADP, adenozindifosfatas, vienas T adenozinfosfatų.
Adra, miestas Ispanijos pietuose, Andalūzijoje, į vakarus nuo Almerijos, prie Viduržemio
jūros. 21 300 gyv. (2001 m. . Žvejybos uostas. Cukraus, konservų gamyba. A apylinkėse
(drėkinamose žemėse) auginama cukranendrės, cukriniai runkeliai, pomidorai, kukurūzai,
bulvės. Yra arabų įtvirtinimų, pilies griuvėsių. Miestą įkūrė finikiečiai (tada jis vadintas
Abdera).
Adrano (Adranas), miestas Italijoje, Sicilijos s. rytuose, Etnos ugnikalnio pietvakarių
papėdėje (560 m aukštyje). 35 700 gyv. (2001 m. . Normanų statyta pilis (perstatyta XIII
a. ), Šv. Liucijos vienuolynas (įkurtas 1157 m. . Miestas pradėjo kurtis -400 p.m.e. Iki
1929 buvo vadinamas Adernu.
Adrar (Adraras), buv. Timmi, miestas ir oazė Alžyro vidurinėje dalyje, Sacharoje, prie
Orano -Gao (Malis) automobilių kelio; vilajos centras. Mieste 63 500, oazėje 338 800
gyv. (2001 m. . Oro uostas. Pomidorų ir finikų auginimo rajono prekybos centras.
Adrastas (Adrastos), graikų mitologijoje Argo karalius. Talajo ir Lisimachės sūnus. Pas A
iš Tėbų atbėgęs Polineikas vedė jo dukterį Argėją. Nusprendęs padėti žentui susigrąžinti
tėvo sostą A sutiko būti vyriausiuoju T Septyneto prieš Tebus žygio vadu. Mūšyje visi 7
karvedžiai žuvo, išsigelbėjo tik A Heraklio dovanoto stebuklingo žirgo Arejono dėka. Po
10 metų Adrastas dalyvavo žuvusių žygio herojų sūnų epigonų kare su Tėbais.
Aleksandra Teresė Veličkienė
Adrastėja, vienas T Jupiterio palydovų. 1979 atrado D. Jewittas ir E. Danielsonas,
pasinaudoję iš erdvėlaivių Vbyager l ir Voyager 2 gauta informacija.
adrenalinas (adrenalinum < lot. adpiie + renalis -inkstų), epinefrinas, antinksčių dalies
hormonas. Aminorūgšties tirozino (pirokatechino) darinys. Jo biosintezė vyksta antinksčių
šerdinės dalies chromafininėse ląstelėse. A veikimas panašus į simpatinės nervų sistemos
veikimą. Reaguojant Asu a ir /3 adrenoreceptoriais dažnėja ir stiprėja širdies
susitraukimai, plečiasi širdies vainikinės ir griaučių raumenų kraujagyslės, didėja
sistolinis kraujospūdis, gliukozės ir riebalų rūgščių koncentracija kraujuje, atsipalaiduoja
bronchų lygieji raumenys, slopinama žarnų motorika ir virškinimo liaukų sekrecija. Streso
metu antinksčiai išskiria į kraują daugiau A, padedančio organizmui prisitaikyti prie
aplinkos, sutelkti jėgas. Albinas Bagdonas
adrenoblokatoriai, vaistai, kurie blokuodami adrenoreceptorius sutrikdo impulsų sklidimą
pro adrenergines sinapses. Pagal tai, kokius adrenoreceptorius blokuoja, skirstomi į a ir p
A. a A yra nespecifinio (neselektyvaus) ir specifinio (selektyvaus) veikimo. Nespecifinio
veikimo A (fentolaminas, fenoksibenzaminas) blokuoja a, ir a, adrenoreceptorius.
Specifinio veikimo a A (prazosinas, terazosinas, doksazosinas) veikia tik posinapsinius a,
adrenoreceptorius. Šie vaistai plečia odos, gleivinių, vidaus organų kraujagysles, ypač
spazmuotas dėl katecholaminų pertekliaus. Vartojami artezinei hipertenzijai ir
nepiktybinei prostatos hiperplazijai gydyti. J3 A sąveikauja su /}, ir /5, adrenoreceptoriais,
slopina širdį stimuliuojantį, bronchų lygiuosius raumenis atpalaiduojantį ir medžiagų
apykaitą aktyvuojantį katecholaminų poveikį. Skirstomi į kardioselektyvius ji A
(atenololis, metoprololis, pindololis), kurie stipriau blokuoja j}t adrenoreceptorius ir
neselektyvius J3 A (nadololis, propranololis), kurie vienodai blokuoja tiek /?,, tiek /3,
adrenoreceptorius. Vartojami krūtinės anginai, arterinei hipertenzijai, širdies ritmo
sutrikimams, glaukomai gydyti.
adrenogenitalinis sindromas (lot. adrenalis - antinkstinis + genitalis - lytinis), kompleksas
simptomų, kurie atsiranda dėl padidėjusios androgenų gamybos antinksčių žievėje.
Sukelia antinksčių žievės navikas, įgimta antinksčių žievės hiperplazija, kuri atsiranda dėl
a universitetosominiu recesyviniu būdu paveldimo kortizolio sintezės defekto. Sutrikus
kortizolio sintezei, dėl grįžtamojo ryšio hipofizė skatina antinksčių augimą ir jų hormonų
sintezę. Yra keli įgimtos antinksčių žievės hiperplazijos tipai. Dažniausiai pasitaiko
paprasta virilizuojanti forma (greičiau auga viršutinės kūno dalies raumenys, želia ūsai,
barzda, žemėja balso tembras). Mergaitės gimsta su išorinių lytinių organų sklaidos
trūkumais. Berniukams anksti išryškėja antriniai lytiniai požymiai. Ligos genas yra 6-
osios chromosomos trumpajame petyje. Kai netenkama druskų, kūdikiai vemia,
viduriuoja, liesėja, sutrinka vandens ir druskų pusiausvyra. Esant A su arterine
hipertenzija formai, virilizaciją lydi mineralinių medžiagų kaupimasis organizme ir
padidėjęs kraujospūdis. Gydoma gliukokortikosteroidais, moterims kartais skiriama
antiandrogenų. A dažnumas JAV 1:67 000, Šveicarijoje 1:5000, Aliaskos eskimų izoliate
1:490. Moterims būna 4-5 kartus dažniau negu vyrams. Algimantas Sinkus
adrenokortikotropinis hormonas (lot. ad - prie + renes - inkstai + corta, kilm. corticis -
žievė + graikų tropas - kryptis), kortikotropinas, AKTH, priekinės hipofizės dalies
(adenohipofizės) hormonas, gaminamas kortikotropinėse ląstelėse. A - polipeptidas,
susidedantis iš 39 aminorūgščių. Skatina antinksčių žievės ląstelių augimą, brendimą ir
gliukokortikoidų sekreciją, t.p. lipolize, aminorūgščių, gliukozės pernašą į ląsteles,
stimuliuoja melanocitus. Per parą žmogaus organizme A išskiriama 5-25 ug, stipraus
streso metu 10-20 kartų daugiau. A sekreciją skatina hipotalame gaminamas
kortikoliberinas. Petras Žebrauskas
adrenomimėtikai, vaistai, vartojami širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai aktyvinti.
Veikia panašiai kaip simpatinės nervų sistemos adrenerginių (noradrenaliną išskiriančių)
nervų dirginimas. Labiausiai ištirti A yra noradrenalinas ir adrenalinas (norepinefrinas ir
epinefrinas). Jie susidaro organizme. Noradrenalinas gaminasi simpatinių nervų,
inervuojančių kraujagysles, širdį, bronchus ir kt. audinius, galūnėse ir kaip tarpininkas
dalyvauja perduodant plintantį signalą iš simpatinių nervų į audinius. Adrenalinas
išsiskiria iš antinksčių į kraują dėl fiz. apkrovimo ar emocinio susijaudinimo. Nuo
noradrenalino padidėja kraujospūdis, o nuo adrenalino sustiprėja ir padažnėja širdies
veikla, atsipalaiduoja bronchų raumenys, padidėja cukraus koncentracija kraujuje. A
skirstomi į a ir j} A. Veikiant a A (jie aktyvina a adrenoreceptorius) padidėja
kraujospūdis, susitraukia odos, gleivinių ir pilvo ertmės organų kraujagyslės, susitraukia
vyzdžių plečiamieji raumenys ir išsiplečia vyzdžiai; vartojami kolapso, šoko,
nukraujavimų atvejais, t.p. nosies gleivinės paburkimui ir eksudacijai (ksilometazolinas)
mažinti. Veikiant į> A (jie aktyvina j3 adrenoreceptorius) sustiprėja ir padažnėja širdies
susitraukimai, atsipalaiduoja bronchų ir gimdos raumenys, išsiplečia griaučių raumenų
kraujagyslės, pagreitėja medžiagų apykaita. Jie vartojami bronchinės astmos priepuolių
profilaktikai ir gydymui (salbutamolis, salmeterolis), širdies susitraukimams sustiprinti
kardiogeninio šoko, infarkto ar širdies operacijų metu (adrenalinas). Jurgis Ramanauskas
adresas (prancūzų adresse): 1. Asmens, įmonės, organizacijos buvimo vieta, jos
nurodymas. Naudojamas pašto siuntose, įv. dokumentuose. Dokumentuose (ypač
sutartyse) įrašomi vad. juridiniai A, kuriais pristatyti pranešimai ar siuntos laikomi
įteiktais, neatsižvelgiant į tai, ar adresatas juos gavo. Informaciją apie A teikia įv. biurai.
2. Sveikinimo, padėkos ar užuojautos raštas asmeniui, organizacijai, įstaigai. Kartais turi
spec. aplanką. Dažniausiai rašomas švenčių, sukaktuvių, t.p. nelaimės atvejais.
3 (kompiuterijoje). Sveikasis skaičius, simbolis arba simbolių grupė, nurodantys registrą,
atminties ląstele, atminties įrenginio sritį, išorinį įrenginį, tinklo mazgą ar kitokią
informacijos paskirties vietą (adresatą). Fizinis A - skaičius, identifikuojantis fizinės
atminties ląstelę arba sritį. Kompiuterinis A - skaitmeniniu pavidalu išreikštas tariamasis
atminties ląstelės vienareikšmis adresas, operacinės sistemos verčiamas fiziniu A. Loginis
A - simbolių grupė, vienareikšmiškai susieta su fiziniu arba kompiuteriniu A.
adresavimo mašina, adresografas. Naudojama įrašams, daugiausia prenumeratorių
adresams, t.p. adresams ant siunčiamo laiško ar siuntinio spausdinti (žymėti).
Paprasčiausia A priklijuoja juostinį lipduką su adresu. Sudėtingesnė turi štampavimo ir
spausdinimo įtaisų (adresas štampuojant įspaudžiamas metalinėje arba plastikinėje
plokštelėje, o išjos spausdinamas ant prenumeruojamųjų leidinių ar kitos pašto siuntos).
Būna rankinės (iki 1500 adresų per valandą) ir elektrinės (automatinės, 3500-7000 adresų
per valandą). Panašios A naudojamos ligoninėse ligonių dokumentams tvarkyti, kai jie
siunčiami iš vieno skyriaus į kitą.
Adria (Adrija), miestas Italijos Šiaurės rytuose, į pietvakarius nuo Venecijos, Po ir
Adigės upių deltoje, 22 km nuo Adrijos jūros. 20 700 gyv. (2001 m. . Žemės ūkio rajono
prekybos centras. XVIII a. katedra. Etruskų laikais buvo uostas. Antikos laikais vadintas
Atrija, Hadrija, Hatrija (iš A vardo kilo Adrijos j. pavadinimas).
Adrian Edgar Douglas (Edgaras Dagias Eidrianas) 1889 m. lapkričio 30 d. Londonas -
1977 m. rugpjūčio 4 d. Kembridžas, anglų fiziologas. Baronas. 1937-51 dėstė Kembridžo
universitete; profesorius (1937 m. . 1950-55 Londono karališkosios draugijos prezidentas.
1961-65 vadovavo Kembridžo Švč. Trejybės koledžui, 1968-1975 m. Kembridžo
universiteto rektorius. Darė analizatorių elektrofiziol. tyrimus. Ištyrė nervinio impulso
fiziol. savybes, jo pobūdį, ritmą ir sklidimo greitį nervo skaiduloje; sukūrė elektros kitimų
nervų skaidulose registravimo metodą, Svarbiausi veikalai: Pojūčių pagrindas (The Basis
ofSensation 1927 m. , Nervinio impulso mechanizmas (TheMechanism of Nervous Action
1932 m. , Materialus jutimo pagrindas (The Physical Baekground of Perception 1947 m. .
Nobelio premija 1932 (su C. S. Sherringtonu).
Adrianas, Publijus Elijus Trajanas Adrianas T Hadrianas.
Adriančpolio mūšis vyko 378 m. rugpjūčio 9 d. prie Adrianopolio (dab. Edirne, Turkija)
tarp sukilusių vestgotų ir Romos kariuomenės. Vestgotai ir prie jų prisijungę kolonai bei
vergai (vadas Fritigernas) nugalėjo imp. Valento vadovaujamus romėnus (-40 000 karių).
Mūšio metu Valentas žuvo. Vestgotai patraukė Konstantinopolio link (jo neužėmė, bet
įsitvirtino Balkanų pusiasalyje). Po A į Romos kariuomenę pradėta imti federatus
(imperijos pakraščiuose apsigyvenusius naujakurius iš barbarų genčių).
Adrianopolio taika, Edirnės taika, Rusijos ir Turkijos taikos sutartis, pasirašyta 1829 m.
rugsėjo 14 d. Adrianopolyje (dab. Edirne, Turkija) po 1828-29 Rusijos -Turkijos karo. A
patvirtino Akermano konvencijos (1826 m. sąlygas. Rusijai atiteko Dunojaus žiotys su
salomis, Kaukazo Juodosios jūros pakrantė iki dab. Adžarijos Šiaurės sienos bei
Achalkalaki ir Achalcichės tvirtovės su aplinkiniais rajonais. Turkija pripažino Gruzijos ir
R. Armėnijos prijungimą prie Rusijos, suteikė autonomiją Dunojaus kunigaikštystėms
(Rusijos globoje). Patvirtinta rusų prekybos laivų teisė plaukioti Bosforo ir Dardanelų
sąsiauriais. Turkija įsipareigojo sumokėti Rusijai 1,5 mln. olandų guldenų kontribucijos.
Pripažinta Graikijos nepriklausomybė (ji tik turėjo kasmet mokėti Turkijai duokle),
suteikta savivalda Serbijos kunigaikštystei. A sustiprino Rusijos įtaką R. Europoje ir
Balkanuose, dar labiau susilpnino Osmanų imperiją.
Adriandpolis (graikų Adrianoūpoli, Adrianupolis), Turkijos miestas T Ėdime.
Adrianova -Pėretc Varvara 1888 m. gegužės 12 d. Nižin (Černihivo gubernija - 1972 m.
birželio 6 d. Sankt Peterburgas, rusų literatūros tyrinėtoja. 1947-54 vadovavo Rusų
literatūros instituto (Puškino namai) senovės rusų literatūros skyriui. Tyrinėjo senovės
rusų ir ukr. literatūrą, literatūros ir tautosakos ryšius. Parašė veikalą Senosios Rusios
poetinio stiliaus apybraižos (Očerki poėličeskogo stilja Drevnej Rusi 1947 m. , parengė
kn. Afanasijaus Nikitino kelionė už trijų jūrų (Choženie za tri morja Afanasija Nikitiną
1948 m. , Sakmė apie Igorio žygį ir XI- XIII a. rusų literatūros paminklai (Slovo o polkų
Igoreve i pamjatniki russkoj literatury 11-13 v.v. 1968 m. . NatalijaDailidėnienė
Adrien Philippe (Filipas Adrijenas) 1939 Savignies (Oise'os departamentas), prancūzų
dramaturgas, režisierius. Parašė pjeses: Kertant Lotaringiją (En passant par la Loraine
1965 m. , Snaudulys (La Baye 1967 m. , Albertas l (1970 m. , Moliėre'oiššūkis (Le Defi
de Moliėre 1979 m. ; kitų rašytojų kūrinių inscenizacijų. Nuo 1970 reiškiasi kaip
režisierius. Žymiausi spektakliai: S. Witkiewicziaus Vandens vištelė (1980 m. , Sapnai
(1984, E. Cormanno inscenizacija pagal F. Kafką), H. Guilbert'o Aklieji (1986 m. , S.
Becketto Belaukiant Godo (1993 m. , Hamletas (pagal W. Shakespeare'ą, 1996 m. ,
Kambarinės (pagalj. Genet, 1997 m. . A spektakliai išradingi, šmaikštūs, grindžiami
intelektu, įv. psichoanalizės teorijomis. Rasa Vasmauskaitė
Adrijos jūra (it. Mare Adriatico, kroat. Jadransko more, slovėn. Jadransko morje, Jadran,
alb. Dėti Adriatik), Viduržemio jūros dalis tarp Apeninų ir Balkanų pusiasalių. Skalauja
Italijos, Slovėnijos, Kroatijos, Jugoslavijos, Albanijos krantus. Plotas 132 000 km2, ilgis
796 km, Didžiausias plotis 222 km. Didžiausias gylis 1230 m. Otranto sąsiauriu jungiasi
su Jonijos jūra. Šiaurės vakarų ir pietvakarių krantai žemi, kai kur lagūniniai, Šiaurės ir
Šiaurės rytų - dalmatiški. Daug salų (didžiausios -Krkas, Cresas, Bračas, Korčula,
Hvaras). Didž. įlankos: Venecijos, Triesto, Kvarnerio, Manfredonijos. A dubuma gilėja iš
Šiaurės vakarų į pietryčius ; gylis šiaurėje 20 -65 m, viduryje 100-170 m, pietryčiuose iki
1230 m. Į A įteka Po. Vandens temperatūra (paviršiuje) vasarį šiaurėje 7, pietuose 14,
rugpjūtį 24-26 °C. Druskingumas nuo 4-5%o ties Po žiotimis iki 38,5%o pietuose. Išilgai
krantų prieš laikrodžio rodyklę teka srovė. Potvyniai mišrūs, jų didžiausias aukštis 1,2 m
(šiaurėje). Sugaunama sardinių, tunų, skumbriažuvių. Šelfe yra naftos ir dujų. Svarb.
uostai: Triestas, Venecija, Ravenna, Ancona, Bari (Italijoje), Rijeka, Splitas (Kroatijoje),
Durrė'sas, Vlore (Albanijoje). Kurortai (Rimini, Ancona). Olegas Pustelnikovas
Adson Artur (Artūras Adsonas) 1889 m. vasario 3 d. Tartu - 1977 m. sausio 5 d.
Stokholmas, estų rašytojas, teatro kritikas. 1944 pasitraukė į Švediją. Poezijai (rink.
Širdies šauksmas i Henge palango 1917, Senas žibintas l Vana laterna 1919, Rožių
vainikas l Roosikrants 1920, Nebūtis l Kaduvik 1927, Kadagiai, erškėtrožės ir akmenys l
Kutai, kibuvits nink kivi 1928, Perlų upė IParlijogi 1931, Puslapis iš laiko knygos l
Lehekūlg ajaraamatust 1937 m. būdinga idiliški gamtos vaizdai, tarmiška kalba. Parašė
ist. pjesių, veikalų apie teatrą. Emigracijoje išleido atsiminimų knygų, kuriose gausu žinių
apie estų literatūrą ir kultūrą. Valvi Strikaitienė
adsorbcija (lot. ad - pas, prie, į + sorbeo - sugeriu), įgertis, paviršinė sugertis, vienos
medžiagos, esančios skystyje ar dujose, kaupimasis kitos medžiagos - kietojo kūno ar
skysčio - paviršiuje ar kietojo kūno mikroporose ir kapiliaruose. Medžiaga, kurios
paviršiuje vyksta A, vadinama adsorbentu, galinti adsorbuotis - adsorbtyvu, adsorbuotoji -
adsorbatu. A, vykstanti dėl tarpmolekulinių traukos jėgų veikimo, vadinama fizikine A, o
kai susidaro chem. ryšiai - chem. A, arba chemosorbcija. Fizikinė A yra grįžtamoji,
cheminė - negrįžtamoji. Ant plokščio paviršiaus medžiaga dažniausiai adsorbuojąs! tik
vienos molekulės, retai - kelių molekulių storio sluoksniais. Storesni adsorbciniai
sluoksniai gali susidaryti vykstant A mikroporose ir kapiliaruose. A yra labai paplitęs
reiškinys. Ji labai dažnai vyksta ten, kur susidaro ar sudaromos dispersinės
(smulkiadalelės) sistemos. Dėl A prasideda vandens garų kondensacija ant smulkių
dalelių (dulkių) atmosferoje - susidaro rūkas, lietus ir kt. atm. krituliai. Dėl jonizuotų
dalelių A ant smulkių vandens lašelių debesyse kaupiasi didžiuliai elektros krūviai
(atsiranda žaibas). A reguliuoja įv. medžiagų judėjimą dirvožemyje, mažina jų išplovimą,
padeda gyviesiems organizmams pasisavinti maisto medžiagas. A būdinga ląstelių ar
viduląstelinių struktūrų membranoms (eritrocitai adsorbuoja aminorūgštis, baltymus, kitas
kraujuje esančias medžiagas). A būdu šalinamos nepageidautinos priemaišos, dujų
mišiniai ir tirpalai suskirstomi į sudedamąsias dalis, gaunamos ir gryninamos biologiškai
veiklios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, antibiotikai). Dėl A chem. pramonėje
labai paspartėja kai kurios chem. reakcijos. A pagrįsti daugelis oro ir vandens valymo
būdų, vienas medžiagų analizės būdų - chromatografija, naudingųjų iškasenų sodrinimas,
plovimas. Ja naudojamasi vandeniui pašalinti iš dujų ir skysčių, vertingiems
komponentams iš mišinių išskirti, orui įsodrinti deguonimi. Medicinoje A taikoma
kenksmingoms medžiagoms iš organizmo Šalinti. Vilhelmas Skominas, Petras Žebrauskas
adsorbcinis siurblys yra vakuuminis; jo siurbiamas dujas sugeria adsorbentas. Adsorbcijai
suaktyvinti dažnai adsorbentas aušinamas vandeniu, skystu azotu, heliu ar vandeniliu.
adsorbentai (lot. ad - pas, prie + sorbens, kilm. sorbentis - sugeriantis, siurbiantis), didelio
savitojo paviršiaus (1-1000 m2/g) dirbtinės arba gamtinės kietosios medžiagos, kurių
paviršiuje vyksta T adsorbcija. A imlumas priklauso nuo jų chem. sudėties, korytumo.
Būna milteliniai (susmulkintos kietos medžiagos) ir akytieji (akytos medžiagos).
Dažniausiai naudojami A yra T aerosilas, suodžiai, t aktyvintosios anglys, ceolitai
(aliumosilikatiniai mineralai), balinančiosios žemės (įv. moliai, diatomitai), T silikagelis.
Adsorbentais valomi skysčiai ir dujos, atskiriami vienas nuo kito dujų mišinio
komponentai, iš skysčių šalinamos spalvotos, kenksmingos priemaišos. A naudojami
chromatografijoje ir katalizėje (katalizatorių nešikliai), kai kurie (aktyvintosios anglys,
kaolinas) - kaip priešnuodžiai (T adsorbuojantieji vaisiai). Gamtiniai A turi įtakos gamtoje
vykstančių procesų greičiui ir eigai. Ona Rupainienė, Vilhelmas Skominas
adsorberis, t adsorbcijos jrenginys; tuščiavidurė kolona, kurios dalis pripildyta T
adsorbento. Leidžiant pro jį dujas ar skystį adsorbuojamoji medžiaga pasilieka adsorbente.
Toks A vadinamas adsorberiu su nejudančiu adsorbento sluoksniu (pav.). Į A su judančiu
adsorbento sluoksniu smulkus adsorbentas tiekiamas iš viršaus. Juo valomos dujos
paprastai leidžiamos į vidurinę kolonos dalį. Adsorberyje su pseudoverdančiuoju
sluoksniu adsorbuojamos dujos leidžiamos iš apačios dideliu greičiu, o adsorbentas kybo
dujų sraute. Vilhelmas Skominas
adsorbuojantieji veistai, adsorbentai, nesirezorbuojančios, adsorbuojančios kietosios
medžiagos, savo paviršiumi sugeriančios įv. skystų bei dujinių (ir nuodingų) medžiagų
molekules. Su organizmo audiniais nereaguoja. Vartojami norint apsaugoti gleivines nuo
žalingo dirginančio vaistų, maisto ir kitų medžiagų poveikio, sutrikdyti nuodų rezorbciją,
sugerti dujų perteklių virškinamajame trakte, t.p. eksudatui sugerti iš išorės. Tokiomis
savybėmis pasižymi aktyvintosios anglys, baltasis molis (kaolinas), talkas ir kt. Jurgis
Ramanauskas
adstratas (lot. ad - pas, prie + stratum - užklotas), visuma kalbos ypatybių, atsiradusių dėl
svetimos kalbos įtakos per ilgą bendravimo ar dvikalbystės laikotarpj. Pvz., A, atsiradęs
dėl rusų kalba poveikio lietuvių kalbai Rusijos imperijos ir SSRS okupuotoje Lietuvoje.
Vytautas Ambrazas
adulamiėčiai (angį. aduttamites}, Didžiosios Britanijos Liberalų partijos frakcijos nariai
(vadovas R. Lowe), prieštaravę rinkimų teisės išplėtimui per 1866 diskusijas dėl Antrojo
reformų bilio (priimtas 1867 m. . Pavadinimas kilo iš Biblijoje minimų Adulamo uolų,
kuriose slėpdavęs! kuo nors nepatenkinti. Dalis A bijojo per naujus rinkimus netekti
deputatų vietų, kiti - demokratizacijos.
aduliaras (pagal Adulos kalnų Šveicarijoje pavadinimą), silikatų klasės feldšpatų grupės
mineralas K[AlSi3O8]; bespalvė, skaidri ortoklazo atmaina. Kristalai monoklininės
singonijos, romboedrų arba trumpų prizmių formos. Kietumas 6-6,5. Melsva, irizuojanti
A atmaina - mėnulio akmuo (4 klasės brangakmenis). A -hidroterminės kilmės. Randamas
kvarcinėse, pegmatinstitutinėse ir rūdinėse gyslose. Naudojamas stiklo ir keramikos
pramonėje.
Adūnis (Adūnls), arabų poetas f Adonis. Adūras fAdour.
Adutiškio miškai yra Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 8 km į Šiaurės rytus
nuo Adutiškio, Baltarusijos pasienyje. Plotas 5310 ha, mišku apaugę 3873 ha. Valstybinės
reikšmės miškų plotas 4913 ha. A priklauso Švenčionėlių miškų urėdijos Adutiškio (4000
ha) ir Ignalinos miškų urėdijos Tverečiaus (1310 ha) girininkijoms. Sudaro Adutiškio,
Antanų ir Guntauninkų miškai. Šiaurės vakarų dalis siekia Svirkų ežerą. Diduma A
nusausinta (išskyrus Šiaurės vakarų dalį ir 764 ha telmologinio draustinio). Draustinyje
saugoma plokščia limnoglacialinei lygumai būdinga Adutiškio pelkė. Paviršius - lyguma.
Augavietės nederlingos ir derlingos pelkinės, derlingos ir labai derlingos užmirkusios.
18% miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 3% apsauginiai ir 79% ūkiniai.
Kultūros kilmės medynų 10%. Beržynų 24%, drebulynų 12%, eglynų 36%, juodalksnyną
11%, pušynų 16%, uosynų 1%. Jaunuolynai sudaro 16%, pusamžiai medynai 27%,
pribrestantys 27%, brandūs 30%. Medynų vid. amžius 59 m., bonitetas II, 3, skalsumas
0,71, tūris 194 mVha. Našiausių medynų tūris 350 mVha. Kasmet priauga 4,8 m'/ha
medienos. Yra lūšių, kurtinių, juodųjų gandrų.
Adutiškio ir Antanų miškuose 1945-52 m. kovo veikė Lietuvos partizanų Vytauto
apygardos Tigro rinktinė (vadas V. Žaliaduonis, slap. Rokas) ir štabas. Kovojo būriai:
Eglaičio (slapyvardis, pavardė nežinoma; suiro 1946 m. , L. Galatilčio (slap. Pušinis;
veikė iki 1951 m. , A.Grigonio (slap. Paberžis; sunaikintas 195202 m. , B. Semėno ir
Pilypavičiaus (sunaikintas 1948 m. bei Vainstitutiekėno (slap. Barzdėnas) partizanų grupė
(sunaikinta 1953 m. balandžio ). Algirdas Brukąs, Andrius Knlielis, Dalius Žygelis
Adutiškis, miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 28 km į rytus nuo
Švenčionių, prie Baltarusijos sienos; seniūnijos ir parapijos centras. 840 gyv. (2000 m. .
Pabradės -Pastovių geležinkelis ir jo atšaka į Didžiasalį; plentas į Švenčionis. Švč.
Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (pamaldos lietuvių ir lenkų kalba). Trikotažo
įmonė (iki 1992 linų fabrikas), urėdija, paštas, vaistinė (nuo 1885 m. , ambulatorija,
kultūros namai (nuo 1956 m. , biblioteka (nuo 1945 m. , vidurinė mokykla (nuo 1955 m. ,
vaikų lopšelis -darželis, muitinė, pasienio užkarda. A dvaras minimas XIV a. Nuo 1526
valdė J. Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 suteikta privilegija rengti turgus
ir laikyti smukle. 1608 m. atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Prie dvaro išaugo
miestelis. XVI a. pastatyta kat. bažnyčia. Nuo XIX a. pab. A -valsčiaus centras. 1920
okupuotas Lenkijos, buvo vienas lietuvių veiklos centrų Vilniaus krašte. Veikė lietuvių
mokykla, biblioteka, skaitykla, Šv. Kazimiero ir Ryto draugijų skyriai. Vargonininkas L.
Bielinis subūrė parapijos chorą, dūdų orkestrą. Lietuvybę daugiausia propagavo lietuviai
kunigai, ypač A. Burba, B. Kristaponis. 1939-40 A priklausė Baltarusijos SSR. 1944 su:
degė. Sovietinės okupacijos metais apylinkės centras (nuo 1950 m. . 1975 prie Abuvo
prijungtas N. Adutiškio miestelis. 1897 buvo 2247,1931 -1539,1959 - 845,1970 - 839,
1979 - 1058,1989 - 1023 gyv. Petras Gautas
Adva (Adwa, Adua), miestas Etiopijos šiaurėje, Tigrės pro valstijoje, į Šiaurės rytus nuo
Gonderio. 18 000 gyv. (1989 m. . Įsikūrusi Etiopijos kalnyne, 2500 m aukštyje. Maisto
pramonė, Audžiami medvilniniai audiniai. Kavos, javų, odų prekyba. Katedra, daug kitų
sakralinių pastatų. 1896 prie A įvyko TAdvos mūšis.
advaita vedantą (skr. nedualistinė vedantą), vienos iš 6 ortodoksinių hinduizmo mokyklų -
vedantos - monistinė kryptis. A mokymą pirmasis susistemino Gaudapada (- VII a. )
veikale Mandūkja Kariką, o Šankara (788-820 m. išplėtojo Bhagavadgytos ir
Brahmasūtros komentaruose. Pagal A, T Brahmanas yra vienintelė tikrovė, o raiškos
pasaulis - iliuzija. Nirguna Brahmaną (vientisąjį Viešpatį) sudaro grynoji būtis, sąmonė,
palaima. Daugis yra tik sąlygiška tikrovė, kurią sukelia Tmaja - galia, vienį
transformuojanti į regimąjį daugį. O transcendentinis vienis išsiskleidžia kaip Saguna
Brahmanas (Viešpats -asmuo) ir T atmanąs. Žmogaus siela, veikiama majos, pasineria į
reiškinius ir įvykius. Kai suvokiama, kad atmanąs yra tapatus Brahmanui, žmogus
išsivaduoja iš daugio. Šankaros idėjas plėtojo jo mokiniai, priklausė vivaranos ir
vičaspačio filos. mokykloms. Kazimieras Seibutis
advaličrinis muitas (lot. ad valorem - pagal vertę) f vertybinis muitas.
advėkcija (lot. advectio - atgabenimas), oro ir jo savybių kitimas dėl oro masių
horizontaliosios pernašos. A yra: oro masių, šilumos, šalčio, vandens garų, cikloninio
sūkurio. Pvz., slenkant ciklonams ir anticiklonams iš vakarų į r., šilumos A vyksta
priekinėje ciklono dalyje ir anticiklono užnugaryje, šalčio A - ciklono užnugaryje ir
anticiklono priekyje. Su A susiję atm. reiškiniai vadinami advekciniais: advekcinė
perkūnija (susijusi su atm. stratifikacijos nepastovumo sustiprėjimu dėl A), advekcinė
inversija ir advekcinis rūkas (susidaro šiltam orui užslinkus ant šaltesnio paklotinio
paviršiaus), advekcinė šalna (susidaro atslinkus šaltai oro masei). Arūnas Rūkantis
adventas (lot. adventus - atėjimas), kat. liturginių metų 4 savaičių laikotarpis prieš
Kalėdas. Skirtas Jėzaus Kristaus atėjimo - gimimo - laukimui įprasminti. Anksčiau buvo
labiau atgailos, dabar yra susikaupimo ir susitaikymo metas. Pirmasis A sekmadienis -
bažn. metų pradžia. Rengtis Kalėdoms pradėta nuo IV a. : 380 Saragosos sinodas paragino
nuo gruodžio 17 d. iki Epifanijos (Trijų Karalių) lankytis bažnyčiose, atlikti atgailą. VI a.
Galijoje įvestas pasninkas, VI a. pab. Romoje įsivyravo rengimosi Kalėdoms paprotys.
VIII- IX a. atsirado Advento mišios, kurių maldos skirtos laukimui; negiedama Gloria,
Aleliuja. Auštant laikomi vad. rarotai. Liturgijoje skaitomos pranašystės apie mesijo
atėjimą. Valandų liturgijoje giedamos Vakarinės antifonos (Antifonos O). Atgailą
simbolizuoja violetinė liturginių drabužių spalva.
Lietuvių A tradicijos savitos. Trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nebuvo
valgoma mėsos. Sekmadieniais auštant kerdžius trimitu sukviesdavo kaimynus giedoti
Rožinį. Vengta triukšmingų pasilinksminimų, nekelta vestuvių, nešvęsta švenčių.
Vakarėjantis dzūkų jaunimas, iškilmingai žingsniuodamas ratu ar dviem eilėmis,
dainuodavo vestuvinės tematikos (piršlybų, vedybų) dainas (adventines) su priedainiais
leliumoj, aleliuma lodą, oi kalėda kalėda. Buvo nekertama statybai medžiai, kad trobose
nesivaidentų, malkos - kad nekiltų gaisras. Nekirptos avys, kad nebūtų šiurkščios vilnos.
Merginos šv.
Andriejaus (lapkričio 30 m. dienos vakarą pamerkdavo vyšnios šakelę, tikėdamos, jog
pražydusi Kūčių dieną prišauks greitus piršlius. Iš A orų valstiečiai spėdavo ateinančios
vasaros orus, javų, daržovių derlių. XX a. , ypač nuo jo vidurio, A papročiai nyksta,
mėsos nevalgoma paprastai tik penktadieniais. Angelė Vyšniauskaitė
adventicija, purusis jungiamasis audinys, jungiantis kai kuriuos vidaus organus (pvz.,
stemple, tulžies latakus, dalį dvylikapirštės žarnos, kasą, inkstus, šlapimtakius, dalį
šlapimo pūslės) su aplinkiniais organais ir audiniais. A sudaro šių organų sienelės išorinį
dangalą arba jo dalį. Janina Tutkuvienė
adventistai, protestantų atšaka, skelbianti artėjantį antrąjį Jėzaus Kristaus atėjimą. Teigia
savo doktriną paveldėję iš apaštalų. XIX a. l pusėje JAV kilo rel. sąjūdis, kurio
pradininkas - baptistų pamokslininkas W. Milleris (1782-1849 m. . Jis pranašavo antrąjį
Jėzaus Kristaus atėjimą 1843-44. Pranašystei neišsipildžius atsirado įvairių krypčių A.
Svarbiausia jų - Septintosios dienos adventistų bažnyčia (įkurtas 1863 m. . Jos doktrina
remiasi Biblija (ypač Danieliaus knyga ir Apreiškimu Jonui) bei jų pranašės E. G. White
(1827-1915 m. raštais. Tikėjimo išpažinimą grindžia tik Biblija. Švenčia šeštadienį
(Sabalą), nes jį šventė Jėzus Kristus ir apaštalai, vadina jį septintąja savaitės diena (iš to
kilo Bažnyčios pavadinimas). Turi tikinčiųjų krikšto panardinant vandenyje, kojų plovimo
prieš Viešpaties vakarienę apeigas. Nepripažįsta sielos nemirtingumo, teigia, jog ji
prisikels kartu su kūnu, kai antrąsyk ateis Jėzus Kristus. Tikintieji Bažnyčiai moka
dešimtinę, užsiima misionieriška veikla. Jiems kūnas yra Šv. Dvasios šventykla, todėl
rūpinasi sveikata, maisto kokybe, kovoja su alkoholizmu, narkomanija. Įvairiose šalyse
steigia ligonines, mokyklas, leidyklas. Narių apie 10 mln. (1999 m. . Kitos A kryptys -
Evangelikai adventistai (įkurtas 1845 m. , Gyvenimo ir advento sąjunga (įkurtas 1862 m. ,
Visuotinė Dievo susirinkimo bažnyčia (Abraomo tikėjimo; įkurtas 1888 m. , Krikščionių
adventistų bažnyčia (įkurtas 1860 m. .
Lietuvoje Septintosios dienos adventistų bažnyčios bendruomenės kūrėsi nuo 1919
(Žagarėje, Šiauliuose, Kaune, Panevėžyje, Mažeikiuose, Klaipėdoje). Leido period.
leidinius Dabarties klausimai, Tiesos draugas. Po Antrojo pasaulinio karo slapta veikė tik
Kauno ir Šiaulių bendruomenės, po 1991 susikūrė Biržuose, Jonavoje, Kėdainiuose,
Klaipėdoje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Tauragėje, Vilniuje. Narių apie
1000 (1998 m. . Bažnyčios centras Kaune. Julius Norvilą
adventyviniai augalai t augalai ateiviai. Adventovičius Karolis T kalba Adwentowicz.
advokatas (lot. advocatus), asmuo, turintis teisę teikti teis. pagalbą asmenims,
organizacijoms. Rengia teis. raštus, teikia teis. konsultacijas, rašo skundus, pareiškimus,
gina teisiamuosius teisme, atstovauja civ. ieškovo, atsakovo, nukentėjusiojo interesams
civ., baudž. ir admin. bylose. Daugelyje valstybių yra A, teikiantys teis. konsultacijas ir
rengiantys gynybos bylas (Didžiojoje Britanijoje Tsolisitorius, Prancūzijoje - patikėtinis),
ir A, dalyvaujantys teisminiuose ginčuose (Didžiojoje Britanijoje Tbaristeris,Prancūzijoje
- advokatas). Tiek civ. teisės tradicijos šalyse, tiek bendrosios teisės šalyse praktikuoti
aukšč. teismuose leidžiama tik ribotai teisininkų grupei.
Lietuvoje teisę verstis A praktika ir įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą tvarką
nustato Advokatūros įstatymas (1998 m. . A gali būti LR pilietis, turintis aukštąjį teis.
išsilavinimą, 5 m. teis. darbo stažą arba l m. A padėjėjo praktiką ir išlaikęs kvalifikacinius
egzaminus. A privalo apsidrausti civ. atsakomybės draudimu (minimali suma 50 tūkst.
Lt), turėti nuolatinę darbo vietą. Užs. valstybių advokatai verstis A praktika Lietuvoje gali
tik pagal LR tarpt, teisinės pagalbos sutartis. Naudodamasis įstatymo numatytomis
gynimo priemonėmis ir būdais A privalo išaiškinti kaltinamąjį teisinančias ar jo kaltę
lengvinančias aplinkybes. Nepilnamečių ir riboto veiksnumo asmenų bylose A gali
dalyvauti nuo kaltinimo pateikimo momento, kt. atvejais - nuo parengtinio tardymo
pabaigos. A elgesį reglamentuoja profes. etikos kodeksas ir Advokatūros įstatymas. A gali
atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų tik dėl svarbių priežasčių (jei klientas reikalauja jo
interesus ginti neteisėtomis priemonėmis ar būdais, prašo kelti reikalavimus,
prieštaraujančius įstatymams ar visuotinai pripažintoms moralės normoms, jei yra
įsitikinęs, kad dėl nepakankamos kvalifikacijos negalės tinkamai atlikti pavesto darbo).
A buvo jau senovės Romoje. Iš pradžių vadintas globėju, patronu, vėliau - gynėju teisme.
Viduramžiais Europoje galėjo atstovauti šalims tik civ. procesuose. Rusijoje A (striapčij)
buvo žinomas XV amžiuje. LDK atsirado XVI a. ir buvo vadinamas prokuratoriumi,
vėliau patronu. XVIII a. bajorų teisme advokatauti galėjo tik bajoras, kituose teismuose -
miestietis. 1864 RI (ir Lietuvoje) įvestos 2 kategorijos: prisiekusysis ir privalusis. A
vadovavosi 1864 RI teismų statutais. Iki 1933 Lietuvoje buvo prisiekusieji A, jų padėjėjai
ir privalieji A. Priėmus Teismų santvarkos įstalymą (1933 m. prisiekusieji A ir jų
padėjėjai, kurių darbo slažas daugiau, kaip 5 m., lapo A, o privalieji A - priv. gynėjais. A
turėjo teisę vesti bylas visuose teismuose, priv. gynėjai -lik savo apyg. teisme ir to teismo
apyl. teismuose. Apeliaciniuose rūmuose priv. gynėjai lurėjo leisę vesti lik las bylas,
kurias vedė apyg. teismuose. Vyriausiajame Tribunole vesti bylas A galėjo lik gavęs jo
leidimą. 1940 Sov. Sąjungai okupavus Lietuvą A ir priv. gynėjų inslilutai buvo panaikinti,
o Lietuvos advokatūra perlvarkyla SSRS advokatūros pavyzdžiu. Dar T advokatūra I.
advokatūra: 1. Valslybės advokatai, jų organizacinė struktūra. A pagr. funkcijos -
užlikrinti teisę į gynybą ir teikti leis. pagalbą. Pagal valst. admin. leritorinę struktūrą
advokatai gali vienytis į įvairias organizacijas (asociacijas, kolegijas, sąjungas), kurių
tikslas - nustatyli ir aptarti bendruosius advokatų profes. veiklos principus, ginti advokatų
nepriklausomumą, savarankiškumą, tvarkyti profes. reikalus. Prancūzijoje toks
susivienijimas yra advokatų asociacija. JAV kiekvienos valstijos advokatai turi savo
asociacijas, kurios sudaro Amerikos advokatų asociaciją. D. Brilanijoje kiekvienos
kalegorijos advokatai (Tbarisleris, Tsolisitorius) turi savo korporacijas.
Lietuvoje A atsirado XVI amžiuje. RI (ir Lietuvoje) 1864-1874 m. buvo sudarytos
prisiekusiųjų advokatų tarybos. Nuo 1874 advokatams vadovavo apyg. teismai. LR
prisiekusiesiems advokatams ir jų padėjėjams vadovavo Lietuvos prisiekusiųjų advokatų
taryba, įkurtas 1920. SSRS okupavus Lietuvą A buvo perlvarkyta pagal SSRS A 1939
nuostatus. 1961 priimti LSSR A nuostatai, keisti 1980. Nuo 1998 A veiklą reglamentuoja
LR Advokatūros įstatymas. A veiklai organizuoti advokatai kasmet renkasi į susirinkimą
ar konferenciją, renka T Lietuvos advokatų tarybą ir jos pirmininką, revizijos komisiją,
Advokatų garbės teismą. 2000 Lietuvos A vienijo daugiau, kaip 800 advokatų. Nuo 1992
ji yra Tarpt, advokatų asociacijos narė.
2. Advokatavimas, T advokato veikla.
Advos mūšis (Adwos mūšis), Etiopijos ir Ilalijos kariuomenių mūšis (1896 m. kovo 1 d. )
prie Advos per I Etiopijos -Italijos karą (1895-1896 m. . Etiopai (100 000 karių),
vadovaujami karaliaus Meneliko II, sumušė italus (14 500 karių, vadas italų kolonijos
Eritrėjos gubernatorius generolas O. Baratieri). -70% italų karių buvo nukauta, sužeista ar
paimta į nelaisvę. 1896 taikos sutartimi Italija pripažino Etiopijos nepriklausomybę.
Adwa fAdva.
AdVentoVicz Karol (Karolis Adventbvičius) 1871 m. spalio 19 d. Wielogora (netoli
Radomo) – 1958 m. liepos 19 d. Varšuva, lenkų aktorius, režisierius. 1894 Rodūnioje
subūrė teatro mėgėjų draugiją. 1903 m. įsteigė mėgėjišką Lvovo darbininkų teatrą. 1900-
30 vaidino Lvovo, Krokuvos, Lodzės teatruose. 1932-39 Varšuvos kamerinio teatro
aktorius ir direktorius. 1951-58 vaidino Lenkų teatre Varšuvoje. Svarb. vaidmenys:
Hamletas (vaidino 23 metus), Prosperas, Šeilokas, Brulas (W. Shakespeare'o Hamletas,
Audra, Venecijos pirklys, Julijus Cezaris), Solnesas, Peras Giuntas, Osvaldas ir Pastorius
Mandera (H. Ibseno Statytojas Solnesas, Peras Giuntas, Šmėklos), Rotmistras (A.
Strindbergo Tėvas), Karvedys, Liuciferis (J. SloVackio Mazepa, Samuelis Zborovskis).
Ingrida Daunoravičiūtė
d'Adzėljas Masimas Taparelis f M. T. d'Azeglio.
Adzopė (Adzopž), miestas Dramblio Kaulo Kranto pieluose, -90 km į šiaurę nuo
Abidjano. 52 200 gyv. (2001 m. . Pro A eina Abidjano -Kumasi (Gana) plenlas.
Kavamedžių, bananų, kakavamedžių auginimo rajono prekybos centras. Netoli A kertami
raudonmedžiai ir gabenami į Abidjaną eksportui. Katalikų ir protestantų misionierių
rezidencija. Žemdirbystės institutas (įkurtas 1964 m. . Raupsuolųjų ligoninė.
Adzuma Takamicu (Takamilsu Azuma) 1933 Osaka, japonų archilektas. Baigęs studijas
ilgą laiką dirbo archit. J. Sakakuros projektavimo bendrovėje. 1971 su kitais įsteigė archit.
grupę Architext. Svarbiausi projektai: gyv. namas Tokijyje (1967; aukštas, į betono bokštą
panašus pastatas), Sacuki vaikų darželis Osakoje (1973 m. . A projektų devizas - kontrastų
harmonija.
Adzuma Tokuho (Tokuho Azuma), tikr. Yamada Kikue 1909 m. vasario 15 d. Tokijas,
japonų šokėja, choreografė. Šokio mokėsi pas kabukio aktorių B. Micugoro VII. 1923-30
Teikoku teatro šokėja. Nuo 1930 viena žymiausių modernaus šokio šokėjų Japonijoje
(ryškiausias to laikotarpio šokis Chrizantema). 1933-50 Adzumos šokio mokyklos
vadovė. Su savo vyru choreografu F. Masaja II sukūrė daugelį Fusaikai rečitalių; šokiuose
jungė tradicinio japonų šokio ir N.Emtypos moderniojo šokio elementus. Kurį laiką
gyveno JAV. Grįžusi į Japoniją nuo 1965 dirbo choreografe.
Adzva, upė Rusijoje, Archangelsko sritis ir Komijos AR; Usos dešinysis intakas. Ilgis 334
km. Baseino plotas 10 600 km2. Teka per Bolšezemelskajos tundrą išilgai Černysovo
kalvagūbrio Šiaurės vakarų šlaito. Didžiausias intakas Chosedajus (dešinysis ). 8 mėn.
būna užšalusi. Vidutinis debitas prie žiočių 110 m'/s.
Adžani Izabelė - 1.Adjani.
Adžanta (Ajanta), vietovė Indijos vakaruose, Maharaštros valstijoje, į šiaurę nuo
Aurangabado. Uolose iškaltas budistų vienuolyno ansamblis ( II a. p.m.e.- VI a. ), ištįsęs
daugiau, kaip 5 km; jame geriausiai išlikusi to meto budistinė tapyba. Salių sienų ir lubų
freskos iliustruoja Budos gyvenimą, t.p. ankstesnius jo gyvenimus, aprašytus džatakoje.
Tapyta mineraliniais dažais ant sauso tinko. Ansamblis yra Pasaulio paveldo paminklas.
adžšrai, adžareliai, viena T gruzinų etn. grupių. Dauguma gyvena Adžarijoje. Nuo kitų
gruzinų etn. grupių labiausiai skiriasi tikėjimu - dauguma (nuo XVII- XIX a. ) yra
musulmonai sunitai.
Adžarija (Ajaria), Adžarijos Autonominė Respublika, yra Gruzijos pietvakariuose, prie
Juodosios jūros Pietuose ribojasi su Turkija. Plotas 2900 km2. 386 000 gyv. (2001 m. .
Sostinė - Batumi (143 800 gyv.; 2001 m. . Gyvena gruzinai (83%, daugiausia adžarai),
rusai (9%), armėnai (4%), graikai (2%). Gyventojų vidutinis tankumas 133 žm./km2.
Tankiausiai gyvenama pajūryje. Miesto gyventojų 47%. A suskirstyta į 5 rajonus (Keda,
Chelvačauri, Chulas, Kobuleti, Šuachevi).
Didesnioji paviršiaus dalis - M. Kaukazo kalnagūbriai: šiaurėje - Meschetijos (Sakornijos
kalba, 1755 m), Turkijos pasienyje - Šavšeto (Chevos kalba, 2812 m), rytuose -Arsijano
(Goderdzi perėja, 2025 m). Kranto linija nelabai vingiuota; platūs paplūdimiai. Pajūryje
yra siaura žemuma, šiaurėje pereinanti į Kolchidės žemumą. Tarp jos ir Meschetijos klng.
šakų - kalvoti priekalniai. Klimatas šiltas, drėgnas, pajūryje - subtropinis, kalnuose -
vidutinių platumų. Sausio vidutinė temperatūra pajūryje 4-6 °C, kalnuose nuo 2 °Ciki - 2
°C, liepos atitinkamai 20 -23 °C, 16-20 °C. Žemumose ir kalnų vakariniuose šlaituose per
metus iškrinta 2400-2800 mm kritulių, rytinėje dalyje apie 1400-1800 mm, centr.
slėniuose apie 1000-1400 mm. Upės sraunios ir vandeningos, įteka į Juodają jūrą Ilgiausia
- Čoruchas (Adžarijoje tik jo žemupys Čorochas); jo intakas Adžarisckali teka per visą A.
Dirvožemiai žemumose aliuviniai ir pelkiniai, priekalniuose raudonžemiai, kalnuose ir jų
slėniuose kalnų miškų rudžemiai. Miškingumas -50%. Šiaurės vakaruose, iki 500-600 m
aukščio, auga plačialapiai miškai (vyrauja kaštonai su lianų, lauravyšnių, rododendrų
pomiškiu), 500-1500 m aukštyje - mišrieji bukų, kėnių, eglių miškai, 1800-2000 m
aukštyje - tankūs krūmynai, aukščiau kaip 2000 m - subalpinės ir alpinės pievos. Kalnų
miškuose veisiasi lokiai, šernai, lūšys, priekalniuose - šakalai, upėse - šapalai, rainės,
upėtakiai, lašišos. Kintriši ir Ciskari rezervatai.
Yra vario rūdos telkinių. Maisto (arbatos, vyno, tabako, eterinių aliejų, konservų),
lengvoji, medžio apdirbimo pramonė. Didžiausias pram. centras -Batumi (laivų statyba,
naftos perdirbimas, mašinų gamyba, maisto pram. įrengimų, elektrotechnikos gaminių
įmonės). HE. Auginama arbatmedžiai, citrusiniai augalai ( daugiau, kaip l/2 Gruzijos
citrusų derliaus), tabakas, kukurūzai. Vynmedynai. Turizmas. Pajūrio kurortai: Batumi,
Kobu\eli, Cichisdzyri, Žaliasis Kyšulys, Machindžauri. Pajūriu nutiestas elektrifikuotas
Samtredijos -Batumi geležinkelis; Novorosijsko -Batumi plentas, naftotiekis iš
Azerbaidžano. Batumi jūrų, oro uostas. Vidmantas Daugirdas ISTORIJA. A teritorijoje
žmonės apsigyveno paleolite. VI- IV a. p.m.e. priklausė Kolchidės karalystei, vėliau
Iberijai. IV- VIII a. Lazikos valstybės, VI a. pakliuvusios Bizantijos priklausomybėn,
dalis. IV a. įvesta krikščionybė. IX a. priklausė Tao-Klardžetijai, nuo X a. pab. -
suvienytai Gruzijos valstybei. XI- XIII a. nukentėjo nuo seldžiukų ir mongolų antplūdžių.
XIV- XVI a. pr. buvo Gurijos kunigaikštystės dalis. Nuo XVI a. 2 pusės valdė turkai,
vykdę prievartinio nutautinimo politiką. Adžarai dažnai sukildavo (1680,
1685,1697,1744,1819,1856 m. ; tuo naudojosi į Užkaukazę besiveržianti Rusija. Po 1877-
1878 m. karo su Turkija ji prisijungė A. XIX a. pab.- XX a. pr. stiprėjo adžarų tautinė
savimonė. Po RI žlugimo (1917 m. prasidėjo kova dėl valdžios. 1918-21 buvo užėmę
turkai, britai, gruzinai. 1921 m. kovo 18 d. Batumyje Rusijos bolševikų pastangomis
paskelbta sov. valdžia. Sudaryta Adžarijos ASSR, kuri įėjo į Gruzijos SSR sudėtį. 1922-
36 A kartu su visa Gruzija priklausė Užkaukazės SFSR. 1991 m. balandžio atkūrus
Gruzijos nepriklausomybę A liko jos sudėtyje. Albinas Visockis
Adžė Žanas Eženas Ogiustas T i. E. A.Atget.
Adžemi ibn Abu Bakr (Adžemi ibn Abu Bakras) – 120 m. - III a. pr., azerb. architektas.
Nachičevanės architektūros mokyklos atstovas. Svarbiausi projektai Nachičevanėje:
Jusufo ibn Kuseiro (1162 m. ir Mominechatun (1186 m. bokštiniai mauzoliejai, sakralinių
pastatų kompleksas (neišliko). Pastatų monumentalumas dera su subtiliu dekoru; statybai
naudota plytų blokai, yra skliautų su nerviūromis.
Adžman Ajman, Adžmanas), JAE emyratas Arabijos pusiasalyje, prie Persijos įlankos
Plotas 259 km2 (susideda iš 3 atskirų dalių). 149 200 gyv. (2001 m. . Sostinė - Adžmanas
(143 700 gyv., 2001 m. ; jūrų uostas. Oazėse auginama datuliniai finikai, daržovės.
Žvejyba, renkami perlai. Naftos gavyba. Yra chromo, nikelio, platinos rūdų.
Adžmer (Ajmer, Adžmeris), miestas Indijos Šiaurės vakaruose, Radžasthano valstijoje, į
pietvakarius nuo Džaipuro. 504 500 gyv. (2001 m. . Maisto (aliejaus, cukraus), tekstilės
(medvilnės, šilko), chemijos (dirbtinių trąšų) pramonė; mašinų (staklių) gamyba;
geležinkelio transporto dirbtuvės. Turizmas. Muziejus. XIII a. mečetė ir musulmonų
šventojo Muino ad Dino Hasano Čišti kapavietė, XVI a. tvirtovė ir rūmai. A įsikūrė XI a.
adžornamentas (it. aggiomamento < aggiomare -pritaikyti šiandienai), Katalikų bažnyčios
veiklos pritaikymas prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Terminą pirmą kartą pavartojo
popiežius Jonas XXIII. A klausimas iškeltas Vatikano II susirinkime (1962-65 m. . Jame
buvo svarstoma, kaip išvengti Katalikų bažnyčios mokymo ir naujųjų mokslo laimėjimų
priešpriešos, kaip Bažnyčios mokymą padaryti suprantamesnį. Po Vatikano II susirinkimo
reformuota liturgija, apeigos, bažn. hierarchija, dvasininkų rengimas, plačiau naudojamas
Šv. Raštas,
gimtoji kalba, atsižvelgiama į tautinius papročius, labiau toleruojamos kitos Bažnyčios.
Kazimieras Pugevičius
Aecijus, Flavijus Aecijus ( Flavius Aetius) apie 390 Durostoras (dab. Silistra, Bulgarija) -
454 m. rugsėjo 21, V. Romos karvedys. Nuo 433 valdė už imp. Valentinianą III.
Trumpam sustiprino žlungančią imperiją (vadinamas paskutiniuoju romėnu). 435-439
sumušė burgundus ir vestgotus. 451 vadovavo bendrai Romos ir vestgotų, burgundų,
alanų, frankų kariuomenei, kuri Katalauno laukuose (prie dab. Troyes) sutriuškino Atilos
vadovaujamus hunus. Nužudytas Valentiniano III.
von Aehrenthal Alois Lexa (Aloisas Leksa fon Ėrentalis) 1854 m. rugsėjo 27 d. Hruba
Skala (Čekija - 1912 m. vasario 17 d. Viena, Austrijos -Vengrijos valstybės veikėjas.
Grafas (1909 m. . Nuo 1895 pasiuntinys Rumunijoje, nuo 1899 Rusijoje. 1906-12
užsienio reikalų ministras. Aktyvios politikos Balkanuose šalininkas. A pastangomis 1908
m. aneksuota Bosnija ir Hercegovina, dėl to kilo t Bosnijos krizė h paaštrėjo santykiai su
Rusija. Siekė didesnio Austrijos -Vengrijos savarankiškumo Trilypėje sąjungoje. 1909 m.
pasirašė su Italija sutartį, sustiprinusią Austrijos -Vengrijos įtaką Balkanuose.
aeracija (prancūzų aėration < graikų aėr- oras), vėdinimas, prisotinimas oro. Aeruojama
gyvenvietės, patalpos, vanduo, dirvožemis. Dirvožemio A - atmosferos oro, ypač
deguonies, skverbimasis į dirvožemį ir anglies dioksido iš dirvožemio į atmosferą. Kai
dujų apykaita lėta, dirvožemio ore labai padaugėja anglies dioksido, sumažėja deguonies,
blogai dygsta sėklos, auga augalai, atsiranda patogeninių mikroorganizmų, stiprėja
redukcijos procesai. A normali, kai iki 20 cm gylio oras atsinaujina per l h. Drėgni ir
didelio tankio dirvožemiai aeruojasi menkai, todėl juose blogai auga augalai. Gyvenviečių
A sukelia vėjas ir skirtingai saulės įšildytas žemės, daiktų, statinių paviršius. Labiau įšilę
stogai ir grindiniai sukelia kylančias oro sroves, o mažiau įšilę želdynai ir vandens
telkiniai - krintančias. Švarus krintantis oras iš želdynų patenka į gyv. kvartalus -
gyvenvietė geriau vėdinama. Ištisinis užstatymas blogina gyvenvietės A. Patalpų A
sukelia skirtingas lauko ir vidaus oro tankis. Ypač svarbi karštų pramonės, žemės ūkio
patalpų (kalvių, liejyklų, techninių cechų) A. Vasarą oras į vidų leidžiamas pro atvirus
apatinius langus, o žiemą pro langus, kurie yra daugiau, kaip 4 m nuo grindų, kad oras,
leisdamasis iki patalpos apačios, sušiltų. Užterštas patalpos oras išeina pro skydais nuo
vėjo apsaugotus stoglangius. Languose ir stoglangiuose būna A reguliavimo mech. įtaisai.
Vandens A gerinamas vandentiekio vanduo ir valomos nuotekos. Vanduo aeruojamas
pučiant orą, maišant mech. aeratoriais, išpurškiant, liejant per slenksčius, užtvankas upėse.
A būdu iš vandentiekio vandens šalinama ištirpusios dujos (anglies dioksidas, vandenilio
sulfidas), iš dalies geležis. Nuotekų valymo įrenginiuose (aerofiltre, aerotanke, biofiltre)
A aktyvina aerobinių bakterijų veiklą. Aeruojamas žuvivaisos tvenkinių, užterštų upių,
užšalusių ežerų vanduo, kad greičiau apsivalytų, gautų daugiau deguonies; be minėtų A
priemonių, vanduo dar leidžiamas per pralaidas su hidrauliniu šuoliu. A t.p. naudojama
birioms medžiagoms purenti (aeratorius) ir gabenti (aerolatakas). Algirdas Motuzas,
Bronislovas Ruplys
aeracinis kanalas, aerokanalas, cirkuliacinis oksidavimo kanalas, nuotekų biol. valymo
įrenginys. Tai žiedinis kanalas, į kurį tiekiamos mechaniškai išvalytos nuotekos. Kad org.
teršalai geriau mineralizuotųsi, vanduo aeruojamas. Nusėdęs dumblas kaupiamas dumblo
rezervuare, iš kurio išvežamas arba tiekiamas į dumblo aikšteles džiovinti. Naudojamas
žemės ūkio objektuose, kur susidaro nedaug nuotekų (mažos gyvenvietės, kiaulių, galvijų
fermos). Bronislovas Ruplys
Aereboe Friedrich (Frydrichas Erebas) 1865 m. liepos 23 d. Horn (prie Hamburgo - 1942
m. rugpjūčio 2 d. Berlynas, vokiečių ekonomistas agrarininkas. Dedukcinės žemės ūkio
ekonomikos krypties pradininkas. Studijavo Jenos universitete. 1895-1899 m. vadovavo
Vokietijos žemės ūkio draugijos Žemės ūkio apskaitos skyriui. Nuo 1921 Berlyno
aukštosios žemės ūkio mokyklos profesorius. Žemės ūkio ekonomiką skirstė į bendrąją
(teorinę) ir specialiąją (įmonių organizavimą). Žemės ūkio įmone nagrinėjo kaip
nedalomą vienetą. Tyrė gamybos veiksnių įtaką žemės ūkio tvarkymo sistemoms ir
atsižvelgdamas į gamybos priemonių ir gaminių kainas nustatė tų veiksnių optimalias
ribas; sprendė žemės ūkio intensyvinimo, specialistų ir ūkių valdytojų rengimo problemas.
1907-08 m. reformavo Vokietijos žemės ūkio kredito sistemą. Svarbiausi veikalai:
Bendroji žemės ūkio įmonių ekonomika (Allgemeine landwirtschafiliche Betriebslehre
1917 m. ir Agrarinė politika (Agrarpolitik 1928 m. . Mečislovas Treinys
aerenchima (graikų aer-oras + t (par)enchima), augalų audinys. Susideda iš plonasienių
ląstelių ir didelių oro pripildytų tarpuląsčių. A aprūpina deguonimi povandenines augalo
dalis ir padeda joms išsilaikyti vandens paviršiuje. Būdinga vandens ir drėgnų vietų
augalams. Giedre Kmitienė
„Aer Lingus", Airijos nacionalinė oro transporto bendrovė. Ik. 1936. Būstinė Dubline. A
sudaro dvi valstybinės bendrovės: Aer Lingus Teoranta (įregistruota 1936; skrydžiai šalies
viduje, į D. Britaniją, kitas Europos valstybes) ir Aerline Eireann Teoranta (įkurtas 1947;
skrydžiai į JAV ir Kanadą). Pervežta 5,8 mln. keleivių (1998 m. . Leopoldas Paknys
aero... (graikų aer-oras), pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su oru, dujomis
(aerodinamika), aviacija (aerobusas).
aeroakūstika (f aero... + Takustika), fizikos šaka, tirianti aerodinaminį garso žadinimą,
judančių dujų (oro) srautų akustikos problemas, kurianti aerodinaminio triukšmo
mažinimo metodus. Svarbiausias tyrimo objektas - aerodinaminis triukšmas, kurį sukelia
aerodinaminės jėgos ir trukdžiai (sūkuriai), kylantys pačiame dujų (oro) sraute. Pirmasis
teorinius A klausimus 1877 nagrinėjo J. Rayleigh (Anglija), 1944 judančiųjų aplinkų
akustikos darbų padarė D. Blochincevas (Rusija), turbulentinių čiurkšlių triukšmus 1952-
54 nagrinėjo M. J. Lightillis (Didžioji Britanija).
aerobika (angį. aerobic), gimnastikos pratimų, daromų pagal ritmišką muziką,
kompleksas. A rūšys: sportinė A, sveikatingumo A. A stiprina širdies ir kraujagyslių
sistemą, kvėpavimo organus, gerina sąnarių paslankumą, ugdo taisyklingą laikyseną,
judesių koordinaciją, plastiškumą, lankstumą, ištverme, mažina nervine įtampą, gerina
nuotaiką, sukelia teigiamų emocijų. Mankštinamasi individualiai arba grupėmis
vadovaujant metodininkui. A gali būti derinama su fiz. pratimais vandenyje, plaukimu
(hidroaerobika), gimnastika. Atsirado XX a. 6 dešimtmetyje JAV gydytojo kalba
Cooperio iniciatyva. Netrukus treniruočių sistema buvo pritaikyta šokių pratybose. A
aktyviai propagavo JAV aktorė J. Fondą. 8 dešimtmečio vid„ siekiant išvengti traumų,
nuovargio, keitėsi treniruočių metodika, atsirado naujų A krypčių. A plėtojosi ne tik kaip
fizinio aktyvumo forma, bet ir kaip sporto šaka. 1984 JAV surengtas oficialus A
čempionatas. Pasaulio čempionatai rengiami nuo 1985, Europos - nuo 1987.1994 A
įtraukta į Pasaulio gimnastikos fedraugijos sporto šakų registrą. A varžybos rengiamos 4
rungčių: vienetų (vyrų ir moterų), dvejetų (mišri pora), trejetų ir šešetų (vyrų, moterų bei
mišrių). Balais vertinamas sportininkų meistriškumas (atlikimo technika,
sinchroniškumas), artistiškumas (choreografija, pratimo turinys, saviraiška) ir pratimų
sudėtingumas. Lietuvoje A kultivuojama nuo 9 dešimtmečio pabaigos. Viena iš
pradininkių yra J. Bartaškienė. 1992 Kaune I. Plioplienės, A. Macaitienės ir R. Baublienės
iniciatyva įvyko Aukštųjų mokyklų sportinės A pirmenybės. 1995 Klaipėdoje įvyko
Lietuvos sportinės A čempionatas. 2000 įkurta Lietuvos aerobikos federacija. Žaneta
Mačiūnienė
aerobiniai organizmai, aerobiontai (Taero... + graikų bios - gyvybė). Jų gyvavimui būtina
aplinka, turinti laisvo deguonies. A priklauso augalai, gyvūnai, dalis mikroorganizmų.
Gyvybinei veiklai, medžiagų apykaitai naudoja energiją, išsiskiriančią jų organizme per
oksidacijos reakcijas. A būna obligatiniai (jų vystymuisi būtinas deguonis) ir
fakultatyviniai (pritrūkę laisvojo deguonies kvėpavimą pakeičia rūgimu). Dalia Pakeltytė
aerodinamika (f aero... + T dinamika), aeromechanikos šaka, tirianti oro (dujų) judėjimo
dėsnius, mechanine ir šilumine oro (dujų) ir jame judančių kietųjų kūnų sąveiką bei šiuos
kūnus veikiančias aerodinamines jėgas. Lengviausia A teorijos lygtis spręsti, kai oras
laikomas nespūdžiu. Tačiau tokiu būdu gauti sprendiniai dažnai nesutampa su
eksperimentų rezultatais. Siekdamas patikslinti skaičiavimus 1904 m. L. Prandtlis
(Vokietija) pasiūlė orą skirstyti į dvi sritis: didelės klampos ribinį sluoksnį prie aptekamo
kūno paviršiaus ir tolesne neklampią sritį. Remiantis L. Prand - 1io hipoteze ir lygtimis,
nusakančiomis idealiųjų dujų judėjimą ribiniame sluoksnyje, galima gana tiksliai išspręsti
daugelį A uždavinių, nors toks skaičiavimo būdas ne visai atitinka realiųjų dujų tekėjimą;
jis netinka sudėtingų formų kūnams ir f lurbulentiniam tekėjimui. Tada naudojamasi
eksperimentine A: laboratorijose empiriškai tiriami modeliai. Įtvirtintas mažų gabaritų
modelis T aerodinaminio vamzdžio pūstuvais apipučiamas oru, judančiu tokiu greičiu,
kokiu turėtų judėti modelis. Iš aerodinaminių spektrų (oro greičio ir slėgio pasiskirstymo
modelio paviršiuje) sprendžiama apie sūkurių susidarymą, jų atitrūkimą, apie tankio
šuolius, kartu ir apie modelio tinkamumą. Greičiai ir slėgiai matuojami Pitot ir Prand - 1io
vamzdeliais, mikromanometrais, optiniais prietaisais, jų pulsacijos užrašomos elektros
metodais. Taikomosios A šakos: lėktuvo A tiria lėktuvą ir jo dalis veikiančias jėgas bei jų
momentus, lėktuvo stabilumą ir balansavimą, variklio trauką, pramoninė A - ventiliatorių,
orpūčių, dujų turbinų, vėjo variklių, ežektorių darbą, t.p. aerodinamines jėgas, kylančias
judant automobiliams, traukiniams, vėjo apkrovą pastatams, statiniams, superdinamika -
kūnų judėjimą labai retoje atmosferoje.
A susiformavo tik XX a. pr. atsiradus aviacijai ir išplėtojus teorinę hidrodinamiką, kurios
dalis yra teorinė A. V. Europoje teorinius A pagrindus sukūrė L. Euleris, J. Lagrange'as,
G. Stokesas. Tolesnė A ir aerodinaminio pasipriešinimo teorijos pažanga siejasi su D.
Bernoullio, J. d'Alembert'o darbais. 1940-50 sukūrus viršgarsinius aerodinaminius
vamzdžius ypač smarkiai pradėjo plėtotis taikomoji lėktuvo A. Nustatyta, kad
veiksmingiausias būdas jveikti banginį pasipriešinimą yra kuo mažesnio storio ir
smailesni strėliniai sparnai. Kuriant vertikalaus kilimo ir tūpimo lėktuvus ištirtas
vertikalaus keliamojo variklio išmetamų dujų srauto poveikis sparno ir viso lėktuvo
aptekėjimui. Vis daugiau krovinių gabenant orlaiviais, degalams taupyti buvo
tobulinamos lėktuvų aerodinaminės charakteristikos, didinamas variklių
dvikontūriškumas, panaudotas oro sraigtas -ventiliatorius. A tyrimo centrų yra JAV,
Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Japonijoje, Vokietijoje. Svarb. period.
leidiniai: JAV -A1AA Journal (nuo 1963 m. ; Prancūzijoje - Techniąue et Science
Aėronautiques et Spatiales (nuo 1943 m. ; Rusijoje - Izvestija AN. Mechanika židkostii
gaza (nuo 1966 m. . Albinas Sfržentas
aerodinaminės jėgos ir momentai nusako terpės (oro) poveikį joje judančiam kietajam
kūnui. Šių jėgų prigimtis dinaminė; jos atsiranda tik kūnui judant ore (lengvesnius už orą
orlaivius, t.y. aerostatus, ore laiko išstumiančioji aerostatinė jėga). Aerodinaminės jėgos
veikia dujose judančio kietojo kūno paviršiaus elementus. Šios jėgos koordinačių sistemos
ašių atžvilgiu sukuria aerodinaminius momentus. Visus judančio kūno paviršiaus
elementus veikiančių aerodinaminių jėgų vektorinė suma vadinama aerodinaminių jėgų
atstojamąja R (pav.), o aerodinaminių momentų kurio nors taško (pvz., skraidymo
mašinos masės centro) atžvilgiu suma -atstojamuoju momentu M. Aerodinaminės jėgos ir
momentai nagrinėjami skraidymo mašinos koordinačių sistemoje. Dažniausiai
naudojamos greitinę ir susietoji sistemos. Greitinėje koordinačių sistemoje aerodinaminės
jėgos R dedamoji Xa vadinama aerodinaminio pasipriešinimo jėga, dedamoji ašies ya
kryptimi - keliamąja jėga Ya, o dedamoji ašies za kryptimi - šonine jėga Za. Vektoriaus R
dedamosios susietosios koordinačių sistemos ašių kryptimis vadinamos atitinkamai -
išilgine X, normaliąja Y ir skersine Z jėgomis. Abiejų sistemų aerodinaminio momento
dedamosios turi vienodą pavadinimą: greičio (išilginės) ašies atžvilgiu - posvyrio
momentas (greitinėje sistemoje žymimas M , susietojoje -Mx), keliamosios jėgos
(normaliosios) ašies atžvilgiu -pokrypio momentas (My , My), skersinės (šoninės) ašies
atžvilgiu - polinkio momentas (M2 , M..). Aerodinaminių jėgų ir momentų dydžiai bei
kryptys esant tam tikram skrydžio greičiui ir aukščiui priklauso nuo skraidymo mašinos
orientavimo greičio vektoriaus V atžvilgiu ir apibrėžiami atakos kampu a bei slydimo
kampu j}. Šie kampai nusako greitinęs ir susietosios koordinačių sistemų tarpusavio
padėtį. Aerodinaminiams skaičiavimams ir skraidymo mašinos judėjimui analizuoti
dažnai vietoj A naudojami nedimensiniai dydžiai, apibūdinantys A, - aerodinaminiai
koeficientai. Albinas Serženlas
aerodinaminis pasipriešinimas, aerodinaminės jėgos R dedamoji Xa, nukreipta dujų (oro)
srovės kryptimi (T aerodinaminės jėgos ir momentai,). Ji stabdo kūno judėjimą dujose. A
sukelia dujų slėgio bei trinties jėgos, veikiančios kūno paviršių, ir sūkuriai, susidarantys
už kūno. A priklauso nuo kūno dydžio, formos, judėjimo greičio ir terpės, kurioje juda
kūnas. A priklausomybe nuo kūno formos apibūdina aerodinaminio pasipriešinimo
koeficientas Cf. Sudėtingos formos kūnų Ct nustatomas eksperimentuojant. Objekto
modelis dinamometrais Įtvirtinamas aerodinaminiame vamzdyje, kuriame sukeliama
tolydi dujų srovė ir išmatuojamos pasipriešinimo jėgos srovės kryptimi ir statmena jai
kryptimi. Paprastos geometrinės formos kūnų A apskaičiuojamas analiziškai. Skrendant
dideliu ikigarsiniu greičiu, labiau išgaubtose skraidymo mašinos paviršiaus vietose oro
srovės greitis tampa viršgarsiniu. Atsiranda oro tankio šuoliai. Susidaro papildomas dujų
slėgis - banginis pasipriešinimas. Lėktuvui skrendant atskiras jo dalis aptekančios oro
srovės sąveikauja sukurdamos interferencinį pasipriešinimą. Į A atsižvelgiama
aerodinaminiuose lėktuvų skaičiavimuose. Albinas Serientas
aerodinaminis vamzdis, įrenginys, kuriame tiriama, kaip veikia kūną (dažniausiai
skraidymo mašinos modelį) dirbtiniu būdu sukurta dujų (paprastai oro) srovė. A
nustatoma skraidymo mašinos modelį veikiančios t aerodinaminės jėgos ir momentai,
tiriamas slėgio ir temperatūros pasiskirstymas jo paviršiuje, stebimos dujų srovės. A
padeda sukurti optimalią skraidymo mašinos formą. A apibūdinamas Macho skaičiumi M
= VIa (V - dujų srovės greitis, a -garso greitis). Pagal Macho skaičių A skirstomi į
ikigarsinius (M = 0,15-0,7 m. , transgarsinius (M - 0,7-1,3 m. , viršgarsinius (M = 1,3-5
m. ir hipergarsinius (M = 5-25 m. , pagal veikimo principą - į kompresorinius ir
balioninius, pagal kontūro formą - į uždaruosius ir atviruosius. Kompresorinis A (pav.)
turi kompresorių. Balioniniame A dujų srovė sudaroma leidžiant suslėgtas dujas
(paprastai orą) kompresorinio ikigarsinio aerodinaminio vamzdžio schema: / -
vamzdelinės grotelės, 2 - tinkleliai, 3 - prieškamerė, 4 - tūta, 5 - srovės kryptis, 6 - darbo
kamera su modeliu, 7 - oro plėtiklis, 8 - alkūnė su mentelėmis, 9 -kompresorius, 10 - oro
aušintuvas iš baliono. Balioninio A darbo trukmė (nuo kelių dešimtųjų s iki kelių min)
priklauso nuo dujų kiekio balione. Dėl konstrukcijos paprastumo jie naudojami dažniau.
Ikigarsiniuose A tiriamos ikigarsinių lėktuvų tūpimo ir kilimo charakteristikos,
nustatomas automobilių ir kitų transporto mašinų, pastatų, paminklų, tiltų modelių
aptakumas. Tiriamasis modelis statomas ant svarstyklių darbo kameroje, kurioje
sudaroma pastovaus greičio, tankio ir temperatūros dujų srovė. Viršgarsiniame A
reikiamam dujų srauto greičiui gauti naudojama Lavalio tūta. Ji būna keičiama ar
reguliuojama (su lanksčiomis sienelėmis). Stabdant iš darbo kameros viršgarsiniu greičiu
sklindantį dujų srautą, susidaro slėgio šuoliai, dėl kurių atsiranda slėgio nuostoliai
(reguliuojama tūta šiuos nuostolius sumažina). Hipergarsiniame A sudaromas slėgis iki
šimtų MPa, temperatūra iki 10'K. Kai M>4,5, temperatūra labai sumažėja, todėl dujos
(paprastai oras) šildomos. Kai M= 10, dujos šildomos iki 10'K, kai M= 20 -iki (2,5-2,8 m.
-l03 kalba Tiriant hipergarsinio lėktuvo modelį paprastai naudojami keli A. Norint gauti
hipergarsinį modelio aptekėjimo grei - 1, naudojami balioniniai A. Albinas Seržmtas
aerodromas (Taero... + graikų dramos - bėgimo vieta), žemės paviršiaus plotas (su
statiniais ir įrenginiais), pritaikytas orlaiviams kilti, tūpti, manevruoti, prižiūrėti. A pagal
paskirtį skirstomi į civilinius ir karinius. Civiliniai A paprastai įrengiami oro uostuose ir
pagal naudojimo trukme skirstomi į nuolatinius ir laikinuosius, pagal dangą -su dirbtine
danga ir gruntinius. A su dirbtine danga pagal kilimo ir tūpimo tako ilgį skirstomi į 4
kategorijas (l kategorijos trumpiausias, 4 - ilgiausias), pagal plotį į 5 (A, B, C, D, E; A
kategorijos - siauriausias, E - plačiausias). Vilniaus oro uosto aerodromas yra 4E
kategorijos. A būna pritaikyti tūpti orientuojantis vizualiai ir pagal prietaisus. A svarb.
dalys - skraidymų zona ir manevravimo laukas. Skraidymų zoną sudaro orlaivių kilimo ir
tūpimo takai, riedėjimo takai, stovėjimo aikštelės, šoninės ir galinės saugos juostos.
Kilimo ir tūpimo takai būna išdėstyti trikampiu, lygiagretūs, susikertantys, tangentiniai
(pav.). Riedėjimo takai jungia kilimo ir tūpimo takus, jais iki pastarųjų rieda (kartais
velkami) orlaiviai. Takai turi šonines ir galines saugos juostSs. Kilimo ir tūpimo takų ilgis
1-5 km, plotis 200-360 m, dangos kietos arba stangrios. Kietosios būna monolitinės
(gelžbetoninės, betoninės) ar surenkamosios iš gelžbetoninių plokščių, stangriosios - iš
asfaltbetonio, skaldos, žvyro, grunto, sutvirtinto rišamosiomis medžiagomis. A supanti
vietovė (A apsaugos zona), virš jos ir aerodrome esanti oro erdvė (aerotorija) vadinama A
rajonu. Jame pastatų ir statinių aukštis ribojamas, aukštesni žymimi nemirksinčiais ar
mirksinčiais (raudonais) žiburiais. A apsaugos zonų teritorijos ilgis būna iki 100 km,
plotis - 1/3 ilgio. Aerodrome įrengiama žiburių sistema, kurios paskirtis pažymėti ir
apšviesti kilimo ir tūpimo takus, riedėjimo takus, A prieigas. Prieigų žiburiai šviečia visi
kartu ar paeiliui. Žiburių spalvos: kilimo ir tūpimo takų slenksčių - žalia, šonų viduryje -
geltona, šonų galuose - balta, riedėjimo takų - mėlyna, kliūčių - raudona, aukštų kliūčių -
raudona mirksinti. Kariniai A skirstomi į nuolatinius bazinius, atsarginius, netikruosius
(priešui klaidinti), mokomuosius ir specialiuosius (pvz., skraidymo aparatų, iš jų ir
kosminių, jų ginkluotės bandymui). Nuolatiniame baziniame A visada būna kariniai
aviacijos daliniai, čia orlaiviai techniškai prižiūrimi. Atsarginiame A aviacijos daliniai
būna laikinai. Kariniai A dar skirstomi į l, 2, 3 klasės aerodromus ir tūpimo aikšteles, l
klasės kariniame A bazuojasi strateginė aviacija, karinio jūrų laivyno aviacija, 2 klasės -
taktinė aviacija, karinė transporto aviacija, 3 klasės ir tūpimo aikštelėse - pagalbinė
aviacija, lėktuvai, kuriems įsibėgėti pakanka trumpo atstumo, sraigtasparniai. Albinas
Seržentas, Vidmantas Šilas
aerofiltras (Taero... + T filtras), nuotekų biol. valymo įrenginys; mechaniškai vėdinamas T
biofiltras. Į tarpdugnį orpūtėmis pučiamas oras, todėl A naudoja daug energijos. Paprastai
būna didelės biol. apkrovos. Buvo paplitęs XX a. 3-4 dešimtmetyje; nuo 6 dešimtmečio A
nebestatomi. Vilius Šulga
aerofitai (Taero... + graikų phyton - augalas), augalai, visas maisto medžiagas gaunantys
iš atmosferos. Daugelis A šaknimis prisitvirtina prie kitų augalų (epifitai). Kai kurie
gegužraibinių ir bromelijinių šeimų augalai auga ant kito augalo stiebo ar šaknų. Kartais
A gyvena žemes paviršiuje, bet neįsitvirtina joje (kerpė Lecanora esci - 1enta). Sigita
Jurkunienė
„Aero - 1ot", „Aero - 1ot - Russian International Airlines",
Rusijos oro transporto bendrovė (51 % akcijų priklauso Rusijos vyriausybei). Būstinė
Maskvoje. Skrydžiai 138 maršr universitetais į 73 šalis (68% visų Rusijos oro transporto
bendrovių tarpt, reisų), 130 atstovybių Rusijoje ir užsienyje (ir Lietuvoje), daugiau, kaip
14 000 darbuotojų (l998 m. ; pervežta 4,5 mln. keleivių (84% tarpt, maršrutais) ir 84 600 t
krovinių (-92% tarpt, maršrutais). Ik. 1923 kaip Dobrolet. 1932-1992 m. SSRS civ.
aviacijos organizacija Aero - 1ot (viena didžiausių pasaulyje). 1992-1994 m. iš jos
susiformavo -300 savarankiškų oro transporto bendrovių (ir dab. A).
aerofobija (aerophobia <Taero... + graikų phobos -baimė), įkyri, liguista oro judėjimo
(vėjo, skersvėjo), atvirų langų baimė.
aerofonai (Taero... + graikų phone - garsas),muzikos instrumentų rūšis. muzikos garsus
sukelia akustinė sistema, sudaryta iš virpesių šaltinio bei oro, virpančio instrumento
korpuso (rezonatoriaus) ertmėje (pučiamieji A) arba šalia jo (laisvieji A). Pagal virpesių
šaltinio tipą ir garso susidarymo būdą pučiamieji A skirstomi į švilpiamuosius ( - 1eita,
skudučiai; virpa oro liežuvėlis - oro srautas, atsimušantis į instrumento angos briauną),
liežuvėlinius (klarnetas, obojus; virpa viengubas arba dvigubas liežuvėlis), lūpinius
(trombonas, daudytė; orą virpina pūtiko lūpos, priglaustos prie pūstuko), švilpiamuosius
liežuvėlinius (vargonai). Pagal konstrukciją švilpiamieji A dar būna skersiniai ( - 1eita,
švilpa) ir išilginiai (lamzdelis). Simf. orkestro pučiamieji A dar vadinami mediniais ( -
1eitos, obojaus, klarneto, fagoto šeimos) ir metaliniais (valtornos, trimito, sakshorno,
trombono šeimos, tūba, helikonas). Pučiamųjų A korpuso ertmė turi indo (okarina,
molinukas), cilindrinio vamzdžio (klarnetas), kūgiškai platėjančio vamzdžio (obojus),
kūgiškai siaurėjančio vamzdžio (senoji išilginė - 1eita), stačiakampio vamzdžio (vargonų
labialiniai vamzdžiai) pavidalą; korpusas būna tiesus ( - 1eita), panašus į puslankį
(ožragis), bangą (Azijos trimitas), pypkę (saksofonas), elipsoidą (kometas), serpentiną
(serpentas), apskritimą ( - 1iugelhornas), pjautuvą (basethornas), su dangstomomis
skylutėmis arba be jų (vad. natūralieji pučiamieji A). Būna sudaryti iš vieno vamzdžio ( -
1eita), vamzdžių rinkinio (skudučiai), vamzdžių junginio (Pano - 1eita), vamzdžių ryšulio
(Afrikos ir Okeanijos Pano - 1eitos). Oras į instrumentą pučiamas burna, dumplėmis
(vargonai), nosimi (nosinės - 1eitos); kai kada oras siurbiamas (komių išilginė - 1eita).
Garso aukštį lemia instrumento rezonatoriaus matmuo (jis reguliuojamas pirštais arba
vožtuvėliais dangstomomis skylutėmis, slankikliais), pūtimo jėga ir būdas. Kuo didesnis
rezonatorius, tuo žemesnis garsas. Tembras (garso spektras), garsumas priklauso nuo
pūtimo jėgos ir būdo (ambušiūro), rezonatoriaus menzūros, formos, dusliklių, liežuvėlio
tipo. Kuo mažesnė menzūra, tuo ryškesni aukšti obertonai. Pagal garso sudarymo būdą
laisvieji A skirstomi į sūkurinius (sukutis, ūkas, brūklys; muzikos instrumentas sukamas
apie savo ašį), skrodžiamuosius (botagas, kardo geležtė; instrumentas skrodžia orą),
sprogstamuosius (pūslė, petarda; instrumentas sprogsta), pučiamuosius liežuvėlinius
(žolinė, tošelė; liežuvėlis virpina orą ne vamzdyje). Sprogstamųjų laisvųjų aerofonų
korpusas būna tuščiaviduris (pripildytas dujų, skysčių). Laisvųjų aerofonų garso aukštis,
garsumas ir tembras priklauso nuo instrumento medžiagos tankio, matmenų, masės,
virpesių tipo, vietos ir amplitudės. L: V. Žilius Pučiamųjų orkestro instrumentai Vilnius
1956; S. Paliulis Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai Vilnius
1959; A. Baines Woodwind Instruments and Their History London'1967; A. Baines Brass
Instruments: Their History and Development London 21980; L. G. Langwill An Index of
Musical Windinstmment Makers Edinburgh "1980; P. T. Young 2500 Historical
Woodwind Instruments: an Inventoty of the Major Collections New York 1982. Anydas
Karaška
aerofotogeodėzija (T«ero... + t foto... + ja) Taerofotogrametrija.
aerofotografijos aparatas (t aero... + T fotografija) naudojamas Žemės paviršiui
fotografuoti iš skraidymo aparatų regimąja šviesa arba infraraudonaisiais spinduliais. A
sudaro fotokamera, valdymo pultas, tvirtinimo bei stabilizavimo įtaisai. A objektyvo
židinio atstumas fiksuotas (50-2000 mm), eksponavimo trukmė 1/100-1/1000 s, skiriamoji
geba iki 100 linijų/mm. A automatiškai pervynioja filmą ir fotografuoja lygiais
intervalais. Vietovės vaizdai atkuriami gana tiksliai.
aerofotografinė nuotrauka, aerofotonuotrauka, Žemės paviršiaus dalies vaizdas, gautas
spec. fotokamera iš skraidymo aparato. Pagal fotokameros ašies orientavimą būna
vertikalioji (planinė) arba įstrižoji (perspektyvinė), pagal objektyvų skaičių -
vienaobjektyvė ar daugiaobjektyvė, pagal spektro sritį - infraraudonoji, regimoji,
radiolokacinė, pagal fiksavimo būdą - kadrinė, vientisoji, panoraminė. Fotogrametrijos
tikslams daugiausia daroma vertikalioji A, kurios ašis keliais laipsniais (paprastai <3°)
gali nukrypti nuo svambalo linijos. Jei vietovė lygi, ši A prilygsta topografiniam
žemėlapiui. Kalnuotoje vietovėje vertikalioji ir įstrižoji A yra skirtingų mastelių, objektų
forma ir matmenys iškraipomi. Darant A naudojamasi globaline padėčių nustatymo
sistema (GPS), kuri padeda palaikyti reikiamą skrydžio aukštį ir kryptį, nustatyti
fotokameros objektyvo koordinates. Tarpas tarp ekspozicijų ir ilgiausia ekspozicijos
trukmė apskaičiuojama pagal lėktuvo greitį taip, kad gautųjų A tam tikra dalis viena kitą
dengtų (pav.). Tokių dengtų A eilė sudaro maršrutą, ojų dengimas išilgai maršruto
vadinamas išilgine sanklota. Atgal skrendama maždaug tokiame pat aukštyje lygiagrečiai
pirmajam maršrutui; šio maršruto A turi dengti dalį I maršruto A (skersinė sanklota).
Išilginė sanklota turi užimti -60% gretimų A (-20% A sudaro trigubą išilgine sanklota),
skersinė sanklota -30%. A kokybė ir apimtis sužinoma jas montuojant pagal sanklotinių
dalių tapačius taškus - sudaroma apžvalginė mozaika. A matmenys paprastai 18 x 18,24 x
24, 30 x 30 cm. Iš A Tfotogmmetrijos metodais sudaromi stambaus ir vid. mastelio
žemėlapiai (nuo 1:500 iki l:50 000 m. . Iš 2 gretimų sanklotinių A sudaryto stereomodelio
galima nustatyti Žemės paviršiaus taškų aukštį. Iš A gaunama informacijos
dirvožemininkams, geologams, miškininkams, geografams ir kt. specialistams. Lietuvoje
A daro Aerogeodezijos institutas. Vmcas Vainauskas
aerofotogramėtrija (f aero... + Tfotogrametrija),aerofotogeodezija, aerofototopografija,
žemėlapių sudarymas iš aerofot. nuotraukų. Naudojamasi monofotogrametriniu
(mišriuoju) irstereofotogrametriniu metodais. Monofotogrametrinis metodas: vietovės
objektų išsidėstymo planas (žemėlapis) braižomas iš vienos aerofot. nuotraukos, reljefo
nuotrauka daroma geod. būdu (tacheometru, menzula). Aerofot. nuotrauka apdorojama
fototransformatoriumi: šalinami perspektyvos iškraipymai dėl skraidymo aparato posvyrio
ir objektų aukščio, keičiamas nuotraukos mastelis. Gaunamas vientisas fot. planas
(ortofotomozaika), kuriame vietovės objektų detalės parodomos fotografiniais tonais. Po
to ortofotomozaika interpretuojama: visi objektai įvardijami, išaiškinami žemėveiksliai,
pastatų, kelių paskirtis (lauko interpretavimas), pagal šešėlius ir spalvas nustatoma
augalijos rūšys, aukštis (kamerinis interpretavimas). Fot. planą su interpretuotais kontūrais
ir nubraižytu reljefu galima naudoti kaip topografini žemėlapį. Stereofotogrametriniu
metodu ir situacijos, ir reljefo nuotraukos daromos iš aerofot. nuotraukų. Fotografuojama
iš dviejų taškų: gaunamos 2 aerofotonuotraukos - stereopora. Iš jos
stereofotogrametriniais instrumentais atkuriamas vietovės reljefinis modelis
(stereomodelis). Jei pagal aerofot. nuotraukas atkurti spindulių pluoštai, buvę
fotografuojant, orientuoti taip, kad susikirstų (aerofot. nuotraukų tarpusavio
orientavimas), gaunamas vietovės modelis. Vietovės modelis nustatomas horizontaliai
pagal geodezinius atramos taškus (modelio išorės orientavimas). Po to į sudaromojo
žemėlapio lapą projektuojami interpretuoti vietovės elementai (kontūrai, horizontalės ir
kt.). Dažniausiai naudojamas stereofotograme temperatūrinis A metodas. Yra
kompiuterinių A būdų; aerofot. informacija verčiama skaitmenine (skenuojama). Gautos
skaitmeninės aerofot. nuotraukos gretinamos pagal vaizdų elementus, sukuriami
skaitmeniniai trimačiai modeliai, o iš jų gaunami skaitmeniniai įvairios paskirties
žemėlapiai. Vincas Vainauskus
aerofototopografija (fa<ro... + Tfoto...+ T'topografija), pasenęs f aerofotogrametrijos
pavadinimas.
aerokanalas Taeracinis kanalas.
aeroklimatologija (f aero... + T klimatologija), klimatologijos šaka. Tiria laisvosios
atmosferos klimatą: temperatūros, slėgio, drėgmės, debesuotumo ir kitų meteorol.
elementų teritorinį irvertikalųjį pasiskirstymą laisvojoje atmosferoje (iki 60-80 km
aukščio), to pasiskirstymo dėsningumą, metinį, sezoninį ir paros kitimą, jo fiz. priežastis.
Meteorol. elementai matuojami T radiozondais ir kitais aerologiniais prietaisais. Pagal
aeroklimatologinių tyrimų duomenis sudaromi trimačiai bendrosios atmosferos
cirkuliacijos modeliai bei meteorol. elementų pasiskirstymo įv. aukščiuose žemėlapiai.
Lietuvoje A tyrimus atlieka Hidrometeorol. tarnyba, VU Hidrologijos ir klimatologijos
katedra ir Geografijos instituto Klimatologijos sektorius. Pagal aerologinio zondavimo
duomenis tiriama oro temperatūros svyravimai laisvojoje atmosferoje, temperatūros
inversijų pasikartojimas, intensyvumas, galingumas, vertikalusis atm. maišymasis ir jo
įtaka atm. teršalų išsisklaidymui, aukštuminių slėnių ir gūbrių išsidėstymas Atlanto
-Europos sektoriuje bei jų įtaka ilgalaikių orų anomalijų formavimuisi Baltijos j. regione.
Arūnas Sukantis
aerologija (T aero... + graikų togos - mokslas), meteorologijos šaka. Tiria atmosferos
sudėtį, Saulės radiaciją, kosminį spinduliavimą, oro srautų, šilumos ir drėgmės režimą,
debesų struktūrą, meteorol. reiškinius ir procesus laisvojoje atmosferoje (aukščiau nei
1000 m), kuria jų tyrimo metodus bei prietaisus. Tyrimai atliekami į atmosferą
pakeliamais aerologiniais prietaisais (T meteorografais, T radiozondais, T mdiometrais, t
meteorologinėmis raketomis), meteorol. radiolokatoriais, lazeriniais lokatoriais, be to, iš
lėktuvų ir dirbtinių Žemės palydovų. Reguliarius stebėjimus atlieka A observatorijos ir
stotys. Tyrimų rezultatai padeda prognozuoti orus, kurti metodus meteorol. procesams
(debesų, kritulių, rūko susidarymui) aktyviai paveikti, jie reikalingi aviacijai,
kosmonautikai. Laisvosios atmosferos tyrimai pradėti XVIII a. iš oro balionų. Pirmąjį
pasaulyje radiozondą 1930 sukonstravo ir sėkmingai išbandė rusų inž. P. Molčianovas.
Lietuvoje 1931 B. Vaivada išleido kn. Aeronautinė meteorologija. A problemas nagrinėja
Fizikos institutas ir Hidrometeorol. tarnyba. Arūnas Sukantis
aerologijos stotis, hidrometeorol. tarnybos įstaiga, kurioje vykdomi reguliarūs aerologiniai
bei priežeminiai meteorol. stebėjimai. Matuojama troposfcros ir žemutinės stratosferos
oro temperatūra ir drėgmė, atmosferos slėgis, vėjo kryptis ir greitis. Pagr. prietaisai: f
radiozondas ir Taeropūslė. Pasaulyje veikia -900 A. Lietuvoje yra Kauno aerologijos
stotis (įkurtas 1944 m. . Arūnas Bukantis
aeromagnėtinė nuotrauka, Žemės magn. lauko parametrų nustatymas iš skraidymo
aparato. Tyrimams naudojamas T aerotnagnetometras. Geologinėms paieškoms
svarbiausia yra vertikalioji magn. lauko dedamoji, kurios reikšmėms nustatyti ir daroma
A. Ji grindžiama uolienų magn. savybių skirtumais. Naudojama kai kurių feromagn. rūdų,
boksitų, deimantų, naftos ir dujų paieškoms, tektoniniams, metasomatiniams,
hidroterminiams uolienų pakitimams aptikti, geofiz. žemėlapiams sudaryti, geologinei
vietos sąrangai išaiškinti. Navigacijai ir topografiniams žemėlapiams sudaryti svarbi
deklinacija, kurią galima nustatyti kartu su vertikaliąja magn. lauko stiprio dedamąja.
aeromagnetomėtras (Taero... + Tmagnetometras), prietaisas Žemės magn. lauko stipriui iš
skraidymo aparato matuoti. Pagal jutiklio veikimo principą būna ferozondinis,
branduolinis (protoninis), kvantinis. A jutiklis įtaisomas skraidymo aparato sparne,
uodegoje; nuo skraidymo aparato magn. lauko jutiklį saugo autom, kompensatoriai.
Magn. lauko stipris išmatuojamas tiksliau, kai A įtaisomas gondoloje, kurią, pakabintą ant
30-50 m ilgio lyno, tempia skraidymo aparatas.
aeromechanika (T aero... + T mechanika), mechanikos šaka, tirianti išorinių jėgų
veikiamų dujų pusiausvyrą ir stabilumą (Taerostatika), dujų masių judėjimą ir sąveiką su į
jas panardintais kietaisiais kūnais (T aerodinamika). Jei dujų tankis kinta menkai, joms
galioja T hidrodinamikos dėsniai, dėl to A dažnai laikoma hidroaeromechanikos (skysčių
ir dujų mechanikos) šaka.
aerometodai (T aero... + T metodas), distanciniai metodai, Žemės geogr. sferos fizinių
savybių ir reiškinių tyrimo ir kartografavimo iš skraidymo aparatų būdai. A galima
įvertinti tiriamų objektų regioninius ypatumus, kurie išryškėja iš didelių atstumų. Pagal
naudojamos aparatūros rūšį bei tiriamąją elektromagn. bangų spektro dalį skiriami fot. ir
nefot. A. Fotografiniai A atliekami fiksuojant (fotografuojant) nuo Žemės paviršiaus
atsispindėjusį regimąjį ir artimąjį infraraudonąjį elektromagn. bangų spektrą.
Fotografuojama specialia daugiakanale fotoaparatūra, rečiau teleaparatūra. Pagal
fotografavimo aukštį skiriama T aerofotografinė nuotrauka ir kosminė nuotrauka
(fotografuojama iš kosminės erdvės). Gaunamos panchromatinės (nespalvotos), spektrinės
zoninės ir daugiazoninės (spalvotos) aerofot. nuotraukos. Pagrindiniai nefotografiniai A
yra skenavimas ir radiolokacija. Skenuojant fiksuojama vidutinė ir tolimoji
infraraudonosios elektromagn. bangų spektro dalys. Gaunamos 6-166 spektrinės zonos
(kanalai) -skaitmeniniai paviršiaus vaizdai, kurie apdorojami kompiuteriais.
Radiolokacijos metu fiksuojamas nuo Žemės paviršiaus atsispindėjęs radijo bangų srautas,
prieš tai siųstuvu perduotas į tiriamąjį paviršių. A būna pasyvūs -fiksuoja atsispindėjusią
nuo Žemės paviršiaus arba jo spinduliuojamą energiją (fotografavimas ir skenavimas) ir
aktyvūs - fiksuoja grįžtamąjį spinduliavimą, prieš tai objektus apšvitinus (radiolokacija).
A taikomi topografijoje, geologijoje, geografijoje, miškotvarkoje, žemėtvarkoje.
aeromobilūmas (Taew...+ T mobilumas), sausumos kariuomenės vienetų, ginkluotės,
technikos pritaikymas pervežti oro transportu. A didina kariuomenės kovines galimybes,
padeda greitai permesti karius, ginkluote, techniką ir logistikos elementus, staigiai ir
netikėtai smogti. AlgirdasOreniits
aeromobilieji daliniai, sausumos kariuomenės junginiai ar grupės, specialiai parengti
nuskraidinti ir veikti priešo užnugaryje. Skiriami užimti svarbius rajonus ir objektus, juos
išlaikyti, t.p. žvalgyti priešo užnugarį, kovoti su jo oro desantais ir A, naikinti valdymo
punktus, ryšių centrus ar kitus nurodytus objektus. Didelių valstybių kariuomenė turi
pastovios sudėties A ar junginių (aeromobiliosios divizijos) ir laikinų aeromobilių taktinių
grupių konkrečioms užduotims vykdyti. Eugenijus Kuinas
aeronautika (Taero... + graikų nautikė - laivavedyba), žmonių skraidymas tam tikrais
aparatais atmosferoje iki 70 km aukščio. A skirstoma į T oreivystę - skraidymą
lengvesniais už orą orlaiviais (T aerostatas), keliamais statinės keliamosios jėgos, ir T
aviaciją - skraidymą sunkesniais už orą orlaiviais (lėktuvais, sraigtasparniais,
sklandytuvais), keliamais dinaminės keliamosios jėgos. Didesniame kaip 70 km aukštyje
tiek dinaminė, tiek statinė keliamoji jėga dėl reto oro yra per maža. Svarbiausia yra
aviacija. Oreivystė tapo sporto šaka, pramoga.
aeronavigacija (f aero... + T navigacija) Toro navigacija.
aeronomija (Taero... + graikų nomos - dėsnis), atmosferos fizikos šaka, tirianti atm.
sluoksnius, esančius aukščiau stratosferos. Tiriama tų sluoksnių sandara ir sudėtis, juose
vykstantys fiz. ir chem. procesai (pvz., jonosferoje vykstanti oro dalelių jonizacija ir
disociacija), hidrodinaminiai reiškiniai (vėjas, atm. srautai, turbulencija). Tyrimams
naudojama spektrinė analizė, radiozondai, meteorol. raketos, palydovai, kosm. stotys.
aeroponika (T aero... + graikų ponos - darbas), T hidroponikos rūšis, augalų auginimo
būdas: šaknys auga be substrato aptemdytoje oro erdvėje, vandeniui nelaidžiuose
stelažuose. Augalai maisto medžiagas gauna iš maitinamojo tirpalo, kuriuo šaknys
purškiamos kas 12-15 min (purškimo trukmė 5-7 s). Per vegetaciją nuolat keičiamas
gaubiantis šaknis oras ir tirpalas. Auginant šiuo metodu šaknys auga 1,5-2 kartus greičiau
ir gaunamas 20 -50% didesnis derlius negu auginant žemėje. Reikia mažiau rankų darbo
(nereikia ruošti substrato), mažiau maitinamojo tirpalo negu auginant T agregatoponikos
metodu. Netinkamai prižiūrimi augalai gali greitai žūti. Stanislovas Gegužis
aeropūslė, aerologinis prietaisas vėjo ir debesų parametrams žemutinėje troposferoje
matuoti. Tai vandenilio pripildyta 75-250 cm skersmens guminė pūslė, kylanti beveik
pastoviu greičiu. Kai kada prie A pritaisomas žibintuvėlis, kad būtų matoma naktį, ir
metalinis atšvaitas, kad jos skrydį būtų galima sekti radiolokatoriumi (radiopūslė). Vėjo
nešama A stebima aerologiniu teodolitu (matuojamas vertikalusis ir horizontalusis
regėjimo kampas). Naudojama aerologijos stotyse, aerodromuose vėjo krypčiai ir greičiui,
debesų žemutinei ribai nustatyti.
aerorogės varomos vidaus degimo variklio sukamu oro sraigtu. Paprastai turi uždarą
kėbulą ant 3 ar 4 plačių slidžių. Vairuojamos pasukant priekines slides. Krovumas iki 600
kg, greitis iki 100 km/h. Naudojamos ten, kur ilga žiema, gilus sniegas, nėra kelių.
aerosilas, labai lengvi melsvai balti amorfiniai silicio dioksido (SiO2 m. milteliai.
Nereaktingas, su vandeniu arba org. tirpikliais sudaro gelį. Savitasis paviršius 175-180
m:/g. Gaunamas hidrolizuojant silicio tctrachlorido garus vandenilio liepsnoje (1100-1400
°C temperatūroje). A naudojamas kaip gumos, kaučiuko, plastikų užpildas, dažų,
poliravimo pastų, tepalų, kosmetikos priemonių tirštiklis, chromatografijoje - kaip
adsorbentas. Kai kurioms medžiagoms, pvz., lakams, dažams, klijams, suteikia
tiksotropinių savybių (gelio struktūra suyra ir vėl susidaro).
aerostatas (f aero... + graikų statos - stovintis), orlaivis, kurio keliamoji jėga susidaro dėl
jame esančių lengvesnių už orą dujų (vandenilio, helio, šilto oro). A būna valdomieji
(Tdirižabliai), laisvieji, arba oro balionai (T radiozondai, Tstratostatai), ir pririšamieji.
Laisvieji A kyla išmetant iš gondolos dalį balasto ar pašildant pūslėje esančias dujas,
leidžiasi, per vožtuvą išleidžiant dalį dujų ar jas aušinant. Pririšamieji laikomi
pririšamuoju lynu. Laisvieji A naudojami ilgalaikiams skrydžiams (dreifuoti su tiriamąja
aparatūra), trumpalaikiams skrydžiams autom, režimu ar su įgula, sporto, karo tikslams.
Pririšamieji A naudojami tiriamajai aparatūrai, ryšio priemonėms, radarams, mcteorol.
zondams iškelti. Albinas Seržentas
aerostatika ( Taero... + Tstari'faz), aeromechanikos šaka, nagrinėjanti dujinės terpės
(dažniausiai oro) ir joje plūduriuojančių kietųjų kūnų pusiausvyrą. A grindžiama
pusiausvyros, tolydumo ir energijos balanso lygtimis. Iš A lygčių idealiosioms dujoms,
esančioms sunkio lauke, gaunama T barometrinė formulė. A remiasi Pascalio ir
Archimedo dėsniais. A padeda tirti Žemės atmosferos pusiausvyrą, t.p. ja naudojamasi
oreivystės teorijoje.
aerotankas (T aero... + angį. tank - talpykla, rezervuaras), nuotekų biol. valymo
aktyviuoju dumblu įrenginys. Jį sudaro pertvaromis suskirstytas rezervuaras su nuotekų ir
aktyviojo dumblo tiekimo, aeravimo bei maišymo įtaisais. Į A paprastai tiekiamos
nusodintos (kartais ir neskaidrintos) nuotekos. Aktyviojo dumblo pilama tiek, kad A
apkrova būtų optimali. Mikroorganizmai adsorbuoja ir oksiduoja org. teršalus. Kai
nuotekos išvalomos tik iš dalies (-70% org. teršalų), A apkrova būna didesnė, kai reikia
oksiduoti org. junginių anglį - gerokai mažesnė, kai reikia oksiduoti org. teršalus iki
nitratų, fosfatų ar mineralizuoti aktyviojo dumblo perteklių - pati mažiausia. Valomų
nuotekų ir aktyviojo dumblo mišinys maišomas ir aeruojamas. Nuotekų maišymas su
aktyviuoju dumblu aerotanke paprastai trunka nuo 0,25 h iki 12 h, kartais ir ilgiau. Po to
mišinys nusodinamas, valytos nuotekos atsiskiria ir išleidžiamos, nusėdęs aktyvusis
dumblas grąžinamas atgal į A, o perteklinis aktyvusis dumblas tiekiamas į dumblo
apdorojimo įrenginius. A yra labiausiai paplitęs nuotekų biol. valymo įrenginys. Pirmasis
A ėmė veikti 1914 Anglijoje; Lietuvoje - 1968 (Šiauliuose). Vilius Šulga
aerozoliai (Taero... + Tzoliai), Tdispersinėssistemos, sudarytos iš dujinės terpės, kurioje
yra pasiskirsčiusios labai smulkios (10~"-10"" m) kietos ar skystos medžiagos dalelės. A
susidaro mechaniniu (dispergavimo, kondensacijos) ir cheminiu (reaguojant įv.
medžiagoms) būdu. A su kietąja dispersine faze (dulkės) susidaro atmosferoje, pramonės
įmonėse, šachtose, ypač sprogdinant kietąsias medžiagas, A su skystąja dispersine faze -
išpurškiant skysčius. Kondensacijos būdu A susidaro degant kurui (dūmai), jungiantis
vandens garų molekulėms (debesys, rūkas), vykstant fotochem. reakcijoms atmosferoje
(smogas). Pramonės ir autotransporto išmetalų A teršia atmosferą, kai kurie yra sprogūs.
A pavidalu naudojami oro gaivikliai, dezodorantai, med. ir veterinarijos preparatai, augalų
ir žemės ūkio produkcijos apsaugos priemonės, kūryklose ir degimo kamerose deginamas
visas skystasis ir didelė dalis kietojo kuro. VilhelmasSkominas
aerozolinis purkštuvas, rūko mašina, įrenginys, purškiantis nuodingus aerozolius
patalpoms dezinfekuoti ir augalų kenkėjams naikinti miškuose, dideliuose plotuose. Per
purkštuką patekęs į karštų degimo dujų srautą nuodingas skystis išgarinamas ir
išpučiamas. Aerozoliai gali būti sudaromi ir šaltuoju būdu. Rūko dalelių dydis <50um.
Saulius Lukėnas
aerozdlių terapija, gydymas aerozoliais, kai skystos arba kietos vaistinės medžiagos
aerozolių pavidalu įkvepiamos ar užpurškiamos ant žaizdos, kūno paviršiaus. Dėl didelio
dispersiškumo įkvėptos vaistinės medžiagos giliai prasiskverbia į kvėpavimo takus, o iš jų
greitai patenka į kraują ir limfą. A yra natūrali (kvėpavimas gamtoje grynu oru su
fitoncidais) ir dirbtinė naudojant inhaliatorius (atvirų žaizdų apipurškimas, garų su
vaistais įkvėpimas). Viena dirbtinės A rūšių yra elektroaerozolių terapija (gydymas vaistų
aerozoliais, kuriems suteiktas elektros krūvis). Aerozolių poveikis gali būti vietinis,
segmentinis re - 1eksinis ar bendrasis. Naudojami spazmolinstitutikų, antibiotikų,
hormonų, antiseptikų aerozoliai. Dažniausiai A gydoma kvėpavimo sistemos ligos,
arterinė hipertenzija. Danguolė Vasiliauskienė
aerožvalgyba: 1. Žemės gelmių tyrimai geofiziniais metodais iš skraidymo aparatų.
Dažniausiai naudojami magnetiniai (Taeromagnetinė nuotrauka), radiome temperatūriniai
(T radiometrinė žvalgyba) ir elektriniai (t elektrinė žvalgyba) metodai. Radiometriniai
metodai naudojami radioaktyviųjų naudingųjų iškasenų telkinių žvalgybai. Aeroelektrinei
žvalgybai paprastai naudojama žemo dažnio (5-4000 Hz) aparatūra. ELEKTROS laukas
sukuriamas vienu iš šių būdų: ant žemės nutiesiamas elektros kabelis, o signalų imtuvas
būna skraidymo aparate (labai ilgo kabelio metodas), sužadinimo generatorius ir imtuvas
yra viename skraidymo aparate (indukcinis metodas), sužadinimo generatorius ir imtuvas
yra skirtinguose skraidymo aparatuose (besisukančio magn. lauko metodas). Pastarasis
metodas yra efektyviausias, nes galima tirti Žemės gelmes iki 500 m gylio, bet jis
brangus. A darbams paprastai pritaikomi lėtieji lėktuvai arba sraigtasparniai, kuriuose
montuojama įvairių (magnetinio, radiometrinio ar elektrinio) metodų aparatūra kartu su
tiksliais radionavigaciniais (dažnai ir su Tfotogrametrijos) prietaisais. Tyrimų gylis
priklauso nuo naudojamo metodo, bet dažniausiai būna iki kelių dešimčių metrų nuo
Žemės paviršiaus. A nėra tokia patikima kaip žvalgyba Žemėje, bet spartesnė. A metodais
ieškoma rūdinių naudingųjų iškasenų, vandens sankaupų (lęšių), pamatinių uolienų, kai
jas dengia purios nuogulos; A t.p. daroma kartografijos tikslams. Labiausiai išplėtota
Kanadoje ir Švedijoje. Algimantas Vaznanis 2 (kar.). t Oro žvalgyba.
Aertsen Pieter (Piteris Artsenas) 1508 m. Amsterdamas 11575 m. birželio 3 d. ten pat,
Nyderlandų tapytojas. Kūryboje suderino olandišką santūrumą ir flamandišką
aistringumą. Nutapė didelių kompozicijų altoriams (Nukryžiavimas 1546 m. . Ypač
išgarsėjo buit. žanro paveikslais, kuriuose vaizdavo virtuvės, turgaus scenas, jose daug
vietos skyrė natiurmortiniams motyvams (Virėja 1559, Daržovių pardavėjai 1567-1575 m.
. Buitinių bruožų dažnai suteikdavo religinės tematikos kompozicijoms (Kristus pas
Mortą ir Mariją 1559 m. . Manieristiniams A kūriniams būdinga detalumas, poetiškumas,
spalvingumas, pailgintos figūros, tačiau jų piešinys ne visuomet tikslus, vaizdas
plokštokas. Dalia Vasiliūnimė
aėtai (aeta, negrit), senieji Filipinų salų gyventojai. Negridai. Gyvena Luzono s. rytuose,
kalnuotose jos srityse, mažesnės grupės - Negroso, Panay salose ir Mindanao salos
Šiaurės rytų dalyje. -50 000 žm. (1998 m. . Kalbėjo austro -azijiečių kalbų šeimos aėtų
kalba, dabar kalba tagalų ir kt. kalbomis. Paplitęs animizmas. Verčiasi medžiokle,
žvejyba, rinkimu, iš dalies žemdirbyste. Klajokliai.
„Aeterni Patris", popiežiaus Leono XIII enciklika. Paskelbta 1879 m. rugpjūčio 4 d. . A
pasirodymas sietinas su bendru pozityvizmo, agnosticizmo įsigalėjimu kultūroje.
Enciklikoje iškelta krikščioniškosios filosofijos reikšmė dab. pasaulyje, Tomo Akviniečio
filosofijos svarba, skelbiamos integrizmo idėjos. Po A pasirodymo neotomizmas tapo
Katalikų bažnyčios ofic. filosofija.
Aetius fAecijus.
Afanasjev Aleksandr (Aleksandras Afanasjevas) 1826 m. liepos 23 d. Bogučiar
(Voronežo gubernija ) - 1871 m. spalio 5 d. Maskva, rusų tautosakininkas, literatūros
tyrinėtojas. Mitologinės mokyklos atstovas. 1848 baigė Maskvos universiteto Teisės
fakultetą. Parengė tautosakos rink. Rusų liaudies pasakos (Narodnye russkie skazki 8
1.1855-64 m. ir Rusų liaudies legendos (Narodnye russkie legendy 1859 m. . Svarb.
veikalas - Poetinės slavų pažiūros į gamtą (Poėtičeskie vozzrenija slavjan na prirodu 3
1.1866-1869 m. ; jame, remdamasis kitų ide. tautų folkloro pavyzdžiais, tyrinėjo slavų
mitologiją, lygino slavų ir baltų mitus, rašė apie lietuvių tautosaką, papročius. Paskelbė
straipsnių apie rusų rašytojus. Natalija Dailidėnienė
Afanasjev Jurij (Jurijus Afanasjevas) 1934 m. rugsėjo 5 d. Mainą (Uljanovsko sritis), rusų
istorikas, politikas. Dr. (1981 m. , profesorius (1986 m. . Nuo 1986 Maskvos istorijos ir
archyvistikos instituto (nuo 1991 Rusijos valstybinis humanitarinis universitetas)
rektorius. 1989 vienas opozicinės Tarpregioninės deputatų grupės SSRS liaudies deputatų
suvažiavime organizatorių. 1991-1992 m. judėjimo Demokratinė Rusija vienas
pirmininkų. 1991-1993 m. Rusijos federacijos liaudies deputatas. Sov. visuomenės
destalinizavimo ir objektyvaus istorijos praeities įvertinimo iniciatorius. Prancūzų
istoriografijos tyrinėtojas. Apie 400 darbų (daugiausia straipsnių) autorius. Svarbiausios
knygos - Istorizmas prieš eklektiką: Prancūzų „analų" mokykla šiuolaikinėje buržuazinėje
istoriografijoje (Istorizm protiv ėklektiki: Francuzskaja istoričeskaja skola „annalov" v
sovremennoj buržuaznoj istoriogratli 1980 m. . Gedimino 3 laipsnio ordinas (2001 m. .
Afanasjev Viktor (Viktoras Afanasjevas) 1948 m. gruodžio 31 d. Briansk, Rusijos
kosmonautas. 1980 baigė Maskvos aviacijos institutą. SSRS karo aviacijos lakūnas,
lakūnas bandytojas. 1985-1995 m. dirbo Kosminių skrydžių centre. 1990 m. gruodžio 2-
1991 m. gegužės 26 d. skriejo erdvėlaiviu Sojuz TM-11 ir orbitine stotimi Mir kartu su M.
Manarovu ir Japonijos kosmonautu T. Akiama. 1994 m. sausio 8 d. - liepos 9 d. skriejo
erdvėlaiviu Sojuz TM-18 ir orbitine stotimi Mir su J. Usačiovu ir V. Poliakovu (iš viso
skriejo 357 d).
Afanasjevo kultūra, eneolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra , 3
tūkstantmečio 2 pusėje - 2 tūkstantmečio p.m.e. pradžioje paplitusi p. Sibire. Pavadinta
pagal pilkapyną, buvusį prie Afanasjevo kalno (Chakasija). Pilkapyną tyrė ir A išskyrė S.
Teplouchovas. Žmonės gyveno nedidelėse laikinose gyvenvietėse, žeminės tipo ir
rentininiuose pastatuose. Vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, iš dalies žemdirbyste ir
žvejyba. Naudojo akmeninius ir medinius įrankius, nors jau mokėjo apdirbti metalą; rasta
apyrankė iš meteoritinės geležies, vario, žalvario, aukso ir sidabro dirbinių. Kapai įrengti
po neaukštais žemių sampilais ar akmeniniais grindiniais. Mirusieji laidoti suriesti. Įkapės
negausios. A žmonės - labiausiai į rytus nutolę europidai. Algimantas Merkevičius
atarai, Afrikos tauta Tdanakiliai.
Afarų įduba (angį. Afar Depression), Danakilių įduba, yra Etiopijoje, Eritrėjoje ir
Džibutyje, tarp Etiopijos kalnyno, Somalio plokščiakalnio ir Danakilių klng.; Rytų
Afrikos lūžių zonos dalis. A šiaurėje yra Kobaro depresija (Asalės ežero paviršius yra 116
m žemiau jūros lygio), viduryje - plokščiakalnis (vidutinis aukštis 500 m) su pavieniais
ugnikalniais (Ajelu, 2010 m), pietryčiuose - Assalio ežero (paviršius 157 m žemiau juros
lygio) depresija -giliausia žemyne. A Šiaurės dalis kasmet nugrimzta l cm, pietinė - 0,3
cm. Klimatas subekvatorinis; A - viena karščiausių vietų Žemėje (liepos vidutinė
temperatūra 35 °C, aukšč. temperatūra 44 °C). Kritulių apie 200 mm per metus. Dykumų
ir pusdykumių augalija. Per 1972-1979 m. JAV ir Prancūzijos ekspediciją Hadaro slėnyje
rasta australopitekų Australopithecus afarensis fosilijų.
Afarų ir isų teritorija, Prancūzijos Afarų ir isų teritorija (prancūzų Territoire Francais dės
Afars et dės Issas), 1967-1977 m. Prancūzijos valda Afrikoje prie Adeno įlankos, nuo
1977 t Džibutis.
afarų kalba, danakilių kalba, Tkušitų kalbų šakos kalba
afektas (lot. affectus - susijaudinimas): 1. Psichologijos sąvoka, paprastai vartojama
emocijoms, emocionalumui, jausmams, nuotaikai pavadinti.
2. Jausmų protrūkis - ūmi, stipri, gana trumpa emocinė atsakomoji reakcija į įvykį.
Dažniausiai ištinka sunkiomis, kritinėmis aplinkybėmis, kai nesugebama rasti tinkamos
išeities iš pavojingos ir netikėtos padėties. A priežastis - vidinis konfliktas, kylantis dėl
prieštaravimo tarp žmogaus potraukių, siekių, norų arba reikalavimų ir jų patenkinimo
galimybių. A metu judesiai tampa staigūs, žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba
verkia, grasina. Pakinta jo vidaus organų funkcijos. Sutrinka suvokimas ir mąstymas.
Būdinga sąmonės susiaurėjimas: dėmesys sutelkiamas vien į A sukėlusias aplinkybes ir jo
paskatintus veiksmus. Kartais žmogus nesugeba tinkamai kontroliuoti savo elgesio,
vertinti aplinkybių, nebeatsimena kai kurių įvykio epizodų. Labai stipraus A metu žmogus
gali netekti sąmonės ir visiškai prarasti atmintį. A stiprumas ir formos priklauso nuo
individualių savybių, asmenybės brandos ir moralinės motyvacijos. Patologinį A sukelia
sunki psichikos trauma. Jis dažniausiai reiškiasi pykčiu, baime. Ligoniui sutrinka sąmonė,
jis visiškai nekontroliuoja savo elgesio, tampa agresyvus, pavojingas, o nurimęs po A -
išsekęs, bejėgis. Kartais A užfiksuojamas atmintyje (kartojasi panašiomis aplinkybėmis).
Albinas Bagdonas BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE A - lengvinanti aplinkybė, kai pavojingą
visuomenei veiką padariusiam asmeniui afektą sukelia nukentėjusysis neteisėtais savo
veiksmais (fiz. ar psichol. smurtu, sunkiu įžeidimu), nukreiptais į tą asmenį, jo
artimuosius ar net pašalinius. Patologinio A atveju asmuo laikomas nepakaltinamu ir už
savo veiksmus neatsako. Patologiniam A nustatyti kvotos, tardymo organai arba teismas
skiria teismo psichol. ir psichiatrinę ekspertizę.
afektų teorija, racionalistinė muzikos estetikos teorija, vyravusi XVII- XVIII a. Teigė, jog
muzikos vaizdavimo objektas yra tik konkretūs žmogaus jausmai ir aistros. A pradmenų
būta antikos (Aristotelio, Platono) ir viduramžių (Šv. Augustino) estetikos veikaluose.
Didelės reikšmės A susidarymui turėjo R. Descartes'o veikalas Traktatas apiesielos aistras
(Traite dės passions de Varne 1649 m. . Muzika išreiškiamas dvasios būsenas aprašė ir
suklasifikavo A. Kircheris veikale Musurgia universalis (1650 m. . A svarb. teiginius
suformulavo vokiečių muzikos teoretikas J. Matthesonas, teigęs, kad atitinkamais
intervalais bei akordais galima vaizduoti žmogaus jausmus bei sielos būsenas. XVI-
XVIII a. buvo konkretizuotos afektų išraiškos priemonės (vad. figūros). G. Zarlino ištyrė
emocines dermių ypatybes, A. Werckmeisteris nustatė tonacijų, tempo, disonansų ir
konsonansų, tembrų sąsajas su afektais. Kai kurie A šalininkai teigė, jog muzikos kūrinyje
galima atskleisti tik vieną konkretų jausmą su visais jo niuansais. A rėmė žymūs 16-
XVIII a. filosofai ir muzikologai: Ph. E. Bachas, D. Diderot, C. Helvėtius, G. E.
Lessingas, G. Ph. Telemannas, J. \Valteris, J. J. Rousseau. A turėjo nemaža reikšmės
muzikos raidai, tačiau mėginimai taikyti intervalus, tonacijas, ritmą, tempą konkrečiam
jausmui perteikti lėmė muzikos schematizmą, vienpusiškumą. Algirdas Ambrazas
afelandra (Aphelandrd), akantinių (Acanthaceae) šeimos augalų gentis. -80 rūšių. Auga
Centr. ir P. Amerikoje. Lapai dideli, tamsiai žali su ryškiomis baltomis gyslomis. Žiedą
sudaro ilgalaikės geltonos gaubiančios pažiedės ir trumpaamžiai šviesiai geltoni žiedeliai.
Žydi dažniausiai rudenį. Dauginama stiebo auginiais. Dažniausiai rūšys: A. sąuatrosa, A.
tetragona. Kristina Balnytė
afelinidai (Aphelinidae), plėviasparnių (Hymenoptera) būrio parazitinių vabzdžių šeima.
41 gentis, daugiau, kaip 700 rūšių. Paplitę beveik visame pasaulyje, daugiau rūšių tropinio
klimato šalyse. Kūnas -l mm, rečiau 2 mm ilgio, geltonas arba rudas. A lervos yra
nejudrių čiulpiančiųjų lygiasparnių skydamarių ir kai kurių amarų, retai kitų vabzdžių
parazitai. Kai kurios A rūšys yra chalcidų antriniai parazitai. Naudojami biol. kovai su
žalingomis rūšimis. Lietuvoje 3 gentys. Algimantas Jakimavičius
afėlis (graikų aphėlios < apo - toli nuo + hėlios - saulė), aplink Saulę skriejančio
natūralaus ar dirbtinio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Saulės masės centro.
Afelio nuotolis ą apskaičiuojamas pagal formulę q = a (l + e); čia a - orbitos didysis
pusašis, ef ekscentricitetas. Vytautas Straižys
afera (prancūzų affaire), didelė apgavystė, nesąžininga, apgavikiška veikla.
Afeverki Isajas (Isayas Afewerki, Isajas Afevėrkis) 1945 Asmara, Eritrėjos valstybės
veikėjas. 7 dešimtmečio pr. Adis Abeboje studijuodamas inžineriją dalyvavo judėjime
prieš Etiopijos imperatoriaus Hailės Selasijės I režimą. 1966-1968 m. Kinijoje mokėsi
karybos. Nuo 1969 Eritrėjos išsivadavimo fronto karinių pajėgų vyriausiasis vadas. 1970
vienas Eritrėjos liaudies išsivadavimo fronto įkūrėjų, nuo 1987 jo generalinis sekretorius.
Vadovavo kovai dėl Eritrėjos atsiskyrimo nuo Etiopijos. Nuo 1993 m. pirmasis Eritrėjos
prezidentas .
afganai, afganistaniečiai: 1. T Afganistano gyventojai. 2. Azijos tauta, gyvenanti
Afganistane ir Šiaurės vakarų Pakistane, fpuštūnai.
afganas (pagal afganų pavadinimą), turkmėnų rištinis kilimas. Rišamas turkiškuoju
(ghiordes) mazgu, kerpamas trumpai. Ankstyvųjų A raštą sudarė centre įkomponuotos
didelės žvaigždės, vėliau išplito tolygiai išdėstytų mažų aštuonkampių eilės. Kelių juostų
apvadas mar
ginamas rombų, zigzagų, trikampių, žvaigždučių motyvais. Įvairių raudonų atspalvių
fonas derinamas su mėlynos, žalios, oranžinės, baltos spalvos raštais. A rišami nuo
viduramžių prie Amudarjos gyvenančios turkmėnų ersarių genties. Lijoną Šatavičiūtė
alAfganijus tulAfghani.
afganis, Afganistano piniginis vienetas, l afganis (Af) = 100 f pūlių. Afganis įvestas 1926
vietoj Kabulo rupijų. Vytautas Aleksiejūnas
Afganistanas, Afganistano Islamo Valstybė (dari kalba l)owlat-e Eslamiye
Afganeslan, puštūnų kalba Di Afganistan Islami Dawlat), valstybė Azijos
pietvakariuose (Vid. Rytuose). Šiaurėje ribojasi su Turkmėnija, Uzbekija ir
Tadžikija, Šiaurės rytuose - su Kinija ir Šiaurės Kašmyru (kontroliuojamu
Pakistano), rytuose ir pietuose - su Pakistanu, vakaruose - su Iranu. Plotas 652 225
km2.23,74 mln. gyv. (2001 m. . Sostinė - Kabulas (2,08 mln. gyv., 2001 m. . A
suskirstytas į 30 provincijų, arba vilajetų. Žemėlapis 116psl. GAMTA
Apie 75% A paviršiaus užima Irano kalnyno Šiaurės rytų dalis, susidariusi alpinės
kalnodaros metu. Šiaurės vakaruose yra Paropamizo kalnų Safedkoho ir Turkestano
kalnagūbriai. Šiaurės rytuose yra aukščiausi A kalnai - Hindukušas: didžiausias aukštis
7492 m (Novšako kalnas), vidutinis aukštis 4100 m. į pietus nuo Hindukušoyra
denudacijos nugludinti Chazaradžato (iki 4000 m) ir Gazni (-3000 m) kalnynai, A
pietuose - 500-1000 m aukščio lygumos, kurių įdubose yra Registano, Garmsaro, Dešte
Margo dykumos, pietvakariuose - dykuminė Sistano lyguma, šiaurėje - 250-500 m
aukščio Baktrijos lyguma.
Klimatas subtropinis žemyninis, kalnuose - dykumų ir pusdykumių. Sausio vidutinė
temperatūra nuo -5 °C Baktrijos lygumoje iki 10 °C Sistane. Šiaurėje ir rytuose būna
šalčių iki -30 °C. Kalnuose žiemos atšiaurios; aukščiau kaip 3000 m sniegas laikosi 6-8
mėn. Vasaros sausos ir karštos. Liepos vidutinė temperatūra 24-32 °C, 2500-4000 m
aukštyje -10 °C. Pietvakarių lygumose per metus iškrinta -75 mm, Hindukušo kalnuose
400-1270 mm, pietryčiuose -800 mm kritulių. Sausringas periodas gegužės -lapkričio
mėnesiais. Sistane pučia sausas vėjas.
Dauguma A upių priklauso vidaus nuotėkio baseinams: Helmandas, Chašrudas,
Farahrudas, Harutrudas, Harirudas, Murgabas, Amudarja (aukštupyje vadinama Piandžu).
Kabulas (Indo intakas) priklauso Indijos vandenyno baseinui. Ežerų maža. Didžiausias -
druskingas Saberi ežeras, esantis Sistano įduboje; pavasarį jis patvinsta ir tampa gėlu.
Hindukušo kalnuose yra -5000 km2ledynų.
AFGANISTANAS Plotas: 652 225 km2 Gyventojai: 23,74 mln. (2001 m. Sostini:
Kabulas Valstybinės kalbos: puštūnų ir dari Nac. šventi: rugpjūčio 18 d. Piniginis
vienetas: afganis (100 pūlių) Laiko juosta: PL+430h
Kalnuose - kalnų pilkžemiai, pilkai rudi kalnų dykumų ir tamsiai rudi kalnų dirvožemiai.
Lygumose - pilkžemiai, daug druskožemių. Pietuose dideli pustomų smėlynų plotai.
Daugiausia auga sausųjų stepių ir dykumų augalai - kupranugarinės dygliažolės, viksvos,
miglės, kartieji kiečiai, druskės, saksaūlai bei turkestaniniai kadagiai; pistacijų, dygiųjų
friganų retmiškiai. Hindukušo pietryčių šlaituose - plačialapių ir spygliuočių miškai.
Veisiasi kalnų ir dykumų gyvūnai - sraigtaragiai ožiai, kalnų avinai, džeiranai, kulanai,
manulai, hienos, šakalai, vilkai, irbiai, tigrai, rudieji lokiai. Paukščiai - putpelės, fazanai,
gervės, perkūno oželiai, kurapkos, sakalai, ereliai. Gausu voragyvių (falangų, karakurtų,
skorpionų, tarantulų) ir roplių (vėžlių, gyvačių, varanų). Petras Lingė GYVENTOJAI
1979 įvyko vienintelis visuotinis A gyventojų surašymas (daugiau jų nebuvo dėl karų,
nestabilios polit. padėties). 1979 buvo 15,55 mln. gyv. (iš jų 2,5 mln. klajoklių), 2000 -
25,84 mln. gyventojų. Afganistane gyvena 32 etninės grupės (daugiausia kalbančios
iranėnų ir tiurkų grupių kalbomis): puštūnai (35%), tadžikai (25%), chazarai (19%),
uzbekai (6%), čaaraimakai, turkmėnai, beludžiai, nuristaniečiai. Valstybinės kalbos -,
puštūnų (kalba 40% gyv.) ir dari (persų; 50%). Ofic. religija - islamas, 99%
gyventojų - musulmonai (84% sunitai, 15% - šiitai). Yra mažų hinduistų, sikhų ir judėjų
bendruomenių. Gyventojų vidutinis tankumas 36 žm./km2 (2001 m. . Daugiausia
gyventojų susitelkę didelių upių ir kalnų slėniuose. Tankiausiai gyvenamos Kabulo ir
Kandaharo oazės, Mazari Šarifo, Džalalabado, Meimanės, Konduzo, Herato, Feizabado
apylinkės. Hindukušo aukštikalnėse ir p. dykumose gyventojų reta. Miesto gyventojų 22%
(2000 m. ; Didžiausi miestai l lentelėje.
Vid. metinis gyventojų prieaugis 3,5% (2001 m. . 1995 vyrų buvo 51,6%, moterų 48,4%.
Vyrų gyvenimo vid. trukmė 2001 buvo 46,9 m., moterų 45,5 m. Didelis mirtingumas
(ypač kūdikių; 2 lent.). Ekonomiškai aktyvių gyventojų 10 mln. (2000 m. . Dirbančių
gyventojų pasiskirstymas pagal ek. veiklos sritis parodytas diagramoje. Moterys sudaro
9% dirbančiųjų. 69% suaugusiųjų (53% vyrų, 85% moterų) neraštingi. Per karą (nuo 1979
m. žuvo daugiau, kaip 1,5 mln. gyv. Dėl karų, polit. ir rel. konfliktų, ek. nestabilumo keli
milijonai A gyventojų yra pabėgę į gretimas valstybes. Paras Lingį
2 lent. Afganistano svarb. demogr. rodikliai (tūkstančiui gyventojų)
1970-75 1980-85 1990-95 2000
gimstamumas 52 49 52 42

mirtingumas 26 23 22 18
NGP 26 26 30 24
kūdikių mirtingumas - 165 163 149
"tūkstančiui kūdikių
VALSTYBĖ IR TEISĖ
1987 Aukščiausiojo Genčių Susirinkimo (Loja Džirga) priimta konstitucija pakeista 1990
(dėl polit. susiskaldymo neveikia). Nuo 1997 de facto egzistuoja 2 vyriausybės: talibų ir
opozicinė B. Rabbani, valdanti A teritorijos Šiaurės dalį. Įstatymai remiasi hanifitų
mokyklos islamo teise. Herbo (priimtas 1980, keistas 1987,1993 m. viršuje užrašas (arabų
kalba): Nėra kito Dievo, išskyrus Alachą, ir Mahometas yra jo Pranašas, o po mečete
-Dievas yra visagalis. Nacionalinė šventė - rugpjūčio 18 d. - Nepriklausomybės diena.
POLITINĖS ORGANIZACIJOS. Veikia -17 kar. ir polit. organizacijų; iš jų svarbiausios:
Islamo partija (įkurtas 1976, vadovas G. Hekmatiaras), Islamo draugija (jk. 1970, vadovai
B. Rabbani ir iki 2001 m. rugsėjo Ahmadas Šachas Masudas; vyrauja tadžikai), Nac.
islamo judėjimas (įkurtas 1992, vadovas A. R. Dostamas; remiamas A šiaurėje
gyvenančių uzbekų), Taliban (pers. studentai), arba talibų, judėjimas (įkurtas 1994,
vadovas M. Omaras), Islamo vienybės partija (įkurtas 1987, vadovai M. Akbari ir M.
Chalili, priklauso 8 šiitų grupuotės).
GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. 2000 pab. įv. karinės grupuotės turėjo buvusių valst.
ginkluotųjų pajėgų (tarp jų oro bei priešlėktuvinės gynybos) liekanų. Jos naudojo
palyginti modernius, daugiausia SSRS gamybos ginklus (t.p. tankus, aviaciją), turėjo
Vakarų ir kt. kraštų gamybos ginklų. Talibų vadovybę rėmė Pakistanas. Manoma, kad
talibų kariuomene 2000 sudarė -45 000 karių, apie 200 tankų, -30 kovos lėktuvų ir apie 20
sraigtasparnių. A teritorijoje XX a. 10 dešimtmečio 2 pusėje veikė islamo fundamentalistų
(tarp jų ir Osamos bin Ladeno vadovaujamos ai Kaedos, al-Quaedos, organizacijos) kar.
mokomieji centrai. ŪKIS
A -ekonomiškai silpna valstybė. 1999 A BVP pagal perkamosios galios paritetą buvo 21
mlrd. JAV dol.; BVP dalis l gyventojui 800 JAV dolerių. BVP struktūra
parodytaidiagramoje. Afganistane gausu naudingųjų iškasenų. Džozdžano pro valstijoje
yra Gugerdako gamtinių dujų, d šiaurėje - Ešpošteho, Karkaro akmens anglių telkiniai, be
to, yra geležies, vario, berilio, chromo rūdų, akmens druskos, barito, gipso, aukso,
sidabro, asbesto, žėručio, sieros telkinių, randama brangakmenių. Dėl karo naudingosios
iškasenos beveik neeksploatuojamos (3 lent.).

Žemės ūkis ekstensyvus. Klajoklinė ir pusiau klajoklinė gyvulininkystė. Augalininkystė

(4 lent.) tiekia 60% žemės ūkio produkcijos, gyvulininkystė - 40%. Dirbamoji žemė
užima 12% A teritorijos -5 mln. ha (35% drėkinama). Upių slėniuose auginama kviečiai,
miežiai, kukurūzai, ryžiai, vilnamedžiai, cukriniai runkeliai, linai, sezamas, pistacijos,
migdolai, oazėse - vynmedžiai, daržovės, vaismedžiai, kalnuose - ankštiniai augalai.
Netoli Pakistano, Patano kalvose, auginamos daržinės aguonos ir kanapės. A - vienas
didžiausių pasaulyje hašišo gamintojų. Veisiama šilkaverpiai.
1997 eksportuota prekių už 149 mln., importuota už 525 mln. JAV dol. Eksportuojama
vaisiai, riešutai, rankų darbo kilimai, karakulis, vilna, medvilnė, brangakmeniai. Užs.
prekybos partneriai: Pakistanas, Iranas, Indija, Japonija, Kinija, Vokietija, Didžioji
Britanija, Saudo Arabija, NVS. 1999 Lietuva į A eksportavo prekių už 0,3 mln. Lt,
importavo iš A už 0,6 mln. Lt. Užs. skola 5,5 mlrd. JAV dol. (1996 m. .
Centr. banko funkcijas atlieka Afganistano valst. bankas. Veikia dar du komerciniai
bankai.
Automobilių kelių yra 21 000 km, iš jų 2800 km asfaltuotų, betonuotų. Svarb. keliai - iš
Kabulo į Kandaharą, Heratą, Mazari Šarifą, Džalalabadą. Kabulą su Pakistanu jungia 53
km ilgio Chaibero perėja, su Tadžikija - Salango perėja ir 2,1 km tunelis. Geležinkelių -
25 km: 15 km atkarpa jungia Heirabadą su Termezu (Uzbekija) ir 10 km Tora Ghundi su
Gušgy (Turkmėnija). Transportui naudojami arkliai, kupranugariai, asilai. Tarpt, oro
uostai yra Kabule ir Kandahare. Vienintelė laivybinė upė - Amudarja (laivuojama 1200
km). PetrasLingė
Bendra elektrinių galia 480 MW. 1999 pagaminta 4320 mln. kWh elektros energijos. 64%
elektros energijos gamina HE, 36% - ŠE. Vyrauja mažos apdirbamosios pramonės
įmonės. Svarbiausia pramonės šaka - tekstilė, kitos -cemento, miner. trąšų, muilo, maisto,
odos ir avalynės, kailių, baldų. Reikšmingiausios yra Mazari Šarifo azotinių trąšų, Poli
Chomri cemento, Kabulo automobilių surinkimo, Mazari Šarifo, Kabulo, Kandaharo,
Gulbaharo tekstilės, Kabulo ir Akčaho avalynės, Kabulo ir Konduzo maisto pramonės
įmonės. Didelę reikšmę turi amatai; audžiami kilimai, šilkas, gaminami metalo dirbiniai.

ISTORIJA
Dab. A teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite (50-30 tūkstantmetis p.m.e.). Nuo IX-6
tūkstantmečio p.m.e. plito gyvulininkystė, nuo 4-3 tūkstantmečio - žemdirbystė. apie 1000
p.m.e. čia apsigyveno arijai, l tūkstantmečio p.m.e. l pusėje susikūrė pirmosios valstybės
(seniausia Baktrija). VI a. p.m.e. viduryje jas užkariavo Achaimenidai, -331 p.m.e.-
Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties (323 m. šalies vakarų dalis atiteko Seleukidams.
apie 246 p.m.e. Baktrijoje susikūrė Graikų - Baktrų karalystė. apie 135 p.m.e. klajokliai
tocharai ją sugriovė ir I a. p.m.e. pabaigoje įkūrė Kušanų valstybę, į kurią įėjo ir beveik
visas dab. A. Jiems valdant augo miestai, plėtojosi amatai, prekyba, kultūra, plito
budizmas. V a. šalį užkariavo eftalitai, 567 Sasanidai, VII- IX a. arabai. VII- X a. paplito
islamas. Nuo IX a. pab. valdė persų dinastijos -Tachyridai, Safaridai, Samanidai. IX- X a.
arabų, persų, tadžikų šaltiniuose minimi afganai. Nuo 998 valdė Gaznevidai, nuo 1187
Guridai, nuo 1206 m. Chorezmo šachas. 1219 šalį užkariavo Čingischanas (iki XIV a.
pab. valdė mongolų Chulaguidų dinastija), XIV a. pab. -Timūras. XV a. , valdant
Timūridams, trumpam suklestėjo ūkis. XIII- XV a. afganų (puštūnų) gentys, iki tol
gyvenusios daugiausia Suleimano kalnuose, paplito žemumose iki Indo upės. XVI- XVIII
a. šalies vakarų dalis priklausė Persijai, p. ir pietryčių dalis - D. Mogolams, Šiaurės dalis
- Bucharos chanams. apie 1736 visą dab. A teritoriją užėmė Persijos šachas Nadyras. Po
jo mirties (nužudytas 1747 m. Achmedas Šachas Duranis (valdė 1747-1773 m. suvienijo
daugumą afganų ir sukūrė f Duranių valstybę. Jis užkariavo teritoriją nuo Mešhedo iki
Kašmyro, nuo Amudarjos iki Indijos vandenyno. XVIII a. pab.- XIX a. pr. A suskilo į
atskiras valdas. Emyras Dost Mohammadas (valdė 1826-39 ir 1842-63 m. pradėjo vienyti
afganų žemes ir davė pradžią iki 1879 valdžiusiai Barakzajų dinastijai. Jis apribojo chanų
savivale, garantavo prekybos saugumą, sukūrė stiprią kariuomenę. Didžiosios Britanijos ir
RI varžybos dėl įtakos Afganistane sukėlė l Afganistano -Didžiosios Britanijos karą
(1838-42 m. . Dost Mohammadas, 1839 netekės valdžios ir įkalintas, atgavo ją, kai tik
britai, nepajėgdami kovoti su afganų sukilėliais, išvedė kariuomenę. Iki 1863 jis baigė
vienyti A. Po II Afganistano -Didžiosios Britanijos karo (1878-1880 m. britai įgijo teisę
kontroliuoti A užs. politiką. Emyras Abd ar Rahmanas (valdė 1880-1901 m. sustiprino
centr. valdžią ir laikėsi izoliacinės politikos. 1893 Didžioji Britanija privertė A
demarkuoti Afganistano -Britų Indijos sieną (TDurando linija; apie pusė puštūnų genčių
liko už A ribų). A tapo tarpine valstybe tarp Didžiosios Britanijos ir Rusijos imperijų.
Valdant emyrui Habibollahui (1901-19 m. bandyta bent šiek tiek sumoderninti šalį, buvo
įkurta pasaulietinių mokyklų. Prasidėjo jaunaafganių (karininkų, valdininkų, pirklių),
siekusių konstitucinių reformų ir visiškos nepriklausomybės, judėjimas (ideologas
Machmudas Beg Tarzi). Per Pirmąjį pasaulinį karą A išliko neutralus. 1919 m. vasario 20
d. jaunaafganiai Habibollahą nužudė. Naujasis emyras Amanalahas (nuo 1926 padišachas)
1919 m. vasario 28 d. paskelbė A nepriklausomybę. A kariuomenė peržengė Durando
liniją ir užėmė dalį Puštūnistano. Kilo III Afganistano -Didžiosios Britanijos karas (1919
m. gegužės -06 m. . 1919 m. rugpjūčio 8 d. Ravalpindi preliminarine taikos sutartimi A
emyras neteko jo pirmtakams britų mokėtos subsidijos, bet įgijo teisę vykdyti
savarankišką užs. politiką. A kariuomenė atsitraukė už Durando linijos. 1921 m. lapkričio
22 d. Kabulo sutartimi Didžioji Britanija galutinai pripažino A nepriklausomybę.
Amanollahas atsisakė tradicinės izoliacijos, užmezgė dipl. santykius su daugeliu šalių
(1921 su Sov. Rusija). 1923 priimta pirmoji A konstitucija. Amanollahas sumodernino
admin. sistemą, įsteigė pasaulietinius teismus, įvykdė mokesčių reformą, plėtė pasaulietinį
švietimą. Reformos sukėlė konservatyvios visuomenės pasipriešinimą. 1928 m. lapkričio
prasidėjo sukilimas. 1929 m. sausio 14 d. Amanollahas buvo priverstas atsisakyti sosto.
Sukilėlių vadas tadžikas Bača Sakao pasiskelbė emyru ir panaikino Amanollaho reformas.
Mohammadas Nadyr Šachas, nuosaikių reformų ir neutralios užs. politikos šalininkas,
1929 m. spalio nuvertė Bača Sakao ir buvo išrinktas padišachu. 1931 jis priėmė naują
konstituciją, labiau paremtą islamu. 1931 šalyje įkurtas pirmasis bankas, 1932 - Med.
fakultetas, vėliau tapęs Kabulo universiteto pagrindu. 1933 m. lapkričio 8 d.
Mohammadas Nadyr Šachas buvo nužudytas. Sostą perėmęs jo sūnus Mohammadas
Zahyr Šachas tęsė tėvo vidaus ir užs. politiką. Per Antrąjį pasaulinį karą A išliko
neutralus. 1946 tapo JT nariu. 1947 susikūrus Pakistanui, paaštrėjo ten gyvenančių
puštūnų genčių problema (A nepripažino pagal Durando liniją nustatytos sienos su
Pakistanu). ministras pirmininkas M. Daudas (1953-63 m. , remdamasis daugiausia SSRS
ek. ir kar. pagalba, ėmėsi moderninti šalį (1954-1973 m. A iš SSRS gavo -l mlrd. JAV
dol., 1958-1973 m. ten parengta -50% A karininkų). 1963 m. kovo M. Daudas buvo
priverstas atsistatydinti. 1964 m. rugsėjo 9 d. priimta nauja konstitucija, A tapo
konstitucine monarchija. Leista kurti polit. partijas, tačiau atitinkamo įstatymo
Mohammadas Zahyr Šachas nepatvirtino. 1965 moterims suteikta rinkimų teisė. Dėl
1971-1972 m. sausros smarkiai pablogėjo A ek. padėtis. 1973 m. liepos 17 d. kariškiai
įvykdė valstybės perversmą ir nuvertė Mohammadą Zahyr Šachą. A paskelbtas
respublika. Vėl išrinktas ministru pirmininku M. Daudas tapo dar ir gynybos bei užsienio
reikalų ministru, o 1977 prezidentu. Jis siekė sumažinti A priklausomybę nuo SSRS, plėtė
ryšius su islamo šalimis. 1978 m. balandžio 27-28 komunistinė Afganistano liaudies
demokratinė partija (ALDP, įkurtas 1965 m. ir kariuomenė įvykdė perversmą. M. Daudas
ir jo šalininkai buvo nužudyti. 1978 m. balandžio 30 d. paskelbta Afganistano DR. Rev.
tarybos pirmininku (valstybės vadovu) ir ministru pirmininku tapo ALDP generalinis
sekretorius N. M. Taraki. Įsigalėjo vienpartinis ALDP režimas, paskelbtas nekapitalistinis
šalies raidos kursas. SSRS pavyzdžiu vykdomos reformos sukėlė visuomenės
nepasitenkinimą, prasidėjo ginkluoti sukilimai (islamo fundamentalistų 1978 m. birželio
Herate, vėliau Nuristane), T Afganistano karas. Atsinaujino ALDP vidaus kovos tarp
radikaliosios Chalk (Liaudies) ir nuosaikiosios Parčam (Vėliavos) frakcijų. Per 1979 m.
rugsėjo 14 d. perversmą N. M. Taraki buvo nužudytas. Valdžią perėmęs Chalk frakcijos
vadovas ministras pirmininkas (nuo 1979 m. kovo 28 d.) H. Aminas vykdė masines
represijas. ALDP vadovų tarpusavio kovos ir vis stiprėjantis partizanų (mudžahedų)
pasipriešinimas kėlė grėsmę kom. režimui. 1979 m. gruodžio 25 d. SSRS kariuomenė
įsiveržė į A; 1979 m. gruodžio 27 d. nužudytą H. Aminą pakeitė SSRS statytinis iš
Parčam frakcijos B. Karmalis. SSRS intervencija dar labiau sustiprino pasipriešinimą ir
paaštrino vid. padėtį. 1986 vyriausybės vadovu tapo buvęs slaptosios policijos vadovas M.
Nadžibula. Jis vykdė nac. susitaikymo politiką, pradėjo derybas su mudžahedais,
reikalavusiais išvesti visą SSRS kariuomenę ir pašalinti kom. vyriausybę. 1987 m.
lapkričio leista veikti kt. partijoms, M. Nadžibula išrinktas prezidentu. Mudžahedai tęsė
kovą. 1988 5-1989 m. vasario 15 d. SSRS išvedė kariuomenę iš A, bet ir toliau rėmė M.
Nadžibulos režimą. 1991 m. rugsėjo JAV ir SSRS įsipareigojo 1992 m. sausio 1 d.
nutraukti ginklų tiekimą kariaujančioms pusėms. 1992 pr. mudžahedai kontroliavo -90%
A teritorijos, 1992 m. balandžio užėmė Kabulą ir A paskelbė islamo valstybe. Valdžią
perėmė Vadovų taryba, atstovaujanti daliai mudžahedų grupuočių. 1993 m. sausio A
prezidentu išrinktas B. Rabbani, vadovavęs Vadovų tarybai, gynybos ministru -Ahmadas
Šachas Masudas (abu tadžikai). 5 iš 10 mudžahedų pagr. grupuočių šių nutarimų
nepripažino. Prasidėjo piliečių karas. Prieš B. Rabbani vyriausybę (ji rėmėsi tadžikais ir
uzbekais) kovojo G. Hekmatiaro vadovaujamos puštūnų grupuotės, remiamos šiitų. 1993
m. gegužės pasiektas jų susitarimas. 1993 m. birželio 17 d. G. Hekmatiaras tapo ministru
pirmininku. 1994 m. sausio grupuočių kova atsinaujino. 1994 m. rugpjūčio A pietuose
susikūrė fundamentalistinis puštūnų Taliban judėjimas. Jis siekė įkurti patriarchalinę
islamo valstybę. Talibai 1995 9 užėmė Heratą, 1996 m. rugsėjo 27 d. - Kabulą. B.
Rabbani vyriausybės pajėgos pasitraukė į šiaurę Afganistaną. 2001 vid. talibai kontroliavo
-90% teritorijos, kovos vyko toliau. Talibams atsisakius išduoti teroro aktų m. rugsėjo 11
d. Niujorke ir Vašingtone organizavimu kaltinamą Osamąbin Ladeną, JAV K) m. liepos
pradėjo bombarduoti jų kar. objektus. Petras Tomkus KULTŪRA
ŠVIETIMAS. Iki XIX a. pab. buvo tik musulmoniškų mokyklų, daugiausia mokyta (arabų
kalba) Korano. Pirmoji bendrojo lavinimo mokykla (Habibijos licėjus) įkurtas 1903 m.
Kabule. Dab. švietimo sistema pradėjo formuotis paskelbus nepriklausomybę (1919 m. .
1931 įvestas privalomas pr. mokslas (praktiškai neįgyvendintas). Per Afganistano karą
(1978-1992 m. buvo sugriauta apie 2000 mokyklų, nužudyta apie 2000 mkt., dar 15 000
jų paliko šalį arba pakeitė profesiją. Švietimą tvarko valstybė: Aukštojo mokslo ir profes.
rengimo, Darbo ir sočiai, reikalų, Švietimo ir Visuomenės sveikatos ministerijos. 1994/95
veikė 1753 pr. mokyklos, 72 profes. ir techn. mokyklos, 15 techn. ir 8 profes. koledžai.
Visos institucijos finansuojamos valstybės (tik vaikų lopšeliuose - darželiuose mokamas
nedidelis metinis mokestis). Mokoma viena valst. kalbų - puštūnų arba dari. Didelė
mokymo programos dalis skiriama islamui. 1990 buvo 282 lopšeliai (vaikams iki 3 m. ir
darželiai, juos lankė 21 000 vaikų (0,5% vaikų iki 6 m.). Pr. mokymas (6 m. privalomas 7-
12 m. vaikams. 1990 pirmą klasę lankė 132 000 (28% privalančiųjų lankyti), iš viso
pradžios mokyklas -700 000 (26%), 1994 - l 161 400 (36%) mokinių; tik 65% mokinių
baigia pr. mokyklą. Berniukų ir mergaičių santykis 2:1, mokosi skyrium. Baigusieji pr.
mokyklą gali lankyti trimetę pagrindinę, po to trimetę vid. mokyklą; 1994 vid. mokyklas
lankė 512 000 mokinių. Baigusieji pagr. ar vid. mokyklas ir išlaikę stojamąjį egzaminą
gali mokytis profes. ir techn. mokyklose (1990 mokėsi 16 000 moksleivių). Moksleiviai,
baigę vid., profes. ar techn. mokyklas ir išlaikę valst. stojamąjį egzaminą, gali studijuoti
koledžuose, institutuose ir universitetuose. 1994/95 veikė 5 universitetai. Svarb.
aukštosios mokyklos: Kabulo universitetas (įkurtas 1946; Med. fakultetas veikia nuo 1932
m. , Nangarharo universitetas (Džalalabade, įkurtas 1963 m. , Kabulo politechn. institutas
(įkurtas 1969 m. , Menų mokykla (Kabule, įkurtas 1930 m. . 1994 mokėsi 20 800
studentų. Kabulo universitetas turi 6 vakarinius koledžus dirbantiesiems (1990 juose
mokėsi daugiau, kaip 880 studentų). 1990 veikė 22 rel. institutai (9520 studentų),
rengiantys dvasininkus, mkt. ir kt. specialistus; dvasininkai dar rengiami mečetėse ir
medresėse. 1990 veikė 8 ped. institutai, 1220 mokytojų lankė kursus. Veikia Istorikų
draugija (įkurtas 1924 m. , Puštūnų akademija (įkurtas 1931 m. , Chemijos mokslo centras
(Kabule, įkurtas 1960 m. . Kabule yra didžiausia A viešoji biblioteka (įkurtas 1920 m. ,
Istorijos ir etn. muziejus (įkurtas 1922 m. . Palmira Jucevičienė LITERATŪRA. A
literatūra kuriama dari (persų) ir puštūnų kalbomis. literatūra persų kalba paveldėjo
viduramžių persų literatūros tradicijas. X- XV a. persiškai rašiusių poetų (Rudaki,
Ferdousi, Saadi, Hafizo, Rumi ir kt.) kūryba priklauso afganų, persų, tadžikų literatūrai.
Žinios apie literatūrą puštūnų kalba iki XV a. fragmentiškos, išlikę tekstai datuojami
apytikriai. Muchammedas Hotakas XVIII a. antologijoje Nežinomas lobis pateikia
eilėraštį puštūnų kalba, datuojamą VIII a. Žinomas seniausias paminklas yra XIII a.
Sulaimano Maku rankraščio Šventųjų gyvenimai dalis (išsp. 1940 m. . Spėjama, kad
afganų karų istorija, pavadinta Kadastrų knyga, buvo parašyta 1417 (neišliko). Pirmasis
išlikęs puštūnų literatūros paminklas - Bajazido Ansari (1525-1585 m. rimuotos prozos
kūrinys Geriausia žinia, kuriame yra fragmentų arabų, persų ir urdu kalbomis. Jo autorius
skelbė žmonių lygybę, vadovavo prieš ortodoksinį sunizmą nukreiptam rošani sektos
judėjimui, siekusiam suvienyti Afganistaną. Šios idėjos turėjo įtakos literatūros
pasaulietinimui. Ryškiausio XVII- XVIII a. pasaulietinės poezijos atstovo Chušhao Chano
Chattako (1613-1689 m. kūryboje vyrauja patriotiniai motyvai. Abdur Rahmanas
Mohmandas (-1632-1708 m. ir emyras Achmedas Šachas Duranis daugiausia parašė
meilės ir gamtos tematikos eilėraščių. Šiam emyrui įkūrus Duranių valstybę (1747 m. dari
kalba tapo valstybine. literatūroje vyravo rūmų poezija: Piras Mohammadas Kakaras
(1708-1780 m. , poetė Aiša Durrani ( XVIII a. 2 pusė-1820 m. , M. Mašriki (1797-1855
m. . XIX a. prasidėjus afganų kovoms su britais patriotinių dainų sukūrė ašigai Nuras
Sahibas, Nuras ad Dinas, epą - rūmų poetas Hamidas Kašmiri. XIX a. 2 pusėje buvo
pradėta kurti proza. XX a. A literatūros plėtotę paskatino jaunaafganių judėjimas, lit.
spaudos atsiradimas. Ėjo lit. žurnalo Seradž ai achbar (1911-19 m. . 1916 Salikas
Mohammadas Chanas Kabule išleido pirmąjį litografuotą puštūnų kalba vadovėlį.
Žymesni rašytojai: Mahmudas Beg Tarzi (1868-1944 m. , A. Mostagni (1876-1934 m. ,
G. M. Afghanas (1891-1921 m. , S. Mohammadas (1888-1961 m. , G. P. Ulfatas (g. 1909
m. . 4 dešimtmetyje įsikūrė radikali lit. grupė Aktyvusis jaunimas. Jos atstovai: A. Benava
(g. 1913 m. , Ghulamas Hassanas Safi, Mohammadas Arslanas Salini. 1931 įsteigus
Puštūnų akademiją ir puštūnų kalba paskelbus valstybine (1936 m. pagyvėjo literatūros
puštūnų kalba raida. Vyravo apsakymai ir apysakos, pagrįsti folkloro siužetais. 5
dešimtmetyje įsigalėjo publicistiškumas, realizmo tendencijos (M. H. Zobalis). Poezijoje
vyravo liaudies dainų apie didvyriškas kovas su pavergėjais motyvai, buvo kuriama
baladės, satyr. ir lyr. eilėraščiai. N. M. Taraki parašė sočiai, buit. romanų. Po 1978
balandžio perversmo A literatūra sumenko.
ARCHITEKTŪRA. A teritorijoje išlikęs seniausias architektūros paminklas - Mundigako
gyvenvietės (4-2 tūkstantmetis p.m.e.) griuvėsiai. A architektūrai turėjo įtakos Persijos,
Indijos, Vid. Azijos šalių, nuo III a. p.m.e. - helenistinė kultūra. Nuo I a. ėmus plisti
budizmui pastatyta vienuolynų, stupų: Haddos ansamblis (1- IV a. ) prie Džalalabado,
Šotorako (2- III a. ), Bamiano (1- VIII a. ), Fundukistano (6- VII a. ) vienuolynai. Arabų
užkariavimai (7- VIII a. ) ir islamo plitimas darė įtaką A architektūros raidai; budistinę
kultūrą pamažu išstūmė musulmoniškoji. Miestuose, ypač didžiuosiuose - Balche, Gazni,
Herate, Kabule, XI- XII a. buvo statoma ornamentiniu dekoru puoštos mečetės, medresės,
minaretai, mauzoliejai, rūmai, pirtys, turgavietės. Šio laikotarpio miestai buvo gynybinio
pobūdžio, apsupti sienų su bokštais ir vartais, turėjo tankų kompaktiškai užstatytų gatvių
tinklą. Kai kur miesto dalis (citadeles) juosė gynybinės sienos su bokštais.
Reprezentaciniai, sakraliniai pastatai, gyvenamieji namai buvo statomi šachristane (miesto
pagr. dalis, esanti už citadelės). Išliko reikšmingų statinių griuvėsių: rūmų komplekso prie
Laškar Galio, Gaznevidų rūmų Gazni (abu XI a. ), minaretų Gazni apylinkėse (XI- XII
a. ). Ypač įspūdingi savo architektūra bei dekoru klasikinio stiliaus minaretas prie Džamo
gyvenvietės, Bagramo bokštas (visi XII- XIII a. ). XIII- XIV a. mongolų antplūdžiai
trukdė A meno raidą. XV a. , valdant Timūridams, architektūroje atsispindėjo Vid. Azijos
architektūros tradicijos - statinių monumentalumas, gausi vidaus ir išorės puošyba
(mozaikos, stiuko apdaila). Išradingais ir stilingais statiniais garsėjo Herato miestas:
Musallos ansamblio liekanos (1438, archit. Kavam ad Dinas ir kt.), Didžioji mečetė,
Gohar Šados mauzoliejus. Puošnumu išsiskyrė poeto Ansari mauzoliejus prie Herato,
Gazar Gahe (1429, archit. Kavam ad Dinas), Chodžos Abu Nasr Parsos ir Mazari Šarifo
mauzoliejai ( XV a. ) Balche. XVI a. pr. iškilo D. Mogolų dinastijos pradininko Babūro
rezidencija -Kabulas. XVIII a. vid. Kandahare pastatytas aštuoniasienis kupolinis
Achmedo Šacho Duranio mauzoliejus ir kt. statiniai. A liaudies architektūra artima Vid.
Azijos ir Pakistano architektūrai; daugelyje rajonų paplitę kupoliniai gyvenamieji namai.
XX a. , atgavus nepriklausomybę, A miestuose buvo gausiai statoma gyvenamųjų (Dar
al-Amano rajonas Kabule) ir visuomeninių europietiško tipo pastatų (viešbutis, oro uostas,
universitetas; projektavo daugiausia užs. architektai); tiesiamos plačios, medžiais
apsodintos gatvės. Plėtojamas sodų - parkų menas, restauruojami senieji parkai Herate
(Baghi Šachas, Tachti Seferas), Kabule ir kt. miestuose. Per Afganistano karą (1978-1992
m. daug pastatų sugriauta. Aleksandras Indriulaitis DAILĖ. A dailės raidai turėjo įtakos
kaimyninių tautų (Persijos, Indijos, Vid. Azijos šalių) kultūra, nuo III a. p.m.e. -
helenistinis menas, vėliau budizmas ir islamas. Seniausios dailės liekanos yra iš 4-2
tūkstantmečio p.m.e. (BaAfganistanas. Minaretas prie Džamo gyvenvietės (12- XIII a. )
dachšano uolų piešiniai, dažyta keramika). Helenistinės kultūros įtaka labiausiai
pasireiškė Graikų - Baktrų karalystės (-246--135 p.m.e.) ir Kušanų valstybės (l a. p.m.e.
pab.- V a. po Kr.) gyvavimo metais. Bagramo mieste rasta skulptūrų, smulkiosios
plastikos (monetos su reljefais), ypač daug taikomosios dekoratyvinės dailės (gipso
lipdinių, raižyto stiklo, kaulo, dekoratyvinės tapybos, indų), tapybos kūrinių. Įsitvirtinus
budizmui pakito kūrinių tematika ir stilius. Bagramo ir aplinkiniuose architektūros
kompleksuose (Šotorako vienuolynas, Haddos ansamblis prie Džalalabado), stupose išliko
ankstyvojo budizmo laikotarpio rel. tematikos skulptūrų; jos realistinių, antikinėms artimų
formų. IV- VII a. skulptūrų (didžiulės Budos statulos; talibų susprogdintos 2001 m. ,
skulptorius dekoro, sienų tapybos išliko Bamiano ir Fundukistano vienuolynuose. Kūrinių
forma paveikta skirtingų kultūrų. VII- VIII a. budizmą pakeitus islamui dailė įgavo
dekoratyvinį pobūdį. Statiniai buvo puošiami ornamentinėmis mozaikomis, kartais
tapyba, reljefais. Liekanų rasta prie Laškar Gaho, Gaznevidų (Gazni) rūmuose ( XI a. );
ypač išraiškingai dekoruoti Bagramo bokštas, minaretas prie Džamo (12- XIII a. ). Su
architektūra susijusi dekoratyvinė dailė suklestėjo XV a. Rūmų, sakralinių statinių išorė ir
vidus buvo gausiai puošiami ornamentinėmis mozaikomis, stiuko reljefais. Jie įvairių
sudėtingų raštų, spalvingi.
Viduramžių A dailėje vyravo miniatiūrų tapyba, dariusi įtaką Vid. Azijos miniatiūrų
tapybos raidai. XV a. meniškumu išsiskiria T Herato miniatiūros mokykla. kalba
Behzado, Kasimo Ali knygų iliustracijos -miniatiūros, didikų portretai pasižymi vaizdo
tikroviškumu, spalvingumu, piešinio grakštumu, dekoratyvumu. XV a. 2 pusėje atsirado
molbertinės miniatiūros kūrinių, vaizduojančių rūmų, miesto buit. scenas. Nuo senovės
laikų plėtota taikomoji, dekoratyvinė dailė labiausiai suklestėjo vid. amžiais. Dailieji
metalo dirbiniai iš Herato, Kandaharo (padėklai, dubenys, ąsočiai, ginklai) gausiai
ornamentuoti kalstymu, raižymu, inkrustacija. Medžio drožiniais puošta pastatų dalys,
buit. reikmeny Šiaurės Austi augalinių ir geom. raštų šilkiniai bei vilnoniai kilimai.
XX a. pradėjo formuotis A nac. dailės mokykla. Jos pradininkas - tapytojas G.
Mohammadas, 1921 Kabule įsteigęs pirmąją meno mokyklą (vėliau jos įsteigtos
Kandahare, Herate). Daugiausia buvo plėtojama realistinės krypties dailė (tapytojas A.
Brešna). Modernistinės dailės apraiškos didesnės įtakos neturi. Vyrauja nacionalinio
išsivadavimo kovų, buit. tematika. Aleksandras Indriulaitis MUZIKA. Liaudies muzika
vienbalsė. Jai būdingos senovės septynialaipsnės ir kitokios dermės. Gausu darbo, buitinių
ir vestuvinių dainų, religinių ir pasaulietinių šokių, kuriems pritariama dainavimu.
Populiarūs landai - 2 eilučių posmo dainos (tekstas improvizuojamas). Sudėtingos
siužetinės dainos - čarbaitai, gazelės; jas atlieka profesionalūs muzikantai ašigai (ašikai).
Deklamacinių rečitatyvinių intarpų esama herojinėse legendose, pasakose. Liaudies
muzikos instrumentai: tambūras, rubabas, dolas, dilrubabas. Jau VIII- VI a. p.m.e. buvo
profesionalios muzikos, susijusios su religinėmis apeigomis. Iki XX a. pradžios šacho
rūmuose buvo kanonizuotų muzikos žanrų, susijusių su religinėmis apeigomis. A
muzikinės kultūros centras - Kabulo radijo muzikos redakcija. L: M. Beljaev Afganskaja
narodnaja muzyka Moskva 1960; M. Slobin Music and the Struc - 1ire of Town Life in
Northern Afglianistan Tucson AZ 1976; H. L. Sakalą Music in Mind: The Concepts of
Music and Musician in Afghanistan Kent OH 1983. CHOREOGRAFIJA. Afganų liaudies
šokiai labai seni ir įvairūs. Daug apeiginių (medžioklės, dievų užkeikimo), ritualinių ir
pasaulietinių šokių. Iki XX a. valdovų rūmuose gyveno daug juokdarių šokėjų
mascharabozu. Klajojantys mascharabozai dalyvaudavo įvairiose tautos šventėse,
vestuvių, gimtuvių ir kt. apeigose. XIX a. pab.- XX a. pr. mascharabozus pakeitė
dainininkai, akrobatai ir šokėjai lučiai. Ilgą laiką atanas (triukai, vaidinimai atvirame ore)
buvo populiariausias afganų švenčių reginys. Dabar jis žinomas kaip afganų liaudies
šokis. TEATRAS. Pirmieji vaidinimai rengti valdovų rūmuose X- XII a. Populiarūs buvo
klajojančių lėlių teatro ir cirko trupių pasirodymai. Po 1919 Kabule kūrėsi pirmieji
mėgėjų teatrai, nuo 1926 vaidinta ir Pagmane (sostinės priemiestis); buvo pastatyta spec.
patalpa vaidinimams (3 dešimtmečio pab. uždaryta). 4 dešimtmetyje A daugiausia vyko
klajojančių teatrų pasirodymai po atviru dangumi. XX a. vid. iš mėgėjų teatrų susikūrė 2
dabartiniai Kabulo teatrai Pochini nindare (įkurtas 1940 m. , Di Kabul nindare (įkurtas
1947 m. , pastate afganų dramaturgų ir užs. klasikų kūrinių. Savo teatrus turi Herato ir
Kandaharo miestai. Mėgėjų teatrai veikia aukštosiose mokyklose, jv. organizacijose. Pro
valstijose ir dabar populiarūs klajojančių teatrų pasirodymai. Aktorius ir režisierius rengia
teatro mokykla (įkurtas 1956 m. ir Kabulo teatro Pochini nindare vaidybos studija.
ŽINIASKLAIDA. XIX a. pab. Kabule įsteigtos 3 spaustuvės. 1872 ar 1873 pasirodė
pirmosios knygos dari (persų) ir puštūnų kalbomis. 1880-1919 išleista apie 100, 1872-
1972 -2500 pavadinimų knygų (2000 dari kalba). Pirmasis laikraštis Šams un nahar ėjo
1875-78. Dab. period. spaudos pradžia laikomas žurnalo Seradž ai achbar, kurį 1911-19
leido švietėjas Mahmudas Beg Tarzi. Nuo 1919 Džalalabade eina laikraštis Nangarhar,
nuo 1920 Mazari Šarife puštūnų ir dari kalbomis - laikraštis Bedar. Iki sov. invazijos
1979, be oficialių valst. laikraščių Eslah (nuo 1929; dabar sostinės dienraštis puštūnų
kalba), Anis (nuo 1927 m. ir kt., ėjo -40 žurnalų (iš jų Erfan nuo 1923, Kabul nuo 1924,
Mermin nuo 1935 m. bei daugiau, kaip 10 privačių laikraščių. 1997 leista apie 15
dienraščių ir -50 kitų period. leidinių. Dauguma jų eina dari kalba (dalis straipsnių
puštūnų kalba). Didž. tiražas (27 000 egz.) vakarinio laikraščio Anis ir puštūnų kalba
leidžiamo Hevad (nuo 1959; abu Kabule). Svarb. savaitraščiai ir žurnalai: Pamir (nuo
1952 Kabule), Hakikati Sarbaz (nuo 1980, Gynybos ministerijos savaitraštis), Muhaseli
Emruz (nuo 1919 m. , Afghanistan Today (nuo 1985, anglų kalba ), Afghanistan (nuo
1948, anglų irprancūzų kalba), Julduz (nno 1979, uzb. ir turkmėnų kalba).
Radijas veikia nuo 1928, TV - nuo 1978. Laidos transliuojamos dari, puštūnų, užsieniui -
anglų, urdu, arabų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Nuo 1939 Kabule veikia inform.
agentūra Bakhtar Information Agency (BIA), teikianti informaciją dari, puštūnų ir anglų
kalbomis. Algimantas Litvinas
Afganistano karas (1978-1992 m. , Afganistano partizanų (mudžahedų) karas su
prosovietine vyriausybe ir SSRS kariuomene (su šia 1979-1989 m. . Po 1978 m. balandžio
perversmo į valdžią atėjusi marksistinė M. N. Taraki vyriausybė ėmė diegti sov. valdymo
ir santvarkos elementus, kovoti su islamu, dėl to 1978 m. birželio kilo ginkluoti sukilimai,
kurių vyriausybė nepajėgė nuslopinti. 1979 m. kovo ji paprašė SSRS įvesti kariuomene.
1979 m. liepos JAV nutarė teikti slaptą pagalbą režimo priešininkams. Po 1979 m. rugsėjo
perversmo valdžią užgrobė dar radikalesnis H. Aminas. Dėl jo vykdyto masinio teroro
mudžahedų kova sustiprėjo ir kėlė grėsmę prosovietiniam režimui. 1979 m. gruodžio 25
d. SSRS kariuomenė įsiveržė į Afganistaną, m. gruodžio 27 d. Kabule nužudė H. Aminą ir
pakeitė jį SSRS statytiniu B. Karmaliu, 1980 pr. užėmė beveik visus didž. miestus, svarb.
rajonus ir kelius. Iš pradžių veikė -30 000,1980 pavasarį 85 000, 1986 daugiau, kaip l 00
000 SS RS karių. Sovietams padėjo Afganistano vyriausybės pajėgos (1978 - 105 000,
1986 - 50 000 karių). SSRS kariuomenei ir Kabulo režimui priešinosi dauguma gyventojų,
daug jų pasitraukė į Pakistaną bei Iraną. Mudžahedai, 1980 pr. paskelbė šventąjį karą
(džichadą), naudojo partiz. karo taktiką. SSRS ginkluotųjų pajėgų klasikiniai karo
veiksmai buvo nesėkmingi. Nuo 1981-1982 m. jos ėmė naudoti naują taktiką: pagr. jėgos
(-60%) kontroliavo svarb. rajonus ir kelius, o likusios vykdė operacijas prieš mudžahedų
didž. grupuotes. Mudžahedai (1980 -45 000,1986 apie 150 000 ) , iš pradžių prastai
ginkluoti, nuo 1984 ėmė gauti vis didesnę fin. ir kar. paramą iš JAV, V. Europos, arabų
šalių (ypač Saudo Arabijos), Irano, Kinijos. 1985 m. gegužės Pešavare (Pakistanas)
susikūrė mudžahedų 7 pagrindinių grupuočių sąjunga. Nuo 1985 SSRS kariuomenė vengė
dalyvauti kar. veiksmuose. 1988 mudžahedai jau valdė didumą Afganistano ir perėmė kar.
iniciatyvą. Pagal 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje pasirašytą Afganistano, Pakistano,
SSRS ir JAV susitarimą SSRS iki 1989 m. vasario 15 d. išvedė iš Afganistano
kariuomene, bet ir toliau rėmė vyriausybę, valdančią pagr. miestus. SSRS žlugus Rusija ir
JAV nuo 1992 m. sausio 1 d. nutraukė ginklų tiekimą kovojančioms grupuotėms. 1992 m.
balandžio 15 d. mudžahedai užėmė Kabulą, m. balandžio 28 d. perėmė valdžią ir paskelbė
Afganistaną islamo valstybe. Per A žuvo apie 1,5 mln. civ. gyventojų, apie 14 000 sov.
karių, 4-5 mln. gyventojų pasitraukė į Iraną, Pakistaną. Karas pagreitino SSRS ir
socializmo žlugimą, paaštrino rel. ir tautinius prieštaravimus Afganistano visuomenėje;
prasidėjo afganų kar. ir polit. grupuočių tarpusavio ginkluota kova (2001 tebesitęsė).
SSRS kariuomenėje Afganistane kovėsi apie 2100 lietuvių (71 žuvo, 67 buvo sužeisti).
Petras Tomkus
afgSnų kalba Tpuštūnų kalba.
ai Afghani (al-Afghani, ai Afganijus), tikr. Janiai ad-Din al-Afghani 1838 Asadabad
(prie Hamadano) - 1897 m. kovo 9 d. Konstantinopolis (dab. Stambulas), islamo polit.
veikėjas, publicistas. TPanislamizmo pradininkas. Iki 1869 gyveno Persijoje, vėliau
Egipte (1871-1879 m. , Prancūzijoje, Rusijoje, Turkijoje ir kt. šalyse. Ragino priešintis
Vakarų kultūros ir polit. įtakai, propagavo islamo šalių vienijimąsi.
aficidai, insekticidai amarams ir kt. vabzdžiams naikinti. Tai sisteminio veikimo
preparatai (aktara, antio). Yra kontaktinio ir vidinio veikimo A. Iš jų labiausiai paplitę
decis, fastakas, maurikas, pegasas. Daugelis pavojingi žmonėms, žinduoliams,
paukščiams, žuvims ir naudingiems vabzdžiams. Danute Repšienė
afiksai (prancūzų affae < lot. affmis - pritvirtintas), nešakninės morfemos. A būdingi -
1eksinėms ir agliutinacinėms kalboms. - 1eksinių kalbų (t.p. ir lietuvių) A, kitaip nei
agliutinacinių, mažiau savarankiški (labiau suaugę su šaknimi ir kitais A) ir linkę turėti iš
karto po keletą funkcijų. Pagal vietą žodyje šaknies (centr. morfemos) atžvilgiu skiriami:
prefiksai, arba priešdėliai - prieš šaknį esantys A (beragis, išpasakoti), postfiksai - po
šaknies esantys A ir infiksai, arba intarpai - į šaknį įsiterpė A (se - n-ka, sti - m-pa).
Postfiksai, atsižvelgiant ir į funkciją, dalijami į: sufiksus, arba priesagas (aug-lm-as, rūp
-est-ing-ūm-as), ir - 1eksijas, arba galūnes (bėg-u, suolelis). Pasitaiko A, galinčių keisti
savo vietą šaknies atžvilgiu, -jie kartais vadinami ambifiksais (moko -si, ne - si - moko).
Pagal funkcijas skiriasi formų darybos, arba kaitybos, ir (žodžių) darybos A. Kaitybos A -
tai ne vien galūnės: žinoma ir visų kitų minėtų rūšių A, vartojamų to paties žodžio
formoms sudaryti (plg. priesagų vaidmenį formose ei - dav-au, ger-isn-is). Antra vertus,
galūnės gali būti ne tik kaitybos, bet kartu ir darybos A (baln-ius : baln-as, liuob-a :
liuobti). Kas morfemų jungiamuosius elementus, vad. kone komitetyvus, laiko
morfemomis, kartais dar kalba apie jungiamuosius A (darb-y-mėtis, viSt-a -tupis). Pagal
junglumą, t.y. vartojimo formoms ar žodžiams daryti dažnumą, skiriami produktyvūs,
darūs A (dafž-as, ger-ūm-as) ir neproduktyvūs, nedarūs (mart-i, merg-žn-a). Šaknų
skaičius kalboje praktiškai yra begalinis, A - baigtinis. Istoriškai riba tarp šaknų ir A yra
pereinama. Buvę atskiri žodžiai gali virsti A ar jų sudėtinėmis dalimis (;'-, už-eiti iš
prielinksnių /, už), o A - šaknų neatskiriamomis dalimis (bėr[-]nas, elg[-]eta).
VincasUrbutis
afilija (Ta... + graikų phyllon - lapas), belapiškumas, augalo lapų nebuvimas dėl jų
redukcijos. Būdinga sausų ir
karštų vietovių augalams, kai kuriems augalams parazitams (brantui, saksaūlui).
afiloforiėčiai (Aphyllophorales), papėdgrybių (Basidiomycetes) klasės grybų eilė. 13
šeimų (-4000 rūšių). Paplitę visame pasaulyje. Lietuvoje žinoma -430 rūšių. Dauguma -
ksilotrofai, likusieji - dirvožemio saprotrofai. Auga ant gyvų ir negyvų medžių kamienų,
kelmų, šakų, malkų, medinių tvorų, tiltų, medinių konstrukcijų pastatuose. A vaisiakūniai
kepurėti, nuo kelių iki keliasdešimt centimetrų skersmens, gumbo, buoželių arba šakotų
krūmelių pavidalo, minkšti, sultingi, plaušingi, odiški, kamštiški arba sumedėję, kieti,
vienamečiai, vienamečiai žiemojantys ir daugiamečiai. Himenoforas lygus, grūdėtas,
karpotas, raukšlėtas, dygliuotas, vamzdelinis. Vaisiakūnių spalva įvairi. -30 A rūšių yra
valgomi (dyglutis, trimitėlis, valgomoji geltonpintė, valgomoji voveraitė, kuokštinė
grifolė), tačiau menkaverčiai (išskyrus valgomąją voveraitę). Kai kurie A (juodasis beržo
grybas, raukšlius, šakočius) turi biologiškai aktyvių medžiagų. Albinas Gricius
afinavimas (prancūzų affiner- gryninti, valyti), afinažas, metalurgijos procesas labai
gryniems tauriesiems metalams (auksui, sidabrui, platinai ir kt.) gauti. Gryninama
atskiriant priemaišas iš lydomų metalų. Būna elektrocheminis (grynas metalas nusėda ant
katodo, priemaišos - į šlamą), šlapiasis (metalas tirpinamas koncentruotų druskos ir azoto
rūgščių mišinyje ir išskiriamas iš tirpalo amonio chloridu, amoniaku, cukrumi ar kt.
reagentu), sausasis (aukso lydalą veikiant chloru susidarę netauriųjų metalų chloridai
išgaruoja, o sidabro chloridas išplaukia į gryno aukso paviršių). Elektrocheminiu būdu
gryninamas auksas ir sidabras, slapiuoju - platina, paladis, iridis, rodis, sausuoju - auksas.
afinioji erdvė (lot. affinis - artimas, gretimas), aibė, kurios bet kuriuos elementus A ir B,
vadinamus taškais, atitinka vektorius a (Tvektorinės erdvės elementas); rašoma AB = a.
Be to, kiekvieną vektorių m ir tašką A atitinka taškas M, tenkinantis sąlygas: AM = m; jei
AM = AN, tai taškai M ir N sutampa; bet kuriems taškams A,B,C, AB + BC = AC (trijų
taškų, arba trikampio, taisyklė). Kai minėta vektorinė erdvė yra n-matė, ir afinioji erdvė
vadinama remate. Turėdami vektorinės erdvės bazę ep ... ,en ir pasirinkę afiniosios erdvės
tašką O, gauname afiniosios erdvės koordinačių sistemą (Tafiniąją koordinačių sistemą).
Taško M afiniosios koordinatės yra vektoriaus OM =xf, + ••• + /„ koordinatės jt,, ..., „;
rašoma M (xr • ••,xa). Petras Vaškas
afinioji geometrija, geometrijos šaka, tirianti afiniojo atvaizdžio invariantus. Tokie
invariantaiyra: lygiagretumas (lygiagrečiosios tiesės atvaizduojamos į lygiagrečiąsias
tieses), tiesės 3 taškų A, B, C paprastasis santykis (ABC)=jį = J-:^ (xl,x2,x)-taSkų A, B, C
afiniosios, arba Descartes'o, koordinatės), lygiagrečių atkarpų santykis ir kiti. A taikoma
braižyboje, fizikoje, mechanikoje, astronomijoje. Petras Kiškas
afinioji koordinačių Sistema, tiesinė f afiniosios erdvės koordinačių sistema. Plokštumos
A sudaro sutvarkyta nekolineariųjų vektorių pora p e2 (bazė)ir taškas O (koordinačių
pradžia). Tiesės, einančios per tašką O ir lygiagrečios su bazės vektoriais, vadinamos
koordinačių ašimis. Vektoriai et ir e, nusako teigiamąsias ašių kryptis. Ašis, lygiagreti su
el vektoriumi, vadinama abscisių ašimi, o lygiagreti su e, - ordinačių ašimi. Taško M
afiniosiomis koordinatėmis vadinama sutvarkytoji skaičių pora (x, y). Skaičiai ir y
gaunami vektorių OM išreiškus baziniais vektoriais: OM =xe1 + ver Skaičius x vadinamas
taško M abscise, o y-ordinate. Trimatės erdvės A sudaro tiesiškai nepriklausomų vektorių
trejetas e,,e2,e, ir taškas O. Analogiškai kaip plokštumoje vektoriai e,, e, nusako abscisių ir
ordinačių ašis. Tiesė, einanti per tašką O ir lygiagreti su e,, vadinama aplikačių ašimi.
Taško M (x, y, z) koordinatės (x - abscise, y - ordinatė, z - aplikatė) gaunamos vektorių
OM išreiškus baziniais vektoriais: OM = xel + ye - L +zer Plokštumos, einančios per dvi
koordinačių ašis, vadinamos koordinačių plokštumomis. Apie n-matės erdvės A - T
afinioji erdvė. Petras Vaikas
afinioji transformacija Tafinusis atvaizdis.
afinitėtas (lot. affinilas, kilm. affinitatis - giminingumas), antikūno ir antigeno sąryšio
stiprumo termodinaminė išraiška. A charakterizuojamas asociacijos konstanta K, kuri yra
atvirkščiai proporcinga laisvų antigeną sujungiančių centrų ir laisvo Thapteno
koncentracijai ir tiesiai proporcinga jų komplekso koncentracijai. Imunizavus organizmą
maža antigeno doze susidaro didesnį A turinčių antikūnų negu imunizavus didele doze.
Esant pakartotinei imunizacijai didžiausią A turi antikūnai, kurių sintezė sutampa su
anksčiau susintetintų antikūnų eliminavimo pradžia. Regina Liudkeričienė
Afinogenov Aleksandr (Aleksandras Afinogėnovas) 1904 m. balandžio 4 d. Skopin
(Riazanės sritis - 1941 m. spalio 29 d. Maskva, rusų dramaturgas. Ankstyvosioms pjesėms
(Keistuolis / Čudak, past. 1929, Baimė l Strach, past. 1930 m. būdinga aktuali visuom.
problematika, publicistiškumas, ryškus draminis konfliktas. Už tai autorius griežtai
kritikuotas sov. spaudoje, pjesės Baimė pastatymas uždraustas (vėliau pastatytas Stalino
cenzūruotas variantas). A kūryba, pasižyminti dėmesiu veikėjų vidiniam pasauliui,
dorovei, lyriškumu (pjesės Tolimoji l Daljokoe 1935, Savo vaikų motina l Maf svoich
detej 1939, lietuvių 1956 m. , prieštaravo to meto sov. dramaturgijos (V. Višnevskio, N.
Pogodino pjesės) pompastiškam monumentalumui, patetiškumui ir tęsė rusų psichol.
teatro tradicijas. Ypač populiari buvo lyr. pjesė Mašenka (1941, pavadinimu Pavasaris
lietuvių past. 1946,1952 m. . Eleonora Safronova
afinūsis atvaizdis, afinioji transformacija, euklidinės plokštumos (ar euklidinės erdvės)
taškų abipusiškai vienareikšmis atvaizdis į euklidine plokštumą (euklidinę erdvę), kai
tiesė atvaizduojama į tiesę. Bet kuriuos 3 (ar 4 m. taškus, nesančius vienoje tiesėje
(plokštumoje), plokštumos (erdvės) afiniuoju atvaizdžiu galima atvaizduoti į bet kuriuos
kitus 3 (4 m. taškus, nesančius vienoje tiesėje (plokštumoje); toks A - vienintelis.
Plokštumos A nusakomas lygtimis x' = atx + a,y +xlt, y' = b f + b2y +>>„; x, y yra bet
kurio plokštumos taško, .', y' - jo vaizdo afiniosios, arba Descartes'o, koordinatės,
determinantas 0. Analogiškai nusakomas erdvės A. Du paeiliui atliktus A galima pakeisti
tam tikru vienu A, kuris vadinamas šių A sandauga. Tokios daugybos atžvilgiu afiniųjų
atvaizdžių aibė yra grupė. A atvejai yra: panašumo atvaizdžiai (kiekvieną figūrą
atvaizduoja į panašią figūrą); ortogonalieji atvaizdžiai, t.y. plokštumos (erdvės) judesiai ir
sąspūdžiai. Spaudžiant plokštumą (erdvę) tiesės / kryptimi, taškas A atvaizduojamas į
tašką A', kad:AA' yra lygiagreti su /; A ir A' yra vienoje pusėje nuo tam tikros tiesei /
statmenos tiesės a (plokštumos o); A' ir A atstumų nuo a (nuo o) santykis k yra pastovus;
tiesės a (plokštumos a) taškai lieka vietoje. Kai O < k < l, figūra suspaudžiama; kai k = l,
figūra nepakinta; kai k > l, figūra ištempiama. Kiekvienas plokštumos (erdvės) A gali būti
gautas kaip ortogonaliojo atvaizdžio ir 2 (3 m. sąspūdžių tarpusavyje statmenomis
kryptimis sandauga (l). Braižyboje taikomas lygiagretusis projektavimas yra A (2 m. .
Deformuojant kūną kiekvienas jo taškas A užima kurią nors padėtį A'; taip gaunamas
atvaizdis (A pereina į A') yra afinūsis atvaizdis. Petras Vaikas
Afyon Karahisar (Afjon Karachisaras), miestas Turkijos vakaruose, į pietvakarius nuo
Ankaros; ilo centras. 24 000 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto, cemento pramonė,
metalo apdirbimas. Audžiami kilimai. Ruošiama opijaus žaliava. A apylinkėse auginamos
daržinės aguonos. Muziejus. Tvirtovės griuvėsiai, Seldžiukų epochos mečetė. Pradėjo
kurtis XIII a.
afiša (prancūzų affiche), kultūros ar sporto renginio reklaminis informacinis skelbinys. A
kartais iliustruojama piešiniais, fotografijomis. Lietuvoje pirmosios (lietuvių raidėmis)
buvo 1899 ir 1900 išspausdintos lietuvių spektaklių A.
Atlak Michel (Michel 'Atlaq, Mišelis Atlakas) 1910 m. Damaskas - 1989 m. birželio 23 d.
Paryžius, Sirijos politikas. Kilęs iš krikščionių šeimos. 1929-34 studijuodamas Paryžiaus
universitete tapo marksistu. 1943 įkūrė Arabų atgimimo partiją; nuo 1947 jos vadovas.
Siekė sujungti Art. Rytų arabų valstybes. 1953 prisidėjo prie Arabų socialistinio atgimimo
partijos (Baas) įkūrimo. 1953-1966 m. Baas Sirijos, 1970-1989 m. Baas Irako skyrių
generalinis sekretorius.
Atlatoksinai, nuodingi f kumarino dariniai. Juos sintetina įv. rūšių, dažniausiai galvenio
(Aspergillus) genties, mikromicetai. Yra kelios A formos (B,, B2, G,, G2, M,, M2, OJ,
kurios skiriasi susidarymo būdu ir aktyvumu. Geriausiai ištirta Atlatoksino B^orma. A
artimus fenolio darinius tam tikromis sąlygomis gali produkuoti Arthrinium, Verticillum,
Arthroderma, Penicillium, Scolecobasidium bei kitų genčių mikromicetų rūšys ir štamai.
A sintezė intensyviai vyksta aukštoje temperatūroje. Randami maisto produktuose ir
pašaruose, užkrėstuose mikromicetais. A pasižymi kancerogeniniu, mutageniniu,
teratogeniniu poveikiu. Per virškinamąjį traktą patekę į organizmą sukelia bendrą
negalavimą, labiausiai pažeidžia kepenis. Mažos A dozės sukelia depresiją, silpnina
organizmo imunines savybes, didesnės - skatina vėžinių ląstelių vystymąsi. Didelės dozės
yra mirtinos. Maiste ir pašare A neturi būti >30 ug/g produkto.
Afčgnako sala (Afognak Island) yra Ramiajame vand., Aliaskos įlankoje, prie Aliaskos
pusiasalio r. krantų, į šiaurę nuo Kodiako s. Priklauso JAV (Aliaskos valstijai). Salą nuo
žemyno skiria Šelichovo sąs. Paviršius - žemi kalnai, plynaukštės, pakraščiuose žemumos.
Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Per metus iškrinta daugiau, kaip 1000 mm kritulių.
Sausio vidutinė temperatūra -4 "C, liepos daugiau, kaip 10 "C. Krūmynai, spygliuočių
miškai. Vešli žolinė augalija. Gyventojai - eskimai ir aleutai. Elena Stankūnienė
Afonso l f Alfonsas I.
Afonso l o Conquistador T Alfonsas I Užkariautojas.
Afonso V o Africano f Alfonsas V Afrikietis.
aforizmas (graikų aphorismos < aphorizo - apibrėžiu), trumpas glaustas posakis,
nusakantis apibendrintą mintį. Dažniausiai pasižymi minties netikėtumu, originalumu,
įtaiga, kartais ir sąmojumi. Pvz.: Kas nemato pasaulio tuštybės, tas patsai yra tuščias (B.
Pascalis). Aforizmui būdingas subjektyvumas, nuo patarlės, sentencijos, maksimos jis
skiriasi kritiškumu. A kildinamas iš Hipokrato aforistiškai parašytų medicininių
pamokymų. Kaip literatūros žanras A suklestėjo XVII- XVIII a. Prancūzijoje (F. de La
Rochefoucauld, B. Pascalis, M. E. de Montaigne'is, S. R. N. de Chamfort'as) ir
Vokietijoje (G. C. Lichtenbergas, J. W. Goethe, kalba W. F. von Schlegelis).
Lietuvoje aforistinių posakių randama jau pirmosiose lietuvių knygose. Nuo XIX a. vid. A
spausdinti kalendoriuose, period. spaudoje. XX a. išleisti pirmieji A rinkiniai: R. Striupo
Alkanos mintys (1929 m. , J. Marcinkaus -Tauronio Aukso mintys (2 d. 1929-30 m. . F.
Kiršos eilėraščių knygoje Palikimas (1972 m. pateikta aforizmų bei aforistinių fragmentų.
8 dešimtmetyje A rinkinių išleido V. Karalius (Sizifas be akmens 1974, Aureolės ir
kepurės 1980 m. . A sukūrė J. Gurnevičius, L. Bušma, I. Jašinskaitė, M. Čepkauskasirkt.
LaimaArnalkeviiiūiė
AFP fAgence France - Presse.
Afragola, miestas Italijoje, Kampanijoje, į Šiaurės rytus nuo Neapolio. 61 500 gyv. (2001
m. . Odos, maisto pramonė. Šiaudinių skrybėlių gamyba. Sodininkystės ir daržininkystės
rajono prekybos centras.
Afranijus, Liucijus Afranijus (Lucius Afranius) Picen (Italija) - 46 p.m.e. Afrikos
provincija (dab. Tunisas), Romos karvedys. 60 konsulas. Nuo 55 legatas Ispanijoje.
Pompėjaus Didžiojo šalininkas, rėmė jį kare prieš Cezarį. 49 pralaimėjo Cezariui prie
Ilerdos (Ispanija). 48 vienas Pompėjaus Didžiojo kariuomenės vadų Farsalo mūšyje. Po
pralaimėjimo pabėgo į Afriką. 46 dalyvavo Tapso mūšyje, kuriame Cezaris sumušė
likusius Pompėjaus Didžiojo šalininkus. Suimtas ir nužudytas.
Afras TAfro.
Afrasiabo piliakalnis fAfrosijobo piliakalnis.
afrazijiėčių kalbos, pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje paplitusi kalbų šeima. A šakos:
T semitų kalbos, f egiptiečių kalba, f berberų ir libių kalbos, T kušitų kalbos, fčadiečių
kalbos. Manoma, kad A prokalbė gyvavo maždaug iki 8 tūkstantmečio p.m.e. (protėvynė
galėjo būti Sachara). Matyt, nuo praafrazijiečių pirmieji atskilo praegiptiečiai (apsigyveno
prie Nilo) ir pračadiečiai (patraukė į pietus ir sumišo su negridais), -7 tūkstantmetį p.m.e. -
prakušitai. Apie 6-5 tūkstantmetį p.m.e., sausėjant Sacharos klimatui, prasemitai
nukeliavo į rytus ir atsiskyrė nuo praberberų ir pralibių, pasitraukusių į šiaurę bei Šiaurės
vakarus. A labiau nutolusios viena nuo kitos negu ide. kalbos. L: Jazyki Azū i Afriki t. 4
Moskva 1991. Vytautas Mažiuli s
African Development Bank, ADB T Afrikos plėtros bankas.
African National Congress f Afrikos nacionalinis kongresas.
Africanus Sextus Julius T Afrikietis.
Afrika, žemynas į pietus nuo Europos, tarp Atlanto (vakaruose) ir Indijos (rytuose)
vandenynų; tarp 37°21' Šiaurės pi. (ai Ghirano kyšulys), 34°52' p. pi. (Adatos kyšulys),
17°33' v. ilg. (Almadi kyšulys) ir 51°23' r. ilg. (Hafuno kyšulys). Plotas 29,2 mln. km2, su
salomis 30,3 mln. km2. A sudaro 1/5 pasaulio sausumos ploto (antra pagal dydį po
Eurazijos). A ilgis iš Šiaurės į pietus -8000 km, iš vakarų į rytus -7500 km. Nuo Europos
A skiria Viduržemio j. ir Gibraltaro sąs. (13 km pločio), nuo Azijos - Sueco kanalas,
Raudonoji j., Bab ai Mandebo sąs. (37 km pločio) ir Adeno įlanka. Kranto linijos ilgis 30
500 km; krantai mažiau vingiuoti negu kitų žemynų. Įlankų mažai, didžiausios: Gvinėjos
(vakaruose), Sirto, Gabeso (šiaurėje), Adeno, Zanzibaro, Sofalos (rytuose). A rytuose yra
didelis Somalio pusiasalis. į rytus nuo žemyno yra Sokotros, Pembos, Zanzibaro, Mafijos,
Madagaskaro salos, Maskarenų, Komorų, Amirantų, Seišelių salynai, į vakarus -
Madeiros, Bioco, Prinsipės, San Tomės, Dangun Žengimo, Šv. Elenos, Tristano da
Cunhos salos, Žaliojo Kyšulio, Kanarų salynai. Gamtinis žemėlapis. GAMTA
RELJEFAS. Žemyno paviršaus vidutinis aukštis 750 m, didžiausias aukštis 5895 m (Kibo
ugnikalnis Kilimandžaro masyve); žemiausia žemyno vieta yra 157 m žemiau jūros lygio
(Assalio ežero vandens paviršius). Aukšč. kalnai išvardyti l lentelėje. Žemumos (iki 200
m) užima apie 10%, 200-500 m aukščio plynaukštės -39%, 500-1000 m aukščio plotai
apie 28%, 1000-2000 m apie 19%, daugiau, kaip 2000 m -3% A paviršiaus ploto.
Plokščiakalnių kraštai dažniausiai statūs, į pajūrį leidžiasi pakopomis. Afrikos
plokščiakalniai Šiaurės vakaruose ir Šiaurės rytuose nuo siaurų pakrantės žemumų yra
atskirti: Viduržemio j. pakrantėje - Atlaso kalnų (Tubkalio kalba, 4165 m), Raudonosios j.
krante - Atbay kalnagūbrio (2187 m). Sacharos viduryje - Achaggaro ir Tibesti kalnai,
Iforaso ir Ai'ro plynaukštės. Sudano gamtinės srities rytuose - Ennedi (Basso kalba, 1450
m), Darfuro (Maros kalba, 3071 m) plynaukštės, viduryje - Čado, vakaruose - Nigerio
lygumos. į pietus nuo šių lygumų - S. Gvinėjos aukštumos (Lomos kalba, 1950 m), Joso
plynaukštė (2010 m). A vidurinėje dalyje (ties pusiauju) yra Kongo įduba; ją nuo Čado
lygumos skiria AdamaVos plokščiakalnis (Bambouto kalba, 2740 m), nuo Nilo lygumos -
Azandės plokščiakalnis (1400 m), pietryčiuose prieina Mitumbos kalnai, pietuose -
Lundos -Katangos plynaukštė. Didžiąją P. Afrikos paviršiaus dalį sudaro Kalahario įduba,
kurios pietryčių pakraštyje - Drakeno kalnai (Thabana N - 1enyanos kalba, 3482 m),
pietiniame - Kaapo kalnai (2326 m). A rytuose (į r. nuo Kongo įdubos ir į šiaurę nuo
Zambezės) yra Rytų Afrikos plokščiakalnis. Per jį į šiaurę (iki Raudonosios jūra) tęsiasi
Rytų Afrikos lūžių zona, susidedanti iš rytų ir v. grabenų. V. grabenas prasideda ties Širės
upe, apima Niasos, Tanganikos, Eduardo, Stanley, Alberto ežerus, siekia Baltojo Nilo
aukštupį. R. grabenas eina nuo Niasos ežero šiaurinės dalies per Turkanos ežerą,
Raudonąją j. iki Jordano upės slėnio Azijoje. Rytų Afrikos lūžių zonoje yra ir A aukšč.
viršūnės (užgesę ir aktyvūs ugnikalniai). Rytų Afrikos šiaurinės dalyje yra Etiopijos
kalnynas ir Somalio plokščiakalnis.
l lent. Afrikos aukščiausi kalnai
Kalnai Aukšč. viršūnės Abs. aukštis (m)
Kilimandžaro Kibo 5895
Kenijos Batianas 5 199
Ruwenzori Margarita 5109
Šimėno Ras Dašanas 4620
Meru Meru 4565
Virungos Karisimbi 4507
Elgono Elgonas 4321
Atlaso Tubkalis 4164
Kamerūno Fako 4095
Drakeno Thabana N - 1enyana 3482
GEOLOGINĖ SANDARA. Beveik visą žemyną užima T Afrikos platforma, kurios
kristalinis pamatas daugelyje vietų išeina į paviršių: Nubijos, Achaggaro, Regibato
masyvai. Jai nepriklauso tik jauni raukšlėti Atlaso (susidarę alpinės kalnodaros metu) ir
Kaapo kalnai. Nuosėdinė platformos danga, susidariusi fanerozojuje (Sacharos plokštė,
Kongo ir Okavango sineklizės, Mozambiko įlinkis), susideda iš jūrinių, lagūninių -
kontinentinių ir vulkaninių uolienų. Jūriniai apatinio ir vidurinio paleozojaus sluoksniai
paplitę daugiausia Sacharos plokštėje, Atlaso ir Kaapo kalnuose jie susiraukšlėję.
Viršutinio paleozojaus ir apatinio mezozojaus uolienos beveik visur kontinentinės.
Viršutinio karbono ir apatinio permo nuogulos Pusiaujo ir P. Afrikoje yra ledyninės
kilmės. Šiaurės Afrikoje vid. karbonas, P. Afrikoje ir Rodezijoje apatinis permas labai
anglingi. Triaso periode Pangėjos žemynas pradėjo skilti į dab. žemynus, susidarė riftai.
Juros periodo pradžioje A p. ir Šiaurės vakarų dalyse suaktyvėjo vulkaniniai procesai.
Juros pabaigoje, atskilus Laurazijai nuo Gondvanos, susidarė Tetidės vandenynas.
Kreidos periodo pradžioje riftai, juosiantys A iš v., p. ir r., tapo siaurais vandenynais,
susiformavo dab. žemyno kontūrai. Paleogeno viduryje nuo A atskilus Arabijos plokštei
susidarė Raudonoji jūra. Juros ir ankstyvosios kreidos laikotarpiu klostėsi kontinentinės
nuogulos, formavosi šarminių granitų ir karbonatitų intruzijos. Miocene prie A Šiaurės
vakarų pakraščio prisišliejo nuo Europos atskilęs mikrokontinentas, kuris sudarė Atlaso
kalnus; pradėjo formuotis riftai Afrikos rytuose (TRytų Afrikos lūžių zona). Reljefo
morfogenezė ir morenos tilitai rodo, kad Afrika buvo 4 kartus apledėjusi. Tektoninis
žemėlapis 128 psl. NAUDINGOSIOS IŠKASENOS. Afrikoje yra 6% pasaulio naftos
(daugiausia Nigerijoje, Libijoje), 7% gamtinių dujų (Alžyre, Nigerijoje) išteklių. Iškasama
akmens anglių (PAR), geležies (PAR, Zimbabvėje), urano (Nigeryje), stibio ir cirkonio
(PAR), mangano (PAR, Gabone), chromo rūdų (PAR), fosforitų (Maroke, Tunise,
Ugandoje). Gaunama aukso (PAR), deimantų (Kongo DR, Botsvana, PAR), kt.
brangakmenių. Afrikos vidurinėje dalyje yra Vario juosta, P. Afrikoje - aukso ir urano
rūdos baseinas Witwatersrandas. Naudingųjų iškasenų žemėlapis 129 psl.
KLIMATAS. A - šilčiausias iš visų žemynų, nes diduma teritorijos yra ekvatorinėje,
subekvatorinėse ir tropinėse juostose, tik Šiaurės l ir p. pakraščiai - subtropinėse. Žemyną
beveik per vidurį kerta pusiaujas, todėl į abi puses nuo jo eina tokio pat klimato juostos. A
beveik per vidurį kerta pusiaujas, todėl tokios pat klimato juostos kartojasi į šiaurę ir į
pietus nuo pusiaujo. Tarp 2° p. pi. ir 8° Šiaurės l pi. (Kongo įduba, Gvinėjos įlankos
Šiaurės l krantas) klimatas ekvatorinis: ištisus metus temperatūra -25 °C. Gausiai lyja,
kritulių iškrinta apie 1500 mm per metus, vietomis iki 10 000 mm (Gvinėjos įlankoje
daugiau, kaip 3000 mm, Kamerūno pietvakarių šlaituose daugiau, kaip 9000 mm). Nuo
ekvatorinio klimato juostos į šiaurę iki 19° Šiaurės l pi. A vakaruose (Sahelis) ir 16°
Šiaurės l pi. A rytuose (Sudano lygumos, Etiopijos kalnynas) ir į pietus - iki 18° p. pi.
(Kongo įdubos pietinė, Kalahario lygumos Šiaurės rytų dalys) vyrauja subekvatorinis
musoninis klimatas (drėgna vasara, sausa žiema). Tolstant nuo pusiaujo sausasis
laikotarpis ilgėja nuo 2 iki 10 mėn., kritulių mažėja nuo 1500 iki 300 mm per metus. Dar
toliau į šiaurę ir p. klimatas tropinis. Šiose juostose yra daugiausia dykumų: Sacharos,
Namibo, Kalahario. Sacharoje sausas ir karštas tropinis dykumų klimatas, kritulių 10-20
mm per metus. Dažnai pučia karšti sausi vėjai - samumas ir harmatanas. Al Azizijoje
(Libija) užregistruota 58 °C temperatūra (aukščiausia Žemės paviršiuje). A p. dalies
tropinis klimatas vakaruose ir viduryje - sausas ir labai karštas, rytuose - drėgnas ir karštas
(daugiausia kritulių vasarą). A krantai prie Viduržemio j. ir Kaapo bei Drakeno kalnai yra
subtropinio mediteraninio klimato juostoje. Vasaros čia karštos, sausos, žiemos švelnios ir
drėgnos (kritulių daugiau, kaip 500 mm, Atlaso kalnuose 1000 mm). Pagrindiniai klimato
rodikliai pateikti 2 lentelėje.
2 lent. Afrikos pagrindiniai klimato rodikliai
3 lent. Afrikos ilgiausios upės
Klimato tipas. Vietovė
Vidutinė temperatūra (°C) Krituliai sausio liepos (mm)
Šiaurės L pusrutulio subtropinis jūrinis.
Alžyras 11,7 24,3 712
P. pusrutulio subtropinis jūrinis.
Keiptaunas 21,2 12,6 615
Šiaurės L pusrutulio tropinis žemyninis.
Asuanas 15,7 33,9 1,4
P. pusrutulio tropinis žemyninis.
Kabongo 26,6 11,0 247
Šiaurės pusrutulio subekvatorinis musoninis.
Mogadišas 24,2 26,1 433
P. pusrutulio subekvatorinis musoninis.
Livingstone'as 24,4 16,4 688
Ekvatorinis.
Debunsha________________25,7 23,5 9 655
VIDAUS VANDENYS. Iš A į vandenynus kasmet nuteka -5390 km3 vandens. Pagr.
vandenskyra yra A rytuose, todėl dauguma upių teka | Atlantą (-36% A upių nuotėkio),
kitos į Indijos vand. (-18,5%) ir Viduržemio j. (-15%). daugiau, kaip 30% upių neturi
paviršiaus nuotėkio į vandenyną (didžioji dalis Sacharos, Kalahario vakarų dalis, Rytų
Afrikos lūžių zonos dalis). Į Atlantą įteka Kongas (vandeningiausia A upė), Nigeris,
Senegalas, Gambija, Oranė, į Viduržemio j. - Nilas, į Indijos vand. - Limpopo, Zambezė,
Juba. Pagal mitybą ir hidrografinį režimą A upės skirstomos į: ekvatorines - vandeningas
ištisus metus, Sudano - patvinstančias vasarą ir rudenį, Sacharos - lai kinąsias (vadės),
kurių vagos vandens prisipildo lietaus periodais, mediteranines - vandeningiausias žiemą.
Dėl nelygaus, pakopiško reljefo upėse daug krioklių (didžiausias -Viktorijos krioklys).
Ežerai daugiausia tektoninės kilmės, didžiausi: Viktorijos, Tanganikos, Niasos, Čado,
Turkanos (Rudolfo), Kiogos, Alberto, Tanos. Dykumose yra druskingų ežerų (Džerido,
Didysis Šato). Didžiausias ežeras, kurio paviršiaus plotas labiausiai kinta, yra Čadas (12
000-26 000 km2 m. . Šiaurės Afrikoje yra didelių artezinio vandens baseinų. Įdubose daug
pelkių: Macinos, Okavango, Makgadikgadi. Ilgiausios A upės išvardytos 3, Didžiausi
ežerai - 4 lentelėje.

Ilgis km Base
ino
plota
s
tūkst
. km2
Nilas (su 6 671 2870
Baltuoju
Nilu,
Alberto
Nilu,
Viktorijo
s Nilu,
Kagera)
Kongas 4374 3690
Nigeris 4184 2092
Zambezė 2736 1330
Oubangu 2300 770
i
Oranė 2092 1020
Kasai 2000 880
Webi 1900 200
Shabeell
e
Cubango 1 800 800
Juba 1650 1960
Limpopo 1600 400
Senegala 1 430 441
s
Chari 1400 700
Rufiji 1400 178
Benue 1300 440
4 lent. Afrikos didžiausi ežerai

Plotas (km:) Didž

Paviršiaus .
gylis
altitudė (m) (m)
Viktorijo 68000 1 134 85
s
Tanganik 34 000 773 1
os 435
Niasos 30 800 472 706
Čado 12000-26000 4-7
240
Turkanos 8 000-8 600 73
(Rudolfo 427
)
Alberto 5 600 620 48

DIRVOŽEMIAI IR AUGALIJA. A priklauso ekvatorinei, subekvatorinei, tropinei ir

subtropinei juostoms (Geografinių juostų ir zonų žemėlapis). Augalijos ir dirvožemio
zonos keičiasi į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo. Ekvatorinio klimato juostoje raudonai
geltonuose feralitiniuose labai mineralizuotuose dirvožemiuose auga drėgnieji
ekvatoriniai ir tropiniai miškai. Aukšč. ardą sudaro fikusai (iki 80 m aukščio), palmės
(alyvpalmės, vynpalmės), kolamedžiai. Žemesniame arde gausu bananų, medinių
paparčių. Auga lianos. Upių deltose ir potvynių užliejamose Atlanto pakrantėse -
mangrovė. į šiaurę ir p. nuo pusiaujo drėgnieji tropiniai miškai retėja, juose mažėja augalų
rūšių. Vandenskyrose vyrauja aukštažolės savanos (drambliažolės, iki 5 m aukščio) ir reti
miškai, metantys lapus sausojo sezono metu. Dirvožemiai - raudonieji, mažiau
mineralizuoti. Kur sausasis sezonas trunka 6 mėn. - sausosios savanos (~ l m aukščio
varpinės žolės, baobabai, akacijos), kur iki 10 mėn. - pusdykumės (žemos, dygios
varpinės žolės, dygūs krūmai). Dirvožemiai raudonai rudi ir rausvai rudi su karbonatų
konkrecijomis. Miškai užima apie 23%, savanos - 37% A teritorijos. A šiaurėje plyti
didžiausia pasaulyje Sacharos, p. dalyje - Namibo ir Karoo dykumos. Jose dirvodaros
procesai silpni. Dirvožemiai primityvūs, skaldingi ir žvirgždingi; druskožemiai. Augalija
sklerofilinė, labai reta. Po lietaus sužaliuoja efemerai. Oazėse daugiausia auga datuliniai
finikai. į šiaurę nuo pusiaujo esančios dykumos plečiasi, užimdamos savanas. Atlaso
kalnuose, Libijos ir Egipto pakrantėse auga arbutai, Atlasiniai kedrai, visžaliai krūmai,
varpinės žolės. Dirvožemiai tamsiai rudi ir pilkai rudi, karbonatingi arba gipsingi.
Vidiniuose kalnų šlaituose ir įdubose - subtropinės dykumos ir pusdykumės, pilkžemiai.
A pietuose, Kaapo kalnuose, gausu endeminių augalų, ypač svogūninių ir gumbavaisių.
Auga mediteraniniai kietalapiai miškai ir krūmynai. Varpinių žolių nėra. Rytų Afrikos
plokščiakalnyje ir Etiopijos kalnyne vyrauja savanos bei retmiškiai. Iš A kilę alyvmedžiai,
kavamedžiai, kolamedžiai, datuliniai finikai, arbūzai, ricinžolės, ankštiniai augalai,
vilnamedžiai, miežiai, kviečiai, t.p. kai kurie dekoratyviniai augalai (gerbera, amarilė).
Afrikoje skiriamos 3 Floristinės sritys: šiaurėje - holarktinė, apimanti Atlaso kalnus ir
Sacharos šiaurę, į pietus nuo jos - paleotropinė, Kaapo kalnuose (A p. pakraštys) - Kaapo
(mažiausia, bet gausi augalų rūšių). GYVŪNIJA. Šiaurės Afrikoje veisiasi taurieji elniai,
danieliai, šernai, rudieji lokiai, lapės, leopardai, genėtos, ichneumonai, ausytieji ežiai,
karčiuotieji dygliatriušiai, Viduržemio vėžliai, puošnieji driežai Dykumose ir
pusdykumėse gyvena lyraragės antilopės (topiai), kalninės ir Dorkaso gazelės, liūtai,
leopardai, karakalai, katės margaritos, stepinės katės, fenekai, dryžuotosios ir dėmėtosios
hienos, šokliai, smiltpelės mažylės. Paukščių mažai. Gausu roplių: Avicenos ir raguotųjų
angių, smėlinių gyvačių, smėlinių efų, Egipto kobrų, giurzų, smaugliukų. Daug solpūgų,
smėlinių ir mėlynsparnių tarkšlių, marokinių skėrių, egiptiškųjų tarakonų, šventųjų
skarabėjų, skruzdžių pjovėjų. Savanose veisiasi stambūs žinduoliai: afrikiniai drambliai,
zebrai, žirafos, raganosiai, hipopotamai, buivolai, dryžuotieji gnu, Tomsono ir Granto
gazelės. Gausu liūtų, leopardų, gepardų, hieninių šunų, karakalų, šakalų. Afrikos savanų
laukinių gyvūnų biomasė didžiausia pasaulyje (-30 t/km2 m. . Miškuose daug didžiųjų,
stepių, ilgauodegių ir baltapilvių skujuočių. Veisiasi beždžionės: babuinai, karčiuotieji
pavianai. Peri paukščiai: afrikiniai stručiai, stepinės vištelės, patarškos, sekretoriai,
marabu. Ropliai: agamos, mabujos, gekonai. Ekvatorinio ir tropinio klimato drėgnuose
miškuose veisiasi krūmynų kiaulės, kančiliai, Afrikos elniukai, dukeriai, nykštukinės
antilopės, okapijos, gorilos, markatos, šimpanzės, mediniai damanai, iš voverių -
dygiauodegės skraiduolės. Paukščiai: turakai, ragasnapiai, ūsuotieji geniai, papūgos.
Ropliai: krokodilai, gekonai, chameleonai, Afrikos ir šnypščiosios margės, mambos.
Gausu termitų (-500 rūšių), įv. dviporiakojų, tarakonų, skruzdėlių, maldininkų,
puošniažygių, musių cėcė. Madagaskaro s. gyvūnija skiriasi nuo žemyno. Iš
pusbeždžionių gausu lemūrų, indrių, laibapirščių, iš gyvačių - madagaskarinių smauglių,
trioniksų. Veisiasi madagaskarinės vištelės, raudonsnapiai bukučiai irvanginiai. XIX a. ir
ypač XX a. pr. gyvūnų sparčiai mažėjo. Jų apsaugai įsteigta nac. parkų (didžiausi:
Kriigerio, Kalahariooriksų, Serengeti) ir rezervatų. FIZINIAI GEOGRAFINIAI
REGIONAI. Pagal reljefo morfostruktūrą ir vyraujančius kraštovaizdžius A skirstoma į 8
regionus. Atlaso kalnai - hercininiai ir alpiniai kalnagūbriai, mediteraninis klimatas,
Šiaurės šlaituose auga mediteraniniai kietalapiai miškai ir krūmynai, p. šlaituose ir
įdubose - pusdykumės. Sachara - tropinė dykuma. Sudanas (nuo Senegalo pakrantės iki
Etiopijos kalnyno papėdės) - lygumos, subekvatorinis musoninis klimatas, savanos.
Aukštutinė Gvinėja (išilgai Atlanto vandenyno ir Gvinėjos įlankos pakrantės, nuo Bisau
Gvinėjos iki Adamawos plokščiakalnio) - tektoninių sprūdžių suskaidyta A platformos
dalis, Šiaurės šlaituose - lapus metantys miškai ir aukštažolės savanos, p. šlaituose -
visžaliai miškai, daug drėgmės. Centrinė Afrika (Kongo įduba su gretimomis
aukštumomis, Žem. Gvinėja) - A platformos sineklizė, ekvatorinis ir subekvatorinis
klimatas, drėgnieji tropiniai miškai. Rytų Afrika (Etiopijos kalnynas, Afarų įduba,
Somalio pusiasalis, Rytų Afrikos plokščiakalnis) suskaidyta tektoninių sprūdžių, daug kur
užlieta lava (R. Afrikos lūžių zona), giliausi A ežerai ir
aukšč. viršūnės, ryškus kraštovaizdžių vertikalusis zoniškumas, subekvatorinis musoninis
klimatas, savanos, retmiškiai. P. Afrika (Kalahario įduba su gretimomis aukštumomis ir
A p. pakraštys su Kaapo kalnais), kurioje kartojasi visos A šiaurinės dalies gamtinės
juostos (be ekvatorinės). Madagaskaras (su mažomis Indijos vandenyno salomis) -
tropinis ir ekvatorinis musoninis klimatas, savanos, tropiniai miškai. Tadas Jankauskas
(Geologinė sandara), Danutė Rimšienė (Gyvūnija) VALSTYBĖS
2001 buvo 53 nepriklausomos valstybės; dauguma - respublikos (Politinis žemėlapis
134,5 lent. 135 psl.). 6 valstybės yra salose - Žaliojo Kyšulio Salos, San Tomė ir Prinsipė,
Madagaskaras, Komorai, Seišeliai, Mauricijus, t.p. dalis Pusiaujo Gvinėjos, Tanzanijos.
Afrikoje yra Portugalijai, Ispanijai, Didžioji Britanijai, Prancūzijai, Jemenui priklausančių
salų ir miestų; Marokas valdo V. Sacharą (6 lent.). A priklauso 97% Egipto teritorijos
(Sinajaus pusiasalis -Azijai). Regionų klasifikacijoje Egiptas, Sudanas dažniausiai
priskiriama f Artimiesiems Rytams. A būdinga polit. nestabilumas, ilgalaikiai piliečių
karai, ginkluoti tarpvalst. terit. konfliktai. Ričardas Baubinas, PelrasLinįė GYVENTOJAI
SKAIČIUS IR PASISKIRSTYMAS. 2001 Afrikoje gyveno 835 mln. žmonių (-13%
pasaulio gyventojų). Gyventojų skaičiaus dinamika parodyta 7 lentelėje. Ypač sparčiai
gyventojų skaičius didėjo po Antrojo pasaulinio karo. 1975-1990 m. kasmet daugėjo -3%.
Gyventojų vidutinis tankumas 27 žm./km2 (2000 m. . Tankiausiai gyvenama Nilo slėnyje
apie 1200-2000 žm./km2, rečiausiai - Sacharos ir Kalahario dykumose - l žm./km2,
Mauritanijoje, Libijoje, Namibijoje, Botsvanoje - 2-3 žm./km2 (Gyventojų tankumo
žemėlapis). Miesto gyventojų 38% (1998 m. . Didžiausi miestai išvardyti 8 lentelėje.
1995-2000 NGP 27%», didžiausias (30%o) buvo Vidurio Afrikos, mažiausias (3%o) - P.
Afrikos valstybėse. Gimstamumas 38%o (2000 m. , mažiausias (<25%o) buvo
Mauricijuje (17,3 m. , Seišeliuose (17,9 m. , Tunise (22,3 m. , Maroke (23,2 m. ,
didžiausias ( daugiau, kaip 48%o)- Nigeryje (53,7 m. , Čade (50,0 m. , Liberijoje (49,6 m.
, Angoloje (48,4 m. , Ugandoje (48,1 m. . Mirtingumas 14%o (2000 m. , didžiausias
( daugiau, kaip 20%o) buvo Nigeryje, Zambijoje, Malavyje, Svazilande, Etiopijoje, Siera
Leonėje, mažiausias - (<7%o) -Libijoje, Alžyre, Egipte, Maroke,Tunise, Mauricijuje.
Vidutinė gyvenimo trukmė - 55 metai. Intensyvi gyventojų migracija žemyno viduje.
PAR, Afrikos šiaurėje yra imigrantų iš Europos, R. ir P. Afrikoje - iš Pie tų Azijos.
Ričardas Baubinas, PetrasLingė

8 lent. Afrikos didž. miestai

Teritorija Valstybė Admin. centras Gyventojai Metai Miestas Gyventojų
Plotas Gyvento -
Pasaulio
gyven-
(km (tūkst., jų (mln.) tojų dalis (%) ( ;
2 m.
2001 m. mln.,2001
 m.
Mayotte'a Prancūzija Dzaoudzi 373 145,6 100 33 1 Lagosas 7,72
s 0 2
Rėunionas Prancūzija St. Denis 254 736,5 150 46 1 Kairas 7,59
7 0 1
Kinšasa 6,07
Šv. Elenos Didžioji Jamestownas 122 5,8 160 55 1 Aleksandrija 3,72
s. Britanija 0 0
Kanarai Ispanija Santa Cruz 170 61 1 Kasablanka 3,29
0 0
de Tenerife 744 1 600 Kano 3,17
7
180 70
0
Ceuta Ispanija - 18 72,3 Ibadanas 3,02
Melilla Ispanija _ 14 61,0 190 11 7 Abidjanas 2,90
0 0
Madeira Portugalija Funchalis 794 264,4 195 22 8 Keiptaunas 2,64 2,56
0 0 Adis Abeba
199 64 1
0 2 2
Sokotra Jemenas Tamrida Giza 2,49
(Hadaibu) 360 23 199 77 1 Nairobis 2,39
0 8 8 3
V. Marokas ai Ajunas 252 323,6 200 80 1 Dar cs 2,37
Sachara 120 0 0 3 Salamas
1996
"2000

AFRIKOS ETNINIO ŽEMĖLAPIO PAAIŠKINIMAI

(skliausteliuose pateiktas tautos ar genties žmonių skaičius milijonais, XX a. pabaigos
apytikriai duomenys) AFRAZIJIEČIŲ ŠEIMA Semitų grupė (129,46 m.
l - Egipto (48,11 m. , Sudano (11,86 m. , Maroko (16,29 m. , Alžyro (17,85 m. , Tuniso
(6,99 m. , Libijos (3,15 m. , V. Sacharos (chasanijai; 2,02 m. , Azijos arabai (0,58 m. , 2 -
amharai (17,0 m. ir guragiai (1,2 m. , 3 - tigriai (0,7 m. , 4 - tigrajai (3,2 m. Kušitų grupė
(29,24 m.
5 - somaliai (6,77 m. , 6 - galai (oromai; 16,71 m. , 7 - agavai (0,38 m. , 8 - atarai
(danakiliai; 0,83 m. , šachai (0,1 m. , 9 -bedžai (1,49 m. , 10 -sidamai (0,85 m. , kafai
(0,38 m. , ometai (1,0 m. , gimyrai (0,16 m. , 11 -irakai (0,4 m.
Berberų grupė (10,56 m.
12 - kabilai (2,55 m. , 13 - rifai (1,05 m. , 14 - tamazigtai (1,9 m. , 15 -šlechai (2,37 m. ,
16 - šavijai (0,86 m. , 17 - oazių berberai (0,78 m. , 18 -tuaregai (l,02 m.
Čado (hausų - kotokų) grupė (28,74 m.
19-hausai (24,08 m. , 20 - angasai (0,2 m. , ankviai, sūrai (0,3 m. , 21 -badžiai (0,55 m. ,
bolevai (0,1 m. , 22 - būrai (1,79 m. , 23 - mandarai (0,81 m. , 24 - masai (0,5 m. , 25 -
mubiai (0,21 m. , 26 - kotokai (0,2 m. NIGERIO (NIGERIO -KORDOFANO) ŠEIMA
Nlgerio -Kongo grupė (305,11 m.
Benuės -Kongo (bantų irrytų bantoidų) pogrupis (174,58 m. 27 - fangai (2,8 m. , bulai,
etonai, jaundžiai, makai (0,66 m. , 28 - dualai (1,18 m. , (ba)lundai (0,83 m. , basai (0,1 m.
, 29 - (ba)kotai (0,05 m. , 30 - mpongviai (0,16 m. , mbečiai (0,25 m. , 31 - bubiai (0,06
m. , 32 - (banja)ruandai (9,76 m. , čigai (kigai; 1,1 m. , 33 - (ba)rundžiai (6,93 m. ,
(ba)chai (vinzai; 0,75 m. , 34 - (a)kikujai (4,4 m. , embai (0,22 m. , merai (1,1 m. , 35 -
(a)kambai (2,3 m. , 36 - (ba)gandai (2,71 m. , 37 - (ba)njorai (0,58 m. , (ba)njakoliai (1,3
m. , (ba)torai (0,5 m. , (ba)chajai (1,3 m. , 38- (ba)luchjai (3,5 m. , gišai (masabai; 1,1 m. ,
gveriai (0,45 m. , gusijai (1,3 m. , 39 - (ba)kondžai (0,67 m. , 40 - (ba)kongai (7,1 m. , 41
- (b)ambundai (1,9 m. , (a)mbundai (0,25 m. , 42 - mongai, (ba)telai (4,0 m. , 43 -
(bo)bangiai ir bangalai (1,62 m. , ngiriai ir ngombiai (0,53 m. , 44 - (ba)bojai (0,77 m. , 45
- (va)legai, (ba)komai (0,4 m. , 46 - (ba)kubai (0,28 m. , 47 - (ba)tekiai (1,1 m. ,
(ba)sakatai (0,2 m. , 48 - (ba)lubai (5,43 m. ,49-bembai (2,45 m. , 50- tongai (1,1 m. ,
(ba)subijai (0,035 m. , 51 -suaheliai (2,19 m. , komorai (0,45 m. , 52 - (va)njamveziai (4,6
m. , 53 - irambai (0,6 m. , 54 - (va)gogai (0,85 m. , 55 - (va)zamarai ir (va)sagarai (1,08
m. , 56 - (va)džagai ir (va)pariai (1,07 m. , 57 - (va)šambalai ir (va)zigulai (0,93 m. , 58 -
midžikendai (1,0 m. , (va)njikai (0,5 m. , (va)teitai (0,3 m. , (va)pokomai (0,05 m. , 59 -
(va)chechiai ir (va)benai (1,5 m. , 60- (ma)kondžai (1,38 m. , 61 - makujai (8,08 m. , 62-
malaviai (6,99 m. , 63- (va)kingai irnjakusai (1,27 m. , (va)jajai (2,02 m. , 64 - (va)fipai
(0,59 m. , 65 - (ma)šonai (7,62 m. , 66 - kosai (6,01 m. , 67 - zulai (amazulai; 6,75 m. , 68
- (a)ngoniai (1,07 m. , 69 -matabeliai (1,3 m. , 70 - (ama)ndebeliai (0,75 m. , 71 - svaziai
(1,53 m. , 72- (ba)pedžiai (2,71 m. , 73 - (ba)sutai (3,35 m. , 74 - bečuanai (tsvanai; 3,91
m. , 75 - (ba)loziai (0,66 m. , 76 - (ba)vendai (0,99 m. , 77 -tsongai (4,77 m. , 78 -
ovimbundai (3,3 m. , 79 - ovambai (ambai; 0,95 m. ir (vo)njanekai (0,47 m. , chumbai
(0,47 m. , 80 - hererai (0,19 m. , 81 - (va)čokviai (0,96 m. , luenai (0,76 m. , 82 -
(va)lučazai (0,22 m. , luimbiai (0,49 m. , 83 - (va)nkojai (0,17 m. ir (va)mbuelai (0,035 m.
, 84 - (ba)lundai (0,26 m. , 85 - pigmėjų gentys, kalbančios bantų kalbomis: babingai,
bakolai ir kiti (0,185 m. , 86 - tyvai (2,35 m. , ekojai (0,65 m. , bokiai (0,12 m. , džaravai
(0,12 m. , 87 - ibibijai (5,32 m. , 88 -bamilekiai (1,9 m. , 89 - tikarai (0,72 m. , 90 -
biromai (0,18 m. ir džeravai (0,06 m. , 91 - kambariai (0,20 m. ir katabai (0,25 m. , 92 -
vučiai (0,03 m. , 93-džukūnai (0,24 m. Voltas (gurių, centrinių bantoidų) pogrupis (14,92
m. 94-mosiai (6,27 m. , dagombai, mamprusiai, nankansiai, dagariai, 95 - grusiai (0,77
m. , kasenai, nunumai, sisalai, kurumbai, 96 - lobiai (1,03 m. ir bobai (0,77 m. , 97 -
dogonai (0,33 m. , 98 - senufai (2,75 m. , 99-gurmai (l,l),konkombai (0,3 m. , mobai (0,2
m. , 100-sombai
(0,24 m. , 101 - temai ir kabrai (1,04 m. , 102 - barbai (0,375 m. , 103 -kulangai (0,24 m.
Atlanto (vakarų bantoidų)pogrupis (26,78 m. 104 - fulbiai (fulai, fulaniai; 18,83 m. ,
tukulerai (0,735 m. , 105 - volofai (2,52 m. , 106 - sererai (1,11 m. , 107 - kisiai (0,435
m. , temniai (1,1 m. , bulomai (0,145 m. , limbai (0,3 m. , bagai (0,1 m. , 108 - dijolai
(0,59 m. , 109 - bąlančiai (0,355 m. , mandžakai (0,185 m. , pepeliai (0,06 m. , 110-golai
(0,16 m. , tendai (0,06 m. Mandžių pogrupis (13,68 m.
111 - mandingai (malinkiai; 3,72 m. , bambarai (2,93 m. , diulai (0,48 m. , - 12-soninkiai
(sarakolai; 1,14 m. , 113-vajai (konai; 0,39 m. , 114 -susai (0,96 m. , 115-mendžiai (l,21
m. , 116-kpeliai (0,71 m. , 117-lomai (tomai; 0,3 m. ir bandžiai (0,055 m. , 118 - manai
(0,175 m. , danai (0,6 m. ir kveniai (0,31 m. , 119 - bisai (busai; 0,36 m. , 120 - šamai
(sanai;0,28 m. Kva (Gvinėjos) pogrupis (67,43 m.
121 - bakviai (0,66 m. , grebai (0,16 m. , kru (0,19 m. ir kranai (0,15 m. ,
122 - gėriai (0,43 m. , basai (0,16 m. , 123 - bečiai (1,95 m. , 124 - ašančiai (asančiai; 3,42
m. , fančiai (1,61 m. , akvapimai (0,53 m. , bauliai (1,2 m. anjai (1,58 m. , gondžai
(guangai; 0,5 m. ir ga (0,4 m. , adangmai (adangbai; 0,65 m. , 125 - eviai (3,04 m. , fonai
(2,65 m. , 126 - jorubai (20,6 m. , igalai (0,85 m. , 127 - ibai (igbai; 17,05 m. , 128 - biniai
(edai; 3,4 m. , 129 - nupiai (1,2 m. , gbariai (0,55 m. , igbyrai (0,65 m. , 130 - idžai (1,72
m. Adamawos -Sudanopogrupis (7,32 m.
131 - (a)zandžiai (2,73 m. , 132 - bandai (1,24 m. , 133 - gbajai (0,85 m. ir ngbandžiai (0,5
m. , 134 - seriaimundai (0,38 m. , 135 - čambai (0,48 m. , mumujai (0,5 m. Kordofano
grupė (0,57 m.
136 - Kordofano tautos: koaribai (0,19 m. , tumtumai (0,16 m. , tegalai (0,13 m. , talodai
(0,07 m. , kaliai (0,02 m. NILO -SACHAROS ŠEIMA Songąjų grupė (2,29 m.
137 - songajai (1,26 m. , džermai, dendžiai (1,03 m. Fūrų, mabų ir komų grupės (0,84 m.
138 - fūrai (0,46 m. , 139 - mabai ir masalitai (0,36 m. , komai (0,02 m. Chari - Nilo grupė
(23,1 m. Centrinio Sudano pogrupis (3,91 m.
140-bagirmiai (0,435 m. , sarai (1,28 m. ,bongai (0,13 m. , 141 -morai - mangbetai (1,6 m.
, 142 -pigmėjų gentys, kalbančios morų - mangbetų kalbomis: efai, asujai (basujai; 0,06
m. Rytų Sudano pogrupis (19,0 m.
143 - tarnai (0,43 m. , 144 - dagai (0,2 m. , 145 - murliai (0,18 m. , 146 -dinkai (2,5 m. ,
147 - nuerai (1,13 m. , 148 - šilukai (0,37 m. , 149 - pietų lujai: ačoliai (0,75 m. , langai
(0,95 m. , 150 - lujai (2,78 m. , 151 - bariai (0,6 m. , 152 - lotukai (0,32 m. , 153 - tesai
(1,53 m. , turkanai (0,275 m. , karamodžai (0,32 m. , 154 - masajai (0,54 m. , 155-157 -
kalendžinai (nandžiai, sukai, tatogai; 2,47 m. , 158 - nubiai (2,05 m. , kalnų nubiai (0,09
m.
Bertų ir kunamųpogrupiai (0,19 m. 159 - bertai (0,13 m. , 160 - kunamai (0,06 m.
Sacharos (kariūnų) grupė (5,11 m.
161 - kanūriai (4,67 m. , 162 - tūbai (tedai; 0,4 m. ir zagavai (0,04 m. KHOINŲ
(KOISANO) ŠEIMA Pietų Afrikos khoinų grupė (0,305 m.
163 - bušmėnai (0,075 m. , 164 - hotentotai (0,13 m. ir kalnų damarai (04 m.
Sandavių ir chadzų grupės (0,04 m.
165 - chandzapiai (chandzai; 0,001 m. , 166 - sandaviai (0,04 m. AUSTRONEZIEČIŲ
(MALAJIEČIŲ - POLINEZIEČIŲ) ŠEIMA Vakarų austroneziečių grupė (10,08 m. 167-
malagasiai (9,91 m. INDOEUROPIEČIŲ ŠEIMA
168 - afrikanai (iš jų būrai 2,88 ir metisai 2,84 m. , 169 - anglai (0,29 m. , anglai -
afrikanai (1,59 m. , 170 - liberai (0,025 m. , 171 - ispanai (0,035 m. , 172 - portugalai
(0,15 m. , 173 - prancūzai (0,28 m. , kreolai (0,35 m. , 174 - indai (gudžaratai ir kiti; 1,93
m.

ETNINĖ SUDĖTIS. A gyventojų etninė sudėtis labai įvairi (Etninis žemėlapis 138 psl.),
nepakankamai ištirta (ypač juodaodžių); nėra vienos etnolingvistinės tautų klasifikacijos.
Afrikoje yra įv. etninių bendrijų - moderniųjų tautų (nacijų), tautų, genčių junginių,
genčių. A etniniuose žemėlapiuose skiriama 300-500 bendrijų; - 11 bendrijų turi po
daugiau, kaip l mln. žmonių (87,1% A gyventojų), 11 turi po daugiau, kaip 10 mln.
žmonių. Afrikos valstybės dažniausiai daugiatautės, jų sienos paprastai nesutampa su
etninių bendrijų gyvenamųjų teritorijų ribomis (per žemyno kolonizaciją daugelį šių
bendrijų pasidalijo kelios Europos valstybės). Ypač įvairi Nigerijos, Etiopijos, Kongo DR,
Tanzanijos, Ugandos, Ganos, Kamerūno, Kenijos etninė sudėtis.
S. Afrikos tautos skiriamos afrazijiečiu šeimai, kurią sudaro 4 kalbinės grupės. Gausiausia
semitų grupė (129,5 mln.), jos dauguma kalba arabų kalba (Afrikoje gyvena 2/3 pasaulio
arabų). Libijoje, Tunise, Alžyre, Maroke, Egipte susiformavo moderniosios arabų tautos.
Etiopijoje besikuriančios etiopų moderniosios tautos branduolį sudaro amharai (17 mln.)
kartu su giminingomis tigrių ir tigrajų tautomis. Berberų grupės tautos (10,6 mln.) gyvena
Magribo kalnų rajonuose ir Sacharos oazėse; dauguma jų kalba arabiškai. Somalio
pusiasalyje (Etiopijos pietuose ir pietryčiuose, Somalyje, Džibutyje), dar Kenijos Šiaurės
rytuose ir Sudano pietuose gyvena kušitų grupės tautos (29,2 mln.). Šiaurės Nigerijoje,
Šiaurės Kamerūne ir p. Nigeryje telkiasi Čado grupės tautos (28,7 mln.); gausiausia -
hausai (24 mln.).
Į p. nuo Sacharos gyvenančių juodaodžių tautų skiriamos 3 šeimos. Gausiausia Nigerio
(Nigerio -Kordofano) šeima, paplitusi Vid. ir P. Afrikoje. Ji dalijama į 2 grupes: Nigerio
-Kongo ir Kordofano. Nigerio -Kongo grupė turi 6 pogrupius, gausiausias Benuės -Kongo
(174 mln.), kurio tautos (-120 etninių bendrijų) kalba bantų kalbomis; apima tropinės A
didžiąją dalį: Gaboną, Pusiaujo Gvinėją, Kongą, Angolą, Kongo DR, Ugandą, Ruandą,
Burundį, Keniją, Tanzaniją, Malavį, Zambiją, Mozambiką, Botsvaną, Svazilandą, Lesotą,
PAR, Namibiją. Iš Atlanto pogrupio tautų (27 mln.), gyvenančių Atlanto vandenyno
pakrantėje (Gvinėjoje, Bisau Gvinėjoje, Senegale, Siera Leonėje, Gambijoje ir kitur),
didžiausia -fulbiai (18,8 mln.), daug jų yra ir daugelyje V. ir Vid. Sudano regiono
valstybių. Kva pogrupio tautos (67,4 mln.) sudaro 2/3 Ganos ir Benino, puse Nigerijos,
Togo, Liberijos, Dramblio Kaulo Kranto gyventojų. Mandžių pogrupio tautos (13,7 mln.),
gyvenančios prie Senegalo ir Nigerio aukštupių, sudaro puse Gambijos, Liberijos, Malio
ir Siera Leonės gyventojų. Adamawos -Sudano pogrupio tautos (7,3 mln.) susitelkusios
Centrinės Afrikos Respublikoje (4/5 jos gyventojų), gretimuose Kongo DR, Kamerūno,
Čado ir Sudano rajonuose. Volios pogrupio tautos (14,9 mln.) telkiasi Burkina Fase (82%
visų gyventojų), Ganos, Togo ir Benino šiaurėje, Dramblio Kaulo Kranto Šiaurės rytuose.
Kordofano grupės tautos negausios (0,57 mln.), jos išsibarsčiusios Sudano pietuose.
Nilo -Sacharos šeimą sudaro 4 grupės; didžiausia Chari - Nilo grupė (23,1 mln.) skiriama
į 4 pogrupius. R. Sudano pogrupio tautos (19 mln.) gyvena prie Nilo aukštupio, aplink
Viktorijos ir Turkanos ežerus (Sudane, Ugandoje, Kenijoje, Tanzanijos šiaurėje), Centr.
Sudano pogrupio tautos (3,9 mln.) - Sudano ir Kongo DR paribyje, bertų ir kunamų
pogrupių tautos (0,19 mln.) -Sudano bei Etiopijos paribyje. Sacharos (kanūrių) grupės
tautos (5, l mln.) telkiasi aplink Čado ežerą ir Sacharos viduryje (Nigerio vakaruose, Čado
šiaurėje, Nigerijos Šiaurės rytuose), songajų grupės tautos (2,3 mln.) -prie Nigerio
vidurupio (Malis, Nigeris). Fūrų, mabų ir komų grupių tautos (0,84 mln.) pasklidusios
Čado pietryčiuose ir Sudano vakaruose.
Pietvakarių Afrikos bei vid. Tanzanijos tautos skiriamos khoinu (Koisano) šeiniai, kurią
sudaro 3 grupės - P. Afrikos khoinų grupės tautos (0,3 mln.), gyvenančios Namibijoje,
Botsvanoje, Angoloje, bei sandavių ir chadzų grupių tautos (0,04 mln.).
Madagaskaro saloje gyvenantys malagasiai (9,9 mln.) priklauso austroneziečių šeimos
vakarų austroneziečių grupei.
Indoeuropiečių šeiniai (l 1.6 mln. (priklauso apie 1,5% A gyventojų. Jų daugiausia PAR,
Zimbabvėje, Kenijoje. PAR gyvena vad. spalvotieji, kilę iš europiečių vedybinių, dar
dažniau nevedybinių, ryšių su vietos gyventojais; jų kalba ir kultūra panaši į
atitinkamomis ide. kalbomis kalbančių europiečių. Petras (lamas

Afrika. Zulės
RELIGIJOS. Afrikai būdinga religijų gausumas ir didelė jų [vairovė (Religijų žemėlapis
142 psl.). 45,4% gyventojų - krikščionys (1984 m. , iš jų 40% kataliku, 36,1% protestantų
(8,6% anglikonų, yra baptistų, evangelikų reformatų), 9,5% stačiatikių; krikščionims
priskiriami ir vad. nepriklausomų bažnyčių tikintieji (14,4%). Krikščionybė labiausiai
paplitusi Vid. ir P. Afrikoje. Islamą išpažįsta 41,5% gyventojų (daugumą sudaro sunitai,
jie gyvena daugiausia Šiaurės , V. ir Rytų Afrikoje; šiitai susitelkė P. Afrikoje). 12,3%
gyventojų yra Afrikos tradicinių (pirmykščių) religijų išpažinėjai (dauguma gyvena į
pietus nuo Sacharos). 0,8% gyventojų išpažįsta kt. religijas; hinduistų (jų daugiausia
PAR) ir bahajų yra po 1,2 mln.
Krikščionybė pradėjo plisti II- III a. Šiaurės Afrikoje; čia vyravo iki IX a. , ilgainiui ją
nustelbė islamas (išliko tik Koptų ir Etiopų bažnyčių tikinčiųjų; abi šios bažnyčios dar
vadinamos Koptų bažnyčia). XVII- XVIII a. Vid., P. ir V. Afrikoje krikščionybę ėmė
skleisti čia įsikūrę europiečiai. Nuo XIX a. V. Afrikoje didž. įtaką darė protestantu
misionieriai. Katalikybės ir protestantizmo paplitimo Afrikoje zonos daugiausia sutampa
su Europos šalių (katalikiškųjų ir protestantiškųjų) buv. kolonijomis, prekybos regionais.
Stačiatikiai daugiausia susitelkę Egipte, dar yra Etiopijoje, Kenijoje, Konge, Ugandoje.
XX a. 2 pusėje Afrikoje krikščionių sparčiai daugėjo: 1970-1985 m. kasmet po 3,55%
(0,8% daugiau už gyventojų prieaugį).
Nepriklausomos bažnyčios (dar vadinamos afrikietiškomis krikščioniškosiomis
religijomis) ėmė rastis XIX a. 9 dešimtmetyje Vid. ir P. Afrikoje. Jos krikščionybę derina
su Afrikos tradicinėmis (pirmykštėmis) religijomis. Dvasiniai vadovai (religijų
pradininkai ar jų Įpėdiniai) remiasi daugiausia Biblija, skelbiasi esą pranašai, propaguoja
Juodojo Mesijo idėją. Krikščioniškosios apeigos derinamos su tradicinių religijų
apeigomis (iniciacijos ir Krikšto sakramento apeigos, kolektyvinės maldos su šokiais iki
rel. ekstazės). Šių religijų tikinčiųjų bendruomenės (vad. bažnyčios) yra savarankiškos,
kiekviena turi savo dvasinį vadovą. Jų yra daugiau, kaip 6000 (daugiausia PAR);
kiekvienai priklauso nuo kelių šimtų iki kelių milijonų tikinčiųjų. Susikūrė dviem būdais:
tikinčiųjų grupės atsiskyrė nuo krikščioniškųjų misijų (Marijos Legionas, Kenijoje įkurtas
1963 m. arba jas subūrė (tokių daugiausia) religinių visuomeninių (dažniausiai
antikolonijinių) judėjimų vadovai. Pastaruoju būdu susikūrusios: Dvylikos Apaštalų
bažnyčia, įkurtas 1913 W. W. Harriso Dramblio Kaulo Krante; Jėzaus Kristaus bažnyčia
Žemėje, įkurtas 1921 S. Kimbangu Konge; Apaštališkoji bažnyčia, įkurta J. Masowe's
PAR; Aladura (grupė religijų, įkurtas XX a. 3 dešimtmetyje V. Afrikoje, daugiausia
Nigerijoje) ir kt.
Islamą VII a. 2 pusėje - VIII a. Šiaurės Afrikoje (Viduržemio j. pakrantėse nuo Egipto
iki Maroko) pradėjo skleisti arabai. IX a. islamas tapo vyraujančia religija visoje Šiaurės
Afrikoje. Rytų Afriką islamas pasiekė VII a. pab.; iš Egipto plito per Sudaną iki Etiopijos,
iš Arabijos pusiasalio - iki Somalio, Kenijos ir Tanzanijos. I V. Afriką islamas pateko iš
Magribo per Sacharą. Nuo XI a. islamą skleidė jį priėmusi senovės Ganos, Malio, XV-
XVI a. - Songajaus aukštuomenė. XVI a. islamas įsigalėjo arabų užkariautoje Nubijoje.
Afrikoje islamas sparčiai plito XVIII - XIX a. Kaimuose labiausiai paplitęs vad. juodasis
islamas. Jo išpažinėjai islamo doktriną ir apeigas derina su animistiniais tikėjimais,
protėvių kultu ir tradiciniais ritualais (vietinių šventųjų kultu, maldininkų kelionėmis į
vietines šventąsias vietas).
Tradicinės (pirmykštės) religijos (tradiciniai tikėjimai) daugiausia išpažįstamos tautų
ir genčių, gyvenančių į pietus nuo Sacharos (-30% regiono gyventojų). Jos pagristos
mitologija; būdinga animizmas, antropomorfizmas, zoomorfizmas, fetišizmas,
totemizmas, protėvių kultas, politeizmas. Kiekvienos etninės grupės (dažu. genties)
religija turi savitą šių elementų derinį. Nepaisant įvairovės, panašiomis gamtinėmis, ūkio
sanklodos ir visuom. polit. sąlygomis gyvenančių etninių grupių religijos turi daug
bendrumų. Pagal tai jungiamos į 4 grupes: medžiotoju, piemenų, savanos žemdirbių ir
miško žemdirbių. Visoms (su labai retomis išimtimis) būdingas tikėjimas aukščiausiąja
būtybe (vadinama įv. vardais: Amma, Džoku, Katonda, Leza, Olorunu ir kt.). Dažniausiai
tai yra visagalis kūrėjas, aukšč. teisėjas, genties protėvis, dievybių hierarchijoje užimantis
svarb. vietą (tai liudija mitai, maldos), bet kultas nėra išplėtotas (labai mažai jam skirta
šventyklų, atvaizdų, rel. apeigų). Žemesnio rango dievybės ir dvasios (ypač būdingos
miško žemdirbių religijoms) įkūnija dažniausiai gamtos jėgas. Jos bendros genčiai arba
genties daliai. Dievybės sudaro panteoną, turi joms skirtų šventyklų; atliekami ritualai,
švenčiamos šventės, žyniai aukoja aukas. Protėvių kultas (nebūdingas tik medžiotojams),
pagrįstas tikėjimu sielos nemirtingumu, paplito atsiradus sočiai, diferenciacijai. Protėvių
dvasios yra aukščiausiosios būtybės ir žmonių tarpininkės. Ribos tarp dievybių ir protėvių
dvasių nėra ryškios; genčių vadų protėviai dažnai garbinami kaip dievybės. Vienoms
medžiotoju religijoms būdingas iš mitologijos perimtas antropomorfizmas (Kongo upės
baseino gentys personifikuoja lietų, perkūną, žaibą) ar zoomorfizmas (bušmėnų Cgaangas
- vabzdys maldininkas, mitinis herojus ir protėvis, davęs ugnį, išmokęs amatų), kitoms -
totemizmas (pigmėjų gentys save paprastai kildina iš totemų - gyvatės, leopardo,
beždžionės ir kt.) ar fetišizmas (V. Afrikoje garbinamas medžio dirbinys, akmuo, gyvūno
kūno dalys). Gausu dievybių, susijusių su žeme ir vandeniu (smauglys, gyvatė);
daugiausia jų turi P. ir Vid. Afrikos žemdirbių gentys.
ISTORIJA
SENOVĖ. A teritorijoje pirmosios valstybės susikūrė Egipte, Nilo upės slėnyje, 4
tūkstantmečio p.m.e. viduryje (senovės T Egiptas). ~3 tūkstantmetį p.m.e. Egiptas buvo
suvienytas ir tapo vienu svarbiausių senovės pasaulio ūkio ir kultūros centrų. XI a. p.m.e.
TNubijoje susikūrė Kušo karalystė. Nuo VIII a. p.m.e. jos valdovai kovojo su Asirija dėl
įtakos Egipte; 715-664 jį valdė, I a. p.m.e. dab. Etiopijos šiaurinės dalyje susikūrė
fAksumo karalystė, -350 nukariavusi Kuša. į vakarus nuo Egipto gyveno libių gentys. S.
Afrikoje XI a. p.m.e. prek. centrus ir kolonijas ėmė kurti finikiečiai. 814 p.m.e. jie įkūrė f
Kartaginą, kuri tapo galinga valstybe ir beveik 600 m. kontroliavo Viduržemio j. vakarus.
VII a. p.m.e. šiaurinėse pakrantėse kolonijas įkūrė graikai (Kirenaika, Naukratija ir kt.).
III a. p.m.e. S. Afrikoje susikūrė Numidijos ir Mauritanijos valstybės. II a. p.m.e. į A ėmė
veržtis romėnai. 146 p.m.e. jie užėmė Kartaginą, 46-45 Numidiją ir Mauritaniją, 30 p.m.e.
- Egiptą. Romėnų valdymo laikais Šiaurės Afrikoje kūrėsi miestai, į ją kėlėsi kolonistai,
suvienodėjo ūkio ir kultūros raida. -300 visoje Šiaurės Afrikoje paplito krikščionybė. 333
iš Bizantijos ją priėmė ir Aksumo valdovas Ezana. 395, Romos imperijai suskilus, Egiptas
atiteko R. Romos (Bizantijos), o likusi Šiaurės Afrikos dalis - V. Romos imperijai. 429
šią A dalį užėmė vandalai, 534-698 valdė Bizantija.
ARABŲ UŽKARIAVIMAI IR IKIKOLONUINIS LAIKOTARPIS.? a.- VIII a. pr.
Šiaurės Afriką užėmė arabai (T arabų užkariavimai). Per keletą jų valdymo amžių čia
įsigalėjo arabų kalba bei religija (islamas). Iš pradžių valdė f Omejadai ir TAbasidai, nuo
IX a. įsigalėjo nuolat tarpusavyje kariaujančios vietinės arabų dinastijos. X- XI a. beveik
visoje Šiaurės Afrikoje viešpatavo TFatimidai, vėliau fAjubidai. XI- XIII a. Šiaurės
vakaruose valdė f Almoravidai, fAlmohadai ir TMarinidai. XIII a. viduryje Egipte
įsitvirtino 1'mameliukai. 1517 Egiptą, o paskui Libiją, Tunisą, Alžyrą užkariavo turkai
osmanai.
8- X a. arabai užėmė ir Afrikos r. pakrante nuo Raudonosios j. iki Zambezės upės. Dėl to
VIII- IX a. žlugo Aksumo karalystė. XIV a. pr. Nubijoje dėl arabų kolonizacijos nebeliko
krikščioniškos Mukuros, XVI a. pr. - tAIojos valstybės.
f Juodojoje Afrikoje pirmosios valstybės susikūrė žemyno vakarų dalyje, į pietus nuo
Sacharos, kur kryžiavosi svarbūs prek. keliai (Juodosios Afrikos valstybių žemėlapis 144
psl.). Iki Amerikos atradimo šis regionas buvo svarbiausias aukso tiekėjas Viduržemio j.
šalims. - V a. čia, tarp Senegalo ir Nigerio upių, susikūrė T Ganos valstybė, IX a. -ll a.
vid. klestėjo; 1076 ją sužlugdė Almoravidai. XII a. buv. Ganos p. dalyje iškilo T Malis,
gyvavęs iki XVII amžiaus. XV- XVI a. prie Nigerio aukštupio ir vidurupio klestėjo f
Songajaus valstybė (susikūrė VIII- IX a. ), kurią 1591 sunaikino Maroko sultono
kariuomenė. XIII- XV a. Baltosios ir Juodosios Voltos upių baseinuose keletą valstybių
sukūrė mosiai (f mosiu valstybės). XIX a. pab. jas kolonizavo Prancūzija. į pietvakarius
nuo Čado ežero X- XIX a. buvo ir keletas hausų įkurtų miestų - valstybių (Thausų
valstybės). XIII- XV a. prie Gvinėjos įlankos iškilo T Benino valstybė, XVII- XVIII a. -
TAšanli ir TDahomėja. XIV a. prie Kongo žemupio susikūrė TKongo valstybė. 1491 jos
valdovai iš portugalų priėmė krikščionybę. XVII a. pab.- XVIII a. pr. valstybė žlugo nuo
gretimų genčių ir europiečių antpuolių. XIII- XVI a. tarp Alberto, Kiogos, Viktorijos ir
Tanganikos ežerų susikūrė f Bugandos, Bunjoro, Ankolės, Ruandos ir Urundžio valstybės.
XIX a. jas pajungė Buganda. XI- XIV a. tarp Zambezės ir Limpopo upių atsirado
TMonomotapos valstybė, kurią 1693 užkariavo rozvių gentys. Madagaskaro saloje - XIV
a. susikūrė T Merinos valstybė. KOLONIJINIAI LAIKAI. XV a. į A pradėjo veržtis
europiečiai, pirmiausia portugalai. Iš pradžių žemyno pakrantėse jie kūrė prek. punktus.
Europiečius labiausiai traukė vergai ir auksas. XVI a. - XIX a. vid. iš A į Ameriką buvo
išvežta 12-14 mln. afrikiečių. Prekyba vergais nusmukdė A, ypač jos vakarų dalies ūkį,
nors kai kurios afrikiečių valstybės (Ašanti, Dahomėja ir kt.) iš jos pelnėsi. 1833 D.
Britanijos, 1848 Prancūzijos kolonijose, 1865 JAV panaikinus vergovę ši prekyba
nutrūko. XV a. europiečiai pradėjo grobti afrikiečių žemes. XVI a. portugalai įsitvirtino
Angolos ir Mozambiko, XVII a. pr. anglai - Aukso Kranto (dab. Gana) ir Siera Leonės
pakrantėse, prancūzai - prie Senegalo upės žemupio. 1652 A pietuose Olandijos Ost
Indijos bendrovė įkūrė f Kaapo koloniją. 1806 m. ją užėmė britai. 4 dešimtmetyje olandų
kolonistai, Europoje vadinti būrais, nepatenkinti britų valdžia ir vergovės panaikinimu,
pasitraukė į šiaurę ir užėmę zulų žemes įkūrė TNatalio respubliką. 1843 britams ją
užėmus būrai iš bečuanų ir basutų atimtose žemėse įkūrė f Oranės (1854 m. ir tTransvalio
(1856 m. respublikas. 1830-47Prancūzija užėmė Alžyrą.
 XIX a. pab. Afrikoje kolonijinis užkariavimas suintensyvėjo (Kolonijinio laikotarpio
žemėlapis 145 psl.). 1876 buvo užimta tik 1/10, 1900 -jau 9/10 jos teritorijos. A svarb.
šalis užgrobė Didžioji Britanija. 1882 ji okupavo ir pavertė savo kolonija Egiptą, formaliai
ir toliau likusį Osmanų imperijos dalimi. 1914 Egiptas buvo paskelbtas britų protektoratu.
1899 Didžiosios Britanijos ir Egipto bendra valda (kondominiumu) tapo Sudanas;
faktiškai jį valdė britai. XIX a. pab. jie užėmė ir dab. Somalio šiaurinės dalį. 1890 britų
protektoratu tapo Zanzibaras, 1894-96-Uganda, 1895 -R. Afrika (dab. Kenija). Britų
kolonijos Rytų Afrikoje buvo vadinamos f Britanijos Rylų Afrika. XIX a. pab. Britanijos
P. Afrikos bendrovė įsigalėjo P. ir Šiaurės Rodezijoįe (dab. Zimbabvė ir Zambija). 1885
buvo įkurti Bechuanalando (dab. Botsvana), 1891 -Nyasalando (dab. Malavis)
protektoratai. Po t Būrų karo (1899-1902 m. britai panaikino Oranės bei Transvalio
respublikas ir 1910 m. iš Kaapo, Natalio, Oranės ir Transvalio kolonijų sukūrė Pietų
Afrikos Sąjungos (PAS) dominiją. V. Afrikoje Didžioji Britanija XIX a. pab.- XX a. pr.
išplėtė Aukso Kranto, Siera Leonės ir ypač Nigerijos kolonijas.
Afrikoje daug kolonijų įgijo ir Prancūzija. 1881 jos protektoratu tapo Tunisas, 1912 -
didž. dalis Maroko (likusioji - Ispanijos). XIX a. pab.- XX a. pr. Prancūzija užėmė
didžiąją dalį V. ir Vid. Afrikos. 1894-1905 m. visos jos kolonijos V. Afrikoje buvo
sujungtos į f Prancūzijos Vakarų Afriką, 1910 m. Vid. Afrikoje - į t Prancūzijos Pusiaujo
Afriką. Madagaskaras 1895 tapo Prancūzijos protektoratu, 1896-kolonija. 1896
Prancūzija, užėmusi dalį Somalio, įkūrė Prancūzijos Somalio Kranto koloniją (dab.
Džibutis).
Į A dalybas įsitraukė ir Vokietija. 1884 jos protektoratu tapo Pietvakarių Afrika (dab.
Namibija), Kamerūnas, 1885 - Togas, 1889 - Ruanda -Urundis (dab. Ruanda ir Burundis),
Tanganika (dab. Tanzanijos žemyninė dalis). 1890 visos jos kolonijos Rytų Afrikoje buvo
pavadintos 1 Vokietijos Rytų Afrika.
1884-1885 m. Belgija užvaldė vad. Belgijos Kongą (dab. Kongo DR). 1882-1890 m.
Italija užgrobė Eritrėją, atskirdama Etiopiją nuo jūros. 1895-1896 m. ji mėgino nukariauti
ir Etiopiją, bet pralaimėjo. 1889 primetė protektorato statusą dab. Somalio pietryčių
daliai. 1912 italai iš Turkijos atėmė Tripolilaniją ir Kirenaiką (dab. Libija). Portugalija
išplėtė savo valdas Angoloje ir Mozambike. XIX a. pab. Ispanijos protektoratu tapo Rio
de Oro (dab. V. Sachara). Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Europos valstybės buvo
pasidalijusios visą A; nepriklausomos liko tik Etiopija ir Liberija.
Kolonijiniais laikais A laipsniškai buvo įtraukta į pasaul. ūkio sistemą. Europos šalims ji
pradėjo tiekti žaliavų pramonei ir žemės ūkio produktų. Kūrėsi miestai. Formavosi vad.
kolonijinė visuomenė. Atsirado prekybininkų ir verslininkų, susijusių su V. Europa,
samdomų darbininkų, į rinką orientuotų valstiečių sluoksnių. Plėtojosi kultūra, tačiau A
industrializacija buvo menka, ūkio struktūra daugiausia pritaikyta metropolijų poreikiams
tenkinti.
DEKOLONIZACIJA IR NEPRIKLAUSOMYBĖS LAIKAI. A dekolonizacijos požymiai
išryškėjo po Pirmojo pasaulinio karo . 1919 Tautų Sąjunga suteikė Didžioji Britanijai,
Prancūzijai, Belgijai ir PAS teise valdyti buv. Vokietijos kolonijas kaip mandatines
teritorijas. 1922 Didžioji Britanija pripažino Egipto suverenitetą, tačiau tik 1936 jis įgijo
realią nepriklausomybę. 1934 remdamasi T Westminsterio statutu (1931 m. suverenitetą
įgijo PAS. Po Antrojo pasaulinio karo A tautos nepriklausomybę įgijo 2 būdais: taikiu ir
ginkluotos kovos. Antikolonijiniai sukilimai įvyko Madagaskare (1947-48 m. , Kenijoje
(1952-57 m. , Alžyre (1954-62 m. , Kamerūne (1956-59 m. , Angoloje, Mozambike ir
Bisau Gvinėjoje (7 dešimtmetyje - 8 dešimtmečio l pusėje), Rodezijoje (1965-1979 m. ,
Namibijoje (1966-1988 m. . Visos kitos kolonijos nepriklausomybę pasiekė taikiu būdu,
kai metropolijos, siekdamos išlaikyti ek. ir kultūros įtaką, pačios perduodavo valdžią
afrikiečiams. Didelę įtaką turėjo 5 dešimtmečio pab. prasidėjęs Šaltasis karas: SSRS ir jos
sąjungininkės, remdamos A tautų išsivadavimą, siekė didinti savo įtaką, diegė socializmą.
A dekolonizacijos procesas vyko 3 etapais (Dekolonizacijos laikotarpio žemėlapis). Per l
etapą (1950-59 m. nepriklausomos tapo Šiaurės Afrikos arabų šalys (išskyrus Alžyrą,
1962 m. , Gana ir Gvinėja. Per 2 etapą (1960-1970 m. nepriklausomybę gavo dauguma A
šalių (1960 - 17 valstybių). Per 3 etapą (8 dešimtmečio vid.-1990 m. nepriklausomos tapo
Portugalijos kolonijos, Komorai, Seišeliai, Afarų ir isų teritorija (dab. Džibutis), Rodezija
(dab. Zimbabvė) ir Pietvakarių Afrika (dab. Namibija).
1975 Ispanija V. Sacharą perdavė JT globai, tačiau ją užėmė Marokas. Nuo 1948
rasistinės PAS (nuo 1961 PAR) baltųjų mažuma vykdė f apartheido politiką, dėl to jos,
kaip nepriklausomos valstybės, nepripažino dauguma pasaulio valstybių. 1993 apartheidas
buvo panaikintas. 1993, atsiskyrusi nuo Etiopijos, nepriklausomybę iškovojo Eritrėja.
Įgijusios nepriklausomybę A šalys iš pradžių daugiausia orientavosi į buv. metropolijų
polit. sistemas, tačiau neturėjo dem. gyvenimo patirties. Daug kur išlikusi senoji gentinė
visuomenės organizacija trukdė plėtotis šiuolaikinėms valstybėms. Be to, A šalys liko
ekonomiškai priklausomos nuo buv. metropolijų, todėl daugelį jų ištiko polit. ir ek. krizės.
Įsigalėjo autoritarizmas, vienpartiniai arba pseudoparlamentiniai režimai. Prasidėjo kar.
perversmai. Beveik pusėje A valstybių valdžią užgrobė
kariškiai, todėl sustiprėjo jos centralizacija. Tokia valdymo forma gerai derėjo su
tradiciniu vado kultu. Dažnai A valstybių raidos polit. modeliams didelės įtakos turėjo
išorinės priežastys, t.y. Vakarų ir Rytų šalių varžybos. 7-9 dešimtmetyje apie 20 valstybių
(Alžyras, Angola, Beninas, Egiptas, Etiopija, Gana, Gvinėja, Kongas ir kt.) palaikė
artimus polit., kar. ir ideol. ryšius su SSRS bei kt. socialistinėmis šalimis ir laikėsi vad.
socialistinės orientacijos, kuri dažniausiai sukeldavo ūkio krizę. Soc. sistemos žlugimas ją
dar labiau paaštrino, dėl to nuo 1 (1 dešimtmečio daugelis A šalių, Vakarų valstybių
skatinamos, ėmėsi dem. reformų, dažnai tik paviršutiniškų. Nuo 1990 beveik visose A
šalyse kūrėsi opozicinės partijos. Nuo 10 dešimtmečio vid. po daugelio stagnacijos metų
ūk. veikla ėmė atgyti. 27 A šalyse 1995 ek. plėtros tempai buvo didesni už gyventojų
skaičiaus augimą.Vis dėlto A lieka labiausiai atsilikęs pasaulio regionas. Petras Tomkus
GEOGRAFINIAI ATRADIMAI IR KELIONĖS Senovės egiptiečiai gerai pažino A
Šiaurės rytų dalį (nuo Viduržemio j. palei Raudonąją j. iki Indijos vandenyno), X a. p.m.e.
finikiečių laivai plaukiojo Viduržemio j. išilgai A Šiaurės Krantų, o VI a. p.m.e.
apiplaukė aplink žemyną. VII- VI a. p.m.e. kartaginiečių pirkliai per Sacharą prasiskverbė
iki Nigerio. -480 p.m.e. kartaginietis Hanonas pasiekė A pakrantę piečiau Žaliojo kyšulio.
II a. p.m.e. žvejai iš Gadų (dab. Cadizas, Ispanija) plaukiojo į Kanarų salas. Graikų ir sirų
jūreiviai I a. p.m.e. plaukiojo palei r. pakrantę iki Zanzibaro. Antikos laikų žinias apie A
rodo Herodoto, Strabono, kalba Ptolemajo raštai. Viduramžiais arabai daug kartų iv.
kryptimis perėjo Sacharos ir Libijos dykumas, surinko duomenų apie Senegalo žemupį,
Nigerio vidurupi, Baltojo Nilo kair. intakus, Čado ežerą. Žinių apie A yra arabų keliautojų
ai Idrisiįaus ( XII a. ), Ibn Batutos ( XIV a. ) raštuose. Portugalams pradėjus ieškoti jūrų
kelio į Indiją su A geriau susipažino ir europiečiai. XV a. portugalai pasiekė Senegalo
upę, Žaliąjį kyšulį, Bioco (Fernando Poo) s., Kongo upę, Angolos krantus. 1488 B. Diazas
de Novaesas apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį, 1500 pasiekė Madagaskarą. 1497-1498 m.
Vasco da Gama plaukdamas į Indiją apiplaukė r. pakrantę iki 3°20' p. platumos. XVI a.
jau buvo nustatyti A kontūrai. 1778 anglai įkūrė Asociaciją Afrikos vidinėms dalims tirti,
kuri rengė ekspedicijas (daugiausia į Nigerio baseiną). Panašias ekspedicijas rengė
prancūzu, vokiečių geogr. draugijos. Nigerio baseiną tyrė M. Parkas, F. Hornemannas, H.
Clappertonas, Sudaną ir Sacharą -R. Cailliė, H. Barthas, G. Nachtigalis, H. Duveyrier,
Nilo baseiną - J. H. Spcke'as, J. Grantas, S. W. Bakcris. XIX a. vid. J. Rebmannas atrado
Kilimandžaro, J. Krapfas - Kenijos kalną; buvo atrasti Tanganikos, Viktorijos ei., Nilo
ištakos, Alberto ež,, ištirtos Sudano vidinės teritorijos. 1840-1873 m. D. Livingstone'as
skersai perėjo P. Afriką nuo Atlanto iki Indijos vand., atrado Luapulos, Zambezės (ir
Viktorijos krioklį) upes, Ngami, Mweru, Bangweulu ežerą, Lualabos upę, kurią manė
esant Nilo intaku. 1868 S. Erskine'as įrodė, kad Limpopo įteka į Indijos vand., 1870 J.
Eltonas tyrė jo baseiną, 1873-1875 m. V. L. Cameronas atrado Lukugą, tyrė Kongo
baseiną. 1874-1877 m. H. M. Stanley vadovaujama anglu ir amerikiečių ekspedicija
atrado Ruwenzori kalba, Eduardo ežerą, Kageros upę, ištyrė Viktorijos ir Tanganikos
ežerus, nustatė, kad Lualaba yra Kongo aukštupys. XIX a. pab. Kongo baseiną ir gretimas
teritorijas tyrė P. S. de Brazza (Prancūzija), Sudaną ir Sacharą - V. Junkeris, J.
Kovalevskis (Rusija), Angolą-A. de Serpa Pinto (Portugalija). 1930 Angolą tyrė kalba
Pakštas (Aplink Afriką 1936 m. .
afrikacija (lot. affricatio - (į)trynimas), sprogstamojo gomurinio arba dantinio priebalsio
virtimas afrikata. Dažniausiai A patiria dantiniai ir palataliniai priebalsiai. Lietuvių kalbai
budinga junginių "tj, "dj raida, kurios galutinis rezultatas yra A: tj, "dj > "l', "d' > r', dž'
("tjupa > "l'upa > č'upo 'čiupo', "deūgsmas > 'djaūgsmas > d'aūgsmas > dž'aūgsmas
'džiaugsmas'). Plg. dar dzūkuojančiųjų šnektų tj, dj ir (', d' > c',dz' (pac'di'pačios',
dž'aūgsmas 'džiaugsmas', cih'ts 'tylus', dziena 'diena', dzvi 'dvi'), latvių k',g'>c, dz (caurs
'kiauras', celš 'kelias', ciets 'kietas', dzeguze 'gegužė', dzivs 'gyvas'), si. k', g' > č, di > č, ž
( kctūrcs '4' > rusų tembipe [četyre], giwos 'gyvas' > xue [živ]), italų k', g > č, dž (lot
centum [k'entum] '100' > italų cenlo [cento], lot. genus, genelis > italų genere [džencre]
'giminė'). Aleksas Girdenis
afrikanai, būrai, Afrikos tauta. Kartais vadinami afrikaneriais. Gyvena PAR (-3,5 mln.,
1997 m. , Namibijoje, Botsvanoje, Zambijoje, Zimbabvėje, Australijoje, Didžiojoje
Britanijoje, JAV. Iš viso XX a. pab. buvo ~4 mln. žm.; manoma, kad Tafrikanų kalba
kalbėjo -6,5 mln. žmonių (-2,5 mln. iš jų ši kalba buvo pirmoji, kitiems - antroji arba
trečioji). Daugiausia evangelikai reformatai ir evangelikai liuteronai. Dalis PAR A
tradiciškai verčiasi žemės ūkiu, gyvena daugiausia vienkiemiuose (fermose); tokios
šeimos iš dalies dar laikosi patriarchalinių tradicijų. A tauta pradėjo kurtis iš XVII a. į
pietus Afriką iš Olandijos (daugiausia), Prancūzijos ir Vokietijos atsikėlusiu kolonistų; jų
gyvenseną veikė ir vietos gyventojai (bantų ir kt. gentys).
afrikanistika, mokslo šakų, tiriančių Afrikos tautų sočiai, irpolit. problemas, ekonomiką,
istoriją, teisę, archeologija, etnologiją, kalbas, literatūra, meną, visuma; siaurąja prasme -
mokslas apie Afrikos tautas. Kaupti A duomenis pradėta jau senovės Egipte. Apie
Šiaurės Afrikos šalis rašė senovės graikai ir romėnai. Viduramžiais daug žinių surinko
arabų, persų, indų ir kt. tautų geografai, keliautojai. Afrika į pietus nuo Sacharos
europiečiai pradėjo tirti didžiųjų geogr. atradimų epochoje ( XV a. pab.- XVII a. vid.).
Tyrimai ypač suintensyvėjo po Afrikos kolonizavimo ( XIX a. pab.- XX a. pr.). A
labiausiai plėtojosi tose šalyse, kurios Afrikoje turėjo kolonijų (Didžiojoje Britanijoje,
Prancūzijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje), vėliau - JAV. Po Antrojo
pasaulinio karo, susikūrus nepriklausomoms Afrikos valstybėms, V. Europoje (ypač VFR)
ir JAV A tyrimai dar labiau suaktyvėjo. JAV įkurta apie 150 A centrų. Jų veiklą
koordinuoja ir organizuoja Amerikos afrikanistikos tyrimų asociacija (įkurtas 1957 m. .
Svarbiausi A centrai JAV: Šiaurės Vakarų universitetas (Evanstone), Bostono, Harvardo,
Kolumbijos, Viskonsino universitetai. Leidžiama daug leidinių; svarbiausi -Africa Report
(nuo 1956 Vašingtone), Afiica Today (nuo 1954 Niujorke). VFR Afrikos problemas
studijuoja daugiau, kaip 65 organizacijos. įkurta Afrikanistų asociacija, koordinuojanti ir
organizuojanti Afrikos moksl. tyrimus. Svarbiausi A centrai: Hamburgo pasaul. ek.
institutas, Vokietijos -Afrikos draugija, Etnografijos institutas prie Miuncheno
universiteto. Svarb. žurnalai: Intcmationales Afrika Fomm, Afrika Heute (nuo 1957, abu
Bonoje). Didžiojoje Britanijoje veikia -l00 moksl. organizacijų ir įstaigų, nagrinėjančių
Afrikos šalių problemas; svarbiausios -Londono tarpt. Afrikos institutas, Londono
universiteto Rytų ir Afrikos tyrimų mokykla, Kembridžo, Oksfordo, Birminghamo,
Mančesterio universitetai. Svarb. žurnalai: Africa (nuo 1928 m. , Africain Affairs (nuo
1901, abu Londone). Prancūzijoje veikia daugiau, kaip 70 organizacijų, tiriančių Afrikos
problemas; svarbiausios - Afrikos tyrinėjimų centras prie Paryžiaus universiteto,
Juodosios Afrikos dokumentacijos centras, Žmogaus muziejus, Afrikanistų draugija.
Paryžiuje leidžiami žurnalo Cahiers d'Etudes Africaines (nuo 1960 m. ir Afrique
Contcmporaine (nuo 1962 m. . Rusijoje Afrikos problemas daugiausia tyrinėja Rusijos
mokslų akademijos Afrikos institutas (ik. 1959 m. , kiti akad. institutai (Etnografijos,
Geografijos, Pasaul. ekonomikos ir tarpt, santykių, Valstybės ir teisės), Azijos ir Afrikos
šalių institutas prie Maskvos universiteto. Leidžiamas žurnalo Azija i Afrika segodnia
(nuo 1957 Maskvoje; iki 1961 Sovremennyj Voslok). A tyrimu centrai t.p. veikia
Belgijoje, Italijoje ir kt. šalyse.
Afrikiečiai savo istoriją, ekonomiką ir kultūrą pradėjo tirti tik po Antrojo pasaulinio karo.
Didž. centrai veikia Alžyre. Egipte, Madagaskare, Maroke, PAR, Tanzanijoje. Daugiausia
tyrinėjama Afrikos indėlis i pasaul. civilizaciją, jos šalių sočiai., ek. ir polit. problemos,
kultūra.
afrikanų kalba, būrų kalba, oficialioji PAR kalba (kartu su anglų kalba ). Kartais
vadinama afrikansu. Priklauso ide. šeimos v. germanų kalbų grupei. Vartoja f afrikanai. A
formavosi olandų kalba pagrindu XVII a. 2 pusėje, veikiama anglų, vok., bantų ir kt.
kalbų. Rašyti A pradėta XIX a. pab. Vartojami lot. rašmenys.
A - analitinė. Jos garsų sistema (ilgieji ir trumpieji balsiai, priebalsiai) panaši į olandų.
Balsių ilgumas žymimas tik uždarame (vuur 'ugnis', oor 'ausis', bet sewe 'septyni', mening
'nuomonė'), o trumpumas (dvigubu priebalsiu) - atvirame (osse 'jaučiai', bet oš 'jautis')
skiemenyje. Nosiniai balsiai yra atsiradę prieš [n] ir duslųjį pučiamąjį priebalsį (viens
[wf :s] 'troškimas'). Žodžio pradžioje priebalsiai g (šia raide paprastai žymimas skardusis
ir duslusis priebalsis), v, s tariami [x] = [ch], [f], [s], pvz., groot [xro: - 1 'didelis', vmg
[frox] 'vaisius', soek [suk] 'ieškoti'. Linksnių nėra. Daiktavardžiu daugiskaita sudaroma
prie vienaskaitos formos pridėjus galūnes -e ar -s (Volf 'vilkas' - wolve 'vilkai', vader
'tėvas'- vaders 'tėvai'). Veiksmažodis neturi asmens ir skaičiaus. Bendratis sutampa su
esamuoju laiku (tehoor 'girdėti' - ek hoor 'aš girdžiu'). Būtojo laiko dalyvis daromas su
priešdėliu ge - . Likus tik perfektui ir nesant būtojo laiko išnyko silpnųjų ir stipriųjų
veiksmažodžių skirtumas (ek het gehoor 'aš girdėjau', ek het gevind 'aš radau"; plg. olandų
ik heb gehoord, ik heb gevonden). Sintaksinius ryšius rodo žodžių tvarka ir prielinksniai.
Alheinstitutcu Steponavičius
afrikatos (lot. affricatus - pritrintas, apibrūžintas), priebalsiai iš glaudžiai sutapusių
sprogstamojo (uždarumos) ir pučiamojo (ankštumos) elementų. Pvz.: vokiečių [pf], [ts]
(Pferd 'arklys', Zahn [tsa:n] 'dantis'), anglų, it., skr. W]i [4?] (maždaug č, dž; anglų change
[tjeinoį] 'keisti', italų cento Į'tfento] 'šimtas', giomo ['dprno] 'diena', skr. catvaras
[ijatva:ras] 'keturi', janata ['djanata:] 'žmonija'). A pradžia (ekskursija) yra kaip
sprogstamųjų priebalsių, o tarimas (ekspozicija) ir pabaiga (rckursija) -kaip toje pačioje
vietoje artikuliuojamų pučiamųjų, pvz., lietuvių A č', dž' (svečiai, medžio). Nuo priebalsių
junginių t-š', d-ž' skiriasi mažesne tarimo trukme ir labai sklandžiu perėjimu nuo
uždarumos į ankštumą.
Lietuvių kalba savos A yra tik č', dž' (dzūkuojančiosiose šnektose - c', dz'), kilusios iš
senovės junginiu '//, "dj (svečių < "svetjun, gaidžio < "gaidja). Jos gali reguliariai
kaitaliotis su t', d' (plg. matė : mačiau, gaidys '.gaidžio). Dar Tafrikacija, Tasibiliacija.
Aleksas Girdenis
afrikiečiai, f Afrikos žemyną gyventojai.
afrikiečių kalbos, Afrikos juodaodžių kalbos. Joms priklauso šimtai kalbų (dalis
tarpusavyje negiminingų), sudarančių keliolika kalbų šeimų, paprastai pagal geogr. padėtį
jungiamų į 3 makrošeimas (sritis): tai - T Nigerio kalbos, f Nilo -Sacharos kalbos ir
Tkhoinų kalbos. Teritorijoje nuo Nigerio bei Oubangui upių, P. Sudano iki Kalahario
dykumos ir anapus jos dauguma žmonių kalba Nigerio kalbų makrošeimos 1bantų
kalbomis. Čia jos išplito XVII a. iš Tanganikos ežero apylinkių. Iš bantų kalba labiausiai
paplitusi suahelių kalba - viena oficialiųjų Tanzanijos, Kenijos ir Ugandos kalbų, dar
vartojama Kongo DR ir Mozambike. Nilo -Sacharos makrošeimos kanūrių ir tibų kalbos
vartojamos Sudane, Čade, Nigerijoje, Nigeryje, nilotų - nuo Nilo aukštupio iki Viktorijos
ežero, Kilimandžaro kalnų ir Indijos vandenyno, nubių ir kunamų - Nilo pakrantėse tarp
Asuano ir Chartumo. Iš šių labiausiai paplitusi nubių kalba, vartojama Egipto šiaurėje ir
Sudano pietuose, ubangių (Oubangui baseine) ir kt. Khoinų makrošeimos kalbos pasižymi
archajiškumu - kai kurie garsai tariami ne iškvepiant, o įkvepiant orą. Bušmėnų kalbos
vartojamos Angoloje, Botsvanoje, Namibijoje, Zimbabvėje, hotentolų - Namibijoje ir
PAR šiaurėje. Zigmas Zinkevičius
Afrikietis, Sekstas Julijus Afrikietis (lot. Sextus Julius Africanus) apie 180 Jeruzalė
tapie 250, krikščionių istorikas. Graikų kalba parašė pirmąjį krikščioniškąjį visuot.
istorijos veikalą Chronografai (Chronographiai 5 t., išliko fragmentų). Tai - pasaulio
istorija nuo jo sukūrimo (pagal A apskaičiavimus, 5499 p.m.e.) iki 221. A rėmėsi Biblija,
egiptiečių, chaldėjų šaltiniais, graikų mitologija, judėjų veikalais.
afrikiniai stručiai fstrutiniai paukščiai.
Afrikos antantė (prancūzų Conseil de PEntente), penkių V. Afrikos valstybių polit. ir ek.
organizacija, ik. 1959. 'f Santarvės taiyba.
Afrikos -Antarktidos dubuma, Atlanto -Indijos vandenyno dubuma, yra Atlanto
pietuose ir Indijos vand. pietvakariuose, tarp Antarktidos kontinentinio šlaito ir Afrikos
-Antarktidos bei Kerguelcno -Gausbergo povandeniniu klng. Ilgis 6200 km, plotis apie
1500 km, dažniausias gylis 4000-5000 m, didžiausias - 6972 m. A dugne plyti Weddellio
ir Enderby abisalinės lygumos, vidurinėje dalyje yra povandeniniai 4 km aukščio kalnai.
Dugno nuosėdos - raudonasis molis, dumblas.
Afrikos -Antarktidos kalnagūbris, Amerikos -Antar komitetidos kalnagūbris, yra
Atlanto pietuose, tarp 0° ir 35° r. ilg.; povandeninio Atlanto vidurio klng. tęsinys. Rytuose
susisiekia su V. Indijos klng. Crozet plynaukšte. Ilgis -3000 km. Dažniausias gylis virš A
2-6 km, mažiausias 315 m (rytuose).
Afrikos -Arabijos platforma T Afrikos platforma.
Afrikos demokratinis susivienijimas (prancūzų Rassemblement Democratique
Africain), tarpregioninė Prancūzijos Vakarų Afrikos ir Prancūzijos Pusiaujo Afrikos
polit. organizacija, įkurtas 1946 Bamake. Kovojo už nac. išsivadavimą. Terit. padaliniai:
Dramblio Kaulo Kranto demokratų partija (svarbiausia; įkurtas 1946 m. , Senegalo dem.
blokas (ik. 1948 m. , Gvinėjos demokratų partija (įkurtas 1947 m. , Nigerio progresyvioji
partija (įkurtas 1946 m. , Dahomėjos dem. sąjunga, Kamerūno tautu sąjunga (įkurtas 1948
m. ir kt. 1949 turėjo l mln. narių. Iki 1950 bendradarbiavo su Prancūzijos KP. Susikūrus
nepriklausomoms Afrikos valstybėms, daugelio jų vyriausybėms ėmė vadovauti A
politikai. Po 1958 terit. padaliniams tapus savarankiškomis partijomis A iširo.
Afrikos ekonominė komisija, Jungtinių Tautų Afrikos ekonominė komisija (angį.
United Nations Economic Commission for Africa, ECA), įkurta 1958. Būstinė Adis
Abeboje (Etiopija). Priklauso 53 šalys (1998 m. . A tikslai: skatinti Afrikos ek. ir sočiai,
plėtrą; palaikyti ir stiprinti Afrikos valstybių ek. ryšius; vykdyti bendrą žemyno plėtros
politiką, konsultuoti, teikti informaciją. Aukščiausias A organas - Ministrų Konferencija,
šaukiama kasmet (paprastai Adis Abeboje). Nuolat dirba A sekretoriatas. Veikia 10
šakinių skyrių; regioniniai planavimo ir operatyviojo valdymo centrai: Jaundėje
(Kamerūnas) - atsakingas už Vid. Afriką, Gisenyi (Ruanda) - už Didžiųjų ežerų valstybių
(Burundis, Ruanda, Kongo DR) ek. sandraugą, Lusakoje (Zambija) - už R. ir P. Afriką,
Niamėjuje (Nigeris) - už V. Afriką, Tanžere (Marokas) -UŽ Šiaurės Afriką. Aleksandras
Vytautas Rutkauskas
150
Afrikos ekonominės plėtros arabų bankas (angį. Arab Bank forEconomicDevelopmentin
Africa, AB EDA)
įkurtas 1973 (pradėjo veikti 1975 m. T Arabų lygos iniciatyva. Būstinė Chartume
(Sudanas). Įeina 21 arabų valstybė (2000 m. . Tikslas - skatinti arabų šalių ir Afrikos ne
arabų šalių ek., fin. ir techn. kooperaciją. Teisę gauti A paramą turi Afrikos vienybės
organizacijos narės, nepriklausančios Arabų lygai (2000 - 41 valstybė). A aukšč. organas -
valdytojų taryba (po du iš kiekvienos šalies). A bendradarbiauja su Afrikos plėtros banku,
OPEC, JT prekybos ir plėtros konferencija ir kt.
Afrikos finansinė sandrauga (prancūzų Communaute Financiere Africaine), V. irVid.
Afrikos valstybių valiutinė sąjunga. Ik. 1973. Jai priklauso (l 999 m. V. Afrikos ek. ir
valiutinės sąjungos valstybės - Beninas, Bisau Gvinėja, Burkina Fasas, Dramblio Kaulo
Krantas, Malis, Nigeris, Senegalas, Togas (jų centr. bankas Dakare, Senegalas) ir Vid.
Afrikos muitų ir ek. sąjungos valstybės - Centrinės Afrikos Respublika, Čadas, Gabonas,
Kamerūnas, Kongas, Pusiaujo Gvinėja (jų centr. bankas Jaundėje, Kamerūnas). A šalių
bendra mokėjimo priemonė - A frankas (CFA -Franc); nuo 1994- 100 Afrankų = l
Prancūzijos frankui.
Afrikos ir Mauricijaus bendroji organizacija (prancūzų Organisation Commune Africaine
et Mauricienne,
OCAM), Afrikos valstybių (daugiausia Prancūzijos buv. kolonijų) sąjunga. Susiformavo
iš Afrikos ir Malagasijos sąjungos (įkurtas 1961, nuo 1964 Afrikos ir Malagasijos ek.
bendradarbiavimo sąjunga, nuo 1965 Afrikos ir Malagasijos bendroji organizacija, nuo
1970 Afrikos, Malagasijos ir Mauricijaus bendroji organizacija, nuo 1974 dab.
pavadinimas). Būstinė Bangyje (Centrinės Afrikos Respublika). Priklauso: nuo 1961
Beninas, Burkina Fasas, Centrinės Afrikos Respublika, Dramblio Kaulo Krantas, Nigeris,
Senegalas, nuo 1963 Ruanda, Togas, nuo 1970 Mauricijus, nuo 1977 Seišeliai. A tikslas -
skatinti Afrikos valstybių ek., sočiai., techn., kultūrine plėtrą, tartis užs. politikos
klausimais. Leidžia ketvirtinį žurnalą Nalions Nouvelles. Vadovaujamieji organai -
Valstybių ir vyriausybių vadovų konferencija, Ministrų Taryba, Generalinis sekretoriatas.
Afrikos literatūra, į pietus nuo Sacharos gyvenančių tautų ir etninių grupių žodinė bei
rašytinė literatūra. Gausi tautosaka (mitai, legendos, pasakos, dainos, pasakėčios, moralai,
patarlės) buvo kuriama keliais šimtais kalbų (daugiausia šutų, kosų, zulų, bantų). Tekstai
pasižymi gerai organizuota ritmine ir fonikos struktūra, nepakitę jie perduodami iš kartos į
kartą, net improvizuojant išlaikoma pastovi fabula ir poetika. Afrikiečių žodinė kūryba
perteikia tautų ir etninių grupių kultūros vertybes, padeda išlaikyti istorijos tradicijas,
atlieka didaktinę funkciją; svarb. bruožas - mitologiškumas. Rašytinė A skirstoma į
klasikinę (iki XX a. pr.), kuriai priklauso religinė ir rūmų literatūra, bei naująją. Seniausi
rašytinės literatūros paminklai yra XVIII a. , parašyti suahelių kalba arabų rašmenimis.
Šiuolaikinė literatūra kuriama afrikiečių ir Europos tautų kalbomis. Afrikos literatūroje,
kuriamoje Europos tautų kalbomis, vyravo papročių aprašymai. Vėliau tematika plėtėsi,
atsispindėjo kultūros irvisuom. gyvenimas, išryškėjo tradicijų ir civilizacijos priešprieša,
tautinio identiteto idėja. XX a. 7-8 dešimtmetyje prasidėjus išsivadavimo kovoms
literatūroje plėtojama polit. pasipriešinimo tema. Susikūrus nepriklausomoms valstybėms
pradėtos nagrinėti valdžios ir valdančiojo elito problemos.
Buvusiose Prancūzijos ir Belgijos kolonijose rašoma prancūzų kalba. Palyginti su kitų
valstybių kolonijomis, Prancūzijos kolonijų vietiniai gyventojai turėjo daugiau visuom.
teisių ir galimybių puoselėti savo kultūrą. Ja ypač susidomėta Europoje XX a. 4
dešimtmetyje, kai sustiprėjo Paryžiuje gyvenusių afrikiečių rašytojų šviečiamoji kultūros
veikla. 194 VII a. Diopas (1910-1980 m. įkūrė lit. žurnalą Prėsence Africaine, telkusį
juodaodžius menininkus. Senegalo poetas L. S. Scnghoras (g. 1906 m. 1948 išleido kn.
Prancūziškai rašiusių juodaodžių ir malagasių naujosios poezijos antologija (Anthologie
de la nouvdle poesie negre et malgache de langue francaise). Išpopuliarėjo romano žanras.
Žymesni rašytojai: Senegalo -L. S. Senghoras, B. Diopas (1906-1989 m. , O. Sembčne'as
(g. 1923 m. , C. H. Kane'as (g. 1928 m. , N. Diallo (1941-1982 m. , kalba Bugul (g. 1948
m. ; Gvinėjos -F. Kėita, C. Laye (1928-1980 m. , D. T. Niane'as (g. 1932 m. , M. A.
Fanlourė (g. 1938 m. ; Dramblio Kaulo Kranto -B. B. Dadič (g. 1916 m. , A. Kourouma
(g. 1927 m. , J. M. Adiaffi (g. 1941 m. ; Malio -A. Keita (g. 1912 m. , Scydou Badianas,
Y. Ouologuemas (g. 1940 m. ; Kamerūno -F. Oyono (g. 1929 m. , M. Beti (g. 1932 m. , F.
Bcbey, C. Beyala (g. 1960 m. ; Kongo ir Kongo DR-J. Malonga (1907-1985 m. , P.
Lomaminstitutshibamba (g. 1914 m. , Tchicaya U Tam'si (1931-1988 m. , V. Y. Mudimbe
(g. 1941 m. , E. Dongala (g. 1941 m. ,SonyLabouTansi (g. 1947 m. .
Buvusiose Didžiosios Britanijos kolonijose literatūra kuriama anglų kalba : Nigerijoje - A.
Tutuola (1920-1997 m. , T. M. Aluko (g. 1920 m. , C. O. D. EkVensi (g. 1921 m. , C.
Achebe (g. 1930 m. , C. Okigbo (1932-1967 m. , F. Nwapa (1931-1993 m. , E. Amadi (g.
1934 m. , W. Soyinka (g. 1934 m. , J. P. Clark - Bekederemo (g. 1935 m. , kalba Omotoso
(g. 1943 m. , B. Emecheta (g. 1944 m. , F. Osofisanas (g. 1946 m. , kalba Laingas (g.
1946 m. , F. lyayi (g. 1947 m. , B. Okri (g. 1959 m. ; Kenijoje - Ngugi wa Thiong'o (g.
1938 m. , M. Mwangi (g. 1948 m. ; Ganoje - E. S. Armattoe, M. F. Dei Anangas (g. 1909
m. , J. de Graft, A. kalba Armalį (g. 1939 m. ,A. A. Aidoo (g. 1942 m. .
Portugalijos kolonijose literatūra atsirado XVII a. Iki XIX a. pab. jos kūrėjai laikė save
Portugalijos rašytojais. Laikraštis Mensagem (Angoloje), Claridade (Žaliojo Kyšulio
Salose) ir Iiinerario (Mozambike) padėjo atsirasti lit. judėjimui, paskatinusiam
Portugalijos kolonijų kultūros ir polit. savarankiškumą. Žymesni atstovai - B. Lopesas
(1907-1989 m. , M. Lopesas (g. 1907 m. , 6. B. Ribasas (g. 1909 m. , A. A. Neto (1922-
1979 m. , L. Vieira (g. 1935 m. . Atsirado literatūra kreolų kalba. Kai kurie Angolos ir
Žaliojo Kyšulio Salų baltieji rašytojai save laikė Afrikos rašytojais: J. da Matą (1857-
1894 m. , C. Soromenho (1910-1968 m. .
Kiti žymesni buv. kolonijų rašytojai: E. Tavaresas (1867-1930 m. , J. Barbosa (1902-1971
m. , M. J. Azevedo, R. de Noronha, J. Craveirinha (g. 1922 m. , N. de Sousa (g. 1927 m. ,
M. dos Santosas (g. 1929 m. , A. Cardoso (g. 1933 m. , M. Antonio (g. 1934 m. , Pepetela
(g. 1941 m. , L. B. HonVana (g. 1942 m. .
A kuriama ir vietinėmis kalbomis. Jos raidai jtakos turėjo islamo ir krikščionybės
plitimas. V. ir Rytų Afrikoje XVIII - XIX a. literatūra (daugiausia rel. poezija) buvo
rašoma arabų rašmenimis. Vėliau susiformavo lot. rašmenimis rašoma literatūra. Į vietines
kalbas buvo verčiama bei leidžiama Biblija. Lot. rašmenų vartojimą skatino kolonijų
administracija, nepriklausomų valstybių vyriausybės. XX a. l pusėje susiformavo nauji
žanrai: romanas, apsakymas, drama. V. Afrikos literatūra jorubų kalba yra susijusi su
senąja liaudies kūryba. Prozos kūrinių parašė D. O. Fagunwa (-1910-63 m. , I. O. Delano,
dramų - A. Babalola. literatūra dar kuriama evių (I. kalba Hohas, E. T. Adiku, F. kalba
Fiawoo, H. kalba Setsoafia, F. kalba Nyaku, S. J. Obianimas, C. kalba Nyomi), fančių (R.
C. Acąuaahas, J. Ghartey) ir tivų (J. J. Addayc, E. J. OseVas, R. A. Tabi) kalbomis.
literatūroje hausų ir fulbių kalbomis XVIII - XIX a. vyravo rel. poezija (Osmanas dan
Fodio, 1745-1817 m. . XX a. 4 dešimtmetyje pradėjo plėtotis proza - apsakymai,
apysakos, kelionių aprašymai (A. A. Imamas, M. A. Kano ir kt.), sukurta pirmoji drama.
Po Antrojo pasaulinio karo atsirado pasaulietinė poezija (M. Hadcja, N. Wali, M.
Sipikinas).
R. Afrikoje svarbią vietą užima suahelių literatūra. Klasikinė suahelių literatūra
daugiausia religinė. Vyravo poemos žanras (seniausia poema parašyta 1728 m. , tačiau
sukurta ir prozos kūrinių (epas apie liaudies didvyrį Liongą Fumą, išl. 1870 m. . Žymesni
rašytojai: S. A. bin A. Nasiri, M. bin H. ai Ghassaniy, E. N. Husseinas, A. Abdalla, E.
Kezilahabi. Naujoji literatūra pirmiausia plėtojosi Tanzanijoje (S. Robertsas, 1909-62 m. .
7 dešimtmečio pab. lit. centru tapo Kenija. {ją emigravo dalis Ugandos rašytoju: O. p'
Bitekas (1931-1982 m. , R. Serumaga (1939-1980 m. , J. Ruganda (g. 1941 m. . Kiti
rašytojai: T. lo Liyongas (g. 1937 m. , O. Oculi (g. 1942 m. , R. Ntiru (g. 1946 m. , J.
Angira (g. 1947 m. . 8 dešimtmetyje sukurta istorinių irvisuom. buit. problematikos
romanų, kuriuose išryškėjo miesto sočiai, kontrastai, moters likimo tema. Žymesni
rašytojai: M. Ruheni (g. 1934 m. , D. G. Mailių (g. 1939 m. , C. Mangua (g. 1939 m. , N.
Farahas (g. 1945 m. , T. Akare (g. 1950 m. .
P. Afrikoje literatūra kuriama zulų (R. R. R. Dhlomo, 1906-71; B. W. Vilakazi, 1906-47;
O. E. H. Nxumalo), kosų (S. E. kalba Mqhayi, 1875-1945; A. C. Jordanas, J. J. R. Jalobe)
ir basutų (T. M. Mofolo, 1875-1948 m. kalbomis. PAR literatūra, be vietinių, dar kuriama
anglų ir afrikanų kalbomis (TPietų Afrikos Respublika. LITERATŪRA).
Afrikos literatūrai priskiriama ir Madagaskaro literatūra. Čia iki šiol populiari gausi
malagasių liaudies kūryba. Malagasių kalba rašė Rodlischas, C. Katsifandrionamana, R.
Zanamihoatra; prancūzų - J. J. Rabearivelo (1903-37 m. , J. Rabemananjara (g. 1913 m. ,
F. Ranaivo (g. 1914 m. ir kt.
Į lietuvių kalbą išversta C. Achebe, B. Diopo, C. O. D. Ekwensi, M. Feraouno, kalba
Yacine'o, O. Sembene'o, W. Soyinkos, A. Tutuolos ir kt. rašytojų kūrinių. L: A. S. Gėrard
African Language Literatures Harlow 1981; V. Gorog-Karady Littėmture orale africaine
Paris 1981; A. Imfeld Vision und Waffe: Afrikanische Autoren, Themen, Traditionen
Zurichl981.
Afrikos nacionalinis kongresas (angį. African National Congress) seniausia PAR polit.
partija. Ik. 1912 m. sausio 8 d. . Pirmininkas T Mbeki (nuo 1997 m. . Siekia sukurti
daugiarase dem. valstybę, panaikinti ilgus metus
trukusios rasinės diskriminacijos padarinius, gerinti juodaodžių afrikiečių gyvenimą. Iki 5
dešimtmečio pr. (1912-23 vadinosi P. Afrikos čiabuvių nac. kongresas) narių turėjo
nedaug. 1948 Tapartheidui tapus ofic. politika PAR, A įtaka išaugo (1952 turėjo apie 100
000 narių). Organizavo įv. protesto akcijas. 1960 uždraustas. Veikė nelegaliai PAR ir
kaimyninėse valstybėse, turėjo kar. organizaciją Nacijos ietis (Umkhonto we Sizwe,
įkurtas 1961 m. . 1990 buvo legalizuotas ir nutraukė ginkluotą kovą. Per 1994
(pirmuosius) visuot. rinkimus laimėjo 252 (63%) vietas į Nac. Asamblėją, išrinkusią A
vadovą N. Mandelą šalies prezidentu. A laimėjus 1999 rinkimus (266 vietos) PAR
prezidentu tapo T. Mbeki.
Afrikos platforma, Afrikos -Arabijos platforma, Žemės plutos struktūra, apimanti beveik
visą Afriką (išskyrus Atlaso ir Kaapo kalnus) ir Arabijos pusiasalį. A susidarė mezozojaus
eros pr. suskilus Gondvanai. A kristalinis pamatas susidaręs iš archėjaus ir proterozojaus
gneisų, kristalinių skalūnų, bazinių metavulkanitų ir granitoidų. Archėjaus uolienos
sudaro 3 didelius megablokus - Vakarų, Centrinį ir Pietų, atskirtus vienas nuo kito
vėlyvojo prekambro raukšlėtųjų juostų. Megablokų paviršiuje yra 2,3-2,5 mlrd. senumo
vulkaninių uolienų ir jūrinių nuogulų. Kristalinio pamato konsolidacija pasibaigė
vėlyvajame proterozojuje. Nuosėdinės uolienos pradėjo klostytis ankstyvajame ir vid.
paleozojuje A šiaurinės dalyje. Vid. karbone A šiaurinės dalis diferencijavosi į sineklizes,
kuriose kaupėsi raudonspalvės kontinentinės uolienos ir ledyninės nuogulos. A p. dalyje
iki vėlyvojo karbono buvo kontinentinės sąlygos. Triaso pab.-juros pr. susiformavo nauji
sedimentaciniai baseinai. Kreidos periodo pr. nuo A atskilo Madagaskaro s. Per
fanerozojų A riftų zonose vyko intensyvus magmatizmas, dėl kurio susiformavo
karbonatitų ir kimberlitų intruzijos. Oligocene susidaręs Raudonosios j. riftas atskyrė
Arabijos plokšte.
Afrikos plėtros bankas (angį. African Development
Bank, ADB), Afrikos šalių fin. organizacija. Įkurtas 1965. Būstinė Abidjane (Dramblio
Kaulo Krantas). Turi skyrius Jaundėje (Kamerūnas), Adis Abeboje (Etiopija), Konakryje
(Gvinėja), Nairobyje (Kenija), Rabate (Marokas), Londone, Vašingtone. Priklauso 53
Afrikos ir 24 kitų žemynų šalys (1998 m. . Pagal A įstatus fin. operacijoms leidžiama
naudoti tik pusę A kapitalo, kita pusė paliekama joms laiduoti. Turi spec. fondus
ilgalaikiam ( daugiau, kaip 20 m. kreditui teikti už mažas palūkanas. Paskolomis remia
Afrikos žemyno žemės ūkį, ek. plėtros, industrializacijos projektus, teikia fin. projektų
garantijas. 1997 kapitalas sudarė 1,6 mlrd. skaičiavimo vienetų (l SV = 0,888 g aukso),
aktyvai -9,1 mlrd. SV (-6,3 mlrd. JAV dol.). StasysKmpas
Afrikos valstybių konferencijos (prancūzų Confėrences panafricaines) vyko 1958-63. Jose
valstybių vadovai nagrinėjo dekolonizacijos, ek. ir polit. plėtros problemas. I konferencija
įvyko 1958 Akroje, II -1959 Monrovijoje, III - 1960 Adis Abeboje, IV - 1961
Kasablankoje, V -1961 Monrovijoje, VI -1962 Lagose, VII -1963 Adis Abeboje. A
dalyvių skaičius nuo 8 buvo išaugęs iki 30 (1963 m. . VII konferencijoje buvo įkurta f
Afrikos vienybės18- XIX a. literatūra (daugiausia rel. poezija) buvo rašoma arabų
rašmenimis. Vėliau susiformavo lot. rašmenimis rašoma literatūra. Į vietines kalbas buvo
verčiama bei leidžiama Biblija. Lot. rašmenų vartojimą skatino kolonijų administracija,
nepriklausomų valstybių vyriausybės. XX a. l pusėje susiformavo nauji žanrai: romanas,
apsakymas, drama. V. Afrikos literatūra jorubų kalba yra susijusi su senąja liaudies
kūryba. Prozos kūrinių parašė D. O. Fagunwa (-1910-63 m. , I. O. Delano, dramų - A.
Babalola. literatūra dar kuriama evių (I. kalba Hohas, E. T. Adiku, F. kalba Fiawoo, H.
kalba Setsoafia, F. kalba Nyaku, S. J. Obianimas, C. kalba Nyomi), fančių (R. C.
Acąuaahas, J. Ghartey) ir tivų (J. J. Addayc, E. J. OseVas, R. A. Tabi) kalbomis.
literatūroje hausų ir fulbių kalbomis XVIII- XIX a. vyravo rel. poezija (Osmanas dan
Fodio, 1745-1817 m. . XX a. 4 dešimtmetyje pradėjo plėtotis proza - apsakymai,
apysakos, kelionių aprašymai (A. A. Imamas, M. A. Kano ir kt.), sukurta pirmoji drama.
Po Antrojo pasaulinio karo atsirado pasaulietinė poezija (M. Hadcja, N. Wali, M.
Sipikinas).
R. Afrikoje svarbią vietą užima suahelių literatūra. Klasikinė suahelių literatūra
daugiausia religinė. Vyravo poemos žanras (seniausia poema parašyta 1728 m. , tačiau
sukurta ir prozos kūrinių (epas apie liaudies didvyrį Liongą Fumą, išl. 1870 m. . Žymesni
rašytojai: S. A. bin A. Nasiri, M. bin H. ai Ghassaniy, E. N. Husseinas, A. Abdalla, E.
Kezilahabi. Naujoji literatūra pirmiausia plėtojosi Tanzanijoje (S. Robertsas, 1909-62 m. .
7 dešimtmečio pab. lit. centru tapo Kenija. {ją emigravo dalis Ugandos rašytoju: O. p'
Bitekas (1931-1982 m. , R. Serumaga (1939-1980 m. , J. Ruganda (g. 1941 m. . Kiti
rašytojai: T. lo Liyongas (g. 1937 m. , O. Oculi (g. 1942 m. , R. Ntiru (g. 1946 m. , J.
Angira (g. 1947 m. . 8 dešimtmetyje sukurta istorinių irvisuom. buit. problematikos
romanų, kuriuose išryškėjo miesto sočiai, kontrastai, moters likimo tema. Žymesni
rašytojai: M. Ruheni (g. 1934 m. , D. G. Mailių (g. 1939 m. , C. Mangua (g. 1939 m. , N.
Farahas (g. 1945 m. , T. Akare (g. 1950 m. .
P. Afrikoje literatūra kuriama zulų (R. R. R. Dhlomo, 1906-71; B. W. Vilakazi, 1906-47;
O. E. H. Nxumalo), kosų (S. E. kalba Mqhayi, 1875-1945; A. C. Jordanas, J. J. R. Jalobe)
ir basutų (T. M. Mofolo, 1875-1948 m. kalbomis. PAR literatūra, be vietinių, dar kuriama
anglų ir afrikanų kalbomis (TPietų Afrikos Respublika. LITERATŪRA).
Afrikos literatūrai priskiriama ir Madagaskaro literatūra. Čia iki šiol populiari gausi
malagasių liaudies kūryba. Malagasių kalba rašė Rodlischas, C. Katsifandrionamana, R.
Zanamihoatra; prancūzų - J. J. Rabearivelo (1903-37 m. , J. Rabemananjara (g. 1913 m. ,
F. Ranaivo (g. 1914 m. ir kt.
Į lietuvių kalbą išversta C. Achebe, B. Diopo, C. O. D. Ekwensi, M. Feraouno, kalba
Yacine'o, O. Sembene'o, W. Soyinkos, A. Tutuolos ir kt. rašytojų kūrinių. L: A. S. Gėrard
African Language Literatures Harlow 1981; V. Gorog-Karady Littėmture orale africaine
Paris 1981; A. Imfeld Vision und Waffe: Afrikanische Autoren, Themen, Traditionen
Zurichl981.
Afrikos nacionalinis kongresas (angį. African National Congress) seniausia PAR polit.
partija. Ik. 1912 m. sausio 8 d. . Pirmininkas T Mbeki (nuo 1997 m. . Siekia sukurti
daugiarase dem. valstybę, panaikinti ilgus metus
trukusios rasinės diskriminacijos padarinius, gerinti juodaodžių afrikiečių gyvenimą. Iki 5
dešimtmečio pr. (1912-23 vadinosi P. Afrikos čiabuvių nac. kongresas) narių turėjo
nedaug. 1948 Tapartheidui tapus ofic. politika PAR, A įtaka išaugo (1952 turėjo apie 100
000 narių). Organizavo įv. protesto akcijas. 1960 uždraustas. Veikė nelegaliai PAR ir
kaimyninėse valstybėse, turėjo kar. organizaciją Nacijos ietis (Umkhonto we Sizwe,
įkurtas 1961 m. . 1990 buvo legalizuotas ir nutraukė ginkluotą kovą. Per 1994
(pirmuosius) visuot. rinkimus laimėjo 252 (63%) vietas į Nac. Asamblėją, išrinkusią A
vadovą N. Mandelą šalies prezidentu. A laimėjus 1999 rinkimus (266 vietos) PAR
prezidentu tapo T. Mbeki.
Afrikos platforma, Afrikos -Arabijos platforma, Žemės plutos struktūra, apimanti beveik
visą Afriką (išskyrus Atlaso ir Kaapo kalnus) ir Arabijos pusiasalį. A susidarė mezozojaus
eros pr. suskilus Gondvanai. A kristalinis pamatas susidaręs iš archėjaus ir proterozojaus
gneisų, kristalinių skalūnų, bazinių metavulkanitų ir granitoidų. Archėjaus uolienos
sudaro 3 didelius megablokus - Vakarų, Centrinį ir Pietų, atskirtus vienas nuo kito
vėlyvojo prekambro raukšlėtųjų juostų. Megablokų paviršiuje yra 2,3-2,5 mlrd. senumo
vulkaninių uolienų ir jūrinių nuogulų. Kristalinio pamato konsolidacija pasibaigė
vėlyvajame proterozojuje. Nuosėdinės uolienos pradėjo klostytis ankstyvajame ir vid.
paleozojuje A šiaurinės dalyje. Vid. karbone A šiaurinės dalis diferencijavosi į sineklizes,
kuriose kaupėsi raudonspalvės kontinentinės uolienos ir ledyninės nuogulos. A p. dalyje
iki vėlyvojo karbono buvo kontinentinės sąlygos. Triaso pab.-juros pr. susiformavo nauji
sedimentaciniai baseinai. Kreidos periodo pr. nuo A atskilo Madagaskaro s. Per
fanerozojų A riftų zonose vyko intensyvus magmatizmas, dėl kurio susiformavo
karbonatitų ir kimberlitų intruzijos. Oligocene susidaręs Raudonosios j. riftas atskyrė
Arabijos plokšte.
Afrikos plėtros bankas (angį. African Development
Bank, ADB), Afrikos šalių fin. organizacija. Įkurtas 1965. Būstinė Abidjane (Dramblio
Kaulo Krantas). Turi skyrius Jaundėje (Kamerūnas), Adis Abeboje (Etiopija), Konakryje
(Gvinėja), Nairobyje (Kenija), Rabate (Marokas), Londone, Vašingtone. Priklauso 53
Afrikos ir 24 kitų žemynų šalys (1998 m. . Pagal A įstatus fin. operacijoms leidžiama
naudoti tik pusę A kapitalo, kita pusė paliekama joms laiduoti. Turi spec. fondus
ilgalaikiam ( daugiau, kaip 20 m. kreditui teikti už mažas palūkanas. Paskolomis remia
Afrikos žemyno žemės ūkį, ek. plėtros, industrializacijos projektus, teikia fin. projektų
garantijas. 1997 kapitalas sudarė 1,6 mlrd. skaičiavimo vienetų (l SV = 0,888 g aukso),
aktyvai -9,1 mlrd. SV (-6,3 mlrd. JAV dol.). StasysKmpas
Afrikos valstybių konferencijos (prancūzų Confėrences panafricaines) vyko 1958-63. Jose
valstybių vadovai nagrinėjo dekolonizacijos, ek. ir polit. plėtros problemas. I konferencija
įvyko 1958 Akroje, II -1959 Monrovijoje, III - 1960 Adis Abeboje, IV - 1961
Kasablankoje, V -1961 Monrovijoje, VI -1962 Lagose, VII -1963 Adis Abeboje. A
dalyvių skaičius nuo 8 buvo išaugęs iki 30 (1963 m. . VII konferencijoje buvo įkurta f
Afrikos vienybės organizacija (AVO), kurios aukšč. organu tapo AVO valstybių ir
vyriausybių vadovų asamblėja, perėmusi ir A funkcijas.
Afrikos vienybės organizacija (angį. Organization of African Unity, OAU), AVO,
žemyno šalių sandrauga. Ik. 1963 m. gegužės 25 d. Adis Abeboje. Tikslas -plėtoti Afrikos
valstybių bendradarbiavimą.. 53 nariai (1997 m. . Pagr. būstinė Adis Abeboje. Aukšč.
organas - A valstybių ir vyriausybių vadovų asamblėja (renkasi kartą per metus,
sprendinius priima vienbalsiai, procedūriniais klausimais - 2/3 balsų). Kt. svarb. organai:
Ministru Taryba (sudaro užsienio reikalų ministrai, renkasi 2 kartus per metus,
sprendimus priima balsų dauguma), Generalinis sekretoriatas, Tarpininkavimo, sutaikymo
ir arbitražo komisija. Ofic. kalbos anglų, prancūzų ir jei įmanoma Afrikos tautų kalbos.
Prielaida A jkurti buvo 6 dešimtmetyje išpopuliarėjusi Afrikos vienybės idėja.
Kasablankos konferencijoje (1961 m. sausio ) susiformavo Afrikos valstybių fedraugijos
šalininkių (Alžyras, Egiptas, Marokas, Gana, Gvinėja, Malis), Monrovijos konferencijoje
(1961 m. gegužės) -valstybių, nenorėjusiu apriboti savo suvereniteto, grupė; pastarąją
sudarė visos kitos nepriklausomos Afrikos valstybės (išskyrus PAR). Prieštaravimas dėl
susivienijimo formos buvo išspręstas Įkūrus A. 7-8 dešimtmetyje, be JT, A buvo svarb.
institucija, kurioje Afrikos valstybės pasisakė prieš kolonializmą ir rasinę diskriminaciją.
A rėmė Pietvakarių Afrikos tautu organizacijos (SWAPO) kovą dėl Namibijos
nepriklausomybės ir Afrikos nac. kongresą, kovojusį prieš apartheidą. Padėjo išspręsti
1964-65 Alžyro ir Maroko pasienio ginčus, 1965-1967 m. Etiopijos -Somalio krizę. 1975-
1989 m. Angolos, 1968-1970 m. Nigerijos piliečių karai, 8-9 dešimtmečių konfliktai
Čade, V. Sacharoje, 1994 Ruandoje parodė, kad A galimybės ribotos. 1991 A šalys
pasirašė sutarti, numatančią įkurti Afrikos ek. bendriją. 1995 m. lapkričio dėl nesumokėto
nario mokesčio sustabdyta 10 A šalių narystė. A siekia didesnės JT fin. paramos.
Afrikos žaidynės, Panafrikos žaidynės, Afrikos šalių žaidynės, kurių metu vyksta 10-12
olimpinių sporto šakų (lengvosios a - 1etikos, plaukimo, bokso, dviračių sporto, dziudo,
krepšinio, futbolo, rankinio, tinklinio) varžybos. A rengia Afrikos sporto aukšč. taryba (ik.
1965 m. , kuri vienija -50 šalių (1997 m. . Pirmosios A įvyko 1965 Brazavilyje, antrosios
- 1973 Lagose, trečiosios - 1978 Alžyre, ketvirtosios -1987 Nairobyje, penktosios -1991
Kaire, šeštosios - 1995 Hararėje, septintosios -1999 Johannesburge.
Afro (Afras), tikr. Afro Basaldella 1912 m. kovo 4 d. Udine - 1976 m. liepos 24 d.
Ciurichas, italų tapytojas. Augo dailininkų šeimoje (tėvas tapytojas, du broliai
skulptoriai). Iki 1931 studijavo Florencijos ir Romos dailės akademijose, 1940-44
-Venecijos dailės akademijoje. Nuo 1947 dalyvavo sąjūdyje Naujasis meno frontas
(Fronte Nuovo delle Arti), 6 dešimtmečio pr. -Aštuonių italų tapytojų grupės (Gruppo
degli Otto Pittori Italiani) parodose. Po 1958 dėstė Romos dailės akademijoje. 1960
nutapė freskų UNESCO rūmuose Paryžiuje. Ankstyvoji kūryba kubistinė, vėlesnioji
beveik abs temperatūrakcionistinė; pastarajai būdinga švytinčių spalvų dėmės, iliuzinė
erdvė, energinga tapysena. Venecijos bienalės premija 1956. Kristina Miklaševičiūtė
afroamerikiėčiai, JAV f amerikiečių rasinė grupė. -30mln. (1996 m. . Afrikos juodaodžių
vergų, nuo XVII a. pr. iki 1865 atvežtų į šiaurę Ameriką, palikuonys.
afroamerikietiškoji muzika, neprofesionali Amerikos juodaodžių kūryba, jungianti V.
Europos ir Afrikos muzikos tradicijas. A pradėjo klostytis XVII a. , kai Ameriką
kolonizavę europiečiai atsivežė vergų iš Afrikos. A būdingieji bruožai galutinai išryškėjo
XIX amžiuje. Juodaodžiai Amerikoje vyravusias muzikos tradicijas papildė
afrikietiškaisiais elementais: nediatoninėmis dermėmis, sudėtinga ritmika, atvira forma,
savitu intonavimu bei improvizacija. Atsirado A žanrai: įvairūs šūksniai, darbo dainos,
Amerikos juodaodžių ankstyvoji rel. muzika. Afrikietiškają manierą perėmė ir kai kurie
kiti V. Europos muzikos žanrai, pvz., baladės. A padėjo atsirasti džiazui ir kai kuriems
ikidžiaziniams žanrams (regtaimui, įv. šokių muzikai). A, nuolat veikdama džiazą, padeda
atsirasti jo naujiems stiliams. XX a. 5 dešimtmetyje susiklostė rhythm and blucs, 7-8
dešimtmetyje soul ir funky, 9 dešimtmetyje repas (rap). Jūratė Kučinskaitė
Afroditė (Aphrodite), graikų mitologijoje meilės ir grožio deivė. Gimusi iš jūros putos
(graikų afros - puta), susidariusios nukritus Krono kastruojamo Urano kraujo lašui.
Olimpinėje mitologijoje Dzeuso ir Dionės duktė, Hefaisto žmona. Nuo karo dievo Arėjo
pagimdė Erotą (jsimylėjimą), Anterotą (Švelnumą), Dcimą (Siaubą), Fobą (Baimę) ir
Harmoniją. Anchiso ir Adonio meilužė. A garbinimas atėjo iš Azijos, kur buvo garbinama
į ją panaši, finikiečių Astartė. Iš pradžių A kultas sietas su jūra (dauguma svarb. šventyklų
buvo jūros pakrantėse, dažnai salose), vėliau garbinta kaip teikianti žmonėms grožį,
meilę, vaisingumą, globojanti santuoką, gimdymą. Laikyta moters grožio idealu. A
simboliai: balandis, rožė, obuolys. Žemyne svarb. kulto centras buvo Korinte; daugiausia
A šventyklų Bojotijoje ir Achajoje. Romėnų mitologijoje A atitinka Venera. Aleksandra
Teresė Veličkienė
afrokubiėtiškasis džiazas, džiazo stilius, susiklostęs XX a. 5 dešimtmetyjc, susijungus
džiazo raiškos priemonėms su kubietiškosios muzikos, ypač ritmikos, elementais.
Afrikiečių muzikos tradicijos Karibų j. salose ir Brazilijoje susiliejo su ispanų ir portugalų
muzikos folkloru ir suformavo A, pasižymintį specifine ritmika. Šio stiliaus pradininkas
trimitininkas D. Gillespie 1947 su Lot. Amerikos perkusininku C. Pozo orkestro ritmika
papildė afrokubietiškaisiais ritmais, o orkestro ritmo grupę -
afrokubietiškaisiaisperkusiniais instrumentais - kongomis, bongais, marakomis ir kt.
Orkestro repertuare atsirado ir tipiškų kubietiškųjų šokių - mambo, rumba, konga.
Ryškiausi A kūriniai: Algo Bueno, Cubano be, Cubano bop ir kiti. Jūratė Kučinskaitė
Afrosijobo piliakalnis (Afrasiabo piliakalnis) yra Uzbekijoje, Samarkando miesto
pakraštyje. Susiformavo l tūkstantmečio p.m.e. viduryje. Nuo III a. p.m.e. iki III a. po Kr.
čia buvo Sogdianos sostinė Marakanda, 1220 sugriauta mongolų - totorių. A trikampio
formos (~1,5 x 1,5 km), užima 218,9 ha plotą. Yra pilies, mečetės, miesto ir priemiesčių
griuvėsių; rasta amatininkų dirbtuvių, tapytų rūmų sienų (7- VIII a. ) liekanų. Gausu iv.
radinių - osuarijų, X- XIII a. keramikos, stiklo. XIV- XV a. A šlaite buvo sukurtas
memorialinių ir kulto pastatų ansamblis Šachi Žinda. Tyrinėjo V. Viatkinas ( XX a. pr.),
A. Terenožkinas (5 dešimtmetyje). A - archeologijos draustinis. Aleksiejus Luchtanas
afšarai (afshar), Azijos tauta, dažnai laikoma t azerbaidžaniečių etn. grupe. Gyvena
daugiausia Irano šiaurėje, Turkijoje, Afganistane. XX a. pab. jų buvo -390 000. Dauguma
- musulmonai šiitai. Pusiau sėslūs; verčiasi ganykline gyvulininkyste, iš dalies
žemdirbyste. į pietus nuo Kermano gyvenantys A - klajokliai. Mindaugas Grigaitis
afta (aphtha), apskrita, skausminga 2-5 mm skersmens gleivinės opelė su paraudusiu,
paburkusiu apvadu. Pavienės A atsiranda burnos gleivinėje dėl mech., chem. pažeidimo,
infekcijos, vaistų, virškinamojo trakto sutrikimų. Išnyksta savaime per 1-2 sav. Lėtinės
recidyvuojančios A paprastai būna kelios; gali būti ant liežuvio, gomurio, skruostų
gleivinėje. Išlieka mėnesiais ir metais. Atsiradimo priežastis neaiški: gali būti paveldimas
polinkis sirgti, dažnai susijusi su virškinamojo trakto ligomis, nervų sistemos sutrikimais,
infekcija ir kt. A gydomos tepant priešuždegiminiais, antibakteriniais tepalais. Skiriama
skausmą mažinančių vaistų. Geromanta Balevifienė
Aftalion Albert (AlberasAftaljonas) 1874 m. spalio 21 d. Ruse (Bulgarija) - 1956 m.
spalio 2 d. Chamhėry (Prancūzija), prancūzų ekonomistas. Lille'o universiteto profesorius.
Ek. krizių priežastimi laikė žmogaus prigimtį ir mašinų įsigalėjimą. Suformulavo
akceleratoriaus principą. Svarbiausi darbai: Periodinės perprodukcijos krizės (Les crises
periodiąues de surproduction 2 1.1913 m. , Socializmo pagrindai (Les Fondements du
socialismc 1922 m. .
„Aftenposten" (Vakarinispaštas), Norvegijos dienraštis. Vienas didžiausių šalies
laikraščių, einantis nuo 1860 Osle. Įkūrė C. Schibstedas. Nuo 1885 eina 2 kartus per
dieną. Priklauso bendrovei A/S Schibsteds. Reiškia daugiausia konservatorių nuostatas.
Tir.: rytinio apie 280 000, vakarinio ~ 170 000 egz. (2000 m. . Domus Šniukas
„Aftonbladet" (Vakarinis laikraštis), Švedijos dienraštis. Vienas seniausių šalies
laikraščių, einantis nuo 1830 Stokholme. Įkūrė L. J. Hierta. Kairiųjų s.d. krypties (nuo
1956 m. . Tir. 390 000 egz. (1998 m. . Vytas Urbtmas
Afula, miestas Izraelio šiaurėje, -40 km nuo Haifos. 38 800 gyv. (2001 m. . Vilnų (ir
Angoros ožkų vilnų) apdirbimas, cemento pramonė, kilimų audimas. Javų, cukrinių
runkelių, aguonų auginimo, naminių gyvulių veisimo rajono prekybos centras. Netoli A
laužiamas marmuras. Ped. institutas. Ajkurtal925.
aga (turk. aga - ponas, vyresnysis brolis), Turkijos imperijoje aukšto rango karininkų,
janyčarų vado, Įtakingų valdininkų, rūmų tarnų viršininko titulas. 1826 likvidavus
janyčarus agomis vadinti turkų kariuomenės jaunesnieji ir vidurinieji karininkai. Dab.
Turkijoje A - pagarbus kreipinys į šeimos, kaimo vyresniuosius, stambius žemvaldžius,
kartais sudedamoji vardo dalis.
aga (Bufo marinus), rupūžė aga, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos beuodegis
varliagyvis. A paplitusios Šiaurės , Centr. ir P. Amerikoje, aklimatizuotos Australijoje,
Taivane, Polinezijoje plantacijoms apsaugoti nuo kenkėjų.
Ilgis iki 24 cm. Ant galvos turi pusapvalį kaulinį iškilimą, užeinantį ant viršutinio voko,
palei akis - dideles būgnines membranas, kaklo šonuose - dideles apyausines odos liaukas.
Plaučiai gerai išsivystę. Oda karpota, nugara ruda ar šviesiai pilka su didelėmis tamsiomis
dėmėmis; nugaroje yra nuodų liaukos. A gyvena sausose dirvose, prie sūraus vandens,
salose. Minta kirmėlėmis, moliuskais, vabzdžiais, mažomis varlėmis ir pelėmis. A nuodai
labai stiprūs; nuodingi ir jos kiaušiniai. Giedrius Trakimas
aga chanas (T aga, T chanas), Indijos izmailitų vadovų titulas. Pirmasis jį gavo Abu ai
Chasanas Ali Šachas, Kermano (Iranas) valdovas, tiesioginis šiitų imamų palikuonis. XIX
a. pr. jis persikėlė į Bombėjų ir tapo Indijos izmailitų vadovu.
Aga Chan III (Aga Khan III, Aga Chanas III), tikr. Sultan Sir Mohammed Shah 1877 m.
lapkričio 2 d. Karači - 1957 m. liepos 11 d. Versoix (Šveicarija), Indijos politikas. Nuo
1885 izmailitų nizaritų imamas. 1906 m. vienas Indijos musulmonų lygos įkūrėjų, 1907-
12 vadovas. Rūpinosi musulmonų mažumos teisėmis. 1932 atstovavo Indijai Ženevos
nusiginklavimo konferencijoje, 1932 ir 1934-37 Tautų Sąjungos asamblėjoje (1937
pirmininkas). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš polit. veiklos pasitraukė. Diana
Mickevičienė
agada (hebr. aggadah - pasakojimas), Talmude, midrašuose ir targumuose (aramėjiškose
Biblijos parafrazėse) užrašyti žydų papročiai, išplėstiniai bibliniai ir ist. pasakojimai,
papildyti pamokančiomis ir šmaikščiomis smulkmenomis. A priklauso senovės žydų
literatūrai. Priešingai nei T halacha, yra nejuridinio pobūdžio. Jonas Morkus
Agadė fAkadas.
Agadez (Agadesas), miestas Nigerio viduryje; departamento centras. 107 000 gyv. (2001
m. . A įsikūręs A'iro plynaukštės papėdėje. Keramikos dirbinių gamyba. Žemės ūkio
rajono (auginama javai, pomidorai, tabakas, datuliniai finikai, veisiama avys, ožkos,
kupranugariai) prekybos centras. Meteorol. stotis. Netoli A kasamos akmens anglys. XVI
a. sultono rūmai ir mečetė.
Agadyras (Agadir, Aghadir), miestas Maroko pietvakariuose, prie Atlanto; Pietų
provincijos centras. 599 300 gyv. (2001 m. . Keliai į Kasablanką, Marrakešą. Tarpt, oro
uostas. Cemento pramonė, medžio apdirbimas. Sardinių perdirbimo fabrikai. Žvejyba.
Kurortas. Turizmas. universitetas (įkurtas 1989 m. , konservatorija. A įkurtas 1500. 1960
sugriautas žemės drebėjimo.
Agadyro incidentas, 1911 Prancūzijos ir Vokietijos konfliktas dėl Maroko (T Maroko
krizės).
Agadzaris Agostinas f A. Agazzari.
Agadža (Agaja, Agadja) apie 1673 - 1740 Alada (Beninas), Dahomėjos valdovas (1708-
40 m. . 1708-27 išplėtė valstybę į pietus iki Gvinėjos įlankos: 1724 užkariavo Aladą, 1727
- Vidachą. 1726-39 kariavo su Ojo karalyste. 1730 perkėlė sostinę iš Abomey į Aladą.
Užmezgė prek. ryšius su Europos vergų pirkliais.
Aga Džari dujų ir naftos telkinys TAgha Džari dujų ir naftos telkinys.
agalaktija (agalactia < fa...+ graikų galą, kilm. gala komitetos - pienas), visiškas motinos
pieno nebuvimas. Pasitaiko retai. Dažniau būna nepakankama pieno sekrecija po
gimdymo (hipogalaktija). Moterų A priežastys: pieno liaukų neišsivystymas, sunki liga.
Gyvuliams gali būti ketvirtadalio ar pusės tešmens A. Fiziologinė A būdinga
melžiamiems gyvuliams (dažniausiai karvėms; nėštumo pabaigoje, atjunkius žinduklį) ir
seniems gyvuliams. Patologinė A atsiranda pakitus gyvulio pieno liaukoms arba sutrikus
pieno sekrecijai, blogai melžiant arba išmelžiant ne visą pieną, gyvuliui susirgus ir po
išsimetimo. A išvengiama, kai gyvuliai racionaliai šeriami gerais, lengvai virškinamais
pašarais, gerai išmelžiami, masažuojamas tešmuo. Vytautas Stuikys, Aleksandras
Venckauskas
Agam Jaacov (Jakovas Agamas), tikr. Gipstein 1928 m. gegužės 11 d. Rišon le Zion
(Palestina), žydų dailininkas. 1947-51 dailės mokėsi Jeruzalėje, Ciuriche, Paryžiuje (nuo
1951 jame gyvena). Ankstyvuosiuose tapybos ir skulptūros kūriniuose vyrauja kampuotos
formos, sudarančios judančio vaizdo įspūdį, vėlesnieji - kinetinės, valdomos skulptūros,
kurių transformacijoje gali dalyvauti žiūrovas. Jų raišką stiprina garso ir šviesos efektai.
Svarbiausi kūriniai: Trys laikai, trys sąveikos (1970-1971 m. , Tūkstantis vardų (1972,
Izraelio prezidentūroje), muzikinis fontanas Paryžiuje (1975 m. . Sukūrė sienų tapybos,
scenografijos kūrinių. Kristina Miklaševifiūtė
Agamemnonas (Agamemnon, kilm. Agamemnonos),
gr. mitologijoje Mikėnų karalius, achajų vadas per Trojos karą. Atrėjo ir Aeropės sūnus,
Menelajo brolis. Už tėvo nusikaltimus A lydėjo prakeikimas. Po tėvo mirties kartu su
broliu pabėgo pas Spartos karalių Tindarėją ir vedė jo dukterį Klitaimnestrą, su kuria
turėjo sūnų Orestą ir dukteris Ifigeniją, Elektrą ir Chrisotemide. Kai Trojos karaliaus
sūnus Paris pagrobė Menelajo žmoną, A surinko Graikijos didvyrius, kad padėtų palankūs
vėjai paaukojo Artemidei Ifigeniją ir išplaukė į karą. Trojoje kovėsi su Achilu. Pagal
Aischilo tragediją Agamemnonas, grįžusį namo A nužudė žmona, keršydama už dukterį.
Aleksandra Teresė Veličkienė
agaminiai (Agamidae), driežų būrio roplių šeima. 45 gentys, -320 rūšių. Svarbesnės
gentys: agamos (Agama), Tapvaliagalviai (Phrynocephalus), dygiauodegiai (Uromastix),
kalotai (Calotes), f skraidantieji drakonai (Draco). Paplitę Afrikoje (išskyrus
Madagaskarą), Vid., Centr. ir P. Azijoje, Australijoje, N. Gvinėjoje, Malajų salyne. Galva
ir kūnas apaugę žvynais ar skydeliais, kartais su išaugomis, dygliais. Galūnės
išsivysčiusios, paprastai penkiapirštės. Uodega ilga, nelūžtami. Akies vyzdys apvalus,
vokai judrūs. Ausies būgninė membrana dažniausiai aiškiai matoma, bet kartais yra po
oda arba išnykusi. Dantys akrodontiniai. A deda kiaušinius. Gyvena dykumose, stepėse,
kalnuose. Veiklūs dieną, kintant temperatūrai arba susijaudinę keičia spalvą. Minta
vabzdžiais, smulkiais stuburiniais ir augalais. Agamų gentyje -60 rūšių. Vid. Azijos ir
Užkaukazės dykumose bei pusdykumėse dažna stepinė agama (A. sanguinolenta; kūno
ilgis iki 30 cm). Kalnuose paplitusi kaukazinė agama (A. caucasica', -40 cm), himalajinė
agama (A. himalayna', iki 24 cm). Didžiausia A šeimos rūšis - Molukų burdriežis
(Hydrosaurus amboinensis; užauga iki l m ilgio). Giedrius Trakimas
Aga Mirek (Agha Mirak, Aga Mirekas), Aga Mirak, XVI a.
persų tapytojas, dramblio kaulo raižytojas. Priklauso Tebrizo miniatiūros mokyklai.
Sukūrė knygų iliustracijų (Nizami Chamsė 1539^43, Britų muziejus Londone). Kūriniai
harmoningos kompozicijos, subtilaus kolorito, tikslaus, smulkaus piešinio.
Agamirzov Aleksandr (Aleksandras Agamirzovas) 1957 m. rugpjūčio 4 d. Baku,
dainininkas (tenoras). Armėnas. 1980 baigė Krasnodaro kultūros institutą, 1985 -
Žemutinio Naugardo M. Glinkos konservatoriją. 1986-1996 m. Kauno muzikos teatro,
1992-1995 m. ir Lietuvos OBT solistas. Sukūrė operečių ir operų vaidmenų, tarp jų -
Biondelo (V. Šebalino Užsispyrėlės sutramdymas), Nando (E. d'Albert'o Slėnis),
Sinodalas (A. Rubinšteino Demonas), Alfredas, Hercogas (G. Verdi Traviata, Rigoletas).
Dainavo C. Orffo Carmina Buraną, Afroditės triumfas, L. van Beethoveno IX simfonijoje,
G. Verdi Reguiem. Koncertavo Europoje ir Amerikoje. Vytautas Čepliauskas
agamos (skr. tai, kas įsigyta, tradicija), senovės Indijos tradicinių doktrinų traktatai.
Šiaurės Indijoje A vadinamos tantromis: siekiama jas atskirti nuo Vedų - nigamų. P.
Indijoje agamų yra 28, daugiausia parašytos Šivos ir Parvatės dialogų forma; čia
agamomis vadinama ir enciklopedinio pobūdžio šaivų raštija. Jos atitinka vaišnavų
samhitas ir šaktų tantras, nagrinėjančias jogos praktiką, praktikantų kategorijas, ritualą. A
dab. kanoninė forma susiklostė ne vėliau kaip IX a. , tačiau turinys daug ankstyvesnis. A
pripažįsta šaivasidhantos mokykla, tamilų ir Kašmyro šaivai bei vyrašaivai. Kazimieras
Seibutis
Agana (Aganija), Agana, miestas Marianų salose (JAV valda Ramiajame vand.); Guamo
salos admin. centras. 1400 gyv. (2001 m. . Oro uostas. universitetas (įkurtas 1952 m. .
Pradėjo kurtis XV a.
Aganbegian Abel (Abelas Aganbegianas) 1932 m. spalio 8 d. Tbilisis, rusų ekonomistas.
Rusijos mokslų akademijos narys (1974 m. . Nuo 1989 Liaudies ūkio akademijos prie
Rusijos federacijos vyriausybės rektorius. Nagrinėja darbo našumo, darbo užmokesčio ir
gyvenimo lygio problemas, kuria ūkio ek. mat. modelius.
Aganipė (Aganippė), graikų mitologijoje vienas iš dviejų Helikono kalno Bojotijoje
šaltinių. Ištryško nuo sparnuoto žirgo Pegaso kanopos smūgio. A vanduo teikė poetams
įkvėpimo. Aleksandra Teresė Veličkienė
aganipidės (Aganippides), graikų mitologijoje Aganipės šaltinio nimfos. Dėl pomėgio
žaisti prie to šaltinio taip dar vadintos 7 mūzos.
agapantas (Agapanthus), česnakinių (Alliaceae) šeimos augalų gentis. apie 10 rūšių. A
savaime auga P. Afrikoje. Daugiametis, žolinis, 30-60 cm aukščio. Lapai linijiški. Žiedai
mėlyni, susitelkė į išgaubtus vešlius skėčius. Žydi vasarą. Dauginamas sėklomis, kerų
dalimis. Dekoratyvus, lengvai prižiūrimas. A turi fitoncidų. Lietuvoje (bot. soduose ir
kambariuose) auginamas A africanus, A. praecox. Kristina Balnytė
agapė (graikų agape - meilė), krikščionių šventė, kuria išreiškiama meilė aplinkiniams,
Dievo meilė žmonėms ir žmonių - Dievui. NT savo laiškuose A mini apaštalai Paulius ir
Jonas. Žinoma nuo II a. Pirmųjų krikščionių švęsta vakare (Paskutinės vakarienės
pavyzdžiu) kartu su Eucharistija, kurios metu buvo laužoma ir dalijama duona, geriamas
vynas. Giedant psalmes, kalbant maldas bei valgant buvo bendraujama su Dievu ir
tarpusavyje; taip siekta stiprinti krikščionių tarpusavio supratimą ir meile. Nuo IV a. A
oficialiai atskirta nuo Eucharistijos šventimo ir liko bendruomenės meilės puota. A
reguliariai praktikuoja kai kurios protestantų kryptys (metodistai, menonitai), koptai
(Etiopijoje), retkarčiais kai kurios kat. bendruomenės.
agaras (Trapą), agarinių (Trapaceae) šeimos žolinių vandens augalų gentis. apie 15 rūšių.
Paplitęs Europos ir Azijos pietuose, Afrikos Šiaurės rytuose. Vienamečiai augalai.
Dažniausias plūduriuojantysis A (7? natans). Stiebas 0,5-2 m ilgio. Jo viršūnėje į skrotelę
susitelkę po 30-50 rombiškų lapų. Žiedai balti, sukrauti lapų pažastyse. Vaisius - raguotas
kaulavaisis. Sėklos valgomos. Lietuvoje A vaisių liekanų rasta ežerų ir pelkių
poledynmečio nuogulose. XIX a. augo Kilučių, augintas Širvėnos ežere. Dabar
neaptinkamas. Živilė Lazdauskaitė
agaras, agaragaras (C|2H1 (|O9 m. a, angliavandenis, polisacharidų mišinys, kurio sudėtyje yra
agarozės ir agaropektino. Gaunamas iš žemesniųjų jūrinių raudondumblių irrudadumblių
(/l/t«/e/ (ia, Gelidium, Gracilaria, Hypnea genčių). Brinkdamas vandenyje sudaro
drebučius, lydosi 70-100 "C temperatūroje. Vartojamas konditerijoje, biol. ir med.
tyrimams (mitybinėms terpėms). Juozas Pečiulis
Agarbiceanu lon (Jonas Agirbičanu) 1882 m. rugsėjo 12 d. Cenade - 1963 m. gegužės 28
d. Klužas -Napoka, rum. rašytojas. Unitų kunigas. Real. romanuose Arkangelai (1914 m. ,
Kūno įstatymas (Legea trupului 1926 m. , Proto įstatymas (Legea min[ii \921 m. ,
Sektantai (Sectarii 1938 m. pavaizdavo kaimo inteligentų buitį, smerkė sočiai, negeroves,
dorovines ydas, aukštino krikščionybės idealus. Romane Gamtos knygos puslapiai (File
din cartea naturii 1959 m. poetiškai aprašė gimtojo krašto gamtą. Išleido autobiogr. kn.
Vaikystės atsiminimai (Din copilarie 1956 m. . Ipolitas Leką
Aga Rėza (Aga Rėza, Aga Rėza) tpo 1616, persų tapytojas. Isfahano miniatiūros
mokyklos žymiausias kūrėjas. Gyveno ir kūrė Mešhede, 1585-1600 šacho Abaso I
Didžiojo rūmuose Isfahane. Sukūrė rankraštinių knygų iliustracijų (Šachnamė; 12
miniatiūrų Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje; daugelis jam priskiriama pagal braižą),
miniatiūrinių portretų. Iliustracijos raiškaus linijinio piešinio, subtilių spalvų. Ypač
meniški miniatiūriniai portretai.
agarikoidiniai (Agaricales), papėdgrybių (Basidiomycetes) klasės grybų grupė. -8000
rūšių. Paplitę visame pasaulyje. Svarb. šeimos: baravykiniai (Boletaceae), kreivabudiniai
(Pleurotaceae), pievagrybiniai (Agaricaceae), ūmėdiniai (Russulaceae), musmiriniai
(Amanitaceae). Vaisiakūniai vienamečiai, mėsingi, sudaryti iš kepurėlės ir koto.
Himenoforas susideda iš lakštelių ar vamzdelių, rečiau raukšlelių. Pagal himenio
formavimosi būdą skiriami 4 vaisiakūnio vystymosi tipai: gimnokarpinis, angiokarpinis,
hemiangiokarpinis, pseudoangiokarpinis. Valgomųjų A yra daugiau, kaip 380 rūšių
(baravyko, kazlėko, baltiko, ūmėdės gentyse), nuodingųjų daugiau, kaip 100 rūšių
(musmirės gentyje). A skirstomi į saprotrofus, mikosimbiotrofus, biotrofus. A auga
miškuose, parkuose, rečiau soduose, pievose, ganyklose. Dirbtiniu būdu plačiai auginama
dvisporis pievagrybis (Agaricus bisporus), gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus),
valgomasis dantenis (Lentinus edodes). Vincentas Urbonas
Agartala, miestas Indijos rytuose, prie Bangladešo sienos; Tripuros valstijos centras. 253
000 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Ryžių, arbatos, medvilnės, džiuto prekyba. universitetas
(įkurtas 1987 m. .
Agassi Andre (Andrė Agasis) 1970 m. balandžio 29 d. Las Vegas (Nevados valstija), JAV
tenisininkas. Nuo 1986 dalyvauja profesionalų turnyruose. Laimėjo 45 vieneto turnyrus
(iki 2001 m. , iš jų Didžiojo kirčio (GrandSlam) 6 čempionatus: \Vimbledono (1992 m. ,
atvirus JAV (1994,1999 m. , Australijos (1995,2000 m. , Prancūzijos (1999 m. , t.p.
Daviso taurės turnyrus (1990,1992 ir 1995 m. . 1996 olimpinių žaidynių vyrų vieneto
čempionas.
Agassiz Jean Louis Rodolphe (Žanas Lui Rodolfas Agasi) 1807 m. gegužės 28 d. Motier
(Šveicarija) - 1873 m. gruodžio 14 d. Kembridžas (JAV), Šveicarijos geologas,
paleontologas, glaciologas, zoologas. 1832-46 dėstė Šveicarijos, nuo 1846 JAV
universitetuose. Tyrinėjo žuvų fosilijas, sistemino duomenis apie išmirusius ir dab.
dygiaodžius. Vienas ledynų teorijos kūrėjų. Tyrinėdamas ledyninius darinius Alpėse,
1840 padarė išvadą, kad Žemėje tikrai buvo ledynmečiai. G. Cuvier katastrofų teorijos
šalininkas. Parašė 5 t. veikalą Žuvų fosilijų ieškojimas (Recherches sur les poissons
fossiles 1833-42 m. ; kt. veikalai: Nauji stebėjimai ir studijos apie dabartinius ledynus, jų
struktūrą, plėtimąsi ir fizinį poveikį žemės paviršiui (Nouvelles ėtudes et expėriences sur
les glaciers actuels, leur structure, leur progression et leur action physiąue sur le sol 1847
m. , Klasifikacijų aprašymas (Essay on Classification 1859 m. .
Agastja (Agastya), senovės Indijos Vedų risis, Rigvedos himnų (1,165-191 m. autorius.
Dravidų kultūros veikėjas. Viduramžių tamilų karalių globėjas ir guru (Tamil Nadu pro
valstijoje vadinamas Agatijaru). Jam priskiriama pirmoji tamilų kalba gramatika
Agattijam (neišliko). Vienas iš 12 A mokinių Tolkapijanaras laikomas seniausios
išlikusios tamilų kalba gramatikos Tolkappijam (4- V a. ) autoriumi. A kultas išplitęs
Pietryčių Azijos kraštuose. Kazimieras Seibutis
Agatangehos (Agatangehosas), III- IV a. armėnų istoriografas. Spėjama, kad
išsimokslinimą gavo Romoje. 287 tapo Armėnijos karaliaus Trdato III sekretoriumi.
Parašė pirmąjį armėnų istoriografijos veikalą Armėnų istorija (graikų kalba, į armėnų
kalba išverstas V a. pr.). Jame aprašyti 226-325 Armėnijos istorijos įvykiai, geografija,
valdymas, kariuomenė, senasis armėnų tikėjimas. Daug vietos skirta Armėnų
apaštališkosios bažnyčios istorijai (apaštalams Tadui ir Baltramiejui, Grigaliaus Švietėjo
biografijai, senovės armėnų tikėjimo šalininkų priešinimuisi krikščionybei). Marytė
Kontrimaitė
agatas (prancūzų agate < graikų achates), oksidų klasės kvarco grupės mineralas SiO,;
koncentriškai juostuota Tchalcedono atmaina. Kristalai trigoninės singonijos. Tekstūra
dėmėta arba sluoksniuota. Blizgesys vaško. Kietumas 6,5-7. Tankis 2570 kg/m'. Agate
kaitaliojasi ploni (iki 10 \im) įv. spalvų sluoksneliai. A, susidaręs iš baltų ir juodų
sluoksnelių, vadinamas agato oniksu, iš raudonų ir baltų - karneoloniksu, iš rausvai rudų ir
baltų -sardoniksu. A randama vulkaninių uolienų ir jų tufų tuštumose, gyslose.
Naudojamas kaip pusbrangis akmuo papuošalams ir techn. dirbiniams gaminti.
Agatijas (Agathias), Agatijas Scholastikas apie 530 ar 536 Mirina (M. Azija) fapie 579 ar
582 Konstantinopolis (?), Bizantijos poetas, istorikas. Studijavo teisę Aleksandrijoje,
Konstantinopolyje, dirbo advokatu. Sukūrė meilės tematikos eilėraščių (rink. Lauro
lapeliai, neišlikęs), kuriuose vyrauja antikiniai motyvai, epigramų (išliko apie 100 m. .
Parašė istorijos veikalą apie imp. Justiniano I valdymą 552-558 (5 t., nebaigtas).
agatmedis (Agathis), araukarijinių (Araucariaceae) šeimos visžalių medžių gentis. 20
rūšių. Savaime auga N. Zelandijoje (saugomas), Melanezijoje, Azijos pietryčiuose,
Australijos rytuose. Išauga iki 60 m aukščio, 2-10 m skersmens. Lapai plokšti, dideli,
elipsiški ar lancetiški. Strobilai vienalyčiai. Kankorėžiai rutuliški. A gyvena iki 1200-
2000 metų. Pietinio A (A. australis) ir kitų derva (vad. kaūris, kopalas) vartojama
medicinoje, mediena naudojama baldams, drožiniams. Europoje A auginami oranžerijose.
Zigmantas GudSnskas
Agatdklis (Agathokles) 361 ar 360 Himeros Termos (dab. Termini Imerese, Sicilija) - 289
p.m.e., Sirakūzų tironas (317-289 m. . Iš profesijos puodžius.-343 p.m.e. atvyko į
Sirakūzus. Pasižymėjo kaip karys ir demagogas, kovojęs prieš oligarchus, už tai 2 kartus
ištremtas. Remiamas siekusios išlaikyti įtaką Sicilijoje Kartaginos 317 su didele
kariuomene grįžo į Sirakūzus, ištrėmė ar išžudė apie 10 000 piliečių ir pasiskelbė tironu.
Piliečiai jam 316 suteikė neribotus įgaliojimus. Per 28 valdymo metus užkariavo beveik
visus graikiškuosius Sicilijos miestus. Atsinaujinus graikų polių karui su Kartagina, 311
ar 310 m. jai pralaimėjo. Ištrūkęs iš Kartaginos apgultų Sirakūzų perkėlė karo veiksmus į
šiaurę Afriką, bet 307 m. nesugebėjo iš apgulties išvaduoti Sirakūzų ir 306 m. su
Kartagina sudarė taikos sutartį. 304 m. pirmasis iš Sicilijos tironų pasivadino karaliumi.
Ketino Siciliją ir P. Italiją sujungti į vieną graikų valstybę. 299 užėmė Kerkyros (Korfu) s.
Per karo žygį į pietus Italiją nunuodytas dėdės. Pagal A testamentą Sirakūzuose buvo
atkurta demokratija. NijolėJuchnevičienė
Agatonas (Agathon, kilm. Agatnonos) apie 448 - 400 p.m.e., senovės graikų rašytojas.
Vieną tragediją parašė remdamasis vaizduote (ne tradiciniais mit. motyvais); tarp veiksmų
atliekamos choro dainos dėl ditirambo žanro poveikio yra nutolusios nuo dramos turinio; į
muziką įvedė chromatizmą. Išliko kūrinių fragmentų. Dalia Dilytė
agava (Agave), agavinių (Agavaceae) šeimos augalų gentis. daugiau, kaip 300 rūšių.
Auga JAV p. valstijose ir Meksikoje. Į Europą atvežta XVI a. Stiebas trumpas. Lapai
sultingi, standūs, dygliuoti, susitelkę skrotelėje. Daugelio rūšių skrotelės skersmuo siekia
3 m. Žiedai žalsvi ar gelsvi; žiedyne būna iki 1000 žiedų, A. angustifolia - daugiau, kaip
2000. Žydi tik kartą po 5-20, kartais po 100 metų. Žiedynkotis auga 2-3 mėnesius, būna 3-
12 m aukščio. Žiedus apdulkina vabzdžiai, šikšnosparniai, kolibriai. Iš A. sisalana, A.
cantala, A. rigida rūšių lapų gaminamas tvirtas pluoštas, išA. atrovirens sulčių -
alkoholiniai gėrimai. Šaknys vartojamos kaip vaistažolės. Lietuvoje amerikinė A (A.
americana) auginama kambariuose, šiltnamiuose. Živilė Lazdauskaitė
agavai (agav), Šiaurės Afrikos tautų grupė. Gyvena Etiopijos šiaurėje (-350 000 žm.) ir
Eritrėjoje (-70 000 m. ; iš viso -420 000 žm. (1998 m. . Agavų kalba priklauso Tkušitų
kalbų grupei. Dauguma - krikščionys monofizitai, yra judėjų, naujųjų sinkretinių religijų
išpažinėjų, musulmonų. Pagr. verslai - žemdirbystė ir gyvulininkystė. A protėviai buvo
vieni pirmųjų Etiopijos kalnyno gyventojų. Ilgainiui dalį A asimiliavo amharai ir kitos
gretimos tautos.
Agazzari Agostino (Agostinas Agadzaris) 1578 m. gruodžio 2 d. Siena f 1640 m.
balandžio 10 d. ten pat, italų kompozitorius, muzikologas. Dirbo kapelmeisteriu Romoje,
Sienoje. Sukūrė pastoralinę dramą Eumelijus (l606; viena pirmųjų operų), madrigalų,
mišių, motetų (13 sąs., 1-8 balsams), psalmių, kitų bažn. muzikos kūrinių. Parašė traktatą
apie bažn. muziką (1638 m. . Adeodatas Tauragis
Agdam (Agdamas), miestas Azerbaidžano vakaruose, Karabacho kalnagūbrio rytų
papėdėje; rajono centras. 31 300 gyv. (2001 m. . Maisto (vyno, konservų) pramonė.
Kilimų audimas. Dramos teatras. Duonos muziejus. Miestas įkurtas XVII amžiuje, 1828
gavo miesto teises. 1993 A užimtas Karabacho gynybos pajėgų; dalis gyventojų
pasitraukė. Mindaugas Pažemys
Ageison Gorgonius (Gorgonijus Ageisonas) 1604 m. Kopenhaga - 1665 m. sausio 9 d.
Braniewo (Varmijos Mozūrų vaivadija), jėzuitas (1622 m. , kunigas (1634 m. , pedagogas.
Danas. Studijavo BranieVe, Vilniuje (1641 filos., 1645 teol. dr.). 1638-55 Puttuske
(Mazovijos vaivadija), Vilniuje ir BranieVe dėstė teologiją ir kanonų teisę. Dirbo jėzuitų
misijoje Karaliaučiuje (1647-50 m. . Vilniuje išleido filosofijos (1643 m. ir kanonų teisės
(1652 m. tezių rinkinius. J. I
Agėjo knyga, ST knyga, įeinanti į Pranašų knygų rinkinį. Parašyta 520 p.m.e. ir pavadinta
jos autoriaus mažojo pranašo Agėjo (6- V a. p.m.e.) vardu. Persams nugalėjus Babiloniją
iš tremties sugrįžę izraelitai ėmėsi atstatyti 586 p.m.e. babiloniečių sugriautą Jeruzalės
šventyklą, tačiau darbai buvo sustoję. Knygoje raginama užbaigti pradėtus darbus,
buvusioji šventykla lyginama su būsimąja, o Jeruzalės valdytojas Zerubabelis
pavadinamas Viešpaties išrinktuoju. Kartu su kitu pranašu Zachariju Agėjas įrodė
būtinumą tęsti darbus, ir 515 p.m.e. šventykla buvo atstatyta. Petras Kimbns
Ageladas VI a. pab. | V a. p.m.e. pradžia, senovės graikų skulptorius. Argo mokyklos.
Garsėjo bronzinėmis skulptūromis, kuriose pabrėžė fizine jėgą bei vyriško kūno grožj.
Nuliejo Dzeuso, Heraklio skulptūrų, sukūrė lenktynių ir kovų nugalėtojų paminklų.
Tradiciškai laikomas Polikleito, Feidijo ir Mirono mokytoju. Dalia Vasiliūnienė
Agėli Ivanas Gustavas f l. G.Aguėli.
Agen (Ažanas, Ažėnas), miestas Prancūzijos pietvakariuose, Akvitanijoje, prie Garonos
upės, Bordeaux-Tulūzos geležinkelio ir plento; Lo ir Garonos departamento centras. 30
400 gyv. (2001 m. . Maisto, tekstilės, avalynės pramonė, miner. trąšų gamyba. Vaisių,
daržovių, vyno prekyba. Municipalinis muziejus ( XVII a. pastatuose). Romaninė gotikinė
katedra, bažnyčia ( XV a. ), koplyčia (12- XV a. ). Miestas žinomas nuo antikos laikų,
romėnai jį vadino Aginu.Nuo XIII a. A -vyskupijos centras. Nuo 1453 priklauso
Prancūzijai.
„Agena": 1. JAV Adas serijos raketų viena pakopų.
2. JAV dirbtinis Žemės palydovas, naudotas kaip taikinys orbitoje erdvėlaiviais Gemini
atliekant įv. eksperimentus ir manevrus. Jame įrengta radiolokacinė aparatūra, radijo
švyturiai, sujungimo mazgas ir kt. įrenginiai, reikalingi erdvėlaiviams sujungti. A buvo
jungiama su erdvėlaiviais Gemini 8,10,11,12. Jokūbas Sūdžius
Agenais (AženJ), Agenois, ist. sritis Prancūzijos pietvakariuose. Apima Lo ir Garonos
departamentą. Didžiausias miestas -Agenas. Nuo VIII- IX a. grafystė. Nuo X a. vid. A
valdė Bordeaux grafai, Gaskonės kunigaikščiai. 1036 prijungta prieAkvitanijos
kunigaikštystės. 1154-1249 Anglijos valda. 1249 Prancūzija A susigrąžino. 1279 karalius
Eduardas I vėl prijungė A prie Anglijos. Po Šimtamečio karo (1337-1453 m. galutinai
atiteko Prancūzijai.
Agence Europe (Europos agentūra), informacijos agentūra, įkurta 1952 Briuselyje. Renka
ir platina informaciją apie ES veiklą, jai priklausančių valstybių ekonomiką bei politiką.
Kasdien 5 kalbomis leidžia biuletenį. Vytas Urbonas
Agence France - Presse (Prancūzijos spaudos agentūra). AFR Prancūzijos inlorni.
agentūra. Viena didžiausių pasaulyje. Veikia nuo 1944 Paryžiuje vietoj pirmosios
pasaulyje Agence Havas (1835 įkūrė C. L. Havasas). Turi 9 skyrius 165 šalyje ir 100 kt.
kraštuose (1999 m. . Teikia polit., ek.,visuom. aktualijų, sporto pranešimus pranc., anglų,
vok., isp., port. bei arabų kalbomis ir fotoinformaciją (-2 mln. žodžių, 250 nuotraukų per
parą). Fotoarchyve (įkurtas 1930 m. yra 5 mln. fotografijų. 1999 dirbo apie 2000 etatinių
ir 2000 neetatinių darbuotojų. Vytas Urbonas
agenda (lot. agenda - tai, kas darytina), krikščionių pamaldų ir apeigų liturginės tvarkos
sąvadas. Ankstyvojoje krikščionybėje A buvo vadinamos Eucharistijos apeigų taisyklės.
Popiežius Grigalius I (-540-604 m. nustatė visai Bažnyčiai vienodą apeigų tvarką, tačiau
vėliau dėl
vietos specifikos įv. vyskupijose ji kito. A turėjo kai kurios vienuolijos. Po Tridento
susirinkimo (1543-63 m. iki XVII a. vyko A vienodinimas. Katalikų bažnyčioje dabar
vadinamos apeigynais. Senosios A yra svarbus istorijos šaltinis.
Protestantų A 1523-26 parengė M. Liuteris. Vėliau jos buvo keičiamos, papildomos. Ev.
reformatai, anglikonai ir kitos protestantų konfesijos turi savas A.
LLV pirmąją A parengė Vilniaus kanauninkas Martynas Radomietis (Agenda, sive
Exsequiale divinorum sacramentorum Gdanskas, 1499 m. . Buvo 2 jos variantai - Vilniaus
vyskupijai ir platesniam vartojimui. A buvo leidžiamos Vilniuje ir kitur (Agenda parva
161621630, Rituale sacramentorum, 1633-1799 išėjo -40 leidimų). Jose yra lietuvių
apeiginių tekstų.
Į lietuvių kalbą protestantų A vertė M. Mažvydas (1559 m. , J. Berentas (1730 m. , G.
Ostermejeris (1775 m. , L. G. Rėza (1830 m. , O. J. Šteinas ir E. Endrulaitis (1895, nauja
Vokietijos ev. liut. A) ir kt. Juozas Tumelis
„Agenda 2000" T Darbotvarkė 2000.
agentas (lot. agens, kilm. agentis - veikiantis): 1. Asmuo, veikiantis kieno nors vardu.
Kartais vadinamas įgaliotiniu, f Prekybos agentas atstovaujamos bendrovės ar įmonės
vardu sudarinėja sutartis su kitomis įmonėmis, f draudimo agentas - draudimo sutartis su
fiz. ir jurid. asmenimis. Dar yra diplomatinis agentas, konsulinis agentas, reklamos
agentas.
2. Asmuo, slaptai veikiantis kieno nors pavedimu (žvalgas) arba tarnaujantis kieno nors
interesams (statytinis). Eugenijus Kuinas
3. TAgentinės sutarties įsipareigojančioji šalis.
agentinė sutartis, susitarimas, kuriuo viena šalis (agentas) įsipareigoja kitai šaliai
(principalui) už atlyginimą atlikti tam tikrus teis. veiksmus. Praktikuojama Didžiojoje
Britanijoje, JAV, kt. šalyse; Europoje ją atstoja pavedimo ir komiso sutartys. Dar
fdelkrederė.
agentūra: 1. Įstaiga ( organizacija), teikiami paslaugas jurid. ir fiz. asmenims arba
atliekanti tam tikrus jų pavedimus {t informacijos agentūra,T kelionių agentūra, T
nekilnojamojo tuno agentūra, f prekybos agentūra, T reklamos agentūra).
2. Kurios nors įmonės, įstaigos, organizacijos atstovybė, filialas, skyrius.
3. Kurios nors įmonės, įstaigos, organizacijos T agentų I visuma. Laimoną Šlibun'tė
agentūrinė žvalgyba, karo ir kt. spec. tarnybų T žvalgybos rūšis.
Agenzia Nazionale Štampą Associata (Nacionalinė spaudos susivienijimo agentūra),
ANSA, Italijos informacijos agentūra, didžiausių laikraščių ir žurnalų leidyklų įkurta 1945
Romoje. Turi 22 skyrius Italijoje ir 90 korespondentų biurų užsienyje (1999 m. . Teikia
informaciją it., anglų, pranc., ispanų ir arabų kalbomis. Leidžia įv. tematikos leidinius.
1998 agentūroje dirbo -800 darbuotojų. Vytas Urbonas
Agesilajas II (Agėsilaos II) 444 ar 443 t360 p.m.e. Kirėnė, Spartos karalius (399 ar 398-
360 m. . Euripontidas. Archidamo II sūnus, Agido II brolis. Vienas žymiausių Spartos
karvedžių, vadovavęs jos kariuomenei beveik visą Spartos dominavimo laikotarpį. 396
per Spartos karą su Persija vadovavo karo veiksmams M. Azijoje; Efese sudarė Spartai
naudingas 3 mėn. paliaubas su satrapu Tisafernu. 396 ir 394 surengė sėkmingus
antpuolius į Frygiją, 395 - į Lydiją; tenykščiams graikų poliams buvo garantuota
autonomija. Kilus Korinto karui 394 atšauktas į Peloponesą, mūšyje prie Koronėjos
nugalėjo Atėnų, Korinto, Tėbų ir Argo kariuomenę (čia buvo sužeistas). 391-390 kovojo
prie Korinto, 389 - Akarnanijoje. Prisidėjo prie Antalkido taikos, Graikijoje atkūrusios
Spartos hegemoniją, pasirašymo (387 m. . Mirė grįždamas iš tarnybos Egipto faraonui,
kur parūpino lėšų karui su Atėnų ir Tėbų koalicija tęsti. NijolėJuchnevičimė
d'Ageso Anri Fransua T H. F. d'Aguesseau.
„Agfa -Gevaert", fototechnikos ir fotomedžiagų gamybos bendrovė. Būstinė Mortselyje
(Belgija). Turi 18 gamybos centrų, 38 nac. prekybos organizacijas ir 120 atstovybių
visame pasaulyje. Pagr. gamyklos Leverkusene (Vokietija), Mortselyje ir Wilmingtone
(JAV). apie 22 000 darbuotojų, aktyvai -4 mlrd. eurų, apyvarta 4,4 mlrd. eurų (40%
produkcijos parduodama Europos šalyse), grynosios pajamos 140 mln. eurų (1998 m. . Ik.
1964 susijungus Vokietijos bendrovei Agfa AG (įkurtas 1873 m. ir Belgijos bendrovei
Gevaert Photo ProductenN. K (\k. 1894 m. . Nuo 1981 antrinė T BayerAG bendrovė.
Aggteleko nacionalinis parkas (Aggteleki Nemzeti Park, Agteleko nacionalinis parkas)
yra Vengrijos šiaurėje, Slovakijos pasienyje. Plotas 19 708 ha. Saugoma paviršiaus
karstinės formos ir įvairaus ilgio karstiniai urvai. A teritorijoje yra T Baradlos -Domicos
urvyno dalis Baradla (ilgis 18 km; kita urvyno dalis - Domica yra Slovakijoje). Aggteleko
Karsto ir Slovakijos Karsto urvai - Pasaulio paveldo paminklas. ErikasLaiconas
Agha Džari dujų ir naftos telkinys (Agha Djari dujų ir naftos telkinys, Aga Džari dujų ir
naftos telkinys) yra
Irano pietvakariuose, Persijos įlankos naftingajame baseine; didžiausias gamtinių dujų ir
naftos telkinys pasaulyje. Geologiniai ištekliai: naftos 1,3 mlrd. t, dujų 263 mlrd. m3.
Naftos tankis 850 kg/m3, sieros kiekis joje 1,42%. Nafta ir dujos susikaupusios viršutinės
kreidos klinčių porose ir plyšiuose. Nafta gaunama iš 60 fontanuojančių gręžinių
( daugiau, kaip 31 mln. t per metus). Atrastas 1938, pradėtas eksploatuoti 1945. Antanas
Brazauskas
Aghadir fAgadyras. Agha MIrak T Aga Mlrak. Aghlabid fAglabidai.
Agidai, viena Spartos karališkųjų giminių (kita - Euripontidai). Pradininku tradiciškai
laikomas heraklidas Euristenas, legendinis Spartos karalius, kurio sūnus Agidas I tapo
giminės eponimu. Žymiausi A: Kleomenas I (-520-490 p.m.e.), Leonidas I (490-480
p.m.e.), Pausanijas I (480-470 ar 465 p.m.e.), Kleomenas III (235-422 p.m.e.).
NijolėSuchnevičienė
Agidas l (Agis, kilm. Agidos), Agis I, vienas pirmųjų Spartos karalių. Heraklido
Euristeno, vieno iš dvynių, dorėnų antplūdžio metu įkūrusių Spartą, sūnus; Agidų giminės
eponimas. A realumas kelia abejonių. Pasak ist. Eforo, A sukūrė Spartos sočiai, struktūros
pagrindus (užėmęs Helo miestą Lakonikoje, jo gyventojus pavertė vergais - helotais;
nustatė perioikų sočiai, statusą). Nijolė Juchnevičienė
Agidas II (Agis), Agis II - 399 ar 398 p.m.e., Spartos karalius (427 ar 426-399 ar 398 m. .
Euripontidas. Karaliaus Archidamo II sūnus. Tėvui mirus vadovavo Spartos kariuomenei
per Peloponeso karą (431-404 m. . 426 ir 425 vadovavo Spartos koalicijos įsiveržimui į
Atiką. 421 A ir karalius Pleistoanaktas sudarė su Atėnų sąjunga Nikijo taiką, suardžiusią
politinių jėgų pusiausvyrą Peloponese. 418, tebegaliojant taikos sutarčiai, Mantinėjos
mūšyje sumušė jungtine Atėnų, Argo, Mantinėjos ir Elidės kariuomenę; atkūrė Spartos
hegemoniją Peloponese. Karui atsinaujinus (416 m. 413 Alkibiado patarimu užėmė ir
įtvirtino Dekelėjos miestelį (-20 km į šiaurę nuo Atėnų), iš kurio iki 404 m. kontroliavo
visą Atiką. 405-404 m. (iš pradžių su karaliumi Pausaniju) vadovavo Atėnų apgulčiai.
Mirė per įsiveržimą į buvusios sąjungininkės Elidės teritoriją. N uoli Juchnevičienė
Agidas III (Agis), Agis III - 331 p.m.e. prie Megalopolio, Spartos karalius (338-331 m. .
Euripontidas. Karaliaus Archidamo III sūnus. Kovojo prieš Makedonijos įtaką Graikijoje;
333 gavęs fin. ir kar. paramą iš Persijos ir siekdamas nutraukti susisiekimą tarp Balkanų
pusiasalio ir Tyro, kur buvo Aleksandras Makedonietis, užėmė dalį Kretos. Pastarojo
vietininkui Makedonijoje Antipatrui išvykus į Trakiją malšinti odrisų maišto, 332-331
vadovavo dalies Peloponeso (Elidės, dalies Arkadijos ir Achajos) sukilimui. 331 A ir jo
sąjungininkų kariuomenė apgulė Megalopolį. Antipatras, sudaręs taikos sutartį su odrisais,
prie Megalopolio sukilėlius sumušė; A žuvo. Sparta buvo priversta paklusti Korinto
kongreso (337 m. nutarimams ir pripažino Makedonijos hegemoniją. Nijolė Juchnevičienė
Agidas IV (Agis), Agis IV apie 263 ar 262 - 241 p.m.e., Spartos karalius (245 ar 244-241
m. . Euripontidas. Eudamido II sūnus. Stoiko Sfairo iš Bosporo ( III a. p.m.e.) valstybinės
teorijos veikiamas pradėjo radikalias ek., sodai, reformas: siekė išvesti Spartą iš gilios
krizės. A siūlė anuliuoti skolas, padidinti spartiatų skaičių iki 4500 suteikiant piliečių
teises daliai perioikų, perdalyti žemę suskirsčius ją į 4500 klerų (burtais įgyjamų
bendruomeninės žemės sklypų) spartiatams ir 15 000 klerų perioikams, atgaivinti Likurgo
įvestą spartiatų kar. ugdymo programą. A politikai priešinosi antrasis karalius -Leonidas
II, dalis eforų, o po skolų anuliavimo - ir daugelis žemvaldžių. 243 Leonidas buvo
ištremtas, 242 eforų kolegija panaikinta. Nespėjęs įvykdyti žemės reformos A, Spartos
sąjungininkui Aratui paprašius kar. paramos, išvyko padėti Achajų sąjungai kovoti prieš
aitoliečius. Žemės reforma buvo nutraukta, Leonidas II ir eforai grąžinti į valdžią. Grįžę iš
žygio A ir jo artimiausi šalininkai eforų buvo nubausti mirtimi. Nijolė Juchnevičiau
Agyeya fAgjeja.
Agilera Malta Demetrijus fD.Aguilem Malta.
Aginaldas Emilijus f E. Aguinaldo.
159
Agincourt'O mūšis (Aženkuro mušis), Azincourt'o mūšis (Azenkuro mušis), įvyko 1415
m. spalio 25 d. tarp anglų ir prancūzų kariuomenių per Šimtametį karą (1337-1453 m. .
Pelkėtoje miško aikštelėje prie Agincourt'o kaimo (dab. Pa de Kalė departamente)
prancūzų kariuomenė (-10 000 žm., vadai konetablis C. d'Albret ir maršalas J. II
Boucicaut) užtvėrė Anglijos karaliaus Henriko V kariuomenei (-4000-6000 žm.) kelią į
Calais (Kalė), anglų svarb. tvirtovę Prancūzijoje. Per 3 h anglų lankininkai sumušė
prancūzų riterius, priverstus kautis pėsčiomis. Anglai neteko 400-500 žm. (tarp jų vieno iš
vadų - Jorko hercogo), prancūzai - -4000 žm.; žuvo C. d'Albret, į nelaisvę pateko J. II
Boucicaut. 1415 m. spalio 26 d. anglai įžengė į Calais ir ilgam įsitvirtino Prancūzijos
šiaurėje.
Aginskij Buriatskij avtonomnyj okrug T Agos Buriatų autonominė apygarda.
Aginskoje (Aginskojė), gyvenvietė Rusijoje, Čitos sritis, prie Čitos -Užbaikalės plento;
Agos Buriatų auton. apygardos centras. 9700 gyv. (2000 m. . Maisto pramonė. A pradėjo
kurtis 1811.
Agirbičanu Jonas f I. Agarbiceanu. Agisl TAgidasI. Agisll TAgidasII. Agislll tAgidasIH.
agitacija (lot. agitatio - raginimas, judinimas), idėjų propagavimas; polit. veiklos forma. A
reikšminga keičiant žmonių požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, ugdant pasaulėžiūrą, kuriant
visuom. gyvenimo normas. Gali mažinti arba didinti žmonių sočiai, ir polit. aktyvumą.
Plačiai naudojama polit. kovoje, ypač rinkimų kampanijų, krizių, revoliucijų metu. A
priemonės: spauda, radijas, televizija, plakatai, lapeliai, pranešimai, pokalbiai. Dar f
agitacinis menas, t agitbrigada. Lauras Bielinis
agitacinis menas, socialiai angažuoti, politikos, ideologijos, moralės idėjas atvirai
propaguojantys kūriniai. Tai vaizduojamosios, taikomosios dekoratyvinės dailės,
architektūros kūriniai, renginiai su teatro, muzikos, scenografijos elementais. A glaudžiai
susijęs su visuom. gyvenimo kaita. Agitacinių funkcijų turėjo XVI a. vokiečių
moralizuojamo turinio medžio raižiniai, XVII- XIX a. rusų lubokai (ypač 1812 karo
motyvais), XVIII a. 10 dešimtmetyje Nevers'e (Prancūzija) gamintas vad. patriotinis
fajansas. Rusijoje A klestėjo po Spalio perversmo (1917 m. . Vyko masiniai spektakliai,
teatralizuoti renginiai (rež. J. Anenkovas, dail. M. Dobužinskis, komp. A. Avramovas ir
kt.). Pagal f monumentaliosios propagandos planą pastatyta skulptorius paminklų:
liaudiškų (skulptorius S. Konenkovas), klasicistinių (A. Matvejevas), kubistinių (T.
Zalkalnis), kubof universiteturistinių (B. Koroliovas). Sukurta lakoniškų, ekspresyvių
plakatų (D. Mooras, V. Deni, N. Kočerginas, A. Samochvalovas). Išplėtota
apipavidalinamoji dailė; kurta architektūros statinių, aikščių (vad. ateities miesto),
demonstrantų kolonų dekoracijų (A. ir V. Vesninai, P. Kuznecovas, A. Kūprinąs, A.
Osmiorkinas, N. Altmanas, V. Lebedevas, kalba Petrovas -Vodkinas, D. Šterenbergas, M.
Chagallo grupė). Raiškiausias ir originaliausias buvo
agitacinių laivų bei traukinių suprematinių kompozicijų, liaudiškų ar fantastinių raštų
dekoras (I. Nivinskis, D. Mooras, A. Osmiorkinas, S. Gerasimovas, A. Tyšleris, J.
Lanserė, A. Ekster ir kt.). 2-3 dešimtmetyje kurtas f agitacinis porcelianas, 4 dešimtmetyje
buvo paplitęs agitacinio pobūdžio motyvais margintas kartūnas. 4-5 dešimtmetyje SSRS
A tapo masine sov. ideologijos propagavimo priemone, neteko originalumo, išsigimė.
Lietuvoje A apraiškų buvo 1940 (per sov. okupaciją); veikė vaizdinės agitacijos ir
propagandos įstaiga fAgitpropas, kuriai vadovavo karikatūristas, plakatistas S. Žukas.
Agitacinio pobūdžio karikatūrų, plakatų, transparantų sukūrė S. Žukas, I. Žebenkienė, P.
ir D. Tarabildos, V. Mackevičius ir kt. RamulėRachlevičiūtė
agitacinis porcelianas, porceliano dirbiniai, be taikomosios, turintys ir agitacinę funkciją.
Atsirado XVIII a. 10 dešimtmetyje Prancūzijoje. Nevers'e buvo gaminamas vad.
patriotinis fajansas - dirbiniai su prancūzų revoliucijos simbolika. A išplito Rusijoje XX a.
2-3 dešimtmetyje. Po 1917 Spalio perversmo nacionalizuoto Imperatoriškojo porceliano
fabriko sandėliuose buvo likę nedekoruotų dirbinių. Juos profesionalūs dailininkai
dekoravo sov. tematikos šūkiais, simboliais, portretais. 1918-23 S. Čechoninas ištapę
daug dekoratyvinių lėkščių (Raudonasis kaspinas 1919, Kova gimdo herojus 1920 m. .
Joms būdinga klasikinė kompozicija, dekoro ir šrifto darna, virtuoziška tapysena. A dar
kūrė dail. A. Ščekatichina -Potockaja (lėkštė Gosizdat 1921 m. , M. Lebedeva (dubuo
Internacionalas 1920 m. , N. Sujetinas (puodelis su lėkštele Suprematizmas 1923 m. ,
kalba Malevičius (arbatiniai), M. Adamovičius, N. Altmanas, A. Samochvalovas, R.
Vildė, P. Vyčegžanina, P. ir G. Čechoninai ir kiti. 3 dešimtmečio pr. imta kurti naujų
formų dirbinius (S. Čechonino arbatos servizas Narkompros; beveik be pakeitimų
gamintas iki 1953 m. . Dauguma A buvo vienetiniai meno kūriniai. Keletas jų gaminti
masiškai (daugiausia sukurti S. Čechonino). 3 dešimtmetyje A dirbiniai eksponuoti tarpt,
parodose, apdovanoti Paryžiaus (1925 m. ir Monzos -Milano (1927 m. tarpt,
dekoratyvinio meno parodų aukso medaliais. Ramutė Rachlevičiūtė
agitbrigada, mažas mėgėjų ar profesionalus teatro kolektyvas, kuriantis aktualios
tematikos vaidinimus. Vaidinimai dažniausiai grindžiami polit., sočiai, realijomis. Būna
satyr. pobūdžio su improvizacijomis (tiesmukiška, tiesioginė gestikuliacija), teatrinėmis
miniatiūromis (draminėmis, muzikinėmis ar choreografinėmis), turi grotesko elementų;
dažnai naudojama kaukės, sceniniai efektai. A artimos cirkui, pantomimai, keliaujantiems
teatrams. A bruožų randama XVII a. jėzuitų, ispanų autosakramentalės teatruose. Ypač A
suklestėjo XX a. 2-3 dešimtmetyje Rusijoje (kaip valdžios propaganda) ir Vokietijoje
(kaip opozicija valdžiai). Šiuolaikinės A kuriasi kaip tam tikros visuom. grupės
( mokyklos, universiteto, darbo kolektyvo) veiklos raiška. Jų repertuare vyrauja grupės
aplinkai aktuali problematika. Lietuvoje mėgėjų A ėmė plisti 6 dešimtmečio pabaigoje.
1958 Šiauliuose įvyko pirmoji Lietuvos A apžiūra; nuo 1961 jos buvo rengiamos kasmet.
Geriausioms, nuolat koncertuojančioms A buvo teikiami liaudies kolektyvų vardai. 9
dešimtmetyje Lietuvoje buvo -600 A, 7 turėjo liaudies kolektyvų vardus (Alytaus
Sprigtas, Vievio, Jurbarko, Kauno A). Nuo 10 dešimtmečio A vadinamos satyros ir
humoro grupėmis; kasmet Vilniuje vyksta geriausių grupių šventė Juokis. Ingrida
Daunoravičiūtė
Agizele (Agizėlė), upė Rusijoje, f Belaja.
Agjeja (Agyeya, Ajneya, Agjįja), tikr. Saccidanand Hiranand Vatsyayan 1911 m. kovo 7
d. Kasija (netoli Lakhnau - 1987 m. balandžio 4 d. Delis, Indijos rašytojas. Rašė hindi
kalba. Vienas eksperimentinės krypties pradininkų. 1930-34 kalintas už teroristine veiklą.
Redagavo lit. žurnalą Dinman, Vak, Pratik. Sudarė šiuolaikinės hindi poezijos antologijų.
Parašė romanų (Šekharo biografija 2 t. 1941-44, Upės salos 1952 m. , novelių (rink.
Tradicija 1944, Pergalės lopšys 1951 m. , eilėraščių (rink. Apmastymai 1942, Beprotis
medžiotojas 1954 m. . Kūrinių herojai - vieniši ir bejėgiai žmonės, priklausomi nuo likimo
ir instinktų, slegiami žiaurios tikrovės; jie stengiasi atsiriboti nuo abejingo ir priešiško
pasaulio. A kūrinių paskelbta lietuvių kalba. Danguolė Zalytė
AglabJdai (Aghlabid), arabų emyrų dinastija (800-909 m. Ifrikijoje ( Šiaurės Afrika).
Pradininkas -Abasidų kalifato vietininkas Ibrachimas ibn ai Aglabas, sukūręs faktiškai
nepriklausomą, tačiau Abasidų siuzerenitetą pripažinusį emyratą su sostine Kairuanu.
Užgrobė Siciliją, Sardiniją ir Maltą, puldinėjo Italijos ir Prancūzijos p. pakrantes. A
valstybė žlugo nuo šiitų antpuolių.
AgIJnė (lenk. Jegliniec), Eglinė, kaimas Lenkijoje, Seinų valsčius , prie Lietuvos sienos.
-30 gyv. (2000 m. , 70%jų - lietuviai, kalba v. aukštaičių tarme. Kaime yra Aglinės
piliakalnis, įrengtas 20 m aukščio kalvoje. Piliakalnio aikštelės (30 m ilgio, 20 m pločio)
p. krašte supiltas 6-8 m aukščio ir 4 m pločio pylimas. Papėdės p. dalyje yra senovės
gyvenvietės liekanų, rasta lipdytinės keramikos. Per tyrimus (1990 m. rasta -800 radinių
(9- XI a. ), l tūkstantmetyje - 2 tūkstantmečio pr. piliakalnyje ir gyvenvietėje gyveno
jotvingiai. Vytautas Daugudis, Kazimieras Garšva
Aglinskas Petras 1958 m. spalio 20 d. Čikaga, kompozitorius, gitaristas. 1981 baigė De
Paulo universitetą Čikagoje, 1984 - Šiaurės Vakarų universitetą Evanstone. Nuo 1988
dėsto Loyolos universiteto Mundeleino koledžo Muzikos fakultete Čikagoje; profesorius
(1997 m. . 1984-1988 m. moderniosios muzikos ansamblio The Loop Group, 1987-1991
m. ansamblio Kapture (su juo 1989 Čikagoje pastatė savo roko operą TeleKino) gitaristas.
Nuo 1986 Entr'Acte dueto (su - 1eita) gitaristas, 1988-1992 m. poezijos ir muzikos
ansamblio Street Sounds kompozitorius ir gitaristas. Svarbiausi kūriniai: opera Plieninis
šypsnys (Steel Grin 1991 m. , simfonija Kamyzas Pane/ing (1983 m. , Uždanga sopranui
ir kamer. ansambliui (1985 m. ,ftom- pučiamųjų oktetui (1986 m. , Metalsonata (sonata
roko trio), teatro muzika Vorų moters bučinys (Kiss ofthe Spider Woman 1989 m. , Šou
pro plyšį (Peepshow 1990 m. . Simfonija ir oktetas atlikti 1989 per Sugrįžimo,
Metalsonata -1994 per Gaidos festivalį Vilniuje. Mindaugas Urbaitis
agliutinacija (lot. agglutinatio - prilipdymas, priklijavimas): l (kalbot.). Žodžių formų
darymas prie šaknies pridedant vienareikšmius formantus, nesusiliejančius nei su šaknimi,
nei tarpusavyje. A būdinga finougrų (estų, suomių, vengrų) ir ypač tiurkų kalboms.
Lietuvių kalbos žodžių formos daugiausia daromos su daugiareikšmiais formantais
(galūnėmis, priesagomis), t.y. vyrauja - 1eksinis formų darymo būdas, tačiau yra ir A
pėdsakų. Pvz., būsimojo laiko veikiamojo dalyvio dirbsiantis formantas -si - , jungiamas
prie šaknies dirb-, žymi būsimąjį laiką (plg. d/rb-si - me), formantas -ant- rodo
veikiamosios rūšies dalyvį ir tik galūnė -iš turi kelias reikšmes: vienaskaitos, vardininko
linksnio ir vyriškosios giminės. Vytautas Ambrazas 2 (biol.). Korpuskulinių antigenų,
esančių fiziol. tirpale, kraujo serume, sulipimas su specifiniais antikūnais (pirmoji fazė) ir
nusėdimas (antroji fazė). Pirmoje specifinėje fazėje tirpūs antikūnai sukimba su
antigeniniais determinantais, išsidėsčiusiais bakterijų, audinių ląstelių, kt. korpuskulinių
dalelių paviršiuje. Jei antikūnai išsidėstę netirpių dalelių paviršiuje, A gali sukelti tirpūs
antigenai. Antroji fazė nespecifinė - dalyvaujant elektrolitams susidarę agregatai iškrinta
nuosėdomis. A būna tiesioginė (antigenai yra ląstelių paviršiaus struktūros) ir netiesioginė
(antigeno molekulės adsorbuotos inertinių nešiklių, pvz., latekso). A naudojama kraujo
grupėms nustatyti, infekcinėms ligoms diagnozuoti, imuniniam atsakui įvertinti. Kai
antigeno ir antikūno sąveikoje dalyvauja eritrocitai, agliutinacijos reakcija vadinama T
liemagliutinacija. tylas Tamošiūnas
agliutinacinės kalbos, vienas morfologinės klasifikacijos skiriamų kalbų tipų (šalia
izoliacinių, - 1eksinių, inkorporacinių). Būdingiausias šių kalbų bruožas - vienareikšmiai
kaitomųjų žodžio formų afiksai, kurie mechaniškai pridedami prie kamieno ir nei su juo,
nei vienas su kitu nesusilieja, o pats kamienas gali eiti savarankišku žodžiu. Pvz., karaimų
kyz 'duktė', iš 'darbas' (grynas kamienas), kyzlarymnyn 'mano dukterų'/ išliarimnifi 'mano
darbų' (afiksas -larlliar rodo daugiskaitą, -yml -im - savybinį linksnį, priklausymą 'man',
-nyn l-nin -kilmininką). Kuo sudėtingesnė kaitomosios žodžio formos gramatinė reikšmė,
tuo daugiau afiksų reikia pridėti prie kamieno: kyzlar 'dukterys', kyzym 'mano duktė',
kyzlar-ym 'mano dukterys', kyzlar-ym-nyn 'mano dukterų'. A būdingas afiksų balsio
derinimas prie kamieno balsio kokybės: plg. kyzlar 'dukterys'/ išliar 'darbai', kyzym 'mano
duktė'/ išim 'mano darbas'. A tipui priklauso tiurkų kalbos (ir karaimų), tungusų ir
mandžiūrų, mongolų, finougrų, indoneziečių, japonų, korėjiečių, kai kurios indėnų ir
afrikiečių kalbos. Regina Venckutė
agliutinogėnai, korpuskuliniai antigenai, stimuliuojantys T agliutinacijos 2 reakcijoje
dalyvaujančių imunoglobulinų sinteze ir su jais reaguojantys. Eritrocitai turi daugiau, kaip
100 įv. A ir jų formų; pagal A identifikuojamos ir skirstomos kraujo grupės.
aglomeracija (lot. agglomero - prijungiu, sukaupiu): l (metalurgijoje). Šiluminis procesas -
iš smulkios medžiagos sukepinami luitai. Dažniausiai sukepinama smulki sodrinta rūda
(kad būtų patogiau ją lydyti); ji sumaišoma su smulkiu kuru, aukštakrosnės dulkėmis ir -
1iusais (klintimi, dolomitu). Aglomeruojama tolydžioje veikimo mašinomis. | A mašinų
vežimėlius su ardeliniais dugnais mainstitutintuvu supilama įkrova. Vežimėliai
(pritvirtinti prie horizontaliojo transporterio) slenka po žaizdru; jo dujiniai ar kitokie
degikliai įkaitina (iki 900-1500 °C) įkrovą, užsidega joje esantis kuras. Susidaro lengvai
lydūs chem. junginiai; jie sujungia auštančios rūdos grūdelius. Procesas trunka 10-20 min.
Transporterio gale vežimėliai verčiasi, sustingusi masė iškrinta lūždama įv. dydžio
gabalais. Gautas aglomeratas yra aukštakrosnių įkrova, t.p. žaliava aliuminiui, nikeliui,
švinui gauti. Jonas Navasaitis 2 (biol.). Organizmų, kuriems būdinga bendra gyvensena,
grupė. Vandens ekosistemoje susidaro įv. rūšių planktoninių bei bentosinių dumblių
aglomeratai (pvz., Sargasų jūroje laisvai plaukiojantys didžiuliai įv. dumblių sąžalynai,
kuriuose telkiasi smulkūs vėžiagyviai, moliuskai; čia atplaukia kiti gyvūnai ieškoti maisto
ar prieglobsčio). Stanislovas Sinkevičius
aglomeracija, gyvenviečių aglomeracija, grupė tarpusavyje susijusių ar dėl plėtros
susijungusių gyvenviečių, turinčių glaudžius ūkio, darbo, kultūros, buities, rekreacijos ar
kt. ryšius. Paprastai susidaro prie didžiųjų ekonomiškai augančių miestų, kurie tampa A
branduoliais, jungiančiais aplinkinius miestus ir kaimus. Didžiausios ( daugiau, kaip 100
gyvenviečių) yra Berlyno, Maskvos, Londono, Tokijo, Meksiko, Čikagos A. Būna
monocentrinės (pvz., Paryžiaus) ir policentrinės A (su keliais branduoliais, pvz., Toronto
ir Hamiltono). Viena policentrinės A formų yra t konurbatija (pvz., Dūsseldorfo
-Duisburgo -Esseno -Bochumo -Dortmundo). Kelios susijungusios A sudaro f megalopolį
(pvz., Tokijas -Osaka -Nagoja; -54 mln. gyv.). Stasys Vaitekūnas
aglomeratas (lot. agglomeratus - prijungtas, sukauptas): l (metalurgijoje). Į gabalus
sukepinta smulkios medžiagos, dažniausiai sodrinta rūda, rūdų koncentratai ir rūdų
dulkės.
2 (geol.). jv. uolienų ir mineralų neapzulintų nuolaužų (dažniausiai stambių) netvarkinga
sankaupa. Biriems A priklauso vulkaninės (vulkaninės bombos ir blokai), aliuvinės, -
1iuvioglacialinės, deliuvinės kilmės nuolaužų santalkos. Sucementuoti A sudaro
vulkanines brekčijas, aglomeratines lavas ir kitos kilmės sucementuotas santalkas.
Pirmasis terminą panaudojo C. Lyellis 1831 vulkaninėms nuolaužų santalkoms apibūdinti.
Vėliau A imta vadinti ir kitokios kilmės uolienų sankaupas. Petras Šinkūnas
aglonema (Aglaonema), aroninių (Araceae) šeimos augalų gentis. -40 rūšių. A paplitusios
Azijos pietryčiuose (drėgnuose miškuose). Stiebai trumpi, lapai kiaušiniški arba
lancetiški, į galą smailėjantys. A dauginama auginiais ir kero dalijimu. Lietuvoje
(kambariuose ir šiltnamiuose) auginama A. commutatum, A. roebetinii.Pav. Kristina
Balnytė
agloporitas, dirbtinė biri akyta termoizoliacinė medžiaga. Būna smėlio (tankis 500-1100
kg/m3 m. ir skaldos (tankis 400-800 kg/m3 m. pavidalo. Šilumos laidumo koeficientas 0,12-
0,26 W/ (m-K). Gaminamas lengvai lydomą molį, sumaišytą su akmens anglimis, arba
akmens anglių perdirbimo (sodrinimo, degimo) liekanas sukepinant aglomeraciniuose
ardynuose. Sukepusi korėta masė smulkinama ir rūšiuojama frakcijomis. Naudojamas
lengvojo betono (agloporitbetonio) užpildui ir šilumai izoliuoti.
Agluona (Aglona), miestelis Latvijoje, Preilių rj., tarp Agluonos upės ir Cirišo ežero, 10
km nuo Agluonos geležinkelio stoties , 40 km nuo Daugpilio. Valsčiaus centras. 2660
gyv. (2000 m. . Bažnyčia (past. XVIII a. ). Iki XIX a. pr. A apylinkėse buvo lietuviškai
kalbančių kaimų, išliko lietuvių kilmės vietovardžių. 1700 čia įsteigtas dominikonų
vienuolynas 1891 nustojo gyvuoti. Rusijos valdymo metais Agluonoje apsigyvendavo ir
daugelis lietuvių kunigų, grįžusių iš tremties be teisės gyventi Lietuvoje. 1920-24 čia
buvo Rygos kat. arkivyskupo būstinė ir kat. kunigų seminarija. 1892 Tuminiškių palivarke
(2,5 km nuo A) gimė S. Kolupaila. Kazimieras Garšva
Agluona: 1. Upė Šilalės ir Tauragės raj. savivaldybių teritorijoje; Šešuvies dešinysis
intakas. Ilgis 31 km, baseino plotas 121 km2. Prasideda Dvarviečių apylinkėse, teka į
pietus Karšuvos žemuma. Įteka į Šešuvį ties Gauraičiais. Intakai: Duobaitė, Agluona
(kair.), Stinčius (dešinysis ). Slėnis išryškėja įtekėjus Agluonai. Vidutinis nuolydis 4
m/km. Vidutinis debitas 1,2 m'/s.
2. Upė Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje; Agluonos (Šešuvies intako) kairysis
intakas. Ilgis 26 km, baseino plotas 55 km!. Prasideda Užkalnių apylinkėse, teka į
pietvakarius Karšuvos žemuma, {teka į Agluoną ties Juodpetriais. Intakai: Bijotas,
Molupis (kair.), Žagvietis, Grumbė, Raudupis (dešinysis ). Slėnis išryškėja tik žemupyje.
Vidutinis nuolydis 3,9 m/km. Vidutinis debitas 0,5 m'/s.
3. Upė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje; Minijos kairysis intakas. Ilgis 22 km,
baseino plotas 76 km2. Prasideda ties Girininkais, teka į pietvakarius Pajūrio žemuma.
Įteka į Miniją ties Stragnais. Intakai: Skardupis, Šilupis (kair.). Didesnioji vagos dalis
reguliuota. Plotis 5-7 m, gylis 0,3-2,4 m. Srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vidutinis nuolydis 2,6
m/km. Vidutinis debitas 0,98 m'/s.
4. Upė Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, Apaščios baseine. Ilgis 21 km, baseino
plotas 88 km2. Prasideda Vaitkūnų apylinkėse, teka į šiaure Mūšos -Nemunėlio žemuma.
Įteka į Širvėnos ežerą Biržų mieste. Intakai: Galinė, Baronas (kair.). 15 km nuo ištakos
vaga reguliuota. Plotis 6-8 m, gylis 1,2-1,9 m. Srovės greitis 0,2-0,3 m/s. Vidutinis
nuolydis 0,67 m/km. Vidutinis debitas 0,59 m'/s. Labai sausais metais vietomis išdžiūsta.
Algirdas Rainys
Agluona, Egluona, upė Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje; Vadaksties kairysis
intakas. Ilgis 23 km, baseino plotas 188 knv. Prasideda Karpėnuose, teka į Šiaurės
vakarus Ventos vidurupio žemuma. Įteka į Vadakstį į šiaurę nuo Kesių. Intakai: Bradaulis,
Kališupis, Paislė, Molupis, Kirgas, Sartupis (kair.), Žaras, Vėžupis (dešinysis ). Slėnis
išryškėja tik žemupyje (nuo Kivylių). 15,5 km nuo ištakos vaga reguliuota. Vidutinis
nuolydis 0,5 m/km. Vidutinis debitas 1,5 mj/s. Ties Kivyliais yra 81 ha tvenkinys.
Algirdas Rainys
Agluonai, kaimas Akmenės rajono savivaldybės ir seniūnijos teritorijoje, 10 km į šiaurę
nuo Akmenės. 349 gyv. (2001 m. . Per A teka Agluona (Vadaksties intakas). Pagr.
mokykla (nuo 1993; 1961-1993 m. - septynmetė, aštuonmetė, devynmetė), vaikų darželis,
biblioteka (nuo 1955 m. . A palivarkas minimas 1652.1977 prie A prijungtas Medemrodės
kaimas. Sovietinės okupacijos metais A buvo tarybinio ūkio, kolūkio centrinė gyvenvietė.
Agluonuose 1862 gimė ir 1933 palaidotas visuom. veikėjas, Medemrodės dvaro
savininkas grafas V. Zubovas. 1923 buvo?^ 1959-63,1970-45,1979-382,1989-312gyv.
Agluonėnai, kaimas Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į Šiaurės rytus nuo
Priekulės; seniūnijos centras. 734 gyv. (2001 m. . Šiaurės vakarų pakraščiu teka Agluona
(Minijos intakas). Ambulatorija, pagr. mokykla (nuo 1999; 1736-1949 pradinė, 1949-
1999 m. -septynmetė, aštuonmetė, devynmetė), vaikų darželis -mokykla, kultūros namai,
biblioteka (nuo 1958 m. . Rengiami klojimo teatro festivaliai. Prie Agluonos upės 1989
pradėtas sodinti Lietuvininkų ąžuolynas. Pirmą kartą A paminėti 1540, 1758 pažymėti J.
Enderšo sudarytame Prūsijos žemėlapyje. Nuo XIX a. vid.-valsčiaus centras. Sovietinės
okupacijos metais A buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1905 m. buvo 137, 1925
-111,1959-101, 1970-106, 1979-258, 1989-551 gyv.
Agnadello mūšis (Anjadėlo mušis, 1509 m. gegužės 14 d.) tarp Venecijos ir jungtinės
Cambrai lygos kariuomenių. Vyko prie Agnadello kaimo (i rytus nuo Milano) per Italijos
karų trečiąjį etapą (1504-16 m. . Venecijiečiai (30 000 pėstininkų ir 22 000 raitelių, vadas
B. Alviano) kovėsi su jungtine Prancūzijos karaliaus Liudviko XII vadovaujama
kariuomene (6000 šveicarų ir 14 000 prancūzų pėstininkų bei 12 000 prancūzų raitelių).
Sunkioji Cambrai lygos raitija sumušė venecijiečių lengvąją, artilerija sutriuškino
pėstininkus. Venecijos respublikos miestuose (išskyrus sostine) liko tik savigynos būriai.
A - vienas didž. pralaimėjimų Venecijos istorijoje.
agnatai (lot. agnatus -giminaitis iš tėvo pusės): l (rom. teisėje). Tėvo valdžioje buvę laisvi
šeimos žmonės (ne vergai) arba patekę į šeimą įsūnyti ar santuoka. Agnatinė giminystė
buvo nustatoma pagal vyriškąją liniją. Teisine reikšme turėjo tik A pavaldumas
vienvaldžiam tėvui, o ne kraujo ryšys. Agnatinė giminystė buvo skirstoma į tiesioginės ir
šalutinės eilės giminyste bei laipsnius. Vieno bendro protėvio A buvo laikomi šalutinės
eilės, o gimę vieni iš kitų - tiesioginės eilės giminėmis. Laipsnis buvo nustatomas nuo
gimimų, sudarančių giminyste, skaičiaus. 2 (germ. teisėje). Vyriškosios linijos kraujo
giminaičiai vyrai.
Agnelli Giovanni (Džovanis Anjėlis) 1866 m. rugpjūčio 13 d. Villar Perosa (Pjemontas) -
1945 m. gruodžio 16 d. Turinas, italų pramonininkas. 1899 Turine įkūrė automobilių
bendrove T Fiat. Per Pirmąjį pasaulinį karą tiekė ginklus kar. pajėgoms. 1921
darbininkams užėmus Fiat gamyklas paliko bendrove, tačiau netrukus, darbininkų
paprašytas, vėl ėmė jai vadovauti. 1923 B. Mussolini remiamas A tapo senato nariu. Daug
prisidėjo prie Italijos karo pramonės plėtros prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. 1945
Italijos nacionalinio išsivadavimo komiteto nušalintas nuo vadovavimo bendrovei Fiat.
Agnelli Giovanni (Džovanis Anjėlis) 1921 m. kovo 12 d. Turinas - 1997 m. gruodžio 13
d. ten pat, italų pramonininkas. G. Agnelli (1866-1945 m. vaikaitis. Nuo 1945 bendrovės
T Fiat valdybos narys, 1966-1996 m. bendrovės prezidentas. 1974-1976 m. Italijos
pramonės konfederacijos (Confederazione Generole dell'Industria Ilaliana) prezidentas.
Agnesi garbana (Anjezi garbana), plokščia trečiosios eilės kreivė (pav.), kurios lygtis
stačiakampėse koordinatėse yra v = ~-r. Brėžinyje OC = a - apskritimo skersmuo, OB - bet
kuri kirstinė, einanti per tašką O, BM || Oy, DM \\ Or; CA viršūnė, M-kreivės taškas.
Kreive 1748 ištyrė italų matematikė M. Agnesi.
Agnis (skr. agni - ugnis), hinduizmo mitologijoje ugnies, namų židinio, aukuro dievas,
dievų ir žmonių tarpininkas. Vedų laikais buvo vienas svarb. dievų (Rigvedojeyam
skiriama apie 200 himnų). Vėliau prarado reikšme, nors A garbinimo pėdsakų išliko
Puranų laikotarpio dievų kulte. Dėl vaizdavimo įvairovės ir neryškaus antropomorfiškumo
A būna interpretuojamas ir kaip dieviškosios išminties įkvėpta dieviškoji valia. Kazimiera
Seihutis
Agnolo Baccio, italų architektas, skulptorius TBaccio d 'Agnolo.
Agnon Šmuel Josef (Shmuel Yosef Agnon, ŠmucIisJosefas Agnonas), tikr. Čačkes 1888
m. liepos 17 d. Bučač (Ukraina - 1970 m. vasario 17 d. Jeruzalė, žydų rašytojas. Mokėsi
mkt. seminarijoje. Dalyvavo sionistų veikloje. 1907-12 gyveno Palestinoje. 1908 m. hebr.
kalba paskelbė apys. Pamestos žmonos (Agunot; iš čia slapyvardis). 1912 apsigyveno
Berlyne, su M. Buberiu leido žurnalą Jude. 1924 grįžo į Jeruzale. Išleido rom. Smėlio
kaltelė (1920 m. , Vestuvių baldakimas (1931 m. , Paprasta istorija (1935 m. , Sužadėtinės
beieškant (1937 m. , Nakties svečias (1938-39 m. , Visai neseniai (1945 m. , Vakar ir
užvakar (1946 m. , Marių glūdumoję (1952 m. , aps. rink. Pasakojimai, Tarp
dievobaimingųjų (abu 1921 m. , Prie kalėjimo (1922 m. , Veiksmųknyįū (1932 m. .
Kūriniuose vaizduojamas žydų gyvenimas R. Galicijoje, Palestinoje, Vokietijoje, gausu
spalvingų buities aprašymų; svarbią vietą užima tragiško žydų tautos likimo tema. A rašė
originaliu archajišku stiliumi, naudojo žydų folkloro, Biblijos, Talmudo motyvus. Kūryba
padarė didele įtaką žydų literatūrai hebrajų kalba. Lietuvių kalba paskelbta A apsakymų.
Nobelio premija 1966. Elena Baliutarilitttė
agnosticizmas (graikų agnostos - nepažinus), filosofijoje - nuostata, kad tikrovės pažinti
neįmanoma. A terminą XIX a. įvedė anglų gamtininkas T. H. Huxley. Jis teigė nerandąs
argumentų, patvirtinančių arba paneigiančių žmogaus sielos nemirtingumą. A užuomazgų
esama senovės graikų sofistų požiūryje, jog įmanoma įrodyti bet kokio teiginio ir
teisingumą, ir klaidingumą. A bruožų galima įžvelgti senovės skeptikų filosofijoje,
skelbiančioje, kad tik nuoseklus bet kokio sprendimo apie tikrove vengimas gali laiduoti
žmogui laimingą gyvenimą. Naujaisiais laikais A ryškiausiai atsispindėjo D. Hume'o
filosofijoje. Anot jo, pažįstame tik savo pojūčius, todėl nieko negalime žinoti apie už tų
pojūčių egzistuojančią tikrove. Šį požiūrį savaip plėtojo I. Kantas, atskyręs daiktą savaime
ir reiškinį. Anot I. Kanto, pažindamas žmogus ne atvaizduoja nuo sąmonės nepriklausomą
tikrovę (daiktą savaime), o konstruoja žinių sistemą (reiškinį), kurios pobūdį nulemia
pačios sąmonės apriorinė sąranga. Daiktą savaime žmogus atskleidžia ne pažinimu, o
dorovine veikla, kurią I. Kantas laiko svarbesne už pažinimą. Rel. filosofijoje A
vadinamas požiūris, neigiantis Dievo pažinimo galimybe, bet ne jo egzistavimą. Tomas
Sodeika
agnozija (agnosia < graikų agnosia - nežinojimas), reiškinių suvokimo ir daiktų
atpažinimo sutrikimai. A priežastis - galvos smegenų didžiųjų pusrutulių antrinių ir
tretinių (neprojekcinių) sensorinių zonų (laukų) židininiai pažeidimai. Pasitaiko sutrikus
galvos smegenų kraujotakai, sergant jų uždegimu, po traumos, esant navikui. Pagal
sensorines kokybes skiriama regos (psichinis aklumas), klausos (akustinė), lytėjimo
(taktilinė), uoslės, skonio A. Regos A dar skirstoma į daiktų, veidų (prozopagnozija),
spalvų, raidžių, simultaninę (vienu metu nesuvokiami keli objektai). Ištikus regos A
ligonis neatpažįsta matomo daikto, žmogaus veido, daiktai atrodo nenatūraliai dideli arba
maži. Dėl klausos A ligonis neatpažįsta buities garsų, daikto pagal garsą (pvz., laikrodžio
iš tiksėjimo), muzikinių garsų (Tamuzija), kalbos garsų (afazija). Lytėjimo A skirstoma į
stereoagnoziją (ligonis neatpažįsta čiupinėjamu žinomų daiktų, jeigu jų nemato) ir į
somatoagnoziją (ligonis neatskiria savo kūno dalių, suvokia jas iškreiptai, nesuvokia jų
padėties, tai - autopagnozija, kai nesupranta, kad yra paralyžiuotas ir negali vaikščioti - T
anozognozija). Dėl uoslės ir skonio A ligonis neatskiria žinomų medžiagų pagal kvapą ir
skonį. Albinas Bagdonas
Agnus Dei (lot. Dievo Avinėlis): 1. Biblijoje, krikščionių liturgijoje ir ikonografijoje
populiarus Jėzaus Kristaus pasiaukojimo simbolis. T Dievo Avinėlis.
2. Penktoji nekintamoji mišių dalis, giedama tarp duonos laužymo ir komunijos, po
ramybės palinkėjimo. Tridalės struktūros giesmė. A kaip duonos laužymo giesmę į
Romos katalikų liturgiją VII a. pab. įvedė popiežius Sergijus 1. X- XII a. susiklostė iki
šiol gyvuojantis A modelis. Choralinių A melodijų daugiausia buvo sukurta X-16
amžiuje. Baroko epochos pabaigoje ir klasicizmo epochoje A buvo dviejų dalių giesmė su
labai išryškinta paskutiniąja aklamacija dona nobis pacem. Jonas Vilimas
agogika (graikų agoge - nuvedimas), muzikos interpretacijos ypatybė-nedidelis
nukrypimas (pagreitinimas, sulėtinimas) nuo kompozitoriaus nurodyto tempo, kai kuriu
ritminių verčių laisvas pailginimas arba sutrumpinimas. Ypač būdinga romantiniam
atlikimo stiliui. A terminą 1884 vienas pirmųjų pavartojo vokiečių muzikologas H.
Riemannas.
agoras (graikų agon, kilm. agonos - varžybos, kova), senovės graikų varžybos, žaidynės.
Buvo rengiama sporto, žirgų, t.p. muzikos, poezijos, dailės, skulptūros, filosofijos,
oratorių meno varžybos. senovės graikų visuomenėje dvasios ir kūno vertybės buvo
aukštinamos labiau negu kilmė ir turtas. Stanislovas Stonkus
agonija (agonia < graikų - 1gom'akova) T merdėjimas.
agonistikai (graikų agonistikos - kovingas), Vokietijos imp. Frydricho II šalininkai per jo
konfliktą su popiežiais. Pasisakė ne tik prieš popiežių, bet ir prieš visą dvasininkiją. Pasak
A, dvasininkai siekia tik pelno, todėl negali teikti sakramentų, o nuodėmes atleisti galįs tik
Frydrichas II. Popiežius Inocentas IV Liono I susirinkime (1245 m. ekskomunikavo
imperatorių ir jo šalininkus.
agonistikai, cirkumcelionai, krikščionių sekta, veikusi IV- V a. Šiaurės Afrikoje.
Priklausė Tdonalistų rel. judėjimui, siekusiam Afrikos bažnyčios savarankiškumo.
Nepripažino Romos imp. Konstantino I valdžios, skelbė žmonių lygybe, išlaisvindavo
vergus ir vadovaudavo jų sukilimams. Pasižymėjo neapykanta silpniesiems krikščionims,
kurie pasaulietinės valdžios persekiojami išsižadėjo tikėjimo arba jai atidavė kulto
reikmenis. Tokių krikščionių namus apsupdavo (todėl vadinami cirkumcelionais; lot.
circumcelliones < circum - aplink + cella - kambarėlis), vartodavo smurtą. Šiaurės
Afrikos vyskupų prašymu pasaulietinė valdžia A veiklą uždraudė.
agonotėtai (graikų agonothetai), dažniausiai valstybės skiriami senovės Graikijos
pareigūnai, kurie rengdavo, finansuodavo, prižiūrėdavo dievams (Dzeusui, Apolonui,
Poseidonui, Atėnei ir kt.) skirtas žaidynes (agonus). Atsirado V a. p.m.e. Skirtingų
žaidynių A turėjo dar ir savitus pavadinimus: Olimpijoje ir Nemėjoje Dzeuso garbei
rengtose žaidynėse - helanodikai, Delfuose Apolono garbei skirtose Pitijos žaidynėse -
epimeletai, Panatėnų žaidynėse Atėnės garbei - a - 1otetai. Helenistiniais ir romėnų laikais
iš dalies arba visiškai padengdavo žaidynių išlaidas, lodei buvo skiriami iš turtingų šeimų.
Nijolė Jitchnevičienė
agora (graikų ), senovės Graikijoje laisvųjų žmonių susirinkimas, jo vieta, miesto pagr.
aikštė. Minima Homero. Plėtojantis miestams tapo jų polit., visuom. gyvenimo, t.p. rel.,
prekybos centru. VIII- VI a. prieš Kristų A dažniausiai buvo keturkampė aikštė (kartais
perkirsta gatvės su portikais galuose) su tribūna ir suolais diduomenei bei aukšč.
pareigūnams, V a. įgijo stačiakampio pavidalą; ją iš visų pušių supo portikai su
prekystaliais. Agoroje (ir šalia jos) buvo šventyklų, stoju, visuom. pastatų; ją puošė
altoriai, skulptūros, fontanai, želdynai. Ištobulintoje A (Atėnų) įv. profesijų žmonės turėjo
savo kvartalus, ją prižiūrėjo pareigūnas, o įrengtas piliečio kapas reiškė jo aukšč.
pagerbimą. Čia buvo švenčiamos rel. šventės, vykdavo polit. susirinkimai, turgūs.
Romėnai susirinkimų aikštę vadino f forumu. Rasa Banytė-Rmvell
agora, smulkus Izraelio pinigas, 1/100 f šekelio. Įvestas 1960 vietoj prutos.
agorafobija (Tagora + graikų phobos - baimė), įkyri, liguista erdvės baimė. Žmogus bijo
būti didelėje atviroje erdvėje (aikštėse, gatvėse, viešosiose vietose). Iš namų drįsta išeiti
tik kitų žmonių lydimas.
Agorakritas (Agorakritos), V a. p.m.e. 2 pusė, senovės graikų skulptorius. Feidijo
mokinys. Su juo kūrė Partenono skulptūras. Išliko Nemesidės iš Ramnunto (taip vadinama
pagal radimo vietą) statulos fragmentų.
Agos Buriatų autonominė apygarda (Aginskij Buriatskij avtonomnyj okrug) yra Rusijoje,
Čitos srityje. Plotas 19 000 km2. 79 100 gyv. (2000 m. , daugiausia buriatų, rusų. Centras -
Aginskoje (9700 gyv.; 2000 m. . Gyventojų vidutinis tankumas 4,2 žm./km2. Miesto
gyventojų 32% (2000 m. . A suskirstyta į 3 rajonus. Ik. 1937. Avakaruose -Čerskio
kalnagūbrio pietryčių šlaitai, Daurijos, Mogoitujaus (Alchanajaus kalba, 1663 m)
kalnagūbriai, pietuose - Paononės lyguma. Klimatas žemyninis; sausio vidutinė
temperatūra nuo -22 °C iki -26 °C, liepos nuo 16 °C vakaruose iki 20 °C pietryčiuose;
kritulių 300-500 mm per metus. Upės seklios; didžiausia - Ononas (su intakais Aga ir
Ilia). Pietuose daug mažų ežerų. Dirvožemiai kalnuose - taigos jauriniai ir pilkieji miškų,
lygumose -juodžemiai ir kaštoniniai. Stepių augalija. Veisiasi sabalai, rudieji lokiai,
sibirinės žebenkštys, šermuonėliai, vilkai. Miškingumas 30%; miškų daugiausia kalnuose.
Kasama tantalo, volframo rūdos, auksas. Tantalo rūdos sodrinimo gamykla Orlovskyje.
Medžio apdirbimas, baldų, Statybinių medžiagų, maisto pramonė. Veisiama avys,
galvijai, arkliai. Auginama kviečiai, miežiai, avižos. A vakaruose kertamas miškas. Per A
eina Čitos -Užbaikalės geležinkelis ir Čitos -Užbaikalės bei Čitos^Chapčerangos plentai.
Mindaugas Pažemys
Agosti Guido (Gvidas Agostis) 1901 m. rugpjūčio 11 d. Forli - 1989 m. birželio 2 d.
Milanas, italų pianistas, pedagogas, kompozitorius. Studijavo Bolonijos konservatorijoje
(F. Busoni mokinys). 1921 pradėjo koncertuoti. 1934-40 dėstė Venecijos, 1941-45-Romos
konservatorijose. Nuo 1944 Romos Šv. Cecilijos akademijos profesorius, nuo 1976 jos
viceprezidentas. Žymus kamerinės muzikos interpretuotojas. 1967 su fleitininku S.
Gazzelloni ir violončelininku E. Mainardi subūrė trio. Daugelio tarpt, meistriškumo kursų
vadovas. Sukūrė fort. ir vokalinės muzikos kūrinių. Živilė Ramoškaitė
Agostini Paolo (Paolas Agostinis) apie 1583 Valleron
• - 1629 m. spalio 3 d. Roma, italų kompozitorius. G. M. Naninomokinys. Romos
bažnyčių (nuo 1627 Šv. Petro bazilikos) kapelmeisteris, vargonininkas. Kūrė bažn.
muziką; mišias (1627 išsp. 5 rinkiniai), psalmes, motetus, Magnificat, antifonas. Kūriniai
daugiachorio stiliaus, meistriškos polifonijos. Adeodatas Tauragis
Agostino di Duccio (Agostinas di Dūčas), Agostino d'Antonio di Duccio, di Guccio,
Agostino da Firenze
1418 Florencija tpo 1481 Pcrugia (?), italų ankstyvojo renesanso skulptorius, architektas.
Sukūrė apvaliųjų skulptūrų ir reljefų Modenos katedroje (4 reljefai, 1442 m. , Perugijoje -
Šv. Dominyko bažnyčioje (altoriaus dekoras, po 1457 m. , Šv. Bernardino koplyčioje
(Muzikuojantys angelai 1458-59, kitas dekoras po 1473 m. , katedroje (Pieta po 1473 m. ,
kamerinių kompozicijų (Madonos su kūdikiu reljefai, po 1463 m. . Kūrybai turėjo įtakos
senovės graikų reljefai, gotikos skulptūra. Ryškių kontūrų, linijinių draperijų gyvybingi A
kūriniai (ypač bareljefai) subtiliu dekoratyvumu išsiskiria iš to meto Florencijos
natūralistinių tendencijų dailės. Dalia Vasiliūnienė
Agota, šventoji mergelė, kankinė (šventė-vasario 5 m. . Manoma, kad gyveno III a.
Katanijoje (Sicilija). Nukankinta valdant imp. Decijui (249-251 m. . A gyvenimo
legendos užrašytos V- VI a. Atributai - replės ir lėkštė su krūtimis (kankinant nukirstos),
palmės šakelė; kartais vaizduojama su raktais, degančiu bokštu ar namu (manoma, kad per
Etnos išsiveržimą A šydas pakreipė lavos srautą ir išgelbėjo miestą). A šydas laikomas
Florencijos katedroje kaip relikvija. A yra Maltos riterių ordino, varpų liejikų, Katanijos
globėja. Manoma, kad ji saugo nuo ugnies. Lietuvoje nuo seno tikima, kad A duona
slopina gaisrą, apsaugo namus.
„Agotėlė", lietuvių liaudies ratelis. muzikos metras 2/4. Tempas greitas. Šokėjai ratuoja
pindami grandinėle. Lando vis pro kitą ratuotojų tarpą ir dainuoja. XX a. pr. Šiaurės Rytų
Lietuvoje šokamą A aprašė M. Grigonis. Apie Gaurę ir Butrimonis A buvo žinoma kaip
polkos ritmo daina. 1977 R. Tamulis (choreogr.) ir I. Česnienė (muzikos) pagal A sukūrė
scenos šokį. Kazys Poškailis
Agra (Agra), miestas Indijos šiaurėje, Džamunos dešinysis krante, UttarPradešo valstijoje.
1,1 mln. gyv. (2001 m. . Odos ir avalynės, tekstilės (medvilninių audinių), stiklo,
chemijos pramonė. Amatai (juvelyrinių dirbinių gamyba, kilimų, brokato audimas).
universitetas (įkurtas 1927 m. . Turizmas. Mogolų architektūra: 21 m aukščio gynybine
siena apsuptas Agros rūmų ansamblis (Džehangyro Mahalio rūmai, 1570; Perlinė mečetė,
1653; salės - Divani Amo, pradėta 1627, Divani Kaso, 1637 m. , fTadž Mahalio (-1652 m.
ir Itimado ud Daulio (1622-28 m. mauzoliejai; Agros rūmų ansamblis ir Tadž Mahalis -
Pasaulio paveldo paminklai. XVI a. pr. A įkūrė Delio sultonas Sikandaras Lodi (1489-
1517 m. . 1526 užkariavo Babūras. 1526-1707 m. pakaitomis su Deliu buvo D. Mogolų
valstybės sostinė; klestėjo A ek. ir kultūra. 1803-1947 priklausė Britų Indijai; 1833-1868
m. A provincijos sostinė. Vienas Sipajų sukilimo (1857-59 m. centrų.
agrafa (prancūzų agrafe): 1. Puošni segė drabužiams susegti, galvos apdangalų
puošmenoms pritvirtinti. Būna vienos (vienanarė) ir dviejų (dvinarė) dalių. Kalama arba
liejama iš įv. metalų, paskui raižoma, inkrustuojama, puošiama brangiaisiais akmenimis,
juodiniu, filigranu, granuliavimu, geom. arba zoomorfiniais ornamentais. A dažniausiai
vadinamos gotikos laikotarpio segės. Lijatia Šatavičiūtė 1. Dekoratyvinis archit.
elementas - akanto, kriauklės ar kitokio pavidalo sankaba. Būna konstrukcinių elementų
(archivolto segmentų) sandūroje arba įrėmintos kompozicijos (pano) viršūnės viduryje.
Būdinga XVI- XVII a. architektūrai.
Agramas (vok. Agram), Kroatijos miestas T Zagrebas.
agranulocitai (agranulocytus < Ta... + Agranulocitai), kraujo kūneliai, negrūdėtieji T
leukocitai. Acitoplazma negrūdėta, branduoliai nesegmentuoti, todėl dar vadinami
vienbranduoliais. Skirstomi į - 1imfocitus ir T monocitus.
agranulocitozė (agranulocytosis < T agranulocitai), sindromas, kuriam būdinga ryškus
neutrofilinių granulocinstitutų kiekio sumažėjimas (<500 l mm1 kraujo) arba visiškas
išnykimas kraujuje. Dėl neveiklios fagocitinės antimikrobinės gynybos, kurią sveikiems
žmonėms atlieka nuolatos iš kraujo į audinius migruojantys neutrofilai, A pasireiškia
vietinio ir (arba) sisteminio pobūdžio infekcinėmis komplikacijomis. Vietinės infekcijos
židiniai dažniausiai susidaro burnos ir ryklės gleivinėje, išangės srityje. Uždegimo apimti
audiniai apmiršta ir išopėja. Esant sisteminėms infekcinėms komplikacijoms ligonis labai
karščiuoja. A būna įgimtos ir įgytos dėl jonizuojančiosios spinduliuotės, kai kurių vaistų
poveikio, sergant kolagenozėmis, dėl kraujodaros aplazijos, ūminių ir kai kurių lėtinių
leukemijų. Sunkiausios A išsivysto kraujo vėžiu sergantiems ligoniams, kurie gydomi
didelėmis citostatinių vaistų dozėmis, ypač po kaulų čiulpų transplantacijos. A infekcinės
komplikacijos gydomos antibiotikais. Neutrofilų gamybą pagreitina leukopoezę
skatinantys vaistai. Jonas Balsys
agraras (lot. agrarius - žemės), stambus, turtingas žemvaldys.
agrarinė krizė T žemės ūkio krizė. agrarinė politika T žemės ūkio politika. agrarinės
reformos f žemės reformos.
Agrarinės ekonomikos institutas, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, yra Vilniuje.
Turi 4 skyrius: Žemės ūkio politikos tyrimų, Ūkių ir įmonių ekonomikos, Kaimo plėtros,
Informacijos ir administravimo ( daugiau, kaip 40 moksl. bendradarbių, 2000 m. . Tiria
žemės ūkio politikos, rinkotyros, žemės ūkio raidos prognozių, gamybos sąnaudų
mažinimo, ūkių pajamingumo ir konkurencingumo didinimo, žemės ūkio kooperacijos,
produkcijos perdirbimo ekonomikos, modeliavimo, žemės ūkio informacinės sistemos
kūrimo problemas. A nagrinėja ek., sočiai, bei aplinkosaugine kaimo plėtrą, teikia
pasiūlymus, kaip formuoti Lietuvos kaimo plėtros politiką. Įkurtas 1990 vietoj Lietuvos
žemės ūkio ekonomikos MTI. Direktoriai: B. Kužulis (1990-1992 m. , A. Kuodys ( 1992-
1997 m. , D. Stanikūnas (nuo 1998 m. . Ahydas Baleicmis
agrarinės partijos reiškia žemdirbių ar žemės savininkų interesus. A XIX a. susikūrė
Europoje. Iš pradžių dažnai rėmėsi T agrarizmo idėjomis. Vokietijoje Agrarinė lyga
(1892-1921 m. 1900 turėjo daugiau, kaip 250 000 narių ir sugebėjo paveikti Reichstagą,
kad šis 1902 atšauktų 1892 įstatymą, kuriuo buvo sumažinti žemės ūkio produktų importo
muitai. XIX a. 2pusėje - XX a. l pusėje A buvo populiarios Vid. ir R. Europoje (kartais
šalyje veikė kelios, reiškiančios skirtingų sluoksnių interesus) - tada daugelis šio regiono
tautų, siekusių atkurti ar atkūrusių savo valstybes, buvo iš esmės valstietiškos. Vieną šio
regiono A raidos variantų atspindi f Bulgarijos žemdirbių liaudies sąjunga (įkurtas 1899
m. , 1919-23 valdančioji, 1947 paversta lojalia kom. valdžiai, 1989 atkurta kaip
savarankiška Žemdirbių sąjunga, remianti valstiečių priv. ūkį. XX a. 2 pusėje sumažėjus
kaimo gyventojų, A įtaka sumenko, daugelis jų nutolo nuo agrarizmo idėjų; dalis išplėtė
savo sočiai, baze ir tapo T centro partijomis. Pvz., po Antrojo pasaulinio karo Suomijos
polit. gyvenime itin reikšminga (ne kartą - valdančioji) buvo Centro partija, įkurtas 1906
m. kaip Suomijos kaimo gyventojų sąjunga, 1908-65 veikusi Agrarų sąjungos
pavadinimu.
LIETUVOJE 1905 m. įkurta t Lietuvos valstiečių sąjunga. Lietuvos Respublikoje veikė T
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (1922-36; rėmėsi smulkaus valstiečių ūkio
pastovumo teorija), T Ūkininkų partija (1925-28 m. ir krikščionių demokratų bloko dalis -
T Ūkininkų sąjunga (1919-36; faktiškai po 1930 nebeveikė). Jos turėjo savo atstovų
Seime. A, kaip ir kitos polit. organizacijos, 1936 tautininkų valdžios buvo uždarytos, bet
ir toliau išlaikė savo spaudą, šiokius tokius ryšius su rėmėjais, rengė nelegalius vadovybės
pasitarimus. Jų veiklą visiškai nutraukė SSRS okupacija. A atstovai ir nariai dalyvavo
Lietuvos pasipriešinime prieš sov. ir nacistine okupaciją. 1990 atkurta Lietuvos valstiečių
sąjunga (nuo 1994 T Lietuvos valstiečių partija). įsiautas Spečiūnus
agrariniai kultai, derlingumą globojančių dievybių garbinimas. A paplitę žemdirbių
kultūrose; susiję su metų laikais. Ritualus ir pagr. šventes nulėmė žemdirbystės ciklas.
Agrariniuose kultuose ypač svarbūs sėjos (tapatinamos su apvaisinimu) ritualai. Pavasarį
vykdavo orgijų pobūdžio apeigos (Teleusinijos, Thierogamija). Dievybės prašomos gero
derliaus beriant į dirvą sėklas, aukojant gyvulius ( XX a. kai kurios Afrikos, Indijos ir kt.
žemdirbių bendruomenės), kartais net žmones (actekai). Garbinti chtoniškieji dievai, t.p.
saulės ir lietaus deivės, daugiausia kilusios iš Didžiosios Motinos (Demetra, Kibelė, Izidė,
Astartė ir kt.). Su A susijusiuose mituose dievai dažnai minimi poromis (mirusius dievus
prikelia deivės: Ozyrj - Izidė, Atį - Kibelė). Gintaras Beresnevičius
agrariniai mokslai, mokslų, tiriančių augalų ir gyvulių auginimui skirtos žemės valdymą ir
naudojimą, visuma. A susideda iš mokslų, priklausančių 4 sritims: biomedicinos (f
agronomija, T zootechnika, Tmiškotyra, T biologija, T veterinarinė medicina),
technologijos (mechanikos inžinerija, aplinkos inžinerija ir f kraštoti'arka, chemijos
inžinerija), socialinių (f ekonomika, T teisė, T vadyba ir T administravimas /) ir fizinių
(Tgeografija) mokslų. A tyrimai atliekami universitetuose, akademijose, specialios
paskirties mokslinių tyrimų institutuose, laboratorijose, bandymų stotyse. Tyrimams
koordinuoti, jų rezultatams nagrinėti ir apibendrinti steigiami A centrai, akademijos,
kitokios tarpt, ir nac. įstaigos. Lietuvoje 1927-38 prie Žemės ūkio rūmų ir 1939-40 prie
Žemės ūkio ministerijos veikė Žemės ūkio tyrimo įstaiga, turėjusi 4 sekcijas: Laukų ūkio,
Gyvulininkystės, Sodų ir daržų bei Žemės ūkio ekonomikos. Nuo 1994 prie Žemės ūkio
ministerijos veikia Žemės ūkio mokslo taryba. Antanas Stancenčius
agrarinis kraštovaizdis, žemės ūkio kraštovaizdis, kaimiškasis kraštovaizdis, geogr.
kraštovaizdis, kurio teritorijoje vyrauja žemės ūkio naudmenos - laukai, pievos, ganyklos,
sodai. Būdingi A struktūros elementai yra kaimo gyvenvietės, maži miškai, medžių
grupės, krūmai, tam tikra inž. infrastruktūra. A susikuria gamtinio kraštovaizdžio an
temperatūropogenizacijos metu žmogui tikslingai keičiant biotos (to kraštovaizdžio
gyvųjų organizmų), dirvožemio ir vandenų savybes bei pasiskirstymą. Formuojantys
veiksniai: žemdirbystės reformos ir technologija, žemių melioracija ir kultūrinimas, žemės
ūkio specializacijos kryptys, kaimiškosios rekreacijos plėtra, etnokultūrinės tradicijos.
Formavimo pamatas - gamtinių ir sočiai, ek. sąlygų ypatumai bei ek. optimizavimo
poreikiai. Paulius Kavaliauskas
agrarizmas (lot. agrarius - žemės), sočiai, doktrina ir ja paremtas judėjimas. A šalininkų
teigimu, ūkio pagrindas - žemės ūkis, o valstietija - visos visuomenės ir tautos pagr. dalis.
A doktrina rėmėsi daugelis t agrarinių partijų. A atsirado XIX a. pr. Vokietijoje,
išpopuliarėjo XIX a. vid. ir XX a. pr. daugiausia per Rytų ir Vidurio Europos tautų (lenkų,
vengrų) atgimimą, nes valstietija sudarė jų pagrindą. Nuo XIX a. pab. Vakarų, nuo XX a.
vid. ir Vid. Europoje dėl sparčios industrializacijos ir urbanizacijos, žemės ūkio
lyginamosios dalies mažėjimo A įtaka sumenko. XX a. pab. A idėjomis iš dalies remiasi
tik viena kita dažnai nelabai įtakinga partija.
LIETUVOJE agrarizmą XIX a. pab.- XX a. pr. populiarino tautinio sąjūdžio veikėjai
aušrininkai ir ypač varpininkai. Juo iš dalies rėmėsi ir sargiečiai. Vėliau agrarizmu savo
politiką grindė T Lietuvos valstiečių sąjunga. Savitą A formą, vad. ūkininkiškąją
visuomenę, populiarino J. P. Aleksa. 1920-40 beveik nė viena lietuvių partija bent dėl
propagandos motyvų neatsiribojo nuo A. Jis 1944-53 buvo populiarus ir tarp Lietuvos
partizanų. A 1988-1990 m. iš tradicijos propagavo ir dalis Sąjūdžio, t.p. dalis atkurtų
tradicinių partijų veikėjų bei leidinių. Praėjus keleriems metams po nepriklausomybės
atkūrimo paaiškėjo, kad nei žemės ūkis, nei valstietija neturi tokios reikšmės visuomenei
kaip XIX a. 2 pusėje - XX a. l pusėje, ir A įtaka ėmė menkėti. Ją silpnino ir siekis įstoti į
ES, kurios daugelyje ekonomiškai stiprių šalių valstiečiai tesudaro 2-5% gyventojų.
VytautasSpcčiūnas
agrastai, daugiamečiai vaiskrūmiai. Agrastas priklauso agrastinių (Grossu/ariaceae)
šeimos serbento (Ribes) genčiai. -50 rūšių, kurios paplitusios Šiaurės Amerikoje,
Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Sukurta apie 1500 kultūrinių veislių. Senosios europinės
veislės kilusios iš paprastojo (europinio) A (R. uvacrispa), augančio P. ir Vid. Europoje
bei Šiaurės Afrikoje. Naujosios veislės yra šios rūšies veislių hibridai su amerikinėmis
rūšimis: mažadyglis (R. Itirtellttm), skėstašakis (R. divaricatum), beginklis (R. inenne).
Daugiausia A auginama Europoje. Krūmas 0,8-2 m aukščio ir iki l ,5 m pločio. Ūgliai ir
stiebai dygliuoti arba bedygliai. Uogos (2-20 g) kekėse po 1-3, rutuliškos, ovališkos,
kartais netaisyklingos formos, plikos arba plaukuotos, geltonos, žalios, raudonos, juodos
spalvos. Lietuvoje prinoksta liepos mėn. Uogos vartojamos šviežios ir perdirbtos
(gaminama kompotai, uogienės, džemai, sultys, vynas). Turi 10-15% tirpių sausųjų
medžiagų, 6-10% cukraus (vyrauja fruktozė), 1-2% rūgščių, apie 2% ląstelienos, 0,6-1%
pektino, 20 -60 mg% vitamino C, kalio ir mikroelementų. A gerai auga ir dera saulėtose
vietose, vidutinio sunkumo silpnai rūgščiose dirvose (pH 5,5-6,5 m. . Dauginami
vegctatyviškai, o selekcionuojant - sėklomis. Derėti pradeda 2-3 m., gausiai dera 15-20
metų. Derlingumas 10-20 t/ha. Versliniuose agrastynuose l ha sodinama 3-5 tūkst. krūmų.
Iš ligų agrastams labiausiai kenkia valktis, deguliai; iš kenkėjų -agrastinrs Ugniukas,
agrastinis pjūklelis.
Lietuvoje A auginami nuo XIX a. vidurio. 2001 rajonuotos veislės: 'Jubilejnyj' (Rusija),
'Ginučiai', 'Kirdeikiai', 'Lūšiai', 'Žilinai'. AntanasRyliškis, Tadeušas Šikšnianas
agrastiniai pjūkleliai, plėviasparnių būrio tikrųjų pjūklelių (Tenthredinidae) šeimos
vabzdžiai. Labiausiai paplitusios (ir Lietuvoje) 2 rūšys: geltonasis ir šviesiakojis A.
Geltonojo A (Nematus ribesū; l) suaugę vabzdžiai 4,5-7 mm ilgio, rausvai geltoni, lervos
iki 17 mm ilgio, gelsvai žalios, su skersinėmis juodų karpelių eilėmis ir 10 porų kojų;
lervos kenkia agrastams ir serbentams (daugiausia miškų zonoje). Iš pradžių išėda lapuose
mažas skylutes, o vėliau gali suėsti visą lapo minkštimą. Lervos žiemoja kokonuose
dirvoje. Per metus užauga 2-4 kartos. Šviesiakojo A (N. pallipes; 2 m. suaugę vabzdžiai
4,5-6 mm ilgio, juodi, patelės gelsvomis kojomis, lervos šviesiai žalios, turi 10 porų kojų.
Lietuvoje yra vienas pavojingiausių agrastų kenkėjų. Per metus užauga 3-4 kartos. Patelės
deda po vieną kiaušinį į lapų audinį. Lervos apgraužia lapų kraštus. Dalis jų tampa
lėliukėmis ant krūmų šakų, žiemojančios - žemėje. Po žydėjimo ir nuskynus uogas lervos
naikinamos insekticidais. Asta Vengeliauskaitė.
agravacija (aggravatio < lot. aggravo - sunkinu, bloginu), apsimestinis ligos ar jos
simptomų perdėjimas. Gali būti sąmoninga ir nesąmoninga. Sąmoningos A atveju ligonis
tyčia sunkina ligą norėdamas gauti materialinės ar moralinės naudos (atleidimą nuo darbo,
karo tarnybos, bausmės, didesne pensiją). Nesąmoningos A atveju dėl sutrikusio kritinio
mąstymo ir intelekto ligonis perdeda ligos požymius. Joana Šinkūnienė
agregatas (lot. aggregatus - prijungtas): 1. Mašinų, prietaisų ar aparatų junginys bendram
darbui atlikti. Pvz., arimo A susideda iš traktoriaus, plūgų ir akėčių.
2. Mašinos mazgas, atliekantis savarankišką funkciją (variklis, pavarų dėžė, tepalo
siurblys). A dažniausiai gaminamas ir remontuojamas atskirai nuo mašinos; iš keičiamų A
sudaromas jų atsargos fondas. Vytautas Gerulaitis
3 (petrografijoje). Kieta mineralų sankaupa, sudaranti uolieną ar jos dalį. Būna
monomineralinis A, susidaręs iš vienos rūšies mineralo (pvz., klintis - iš kalcito), ir
polimineralinis, susidaręs iš kelių skirtingų mineralų (granitas -iš feldšpatų, kvarco,
žėručio). Dar f mineralų agregatai. Gediminas Motuzą
4 (dirvotyroje). Dirvožemio mech. elementų sankaupa, sudaranti jo struktūrą.
agregatinės staklės sudarytos daugiausia iš unifikuotų kinematiškai nesusietų mazgų
(agregatų) bei detalių. Automatizuotos. Agregatai varomi individualiomis pavaromis, o jų
darbą ir operacijų seką valdo viena valdymo sistema. Labiausiai paplitusios A, kurių
ruošinys tvirtinamas specialiame įtvare ant nejudamo arba pasukamo stalo ir apdirbamas
vienu metu daugeliu įrankių, įtvirtintų jėgos galvutės sukliuose. Pagal suklių padėtį A
būna horizontaliosios, vertikaliosios, nuožulniosios ir mišriosios; pagal suklių ar pastūmų
pavarą - mechaninės, hidraulinės ir pneumatinės hidraulinės. A našios; jas galima lengvai
pertvarkyti, kai reikia apdirbti kitą detalę, be to, greičiau suprojektuojamos, o pakeitus
gaminį dalį agregatų galima panaudoti jam apdirbti. Naudojamos daugiausia serijinės ir
masinės gamybos įmonėse; dažniausiai jomis gręžiama, tekinama, sriegiama, frezuojama.
Modernios A turi programinio valdymo sistemas. Lietuvoje A pradėta naudoti XX a. 5
dešimtmečio pab. Antanas Stasiūnas
agregatoponika (Tagregatas + graikų ponos - darbas), augalų auginimas ant tvirtų
inertiškų, birių mineralinių substratų (granito, skaldos, žvyro, keramzito, perlito,
vermikulito); t hidroponikos rūšis. Augalai maistą gauna iš miner. trąšų ir druskų
maitinamojo tirpalo, kuriuo periodiškai užtvindomas arba laistomas substratas. Auginant
augalus A metodu lengviau kovoti su ligomis ir kenkėjais, geresnė darbo higiena,
mažesnė auginamų augalų savikaina, reikia mažiau rankų darbo, bet 25-40% didesnio
pradinio kapitalo nei auginant juos žemių mišiniuose. Stanislovas Gegužis
agregavimas, mašinų (ar jų dalių) komponavimas iš unifikuotų keičiamų agregatų. Pvz.,
įvairios paskirties automobiliams gaminami vienodi varikliai, greičių dėžės, priekiniai ir
užpakaliniai tiltai. A padeda plėsti serijinę mašinų gamybą; mašinas lengviau tobulinti,
paprasčiau eksploatuoti, remontuoti.
agregūota paklausa T visuminė paklausa. agregūota pasiūla T visuminė pasiūla.
agremanas (prancūzų agrėmenl - leidimas, pritarimas), valstybės sutikimas priimti dipl.
atstovu kitos valstybės siūlomą kandidatą. Prašant A pateikiami kandidato biogr.
duomenys. Laikotarpis nuo A pateikimo iki atsakymo gavimo yra tam tikras valstybių
tarpusavio santykių rodiklis: kuo draugiškesni santykiai, tuo greičiau pateikiamas
atsakymas. Tiek A prašymas, tiek atsisakymas j į duoti yra slapti dokumentai. Valstybė
atsakymą dėl A paprastai pateikia per 2-3 sav. Jei atsakymo negaunama ilgiau kaip
mėnesį, manoma, kad jis neigiamas. Pagal 1961 Vienos konvenciją dėl diplomatinių
santykių, atsisakymas duoti A nemotyvuojamas.
agresija (lot. aggressio - užpuolimas): 1. Gyvūno elgesys, nukreiptas prieš kitą individą. A
gali pasireikšti ne tik puolant, bet ir ginantis nuo užpuoliko arba ginant savo teritoriją.
Daugumos rūšių plėšriųjų paukščių jaunikliai užkapoja arba net sulesa tos pačios vados
silpnesnius jauniklius. Veisimosi ir jauniklių auginimo laikotarpiu gyvūnų agresyvumas
padidėja: jie kaunasi dėl patelių, gina jauniklius. Kartais A apsiriboja gąsdinimo ir
grasinimo pozomis. Dauguma tos pačios rūšies gyvunu turi A stabdymo mechanizmą
(pasiduodančio gyvūno poza). Albinas Bagdonas
2. Žmogaus elgesys, nukreiptas prieš kt. žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą. Juo
siekiama sukelti skausmą arba padaryti žalos (fizinės, materialinės, psichologinės).
Agresyviu elgesiu paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtemptos psichinės
būsenos ar konfliktinės situacijos, kartais tai priemonė geidžiamam tikslui pasiekti.
Agresyvios būsenos dažniausiai esti supykęs žmogus, todėl jis negali kontroliuoti savo
veiksmų, būna impulsyvus, įtarus, nuolat pasiruošęs gintis. Pagal raiškos būdą A gali būti
primityvi, atvira (kandimas, mušimas, spardymas, spjaudymas, keikimasis, agresyvus
ginčas) arba sublimuota (apkalbos, šmeižtas, niekinimas, menkinimas, slaptas kenkimas);
fizinė (jėgos demonstravimas, siekimas sužeisti ar net nužudyti) arba verbalinė (žodinė);
tiesioginė (nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą) arba perkeltinė (nukreipta į
kt. asmenį, nes taip išreikšti A yra saugiau). Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais
galima išskirti A pagr. formas; impulsyvią gynybinę, instrumentinę, priešišką piktybinę.
Impulsyvi gynybinė A dažniausiai kyla, kai žmogus patiria T frustraciją, kai jam kas nors
grasina, nori pakenkti; ši A forma pasireiškia susidarius netikėtai situacijai: kai žmogus
yra labai susijaudinęs, neturi laiko apsvarstyti visų galimų alternatyvų ir numatyti savo
veiksmų padarinių. Instrumentinės A veiksmai gali būti apgalvoti iš anksto ir, palyginti su
impulsyvia gynybine A, daug mažiau priklauso nuo konkrečios situacijos. Be tiesioginės
žalos kitam žmogui, siekiama ir kt. tikslų (pvz., paauglys gali užpulti praeivį gatvėje
norėdamas iš jo atimti pinigus arba įrodyti grupei savo pranašumą). Priešiškos piktybinės
A atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai: siekiama sukelti kitam žmogui
skausmą ir diskomfortą (šie agresyvūs veiksmai paprastai yra intensyvūs, ilgalaikiai,
žeminantys aukos orumą). Objektu dažniausiai pasirenkama negalinti duoti adekvataus
atkirčio auka.
A atsiradimo priežastis aiškina 4 pagr. teorijos: instinktų, frustracijos, socialinio
mokymosi ir socialinė kognityvinė. Instinktų teorijos kūrėjai (S. Freudas, kalba
Lorenzas) kėlė prielaidą, jog agresyvus elgesys yra įgimtas, todėl A yra neišvengiama ir
nepanaikinama. Jų manymu, egzistuoja vienintelis būdas jai sušvelninti - A išreikšti
socialiai priimtinu būdu (pvz., sporto varžybose). Frustracijos teorijos kūrėjai (J.
Dollardas ir kt.) vieni pirmųjų akcentavo išorinių sąlygų įtaką A reikštis. Jie pateikė
prielaidą, kad A visuomet yra frustracijos padarinys. A galima sušvelninti šiais būdais:
pašalinti frustracijos šaltinį, tada nebebus A motyvo; žmogus, patyręs frustraciją, turi
išreikšti bent šiek tiek A, kad įvyktų savotiškas apsivalymas, arba katarsis. Socialinio
mokymosi teorijos autoriaus A. Bandūros teigimu, A yra specifinė elgesio forma, kurios
išmokstama ir kuri naudojama taip, kaip ir kitos sočiai, elgesio formos. A mokymosi
svarb. būdas - modeliavimas arba mokymasis stebint. Ji įsitvirtina žmogaus elgesyje, kai
tampa veiksminga priemone tikslams pasiekti. Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjai
(K. A. Dodge'as ir kt.) pabrėžė, kad A gali skatinti informacijos apdorojimo trūkumai:
netikslus stimulų kodavimas, klaidinga jų interpretacija, agresyvių atsakomųjų reakcijų
generavimas, pozityvių agresyvaus
elgesio padarinių prognozavimas ir kt. Remiantis šia teorija A gali būti modifikuojama
taikant įvairius socialinių kognityvinių įgūdžių lavinimo metodus.
3. Valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kt. valstybės suverenitetą, terit.
neliečiamybę ir polit. nepriklausomybę arba bet koks kitas ginkluotos jėgos
panaudojimas, nesuderinamas su JT įstatais. A apibrėžimas priimtas JT Generalinėje
Asamblėjoje 1974 (parengė 1967 sudarytas spec. komitetas). Agresorė yra valstybė,
pirmoji panaudojusi ginkluotą jėgą prieš kt. valstybę. A laikoma: valstybės ginkluotųjų
pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją; kitos valstybės užpuolimas; svetimos
valstybės teritorijos ar jos dalies T aneksija naudojant ginkluotą jėgą; valstybės
ginkluotųjų pajėgų vykdomas kt. valstybės teritorijos bombardavimas arba bet kokio
ginklo prieš ją naudojimas; kt. valstybės uostų ir krantų blokavimas; sausumos, jūros ar
oro pajėgų užpuolimas; ginkluotųjų pajėgų, pagal susitarimą esančių kitos valstybės
teritorijoje, naudojimas nesilaikant susitarimo sąlygų arba ginkluotųjų pajėgų laikymas
joje po to, kai susitarimas nebegalioja; savos teritorijos suteikimas kt. valstybei, kuri ją
naudoja agresijai prieš trečiąją valstybę; valstybės ginkluotųjų, nereguliariųjų pajėgų ar
samdomosios kariuomenės siuntimas į kt. valstybę. A pretekstu gali tapti įv. pobūdžio
šalių nesutarimai. JT Saugumo Tarybai suteikta teisė A aktu kvalifikuoti ir kt. veiksmus.
JT Generalinės Asamblėjos aktai yra rekomendacinio pobūdžio. Po Pirmojo pasaulinio
karo sudaryta daug sutarčių, kurių tikslas neleisti vykdyti A aktų ir garantuoti valstybių
saugumą. Remiantis Tautų Sąjungos ir JT nutarimais, buvo nutraukti Turkijos ir Irako
priešiški veiksmai 1925, Graikijos ir Bulgarijos 1925, Peru ir Kolumbijos 1933, Graikijos
ir kaimyninių valstybių 1947, Olandijos ir Indonezijos 1947, Izraelio ir kaimyninių
valstybių 1949, Izraelio, D. Britanijos, Prancūzijos ir Egipto 1957, Jordanijos, Izraelio ir
Egipto 1970. Devynios iš šių valstybių buvo pripažintos agresorėmis; agresore pripažinta
Ja; ponija, kariavusi su Mandžiūrija 1933, Paragvajus Chaco srities atžvilgiu 1935,
Šiaurės Korėja ir Kinija P. Korėjos atžvilgiu 1950 ir 1951, Sov. Sąjunga, įsiveržusi į
Vengriją 1956, į Afganistaną 1979, Irakas, 1990 aneksavęs Kuveitą. Tarpt, teisė numato
atsakomybę už agresyvius veiksmus prieš kt. valstybes. Tai gali būti ek., polit., jurid. ir kt.
sankcijos. Lauras Kelinis
agresinai (aggressina < lot. aggressio), patogeninių mikroorganizmų sintetinami junginiai,
kurie didina tų mikrobų virulentiškumą, sudaro palankias sąlygas jiems vystytis
infekuotame organizme. A yra baltymai arba polisacharidai, gerai tirpstantys organizmo
skysčiuose. Vieni A slopina fagocitų migraciją į uždegimo vietą, kiti blokuoja fagocitų
sulipimą su mikrobais ir jų prarijimą, treti slopina patogeninių mikroorganizmu naikinimą
fagocinstitute. Suleisti į organizmą be mikrobų, sukelia specifinių antikūnų ir imuniteto
susidarymą. Antanas Ragavičius
agresorius (lot. aggressor - užpuolikas), asmuo, valstybė arba valstybių grupė, vykdantys
T agresiją 3. A yra ir valstybė, teikianti kar. paramą ar kitaip bendrininkaujanti su agresiją
vykdančiomis valstybėmis. Pagal JT Saugumo Tarybos nuostatus, A privalo mokėti
agresijos aukai T reparaciją. Lauras Bielinis
169
agrežė (prancūzų agregė), mokslo laipsnis, kuris Prancūzijoje suteikiamas baigusiems
universitetą ir duoda teisę dėstyti licėjuose bei universitetuose.
Agri (Ahras), Karakose, miestas Turkijos rytuose. 75 800 gyv. (2001; dauguma kurdai).
Įsikūręs 1640 m aukštyje, Murato upės (Eufrato intakas) slėnyje. Galvijininkystės ir
žemdirbystės rajono prekybos centras.
Agricola Alexander (Aleksandras Agrikola), pravardė Ackermann apie 1446 - 1506 m.
rugpjūčio Valladolid (Ispanija), flamandų ar vokiečių kilmės kompozitorius. Tarnavo
Milano ir Mantujos didikų rūmuose, Cambrai katedroje, Burgundijos kunigaikščio Pilypo
Gražiojo rūmuose Briuselyje (nuo 1500 m. . Sukūrė 8 mišias, -30 motetų, -90 šansonų (it.,
prancūzų ir flamandų kalba), apie 20 instr. kūrinių. Kūriniai Nyderlandų mokyklos
stiliaus, juose gausu polifonijos, ornamentikos, ritmo įvairovės. A kūrybos rinkinys
(Opera omnia 5 t.) išsp. 1961-1970 m. Dallase (JAV). Adeodatas Taumgis
Agricola Georgius (Georgijus Agrikola), tikr. Bauer
1494 m. kovo 24 d. Glauchau (Saksonija) - 1555 m. lapkričio 21 d. Chemnitz, vokiečių
metalurgas, mineralogas. Studijavo Leipcige, vėliau Italijoje. Nuo 1531 Chemnitzo miesto
gydytojas. Tyrė tuo metu žinomus kasybos ir metalurgijos procesus, atrado naujų būdų
rūdoms išgauti ir perdirbti. Aprašė 20 mineralų ir nurodė, kaip juos atpažinti. Svarb.
veikalas -12 knygų apie kasybą ir metalurgiją (De re metallica HbriXII 1556 m. .
Agricola Gnaeus Julius f Agrikola.
Agricola Johannes (Johanesas Agrikola), tikr. Schnitter 1494 m. balandžio 24 d. ar 20 d.
Eisleben 11566 m. rugsėjo 22 d. Berlynas, vokiečių rašytojas. M. Liuterio mokinys ir
draugas. Studijavo Wittenberge, dalyvavo teol. dispute su Ph. Melanchthonu, kūrė bažn.
giesmes. 1528 išspausdino pirmą išsamų, savo surinktų vokiečių priežodžių rinkinį su
komentarais Trys šimtai įprastų priežodžių, kuriuos mes, vokiečiai, vartojame, tačiau
nežinome, iš kur jie atėję (Dreihundert gemcincr Spriclnvorter, der wir Deutschen uns
gebrauchen und doch nicht wissen, vioher šie kommen). 1538 anonimiškai paskelbė rašinį
Jano Huso tragedija (Tragedia Johannis Huss). Raminta Gamziukaitė
Agricola Johann Friedrich (Johanas Frydrichas Agrikola) 1720 m. sausio 4 d. Dobitschen
(Tiuringija) - 1774 m. gruodžio 2 d. Berlynas, vokiečių kompozitorius, vargonininkas,
muzikologas, dainininkas. Muzikos mokė J. S. Bachas ir J. Ouantzas. Nuo 1751 Frydricho
II rūmų kompozitorius, nuo 1759 rūmų operos vadovas. Sukūrė 11 operų, 12 oratorijų ir
kantatų, pjesių klavyrui, dainų, bažn. muzikos. Išvertė ir papildė P. F. Tosi traktatą apie
dainavimą (Anleitung zur Singkunst 1757 m. , papildė ir išleido J. Adlungo traktatą
Musica mechanica organoe - di (1768 m. . Adeodatas Tauragis
Agricola Martin (Martinas Agrikola), tikr. Sore 1486 Schwiebus (Silezija) - 1556 m.
birželio 10 d. Magdeburg, vokiečių muzikologas, kompozitorius. Savamokslis. Nuo 1524
protestantų mokyklos kantorius Magdeburge. Parašė traktatą Musica instrumentalis
deudsch... (išl. 1529 Wittenberge, n. redakcija 1545, perspausdinta 1896 Leipcige) ir
kitų muzikologijos veikalų (juose yra vertingų žinių iš to meto muzikos praktikos,
muzikos instrumentų aprašymų). Sukūrė bažn. muzikos. Adeodatas Tauragis
Agricola Mikael (Mikaelis Agrikola) apie 1510 m. Pernaja 11557 m. balandžio 9 d.
Kuolemajarvi (palaidotas Vyborgo katedroje), suomių literatūros pradininkas.
Humanistas, reformacijos šalininkas. 1536-39 studijavo \Vittenbergo universitete. 1539-
48 Turku katedros mokyklos rektorius. Nuo 1550 ėjo vyskupo pareigas (oficialiai
paskirtas 1554 m. . 1557 kaip Švedijos delegacijos narys dalyvavo Švedijos ir Rusijos
taikos derybose Maskvoje. apie 1543 išleido Abėcėlę (ABCkiria) - pirmąją knygą suomių
kalba (išliko tik keli puslapiai). Parengė katekizmą Tikybos mokslo pradmenys
(AlcuOpista Uskoon; neišliko), Maldyną (Rucouskiria Bibliasta 1544 m. , kurį sudaro
Biblijos ir reformacijos autorių veikalų tekstai. Iš senovės graikų kalbos išvertė (naudojosi
ir M. Liuterio vertimu) ir 1548 išleido NT. 1549 išėjo jo parengtos bažn. apeigų kn.
Krikštijimo rankvedis (Kasikiria Castesta) ir Mišios (Messu), 1551 - Dovydo psalmės
(Dauidin Psaltari).Pav. Stasys Skrodenis
Agricola Rudolphus (Rudolfas Agrikola), tikr. Roelof Huysman 1443 m. rugpjūčio 23 d.
Ba - 1o (prie Groningeno) 11485 m. spalio 27 d. Heidelberg, vokiečių rašytojas,
mokslininkas. Vienas pirmųjų Vokietijos humanistų. Studijavo Olandijoje, Italijoje.
Heidelberge veikusioje Reino draugijoje skaitė paskaitas apie senovės graikų ir rom.
literatūrą, hebrajų kalbą. Parengė auklėjimo programą, kurios tikslas - visapusiškai ugdyti
žmogaus sugebėjimus. Kūrė kalbas, lit. laiškus, eilėraščius, parašė antikos autorių kūrinių
komentarų, į lot. kalbą išvertė senovės graikų literatūros kūrinių. Amžininkai A laikė
universalių sugebėjimų žmogumi. Svarbiausi veikalai: Apie dialektikos atsiradimą (De
inventione dialectica 1479 m. , Apie studijų tvarkymą (De formando s - 1ldio 1484 m. .
Raminta Gamziukaitė
Agrigento (Agridžentas), iki 1927 Girgenti, miestas Italijoje, Sicilijos pietvakariuose;
provincijos centras. 55 600 gyv. (2001 m. . A prekybos uostas - Porto Empedocle (netoli
A, prie Viduržemio jūra). Maisto, cemento, keramikos, farmacijos pramonė. Netoli A
gaunama siera. AE. Turizmas. Archeologijos muziejus. Graikų (dorėniškosios) šventyklos
(6 ir V a. p.m.e.), gynybinių sienų griuvėsiai, nekropoliai (4- V a. ) - Pasaulio paveldo
paminklas. Bažnyčios (13- XIV a. ).
ISTORIJA. 582 ar 581 p.m.e. Akraganto koloniją -4 km nuo Viduržemio j. tarp Hipso
(dab. Drago) ir Akraganto (dab. San Biagio) upių įkūrė graikai. VI- V a. p.m.e. miestas
klestėjo; buvo eksportuojama javai, vynas, aliejus, odos gaminiai. Iki demokratijos
jvedimo (470 m. A valdė tironai, iš kurių garsiausi Falaridas (570-554 m. ir Teronas (488-
472 m. , 480 kartu su Sirakūzų tironu Gelonu mūšyje prie Himeros nugalėjęs Kartaginą.
Mieste buvo 7 dorėniškosios šventyklos; didžiausia Dzeuso, geriausiai išlikusios Heros
(Junonos Lacinijos) ir Konkordijos. 406 m. p.m.e. miestą sugriovė Kartagina, ir
ankstesnės reikšmės jis nebeatgavo. 338 korintiečių karvedys Timoleontas (-411-337 m.
A atstatė, tačiau per Pūnų karus j į siaubė romėnai ir kartaginiečiai. 210p.m.e. užkariavo
Roma. Iš A kilęs filos. Empedoklis (-500-430 m. . Nijolė Juchnnilienė
Agrikola Aleksandras T A. Agricola. Agrikola Georgijus T G. Agricola.
Agrikola, Gnėjus Julijus Agrikola (Gnaeus Julius Agricola) 40 m. birželio 13 d. Narbono
Galija (dab. Prancūzija) |93 m. rugpjūčio 23, Romos valstybės ir karinis veikėjas. Tacito
uošvis. 66 liaudies tribūnas, 68 pretorius. 69 imp. Vespasiano paskirtas Britanijos
kariuomenės vadu. 74-77 Akvitanijos valdytojas, 77 konsulas. 78-84 valdė Britaniją.
Užėmė dalį dab. Velso, Šiaurės Angliją, 83 sumušė kaledonus Škotijoje. Imp. Domiciano
atšauktas pasitraukė iš polit. gyvenimo.
Agrikola Johanas Frydrichas f J. f. Agricola. Agrikola Johanesas T i. Agricola. Agrikola
Martinas T Martin Agricola. Agrikola Mikaelis f Mikael/lgnVo/a. Agrikola Rudolfas f R.
Agricola.
Agrinion (Agrinionas), miestas Graikijos vakaruose, į Šiaurės vakarus nuo Trichonio
ežero. 44 500 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Didžiausias Graikijoje papirosų fabrikas.
Tabako, kukurūzų, vynmedžių, alyvmedžių auginimo rajono prekybos centras. Miestas
pradėjo kurtis 314 p.m.e. (viduramžiais vadintas Vrakoriu). 1887 labai nukentėjo nuo
žemės drebėjimo.
Agripa, Markas Vipsanijus Agripa (Marcus Vipsanius Agrippa) apie 631 m. gruodžio 3 d.
p.m.e. Kampanija, Romos karvedys ir valstybės veikėjas. Imp. Augusto bendražygis ir
žentas. Nerono prosenelis, Kaligulos senelis. Sumušė O komitetaviano (būsimojo imp.
Augusto) varžovų Pompėjaus (36 m. prie Milų ir Naulocho) ir Antonijaus (31 m. 1' A
komitetijo mūšis) laivynus. 21-19 pavergė astūrų, kantabrų gentis ir galutinai užkariavo
Ispaniją. Romos mieste pastatė Panteoną, termas, (rengė vandentiekį.
Agripa Netesheimietis (Agrippa von Nettesheim), tikr. Heinrich Cornelius 1486 m.
rugsėjo 14 d. Koln - 1535 m. vasario 18 d. Grenoblis, vokiečių filosofas, mistikas,
teologas. Neoplatoniškosios krikščioniškosios teosofijos atstovas. Dėl savo skeptiško
požiūrio į mokslą neigė scholastiką, gynė apreiškimo doktriną. Pasisakė prieš inkviziciją
(raganų deginimą ir kt.), tačiau reformacijai nepritarė. Pagr. veikalai: Apie okultinf
filosofiją (De occulta philosophia 1510 m. 21533 m. , Apie visų mokslų netikrumą ir
tuštybę (De incertitudine et vanitate omnium scientarium 1526 m. .
Agripa Vaclovas (lot. Venceslaus Agrippa Lituanus) apie 1525 11597, LDK valst.
pareigūnas. Radvilų globotinis ir šalininkas, liuteroniškosios reformacijos rėmėjas ir
polemistas. Studijavo Krokuvos (nuo 1548 m. ir Wittenbergo (nuo 1552 m.
universitetuose. 1563 Žygimanto Augusto sekretorius, 1575 LDK raštininkas. Nuo 1576
sekretoriavo Stepono Batoro kanceliarijoje. Kelių karo žygių dalyvis, pasiuntinybių narys.
Minsko (nuo 1586 m. ir Smolensko (nuo 1590 m. kaštelionas. Parašė Kalbų laidotuvių
proga apie... Jono Radvilos, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, gyvenimą ir mirtį (Gralio
funebris de... principis... lohannis Radzivili Oliciae et Nesvisii ducis, vita etmorte 1553;
su Ph. Melanchthono epicedija ir anoniminio autoriaus raštu prieš turkų ekspansiją), iš lot.
kalba išvertė J. Brenzo Postilę (1588 m. . Juozas Tumelis
Agripina, lietuvių kunigaikštytė. Ldk Algirdo duktė. 1354 ištekėjo už Suzdalės didžiojo
kunigaikščio Konstantino sūnaus Boriso. Tai reiškė Suzdalės kunigaikštystės polit.
orientaciją į LDK, todėl Aukso orda ėmė remti Maskvos d. kunigaikštystę. Borisas 7
dešimtmečio vid. tapo didžiuoju kunigaikščiu. Jis ir jo sūnūs orientavosi į LDK iki XIV a.
pabaigos. Kaip konkurentą, vienijantį Rusią ir stiprinantį valdžią, Borisą 1392 iš sosto
pašalino Maskvos d. kunigaikštystis Dmitrijus. Edvardas Gudavičius
Agripina (Agrippina), Agripina Jaunesnioji apie!5 t59, Romos imp. Nerono motina.
Germaniko duktė. Ketvirtoji imp. Klaudijaus žmona (49-54 m. . Įkalbėjo jį įsūnyti Ncroną
ir paskirti savo įpėdiniu. 54, manoma, vyrą nunuodijo. Remiama pretorionų privertė
senatą pripažinti sūnų imperatoriumi. Pirmaisiais jo valdymo metais darė didelę įtaką.
Nužudyta Nerono įsakymu. Romėnų gyvenvietė prie Reino, kurioje Agripina gimė,
pavadinta Agripinos Kolonija (Colonia Agrippinensis, dab. Kolnas).
Agripina (Agrippina), Agripina Vyresnioji apie 14 p.m.e. f 33 m. spalio 18 d. po Kr.
Pandaterijos sala (prie Neapolio), Romos imp. Augusto anūkė, Kaligulos motina.
Karvedžio Germaniko žmona, dalyvavo daugelyje jo žygių. Imp. Tiberijus po sūnaus
Druzo mirties (23 m. siekė pašalinti A ir jos sūnus, tapusius tiesioginiais sosto įpėdiniais.
29 ištremta į Pandaterijos s., kur mirė badu (spėjama, savo noru).
agro... (graikų agros - laukas, dirva), pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su
žemdirbyste, dirbamąja žeme (agromelioracija, agrobiologija).
agrobiocenozė (/' - 1gro... + f biocenozė), dirbamojoje žemėje gyvenančių organizmų
(augalų ir gyvūnų) visuma. Šie organizmai susitelkę kompleksais, kurių kiekvieną, kaip ir
Tbiocenozės organizmus, galima apibūdinti juos siejančiais ryšiais. Skirtingai nuo
biocenozės augalijos, kuri natūraliai susidaro iš daugelio rūšių, A augaliją kuria ir keičia
žmogus. Tai dažniausiai vienos rūšies kultūriniai augalai (pasėliai, plantacijos, sodai) ir
tarp jų augančios piktžolės. Kitų A (kaip ir biocenozių) organizmų kompleksai susidaro
per natūraliąją atranką. Žmogus, sudarydamas palankias sąlygas auginamai rūšiai, slopina
kitų rūšių augimą ir taip prisideda prie atrankos. Žolėdžiai gyvūnai, kurie neprisilaikė ėsti
žmogaus auginamų augalų, agrobiocenozėje nyksta, o prisitaikę - dauginasi ir gali kenkti
kultūros augalams. Intensyvėjant ūk. veiklai natūralią biocenoze keičia A. A sandarą,
atsparumą, produktyvumą tiria agrobiocenologija. Albinas Gricius
agrobiologija (T agro... + T biologija) t žemės ūkio biologija.
agrocenozė (Tagro... + gr.kainos -bendras) Tagro -fitocenozė.
agrochemija (f agro... + T c/temt/a), agronominė chemija, mokslas, tiriantis chem. ir
biochem. procesų, vykstančių dirvožemyje ir augaluose, poveikio būdus, mineraline
augalų mitybą, dirvožemio tręšimą, jo chem. melioravimą, chem. preparatų naudojimą
žemės ūkyje. Remiasi augalų fiziologijos, biochemijos, chemijos, fizikos, meteorologijos,
dirvotyros tyrimų duomenimis, naudojasi chem., mat., biol., žymėtųjų atomų metodais. A
rekomendacijos padeda gerinti dirvožemio derlingumą. A tiria šakninės augalų mitybos
gerinimo, trąšų ir dirvožemyje esančių maisto medžiagų efektyvumo didinimo galimybes,
trąšų poveikį aplinkai, kuria naujas trąšų rūšis.
XVIII a. pab.- XIX a. pr. A problemas tyrė N. L. Vauquelinas (Prancūzija), N. T. de
Saussure'as (Šveicarija), M. Lomonosovas (Rusija). N. T. de Saussure'as 1804 m. įrodė
anglies dioksido Įtaką augalų org. medžiagos susidarymui. 1813 H. Davy (Didžioji
Britanija) aprašė kai kurių elementų svarbą augalų mitybai. Azoto reikšmę augalų
mitybai, ankštinių augalų ir gumbelinių bakterijų simbioze 1834 tyrė J. B. Boussingault
(Prancūzija), 1886 -H. Hellriegelis (Vokietija), 1890-A. Pražmowskis (Lenkija), 1893-S.
Vinogradskis (Rusija). 1840 J. Freiherr vonLiebigas (Vokietija) įrodė, kad augalai, be
anglies dioksido, asimiliuojamo iš oro, mincr. maisto medžiagas ima iš dirvožemio; jis
pasiūlė gaminti superfosfatą. J. Lawesas (Didžioji Britanija) 1842 pastatydino pirmąjį
pasaulyje superfosfato fabriką.
Lietuvoje pirmąją A knygą Agrochemijos pagrindai (1819, lenkų kalba) išleido VU
profesorius M. Očapovskis. Tręšimo bandymai pradėti Baisogalos bandymų stotyje (įst.
1901 m. . 1928 Žemės ūkio akademijoje įsteigta Agrochemijos katedra. Jos vedėjas V.
Ruokis 1936 išleido kn. Trąšų ir tręšimo mokslas. Sovietinės okupacijos metais
agrochemijos eksperimentus darė: 1946-52 Žemės ūkio institutas (Vilniuje), 1952-56
Žemdirbystės ir dirvožemio institutas (Trakų Vokėje). Pastarąjį perorganizavus į
Žemdirbystės institutą jo centre (Dotnuvoje) ir Vokės filiale įsteigti Tręšimo skyriai (1956
m. , Joniškėlio filiale - Agrochemijos laboratorija (1959 m. , Vėžaičių filiale - Tręšimo ir
kalkinimo sektorius (1967 m. . Atkūrus nepriklausomybę nuo 1992 veikia Agrochem.
tyrimų centras. A problemas nagrinėja LŽŪU Dirvotyros ir A katedra, kai kurios Vilniaus
universiteto katedros, Botanikos institutas. A dėstoma LŽŪU, VPU, Klaipėdos
universitete, Žemės ūkio aukštesniosiose mokyklose. Lietuvos mokslininkai tiria durpių
naudojimo žemės ūkyje ir dirvožemio kalkinimo, tręšimo mineralinėmis azoto, fosforo ir
kalio, organinėmis bei žaliosiomis trąšomis problemas. Jie parengė Lietuvos dirvožemių
kalkinimo žemėlapį, išleido knygų apie miner. ir org. trąšas, amoniako vandenį,
mikroelementus, dirvožemio kalkinimą. Algirdas Plesmčius
agrochemijos laboratorija tiria dirvožemį, augalus, trąšas ir kitas chem. medžiagas. A
būna mokslinės, mokomosios ir gamybinės. A įrangą sudaro techninės ir analizinės
svarstyklės, mėginių rengimo mašinos, džiovinimo ir traukos spintos, mufelinės (degimo)
krosnys, elektros viryklės, vandens vonelės, distiliatoriai, plakimo aparatai,
fotokolorimetrai, jonometrai ir kt., stikliniai ir fajansiniai laboratoriniai indai, chem.
reagentai. Algirdas Plesevičius
agrocheminė analizė, dirvožemio, augalų, trąšų, pašarų, pesticidų cheminiai tyrimo
metodai. Yra kiekybinė ir kokybinė A. Kokybine A medžiagoje identifikuojami chem.
junginiai, elementai ar jonai, tiriamos medžiagų savybės, pvz., nustatoma trąšų rūšis,
birumas, vandens savybės (kvapas, skonis, skaidrumas). Tikslesnė yra kiekybinė A -
medžiagų sudedamųjų dalių kiekio ir santykio nustatymas. Dažnesnės A: dirvožemio
(tiriama maisto medžiagų kiekis, chem. junginių forma, reakcija, bazingumas), augalų
(nustatomas org. medžiagų, azoto, fosforo, kalio kiekis augaluose), trąšų (nustatomas
maisto medžiagų kiekis, vandenyje tirpstančių medžiagų, augalų asimiliuojamų medžiagų,
laisvųjų rūgščių ir bazių bei vandens kiekis trąšose), pašarų (tiriama baltymų, azoto,
aminorūgščių, biologiškai aktyvių priedų, drėgmės, rūgščių kiekis pašaruose), pesticidų
(nustatomas nuodingųjų chem. medžiagų kiekis dirvožemyje ir augaluose). Algirdas
Plc.st'\'ičill,s
agrocheminė kartograma T agrocheminis žemėlapis.
agrocheminė tarnyba diegia žemės ūkyje mokslines agrochemijos rekomendacijas, teikia
ūkiams agrochcm. paslaugas. A teikia efektyvaus miner. trąšų ir kitų chem. medžiagų
naudojimo rekomendacijas, analizuoja dirvožemio, trąšų, pašarų chem. sudėtį, sudaro
agrochem. žemėlapius ir pagal juos apskaičiuoja trąšų normas. Lietuvoje 1950 prie Žemės
ūkio ministerijos Žemės tvarkymo valdybos buvo įkurtas dirvožemio tvarkymo padalinys.
Tais metais J. Čirpus Kaune įsteigė pirmąją žemės ūkio aptarnavimo laboratoriją, kuri tyrė
ūkių dirvožemius, darė jų planus, dirvožemių reakcijos ir kalkinimo žemėlapius, teikė
konsultacijas. 1961 Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas sudarė Lietuvos
dirvožemių reakcijos ir kalkinimo, judriojo fosforo ir kalio žemėlapius. 1964 Žemės ūkio
ministerijos Žemdirbystės valdyboje įkurtas Chemizacijos skyrius ir dvi zoninės
laboratorijos (Vokėje ir Vėžaičiuose), 1965 trečia - Kaune. Nuo 1992 A darbą atlieka
Agrochcm. tyrimų centras (Žemdirbystės instituto padalinys). Algirdas Plescvičius
agrocheminis žemėlapis, agrocheminė kartograma,
spalvomis ir ženklais vaizduoja dirvožemyje esančių maisto medžiagų kiekį, dirvožemio
reakciją ir druskingumą. Nustatoma specialiai paimtų dirvožemio armens mėginių
reakcija, fosforo, kalio ar mikroelementų kiekis. Pagal reakciją ir augalų įsisavinamų
maisto medžiagų kiekį dirvožemiai skirstomi į grupes, kurios nuspalvinamos tam tikra
spalva arba pažymimos numeriu. Labai rūgščių dirvožemių plotai žemėlapyje spalvinami
raudonai, vid. rūgštumo - oranžine spalva, mažo rūgštumo -geltonai, rūgštoki - žaliai,
neutralokos reakcijos - mėlynai, artimos neutraliai ir neutralios reakcijos - violetine
spalva. Mišrios reakcijos dirvožemiai spalvinami dviejų spalvų dryžiais, nurodomas
vyraujančio dirvožemio ploto procentas. Panašiai sudaromi dirvožemio aprūpinimo
maisto medžiagomis A. Mažiems plotams tręšti, kalkinti gali būti sudaromi atitinkami
agrocheminiai planai.
Lietuvoje sudaryti stambaus mastelio (1:10 000 m. A, kuriuose nurodyta dirvožemio
reakcija, fosforingumas, kalingumas. Jie periodiškai atnaujinami. Iš A duomenų
nustatoma trąšų poreikis, rūšis ir dozė, parengiami agrocheminiai planai. Vienodai
tręšiamų ir kalkinamų laukų A sudaromi pagal dirvožemio tyrimo duomenis ir sėjomainos
laukų ribas. Lietuvoje dirvožemio reakcijos ir kalkinimo A sudaromi nuo 1950, kalio ir
fosforo kiekio -nuo 1961, mikroelementų kiekio - nuo 1983; vienodai tręšiami laukai
išskiriami nuo 1976. Algirdas Motuzas, Algirdus Pleseričius
agroekologija (Tagro... + T ekologija), mokslo šaka, tirianti kultūrinių augalų biocenozės
ryšius ir išorinių sąlygų poveikį tiems ryšiams susidaryti.
agroekosistema (fagro... + T ekosistema), žemės ūkio ekologinė sistema, žemės dirbimo ir
augalų auginimo būdas didesniam derliui gauti. Auginami dažniausiai kelių rūšių augalai.
Agroekosistemoje natūralioji atranka pakeičiama dirbtine. Dėl papildomos žmogaus
veiklos (laistymo, tręšimo, priežiūros) Ayra produktyvesnė negu Tekosistema. Stanislovas
Sinkevičius
agroenergėtika (T - 1gro... + T energetika) T žemės ūkio energetika.
agrofitocenologija (f agro... + Tfitoceno/ogija),\aakotyra, fitocenologijos šaka, tirianti
dirbtines fitocenozes (augalų bendrijas), atsiradusias laukuose dėl žmogaus ūk. veiklos.
Agrofitocenozės būna dirbamųjų laukų (pasėliai, sėtinės pievos, ganyklos) ir bergždynų
(kelių sankasos, sąvartynai, pakelės, panamės, patvoriai, šiukšlynai, kiemai). A nagrinėja
agrofitocenozių įvairove ir paplitimą, rūšine sudėtį, rūšių individų kiekį, pasiskirstymą
pagal aukštį ir išsidėstymą dirvožemio paviršiuje, rūšių plėtote per tam tikrą laiko tarpą,
ryšius su aplinka ir tarpusavio santykius, fitocenozių klasifikaciją. A teikia duomenų
augalininkystei, pievininkystei, žemdirbystei. Kaip atskira fitocenologijos šaka atsirado
XX a. viduryje. Žymiausi pirmieji agrofitocenologai: M. Hanfas, G. Knappas, R.
Knappas, R. Tūxenas, R. Schubertas (Vokietija), N. Komarovas (SSRS). Jos tolesnei
raidai įtaką darė E. Ellenbergo (Vokietija), G. Sissingho (Olandija), N. Kamyševo, M.
Markovo (SSRS), B. Mirkino, V. Tuganajevo (Rusija) darbai. Lietuvoje pirmuosius
agrofitocenologinius tyrimus atliko A. Stancevičius (geobotaninė pasėlių klasifikacija).
Nuo XX a. pab. daugiausia tiriama
pasėlių ir bergždynų agrofitocenozių klasifikacija (V. Rašomavičius, V. Motiekaitytė).
Antanas Stancevičius
agrofitocenozė (Tagro... + Tfitocenozė), agrocenozė, dirbamosios žemės augalų bendrija -
kultūriniai augalai ir piktžolės. Agrofitocenozė]e tarprūšinė konkurencija ryškesnė už
vidurūšine. Dėl A augalų antžeminės ir požeminės dalys išsidėsto ore ir dirvoje ardais,
augalai pasiskirsto pagal augimo ritmą: vienos piktžolės subręsta anksti pavasarį, kol
kultūriniai augalai dar maži, kitos -kartu su kultūriniais augalais, trečios -juos nuėmus,
ražienose. Antanas Petkevičius
agrofizika (T - 1gro... + T fizika), agronominė fizika,žemės ūkio mokslas, tiriantis augalų
gyvybinės veiklos fizikinius procesus, išorines augimo sąlygas ir būdus joms paveikti. A
tyrimo objektas yra augalai, dirvožemis ir pažemio oras. A apima dirvožemio fiziką,
augalų biofiziką, pažemio oro sluoksnio fiziką, augalų mikroklimato reguliavimą.
Svarbiausi A tyrimo metodai: laboratoriniai, vegetaciniai ir lauko. A pradėjo formuotis
XX a. pradžioje. Žymiausi užs. agrofizikai: E. J. Russellas (Didžioji Britanija), W. Shaw
(JAV), A. Dojarenka, S. I. Dolgovas, A. Jofė, N. Kačinskis, D. Prianišnikovas, I. Revutas
ir A. Rodė (Rusija). Nuo XX a. vid. Lietuvoje A tiriamieji darbai atliekami LŽŪU,
Žemdirbystės, Gyvulininkystės ir Žemės ūkio inžinerijos institutuose. Lietuvos
agrofizikai: A. Tindžiulis, A. Zimkuvienė, G. Kadžiulienė, D. Šimanskaitė (Žemdirbystės
institutas), R. Aksomaitienė (Vandens ūkio institutas), A. Motuzas (LŽŪU) ir kt.
JuozasNavkkas
agroklimatas (T agro... + f klimatas), daugiametis orų režimas tam tikroje (ties žemės
paviršiumi) vietoje, lemiantis žemės ūkio gamybą. Žemės ūkio augalams ir gyvuliams
reikšmingiausi A veiksniai yra temperatūra, drėgmė ir šviesa (nuo jų priklauso
produktyvumas), be to, vėjas, debesuotumas, oro slėgis. Teritorijos agroklimatiniai
ištekliai (šilumos, šviesos ištekliai ir drėgmės kiekis per vegetacija, žiemojimo sąlygos)
vertinami kiekybiškai ir išreiškiami agroklimatiniais rodikliais. Henrikas Grinevičius
agroklimatologija (Tagro... + t klimatologija), žemės ūkio klimatologija, klimatologijos
šaka, tirianti žemės ūkiui reikšmingas klimato sąlygas. Svarb. uždaviniai: agroklimato
išteklių įvertinimas ir agroklimatinis rajonavimas; augalininkystės ir gyvulininkystės
plėtojimo kurioje nors teritorijoje klimatinis pagrindimas; apsaugos priemonių nuo
nepalankių meteoro), reiškinių paieška ir mikroklimato gerinimas; klimato svyravimų
įtakos žemės ūkio tyrimas. A naudojasi daugiamečiais agrometeorol. ir bendraisiais
meteorol. stebėjimais. Juos apibendrinus sudaromi agroklimatologiniai žinynai (Lietuvoje
leisti 1959-1999 m. , atliekamas agroklimatinis rajonavimas, nustatomi bioklimatiniai
rodikliai, nurodantys, kiek įvairiems žemės ūkio augalams reikia šilumos, drėgmės,
šviesos. Lietuvoje moksl. tyrimai atliekami Žemdirbystės institute ir VU. XX a. 7-8
dešimtmetyje Lietuvos agroklimatinio rajonavimo pagrindus sukūrė (schema išsp. 1982
m. kalba Kaušyla. Arūnas Bukantis, Henrikas Grinevičius
agrometeorologija (T agro... + f meteorologija), žemės ūkio meteorologija, meteorologijos
šaka, tirianti meteorol. ir hidrol. sąlygų įtaką žemės ūkio augalų vystymuisi ir žemės ūkio
gamybos procesams. Remiasi agrometeorol. stebėjimais, kuriuos atlieka A ir meteorai,
stotys. Šiose stotyse pagal vienodą metodiką stebimi ir registruojami meteorol. ir
agrohidrol. elementai, žemės ūkio augalų būklė ir vystymasis. A stočių stebėjimų
duomenis kaupia hidrometeorol. tarnybos, kurios iš jų sudaro A prognozes, metraščius ir
žinynus. Iš daugiamečių stebėjimų daromos išvados, kaip meteorol. sąlygos veikia žemės
ūkio augalų augimą, vystymąsi ir produktyvumą, kiek įvairiomis tų augalų vystymosi
fazėmis jiems reikia šilumos, drėgmės; teikiamos rekomendacijos, kaip kovoti su
nepalankiais orais (šalnomis, sausromis), kada ir kaip racionaliau naudoti agrotechnikos
bei agrochemijos priemones. A operatyvinės ir ilgalaikės prognozės numato žemės ūkio
augalu žydėjimo, brendimo terminus, derlingumą, rekomenduoja optimalius lauko darbų
terminus.
A pradėjo formuotis XIX a. pab. Rusijoje. Pradininkai A. Vojeikovas ir P. Brounovas.
Lietuvoje A tyrimai pradėti XX a. 3 dešimtmetyje. 19251. Končius išleido A vadovėlį
Ūkininko dangus, J. Kriščiūnas analizavo klimato bei oro sąlygų poveikį žemės ūkio
augalų augimui ir derliui. Fenologinių stebėjimų Lietuvoje pradininkas S. Nacevičius
daržovių sėjos metą siejo su kai kurių augalų žydėjimo laiku. Reguliarūs agrometeorol.
stebėjimai pradėti 1945 penkiose meteorol. stotyse; Žemės ūkio ministerijoje buvo įsteigta
A tarnybos valdyba, 1948 jos funkcijos perduotos Lietuvos hidrometeorol. tarnybos
valdybai, valdyboje įkurtas A skyrius (veikė iki 2000 m. . 1946 parengtas pirmasis A
metraštis. 1949 įsteigta pirmoji T agrometeorologijos stotis. A moksl. tyrimai atliekami
Žemdirbystės institute, VU, LŽŪU. 1977 išleista V. V. Ščemeliovo Žemės ūkio
meteorologijos pagrindai, 1989-A. Bagdono, J. Navicko, R. Šiaudienės
Agrometeorologija. Arūnas Bnkantis, Danutė Liikuinicnč
agrometeorologijos stotis, įstaiga, kurioje atliekami agrometeorol., meteorol. ir
fenologiniai žemės ūkio pasėlių stebėjimai, tiriamos regiono agrometeorologinės sąlygos
ir jų įtaka žemės ūkio gamybai. Lietuvoje pirmoji A įsteigta 1949 Dainavoje (prie Kauno),
1962 perkelta į Dotnuvą. 2001 veikė 16 Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos A. Danute
Litkianicnė
agronomas (graikų agronomas < agros - laukas + nomos -dėsnis, taisyklė), kultūrinių
augalų auginimo specialistas, įgijęs aukštąjį ar spec. vidurinį žemės ūkio mokslą. A yra
žemės ūkio gamybos organizatoriai ir technologai, žemės ūkio mokyklų mokytojai,
mokslo darbuotojai, žemės ūkio gamybos konsultantai. Lietuvoje 1819-32 A buvo
rengiami Vilniaus universiteto Žemės ūkio katedroje. 1832 jį uždarius lietuviai aukštąjį
žemės ūkio mokslą įgydavo Rusijos, Vokietijos ir kt. šalių aukštosiose mokyklose. A
buvo rengiami Joniškėlio (1899-1915 m. ir Dotnuvos (1911-15 m. žemės ūkio mokyklose.
Iki XX a. pradžios A paprastai buvo dvarininkai arba dvarų ūkvedžiai. Vėliau A dirbo
žemės ūkio draugijose ir gubernijų bei apskričių savivaldybių įstaigose. 1919 atkurta
Dotnuvos žemės ūkio mokykla su Agronomijos ir Miškininkystės skyriais, 1922 atidarius
Kultūrtechnikų skyrių mokykla pavadinta Dotnuvos žemės ūkio technikumu (veikė iki
1927 m. . 1924 prie VU Gamtos ir matematikos fakulteto buvo įsteigtas žemės ūkio
skyrius (1938 pertvarkytas į Žemės ūkio fakultetą; veikė iki 1939 m. , kuriame pradėta
rengti A. Tais pat metais Dotnuvoje įsteigta Žemės ūkio akademija. Ji perėmė A rengimą
iš Lietuvos universiteto, kur šis darbas pradėtas 1922 (rengė A su aukštuoju išsilavinimu).
Nepriklausomoje Lietuvoje A daugiausia dirbo apskrityse, žemės ūkio mokyklose,
bandymų stotyse, koop. sąjungose Lietūkis, Linas, Pienocentras ir akc. bendrovėse
Sodyba, Maistas. Sovietų okupuotoje Lietuvoje, be LŽŪA (1945 Žemės ūkio akademija iš
Dotnuvos perkelta į Kauną ir pavadinta LŽŪA), A (su spec. vid. išsilavinimu) rengė
tarybiniai ūkiainstitutechnikumai. A dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose, žemės ūkio
valdybose, žemės ūkio mokyklose, moksl. tyrimų įstaigose. Atkūrus nepriklausomybę,
nuo 1993 A su spec. vid. išsilavinimu neberengiami; vietoj Ali aukštesniųjų žemės ūkio
mokyklų rengė įvairių agronomijos sričių technologus; tą darbą tęsia 5 žemės ūkio
mokyklos (2001 m. . 1921-40 veikė ir nuo 19^9 veikia T Agronomų sąjunga. Antanas
Stancevičius
agronomija (Tagro... + gr.nomos), su žemės ūkio augalų auginimu susijusių mokslų
visuma (T agrochemija, Tagrofizika,T agrometeorologija, T augalininkystė,
Taugalųapsauga, T bitininkystė, T daržininkystė, fdirvotyra, Tpievininkystė, T
sėklininkystė, T selekcija, T sodininkystė, f žemdirbystė). A tyrinėja žemės ūkio augalų
savybes, augimo sąlygas, nustato jų gerinimo būdus bei priemones, remiasi lauko
bandymais, naudojasi žemės ūkio gamybos patyrimu. Tokios patirties jau buvo sukaupta
senovės vergvaldinėse valstybėse (Egipte, Graikijoje, Romoje). Ją savo raštuose
apibendrino L. J. M. Kolumela (Roma). Feod. laikais A lygis iš esmės nepakito. A
pažangą labiausiai lėmė gamtos ir technikos mokslų raida. XVIII a. pab.- XIX a. pr. A
raidai ypač buvo svarbūs augalų mitybos tyrimai. J. Priestley (Didžioji Britanija), J.
Sencbier ir N. T. de Saussurc'as (Šveicarija) nustatė, kad augalai iš oro asimiliuoja anglies
dioksidą. Anksčiau buvo manoma, kad anglį augalai gauna tik iš dirvožemio organinės
medžiagos. J. B. van Helmontas (Olandija), N. T. de Saussure'as, J. B. Boussingault
(Prancūzija), J. F. von Liebigas ( Vokietija) nustatė, jog augalai šaknimis siurbia iš
dirvožemio vandenį su jame ištirpusiomis mincr. medžiagomis; J. F. von Licbigas siūlė
naudoti dirbtines miner. trąšas. Didžiojoje Britanijoje A. Youngas ragino atsisakyti
juodųjų pūdymų ir jų vietoj dirvožemiui pagerinti patarė auginti ankštinius augalus,
pašarinius runkelius, ropes, bulves. Vokietijoje J. C. Schubartas propagavo dobilų
auginimą, A. Thaeras, remdamasis žemės ūkio augalų skirtinga įtaka dirvos derlingumui,
ragino juos auginti kaitaliojant (po varpinių javų auginti bulves, kitus kaupiamuosius,
ankštinius, o po pastarųjų - varpinius javus). Rusijoje A. Bolotovas ir I. Komovas siūlė
vietoj trilaukės taikyti daugialaukę sėjomainą, auginti pašarinius augalus, laukus gausiau
tręšti mėšlu, plėtoti gyvulininkyste. Jų darbai padėjo atsirasti naujoms intensyvesnėms
žemdirbystės sistemoms. Didžiojoje Britanijoje H. Davy pirmasis pradėjo dirvožemio fiz.
savybių tyrimus, kurie paskatino tobulesnių žemės dirbimo technologijų atsiradimą. XIX
a. vid. ir 2 pusėje pradėjo plėtotis augalininkystė. Ne tik daržuose, bet ir laukuose pradėta
auginti bulves, cukrinius runkelius, saulėgrąžas, geltonžiedžius lubinus, seradėles, įrengti
sėtines pievas ir kultūros ganyklas. Buvo sukurti sėklininkystės teoriniai pradmenys.
Pirmoji pasaulyje sėklų kontrolės stotis 1869 įsteigta Vokietijoje, 1877-Sankt Peterburge,
Rygoje ir Tartu. Prane, botanikas J. P. de Tournefort'as pirmą kartą nustatė, kad žemės
ūkio augalų ligas sukelia parazitai. Fitopatologijos (augalų ligų mokslo) pradininkas buvo
H. A. de Bary (Vokietija), [rodės, kad daugelio ligų sukėlėjai yra mikroskopiniai grybai.
Dirvotyros plėtrai daug padarė V. Dokučiajevas (Rusija). Jis 1886 nustatė dirvožemio
susidarymo ir jo tipų geogr. paplitimo dėsningumus, pateikė genetinę dirvožemio
klasifikaciją. XIX a. pab. atsirado žemės ūkio mikrobiologija. 1886 H. Hellriegelis
(Vokietija) įrodė ankštinių augalų ir gumbelinių bakterijų simbioze. S. Vinogradskis
(Rusija) atrado chemosinteze ir dirvožemyje azotą fiksuojančias anaerobines bakterijas.
1883 M. W. Beijerinckas (Olandija) iš ankštinių augalų šaknų išskyrė ir išaugino
gumbelines bakterijas; tai paskatino bakterinių preparatų gamybą. Šie moksl. atradimai
XIX a. pab. skatino plėsti ankštinių pasėlių plotus žaliosioms trąšoms ir pašarui, t.p.
privertė pažvelgti Į žemės dirbimą ne vien kaip į mech. procesą, bet kaip į priemone
mikroorganizmų veiklai dirvoje reguliuoti. Dirvos mikroorganizmų aktyviajai veiklai
pailginti nuo XIX a. pab. buvo gerokai paankstintas žemės ruošimas sėjai. Atsirado naujų
žemės dirbimo technologijų: ražienų skutimas, rudeninis arimas, kultivavimas,
lėkščiavimas, podirvio purenimas.
Kartu su žemdirbyste atsiradusios selekcijos moksl. pagrindai sukurti tik XX a. pr. Jos
kūrėjai: W. L. Johannsenas (Danija), paskelbęs grynųjų linijų teoriją, H. Nilssonas -Ehle
(Švedija), išaiškinęs dominantinių genų sąveiką, N. Vavilovas (Rusija), nustatęs kultūros
augalų kilmės centrus ir atradęs homologinių eilių dėsnj, leidžiantį numatyti selekcinės
medžiagos galimas savybes. Pirmoji selekcijos stotis Europoje įsteigta 1886 Svalove
(Švedija). 1903 m. prie Maskvos žemės ūkio instituto D. Rudzinskas įsteigė pirmąją
Rusijoje selekcijos stotį. XX a. pr. pradėti piktžolių biologijos ir kovos su jomis būdų
tyrimai. Atrastos hormoninės chem. medžiagos, labai veiksmingai naikinančios piktžoles.
XX a. pr. V. Goriačkinas (Rusija) paskelbė pirmuosius teorinės žemės ūkio mechanikos
darbus, kurie turėjo didelę įtakų žemės ūkio mašinų konstravimui ir darbo kokybės
vertinimui. Sukurta prie traktorių kabinamų žemės ūkio mašinų, kurios padidino darbo
našumą ir pagerino žemės trupinimą, apvertimą, piktžolių naikinimų, pastorėjo ariamasis
sluoksnis. 2 ( I a. 2 pusėje pradėtos naudoti organinės biologiškai aktyvios chem.
medžiagos: žemdirbystėje - sisteminiai herbicidai, augalininkystėje - augimo reguliatoriai,
retardantai, konservantai, selekcijoje -chem. mutagenai, augalų apsaugoje - sisteminiai
insekticidai ir fungicidai, feromonai, repelentai. Atrasti labai veiksmingi selekcijos
metodai: ląstelių ir audinių kultūros, genų inžinerija. Mechanizuotas lauko augalų
auginimas. Tobulinamas žemės ūkio augalų derliaus prognozavimas. M. E. Mitscherlichas
(Vokietija) pirmasis matematiškai įrodė kiekybinę derliaus priklausomybę nuo visų
vegetacijos faktorių ir galimybę formuoti žemės ūkio augalų derlių. LIETUVOJE A
pradžia laikomi 1819-32, kai VU veikė Žemės ūkio mokslų katedra. Jos vedėjo M.
Očapovskio pastangomis Pilaitėje (dabar Vilniaus miesto dalis) universitetas 1828 įsteigė
Agronomijos institutą (mokomąjį ūkį). Žemės ūkio darbuotojams rengti buvo steigiamos
spec. žemesniosios žemės ūkio mokyklos: Rietavo mokykla (1859-63 m. , Joniškėlio
žemės ūkio mokykla
(1899-1915 m. ; Dotnuvoje 1911-15 veikė Kauno gubernijos vid. žemės ūkio mokykla.
Pirmąją dirvotyros knygą Agronomijos, arba mokslo apie dirvožemį, pagrindai (1819,
lenkų kalba), pirmąjį agrochem. vadovėlį Žemės ūkio chemijos pagrindai (1819, lenkų
kalba) ir žemės ūkio vadovėlį Apie žemį, jos įdirbimą ir ūkiškų augalų auginimą (1825,
lenkų kalba) parašė M. Očapovskis, sodininkystės veikalą Šiaurės sodai (1820, lenkų
kalba) -J. Strumila. Vėliau A žinias lietuvių kalba populiarino S. Daukantas, L. Ivinskis.
XIX a. pab. A knygelių (dažniausiai kt. kalbomis išleistų veikalų kompiliacijų) parengė P.
ir A. Vileišiai, J. Adomaitis -Šernas. Dotnuvoje buvo įkurta: Selekcijos stotis (1922 m. ,
Žemės ūkio akademija ir Lauko bandymų stotis (abi 1924 m. . VU Gamtos ir matematikos
fakultete 1924 įsteigtas žemės ūkio skyrius (1938 pertvarkytas į Žemės ūkio fakultetą). A
plėtojo B. Baginskas, J. Jagminas, J. Kriščiūnas, V. Laslovskis, S. Mastauskis, S.
Nacevičius, Z. Pietruszczyriskis, D. Rudzinskas, V. Ruokis, J. Tonkūnas, V. Vilkaitis.
Teoriniai ir praktiniai A klausimai tiriami LŽŪU Agronomijos fakultete ir jo bandymų
stotyje, Žemdirbystės instituto filialuose ir bandymų stotyse, Vandens ūkio,
Gyvulininkystės, Agrarinės ekonomikos, Žemės ūkio inžinerijos institutuose, LVA, VPU,
Botanikos ir Ekologijos institutuose. Antanas Slanccūčius
Agronomijos institutas veikė 1828-32 Pilaitėje (dabar Vilniaus miesto dalis). Priklausė
VU Žemės ūkio mokslų katedrai. A įkūrimo iniciatoriu seniūnijos vedėjas M. Očapovskis,
1823 parengęs instituto projektą. Institutui buvo paskirta 100 valakų ariamosios žemės, 30
valakų miško, dvaro rūmai ir ūkio pastatai, galvijai bei dvarui priklausę baudžiauninkai.
Studentai čia atliko praktinius žemės ūkio darbus, dvarininkai arba dvarų ūkvedžiai
tobulinosi ir darė žemdirbystės bandymus. A direktorius M. Fričinskis dėstė žemės ūkio
ekonomiją, sodininkystę ir daržininkystę. Jo pastangomis atvežta naujų avių veislių,
diegtos pažangesnės darbo organizavimo formos. M. Očapovskis pradėjo pirmuosius
Lietuvoje agrotechnikos bandymus. A ūkyje dirbo baudžiauninkai. Prie A 1828 įkurta
dvimetė Pilaitės žemės ūkio mokykla, kurioje buvo mokomi agronomai ir miškininkai (po
K) mokinių). 1832 uždarius VU panaikinta Žemės ūkio mokslų katedra, A ir Pilaitės
žemės ūkio mokykla. Stasys Šiniatonis
Agronomijos ir teisių draugija, Lietuvių draugija agronomijos ir teisių pagalbai dėl karo
nukentėjusiems tiekti, lietuvių inteligentijos šalpos organizacija, veikusi 1915-18. Įkurta
Vilniuje po to, kai krikščionys demokratai bei kiti dešinieji laimėjo daugumą Lietuvių
draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Įkūrėjai: P. Bugailiškis, S. Kairys, J. Šaulys, J.
Vileišis ir kt. Šelpė pabėgėlius ir nukentėjusiuosius nuo karo, išlaikė mokyklas Vilniuje,
Šiauliuose, Kuršėnuose, Viekšniuose, Papilėje, senelių namus Šiauliuose, tris našlaičių
prieglaudas. Draugijos lėšos -rėmėjų aukos. Jos įgaliotiniai A. Bulota, A. Bulotienė,
rašytoja Žemaitė draugijai rinko aukas JAV lietuvių gyv. vietose. Aidima Gaigalaitė
agronominė chemija T agrochemija. agronominė fizika Tagrofizika.
agronominė mikrobiologija, mikrobiologijos šaka. Tiria dirvožemio, org. trąšu, kultūros
augalų šaknų ir antžeminių dalių mikroorganizmus, neparazitinių mikroorganizmų
naudojimą žemdirbystėje, augalininkystėje, auga linių produktų pirminiam perdirbimui,
užterštų vietų biologinės pusiausvyros atstatymui. Svarbiausia A sritis -dirvožemio
mikrobiologija, tirianti dirvožemio mikroorganizmų rūšine sudėtį, gausumą, paplitimą,
aktyvumą, ekologiją, tarpusavio sąveiką, jų sukeliamus org. junginių kitimus. Atsirado
XIX a. pabaigoje. A pradininkas -rusų mikrobiologas S. Vinogradskis. Lietuvoje A
tyrimai daromi Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės, Botanikos, Ekologijos
institutuose, VPU, LŽŪU ir VDU Kauno botanikos sode. Pranciškus Pranaitis
Agronomų sąjunga, Lietuvos agronomų sąjunga, savanoriška, nepriklausoma profesinė
Lietuvos agronomų organizacija. Veikė 1921-40 Kaune. 1936 pavadinta Lietuvos
agronomų draugija. 1939 buvo 272 nariai. Atkurta 1989 A pavadinimu. Yra -400 narių
(2000 m. . Sąjungai vadovauja 3 metams renkama taryba ir valdyba. Svarbiausios veiklos
kryptys: agronomijos mokslo propagavimas, žemdirbių konsultavimas, ryšiai su užsienio
agronomų organizacijomis. A iniciatyva įkurta Lietuvos artojų asociacija. Nuo 1998 A yra
Baltijos jūros šalių agronomų sąjungos narė. Pirmininkai: P. Bėčius (1989-1994 m. , R.
Dapkus (1994-1997 m. , E. Makelis (nuo 1997 m. . Juozas Lazauskas
agrotechnika (f agro... + T technika), žemės ūkio augalų auginimo technologija. Apima
pricšsėlių ir veislių parinkimą, žemės dirbimą, tręšimą, sėklos paruošimo, sėjos, sodinimo,
pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo būdus ir priemones. A remiasi agronomijos, gamtos
ir technikos mokslais, gamybiniu patyrimu. Priklauso nuo auginamų augalų biol. savybių,
žemės ūkio technikos pažangos, klimato, dirvos, ūkininkavimo sąlygų. Svarb. uždavinys
-optimaliai aprūpinti žemės ūkio augalus šviesa, šiluma, vandeniu, maisto medžiagomis,
deguonimi. A pirmykštėje, vergovinėje ir feodalinėje visuomenėje buvo primityvi.
Daugiausia naudoti rankiniai ir gyvulių (arklių, jaučių) traukiami padargai (arklai, žagrės,
medinės akėčios, volai), pjautuvai, dalgiai, spragilai. Plėtojantis kapitalizmui V. Europoje,
vėliau Šiaurės Amerikoje, A darėsi sudėtingesnė: atsirado daug kultūros augalų veislių,
miner. trąšų, augalų apsaugos chem. medžiagų, tobulesnių žemės ūkio padargų ir mašinų.
Žemdirbystė pasidarė našesnė, žemės ūkio produktai tapo preke. A raidai turi įtakos
didėjantis žemdirbystės chemizavimas, mechanizavimas, automatizavimas. Antanas
Stancevičius
van Agt Andries Antonius (Andriesas Antonijus van Agtas) 1931 m. vasario 2 d. Gcldrop
(prie Eindhoveno), Olandijos politikas. Krikščionis demokratas. Nuo 1968 Nijmegeno
universitetobaudž. teisės profesorius. 1971-1973 m. teisingumo ministras. 1972-1982 m.
ministras pirmininkas. 1982 ir užsienio reikalų ministras. 1983-1987 m. Šiaurės Brabanto
provincijos gubernatorius. 1987-1998 m. Europos Bendrijos ambasadorius Japonijoje.
Agteleko nacionalinis parkas TAggteleko nacionalinis parkas.
Aguascalienles (Agvaskaljentesas): 1. Valstija Meksikos viduryje, Meksikos kalnyne.
Plotas 5589 km;. 941 100gyv. (2001 m. . Centras -Aguascalientesas. Paviršiaus abs.
aukštis 1800-2200 m. Ūkio svarb. šaka - žemės ūkis. Auginama (kai kur drėkinamose
žemėse) javai (daugiausia kukurūzai), pupiniai, daržovės, vaismedžiai.
Veisiami galvijai. Kasama auksas, sidabras, vario, švino, cinko rūdos. Kurortai (karštosios
miner. versmės, kai kur sieringos).
2. Miestas Meksikos viduryje, į Šiaurės rytus nuo Guadalajaros; valstijos centras. 586
200 gyv. (2001 m. . Įsikūręs V. Sierra Madrės kalnagūbryje, apie 1900 m aukštyje. Oro
uostas. Metalurgija, geležinkelis transporto dirbtuvės; tekstilės (medvilnės, vilnos),
keramikos, maisto pramonė. Amatai. universitetas (įkurtas 1973 m. . Kurortas (karštosios
miner. versmės). Turizmas. Barokinė katedra, bažnyčios, gubernatoriaus rūmai (visi
XVIII a. ). A pradėjo kurtis 1575 (buvo sidabro gavybos centras); miesto teisės nuo 1661.
Aguda (A -K universiteta) 1069 - - 123, Džinų valstybės ( Šiaurės ir Šiaurės rytų Kinija)
įkūrėjas ir imperatorius (1115-23 m. . - 113 tapo džurdžėnų (buvusių kidanių
duoklininkais) vadu. - 114 užėmė kidanių žemes didesniojoje Mandžiūrijos dalyje. - 115
pasiskelbė imperatoriumi, o dinastiją pavadino Auksine (Džinais). - 116 užėmė likusią
Mandžiūrijos dalį, - 123 galutinai sunaikino kidanių valstybe ir užgrobė jos valdas S.
Kinijoje.
Aguėli Ivan Gustave (Ivanas Gustavas Ageli), iki 1890 John Gustaf Agelii 1869 m.
gegužės 24 d. Sala (Vastmanland - 1917 1001 Barselona, švedų tapytojas. Gyveno
Gotlande, nuo 1890 Paryžiuje. Daug kartų lankėsi Egipte. Kūrė daugiausia peizažus;
ankstyvieji supaprastintų formų ir kolorito. Paryžiuje A kūrybai turėjo įtakos E. Bernard'o
simbolizmas. Vėliau kūrė spalvingus kubistinius gamtovaizdžius. A peizažai yra vieni
reikšmingiausių švedų modernistinės dailės kūrinių.
d'Aguesseau Hcnri - Franc,ois (Anri Fransua d'Ageso) 1668 U 27Limoges - 1751 m.
vasario 5 d. Paryžius, prancūzų teisininkas. 1690-1700 Paryžiaus parlamento (Aukšč.
Teismo) generalinis advokatas, 1700-1717 generalinis atornėjus, 1717 m. valst. kancleris.
Priešinosi popiežiaus kišimuisi į Prancūzijos katalikų bažnyčios reikalus ir popiežiaus
bulės Unigenilus (1713 m. , smerkusios T jansenizmą, paskelbimui Prancūzijoje; dėl to
1717-20 ištremtas. 1720 viešai pritarė Unigenilus rėmėjams. 1727-50 valst. kancleris.
Įvykdė svarbių teis. sistemos reformų, tęsė Prancūzijos įstatymų kodifikaciją, prisidėjo
prie teisminių procedūrų tobulinimo.
Aguilera Malta Demetrio (Demetrijus Agilera Malta) 1909 m. gegužės 24 d. Guayaquil -
1981 m. gruodžio 29 d. Meksikas, Ekvadoro rašytojas. Parašė sočiai, tematikos istorinių
romanų (Donas Gojus 1933, Kichotas iš Eldorado l EI Quijote de EI Dorado 1964,
Septyni mėnuliai ir septynios gyvatės/ Siete lunas y siete serpientes 1970, Rekviem
šėtonui/ Requiem para diablo 1978 m. , dramų (Lozorius 1941,77#-ras 1956 m. . Kūrybai
būdinga magiškasis realizmas, poetiškumas. Bronius Dovydaitis
Aguinaldo Emilio (Emilijus Aginaldas) 1869 m. kovo 23 d. Imus (prie Cavitės - 1964 m.
vasario 6 d. Manila, Filipinų valstybės veikėjas. 1896-1898 m. sukilimo prieš ispanų
valdžią vadovas. Nuo 1899 valstybės prezidentas (pirmasis). Per TFilipinų - JA V karą
(1899-1901 m. vadovavo kovai dėl nepriklausomybės. 1901 amerikiečių paimtas į
nelaisvę ragino tautiečius nesipriešinti. 1942-44 bendradarbiavo su japonų okupantais.
1945 suimtas; amnestuotas. Nuo 1950 Valstybės tarybos narys.
176
Aguljo kyšulys T Adatos kyšulys. Agulhas Basin T Adatos dubuma. Agulhas Current f
Adatos Kyšulio srovė.
Agulhas Negras (Agūljas Negras), Pico de Agulhas Negras, Itatiaia, kalnas Brazilijos
pietryčiuose, aukščiausias Serra da Mantiqueiros kalnagūbryje (Brazilijos plokščiakalnis).
Aukštis 2787 m. Nuo 1937 - nacionalinis parkas (-12 000 ha).
aguona (Papaver), aguoninių (Papaveraceae) šeimos augalų gentis. -90 rūšių. Savaime
auga Šiaurės pusrutulyje. Daugelis A dekoratyvios, kai kurios - piktžolės. Daržinė A (P.
somniferum) -vienametisvaistinis augalas. Stiebas status, iki 150 cm aukščio. Lapai
plunksniškai suskaldyti arba skiautėti, plaukuoti. Žiedai pavieniai, įvairių spalvų, kartais
pilnaviduriai. Vaisius - dėžutė. Auga derlingoje dirvoje. Žydi liepos mėn., sėklos
prinoksta rugpjūčio mėnesį. Visose A dalyse yra alkaloidų (morfino, papaverino, kodeino
ir kt.), sėklose yra aliejaus. Sėklos naudojamos kulinarijoje, konditerijoje. Kai kurie
aguonose esantys alkaloidai turi narkotinių savybių; iš A gaunama opiumo. Lietuvoje 5
rūšys: rytinė (P. orientale), dirvinė (P dubium), birulė (P. rhoeas), smiltyninė (P.
argemone) ir daržinė A (1998 Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymu ją
auginti uždrausta). Juozas Jaskonis
„Aguonėlė", lietuvių liaudies ratelis. muzikos metras 2/4. Būdingas vidutinis tempas.
Šokėjai po vieną arba poromis eina ratu, dainuoja, po to judesiais rodo, kaip aguonas sėja,
kaip jos dygsta, auga ir kt. Po kiekvieno rodymo ratuotojai ploja rankomis ir susikibę už
parankių sukasi. A buvo paplitusi visoje Lietuvoje. XIX a. vid. A tekstą užrašė A. P.
Kašarauskas, ją minėjo Antanas Juška (Svodbinė rėda veliuoniečių lietuvių 1880 m. ,
Povilas Višinskis (1897 m. , Matas Grigonis (1911 m. . XIX a. pab. A harmonizavo M.
kalba Čiurlionis. 2 (1 a, pr. nusistovėjo S. Šimkaus parinkta muzika ir tekstas. A -
pirmasis lietuvių liaudies choreografijos kūrinys, atliktas scenoje (1905 m. sausio 3 d.
Kretingoje). 1947 J. Lingys (choreogr.) ir J. Švedas (muzikos) A pritaikė scenai.
KazysPoškaiiis
aguonpienis, aguonainis, aguonų pienas, gėrimas iš aguonų sėklų. Lietuvoje vartojamas
per Kūčių vakariene. Aguonos, sutrintos čerpėje arba sugrūstos piestoje mediniu grūstuvu
(dabar malamos mėsmale ir kavamale), praskiedžiamos šiltu vandeniu, kartais
nusunkiamos per drobinį koštuvą. Geriamas ir su pasninko dienų valgiais (sklindžiais,
miežių koše), vartojamas kruopienei, bulvienei pastiprinti ir paskaninti. Dzūkijoje A buvo
geriamas su banda, kepta iš trintų bulvių. Vacys Milius
agurkai, vienametės daržovės. Priklauso moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos Cucumis
genčiai. Savaime auga Afrikoje, Indijoje. Žinoma -30 rūšių. Labiausiai paplitęs
paprastasis A (C. sativus). Kilęs iš Indijos, kur kaip daržovė augintas jau 3 tūkstantmetyje
p.m.e. Stiebas šliaužiantis arba lipantis, 0,5-2 m ilgio. Lapai penkiaskiaučiai, ilgakočiai,
plaukuoti. Žiedai geltoni, daugiausia vienalyčiai, pavieniai. Apdulkina vabzdžiai,
daugiausia bitės. Vaisiai žali, kauburiuoto arba lygaus paviršiaus, su dygliukais arba be jų,
ovalios, cilindriškos ar kiaušiniškos formos, 5-100 cm ilgio; cheminė sudėtis (%): 94-96
vandens, 2-2,5 angliavandenių, 0,4-0,9 baltymų, 0,1 riebalų, 0,3-0,7 celiuliozės, 0,4
pelenų, vitaminų C, B,, B2, provitamino A (karotino), karborūgščių, eterinių aliejų.
Vartojami švieži, rauginti, marinuoti. Gerina apetitą, maisto medžiagų asimiliavimą,
mažina skrandžio sulčių rūgštingumą. Gerai auga puriame, humusingame, gausiai
patręštame dirvožemyje. Lauke didžiausias derlius gaunamas užuovėjoje, lengvesnėje
nerūgščioje, gerai įšylančioje dirvoje. Geriausias priešsėlis -juodasis pūdymas. Rudenį,
nuėmus priešsėlį, dirva skutama, giliai ariama, patręšiama mėšlu 50-80 t/ha. Lietuvoje
sėjami alyvoms sužydėjus, 10-12 °C temperatūros dirvoje, 2,5-4,0 cm gylyje (tarpueiliai
80-120 cm). Sėklos norma 6-8 kg/ha. Vienodžiau sudygsta prieš sėją palaistytoje dirvoje.
Sudygę A retinami (tarpai 10-15 cm), papildomai tręšiami, purenami tarpueiliai; pradeda
derėti po 60-70 d. A auginami t.p. šiltnamiuose, inspektuose. Stikliniuose šiltnamiuose
žiemą ir pavasarį auginami partenokarpiniai A. Jie nereiklūs šviesai, derlingi, o jų vaisiai
formuojasi neapdulkinti, neužmezgę sėklų. Geriausiai auga, kai temperatūra dieną 25-27
°C, naktį 18-20 °C, oro drėgnis 70-80%. Sodinami daigais, išaugintais puodeliuose.
Sudygę pradeda derėti po 45-50 d. Vaisiai ilgi (18-35 cm), tamsiai žali. Vartojami švieži,
perdirbti netinka. Dažniausios A ligos: alternariozė, antraknozė, ba komiteteriozė, tikroji
ir netikroji miltligė, rauplės, didžiausi kenkėjai - voratinklinės erkės, tripsai, baltasparniai,
nematodai, agurkiniai uodeliai. Lietuvoje lauke daugiausia auginamos šios veislės:
'Iziaščnyj', 'Nežinskij mestnyj', 'Trakų pagerintieji', 'VIR 505', šiltnamiuose - Aprelskij F,',
'Farbio', 'Libelie', 'Maiskij', 'Marmi', 'Moskovskij tepličnyj', 'Rodničiok', Topoliok',
'Zozulia'. Vid. derlingumas lauke 25-3 (1 t/ha, uždarame grunte 15-18 kg/m2. Eugenijus
Dambrauskas
Agurkiai (Ogorki), lietuvių kaimas Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Punsko valsčius , 3
km nuo Lietuvos sienos. -70 gyv. (1999 m. . 1642 minimi Stulgiai, nuo 1765 - A. 1965
įkurtas Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyrius. Tarp Pirmojo ir Antrojo
pasaulinių karų veikė lietuvių organizacijų skyrių. MeriinasGcrvė
agufkinis uodėlis (Plastosciara socialis), grybinių uodukų šeimos vabzdys, šiltnamių
agurkų kenkėjas. Suaugęs vabzdys 3,5-4 mm ilgio, tamsiai pilkas, ilgomis geltonomis
kojomis. Lervos baltos, bekojės, maža juoda galva. Agurkų šaknyse arba stiebo
žemutinėje dalyje jos išgraužia išilgines landas, dėl to agurkų daigai kartais žūva. Lervos
lėliukėmis virsta dirvoje. Suaugę vabzdžiai šiltnamyje skraido kovo -gegužės mėn. Per
metus užauga kelios A kartos. A apnikti daigai laistomi insekticidais. Asta
Vengeliauskaitė
agurklė (Borago), agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalų gentis. Yra 3 rūšys,
paplitusios Viduržemio pajūrio srityje. Dažnesnė rūšis - vaistinė A (B. officinalis). 30-100
cm aukščio dvimetis žolinis augalas. Auga daržuose, kartais sulaukėja. Stiebas ir lapai
apaugę šiurkščiais plaukeliais. Žiedas tamsiai mėlynas. Vaisius - raukšlėtas riešutėlis.
Augalas prieskoninis, medingas, dažinis. Jauni lapai kvepia agurku, jų dedama į salotas.
Auginama ir Lietuvoje. Kitos A rūšys: B. pygmaea, B. macranthera. Živilė Lazauskaitė
agurkliniai (Boraginaceae), magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų šeima. apie 115
genčių, apie 2500 rūšių. Paplitę vid. ir šilto klimato kraštuose, daugiausia Viduržemio
pajūrio srityje, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Augalai apaugę šiurkščiais plaukeliais.
Lapai pražanginiai, ištisiniai, dažnai lygiakraščiai. Žiedai dvilyčiai, taisyklingi, varpiški ar
vamzdiški. Vaisius - skeltavaisis, retai kaulavaisis. A šeimoje yra maistinių (Cordia
dodecandra), vaistinių (Ttaukė, f plautė), prieskoninių (Tagurklė), dekoratyvinių
(Tneužmirštuolė) augalų. Lietuvoje yra 11 genčių, 21 rūšis. Dažnesnės: neužmirštuolė
(Myosotis), ežeinis (Echium), plautė (Pulmonaria ). Živilė Lazdauskaitė
agufkvaisis, daugiasėklis augalo vaisius, turintis kietą, kartais sumedėjusį išorinį ir
sultingą vidinį apyvaisio sluoksnį. A yra netikrasis vaisius. Susidaro iš vaislapėlių.
Būdingas moliūginių šeimos augalams. Giedrė Kmitienė
aguročiai, vienametės daržovės. Priklauso moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos Cucurbita
genčiai. Kilę iš tropinių ir subtropinių sričių. Daugiausia auginami JAV, Bulgarijoje,
Ispanijoje. Krūmo pavidalo. Ūgliai statūs, nešakoti. Lapai dideli, karpyti. Žiedai pavieniai,
geltoni. Vaisiai (agurkvaisiai) cilindriški, rečiau truputį lenkti; turi 3,8-6,8% sausųjų
medžiagų, 1,9-2,9% angliavandenių, 5,0-21,5 mg% vitamino C. Vaisiai konservuojami, iš
jų gaminami IV. patiekalai, valgomi žali. A neatsparūs šalnoms, reiklūs dirvožemiui
(geriausiai dera lengvose, derlingose, laistomose dirvose), mėgsta drėgmę, nebijo sausros.
Šiltesnėse vietose sėklos sėjamos dirvoje, šaltesnėse (arba ankstyvajam derliui gauti)
sodinami daigai (šalnoms praėjus). Sėjama lizdais (po 2-3 sėklas, 3-4 cm atstumu viena
nuo kitos). Sėklų norma 4-5 kg/ha. Kai išauga pirmi tikrieji lapai, A retinami ir paliekama
po l augalą. Lietuvoje auginama paprastojo moliūgo atmaina (C. pepo var. giraumontia).
Sodinami dažniausiai daigai. Vid. derlingumas -45 t/ha. Pranciškui Margevičius
agutiniai (Dasyproctidae), graužikų (Rodenlia) būrio šeima. 3 gentys, apie 16 rūšių.
Gyvena Amerikos tropiniuose miškuose, dažniausiai prie vandens. Ausys trumpos. Kojos
ilgos, užpakalinės ilgesnės už priekines; pirštai su stipriais nagais. Kailis tankus, šiurkštus.
Greiti; gerai plauko, kai kurie nardo. Slepiasi pavieniui urveliuose. Minta augalais. Per
metus veda 1-2 vadas po 1-6 jauniklius. Medžiojami mėsai. Svarb. rūšys: auksinis agutis
(Dasyprocta aguti; kūno ilgis -50 cm, uodegos -1,5 cm) ir paką (Cuniculus paca; kūno
ilgis 60-80 cm, uodegos 2-3 cm, masė iki 10 kg). Janina Prūsaitė
Agvaskaljentesas: 1. Meksikos valstija T'Aguascalientes. 1. Meksikos miestas T
Aguascalientes.
Ahab fAchabas.
Ahad Haam (Achadas Chaamas), tikr. Asher Ginzberg 1856 m. rugpjūčio 5 d. Skvira
(Kijevo gubernija ) - 1927 m. sausio 2 d. Tel Avivas, žydų rašytojas, kultūros filosofas.
Rašė hebr. kalba. Vienas žymiausių sionizmo skleidėjų. Skatino žydų kultūros ir
literatūros hebr. kalba plėtotę, gvildeno etikos ir religijos problemas. Parašė esė, laiškų
(Esė 41.1895-1905, batikai 41.1923-25 m. , atsiminimų.
Ahadžanian Stepan (Stepanas Ahadžanianas)
1863 m. gruodžio 28 d. šus.a (Kalnų Karabachas) - 1940 m. gruodžio 13 d. Jerevanas,
armėnų tapytojas. 1886-1890 m. mokėsi dailės studijoje Marselyje, 1897-1900 studijavo
Juliano akademijoje Paryžiuje. Nuo 1900 dirbo |uspje, Baku, Rostove prie Dono. 1922-40
dėstė Jerevano dailės mokykloje. Sukūrė portretų (Vasilis, Dėdulė Sedrakas, abu 1926;
Artistė J. Baronkina 1935; autoportretai, 1907 m. ir 1926; S. Sahakianas 1940 m. .
Kūriniai realistiniai, psichologiški, subtilaus kolorito. Ramutė Rachlevičienė
Ahaggar fAchaggar.
ahamkara (skr. ahamkara - aš veikiu), hinduizme pojūtis, leidžiantis individui susivokti
esant savarankišku asmeniu. Dualistinėje Tsankhjos sistemoje A nusako vieną
pirmapradės materijos (prakrti) pakopų. Nesusaistyta siela veikiant A susitapatina su
tikrovės suvokimu bei patyrimu ir patekusi į materiją įtraukiama į atgimimų ratą, todėl
sankhjos ir jai artimos jogos mokyklos pabrėžia būtinybe įveikti A ir taip ištrūkti iš
materialiosios pojūčių tikrovės. Kazimieras Seibutis
Ahasvėras, V. Europos krikščioniškųjų legendų personažas T Amžinasis žydas.
Ahhiyawa tAhijava.
Ahidjo Ahmadou (Ahmadu Ahidžo) 1924 m. rugpjūčio 24 d. Garoua (Kamerūnas) - 1989
m. lapkričio 30 d. Dakaras, Kamerūno valstybės veikėjas. 1957-58 Kamerūno
(Prancūzijos valda) vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas. 1958 įkūrė Kamerūno
sąjungos partiją ir jai vadovavo. 1958-60 ministras pirmininkas. Nuo 1960 nepriklausomo
Kamerūno prezidentas ir vyriausybės vadovas. Valdė autoritariškai. Liberalios
ekonomikos, glaudžių ryšių su Prancūzija šalininkas. 1982 atsistatydinęs gyveno
emigracijoje. 1984 už akių nuteistas mirti.
Ahijava (Ahhiyawa), Achijava, jūrų valstybė, XIV- XIII a. p.m.e. minima hetitų
tekstuose. Manoma ją buvus M. Azijoje arba Egėjo j. salose. Daugelis mokslininkų A
pavadinimą sieja su graikų genčių achajų pavadinimu.
ahimsa (skr. ahimsa - nekenkimas), vienas svarbiausių budizmo ir hinduizmo etikos
principų. Ja remiantis atsisakoma naudoti prievartą, siekiama mintimis, žodžiais bei
veiksmais nesukelti fizinio ir dvasinio skausmo. A kaip savo mokymo pagrindą Indijoje
pirmieji suformulavo ir paskelbė džainai asketai. Jie teigia, kad žmonių, gyvūnų,
negyvosios materijos, net atomų esmė yra gyvybė, todėl nenorėdami sužaloti ar sunaikinti
kokios nors gyvos būtybės kelią pasišluoja šluotele ir ryši ant burnos skepetą. A jiems
reiškia gerą karmą ir išsilaisvinimą iš atgimimų rato. Vėliau A prarado savo pirmine
motyvaciją, sąvokos reikšmė išsiplėtė. Budizme A aprėpia visus moralinius priesakus:
draudimą žudyti, prievartauti, vogti, meluoti, šmeižti, šiurkščiai kalbėti, skleisti paskalas,
geisti svetimo turto, puoselėti piktą valią ir klaidingas pažiūras. Visose budistinės kultūros
šalyse remiantis A vienuoliams privalomas vegetarizmas. M. Gandhi interpretavo A kaip
nesipriešinimą blogiui smurtu ir pritaikė Indijos tautų išsivadavimo judėjimui. Antanas
Danielių , Kazimieras Seibutis
Ahlen (Alenas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino -Vestfalijos žemėje, į
Šiaurės rytus nuo Dortmundo, Ruhro anglių baseino Šiaurės rytuose. 55 700 gyv. (2001
m. . Kasamos akmens anglys. Kokso, cemento gamyklos. Metalo apdirbimas (skardiniai ir
emaliuoti dirbiniai), maisto pramonė. Gotikinės bažnyčios. Miesto teisės nuo 1224.
Ahlfors Bengt (Bengtas Alforsas) 1937 Helsinkis, suomių dramaturgas, teatro režisierius.
1975-1978 m. Švedų teatro Helsinkyje meno vadovas, vienas nuolatinių Helsinkio
Mažojo teatro dramaturgų. Rašo pjeses su kitais dramaturgais, jas režisuoja; žymiausia -
AIDS tematika Ar yra tigrų Konge? (su J. Bargumu, 1986 m. . Kūryba aktualios
tematikos, lyriška. Rasa Vasiliauskaitė
Ahlin Lars (Larsas Alinas) 1915 m. balandžio 4 d. Sundsvall - 1997 m. kovo 11 d.
Stokholmas, švedų rašytojas. Dirbo darbininku, dažnai buvo bedarbis. Mokėsi Liaudies
aukštojoje mokykloje. Pirmajame romane Tobas su manifestu (Tabb med manifeste! 1943
m. parodė marksistinių idėjų ir gyvenimo kasdienybės prieštarą. Kūryboje vaizduojama
švedų visuomenė, mažojo žmogaus gyvenimas, parodomas individo norų ir moralinių
normų susikirtimas, propaguojamos sočiai, teisingumo idėjos; ryšku E. HemingVay įtaka.
Populiariausi A romanai: Jeigu (Om 1946 m. , Mergelė žalumoje (Jungfrun i dėt grona
1947 m. , Didžioji užmarštis (Stora glomskan 1956 m. . Dar sukūrė apsakymų (rink.
Manęs nelaukia jokios akys l Inga ogonvantar mig 1944 m. , istorinių romanų (Hanibalas
nugalėtojas / Hannibal segraren 1982 m. , esė (rink. Estetikos esė /Estetiška essayer 1994
m. . Aistė Urbonienė
ahl kitabai (arab. ahlalkitūb - rašto žmonės), Korane minimi žmonės, pagal religinius
įsitikinimus užimantys tarpine padėtį tarp tikinčiųjų į Alachą ir netikinčiųjų į jį. Jiems
priklauso judėjai, krikščionys, t.p. zoroastristai. Romualdas Krinickia
Ahlmann Hans (Hansas Aimanas) 1889 m. lapkričio 14 d. Carlsborg - 1974, švedų
geografas. 1921-50 Stokholmo universiteto profesorius. 1956-60 Tarpt, geografų sąjungos
prezidentas. Dalyvavo ekspedicijose į Špicbergeną (1931,1934 m. , Islandiją (1936-38
m. , Grenlandiją (1939-40 m. , Antarktidą (1949-52 m. . Parašė klimatologijos (Ledynų
pokyčiai ir
klimato svyravimai l Glacier variations and climatic - 1ucluations 1953 m. ,
geomorfologijos, geologijos veikalų.
Ahmadabad (Ahmadabad, Ahmadabadas), miestas Indijos vakaruose, Gudžarato
valstijojc, ~ 110 km nuo Chambhato įlankos (Arabijos jūra), Sabarmati kair. krante. 3,8
mln. gyv. (2001 m. . Oro uostas. Medvilnės apdirbimas, chemijos, odos, maisto (ryžių
valymo, aliejaus), tekstilės pramonė, mašinų gamyba. geležinkelis transporto dirbtuvės.
Amatai (gaminami metalo, dramblio kaulo dirbiniai, papuošalai). 2 universitetai (įkurtas
1920 ir 1950 m. . Zoologijos sodas. Muziejus. Badaro tvirtovė (1411 m. , mečetės -
Džama Masdžido (Didžioji, 1423 m. , Sidi Saido (1515 m. , Rani Sipri (1514 m. , britų
fortas (1619 m. . A 1411 įkūrė Gudžarato sultonas Achmedšachas. Iki 1572 Gudžarato
sultonato sostinė. 1572-1755 priklausė D. Mogolams, 1755-1818 - Maratų kunigaikščių
konfederacijai, 1818-1947-Britų Indijai. 1960-1971 m. Gudžarato valstijos centras.
alAhmadi (al-Ahmadi) t i\\ Achmadi.
Ahmadnagar (Ahmadnagaras), miestas Indijos vakaruose, Maharaštros valstijoje, į rytus
nuo Bombėjaus. 223 000 gyv. (2001 m. . Tekstilės (medvilnės), maisto (cukraus, tabako),
odos pramonė. Amatai (gaminami vario dirbiniai). Vilnamedžių auginimo rajono
prekybos centras. universitetas (įkurtas 1968 m. . 1490 A įkūrė Achmedšachas Nizamas.
Iki 1636 buvo sultonato sostinė, vėliau priklausė D. Mogolams, 1803 m. užėmė Didžioji
Britanija.
Ahmet Hasim (Achmėtas Chašimas, Ahmetas Kasimas) 1884 Bagdadas - 1933 m. birželio
4 d. Stambulas, turkų rašytojas. Simbolizmo pradininkas turkų literatūrojc. Mokėsi
Galatasaray licėjuje Stambule, studijavo teise. Simbolistų draugijos Fecri Ali (1909-12 m.
vienas steigėjų. Dalyvavo l pasaul. kare. 1924 ir 1928 gyveno Paryžiuje. Kūryboje ryšku
V. Europos literatūros įtaka. A poezija (rink. Ežero valandos/Col saa - 1eri 1921, Taurė
/Piyale 1926 m. simbolistinė, ekspresionistinė, pasižymi žodžių žaismu, dainingumu,
subtiliais nuotaikų niuansais. Eilėraščiams būdinga meilės ir gamtos tematika, ilgesio,
sielvarto motyvai. Yra arabiškų ir persiškų intarpų. Halina Kobtckailė
Ahmel Mithat Efendi (Efendis Achmėtas Mitchatas, Efendis Ahmetas Mithatas) 1844
Stambulas - 1912 m. gruodžio 28 d. ten pat, turkų rašytojas, švietėjas. Už darvinizmo ir
ateizmo propagandą buvo ištremtas į Rodo salą (l 873-1876 m. . 1878 m. įkūrėlaikraštį
Tercumani Hakikat. Nuo 1908 m. Stambulo universitete dėstė istoriją. To meto Turkijoje
labiausiai skaitomas rašytojas (sukūrė daugiau, kaip 200 kūrinių). Parašė švietėjiškų
mokslo darbų, apsakymų, pjesių, -40 romanų; žinomiausi: Hasanas Melahas (Hasan
Melldh 1875 m. , Huseinas Felahas (Hiiseyin Fel/dh 1875 m. , Šokėja (f'engi 1877 m. ,
Ponia Diurdanė (Dūrdane Hamm 1882 m. , Jaunaturkis (Jon Turk 1910 m. . Kūryboje
ryšku romantizmo ir natūralizmo bruožai, žymu prancūzų literatūros ir švietėjų įtaka.
Halina Kohcckaitė
Ahmad l T Achmedas I. Ahmad III T Achmedas III.
Ahmad ai Mansūr al-DhahabT f Achmedas alMansūras aš Zahabijus.
Ahmad ibn Mustafa f Achmedas.
179
Ahmad Shah DurranT T Achmedas Šachas Duranis.
Ahmet Vefik Paša (Achmėtas Vefikas Paša, Ahmėtas VefikasPaša) 1823 m. liepos 6 d.
Stambulas - 1891 m. balandžio 2 d. ten pat, Turkijos polit. veikėjas, mokslininkas. Mokėsi
Paryžiaus Šv. Liudviko licėjuje. Ambasadorius Teherane (l 851 m. ir Paryžiuje (1860 m. .
1877 pirmojo Turkijos parlamento pirmininkas, 1878 ir 1882 d. viziris ( ministras
pirmininkas). Būdamas Bursos gubernatoriumi įkūrė teatrą. Skleidė turkiškumą, pirmasis
sudarė Anatolijos turkų tarmių žodyną Osmanų tarmės (Lehįe - i Osmani 1876 m. ,
turėjusį įtakos turkų bendrinei kalbai. 1869 parašė Osmanų imperijos istoriją, darbų apie
Vid. Azijos tiurkus, istorijos ir geografijos vadovėlių. Išvertė ir adaptavo 16 Moliėre'o
pjesių. Halina Kobeckaitė
Ahnlund Nils Gabriel (Nilsas Gabrielis Anlundas) 1889 m. rugpjūčio 23 d. Uppsala -
1957 m. sausio 11 d. Stokholmas, švedų istorikas. Švedijos akademijos narys (1941 m. .
1912 baigė Uppsalos universitetą. 1927-35 dirbo Stokholmo aukštojoje mokykloje
( universitete); profesorius (1928 m. . 1934-49 žurnalo Historisk tidskrift vyr. redaktorius.
Nuo 1950 Tarptautinio istorikų komiteto viceprezidentas. Iš pradžių daugiausia nagrinėjo
miestų istoriją, vėliau - XVII a. istoriją, jos metodologiją. Svarb. veikalas Tradicija ir
istorija (Tradition och hisloria 1956 m. . Arturas Mickevičius
Aho Juhani (Juhanis Aho), tikr. Johannes Brofeldt 1861 m. rugsėjo 11 d. d. Lapinlahti -
1921 m. rugpjūčio 8 d. Helsinkis, suomių rašytojas, žurnalistas. Su kitais įkūrė laikraštį
Paivdlehti (dab. Helsingin sanomat). Apysakose pavaizdavo neigiamą valstiečių požiūrį į
technikos naujoves (Geležinkelis lRautatie 1884, lietuvių 1971 m. , inteligentų dvasios
tuštybę (Vienišas/ Yksin 1890 m. . Romanuose Pastoriaus duktė (Papin tytar 1885 m. ,
Pastoriaus žmona (Papin rouva 1893, lietuvių 1971 m. kritikavo auklėjimo negeroves.
Vėlesnėje kūryboje ryšku tautinio romantizmo poveikis. Istoriniame romane Panų (1897
m. parodė pagonybės ir krikščionybės konfliktą Karelijos kaime. Dar parašė ist. rom.
Pavasaris ir atšalimas (Kevatja takatalvi 1906 m. , psichol. rom. Juha (1911 m. ir Sąžinė
(Omalunto 1914 m. . Kūriniuose atskleidė paprastų žmonių dvasios turtingumą, gimtojo
krašto gamtos grožį; jiems budinga lyrizmas, vaizdinga kalba. Stasys Skrodenis
Aho Kalevi (Kalevis Aho) 1949 m. kovo 9 d. Forsa, suomių kompozitorius. Studijavo
Sibelijaus muzikos akademijoje Helsinkyje ir pas B. Blacherį Berlyne (1971-1972 m. .
Sukūrė operų (Vabzdžių gVenimas l Insect Life 1987 m. , 7 simfonijas (1969-1988 m. ,
koncertų smuikui, violončelei ir fortepijonui (1981-1989 m. , 3 styginių kvartetus
(1967,1970,1971 m. , sonatą smuikui (1973 m. . Kūryboje rusų simf. muzikos bruožai
susipynė su atonalumu ir postmodernizmo apraiškomis. Violeta Tumasonienė
Ahras tAįn.
Ahrens Heinrich (Heinrichas Arensas) 1806 m. rugpjūčio 14 d. Salzgitter (BraunschVeis)
- 1874 m. rugpjūčio 2 d. ten pat, vokiečių teisės filosofas. Dr. (1830 m. . Studijavo teise
Gottingeno universitete. Dėstė Gottingeno, Briuselio, Paryžiaus, Grąžo ir Leipcigo
universitetuose; profesorius (1850 m. . Vienas žymiausių organinės valstybės teorijos
kūrėjų. Svarb. veikalas - Prigimtinės teisės, arba Teisės filosofijos kursas (Cours de droit
naturcl oude philosophie du droit 2 t. 1837-39, išverstas į keletą kalbų, daugiau, kaip 20
leidimų). Kt. veikalai: Organinė valstybės teorija filosofiniu ir antropologiniu požiūriu
(Organische Staatslehre auf philosophisch-antropo/ogische Grundlage 1850 m. , Teisės
enciklopedija (Juridische Enzyklopadie 1853 m. . VytautasRau - 1eliūnas
Ahrensburgo kultūra (Arensburgo kultūra), vėlyvojo driaso laikotarpio (8850-8300
p.m.e.) archeologinė kultūra . Pavadinta pagal Ahrensburgo miestą ( Šiaurės Vokietija).
Tipiška A medžiaga - iš Stellmooro gyvenvietės. A būdingų radinių aptinkama teritorijoje
į pietus nuo Olandijos ir Danijos (iki Oderio), prie Vyslos žemupio, Kaliningrado sritis,
t.p. Lietuvoje: pietinėje dalyje - Rokantiškių gyvenvietėje (dab. Vilniaus dalis), 8, 15, 17
T Ežeryno stovyklavietėse ir 31 Derežnyčios stovyklavietėje (f Derežnyčios
stovyklavietės), rytinėje - T Rėkučių pilkapyne. Randama titnaginių įkotinių antgalių su
įstrižai retušuota viena kraštine ar viršūne, galinių gremžtukų, vidurinių ir kampinių
rėžtukų, netaisyklingos formos skaldytinių. Aptinkama trapecijų bei ašmenėlių su
statmenai retušuota kraštine. Gyventojai, klajodami upių slėniais, vertėsi medžiokle ir
žvejyba, rinko augalinį maistą; naudojo medines ietis, kaulinius žeberklus. Algirdas
Girininkas
Ahtamar (Ahtamara), sala Vano ežere (Turkija) pietuose. X- XI a. armėnų karalių Arcruni
rezidencija. X a. Vaspurakano karalystės valdovas Gagikas Arcruni salą sutvirtino, pastatė
tvirtove, miestą, įkūrė uostą (dabar griuvėsiai apsemti). Statybos darbams vadovavo
archit. Manuelas, suprojektavęs rūmus su kupolu (neišliko) bei kryžiškąją kupolinę Šv.
Kryžiaus bažnyčią (915-921; pastatyta pagal VII a. Hripsime bažnyčios modelį).
Bažnyčios fasadai iš akmens plokščių, puošti šešių juostų bareljefais (unikalūs armėnų
architektūroje, pirmieji viduramžių krikščionių mene), vaizduojančiais mit., rel. bei
pasaulietinės tematikos scenas, Arcruni karalių dinastijos atstovus, jų herbus. V. fasade,
šalia Kristaus figūros, įkomponuota fundatoriaus kunigaikščio Gagiko skulptūra.
Bažnyčios vidaus erdvę puošia freskos (daugiausia išliko augalinių ornamentų, scenų
bibliniais motyvais); jų stilistika turėjo įtakos Vano miniatiūrų mokyklai. 1325 bažnyčia
remontuota (sutvirtinti įėjimai). Vega Aruriunian
Ahtisaari Martti Oiva (Martis Oiva Ahtisaris)
1937 m. birželio 23 d. Viipuri (dab. Vyborgas, Rusija), Suomijos valstybės veikėjas.
1959 baigė Oulu universiteto Ped. fakultetą. 1965-1972 m. dirbo Užsienio reikalų
ministerijoje. 1973-1976 m. ambasadorius Tanzanijoje (nuo 1975 ir Mozambike,
Somalyje, Zambijoje). 1977-1981 m. JT komisaras (nuo 1978 ir JT generalinio
sekretoriaus atstovas) Namibijoje; padėjo taikiai užbaigti jos kovą dėl nepriklausomybės.
1992-1993 m. tarpt, konferencijos buv. Jugoslavijos klausimu Bosnijos ir Hercegovinos
darbo grupės pirmininkas. 1994-2000 Suomijos prezidentas. Vytauto Didžiojo l laipsnio
ordinas (1996 m. .
Ahuachapan (Ahuačapanas), miestas Salvadoro vakaruose, netoli Gvatemalos sienos;
departamento centras. 31 700 gyv. (2001 m. . Įsikūręs Santa Anos ugnikalnio papėdėje
(820 m aukštyje). Avalynės pramonė. Kavos prekyba. Netoli A yra karštųjų miner.
versmių. Miesto teisės nuo 1862.
Ahuico - 1is (Ahuitzo - 1 m. - 1503, actekų valdovas (1486-1503 m. . Paveldėjo sostą iš
brolio Tizoko. Užkariavo gentis palei Meksikos įlanką. Sostinėje Tenočti - 1ane įrengė
antrą vandentiekį ir pastatė Malinalco šventyklą. Rengė didžiausias actekų istorijoje
žmonių aukojimo apeigas (būdavo nužudoma po 20 -80 tūkst. karo belaisvių).
ahūrai ( senovės pers. ahura - valdovas), iranėnų gerosios ir naudingosios dievybės.
Ahūros Mazdos pavaldiniai. Tikima, kad rūpinasi harmonija žemėje ir kosmose, kovoja su
chaosu, tamsa ir blogiu. Jiems trukdo blogio dievo Angra Mainjaus tarnai ir fdevai2.
Romualdas Neimantas
Ahūra Mazda, Ormazdas, Ormuzdas, Oromazas, iranėnų vyr. dievas, ahūrų valdovas.
Garbintas kaip šviesos ir gėrio dievas, pasaulio, gyvybės kūrėjas. Ugnies simbolis. Vardas
užrašytas Achaimenidų dinastijos laikais (6- IV a. p.m.e.). A gyvena amžinoje šviesos
karalystėje, jo sostą supa 6 (vėlesniuose raštuose 7 m. T amšaspandai. A nuolat kovoja su
blogio įsikūnijimu Angra Mainjumi ir laimi. Vaizduojamas kaip barzdotas vyras su
sparnais ir apvalia kepuraite. Romualdas Neimamas
Ahvaz (Ahwaz, Ahvazas), miestas Irano pietvakariuose, Karūno kair. krante, prie
Abadano -Teherano geležinkelis; Chuzestano ostano centras. 943 500 gyv. (2001 m. . Oro
uostas. A įsikūręs naftos gavybos rajone (Ahvazo naftos telkinys). Naftotiekiai į Teheraną
ir Abadaną. Juodoji metalurgija, chemijos, tekstilės, maisto pramonė. universitetas
(įkurtas 1955 m. .
Ahvenanmaa T Alandų salos.
Ayacucho (Ajakūčas), miestas Peru pietuose, prie Limos -Cusco plento; departamento
centras. - 11 600 gyv. (2001 m. . Įsikūręs 2745 m aukštyje. Sidabro lydymas. Odos,
tekstilės, maisto pramonė. universitetas (įkurtas 1677 m. . Turizmas. Bažnyčios ir
vienuolynai (16- XVIII a. ), katedra ( XVII a. ), rotušė ir rūmai ( XVIII a. ). Miestą 1539
įkūrė F. Pizarro. XVII a. buvo amatų ir prekybos centras. Iki 1825 vadintas San Juan de la
Frontera de Huamanga.
Ayacucho mūšis (Ajakučo mušis), 1824 1209 prie Ayacucho miesto (Peru pietuose)
įvykęs paskutinis didelis mūšis per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą
(1810-26 m. . S. Bolivaro kariuomenė (-6000 karių iš Peru, Venesuelos, Kolumbijos,
Argentinos, Čilės), vadovaujama jo bendražygio generolo A. J. Sucrc's, sumušė ispanų
kariuomenę (-9000 karių, vadas ispanų vicekaralius J. de La Šerną). apie 2000 ispanų
karių žuvo, vicekaralius ir 14 generolų buvo paimti į nelaisvę. Po A Ispanija buvo
priversta išvesti kar. dalinius iš dab. Peru ir Bolivijos teritorijų (paskutiniai išvesti iš
Limos 1826 pr.).
Aiakos fAjakas.
Ayala Francisco (Fransiskas Ajala) 1906 m. kovo 16 d. Granada, ispanų rašytojas.
Ispanijos karališkosios akademijos narys (1984 m. . 1936-1977 m. gyveno emigracijoje,
dėstė polit. teisę Argentinos, Puerto Riko, JAV universitetuose. Išgarsėjo aps. rinkiniu
Uzurpatoriai (Los usurpadores 1949 m. , vaizduojančiu dramatiškiausius Ispanijos
istorijos momentus. Aps. rinkinio Avies galva (La cabeza dėl cordero 1949 m. pagrindinė
tema - Ispanijos piliečių karas. Vėliau išleido rom. Šuns mirtys (Muertes de peno 1958
m. , aps. rink. Makakų istorija (Hisloria de macacas 1955 m. , Grobimai, prievartavimai
bei kiti prasižengimai (De raptos, violaciones y otros excesos 1966 m. , Malonumų sodas
(Eljardin de las de/icias 1971 m. , Blogyhių sodas (EI jardin de las malicias 1988 m. .
Kūriniams būdinga polit. motyvai, sarkazmas, skepticizmas. Cervanteso premija 1991.
Bronius Dovydaitis
Aias TAjantas Oileidas. Aias t Ajantas Telamonidas.
aibė, pirminė mat. sąvoka. Suprantama kaip rinkinys kokių nors objektų, sujungtų į
vienumą pagal kurį nors požymį (pvz., mokyklos mokinių A, Saulės sistemos planetų A,
visų natūraliųjų skaičių A, turimos lygties šaknų A, visų tiesės taškų A). Aibę sudarantys
objektai vadinami jos elementais. Jei objektas a yra aibės X elementas, tai rašoma: a e X.
Nusakyti A reiškia nurodyti jos elementų būdingąją savybę. Jei nėra pasirinktą savybę
turinčių objektų, sakoma, kad ta savybė apibrėžia tuščiąją A. Skiriamos baigtinės A (jų
elementų skaičius baigtinis, pvz., raidžių A knygoje) ir begalinės A (jų elementų skaičius
nėra baigtinis, pvz., visų racionaliųjų skaičių A). Jei visi aibės X elementai yra ir aibės Y
elementai, tai X yra aibės Y poaibis; užrašoma taip: X c Varta Y^X (kartais tik A - c y
arba Y D X). Jei X c Y ir Y c X, tai X = Y. Tuščioji A laikoma kiekvienos A poaibiu.
Aibių sistemos (dviejų, trijų, bet kurio baigtinio ar begalinio aibių skaičiaus) sąjunga
vadinama A visų elementų, kurių kiekvienas priklauso bent vienai tų A (tačiau bendrieji
elementai į sąjungą įeina tik vieną kartą); tų A sankirta vadinama aibė elementų,
priklausančių visoms sistemos aibėms. Dviejų aibių X ir Y sąjunga žymima A"uFarba X+
y (pvz., {a,b,c} u {b,c,d} = (a,b,c, d], sankirta -Xn Y arba XY (pvz., [a, b} n {b, c, d} =
{b}. Aibių sąjunga ir sankirta yra komutatyvios, asociatyvios, distributyvios. Aibių X ir Y
skirtumu vadinama aibė elementų, priklausančių A", bet nepriklausančių Y; žymima A"\
Y arba X-Y (pvz., (a,b} - {b, c,d] = {a}). Jei Xa Y, tai skirtumas Y\Xdažnai vadinamas
aibės X papildiniu iki aibės Y. Aibių X ir Y dekartine sandauga vadinama aibė visų
dvejetų {x,y}, kai x e X ir y e Y; žymima X x Y. Jei aibė X turi m, o aibė y n elementų,
tai Xx Y turi m-n elementų (pvz., jei X = {a, b], Y = (a, c}, tai X x Y = { (a, a), (a, c), (b,
a), (b, c)}). Panašiai apibrėžiama ir didesnio aibių skaičiaus sandauga. Baigtines A
kiekybiškai palyginti galima pagal jų elementų skaičių. Begalinių A šitaip lyginti nėra
prasmės, todėl jvedama ekvivalenčiųjų A sąvoka. Dvi A yra ekvivalenčios, jei tarp jų
elementų galima abipusiškai vienareikšmė atitiktis. Dvi baigtinės A yra ekvivalenčios
tada ir tik tada, kai jos turi tiek pat elementų. Elementų skaičius yra bendra savybė, kuri
apibūdina visas ekvivalenčiąsias baigtines A. Analogiška skaičiui bendra visų tarpusavyje
ekvivalenčių (vis tiek, ar jos baigtinės, ar begalinės) A savybė vadinama T aibės galia,
arba kardinaliuoju skaičiumi. Ekvivalenčios A yra vienodos galios. Visų natūraliųjų
skaičių aibei ekvivalenti A vadinama skaičiąja. Visų racionaliųjų ir algebrinių skaičių A
yra taip pat skaičiosios, o visų realiųjų skaičių A galia vadinama kontinuumo galia. Šią
galią turi visų skaičiosios aibės poaibių A, visų transcendenčiujų, visų iracionaliųjų, visų
kompleksinių skaičių, visų plokštumos taškų A. A vadinama sutvarkytąja, jei galima
nurodyti taisyklę, nusakančią, kuris iš dviejų skirtingų tos A elementų laikomas
pirmesnių. Pvz., visų sveikųjų skaičių A, kai mažesnis iš dviejų skaičių laikomas
pirmesnių, yra sutvarkytoji A. Vienos svarbiausių aibių klasių yra tiesės, plokštumos,
trimatės erdvės, daugiamačių ir apskritai metrinių erdvių taškų aibės. Taškas x vadinamas
aibės A1 sąlyčio tašku, jei kiekvienoje jo f aplinkoje 2 yra bent vienas aibės X taškas. Pats
x gali ir nepriklausyti aibei X. Jei kiekvienoje x aplinkoje yra bent vienas aibės X taškas,
nesutampantis su x, tai x vadinamas aibės X ribiniu tašku. Visi aibės X sąlyčio taškai
sudaro jos uždarinį, o visi ribiniai - išvestinę aibę. A, kuriai priklauso visi jos ribiniai
taškai, vadinama uždarąja. Taškas x vadinamas aibės X vidiniu tašku, jei galima rasti jo
aplinką, sudarytą tik iš X taškų. Tik išvidinių taškų sudaryta A vadinama atvirąja. Taškų
A vadinama jungiamąja, jei bet kaip suskaidžius ją į 2 poaibius, be bendrųjų elementų,
bent viename iš tų poaibių bus kito poaibio ribinis taškas. Taškų aibėms Įvedama mato
sąvoka (T aibės matas); matas yra geom. figūrų ilgio, ploto ir tūrio apibendrinimas.
aibės apvalkas, aibė, tenkinanti tam tikras sąlygas. Jeigu X yra vektorinė erdvė, aibė E yra
X poaibis, tai visų erdvės X vektorinių poerdvių, kurių poaibis yra £', sankirta yra
vadinama aibės E tiesiniu apvalku. Jeigu aibė E yra netuščia, tai visų baigtinių tiesinių
darinių
£Aj., kai A > O, £ A, = l ir AT € E, aibė vadinama aibės ( ' ' / E iškiluoju apvalku. Aibės
iškiląjį apvalką galima apibrėžti ir kaip visų iškilųjų aibių, kurių poaibis yra aibė E,
sankirtą. Jeigu X= R", t.y. n-matė erdvė, tai aibės E iškilasis apvalkas yra aibė visų galimų
sunkio centrų, atitinkančių skirtingus masės tankius aibėje E. Kiekvienas iškilojo apvalko
taškas yra masės, sukoncentruotos ne daugiau kaip n +1 taškų, sunkio centras. Edvardas
Misevičius
aibės funkcija yra aibės X kurios nors poaibių šeimos A atvaizdis ę intervale (-~;+~]. Be
to, bent viena to atvaizdžio reikšmė turi būti baigtinė. Jeigu iš to, kad
n("\
EeA,\jE: tA,Ef}E = 0, ifj, išplaukia lygybė «>[U£,-J =
= Xv (£. ); tai A (p yra vadinama adityviąja, baigiai adityvia, skaičiai adityvia (a
adityviąja), atitinkamai, kai n = 2,neN,neN IJ{ + C°}- Edvardas Misevičius
aibės galia, kardinalusis skaičius, yra tai, kas bendra visoms tarpusavyje ekvivalenčioms
aibėms. Dvi aibės A ir B vadinamos ekvivalenčiosiomis arba vienodos galios aibėmis,
jeigu egzistuoja bijekcija, kuri aibę A atvaizduoja j aibę B. Dvi baigtinės aibės yra
ekvivalenčios tada ir tik tada, kai jos turi tą patį elementų skaičių. Taigi baigtinės aibės
galia yra lygi tos aibės elementų kiekiui. Begalinės aibės galios sąvoka yra analogiška
baigtinės aibės galios sąvokai. Aibės, kurios yra ekvivalenčios natūraliųjų skaičių aibei,
yra vadinamos skaičiosiomis, o jų galia žymima simboliu xn (nulinis alefas). Aibių,
ekvivalenčių realiųjų skaičių aibei R, galia yra vadinama kontinuumo galia ir žymima
simboliu xr Jeigu aibė A yra ekvivalenti aibės B poaibiui, o aibė B neekvivalenti nė
vienam aibės A poaibiui, tai sakoma, kad aibės B galia yra didesnė už aibės A galią. Bet
kurios netuščiosios aibės visų poaibių aibės galia yra didesnė už pradinės aibės galią.
Edvardas Misevičius
aibės matas, neneigiama adityvi aibės funkcija. Paprastai apibrėžiamas paprastųjų aibių
matas (pvz., intervalo ilgis, stačiakampio plotas, stačiakampio gretasienio tūris), po to jis
apibendrinamas sudėtingesnėms aibėms išlaikant adityvumo savybę: aibių, neturinčių
bendrų taškų, sąjungos matas lygus tų aibių matų sumai. Aibės, kurių matą galima
apibrėžti, vadinamos mačiosiomis aibėmis. Matu d algebroje.7" (f aibių algebra)
vadinama joje apibrėžta neneigiama funkcija m, tenkinanti aksiomas: tuščiosios aibės 0
matas m (0 m. = 0; jei A r A„ ... yra poromis nesikertančios ./"aibės, tai jų sąjungos
matas /ndJĄ,) lygus tų aibių matų sumai Xm (A,)- Mato egzistavimo, konstravimo ir
taikymo klausimai nagrinėjami bendroje mato ir integralo teorijoje. Pastaroji plačiai
taikoma mat. analizėje, funkcinėje analizėje ir yra tikimybių teorijos pagrindas. Vygintas
Mackevičius
aibių algebra, kokios nors aibės E, vadinamos universaliąja, poaibiu sistema .7. A tenkina
aksiomas: aibė E priklauso sistemai .7"; jei aibė A priklauso sistemai./; tai ir jos
papildinys E\A priklauso.7f jei aibės A ir B priklauso sistemai .7, tai ir jų sąjunga A u B
priklauso .7. Jeigu paskutiniojoje aksiomoje reikalaujama, kad sistemos .7~aibių sekos Ar
/)„... sąjunga (JĄ, priklausytų sistemai .7, tai sistema vadinama aibių a algebra. Įrodyta,
jog kiekvieną aibės E poaibių sistemą galima papildyti naujomis aibėmis - E poaibiais,
kad ji virstų A arba net a algebra. Pvz., kiekvienos aibės visų poaibių sistema yra A ir o~
algebra. A ir d algebros sąvokos yra svarbios mato ir integralo teorijoje, griežtai
apibrėžiant ir konstruojant matus. Paprastai iš pradžių matas apibrėžiamas kokioje nors A,
po to pratęsiamas į platesniąją aibių sistemą - a algebrą. Vygintas Mackevičius
aibių teorija, mat. šaka, kuri nagrinėja T aibes neatsižvelgdama į konkrečias jų elementų
savybes. Daugiausia tiria begalines aibes jų elementų sutvarkymo, atvaizdavimo ir kt.
sąryšių požiūriu. Baigtinių aibių poaibių sudarymo dėsnius, elementų įv. kombinacijų
skaičiaus nustatymą nagrinėja Tkombinatorika, euklidinių erdvių taškų aibių struktūrą -
deskripcinė aibių teorija, kurios uždavinys - aprašyti aibes, gaunamas iš tam tikros
nesudėtingų aibių sistemos sankirtos, sąjungos, projektavimo ir kitomis operacijomis. A
visose mat. šakose suponavo naujų metodų ir požiūrių. Jos pagrindu atsirado realiojo
kintamojo funkcijų teorija, bendroji topologija, funkcinė analizė, tikimybių teorija. A
sąvokos yra tinkamiausios jv. mat. teorijoms aksiomatizuoti. A susiformavo XIX a. 2
pusėje prireikus pagrįsti mat. analize. A pradininkas B. Bolzano (Čekija). Sistemingą A
sukūrė G. Cantoras (Vokietija). Aibių teorijoje yra prieštaravimų ir paradoksų
(antinomijų). Pvz., visų aibių aibės sąvoka tuojau pat sukelia prieštaravimą (Russello
antinomija). E. Zermelo (Vokietija), stengdamasis įveikti antinomijų sukeltą krize,
aksiomatizavo A. Jo aksiomos neleido konstruoti antinomijų. Tačiau vienos jo aksiomų (T
Zermelo aksioma] kai kurios išvados yra neįprastos ir nepriimtinos. Dėl to egzistuoja A
kryptis, siūlanti atsisakyti Zermelo aksiomos arba bent ją apriboti. Kita svarbi A problema
yra t kontinuumo hipotezė. 1940 kalba Godelis (Vokietija) įrodė, kad jokiais log.
samprotavimais negalima jos paneigti; 1963 P. Cohenas (JAV) įrodė, kad jokiais log.
samprotavimais negalima paneigti teiginio, priešingo kontinuumo hipotezei.
Aiblinger Johann Kaspar (Johanas Kasparas Aiblingeris) 1779 m. vasario 23 d.
Wasserburg am Inn (Bavarija) - 1867 m. gegužės 6 d. Miunchenas, vokiečių
kompozitorius, dirigentas. Vienas cecilianizmo pradininkų Vokietijoje. Studijavo
Landshuto universitete filosofiją, teologiją. Nuo 1802 gyveno Italijoje (Bergamo mokėsi
muzikos). 1819-64 (su pertrauka) dirbo Miuncheno italų operos teatre, rūmų kapeloje,
Visų Šventųjų bažnyčioje. Reikšmingiausia kūrybos dalis - bažn. muzika (>30 mišių, -30
psalmių, 20 ofertorijų, 3requiem, Marijos giesmės). Kiti kūriniai: 2 operos (past. 1811
Venecijoje, 1821 Miunchene), 3 baletai (past. 1818-19 Milane). Adeodatas Taurais
Aichbūhl (Aichbiūlis), 3 tūkstantmečio p.m.e. pabaigos neolito stovykla. Yra Vokietijoje,
Badeno -Wurttembergo žemėje ant Federio ežero kranto. 1879 tyrė E. Frankas, 1919-30 -
R. R. Schmidtas. Durpių sluoksnyje rasti 22 stačiakampiai (5 x 8 m) mediniai pastatai,
dauguma (20 m. su rąstų pertvaromis; rasta polių konstrukcijų. Namuose buvo židiniai ar
medinės krosnys. A centre apie 20 x 20 m dydžio pastatas (greičiausiai bendras sandėlis).
Žmonės vertėsi medžiokle, augino kviečius ir miežius, laikė naminių gyvulių. Naudojo
poliruotus akmeninius kirvius, kaulinius įrankius, molinius puodus.
Aichel Johann Santini (Johanas Santinas Aichelis), tikr. Giovanni (Jan Blažej) Santini
1667 Praha - 1723 m. gruodžio 7 d. , čekų architektas. italų kilmės. architektūrą studijavo
Italijoje. Suprojektavo bažnyčių (daugiausia barokinių) Čekijoje ir Lenkijoje:
Kladrubuose (1712-26 m. , Siedlcuose (pradėta 1712 m. , Šv. Jono Nepomuko Zelenė
Hofe prie Žd'aro (1722 m. .
Aichenvald Julij (Julijus Aichenvaldas) 1872 m. sausio 24 d. Balta (Ukraina - 1928 m.
gruodžio 17 d. Berlynas, rusų literatūros kritikas. 1894 baigė Novorosijsko universitetą.
Pcriod. spaudoje (Russkaja mysl', Voprosy filosofu i psichologu, Novoe stovo, Reč')
skelbė literatūros kritikos, filos. straipsnius. Išleido str. rink. Rusų rašytojų siluetai
(Siluėty russkich pisatelej 3 1.1906-10 m. , Etiudai apie Vakarų rašytojus (Ėtjudy o
zapadnych pisateIjach 1910 m. , Žodis apie žodžius (Slavo o slovach 1916 m. , esė
Puškinas (1908 m. . Išvertė A. Schopenhauerio raštus (4 1.1901-10 m. . 1922 išsiųstas iš
Sov. Rusijos, gyveno Vokietijoje. A - vienas ryškiausių impresionistinės krypties rusų
literatūros kritikų. Jo pažiūroms įtakos turėjo A. Schopenhauerio filosofija. Pabrėžė
kūrybos iracionalią prigimtį, literatūros estetine ir intelektualią vertę bei visuom. reikšme.
Lietuvių kalba paskelbtas A straipsnis apie J. Baltrušaitį (1923 m. . Eleonora Šafranam
Aichingerllse (IlzėAichinger) 1921 m. lapkričio 1 d. Viena, austrų rašytoja. Karo metais
su šeima persekiota hi - 1erininkų. 1953 ištekėjo už rašytojo G. Eicho. Priklausė f Grupei
47. Romane Didesnė viltis (Die gro - 1ere Hoffmmg 1948 m. , radijo pjesėse išryškėjo
sugebėjimas perteikti psichol. būsenas kritiškose situacijose. Vėlesniuose A kūriniuose
reiškiama mažojo žmogaus neviltis, rytojaus baimė, tikėjimas, jog pasaulyje, kuriam
nebegrės atominis ginklas, įsivyraus harmonija. Novelių knygoje Eliza, Eliza (1965 m.
gausu simbolių, parabolių, metaforų. Eilėraščių rinkinyje Padovanotas patarimas
(Verschenkter Rat 1978 m. autorės patyrimas nesukelia išpažinties įspūdžio, įgyja
platesne prasme. Kūryboje susipina praeitis ir dabartis, iliuzijos ir tikrovė, būties
individualumas ir universalumas; ryšku F. Kafkos įtaka. A laikoma taupaus, išraiškingo
žodžio meistre. A kūrinių paskelbta lietuvių kalba. Raminta Gamiiukaitė
Ayckbourn Alan (Alanas Eikbornas) 1939 m. balandžio 12 d. Londonas, anglų
dramaturgas. Buvo nacionalinio teatro direktorius. Dramose (Kaip myli kita pusė / How
Ihe Other Half Loves 1970, Absurdiškas vienaskaitos asmuo /Absurd Person Singular
1972, trilogija Normanų pergalės / The Norman Conąuests 1974, lietuvių past. d. l 1994,
d. 21995, Miegamojo farsas / Bedroom Farce 1975, Kalėdiniai sveikinimai l Season 's
Greetings 1982, Moteris galvoje l Woman in Mind \9&6, Smulkus šeimyninis verslas l A
Small Family Business 1987 m. vaizduojamas vid. sluoksnio anglų gyvenimas, komedijos
forma gvildenamos rimtos problemos, parodomas žmogiškųjų ryšių trapumas. Regina
Rudaitytė
Ai Čing (Ai Qing, Ai Čingas), tikr. Jiang Haicheng 1910 m. kovo 27 d. Dzinhua apskritis
(Džedziango provincija) - 1996 m. gegužės 5 d. Pekinas, kinų poetas. 1928-32 studijavo
tapybą Prancūzijoje. 1949-53 dirbo žurnalo Renmin wenxue redakcijoje. Priklausė
Kinijos kairiųjų menininkų lygai. Kultūros revoliucijos metu (1965-1969 m. buvo
apkaltintas revizionizmu ir ištremtas į Sindziangą; 1979 reabilituotas. Eilėraščių rinkinyje
Dajanchė (1936 m. atsispindi vargana Kaimo buitis, vaikystės prisiminimai. Poez.
rinkiniuose Ši - 1ure (1939 m. , / saulę (1940 m. , Žinia apie aušrą (1943 m. vyrauja kovos
su japonais okupantais tema, patriotinės nuotaikos. Vėlesnėje poezijoje (rink. Pavasaris
1956 m. išryškėjo socializmo idėjos.
Aida Takefumi (Takefumi Aida) 1937 Tokijas, japonų architektas. 1966 baigė Vascdos
universitetą Tokijuje. Nuo 1977 dėstė Šibauros technologijos institute (Tokijuje);
profesorius. Projektuoja daugiausia gyv. namus (Kanagavos prefektūroje 1972, 1976,
Šizuokoje 1974, Jamaguči 1979 m. . Japonijos architektų grupuotės Architext narys (nuo
1971 m. .
„Aida", lietuvių scenos mėgėjų draugija, veikusi 1919-39 Klaipėdoje. Tilžės lietuvių
giedotojų draugijos pavyzdžiu surengė koncertų, pjesių (pastatė M. Petrausko operetę
Consilium facultatis, Vydūno Tėviškė, Kur prots?, Lietuvos pasakėlė, Sigutė, Ragana,
Žvaigždžių takai, S. Čiurlionienės -Kymantaitės Piršliai), padėjo kt. draugijoms Klaipėdos
krašte rengti kultūros renginius. Dalyvavo tradicinėse šventėse ant Rambyno kalno,
Juodkrantėje, Giruliuose. Vadovas A. Brakas, dirigentai V. Bajoras, M. Šlaža, M. Lacytis,
J. Gaubas, garbės narys - Vydūnas (nuo 1929 m. . Danutė Pclntnskailė
Aidahas (Idaho), ID, valstija JAV Šiaurės vakaruose, Uoliniuose kalnuose. Plotas 214
325 km2. 1,32 mln. gyv. (2001 m. , iš jų 1,3% -indėnai (yra 4 indėnų rezervacijos).
Centras - Boise (189 200 gyv., 2001; su priemiesčiais 360 000 gyv., 1995 m. ; kt. miestai
(tūkst. gyv., 2001 m. : Pocatello (52,4 m. , Idaho Fallsas (51,7 m. . Didesniąją A dalį
užima Uoliniams kalnams priklausantys Selkirko, Bitterrooto, Salmono, SaVtoolho ir kt.
kalnagūbriai. Didžiausias aukštis -3859 m (Borah viršūnė). Pietuose -Snake'o lyguma.
Klimatas vidutinių platumų žemyninis. Boise sausio vidutinė temperatūra -2 °C, liepos 23
°C. Per metus iškrinta -300 mm kritulių. Snake'o upėje daug krioklių (Twino krioklys ir
kt.), upės slėnis - gilūs tarpekliai ir kanjonai (Hcllso kanjonas yra 2330 m gylio -
giliausias Šiaurės Amerikoje). Didesnieji ežerai: Pend Oreille, Coeur d'Alene. A šiaurėje
ir viduryje auga spygliuočių miškai (-40% A teritorijos). Aidahe yra Mėnulio kraterių
nacionalinis gamtos paminklas, dalis Yellowstone'o nacionalinio parko. Kasama
fosforitai, auksas, sidabras, švino ir cinko, molibdeno, volframo, kobalto, stibio, vario
rūdos. Spalvotoji metalurgija, medžio apdirbimas, maisto, chemijos, elektronikos, atominė
pramonė. Auginama (daugiausia drėkinamose žemėse) bulvės (25% JAV bulvių pasėlių),
kviečiai, cukriniai runkeliai, miežiai, daržovės, liucerna, apyniai. Sodininkystė. Veisiama
galvijai, avys, naminiai paukščiai. Kertamas miškas. Turizmas, kurortai. Petras Lingė
ISTORIJA. A teritorijoje žmonės apsigyveno maždaug prieš 12 000 metų. Prieš
atvykstant europiečiams čia gyveno šošonai, pajutai ir kitos indėnų gentys. Iš dabartinių
JAV valstijų A kolonistų buvo pasiektas vėliausiai: 1805 m. atvyko amer. tyrinėtojai M.
Lewisas ir W. Clarkas, XIX a. pr. pastatytos pirmosios gyvenvietės. 1846 po ginčo su
Didžiąja Britanija A (tuo metu Oregono dalis) atiteko JAV. 1860 čia suradus aukso
gyventojų itin padaugėjo (per 3 metus pasiekė 20 000 ) . 1863 sudaryta A teritorija. Po
JAV pilietinio karo (1861-65 m. apsigyveno daug pabėgėlių iš pietų valstijų, t.p.
mormonų (dabar apie 25% gyv.). 1890 A tapo 43-iaja JAV valstija. XIX a. 2 pusėje vyko
kovos su indėnais (1909 m. jie beveik visi perkelti į rezervacijas). Arvydas Pacevičlus
Aidaho Folsas f Idaho Falls.
„Aidai": 1. Katalikų pasauliečių leidykla. Įkurta 1993 Vilniuje. Leidžia originalius ir
verstinius teologinius, filosofinius, istorinius veikalus ir kitą akademinio pobūdžio
literatūrą, grožinės literatūros kūrinius, žurnalą T Naujasis Židinys -Aidai. 1994-2000
išleido apie 130 pavadinimų knygų. Vadovas V Ališauskas. Petras Kimbrys 1.
Katalikiškas kultūros žurnalas. Ik. 1944 Vokietijoje. Ėjo 1944-47 Miunchene kaip
informacinis Spaudos darbuotojų kolektyvo leidinys (red. V. Bieliauskas, J. Pauperas, B.
Vyliaudas) ir kaip kultūros žurnalas (leidėjas V. Bieliauskas, red. kalba Bradūnas), 1947-
48 Augsburge (leidėjas J. Sakevičius, red. Kazys Bradūnas), 1949 Schvabisch Gmūnde
(leidėjai P. Gaučys ir P. Jurkus, red. J. Grinius). Išleista 48 nr. Nuo 1949 JAV
(Kennebunkporte, Niujorke) leido pranciškonai. Redaktoriai: A. Vaičiulaitis (1950-64 m. ,
J. Girnius (1965-1979 m. , L. Andriekus (1980-1991 m. . Spausdino grožinius kūrinius,
filosofijos, teologijos, kultūros , meno, Lietuvos istorijos ir kt. straipsnius, kroniką. 1992
sujungtas su žurnalo Naujasis Židinys. Vytas Urbonas
Aldas (Aidės) f Hadas.
aidas: l (akustikoje). Garsas (tamprioji banga), atsispindėjęs nuo kliūties (sienos, miško,
kalnų) ir suvoktas žmogaus (priimtas imtuvo). Žmogus atskiria aidą nuo pirminio garso,
kai laiko tarpas tarp jų daugiau, kaip 50-60 ms. Pasikartojantis A atsiranda tada, kai
pirminis garsas atsispindi nuo kelių kliūčių. Žinant laiką %, per kurį išspinduliuotas garsas
grįžta į jo šaltinio vielą, ir garso sklidimo terpėje greitį v, galima nustatyti atstumą / tarp
garso šaltinio ir jį atspindinčio daikto: / = " . Tuo pagrįsta akustinė lokacija (dažniausiai
naudojamas ultragarsas): yra specialių akustinių gylmačių jūros gyliui nustatyti (T
hidrolokacija). Aido metodais t.p. pagrįsta ultragarsinė defektoskopija, ultragarsinių lygio
matuoklių ir kt. kontrolinių matavimo prietaisų veikimas. Aido lokacija naudojasi kai
kurie gyvūnai (pvz., šikšnosparniai, delfinai).
2 (radiotechn.). Signalo pasikartojimas, kurį imtuve sukelia atsispindėjusi (pvz., nuo
jonosferos) radijo banga.
3 (muzikos). Dinaminis kontrasto efektas, išryškinantis muzikos erdvinę struktūrą.
Dažniausiai grindžiamas motyvo kartojimu mažesniu garsumu ir sušvelnintu tembru (O.
di Lasso choras Aidas).
„Aidas": 1. Kultūros draugija, veikusi 1906-27 Panevėžyje. Rengė vakarus (1905 m. kovo
11 d. buvo suvaidinta Keturakio Amerika pirtyje, Vaižganto Tiktai niekam nesakyk), statė
spektaklius, subūrė mišrų chorą (veikė 1907-15 m. . Choro vadovai: A. Kvedaravičius
(1907-10 m. , A. Marijošius, V. Balčas. Prie draugijos veikė vaidintojų mėgėjų būrelis
(1909-15 m. , 1912 pavadintas Artistų mėgėjų kuopa (vadovas M. Grigonis). 1915
draugijos veiklą nutraukė karas, 1918 atgaivinta. 1921 prie A prisidėjo vaidintojų trupė
Šikšnosparnis. 1927 A įsiliejo į Panevėžio Dainos draugiją. Žymesni spektakliai: Z.
Przybylskio Alyvos žydi (1906 m. , Žemaitės Valsčiaus sūdąs ir Trys mylimos (1907 m. ir
1913 m. , A. Čechovo Meška (1908 m. , P. Pe - 1iuko -Pundzevičiaus Velnias -ne boba
(1909 m. , A. Fromo -Gužučio Gedimino sapnas (1911 m. , N. Gogolio Revizorius (1912
m. , J. Kamiriskio Kaminkrėtys ir malūnininkas (1914 m. , H. Sudermanno Joninės (1915
m. . Vadovai: A. Purickis (1907-12 m. , M. Venslovas (1912-14 m. , Z. Verbickaitė (1914
m. , S. Pašakarnis (1915 m. , F. Valiukas (1918 m. , M. Karka (1919-27 m. . Aktoriai ir
režisieriai: M. Braždytė, J. Čerkesas, kalba Franaitė-Žilinskienė, V. Kličmanas, S.
Stakauskaitė, M. Karka, J. Tvarevičius, M. Grigonis.
2. JAV lietuvių teatro draugija, veikusi 1906-24 Vaterbury (Konektikuto valstija). Pastatė
dramų, komedijų, muzikos kūrinių, surengė muzikos vakarų. Vadovavo M. Brazauskas, J.
Čepukaitis. Ferdinandas Jakšys
3. Lietuvių dainų ir muzikos draugija. Įsteigta (su mišriu choru) 1912 Brukline. Vienas
iniciatorių ir pirmasis pirmininkas V. Januška. Lietuvių kolonijose surengė koncertų,
pastatė apie 20 operečių ir dramos veikalų (M. Petrausko, S. Šimkaus, B. Dauguviečio ir
kt.), dalyvavo lietuvių renginiuose. 1965 A choras dainavo Lietuvos dainų šventėje
Vilniuje. Choro vadovai: L. Ereminas, J. Būtėnas, kalba Kriaučiūnas, A. Stankus, M.
Korykora, J. Velička, V. Žukas, B. Šalinaitė-Sukackienė, A. Žilinskaitė-Anderson, J.
Kazakevičius, M. Stenslerienė. Veikė iki 1983. Danutė Petrauskaitė
'Aidas', vasarinių dvieilių miežių veislė. Sukurtas Lietuvoje. Augalai trumpašiaudžiai (-70
cm), neišgula. Varpos retos, geltonos su šiurkščiais akuotais. Grūdai dideli; 1000 grūdų
masė 48-52 g, saiko - 660 g/1. Veislė vėlyva, derlinga (-7,55 t/ha), atspari dulkančiosioms
kūlėms, tinkliškąja! dryžligei ir smulkiosioms rūdims. Lietuvoje rajonuota 1994. Algė
Leistnimaitė
aidėjimas, reverberacija, garso skambėjimas uždaroje patalpoje išjungus garso šaltinį.
Sukelia atsispindėjusios išsklaidytos garso bangos, pavėluotai pasiekusios tiriamąjį tašką.
Patalpos oro tūris yra daugelio savųjų dažnių virpesių sistema. Kiekvienas savųjų virpesių
apibū
dinamas tam tikru slopimo koeficientu, priklausančiu nuo atsispindėjusiu garso sugerties
jam sklindant patalpoje, todėl įv. dažnių savieji virpesiai patalpoje nuslopsta per įvairius
laiko tarpus. A apibūdinamas aidėjimo trukme, per kurią garso stipris sumažėja 10 kartų.
A trukmė tuo ilgesnė, kuo didesnis patalpos tūris ir kuo silpnesnė garso sugertis patalpoje.
A trukmė lemia akustines patalpos savybes. Kai A trukmė ilga (kelios sekundės),
patalpoje kalba skamba neaiškiai, nes kiekvieną naują garsą klausytojas girdi anksčiau
ištartų garsų aidesyje. Kai A trukmė trumpa, garsas nuslopsta labai sparčiai, klausytojas
nebejaučia garsų vientisumo. Patalpos akustiką pagerina dirbtinis A, sukeltas įv.
reverberatoriais.
Aydm (Aidinas), miestas Turkijos pietvakariuose, į pietryčius nuo Izmiro, D. Mendereso
upės slėnyje; ilo centras. 146 000 gyv. (2001 m. . Per Aeinaizmiro
-DenizligeležinkelisOro uostas. Tabako pramonė, medvilnės apdirbimas. Vilnamedžių ir
tabako auginimo rajono prekybos centras. Netoli A kasama rusvosios anglys, geležies
rūda. Gynybinis bokštas (bizantiškos tvirtovės griuvėsiai), XVI a. mečetė. A apylinkėse
yra senovinio Tralų miesto griuvėsiai.
AIDS (angį. Acąuired Immune Deficiency Syndrome), įgytas imuniteto deficito
sindromas, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeltas sindromas. Jis stipriai pažeidžia
imunitetą infekcijoms, navikams ir centrinės nervų sistemos degeneracinėms ligoms,
išsenkama. ŽIV priklauso retrovirusų grupei. Žinomi 2 žmogaus imuniteto
nepakankamumą sukeliantys genetiškai skirtingi, bet turintys bendrų antigenų, virusai -
ŽIV-l ir ŽIV-2 (1~ŽIV). Labiau paplitęs ŽIV-1, o ŽIV-2 dažniausiai aptinkamas Afrikoje.
ŽIV sukelta infekcinė liga turi inkubacinį, latentinį, įsigalėjimo ir baigties periodą.
Daugumai užsikrėtusiųjų po kelių savaičių pasireiškia trumpalaikiai ligos simptomai
(karščiuojama, padidėja limfmazgiai, parausta gerklė, skauda sąnarius, išberiama), kurie
greitai pranyksta, ir žmogus kelerius metus jaučiasi visiškai sveikas. ŽIV gyvena ir
dauginasi įvairiose žmogaus organizmo ląstelėse, labiausiai pažeidžia T limfocitus
helperius, makrofagus ir kitas imuniniuose procesuose dalyvaujančias ląsteles. ŽIV į
ląsteles patenka per jų paviršiuje esančius CD4 antigenus (ląstelių diferenciacijos
antigenus) bei koreceptorius (CCR5, CXCR4 ir kt.). Žmogaus ląstelėje ŽIV fermentas -
atvirkštinė transkriptazė - iš ŽIV ribonukleorūgšties (RNR) susintetina virusinę
deoksiribonukleorūgšties (DNR) molekule, kuri integruojasi į žmogaus ląstelės
chromosominę DNR. Integruota virusinė DNR (vadinama provirusine DNR) gali būti
neaktyvi kelis mėnesius, metus (latentinis ŽIV infekcijos periodas). Prasidėjus antigeninei
stimuliacijai inicijuojama ŽIV viruso sintezė, nes kartu su ląstelių chromosominės DNR
replikacija vyksta ir provirusinės DNR replikacija. Pvz., stimuliuoti T limfocitai dalijasi,
kad galėtų veiksmingai kovoti su virusu, bet besidalydami taip pat greitai ir dideliais
kiekiais gamina viruso kopijas. Ląstelės gyvavimas sutrumpėja. Nauji virionai plinta
krauju ir infekuoja kitas ląsteles - taikinius. Kurį laiką imuninė sistema kompensuoja ŽIV
sukeltus pakitimus (besimptomis ligos periodas). Vėliau organizme atsiranda daug
imunologinių pokyčių: sumažėja bendras T limfocitų, ypač T helperių, kiekis, pasikeičia
T helperių ir T supresorių santykis, nusilpsta makrofagų citotoksiškumas, sutrinka
antikūnų sintezė. Sumažėja imuninės sistemos kompensacinės galimybės ir organizmas
tampa neatsparus infekcijoms, atsiranda navikinių ligų, prasideda paskutinė ligos stadija,
vadinama A. Jeigu užsikrėtęs žmogus nesigydo, rizika, kad jis pirmaisiais metais susirgs
A, yra 1-2%, vėliau - 5% per metus; per 10 m. suserga beveik pusė užsikrėtusiųjų.
Inkubacinis periodas nuo ŽIV patekimo į organizmą iki antikūnų susidarymo trunka 2-3
savaites (retai iki 6 mėn.), iki A - vid. 8-12 metų.
Rizika užsikrėsti ŽIV padidėja asmenims, kurie dažnai keičia lytinius partnerius, vartoja
injekcinius narkotikus, vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais. Serganti nėščia
moteris savo būsimą kūdikį gali užkrėsti per placentą, motina naujagimį - gimdydama ar
maitindama krūtimi. ŽIV greitai žūva nuo karščio, nuo dezinfekuojamos medžiagos;
atsparus ultravioletinei spinduliuote!. ŽIV infekcija nustatoma specialiais
imunofermentiniais testais tiriant kraują (dažniausiai), seiles, šlapimą.
Svarbiausia priemonė apsisaugoti nuo ŽIV infekcijos - prevencija, nes vaistų,
eliminuojančių ŽIV iš žmogaus organizmo, nėra; galima tik pailginti ir palengvinti ŽIV
užsikrėtusio žmogaus gyvenimą. Šiuo metu žinomos trys pagrindinės vaistų grupės
(nukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, nenukleozidiniai atvirkštinės
transkriptazės inhibitoriai ir proteazės inhibitoriai) mažina virusų dauginimąsi, jų
koncentraciją kraujuje, spermoje, kituose organizmo skysčiuose. Pavojus užsikrėsti ŽIV
mažėja, jei naudojami sterilūs medicinos instrumentai, prezervatyvai, laikomasi asmens
higienos, lytinis partneris yra pastovus, nevartojama narkotinių medžiagų.
A epidemija prasidėjo paskutiniais XX a. dešimtmečiais. A pirmą kartą aprašytas 1981
Los Andžele ir Niujorke (JAV), 1982 pavadinta įgytu imunodeficito sindromu -AIDS.
Pasteuro instituto (Paryžiuje) mokslininkų grupė, vadovaujama L. Montagnier, 1983
išskyrė ligą sukeliantį virusą. 1985 sukurti iki šiol naudojami viruso aptikimo kraujuje
imunofermentiniai testai (IFA). A sukėlėją Tarptautinis virusų klasifikavimo komitetas
1986 pavadino žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). 1987 pradėti plačiai taikyti vaistai,
stabdantys ŽIV dauginimąsi ir stimuliuojantys imuninę sistemą. 1996 pradėjus plačiai
taikyti naujos kartos antiretrovirusinius vaistus - proteazės inhibitorius, vartojamus kt.
antiretrovirusiniais vaistais, pastebimai pagerėjo ŽIV infekuotųjų gyvenimo kokybė bei
pailgėjo jų gyvenimo trukmė. 2000 pabaigoje užsikrėtusių ŽIV pasaulyje buvo daugiau,
kaip 36 mln. žmonių (-21,8 mln. mirė). Epidemija nemažėja, o R. Europos ir Azijos šalyse
didėja. R. Europoje nuo 1995 pr. iki 1998 pab. užsikrėtusiųjų ŽIV padaugėjo 9 kartus
(nuo 30 000 iki 270 000 m. . Lietuvoje iki 2001 m. gegužės 20 d. užregistruota 304 ŽIV
nešiotojai. Giedrina Likatavičiits, Julija Rakickienė
Aidukėvičius Kazimežas f kalba Ajdukiewicz.
Aidzuvakamacu (Aizuwakamatsu, Aisu -Wakamatsu), miestas Japonijoje, Honsiu saloje,
apie 200 km į šiaurę nuo Tokijo. 121 000 gyv. (2001 m. . Spalvotoji metalurgija (lydomas
alavas, cinkas, kadmis). Medžio apdirbimas, maisto, tekstilės, elektrotechnikos pramonė.
Kurortas (35-65 °C karštosios versmės). Turizmas. Tvirtovė (1384 m. . Miesto teisės nuo
1590.
Aidžal (Aijal) fAizavl.
Ayer Alfred Julės (Alfredas Džulsas Eras) 1910 m. spalio 29 d. Londonas - 1989 m.
birželio 27 d. ten pat, anglų filosofas. Analitinės filosofijos bei log. pozityvizmo atstovas.
Seras. Londono karališkosios draugijos narys (1952 m. , Londono ir Oksfordo universitetų
profesorius. A pritarė T Vienos būrelio svarb. idėjoms. Pasak A, prasmingi tik analitiniai
(matematikos) bei empiriškai patikrinami teiginiai. Moraliniai vertinimai išreiškia tik
emocijas bei nuostatas ir neturi pažintinės reikšmės; metafizikos teiginiai yra beprasmiai.
Parašė knygų apie G. Moore'ą, B. Russellą, D. Hume'ą, pragmatizmą. Kaip liberalus
publicistas turėjo didelę įtaką pokarinės Didžiosios Britanijos viešajai nuomonei. Pagr.
veikalai: Kalba, tiesa ir logika (Language, Truth and Logic 1936 m. , Pažinimo problema
(The Problem ofKnowledge 1956 m. , Suvokimas ir tapatybė (Perception and Identity
1979 m. . Evaldas Nekrašas
Ayerso uola (Ayers Rock, Ėrso uola) yra Australijoje, Šiaurės teritorijos pietvakariuose,
-400 km į pietvakarius nuo Alice Springso. Ovalo formos: ilgis 3,6 km, plotis 2 km.
Santykinis aukštis 335 m (absoliutinis - 867 m). Susidariusi iš arkozinių smiltainių. Viena
aborigenų garbinamų vietų (jų vadinama Uluru) - Uluru -Kata Tjutos nacionalinio parko
(Pasaulio paveldo paminklas) dalis. Pavadinta buvusio P. Australijos premjero H. Ayerso
vardu.
Aigaion Pėlagos f Egėjo jūra.
Aigėjas (Aigeus), Egėjas, graikų mitologijoje Atėnų karalius. Tesėjo tėvas. Norėdamas
išlaisvinti Atėnus nuo duoklės Kretos karaliui Minojui, Tesėjas užmušė jo sūnų
Minotaurą, bet grįždamas nepakeitė, kaip buvo žadėjęs tėvui, juodų burių baltomis
(sėkmės ženklu). Pamanęs, kad sūnus žuvo, A nusiskandino jūroje. A vardu pavadinta
Viduržemio jūros dalis (Egėjo jūra). Aleksandra Teresė Veličkienė
Aigėjo jura T Egėjo jūra.
Aigi Gennadij (Genadijus Aigl) 1934 m. rugpjūčio 21 d. Šaimurzin (Čiuvašija), čiuvašų ir
rusų poetas. 1958-1980 m. išleido 5 eilėraščių rinkinius čiuvašų kalba. Rusų kalba sukurti
eilėraščiai Sov. Sąjungoje iki 1987 nebuvo leidžiami. Poezijoje (eilėraščių rinkiniai
Eilėraščiai l Stichi 1975, VFR, Ypatinga žiema lOtmečen- Aika TAjka. naja zima 1982,
Veronikos sąsiuvinis l Tetrad Veroniki 1984, abu Paryžiuje, Cia/Zdes' 1991 m. tęsiamos
rusų avangardizmo tradicijos, ji pasižymi sudėtingomis metaforomis, savitais poet.
vaizdais, lakonišku stiliumi. Išvertė į čiuvašų kalba prancūzų poetų eilėraščių (antologija
1968 m. , sudarė čiuvašų poetų antologiją (1986 m. . Eilėraščių vertimų į lietuvių kalbą
paskelbta periodikoje. Galina Michailova
Aigina (Aigina, Aegina), Egina, sala Egėjo j., Sarono įl., į pietvakarius nuo Atėnų.
Priklauso Graikijai. Plotas 83 knv. 12 000 gyv. (1996 m. . Auginami vaismedžiai,
alyvmedžiai. Didžiausias miestas - Aigina. V a. p.m.e. šventyklos griuvėsiai.
Aigner Christian Piotr (Christianas Piotras Aigneris) krikštytas 1756 m. birželio 30 d.
Pulavai - 1841 m. vasario 9 d. , lenkų architektas, architektūrologas. Šv. Luko akademijos
Romoje narys, Varšuvos universiteto profesorius (nuo 1817 m. . architektūrą studijavo
Italijoje. Grįžęs į Lenkiją, 1794 sukilimo vadovybės nurodymu, remdamasis Prancūzijos
revoliucijos patirtimi, parengė kovos dalgių modelį ir Tdalgininkų taktiką. Projektavo
daugiausia Varšuvoje (iki 1825 m. ir Krokuvoje. Nuo 1827 gyveno Italijoje. Svarbiausi
darbai: Czartoryskių rezidencijos Pulavuose rekonstrukcija (1785-1810 m. , Varšuvoje:
Šv. Onos bažnyčios fasadų (su S. kalba Potockiu, 1788 m. ir Radvilų rūmų (1819 m.
rekonstrukcijos, Šv. Aleksandro bažnyčia (1825 m. ; bažnyčia Suvalkuose (1825 m. .
Projektai daugiausia paladianistiniai. Veikalai: Studija apie skonį apskritai ir
architektūroje konkrečiai (Rozprawa o gitšcie w ogolnošci, a w szczegolnošci w
archilekturze 1812 m. , Bažnyčių statyba (Budony koiciolinv 1825 m. .
Aigospotamų mušis, Egospotamų mūšis, vyko 405 m. p.m.e. tarp Atėnų ir Spartos laivynų
atėniečiams priklausančiame Helesponto (dab. Dardanelų) sąsiauryje prie Aigospotamų
(dab. Gelibolu, Turkija). -3 dienas delsęs faktiškasis spartiečių vadas Lisandras persikėlė
per sąsiaurį ir atakavo tuomet, kai atėniečiai (vadas Kononas) leido savo kariams išlipti į
krantą. Iš 180 laivų pabėgo tik 20; 3 ar 4 tūkst. atėniečių buvo paimti į nelaisvę ir
nužudyti. A nulėmė Peloponeso karo (431-404 m. p.m.e.) baigtį (404 m. Atėnai
kapituliavo). Spartiečiai Delfuose pastatė A skirtą milžinišką skulptūrų grupę,
vaizduojančią Lisandrą, žynį ir formalųjį laivyno vadą Arakosą, apsuptus Dioskūrų,
Dzeuso, Apolono, Artemidės ir Poseidono. Rasa Banvtė-Rowell
Aigūstė, Aigusta, Augustė 1345 m. kovo 11 d. Maskva, lietuvių kunigaikštytė. 1333
ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Kalitos sūnaus Semiono Išdidžiojo,
kuris 1341 tapo Maskvos didžiuoju kunigaikščiu. Manoma, kad A veikiausiai buvo
Gedimino giminė, tikriausiai jo duktė. Buvo pakrikštyta Anastazija. Edvardas Gudavičius
Aihūi (rus. Aigun), miestas Kinijos šiaurėje, Heilongdziango pro valstijoje, Amūro
dešinysis krante, prie Rusijos sienos. apie 100 000 gyv. (1997 m. . Upių uostas. Oro
uostas. Medžio apdirbimas, chem., maisto pramonė. Netoli A kasama auksas, akmens
anglys. 1858 m. gegužės 28 d. Aigune pasirašyta Kinijos ir Rusijos sutartis nustatė abiejų
šalių sieną.
Ayyar Ullūr S. Paramešvara f U. S. P. Ajar. Ayyūbid f'Ajubidai. Aijal (Aidžal) fAizavl.
Aiken Conrad (Konradas Eikenas) 1889 m. rugpjūčio 5 d. Savannah (Džordžijos valstija)
- 1973 m. rugpjūčio 17 d. ten pat, JAV rašytojas. Poezijai (rink. Triumfuojanti žemė l
Earth Triumphant 1914, Rinktiniai eilėraščiai l Selected Poems 1929, Pulitzerio premija,
Preliudai Memnonui'/Preludes for Memnon 1931 m. būdinga romantinės svajonės,
tragiški filosofiniai apmąstymai, muzikalumas. Psichologiniuose romanuose (Mėlynoji
kelionė / B/ue Voyage 1927, Didysis ratas l Great Circle 1933 m. ryšku froidizmo, J.
Joyce'o įtaka, gausu kultūros asociacijų, vartojamas vidinis monologas. Dar parašė
novelių, esė. A kūrinių paskelbta lietuvių kalba. Dfnyda.fJudeleviaus
Aiken Howard Hathaway (Hovardas Hatavėjus Eikenas) 1900 m. kovo 9 d. Hoboken (N.
Džersio valstija - 1973 m. kovo 14 d. Saint Louis (Misūrio valstija), JAV matematikas ir
informatikas. 1939-61 Harvardo universiteto profesorius. 1944 sukt. sukonstravo pirmąją
JAV automatinę clektromcch. programuojamąją skaičiavimo mašiną Mark /-šiuolaikinio
kompiuterio prototipą (15,3 m ilgio, 2,4 m aukščio, 31,51 masės). Programavimui
naudojo popierinę perforacinę juostą. Ši mašina buvo naudojama JAV kariniame jūrų
laivyne balistiniams skaičiavimams ir projektavimui. 1947 A sukonstravo elektroninę
skaičiavimo mašiną.
aikido (jap. ai -meilė, harmonija, ki -ypatinga visuotinė gyvybinė galia, energija, do -
tobulėjimo kelias), japonų savigynos kovų menas, naudojantis apskritiminius
metimojudesius, jungiančius partnerių (priešininkų) ki. Siekiama įveikti konfliktą,
nugalėti agresiją, o ne agresorių. A praktikuojamas pasaulyje kaip gyvenimo būdas,
ugdantis žmogaus dorovę. Šiuolaikinį A sukūrė Morihei Ueshiba (1883-1969 m. . Po jo
mirties mokiniai sukūrė daug (-60 m. įvairių A šakų. Aikido pagr. judesiai buvo žinomi
jau XIV a. Tradicinis japonų A, vad. ai (sujungimas, griežtas valdymas), skiriasi nuo
šiuolaikinio A šakų tuo, kad daug plačiau naudojo tradicinius kovos veiksmus (t.p. kendo
ir laido sistemų) ir ginklus (kardus, įvairaus ilgio lazdas, peilius ir kt.) bei nuginklavimo
veiksmus. Tik tradicinį A, kaip savigynos sistemą, naudoja įvairių šalių policija,
kariuomenė, specialiosios tarnybos. Šiuolaikinis A tam nenaudojamas. Vilniuje veikia
didžiausias Europoje tradicinio A centras ( daugiau, kaip 400 žm., 2001 m. ; Lietuvoje
visų šakų A praktikuoja -700 žmonių (2001 m. . Vladimiras Lisicynas
Aykroyd Dan (Danas Eikroidas) 1952 m. liepos 1 d. Otava, JAV aktorius. Komiškųjų
vaidmenų atlikėjas. Nuo 1975 su akt. J. Belushi (duetas Bliuzo broliai) dalyvauja
populiarioje savaitinėje NBC TV laidoje Šeštadienio naktinis gyvenimas, vaidina kino
filmuose (1941 1979, rež. S. Spielbergas; Bliuzo broliai 1980; Šnipai, kaip ir mes 1986,
abiejų rež. J. Landisas; Vaiduoklių gaudytojai 1984, rež. I. Reitmanas; Vežiojant ponią
Deizi 1989, rež. B. Beresfordas). ŽivilėPipinytė
aikštė: 1. Neužstatyta miesto, gyvenvietės teritorija, gatvių tinklo dalis, kurią riboja
pastatai, statiniai, želdynai. Aikštės būna reprezentacinės, visuomeninės (tagora, t
forumas, fregistanas, turgaus, rotušės A), memorialinės, poilsio (t skveras), transporto
(prie stočių, magistralinių gatvių sankryžose). Aikštėje (arba šalia jos) dažnai stovi
reprezentacinis pastatas (rotušė, bažnyčia, rūmai, užvažiuojamieji namai), paminklas, kai
kada joje būna želdynų, įv. įrenginių (fontanų), smulkiosios architektūros statinių. Būna
netaisyklingo (trikampė, trapecinė) arba taisyklingo (kvadratinė, stačiakampė, apskrita,
ovali) plano.
A prototipai buvo Kretos, Egipto, Babilono, Asirijos rūmų bei šventyklų kompleksų
stačiakampio plano kiemai. Pirmosios senovės graikų (agoros) bei romėnų (forumai) A
buvo skirtos visuom. susirinkimams, turgums. XII- XIV a. Europos miestuose daugiausia
formavosi netaisyklingo plano ar keturkampės turgaus ir bažnyčių A; jų viduryje ar
kampe stovėjo rotušė arba bažnyčia (Liubeko A). XV- XVI a. (Renesanso epochoje)
paplito stačiakampės arba kvadratinės, apstatytos pastatais su lodžijomis ir arkadomis,
visuom. A (Šv. Morkaus Venecijoje, Kapitolijaus Romoje). XVI- XVII a. (baroko
laikotarpiu) kurtos sudėtingo plano dekoratyvinės A (Šv. Petro Romoje). XVII- XVIII a.
(ypač Prancūzijoje) paplito atviros klasicistinės A su ryškia kompozicine ašimi
(Žvaigždės, dab. C. de Gaulle'io, Carrouselio aikštės Paryžiuje). 2 ( I a. buvo kuriamos
reprezentacinės, turgaus, poilsio, dekoratyvinės, transporto A, Dauguma Lietuvos aikščių
susidarė kelių sankryžose ir buvo netaisyklingo plano. Per Valakų reformą suplanuota
taisyklingų, daugiausia kvadratinių aikščių su statmenomis, į aikštės kampus
sueinančiomis gatvėmis (Kretingos, Marijampolės, Skuodo, Virbalio A). Nuo XVI a. vid.
kai kuriuose Lietuvos miesluose atsirado po kelias aikštes ( XVII a. vid. Kėdainiuose
buvo 6 turgaus A). XVIII a. 2 pusėje sukurta klasicistinių A su kompozicine ašimi,
einančia į rūmus ar bažnyčią (Rietavo, Rokiškio A). XIX a. aikštės formuotos pagal RI
miestų pavyzdj; taisyklingų reprezentacinių aikščių viduryje būta pastatų ar paminklų,
vietoj senųjų A imta rengti skverus. Nuo XX a. vid. turgaus A pamažu darėsi
reprezentacinėmis, turgavietės buvo iškeliamos toliau nuo centro. XX a. 2 pusėje
rekonstruotos senosios A (Rotušės, Katedros aikštės Vilniuje), kurtos naujos
reprezentacinės (Nepriklausomybės A Vilniuje, Saulės laikrodžio A Šiauliuose) ir
transporto A. Aikštėse pastatyta skulptūrų (Katedros aikštėje Vilniuje - paminklas Ldk
Gediminui, skulptorius V. Kašubą; Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose - Šaulio
skulptūra, skulptorius S. Kuzma), smulkiosios architektūros statinių, įrengta gėlynų.
Antanas Pilypaitis
2 (sport.). Taisyklėmis nustatyto dydžio ir formos, atviras arba uždaras, linijų ribojamas
plotas, kuriame rengiamos sporto šakų (futbolo, ledo ritulio, rankinio, krepšinio, teniso ir
kt.) pratybos arba varžybos. Stanislovas Stonkus
3 (kar.). Rikiuotės pratybų, paradų, apžiūrų vieta. Dar vadinama rikiuotės A.
aikštelė: 1. Nedidelis atviras plotas tarp namų ar medžių. Būna natūrali ar specialiai
įrengta. Įrengtosios aikštelės yra įvairios paskirties: sporto, vaikų žaidimų, ramaus poilsio,
statybos (Tstatybvietė) ir kt., paprastai su specialia įranga. Sporto A (stačiakampio plano,
paprastai skirta vienai sporto šakai) įrengiama prie mokyklų, poilsio vietose, gyv.
rajonuose; vaikų žaidimų A (įv. plano, paprastai turi ramiąją ir aktyviąją žaidimo zonas su
pavėsinėmis, įv. įrenginiais, apželdinta veja) - prie gyvenamųjų namų, vaikų darželių;
ramaus poilsio A (su dekoratyviniu želdynu, suoleliais) -poilsio vietose, prie gyvenamųjų
namų. Juozas Juodžbulys
2 (sport.). Taisyklėmis nustatyto dydžio ir formos, linijų ribojamas Taikstės2 plotas,
kuriame dažniausiai galioja išskirtinės žaidimo taisyklės, pvz., futbolo aikštėje yra
vartininko A ir baudos A.
3 (sport.). Specialus įrenginys (pvz., tranšėjinė A) arba įrenginio dalis (šuolių į vandenį A,
šuolių nuo tramplyno A), būtina tam tikrų sporto šakų pratyboms ir varžyboms.
Stanislovas Stonkus
188
ailantas (Ailanthus), simarubinių (Simaroubaceae) šeimos augalų gentis. 10 rūšių. A
paplitęs Pietų ir Rytų Azijoje, Šiaurės Australijoje. Tai 20 -30 m aukščio medžiai. Lapai
sudėtiniai, ne poromis plunksniški. Žiedai smulkūs, žiedynas - šluotelė. Aukštojo A (A.
altissima) lapais Kinijoje maitinami šilkaverpiai. Mediena naudojama statybose,
drožiniams, popieriui gaminti. Aukštasis A kartais auginamas ir Lietuvoje. Apšąla.
Zigmantas Gudžinskas
Ailaošan (Ailaoshan, Ailaošanas), kalnagūbris Kinijos pietuose ir Vietname, Junano
kalnyne, Honghos (Juandziango) dešinysis krante. Ilgis 600 km. Didžiausias aukštis 3143
m. Labai suskaidytas. Susidaręs iš kristalinių skalūnų ir klinčių. Apaugęs miškais.
ailas (tiurk.): 1. Kirgizų ir altajiečių klajoklių ar pusiau klajoklių (paprastai giminaičių)
gyvenvietė ar stovyklavietė. Altajiečiai A vadino ir sodybą su gyv. būstu -jurta ar
palapine.
2. Mongolų tautų klajoklių šeimų grupė.
3. Mažiausias Kirgizijos administracinis teritorinis vienetas.
Ailey Alvin, Jr. (Alvinas Ellis Jaunesnysis) 1931 m. sausio 5 d. Rogers (Teksaso valstija)
- 1989 m. gruodžio 1 d. Niujorkas, JAV moderniojo baleto šokėjas, choreografas. 1949
šokio mokėsi pas L. Hortoną, kurio trupėje debiutavo; nuo 1953 šios trupės vadovas. 1958
Niujorke įkūrė Alvino Ailey Amerikos šokio teatrą. Sukūrė choreogr. spektaklių:
Paslapties atskleidimas (1960, pagal JAV juodaodžių religines apeigas), Srovės (1970,
pagal M. Kabelačiaus muziką), Šauksmas (1971, skirtas šokėjai J. Jamison; pagal
popmuziką). Kūrė choreografiją Metropolitan Opera (S. Barberio operai Antonijus ir
Kleopatra 1964 m. , Amerikos baleto (E. Ellingtono Upė 1970 m. , Grand Opera ir
Vašingtono operos (L. Bernsteino Mišios 1972 m. teatrams.
AylerAlbert (Albertas Eileris) 1936 m. liepos 13Cleveland - 1970 m. lapkričio 25 d.
Niujorkas, JAV džiazo saksofonininkas. Mokėsi Clevelando muzikos akademijoje. 1959-
61 grojo Paryžiaus klubuose. 1963 grįžo į JAV, grojo kalba Tayloro avangardinio džiazo
ansamblyje. 1965 įkūrė džiazo ansamblį. Priklausė Džiazo kompozitorių gildijai.
Kompozicijose derino avangardinio džiazo ir Europos šalių folkloro elementus. Justinas
Prusevičius
Aylesbury (Eilsberis), miestas Didžiojoje Britanijoje, Anglijoje, į Šiaurės vakarus nuo
Londono; Bakingamšyro grafystės centras. 60 700 gyv. (2001 m. . Maisto, poligrafijos,
lengvoji pramonė; aliuminio lydymas. Muziejus. XV- XVIII a. statiniai.
Aillaud Emile (Emilis Ajo) 1902 Meksikas - 1988 m. gruodžio 29 d. Paryžius, prancūzų
architektas. Po Antrojo pasaulinio karo suprojektavo gyv. mikrorajonų Prancūzijoje:
Pantine (1955-60 m. , Forbache (1959-61 m. , Grigny (1964-1971 m. . Vengdamas
unifikuotų gelžb. blokų gyvenamųjų namų monotonijos, juos jungė į abstrakčių formų
junginius, serpantino pavidalo kompozicijas, kūrė jaukias bendrojo naudojimo erdves,
naudojo dailės kūrinius, ryškias spalvas.
Aillaud Gilles (Žilis Ajo) 1928 m. birželio 5 d. Paryžius, prancūzų scenografas,
dailininkas. Nuo 1972 dirba teatre. Scenovaizdį komponuoja kaip abstraktų paveikslą
išryškindamas teatrališkumą, minimaliai apipavidalintoje scenos erdvėje naudoja IV.
detales, aksesuarus: pakeliamąsias parketo plokštes (Bakchantės 1974 m. , grindų
mozaiką (J. B. Racine'o Berenikė 1984 Paryžiaus Comėdie - Franęaise teatre, W.
Shakespeare'o Hamletas 1982 m. , sniego taką (W. Shakespeare'o Karalius Lyras 1985,
abu Berlyno Schaubiihne teatre). Dažnai A dekoracijos, jų elementai (stiklo kamuoliai,
virvinė scenos uždanga -J. W. Goethe's Faustas 1975 vienoje V. Berlyno bažnyčių;
astralinis akmuo ir lengva užuolaida - J. B. Racine'o Berenikė) artimi poet. metaforoms,
simboliams, pabrėžia veiksmo dinamiškumą, nuotaiką. Parašė pjesę Vermejeris ir Spinoza
(past. 1984 m. . Rasa Vasiliauskaitė
Aylwin Azocar Patricio (Patrisijus Ailvinas Asokaras) 1918 m. lapkričio 26 d. Santjagas,
Čilės politikas, teisininkas. 1965 išrinktas į Senatą, 1971-1972 m. jo pirmininkas. 1973-
1976 m. ir 1987-1991 m. Krikščionių demokratų partijos pirmininkas. Pritarė 1973 kar.
perversmui, vėliau ryžtingas kar. režimo priešininkas. 1988 inicijavo plebiscitą dėl
tolesnio A. Pinocheto prezidentavimo. Būdamas opozicinės rinkiminės sąjungos
įtakingiausios partijos vadovas 1989 laimėjo prezidento ir Nacionalinio kongreso
rinkimus. 1990-1994 m. Čilės prezidentas, siekė šalyje įgyvendinti demokratiją.
aimakas: 1. Mandžiūrų, mongolų, tiurkų ir tungūzų tautų giminė, gentis; viduramžiais -
didelė valda.
2. Altajaus Respublikos ir Buriatijos administracinis teritorinis vienetas (rajonas).
3. Didžiausias Mongolijos administracinis teritorinis vienetas.
aimarai, P. Amerikos indėnų tauta. Gyvena Bolivijoje (-1,8 mln.; daugiausia Bolivijos
plynaukštėje prieTiticacos ežero), Peru (-0,7 mln.); iš viso apie 2,55 mln.žm. (1998 m. .
Kalba aimarų kalba (turi senų, dar piktografiniu raštu rašytų paminklų). Dauguma -
katalikai, dalis išpažįsta tradicinius tikėjimus. Pagr. tradiciniai verslai: žemdirbystė
(bulvės, miežiai, pupos), gyvulininkystė (avys, lamos), žvejyba, l tūkstantmečio p.m.e.
pab.-l tūkstantmetyje po Kr. A gyvenamoje teritorijoje buvo t Tiahuanaco miestas
valstybė. XV a. buvo nukariauti inkų, XVI a. - ispanų. XX a. pab. A buvo viena iš
nedaugelio indėnų tautų, išsaugojusių kultūros tradicijas.
Aymė Marcei (Marselis Ėmė) 1902 m. kovo 28 d. Joigny (Yonne'o departamentas) -
1967 m. spalio 14 d. Paryžius, prancūzų rašytojas. Romane Žalia kumelė (La Jument verte
1933 m. , apsakymuose (rink. Žmogus, einantis kiaurai sieną l Le Passe - muraille 1943
m. , pjesėse (Liusjena ir mėsininkas l Lucienne et le boucher 1932, past. 1948,
Klerambaras 1950, Nemaloni tiesa l Les Quatre verites 1954, Patronas 1959, Luiziana,
Minotauras, abi 1961 m. kėlė sočiai, ir moralines problemas, ironiškai pavaizdavo
provincijos kasdienybe, išjuokė žmonių silpnybes. Pjesėje Svetima galva (La Tėte dės
autres 1952 m. parodė teisėtvarkos žiaurumą, smerkė mirties bausmę. A kūriniuose
poetiškumas jungiamas su humoru, realizmas - su grotesko, fantastikos elementais. Dar
parašė kūrinių vaikams (rink. Kalinėlio Murklio pasakos l Les Contes du chat perchė
1939, lietuvių 1963 m. . Galina Čepimkienė
Aimėe Anouk (Anuk Etai), tikr. Frangoise Dreyfus Sorya 1932 m. balandžio 27 d.
Paryžius, prancūzų aktorė. Marselio operos teatre mokėsi šokių, Didžiojoje Britanijoje
-vaidybos meno. Teatre vaidina nuo 14 metų. 1946 sukūrė pirmąjį vaidmenį kino filme
Namas prie jūros (rež. H. Calefas). 1949 išgarsėjo Žiuljetos vaidmeniu kino filme
Veronos meilužiai (rež. A. Cayatte'as). Kiti vaidmenys: Žana Ebi universitetern
(Monpamasas 19 1958, rež. J. Beckeras), Madlena (Saldus gyvenimas 1960 m. , Luiza
Anzelmi (8'/2 1963, abiejų rež. F. Fellini), A.na (Vyras ir moteris 1966, rež. C.
Lelouchas), Marta (Šuolis į tuštumą 1980, rež. M. Bellocchio; Kanų kino festivalio
prizas), Barbara (Keisto žmogaus tragedija 1981, rež. B. Bertolucci), Simona (Gatavi
drabužiai 1994, rež. R. Altmanas), Diena (Šimtas ir viena naktis 1995, rež. A. Vardą).
Aimoin (Emuėnas) 960 - 1Olū, prancūzų istorikas. Benediktinas. Veikalai: Šventojo
Benedikto stebuklai (Miracula Sancti Benedicti 1005 m. , Frankų istorija (Historia
Francorum 1005-10 m. . Daugiausia rėmėsi Merovingų laikotarpio ( V a. - VIII a. vid.)
autorių darbais.
Aymonino Carlo (Karlas Aimoninas) 1926 m. liepos 18 d. Roma, italų architektas. 1950
baigė Romos universitetą. 1959-64 žurnalo Casabellacontinuita redaktorius. Nuo 1968
architektūros instituto Venecijoje profesorius, nuo 1981 Romos miesto valdžios patarėjas
architektūros klausimais. Suprojektavo gyvenamųjų namų kompleksą Milane (1973, su
sūnumi Maurizio ir kt.), racionalizmo krypties Marconi technikos mokyklą Pesaro (1970
m. . Parengė Italijos miestų centrų planų projektus: Turino, Bolonijos (abu 1962 m. ,
Reggio (1971, su archit. C. Dardi) ir Florencijos (1978, su archit. A. Rossi). Parašė
studijas: Šiuolaikinio miesto kilmė ir plėtra (Origine e sviluppo della citta moderną 1965
m. , Studija apie urbanizacijos fenomeną (Lo studio dei fenomeni urbani 1977 m. ,
Architektūra ir urbanizmas (Architecture and Urbanism 1978 m. .
ai Ain (al-'Ayn, ai Ainas), miestas Jungtinių Arabų Emyratų šiaurėje, Abu Dabio emyrate,
prie Omano sienos. 283 800 gyv. (2001 m. . Plentas į Abu Dabį. Cemento, kabelių,
elektros laidų gamyba, stiklo ir keramikos, malimo pramonė. Žemdirbystės rajono
prekybos centras. universitetas (jk. 1976 m. . Mečetė. Prie A kapavietėse rasta išraižytų
žmonių ir gyvūnų figūrų, datuojamų 2700 p.m.e.
Aina (baltarusių Haina, rus. Gaina), miestelis Baltarusijoje, Minsko sritis, Lahoisko rj.,
-40 km į šiaurę nuo Minsko, prie Ainos (baltarusių Haina) upės. 653 gyv. (2000 m. . 1386
pastatyta medinė kat. bažnyčia (1788 - mūrinė; 1865 paversta cerkve). A iki 1795
priklausė LDK Minsko vaivadijai ir pavietui. Buvo valsčiaus centras. LIETUVIAI. Po
slavų kolonizacijos (l tūkstantmečio 2 pusėje) A apylinkėse kelis šimtmečius išliko didelė
lietuvių sala. Ruošiantis Lietuvos krikštui (1387 m. čia pastatyta viena iš 7 pirmųjų kat.
bažnyčių. Išliko lietuvių kilmės kaimų vardų -jų daugiau į pietus (link Ostrošicų) ir į
pietvakarius (link Radaškonių), ypač gausu į vakarus ir į pietvakarius nuo Radaškonių
(link Peršojų ir Rakovo; manoma, kad čia dar XIX a. vid. kalbėta lietuviškai). Ostrošicų,
Radaškonių, Krasnajės, Jarševičių, Dubravų, Peršojų, Dorų kat. parapijos veikė greta
stačiatikių (unitų) parapijų; tai rodo, kad XIV- XV a. lietuviai vietomis gyveno mišriai su
gudais. Visa Peršojų - Radaškonių - Ainos lietuvių vietovardžių sala buvo prie Nemuno ir
Dniepro upių pagr. vandenskyros. Petras Gautas
ainai, Azijos tauta. Gyvena Japonijoje, Hokaido s. šiaurėje (-20 000 žm.; 1998 m. . XX a.
pab. beveik visi kalbėjo nebe ainų, o japonų kalba. Dauguma budistai. Antropologiškai,
papročiais ir materialine kultūra artimesni senosioms Pietryčių Azijos tautoms nei
japonams. Senovėje gyveno žemyne, III a. - visose Japonijos salose (japonai ilgainiui
nustūmė juos į Hokaido s.), XVIII a. dar - Kamčiatkoje, iki XX a. pr. - P. Sachaline ir
Kurilų salose. Asimiliavosi su senaisiais vietos gyventojais (su nivchais ir itelmenais);
XIX - XX a. buvo asimiliuojami japonų. Dabar daugelis A - darbininkai, dalis jų
aptarnauja turistus. ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ. A gyv. būstas - medinis karkasinis
namas su meldų sienomis ir stogu; priešais įėjimą iškirstas langas (vadinamas dievų
įėjimu), skirtas įv. ritualams. Būstas pastatytas tiesiai ant žemės. Ūk. pastatas atskirtas nuo
gyv. namo, ant aukštų polių.
Senoji A dailė susijusi su kulto ir buit. reikmėmis. Iš 4 tūkstantmečio p.m.e. išliko kulto
paskirties keraminių statulėlių (žuvų, susiraičiusių gyvačių), vazų, puoštų lipdytiniais
ornamentais, l tūkstantmečio po Kr. pr. vietoj keraminių skulptūrėlių paplito iš medžio
drožtos apeiginės figūrėlės (lokiai, fantastiniai gyvūnai su lokio galva ir letenomis, su
gyvatės kūnu ir uodega), drožinėtos lazdos. Vėliau ypač išpopuliarėjo medžio drožyba,
drabužiu puošyba aplikacijomis, dekoratyviniai audiniai, pinti dirbiniai. Jie puošti geom.
(spiralės, zigzago motyvų) ornamentais. Buities daiktai (padėklai, dėžutės, lazdelės ūsams
prilaikyti) įmantriai drožinėti, dažnai puošti horeljefinėmis žvėrių galvutėmis ir
figūrėlėmis. Populiarūs gyvūninių motyvų papuošalai. Šiuolaikinėje A dailėje paplitę
suvenyriniai drožiniai. Aleksandras Inilriulaiiis
Ainalov Dmitrij (Dmitrijus Ainalovas) 1862 m. vasario 20 d. Mariupol (Ukraina) - 1939
m. gruodžio 12 d. Leningrad, rusų dailėtyrininkas. Studijavo N. Rusijos universitete
Odesoje. Sankt Peterburgo (1903 m. , Maskvos ir Kazanės universitetų profesorius.
Tyrinėjo Bizantijos ir senovės Rusios meną. Veikale Bizantijos meno helenistiniai
pagrindai (Ėllinističeskie osnovy vizantijskogo iskusstva 1900 m. pirmą kartij dailės
istorijoje aptarė Bizantijos meno ištakas. Kiti Svarbiausi veikalai: XIV amžiaus Bizantijos
tapyba (Vizantijskaja živopis' XIV stoletija 1917 m. , Rusų monumentaliosios dailės
istorija (Gcschichle der russischen Monumentalkunsl 2 t. 1932-33 m. , Etiudai apie
Leonardo da Vinci (Etjtidy o Leonardo da Vinči 1939 m. . Ramutė Rachlmčiūtė
Ain Beida (Ain Bei'da), buv. Daud, miestas Alžyro Šiaurės rytuose, -90 km į pietryčius
nuo Konstantinos. 98 400 gyv. (2001 m. . Iš netoliese esančio druskingo ežero vandens
gaunama druska. Fosfatų kasykla. A pradėjo kurtis 1848 pastačius prancūzų kar. fortą;
1950 pastatytas antrasis fortas.
Ain Džalūto mušis ('Ayn Jalūto mūšis), Ain Džaludo mūšis ('Ayn Jalūdo mūšis), vyko
1260 m. rugsėjo 3 d. tarp Egipto mameliukų ir mongolų kariuomenių prie Ain Džalūto
oazės netoli Nazareto (Palestina). Mongolai (-10 000 karių, vadas Kitbuga) buvo sumušti
mameliukų (~ 120 000 karių, vadas Baibarsas) ir išvyti iš Palestinos bei Sirijos. A
sustabdė mongolų veržimąsi į Art. Rytus.
AinenkelisAndžejus /"A.Ajnenkiel.
Aini, tikr. Sadridin Said Murodzoda 1878 m. balandžio 27 d. Sokomitetar (Bucharos sritis
- 1954 m. liepos 15 d. Dušanbė, tadž. rašytojas. Rašė tadž. ir uzb. kalbomis. Jaunystėje
dalyvavo džadidų judėjime. Mokytojavo neleg. mokyklose, parengė vadovėlių. Buvo
Bucharos emyro persekiojamas, kalinamas. Nuo 1951 Tadžikijos SSR mokslų akademijos
prezidentas. Apysakose ir romanuose (Bucharos budeliai 1920, Dochunda 1930, lietuvių
1961,Lupikautojo mirtis 1939, lietuvių 1950 m. vaizdavo tadž. buitį ir papročius, smerkė
feod. santykius, aukštino socializmą. Parašė autobiogr. apys. Atsiminimai (Buchara 4 kn.
1949-54, rusų kalba; lietuvių 2 kn. 1952 m. . Sudarė persų ir tadž. literatūros antologiją (3
1.1926 m. .
'Ainiai', vid. ankstyvumo burokėlių veislė. Sukurti Lietuvoje. Vegetacijos trukmė iki
ryšulėlinės brandos 43-45 dienos, iki techn. - 114-116 dienų. Šakniavaisiai plokščiai
apvalūs, jų paviršius lygus, blizgantis, rausvai pilkas. Minkštimas tamsiai raudonas.
Vidutinė šakniavaisio masė 305 g, derlingumas 60 t/ha (90% prekiniai). Biochem. sudėtis:
cukraus 8,2%, vitamino C iki 17,5 mg%, tirpių sausųjų medžiagų 12,9%. Žiemą
sandėliuose ir kaupuose išsilaiko labai gerai. Lietuvoje rajonuoti 1991.
Ain Salach ('Ayn Salih, Ain Salachas), In Salah, oazė Alžyro viduryje, Sacharos
dykumoje, prie Transsacharos
plento. 31 500 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Amatai. Auginami vaismedžiai (daugiausia
datuliniai finikai), daržovės; drėkinama arteziniu vandeniu. Per A nuo seno ėjo prekybos
kelias.
Ain Sefra (A'in Sėfra), miestas Alžyro vakaruose, Sacharos Atlase. 47 400 gyv. (2001 m. .
A įsikūrusi prie Namuso vadės. Keliai į Tindufą, Maskarą, Alžyrą, geležinkeliai į
Maskarą, Ben Ziregą. Klajokliai berberai prekiauja avimis, vilna, oda, druska. A pradėjo
kurtis 1881 įkūrus prancūzų kar. bazę.
Ain Temušent l Ai n Temouchent, Ain Temušentas),
miestas Alžyro Šiaurės vakaruose, apie 20 km į pietryčius nuo Viduržemio j.; vilajos
centras. 59 500 gyv. (2001 m. . Keliai į - 1emseną, Oraną. Sodininkystės ir
vynuogininkystės rajono prekybos centras. A 1851 įkūrė ispanai.
ainų kalba, genealogiškai izoliuota paleoazijiečių kalba. Vartota Kamčiatkoje, Kurilų s.,
Sachaline (18- XIX a. ) ir Hokaido s. ( XX a. ). Agliutinacinė. Rašto neturėjo. XX a. pab.
ją išstūmėjap. kalba.
Ayodhya TAjodhja. Ai Petri fAj Pclri. Ai Qing t Ai Čing.
Ai'r (Airas), Azbine, plynaukštė Sacharos p. dalyje, Nigeryje. A nutįsęs į šiaurę nuo
Agadėso miesto iki Alžyro sienos. Didžiausias aukštis 2310 m (Grėbouno kalba),
dažniausiai aukštis 700-800 m. Susidaręs iš prekambro kristalinių uolienų. Yra užgesusių
ugnikalnių. Kritulių iki 10 mm per metus. Dykumų ir pusdykumių augalija. Palei vadės
gausu augalų ir gyvūnų. Klajoklinė gyvulininkystė; veisiami galvijai, kupranugariai. Didž.
oazės: Ifėrovane'as ir Tima; auginama datuliniai finikai, citrusiniai augalai. Kalnų
papėdėse kasama urano rūda. A Šiaurės rytuose yra TA'iroirTenerį gamtos rezervato
dalis.
Ayr (Eras), miestas Didžiojoje Britanijoje, Škotijos vakaruose, į pietvakarius nuo Glazgo,
prie Clyde'o įlankos ir Ayro žiočių. 48 300 gyv. (2001 m. . Žvejybos uostas. Mašinų
gamyba, metalurgija, metalo apdirbimas, maisto, tekstilės, chemijos pramonė. Turizmas.
Pajūrio kurortas. Poeto R. Burnso muziejus. Bažnyčia ( XII a. ), tiltai (15 ir XVIII- XIX a.
),Cromwellio pilies griuvėsiai ( XVII a. ). A pradėjo kurtis aplinkui karaliaus pilį,
pastatytą XII a. ; miesto teisės nuo 1202.
„Air Baltic", Latvijos oro transporto bendrovė. Ik. 1995. Būstinė Rygoje. Latvijos
vyriausybei priklauso 51% A akcijų, Scandinavian Airlines System (SAS)-38%. Skrydžiai
į 10 Europos šalių; populiariausi - į Kopenhagą ir Stokholmą. A pagr. partneriai: SAS ir
Vokietijos oro transporto bendrovė Lufthansa. 250darbuotojų, pervežta daugiau, kaip
218000keleivių ir -650 t krovinių (2000 m. . LinaJancevilienė
„Airbus Industrie", Europos aviacijos susivienijimas, vienas didžiausių lėktuvų gamintojų
pasaulyje. Ik. 1970. Būstinė Tulūzoje. Sudaro 4 bendrovės: Aėrospatia/e (Prancūzija),
Daim/er-Benz Aerospace Airbus (Vokietija), British Aerospace (Didžioji Britanija),
Construcciones Aeronauticas ŠA (Ispanija); asocijuotieji nariai, dalyvaujantys
pasirinktuose projektuose: Fokker (Olandija), Alenia (Italija), Belairbus (Belgija). Turi
atstovybių daugelyje valstybių. Užima -35% pasaulio lėktuvų gamybos rinkos (1999 m. .
Iki 1999 pagamino daugiau, kaip 3500 lėktuvų. Pirmasis gaminys - trumpų ir vidutinių
nuotolių lėktuvas A300 (1971 m. , 1978 sukurtas A310, 1984-/O20, 1987-didieji A1W,
A340 irkt.
„Air Canada", didžiausia Kanados oro transporto bendrovė. Būstinė Montrėalyje.
Skrydžiai šalyje, 120 maršrutų į 26 šalis. apie 24 000 darbuotojų (2000 m. . Ik. 1937 kaip
Trana -Canada Airlines, nuo 1965 dab. pavadinimas. Leopoldas Paknys
„Air France", „Compagnie Nationale Air France", AF,
Prancūzijos oro transporto bendrovė. Būstinė Paryžiuje. Skrydžiai šalyje, apie 200
maršrutų į 91 šalį . Pervežta daugiau, kaip 40 mln. keleivių (2000 m. . Ik. 1933 susijungus
oro transporto bendrovėms Sodelė Centrale pour l 'Exploitation dc Lignes Aėriennes
(įkurtas 1919 m. , Compagnie Internationale de Navigation (įkurtas 1920 m. , Air Union
(įkurtas 1923 m. , Air Orient (įkurtas 1929 m. ir Compagnie Generole Aėropostale
(įkurtas 1919 m. . Leopoldas Paknys
airiai (ėire), Europos tauta. Gyvena Airijoje (3,5 mln. žm.), Didžiojoje Britanijoje (2,5
mln. žm.), JAV (1,5 mln. žm.), Kanadoje, Australijoje, Okeanijoje. Iš viso - 7,6 mln. žm.
(1999 m. . Kalba T airių kalba ir T anglų kalba. Dauguma katalikai. IV a. p.m.e. į Airiją
atsikėlė keltų gentys fgeilai ir ilgainiui susiliejo su vietos gyventojais, vėliau joms įtaką
darė normanai ir anglosaksai. 432 atvykus į Airiją vysk. Patrikui ėmė plisti katalikybė.
Vienuolynai tapo kultūros ir misijų centrais. X- XII a. susiformavo A tauta. Anglijai
užvaldžius Airiją (16- XVII a. ) anglų kalba pradėjo išstumti airių kalbą. XVIII a. pradėjo
formuotis modernioji A tauta. 1845-47 dėl bulvių nederliaus A masiškai emigravo į
Angliją ir JAV. XIX a. katalikybė ir kalba tapo tautinės saviraiškos priemone; 1893 įkurta
tautinio žadinimo organizacija Geilų lyga (Gaelic League), 1956 salos vakarų dalyje
išskirtos vad. Geilų sritys (Gaeltacht; 6% Airijos teritorijos) su išlikusia airių kalba bei
kultūra yra valstybės saugomos ir remiamos. Daugelis A gyvena kaime, verčiasi
gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Gausi dainuojamoji tautosaka (lopšinės,
kalendorinės, darbo, užstalės, meilės dainos). Tradiciniai muzikos instrumentai - arfa,
dūdmaišis, švilpynės, būgneliai. Antanas Fokas, Audrius Pupelis
Airija (air. Ėire, angį. Ireland), Britų salyno sala Atlanto vandenyne. Nuo Didžiosios
Britanijos ją skiria Airijos j. ir Šv. Jurgio bei Šiaurės sąsiauriai. Didesniojoje salos dalyje
yra T Airija (valstybė), Šiaurės rytuose - T Šiaurės Airija (priklauso Didžioji Britanijai).
Plotas 84 433 km:. 5,45 mln. gyv. (2000 m. . Ilgis iš Šiaurės į pietus 485 km, plotis iš
vakarų į rytus 275 km. Krantai vingiuoti, daug įlankų; didžiausios: Donegalio, Galway,
Dingle'io. Vid. dalį užima Vidurio lyguma (30-12 (1 m virš jūros lygio), jos pakraščiuose
yra žemų kalnų, pelkių, ežerų. Pietvakariuose yra aukščiausi saloje Macgillicuddy kalnai
(didžiausias aukštis 1041 m, Carrauntoohillis), pietryčiuose ir rytuose - Comeragho
(aukščiausias Konachto kalba), Wicklow (926 m, Lugnaquillos kalba) ir Mourne'o (852
m, Slieve Donardo kalba) kalnai, šiaurėje ir vakaruose - Sperrino, Derryveagho (752 m,
Errigalio kalba), Oxo, Connemaros (819 m, Muilrea kalba) kalnai. Klimatas vidutinių
platumų jūrinis; žiemos šiltos, vasaros vėsios (sausio vidutinė temperatūra Dubline 5 °C,
liepos 15 °C). Per metus iškrinta apie 1000 mm kritulių; pietvakariuose dvigubai daugiau
negu rytuose. Daug debesuotų dienų. Dažniausi p. ir pietvakarių vėjai. Daug nedidelių
laivybinių upių, didžiausia jų -Shannonas (368 km). Daugiausia ežerų yra šiaurėje ir
vakaruose; didžiausi: Dergo, Corribo, Neagh ežerai. Gausu pelkių ir durpynų. Unikalus
salos Šiaurės pakrantės (S. Airija) kraštovaizdis, vad. Milžinų Kelias (Giant's CauseVay),
- Pasaulio paveldo paminklas. apie 12,5% A teritorijos užima ariamoji žemė, -5,5% -
miškai. Pievų augalija, dykvietėse viržiai. Veisiasi jūrų kiaulės, peri jūriniai ereliai, rudieji
pesliai. Yra gamtinių dujų, naftos, švino ir cinko rūdos, sidabro. Peiras Lingė
Airija (air. Ėire, angį. Ireland), valstybė V. Europoje. Užima 5/6 Airijos salos ir jos v.
pakrantėje esančias mažas salas (didžiausia - Achillio s., 148 km2 m. . S. rytuose A ribojasi
su Šiaurės Airija (Didžiosios Britanijos dalis). Plotas 70 273 km2. 3,76 mln. gyv. (2001
m. . Sostinė - Dublinas (986 600 gyv., 2001 m. . A susideda iš 4 ist. ir admin. provincijų (l
lent. 192 psl.), kurios suskirstytos į 27 grafystes. Savarankiškus admin. vienetus sudaro 5
miestai grafystės: Dublinas, Korkas, Limerickas, GalVay, Waterfordas. Žemėlapis. Petras
Lingė, Džiugas Pagojus

Skaitmenimis pažymėtos grafystės

7 Offaly 10 Clare 12 Tipperary North Riding
8 Laoighis 11 Kerry 13 Tipperary South Riding ith 9 Kildare
1 Icnt. Airijos ist. ir admin.
provincijos
Provin Plota Gyvent Admin
cija s ojų .
(km- (tūkst., centras
) 2001 m.
 Alsteri 8088 242,5 Monag
s hanas
Konac 1771 448,7 GalVa
htas 0 y
Lenste 1980 1 993,2 Dublin
ris 1 as
Manst 2467 1 070,8 Korkas
cris 4
be Šiaurės Airijos
GAMTA T Airija (sala). GYVENTOJAI
96% gyventojų - t airiai. Yra anglų ir velsiečių (4%), amerikiečių, škotų, romų (čigonų),
žydų. Valstybinės kalbos -airių ir anglų. Airiškai kalba tik 2% A gyventojų (daugiausia
vakaruose).
A gyventojų skaičiaus dinamiką (2 lent.) lėmė daugelis įvykių. XVII a. vid. dėl anglų
kariuomenės represijų gyventojų buvo sumažėję beveik dvigubai (nuo 1,5 iki 0,85 mln.).
1739-40 badu mirė -0,4 mln. žmonių,
1845-47 daugiau kaip l mln., be to, apie 1,5 mln. žmonių emigravo į JAV ir D. Britaniją.
Masinė emigracija į JAV prasidėjo XVIII a. pab. Airiai buvo viena pagr. tautų, iš kurios
susiformavo dab. amerikiečių nacija. apie 100 metų emigracija iš A buvo didžiausia
pasaulyje. 1845-60 Airijos salos gyventojų sumažėjo daugiau, kaip 2 kartus (nuo 8,2 iki
4,0 mln.). Tik po Antrojo pasaulinio karo dėl natūraliojo prieaugio, o vėliau ir dėl
teigiamo migracijos saldo gyventojų pamažu ėmė daugėti. apie 1970 pirmąkart airių
daugiau imigravo negu emigravo, bet 1985-1989 m. vėl -0,15 mln. žmonių daugiau
išvyko iš A negu atvyko. Nuo 1990 emigrantų ir imigrantų skaičius beveik susilygino.
Airijoje gyventojų surašymai būna kas 5 metai (pirmasis 1841 m. . 2000 vyrų buvo
49,6%, moterų - 50,4%. A svarb. demografiniai rodikliai - 3 lentelėje.
Gyventojų vidutinis tankumas 53,5 žm./km2 (2001 m. . Tankiausiai (-100 žm./km2 m.
gyvenama A r. ir pietryčių pakrantėse. Retai (-30 žm./km2 ) gyvenama Longfordo,
Laoighiso, Offaly, Tipperary grafystėse (pelkėtoje ir ežeringoje Vidurio lygumoje).
Konachto pro valstijoje gyventojų vidutinis tankumas 25 žm./km2. Rečiausiai (16 žm./km2
m.
gyvenama kalnuotoje Leitrimo grafystėje. Miesto gyventojų 57,5% (1996 m. . Dublino
aglomeracijoje gyvena apie 1/4 A gyventojų. Didžiausi miestai - 4 lentelėje. Ekonomiškai
aktyvių gyventojų 1,8 mln. (2000 m. . Dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal ek.
veiklos sritis parodytas diagramoje. Bedarbiai 2000 sudarė 4,1% ekonomiškai aktyvių
gyventojų. Petras Lingė, Džiugas Pagojus RELIGIJOS. V a. pab. krikščionybe įtvirtino
Šv. Patriko (šalies globėjas) misija. Ankstyvoji Airių bažnyčia nepriklausė Romos
popiežiui. Nuo VIII a. stiprėjo Romos katalikų bažnyčios įtaka; XII a. atsisakyta vietinės
liturgijos. XVI a. vid. Anglikonų bažnyčia tapo oficiali (iki XVIII a. pab. įsitvirtino), bet
dauguma gyventojų liko katalikai. Romos katalikai turi 4 arkivyskupijas ir 22 vyskupijas,
savarankiška Airių katalikų bažnyčia - 2 arkivyskupijas ir 10 vyskupijų (1996 m. . 5%
gyventojų - protestantai (3,3% anglikonai, 1996 m. , yra mažų kitų protestantų (baptistų,
metodistų, presbiterionų), t.p. musulmonų ir judėjų bendruomenių.
VALSTYBĖ IR TEISĖ
Pagal 1937 konstituciją A - parlamentinė demokratinė respublika. 1949 Airijos
Respublikos aktu panaikinta valstybinė priklausomybė nuo D. Britanijos. Valstybės
vadovas yra prezidentas, renkamas visuotiniuose rinkimuose 7 metams. Jis atlieka
daugiau reprezentacine funkciją. Parlamentas (Oireachtas) susideda iš Senato ir Atstovų
Rūmų. Senatą sudaro 60 narių: 11 skiria ministras pirmininkas, 6 renka Nac. ir Dublino
universitetai, 43 renkami netiesioginiu būdu (pagal 5 sąrašus, į kuriuos traukiami
kandidatai, atstovaujantys įvairioms visuomenės grupėms). Atstovų Rūmus sudaro 166
deputatai, renkami visuotiniuose rinkimuose 5 metams. Vykdomąją valdžią turi ministrų
kabinetas, atskaitingas Atstovų Rūmams. ministrą pirmininką ir jo pasiūlytą vyriausybę
(7-15 narių) Atstovų Rūmų siūlymu skiria prezidentas. Vietos valdžios organai -
renkamos miestų ir grafysčių tarybos. A teisė remiasi anglosaksų teise (Common law).
Teisėjai nepriklausomi, skiriami prezidento Atstovų Rūmų siūlymu. Teismų sistemą
sudaro apskričių ir apygardų teismai, Aukštesnysis teismas bei Aukščiausiasis Teismas
(galutinė apeliacinė instancija). Valstybės herbe pavaizduota auksinė arfa (saugoma
Nacionaliniame muziejuje Dubline; vaizduojama nuo XVI a. ) yra airių nacionalinis
simbolis. Valstybinės vėliavos žalia juosta - žemės ir katalikų, oranžinė - protestantų
simbolis, balta spalva simbolizuoja taiką tarp jų. Nacionalinė šventė-kovo 17-Šv. Patriko,
A globėjo, diena.
PARTIJOS IR PROFSĄJUNGOS. Svarbiausios partijos: f Fianna Fail (Likimo kariui, jk.
1926 m. , T Fine Gael (Geilų tauta, jk. 1933 m. , f Airijos darbo partija (įkurtas 1912 m. ,
Pažangieji demokratai (įkurtas 1985 m. , Demokratinė kairioji partija (įkurtas 1992 m. .
Beveik visos šalies profsąjungos (ir Šiaurės Airijos) priklauso Airijos tredjunionų
kongresui (įkurtas 1894 m. , 1998 turėjusiam -670 000 narių. GINKLUOTOSIOS
PAJĖGOS sudaromos iš savanorių (nuo 17 iki 32 metų). Mažiausia tarnybos trukmė - 3
metai. Vyriausias vadas - prezidentas. 2000 sausumos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų
brigados (iš viso 9500 žm.), 14 lengvųjų tankų, 48 žvalgybos automobiliai, 84 šarvuotieji
3 lent. Airijos svarb. demografiniai rodikliai
(tūkstančiui gyventojų)
1970 1980 1985 1990 2000
gimstamumas 21,8 21,8 17,6 15,1 14,5
mirtingumas 11,4 9,8 9,4 9,0 8,2
NGP 10,4 12,0 8,2 6,1 6,3
migracijos saidas -1,2 -0,2 -7.4 _2 2
kūdikių mirtingumas 19,5 11.1 8,8 8,2 5,6
tūkstančiui kūdikių
5 lent. Airijos svarb. naudingųjų iškasenų gavyba
1970 1980 1990 1999
durpės, mln. t 3,5 4,5 7,0 9
1
gamtinės dujos, mlrd. m 0,9 2,3 1,8
cinko rūda, tūkst. t 97 229 166 201
švino rūda, tūkst. t 63 58 35 44,1
sidabro rūda, tūkst. t 62 20 9 14'
"1995
6 lent. Airijos pramonės svarb. produkcya
1990 1996
elektros energija, mlrd. kWh 14,5 20,5
plienas, tūkst. t 325 390"
nafta (perdirbimas), mln. t 3,1
benzinas, tūkst. t 340 382
dyzelinas, tūkst. t 540 814
azoto trąšos, tūkst. t 297 321
sintetinis pluoštas, tūkst. t 103 123
vilnoniai verpalai, tūkst. t 8 11
3
medžio plaušų plokštės, tūkst. m 160 240
cementas, mln. t 1,6 1,6
cukrus, tūkst. t 245
šokoladas, tūkst. t 46
alus, tūkst. hl 5236
cigaretės, mlrd. vnt. 6,2 7,5
žuvų konservai, tūkst. t 1,6
•1999
"1998
transporteriai, 60 art. pabūklų; kariuomenę gali papildyti apie 14000 rezervo savanorių.
Kar. jūrų laivyną (1000 žm.) sudarė 7 patruliniai laivai (tarp jų l nešantis sraigtasparnius);
Korke yra Haulbaulaino kar. jūrų bazė, Kar. oro pajėgos (1050 žm.) turėjo 4 kovos
lėktuvus ir 16 kovos sraigtasparnių; štabas Dubline. Gynybos išlaidos - 758 mln. JAV dol.
(1999 m. . ŪKIS 1989-1990 m. ir 1992-2000 kasmetis BVP prieaugis buvo didžiausias iš
ES valstybių. 2000 BVP sudarė 95 mlrd. JAV dol., BVP prieaugis 10,5%, BVP dalis l
gyv. - 25 200 JAV dolerių. BVP struktūra parodyta diagramoje. PRAMONĖ. Ypač
sparčiai plėtojama apdirbamoji pramonė. Tradicinis kuras - durpės. Durpių ūkį
kontroliuoja durpių departamentas Bord na Mona. Eksploatuojama 15 durpynų (iš viso
-90 000 ha), svarb. jų - Alleno pelkės. 95% iškasamų durpių sunaudojama kurui (l vieta
pasaulyje), 5% - trąšoms. Durpėmis kūrenamos 6 ŠE. Gamtinės dujos gaunamos Atlanto
šelfe Kinsale Heado ir Ballycottono telkiniuose (-50 km nuo p. pakrantės). Dujos
naudojamos energetikai, trąšoms gaminti, buičiai. Šelfe rasta naftos. Tynagho ir Tipperary
telkiniuose kasama cinko rūda (pagal jos gavybą A užima l vietą Europoje), švino rūda
(kartu su ja gaunamas ir sidabras), Dar kasama gipsas, dolomitas, klintis. Nuo 1994
anglys nekasamos. Svarb. naudingųjų iškasenų gavyba -5 lentelėje. ELEKTROS energiją
gamina ŠE ir HE. ŠE pagamina 96% elektros energijos (kūrenama dujomis, naftos
produktais, anglimis, durpėmis). Prie Korko perdirbama importinė nafta, lydomas plienas.
1995-1999 m. chemijos (ir naftos chemijos) pramonės produkcijos vertė išaugo beveik 2
kartus. Per šį laikotarpį buvo sparčiai plėtojamos elektrotechnikos ir elektronikos,
poligrafijos, tiksliosios mechanikos ir optikos pramonės šakos. Chemijos, maisto,
elektrotechnikos ir elektronikos pramonės šakoms tenka atitinkamai 25,20 ir 12%
apdirbamosios pramonės vertės. Svarbiausi mašinų gamybos centrai yra Dublino,
Limericko ir Korko aglomeracijos. Gaminama kompiuteriai, mikroelektronikos ir
elektrotechnikos gaminiai, staklės, traktoriai, kitos žemės ūkio mašinos, surenkami
automobiliai, statomi laivai. Svarbiausi chem. pramonės centrai - Korkas, Galway,
\Vaterfordas, Drogheda. Dubline gaminami vaistai (Elan Corporation), Waterforde -
krištolas (Waterford Wedgewood Group). Siuvimo pramonė sutelkta Dubline ir
Limericke, tekstilės - Korke, Dubline ir Wexforde. Alus, airiškas viskis gaminami
Dubline, Waterforde, Korke. A pramonės produkcijos rodikliai - 6 lentelėje.
BIOPRODUKCINIS ŪKIS. A - tradicinis intensyvaus prekinio žemės ūkio kraštas.
Eksportuojama 75% žemės ūkio produkcijos. Žemės ūkio naudmenos užima 5,7 mln. ha
(-83% A sausumos ploto), iš jų 68% sudaro pievos ir ganyklos, 15% -dirbamoji žemė.
Ūkių vid. dydis 26 ha.
Daugiau kaip 70% žemės ūkio produkcijos vertės duoda gyvulininkystė. Pieniniai ir
mėsiniai galvijai veisiami Vidurio lygumoje, A pietvakariuose, pietuose ir rytuose.
Pienininkystės svarb. centras yra Aukso slėnis A pietvakariuose. Avys daugiausia
veisiamos kalnuotuose salos pakraščiuose. Kai kurie A gyvulininkystės rodikliai (l
gyventojui) yra vieni geriausių pasaulyje: 2 vieta (2000; po N. Zelandijos) pagal sviesto ir
pieno (1500 kg) gamybą, 3 vieta (po Danijos ir N. Zelandijos) pagal mėsos gamybą (270
kg; l vieta pagal jautienos gamybą, 150 kg); 3 vieta (1999; po Urugvajaus ir N.
Zelandijos) pagal galvijų skaičių (1,8 galvijo). A gyvulių ir naminių paukščių skaičius - 7
lentelėje, gyvulininkystės produkcijos rodikliai - 8 lentelėje. Augalininkystė daugiausia
tenkina tik gyvulininkystės poreikius. A pirmauja pasaulyje pagal avižų derlingumą,
užima 2 vietą (po Olandijos) pagal kviečių ir 3 vietą (po Belgijos ir Saudo Arabijos) pagal
miežių derlingumą. Tradicinio A žemės ūkio augalo - bulvių -derlius 1950-1999 m.
sumažėjo nuo 2,9 iki 0,56 mln. tonų. Žemės ūkio augalų derliaus rodikliai - 9 lentelėje.
Nuo 1977 jūros ek. zonos plotis sudaro 200 jūrmylių. 1999 sugauta 287 000 t žuvų ir kitų
jūros gėrybių. 80% miškų kontroliuoja valstybinė miškų bendrovė Coilte Teoranta; miškų
ūkis nereikšmingas.
TURIZMAS. 2000 Airiją aplankė 6,7 mln. užs. turistų (58% iš D. Britanijos, 15% iš JAV
ir Kanados, po 7% iš Prancūzijos ir Vokietijos). Ypač sparčiai plėtojamas kaimo turizmas.
Pajamos iš turizmo 1990 sudarė 1,4 mlrd., 1995 - 2,1 mlrd., 1999 - 2,95 mlrd. JAV dol.
TRANSPORTAS IR RYŠIAI. Automobilių transportui tenka -90% (1998 m. A vidaus
krovinių apyvartos. Automobilių kelių yra 92 000 km, geležinkelių 1945 km (1998 m. .
Yra 1,13 mln. lengvųjų automobilių (1998; 1000 gyventojų tenka 312 automobilių). Oro
transportas priklauso valstybinei bendrovei Aer Lingus Group (jos lėktuvai skraido po A,
skrenda į D. Britaniją, kitas Europos valstybes, JAV); yra privačių bendrovių.
Tarptautiniai oro uostai Dubline, Shannone, Korke. Svarbiausi jūrų uostai: Dublinas, Dūn
Laoghaire, Korkas, Waterfordas, Rosslare'as, Limerickas. Laivybiniai kanalai - Didysis
(250 km) ir Karališkasis (145 km). Iš Kinsale Heado telkinio nutiestas dujotiekis į
Dubliną ir Škotiją.
Ryšių paslaugas teikia bendrovė Telecom Eireann, pašto paslaugas - bendrovė An Posl.
Kitos šalys 38.5
Olandija 5,6
Prancūzija 7,7
Kitos šalys 36,0
Didžioji Britanija 19,8
JAV 17,1
Vokietija 11,3
Didžioji Britanija 33,4
Japonija 4,0 Prancūzija 4,5
Vokietija 5,9
JAV 16,2
Airijos užs. prekybos partneriai (eksporto a ir importo b apyvarta %, 2000 m.
BANKAI. A bankų sistemą sudaro Centr. bankas (įkurtas 1943; jis pakeitė Valiutų
komisiją), 4 asocijuotieji, 30 neasocijuotųjų ir 2 taupomieji bankai, 2 kredito korporacijos.
Nuo 1973 Dublino birža prijungta prie Londono fin. biržos.
UŽSIENIO PREKYBA. 1990-1998 m. prekių eksporto ir importo rodikliai buvo vieni
geriausių iš ES valstybių. Užs. prekybos balansas teigiamas (nuo 1986 m. . 2000
eksportuota prekių už 73,4 mlrd., importuota už 48 mlrd. JAV dol. Eksportuojama
mašinos ir transporto priemonės, kompiuteriai, programinė įranga, elektronikos,
elektrotechnikos, chem. pramonės gaminiai, maisto produktai, gėrimai, tabakas. Prekių
eksporto vertė l gyventojui 19 600 JAV dol. (2000 m. . A užs. prekybos partneriai
parodyti diagramose.
Lietuva į A 1997 eksportavo prekių už 120 mln. Lt, importavo už 116,1 mln. Lt. Lietuvai
2000 teko 231,3 mln. Lt tiesioginių A investicijų. Petras Lingė, Džiugas Pagojus
ISTORIJA
Dab. A teritorijoje žmonės apsigyveno 6 tūkstantmetyje prieš Kristų. 3 tūkstantmetyje
pradėjo verstis žemdirbyste, 2 tūkstantmetyje išmoko apdoroti varį, vėliau bronza. -600-
500 p.m.e. atsikėlė T keltai naudojo geležį. Keltiškos goidelų (geilų), belgų, britų, piktų,
bretonų ir kt. gentys išplito visoje saloje ir susimaišė su senaisiais gyventojais. apie 200
p.m.e. geilai pradėjo salą vadinti Eire. -l a. p.m.e. susikūrė pirmieji keltų valst. dariniai
(karalystės): Alsteris, Konachtas, R. ir V. Lensteris, Mansteris. Romėnų užkariavimų A
išvengė. - IV a. iškilo breloniška Taros karalystė, ją valdžiusi O'NeilIų giminė pradėjo
tituluotis vyriausiais A karaliais. Misionieriai iš Galijos pradėjo skleisti krikščionybę; 432
popiežiaus atsiųstas vysk. Patrikas įkūrė vyskupiją (nuo 1152 arkivyskupija) Armaoje
(dab. Šiaurės Airija). Formavosi savita, klaninei visuomenės organizacijai pavaldi Airių
bažnyčia (klanas iš savo žmonių rinko vyskupą, popiežius jo netvirtino). Klestėjo
vienuolynai, turėję aukšto lygio mokyklų. Nuo VI a. airių vienuoliai skleidė krikščionybe
Škotijoje, Anglijoje, Burgundijoje, Italijoje ir Vid. Europoje (Tairių vienuolių
misijos}.195 A pradėjo puldinėti normanai. IX a. l pusėje jie užkariavo visą A, tačiau
vidurinėje jos dalyje neįsitvirtino. Pietryčių ir pietvakarių pakrantėje prekybai su žemynu
normanai įkūrė uostus - Waterfordą (814 m. , Dubliną ir Annagassaną (838 m. , Korką
( IX a. vid.) ir Limericką (920 m. . 968 praradę Limericką ir 1014 pralaimėję Clontarfo
mūšį, Airijos pietuose ir šiaurėje jie neteko valdžios. Kilusią A karalių tarpusavio kovą
dėl valdžios laimėjo Konachto valdovas R. O'Connoras ir tapo pirmosios karalių
dinastijos pradininku. 1169 į A pradėjo veržtis anglai ir normandai; į pietus nuo Wexfordo
jie įkūrė pirmąsias kolonijas (T Peilis). 1171 Airijoje išsilaipino Anglijos karalius
Henrikas II ir pritariant popiežiui pasiskelbė jos valdovu. Jo valdžią airiai formaliai
pripažino (išskyrus šiaurine A). 1200 įkurtas A iždas, 1232 lordo kanclerio teismas. XIII
a. l pusėje sala padalyta į grafystes, nuo 1262 veikė anglų ir normandų kolonistų renkamas
A parlamentas. Airius valdė klanų vyresnieji, iš kurių tik Desmondo, Dramondo ir
Kildare'io valdovai formaliai buvo Anglijos Lordų Rū mų nariai. Negausus užkariautojai
sparčiai asimiliavosi tarp vietinių gyventojų, todėl 1-366 buvo priimtas Kilkenny statutas,
kuris kolonistus atskyrė teisiškai: jiems uždrausta tuoktis su vietiniais gyventojais,
kolonizuotoje teritorijoje kalbėti airiškai, krikštytis airiškais vardais. XV a. pab. A pradėjo
puldinėti Tiudorai. 1536-37 Henrikas VIII privertė A parlamentą pripažinti jį ir Airijos
bažnyčios vadovu. Prievartinė reformacija buvo viena svarbiausių 1559,1568-1583 m.
sukilimų, fTyrone'o irTyrconnelio sukilimo (1594-1603 m. ir T Airių sukilimo (1641-52
m. priežasčių. Juos slopinant A buvo galutinai užkariauta. 1691 katalikai neteko visų
piliečių ir ek. teisių. Konfiskuotų sukilėlių žemių pardavimas ir padidinti mokesčiai tapo
svaria karaliaus pajamų dalimi, dėl to XVII a. , valdovui konfliktuojant su Anglijos
parlamentu, išaugo A reikšmė. Kita vertus, airių emigrantai gausiai papildė Europos kat.
šalių kariškių ir dvasininkų gretas. Ištuštėjusiose žemėse įsikūrė anglai (anglikonai) ir
škotai (presbiterionai). apie 100 000 kolonistų sudarė reikšmingą l mln. gyv. turinčios A
dalį. XVII a. Airijos žemės ūkyje įsivyravo dideli kolonistų dvarai ir smulkūs airių
nuomininkai. Didelė r. ir p. Airijos ariamosios žemės dalis buvo paversta ganyklomis.
Prekybos su Anglija ir užsieniu apribojimai neleido augti miestams.
XVIII a. tebevyko didelė emigracija pirmiausia į šiaurę Ameriką ir D. Britaniją.
Daugiausia protestantų apgyvendintos S. Airijos aukštesnė žemdirbystės kultūra traukė
airius katalikus iš pietų. 1795 čia įkurtas Oranžistų ordinas gynė 1/10 A gyv. sudarančių
anglikonų privilegijas. Teisinė anglikonų padėtis buvo palankesnė ne tik negu katalikų,
bet ir presbiterionų bei kt. nonkonformistų. Prasidėjus JAV nepriklausomybės karui (1775
m. iš A į šiaurę Ameriką buvo perkelta didžioji anglų kariuomenės dalis. Sustiprėjęs airių
nac. judėjimas per Didžiosios Britanijos karą su revoliucine Prancūzija išaugo į 1798
sukilimą. Didžiosios Britanijos -Airijos 1801 unijos aktu Didžioji Britanija panaikino
svarbia A interesų reiškimo vieta tapusį parlamentą Dubline, sala tapo metropolijos
provincija. Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmuose jai buvo skirta 100,
Lordų - 32 vietos. Panaikinus muitus tarp šalių silpna A pramonė neišlaikė konkurencijos
ir pradėjo nykti. Atsilikęs ūkis ir auganti nac. savimonė skatino airių kovą dėl
savarankiškumo; ją po 1803 m. pralaimėto sukilimo intelektualai siekė paversti visuotiniu
ir legaliu judėjimu. 1823 įkurta Katalikų asociacija (lyderis D. O'Connellis) pasiekė, kad
1829 A katalikai gautų visas piliečių teises, kurių įgyvendinimui pasipriešino protestantai.
1835 Belfaste kilo pirmieji Oranžistų ordino ir katalikų rel. susirėmimai. Naujos airių
polit. radikalų kartos (Tfenijai, f Jaunoji Airija) teroristinė kova svarbesnių rezultatų
nedavė. Per XIX a. l pusę nuo 4,5 iki 8 mln. padaugėjo A gyventojų. Daugiau kaip 90%
gyvulininkystės produktų buvo išvežama, gauti pinigai skiriami žemės nuomai apmokėti.
Svarbiausio maisto produkto - bulvių - nederlius sukeldavo badmečius (T Bulvių badas).
1845-48 nuo bado ir šiltinės epidemijos mirė 1,09 mln. gyventojų. XIX a. vid. dėl
Anglijos pram. perversmo Airijoje prasidėjo agrar. perversmas. Per XIX a. 2 puse gyvulių
padvigubėjo. Nustojo vyrauti smulkieji nuomininkų ūkiai. 1851-1866 m. iš A emigravo l ,
7 mln. gyv. (daugiausia buvę nuomininkai). 1879 agrar. klausimams spręsti įkurta Airijos
žemės lyga. 1891 jos ir žemvaldžių spaudžiama Didžiosios Britanijos vyriausybė priėmė
Žemės įstatymą. Pagal jį nuomininkams žemei išpirkti skirta 30 mln. svarų sterlingų. Iki
XX a. pr. žemės savininkais tapo dauguma A gyventojų. XIX a. 2 pusėje prasidėjo
judėjimas už airių kalba atgaivinimą (iki XIX a. ją beveik visur išstūmė anglų kalba ).
1893 keltų kultūros atgimimui remti įkurta 1 Gelių lyga. Politikoje įsitvirtino
konstitucinės kovos tradicija. Iki 1916 pagrindinė polit. jėga buvo Airijos nacionalistų
partija (įkurtas 1880, lyderis J. Redmondas), tęsusi kovą už A savivaldos įstatymą
(fhommlis). 1905 m. kovos dėl visiškos A nepriklausomybės šalininkai įkūrė Sinn Fėin
(SF; Mes patys) partiją. Per 1910 rinkimus į parlamentą Didžiosios Britanijos liberalams
ir konservatoriams gavus beveik vienodai vietų, liberali H. Asquitho vyriausybė už
paramą kovoje su konservatoriais pažadėjo A deputatams homrulio įstatymą, kurį
parlamentas priėmė 1913. Dėl galimo įstatymu nepatenkintų Šiaurės Airijos protestantų
ginkluoto pasipriešinimo jo įgyvendinimas buvo atidėtas 6 metams. Pirmasis pasaulinis
karas prislopino A rel. bendruomenių nesutarimus, tačiau radikalų noro iškovoti visišką A
savarankiškumą (t Airių sukilimas 1916 m. nesumažino. Per 1918 rinkimus SF iškovojo
daugumą A skirtų vietų Didžiosios Britanijos parlamente (73 m. , tačiau dirbti jame
atsisakė. 1919 m. sausio 21 d. Dubline susirinkę jos nariai pasivadino parlamentu ir
paskelbė A nepriklausomybę. Prezidentu išrinktas E. de Valerą, premjeru A. Griffithas.
1919-20 municipalitetai ir teismai atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos admin. struktūrų.
1920 SF radikalusis sparnas - Airijos respublikonų armija ( - 1RA) pradėjo karą su
Didžiosios Britanijos kariuomene. Pagal 1921 m. gruodžio 6 d. taikos sutartį A tapo
Didžiosios Britanijos dominija, pavadinta Airijos laisvąja valstybe. 6 protestantiškos
Šiaurės Airijos grafystės nesutiko būti katalikiškos A dalimi ir liko Didžiosios Britanijos
sudėtyje. Nepatenkinta sutartimi IRA 1922 m. birželio 22 d. su A vyriausybe pradėjo
piliečių karą, kurį 1923 m. gegužės 24 d. pralaimėjo. Nuo Šiaurės Airijos pramonės
atribota agrar. šalis patyrė ek. nuosmukį: per 1929-33 pasaul. krizę bankrutavo dešimtys
tūkstančių žemės savininkų, bedarbių skaičius padidėjo iki 100 000 (1931 m. , išliko
didelė emigracija (40-50 tūkst. kasmet). 1932 parlamento rinkimus laimėjo Fianna Fail. E.
de Valeros vyriausybė pradėjo ek. ir polit. reformas: buvo padidintas pajamų mokestis,
sukaupta lėšų fermeriams kredituoti ir didelėms bendrovėms kurti, panaikinta priesaika
Didžiosios Britanijos karaliui. Radikalesnės polit. partijos -Airijos darbo, Fine Gael-
visiškos nepriklausomybės paskelbimo nepasiekė; 1937 referendumu patvirtintoje
konstitucijoje Airija pavadinta respublika (formaliai ji tebebuvo dominija), Šiaurės Airija
paskelbta okupuota teritorija. 1938 iš A pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė.
Per Antrąjį pasaulinį karą, kitaip negu kitos Tautų sandraugos šalys, A laikėsi neutraliteto.
1948 iš Tautų sandraugos A išstojo (Didžioji Britanija tai pripažino 1949 m. balandžio 18
d.) . Kadangi karo metu A buvo neutrali, jai netaikytas Marshallo planas. Nuo 1955 JT
narė. Dėl Šiaurės Airijos problemos A laikosi neutraliteto (atsisako stoti į NATO). Nuo
1973 EEB narė. 7-8 dešimtmetyje užs. investicijų skatinimo poli tika pagyvino A
ekonomiką. 1979 po naftos produktų pabrangimo kilusią krize A įveikė 9 dešimtmečio 2
pusėje. Nuo 1993 ES narė. A polit. partijos viena svarbiausių laiko Šiaurės Airijos
problemą, siekia šią teritoriją prijungti prie A. Santykius su Didžioji Britanija sunkino
IRA bei kitų kat. radikalų teroro aktai Šiaurės Airijoje. 1969 vyriausybė priėmė nutarimą
nekelti šio klausimo JT, bet spręsti jį derybomis su Didžioji Britanija. Nuo 1973 buvo
deklaruojama, kad Šiaurės Airijos priklausomybė gali pasikeisti tik pritarus daugumai jos
gyventojų. 1986 A pasirašė Europos šalių susitarimą dėl kovos su terorizmu. Nuo 1997
valdo Fianna Fdil ir Pažangiųjų demokratų partijų koalicija. Prezidentė M. McAleese (nuo
1997 m. . 1998 A oficialiai pasisakė už referendumą Šiaurės Airijoje dėl taikaus Alsterio
problemos sprendimo. 1999 m. gruodžio 3 d. A vyriausybė pakeitė 1937 konstitucijos 2
straipsnius ir atsisakė teritorinių pretenzijų į šiaurę Airiją, t.y. teisiškai pripažino, kad
salos susivienijimas galimas tik pritariant daugumai Šiaurės Airijos gyventojų.
SANTYKIAI SU LIETUVA. A Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio
29, dipl. santykiai nuo 1991 m. rugsėjo 2 d. . Lietuvos ambasadorius Airijai reziduoja
Londone, A ambasadorius Lietuvai - Varšuvoje. 1997 m. lapkričio 18 d. Dubline
pasirašyta Lietuvos ir Airijos vyriausybių sutartis dėl pajamų bei kapitalo prieaugio,
pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (įsigaliojo 1998 m.
birželio 5 d. ). Nuo 1996 Lietuvos ir A piliečiams galioja bevizis režimas. KULTŪRA
ŠVIETIMAS. Anksčiau švietimą tvarkė rel. organizacijos, daugiausia katalikų; nuo 1922
kontroliuoja valstybė. 6-15 m. vaikų mokymas -privalomas ( mokyklas lanko -85%). Nuo
1949 ypač stengiamasi atgaivinti airių kalba, sudaryti lygias sąlygas mokytis ir socialiai
remtiniems bei neįgaliems vaikams. 4-5 m. vaikai gali lankyti priv. klases prie pr.
mokyklų (vaikų darželių nėra). Pr. mokyklose mokosi 6-11 m. vaikai ( mokyklos
valstybinės, mokslas nemokamas, didele įtaką išlaikė bendruomenės grupės ir rel.
organizacijos). 1997 buvo 3190 pr. mokyklų (21 040 mokytojų, 456 100 mokinių). Veikia
dviejų pakopų (3 ir 2-3 klasių) vid. mokyklos: privačios vidurinės (tradicinės klasikinės),
profesinės (nuo 1930 globoja profes. mokymo komitetai), bendrojo lavinimo ir
bendruomeninės (bendrojo lavinimo, bet valdomos bendruomenių). Norintieji stoti į
aukštąsias mokyklas dar privalo mokytis papildomo mokymo klasėje ir gauti spec.
pažymėjimą. 1997 veikė 440 vidurinių (mokėsi 222 140 mokinių), 243 profesinės (95 520
m. , 80 bendrojo lavinimo ir bendruomeninių (53 530 m. mokyklų. Neįgalieji mokosi
specialiosiose mokyklose, mokyklų specialiosiose klasėse arba savanoriškuose centruose.
Aukštasis mokslas mokamas, bet -50% studentų gauna valstybines stipendijas. 1997 veikė
8 universitetai (studijavo -56% visų studentų), 15 technologijos institutų (41 000
studentų), 11 regioninių technikos, 8 mokytojų rengimo bei meno, muzikos, teisės, verslo
ir kt. koledžai. Svarb. aukštosios mokyklos: Dublino (Švč. Trejybės koledžas, įkurtas
1592 m. , Nacionalinis Airijos (įkurtas 1908, jį sudaro Dublino, Korko, Gahvay,
Maynootho universitetai), Dublino miesto (įkurtas 1979 m. , Limericko (jk. 1989 m. ,
Popiežiaus (Šv. Patriko koledžas, įkurtas 1793 m. universitetai, Dublino technologijos
institutas (įkurtas 1997 m. . 1997 iš viso buvo 97 000 studentų. Svarb. mokslo
organizacijos ir įstaigos: Airijos karališkoji akademija (įkurtas 1785 m. , Karališkoji med.
akademija (įkurtas 1882 m. , Airijos literatūros akademija (įkurtas 1932 m. , Dublino
karališkoji mokslo draugija (įkurtas 1731 m. , Karališkoji zool. draugija (įkurtas 1830 m. ,
Airijos astronomijos draugija (įkurtas 1837 m. , Dublino universiteto Biologijos asociacija
(įkurta 1874 m. . Didžiausios bibliotekos: Nacionalinė (įkurta 1877 m. , Dublino viešoji.
Muziejai: Nacionalinis (įkurtas 1731 m. , Airijos nacionalinė galerija (įkurtas 1864 m. ,
Airijos šiuolaikinio meno muziejus, Pilietinis (įkurtas 1953 m. -visi Dubline. Palmira
Jucevičienė LITERATŪRA. A literatūra (iki XIX a. vid.) daugiausia rašyta airių kalba.
Ankstyvosios (5- XII a. ) literatūros - rel. raštų, panegirinės poezijos, epų (sagų) - kūrėjai
buvo krikščionių dvasininkai ir privilegijuoti poetai (filiai). Jie kūrė panegirikas
globėjams, saugojo tradicijas, žinojo genealogijas, kilmės legendas, mitus, išmanė istoriją
ir geografiją. VI a. pab. kai kurie filiai tapo vienuoliais, o vienuolynai rašytinės literatūros
centrais. Iki VII a. visa airių poezija buvo aliteracinė, vėliau (iki XVII a. ), veikiama lot.
giesmių, silabinė, rimuota. Epai formavosi sakytinės tradicijos pagrindu. Jie parašyti
proza su eiliuotais intarpais, pasižymi lyriškumu, vaizdingumu, ritmine kalba. Epai
pradėti užrašinėti VII a. (seniausias išlikęs rankraštis -iš XII a. ). Skiriami 4 epų ciklai:
mitologinis ciklas, kuriame vaizduojami keltų dievai ir kitos mitinės būtybės, tai -
pasakojimai Mag Tuiredo mūšis (Cath Maigh Tuiredh, angį. The Bat - 1e of Magh
Tuiredh), Nero nutikimas (Echtra Nėra, angį. The Adventure of Nėra), Brano kelionė
(Immram Brain, angį. The Voyage of Brain), Sakmė apie vietoves (Dindshenchas,
angl.TTie Lore of Places), Užgrobimų knyga (Leabhar Gahhdla, angį. The Book of
Invasions); karalių (istorinis) ciklas, kuriame aprašomi istoriniai mūšiai, nukariavimai, kai
kurių įstatymų įsigaliojimas, tai - sakmė apie Kormaką, Arto sūnų, ir pasakojimas apie tai,
kaip Fingalas išžudė savo gentainius; Uladų (Alsterio) ciklas, kurio pagr. herojus
Konchobaras, Nesos sūnus ir Alsterio karalius, jo reikšmingiausia sakmė (išjos kilo
mažesni ciklai) -Žygis dėl Kūno jaučio (Tdin B6 Cūailnge, angį. The Cat - 1e Raidof
Cūailnge) - apie didvyrio Kuchulino gimimą, karžygiškus darbus, žygius, vedybas, mirtį;
Fino (arba fenijų) ciklas apie laisvus plėšikaujančius Fianos karius, jo svarbiausi herojai
Finas ir jo sūnus Oisinas (Osianas). Epuose yra ir jūrų kelionių į pramanytas šalis
aprašymų. VIII- IX a. herojinės sakmės buvo perkuriamos, XI- XII a. jas imta
kompiliuoti. Ankstyvoji A literatūra turėjo įtakos viduramžių Europos kultūrai. XIII a.
nusistovėjo eiliavimo metrai, kalbos formos.
13- XVI a. buvo populiarūs rūmų poetai bardai, kūrę panegirinę bei meilės poeziją ir kaip
balades platinę Fino ciklo epus. Plisdami sakytiniu būdu jie ilgainiui virto liaudies
pasakomis. Bardų poezijai būdinga įv. metrai. Žymiausi bardai - T. D. 6 h-Uiginnas
(1550-1591 m. ir daugelis 6 Dalaighų šeimos narių (ypač M. A. 6 Dalaighas, 1180-1250
m. . Kurį laiką dar gyvavo gausi įvairiažanrė airių literatūra lot. ir airių kalbomis.
Anglams užvaldžius A buvo uždrausta spausdinti airiškas knygas, literatūra airių kalba
ėmė nykti. Kūriniai daugiausia gyvavo rankraščiuose. XVII- XVIII a. išryškėjo patriotinės
ir liaudiškos tendencijos, pradėjo vyrauti individualioji kūryba. Žymiausias XVII a. poetas
D. 6 Bruadairas (1630-1698 m. laikėsi bardų poezijos tradicijų. To meto svarbiausi
kūriniai: M. O Clėirigho (1575-1643 m. rink. Keturių kronikininkų metraščiai (Anndla
Rioghachta Ėireann, angį. The Annals of the Kingdom of Ireland 1632-36 m. , G.
Keatingo (~1580-apie 1650 m. Airijos istorija (Foras Feasa ar Ėirinn, angį. Ou - 1ine o -
1rish History apie 1640 m. , B. Merrimano (-1740-1805 m. poetinis kūrinys Vidurnakčio
teismas (Cuirt an MheadhonOidhche, angį. The Midnight Court). XVIII a. pabaigoje
viešajame gyvenime ir literatūroje įsigalėjo anglų kalba.
Naujoji airių literatūra ypač suklestėjo tautinio atgimimo laikotarpiu ( XIX a. pab.- XX a.
pr.). 1893 įkurta Geilų lyga gaivino airių kalbą ir ugdė nacionalinę literatūrą. Pradėta
plačiau rinkti ir skelbti folklorą. Daugiausia kurta anglų kalba. Ryškiausias literatūros
žanras - drama. Atgimimo sąjūdžio iniciatorius ir žymiausias dramaturgas buvo poetas W.
B. Yeatsas. Dramas rašė ir I. A. Gregory, J. M. Synge'as, P. Columas (1881-1972 m. , S.
O'Casey. Autobiografijų parašė T. 6 Griomhthainas (1856-1937 m. , M. O'Sullivanas
(1904-50 m. , romanų - broliai S. 6 Grianna (1891-1969 m. ir S. Mac Grianna (1901-1990
m. . Jų kūryboje gausu istorijos, mitologijos ir tautosakos motyvų, reiškiamos
nacionalinio išsivadavimo idėjos. XX a. 2 pusėje išryškėjo real. tendencijos, dėmesys
sočiai, problemoms, psichologiškumas, etiniai apibendrinimai (S. O'Casey, L. O' -
1aherty, S. O'Faolainas, B. Behanas), kultūros ir tautinio tapatumo problema (E.
Bowen;B. Frielas, g. 1929 m. . Asmenybės vienišumo, bejėgiškumo ir nusivylimo
motyvai būdingi S. O'Faoilaino, F. O'Connoro, M. Lavin (g. 1912 m. ir kt. rašytojų
kūrybai. Moralinės problemos gvildenamos S. 6 Riordaino kūriniuose, epigramiškumas ir
sąlytis su tradicijomis ryšku M. Mhac an t-Sao'i (g. 1922 m. poezijoje. Vienas žymiausių
novelių kūrėjų -B. 6 h-Eithiras (g. 1930 m. . Modernizmo atstovas - J. Joyce'as. Absurdo
dramų sukūrė S. Beckettas, rašės anglų ir prancūzų kalbomis. Tarp airių literatūros anglų
kalba ir anglų literatūros nėra griežtų ribų. Nemaža iš A kilusių XVIII- XX a. rašytojų (J.
SViftas, O. Goldsmithas, L. Sterne'as, R. B. Sheridanas, O. Wilde'as, G. A. Moore'as, G.
B. Shaw) priskiriami anglų literatūrai (t Didžioji Britanija. LITERATŪRA). Į lietuvių
kalbą išversta W. B. Yeatso, J. M. Synge'o, S. O'Casey, B. Behano dramų (rink. Airių
dramos 1980 m. , W. B. Yeatso eilėraščių, J. Joyce'o kūrinių. L: E. Knott, G. Murphy
Earfy Irish literature London21967; The Field Day Anthulogy of Irish Wriling 3 v Derry
1991.
Irena Varnaitė
ARCHITEKTŪRA. Iš vėlyvojo neolito laikotarpio išliko dolmenų, kromlechų, pilkapių
su akmeniniais laidojimo rūsiais (Newgrange'e). Didžiausias Europoje megalitinių statinių
ansamblis Boynės upės vingyje -Pasaulio paveldo paminklas. Rasta vėlyvojo bronzos
amžiaus gyvenviečių pylimų, medinių ir žeminės tipo statinių liekanų. Po airių krikšto ( V
a. ) išplito vienuolynų statyba. Ankstyvieji vienuolynai buvo panašūs į gyvenvietes: dvi,
tris koplyčias juosė celės, statytos daugiausia iš medžio. Kai kuriems statiniams -
Gallaruso (- VII a. ), Inisąjunglore'o ( VIII a. ) oratorijams - naudotas netašytas akmuo. Iš
V- XII a. išliko -80 atskirai stovinčių stebėjimo bokštų varpinių (aukščiausi Glendalougho
ir Kilmaduagho, XII a. ). Vienuolynų kompleksas ( VII a. ) Skellig Michaelio saloje -
Pasaulio paveldo paminklas. XI- XII a. imta statyti romaninio stiliaus pastatus (v.
Anglijos architektūros įtaka), išlaikiusius (ypač ankstyvuoju laikotarpiu) vietos
architektūros bruožus (maži tūriai, aukšti dvišlaičiai stogai, paprastas erdvių išdėstymas).
Vėliau statytų (daugiausia anglų meistrų) bažnyčių architektūroje naudota arkos, skliautai
(koplyčia Cashelyje, 1134 m. , gausus dekoras (Clonmacnoise'o ir Clonferto katedros).
XII- XIV a. A plito gotika. Dubline pastatyta ankstyvosios gotikos bažnyčių: Kristaus
bažnyčia (1038, perstatyta 1172-1225 m. , Šv. Patriko katedra (1190, atstatyta po 1362
m. . Vėlesnei gotikinės architektūros plėtotei turėjo Įtakos pietvakarių Anglijos
architektūra (feodalų pilys Limericke, XIII- XIV a. ). Kaimų gyvenamieji namai
dažniausiai buvo netašyto akmens mūro, stogai dengti šiaudais, tinkuoti ir baltai dažyti.
XVI- XVII a. , A tapus Anglijos kolonija, airių architektūra sumenko, sugriauta arba
perstatyta daug senųjų bažnyčių. Intensyviau buvo statomas Dublinas - sostinė,
vicekaraliaus rezidencija. XVII- XVIII a. vyravo klasicizmo stiliaus administraciniai
pastatai, vilos, užmiesčio rūmai rezidencijos: Karališkoji ligoninė (1679, archit. W.
Robinsonas), rotušė (buvusi birža, 1796, archit. T. Cooley, 1740-1784 m. , Keturių
Teismų pastatas (1800, archit. T. Cooley, baigė archit. J. Gandonas), Airijos bankas
(rekonstrukcija 1790, archit. J. Gandonas). Pastatus daugiausia projektavo anglų
architektai, dekoravo vietos (R. Westas, J. Kelly, M. ir J. Stapletonai) ir italų (broliai
Francini) architektai. XIX a. statytos neogotikinės bažnyčios (Korko, Killarney katedros).
Dubline dirbo archit. F. Johnstonas (Šv. Jurgio bažnyčia, 1802; Hibernijos akademija,
1826 m. . XIX - XX a. daugiausia buvo statoma uostamiesčiuose (Portarlingtone,
Dubline), vyravo moderno, eklektiniai, vėliau modernistiniai gyvenamieji namai bei
visuom. pastatai (Visuom. reikalų ministerijos ir autobusų stoties kompleksas Dubline,
1953, archil. M. Scottas, pram. pastatai Dubline, Korke; gyvenamųjų namų rajonai
Dubline). AleksandrasIndriulmtis DAILĖ. Iš bronzos amžiaus išliko laidojimo rūsių
akmeninių sienų puošybos fragmentų - akmenų, raižytų sudėtingu spiralių, vingių
ornamentu. Daryti papuošalai iš aukso plokštelių, raižytų geometriniu ornamentu.
Geležies amžiuje, po keltų užkariavimų (5- IV a. p.m.e.), juvelyriniai dirbiniai tapo
dekoratyvesni, paįvairėjo jų raštai; vyravo linijiniai spiraliniai ornamentai (Broighterio
auksinė antkaklė). V a. plintant krikščionybei prie vienuolynų imta statyti memorialinės,
votų, praktinės paskirties (žymėjo vienuolynų valdų ribas) raižytus akmeninius kryžius,
stulpus, plokštes. Jie buvo puošiami vingriu linijiniu ornamentu, kartais turėjo
memorialinį įrašą (Reasko stulpas, VI- VII a. ), nuo VIII a. pab. juos imta puošti folkloro,
vėliau Biblijos motyvų siužetinėmis kompozicijomis (Clonmacnoise'o, Karndono,
Achenijos kryžiai, VIII- X a. ).
6- IX a. suklestėjo miniatiūrų tapyba. Savitą miniatiūrų stilių lėmė tradicinio airiško
spiralių ornamento derinys su rytietiškais pynučių, angliškais stilizuotų žvėrių figūrų
raštais, kaligrafinio teksto dekoratyvumas, puošybinė miniatiūrų paskirtis, spalvingumas
(Durrowo evangelija, l a.). Vėlesnių miniatiūrų raštai sudėtingesni, spalvos niuansuotos;
ypač būdingi susipynusių žvėrių figūrų motyvai, linijiniu ornamentu apipinti inicialai
(Kellso evangelija, Sankt Galleno evangelija, Prisciano gramatika, visos VIII- IX a. ).
Atsirado teksto iliustracijų (Karolingų meno įtaka).
Viduramžiais plėtoti dailieji amatai, ypač juvelyrika. Išliko VII- VIII a. bronzos dirbinių
iš Lagoro, VIII- IX a. auksinių, paauksuotų, sidabrinių papuošalų, liturginių reikmenų,
subtiliai papuoštų filigranu, brangakmeniais, emaliu, gintaru (Petri karūna, Taros segė,
taurė iš Ardagho, įv. formų ir dekoro relikvijoriai). XI- XII a. dirbiniai itin meniški ir
dekoratyvūs. Anglų ir normandų invazija pristabdė savitos dailės raidą. XIII- XIV a. kartu
su gotikine architektūra atsirado apvalioji skulptūra: Jerpointo, Kilkenny bažnyčių
skulptorius dekoras. Bažnyčios buvo puošiamos sienų tapyba ir vitražais (dėl vėlesnių
rekonstrukcijų neišliko). Nuo XV a. stiprėjo svetimšalių dailininkų įtaka. Prasidėjus anglų
kolonizacijai, katalikų persekiojimams, kai kurie airių dailininkai emigravo į Angliją.
XVII- XVIII a. šioje šalyje kūrė tapytojai C. Jervas (1675-1739 m. , N. Hone'as (1718-
1784 m. , H. D. Hamiltonas (1739-1808 m. , G. Barretas (1728-1784 m. , J. Barry (1741-
1806 m. , R. Barkeris (1739-1806 m. . 1823 Dubline buvo įkurta Meno akademija. XIX a.
- XX a. pr. kūrė tapytojai peizažistai N. Hone'as jaunesny sis, W. Osborne'as, J. Yeatsas,
P. Tuohy. Londone 1904 m. buvo surengta pirmoji airių tapybos paroda. XX a. 2 pusėje
reiškėsi įvairių krypčių dailininkai. Dauguma jų buvo susibūrę į Gyvojo meno (Living
Art) grupuotę. Realistine dailę plėtojo J. Keatingas, S. O. Sullivanas, P. Henry, N.
MacGuinness, F. Kelly, N. Reidas, modernistinę -L. Le Brocquy, T. Connolly, A. Yeats,
P. Collinsas. Senoji miniatiūrų tapyba turėjo įtakos G. Dillono kūrybai. Freskų sukūrė M.
Jellet, vitražų - E. Hone. Žymesni skulptoriai: L. Campbellas, P. Grantas, D. Murphy, J.
Stuartas, H. Heron.
Liaudies dailėje nuo seno paplitę įvairūs raštuoti, spalvingi vilnoniai audiniai, spalvotais ir
baltais siūlais siuvinėti dirbiniai. Plačiai naudojami mediniai raižytu arba tapytu
ornamentu puošti namų apyvokos reikmenys, iš šiaudelių pinti rakandai, drabužių
puošmenos. Aleksandras Indriulaitis MUZIKA. Išlikusi airių liaudies muzika vienbalsė.
senovės airių sagose minimas dainavimas keliais balsais. Melodijos grindžiamos
septynialaipsnėmis diatoninėmis dermėmis ir pentatonika. Gausu meilės, apeigų, vaišių,
darbo, siužetinių dainų (vad. baladžių). Dažnai jos tridalio metro, simetrinės struktūros,
išplėtotos apimties. Pasitaiko 5-7 dalių metro dainų (laoi). Liaudies muzikos ritmika
dažniausiai susijusi su asonansiniais eilėdaros akcentais, jos melodinė struktūra sąlygota
arfos arba dūdmaišio garsaeilio. Airijoje nuo seno buvo populiari vad. airių arfa, kuria
akompanuota dainoms. Rengtos arfininkų varžybos. Jau XII a. minima airių artininkų
meno įtaka škotų ir valų muzikai.
Profesionalioji muzikos kultūra Airijoje suklestėjo jau ankstyvaisiais vid. amžiais, tačiau
jos raidą nuo XII a. ilgam sustabdė anglų ekspansija. Vienuolynai buvo svarbūs muzikos
centrai. Čia plito daugiabalsis giedojimas, vargonų muzika. Manoma, kad airių vienuoliai
vieni pirmųjų Europoje ėmė propaguoti grigališkąjį choralą. Viduramžiais ir vėliau
garsėjo bardai. Vienas paskutiniųjų bardų -T. O'Carolanas (1670-1738 m. . XVII a. vid. O.
CromVelliui numalšinus airių sukilimą bardų menas ėmė nykti. Jie nutolo nuo tradicinių
formų, ėmė krypti į liaudies poezijos ir muzikos tradicijas. Tuo metu sustiprėjo anglų
muzikos kultūros įtaka. Miestuose buvo steigiamos muzikantų gildijos. Airių muzikos
tautinė specifika išliko tik liaudies dainose. XVIII a. pab. dėl sustiprėjusių ryšių ir airių
migracijos į Škotiją bei Angliją airių muzikoje išryškėjo tų tautų baladžių elementai. 1721
anglai J. ir W. O'Neillai išleido T. O'Carolano dainų rinkinį, 1726 - Labiausiai žinomų
airių melodijų rinkinį (Collection of the Most Celebrated Irish Tunes). Šio rinkinio
melodijas dainų operose vartojo anglų kompozitoriai C. Coffey ir W. Shieldas. Airių
folklorą tyręs E. Buntingas laikomas airių folkloristikos pradininku. Airių dainų ir
baladžių vartojo anglų komp. T. Moore'as.
18- XIX a. garsėjo kompozitoriai T. Roseingrave'as, M. Kelly, W. V. Vallace'as, C.
Woodas, H. H. Harty, A. E. T. Baxas, J. Fieldas, M. W. Balfe'as, gyvenę ir kūrę
daugiausia kt. šalyse; C. V. Stanfordas laikomas žymiausiu XIX a. pab.- XX a. pr. airių
kompozitoriumi. Žymesni XX a. kompozitoriai: F. May, B. P. Boydellis, S. O'Riada, S.
Bodley, A. - 1eischmannas, J. Wilsonas, A. J. Potteris, G. Victory; atlikėjai: pianistai - J.
O'Connoras, M. O'Rouke'as, - 1eitininkai - J. Gahvay, E. Beckettas, P. Dunkerley,
smuikininkė G. O'Grady, vargonininkai - G. Gillenas, P. SVeeney, D. Hunteris.
Svarbiausi Airijos muzikos gyvenimo centrai - Dublinas ir Korkas. Ypač senas muzikos
tradicijas turi Dublinas. XVIII a. čia pradėjo kurtis muzikos draugijos, įkurta muzikos
akademija (1757 m. , muzikos katedra Dublino universitete (1764-1774 m. ir nuo 1847 m.
. Veikia Airijos nacionalinės operos trupė (įst. 1%3 m. , chorų sąjungos, Airijos RTV
simfoninis orkestras. Rengiami muzikos festivaliai: Dubline - šiuolaikinės muzikos,
Waterforde -operetės, Wexforde - operos, Korke - chorinės muzikos. L: W. H. G. - 1ood
A History of Irish Music Dublin 1905; A. - 1eischmann Music in Ireland: A Symposium
Cork 1952; D. J. O'SulIivan Folk Music and Songs 4 v London 1927-39. Songs of the
Irish London 1960; L M. Hogan Anglo -Irish Music, 1780-1830 Cork 1966; C. Acton
Irish Music and Musicians Dublin 1978. Rita Vinslmailė CHOREOGRAFIJA. Senieji
airių liaudies šokiai yra apeiginiai (vestuvių, derliaus), ritualiniai (Atlaidų) ir
pasaulietiniai (klajoklių, mugių). Dažniausiai jiems buvo pritariama dainavimu, muzika ar
pasakojimais. Išliko (ir tebešokami) senieji airių soliniai šokiai (žiga, rylis ir kt.); XVII-
XVIII a. jie buvo paplitę Europoje kaip pramoginiai. XX a. 3 dešimtmečio pr. miestuose
kūrėsi liaudies šokio mokyklos. 1931 įsteigta Airių šokio komisija, 1969-Airių šokio
organizacija liaudies šokių mokytojams ir šokėjams rengti, varžyboms Airijoje ir kt.
šalyse organizuoti; žymiausi mokytojai D. GoldenasirjosesuoB. Goldcn. 1927-30 Dubline
veikė N. de Valois įkurta Abbey baleto mokykla (vadovė V. Bennett). 1945 choreogr. J.
D. Moriarty įkūrė Korko baleto mokyklą, 1947 - Korko baleto trupe (sudarė šokėjai
mėgėjai). 1959-64 veikė jos suburtas Airių baleto teatras, 1961-63 Nacionalinis baletas
(vadovė P. Ryan; jame buvo pastatyta klasikinių baletų - A. Adamo Žizel, P. Čaikovskio
Gulbių ežerai), nuo 1974-profesionali Airių baleto trupė (dab. Airių nacionalinis baletas);
pastarojoje J. D. Moriarty sukūrė choreogr. spektaklių pagal airių kompozitorių (S.
O'Riados, A. - 1eischmanno) kūrinius. Baletų (Laimėtus rojus, Yerma, abu 1980 m. čia
pastatė ir choreogr. D. Reiter-Sofferis. Kiti kviestiniai Airių baleto trupės choreografai:
M. Petipa, A. Bournonville'is. A. Dolinas, P. Darrellas. 1977 J. Davisas įkūrė Šiuolaikinio
šokio teatrą Dubline, Johnas ir Jean Reganai -Mid-West Bailei Workshop (nuo 1981
Omnibus) teatrą Limericke, 1979 L. O'Sullivanas - Dublino baleto trupę (choreogr. T.
Nelson, A. Courtney, L. Davis, M. Zolanas, D. Vluegelsas). Nuo 1981 Dubline veikia
baleto mokykla. TEATRAS. Viduramžiais buvo vaidinamos misterijos, kurios XVI a. dar
vaidintos amatininkų cechų narių. 16.35 Dubline įkurtas pirmasis profesionalus teatras
(veikė iki teatrų uždraudimo 1642 m. , 1662-Smock Allev teatras (veikė iki XVIII a. 2
pusės). XIX a. pab. airių lit. atgimimo sąjūdžio įkvėptas formavosi tautinis teatras,
pagrįstas airių kultūros tradicijomis, Airijos gyvenimo realijomis. 1899 rašytojai W. B.
Yeatsas, I. A. Gregory ir E. Martynas įkūrė Airių lit. teatrą, kuriame tais pačiais metais
pastatytos pirmosios airių dramaturgų (P. Pearse'o, T. MacDonagho) pjesės anglų kalba ,
1901 pirmą kartą profesionaliojoje scenoje atlikta D. Hyde'o pjesė airių kalba. 1902
aktoriai broliai F. ir W. G. Fay subūrė scenos mėgėjus į Airių nacionalinės dramos
draugiją. Jai susijungus su Airių lit. teatru 1904 m. susikūrė reikšmingiausias Airijos
teatras T Abbey Theatre (veikia iki šiol). Jame pastatyta W. B. Yeatso, J. M. Synge'o, S.
O'Casey ir kt. airių dramaturgų pjesių anglų kalba , nuo 1935 rengiami vaidinimai ir airių
kalba. 1922 įsikūrė Geilų dramos lyga, kuri airių kalba rengė vaidinimus, puoselėjo airiu
dramaturgija, rėmė teatrinę veikla. Aktorius, režisierius, scenografas ir dramaturgas M.
MacLiammoiras su aktoriumi H. Edwardsu 1928 Dubline įkūrė Gate Theatre, 1929-31
vadovavo pirmajam profesionaliam geilų teatrui Galway Theatre Club. 6 dešimtmetyje
Dubline paplito vadinamieji mažieji teatrai, iš kurių išliko Pike Theatre; jame pirmą kartą
anglų kalba pastatytas S. Becketto Belaukiant Godo, įvyko B. Behano Keisto vaikino
premjera. Nuo 1957 Dubline rengiami teatro festivaliai. Žymesni airių režisieriai: L.
Robinsonas, S. O'Casey, T. MacAnna, A. Simpsonas, J. Dowling; aktoriai: S. Allgood.A.
Sinclairis, A. McMasteris, S. McKenna. L: C. Fitz-Simon Ihc Irish Ihciitrc I.ondon and
Ncw York 1983. DoVdiisJiideleviaus KINAS. A kino raida buvo lėta, iki XX a. 9
dešimtmečio susijusi su Didžiosios Britanijos kinu. XX a. 2 dešimtmetyje pradėti kurti
dok. ir vaidybiniai kino filmai. 1914 rež. W. McNamara sukūrė vaidybinį filmą Airija
-tauta (Ireland, A Nation, kelerius metus draustas rodyti). 1933 rež. C. V Haddickas
pastatė pirmąjį garsinį filmą Airijos balsas (The Voice of Ireland). 6-8 dešimtmetyje
Airijoje dirbo JAV (J. Fordas, 1894-1973; T. Garncttas, 1894-1977; J. Strickas, g. 1923
m. ir Didžiosios Britanijos (D. Leanas, 1908-91; J. Boormanas, g. 193.3 m. režisieriai.
Prie nacionalinio kino sukūrimo daug prisidėjo rež. J. Sheridanas (g. 1949; Mano kairė
koja l My Left b'ool 1989, Tėvo vardu l In the Name of the Father 1993, Boksininkas l
The Boxer 1997 m. , N. Jordanas (g. 1950; Mona Liza 1986, The Ciying Game 1992, Mes
ne angelai / We 're no Angels 1989, Mielinei Collins 1996, Mėsinės berniukas l The
Butclier Boy 1998 m. , P. O'Connoras (g. 1950; KelasICal 1984, Laimės kūdikiai l Fools
of Fortune 1990, Šokiai aplink Lughnasą / Dancinį; ai Lughnasa 1999 m. , kurių
vaidybiniai filmai apdovanoti įv. tarpt, kino festivaliuose. 1993 Dubline įsteigus Airijos
kino tarybą nemažai filmų sukūrė jaunieji režisieriai: M. McGuckian (Žodžiai lango
stikleIWords Upon the Window Pane 1994 m. , M. O'Callaghanas (Sunaikintas derlius l
Broken Harvest 1995 m. . Pagr. tematika - išsivadavimo judėjimas, daug nacionalinės
literatūros ekranizacijų; filmai dažnai statomi kartu su Europos, JAV kino studijomis.
Žymesni aktoriai: P. Brosnanas, G. Byrne'as, L. Neesonas, E. OVensas, S. Rea. Nuo 1985
Dubline kasmet vyksta tarpt, kino festivalis. ŽINIASKLAIDA. Pirmosios knygos
pradėtos spausdinti apie 1550. Pirmoji knyga airių kalba išėjo 1571. Per metus išleidžiama
apie 2600 pavadinimų knygų airių ir anglų kalbomis. Pirmieji informaciniai lapeliai
pasirodė Dubline 1659, komercinis laikraštis Irish Intelligencer - 1662, laikr.Dufclin
Newsletter- 1685, žurnalo Dublin Journal- 1725. Iki šiol Limericke eina pirmasis
savaitraštis Limerick Chronicle, įkurtas 1766 (1999 tir. 7000 egz.). Daug period. leidinių,
ypač savaitraščių, įkurta XIX a. Dubline ir kituose miestuose; kai kurie leidžiami iki šiol.
1998 ėjo 6 dienraščiai, daugiau, kaip 200 savaitraščių ir žurnalų anglų bei airių kalbomis.
Daug regioninės spaudos. Svarbesni dienraščiai anglų kalba Dubline - The Irish Times
(nuo 1859,1999 tir. apie 100 000 egz.), Irish Independent (nuo 1905, 1998 apie 160 000
egz.), Evening Herald (nuo 1891,115 000 egz.), Korke - Tfe Ejcaminer (nuo 1841,57 000
egz.). Kai kurie jų turi vakarinius ar sekmadienio leidinius. Savaitraščiai ir žurnalai (kai
kurie airių ir anglų kalbomis; nurodomas 1999 tiražas): An Phoblacht lRepublican News
(nuo 1970, Dublinas, 28 000 egz.), The Clare Champion (nuo 1903, Thursas, 20000egz.),
Limerick Leader (nuo 1889,26 000 egz.), The Mayo News (nuo 1892, 35 000 egz.);
sekmadieniniai Dubline - Sundav Independent (nuo 1905, 334 000 egz.), Sunday Tribūne
(nuo 1980, 89 000 egz.), Sunday World (nuo 1973, 304 000 egz.). Nuo 1992 Dubline
veikia inform. agentūra Ireland Intemutional NewsAgency.
Radijas veikia nuo 1926 (5 stotys), TV -nuo 1961 (2 kanalai). Nuo 1972 veikia radijas
airių kalba - Radiė Na Guellachta (1999 transliavo 16 h per parų). RTV programas
transliuoja organizacija Radio Telefis Ėireann (jk. 1960 m. . Jai vadovauja vyriausybės
paskirta taryba. Vytas Urbonas
Airijos darbo partija (Pairti lucht oibre) įkurta 1912 kaip Profsąjungų kongreso polit.
sparnas. Nuo 1930 savarankiška partija. Socialistų internacionalo narė. Pasisako už sočiai,
garantijas, ekonomikos valst. reguliavimą, susijungimą su Šiaurės Airija. 1948-51, 1954-
57, 1973-77. 1981-82, 1982-1987 m. buvo suformavusi koalicines vyriausybes su f Fine
Gael, 1993-1994 m. su T Fianna Fait, 1994-1997 m. su Fine Gael ir Demokratine kairiąja
partija. 1987-1992 m. ir nuo 1997 opozicijoje. Per 1992 rinkimus į Atstovų Rūmus gavo
daugiausia rinkėjų balsų savo istorijoje (19,3%) ir 33 vietas iš 166. Pirm. R. Quinnas (nuo
1997 m. , 199 (1 A remiama M. Robinson (buvusi jos narė) tapo pirmąja moterimi -
Airijos prezidente. Algis Krupavičius
Airijos jūra (angį. Irish Sea, air. An Mhuir Mheann), Atlanto pakraštinė jūra tarp
Didžiosios Britanijos ir Airijos salų. Plotas 103 000 km1. Didžiausias gylis 175 m.
Šiaurėje Šiaurės sąs„ pietuose Šv. Jurgio sąs. jungiasi su vandenynu. Krantai labai
vingiuoti. Didž. salos: Menas, Anglesey. Vandens temperatūra vasarį 5, rugpjūtį 16 °C.
Druskingumas 32,0-34,9%o. Potvynių aukštis prie Airijos krantų 2,5 m, prie Didžiosios
Britanijos - 10,2 m. Svarbiausi uostai: Liverpulis, Glazgas, Belfastas (Didžioji Britanija),
Dublinas (Airija). Olegas Pustelnikovas
Airijos karališkoji akademija (Royal Irish Academy) įsteigta 1785 Dubline. 275 nariai
(1998 m. . Vadovauja prezidentas ir taryba. Nuo 1836 leidžia Airijos karališkosios
akademijos darbus (Proceedings of the Royal Irish Academy) ir kt. period. leidinius. A
bibliotekos (įst. 1785 m. fonduose saugoma daug vertingų senovės rankraščių.
Airijos nacionalinė galerija (National Galleryof Ireland) įkurta 1864 Dubline. Turi V.
Europos šalių tapybos kūrinių (daugiausia XVII- XVIII a. italų, anglų), piešinių, yra
sukaupusi daug XIX - XX a. airių dailės rinkinių.
„Air-lndia", AI, Indijos valstybinė oro transporto bendrovė. Būstinė Bombėjuje. Perveža
keleivius ir gabena krovinius 48 maršrutais Azijoje, į Europą, Afriką, Australiją, JAV.
apie 17 300 darbuotojų (2000 m. . (kūrė J. R. D. Tata 1932 kaip Tata Airlines. 1946 tapo
valstybine bendrove A. Leopoldas Paknys
airiškosios samanos fkaragenas.
airių kalba, geiliĮ kalba, keltų kalbų goidelų pogrupio kalba. Airijos valstybinė kalba
(kartu su anglų kalba ). Šaltinių duomenimis, airiškai kalbančiųjų yra nuo 40 000 iki
milijono. Skiriama senoji (iki X- XI a. ), vidurinioji (iki XV- XVI a. ) ir dabartinė (nuo
XVI a. ) A. Seniausi A paminklai -4- V a. antkapių įrašai ogamiškaisiais rašmenimis
(išlikę -500 įrašų) ir VII- IX a. lot. rankraščiai su airiškomis glosomis. Daugiausia A
pakito XVII a. dėl stiprios anglų kalba įtakos ir gausios rel. literatūros. Rašto kalba liko
tokia pati, rašyba - archajiška. Pagal 1851 surašymą airiškai kalbėjo 32 (1 000 gyventojų.
A atgimimo siekia Geilų lyga (įkurtas 1893 m. . A dėstoma mokyklosc (nuo 1922 m. . A
kirtis pastovus pirmame skiemenyje. Balsiai trumpi ir ilgi, nors yra išlikusių senųjų
dvibalsių ia [ię], Aa [ue], lai [ie], ūai [ue] ir naujai susidariusių, pvz., tokiose formose:
gabhar [gour] 'ožka', feidhin [f'aim] 'jėga', gadhar [gsir] 'šuo', dali [daul] 'aklas', domi
[doun] 'bronzinis', cam [kaum] 'kreivas'. Priešinami minkštieji ir kietieji priebalsiai (beo
[b'o:] 'gyvas' - bo [bo:] 'karvė'). Daiktavardžių giminė išnykusi, linksniavimas
supaprastėjęs. Gal. linksnis sutapo su vard., o naud. turi tik dgs. galūne - (a)ibh. Išliko
senovės A veiksmažodžio morfologinių kategorijų sistema (veikiamoji ir neveikiamoji
rūšis, tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosaka, laikai). Alhcrtas Steponavičius
Airių sukilimas (1641-52 m. vyko per f Anglijos revoliuciją. Buvo nukreiptas prieš
Anglijos valdymą. Sukilę airių ir anglų - airių žemvaldžiai, valstietija ir kat. dvasininkija
reikalavo grąžinti konfiskuotas žemes ir rel. tolerancijosąjungaranto kat. žemėvaldai
išsaugoti. 1642 lOKilkenny mieste sukilėliai paskelbė apie valstybės - Airijos katalikų
konfederacijos - įkūrimą, užmezgė ryšius su popiežiumi ir kat. kraštais. Konfederatų
armijos veikė Alsteryje ir Lensteryje. 1643 sukilėliai ir Anglijos karalius Karolis l
pasirašė paliaubas, nukreiptas prieš Anglijos parlamentą. 1646 Dubline veikė rojalistai
pasidavė parlamento šalininkams. Likę be sąjungininkų konfederatai menkai priešinosi
1649 m. rugpjūčio Airijoje išsilaipinusiai O. CromVellio kariuomenei. 1652 sukilimas
išblėso. Visos sukilime dalyvavusių airių žemės buvo konfiskuotos ir išdalytos
parlamento rėmėjams. Anelė Butkuvienė
Airių sukilimas (1916 m. , Velykų sukilimas, vyko m. balandžio 24-30 Dubline prieš
Didžiosios Britanijos valdymą. Kilo dėl radikaliųjų Airijos polit. sluoksnių
nepasitenkinimo Airijos savivaldos sąlygomis ir jų siekio tuoj pat atsiskirti nuo D.
Britanijos. Dalyvavo Airijos pilietinė armija (Airijos socialistų respublikonų partijos kar.
sparnas, įkurtas 1913 m. , Airijos savanoriai (katalikų kar. organizacija, įkurtas 1913 m. ir
fSinn Fein partija; iš viso apie 2000 žmonių. 19160424 sukilėliai paskelbė Airiją
nepriklausoma respublika ir sudarė laikinąją vyriausybę, vadovaujamą P. Pearse'o (1879-
1916 m. . Po 6 dienų kovų sukilimą numalšinus 14 lyderių sušaudyta. Egzekucija
radikalizavo nuotaikas šalyje. Didžioji Britanijai pavaldi Airijos vyriausybė žlugo ir
nebuvo suformuota iki Airijos nepriklausomybės paskelbimo (1921 m. gruodžio 6 d. ). Po
A faktiškai baigėsi Didžiosios Britanijos valdymas Airijoje. Anelė Butkuvienė
airių vienučlių misijos vyko VI- X a. V. Europos šalyse. A lėmė savita Airių bažnyčios
organizacija. Jos centrai buvo ne vyskupijos, o savarankiški vienuolynai. Prie jų veikusios
mokyklos naudojosi Romos kultūros palikimu, nagrinėjo antikos filosofų ir poetų darbus,
plėtojo mokslą. Airijos nepalietė barbarų užkariavimai, todėl IV- VIII a. kultūros lygiu ji
pirmavo Europoje, o VI a. 2 pusėje pradėjo kultūros ekspansiją į kt. kraštus. Ideologiškai
airių vienuoliai ją grindė Kristaus mokinių skelbtu gimtinės atsisakymo principu. -560
lonos saloje (Hebridų salos, Škotija) Šv. Kolumbą įkūrė vienuolyną ir bažnyčią,
pradėjusius skleisti krikščionybę Škotijoje, ir jiems vadovavo. -590 Šv. Kolumbanas
skleidė krikščionybę Anglijoje. -592 Galijoje jis įsteigė Anncgray, Luksovijaus ir
Fontaines'o, -610 m. alemanų žemėse prie Bodeno ežero - Reichenau (Vokietija)
vienuolynus, -613 langobardų žemėse šalia Genujos - Bobbio vienuolyną, viduramžiais
vieną įtakingiausių Italijoje. Jo auklėtiniai buvo airių kilmės Tarento (dab. Taranto) ir
Fiesolės (netoli Florencijos) vyskupai -Šv. Fredianas, Šv. Kataldas ir Šv. Donatas. Airių
vienuoliai dirbo Tiuringijoje ir Frankonijoje (-689 Šv. Kilianas), manoma, kad ir
Kroatijoje bei Didžiojoje Moravijoje. Dirbusieji žemyno mokyklose ir Karolio Didžiojo
dvare labai prisidėjo prie vadinamosios Karolingų kultūros suklestėjimo. Normanų
veržimasis į Airiją (8- XI a. ) nusmukdė vienuolynus; A nustelbė benediktinų misijos.
Air Jerniho urvynas (Gua Air Jernih), karstinis urvynas Malaizijoje, Sarawako valstijoje,
Kalimantano s., Mulu nacionaliniame parke; ilgiausias Azijoje, dešimtas pagal ilgį
pasaulyje (1997 m. . Labirintų bendras ilgis 109 km, amplitudė 355 m. Susidaręs klintyse.
Susideda iš 6 urvų: Skaidriojo Vandens, Juodosios Uolos, Vėjų, Girtojo Miško,
Šviesiosios Viršūnės ir Damos. Gausu urvų faunos. Nuo 1977 A tyrinėja Didžiosios
Britanijos speleologai. Erikas Lakomis
„Air New Zealand", Naujosios Zelandijos oro transporto bendrovė. Būstinė Aucklande.
Skrydžiai šalyje, 48 maršrutai į Australiją, Aziją, Europą, Ramiojo vandenyno salas ir
Šiaurės Ameriką. Ik. 1940 kaip Tasman Empire Air-ways Limited, nuo 196 V a. 1978
susijungė su National Ainvays Corporation bendrove (įkurtas 1947 m. . 1989 privatizuota.
Leopoldas Puknvs
Ai'ro ir Tėnėrė gamtos rezervatas (prancūzų Les reserves naturelles de L'Ai'r et du Tenere,
Airo ir Tenere gamtos rezervatas) yra Nigeryje, 160 km į Šiaurės rytus nuo Agadezo.
Plotas 7 736 000 ha. Apima Ai'ro plynaukštės Šiaurės rytų dalį ir Tenere dykumos vakarų
dalį. Veisiasi gazelės, berberiniai avinai, adaksai, pilkieji pavianai, kardaragiai oriksai,
paprastieji šakalai, fenekai, margaritos, smėlynų lapės, hieniniai šunys, dryžuotosios
hienos, karakalai, liūtai, gepardai, uoliniai damanai. Yra Nubijos einių, afrikinių stručių.
Anksčiau veisėsi žirafos, drambliai. Rezervate gyvena apie 1500-4500 tuaregų (1990 m. ;
verčiasi klajokline gyvulininkyste ir drėkinamąja žemdirbyste. Ant Arakao, Agamgamo,
Anakomo, Tagueito uolų išlikę dramblių, žirafų atvaizdų raižinių ir tuaregų rašytinių
frazių. Archeologijos kasinėjimų vietose rasta girnų, strėlių antgalių, kirvių, atkasta
kapaviečių, kaimų, apleistų prieš 200 m. (seniausi XI- XIV a. ). A įkurtas 1988. Pasaulio
paveldo paminklas (nuo 1991 m. .
airšyrai, pieninių galvijų veislė. Išvesti XVIII a. Škotijos pietvakariuose kryžminant vietos
galvijus su Olandijos juodmargiais. A žalmargiai, žemaūgiai, tvirto sudėjimo ir lengvų
griaučių, plačios krūtinės, lyros formos ragais; speniai ir tešmuo taisyklingos formos
(tešmens indeksas 43-45%). Karvės masė -500, buliaus -750 kg. Karvė per metus duoda
6000-6500 kg 4,5% riebumo pieno. Gerai prisitaikę prie Šiaurės Europos klimato ir
lengvai aklimatizuojasi karšto klimato sąlygomis. Auginami Rusijoje, JAV, Kanadoje,
Australijoje, Suomijoje, pasitaiko P. Amerikoje ir Afrikoje. Turėjo įtakos Lietuvos žalųjų
veislei. Kazimieras Pauliukas
aisbergas f ledkalnis.
Alschilas (Aischylos), Eschilas apie 525 Eleusinas (Atiką) fapie 456 p.m.e. Gėla (Sicilija),
senovės graikų dramaturgas. Gimė aristokratų šeimoje. Kaip eilinis karys kovėsi
Maratono, Salamino ir, manoma, Platajų mūšiuose. Vienas žymiausių graikų tragedijų
autorių. 13 kartų laimėjo pirmąją vietą tragikų varžybose. Sukūrė -90 dramos kūrinių,
daugiausia tragedijų, sujungtų į trilogijas, tetralogijas ir pavienių. Yra išlikusios 7 dramos
(6 mitų motyvais, viena istorinė). Kūrybos pagrindinė tema - pasaulio harmonija ir jos
išsaugojimas. Ist. dramoje Persai parodyta, jog užpuldami Graikiją persai pažeidė dievų
nustatytą pasaulio tvarką ir todėl pralaimėjo. Vienintelę išlikusią antikinę trilogiją
Orestėja sudaro tragedijos Agamemnonas (iš Trojos karo grįžusį Agamemnoną nužudo jo
žmona Klitaimnestra), Choeforos (keršydamas už tėvą Orestas užmuša motiną ir jos
meilužį Aigistą) ir Eumenides (Oresto teismas ir išteisinimas); 3 dalyje parodytas senovės
deivių erinijų susidūrimas su naujaisiais dievais - Apolonu ir Atėne, tačiau pasauliui kilusi
grėsmė išnyksta ir kosmoso harmonija lieka nepažeista. Tragedijoje Prikaltasis Prometėjas
vaizduojamos Prometėjo, padovanojusio žmonėms ugnį ir atsisakiusio atskleisti Dzeusui
paslaptį, kančios; ji yra neišlikusios trilogijos 2 arba 3 dalis. Neišlikusiose dramose
parodomas Prometėjo susitaikymas su Dzeusu. Septynetas prieš Tebus -trečioji
tetralogijos Tėbų mitų ciklo motyvais dalis, kurios herojus - idealus, dėl savo polio
pasiaukojantis valdovas; neaišku, ar jos pabaigą sukūrė A. Tetralogijos apie danaidžių
likimą l dalis -drama Maldautojos; joje ypač svarbus choro vaidmuo. A buvo žymus
senovės graikų dramos žanro ir teatro reformatorius. Įtvirtino trilogiją kaip vientiso
siužeto ir tos pačios idėjos vienijamų dramų visumą; į veiksmą įvedė antrąjį aktorių ir taip
sumažino choro vaidmenį. Sukūrė scenos mechanizmų; aktoriai pradėjo vaidinti užsidėję
kaukes ir vaikščiodami ant koturnų. Dramos pasižymi pakiliu stiliumi, jose gausu
archajiškų, poetiškai skambančių žodžių. A kūryba turėjo didelį poveikį antikinės
literatūros raidai. Į lietuvių kalbą išvers ta: Prikaltasis Prometėjas (1905,1937,1947,1989
m. , Septynetasprieš Tebus (1953 m. , trilogija Orestėja (1988 m. . Dalia Dilytė
Aischinas (Aischines) apie 389 Atėnai t316 p.m.e. Šamas, senovės graikų oratorius.
Politikoje laikėsi promakedoniškų nuostatų. Demosteno pastangomis dėl išdavikiškos
veiklos buvo išvytas iš Atėnų. Rodė Įkūrė retorikos mokyklą. A kalbėsena pasižymėjo
patetiškumu, Įtaigumu; ji vertinta antikos laikais, turėjo įtakos retorikos raidai. Išliko 3
kalbos ir 12 laiškų (abejojama, ar tikri). Dalia Dilytė
aisčiai, antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltinių terminas, kuriuo tikriausiai vadintos
visos Baltijos r. pakrantės gentys. Žinomos A formos: Aestiorum genies - Tacito veikale
Germaniu (-98 po Kr.), H (a)estis -Kasiodoro veikale Įvairenybės (Variae; -532-526 m. ,
Aestontm natio -Jordano veikale Apie getų, arba gotų, kilmę ir istorijų (De Getamm sive
Gothontm origine et rebus gestis; VI a. ), Aisti - Einhardo veikale Karolio Didžiojo
gyvenimas (Vita Caroli Magni; -830 m. , to, mid Estnm -Wulfstano kelionės pranešime (-
890 m. . XII- XIV a. skandinavų šaltiniuose Eistr, Eistir vadinami dab. estų protėviai.
Iš Wulfstano paminėtų vardų Truso (Driisuo, vokiečių Drausensee), Ilfing (Elbing)
matyti, kad jis lankėsi Pagudėje, kurioje tarp pagudėnų apsigyveno sembų. Jo Ėstas (<
senovės anglų kalba "aestas su /'- umliautu iš "astia -< aistio -) taikomas sembams, kurių
vardo pradinė reikšmė buvo žemė. Estai nuo X a. save vadino maarahvas, t.y. mūsų žemės
žmonės (estu maa - žemė ir rahvas -žmonės, liaudis). senovės norvegų ir islandų sagose
jie vadinami aisčiais (Eistr, Eistir < skand. "Aistir < ide. Aistės). Skandinavų Tavaster,
Tavestr (iš "Tafaistr), kurio pradinė reikšmė buvo aisčiai - kvailiai, žiopliai, yra suomių
Hame,t.y. žemės žmonės -kvailiai, žiopliai, vertimas.
Germanų šaltiniai aisčiais vadino tas Baltijos r. pakrančių gentis, kurios save laikė (mūsų)
žemės žmonėmis. Ilgainiui germanai šiuo vardu ėmė vadinti visus Baltijos r. pakrančių
gyventojus nuo Aismarių pietuose ligi Botnijos įlankos šiaurėje. Etnonimo "aistio -, "aisto
- pradinė reikšmė buvo žemės žmonės, žemei priklausantys, o pačios šaknies "aist- - žemė
(tokią išvadą patvirtina 1429 dokumentas, kur išskaičiuojamos Kuršo vyskupo ir
Livonijos ordino ginčijamos žemės). XIX a. 2 pusės - XX a. p Rytų Lietuvių spaudoje
aisčiais buvo vadinamos visos lietuvių ir jiems giminingos gentys ir tautos. Moksl.
literatūroje vietoj A įsigalėjo vokiečių kalbininko G. H. F. Nesselmanno 1845 pasiūlytas f
baltų terminas. Taip vadinama Prūsijoje, Lietuvoje ir Latvijoje bei už jų sienų gyvenusios
giminingos gentys, jų junginiai. Šis terminas pamažu įsigalėjo ir populiariuose
leidiniuose. L: S. Karaliūnas Aisčiai ir jų vardas (Kritiška lingvistinių tyrimų
apžvalga) /Mokslas ir Lietuva 1991 nr. 2: A. Bammesberger, S. Karaliūnas Zu Fragen
nach der ethnischen Identitat derAisten lBaltistik: Aufgaben und Methoden Heiclelberg
1998.
Simas Karaliūnas
aisčių kalbos f baltų kalbos.
Aisė, upė Klaipėdos ir Šilutės raj. savivaldybių teritorijoje; Veiviržo dešinysis intakas.
Ilgis 25 km, baseino plotas 64 km2. Prasideda Brožių apylinkėse, teka į pietvakarius per
Pajūrio žemumą. Įteka į Veiviržą ties Aisėnais. Intakai: Piaunys (kair.), Dumblė, Šaka
(dešinysis ). Slėnis ryškesnis žemupyje. 17 km nuo ištakos vaga reguliuota. Plotis 6-19 m,
gylis 0,4-2,5 m. Srovės greitis 0,1-0,3 m/s. Vidutinis nuolydis 2,6 m/km. Vidutinis debitas
0,86 mVs. Algirdas Rainys
Aisetas, Aisetai, ežeras Molėtų ir Utenos raj. savivaldybių teritorijoje, 2 km į pietus nuo
Saldutiškio. Plotas 501 ha. Ilgis ( iš Šiaurės rytų į pietvakarius ) 16 km (vienas ilgiausių
Lietuvoje), Didžiausias plotis 0,6 km. Paviršiaus altitudė 148,9 m. Didžiausias gylis 40 m
(rytuose, prie Gatakiemio), vidutinis gylis 10,4 m. Ežeras rininės kilmės. Kranto linija
vingiuota, jos ilgis 41,5 km. Krantai statūs, 8-15 m aukščio, apaugę mišku (pietryčių
pakraštyje yra Labanoro giria). 5 salos (iš viso 1,8 ha). Šiaurėje A 200 m pločio sąsiauriu
jungiasi su Galuonies ežeru Vakaruose įteka Alne. Išteka Aiseta (į Kiauno ežerą,
Žeimenos baseinas). Atabradas, nendrių ir meldų zona siaura. A yra Aiseto
hidrografiniame draustinyje (priklauso Labanoro regioniniam parkui).
Aismarės (lenk. Zalew Wišlany, rus. Vislinskij zaliv, vokiečių Frisches Haff), Aistmarės,
Baltijos j. įlanka prie Lenkijos ir Rusijos (Kaliningrado sritis) krantų, siauros Aismarių
nerijos atskirta nuo Gdansko įlankos Plotas 838 km2 (328 km2 priklauso Lenkijai), ilgis 91
km, Didžiausias plotis 25 km, dažniausias -9 km. Didžiausias gylis 5,l m. Su Baltijos
jūros Gdansko įlanka Aismarės jungia Piliavos (Baltijsko) sąs. Į A įteka Nogatas (Vyslos
atšaka), Paserija (lenk. Pasteka), Elbingas, Prieglius. Per A nuo Priegliaus žiočių iki
Piliavos eina pagilintas laivakelis. A atabrade smėlis, vietomis priemolis ir žvyras, giliau
dumblas. Vanduo beveik gėlas; druskingumas 0,2-7%u. Vandens temperatūra liepą iki 20
°C. Žiemą užšąla. Didž. uostai: Piliava, prie Priegliaus žiočių - Karaliaučius. A susidarė
prieš 5-6 tūkst. metų Litorinos j. laikotarpiu. Vytautas (luilelis
Aismarių nerija (rus. Baltijskaja kosa, lenk. Mierzeja Višlana) skiria Aismarės nuo
Baltijos j. (Gdansko įl.). Vakaruose pereina į Vyslos deltą. Priklauso Lenkijai (-2/3 ploto)
ir Rusijai (Kaliningrado sritis). Ilgis -60 km, plotis 1,3-3 km. Kopų aukštis iki 45 m. Nuo
Sembos pusiasalio (šiaurėje) ją skiria Piliavos (Baltijsko) sąs. A apaugusi mišriaisiais
miškais. Lenkijos dalyje yra 3 gamtos rezervatai. Vytautas budelis
Aisne (Ena), upė Prancūzijos šiaurėje; Oise'os kairysis intakas. Ilgis 280 km, baseino
plotas 7750 km2. Prasideda Argonne'o aukštumoje, [teka į Oise'ą prie Compiėgne'o.
Laivuojama 116 km nuo žiočių. Kanalai jungia Asu Oise'a, Masu (Ardėnų kanalas) ir
Marne'a.
Aisopas T Ezopas.
aisorai, Azijos tauta f asirai.
Aista, upė Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje; Širvintos (Šeimenos intako)
dešinysis intakas. Ilgis 21 km, baseino plotas 66 km2. Prasideda Aistiškių apylinkėse, ~3
km į Šiaurės nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos, teka į Šiaurės vakarus per Sūduvos
aukštumą. Įteka į Širvintą prie Pagerniavės. Įteka Siūlė (kairysis intakas). Vaga
reguliuota. Plotis 5-7 m, gylis 1,4-3 m. Srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vidutinis nuolydis 6
m/km. Vidutinis debitas 0,4 m-'/s. Algirdas Rainys
'Aistės', vėlyvųjų bulvių veislė. Sukurtos Lietuvoje. Gumbai apvalūs, sekliomis akutėmis,
vid. didumo, gero skonio. Keras išskleistas, stiebai aukšti. Žiedai balti, vid. didumo, žydi
gausiai ir ilgai. A vegetacijos trukmė 107-110 d., derlingumas 37-44 t/ha,
krakmolingumas 18-21%. Auga visuose dirvožemiuose. Ramybės laikotarpis ilgas. A
atsparios bulvių vėžiui, bulviniams nematodams, X virusams, bulvių marui. Lietuvoje
rajonuotos 1989. Juozas Jumlulas
„Aistija", karo pabėgėlių informacinis biuletenis Vokietijoje. Leido Lafrių - lietuvių
vienybės draugijos spaudos biuras. Ėjo 1949 (4 nr.) Geesthachte ir 1953 (3 nr.)
Hannoveryje lietuvių bei latvių kalbomis. Spausdintas rotatoriumi. Red. E. Skujeniekas.
Stasė Matulaitytė
Aistis Jonas, tikr. Aleksandravičius, iki 1940 Kossu -Aleksandravičius, Kuosa
-Aleksandriškis 1904 m. liepos 7 d. Kampiškės (Rumšiškių valsčius - 1973 m. birželio 13
d. Vašingtonas, poetas. Studijavo VDU lituanistiką, 1936-40 literatūrą Grenoblio
universitete. Dr. (1944; disertacija apie Evangelijų vertimus į provansalų kalba). 1944-46
dirbo Nicos archyve, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. 1946 persikėlė į JAV. Dėstė
Marianapolio kolegijoje lietuvių kalbą, Laisvosios Europos komitetui (įkurtas 1949 m.
rengė okupuotos Lietuvos periodikos ir knygų apžvalgas. Nuo 1958 dirbo Kongreso
bibliotekoje Vašingtone. 2000 palaikai perkelti į Rumšiškes.
A - vienas žymiausių lietuvių poetų neoromantiku. Priklausė žurnalo Pjūvis lit. grupuotei.
Eilėraščius pradėjo skelbti 1926. Išleido poez. rink. Eilėraščiai (1932 m. , Imago mortis
(1934 m. , Užgesę chimeros akys (1937; Valstybinė literatūros premija 1938 m. , rinktinę
Poezija (1940 m. . Poezijoje ryšku neoromantizmo principai: idealo ir realybės
priešprieša, tradicinės kaimo pasaulėjautos moderni išraiška, emocinės išpažinties
stilistika. Tradicine romantizmo nuostatą, jog poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas,
A atskleidė subtiliais vidiniais išgyvenimais, nuspalvintais rezignacijos. Artėjančios
Europos ist. katastrofos ir Lietuvos žlugimo nuojauta perteikiama romantiniais
viduramžių įvaizdžiais, Lietuvos istorijos motyvais. A rėmėsi romantine katarsio
interpretacija -kūryba gimsta iš kančios, liūdesys neatsiejamai susijęs su grožiu. Išskirtinė
A lyrikos savybė - eleginė nuotaika, graudumas, intymumas. Poezijos subjektas -
nelaimingas, nusivylęs, ist. aplinkybių valdomas žmogus. A eilėraščiai, atskleidžiantys
žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, artimi dainiškajai lietuvių lyrikai. Poet. išgyvenimas,
vaizdinė medžiaga ir kompozicija pajungta vidiniam muzikalumui. Eilėraščio struktūrai
būdinga krintanti tonacija, lėta ritmika; naudojama V. Europos poezijos ištobulinta forma
(sonetas, rondo). Karo ir pokario metu lyrikoje (rink. Be tėvynės brangios 1942, Nemuno
ilgesys \941,Sesuo buitis 1951, Kristaliniam karste 1957 m. desperatiškas tėvynės ilgesys,
vienatvės svetimame krašte išgyvenimai reiškiami klasikine lakoniška forma.
A - vienas lietuvių eseistikos pradininkų (kn. Dievai ir smuikeliai 1935 m. . Kn. Apie
laiką ir žmones (1954 m. , Milfordo gatvės elegijos (1959 m. pasižymi originaliais
tragiško lietuvių tautos ist. likimo ir praeities apmąstymais, plastiškais vaizdais, ironiška
intonacija, aiškiu stiliumi. A poezija turėjo didelį poveikį 4-5 dešimtmečio poetų kartai.
R: Poezija Chicago 19 ( daugiau, kaip 1, Katarsis Vilnius 1988, Railai 2 t. Chicago 1988-
93, Daina graudyn ir įstabvn Vilnius 1991. L: V. Kubilius Jonas Aistis Vilnius 1999.
Vytautas Kubilius
Aistmarės tAismarės.
aistra, stipri, ilgalaikė emocinė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, nukreipianti
žmogaus siekius į vieną objektą. Gali sukelti kūno potraukiai, idėjos ir įsitikinimai,
materialinių poreikių tenkinimas. A yra emocijų ir valios junginys, skatina veikti,
aktyvina. Gali būti ir patologinės kilmės - reikštis T afektu, būti įkyri ir nevaldoma (pvz.,
morfinizmas, azartiniai žaidimai, seksualinė A).
Aisu -Wakamatsu T A idzuvakamacu. Aišbė T A. Kriščiukait/s -Aišbė.
aiškiaregystė, daiktų, buvusių, esamų ar būsimų įvykių apibūdinimas nesiremiant mokslui
žinomais informacijos gavimo bei prognozavimo būdais. Žinios apie tuos daiktus ir
įvykius nėra susijusios nei su aiškiaregio jutiminiu suvokimu, mąstymu, samprotavimais,
nei perimamos iš kito žmogaus sąmonės. Priskiriama T parapsichologijos sričiai. Albinas
Bagdonas
aiškinimas T mokslinis aiškinimas.
Aišvnas, XIII a. Mindaugo karvedys T Vaišna Kuškaitis.
Aitalija (Aithalia) f Elba.
Aitėras (Aithėr), Eteris, graikų mitologijoje viršutinis ir skaidriausias dangaus sluoksnis,
Dzeuso buveinė. Orfikų himnuose - pasaulio siela ir gyvybės šaltinis. A vadinamas ir
Chaoso anūkas, Erebo (Tamsos) sūnus, Hemeros (Dienos) ir Niktės (Nakties) brolis,
Gajos (Žemės) vyras. Vėliau tapatintas su Dzeusu (Jupiteriu). Aleksandra Teresė
Veličkienė
Aitmatov Čingiz (Čingizas Aitmatovas) 1928 m. gruodžio 12 d. Šekeris, Kirgizija),
kirgizų rašytojas. Rašo rusų ir kirgizų kalbomis. 1974 m. Kirgizijos mokslų akademijos
narys. Ankstyvojoje kūryboje vyrauja kirgizų buities ir papročių vaizdai, žmonių
išgyvenimai ir likimai siejami su aktualiomis visuom. problemomis: apysaka Džamilia
(1958, lietuvių kalba 1961 m.) , Motinos laukas (Materinskoe pole 1963, liet. 1966 m. ,
Sudie, Giulsari! (Pruščaj, Gul'sary! 1966, liet. 1968 m. , Baltas garlaivis (Belyj parochod
1970, liet. 1973 m. , Ankstyvosios gervės (Rannie žuravli 1977, liet. 1979 m. , rink. Kalnų
ir stepių apysakos (Pavesti gor i stepėj 1962, liet. 1963 m.) Vienas pirmųjų sovietinių
rašytojų, humanistiniu požiūriu vaizdavusių gyvenimo tikrovę: stalinizmo represijas,
rusifikavimą, žmogaus sumenkinimą, technizuotos civilizacijos neigiamą poveikį gamtai
ir žmogui. Romane Ilga kaip šimtmečiai diena (l dol'še veka dlitsja den', kitas
pavadinimas Burannyj polustanok 1980 m., liet. 1983 m.) parodyta sovietinės santvarkos
nuskurdintų žmonių buitis, skaudūs jų išgyvenimai, keliama tautos išlikimo problema,
pabrėžiamas istorinio ryšio su praeitimi ir tautinės savimonės praradimas (alegorinis
pasakojimas apie mankurtą), aukštinama šeima, žmogaus dvasios gėris. Romano Ešafotas
(Placha 1986, lietuvių 1988 m. pagrindinės temos - idėjiniai žmogaus ieškojimai,
atotrūkio nuo gamtos tragiški padariniai. Romano Kasandros ženklas (Tavro Kassandry
1994, liet. 1996 m. problematika grindžiama antikos motyvais. Romanai psichologiški,
publicistiški, daugiaplanės kompozicijos; realistinis pasakojimas derinamas su tautosakos,
mitologijos elementais, simbolika, filosofine alegorija. Galina Michailova
Aitolija (Aitdlia), Etolija, ist. sritis Graikijos viduryje, į Šiaurės nuo Korinto įlankos
Ribojasi su Akarnanija ( Achelojo upe), Epyru,Tesalija, Doride ir Lokride. Pavadinimas
kilęs nuo mit. herojaus Aitolo, Oinėjo (kt. duomenimis, Endimiono) sūnaus. Aitolų gentys
vertėsi daugiausia medžiokle ir arklininkyste. Mikėnų epochoje (3-2 tūkstantmetis p.m.e.)
garsėjo kultūros centrais, žymiausi - Pleuronas, Kalidonas, Oichalija; mikėniškos tvirtovės
liekanų rasta Termo vietovėje. Homero Iliados vad. laivų kataloge minima 40 aitolų laivų,
kuriuos prie Trojos atplukdė Pleurono ir Kalidono karalius Toantas. Klasikiniu laikotarpiu
( V a. - IV a. p.m.e. vidurys) - atsilikusi, tačiau karinga sritis, sugebėjusi 426 p.m.e.
pasipriešinti atėniečiams. A polit. įtaka padidėjo helenizmo laikotarpiu ( IV a. p.m.e. pab.-
30 p.m.e.) jos gentims susijungus į A sąjungą. 27 p.m.e. Romos imp. Augustas prijungė
Aitolija prie Achajos provincijos. Nijolė Juchnevičienė
Aitolijos sąjunga, Etolijos sąjunga, Aitolijos genčių konfederacija. -370 ar 367 p.m.e.
sudaryta ankstesnės gentinės sąjungos pagrindu. -340 tapo stipria kar. jėga, 322 ir 314-31
1 atrėmusią Makedonijos antpuolius. Ilgainiui į A įėjo Lokride, Doride, Fokidė, Tesalija,
dalis Akarnanijos ir kt. sritys. Centras - Termas. Aukšč. valdžia priklausė visuot. piliečių
susirinkimui, admin. funkcijos -tarybai (bulė arba sinedrionas), kurioje sąjungos nariams
buvo atstovaujama pagal gyventojų skaičių. Karo veiksmams vadovavo kasmet renkamas
strategas, kuriam padėjo t. p. renkama 30 pareigūnų (apokletų) kolegija. III a. p.m.e. A,
greta Achajų sąjungos, buvo pagr. polit. jėga, sugebėjusi pasipriešinti Makedonijai. 200-
197 - romėnų sąjungininkė kovoje su Makedonija. 192 kartu su Antiocho III (223-187 m.
kariuomene pasipriešino romėnams, tačiau pralaimėjusi prie Termopilų (189 m. prarado
polit. savarankiškumą. 146 p.m.e. A teritorija tapo Ro
mos provincija.
Nijolė Juchnevičienė
Aitrš, upė Plungės ir Šilalės raj. savivaldybių teritorijoje; Jūros kairysis intakas. Ilgis 34
km, baseino plotas 220 km2. Prasideda prie Tverų, teka į pietvakarius per Žemaičių
aukštumą. Įteka į Jūrą ties Lembu. Intakai: Laukė, Gervė, Momys, Ymėžė (visi kair.).
Slėnis ryškesnis nuo Labardžių
kaimo. 3 km nuo ištakos vaga reguliuota. Plotis 4-10 m, gylis 0,4-2 m. Srovės greitis 0,1-
0,2 m/s. Vidutinis nuolydis l m/km. Vidutinis debitas 31 m'/s. Priklauso Aitros
hidrografiniam draustiniui. Algirdas Rainys
aitvaras, lietuvių mitinė būtybė, namų dvasia. R. ir v. aukštaičių sakmėse vadinamas A,
žemaičių - kauku, Lietuvos šiaurinės dalyje (kartais) pūkiu, pietrytinėje - damavyku,
sparyžiumi, kokliku, kai kur (retai) - skalsininku, gausinėliu. A įsivaizduojamas kaip
gaidys, juodas katinas, rupūžė, koks nors žvėrelis, bitinas. Buvęs laikomas klėtyje, ant
aukšto, ant girnų, ant palangės, maitinamas kiaušiniene, kukuliais, gaidžių skiauterėmis.
Išperinamas iš kiaušinio, kurį padedąs 9 ar 12 metų gaidys, iš kuilio kiaušinio. A pirkdavę
Rygoje ar Karaliaučiuje (tai būdavęs angliukas, medžio gabalas, vabalas), įsigydavę radę
ir parsinešę į namus pantį. A esą galima pasigauti, kai jis skrenda (skrisdamas atrodydavęs
kaip ugnies kamuolys, ilgas pagaikštis, šienkartė, rankšluostis), prisijaukinti (ant girnų
padedant kiaušinienės, pabarsiant grūdų). A laikymas vertinamas prieštaringai. Kai
kuriose sakmėse teigiama, kad jis skalsina gėrybes (rupūžė perbėgdama per ką tik
iškeptus duonos kepalus; kaukas atnešdamas tris smilgas, kurios virsta trimis vežimais
šieno), myli ir avižomis šeria arklius. Žmogus naudojasi A atneštomis gėrybėmis, jo
praradimas laikomas nesėkme. Kitose sakmėse ryškus požiūris, kad A šeimininkui turtus
neša paėmęs iš kitų žmonių, todėl jo savininkas smerkiamas, stengiamasi A pašalinti
(pvz., bernas tyčia suvalgo aitvarams skirtą maistą, o supykintus aitvarus sudegina).
Netyčia suradę ar lengvabūdiškai nusipirkę A žmonės stengiasi juo nusikratyti. Sakoma,
kad A vargina arklius, verčia savo šeimininką be saiko dirbti; A šeimininkų mirtis esanti
sunki.
Panašų mit. vaizdinį turi latviai (pūkis), rusai, baltarusiai (domovoj, ognennyj zmej),
lenkai (latawiec, zmok), vokiečiai (Drack, Puck), estai (kratt, puuk), suomiai (para).
Rronisluva Kerbelytė
aitvaras, lakdynė, už orą sunkesnis sklandantis įtaisas. Geriausiai ore laikosi atviroje
vietovėje (pajūryje), kai vėjo greitis 12-32 km/h. Plokščiasis A - išgaubtas (kitaip nekyla;
l), turi popieriumi, polietileno, lavsano plėvele, lengvu burių audiniu aptrauktą medinį ar
metalinį karkasą, uodegą (posvyrio kampui sudaryti), kamanėles, pririštas prie viršutinių
kampų ir centro, pavadėlį (paprastai iš plono stipraus, pvz., kaproninio, siūlo). Pagal
formą plokštieji A būna trilazdžiai (šešiakampiai) ir dvilazdžiai (malajiškieji). Trilazdžio
A visos lazdos yra vienodo ilgio, sukryžiuotos ir sutvirtintos per vidurį. Kamanėlės
sudarytos iš trijų dalių (kiekviena iš jų lygi pusei A pločio), pritvirtintų prie A centro ir
dviejų viršutinių kampų. Prie kamanėlių mazgo (ar žiedo) pririštas pavadėlis aitvarui
laikyti. Malajiškasis beuodegis A susideda iš vienodo ilgio susikertančių lazdų, kurių
galai įtempti virvutėmis. Kamanėles sudaro dvi dalys, pritvirtintos A priekyje ir gale, jos
sueina šiek tiek žemiau lazdų sankirtos taško. Erdvinis A būna trikampės, keturkampės ir
šešiakampės dėžės (dėžinis), t.p. ritinio formos. Jo ilgis dukart didesnis už plotį, neturi
uodegos, galai atviri; kamanėlės iš 2 arba 4 dalių. Turi didelę kelia mąją galią, gali pakilti
į kelių kilometrų aukštį, stabilūs ore. Švenčių ar kt. progomis leidžiami spalvingi
plokštieji ir erdviniai žmogaus, žuvies, drakono, drugelio, laivo formos A (2 m. . A buvo
naudojami virvėms permesti per tarpeklius; erdviniais A pakildavo žvalgai (stebėti priešo
kariuomenės). A išrasti Kinijoje prieš 2000 m. ar anksčiau. A darymas ir skraidinimas -
korėjiečių, kinų, japonų bei malajiečių tradicinis žaidimas, sportas. Dėžinis A išrastas
1890 Australijoje. XX a. IX-ojo dešimtmečio pab. atsirado aitvarų sportas - aitvarų
skraidinimas važiuojant riedučiais ar tam skirtais vežimėliais, šliuožiant vandens slidėmis
ar banglente. AlbinasSerientas
Ai U (AiWu),tikr.TangDaogeng 1904 m. birželio 20 d. Sinfano apskritis (Sičuano
provincija), kinų rašytojas. 1927-31 gyveno Birmoje. Priklausė Kinijos kairiųjų rašytojų
lygai. Prozos kūriniuose (aps. rink. Pietų Kinijos naktis 1935, Vakaro peizažas 1936,
Nauja kelionė į Pietus 1983, rom. Rudens derlius 1942, Kalnų dykynė 1948 m. realistiškai
pavaizdavo P. Kinijos kaimo buitį, kinų emigrantų gyvenimą Birmoje, pasipriešinimą
japonams okupantams. Romane Plienas (l958 m. propagavo socializmą. Kūriniams
būdinga etn. koloritas, paprastas stilius.
Ayub Khan TAjub Chan.
Aiud (Ajūdasl. miestas Rumunijos viduryje, į šiaurę nuo Alba lulijos, Murešo dešinysis
krante. 29 000 gyv. (2001 m. . Maisto, chemijos, siuvimo pramonė, metalo, medžio
apdirbimas, statybinių medžiagų gamyba. Amatų ir vynininkystės centras (nuo XIV a. ).
Muziejus. Miestas minimas XIII a.
Ayutthaya TAjuthaja.
aivanas (< pers.), ivanas, livanas: 1. Vid. Azijos gyv. namo, mečetės terasa su plokščia
perdanga, laikoma kolonų ar kt. konstrukcijų.
2. Musulmonų sakralinio pastato patalpa, atvira iš vidinio kiemo arba pagr. fasado pusės;
turi skliautine perdangą. Atsirado X- XII a. Persijos, Mesopotamijos rūmų architektūroje.
A būdingas Sasanidų, Partų karalystės rūmų, viduramžių Vid. Azijos ir Art. Rytų rūmų ir
sakralinių pastatų architektūrai.
Aivazian Ahasi (Ahasis Aivazianas) 1925 m. rugsėjo 7 d. Achalciche (Gruzija), armėnų
rašytojas, kino režisierius. Baigė Tbilisio meno akademiją, studijavo Tbilisio universitete,
Jerevano dailės ir teatro institute. Parašė apsakymų (rink. Lietus 1959, Pašlovinimas 1973
m. , apysakų (rink. Šeimos galva 1968, Sinjoro Martiroso nuotykiai 1977, Trikampis 1983
m. , pjesių (rink. Diplipito 1985 m. , kino scenarijų. Kūrybai būdinga psichologiškumas,
lyrizmas, humoras; yra fantastikos elementų, magiškojo realizmo bruožų. Lietuvių kalba
išleistas apysakų rink. Šeimos galva (1977 m. . Filmai: Lyriškas žygis (1981 m. , Degantis
žibintas (1985 m. . MarytėKontrimaitė
Aivazovskij Ivan (Ivanas Aivazovskis), Gaivazovskij, tikr. Hovanes Aivazian 1817 m.
liepos 29 d. Feodosija (Krymas) - 1900 m. gegužės 2 d. ten pat, rusų tapytojas marinistas.
Armėnų kilmės. Romos, Florencijos, Stuttgarto, Amsterdamo dailės akademijų narys,
Sankt Peterburgo dailės akademijos garbės narys (1887 m. . 1833-37 studijavo Sankt
Peterburgo dailės akademijoje. 1840-44 šios akademijos siųstas stažavo Italijoje. Nuo
1844 dėstė Sankt Peterburgo dailės akademijoje; profesorius (1847 m. . Nuo 1844
Vyriausiojojūrų štabo tapytojas. Nutapė -6000 paveikslų. Juose patetiškai vaizdavo
dramatišką ar romantišką jūrą, Juodosios jūros kar. laivyno mūšių scenas, jūros tvirtoves
(Revelis 1844, Navarino kautynės 1848, Devintoji banga 1850, Audra naktį 1860, Juodoji
jūra 1881, Jūra 1897 m. . Sukūrė daug akvarelių, piešinių. Pelnė apdovanojimų (1843
Paryžiaus parodos aukso medalis už peizažą Capri sala). Paveikslų daugiausia yra
Feodosijos paveikslų galerijoje (A jk. 1880 m. ir Armėnijos paveikslų galerijoje. Ramutė
Rachlmfiūtė
Aivieksta (Aiviekste), upė Latvijoje; Dauguvos dešinysis intakas. Ilgis 132 km, baseino
plotas 9290 km2. Išteka iš Lubanos ežero, teka per Lubanos lygumą, įteka į Dauguvą
aukščiau PĮavinių. 85 km vagos kanalizuota. Didžiausi intakai - Pededze, Balupe, Kuja
(visi dešinieji).
Aivins Marša T M. Irius.
Aivsas Čarlzas Edvardas T C. E. įves.
Ai Wu T Ai U.
Aix-en-Provence (Provanso Ėksas), miestas Prancūzijos pietuose, Provanso -Alpių -
Žydrojo Kranto admin. regione, į šiaurę nuo Marselio. 136 200 gyv. (2001 m. . A įsikūręs
Arco dešinysis krante. Plentai į Avinjoną, Marselį, Kanus. Oro uostas. Metalo apdirbimas,
keramikos, elektrotechnikos, elektronikos (kompiuterių), popieriaus, poligrafijos, maisto
(konditerijos) pramonė. A apylinkėse auginama vynmedžiai, alyvpalmės, migdolai.
Turizmas. Kurortas (šiltosios miner. versmės); gydoma reumatinės ligos, kraujotakos
sutrikimai. universitetas (įkurtas 1409; dabar Aix-Marseille'io universiteto dalis). Aukštoji
techn. mokykla, vaizduojamojo meno mokykla. Muziejai: P. Cėzanne'o (įkurtas name,
kuriame dailininkas gyveno ir turėjo savo ateljė), F. Granet (P. P. Rubenso, Rembrandto,
P. Cėzanne'o, kitų dailininkų kūriniai). Kasmetiniai klasikinės ir moderniosios muzikos
festivaliai (nuo 1948 m. . Senamiestyje - romėnų statinių liekanos, romaninė gotikinė
Išganytojo katedra (13- XIV a. ), kitos XIII- XVII a. bažnyčios. Vyskupų rūmai (1648;
dabar audinių muziejus), barokinė rotušė (1658 m. . Miestą įkūrė romėnai 122 p.m.e., tada
jis vadintas Akve Sekstije (lot. Aquae Sextiae). V a. pr. A tapo vyskupijos, VI a.
-arkivyskupijos centru. XII a. pab.- XV a. -Provanso grafystės sostinė. 1486 prijungtas
prie Prancūzijos.
Aix-les -Bains (Eks le Benas), miestas Prancūzijos pietryčiuose, Ronos -Alpių admin.
regione. 25 700 gyv. (2001 m. . A įsikūręs Savojos Alpėse, Bourget ežero r. krante.
Plentas į Lioną. Vienas populiariausių Alpių kurortų (radioaktyvios šiltosios miner.
versmės); gydoma reumatinės, odos ligos. Turizmas. Žiemos ir vandens sportas.
Archeologijos muziejus, Faure'o muziejus (impresionistų tapyba, J. B. Carpeaux ir A.
Rodino skulptūros, A. de Lamartine'o suvenyrai). Romėnų statinių (3- IV a. ) liekanos;
rotušė ( XVI a. ). Miestas žinomas nuo Romos valdymo laikų, tada jis vadintas Akve
Graciane (lot. Aquae Gratianae). 1967 Aix-les -Bains'e mirė ir buvo palaidotas Lietuvos
valstybės veikėjas E. Galvanauskas.
Aizavl (Aizawl, Aizavlis), Aidžal (Aijal), miestas Indijos Šiaurės rytuose; Mizoramo
valstijos centras. 263 600 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Aliuminio indų, baldų pramonė.
Audžiami audiniai.
Aizenkas Hansas Jurgenas T H. J. Eysenck. Aizenmanas Piteris T P. Eisenman.
Aizinbudas Leizeris 1921 m. vasario 23 d. Kirsanov (Tambovo sritis, Rusija),
veterinarijos gydytojas. Biol. mokslų daktaras (1958 m. . LVA garbės dr. (1995 m. . 1938-
41 studijavo LVA, 1943 baigė Troicko veterinarijos institutą (Čeliabinsko sritis, Rusija).
1946-1972 m. dėstė LVA, 1950-60 dar Gyvulininkystės ir veterinarijos instituto Gyvulių
fiziologijos laboratorijos vedėjas; profesorius (1960 m. . 1973 emigravo į Izraelį. Tyrė
aukštąją nervine veiklą, virškinamojo trakto fiziologiją ir patologiją, gyvulių reprodukciją.
Su kitais parašė knygas: Patologinės fiziologijos pagrindai (1954 m. , Žemės ūkio gyvulių
patologinė fiziologija (1963 m. , Bendrosios patologinės fiziologijos pagrindai (1968 m. .
Antanas Sederevičius
Aizkraukle (Aizkrauklė), iki 1990 Stučka, miestas Latvijos vidurinėje dalyje, Dauguvos
dešinysis krante; rajono centras. 9690 gyv. (1999 m. . Pro A eina Rygos -Daugpilio
geležinkelis ir plentas. Medžio apdirbimas, maisto pramonė. Asfaltbetonio, telefono
aparatų gamyba. 1961 netoli dab. miesto vietos pradėjus statyti Plavinių HE, kūrėsi
darbininkų gyvenvietė. Miesto teisės nuo 1967. į Šiaurės vakarus nuo A yra Aizkrauklės
piliakalnis, pilies griuvėsiai, 3 km į šiaurę - Aizkrauklės kaimas. Mindaugas Pažemys
Aizkraukle (Aizkrauklė), Ašeradė, kaimas Latvijoje, Aizkrauklės rj., Dauguvos dešinysis
krante, 3 km į šiaurę nuo Aizkrauklės miesto; valsčiaus centras. 529 gyv. (1998 m. . VII-
VIII a. skandinavų sagose vadinama Askrade. Iš seno ties A buvo keliamas! per Dauguvą.
XII a. pab.- XIII a. 1-4 dešimtmetyje pro A į Livonijos gilumą žygiuodavo ir Lietuvių
žemių konfederacijos kunigaikščių kariaunos, XIII a. 2 pusėje - LDK kariuomenė. 1207
m. ties A, Dauguvos kair. krante, kalavijuočiai mūšiu sustabdė vieno vyresniųjų Lietuvių
žemių konfederacijos kunigaikščių žygį į Rygos apylinkes. 1279 per T Aizkrauklės mūšį
LDK kariuomenė sumušė Livonijos ordino karius. Aizkrauklės pilis iki 1480 buvo šio
ordino komtūrijos centras; 1680 sunaikinta.
Aizkrauklės mušis, Ašeradės mūšis, įvyko 1279 m. kovo 5 d. tarp Lietuvos ir Livonijos
kariuomenių ties Aizkraukle (vok. Ascherade), Dauguvos dešinysis krante. Livonijos
ordinas (LO), naudodamasis XIII a. 8 dešimtmečio viduryje pastatydinta Daugpilio pilimi,
pradėjo puldinėti Ldk Traidenio domeną. 1279 m. vasario pab. LO magistro Ernsto von
Rasburgo vadovaujama kariuomenė, pasitelkusi žiemgalius ir kuršius, remiama danų
Talino vietininko Eilarto von Hobergo, nusiaubė Kernavės apylinkes. Netrukdoma
sugrįžo į Livoniją, bet ties Aizkraukle ją pasivijo lietuviai. Livonijos kariuomenė jau buvo
pradėjusi skirstytis (pasitraukė kuršiai), bet spėjo susirikiuoti. Lietuvių kariuomenės
priešakinis dalinys nebuvo kovos rikiuotėje, bet pradėjo kautis. Eilartas von Hobergas šį
dalinį išblaškė, tačiau suklydo ėmęs persekioti pasitraukiančiuosius. Lietuvių pagr. jėgos
puolė magistro vadovaujamą LO kariuomenės branduolį. Žuvus didžiąją Švč. Marijos
vėliavą laikiusiam Johannui von Thiesenhausenui kilo panika, kuria pasinaudoję
žiemgaliai pasitraukė. Livonijos kariuomenė visiškai pakriko, žuvo magistras. Kai
livoniečių pagr. jėgos buvo sumuštos ir lietuviai pradėjo dalytis grobį, sugrįžo danai. Jie
buvo apsupti, žuvo Eilartas von Hobergas, bet dalis prasiveržė ir pabėgo. Per A žuvo 71
LO riteris; po Durbės mūšio (1260 m. tai daugiausia XIII a. kritusių vokiečių riterių.
Žlugo LO grobikiški planai. Sukilo žiemgaliai. Edvardas Gudavičius
aizsargai (latv. aizsargi), latv. šaulių organizacija. Įkurtas 1919. Sudarė apsaugos
rinktinės, veikusios valsčiuose. Kovojo su nusikalstamumu, palaikė tvarką. Dalyvavo
kovose su bermontininkais. A nariai - vyrai nuo 21 metų. 1921 A perorganizuoti į
savanorių organizaciją. Sudarė 19 pulkų (pagal apskričių skaičių). Turėjo sporto būrelius.
1923 suformuoti A gynybos būriai, 1939 - A jaunimo organizacija - jaunsargai. Nuo 1925
bendradarbiavo su lietuvių šauliais. 1928 organizacija apginkluota, kai kurie pulkai turėjo
kulkosvaidžių. Dalyvavo 1934 m. gegužės 15-16 valstybės perversme. 1940 m. sausio A
turėjo 31 900 narių, iš jų gynybos būriuose - 14 800, jaunsargų apie 14 000. Po sovietinės
okupacijos 1940 A organizacija likviduota. Per nacistine okupaciją 1943-44 vėl veikė. Po
Antrojo pasaulinio karo dalis A buvo ginkluoto antisov. pasipriešinimo dalyviai. 1990 m.
gegužės atkurta neginkluota A organizacija. Turi uniformą. Priimami tik LaR piliečiai.
Leidžia mėnraštį Aizsargs. 2000 vid. buvo 100-150 narių. Vadas A. Brasovas.
AizuVakamatsu f Aidzuvakamacu.
Aj (Ąjus), upė Rusijoje (Baškirijos AR ir Čeliabinsko sritis); Ufos kairysis intakas. Ilgis
549 km. Baseino plotas 15 000 km2. Prasideda P. Uralo kalnuose, giliu slėniu teka per
Ufos plokščiakalnį. Vidutinis debitas -80 nr'/s. Apie 6 mėn. būna užšalusi. Yra HE. Prie A
yra Zlatousto miestas.
Ajaccio (Ajačas, Ažaksjo), miestas Prancūzijoje, Korsikos salos v. krante; P. Korsikos
departamento centras. 50 300 gyv. (2001 m. . Žvejybos (gaudomos sardinės) ir jachtų
uostas. Keltai į Marselį, Nicą, Touloną. Laivų statykla; maisto (vyno, aliejaus) pramonė.
Klimato kurortas. Turizmas. Katedra ir citadelė ( XVI a. ). A žinomas nuo antikos laikų.
Nuo VII a. - vyskupijos centras. 1492 įkūrus Genujos koloniją miestas išsiplėtė. Nuo 1768
priklauso Prancūzijai. 1769 Ajaccio gimė Napoleonas I (yra namas muziejus).
Ajakas (Aiakos), Eakas, graikų mitų herojus. Dzeuso ir upių nimfos Aiginos sūnus. Tapęs
Oinonės s. karaliumi motinos garbei ją pavadino Aigina (Egina). Kai nuo maro išmirė jos
gyventojai, A paprašytas Dzeusas žmonėmis pavertė skruzdėles (/ mirmidonai). Kartu su
Apolonu ir Poseidonu statė Laomedontui Trojos sienas. Per A statytą sieną į miestą
įsilaužus gyvatei išpranašauta, kad A palikuonys užims Troją. Už gerus darbus dievų
paskirtas Hado karalystės teisėju. Aleksandra Teresė Veličkiene
Ajakūčas fAyacucho.
Ajakūčo mūšis TAyacuchomūšis.
Ajala Fransiskas T F. Ayala.
Ajantas Oileidas (Aias, kilm. Alantos), Ajaksas, mitinis Lokridės (Vid. Graikija) karalius.
Per Trojos karą vadovavo 40 karių būriui. Išniekino prie Atėnės altoriaus pasislėpusią
Kasandrą, už tai prie Kikladų salų Atėnė sudaužė namo plaukiančių graikų laivus. Pasak
Polibijo ir Apolodoro, iki IV a. p.m.e. už A nusikaltimą Lokridės gyventojai 1000 metų
siuntė tarnauti po dvi merginas į Atėnės šventyklą, iš kurios jos negalėjo niekada išeiti.
Vėliau garbintas kaip herojus, kar. rikiuotėje jam buvo paliekama vieta. Aleksandra
Teresė Veličkienė
Ajantas Telamonidas (Aias, kilm. Alantos), Ajaksas,
Achilo pusbrolis, mitinio Salamino s. valdovo sūnus. Prie Trojos atvyko su 12 laivų, buvo
narsiausias po Achilo. Atėmė iš trojėnų žuvusio Achilo kūną, už tai gavo teise į jo šarvus.
Susiginčijo dėl jų su Odisėju, achajų teismc tą teise prarado, todėl norėjo išžudyti
savuosius vadus. Atėnės paverstas bepročiu išskerdė gyvulių bandą, palaikes ją achajais.
Atgavės protą iš gėdos nusižudė. A šventykla buvo Salamino saloje, ten jo garbei
švęsdavo Ajantėjas. Aleksandra Teresė Veličkienė
Ajar Emile (Emilis Ažaras), prancūzų rašytojas T R. Gary.
AjarUllūrS. Paramešvara (UllūrS. Paramešvara Ayyar, Ulūras S. Paramešvara Ajaras)
1877 - 1949, Indijos poetas, mokslininkas. Rašė malajalių kalba. Vienas šiuolaikinės
malajalių literatūros pradininkų. Gimė tamilų brahmano šeimoje. Dirbo Keralos
universitete. Poemos Pingala (1928 m. pagrindinė tema -puolusios moters dvasinis
atgimimas. Poemą Ausų papuošalas (1928 m. parašė remdamasis Mahabharatos siužetu.
Išleido lyrinių cil. rinkinių: Saulėtekis, Spindulių pluoštas. Perlų vėriniai, Žvaifįidžių
vainikas ir kt. Vienas pirmųjų malajalių literatūroje sukūrė nerimuotų eilėraščių. Kūryboje
vyrauja filos. ir rel. siužetai. Parašė Keralos literatūros istoriją (5 t., išl. 1953-57 m. .
Danguolė Zalytė
Ajaria TAdžarija.
ajatas (arab. aya - ženklas, apreiškimas; poez. - eilutė), mažiausias Korano tekste išskirtas
fragmentas.
ajatola (arab. ayat - stebuklas + al-ilah - dievas), garbingiausias šiitų dvasininkų
(mudžtahidų) titulas. Kartais vadinamas ajatola aluzma (didysis ajatola). Daugiausia
paplitęs Irane. Titulas suteikia teise savarankiškai spręsti ffikho klausimus. Žymiausi A:
R. Chomeini (1900-1989 m. , H. A. Montazeri. Rezidencija Kome. Romualdas Krinickis
Ajauskas Valentinas 1948 m. gegužės 4 d. Kaunas, dailininkas. 1973 baigė LDI (grafikos
specialybė). 1971-1976 m. laikraščio Tiesa dailininkas, 1976-1991 m. Mokslo leidyklos
meninis redaktorius, 1991-1992 m. vyr. dailininkas. Nuo 1998 grupės Aąua 12 narys.
Kuria estampus, plakatus, kn. iliustracijas, ekslibrisus, karikatūras, tapybos kompozicijas,
akvareles, instaliacijas. Iliustravo ir apipavidalino knygi): Z. Sviderskienės Žvaigždynai
(1983 m. , Lietuvos fauna (t. l 1989 m. , kalba Kubilinsko Buvo buvo kaip nebuvo (1999
m. . Spalvotai grafikai ir tapybai būdinga romantiškas ir kiek siurrealistinis požiūris į
pasaulį, dekoratyvūs spalvų deriniai, ekspresyvi tapysena. Nuo 1970 dalyvauja parodose;
1995 surengė grafikos parodą Paryžiuje, tarpt, parodose pelnė premijų ir apdovanojimų. A
kūrinių turi Lietuvos, Kanados (Del Bdlo galerija Toronte), Bulgarijos (Humoro ir satyros
muziejus Gabrove) muziejai. Danutė Zovienė
AjdukieVicz Kazimierz (Kazimežas Aidukevičius) 1890 m. gruodžio 12 d. Ternopil
(Ukraina - 1963 m. balandžio 12 d. Varšuva, lenkų logikas, filosofas. Vienas žymiausių
Lvovo ir Varšuvos mokyklos atstovų. Lenkijos mokslų akademijos narys (1952 m. . Nuo
1925 Varšuvos, Lvovo, Poznanės universitetų profesorius. 1953 įkūrė ir iki 1963
redagavo leidinį Studia logica. Lenkijos mokslų akademijos Filos. ir sociol. instituto
Logikos sk. steigėjas ir vadovas (1954-61 m. . Sukūrė kalbos semantinių kategorijų,
reikšmės ir kitas koncepcijas. Mokslų metodologijoje pagrindė požiūrį, kad mokslinį
pasaulio vaizdą keičia atitinkami vartojamų sąvokų pokyčiai. Pagr. veikalai: Kalba ir
pažinimas Ųęzyk i poznanie t. 2 1960-65 m. , Pragmatinė logika (Logika pragmatyczna
1965 m. . Romanas Plečkaitis
ajeras (Acorus), ajerinių (Araceae) šeimos daugiamečių žolinių augalų gentis. 2 rūšys:
balinis A (A. calamus) ir varpinis A (A. gramineus), paplitusios Šiaurės Amerikoje ir
Azijoje. Lietuvoje auga tik balinis A, patekęs XVI a. iš Azijos. Išauga iki 1,5 m aukščio.
Šakniastiebis storas, nariuotas. Lapai kardiški, bekočiai. Žiedai smulkūs, susitelkę į
burbuoles. Žydi liepos mėn. Lietuvoje sėklų neišaugina, dauginasi šakniastiebiais. Auga
vandens telkinių pakraščiuose, kur sudaro sąžalynus. A šakniastiebiuose yra eterinio
aliejaus, krakmolo, glikozidų, dervų, askorbo rūgšties. Vaistinei žaliavai šakniastiebiai
renkami rudenį arba anksti pavasarį. A preparatai, nuovirai vartojami apetitui gerinti,
sergant virškinamojo trakto ligomis, nuo plaukų slinkimo. Eterinis aliejus naudojamas
parfumerijos, konditerijos, muilo pramonėje.
Ajka (Aika), miestas Vengrijos vakaruose, į šiaurę nuo Balatono ežero, Bakony kalnų v.
šlaite. 33 000 gyv. (1998 m. . Aliuminio oksido, stiklo, Statybinių medžiagų gamyba,
aliuminio lydymas. Prie A kasama rusvosios anglys, boksitai. Kasybos muziejus.
Turizmas.
'Ajman TAdžman. Ajmer t'Adžmer. Ajneya tAgjeja.
Ajnenkiel Andrzej (Andžejus Ainenkelis) 1931 m. vasario 21 d. Varšuva, lenkų istorikas.
Teisės mokslų daktaras (1960 m. , istorijos mokslų habilituotas daktaras (1970 m. .
Profesorius (1991 m. . 1954 baigė Varšuvos universiteto Teisės fakultetą. 1956-62 dirbo
Lenkijos MOKSLŲ AKADEMIJOS Teisės, 1962-1993 m. Istorijos institute. Nuo 1993
Nacionalinės gynybos akademijos Kar. istorijos instituto direktorius. 1988-1991 m.
Lenkijos istorikų draugijos pirmininkas. Tyrinėja Lenkijos XIX - XX a. polit. istoriją,
parlamentarizmo ir konstitucionalizmo raidą, karybos ir administracijos istoriją.
Svarbiausi veikalai: Ginčas dėl Lenkijos parlamentarizmo modelio iki 1926 metų (Spor o
model parlamentarizmu polskiego do roku 1926 1972 m. , Nuo liaudies vyriausybių iki
Gegužės perversmo (Od rządow ludowych do przewrotu majoVego 1977 m. , Lenkijos
konstitucijos (Polskie konstytucje 1991 m. . Algis Kasperavičius
AJO Emilis f Ė. Aillaud. Ajo Žilis f G. Aillaud.
Ajodhja (Ayodhya, Ajodija), miestas Indijos šiaurinės dalyje, Uttar Pradešo valstijoje. 51
400 gyv. (2001 m. . Vienas iš 7 šventųjų Indijos miestų. Pagal Ramajaną, Ramos tėvo,
karaliaus Dašarathos rezidencija ir Ramos gimimo vieta. VI- V a. p.m.e. Košalos
karalystės sostinė; budizmo centras (pagal budistų vienuolį Fahsieną, Ajodhjoje buvo 100
vienuolynų). Vėliau svarbus džainizmo, nuo VII a. ir hinduizmo centras. XI- XII a.
priklausė Kanaudi karalystei, vėliau Delio sultonatui, nuo XVI a. l pusės D. Mogolų
imperijai. 1764 pateko britų Rytų Indijos bendrovės priklausomybėn. Vienas Sipajų
sukilimo (1857-59 m. centrų. 1992 m. gruodžio 6 d. per rel. riaušes sugriauta mečetė,
stovėjusi tariamoje Ramos gimimo vietoje; žuvo apie 1000 žm.
ajova (angį. Iowa), Šiaurės Amerikos indėnų gentis. XVII a. atsiskyrė nuo Didžiųjų
Ežerų Šiaurės pakrantėse gyvenusių vinepagų ir atkeliavo į dab. Minesotos teritoriją.
XVIII a. apsigyveno dab. Ajovos valstijoje, kuri pavadinta šios genties vardu. A indėnai
pusiau sėslūs, vertėsi medžiokle, kailių prekyba, žemdirbyste. 1760 jų buvo apie
1100,1804 m. - -800. 1836 savo žemes prie Misūrio upės buvo priversti parduoti JAV
vyriausybei rezervacijoje Kanzase, dalis A buvo apgyvendinti Oklahomoje. 1990 iš A
kildinosi ~1600 žm. Juozas Jaskonis
Ajova (Iowa), IA, valstija JAV viduryje, tarp Misisipės ir Misūrio upių. Plotas 144 716
km2. 2,94 mln. gyv. (2001 m. . Centras - Dės Moines'as (199 600gyv., 2001 m. ; kiti
Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Cedar Rapidsas (121,3 m. , Davenportas (98,8 m.
, Sioux City (85,4 m. . 400-500 m aukščio lygumos (Centr. Lygumų dalis). A Šiaurės rytų
dalis dėl gražaus kraštovaizdžio vadinama Mažąja Šveicarija. Klimatas vidutinių platumų
žemyninis. Dės Moines'e sausio vidutinė temperatūra -5 °C, liepos 22 "C. Per metus
iškrinta -800 mm kritulių. Dirvožemiai -juodžemiai; prerijos daugiausia suartos. Kasama
akmens anglys, klintis, gipsas. Žemės ūkio mašinų, automobilių dalių, padangų, miner.
trąšų gamyba, elektronikos, baldų, maisto (mėsos, malimo) pramonė. Žemės ūkio
naudmenos sudaro 93% A teritorijos. A užima 3 vietą JAV
(po Kalifornijos ir Teksaso) pagal ž.u. prekinę produkciją. Svarbiausias žemės ūkio
augalas - kukurūzai; auginama sojos, avižos, kviečiai, liucerna. Gyvulininkystė duoda
daugiau prekinės produkcijos negu augalininkystė. Veisiama kiaulės (-15 mln.; daugiausia
JAV), avys, galvijai (mėsai), naminiai paukščiai (kalakutai). Petras Lingė ISTORIJA. A
teritorijoje žmonės apsigyveno maždaug prieš 12 000 metų. Iki atvykstant europiečiams
čia gyveno daugiausia sijų, rytinėje dalyje - algonkinų gentys. Manoma, kad A pirmieji
pasiekė prancūzų tyrinėtojai J. Marquette'as ir L. Jolliet (1673 m. . Iki XIX a. 4
dešimtmečio pr. kolonistų buvo mažai. 1803 m. JAV iš Prancūzijos nusipirko Luizianą, į
kurią įėjo ir A. XIX a. 4-6 dešimtmetyje visi A indėnai buvo priversti parduoti savo žemes
vyriausybei. 1838 sudaryta A teritorija, kuri 1846 tapo 29 JAV valstija. Smarkiai plėtėsi A
kolonizacija (1838 - 23 240,1860 -675 000 gyv.). Išnykus indėnų antpuolių grėsmei ir
nutiesus geležinkelius po JAV piliečių karo (1861-65 m. Avėl užplūdo atvykėliai iš rytų
valstijų ir Europos. Tik XX a. pr., nelikus laisvų žemių, gyventojų skaičius stabilizavosi.
Anydas Pacevičius LIETUVIAI daugiausia telkėsi Sioux City. 1913 jame jkurta lietuvių
Šv. Kazimiero parapija, vienuolynas, mokykla. 1950 A valstijoje gyveno 601,1960 - 1488
lietuviai.
Aj Petri (Aj Petris, Ai Pėtris), kalnas Ukrainoje, Krymo pagr. kalnagūbryje, į Šiaurės nuo
Alupkos. Aukštis 1233 m. Susidaręs iš klinties. Viršūnė plokščia, bemiškė. P. šlaitas
status.
Ajub Chan (Ayub Khan, Ajūb Chanas) 1907 m. gegužės 14 d. Abbottabad - 1974 m.
balandžio 19 d. Islamabadas, Pakistano valstybės veikėjas. Puštūnas. Baigė Aligarho
universitetą (Indija) ir Sandhursto karališkąjį karo koledžą (Didžioji Britanija). Nuo 1928
tarnavo kariuomenėje. 1951-54 ir 1956-58 ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. 1954-55
gynybos ministras. 1958 nuvertė prezidentą I. Mirzą ir tapo valstybės bei vyriausybės
vadovu. 1959 pasiskelbė feldmaršalu. 1960 išrinktas prezidentu. 1962 A iniciatyva
panaikinta kar. padėtis, priimta nauja konstitucija, leista veikti polit. partijoms, išrinktas
Nac.
susirinkimas. A skatino ekonomikos plėtrą, užs. investicijas. Nuo 1963 Pakistano
valdančiosios partijos -Musulmonų lygos - vadovas. 1969 kilus šalyje neramumams
valdžią perdavė kariuomenės vadui generolui Džahdža Chanui.
Ajubidai (Ayyūbid), Ejubidai, Egipto valdovų dinastija (1171-1250 m. . Pradininkas
Salachas ad Dinas (Saladinas). Dinastija pavadinta jo tėvo Ajubo ibn Šadhi vardu. Po
Salacho ad Dino mirties (1193 m. A valstybė suskilo į mažai susijusias valdas. XII a.
pab.- XIII a. A atšakos valdė Siriją, Iraką, p. Arabiją. Egipto A vadovavo musulmonų
kovai su kryžininkais. Dinastiniai vaidai silpnino A. Pagr. atšaką Egipte 1250 nuvertė
sultono gvardiečiai mameliukai.
Ajudag (Ajudagas), kalnas Ukrainoje, Krymo p. krante, 2,5 km į Šiaurės rytus nuo
Gurzufo, išsikišęs į Juodają jūrą Ilgis 3 km, aukštis 572 m. A - lakolitas, susidaręs iš gabro
ir diabazo. Apaugęs mišku ir krūmais. A papėdėje yra Artekas.
Ajudas f Aiud.
ai Ajun (ai Aaiun, ai Ajiinas), V. Sacharos admin. centras. 183 000 gyv. (2001 m. .
Įsikūręs prie Dachlos -Agadiro (Marokas) plento. Oro uostas. Prekybos centras. Netoli A
kasama fosforitai (nuo 1968 m. , geležies rūda. Pradėjo kurtis 1928.
Ajus t Aj.
Ajuthaja (Ayutthaya, Ayuthia), miestas Tailande, į šiaurę nuo Bankoko; provincijos
centras. 77 100 gyv. (2001 m. . Įsikūrusi prie Menamo žemupio. Ryžių valymo, žuvų ir
daržovių konservavimo įmonės; spirito varykla. Medžio apdirbimas. Amatai (sidabro
dirbiniai). Ryžių, kukurūzų, tabako prekyba. Žvejyba. Turizmas. Kasmetės valčių
lenktynės. Muziejus. A ist. centras - Pasaulio paveldo paminklas. Yra XIV- XVIII a.
rūmų, pagodų ansamblių liekanų. Šventyklos (Vat Radžapurana, 1424, ir kt.) laiptuoto
varpo pavidalo, su aukštais bokštais; jose daug drožinių, skulptūrų. Phra Mongkhom
Bophito šventykloje yra miegančio Budos statula (7- IX a. ). 1350 A įkūrė Ramathibodi I.
Iki 1767 Siamo sostinė. Buvo ovalaus plano, su taisyklinga stačiakampe gatvių sistema.
Miestą juosė akmenų siena (aukštis 6 m, storis 3 m; joje buvo įrengta 16 fortų). 1767
Birmos kariuomenės sugriauta. XIX a. atstatyta.
aka (Acca), mirtinių (Myrtaceae) šeimos visžalių krūmų ar medelių gentis. 6 rūšys.
Paplitusi Paragvajuje, Brazilijos pietuose, Urugvajuje, Argentinos šiaurėje drėgnuosiuose
subtropiniuose miškuose. Auginama viena kultūrinė rūšis - amerikinė aka (A. sdlowiana).
Kartais priskiriama feijoa (Feijoa) genčiai. Tai 2-3 m aukščio krūmas, lapai sidabriškai
balti, plaukuoti, vaisius - pailga, sultinga, saldžiarūgštė uoga. A vaisiai vartojami švieži,
gaminami džemai, uogienės. A auginama daugelyje šalių kaip vaisinis ir dekoratyvinis
augalas. Daiva Patalauakaitė
ai Akaba (al-'Aqabah), miestas Jordanijos pietuose, prie Akabos įl.; provincijos centras.
90 700 gyv. (2001 m. . Geležinkelis ir kelias į Amaną. Jūrų uostas; išvežama fosforitai.
Žvejyba. Gaminamos fosforo trąšos. Perdirbama nafta. Amatai. Turizmas. Pradėjo kurtis I
a. pusiasalių. ilgis 180 km, Didžiausias plotis 28 km, didžiausias gylis 1829 m. Vandens
temperatūra vasarą iki 30 °C, žiemą 18-24 °C, druskingumas40-41%o. Žiotyse yra salų.
IšTirano salos į Sinajaus pusiasalį pylimu nutiestas kelias (3-4 km). Uostai: ai Akaba
(Jordanijoje), Elatas (Izraelyje).
Akachu - 1a fAcaju - 1a.
akacija (Acacia), mimozinių (Mimosaceae) šeimos medžių ir krūmų gentis. -750 rūšių.
Paplitusi tropinio ir subtropinio klimatojuosto.se, daugiausia Australijoje ir Afrikoje.
Lapai dažnai sudėtiniai, dvigubai plunksniški. Kai kurių A rūšių (augančių Australijoje)
lapo lakštas neišsivysto ir fotosintezė vyksta suplokštėjusiuose lapkočiuose (filodžiuose).
Prielapiai pakitę į dyglius. Žiedai smulkūs, geltoni arba balti, susitelkę šluotelėmis.
Vaisius - ankštis. Skėčio pavidalą turinčios A - būdingas Afrikos savanų kraštovaizdžio
elementas. Kai kurių A rūšių vertinga mediena (Australijos juodmedis). Iš A. senegal sakų
gaminami klijai - gumiarabikas. Daugelis A rūšių auginamos kaip dekoratyviniai augalai.
Lietuvoje lauke neauga; pavasarį atvežama A. dea/bata žydinčių šakučių. Živilė
Lazdauskaitė
ai Akadas Abasas Machmudas TA. M. ai Akkad.
Akadas (Akkad), Agadė, senovės Mesopotamijos valstybė ir jos sostinė. Spėjama miesto
vieta - į pietvakarius nuo Bagdado. Vienas seniausių semitų centrų Babilonijoje. apie
2300 p.m.e. įkūrė Sargonas Senasis (valdė iki 2284 m. . Jis nukariavo Šumerą, p.
Mesopotamijos miestus valstybes, surengė karo žygius į Elamą, Siriją, M. Aziją. Per A
driekėsi upių ir karavanų prek. keliai iš Armėnijos į Persijos įl., iš Irano į Viduržemio j.
pakrantes ir į M. Aziją. A klestėjo valdant Sargono Senojo įpėdiniams Rimušui (2283-
2275 m. , Maništusu (2274-2260 m. . Didž. galybės pasiekė valdant Naramsinui (2238-
2202 m. . Valstybė žlugo apie 2200 p.m.e. nuo klajoklių gutijų genčių antpuolių. XIX a.
p.m.e. pradžioje iškilus Babilonui sunyko ir A miestas. Lidija Šabajevaitė
ARCHITEKTŪRA. A statinių neišliko. architektūrai (ypač šventyklų) buvo būdinga
arkos, skliautinės perdangos. Gyvenamųjų namų maži langai sandarinti medžiu, moliu,
arkos pavidalo įėjimai daryti šoniniame fasade (šilumai taupyti); stogų būta dvišlaičių.
Kai kurie gyvenamieji namai ir šventyklos statyta pagal šumerų architektūros stilių
(Ešnunnos miesto valdovo rūmai). Gyvenamųjų namų, tvirtovių ir šventyklų statybai
naudota nendrės, dumblas, medis, nedegtos ir degtos molio plytos.
DAILĖ. Ankstyvajai A dailei turėjo įtakos šumerų menas. Išliko akmeninių stelų su
iškaltais reljefais, apvaliųjų skulptūrų (valdovų galvos, statulų fragmentai), cilindrinių
antspaudų, smulkių skulptūrėlių, amuletų, karolių. Reljefuose kanoniškai vaizduojamos
karo, mit. scenos; realistiškumo teikia dinamiškos, ritmiškos figūros, peizažo elementai,
erdvės iliuzija. Stiliaus savitumas ypač atsiskleidžia daugiafigūriais reljefais iškalinėtoje
karaliaus Naramsino steloje. Cilindrinių antspaudų paviršių dengia panašios manieros
reljefinės dievybių, medžioklės, mit. kompozicijos. Portretinės apvaliosios skulptūros
(bronzinė karaliaus Sargono Senojo galva) stilizuotos, vietomis ornamentiškos, tačiau turi
individualių bruožų, charakterio niuansų. Vėlyvoji A dailė daugiausia rel. tematikos,
kanonizuota. Aleksandras In - 1riulaiiis
Akademia Sztuk Pięknych w KrakoVie T Krokuvos dailės akademija.
Akademia Sztuk Pięknych w Warszawie f Varšuvos dailės akademija.
'Akademičeskij 1', pašarinių ankstyvųjų lubinų veislė. Sukurtas Baltarusijoje. Stiebo
aukštis -80 cm. Žiedai šviesiai geltoni. Subrendusios ankštys šviesiai rudos, laikosi prie
stiebo, neatsidaro. Sėklos neišbyra, turi -45% baltymų, iki 0,1% alkaloidų; 1000 sėklų
masė 150 g. A atsparus išgulimui, rečiau už kitų veislių lubinus serga pilkuoju puviniu ir
mil - 1ige. Lietuvoje A rajonuotas 1977-87. Kostas Bėfius
Akademie der Bildenden Kūnste in Mūnchen
T Miuncheno dailės akademija.
212
akademija (graikų Akademia): 1. Aukščiausia mokslo, meno įstaiga, t.p. mokslo, meno
draugija arba specialioji aukštoji mokykla. Pavadinimas kilęs iš mitinio didvyrio
Akademo (Hecademus) vardu pavadintos vietovės, alyvmedžių giraitės (netoli Atėnų),
kur maždaug nuo 387 p.m.e. savo mokiniams paskaitas skaitė graikų filosofas Platonas (T
Platono akademija). Helenizmo epochoje A pradmenų turėjo Aleksandrijos muziejus ( III
a. p.m.e.). Viduramžiais Rytuose garsėjo Išminties namai Bagdade ( IX a. ), Mamūno
akademija Chorezme ( XI a. ), moksl. draugijos prie observatorijų Meragėje ( XIII a. ) ir
Samarkande ( XV a. ). Italijoje atgimimo epochoje įvairių moksl. draugijų (vadintų
akademijomis: Platono A Florencijoje, įst. 1442, Pontanijano A Neapolyje, įst. 1443 m.
veikla siejasi su literatūros, ypač klasikinės, tyrinėjimais. XV a. 2 pusėje atsirado su
muzika susijusių A (draugijų, kurias sudarė filosofai, mokslininkai, poetai, muzikantai);
XVI- XVII a. jų buvo apie 1000, įv. tipų ir pakraipų. Rengė disputus, koncertus, poetų ir
muzikų konkursus, kai kurios steigė muzikos mokyklas, operos teatrus; jų nariai tyrė
muzikos istoriją, rašė muzikos teorijos veikalus. muzikos A raidai turėjo įtakos f
Florencijos kamerata (įst. 1580 m. , Bolonijos filharmonijos A (įst. 1666 m. . XVI- XVII
a. Italijoje steigtos literatūrinės A, žymiausia Cruscos akademija (Accademia della
Crusca, įst. 1582 Florencijoje) 1612 išleido akademijos italų kalba žodyną (Vocabolario
della Crusca), Toskanos dialekto pagrindu sunorminusį italų lit. kalbą. 1635 įsteigta t
Prancūzų akademija tapo žymiausia Europos literatūros A. 1648 Paryžiuje įsteigta f
Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. Oficialų Karališkosios muzikos ir šokio A
pavadinimą turi operos teatras Grand Opera (įst. 1671 m. . Pirmos moksl. A įsteigtos
Italijoje (žymiausia įst. 1603 m. Romoje). XVII a. įsteigtos reikšmingiausios Europos
moksl. A: 1662 - 1ondono karališkoji draugija, 1666 Paryžiuje t Mokslų akademija, 1700
Berlyne t Prūsijos mokslų akademija. XVIII a. pr. dauguma Europos valstybių jau turėjo
mokslų ir literatūros A, kurios tapo mokslo nac. centrais. Dabar beveik visose Europos
šalyse yra bent l A arba mokslo draugija, remiama valstybės; veikia nacionalinės
kompleksinės ir specializuotos mokslų A arba jų funkcijas atliekančios įstaigos
(Didžiojoje Britanijoje - Londono karališkoji draugija; Prancūzijoje - T Prancūzijos
institutas, įst. 1795; Italijoje - Nacionalinė akylųjų akademija (Accademia Nazionale dei
Sincei, įst. 1795 m. . 1724 Sankt Peterburge įsteigta f Rusijos mokslų akademija. JAV
pirmąją mokslinę Amerikos filosofų draugiją (American Philosophical Sodely) 1743 įkūrė
B. Franklinas. 1779 Bostone įsteigta T Amerikos menų ir mokslų akademija, 1863
Vašingtone - T JAV nacionalinė mokslų akademija. Nacionalinės mokslo akademijos
veikia Azijos ir Afrikos šalyse: Arabų akademija (įst. 1919 Damaske), Indijos nac.
mokslo institutas (jst. 1935 m. , Egipto akademija (įst. 1961 m. . A vadinamos ir kai
kurios aukštosios mokyklos (dažniausiai dvasinės, karo, literatūros, medicinos, meno,
muzikos, žemės ūkio). LIETUVOJE 1579 įsteigta Vilniaus akademija ir universitetas (T
Vilniaus universitetas). 1832 uždarius Vilniaus universitetą, įsteigta T Vilniaus medicinos
-chirurgijos akademija ir 1833 t Vilniaus dvasinė akademija. 1922 įsteigta T Lietuvių
katalikų mokslo akademija, 1924 - Žemės ūkio akademija (nuo 1996 f Lietuvos žemės
ūkio universitetas). 1941 Vilniuje įsteigta Lietuvos SSR mokslų akademijos (nuo 1990 f
Lietuvos mokslų akademija), 1990-Lietuvos policijos akademija (nuo 1997 Lietuvos
teisės akademija, nuo 2001 f Lietuvos teisės universitetas). Lietuvoje 2001 veikė 5 A
(aukštosios mokyklos): t Lietuvos veterinarijos akademija (įst. 1936 m. , t Vilniaus dailės
akademija (įst. 1941,1944-1992 m. Vilniaus dailės institutas), f Lietuvos kūno kultūros
akademija (įst. 1945, iki 1999 Lietuvos kūno kultūros institutas), t Lietuvos muzikos
akademija (įst. 1949, iki 1992 Lietuvos konservatorija), 'f Lietuvos karo akademija (įst.
1994 m. .
2.18- XIX a. Italijoje ir kitose V. Europos šalyse muzikos koncertas - kompozitoriaus
autorinis arba muzikos atlikėjų vakaras. Rengė muzikos mėgėjų draugijos.
Akademija, miestelis Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Dotnuvos seniūnijoje;
Žemdirbystės instituto centrinė gyvenvietė. 1100 gyv. (2001 m. . A įsikūrusi Dotnuvėlės
kair. krante, prie Kėdainių - Šiaulių plento. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai
bažnyčia. Žemdirbystės institutas (nuo 1956 m. , paštas, vaistinė, vidurinė mokykla (nuo
1949 m. , vaikų darželis -mokykla, kultūros namai (nuo 1957 m. , biblioteka (nuo 1961 m.
, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (nuo 1993 m. . 14 ha parkas (įkurtas XIX a. ,
saugomas valstybės). Nuo XVI a. buvo Dotnuvos dvaras (prieš Pirmąjį pasaulinį karą
priklausė P. Stolypinui). 1911-15 jame veikė žemės ūkio mokykla, 1919-22 žemės ūkio ir
miškų mokykla, 1922-27 žemės ūkio technikumas. Nuo 1922 veikia augalų selekcijos
stotis (pirmoji Lietuvoje). 1924-45 veikė Žemės ūkio akademija (prie jos išaugusią
gyvenvietę imta vadinti A), 1927-39 augalų apsaugos stotis, 1938-40 sodininkystės ir
daržininkystės stotis. 1925 katalikams atiduota stačiatikių cerkvė (statyta RI laikais);
sovietinės okupacijos metais bažnyčia nugriauta. 1944 vokiečiai susprogdino akademijos
rūmus. 1923 dvare gyveno 715, 1959 miestelyje - 825, 1970 - 919, 1979 - - - 12, 1989 -
988 gyv. Petras Gaufas
Akademijos galerija (Galleria dell' Accademia), Venecijos dailės akademijos dailės
galerija. Įkurtas 1817. Fondai sudaryti iš miesto vienuolynų ir rel. brolijų, žymių miesto
šeimų, pavienių asmenų rinkinių. Sukaupta vertingiausia pasaulyje XIV a. - XVIII a. pr.
Venecijos tapybos kolekcija atspindi šios stilistinės mokyklos savitumą, jos raidos
ryškiausius etapus. Ekspozicijoje yra XIV a. - XV a. pr. vietos meistrų (A. Vivarini),
daugiausia - Venecijos mokyklos ankstyvojo (V. Carpaccio.A. Mantegnos, G.
Bellini),brandžiojo ir vėlyvojo renesanso (A. Giorgione's, P. Veronese's, Tiziano,
Tintoretto), XVIII a. baroko, rokoko, klasicizmo, akademizmo (G. B. Tiepolo, G. B.
Piazzettos, A. Canovos, G. A. Canaletto, F. Guardi) itin žymių kūrinių. Aleksandra
Aleksandravičiūtė
Akademijos kalnagūbris (chrebet Akademii Nauki yra Pamyre, f Mokslų Akademijos
kalnagūbris.
akademikas: 1. Kai kurių šalių (Lietuvos, Rusijos) mokslų akademijos tikrasis narys.
2. Kai kuriose užs. šalyse (Vokietijoje, Austrijoje) aukštosios mokyklos absolventas.
„Akademikas", Lietuvos akademinio jaunimo žurnalas, ėjęs 1933-39 ir 1993-1995 m.
Kaune Tautininkų krypties. Leido VDU korporacija Neo -Lithuania (1933-39 kas 2 sav.).
Rašė kultūros , politikos, studentų gyvenimo klausimais, spausdino grož. literatūros
kurinius. Iki 1939 išleista 136, 1993-1995 m. - 3 numeriai. Tir. 2000 (1938 m. ir 1000
(1995 m. egz. Vytas Urbonas
akademinė sociologija, sociologijos kryptis, apimanti t struktūrinio funkcionalizmo
mokyklą, t socialinių mainų teoriją, neoevoliucionizmo, socialinio veiksmo, t simbolinio
interakcionizmo, T etnometodologijos ir kt. teorijas. Susiformavo XX a. 3-4 dešimtmetyje
JAV. A užuomazgų buvo Ė. Durkheimo, M. Weberio ir kt. sociologijos pradininkų
darbuose. Sociologiją aiškina kaip mokslą, nepriklausomą nuo polit. pažiūrų ir
įsitikinimų, atskiriantį faktą nuo vertinimo. Pagrindiniu sočiai, pažinimo uždaviniu
laikomas siekis atrasti ir suformuluoti universalius, nepriklausomus nuo laiko ir vietos,
žmogaus ar sočiai, organizacijos elgesio dėsningumus. Objektyvios tiesos paieška yra
pagrindinė moksl. tyrimo vertybė. XX a. 7 dešimtmečio pab.-8 dešimtmečio pr. išryškėjo
A trūkumai: nesugebėta sukurti efektyvių sočiai, pokyčių aiškinimo ir numatymo
modelių, susieti empirinių ir teorinių tyrinėjimų. Sonata Malakaitė
Akademinės skautijos leidykla, JAV lietuvių leidykla. Įkūrė 1970 Čikagoje Akademikų
skautų filisterių sąjunga. Išleido kn. apie skautų judėjimą (Vydūno laiškai skautams 1978,
Akademinis skautų sąjūdis: Ideologijos, tradicijų ir veiklos bruožai 1979 m. , grož.
kūrinių, biografijų (S. Kolupailos, J. Šliūpo), atsiminimų (S. Raštikio), literatūros studijų
(R. Šiibajorio Žodžiai ir prasmė 1982 m. . 1977-1986 m. perspausdino Lietuvos
pasipriešinimo sov. okupacijai žurnalą Aušra (7 t.; po 5 nr. tome). Stasė Matulaitytė
akademinis leidinys: 1. Moksliškai parengtas veikalas. Jame, be pagrindinio teksto, gali
būti pateikiama teksto įv. variantai, komentarai, rodyklės, bibliografija ir kita pagalbinė
medžiaga.
2. Kurios nors mokslų akademijos, universiteto, instituto ar kt. aukštosios mokyklos
leidinys.
akademizmas (prancūzų acadėmisme), akademinis stilius, muzikos kūryba, grindžiama
studijų metais gerai išmoktomis komponavimo taisyklėmis, nusistojusiomis (dažniausiai
klasicizmo ar romantizmo) stiliaus normomis. Akad. stiliaus kūriniams trūksta kūrybinio
individualumo, novatoriškumo. Algirdas Ambrazas
akademizmas: 1. Vaizduojamosios dailės kryptis, pasireiškusi XIX a. Europoje ir JAV. A
susijęs su dailės akademijose suformuotais mokymo ir kūrybos uždaviniais, klasicizmo
estetikos principais ir vaizdavimo taisyklėmis. Teikta pirmenybė antikinės mitologijos,
istorijos, Biblijos siužetams, kilnių, idealizuotų herojų paveikslams. Kūriniams būdinga
meistriškas piešinys, daugiafigūrės scenos, patosas. XVI a. pab. Italijoje tokias nuostatas
pradėjo diegti dailininkų sambūriai, pasivadinę akademijomis. Ilgainiui kanoniškas
stilistinių schemų kartojimas niveliavo menininko individualybę, patosas ir didingumas
virto teatrališku efektingumu. XIX a. su A nuostatomis konfrontavo romantizmas,
realizmas, natūralizmas, vėliau -impresionizmas, simbolizmas. Šių srovių įtaka kai kurių
akademistų kūrybą darydavo eklektišką. Žymiausi akademistai: tapytojai - W. A.
Bouguereau, A. Cabanelis (Prancūzija), F. Brunis (Rusija), skulptoriai -A. E. Carrier-
Belleuse'as, H. Chapu (Prancūzija), V. Gemito (Italija). Lietuvoje akademistinių kūrinių
sukūrė N. Ylakavičius, V. Neveravičius, Sankt Peterburgo dailės akademiją baigę T.
Goreckis, kalba Rafalavičius, I. Chruckis, I. Ščedrauskas.
2. Tam tikrų turinio ir formos kanonų laikymasis, sekimas vadinamaisiais klasikiniais
dailės ir architektūros pavyzdžiais. Pilie Veljataga
Akadija (angį. Acadia, prancūzų Acadie), ist. sritis Kanados rytuose, apimanti dab. N.
Škotijos, New BrunsVicko ir Princo Edvardo s. provincijas. 1604 m. pirmąją koloniją
įkūrė prancūzai. Jų svarb. gyvenvietę Por temperatūroyalį 1613 sugriovę anglai
žemyninėje A dalyje 1623 įkūrė N. Škotijos koloniją. 1632 Anglijos karalius Karolis I
perdavė A Prancūzijai. Nuo 1654 vėl valdė anglai, 1670-1710 m. prancūzai. Pagal
Utrechto taiką (1713 m. N. Škotija atiteko Didžioji Britanijai. Iškilus naujo karo su
Prancūzija grėsmei dauguma prancūzų kilmės akadiečių 1755 buvo iškelti į kitas
Didžiosios Britanijos kolonijas Šiaurės Amerikoje. Po Septynerių metų karo (1756-63 m.
Didžioji Britanijai atiteko ir likusi A dalis - Saint Jeano (nuo 1799 Princo Edvardo) ir
Bretono Kyšulio salos. 1784 N. Škotijos vakarų dalyje sukurta New Brunswicko
provincija.
akadų kalba, babiloniečių ir asirų kalba, semitų kalbų Šiaurės rytų grupės kalba su 2
tarmėmis: babiloniečių (Akadas, Babilonija) ir asirų (Asirija). A pavadinimą gavo nuo
Akado valstybės, kurioje, be A, vartota ir šumerų kalba. Akadai, nukariavę šumerus (šie -
XV a. p.m.e. susiliejo su akadais), perėmė jų raštą - f dantiraštį. Iš 2 tūkstantmečio p.m.e.
išliko daug A literatūros, religijos, teisės ir kt. rašytinių paminklų. A babiloniečių tarmė
tapo literatūros kalba. Nuo XIX a. p.m.e. vartota ir Asirijoje, ypač klestėjimo laikotarpiu
( XIII a. -605 m. p.m.e.). Daug A raštų (-30 000 dantiraščio lentelių) rasta Asirijos
karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos griuvėsiuose Ninevėje. Babilonijos ir Asirijos
klestėjimo laikotarpiu A tapo V. Azijos tarpt, kalba. Šnekamąją A V a. p.m.e. pradžioje
išstūmė f aramėjų kalba. Kaip rašto kalba A vartota Persijoje per visą Achaimenidų
epochą (6- IV a. p.m.e.). Vytautas Mažiulis
Akajev Askar (Askaras Akajevas) 1944 m. lapkričio 10 d. Kyzyl Bairak, Kirgizijos
valstybės veikėjas, mokslininkas. 1968 baigė Leningrado tiksliosios mechanikos ir
optikos institutą, iki 1976 jame dirbo. 1976-1986 m. dėstė Frunzės politechn. institute. Dr.
(1980 m. , Kirgizijos MAnarys (1987 m. , 1987-1989 m. viceprezidentas, 1989-1990 m.
prezidentas. Nuo 1990 Kirgizijos prezidentas, 1992-1993 m. ir ministras pirmininkas.
Albinas Visockis
Akaki (Akakis), miestas Etiopijos vidurinėje dalyje, į p. nuo Adis Abebos. 59 000 gyv.
(1986 m. . Geležinkelis ir automobilių kelias į Adis Abebą. Metalurgijos kombinatas, klijų
fabrikas, tekstilės pramonė.
AkalėitiS JoAnne, Akelaitytė Joana 1937 m. birželio 29 d. Čikaga, JAV teatro aktorė,
režisierė, dramaturge, pedagogė. Lietuvių kilmės. 1960 baigė Čikagos universitetą. 1961-
63 vaidybos mokėsi San Francisco Actor's Worksliop mokykloje, 1964-1966 m.
Paryžiuje, 1969 Aix-en-Provence (Prancūzija, pas J. GrotoVskį). Vaidino Niujorko,
Winstono -Salemo ir kt. teatruose. 1970 avangardinio teatro Mabou Minės trupės
Niujorke viena kūrėjų, meno direktorių, aktorių ir režisierių (dirbo iki 1990 m. . Pastatė
spektaklių, rašė scenarijus, vaidino, kūrė scenografijas (L. Breuerio Animacijos, Pietų
ekspresas 1970, S. Becketto Mirties vaikų galas 1980, F. X. Kroetzo Pro lapus 1984,
Henrikas IV 1991, G. Būchnerio Voicekas 1992 m. . Dėstė scenos meną JAV, Japonijoje,
Nikaragvoje. 1996 dalyvavo Lietuvos teatro forume Kaitos taškas (laboratorijos Kūnas
erdvėje vadovė). Niujorko Hum. mokslų instituto ir Teatro komunikacijų grupės valdybos
narė. AuksėKapočiaiė
Akali (Akalis), akmens amžiaus gyvenvietės liekanos R. Estijoje, netoli Peipsi ežero,
Akali ir Emajogi upių santakoje. Yra 1,7 ha ploto durpyne su smėlėta kalvele. Kultūrinis
sluoksnis iki 2 m storio. 1937 ir 1949-52 ištirta 512 m2 ploto, surinkta -30 000 radinių
(daugiausia keramikos, itin daug sukinės duobelinės). Kultūrinio sluoksnio apačioje rasta
T Narvos kultūros keramikos, viršutinėje dalyje - virvelinės ir tekstilinės keramikos
kultūrų radinių. - Rimutė Rimantienė
akallcos (lenk. okolica - apylinkė), akalyčios, smulkiųjų Lietuvos bajorų senovės
gyvenvietės, f bajorkaimiai.
akambai, kambai, Afrikos tauta. Gyvena Kenijos vidurinėje dalyje (-2,3 mln. žm.; 1998
m. . Kalba priklauso Nigerio kalbų šeimai. Dauguma išpažįsta tradicinius tikėjimus
(paplitęs protėvių kultas, garbinama dievybė Ngap); plinta krikščionybė. Pagr. tradiciniai
verslai - žemdirbystė ir gyvulininkystė. Nuo XX a. pab. dalis A uždarbiauja miestuose ir
verslo rajonuose. A garsėja medžio raižyba. Pagal padavimą, jie atsikėlė iš pietryčių, nuo
Kilimandžaro kalno (manoma, kad Kenijoje gyvena nuo XVIII a. l pusės). Mindaugas
Grigaitis
akanai (akanfo), giminingų Afrikos tautų (akanų, ašančių, fančių ir kt.) grupė, kartais
laikoma tauta. Gyvena p. ir vid. Ganoje (-8 mln.), pietryčių ir vid. Dramblio Kaulo Krante
(2,8 mln.), Šiaurės vakarų Toge. Iš viso apie 11 mln. žm. (1998 m. . Jų kalbos (kartais
laikomos vienos kalbos tarmėmis) priklauso kva kalbų grupei. Dauguma krikščionys
(daugiausia protestantai), yra musulmonų sunitų, dalis išpažįsta tradicinius tikėjimus.
Pagr. tradicinis verslas - žemdirbystė (batatai, įv. palmės, kakavamedžiai). Garsėja
medvilnės ir šilko audiniais, medžio raižyba. Prekiavo auksu (yra jo kasyklų). Dauguma
A gyvena kaimuose, kurie padalyti į dalis, kur gyvena giminė pagal motinos liniją. Kaimą
valdo genties vadas ir seniūnų taryba (renkami). XX a. vid. kelios A tautos sudarė atskiras
monarchines valdas. Jos valdovą rinko iš giminės, turinčios valdovų giminės palikuonių,
ir laikė jį šventu. Mindaugas Grigaitis
akantas (Acanthus), akantinių (Acanthaceae) šeimos žolių, rečiau puskrūmių gentis. -40
rūšių. Auga Azijos, Afrikos ir Europos šilto klimato juostose. Daugiamečiai augalai.
Lapai dideli, paprasti, plunksniškai suskaldyti, smailiai dantyti, dažniausiai sudaro
skrotelę. Žiedai balti, melsvi, raudoni, dvilyčiai, netaisyklingi, susitelkę į tankias
viršūnines varpas. Vainikėlis turi tik apatinę lūpą. Europoje savaime auga: A. molis,
dygliuotasis A (A. spinosus), A. syriacus. Živilė Lazdauskailė
akantas (graikų akanthos), stilizuoto akanto (augalo) pavidalo ornamentas, dekoro
motyvas. Komponuojamas iš giliai iškarpytų, lenktų lapų, į rozetę panašių žiedų,
spirališkų ūsų, šakelių. A dažniausiai puošti korintiškieji ir kompozitiniai kapiteliai, frizai,
gembės, modiljonai, kitos archit. detalės, taikomosios dailės dirbiniai. A motyvas
susiformavo senovės Graikijoje V a. p.m.e.: ypač plastiškas, aštriais pakraščiais ir
smailiais galais. Manoma, kad graikai imitavo dygliuotąjį akantą (Acanthus spinosus),
romėnai - A. molis. Bizantiškasis ir romaninis A pasižymėjo schemiškumu, gotikinis -
natūralizmu. Renesanso dailėje paplito A ūsų motyvas. A taikytas ir vėles nių stilių
statinių bei dirbinių puošyboje. Barokinis akantas tapo ypač sudėtingų, dinamiškų, vešlių
formų. Lijana Satavičiūtė, Jūratė Tu - 1ytė
„Akantas", akc. bendrovė Vilniuje. Įkurta 1990 kaipvalstybinė įmonė (1996 privatizuota)
vietoj Vilniaus restauravimo valdybos, veikusios 1988-90. apie 100 darbuotojų (1999 m. .
Tiria, projektuoja ir restauruoja ist. ir kultūros paminklus. 1995-1998 m. Vilniuje
restauravo VU ansamblį, Pirklių namus (Didžiąją ir Mažąją gildijas, dabar dail. kalba
Varnelio muziejus), Šlapelių muziejų, Signatarų namus.
akantitas (graikų akantha - spyglys), sulfidų klasės mineralas Ag2S. Aukštesnėje kaip 179
"C temperatūroje virsta Targentitu. Kristalai monoklininės singonijos. Juodas, tamsiai
pilkas. Blizgesys metalo. Kietumas 2-2,5. Tankis 7200-7400 kg/m\ Hidroterminės arba
hipergeninės kilmės. A -svarbiausioji sidabro rūda. Didž. telkiniai JAV, Meksikoje,
Rusijoje, Bolivijoje (Potosi telkinys).
akantocefaliozės, gyvulių helmintozės. Sukelia dygiastraublių (Acanthocephala) klasės
kirmėlės, parazituojančios stuburinių gyvūnų žarnyne. -500 rūšių. Labiausiai paplitusi
kiaulių makrakantorinchozė, ančių polimorfozė ir filikoliozė, žuvų echinorinchozė.
Vikiams Šarkūnas
akantodai (Acanthodei), išmirusių žuvų poklasis. 4 būriai. Gyveno gėluose vandenyse nuo
vėlyvojo silūro iki ankstyvojo permo. Klestėjo ankstyvajame devone. Kūnas iki 0,5 m
ilgio, verpstiškas su smulkių ganoidinių žvynų šarvu. Pelekai, išskyrus uodegos, dygliuoti.
Žiomenys iš kelių dalių, viršutinieji jungėsi su kaukole. Seniausieji A tarp krūtinės ir
pilvo pelekų turėjo pridėtinius porinius pelekus. Mito planktonu. Lietuvos devono
kloduose rasta A Nostolepii kemavensis, Cheiracanthus longicostatus, Rliadinacanthus
bailiais, Diplacanthits carinatus žvynų. Juozas Virbickas
akanu kalbos priklauso t kva kalbų grupei. Vartojama Ganoje, Dramblio Kaulo Krante,
Toge. Izoliacinės. Skiriama akinių, anjų, baulių, fančių ir kt. kalbos.
Akapulkas tAcapulco.
akarapidozė, invazinė suaugusių bičių liga. Sukelia ovalios (0,16 x 0,60 mm)
Tarsonemidae šeimos bitinės erkės (Acaraphis woodi), kurios, parazituodamos bičių
trachėjoje, išsiurbia jų hemolimfą, apnuodija išskyromis. Sergančių bičių pilveliai
padidėja, jos neskraido, silpsta ir žūva. A išplitusi visur, kur laikomos bitės. Gydoma
akaricidiniais preparatais, apsaugoma folbekso dūmais. Justinas Straigis
Akardas Salvatorė fS.Accardo.
akaricidai (graikų akari - erkė + lot. caedo - žudau), pesticidai erkėms ir vabzdžiams
naikinti. Skirstomi į specifinius A ir insektoakaricidus. Specifiniai akaricidai (apolas,
mitakas, omaitas) naikina tik erkes, o insektoakaricidai (aktelikas, mairikas) naikina ir
erkes, ir vabzdžius. Danutė Repšienė
Akarigva fAcarigua.
Akarnanija (Akarnania), ist. sritis Graikijos vakaruose, tarp Jonijos j., Ambrakijos įlankos
ir Achelojo upės. Pavadinimas siejamas su Akarnano, upės dievo Achelojo dukters
Kalirojės ir Alkmajono sūnaus, vardu. VII a. p.m.e. A kolonizavo Korintas (įkurti
Anaktorijo, Astako, Solijo ir kt. miestai). Per Peloponeso karą (431-404 m. A palaikė
Atėnus. 390 pateko Spartos priklausomybėn. 342 A sudarė su Atėnais sutartį, nukreiptą
prieš Spartą. Nuo V a. p.m.e. egzistavusi A genčių sąjunga po Leuktrų mūšio (371 m.
priklausė Bojotijos koalicijai, o III a. p.m.e. l pusėje - Aitolijos sąjungai. III a. vid. A
pralaimėjo nesutarimuose su Aitolija ir ją pasidalijo Aitolija ir Epyras. Po 230 Epyrui
tekusi dalis atgavo nepriklausomybę ir buvo Makedonijos sąjungininkė kovoje su Roma.
27 p.m.e. Romos imp. Augustas A prijungė prie Achajos pro valstijos. Nijolė
Juchnevičienė
akarologija (graikų akari - erkė + togos - mokslas), zoologijos mokslo šaka, tirianti erkių
anatomiją, embriologiją, fiziologiją, ekologiją, sistematiką. A duomenys naudojami
medicinoje, veterinarijoje, žemės ūkyje. Lietuvoje akarologiniai tyrimai daromi
Ekologijos institute.
Akas f Akko.
akaša (skr. akaša}, budizme erdvė. Kaip ir žemė, vanduo, ugnis, oras, A priklauso 5
svarbiausiems gamtos elementams. Skiriamos dvi rūšys: ribojama formos ir neribota.
Pastaroji vadinama austumą. Ji yra nekintanti, nesunaikinama ir neapibūdinama. A svarbi
budistinėje meditacijoje, bet tiksliai neapibrėžiama. Antanas Danielius
Akaši Jasuši (Yasushi Akashi, JasušisAkasis) 1931 m. sausio 19 d. Akita (Japonija), JT
politikas. 1957-1974 m. dirbo JT sekretoriate. 1974-1979 m. JT generalinio sekretoriaus
pavaduotojas ryšiams su visuomene, 1979-1987 m. - nusiginklavimo reikalams. 1987-
1992 m. JT spec. atstovas Kambodžoje, 1993-1995 m. -Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nuo
1996 JT generalinio sekretoriaus pavaduotojas žmogaus teisių reikalams.
Akaši (Akashi, Akasis), miestas Japonijoje, Honsiu s. pietuose, Japonijos Vidaus j. krante.
295 200 gyv. (2001 m. . Tiltas į Avadži s. Prekybos ir žvejybos uostas. Juodoji
metalurgija, tekstilės, elektrotechnikos, chemijos, maisto (žuvų) pramonė. Žemės ūkio
mašinų, variklių, automobilių gamyba. Kurortas. Observatorija su planetariumu. VIII a.
šventykla. A pradėjo kurtis VIII a.
akatalėktika (graikų akatalėktos - nesibaigiantis, be pabaigos), antikinės ir silabotoninės
eilėdaros eilutės (arba puseilio) pabaigos sutapimas su pėdos arba metro pabaiga; metrinio
vieneto pilnumas, baigtumas.
akatistas (vid. a. graikų akathistos (hymnos) < Ta...+ kathizo - sėdu), stačiatikių malda,
šlovinanti Dievo Motiną, Jėzų Kristų ir šventuosius. Tai 24 posmų kontakionas (himnas);
posmai prasideda vis kita graikų raide (abėcėlės tvarka). Giedamas paskutinįjį gavėnios
šeštadienį stovint. Pirmasis A Dievo Motinos garbei sukurtas 626; autoriumi laikomas
Romanas Melodas. Jonas Vilimas
Akbaital (Akbaitalas), kalnų perėja Tadžikijoje, R. Pamyre, tarp Sarykolo ir Muzkolo
kalnagūbrių. Viena aukščiausių automobilių kelių perėjų pasaulyje. Aukštis 4655 m. A
skiria Muzkolo ir P. Akbaitalo aukštupius. Per A eina Dušanbės -Ošo plentas.
Akbarabadi Nazir Vali Muhammad (Vali Muhammad Akbarabadi Nazir, Vali
Muhamedas Akbarabadis Nazi ras) apie 1740 Delis j 1830 Agra, Indijos poetas. Rašė
urdu kalba. Buvo pramintas turgaus dainiumi, nes temų ieškojo Agros turguose ir gatvėse.
Eilėraščiuose ir poemose (Liūčių meto stebuklas, Skurdas, Miesto nelaimė) aprašė
paprastų žmonių gyvenimą, apdainavo buvusią Agros didybę. Urdu poeziją praturtino
naujais motyvais, vartojo šnekamąją kalbą. A kūriniai buvo surinkti ir išleisti praėjus 100
m. po mirties (Divanas, 200 tūkst. eilučių). Danguolė Žakite
Akbaras (Akbar),tikr. Jalal-ad-Din 1542 m. spalio 15 d. Amarkot (Sindas, Pakistanas) -
1605 m. spalio 26 d. Agra, Indijos imperatorius (1556-1605 m. . Žymiausias iš D. Mogolų
dinastijos. Humajuno sūnus. Paveldėjo mažą teritoriją Pandžabe ir aplink Delį, 1575
prisijungė Bengaliją, 1586 Kašmyrą, 1591 Sindą, 1595 Kandaharą, iki 1601 dalį
Indostano (iki Godavari upės). Sėkmingai įdiegė valstybės centralizavimo fin., kar. ir
admin. reformas. Sukūrė efektyvų biurokratinį aparatą. Valstybės vienybei išsaugoti
vykdė rel. tolerancijos politiką: panaikino pagalvės mokestį nemusulmonams (džiziją), į
Valstybės tarnybą skyrė ir hinduistus. Savo rūmuose rengė įv. religijų atstovų diskusijas.
Nors islamo neišsižadėjo, sukūrė rel. mokymą Dine - Ilahi (dieviškasis tikėjimas),
vienijantį visas Indijos religijas. Būdamas neraštingas, garsėjo kaip kultūros ir menų
globėjas. Diana Mickevičienė
akceleracija (lot. acceleratio - greitinimas), vaikų ir jaunuolių augimo greitėjimas,
galutinių kūno matmenų (ūgio, masės) didėjimas. A būdinga: ankstesnis brendimas
(greičiau sukaulėja griaučiai, dygsta dantys, pagreitėja augimas, t.y. įvyksta pubertetinis
augimo šuolis, anksčiau atsiranda pirmosios mėnesinės arba poliucijos bei susiformuoja
antriniai lytiniai požymiai, trumpiau bręstama), spartesnis kūdikių ir vaikų psichinis bei
motorinis tobulėjimas, ankstesnė intelektualinė branda. A terminas platesne prasme apima
ir fiziol. rodiklių (kraujospūdžio, gyvybinės plaučių talpos, jėgos), vidaus organų,
gyvenimo trukmės kitimus. Naujaisiais laikais dėl A pakito gyvenimo trukmė,
vaisingumas ir darbingas žmogaus gyvenimo tarpsnis (daugelyje šalių pailgėjo); šie
pokyčiai dar vadinami epochine tendencija.
A priežastys labai įvairios, dar ne visai aiškios. Manoma, kad žmogaus augimą keičia ir
globaliniai, ir vietiniai veiksniai. Globaliniai - tai klimato svyravimai, Saulės radiacijos ir
atmosferos sudėties kitimai (mažėjant Saulės aktyvumui A spartėja), XX a. daugelio
pasaulio regionų žmones paveikęs šviesos srauto stiprėjimas (elektros apšvietimas), radijo
bangos, gyventojų migracija ir mišrių santuokų gausėjimas (daugiau gimsta stipresnių
palikuonių), urbanizacija. Manoma, kad saikingas stresas augimą spartina, o nuolatinis ir
stiprus - stabdo; panašiai veikia ir fiz. krūvis. Kaip vietiniai veikia sočiai., ek. veiksniai,
šalies tradicijos, kultūros lygis, mityba. A lemia kokybiška mityba (ypač baltymai,
vitaminai), sočiai, ir ek. gerovės kilimas.
A procesas banguojantis: tai pagreitėja, tai sulėtėja. Žinoma, kad neolite lietuviai buvo
aukštesni negu vid. amžiais. senovės Romoje mergaitėms pirmosios mėnesinės
prasidėdavo sulaukus 12-15 metų (panašiai kaip dabar), vėlyvaisiais viduramžiais
daugelyje Europos valstybių net 15-17 metų. Per pastaruosius 100 metų įvairiose šalyse
brendimas paankstėjo 2-3 metais, o ūgis padidėjo labai įvairiai. Vyrų ūgis Portugalijoje
padidėjo 3-4 cm, Olandijoje 15 cm, o Lietuvoje (nuo 1875 iki 2001 m. -net 16 cm (dabar
vid. ūgis brendimo pabaigoje - apie 181 cm); moterų lietuvių padidėjo 13 cm (dabar vid.
ūgis --168 cm). XIX ir XX a. sandūroje lietuvėms pirmosios mėnesinės prasidėdavo vid.
15,2 m. (gyvenančioms mieste) ir 15,4 m. (gyvenančioms kaime), o 2001 - atitinkamai -
13,3 m. ir 13,8 metų. Daugelyje šalių 1-2 metais anksčiau dygsta pastovieji dantys.
A itin išryškėjo XIX a. pab., tačiau akivaizdžiausia tapo XX a. Pirmiausiąjį prasidėjo
ekonomiškai stipriausiuose regionuose - V. Europoje, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje,
išplito Vid. ir R. Europoje, vėliausiai pasiekė Aziją, kai kurias Afrikos šalis ir eskimus; A
dar nepaveikė Amerikos indėnų, gyvenančių kaimuose, ir polineziečių (matyt, dėl uždaro
gyvenimo būdo). Apskritai A stipriau paveikė šiaurėje, o ne pietuose gyvenančias tautas.
Šalyse, kuriose A prasidėjo pirmiausia, pastebima šio proceso stabilizacija arba
atvirkštinis reiškinys - retardacija (8 dešimtmečio pab. daugelyje Europos šalių, iš jų ir
Lietuvoje, pirmosios mėnesinės buvo vėlesnės negu 7 dešimtmetyje). Iš pradžių A buvo
ryškesnė miestuose, vėliau paveikė ir kaimo žmones, o miestuose susilpnėjo. Dabar
aukštos civilizacijos šalyse A mieste ir kaime reiškiasi vienodai. Įv. amžiaus vaikus A
paveikė skirtingai: ūgis daugiausia padidėjo lytinio brendimo viduryje (13-14 metų vaikai
lietuviai dabar yra net 13-18 cm aukštesni negu 1925 m.), nes vaikai anksčiau subręsta
lytiškai, anksčiau susiformuoja ir galutiniai kūno matmenys. Įvairiose šalyse naujagimių
ūgis padidėjo tik 0,5-1 cm, paauglių 10-15 cm. Berniukų A didesnė negu mergaičių.
A būna proporcinga (proporcingai ūgiui didėja ir masė, skersiniai bei kiti kūno matmenys,
gerėja fiziol. rodikliai) arba nedarni (masė, kiti kūno arba vidaus organų matmenys,
palyginti su ūgiu, tampa santykinai didesni arba mažesni, blogėja jėgos rodikliai,
gyvybinė plaučių talpa). Tai pastebėta daugelyje Europos šalių. Lietuvoje nuo XX a. vid.
labai padidėjo vaikų ir jaunuolių ūgis (nuo 2 iki 8 cm įv. amžiaus ir lyties grupių), tačiau
(nuo 1965 m. santykinai sumažėjo daugelis skersinių matmenų, masė, gyvybinė plaučių
talpa, pablogėjo jėgos rodikliai. Tai siejama su pakitusiu gyvenimo būdu (sumažėjusiu fiz.
krūviu) bei su ūgiui neproporcingu vidaus organų augimu. Fizinė A ne visuomet sutampa
su psich. brandos pagreitėjimu: didėja individo fiz. ir sočiai, brandos atotrūkis (anksčiau
subręstama lytiškai, bet jaunuoliai dar nėra pasiruošę savarankiškam gyvenimui), dėl to
kyla daug psichol. ir ped. problemų (ankstyvi lytiniai santykiai, nesutarimai šeimoje ir
mokykloje). Janina Tutkuvienė
akceleracijos tedrija (ek.), ekonomikos natūralaus
lygio hipotezė, aiškina ekonomikos nestabilumo reiškinius, susijusius su verslo ciklu ir
ekonomikos plėtra. Skiriamas paprastasis t akceleratorius ir T multiplikatorius.
Šiuolaikiniuose makroekonominiuose modeliuose (pvz., J. R. Hickso) akceleratorius
jungiamas su multiplikatoriumi nac. pajamų lygtyje: Yl=Al + (l-s)Yll + + v (YM - Vį_2 m. ;
čia A - autonominės investicijos, (l-i) -vartojimo dalis nacionalinėse pajamose, V-
nacionalinės pajamos, v - akceleratorius, ( - laikotarpis. Nac. pajamų dinamika dėl
multiplikatoriaus ir akceleratoriaus tarpusavio sąveikos gali būti tolygi arba netolygi.
Vartojimo ir investicijų priklausomybė veikia ekonomikos plėtrą. Kai didėja pagr.
kapitalo poreikis, išauga gamybos [renginių gamintojų pajamos ir didėja vartojimas.
Produkcijos apimtys dar labiau padidėja. Didesnės pajamos iš didesnių investicijų skatina
vartojimo augimą: multiplikatorius stimuliuoja ek. kilimą. Smarkus ūk. kilimas turi
sulėtėti, nes gamybos ištekliai yra riboti. Pagal T akceleratoriaus principą investicijos turi
mažėti. Veikiant multiplikatoriui nacionalinės pajamos mažėja sparčiau negu investicijos.
Prasideda nuosmukis.
Pirmieji akceleracijos idėjas 1913 iškėlė prancūzų ekonomistas A. Aftalionas ir 1919 JAV
ekonomistas J. M. Clarkas. Šiuolaikinių akceleracijos modelių kūrėjai - anglas R. F.
Harrodas, JAV ekonomistai J. R. Hicksas, P. A. Samuelsonas ir kt. neokeinsistinės
ekonomikos plėtros teoretikai. Neokeinsistai teigia, kad ekonomikos nestabilumą
tiesiogiai lemia nemonetariniai (fiskaliniai, investicijų, administraciniai ir kt.) veiksniai.
Julius Algimantas Urbonas
akceleratoriaus principas teigia, kad padidėjusi arba sumažėjusi prekių ir paslaugų
paklausa didina arba mažina kapitalo investicijas. Tai įvertina T akceleratorius. Padidėjus
paklausai turi didėti gaminamos produkcijas apimtis. Jos augimas priklauso nuo pagr.
kapitalo didėjimo. Būsimą pagr. kapitalo kiekį lemia gamybos apimtis. Tarkim, l
laikotarpiu tam tikrai produkcijos apimčiai pagaminti reikalingas atitinkamas pagr.
kapitalo kiekis. Kai prekių paklausa stabili, bendrąsias investicijas sudaro tik kapitalo
įdėjimai susidėvėjusiems įrenginiams atnaujinti (papildomų įrenginių nereikia, grynųjų
investicijų nėra). Augant paklausai didinama produkcijos apimtis, perkami papildomi
įrenginiai. 2 laikotarpiu bendrosios investicijos skiriamos susidėvėjusiems įrenginiams
pakeisti ir pagr. kapitalui didinti, t.y. jas sudaro pagr. kapitalo atnaujinimo ir grynosios
investicijos. Investicijų prieaugis padidina esamą pagr. kapitalą, kuris 3 laikotarpiu
produkcijos ir pajamų duoda daugiau nei 2. Kai rinka prisotinta, paklausa pradeda mažėti,
todėl grynosios investicijos mažėja ir laikotarpio pabaigoje jų iš viso nebereikia. Jei 4
laikotarpiu paklausa dar mažėja, gamybos apimtis siaurinama. Kartais neatnaujinami net
susidėvėję įrenginiai. Pagr. kapitalas mažėja. Bendrosios investicijos sumažėja iki 0.
Rinkoje susidaro tos produkcijos deficitas. Jis lemia vartojimo paklausos didėjimą. Tai
skatina pagr. kapitalo atnaujinimą, o vėliau ir didinimą. Vėl grįžtama prie 1 laikotarpio
pagr. kapitalo, investicijų, produkcijos apimties ir pajamų lygių. Julius Algimantas
Urbonas
akceleratorius (lot. accelero - greitinu), koeficientas, išreiškiantis investicijų pasikeitimo
santykį su tą pokytį sukėlusių pajamų, vartojimo paklausos arba produkto (nac. pajamų)
pokyčiu. Apskaičiuojamas pagal formulę: v = -s '"'' ; čia SI - investicijų pokytis, /-
investicijos, Y- pajamos, (- laikotarpis. Vardiklis dar gali būti (DI - D11 m. /DI arba (Qt -
Q,_t)Q;, čiaD – vartojimo paklausa, Q - produktas. A kiekybiškai išreiškia T
akceleratoriaus principą. Julius Algimantas Urbonas
akceleratorius, akseleratorius, transporto priemonių vidaus degimo variklių sūkių dažnio
ir sukimo momento reguliavimo įtaisas. Reguliuojama keičiant į variklio cilindrus
tiekiamų degalų kiekį; dažniausiai valdomas koja spaudžiant A paminą.
akceleromėtras (lot. accelero + graikų metron - matas), prietaisas pagreičiui matuoti
lėktuvuose, raketose, kosm. aparatuose. Pagal matuojamo judesio rūšį skirstomi į
linijinius ir kampinius, pagal veikimo principą į mech., elektromechaninius. Mech. A
svyruoklė, įtvirtinta tarp spyruoklių, pagreičio veikiama pakrypsta ir per mech. sistemą
suka rodyklę, rodančią pagreitį. Elektromech. akcelerometre naudojamas jutiklis, kurio
elektros parametrai (varža, induktyvumas, talpa) kinta nuo mech. deformacijos,
proporcingos pagreičiui. A su užrašymo įtaisu vadinamas akcelerografu.
akcentas (lot. accentus - kirtis): 1. Žodžio arba sakinio T kirtis.
2. Savita tarsena, būdinga kalbančiam tarmiškai arba ne gimtąja kalba.
3. muzikos garso arba sąskambio pabrėžimas, išskyrimas (sustiprinimas, pailginimas,
tembro paryškinimas). Harmoniniai sąskambiai ir akordai pabrėžiami harmoniniais A,
melodijos garsai - melodiniais A, tembras - tembriniais A. Žymimas ženklais >, A, v arba
santrumpomis s], sfz (sforzando), fz (forzato, forzando), rfz (rinforzando), fp (forte
piano). Gali būti ir ženklais nenurodytų akcentų. Sigita Petrauskaitė
akcentologija (Takcentas + graikų logos - mokslas), kalbotyros šaka, tirianti atskirų kalbų
kirčio (bei jam artimo kito prozodinio elemento - priegaidės) pobūdį, rūšis (tipus) ir
funkcijas, t.p. kirčiavimo sistemas ir jų raidą. T Kirtis bei T priegaidė yra vieni
supersegmentinių elementų, glaudžiai susijusių su segmentiniais elementais -garsais,
skiemenimis, morfemomis, žodžiais. Kirčio bei priegaidės prigimtimi, fonetinėmis
savybėmis domisi fonetikos (ypač eksperimentinės), funkcijomis - fonologijos
specialistai, kirčio bei priegaidės kaita (metatonija) -morfologijos bei žodžių darybos
tyrėjai. Šiuolaikiniams akcentologams daugiau rūpi dėsniai, lemiantys atskirų kalbų
žodžių kirčio vietą ir kirčiavimo sistemos pobūdį, tad kalboms (latvių, lenkų, čekų ir kt.),
turinčioms fiksuotą žodžio kirtj, A kaip atskira kalbotyros šaka nereikšminga. Laisvąjį
kirtį turinčiose kalbose (lietuvių, rusų ir kt.) kirčio vieta daugiausia priklauso nuo
morfemų akcentinių savybių, todėl A yra labai glaudžiai susijusi su morfologija ir žodžių
daryba (šiuolaikinėje kalbotyroje populiari morfologinės A koncepcija). Skiriama
sinchroninė ir diachroninė (istorinė) A. Pirmosios objektas -atskirų laikotarpių kirčiavimo
sistemos, antrosios - tų sistemų kilmė ir raida. Galima skirti bendrinės kalbos ir tarminę
A. Pirmoji apimtų tiek rašomosios, tiek šnekamosios bendrinės kalbos kirčiavimo
dėsningumus ir normas, antroji - atskiros tarmės ar tarmių kirčiavimą. Lietuvių kalbos A
užuomazgų yra pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose (D. Kleino, kalba Sapūno ir T. G.
Šulco, ypač 1737 metų Universitas lingvarum Litvaniae). Profe sionaliai lietuvių kalbos
kirčiavimo dėsnius pirmasis aprašė F. Kuršaitis. Lietuvių kalbos A tyrė kalba Būga ir
kalba Jaunius, t.p. P. Skardžius, J. Kazlauskas, A. Laigonaitė, A. Pakerys, F. de
Saussure'as (Šveicarija), J. Endzelinas (Latvija), J. Kurytowiczius (Lenkija), F.
Fortunatovas, V. Illič-Svityčius, V Dybo (Rusija). Morfologinės lietuvių akcentologijos
pagrindus padėjo P. Garde'as ir A. Girdenis. L: A. Pakeiks Akcentologija Kaunas 1994;
A. Girdenis Teoriniai fonologijos pagrindai Vilnius 1995; B. Stundžia Lietuvių bendrinės
kalbos kirčiavimo sistema Vilnius 1995; F Skardžius Lietuvių kalbos kirčiavimas t
Rinktiniai raštai t. 5 Vilnius 1999; P. Garde L'accent Paris 1968. Bonifacas Stundžia
akcentuacija (prancūzų accentuation): 1. Kalbos T kirčiavimo sistema.
2. T Kirčio žymėjimas rašte tam tikrais grafiniais ženklais (diakritikais). Šia reikšme
kartais vartojamas terminas akcentografija.
akceptantas (lot. acceptans, kilm. acceptantis - priimantis), fiz. arba jurid. asmuo,
įsipareigojęs nustatytais terminais apmokėti T vekselį, sąskaitą arba priėmęs Toferento
pateiktą siūlymą.
akceptas (lot. acceptus - priimtas): 1. Sutikimas su kt. pusės siūlymu (Toferta) sudaryti
sutartį; viena sutarties sudarymo stadijų. Pripažįstamas tik tada, kai sutinkama su visomis
siūlyme nurodytomis sąlygomis, {sigalioja, kai A gauna Toferentas.
2. Įrašas T vekselyje arba sąskaitoje, liudijantis apie padariusio įrašą asmens
įsipareigojimą laiku sumokėti nurodytą sumą. Genovaitė Adomaitienė
akcėptinis kreditas, vienas užs. prekybos kreditavimo būdų, kai importuotojui suteikiamas
kreditas akceptuojant jo užs. partnerių T tratas. A teikia eksportuotojas, bet akceptuoja
(įsipareigoja apmokėti tratą suėjus mokėjimo terminui) bankas. Kai eksportuotojas
reikalauja mokėti grynaisiais pinigais, daroma A Trefmansavimo operacija. Genovaitė
Adomaitienė
akcėptorius (lot. acceptor- priėmėjas): l (chem.). Atomas (arba atomų grupė),
prisijungiantis elektroną, jų porą, protoną, molekule, joną ar laisvąjį radikalą.
2 (fiz.). Puslaidininkio kristalo gardelės sandaros defektas (pvz., savasis ar priemaišos
atomas tarpmazgyje, priemaišos atomas mazge), galintis prisijungti elektroną iš valentinės
juostos ar donoro. A energijos lygmenys yra puslaidininkių draudžiamojoje juostoje arti
valentinės juostos viršaus (pav.). Būdingi germanio ir silicio kristalų gardelės A yra
aliuminio, boro, galio, indžio atomai. A lemia skylinį laidumą.
akcesoriniai mineralai (vid. a. lot. accessorius - papildomas, šalutinis) uolienose sudaro
nedidelį kiekį (<1%). A gali būti Tautigeniniai mineralai ir Talotigeniniai mineralai. A
asociacijos ir grupės naudojamos uolienų storymių stratigrafinei koreliacijai, jų
susidarymo ir kitimo sąlygoms, amžiui nustatyti. Svarbiausi Lietuvos kristalinio pamato
magminių ir metamorfinių uolienų A: magnetitas, sfenas, apatitas, cirkonas, monacitas,
ortitas, piritas; nuosėdinių uolienų A: piritas, ilmenitas, magnetitas, rutilas, cirkonas,
turmalinas, chalkopiritas, celestinas. Valentinas Kadūnas
Akchisaras TAkhisar.
akcidencija (lot. accidentia - atsitiktinumas), neesminė, laikina, atsitiktinė objekto savybė,
priešinga substancijai. Pirmasis A sąvoką vartojo Aristotelis Metafizikoje ir Fizikoje.
Viduramžiais A tapo svarbia scholastinės filosofijos kategorija. Naujaisiais laikais T.
Hobbesas, J. Locke'as, B. Spinosa tikslino A reikšme. Galiausiai A priartėjo prie
kategorijos, reiškiančios daikto savybę apskritai. Šiuolaikinėje filosofijoje A taikoma
pasaulio pažinimui, o ne būčiai apibūdinti. Vartojama formaliojoje logikoje,
neotomistinėje ir neoscholastinėje filosofijoje. Andrius Navickas
akcija (lot. actio - veikimas): 1. Organizuota (dažniausiai trumpalaikė) visuom., polit.,
dipl. veikla kuriam nors tikslui pasiekti.
2. XX a. 2 pusės avangardinio meno rūšis - reginys iš veiksmu susietų vaizdinės ir
garsinės raiškos priemonių. Naudojama įv. medžiagos, rašytinis ar skaitytinis tekstas,
garsai, fotografijos, autorių kūnai, sukuriamas tam tikras jų derinys, kaita, parodomas
santykis su erdve, laiku; taikomi eksperimentinio teatro principai.
6 dešimtmetyje A pradėjo kurti avangardinė Vienos grupė, kurią sudarė architektas,
rašytojas F. Achleitneris, komp. H. C. Artmannas, rašytojas, dail. G. Ruhmas, rašytojas O.
Wieneris ir kt. Šiuos menininkus domino lingvistiniai eksperimentai, jų vaizdinė, veiksmo
išraiška. 1958-59 Vienos grupės rengiamuose Literatūriniuose kabaretuose prisiminta
dadaistų Cabaret Voltaire veikla, taikyta meninė - 1wcus metodologija, hepeningo,
konceptualiosios dailės ir performanso raiškos būdai (fotomontažai, tekstų, fotografijų
deriniai, eksperimentinio teatro principai). Iš pradžių A traktuota kaip periferinė meninės
veiklos forma. Kaip savarankiška meno rūšis įsitvirtino 1967, kai G. Ruhmas išleido
informacinį leidinį Vienos grupė. Tekstas, veikla. Akcija (Die Wiener Gruppe. Tente,
Gemeinschaftsarbeiten. Aktionen). Lietuvoje Anuo 9 dešimtmečiopab. kuria grupės
PostArs (A. Andriuškevičius, R. Antinis, Č. Lukenskas), Žalias lapas (A. Bareikis, D.
Katinas, L. Liandzbergis, G. Urbonas ir kt.). Jų akcijose ryški konceptualiosios dailės
įtaka, reikšmingas vaizdinis pradas. Helmutas Šabasevičius
Akcijaus mūšis fAktijo mūšis.
akcijos, f akcinės bendrovės išleidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys f akcininkų įnašą
formuojant akc. bendrovės kapitalą ir suteikiantys jiems turtinių ir neturtinių asmeninių
teisių. Pagal disponavimo būdą skirstomos į vardines (jose įrašomas savininkas) ir
pareikštines (gali būti perduotos arba parduotos kt. asmeniui). Pagal suteikiamas teises
skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias. Paprastosios A suteikia jų savininkams
teise dalyvauti akc. bendrovės valdyme (l A dažniausiai suteikiamas l balsas) ir gauti T
dividendus, kurių dydis priklauso nuo bendrovės pelno, gauti likviduojamos bendrovės
turto dalį po to, kai bus patenkintos kreditorių ir privilegijuotųjų A savininkų teisės.
Privilegijuotosios A jų savininkams suteikia teise gauti nustatyto dydžio dividendus
(nepriklausomai nuo gauto pelno), gauti likviduojamos bendrovės turto dalį anksčiau už
paprastųjų A savininkus (po kreditorių pretenzijų), tačiau balsavimo teisės paprastai
nesuteikia. Ji gali būti suteikiama, jeigu per nustatytą laikotarpį privilegijuotųjų akcijų
savininkams nebuvo mokami dividendai, arba sprendžiant klausimus, susijusius su šių
akcijų turėtojų interesais ir teisėmis. Piniginė A išraiška tam tikru momentu vadinama
akcijų verte. Ant A lakšto nurodoma akcijų nominalioji vertė atitinka pinigais išreikštą
akc. bendrovės T įstatinio kapitalo dalį, tenkančią l akcijai. A pardavimo kaina jas išleidus
vadinama akcijų emisijos kaina. Ji būna didesnė už A nominaliąją vertę arba lygi jai (kai
A neturi paklausos), bet ne mažesnė. Kai A parduodamos bendrovės akcininkams arba
darbuotojams, A emisijos kaina sąmoningai gali būti nustatoma kuo mažesnė. A išleidusi
bendrovė perduoda jas emisijos kaina į vad. pirmąsias rankas (fin. maklerio įmonei),
vėliau T antrinėje vertybinių popierių rinkoje A perparduodamos investuotojams. A kaina
šioje rinkoje (vad. akcijų kursas) priklauso nuo daugelio veiksnių: A paklausos ir pasiūlos
santykio, bendrovės pelningumo, turto dydžio bei struktūros, veiklos perspektyvų,
dividendų dydžio. A kurso nustatymas atsižvelgiant į jų pasiūlą ir paklausą (akcijų
įvertinimas, arba kotiravimas) gali būti atliekamas 2 būdais: A pasiūlą ir paklausą
lyginant periodiškai (pvz., kartą per dieną, savaite) arba po kiekvieno sandorio. A kurso
kritimas vertybinių popierių biržoje joms netekus paklausos vadinamas akcijų
nuvertėjimu. Jo priežastys: pablogėję A išleidusios bendrovės veiklos rodikliai,
nepagrįstai padidėjęs išleistų A kiekis, neaiškios bendrovės veiklos perspektyvos,
nepakankama informacija apie bendrove, nestabili šalies ek. padėtis ir kt. Bronislovas
Martinkus
akcijų indeksas, visuminis akcijų kursų dinamikos rodiklis. Parodo šių kursų pokyčius
tam tikru momentu, padeda prognozuoti ekonomikos kilimo arba smukimo tendencijas.
Apskaičiuojamas kaip akcijų kursų vidurkio (aritmetinio, geometrinio, modifikuoto)
pokytis. Žinomiausi A: amerikiečių Dow Jonės indeksas (Dow Jonės Industrini Average,
DJIA), pagrįstas 30 didž. bendrovių paprastosiomis akcijomis, Standard & Poor's 500,
apimantis 500 didž. bendrovių (420 pramonės ir transporto, 40 finansų ir 40 komunalinio
ūkio) paprastąsias akcijas. Kiti A: amerikiečių Nasdaą, japonų Nikkei 225, anglų FT-SE
100 (apima 100 bendrovių akcijų, kotiruojamų Londono fondų biržoje), australų Ali
Ordinaries, prancūzų CAC40, rusų RTX, MT. Lietuvos nacionalinė vertybinių popierių
birža nuo 1996 skelbia savo indeksus: LITIN
(apima oficialiojo sąrašo bendrovių akcijas), LITIN A (apima einamojo prekybos sąrašo
A grupės bendrovių akcijas), LITIN G (apima visas biržoje kotiruojamas akcijas) ir kt.
MdlutėJasienė
akcijų rinka, ek. santykių tarp akcijų pardavėjų ir pirkėjų visuma. Skirstoma į pirmine
(prekiaujama naujai išleistomis bendrovių akcijomis) ir antrinę (perparduodamos anksčiau
išleistos akcijos). Akcijomis prekiaujama T fondų biržoje arba nebiržiniais metodais.
Prekybos sąlygas ir tvarką reguliuoja įstatymai. Investuotojams orientuotis padeda
skelbiami T akcijų indeksai, svarbi yra ekonomikos ir verslo aktyvumo trendo tiesė
(plėtotės tendencijos). Dar T vertybinių popierių rinka. A Iclona Juozapavičienė
Akcijus, Lucijus Akcijus (Lucius Accius) 170 Pizauras (Umbrija) tapie 86 p.m.e., rom.
dramaturgas. Sukūrė dramų graikų mitologijos ir rom. istorijos motyvais (žinomos 45 m. .
Išgarsėjo rom. tematikos tragedijomis (pretekstomis) Brutas (apie karaliaus Tarkvinijaus
išvijimą) ir Eneadai (apie Decijaus Muro žygdarbį). Parašė gramatikos ir literatūros
istorijos darbų. Išliko tik kūrinių fragmentai. Dalia Dilytė
akcinė bendrovė, įmonė, kurios f įstatinis kapitalas padalytas į vienodos nominaliosios
vertės f akcijas; viena populiariausių verslo organizavimo formų. A yra ribotos
atsakomybės įmonė (už savo prievoles atsako tik savo turtu), 'f Akcininkai už A veiklą ir
nuostolius atsako tik savo įmokomis (jiems priklausančių akcijų verte). A yra jurid.
asmuo, turi pavadinimą. Gali savo vardu sudaryti sutartis, dalyvauti kitų A veikloje,
steigti antrines bendroves, įsigyti turtinių ir neturtinių asmeninių teisių, būti ieškovu ir
atsakovu arbitraže, teisme ir trečiųjų teisme. Prancūzijoje A veiklą reguliuoja 1966 spec.
įstatymas. Yra 2 rūšių A: sodele anonyme (akcininkų skaičius neribojamas; min. įstatinis
kapitalas 1,5 mln. frankų, minimalus steigėjų skaičius 7 m. ir societe a responsihilite
limitee (akcininkų skaičius negali būti daugiau, kaip 50; min. įstatinis kapitalas 50 000
frankų, gali steigti ir l asmuo). Vokietijoje A (Aktiengesellschaft) veiklą reguliuoja 1965
spec. įstatymas (minimalus steigėjų skaičius 5, min. įstatinis kapitalas 100 000 Vokietijos
markių). Didžiojoje Britanijoje pagal 1985 spec. įstatymą yra: ptiblic company (akcininkų
skaičius neribojamas; akcijos gali būti viešai platinamos per vertybinių popierių biržą;
taikomi griežti atskaitomybės reikalavimai) ir privalė company (akcininkų skaičius negali
būti daugiau, kaip 50; jie negali viešai parduoti akcijų).
LIETUVOJE A veiklą reglamentuoja 2000 Akc. bendrovių įstatymas (pirmasis priimtas
1994 m. . Pagal jį skiriama A (akcijos platinamos ir jomis prekiaujama viešai; akcininkų
skaičius neribojamas; min. įstatinis kapitalas 150 000 Lt) ir uždaroji A (akcijos
neplatinamos viešai; akcininkų skaičius negali būti daugiau, kaip 100; min. įstatinis
kapitalas 10 000 Lt). Įstatymas dar numato spec. paskirties A, steigiamas tik tam tikrose
veiklos srityse (jų sąrašą vyriausybės teikimu tvirtina Seimas). Jose valstybinės valdžios
arba valdymo institucijai turi priklausyti ne mažiau kaip 70% balsų užtikrinančių akcijų.
A dažniausiai kuriama nenurodant jos veikimo trukmės. A steigėjais gali būti
l lent. Didžiausios pagal pajamas pasaulio akc. bendrovės 2000
Pavadinimas Valstybė Veiklos rūšis
Pajamos
(mlrd. JAV dol.)
Exxon Mobil JAV naftos produktai 210,39
Wal-Man JAV prekyba 193,29
Stores
General JAV automobilių gamyba
Motors 184,63
Ford Motor JAV automobilių gamyba
180,60
Daimler Vokietija automobilių gamyba
Chrysler 150,07
Royal Olandija naftos produktai
DutchIShell 149,15
Group
British D.Britanija naftos produktai
Petroleum 148,06
General JAV elektrotechnika 129,85
Electric
Mitsubishi Japonija prekyba 126,58
Toyota Japonija automobilių gamyba
Motor 121,42
2 Icnt. Didžiausios pagal rinkos vertę
pasaulio akc. bendrovės 2000
Pavadinimas Valstybė Veiklos rūšis Rinkos
vertė
(mlrd. JAV dol.)
General JAV elektrotechnika 486,7
Electric
Microsoft JAV kompiuterija 369,1
Exxon Mobil JAV naftos produktai 306,7
Pfizer JAV farmacija 270,8
Citigroup JAV bankininkystė. 260,8
 draudimas
Wal-Murt JAV prekyba 231,1
Stores
AOL Time JAV žiniasklaida 230,5
Warner
Royal Olandija/ Didžioji Britanija
DutchIShell naftos produktai 216,5
Group
British Didžioji Britanija naftos
Petroleum produktai 199,8
IBM JAV kompiuterija 196,9

3 Icnt. Lietuvos akc. bendrovių

skaičius pagal
ūkio šakas 1939 1231
Akc. bendrovių
Ūkio šakos skaičius akc.
kapitalas
(mln.U)
Pramonė 80 95,6
maisto 20 28,3
energetika 4 25,1
metalo apdirbimo 7 13,2
chemijos 10 9,6
tekstilės 17 8,8
drabužių, odos ir avalynės 10
3,8
popieriaus ir poligrafijos 5 3,4
kitos pramonės šakos 7 3,4
Kreditas ir draudimas 11 91,2
Prekyba 35 1 (1,1
Transportas 4 5,1
Statyba 4 1,8
Kitos 2 1,6
Išviso 136 205,4

Lietuvos ir kt. valstybių fiz. bei jurid. asmenys. Kiekvienas steigėjas turi būti steigiamos
A akcininkas. Steigėjai sudaro steigimo sutartį, kurioje nurodoma: steigėjai (vardai,
pavardės, jurid. asmenų pavadinimai, adresai), steigiamos bendrovės pavadinimas,
steigimo būdas, steigėjų teisės, pareigos ir atsakomybė, akcijų nominalioji vertė, akcijų
emisijos kaina, akcijų platinimo tvarka ir terminai, steigėjų ginčų sprendimo tvarka ir kt.
Steigėjai parengia ir įregistruoja A įstatus. Juose nurodoma: A rūšis, pavadinimas ir vieta,
įstatinio kapitalo dydis, informacija apie išleidžiamas akcijas, valdymo organų struktūra,
sprendimų priėmimo tvarka, pelno paskirstymo tvarka ir kt. Įregistravus įstatus įgyjama
teisė platinti akcijas. Per 60 dienų nuo akcijų pasirašymo dienos turi būti sušauktas
steigiamasis akcininkų susirinkimas. Jame tvirtinama A steigimo ataskaita, renkami t
akcinės bendrovės valdymo organai, revizorius ir kt. Visuotiniam akcininkų susirinkimui
nutarus A gali būti reorganizuojama į uždarąją A ir atvirkščiai. A likviduojama:
pasibaigus įstatuose nurodytam bendrovės veikimo terminui, teismo arba kreditorių
susirinkimo sprendimu dėl bankroto, teismo sprendimu už įstatymų pažeidimus,
visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu (jeigu nekeliama bankroto byla). Atsiskaičius
su kreditoriais likęs A turtas paskirstomas akcininkams.
ISTORIJA. Pirmosios A atsirado pradinio kapitalo kaupimo laikotarpiu. Užs. prekybai
plėtoti ir kolonijoms išnaudoti įsteigtos Ost Indijos bendrovės: anglų (1600 m. ir olandų
(1602 m. . 1694 įsteigtas akc. t Anglijos bankas. Vėliau A paplito ūkio šakose, kurioms
reikėjo didelio kapitalo: kasyboje, metalurgijoje, laivininkystėje, geležinkelių transporte.
XIX a. pab. Didžiojoje Britanijoje buvo -9000 A, XX a. pr. JAV - 262 000. XX a. 2
pusėje A įsigalėjo gavybos ir apdirbamojoje pramonėje, ryšių, prekybos, transporto, fin. ir
draudimo sferose, l lentelėje išvardytos didžiausios pagal pajamas, 2 lentelėje -
didžiausios pagal rinkos verte pasaulio A.
Lietuvoje pirmoji A - duonos kepykla Klaipėdoje -įkurta 1832. Klaipėdos alaus darykla
(įkurtas 1784 m. A tapo 1871. Vilniuje pirmoji A buvo Žemės bankas (įkurtas 1872 m. .
1872 vokiečių Naujoji dujų akc. bendrovė perėmė Vilniaus dujų fabriką (įkurtas 1864 m. .
Vilniaus privatinis komercijos bankas A tapo 1873. Nepriklausomoje Lietuvoje 1922
veikė 71 A, jų akc. kapitalas sudarė apie 220 mln. Vokietijos markių. A iki 1925 steigėsi
ir veikė pagal Rl 1836 atitinkamus nuostatus, vėliau pagal 1925 Lietuvos akc. bendrovių
įstatymą. A įstatus tvirtino fin. ministras, akc. bankų - ministrų Kabinetas. Patvirtinus
įstatus steigėjai per 6 mėn. turėjo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. A pradėdavo
savo veiklą, kai apie jos įsteigimą paskelbdavo Vyriausybės žinios. Akc. bendrovėms
daug lėšų skyrė valstybė. 1938 valstybė dalyvavo 21 akc. bendrovės (jų akc. kapitalas
buvo apie 103 mln. Lt) veikloje. 1939 pab. veikė 136 A, turinčios 205,4 mln. Lt kapitalą.
Daugiausia lėšų buvo investuota į kredito įstaigas (77 mln. Lt) ir pramone (51,2 mln. Lt).
Didelę A kapitalo dalį sudarė užs. bendrovių investicijos: Belgijos apie 21 mln. Lt,
Švedijos -6,1 mln. Lt, Vokietijos - 3,5 mln. Lt, JAV - 1,9 mln. Lt. Energetikoje vyravo
Belgijos bendrovės, chem. pramonėje - Švedijos ir D. Britanijos, metalo apdirbimo
įmonėse - Vokietijos, kredito įstaigose -JAV, Vokietijos ir D, Britanijos. 3 lentelėje
pateiktas Lietuvos A skaičius pagal ūkio šakas.
2001 p Rytų Lietuvoje buvo registruota 43 160 UAB (veikė 19 174 ) , 2060 AB (veikė
959 ) . 4 lentelėje išvardytos didžiausios šalies A (pagal pajamas). Petras Mikučionis

4 lent. Didžiausios pagal pajamas Lietuvos akc. bendrovės 2000

Pavadinimas Pagrindinė veikla Pajamos (mln.Lt)
Mažeikių nafta naftos ir jos produktų
tiekimas, perdirbimas.
prekyba 4215,9
Vilniaus prekyba mažmeninė prekyba 1 700,0
VP Markei didmeninė ir mažmeninė
prekyba 1 685,0
Lietuvos energija elektros energijos
gamyba ir tiekimas 1 437,0
Lietuvos telekomas ryšių paslaugos 1 038,6
Sanitex didmeninė prekyba,
logistika 800,0
Lietuvos dujos gamtinių dujų tiekimas 650,0
Lietuvos geležinkeliai keleivių ir krovinių vežimas 597,0
Achema chcm. medžiagų ir
produktų gamyba 465,7
Ekranas kineskopų gamyba 438,9
akcinės bendrovės valdymas įvairiose šalyse skiriasi. Be aukščiausio A organo -
visuotinio akcininkų susirinkimo, Vokietijoje dar yra stebėtojų taryba ir valdyba,
Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje - direktorių valdyba (Prancūzijoje vietoj direktorių
valdybos gali būti tik administracija, tačiau tuomet jos veiklai prižiūrėti įsteigiama
stebėtojų taryba), JAV, Kanadoje - direktorių taryba ir administracija. LIETUVOJE pagal
Akc. bendrovių įstatymą (2000 m. . A organai yra: visuotinis akcininkų susirinkimas,
stebėtojų taryba, valdyba ir administracija. Visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę
dalyvauti visi akcininkai. Susirinkimas turi teisę keisti ir papildyti bendrovės įstatus, rinkti
ir atšaukti stebėtojų tarybos ir valdybos narius, administracijos vadovą, revizorių, tvirtinti
metine fin. atskaitomybę, priimti nutarimą dėl pelno paskirstymo, keisti bendrovės t
įstatinio kapitalo dydį bei vienos rūšies akcijas kitos rūšies akcijomis, nustatyti revizoriaus
atlyginimą bei metines pelno išmokas (t tantjemas) stebėtojų tarybos ir valdybos nariams,
reorganizuoti arba likviduoti akc. bendrovę ir kt. Nutarimai priimami, jeigu susirinkime
dalyvaujantys akcininkai turi daugiau, kaip 1/2 visų balsų. Jeigu nėra kvorumo, per 15 d.
šaukiamas pakartotinis susirinkimas, galintis priimti nutarimus pagal ankstesnę
darbotvarkę (dalyvaujančių akcininkų skaičius nesvarbus). Stebėtojų tarybą sudaro 3-15
narių. Ją renka visuotinis akcininkų susirinkimas ne ilgesniam kaip 4 m. laikotarpiui.
Taryba skiria ir atleidžia valdybos narius, analizuoja bendrovės ūk. veiklą, tikrina buh.
fin. apskaitą, teikia pelno paskirstymo projektą, atstovauja bendrovei teismuose ir kt.
Valdyba svarsto ir tvirtina A struktūrą ir pareigybes, administracijos vadovo ir jo
pavaduotojų kandidatūras, tvirtina administracijos darbo reglamentą, šaukia visuotinius
akcininkų susirinkimus. valdybą sudaro bent 3 nariai, kuriuos ne ilgesniam kaip 4 m.
laikotarpiui skiria stebėtojų taryba (jei
jos nėra, renka visuotinis akcininkų susirinkimas). Administracija organizuoja ir vykdo
bendrovės ūk. veiklą. valdyba skiria administracijos vadovą (prezidentą, generalinį
direktorių, direktorių), turintį teisę sudaryti sandorius bendrovės vardu. Bendrovėje turi
būtivyr. finansininkas (buhalteris), kuris įeina į administracijos sudėtį. Petras Mikučionis
akcininkas, fiz. arjurid. asmuo, savivaldybė arba valstybė, įsigijusi bent vieną akcinės
bendrovės T akciją. Už akc. bendrovės įsipareigojimus ir nuostolius atsako tik ta suma,
kurią įmokėjo arba privalo įmokėti už akcijas. A turi turtinių ir neturtinių asmeninių
teisių. Turtinės teisės: gauti pelno dalį (t dividendus), likviduojamos akc. bendrovės turto,
likusio patenkinus kreditorių reikalavimus, dalį; gauti nemokamai akcijų, kai bendrovės
įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų; t.p. pirmumo teisė įsigyti išleidžiamų
bendrovės akcijų; teisė disponuoti turimomis akcijomis; bendrovės įstatuose numatytos
kitos teisės. Neturtinės teisės: dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose su
sprendžiamuoju balsu, jeigu įstatymas ar bendrovės įstatai nenumato kitaip; susipažinti su
metine ir tarpine atskaitomybe, valdybos ataskaitomis apie bendrovės veiklą, susirinkimų
protokolais, akcininkų registracijos sąrašais ir kt. dokumentais bei juos kopijuoti; apskųsti
teismui visuotinio susirinkimo, valdybos nutarimus, atsisakymą pateikti informaciją apie
bendrovės ūkinę veiklą. Šias teises A gali įgyvendinti pats arba įgalioti kitą asmenį
balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime bei atlikti kitus teisinius veiksmus.
Algimantas Sakalas
akcinis kapitalas, t akcinės bendrovės kapitalo dalis, suformuojama pardavus T akcijas.
Šios akcininkų investuotos lėšos išlieka kaip nuolatinis fin. šaltinis tol, kol egzistuoja
bendrovė. Bendrovės steigėjai, sudarę steigimo sutartį (aktą), parengę ir įregistravę
bendrovės įstatus, vertybinių popierių komisijoje įregistravę akcijų emisiją, gauna teisę
platinti akcijas. Iš įnašų, gautų už bendrovės steigimo metu išleidžiamas akcijas,
formuojamas akc. bendrovės T įstatinis kapitalas (Lietuvoje pagal Akc. bendrovių
įstatymą ne mažesnis kaip 100 000 Lt akc. bendrovėms ir 10 000 Lt uždarosioms akc.
bendrovėms). A gali būti didinamas akcijų priedų (skirtumo tarp akcijų nominaliosios
vertės ir rinkos kainos) arba perkainojimo rezervų sąskaita, tada išleidžiama naujų akcijų
arba padidinama anksčiau išleistų akcijų nominalioji vertė. Petras Mikučionis
akcizas (prancūzų accise < lot. accido - įpjaunu), f netiesioginis mokestis, kuriuo
apmokestinamos įvairios šalyje gaminamos ir realizuojamos bei importuojamos prekės ir
kai kurios paslaugos. A įtraukiamas į prekės kainą arba tarifą už paslaugas ir taip
perkeliamas vartotojams. XIX a. daugelyje šalių A buvo pagrindinis valst. biudžeto
pajamų šaltinis. A buvo apmokestinama cukrus, druska, degtukai, tabakas, alkoholiniai
gėrimai, vėliau ir automobiliai, automobilių kondicionieriai, šaldytuvai, juvelyriniai
dirbiniai, laikrodžiai, benzinas, žiebtuvėliai, žibalas ir kt. JAV A apmokestinama
benzinas, cigaretės, alkoholiniai gėrimai, Japonijoje - spiritas, tabako gaminiai, nafta,
dujos, benzinas, įv. paslaugos, Vokietijoje -nafta ir jos produktai, cukrus, kava, arbata,
spiritas ir jo gaminiai, alus ir kita. A tarifai nustatomi procentais nuo prekių ir paslaugų
apyvartos (realizavimo įplaukų) arba absoliučia suma už konkrečios prekės kiekį.
LIETUVOJE 1918-40 A buvo apmokestinama spiritas, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir jo
gaminiai, degtukai, arbata, mielės, cukrus, žibalo ir gazolino gaminiai. 1939 A sudarė apie
10% valst. iždo pajamų. Akcizų įstatymas (1994 m. nustato konkrečias apmokestinamas
prekes ir tarifus (absoliučia suma arba procentais). Apmokestinama 12 prekių grupių:
nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų; rūkomasis tabakas ir
tabako gaminiai; kava, šokoladas, maisto produktai su kakava; bižuterija, aukso ir sidabro
gaminiai, išskyrus dirbtine bižuteriją ir monetas; variklių benzinas, žibalas, reaktyvinių
varikliu kuras; suskystintos dujos (automobilių transportui); prabangūs lengvieji
automobiliai; elektros energija; erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudiniai; visų rūšių
tepalai; cukrus, įskaitant maisto produktuose esantį cukrų; skysti parfumerijos,
kosmetikos, tualetiniai preparatai ir kt. produktai, kurių sudėtyje yra etilo alkoholio.
Neapmokestinamos Muitų tarifų įstatymo nustatyta tvarka nuo muito atleistos
importuojamos prekės; ncišpilstyti alkoholiniai gėrimai ir jų žaliava, jeigu juos importuoja
valstybinės įmonės; eksportuojamos prekės; per šalies muitų teritorijų tranzitu gabenamos
prekės. 1999 A sudarė 14,7% nac. biudžeto pajamų. Viiohlas Meiliūnas
akči, XIV- XIX a. turkų sidabrinė moneta (iki XVII a. buvo vienintelė sidabrinė).
Kaldinta Turkijoje (1329-1819 m. , Alžyre (iki 1829 m. ir Tunise (iki 1858 m. . A vertė -
1/40 gurušo (talerio) arba 1/60 auksinio altuno; ji nuolat mažėjo. A masė ilgainiui
sumažėjo nuo 1,2 iki 0,33 g. Monetos vienoje pusėje įspaustas sultono vardas, kitoje -
data ir kaldinimo vieta. Eduanlus Remecas
akėčios, padargas dirvos paviršiui purenti, piktžolėms naikinti. Pagal darbo dalių tipą
skiriamos rotacinės, spyruoklinės (Tbrižės), virbalinės, T tekstinės akėčios. Dažniausiai
naudojamos virbalinės A, kuriomis purenamas ir lyginamas arimo paviršius, užakėjamos
sėklos ir miner. trąšos, naikinamos piktžolės, ankstyvą pavasarį žiemkenčių pasėliuose
ardoma pluta. Darbinė šių A dalis -pritvirtinti prie rėmų akėčvirbaliai (dažniausiai
išdėstomi zigzagais). Rotacinėmis A (darbinės dalys - sukamieji peiliai arba spygliai)
smulkinami grumstai, ardoma velėna, naikinamos piktžolės. Pagal veikimą skiriamos
pasyviosios, purenančios dirvą virbalais (virbalinės A ir brižės) arba riedamosiomis darbo
dalimis (rotacinės A), ir aktyviosios (rotacinės A, švytuoklinės virbalinės A). Akėčių
darbo dalys ar iš jų sudarytos akėtėlės naudojamos ir kaip kitų padargų papildomos darbo
dalys.
R. Europoje (ir Lietuvoje) A pradėtos naudoti l tūkstantmetyje pr. K Rytų Lietuvoje
seniausios A - šakotis (nukirsta eglės arba pušies viršūnė su apkapotomis iki 50-70 cm
ilgio šakomis), kurį iš pradžių traukė žmogus, vėliau imta kinkyti arklį arba jautį. Nuo l
tūkstantmečio pab. Rytų Lietuvoje pradėta naudoti vad. smuikai (rus. smyk) iš 8-12
šakočių, sujungtų dviem skersiniais. V. Lietuvoje naudotos šakarnios (2-4 eglių viršūnės
su iki 20 -30 cm ilgio apkapotomis šakomis - virbalais, dviejose vietose sujungtos
skersiniais). Dar naudotos pintinės A: skersinių (4-5 m. ir išilginių (5 m. eilių kartelių
susikirtimuose, išpintuose vytelėmis, įkypai (į priekį) įtvirtinti ąžuoliniai virbalai. Kartais
virbalai buvo tvirtinami į trikampį rėmą. XVII a. rašytiniuose šaltiniuose minimos
medinės rėminės A su geležiniais virbalais. Nuo XIX a. Lietuvos dvaruose, nuo XX a. l
pusės ir valstiečių ūkiuose plito fabrikų gamybos A. BroniusJuralevičius, Vacvs Milius
akėjimas, dirvos dirbimo ir žemės ūkio augalų priežiūros būdas, f Akėčiomis trupinami ir
smulkinami grumstai, purenamas ir lyginamas dirvos paviršius, išraunamos dygstančios
piktžolės ir ištraukiami į dirvos paviršių daugiamečių piktžolių šakniastiebiai. Suardomi
dirvos paviršiaus kapiliarai, todėl dirva lėčiau džiūsta. Akėjant normalaus drėgnumo dirvą
lengvai trupa grumstai. Kai dirva drėgna, prie akėčvirbalių limpa žemė, akėjant per sausą
- dalis grumstų sutrinama į dulkes, gadinama dirvos struktūra. Anksti pavasarį akėjami
rudens arimai, žiemkenčiai. Akėjant prieš vasarojaus ir žiemkenčių sėją purenama dirva ir
lyginamas jos paviršius, po vasarojaus sėjos - naikinamos piktžolės, ardoma dirvos pluta.
A gylį lemia akėčių masė ir akėčvirbalių palinkimas traukimo kryptimi. Akėjama
daugiausia virbalinėmis akėčiomis, t.p. akėčiomis su standžių rėmu (lygų lauką) ir
tinklinėmis akėčiomis (bulvių vagas). Lengvosios akėčios purena dirvą iki 5 cm, vid.
sunkumo iki 7-8 cm, o sunkiosios akėčios iki 10 cm gylio. Gerai suakėta dirva puri, be
vogių ir didesnių kaip 3 cm skersmens grumstų. Pagal kryptį būna išilginis, skersinis,
įstrižinis ir A ratu (pagal lauko kontūrus), pagal paskirtį - priešsėjinis ir posėjinis A.
Vadoms Petraitis LIETUVOJE laukus pradėta akėti neolito pabaigoje. senovės akėčias
traukdavo pats žmogus, vėliau imta kinkyti arklį arba jautį. XIX a. - XX a. l pusėje dirvą
akėdavo 1-2 kartus (pirmą kartą skersai, antrą - išilgai), kartais 3-4 kartus vienu arba
dviem arkliais. XIX a. akėjo ir jaučiais. Dirvos būdavo akėjamos įv. laiku (prieš
vasarojaus sėją ir jį pasėjus, juodieji pūdymai rudenį arba vasarą, prieš žiemkenčių sėją ir
po jos, kiekvieną kartą po arimo); akėjimu buvo užverčiamas pasėlis, ravimos sudygusios
bulvės. Prie akėčių pritaisytomis ienomis arba rodikliu nustatydavo A gilumą. Valstiečiai
savo rėžius akėdavo išilgai. Nuo XIX a. dvaruose, vėliau ir valstiečių ūkiuose dirvą
akėdavo ir ratu (kad mažiau būtų mindoma). Akėta ir keliomis sujungtomis akėčiomis su
pakinkytais arkliais, akėtojui reikėjo valdyti tik jo pusėje esantį arklį. Kad akėčios giliau
smigtų, ant jų uždėdavo trinkų arba akmenų. XIX a. dirvas pradėta akėti metalinėmis,
fabrikų gamintomis akėčiomis (dvaruose, vėliau ir didesniuose valstiečių ūkiuose). Nuo
XX a. 2 pusės dirvos akėjamos daugiausia traktorinėmis akėčiomis. VucysMilius
Akelaitis Juozas Antanas 1880 m. kovo 25 d. Paežerėliai (Marijampolės apskritis - 1949
m. liepos 29 d. Manzurka (Irkutsko sritis), knygnešys. Artojų draugijos narys.
Bendradarbiavo laikraštyje Ūkininkas (Pašešupio slapyvardžiu). Platino draudžiamąją
lietuvių literatūrą. 1902 suimtas, 1903 m. ištremtas į Manzurką. 1905 m. grįžo. Dirbo
Marijampolės kultūros ir švietimo draugijoje Šviesa. Ją uždarius kalintas ir ištremtas iš
Suvalkų krašto. Dirbo Vilniuje Naujosios gadynės administratoriumi. Ištremtas. Per l
pasaul. karą gyveno Mogiliave. Ten veikė F. Bortkevičienės labdaros draugijoje Globa. Iš
Mogiliavo ištremtas į Šklovą, dirbo lietuvių tremtinių komitete. 1917 Rusijos lietuvių
seimo Petrograde delegatas. Grįžęs į Lietuvą ūkininkavo. 1926-27 Seimo atstovas
(priklausė valstiečių liaudininkų frakcijai). 1949 sovietinės valdžios su šeima ištremtas į
Manzurką. Palaikai 1990 perkelti į Kauną. Vytautas Merkys
Akelaitis Mikalojus 1829 m. gruodžio 5 d. Čiuoderiškės (Kvietiškio valsčius - 1887 m.
rugsėjo 27 d. Paryžius, visuom. ir kultūros veikėjas, rašytojas, kalbininkas. Mokėsi
Marijampolės keturklasėje mokykloje, dirbo namų mokytoju. Nuo 1850 gyveno
Varšuvoje, rašė į lenkų spaudą. 1858 gyveno Svirlaukyje (Latvija), vėliau Varniuose,
Rietave, Vilniuje. Bendravo su S. Daukantu, M. Valančiumi, susirašinėjo su J. I.
Kraszewskiu. Laiške M. Baliriskiui rašė apie knygų lietuvių kalba leidimo būtinumą (išsp.
leidinyje Teka Wilenska 1858 m. . Įsteigė Lietuviškų knygų leidimo fondą, kurio lėšomis
išleista skaitinių knygelių kaimo žmonėms. 1861 parašė eiliuotų atsišaukimų (Gromata
Vilniaus senelio, Pasaka senelio), raginančių valstiečius sukilti. Dalyvavo 1863 sukilime
(Augustavo vaivadijos komisaro padėjėjas); laikėsi unijinių pažiūru. Parengė ir redagavo
laikraštį Žinia apie lenkų vainą su maskoliais (1864 m. . 1864 emigravo į Prancūziją.
Buvo Paryžiaus lietuvių draugijos Želmuo pirmininkas. Bendradarbiavo Aušroje,
Gazietoje \\eluviškoje (JAV). Vienas lietuvių didaktinės literatūros kūrėjų. Parašė apys.
Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąsis ir Jonas Išmidočius
kromininkas (abi 1860 m. , kuriose propagavo blaivybe, pateikė ist., geogr., gamtos žinių.
Parengė elementorius: Lamentorius, arba Pradžia mokslo, sudėtu mažiems vaikeliams
(1860, išėjo 5 leidimai; jame įdėta beletristiškai parašytų pamokymų valstiečiams),
Lietuviškas elementorius (1860 m. . Lenkų kalba parašė lietuvių kalbos gramatiką (l890
m. . Į lenkų kalba proza išvertė kalba Donelaičio Metus (neišspausdinta). Rinko lietuvių
tautosaką, rengė lietuvių - lenkų kalbų žodyną, sukūrė technikos, gramatikos terminų
(pvz., žodynas). L: A. Janulaitis Mikalojau Akelaitis Vilnius 1969. Jonas Riškų Akelaitytė
Joana f J. Akalailis.
Akelis Edmundas 1910 Garliava - 1950 Magadano sritis (Rusija), Lietuvos pasipriešinimo
okup. režimams veikėjas. 1928 baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. 1930 baigės
Kauno karo mokyklą tarnavo 9 pėstininkų Vytenio pulke Marijampolėje, vėliau karo
policijoje Kaune. Nuo 1934 dirbo Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamente.
1939 mobilizuotas. Kapitonas. 1941-44 dalyvavo Lietuvių fronto neleg. veikloje. 1944 m.
liepos pasitraukė į rytus Prūsiją. Vėliau Vokietijoje pateko į belaisvių stovyklą (JAV
okup. zonoje). 1945 grįžęs į Lietuvą įsitraukė į Lietuvos pasipriešinimo sov. okupacijai V.
Selioko grupę, 1947 m. sausio tapo Bendro dem. pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo
nariu, jo Karinio sk. vadovu (slap. Aklys). 1947 m. rugsėjo 23
NKVD suimtas, 1948 m. liepos 21 d. Ypatingojo pasitarimo Maskvoje nuteistas 25
metams. Kalėjo Magadano sritis lageriuose. Mirė Kolymos šachtose apsinuodijęs vario
dulkėmis. Raimondas Vabalas
akėnis (Ballota), notrelinių (Lamiaeeae) šeimos augalų gentis. -30 rūšių. Paplitęs palei
Viduržemio j. ir v. Azijoje. Daugiametės žolės, puskrūmiai, kartais krūmai. Lapai
ištisiniai, dantytu pakraščiu. Žiedai susitelkę į menturius lapų pažastyse. Vainikėlis
dvilūpis, rausvas, violetinis ar baltas. Vaisius - riešutėlis. Lietuvoje l rūšis - juosvasis A
(B. nigra). Yra nemalonaus kvapo; retas. Auga vietose, kur daug azoto junginių.
ValerijusRušomavičius
Akerman Chantal (Santai Akerman) 1950 m. birželio 6 d. Briuselis, Belgijos kino
režisierė. 1967-1968 m. mokėsi kino mokykloje Briuselyje, 1968-1969 m. Tarpt, teatro
universitete Paryžiuje. 1972-1973 m. JAV kūrė trumpametražius filmus. Sukūrė kino
filmų: Jeanne Dielman, 23 Quai du Commerce, 1080 Bnutelles (1975 m. , Anos
pasimatymai (Les Rendez-vous d'Anna; parašė to paties pavadinimo knygą; abu 1978 m. ,
Naktis ir diena (Nnit et jotir 1991 m. , Rytai (D'Est 1993 m. , Kušetė Niujorke (Un Divan
a New York 1996 m. ; juose atsispindi feministinės A pažiūros.
Akerman (Akermanas), nuo 1944 f Bilhorod Dnis temperatūrovskyj.
Akermanas Džeimsas T J. Ackerman. Akermanas Konradas Ernstas f kalba E.Ackermann.
Akermanas Maksas TM.Ackermunn. Akermanas Peteris T P. Ackermann.
Akermano konvencija, 1826 Akermane (dab. Bilhorod Dnistrovskyj, Ukraina) pasirašytas
Rusijos ir Turkijos susitarimas. Patikslino ir patvirtino Bukarešto taikos (1812 m. sąlygas.
Turkija pripažino Rusijai V. Gruzijos dalį su Suchumi, Anakrijos uostais ir Besarabiją.
Rusijos prek. laivams leista plaukioti Turkijos vandenyse, pirkliams - prekiauti Osmanų
imperijoje. A sustiprino Rusijos įtaką R. Europoje ir Užkaukazėje, paskatino Balkanų
tautų nac. išsivadavimą.
Akesson Birgit (Birgita Okeson) 19 (18 Malmo t 2001 m. kovo 31 d. Stokholmas, švedų
šokėja, choreografė. Šokti pradėjo 1929 M. \Vigman modernaus šokio mokykloje
Dresdene. 1934 kaip choreografė debiutavo Theatre Vieux Colombier Paryžiuje. Nuo
1949 kūrė modernaus šokio choreografijas. Švedijos choreografijos instituto viena
steigėjų ir dėstytojų. 1970-1980 m. studijavo Afrikos genčių šokius. Gastroliavo Niujorke,
Londone, Romoje. A pastatymai: Akimirka (1949 m. ,Sisi/as (1957 m. , Minotauras (1958
m. , Akesson-Hos - 1ov ir Dagrar (abu 1989; pirmuose trijuose ir pati šoko).
Kompozicijos dažniausiai inspiruotos jausmų, kartais improvizuojamos scenoje; joms
būdinga daug judesių ant grindų. Livija Gulbinaitė
al-Akhdar T ai Achdar.
Akhisar (Akchisaras), miestas Turkijos vakaruose. 88 100 gyv. (2001 m. . Geležinkeliai
ir plentai į Izmirą, Manisą. Medvilnės, tabako, grafito, vilnos, razinų, opijaus, dažų
prekyba. Miestą įkūrė lidai. apie 290 p.m.e. miestas priklausė Makedonijai ir buvo
vadinamas Tiatyrais.
224
Akhmim (Akhmim) f Achmim.
Akho, Akšajadasa (Aksayyadasa) 1591 Džetalpur (prie Ahmadabado) - 1656, Indijos
poetas. Rašė gudžaratų kalba. Priklausė juvelyrų kastai. Parašė 746 alegorinius kūrinius
(šešiaeilius - čhapajus), kuriuose kritikavo kastu sistemą, rel. fanatizmą ir šventeiviškumą.
Sukūrė filos. poemų (Sakmė apie mokytoją ir mokinį, Sakmė apie išmintį, Akho giesmė).
Danguolė Zalytė
alAkhtal f ai Achtal.
Akiab (Akyab, Akjabas), Birmos miestas fSittve.
akiavimas, vienas augalų T skiepijimo būdų.
Akiba ben Josefas (Akiba ben Joseph), Akiva ben Jošefas apie 50 fapie 135, vienas
rabiniškojo judaizmo pradininkų. Kankinys. Sukūrė naujus Biblijos aiškinimo metodus,
teigė, jog žodinė rel. tradicija slypi Biblijoje. Pabrėžė Toros studijavimo svarbą
judaizmui. Romėnų nužudytas per Bar Kochbos sukilimą. Jonas Morkus
akiduobė (orbita), 4-5 cm gylio porinė veido ertmė, kurioje yra akies obuolys, akį
judinantieji raumenys, ašarų liauka, akies kraujagyslės ir nervai, regos nervas.
akies protezas (pmthesis ocularis), dirbtinė akis. Dedamas į akiduobę po akies pašalinimo
ar uždedamas ant susitraukusios akies. Gerai parinktas, paslepia defektą, likę akiduobėje
raumenys gali tokią akį vartyti kaip natūralią. A neleidžia akies vokams įvirsti į vidų ir
brūžuoti junginės, o vaikams dedamas, kad akiduobės kaulai augtų simetriškai. A
gaminamas iš stiklo ar plastiko, yra baltos spalvos su ragenos ir rainelės imitacija. Jolanta
Bendorienė
akies refrakcija (lot. refractio - lūžis), akies gebėjimas laužti šviesos spindulius. Skiriama
fizinė ir klinikinė A. Fizinė A yra akies optinės sistemos, kurią sudaro ragena, priekinės
kameros skystis, lęšis ir stiklakūnis, laužiamoji geba. Ji matuojama dioptrijomis (dpt).
Fizinė A formuojasi akies augimo periodu. Naujagimių fizinė A esti -80,0 dpt, o
suaugusiųjų svyruoja nuo 52,0 iki 71,0 dpt (vid. -60,0 dpt). Praktiškai svarbesnė klinikinė
A - pagrindinio akies židinio nuotolio santykis su akies obuolio ašies ilgiu. Ši A gali būti
taisyklinga (emetropija); tuomet akies obuolio ašies ilgis yra lygus pagr. židinio nuotoliui,
lygiagretūs spinduliai, perėję akies optinę sistemą, susikerta tinklainėje. Ydinga A
(ametropija) esti, kai santykis tarp akies obuolio ašies ilgio ir akies laužiamosios gebos
stiprumo sutrikęs, lygiagretūs spinduliai, perėję akies optinę sistemą, susikerta prieš
tinklainę arba už jos. Ji gali būti dėl akies obuolio ašies ilgio pakitimų arba dėl optinės
sistemos laužiamosios gebos savitumų. Skiriamos šios ametropijos rūšys: miopija, arba T
trumparegystė, hipermetropija, arba Ttolregystė, ir T astigmatizmas. A nustatoma tiriant
regėjimo aštrumą, t.p. skiaskopijos ir refraktometrijos metodais. Ydinga A taisoma
akiniais bei kontaktiniais lęšiais.
Akihitas (Akihito), Akihito Tsugu No Mija 1933 m. gruodžio 23 d. Tokijas, 125-asis
Japonijos imperatorius (nuo 1989 m. . Hirohito sūnus. 1952 paskelbtas sosto įpėdiniu.
1956 baigė Gakušiūino universitetą Tokijuje. 1959 vedė M. Šiodą. Valdymo devizas -
Heisei (taika ir klestėjimas).
Akilio sala T Achillio sala.
Akim (Akimas), afrikiečių valstybė dab. Ganos p. dalyje. Susidarė XVII a. 2 pusėje.
Kariavo su Akvamu valstybe dėl prekybos su Europos pirkliais kontrolės, 1730 ją
nugalėjo. 1745 užkariauta Ašanti valstybės. 1901 buvusi A teritorija prijungta prie
Didžiosios Britanijos Aukso Kranto kolonijos.
Akimov Nikolaj (Nikolajus Akimovas) 19010416 Charkovas - 1968 m. rugsėjo 6 d.
Maskva, rusų teatro režisierius, scenografas. 1915-19 Sankt Peterburge mokėsi dailės pas
M. Dobužinskį. Nuo 1923 dirbo scenografu Leningrado satyros ir Akademiniame dramos
teatruose. 1935-49 (su pertrauka) vadovavo Leningrado komedijos teatrui; 1956 jį
reorganizavo ir vadovavo iki 1968. Nuo 1955 dėstė Leningrado teatro, muzikos ir
kinematografijos institute; profesorius (1960 m. . Režisavo ir apipavidalino spektaklius:
W. Shakespeare'o Hamletas (1929 m. , Dvyliktoji naktis (1938,1964 m. , J. Švarco Šešėlis
(1940,1960 m. , Drakonas (1944, 1962 m. , Paprastas stebuklas (1957 m. . Spektaklii)
režisūrai būdinga subtili ironija, ryškūs charakteriai, scenografijai - preciziškumas,
harmoningas ansambliškumas. Ingrida Daunoravtfiūtė
akynas, Vid. Azijos tautų (kazachų, kirgizų ir kt.) poetas, dainius, muzikantas. Nuo seno
akynais buvo vadinami dvasininkai, mokytojai. Nuo XIX a. 2 pusės taip imta vadinti
poetus improvizuotojus, atliekančius savo kūrinius rečitatyvu ir akompanuojančius sau
domra. A dažnai tarpusavyje varžydavosi (varžybos vadinamos ainstitutysu), išsaugojo
daug tautosakos. ArvydasKaraSka
akinė nuotrauka, paprasčiausiomis priemonėmis sudarytas vietovės vaizdas. A yra
apytikslio mastelio, su topografiniais ar kt. sutartiniais ženklais, gana vaizdi, tačiau
nelabai tiksli. Daroma popieriuje, pritvirtintame ant planšetės. Naudojamasi kompasu,
vizuojamąja liniuote, skriestuvu. Atstumai matuojami žingsniais, netiesioginiais metodais
(pagal užkirčius, trikampių panašumą). Reljefas vaizduojamas horizontalėmis. Taškų
aukščių skirtumai nustatomi iš akies. A plačiai naudota kaip topografinė nuotrauka
pirmiesiems žemėlapiams sudaryti. Dabar kartais naudojama ekspedicijose, darant
abrisus. Algimantas Zakarevičius
akinezija (akinėsią < graikų afa'«esw-nejudamumas),akinezė, judėjimo sutrikimas,
visiškas arba dalinis judesių išnykimas. Dėl smegenų pažeidimo, paralyžiaus, sąnarių
nejudrumo, judesių keliamo skausmo, farmakologinių medžiagų poveikio žmogus negali
atlikti valingų judesių. 4 gali būti ir psichogeninė (pvz., dėl isterijos). Dažniausiai
judėjimo funkcijos ne visai išnyksta, o tik susilpnėja. Toks sutrikimas vadinamas
hipokinezija. Bendras judėjimo aktyvumo ir iniciatyvos silpnėjimas (pvz., dėl nuolatinio
sėdimo darbo) vadinamas T adinamija. AlbinasBagdonas
akiniai, optinis įtaisas regos ydoms koreguoti arba akims apsaugoti nuo žalingo aplinkos
poveikio. A būna korekciniai, prizminiai ir apsauginiai. Juos sudaro rėmeliai ir lęšiai.
Korekciniai A naudojami akies refrakcijos ydoms ar akomodacijos trūkumams koreguoti.
Jų stiklų paviršius būna sferinis, kai lęšio laužiamoji geba vienoda visų ašių kryptimis,
astigmatinis (torinis arba cilindrinis), kai lęšio laužiamoji geba skirtinga jv. ašių
kryptimis, ir prizminis. Pagal paskirt) korekciniai A gali būti: a) vieno židinio, skirti
žiūrėti tik į tolį arba tik į artimus daiktus; b) bifokiniai, turintys du židinius, skirti žiūrėti į
tolį ir artį; c) progresiniai (multifokiniai), skirti žiūrėti įv. atstumais. Prizminiai A šviesos
spindulius nukreipia prizmės pagrindo link. Jie naudojami esant sutrikusiai akių
judinamųjų raumenų pusiausvyrai. Apsauginiai A saugo akis nuo mech. sužalojimų
(dulkių, vėjo), nuo šviesos (ultravioletinių, infraraudonųjų) spindulių. A lęšiai gaminami
iš stiklo, plastikų (dažniausiai polikarbonatų). Jų storį leinia laužiamoji geba, medžiaga, iš
kurios pagaminti lepiai, ir tos medžiagos lūžio rodiklis. Lęšių optines savybes gerina įv.
dangos, esančios ant jų paviršių: antire - 1eksinė, kietinanti, sauganti nuo rasojimo, įv.
spalvoti filtrai. A buvo sukurti XIII a. Italijoje. Jolanta Bendorieni
akiniuotoji kobra T Indijos kobra.
akiplotis, erdvė, kurią mato žmogus nejudindamas akių ir galvos. Juo matuojama
periferinė rega, padedanti orientuotis erdvėje. Sveikų žmonių abiejų akių A dydis gali būti
skirtingas. Žiūrint abiem akimis dalis jų akipločių sutampa (binokulinis A); taip matomas
plotas nuo fiksuojamo taško į visas puses 55-60°, o likęs delčios pavidalo plotas matomas
tik viena akimi (monokulinis A). Sergant kai kuriomis ligomis (dažniausiai akių ir galvos
smegenų) A gali pakisti. Jo tyrimas padeda nustatyti galvos smegenų pažeidimo vietą. A
tirti naudojami 3 pagr. būdai: kampimetrija (A tyrimas plokštumoje), perimetrija (A
tyrimas sferos paviršiuje), kontrolinis (lyginama su tiriančiojo gydytojo akipločiu, jei jis
normalus). Aušra Liveikienė
„Akiračiai", JAV lietuvių mėnraštis, einantis nuo 1968 Čikagoje. Skelbia politikos, ek.,
kultūros , lietuvių kalbos ir literatūros
bei kt. straipsnius. Vadovauja red. kolegija. Nariai (2001 m. : R. Mieželis, L. Mockūnas,
Z. Rekašius, A. E. Sennas, J. Šmulkštys, T. Venclova, V. Zalatorius. Kasmet išleidžiama
po 10 numerių. Vytas Urbonas
akis, žmogaus, stuburinių ir kai kurių bestuburių gyvūnų porinis regos organas. Priima
tam tikro ilgio (matomas) kūnų spinduliuojamas arba atspindėtas elektromagnetines
bangas, kartu su galvos smegenyse esančiais regos centrais leidžia skirti šviesą nuo
tamsos, suvokti daikto formą, dydį, spalvą, nuotolį ir paviršiaus reljefą.
ŽMOGAUS A susideda iš akies obuolio ir priedinių akies organų. Akies obuolys susideda
iš kapsulės ir branduolio. Kapsulę sudaro 3 dangalai. Išorinis dangalas vadinamas
skaiduliniu (jo priekyje yra skaidri T ragena, likusioji dalis - nepermatoma balkšva T
odena). Vidurinis, kraujagyslinis, dangalas susideda iš T rainelės, Tkrumplyno ir
gyslainės. Vidinis sluoksnis - T tinklainė, kurioje gausu šviesos spinduliams jautrių
receptorių -stiebelių ir kūgelių. Akies obuolio branduolį sudaro skaidrios, šviesą
laužiančius terpės: Tstiklakūnis, Tiesis ir akies kamerų skystis. Priediniai akies organai -
tai saugomosios (vokai, ašarų prietaisas, antakiai, junginė) bei judinamosios (akies
obuolio raumenys) dalys. Šviesos spinduliai, praeidami pro rageną, akies kamerų skystį,
lęšį bei stiklakūnį, lūžta ir susirenka tinklainėje. Joje šviesos impulsai paverčiami
nerviniais impulsais, kurie regos nervu sklinda į požievinius bei žievinius regos
analizavimo centrus. Požieviniai regos analizavimo centrai dalyvauja re - 1eksinėse
reakcijose (daugiausia apsauginėse), susijusiose su šviesos dirgikliais. Žieviniuose
centruose šviesos impulsai analizuojami, suvokiami, atpažįstami, lyginami su kitais
daiktais, įsimenami, sintetinami. Janina Tutkuvienė GYVŪNŲ A yra labai įvairios.
Bestuburių gyvūnų A susideda iš šviesai jautrių (fotorecepcinių) ir pagalbinių ląstelių.
Jose yra pigmentinių granulių, atspindinčių šviesą. Fotorecepcinės ląstelės būna
išsidėsčiusios padrikai epidermyje (žieduotųjų kirmėlių), nerviniame mazge (upinio
vėžio). Daugumos gyvūnų fotorecepcinės ląstelės susitelkusios tinklainėje, už kurios yra
pigmentinių ląstelių ekranas. Tokios sandaros A skiria šviesos kryptį. Tinklainė būna
plokščia (šeriuotųjų kirmėlių), įdubusi (medūzų), kamerinė su išorine angele - vyzdžiu
(žieduotųjų kirmėlių). Kamerinė tinklainė skiria vaizdus, juos ryškiai matyti padeda
ragena, rainelė, lęšiukas (kai kurių galvakojų moliuskų, stuburinių gyvūnų).
Nariuotakojams būdingos f facetinės akys. Jas sudaro daugybė omatidžių (drozofilos
akyje jų yra -700, bitės akyje -7000 m. . Žuvų ir roplių akyse yra raumuo, kuris stumdo
lęšį pirmyn ir atgal, padėdamas A akomoduotis. Paukščių A yra svarbiausi orientacijos
erdvėje organai. Ypač gerai matančių plėšriųjų paukščių (grifų) A obuolys pailgas, o
tinklainėje yra net 3 geltonosios dėmės. A akomoduojant keičiasi ne tik lęšio forma, bet ir
jo atstumas nuo tinklainės. Žinduolių A panaši į žmogaus, skiriasi tik akiduobės ir
vyzdžio forma. Vienų gyvūnų akys yra galvos šonuose, kitiems būdinga Tabiakė rega.
Gana tobula primatų bei atvirose vietose gyvenančių kanopinių žinduolių rega. Nuolat po
žeme gyvenančių žinduolių (kurmio, aklio) A labai mažos arba būna tik oda apaugusios jų
liekanos. Dainius Haroldas Pauža
„Akis", kino bendrovė, 1926-33 veikusi Kaune. Įsteigta kino operatorių F. Dunajevo ir 1.
Viekovo iniciatyva. Sukūrė kino apybraižų, kino kronikos žurnalą Lietuvos apžvalga (išl.
101 nr.; operatoriai: F. Dunajevas, S. Uzdonas, A. Žibąs). Vytautas Mikalauskas
akispūdis (tensio intraocularis), akies vidaus spaudimas. Priklauso nuo akies kamerų
skysčio gamybos, cirkuliacijos ir akies kraujotakos. A matuojamas spec. instrumentu -
tonometru. A per dieną svyruoja: dažniausiai didesnis ryte, mažesnis vakare. Rytinio ir
vakarinio A skirtumas vadinamas akispūdžio paros svyravimu. Paprastai esti akies
skysčio apykaitos pusiausvyra: kai skysčio gamyba padidėja, tuoj pat pagausėja ir jo
nutekėjimas, o nutekėjimui pablogėjus sekrecija sumažėja. Kameros skysčio apykaitos
sutrikimas reiškiasi A padidėjimu ar sumažėjimu. Ilgai užsitęsus ir negydant padidėjusio
A vystosi f glaukoma, dėl ilgalaikio A sumažėjimo akies obuolys sunyksta (atrofuojasi).
Aušra Liveikknė
akistata, dviejų anksčiau apklaustų liudytojų, Įtariamųjų, kaltinamųjų, nukentėjusiųjų
bendra'apklausa, kurios tikslas - išaiškinti jų parodymų prieštaravimus. A metu
apklausiamiesiems leidžiama pateikti vienas kitam klausimų. Įforminama spec. protokolu;
taikoma baudž. ir civ. procesuose.
akišveitė (Euphrasia), bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos augalų gentis. apie 200 rūšių.
Genties sistematika dar nenusistovėjusi. Daugiausia paplitusi Šiaurės pusrutulyje.
Lietuvoje 5-10 rūšių. Augalai pusiau parazitai, nuodingi. Dažnesnės rūšys: pievinė A (E.
rostkoviana), stačioji A (E. stricla). Pievų piktžolės. Iš A gaunamu gliukozidu aukubinu
gydoma sklerozė, širdies ligos. Džiovintos žolės nuovirais gydomos akių ligos. Živilė
Lazdauskaitė
Akita, miestas Japonijoje, Honsiu s. šiaurėje; prefektūros centras. 307 400 gyv. (2001 m. .
Uostas prie Japonijos j. ir Omono žiočių. Oro uostas. Juodoji metalurgija. Medžio
apdirbimas, naftos perdirbimas, chemijos, elektrotechnikos, celiuliozės ir popieriaus
pramonė, mašinų gamyba. Dailieji amatai. 5 universitetai. Netoli A didžiausias Japonijos
naftos telkinys. A įsikūrė prie tvirtovės, pastatytos 733.
akytasis betonas, korytos struktūros lengvasis betonas su smulkiu dispersiniu užpildu.
Pagal tankį, kuris lemia A paskirtį, skiriamas termoizoliacinis (<500 kg/m1 m. ,
konstrukcinis termoizoliacinis (5 (10-90 (1 kg/m3 m. ir konstrukcinis (900-1200 kg/m1 m. ,
pagal akytos struktūros susidarymo būdą - dujų A (betoną išpučia dujos, susidariusios per
chem. reakciją) ir putų A (putos įmaišomos mechaniškai), pagal rišamąją medžiagą -
akytasis silikatas (su kalkėmis), A (su įv. cementais), akytasis šlakbetonis (su maltu
aukštakrosnių šlaku), rečiau akytasis gipsbetonis (su gipsu), akytasis magnezitas (su
magnezinėmis rišamosiomis medžiagomis), pagal kietėjimo sąlygas - autoklavinis ir
neautoklavinis. A gerai izoliuoja šilumą ir garsą, atsparus karščiui, lengvai pjaustomas,
gręžiamas, bet įgeria daug vandens (30-80% masės), yra ne toks stiprus kaip tankusis
betonas (700 kg/m1 tankio A stipris gniuždant yra 3,5-5,0 MPa) ir nelabai atsparus šalčiui
( daugiau, kaip 600 kg/m1 tankio A Atlaiko 15-20 užšaldymo ir atšildymo ciklų).
Dažniausiai gaminamas nearmuotas A, rečiau armuotas (armatūra aptepama antikoroziniu
skiediniu). Akytajam betonui dažniausiai naudojamas smulkus užpildas (maltas kvarco
smėlis, rečiau pelenai). Gaminant putų A skiedinys iš rišamosios medžiagos, užpildo ir
vandens maišomas su putokšlių (muilo ir klijų emulsijos, hidrolizuotojo kraujo) putomis.
Gaminant dujų A į skiedinį įmaišomi dujodariai (aliuminio pudra, perhidrolis), kurie
reaguodami su skiedinio kalkėmis išskiria dujas (vandenilį, deguonį) ir taip išpučia mišinį;
mišinys išpilstomas į formas prieš pradedant skirtis dujoms. A dažniausiai kietinamas
autoklave, rečiau sutinimo kameroje arba ore. Iš A daromos išorinių ir vidinių sienų,
šilumos ir garso izoliacijos, apdailos plokštės. Išorinės sienos iš A apsaugomos nuo oro
drėgmės (dažomos hidrofobiniais dažais, apdailinamos drėgmei atspariomis
medžiagomis). Lietuvoje akytąjį silikatą imta gaminti 1958 Kauno Bituko gamykloje,
dujų A - 1962 Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr. 1.
akytieji plastikai, kompozicinės polimerinės medžiagos, kuriose yra daugybė atsitiktinai
pasiskirsčiusių įv. dydžio ir pavidalo akučių, pripildytų oro ar kt. dujų. A, kurių paviršiaus
sluoksnis yra vientisas (be akučių), vadinami integraliniais. Yra A, kurių užpildas -
tuščiaviduriai, dažniausiai stikliniai, rutuliukai; šie A vadinami sintaktiniais A, arba
sferoplastikais. Pagal tai, ar A akutės uždaros, ar susisiekiančios, jie skirstomi į f
putplasčius ir f poroplastikus. A labai lengvi, pasižymi geromis šilumos, garso ir elektros
izoliacinėmis savybėmis. Naudojami Statybinių medžiagų, elektrotechnikos ir
radiotechnikos, baldų, tekstilės pramonėje, pakuotėms, buityje. Zenonas Mačionis
akių ligos, akies obuolio ir jos priedinių organų ligos. A gali būti paveldimos, įgimtos ir
įgytos, uždegiminės, degeneracinės, navikinės, trauminės. A dažnai kyla dėl viso
organizmo ligų (infekcijos, cukrinio diabeto, hipertoninės ligos, sąnarių ligų, galvos
smegenų navikų, aterosklerozės). Rečiau dėl A sergama bendromis organizmo ligomis.
Kartais A gali nulemti ligonio mirtį (gyslainės melanoma, retinoblastoma). Nuo f
glaukomos, T trachomos, regos nervo atrofijos ligoniai gali apakti. Dažniausia akių liga -
uždegimas. Kai uždegimas apima visą akį, būna fpanoftalmitas, kai atskiras akies obuolio
dalis, jos priedinius organus - T blefaritas, Tchorioiditas, Tchorioretinitas,
Tdakrioadenitas, Tdakriocistitas, t endoftalmitas, iridociklitas, Tkeratitas, T
konjunktyvinstitutas, regos nervo neuritas, fskleritas. A tiria T oftalmologija. Jolanta
Bendorienė
akių traumos sudaro apie 20% visų akių ligų. Skiriama mech. A (sumušimai, žaizdos) ir
nudegimai. Žaizdos būna nekiaurinės (pažeidžiami ne visi skaidulinio dangalo sluoksniai)
ir kiaurinės (pažeidžiami visi sluoksniai). Kiauriniai sužeidimai gali būti dvigubi (yra
įėjimo ir išėjimo angos). Nudegimai skirstomi į cheminius (rūgštimis, šarmais), terminius
(liepsna), spindulinius (lazeriu, saulės šviesa). Pagal lokalizaciją skiriamos akiduobės,
akies priedinių organų ir obuolio traumos. Akiduobės traumos būna tiesioginės ir
netiesioginės (lūžus gretimiems kaukolės kaulams). Akiduobėje gali išsilieti kraujas, lūžti
jos sienas sudarantys kaulai. Tada akies obuolys įsmunka į vidų (enoftalmas) arba išvirsta
(T išverstakumas). Lūžgaliams nutraukus regos nervą staiga apankama pažeidimo pusėje
esančia akimi, pakenkus ašarinį nosies lataką gali prasidėti Tdakriocistitas. Akies priedų
traumos: antakių, vokų, junginės kraujosruvos, žaizdos, akies obuolio raumenų ar jų
sausgyslių plyšimas (atsiranda dvejinimasis akyse). Dėl akies obuolio traumų gali likti
svetimkūnių, būna ragenos nubrozdinimų, žaizdų, odenos plyšimų, kartais atplyšta
rainelė, lęšis išnyra į priekinę akies kamerą arba stiklakūnį, atšoka tinklainė. Sunkiausia
akies obuolio trauma -jo sutraiškymas. A traumų simptomai: skausmas, regos aštrumo
sumažėjimas, dvejinimasis akyse, kraujavimas, sunkiais atvejais apakimas. Dėl A -50%
ligonių apanka l akimi, 20% abiem akimis. Pirmoji pagalba mechaniškai pažeidus akį -
sterilus tvarstis, nudegus - akį gausiai plauti tekančiu vandeniu ir kuo greičiau kreiptis į
gydytoją. Gydant paviršines A į akis lašinama dezinfekuojamųjų tirpalų, tepama
antibiotikų tepalu. Kai būna žaizdų, gilesnių akies struktūrų pažeidimų - operuojama.
Sunkiais atvejais šalinamas akies obuolys. Aušrų Lmikienė
Akiva ben Josefas fAkiba bert Josefas. Akjabas (Akyab), Birmos miestas T Siuvę.
ai Akkad Abbas Machmud ('Abbas Mahmūd al-'Aqqad, Abasas Machmudas ai Akadas)
1889 m. birželio 28 d. Asuanas - 1964 m. kovo 12 d. Kairas, Egipto rašytojas. Parašė lyr.
eilėraščių (rink. Divanas 1916 m. , rom. Sara (1938 m. , lit.Jilos., ist. esė (Arabų įtaka
Europos civilizacijai 1946, Islamiškoji demokratija 1952, Moteris Korane 1959 m. , biogr.
knygų (apie pranašą Mahometą, Jėzų Kristų, kalifus).
Akko ('Akko, 'Akka, Akas), Acre, miestas Izraelyje, prie Viduržemio jūros ir Ašdodo
-Beiruto (Libanas) greitkelio. 45 700 gyv. (2001 m. . Žvejybos uostas. Metalo apdirbimas,
Statybinių medžiagų, chemijos, keramikos, maisto pramonė. Turizmas. XVIII a. mečetė,
bažnyčia ir vienuolynas, XIX a. pirtis (dab. muziejus), turkų tvirtovė. ISTORIJA. Pirmą
kartą A XIX a. p.m.e. paminėjo egiptiečiai. 2 tūkstantmetyje - IV a. p.m.e. - finikiečių
prekybos centras,
kurį 336 p.m.e. užėmė Aleksandras Makedonietis. 285-246 valdant Egipto karaliui
Ptolemajui II Filadelfui ir nuo 65 p.m.e. - romėnams A klestėjo. 614 jį užkariavo persai,
638 - arabai, 1104 m. - kryžininkai (pavadino St. Jean d'Acre). 1191-1291 A - svarbiausia
krikščionių tvirtovė Palestinoje; 1198 įkurtas Kryžiuočių ordinas. 1291 A užėmė Egipto
mameliukai. 1516-1918 priklausė Osmanų imperijai, 1922-48 Didžiosios Britanijos
Palestinos mandatinei teritorijai.
Ak Kojūnlu (Ak Koyunlu), XIV- XV a. ogūzų (tiurkų klajoklių) genčių sąjunga prie
Tigro aukštupio; ją valdanti dinastija ir valstybė. A pirmą kartą paminėtas Bizantijos
kronikose 1340. Valdant Uzun Chasanui (1453-1478 m. A užkariavo T Karą Kojūnlu
valstybe, Armėniją, Azerbaidžaną, Iraką, V. Persiją ir sukūrė valstybę su sostine Tebrizu
(nuo 1468 m. . 1463 su Venecija, Romos popiežiumi ir Vengrija sudarė sąjungą prieš
Osmanų imperiją, su kuria nesėkmingai kariavo. XVI a. pr. užkariautas tiurkų klajoklių
kizilbašų.
Ak Kupruk (Ak Kuprūkas), urvas su vėlyvojo paleolito radiniais Afganistano šiaurėje.
XX a. 7 dešimtmetyje surado amerikiečių ir afganų ekspedicija. Urve rastas ovalus
paplokštainis su skulptūriniu žmogaus galvos atvaizdu; jame gerai išlikę akys, burna,
nosis, viena ausis, barzda ir galvos apdangalas. Radiokarboniniu metodu nustatyta, kad
akmeninė skulptūra daryta maždaug prieš 22 000 metų (viena seniausių pasaulyje).
ErikasLakoiias
aklakelis, geležinkelio stoties bėgių kelias, viename gale turintis atsparą riedmenims
atsiremti. Aklakelyje manevruojama, grupuojami, pakraunami, iškraunami vagonai,
apžiūrimi ir remontuojami riedmenys. Apsauginis A neleidžia riedmenims iš šalutinių
kelių įriedėti į maršrutinį kelią. Gaudantysis A sustabdo įkalnėje atitrūkusius ir savaime
riedančius vagonus. Stotis, kurioje visi keliai baigiasi A, vadinama aklastote.
aklamacija ( (ot. acc/amatio - šauksmas, šūksnis): 1. Pritarimo, pagarbos, džiaugsmo
šūksniai ar posakiai. senovės Romoje A buvo šaukiamos per triumfo procesijas, teatruose,
skiriamos valst. pareigūnams, karo vadams, poetams. Viduramžiais jomis buvo
išreiškiamas minios pritarimas per rinkimus. Bizantijoje susiformavo 2 tipų A - eufemija
(skirta Bažnyčios dignitoriams; atlikdavo du dvasininkų chorai) ir polichronija (skirta
imperatoriui ir jo šeimai; atlikdavo du pasauliečių chorai). Krikščionių liturgijoje A
patvirtina tikėjimą, Dievo apreiškimą Evangelijose, Eucharistijoje. Dažna pamaldų A yra
T amen. Kitos svarbios A: Taleliuja (giedama prieš Evangelijos skaitinius, per
atnašavimą, procesiją); Viešpatie, pasigailėk (kartojama litanijų maldose); Dėkojame
Dievui; Garbė tau. Viešpatie; Šlovė tau, Kristau (reiškiama pagarba Dievo žodžiui). Jonas
Vilimas 2. Vienbalsiu traktuojamas pasiūlymo priėmimas arba atmetimas, apie kurį
sprendžiama iš susirinkimo ar posėdžio dalyvių reakcijos (šūksnių, replikų).
aklažaltiniai (Typhlopidae), žvynaroplių (Squamata) būrio gyvačių šeima. 5 gentys, -300
rūšių. Paplitę Šiaurės ir P. pusrutulių tropinio ir subtropinio klimato juostoje. Kūnas
apaugęs vienodais žvynais, uodega trumpa, stora, bai giasi mažu dygliu. Turi dubens
liekanas. Akys redukuotos, burna maža. A deda kiaušinius. Minta skruzdėlėmis, termitais
ir kitais vabzdžiais. Gyvena įsirausę į dirvą. Gausiausia yra aklažalčių (Typhlops) gentis
(127 rūšys). Dažnesnės rūšys: paprastasis aklažaltis (T. braminus), gyvenantis P. Azijoje,
T. vermicularis - Vid. Azijoje. Didžiausias yra Peterio aklažaltis (T. dingą; kūno ilgis 60-
75 cm), paplitęs tropinėje Afrikos dalyje, mažiausias -Roiterio aklažaltis (T. reuteri; kūno
ilgis iki 10 cm), dažnas Madagaskare, Giedrius Trakimas
aklė (Galeopsis), notrelinių (Lamiaceae) šeimos vienamečių žolių gentis. 9 rūšys.
Paplitusi Europos ir Azijos vid. klimato juostoje. Stiebas stačias, keturbriaunis, šiurkščiai
plaukuotas. Lapai kiaušiniški arba lancetiški, dantyti arba lygiakraščiai. Žiedai raudoni,
purpuriniai, violetiniai, geltoni, kartais balti, susitelkė lapų pažastyse. Vaisius - riešutėlis.
Lietuvoje 6 rūšys; dažnesnės -dirvinė, geltonžiedė ir raudonoji A. Visos rūšys nuodingos.
Dirvinė A (G. tetrahit;) yra 15-50 cm aukščio. Vienas augalas subrandina iki 8000 sėklų;
dirvoje daigios iki 14 m. Užteršia vasarojų, linus, kaupiamųjų pasėlius, daržus. Labai
dažna. Nektaringa. Geltonžiedė A (G. speciosa) 40-100 cm aukščio. Nuo dirvinės A
skiriasi labiau ištįsusiais lapais ir geltonais dideliais žiedais. Auga laukuose, daržuose,
pakelėse, pamiškėse, kirtimuose. Vietomis gana dažna. Raudonoji A (G. ladanum) yra
50-70 cm aukščio. Nuo dirvinės skiriasi labai šakotu stiebu, pailgai lancetiškais arba
rombiniais lapais. Dažnesnė lengvuose dirvožemiuose. Nektaringa. A sėklose yra iki 46%
aliejaus, naudojamo technikoje (tepalams, pokostui). Nijolė Špokienė
aklimatizacija (lot. a (d) - prie, pas + f klimatas), organizmų prisitaikymas gyventi ir
veistis naujomis arba pakitusiomis aplinkos sąlygomis. A yra viena T adaptacijos formų,
kai organizmai prisitaiko prie aplinkos pokyčių ir sudaro genetiškai savitas populiacijas,
kartu keisdami ir T biocenozės struktūrą. A - svarbus evoliucijos veiksnys, skatinantis
naujų rūšių atsiradimą. Prasideda, kai organizmas patenka į naują aplinką arba pakinta jo
gyvenamosios vietos aplinkos sąlygos. Jeigu organizmai grįžta gyventi ten, kur gyveno
anksčiau, bet dėl įv. priežasčių buvo išnykę, vyksta T reaklimatizacija. Augalų A
priklauso nuo klimato ( temperatūros, atmosferos, drėgmės, kritulių kiekio ir
pasiskirstymo, šviesos režimo, dirvožemio tipo). Gyvūnų aklimatizacijai, be klimato,
didele reikšme turi plėšrūnai, konkurencija dėl maisto, galimybė įsirengti sezonines
slėptuves.
Natūrali A vyksta, kai laukinės rūšys atsitiktinai patenka į naują vietą (pvz., augalų sėklas
perneša oras, vanduo), gyvūnai migruoja pasikeitus jų gyvenimo sąlygoms (pvz., ištikus
sausrai ar potvyniui). Taip Europoje iš Afrikos paplito paprastasis kaštonas, iš Amerikos -
elodėja. Pietinis purplelis iš M. Azijos paplito Balkanų pusiasalyje, V. Europoje ir Baltijos
kraštuose. XX a. l pusėje V. Europoje paplitę kininiai krabai pasiekė ir Baltijos jūrą.
A laikoma įvykusia, kai ateivių populiacija sugeba išlaikyti optimalų gausumą.
Dirbtinę A atlieka žmogus (plečiamas augalų ir gyvūnų auginimo arealas). Organizmai
pamažu pratinami
prie kitos temperatūros, aplinkos drėgnumo, kryžminami, skiepijami. A naudojama ir
nykstančioms rūšims gelbėti, retų rūšių populiacijoms gausinti, nuskurdintiems gyvosios
gamtos ištekliams atkurti (tai daroma bot. ir zool. soduose, rezervatuose). Savaiminė ar
neapgalvota A dažnai sukelia ir daug neigiamų padarinių. 1859 iš Europos į Australiją
atvežti triušiai plačiai paplito ir labai pakenkė žemyno gamtai. Antilų salose mangustos
išnaikino daug endeminių rūšių, varnėnai, iš Europos nuvežti į Niujorką, per 70 metų
paplito Šiaurės Amerikoje ir pridarė daug žalos. Iš Tol. Rytų į europine Rusijos dalį
atvežti usūriniai šunys paplito ne tik Vid., bet ir V. Europos šalyse. Jie naikina ant žemės
perinčių paukščių jauniklius ir lizdus, platina pasiu - 1igę.
Paprastai A trikdo nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą, keičia per evoliuciją
susidariusias mitybos grandis, slopina, išstumia vietines rūšis. Į naują aplinką patekę
giminingų rūšių organizmai kryžminasi su vietinėmis rūšimis, pasikeičia jų fiziol. ir
morfologinės savybės, kurios išryškėja tik po kelerių metų. Pvz., iš Sibiro į Krymą
atvežtos voverės teleutės ėmė kenkti žemės ūkio augalams; kailiukai nušiuro, neteko
vertės.
Lietuvoje aklimatizuoti Kaspijos vėžiagyviai (mizidės ir šoniplaukos) praturtino žuvų
mitybos bazę. Reaklimatizuoti stumbrai, introdukuoti dėmėtieji elniai, mu - 1onai,
ondatros, kanadinės audinės, karpiai, sidabriniai karosai, baltieji amūrai, plačiakakčiai.
Dirbtinai veisiamos peledės, vaivorykštiniai upėtakiai. Bandyta aklimatizuoti bizonžuves,
katžuves, juoduosius amūrus, dygliuotuosius ešerius, muksunus, sterles, sazanus. Į
Lietuvą patekę kai kurie augalai, pvz., sachalininiai barščiai, paplito kaip pavojingos
piktžolės. Algirdas Mackevilius
aklimatizatorius, paukštidė ančių, kalakutų, vištų ir žąsų prieaugliui auginti. Jauni (60-70
d.) paukščiai perkeliami iš Taugintuvės į A ir laikomi 140-180 dienų. Prieaugliui
sudaromos tokios pat augimo sąlygos ( temperatūros, šėrimo) kaip ir suaugusiems
paukščiams. A turi paukštynai, didelės paukščių fermos. PranciškusMargeviiius
akliniai (Spalacidae), graužikų (Rodentia) būrio šeima, l gentis, 4 rūšys. Paplitę Vid. ir R.
Europos pietuose, Afrikos Šiaurės rytų dalies, V. Azijos miškastepėse, stepėse,
pusdykumėse ir dykumose. Gyvena po žeme. Kūno ilgis 15-35 cm, uodegos - 3,5 cm.
Akys ir išorinės ausys redukuotos, kojos trumpos ir silpnos. Dideliais priekiniais dantimis
kasa urvus. Minta augalų požeminėmis dalimis. Kartą per metus veda 1-2 jauniklius.
Kenkia daržams ir miško želdynams. Dažnesnė rūšis - aklys (Spalax microphtalmus;
žiurkės dydžio). Janina Prūsaiti
akloji dėmė T tinklainės da\i&.
akloji žarna, storosios žarnos pradinė dalis. Įvairių gyvūnų rūšių A skiriasi ilgiu, forma,
padėtimi pilvo ertmėje. Žolėdžių gyvūnų (triušių) aklojoje žarnoje vyksta labai svarbus
virškinimo etapas. Daugelio graužikų, kai kurių plėšriųjų gyvūnų, primatų ir žmogaus A
turi f kirmėlinę ataugą. Žmogaus A yra 5-7 cm ilgio ir 7-8 cm skersmens (f žarnynas,). Iš
visų pusių ją gaubia pilvaplėvė. A esti dešinėje klubinėje srityje ir tęsiasi iki tos vietos,
kur į storąją žarną įeina plonoji (klubinė žarna). Nuo čia A pereina į kylančiąja gaubtine
žarną. Tarp aklosios ir gaubtinės žarnų esančioje klubinės žarnos angoje yra vožtuvas,
kuris neleidžia maistui grįžti atgal į plonąją žarną. Dainius Haroldas Pauža
aklosios žarnos uždegimas Tti - 1itas.
aklųjų bibliotekos teikia knygas, periodiką bei kt. informacijos priemones neregiams ir
silpnaregiams. Yra stacionariosios ir kilnojamosios. Aklųjų literatūros skyriai ar kt.
padaliniai veikia ir viešosiose bei žinybinėse bibliotekose. A knygų fondus sudaro aklųjų
bei reginčiųjų raštu išleistos knygos, įgarsintos knygos bei įrašai, rankraščiai, period.
leidiniai ir kt. Pirmosios A įsteigtos Londone 1882, Paryžiuje 1884. Lietuvoje 1927
pradėjus veikti Kauno aklųjų institutui, 1928 įkurta ir biblioteka. 1966 Vilniuje įkurta
Aklųjų draugijos respublikinė centr. biblioteka (nuo 1992 Lietuvos aklųjų biblioteka).
Turi filialus Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Ukmergėje.
GenovaitėRaguotienė
aklųjų draugijos, aklųjų bei silpnaregių ir jų globos organizacijos. Rūpinasi žmonėmis su
regėjimo negalia, atstovauja jų interesams, siekia, kad neregiai turėtų tokias pat teises ir
galimybes kaip ir regintieji. Pirmosios aklųjų globos įstaigos atsirado 4-7 amžiuje. V a.
įkurta Šv. Limunėjaus aklųjų prieglauda Sirijoje. XII- XIII a. aklųjų globa rūpinosi ne tik
rel. bendruomenės, bet ir pasaulietinės labdaros organizacijos. 1260 Trijų šimtų
kongregacija įsteigė Europoje prieglaudą 300 aklų riterių, kuriuos apakino išpirkos
negavęs turkų sultonas. Prieglauda turėjo ypatingų popiežiaus privilegijų bei teise gauti
lėšų iš valstybės. 1331 panaši aklųjų prieglauda įsteigta Anglijoje. Viduramžiais pradėjo
kurtis aklųjų elgetų brolijos. Jų pagr. tikslas - elgetavimo teritorijų pasidalijimas (bandyta
organizuoti aklųjų tarpusavio pagalbą). 1661 Palerme (Italija) įsteigta viena pirmųjų
aklųjų ne elgetų brolijų. 1784 Paryžiuje įsteigtas Aklųjų institutas, priėjo Aklųjų globos
draugija. 1951 Paryžiuje įsteigta Pasaulinė aklųjų gerovės taryba (nuo 1984 Pasaulio
aklųjų sąjunga). 1980 JT paskelbė spalio 15 tarptautine Baltosios lazdelės (aklųjų) diena
(Lietuvoje minima nuo 1993 m. . LIETUVOJE Vilniuje ir Kaune 1881 įsteigti Sankt
Peterburgo Marijos Aleksandrovnos aklųjų globos komiteto skyriai, kurie rinko aukas
akliesiems šelpti ir akių ligoms gydyti. 1926 įsteigta Lietuvos aklųjų sąjunga (nuo 1930
Akliesiems globoti draugija, nuo 1944 Lietuvos aklųjų draugija, nuo 1989 Lietuvos aklųjų
ir silpnaregių sąjunga; T Aklųjų ir silpnaregių sąjunga). 1962 Vilniaus aklųjų įmonėje
įsteigta garso įrašų studija (nuo 1973 Lietuvos aklųjų draugijos garso įrašų namai, nuo
1990 Lietuvos aklųjų bibliotekos padalinys). 1990 įsteigta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių
sportininkų fedraugija, 1992 Katalikiškasis P. Daunio fondas akliesiems menininkams
remti, 1995 Lietuvos aklųjų ir silpnaregių diabetikų draugija, Užimtumo ir paramos
verslui fondas M95 (amatais ir smulkiu verslu užsiimančių neregių ir silpnaregių
organizacija). 1996 įsteigta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių medikų draugija, Vilniuje
įrengtas neregių amatų centras. Valentinas Vytautas Toločka
Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, LASS, rūpinasi
žmonių su regėjimo negalia reabilitacija, įdarbinimu, kultūrine veikla, poilsiu. Vienija
(2001 m. -8000 sutrikusio regėjimo žmonių, iš jų apie 1000 neregių, globoja apie 25 000
Lietuvos gyventojų. A priklauso 6 aklųjų įmonės (Vilniaus, įkurtas 1940, Kauno, įkurtas
1942, Panevėžio, įkurtas 1951, Šiaulių, įkurtas 1956, Klaipėdos, įkurtas 1959, Įranga,
įkurtas 1966 Vilniuje). Turi biblioteką (įkurtas 1966 m. , garso įrašų studiją (įkurtas 1962
m. . Nuo 1959 leidžia žurnalą Mūsų žodis (aklųjų raštu ir paprastąja spauda),
informacinius leidinius, neregių literatų knygas ir kt. Įkurta 1926 kaip Lietuvos aklųjų
sąjunga, nuo 1930 Akliesiems globoti draugija (veikė Kaune), nuo 1944 Lietuvos aklųjų
draugija, nuo 1989 A (veikia Vilniuje). Nuo 1991 A yra Europos aklųjų sąjungos, nuo
1992 Pasaulio aklųjų sąjungos narė. Valentinas Vytautas Toločka
aklųjų mokyklos, aklųjų bei silpnaregių bendrojo lavinimo ir profes. ugdymo įstaigos.
Baigusieji A gali dirbti pagal įgytą specialybę, įgijusieji vid. išsilavinimą - studijuoti
aukštojoje mokykloje. senovės Graikijoje akluosius mokė pagal spec. programą. 12 metų
mokymo programa akliesiems buvo parengta X a. ai Azharo universitete Egipte. XVIII a.
Paryžiuje įsteigus Aklųjų institutą (1784 m. pradėtas organizuoti aklųjų švietimas. XVIII-
XIX a. aklųjų mokyklų įkurta Europoje: Liverpulyje (1791 m. , Edinburge (1793 m. ,
Bristolyje (1793 m. , Dubline (1799 m. , Londone (1800 m. , Vienoje (1804 m. , Berlyne
(1806 m. , JA VALDYBostone ir Niujorke (abi 1832 m. ; XIX a. pab.- XX a. pr. A
pradėjo veikti Azijoje, P. Amerikoje, Šiaurės Afrikoje.
LIETUVOJE 1927 Lietuvos aklųjų sąjunga įsteigė Kauno aklųjų institutą (pradine
internatine mokyklą). Bendrojo lavinimo dalykų, muzikos, amatų mokymo programos
buvo sudarytos remiantis Karaliaučiaus (įst. 1846 m. ir Rygos (įst. 1872 m. A patirtimi. 7-
18 metų aklieji buvo mokomi tikybos, gimtosios ir vokiečių kalba , gamtos pažinimo,
aritmetikos, geografijos, iitorijos, lipdybos, rankų darbų, higienos, muzikos, daiktų
pažinimo (lytėjimo ir uoslės pojūčių ugdymas). 1928 Kaune atidarytos A dirbtuvės
(mokiniai gamino šepečius, pynė krepšius ir kėdes, mezgė tinklus, audė ir kt.). Vyresni
(18-45 m. aklieji 3-4 m. mokėsi suaugusiųjų klasėje. 1930-40 Kauno aklųjų instituto
spaustuvė spausdino vadovėlius aklųjų raštu. Vilniuje lenkų Aklųjų globos draugija 1928
įkūrė Vilniaus aklųjų institutą (pradine internatinę mokyklą). Prie instituto veikė vaikų
darželis, pynimo dirbtuvė, nuo 1931 -vakariniai profes. kursai akliems amatininkams.
Baigusieji mokyklą, profes. kursus ir išlaikę egzaminus Amatų rūmuose, įgydavo pynėjo
kvalifikaciją ir galėdavo turėti pynimo dirbtuves. 1940 Vilniaus aklųjų institutas buvo
sujungtas su Kauno aklųjų institutu ir pavadintas Kauno A (1942-44 Kauno aklųjų
institutas). 1944 ši mokykla perorganizuota į nepilną vid. internatinę mokyklą, 1951 - į
vid. mokyklą (1999/2000 mokėsi 105 mokiniai). Nuo 1970 Kaune veikia suaugusiųjų
aklųjų vid. mokykla, turinti skyrius ir neakivaizdinio mokymo klases Vilniuje,
Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. 1975-1986 m. Kretkampyje (Šakių rj.) veikė
Regėjimo invalidų darbingumo mokykla. 1975 Vilniuje atidaryta A. Jonyno aklųjų ir
silpnaregių vidurinė mokykla (veikia ikimokyklinio amžiaus vaikų grupės, t.p.
pagalbinėse klasėse mokomi protiškai atsilikę aklieji bei silpnaregiai). 1994 ši mokykla
reorganizuota į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, kurį sudaro: A. Jonyno
vidurinė mokykla (kasmet mokosi apie 200 mokinių), profes. mokykla
(suteikiamos namų šeimininkės ir namų meistro kategorijos), kompiuterinės technikos
centras, ti - 1ologijos, ikimokyklinio ugdymo, medicinos, sočiai, ugdymo skyriai.
Valentinas Vytautas Toločka
aklųjų raštas, iškilaus kontūro arba iškilių taškų abėcėlė akliesiems. senovės Kinijoje
aklieji skaitė akmenyje iškaltus hieroglifus, senovės Romoje ( IV a. p.m.e.) tekstas
neregiams buvo rašomas reljefinėmis raidėmis vaškinėse, molinėse lentelėse. Taškų ir
linijų A buvo sukurtas XVIII a. pab. Anglijoje, taškų ir karoliukų - XIX a. pr. Dabartinį A
1829 sukūrė Aklųjų instituto (Paryžiuje) auklėtinis L. Braille'is. Braille'io raštas visame
pasaulyje priimtas 1878. Reljefinių taškų įv. deriniai sudaro 63 ženklus, atitinkančius
visas lot. abėcėlės raides, skyrybos ženklus, skaitmenis, muzikos simbolius (TBraille'io
muzikinė notacija). A raidės sudarytos iš 1-6 taškų. Skaitmenys - pirmosios 10 lot.
abėcėlės raidžių su vad. skaičiaus ženklu iš kairės. Aklieji skaito čiuopdami tekstą
pirštais, o rašo jspausdami. Rašoma spec. rašikliu, aklųjų rašomąja mašinėle spec.
popieriuje; leidiniai, spaudinti A, sudaro Takiųjų spaudą. Spaustuvinė matricadvigubas
0,22-0,25 mm storio skardos lakštas su įspaustu tekstu. Matrica tekstą įspaudžia į spec.
popierių. Lietuvių kalbai Braille'io raštą 1927 pritaikė P. Daunys, remdamasis latvių,
vokiečių bei kitų lot. abėcėlės kalbų A. P. Daunio A pirmiausia panaudotas Kauno aklųjų
institute. Pirmosios lietuvių knygos A išleistos 1928. Valentinas Vtanlas Toločka
aklųjų riedulys, golbolas, aklųjų ir silpnaregių sportinis žaidimas su kamuoliu. A 1946
sukūrė H. Lorenzenas (Austrija) ir S. Reindle (Vokietija) kaip reabilitacinę priemone
akliems karo veteranams. Žaidžia 2 komandos po 3 žaidėjus (dar yra 1-3 atsarginiai).
Žaidžiama lygioje 9 x 18 m dydžio aikštėje, kurią juosia 5 cm pločio taktilinės
(apčiuopiamos) linijos. Aikštės galuose įrengti 9 m ilgio (pervisąjos plotį) ir 1,3 m
aukščio vartai. Vartų virpstai apvalūs, apvynioti minkštu audeklu. Žaidėjai dėvi specialius
tamsius akinius. Žaidimo tikslas - įritinti skambantį kamuolį (masė 1,25 kg, apskritimo
ilgis 76 cm) į varžovų komandos vartus ir apginti savuosius. Žaidžiama 2 kėlinius po 7
min, tarp kėlinių 3 min pertrauka. Teisėjauja 2 aikštės, 4 vartų teisėjai, 2 sekretoriai ir
laikininkas. 1978 Austrijoje įvyko pirmasis A pasaulio čempionatas. Lietuvoje A pradėtas
žaisti 1988, nuo 1989 kasmet organizuojami turnyrai. Lietuvos A vyrų rinktinė 1988 tapo
SSRS invalidų sporto čempione, 1998 pasaulio čempionate iškovojo 3 vietą, yra 2000
Sidnėjaus parolimpinių žaidynių vicečempione, įv. tarpt, turnyrų nugalėtoja. Stanislovas
Stonkus, Rimantas Venckutonis
aklųjų spauda, knygos ir kt. leidiniai, spausdinami takiųjų raštu. Pirmoji knyga Braille'io
raštu išspausdinta 1837 Aklųjų institute (Paryžiuje). Nuo XIX a. 2 pusės A plito Europos
ir kai kuriose Azijos šalyse. Į Lietuvą pirmosios knygos užs. kalbomis atvežtos XX a. pr.
iš Vokietijos, Rusijos, Lenkijos. 1928-40 A leido Kauno aklųjų institutas. 1928-44 išėjo
170 pavadinimų leidinių lietuvių ir užs. kalbomis (iš jų 44 vadovėliai; 1928-30 buvo
perrašoma ranka, vėliau spausdinama iki 20 egz.). 1935 dešimt vadovėlių nusiųsta į A
tarpt, parodą Prahoje. Nuo 1944 A rūpinasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.
Lietuvių kalba A leido Kauno aklųjų mokykla ir sąjungos Kauno sk. (1945-57 m. ,
Valstybinė ped. literatūros leidykla (1958-63 m. , Lietuvos aklųjų draugijos leidykla
(1963-1992 m. . 1994 A perduota sąjungos įmonei Mūsų žodis (nuo 2000 Brailio spauda).
Leidžiama įvairių mokslo sričių ir grož. literatūra. Vadovėlius leidžia Lietuvos aklųjų ir
silpnaregių ugdymo centras (Vilniuje), grož. literatūrą - Lietuvos aklųjų biblioteka. Nuo
1958 A registruoja Spaudos metraštis. Bibliografijos žinios, Lietuvos aklųjų biblioteka
leidžia lietuvių knygų aklųjų raštu katalogus. 1958-1994 m. išėjo daugiau, kaip 2400
pavadinimų knygų, 2000 - 52. Eina žurnalo Mūsų žodis (nuo 1959; aklųjų ir reginčiųjų
raštu), kasmetinis Ti - 1ologinis kalendorius (nuo 1972 m. , laikraštis Šulinys (nuo 1989,
iki 1994 Šaltinis; aklųjų ir reginčiųjų raštu). Valentinas Vytautas Toločka
aklumas (caccitas) būna absoliutus, praktinis ir profesinis. Absoliutus A yra tada, kai akis
visiškai neskiria šviesos nuo tamsos. Praktiniu laikomas toks A, kai žmogus
nesuskaičiuoja pirštų, rodomų vieno metro atstumu (regos aštrumas < 0,02 m. . Pasaulinės
sveikatos organizacijos sprendimu regėjimo neįgaliaisiais laikomi asmenys, kurių geriau
matančios akies koreguotas regos aštrumas mažesnis už 0,3, akiplotis siauresnis už 60°.
Profesinis A - tai regos nusilpimas, kai žmogus negali dirbti įprasto darbo. Senatvėje
žmogus gali apakti dėl kataraktos; rega atstatoma operacija. Ekonomiškai silpnose šalyse
A dažniausiai sukelia infekcinės akių ligos, stipriose - glaukoma, akių traumos, cukrinis
diabetas.
Lietuvoje dažniausios A priežastys yra glaukoma, cukrinis diabetas, tinklainės atšokimas,
mech., chem., terminiai sužalojimai. Jolanta Bendomni
akmeizmas (graikų akme - smaigalys, viršūnė, klestėjimas), XX a. 2 dešimtmečio rusų
moderniosios poezijos srovė. Dar vadinama neoklasicizmu, klarizmu, adamizmu.
Akmeistai buvo susitelkę į lit. grupuotę Cechpoėtov (1911-14 ir 1920-22 m. , savo
kūrinius skelbė žurnaluose /4po//on (1909-17 m. ir Giperborej (1912-13 m. . 1913 žurnalo
Apol/on buvo išspausdinti A manifestai - N. Gumiliovo Simbolizmo palikimas ir
akmeizmas (Nasledie simvolizma i akmeizm) ir S. Gorodeckio Kai kurios šiuolaikinės
rusų poezijos srovės (Nekotorye tečenija v sovremennoj russkoj poėzii). A programa
susiformavo kaip priešprieša simbolizmo estetikai. Akmeistai neigė simbolizmui būdingą
transcendenciją ir misticizmą, intuityvų pasaulio suvokimą, abstrakčią metaforų ir
simbolių poetiką, siekė atskleisti gyvenimo pilnatve vaizduodami kasdieniškus reiškinius
ir daiktus, skelbė racionalumą, atvirumą pasaul. kultūrai, poetizavo natūralius individo
jausmus, daug dėmesio skyrė žodžio tikslumui, formos aiškumui, tobulumui; poetą
simbolistą - meno žynį ir pranašą -jų kūryboje pakeitė meistras amatininkas, grąžinantis
žodžiui daiktiškąją reikšme. Žymiausi akmeistai - A. Achmatova, S. Gorodeckis, N.
Gumiliovas, G. Ivanovas, M. Kuzminas, M. Lozinskis, O. Mandelštamas, V. Narbutas, M.
Zenkevičius (dviejų pastarųjų, itin pabrėžusių pirmykštį biol. pradą ir pasivadinusių
adamistais, kūryba artima futurizmui). BirutėMem'inskaitd
Akmena, Antakmenių ežeras, yra Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į Šiaurės
rytus nuo Aukštadvario. Plotas 73,9 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į pietryčius ) 2 km,
Didžiausias plotis 0,7 km. Paviršiaus altitudė 146,5 m. Didžiausias gylis 12,5 m, vidutinis
gylis 5,9 m. Ežeras rininės kilmės. Kranto linija labai vingiuota. Daug įlankų ir pusiasalių.
Sala (l ha). Įteka 2 upeliai, išteka l (priklauso Verknės ir Strėvos baseinui). Atabradas
siauras, smėlingas. A įeina į Aukštadvario regioninį parką.
Akmena: 1. Ežeras Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, 3 km į Šiaurės vakarus nuo
Trakų, prie kelio į Vievį. Plotas 276 ha. Ilgis ( iš vakarų į rytus ) 3,2 km, Didžiausias
plotis 1,2 km. Paviršiaus altitudė 149,1 m. Didžiausias gylis 30,2 m, vidutinis gylis 11,2
m. Ežeras rininės kilmės. Baseino plotas 28,3 km2. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 11,4
km. Šiaurės ir pietryčių krantai aukšti, statūs, apaugę pušimis. Sala (1,5 ha). Iki 1870 A
sąsiauriu jungėsi su Galvės ežeru Vakaruose į A įteka kanalizuotas upelis. Ežeras
nenuotakus. Atabradas žvyringas, gargždingas (vid. plotis 20 m) su reta nendrių ir meldų
juosta. A yra Trakų ist. nacionaliniame parke.
2. Upė Kelmės, Šilalės ir Tauragės raj. savivaldybių teritorijoje; Jūros kairysis intakas.
Ilgis 71 km, baseino plotas 402 km2. Prasideda Paalksnių apylinkėse, teka į pietvakarius
per Žemaičių aukštumą ir Karšuvos žemumą. Įteka į Jūrą žemiau Pagramančio. Intakai:
Karklė, Ežerupis, Grybupis, Akmenynas, Bremena, Sermas, Gramančia (kair.), Ašvija,
Yžnė, Vaksupė, Jėrubynas, Žadalis (dešinysis ). Slėnis gilus, 15-20 m, vietomis iki 30 m.
Vagos plotis 6-22 m, gylis 0,3-2,5 m. Vidutinis debitas 5,0 m'/s. Prie A, Paakmenyje, yra
vandens matavimo stotis. Prie A yra Pagrybio, Vedrių, Kazokų, Indijos, Pagramančio
piliakalniai. Algirdas Rainys
3. T Danės aukštupys.
akmėnbetonis, sunkiojo betono rūšis su itin stambiu užpildu. Be smėlio ir žvyro (ar
skaldos) užpildo, dedama akmenų, plytų nuolaužų. Betonas būna stipresnis, be to,
sutaupoma cemento. Naudojamas daugiausia pamatams ir kitoms masyvioms
nearmuotoms arba tokioms armuotoms konstrukcijoms, kuriose armatūra išdėstyta retai.
Akmenė, miestas Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje, Dabikinės dešinysis krante;
seniūnijos ir parapijos centras. 3562 gyv. (1999 m. . Įsikūrusi prie Ventos -N. Akmenės
geležinkelio Plentai į N. Akmene, Ventą. Šv. Onos bažnyčia. Bendrovė Akmenės
melioracija. Paštas, ligoninė, veterinarijos ligoninė, vidurinė mokykla (nuo 1950 m. ,
vaikų lopšelis -darželis, kultūros namai (nuo 1961 m. , biblioteka. A dominantė -
neogotikinė pseudobazilikinė vienbokštė (bokštas 58,5 m aukščio su aštuonkampe smaile)
bažnyčia; spalvinguose fasaduose (akmenų sienos su raudonų plytų mūro ir tinkuotomis
detalėmis) išryškėja po didele smailiaarke nišą su langu rože. Bažnyčia past. 1912
(manoma, projekto archit. kalba E. Strandmannas). Vidmantas Daugirdas, Algė
Jankevičienė ISTORIJA. A įkurta XVI a. pradžioje. 1511 minimas A dvaras, priklausantis
Žemaitijos seniūnams Kesgailoms. 1531 Žygimantas Senasis leido D. Dirvėnų seniūnams
statyti A miestelį, rengti turgus. Pagal Valakų reformos nuostatus suformuotoje ir
Dabikine vadintoje A 1561 buvo aikštė, 3 gatvės, 82 sklypai, 28 smuklės (karčemos),
medinė bažnyčia. 1596 įsteigta parapija, funduota nauja bažnyčia ir įkurta parapinė
mokykla (minima ir 1652 m. . XVII a. tapo valsčiaus centru. XVII a. vid. ir 1705 m.
Švedijos kariuomenė sunaikino A, apiplėšė miestelėnus. Po karų ir 1710-11 maro neliko
gyventojų (1736 tebuvo 16 m. . 1754 suteikta turgaus ir 4 mugių privilegija, 1792 - miesto
teisė. 1800 Akmenės seniūnija iki gyvos galvos atiduota rusų generolo Fitinhofo žmonai.
1861-1915 ir 1940-50 buvo valsčiaus, 1915-1919-pr. apskrities centras. 1941 sov. valdžia
iš A ištrėmė 9,1945-48 - 29 gyventojus. 1950 A tapo rajono centru, kuris 1962 perkeltas į
Naująją Akmene. 1989 Akmenėje atstatytas Laisvės paminklas (vietoj 1948
susprogdinto). 1859 buvo 790,1897 - 1501,1923 - 1453, 1959 - 1819,1970 - 2499, 1979 -
3075, 1989 - 3458 gyv. Algimantas Miškinis
Akmenė II, kaimas Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje, l km į šiaurę nuo Akmenės.
332 gyv. (1999 m. . Bendrovės Akmenės melioracija gamybinė bazė. Sovietinės
okupacijos metais kolūkio centrinė gyvenvietė. 1959 buvo 85, 1970-130,1979-238,1989-
312 gyv.
Akmenės akmuo yra Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, Akmenės kaimo
pakraštyje. Netaisyklingo daugiakampio formos, 4,5 x 4 m dydžio, 2,2 m aukščio. Pagal
padavimus, ant akmens buvo aukojama. 1808 m. dvarininkės Kontrimienės rūpesčiu
aukščiausioje akmens vietoje buvo įrengta (vėliau kelis kartus atnaujinta) medinė
koplytėlė su šventųjų statulėlėmis; iš koplytėlėje suaukotu pinigų buvo išlaikoma
prieglauda. Iki XX a. 4 dešimtmečio A buvo gausiai lankomas, prie koplytėlės
meldžiamasi, daromi apžadai, aukojama pinigų. Tikėta, kad Sandravos upelio (anksčiau
jis A juosė iš rytų) vanduo turi gydomųjų savybių. į pietryčius nuo A buvo senojo geležies
amžiaus pilkapių. Vykintas Vaitkevičius
Akmenės apskritis, Dabikinės apskritis, buvo Lietuvos šiaurėje. Sudaryta 1915 vokiečių
okupacinės valdžios. Iki 191!įpab. priklausė Oberosto Lietuvos sričiai. Panaikinta 1919
pr., kai buvo sudaryta T Mažeikių apskritis.
„Akmenės cementas", akc. bendrovė N. Akmenėje. Gamina cementą ir rūšiuotą
kalkakmenį. Veikia 2 cemento gamybos technol. linijos. Užima 56% šalies cemento
rinkos (2000 m. . 701 darbuotojas; realizuota 558 000 t cemento (48% eksportuota),
apyvarta 89 mln. Lt (2000 m. . Produkcija eksportuojama į vakarus Europą ir Baltarusiją.
A mokymo centras rengia 28 specialybių darbuotojus. 1952 įkurta Akmenės cemento
gamykla. 1976 reorganizuota į Cemento ir šiferio kombinatą, nuo 1978 gamybinis
susivienijimas Akmencementas, 1990-1993 m. valstybinė įmonė A.
Akmenės pilkapynas TSandrausiškėspilkapynas.
Akmenės rajonas t Akmenės rajono savivaldybė: ISTORIJA.
Akmenės rajono savivaldybė yra Lietuvos šiaurėje, Šiaulių apskrityje. Plotas 1055 km2
(1,6% Lietuvos plo to). 30 300 gyv. (2001; 0,87% Lietuvos gyventojų). Admin. centras -
N. Akmenė. 5 seniūnijos (Akmenės, Kruopių, N. Akmenės, Papilės, Ventos), 3 miestai
(Akmenė, N. Akmenė, Venta), 2 miesteliai ir 195 kaimai. Miesto gyventojų 62,2%.
Gyventojų vidutinis tankumas apie 28,7 žm./km2 (2001 m. .
A yra Ventos vidurupio žemumoje, žemėjančioje iš pietryčių į Šiaurės vakarus nuo 110
iki 60 m abs. aukščio. Reljefas - paskutinio ledynmečio moreninės lygumos. A priklauso
Ventos vidurupio žemumos klimatiniam parajoniui. Per A teritoriją teka Venta ir jos
intakai Virvyčia, Dabikinė, Vadakstis. 2 ežerai, 5 tvenkiniai. 6,5% teritorijos užima
durpynai (Kamanų, Karpėnų, Karniškių pelkės). Miškingumas -31,6%. Didž. miškai:
Birbiliškės, Kamanų, Lydmiškis, Pragalvojų, Purvių. Auga eglynai, pušynai, beržynai.
Vyrauja priemolingieji (pietvakariuose - priesmėlingieji) normalaus drėgnumo ir
glėjiškieji rudžemiai bei išplautžemiai. Yra Kamanų rezervatas, Ventos regioninis parkas,
3 draustiniai. Klinties, molio, žvyro telkiniai.
Pagaminama 0,9% Lietuvos pram. produkcijos (1999 m. . Gaminama cementas, šiferis,
kalkės. Žemės ūkio naudmenos užima 57,9% A teritorijos. 53,6% pasėlių -javai, 35,7%
daugiametės žolės, 2,5% bulvės, be to, auginama daržovių, cukrinių runkelių, linų;
gaunama 2% Lietuvoje išauginamų javų (1999 m. . Auginama 10 800 galvijų, 17000
kiaulių (2000 m. . Pagaminama 1,1% Lietuvos gyvulininkystės produkcijos (1999 m. .
Šiaulių - Mažeikių geležinkelis ir jo atšaka į N. Akmene, krašto keliai į Šiaulius,
Mažeikius, Joniškj, Latviją; Biržų - Mažeikių naftotiekis, dujotiekis į N. Akmene.
1999 buvo 2 ligoninės, 27 bendrojo lavinimo mokyklos, 10 vaikų darželių, globos namai,
vaikų pensionas, spec. mokykla, Žemės ūkio mokykla, 6 bažnyčios, 11 kultūros centrų, 18
bibliotekų. Žemėlapis. Ričardas Baubinas ISTORIJA. 1950 iš 14 panaikintos Kuršėnų
apskritis ir 23 Mažeikių apskritis apylinkių buvo sudarytas Akmenės raj. Plotas 845 km2.
Centras - Akmenė, nuo 1962 - N. Akmenė. 1950-53 priklausė Šiaulių sričiai. 1954 pab. ir
1959 pr.buvo 17,1972-9apylinkės. 1959 prie Akmenės raj. prijungtos panaikinto Žagarės
raj. 4 apylinkės, 1962 - kai kurios panaikinto Kuršėnų raj. gyvenvietės. 1962 Akmenės raj.
prijungtas prie Mažeikių rajono, 1965 vėl sudarytas. Į jį jėjo 8 Mažeikių, l Joniškio raj.
apylinkė, Akmenė, N. Akmenė ir Viekšnių miesto tipo gyvenvietė. 1968 ir 1971 šiek tiek
keistos rajono ribos. 1978 miesto tipo gyvenvietės teisės suteiktos ir Ventai. 1995 miesto
tipo gyvenvietės tapo miestais, vietoj Akmenės raj. įsteigta A. 1999 m. gruodžio Viekšnių
seniūnija priskirta f Mažeikių rajono savivaldybei. 1959 Akmenės raj. buvo 33 915,1970 -
38 008,1979 - 40 344,1989 - 37 600 gyv.
akmėngrūdis (Buglossoides), agurklinių (Boraginaceae) šeimos vienamečių augalų
gentis. Buvo priskiriamas kietagrūdžio (Lithospermum) genčiai. apie 100 rūšių.
Paplitusios visur, ypač Šiaurės Amerikoje, palei Viduržemio j., Afrikoje. Stiebas ir lapai
šiurkštūs. Žiedai yra viršutinių lapų pažastyse, susitelkę į smulkius suktukus. Lietuvoje l
rūšis - dirvinis A (B. arvensis). Reta piktžolė. Valerijus Rašomavičius
Akmenynė, kaimas Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, 11 km į Šiaurės rytus nuo
Šalčininkų; seniūnijos centras. 298 gyv. (2001 m. . Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės
bažnyčia. Pagr. mokykla, paštas, biblioteka, kultūros namai. Sovietinės okupacijos metais
A buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1959 buvo 177, 1970 - 205, 1979-
226,1989-229 gyv.
akmeninės bobos, antropomorfiniai akmenys -stulpai ar statulos. Žinomos iš Vid. Europos
ir Azijos. Manoma, kad A yra klajoklių genčių kultūrinis palikimas. Etninėse skitų,
mongolų ir totorių žemėse (Mongolijoje, Kazachijoje) randamos akmeninės statulos
(vaizduojančios mirusiuosius) buvo statomos ant kapų. Vid. Europoje (Lenkijoje,
Prūsijoje) rasta akmenų - stulpų, vaizduojančių žmones su geriamaisiais ragais rankose,
papuošalais ir ginklais; spėjama, kad jie atsirado per V a. hunų ar XIII a. vid. mongolų -
totorių žygius į šį regioną; jie gali būti ir savitas baltų bei v. slavų genčių rel. tradicijų
atspindys.Vykintas Vaitkaičius
akmeninės dėžės, įrenginiai, skirti laidojimui. Sudėtos iš įvairaus dydžio akmenų ar
akmens plokščių, dažniausiai stačiakampio formos. Skyrėsi dydžiu, buvo ant žemės
paviršiaus arba įleistos į gruntą. Jose laidota vienas, keli ar keliasdešimt nedegintų, kartais
sudegintų mirusiųjų. A plito eneolite, bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje visoje
Europoje (ir Rytų Baltijos regione). Algimantas Merkevičius
akmeninės žuvys, antropomorfiniai akmenys ar nedidelės statulos. Plito neolite Europoje
ir Azijos šiaurėje. Mažosios A (10-40 cm ilgio) su skylutėmis šonuose buvo naudojamos
kaip blizgės. Didžiosios A (50-60 cm aukščio) - apeiginės, dažniausiai turi veidą ir krūtis
arba žuvies burną ir akis, pasitaiko su paukščio kojomis.
akmeningi kapinynai paplitę R. Baltijos regione. Jų pilkapiai ir kapai išgrįsti, aptverti ir
apdėti akmenimis arba su akmenų sampilu virš kapo. Tokie A aptinkami v. baltų pilkapių,
brūkšniuotosios keramikos, ilgųjų pilkapių ir kitose archeologinės kultūrose. Lietuvos
pietuose ir pietryčiuose III a. pab. plito apskriti (5-12 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio) ar
kelių dešimčių metru ilgio pilkapiai su akmenų sampilais (Papi.škės, Vilkiautinis, abu
Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje). Mirusieji laidoti nedeginti, nuo V a. - sudeginti,
po vieną; kapo šonuose ir galuose gausu akmenų. Virš kapo randama akmenų grindinys ar
sampilas. Teritorijoje tarp Nemuno ir Jaseldos aukštupių 10- XI a. sandūroje pilkapius
pakeitė kapinynai (naudoti iki XVI- XVII a. ) su įv. formų akmenų grindiniais (1,8 x 1,9-
1,3 x 3,2 m) virš kapo; jo galuose dėti dideli akmenys. Mirusieji laidoti nedeginti, su įv.
įkapėmis. A siejami su jotvingių bendruomenėmis. Vykintas Vaitkmiius
akmenys, konkrementai, didelio tankio patologiniai dariniai, atsirandantys žmogaus
tuščiaviduriuose organuose arba liaukų latakuose. A dažniausiai susidaro tulžies pūslėje ir
latakuose, inkstų geldelėse, šlapimtakiuose, šlapimo pūslėje, rečiau - kasos ir seilių liaukų
latakuose, žarnyne, tonzilių kriptose, bronchuose, venose, ašarų latakėliuose. A pagr.
sudedamoji dalis yra druskos. Viename organe gali būti iki kelių tūkstančių A, įvairių
dydžių, formų (apvalūs, cilindriniai), spalvų (uratiniai -gelsvi, fosfatiniai, turintys kalcio -
balti, cholesterininiai - geltoni blizgantys, pigmentiniai - rudi, žali). Tulžies pūslės A būna
cholesterininiai, pigmentiniai, iš kalcio druskų ar mišrūs, sukelia tulžies pūslės akmenlige.
Šlapimo takų A - uratiniai, oksalatiniai, fosfatiniai, rečiau cisteininiai ar ksantininiai -
sukelia inkstų akmenlige. Dėl A gali atsirasti organo uždegimas, prakiurti sienelė,
užsikimšti tulžies latakai (susergama gelta), sutrikti šlapimo nutekėjimas (hidronefrozė).
Dalia l'uitkienė
Akmenių ežeras yra Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Lenkijos sienos. Plotas
57,5 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į pietryčius ) 2,8 km, Didžiausias plotis 0,5 km.
Paviršiaus altitudė 135,7 m. Didžiausias gylis 4,8 m, vidutinis gylis 2,9 m. Ežeras rininės
kilmės. Kranto linija labai vingiuota. Įteka 3 upeliai, išteka l (priklauso Nemuno vidurupio
baseinui). Atabradas siauras, daugiausia smėlingas. Nendrių ir meldų juosta kai kur iki 10
m pločio.
Akmenių pilkapynas yra Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, Akmenių kaime.
Kapinaitėse išliko 5 apardyti pilkapiai, apjuosti akmenų vainikais. Sampilai 12-13 m
skersmens, 0,9-1,2 m aukščio. Keliolika II- IV a. dirbinių iš suardytų kapų 1934 pateko į
Kauno miesto muziejų. 1967-1968 m. A tyrė Istorijos instituto archeologai (vadovas M.
Michelbertas). Mirusieji laidoti nedeginti, iki 8 kapų sampile. Ištirta 21 (2- VI a. ) ir 39
(15- XVIII a. ) kapai. Pirmuosiuose rasta geležinių kirvių, vedega, ietigalių, peilių,
žalvarinių, stiklinių ir emalio papuošalų, antruosiuose - monetų, žalvarinių segių,
gintarinis žiedas su herbu. Radiniai saugomi LNM ir VDKM. Mykolas Michelbertas
akmėnpjovė, mašina akmens luitui iš uolienos masyvo išpjauti. Pjaunama pjovimo
įrankiais (diskiniu arba juostiniu pjūklu, žiedine freza, baru), kurie dažnai turi kie -
1ydinio dantis, arba plieniniu lynu. A sumontuota ant standaus savaeigio rėmo,
dažniausiai važinėjančio bėgiais. Lui tas iš masyvo išpjaunamas 3 pjūviais: horizontaliu ir
2 vertikaliais. Išpjaunamos gatavos plokštės arba ruošinių blokai, kurie vėliau pjaustomi į
plokštes ar kitokius elementus. Visas operacijas daro universalioji A, kurią nors vieną -
operacinė A.
akmens amžius, senovės žmonijos istorijos laikotarpis. Prasidėjo prieš 2 mln. metų ir
truko iki pirmųjų metalo dirbinių atsiradimo. Pavadintas 1836 danų archeologo C.
Thomseno pagal darbo įrankius, darytus daugiausia iš akmens, ir jų gaminimo būdą. 1865
anglas J. Lubbockas išskyrė senąjį (paleolitas) ir naująjį (neolitas) A periodus. XIX a. pab.
prancūzas E. Pieto vidurinįjį A pavadino T mezolitu. Pereinamasis laikotarpis iš akmens
amžiaus į bronzos amžių vadinamas eneolitu. Įvairiuose regionuose A truko skirtingai;
Lietuvos teritorijoje nuo apie 10 000 p.m.e. iki bronzos amžiaus (1800-1600 p.m.e.).
Rimutė Rimantienė
akmens anglys, nuosėdinė augalinės kilmės uoliena; naudingoji iškasena. Susideda iš
anglies (75-92%), vandenilio (2,5-5,7%), deguonies (l,5-15%), sieros (0,5-4%) ir azoto (-
1,5%). Lakiosios medžiagos sudaro 2-45%. Drėgnis 4-14%. Peleningumas 2-45%.
Tekstūra sluoksniuota, juostiška, tolygi. Spalva juoda, kartais su pilku plieniniu arba
tamsiai pilku atspalviu. A būna matinės arba stiklo, šilko blizgesio. Tankis 1280-1500
kg/m1. Degimo šiluma 30,5-36,8 MJ/kg. A susidarė iš sudurpėjusių ir metamorfizuotų
aukštesniųjų augalų liekanų įvairiais geologiniais periodais. Slūgso įvairaus storio klodais,
tarpsluoksniais, lęšiais iki 2-2,5 km gylio, kai kur išeina į žemės paviršių. Svarbiausi A
petrografiniai tipai: vitrenas, klarenas, diurenas, fiuzenas. Pagrindinė A technol. savybė,
apibūdinanti jų vertę, yra sukepamumas ir koksingumas. Labiau metamorfizuotų A
atmaina yra t antracitas. Pram. klasifikacija įvairiose šalyse skirtinga. JAV A
klasifikuojamos pagal degimo šilumą, grynosios anglies ir lakiųjų medžiagų santykinį
kiekį, Japonijoje - pagal degimo šilumą ir kokso stiprumą (negalėjimą koksuotis),
Rusijoje - pagal lakiųjų medžiagų kiekio vidurkį. Pasaulinius A išteklius vertina kelios
tarptautinės organizacijos pagal skirtingus kriterijus, todėl jų apskaičiuotas kiekis kinta
nuo 8 iki 16 trilijonų t. Didž. baseinai: Huanghės (Kinija), Apalačų (JAV), Ruhro
(Vokietija), Doneco (Ukraina), Aukšt. Silezijos (Lenkija), Minusinsko (Rusija), P. Velso
(Didžioji Britanija). A vartojamos kaip buitinis ir pram. kuras, kaip žaliava metalurginiam
koksui gauti. Perdirbamos terminiu ir cheminiu būdu. Antanas Brazauskas
akmens druska, nuosėdinė uoliena. Susideda iš halito (iki 99%). Būna karbonatų,
anhidrito, kvarco, molio, silivino, geležies oksidų priemaišų. Struktūra grūdėta. Tekstūra
tolygi arba sluoksniuota. Gryna A -skaidri, bespalvė, balta; su priemaišomis - pilka, rusva,
gelsva. Slūgso kupolais, lęšiais arba ištisiniais sluoksniais. Susidaro druskinguose
ežeruose ir lagūnose sauso ir karšto klimato sąlygomis. Didž. sankaupos kambro, devono,
permo ir neogeno nuogulose. Vartojama chemijos, maisto pramonėje. A telkinių yra
Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV,
Kanadoje, Indijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Lietuvoje A rasta (1995 m. 18 km į pietryčius
nuo Šilutės (69 m storio lėkštas kupolas viršutinio permo nuogulose, -0,5 km gylyje;
ištekliai -0,5 mlrd. t). Petras Šinkūnas
akmėnskaldė, akmenų trupintuvas. Pagal trupinimo įtaiso konstrukciją būna žiauninė (turi
2 plienines žiaunas, kurių viena judanti), kūginė (nejudančios plieninės kūginės taurės
viduje ekscentriškai sukamas plieninis kūgis), volinė (į priešingas puses sukami
lygiagretūs cilindriniai būgnai), kūjinė (sukamas velenas su šarnyriškai prikabintais
plaktukais), rotorinė (masyvus sukamas velenas su standžiai pritvirtintais plaktukais).
Skaldykloje paprastai būna po 1 arba kelias vienos ar dviejų, rečiau trijų smulkinimo
stadijų A. Pirmosios stadijos akmenskaldėje gauta skalda sietais rūšiuojama į frakcijas,
didesni gabalai toliau smulkinami antrosios stadijos akmenskaldėje. Pirminiam
smulkinimui naudojamos našiausios, dažniausiai žiauninės, rečiau kūginės, antriniam
-volinės, rečiau kūjinės A.
Akmenskinės gyvenvietė ir kapinynas (archeol.) yra Plungės rajono savivaldybės
teritorijoje, Akmenskinės kaime, nedidelėje kalvoje. Suardytas ariant ir kasant žvyrą.
1967 Alkos muziejus (vadovas V. Valatka) ištyrė 680 m: A plotą. Rasta pirmojo
tūkstantmečio gyvenvietės liekanų - brūkšniuotosios keramikos, titnago skaldos,
akmeninio kirvio išgrąža. Kapinyne rasta žmonių kaulų ir 16 apardytų degiminių X- XIII
a. kapų su žalvarinių papuošalų liekanomis (pasaginėmis segėmis, apyrankėmis, žiedais),
stiklo karoliais, žeberkliniais ietigaliais, skiltuvais. Radiniai saugomi Alkos muziejuje
(Telšiuose). Adolfas Tautavičius
akmens masės keramika, kietos, neporingos, nelaidžios skysčiui šukės keramikos
dirbiniai. Gaminama iš molio ir lydžių uolienų (dažniausiai lauko špato) mišinio. Degama
1200-1400 °C temperatūroje. Būna baltos, pilkos, gelsvos, rečiau rudos arba juodos
spalvos. Dirbiniai dengiami druskos ar kitokia glazūra, puošiami graviruotu, reljefiniu
ornamentu. Pradėta gaminti X- III a. p.m.e. Kinijoje, vėliau paplito Art. Rytuose,
Europoje - nuo IX a. Vokietijoje, nuo XII a. Anglijoje. Meniškumu pasižymėjo Vokietijos
Reino baseino keramikos dirbtuvių, Meissene dirbusio dail. J. F. Bottgerio, anglų
keramiko J. Wedgwoodo A dirbiniai. Gaminami A indai, kuriamos skulptūros. Lijoną
Šatavičiulė
Akmens Nuotakos akmuo, Užkeiktos Mergos akmuo, yra Varėnos rajono savivaldybės
teritorijoje, Akmens kaime, prie Varėnos -Valkininkų senkelio. 1,15 m aukščio, prie
pagrindo keturkampio formos (68 x 51 x 77 x 63 cm). Akmens viršuje pritvirtintas
geležinis kryželis ir iškalta duobutė šventintam vandeniui įpilti. Pasak padavimų, motina
prakeikusi važiuojančią tuoktis dukterį, ir ši pavirtusi akmeniu. Iki XX a. vid. A buvo
gausiai lankomas maldininkų, ypač 10 penktadienį po Velykų. Buvo daromi apžadai,
aukojama maisto, linų, drobės, pinigų. Vykintas Vaitkevičius
akmens vata, t mineralinė vata iš sulydytų uolienų plaušelių.
akmenų kultas, rel. reikšmės suteikimas akmenims. Būdingas daugeliui religijų.
Seniausias A priskirtinas radinys datuojamas 8000 p.m.e. (Jerichas). Akmuo, kaip kulto
objektas, susijęs su konkrečiais mitais (pvz., Deukaliono mitu), dievybėmis, ritualais.
Dažnai toks akmuo būna neįprastos formos ir dydžio. Jis gali būti aukojimo vieta, altorius,
nurodyti vietą, kurioje stipresnės antgamtės galios, lengviau bendrauti su dvasiomis;
kartais simbolizuoja dievybę (hetitų, vakarų semitų religijose), bet su ja tiesiogiai
netapatinamas. A senovėje buvo paplitęs ir Lietuvoje (Mokas prie Šventosios upės,
akmuo ant Rambyno kalno buvo ritualinio gydymo, aukojimo vietos). Dar T apeiginiai
akmenys. Gintaras Beresnevičius
Akmenuotoji Tunguska (Podkamennaja Tunguska), Vidurinė Tunguska, upė Rusijoje,
Krasnojarsko krašte; Jenisiejaus dešinysis intakas. Aukštupyje vadinama Katanga. Ilgis
1865 km. Baseino plotas 240 000 km:. Prasideda Lenos ir Angaros vandenskyroje, teka
Vid. Sibiro plokščiakalniu. Žemiau Čiunios žiočių slėnis tarpeklio pavidalo, daug
slenksčių. Vidutinis debitas 1750 mVs. Didžiausi intakai - Čiunia ir Velmo. Nereguliariai
laivuojama iki Baikito (571 km nuo žiočių). A baseine nukrito Tunguskos meteoritas.
akmenų rinktuvas, mašina akmenims nuo laukų rinkti, kartais ir išvežti. Būna periodinis ir
tolydinis. Periodiniu A renkami dideli ir vidutiniai akmenys. Rinktūvas turi šakių
pavidalo griebtuvą arba rovimo dantis (panašius į kelmarovės) su prispaudimo pirštais,
valdomais hidrauliniu cilindru. Tolydiniai A būna elevatoriniai, kaušiniai ir rotoriniai.
Elevatorinis A turi sijojamąjį elevatorių ir noragą, kuriuo atpjaunamas žemės sluoksnis
kartu su akmenimis; kai kurie dar turi bunkerį akmenims. Elevatorius žemes išsijoja, o
akmenis nuneša į greta važiuojančią transporto priemonę arba į bunkerį. Kartais
elevatoriniame A vietoj norago yra pirštinis rotorius. Kaušinis A turi lenktus dantis dirvos
paviršiui šukuoti ir į bunkerį akmenims dėti. Ferdinandas Juškevičius
akmenų sužertūvas, mašina akmenų sangrėboms dirvos paviršiuje sudaryti. Tvirtinama
prie traktoriaus arba akmenų rinktuvo. A būna grėbliniai ir rotoriniai. Grėbliniais A
sužeriami įv. dydžio akmenys. Šių A grėbliai yra su standžiais arba spyruokliniais
dantimis. Rotoriniais A sužeriami tik smulkūs akmenys. Rotorių dantys standūs, išdėstyti
spirale. Rotoriai sukasi prieš judėjimo kryptj. Jų gilinimas į dirvą reguliuojamas
atraminiais ratukais arba pavažomis. Traukiant A per lauką akmenys sužeriami į
sangrėbas, kurias vėliau surenka akmenų rinktūvas. Ramūnu Bareišis, Leonas Jonaitis
akmigranas, akminitas, garsą sugeriančioji medžiaga. Tankis 350-400 kg/m', garso
sugerties koeficientas 0,4-0,8 (200-2000 Hz diapazone). Gaminamas iš miner. vatos
granulių arba kuokštelių, sutvirtintų krakmolu su antibiotiniais priedais. Iš A daromos
plytelės, kurių paviršius paprastai nelygus (plyšėtas, vagotas). Jos tvirtinamos metalinėmis
juostelėmis arba klijais. Tinka sausų patalpų apdailai.
akmistrinė, dvarų ir klebonijų vyriausioji namų ūkio prižiūrėtoja ir darbų tvarkytoja, T
ekonomė.
Akmola, nuo 1998 fAstana.
Akmolinsk (Akmolinskas), 1961-1992 m. Celinograd, 1992-1998 m. Akmola, nuo 1998
fAstana.
Akmolos sritis (Akmola oblysy) yra Kazachijos šiaurėje. Plotas 145 000 km2 (Kazachijos
sostinė Astana sričiai nepriklauso). 836 300 gyv. (1999 m. , daugiausia kazachų, rusų,
ukrainiečių. Centras - Kokšetau (134 000 gyv., 1999 m. . Kiti Didžiausi miestai (tūkst.
gyv., 1998 m. : Stepnogorskas (51) , Borabajus (48) , Atbasaras (33) . Miesto gyventojų -
45,5% (1999 m. . Gyventojų vidutinis tankumas 5,8 žm./km2. A suskirstyta į 17 rajonų.
Akmolos srities reljefas - banguota, kalvota lyguma. Žemyninis vidutinių platumų
klimatas. Sausio vidutinė temperatūra nuo -16 °C iki -18 °C, liepos 19-22 °C; kritulių
200-350 mm per metus. Didžiausios upės: Išimas, Nura, Seletas; Didžiausias ežeras
Tengizas (druskingas). Dirvožemiai kaštoniniai, dažnai įdruskėję, juodžemiai. Vyrauja
stepės (daugiausia ariamos), pietuose -pusdykumės. Stepėse auga ašuotės, eraičinai, upių
užlajose - pievinė augalija. Veisiasi briedžiai, vilkai, lapės, kiškiai, saigos, graužikai,
vandens paukščiai, tetervinai, kurapkos. Korgalžyno rezervatas, Atbasaro, Jereimentau
draustiniai.
Kasama auksas, žėrutis, akmens anglys. Statybinių medžiagų, žemės ūkio mašinų
gamyba, chemijos, porceliano, stiklo, siuvimo, maisto pramonė. Tekstilinė galanterija.
Auginama javai, techniniai, pašariniai augalai. Veisiama galvijai, avys, ožkos, kiaulės,
arkliai, naminiai paukščiai. Sritis jk. 1939; iki 1961 Akmolinsko sritis, 1961-1992 m.
Celinogrado sritis. Mindaugas Pažemys
akmuo: 1. Kietos T uolienos luitas. Gamtoje randama nugludintų daugiau, kaip 15 cm
skersmens A - T riedulių ir mažesnių (biriose uolienose). Naudojamas kaip statybinė
medžiaga neapdorotas (rieduliai), apdorotas (pjaustytas, tašytas, skaldytas), perdirbtas
(lydytas, maltas). Maži rieduliai naudojami akmenų mūrui, akmenbetoniui, grindiniui; iš
jų mūrijami pamatai, nešildomų pastatų sienos, jais grindžiamos gatvės, klojamos
krantinės. Skaldyti A gaunami sprogdinant, laužant kietas arba vid. kietumo uolienas
(granitą, dolomitą, klintį, smiltainį). Iš skaldytų 20 -40 kg masės A mūrijami statinių
pamatai, atraminės sienos. Smulkūs (5-150 mm) skaldyto, dažnai ir trupinto A gabalai
(skalda) rūšiuojami pagal dydį ir naudojami (kaip ir žvyras) betonui, asfaltbetoniui, kelių
pagrindui. Iš lengvų uolienų (tufo, kriauklainio) pjaunami blokai sienoms mūryti. Sienų,
kolonų, laiptų apdailai, grindų dangai naudojami pjauti taisyklingos formos, dažnai dar ir
specialiai apdoroti (šiurkštinti, šlifuoti, poliruoti) A - apdailos plokštės. Jos išpjaunamos iš
kietų arba pusiau kietų uolienų. A luitai juostinėmis, diskinėmis ar lyninėmis staklėmis
pjaustomi į plokštes, apipjaustomos briaunos, išryškinama gerosios pusės faktūra.
Suformuojamas lygus, rievėtas ar kitaip faktūruotas paviršius. Ypač dekoratyvus yra lygus
šlifuotas (matinis) ir poliruotas (blizgantis) A; be to, taip apdorotas paviršius yra
atsparesnis šalčiui, korozijai. Šiais būdais paprastai apdorojami gražaus rašto ir spalvoti A
(marmuras, granitas). Vienspalviai, be rašto, pilki A, kad būtų dekoratyvesni, paprastai
šiurkštinami mechaniškai abrazyviniais ir smūginiais prietaisais, kai kada rankiniu būdu
(aptašomi, apskaldomi kaltu, plaktuku). Yra ir nemechaninių A faktūravimo būdų:
apdorojimas termiškai, ultragarsu, aukštojo dažnio elektros srove, lazeriu ir kt.
priemonėmis. Maltas A yra žaliava kitoms stat. medžiagoms gaminti. Iš klinties,
dolomito, magnezito, mergelio, gipso gaminamos rišamosios medžiagos (įv. cementai,
kalkės, gipsas), iš dolomito, bazalto - miner. vata. Iš lydyto A (dažniausiai bazalto, rečiau
diabazo ir kt.) gaminami labai patvarūs, korozijai, rūgštims, kaitrai atsparūs vamzdžiai,
elektrotechn. irchem. aparatūra, apdailos plytelės, liejamos skulptūros.
A - ne tik viena seniausių ir patvariausių stat. konstrukcinių medžiagų, išlikę T apeiginiai
akmenys yra archeologiniai paminklai; daugeliui senovės tikėjimų būdingas T akmenų
kultas. Išliko kelių tūkst. metų senumo akmeninių statinių ( senovės Egipto piramidės,
sfinksai, obeliskai, drėkinimo įrenginiai, šventyklos). Praktiniams reikalams A
naudojamas nuo seno. Žmonės iš A darėsi įrankius. Lietuvoje akmenimis buvo grindžiami
keliai, tiesiamos kūlgrindos, iš jų statomi gynybiniai statiniai, daromi sviediniai. Pastatus
iš lauko A imta mūryti apie XIII amžių. Šiaurės Lietuvoje (Pakruojo, Joniškio
apylinkėse) naudotas dolomitas. Iš jo buvo degamos kalkės, kraunamos tvoros, XVI- XIX
a. - mūrijamos bažnyčių, malūnų, dvarų, ūk. pastatų sienos, kolonos. 1939 imta gaminti
dolomitine skaldą keliams ir betonui, XX a. pab. - ir šlifuotas apdailos plokštes pastatų
vidaus ir išorės apdailai. Klinties daugiausia yra Akmenės apylinkėse. Vietiniai gyventojai
iš jos nuo seno dega kalkes. 1952 N. Akmenėje iš klinties imta gaminti por - 1andcementį.
Be vietinio A, Lietuvoje naudojamas įvežtinis A: marmuro, granito, kriauklainio plokštės,
marmuro, granito skalda. JuozasJuodžhafys 2. Europos senovinis masės matavimo
vienetas. V. Europoje A masė įv. prekėms ilgai buvo nevienoda (3,6-14,5 kg.). Vokietijos
įv. kraštų A buvo nuo -5 iki apie 15 kg. Naujųjų laikų Prūsijos didysis A svėrė 10,3 kg,
mažasis - 5,2 kg (naudoti ir M. Lietuvoje). Lenkijoje 1565 nustatytas 32 svarų (-13 kg) A.
Manoma, kad Lietuvoje A pradėtas naudoti XIII a. , nustotas įvedus metrinę matų sistemą
(1922 m. . LDK paplito nuo XVI a. Jį sudarė -40 lietuvių svarų, arba apie 15 kg.
Lietuvoje, kaip ir visoje LLV, 1764 įvestas lenkiškasis A (-13 kg). Skaičiuodavo vašką
(dažniausiai), rugius, linus, pakulas, apynius, kanapes, midų, medų, mėsą, lajų, sviestą,
sūrius, cukrų, druską, kai kuriuos prieskonius (pipirus, imbierą, migdolus), salietrą, alavą,
paraką, šviną, varį. Užnemunėje (ir visoje Lenkijos karalystėje) 1819-48 naudotas A,
lygus 10,2 kg. Ieva Senavičienė, Irena Valikonytė
Aknysta (Akniste), miestelis Latvijos pietryčiuose, Jekabpilio rj., prie Susėjos upės,
netoli Lietuvos sienos (-10 km į Šiaurės rytus nuo Juodupės). Plentai į Daugpilį,
Jekabpilį, Rygą. 1470 gyv. (1998 m. . A minima 1298. Latvijos ir Lietuvos sienos
sutartimi (1921 m. A, kaip ir Kauno gubernijai bei Alūkstos apskričiai priklausiusios
etninės lietuvių žemės iki Susėjos upės, iškeistos į Šventosios pajūrį, atiteko Latvijai.
1950-56 buvo rajono centras. LIETUVIAI. Aknystoje (ir valsčiuje) iš seno gyventa
lietuvių; 1925 valsčiuje buvo 408 lietuviai, veikė 4 klasių lietuvių mokykla. XX a. pab.
Aknystoje ir jos apylinkėse (Liuobų, Riūkų, Skardupio kaimuose) lietuviai sudarė apie 10
% gyventojų. Nuo 1993 Aknystos mokykloje 2-11 klasių mokiniams lietuvių kalba
dėstoma fakultatyviai. 1998 įkurta Aknystos lietuvių kultūros draugija; veikia moterų
folkloro ansamblis Sutartinė. Aknystos bažnyčioje 2 kartus per metus būna liet.
pamaldos.
Kazimieras Garš\'a, Mindaugas Pažemys
Aknystos, kaimas Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, Debeikių seniūnijoje. 351
gyv. (1999 m. . Per A teka Aknysta. Psichoneurologijos pensionas (buv. dvare; nuo 1959
m. . XIX a. l pusės - XX a. pr. dvaro pastatai ir parkas (9,8 ha). Iš pastatų išliko dalis
rūmų, rūkykla (past. apie 1900 m. su išorės laiptais ir atviromis antrojo aukšto
galerijomis, T raidės plano kluonas (vid. dalis past. 1817, priestatai - 1910 m. . Parke
(įkurtas 1809; turėjo angliškojo bei itališkojo parko bruožu) išliko dalis riešutmedžių
alėjos, vertingų medžių. Pirmų kartą A paminėtos 1538, kai Žygimantas Augustas jas
dovanojo Smolensko bajorui J. Kopčiui. 1807 m. dvarą paveldėjęs R. Jelenskis įkūrė
parką, pastatydino rūmus ir ūk. pastatus. 1923 buvo 160,1959 - 121,1970 -510, 1979-511,
1989-523 gyv. Marija Rupeikienė ir kt.
Akola, miestas Indijos viduryje, Maharaštros valstijoje, į vakarus nuo Nagpuro. 439 400
gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto, medvilnės, chemijos (muilo) pramonė. Medvilnės
prekyba. A pradėjo kurtis apie 1700.
akoladė (prancūzų accolade): 1. Priėmimo į riterių ordiną ceremonija.
2. Penklinių jungimo skliaustas. Būna figūrinė (fortepijonui, arfai, vargonams, čelestai) ir
tiesioji (chorui, ansambliams, orkestrui).
akoli Tačioliai.
akolitas (graikų akoluthos - palydovas, tarnas), klieriko laipsnis (tarp diakono ir
lektoriaus). III a. A paminėjo popiežius Kornelijus. A laipsnis suteikiamas per tam tikras
apeigas. A gali patarnauti Mišioms, dalyti Komuniją.
akomodacija (lot. accommodatio - pritaikymas, priderinimas): l (regos fiziol.). Akies
gebėjimas keičiant savo optinės sistemos laužiamąją gebą aiškiai matyti įvairiai nutolusius
daiktus. Žiūrint į tolimus daiktus sveikai žmogaus akiai akomoduoti nereikia, nes
lygiagretūs spinduliai, praėję pro jos optine sistemą, susikerta tinklainėje. Žiūrint į artimus
daiktus akis turi savo laužiamąją gebą padidinti (akomoduoti), nes nesant A nuo daiktų
atėję skleistiniai spinduliai susikirstų už tinklainės ir jų vaizdas būtų neryškus. Akiai
akomoduojant susitraukia krumplyno raumuo, atsipalaiduoja lęšį laikantys saitai. Lęšis
tampa apvalesnis, padidėja laužiamoji geba. A geba - tai skirtumas tarp artimiausio ir
tolimiausio aiškaus matymo taško. A stipriausia vaikystėje, kai lęšis elastingiausias.
Senstant A ribos siaurėja (pamažu tolsta artimiausias aiškaus matymo taškas), nes mažėja
lęšio elastingumas. 1637 prancūzų mokslininkas R. Descartes'as įrodė, kad A lemia
kintanti akies lęšio forma. 1793 anglų mokslininkas T. Youngas eksperimentais įrodė, kad
akies A lemia lęšio išgaubtumo kitimas. Kai akis nesugeba pakankamai greitai, daug ir
ilgam pakeisti lęšio laužiamosios gebos, atsiranda A sutrikimų: spazmai, paralyžius,
nepakankamumas (viena jo rūšių - senatvinė tolregystė). Jolanta Bendorienė
2 (neurofiziol.). Nervų jaudinimo slenksčio didėjimas lėtai stiprinant dirginimą. Atsiranda
dėl susilpnėjusiu pralaidumo natrio ir sustiprėjusio pralaidumo kalio jonams.
3 (J. Piaget teorijoje). Atminties schemų derinimasis prie aplinkos struktūrinių pokyčių.
4 (sočiai, psichol.). Asmenų ar grupių savitarpio prisitaikymas ir prisiderinimas
susitarimu, abipusėmis nuolaidomis (kompromisais) ieškant abipusės tiesos.
Albinas Bagdonas
5 (kalbot.). Gretimų garsų tarties ir akustinių savybių suartėjimas, nekeičiantis jų esminių
skiriamųjų požymių. Lietuvių kalboje priebalsiai sulūpinami, arba labializuojami (sakoma
l°ū:p°o:s, s°t°o:r0ūoj°u), bet [1°], [p°], [s°], [t°], [r°], [j°] prieš lūpinius balsius [ū], [o], [u]
yra tie patys priebalsiai, tos pačios fonemos kaip ir nelūpiniai [1], [p], [s], [ - 1, [r], [j]. A
padarinys yra šoniniai ir nosiniai sprogstamieji priebalsiai, tariami junginiuose //, dl, pm,
bm, tu, dn (a[ - 1]dkinti, a[pm]duli, liu[dn]as), gomurinis nosinio [n] variantas [n] prieš
[k], [g] (a[rj]ga, bd[j)]kas), įvairios balsių atmainos šalia minkštųjų priebalsių, balsių
nosinimas (t nazalizacija) tarp nosinių priebalsių (mamą [mą:mą:], mūrai [mų:rai], namas
[ną:mąs]). Dėl A susidaro fonemų poziciniai (kombinaciniai) variantai, arba Talofonai. A
skirtina nuo t asimiliacijos 2 ir f neutralizacijos. Aleksas Girdenis
akompanimentas (prancūzų accompagnement), pagr. melodinio balso palydėjimas,
papildymas, pritarimas akordais, figūracijomis, pagalbiniais balsais, ritminėmis figūromis.
Kartais A atliekamas tuo pačiu instrumentu, kuriuo grojamas ir pagr. balsas. Gali būti
akompanuojama ir kitam instrumentui, dainininkui, instr. arba vokaliniam ansambliui,
chorui. Dažnai A atlieka ansamblis, orkestras. Ankstyvosios A formos - monotoninis A
(vokalinės partijos instr. dubliavimas unisonu, oktava), ritminis A (pritarimas
mušamaisiais instrumentais), heterofoninis A (vokalinės melodijos dubliavimas
instrumentu heterofoniškai). Tokios A formos buvo paplitusios šen., viduramžių
pasaulietinėje, liaudies muzikoje. apie 1600 kartu su homofonija pradėjo klostytis
harmoninis A. A partija darėsi vis savarankiškesnė, instr. kūrinių faktūroje nyko griežta
riba tarp melodijos ir A. XIX - XX a. muzikoje A yra svarbus muzikos raiškos elementas,
dažnai lygiavertė ansamblio partija. RūtaMielkutė
Akončis Vitas T V. Acconci.
Akonkagva: 1. Kalnas Anduose, T Aconcagua. 2. Upė Čilėje, T Aconcagua.
Akopian Hakop T H. Hakopian.
akordas (it. accordo - sąskambis): 1. Kelių skirtingo pavadinimo muzikos garsų
vienalaikis sąskambis, savarankiškas muzikos sistemos išraiškos (kalbos) elementas,
muzikos kūrinio konstrukcinis vienetas su tam tikromis funkcinėmis, foninėmis,
dinaminėmis ir kt. savybėmis.
A sudaro trys (nepilną A - du), keturi, penki ir daugiau skirtingo aukščio ir pavadinimo
garsai. Nepasikartojantys garsai sudaro A branduolj: trigarsiuose - trys, keturgafsiuose -
keturi, penkiagafsiuose - penki, daugiagafsiuose - šeši ir daugiau garsų, lemiančių A rūšį.
Pagal intervalus tarp A tonų skiriami vienarūšių intervalų (sekundų, tercijų, kvartų, kvintų
ir 1.1.) ir skirtingų intervalų A. Pastarieji dažniausiai būna daugiagarsiai; juos galima
išskaidyti į kelis paprastesnės sandaros A.
Iš vienarūšių intervalų A išskirtini tercinės sandaros A, būdingi klasikinei ir tradicinei
muzikai. Jais buvo pagrįsta XV- XIX a. , iš dalies ir XX a. profesionalioji muzika. Šie A
turi nusistojusius pavadinimus ir žymėjimą. Jie jau yra ar gali būti išdėstyti tercijomis.
Trigarsis tercijomis išdėstytas A vadinamas kvintakordu (arba trigarsiu), keturgarsis -
septakordu, penkiagarsis - nonakordu ir 1.1. Akordų pavadinimai sudaromi atsižvelgiant į
intervalą tarp kraštinių garsų (kai A išdėstytas tercijomis) ir į A sudėtyje esančio
kvintakordo tipą (mažorinis, minorinis, padidintas, sumažintas). Tercijomis išdėstyto A
apatinis tonas vadinamas pagr. tonu, arba prima, kiti - tercija, kvinta, septima, nona ir 1.1.,
žymimi arabiškais skaitmenimis (l, 3, 5, 7, 9...). A tonai gali būti išdėstyti siaurai, plačiai
arba mišriai, vienoje arba keliose oktavose.
Kiekvienas A turi kelis pavidalus. A, kurio prima yra bose (apačioje), vadinamas
pagrindiniu, kai A bose yra kuris nors kitas tonas - apvertimu. Trigarsiai A turi du:
sekstakordą (6 m. ir kvartsekstakordą ( ' ), keturgarsiai -tris: kvintsekstakordą ( ),
terckvartakordą ( ), sekundakordo (2 m. apvertimus, kurie pasidaro keliant oktava aukštyn
apatinį akordo ar apvertimo tona.. Penkiagarsiai gali turėti keturis apvertimus. Pagal
funkcine reikšme tonacinėje sistemoje A žymimi lot. raidėmis: T - tonika (sudarytas nuo
pirmo dermės laipsnio), S - subdominantė (nuo ketvirto), D - dominantė (nuo penkto). A
skambesio savybės priklauso nuo jį sudarančių garsų ir intervalų skaičiaus bei išdėstymo,
registro, tembro, dinamikos, artikuliacijos.
A, sudaryti tik iš konsonansinių intervalų, vadinami konsonansiniais, o turintys nors vieną
disonansinį intervalą - disonansiniais.
V. Europos profesionaliosios muzikos akordų ištakos - IX a. ankstyvojo
daugiabalsiškumo (organumo) harmoniniai kvartos, kvintos, oktavos intervalai (tobulieji
konsonansai). Renesanso epochoje (15- XVI a. ) įsigalėjo tercinės sandaros A, kurie buvo
suvokiami kaip akordą sudarančių intervalų suma. Samprata, kad A yra vientisas tercinės
sandaros garsų kompleksas, turintis vieną pagr. toną, buvo įtvirtinta 1722 J. Ph. Rameau
teorijoje. A buvo kildinamas iš natūraliojo obertonų garsaeilio. Romantizmo epochoje itin
svarbiomis buvo laikomos A foninės savybės, pagrįstos naujais akordų santykiais, atskirų
garsų modifikacijomis: pustoniu alteruojant A garsus arba juos praleidžiant, kartojant,
keičiant kitais šalia esančiais garsais, gausiai vartojant neakordinius tonus ir 1.1. XX a.
muzikoje, be anksčiau naudotų A, paplito sekundinės, kvartinės, kvintinės ir kt. sandaros
A; pastarieji neretai būdingi tik vienam kūriniui ar autoriui. L: J. Juzeliūnas Akordo
sandūros klausimu Kaunas 1972; Z. Hfila Naitka o liarmonii Praha 1956; J. Chomiriski
Historia liarmonii i kontrapunktu KrakoV 2 t. 1958-62; E. Suchon Akonliku Bratislava
1979; H. Federhofer Akkord und Stimmfuhrung in įler musiktheoretischen Systemen von
H. Riemann, E. Kur - 1i und H. Schenker Wien 1981; J. Cholopov Garmomįa:
teoretičt'skij kurs Moskva 1988; D. Šul'gin Teon'ličeskii' osnoV sovremennoj garmonii
Moskva 1994.
2. Styginio muzikos instrumento (smuiko, alto, violončelės, kontraboso, gitaros, kanklių ir
kt.) stygų komplektas. Vaclovas Pttkctūras
Akordas Cirijakas 1827 Mankūnai (Seinų apskritis) - 1881 Rzeszow (Lenkija), 1863
sukilimo dalyvis. Bajoras. 1845-46 mokėsi Karaliaučiaus universitete. Užmezgė ryšius su
Lenkijos dem. draugija. 1846 Augustavo vaivadijoje rengė sukilimą. Suimtas ir nuteistas
10 m. katorgos. 1855 amnestuotas. Gyveno Stambule, nuo 1856 - Berznyko dvare (prie
Seinų). 1863 vadovavo sukilimui Augustavo vaivadijoje, buvo jos civ. viršininkas.
Sukilimui baigiantis emigravo. 1864 Vokietijoje rūpinosi ginklų gabenimu sukilėliams.
Dalyvavo emigrantų veikloje Vokietijoje ir Turkijoje. Nuo 1871 gyveno Galicijoje, dirbo
kelių inžinieriumi. Ona Maksimaitienė
akordeonas (vok. Akkordeon < prancūzų accord - akordas): 1. Armonikų šeimos
instrumentai su gatavais akordais kair. klaviatūroje bendras pavadinimas. Akordeonu
vadinama Vienos armonika, Sankt Peterburgo armonika, standartinė rusiškoji armonika,
klavišinis ir mygtukinis akordeonas. C. Demianas (Viena) savo patobulintą diatoninę
armoniką su gatavų akompanimento akordų rinkiniu 1829 pavadino A (Accordion).
2. muzikos instrumentas - dumplinis hemiidiofonas su laisvaisiais (šokčiojančiais)
liežuvėliais, be spec. rezonatorių; chromatinė armonika su gatavų akompanimento akordų
rinkiniu. Pagal dešinysis rankos klaviatūrą akordeonai skirstomi į klavišinius
(vadinamuspj'ono) ir mygtukinius (saginius). Klavišinis A sukonstruotas 1865 Italijoje;
labiau ėmė plisti tik nuo XX a. pr. Mygtukinių A klaviatūra dažniausiai būna B (B-Griff)
arba C (CGriff) sistemos, susiklosčiusios pagal H. Minvaldo (Bavarija) 1891 pasiūlymą.
Kair. rankos A klaviatūra (tastatūra) pritai kyta akompanimentui. Ja galima išgauti
bosinius garsus ir gatavus akordus. Modernūs A dar turi laisvai parenkamų baritoninių
bosų tastatūrą.
A būna įv. dydžių (skiriasi tiek dešinės, tiek kairės klaviatūros klavišų ir mygtukų
skaičius). Maži akordeonai turi 8,12,24,32, didesni - 48, 60,72,80,96,120,140
akompanimento tastatūros mygtukų. Klavišinio A dešinysis klaviatūroje būna 17, 22, 25,
26, 34, 37, 41, 45 klavišai (diapazonas iki e - c4 m. , 5 eilių mygtukinio A - 72, 77, 87,
97,102,105 klavišai (diapazonas iki E - cis4 m. .
Lietuvoje nuo XX a. daugiausia grojama Vokietijoje, Italijoje, nuo 1945 - ir SSRS
pagamintais akordeonais. Klavišinius ir mygtukinius akordeonus Panevėžyje dirbo A.
Ramanauskas (1883-1968 m. , Seredžiuje - A. Bartušas (1903-46 m. . A klasės veikia
muzikos mokyklose (nuo 1947 m. , LMA (nuo 1949 m. . Koncertavo akordeonininkai L.
Survila, B. Čiurlys, P. Četkauskas, A. Ločeris, R. Daubarytė, S. Stasiulis, Z.
Abromavičiūtė, S. Strička, G. Smolskas, L. Slekonytė, E. Gabnio ir G. Savkovo duetas,
akordeonų kvintetas Concertino, LMA orkestras. Nuo 1988 Vilniuje kas antri metai
vyksta A muzikos tarptautinis festivalis. Kūrinių akordeonui sukūrė V. Bagdonas, B.
Gorbulskis, A. Lapinskas, V. Ločeris, V. Mikalauskas, V. Paketūras, V. Švedas, J.
Tamulionis. L: A. Baika Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo metodikos
klausimai Vilnius 1984, Kaimo armonikos Vilnius 1994; Akordeon od A do Z Krakow
1966. Albertas Baika
akordika: 1. Akordų visuma (f akordas 1 m. .
2. muzikos sistemos, stiliaus, žanro, kompozitoriaus arba kūrinio akordų sistema.
3. Harmonijos mokslo dalis apie akordų sandarą, jų tarpusavio santykius ir vartojimą.
akordinis užmokestis (prancūzų accord - sutartis), T darbo užmokesčio forma. Mokamas
už visą pagal susitarimą padarytą darbą. Didina darbuotojų materialinį suinteresuotumą
atlikti darbą per kuo trumpesnį laiką. Dažniausiai taip apmokami skubūs arba avariniai
darbai. Algimantas Sakalas
Akosombo tvenkinys T Voltas ežeras. Akosta Agustinas f A. Acosta.
Akrą (Accra), Ganos sostinė, 1,55 mln. gyv. (2001 m. . Įsikūrusi prie Gvinėjos įl.;
prekybos ir žvejybos uostas. Geležinkeliai į Sekondi ir Kumasi, automobilių keliai į
Sekondi ir Lonu. Kotokos tarpt, oro uostas. Medžio apdirbimas, maisto (aliejaus,
vaisvandenių, tabako, spirito, alaus), elektrotechnikos, padangų, plastikinių gaminių,
baldų, popieriaus, tekstilės pramonė. Naftos perdirbimas. Dailieji amatai (gaminami aukso
ir sidabro dirbiniai). Spaustuvės. Deimantų ir kakavos pupelių prekyba. Bankai.
universitetas (įkurtas 1948 m. , mokslų akademija, nacionalinė biblioteka; bot. sodas.
Muziejai. Kolonijinių laikų tvirtovės ir pilys - Pasaulio paveldo paminklas.
ISTORIJA. A įkurta prieš XVI a. Pavadinimas kilęs iš akanų žodžio nkran, reiškiančio
juodas skruzdėles, kurių gausu A apylinkėse. XVI a. Gvinėjos pakrantėse pasirodžius
europiečių pirkliams, tapo aukso ir vergų prek. centru. Dėl A nuolat kovojo ga, akimų,
akvapimų ir ašančių gentys. Nuo 1850 priklausė Didžiosios Britanijos Aukso Kranto
kolonijai; 1876 tapo jos admin. centru. Nuo 1957 Ganos sostinė.
Akragantas, senovės miestas Italijoje. fAgrigenlo.
akras (angį. acre), ac, colinės sistemos ploto vienetas, l ac = 4046,856 m2 = 0,4047 ha. Dar
tebevartojamas Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose angliškai kalbančiose šalyse.
Aleksandras Loginovas
Akre: 1. Upė P. Amerikoje, f Acre. 2. Brazilijos valstija T Acre.
akrėcija (lot. accreūo - padidėjimas), kosm. kūno laipsniškas didėjimas kaupiant aplinkine
medžiagą. Pvz., planetos, žvaigždės ar galaktikos masės didėjimas pritraukiant aplinkine
medžiagą ar kitus kosm. kūnus. A yra vienas svarbiausių ir dažnų reiškinių, lemiančių
kosm. kūnų evoliuciją.
akreditacija (prancūzų accrediter < lot. accredo - pasitikiu): 1. Oficialus žurnalisto
įgaliojimas užs. valstybėje ar tarpt, organizacijoje, renginyje. Suteikia teise dalyvauti
renginiuose, gauti informaciją, dokumentus.
2 (metrologijoje). Įgaliojimų tikrinti ir kalibruoti tam tikras matavimo priemones
suteikimas metrologijos laboratorijai. Akredituoja valstybinė įstaiga (nacionalinė A
biuras). Akredituota laboratorija (su kitomis metrologijos laboratorijomis) turi periodiškai
daryti palyginamuosius matavimus kompetencijai patvirtinti ir kaupti jų ataskaitas.
Aleksandras Loginovas
akreditavimas, asmens ofic. paskyrimo valstybės dipl. atstovybės užs. valstybėje arba
atstovybės prie tarptautinės organizacijos vadovu procesas. Apima valst. dokumento (t
akreditavimo raštas), patvirtinančio asmens įgaliojimus atstovauti valstybei, išdavimą
(prieš tai gavus priimančios valstybės sutikimą- Tagremaną) ir įteikimą priimančios
valstybės ar tarptautinės organizacijos vadovui ar kitam pareigūnui pagal šios valstybės
įstatymus ar tarptautinės organizacijos steigimo dokumentus. Audrius Faksas
akreditavimo raštas, įgaliojamasis raštas, kredencialai, dokumentas, tvirtinantis
akredituojamo dipl. atstovo (ambasadoriaus, pasiuntinio) įgaliojimus. A pasirašo valst.
vadovas ir kontrasignuoja užsienio reikalų ministras. Įteikiamas valstybės, į kurią
diplomatas skiriamas, ar tarptautinės organizacijos vadovui per iškilmingą ceremoniją.
Audrius Faksas
akredityvas (prancūzų accreditif < lot. accredo - pasitikiu): 1. Banko sąskaita, atidaroma
tiekėjui (kontrahentui) užsakovo arba pirkėjo pavedimu tiekėją aptarnaujančiame banke.
Atidarant A pirkėjas (užsakovas) pateikia jį aptarnaujančiam bankui prašymą, kuriame
nurodo: sutarties, kurios pagrindu atidaromas A, numerį; A uždarymo datą; tiekėjo ir jį
aptarnaujančio (t.y. vykdančio A) banko rekvizitus; vykdymo vietą; tikslius dokumentų,
pagal kuriuos atliekamos akredityvinės išmokos, pavadinimus, jų pateikimo terminus;
prekių, darbų ir paslaugų, kuriems apmokėti atidaromas A, pavadinimus; A sumą. Yra įv.
rūšių A: padengtieji ir nepadengtieji, atšaukiamieji ir neatšaukiamieji, akceptuotieji ir be
akceptavimo, t.p. šių rūšių įv. derinių. A skirtas atsiskaityti tik su vienu tiekėju. Dar T
akredityvirus atsiskaitymas.
2. Kredito įstaigos išduodamas vardinis T vertybinis popierius, suteikiantis asmeniui,
kurio vardu jis išrašytas, teise kitoje kredito įstaigoje gauti jame nurodytą sumą.
Genovaitė Adomaitienė
akredityvinis atsiskaitymas, bankinė operacija, kai bankui pavedama išmokėti nurodytą
sumą fiz. arba jurid. asmeniui, jei šis įvykdys t akredityvo l sąlygas. Pirkėjo bankas
praneša tiekėjo bankui ir tiekėjui apie atidarytą akredityvą. Gavęs pranešimą tiekėjas
išsiunčia prekes, išrašo prekių sąskaitą pirkėjui ir ją kartu su kt. dokumentais,
patvirtinančiais visų sąlygų įvykdymą, pateikia bankui. Tiekėjo bankas kontroliuoja, ar
įvykdytos akredityvo sąlygos, ir sutartyje numatytą sumą įskaito atsiskaitomojoje
sąskaitoje. Jei nors viena sąlyga neįvykdyta arba pažeista, mokėjimas neatliekamas.
Pasibaigus akredityvo veikimo laikui jis uždaromas. Nepanaudotas pinigų likutis
grąžinamas į pirkėjo sąskaitą. Išmokos grynaisiais pinigais neleidžiamos. A privalumas -
tiekėjui garantuojamas greitas apmokėjimas, trūkumas - prekes galima išsiųsti tik
sužinojus apie akredityvo atidarymą. Asta Vasiliauskaitė
akridinas, šviesiai geltoni adatos pavidalo savito kvapo kristalai. Mol. masė 179,22.
Lydymosi temperatūra - 11 °C. Gerai tirpsta org. tirpikliuose, blogai - vandenyje. Tirpalai
- 1uorcscuoja violetine spalva. A yra akmens anglių degute. Gaunamas kaitinant
difenilaminą su skruzdžių arba oksalo rūgštimi ir cinko chloridu. A - silpna bazė. Su
neorg. rūgštimis sudaro žaliai - 1uorescuojančias druskas. A lengvai prisijungia įv. chem.
medžiagas (halogenus, HCN, NaHSO,) prie 9 ir 10 anglies atomo, stabdo metalų koroziją.
A dariniai yra geltonos ir oranžinės spalvos baziniai akridininiai dažikliai (jais dažoma
medvilnė, šilkas, oda), vaistai, kuriais gydoma maliarija (akrichinas), dezinfekuojamos
žaizdos (rivanolis), kai kurie naudojami kaip - 1uorescuojantieji indikatoriai
(liucigeninas). Povilas Vainilavičius
akrilaldeh'idas, akroleinas, propenalis, CH,=CHCHO,
bespalvis troškus skystis. Mol. masė 56. Virimo temperatūra 52,7 "C, tankis 838 kg/m'.
Tirpsta org. tirpikliuose, su vandeniu ir metanoliu sudaro azeotropinį mišinį. Sintetinamas
iš glicerolio arba alilo alkoholio (propenolio). Naudojamas org. junginiams sintetinti
(akrilnitrilui, gliceroliui, piridinui, aminorūgštims). Poliakrilaldehidas ir jo natrio druskos
yra emulsikliai ir dirvožemio struktūrą gerinančios medžiagos, kai kuriais
poliakrilaldehido dariniais gerinamos popieriaus ir tekstilės gaminių savybės. Nuodingas;
pažeidžia akių ir nosies gleivines. DLK 0,7 mg/m'.
akrilamidas, CH, = CHCONH2, bespalviai kristalai. Mol. masė 71,08. Lydymosi
temperatūra 84,5 °C, tankis - 122 kg/m3. Tirpsta vandenyje ir daugelyje org. tirpiklių,
polimerizuojasi. Gaunamas kataliziniu būdu hidrolizuojant akrilnitrilą. Naudojamas
poliakrilamidui ir kopolimerams su akrilo rūgštimi gauti, kai kurie A dariniai -
aminoaldehidinėms dervoms modifikuoti. Nuodingas; pažeidžia nervų sistemą, kepenis ir
inkstus. Lengvai prasiskverbia pro odą, dirgina akių ir nosies gleivines. DLK 0,3 mg/m'.
akrilas (angį. acrylic < lot. acer, kilm. acris - aštrus): 1. Polivinilacetatiniai dažai,
naudojami tapyboje. Turi temperai ir guašui būdingų meninės raiškos savybių. Dažai
tepami ant įv. paviršių teptuku, voleliu, purškiami aerozoliniu purškikliu. A greitai džiūsta
sudarydamas drėgmei atsparų matinį paviršių, beveik nekeičia spalvos. Ryškumas
padidinamas įmaišius - 1uorescuojančių ir perlamutrinių pigmentų.
2. Tapybos technika. Paplito XX a. 2 pusės avangardinių dailės krypčių (opdailės,
minimalizmo, fotorealizmo) dailininkų B. Riley (Didžioji Britanija), M. Louiso, F.
Stellos, R. Esteso (JAV) kūryboje. Lietuvoje A technika kūrinių sukūrė R. Dalinkevičius,
L. Katinas, V. Kisarauskas, A. Stasiulevičius, L. Surgailis, V. Trušys, V. Valius. Pilie
Veljataga
akrilatai, akrilo (propeno) rūgšties esteriai CH2=CHCOOR (čia R - CH3, C;H5 ar kt.
radikalas) arba druskos CH2=CHCOOM (čia M - Na, K ar kt. metalas). A gaunami iš
acetileno, anglies monoksido arba cianido rūgšties (vandenilio cianido) ir alkoholių
(esteriai) arba iš akrilo rūgšties ir metalų hidroksidų (druskos). A (esteriai) lengvai
polimerizuojasi ir sudaro f poliakrilatus. Svarbiausi A (esteriai) yra butilakrilatas
(naudojamas polibutilakrilatams, akriliniam kaučiukui gauti), etilakrilatas (naudojamas
polietilakrilatui, lakų ir dažų kopolimerams gauti), f metilmetakrilatas. A (druskos)
naudojami kaip dažų ir lakų priedai. Povilas Vainilavičius
akriliniai kaučiukai, akrilo rūgšties esterių (akrilatų) ir įvairių vinilmonomerų kopolimerai
ar terpolimerai. Svarbiausias - butilakrilato kopolimeras su akrilnitrilu (5-10%);
gaminamas emulsinės polimerizacijos būdu 5-90 °C temperatūroje. A tirpsta acetone,
chloroforme ir aromatiniuose angliavandeniliuose. Vulkanizuojami dažniausiai aminų ir
sieros mišiniu. Guma, pagaminta iš A, labai atspari šviesai, karštoms (iki 150 °C)
sieringoms alyvoms, oksidatoriams, beveik nelaidi dujoms. A guma naudojama
automobilių pramonėje, ja sandarinamos stat. konstrukcijos, klojamos talpyklos. A
naudojami lakams gaminti. Zenonas Mačionis
akriliniai klijai gaminami iš akrilatų, metakrilatų, akrilnitrilo ir jų polimerų ištirpinus juos
org. tirpikliuose (acetone, chloroforme, toluene) arba monomeruose.} A dedama užpildų,
plastifikatorių, modifikatorių (sintetinių dervų, kaučiukų ar kt. monomerų). Paviršiai
susiklijuoja išgaravus tirpikliui arba įvykus polimerizacijai. Klijuojama kambario
temperatūrojc arba kaitinant (optimali 60-100 °C temperatūra). A klijuojama stiklas,
lermoplastikai, popierius, audeklas (dažniausiai gaminant tarą, pakuotes, lipniąsias
juostas, neaustines medžiagas). Leopoldas Radžiūnas
akrilnitrilas, CH, = CHCN, bespalvis aštraus kvapo skystis. Mol. masė 53,06. Stingsta
-83,55 °C, verda 77,3 °C temperatūroje. Tankis 806,4 kg/m3. Tirpsta daugelyje org.
tirpiklių, lengvai polimerizuojasi iki poliakrilnitrilo. Gaunamas oksidacinės amonolizės
būdu iš propileno arba iš cianido rūgšties (vandenilio cianido) ir acetileno mišinio.
Naudojamas poliakriliniam pluoštui, plastikams, kaučiukui gaminti. Nuodingas; lengvai
prasiskverbia pro odą, veikia panašiai kaip cianidai. DLK ore 0,5 mg/m3, vandenyje 2
mg/1.
akrobatika (prancūzų acmbatiąue < graikų akrobatas - vaikštantis pirštų galais): l (sporte).
Fiz. pratimų sistema, grindžiama kūno valdymu, lankstumu, vikrumu, jėga, pusiausvyros
laikymu. Pratimai būna dinaminiai (persivertitnai, persiritimai, kūlversčiai, sukiniai) ir
statiniai (stovėsenos, špagatai, tiltai, piramidės). Sportinė A (sporto šaka) apima šuolius
(moterų ir vyrų), grupinius ir porinius (moterų ir vyrų) fiz. pratimus. Varžybose
pasirodymai vertinami 10 balų sistema. Be sportinės A, dar yra kitų sporto šakų rungtys,
vadinamos A: belingo (pratimai ant srovėje plaukiančio rąsto), parašiutininkų (pratimai,
atliekami laisvai krintant ore dar neišsiskleidus parašiutui), vandenslidininkų (pratimai ant
vienos arba dviejų vandens slidžių) A. Akrobatikos elementų yra ir kitose sporto šakose
(gimnastikoje, dailiajame čiuožime, šuoliuose į vandenį, šuoliuose ant batuto).
A pratimai buvo daromi jau 2000 p.m.e. Egipte, Graikijoje. Mėgėjiška A ėmė plisti XIX
a. kartu su gimnastika. Iš pradžių buvo parodomojo pobūdžio. 1939 SSRS sudaryta
klasifikacinė sportinės A programa, varžybų taisyklės, surengtos pirmosios pasaulyje
varžybos (SSRS pirmenybės). Sportinės A pasaulio čempionatai vyksta nuo 1974.
LIETUVOJE pirmosios sportinės A sekcijos įkurtos 1946 Kaune ir 1950 Vilniuje. 1948
įvyko oficialios varžybos, nuo 1951 rengiamos Lietuvos pirmenybės. Lietuvos akrobatų
komanda 1950 dalyvavo SSRS varžybose. 1977 Visagine įsteigta sportinės A sekcija,
1978 atidaryta A sporto mokykla, 1984 įkurta Lietuvos A fedraugija (1992 priimta į
tarptautine A fedraugiją). 1985-1997 m. Lietuvos akrobatai dalyvavo visuose Europos ir
pasaulio čempionatuose. E. Žguleva, L. Janukovič, V. Janukovič (6 kartus Lietuvos
čempionės) 1984 tapo SSRS taurės ir 1985 čempionato prizininkėmis. 1992 pasaulio
čempionate S. Jeriomkinas (9 kartus Lietuvos čempionas) ir J. Plotnikova (7 kartus
Lietuvos čempionė), I. Perechrestas ir S. Kniazevas (abu 5 kartus Lietuvos čempionai)
laimėjo po 2 bronzos ir Europos čempionate po 2 sidabro medalius. V. Kalininas ir A.
Malyševas (abu 5 kartus Lietuvos čempionai) 1995 pasaulio čempionate laimėjo trečią,
1998 - antrą vietą, 1996 tapo absoliučiais Europos čempionais jaunių grupėje. Žymiausi
sportinės A treneriai ir teisėjai S. Albridzio, V. Kalininas, V. Artamonovas. 2000 sportine
A kultivavo -500 sportininkų. SergejusAlbridzio
2. Cirko žanras, pagrįstas tobula kūno pusiausvyra, vikrumu, lankstumu ir jėga. A būna:
dinaminė (f salto, T piruetai), statinė (įv. kolonos, piramidės), plastinė (vaikščiojimas
lynu, pratimai ant kamuolio, trapecijos), komiškoji (su klounados elementais). A
elementai buvo žinomi senovės Egipte, Graikijoje, Romoje. Pirmieji buvo A pratimai ant
ištempto lyno, šuoliai per kardus, atliekami gatvėse, aikštėse. Viduramžiais A numerius
atlikdavo šokėjai ant ištempto lyno, fokusininkai. Nuo XVIII a. , ypač XIX a. , A plito
cirkuose. Atsirado A ant arklių. Kai kada A elementai naudojami choreografijoje, teatre
(S. Eizenšteino, V. Mejerholdo spektakliai). LIETUVIŲ liaudies šokiuose (Džigūnas,
Gaidys), žaidimuose (Žąselė, Žiužis) yra A elementų. Pirmieji lietuvių cirko artistai: oro
akrobatas F. Černiauskas, jėgos žonglieriaij. Ramanauskas, A. Gineika, plastikos
akrobatai P. Gudauskas, P. Norvilas, J. Ravickas, P. Beresnevičius, šuolininkas per peilius
B. Galvičius. V. Janušauskas (slap. Kadyrasąjunguliamas) 1912 Vid. Azijoje sukūrė A
numerį su kupranugariais. Kiti akrobatai: S., D. ir L. Bereišių šeima, R. Bernotas, Z.
Černiauskas, A. Gaičiūnas, V. Kazlauskas, kalba, O. ir R. Kaluževičių šeima, broliai A. ir
V. Puiriai, J. Stankutė. XX a. 6 dešimtmetyje pasaulyje garsėjo lietuvių kilmės akrobatas
iš Didžiosios Britanijos J. Šlivinskas su šeima.
akrobatinis skraidymas, aviacijos sporto rūšis - orlaivio (lėktuvo, sklandytuvo,
sraigtasparnio, skraidyklės, jų modelių) vikrus manevravimas ore atliekant akrobatines
figūras. Pagal klasikinį (prancūziškąjį) skirstymą A yra paprastasis, sudėtingasis ir
aukštasis. A patirtis padeda lakūnui orientuotis erdvėje, pajusti aukščio ir greičio ryšį,
skraidyti įv. režimais (tam tikrais atakos ir slydimo kampais, greičiais), suvaldyti orlaivį
pavojingoje situacijoje. Oro mūšyje A naudojamas skubiai užimant patogią padėtį priešo
orlaiviui atakuoti arba išsisukant iš pavojingos situacijos. Priklausomai nuo perkrovos (ji
kinta orlaiviui manevruojant) veikimo krypties A skirstomas į teigiamąjį ir neigiamąjį
(nugarinį). A svarb. figūros: kilpa, suktukas, valdoma statinė, suktukinė statinė, viražas,
varpas, vėduoklė ir kt. (pav.). A lygiai: O (angį. Basic), A (Sportsman), B (Intermediate),
C (Advanced), D (Unlimited). Kelių orlaivių A rikiuote vadinamas grupiniu A.
Akrobatinis skraidymas kaip oro triukų reginys yra sudėtinė aviacijos švenčių dalis.
A pradžią davė D. J. Maloney (JAV), 1906 m. atlikęs vikrų manevravimą sklandytuvu.
1912 m. rugpjūčio 25 d. W. Parke'as, suvaldęs lėktuvą Avro G ir išskridęs iš suktuko,
aprašė šį būdą, kuris naudojamas iki šiol. 1912 W. R. Moorhouse'as lėktuvu Bleriot atliko
varpo figūrą. 1913 m. rugsėjo 9 d. P. N. Nesterovas (Rusija) lėktuvu Nieport IV ir 1913
m. rugsėjo 21 d. d. Pėgoud (Prancūzija) su Bleriot XI atliko kilpą (tuo metu vadinta
mirties kilpa). 1913 m. lapkričio 6 d. Chewillard (Didžioji Britanija) pademonstravo
valdomą statine, 1913 P. Chanteloup (Prancūzija) - vėduoklę, G. Hamelis (Didžioji
Britanija) - pervirtimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą A mokyklų buvo įsteigta Didžiojoje
Britanijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje; atsirado oro mūšio manevrų: kovinis posūkis,
imelmanas, suktukinė statinė (vijurkas), gilūs slydimai. Pirmosios A varžybos buvo
surengtos 1928 Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1934 Paryžiuje įvyko pasaulio čempiona tas,
kuriame dalyvavo 9 lakūnai iš Čekoslovakijos, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Italijos,
Portugalijos. Nugalėtoju tapo G. Fieseleris (Vokietija); trys lėktuvai sudužo ir du dalyviai
žuvo. 1936 Berlyno olimpinėse žaidynėse nugalėjo O. von Hagenburgas (Vokietija).
Pasaulio A čempionatai buvo atnaujinti 1960, rengiami poriniais metais (išskyrus 1974 ir
1992 m. . Europos čempionatai vyksta neporiniais metais nuo 1975. LIETUVOJE kilpą
pirmą kartą lėktuvu Fokker B-7 1920 m. gruodžio 11 d. padarė J. Dobkevičius. 1922
Lietuvos karo aviacija suorganizavo A kursus. 1927 Kaune įkurta civ. sportinės aviacijos
organizacija - Lietuvos aeroklubas. 1938 Kaune įvyko pirmosios lėktuvų sporto varžybos,
kuriose J. Dovydaitis, atlikęs 39 figūras, laimėjo A rungtį. 1939 Kaune vykusiose Baltijos
šalių aviacijos sporto varžybose nugalėjo Lietuvos komanda, A čempionu tapo L.
Kinaitis, vicečempionu -K. Rimas. 1958 įkurta Lietuvos aviacijos sporto fedraugija,
vėliau prie jos susikūrė Aukštojo pilotažo (dab. Akrobatinio skraidymo) fedraugija. 1966
Vilniuje įvyko Lietuvos A čempionatas, nugalėtoju tapo J. Kavaliauskas. 1976 R.
Pivnickas, 1979 S. Artiškevičius, 1985 V. Lapenas tapo absoliučiais SSRS čempionais, o
1979 Kyviškėse ir 1985 Taškente nugalėjo Lietuvos komanda. 1980 S. Artiškevičius sov.
bloko šalių čempionate (Vokietijos DR) tapo absoliučiu čempionu. 1994 Lietuvos
komanda pirmą kartą dalyvavo pasaulio čempionate Debrecene (Vengrija). 1997 Lietuvos
A čempionate Kaune pirmą kartą buvo skraidoma reaktyviniais lėktuvais L-39, nugalėjo
J. Marcinkus. Vienas žymiausių pasaulio A meistrų J. Kairys yra daugkartinis Europos ir
pasaulio čempionas, daugelio A figūrų autorius. 1999 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje praskrido
po dešimtimi Neries tiltų ir atliko naują A figūrą kobra, 2000 m. rugsėjo 2 d. Kaune pirmą
kartą pasaulyje aukštyn ratais praskriejo po pėsčiųjų tiltu. 2000 laimėjo pasaulio taurės
varžybas. 6 aeroklubuose A kultivavo (2000 m. -60 sportininkų, dirbo 8 treneriai. Techn.
bazę sudaro Alytaus, Pociūnų (Prienų rajono savivaldybė), Kyviškių (Vilniaus rajono
savivaldybė), Įstros (Panevėžio rajono savivaldybė) aerodromai; skraidoma lėktuvais Jak -
52, Jak - 50, Jak - 55M, Su -26, Su -31. Leonas Jonys
akrofdbija (acrophobia < graikų akron - viršūnė + phobos - baimė): 1. Įkyri, liguista
aukščio baimė. Kartu išgyvenama ir kritimo iš aukštumos baimė.
2. Baimė būti nubaustam už draudžiamų dalykų geidimą, siekimą.
Akroidas Piteris f P. Ackroyd. akroleinas Takrilaldehidas.
akrolitas (graikų akrolithos < akron - viršūnė + lithos -akmuo), senovės graikų statula,
padaryta iš kelių medžiagų: galva ir galūnės dažniausiai iš marmuro arba kito akmens,
korpusas - iš medžio, kai kada dar apkalamas aukso arba kitokia skarda. Buvo paplitęs
VIII- VII a. p.m.e. Iš A išsirutuliojo T chrizoelefantina.
akromegalija (acromegalia < graikų akros - aukščiausias, kraštinis -t- megas, kilm. megalu
- didelis), endokrininė liga, kuriai būdinga veido, galūnių kaulų bei minkštųjų audinių
padidėjimas. Atsiranda dėl suintensyvėjusio augimo hormono somatotropino gaminimo.
Dažniausiai A
priežastis yra hipofizės navikas, retai - somatotropiną gaminantys plaučių, kasos navikai.
Dažniau serga 20 -40 m. žmonės. Pirmiausia pasikeičia, šiurkštėja veido bruožai: atsikiša
apatinis žandikaulis, sustorėja lūpos, nosis, didėja ausys, liežuvis, plaštakos ir pėdos,
užkimšta balsas. Gali atsirasti galvos, raumenų skausmų, pablogėti rega, atmintis. Oda
sustorėja, patamsėja. Sutrinka lytinių liaukų, antinksčių, skydliaukės veikla, dažnai
padidėja cukraus kiekis kraujyje (cukrinis diabetas). Gydoma jonizuojančiuoju
spinduliavimu, vaistais, operacija. Sigitas Ryliskis
Akron (Akronas), miestas JAV Šiaurės rytuose, Ohajo valstijoje, į pietryčius nuo
Clevelando, prie M. Cuyahogos upės. 217 600 gyv. (2001 m. . Upių uostas. Gumos
(daugiausia padangų) pramonė. Akrone yra vienos didžiausių pasaulyje padangų gamybos
bendrovės Goodyear Tire & Rubber būstinė. Aviacijos ir raketų, elektrotechn., tekstilės,
Statybinių medžiagų, poligrafijos, maisto pramonė, sintetinio kaučiuko, mašinų gamyba,
metalo apdirbimas. universitetas (įkurtas 1870 m. . Meno muziejus. A pradėjo kurtis
1825, miesto teises gavo 1865.1870 pastatytas pirmasis gumos fabrikas. Petras Lingė
akronimas (graikų akros - išorinis, kraštinis + onyma -vardas), santrumpos rūšis - žodis,
sudarytas iš pavadinimo žodžių pirmųjų raidžių.
akropolis (graikų akros - aukštutinis + polis - miestas), senovės graikų miestų įtvirtinta
dalis. Nuo Mikėnų laikų dažnai pirmųjų gyventojų sodybvietė ir tvirtovė. Miestui ple
čiantis A likdavo viena centrinių miesto dalių, kurioje stovėjo šventyklos ir kt.
visuomeniniai pastatai. Labiausiai žinomas Atėnų A ( V a. 2 pusė) su klasikiniais pastatais
- Partenonu, Propilėjais, Atėnės Nikės šventykla, Erechtėjonu. Rasa Banytė-Rowell
Akropolitas Georgijus (graikų Georgios Akropolitės) 1217 Konstantinopolis - 1282 ten
pat, Bizantijos valstybės veikėjas, istorikas. Išsilavinimą įgijo imperatoriaus dvare
Nikėjoje. 1244 paskelbtas d. logotetu. Nuo 1246 sosto paveldėtojo, vėliau imp. Teodoro II
Laskario mokytojas ir patarėjas. Nuo 1256 vakarinių provincijų valdytojas. Valdant
Mykolui VIII Paleologui atstovavo Bizantijai Liono II susirinkime (1274 m. , kur
imperatoriaus vardu pripažino Romos popiežiaus viršenybe. Jo veikalas Bizantijos
imperijos metraštis (Chronike syngraphe), apimantis 1204-61 metus, yra ir albanų bei
bulgarų ist. šaltinis. Parašė poemą, retorikos bei teologijos veikalų. EglėBemotėnailė
akrosoma (acrosoma < graikų akron - viršūnė + soma -kūnas), T spermatozoido galvutės
dalis.
akrostichas (graikų akros - išorinis, kraštinis + stichos -eilutė), eilėraščio eilučių
vienodose pozicijose (dažniausiai pirmosiomis raidėmis) įrašytas koks nors vardas, žodis
ar posakis. A buvo vartojamas antikinėje, ypač romėnų, literatūroje (Enijus, Plautas),
išplito viduramžių religinėje, Renesanso ir baroko poezijoje. Ayra XVI a. LDK
kitakalbėje raštijoje. Lietuvių poezijoje žinomi M. Mažvydo (jo vardas ir pavardė įrašyti
Katekizmo eiliuotoje prakalboje), V. Kudirkos, Maironio ir kt. A. Jo atmainos yra
mezostichas (raidės išdėstytos eilučių viduryje) ir telestichas (raidės išdėstytos eilučių
pabaigoje). Juozapas Girdzijauskas
akrotėrijas (graikų akmterion - viršus), dekoratyvinis frontono arba antkapinio paminklo
elementas. Būna stilizuotos palmetės, akanto, voliutos, vazos, obelisko ar kito pavidalo,
kai kada žmogaus arba gyvūno skulptūra. Dažnai turi plokštės pavidalo pamatą. Statomas
ant frontono viršaus arba jo šonuose, antkapinio paminklo (stelos, urnos, sarkofago)
viršuje. Būdingas antikos architektūrai.
AkrCtksas (Acnvc), Kryžiaus a, dvinarė žvaigždė, susidedanti iš 1,33 ryškio BO
spektrinės klasės submilžinės ir 1,75 ryškio BĮ spektrinės klasės pagr. sekos žvaigždės.
Kampinis atstumas tarp narių 4,4". Nuotolis nuo Saulės 320 l.y. Lietuvoje A nematomas.
ai Aksa (al-Aqsa), mečetė Jeruzalėje, viena svarbiausių musulmonų šventovių. Pastatyta
vietoje, iš kurios, pasak musulmonų padavimo, ant stebuklingo žirgo Burako Mahometas
pakilo į dangų ir susitiko su Alachu. A pastatė Omaras I (634-644 m. , valdant ai Validui
(705-715 m. buvo perstatyta. Po žemės drebėjimų -780 ir 1035 atstatyta. XII a. pr. tapo
Jeruzalės karaliaus rūmais, kurių dalį - 128 Balduinas II padovanojo riterių ordinui. 1187
išvijus kryžininkus Salachas ad Dinas atkūrė joje privačią rezidenciją. Daug kartų
perstatyta, nepakitusios išliko Zacharijo varpinė ir Riterių salė. 1938-42 restauruota.
Aksayyadasa TAkho.
Aksaj (Aksajus, iki 1957 Aksajaus Stanica), miestas Rusijoje, Rostovo sritis, Dono
dešinysis krante; rajono centras. 35 100 gyv. (2000 m. . A yra prie Šachtų - Taganrogo
geležinkelio Chemijos, stiklo pramonė. Miesto teisės nuo 1957.
aksakalas (turk. aksakal - senolis), tiurkų gimininės bendruomenės vadas, vėliau -
diduomenės atstovas, dabar Vid. Azijoje - gerbiamas senas žmogus, vyriausias giminės
vyras.
Aksakov Ivan (Ivanas Aksakovas) 1823 m. spalio 8 d. Nadeždino (Ufos gubernija) t'886
m. vasario 8 d. Maskva, rusų visuom. veikėjas, publicistas, poetas. S. Aksakovo sūnus.
Vienas slavofilų ideologų, 1858-1878 m. Maskvos slavų komiteto vadovas. Leido ir
redagavo period. leidinius (Kusskaja besėda, Deri, Maskva, Rus'). Straipsniuose reikalavo
panaikinti baudžiavą, rėmė monarchiją ir stačiatikybe. Parašė piliečių tematikos
eilėraščių, poemą Valkata (Brodjaga 1852 m. . Dagnė Beržaiti
Aksakov Konstantin (Konstantinas Aksakovas) 1817 m. balandžio 10 d. Novo Aksakovo
(Orenburgo gubernija ) - 1860 m. gruodžio 19 d. Zakinto s. (Graikija), rusų visuom.
veikėjas, rašytojas. S. Aksakovo sūnus. Vienas žymiausių slavofilų ideologų, laikraščio
Maskva redaktorius. Ist. dramose (Maskvos išlaisvinimas l Osvoboždenie Moskvy 1850,
Kunigaikštis Rukavickis l Kniaz' Rukovickij 1857 m. parodytas liaudies patriotizmas,
antibaudžiavinės nuotaikos. Parašė romantinių piliečių tematikos eilėraščių, ist. ir
kalbotyros veikalų. Dagnė Beržaitį
Aksakov Sergej (SergejusAksakovas) 1791 l0 0l Ufa - 1859 m. gegužės 12 d. Maskva,
rusų rašytojas. Dvarininkas. Pirmasis kūrinys - apys. Pūga (Buran 1834 m. . Knygoje
Orenburgo gubernijos medžiotojo užrašai (Zapiski ružejnogo ochotnika Orenburgskoj
gubemii 1852 m. gausu poetiškų Rusijos gamtos vaizdų, gyvūnų elgsenos aprašymų.
Autobiogr. apysakose Šeimos kronika (Semejnaja chronika 1856 m. ir Bagrovo anūko
vaikystės metai (Detskie gody Bagrovavnuka 1858, abi lietuvių 1952 m. vaizduojamas
dvarininko šeimos gyvenimas, subtiliai atskleidžiamas veikėjų vidinis pasaulis, tikroviškai
parodoma baudžiauninkų padėtis. Parašė atsiminimų. Elena Čeninskienė
Aksamitas Pranas 1923 m. gruodžio 3 d. Šiauliai, LKP veikėjas, sov. propagandistas.
1943-44 sovietinio Žemaitės partizanų junginio štabo viršininkas. 1944-56 (su pertrauka)
dirbo LKP (b) CK. 1950 baigė Aukštąją part. mokyklą prie VKP (b) CK, 1955 - Visuom.
mokslų akademiją prie SSKP CK. Istorijos mokslų kand. (1955 m. . Nuo 1957 KPI SSKP
istorijos, 1972 Moksl. komunizmo katedros (Kauno aukštųjų mokyklų bazinė katedra)
vedėjas; profesorius (1980 m. . Parašė sov. ideologija paremtas knygas: Judaizmas ir
sionizmas (su P. Freidheimu, 1974 m. , Šventraščio dorovė ir dabartis (1975 m. .
Stanislovas Buchaveckas
Aksamitauskas Liudvikas 1937 m. sausio 12 d. Plungė, architektas. 1955-61 studijavo
KPI. 1969-1972 m. parengė Aukštadvario, Onuškio, Sudeikių, Tauragnų plano projektus.
1972-1991 m. dirbo Paminklų konservavimo instituto Kauno skyriuje; vadovavo
architektų grupei, rengusiai Kėdainių senamiesčio restauravimo ir regeneravimo projektą.
Nuo 1991 Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto architektas. Su kitais
parengė pastatų restauravimo projektų Kėdainiuose (rotušės, pirklių ir amatininkų namų,
karmelitų vienuolyno, sinagogos) ir Kaune ( XVI a. gyvenamųjų namų). Suplanavo
Simno centr. dalį ir aikštę (su G. Jarmaliene), parengė dvarų su parkais, Kėdainių
senamiesčio kvartalų restauravimo projektų.
Aksas Emanuelis TE. AK.
akselbantai (vok. Achselband < Achsel - petys + Barui -juosta, kaspinas), kar. uniformos
perpetiniai raiščiai (pynutės) su metaliniais antgaliais. Segami prie dešinysis peties.
Puošiami aukso ar sidabro gijomis. Būna paradinių (baltų, geltonų ir kt.) ir lauko
uniformų (slepiamosios spalvos). Dažnas generalinio štabo karininkų, adjutantų, kartais ir
kitų karininkų ar sukarintų tarnybų darbuotojų uniformų ženklas. Atsirado V. Europos
šalyse. Nuo XVIII a. jvesti LLV, nuo 1762 - Rusijoje. LR A (nuo 1919 rus., nuo 1934
vokiečių pavyzdžio) dėvėjimo tvarką nustatė 1919 Krašto apsaugos ministerijos
įstatymas. 1990 atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kariuomenėje A dėvi generolai,
generalinio štabo karininkai, adjutantai, karo atašė, muzikantai, garbės kuopos kariai, t.p.
policijos bei Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai, kai kurių visuom. organizacijų
nariai. Jonas Vaičenonis
akseleratorius t akceleratorius. akseleromėtras f akcelerometras. Aksel Heibergas fAxeIio
Heibergo sala. Akselis Gabrielius tG.Axel.
Akselrod Pavel (Pavelas Akselrodas), Axelrod, tikr. Pinch Boruč 1850 m. rugpjūčio 25 d.
Černihi - 1928 m. balandžio 16 d. Berlynas, Rusijos polit. veikėjas. Jaunystėje artimas
narodnikams. Nuo 1881 gyveno Šveicarijoje, bendradarbiavo su G. Plechanovu. 1883
vienas Darbo išvadavimo grupės įkūrėjų. 1898 įstojo į RSDDP. 1900-05 m. Iskros
redakcijos narys. Nuo 1903 m. vienas idėjinių menševikų vadovų. Po 1917 Vasario
revoliucijos sugrįžo į Rusiją, rėmė Laikinąją vyriausybę. Iki Spalio perversmo (1917 m.
Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos narys. Bolševikams paėmus valdžią
emigravo. Nuo 1921 Berlyne leidžiamo menševikų žurnalo Socialističeskij vestnik
bendradarbis.
Akseris Ervinas tE.Axer.
aksesuaras (prancūzų accessoire - šalutinis, antraeilis), pagalbinis daiktas, reikmuo,
elementas. Smulkios apdaro, aprangos detalės, reikmenys (pirštinės, rankinė, skrybėlaitė);
dailėje - pagalbinė meno kūrinio vaizdo, kompozicijos detalė, teatre - butaforijos ir
rekvizito reikmenys, dekoracijų, kostiumų dalys.
aksiologija (graikų axia - vertybė, kaina + logos - mokslas) T vertybių teorija.
aksioma (graikų axi6ma)\ 1. Pradinis, be įrodymo priimamas dedukcinės teorijos teiginys.
Terminą pradėjo vartoti Aristotelis. Iš A pagal nustatytas logikos taisykles išvedami kiti
dedukcinės teorijos teiginiai. Kurios nors teiginių klasės A teiginius galima aksiominti, jei
ji turi poklasį B, kurio sekmenų klasė lygi klasės A sekmenų klasei. Filos. pobūdžio
klausimai keliami dėl pasirinktų A teisingumo, nes jų laikymas aprioriškomis arba
intuityviai aiškiomis ir akivaizdžiomis dažniausiai nepasitvirtina. Aksiomiškai sudarytose
formaliose sistemose aksiomų teisingumas nustatomas jas interpretuojant. Jei iš
pasirinktos aksiomų grupės pagal įprastines logikos taisykles galima išvesti visus kitus
sistemos teiginius, tai A yra efektyvios ir pasirinktos teisingai. Aksiomų efektyvumas
apibrėžiamas jų nepriklausomumu ir neprieštaringumu. Žymiausi mat. aksiomų kūrėjai
yra Euklidas (Du dydžiai, pavieniui lygūs trečiajam, yra lygūs ir tarpusavyje), G. Peano (/
yra natūralusis skaičius), D. Hilbertas (Bet kurie du nesutampantys taškai nustato tiesę).
Dar Taksiominis metodas.
2. Šnekamojoje kalboje - akivaizdus, nereikalaujantis įrodymo teiginys. Kartais aksioma
turi postulato reikšmę. Romanas Plečkaitis
aksiominė aibių teorija, T aibių teorijos pateikimas Taksiominiu metodu. A imta kurti, kai
G. Cantoro vad. naiviojoje (intuityviojoje) aibių teorijoje buvo surasta prieštaravimų
(antinomijų). Jiems pašalinti buvo panaudota aksiomų sistema: aibių teorija imta traktuoti
kaip A. Buvo sukurtos kelios A. Pirmoji jų yra Zermelo ir Fraenkelio sistema, kurią E.
Zermelo suformulavo 1908, o A. Fraenkelis papildė 1921-22. Ji griežtai ir aiškiai
formalizavo G. Cantoro ir jo sekėjų metodus. Vėliau bandyta tobulinti Zermelo ir
Fraenkelio A (J. von Neumanno, P. Bernayso, T. Skolemo ir kt. darbai). A aibės sąvoką
laiko pradine, apibrėžiama tik aksiomomis; tai lemia reliatyvųjį šios sąvokos supratimą.
Ieškota A tobulinimo būdų. Svarbūs kalba Godelio tyrimų rezultatai (formaliųjų sistemų
neprieštaringumo ir nepilnumo teoremos). Kitą požiūrį į A išreiškė A. N. \Vhiteheadas ir
B. Russellas; jie sukūrė teoriją, kurioje išskiriami įv. tipų (rūšių, laipsnių, lygmenų)
kintamieji; tai pateikta veikale Matematikos principai (Principia Mathematica 3 1.1910-13
m. . Paprastojoje tipų teorijoje skiriami individai (elementai), klasės arba individų
savybės, objektų santykiai, klasių savybės, santykių savybės ir kt. Skirstant kiekvieno tipo
objektus į lygmenis tipų teorija išplečiama. Aibė čia nagrinėjama ne abstrakčiai, o
atitinkamo tipo apimtyje. Tai leidžia išvengti paradoksų bei semantinių antinomijų.
Tačiau ir tipų teorijos taikymas A sukelia sunkumų. Įvairių A versijų tyrimai parodė, kad
aibės sąvoka nėra pakankamai preciziška ir ji įv. būdais tikslintina.
aksiominis metodas, dedukcinis metodas, mokslo teorijos formavimo būdas, kai pradiniai
teiginiai, vadinami aksiomomis, priimami be įrodymų, o iš aksiomų pagal iš anksto
priimtas logikos taisykles išvedami kiti
teiginiai (teoremos). Sąvokos, kuriomis formuluojamos aksiomos, laikomos pradinėmis,
neapibrėžiamomis ir vartojamos visoms kitoms teorijos sąvokoms apibrėžti. Logiškai
susieta aksiomų ir teoremų visuma sudaro aksiominę teoriją, dar vadinamą dedukcine
teorija, dedukcine sistema. Siekiama, kad sistemoje aksiomų skaičius būtų minimalus, o
aksiomos - nepriklausomos, t.y. neišvedamos iš kitų aksiomų. Nereikalingos aksiomos
apsunkina įrodymus. Dedukcinė sistema turi būti neprieštaringa ir sintaksiškai (iš jos
aksiomų negalima išvesti teiginio ir to teiginio neiginio), ir semantiškai (turi bent vieną
modelį, objektų sritį, kurioje ji realizuojama). Dedukcinė sistema pilna, jei kiekvieną joje
suformuluotą teiginį galima įrodyti arba paneigti, t.y. išvesti iš aksiomų, jau įrodytų
teoremų arba įrodyti, kad jis neišvedamas. Visos teoremos, įrodytos kuria nors aksiomų
grupe, yra teisingos kiekvienoje sistemos interpretacijoje. A geriausiai tinka tiems
mokslams, kurių sąvokos griežtos ir pastovios (matematikai, logikai, kai kurioms fizikos
šakoms ir kt.). Mėginta A taikyti filosofijoje (B. Spinoza), tačiau nesėkmingai.
Yra trys A raidos periodai. Pirmasis susijęs su senovės graikų bandymais aksiominti
logiką ir geometriją. Manoma, kad A atrado Pitagoras, o Euklidas jį ištobulino
geometrijoje. Aristotelio silogistika - pirmoji žinoma aksiomiškai sudaryta logikos teorija.
Antrąją dedukcinę teoriją sukūrė stoikai, aksiomiškai išdėstę teiginių logiką. Pirmajam
periodui būdingas abstrakcijos neišbaigtumas. graikų mokslininkai siekė, kad aksiomos
būtų akivaizdūs, intuityviai pagrįsti teiginiai. Antrojo A raidos periodo pradžia siejama su
G. Leibnizo kurtuoju loginiu skaičiavimu. Nors jis nebuvo tobulas, tačiau G. Leibnizas
turėjo aiškią A ir formalaus įrodymo sampratą. XIX a. vid. sukūrus neeuklidines
geometrijas ir įrodžius, kad geometriją galima kurti remiantis ir kitomis, skirtingomis nuo
Euklido geometrijos, aksiomomis, imta labiau akcentuoti formaliąją aksiominių sistemų
pusę, nagrinėti loginius kintamųjų ryšius atsiribojus nuo jų akivaizdumo, intuityviai
suvokiamo turinio. Trečiasis A raidos etapas - tolesnė aksiominių teorijų formalizacija.
XX a. l pusėje ją pradėjo D. Hilbertas, siekdamas visiškai formalizuoti aksiominių teorijų
kalbą. Remdamasis pastarąja jis norėjo įrodyti matematikos ir logikos neprieštaringumą
bei pilnumą, bet paaiškėjo, kad formalizuota aksiominės teorijos kalba reikalauja
turiningo aiškinimo. Formalios teorijos tyrimas turiningomis priemonėmis sudarė jos
metateoriją, imta tirti dedukcinių mokslų metodologiją, analizuoti neprieštaringumą,
pilnumą, išsprendžiamumą ir kitas aksiominių sistemų savybes. kalba Godelis įrodė (1931
m. , kad ne kiekviena aksiominė teorija yra pilna; gana sudėtingoje aksiominėje teorijoje
gali būti teisingų teiginių, kurie neišvedami išjos aksiomų, o neprieštaringumą galima
įrodyti tik taikant platesnę teoriją. kalba Godelio ir kitų mokslininkų darbai parodė, kad
kuriant sąvokines konstrukcijas susiduriama su problemomis, kurios neišsprendžiamos
anksčiau sukurtais metodais, kad aksiominis metodas yra tik vienas moksl. pažinimo
organizavimo metodų, kurio nedera absoliutinti. L: D. Hilbert, P. Bernays Grundlagen der
Mathema - 1k 2 Bde. Berlin 1934-39; S. C. Kleene Introduction to Metamathematics New
Yor komitetoronto 1952. Romanas Plečkaitis
Aksionov Vasilij (Vasilijus Aksionovas) 1932 m. rugpjūčio 20 d. Kazanė, rusų rašytojas.
Ankstyvojoje kūryboje (apys. Kolegos l Kollegi 1960, lietuvių 1962; rom. Žvaigždžių
bilietas l Zvjozdnyj bilet 1961, Apelsinai iš Maroko /Apel'siny iz Marokko 1963 m.
vaizdavo jaunus žmones, konfliktuojančius su vyresniąja karta. Dalyvavo neoficialiame
lit. judėjime. Sov. Sąjungoje ir JAV paskelbė groteskinių, absurdo poetika pagrjstų prozos
kūrinių (Visą parą nesustojant / Kruglye sutkį non-stop 1976, Žanro paieškos l Poiski
žanrą 1978 m. . A kūryba buvo griežtai kritikuojama sov. spaudoje. 1980 emigravo,
gyvena JAV. Parašė apysakų (Mano senelis - paminklas / Moj deduška -pamjatnik 1972,
Nusideginimas l Ožog 1980, Krymo sala l Ostrov Krym 1981, Popierinis peizažas /
Bumažnyj pejzaž 1983, Kiaušinio trynys / Želtok jajca 1991 m. , romanų trilogiją
Maskvos saga (Moskovskaja saga 1993-1994 m. , apsakymų (rink. Teigiamo herojaus
negatyvas / Negativ položitel'nogo geroja 1996 m. . A prozoje atsispindi sov. visuomenės
gyvenimo rutina ir individo pastangos jai pasipriešinti; real. pasakojimas derinamas su
avangardinėmis raiškos priemonėmis, fantastikos elementais. Rašo ir anglų kalba. Galina
Mkhailava
aksis (Cervus axis), elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Paplitęs P. Azijos tropinio ir
subtropinio klimato juostų miškuose. Kūno ilgis iki 150 cm, aukštis 75-97 cm, masė 75-
100 kg. Kailis rusvas su šviesiomis dėmelėmis. Patinų ragai ilgi, su trimis atšakomis,
nukrypę atgal. A gyvena mažomis bandomis, dažniausiai prie upių. Minta žole, medžių ir
krūmų lapais. Veda 1-2 jauniklius. Aklimatizuotas V. Europoje, N. Zelandijoje,
Australijoje, Havajų salose ir P. Amerikoje. Janina Prūsaiti
aksolema (gi. o«5«-ašis + lemma - apvalkalas), Taksono dangalas.
aksolo - 1is (Ambystoma mexicanum), meksikinės ambistomos lerva, galinti veistis (T
neotenija). Kūno ilgis iki 30 cm. Galva plati, plokščia, kaklo šonuose - šakotos išorinės
žiaunos; uodega iš šonų suplota. XIX a. vid. iš Šiaurės Amerikos A atvežti į Europą,
veisiami akvariumuose; išvesta albinosinių formų. Naudojami gyvūnų raidos ir
regeneracijos tyrimams. Aksolo - 1iais dar vadinamos daugelio uodegotųjų varliagyvių
ambistomų genties lervos. Giedrius Trakimas
Aksomaitis Povilas 1938 m. kovo 29 d. Kaunas, hidrotechnikos inžinierius. Kovo 11 d.
Akto signataras. Dr. (fiziniai m.; techn. mokslų kandidatas 1967 m. . 1961 baigė LŽŪA.
1961-1990 m. dirbo Melioracijos institute; 1968-1975 m. Moksl. informacijos skyriaus,
1977-1990 m. Drėkinimo laboratorijos vedėjas. 1990-1992 m. LR AT/AS deputatas.
Moksl. darbo kryptis - žemės ūkio augalų drėkinimas, drėkinimo sistemų konstrukcijos ir
eksploatavimo ypatumai. Svarbiausi veikalai: Daržovinių kultūrų lietinimas (1967 m. ,
Kultūrinių ganyklų sausinimas ir naudojimas (1969, rusų kalba), Žemės ūkio kultūrų
lietinimas (1972 m. , Hidrotechnikos inžinieriaus žinynas (1982 m. , Agronomo žinynas
(su kt., 1987 m. .
aksbmas (graikų hexamitos < hex - šeši + mitos - siūlas), pūkinis audinys, sudaromas
perpjaunant papildomus (natūralaus šilko ar chem. pluošto siūlų) metmenis. A pūkas
trumpas (iki 2 mm). Pagr. metmenys dažniausiai yra natūralus
šilkas arba krepiniai daugiagijai siūlai. Audžiamas rykštiniu arba dvigubuoju būdu.
Rykštinio A (vad. panaksomo) pūkas supresuojamas, kad sugultų viena kryptimi ir Įgytų
ryškų blizgesį. Protinis, arba kilpinis, A būna su kilpelėmis, Utrechto A pūkas dažniausiai
būna moherio vilnų, o pagr. metmenys iš medvilninių verpalų; toks A tinka baldams. A
kilęs iš Indijos, Europoje pradėtas gaminti vid. amžiais. Lietuvoje naudotas jau XIV a.
pabaigoje. XVIII a. buvo audžiamas A. Tyzenhauzo manufaktūrose.
Aksominė knyga (Barchatnaja kniga), žymiausių Rusijos šeimų genealoginė knyga.
Pavadinimas kilęs nuo aksominio viršelio. Svarb. dalis -40 skyrių Valdovų kilmės žinynas
(Gosudarev rodoslovec 1555-56 m. , kuriame aprašytos Riurikaičių ir Gediminaičių
palikuonių šeimos. 1682-1687 m. papildyta, 1787 išleista. Knygoje yra klaidų ir klastočių.
„Aksominė revoliucija", visuomenės veiksmų, 1989 m. rugpjūčio – lapkričio mėn.
sužlugdžiusių kom. režimą Čekoslovakijoje, populiarus pavadinimas.
aksonas (graikų axon, kilm. axonos - ašis), neuroaksonas, nervinės ląstelės (neurono)
atauga. Perduoda impulsus iš ląstelės kūno į kitus neuronus, raumenines skaidulas,
liaukines ląsteles. Sudarytas iš aksoplazmos ir ją dengiančios membranos - aksolemos.
Per visą A ilgį eina citoskeletas, sudarytas iš neurofilamentų ir mikrovamzdelių. A
prasideda nuo sustorėjusios ląstelės kūno dalies - A kalnelio. Osvaldas Rukšėnas
aksonomėtrija (graikų axon + metreo - matuoju), kūnų vaizdavimo plokštumoje būdas, kai
į vaizdo plokštumą Qa lygiagrečiais spinduliais st projektuojamas kūnas ir su juo susietos
stačiakampės koordinačių sistemos ašys OX, OY, OZ (pav., a). Statmenosios A
projektuojamieji spinduliai st statmeni vaizdo plokštumai Q (f o pražulniosios A -
nestatmeni. Koordinačių ašių atkarpų projekcijų ir pačių tų atkarpų santykiai vadinami
iškreipi O X O Y O Z mo koeficientais: -^- = t; -^ = m; -^ = „. Jei k = m = n,yraizometrija
(pav.,ft),jei k = nžm-dimetrija (pav., c), jei k ž m n - trimelrija. Paeiliui atidėjus brėžinyje
koordinačių ašių projekcijų (OlfX{l, O0YU, OaZlt) kryptimi nuo koordinačių pradžios visas
kūno taškų koordinates, padaugintas iš atitinkamų iškreipimo koeficientų, galima
nubraižyti kūno A, ir atvirkščiai - iš kūno A galima nustatyti kūno taškų koordinates.
Aksonometrinė projekcija yra vaizdesnė už kitokias projekcijas ir gana tiksliai rodo
vaizduojamąją figūrą su visais 3 jos matmenimis (ilgiu, pločiu, aukščiu). Šia projekcija
dažnai naudojamasi pastatų, mašinų, ypač jų mazgų ir detalių, projektuose.
Akstinas Gediminas 1961 m. rugpjūčio 1 d. Vilnius, dailininkas. 1986 baigė ŠPI. Nuo
1994 dėsto M. kalba Čiurlionio menų gimnazijoje. Kuria objektus, instaliacijas
naudodamas savo ir kitų darbo (rankų ar fabrikinio) daiktus, gamtos objektus. Kūriniai
įvairūs: smulkūs (Lentynėlė-daina 1990 m. , dideli (Vežimas 1998 m. , daugiausia
kilnojamieji, kai kurie kompoziciškai susieti su konkrečia vieta (Tampymasis 1995 m. . Jų
paradoksalumą ir konceptualumą pabrėžia sumaniai, netikėtai suderinti bei interpretuoti iš
pažiūros buities sferai tepriklausantys objektai; kūrybai turi įtakos XX a. Vakarų dailės
kryptys (dada, siurrealizmas, naujasis realizmas ir kt.). Alfonsas Andriuškevičius
Akstinas Gediminas Pranciškus 1926 m. birželio 3 d. Marijampolė - 1959 m. rugpjūčio 2
d. Kaukazas, alpinistas. 1941 ištremtas į Sibirą. 1953 baigė Leningrado kūno kultūros
institutą. Mokytojavo Frunzėje, Vilniuje, Joniškėlyje, Kaune. Sport. alpinizmo iniciatorius
Lietuvoje, alpinizmo instruktorius. Respublikinės alpinistų sekcijos prezidiumo
pirmininkas (1957 m. . Kaukaze įkopė į Dombai Ulgeno traversą (1957, aukštis 4046 m),
Ulutau Cianą (4352 m) ir Ušbą (4710 m; į abi 1958 m. . Žuvo kopdamas į Dychtau
viršūne (5204 m). 1959 jo vardu pavadinta Terskei Alatau klng. (Tian Šanis) bevardė
viršūnė (4250 m). Jonas Žilinskas
Akstino viršūnė yra Kirgizijoje, Tian Šanio kalnų Terskei Alatau kalnagūbryje. Aukštis
4250 m. Pirmą kartą (1959 m. įkopė 9 alpinistai, 3 jų iš Lietuvos. Pavadinta alpinisto G.
P. Akstino vardu.
akstis, iš šakelės kilęs dyglys. A viršūnės augimo kūgelis anksti nustoja augti, jo
viršūninės ląstelės sukietėja. A kietumas priklauso nuo medienos ir ramstinių audinių
gausumo. Išauga lapo pažastyje, savo pamatinėje dalyje turi redukuotų lapelių ir
pumpurėlių arba (A subrendus) jų randų. Būna šakotoji (gledičijos) ir paprastoji, yliškoji
(slyvos, gudobelės). Saugo augalus nuo žolėdžių gyvūnų. Giedrė Knūtienė
Aksu, miestas Kinijos Šiaurės vakaruose, Sindziango Uigūrų auton. rajone. 145 500 gyv.
(2001 m. . Tekstilės, maisto pramonė. Dailieji amatai. Ryžių, šilko prekyba. Netoli A
kasamos švino ir vario rūdos.
Aksu -Džabagly rezervatas (Aksu -Džabaglio rezervatas) yra Kazachijoje, Talaso Alatau
klng. vakaruose. Plotas 74 400 ha. Saugomi V. Tian Šanio šiaurinės dalies
kraštovaizdžiai; ryškus vertikalusis zoniškumas: priekalnių stepės, kadagių retmiškiai,
subalpinės ir alpinės pievos, ledynai. Veisiasi irbiai, stirnos, maralai, archarai, sibiriniai
ožiai, dygliuočiai. Aksu upės tarpeklis (500 m gylio). A įkurtas 1926.
Aksum (Aksumas), miestas Etiopijos šiaurėje. 33 400 gyv. (2001 m. . įsikūręs Etiopijos
kalnyne, 2300 ra aukštyje. Plentai į Gonderį, Asmarą (Eritrėja). Dailieji amatai (audimas,
odos ir metalo dirbiniai). Turizmas. Išlikęs archit. kompleksas (Pasaulio paveldo
paminklas): trys nekropoliai su monolitinėmis akmeninėmis stelomis (1- V a. ), penkerių
rūmų (4- V a. ) griuvėsiai, trinavė Švč. Marijos Sionietės bazilika (iki XVI a. perstatymo
buvo penkianavė). A įsikūrė - V a. prieš Kristų. I-8 (9 m. a. 1' Aksumo karalystės sostinė,
jai žlugus - koptų rel. centras, bažnyčios hierarchų rezidencija, Etiopijos imperatorių
karūnavimo vieta. XVI a. A buvo sugriautas musulmonų.
Aksumo karalystė, pirmoji etiopų valstybė, susikūrusi I a. dab. Etiopijos šiaurinės dalyje.
Pavadinimas kilo nuo Aksumo miesto, tapusio valstybės sostine. A atsirasti ir sustiprėti
padėjo iš Indijos ir Rytų Afrikos į Viduržemio j. pakrantes ėję prek. keliai. Karaliaus
Ezanos laikais ( IV a. pr.) užkariavo didž. dalį Kušo karalystės (Nubija). IV- VI a. A
klestėjo; Bizantijos remiama, sėkmingai kovojo su Chimjaritų valstybe dėl viešpatavimo
P. Arabijoje.
A kultūra artima p. arabų kultūrai. Iki IV a. karaliai vartojo sabėjų raštą ir kalbą, III- IV a.
ir graikų, vėliau - senovės etiopų. IV a. ėmė plisti krikščionybė, įtvirtinusi šalyje
Bizantijos įtaką. Persams užkariavus P. Arabiją ( VI a. pab.) ir susikūrus arabų Kalifatui
( VII a. ), atkirtusiam A nuo prek. kelių, ji ėmė smukti ir VIII- IX a. suiro.
Akšajadasa fAkho.
aktainis, tūrio ir ploto matavimo senovės vienetas Tašmainis.
aktas (\ol.actus): 1. Asmens ar asmenų grupės veiksmas, poelgis.
2 (filos.). Sąvoka, reiškianti realizuotą būtį. Vartota aristotelinėje ir tomistinėje
filosofijoje. Aristotelis šią sąvoką vartojo savo materijos ir formos teorijoje nagrinėdamas
tapsmo problemą. Materijos virtimą tikrove jis laikė A. Tomistinėje filosofijoje buvo
skiriamos 2 A reikšmės. Pirmoji - kai su forma besijungianti materija virsta substancija,
t.y. realiai egzistuojančiu dalyku. Antroji - konkretus substancijos egzistavimo būdas.
Šiuolaikinėje filosofijoje ir psichologijoje A sąvokos vartojamos gyvybiniam procesui
arba psichinei veiklai apibūdinti. Dalius Viliūnas
3. Dokumentas. Pavadinimas kilo iš rom. tradicijos įv. dokumentų teksto pabaigoje
žymėti actum ėst (sudaryta). A terminas yra jau Justiniano I kodekse Corpus juris civilis
(534 m. , iš jo paplito Italijos, Prancūzijos ir Anglijos teisinėje literatūroje. VI- IX a.
plintant lot. dalykinei terminijai Europos šalyse A imta laikyti priimtus įstatymus. Karalių
ir aukšč. bažn. valdžios dokumentai buvo vadinami diplomais. X- XII a. nusistovėjo
standartiniai lot. A formuliarai. XVI a. Vokietijoje suintensyvėjus biurokratinių įstaigų
veiklai formavosi dabartinė A sąvoka. Nuo XV a. atsitiktinai, nuo XVII a. sistemingai taip
pradėti vadinti dokumentai, fiksuojantys privačių asmenų, privačių asmenų ir valstybės,
valstybių sutartis, sandorius, t.p. įrašai, protokolai, o XX a. - visi dokumentai. Šaltinių
moksle aktais vadinami visi dokumentai, turėję juridine galią. Aktų formuliarus tiria T
diplomatika. Dar T administracinis aktas, t norminis aktas. L: kalba Diilfer Urkunden,
Aklen und Schreiben in Miltelalter und Neuzeil l Archivulische Zeitsc/irift 1953 Bd. 53
Miinchen 1957; E. G. Franz Einfiifmtng in dk' Arclm'kunde Darmstadt 1974. Stasys
Pamemeckis
4. Iškilmingas mokymo įstaigos susirinkimas, skirtas įv. apdovanojimams, mokslo
baigimo pažymėjimams, diplomams įteikti, valst. ar kt. šventėms paminėti.
5. Dramos veikalo dalis - veiksmas.
6. Nuogo žmogaus kūną vaizduojantis tapybos, skulptūros, grafikos kūrinys ar piešinys,
pagrįstas gyvo modelio studijomis. Siekiama tiksliai perteikti žmogaus kūno judesį,
proporcijas, formas, jų apimtį. A studijos meno akademijose paprastai yra privaloma
disciplina. Pav,
7. Dailės žanras - nuogo žmogaus (dažniausiai moters) atvaizdas be alegorinės, mit. ar lit.
potekstės. Susiformavo XIX a. pr. prancūzų neoklasicisto J. A. D. Ingres'o, vėliau paplito
impresionistų kūryboje. Populiarus XX a. dailėje.
8. Bet koks nuogo kūno atvaizdas meno kūrinyje. A atsirado paleolite (mažos
skulptūrėlės, uolų piešiniai). senovės Graikijoje ir Romoje buvo pagalbinė tobulų kūno
proporcijų paieškos priemonė. Retas viduramžių dailėje. Renesanso laikais nuogos figūros
dažnos mit. ir alegorinės tematikos kūriniuose.
Aktėu, 1964-1991 m. Ševčenko, miestas Kazachijos vakaruose, Mankystau pusiasalyje,
prie Kaspijos jūros; Mankystau sritis centras. 157 400 gyv. (1998 m. . Oro ir jūrų uostas.
Naftos ir gamtinių dujų gavybos rajono centras. Plastikų (polistireno ir polipropeno),
metalo apdirbimo, statybos, siuvimo, maisto pramonė. Jūros vandens gėlinimo įmonė.
AE, joje 1973 įrengtas greitųjų neutronų reaktorius BN-350 (pirmasis pasaulyje).
universitetas, naftos ir dujų tyrimų institutas. Lėlių ir dramos teatrai. Ist. ir kraštotyros
muziejus. A pradėjo kurtis 1963 šalia eksploatuojamų urano rūdos ir naftos telkinių.
Mindaugas Pažemys
„Akta unii Polski z LitVą" (Lenkijos ir Lietuvos unijų aktai), abiejų valstybių 1385-1791
unijinių sutarčių ir su jomis susijusių aktų publikacija. Išleista 1932 Krokuvoje. Parengė
S. Kutrzeba ir W. SemkoViczius. Įvade aptarta unijų aktų istorija, ankstesnės publikacijos
ir leidinio parengimo principai. Aktų tekstai parengti pagal originalus, jų įvairius nuorašus
ir publikacijas. Panaudoti rankraščiai kruopščiai aprašyti ir moksliškai įvertinti. Tekstų
skirtybės ir pastabos pateiktos išnašose. Aktai skelbiami orig. kalba, rusiški - transliteruoti
lenkų kalbos raidėmis. Yra išsamios vardų, vietovių ir dalykų rodyklės. Vytautas
Raudcliūnas
Aktė-Jalander Aina t A. Acktė-Jalander.
„Akty, izdavaemye Vilenskoju archeografičeskoju komissieju dlja razbora drevnich
aktov" (Vilniaus senovės aktų tyrimo archeografijos komisijos aktai), „Akty Vilenskoj
archeografičeskoj komissii", 1865-1915 spausdintas tęstinis dokumentų leidinys. Skelbė
ist. dokumentus iš Stačiatikių bažnyčios istorijos - stengėsi įrodyti, kad LDK visuomet
buvusi rusiška ir stačiatikiška. A tomuose (40; išėjo 39 m. paskelbta daug Lietuvos ir
visos LDK sočiai, ek. istorijos dokumentų: Vilniaus miesto ir žemės teismų (t. 8,9 m. ,
magistrato ir magdeburgijos (t. 10, 20 m. , Gardino miestų ir žemės (t. 2-7 m. , Ukmergės,
Upytės, Minsko miestų (t. 26,32,36 m. , Trakų pakamario, Slanimo žemės teismų (t. 22 m.
, Mogiliavo magistrato (t. 39 m. , Lietuvos vyr. tribunolo (t. 11-13,15 m. aktai; Lietuvos
dvarų inventoriai (t. 25,35,38 m. , dokumentai apie Lietuvos bajorus (t. 24 m. , totorius,
žydus (t. 28,29,31 m. , Stačiatikių bažnyčią (t. 33 m. , 1596 Brastos bažn. uniją (t. 16 m. ,
1657-1667 m. ir 1812 karus (t. 34,37 m. . Dokumentai leidiniui buvo imami iš Vilniaus,
Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko archyvų, Vilniaus viešosios bibliotekos.
Daugiausia paskelbtų dokumentų yra Lietuvos valstybės ist. archyve ir Minsko archyve,
šiek tiek Vilniaus universiteto bibliotekoje. Egidijus Banionis
250
Aktijo mūšis, Akcijaus mūšis, Romos triumvirų Marko Antonijaus ir Oktaviano laivynų
mūšis, vykęs 31 m. rugsėjo 2 d. p.m.e. prie Aktijo kyšulio (v. Graikija) per Romos piliečių
karą (32-30 m. . Antonijaus kariuomenė (70 000 karių) ir laivynas (400 laivų), remiamas
Egipto karalienės Kleopatros VII 100 laivų, įsikūrė žiemoti prie Aktijo. Oktaviano
kariuomenė (80 000 karių) ir laivynas (400 laivų, vadas Markas Vipsanijus Agripa)
užėmė Korintą, v. Graikijos salas ir nutraukė priešo aprūpinimą iš Egipto; tai privertė
Antonijų pulti. Pučiant stipriam vėjui mažesni ir manevringesni Agripos laivai įstūmė
Antonijaus ir Kleopatros VII laivus į Ambrakijos įl.; jiems grėsė apsuptis. Kleopatra VII
ir Antonijus paliko mūšį ir išplaukė į Egiptą; Oktavianui atiteko ir buvo sudeginti 300
laivų, po 2 sav. buvo apsupta ir pasidavė Antonijaus sausumos kariuomenė. 30 m.
rugpjūčio Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Romoje baigėsi piliečių karai. 27 m. sausio 3
d. Oktavianas tapo imperatoriumi; pergalei pažymėti įsteigė žaidynes Aktijuje ir pastatė
Nikopolį (graikų pergalės miestas) dab. Prėvezos apylinkėse.
„Akty Litovskoj Metriki" (Lietuvos Metrikos aktai) 1892-1897 m. išleisti Varšuvoje (t. 1.,
kn. 1-2 m. . Parengė ukr. ist. F. Leontovičius. Pirmoji knyga apima 1413-98, antroji 1499-
1507 m. laikotarpį. Dokumentai išdėstyti chronologiškai. Kirilika (yra tekstų ir lot. kalba)
publikuojamų daugiau, kaip 750; aktai imti iš Lietuvos Metrikos Varšuvos nuorašo
( XVIII a. 8 dešimtmetis). Skelbiami dokumentai - valdovų privilegijos ir teismų raštai -
atspindi XV a. sočiai, ek. santykių, žemėvaldos LDK raidą. Be to, išspausdinta trys LDK
krašto (1413,1434,1457 m. , Voluinės (1501 m. ir Žemaitijos (1501 m. žemių privilegijos,
kai kurių kunigaikščių (Švitrigailos) dokumentų, Vilniaus auksakalių cecho nuostatai
(1495 m. . Egidijus Banionis
„Akty Litovsko -Russkogo gosudarstva" (Lietuvos -Rusijos valstybės aktai), LDK ist.
šaltinių publikacija. M. Dovnar-Zapolskio parengtas spaudai Lietuvos Metrikos 1390-
1529 dokumentų rinkinys. Išspausdintas 1899. Chronologiškai skelbiama 119 dokumentų,
rašytų LDK kanceliarine slavų ir lot. kalbomis. A sudaro valdovų privilegijos dėl
Magdeburgo teisės suteikimo LDK miestams (1390 Brastai, dab. Brest, 1498 Drohičinui,
1501 Melnikui ir kt.), raštai dėl valstybės valdų įkeitimo, muitinių bei smuklių
išnuomojimo ir iždo pajamų gavimo, nuostatai dėl valstiečių prievolių bei mokesčių ir
kita. A - svarbus šaltinis LDK sočiai, ek. ir teis. santykiams tirti. Vytautas Raudeliams
aktinas (graikų aktis, kilni, aklinos -spindulys), baltymas, randamas visose eukariotinėse
ląstelėse. Mol. masė 41 720. Yra 2 viena į kitą pereinančios jo formos. Globulininis A (G-
aktinas), veikiamas ATP, KCI ir Mg2+ jonų, polimerizuojasi sudarydamas dvigubos
spiralės formos fibrilinį A (F-aktiną). F-aktinas svarbus ląstelės citoskeIctui susidaryti,
dalyvauja organoidų judėjime, citokinezėje, fagocitozėje. A kartu su miozinu sudaro
aktomioziną, sąlygojantį raumenų susitraukimą. Petras Žebrauskas
aktinidai Taktinoidai.
aktinidija (Actinidia), aktinidinių (Acūmdiaceae) šeimos vijoklinių krūmų gentis. -40
rūšių. Sukultūrintos: margalapė A (A. ko/omikta), smailialapė A (A. arguta), purpurinė A
(A. purpurea) ir kininė A (A. deliciosa); iš pastarosios kaip rūšis išskirta kivinė A (jos
vaisiai vadinami kiviais). Dekoratyvinis, vaisinis augalas. Užauga apie 20 m aukščio.
Lapai elipsiški. Žiedai balti, kvapūs. Vaisiai - žalsvos saldžios uogos (1-50 g). Valgomos
šviežios arba perdirbtos (uogienės, sultys, kompotai); liaudies medicinoje jomis gydoma
skorbutas, tuberkuliozė. Tinka puveningos ir drėgnos dirvos, pakenčia pavėsį. A genimos
rudenį (pavasarį išteka daug sulčių). Lietuvoje paplitusi margalapė A. Lietuvoje
aktinidijas pirmasis platino V Paukštė. Sukurtos ir rajonuotos (2001 m. veislės: 'Paukštės
Šakarva' (V. Paukštė), 'Laiba', 'Lankė', 'Landė' (V. Paukštė, P. Lanauskas, V. Venskulonis
ir V. Pranskietis). Smailialapė A ir jos bei purpurinės A kultūrinės veislės ('Kiivska
hibridna' ir kt.) auginamos retai, nes žiemą neištvermingos (dengiamos). Bandoma auginti
kivinė A. Antanas Ryliškis
aktinijos (Actiniaria), koralinių polipų klasės šešiaspindulinių koralų būrys. apie 1500
rūšių. Paplitusios beveik visose, daugiausia tropinėse ir subtropinėse, jūrose. Gyvena
pavieniui, rečiau kolonijomis. Kūnas cilindro formos, minkštas, nuo kelių mm iki 1,5 m
skersmens, ryškių spalvų. Viršutiniame gale yra čiuptuvų apsupta burna, apačioje -
raumeningas padas. Vienos A sėslios, kitos šliaužioja, įsikasa į gruntą ar plaukioja. Minta
smulkiais bestuburiais ir žuvimis. Dauginasi lytiniu ir vegetatyviniu būdu. Būdinga
regeneracija. Kai kurios A rūšys simbioziškai gyvena su vėžiais vienuoliais ir kt.
bestuburiais. Ant A čiuptuvų esančios dilgiosios ląstelės gali sukelti odos nudegimus.
Šiaurės jūroje dažna paprastoji A (Actinia equina).Pav. Algirdas Mackevičius
aktinis (Actinium; graikų aktis, ki\m. aklinos - spindulys), Ac, periodinės elementų
sistemos III grupės radioaktyvusis chem. elementas. Visi izotopai nestabilūs. A -
sidabriškai baltas su melsvu atspalviu metalas. Nuo drėgmės paviršius apsitraukia balta
oksido plėvele, stabdančia tolesnę oksidaciją. Chem. savybėmis A labai panašus į lantaną.
Randamas urano ir torio rūdose (l t urano rūdos yra 0,15 mg A). Gaunamas dirbtiniu būdu
radį 216Ra švitinant neutronais brand. reaktoriuje arba - 1uoridą AcF3 redukuojant ličio
garais. A naudojamas moksl. tikslams, berilio ir A mišiniai - kaip neutronų šaltiniai. Labai
kenksmingas. DLK darbo patalpoje 1,3-10~3 Bq/m\ atviruose vandens baseinuose -34,8-
10~3 Bq/m3. A 1899 atrado prancūzų chemikas A. L. Debierne'as. Lent. Danutė Kimtienė
Lent. Aktinis
atom. skaičius 89
atom. masė 216,221-231
izotopai 221 raAc,"'Ac (r,„ = 21,8m.)
kiekis Žemės plutoje 6- 10-'"% (masės)
tankis 1010kg/m3
lydymosi temperatūra 1050 °C
aktinoidai (f aktinis + graikų eidos - pavidalas), aktinidai, grupė chem. elementų (nuo
torio iki lorensio), esančių periodinėje elementų sistemoje už aktinio. Visi radioaktyvūs.
Toris ir uranas paplitę gamtoje, maži kiekiai protaktinio izotopų susidaro skylant toriui ir
uranui, labai maži kiekiai (pėdsakai) neptūnio ir plutonio aptikti radioaktyviosiose rūdose.
Dirbtiniu būdu gauti 9 A (nuo americio iki lorensio). Metalai; spalva panaši į sidabro, ore
tamsėja. Milteliai piroforiški. Lengviausiai lydosi neptūnis ir plutonis (-640 °C), kiti -
daugiau, kaip 1000 °C temperatūroje. A lengvai reaguoja su vandeniliu, siera, azotu,
deguonimi, halogenais. A junginiai tirpdami vandenyje hidrolizuojasi, polimerizuojasi,
sudaro kompleksinius junginius. Dėl panašių chem. savybių A sunku atskirti vieną nuo
kito. Visi A, išskyrus torį, paladį ir uraną, gaunami dirbtiniu būdu apšaudant uraną kitų
elementų neutronais, neptūnis ir plutonis - iš brand. kuro atliekų. A išskyrimas ir
gryninimas yra sudėtingas procesas su daug stadijų; taikomi jonų mainų ir ekstrakcijos
metodai. Didžiausią praktine reikšme turi f uranas, T plutonis, T toris ir T neptūnis, kurie
naudojami brand. energetikoje, medicinoje, chem. analizėje. Lent. Lent. Aktinoidai
Atom. Pavadinimas Simbolis Stabiliausio izotopų Pusėjimo trukmė
skaičius atom. masė
90 toris Th 232 7,5 104 m.
91 protaktinis Pa 231 3,28 10" m.
92 uranas U 238 4,47- 10' m.
93 neptūnis Np 237 2,14-10'' m.
94 plutonis Pu 244 8,26-10' m.
95 amcricis Am 243 7370 m.
96 kiuris On 247 1,58-10' m.
97 berklis Bk 247 1380 m.
98 kalifornis Cf 251 900 m.
99 einšteinis Ės 252 471,7d
100 fermis Fm 257 400,5 d
101 mendelevis Md 258 56d
102 nobelis Nb 259 1,0h
103 lorensis Lr 260 180 s
aktinolitas (graikų aktis, kilm. aklinos - spindulys + linstituthos - akmuo), silikatų klasės
amfibolų grupės mineralas Ca, (Mg, Fe)5[ (OH, F) | Si4OJ,. Kristalai monoklininės
singonijos, adatų arba siūlų pavidalo. A - įv. atspalvių žalias (spalvos intensyvumas
priklauso nuo geležies kiekio). Blizgesys stiklo arba šilko. Kietumas 5,5-6. Tankis 3170-
3300 kg/m'. Dažnai sudaro pluoštinį agregatą - a komitetinolito asbestą arba tankų padrikų
pluoštų agregatą -nefritą. Randamas kontaktinio ir regioninio metamorfizmo uolienose
(skarnose, skalūnuose). Naudojamas gumos gamyboje.
aktinomėtras (graikų aktis + metron - matas), šviesos aktyvumo - spinduliuotės jlėkio
(J/m2 m. ir jo spartos (W/m2 m. -matuoklis. Skiriami 2 A tipai. Vienais A matuojamas saulės
spindulių šiluminis intensyvumas ir jų poveikis. Jų veikimo principas grindžiamas juodojo
kūno savybe sugerti spindulių energiją ir paversti ją šiluma (absoliutinis A, arba
pirheliometras). Kai kurių A jutiklis būna bimetalinė plokštelė (termobimetalinis A) ar
termoporos (termoelektrinis A). Tokie A naudojami astronomijoje, meteorologijoje. Kiti
A skirti spinduliuotės galiai tirti pagal chem. poveikį dujoms (pvz., vandenilio ir chloro
mišiniui) ar sidabro bromido emulsijai įvertinant kvantine fotonų išeigą. Tokie A
naudojami fotochemijoje. Aleksandras Loginovas
aktinomėtrija (graikų akus + melreo - matuoju), meteorologijos sritis, tirianti Saulės
spinduliavimą atmosferoje ir Žemės paviršiaus bei pačios atmosferos spinduliavimą. A
uždavinys - matuoti įv. rūšių spinduliuotės stiprumą, Žemės paviršiaus radiacijos balansą,
analizuoti spinduliuotės sugėrimo ir išsisklaidymo atmosferoje dėsningumą, tirti įvairių
spinduliuotės rūšių geogr. pasiskirstymą. Vienas svarbiausių yra integralinių
trumpabangės ir ilgabangės spinduliuotės srautų dydžių matavimas. Spinduliuotės srautų
tyrimai padeda apskaičiuoti radiacijos balansą skirtingo aukščio lygiuose. Matuojama
aktinometrais, piranometrais, albcdometrais, balansometrais. Naudojami fotometriniai,
dozimetriniai, spe komitetrometriniai metodai. Aktinometriniai matavimai, daromi iš
lėktuvų, padeda tiesiogiai nustatyti Saulės spindulių praleidimo, sugėrimo ir atspindėjimo
mastą debesyse, debesų įtaką vertikaliems spinduliuotės srautams. A duomenys
naudojami nustatant klimato savybes, be to, jie reikalingi teor. tyrimams, ypač Saulės
konstantai nustatyti. Remiantis A duomenimis, sukuriamas fitoklimatas, kuris padeda
išvesti naujas augalų veisles, keisti augalų formą, didinti derlių. A pradininkas C. Pouillet
(Prancūzija), 1838 sukonstravęs pirmąjį aktinometrą. Lietuvoje aktinometriniai matavimai
atliekami Kauno ir Šilutės meteorologijos stotyse; jie pradėti 1938 Kaune meteorologo S.
Olšausko iniciatyva. Audnmė (ialvonaitė
aktinomicėtai (graikų aktis + mykęs, kilm. mykėtos - grybas) T laibagrybiai.
aktinomicinai, raudonos spalvos chromopeptidinių antibiotikų grupė. Aktinomicinus
sintetina ir išskiria į terpe Streptomyces antibioticus, S. fulvissimus, S. rimosus ir kt.
aktinomicėtai. Mol. masė -1200. Kiekvienas peptidas turi laktono žiedą, kurį pertraukus
antibiotikas ne tenka savo aktyvumo. Visi A labai toksiški. Veikia gramteigiamas ir
gramneigiamas bakterijas, kai kuriuos mikroskopinius grybus, slopina navikų augimą. Iš
kultūros terpės A išskiriami ekstrahuojant acetonu, benzenu, metanoliu, etanoliu ir kt. org.
tirpikliais. Antanas Ragavičius
aktinomikozė (actinomycosis), laibagrybių aktinomicetų sukeliama lėtinė žmogaus ir
gyvulių liga. Sukėlėjai Actinomyces israeli, rečiau A. bovis, randami sveikų žmonių
virškinamajame trakte ir kvėpavimo takuose. Susergama po pūlinių ligų ir organų
sužalojimų. Skiriama kelios formos. Veido ir kaklo aktinomikozė susergama po danties
pūlinio, gilaus karieso ar gleivinių sužalojimo. Skruostų arba pažandžių odoje susidaro
raudonas mazgelis, apsuptas nepaslankių audinių. Jis suyra, susidaro negyjančius fistulės,
iš kurių teka pūliai. Uždegimas plečiasi į akiduobę, kaukolės kaulus, smegenis, tonziles.
Plaučių A panaši į tuberkulioze. Iš plaučių liga plinta į krūtinės ląstą ir odą sudarydama
sukietėjimus ir fistules. Pilvo organų A prasideda po apendicito, ti - 1ito, vėliau apima
kepenis, kitus organus ir odą. Reta pirminė odos A prasideda poodiniu mazgeliu. Jam
didėjant aplinkiniai audiniai kietėja, atsiranda fistulių, patinsta artimiausi limfmazgiai.
Negydoma liga tęsiasi ilgai. Gydant antibiotikais ligos trukmė 2-6 savaitės. Profilaktika:
gydyti dantis, burnos ligas, jodo tirpalu tepti pažeistas odos vietas.
Iš gyvulių dažniausiai serga galvijai, rečiau - kiaulės, avys, arkliai, ožkos. Sukelia A.
bovis, patekęs su pašaru arba pro pažeistą gleivinę, odą. Susirgusių galvijų limfmazgiuose
ir žandikaulių kauliniame audinyje, kiaulių pieno liaukoje, limfmazgiuose, arklių
sėkliniame virželyje (dažniausiai po kastracijos) atsiranda granulomų, pūliuojančių, ilgai
negyjančių žaizdų. Gydoma penicilinu, minociklinu, klindamicinu, eritromicinu,
tetraciklinais, daroma operacija. Gcromanta Balevičicnė, Virgilijus Citvaras
aktinomorfinis žiedas (graikų aktis, kilm. aklinos - spindulys + morphe - forma),
taisyklingas, spinduliškos formos augalo žiedas. A turi obelis, erškėtis, žibuoklė, vijoklis,
bastutis.
aktinostėlė (graikų aktis + stele - stulpas), stiebo ar šaknies ašinė dalis, kurios skersiniame
pjūvyje mediena yra žvaigždės pavidalo, o įlenkimuose tarp žvaigždės spindulių
įsiterpusios karnienos salelės. A būdinga šaknies pirminei struktūrai, kai kurių psilofitų ir
pataisų stiebams.
„Akty, otnosjaščiesja k istorii Južnoj i Zapadnoj Rossii" (Pietų ir Vakarų Rusijos istorijos
aktai), Rusijos archeografijos komisijos 1863-1892 m. leistas testinis dokumentų rinkinys.
Išėjo 15 tomų. LDK istorijai svarbesni l ir 2 t. (apie 1361-1637 įvykius; paskelbta 100
papildomų dokumentų iš 1266-1598 laikotarpio). Labiausiai atsispindi LDK sočiai, ek.
gyvenimas: yra didžiųjų, dalinių kunigaikščių privilegijų ir teismo raštų žemėvaldos,
pareigybių, XVI a. miestų savivaldos ir kt. klausimais. Išsamiau aprašyta XVII a.
Stačiatikių ir Unitų bažnyčių organizacijos, jų vienuolynų materialinė bazė ir fin. būklė,
ideol. kova ir poleminė literatūra LDK p. žemėse. Dalis dokumentų atskleidžia LDK
diplomatinius santykius ir karinius konfliktus su Krymo
chanatu, Livonijos (1558-1583 m. ir Smolensko (1632-34 m. karų eigą. Egidijus Banionis
„Akty, otnosjaščiesja k istorii Zapadnoj Rossii" (Vakarų Rusijos istorijos aktai), Sankt
Peterburgo archeografijos komisijos 1846-53 leistas testinis dokumentų rinkinys. Išėjo 5
tomai. Daugiausia paskelbta 1340-1699 LDK polit. istorijos šaltinių: Lietuvos d.
kunigaikščių sutarčių su rusų kunigaikščiais, D. Naugardu, Pskovu, Livonijos ordinu,
Krymo chanatu, Moldavija, privilegijų bajorams, dvasininkams ir miestams, valdovo
domeno valsčių aprašymų, Vislicos, Krokuvos ir Vartos statutai, 1468 T Kazimiero
teisynas, 1596 t Brasta bažnytinės unijos, ukrainiečių sukilimų dokumentų. Sudarytojai
parinko vertingų šaltinių, tačiau stengėsi iškelti LDK rusiškų žemių reikšmę jos raidai.
Aktiubinsk (Aktiiibinskas),nuo 1992 fAklobė.
aktyvacijos energija, £v vidutinis energijos perteklius (lyginant su vidutine dalelių energija
toje temperatūroje), reikalingas reaguojančiai dalelei nugalėti potencialo barjerą, skiriantį
pradinę ir galine sistemos būsenas. Reaguojant molekulėms A esti 80-250 kJ/mol, jei
reakcijose dalyvauja atomai ar laisvieji radikalai - nuo kelių iki 60 kJ/mol; elektringųjų
dalelių ir laisvųjų radikalų reakcijos gali vykti ir be A. Grįžtamųjų vyksmų tiesioginės ir
atvirkštinės reakcijos A skirtumas lygus reakcijos šiluminiam efektui. A galima sumažinti
sistemą šildant, elektromagn. spinduliuote, katalizatoriais. A apskaičiuojama iš
Arrhenijaus lygties: d\nkldT=EJR - 1; čia R - molinė dujų konstanta, k - reakcijos greičio
konstanta, T- termodinaminė temperatūra. Paprastai A nustatoma iš grafiko, gauto
koordinačių ašyse \nk ir l/T atidėjus eksperimentinius duomenis. Sudėtingų reakcijų Ayra
atskirų stadijų aktyvacijos energijų funkcija ir vadinama efektyviąja, arba empirine, A.
Heterogeninių vyksmų A būna tikroji ir tariamoji; tai priklauso nuo reakcijos greičio
konstantos pobūdžio. A sąvoką 1889 pasiūlė S. Arrhenius (Švedija), fizikinę prigimtį
1928 išaiškino F. Londonas (JAV). Leonus Simanavičius
aktyvacinė analizė, radioaktyvacinė analizė, chem. elementų nustatymas medžiagoje iš
radioaktyviosios spinduliuotės. Tiriamoji medžiaga apšvitinama kietaisiais gama
spinduliais, pagreitintais neutronais, protonais, alfa dalelėmis ir nustatomas sukeltos
spinduliuotės pobūdis. Analizuojama instrumentiniais (scintiliaciniu arba puslaidininkiniu
gama spektrometru) ir radiochem. metodais. Kokybiškai medžiaga tiriama pagal
susidariusių radionuklidų skilimo pobūdį, greitį, išspinduliuojamų dalelių ar gama kvantų
energiją (šie dydžiai būdingi kiekvienam izotopui). Kiekybinė bandinio sudėtis nustatoma
matuojant susidariusių radionuklidų spinduliavimo intensyvumą. Dažnai analizuojama
santykiniu metodu: tame pačiame sraute su bandiniu švitinama keletas panašių į jį
etalonų, kuriuose tiriamojo elemento kiekis yra žinomas, ir lyginami jų aktyvumai. Jei
apšvitinus tiriamąją medžiagą susidaro keli radioaktyvieji elementai, jie vienas nuo kito
atskiriami. A tinka, kai branduolinės reakcijos efektyvusis skerspjūvis pakankamai
didelis, spinduliavimo energija ir skilimo greitis pato gus matuoti. A metodais nustatomi
labai maži chem. elementų kiekiai (10~12-10~3%). Jais tiriamos puslaidininkinės,
branduolinių reaktorių, raketų statybai naudojamos medžiagos, lydiniai, biologiniai
objektai (kraujas, plazma, augalų ir gyvūnų audiniai), aplinkos užterštumas, t.p. jie
taikomi archeologijoje, kriminalistikoje. Pirmieji A pradėjo naudoti G. Hevesy (Vengrija)
ir G. LeVisas (JAV).
aktyvai (lot. activus - veiklus), fiz. ar jurid. asmens turtinių teisių (turto) visuma.
Materialieji A skirstomi \ fizinius (žemė, pastatai, įrenginiai, mašinos, prekių atsargos ir
kt.) ir finansinius (grynieji pinigai, indėliai bankuose, obligacijos, akcijos ir kt.).
Nematerialieji A - autorių teisės, patentai, prekių ženklai ir kt. Venanias Mačiekus
aktyvas, T buhalterinio balanso dalis, kurioje pinigine išraiška parodomas ek. vieneto tam
tikros dienos ilgalaikis ir trumpalaikis turtas.
aktyvatorius faktyviklis.
aktyvieji dažikliai turi molekulėje aktyvių atomų arba grupių, kurios dažymo metu
reaguoja, t.y. geba sudaryti patvarius kovalentinius ryšius su celiuliozės hidroksigrupėmis
arba vilnų, šilko ir poliamidinio pluošto aminogrupėmis. Pagal chem. sudėtį skirstomi į
Tazodažiklius, antrachinoninius ir ftalocianininius dažiklius; prie A t.p. priskiriami
tiazininiai, pirimidininiai ir vinilsulfoniniai A. Dažo ryškiomis spalvomis, atsparūs
vandeniui, org. tirpikliams, trinčiai. Pirmieji pramoniniai A vilnoms dažyti buvo
pagaminti 1952. Povilas Vainilavilius
aktyvieji priedai, rišamųjų medžiagų T hidrauliniai priedai.
aktyviklis, aktyvatorius, medžiaga, aktyvinanti katalizatorių, biol. ar chem. procesą.
Augalų augimo A (augimui jie nebūtini), įsijungę į augimo procesą., jį skatina, nors patys
tuo metu neskaidomi. Fermentų A padidina jų katalizinį aktyvumą. Dažniausiai tai yra
metalų jonai (Mg2 , Ca2 , Zn2 , Mn2 , K , Na ), palaikantys fermento konformaciją. A
reguliatoriniai baltymai skatina kai kurių genų transkripciją. Chemijoje katalizatoriaus A
vadinamas f promotoriumi. Vida Bendikienė
aktyvintosios anglys, koryta medžiaga, turinti didelį savitąjį paviršių. Savybės priklauso
nuo A akučių dydžio. Savitasis paviršius iki 1500 m2/g. A gerai sugeria aukštos virimo
temperatūros medžiagų garus, blogiau - lakius junginius, vandenį. A gaminamos iš
akmens anglių puskoksio, medžio anglių, durpių, pjuvenų kaitinant jas be oro (vandens
garų ir CO, mišinyje) 850-950 °C temperatūroje. Naudojamos kaip adsorbentas dujoms,
vandeniniams tirpalams (cukraus sirupui, alkoholiniams gėrimams), geriamajam
vandeniui, nuotekoms valyti, dujokaukėse, sorbciniuose siurbliuose, chromatografinėse
kolonėlėse, kraujo valymo aparatuose.
aktyvieji gynyba (kar.) f sulaikomieji veiksmai. aktyvičji mokykla T naujoji mokykla.
aktyvioji pernaša, procesas, kai per biol. membranas panaudojant energiją pernešamos
molekulės ar jonai priešinga jų koncentracijos gradientui kryptimi. Skiriama pirminė ir
antrinė A. Pirminei A naudojama ATP hidrolizės, saulės šviesos ar oksidacinių redukcinių
procesų metu tiesiogiai išsiskyrusi energija, ant membranos susidaro H+, Na+, K+ ir kt.
jonų koncentracijos gradientai. Antrinei A naudojama pirminės metu sukurtų jonų
koncentracijos gradientų energija. Aminorūgščių, angliavandenių aktyviojoje pernašoje
gyvūnų ląstelėse naudojamas Na / K adenozintrifosfatazės sukurtas Na jonų
koncentracijos gradientas, bakterijose - H jonų gradientas. Bakterijose kai kurie
angliavandeniai pernešimo metu fosforilinami, o energija gaunama iš fosfoeneolpiruvo
rūgšties. A procesas labai specifiškas, vyksta palengvintos difuzijos būdu dalyvaujant
spec. baltymams. Jurgis Kaniauskas
aktyvioji rinkimų teisė: 1. Piliečių teisė dalyvauti polit. rinkimuose: rinkti atstovus į
valstybės ir vietos savivaldos organus, dalyvauti referendumuose, plebiscituose, atšaukti
deputatus. Daugumoje pasaulio šalių A turi visi pilnamečiai piliečiai nepriklausomai nuo
lyties, užsiėmimo, turtinės padėties, išsilavinimo, išpažįstamos religijos (kai kuriose
šalyse A ribojama didesniu amžiaus cenzu).
2. Konstitucinės (valstybinės) teisės institutas, kurio normos nustato atitinkamų valstybės
organų formavimo tvarką ir pagr. principus, įtvirtina svarbiausius piliečių teis. statuso
bruožus, numato teises bei jų įgyvendinimo polit., materialines, organizacines ir teis.
garantijas. Anzelmas Katkų
aktyvioji temperatūra, vidutinė paros oro temperatūra, kuriai esant prasideda aktyvi
augalo vegetacija. Daugelis augalų aktyviai vegetuoja, kai paros vidutinė temperatūra
daugiau, kaip 10 °C. Susumavus aktyviąsias temperatūras per tiriamąjį laikotarpį gaunama
aktyviųjų temperatūrų suma. Išjos nustatoma, ar augalams pakanka šilumos aktyviosios
vegetacijos laikotarpiu. A sumų pasiskirstymo Žemės rutulyje tyrimai naudojami klimato
juostų terminiams ištekliams apibūdinti. Juozas Navickas
aktyvioji ventiliacija, oro pūtimas pro grūdų, bulvių, daržovių ar kitų žemės ūkio produktų
sluoksnį. Yra džiovinamoji ir vėsinamoji A. Džiovinamoji A tinka bet kokioje laikymo
temperatūroje negendantiems produktams išdžiovinti iki kondicinio drėgnio. Šienas,
šiaudai džiovinami nešildytu oru, grūdai, sekiojai, galvenos - elektros kaloriferiais 2-8 °C
pašildytu oru (jo santykinis drėgnis turi atitikti kondicinį produkto drėgnį). Šienas, šiaudai
kraunami keliais sluoksniais (išdžiūvus vienam sluoksniui ant jo dedamas kitas), kad
sparčiau džiūtų. Lauke apdžiovintą šieną džiovinti džiovinamąja A pradėta 1930 JAV;
1950-51 ji paplito Europoje, Lietuvoje - nuo 1957. Vėsinamoji A atvėsina produktus iki
laikymo temperatūros ir ją palaiko. Šiuo būdu dažniausiai vėsinami sultingieji žemės ūkio
produktai (bulvės atvėsinamos iki 2-4 °C, kopūstai iki -l °C, svogūnai iki -3 °C). Ji
skirstoma į perpučiamąją A (pučiamas oras tolygiai apteka kiekvieną produktą) ir
apipučiamąją A (oru apipučiami aruodai, konteineriai, maišai su produk tais). Dažniausiai
naudojama perpučiamoji A (džiovinami drėgni produktai). Įtaisomi temperatūros
reguliavimo, kartais ir oro drėkinimo Įtaisai. Lietuvoje perpučiamoji A pradėta rengti nuo
1959. Viktoras Petruševičius
aktyviosios galaktikos turi aktyvų branduolį, kurio spindesys prilygsta likusios galaktikos
dalies spindesiui ar net pranoksta JĮ. Branduolio spindesys staiga netaisyklingai arba
periodiškai kinta; iš jo išmetama medžiaga. Aktyvių branduolių buvimu aiškinami
reiškiniai, stebimi Tblazaruose, Tkvazaruose, T Seyferto galaktikose, t radijo galaktikose.
Būdinga aktyvioji galaktika centre turi 10''-10''Saulės masių t juodąją skylę. Ją juosia
kelių šviesos mėnesių skersmens akrecinis diskas, kurio vidinė dalis labai greitai sukasi ir
yra įkaitusi iki milijonų laipsnių temperatūros. Diską juosia lėtai besisukantis kelių
šviesmečių spindulio dujų ir dulkių žiedas. Iš akrecinio disko eentro statmenai jam į
priešingas puses didžiuliu greičiu trykšta siauros plazmos čiurkšlės. A tipas priklauso nuo
akrecinio disko orientacijos stebėtojo atžvilgiu ir juodosios skylės masės. Vytautus
Straižys
Aktyvistų frontas, pasipriešinimo organizacija 'f Lietuvių aktyvistų frontas.
aktyvumas: 1. Medžiagos gebėjimas reaguoti, T rea komitetingumas.
2. Efektyvioji koncentracija, kuria pakeičiama bendroji (analizinė) medžiagos
koncentracija, kad tikriesiems tirpalams galiotų idealiųjų tirpalų dėsniai bei lygtys
(Raoult'io dėsnis, veikiančiųjų masių dėsnis, Nernsto lygtis elektrodo potencialui). A
žymimas a:. A ir koncentracijose santykis vadinamas A koeficientu Y, = a/c, jis nusako
realiojo tirpalo savybių nukrypimą nuo idealiojo. Aktyvumo ir A koeficiento vertė
priklauso nuo koncentracijos reiškimo būdo (mol/dmj tirpiklio, mol/kg tirpiklio, molinės
dalys). Elektrolitams, disocijuojantiems tirpaluose įjonus, apibūdinti naudojamas vidutinis
jonų A - 1t ir vidutinis jonų A koeficientas /±. A eksperimentiškai nustatomas matuojant
tirpalo garų dalinius slėgius, stingimo temperatūros nuokritį, virimo temperatūros
pakilimą, osmosinį slėgį, koncentracinių elementų elektrovarą. A ir A koeficiento sąvokas
1907 m. pasiūlė G. LeVisas (JAV).
3. Radioaktyviųjų skilimų skaičius medžiagoje per vienetinį laiko tarpą. Leonas
Simanavičius
aktyvumo ciklas, augalų ir gyvūnų aktyvumo ir ramybės periodų kaita, priklausanti nuo
kintančių aplinkos veiksniu ( temperatūros, maisto, drėgmės). Organizmams būdingas
sezono ir paros aktyvumo cikliškumas. Sezono aktyvumas: kai kurie žinduoliai prieš
žiemą kaupia maisto atsargas, nutunka, įminga; paukščiai migruoja į šiltesnius kraštus.
Pagal paros aktyvumą gyvūnai skirstomi į dieninius, naktinius, prietemų ir visą parą
aktyvius. Daugumai augalų ir gyvūnų ramybės periodas yra svarbi gyvenimo ciklo dalis,
padedanti išvengti žūties ir sumažinti stresą esant nepalankioms aplinkos sąlygoms. Jo
metu susidaro augalų sėklos, svogūnai, bestuburių cistos; sulėtėjus medžiagų apykaitai
išeikvojama mažiau energijos. Dalia Pakeltytė
aktyvusis centras: l (fermentų chem.). Fermentų, kitų baltymų ar ribozimų molekulės
fragmentas, prie kurio jungiasi substratas. Fermentų aktyviuosiuose centruose substratai
virsta chem. reakcijų produktais. A susideda iš katalizės centro (santykinai nespecifinio) ir
substrato prisijungimo vietos (specifinės). Baltymų A sudaro aminorūgščių liekanų
funkcinės grupės, kurios formuojantis erdvinei molekulės struktūrai išsidėsto nustatyta
tvarka. Dažnai A formavime dalyvauja įv. kofaktoriai (kofermentai ir metalų atomai). A
struktūra atitinka substrato struktūrą, todėl fermentai yra labai specifiški. Vienoje
fermento molekulėje gali būti keli A. Visos fermentinės reakcijos vyksta susidarant
fermento ir substrato kompleksui. Prijungiant substrato molekules aktyviajame centre
veikia elektrostatiniai ir vandeniliniai ryšiai, hidrofobinė sąveika, van der Waalsojėgos.E.
Fischeris (Vokietija) 1899 iškėlė hipotezę, kad substrato molekulės struktūra turi atitikti
fermento A struktūrą, kaip raktas atitinka spyną. 1963 D. Koshlandas (JAV) nustatė, kad
fermento A forma šiek tiek pakinta fermento ir substrato sąveikos metu. Arvydas
Markuckus 2 (imunologijoje). Antikūnų, sąveikaujančių su antigenais, molekulės dalis,
skirta antigeniniams determinantams atpažinti ir sujungti. A susideda iš antikūno
sunkiosios bei lengvosios grandinių variabiliųjų domenų, kuriuose išsidėstė regionai,
lemiantys antikūno komplementarumą antigenui. Aristidas Armalis
aktyvusis dumblas, nutekamojo vandens valymo įrenginiuose (aerotankuose, biofiltruose,
aerofiltruose, metantankuose) pakibusios org. dalelės ir ant jų adsorbuotos koloidinės
medžiagos. Aktyviajame dumble veisiasi daug organizmų: bakterijų, grybų, protistų,
kirmėlių. Bakterijos ir grybai mineralizuoja org. medžiagas: grybai asimiliuoja nuodingus
junginius (pvz., fenolius, sunkiuosius metalus), pirmuonys minta bakterijomis, grybais,
suspenduotomis medžiagomis, kirmėlės - dumblu, bakterijomis. A valo nutekamuosius
vandenis ir į aplinką išskiria deguonį. Juozas Pečiulis
Aktobė (Aktobe), 1891-1992 Aktiubinsk, miestas Kazachijos Šiaurės vakaruose, lieko
kair. krante, prie Orenburgo -Taškento geležinkelis; srities centras. 250 200 gyv. (1998 m.
. Tarpt, oro uostas. Geležies, chromo lydinių gamyklos (naudoja Kimpersajaus telkinio
chromitus). Chemijos, žemės ūkio mašinų, rentgeno aparatų gamyba, metalo, medžio
apdirbimas, siuvimo, trikotažo, vilnos apdirbimo, Statybinių medžiagų, maisto pramonė. 2
universitetai, 3 institutai (V. Kazachijos ek. ir finansų, Vadybos, verslo ir teisės, Sočiai,
ekonomikos), 3 kt. aukštųjų mokyklų filialai. Dramos teatras, filharmonija, 2 muziejai,
planetariumas. gyvenvietė pradėjo kurtis 1869 pastačius kar. įtvirtinimus, 1893 gavo
miesto teises. Mindaugas Pažemys LIETUVIAI. Po Antrojo pasaulinio karo Aktiubinske
veikė lageris, turėjęs punktų visoje srityje. 1952 čia kalėjo apie 13 600 kalinių, iš jų 325
lietuviai. Dauguma kalinių dirbo akmens anglių šachtose, naftos verslovėse, rūdos
kasyklose. Aldona Juodvalkytė
Aktobės sritis (Aktobe oblysy) yra Kazachijos vakarų dalyje; šiaurėje ribojasi su Rusija,
pietuose - su Uzbekija. Plotas 300 600 km2.682 600 gyv. (1999 m. , daugiausia kazachų,
rusų, ukrainiečių. Centras - Aktobė (250 200 gyv.; 1998 m. . Kiti Didžiausi miestai (tūkst.
gyv., 1998 m. : Šalkaras (29 m. , Kandyagašas (27 m. , Chromtau (23 m. . Miesto
gyventojų 56% (1998 m. . Gyventojų vidutinis tankumas 2,3 žm./km2. A suskirstyta į 12
rajonų.
Didesnėje A dalyje - lygumos, centre - Mugodžarų kalnai (iki 657 m), vakaruose -
Pauralės plynaukštė, kuri pietvakariuose pereina į Pakaspijo žemumą, p. rytuose -D. ir M.
Barsukų smėlynai, pietryčiuose -Turgajaus plynaukštė. Klimatas žemyninis, dažni
sausvėjai; sausio vidutinė temperatūra -16, liepos 22-25 °C; kritulių 125-350 mm per
metus. Didžiausios upės: Emba ir Uralo intakai Orė, liekas; išdžiūstančios - Turgajus,
Irgizas, Uilas. daugiau, kaip 150 ežerų (dažniausiai druskingų). Dirvožemiai: kaštoniniai
irpilkžemiai, pietuose - druskingi rudžemiai. Vyrauja stepės, pietuose pereinančios į
dykumas. Veisiasi saigos, džeiranai, šernai, vilkai, lapės, barsukai, graužikai.
Prie Chromtau kasama chromo rūda (2000 iškasta 56 100 t), prie Batamšinskio - nikelio
rūda, prie Kandyagašo -fosforitai, Embos rajone - gaunama naftos (2000 gauta - 12 500 t)
ir gamtinių dujų (92,7 mln. m1 m. . Mašinų gamyba, juodoji metalurgija, elektrotechnikos,
chemijos, Statybinių medžiagų, tekstilės, siuvimo, maisto pramonė. Žemės ūkio
naudmenų 26,6 mln. ha (23,9 mln. ha - ganyklos, 2,2 mln. ha -ariamoji žemė). Auginama
javai (2 mln. ha), soros, daržovės, bulvės. Veisiama avys ir ožkos, galvijai, arkliai,
kupranugariai, kiaulės, naminiai paukščiai. Sritis jk. 1932; iki 1992 Aktiubinsko sritis.
Mindaugas Pažemys
Aktonas Džonas Emerikas Edvardas Dalbergas - 1.E.E.D.Acton.
aktorius (lot. actor), teatro spektaklių, kino, TV filmų vaidmenų atlikėjas, vaidintojas. Dar
T artistai.
„Aktorių studija" fActorsStudio.
aktualioji sakinio skaidą, funkcinė sakinio perspektyva, sakinio skirstymas atsižvelgiant į
skirtingą jo dalių informacijos krūvį. Sakinio atkarpa, teikianti informaciją apie iš
situacijos ar konteksto žinomus arba numanomus dalykus, vadinama tema, o naują
informaciją -rėmą. Tos pačios sintaksinės sandaros sakinio A gali būti įvairi. Jei sakiniu
Kaimynas uždarė duris norima pasakyti, ką padarė iš konteksto žinomas asmuo, tai
kaimynas - tema, o uždarė duris - rėmą; jei norima pasakyti, kad veiksmą atliko ne kas
kitas, o kalbamasis asmuo, tai tema - uždarė duris, o rėmą - kaimynas (tuo atveju lietuvių
kalbai įprastesnė žodžių tvarka būtų Duris uždarė kaimynas). A lietuvių kalboje paprastai
reiškiama intonacija ir žodžių tvarka; ją dažnai paryškina dalelytės bei parodomieji
įvardžiai. Dažniausiai tema eina prieš rėmą. Sakytinėje kalboje rėmą žymi frazės kirtis,
išryškinantis jos centrą - svarbiausią, pagal prasme reikšmingiausią Žodį, Vytautas
Ambrazas
aktualizmas (lot. actualis - dabartinis), geologinės praeities pažinimo lyg. metodas.
Remiasi dabartinių geologinių procesų tyrimais ir juos lygina su praeities procesais.
Padeda pažinti specifinius bruožus, kuriais praeities epochos skiriasi nuo dab. laikų.
Geriausiai tinka jauniausiems geologiniams laikotarpiams tirti. A efektyviausias
sedimentologijoje, vulkanologijoje, tektonikoje ir paleontologijoje. Metodą XIX a. l
pusėje sukūrė ir pagrindė kalba Hoffas (Vokietija) ir C. Lyellis (Didžioji Britanija);
pastarasis A naudojo kurdamas uniformizmo teoriją. Metodą papildė ir plėtojo J.
Waltheris, T. W. E. Kaiseris (Vokietija), L. Cayeux (Prancūzija), N. Strachovas, N.
Andrusovas (Rusija).
aktuarijus (lot. actuarius - raštininkas), draudimo, paprastai jo rizikos, įvertinimo
specialistas. Nustato draudimo įmokų, draudimo išmokų, būsimiems draudimo bendrovės
įsipareigojimams reikalingų rezervų dydį ir kt.
„Aktų lobynas", LDK ir Lenkijos ist. šaltinių publikacija T Skarbiec dyplomatow
papieskich, cesarskich, krolewskich, ksiąifcych.
akultūracija (lot. a (d) - prie, pas + t kultūra), tam tikros kultūros elementų perėmimas.
Tiesioginiai nuolatiniai skirtingų kultūrų ryšiai ir sąveika lemia vienos arba kelių kultūrų
pokyčius. A gali būti reakcinė (priešinamasi pokyčiams), kūrybinė (skatina naujų kultūros
reiškinių atsiradimą), uždelstoji (pokyčiai pasireiškia vėliau). Paveikia individo kultūrinį
tapatumą, vertybes bei elgesį. Grupėse A reiškiasi sočiai, struktūros, darbo, polit. ir
visuom. veiklos pokyčiais. A XIX a. pab.- XX a. pr. pradėjo tyrinėti JAV etnografai (W.
H. Holmesas, W. J. McGee, E Boasas). A sąvoką XX a. 4 dešimtmetyje įtvirtino JAV
antropologai ir sociologai (M. Mead, R. Redfieldas, R. Lintonas, M. Herskovitsas, B.
Malinowski), tyrinėje baltųjų kultūros įtaką indėnams ir juodaodžiams. Nuo 8
dešimtmečio A sąvoka plačiai vartojama tarpkultūrinėje psichologijoje tyrinėjant
migrantų, pabėgėlių ar kolonizuotų teritorijų gyventojų kultūrinę ir psichol. adaptaciją (J.
W. Berry, C. Wardas, A. Kcnnedy). J. W. Berry išskyrė 4 skirtingas mažumų A
strategijas: integraciją, asimiliaciją, separatizmą, marginalizaciją. Tadus Le onakus
akumėtrija (graikų akuo - girdžiu + metreo - matuoju) T audiometrija.
akumuliacija (lot. accumulatio - kaupimas): 1. Birių miner. ir org. medžiagų kaupimasis
Žemės paviršiuje. Skirstoma į vulkaninę ir nuosėdinę A, arba sedimentaciją. Vandenyje
vykstanti A, arba subakvalinė sedimentacija, skirstoma į jūrine (marininę), ežerinę
(limninę), upinę ( - 1iuvialinę), ledyninę (glacialinę), o sausumos (arba subaeralinė) A - į
vėjo (eolinę), organogeninę (biogeninę), karstinę. Algimantas Česnulevičius
2 (lit.). Retorinė figūra - kalbinių raiškos priemonių sankaupa. Pvz., būdvardinių epitetų
akumuliacija: Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybtf (A. Baranauskas). Juozapas
Girdzijauskas
3 (ek.). f Kapitalo kaupimas. Dar T kapitalo kaupimo teorijos.
akumuliacinis reljefas, Žemės paviršiaus formų visuma, susidariusi susikaupus birioms
miner. ar org. sąnašoms. Pagal kilmę A skirstomas į jūrinį, ežerinį, upinį, ledyninį, eolinį,
karstinį, pelkinį, antropogeninį. Jūrinis ir ežerinis dar skirstomas į giliavandenį ir
priekrantinį, upinis - į salpinį, deltinį, terasinį ir senvaginį, ledyninis -į moreninį, -
1iuvioglacialinį ir limnoglacialinį. Lietuvoje daugiausia yra ledyninio A formų. Dugninė
morena sudaro 29% Lietuvos paviršiaus ploto, ledyno pakraščio dariniai 28,
limnoglacialinis reljefas 22, upinis 11, - 1iuvioglacialinis 7, organogeninis 1,2, eolinis l,
jūrinis 0,3, erozinis 0,3, karstinis 0,2%. Algimantas Česnulevičius
akumuliatorius (lot. accumulator- surinkėjas), įtaisas, kaupiantis energiją, kurią vėliau
galima panaudoti. Dažniausiai naudojamas chem. energijų kaupiantis ir verčiantis ją
elektros energija / elektros akumuliatorius.
AkunijaManuelis TM.Acuna.
akuotas, šerio pavidalo nusmailėjusi išauga, auganti apatinio žiedažvynio (rečiau
varpažvynio) viršūnėje ar nugarėlėje. A turi daugelis miglinių šeimos augalu. Lengvai
įstringa gyvūnų kailyje ir padeda sėkloms išplist i. Juozas Raugalus
akupiktūra (lot. acus - adata -t- pictura - tapyba), viduramžių siužetiniai siuviniai,
imituojantys tapybą. Knygų miniatiūrų pavyzdžiu vaizduotos mit., biblinės, riterių
romanų, kartais buit. scenos. Plastinė traktuotė buvo artima tapybai, ypač viduramžių
minkštajam stiliui. Tikroviškumo dėlei kai kurios vietos būdavo paspalvinamos, kai kada
aplikuojami raižinių fragmentai. A dirbiniuose tobulinta siuvinėjimo technika, išrasti nauji
dygsniai (satininis, pumpurėlių, dengiamasis). A klestėjo XIV- XV a. Prancūzijoje,
Burgundijoje, Austrijoje, Čekijoje. Naudota liturginiams drabužiams, dekoratyviniams
audiniams, sienų pano puošti. Lijoną Šatavičiūtė
akupresūra (lot. acus +pressus - spaudimas), taškinis masažas, T re - 1eksoterapijos
metodas, kai masažuojant tam tikrus odos taškus sukeliamos atsakomosios reakcijos
gilesniuose organizmo audiniuose, vidaus organuose, smegenyse. Masažuojama
sukamaisiais judesiais nykščiu, didžiuoju pirštu ar spec. 2-10 mm skersmens pieštuku.
Kartais spaudoma delnu ar pėda. A procedūra trunka nuo kelių sekundžių iki 10 minučių.
A taikoma slogai, bronchitui, spazminėms raumenų kontraktūroms gydyti, t.p. judėjimo
sutrikimams sergant cerebriniu paralyžiumi. A dažnai derinama su akupunktūra.
Danguolė Vasiliauskienė
akupunktūra (lot. acus + punctura - dūrimas), gydymas adatomis, f re - 1eksoterapijos
metodas -spec. adatomis
dirginant tam tikrus odos taškus kyla atsakomosios reakcijos gilesniuose organizmo
audiniuose, vidaus organuose, smegenyse. A procedūrai naudojamos 0,5-15 cm ilgio ir
0,1-0,4 mm skersmens adatos, pagamintos iš nerūdijančio plieno, sidabro arba aukso.
Dezinfekavęs ligonio odą gydytojas į ją statmenai smeigia adatą, paskui sukdamas
pastumia į reikiamą gylį (nustatytą kiekvienam taškui). Atsižvelgiant į ligą, susmaigstytos
adatos paliekamos 5-40 minučių. A gali būti derinama su šildymo procedūromis, odos
taškai per susmaigstytas adatas veikiami elektros srove (elektroakupunktūra). A
procedūros padeda sergantiesiems vegetacine distonija, periferinės nervų sistemos,
kvėpavimo organų, širdies ir kraujagyslių, virškinamojo trakto, alerginėmis ligomis. A
gydoma nuo alkoholizmo, narkomanijos, rūkymo, nuskausminama prieš operaciją. A
pradėta taikyti Kinijoje prieš 4000 metų, vėliau paplito Indijoje, Japonijoje, Korėjoje.
Europoje A atsirado XVII a. Danguolė Vasiliauskienė
Akuraters Janis (Janis Akurateris) 1876 m. sausio 13Jaunzemiai (Dignajos valsčius - 1937
m. liepos 25 d. Ryga, latvių rašytojas. Neoromantikas. Eilėraščiams (rink. Žvaigždėta
naktis! Zvaigžnu nakts 1905, Šiaurėje l Ziemelos 1906 m. būdinga pakilumas, romantinis
maksimalizmas. Apysakose Samdinio bernioko vasara (Kalpa zena vasara 1908, lietuvių
1933,1972 m. , Deganti sala (Degoša sala 1912, lietuvių 1938 m. impresionistiškai
vaizduojama kaimo gamta, jaunų žmonių svajonės ir meilės išgyvenimai. 1921 išleido
rom. Peteris Danga, 1925-jo tęsinį Ugningi žiedai (Uguntgi ziedi). Parašė apsakymų (rink.
Eroto gentis/Erosą cilts 1923 m. , romantinių dramų (Imantas prisikėlimas /Imantas
attgšamcelšanas 1907, Saulės žiedas / Saules gredzens 1910, ist. tragedijų (Kaupas, lyvių
viršaitis l Kaupo, Km viršaitis 1913, Viesturas 1920 m. . Išvertė lietuvių liaudies dainų,
paskelbė straipsnių apie Lietuvą. Į lietuvių kalbą dar išversta jo apys. Žmogus (1907 m. .
Silvestras Gaižiūnas
Akure (Akurė), miestas Nigerijos pietvakariuose, į rytus nuo Ibadano, prie Benino
-lbadano kelio; Ondo valstijos centras. 361 200 gyv. (2001 m. . Maisto (kakavos)
pramonė, medžio apdirbimas. Kakavos, kukurūzų, manioku prekyba.
Akureyri (Akureiris), miestas Islandijos šiaurėje, prie Grenlandijos j. Eyjafjorouro
įlankos (Arkties vand.). 15 200 gyv. (2001 m. . Žvejybos (nuo 1786 m. ir prekybos uostas.
Oro uostas. Laivų statyba. Maisto (daugiausia žuvų apdirbimo), tekstilės (vilnos),
avalynės pramonė. Muziejai. Bot. sodas. Miesto teisės nuo 1787.
akustika (graikų akustikos - girdimasis), fizikos šaka, tirianti nuo šimtųjų herco dalių iki
10"-1013 Hz dažnių diapazono tampriuosius virpesius ir bangas (Takustinės bangos), jų
žadinimą, sklidimą ir naudojimą, šių bangų tarpusavio sąveiką bei įv. sąveikas su kitokios
prigimties bangomis ar medžiaga. A nagrinėja infragarso, garso, ultragarso ir hipergarso
savybes bei reiškinius. Remiasi bendrosios virpesių ir bangų teorijos mat. metodais, T
Geometrinė akustika tiria garso sklidimą remdamasi garso spindulių įvaizdžiu. Sąlygiškai
A skirstoma į tris pagr. šakas - fizikine, taikomąją ir fiziologine - bei keletą posakių; pagal
terpės, kurioje sklinda akustinės bangos, modelį skiriama statistinė, judančiųjų terpių,
kristalų A. Fizikinė A tiria akustinių bangų žadinimą, sklidimą įv. medžiagose, jų
atspindį, sugertį, interferenciją, difrakciją, priėmimą. Labai stiprias akustines bangas,
galinčias keisti medžiagos savybes, tiria netiesinė akustika (Tnetiesiniai akustiniai
reiškiniai), sąveikaujančias su šviesa - f akustooptika. Taikomoji A skirstoma į
elektroakustiką, architektūrinę, statybinę A, geoakustiką, atmosferos A, hidroakustiką,
muzikinę A; iš akustinių bangų (ultragarso) ir kietojo kūno sąveikos tyrimų išsirutuliojo
nauja funkcinės elektronikos šaka -1' akustoelektmnika. f Elektroakustiką tiria garso
perdavimą, priėmimą, užrašymą elektroakustiniais prietaisais. f Architektūrinė akustika
nagrinėja garso bangų sklidimą, atspindį, sugertį uždaroje patalpoje, patalpos medžiagų ir
konstrukcijų įtaką jos akustinėms savybėms, f statybinė akustika kuria archit. planavimo
ir stat. konstravimo metodus patalpoms, pastatams, gyvenvietėms apsaugoti nuo triukšmo,
f Geoakustiką tiria akustinių bangų (dažniausiai infragarso) sklidimą Žemės plutoje, f
atmosferos akustika - garso žadinimą ir sklidimą atmosferoje, temperatūros pasiskirstymą,
t.p. oro srautų judėjimą, T hidroakustiką -akustinių bangų sklidimą vandenyje, T muzikinė
akustika -muzikos garsus ir sąskambius, jų tarpusavio santykius, suvokimo procesą,
muzikinio intonavimo savitumus, muzikos instrumentų konstrukciją ir derinimą. T
Fiziologinės akustikos objektas - žmogaus ir gyvūnų garso sukėlimo bei klausos organai.
Biologinė A tiria akustinių bangų sklidimą minkštuosiuose audiniuose, ultragarso poveikį
gyviesiems organizmams.
A atsirado daugiau kaip prieš 3000 metų. Jos pradmenų yra senovės kinų bei indų
raštuose, graikų filos. Pitagoro, Aristotelio veikaluose. Romėnų archit. Vitruvijus nustatė,
kaip sklinda garsas, ir sukūrė teatrų projektavimo akustinius principus. A pradėjo plėtotis
XVII amžiuje. O. Galilei ir M. Mersenne'as nustatė, kad kūnai, skleidžiantys garsą, virpa.
Pirmieji garso greitį ore išmatavo M, Mersenne'as bei P. Gassendi. Garso sklidimą 1687
nagrinėjo I. NeVtonas. 1739 L. Euleris nustatė dažnines garso jutimo ribas. A teoriją
XVIII a. pr. kūrė B. Tayloras, L. Euleris, D. Bernoulli, J. Le R. d'Alembert'as.
Eksperimentinės A pradininkas yra E. F. F. Chladni (jo svarb. veikalas Akustika, 1802
m. . XIX a. buvo nagrinėjamos įvairios A problemos. 1809 m. P. S. Laplace'as sudarė
garso greičio dujose formulę, S. D. Poissonas nagrinėjo įtvirtintų membranų virpesius
(vok. matematikas R. Clebschas išplėtojo ir užbaigė jo darbus), prancūzų mokslininkas J.
Fourier sukūrė sudėtingų garso bangų analizės metodą, vokiečių fizikas G. Ohmas
suformulavo garso suvo' kimo dėsnį. Darbų apie tonų suvokimą paskelbė , H,
Helmholtzas. J. W. Rayleigh A darbus apibendrino 2 t. ,- kūrinyje Garso teorija (The
Theory of Sound 1877-1878 m. . Veikalą apie ausį ir girdą Girdos eksperimentai
(Experiments in Hearing) 1960 paskelbė JAV fizikas G. von Bekisy. Naujas A raidos
tarpsnis, nulemtas radiotechnikos ir radiofonijos plėtotės bei elektronikos reikmių,
prasidėjo XX amžiuje. 1918 P. Langevinas panaudojo kvarco įttstalų plokšteles
ultragarsui sužadinti, sukūrė povanĮįSifcainės signalizacijos ir žvalgybos aparatūrą; tai
paskaldo ultragarso taikymą hidrolokacijoje, vėliau įv. technol. procesuose. Atrasta ir
ištirta T akustoelektrinis reiškinys, T akustooptiniai reiškiniai. Remiantis f ultragarso
fizikos tyrimų rezultatais sukurta įv. ultragarsinių įtaisų ir įrenginių, naudojamų
pramonėje, medicinoje, informacijos gavimo ir dorojimo sistemose. Apie garso
stiprinimo, įrašymo ir atgaminimo metodų kūrimo istoriją -Tgarsas.
Lietuvoje A darbus pradėjo organizuoti kalba Baršauskas Kauno universitete. 1947 buvo
tiriama šviesos difrakcija ultragarsu. Nuo 1953 plėtojami akustiniai elektrolitų tyrimai,
nustatyta tiksliausia garso greičio distiliuotame vandenyje reikšmė (V. Ilgūnas). Tuo metu
P Brazdžiūno iniciatyva pradėti A tyrimai Vilniaus universitete. 1960 įkurtos dvi
probleminės A laboratorijos: KPI - Ultragarso, Vilniaus universitete - Molekulinės
akustikos. Sukurta unikalių ultragarsinių interferometrų (E. Jaronis, A. Voleišis), buvo
plėtojami akustoelektroninės sąveikos tyrimai, atrastas akustovaržinis reiškinys (E.
Garška), ištirtas akustoelektrinis reiškinys (A. Jucys, B. Kietis), skersinis akustoelektrinis
reiškinys, ultragarso ir feroelektrikų sąveika (V. Samulionis, V. Kunigėlis). Sukurti
akustoelektroninių prietaisų konstravimo principai (S. Rupkus, A. Neverauskas), specialūs
ultragarsiniai keitikliai (V. Domarkas), sudėtingos ultraga'rsinės matavimo sistemos (R.
Kazys), nauji medžiagų tyrimo elektroakustiniai metodai (S. Sajauskas), ultragarsiniai
pastovaus ilgio interferometrai (V. Sukackas), ultragarsinės medicininės diagnostikos
sistemos (A. Lukoševičius). Lietuvoje (2001 m. veikia: Fizikinės akustikos laboratorija
(VU), kurioje tiriami akustooptiniai reiškiniai (D. Čiplys), ląstelės akustoelektroninės
panašybės, akustocheminiai vyksmai, didelio dažnio akustinių bangų panaudojimo
medžiagotyroje ir informacijos dorojimo technikoje galimybės; kalba Baršausko
ultragarso institutas (KTU), kuriame plėtojami nauji ultragarsinių matavimų bei
neardomųjų bandymų metodai, atliekami ultragarsinės vizualizacijos, akustinių keitiklių,
ultragarso taikymo teoriniai ir praktiniai tyrimai pagal šalies bei tarpt, programas;
Biomed. inžinerijos institutas (KTU), kuriame plėtojami ultragarso taikymo medicinoje
darbai. VGTU daromi architektūrinės (V. Stauskis) ir statybinės A tyrimai, LŽŪU
tiriamas aplinkos ir pram. triukšmas (D. Gužas). LMA nagrinėjamos muzikinės akustikos
problemos (R. Ambrazevičius; svarbių darbų padarė V. Bičiūnas). Leidžiamas žurnalo
Ultragarsas (nuo 1969; KTU). 1990 įsteigta Lietuvos akustikų sąjunga (pirm. D. Gužas),
kuri yra Europos akustikų asociacijos narė. Evaldas Gurška, Rymantas Kazys irki.
akustinas, garsą sugerianti statybinė medžiaga . A gaminamas iš miner. vatos granulių,
surištų sintetinių org. medžiagų kompoziciniais rišikliais. Tankis iki 450 kg/m1, stipris
lenkiant -0,7 MPa, garso sugerties koeficientas 0,05-0,65 (125-2000 Hz diapazone).
Naudojamas patalpų, kurių santykinis oro drėgnis <75%, sienų ir kabamųjų lubų akustinei
apdailai. Išrastas XX a. 9 dešimtmetyje Lietuvoje (Termoizoliacijos institute).
akustinė defektoskopija, neardomosios kontrolės metodas detalių defektams aptikti
zonduojant jas T akustinėmis bangomis. A principas dažniausiai grindžiamas nuo defektų
(pvz., įtrūkiu) atsispindėjusių ar pro gami nį praėjusių akustinių bangų parametrų (bangos
amplitudės, fazės, dažnio, sklidimo greičio) pokyčių nustatymu. Dar T ultragarsinė
defektoskopija.
akustinė holografija, objektų vaizdo užrašymo ir atkūrimo būdas, pagrįstas akustinių
bangų interferencija. A principas analogiškas optinės Tholografijos principui. Iš pradžių
užrašomas dviejų akustinių bangų (pagalbinės ir daikto išsklaidytosios) sukurtas
interferencinis vaizdas: gaunama akustinė T holograma. Ji užrašoma spec. medžiagose:
fot. plokštelėse, termoplastiniuose ar skystuosiuose kristaluose, optinėje keramikoje.
Daikto vaizdas iš akustinės hologramos, paverstos optine, dažniausiai atkuriamas
koherentine lazerio šviesa (hologramoje slypi visa informacija apie išsklaidytosios bangos
faze). Akustine hologramą dar galima užrašyti kaip elektros signalų seką ir apdoroti
(atkurti) kompiuteriu. Daikto vaizdo atkūrimo metodas (optinis ar skaitmeninis)
pasirenkamas pagal akustinių bangų dažnio diapazoną, informacijos kiekį, leidžiamuosius
vaizdo iškraipymus, atgaminimo spartą. Optiniai metodai taikomi bet kuriame garsinio
dažnio, o skaitmeniniai - žemo ultragarsinio dažnio ruože. Aukštesnių ultragarsinių dažnių
srityje taikomi kitokie, pvz., paviršiaus reljefo, dinaminės A metodai (naudojant šiuos
metodus nereikia daryti akustinės hologramos optinio atitikmens). A naudojama
geofizikoje (ja tiriama Žemės plutos sandara, ieškoma naudingųjų iškasenų, gaunamas
jūros dugno vaizdas), hidrolokacijoje, defektoskopijoje, medicinoje (vizualizuojama
audiniai, kraujo indai, vidaus organai).
akustinė koaguliacija, dispersinių sistemų dalelių (dujose ar skysčiuose pakibusių smulkių
kietų dalelių, skysčio lašelių ar dujų burbuliukų) didėjimas dėl garsinio ar ultragarsinio
dažnio akustinių virpesių poveikio. Akustiniame lauke dalelės virpa, jas neša terpėje
susidarė akustiniai srautai - dalelės suartėja ir dėl molekulinės traukos jėgų sukimba bei
didėja. A efektyvumas priklauso nuo akustinių virpesių dažnio, stiprio ir poveikio
trukmės. Aerozolių (rūko, dulkių, dūmų) A prasideda juos paveikus 0,01 W/cm2 stiprio
garsu. Optimalų garso dažnį nulemia dispersinė aerozolio sudėtis: juo smulkesnės dalelės,
juo aukštesnis turi būti garso dažnis. Hidrozolių A sukelia ultragarsas, o jos spartą
sąlygoja ultragarso stipris. Emulsijose, suspensijose, kai stiprus akustinis laukas sukelia
Tkavitadją, dalelių smulkėjimas A gali apsunkinti. A būdu sklaidomas rūkas
aerodromuose, valomi pramonės įmonių dūmai ir kt., A taikoma hidrometeorologijoje.
Algis Mašonis
akustinė lokacija, objektų aptikimas ir jų koordinačių bei judėjimo parametrų matavimas
akustiniais signalais. Yra pasyvioji ir aktyvioji A. Pasyviąja A pagal paties objekto
spinduliuojamus akustinius signalus randama kryptis į tą objektą, o atstumas iki jo
apskaičiuojamas išmatavus kampines koordinates iš dviejų ir daugiau skirtingų taškų.
Naudojant aktyviąją, arba aido, lokaciją į tiriamąją aplinką siunčiami spec. generatorių
sukurti akustiniai zondavimo signalai, ir toje aplinkoje esančių objektų vieta randama
matuojant atspindėtų signalų (aido) parametrus. Aktyviojoje A naudojami impulsiniai ir
nuolatiniai nemoduliuoti arba moduliuotojo dažnio signalai. Signalų dažnis parenkamas
pagal tiriamojo objekto parametrus bei terpės, kurioje sklinda signalai, akustines savybes.
Atstumas R iki objekto randamas pagal atspindėtų signalų vėlinimosi trukme r, t.y. pagal
laiko tarpą, per kurį zonduojamasis signalas nueina iki objekto ir atsispindėjęs grįžta
atgal: R = cT/2 (c - garso greitis terpėje). Kai naudojami impulsiniai zondavimo signalai, r
nustatoma tiesiogiai matuojant trukme tarp zonduojamojo signalo išspinduliavimo ir jo
atspindžio priėmimo momentų, kai siunčiami nuolatiniai signalai -matuojama atspindžio
signalų fazės arba dažnio pokyčiai. Radialusis objekto greitis dažniausiai nustatomas iš
akustinio signalo dažnio pokyčio (fDopp/erio reiškinys). Pasyviojoje ir aktyviojoje A
kryptis į ieškomąjį objektą paprastai nustatoma didelio kryptingumo akustine antena
matuojant jos nukreipimo kampines koordinates, kurioms esant gaunamas didžiausias
priimamųjų signalų intensyvumas (pelengavimo pagal maksimumą metodas). Keliomis
nekryptinėmis antenomis galima labai tiksliai nustatyti kryptį į objektą matuojant jomis
priimamų signalų fazių skirtumus (fazinis pelengavimo metodas) arba signalų priėmimo
momentų skirtumus (koreliacinis pelengavimo metodas). Pasyviąja A ieškoma
povandeninių objektų, t.p. ir žuvų telkinių (Thidrolokacija), atliekama techn. įrenginių
diagnostika (pvz., pagal akustinės spinduliuotės signalus), moksl. tyrimai. Aktyviąja A
garsinių dažnių diapazono signalais tiriama Žemės pluta, ieškoma naudingųjų iškasenų
klodų, zonduojama atmosfera ir kai kada ja naudojamasi hidrolokacijai bei lokacijai ore;
aktyviąja A ultragarsinio dažnio signalais naudojamasi įv. kūnų lokacijai ir T navigacijai
ore ir vandenyje (signalų dažnis nuo dešimčių iki šimtų kilohercų), T ultragarsinėje
defektoskopijoje ir ultragarsinėje medicininėje diagnostikoje (signalų dažnis nuo šimtų
kilohercų iki šimtų megahercų), ultragarsinėje mikroskopijoje (signalų dažnis nuo šimtų
megahercų iki kelių gigahercų). Pasyviąja A dauguma gyvūnų nustato kryptį į garso
šaltinį. Aktyvioji A būdinga nedaugeliui gyvūnų: kai kuriems žinduoliams
(šikšnosparniams, delfinams) ir paukščiams (pvz., guacharams). Jų skleidžiamų
zondavimo signalų dažnis yra nuo keliolikos iki 150 kilohercų; Ajie orientuojasi erdvėje ir
ieško maisto. A idėja pirmą kartą paskelbta 1912: L. Richardsonas (Didžioji Britanija)
užpatentavo būdą, leidžiantį išvengti susidūrimo su kliūtimis, pagrįstą garso signalų
atspindžiu nuo jų, tačiau praktikoje nepritaikė. Povandeninių kliūčių ultragarsinės
lokacijos idėją 1914 iškėlė N. Šilovskis (Rusija), o 1915 kartu su P. Langevinu
(Prancūzija) išbandė pirmąjį ultragarsinį lokatorių. Šikšnosparnių ultragarsinės lokacijos
signalus 1938 pirmieji ištyrė D. Griffinas ir G. Pierce'as (JAV). A ėmė intensyviai plėtotis
po Antrojo pasaulinio karo. Vladislovas Domarkas
akustinės bangos, tampriosios medžiagos dalelių virpamojo judesio sklidimas. Pagal dažnį
/ A skirstomos į t infragarsą (f < 16 Hz), f garsą \f kinta nuo 16-18 Hz iki (18-20 m. -10'
Hz; garso dažninės ribos subjektyvios], T ultragarsą [f nuo (18-20 m. -10' Hz iki 10" Hz]
bei Thipergarsą (f > 10" Hz). A sklinda kietajame kūne, skystyje ir dujose (negali sklisti
vakuume). Sklidimo greitis įv. medžiagose skirtingas: pvz., garso mažiausias dujose (ore
-330 m/s), didesnis skysčiuose (vandenyje apie 1500 m/s), didžiausias kietajame kūne
(išilginių A pliene -6000 m/s). Pagal medžiagos dalelių poslinkio į kryptį bangos sklidimo
krypties, t.y. T bangos vektoriaus k krypties, atžvilgiu skiriamos grynosios išilginės A (kai
į lygiagretus su k), grynosios skersinės A (kai į statmenas t) ir akustinės kvazibangos (kai
neatitinka nurodytų sąlygų). Grynosios A būna tik vienalytėse izotropinėse neribotose
terpėse; dujose ir skysčiuose - tik išilginės (slėgio) A, neribotoje kietojoje terpėje - ir
grynosios išilginės, ir grynosios skersinės (šlyties) A. Kvazibangos sklinda anizotropinėse
(kristaluose), ribotų matmenų bei nevienalytėse terpėse. Bendruoju atveju kristale bet
kuria kryptimi sklinda ne mažiau kaip trys kvazibangos (T kristalų akustika). Ribotų
matmenų kietosiose terpėse (strypuose, plokštelėse, ritiniuose) sklinda kelių tipų A ( t
tampriosios bangos); puserdvėje galima sužadinti Tpaviršinesbangas.h plačiai naudojamos
moksle ir technikoje (infragarsas - seismologijoje: ultragarsas - medicinoje, elektronikoje,
defektoskopijoje, įv. technol. procesuose, hidrolokacijoje, ultragarsas ir hipergarsas -
kietojo kūno, skysčių, dujų fizikoje). Evaldas Garika
akustinės medžiagos sugeria (absorbuoja) arba izoliuoja garsą. Gerina patalpų akustines
savybes. Garsą sugeriančiosios A būna akytos (akutės atviros, susisiekiančios), minkštos,
standžios arba pusstandės, plokščių arba Į ritinį susukamo pakloto pavidalo. Gaminamos
iš miner. vatos ar jos granulių, stiklo pluošto, surištų krakmolu (Takmigranas, travertonas)
ar sintetiniais rišikliais (Takustinas), medienos plaušų, surištų sintetinėmis dervomis ar
cementu (akustinis fibrolitas), akytųjų betonų (T silakporas), akytųjų plastikų
(poroplastikų), tinko skiedinių su lengvaisiais užpildais (akustinis tinkas). Standžiųjų ar
pusstandžių A paviršius būna rievėtas, lygus ar perforuotas, jį galima dažyti ar dengti
polimerinėmis plėvelėmis, stiklo audiniu. Minkštosios A montuojamos kartu su standžiais
ekranais iš aliuminio, medienos plokščių, asbestcemenčio ir kt. Garsą sugeriančiosios A
paprastai naudojamos triukšmui slopinti gamybinėse patalpose, vėdinimo ir oro
kondicionavimo patalpose, geram girdimumui sudaryti RTV studijose, auditorijose,
salėse. Garsą izoliuojančiosios A paprastai dedamos į pastatų perdangas, sienas, pertvaras,
po vibruojančiomis mašinomis ir įrenginiais. Jos gaminamos iš org. ir miner. pluošto
(miner. ir stiklo vatos dembliai, plokštės), akytųjų plastikų ir akytosios gumos. Garsą
sugeriančiųjų A efektyvumą rodo garso sugerties koeficientas (paprastai jis būna 0,4-0,9
m. , garsą izoliuojančiųjų - mažas dinaminis tamprumo modulis (paprastai < 1,2 MPa, kai
apkrova 20 MPa). Lietuvoje A gaminamos iš miner. vatos, medienos plaušų, akytojo
betono.
akustiniai matavimai, įvairių akustinių dydžių nustatymas. Matuojama garso slėgis, galia,
stipris, terpės dalelių garsinis poslinkis ir greitis, akustinių spinduolių bei imtuvų
charakteristikos (naudingumo koeficientas, jautris), kryptingumo diagramos. Matuojami
akustinių medžiagų savybių nusakomieji dydžiai - akustinė varža (f kompleksinė akustinė
varža), įv. tipų bangų sklidimo
greitis, jų slopinimo koeficientai, nustatomos akustinio triukšmo charakteristikos. A rūšys:
klausos tyrimas bei diagnostika (t fiziologinė akustika, audiometrija), patalpų akustinių
savybių tyrimas (t architektūrinė akustika). A atliekami specialia matavimo aparatūra,
kurioje akustinės bangos arba virpesiai pirminiais keitikliais dažniausiai verčiami elektros
signalais. Tam tikslui ore naudojami elektrostatiniai, pjezoelektriniai ar elektrodinaminiai
mikrofonai, vandenyje - dažniausiai pjezokeraminiai hidrofonai, kietajame kūne
-geofonai, pjezoelektriniai keitikliai. Garsiniam dalelių poslinkiui bei greičiui skystųjų ir
kietųjų kūnų paviršiuje matuoti naudojami lazeriniai interferometrai. Gauti elektros
signalai matuojami ir analizuojami. Sudėtingiems matavimams automatizuoti, matavimo
rezultatams doroti naudojami kompiuteriai. A atliekami natūraliomis sąlygomis (atvirame
ore, gamybinėse patalpose, upėse, ežeruose, jūrose), spec. aidėjimo kamerose, garsą
sugeriančiose kamerose, hidroakustiniuose matavimo baseinuose. Kymantas Kazys
akustinis bangolaidis, apribota terpės dalis, kuria galima perduoti akustinių bangų
energiją. Tai gali būti vamzdis, sienelėmis apribotas skysčio arba dujų sluoksnis, t.p.
kietos medžiagos strypas, plokštelė, juosta, styga ir kt. Akustiniame bangolaidyje gali
sklisti įv. akustinės bangos, tai priklauso nuo jo matmenų ir akustinių bangų sužadinimo
būdo. Vamzdžiuose ir sluoksniuose su kietomis sienelėmis gali sklisti tiek plokščiosios
bangos (panašiai kaip laisvojoje erdvėje), tiek normaliosios bangos (bėgančios išilgine ir
stovinčios skersine A kryptimi). Kietuoju A kartu gali sklisti išilginės ir skersinės (šlyties)
bangos. Juo sklindančių bangų savybės priklauso nuo A skerspjūvio matmenų, medžiagos
tamprumo, tankio bei bangos dažnio. Plokštėse, juostose ir strypuose sklinda dviejų tipų
normaliosios bangos: Lamb'o bangos, kuriose dalelės virpa bangos sklidimo kryptimi ir
statmenai, bei skersinės (šlyties) bangos, kuriose terpės dalelės virpa statmenai bangų
sklidimo krypčiai. Kai A skerspjūvio matmenys daug didesni už bangos ilgį, jame galima
sužadinti paviršines (Rayleigh) bangas. Akustinių bangų energijai nukreipti tam tikra
kryptimi naudojami tiesūs ir išlankstyti A. Bangų sklidimo krypčiai pačiame A pakeisti
įtaisomi atšvaitai: tūrinėms bangoms - atitinkamai pakreiptos plokštumos, paviršinėms
bangoms -įpjovos (grioveliai) arba metalizuotų elektrodų gardelės. Kintamo skerspjūvio
A vadinami akustiniais telktuvais. Tokiuose bangolaidžiuose sklindančių akustinių bangų
energijos tankis didėja mažėjant skerspjūvio plotui. Dėl akustinių bangų refrakcijos
atmosferoje, vandenynuose, jūrose bei ežeruose kartais susidaro savaiminiai A. Dėl to
labai pailgėja akustinių signalų perdavimo nuotolis. Vandenynuose ir jūrose tokie A gali
būti šimtų ir tūkstančių kilometrų ilgio. A naudojami garso perdavimo sistemose, garso ir
ultragarso matavimo prietaisuose, akustinėse vėlinimo linijose, akustiniuose filtruose,
ultragarsinės technologijos įrenginiuose. Vladislovas Domarkas
akustinis interferomėtras, prietaisas, kuriuo matuojamas plokščiųjų garso bangų greitis c ir
jų sugerties koeficientas a dujose bei skysčiuose. Susideda iš bėgančiosios akustinės
bangos spinduolio ir atstumu / nuo jo įtaisyto atšvaito, esančio akustinių bangų sklidimo
kelyje; atstumas / vadinamas Abaze. A veikimas pagrįstas fazine arba amplitudine
akustinių T bangų interferencija . Fazinės interferencijos A labai jautrus, bet juo galima
išmatuoti tik bangų sklidimo greitį medžiagoje. Amplitudinės interferencijos A tuo pat
metu galima matuoti ir c, ir a. Šio tipo A gali turėti pastovią arba kintamą bazę /.
Medžiagos stulpelyje, kuriame matuojamas garso greitis c ir sugerties koeficientas a,
susidaro stovinčioji banga. Jei / pastovus, c nustatomas pagal atstumą tarp interferencinio
lauko maksimumų, o a -pagal garso intensyvumo santykį interferenciniuose
minimumuose ir maksimumuose. Šis metodas taikomas matuojant žemo dažnio srityje.
Paprasčiausio žemo dažnio dujų A su pastovia baze prototipas yra Kundto vamzdis. Juo
galima išmatuoti stovinčiųjų garso bangų ilgį l ore (dujose). Ultragarsinių dažnių srityje
naudojamasi paprasčiausiu kintamos bazės Peirce'o interferometru (l). Keičiant atstumą
tarp pjezoelektrinio kristalo ir atšvaito kinta bangų poveikis kristalui. Dėl to kinta kristalo
ekvivalentinė elektros varža, taigi ir juo tekanti elektros srovė, įtampa. Įtampos U
priklausomybę nuo / rodo reakcijos kreivė (2 m. . Jos pavidalas visų pirma priklauso nuo
tiriamosios medžiagos akustinių savybių, ir jeigu al« l, ši kreivė yra apytiksliai periodinė /
funkcija. Atstumas tarp gretimų reakcijos kreivės maksimumų lygus A./2. Tai leidžia
nustatyti garso greitį skystyje (c = A./,/- bangų dažnis). Žemo dažnio srityje (kai kristalo
skersmens d ir bangos ilgio skystyje santykis dIK < 50 m. išmatuotosios c ir a vertės būna
didesnės dėl spinduliuojamų garso bangų difrakcijos. Pataisos nustatomos empiriškai.
Vidutinių ultragarso dažnių srityje interferometru išmatuotų c ir a reikšmių mažiausios
santykinės paklaidos ne mažesnės kaip atitinkamai 0,001 ir 2%. Vytautas Ilgūnas
akustinis lęšis, įtaisas, kuriuo fokusuojamas ar sklaidomas garsas. Fokusuojama keičiant
akustinio kelio ilgį ir garso lūžimą ties aplinkos ir A medžiagos riba. Kaip ir optinis T
lęšis, A turi du darbinius paviršius. Daromas iš medžiagos (kietojo kūno, skysčio ar dujų),
kurioje garso greitis v, skiriasi nuo garso greičio aplinkoje v,. A skystį (dujas) gaubiantis
apvalkalas turi sugerti kuo mažiau garso energijos. Pagal A lūžio rodiklį n = v,/v2
skiriama lėtinamieji (n >1 m. ir greitinamieji (« < 1 m. A. A daromi ne tik derinant tam
tikros formos laužiamuosius paviršius, bet ir tam tikru būdu keičiant lęšio medžiagos
lūžio rodiklį (vad. nevienalyčiai A). Praktikoje dažnai naudojami bangolaidžio pavidalo
A, susidedantys iš skirtingo akustinio kelio ilgio kanalų. A naudojami garso lauko
vizualizavimo sistemose, ultragarsinės technologijos įrenginiuose.
akustinis rezonatorius, įtaisas, kurio veikimas pagrįstas garso (ultragarso, hipergarso)
stovinčiųjų bangų susidarymu erdvės dalyje, pripildytoje reikiamos medžiagos. A yra,
pvz., spec. formos indas su oru, kt. dujomis ar skysčiu, arba kietasis kūnas, kuris ribojasi
su skysčiu ar dujomis bei kitu kietuoju kūnu. A viduje sužadinta banga atsispindi nuo A
paviršių ar kitų konstrukcijos elementų. Esant tam tikram tampriųjų bangų dažniui bei
greičiui ir atitinkamiems A matmenims, sužadinta ir atspindėta banga sukelia stovinčiąją
bangą, todėl akustinių virpesių amplitudė padidėja - A rezonuoja; įv. tipo akustiniuose
rezonatoriuose žadinamos išilginės bangos skystyje ar dujose bei išilginės, skersinės,
paviršinės bangos, radialieji, sukamieji akustiniai svyravimai kietajame kūne. A
naudojami tam tikro dažnio garsui stiprinti, medžiagoms tirti, temperatūrai, slėgiui
matuoti, akustinių rezonatorių rinkiniai - garsui analizuoti, t.p. defektoskopijoje,
matavimo bei signalų dorojimo technikoje, muzikos instrumentuose. Vidas Sukackas
akustinis spinduolis, įtaisas akustinėms bangoms sukelti dujose, skystyje arba kietajame
kūne. Veikimo principas pagrįstas slėgio pokyčių (mech. įtempiu) sukūrimu terpėje.
Akustiniai signalai išgaunami virpinant kietuosius kūnus (stygą, plokštelę, membraną),
sukeliant oro virpėjimą (švilpuku, sirena, žmogaus kalbos aparatu) arba periodinius
temperatūros pokyčius (termofonu). Garsinių dažnių diapazone dažniausiai naudojami
garsiakalbiai, ultragarsinių (per 20 kHz) - elektroakustiniai keitikliai. Infragarsas (iki 16
Hz) kyla, pvz., sprogimo metu. Priklausomai nuo A konstrukcijos terpėje sukuriamos
išilginės (slėgio), skersinės (šlyties), išlinkimo, sukimo, paviršinės ir kt. akustinės bangos,
kurių sklidimo greitis priklauso nuo bangos tipo, terpės tankio ir jos tampriųjų savybių. A
svarb. techn. charakteristikos: spinduliuojamų akustinių signalų dažnių diapazonas,
spinduliuojamoji galia ir spinduliavimo kryptingumas; siaurai spinduliuotės diagramai
suformuoti konstruojamos spec. akustinės antenos. Teorinė A techn. charakteristikų
skaičiuotė pagrįsta pulsuojančiojo rutulio ir virpančiosios sferos mat. modeliu. A techn.
charakteristikos nustatomos ir jis kalibruojamas specialiais įtaisais (f mikrofonu, T
hidrofonu ir akustiniu zondu). Plačiajuosčiai A naudojami matavimo, kontrolės,
informacijos perdavimo ir garso atkūrimo technikoje. Rezonansiniai A, sukuriantys
dešimčių kW galios akustines bangas, naudojami po akustinio vėjo susidarymo schema: /
- akustinis spinduolis, 2 - kryptinė akustinė banga, 3 - dalelių srauto greičio
pasiskirstymas, 4 - akustinės bangos slopintuvas
velkio įrenginiuose plovimo, valymo, koaguliacijos ir kavitacijos procesams spartinti.
Pranas Milius
akustinis vėjas, terpės dalelių kryptinis judėjimas, atsirandantis stipriame akustiniame
(garso) lauke. Tokiame lauke terpės dalelės ne tik virpa, bet ir pradeda slinkti - susidaro
dalelių srautas. A susidarymą paaiškina dalelių mech. judesio kiekio tvermės dėsnis.
Akustinės bangos pernešamas judesio kiekis perduodamas terpei ir sukelia jos dalelių
judėjimą. A greitis didėja didėjant akustinės bangos stipriui. Skiriama 3 A tipai: tėkmė
begalinėje, palyginti su sklindančios bangos ilgiu, terpėje, kurioje sukuriamas nevienalytis
akustinis laukas (pav.); A stovinčiosiose bangose ir A terpės sluoksnyje prie kliūčių,
esančių akustiniame lauke. A visada yra sūkurinis ir jo abs. didumas paprastai neviršija
dalelių garsinio greičio abs. didumo. Atliekant t akustinius matavimus A iškraipo
akustinio lauko formą ir veikia kaip papildomas trukdys. A pagrįstas spec. siurblių,
naudojamų agresyviose terpėse, veikimas. Dėl A pagerėja šilumos ir masės mainai
paviršiniuose sluoksniuose, A - vienas pagrindinių ultragarsinio plovimo veiksnių.
akustoelektrinis reiškinys, akustoelektroninis reiškinys, elektrovaros atsiradimas terpėje
(pvz., metale, puslaidininkyje arba pjezoelektriko ir puslaidininkio sluoksniniame
darinyje) dėl akustinės bangos sklidimo. Akustinė banga laidžioje terpėje sukuria vietinius
elektros laukus, kurie sklisdami kartu su banga sukelia kryptinį krūvininkų judėjimą -
akustoelektrinę srovę. Šios srovės tankis proporcingas krūvininkų judriui bei į
puslaidininkio bandinį patenkančios akustinės bangos stipriui, atvirkščiai proporcingas
bangos greičiui. A yra vienas f netiesinių akustinių reiškinių. A matavimo grandinė (pav.)
susideda iš bandinio l, kurio plokštumos 2, statmenos akustinės bangos sklidimo krypčiai,
metalizuojamos. Akustinė banga žadinama ir priimama pjezoelektriniais keitikliais 3, į
bandinį patenka bei iš jo išeina bangolaidžiais 4. Kai išorinė grandinė pertraukiama, tarp
metalizuotų bandinio plokštumų susidaro elektros potencialų skirtumas (vad.
akustoelektrovara). A sukelia ir paviršinės akustinės bangos. Šiuo atveju šalia išilginio A
(akustoelektrinė srovė teka bangos sklidimo kryptimi) atsiranda skersinis A: potencialų
skirtumas tarp paviršiaus, kuriuo sklinda banga, ir kristalo tūrio. Skersinio A metu
atsiradęs potencialų skirtumas labai priklauso nuo medžiagos paviršiaus elektros savybių,
todėl naudojantis šiuo reiškiniu galimąją tirti. A t.p. naudojamasi akustinių bangų stipriui
matuoti, puslaidininkių elektrinėms savybėms tirti. Juo pagrįstas T akustoelektroninių
įtaisų veikimas. Albertas Sereika
akustoelektronika (fafcus ( (fca + f elektronika), funkcinės elektronikos šaka, tirianti
radijo signalų keitimo ir dorojimo galimybes naudojant tampriuosius virpesius ir bangas
kietajame kūne, kurianti T akustoelektroninius Įtaisus. Tyrimo objektas - akustinių bangų
sąveika tarpusavyje bei su kt. banginiais procesais ir elementariaisiais kietojo kūno
žadiniais (elektronais, plazmonais, magnonais ir kt.), akustoelektroninė ir
magnetotamprioji sąveikos. Ultragarso ir hipergarso tūrinių (išilginių bei skersinių) ir
paviršinių (dažniausiai paviršinių akustoele komitetrinių) bangų naudojimas leidžia
sukurti kompaktiškas akustoelektronikos priemones planariąja technologija.
Akustoelektronikos įtaisais galima vėlinti signalus, keisti amplitudės ir fazės dažnines
charakteristikas, transformuoti dažnius ir atlikti sudėtingesnes signalų dorojimo operacijas
(kodavimą, atpažinimą, koreliaciją, kompoziciją, integravimą). A naudoja pasyviuosius
įtaisus -filtrus, vėlinimo linijas, aktyviuosius - stiprintuvus, generatorius, moduliatorius,
koreliatorius. A tyrimų rezultatais remiamasi įv. ryšių sistemose, radiolokacijoje,
televizijoje, kosm. technikoje. Susikūrė XX a. 7 dešimtmetyje. Evaldas GarSka
akustoelektroniniai įtaisai. Jų veikimas pagrįstas kietojo kūno akustikos, puslaidininkių
fizikos ir radioelektronikos dėsniais. Pagal veikimo principą skirstomi į tiesinius
pasyviuosius (filtrai, vėlinimo linijos, rezonatoriai, transformatoriai), tiesinius
aktyviuosius (stiprintuvai) ir netiesinius (spektro analizatoriai, koreliatoriai,
moduliatoriai). A vėlina signalus, keičia jų trukmę, dažnį, spektrą, amplitudę (taip signalai
apdorojami radiolokaciniuose įrenginiuose, tolimojo ryšio aparatūroje, automatinio
valdymo sistemose, skaičiavimo technikoje). Kai kuriuos signalus galima apdoroti tik
akustoelektroniniais metodais. A gaminami naudojant plonasluoksnių mikrograndynų
technologiją. Jie atsparūs mech. poveikiui, patikimi. Akustoelektroniniuose įtaisuose
naudojamos tūrinės ir paviršinės akustinės bangos. A susideda iš keitiklių, garsolaidžių ir
kitų akustinio trakto elementų. Paviršinėms bangoms sužadinti ir priimti naudojami
dvifazės gardelės tipo keitikliai. Jie sudaryti iš dviejų sunertų metalinių šukų, kurios
suformuotos ant poliruoto garsolaidžio paviršiaus plonasluoksnės technologijos būdu.
Paviršinės akustinės bangos sužadinamos prijungus prie keitiklio kintamąjį elektros
signalą (l). Kai paviršinės akustinės bangos sklidimo kelyje pastatomas kitas analogiškas
keitiklis (2 m. , dėl tiesioginio pjezoelektrinio reiškinio ši banga paverčiama elektros
signalu. Perduodančiojo keitiklio elektrodo sužadintą bangą priima priimančiojo keitiklio
elektrodas. Akustoelektroniniai filtrai leidžia atsisakyti atrankiųjų grandinių, gaminamų iš
diskrečių elementų: ričių, kondensatorių, rezistorių. Naudojant šiuos filtrus gaunama
norimos formos amplitudės dažninė charakteristika, galima lengvai keisti įėjimo ir išėjimo
varžą. Akustoelektroniniai filtrai maži, kintant temperatūrai veikia stabiliai; gaminami
dažnių juostoms nuo kelių MHz iki 2-3 GHz. Paviršinių bangų filtrais pagal dažnį galima
išskirti kanalus (pvz., televizijos). Kai kanalų mažai, dažniai išskiriami lygiagrečiai
sujungtais kiekvieno kanalo filtrais. Kai kanalų daug, vienas ar ke Ii kanalai (kiekvienas
jų turi skirtingą vidurinįjį dažnį ir skirtingo pločio dažnių juostą) išskiriami elektroniniu
būdu komutuojamaisiais juostiniais paviršinių bangų filtrais. Pvz., panaudojus 11
komutuojamųjų filtrų galima išskirti 150 kanalų. Paviršinių akustinių bangų technika
atvėrė plačias galimybes siaurajuosčiams rezonansiniams prietaisams kurti (3 m. . Jų
darbinis dažnis siekia 2-3 GHz. Šių prietaisų pagr. elementas - atšvaitas. Jo paviršiuje yra
iki 1000 akustinių nelygumų (metalo juostelių, griovelių). Tam tikrą klasę sudaro įvairūs
aktyvieji A, kuriuose paviršinės akustinės bangos sąveikauja su krūvininkais. Lyginant su
pasyviaisiais A, šie prietaisai labai sudėtingi. Jie leidžia išplėsti analoginio signalų
apdorojimo galimybes. Svarbiausi iš jų - paviršinių bangų stiprintuvai.
Akustoelektroniniais metodais galima apdoroti sudėtingus funkcinius signalus. Stasys
Rupkus
akusto6ptikaCT - 1A:urf/A: - 1 + T optika), fizikos ir technikos šaka, tirianti
elektromagnetinių (dažniausiai optinio diapazono) ir ultragarso bangų sąveiką kietajame
kūne ir skystyje, kurianti akustooptinius fizikinio tyrimo metodus bei įv. įtaisus. A tyrimo
objektas - šios sąveikos nulemti T akustooptiniai reiškiniai. Daugelio akustooptinių įtaisų
veikimas pagrįstas akustooptine difrakcija. Šiais įtaisais (de - 1ektoriais, moduliatoriais,
filtrais ir kt.) valdoma optinės spinduliuotės amplitudė, poliarizacija, spektrinė sudėtis ir
sklidimo kryptis. Akustooptiniai įtaisai veikia labai sparčiai, jų konstrukcija paprasta;
naudojami optoelektronikoje, lazerinėje technikoje; akustooptiniai procesoriai yra
informacijos dorojimo įrenginių dalis. Akustooptiniais fizikinio tyrimo metodais gaunama
duomenų apie akustinį lauką ir daugelį medžiagos, kurioje vyksta optinių ir akustinių
bangų sąveika, parametrų, pvz., garso greitį ir sugertį, tamprumo modulius.
akustooptiniai reiškiniai sukeliami elektromagnetinių (šviesos) ir akustinių (ultragarso,
hipergarso) bangų sąveikos. Akustinė banga, sklisdama medžiagoje, sukelia jos lūžio
rodiklio period. kitimą: susidaro savotiška tūrinė difrakcijos gardelė, kurios periodas
(konstanta) lygus akustinės bangos ilgiui. Priklausomai nuo krintančio šviesos pluošto
skersinio matmens ir akustinės bangos ilgio medžiagoje santykio, kai optinė spinduliuote
neintensyvi, kyla akustooptine difrakcija (kai optinių spindulių pluošto skersinis matmuo
d > Aa; čia Ao -akustinės bangos ilgis) arba akustooptine refrakcija (kai d< Aa).
Akustooptine difrakcija - tai šviesos spindulių nuokrypis nuo tiesaus sklidimo terpėje,
kurioje sklinda ultragarso (hipergarso) bangos. Pro tūrinę gardelę difragavusios šviesos
pluoštų charakteristikos (kryptis erdvėje, poliarizacija, stipris) priklauso nuo akustinės
bangos parametrų (dažnio, poliarizacijos, akustinės bangos stiprio), optinės spinduliuotės
dažnio ir poliarizacijos bei kampo tarp šviesos ir akustinių bangų sklidimo krypčių.
Difragavusios šviesos nuokrypio kampą galima keisti keičiant ultragarso dažnį. Nuo
periodinės struktūros difraguoja tik tam tikro bangos ilgio šviesa, o su ultragarso dažniu
kinta ir difragavusios šviesos bangos ilgis, todėl galima išskirti siauro spektro intervalo
optines bangas. Akustooptine refrakcija - tai šviesos spindulių išlinkimas nevienalytiškai
deformuotoje terpėje, kai šviesos banga, perėjusi tam tikro storio akustinių bangų pluoštą,
nukrypsta nuo pradinės krypties. Nuo stipraus šviesos pluošto poveikio medžiagoje kyla
jv. netiesinių reiškinių. Pvz., dėl T dektrostrikcijos ir medžiagos įšilimo nuo galingos
optinės spinduliuotės joje susidaro kintamieji tamprieji įtempiai ir žadinamos įv. dažnio
(nuo garsinio iki hipergarsinio) akustinės bangos (1'fotoakustiniai reiškiniai). Galingos
optinės spinduliuotės lauke dėl vienu metu vykstančių akustooptinės difrakcijos ir
ultragarso žadinimo reiškinių stiprinamos ultragarso bangos. A padeda tirti medžiagos
parametrus (garso greitį joje ir sugerties koeficientą, tampros modulius), vizualizuoti
garso lauką, valdyti koherentinį šviesos spinduliavimą, šviesos spindulio sklidimo kryptį,
šviesos signalo amplitudę, dažnį, poliarizaciją, spektrinę sudėtį.
akušerė (prancūzų accouc/jer-padėti gimdyti), med. darbuotoja, turinti specialųjį vid.
išsilavinimą ir galinti teikti med. pagalbą moterims nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu
laikotarpiu. Saugo motiną ir kūdikį nuo ligų, dirba viena ar su gydytoju. Dažniausiai A
dirba moterų konsultacijoje, gimdymo namuose, ligoninės akušerijos skyriuje. Nustato
nėštumą, jo trukmę, stebi nėščiąsias visą nėštumo laikotarpį ir 6-8 savaites po gimdymo,
laiku pastebi nėštumo komplikacijas. A konsultuoja nėščiąsias higienos, dietos, teisiniais
ir buitiniais klausimais, rengia jas gimdymui, teikia pirmąją med. pagalbą, kai gresia
pavojus gimdyvei ar vaisiui, moko pagimdžiusią moterį maitinti ir prižiūrėti naujagimį.
Pirmoji akušerių mokykla įsteigta XVI a. Paryžiuje. Ją įsteigė A. Parė (1510-1590 m. .
1757 A mokyklos atidarytos Maskvoje ir Sankt Peterburge. 1775 Vilniuje N. Regnier
(1723-1800 m. iniciatyva Šv. Roko ligoninėje buvo įsteigta pirmoji akušerių mokykla.
Lietuvoje 1988 dirbo 3685,1999 -1474. Rengiamos Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus
aukštesniosiose medicinos mokyklose.
akušerija, med. šaka, tirianti moters ir vaisiaus fiziol. bei patologinius procesus,
vykstančius per nėštumą, gimdymą ir po gimdymo. Pagrindiniai tyrimo metodai:
nėščiosios apklausa (anamnezė); išorinis tyrimas (nėščiosios apžiūra, matavimas,
apčiuopa, auskultacija; taip nustatomas vaisiaus dydis ir padėtis gimdoje, išklausomi
vaisiaus širdies tonai, išmatuojamas nėščiosios dubuo); vidinis akušerinis tyrimas pro
makštį; laboratoriniai ir bendrieji tyrimai (kraujospūdžio matavimas, kūno masės
nustatymas). Papildomi tyrimo metodai: tyrimas ultragarsu (padeda nustatyti, kiek yra
vaisių, nėštumo trukmę, vaisiaus dydį, padėtį gimdoje, placentos vietą, vaisiaus vandenų
kiekį, įvertinti vaisiaus širdies veiklą); kardiotokografija (grafiškai užrašomas vaisiaus
širdies plakimas, gimdos susitraukimų ritmas); Tamnioskopija (apžiūrimi vaisiaus
vandenys); per gimdymą daroma vaisiaus kraujo analizė. Pagr. akušeriniai tyrimai daromi
moterų konsultacijose, papildomi - gimdymo namuose arba ligoninių akušerijos ir
ginekologijos skyriuose.
A žinių randama 4-3 tūkstantmetyje p.m.e. Egipto, Indijos, Tibeto literatūros šaltiniuose.
XVI a. A tapo savarankiška med. šaka, jos mokyklų susikūrė Prancūzijoje, Anglijoje,
Vokietijoje, Rusijoje. Belgų anatomas A. Vesalius (1514-64 m. aprašė gimdos sandarą,
italai G. Falloppio (1523-62 m. - kiaušintakius, G. C. Aranzio (1530-1589 m. -vaisiaus
kraujo apytaką, placentos svarbą, L. Botallo (1530-1600 m. papildė žinias apie vaisiaus
kraujo apytaką. Praktinei A daug nusipelnė prancūzas A. Parė (1510-1590 m. . Jis vėl
pradėjo taikyti užmirštą vaisiaus apgręžimo operaciją, pasiūlė kraujavimo stabdymo
priemones, įkūrė pirmąjį gimdymo skyrių Paryžiuje ir pribuvėjų mokyklą. 1610 m.
Wittenberge (Vokietija) J. Trautmannas be skausmo malšinimo atliko pirmąją cezario
pjūvio operaciją. 1620 anglų gyd. P. Chamberlainas (1560-1631 m. sukonstravo
akušerines reples; 1723 oi. chirurgas J. Palfijnas (1650-1730 m. jas išrado dar kartą. XVII
a. prancūzas F. Mauriceau (1637-1709 m. parašė traktatą apie nėščiųjų ligas, nurodė, kad
gimdymas gali būti normalus ir patologinis, kad jis vyksta susitraukiant gimdos
raumenims, pasiūlė būdą galvai ištraukti, kai vaisiaus pirmeiga sėdyninė. vokiečių
akušerė J. Siegemundin (1648-1705 m. 1690 išleido akušerijos vadovėlį, pirmoji aprašė
vieno ir dviejų kiaušinėlių dvynius, pradėjo nagrinėti moters dubenį. Olandas H. van
Deventeris (1651-1724 m. aprašė įvairias siauro dubens formas. XIX a. pab.- XX a. pr.
išsiplėtojo gamtos mokslai ir medicina. Vengrų akušerio I. Ph. SemmelVeiso (1818-65 m.
ir anglų chirurgo J. Listerio (1827-1912 m. darbai padėjo atsirasti aseptikai ir antiseptikai.
Prane, mokslininkas L. Pasteuras atrado mikroorganizmų virulentiškumo išnykimą ir šį
reiškinį panaudojo infekcinių ligų profilaktikai. Iki XIX a. gimdymo skyriuose mirdavo
apie 25% gimdyvių. Gimdyvių mirtingumui mažinti 1847 I. Ph. SemmelVeisas Vienos
klinikoje patarė gydytojams ir akušerėms plauti rankas chloro vandeniu. 1846 JAV
stomatologas W. T. G. Mortonas (1819-1868 m. panaudojo eterio, 1847 škotų akušeris J.
Y. Simpsonas (1811-1870 m. -chloroformo narkoze. XX a. A plėtotis padėjo nauji mokslo
laimėjimai: naujos žinios apie kraujo krešėjimo sutrikimus, pradėta perpilti kraują,
atrastas penicilinas, tobulėjo reanimacija, plėtėsi pasaulio akušerių ir ginekologų
bendradarbiavimas. 1950 įsteigta Tarptautinė akušerių ir ginekologų fedraugija, kuri kas
treji metai organizuoja pasaul. kongresus.
LIETUVOJE A pradėta dėstyti 1781; Vilniaus universitete atidarytas Medicinos
fakultetas. 1775 N. Regnier (1723-1800 m. iniciatyva Vilniuje, Sv. Roko ligoninėje,
įsteigtas pirmasis Lietuvoje gimdymo skyrius (10 lovų). Po N. Regnier mirties teorinės
chirurgijos ir akušerijos profesoriumi dirbo A. Matusevičius (1760-1816 m. . 1803 m.
įsteigta VU Akušerijos katedra, 1814 - 7 lovų Akušerijos klinika. 1817-32 Akušerijos
katedrai ir klinikai vadovavo M. Mianovskis; universitetą uždarius jo vadovaujama
katedra 1832-42 veikė Vilniaus medicinos -chirurgijos akademijoje. M. Mianovskis
išleido akušerijos vadovėlį, organizavo praktikos darbus, sukonstravo akušerinį fantomą,
teigė, kad nėščioji turi laikytis režimo ir higienos taisyklių. 1805 m. įsteigta Vilniaus med.
draugija. Ji viena pirmųjų Europoje įkūrė Motinystės institutą (1809-12 m. , kuris teikė
nemokamą akušerine pagalbą. XIX a. - XX a. pr. akušerėmis Lietuvos moterys mokėsi
Tartu ir Maskvos universitetuose akušerių kursuose. 1880 Vilniuje atidaryta gubernijos
akušerių mokykla, įsteigti A skyriai Kaune ir Vilniuje. 1920 Kaune įsteigti mokami A
kursai (reorganizuoti į Akušerių mokyklą) ir akušerijos ambulatorija, atidaryti Aukštieji
kursai su
Med. skyriumi. 1922 Aukštuosius kursus reorganizavus į universitetą ir jame įsteigus
Akušerijos ir ginekologijos katedrą jos vedėju buvo paskirtas P. Mažylis, kurio iniciatyva
Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įkurta Akušerijos klinika. 1922 VU Med. fakultete T.
Burdzinskis įkūrė Akušerijos ir ginekologijos kliniką. 1950, po Kauno universiteto
reorganizacijos, Akušerijos ir ginekologijos katedra atiteko įkurtam KMI, 1991 įkurtose
Kauno akademinėse (dab. KMU) klinikose įsteigta Akušerijos ir ginekologijos klinika.
Vilniuje 1993 įkurta Moterų klinika. Aleksandras Venckauskas
A -K universiteta TAguda.
AkutagavaJasuši (Yasushi Akutagawa) 1925 m. liepos 12Tokijas - 1989 m. sausio 31 d.
ten pat, japonų kompozitorius, dirigentas. 1949 baigė Tokijo muzikos akademiją. Nuo
1956 vadovavo simf. orkestrams. Sukūrė operų (Juodas veidrodis 1960, Orfėjas
Hirosimoje 1967 m. , baletų (Prarastas rojus 1951 m. , 3 simfonijas, koncertą violončelei
ir simf. orkestrui (1969 m. , 2 styginių kvartetus, dainų, dramos spektaklių ir kino filmų
muzikos. Kūryboje tradicinės japonų muzikos bruožai derinami su avangardistiniais
europietiškosios muzikos elementais. Parašė kn.: Viskas apie muziką (1959 m. , Muzikos
salėse (1962 m. . Bronius Ambraziejus
Akutagava Riūnosukc (Ryūnosuke Akutagawa) 1892 m. kovo 1 d. Tokijas - 1927 m.
liepos 24 d. ten pat, japonų rašytojas. Studijavo anglų kalba ir literatūrą Tokijo
universitete. Dėstė koledžuose. 1915 išleido novelių ciklą Rasiomono vartai, kuriame
japonų viduramžių pasakojimų siužetus siejo su moderniąja psichologija. Novelėse ryšku
kritiškas požiūris į miesčionišką morale, feod. santykius (Profesorius Mori 1919, Ruduo
1920, Truputis žemės 1924 m. , atsispindi XVI a. Japonijos ist. įvykiai, krikščionybės
plitimas ir XIX a. ryšiai su Europa (Sodas 1922, Genkaku kalnų trobelė 1927, Idioto
gyvenimas 1927 m. , analizuojami žmogaus vidiniai išgyvenimai (Krumpliaračiai 1927 m.
. Satyra Kappa (1927 m. yra viena geriausių satyrų japonų literatūroje. A kūrybai būdinga
psichoanalizė, grotesko elementai, estetizmas, fragmentiškas stilius. Dar parašė haikų,
esė. Lietuvių kalba išleista A novelių rink. Rasiomono vartai (1965 m. , apys. Vandenių
šalyje (1998 m. . RioKojimu
akutas (lot. acutus - aštrus, aukštas): 1. Ide. kalbose priegaidės atmaina, kuriai senovės
graikų kalboje buvo būdingas aukštesnis, kylantis balso tonas. Panašaus pobūdžio
bendruoju baltų kalbų raidos laikotarpiu yra buvusi ir lietuvių kalbos tvirtapradė
priegaidė, kalbotyros darbuose dažnai vadinama akūtine. Dar f kirčiavimas, T priegaidė, -
1eskieno dėsnis.
2. Dešininis kirčio ženklas ('), kuriuo žymima lietuvių kalbos tvirtapradė (akūtine)
priegaidė (tėvas, kaimas, laukams).
3. Diakritinis ženklas ('), vartojamas žymėti priebalsio minkštumui (lenkų dač 'duoti'), tam
tikrai balsio kokybei (prancūzų l'ėlėment 'elementas', lenkų ktory 'kuris'). Vytautas
Ambrazas
akutė: l (metalurgijoje). Traukimo staklyno įrankis su medžiagos formavimo skyle.
Naudojama vielai, strypams ir vamzdžiams gaminti. Turi pradinį, darbo (ar pereinamąjį) ir
baigiamąjį kūgį bei cilindrinį kalibravimo žiedą. Vielos traukimo A skylės skersmuo būna
0,01-5 mm, strypų - 5-145 mm, vamzdžių - 10-400 mm. Gaminama iš plieno, kie -
1ydinių ar deimanto.
2. Apskrita anga technol. procesui uždaroje erdvėje stebėti, t.p. kam nors įpilti, įberti,
pratraukti.
3 (poligr.). Viršutinis spausdinamasis T literos galvutės paviršius, paliekantis raidės arba
ženklo atspaudą popieriuje; bet kurios tekstinės spaudos formos spausdinamasis
elementas. Jonas Navasaitis
4. Skiepijimui (akiavimui) paruoštas augalo pažastinis pumpuras.
5. Stiebagumbio paviršiuje augantis įdubęs pumpuras (bulvės akutė).
6. Vienaląsčių dumblių organoidas, turintis raudono pigmento, f stigma.
akuzatyvas (lot. accusativus < accitso - skundžių, kaltinu), linksnis, ide. kalbose
dažniausiai reiškiantis veiksmo objektą. Kalbotyros darbuose šiuo terminu vadinamas
lietuvių kalbos T galininkas. Vytautas Amhrazas
akva... (lot. aąua -vanduo), sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsaja su vandeniu
(akvalangas, akvatorija).
akvafbrta (it. acquaforte - azoto rūgštis), grafikos technika t ofortas.
akvakultūra (f - 1fo'a... + lot. cultura -auginimas),vandens gyvūnų ir augalų veisimas bei
auginimas tvenkiniuose, vandens talpyklose, ežeruose, jūrų lagūnose ir priekrantėse,
baseinuose, varžose, uždaros vandens apytakos įrenginiuose. Skiriama gėlavandenė ir
sūrių (jūrinių) vandenų A. A pradžia apie 2000 p.m.e., intensyviai plėtota XX a. , ypač 2
pusėje. Baseinuose ir varžose A produkcija siekia 100-200 kg/m1. Daugiausia auginama
įv. rūšių žuvys, vėžiagyviai, moliuskai. Bendra pasaulinė A produkcija 1996 sudarė 34,1
mln. tonų; didžiausia Kinijoje (-50%), JAV, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.
Lietuvoje tvenkiniuose auginami karpiai, upėtakiai ir kai kurios kitos žuvys, uždaros
vandens apytakos įrenginiuose - unguriai. Pradėti veisti ir auginti plačiažnypliai vėžiai.
Albertas Pečiukėnas, Stanislovas Sinkevičius
akvalangas (f akva... + angį. lung- plautis), aparatas žmogui po vandeniu (40-80 m, rečiau
iki 100 m gylio) kvėpuoti oru iš balionų (oras per specialų įtaisą iškvepiamas tiesiog į
vandenį). A sudaro vienas ar du nuo 5 iki 18 l talpos suslėgto oro (iki 22-30 MPa)
balionai, reguliatorius su kvėpavimo automatu (reguliuojamas įkvepiamo oro kiekis ir
slėgis); kartais naudojamas pagalbinis kvėpavimo automatas. Pagalbiniai prietaisai
-gylmatis, kompasas, manometras - įtaisomi spec. laikiklyje; naudojami laikrodžio
pavidalo nardytojų kompiuteriai (teikia duomenis apie gylį, temperatūrą, slėgį, oro kiekį
balione). Su A galima išbūti po vandeniu 40 m gylyje 35-50 min. Akvalangu naudojamasi
atliekant gelbėjimo, tiriamuosius ir kt. darbus, sportuojant. 1943 išrado prancūzų
okeanologas J. Y. Cousteau ir inž. E. Gagnanas.
akvamanilė (vid. a. lot. aąuamanile < lot. aąua - vanduo), senovės indas vandeniui pilti.
Dažniausiai zoomorfinio arba antropomorfinio pavidalo. Daryta iš bronzos, sidabro, vario
ar kito metalo,' puošta raižytais arba iškilais reljefiniais ornamentais. Atsirado VII a.
islamo šalyse kaip buit. indas. IX- XVI a. Europoje paplito kaip liturginis ir buit. reikmuo.
Nuo XVI a. mažai naudota. l.ijana Šatavičiūti
akvamarinas (\ot.aquamarina -jūrosvanduo), silikatų klasės mineralas Al,Be ,[SiBOll (];
berilo atmaina. Kristalai stulpelių arba šešiakampių prizmių formos. Žalsvai melsvas.
Skaidrus. Kietumas 8,5. Trečios klasės brangakmenis. Randamas granitiniuose
pegmatituose, greizenuose. A didž. kristalas (110,5 kg) rastas Brazilijoje. Didž. telkiniai
yra Madagaskare, Rusijoje, Brazilijoje, JAV, Šri Lankoje. Iš A daromi juvelyriniai
dirbiniai.
Akvamū (angį. Akwamu), senovės valstybė V. Afrikoje, dab. Ganos pietryčių dalyje. apie
1600 įkūrė akanai. XVII- XVIII a. sandūroje pasiekė galybės viršūnę. 1679 užkariavo
Ladoku, 1689 Fanti, 1702 Vidos valstybes, 1710 m. Ho kraštą. Aukso Kranto rytinėje
dalyje kontroliavo prekybą su europiečiais. 1731, po pralaimėto karo su Akimo valstybe,
A nustojo egzistuoti.
akvapimai, akvapėmai, Afrikos tauta. Priklauso akanų grupei. Gyvena Ganos pietuose, į
šiaurę nuo Akros miesto, tarp Volios ir Densu upių. Iš viso -560 000 žm. (1998 m. . Kalba
priklauso Nigerio kalbų šeimai. Nuo XIX a. dauguma presbiterionai ir metodistai. Pagr.
tradiciniai verslai: kaplinė žemdirbystė (batatai, maniokai, ryžiai, soros), gyvulininkystė
(avys, ožkos), paukštininkystė. Amatai: kalvystė, puodininkystė, medžio raižyba. XX a.
pab. dauguma dirbo kakavamedžių plantacijose. Dab. teritorijoje gyvena nuo XVII a.
pradžios. Mindaugas Grigaitis
akvaplanas (T akva... + lot. planum - plokštuma), laivas (gliseris, laivas su povandeniniais
sparnais), kurio plokštumas (sparnus) veikianti hidrodinaminė jėga visai arba iš dalies
atsveria laivo svorį. A dar vadinami retai naudojami faneros ar stiklaplasčio sportiniai
plokščiadugniai plausteliai (tempiami katerio arba motorinės valties).
akvarelė (it. acąuaretto < acąua - vanduo): 1. Vandeniniai dažai iš smulkiai sutrinto
pigmento ir vandenyje tirpaus rišiklio (dažniausiai gumiarabiko) su priemaišomis
(medaus, glicerino). Nėra baltos spalvos; sumaišius su baltalais gaunamas T guašas. Būna
kieta (kaladėlių pavidalo) ir pastos konsistencijos (laikoma tūbelėse). Šviesoje blunka.
2. Tapybos technika. Atskiesti vandeniu dažai minkštu teptuku tepami plonais sluoksniais
arba liejami ant sauso arba drėgno popieriaus, pergamento, šilko, kartais ant dramblio
kaulo. Kai kada kontūras, smulkios linijos paryškinamos plunksna, anglimi, pieštuku,
pastele. Bū dingą švelnus, skaidrus, persišviečiantys, susiliejantys tonai, nutekėjimai,
virpantis vaizdas. Tapoma tiksliai, nes kūrinio negalima taisyti.
Akvarele tapyta senovės Tol. Rytuose, su baltalų priemaiša senovės Egipte, Graikijoje,
Romoje. Gryna A Europoje ėmė plisti tik nuo XV a. Iki XVII a. dažniausiai taikyta
brėžiniams, graviūroms, manuskriptų iliuminacijoms, paveikslų bei sienų tapybos
kompozicijų eskizams paspalvinti. Ši funkcija plėtojama iki šiol. XVIII a. 2 pusėje A tapo
savarankiška tapybos ir knygų grafikos technika. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos
dailininkai (H. Robert'as, J. H. Fragonard'as) nutapė peizažų ant drėgno popieriaus (lakštą
užliedavo vieno tono dažų sluoksniu, po to ant dar drėgno tepdavo tamsesnius). XIX a. 2
ketvirtyje Italijoje paplito keliasluoksnė tapymo maniera ant sauso popieriaus (buvo
pabrėžiamas skirtingų tonų ir balto popieriaus plotų kontrastas). XIX a. A galimybėmis
meistriškai naudojosi E. Delacroix, H. Daumier, P. Gavarni (Prancūzija), R. P.
Beningtonas, W. Turneris (Didžioji Britanija), A. von Menzelis (Vokietija), I. Repinas,
M. Vrubelis, V. Surikovas (Rusija). A labai išpopuliarino impresionistai ir
postimprenonistai, XIX - XX a. sandūroje aktyviai plėtojo įv. stilistinių krypčių ir
manierų dailininkai. XX a. akvarelė dažnai derinta su guašu, tempera, anglimi, bronzos
dažais.
Lietuvoje A paplito XVIII a. ; kūrė R Smuglevičius, J. Rustemas. XIX a. realistinių,
tikslios tapysenos IV. žanrų kūrinių sukūrė M. E. Andriulis, J. Damelis, M. Kuleša, kalba
Račinskis, kalba Ruseckas, kalba Ripinskis, N. Orda, V. Slendzinskis. XX a. l pusėje
jvairėjo kūrinių stilius (A. Jaroševičius, A. Galdikas, P. Kalpokas, M. Dobužinskis). A
ypač ištobulino kalba Šklėrius. XX a. 2 pusės vienų akvarelininkų kūryba tradicinės
raiškos, susiklosčiusios prieškaryje (Č. Kontrimas, A. Lukštas, J. Mikėnas), kitų
kūriniuose akivaizdi nauja vaizduosena (K. Abramavičius, I. Budrys, P. Porutis, A.
Petrulis, P. Stauskas, E. Urbanavičius). Sukurta drąsaus potėpio, netradicinių spalvų
urbanistinių peizažų, teminių kompozicijų. Lietuvių dailininkai A dažnai derina su
kitomis tapybos, grafikos raiškos priemonėmis, kuria koliažus, mišrios technikos
kompozicijas (L. L. Katinas, A. Švėgžda, O. Jablonskis). Lietuvos dailininkų sąjungoje
1964 įkurta akvarelininkų sekcija, 1992 susibūrė akvarelininkų grupė Aqua, rengiamos
parodos (nuo 1964 Lietuvos akvarelininkų, nuo 1992 ir grupės Aąua). Lijana Šatavičiūtė
3. Akvarelės technika sukurtas kūrinys.
Akvaridai, meteorų srautai, kurių Tradiantai yra T Vandenio (Aquarius) žvaigždyne, r]
Akvaridai, susiję su Halley kometa, intensyviausi būna gegužės 4 d., 8 Akvaridai - liepos
28 d. d., l Akvaridai - rugpjūčio 4 d.
akvariumas (lot. aąuarium -vandens talpykla), indas arba įrenginys (dažniausiai stiklinis)
vandens gyvūnams laikyti, veisti, tirti ir demonstruoti. A būna įv. dydžio, dažniausiai
stačiakampiai. Juose imituojama ežero, upės ar jūros aplinka ( temperatūra, deguonies,
metabolitų kiekis, rūgštingumas, apšvietimas), auginami vandens augalai. Buitiniai A yra
laisvalaikio ir smulkaus verslo objektas. Zool. soduose ir moksl. įstaigose A įrengiami
vandens gyvūnams demonstruoti ir tyrinėti. Garsiausi pasaulyje yra Neapo lio, Monako,
Plymoutho, Havajų (koralinių žuvų), Miami ( Floridoje) A. Lietuvoje didžiausi A yra Jūrų
muziejuje Klaipėdoje (nuo 1975 m. , Ekologijos institute Vilniuje (nuo 1972 m. . Svarbūs
tiriant vandens gyvūnų biologiją, ekologiją, selekciją. Banginiams, orkoms, delfinams,
vėžliams, rykliams laikyti ir demonstruoti įrengiami okeanariumai arba delfinariumai.
Terminą 1853 pirmasis pavartojo Ph. H. Gosse'as (Didžioji Britanija). Algirdas
Mackevičius
Akvariumo teatras tThėatre de l'Aąuarium.
akvariumų žuvys dažniausiai yra mažos, spalvingos, egzotiškos išvaizdos. Gyvena, dažnai
ir veisiasi akvariumuose. Tai gėlavandenės (daugiausia tropinių ir subtropinių juostų),
rečiau jūrinės rūšys ar jų dekoratyvinės atmainos, išvestos selekcijos būdu. Iš Azijos
pietryčių kilusios žuvys peštukės, guramiai, makropodai, dekoratyviniai ūsoriukai,
Tdanijos, stikliniai ešeriai, kardinolai, iš pietų ir Centr. Amerikos - t neonai, tetros,
molinezijos, T kalavijuočiai, cichlazomos, skaliarai, akaros, šarvuotieji šamukai, iš
Afrikos - karpiadantės lydekaitės, Malavio ir Tanganikos cichlidai, tiliapijos, chromiai, iš
Australijos - vaivorykštinės žuvelės, iš Europos - kartuolės, dyglės, vijūnai, saulažuvės,
rainės, iš Centr. ir P. Azijos T auksinės žuvelės. Dauguma A priklauso labirintinių
(Anabantidae), lašiškarpių (Characidae), cichlidų (Cichlidae), dantytųjų karpių
(Cyprinodontidae), karpinių (Cyprinidae) šeimoms. Maitinamos dažniausiai gyvais
organizmais - kirmėlėmis, protistais, žemesniaisiais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis,
džiovintų vėžiagyvių trupiniais arba spec. maistu. Juozas Virbickas
akvatinta (it. acąuatinta - dažytas vanduo): 1. Giliaspaudė grafikos technika. Vario arba
cinko plokštelė apibarstoma kanifolijos milteliais, joje piešiama, plokštelė pakaitinama,
atvėsinama ir ėsdinama rūgštimi. Tonų įvairovei gauti ėsdinama kelis kartus. Į išėsdintas
vietas įtrinami dažai ir daromas atspaudas. Giliausiai išėsdintos vietos atspaude būna
tamsiausios. A galima taikyti ir spalvotiems atspaudams. Dažnai derinama su t ofortu.
Išrasta XVI a. Kelis atspaudus padarė A. Dūreris (Vokietija). Paplito XVII a.
(Rembrandtas, Olandija), ypač XVIII a. (G. B. Piranesi, Italija). XIX a. šia technika kūrė
F. Goya (Ispanija), J. A. M. \Vhis - 1eris (JAV). Lietuvoje A plinta nuo XIX amžiaus. XX
a. A kūrinių sukūrė E. Jurėnas, L. J. Paškauskaitė. Pilie Veljataga 2. Akvatintos technika
sukurtas kūrinys.
akvatipija (Takva... + graikų typos - atspaudas), medžio raižinių spausdinimo vandeniniais
dažais technika. Atspaudai būna panašūs į akvarele nuspalvintus piešinius. Atsirado XX a.
pr.
akvatorija (T akva... + 1~ (teri)torija), iv. dydžio ir paskirties atviro vandens plotas; pvz.,
vandenyno A, jūros A, ežero A, įlankos A, uosto A, hidroaerodromo A (joje kyla, tupia ir
stovi hidroplanai). Uosto A sudaro vandens prieigos, reidas ir prieplauka - uosto vidaus
baseinai su krantinėmis, prie kurių pakraunami ir iškraunami laivai. Daugelio jūros uostų
dalis A skiriama laivams remontuoti bei apžiūrėti. Uosto akvatorijoje išdėstomi f laivybos
ženklai', prieplauką nuo ledo, sąnašų ir bangų saugo užtvariniai įrenginiai.
Akvaviva Klaudijus t C. Aąuavlva.
akvedukas (lot. aąuaeductus < aqua - vanduo + du -co - vedu), tilto pavidalo vandentakis.
Paprastai tai energetikos, drėkinimo, žuvivaisos ar kt. kanalo dalis, nutiesta virš natūralių
ar dirbtinių kliūčių (slėnių, upių, kitų kanalų, kelių). Būna arkinis, rėminis, sijinis. Turi
žiotis, lataką (arba vamzdį) ir ištekamąją dalį. Latakas, paprastai stačiakampio
skerspjūvio, būna uždaras arba atviras, jo sienelės ir dugnas sudaro laikančiąja A
perdangą arba latakas remiasi į kitą laikančiąja konstrukciją. Statomas iš gelžbetonio,
betono, akmenų, medienos, metalo. A -vienas seniausių hidrotechn. statinių. IV a. p.m.e.
senovės Romoje akvedukais buvo tiekiamas vanduo miestams. Seniausias Lietuvos A
(nebenaudojamas) buvo pastatytas 1930 Grigiškėse vandeniui į HE tiekti. Veikiančių A
yra žuvininkystės ūkiuose.
Akvieriškės piliakalnis yra Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo
Akvieriškės kaimo, Strūnos kair. krante. Piliakalnį juosia pelkėtas upelio slėnis. Šlaitai ~7
m aukščio, aikštelė ovali, -50 x 25 m dydžio su tamsiu kultūros sluoksniu. 1894 A žvalgė
F. Pokrovskis, 1958 - Istorijos instituto archeologai. Rasta geležinis įmovinis ietigalis,
akmeninis galąstuvas, molinis svarelis, geležies šlako, lipdytinės lygiu ir brūkšniuotu
paviršiumi keramikos. Piliakalnis naudotas l tūkstantmetyje p.m.e. ir I-4 amžiuje. Radiniai
saugomi Maskvos istorijos muziejuje ir LNM. Adolfas Tautavičius
Akvila, Abrucų Akvila f L'Aąuūa.
Akvinkas (Aąuincum), I- IV a. romėnų miestas Dunojaus vid. lygumoje (dabar Budapešto
šiaurinės dalis). Kūrėsi vietoj romėnų II legiono stovyklos ir gyvenvietės, buvusios ~2 km
į šiaurę nuo stovyklos. 103-107 m. buvo imp. Hadriano rezidencija. 124 miestui suteikta
savivaldos teisė, 194 pavadintas kolonija. Valdant Valentinianui I hunų 372-374
sugriautas. 1788 A tyrė I. Schonwisneris, nuo 1880 - pradėti sistemingi archeologiniai
tyrimai. Ištirta gyvenvietės, stovyklos ir miesto (amatininkų kvartalų, šventyklų,
gyvenamųjų namų, rūmų, gynybinių įtvirtinimų) liekanos. Prie stovyklos Šiaurės vartų
1957-1967 m. tirta gyv. namo kupolo ir Heraklio vilos liekanos, gyvenvietėje - Hadriano
rūmų statiniai (140 x 150 m); rasta freskų, mozaikų, atidengtas amfiteatras (surastas 1788
m. , akvedukas.
Akvitanija (Aquitainei, ist. sritis ir admin. regionas Prancūzijos pietvakariuose, prie
Biskajos įlankos Admin. regionas apima 5 departamentus: Atlanto Pirėnų, Dordognės,
Landų, Lo ir Garonos, Gironde'os. Plotas 41 309 km:. 2,94 mln. gyv. (2001 m. . 5%
gyventojų - baskai. Centras -Bordeaux (216 100 gyv., 2001; aglomeracijoje 931 800 m. ;
kiti Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Pau (79,1 m. , Agenas (30,4 m. . Didesniąją
A dalį užima Garonos (Akvitanijos) žemuma. Jos vakarų dalis palei Biskajos įlanką
(Landai) - smėlio lyguma su kopomis; yra pelkių, lagūnų. Šiaurėje - platūs Garonos ir
Dordognės slėniai su Gironde'os estuarija, pietuose - Pirėnų kalnai (Pallaso viršūnė, 2974
m). Vidutinių platumų jūrinis klimatas. Per metus iškrinta 950-1200 mm kritulių. Miškai
užima 40% A teritorijos. Landų miškų masyvas (6270 km2 m. - didžiausias V. Europoje
(daugiausia pušynai ir ąžuolynai). Į A įeina dalis V. Pirėnų nacionalinio parko.
A pirmauja Prancūzijoje pagal gamtinių dujų (svarbiausi telkiniai - Lacąas ir Saint-Marcet
Atlanto Pirėnų departamente) ir naftos (svarbiausi telkiniai - Landų departamente)
gavybą. Gaminami lėktuvai (Bordeaux, Bayonne'oje), raketos (Bordeaux priemiestyje
Mėrignace yra didžiausia Prancūzijoje balistinių raketų gamykla), staklės, elektroninė ir
skaičiavimo technika, statomi laivai, lydomas aliuminis, perdirbama nafta. Chemijos ir
elektrochemijos, farmacijos, medžio apdirbimo (Landuose yra miško pramonės
kompleksas), celiuliozės ir popieriaus, maisto (daugiausia vyno), avalynės, siuvimo,
trikotažo pramonės įmonės. Blayais AE.
A - tradicinis žemdirbystės regionas, vienas svarbiausių pasaulyje vynininkystės kraštų.
Didžiausi vynuogynai yra Gironde'os ir Garonos kair. krante (Mėdoco srityje ir Bordeaux
apylinkėse). A pirmauja Prancūzijoje pagal gaminamas vyno rūšis. Vynas duoda 25% A
eksporto vertės. Bordeaux yra vyno birža. Auginama maistiniai kukurūzai (12%
Prancūzijoje išauginamo derliaus), kviečiai, miežiai, ankstyvosios daržovės, vaismedžiai,
braškės, pupiniai (sojos), tabakas, saulėgrąžos. Paukštininkystė (auginama žąsys, antys,
kalakutai, putpelės). Veisiama galvijai, avys, kiaulės, triušiai. Žvejyba; gaudomos austrės
(Arcachono įlankoje). Turizmas. Biarritzo ir kiti kurortai (prie Biskajos įl.), kalnų
slidinėjimo
centrai (Pirėnuose). Bordeaux tarptautinis oro uostas, Bordeaux ir Bayonne'os jūrų uostai.
Petras Lingė ISTORIJA. Cezario laikais (60-44 p.m.e.) A apėmė teritoriją tarp Pirėnų ir
Garonos upės, imp. Augusto (27 p.m.e.-14 po Kr.) išplėsta iki Luaros ir Centr. Masyvo.
Nuo 413 valdoma vestgotų, nuo 507 m. - frankų. Akvitanijoje ypač klestėjo romėnų
kultūra; iš romėnų buvo kilusi dauguma vietinės aristokratijos, galiojo rom. teisė, vėliau
pritaikyta vestgotų teisyne. VII a. iš A į šiaurinius frankų ir belgų apgyventus rajonus
vyko misionieriai. Merovingų laikais (7- VIII a. ) A valdė vietiniai kunigaikščiai. Karolis
Didysis ją kaip karalyste atidavė sūnui Pipinui. IX a. nuniokojo normanai. Po A
kunigaikščio Vilhelmo X mirties (l 137 m. A, kaip jo dukters Eleonoros kraitis, atiteko
Prancūzijai, po jos skyrybų ir antrosios santuokos su Henriku 11 (1152 m. - Anglijai. Iki
Šimtamečio karo pab. (1453 m. A - anglų - prancūzų ginčų objektas; atiteko Prancūzijai.
Akvitanijos žemuma f Garonos žemuma. Akvi Tėrmė T Acąui Terme.
akvizicija (lot. acquisitio - įsigijimas): 1. Draudimo ir transporto įstaigų darbuotojų
(Takvizitorius) atliekama naujų klientų paieška ir pritraukimas.
2. Įmonės akcijų supirkimas (įmonės įsigijimas). Priešiškoji A - kai viena įmonė įsigyja
kitą įmonę arba kai dvi ir daugiau įmonių sujungiamos be perkamosios arba
prijungiamosios įmonės vadovų ir akcininkų sutikimo. Taikioji A - kai viena įmonė
įsigyja kitą įmone arba jos susijungia abiem šalims susitarus.
akvizitorius (lot. acquisitor- įgijėjas), transporto arba draudimo įstaigos darbuotojas,
agentas, priimantis krovinius arba tvarkantis draudimą, ieškantis naujų klientų.
Akwamu tAkvamu.
„Akzo Nobel N. V.", Olandijos chemijos koncernas. Vienas didžiausių chem. pluošto
gamintojų Europoje. Gamina įv. chemikalus, vaistus, plastikus, klijus, chem. pluoštą,
dangas, ugniai, temperatūros svyravimams, didelei trinčiai, kenksmingų medžiagų
poveikiui atsparius audinius, dažus ir kt. chem. gaminius. Veikia daugiau, kaip 75 šalyse.
-68 200 darbuotojų, apyvarta 14 mlrd. eurų (2000 m. . Būstinė Arnheme. Ik. 1994
susijungus Olandijos chem. bendrovei Akzo N. V. (įkurtas 1969 m. ir Švedijos chem.
bendrovei Nobel Industries AB (įkurtas 1984 m. . 1998 įsigijo tarpt. chem. bendrove
Courtaulds (įkurtas 1816 m. .
ala (lot. sparnas), senovės Romos sąjungininkų raitelių būriai (po 500-1000 vyrų) iš
imperijos pakraščių karingų tautų (germanų, keltų, Afrikos klajoklių). Stovėdavo legiono
- 1anguose (iš čia pavadinimas). Imperijos laikais A buvo savarankiškas pagalbinės
kariuomenės dalinys. Jai vadovavo prefektas, o jos padaliniui turmai - dekurionas. A
turėjo vėliavą, kanceliariją, gydytoją.
Alabama (Alabama River), upė JAV, Alabamos valstijoje. Susidaro iš susiliejusių Coosos
ir Tallapoosos upių, ištekančių iš Apalačų kalnų. Ilgis (nuo Coosos versmių) 1183 km.
Baseino plotas 58 500 km2, {tekėjus Tombigbee upei išsišakoja į Mobile'io ir TensaVo
upes, kurios įteka į Meksikos įlanką. Upių sistemoje daug užtvankų ir šliuzų. Nuo
Montgomery laivuojama. Prie žiočių yra Mobile'io miestas.
Alabama, AL, valstija JAV pietryčiuose. Plotas 131 443 km2. 4,47 mln. gyv. (2001 m. ;
25,3% gyventojų -juodaodžiai (1990 m. . Centras - Montgomery (202 700 gyv., 2001 m. ;
kt. miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Birminghamas (244,2; aglomeracijoje 935,9 m. ,
Mobile'is (200,0; aglomeracijoje 547,7 m. . Pietuose A prieina prie Meksikos įlankos
Didesniąją A dalį užima Meksikos įlankos pakrantės žemuma. Šiaurės rytuose -
Cumberlando plynaukštė. A viduryje -kalvota Canebrake'o vietovė (vad. Juodoji juosta -
vilnamedžių auginimo rajonas). Drėgnas subtropinis ir tropinis (pietuose) klimatas.
Birminghame ir Mobile'yje sausio vidutinė temperatūra 8-11, liepos 27-28 "C. Per metus
iškrinta 1350-1600 mm kritulių. Didžiausios upės - Alabama ir Tenesis. Daug užtvankų ir
dirbtinių ežerų. Spygliuočių miškai, ąžuolynai.
Kasama akmens anglys, geležies rūda, boksitas (2 vieta iš JAV valstijų), klintis, gaunama
nafta, gamtinės dujos. Juodoji metalurgija (Birminghame lydoma geležis ir plienas),
spalvotoji metalurgija (lydomas aliuminis). Metalo apdirbimas, elektrotechnikos ir
elektronikos, chemijos, popieriaus ir celiuliozės, baldų, tekstilės, siuvimo, maisto
pramonė. Laivų statyba. Prie Tenesio upės ir Alabamos intakų daug HE; Browns Ferry
AE. Huntsville'yje yra raketų ir kosminės erdvės tyrimų centras. Auginama arachiai (2
vieta iš JAV valstijų pagal derlių), vilnamedžiai, sojos, kukurūzai, tabakas, daržovės.
Sodininkystė. Veisiami naminiai paukščiai, pieniniai galvijai. Miškų ūkis. Žvejyba. Petras
Lingė ISTORIJA. A teritorijoje žmonės apsigyveno maždaug prieš 10 000 metų. XVI a.
čia gyveno krikų, čerokių, čoktų ir čikavų indėnų gentys. Pirmieji iš europiečių dab.
Mobile'io įlankoje 1519 išsilaipino ispanai. XVI a. ekspedicijas rengė ispanų aukso
ieškotojai iš Meksikos. 1702 atvyko prancūzai, įkūrę Fort Louis, iki 1711 buvusį
Luizianos centru. 1719 atgabenti pirmieji vergai iš Afrikos. XVII- XVIII a. dėl A kovojo
Didžioji Britanija, Prancūzija ir Ispanija, dažnai sudarydamos sąjungas su indėnais. 1783
didesnioji dalis atiteko JAV, iki 1813 Ispanija dar valdė Mobile'io įlankos rajoną. 1819 A
tapo 22 JAV valstija. Įkurtos didelės vilnamedžių plantacijos, gyventojų padaugėjo nuo
128 000 (1820 m. iki 309 000 (1830 m. . Iki 1832 visi A indėnai buvo priversti parduoti
savo žemes vyriausybei. 1861-65 A buvo atsiskyrusi nuo JAV, jos centras Montgomery
tapo pirmąja f Amerikos konfederacijos valstijų sostine. 1868 ratifikavo JAV
konstitucijos 14 pataisą, suteikusią buv. vergams piliečių teises. Rasinės diskriminacijos ir
segregacijos problema išliko iki XX a. 7 dešimtmečio vidurio. ArvydasPacevičius
„Alabamos" konfliktas tarp JAV ir Didžiosios Britanijos per JAV pilietinį karą.
Didžiosios Britanijos uostuose be britų vyriausybės žinios buvo pastatyti keli kariniai
laivai t Amerikos konfederacijos valstijoms, tarp jų -kreiseris Alabama, kuris 1862-64
užgrobė ar nuskandino 68 JAV kar. ir prek. laivus (1864 m. birželio 19 d. pats
nuskandintas netoli Prancūzijos uosto Cherbourg'o). 1863 m. spalio JAV išreiškė
Didžiosios Britanijos vyriausybei pretenzijas, jog ši pasiskelbusi neutralia nesugebėjo
garantuoti, kad jos uostuose nebūtų statomi laivai kariaujančioms šalims. A išsprendė
1871-1872 m. Ženevos arbitražas, į kurį įėjo D. Britanijos, JAV, Italijos, Šveicarijos ir
Brazilijos atstovai. Jo sprendimu Didžioji Britanija sumokėjo JAV 15,5 mln. dol. ui
Alabamos ir kt. laivų padarytus nuostolius.
alabastronas (graikų alabastron - indas iš alebastro) f alebastras.
Alabijanas Garsija (lot. Alabianus), tikr. Garcia Alabiano 1549 Tarragona f 1624 m.
liepos 24 d. Saragosa, teologas, jėzuitas (1567 m. . Teol. dr. (1583 m. . Ispanas. Studijavo
Saragosoje, Valensijoje, Barselonoje ir Romoje. Nuo 1578 vadovavo Vilniaus kolegijos
scholastinės teologijos katedrai. VU rektoriaus patarėjas, 1585-1592 m. rektorius.
Rūpinosi VU plėtimu, studijų lygiu. Stepono Batoro, Zigmanto III Vazos ir kardinolo
Jurgio Radvilos patikėtinis. Su pastaruoju išvyko į Krokuvą, Romą. Nuo 1600 Saragosos
kolegijos rektorius. Vilniuje su A. Arijumi išleido teologinių tezių rinkinius. Juozas
Tumelis
Alachas, islamo monoteistinis dievas. Iki islamo atsiradimo A buvo žinomas kaip
vyriausiasis arabų dievas. VII a. Mahometas paskelbė A vieninteliu dievu. Musulmonai
tiki, kad Alachas atsiuntė savo pasiuntinį Mahometą, kuris perdavė jo mokymą - Koraną.
A esąs vienintelis, visagalis pasaulio ir žmonių kūrėjas, aukščiausiasis teisėjas, žmonių
valdovas, neturįs konkretaus atvaizdo ir negalįs būti vaizduojamas. A turįs 99 savybes
(vardus, arab. ai asma ai chusna - gražiausieji vardai), kurios vardijamos kalbant rožinį: ar
rachman - maloningasis, ar rachim -gailestingasis, ai chakim - išmintingasis ir kt.
RomualdasKrinickis
Alachūela fAlajuela. Alada tAllada.
Aladag (Aladahas), Ala Daįįlar, kalnų masyvas Turkijos pietuose; R. Tauro aukšč. dalis.
Didžiausias aukštis 3756 m (Demirkaziko kalba). Ilgis ( iš Šiaurės į pietus ) -80 km.
Susidaręs daugiausia iš klinties. Karstas.
Aladav Mikalaj (Mikalajus Aladavas) 1890 m. gruodžio 21 d. Sankt Peterburgas f 197212
4 d. Minskas, baltarusių kompozitorius. 1910 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją.
Vienas Minsko konservatorijos organizatorių (1932 m. , 1944-48 rektorius; profesorius
(1946 m. . Vienas baltarusių instrumentinės muzikos pradininkų. Sukūrė operą Andrejus
Kostenia (1948 m. , muzikos komediją Tarasas Parnase (Taras na Parnase 1928 m. , 4
kantatas, 11 simfonijų, kamerinių instr. ansamblių, chorų. Vadovas Juodpusis
Aladinas Hildžis ('Ala'-ud-Din Khalji), Ala ud Din Chaldži, iki karūnavimo Džuna
Chanas, Delio sultonato valdovas (1296-1316 m. . Žymiausias iš Hildžių dinastijos.
Valdovu tapo nužudęs dėdę Džalal ud Dina. 1299 atrėmė mongolų puolimą. 1297
užkariavo Gudžaratą, 1301 - Ranthambhorą, 1303 m. - Čitorą, 1305 m. - Malvą, 1308-11 -
didesniąją dalį P. Indijos ir tapo beveik visos Indijos valdovu. Diana Mickevičienė
Alagna Roberto (Robertas Alanja) 1963 m. birželio 7 d. Clichy-sous -Bois, prancūzų
dainininkas (tenoras). italų kilmės. 1988, laimėjęs L. Pavarotti tarpt, konkursą
Filadelfijoje, ėmė reikštis kaip operos solistas. Dainavo Monte Carlo, Tulūzos, Milano
(La Scala 1990 m. , Barselonos, Londono (Covent Garden 1992 m. , Paryžiaus (Opera
Bastille 1995 m. , Niujorko (Metropolitan Opera 1996 m. ir kt. operos teatruose. Dažnai
dainuoja su žmona A. Gheorghiu. Svarb. vaidmenys: Rudolfas (G. Puccini Bohema),
Nemorinas, Edgaras (G. Donizetti Meilės eliksyras, Liucija di Lamermūr), Romeo (G.
Gounod Romeo irDžuljeta), Hercogas, Makdufas, Don Karlas (G. Verdi Rigoletas,
Makbetas, Don Karlas). Adeodatas Tauragis
Alagoas (Alagoasas), valstija Brazilijos rytuose, prie Atlanto. Plotas 27 933 km2. 2,87
mln. gyv. (2001 m. . Viena tankiausiai gyvenamų Brazilijos valstijų (-103 žm./km2 m. .
Centras - Maceio (822 200 gyv., 2001; jūrų uostas). A paviršius - Brazilijos
plokščiakalnio r. pakraštys; Atlanto pakrantėje - žemuma. Svarb. upė - Sao Francisco.
Drėkinamosiose žemėse auginama cukranendrės, vilnamedžiai, ryžiai, kukurūzai,
maniokai, tabakas. Maisto (daugiausia cukraus), tekstilės pramonė. Ganyklinė
gyvulininkystė. Gaunama nafta, gamtinės dujos. Turizmas. ISTORIJA. XVI a. , portugalų
kolonizacijos pradžioje, A teritorijos šiaurėje buvo įkurtos Porto Calvo, Sao Francisco
upės Šiaurės Krante - Penedo gyvenvietės. XVII a. pr. Alagoase laikinai savo valdą buvo
įkūrę olandai. XVII a. A miškuose pabėgę juodaodžiai vergai pasistatė įtvirtintų
gyvenviečių; čia klostėsi savita kultūra, turinti daug afrikietiškų bruožų. Iki 1817 A
teritorija įėjo į Pernambuco sritį. Nuo 1822 Brazilijos provincija, nuo 1889 - valstija.
Alagoinhas (Alagoinjasas), miestas Brazilijos rytuose, Bahijos valstijoje, į šiaurę nuo
Salvadoro. 114 300 gyv, (2001 m. . Odos, tabako pramonė. Apelsinų, bananų, citrinų,
maniokų, pieno produktų, medienos prekyba. Prie A kasamos anglys. Miesto teisės nuo
1880.
Alagoz (Alagezas), kalnų masyvas Armėnijoje, TAragac. Alahabadas fAllahabad.
Alaheadju T Altą.
„AI - Ahram" (Piramidės), Egipto laikraštis, einantis nuo 1875 Kaire arabų kalba. Vienas
įtakingiausių ir populiariausių arabų šalyse. Įkūrė krikščionys libaniečiai broliai S. ir B.
Takios. Nuo 1881 dienraštis. Po spaudos nacionalizavimo (1960 m. valstybinis. Londone
ir Niujorke platinami savaitiniai A leidiniai anglų kalba. 1998 tir. 900 000 egz.
(penktadienio apie 1,1 mln.). Vytas Urbonas
Alaido ugnikalnis (vulkan Alaid) yra Kurilų salyne (apima Atlasovo salą); aukščiausias D.
Kurilų salų virtinėje (2339 m). Veikiantis; paskutiniai išsiveržimai 1933-34 ir 1972.
Ugnikalnio šlaitai apaugę krūmais, aukšta žole.
Alain (Alenas), tikr. Ėmile - Auguste Chartier 1868 m. kovo 3 d. Mortagne - au -Perche
(Orne'o departamentas) - 1951 m. birželio 2 d. Le Vėsinet (Yvelines'o departamentas),
prancūzų filosofas, eseistas. Racionaliojo idealizmo atstovas. 1892-1933 dėstė filosofiją
Rouene, vėliau - Paryžiuje, Henriko IV licėjuje. Sekė kai kuriomis M. E. de Montaigne'o,
R. Descartes'o, I. Kanto, G. W. F. Hėgelio idėjomis. Nagrinėjo etikos, rel. filosofijos,
meno, literatūros klausimus; pažiūras dėstė aforistine kalba. Pagr. veikalai; Meno teorija
(Systėme dės Beaux-Arts 1920 m. , Stendhal (1935 m. , Su Balzacu (AvecBalzac 1937 m.
, Mintys apie religiją (Propos sur la religion 1938 m. , Estetikos įvadas (Prėliminaires a
l'esthėtiąue 1938 m. , Su Dickensu (Avec Dickens 1945 m. , Politikai (Politiąues
195221962 m. . Galina Čepinskienė
Alain Jehan (Žeanas Alenas) 1911 m. vasario 3 d. Saint-Germain-en-Laye - 1940 m.
birželio 20 d. Saumur, prancūzų kompozitorius, vargonininkas virtuozas. M. C. Alain
brolis. 1927-39 mokėsi Paryžiaus konservatorijoje (pas P. Dūkas, J. J. A. Roger-
Ducasse'ą). 1935-39 vargonininkavo Paryžiaus priemiesčio bažnyčioje, garsėjo kaip
improvizatorius. Sukūrė kūrinių vargonams (choralų, litanijų, variacijų C. Jannequino
tema), orkestrui, fortepijonui, dainų. Žuvo fronte. Bronius Ambraziejus
Alain Marie Claire (Mari Kler Alen) 1926 m. rugpjūčio 10 d. Saint-Germain-en-Laye,
prancūzų vargonininkė. J. Alaino sesuo. Baigė Paryžiaus konservatoriją (M. Duru - 1ė, M.
Duprė mokinė). 1950 tarpt, konkurse Ženevoje, 1951 Paryžiuje gavo l premiją. Žymi J. S.
Bacho ir kitų baroko kompozitorių kūrinių interpretuotoja. Į plokšteles įrašė visus J. S.
Bacho kūrinius vargonams. Parašė knygų apie vargonavimą. Aldona Juodelienė
Alain de Lille f Alanas Lilietis.
Alain-Fournier (Alen-Furnjž), tikr. Henri Alban Fournier 1886 m. spalio 30 d. La
Chapelle - d'Angillon (prie Bourges'o - 1914 m. rugsėjo 22 d. prie Verdeno, prancūzų
rašytojas. Žuvo kare. Išgarsėjo romanu Didysis Molnas (Le Grand Meaulnes 1913,
lietuvių 1937 pavadinimu Didysis nuotykis, 1968 m. . Tai estetinė utopija, vaizduojanti
jaunatviškas svajones, nepasiekiamo grožio iliuziškumą; paslaptinga vietovė, su kuria
romano herojus sieja savo viltis ir troškimus, šmėkšteli jo vizijose ir išnyksta lyg sapnas.
1924 išleistas eilėraščių, novelių ir esė rink. Mirakliai (Miracles). Galina Čepinskienė
Alajaus kalnagūbris (Alai kyrka tizmegi) yra Kirgizijoje ir Tadžikijoje, Gisaro Alajaus
kalnyne. Ilgis ~400 km. Didžiausias aukštis 5539 m. Susidaręs iš kreidos sistemos,
paleogeno, neogeno uolienų. Kai kur į paviršių išeina paleozojaus nuosėdinės, vidurinėje
dalyje - magminės ir metamorfinės uolienos. Ledynų 811 km2. Šiaurės šlaitas lėkštas,
pietų - status, leidžiasi į Alajaus slėnį. Papėdėse pusdykumės, aukščiau stepės, kadagynai,
alpinės pievos. Per Taldyko perėją (3615 m) eina Ošo -Chorugo automobilių kelias.
alaja vidžnana (skr. alaya vijnana - kaupiančioji sąmonė), budistų jogačaros mokyklos
sąvoka. Esamoje sąmonėje (kaip C. G. Jungo kolektyvinėje pasąmonėje) glūdi individo
dab. ir ankstesnių psichol. reiškinių užuomazgos. Svarbus nekasdieniškas poelgis palieka
dabartinėje sąmonėje gemalą, kuris subręsta ir, kai atsiranda tinkamos sąlygos, duoda
impulsą tolesnei veiklai. Antanas Danielius
Alajuela (Alachuela), miestas Kosta Rikos viduryje, į Šiaurės vakarus nuo San Chosės;
provincijos centras. 54 600 gyv. (2001 m. . A įsikūrusi Centr. Mesetos tarpukalnių įduboje
(957 m aukštyje), prie Panamerikos plento ir Limono (Karibų j. uostas)-Puntarėnaso
(Ramiojo vand. uostas) geležinkelio. Maisto, tekstilės, avalynės, medžio apdirbimo
pramonė. Galvijų, javų, kavos prekyba. Turizmas. Miestas pradėjo kurtis 1782.
Kolonijiniu laikotarpiu buvo vadinamas La Lajuela, Villahermosa. 1830 A buvo Kosta
Rikos sostinė.
Alajus (Alaj): 1. Kalnynas Vid. Azijos pietryčiuose, į pietus nuo Kyzylkumo dykumos, T
Gisaro Alajus.
2. Kalnynas Vid. Azijos pietryčiuose, į pietus nuo Ferganos slėnio, f Pamyro Alajus.
alakalufai (alakaluf, Qawashqar), P. Amerikos indėnų gentis. Su dviem kitomis gentimis
kartais vadinami Ugnies Žemės žmonėmis. Gyvena Čilėje (Puerto Edeno vietovėje,
Wellingtono saloje; -50 žm., 1998 m. . Kalba ispaniškai; kai kurie ir alakalufų kalba.
Manoma, kad -8-6 tūkstantmetį p.m.e. A apsigyveno Patagonijos ir Ugnies Žemės v.
pakrantėje bei gretimose salose. Buvo paplitęs šamanizmas ir burtai. Pagrindiniai
tradieiniai verslai: įvairių moliuskų rinkimas, jūrinių gyvūnų (ruonių, banginių) ir
guanakų medžioklė, žvejyba. Nuo baltųjų užsikrėtė jų atvežtomis ligomis ir dauguma
išmirė ( XIX a. pr. buvo 4000 žm.). Ginklus gaminosi iš kriauklių, kaulo, beveik
nenaudojo akmens. Būstai buvo kupolo formos. Valtis darė iš medžio žievės. Dabar A yra
praradę tradicinę kultūra. Mindaugas Grigaitis
Alakel (Alakolis, Alakūlis), druskingas ežeras Kazachijoje, į rytus nuo Balkašo ežero,
tektoninėje įduboje tarp Tarbagatajaus ir Džungarijos Alatau kalnagūbrių. Plotas 2650
km, didžiausias gylis 54 m, vidutinis gylis 22,1 m. Paviršiaus altitudė 343 m. Ežeras
reliktinis, nenutekamas, Įteka Emelė. Žvejyba.
Alalachas (Alalakh), senovės sirų miestas Turkijos pietryčiuose, prie Oronto upės, į rytus
nuo Antakijos (dab. Tell Acanos archeologijos stovykla). A teritorija apgyvendinta nuo 4
tūkstantmečio p.m.e. pabaigos. 2 tūkstantmečio p.m.e. pradžioje Mukišo valstybės (Sirijos
šiaurėje) sostinė. Maždaug 1780 p.m.e. priklausė Jamchado, nuo XVI a. p.m.e. 2 pusės -
Hetitų valstybei. Po 1200 p.m.e. A sugriovė vadinamosios Jūros tautos ( senovės graikai
arba filistiečiai). 1936-46 L. Woolley (Didžioji Britanija) vadovaujama archeologinė
ekspedicija nustatė A gyvavimo laikotarpį. Atkasti Jamchado karaliaus Jarimlimo rūmų ir
šventyklos (-1780 p.m.e.)
griuvėsiai, karaliaus Idrimio statula su autobiogr. įrašu (-1480 p.m.e.) ir dantiraščio
lentelių saugykla.
alalija (alalia < ta... + graikų lalia - kalbėjimas), visiškas arba dalinis vaiko kalbos
sutrikimas, kai jo klausa ir intelektas yra normalūs. Kyla dėl kalbos centrų pažeidimo arba
nepakankamo jų išsivystymo prenatalinėje arba postnatalinėje stadijoje. A skirstoma į
sensorine (dėl kalbos centro smilkinio srityje neišsivystymo arba pažeidimo sutrinka
kalbos supratimas), motorine (dėl kalbos centrų kaktos srityje pažeidimo sutrinka
kalbėjimas) ir totalinę (sutrinka kalbėjimas ir jo supratimas; ją sukelia ir motoriniai, ir
sensoriniai kalbos centrų pažeidimai). A panaši į afaziją (suaugusio žmogaus kalbos
sutrikimą dėl galvos smegenų pažeidimo).
Alarnan Lucas (Lukas Alamanas) 1792 m. spalio 17 d. Guanajuato - 1853 m. birželio 2 d.
Meksikas, Meksikos valstybės veikėjas, istorikas. Konservatorių partijos vadovas. 1819
nuo Meksikos išrinktas į Ispanijos kortesus (parlamentą). 1824-29 užsienio reikalų, 1829-
32 vidaus reikalų ministras. Žymiausias XIX a. Meksikos istorikas. Meksike įkūrė
Nacionalinį muziejų ir Centr. archyvą. Svarbiausi veikalai: Meksikos Respublikos
istorijos studijos (Disertaciones sobre la historia de laRepūblica Mejicana 3 t. 1844-49
m. , Meksikos istorija (Historia de Mėįico 5 t. 1849-52 m. .
d'Alambėras Žanas Le Ronas f J. Le R. d'Alembert.
d'Alambėro ir Lagranžo principas Td'Alcmbert'o ir Lagrange 'o principas.
d'Alambėro ir Oilerio lygtis fCaiicliy ir Rkmanno lygtis. d'Alambėro paradoksas
Td'Alembert'o paradoksas. d'Alambėro požymis T d'Alembert'o požymis. d'Alambėro
principas t A'Alembert'o principas.
Alameda, miestas JAV, Kalifornijos valstijoje, San Francisco įlankos r. krante. 73 300
gyv. (2001 m. ; įeina į San Francisco aglomeraciją. Chemijos, maisto pramonė. Laivų
statyba, mašinų (ir lėktuvų) gamyba. Poilsiavietė. A pradėjo kurtis 1850; miesto teisės
nuo 1854.
ai Alamelno mūšis (1942 1023-11 6 d. ), Didžiosios Britanijos kariuomenės mūšis su
Vokietijos ir Italijos kariuomene dėl Egipto per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko prie ai
Alameino (-100 km į vakarus nuo Aleksandrijos), kur 1942 m. birželio 30 d. buvo
sustabdytas vokiečių puolimas. Didžiosios Britanijos kariuomenę sudarė apie 230 000
žm., 1230 tankų, 2300 pabūklų, 1500 lėktuvų; vadas generolas B. Montgomery.
Vokietijos ir Italijos kariuomenė turėjo -80 000 žm., 210 tankų, 1200 pabūklų, 350
lėktuvų; vadas generolas E. Rommelis. m. spalio 23 d. britai pradėjo puolimą, pralaužė
priešo gynybą ir iki m. spalio 27 d. pasistūmėjo -7 km į priekį. m. lapkričio 2 d. puolimą
atnaujino. Vokiečiai ir italai buvo išstumti iš Egipto į Libiją. Jie neteko -55 000 žm., apie
120 tankų, apie 1000 pabūklų. A sužlugdė vokiečių planus užimti Egiptą ir pradėjo 1942
pab.-1943 l pusės sąjungininkų kampaniją, per kurią vokiečių ir italų kariuomenė buvo
išstumta iš visos Šiaurės Afrikos.
Alamkarašastros (Alamkarašastra), poetikos traktatai, parašyti IV- XVIII a. sanskrito
kalba Juose nagrinėjami dramos ir poezijos teorijos, estetinio išgyvenimo prigimties,
įvairių poet. stilių, žodžio ir reikšmės santykio, poet. fi gurų sistemos ir kt. klausimai.
Traktatuose išryškėjo 3 pagr. poet. tradicijos: rasa (estetinis išgyvenimas), alamkara
(kalbos ir stiliaus figūros) ir dhvanis (sugestyvioji reikšmė). Pirmą kartą svarbiausi
poetikos principai išdėstyti IV a. traktate apie dramos meną Natjašas temperatūra. IV- V
a. susiformavo alamkaros mokykla, kurios atstovai (Bhamaha, Vamana, Dandinas,
Rudrata, Udbhata) analizavo kalbos ir stiliaus figūras rafinuotosios poezijos kūriniuose
(kavja). X- XII a. Anandavardhana ir Bhata Najaka, mėgindami atskleisti poezijos grožio
paslaptis, poetikoje iškėlė įtaigumo reikšmę. Dhvanio mokymas teigia, kad kai kurioms
kalbos ir stiliaus figūroms būdingi sugestyviosios poezijos bruožai. Šie poet. mokymai
turėjo įtakos Indijos poezijos plėtotei. Valdas Jaskūnas
Alamogordo (Alamogordas), miestas JAV, N. Meksikos valstijos pietuose. 35 9 (10 gyv.
(2001 m. . Netoli A yra JAV kar. oro pajėgų bazė ir raketų poligonas, kuriame 1945 m.
liepos 16 d. susprogdinta pirmoji atominė bomba. A įkurtas 1898.
alanai (lot. Alani), sarmatų kilmės klajoklių gentys. Osetinų protėviai. Minimi II a. p.m.e.
kinų bei I a. Romos rašytiniuose šaltiniuose. Gyveno į šiaurę nuo Kaukazo, tarp Volgos
žemupio ir stepių i Šiaurės nuo Juodosios jūros. Puldinėjo Partų imperiją ir Romos
provincijas Kaukaze. -370 dalį A nukariavo hunai, kiti pasitraukė į Panoniją. Iš čia su
svebais ir vandalais 406 m. atsidūrė Galijoje prie Orleano, 409 Pirėnų pusiasalyje prie
Valensijos. 429 dalis jų su vandalais persikėlė į šiaurę Afriką ir sukūrė valstybę, kurią 534
užkariavo Bizantija. Šiaurės Kaukazo A iš Bizantijos priėmė krikščionybę, IX- X a.
sukūrė valstybę Alaniją, išsilaikiusią iki totorių antplūdžio 1238-39; padėjo Bizantijai
kovose su turkais seldžiukais. Danguolė Baleričimė DAILĖ. A dailės ištakos turi sąsajų su
skitų ir sarmatų menine kultūra. Šiaurės Osetijoje I- IV a. kapinynuose rasta juvelyrinių
dirbinių, papuošalų: auksinių, sidabrinių pakabučių, segių, dekoruotų pusbrangiais
akmenimis. Keramika negausi - indai su gyvūninių motyvų (šuns, avino, šerno)
rankenomis. VI- IX a. atsirado įvairesnių dekoro motyvų, dirbinių formų (sakalų galvų
pavidalo pakabučiai, lietinės raitelių figūrėlės); gyvūnų figūros schemiškos. Drabužiai,
arklių apdarai puošti paauksuotomis plokštelėmis su štampuotais sugeometrintų augalinių
motyvų raštais. Susikūrus valstybei pagyvėjo kūrybinė veikla, padidėjo kaimyninių
Kaukazo tautų, Rytų šalių įtaka. Drabužių puošyboje atsirado paauksuotos odos
aplikacijos, sidabro gijomis siuvinėtos puošmenos, rytietiški povo, grifo atvaizdai, buit.
dirbinių puošyboje paplito štampuoti, atspausti pynutės, geom. motyvų ornamentai. XIII
a. , po totorių užkariavimo, A dailė sumenko, jos paveldas išsklaidytas Šiaurės Osetijos ir
gretimose teritorijose. Aleksandras Mriiilaitis
Alanas Hju Tu.Allan.
Alanas Liliėtis (lot. Alanus ab Insulis, prancūzų Alain de Lille) apie - 120 ar apie - 128
Lille - 1203 m. Citeaux, filosofas scholastas, teologas. Cistersas. Neoplatonikas. Sukūrė
alegorinę poemą Gamtos skundas (De planetų naturae), kurioje analizavo žmogaus ydas.
Poemoje Antiklaudianas (Anticlaudianus ~ 1182 m. aprašė tobulą žmogų, derinantį
tikėjimą ir mokslo žinias; remdamasis dedukcija įrodinėjo, kad teol. teiginiai yra
aksiomos.
alanatai, aliumohidridai, tetrahidroaliuminatai, junginiai, kurių bendroji formulė MA1H4
(M dažniausiai šarminis arba šarminių žemių metalas). Lengvai oksiduojasi, smarkiai
reaguoja su vandeniu, amoniaku, halogenidais ir sudaro sudėtingus kompleksinius
junginius. Gaunami sintezės būdu iš aliuminio irvandenilio 100-200 °C temperatūroje.
Naudojami hidrinimui, hidridams gauti, galvanotechnikoje, kaip atrankiniai reduktoriai.
Alanbrooke (Alanbrukas), Alan Francis Brooke (Alanas Fransis Brukąs) 1883 m. liepos
23 d. Bagnėres -de - Bigorre (Gaskonė) - 1963 m. birželio 17 d. Har - 1ey Wintney
(Hempšyro grafystė), Didžiosios Britanijos feldmaršalas (1944 m. . II pasa"ul. karo pr.
vadovavo Didžiosios Britanijos kar. daliniams Prancūzijoje, 1940 m. gegužės 26- birželio
4 d. - Dunkerque'o operacijai, per kuri;) į Angliją iš Dunkerque'o apylinkių evakuota
didesnioji dalis D. Britanijos, Prancūzijos, Belgijos kariuomenių dalinių ( daugiau, kaip
388 000 karių). 1941 12-1945 generalinio štabo viršininkas.
Alančių miškas, f Raguvos -Alančių girios dalis.
Alandų salos (šved. Aland, suom. Ahvenanmaa) yra Baltijos jūroje, ties Botnijos įlanka;
sudaro Suomijos a universiteton. lenį Ahvenanmą (Alandą). Nuo Švedijos jas skiria
Kvarkeno sąs. Plotas apie 1527 km:. 26 200 gyv. (2001 m. , daugiausia švedų. Iš viso
-6500 salų, iš jų -80 gyvenamų; didžiausios: Alandas (640 km2 m. , Lemlandas, Eckero,
Foglo. A uolėtos, susidariusios iš granito. Reljefas kalvotas. Didžiausias aukštis 132 m.
Klimatas vidutinių platumų, jūrinis, vėsus. Sausio vidutinė temperatūra -4 °C, liepos 15
°C; 550 mm kritulių per metus. Auga pušynai ir plačialapių miškai. Admin. centras ir
uostas - Mariehamnas. Žvejyba. Turizmas. Kurortai.
ISTORIJA. Salos gyvenamos nuo bronzos ir geležies amžiaus, l tūkstantmetyje gyventas,
germanų, -l 100atsikraustė švedai; XII a. paplito krikščionybė. Salos kaip Suomijos dalis
priklausė Švedijai. Pagal 1809 m. Švedijos ir Rusijos taikos sutartį kartu su Suomija
pripažintos Rusijai. Po Krymo karo 1856 Paryžiaus taikos sutartimi salose uždrausti kar.
įtvirtinimai. 1917 Suomijai gavus nepriklausomybę kilo A atsiskyrimo nuo Suomijos
judėjimas. 1921 Tautų Sąjungos sprendimu A pripažintos Suomijai su sąlyga, kad bus
neutralios ir demilitarizuotos, o jų gyventojai turės savivaldą. 1922 Suomijos parlamentas
pripažino (1947 SSRS -Suomijos taikos sutartis patvirtino) A gyventojų savivaldą ir
atskirą parlamenta. Nuo 1957 Ahvenanmą (Alandas) yra Šiaurės Tarybos narė, nuo 1984
atstovaujama Šiaurės Ministrų Taryboje. Eglė Bemolėnaitė
Alanija T Šiaurės Osetija -Alanija.
alaninas, aminopropano rūgštis. Mol. masė 89,09. Plačiai paplitę du gamtiniai izomerai,
ocalaninas, Ala, CH3CH (NH,)COOH, yra pakeičiamoji (gyvūnų organizmas gali
sintetinti pats) aminorūgštis. Organizmuose a -alaninas randamas laisvas (kraujo
plazmoje) ir baltymų sudėtyje; sintetinasi iš piruvo rūgšties, dalyvauja angliavandenių ir
karboksirūgščių apykaitoje. |)-alanino, NH2CH2CH2COOH, randama smegenų audinyje,
raumenyse (dipeptidų karnozino ir anserino sudėtyje), įeina į kofermento A, pantoteno
rūgšties sudėtį. Susidaro skylant uracilui arba vykstant asparto rūgšties dekarboksilinimui.
Zofija Sasnauskienė
alanitas, mineralas, dar Tortitas. Alanja Robertas fR.Alagna. Alansonas TAlenįon.
Alansono nėriniai TAlenęono nėriniai.
Alanta, upė Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje; Nevėžio kairysis intakas. Ilgis 32
km, baseino plotas 119 km2. Prasideda į šiaurę nuo Lėno ežero, teka į šiaurę per Nevėžio
žemumą. Įteka į Nevėžį ties Tautkūnais. Intakai: Bikilys, Gariava (abu dešinysis ). Vaga
aukštupyje ir vidurupyje reguliuota, plotis 5-12 m, gylis 1-2,5 m. Vidutinis nuolydis 0,9
m/km. Vidutinis debitas 0,6 m Vs. Algirdas Rainys
Alanta, Alunta, miestelis Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km į Šiaurės vakarus
nuo Molėtų, Virintos dešinysis krante, prie Alantos žiočių; seniūnijos ir parapijos centras.
443 gyv. (1999 m. . Keliai į Molėtus, Anykščius, Želvą. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.
Bendrovė Alantos agroservisas. Paštas, ligoninė (nuo 1954 m. , ambulatorija, vaistinė,
vidurinė mokykla (nuo 1950 m. , senelių globos namai, kultūros namai (nuo 1953 m. .
Vidmantas Daugirdas ARCHITEKTŪRA. A plano struktūra radialinė. Prie kelių
sankryžoje esančios aikštės stovi bažnyčia ir buv. užvažiuojamieji namai; aikštės šonuose
- 2-3 aukštų gyvenamieji namai. Bažnyčia neoromaninė, halinė, su dviem 51 m aukščio
bokštais, past. 1912 pagal archit. kalba E. Strandmanno projektą. Užvažiuojamieji namai (
XVIII a. l pusė) iki 1892 rekonstrukcijos turėjo klasicizmo bruožų; dab. pastate -
parduotuvės. Aida Štelbienė ISTORIJA. 1436 Ldk Žygimantas Kęstutaitis A padovanojo
didikams Astikams, 1581 Ldk Steponas Batoras -vengrų kariuomenės Lietuvoje vadui
Gabrieliui Bekešui. 1598-1828 A priklausė Radviloms, vėliau - dvarininkams
Pomarnackiams. apie 1504 m. pastatyta kat. bažnyčia (nuo 1581 iki XVII a. vid. priklausė
evangelikams reformatams). 1861-1950 A -valsčiaus centras. Nuo XVIII a. pab. iki 1863
veikė parapinė mokykla, 1864-1944-valdinė pradžios mokykla. 1919 A apylinkėse vyko
lietuvių kovos su bolševikais ir lenkais. 1930 įkurta pieninė, 1937 - biblioteka. Sovietinės
okupacijos metais veikė progimnazija (1944-50 m. . 1944 m. lapkričio 29 d. miestelį buvo
užėmę lietuvių partizanai. 1950-1994 m. A - apylinkės centras. 1897 buvo 398,1923-
406,1959-422, 1970-412, 1979 - 479, 1989 - 446 gyv. KazysMisius
Alantas, upė Plungės ir Kretingos raj. savivaldybių teritorijoje; Minijos kairysis intakas.
Ilgis 43 km, baseino plotas 146 km2. Prasideda į pietryčius nuo Kulių, teka į Šiaurės
vakarus per Žemaičių aukštumą. Įteka į Miniją ties Kartena. Intakai: Lenkenis, Blidakė,
Tyrupalis (kair.), Juodupis, Geldupis, Žvalginis, Karkluojė, Rupšupis (dešinysis ). Slėnis
20 -30 m gylio. 6 km nuo ištakos vaga reguliuota. Dažniausias plotis 8-10 m, gylis 0,4-2
m. Vidutinis nuolydis 2,3 m/km. Vidutinis debitas 1,9 m3/s. Prie M. Mostaičių (36 km nuo
žiočių) ir Kulių (34 ir 32 km nuo žiočių) yra tvenkiniai (12,2, 2,4 ir l,8 ha). Algirdas
Rainys
Alantas Vytautas, tikr. Jakševičius 1902 m. birželio 18 d. Sidabravas (Naujamiesčio
valsčius ) - 1990 m. birželio 24 d. Detroit, palaidotas Kaune, rašytojas, žurnalistas. 1929
baigė Montpellier universitetą Prancūzijoje. 1930-34 dirbo Eltoje redaktoriumi. 1934-39
Lietuvos aido vyr. redaktorius, 1941-44 Vilniaus teatro direktorius. Buvo vienas
žymiausių tautininkų kultūrinės politikos ideologų. Išleido aps. rink. Artisto širdis (1930
m. , Tarp penkių ir septynių (1934 m. , publicistikos kn. Žygiuojanti tauta (1939 m. ,
sukūrė pjesių. 1944 pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 gyveno JAV, 1967-1971 m. Lietuvių
žurnalistų draugijos pirmininkas. Išeivijoje parašė rom. Pragaro pošvaistės (1951 m. ,
Tarp dviejų gyvenimų (1960 m. , Amžinasis lietuvis (2 1.1972 m. , Šventaragis (2 t. 1972-
1974 m. , Liepkalnio sodyba (1977 m. , Aušra Paliūnuose (1986 m. , novelių (rink. Ant
siūbuojančios žemės 1946, Svetimos pagairės 1954, Nemunas teka per Atlantą 1970,
Atspindžiai ūkanose 1976, Gelmių balsai 1984 m. , apybr. Romas Kalanta (1976 m. ,
dramų, eilėraščių. Romanuose vaizduojama Lietuvos senovė, aukštinama baltų kultūra,
neigiamai vertinamas krikščionybės poveikis lietuvių tautai, parodytas nepriklausomos
Lietuvos gyvenimas, ūkio kilimas, Lietuvos partizanų priešinimasis sov. okupantams,
atskleidžiama išeivių buities kasdienybė, keliamos moralinės problemos. Stiliui būdinga
realizmo ir romantizmo siejimas, publicistiškumas, schematiškumas. Novelėse vyrauja
romantinės meilės kolizijos, ryšku melodramatiškumas. Straipsniai apie lietuvių literatūrą,
politiką, kultūrą, publicistikos kn. Tauta istorijos vingiais (1990 m. . KęstutisSaldžiūms
alantojis (allantois < graikų allantoeides - dešros pavidalo), roplių, paukščių, žinduolių
vienas gemalo dangalų. Formuojasi kaip žarnos užpakalinės dalies išauga, kuri toli įauga į
ertmę tarp amniono ir serozos. Atlieka šalinimo, kvėpavimo, mitybos funkcijas. Iš dalies
A ir redukuoto trynio maišo susidaro bambos virkštelė, o iš gemale esančios A dalies -
šlapimo pūslė. Per A vyksta dujų apykaita. Roplių, paukščių ir kai kurių žinduolių A
ertmė kanalu jungiasi su kloaka, iš kurios į A suteka šalinimo produktai. Placentinių
gyvūnų A menkiau išsivystęs, nes jo funkcijas atlieka placenta. Dainius Haroldas Pauža
Alanų ab Insulis T Alanas Lilietis.
Alanų Vartai, ankstesnis T Darjalo tarpeklio Kaukaze pavadinimas. Perjuos alanai
ankstyvaisiais viduramžiais veržėsi plėšti Armėnijos ir M. Azijos.
Alapajevsk (Alapajevskas), miestas Rusijoje, Sverdlovsko sritis, į Šiaurės rytus nuo
Jekaterinburgo, Neivos dešinysis krante. 47 600 gyv. (2000 m. . Juodoji metalurgija,
medžio apdirbimas, mašinų (ir staklių) gamyba, maisto pramonė. Prie A kasama geležies
rūda. A kūrėsi 1702-1704 m. statant metalurgijos įmonę (seniausia Urale). Miesto teisės
nuo 1791. Mindaugas Pažemys
Alarcon (Alarkonas), kaimas Ispanijos rytuose, Kastilijos -La Mančos auton. srityje, prie
Jūcaro upės. 245 gyv. (1996 m. . Išliko viduramžių architektūros kompleksas:
monumentali maurų pilis (l III a. , XIV a. perstatyta; dab. viešbutis), miesto sienų liekanos
(bokštai, vartai), Švč. Marijos bažnyčia (1555 m. su plateresko stiliaus portalu ir gotikiniu
altoriumi, rūmų griuvėsiai.
de Alarcon y Ariza Pedro Antonio (Pedras Antonijus de Alarkonas i Arisa) 1833 m. kovo
10 d. Guadix (Granada) - 1891 m. liepos 10 d. Valdemoro (prie Madrido), ispanų
rašytojas. Ispanijos Karališkosios akademijos narys (1875 m. . Baigęs teisės ir teologijos
studijas dirbo žurnalistu liberalios bei antiklerikalinės pakraipos spaudoje, vėliau tapo
nuosekliu katalikybės šalininku. Dalyvavo kare Afrikoje, parašė kn. Afrikos karo
liudytojo dienoraštis (Diario de un testigo de la guerra de Africa 1860 m. . Kūrybai
būdinga pikareskinė tradicija, švelnus moralizavimas. Romanų Normos finalas (EI finai
de Norma 1861 m. , Skandalas (EI escdndalo 1875 m. , Laimės kūdikis (EI niho de labola
1880 m. , Paleistuvė (La prodiga 1882 m. pagrindinė tema - žmogaus dvasinė krizė ir
pasiaukojimas. Ypač išgarsėjo, kai M. de Failą sukūrė baletą pagal jo apys. Triragė
skrybėlė (EI sombrero de trespicos 1874 m. . Valdas Petrauskas
de Alarcon y Mendoza Juan Ruiz f J. Ruiz de Alarcon y Mendoza.
Alarcoso mūšis (Alarkoso mūšis), tarp Almohadų kalifo Abu Jusufo ai Mansuro ir
Kastilijos karaliaus Alfonso VIII kariuomenių. Įvyko 1195 m. liepos 18 d. prie Alarcoso
tvirtovės (Badajozo provincija) per Almohadų veržimąsi į Ispaniją (l 172-1212 m. . 1194
pasibaigus sudarytų paliaubų (1190 m. terminui Alfonsas VIII užpuolė Sevilijos sritį. Abu
Jusufas sumušė Kastilijos kariuomenę keliuose mažesniuose susidūrimuose, o per A
-galutinai. Maurai nusiaubė Kastiliją, užėmė Madridą, Guadalajarą, Uklesą. Į Kastilijos
šiaurę įsiveržė Leono ir Navaros kariuomenės. Almohadai įsitvirtino Ispanijoje.
Alarikas (Alaricus, Alarich) apie 370 - 410 m. Konsencija (dab. Cosenza, p. Italija),
vestgotų karalius (395-410 m. . 376 su vestgotais atsikėlė iš dab. Rumunijos teritorijos į
Romos imperiją (tarp Dunojaus ir Balkanų kalnų). Iki 395 gotų dalinio vadas Romos
kariuomenėje. 397 R. Romos imp. - 1avijaus Arkadijaus pripažintas į Ilyriją (Balkanų
pusiasalio vakarų dalis) perkeltų vestgotų vadu. 401-402 ir 403 m. nesėkmingai veržėsi į
Italiją. 408 m. ir 409 m. buvo apsia universitetęs Romą, 410 m. ją paėmė. Ketino
nukariauti Afriką, bet per audrą prarado laivus. Mirė žygyje iš pietų į šiaurę Italiją.
alasai (alas), Azijos tauta. Gyvena Indonezijoje (Sumatros šiaurėje). -50 000 žm. (1998 m.
. Kalba austroneziečių kalbų šeimos alasų ir indoneziečių kalbomis. Dauguma
-musulmonai sunitai, dalis išpažįsta tradicinius tikėjimus. Pagr. tradiciniai verslai:
ariamoji žemdirbystė (ryžiai, kukurūzai, cukranendrės, vilnamedžiai), gyvulininkystė
(galvijai, maži arkliai), rečiau medžioklė ir žvejyba. Patrilinijinės giminės skirstomos į
vietines linijas, kurioms vadovauja radžos. Santuoka patrilokalinė, tačiau pasitaiko ir
matrilokalinės liekanų, levirato, sororato, daugpatystės. Mindaugas Grigams
Alašehir (Alašechiras), miestas Turkijos vakaruose, į rytus nuo izmiro, Bozo kalba
papėdėje. 40 000 gyv. (1994 m. . Tabako, vaisių auginimo rajono prekybos centras. Prie A
yra miner. (karbonatinio) vandens versmių. A pradėjo kurtis apie 150 p.m.e., tada buvo
Pergamo karalystės miestas. Per Graikijos -Turkijos karą (1919-22 m. dalis miesto
sudegė.
Alaska T'Aliaska.
Alaska Peninsula T Aliaskos pusiasalis.
Alaska Range f Aliaskos kalnagūbris.
Alaš (Alašas), kazachų tautinė organizacija, veikusi 1917-20 dab. Kazachijoje, Kirgizijoje
irbuv. Orenburgo gubernija (Rusija). Įkurta 1917 m. rugpjūčio 3 -8 d. Visos Kirgizijos
(taip vadintos Kazachija ir Kirgizija) I suvažiavime Orenburge. Skelbė panislamizmo ir
pantiurkizmo idėjas. Išreiškė kaz. tautos interesus. Politiškai orientavosi į Rusijos kadetų
partiją. 1917 m. gruodžio 18-26 Orenburge A nariai sudarė vyriausybę - Alašo ordą (pirm.
A. Bukeichanovas). Kovejo prieš Sov. Rusiją. 1920 pr. Alašo ordos kar. daliniai buvo
sumušti. 1920 m. kovo Sov. Rusijos sudarytas Kirgizijos (Kazachijos) rev. komitetas A
vyriausybe paleido, jos narius represavo. A dar kurį laika veikė pogrindyje. Albinas
Visockis
Alašan (Alashan, Alašanas), Helanšan, Dzialanšan, kalnagūbris Kinijos šiaurėje, tarp
Alašano dykumos ir Huanghės slėnio. Ilgis 270 km. Didžiausias aukštis 2855 m. Labai
suskaidytas. Susidaręs iš prekambro gneisų, paleozojaus klinčių ir skalūnų. Priekalniuose
- akmeningosios dykumos, aukščiau - kalnų stepės ir miškai.
Alašano dykuma (Alashan Shamo), smėlio dykuma Kinijoje, tarp Alašano klng. ir
Huanghės upės (rytuose), Žuošui (Edzin Golo) upės (vakaruose), Nanšano priekalnių
(pietuose) ir Gobio tektoninės depresijos (šiaurėje). Plotas -l70 000 km2. Aukštis 800-
1660 m. Paviršius daugiausia lyguminis, yra mažų (150-200 m santykinio aukščio)
kalnagūbrių, smulkių kalvų, nenuotakių įdubų su druskožemiais ir takyrais. Daug
pustomų smėlynų (kai kurie jų masyvai 300-40 (1 m santykinio aukščio), barchanų.
Klimatas vidutinių platumų, šiltas, žemyninis; 40-200 mm kritulių per metus. Yra laikinų
upių, mažų ežerų.
Alatau (Ala -Too, Ala Tau), keli kalnagūbriai Vid. Azijoje (T Džungarijos Alatau,
tKungei Alatau, TTerskei Alatau, T Užilės Alatau) ir Sibiro pietuose (t Kuznecko Alatau).
Alatyr (Alatyris): 1. Upė Rusijoje, Pavolgio aukštumoje; Suros kairysis intakas. Ilgis 296
km. Baseino plotas 11 200 knr. Vidutinis debitas 36 m'/s. Miestai prie A; Ardatovas,
Alatyris.
2. Miestas Rusijoje, Čiuvašijoje, prie Suros ir Alatyrio santakos. 46 500 gyv. (2000 m. .
Oro uostas. Medžio apdirbimo, elektrotechnikos, baldų, tekstilės, avalynės, maisto
pramonė. Dendrariumas. 1552 pastatyta tvirtovė. Miesto teisės nuo 1780. Mindaugas
Pažemys
Alattio T Aha.
Ala ud Din Chaldži ('Ala'-ud-Din Khalji) T Aladinas Hildžis.
Alaungpaja (Alaungpaya) 1714 Moksobomio (Švebo) - 1760 m. balandžio 13 d. Kiniva
(Martabano provincija), Birmos karalius (1752-60 m. . Alaungpajų (Konbaungų)
dinastijos pradininkas. 1753 įkūrė Rangūną (dab. sostinė). 1754 užgrobė Ava, 1757 -
monų Pegu karalyste. Pradėjo Siamo karalystės (dab. Tailandas) užkariavimą. Suvienijęs
šalį sukūrė stiprią centralizuotą valstybe, įvykdė admin. reformą.
Alaungpajai, Konbaungai, Birmos karalių dinastija, valdžiusi 1752-1885 (lent.).
Pradininkas Alaungpaja suvienijo Birmą. Valdant Bodopajai valstybė suklestėjo.
Mindonas bandė moderninti šalį ir naudodamasis Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos
prieštaravimais išsaugoti šalies nepriklausomybe. A dinastija žlugo britams okupavus šalį.
Lcnt. Žymesni Alaungpajai
Alaungpaja 1752-1760
Ilsinbiušinas 1764-1776
Bodopaja 1782-1819
Bagjido 1819-1837
Tharavadis 1837-1846
Paganas 1846-1853
Mindonas 1853-1878
Thibo 1878-1885

alaus pramonė, maisto pramonės šaka. Daugiausia alaus daryklų yra JAV (2000 buvo
1534; didžiausios -T Anheuser-Busch Companies, Inc.; Miller Brewing; Adolph Coors) ir
Vokietijoje (1997 buvo 1234; didžiausios - Warsteiner, Krombacher, Bitburger). Alaus
gamyba pasaulyje parodyta l lentelėje. Didžiausios pasaulio alaus daryklos 2000
pagamino (mln. dal): Anheuser-Busch - 1566, Olandijos Heineken - 711, Belgijos
Interbrew - 575, Brazilijos Ambev - 572, PAR SAB -560, JAV Miller-517, Danijos
Carlsberg-4H), Didžiosios Britanijos Scottish + Newcas - 1e - 450. 1999 Čekijoje ir
Vokietijoje l gyv. vidutiniškai pagaminta po 145, Airijoje - 142, Danijoje - 140, Austrijoje
- 120, Didžiojoje Britanijoje apie 1121 alaus.
LIETUVOJEjau XVI a. didesniuose miestuose ir daugelyje dvarų buvo nedidelių alaus
daryklų (bravorų). Jas steigti ir gaminti alų pardavimui galėjo tik gavusieji didžiojo
kunigaikščio spec. leidimus. Tokie leidimai (Tpropinacija) buvo duodami daugiausia
dvarininkams ir bažnyčioms. XVI a. Žygimantas Augustas privilegiją alui gaminti suteikė
vokiečių amatininkams, mokėjusiems daryti geresnės rūšies alų. Už savavališką alaus
darymą ir pardavimą buvo skiriamos baudos. Bravorų skaičius vis didėjo. 1857veikė 103
alaus daryklos ir 514 dcgtinės varyklų (daugelis darė ir alų). Iki 1841 dauguma alaus
daryklų priklausė bažnyčioms (kiekvienos parapijos bažnyčia turėjo po 1-3 m. . Vien
Vilniaus gubernijoje 1844 buvo 5699 smuklės ir alinės. XIX a. vid. kūrėsi ir pram. tipo
alaus daryklos. 1841 Raudondvario (dab. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje)
dvarininkas įrengė angliško alaus ir porterio daryklą (l851 dirbo 11 darbininkų, pagaminta
-8000kibirų alaus). 1861 Kauno pirklys I. B. Volfas pradėjo gaminti bavarišką alų (1870 -
10 000, 1884 - 133 000 kibirų alaus). Pram. tipo alaus daryklos išstūmė mažas (jų dar
buvo iki 1897-1898 m. . 1815 Vilniuje veikė 22,1850-tik 5 alaus daryklos (gamino 267
(100 kibirų alaus per metus). XX a. pr. dviejose Vilniaus alaus daryklose dirbo 187
darbininkai, dviejose Klaipėdos alaus daryklose - 40. Po Pirmojo pasaulinio karo
didžiausios alaus daryklos buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Biržuose, Klaipėdoje. 1924-
25 veikė 15, 1926- 13, 1929- 12, 1933- 11 alaus daryklų. 1939 pr. 11 alaus daryklų (573
darbininkai) pagamino l ,8 mln. dal alaus. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis alaus daryklų
sugriauta. Po karo didžiausios atstatytos: Tauras (įkurtas 1860, Vilnius), Gubernija
(įkurtas 1786, Šiauliai), Švyturys (įkurtas 1784, Klaipėda), Kalnapilis (įkurtas 1932,
Panevėžys), Ragutis (įkurtas 1853, Kaunas), Raudonoji pašvaistė (įkurtas 1888, Kaunas),
Kibirkštis (įkurtas 1932, Mažeikiai), Biržų alus (įkurtas 1686, Biržai). 1945 pagaminta
0,7,1950 - 3,0,1960 -5,2, 1970 - 9,0, 1980 - 15,3 mln. dal alaus. 8 dešimtmetyje veikė 5
alaus daryklos - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose (filialas Mažeikiuose), Klaipėdoje,
Panevėžyje (filialas Biržuose). Didžiausios alaus daryklos buvo (2000 m. : Utenos alus
(įkurtas 1977 m. , Kalnapilis, Švyturys, Vilniaus tauras (buv. Tauras), Ragutis, Žalsvytis
(buv. Raudonoji pašvaistė, nuo2001 Kauno alus). Gubernija, Biržųalus, Mažeikių lokys
(buv. Kibirkštis), Daiga (įkurtas 1994, Alytus). Dar veikė daug mažų daryklų, 1998 jos
pagamino -800 000 dal alaus. Vidutiniškai l gyv. 2000 pagaminta 62,1 l alaus. 2 lentelėje
pateikti duomenys apie alaus gamybą, 3 lentelėje - apie didžiausių alaus daryklų
gamybinius pajėgumus, 4 lentelėje parodyta, kiek jos pagamino alaus. Dalis alaus (1997 -
573 000, 1998 - 162 000, 1999 -53 000,2000 - 75 000 dal) eksportuota: iki 1998
daugiausia į Rusiją, nuo 1999 - į Latviją, šiek tiek į D. Britaniją, Vokietiją ir JAV, 2000 - į
Rusiją, JAV, Vokietiją, šiek tiek į D. Britaniją ir Izraelį. Alfredas Vaitiekus
Alaus piičas, Miuncheno pučas, Vokietijos fašistų bandymas 1923 m. lapkričio 8 d. -09
įvykdyti valstybės perversmą. Vadai A. Hi - 1eris ir generolas E. Ludendorffas. 192301
27-29 Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (NSDAP) I suvažiavime iškėlė
uždavinį jėga nuversti vyriausybę. Masinis kariškių ir savanorių korpuso narių stojimas į
NSDAP (1923 m. lapkričio buvo 56 000 narių) šias nuotaikas sustiprino. A. Hi - 1eris
planavo perversmą 1923 m. lapkričio 10-11 naktį, tačiau m. lapkričio 7 d. sužinojęs, kad
m. lapkričio 8 d. Bavarijos vyriausybės vadovas G. von Kahras kalbės pramonininkams
Miuncheno Būrgerbraukeller aludėje, nusprendė, jog tada palankiausia vyriausybę
priversti paremti pučą. 1923 m. lapkričio 8 d. apie 9 h vakaro nacistai įsiveržė į aludę, A.
Hi - 1eris paskelbė, kad nuverstos Vokietijos ir Bavarijos vyriausybės ir sudaryta laikinoji
(kancleriu paskyrė save). Bavarijos vyriausybė pučo neparėmė ir m. lapkričio 9 d. išvaikė
pučistų demonstraciją. Žuvo 16 nacistų ir 3 policininkai. A. Hi - 1eris ir E. Ludendorffas
buvo teisiami (A. Hi - 1eriui skirta 4 m. kalėjimo, E. Ludendorffas paleistas), NSDAP
veikla uždrausta. A baigė pradinį nacionalsocializmo raidos etapą (1919-23 m. , išgarsino
A. Hi - 1erį ir jo partiją Europoje. A. Hi - 1eris nusprendė ieškoti didesnės visuomenės
dalies paramos ir siekti valdžios legaliais metodais. Arūnas Bubnys
Alaušai, ežeras Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vakaruose, prie Anykščių ir
Ukmergės raj. savivaldybių teritorijų ribos. Plotas 259 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į
pietryčius ) 3,5 km, Didžiausias plotis 1,3 km. Paviršiaus altitudė 114,4 m. Didžiausias
gylis 16,2 m (p. pakrantėje), vidutinis gylis 6,2 m. Baseino plotas 31,7 km2. Kranto linija
vingiuota; ilgis 9, l km. Krantai aukšti, tik Šiaurės vakarų gale pelkėti. 2 salos (0,5 ha).
Įteka 2 upeliai, išteka upelis (Plaštaką (Šventosios baseinas). Atabradas (išskyrus ežero
Šiaurės vakarų galą) platokas, smėlingas. į rytus nuo A yra Balninkai.
Alaušas: 1. Ežeras Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, 10 km į Šiaurės rytus nuo
Utenos. Plotas 1054 ha. Ilgis 5,9 km, Didžiausias plotis 2,7 km. Paviršiaus altitudė 138,2
m. Didžiausias gylis 42 m, vidutinis gylis 11,9 m. A dubenį sudaro 2 paplatėjusios rinos.
Baseino plotas 51,7 km2. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 22 km. Šiaurės vakarų krantas
aukštas, status, r. - žemesnis, v. -lėkštas, priemolingas. Pakrantės sausos, tik prie upelių
žiočių pelkėtos. 2 salos (iš viso 5,3 ha). Pietuose A plačia protaka jungiasi su Juodlankio
ežeru Įteka Alksnaitė (iš Alksno ežero), Šiekštelė (iš Šiekščio ežero), Giedrė (iš Giedrio
ežero) ir dar 2 upeliai. Iš šiaurinės dalies išteka Alaušą (Šventosios kairysis intakas).
Atabradas platus, smėlingas, apaugęs ištisine augalų juosta (ji ypač plati rytuose). Prie A
yra Sudeikiai.
2. Ežeras Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Svėdasų. Plotas 50 ha. Ilgis ( iš
Šiaurės vakarų į pietryčius ) 1,2 km, didž. plotis
0,6 km. Paviršiaus altitudė 103,3 m. Didžiausias gylis 7,6 m, vidutinis gylis 3,6 m. Kranto
linijos ilgis 2,9 km. R. ir pietryčių krantai pelkėti. Ežeras vandenskyrinis. Išteka upelis į
Svėdaso ežerą (Šventosios baseinas). Atabradas siauras.
alavas (Stannum), Sn, periodinės elementų sistemos IV grupės chem. elementas.
Sidabriškai baltas, minkštas, plastiškas metalas. Metalinio A yra trys alotropinės
atmainos: iki 13,2 °C temperatūros patvari A atmaina vadinama pilkuoju, arba alfa, alavu,
iki 173 °C - baltuoju, arba beta, alavu, aukštesnėje temperatūroje patvarus yra gama A.
Kambario temperatūroje A atsparus oro ir vandens poveikiui, blogai tirpsta praskiestose
rūgštyse ir koncentruotuose šarmų tirpaluose, gerai - koncentruotose sieros ir ypač
druskos rūgštyse, sudarydamas druskas; svarbiausia - T alavo chloridas. Su deguonimi A
sudaro oksidus: monoksidas SnO naudojamas kaip katalizatorius, juodasis pigmentas,
reduktorius; dioksidas SnO, naudojamas kaip baltasis pigmentas stiklo, kaitrai atsparių
emalių ir glazūrų gamyboje, juo saugomos nuo apledėjimo transporto priemonės. A
chalkogenidai (sulfidai, selenidai, telūridai) naudojami kaip katalizatoriai, pigmentai, t.p.
radioelektronikoje, optoelektronikoje, lazerinėje technikoje. Šarmuose tirpinant
hidroksidus gaunamos druskos - staninstitutai (pvz., Na,,SnO2 m. ir stanatai (pvz.,
Na,SnOj). Su kalciu, magniu, cirkoniu, titanu ir kt. metalais A sudaro tarpmetalinius
junginius. Gamtinis A yra mišinys 10 stabilių izotopų, kurių atom. masės yra - 12-124.
124
Sn yra šiek tiek radioaktyvus (pusėjimo trukmė 10'MO" m.). Gryno A gamtoje nėra,
tačiau žinoma apie 20 mineralų, kuriuose yra alavo. Svarbiausi - kasiteritas SnO2 ir
staninas Cu;SnS4. A gaunamas iš rūdų, kuriose Sn yra daugiau, kaip 0,1%. Pirmiausia rūda
sodrinama, po to degama (pašalinamos sieros ir arseno priemaišos) ir redukuojama
anglimi elektros krosnyse. Gautas 95% grynumo A rafinuojamas chem. ir vakuuminiu
būdu, labai grynas - elektrolize arba zoniniu lydymu. A naudojamas kaip reduktorius,
katalizatorius, gyvsidabrio garams surinkti (leidžiant metalurgines dujas pro A tinklelį
susidaro A amalgama). Iš A daromi vargonų vamzdžiai, meno dirbiniai, iš alavuotos
skardos gaminamos konservų dėžutės, iš folijos - maisto produktų pakuotės. Ir grynas, ir
lydinyje su švinu plačiai naudojamas lituoti. Svarbiausi A lydiniai: T bronza, t žalvaris, T
habitas. A ir cirkonio lydinys naudojamas brand. reaktoriuose, lydinys su titanu -
turbinoms, su niobiu - superlaidininkams gaminti. Dirbtiniu būdu gau: tas izotopas n'Sn
naudojamas gama spektroskopijoje.
A lydinys - bronza buvo žinoma jau 4 tūkstantmetyje prieš Kristų. A naudojo
papuošalams, buityje (faraonų kapavietėse rasti alaviniai žiedai ir indai). Homeras Iliadoje
A mini ne tik kaip sudėtinę bronzos dalį, bet ir kaip vertingą medžiagą papuošalams
gaminti (gretino su auksu ir sidabru). Actekai naudojo alavinius pinigus, inkai juo
sutvirtindavo akmeninius blokus. Pasaulyje pagaminama -500 tūkst. t A. DLK ore 2
mg/m3. Danutė Kimtienė
alavavimas, metalų ar jų lydinių dengimas alavu norint apsaugoti nuo korozijos arba
suteikti tam tikrų savybių. Alavuojama karštuoju (pamerkiant gaminį į išlydytą alavą)
arba elektrocheminiu būdu. Elektrocheminiu būdu alavuoti gaminiai yra dekoratyvūs,
blizga. Alavuojama konservų dėžučių skarda, radiotechnikos, elektrotechnikos prietaisų
detalės.
Alaverdi, miestas Armėnijos šiaurėje, Lori srityje, Debedo upės kanjone. 30 800 gyv.
(2001 m. . Spalvotoji metalurgija, Statybinių medžiagų (gelžb. konstrukcijų), tekstilės,
trikotažo, maisto pramonė. Sanaino vienuolyno ansamblis ( X- XIII a. ), Sanaino
vienaarkis tiltas per Debedą (1234 m. . Prie A yra Achpato vienuolyno ansamblis ( X-
XIII a. ), Odzuno bazilika ( VI a. ). Mindaugas Pažemys
Alaverdi (Alavėrdis), archit. kompleksas Gruzijoje. Yra 20 km nuo Telavi, Alazani
lygumoje. Sudaro katedra ( XI a. pr.) ir rūmų, varpinės, pirties bei kt. pastatų ( XVII a. )
griuvėsiai. Katedra graikų kryžiaus plano, su 3 apsidėmis. Vidaus erdvė -50 m aukščio
(aukšč. ir didingiausia Gruzijos bažnyčia). Virš kryžmos - aukštas kupolu dengtas būgnas
( XV a. restauruotas). Sienų tapyba ( XV a. ).
alavijas (Aloe), lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinių daugiamečių augalų gentis. apie 200
rūšių. A auga Afrikos, Arabijos, Madagaskaro stepėse. Visžaliai sukulentai. Lapai
mėsingi, dygliuotais kraštais. Žiedynai šluotelių pavidalo. Žiedai geltoni, oranžiniai,
raudoni. Lapų sultyse yra aloemodino, gleivių, gliukozės, urano rūgšties. Vaistinei
žaliavai nuo 2-4 metų augalo skinami ne trumpesni kaip 15 cm ilgio lapai. Iš jų
gaminamas sabūras (sustingusios A sultys), ekstraktas, tabletės ir kiti preparatai.
Vartojama sutrikus apetitui, virškinimui, gydomos akių ligos, išorinės žaizdos, nudegimai.
Nėštumo, hemorojaus atvejais A sultys kenksmingos. Iš kai kurių A rūšių lapų gaunama
pluošto tekstilės pramonei. Lietuvoje namuose auginamas medėjantysis A (A.
arborescens). Vaistinis, dekoratyvus. JuozasJaskonis
alavinimas, termocheminis plieno gaminių paviršiaus įsotinimas alavu. Gaminys vakuume
įkaitinamas iki 1000-1150 "C temperatūros ir laikomas 2 h. Naudojamas 50% alavo
miltelių ir 50% kvarcinio smėlio mišinys. Susidaro alavo (2-3%) kietojo tirpalo geležyje
stiebo pavidalo grūdeliai; jie įsiskverbia 0,05-0,2 mm į gaminio paviršių. Taip 3-5 kartus
padidinamas plieno atsparumas vandeniniams 1% sieros ar druskos rūgšties tirpalams.
Kartais alavinama ir dujinėje (alavo chlorido ir vandenilio dujų) terpėje; kaitinama iki
500-550 °C.
alavitai (anksčiau nusairitai), šiitų sekta, įkurtas IX a. Doktrinoje yra astralinių kultų
elementų (garbina Saule, Mėnulį, žvaigždes). A švenčia krikščioniškąsias šventes
(Kalėdas, Velykas), tiki sielų persikūnijimu. Veikia Sirijoje ir Turkijoje.
Alavitai, Maroko valdovų dinastija fFilalidai. alavo akmuč, mineralas Tkasilerilas,
alavo chloridai. Dvivalenčio alavo chloridas SnCl2 -balti kristalai; naudojamas kaip
kandikas pluoštui dažyti, kaip reduktorius org. sintezėje ir kaip katalizatorius; jo tirpalais
aktyvuojami paviršiai prieš chem. metalizavimą, jis yratliusų sudedamoji dalis.
Keturvalenčio alavo chloridas SnCl4 - bespalvis ore rūkstantis skystis; naudojamas kaip
kandikas pluoštui dažyti, juo minkštinamas natūralusis šilkas, dedama į šviesai jautraus
popieriaus mase, chem. analizėje atskiriami kalio katijonai nuo rubidžio ir cezio katijonų.
alavo rūda, gamtiniai mineralų agregatai, iš kurių gaunamas alavas. Žinoma daugiau, kaip
90mineralų. Svarbiausi fkasinstituteritas SnO2 (-78% alavo) ir Tstaninas Cu,FeSnS4 (22-
28% alavo). A yra endogeninės ir egzogeninės kilmės. Pagal miner. sudėtį, technol.
savybes, praktinę reikšme skirstomos į kasiterito -greizenų, kasiterito -kvarco, kasiterito
-skarnų, kasiterito -silikatų ir kt. pramoninius tipus. Eksploatuojamos tos A, kuriose yra
bent 1-2% alavo. Sodrinimo būdu gaunamas koncentratas (45-55% alavo), o iš jo alavas.
Didžiausi A telkiniai yra Malaizijoje, Indonezijoje, Bolivijoje, Tailande, Kinijoje,
Birmoje, Australijoje, Rusijoje, Čekijoje. Amanas Brazauskas
alavo subyrėjimas, baltojo (beta) alavo alotropinis virsmas pilkuoju (alfa) alavu.
Pastarasis yra trapus ir subyra į miltelius, nes alavo gaminių savitasis tūris staigiai
padidėja iki 25%. Virsmas prasideda 13,2 °C temperatūroje ir intensyvėja temperatūrai
žemėjant; -33 °C temperatūroje virsmas intensyviausias. Procesą skatina baltajame alave
esančios pilkojo alavo užuomazgos. Alavo gaminiai nesubyra, kai laikomi šiltai.
Alazani (Alazanis, Alazanas), azerb. Ganych, upė Gruzijoje ir Azerbaidžano -Gruzijos
pasienyje; Kuros kairysis intakas. Ilgis 351 km, baseino plotas 10 800 km2. Prasideda D.
Kaukazo kalnuose. Teka į pietryčius Kachetijos lyguma. Įteka į Ming3C,eviro tvenkinį
(Kuros slėnyje). Vidutinis debitas -98 rrv'/s. Vanduo naudojamas drėkinimui.
Alazeja (Alazėja), upė Rusijoje, Jakutijos Šiaurės rytuose, Kolymos žemumoje. Ilgis
1590 km. Baseino plotas 64 700 km2. Prasideda Alazejos plokščiakalnyje, teka i Šiaurės
Įteka į rytus Sibiro j. Didžiausias intakas - Rosocha (kair.). Vidutinis debitas 320 m'/s.
Alazejos plokščiakalnis (Alazejos plokščiakalnis) yra
Rusijoje, Jakutijoje, tarp Abos ir Kolymos žemumų. Ilgis 300 km. Vidutinis aukštis 350
m. Yra 400-954 m aukščio kalnagūbrių. A skiria Kolymos ir Indigirkos baseinus; jame
prasideda Alazeja.
alba (provans. aušra), viduramžių poezijos žanras - strofinė daina apie slaptą riterio ir
mylimosios pasimatymą naktį ir išsiskyrimą auštant. Dažniausiai buvo dialogo formos
(riterio ir jo ginklanešio pokalbis), kartais turėjo priedainį. Labiausiai A ištobulino
Provanso trubadūrai. Seniausi išlikę A pavyzdžiai iŠ XI a. Elena Kuosaitė-Jašinskienė
alba (lot. balta), Katalikų bažnyčios dvasininkų ir patarnautojų liturginis drabužis. Ilgas,
platus, baltas, dažniausiai lininis, juosiamas balta virvute su kutais (lot. cingulum) arba
juosta. A spalva simbolizuoja ja vilkinčiojo sielos tyrumą, ilgis (iki kulkšnių) - ištverme,
gerus darbus. A dėvima po arnotu; jos negalima pakeisti kamža, kai rengiamasi arnotu ar
dalmatika ir kai vietoj arnoto ar dalmatikos dėvima stula. Jei A apie kaklą ne visai
uždengia paprastus drabužius, prieš ją velkantis užsirišama antpetė. Albas dėvėjo graikų ir
romėnų turtingieji. Kaip bažnytinis drabužis dėvimas nuo pirmųjų krikščionybės amžių,
liturgijoje naudojamas nuo V a. A apačia ir plačių ilgų rankovių galai nuo X a. puošti
liturginėmis spalvomis ir ornamentais, aukso ir sidabro juostelėmis, antsiuvais. Nuo XVII
a. puošta brangiais nėriniais. Nuo 1969 reikalaujama A siūti tik iš baltos lygios
medžiagos, be mezginių, rekomenduojama apačią puošti aplikuotomis įv. spalvų
juostelėmis ar liturginių simbolių ornamentais.
Alba, Alvarez de Toledo Fernando (Fernandas Aivaresas de Toledas) 1507 m. spalio 29 d.
Piedrahita (prie Avilos) 11582 1211 Lisabona, Ispanijos kar. ir polit. veikėjas. Hercogas.
1535 per imp. Karolio V ekspediciją į Tunisą dalies kariuomenės vadas. 1546-47
vadovavo Šv. Romos imperijos armijai per karą su Schmalkaldeno lyga. Nuo 1552
imperijos kariuomenės vadas Italijoje. 1556 iš Ispanijos karaliaus Pilypo II gavo Neapolio
vicekaraliaus titulą; baigiamajame Ispanijos ir Prancūzijos karo (1551-59 m. etape
privertė prancūzų sąjungininką popiežių Paulių IV derėtis su Ispanija (1557 m. . Po A
pergalių prie Saint-Quentino (1557 m. ir Gravelines'o (1558 m. prancūzai pasirašė Cateau
-Cambrėsis taikos sutartį (1559 m. . 1567-1573 m. Ispanijos generalgubernatorius
evangelikų reformatų sukilimo apimtuose Nyderlanduose; 1568 sumušė Nasau
kunigaikščio Liudviko ir jo brolio Vilhelmo Oraniečio kariuomenes, atkūrė katalikybę ir
įvedė teroro režimą. A ek. sankcijos ir bandymas Nyderlandus įtraukti į prek. karą su
Anglija tapo akstinu naujam sukilimui (1572 m. , per kurį ispanai prarado Olandiją ir
Zelandiją. 1580 užėmė Portugaliją.
Albacete (Albasėtė), miestas Ispanijos pietryčiuose, Kastilijos -La Mančos auton. srityje,
prie Donja Marija Kristinos kanalo (Jūcaro upės intakas); provincijos centras. 146 500
gyv. (2001 m. . Maisto, metalo apdirbimo, chemijos (miner. trąšu), keramikos, odos ir
avalynės, popieriaus, baldų pramonė. Tradiciniai dailieji amatai (auksakalystė, peilių,
durklų gamyba). Žemės ūkio produktų prekyba. Archeologijos muziejus. Paveikslų
galerija. Senamiestyje daug XVI- XVII a. namų, XVI a. bažnyčia. Viduramžių įtvirtinimų
liekanos. Miestas pradėjo kurtis maurų valdymo laikais (iki 1365 vadintas ai Basitu).
Alba lulia (Alba Julija), miestas Rumunijos viduryje, Murešo dešinysis krante; Albos
apskritis centras. 72 000 gyv. (2001 m. . Mašinų gamyba, metalo apdirbimas, odos ir
avalynės, maisto (vyno), tekstilės, siuvimo pramonė, Statybinių medžiagų, keramikos,
porceliano dirbinių gamyba. A apylinkėse auginami vynmedžiai. Turizmas. Ist.,
archeologijos muziejai. gyvenvietės įtvirtinimai (9- X a. ), romaninio stiliaus Šv. Mykolo
katedra (1246-91; XIV a. iš dalies perstatyta gotikos stiliumi), kunigaikščių rūmai ( XIV
a. ; išplėsti ir perstatyti XVI- XVII a. ). Renesansiniai pastatai - Laco koplyčia (1512; joje
yra gotikinių ir renesansinių antkapių) ir mūriniai gyvenamieji namai, barokiniai - tvirtovė
(1715-38, inž. D. Visconti) ir trinitorių vienuolynas ( XVIII a. ; jame yra rankraščių ir
inkunabulų biblioteka). A pradėjo kurtis vietoj Apulo - Dakijos ( senovės Romos
provincija) sostinės. Nuo XI a. (prijungus prie Vengrijos) vadinta Gyulafehėrvaru, nuo
XVIII a. iki 1918 - Karlsburgu.
Alba Ldnga, senovės miestas Lacijuje, apie 19 km į pietryčius nuo Romos, Albano
kalvose. A -l 152 p.m.e. įkūręs mitinis Trojos didvyrio Enėjo sūnus Julas. Pasak Tito
Livijaus ir Dionisijo Halikarnasiečio, - VII a. p.m.e. A vadovavo Lotynų sąjungai. 665
p.m.e. miestą sugriovė Romos karalius Tūlas Hostilijus (valdė 674-642 m. ; atstatytas
nebuvo. Iš A kildinosi daug Romos patricijų giminių, tarp jų Julijai.
albanai (shqiptar), Europos tauta. Gyvena Albanijoje (3,3 mln.), Jugoslavijoje,
Makedonijoje, Graikijoje, Italijoje. Iš viso 6,5 mln. žm. (2000 m. . Kalba T albanų kalba.
Dauguma musulmonai sunitai, yra katalikų ir stačiatikių. A vardas minimas XI a.
Bizantijos ist. šaltiniuose. Iki XX a. pr. buvo išlaikė gimininės bendruomenės bruožų:
kraujo kerštą, bendruomeninį žemės valdymą. A, gyvenančių ne Albanijoje, pagr.
tautiniai, kultūros ir rel. centrai yra Sicilijoje, P. Italijoje ir Graikijoje. Ten A tautinė
mažuma gyvena glaustai, dažniausiai izoliuotuose regionuose, miestuose. Susikūrus
Serbų, kroatų ir slovėnų karalystei (1918 m. pradėta joje gyvenančių A diskriminacija.
1991 iširus Jugoslavijos Federacijai Serbijos Kosovo kraštas, tankiai gyvenamas albanų,
atsikėlusių XVI- XIX a. , tapo etn. konfliktų židiniu. AudriusPupelis
albanai, Kaukazo albanai, gentis, vėliau tauta, l tūkstantmetyje p.m.e.-l tūkstantmetyje po
Kr. gyvenusi R. Užkaukazėje, T Albanijoje (Kaukazo Albanija).
Albanese Licia (LičijaAlbanėzė) 1913 m. liepos 22 d. Bari (Italija), JAV dainininkė
(sopranas). italų kilmės. Studijavo Bari konservatorijoje. 1932 debiutavo Lirico, 1939 La
Scala teatre Milane. 1940-1966 m. Metropolitan Opera solistė Niujorke. Sukūrė raiškių
vaidmenų, ypač G. Puccini ir G. Verdi operose. Gastroliavo Europoje ir JAV. Živilė
Ramoškaitė
Albani Emma (Ema Albani), tikr. Lajaunesse 1847 m. lapkričio 1 d. Chambly - 1930 m.
balandžio 3 d. Londonas, Kanados dainininkė (sopranas). Prane, kilmės. 1868-1870 m.
mokėsi Paryžiuje ir Milane. 1870 debiutavo Messinoje (Italija). Dainavo operos teatruose
( Florencijoje, Milane, Londone, Paryžiuje, Berlyne, Niujorke), iki 1911 koncertavo.
Garsėjo kaip R. Wagnerio, G. Verdi operų vaidmenų atlikėja. Parašė atsiminimų knygą.
Adeodatas Tauragis
Albani Francesco (Frančeskas Albanis), Albano, I'Abane 1578 m. kovo 17 d. Bolonija -
1660 m. spalio 4 d. ten pat, italų tapytojas. Dailės mokėsi Keliaujančiųjų akademijoje
Bolonijoje (įstojo apie 1595 m. . Romoje turėjo savo dailės mokyklą. apie 1601-02 A
padėjo A. Carracci dekoruoti Farnese rūmus. Bolonijoje buvo G. Reni dekoro darbų
pagalbininkas (Apreiškimo koplyčios, 1609-12, Švč. Marijos Taikos karalienės bažnyčios
choro, 1612-14, freskos). Sukūrė freskų, religinės, ypač daug - mit. tematikos paveikslų
(Veneros ir Dianos istorija 1621-23 m. . Kūriniai turi Bolonijos akademizmo ir Romos
baroko bruožų - elegantiški, švelnių spalvų.
Albany (Olbanis), miestas JAV Šiaurės rytuose, į šiaurę nuo Niujorko, Hudsono
dešinysis krante; Niujorko valstijos centras. 96 200 gyv. (2001; aglomeracijoje 889 300
gyv.). Vidaus vandens kelių uostas (į jį įplaukia jūrų laivai; Niujorko valstijos kanalas
jungia su D. Ežerais). Oro uostas (nuo 1919 m. . Mašinų gamyba, metalo apdirbimas,
popieriaus, poligrafijos, chemijos, siuvimo, tekstilės, maisto, elektrotechnikos pramonė. 2
universitetai (Niujorko valstijos universitetas įkurtas 1844 m. . Observatorija. Muziejai.
Kasmetinės tulpių parodos. senovės olandų bažnyčia (1799 m. , rotušė (1883 m. ;
prancūzų neogotikos pastatai: valstijos valdžios rūmai (1871-1899 m. , Šv. Petro bažnyčia
(1859 m. . A centr. dalyje -Empire State aikštė ir parkas su admin. bei kultūros pastatų
kompleksu. Miestą įkūrė olandai 1624 (tada jis vadintas Fort Orange); dab. pavadinimas
nuo 1664. A miesto teises gavo 1686. Nuo 1797 - Niujorko valstijos centras.
Albanija (Snaiperiai, Albanijos Respublika (Republika e Shqiperise), valstybė Europos
pietuose, Balkanų pusiasalyje. Šiaurėje ir Šiaurės rytuose ribojasi su Jugoslavija
(Juodkalnija ir Kosovu), rytuose su Makedonija, pietryčiuose ir pietuose su Graikija.
Vakaruose prieina prie Adrijos j. (kranto linijos ilgis 362 km). Pietvakariuose yra Otranto
sąs. (mažiausias atstumas iki Italijos 75 km), pietuose -Kerkyros sąs. (iki Graikijai
priklausančios Kerkyros s. -3 km). Plotas 28 748 km2.3,61 mln. gyv. (2001 m. . Sostinė
-Tirana (299 300 gyv., 2001 m. . A suskirstyta į 36 rajonus (iki 1993 jų buvo 26 m. .
Žemėlapis (jame pateiktas admin. suskirstymas iki 1993 m. . Petras Lingė, Džiugas
Pagojus GAMTA
A krantai labai vingiuoti, daug įlankų (Orinio, Lalzi, Durreso, Vlore, Sarande), lagūnų.
RELJEFAS. A - kalnuota šalis. 29% paviršiaus yra daugiau, kaip 1000 m aukščio;
vidutinis aukštis 714 m. A šiaurę užima Dinarų kalnyno p. dalis - Šiaurės Albanijos
Alpės, arba Prokletije (didžiausias aukštis - 2694 m, Jezerce kalba). Šiaurės rytuose ir
rytuose, Makedonijos pasienyje, yra Koritniko, Korabo, Jablanicos, Gjalice kalnų
masyvai. Korabo masyve yra A aukšč. viršūnė - Maja e Korabit (2751 m). A pietryčiuose
įsiterpia Pindo kalnų Šiaurės šakos. Tarp jų yra derlinga Korc.ė įduba. A vidurį užima
gilių upių slėnių suskaidyti 1000-2000 m aukščio kalnagūbriai (Munellė, Skanderbego,
Kruje, Poliso, Ostrovice, Tomorri, Gribe) ir aukštumos. A vakaruose, nuo Škoderio ežero
(šiaurėje) iki Vlore įlankos (pietuose), eina 20 -50 km pločio, iki 300 m aukščio Albanijos
pajūrio lyguma, susidariusi iš molio, o upių deltose -iš smėlio ir žvyro nuogulų. Siaura 80
km ilgio pakrantės juosta pietuose dėl grožio ir švelnaus klimato vadinama Albanijos
Rivjera.
KLIMATAS mediteraninis: žiemos šiltos ir drėgnos, vasaros karštos ir sausos. Vid.
metinė oro temperatūra šiaurėje 14, pietuose 18 °C. Pajūrio lygumoje per metus būna
daugiau, kaip 300 dienų, kai paros vidutinė temperatūra aukštesnė kaip 10 °C (palankios
sąlygos subtropinei žemdirbystei). Sausio ir liepos vidutinė temperatūra: Škoderyje 4 ir 25
°C, Tiranoje 7 ir 24 °C, Korc.e 12 ir 26 °C. Per metus iškrinta nuo 65 (1 mm kritulių
(pietryčiuose) iki 2600 mm (pajūryje); Tiranoje apie 1350 mm. Vasarą iškrinta apie 10%
metinio kritulių kiekio. Žiemą nuo kalnų dažnai pučia stiprūs, šalti ir sausi vėjai borą.
Dažnos perkūnijos. Kalnuose kelis mėnesius išsilaiko sniegas. VIDAUS VANDENYS. A
upės priklauso Adrijos j. baseinui. Jos teka iš kalnų, sraunios, žiemą patvinsta. Ilgiausios
upės ( daugiau, kaip 100 km): Drinis (285 km), Semanas, Vjose, Shkumbinas, Matas,
Erzenas. Upėse daug hidroenergijos išteklių, be to, jų vanduo naudojamas laukams
drėkinti. Laivybai tinka tik Būna, ištekanti iš Škoderio ežero; ilgis 44 km. Tektoninės
kilmės ežerai: Škoderio, Prespos, Ochridoež. (Albanijoje yra tik jų dalys). Pajūryje yra
lagūninės kilmės ežerų (didžiausi - Karavastase, Narte). DIRVOŽEMIAI, AUGALIJA,
GYVŪNIJA. Dirvožemių ir augalijos pasiskirstymui būdingas vertikalusis zoniškumas. A
vakaruose iki 400-500 m aukščio karbonatiniuose rudžemiuose ir pievų dirvožemiuose
auga visžaliai krūmai makija. Aukščiau kalnų šlaituose, kalnų ir miškų rudžemiuose, auga
ąžuolai, guobos, bukai, kaštonai, beržai, dar aukščiau -pušys, kėniai. 1400-1900 m
aukštyje -subalpinės pievos. Miškai ir krūmai užima 53% A teritorijos. Rečiau
gyvenamose vietose yra vilkų, šakalų, šernų; gausu vandens paukščių. Petras Lingė,
Džiugas Pagojus GYVENTOJAI
96% gyventojų (2000 m. - T albanai (šiaurėje - gegai, pietuose - toskai). Yra graikų,
makedonų, juodkalniečių, romų (čigonų). Valstybinė kalba - albanų. 1987-1997 m. apie l
mln. albanų emigravo arba pabėgo į Graikiją, Italiją, JAV, Vokietiją. Dalis Albanijoje
gyvenusių makedonų ir juodkalniečių 1990-1991 m. išvyko į Makedoniją ir Juodkalniją.
1990-1999 m. į Graikiją išvyko 150-300 tūkst. graikų. 1999 Albanijoje buvo -440 000
Kosovo albanų pabėgėlių (2000 beveik visi jie grįžo į Kosovą). A gyventojų skaičiaus
dinamika - l lentelėje, svarb. demogr. rodikliai - 2 lentelėje. 2000 vyrų buvo 48,9%,
moterų -51,1 %; vaikai iki 15 metų sudarė 30% visų gyventojų. Gyventojų vidutinis
tankumas 125,5 žm./km2 (2001 m. . Tankiausiai gyvenamos pajūrio lygumos tarp Orinio
ir Vjose upių. Tiranos, Durreso ir Kugove rajonuose tankumas daugiau, kaip 350, Fiero ir
Lushnje rajonuose apie 250 žm./km2. Tankiai gyvenama ir tarpukalnių įdubos, kalnų
slėniai. Rečiausiai gyvenami kalnų rajonai A pietryčiuose, rytuose ir Šiaurės rytuose.
Miesto gyventojų 38% (1999 m. . Didžiausi miestai - 3 lentelėje. Ekonomiškai aktyvių
gyventojų 1,7 mln. (2000 m. . Dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal ek. veiklos sritis
parodytas diagramoje. -700 000 žm. dirba Italijoje ir Graikijoje. Bedarbiai 2000 sudarė
16% ekonomiškai aktyvių gyventojų. Petras Lingė, Džiugas Pagojus
2 lent. Albanijos svarb. demografiniai rodikliai
(tūkstančiui gyventojų)
1970 1980 1990 2000
gimstamumas 32,5 26,5 25,2 17,8
mirtingumas 9,3 6,4 5,6 5,4
NOP 23,2 20,1 19,6 12,4
kūdikių mirtingumas 98,0 50,0 28,0 43,0
•tūkstančiui kūdikių
RELIGIJOS. 70% gyventojų - musulmonai sunitai, 20%-stačiatikiai, 10%-katalikai (2001
m. . 1967-90Bažnyčios institucijų veikla kom. režimo buvo uždrausta. Albanijos
stačiatikių bažnyčia - autokefalinė. Katalikų bažnyčia 1991 atnaujino ryšį su Vatikanu
(turi 2 arkivyskupijas ir 4 vyskupijas). 1991 judėjai emigravo.
VALSTYBĖ IR TEISĖ
Pagal 1998 konstituciją, patvirtintą referendumu, A - parlamentinė respublika. Valstybės
vadovas - prezidentas, renkamas parlamento 5 m., ne daugiau kaip 2 kadencijoms.
Įstatymų leidybos aukšč. organas - parlamentas (Kuvendi Popullor), kurį sudaro 140
deputatų, renkamų visuotiniuose rinkimuose 4 metams. Vykd. valdžia priklauso ministrų
tarybai, kurios narius skiria prezidentas. Vyriausybė atskaitinga parlamentui. Nuo 1992
vasaros veikia
Konstitucinis teismas. Teismų sistemą sudaro apygardų teismai, apeliaciniai teismai ir
kasacinis teismas. Teisėjai nepriklausomi. Prokuratūros sistema centralizuota, veikia kar.
prokuratūros. Nuo 1992 vietos savivaldos organai renkami. 1992 pab. įkurta 12 prefektūrų
vietos organams prižiūrėti. Herbe ir vėliavoje pavaizduotas juodas dvigalvis erelis -
nacionalinio didvyrio Skanderbego heraldinis ženklas; ofic. herbo devizus: Albanų tautos
meilė laisvei ir nepriklausomybei. Nacionalinė šventė-lapkričio 28-Nepriklausomybės
diena.
PARTIJOS IR PROFSĄJUNGOS. Nuo 1991 Albanijoje veikia daugiapartinė sistema.
Svarbiausios politinės partijos: f Albanijos socialistų partija (įkurtas 1941 m. , Albanijos
demokratinė partija (įkurtas 1990 m. , Albanijos respublikonų partija (įkurtas 1991 m. ,
Albanijos sd. partija (ik. 1991 m. , Žmogaus teisių santarvės partija (įkurtas 1992,
atstovauja graikų tautinei mažumai). Svarbiausi profsąjungų susivienijimai: Albanijos
profsąjungų konfederacija (įkurtas 1991 vietoj Centrinės profsąjungų tarybos) ir Albanijos
nepriklausomų profsąjungų fedraugija (įkurtas 1991 m. .
GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. Kar. tarnyba - privaloma (trukmė - 12 mėn.). Vyriausias
vadas - prezidentas. 2000 sausumos kariuomenę (25 000 žm.) sudarė 11 pėstininkų
brigadų, 3 artilerijos pulkai. Ji turėjo 765 tankus (iš jų galbūt 100 veikiančių), 15
žvalgybos automobilių, 230 šarvuotųj; transporterių, 830 art. pabūklų (nedaug
veikiančių), 200 daugiavamzdžių reaktyvinių minosvaidžių. Kar. jūrų laivynas (2300 žm.)
turėjo 12 torpedinių katerių, 10 patrulinių laivų, kar. oro pajėgos (4000 žm.) - 75 kovos
lėktuvus ir 20 sraigtasparnių. Kariuomene gali papildyti 155 000 rezervo arsarginių. Kar.
išlaidos --43 mln. JAV dol., 3-4% BVP (1998 m. . Kar. pagalbą Albanijai teikia Turkija ir
JAV. ŪKIS
A - ekonomiškai viena silpniausių Europos valstybių. Ūkis plėtojamas netolygiai. 1993-
2000 (išskyrus 1997 ek. krize) A BVP prieaugis buvo vienas didžiausių Europoje. BVP
dalis l gyventojui yra viena mažiausių Europoje. A BVP struktūra - diagramoje, svarb. ek.
rodikliai -4 lentelėje.
4 lent. Albanijos svarb. ekonominiai rodikliai
Metai BVRmlrd. JAV BVP pokytis, % BVP dalis 1 Infliacija, O/
dol. gyventojui, JAV
dol.
1990 1,1 -10,0 340 0
1991 0,65 -27,7 200 104
1992 0,5 -9,7 160 249
1993 1,15 + 11,0 340 31
1995 2,2 + 8,6 670 8
2000 4,1 +7,5 1 150 1

5 lent. Albanijos pramonės produkcija

1992 1997
elektros energija, mlrd. kWh 3,4 5,3'
benzinas, tūkst. t 45
dyzelinas, tūkst. t 116 57
azoto trąšos, tūkst. t 110
fosforo trąšos, tūkst. t 22 27
cementas, tūkst. t 197 10 (1
cigaretės, mlrd. vnt. 1,4 0,4
vynas, tūkst. hl 120 -
1999
PRAMONĖ. 1985-1994 m. kasmet pram. produkcija mažėjo vid. 9% (labiausiai didelėse
mašinų gamybos ir chem. pramonės įmonėse), 1995 išaugo 6%, 1999-7%. Didelė kasybos
pramonės krizė. Albanijoje yra chromo, vario, nikelio, kobalto, geležies rūdų, naftos,
gamtinių dujų, rusvųjų anglių, gamtinio asfalto. Chromo rūdos ištekliai - 37 mln. t (5%
pasaulio išteklių); svarbiausi telkiniai – Buląize ir Kami (A Šiaurės rytuose). Iki 1991 A
pirmavo Europoje pagal chromo rūdos gavybą. 1980 jos gauta -l mln. t, 1990 - 60 (1 000
t, 1999 - 79 000 t. Nafta gaunama Semano ir Vjose upių baseinuose (Patosi, Kuc,ovė,
Marineze; 1999 gauta 300 0 (10 t), rusvosios anglys - Alarupi, Krrabe. Nuo 1993 geležies
ir nikelio rūdynai neeksploatuojami. Beveik visą elektros energiją (1999 -96%) gamina
HE. JųyraprieDrinio, Mato, Osumo, Bis temperatūrice upių. 1999 vienam žmogui
pagaminta 1500 kWh elektros energijos (Europoje mažiau pagaminama tik Bosnijoje ir
Hercegovinoje). Maisto (tabako, alyvų aliejaus, vyno, cukraus, konservų) pramonei tenka
-50% apdirbamosios pramonės vertės. Kai kurios mašinų gamybos ir chem. pramonės
įmonės neveikia arba dirba ne visu pajėgumu. Tekstilės, siuvimo, avalynės, cemento,
stiklo, baldų, popieriaus pramonė, naftos perdirbimas, medienos pirminis apdirbimas,
miner. trąšų gamyba. A pramonės produkcijos rodikliai - 5 lentelėje.
BIOPRODUKC1N1S ŪKIS. 1980 žemės ūkio kooperatyvams ir valst. ūkiams priklausė
98% dirbamosios žemės; iki 1995 vid.jau buvo privatizuota 96% dirbamosios žemės, iki
1998 - 98%. Augalininkystė duoda 60% žemės ūkio produkcijos vertės. Žemės ūkio
naudmenos užima 1,1 mln. ha (38% A teritorijos), iš jų 65% sudaro dirbamoji žemė, 35%
-pievos ir ganyklos. Daugiausia dirbamosios žemės yra Korc.e įduboje (A pietryčiuose),
kalnų slėniuose ir pajūryje. 60% dirbamosios žemės drėkinama, daugiausia teritorijoje
tarp Durrėso, Berato ir Vlorė. Kviečių auginimo svarb. rajonas yra Korc.e įduboje,
kukurūzu - pajūryje. Sorgų, avižų, miežių ir rugių auginama mažai. A pietvakariuose
auginami ryžiai. Daržininkystė, sodininkystė. Vynuogynų daugiausia A pietuose -
Sarande ir Gjirokastėro apylinkėse, apelsininių citrinmedžių - pietvakarių pakrantėje,
alyvmedžių - A viduryje ir pajūryje. Tabako auginimo svarb. rajonas - Vjose intako
Dhrino slėnis. Mažiau imta auginti cukrinių runkelių irvilnamedžių. A augalininkystės
produkcijos rodikliai - 6 lentelėje. Šiaurės ir Šiaurės rytų kalnuose daugiausia veisiamos
avys ir ožkos (A užima l vietą Europoje pagal ožkų ir avių pieno primilžį). Mėsiniai ir
pieniniai galvijai daugiausia veisiami A pietuose ir pietryčiuose. Gyvulių skaičius - 7
lentelėje, gyvulininkystės produkcijos rodikliai - 8 lentelėje.
Albanijoje kertama daug miškų, ypač lapuočių. 1995 Albaniją aplankė 88 000 užs. turistų,
1998 apie 27 700.
TRANSPORTAS IR RYŠIAI. 2000 buvo apie 18 000 km automobilių kelių, iš jų -30% su
kieta danga; geležinkelių 742 km, svarbiausi: Tirana -Durrėsas, Durresas -Vlore, Tirana
-Škoderis -Podgorica (Juodkalnija). Iki 1991 Albanijoje beveik nebuvo lengvųjų
automobilių (asmeniniai automobiliai buvo uždrausti). 2 oro transporto bendrovės
(Albanian Airlines Mak ir Arbcria Ainvays). Tiranoje yra tarpt, oro uostas. 1998 buvo
įregistruoti 25 jūrų laivai; prek. laivyno tonažas 28 700 bruto tonų. Didžiausi jūrų uostai:
Durrėsas, Vlorė, Sarande. Tarp Durrėso ir Italijos miestų Bari, Anconos, Triesto, t.p. tarp
Sarande ir Graikijos salos Kerkyros veikia keltų linijos. Yra 175 km ilgio naftotiekis:
Cerrik - Kucovė'-Fieras -Vlore. BANKAI. 1999 A bankų sistemą sudarė Albanijos bankas
(centrinis), 9 komerciniai bankai (visi Tiranoje). 1997-1998 m. buvo fin. krizė. 326 fin.
institucijų bankrotas sukėlė valst. krize.
UŽSIENIO PREKYBA. A užs. prekybos balansas neigiamas (nuo 1991 m. ; kasmet
importo vertė 3-8 kartus didesnė už eksporto vertę. 2000 eksportuota prekių už 0,31 mlrd.,
importuota už l mlrd. JAV dol. Daugiausia eksportuojama tekstilės gaminiai, avalynė,
asfaltas, metalai ir jų rūdos, nafta ir jos produktai, daržovės, vaisiai, tabakas. A užs.
prekybos partneriai - diagramose. Petras Lingė, Džiugas Pagojus ISTORIJA
2 tūkstantmetyje p.m.e. dab. A teritorijoje gyveno spėjami albanų protėviai - ilyrų gentys.
P. ilyrus labai veikė graikų kultūra. IV- III a. p.m.e. ilyrai sukūrė kelias vergovines
valstybėles. 168 p.m.e. Ilyrija tapo Romos provincija, nuo 395 - Bizantijos valda. Apie
albanojų gentis, gyvenusias dab. A vidurinėje dalyje, pirmasis II a. rašė Aleksandrijos
geografas Ptolemajas. IV- V a. kraštą nuniokojo vestgotai ir hunai, nuo VI a. pab.
skverbėsi slavai. Nuo IX a. , silpnėjant Bizantijai, dėl tos teritorijos varžėsi Bulgarija ( IX
a. l pusėje prisijungė didelę jos dalį, 989 užkariavo likusiąją), Serbija, Neapolio karalystė,
Venecija. P. ilyrų gentys, nors ir veikiamos kitų kultūrų, išlaikė senąją kalbą ir papročius.
XI a. Bizantijos ist. šaltiniuose minimas albanų vardas. XI- XIII a. šalis vėl Bizantijos
valdžioje ( XII a. pab.- XIII a. pr. trumpai egzistavo pirmoji albanų kunigaikštystė). Po to
daugiau, kaip 100 m. A dalijosi Epyro despotija, Neapolio karalystė, 1347 užkariavo
Serbija. Nuo 1388 albanų žemes puldinėję turkai 1430 užkariavo beveik visą A. 1443
albanai sukilo. Jiems vadovavo kunigaikštystis Skanderbegas, kuriam pavyko sukurti
nepriklausomą valstybę ir 24 m. sėkmingai gintis nuo turkų. Po jo mirties apie 1479
Turkija vėl užkariavo A (išskyrus kalnų rajonus ir kelis Venecijai priklausiusius pajūrio
miestus). Osmanų imperijos valdžia Albanijoje rėmėsi vad. timarų (didelių žemės valdų,
skiriamų pašoms - albanų feodalams, atsisakiusiems krikščionybės ir priėmusiems islamą)
sistema. Turkijos užkariautos A ryšiai su Europa nutrūko. Turkų priespauda stabdė ūkio,
prekybos ir kultūros plėtrą. apie 1/4 albanų emigravo, likusieji sukildavo
(1481,1537,1708-11 m. . Siekdami palaužti albanų pasipriešinimą (iš dalies motyvuotą
rel. paskatų) turkai pradėjo prievarta islaminti šalį. Dėl smurto ir didžiulių mokesčių,
kuriuos privalėjo mokėti krikščionys, iki XVII a. pab. 3/4 albanų priėmė islamą.
Susilpnėjus Osmanų imperijai XVIII a. pab. Albanijoje susidarė du valst. junginiai,
faktiškai nepriklausomi nuo turkų valdžios: Šiaurės A su centru Škoderyje, valdoma
Bushati giminės pašų (l757-1831 m. , ir Ali Pašos Tepeleniečio valdoma (1788-1822 m.
Pietų A (centras Janina) su kai kuriomis Graikijos ir Makedonijos žemėmis. Šias
valstybes turkai panaikino ir 1831 likvidavo timarų sistemą. Ek. ir sočiai, galia perėjo
žemės savininkams bėjams, kalnų rajonuose - genčių vadams bairaktarams (ten iki XX a.
pr. išliko gimininės santvarkos liekanų). XIX a. vid. albanų nacionalinio išsivadavimo
judėjimas sustiprėjo. Į sultono bandymus sustiprinti turkų valdžią albanai atsakydavo
sukilimais. 1878 Berlyno kongreso nutarimas atiduoti dalį A žemių Juodkalnijai ir
Graikijai sukėlė albanų nepasitenkinimą. 1878 m. birželio 10 d. Prizrene susirinkę albanų
tautos atstovai įkūrė T Prizreno lygą, siekusią sujungti visas A žemes, priklausiusias
keturiems vilajetams (sritims), ir sukurti autonominę A valstybę Osmanų imperijos
sudėtyje. Iš pradžių turkai rėmė lygą, tačiau išgąsdinti tautinių siekių masto (1881 pr.
lygos vadovybė pasiskelbė laikinąja A vyriausybe) 1881 ją panaikino, bet tai nesustabdė
albanų išsivadavimo judėjimo. Į valdžią 1908 m. atėję jaunaturkiai reikalaujamos
autonomijos nesuteikė.
1911 ir 1912 albanų sukilimai privertė turkus pradėti derybas, kurias nutraukė I Balkanų
karas (1912-13 m. . Šalį okupavo Graikija, Juodkalnija ir Serbija, siekusios pasidalyti A
teritoriją. Albanų atstovų kongresas Vlore 1912 m. lapkričio 28 d. paskelbė Albanijos
nepriklausomybės deklaraciją, buvo sudaryta laikinoji vyriausybė. Didžiųjų Europos
valstybių konferencija (1912 12 m. Londone nutarė sukurti a universiteton. A, pavaldžią
Turkijai, 1913 m. liepos pripažino A nepriklausomybę (didžiųjų valstybių globoje). A
valdovu 1914 m. kovo paskirtas vokiečių princas Vilhelmas Vydietis. Apie pusė albanų
gyvenamų žemių liko už valstybės ribų (Kosovas atiteko Serbijai, didžioji dalis Epyro -
Graikijai).
Per Pirmąjį pasaulinį karą A teritorija buvo okupuota Austrijos -Vengrijos, Prancūzijos,
Italijos, Graikijos, Juodkalnijos, Serbijos kariuomenių. Paryžiaus taikos konferencijoje
(1919 m. sausio 18-1920 m. sausio 21 d.) JAV atmetė D. Britanijos, Prancūzijos ir Italijos
siūlymą padalyti A žemes gretimoms valstybėms. 1920 m. gruodžio 17 d. A priimta į
Tautų Sąjungą. 1920-23 A vyriausybėms vadovavo A. Zogu, atstovavęs stambiesiems
žemės savininkams bėjams ir genčių bairaktarams. Jis vengė ek. ir polit. reformų. Po 1924
birželio perversmo valdžią paėmė liberali F. S. Noli vyriausybė, parengusi deni. reformų
programą. 1924 pab. ją nuvertė A. Zogu vadovaujama kariuomenė. 192 V a. Zogu tapo
prezidentu, 1928 pasiskelbė karaliumi (Zogas I) ir įvedė šalyje diktatūrą. Jo iniciatyva
pasirašytos sutartys su Italija: 1926 A įsipareigojo be Italijos žinios nesudaryti kar. ir
polit. sutarčių su kt. šalimis; 1927 sutartimi Italija pradėjo kontroliuoti A kar. pajėgas,
1936 susitarimu įsipareigojo teikti kreditus (už tai gavo naftos koncesijų ir teisę statyti
Albanijoje kar. įtvirtinimus). A tapo polit., ek. ir kar. požiūriu priklausoma nuo Italijos.
Gautos fin. paramos nepakako ekonomikai pertvarkyti, nebuvo išspręstas svarbiausias
šaliai - žemės reformos - klausimas. 1940 m. balandžio Italija okupavo A ir nuvertusi
Zogą I (šis mėgino suartinti Asu Didžioji Britanija) pagal asmeninę unijąją prisijungė. Po
Italijos kapituliacijos Antrajame pasauliname kare (1943 m. rugsėjo 10 m. A užėmė
Vokietijos kariuomenė.
Per Antrąjį pasaulinį karą Albanijoje vyko aktyvus pasipriešinimo judėjimas. 1941 įkurta
Albanijos KP (AKP) 1942 įsteigė Nacionalinio išsivadavimo frontą, kovojusį ne tik prieš
okupantus, bet ir prieš kitas pasipriešinimo jėgas - dem. Nacionalinį frontą ir
monarchistinę Teisėtumo partiją. Komunistai 1944 m. gegužės 24 d. įkūrė Albanijos
antifašistinę nacionalinio išsivadavimo tarybą, kuri 1944 m. spalio 20 d. pasiskelbė
Laikinąja dem. vyriausybe. Komunistų kontroliuojamos kar. pajėgos 1944 m. lapkričio 29
d. užėmė visą A teritoriją. Iki 1991 šalį valdė Albanijos KP, 1948 pavadinta Albanijos
darbo partija (ADP). Jos iniciatyva įvykdyta radikali žemės reforma, nacionalizuota
pramonė, bankai, prek. įmonės, užs. nuosavybė. A rėmėsi didele kitų kom. šalių -
Jugoslavijos (1944-48; po Antrojo pasaulinio karo AKP būta A unijos su Jugoslavija
šalininkų), SSRS (1948-61 m. , Kinijos (1961-1978 m. ek. ir fin. pagalba. 1949 A priimta
į ESPT, 1955 į JT, Varšuvos sutarties organizaciją. E. Hoxhos (Hodžos) vadovaujama
ADP po 1960 nutraukė ryšius su dauguma KP (prasidėjus destalinizacijai kaltino jas
marksizmo -leninizmo išdavimu), 1961 - dipl. santykius ir su SSRS. Nuo 1962 A
nedalyvavo ESPT veikloje, nors formaliai liko jos nare. 1968 pasitraukė iš Varšuvos
sutarties (faktiškai jos veikloje nedalyvavo nuo 1961 m. . Vienintelė iš Europos šalių
Helsinkyje nepasirašė Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo
akto (1975 m. . 1978 nutraukė santykius su Kinija ir liko izoliuotu stalinizmo bastionu
Europoje. Valst. saugumo direktoratas (Sigurimi) persekiojo polit. oponentus. Uždraustos
kelionės į užsienį. 1967 uždaryti visi (musulmonų ir krikščionių) maldos namai. Netekus
kom. šalių paramos nuolatos blogėjo šalies ek. padėtis. 1985 po E. Hoxhos mirties ADP
vadovu tapęs R. Alia bandė išsaugoti kom. režimą pamažu jį reformuodamas. A užmezgė
dipl. santykius su Vakarų šalimis. Leista veikti kai kuriems užs. investuotojams. Kom.
režimų žlugimas R. Europoje (l989 m. ir kritiška šalies ek. būklė skatino A visuomenės
dalį reikalauti greitesnių dem. reformų. R. Alia apribojo Sigurimi galią, grąžino tikėjimo
laisvę, leido A piliečiams vykti į užsienį. 1990 pab. leista polit. partijų veikla. ADP 1991
m. kovo dar laimėjo rinkimus į parlamentą, kuris prezidentu išrinko R. Aliją. 1991 m.
balandžio priimta laikinoji konstitucija. 1991 A pasirašė Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį
aktą, 1992 tapo Islamo šalių konferencijos nare. Dėl polit., ek., sočiai, nestabilumo
stiprėjančių opozicinių jėgų pastangomis 1992 vėl įvyko rinkimai. Juos laimėjo stipriausia
iš opozicinių Albanijos dem. partija. Jos vadovas S. Berisha tapo šalies prezidentu. 1996
rinkimus vėl laimėjo Albanijos dem. partija. Opozicinės partijos, pirmiausia Albanijos
socialistų partija (reformuota ADP), boikotavo parlamentą, kuris 1997 m. kovo perrinko
S. Berisha prezidentu. Dėl ek. suirutės bei polit. skandalų ( vyriausybės nariai kaltinti fin.
machinacijomis) 1997 m. kovo kilo masiniai neramumai ir ginkluoti susirėmimai.
Siekdamas išvengti piliečių karo S. Berisha sudarė koalicinę vyriausybe. Pirmalaikius
rinkimus 1997 m. birželio 29 d. laimėjo socialistai. S. Berishai atsistatydinus prezidentu
išrinktas socialistų vadovas R. Mejdani. Ūkio suirutė 1998 gilėjo. Padėtį komplikavo
pabėgėliai iš Kosovo. Jau nuo 9 dešimtmečio pab. blogi santykiai su Jugoslavija (1989 ji
panaikino Kosovo autonomiją) dar paaštrėjo per 1999 m. kovo - birželio mėn. T Kosovo
krizę. 2001 m. birželio parlamento rinkimus vėl laimėjo socialistai. KULTŪRA
ŠVIETIMAS. Viduramžiais mokyklose buvo dėstoma lot. ir graikų kalbomis. XVII-
XVIII a. buvo kuriami mokyklų skaitiniai toskų tarme (1744 Voskopoje įsteigta pirmoji
vidurinė mokykla Naujoji akademija). mokyklos dėstomąja albanų kalba pradėtos steigti
XIX a. pab. (pirmoji 1886 Korc.e). 1921 paskelbtas privalomojo pr. mokslo įstatymas.
1945 įvestas nemokamas mokslas, 1963 privalomas aštuonmetis mokymas, 1946 mokykla
atskirta nuo Bažnyčios. Nuo 1970 mokymas buvo siejamas su darbiniu auklėjimu ir kar.
rengimu. Švietimo sistemą sudarė keturmetės pradinės, aštuonmetės ir dvylikametės vid.
mokyklos. 1995 mokymas reorganizuotas; atsisakyta kar. rengimo ir darbinio auklėjimo.
Švietimui vadovauja Švietimo ir mokslo bei Aukštojo mokslo ministerijos. Vaikų
darželius lanko 3-6 m. vaikai. 1995 buvo 2670 ikimokyklinių įstaigų (80 350 vaikų, 4430
mokytojų). Aštuonmetis privalomas mokslas (nuo 6 iki 14 m. yra dviejų pakopų: pradinis
(4 m. ir aukštesnysis (4 m.). Mokiniai gali tęsti mokslus dviejų tipų mokyklose: bendrojo
lavinimo vid. mokykloje (2 pakopos po 2 m. arba techn. ir profes. vid. mokykloje
(mokslas trunka nuo 3 iki 5 m.). 1995 buvo 1782 pr. ir aštuonmetės mokyklos (550 740
mokinių, 30900 mokytojų), 162 bendrojo lavinimo vid. mokyklos (73 220,4700 m. , 259
profes. ir techn. vid. mokyklos (20 620, 1400 m. . Tiranoje, Durrese, Vlore, Škoderyje,
Elbasane veikia spec. mokyklos (1992 buvo 480 mokinių, 120 mokytojų). 1963 įsteigtas
Aklųjų ir kurčiųjų institutas (1992 buvo 300 mokinių, 80 mokytojų). Į aukštąją mokyklą
priimami baigusieji bendrojo lavinimo arba profes. ir techn. vid. mokyklas pagal baigimo
rezultatus. 1995 aukštosiose mokyklose studijavo ~2,4% baigusiųjų vid. mokyklas.
Aukštasis mokslas trunka 4-6 m. 1995 buvo 10 aukštųjų mokyklų (visos Tiranoje):
Tiranos (įst. 1957 m. , Politechnikos, Žemės ūkio universitetai, Pedagoginis, Kūno
kultūros institutai, Dailės, Karo akademijos ir kt. (1995 buvo 30 200 studentų, 1400
dėstytojų). Didž. bibliotekos: Nacionalinė (įst. 1922 Tiranoje) ir Tiranos universiteto (įst.
1957 m. . Svarb. muziejai: Archeologijos ir etnografijos (įst. 1948 m. , Nacionalinio
išsivadavimo kovų (įst. 1949 m. . Brigita Janiūnaiiė
LITERATŪRA. A literatūra kuriama alb. kalba. Albanai turi gausią ir įv. tautosaką
(herojiniai epai, ist. dainos, pasakos, patarlės, mįslės). Seniausias išlikęs alb. tekstas yra
krikšto malda (1462 m. . A literatūros ištakos - M. Barleti (-1450-?) lot. kalba parašytas
kūrinys Skanderbego gyvenimo ir žygdarbių istorija (Historia de vita et gestis
Scanderbegi, Epirotarum principis 1508-10; XVI a. lenkų kalba išleistas LDK). 1555
išleista pirmoji knyga alb. kalba - G. Buzuku Mišiolas (Meshari). Turkijai XV a.
užkariavus beveik visą A ir pradėjus islamizaciją susilpnėjo kultūros ir literatūros raida.
XVII- XVIII a. gegų tarme buvo kuriami religiniai (katalikų ir stačiatikių) bei didaktiniai
raštai, mokyklų skaitiniai, ist. kronikos. Žymiausi kūrėjai: F. Bardhi (1606-43 m. , P.
Bogdani (-1625-1689 m. , albanų baroko poezijos svarb. kūrėjas P. Budi (-1566-1623 m. .
Italijoje daugiausia buvo rašoma toskų tarme (L. Matrenga, apie 1560-1619 m. . XVIII a.
pr. pradėjo formuotis didaktinė literatūra. Vienas jos pagr. centrų buvo Voskopoje.
Sukurta rel. bei didaktinio pobūdžio darbų. Kosove buvo ryšku islamo kultūros įtaka,
literatūra kuriama turkų kalba, vartojama arabų abėcėlė. Prasidėjus tautiniam atgimimui,
XIX a. atsirado pasaulietinė grožinė alb. literatūra. Buvo populiarūs folkloro ir ist.
(Skanderbego gyvenimas) motyvai, epinės poemos žanras, išryškėjo romantizmo
tendencijos, atsirado dramaturgija. Romantinių poemų ir eilėraščių sukūrė Italijoje gyvenę
J. De Rada, Z. Serembe (1843-1901 m. ir kt. Didelę visuom. ir kultūros reikšmę turėjo lit.
bei kultūros draugijos, Prizreno lyga (1878-1881 m. . Žymiausias XIX a. poetas, naujosios
A literatūros pradininkas - N. Frasheri. 1908 m. pereita prie lot. abėcėlės, literatūra buvo
kuriama 2 tarmėmis - toskų ir gegų (jos 1972 atsisakyta). 1912 paskelbus A
nepriklausomybę literatūroje įsivyravo patriotinė ir ist. tematika, buvo remiamasi liaudies
kūryba: kalba Kristoforidhi (-1827-1895 m. , A. Z. gajupi (1866-1930 m. , Asdrenas
(1872-1947 m. , F. Konitza (1876-1942 m. . Kiti žymesni rašytojai: G. Fishta, F. Noli
(1880 ar 1882-1965 m. , L. Poradeci (1896-1987 m. , E. Koliqi (1903-1975 m. , Migjeni
(1911-38 m. . Vyravo poezijos ir smulkiosios prozos žanrai. Po Antrojo pasaulinio karo
Albanijoje kurtoje literatūroje vyravo marksistinė ideologija. Žymesni rašytojai: S. Spasse
(1914-1989 m. , D. S. Shuteriqi (g. 1915 m. , F. Gjata, J. Xoxa (1923-1979 m. , L. Siliqi
(g. 1924 m. , D. Agolli (g. 1931 m. , I. Ka darė. Jugoslavijoje alb. kalba kuriamai
literatūrai buvo budinga laisvesnė raida (E. Mekuli, 1916-1995 m. . Vienas ryškesnių
emigracijos rašytojų - M. Camaju (1925-1993 m. . ARCHITEKTŪRA. Seniausios
išlikusios archit. vertybės - bronzos amžiaus ilyrų gyvenviečių akmeniniai įtvirtinimai.
Nuo VII a. p.m.e. ilyrų miestų raidai didelės Įtakos turėjo graikų kolonijų, nuo I a. p.m.e. -
romėnų architektūra (TButrint). Išliko tvirtovių sienų, visuom. ir gyv. pastatų fragmentų,
mozaikos, keramikos, skulptūros liekanų. Viduramžiais (13- XIV a. ) iš tvirtovių išaugo
miestai - Durresas, Kruje, Petrelė, Kanina - su jv. tipo gynybinėmis sienomis; jų centre
pastatyta visuom. pastatų ir diduomenės gyvenamųjų namų, už gynybinių sienų kūrėsi
žemutinis miestas su aukštomis sienomis aptvertais namais. Pastatyta ir sakralinių pastatų:
vid. ir p. rajonuose vyravo bizantinio (Leudari, Mborijos kaimų cerkvės, XIII- XIV a. ),
šiauriniuose (katalikiškuose) - romaninio (Shasi kaimo katedra, XIII a. ) stiliaus pastatai.
Plintant islamui (15- XVII a. ) miestuose (Berate, Elbasane, Škoderyje, Tiranoje) atsirado
rytietiško tipo rūmų (sarajų), mečečių, dengtų turgaviečių. Statyti ir tradiciniai 2 aukštų
(dažnai fachverkiniai) gyvenamieji namai. Kalnuotose gyvenvietėse namai buvo trijų
aukštų, bokštiniai, su šaunamosiomis angomis. XVII- XVIII a. pastatyta panašių į gyv.
namus cerkvių; turkų valdžios reikalavimu, jos buvo trinavės bazilikos, su kupolu,
dengtos aukštu dvišlaičiu stogu. Miestuose XX a. pastatyta naujų, dažniausiai taisyklingo
plano gyvenamųjų namų (3-5 aukštu plytinių) kvartalų, visuom. pastatų, sporto
kompleksų, už miestų ribų - pram. rajonų. Be vietos architektų, projektuoja ir kitų
Europos šalių architektai. Aleksandras Indriulmiis DAILĖ. Seniausių dailės kūrinių
(papuošalų) iš l tūkstantmečio p.m.e. rasta ilyrų gyvenvietėse. Nuo VII a. p.m.e. dailei
turėjo Įtakos graikų menas. Išliko antikinio tipo mozaikų, keramikos dirbinių fragmentų,
skulptūrų. Po romėnų užkariavimų I a. sukurta architektūra puošiančių mozaikų, atsirado
skulptorius portretų. A patekus Bizantijos priklausomybėn vietines tradicijas tęsė
taikomoji dailė (bronzos, geležies dirbiniai, sidabro papuošalai, keramika). Viduramžiais
A dailėje vyravo ikonų ir sienų tapyba. Freskomis dekoruotos Leudari Švč. Trejybės,
Rubiku, Pojano vienuolynų cerkvės (12- XIV a. ). Nuo XV a. , ypač XVII a. , dailei turėjo
įtakos islamas. XVI a. pradėjo plisti italų renesanso idėjos, ėmė reikštis real. dailės
tendencijos. Jos ryškios Onufrijaus ir jo sūnaus Nikolajaus Neokastriečio kūryboje (Šv.
Mikalojaus cerkvės Shelcane freskos, XVI a. vid., dail. Onufrijus Neokastrietis). XVIII a.
susiformavo meno centrai Voskopojė, Vithkuqi, Kor^e, Berate. Sienų tapybos ir
architektūros darna pasižymi Šv. Mikalojaus cerkvė Voskopojė (dail. Dovydas
Selenicietis, XVIII a. ). Šalyje garsėjo tapytojai broliai kalba ir A. Korgari. Nuo XVIII a.
vid. vaizduojamojoje dailėje vėl vyravo (iki XX a. pr.) bizantinės tradicijos ikonų tapyba.
XIX a. , prasidėjus nacionaliniam atgimimui, pagyvėjo kultūros gyvenimas. Pradėta
išsivaduoti iš islamo meno kanonų, sustiprėjo real. tendencijos. Profesionaliosios dailės
pagrindus dėjo S. Rrota ( XX a. l pusė), A. Kushi (1887-1959 m. . Molbertinės tapybos
kūrinių sukūrė kalba Idromeni (1860-1939 m. , N. Martini (1880-1917 m. , S. Xega
(1863-1953 m. , S. Rrota, V. Mio (1891-1957 m. , skulptūrų - O. Paskali (g. 1903 m. . Po
1946 dailėje imta diegti socialistinio realizmo principus. Naujo žanro kūrinių - teminių
kompozicijų - sukūrė N. Zajmi (g. 1916 m. , G. Madhi (g. 1920 m. , kalba Kodheli (g.
1920 m. , B. Sejdini (g. 1918 m. , peizažų - V. Mio, S. Rrota, A. Buza (g. 1905 m. , S.
Kaceli (g. 1914 m. , portretų - N. Zajmi, F. Štamo (g. 1916 m. , Y. Kerrajus (g. 1933 m. .
Išsiplėtojo plakatas, knygų grafika, karikatūra, sukurta monumentalių skulptūrų (O.
Paskali, J. Paco, g. 1914 m. , skulptorius portretų (K. Hoshi, g. 1916, J. Pa50, A. Mano, g.
1921, O. Paskali, L. Nikolla, g. 1906 m. . Dailė real. stiliaus, daugiausia ist. tematikos.
Liaudies dailė taikomojo dekoratyvinio pobūdžio. XVII- XVIII a. klestėjo dekoratyvinė
drožyba. Iv. paskirties pastatai buvo puošiami rytietiškais ornamentiniais medžio
drožiniais, akmens raižiniais, tapyba. XIX a. ėmė plisti gipso lipdiniai. Buvo paplitę
liejimo, graviravimo technikomis puošti sidabro dirbiniai Elbasane, Tiranoje, Škoderyje,
dailioji tekstilė (rištiniai kilimai su šiltų tonų geometriniai ornamentais, aplikacijomis,
siuvinėjimu puošti dirbiniai). AleksandrusIndriulaiūs MUZIKA. Liaudies muzika
(vokalinė ir instrumentinė) savita, tačiau turi bendrų bruožų su Balkanų (Kroatijos,
Graikijos), Art. Rytų (arabų, turkų) tautų muzikos folkloru. Būdinga ansambliškas
muzikavimas, daugiabalsiškumas (dažniausiai 3 balsų), pagrįstas boso burdonu, grynųjų
intervalų temperacija. Sąskambiuose gretinami tono ir pustonio intervalai, melodijoms
būdinga pustonių sekos. Gausu melizmų, koloristinių efektų. Dainininko balso skambesys
prislopintas, ryšku mėgavimasis garsų skambėjimu. Kalniečių dainose gausu koloratūrinių
partijų. Muzika ramaus, laisvo tempo, nelyginio metro (5/8,7/8, 11/8 m. , pasitaiko ir
sudėtinių metrų. Instrumentai: chordofonai - čiftelis, liachuta; aerofonai - zumarė, gaida,
fiuelis; membranofonai - roga, tupanas, tulumbas. Gyvuoja epinės, patriotinės, apeiginės,
šokių dainos. Epines dainas apie karių žygdarbius, didvyrį Skanderbegą dažniausiai
dainuoja solistas, jam pritaria styginių instrumentų ansamblis. Apeiginės dainos susijusios
su senovės papročiais, tikėjimais, iš jų išsiskiria dainos raudos. Bravūriškos šokių dainos
dažniausiai skamba per šventes. Lyrinės dainos subtilios melodikos, kaprizingo ritmo.
Profesionalioji muzika klostėsi XIX a. pab.- XX a. l pusėje. Jos raida suintensyvėjo
Albanijai atgavus nepriklausomybe ir po Antrojo pasaulinio karo. 1920 muzikos
gyvenimo centras persikėlė į Tiraną. Išgarsėjo dainininkas ir choro dirigentas M. Ciko,
dainininkai kalba Antoniu, J. Filęe - Truja, T. Tashko -Koęo, M. Paluca -Kraja, G.
Kosturi, komp. P. Dungu, pianistai L. Aleksi - Gjoka, T. Guraziu, M. Ettore. 1946
Tiranoje įkurta muzikos mokykla, 1950 - filharmonija, 1953 -OBT. 6 dešimtmetyje
kompozitorių kūryboje įsigalėjo vakarietiški žanrai. 1954 buvo sukurtas pirmasis styginių
kvartetas (T. Daija), 1956-simfonija (g. Zadeja), 1958-opera (P. Jakovo Mrika), 1963 -
baletas (T. Daija). 1962-1991 m. Albanijos menas (ir muzika) buvo veikiamas kotn.
ideologijos. Muzikoje įsivyravo neoromantizmo tendencijos, pagrįstos melodiniais ir
ritminiais folkloro motyvais. Žlugus kom. režimui Albanijos kultūrinis gyvenimas
sulėtėjo. Daug kompozitorių apsigyveno užsienyje, buvo uždaryta muzikos mokyklų,
sumažėjo orkestrų ir chorų. Žymesni kompozitoriai: A. Grime,! (g. 1921 m. , kalba Uci
(1923-1982 m. , G. Zadeja (1927-1997 m. , G. Kapidani (g. 1933 m. , M. Kaftalli (g. 1933
m. , G. Šimoni (g. 1936 m. , Z. Coba (g. 1951 m. , A. Pecj (g. 1951 m. , I. Minga (g. 1953
m. , D. Tukici (g. 1956 m. , T. Simaku (g. 1958 m. , B. Alia (g. 1960 m. . L: E.
Stockmann, D. Stockmann, W. FriedelAlbanische Musik Berlin 1965. Aldona Juodelienė
CHOREOGRAFIJA. Alb. liaudies šokiai (tirana, dremčė, zebekčė) labai seni ir įvairūs.
Daugelis šokių šokama be muzikos akompanimento, kitiems pritariama dainavimu.
Liaudies šokių metrai ir tempai įvairuoja. Šokiui apibūdinti vartojami terminai kercim ir
valle. Valle šokių grupė apima tam tikro žanro ir struktūros šokius (ratelius, lygiagrečias
eiles); šokama susikibus (arba ne), ritmingai vaikščiojant ratu (kartais ratais), eilėmis.
Kercim šokių grupės stilius laisvas: šokama grupelėmis, poromis ar pavieniui. Yra tik
vyrų arba moterų šokamų šokių. XX a. 5 dešimtmetyje atsirado profesionalusis baletas.
Meno licėjuje Tiranoje nuo 1950 rengiami baleto šokėjai. Nuo 1956 veikia Tiranos baleto
mokykla. 1963 pastatytas pirmasis alb. komp. T. Daijos baletas Chalilis ir Chairija.
TEATRAS. Alb. folklorinio teatro ištakos - ilyrų genčių kultūroje. Jie buvo perėmė
vaidinimų tradicijas iš senovės graikų kolonijų (Dalmatijos pro valstijoje išliko teatro
pastatų liekanų). A folkloriniam teatrui - liaudiškajam skečui (su marionečių bei šešėlių
teatro detalėmis ir šokio bei pantomimos elementais) buvo būdinga improvizacija, žiūrovų
įtraukimas į veiksmą. Vaidino dažniausiai priv. namuose tik vyrai arba tik moterys;
vaidinama buvo t.p. tik vyrams arba tik moterims. Burleskų ar moralinių satyrų siužetuose
atsispindėjo alb. kasdienio gyvenimo ir ist. įvykiai, legendos (Skanderbego žygiai).
Originali šio teatro išraiška -gyvieji paveikslai, vadinti žaidimu audimo staklėmis, ir
Lozoriaus Šventė, kur dainos ir šokiai buvo lydimi veiksmo scenų. XIX a. teatras alb.
tautai tapo priemone protestui prieš turkų okup. valdžią bei dvasininkiją reikšti. Kaip
alternatyvą šiam teatrui jėzuitai įkūrė rel. edukacinę teatro trupę kat. mokykloje
Škoderyje; 1880 pastatyta L. Martini (1830-1923 m. rel. drama Kalėdų naktis. XIX a.
pab.- XX a. pr. kūrėsi teatro mėgėjų trupės (K. Hoxhi būrelis), statė albanų (A. Z. (Jajupi,
1866-1930; M. Grameno, 1872-1931; F. Noli, 1880 ar 1882-1965 m. ir užsienio (W.
Shakespeare'o) dramaturgų pjeses. Po Pirmojo pasaulinio karo teatro mėgėjų trupės
susibūrė
Tiranoje, Elbasane, Durrese ir kt. miestuose, buvo steigiamos nacionalinio teatro
draugijos: Škoderyje -Brolybė, Albanų priesaika, Korgė -Mano draugas, Koręe
jaunimas. ] A teatrų repertuarą buvo įtraukiami jaunųjų albanų (K. - 1oqi, 1873-1949; F.
Postoli, 1889-1927; H. Stermili, 1895-1953 m. bei užsienio (W. Shakespeare'o, H. Ibseno)
dramaturgų kūriniai. Vaidino aktoriai mėgėjai: L. Kovaci (1903-1966 m. , A. Moissi
(1880-1935; vėliau vaidinęs Europos teatruose), Z. Yubani (1910-58 m. . Teatro draugijų
veikloje dalyvavo režisieriai: S. Mio, A. Skanjeti (pirmieji profesionalai A teatre),
scenografai kalba Idromeni, V. Mio. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo A teatrai sumenko,
susikūrė savitas, vad. partizanų teatras (skečai, intermedijos), buvo statomi šešėlių teatro
bei pantomimos vaidinimai. 1944 Tiranoje įsteigta dramos mokykla (ruošė profesionalius
aktorius), 1945 - profesionalus valst. teatras (dab. Liaudies teatras), 1959 - A. Moissi
aukštoji teatro mokykla, 1966 - menų institutas. Nuo 1949 veikė aktorių trupės Škoderyje,
nuo 1950 - Korc,e, nuo 1953 - Durrese. Susikūrė populiarūs A estrados teatrai (būdinga
ryški satyr. tendencija). Veikia apie 10 profesionalių teatrų, daug mėgėjiškų trupių.
Žymiausi šiuolaikiniai albanų teatro dramaturgai: kalba Jakovą (g. 1917 m. , B. Levonja
(1922-1968 m. , L. Papą, S. Pitarka; režisieriai: P. Stilių (1914-1970 m. , A. Pano (g. 1923
m. , D. Perani, S. Fanko, A. Shkreli (g. 1938 m. ; aktoriai: S. Prosi (1920-1985 m. , N.
Frasheri (1923-1975 m. , M. Logoreci, V. Manushi, T. Kurti, P. Gjoka (g. 1913 m. , kalba
Roshi, P. Raidhi. Ingrida Daunomvičiūtė ŽINIASKLAIDA. Seniausi albanų kalba tekstai
yra iš XV- XVI a. Pirmoji knyga išleista 1555. Pirmoji spaustuvė šalyje įkurta 1563. Per
metus išleidžiama -400 pavadinimų knygų (1999 m. . Period. spauda albanų kalba pradėta
leisti XIX a. 2 pusėje svetur ir slapta gabenta į šalį, Albanijoje - 1913 (laikraštis
Taraboshi). Paskelbus nepriklausomybę period. leidinių pagausėjo. Antrojo pasaulinio
karo metais pradėjo eiti kom. laikraščiai. Iki 1991 žiniasklaidą kontroliavo Albanijos
darbo partija. Nuo 1991 veikia parlamento Informacijos komitetas, visuom. ir polit.
organizacijos leidžia savo spaudą, kuria RTV stotis. 1994 ėjo -400, 1997 - -60 laikraščių
ir žurnalų. Daugiausia period. spaudos leidžiama Tiranoje. Svarb. dienraščiai: Žėri i
Popullit (nuo 1942, leidžia Albanijos socialistų partija, 1999 tir. apie 100 000 egz.),
Rilindja Demokratike (nuo 1991, lei džia Albanijos dem. partija, 50 000 egz.), Koha Jone
(nuo 1991, 72 500 egz.). Kiti leidiniai: Republika (nuo 1991, Albanijos respublikonų
partijos laikraštis), Gožėta Shąiptare (nuo 1990, nepriklausomas dienraštis), Drinstituta
(nuo 1960, Rašytojų ir menininkų sąjungos savaitraštis, 31 000 egz.), Spekter (nuo 1991,
žurnalo albanų ir italų kalbomis), Pasqyra (nuo 1945, iki 1991 Pūna, kas 2 sav.),
Sindikalisti (nuo 1991; abu leidžia profsąjungos), Albanian Daily News (nuo 1995,
bendrovės Independent Albanian Economic Tribūne savaitraštis anglų kalba ).
Radijas veikia nuo 1938 (dab. 2 nac. ir 4 regioninės stotys), TV - nuo 1960. Laidos
transliuojamos ir graikų kalba. Veikia privačios RTV stotys: Shijak (nuo 1995 m. , Alba,
Koha, Teuta (visos nuo 1997 m. . 1929 Tiranoje įkurta valstybinė informacijos agentūra
Albanian Telegraphic Agency (ATA). Teikia pranešimus albanų, anglų ir prancūzų
kalbomis, leidžia biuletenį anglų kalba Daily Economic Report. 1997 žurnalistai įkūrė
informacijos agentūrą E.N.T.E.R. Vytas Urbonas
Albanija, Kaukazo Albanija, valstybė, IV- III a. p.m.e.- X a. po Kr. gyvavusi R.
Užkaukazėje (prie Arakso ir Kuros žemupio). Vienijo albanų (iš čia valst. pavadinimas),
utijų, kaspijų ir kt. gentis. Gyventojų pagr. verslai - klajoklinė gyvulininkystė ir
žemdirbystė. A sostinės - Kabalaka, Partavas (Bardą). Nuo III a. priklausė Sasanidų
valstybei. 370 iš Armėnijos plitusi krikščionybė tapo valstybinė religija (6- VIII a. veikė
autokefalinė Albanų bažnyčia). 415-420 armėnų raštijos pradininkas Mesropas Maštocas
kartu su albanu Benjaminu sukūrė albanų raštą. VII a. pr. A atgavo nepriklausomybę,
sustiprėjo valdoma Dževanširo Mihraniano (638-670 m. . VIII a. pr., arabų Kalifatui
užkariavus A, dauguma gyventojų buvo priversti priimti islamą. IX a. , jam susilpnėjus, A
teritorijoje susidarė Arcacho, Ganzako, Partavo ir kt. valstybės. X a. didžioji dalis A
žemių įėjo į Širvano ir kt. azerb. valstybių sudėtį. Dauguma albanų pamažu susiliejo su
azerbaidžaniečiais ir kitomis Užkaukazės tautomis.
Albanijos darbo partija (1948-1991 m. T Albanijos socialistų partija.
Albanijos komunistų partija (1941-48 m. fAlbanijos socialistų partija.
Albanijos lyga, albanų nacionalinio išsivadavimo organizacija (1878-1881 m.
tPrizrenolyga.
Albanijos socialistų partija (Partia Socialiste e Shqiperise), 1941-48 Albanijos komunistų
partija, 1948-1991 m. Albanijos darbo partija, įkurta 1941 Tiranoje. apie 110 000 narių
(1998 m. . Pirm. F. Nano (nuo 1997 m. . Per Antrąjį pasaulinį karą priešinosi italų ir
vokiečių okupacijai. 1944-1990 m. vienintelė legali Albanijos polit. partija. 1941-1985 m.
partijai vadovavo E. Hoxha, valdęs šalį stalininiais metodais. 1960 nutraukė ryšius su
SSKP ir dauguma kitų kom. partijų, 1978 - su Kinijos KP. 1991 reformuota į sd. partiją.
Nuo 1992 buvo opozicijoje. 1997 sudarė vienos partijos vyriausybę. Nuo 1997 A buv.
pirmininkas (1992-1997 m. R. Mejdani yra šalies prezidentas.
Albanis Frančeskas Tf.Albani.
Albano ir Kybelkos spaustuvė, Albano ir Co spaustuvė (nuo 1883 11 m. , veikė-1880-
1884 m. l pusėje Ragainėje.
Įsteigė J. Albanas ir Kristupas Kybelka (nusipirkę Schepfes spaustuvę). D. Lietuvai
išspausdino 3 knygas -Lietuvišką ,^4ušros" kalendorių ant metų 1884, M. Jankaus
Štukaunas dainas, I. LyskoVskio Tris pamokslus apie gaspadorystę ir žurnalo Aušra 1883
nr. 1-5, M. Lietuvai - laikraštį Ragniter Zeitung, nuo 1883 Keleivį, 1884 Lietuvišką
pofytišką laikraštį. Prekiavo knygomis su D. Lietuvos knygnešiais. Spaustuvėje raidžių
rinkėjo profesijos mokėsi lietuvių jaunuoliai. Savininkams bankrutavus A nupirko J.
Siebertas. DomasKaunas
albanų kalbėyra ide. kalbų šeimos šaka. Albanijos Respublikos valstybinė kalba.
Vartojama dar Jugoslavijoje (Kosovo sritis), Makedonijoje, Graikijoje (daugiausia
Makedonijos sritis), Italijoje. Ja kalba ~6 mln. žm. Manoma, kad A - fi/yrų kalbos
palikuonė. Patyrė lot., it., si., gr., turkų kalbų įtaką, ypač po romėnų užkariavimų (167
p.m.e.) ir turkų okupacijos (nuo 1435 m. . Žodyne gausu šių ir kt. kalbų skolinių.
Skiriamos 2 skirtingos tarmės - gegų (šiaurinė) ir toskų (pietinė). Šiomis tarmėmis buvo
kuriama literatūra (nuo XVII a. - lot., gr., arabų, nuo 1908 m. - tik lot. rašmenimis).
tylamas Mažiulis
albarėlas (it. a/barelio), keraminis vaistinės indas. Šiek tiek įgaubto cilindro pavidalo su
siauresniu kakleliu ir pagrindu, kartais ir kojele. Dažniausiai fajansinis, puoštas tapytais
augaliniais ornamentais, portretais, figūrinėmis scenomis, įrašais. Atsirado XII a. Art.
Rytuose, nuo XIV a. plito Europoje, pirmiausia Ispanijoje (maurų valdymo laikais), šiek
tiek vėliau (Renesanso epochoje) Italijoje ir kitose šalyse. Panašūs keraminiai bei
stikliniai indai naudojami vaistinėse iki šiol. Lijana Šatariiiūtė
Albarracin (Albarasinas), miestelis Ispanijos rytuose, Aragono auton. srityje, prie
Guadalaviaro upės, 1182 m virš jūros lygio. Šiose vietose gyventa jau paleolite; 5 km į
pietryčius nuo A, EI Callejono ir EI Navazo olose, išliko uolų piešinių. A arabų įkurtas XI
a. kaip Almoravido Beni Razino dinastijos rezidencija. XIV a. užkariautas Aragono.
Išliko X- XI a. arabų statytų įtvirtinimų (dėl jų ir tapybiško viduramžių miesto vaizdo A
paskelbtas nacionaliniu paminklu). Švč. Marijos bažnyčia ( XVI a. perstatyta), Išganytojo
katedra (-1200; XIV a. pab. ir 1532 perstatyta) su muziejumi ( flamandų gobelenai, XVI
a. ).
Albasėtė fAlbacete.
albatrosinlai (Diomedeidae), audrapaukščių (Procellariiformes) būrio paukščių šeima. 12
rūšių. Aptinkami beveik visose jūrose ir vandenynuose, veisiasi jūrų salose. Dideli, masė
iki 10 kg, sparnų tarpugalis iki 4 m. Sparnai ilgi, siauri. Snapo galas nulinkęs žemyn, jo
šonuose yra šnervių vamzdeliai. Balti, nugarinė pusė tamsesnė. Gerai sklando, plauko, bet
nenardo. Aktyvūs visą parą. Minta bestuburiais ir žuvimis. Lizdus krauna ant žemės, deda
po l kiaušinį; peri (patinas ir patelė) didelėmis kolonijomis 60-80 dienų. Jauniklis lizde
išbūna iki 9 mėnesių. Dažniausias klajojantysis albatrosas (Diomedea exulans). Vytautas
Logminas
Albavičius Ignas 1890 m. liepos 29 d. Lazdijai - 1970 m. balandžio 19 d. Cicero (Ilinojaus
valstija), JAV lietuvių kunigas (įšventintas 1912 m. . Prelatas (1954 m. . 1907-12
studijavo Seinų kunigų seminarijoje, 1912-14 Popiežiškajame Grigaliaus universitete
Romo je;filos. licenciatas (1914 m. . 1914 atvyko į JAV. Kunigavo lietuvių parapijose
(nuo 1914 Šv. Jurgio, nuo 1918 Dievo Apvaizdos Čikagoje, 1940-1966 m. Šv. Antano
Cicero). Pastatė Dievo Apvaizdos bažnyčią, [rengė parapijos namus ir lituanistine klase
Cicero. Su kitais 1916 įkūrė spaudos bendrovę Draugas (buvo jos pirmininkas), ALT ir
BALF vienas organizatorių.
albėdas (lot. albedo - baltis), dydis, apibūdinantis kūnų paviršių gebėjimą atspindėti įjuos
krintančios spinduliuotės srautą. A svarbus šviesos technikoje, atmosferos optikoje,
astrofotometrijoje, meteorologijoje. A priklauso nuo spinduliuotės bangos ilgio. Skiriama
integralinis (viso spinduliuotės srauto) ir spektrinis (Saulės spinduliuotės spektro dalių)
A. Visą spinduliuote atspindinčio paviršiaus integralinis A lygus vienetui (100%), visą
spinduliuote sugeriančio - nuliui. Tikrasis A (Lamberto A) yra spinduliuotės srauto, kurį
atspindi plokščio paviršiaus elementas visomis kryptimis, ir srauto, krintančio į tą
elementą, santykis. Regimasis A yra lygiagrečiais spinduliais apšviesto plokščio
paviršiaus f skaisčio ir toje pat vietoje esančio (statmeno krintantiems spinduliams)
absoliučiai balto paviršiaus (jo tikrasis A lygus l) skaisčio santykis. Tikrasis A
matuojamas albedometru. Dangaus kūnų (planetų ir jų palydovų), šviečiančių atspindėta
Saulės šviesa, atspindžio geba apibūdinama sferiniu (Bondo) Air geometriniu A. Sferinis
A yra sferinio kūno įvairiomis kryptimis atspindėtos ir į šį kūną lygiagrečių spindulių
pluoštu krintančios spinduliuotės srautų santykis. Geometrinis A yra dangaus kūno
pilnaties fazėje vidutinio skaisčio ir to kūno vietoje tariamai esančios tokio pat dydžio
absoliučiai baltos sferos (jos sferinis A lygus l) skaisčio santykis. Kai kurių Saulės
sistemos kūnų geometrinio A reikšmės: Cereros 0,07, Mėnulio 0,12, Veneros 0,65, Marso
(1,15, Jupiterio 0,52, Europos 0,64, Kalistos 0,19. Žemės rutulio A yra į kosmosą
atspindėtos bei išsklaidytos spinduliuotės srauto ir į Žeme krintančios Saulės
spinduliuotės srauto santykis. Žemės paviršiaus A apskaičiuojamas kaip atspindėtos nuo
paviršiaus spinduliuotės ir krintančios į paviršių bendrosios (tiesioginės ir išsklaidytosios)
spinduliuotės srautų santykis. Matuojamas meteorai, stotyse, be to, iš lėktuvų ir dirbtinių
Žemės palydovų. Įvairių Žemės paviršiaus elementų integralinis A kinta nuo 0,05 iki 0,95.
Jis priklauso nuo paviršiaus spalvos, šiurkštumo, atspalvio, drėgnumo, augalijos tipo,
Saulės aukščio virš horizonto. Šviežio sniego A lygus 0,75-0,95, pievų O, l 5-0,25, miškų
0,05-0,2 (1, juodžemio 0,10-0,12, priesmėlio ir priemolio dirvų 0,20-0,45. Drėgnų dirvų A
mažesnis negu sausų. Vandens paviršiaus tiesioginės spinduliuotės A, kai Saulė aukštai
virš horizonto -0,05, kai arti horizonto - 0,7-0,8; išsklaidytosios spinduliuotės A -0,1.
Visos Žemės A 0,30. Lietuvos teritorijoje vid. metinis A 0,15-0,25. Arūnas Sukantis,
Jokūbas Sūdžius
AlbeeEdward (Edvardas Olbis) 1928 m. kovo 12 d. Vašingtonas, JAV dramaturgas.
Ankstyvosiose dramose kritiškai parodomi žmonių tarpusavio santykiai, pjesių stilistika
artima absurdo teatrui (Atsitikimas zoologijos sode / The T.OO Story 1959, lietuvių past.
1977 TV, 1986; Amerikietiška svajonė l The American Dream 1961 m. . Real. pjesėje
Besės Smit mirtis (The Death of Bessie Smith 1960 m.
vaizduojamas tragiškas juodaodės artistės likimas. Vėlesnėse dramose (Kas bijo
Virginijos Woolf? l Who's Afraid of Virginia Woolf? 1962, lietuvių past. 1978; Mažoji
Alisa / Tiny Alice 1964, išsp. 1965; Trapi pusiausvyra l A Delicate Balance 1966; Viskas
sode lEverything in the Garden 1968; Viskas baigta l Ali Over 1971, lietuvių past. 1982;
Tos aukštosios moterys l Three Tali Women 1991, lietuvių past. 1997 m. reiškiamas
protestas prieš konformizmą, moralinius prietarus, keliama susvetimėjimo problema. A
pjesėms būdinga absurdo dramos bruožai, natūralizmo ir simbolizmo poetika. Dovydas
Judelevičius
Albenga, miestas Italijos Šiaurės vakaruose, Ligūrijos srityje, prie Genujos įlankos
(Ligūrijos jūra), į pietvakarius nuo Genujos. 22 700 gyv. (2001 m. . Maisto, chemijos
pramonė, medžio ir metalo apdirbimas, Statybinių medžiagų gamyba. Pajūrio kurortas.
Turizmas. Archeologijos muziejus. Katedra (XI- XIV a. ).
Albėniz Isaac (įsakas Albenisas) 1860 m. gegužės 29 d. Camprodon - 1909 m. gegužės
18 d. Cambo -les -Bains (Prancūzija), ispanų kompozitorius, pianistas. Vienas žymiausių
XIX a. 2 pusės ir XX a. pr. ispanų muzikos kūrėjų. Būdamas 4 metų skambino Barselonos
Romeo teatre. 1867 mokėsi skambinti fortepijonu Paryžiuje pas A. F. Marmontelį, nuo
1869 - Madrido konservatorijoje. 1876 kompoziciją studijavo Leipcigo konservatorijoje
(pas C. Reinecke ir S. Jadassohną). Nuo 1872 koncertavo. 1878 skambinti fortepijonu
mokėsi pas F. Lisztą Budapešte. 1879 baigė Briuselio konservatoriją (studijavo L.
Brassino fortepijono ir F. A. Gevaert'o kompozicijos klasėse). 1890-93gyveno Londone,
nuo 1894-Paryžiuje. Čia dėstė Schola cantorum, tobulinosi pas P. Dūkas, V. d'Indy.
Kūrybos pagr. sritis - kūriniai fortepijonui (-300 m. , iš jų -Ispaniškoji siuita (Stiite
espanola 1886 m. , Kelionės prisiminimai (Recuerdos deviaje 1886-1887 m. , Iberija
(^pjesių, 1905-09 m. . Juose derinami stilizuoti ispanų liaudies ir fort. muzikos elementai.
Kiti kūriniai: operos Magiškasis opalas (The Magic Opai 1893 m. , Enrico Clifford (1895
m. , trilogija Karalius Artūras (Elrey Arthur 1897-1906, nebaigta), muzikinė komedija
Pepita Chimenez (1896 m. , sarsuela Šv. Antanas Floridietis (San Anlonio de la Florida
1894 m. , oratorija Kristus, kūriniai orkestrui (rapsodija Katalonija 1899 m. . L: H. Collet
Albėniz ei Granailos Paris 1948; M. A. Vaisbord /. Albenia Moskva 1977. Jonas Klimas
Alberčio bosas T Alberti bosas.
Alberdi Juan Bautista (Chuanas Bautista Alberdis) 1810 m. rugpjūčio 29 d. Tucuman -
1884 m. birželio 18 d. Paryžius, Argentinos politikas, mąstytojas. 1837 su kitais įkūrė
draugiją Jaunoji Argentina, kuri kovojo su J. M. Rozaso diktatūra. 1838-52 ištremtas.
Parašė kn. Argentinos Respublikos politinės organizacijos pagrindai ir išeities taškai
(Bases ypuntos de partida para la organizacion po/itica de la Repūblica Argentina 1852 m.
, kurioje pasisakė už fed. valdžios būtinumą, užs. kapitalo ir imigrantų pritraukimą. A
darbai turėjo įtakos rengiant 1853 konstituciją. Nuo 1852 diplomatas. Nepritarė
Paragvajaus karui (1864-1870 m. , todėl prarado valdžios palankumą ir paskutinius metus
gyveno Europoje.
Alberdingk Thijm Karei Joan LodeVijk (Karelis Joanas Lodeveikas Alberdinkas Teimas),
slap. LodeVijk van Deyssel 1864 m. rugsėjo 22 d. Hilversum - 1952 m. sausio 26 d.
Haarlem, Olandijos rašytojas, literatūros kritikas. Priklausė lit. judėjimui De Tachtigers
(Aštuoniasdešimtųjų karta). Avangardinio lit. žurnalo De Nieuwe Gids bendradarbis.
Poleminiuose straipsniuose rėmė E. Zola. Parašė natūralistinius romanus (Meilė l Een
liefde 1887, Mažoji respublika l De kleine Republiek 1889 m. , sukėlusius visuomenės
pasipiktinimą. 1891 paskelbė esė Natūralizmo mirtis (Dedood van hel naturalisme).
Vėlesnėje kūryboje (eilėraščių proza rink. Apokalipsė /Apocalyps 1893, rom. Aš lHet Ik
1905, Iš Franko Rozelaro gyvenimo l Uit het leven van Frank Rozelaar 1911 m. ryšku
simbolizmo tendencijos, D. Maeterlincko įtaka. Parašė kritikos straipsnių, novelių.
Tyrinėjo Rembrandto kūrybą. Jolita Umikylė
Albergs Valdis (Valdis Albergas) 1922 m. rugpjūčio 8 d. Ryga - 1984 m. lapkričio 10 d.
ten pat, latvių skulptorius. 1950 baigė Latvijos dailės akademiją (mokėsi pas kalba
Zemdegą, E. Melderj, T. Zalkalnj), nuo 1968 joje dėstė; profesorius (1983 m. . Sukūrė
paminklų (M. Gorkis ir J. Rainis Kemeriuose, 1952, su O. Kaleisu; Latvių šauliai Rygoje,
1971,archit. D. Driba, G. Lūsisąjungrinbergas); portretinių, teminių figūrinių kompozicijų
(Skulptorius kalba Zemdegą 1956, Violončelininkas 1963 m. , reljefų. Ramutė
Rachlevičiūtė
Alberobello (Alberobelas), miestas Italijos pietryčiuose, Apulijos srityje, į pietryčius nuo
Bari. apie 10 000 gyv. (1999 m. . Unikalus archit. ansamblis (Pasaulio paveldo
paminklas): apie 1000 (daugiausia vienaukščių, apskrito arba kvadrato plano) gyvenamųjų
namų, vad. trulli, dengtų kūginiais akmeninių plytelių stogais; į gyv. namą panaši Šv.
Antano bažnyčia (- X a. ).
Albėro kalnai (prancūzų Monts Albėres, ispanų Montes Albėres) yra Prancūzijos ir
Ispanijos pasienyje, Pirėnuose. Didžiausias aukštis 1257 m (Neuloso viršūnė).
Alberoni Giulio (Džulijus Alberonis) 1664 m. gegužės 21 d. Piacenza (Italija - 1752 m.
birželio 16 d. ten pat, Ispanijos valstybės veikėjas. Kardinolas (1717 m. . Vienuolis
jėzuitas (1698 m. . Parmos kunigaikštystės dipl. atstovas prie prancūzų kariuomenės
Italijoje (1702-06 m. ir Ispanijos karaliaus dvare (nuo 1713 m. . 1717-19 Ispanijos
pirmasis ministras. Įvykdė mokesčių reformą, pakvietė užs. amatininkų ir taip pakėlė
Ispanijos ūkį. Siekė apsaugoti prek. ryšius su Lot. Amerikos kolonijomis, išstumti iš
Italijos austrus. 1719 išvytasis Ispanijos po nesėkmingų kar. ekspedicijų į Sicilija (1717
m. , Sardiniją (1718 m. ir Ispanijos pralaimėjimų 1718-20 kare su Keturių koalicija
(Didžioji Britanija, Prancūzija, Austrija, Nyderlandais). Nuo 1735 popiežiaus legatas
Ravennoje,nuo 1740-Bolonijoje.
Albers Hans (Hansas Albersas) 1891 m. rugsėjo 22 d. Hamburg 11 %0 7 d. 24 d. Tutzing,
vokiečių aktorius. Nuo 1914 vaidino Hamburgo, nuo 1924 - Berlyno teatruose, iš jų ir M.
Reinhardto teatre. Kine debiutavo danų rež. U. Gado filme Mirties šokis (1912 m. .
Vaidino pirmajame vokiečių garsiniame filme Naktis priklauso mums (1929, rež. V.
Froelichas). Sukūrė vaidmenų melodramose (Žydrasis angelas 1930, rež. J. von
Sternbergas), operetėse (Kvikas 1932, rež. R. Siodmakas). Atliko pagr. vaidmenis
filmuose Peras Giuntas (1934, rež. F. Wendhausenas), Miunhauzenas (1943, rež. J. von
Baky), Mėlynbarzdis (1951, rež. Christiana seniūnijaque'as).
Albers Josef (Džozefas Albersas) 1888 m. kovo 19 d. Bottrop (Vokietija - 1976 m. kovo
25 d. New Haven (Konektikuto valstija), vokiečių ir JAV tapytojas, pedagogas. 1913-15
studijavo Berlyno dailės akademijoje, 1916-19 Meno amatų mokykloje Essene, 1919-20
Miuncheno dailės akademijoje, 1920-23 architektūros ir dailės mokykloje Bauhaus
Weimare, joje dėstė. Paveiktas de Stilj grupuotės sukūrė geom. ornamentikos vitražų.
1933 emigravo į JAV. 1933-49 dėstė ir vadovavo dailės skyriui Black Mountaino koledže
Ashville'yje, 1950-59 buvo Yale'io universiteto Dizaino mokyklos direktorius. 1933-36
priklausė dailininkų susivienijimui Abstraction-Creation. JAV laikotarpio A kūryba
abstrakcionistinė, konstru komitetyvistinė, pagrįsta kvadratų spalvinėmis variacijomis
(serija Pagyrimas kvadratui, pradėta 1949 m. . Sukūrė sienų tapybos kompozicijų (The
City 1950, Pan American World Building Niujorke), parašė dailės teorijos veikalų
(Spalvų sąveika l Inleraction of Co/orl%3, Ieškojimas prieš tyrinėjimą / Search versus
Research 1969 m. . Nijolė Tumėnienė
Albert (Albertas), Albert von Buchhovden (Albertas fon Buchhevdenas) 1160 - 1229 m.
sausio 17, Livonijos (Rygos) vyskupas (1199-1229 m. . Nuo 1189 Bremeno vyskupijos
kapitulos narys. 1199 Go - 1ando saloje, vėliau Danijoje ir Vokietijoje telkė kryžininkus į
kryžiaus karą su lybiais. 1200 vasarą A vadovaujami kryžininkai 23 laivais atplaukė į
Dauguvos žiotis užgrobti lybių žemių ir prievarta juos krikštyti. 1201 vasarą atvykęs antrą
kartą A pastatydino Rygos pilį; ji tapo vokiečių kolonizacijos centru estų, latgalių, lyvių,
žiemgalių žemėse. Kariavo su latviais, lie tuviais, estais ir rusais. Kovai su estais ir rusais
į pagalbą pasikvietė Danijos karalių Valdemarą II. Popiežiaus remiamas 1202 įkūrė T
Kalavijuočių ordiną.
d'Albert Eugene (Eženas d'Alberas) 1864 m. balandžio 10 d. Glazgas - 1932 m. kovo 3 d.
Ryga, vokiečių kompozitorius, pianistas. Prane, kilmės. Mokėsi Londone (1881 debiutavo
kaip pianistas), Vienoje, \Veimare (mokė F. Lisztas). Nuo 1907 m. Berlyno aukštosios
muzikos mokyklos direktorius. Koncertavo Europoje ir JAV, garsėjo L. van Beethoveno
ir J. Brahmso kūrinių interpretacijomis. Redagavo ir transkribavo J. S. Bacho ir F. Liszto
kūrinių. Sukūrė apie 20 operų (didžiausia kūrybos dalis; parašytos dažniausiai pagal R.
Wagnerį). Išpopuliarėjo A veristinės operos Slėnis (Tie - 1and 1903, Lietuvoje past. 1928
Pakalnės pavadinimu, 1956,1985 m. ir Mirusios akys (Die toten Augen 1916, Lietuvoje
past. 1940 m. . Iš komiškųjų operų vertingiausios Išvykimas (Die Abreise 1898 m. ir Solo
- 1eita (Plauto solo 1905 m. . Kiti kūriniai: simfonija, 2 koncertai ir pjesės fortepijonui, 2
styginių kvartetai. Adeodatas Tauragis
Albert Hans (Hansas Albertas) 1921 m. vasario 8 d. Koln, vokiečių sociologas, filosofas,
ekonomistas. Kritinio realizmo atstovas. Tyrė pažinimo ir veiklos ryšio, praktikos
racionalumo problemas. Teigė, kad pažinimas, nulemtas pasirinkimo, turinčio racionalųjį
pagrindą, yra praktikos dalis. Visų veiklos sričių, normų, vertinimų, sprendimų racionalus
tyrimas ir kritika galimi parengus vad. perėjimo principus -bedugnių, kurios skiria normų
sistemas, egzistuojančias įv. pažinimo ir veiklos srityse, įveikimo metodus. Bedugnių
įveikimo padarinys (kartu ir būdas) yra švietimas, atveriantis racionalaus sočiai, valdymo
galimybes. Pagr. darbai: Traktatas apie kritinį protą (Traktaiiiber kritische Vemunft 1975
m. , Kritinis protas ir imogiikasis patyrimas (Kritische Vernunft und menschliche Praxis
1977 m. , Traktatas apie racionaliąją praktiką (Traktai iiber rationale Praxis 1978 m. .
Albert Monsieur (Mesjė Albėras), tikr, Fran^ois Decombe 1787 m. balandžio 15 d.
Bordeaux - 1865 m. liepos 19 d. Fontainebleau, prancūzų baleto artistas, choreografas.
Romantinio šokio artistas. Šokio mokėsi Thėatre de la Galtė Paryžiuje, Karališkojoje
muzikos akademijoje. Kaip šokėjas debiutavo 1799 Bordeaux teatre. Nuo 1803 m.
Thėatre de la Galtė šokėjas (nuo 1811 solistas). 1817-35 Londono Karališkojo, 1822
Paryžiaus Grand Opera, 1829-42 Liono, Šv. Karolio (Neapolis), Vienos, Briuselio teatrų
choreografas (statė baletus, divertismentus operose). Žymiausi vaidmenys: Paulius (P.
Gardelio Paulius ir Virginija 1806 m. , Zefyras (C. L. Didelot Flora ir Zefyras 1815 m. ,
Marsas (J. B. Blache'o Marsas ir Venera 1826 m. , Alfonsas (A. Petit Sicilietis 1827 m. ,
Jaunuolis (F. Taglioni Meilės vaikas 1841 m. . Pastatė spektaklių: M. Schneitzhoefferio
Viliotojas kaime (1818, Grand Opera,), A. Soro Pelenė (1823 m. , N. Bochso Korsaras
(1837, abu Londono Karališkajame teatre). Livija Gulbinaitė
Alberti f Albertas L
Alberta, provincija Kanados pietvakariuose. Plotas 661 185 km2.3,1 mm. gyv. (2001 m. .
Centras -Edmontonas (680 300 gyv., 2001; aglomeracijoje 905 200 gyv.); kiti miestai
(tukst. gyv., 2001 m. : Calgary (847,9 m. , Strathcona (70,8 m. , Lethbridge'as (69,6 m. .
Didesniąją dalį paviršiaus užima plynaukštė - Didžiųjų Lygumų dalis. Pietvakariuose -
Uoliniai kalnai. Klimatas vidutinių platumų, žemyninis. Edmontone sausio vidutinė
temperatūra -15 °C, liepos 17 °C. Per metus iškrinta -350 mm kritulių. Didžiausios upės:
Athabasca, Peace Riveris, Šiaurės SaskatcheVanas, P. SaskatcheVanas. Daug ledyninės
kilmės ežerų; Šiaurės rytuose į A įsiterpia dalis Athabascos ežero. A pietuose ir viduryje -
sausos, bemiškės prerijos (daugiausia dirbamos), šiaurėje ir kalnuose - spygliuočių
miškai. Pietuose didelius plotus užima juodžemiai. Į A įeina didesnioji Wood Buffalo
nacionalinio parko dalis, Jasperio, Banffo nacionaliniai parkai . Gaunama nafta (80%
Kanados naftos gavybos), gamtinės dujos (70%), kasamos akmens anglys (50% Kanadoje
iškasamų akmens anglių). Naftos perdirbimas, naftos chemijos, maisto, popieriaus, baldų
pramonė, medžio ir metalo apdirbimas. A pietuose ir viduryje - labai mechanizuotas
žemės ūkis. Auginami javai (miežiai, avižos, kviečiai), cukriniai runkeliai, linai. Veisiama
galvijai, avys, kiaulės, naminiai paukščiai. A daugiausia Kanadoje išaugina galvijų
(pienui) ir avių. Kertamas miškas. Petras Lingė ISTORIJA. A teritorijoje žmonės
apsigyveno maždaug prieš 10 000 metų. XVI a. gyveno čipevai, kri, siksikai ir kitos
indėnų gentys. XVIII a. vid. atvyko pirmieji europiečiai. XVIII a. 7 dešimtmetyje
pirmąsias gyvenvietes įkūrė britų Hudsono įlankos ir Šiaurės vakarų bendrovės. Joms
susijungus 1821-1870 m. A, kurioje gyveno tik indėnai ir šiek tiek misionierių bei
prekiautojų, buvo valdoma Hudsono įlankos bendrovės. 1870 atiteko Kanados dominijai.
Laisva ir pigi žemė traukė daugybę atvykėlių iš rytų Kanados, JAV, Europos. 1883
nutiestas geležinkelis ligi Calgary. Indėnai buvo perkelti į rezervacijas. Kolonistų daugėjo
(1901 - 73 000 gyv., 1911 - 374 000 m. . 1882 A tapo Šiaurės vakarų teritorijų apygarda,
1905-Kanadosprovincija. 1914Ternerio slėnyje rasta naftos. Anydas Pacevičius
AlbertaciS Džordžas T G. Albertazzi. Alberta Plateau t Albertas plynaukštė.
Albertas (Albert) 1559 m. lapkričio 11 d. Wiener Neustadt (Austrija) - 1621 m. liepos 13
d. Briuselis, Nyderlandų valdytojas (1598-1621 m. . Austrijos erchercogas Albrechtas
VII. Imp. Maksimiliano II sūnus. Dėdės, Ispanijos karaliaus Pilypo II, dvare įgijo
dvasininko išsilavinimą. 1577 tapo Toledo (Ispanija) arkivyskupu (kardinolu). Nuo 1581
ar 1585 iki 1595 Portugalijos vicekaralius. Nuo 1595 Nyderlandų generalgubernatorius.
Pilypui II išrūpinus iš popiežiaus A dispensą ir leidimą tuoktis pagal 1598 priešvedybinę
sutartį (vedė 1599 m. gavo teisę bendrai su žmona - Pilypo II dukterimi Izabele
savarankiškai valdyti Nyderlandus su sąlyga -jeigu neturės vaikų, valdos grįš Ispanijai.
Negalėdamas įveikti Šiaurės Nyderlandų protestantų 1609 m. su jais sudarė 12 m.
paliaubas ir faktiškai valdė tik 10 katalikiškųjų P. Nyderlandų provincijų.
Albertas (Albert) 1819 m. rugpjūčio 26 d. Rosenau pilis (prie Coburgo) - 1861 m.
gruodžio 14 d. Vindzoras (Berkšyro grafystė), Didžiosios Britanijos ir Airijos karalienės
Viktorijos vyras. Saksonijos -Coburgo -Gothos kunigaikščio Ernesto antrasis sūnus.
Vetinų dinastijos. 1840 vedė savo pussesere karalienę Viktoriją. Turėjo didelę įtaką
karalienei ir šalies politikai. 1848 rėmė vokiečių siekimą susivienyti. 1851 vienas
Londono pasaul. parodos organizatorių.
Albertas l (Albert I) 1875 m. balandžio 8 d. Briuselis - 1934 m. vasario 17 d. Marcheles
-Dames (prie Namuro), Belgijos karalius (1909-34 m. . 1913 jo iniciatyva priimtas visuot.
kar. prievolės įstatymas. Per Pirmąjį pasaulinį karą Belgijos kariuomenės vyriausiasis
vadas. 1918 iškėlė visapusio šalies pertvarkymo programą, prižiūrėjo jos vykdymą. 1930
pritarė (įsigaliojo 1932 m. Belgijos padalijimui į dvi kalbines sritis: šiaurinę ( flamandų
pro valstijos) ir pietinę (valonų pro valstijos), kurių valstybinėse įstaigose vartojama
atitinkamai flamandų ir prancūzų kalba.
Albertas l Grimaldis (Albert-Honorė-Charles Grimaidi) 1848 m. lapkričio 13 d. Paryžius -
1922 m. birželio 26 d. ten pat, Monako kunigaikštystis (1889-1922 m. , jūrininkas,
okeanologas. Okeanografijos tyrimų pradininkas. Rengė moksl. ekspedicijas į Viduržemio
j. ir Atlantą. 1899 Monake įkūrė Okeanografijos muziejų, 1906 m. Paryžiuje -
Okeanografijos institutą.
Albertas Achenietis (Albertus Aąuensis), Albertas iš Ekso (Albert d'Aix), XII a. prancūzų
kronikininkas. Aacheno bažn. kanauninkas. Parašė Knygą apie krikščionių žygį dėl
šventosios Jeruzalės bažnyčios atėmimo, išvalymo ir sugrąžinimo (Liber Christianae
Ejcpeditionis pro Ereptione, Emundatione et Restitutione Sanctae Hierosolymitanae
Ecdesiae ~\ 130 m. , dar vadinamą Jeruzalės istorija (Historia Hierosofymitana), paremtą
XII a. legendiniais epais ir liudininkų pasakojimais; ji iki šiol svarb. šaltinis apie I
kryžiaus žygį (1096-1099 m. ir Jeruzalės karalystę (iki - 120 m. . Anelė Butkuvienė
Albertas Didysis (Albertus Magnus), Albertas Bolštetietis apie 1200 Lauingen (Švabija -
1280 m. lapkričio 15 d. Koln, vokiečių filosofas, scholastas, teologas. Bažnyčios
mokytojas (1931 m. . Šventasis (1931 m. . Dominikonas (1223 ar 1229 m. . Mokėsi
Paduvoje, dėstė Paryžiaus universitete, Kolno dominikonų aukštojoje mokykloje. Tomo
Akviniečio mokytojas. Į kat. mokymą bandė įtraukti gamtos mokslus, studijavo žydų ir
arabų filosofų veikalus. Filosofiją laikė racionaliu mokslu, besiskiriančiu nuo teologijos
metodais ir objektu, bet galinčiu padėti spręsti kai kuriuos teologijos klausimus. Teigė,
kad teologija yra savarankiškas mokslas. Parašė komentarus daugeliui Aristotelio veikalų,
jo idėjas siekė pritaikyti sisteminant krikščioniškąją pasaulėžiūrą. A teiginys, kad materija
ir laikas yra sukurti, padėjo scholastikoje įteisinti aristotelinę fiziką ir mokymą apie
materiją kaip kitimų pagrindą. Scholastinę filosofiją papildė arabų mokslininkų gamtos
tyrinėjimų duomenimis (tyrė gamtos reiškinius; parašė traktatų apie mineralus, augalus,
gyvūnus). Komentavo Bažnyčios tėvų raštus, su Tomu Akviniečiu kovojo prieš
scholastikos priešininkus, averoizmą, erezijas. Dėl universalaus mąstymo vadinamas
doctor universalis. A scholastine filosofija XVI- XVIII a. remtasi ir Lietuvoje. Dalius
Jankus
Albertas Goštautas, XV a. pab.- XVI a. l pusės LDK didikas TA. Goštautas.
Albertas Saksas (Albert von Sachsen, Albertus de Saxonia) apie 1316 - 1390 Halberstadt,
vokiečių filosofas, fizikas. Vėlyvųjų viduramžių moderniosios filos. krypties atstovas,
Aristotelio komentatorius. Paryžiaus universiteto profesorius (1350-65 m. , rektorius
(1357 m. . Pirmasis Vienos universiteto rektorius (1365 m. , Halberstadto vyskupas (1366
m. . Logikoje sekė W. Ockhamu. Tyrė log. seką, log. paradoksus. Fizikos teorijoje rėmėsi
savo mokytoju J. Buridanu. Plėtojo jo impulso teoriją, vėliau naudotą Renesanso
natūrfilosofų, nagrinėjo kūnų kritimą ir trauką. Romanas Plečkaitis
Albertas Tapytojas t Albertus Pictor.
Albertazzi Giorgio (Džordžo Albertacis) 1923 m. rugpjūčio 20 d. Fiesole, italų aktorius,
režisierius. 1940 debiutavo kaip aktorius. Išgarsėjo po filmo Praėjusiais metais
Marienbade (1961, rež. A. Resnais). Florencijos, Romos, Veronos teatruose atliko pagr.
vaidmenis W. Shakespeare'o dramose Hamletas, Makbetas, Ričardas III (1988 m. , L.
Pirandello -Henrikas IV, H. Ibseno -Peras Giuntas (1988 m. . Režisavo teatro, nuo 1985 ir
muzikos spektaklių (G. Donizetti Lucia di Lammermoor) Italijos teatruose. Pastatė
moderniųjų užs. dramaturgų pjesių (A. Wes -kerio Laiškas dukrai 1993 ir kt.). Parašė
autobiogr. knygą Be palikimo (Vn perdente di successo 1988 m. .
Alberti Domenico (Domenikas Albertis) apie 1710 m. ar 1717 Venecija fapie 1740 Roma,
italų kompozitorius, klavesinininkas, dainininkas. A. Lotti mokinys. Sukūrė 3 operas,
kantatų, 36 sonatas klavyrui (išliko 14; jos padėjo įtvirtinti homofoninį stilių klavyrinėje
muzikoje; f Alberti bosas). Adeodatas Tauragis
Alberti Leon Baltistą (Leonas Batistą Albertis) 1404 m. vasario 14 d. Genuja - 1472 m.
balandžio 25 d. Roma, italų mokslininkas ir menininkas. Vienas žymiausių Renesanso
humanistų. Augo pirklio šeimoje. Studijavo teisę, matematiką ir literatūrą. Dirbo dipl.
darbą, 30 m. tarnavo popiežiaus kurijoje, 1447-55 popiežiaus Mikalojaus V patarėjas
architektūros klausimais. Jo iniciatyva parengti Šv. Petro bazilikos bei Vatikano rūmų
rekonstrukcijos, Romos perplanavimo projektai. Buvo susipažinęs su antikos kultūra.
Bendravo su to meto dailininkais ir skulptoriais. A siekė iškelti italų kalbos prestižą. 1441
Florencijoje surengė poezijos italų kalba turnyrą. Manoma, kad yra pirmosios italų kalbos
gramatikos Liaudies kalbos taisyklės (Regole della lingua volgare...) autorius. Lotynų ir
italų kalbomis parašė komediją Mylintis šlovę (Philodozeos 1424 m. , satyrų Lukiano
stiliumi (rink. Bepuotaujanflin tercoenales 1440-1472 m. , filosofinį satyrinį veikalą
Momas (1443-50 m. , eilėraščių, novelių. Traktate Keturios knygos apie Seimą (Quattro
libri della famiglia 1434-41 m. nagrinėjo vieną svarbiausių Renesanso kultūros problemų
-žmogaus (jo dorybių bei sugebėjimų) santykį su likimu ir aplinkybėmis, reikalavo, kad
idealas taptų kasdienybe, kurią vertino idealo požiūriu. Meno teorijos darbuose Apie
tapybą (Depictura apie 1435 m. , Apie skulptūrą (De statua apie 1435-36 m. , Apie
architektūrą (De re aedificatoria 1452, išsp. 1485 m. suvienijo humanistų ir menininkų
pasaulėžiūrą, apibendrino F. Brunelleschi, Donatello, Masaccio atradimus architektūroje,
skulptūroje ir tapyboje. A suderino antikine estetiką ir naujuosius matematikos
laimėjimus, suformulavo humanistine meno koncepciją, turėjusią didele įtaką Renesanso
menui. Tai atsispindi A architektūros projektuose ir statiniuose: G. Rucellai rūmai
(~1445-51 m. ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadas (1456-1470 m. Florencijoje, Šv.
Pranciškaus bažnyčia Rimini (-1450 m. , Šv. Sebastijono (1460-1470 m. irŠv. Andriejaus
(1470 m. bažnyčios Mantujoje. L: J. Gadol Leon Baltistą Alberti: Universal Man of the
Early Renaissance ChicagoH973;F. Borsl Leon Baltistą Alberti Mailand '1989. Dainius
Būrė, Jūratė Tulfylė
Alberti Rafael (Rafaelis Albertis) 1902 m. gruodžio 16 d. EI Puerto de Santa Maria
(Cadizo provincija) - 1999 m. spalio 27 d. ten pat, ispanų poetas. 1934 su kitais įkūrė
žurnalą Octubre. Dalyvavo Ispanijos piliečių kare respublikonų pusėje, vėliau gyveno
emigracijoje Prancūzijoje, Argentinoje, Italijoje. 1977 grįžo į tėvyne. Ankstyviesiems
eilėraščiams (rink. Jūreivis žemėje / EI marinėm en tierra 1923, Leukonijos aušra / EI alba
dėl alheli 1926 m. būdinga tradicinė poetika, tautosakos motyvai. Eilėraščių rinkinyje
Kalkės ir cementas (Calycanto 1929 m. ryšku posūkis į futurizmą. Avangardistinių
eilėraščių rink. Apie angelus (Sobre los dngeles 1927 m. kritikų laikomas geriausia A
knyga. Rinkiniuose Gatvės poetas (EI poetą en la calle
1936 m. , Viena valandėlė po kitos (De un momento a otro
1937 m. ryšku visuom. polit. problematika. Emigracijoje sukurtuose eilėraščiuose (rink.
Tarp gvazdiko ir špagos l Entre ei davei y la espada 1941, Paranos baladės ir dainos i
Balados y canciones delParand 1954 m. vyrauja tėvynės ilgesio motyvai, Lot. Amerikos
gamtos vaizdai. Vėliau išleido eilėraščių rink. Tremties ir laukimo eilės (Poemas
deldestierroydelaespera 1976 m. , Visa jūra (Todo ei mar 1986 m. . Parašė pjesių,
atsiminimų kn. Prarastoji alėja (La arboleda perdida 1 d. 1942-1987 m. . Cervanteso
premija 1983. Bronius Dovydaitis
Alberti bosas (Alberčio bosas), akompanimento būdas -tolygus akordų garsų išdėstymas
(harmoninė figūracija) homofoninės faktūros kūrinių klavišiniams instrumentams kairės
rankos partijoje. Pavadintas pagal XVIII a. italų komp. D. Alberti kūrinių figūracijas.
Aldona Juodelienė
Albertina., XVI- XX a. lot. ir vokiečių literatūroje paplitęs T Karaliaučiaus universiteto
pavadinimas, kilęs iš jo įkūrėjo Prūsijos kunigaikščio Albrechto (lot. Albertus)
Brandenburgiečio vardo.
Albertina^ Grafische Sammlung Albertina (Grafikos rinkiniai Albertina), viena gausiausių
pasaulyje senųjų Europos meistrų piešinių ir raižinių kolekcijų. Yra Vienoje. Pradėta
kaupti 1769. Ją sudaro piešiniai (nuo XIV a. ), raižiniai (nuo XV a. ), plakatai. Daug
Rafaelio, A. Dūrerio, Rembrandto raižinių, didžiausi pasaulyje A. Dūrėrio ir P. P.
Rubenso piešinių, gausūs austrų dailės rinkiniai. Didžiąją kolekcijos dalį sukaupė
hercogas Albertas (jo vardu pavadinti rinkiniai) ir jo žmona, vėliau kaupė jų įpėdiniai. A
saugoma Hercogų rūmuose.
albertinas, auksinė Ispanijos Nyderlandų moneta. Įvesta 1600 Ispanijos karaliaus
vietininko, Nyderlandų valdytojo Alberto (1598-1621 m. ir jo žmonos Izabelės. Vertė lygi
2/3 dukato, masė 2,929 g (2,318 g aukso). Averse - Ispanijos herbinis skydas su karūna,
Aukso vilnos ordino grandine ir legenda ALBERTVS ET 1SABEL. D. G., reverse -
Burgundijos kryžius arba Alberto ir Izabelės portretai. Iki 1605 m. moneta kaldinta
Brabanto, - 1andrijos ir Tours'o pro valstijose. 1600-12 ten pat kaldinta 2 A moneta.
EduardasRemecas
Albertini Gioacchino (Džoakinas Alber - 1nis)
1748 m. lapkričio 30 d. Pesaro - 1812 m. kovo 27 d. Varšuva, italų kompozitorius,
kapelmeisteris. Nuo 1777 dirbo Varšuvoje. Nuo 1782 Stanislovo Augusto kapelmeisteris.
1784 Radvilų rūmuose Nesvyžiuje dirigavo J. D. Hollando operą Agatka. 1796 išvyko į
Romą. 1803 m. grįžo į Varšuvą, dėstė dainavimą. Sukūrė operų (Don Žuanas, past. 1783
Varšuvoje), kantatą, simfoniją Es -dur (1791 m. , Missa solemnis (1782 m. . Audronė
Jurkėnaitė
Alberto ežeras (angį. Lake Albert, prancūzų Lac Albert) yra Afrikos vidurinėje dalyje, į
šiaurę nuo pusiaujo, tarp Kongo DR ir Ugandos. Plotas 5600 km2. Didžiausias gylis 58 m.
Paviršiaus altitudė 617 m. A tektoninės kilmės, yra Rytų Afrikos lūžių zonoje. Priklauso
Nilo baseinui: įteka Viktorijos Nilas, išteka Alberto Nilas. Ežeras žuvingas. Gausu įv.
rūšių vandens paukščių, hipopotamų. Laivuojamas; didž. uostai - Butiaba (Uganda),
Kasenye (Kongo DR). Ežerą 1864 atrado S. W. Bakeris. 1973-1997 m. buvo vadinamas
prez. S. S. Mobutu vardu.
Alberto kanSlas (prancūzų Canal Albert, flamand. Albertkanaal) yra Belgijoje, jungia
Maso ir Šeldės upes nuo Lježo iki Antverpeno. Ilgis apie 130 km. 6 šliuzai. Plaukioja iki
2000 t talpos laivai. Gabenama anglys, stat. medžiagos. Iškastas 1930-39.
Alberto Nilas, upė, T Nilo dalis.
Albėrtos plynaukštė (Alberta Plateau) yra Kanadoje, Uolinių kalnų r. pakraštyje; Didžiųjų
Lygumų šiaurinės dalis. Susidariusi iš mezozojaus nuosėdinių uolienų, padengtų
moreninėmis nuogulomis. Paviršius banguotas, jį skaido gilūs Šiaurės ir P.
SaskatcheVanu bei jų intakų slėniai. Aukštis rytuose 500-800 m, vakaruose 1000-1200 m;
didžiausias aukštis 1450 m (pietuose). Klimatas vidutinių platumų žemyninis. Per metus
iškrinta 300-500 mm kritulių (jų mažėja einant į v.). Žiemos šaltos (sausio vidutinė
temperatūra nuo
-12 iki -16 °C, būna šalčių iki -50 °C), temperatūra labai svyruoja nuo kalnų pučiant vėjui
fenui (činukui). Vasaros šiltos (liepos vidutinė temperatūra 17-18 °C). A šiaurėje auga reti
miškai (baltosios eglės, balzaminės tuopos, beržai), einant į pietus jie pereina į miškastepe
ir stepe. Yra naftos, gamtinių dujų, akmens, rusvųjų anglių. Elena Stankūnienė
Alberto taleris, moneta Tpatagonas. Albertus Aquensis fAlbert d'Aix. Albertus de
Saxonia T Albertas Saksas. Albertus Magnus f Albertas Didysis.
Albertus Pictor (Albertas Tapytojas) apie 1440 fapie 1509, švedų tapytojas, siuvinėtojas
perlais. Manoma, kilęs iš Šiaurės Vokietijos. Žinoma, kad 1473 susituokė Stokholme.
Minimas 1481,1488,1509. Sukūrė daug paveikslų ciklų, sienų tapybos kompozicijų
Šv£dijos bažnyčiose (Harkebergoje apie 1480, Taby apie 1480, Kumloje 1482, Kalmare
1485 m. . Naudojo siužetus iš Vargdienių Biblijos (Biblia pauperum). Tapybos kūriniai
pasižymi originalia ikonografija, savitu, raiškiu realizmu. Siuvinėjo liturginius drabužius.
Dalia Vasiliūnienė
Albertville (Albervllis): 1. Miestas Prancūzijos pietryčiuose, Ronos -Alpių admin.
regione, į pietus nuo Ženevos. 17 000 gyv. (1999 m. . {sikūręs Savojos Alpėse, prie
Isere'o ir Arly santakos. Geležinkelis ir plentas į Grenoblį. Netoli A - elektrochem.
pramonės, mašinų ir jų variklių gamybos įmonės. Galvijų, avių prekyba. Viduramžių
senamiestis. Savojos ist. srities kultūros muziejus. Kurortas. Turizmas. Žiemos sportas. A
susikūrė iš 2 gyvenviečių. 1992 įvyko XVI olimpinės žiemos žaidynės.
2. Kongo DR miestas, nuo 1966 TKalemie.
Albert von Buchhovden fAlbert. Albert von Sachsen t Albertas Saksas.
Albi, miestas Prancūzijos pietuose, Pietų - Pirėnų admin. regione, į Šiaurės rytus nuo
Tulūzos, prie Tarno upės (Garonos intakas); Tarno departamento centras. 46 400 gyv.
(2001 m. . Juodoji metalurgija, mašinų gamyba, cemento, stiklo, maisto, chemijos
pramonė. Turizmas. Romaninis tiltas ( XI a. ), romaninė gotikinė bažnyčia (12- XIII a. ),
gotikinė katedra (13- XIV a. ), arkivyskupų rūmai (13- XV a. ; dab. H. de Toulouse'o
-Lautreco muziejus), renesansinė rotušė. Nuo VIII a. miestas buvo grafystės centras (tada
vadintas Albiga). Nuo albigiečių karų iki Prancūzijos revoliucijos priklausė vyskupui (nuo
1678 - arkivyskupui).
Albicastro Henrico (Henrikas Albikastras), tikr. Heinrich \Veissenburg apie 1670
Šveicarija f apie 1738 Olandija, Šveicarijos kompozitorius, smuikininkas. Apie 1700-06
m. Amsterdame išleido 9 instrumentinės muzikos rinkinius -sonatų smuikui, trio sonatų ir
12 koncertų; šie A kūriniai turėjo įtakos minėtųjų žanrų raidai. Adeodatas Tauragis
Albiciai fAlbizzi.
albicija (Albizia), mimozinių (Mimosaceae) šeimos medžių ir krūmų gentis. apie 150
rūšių. Auga ir auginamos Azijos, Afrikos, Australijos, Amerikos tropinėse ir subtropinėse
srityse. Lapai dukart plunksniški. Žiedai susitelkę į galvutes ar kekes. Įvairių rūšių
albicijos (A. lebbek, A. procera, A. julibrissin) auginamos šešėlį ir užuovėją
sudarančiuose želdiniuose arbatmedžių ir kavamedžių plantacijose. Iš A gaunamos
insekticidinės, dažinės ir kitos chem. medžiagos, mediena. Maistui, pašarui vartojamos
įvairios augalo dalys. A. falcataria - greičiausiai pasaulyje augantis medis.
ValerijusRašomavifius
albigiečiai, f katarų atšaka XI- XIV a. Prancūzijos pietuose. Vienas A centrų buvo Albi
miestas (iš čia pavadinimas). Artimi Tvaldiečiams. XII a. sustiprėjo dualistinių
Tmanicheizmo teiginių įtaka. A ragino grįžti prie ankstyvosios krikščionybės principų,
skelbė neturto, asketizmo idėjas, nepripažino Švč. Trejybės dogmos, sakramentų, bažn.
hierarchijos; teigė, kad Dievas yra tikrojo - dvasinio, nematomo - pasaulio kūrėjas, o
žemiškasis pasaulis - Šėtono kūrinys. Dievas gelbėti pasaulio pasiuntęs pranašus, vėliau -
savo tobuliausią kūrinį Jėzų Kristų. Šio kūnas buvęs tik regimybė, todėl negalėjęs mirti ir
prisikelti; A buvo apkaltinti Tdoketizmu. Jie reikalavo panaikinti bažn. žemėvaldą,
dešimtinę, indulgencijas.
Daugumą A sudarė miestiečiai, nekilmingi riteriai, t.p. kilmingieji (Akvitanijos
kunigaikštystis Vilhelmas IX, vėliau Tulūzos grafas Raimundas VI ir dauguma p.
Prancūzijos diduomenės), kurie tikėjosi atimti bažn. žemes. 1208 m. A nužudė popiežiaus
Inocento III legatą. Popiežius ekskomunikavo Raimundą VI ir paskelbė kryžiaus žygį
prieš A. Juo prasidėjo albigiečių karai (1209-29, su pertraukomis). Žygis, kuriam
vadovavo grafas Simonas de Montfort'as, tapo Šiaurės Prancūzijos senjorų karu prieš p.
Prancūziją. 1209 m. kryžininkai užėmė Bėziers ir Carcassonne'ą (Langedoc).
Baimindamasis, kad karaliaus valdžia sustiprės Prancūzijos pietuose, Aragono karalius
Petras II parėmė A. 1213 prie Muret (netoli Tulūzos) Simonas de Montfort'as sumušė A
bei ispanus ir pasiskelbė Prancūzijos karaliaus vasalu. 1217 A sukilo, nužudė Simoną de
Montfort'ą (1218 m. , atkovojo Beaucaire'ą, Tulūzą. 1226 į karą įsitraukus Prancūzijos
karaliaus Liudviko IX regen; tei Blankai Kastilietei A pralaimėjo. Pagal 1229 taikos sutartį
Prancūzijos karaliui atiteko Langedoco rytinė dalis (1271 - likusioji), jo broliui Alfonsui -
Tulūzos grafystė. { šias žemes kovoti su A popiežius Grigalius IX pasiuntė dominikonus.
Galutinai A įveikė inkvizicija; nuo XIV a. pab. jie nebeminimi.
Aibini Franco (Frankas Aibinis) 1905 m. spalio 17 d. Robbiate - 1977 m. lapkričio 1 d.
Milanas, italų architektas. 1925 baigė Milano politechn. institutą; profesorius (1963 m. .
Tarpt, šiuolaikinės architektūros kongresų (C1AM) narys. Svarbiausi projektai:
darbininkų gyvenamieji namai Milane (1938 m. , Nacionalinės draudimo bendrovės
pastatas Parmoję (1951 m. , universalinė parduotuvė Romoje (1962, su archit. F. Helgu;
juodo plieno konstrukcijų kuriamas horizontalus piešinys primena italų renesansinius
rūmus). A projektuose ryšku archit. L. Mieso van der Rohe's racionalistinių darbų įtaka. A
parengė muziejų interjerų projektų Genujoje, Emilijos Regio plėtros planą (1948, su kt.
architektais). Kūrė ir baldus.
Albinijus Jurgis, Albinas (Georgius Aibinius, Albinus Cosminensis) apie 1500 ar 1510
m. Wielki Kožmin (Lenkija - 1570 m. gegužės 10 d. Vilnius, kunigas, literatas. Teisių
daktaras. Studijavo Krokuvos universitete (magistras 1531 m. , iki 1537 jame dėstė. Nuo
1540 Vilniaus katedros kantorius, nuo 1546 Lucko archidiakonas, nuo 1550 titulinis
Metonos vyskupas ir Vilniaus vyskupo sufraganas. A konfliktavo su bažn. valdžia (pritarė
reformacijos idėjoms, siūlė liturgijoje vartoti lenkų kalba). Rašė eiles, leido antikos
autorių (Cicerono, Lukano) raštus. Didžiausią A bibliotekos dalį Vilniaus kapitula
perdavė Vilniaus jėzuitų kolegijai (dalis išliko Vilniaus, Sankt Peterburgo, Kijevo ir
Varšuvos saugyklose). Juozas Tumelis
albinizmas (albinismus < lot. albus - baltas), pigmentacijos stoka organizmuose. Būdingas
augalams, gyvūnams ir žmogui. Paveldimas, priklauso nuo genų, slopinančių pigmentų
melanino (gyvūnų ir žmogaus organizme) ir chlorofilo (augaluose) sintezę. A gali būti
visiškas (albinosai) ar dalinis. Albinosų gyvūnų ir žmogaus oda, paukščių plunksnos būna
baltos, akies rainelė rausva. A žmogui sukelia nistagmą, žvairumą, sutrinka refrakcija,
pažeidžiama oda. Augalų albinosų lapai ir stiebai praranda žalią spalvą. Dalia Stabinytė
Albinoni Tomaso (Tomazas Albinonis) 1671 m. birželio 8 d. Venecija - 1750 m. sausio
17 d. ten pat, italų kompozitorius. Manoma, kad mokėsi pas G. Legrenzi. Sukūrė daugiau,
kaip 50 operų (daugiausia mit. tematikos; išliko libretai, keletas partitūrų), komiškųjų
operų (intermezzo; populiariausia -Pimpinonė 1708 m. , daugiau, kaip 40 solinių kantatų.
Reikšmingi A koncertai (-60 m. smuikui, obojui, trimitui, vargonams, concer - 1 grossi,
sonatos (-80 m. 1-6 instrumentams, 8 simfonijos, šokių siuitos (balletti). A vienas pirmųjų
kūrė solinius koncertus. Kūriniai vėlyvojo baroko stiliaus. Adeodatas Tauragis
Albibnas (lot. Albion), seniausias Didžiosios Britanijos salos pavadinimas, greičiausiai
keltų kilmės. Nuo IV a. p.m.e. vartotas graikų, kurie skyrė A nuo Airijos (lerne) bei kt.
smulkesnių Britų salų. Vėliau perimtas romėnų.
albisifdnas, bosinės f - 1eitos rūšis.
albitas (lot. albus - baltas), silikatų klasės feldšpatų grupės mineralas Na[AlSi3OJ.
Kristalai triklininės singonijos, apvalios, plokštelių arba stulpelių formos. Būna bespalvis,
baltas, kartais rausvas. Blizgesys stiklo. Kietumas 6-6,5. Tankis 2600-2630 kg/m1.
Randamas granituose, pegmatituose, sienituose, gneisuose.
albitizacija, silikatinių ir aliumosilikatinių uolienų mineralų (dažniausiai plagioklazų,
kalio -natrio feldšpatų) virtimas albitu. Kartu susidaro ir kiti mineralai (epidotas,
aktinolitas, chloritai, aduliaras, karbonatai). A vyksta per uolieną skverbiantis karštiems
tirpalams, kuriuose yra natrio jonų, t.p. vykstant žemos temperatūros metamorfizmui.
Susidaro metasomatinio albitito gyslos. A pėdsakų yra Lietuvos kristaliniame pamate.
Albizzi (Albiciai), Florencijos aristokratų giminė, kilusi iš Arezzo. Nuo 1210 m. jos nariai
Florencijoje ėjo aukščiausias valst. pareigas, priklausė juodųjų gvelfų (Tgvelfai ir
gibelinai) partijai ir Lano audėjų cechui. Iš miesto išviję Gualtierius Brieniečius, A tapo
kilmingųjų giminių konservatyvios partijos, siekusios užkirsti žemesniems luomams kelią
į valdžią, lyderiais. 1372 daugiausia Alberti giminės pastangomis žymiausi A buvo
ištremti. 1382 grįžo, su Uzzano, Strozzi, Guicciardini, Capponi susivienijo ir įvedė
oligarchinį valdymą. Žemesniųjų luomų remiamas C. de'Medici 1434 išstūmė A iš
valdžios; jie suskilo. A, nelojalūs Mediči, buvo ištremti. Likusieji svarbos neatgavo.
EglėBemotėnaiiė
Albocacer (Albokaseris), miestelis Ispanijos rytuose, Valensijos auton. srityje. Gotikinė
Šv. Jono bažnyčia
( XIII a. ) su puošniu altoriumi (1373 m. , XVI a. riterių šventyklos įtvirtinimai, parapijos
bažnyčia (14- XV a. ), puošta tapytais paveikslais ir XVI a. auksakalių dirbiniais. 2 km į
vakarus nuo A yra gotikinė Vilties Dievo Motinos bažnyčia su XV a. pr. puošniu
altoriumi. Apylinkėse daug urvų su paleolito ir mezolito piešiniais: šiaurėje - Cavallos de
la Valltorta (žmonių portretai, real. medžioklės scenos), Cueva dėl Civit (kovų vaizdai,
šernų medžioklės scenos), Cuevas dėl Vinroma (medžioklės scenos), Šiaurės vakaruose
-Cueva Remigijos (žvėrių atvaizdai).
alborada (isp. ryto daina), ispanų ryto serenada. Dažniausiai - piemenų daina tekančiai
saulei (pritariamatleita, dūdmaišiu, būgneliu). Nuo XV a. A žadinami jaunieji vestuvių
rytą. Nuo XIX a. A pavadinimą ir melodijas vartoja kompozitoriai (M. Ravelio Alborada
dėl gracioso fortepijonui, 1918 m. . Kutą Gaidamavičiūtė
Alborg (Olborgas), miestas Danijoje, Ju - 1andijos pusiasalio šiaurėje, prie Limfiordo;
Šiaurės Ju - 1andijos amto centras. - 19 800 gyv. (2001 m. . Jūrų uostas. Geležinkelių ir
automobilių kelių tiltas per Limfiordą, automobilių kelių tunelis (ilgis 550 m) po
Limfiordu jungia A su Nerresundby. Oro uostas. Metalurgija, mašinų gamyba, laivų
statyba, metalo apdirbimas, cemento (didž. gamykla Danijoje), tekstilės, popieriaus,
chemijos, medžio apdirbimo, stiklo, maisto (tabako, spirito, aliejaus) pramonė. Prie A
kasama kaolinas, klintis. Zoologijos sodas. Šiaurės Ju - 1andijos meno muziejus.
universitetas (įkurtas 1974 m. . Šv. Dvasios vienuolynas (1430 m. , katedra (pašventinta
1500 m. , pilis (1539 m. , rotušė ( XVIII a. ). A minimas XI a. ; miesto teisės nuo 1342
(vienas seniausių Danijos miestų). Klestėjo XVI a. ; XVII a. per Danijos karus su Švedija
buvo sugriautas; išaugo XIX - XX a.
Alborz, Kūhhaye Alborz, kalnai Irane, fElbursas.
Albrecht Dietmar (Dytmaras Albrechtas) 1941 m. spalio 14 d. Nysa (Aukšt. Silezija),
vokiečių politologas ir sinologas, Prūsijos tyrinėtojas, visuom. veikėjas. Filos. dr. (1976
m. . 1968 baigė Laisvąjį Berlyno universitetą. 1971-1976 m. jame dėstė. 1977-1991 m.
Sankelmarko akademijos, 1991-2000 Ostsee - Akademie (Baltijos akademija; įst. 1988 m.
Travemūndėje prie Liubecko vadovas. Surengė seminarų, konferencijų apie Baltijos šalių
problemas, nemažai jų skirta Prūsijos bei M. Lietuvos istorijai, Karaliaučiaus krašto
ateičiai. Nuo 1985 palaiko ryšius su Vid. ir R. Europos šalių (ir Lietuvos) institucijomis
bei veikėjais. M. Jankaus palaikų perkėlimo iš - 1ensburgo į Bitėnus (1993 m. iniciatorius.
T. Manno kultūros centro Nidoje vienas steigėjų (1996 m. . Knygoje Keliai į Sarmatiją.
Dešimt dienų Prūsijoje (Wege nach Sarmatien. Zehn Tage Preussenland 1995, lietuvių
1998 m. aprašė kelionės po buv. Prūsiją įspūdžius, parašė kn. Prarastas laikas: Gerhardtas
Hauptmannas (Veriorene Zeit: Gerhardt Hauptmann 1997 m. , esė Baltijos regiono
politikos ir kultūros temomis. Algirdas Matulevičius
Albrechtas l (Albrecht I) 1255 m. birželio 11308 m. gegužės 1 d. prie Bruggo (Šveicarija),
Šv. Romos imperatorius (nuo 1298 m. , Austrijos ir Štirijos hercogas (1282 m. .
Habsburgų dinastijos. Imp. Rudolfo I sūnus. Po 1298 m. liepos 2 d. pergalės prie
Gollheimo (netoli Wormso) prieš Šv. Romos imp. Adolfą I iš Nassau privertė elektorius
išrinkti jį imperatoriumi. 1299 su Prancūzijos karaliumi Pilypu V sudarė sąjungą,
nukreiptą prieš A valdžios nepripažinusi popiežių Bonifacą VIII. 1303 m. su juo susitaikė.
1306-07 m. nesėkmingai bandė įsitvirtinti Čekijoje, Tiuringijoje ir Meissene.
Albrechtas II (Albrecht II) 1397 m. rugpjūčio 16 d. - 1439 m. spalio 27 d. Neszmėly
(Vengrija), Šv. Romos imperatorius (nuo 1438 m. , Austrijos hercogas Albrechtas V (nuo
1404 m. , Čekijos ir Vengrijos karalius (nuo 1438 m. . Habsburgų dinastijos. Zigmanto I
ženta Šiaurės Austrijoje žemvaldžių ginčams nagrinėti įsteigė teisėjų instituciją, kraštą
padalijo į admin. sritis. Čekijoje A kovojo su husitais, į karaliaus sostą kėlusiais Lenkijos
valdovo Vladislovo III Varniečio brolio Kazimiero kandidatūrą. Jo užs. politikos svarb.
uždavinys buvo sustabdyti turkų veržimąsi. Vengrijoje per kovas su turkais susirgo
dizenterija ir pakeliui į Vieną mirė.
Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg-Ansbach) 1490 m. gegužės 17 d.
Ansbach (Vokietija) 11568 m. kovo 20 d. Tepliava, paskutinysis Vokiečių ordino (VO) d.
magistras (1511-25 m. , pirmasis Prūsijos kunigaikštystis (1525-1568 m. . Hohencolernų
dinastijos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero dukters Sofijos
ir Ansbacho bei Bayreutho markgrafo Frydricho sūnus, Žygimanto Senojo sūnėnas. 1514
su LDK sudarė amžinosios taikos sutartį (pratęsta 1529 m. . Kai VO pralaimėjo 1519-21
karą su Lenkija, A tapo Lenkijos karaliaus vasalu. 1525 su daugeliu VO riterių priėmė ev.
liut. tikėjimą, pasidalijo Katalikų bažnyčios ir dvasininkų turtus, VO valstybę paskelbė
pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o pats tapo hercogu ( kunigaikščiu). Prūsija tapo
pirmąja Europos protestantiškąja šalimi. 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje vėl prisiekė
Žygimantui Senajam vasalo ištikimybe. A buvo įžvalgus valdovas. Į šalį kvietė žymesnius
reformacijos šalininkus, mokslininkus. Priėmė ir globojo iš LDK į Karaliaučių
pasitraukusį A. Kulvietį, t.p. S. Rapolionį ir kt. protestantus. Karaliaučiaus universiteto
įkūrimo (1544 m. iniciatorius. Rėmė H. Weinreicho spaustuve (pirmoji Prūsijoje),
rūpinosi lietuvių (skyrė 7 stipendijas) ir prūsų ev. liut. kunigų rengimu. A rūpesčiu ir
lėšomis M. Mažvydo parengta ir Karaliaučiuje 1547 išleista pirmoji lietuvių knyga
Katekizmas, išleisti 3 katekizmai prūsų kalba (pirmasis ir antrasis -1 katekizmo 2 skirtingi
variantai; 1545,1561 m. . Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime imta plačiau
vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. A skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios
mokykloms M. Lietuvoje steigti, religinei literatūrai leisti. Rėmė reformaciją LDK ir
Lenkijoje, čia stiprino savo įtaką. Norėjo tapti pusbrolio Ldk Žygimanto Augusto regentu
ar LDK didžiuoju kunigaikščiu. Tuo tikslu 1546 pavasarį A buvo atvykęs į Vilnių. L:W.
Hub&tsch Albrecht von Brandenburg Heidelberg 1960.
Algirdas Matulevičius
Albrechtas Lokys (Albrecht der Bar), Adalbertas (Adalbertus) apie 1100 T1170 m.
lapkričio 18, pirmasis Brandenburgo markgrafas (1157-1170 m. . Iš Saksonijos
kunigaikščiu Askanijų giminės. Tęsė tėvo Otono Turtingojo (mirė - 123 m. žygius į
vakarus slavų žemes. - 124 užgrobė dab. Lužicos sritį. Nors žygį prieš Palabio slavus
pralaimėjo (l 147 m. , tačiau įsitvirtino tarp Elbės ir Oderio; savo valdose įkūrė
Brandenburgo markgrafystę. Nukariautose teritorijose apgyvendino vokiečių (daugiausia
saksų) kolonistus.
Albrechtsberger Johann Georg (Johanas Georgas Albrechtsbergeris) 1736 m. vasario 3 d.
Klosterneuburg (prie Vienos) - 1809 m. kovo 7 d. Viena, Austrijos kompozitorius,
muzikologas, vargonininkas, pedagogas. Nuo 1772 choro dirigentas (regentas), karaliaus
rūmų vargonininkas (labai vertintas W. A. Mozarto) Vienoje, nuo 1793 iki mirties Šv.
Stepono katedros kapelmeisteris. Garsėjo kaip polifonijos žinovas ir pedagogas. A
mokiniai buvo L. van Beethovenas, I. Umlauffas, J. N. Hummelis. Parašė kompozicijos
(1790 m. , skaitmeninio boso vadovėlius (1792 m. , kitų muzikos teorijos veikalų. Sukūrė
daugiau, kaip 280bažn. muzikos kūrinių, maždaug tiek kūrinių klavyrui, apie 200 kt.
instrumentams ir ansambliams (tarp jų 6 oratorijos, 35 mišios, 4 simfonijos, koncertai
vargonams, trombonui, arfai, 60 styginių kvartetų). Kūriniuose derinama polifoninis ir
homofoninis stilius. Adeodatas Tauragis
Albreghs C. und Co, pirmoji M. Lietuvos spaustuvė, spausdinusi knygas D. Lietuvai
spaudos draudimo laikotarpiu. Veikė 1864-1877 m. Tilžėje. Savininkai Carlas Albreghsas
ir A. A. Kaempfas (iki 1869 m. . Bendradarbiavo su M. Valančiumi ir J. Zabermannu.
Lietuvių kalba išspausdino apie 110 maldaknygių, giesmynų, elementorių ir kt. knygų.
Domas Kaunas
AlbrentFran (Pranas Albrentas) 1889 m. lapkričio 17Kamnik - 1963 - 111 Liubliana,
slovėnų rašytojas. Vienoje studijavo teisę, Liublianoje - filosofiją. Buvo kalinamas
Dachau kone. stovykloje. 1922-32 žurnalo Ljubljanski Zvon redaktorius. Eilėraščiuose ir
apsakymuose (rink. Mysteria dolorosa 1917, Gyvenimo dainos/Pesmi življenja 1920,
Paskutinė tiesa / Zadnja pravda 1934 m. vyrauja darbininkų gyvenimo ir kovos motyvai.
Pokario metais rašė esė apie teatrą (str. rink. Laiko atspindžiai / Odsevi (asą 1964 m. .
Stasys Sabonis
Albright Ivan Le Lorraine (Ivanas Le Lorenas Člbrainstitutas) 1897 m. vasario 20North
Harvey (Ilinojaus valstija) - 1983 - 118 Woodstock (Vermonto valstija), JAV tapytojas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą studijavo Šiaurės Vakarų universitete Evanstone ir Ilinojaus
universitete Urbanoje. 1920-23 tobulinosi Čikagos meno institute. Ankstyvoji kūryba
realistinė, vyrauja mirties, karo siaubo, kančios temos. Kūrinių cikle Tai, ką ai turėjau
padaryti, nepadariau (1931-41 m. išryškėjo siurrealizmo bruožai. Daugelyje kūrinių
kančių, liūdesio, irimo atmosfera, niokojantis laiko poveikis perteikiama detaliu piešiniu,
virtuoziška tapysena, blyškiomis spalvomis (/ pasaulį atėjo siela, vardu Ida 1930, D. Cray
portretas 1943, M. Blockportretas 1955-56 m. . Sukūrė piešinių. Kristina MiklaSevičiūtė
Albright Madeleine Korbel (Madlena Korbel Člbrait) 1937 m. gegužės 15 d. Praha, JAV
valst. veikėja, politologe. Filos. dr. (1976 m. . 1939 su šeima emigravo į Londoną, 1949
apsigyveno JAV. 1976 baigė Kolumbijos universitetą. 1978-1981 m. dirbo Nacionalinio
saugumo taryboje. 1982-1993 m. dėstė tarpt, santykius ir diplomatiją Georgetowno
universitete. 1989-1993 m. Nacionalinio politikos centro prezidentė. 1993-1996 m. JAV
nuolatinė atstovė JT. 1997-2000 valst. sekretorė (pirmoji moteris, turėjusi šias pareigas).
ArvydasPacevičius
Albukėrkė fAlbuąuerąue.
d'Albukėrkė Afonsas f A. d'Albuquerque.
albumas (lot. album - balta lenta): 1. Įrišti popieriaus lapai eilėraščiams, sentencijoms,
atminimams, autografams bei piešiniams. Atsirado XVI a. , ypač išpopuliarėjo
romantizmo laikais.
2. Įrišti storesnio popieriaus ar kartono lapai fotografijoms, atvirukams, pašto ženklams
laikyti. Dažniausiai turi spec. iškirpimus, kampelius, juosteles ar dėkliukus.
3. Meno kūrinių, brėžinių, fotografijų reprodukcijų leidinys.
4. Muzikos kūrinių įrašų rinkinys. Vanda Stonienė
albuminai (lot. albumen, kilm. albuminis -baltymas), paprastųjų, vandenyje tirpių baltymų
grupė. Jų yra augalų ir gyvūnų audiniuose, ypač daug kraujo plazmoje (sudaro 55-62%
visų kraujo plazmos baltymų), piene (laktalbuminas), kiaušiniuose (ovalbuminas),
raumenyse (mioalbuminas), augalų sėklose (leguminas). A sudaro ilga polipeptidinė
grandinė, turinti daug neigiamo krūvio aminorūgščių, todėl A lengvai prisijungia vandenį
ir įv. jonus. A padeda palaikyti kraujo onkotinį slėgį, pastovią vandenilio jonų
koncentraciją, geba prisijungti kraujyje netirpias ar mažai tirpias medžiagas (bilirubiną,
riebalų rūgštis, steroidinius hormonus, kalcį, kai kuriuos vaistus) ir išnešioti jas po
organizmą. A sintetinami kepenyse, jų kiekis žmogaus kraujo plazmoje - 40-50 g/1.
Padidėjus kapiliarų pralaidumui (uždegimo metu) daugiau A pereina į tarpląstelinį skystį
(su jais Na ir vanduo), jų koncentracija kraujo plazmoje sumažėja (hipoalbuminemija),
atsiranda pabrinkimai - edemos. Hipoalbuminemija būna ir sutrikus A sintetinančių
kepenų parenchiminių ląstelių funkcijai (toksiniai hepatitai, kepenų cirozė), badaujant,
nukraujavus, po nudegimo, padidėjus kapiliarų pralaidumui inkstų kūnelyje (šlapime
atsiranda baltymų - proteinurija). Ramunė Dikčiūlė
albumo lapelis (vok. Albumblatt), maža paprastos formos lyrinė pjesė (dažniausiai
fortepijonui). A daugiausia sukūrė romantizmo krypties kompozitoriai: R. Schumannas,
E. Griegas, A. Skriabinas, F. Chopinas. Jūratė Bumkaitė
d'Albuquerque Afonso (Afonsas d'Albukerkė) 1453 Alhandra (prie Lisabonos) - 1515 m.
gruodžio 16 d. Arabijos j. (prie Goa), port. jūrininkas. 1503 m. ir 1506 m. ekspedicijų į
Indiją dalyvis. 1507 m. Persijos įlankoje trumpam užėmė Hormuzą. 1509-15 Portugalijos
valdų Indijoje vietininkas (vicekaralius). 1510 m. nukariavo Goa, 1511
-Malakossultonatą, 1515 -vėl Hormuzą. Vadovavo port. ekspedicijoms į Ceilono s. ir
Pietryčių Azijos šalis.
Albuquerque (Albukerkė), miestas JAV pietvakariuose, N. Meksikos valstijoje,
Uoliniuose kalnuose (1620 m aukštyje), Rio Grandės kair. krante. 452 000 gyv. (2001;
aglomeracijoje 694 300 gyv.). Oro uostas. Brand. tyrimų ir pramonės centras.
Elektronikos, siuvimo, chemijos, maisto pramonė, metalo ir medžio apdirbimas. Kino
pramonė. Indėnų amatai (prie A daug indėnų gyvenviečių - pueblų). Klimato kurortas.
Turizmas. 2 universitetai (įkurtas 1889 ir 1920 m. . Barokinė bažnyčia (1707 m. . A
pradėjo kurtis 1706, miesto teises gavo 1890.
Albury-Vodonga (Olberis -Vodonga), miestas Australijoje, Naujojo P. Velso ir Viktorijos
valstijose, abipus Murray upės. - 11100 gyv. (2001 m. . Mašinų gamybos,
elektrotechnikos, Statybinių medžiagų, tekstilės pramonė. Susidarė 1973 susijungus
Albury ir Wodongos miestams.
albusas (lot. (denarius) albus - baltasis denaras), Žem. Reino valstybių moneta. Kaldinta
XIV- XVII a. Dėl prastėjančios prabos ir mažėjančios masės A vertė stambesnių monetų
(talerio, guldeno) atžvilgiu nuo XV a. mažėjo. XVI a. albusą pradėjo išstumti taleris. A
prototipas -Tours'o grašis. Vytautas Smilgevičius
Alcala de Henares (Alkala de Henaresas), miestas Ispanijos viduryje, į Šiaurės rytus nuo
Madrido. 165 400 gyv. (2001 m. . Įsikūręs prie Henareso upės (Tajo baseinas). Maisto
(aliejaus, mėsos, malimo), keramikos, chemijos (sintetinio pluošto, parfumerijos),
tekstilės pramonė, buitinių elektros prietaisų gamyba. Turizmas. 2 universitetai (įkurtas
1966 ir 1977 m. . Gotikinė bažnyčia (1136 m. , arkivyskupų rūmai. Romėnų laikais
miestas vadintas Kompliutu. XII- XV a. dažna kortesų susirinkimų vieta ir Kastilijos
karalių rezidencija. 1508-1836 veikė universitetas (vėliau perkeltas į Madridą; išliko XVI
a. universiteto pastatas su plateresko stiliaus fasadu - Pasaulio paveldo paminklas); jame
studijavo F. Lope de Vega, F. Ouevedo, P. Calderonas, I. Loyola, M. de Cervantesas (jis
gimė Alcala de Henarese); čia išleista pirmoji daugiakalbė Biblija.
Alcala Zamora y Torres Niceto (Nisetas Alkala Samora i Toresas) 1877 m. liepos 6 d.
Priego de Cordoba - 1949 m. vasario 18 d. Buenos Airės, Ispanijos prezidentas (1931-36
m. . Advokatas. 1905-23 Kortesų narys. 1917 darbo, 1922 karo ministras. M. Primo de
Riveros diktatūros priešininkas. 1930 vadovavo respublikonų Rev. komitetui. 1931 m.
balandžio 14-spalio 14 d. ministras pirmininkas. Atsistatydino, nes nepritarė rengiamos
konstitucijos straipsniams, atskyrusiems Bažnyčią nuo valstybės. 1931 m. gruodžio 11 d.
išrinktas prezidentu. Bandė sušvelninti didėjančią polit. partijų priešpriešą. 1936 m.
balandžio Kortesų atstatydintas. Emigravo į Prancūziją, vėliau į Argentiną.
Alcamo (Alkamas), miestas Italijoje, Sicilijos s. vakaruose, į pietvakarius nuo Palermo. 43
700 gyv. (2001 m. . Vyno pramonė. Žemės ūkio rajono prekybos centras. Marmuro
laužyklos. Kurortas (karštosios miner. versmės). Pilis ( XIV a. ), katedra (14- XV a. ,
perstatyta XVII a. ), kitos bažnyčios (16- XVII a. ). Miestą įkūrė arabai XI a. Netoli A yra
senovės miesto Segestos griuvėsiai.
„Alcan", didžiausia Kanados aliuminio bendrovė, viena didž. aliuminio bendrovių
pasaulyje. Būstinė Montrealyje. Turi įmonių daugiau, kaip 35 šalyse, produkcijos
realizavimo filialų daugiau, kaip 100 šalių, 37 000 darbuotojų (2000 m. . Veiklos pagr.
sritys: boksitų kasyba, aliuminio rafinavimas, lydymas ir gamyba, elektros energijos
gamyba.
Įkurta 1928.1982 susijungė su The Brilish Aluminium Company. 1985 įsigijo didž. dalį
JAV bendrovės Atlantic Richfield Company,2000-tarpt.koncerną fAlusuisse - Lonza.
Alcantara (Alkantara), gyvenvietė Ispanijos vakaruose, Extremaduroje, netoli Portugalijos
sienos. 1900 gyv. (1998 m. . Per Tajo upę iš granito pastatytas monumentalus 204 m ilgio,
70 m aukščio, 6 arkų tiltas (miesto pavadinimas kilo iš arab. žodžio al-ąantarah - tiltas) -
vienas žymiausių romėnų statinių Ispanijoje; tilto viduryje yra Trajano triumfo arka, gale -
šventykla. Tiltas statytas 98-106 m. romėnų imp. Trajano garbei; 1214 arabų sugriautas,
1543 atstatytas ir daug kartų restauruotas. Mieste išliko 6 m aukščio arabų miesto sienų
griuvėsių ir įtvirtinimų; Tajo dešinysis krante - Karolio V laikų gotikinių įtvirtinimų.
Kitos archit. vertybės: Švč. Marijos Mergelės bažnyčia (seniau mečetė, XIII a. perstatyta)
su romaniniu portalu; Šv. Benedikto vienuolyno (1505-1576 m. griuvėsiai su renesansine
dviaukšte galerija (dab. restauruota) ir plateresko stiliaus bažnyčia su žvaigždiniais
skliautais.
Alcantaros ordinas (Alkantaros ordinas), krikščionių kar. organizacija. Ik. 1156
Ispanijoje kovai su musulmonais. Iš pradžių buvo f Calatravos ordino globojamas ir
vadinosi Šv. Julijaus Pereiriečio ordinu. 1177 patvirtintas popiežiaus Aleksandro III bule.
1183 tapo savarankišku ordinu. 1218 iš Leono karaliaus Alfonso IX gavo Alcantaros
miestą, įsigijo žemių Extremaduroje, Salamancoje, Badajoze ir XIII- XIV a. gynė
Ispanijos p. sienas. A narių skaičius siekė 100 000. 1493 Aragono ir Kastilijos valdovams
Ferdinandui II ir Izabelei perėmus iš popiežiaus kar. ordinų pavaldumą kar. reikšme
prarado, liko garbės bendrija. 1873 paleistas. 1874 įsteigtas to paties pavadinimo
apdovanojimas už kar. nuopelnus.
alchemija (vid. a. lot. alchymia < arab. al-kimiya'), medžiagų chem. kitimų tyrimų kryptis,
kuria siekta vienas medžiagas paversti kitomis, ypač paprastus metalus tauriaisiais (auksu,
sidabru). Savo darbus alchemikai vadino nepakeičiamu mokslu (scientia immutabilis).
Alchemikų idėjos susiformavo iš amatininkų sukaupto patyrimo perdirbant ir gaminant įv.
medžiagas, ypač gaunant metalus iš rūdų ir lydant lydinius, kai vykstant chem. procesams
medžiagų išvaizda ir savybės visiškai pasikeičia. Alchemikai rėmėsi antikos filosofų
idėjomis apie medžiagų sudedamąsias dalis - elementus (stichijas) - ugnį, vandenį, žemę ir
orą, t.p. ankstyvosios krikščionybės filosofų mokymu, kad visa, kas yra gamtoje, kinta,
tobulėja. Aleksandrijos alchemikai manė, kad visi metalai susideda iš gyvsidabrio ir sieros
(vėlesniais amžiais buvo kalbama dar apie trečią elementą - druską), o kuo metalas
tauresnis, tuo mažiau jis turi sieros. Tauriesiems metalams gauti iš netauriųjų reikia
pašalinti iš jų sierą, o tai galima padaryti naudojant vad. filosofinį akmenį, kurio paieškos
ir buvo vienas alchemikų tikslų. Alchemikai ne tik ieškojo transformacijos būdų auksui
gauti iš kitų metalų, bet norėjo sukurti naujas medžiagas: almagestą (universalųjį tirpiklį),
panacėją (vaistą nuo visų ligų), gyvybės eliksyrą. Alchemikų bandymų ir receptų
aprašymai alegoriški, turi magijos elementų, medžiagų pavadinimai dažnai užšifruoti.
Nors siekta nerealių tikslų, alchemikai surado arba patobulino daugelio chem. medžiagų
(rūgščių, druskų) gavimo ir gryninimo būdus, nustatė jų savybes, atrado ar ištobulino įv.
chem. procesus (kristalizavimą, distiliavimą), sukonstravo laboratorinės įrangos,
pagamino stiklinių ir fajansinių indų, žnyplių, piltuvėlių, grūstuvių, smėlio ir vandens
vonių, filtrų (iš plaukų ir audeklo), krosnelių. Alchemikai atrado kai kuriuos chem.
elementus (stibį, cinką, fosforą). Jų sukaupta informacija apie medžiagas ir jų kitimus,
nors ir netiksli bei supainiota, buvo atrama tolesnei chemijos raidai. A susiformavo
Aleksandrijoje (Egiptas), gyvavo IV- XVI a. , XI- XII a. per Ispaniją ir Bizantiją pateko į
vakarus Europą, kur labiausiai suklestėjo. Žymiausi alchemikai buvo graikas Zosimas
Panopolietis, dirbės Aleksandrijoje VI a. , arabai Džabiras ibn Chajanas, gyvenęs IX- X a.
, savo traktatuose surašęs to meto chemijos žinias, medikai ir filosofai Abu ar Razi (850-
923 m. , Avicena (980-1037 m. , Averojus (1126-1198 m. , V. Europoje teologai ir
filosofai Raimundas Lulijus (1236-1315 m. , Arnoldas Vilanovietis (1250-1313 m. ,
Albertas Didysis (1193-1280 m. , R. Baconas (1214-40 m. , vokiečių vienuolis Bazilijus
Valentinas (gyvenęs 15 ar XVI a. ir parašęs A apibendrinančių traktatų).
Alchemikus globojo karaliai ir didikai. XVI a. A užleido vietą racionalesnėms chemijos
kryptims: f jatrochemijai, taikiusiai chem. medžiagas vaistams (gyd. Paracelsas, 1493-
1541 m. , metalurgijai (Agricola, 1494-1555 m. ,
Alchesyras, Alchesirasas TAlgeciras.
Alchesyro konferencija fAlgeciraso konferencija.
Alchimavičius Kazimieras, Alchirmmicz 1840 m. gruodžio 20 d. Dambrava (prie Lydos) -
1916 m. gruodžio 31 d. Varšuva, tapytojas. Mokėsi Vilniuje. Už dalyvavimą 1863
sukilime ištremtas į Sibirą (iki 1869 m. . Apie 1871-1873 m. mokėsi Varšuvos piešimo
mokykloje ir V. Gersono priv. studijoje, 1873-1875 m. -Miuncheno dailės akademijoje.
1876-1878 m. gyveno Prancūzijoje, nuo 1878 - Varšuvoje. Sukūrė daug paveikslų ist.,
lietuvių legendų (Kęstučio mirtis, Gedimino laidotuvės 1888, Milda), rel. (Švč. Trejybė
Liublino katedroje) siužetais, Prancūzijos, Lietuvos peizažų, buit. scenų (Vaikai prie
miško, Laidotuvės Urale 1873 m. , portretų (Maure), iliustracijų (A. Mickevičiaus Ponui
Tadui 1903, J. I. Kraszewskio Vitolio raudai), sienų tapybos kompozicijų (Sankt
Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje). Tapė ant fajanso, porceliano, darė skulptūras
(krucifiksas Brzezinų bažnyčioje). Dalyvavo parodose Lenkijoje, Vilniuje (1888 m. ,
Paryžiuje (1881-1900 m. , Vienoje (1882 m. , Odesoje (1890 m. , Miunchene (1892 m. .
Dalia Vasiliūnienė
Alcira (isp.; katalon. Alzira, Alsira), miestas Ispanijos pietryčiuose, Valensijoje, Jūcaro
žemupio dešinysis krante. 40 200 gyv. (2001 m. . Maisto pramonė, Statybinių medžiagų
gamyba. Gotikinė klasicistinė rotušė ( XVI a. ). Arabų valdymo laikais miestas vadintas
Algezira.
„Alcoa", „Aluminum Company of America", JAV aliuminio bendrovė, didžiausia
pasaulyje aliuminio gamintoja. Būstinė Pittsburghe. Išgauna boksitus ir kt. rūdas, lydo,
perdirba aliuminį, gamina aliuminio gaminius ir kt. Turi įmonių 37 šalyse, geležinkelių ir
laivybos linijų; fin. ir holdingo bendrovių. 142 000 darbuotojų; apyvarta 24,4 mlrd. JAV
dol., išlydė ~4 mln. t aliuminio (2000 m. . Ik. 1888 kaip The Pittsburgh Reduction
Company, nuo 190 VII a. 1928 dalyvavo steigiant bendrovę tAtcan. 2000 įsigijo aviacinių
kosminių sistemų bendrovę Cordant Technologies ir pagal dydį trečią pasaulyje aliuminio
bendrovę Reynolds Metals.
Alcobaęa (Alkobasa), miestas Portugalijos vidurinėje dalyje, į Šiaurės vakarus nuo
Santarėmo, prie Alcoa ir Bac,os santakos. 5200 gyv. (1991 m. . Fajanso ir krištolo
gamyba. Vaisių prekyba. Turizmas. Ankstyvosios gotikos Švč. Mergelės Marijos
vienuolynas (Pasaulio paveldo paminklas): dviaukštė galerija (1311; Emanuelio stiliaus
viršutinis aukštas pristatytas po 1518 m. , vėlyvosios gotikos azulechais puošta Karaliaus
salė su fontanu; trijų navų (vid. nava 106 m ilgio) vienuolyno bažnyčioje (1178-1253 m.
yra karaliaus Petro I ir jo žmonos sarkofagai, puošti skulptorius figūromis (-1370 m. .
Vienuolynas įkurtas 1152 karaliaus Alfonso I
po pergalės prieš maurus. Dalis vienuolyno bibliotekos saugoma Lisabonoje ir Bragoje.
Alcoy (Alkojus), miestas Ispanijos pietryčiuose, Valensijoje, Andalūzijos kalnuose, į
šiaurę nuo Alicantės. 60 200 gyv. (2001 m. . Įsikūręs prie Serpiso upės (teka į Viduržemio
jūra). Tekstilės ir trikotažo, popieriaus (rūkomojo), maisto pramonė, metalo apdirbimas,
žemės ūkio mašinų gamyba. Turizmas. Archeologijos muziejus. Viduramžių įtvirtinimų
liekanos, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (1725 m. , Šv. Augustino vienuolynas ( XIV a. ;
restauruotas XVIII a. ). Miestą įkūrė maurai (tada jis vadintas Alcoylliu). 1800 įkurta
karališkoji tekstilės faktorija.
Alcott Louisa May (Luiza Mei Olkot) 1832 m. lapkričio 29Germantown (prie Filadelfijos)
- 1888 m. kovo 6 d. Bostonas, JAV rašytoja. Jai turėjo įtakos N. Anglijos filosofai
transcendentalistai. Išpopuliarėjo romanu Mažosios moterys (Lit - 1e Women 2 1.1868-
69, lietuvių 1923, adaptuotas 1999 m. , kuriame realistiškai vaizduojamas šeimos
gyvenimas, atskleidžiamas mergaičių dvasinis brendimas, ryšku auto biografiškumas. Su
šiuo romanu siužetiškai susiję rom. Senamadė mergaitė (An Old-Fashioned Giri 1870 m. ,
Mažieji vyrai (LittteMen 1871 m. , Žydinti rožė (Rose inBloom 1876 m. ir kt. Dar parašė
gotikinių apsakymų ir romanų. A kūriniams būdinga auklėjamasis pradas; jie turėjo įtakos
šeimos romano plėtotei. Kęstutis Urba
Alcuin fAlkuinas.
Alčevsk (Alčėvskas), 1931-61 Vorošilovsk, iki 1992 Kommunarsk, miestas Ukrainos
pietryčiuose, Luhansko sritis, į Šiaurės rytus nuo Donecko. 116 100 gyv. (2001 m. .
Metalurgija. Kokso chemijos, Statybinių medžiagų, metalo apdirbimo, lengvoji, maisto
pramonė. 7 bankai. 2 institutai: kasybos ir metalurgijos, aukštoji verslo mokykla. Ist.,
Geologijos ir miner. muziejai. A pradėjo kurtis 1895 statant metalurgijos įmonę. 1932
gavo miesto teises.
Aldabra (Aldabra Islands), 4 salų grupė Indijos vandenyne, -400 km į Šiaurės vakarus
nuo Madagaskaro. Priklauso Seišeliams. Plotas 143 km2. Salos koralinės, uolėtos,
negyvenamos. Nėra gėlo vandens. 1976 A paskelbta rezervatu, nuo 1982 Pasaulio paveldo
paminklas; saugomos endeminės rūšys (Seišelių gigantiniai vėžliai, kai kurios vandeninių
vištų ir fregatinių šeimos paukščių rūšys).
aidai, italų leidtjų ir spaustuvininkų Manucijų bei jų palikuonių XV a. pab.- XVI a.
leidiniai. Pavadinti pradininko Aldo Manucijaus vardu. Knygos mažo formato (daugiausia
in octavo), spausdintos aldinu (antikvos atmaina), žymėtos leidėjų ženklu. Išleista
daugiau, kaip 1100 leidinių (antikos ir Renesanso autorių veikalai). Vanda Stonienė
Aldan (Aidimas): 1. Upė Rusijoje, Jakutijoje; Lenos Didžiausias intakas (dešinysis ). Ilgis
2273 km. Baseino plotas 729 000 km2. Prasideda Stano kalnagūbrio Šiaurės šlaite, teka į
Šiaurės rytus , vidurupyje į Šiaurės , žemupyje - į vakarus. Didžiausi intakai: dešinieji -
Timptonas, Učiuras, Maja, Alach Jums, Tompa; kairysis - Amga. Vidutinis debitas
žiotyse 5110 m3/s. Gausu žuvų (lašišinių, lydekų, ešerių). Laivuojamas nuo Tomoto.
Užšalęs spalio -gegužės mėn. Svarb. prieplaukos: Tomotas, Ust Maja, Chandyga.
2. Miestas Rusijoje, Jakutijoje, -450 km į pietus nuo Jakutsko, prie Amūro -Jakutsko
plento; rajono centras. 21 500 gyv. (2000 m. . Oro uostas. Aukso ir žėručio gavybos
rajono centras. Metalo apdirbimas, Statybinių medžiagų gamyba. 1923 įkurta Nezametno
gyvenvietė 1939 gavo miesto teises, pavadinta A. Aldane veikė keli lageriai, kuriuose po
Antrojo pasaulinio karo buvo ir lietuvių; kaliniai dirbo aukso kasyklose. Aldona
Juodvalkytė, Mindaugas Pažemys
Aldano kalnynas (Aldanskij chrebet) yra Rusijoje, Jakutijos pietryčiuose, tarp Stano
kalnagūbrio ir Aldano upės. Ilgis -550, plotis -350 km, didžiausias aukštis 2264 m.
Kalnagūbriai: Sunagino, V. Jangų, Ket Kapo. Paviršių giliai vagoja Aldano ir Amgos
intakų slėniai. A šlaituose - maumedžių taiga, aukščiau 1300 m - akmenuotoji tundra. Yra
akmens anglių, geležies rūdos, žėručio ir aukso telkinių.
Aldano skydas (Aldanskij ščit), Sibiro platformos kristalinio pamato pakiluma tarp Stano
ir Džugdžūro kalnagūbrių. A ilgis apie 1400, plotis 400-500 km. iš pietvakarių ir r. A
giluminiais lūžiais atskirtas nuo vėlyvojo proterozojaus
ir ankstyvojo paleozojaus bei mezozojaus raukšlėtųjų sistemų. Seniausios uolienos
susidarė archėjuje; tai gneisai, kristaliniai skalūnai, kvarcitai ir marmurai, kurių bendras
storis iki 15 km. Ant jų slūgso paleoproterozojaus amfibolitai, kristaliniai skalūnai,
gneisai, kvarcitai (storis iki 10 km). Šiaurės šlaitą dengia neoproterozojaus ir kambro
sekliavandenės jūrinės karbonatinės uolienos. Yra geležies, retųjų metalų, vario rūdų,
žėručio ir apatinstituto. Vėlyvajame paleozojuje, mezozojuje ir kainozojuje atsinaujinę
tektoniniai judesiai suformavo gilius grabenus, lūžių zonose įsiterpė rūgščios ir šarminės
intruzijos. Grabenuose juros ir kreidos periodais klostėsi kontinentinės nuosėdos, kuriose
yra rusvųjų anglių ir aukso telkinių.
Aldanov Mark (Markas Aldanovas), tikr. Landau 1886 m. lapkričio 7 d. Kijevas - 1957 m.
vasario 25 d. Nica, rusų rašytojas. 1919 iš Rusijos emigravo, gyveno Paryžiuje, nuo 1941
JAV. Epinių romanų cikle (Mąstytojas l Myslitel' 4 kn. 1923-27, Raktas lKljuč' 1930,
Pabėgimas /Begstvo, 1932, Ola/Peščera 1934-36, Ištakos l įstoki 1950, Gyvenk kaip
nori/Živi kak chočeš' 1952 m. Rusijos ir Europos XVIII a. pab.- XIX a. vid. svarbūs ist.
įvykiai pateikiami plačiame pasaulio istorijos kontekste. Kūriniai meistriškos
kompozicijos, pasižymi psichologiškumu ir filos. apibendrinimais; juose ryšku A.
France'o ir L. Tolstojaus įtaka. Parašė esė apie žymias asmenybes. Galina Michailam
'Aldas', ankstyva žieminė obelų veislė. Išvestas Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės
institute. Obelys vid. augumo, rutuliškais, vid. tankumo vainikais. Derėti pradeda po 4-5
m., derlingos; ištvermingos žiemą. Obuoliai dideli (-150 g), vienodo didumo, plokščiai
apvalūs, gelsvi, įsaulyje raudoni; minkštimas gelsvas, švelnus, purus, saldus, sultingas;
tinkami gabenti. Vaisiai skinami rugsėjo 2 pusėje, vartojami iki sausio -vasario mėn.
Veislė atspari rauplėms. Lietuvoje rajonuota 1999. Algirdas Lukoševičius
Aldebaranas (Aldebaran), Tauro a, 0,85 ryškio kintamoji K5 spektrinės klasės žvaigždė
milžinė. Nuotolis nuo Saulės 65 l.y.
Aldegrever Heinrich (Heinrichas Aldegržveris), tikr. TVippenmecker 1502 Paderborn
fapie 1555, vokiečių tapytojas, grafikas. Priklausė vad. mažiesiems meistrams (kūriniai
mažo formato). Sukūrė daug vario raižinių rel. siužetais; juose akivaizdi A. Dūrerio įtaka.
Iš jam priskiriamų tapybos kūrinių įtaigiausi portretai (Jauno vyro portretas, Nacionalinė
galerija Londone). HelmutasŠabasevičius
aldehidai, org. junginiai, turintys aldehido grupę -CH=O. Sisteminis pavadinimas
sudaromas prie angliavandenilio pavadinimo pridėjus priesagą -alis, pvz., etanalis,
metanalis. Kai kurie A pavadinimus (nesisteminius) gauna iš rūgšties, susidarančios juos
oksiduojant (acetaldehidas, akrilaldehidas). Mažesnės mol. masės A - skysčiai, didesnės -
kietosios medžiagos. Labai reaktingi: oksiduojasi iki karboksirūgščių, kondensuojąs! iki
hidroksialdehidų, vandenilio veikiami virsta pirminiais alkoholiais. Kai kurie A
(formaldehidas) lengvai polimerizuojasi. Gaunami oksiduojant pirminius alkoholius,
redukuojant karboksirūgščių darinius, acetaldehidas gaunamas iš etileno (eteno), anglies
monoksido ir vandenilio: CH2=CH2+CO + H2->CH3-CH2-CHO. Naudojami alkoholiams,
karboksirūgštims ir jų dariniams, polimerams, antioksidantams gauti. A, molekulėje
turintys 8-12 anglies atomų, yra kvapiosios medžiagos. Svarbesni A: T acetaldehidas,
Takrilaldehidas, fbenzaldehidas, T formaldehidas, anyžių aldehidas, cinamono aldehidas.
Alder Kurt (Kurtas Alderis) 1902 m. liepos 10 d. Chorz6w - 1956 m. birželio 20 d. Koln,
vok, chemikas organikas. Studijavo Berlyno ir Kylio (pas O. Dielsą) universitetuose.
1930-36 dėstė Kylio universitete (nuo 1934 profesorius), 1936-1940 m. IG Farben
industrie koncerno skyriaus moksl. vadovas. Nuo 1940 Kolno universiteto profesorius ir
šio universiteto Chemijos instituto direktorius. Svarbiausi darbai iš stereochemijos, org.
junginių susidarymo reakcijų mechanizmo tyrimo, polimerų chemijos. Už dieninės
sintezės metodo (pirmieji darbai paskelbti 1928 m. sukūrimą 1950 su O. Dielsu gavo
Nobelio premiją. Šis metodas atradėjų garbei pavadintas Dielso ir Alderio reakcija.
Povilas Norkus
Aldington Richard (Ričardas Čldingtonas) 1892 m. liepos 8 d. Portsmouth (Hampšyras -
1962 m. liepos 27 d. Sury-en-Vaux (prie Bourges'o, Prancūzija), anglų rašytojas.
Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Nuo 1939 gyveno JAV, nuo 1946 Prancūzijoje.
Ankstyvoji lyrika imažistinė. Romanuose Didvyrio mirtis (Death ofa Hero 1929 m. ,
Pulkininko duktė (The Colonel's Daughter 1931 m. , Visi įmonės priešai (Ali Men Are
Enemies 1933, lietuvių 1962 m. , Moterys privalo dirbti (Women Mušt Work 1934 m. ,
apsakymuose (rink. Keliai į šlovę/Roads to Gloty 1930 m. atsispindi prarastosios kartos
požiūris į gyvenimą, reiškiamos antikarinės nuotaikos, smerkiamas sumaterialėjimas,
susvetimėjimas. Parašė autobiogr. kn. Gyvenimas dėl gyvenimo (Life for Life's Sake 1941
m. , žymių žmonių beletrizuotų biografijų. Dovydas Judelevičius
Aldiss Brian Wilson (Brajanas Vilsonas Oldisas) •1925 m. rugpjūčio 18 d. East Dereham
(Norfolko grafystė), anglų rašytojas. Vienas naujosios bangos fantastikos kūrėjų,
susibūrusių apie žurnalą New Worlds. Pirmasis rom. -Non-stop (1958, lietuvių 1995 m. .
A kūryboje nagrinėjama menamos katastrofos tema, fantastika ir egzotiniai motyvai
jungiami su romantiška nostalgija (rom. Šiltadaržis IHothouse 1962, lietuvių 1995,
Žilabarzdis l Greybeard 1964 m. , transformuoti fantastikos siužetai įgyja naujų prasmių
(rom. išlaisvintasis Frankenšteinas l Frankenstein Un-bound 1973, Kita Moro sala
/Moreau's Other Island 1980 m. . Satyr. romane Tamsieji šviesmečiai (The Dark Light
Years 1964 m. ryšku J. SVifto poveikis. Rom. Pranešimas apie tikimybę A (Report on
Probability A 1968 m. sukurtas naudojant prancūzų naujojo romano techniką. Svarb.
kūrinys - rom. trilogija Helikonuos pavasaris (Helliconia Spring 1982 m. , Helikonuos
vasara (Helliconia Summer 1983 m. ir Helikonuos žiema (Helliconia Winter 1985 m. .
Regina Rudaitytė
Aldona 1309 m. ar 1310 m. - 1339 m. gegužės 29 d. Krokuva, Lenkijos karalienė. Ldk
Gedimino duktė. Ištekėjo už Kazimiero, Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus,
kuris 1333 tapo karaliumi; pakrikštyta Onos vardu. Jos vedybos sustiprino 1325 sudarytą
LDK ir Lenkijos sąjungą, nukreiptą prieš Vokiečių ordiną. To meto ist. šaltiniai mini tik
krikščionišką Onos vardą. A vardą nurodė XVI a. kronikininkas M. Stryjkowskis.
Edvardas Gudavičius
aldosterdnas, steroidinis hormonas, gaminamas antinksčių žievėje iš cholesterolio.
Priklauso mineralkortikoidams. Skatina natrio jonų sugrąžinimą į tarpląstelinį skystį iš
šlapimo, seilių, prakaito, skrandžio sulčių, kalio ir vandenilio jonų sekreciją inkstų
kanalėliuose, natrio jonų absorbciją gaubtinėje storosios žarnos dalyje. A kiekio
padidėjimas organizme sukelia kraujospūdžio padidėjimą, hipokalemiją, raumenų
silpnumą, sumažėjimas - kraujospūdžio sumažėjimą, širdies aritmiją. Osvaldas Rukiėnas
aldosteronizmas (aldosteronismus), grupė simptomų, atsirandančių dėl antinksčių žievės
hormono aldosterono padidėjusios sekrecijos. Pirminis A (Conno sindromas) pasitaiko
retai, jį sukelia antinksčio žievės nepiktybinis navikas, rečiau vėžys; dažniau serga
moterys. Antrinį A sukelia kepenų cirozė, lėtinis širdies nepakankamumas, inkstų arterijų
susiaurėjimas, nefrozė. Sutrinka elektrolitų apykaita, sumažėja kalio, iš organizmo
neefektyviai šalinami skysčiai, padidėja kraujospūdis. Požymiai: silpnumas, galvos
skausmas, pabrinkimai, gali atsirasti traukulių. Gydoma aldosterono antagonistais,
šalinamas navikas, mažiau vartojama valgomosios druskos. Sigitas RyliSkis
Aldous Lucette (Lusetė Oldes) 1938 m. rugsėjo 26 d. Auckland (N. Zelandija), Australijos
baleto šokėja, pedagogė. Nuo 1955 mokėsi Londone Karališkojoje baleto mokykloje.
1957-63 šoko Bailei Rambert trupėje. 1970 atvyko į Australiją; nuo 1971 Australijos OBT
šokėja. Nuo 1979 dėsto Australijos baleto mokykloje, nuo 1982 ir Vaidybos menų
akademijoje. Šoko choreografų F. Ashtono (Pelenė, Sapnas), kalba MacMillano (Romeo
ir Džuljeta), L. Miasino (Madmuazelė Agata), R. Petit (Karmen), R. Hyndo (Mere
Vondou) baleto spektakliuose. A šokio technika tobula, judesiai subtilūs, natūralūs.
alddzės, monosacharidai, turintys aldehido grupę. Kristalinės, tirpstančios vandenyje
medžiagos. Pagal anglies atomų skaičių skirstomos į triozes, tetrozes, pentozes,
heksozesirkt.Pentozes (Tribozė, fdeoksiribozė)irheksozės (f gliukozė) yra labai svarbios
medžiagų apykaitai. Jurgis Kadziauskas
Aldrich Robert (Robertas Oldričas) 1918 m. rugpjūčio 9 d. Cranston (Rod Ailando
valstija) - 1983 m. gruodžio 5 d. Los Andželas, JAV kino režisierius, prodiuseris. 1941
Virdžinijos universitete baigė teisės ir ekonomikos studijas. Nuo 1941 režisierių C.
Chaplino, J. Losey, J. Renoiro asistentas. 1953 debiutavo vaidybiniu filmu
Aukščiausiosios lygos narys (The Big Leaguer). Kiti filmai: Didysis peilis (The Big Knife
1955. Venecijos kino festivalio prizas), Rudens lapai (Autumn Leaves 1956, Berlyno kino
festivalio prizas), Ataka! (Attack!
1956. Italijos kino kritikų prizas Venecijos kino festivalyje), Paskutinysis saulėlydis (The
Lašt Sunset 1961 m. , Šiaurės Ašigalio imperatorius (Emperor of the North Pole 1973
m. , Vaikinas iš SanFrancisco (The Frisco Kid 1979 m. . 1955 įkūrė filmų gamybos
bendrovę, 1967-1973 m. vadovavo Aldricho studijai. Kelerius metus buvo JAV režisierių
gildijos prezidentas (nuo 1975 m. .
L: C. Salizzato Robert Aldrich Florence 1983; J. P. Piton Robert Aldrich Paris 1985; E.
T. Arnold, E. L. Miller The Films and Career of Robert Aldrich Knoxville, Tennessee
1986.
Aldridge Ira Frederick (Aira Frederikas Oldridžas) 1805 m. liepos 24 d. Niujorkas - 1867
m. rugpjūčio 10 d. Lodzė (Lenkija), anglų aktorius. 1820 vaidino juodaodžių mėgėjų
teatre Niujorke. Su anglų akt. E. Keanu išvyko į D. Britaniją. 1826 Otelo vaidmeniu
debiutavo Londono teatre. Garsėjo kaip W. Shakespeare'o tragedijų atlikėjas (Otelas,
Makbetas, Lyras, Aaronas). Vaidyba emocinga, raiškios plastikos. Režisavo spektaklių.
Dovydas Judelevičius
Aldridge James (Džeimsas Oldridžas) 1918 m. liepos 10 d. Whinstitute Hills (Viktorijos
valstija, Australija), anglų rašytojas. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo karo korespondentas.
Romanuose pavaizdavo graikų pasipriešinimą vokiečių okupacijai (Garbės reikalas l
Signed With Their Honour 1942, Jūrų erelis l The Sea Eagle 1944, lietuvių 1956 m. ,
kritiškai vertino Didžiosios Britanijos diplomatų veiklą (Diplomatas / The Diplomai 1949,
lietuvių 1954, Medžiotojas l The Hunter 1950 m. , kėlė arabų tautų valst. savarankiškumo
idėjas (Tuščių horizontų herojai/Heroes of the Empty Viewl954, Paskutinis tremtinys/The
Lašt Exile 1961 m. . Dovydas Judelevičius
Aldrin Edwin Eugene Jr. (Edvinas Judžinas Oldrinas jaunesnysis) 1930 m. sausio 20 d.
Montclair (N. Džersio valstija), JAV astronautas, pulkininkas. Dr. (1963 m. . 1951 baigė
JAV karo akademiją West Pointe ir tapo karo lakūnu. Tarnavo P. Korėjoje ir VFR. 1963
buvo priimtas į NASA astronautų rengimo kursus Houstone. 1966 m. lapkričio 11-15 su J.
A. Lovelliu skriejo erdvėlaiviu Gemini 12, buvo išėjės į atvirą kosmosą. 1969 m. liepos
16-24 su N. A. Armstrongu ir M. Collinsu skriejo erdvėlaiviu Apollo 11, nugabenusiu
pirmąją žmonių ekspediciją į Mėnulį. A buvo antrasis žmogus (po N. A. Armstrongo),
vaikščiojęs po Mėnulį. 1971A pasitraukė iš NASA ir grįžo į tarnybą JAV karinėse oro
pajėgose. Parašė autobiografinę kn. Grįžimas į Žemį (Return to Earth 1973 m. . Jokūbas
Sūdžius
Aldrovandi Ulisse (Ulisė Aldrovandis) 1522 m. rugsėjo 11 d. Bolonija - 1605 m. gegužės
4 d. ten pat, italų gydytojas ir gamtininkas. Bolonijos universiteto profesorius (1560 m. .
Surinko augalų ir gyvūnų kolekciją, 1567 Bolonijoje įkūrė botanikos sodą. Parašė
veikalus Deanimalbus insectis (1602; apie bestuburius), Omitologia (3 1.1599-1603 m. .
aldrūnė (Aldrovanda), saulašarinių (Droseraceae) šeimos augalų gentis. Viena rūšis -
pūslėtoji A (A. vesiculosa). Auga Europos, Azijos, Australijos, P. Afrikos vandens
telkiniuose. Augalas be šaknų, laisvai plaukioja pasinėręs į vandenį. Stiebas plonas,
žolinis. Lapai prisegti menturiais. Lapo lakštas susideda iš dviejų dalių, kurios palietus
susiveda (tokiu būdu A gaudo smulkius vėžiagyvius, vabzdžius). Žiedai balti, pavieniai,
išsiskleidžia iškilę virš vandens. Vaisius - apvali dėžutė. Įrašyta į Lietuvos raudonąją
knygą. Živilė Lazdauskailė
Alė Morisas Feliksas Šarlis T M. F. C. Aliais.
Aleandro Girolamo (Džirolamas Aleandras) 1480 m. vasario 13 d. Motta di Treviso (prie
Venecijos - 1542 m. vasario 1 d. Roma, it.
humanistas, diplomatas, kontrreformacijos veikėjas. Kardinolas (1538 m. . Paryžiaus
universiteto profesorius (nuo 1508 m. , dėstė graikų kalbą; 1513 rektorius, 1513 dėl maro
iš Paryžiaus išvyko. 1521 atstovavo popiežiui Šv. Romos imperijos kunigaikščių
suvažiavime \Vormse, kur M. Liuteris gynė savo tezes; manoma, parengė f Wormso
ediktą. 1525 popiežiaus nuncijus Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvare, Pavijos
mūšyje kartu su Pranciškum I paimtas į nelaisvę. Po išlaisvinimo vykdė įvairius
popiežiaus pavedimus (1531 ir 1538 nuncijus Vokietijoje). A Graikų - lotynų kalbų
žodynas (Lexicon graeco -latinum 1512 m. -geriausias Renesanso epochos tokio pobūdžio
darbas.
aleatdrika (lot. aleatorius - lošimo, lošiamasis), XX a. muzikos komponavimo būdas,
pagrįstas atsitiktinumo principu. Kompozitorius tiksliai nefiksuoja, kaip kūrinys turi
skambėti; galutinę kūrinio sandarą ir detalią faktūrą formuoja atlikėjas. A būna ribotoji
(kontroliuojamoji) ir absoliučioj! (totalinė). Ribotosios A kūrinio forma yra stabili.
Kompozitorius numato kūrinio visumos ir jo dalių bendrą skambėjimo pobūdį, atlikėjams
palieka savo nuožiūra detalizuoti kūrinio epizodų faktūrą. A gali būti taikoma tik kūrinio
formai - tiksliai užrašytus kūrinio fragmentus atlikėjas savo nuožiūra laisvai surikiuoja
prieš arba atlikdamas kūrinį. Absoliučiosios A kūrėjai renkasi visišką atsitiktinumą ir
atlikėjų laisvę. Vyksta kolektyvinė improvizacija, keli orkestrai griežia vienu metu
kiekvienas ką kita ir pan. Kompozitoriai vietoj tradicinių notacijos ženklų vartoja
grafinius simbolius (muzikos grafiką), kuriuos atlikėjai laisvai interpretuoja. Kai kada
kūrėjai kūrinio elementus ir sandarą pasirenka ekspromtu (pvz., mėtydami lošimo
kauliuką).
A susiklostė kaip reakcija prieš griežtai reglamentuotą dodekafoninę bei poliserijinę
techniką. XX a. 6 dešimtmečio pr. JAV komp. J. Cage'as pavartojo formos A bei
absoliučiosios A principus kompozicijose radijo imtuvams, koncerte fortepijonui
Permainų muzika (Music of Changes). Absoliučiąją A vartojo J. Cage'as, kalba
Stockhausenas, S. Bussotti, ribotąją A - P. Boulezas, H. Pousseuras, W. LutostaVskis.
Lietuvoje A (daugiausia ribotoji) taikoma nuo 7 dešimtmečio 2 pusės. Pirmuosius
aleatoriškus kūrinius sukūrė V. Montvila, F. Bajoras, V. Barkauskas, E. Balsys. Vėliau A
atsirado J. Juozapaičio, V. Jurgučio, M. Urbaičio kūryboje. Nuo 7 dešimtmečio pab.
aleatorika dažniausia A. Rekašiaus kūryboje. Rūta Mielkutė, Mindaugas Urbaitis
aleatčrinis sandėris, rizikingas, spekuliatyvus, atsitiktinis susitarimas, pvz., lažybos,
lošimas.
alebarda (prancūzų hallebarde), senovės kertamasis ir duriamasis ginklas - ant ilgo
medinio koto pritvirtintas ietigalis ir kovos kirvis. Europos šalių (Vokietijos, Prancūzijos,
Šveicarijos) kariuomenėse A naudota XIV- XVII a. ; ją pakeitė ietis. A kaip paradinį
ginklą naudoja popiežiaus apsaugos gvardiečiai.
alebastras (graikų alabastros - indas iš alebastro), alabastronas, senovės indas kvepalams,
kvapiesiems aliejams laikyti. Mažas, apskritas arba ovalus, siauru kakleliu, suapvalinta
apačia, be kojelės. Buvo daromas iš alebastro, pusbrangių akmenų, molio. Puoštas
raižyba, tapyba, reljefais. Atsirado senovės Egipte, paplito antikos laikais.
LijanaŠalavi&Bti
alebastras: 1. Mineralas CaS04-2H2O, smulkiagrūdė t gipso atmaina. 2. Statybinis gipsas
(T gipsinės rišamosios medžiagos).
Alechinsky Pierre (Pjeras Alešenskl) 1927 m. spalio 19 d. Briuselis, Belgijos tapytojas,
grafikas. Daile studijavo Briuselyje ir Paryžiuje. 1945-51 buvo grupuotės CoBrA narys.
Nuo 1951 gyvena Bougivalyje (prie Paryžiaus). Sukūrė tapybos, grafikos kūrinių, knygų
iliustracijų. Nuo 1965 tapyboje naudoja tik akrilą. Kūrybai turėjo įtakos P. Klee,
siurrealizmas. Kūriniai didelio formato; kompozicijos pagr. motyvą dažnai papildo
smulkesni elementai, teikiantys daugiaprasmiškumo. Kūrinių stilius artimas abstr.
ekspresionizmui; jie pasižymi tapysenos, piešinio impulsyvumu, abstr. formų
dinamiškumu, ryškiomis spalvomis. Parašė eilėraščių.
Alecka (Olecko), Aleckas, Oleckas, miestas Lenkijos Šiaurės rytuose, Varmijos Mozūrų
vaivadijoje, į pietvakarius nuo Suvalkų, prie D. Alėckos ežero. 17 000 gyv. (1997 m. .
Evangelikų bažnyčia (1861 m. . Nedidelės maisto, siuvimo pramonės, Statybinių
medžiagų gamybos, medžio ir metalo apdirbimo įmonės. Žaislų gamyba. Turizmas,
vandens sportas. XIV a. minimas kaimas; XVI a. vid. buvo pilis. Miesto teisės nuo 1560
(nuo tada iki 1928 miestas vadintas Margrabowa). 1920-45 priklausė Vokietijai (1928-45
vadintas Treuburgu). 1946-1975 m. - pavieto centras.
Alecsandri Vasile (Vasilė Aleksandris) 1821 m. liepos 21 d. Bacau - 1890 m. rugpjūčio
22 d. Mircešti (Jasų apskritis), rum. rašytojas, tautinio atgimimo veikėjas. Rumunijos
mokslų akademijos narys (1867 m. . 1848 revoliucijos vienas vadovų, siekė Valakijos bei
Moldovos nepriklausomybės ir susivienijimo. Studijavo Paryžiuje. 1839 grįžęs į tėvynę
įsitraukė į lit. sąjūdžio Dacia literard veiklą. 1844 įsteigė laikraštį Pmpaįirea, 1855
savaitraštį Romdnia literara. Su C. Negruzzi ir M. Kogalniceanu vadovavo nac. teatrui
Jasuose. Rinko tautosaką. 1859-60 pirmasis Rumunijos užsienio reikalų ministras, 1885-
1890 m. įgaliotasis ministras Prancūzijoje. Išleido poezijos rink. Liaudies eilėraščiai.
Baladės (Poezii poporale. Balade 1852-53 m. , Dainos ir pakalnutės (Doine į i lacramioare
1853 m. , Pastelės (Pasteluri 1868-1874 m. . Poezija romantinė, jai būdinga ist. patriotinė
tematika, gamtos motyvai, lyrizmas, tautosakinė poetika. Real. apsakymuose (Vieno
auksino istorija l Ištaria unui galban 1845 m. ir romane Jašai 1844 metais (laįi la 1844
1845 m. kritiškai vaizdavo gyv. meto visuomenę. Parašė daugiau, kaip 50 satyrinių polit.
ir ist. dramų (Jašai per karnavalą / laįi in camaval 1845, Kirica provincijoje l Chiriįa m
provincie 1852, Vaivada despotas / Despot-Voda 1879, Blanduzijos šulinys/Pintiną
Blanduziei 1883 m. , fejeriją Sinziana ir Pepelia (1883 m. . Kūryba padarė didelį poveikį
rum. literatūros raidai. Ipolitas Leką
Alečhornas fAletschhom.
Alėčkovič Mira 1924 m. vasario 2 d. Novi Sad, serbų rašytoja. Belgrado universitete
baigė slavistiką, Sorbonoje studijavo literatūrą. Dalyvavo Jugoslavijos išsivadavimo kare.
Kūryboje daug dėmesio skiria asmeniniams išgyvenimams. Išleido eilėraščių rinkinių
(Žvaigždžių baladės l Zvezdane balade 1946, Ityspavasariai l Triproleča \ 949, Užburta
ugnis l Čarobna vatra 1963, Svajotojas / Sanjalica 1975 m. , romanų (Kam keiki upę /
Zašto grdiš reku 1955, Sudie, didžioji paslaptie l Zbogom velika tajno 1958, Sidabrinis
vežimas l Srebmi voz 1963 m. , poezijos ir prozos knygų vaikams. A eilėraščių paskelbta
lietuvių kalba. Stasys Sabonis
Alečo ledynas fAletscho ledynas. Alegenio kaina! f Allegheny kalnai. Alegenio
plynaukštė f Allegheny plynaukštė.
alegorija (graikų allegoria - kitoks nusakymas), meninė priemonė - konkretus daiktas ar
vaizdas, turintis ir sutartinę abstr. reikšmę. Naudojama literatūroje ir dailėje. Alegoriniai
įvaizdžiai turi pastovią ir aiškią prasmę; tuo A skiriasi nuo T simbolio, pasižyminčio
daugiaprasmiškumu. LITERATŪROJE alegorinis vaizdavimas būdingas jau antikos
laikais (Ezopo pasakėčios, Platono raštai). Alegoriniai gali būti veikėjai (pasakėčiose lapė
yra gudrumo, povas - puikybės A), epizodai, siužetai, filos. idėjos (Platono olos A), ištisi
literatūros kūriniai. Alegorinių personažų yra Dante's Dieviškojoje komedijoje (joje
žvėrys reiškia silpnybes ir nuodėmes, Vergilijus - protą ir išmintį, Beatričė - dieviškąjį
mokslą), J. Miltono Prarastajame rojuje. A dažnai buvo naudojama vid. amžių, baroko
literatūroje (ypač dramos, poez. kūriniuose). Lietuvos raštijoje A daugiausia buvo
paplitusi XVI- XVIII a. lotynų (kai kada su lietuvių intarpais) ir lenkų kalba parašytose
mokyklinėse dramose, dialoguose (dramose veikė Garbė, Dorybė, Gailestingumas,
Lietuva, Vilnius, Akademija ir panašūs alegoriniai veikėjai, alegoriškai buvo
interpretuojami antikinės mitologijos herojai), panegirikose ir kt. kūriniuose (M. kalba
Sarbievijaus poemos ir epigramos), lietuvių tekstuose (1634 P. Tarvainio sveikinimas
Žemaičių vysk. J. Tiškevičiui, anoniminis 1648 sveikinimas karaliui Vladislovui Vazai,
anoniminis 1729 sveikinimas kalba J. Šembekui). XVIII- XX a. alegoriniai kūriniai -
pasakėčios (K. Donelaičio, S. Stanevičiaus), apsakymai ir apysakos (J. Biliūno, V.
Kudirkos), dramos (Vydūno), romanai (R. Gavelio). Eugenija Ulčinaitė DAILĖJE A savo
funkcija artima emblemai. Abstrakti sąvoka dažniausiai personifikuojama: vaizduojama
žmogaus figūra su vienu ar keliais atributais, paaiškinančiais vaizdo prasmę (moteris
užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose - teisingumas). A atsirado antikos dailėje
(ypač sudėtinga vaizdinė raiška būdinga vėlyvajai antikai). Viduramžiais dailėje
(daugiausia romaninių ir gotikinių bažnyčių skulptūroje) vyravo teol. doktrinas
aiškinančios A (surakintos nuogos figūros - pragaras). Renesanso epochoje A
komponuota kaip buit. scena. Baroko laikais susiformavo savarankiškas A žanras. XIX a.
šiam žanrui būdinga sočiai, turinys. XX a. A prarado vaizdo ir prasmės aiškumą;
alegorinių vaizdų, dažnai susijusių su simboliniais įvaizdžiais ir metaforomis, gausu
monumentaliojoje skulptūroje ir tapyboje, plakate, polit. karikatūroje. Lietuvoje A
aptinkama renesanso skulptūroje, ypač antkapiniuose paminkluose, kai kada grafikoje
(giesmynų, kitų liturginių kn. iliustracijos). Itin išplito baroko sienų tapyboje (VU J.
Lelevelio salės skliautų freskos, XVII a. ), skulptūroje (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo,
Pažaislio vienuolyno bažnyčių stiuko lipdiniai, XVII a. ), grafikoje (J. Engelharto, T. ir M.
Schnopsų, L. Vilaco estampai, kn. iliustracijos). Klasicizmo laikotarpiu A plito pastatų
dekoratyvinėje skulptūroje, tapyboje (P. Smuglevičiaus, J. Oleškevičiaus kūriniai).
Alegoriškas vaizdavimas būdingas daugeliui XX a. dailininkų (R. Antinio vyresniojo, S.
Kuzmos skulptūros, A. Skirutytės estampai ir kt.). Lijana Šatavičiūtė
Alegrfa Ciro (Siras Alegriji) 1909 m. lapkričio 4 d. Ouilca (Huamachuco provincija -
1967 m. vasario 17 d. Lima, Peru rašytojas. 1934-60 gyveno emigracijoje Čilėje, JAV,
Puerto Rike, Kuboje. Lot. Amerikos indianistinės literatūros vienas pradininkų.
Romanuose Auksinė gyvatė (La serplente de oro 1935, lietuvių 1974 m. , Alkani šunys
(Los perros hambrientos 1939, lietuvių 1974 m. , Pasaulis platus ir svetimas (EI mundo ės
anchoyajeno 1941, lietuvių 1980 m. šiek tiek idealizuodamas vaizdavo indėnus, vargingą
jų buitį ir beviltišką kovą su baltaisiais žemvaldžiais. Valdas Petrauskas
Alegrfa Fernando (Fernandas Alegrija) 1918 m. spalio 6 d. Santjagas, Čilės rašytojas,
literatūros tyrinėtojas. Nuo 1940 gyvena JAV. Parašė biogr. rom. Rekabarenas (1938 m. ,
rom. Chameleonas (Camaledn 1950 m. . Romane Lenktynių žirgas (Caballo de copas
1957 m. vaizduojamas išeivių iš Čilės gyvenimas JAV. Koliažo būdu sukurtame romane
Žąsies žingsnis (EI paso de los gansos 1975 m. parodytas A. Pinocheto atėjimas į valdžią.
Kūrybai būdinga magiškojo realizmo bruožai. Parašė veikalų apie W. Whitmano (1947 m.
, G. Mistral (1964 m. kūrybą, XX a. Čilės literatūrą. Bronius Dovydaitis
Alėgrio kvartetas fAllegri kvartetas. Alėgris Gregorijus TG.Allegri.
AleijadinhO (Aleižadlnjas), tikr. Amonio Francisco Lisboa 1730 m. rugpjūčio 9 d. ar
1738 Ouro Pr6to - 1814 m. lapkričio 18 d. ten pat, brazilų architektas, skulptorius.
architektūros mokėsi pas tėvą portugalų archit. M. F. Lisboa, skulptūros - pas G. Batistą.
Manoma, kad persirgęs raupsais nevaldė rankų, vėliau apako. Suprojektavo Šv.
Pranciškaus bažnyčią Ouro Preto (1766-1794 m. , Gerojo Jėzaus bažnyčios fasadą ir
laiptus Congonhas do Campo (1757-1777 m. , Šiai bažnyčiai sukūrė 12 pranašų
skulptūras bei 6 polichromuotas skulptorius grupes iš medžio Kristaus kančios tema
(1800-05 m. .
Alelnas Edvardas tE.Alleyn.
Aleinlkov Piotr (Piotras Alelnikovas) 1914 m. liepos 12 d. - 1965 m. birželio 9 d. , rusų
aktorius. 1935 baigė Leningrado sceninio meno institutą (mokėsi pas S. Gerasimovą).
Vaidmenys kine: Petka (Valstiečiai 1935, rež. F. Ermleris), Moliboga (Septynetas
drąsuolių 1936, rež. S. Gerasimovas), Vania Kurskis (Didysis gyvenimas, 2 serijos, 1940
ir 1958, rež. L. Lukovas), Strelcovas (Maskvos dangus 1944, rež. J. Raizmanas),
Mariutinas (Troškulio numalšinimas baigtas 1967, po A mirties, rež. B. Mansurovas).
Vaidyba įtaigi, nuoširdi, išryškinanti tipiškus nacionalinio charakterio bruožus. 1976 apie
A pastatytas filmas Piotras Martynovičius ir didžiojo gyvenimo metai (Piotr Martynovič i
gody bol'soj žizni, rež. N. Orlovas).
Aleixandre Vicente (Visentė Aleiksandrė) 1898 m. balandžio 26 d. Sevilija - 1984 m.
gruodžio 14 d. Madridas, ispanų poetas. Ispanijos karališkosios akademijos narys (1950
m. . Madrido universitete studijavo teise, polit. ekonomiją. Sunkiai susirgęs gyveno tėvij
namuose netoli Madrido. Ankstyvojoje kūryboje (rink. Žemės aistra / Pasion de la tierra,
Sunaikinimas arba meilė / La destruccion o ei amor, abu 1935 m. , įtaigiai atskleidžiama
prieštaringų meilės ir neapykantos jausmų kankinamo lyr. herojaus pasaulėjauta, žymu
siurrealizmo įtaka. Rinkiniuose Rojaus šešėlis (Sombra dėl paraiso 1944 m. , Širdies
istorija (Historia dėl comt/tn 1954 m. , Plačiose valdose (En un vasto dominto 1962 m. ,
Įvardyti portretai (Retratos con nombre 1965 m. vyrauja gamtos motyvai, kasdienių
gyvenimo sunkumų tema. Vėlyvojoje kūryboje (rink. Vartojimo eilėraščiai l Poema de la
consumacičn 1968, Pažinimo dialogai lDidldįOi dėl conocimiento 1974 m. pabrėžiamas
žmogaus vidinio pasaulio dramatiškumas. Po mirties išleistas rink. Nauji įvairūs
eilėraščiai (Nuevos poemos varios 1987 m. . Kūrybai būdinga būties filos. įprasminimas,
tiesos ieškojimas, novatoriška forma (isp. poezijoje įtvirtino verlibrą). Nobelio premija
1977. Bromus Dovydaitis
Alėj (Alejus), upė Rusijoje, Altajaus krašte; Obės kairysis intakas. Ilgis 858 km. Baseino
plotas 21 100 km2. Prasideda Altajaus kalnyno v. šlaituose. Vidutinis debitas 34 m'/s.
Užšalės nuo lapkričio iki balandžio. Vanduo naudojamas drėkinimui. Pakrančių miestai:
Rubcovskas, Aleiskas.
alėja (prancūzų allee < allereiti): 1. Kelias arba takas, iš abiejų pusių apsodintas viena ar
keliomis medžių (kartais medžių ir krūmų) eilėmis. Būna atvira arba dengia medžių šakos.
Dengtosios A būdingos vid. amžių, renesanso ir baroko parkams, atvirąsias imta rengti
XVII- XVIII a. Prancūzijos parkuose. XVIII a. paplito parkus juosiančios A. Lietuvoje
vyrauja liepų A (Kretingos, Užutrakio parkų); yra ir eglių (Burbiškio, Raguvėlės parkų),
ąžuolų (Gelgaudiškio parko), beržų (Baisogalos, Birštono parkų), maumedžių, tujų,
skroblų A.
2. Reprezentacinė gatvė, dažniausiai apsodinta medžiais (pvz., Laisvės alėja Kaune).
Alėja, upė Lietuvoje ir Latvijoje; Virčiuvio kairysis intakas. Ilgis 29 km (Lietuvoje 5,7
km), baseino plotas 61 km2. Prasideda 6 km į šiaurę nuo Joniškio, teka į šiaurę Įteka į
Virčiuvį Latvijoje. Vaga reguliuota. Plotis 4-8 m, gylis 0,5-2,4 m. Srovės greitis 0,1 m/s.
Algirdas Rainys
Alejandro Selkirko sala (Isla Alejandro Selkirk, Aleksandro Selkirko sala; iki 1966 Isla
Mas Afuera) yra
Ramiajame vand., -800 km į vakarus nuo P. Amerikos krantų, Juano FernSndezo salyno
vakaruose. Priklauso Čilei. Plotas 85 km2. Vulkaninės kilmės. Paviršius kalnuotas
(didžiausias aukštis 1836 m). Subtropinis klimatas. Visžalė augalija. Turizmas. Elena
Stankūnienė
Alėkan Henri (Anri Alekanas) 1909 m. vasario 10 d. Paryžius, prancūzų kino operatorius.
Mokėsi Meno ir amatų konservatorijoje, Optikos institute Paryžiuje. Nuo 1925 dirbo
režisieriaus asistentu. Pasipriešinimo judėjimo dalyvis; filmavo Pasipriešinimo dalinių
veiksmus (medžiaga vėliau panaudota rež. R. Clement'o filme Mūšis ant bėgių l La
Bataille du rail 1946 m. . Filmų Gražuolė ir pabaisa (La Bette et la Bete 1946, rež. J.
Cocteau), Prakeiktieji (Les Maudits 1947, rež. R. Clėment'as), Uosto Marija (La Marie du
port 1949, rež. M. Carne), Veronos meilužiai (Les Amants de Verone 1949, rež. A.
Cayatte'as), Romos atostogos (Roman Holiday 1953, rež. W. Wyleris), Dangus virš
Berlyno (Der Himmel ūberBerlin 1987, rež. W. \Vendersas) operatorius.
Aleknė Algimantas 1944 m. gegužės 16 d. Kaunas, architektas. 1967 baigė KPI. 1981-
1987 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto grupės vadovas, projektų vyr.
architektas, 1988-1994 m. kooperatyvo Lietuvos suvenyras architektas. Suprojektavo
Vilniuje: restorano Draugystė interjerą (1973 m. , Svečių namus Žvėryne (1980 m. ,
polikliniką (dab. Stomatologijos klinika) Žalgirio g. (1980 m. , mokymo įstaigų
kompleksą Jeruzalėje (1981 m. , Policijos akademijos (dab. Teisės universitetas) centr.
rūmus (1982 m. , oro uosto keleivių terminalą (1993, su archit. G. Telksniu, L. Vaičių),
Šiauliuose - buities paslaugų kompleksą (1981 m. , Trakuose - Vytauto Didžiojo mokyklą
(1982 m. , Kretingoje - viešbutį (1985 m. . Sukūrė antkapinių paminklų (komp. kalba
Brundzaitės, 1973; dail. J. Švažo, 1985 m. archit. dalis, scenovaizdžių.
Alekna Antanas 1872 m. gruodžio 19 d. Šniuraičiai (Radviliškio valsčius - 1930 m.
birželio 12 d. Kaunas, istorikas. Kunigas (1897 m. . 1894 baigė Kauno kunigų seminariją.
1894-1897 m. mokėsi Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje (nebaigė dėl ligos). Nuo
1897 įv. parapijų vikaras. Už tikybos dėstymą lietuvių kalba Vilniaus
generalgubernatorius atėmė iš A teisę dėstyti mokyklose. Nuo 1906 m. Kauno katedros
vikaras. Kanauninkas. Rašė į Tėvynės sargą (nuo 1896 m. ir kt. period. leidinius. 1907-19
redagavo žurnalą Vienybė. 1917-22 Kauno kunigų seminarijos, 1922-30 Lietuvos
universiteto Teol.-filos. fakulteto profesorius. Pozityvizmo krypties istorikas; pirmenybę
teikė pirminiams šaltiniams, ist. faktus atskyrė nuo romantikų legendų. Svarb. veikalas -
Žemaičių vyskupas M. Valančius (1923; pirmą kartą panaudojo Žemaičių vyskupijos
archyvą). Kitos svarbesnės kn.: Trumpa Bažnyčios istorija (1906 m. , Katalikų bažnyčia
Lietuvoje (1926 m. , Šv. Kazimieras (1927 m. , Lietuvos Bažnyčios istorija (1929 m. .
Parašė Lietuvos ist. vadovėlių mokykloms (1911, 1923,1923 lenk., 1925 m. . Į lietuvių
kalba išvertė S. Lagerlof Legendos apie Kristų (1917 m. . Vytautas Merkys
Alekni Jonas 1917 m. liepos 20 d. Kubiliūnai (Grinkiškio valsčius ) - 1964 m. rugsėjo 3 d.
Panevėžys, teatro aktorius, režisierius, dailininkas. 1936-40 mokėsi keramikos Kauno
amatų mokykloje. 1938-40 lankė Kauno Darbo rūmų vaidybos studiją. 1940-64 Panevėžio
dramos teatro aktorius, 1954-56 vyr. režisierius. Svarb. vaidmenys: Korvinas (B. Jonsono
Sukčiaus testamentas 1941 m. , Gaška (A. Vienuolio Prieblandoje 1945 m. , Liapkinas
-Tiapkinas (N. Gogolio Revizorius 1946 m. , Žoržas Dandenas (Moliėre'o Žoržas
Dandenas 1947 m. , Vėžinė (E. Labiche'o Šiaudinė skrybėlaitė 1959 m. , Ščiukaris (M.
Šolochovo Pakeltos velėnos inscenizacija 1964 m. . Panevėžio dramos teatre režisavo 12
spektaklių (E. Borisovos Juodojo ežero paslaptis 1952, M. Gorkio Paskutinieji 1955, S.
Kosmausko Kuo aš kalta? 1957, E. de Filippo Mano Seimą 1959 m. . Vaidyba
temperamentinga, ryškios vizualinės ir plastinės personažų charakteristikos. A sukūrė
keramikos dirbinių (buvo eksponuoti parodoje Paryžiuje), biustų, scenografijos ir grimo
eskizų, piešinių, nuliejo akvarelių. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Alekna Viktoras 1915 m. kovo 19 d. Pašlynys (Raseinių valsčius ), literatūros tyrinėtojas,
rašytojas. Studijavo VDU, dirbo žurnalo Naujoji Romuva redakcijoje, mokytojavo. 1945
suimtas, nuteistas 10 m. kalėti lageriuose ir 5 m. tremties. Kalėjo Vorkutoje. 1957 grįžo į
Lietuvą. 1967 baigė VU. Sudarė S. Nėries poezijos dažnumų žodyną (išsp. 1980 m. ,
parengė Raštus (3 1.1984 m. , dok. leidinį Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos
metraštis (2 1.1995-1997 m. . Parašė ir išleido biogr. apys. Salomėja (1996 m. ,
monografiją Nepriklausomybės Akto signataras kun. Alfonsas Petrulis (1996 m. ,
eilėraščių (rink. Pilkų dienų žingsneliai 1997 m. , dok. knygą apie partizanų kovas
Širvintų apylinkėse Ūžė žalia giria (1999 m. , pasakojimą apie savo šeimą Ąžuolas (2000
m. , apsakymų, dramos kūrinių, atsiminimų apie Vorkutos lagerius. Vytautas Rakauskas
Alekna Virgilijus 1972 m. vasario 13 d. Terpeikiai (Kupiškio rj.), lengvaa - 1etis. 1996
Atlantos olimpinėse žaidynėse užėmė 5 vietą (diską nusviedė 65,30 m), 1997 pasaulio
pirmenybėse Atėnuose - 2 vietą (66,70 m), 1998 Europos čempionate Budapešte - 3 vietą
(66,46 m), Pasaulio taurės 1998 komandinių varžybų Johannesburge (PAR) nugalėtojas
(69,66 m; geriausias sezono pasaulio rezultatas). 2000 Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse
laimėjo aukso medalį (69,30 m), 2001 pasaulio pirmenybėse Edmontone (Kanada) užėmė
2 vietą (69,40 m). Gedimino 5 laipsnio (1996 m. , 3 laipsnio (1997 m. ir 2 laipsnio (2001
m. ordinai. Jonas Žilinskas
Aleknš Zenonas Petras 1938 m. rugsėjo 7 d. Ripaičiai (Linkmenų valsčius ), matematikas.
Dr. (fiziniai m.; fiz. ir mat. mokslų kandidatas 1975 m. . 1962 baigė ŠPI, dėsto jame (nuo
1997 SU), 1980-1995 m. prorektorius, nuo 1997 Mat. katedros vedėjas; docentas (1977
m. . Paskelbė darbų iš analizinių funkcijų kraštinių uždavinių. Vienas Mokyklinio
matematikos žinyno autorių.
Alekna Sudimantaitis m. 1491, LDK didikas. Žygimanto Kęstutaičio šalininko, Krėvos
seniūno Sudimanto sūnus. Buvo Gardino vietininkas. 1466 minimas kaip Polocko
vietininkas ir pataurininkis. Nuo 1477 buvo Vilniaus vaivada ir LDK kancleris. Dukterį
Sofiją išleidęs už kunigaikščio Aleksandro Alšėniškio susigiminiavo su įtakingais Alšėnų
kunigaikščiais. Dukterį Aleksandrą 1481 išleidęs už vaivados Mikalojaus Tenczynskio
vienas pirmųjų iš LDK didikų susigiminiavo su Lenkijos ponais. Aleknavičių, Irzikovičių,
Kuchmistrovičių giminių pradininkas. Edvardas Gudavičius
Alekna -Švoinickis Romanas 1845 Rodai (Panevėžio apskritis) - 1915 ten pat, tapytojas.
Nuo 1862 tapybos mokėsi Vilniaus bajorų institute (pas kalba Rusecką). Dalyvavo 1863
sukilime, 1864 ištremtas į Kazanės guberniją. Po amnestijos 1869 apsigyveno Varšuvoje.
Mokėsi piešimo mokykloje ir privačioje V. Gersono studijoje. 1873-1875 m. studijavo
Miuncheno dailės akademijoje. 1900 grįžo į gimtinę. Iš natūros tapė peizažus. Realistine
maniera kūrė daugiausia buit. žanro kompozicijas - vaizdavo bajorų ir valstiečių
gyvenimą (Politinis ginčas 1874, Bajorų peštynės 1875, Parduodamas arklys 1889 m. ,
sukūrė alegorinių kompozicijų (Idealo siekiant 1891 m. , portretų. AleksandrasIndriulaitis
Aleknavičius Bernardas 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčiai, fotografas, fotožurnalistas.
1956 baigė Kauno ped. mokyklą. 1956-60 dirbo Kauno raj. laikraščio redakcijoje. 1963-
1993 m. Klaipėdos ir Žemaitijos zonos Eltos fotoreporteris. Surengė individualias
fotografijų parodas: Tėviškė mana (1966 m. , Ablinga (1973 m. , Naujoji Klaipėda (1973
m. , Liaudies rašytoja Ieva Simonaitytė (1977 m. , Lietuvininkai (1980 m. , Žemaičių
žemės Rūpintojėliai (1990 m. , O buvo taip... (1997 m. . Fotoalbumai: Tėviškė (1966 m. ,
Klaipėdos diena (1969, su S. Krivicku), Donelaitis ir mes (1989 m. ; kn.: Vakarė žvaigždė
(1998 m. , Vydūnas (1999 m. . Stanislovas Žvirgždas
Aleknavičius Kajetonas 1804 m. sausio 26 d. Terpeikiai (Subačiaus valsčius - 1874 m.
gruodžio 2 d. Asava (Gardino sritis), poetas, švietėjas. 1827 įstojo į Vilniaus Laterano
kanauninkų vienuolyną. 1832 baigė Vilniaus diecezinę kunigų seminariją (teol. kand.).
Kunigavo daugiausia Dzūkijoje (nuo 1848 Merkinėje). Už 1863 sukilimo rėmimą 1867
iškeltas į Asavą. Kunigaudamas mokytojavo parapijų mokyklose. Vienas didaktinės
literatūros kūrėjų. Parengė knygelę Elementorius, arba Lengvas mokslas skaityt Rašto
Švento (1846 !1858 m. , kurioje mokoma tikėjimo tiesų, gražaus elgesio, pabrėžiama
mokslo nauda; pamokymai parašyti dialogo forma. Parašė didaktinio pobūdžio eiliuotų
humor. ir satyrinių kūrinių (rink. Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės 1861 m. . A -
eiliuoto feljetono pradininkas lietuvių literatūroje, vie nas pirmųjų kūrė eilėraščius
vaikams (Senis, vaikai ir pupos). Poezijoje gausu kaimo buities detalių, ryšku sakytinės
tautosakos, liaudies dainų poetikos ir šnekamosios kalbos poveikis; moralizavimas
grindžiamas liaudišku humoru, pašaipa. Daug A kūrinių virto liaudies dainomis. R:
Kikilis laibakojis Vilnius 1971. Kostas Doveika
Aleknavičius Pranas 1941 m. balandžio 10 d. Nibriai (Jiezno valsčius ), žemėtvarkos
inžinierius. Dr. (sočiai, m.; ek. mokslų kandidatas 1983 m. . 1964 baigė LŽŪA. 1966-
1991 m. dirbo Žemėtvarkos projektavimo institute. 1993-1994 m. Žemės ūkio ministerijos
Žemės tvarkymo departamento direktorius, 1995-1996 m. Žemėtvarkos ir geodezijos
tarnybos direktoriaus pavaduotojas. 1977-1981 m. ir nuo 1987 dėsto LŽŪU; docentas
(1989 m. . Parašė knygas: Žemėtvarkos projektavimas ir žemėtvarkos darbų
organizavimas (su J. Optažiene, 2 d. 1986 m. , Žemės kadastras (su kt., d. 2 1989 m. .
Aleknonis Gintaras, iki 1992 Aleknavičius 1961 m. kovo 31 d. Kačerginė, teatrologas,
žurnalistas. Dr. (hum.; menotyros kand. 1992 m. . 1984 VU baigė žurnalistiką, 1984-1993
m. VU Žurnalistikos instituto bendradarbis, dėstytojas. 1993 stažavo Danijos aukštojoje
žurnalistikos mokykloje. Nuo 1993 dirba Laisvosios Europos radijuje (Miunchene, nuo
1995 - Prahoje). Spaudai parengė A. Olekos -Žilinsko laiškus (A. Oleka -Žilinskas
Vaidybos džiaugsmas 1995 m. .
Aleksa Jonas Dainius 1939 m. vasario 23 d. Telšiai, dirigentas. I. Aleksaitės ir R.
Dušauskienės -Duž brolis. 1961 baigė Lietuvos konservatoriją (A. Budriūno choro
dirigavimo klasę). 1962-65 tobulinosi Leningrado konservatorijos aspirantūroje (J.
Mravinskio simf. ir operos dirigavimo klasėje). 1973-1974 m. stažavo Vienos aukštojoje
muzikos ir scenos meno akademijoje (H. Swarowsky ir C. Osterreicherio dirigavimo
klasėje). Nuo 1965 Lietuvos nacionalinio OBT dirigentas, 1975-2000 vyr. dirigentas,
1994-1997 m. dar ir šio teatro vadovas. 1990-1994 m. ir Bratislavos nacionalinio OBT
vyr. dirigentas. Nuo 1965 dėsto LMA; profesorius (1996 m. . 1975,1980,1985 Lietuvos
dainų švenčių vyr. dirigentas. Lietuvoje parengė ir dirigavo pasaulio klasikų ir lietuvių
kompozitorių operų (R. Vagnerio Lohengrinas 1969, A. Rubinšteino Demonas 1970, C.
Gounod Faustas 1971,1974, G. Bizet Karmen 1972, S. Moniuszko Halka 1972, V.
Barkausko Legenda apie meilę 1975, G. Puccini Madam Bater - 1ai 1976, Bohema 1983,
J. Juzeliūno Sukilėliai 1977, G. Rossini Sevilijos kirpėjas 1979, E. Balsio Kelionė į Tilžę
1980, P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas 1981, G. Verdi Don Karlas 1981, M.
Musorgskio Borisas Godunovas 1982, C. M. von Weberio Laisvasis šaulys 1996 m. ,
baletų (R. Ščedrino Ana Karenina 1975, S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 1977, J.
Gruodžio Jūratė ir Kastytis 1978, P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė 1981, A. Šenderovo
Mergaitė ir Mirtis 1982, E. Balsio Eglė žalčių karalienė 1995 m. , operečių. Dirigavo
vokalinius simfoninius (J. S. Bacho Mišios h-moll, Pasija pagal Matą, Pasija pagal
Morkų, Pasija pagal Joną, G. Verdi Reąuiem, J. Haydno oratorija Metų laikai ir Mišios B-
dur, G. Rossini Stabai Mater, B. Britteno Karo requiem,C. Orffo kantatos Catuli Carmina
ir Carmina Buraną, A. Schonbergo oratorija Gurės dainos, J. Juzeliūno III simfonija
Žmogaus lyra, E. Balsio kantata Saulę nešantis), simfoninius (J. Brahmso, A. Brucknerio,
G. Mahlerio, A. L. Dvofako, S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, M. kalba Čiurlionio, J.
Gruodžio, J. Juzeliūno, B. Dvariono, E. Balsio, S. Vainiūno, A. Račiūno, V.
Paltanavičiaus, O. Balakausko, V. Montvilos, T. Makačino irkt.) kūrinius. 1976-1977 m.
Leningrado Musorgskio OBT parengė bei dirigavo G. Puccini operą Bohema ir W. A.
Mozarto operą Don Žuanas; 1989,1990 su šiuo teatru gastroliavo Prancūzijoje ir Italijoje.
Bratislavos nacionalinio OBT parengė bei dirigavo operas; P. Čaikovskio Pikų dama, W.
A. Mozarto Idomenėjas, Figaro vedybos, C. Gounod Faustas, G. Verdi Otelas, R.
Vagnerio Tanhoizeris, J. Offenbacho Hoffmanno istorijos, G. Donizetti Liucija di
Lamermūr, E. Suchonio Sūkurys. Su šiuo teatru dalyvavo Edinburgo (Didžioji Britanija)
festivalyje. 1993, 1994 su Latvijos simf. orkestru gastroliavo Prancūzijoje. Subūręs
kamerinį orkestrą Vilniuje koncertiškai atliko H. Purcellio operą Didonė ir Enėjas. LSSR
valstybinė premija 1982, Latvijos premija Didysis muzikos prizas (1995 m. . Gedimino 3
laipsnio ordinas (1995 m. . Vaclovas Juodpusis
Aleksa Jonas Pranas 1879 m. gruodžio 25 d. Kumetiškiai (Kalvarijos apskritis) - 1955 m.
balandžio 22 d. Svetlozelionoje (Tomsko sritis), Lietuvos valst. ir visuom. veikėjas,
agronomas, sociologas, ekonomistas. kalba J. Aleksos ir Z. Angariečio brolis. Žemės ūkio
akademijos garbės dr. (1929 m. . 1900-C7 Maskvos universitete studijavo gamtos
mokslus, agronomiją, sociologiją, 1914-15 Varšuvos aukštojoje Žemės ūkio mokykloje -
agronomiją ir zootechniką. Buvo nelegalios Maskvos lietuvių studentų draugijos narys.
Už anticarinę veiklą 1902 kalėjo Maskvoje, Varšuvoje, Kalisze. 1918 m. birželio grįžo į
Lietuvą. Nuo 1918 m. lapkričio Žemės ūkio ir valst. turtų ministerijos skyriaus vedėjas,
vėliau Žemės ūkio departamento direktorius. 1920 m. birželio -1923 m. birželio Žemės
ūkio ir valst. turtų ministras. 1924-27 Lietūkio tarybos pirmininkas. 1925-27 redagavo
žurnalą Žemės ūkis, 1936-savaitraštį Ūkininkų žodis. Žemės ūkio rūmų steigimo
iniciatorius; 1926-27 pirmininkas. Seimo atstovas. 1926 12-1935 m. rugsėjo žemės ūkio
ministras. Ūkininkų partijos veikėjas (1925-27 m. . 1928-36 organizacijos Ūkininkų
vienybė pirmininkas. 1925-40 VDU, 1940 VU dėstė žemės ūkio ekonomiką. SSRS
okupavus Lietuvą NKVD suimtas, 1940-41 kalintas Marijampolėje, Kaune. Nuo 1941 m.
rugpjūčio dėstė VU. 1942 su kalba Griniumi ir M. Krupavičiumi vokiečių generaliniam
komisarui Kaune įteikė memorandumą, kuriame protestavo prieš Lietuvos kolonizavimą,
Lietuvos piliečių (t.p. ir žydų, rusų, lenkų) žudymą. 1942 gestapo suimtas ir ištremtas į
Vokietiją (gyveno gestapo prižiūrimas). 1945 grįžo į Lietuvą, dirbo Žemės ūkio institute;
profesorius (1945; gal 1942 m. . 1946 iš darbo pasitraukė, palaikė ryšius su pasipriešinimo
sov. okup. režimui organizacija - Lietuvių tautine taryba. 1948 ištremtas į Sibirą. Palaikai
1990 pargabenti į Lietuvą, palaidoti Palangoje. Pirmasis žemės ūkį pradėjo tirti
kompleksiškai (plėtros teorijos požiūriu), propagavo žemės ūkio kooperaciją, buvo vienas
vad. ūkininkiškosios ideologijos kūrėjų Lietuvoje. Svarbiausi darbai: Kiaulių auginimas
irkiaulių ūkis (1919 m. , Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis (1924 m. , Lietuvių
tautos likimo klausimu (2 1.1925-33 m. , Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė (1926 m.
, Kuriuo keliu eisime (l927 m. ,Ūkininkiškos visuomenės sudarymo klausimu Lietuvoje
(1929 m. . L.: Jonas Aleksa ūkio, mokslo ir valstybės baruose Vilnius 1999. Kazimieras
Tamašauskas
306
Aleksa Julius 1855 Kumetiškiai (Kalvarijos apskritis) - 1891 m. lapkričio 22 d. Aleksotas
(dab. Kauno dalis), publicistas, gydytojas. Varpininkas. Baigęs Marijampolės gimnaziją
1879 įstojo į Varšuvos universiteto Med. fakultetą (1883 už ryšius su sd. Proletariato
organizacija metams pašalintas), 1885 baigė. Dirbo gydytoju Jonavoje, Naumiestyje (dab.
Kudirkos Naumiestis) ir Aleksote. Dalyvavo tautiniame lietuvių sąjūdyje. 1890-1891 m.
rašė Varpui ir Vienybei lietuvninkų. 1891 buvo kalinamas Varšuvoje. Rinko lietuvių
liaudies dainas ir jų melodijas. Sudarė botanikos liet.-lot. kalbų žodyną (rankraštis dingo).
Valentinas Aleksa
Aleksa Jurgis f J. Aleksandravičius.
Aleksa Konradas Juozas 1881 m. vasario 19 d. Kumetiškiai (Kalvarijos apskritis) - 1956
m. lapkričio 6 d. Kaunas, veterinarijos gydytojas, visuom. veikėjas. veterinarijos dr. (1945
m. . J. P. Aleksos ir Z. Angariečio brolis. 1901 Varšuvoje dalyvavo anticarinėje
demonstracijoje, buvo suimtas. 1903 m. baigės Varšuvos veterinarijos institutą dirbo
jame. 1913-18 Rusijos kariuomenės veterinarijos gydytojas. 1920 bolševikų kalintas.
1922-24 dėstė Dotnuvos žemės ūkio technikume, nuo 1924-Žemės ūkio akademijoje;
1926-27 ir 1928-36 prorektorius; profesorius (1927 m. . 1932-38 nuolatinis Lietuvos
atstovas Tarpt, epizootiniame biure Paryžiuje. Vienas veterinarijos akademijos kūrėjų ir
Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos steigėjų (kelerius metus jos pirmininkas). 1938-
40 ir 1944-56 dėstė LVA, buvo Specialiosios zootechnikos katedros vedėjas, 1944-46
prorektorius; garbės dr. (1941 m. . Dėl genetikos, priv. nuosavybės, t.p. Vakarų
mokslininkų darbų pripažinimo buvo sovietinės valdžios kritikuojamas ir persekiojamas.
1941-44 Vilniaus apskritis veterinarijos ligoninės direktorius. Pirmasis Lietuvoje tyrė
kapinynuose (T Veršvų kapinynas, f Kapitoniškių pilkapynas) iškastų žirgų griaučius;
nustatė jų amžių, lytj, ūgį. Svarbiausi veikalai: Trumpa naminių gyvulių fiziologija (1924
m. , Naminių gyvulių anatomija (1928 m. , Paveldėjimas gyvulininkystėje (1928 m. ,
Gyvulių anatomijos ir fiziologijos pagrindai (1930 m. , Naminių gyvulių veisimas (1954
m. . Valentinas Aleksa
Aleksa Konstantinas 1863 m. rugsėjo 1 d. Kumetiškiai (Kalvarijos apskritis - 1935 m.
sausio 23 d. Vilnius, mokytojas, Vilniaus krašto lietuvių visuom. veikėjas. 1922-35
Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje mokytojas inspektorius. Vienas Šv. Kazimiero
draugijos steigėjų (1925 m. , jos sekretorius, vėliau iždininkas. 1928 kooptuotas į
Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narius. Vilniaus k Rytų Lietuvių mokytojų sąjungos
pirmininkas. Su kitais steigė lietuvių mokyklas Suvalkų krašte. Bendradarbiavo lietuvių
spaudoje. Valentinas Aleksa
Aleksa Pijus 1894 m. gegužės 5 d. Parausiai (Paežerių valsčius ) - 1958 m. lapkričio 30 d.
Por - 1and (Oregono valstija), kunigas (įšventintas 1917 m. . Bažn. teisės dr. (1923 m. .
1913-18 studijavo Seinų ir Sankt Peterburgo kunigų seminarijose, 1920-23 Romoje. 1924-
44 Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. 1930-44 Vilkaviškio vyskupijos kurijos
oficiolas. 1944 emigravo į JAV. Nuo 1950 Por - 1ando arkivyskupijos kurijos auditorius.
Rašė bažn. teisės ir moralinės teologijos klausimais. Išvertė encikliką Casti connubii
(Krikščioniškoji moterystė). Svarbiausi veikalai -Marijos žodis Pūtimoje (1951 m. ,
Dievas ir žmogus (su F. Bartkumi, 1953 m. . Valentinas Aleksa
Aleksa Zigmontas Antanas, LSDP ir kom. veikėjas T Z. Angarietis.
Aleksaitė Irena 1933 m. rugpjūčio 9 d. Telšiai, teatrologė. habilituotas daktaras (hum.;
menotyros dr. 1985 m. . J. D. Aleksos ir R. Dušauskienės -Duž sesuo. 1954-59 studijavo
Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute (Teatrologijos fakultete). 1960-64
Meno istorijos instituto Maskvoje aspirantė, 1980-1984 m. doktorantė. 1970-1985 m.
dėstė VISI Filosofijos katedroje, 1985-1988 m. (Mūzų akademijos) Bratislavoje - Teatro
katedroje; profesorius (1987 m. . Nuo 1988 LMA Teatro ir kino fakulteto Meno istorijos
ir teorijos katedros, nuo 1996 ir Lietuvos kultūros ir meno instituto Teatrologijos sk.
vedėja. Parašė monografijas Elena Bindokaitė (1960 m. , Borisas Dauguvietis (1966 m. ,
Stepas Jukna (1974 m. , Režisierius Romualdas Juknevičius (1998 m. , daugiau, kaip 450
straipsnių teatro, dramaturgijos klausimais lietuvių ir užs. spaudoje, Lietuvių teatro
istorijos 1929-1935 (kn. l 2000 m. viena autorių.
Aleksandar Karadjordjevič T Aleksandras Karadžior-dževičius.
Aleksandar l Karadjordjevič t Aleksandras I Karadžiordževičius.
Aleksandar Obrenovič T Aleksandras Obrenovičius. Aleksander Doroti T D. Alexander.
Aleksanderis Džefris T J. Alexander. Aleksanderis Džeimsas Vadelis f J. W. Alaander.
Aleksanderis Francas Gabrielis f F. G.Alexander.
Aleksėnderis Haroldas Rupertas Leofrikas Džordžas f H. R. L. G.Alexander.
Aleksandra XIV a. 7 dešimtmečio pab. ar 8 dešimtmečio pr. Vilnius 11434 m. balandžio
20 d. Plockas (į Šiaurės vakarus nuo Varšuvos), Ldk Algirdo ir jo antrosios žmonos
Julijonos jauniausioji duktė. Jogailos sesuo. 1388 ištekėjo už Mazovijos (Mozūrijos)
kunigaikščio Ziemowito. Vedybos buvo politinis kompromisas - buvęs Jogailos varžovas
dėl Lenkijos karaliaus karūnos su juo susigiminiavo, dėl to pavyko atkurti tradicinius
dinastinius Mazovijos Piastų ir Gediminaičių ryšius. Edvardas Gudavičius
Aleksandra Fiddorovna, tikr. Alice Hessen-Darmstadt 1872 m. birželio 6 d. Darmstadt
(Vokietija - 1918 m. liepos 29 d. Jekaterinburg, Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II
žmona (1894-1918 m. . Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos anūkė, Heseno
-Darmstadto d. hercogo Liudviko IV duktė. Darė didele įtaką Nikolajui II. Neribotos caro
valdžios šalininkė. Naudodamasis A palankumu G. Rasputinas veikė valstybės politiką.
Kartu su šeima sušaudyta bolševikų.
Aleksandras, Ldk T Vytauto krikšto vardas. Aleksandras, XIV a. lietuvių kunigaikštystis t
Vygantas.
Aleksandras 1460 m. spalio 5 d. Krokuva - - 1506 m. liepos 20 d. Vilnius, Ldk
Aleksandras II (nuo 1492 m. liepos 20 d.) , Lenkijos karalius (nuo 1501 m. spalio 4 d. ).
Ldk Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus. Didžiuoju kunigaikščiu
išrinktas mirus Kazimierui, nes LDK Ponų Taryba siekė turėti atskirą nuo Lenkijos
valdovą. 1492 T Aleksandro privilegija buvo aprobuotos nusistojusios Ponų Tarybos
teisės. Iki 1501A valdė LDK atskirai nuo Lenkijos, buvo nutraukta abiejų šalių asmeninė
unija. Tuo naudodamasis Maskvos d. kunigaikštystis Ivanas III per 1492-1494 m. karą
užėmė ir prisijungė LDK žemes Viazmą ir daugumą Okos aukštupio kunigaikščių. 1494
taikos sutartis su Maskva buvo sutvirtinta A vedybomis su Ivano III dukterimi Elena
(1495 m. , tačiau Ivanas III apsupo ją savo žmonėmis, kurie rinko informaciją apie LDK.
Susigiminiuodamas su suvienytos Rusios valdovu A nesėkmingai siekė išvengti jo
pretenzijų į LDK priklausančias gudų (rusų) žemes. Aleksandrui reikėjo vyresniųjų brolių
Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo II Jogailaičio ir Lenkijos karaliaus Jono
Albrechto (Alberto) paramos. Pastarasis užtai 1495 pasiūlė atnaujinti Horodlės susitarimą
(1413 m. . LDK Seimas 1496 pasiūlymą atmetė ir iškėlė lygiateisės kar. ir polit. sąjungos
su Lenkija projektą. Tarpininkaujant Vladislovui II Jogailaičiui 1499 m. gegužės 6 d.
Petrakave (į pietvakarius nuo Varšuvos) buvo sudaryta preliminari sutartis. Numatyta
glaudi formaliai lygiateisė sąjunga. Kai Maskva stiprėjo, o LDK valdžia pamažu atsikratė
prie Elenos buvusių rusų agentų, Ivanas III ta dingstimi 1499 pradėjo su LDK karą
(paskelbtas 1500 m. . Vedrošos (1500 m. ir Mstislavlio (1501 m. mūšiuose LDK
kariuomenė buvo sumušta. 1503 m. paliaubų sutartimi (galiojo 6 m. Maskvos Didžioji
Kunigaikštystė (MDK) prisijungė LDK valdų: Černigovą, Starodubą, Severianų
Naugardą, Gomelį, Brianską, Mcenską, Dorogobužą, Toropecą, Mirus Jonui Albrechtui A
buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. LDK Ponų Taryba, norėdama gauti paramos prieš
MDK, su lenkų ponais sudarė f Melniko aktą (1501 m. spalio 3 d. ); jo LDK Seimas
nepatvirtino. A valdant LDK toliau puolė Krymo totoriai; juos kiek sustabdė LDK
kariuomenės pergalė T Klecko mūšyje (1506 m. . Į A valdymo pabaigą (buvo
paralyžiuotas) didele galią įgijo jo favoritas kunigaikštystis Mykolas Glinskis. Lenkijoje
A rezidavo neilgai. Jis patvirtino Lenkijos Seimo Radome nutarimą Nihil novi, kuriuo
karalius pasižadėjo nieko nespręsti be Seimo ir Senato sutikimo. Humanistinio
išsilavinimo A į Vilnių, savo dvarą, pakvietė lenkų humanistų. Tai palankiai veikė
lietuvių kultūrą, bet spartino lenkų kalbos plitimą tarp ponų. Valdant A išsiplėtė didžiojo
kunigaikščio raštinė, susiklostė vien LDK būdingi aktų formuliarai. Pradėta sistemingai
rašyti (pildyti) Lietuvos Metrikos knygas. Manoma, kad A pats vadovavo raštinei ir dipl.
tarnybai. A -vienintelis bendras LDK ir Lenkijos valdovas, palaidotas Vilniaus katedroje.
P: Actą Aleksandra l Wyd. F. Papde Krakow 1927. L: F. Papėe Aleksander Jagiellonczyk
Krakow 1949. Edvardas Gudavičius
Aleksandras, Olelka XV a. pr. 11454 Kijevas, Kopylio, Slucko, vėliau ir Kijevo
kunigaikštystis. Slucko kunigaikščių tOlelkaičių dinastijos pradininkas. Algirdo vaikaitis,
Kijevo kunigaikščio Vladimiro sūnus. Buvo vedės Maskvos didžiojo kunigaikščio
Vasilijaus I ir Ldk Vytauto dukters Sofijos dukterį Anastaziją. Melno taikos sutarties
(1422 m. liudytojas, dalyvavo 1428 Vytauto žygyje į D. Naugardą. 1430-31 rėmė Ldk
Švitrigailą per šio kovą su pretendentu į LDK sostą Žygimantu Kestutaičiu. Švitrigailos ir
Vokiečių ordino atstovų Skirsnemunės sutarties (1431 m. liudytojas. -1431 ėmė remti
Žygimantą Kęstutaitį, buvo jo 1432 (Gardino) ir 1433 sutarčių su Lenkija liudytojas.
Dalyvavo 1432 m. rugsėjo 1 d. Ašmenoje verčiant nuo LDK sosto Švitrigailą; spėjama,
kad 1433 vėl ėmė jį remti. 1434 buvo nuvykęs valdyti Kijevo, bet pavėlavo - čia valdžia
atiteko kitam Švitrigailos šalininkui. Grįžęs Žygimanto Kęstutaičio buvo suimtas, valdos
konfiskuotos. 1440 pradėjus LDK valdyti Kazimierui atgavo didžiojo kunigaikščio
malone, jam pripažinta Kijevo kunigaikštystė, kurią iš Vladimiro buvo atėmęs Vytautas.
Turėjo sūnus Simoną ir Mykolą, Kijevo kunigaikštystę paveldėjęs Mykolas ją valdė jau
kaip Lenkijos karaliaus ir Ldk Kazimiero vietininkas. A palaidotas Kijevo Pečorų lauros
vienuolyne. Mečislovas Jučas
Aleksandras l (Aleksandr I) 1777 m. gruodžio 23 d. Sankt Peterburgas - 1825 m. gruodžio
1 d. Taganrog, Rusijos imperatorius (1801-25 m. . Pavelo I sūnus. Romanovų dinastijos.
Sostą gavo po rūmų perversmo, per kurį nužudytas jo tėvas. Jaunystėje planavo liberalias
reformas, tačiau nedaug nuveikė: buvo neryžtingas, o Rusija nepribrendusi reformoms.
Kolegijas 1802 pakeitė ministerijos, 1810 m. įsteigta Valstybės taryba. Pirkliams,
miestiečiams leista pirkti negyvenamas žemes, dvarininkams - atleisti valstiečius iš
baudžiavos už išpirką. 2 dešimtmečio pab. asmens laisvę gavo Es - 1iandijos, Li -
1iandijos ir Kuršo gubernijos valstiečiai. Remiantis kiek pakeistu LLV Edukacinės
komisijos modeliu įgyvendinta švietimo reforma. Išplėstas vid. mokyklų tinklas. Vilniaus
vyriausioji mokykla 1803 m. pertvarkyta į universitetą, atkurtas Tartu universitetas,
įsteigti Charkovo, Kazanės, Sankt Peterburgo universitetai. Į 2 dešimtmečio pab. A nutolo
nuo jaunystės idealų. Vidaus reikalus pavedė tvarkyti policinio valdymo šalininkui A.
Arakčejevui. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasidarė labai religingas.
Valdant A 1801-13 prie RI prijungta Gruzija (1801 m. , Suomija (1809 m. , Besarabija
(1812 m. , Azerbaidžanas (1813 m. . Po nesėkmingo 1805-07 m. karo su Prancūzija
sudaryta f Tilžės taika. Per Prancūzijos -Rusijos karą, nors ir nevadovaudamas
kariuomenei, A savo laikysena padėjo pasiekti pergalę, priėmė sprendimą dėl
kariuomenės žygio į Europą, buvo vienas Vienos kongreso (1814-15 m. vadovų ir
Šventosios sąjungos (1815 m. organizatorių. Tapo kongreso sudarytos ir su Rusija
sujungtos Lenkijos karalystės karaliumi.
A valdymo laikais Lietuvos vardas buvo vartojamas oficialiuose RI admin. terit. vienetų
pavadinimuose: Lietuvos generalgubernatorija (centras - Vilniuje), Lietuvos Vilniaus ir
Lietuvos Gardino gubernijos. Lietuvoje A vyriausybė toleravo vietos bajorų kultūros
tradicijas. 1807-12 buvo svarstoma, ar verta atkurti LDK, pavaldžią A. Manyta, kad toks
auton. vienetas galėtų būti atsvara 1807 m. Napoleono I įkurtai Varšuvos kunigaikštystei.
Po 1814 buvo keliama idėja regioną, vėliau pavadintą Šiaurės vakarų kraštu, ar jo dalį
prijungti prie Lenkijos karalystės. Po filomatų ir filaretų bylos 1823-24 RI valdžia
sugriežtino krašto kultūros kontrolę, mokyklose įvedė privalomas rusų kalba pamokas,
įsakė šia kalba mokyti istorijos ir geografijos. Antanas Kulakauskas
Aleksandras l Batenbergas (Alexander I Battenberg) 1857 m. balandžio 5 d. Verona
(Italija) - 1893 m. lapkričio 17 d. Graz (Austrija), Bulgarijos kunigaikštystis (1879-1886
m. . Heseno hercogo Aleksandro sūnus, Rusijos imp. Aleksandro II sūnėnas. Iš pradžių
taikstėsi su Rusijos kišimusi į Bulgarijos vidaus reikalus. Nuo 1883 siekė suartėti su
Austrija -Vengrija. 1885 prijungė prie Bulgarijos R. Rumeliją tuo sukeldamas karą (1885-
1886 m. su Serbija, dar pabloginusį Bulgarijos santykius su Rusija. Prorusiškai nusiteikė
karininkai privertė A 1886 atsisakyti sosto.
Aleksandras l Karadžiordževičius (Aleksandar I Ką-radjordjevic) 1888 m. gruodžio 16 d.
Cetinje - 1934 m. spalio 9 d. Marselis, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės (nuo 1929
Jugoslavijos) karalius (1921-34 m. . Per Pirmąjį pasaulinį karą Serbijos kariuomenės
vyriausiasis vadas. Nuo 1914 Serbijos regentas. Tapęs Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės
valdovu bandė suvienyti polit. ir tautiniu požiūriu susiskaldžiusią valstybe. Nepasiekęs
tikslo 1929 įvedė diktatūrą. Užs. politikoje orientavosi į Prancūziją. Serbų hegemonizmo
šalininkas, nepripažino kitų šalies tautų etninio savarankiškumo. Nužudytas ustašių.
Aleksandras II (Aleksandr II) 18180429 Maskva - 1881 m. kovo 13 d. Sankt Peterburgas,
Rusijos imperatorius (1855-1881 m. . Nikolajaus I sūnus. Romanovų dinastijos. Po
pralaimėto Krymo karo (1853-56 m. supratęs, kad dėl baudžiavos didėja Rusijos
atsilikimas, ryžosi reformoms. 1861 m. kovo 1 d. paskelbė baudžiavos panaikinimo
manifestą ir nuostatus. Priv. dvarų baudžiauninkai gavo asmens laisvę. Įkurti valstiečių
savivaldos vienetai - valsčiai. Numatytos sąlygos valstiečiams išsipirkti skirtinę žemę.
1864 žemės savininkais be išpirkos tapo Lenkijos karalystės (ir Užnemunės) valstiečiai.
1867 teisę išpirkti naudojamą žemę gavo valst. valstiečiai. 1863-64 išleisti švietimo,
teismų ir vietos savivaldos reformų įstatymai. Aukštosios mokyklos atgavo ribotą
savivaldą. Pradėta kurti pradžios mokyklas, administracijai nepavaldžius teismus,
įsteigtos T žemietijos. 1870 patvirtinti T Miestų nuostatai. 1874 įvesta visuotinė karo
prievolė.
Dėl nepakankamų A reformų dalis inteligentijos pradėjo narodnikų sąjūdį - mėgino
sukelti valstiečių sukilimą, ėmėsi teroro. A žuvo nuo teroristų bombų.
A siekė nutraukti po Krymo karo atsiradusią Rusijos izoliaciją, panaikinti Paryžiaus taikos
(1856 m. padarinius. 1873 sudaryta sąjunga su Austrija -Vengrija ir Vokietija (fTrijų
imperatorių sąjunga). A valdant prie Rusijos prijungta didelė dalis Vid. Azijos (Taškentas,
Samarkandas, Buchara, Chiva, Kokandas). Po 1877-1878 m. karo su Turkija Rusijai
atiteko P. Besarabija, Karsas, Ardahanas, Batumi, sustiprėjo jos įtaka Balkanuose.
Lietuvių žemėse brutaliai nuslopinęs 1863 sukilimą A Vilniaus generalgubernatoriui
suteikė didesnę galią nei kitų RI dalių administratoriams, buvo stiprinta rusinimo politika.
Labiausiai siekta surusinti iš baudžiavos paleistus valstiečius, svarb. rusinimo priemonė -
pradžios mokykla, kurioje įvesta rusų kalba. Pradėta diskriminuoti katalikus ir prievarta
diegti stačiatikybę. A 1866 žodžiu patvirtino 1864 vidaus reikalų ministro įsaką dėl T
lietuvių spaudos draudimo visoje imperijoje. Dėl rusinimo politikos Vakarų krašte, taigi ir
lietuvių gubernijose, nebuvo kuriamos žemietijos, vėliau ar tik iš dalies įgyvendinamos
kitos RI po 1861 vykdytos reformos (miestų, teismų). Užnemunėje, kuri priklausė
Varšuvos generalgubernatorijai, rusinimo politika buvo šiek tiek švelnesnė - leista lietuvių
kalbą dėstyti mokyklose, nedrausta lietuviams dirbti mokytojais. Antanas Kulakauskas
Aleksandras III (Alexander III), tikr. Orlando Bandinelli 1105 m. Siena - 1lSl m.
rugpjūčio 30 d. (palaidotas Lateranobazilikoje Romoje), popiežius (nuo 1159 m. rugsėjo 7
d. ). Vienas ilgiausių pontifikatų. Parašė Gracijono bažn. įstatymų rinkinio komentarus,
teol. traktatą, pagrįstą P. Abelardo mokymu. Siekė nepriklausomybės nuo pasaulietinės
valdžios. 1160 Vokietijos imp. Frydricho I Pavijoje sušauktas Bažnyčios susirinkimas
popiežiumi išrinko kardinolą Ottaviano de Monticelli (antipopiežius Viktoras IV). A
pradėjo kovą su antipopiežiais. 1160 ekskomunikavo imperatorių (1174 ar 1177
ekskomunika panaikinta). Privertė Anglijos karalių Henriką II atšaukti Clarendono
nutarimus, ribojančius Bažnyčios laisvę. 1179 sušaukė Laterano III susirinkimą, kuriame
nutarta, kad popiežiui išrinkti reikia 2/3 kardinolų balsų (nutarimas tebegalioja). 1171 ar
1181 paskelbė, kad kanonizuoti gali tik Šv. Sostas. Ši teisė įsigaliojo 1230-34.
Aleksandras III (Aleksandr III) 1845 m. vasario 26 d. Sankt Peterburgas - 1894 m. spalio
20 d. Livadija (Krymas), Rusijos imperatorius (1881-1894 m. . Aleksandro II sūnus.
Romanovų dinastijos. Konservatyvesnių pažiūrų nei tėvas. Rėmėsi konservatyviausiais
rusiškojo imperinio nacionalizmo idealus išpažįstančiais visuomenės sluoksniais.
Valdymo pradžioje, ek. aplinkybių skatinamas, darė ir pažangių reformų: panaikino
pagalvės mokestį, įvedė privalomą išpirką laikiniesiems prievolininkams (Lietuvoje tai
padaryta dar 1863 m. , sumažino skirtinių sklypų išperkamuosius mokesčius. 9
dešimtmečio pab. ėmėsi vad. kontrreformų: įvedė žemietijų viršininkų pareigybę, apribojo
t žemietijų ir miestų savivaldą, panaikino universitetų autonomiją. Sustiprino kitataučių
rusinimą, pritarė antisemitizmo ideologijai, aukštosiose ir vid. mokyklose žydams įvedė
procentinę normą. 1887 narodnikai (ir vilnietis J. Lukoševičius) prieš A surengė
nesėkmingą pasikėsinimą.
Valdant A prie RI prijungta dalis Vid. Azijos, blogėjo santykiai su Vokietija, gerėjo su
Prancūzija (1891-1893 m. sudaryta sąjunga). Rusinimo politiką Lietuvoje imta vykdyti
stropiau, pradėta aktyviau ir griežčiau persekioti nelegalią lietuvių spaudą. 1885 priimtas
Lenkijos Karalystės Pradžios mokyklų įstatymas ir Lietuvos Užnemunėje įteisino dėstymą
rusų kalba (kitose Lietuvos dalyse rusiškai buvo mokoma nuo 1864 m. , vietos kalba čia
palikta tik kaip dėstomasis dalykas. 1892 priimtos Laikinosios taisyklės nustatė admin.
priemones slaptosioms mokykloms persekioti. Antanas Kulakauskas
Aleksandras IV (Alexander IV), tikr. Rinaldo dei Segni 1199 Anagni (prie Romos - 1261
m. gegužės 25 d. Viterbo, popiežius (nuo 1254 m. gruodžio 12 m. . Stiprino Šv. Sosto
įtaką pasaulietinei valdžiai. Rėmė elgetaujančius ordinus (dominikonus, pranciškonus),
suteikė pranciškonams naujų privilegijų. 1255 kanonizavo Klarą Asyžietę. Kovojo su
Italijoje ir P. Prancūzijoje plintančiomis erezijomis. 1255 leido Lietuvos karaliui
Mindaugui karūnuoti savo sūnų (tai stiprino Lietuvos monarchiją). 1257 patvirtino ir
papildė popiežių Grigaliaus IX ir Inocento IV dekretus, stiprinančius inkviziciją. Skelbė
kryžiaus žygius (didžiausi 1256 ir 1258 m. prieš mongolus -totorius, prūsus, lietuvius,
jotvingius (1257 išleido 16 bulių). Durbės mūšį pralaimėjusiam Vokiečių ordinui
organizavo pagalbą. Ragino leisti kryžiaus žygiuose dalyvauti kaliniams, žadėjo jų
dalyviams specialius Atlaidus; didžiausi kryžiaus žygiai įvyko 1256,1258.
Aleksandras VI (Alexander VI), tikr. Rodrigo de BorjayDoms "1431 m. sausio 1 d. Jativa
(Ispanija) 11503 m. rugpjūčio 18 d. Roma, popiežius (nuo 1492 m. rugpjūčio 11 m. .
Buvo popiežiaus Kaliksto III sūnėnas, jo remiamas 1456 tapo kardinolu ir popiežiaus
legatu, 1457 Romos bažnyčios vicekancleriu ir popiežiaus kariuomenės vadu. A
pontifikatui būdinga nesąžiningumas, piktnaudžiavimas tarnyba, simonija, nepotizmas
(ypač savo vaikų), amoralumas. Popiežiaus srityje stiprino savo valdžią. 1492 sūnų Cesare
paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu. Sūnui Juanui atidavė Popiežiaus sričiai
priklausiusią Benevento kunigaikštystę. Po Juano nužudymo A 1497 konsistorijoje viešai
išpažino savo nuodėmes. 1500 suorganizavo kryžiaus žygį prieš turkus, jam paremti įvedė
trimetę dešimtine. Išplėtė inkvizicijos teises, ypač Lombardijoje. Rėmė vienuolijų reformą
Prancūzijoje (1494 m. , Vokietijoje (1500 m. , skatino misijas naujai atrastose žemėse,
sutaikė Ispaniją su Portugalija, globojo mokslą ir meną.
Aleksandras Alšėniškis, LDK valstybės veikėjas f A. Alšėniškis.
Aleksandras Gerasis (Alexandru Cel Bun - 1432, Moldavijos valdovas (gospodarius,
1400-32 m. . Stiprino ek. irpolit. šalies savarankiškumą, pertvarkė įstatymus, kariuomene,
iždą. Sėkmingai kariavo su totoriais ir vengrais. Jogailos sąjungininkas ir vasalas, 1410 m.
ir 1422 padėjo jam kovoti su kryžiuočiais. 1420 atrėmė pirmąjį turkų antpuolį.
Stiprindamas ryšius su Lietuva vedė Vytauto seserį Ringaile. A valdant Konstantinopolio
patriarchija 1401 pripažino Suceavos metropoliją.
Aleksandras Karadžiordževičius (Aleksandar Karadraugijordjevič) 1806 m. spalio 11
d. Topola - 1885 m. gegužės 4 d. Timišoara (Transilvanija), Serbijos kunigaikštystis
(1842-58 m. . Karadžiordžės sūnus. 1844 priėmė civ. kodeksą, sumodernino valst.
valdymą, švietimą, teismus, skatino ūkio ir kultūros plėtrą. Užs. politikoje orientavosi į
Austriją. Neparėmė serbų 1848 sukilimo Vengrijoje. Per Krymo karą (1853-56 m. laikėsi
neutraliteto, dėl to neteko panslaviškai nusiteikusių serbų paramos. Spaudžiant Rusijai
1858 Skupščinos pašalintas iš sosto.
Aleksėndras Karijotaitis, XIV a. LDK kunigaikštystis f A. Karijotaitis.
Aleksandras Makedonietis (graikų Aleksandros Makedonikos), Aleksandras Didysis
(lot. Alexander Magnus) 356 m. liepos p.m.e. Pela (Makedonija) t323 m. birželio 10 d.
ar 13 d. Babilonas, antikos karvedys, Makedonijos karalius (336-323 m. . Pilypo II ir
Olimpiados sūnus. 343-340 jį auklėjo Aristotelis. Kai tėvas kariavo su Bizantiju (340 m. ,
A numalšino sukilimą Trakijoje. Karvedžio talentas išryškėjo Chaironėjos mūšyje (338 m.
. Nužudžius Pilypą II paveldėjo sostą. 336-335 malšino opozicijos bruzdėjimus
Makedonijoje, atrėmė Šiaurės Balkanų pusiasalio genčių antpuolius, baudė neklusnius
graikų polius. Atnaujino tėvo 337 pradėtą karą su Persija. 334 pavasarį vietininku
Makedonijoje ir Graikijoje palikęs Antipatrą, su 30 000 pėstininkų ir 5000 raitelių
išsilaipino M. Azijoje ir prie Graniko (dab. Kocabašas) upės sumušė Darėjo III
kariuomene; dauguma pakrantės graikų polių sutiko A kaip išvaduotoją. 334-333 žiemą
nukariavo Lidijos ir Pisidijos gentis (M. Azijos vakarų dalis). 333 pavasarį kariuomenė
ilsėjosi Gordijuje (Frigija), rudenį prie įso antrąkart sumušė Darėją III ir nužygiavo į Siriją
ir Finikiją persų laivyno bazių užimti. Iki vasaros užėmė Biblą, Sidoną ir Tyrą. 332 A
pasiekė Egiptą, kur praleido žiemą, organizuodamas krašto valdymą; Nilo deltoje įkūrė
Aleksandriją. 331 pavasarį grįžo į Tyrą, paskyrė Sirijai satrapą ir paėmęs savo kontrolėn
Viduržemio j. regiono r. dalį pasuko į Mesopotamiją. 331 prie Gaugamelų sutriuškino
persus, okupavo Babiloną ir užėmė visas Persijos karalių sostines - Sūzus, Pasargadus,
Persepolį. 330 vasarą Baktrijos valdytojui Besui nužudžius Darėją III pasiskelbė jo sosto
paveldėtoju. Siekdamas suartinti graikus ir makedoniečius su nukariautomis tautomis,
užimtuose kraštuose diegė graikų kultūrą, perėmė vietinius papročius, kitataučiams
patikėjo svarbius postus; steigė įtvirtintas gyvenvietes, vad. Aleksandrijas (Plutarchas
mini jų buvus -70 m. . 330-329 užėmė dalį Irano ir įsiveržė į Vid. Aziją. 327 vasaros pr.
pasiekė Pandžabą (v. Indija); 326 persikėlė per Indą ir prie Hidaspo (dab. Jhelum) upės
sumušė galingiausio Pandžabe valdovo Poro kariuomenę, tačiau išvarginti kariai atsisakė
žygiuoti toliau. Hifasyje (dab. Beas) pasistatydino laivyną ir nusileido Indu iki žiočių.
Palikęs dalį kariuomenės su įranga ir sužeistaisiais (vadas Krateras) bei laivyną (vadas
Nearchas) pats su pagr. jėgomis 324 per Gedrosiją sugrįžo į Sūzus, 323 - į savo imperijos
sostinę Babiloną. Čia netikėtai susirgo ir po 10 dienų mirė, nepaskyręs įpėdinio. A
karvedžiai paskelbė karaliais sunkiai sergantį A netikrą brolį Pilypą Aridėją ir A žmonos
Roksanos sūnų Aleksandrą (abu nužudyti 317, 310 m. ar 309 m. . A imperija suskilo į
karo vadų valdomas karalystes. Trumpas A valdymo laikotarpis ek. ir kultūros požiūriu
labai paveikė Europos ir Azijos tautų istoriją, praplėtė senovės graikų geografijos ir
gamtos žinias, paskatino Art. Rytų kolonizacijos bangą ir naujus prek. ryšius. Prasidėjo
Thelenizmas.
Dėl strategijos naujovių (išstudijuodavo priešo teritoriją, sezoninį karą pakeitė nuolatiniu),
sugebėjimo greitai įveikti didelius nuotolius, derinti skirtingas ginkluotės rūšis, keisti
taktiką (netikėtai susidūrus su klajoklių gentimis, Indijos drambliais) ir nugalėti 2-3 kartus
gausesnį priešą A laikomas vienu didžiausių karo vadų. Žemėlapis 309 psl. Nijolė
Juclme\ičienė
Aleksandras Michėilovičius (Aleksandr Michailovič) 1301 - 1339, Tverės d.
kunigaikštystis (nuo 1326 m. . Varžėsi su Maskvos kunigaikščiu Ivanu I Kalita dėl
valdžios Rusioje. 1326 Aukso ordos chanas Uzbekas davė jam jarliką būti Vladimiro
didžiuoju kunigaikščiu (Rusios nominaliu siuzerenu). Kai 1327 Tvėrėje rusai sumušė
Čolchano tot. būrį, A, Ivano I Kalitos apskųstas Uzbekui, pabėgo į Pskovą. 1327 večės
išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Maskvos metropolitui Teognostui prakeikus pskoviečius
1329 pabėgo į Lietuvą. Remiamas Gedimino nuo 1331 vėl valdė Pskovą (iki 1337 m. ,
1334 trumpam susigrąžino Tverės kunigaikštystę. 1339 iškviestas Uzbeko ir ordoje
nužudytas. Nuo A valdymo Tverės d. kunigaikščiai pradėjo orientuotis į LDK. Edvardas
Gudavičius
Aleksandras Narimantaitis, XV a. LDK sritinis kunigaikštystis T A. Narimantaitis.
Aleksandras Neviškis (Aleksandr Nevskij) apie 1220 Vladimir - 1263 m. lapkričio 14 d.
Gorodec (Žem. Naugardo sritis), Naugardo (1236-52 m. ir Kijevo (1246-52 m.
kunigaikštystis, Vladimiro d. kunigaikštystis (1252-63 m. . Jaroslavo Vsevolodovičiaus
sūnus. 1240 m. liepos 15 sumušė švedus prie Nevos (dėl to pavadintas Neviškiu), 1242 m.
balandžio 5 d. - Ledo mūšyje Livonijos ordino kariuomenę. 1246 Mongolijos d. chano
paskirtas Kijevo kunigaikščiu. 1352 pašalinus A brolį Andrejų, siekusį Europos šalių
paramos kovai su mongolais -totoriais, gavo Aukso ordos chano jarliką tapti Vladimiro
didžiuoju kunigaikščiu (nominaliu Rusios valdovu). Slopino sukilimus prieš mongolus,
gerino Rusios gyventojų padėtį (pasiekė, kad jų neimtų į mongolų - totorių kariuomenę).
Stačiatikių bažnyčia rėmė A (1547 kanonizuotas). 4-6 dešimtmetyje atrėmė lietuvių
antpuolius. 1262 sudarė sąjungą su Mindaugu prieš Livonijos ordiną, tačiau bendras Cėsių
(Wendeno) pilies puolimas žlugo (rusų kariuomenė atvyko per vėlai).
Aleksandras Obrenovičius (Aleksandar Obrenovič)
1876 m. rugpjūčio 14 d. Belgradas f 1903 m. birželio 11 d. ten pat, Serbijos karalius
(1889-1903 m. . Milano I sūnus. Iki 1893 už A valdė regentų taryba. 1894 panaikinęs
liberalią 1888 konstituciją įvedė autoritarinį režimą. 1895 ir 1901 patvirtino naujas
konstitucijas, apribojusias Skupščinos įgaliojimus. Užs. politikoje orientavosi į Austrija
-Vengriją. Nužudytas per karininkų surengtą sąmokslą.
Aleksandras Severas, Markas Aurelijus Aleksandras Severas (Marcus Aurelius Alexander
Severus) 208 m. spalio 2 d. Finikiją t235 m. kovo Galija, Romos imperatorius (222-235
m. . Severų dinastijos. Didelę įtaką A darė motina Mamėja ir regentų taryba, sudaryta iš
senatorių. Bandė sustiprinti imperatoriaus valdžią, įvesti drausmę kariuomenėje ir
sumažinti jos įtaką. 231-232 kariavo su į Mesopotamiją įsiveržusiais persais (nors A
pralaimėjo, bet persai pasitraukė). Po 234-235 karo su alemanais buvo priverstas pirkti iš
jų taiką. Nužudytas tuo pasipiktinusių ir sukilusių kareivių. Anydas Pacmiius
Aleksandravas, kaimas Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, Šateikių seniūnijoje, 13
km į vakarus nuo Plungės, Minijos kair. krante. 430gyv. (1999 m. . Paštas, pagr. mokykla
(l930-49pradinė, 1949-1993 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė), kultūros namai (nuo
1956 m. , biblioteka (nuo 1952 m. . Kaime yra senkapių. Sovietinės okupacijos metais A
buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 91,1959- 140,1970-145,1979-277,1989-387
gyv.
Aleksandravėlė, kaimas Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Obelių seniūnijoje. 250
gyv. (1999 m. . Pagr. mokykla (1865-1947 pradinė mokykla, 1947-51 progimnazija,
1951-1993 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė mokykla), kultūros namai (nuo 1952
m. , biblioteka (nuo 1949 m. . Klasicistinė Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia (past.
1796,1876 rekonstruota). Priešais ją -dvi vienodos varpinės ( XVIII a. ), šventoriaus
tvoroje -14 Kryžiaus kelio stočių. Sovietinės okupacijos metais A buvo apylinkės centras,
kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 165,1959-139, 1970 - 129,1979-141,1989 - 244
gyv.
Aleksandravičius Aleksandras TA. Aleksis.
Aleksandravičius Algimantas 1960 m. lapkričio 2 d. Klaipėda, fotografas. 1984-1999 m.
vadovavo Algimanto fotografijos galerijai Panevėžyje. Nuo 1987 dalyvauja fot. parodose
Lietuvoje (nuo 1988 tarpt, parodose), surengė individualių parodu. Sukūrė fotografijų
ciklus: Personifikacijos (1987 m. , Kultūrizmas (1988 m. , Vakaro bliuzas (1989 m. ,
Švytėjimas (1997 m. , Portretai (nuo 1997 m. , Jotainių psichoneurologinis (1997-1999 m.
. Fotoalbumai: 21. Lietuvos rašytojų portretai; 33 portretai. Lietuvos teatralai; Lietuvos
džiazo meistrai. Fotografija 44 (visi 1999 m. , Lietuvos dailininkų portretai. 57
fotografijos; Lietuva; meno vaizdai (abu 2000 m. . Portretams būdinga situacijos
režisavimas pasitelkiant tarsi atsitiktines aplinkos detales, iš tamsos į šviesą nukreiptas
apšvietimas. 1996 Tarpt, meninės fotografijos fedraugija A suteikė menininko fotografo
garbės vardą. Stanislovas Žvirgždas
Aleksandravičius Antanas 1885 m. gruodžio 3 d. Gluosninkai (Alytaus apskritis) - 1970
m. vasario 4 d. Kaunas, skulptorius. 1905-06 m. dailės mokėsi B. Szpetkowskio studijoje
Varšuvoje. 1907-10 m. skulptūrą studijavo Čikagos dailės institute, 1911 Sankt
Peterburge. 1913 vadovavo Kauno dailiųjų amatų mokyklai. 1914-18 gyveno Sankt
Peterburge, 1919-22 Marijampolėje (mokytojavo gimnazijoje), nuo 1922 Kaune. Nuo
1910 m. dalyvavo parodose, surengė individualių parodų. Didžiausią ir vertingiausią
kūrybos dalį sudaro kultūros ir meno veikėjų bareljefiniai portretai, biustai (V. Kudirkos,
1910; J. Basanavičiaus, J. Naujalio, abu prieš 1923; M. Petrausko, 1935; A. Vienuolio,
1953; kalba Donelaičio, 1963 m. . Jie realistiniai, turi akademizmo, natūralizmo bruožų.
XX a. pr. dailės naujovės pasireiškė impresionistinėse psichol. portreto studijose. Sukūrė
paminklinių skulptūrų (biustai - Č. Sasnausko, 1925, kalba Jauniaus, J. Basanavičiaus,
abu 1935, visi Kaune; ypač raiškus A. Strazdo paminklas Kamajuose, 1933 m. ,
antkapinių paminklų (Pieta 1926, neišliko; rašytojo V. Žilionio, 1964 Kaune), keletą
kamerinių skulptūrų (Aneliukė, Šypsena). 1923 išleido vadovėlį pr. mokykloms
Piešinėliai ir raižinėliai. Aleksandras Indriuluitis
Aleksandravičius Egidijus 1956 m. lapkričio 21 d. Telšiai,istorikas. habilituotas daktaras
(hum., 1994 m. . 1979 baigė Vilniaus universitetą. 1985-1996 m. dirbo Lietuvos ist.
institute, nuo 1989 skyriaus vedėjas. 1991 stažavo Viskonsino -Madisono universitete
(JAV), 1993 dirbo vizituojančiu profesoriumi Ilinojaus universitete Čikagoje. Nuo 1992
dėsto VDU, 1994-1998 m. Hum. mokslų fakulteto dekanas, 1997-2000 prorektorius;
profesorius (1997 m. . Daugiausia tiria XIX a. vid. Lietuvos visuom. kultūros gyvenimą,
pradinį lietuvių tautinio sąjūdžio etapą. Monografijos: Kultūrinis sąjūdis Lietuvoje 1831-
1863 m.; Organizaciniai kultūros ugdymo aspektai (1989 m. , Blaivybė Lietuvoje XIXa.
(1990 m. , Prieš aušrą: Jaunieji Simono Daukanto bičiuliai
(1991 m. , Lietuvių Atgimimo kultūra: XIXa. vidurys (\994 m. ; str. rink. XIX amžiaus
profiliai (1994 m. , Praeitis, istorija ir istorikai (2000 m. . Parašė apžvalginį veikalą Carų
valdžioje: XIXa. Lietuva (su A. Kulakausku, 1996 m. . Vienas Žemaitijos istorijos (1997
m. autorių. Su LDKpolit. tradicija siejamą kitakalbe kultūrą traktuoja kaip sudėtinę
Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos dalį. Darbams būdingas eseistinis stilius. 1990 su kitais
įkūrė testinį moksl. leidinį Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, 1998 - Kauno istorijos
metraštį. Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas (nuo 1993 m. . Nuo 1999
Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkas, nuo 2000 VDU Išeivijos instituto
direktorius. Antanas Kulakauskas
Aleksandravičius Jurgis, tikr. Aleksa 1819 m. sausio 3 d. Kumetiškiai (Kalvarijos
apskritis) - 1894 m. sausio 13 d. Varšuva, botanikas, visuom. veikėjas. Po 1831 sukilimo
pakeitė pavarde. 1843 baigė Sankt Peterburgo universitetą. Dirbo Varšuvos realinėje
gimnazijoje gamtos mokytoju, kartu Meno mokykloje dėstė augalų anatomiją. 1857-61
Varšuvos medicinos -chirurgijos akademijoje dėstė botaniką ir zoologiją; profesorius
(1862 m. . 1862 perėjo į Varšuvos vyriausiąją mokyklą, 1869 vietoj jos įkūrus Varšuvos
universitetą, jame iki 1878 dėstė. 1864 Varšuvoje atkūrė Botanikos sodą, 1879 įkūrė
pirmąją sodininkystės mokyklą. Iki 1886 buvo Varšuvos pomologijos sodo direktorius.
Populiarino šilkininkyste, bendradarbiavo spaudoje. Valentinas Aleksa
Aleksandravičius Konstantas (lenk. Konstanty Aleksandrowicz, Alexandrowicz), XVIII
a. 2 pusė (minimas 1777-1794 m. , Lietuvos baroko tapytojas. Mokėsi S. CzechoVicziaus
ir L. Smuglevičiaus 1750 įsteigtoje tapybos mokykloje Varšuvoje. Kūrė Radvilų ir
Tiškevičių dvaruose. Nutapė sodraus kolorito reprezentacinių aristokratų portretų:
Jekaterinos II (1777 m. , kalba Krasinskio (1786 m. , J. kalba Mošinskio, R. Granausko
(abu 1793 m. . Osvaldas Daugelis
Aleksandravičius Petras 1906 m. spalio 21 d. Vartai (Marijampolės apskritis - 1997 m.
gruodžio 25 d. Vilnius, skulptorius. 1928-33 studijavo skulptūrą Kauno meno mokykloje
(pas J. Zikarą, kalba Šklėrių, J. Mikėną) ir literatūrą universitete. Nuo 1940 dėstė Vilniaus
dailės akademijoje, 1951-1977 m. Piešimo katedros vedėjas; profesorius (1946 m. . Nuo
1953 dalyvavo parodose, Vilniuje surengė individualių parodų. Didžiąją kūrybos dalį
sudaro lyriniai psichologiniai įv. formos (biustas, galva, reljefas) portretai (Žemaitės,
1946, kalba Petrausko, 1950, J. Kėdainio, 1958, E. Mieželaičio, 1963, J. Miltinio, 1969,
žmonos, 1980, J. Baltrušaičio, 1983; turėjo įtakos prancūzų skulptorius C. Despiau
kūryba). Sukūrė antkapinių paminklų (B. Sruogos, 1957, kalba Jakubėno, 1960, J.
Aleksandravičiaus, 1976, visi Vilniuje; J. Kriščiūno ir jo žmonos, 1965, J. Jablonskio,
1966, abu Kaune), paminklinių skulptūrų (L. Ivinskio, 1958 Kuršėnuose, Žemaitės, 1970
Vilniuje, A. Vienuolio, 1982 Anykščiuose, J. Jablonskio, 1992 Marijampolėje).
Kamerinių skulptūrų (reljefai, skulptorius grupės) pagr. temos -jaunystė, motinystė,
darbas (Pajūryje 1938, Kopose 1966, Poilsis 1973, Pavasaris 1975, Motina ir vaikas 1992,
Tautos kančia 1994, Obuolius skina 1995 m. . Skulptūros iš bronzos, medžio, marmuro,
granito. Nuliejo akvarelių, vaizduojančių Vilnių ir jo apylinkes, pajūrį, nupiešė piešinių.
Kūryboje nuosekliai laikėsi realistinių principų, suformavo savitą, išgrynintą stilių.
Kūriniai atskleidžia reiškinių esme, yra pozityvių nuostatų, apibendrintos, įtaigios
plastikos, emocionalūs, lyriški. SSRS valstybinė premija 1951. Gedimino 3 laipsnio
ordinas (1996 m. . AleksandrasIndriulaitis
Aleksandravičius Simonas 1745 prie Krikštanų (į v. nuo Joniškio) fpo 1770 m. rugsėjo
mėn., vienas Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo (1769 m. vadų. Bajoras. Baigęs
Kražių kolegiją mokytojavo Joniškyje. 1769 m. rugpjūčio išrinktas į sukilėlių vadovybe,
vad. Komandą. Į Vilnių rašė skundus karališkajai komisijai, grasinamus laiškus
dvarininkams, pasirašinėjo valstiečių pasus. Ieškojo ryšių su Baro konfederacijos (įst.
1768 m. atstovais. Pirmą kartą suimtą A sukilėliai išvadavo. Antrą kartą suimtas buvo
teisiamas Kaune. 1770 m. rugsėjo Raseiniuose (čia į seimelį rinkdavosi Žemaitijos
seniūnijos bajorai) nuteistas mirti. Tardomas gynė valstiečius, reikalavo gerinti jų sunkią
padėtį ir teisti ekonomijos valdininkus. Rimantas Marčėnas
Aleksandravičius Zigmas 1911 m. sausio 1 d. Girdžiai (Raseinių apskritis) - 1965 m. kovo
5 d. Vilnius, kompozitorius, vargonininkas. 1923-29 vargonininkavo, 1929-35 dėstė
muziką Alytaus miškininkystės mokykloje, vadovavo chorams. 1936 baigė Kauno
konservatoriją (N. Martinonio vargonų ir B. Dvariono fortepijono klases). 1936-37
tobulinosi Paryžiaus ir Romos konservatorijose, 1938 - Popiežiškajame bažn. muzikos
institute Vatikane. 1939 baigė Prahos konservatoriją (O. Šino kompozicijos klasę). Nuo
1939 dėstė Kauno, nuo 1945 Vilniaus, 1949-59 Lietuvos konservatorijoje; docentas
(1947 m. . Surengė vargonų muzikos koncertų Lietuvoje (1936-43 m. , Italijoje (1937 m. .
Sukūrė operas Dangutė (1962 m. , Vasarvidžio nakties sapnas (pagal W. Shakespeare'ą,
nebaigta), koncertą smuikui ir orkestrui (1959 m. , uvertiūrą fantaziją orkestrui (1960 m. ,
2 simf. poemas (1960; Anykščių šilelis 1962 m. , koncertą simfoniją (1963 m. , simf.
variacijas, fort. trio (1939 m. , kūrinių vargonams, poemų chorui, dainų, fugų mišriam
chorui lietuvių liaudies dainų temomis. Kūryboje laikėsi klasikinių tradicijų.
ArvydasKamika
Aleksandravičiūtė Aleksandra 1953 m. rugsėjo 8 d. Vilnius, dailėtyrininkė. Z.
Aleksandravičiaus duktė. Dr. (hum.; menotyros kand. 1985 m. . 1976 baigusi LDI jame
(dab. VDA) dėsto, nuo 1992 Doktorantūros sk., nuo 2 (101 Dailės istorijos ir teorijos
katedros vedėja; docentas (1992 m. . 1990-1991 m. stažavo Romos universitete, 1998-
1999 m. Karlsruhės aukštojoje dailės mokykloje ir Heidelbergo universitete. Nuo 1993
dar dirba Kultūros ir meno institute (nuo 1999 direktoriaus pavaduotoja), 1995-1999 m.
dėstė ir VDU bei LMA. 1998-2001 Lietuvos dailės istorikų draugijos pirmininkė. Nuo
1992 tyrinėja LDK XVII- XIX a. , senąją bažnytinę dailę. Išleido monografiją Jonas
Kuzminskis (1989 m. , paskelbė -50 straipsnių apie lietuvių dailę. Danutė Zovienė
Aleksandrėsku Grigorė ?G.Alexandrescu. Aleksandrėsku Sikė Vasilė f S. \.Alexandrescu.
Aleksandreta (Alexandretta), Turkijos miestas fiskenderun.
aleksandridai, viduramžių fantastiniai pasakojimai, grįsti Aleksandro Makedoniečio žygių
motyvais.
Aleksandrija, JAV sostinės Vašingtono priemiestis fAlexandria.
Aleksandrija (Alexandria), ai Iskandarija (ai Iskandariyah), miestas Egipte, prie
Viduržemio j. ir Marjuto ežero, Nilo deltos vakarų dalyje; muchafazos centras. 3,7 mln.
gyv. (2001 m. . Antrasis Egipto miestas pagal gyventojų skaičių ir ek. reikšme (po Kairo).
Per A prek. uostą gabenama -80% Egipto eksportuojamų (daugiausia medvilnės) ir -70%
importuojamų prekių. Mahmudijos laivybinis kanalas jungia A uostą su Nilu. Tarpt, oro
uostas. Naftos perdirbimas, metalurgija, laivų remonto įmonė; laivų statykla. Maisto,
chemijos, farmacijos, tekstilės, popieriaus, odos, elektrotechnikos, cemento pramonė,
automobilių gamyba. Tarpt, turizmas. Pajūrio kurortas. universitetas (įkurtas 1942 m. ,
nac. biblioteka (įkurtas 1882 m. , universiteto biblioteka. 5 muziejai: graikų ir romėnų
(įkurtas 1892 m. , jūros (įkurtas 1948 m. ir kt. ARCHITEKTŪRA. Faro saloje III a. p.m.e.
buvo pastatytas 120 m aukščio Aleksandrijos švyturys su Poseidono skulptūra viršuje
(archit. Sostratas Knidietis) - vienas iš Septynių pasaulio stebuklų; nugriuvo per 1326
žemės drebėjimą. Iš antikos laikų išliko Serapio šventyklos ( IV a. p.m.e. 2 pusė)
griuvėsių, Diokleciano garbei pastatyta Pompėjaus kolona (aukštis 22 m), helenistinio
laikotarpio graikų teatras, uolose iškaltų nekropolių, katakombų; vėlyvosios antikos trijų
lygių požeminio vandentiekio sistema. Yra XVII- XIX a. mečečių. Senamiestyje - siauros
gatvelės, naujojoje dalyje - plačios ilgos gatvės (ai Džaišo gatvė nutįsusi 14 km palei
jūrą), prospektai su XX a. daugiaaukščiais pastatais - viešbučiais, restoranais, gyvenamieji
namais. Gausu želdynų, fontanų. ISTORIJA. 332-331 p.m.e. A įkūrė Aleksandras
Makedonietis; iš čia miesto vardas. Jo nurodymu suprojektuota miesto gatvės,
turgaviečių, šventyklų vietos, pylimas ir bangolaužis. 305-30 p.m.e. Ptolemajų dinastijos
valdomo Egipto sostinė, prekybos ir helenistinės kultūros centras. Jų laikais įsteigta T
Aleksandrijos muziejus ir T Aleksandrijos biblioteka, I a. p.m.e. A tapo antruoju
didžiausiu (po Romos) antikinio pasaulio miestu (-1 mln. gyv.). 30 p.m.e. ją užėmė
romėnai ir pavertė Egipto provincijos sostine. Nuo II a. vid. - svarbiausias ankstyvosios
krikščionybės centras Afrikoje (dirbo Klemensas Aleksandrietis, Origenas). IV a. pab.
krikščionims sugriovus Serapio šventyklą ir joje saugomą biblioteką antikinė kultūra ir
pagonių religijos sunyko. IV- VII a. pr. A valdė Bizantija, 642 užėmė arabai. Pastačius
Kairo miestą (969 m. A ypač nusmuko. Atradus naująjį jūrų kelią į Indiją (1498 m.
prarado prek. centro reikšme. 1517 sugriovė turkai. 1869 iškasus Sueco kanalą A atgimė.
1882-1922 Didžiosios Britanijos valdomas kolonijinis uostas, per Antrąjį pasaulinį karą
(iki 1946 m. ir kar. jūrų bazė. Lidija Šabajevaitė
Aleksandrija: 1. Kaimas Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, 10 km į rytus nuo
Skuodo; seniūnijos centras. 487 gyv. (1999 m. . Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia (past.
1864 m. . Bendrovė Žemaičių virvė (vejamos virvės). Pagr. mokykla (1910-49 pradinė,
1949-1999 m. septynmetė, aštuonmetė, nepilna vid. mokykla). RI laikais A buvo
valsčiaus centras, sovietinės okupacijos metais apylinkės centras, kolūkio centrinė
gyvenvietė. 1923 buvo 183,1959-128,1970-138,1979 - 233,1989 - 402 gyv.
2. Rumunijos miestas fAlexandria.
3. Ukrainos miestas T Oleksandrija.
Aleksandrijos apeigos, Etiopų ir Koptų bažnyčių apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos
tradicijai, pasižymi savitai švenčiama Eucharistija. Susiformavo I- III a. Aleksandrijos
krikščionių bendruomenėje. Liturginė kalba buvo graikų. Aleksandrijos liturgiją sudarė
2 dalys: katechezės bei maldų (himnų giedojimas, Šv. Rašto skaitymas, homilija, maldos)
ir eucharistinė (ramybės meldimas, kunigo malda prie duonos ir vyno, eucharistinė malda,
komunijos dalijimas į rankas, akių palytėjimas ostija). Eucharistinėje dalyje dalyvaudavo
tik pakrikštytieji ir neekskomunikuotieji. Melsdavosi stovėdami, pasisukę į rytus, pakėlė
galvą ir rankas. Pakitusi Aleksandrijos liturgija IV a. pradėta vadinti Šv. Morkaus
(Aleksandrijos patriarchato steigėjo) vardu. Šv. Morkaus liturgijos dalys: malda, kad Šv.
Rašto skaitymas būtų vaisingas, stovinčių tikinčiųjų malda po homilijos, maldos už
katechumenus, visus žmones bei ligonius, vyskupo palaiminimo formulė, gausių aukų
prašymo malda, malda už Bažnyčią, klūpančių tikinčiųjų malda, eucharistinė malda,
duonos laužymas, padėkos malda.
Šv. Morkaus liturgiją, papildytą Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio
anaforomis bei paveiktą Bizantijos apeigų, iki XIII a. naudojo stačiatikiai melchinstitutai.
Ji išliko etiopų (vietoj graikų kalba įvestas gezas, nemaža anaforų), koptų (įvestos koptų ir
arabų kalbos) apeigose. Petras Kimbrys
Aleksandrijos biblioteka, žymiausia antikos biblioteka, įsteigta III a. p.m.e. Aleksandrijoje
(Egiptas) Platono Akademijos pavyzdžiu, valdant karaliui Ptolemajui II. Buvo sudaryta iš
dviejų bibliotekų - didžiosios (karaliaus rūmuose Bruchijuje) ir mažosios (Serapio
šventykloje). Turėjo -700 000 papiruso ritinių (250 p.m.e.). A telkė garsiausius
mokslininkus, filosofus ir poetus (Eratosteną, Zenodotą, Aristofaną Bizantietį, Aristarchą
Samietį), organizavo knygų (daugiausia graikiškų), surinktų iš helenistinių miestų,
perrašinėjimą, tekstų redagavimą ir vertimą (čia buvo atliktas pirmasis Senojo Testamento
vertimas iš hebrajų į graikų kalba). Kalimachas (305-250 p.m.e.) sudarė bibliotekos
katalogą (Pinakes, 120 knygų), kuriame buvo aprašyta 90 000 geriausių A veikalų. Nors
originalai pražuvo, nemažai A išplatintų tekstų kopijų išliko iki šių dienų. Pasak legendų,
Cezariui 47 p.m.e. užkariavus Aleksandriją gaisras sunaikino apie 40 000 ritinių, už
kuriuos Markas Antonijus atsilygino dovanodamas Kleopatrai VII knygas iš Pergamo
bibliotekos (200 000 ritinių). Nuo 272 A knygos degintos Romos imperatorių nurodymu;
mažąją biblioteką 391 sunaikino fanatikai krikš čionys. A galutinai sunaikinta per kalifo
Omaro I (581-644 m. kariuomenės įsiveržimą (640 m. . Arvydas Pacevičius
Aleksandrijos karas (48 m. rugpjūčio -47 m. sausio p.m.e.), egiptiečiu sukilimas prieš
romėnus. Vyko per Romos piliečių karą (49-45 m. . Po pralaimėto Farsalo mūšio (48 m.
rugpjūčio 9 d. ) Romos karvedys Pompėjus pabėgo į Egiptą. Į Aleksandriją jį
persekiodamas atvyko Cezaris. Sužinojęs, kad Pompėjus išsilaipinant buvo nužudytas,
Cezaris padėjo Kleopatrai VII kovoti sujos broliu Egipto faraonu Ptolemaju XII dėl
valdžios ir užėmė faraono rūmus Aleksandrijoje. Sukilusi Egipto kariuomenė romėnus
apsupo. 48 pab. Cezariui į pagalbą jūra atvyko 2 legionai, 47 iš M. Azijos sausuma -
Pergamo valdytojas Mitridatas. Nilo deltoje egiptiečiai bandė neleisti susijungti Cezario ir
Mitridato kariuomenėms, tačiau pralaimėjo (iš viso mūšyje dalyvavo apie 20 000 karių);
Ptolemajas XII bėgdamas nuskendo. 47 m. sausio 15 Aleksandrija kapituliavo. Egipto
valdovais tapo Kleopatra VII ir jos jaunesnysis brolis Ptolemajas XIII.
Aleksandrijos mokykla, viena T neoplatonizmo krypčių. Susiformavo V a.
Aleksandrijoje. Priklausė Hieroklis (Plutarcho Atėniečio mokinys), Hermijas (Sirijano
mokinys) ir Aristotelio komentatoriai (Proklo mokinys Amonijas, Asklepijas, Dovydas ir
Heponas). Studijavo Platoną ir Aristotelį. A veikė V. Europos, Bizantijos ir arabų
kultūras. XIX a. šiuo terminu buvo apibūdinami neopitagorikai, neoplatonikai, gnostikai
(1- IV a. ), hermetikai (1- IV a. ), Egipto religiją aiškinę stoikai (Chairemonas), helenizmo
laikotarpio žydų egzegetai (Pilonas Aleksandrietis), krikščionių teologai (Origenas,
Klemensas Aleksandrietis). Algų Uždavinys
Aleksandrijos muziejus, Aleksandrijos musijąs, antikinio pasaulio mokslo ir kultūros
vienas svarb. centrų. Įkurtas 280 p.m.e. Aleksandrijoje (Egiptas) valdant Ptolemajui I,
kuris savo dvare mūzų garbinimui skirtose patalpose (graikų museion) subūrė
mokslininkų ir rašytojų bendriją. Jos pirmininkas buvo valdovo vaikų auklėtojas. Prie A
veikė f Aleksandrijos biblioteka, kurioje buvo kaupiama literatūra įv. kalbomis. III a.
p.m.e. A tapo helenistinio pasaulio literatūros ir mokslo centru; turėjo auditorijas,
observatoriją, bot. ir zool. sodus. Čia dirbo poetai Kalimachas ir Apolonijas Rodietis,
gramatikai Zenodotas ir Aristofanas Bizantietis (257-180 p.m.e.), matematikas Euklidas.
Manoma čia dirbus astronomą Aristarchą Samietį, geografą Eratosteną ( III a. p.m.e. vid.)
bei anatomus Herofilą ir Erasistratą (-300 p.m.e.). Romėnų laikais (po 30 p.m.e.) A
reikšmė sumažėjo. Jame dirbo žydų ir graikų filos. Pilonas Aleksandrietis, žymiausi
neoplatonikai Amonijas Sakas (-175-242 m. ir Plotinas, astronomas Klaudijas Ptolemajas
(-83-161 m. . 273 užėmus Aleksandriją Romos imp. Aureliano įsakymu A buvo
sugriautas. Rasa Banylė-Rmvell
aleksandrinas (prancūzų alexandrin), silabinės eilėdaros metras - 12 arba 13 skiemenų
eilutė su pastovia cezūra po 6 skiemens. Metriniai kirčiai - 6 ir 12 skiemenyse.
Pavadinimas kilęs iš tokiomis eilėmis sukurtos senovės prancūzų poemos apie Aleksandrą
Makedonietį (Roman d'Alexandre 1180 m. . XIII- XV a. A buvo populiariausia prancūzų
poezijos eilėdara, XVII a. jis vartotas ir epe, dramoje. A atitikmuo kitų tautų poezijoje yra
silabinės eilėdaros trylikaskiemenis, kuris lietuvių poezijoje buvo vartojamas su cezūra po
7 skiemens. Jis randamas XVI- XVIII a. giesmėse, XIX a. įsigalėjo ir pasaulietinėje (D.
Poškos, S. Stanevičiaus, A. Baranausko ir kt.) poezijoje: Miškan, būdavo, eini - //tai net
akį veria;/Vat teip linksmina dūšią, l lažu širdies tveria, l Kad net, širdžiai apsalus, line
kartą dūmojai: l Ar miške aš čia stoviu, II ar danguj, ar rojuj?! (A. Baranauskas). Juozapas
Girdzijauskas
'Aleksandrinė', rudeninė kriaušių veislė. Išvesta Ukrainoje. Vaismedis auga vešliai, sudaro
kūgišką vid. tankumo vainiką, žiemą ištvermingas, derėti pradeda 6-7 metais, dera
gausiai, ne visada pramečiuoja. Žydi anksti. Veislė kryžmadulkė. Vaisiai vid. didumo (60-
80 g), pailgi, prinoksta rugsėjo pab.-spalio pr., tinkami gabenti, neatsparūs rauplėms.
Odelė žalsvai geltona su oranžiniais dryželiais. Minkštimas baltas, gelsvo atspalvio,
sultingas, saldus, granuliacijų (sumedėjusių ląstelių) aplink sėklalizdį mažai. Vaisiai
vartojami švieži ir perdirbti. Lietuvoje rajonuota 1966. Algirdas Lukoševičius
AleksandrJnos ežeras T Alexandrinos ežeras. Aleksandris Vasilė t V. Alecsandri.
aleksandrhas, oksidų klasės mineralas AI2BeO4; chrizoberilo atmaina su chromo
priemaišomis. Kristalai rombinės singonijos, plokštelių formos. Saulės šviesoje žalias,
dirbtinėje - violetinis arba raudonas. Kietumas 8,5. Tankis 3500-3900 kg/m3. 2 klasės
brangakmenis. Randamas metamorfinėse ultrabazinėse uolienose. Didž. telkiniai Šri
Lankoje, Indijoje, PAR, Rusijoje.
Aleksandro l Žemė (Alexander Island, Zemlia Aleksandra I), sala Bellingshauseno jūroje,
prie Antarktidos krantų. Plotas -70 000 km2. Aukšč. viršūnė - Stephensono kalba (2987
m). Šelfinis ledynas (plotis 32 km) jungia A su Antarktidos pusiasaliu. Iki 1940 A laikyta
Antarktidos žemyno dalimi. 1961-1987 m. veikė Didžiosios Britanijos moksl. stotis. Salą
1821 atrado F. G. von Bellingshauseno ir M. Lazarevo ekspedicija.
Aleksandro Neviškio laurą (Aleksandro -Nevskaja lavra), Švč. TVejybės laurą (Sviato
-Troickaja lavra), stačiatikių vienuolynas, įkurtas 1710 m. Petro I Sankt Peterburge.
Pastatytas toje vietoje, kur pagal padavimą 1240 Aleksandras Neviškis laimėjo mūšį su
švedais. 1724 į A iš Vladimiro perkelti Aleksandro Neviškio palaikai. Nuo 1724 Sankt
Peterburgo metropolito (drauge ir A viršininko) rezidencija. 1797 suteiktas lauros rangas.
XVIII a. - XX a. pr. A kartu su sinodu buvo Rusijos stačiatikių bažnyčios admin. centras.
1917 vienuolynas uždarytas. Išliko Švč. Trejybės soboras, metropolito rezidencija, prie A
veikusios dvasinė akademija ir seminarija. Čia palaidoti žymūs kultūros ir mokslo veikėjai
(P. Čaikovskis, F. Dostojevskis, N. Karamzinas irkt.), karvedžiai (A. Suvorovas). Nuo
1939 veikia skulptūrų muziejus. Anydas Pacevičius
Aleksandro Neviškio ordinas, Šv. Aleksandro Neviškio ordinas, RI ordinas, įst. 1725
Petro I. Vieno laipsnio. Devizas - Už darbus ir Tėvynę; ženklai: kryžius ant plataus
raudono kaspino, segamo prie peties, ir žvaigž dė, nešiojama ant krūtinės (pav.). Nuo
1797 puoštas briliantais. Juo buvo apdovanojami generaliteto atstovai. 1917 panaikintas.
1942 SSRS buvo įsteigtas Aleksandro Neviškio sov. kar. ordinas; išliko ir Rusijoje.
Aleksandrdpolis, Armėnijos miestas fGiumri.
Aleksandro privilegija suteikta 1492 LDK bajorams. Ja d. kunigaikštystis pakartojo ir
patvirtino 1447 f Kazimiero privilegija pripažintas teises. Be to, A reglamentavo Ponų
Tarybos kompetenciją ir santykį su didžiojo kunigaikščio valdžia. Ponų Tarybai kartu su
Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažinta įstatymų leidimo prerogatyva. Jos nariai
įgijo teisę reikšti nuomonę, prieštaraujančią didžiojo kunigaikščio nuomonei. LDK
valdovas turėjo Ponų Tarybos atsiklausti, bet jos nuomonė nebuvo privaloma. Su Ponų
Taryba priimtų nutarimų jis negalėjo atšaukti, o sudarydamas sutartis, siųsdamas
pasiuntinius, skirdamas pareigūnus, steigdamas pareigybes ir skirstydamas iždo lėšas
privalėjo jos atsiklausti. A garantavo, kad bažn. teismai bus atskirti nuo pasaulietinių, į
atsakingas pareigybes bus skiriami tik bajorai. Nustatė 4 laikotarpius metų byloms spręsti.
Uždraudė bajorėms, nutekančioms į kt. kraštus, paveldėti Žemę. Edvardas Gudavičius
Aleksandro salynas (Alexander Archipelago) yra Ramiajame vand., prie Šiaurės
Amerikos v. krantų. Plotas 36 800 km2.39 000 gyv. (1991 m. . Priklauso JAV Aliaskos
valstijai. Salyną sudaro -l 100 salų (didžiausios - lentelėje). Salų krantai statūs, fiordiniai.
Paviršius kalnuotas (didžiausias aukštis 1430 m). Vidutinių platumų jūrinis klimatas.
Spygliuočių miškai. Medžio apdirbimo, popieriaus pramonė. Žvejyba, žuvų apdirbimas.
Gaunamas auksas. Svarb. miestas - Sitka (Baranovo saloje). Salyną 1741 atrado V. J.
Beringo ir A. Čirikovo ekspedicija, Iki 1867 A priklausė Rusijai.
Aleksšndro Sėlkirko sala fAlejandro Selkirko sala.
Aleksandros Makedonikos fAleksandras Makedonietis.
Aleksandrov Aleksandr (Aleksandras Aleksandrovas) 1861 m. balandžio 16 d. Kazanė -
1918 m. birželio 23 d. Sankt Peterburgas, rusų kalbininkas. J. Baudouino de Courtenay
mokinys. 1883 baigė Kazanės universitetą. 1886-1887 m. dėstė Charkovo universitete.
Nuo 1888 Kazanės universiteto profesorius.Tyrė vaikų kalbos formavimąsi, afazijos
problemas, paskelbė straipsnių iš rusų dialektologijos. 1885 ir 1902 lankėsi Lietuvoje,
bendravo su A. Baranausku, P. Kriaučiūnu, V. Krėvė-Mickevičiumi, kalba Jauniumi.
Prisidėjo prie A. Juškos žodyno rengimo. Svarbiausi veikalai: Apie lietuvių nacionalinio
poeto Donelaičio kalbą (Sprachtiches aus dem Nationaldichter Litauens Donalitius 1886
m. , Lietuvių kalbos studijos, l. Sudurtiniai vardažodžiai (Litauische Studien. 1.
Nominalzusammensetzungen 1888 m. . 1911 įstojo į vienuolyną, tapo stačiatikių
dvasininku. Algirdas Sabaliauskas
Aleksandrov Aleksandr (Aleksandras Aleksandrovas) 1912 m. rugpjūčio 4 d. Volynė
(Riazanės gubernija ) - 1999 m. liepos 27 d. rusų matematikas. Baigęs Leningrado
universitetą (1933 m. jame dirbo, 1952-64 rektorius. 1964-1986 m. dirbo SSRS mokslų
akademijos Sibiro skyriuje, nuo 1986 - V. Steklovo mat. instituto Leningrado skyriuje.
SSRS mokslų akademijos narys (1964 m. . Sukūrė naujų geometrijos tyrimo metodų,
kurie leidžia tirti nereguliariąsias metrines
daugdaras, už Riemanno erdves bendresnius objektus. A metodais išspręsta daug paviršių
teorijos problemų, jie taikomi diferencialinių lygčių teorijoje. Parašė darbų iš mato
teorijos, reliatyvumo teorijos bei filosofijos.
Aleksandrov Aleksandr (Aleksandras Aleksandrovas) 1943 m. vasario 20 d. Maskva,
SSRS kosmonautas, inžinierius. 1969 baigė N. Baumano aukštąją technikos mokyklą.
Dirbo raketų konstravimo biure. 1983 m. birželio 27-lapkričio 23 d. su kosmonautu V.
Liachovu'kaip borto inžinierius skriejo erdvėlaiviu Sojuz T-9 ir orbitine stotimi Saliut 7,
1987 m. liepos 22-12 29 d. su A. Viktorenka ir M. Farisu skriejo erdvėlaiviu Sojuz TM-3
ir orbitine stotimi Mir. Iš viso A kosmose išbuvo 310 dienų. Jokūbas Sūdžius
Aleksandrov Anatolij (Anatolijus Aleksandrovas) 1903 m. vasario 13 d. Tarašči (Kijevo
sritis - 1994 Maskva, rusų fizikas. Rusijos mokslų akademijos narys (1953 m. . 1930
baigė Kijevo universitetą. 1946-55 SSRS mokslų akademijos Fizikos problemų instituto,
1960-1986 m. I. Kurčiatovo atominės energijos instituto direktorius. 1975-1986 m. SSRS
mokslų akademijos prezidentas. Svarbiausi darbai iš branduolio, kietojo kūno, polimerų
fizikos. 1935 su kt. sukūrė statistinę kietųjų kūnų atsparumo teoriją, plėtojo polimerų fiz.
savybių teoriją. 1936 sukūrė laivų saugos nuo minų metodą. Nuo 1946 konstravo brand.
reaktorius, vadovavo pirmųjų atomlaivių kūrimui.
Aleksandrov Grigorij (Grigorijus Aleksandrovas), tikr. Mormonenko 1903 m. sausio 23
d. Jekaterinburgas - 1983 m. gruodžio 16 d. Maskva, rusų kino režisierius, scenaristas.
1921-24 teatro Proletkult Maskvoje aktorius. Nuo 1924 rež. S. Eizenšteino filmų aktorius
ir pirmųjų scenarijų bendraautoris; 1979 baigė jo vaidybinį filmą Tegyvuoja Meksika!
(Que viva Mėcico!, pradėtas 1931 m. . 1950-57 dėstė Kinematografijos institute
Maskvoje; profesorius (1951 m. . Sukūrė ekscentriškų muzikos kino komedijų su cirko,
miuziklo, operetės elementais (su I. Dunajevskiu): Linksmieji vyrukai (Vesjolye rebjata
1934 m. , Cirkas (1936 m. , Volga, Volga (1938 m. , Šviesus kelias (Sve - 1yj put' 1940
m. , Pavasaris (Vesna 1947 m. ; vaidybinių filmų: Susitikimas prie Elbės (Vstreča na Ėl'be
1949 m. , Kompozitorius Glinka (1952 m. , Liubave Orlovą (1983, su rež. E. Michailova);
miuziklų (Rusų suvenyras / Russkij suvenir 1960 m. .
Aleksandrov Pavel (Pavelas Aleksandrovas) 1896 m. gegužės 7 d. Noginsk (Maskvos
sritis) - 1982 m. lapkričio 16 d. Maskva, rusų matematikas. 1917 baigė Maskvos
universitetą, nuo 1929 jo profesorius 1932-64 Maskvos matematikų draugijos
pirmininkas. SSRS mokslų akademijos narys (1953 m. . Rusų topologijos mokyklos
kūrėjas. Su P. Urysonu sukūrė bikompaktinių erdvių teoriją. Pagrindė daugelį svarbiausių
topologijos sąvokų bei konstrukcijų. Redagavo matematikos žurnalą Uspechi
matematičeskich nauk (nuo 1954 m. .
Aleksandrov (Aleksandrovas), miestas Rusijoje, Vladimiro sritis, į Šiaurės rytus nuo
Maskvos. 67 600 gyv. (2000 m. . Oro uostas. Elektrotechnikos, chemijos, tekstilės, maisto
pramonė. Dailės, M. Cvetajevos muziejai. Švč. Trejybės soboras (1513 m. , 3 cerkvės
( XVI a. ), Dangun Ėmimo vienuolynas ( XVII a. ). A žinomas nuo XIV amžiaus. 1564-
1572 m. Ivano Rūsčiojo rezidencija, opričninos centras. 1578 buvo įkurta viena pirmųjų
Rusijos spaustuvių. Miesto teisės nuo 1798. Mindaugas Pažemys
316
Aleksandravičius Stanislavas f S. Alexandrowicz. AleksandrowiC2 Konstanty f kalba
Aleksandravičius.
Aleksandrovsk (Aleksandrovskas): 1. Miestas Rusijoje, Permės srityje. 18 800 gyv. (2000
m. . Mašinų gamyba, Statybinių medžiagų pramonė. 1783, statant metalurgijos įmone,
įkurta Aleksandrovskio gyvenvietė. Miesto teisės ir dab. pavadinimas nuo 1951. Per
Pirmąjį pasaulinį karą čia gyveno lietuvių pabėgėliai, veikė Lietuvių draugijos
nukentėjusiems nuo karo šelpti skyrius. Mindaugas Pažemys 2. Ukrainos miestas f
Zaporožė.
Aleksandrovsk - Gruševskij (Aleksandrovskas Gruševskis), Rusijos miestas, nuo 1920 t
Šachtos.
Aleksandrūpolis (Alexandrupolis), miestas Graikijos Šiaurės rytuose, Trakijoje, prie
Egėjo j.; Evro nomo centras. 42 900 gyv. (2001 m. . Prekybos (aptarnauja ir Bulgariją) ir
žvejybos uostas. Oro uostas. Tabako, javų, daržovių (daugiausia melionų), pieninių
galvijų auginimo rajono prekybos centras. Miestas pradėjo kurtis 1871 (tada vadintas
Dedeaga?u). Iki 1912 priklausė Turkijai, 1912-19 Bulgarijai. 1920 atiteko Graikijai
(pavadintas A).
Aleksejev Aleksandr (Aleksandras Aleksejevas), Alexeieff 1901 m. rugpjūčio 5 d. Kazanė
- 1982 m. rugpjūčio 9 d. Paryžius, prancūzų kino režisierius, dailininkas, scenografas.
Rusų kilmės. 1921 emigravo į Paryžių. Studijavo lingvistiką, mokėsi teatro dailės pas S.
Sudeikiną. Dirbo S. Diagilevo rusų baleto trupės scenografu, iliustravo rusų rašytojų
knygų. 1933 sukūrė pirmąjį animacinį trumpametražį filmą Naktis ant Plikojo kalno (Une
nuit sur le mont Chauve), pripažintą animacijos šedevru. 1934 subūrė avangardistinių
animacinių filmų kūrybinę grupe. Kūrė animacinius filmus vad. adatinio ekrano technika
(t animacinis filmas): Didelės šviesos (Grands feux 1938 m. , Dūmai (Fumees 1952,
Venecijos bienalės apdovanojimas), Kaukės (Masąues 1953 m. , Tikrasis grožis (Pure
beautė 1954, Monte Carlo kino festivalio prizas), Žemės syvai (La Sėve de la terre 1955
m. , Nosis (Le Nez 1963, pagal N. Gogolį, Belgijos kino festivalio, 1964 Vokietijos
trumpametražių filmų festivalio prizai), Parodos paveikslėliai (Tableaia d'une exposition
1972, Prancūzijos nacionalinio kino centro apdovanojimas už dvigubo ekrano
panaudojimą), Trys temos (Trois
themes 1980, Zagrebo kino festivalio prizas). Parašė kn. Aleksejevo puslapiai (Pages
d'Aleze'ieff 1983 m. .
Aleksejev Dmitrij (Dmitrijus Aleksejevas) 1947 m. rugpjūčio 10 d. Maskva, rusų
pianistas. 1970 baigė Maskvos konservatoriją (D. Baškirovo klasę). Nuo 1979 Maskvos
filharmonijos solistas. M. Long ir J. Thibaud (2 premija, 1969 m. , G. Enescu (l premija,
1970 m. , P. Čaikovskio (2 premija, 1979 m. ir kt. tarpt, konkursų laureatas. Gastroliavo
Europoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje.
Aleksejev Fiodor (Fiodoras Aleksejevas) tarp 1753 ir 1755 f 1824 m. lapkričio 23 d.
Sankt Peterburgas, rusų tapytojas. Vienas miesto peizažo pradininkų rusu dailėje. 1766-
1773 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1773-1777 m. tobulinosi
Venecijoje. Grįžęs į Sankt Peterburgą kūrė dekoracijas Imperatoriškajam teatrui. 1779-
1786 m. Teatro mokyklos tapytojas. Nuo 1803 m. Sankt Peterburgo dailės akademijoje
dėstė perspektyvinę tapybą. Itin tikslaus piešinio peizažuose vaizdavo Sankt Peterburgą
(Rūmų krantinė nuo Petropavlovsko tvirtovės 1794; už šį kūrinį Sankt Peterburgo dailės
akademija suteikė vad. peizažų tapybos akademiko vardą), Maskvą (Raudonoji aikštė su
Palaimintojo Vasilijaus soboru 1800-02 m. , Chersoną, Poltavą, Bachčisarajų ir kt.
miestus. RamutėRachlevičiūtė
Aleksejev Michail (Michailas Aleksejevas) 1857 U 15 d. Tverė - 1918 m. spalio 8 d.
Jekaterinodar, Rusijos infanterijos generolas (1914 m. . Dalyvavo karuose su Turkija
(1877-1878 m. ir Japonija (1904-05 m. . Per Pirmąjį pasaulinį karą nuo 1914 Pietvakarių
fronto štabo viršininkas, nuo 1915 m. kovo Šiaurės vakarų fronto vadas. 1915 m. rugsėjo
-1917 m. kovo generalinio štabo viršininkas. Po Vasario revoliucijos kariuomenės
vyriausiasis vadas, Laikinosios vyriausybės kar. patarėjas. Po Spalio perversmo (1917 m.
kovojo su bolševikais prie Dono ir Šiaurės Kaukaze. 1918 Savanorių armijos vienas
organizatorių ir vyriausiasis vadas. Edvardas Kriščiūnas
Aleksejev Michail (Michailas Aleksejevas) 1896 m. birželio 6 d. Kijevas - 1981 m.
rugsėjo 19 d. Sankt Peterburgas, rusų literatūros tyrinėtojas. 1918 baigė Kijevo
universitetą. SSRS mokslų akademijos narys (1958 m. . Tyrinėjo rusų, kitų slavų tautų ir
V. Europos literatūrų ryšius, kalbos, stiliaus, vertimo problemas. Svarbiausi veikalai:
XVI- XIX a. ispanų ir rusų literatūrinių ryšių istorijos apybraižos (Očerki istorii ispano
-russkich titeraturnych otnošenij 16-19 V. 1964 m. , Užsienio literatūros istorija:
Ankstyvieji viduramžiai ir Renesansas (Istorija zarubežnoj literatury: Rannee
Sredneveko'e i Vozroždenie 1969, lietuvių 1972 m. , Rusų ir anglų literatūriniai ryšiai:
XVIII- XIX a. l pusė (Russko -anglijskie literaturnye svjazi: 18 v.-pervaja palavina 19 v.
1982 m. . Marina hinskaja
Aleksejev Valerij (Valerijus Aleksejevas) 1929 m. rugpjūčio 22 d. - 1991 m. lapkričio 7 d.
, rusų antropologas, istorikas. 1952 baigė Maskvos orientalistikos institutą. Nuo 1952
dirbo SSRS mokslų akademijos Etn. institute. Nuo 1987 SSRS mokslų akademijos
Archeologijos instituto direktorius. SSRS mokslų akademijos narys (1987 m. . Tyrė
Šiaurės Azijos, Sibiro, Šiaurės Kaukazo, R. Europos, t.p. Baltijos kraštų populiacijų
istoriją ir etnogeneze, gracilizacijos ir brachikranizacijos problemas, dab. ir praeities
žmogaus ekologiją, antrop. istoriją. Rasių evoliuciją tyrė atsižvelgdamas į geogr., sočiai,
ir genet. faktorius. Daugelio darbų apie rasogenezę autorius. Rimantas Jankauskas
Aleksejev Vasilij (Vasilijus Aleksejevas) 1942 m. sausio 7 d. Pokrovo -Šiškino (Riazanės
sritis), rusų sunkiaa - 1etis. Olimpinių žaidynių čempionas (1972,1976 m. , daugkartinis
pasaulio (1970-71,1973-75,1977-1978 m. , Europos (1970-75, 1977-1978 m. čempionas
antrojo sunkaus svorio kategorijoje. 79 kartus pagerino pasaulio rekordus. Pirmasis 3
veiksmais (klasikinė trikovė) iškėlė 600 kg.
Aleksėjevka: 1. Miestas Rusijoje, Belgorodo sritis, abipus Tichaja Sosnos upės, prie
Valuikų - Liskų geležinkelis; rajono centras. 38 100 gyv. (2000 m. . Oro uostas. Chemijos
pramonės mašinų, eterinių aliejų, pieno konservų, cukraus gamyba. Šv. Aleksandro
Neviškio cerkvė. 1685 įkurta A slabada. Miesto teisės nuo 1954. Mindaugas Pažemys
2. Kaimas Rusijoje, Oriolo sritis, Pokrovskojės rajone. A laukuose 1943 m. vasario 20 d.
-kovo 20 d. įvyko RA 16 lietuvių šaulių divizijos pirmosios kautynės su vokiečių
kariuomene. Jos buvo nesėkmingos, divizija patyrė didelių nuostolių: iš daugiau, kaip
9900 divizijos karių 1328 žuvo, 3215 buvo sužeista, 159 dingo be žinios, 122 susirgo.
Kitais duomenimis, nuostoliai buvę dar didesni - žuvo 5218 karių, iš jų 4064 kilę iš
Lietuvos. Žuvusieji palaidoti A kapinėse. 1962 čia pastatytas paminklinis akmuo, 1963
aplink kapines pasodintas Draugystės sodas. Rimantas Zizas
3. Kaimas Rusijoje, Krasnojarsko kr., Manos (buv. Šalinskojės) rj., -40 km į pietus nuo
Kamarčiagos geležinkelio stoties ,
-25 km į pietus nuo Šalinskojės. XX a. 5-6 dešimtmetyje buvo Bolšoi Unguto miško
pramonės ūkio teritorijoje. 1948 į A iš SSRS okupuotos Lietuvos (Šakių, Vilkaviškio,
Varėnos, Anykščių apylinkių) atitremta -60 šeimų. Tremtiniai dirbo miško ruošos darbus.
Aldona Juodvalkytė
Aleksejunas Adolfas 1937 m. birželio 27 d. Meldiniai (Šiaulių apskritis), lengvaa - 1etis,
sporto žurnalistas. 1972 baigė VPI Istorijos fakultetą. 1972-1979 m. Kūno kultūros ir
sporto komiteto vyr. treneris, skyriaus viršininkas, 1979-1989 m. Profsąjungų tarybos
Sporto sk. vedėjas. 1989-1999 m. Lietuvos dienraščių sporto žurnalistas. Daugkartinis
SSRS pirmenybių, tarpt, varžybų (kroso, 5000 m ir 3000 m kliūtinio bėgimo rungčių)
nugalėtojas ir prizininkas. 6 kartus gerino Lietuvos bėgimo rekordus (5 kartus 3000 m
kliūtinio bėgimo). 1964 Tokijo olimpinėse žaidynėse pasiekė 3000 m kliūtinio bėgimo
olimpinį rekordą (8 min 31,8 s), finale užėmė 7 vietą.
Aleksejus Michailovičius (Aleksėj Michailovič) 1629 m. kovo 19 d. Maskva - 1676 m.
sausio 29 d. ten pat, Rusijos caras (1645-1676 m. . Romanovų dinastijos. Petro I tėvas. Iki
1661 už A valdė jo auklėtojas ir giminaitis B. Morozovas. A laikais iš luominės
monarchijos ėmė formuotis absoliutinė. 1649 priimtas Teisynas visiškai įteisino valstiečių
baudžiavinę padėtį, išplėtė bajorų teises. Dėl A fin. politikos ir stiprinamos sočiai,
priespaudos kilo sukilimai Maskvoje (1648 ir 1662 m. , Naugarde ir Pskove (1650 m. , S.
Razino sukilimas (1670-1971 m. . Didžiausias A užs. politikos laimėjimas - Ukrainos
prijungimas prie Rusijos (1654 m. . Dėl Ukrainos ir galimybės prieiti prie Baltijos j. 1654
A pradėjo karą su LLV, okupavo didelę LDK dalį . (Vilnių, Kauną, Gardiną), planavo
LDK paversti Rusijos provincija. Karui ne visai pasisekus pasirašė fAndrusovo paliaubas
(1667 m. . Antanas Tyla
Aleksejus Petrovičius (Aleksėj Petrovič) 1690 m. vasario 18 d. Maskva - 1718 m. liepos 7
d. Sankt Peterburgas, Rusijos caraitis. Petro I ir jo pirmosios žmonos sūnus. Auklėtas
Petrui I nepalankioje aplinkoje. Nepritarė jo reformoms. 1716 Petrui I pagrasinus atimti
įpėdinystės teises A pabėgo į užsienį. Petro I buvo priverstas grįžti ir nuteistas mirti.
Aleksidze Georgij (Georgijus Aleksidzė) 1941 m. sausio 7 d. Tbilisis, gruzinų baleto
artistas, choreografas. 1960 baigė Maskvos baleto mokyklą (A. Meserero klasę), šoko
Tbilisio OBT. 1966 baigė Leningrado konservatoriją, 1967-1978 m. ir 1983-1985 m. joje
dėstė. S. Kirovo OBT Leningrade pastatė baletų: Orestėja (1968, muzikos J. Paliko),
Variacijos (pagal J. Brahmso muziką), Koncertas f-dur (pagal A. Vivaldi muziką, abu
1970 m. , Baleto divertismentas (1974, pagal W. A. Mozarto muziką). 1972 Lietuvos
OBT sukūrė baletus: Klasikinė simfonija (pagal S. Prokofjevo simfoniją Klasicistinė) ir F.
Chopino Variacijos (Mozarto Donžuano tema). 1972-1980 m. ir nuo 1985 Tbilisio OBT
vyr. baletmeisteris; baletai: Beriocaba (1973, muzikos A. Kvernadzės), Choreografinė
siuita (1976, muzikos O. Taktakišvilio), Medėja (1978, muzikos R. Gabichvadzės, 1982,
muzikos A. Knaifelio), Pirosmanis (1988, muzikos S. Nasidzės), Concerto Crosso (1989,
muzikos A. Schnittke's). 1992 Sankt Peterburgo Cappellos teatre pastatė spektaklių pagal
bažn. muziką. Aliodija Ruzgaitė
Aleksij (Aleksijus) apie 1293 Maskva - 1378 m. vasario 12, Kijevo ir Visos Rusios
metropolitas (nuo 1354 m. . Šventasis (1431 m. . Černihivo bojarino sūnus. Dmitrijaus
Doniečio nepilnametystės metu faktiškai valdė Maskvos kunigaikštystę. Nuo 1345
Vladimiro vyskupas. Įtakingas asmuo ne tik Stačiatikių bažnyčios, bet ir rusų
kunigaikščių polit. gyvenime. Jam vadovaujant išaugo Bažnyčios galia. Padėjo vienyti
rusų žemes. Trukdė Lietuvos kunigaikščiams įkurti nepriklausomą nuo Maskvos Kijevo
metropoliją. Romanas Januškevičius
alėksija (alenia < Ta... + graikų lexis - žodis), gebėjimo skaityti ar suprasti skaitomus
žodžius sutrikimas nesutrikus elementarioms jutiminėms funkcijoms. Atsiranda po
traumos, kai pažeidžiamas galvos smegenų pusrutulių momeninės skilties kampinis
vingis, sergant encefalitu, sutrikus galvos smegenų kraujotakai, dėl naviko. A skirstomos į
pirmines, kylančias dėl kairiojo smegenų pusrutulio momeninės ir pakaušinės skilčių
pažeidimų (žodžių ir raidžių neatpažinimas, galintis pasireikšti kartu su rašymo
sutrikimais), ir antrines, kaip kalbos sutrikimo padarinį. Albinas Bagdonas
Aleksijėvič SviAtlana 19480531 Ivano Frankivsk (Ukraina), baltarusių rašytoja,
žurnalistė. Rašo baltarusių ir rusų kalbomis. 1972 baigė Baltarusijos universitetą. 1976-
1984 m. dirbo žurnalo Neman redakcijoje. Žymiausia kūrybos dalis -dok. proza,
grindžiama autentiškais liudijimais. A atskleidė Antrajame pasauliname kare dalyvavusių
žmonių dramatiškus likimus (kn. Nemoteriškas karo veidas... l U vojny ne ženskoe lico...
1985, to paties pavadinimo pjesė ir dok. filmų ciklo scenarijus; Paskutinieji liudytojai
/Apošnija svedki 1985, lietuvių 1989 m. , parodė karo Afganistane baisumus ir moralinę
žalą (Cinko berniukai l Cinkovye mal'čiki 1990 m. , Černobylio tragediją (Černobylio
malda / Černobyl'skaja molitva 1997, lietuvių 1999 m. . A kūryba neatitiko sov. ide
ologijos, todėl buvo valdžios varžoma (sunaikintas pirmosios knygos tiražas, už kn. Cinko
berniukai autorė viešai smerkiama). Dar parašė pjese Marutka (past. 1988 m. , apybraižų.
Alma Lapinskienė
Aleksij l (Aleksljus I), tikr. Sergej Simanskij 1877 m. lapkričio 8 d. Maskva - 1970 m.
balandžio 17, Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas (nuo 1945 m. , Rusijos stačiatikių
bažnyčios vadovas. 1898 Maskvos universitete baigė teisę, 1904 m. - Maskvos dvasine
akademiją. Nuo 1913 vyskupas. 1933-45 Leningrado ir Naugardo metropolitas. Pokario
metais A rūpinosi sugriautų cerkvių ir vienuolynų atstatymu. Jo vadovaujama Rusijos
stačiatikių bažnyčia įstojo į Pasauline bažnyčių tarybą. Romanas Januškevičius
Aleksij II (Aleksejus II), tikr. Aleksėj Ridiger 1929 m. vasario 23 d. Talinas, Maskvos ir
Visos Rusijos patriarchas (nuo 1990 m. , Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas. Gimė
šventiko šeimoje. 1949 baigė Leningrado dvasinę seminariją (įšventintas 1950 m. . Nuo
1961 Talino ir Estijos stačiatikių valdantysis vyskupas, nuo 1964 arkivyskupas, nuo 1968
metropolitas, nuo 1986 Leningrado ir Naugardo metropolitas, įgaliotas vadovauti ir Talino
vyskupijai. A rūpesčiu panaikinta dvasininkų registracija, jie nebepriklauso nuo rel.
bendruomenių komitetų, tikintiesiems grąžinta nemaža sovietinės valdžios nacionalizuotų
cerkvių ir vienuolynų. Dėl A diplomatijos išaugo Stačiatikių bažnyčios autoritetas. 1997
m. liepos 25-27 lankėsi Lietuvoje. Gedimino l laipsnio ordinas (1997 m. . Romanas
Januškevičius
Aleksijus T Aleksij.
Alėksijus l Komninas (graikų Alexios I Komnėnos) 1048 ar 1057 - 1llS m. rugpjūčio 15
d. ar 16, Bizantijos imperatorius (1081-1118 m. . Komninų dinastijos pradininkas. Kar.
aristokratijos atstovas. Reformavo teis. irfin. sistemas. Bažn. politikoje rėmė ortodoksinį
dvasininkijos sparną. 1085 kartu su Venecija pasiekė didelių laimėjimų kovoje su
normanais, 1090-1091 m. pašalino pečenegų grėsmę, 1097 privertė kryžininkus perleisti
Bizantijai didelę jų pirmojo žygio metu iš seldžiukų atkovotos M. Azijos dalį. Trumpam
sustiprino Bizantijos autoritetą.
Aleksin (Aleksinas), miestas Rusijoje, Tūlos sritis, abipus Okos; rajono centras. 69 800
gyv. (2000 m. . Chemijos, siuvimo, Statybinių medžiagų, maisto pramonė, armatūros,
kartono gamyba. Prie A kasamos rusvosios anglys. A žinomas nuo 1236. Miesto teisės
nuo 1777. Mindaugas Pažemys
Aleksynas Konstantas Algirdas 1936 m. sausio 10 d. Ingavangis (Klebiškio visi.),
tautosakininkas. Dr. (hum.; filol. mokslų kandidatas 1970 m. . 1959 baigęs VU dirba
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, nuo 1994 Tautosakos archyvo sk. vadovas.
Parašė studiją Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės ypatybės (1970 m. . Parengė A.
Vienažindžio poez. rink. Kaipgi gražus gražus (1968 m. , tautosakos leidinius: Biržų
krašto tautosaka (1982 m. , S. Daukanto Žemaičių tautosaka (t. 2 1984 m. , Lietuvių
tautosakos chrestomatija 9 kl. (1984 m. , Stebuklingas žodis (1985 m. , AuSta aušrelė
(1990 m. , Išplėšė man laisvę brangiausią (1990, tremtinių dainos), J. Basanavičiaus
Lietuviškos pasakos įvairios (kn. 1-4 1993-1998 m. , Išgyvenimo vėlių bei velnių (1998
m. , Ožkabalių dainos (su L. Sauka, 2 kn. 1998 m. , Dėkui, močiute (1995, iš motinos
užrašyta tautosaka), Palinko liepa šalia kelio (1998, partizanų dainos), A. Baranausko
pasakų rink. Vėtrossūnus (1999 m. . Parengė Lietuvių liaudies dainyno kalbinio ir
tekstologinio redagavimo principus, redagavo jo 1-7,9,11-13 tomus. Nac. mokslo premija
1995 (su kt.). Leonardas Sauka
Aleksis Aleksandras, Aleksandravičius 1886 m. spalio 10 d. Pėdiškiai (Krosnos valsčius ,
Marijampolės apskritis) - 1983 m. spalio 31 d. Waterbury (Konektikuto valstija),
vargonininkas, kompozitorius. Vadovavo lietuvių chorams Lomžoje (1906 m. , Varšuvoje
(1909-11 m. . 1913 baigęs Varšuvos muzikos institutą (mokėsi vargonų, fortepijono,
kapelmeisterio klasėse) apsigyveno JAV. Vargonininkavo, vadovavo chorams Čikagoje,
Brukline, Springfielde (Ilinojaus valstija), Waterbury. 1915 su A. Pociumi ir kitais
Čikagoje įkūrė lietuvių Beethoveno konservatoriją. Amerikos lietuvių Romos katalikų
vargonininkų sąjungos pirmininkas (nuo 1966 garbės narys), JAV lietuvių dainų šventės
(1961 m. garbės dirigentas. Sukūrė operetę / tėvynę, giesmių, apie 100 dainų. Gedimino 4
laipsnio ordinas (1938 m. . Arvydas Karaika
Aleksis Vilibaldas f W. Alexis.
Aleks6tas, Kauno miesto dalis Nemuno kair. krante, priešais Senamiestį, tarp Fredos,
Julijanavos ir Marvelės. Tiltas per Nemuną į Kauno senamiestį. Dariaus ir Girėno oro
uostas. Šv. Kazimiero bažnyčia. Akc. bendrovės: Aleksotas, Aleksoto gelžbetonis, Kauno
grūdai, Endokrininiai preparatai. Kauno aviacijos gamykla (nuo 1993, buv. sraigtasparnių
remonto bazė), sraigtasparnių remonto įmonė Helisota (nuo 1997 m. , medžio apdirbimo
ir medienos gaminių įmonės. Paštas, poliklinika, veterinarijos ligoninė, 2 vid. mokyklos,
orientacinio sporto mokykla. Keltuvas (funikulierius; past. 1935 m. , Lietuvos aviacijos
muziejus. S. Raštikio puskarininkių mokykla (1990-1993 m. karininkų kursai, 1993-1996
m. Krašto apsaugos puskarininkių mokykla). Vidmantas Daugirdas ISTORIJA. Įsikūrė
1408 m. Ldk Vytauto privilegija Kau ' nui dovanotoje Kauno girioje. Manoma, kad iki
XVI a. A buvo vadinamas Svirbigala arba Svirbiogala (nuo Svirbės upelio). Dab. vardą
gavo nuo XVI a. veikusios laivų statyklos, vadintos aleksotais. 1791 Kauno plane
vadintas priemiesčiu. 1795 su Užnemune atiteko Prūsijai, 1807 m. - Varšuvos
kunigaikštystei, 1815 įėjo į Lenkijos karalystės sudėtį. Priklausė Kauno miesto Fredos
dvarui, kurį XIX a. pr. nupirko Garliauskas. 1831 A sudegė. 1831 sukilėliai nuo A kalvų
puolė ir užėmė Kauną. 1837-1867 m. A priklausė Augustavo, vėliau - Suvalkų gubernijai.
1838 A vadintas miesteliu, pastatytas tiltas tarp A ir Kauno. 1860-1914 A buvo valsčiaus
centras. 1865 įsteigta valdinė pradžios mokykla. XIX a. pab. Aleksote buvo pirklių
sandėlių, garo malūnas, kepykla, skerdykla, prieplauka, veikė baldų fabrikas Elena,
Kamberio lentpjūvė. 1915 vokiečiai prie A įrengė aerodromą (iki 1940 vadintas Kauno
karo aerodromu, 1940-1993 m. Kauno aerodromu). 1919 senoji dalis (54 ha), 1931
likusioji A teritorija (573 ha) prijungta prie Kauno. 1921 pastatyta medinė Sv. Kazimiero
bažnyčia, įsteigta parapija. Veikė akc. bendrovės Maistas Kauno fabrikas (nuo 1923 m. ,
Kauno aviacijos dirbtuvės (nuo 1924, sovietinės okupacijos metais - sraigtasparnių
remonto bazė), stiklo fabrikas Aleksotas (nuo 1927 m. , grūdų elevatorius (sovietinės
okupacijos metais - Kauno grūdų kombinatas). 1930 pastatytas Vytauto Didžiojo tiltas;
1941 per Birželio sukilimą prie jo vyko sukilėlių kovos su RA, raudonarmiečiai tiltą
susprogdino. 1931 pastatyti VDU Fizikos -chemijos instituto rūmai (susprogdinti 1944 m.
. Sovietinės okupacijos metais pastatytas tiltas (1948 m. , Kauno endokrininių preparatų
gamykla (1969 m. , gelžbetonio fabrikas. 1990 oro uosto pastate įkurtas Lietuvos
technikos muziejus (nuo 1995 Lietuvos aviacijos muziejus). 1827 buvo 178,1855 -
1200,1877 -1173, 1923 - 4154 gyv. Algimantas Miškinis
„Aleksotas", akc. bendrovė Kaune. Didžiausias butelių ir vienintelis spalvoto stiklo
gamintojas Lietuvoje. Gamina įv. talpos ir formos butelius iš bespalvio, žalio ir rudo
stiklo. apie 180 darbuotojų, apyvarta 21 mln. Lt; 19% produkcijos eksportuota į
Kazachiją, Rusiją ir kt. šalis (2000 m. . Veikia suvenyrų ir namų apyvokos reikmenų
gamybos cechas UAB Aleksoto studija.
]k. 1927 kaip stiklo fabrikas. Gamino įv. buitinius indus, žibalinių lempų ir žibintų stiklus,
kiek vėliau pradėjo gaminti butelius. 1937 rekonstruotas. 1940 Sov. Sąjungai okupavus
Lietuvą nacionalizuotas. Sovietinės okupacijos metais išplėstas. 1993 privatizuotas. 1997
pab. rekonstruotas.
aleliai (allelum < graikų allelon - vienas kitą, savitarpiškai), aleliniai genai, geno
struktūrinės atmainos. Gali skirtis tik viena nukleotidų pora. Homologinėse
chromosomose yra toje pačioje vietoje (lokuse). Populiacijoje gali būti daug geno
atmainų, bet diploido ląstelėje yra tik du A. Kai abu A vienodi, organizmas
homozigotinis, kai skirtingi - heterozigotinis. A būna dominuojantys (f dominavimas),
recesyviniai (Trecesyvumas), kodominuoj antys (Tkodominavimas). Recesyvinis alelis
pasireiškia tik homozigotose. Vytautas Rančelis
aleliuja (lot. alleluia < hebr. ha - 1elūydh - šlovinkite Jahve): 1. Džiaugsmingas Dievo
garbinimo šūksnis (Taklamacija 1 m. . Judėjų liturgijoje buvo giedamas daugelio psalmių
pradžioje arba pabaigoje. Pirmaisiais amžiais po Kr. kartu su psalmėmis perimtas
krikščionių. Kaip priegiesmis, A įsitvirtino liturginių valandų antifonose, mišių
introituose, ofertorijuose, komunijose ir kt. kūriniuose, giedamuose per Velykas, Kalėdas,
Devintines, kitas šventes.
2. Trečioji kintamoji mišių dalis. Grigališkųjų mišių A sudaro kantoriaus giedamas, po to
choro pakartojamas žodis alleluia, versus alleluiaticus (teksto eilutė, paprastai paimta iš
Šv. Rašto, dažniausiai iš psalmyno) ir vėl kartu giedama alleluia. Būdinga melizminė
melodika. A į Velykų liturgiją įtraukė popiežius Damazas I (366-384 m. . Nuo Grigaliaus
I Didžiojo laikų (590-604 m. A giedama ir kitu bažnytinių metų laiku (išskyrus gavėnią,
gedulingąsias mišias, kai kurias atgailos dienas, kai vietoj A giedamas tractus). Dauguma
A melodijų sukurta X- XI a. Daugiabalsės A kompozicijos rašomos kaip mišių ir kitų
žanrų kūrinių dalys (A G. F. Handelio oratorijoje Mesijas, J. S. Bacho kantatoje Christ lag
in Todesbanden, W. A. Mozarto motete Exsultate jubilate). Lietuvių muzikoje A sukūrė
Vaclovas Šamotulietis, A. Milvydas, Č. Sasnauskas. Jonas Vilimas
Aleliunas Romualdas 1960 m. kovo 25 d. Panevėžys, dailininkas keramikas. 1980 baigė
S. Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune. Nuo 1984 dirba Panevėžio stiklo fabrike.
Nuo 1985 dalyvauja dailės parodose; individualios parodos Kaune (1992 m. , Panevėžyje
(1994 m. , dalyvavo keramikos parodose Vokietijoje (1995,1996 m. . Nuo 1989 su kitais
organizuoja Panevėžio keramikos simpoziumus. Sukūrė monumentalių dekoratyvinių
kompozicijų iš šamoto: Sugrįžimas (1989 m. , Ramybė (1991 m. , Bokštas (1992 m. ,
Dėžė (1994 m. , Pilis (1996 m. , Vaza (1997 m. ; jose derinama žiedimas ir lipdyba,
apvalios ir kampuotos formos, plokštumos pagyvinamos faktūra, saikingai
polichromuojamos. Lijoną Šatavičiūlė
alelizmas, genetinis reiškinys - organizmo alternatyvių to paties požymio formų
poriškumas. Lemia diploidiškumas (dviejų homologinių chromosomų buvimas) ir
struktūrinės geno atmainos - T aleliai. Vienus požymius lemiančių alelių populiacijoje yra
labai daug (kai būtina požymio įvairovė, polimorfizmas), kitus (gyvybiškai itin svarbius)
požymius lemiančių genų alelinių formų gali ir nebūti. A yra paveldima geno ar požymio
savybė, palaikoma gamtinės atrankos. A nustatomas pagal šiuos kriterijus: 1 m. aleliai
lemia alternatyvias to paties požymio išraiškas, bet tą patį požymį gali lemti ir nealeliniai
genai; 2 m. pagal kryžminimo rezultatus - kai palikuonių dihibridinio kryžminimo
santykis 9:3:3:1 ir pan. - nealeliniai genai, kai 3:1 - aleliniai, bet gali būti genų sukibimas;
3 m. pagal komplementacijos tyrimus - nealeliniai genai papildo vienas kitą, todėl dviejų
tėvų, turinčių tą patį defektą, vaikas yra normalus; 4 m. pagal geno vietą chromosomoje -
aidimai genai yra toje pačioje homologinių chromosomų vietoje, nealeliniai - arba tos
pačios chromosomos skirtingose vietose, arba nehomologinėse chromosomose; 5 m. pagal
sekvenuotų genų nukleotidų sekų homologiją (tapatumą); gali būti naudojami
molekuliniai zondai - alelinių genų molekulinės kopijos. Vytautas Ranielis
alelopatija (graikų allė/on - vienas kitą, savitarpiškai + pathos - poveikis, kentėjimas),
vienų augalų poveikis kitiems jų išskiriamomis skystomis ir dujinėmis fiziologiškai
aktyviomis medžiagomis (fitoncidais, antibiotikais, kolinais). Pvz., riešutmedžio šaknų
juglonas stabdo pomidorų, bulvių, liucernos ir skatina kai kurių vaismedžių bei
dekoratyvinių krūmų augimą; šalavijo lakūs terpenai cineolas ir kamparas slopina
daugumos augalų augimą. Danguolė Rakle\'ičienė
Aleman Mateo (Malėjas Alemanas) 1547 m. rugsėjo 28 d. Sevilija fpo 1614 Meksikas,
ispanų rašytojas. Išgarsėjo pikareskiniu rom. Šelmio Gusmano de Alfaračės gyvenimas
(Vida dėl picaro Guzmdn de Alfarache 1599 m. . Šis kūrinys laikomas anoniminio rom.
Lasariljas Tormesietis (Lazarillo de Tarmes 1554, lietuvių 1983 m. pirmuoju ir pačiu
geriausiu sekimu, nors jam ir būdinga didelis polinkis į pamokymus ir moralizavimą.
Valdas Petrauskas
alemanai (lot. Alemanni, Alamanni). germ. gentis. Susiformavo II a. pab. prie Maino iš jv.
kilmės klajojančių karių (daugiausia nuo Elbės kilusių svebų). Dalis A apie 260 persikėlė
per Alpes. Nuo III a. pab. bandė veržtis į dab. Burgundiją, tačiau romėnų buvo atstumti. V
a. apsigyveno dab. Elzaso, Šiaurės Šveicarijos ir dab. pietryčių Vokietijos teritorijoje,
pasiekė romėnų Noriko pro valstiją. Frankų karalius Chlodvigas greičiausiai prie dab.
Zūlpicho (į v. nuo Bonos) 497 A nugalėjo ir privertė paklusti. VI a. l pusėje jų gyv.
teritorijoje įkurta pirmoji Konstanco vyskupija. VII a. 2 pusėje Merovingų įtaka A
susilpnėjo, tačiau iki 746 juos galutinai palaužė Karolis Martelis ir Pipinas Vidurinysis,
įkūrė Alemanijos grafystę, kuri 843 atiteko Vokietijai (nuo X a. Alemanijos arba Švabijos
hercogystė). Prancūzai A vardu (Allemagne) tebevadina visą Vokietiją ir vokiečius.
Alemanas, XIII a. žemaičių kunigaikštystis T Alminas. Alemanas Žanas Ti.Allemane.
alemėnda (prancūzų allemande - vokiška): 1. Senovinis žingsninis porinio metro vid.
tempo šokis; siuitos dalis. vokiečių kilmės. Nuo XVI a. pab. buvo šokama Europoje.
Vokietijoje A iki XVII a. pr. vadinta Tantz, Deutscher Tanz, Ballett. A sudaro 2, kartais
3-4 dalys. Dažnai buvo jungiama su greitesniais tridalio metro šokiais (tripla, kurante).
Šokėjų poros, susikibusios rankomis, judėdavo viena paskui kitą arba ratu. XVII a.
stilizuotų A sukurta Anglijoje (virginalui), Prancūzijoje (klavesinui, liutniai); A tapo
solinės ir orkestrinės siuitos įžangine arba pirmąja po įžangos pjese. XVII a. vid. A
sulėtėjo, tapo išplėtota iškilminga pjese. Skiriami 3 A tipai: vokiškoji (polifoninės
faktūros), itališkoji (labiau homofoninė) ir prancūziškoji (kantileniška, gausiai
ornamentuota, laisvai išplėtotos melodikos). Nuo XVIII a. 4 dešimtmečio nebekuriama.
Danutė Kalavinskaitė, Audronė Žiūraitytė
2. Vokiečių (švabų) 3 dalių metro šokis. Panašus į lendlerį, valsą. Šokta XVIII a. 2 pusėje
- XIX amžiuje. Tokių A sukūrė L. van Beethovenas.
Alemanų teisynas, VI a. pab.- VIII a. teisinių papročių rinkinys, T Barbarų teisynai.
Aleman Valdės Miguel (Migelis Alemanas Valdėsas) 1902 m. rugsėjo 29 d. Sayula -
1983 m. gegužės 14 d. Meksikas, Meksikos valstybės veikėjas. Advokatas. Institucinės
rev. partijos veikėjas. 1936-40 Veracruzo valstijos gubernatorius. 1940-45 vidaus reikalų
ministras. 1946-52 Meksikos prezidentas. A vyriausybė modernizavo žemės ūkio ir
pramone. Užs. politikoje orientavosi į JAV.
d'Alembert Jean Le Rond (Žanas Le Ronas d'Alamberas,Dalamberas) 1717 m. lapkričio
16 d. Paryžius - 1783 1029 ten pat, prancūzų filosofas, fizikas, matematikas, muzikologas.
Vienas žymiausių Švietimo epochos mokslininkų. Paryžiaus mokslų akademijos (1754 m.
, Berlyno mokslų akademijos (1763 m. , Sankt Peterburgo mokslų akademijos (1764 m.
narys. Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno (Encyclopėdie)
redaktorius (1751-59 m. . Traktate apie dinamiką (Traitė de dynamigue 1743 m.
suformulavo materialių sistemų judėjimo dif. lygčių sudarymo bendruosius dėsnius,
dinamikos uždaviniams spręsti pritaikė statikos dėsnius. Pagrindė planetų trikdymų
teoriją, pirmasis išaiškino nutacijų ir lygiadienių paankstėjimą. Jo sukurtas būdas
antrosios eilės dif. lygtims su dalinėmis išvestinėmis spręsti kartu su L. Eulerio ir D.
Bernoulli darbais sudarė mat. fizikos pagrindą. A pirmąkart pavartojo kompleksinio
kintamojo funkcijas. Nykstamųjų dydžių analize grindė ribos sąvoka. Nustatė skaičių
eilutės konvergavimo pakankamąjį požymį. A - vienas Švietimo filosofijos pradininkų.
Teigė, kad pažinimas remiasi jutimais, kurių šaltinis -objektyvus išorinis pasaulis, kad
visuom. problemas galima spręsti ugdymo keliu. Įrodinėjo mokslo ir jo pažangos sočiai,
reikšmę. Filos. veikalai: Enciklopedijos įvadas (Discours preliminaire de l'Encyclopėdie
1751,jame pateikta mokslų klasifikacija), Filosofijos elementai (Essai sur les elėments de
philosophie 1759 m. . Parašė muzikos teorijos ir estetikos darbų: Teorinės ir praktinės
muzikos elementai pagal p. Rameau principus (Elėments de musiąue thėoriąue etpratiąue,
suivant les principes de M. Rameau 1752; populiariai išdėstė J. Ph. Rameau harmonijos
teoriją), Fragmentai apie operų (Fragments sur l'opėra 1752 m. , Pamąstymai apie muziką
apskritai ir apie prancūzų muziką išimtinai (Rė - 1exions sur la musiąue en gėnėralet sur
la musiąue franįaise en particulier 1754 m. , Apie muzikos laisvę (De la libertė de la
musiąue 1759 m. , Pamąstymai apie muzikos teoriją (Rė - 1exions sur la theorie de la
musiąue 1777 m. . Tyrė muzikos akustiką. muzikos estetikos veikalus grindė tikrovės
mėgdžiojimo ir afektų teorijos tezėmis. Bufonų kare bei C. W. Glucko ir N. Piccini
šalininkų polemikoje palaikė italų operą. JonasBmveris, Vaclovas Čiofys,
KįstutisMasiulis
d'Alembert'o ir Eulerio lygtis (d'Alambero ir Oilerio lygtis) f Cauchy irRiemanno lygtis.
d'Alembert'o ir Lagrange'o principas (d'Alambero ir Lagranžo principas): judamosios
mech. sistemos su idealiaisiais ryšiais materialiuosius taškus veikiančių visų aktyviųjų
jėgų F ir inercijos jėgų / elementariųjų darbų SA° ir&A[ suma, atliekant f virtualiuosius
poslinkius 8s., bet kuriuo laiko momentu lygi nuliui. A išreiškia ši lygybė (dar vadinama
bendrąja mechanikos lygtimi):
Y (8,4" + 5A' )s J, (f.cos a + J cos/J.) 5s. = 0; čia a, fi -
^jj'.!//lllJJ
kampai tarp atitinkamų jėgų ir virtualiųjų poslinkių. A nurodo bendrąjį statikos ir
dinamikos uždavinių sprendimo metodą, analiziškai išreiškia visus pagrindinius
mechanikos dėsnius.
d'Alembert'o paradoksas (d'Alambero paradoksas), d'Alembert'o irEulerio paradoksas:
begalinio idealiojo neklampiojo skysčio, kuriame tolygiai ir tiesiai nesukeldamas sūkurių
juda baigtinių matmenų kūnas, pasipriešinimo kūnojudėjimui atstojamoji jėga lygi nuliui.
A1744 paskelbė J. Le R. d'Alembert'as ir 1745 L. Euleris.
d'Alembert'o požymis (d'Alambero požymis), taisyklė, pagal kurią dažnai galima
nustatyti, ar konverguoja skaičių eilutė a, + a2 + ... + aa + ... Jeigu eilutės visi nariai (ar
bent nuo tam tikro numerio) yra griežtai teigiami ir egzistuoja (baigtinė ar begalinė) riba
įima /a^ = A , tai eilutė konverguoja, kai A < l, diverguoja, kai A > 1. Jeigu A = l, eilutė
gali konverguoti ir diverguoti. Kai eilutė turi be galo daug teigiamų ir be galo daug
neigiamų narių, remiantis A galima nustatyti, ar eilutė konverguoja absoliučiai, t.y. A
taikyti eilutei | - 1,|-t- | - 1j + ... + \aa + ... e|r VadovasČiočys
d'Alembert'o principas (d'Alambero principas), suvaržytoje mech. sistemoje bet kuriuo
metu visų veikiančių aktyviųjų jėgų F, ryšių atoveikio jėgų R (T ryšių reakcijos) ir
inercijos jėgų J suma lygi nuliui. Pagal A, bet kuriam mech. sistemos materialiajam i
taškui galioja lygybė: F. + R. +Jf= 0.
Prie aktyviųjų jėgų, veikiančių mech. sistemos tašką, ir ryšių atoveikio jėgų pridėjus
inercijos jėgas, gaunama pusiausviroj! jėgų sistema. Tokiai sistemai galioja visi statikos
dėsniai. Remiantis A galima spręsti dinamikos uždavinius pagal statikos dėsnius, kurie
yra paprastesni.
AlenMariKler f M. C.Alain.
Alenas fAalen.
Alenas T Ahlen.
Alenas Henris f H. Allen.
Alenas Karlas Ferdinandas f C. F. Allen.
Alenas Rojus Džordžas Daglasas f R. G. D. Allen.
Alenas Tomas T T. Allen.
Alenas Vudis T Vf. Allen.
Alenas tAlain.
Alenas Žeanas - 1.Alain.
Alenbis Edmundas Henris Hainmenas f E. H. H. Allenby.
de Alencar Jose Martiniano (Žozė Martinjanasde Alenkaras) 1829 m. gegužės 1 d.
Mecejana (Ceara valstija - 1877 m. gruodžio 12 d. Rio de Žaneiras, braz. rašytojas.
Indėniškojo romantizmo braz. literatūroje vienas pradininkų (rom. Guaraniai l Guarani
1857, lietuvių 1977, Irasema 1865 m. . Regioniniuose ir ist. romanuose (Sidabro kasyklos
l Aš minas de prato 6 1.1862-65, Gaučas/O gaucho 2 1.1870, Žmogus iš tyrlaukių / O
sertanejo 1876 m. vaizdavo indėnų gyvenimą, kovas dėl nepriklausomybės, naudojo
folkloro motyvus. Dar parašė dramų (Motina l Mae 1860 m. . A kūryba turėjo įtakos braz.
romano plėtotei. Gvidonas Bartkus
Alengon (Alansonas), miestas Prancūzijos Šiaurės vakaruose, Žem. Normandijos admin.
regione, į pietvakarius nuo Paryžiaus; Orne'o departamento centras. 28 800 gyv. (2001
m. . Įsikūręs prie Sarthe'o upės (Luaros dešinysis intakas). Metalo apdirbimas, tekstilės ir
trikotažo, elektrotechnikos, keramikos, popieriaus pramonė. Muziejai (dailės, nėrinių).
XV- XVIII a. bažnyčios, XVII a. prefektūra, XVIII a. rotušė. A žinomas nuo VIII a. pr.
Nuo XI a. -grafystėscentras. 1220 prijungtas prie Prancūzijos.
Alengono nėriniai (Alansono nėriniai), prancūzų siuvinėjamieji nėriniai, nerti XVII a. 2
pusėje Alengono nėrinių manufaktūroje. Manufaktūra veikė iki 1675; ją uždarius A imta
vadinti prancūziškaisiais nėriniais. Buvo neriami iš baltų lininių siūlų. Iš pradžių imituoti f
Venecijos nėriniai. Vėliau sukurtas savitas stilius: plonas tiulis buvo siuvinėjamas
simetriškai išdėstytų gėlių krepšelių, grotesko ornamentais, karališkų simbolių motyvais.
A vadinti ir tos pačios rūšies panašios kompozicijos nėriniai, gaminti Reimse, Arrase,
Argentane. Lijana Šaiavičiūlė
Alen-Furnjė TAlain-foumier. Alentaunas tAllentown.
Alentejo (Alentėžas)i ist. sritis Portugalijos pietuose, tarp Atlanto vand., Tėjo ir
Guadianos upių. Didžiausias ir rečiausiai gyvenamas Portugalijos regionas. Plotas 26 931
km2. 534 400 gyv. (2001 m. . Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Ėvora (42,5; A
centras; Pasaulio paveldo paminklas), Beja (25 m. , Moura (20 m. . l tūkstantmečio p.m.e.
l pusėje apgyventas keltų. Klestėjo Romos valdymo laikais ( II a. p.m.e. - V a. pr.); iš A
išveždavo geležį. V a. l pusėje nukariautasvestgotų, VIII a. pr.-maurų. Šiuos iki 1250 iš A
ir Algarvės išvijus Portugalijoje baigėsi rekonkista. 1974 dauguma dvarų, sudarančių
svarbiausią A ūkio šaką, buvo išdalyti bežemiams žemės ūkio darbininkams (1978 kai
kurie grąžinti buv. savininkams).
Aleotti Giovanni Baltistą (Džovanis Batistą Aleotis), slap. L'Argenta 1546Argenta - 1636
m. gruodžio 12 d. Ferrara, italų inžinierius, architektas. 1571-1593 m. Alfonso II d'Estės
rūmų architeklas. Išrado t kulisus (1628 m. ir aparatą dekoracijoms keisti. Suprojektavo:
Ferraroje - Teatro dell' Accademia degli Intrepidi (1606 m. , La Grande Sala (1612 m. ,
universiteto pastatą (su archit. A. Balbimu, 1619 m. , Švč. Marijos (1597 m. , Šv. Karolio
ir Šv. Barboros (1612 m. bažnyčias, Parmoję - Teatro Farnese (1619 m. .
Alėpas (Aleppo), Sirijos miesto T Chalebo pavadinimas Europos literatūroje.
Alėpis tAlleppi.
alergija (allergia < graikų alios - kitas + ergeia - veikimas), organizmo gebėjimas ypač
jautriai reaguoti į pakartotinį išorės dirgiklį (alergeną). Alergenas - tai antige nas, kuriam
pirmą kartą patekus į organizmą pradeda gamintis specifiniai antikūnai (imunoglobulinai)
arba specifiškai jautrūs limfocitai. Šis laikotarpis vadinamas sensibilizacijos
(alergizacijos) periodu ir jokių liguistų simptomų dar nebūna. Kai antikūnų pasigamina
pakankamai ir vėl patenka tas pats alergenas, gali įvykti T alerginė reakcija. Manoma, kad
A yra imuninės sistemos defektas, kurio priežastys nežinomos. Jai atsirasti turi įtakos
besikeičiantis gyvenimo būdas, aplinkos užterštumas, paveldimumas. A gali būti įv.
amžiaus žmonėms: vaikams dažnesnės alerginės reakcijos atopiniams alergenams (namų
dulkių erkėms, žiedadulkėms, maisto produktams), vyresniame amžiuje dažniausia
alergija vaistams. A terminą 1906 m. pasiūlė austrų gydytojas C. J. Pirquet.
MariusZolubas
alerginė reakcija, procesas, kurį sukelia alergeno (antigeno) ir specifinių antikūnų arba
sensibilizuotų (įjautrintų) limfocitų sąveika. Žinomi 4 tipai. Pirmojo tipo A būdinga
šienligei, bronchinei astmai, anafilaksijai, atopiniam dermatitui, antrojo tipo - kraujo
ligoms (hemolizinei anemijai), trečiojo tipo - seruminei ligai, ketvirtojo tipo - alerginiam
kontaktiniam dermatitui. Pirmojo tipo A įvyksta per kelias minutes, kitų tipų - lėtos,
pasireiškia po kelių ar keliolikos valandų. A metu alergenui susijungus su specifiniu
antikūnu arba sensibilizuotų limfocitų iš ląstelių išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos,
veikiančios audinius, kraujagysles, nervų galūnes, kraujo ląsteles. Dėl to atsiranda bėrimų,
brinkimų, bronchų, žarnyno lygiųjų raumenų spazmų. Marius Zolubas
alerginis vaskulitas (vasculitis allergica), alerginė purpura, hemoraginis vaskulitas,
kapiliarotoksikozė, Schonleino -Henocho purpura, smulkiųjų kraujagyslių ir kapiliarų
alerginis uždegimas. Dažniau serga vaikai ir paaugliai. A gali sukelti mikroorganizmai,
kai kurie vaistai, pakitę organizmo baltymai. A sukelia kraujuje atsiradę imuniniai
(antigeno ir antikūno) kompleksai, kurie nusėda ant kraujagyslių sienelių ir jas pažeidžia.
A paprastai pasireiškia praėjus 1-2 savaitėms po persirgtos virusinės infekcijos. Ant rankų
ir kojų (ypač blauzdų) atsiranda smulkių simetriškų bėrimų - skaisčiai rausvų dėmelių,
kurios vėliau virsta tamsiai raudonomis kraujosruvomis. Bėrimas gali išplisti viso kūno
odoje. Ligoniui
gali skaudėti sąnarius (jie patinsta), galvą, pilvą, jis gali vemti, šlapime atsiranda
eritrocitų. Liga trunka 4-5 sav., paprastai praeina savaime. Marius Zolubas
alergologija (Talergija + graikų logos - mokslas), med. šaka, tirianti alerginių reakcijų ir
alerginių ligų priežastis, mechanizmą, eigos dėsnius ir padarinius (teorinė arba
eksperimentinė A), alerginių ligų diagnostiką, gydymą, profilaktiką (klinikinė A);
imunologijos dalis. A dar tiria autoalergijos (alerginės reakcijos, kurias sukelia
sergančiojo organizme susidarę alergenai), imunohematologijos (mokslas apie kraujo
ligas, kurias sukelia antikūnai, pasigaminę prieš normalius arba pakenktus kraujo
forminius elementus) problemas. Kaip mokslas A susiformavo XX a. pr. (C. J. Pirąuet, M.
Arthuso darbai), labiau ėmė plėtotis XX a. 2 pusėje, kadangi pasaulyje, ypač ekonomiškai
stipriose šalyse, vis daugiau sergama alerginėmis ligomis. Lietuvoje A pradžia siejama su
V. Lašo eksperimentiniais darbais apie anafilaksinį šoką. Visuose didžiuosiuose
miestuose veikia A kabinetai, Vilniuje -Respublikinis A centras (įkurtas 1992 m. . Teorinė
A plėtojama KMU ir VU Med. fakultete. Marius Zolubas
Aleris fAller.
Alė Rūta, tikr. Elena Nakaitė-Arbačiauskienė 1915 m. lapkričio 16 d. Sankt Peterburgas,
rašytoja. E. Arbo -Arbačiausko žmona. Po Pirmojo pasaulinio karo su tėvais grįžo į
Lietuvą. 1942 baigė Vilniaus universitetą. 1944 pasitraukė į Vakarus, studijavo Vienos
universitete. 1948 persikėlė į JAV. Romane Trumpa diena (1955 m. vaizduojamas Rytų
aukštaitijos kaimas paskutiniaisiais nepriklausomybės ir pirmaisiais sovietinės okupacijos
metais, pasakojama jaunos mergaitės gyvenimo istorija, poetizuojama pirmoji meilė;
veikėjų dialogai tarmiški, gausu spalvingų gamtos ir kaimo buities vaizdų. Romanų cikle
Didžioji meilė pateikiama plati Lietuvos istorijos panorama: valstybės susidarymas
(Žvaigždė viršum girios 1960, Priesaika 1962 m. , nepriklausomybės laikotarpio
gyvenimas (Motinos rankos 1961 m. , sovietinės okupacijos pradžia (Broliai 1961 m. .
Romanuose Kelias į laisvę (1964 m. , Vieniši pasauliai (1968 m. , Pirmieji svetur (1984
m. , Daigynas (1987 m. , Skamba tolumoj (1998 m. parodyta lietuvių išeivių kasdienybė,
tėvų ir vaikų psichol. konfliktai. Parašė eiliuotų pjesių vaikams (Žiogas ir skruzdės 1942
m. , rom. Prisikėlimas (1968 m. , Skeveldros (l992 m. , apysakų (Margo rašto keliu 1987
m. , novelių rom. Mėlyno karvelėlio šviesa (1990 m. , novelių, eilėraščių, kelionių į
Lietuvą įspūdžių kn. Tarp ilgesio ir tėviškės (1987 m. . Vytautas Kubilius
Alės (Alėsas), miestas Prancūzijos pietuose, Languedoco -Roussillono admin. regione,
Sevenų kalnų pietryčių papėdėje, į Šiaurės vakarus nuo Nimes'o. 39 800 gyv. (2001 m. .
Metalo apdirbimas ( geležinkelio bėgių gamyba), mašinų gamyba, tekstilės (šilko),
avalynės, farmacijos, parfumerijos pramonė. Prie A kasamos akmens anglys.
Vynuogininkystės ir šilkaverpių auginimo rajono prekybos centras. XVIII a. katedra ir
rotušė. A pradėjo kurtis XI a. Iki 1926 vadintas Alais.
Alessandria (Alesandrija), miestas Italijos Šiaurės vakaruose, Pjemonte, į pietryčius
nuo Turino, prie Tanaro upės (Po dešinysis intakas); provincijos centras. 90 200 gyv.
(2001 m. . Mašinų gamyba, elektrotechnikos, maisto, avalynės, baldų, popieriaus, tekstilės
pramonė. geležinkelio riedmenų remonto įmonė. Skrybėlių gamyba. XIII-15 ir XVIII-
XIX a. bažnyčios, XIV a. bokštas, XV a. vyskupo rūmai, XVIII a. rūmai ir rotušė. A
pradėjo kurtis 1167 (pastatyta tvirtovė).
Alessandri Paima Artūro (Artūras Alesandris Paima)
1868 m. gruodžio 20 d. Longavi (Linareso provincija) - 1950 m. rugpjūčio 24 d.
Santjagas, Čilės valstybės veikėjas. Liberalas. Nuo 1908 m. įv. ministerijų vadovas. 1920-
24,1925 ir 1932-38 prezidentas. Dėl ek. sąstingio kariškių atstatydintas, vėliau metams
grąžintas, {vedė konstituciją, kuri išplėtė prezidento ir apribojo kongreso įgaliojimus. Per
paskutine kadenciją tęsė konstitucinę reformą. 1946-50 Senato pirmininkas.
Alessi Galeazzo (Galeacas Alėsis) 1512 Perugia 11572 m. gruodžio 30 d. ten pat, italų
architektas. Manieristas. Mokėsi Perugioje ir Romoje (manoma, pas Michelangelo). Dirbo
Perugioje, vėliau Genujoje; nuo 1548 projektavo didikų Sauli šeimai. Sukūrė terasinės
kompozicijos rūmų bei vilų tipą, vad. stile alessiano. Pagal A projektus pastatyta šio tipo
rūmų Genujoje (Garibaldi, Cambiaso, abeji -1565; Lercari, pradėti 1567 m. ir Milane
(Marino, pradėti 1558 m. . Suprojektavo bažnyčių: Carignano Švč. Marijos Genujoje
(1552-1603 m. , Šv. Viktorijos Milane; rūmų, vilų, uostų V. Europos miestuose. Jūratė
Tmfytė
Alesund (Olesunas), miestas Norvegijoje, į šiaurę nuo Bergeno. 25 300 gyv. (2001 m. . A
įsikūręs daugelyje salų Storfiordo žiotyse (Norvegijos jūra). Žvejybos ir prek. uostas;
ruonių medžioklės laivyno bazė. Oro uostas. Žuvų perdirbimo, tekstilės, baldų, avalynės
pramonė, laivų statyba. Turizmas. Muziejus. A minimas IX a. ; miesto teisės nuo
1848.1904 m. labai nukentėjo nuo gaisro (po jo vietoj buvusių medinių namų pastatyti
mūriniai).
Alės Mikolaš (MikolaSasAlešas) 1852 m. lapkričio 18 d. Mirotice - 1913 m. liepos 10 d.
Praha, čekų tapytojas, grafikas. 1869-1876 m. mokėsi Prahos dailės akademijoje.
Kūryboje plėtojo ist., patriotinę tematiką; ryškios romantizmo tendencijos. Nutapė
molbertinės tapybos paveikslų (Husitų stovykla 1877, Kavaleristų susirėmimas 1878,
ciklas Senųjų slovėnų gyvenimas 1891 m. , sukūrė dekoratyvinės tapybos kompozicijų
interjerams (Prahos nacionalinio teatro freskų kartonai, 1881 m. ir eksterjerams (sgrafitas
Prahos taupomųjų kasų pastato fasade, 1892-1893 m. . Piešiniuose (tušu, sangvinu,
anglimi) vaizdavo ist. įvykius, žmones; iliustravo liaudies dainas ir priežodžius (po 1886
m. . Kūrybai būdinga laisva maniera, stilizacija.
Aleščikas Jonas 1917 Miškiniai (Kučiūnų valsčius , Seinų apskritis - 1948 m. rugpjūčio
10 d. Jonučiai (prie Garliavos), Lietuvos partizanų vadas. Leitenantas. Baigė Lazdijų
Žiburio gimnaziją, vėliau Kauno karo mokyklą; tarnavo Priešlėktuvinės apsaugos
rinktinėje. Nuo 1944 rudens partizanas (slap. Gediminas). 1945 m. rugsėjo mėn.-1946 m.
gegužės A apygardos Algimanto rinktinės vadas, vėliau P. Lietuvos partizanų vado
adjutantas. 1946 pab. Tauro apyg. adjutantas (slap. Gintautas, Margis) ir Karo lauko
teismo prokuroras. Nuo 1946 m. gruodžio 26 d. Tauro apyg. štabo Rikiuotės sk.
viršininkas (slap. Kymantas). Sudarė apygardos mokomosios kuopos puskarininkių
rengimo programą ir kaip apygardos štabo Organizacinio sk. viršininkas bei egzaminų
komisijos pirmininkas vadovavo jų rengimo Kazlų Rūdos miškuose kursams. 1947 m.
rugsėjo 12vadovavo partizanams per kautynes (miškuose prie Kajackaraisčio) su MVD
kariuomene, buvo sužeistas. 1947 m. rugsėjo 24 d. paskirtas Tauro apyg. Birutės rinktinės
vadu (vietoj žuvusio J. Bulotos), 1948 m. balandžio 4 d. - dar ir apygardos vadu (žuvus A.
Baltūsiui). Žuvo kautynėse su NKVD kariuomene. Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinas
(1999 m. . Bonifacas Ulevičius, Aldona Vilutienė
Alešenski Pjeras T P. Alechinsky.
Aleškevičienė-Statulėvičienė Aldona 1936 m. sausio 1 d. Džiugai (Kurklių valsčius ),
matematikė. habilituotas daktaras (fiziniai m.; fiz. ir mat. mokslų daktaras 1982 m. . 1959
baigė VU. Nuo 1959 dirba Matematikos ir informatikos institute. Svarbiausi darbai iš
tikimybių teorijos ribinių teoremų. Įrodė lokaliųjų ir integralinių ribinių teoremų Markovo
grandinėms, atsitiktinių dydžių sumų maksimumų didelių nuokrypių teoremų ir
atsitiktinių vektorių sumų didelių nuokrypių integralinių teoremų. Nustatė atsitiktinio
klajojimo lokaliųjų laikų ribinius skirstinius ir konvergavimo greičio įverčius. LSSR
valstybinė premija 1987.
Aleškevičiutė Marija 1925 m. spalio 3 d. Krekštėnai (Krokialaukio valsčius - 1979 m.
rugsėjo 30 d. Vilnius, dainininkė (mecosopranas). 1951 baigė Lietuvos konservatoriją (A.
Staskevičiūtės klasę). Nuo 1950 Lietuvos OBTsolistė. Sukūrė daugiau, kaip 50 vaidmenų,
tarp jų - Amneris (G. Verdi Aida), Danutė (A. Račiūno Marytė), Karmen (G. Bizet
Karmen), Liubaša (N. Rimskio -Korsakovo Caro sužadėtinė), Mirta, Vaiva (V. Klovos
Pilėnai, Vaiva). Koncertavo su kameriniais ansambliais. Gastroliavo Italijoje, Lenkijoje,
Suomijoje, SSRS. Vadovas Juodpusis
Aleškovskij Juz (Juzas Aleškovskis), tikr. vardas Josif 1929 m. rugsėjo 21 d. Krasnojarsk,
rusų rašytojas. Ankstyvoji kūryba - knygos vaikams, kino scenarijai. Dalyvavo
neoficialiame lit. judėjime; žinomas kaip vad. lagerio dainų tekstų autorius. 8
dešimtmetyje parašė satyr. apysakų ir romanų (Nikolajus Nikolajevičius, Kengūra,
Maskuotė, Ranka)', kūriniai buvo platinami spausdinti rašomąja mašinėle. 1979 emigravo,
gyvena JAV. Išleido apysakas Žydra kukli skarelė (Sinen'kij skromnyj platoček 1982 m. ,
Karuselė (Kanisel' 1983 m. , Blusų tango (B/ošinoe tango 1986 m. , Žiedas fu - 1iare
(Persten v fu - 1jare 1993 m. , Mirtis Maskvoje (Smert' v Moskve 2000 m. . Kūriniuose
sov. gyvenimo kasdienybė vaizduojama sarkastiškai, naudojant groteską, fantastikos
elementus, obsceniškus žodžius. Galina Michailova
Aletschhorn (Alečhornas j. Berno Alpių kalnų viršūnė Šveicarijoje. Aukštis 4195 m. Kyšo
virš Aletscho ledyno v. pusės.
Aletscho ledynas (Aletschgletscher, Alečo ledynas) yra Šveicarijoje, Berno Alpėse; didž.
ir ilgiausias Alpių ledynas. Ilgis 24,7 km (ledyno liežuvio - 16 km), plotas 86,8 km:,
Didžiausias plotis 3,8 km, vidutinis - 1,8 km, didž. storis 792 m. Tai Finsteraarhorno
firninio lauko (2780 m aukštyje) šaka. A jungia Jungfrau, Aletschhorno ir kitas viršūnes.
Leidžiasi į pietus Ronos slėnio kryptimi maždaug iki 1520 m aukščio; iš jo prasideda
Masas (Ronos intakas). Šalia A liežuvio (1600-2200 m aukštyje) yra Aletscho miško
rezervatas (256 ha).
aleuritas (graikų aleuron - miltai), puri 0,01-0,1 mm (kitais duomenimis 0,005-0,05 mm)
skersmens mineralų dalelių sankaupa. Dažniausiai susideda iš kvarco, feldšpatų, žėručių,
glaukonito. Tekstūra sluoksniuota, betvarkė. A sudaro liosą, dulkes, dumblą; yra
priemolio, prie smėlio, juostuotojo molio sudedamoji dalis. Susicementavęs A vadinamas
Taleurolitu. Naudojamas cemento ir stat. keramikos gamyboje. Petras Šinkūnas
aleurolitas (graikų aleuron + lithos - akmuo), susicementavusi klastinė nuosėdinė uoliena.
Susidariusi iš T aleurito. Tekstūra sluoksniuota, tolygi. Cementas molingas, karbonatinis,
geležingas, silicitinis, rečiau fosfatinis, sulfatinis. A naudojamas Statybinių medžiagų
gamyboje. Petras Šinkūnas
aleurono grūdeliai aptinkami augalų sėklose. Bespalviai. Būna paprasti, sudaryti iš
baltymų, ir sudėtiniai, kuriuose, be baltymų, yra lipidų, angliavandenių, nukleorūgščių. A
yra dygstančio gemalo atsarginė maisto medžiaga ir panašiai kaip fermentai reguliuoja
gyvybinius procesus. A susiddro ir kaupiasi ląstelių vakuolėse, kurios sėkloms bręstant
netenka vandens. Miglinių šeimos augalų sėklose A susitelkė paviršiniame endospermo
sluoksnyje, pupinių - kartu su krakmolo grūdeliais sėklaskiltėse. Giedrė Kmitienė
aleūtai (unangan), kai kurių Aliaskos vietovių ir Aleutų (JAV) bei Komandoro (Rusija)
salų vietos gyventojai (aborigenai). JAV gyvena apie 2000 žm. (1998 m. , iš viso -3000.
Kalbaaleutųkalba (f eskimų ir aleutų kalbos), daugelis moka ir anglų arba rusų kalbas.
Dauguma stačiatikiai; jų protėviai buvo krikštijami nuo XVIII a. pab. iki 1867 - tada salos
ir Aliaska priklausė Rusijai. Nuo XVIII a. vid. iki XIX a. pab. dėl baltųjų brutalaus
elgesio ir atneštų ligų, ypač raupų bei gripo epidemijų, A sumažėjo (manoma, buvo apie
25 000, liko 2000 m. . Iki XVIII a. jie gyveno giminėmis, vertėsi jūrų žvejyba, medžiojo
jūrų žvėris (šie verslai teikė daugumą maisto produktų, kuro, kailius - medžiagą
drabužiams ir palapinėms), rinko valgomuosius augalus. A materialinė ir dvasinė kultūra
panaši į eskimų. ARCHITEKTŪRA. Senasis A gyv. būstas buvo didelė (10-40 šeimų)
žeminė arba pusiau žeminė su kupolo pavidalo stogu. Žeminės medinės (statybai naudota
jūros į krantą išplauta mediena), banginių kaulų karkaso, ovalinio (nuo XVIII a. pab.
stačiakampio) plano, su stogu, dengtu rišta sausa žole, žvėrių kailiais, ant viršaus uždėta
velėna. Per stačiakampe stogo angą buvo patenkama į žeminę (laiptus atstojo laiptuotas
rąstas). XIX a. Komandoro salų A gyveno mažuose pusiau žeminiuose būstuose su
langais ir anga stoge dūmams išeiti; palei sieną buvo įrengtas ilgo koridoriaus pavidalo
įėjimas, langai aptraukti jūrų gyvūnų pūslėmis. Dabar A gyvena tipiniuose mediniuose
namuose, dengtuose čerpėmis, skarda. DAILĖ. Nuo senovės laikų paplitusi smulkioji
skulptūra iš kaulo, medžio, akmens, raižyti, kaulo dirbiniai, tapyba ant medžio, pynimas.
Daryti skulptorius formų papuošalai.
Iš žolių stiebelių ir šilko siūlų pinti buit. reikmenys (krepšeliai, rankinės, indeliai),
dekoruoti geom. motyvų ornamentais. Paplitęs drabužių siuvinėjimas ožkų vilna, elnių
plaukais. Savita dekoro rūšis - tapytos ornamentinės ir figūrinės kompozicijos ant iečių
kotų ir medinių medžiotojų kepurių. Ypač įdomūs polichrominiai piešiniai, gana tiksliai
vaizduojantys jūrų gyvūnus, žmones laiveliuose, buitines (namų ruošos), žvejybos,
medžioklės scenas. XIX a. pab.- XX a. piešiniai tapo dekoratyvesni, ornamentiškesni.
Kaulinėmis gyvūnų figūrėlėmis imtos puošti kepurės. Paplito smulkios gyvūnų, žvejų
skulptūrėlės. Aleksandras Indriulaitis
aleūtinė liga (morbus aleutica lutraolarum), virusinė plazmocitozė, lėtinė audinių ir šeškų
liga. Aptikta 1946 Šiaurės Amerikoje, 1956 įrodyta, kad ją sukelia virusas. Ligos sukėlėją
platina lapės, sabalai, šunys, katės, vabzdžiai, erkės ir žmogus. Sveiki gyvūnai apsikrečia
poruodamiesi su užsikrėtusiaisiais, t.p. su maistu, per orą, pro odą. Inkubacinis laikotarpis
10-15 dienų. Audiniuose susikaupia daug limfocitų ir plazmocitų. Plazmocitai išskiria
daug antikūnų, kurie su virusais sudaro antigeno ir antikūno kompleksus. Kompleksai
kaupiasi arteriolių, kapiliarų, glomerulų, eritrocitų paviršiuose ir juos ardo. Dėl to gyvūnai
pasidaro apatiški, mažiau ėda, daug geria, burnos ertmėje, žarnose atsiranda kraujuojančių
opų, kartais iškrypsta dantys ir gyvūnai nugaišta. Gydymas simptominis. Virgilijus
Citvams
Aleutų depresija, Aleutų minimumas, Aliaskos depresija, žemo atmosferos slėgio sritis
Ramiojo vand. šiaurėje, maždaug virš Aleutų salų; vienas sezoninių atmosferos veiklumo
centrų. Būna tik žiemą, vasarą beveik išnyksta. Vid. daugiametis atmosferos slėgis A
centre jūros lygyje sausį 999 hPa. Susidaro dėl to, kad prie Azijos r. pakrančių užsimezgė
ciklonai gilėdami juda į Šiaurės rytus ir ties Aleutų salomis jų slėgis būna žemiausias;
toliau judėdami Aliaskos link ciklonai lemia A ištestumą iš pietvakarių į Šiaurės rytus
Arūnas Sukantis
aleutų kalba, viena T eskimų ir aleutų kalbų.
Aleutų kalnagūbris (Aleutian Range) yra Šiaurės Amerikos Šiaurės vakaruose, Aliaskos
pusiasalyje. A - vulkaninių kūgių virtinė. Rytuose daug veikiančių ugnikalnių, aukščiausi
- Redoubto (3108 m; buvo išsiveržės 1989 m. , Iliamnos. Nacionaliniai parkai : Katmai
(karštosios versmės, fumarolės), Clarco ežero.
Aleutų lovys (Aleutian Trench), povandeninis lovys Ramiojo vand. šiaurėje. Ištįsęs nuo
Komandoro salų iki Aliaskos įlankos išilgai Aleutų salų p. povandeninių šlaitų. Ilgis
-4000 km, vid. plotis -50 km, didžiausias gylis 7822 m. Dugne - raudonasis molis.
Aleutų salos (Aleutian Islands), salynas Ramiojo vand. šiaurėje, į pietvakarius nuo
Aliaskos. Plotas 17 800 km2.11 900 gyv. (1998 m. , dalis jų - aleutai. Priklauso JAV
Aliaskos valstijai. A 1400 km ilgio lanku driekiasi iš rytų į vakarus ir skiria Beringo j. nuo
Ramiojo vandenyno. Penkios salų grupės: Lapių, Keturių Kalnų, Andrejanovo, Žiurkių,
Artimosios (iš viso -70 salų; didžiausios jų - lentelėje). Tarp salų - daugybė iš vandens
kyšančių uolų. A - povandeni nio kalnagūbrio viršūnės, dauguma jų - vulkaninės kilmės
(30-40 veikiančių ugnikalnių). Aukšč. ugnikalniai: Šišaldino (2861 m), Isanockio (2465
m; abu - Unimako saloje), Vsevidovo (2109 m; Umnako saloje), Makušino (2036 m;
Unalaskos saloje). Manoma, kad pleistocene A buvo vientisa sausuma, jungusi Aliaską ir
Kamčiatką. Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Žiemą temperatūra -O °C, vasarą -10 °C.
Pakrantės neužšąla, dažnos audros ir rūkai. Daug mažų ežerų, pelkių. Subarktinės pievos,
viržynai, plikos uolos. Žvejojamos skumbrės, silkės, medžiojami vėpliai, ruoniai. Tarp
Unimako ir Attu salų»yra 11 000 km2 ploto teritorija šiauriniams jūros lokiams saugoti.
Svarb. gyvenvietės: Adakas (Adako saloje) ir Dutch Harboras (Unalaskos saloje). Daug
karinių oro ir jūrų bazių.
Aleutai salose apsigyveno 1000 prieš Kristų. 1741 salas atrado rusų keliautojai V. J.
Beringas ir A. Čirikovas. Iki 1867 jos priklausė Rusijai, tais metais kartu su Aliaska
parduotos JAV. 1942-43 Japonija buvo užėmusi Attu ir Kiškos salas. Petras Lingė
Alexander Dorothy (Doroti Aleksander), tikr. DorotheaMoses 1904 m. balandžio 22 d.
Atlanta - 1986 m. lapkričio 17 d. ten pat, JAV baleto artistė, choreografė, pedagogė. Dr.
(1986 m. . Studijavo JAV regionų šokius; šokio mokėsi Niujorke (pas I. Duncan, M.
Fokiną), Kolorado valstijos koledže, Londono Karališkojo baleto mokykloje (pas B.
Nižinską). 1921 Atlantoje įkūrė šokio studiją, 1925 - šokio mokyklą. 1929 įst. Alacander
Dorothy koncertine grupe (dab. Amerikos nacionalinio šokio trupė). Nuo 1930 dirbo
Menų koledže Oglethorpe, savo sukurtas kompozicijas iki 1963 šoko L. Marsh,
Solomonoff-Menzelli, Holivudo, E. Strawbridge'o baleto trupėse. Livija Gulbinaitė
Alexander Franz Gabriel (Francas Gabrielis Aleksanderis) 1891 m. sausio 22 d.
Budapeštas - 1964 m. kovo 8 d. Palm Springs, JAV psichoanalitikas. Vengrų kilmės. 1924
baigė Berlyno psichoanalizės institutą. Nuo 1930 Čikagos universiteto profesorius. 1932
įsteigė Čikagos psichoanalizės institutą, iki 1956 jo direktorius. 1938-56 dar dėstė
Ilinojaus universiteto Med. mokykloje (Čikaga). Nuo 1956 vadovavo psichiatrijos ir
psichosomatikos tyrinėjimams Los Andžele. Tyrinėdamas nusikaltėlio asmenybę taikė
psichoanalize; nagrinėjo psichosomatinių ligų priklausomumą nuo emocinių konfliktų.
Svarbiausi darbai: Vientisos asmenybės psichoanalizė (Psychoanalyse der
Gesamtpersonlichkeit 1927 m. , Nusikaltimo priežastys (Rootsof Crime, suW. Healy,
1935 m. , Psichoanalizės pagrindai (Fundamentais of Psychoanalysis 1948 m. ,
Psichosomatinė medicina (Psychosomatic Medicine 1950 m. .
Alexander Harold Rupert Leofric George (Haroldas Rupertas Leofrikas Džordžas
Aleksanderis), Alexander ofTUnis 1891 m. gruodžio 10 d. Londonas - 1969 m. birželio
16 d. Slough (Bakingamšyro grafystė), Didžiosios Britanijos feldmaršalas (1944 m. .
Erlas (1952 m. . Per Pirmąjį pasaulinį karą kovėsi Indijoje. Antrojo pasaulinio karo pr.
vienas Dunkerąue'o operacijos (1940 m. gegužės 29- birželio 4 d. ) organizatorių. 1942 pr.
vadovavo Didžiosios Britanijos kariuomenei Birmoje, 1942 m. rugpjūčio -1945 m.
gegužės sąjungininkų kariuomenės veiksmams Šiaurės Afrikoje ir Italijoje. 1946-52
Kanados generalgubernatorius. 1952-54 Didžiosios Britanijos gynybos ministras.
Alexander James Waddell (Džeimsas Vadelis Aleksanderis) 1888 m. rugsėjo 19 d. Sea
Bright (N. Džersio valstija - 1971 m. rugsėjo 23 d. Princeton, JAV matematikas. JAV
nacionalinės mokslų akademijos narys (1936 m. . 1910 m. baigė Princetono universitetą,
1933-51 jame dirbo; profesorius. Svarbiausi darbai iš topologijos, algebrinės geometrijos,
funkcijų teorijos. 1920 įrodė, kad simplicialiojo komplekso homologija yra topologinis
invariantas; apibendrino Jordano teoremą; Alexanderio daugianariai plačiai taikomi
mazgų teorijoje.
Alexander Jeffrey (Džefris Aleksanderis) 1947, JAV sociologas. Berkeley universiteto
(Kalifornijos valstija) profesorius, Amerikos sociologų draugijos Teorijos sk. vadovas.
Neofunkcionalizmo šalininkas. Naujosios teorinės logikos sociologijoje autorius. Rėmėsi
kalba Marxo, E. Durkheimo, M. Weberio, T. Parsonso darbais. Svarbiausi darbai:
Sociologijos teorinė logika (Theoretical Logic in Sociology 4 t. 1982-1984 m. , 20
paskaitų: Sociologijos teorija po II pasaulinio karo (Twenty Lectures: Sociological Theory
Since World War II 1987 m. , Veiksmas ir aplinka: Nau . josios sintezės link (Action and
Its Environments: Toward a New Synthesis 1988 m. .
Alexander Samuel (Samjuelis Aleksanderis) 1859 m. sausio 6 d. Sidnėjus - 1938 m.
rugsėjo 13 d. Mančesteris, anglų filosofas, f emerdžentinės evoliucijos teorijos vienas
pagrindėjų. Pagr. veikale Erdvė, laikas, dievybė (Space, time, deity 11.1920 21927 m.
pasaulį (kosmosą) aiškino kaip spontanišką kūrybinį procesą.
Alexanderl Battenberg T Aleksandras l Batenbergas. Alexander III, popiežius t
Aleksandras III. AlexanderlV T Aleksandras IV. Alexander VI f Aleksandras VI.
Alexander Island f Aleksandro I Žemė. Alexander Archipelagos f Aleksandro salynas.
Alexander Magnus T Aleksandras Makedonietis. Alexander Severus f Aleksandras
Severas.
Alexandrescu Grigore (Grigorė Aleksandrėsku) 1814 m. vasario22 Tirgovište - 1885 m.
lapkričio 25 d. Bukareštas, rum. poetas. Išleido poezijos rink. Eilėraščiai (Poezii 1838 m. ,
Prisiminimai ir įspūdžiai, laiškai ir pasakėčios (Suvenire įi impresii, epistole įi fabule
1847 m. , Apmąstymai, elegijos, laiškai, satyros ir pasakėčios (Mediįatii, e/egii, epistole,
satire įi fabule 1863 m. . Kūryboje, žyminčioje perėjimą nuo klasicizmo prie romantizmo,
ryšku humanistinės ir patriotinės idėjos, visuom. motyvai susipynę su asmeniniais
išgyvenimais, lyrizmas - su ironija. Lyr. eilėraščių pagr. temos - dvasinės abejonės,
vienatvė ir pastangos rasti vietą pasaulyje, kuriame viešpatauja blogis. Pasakėčiose ir
satyrose šmaikščiai pašiepiamos visuomenės ydos. Rinko tautosaką. Ipolitas Leką
Alexandrescu Sica Vasile (Sikė Vasilė Aleksandrėsku) 1896 m. rugsėjo 15 d. Bukareštas -
1973 m. rugpjūčio 6 d. Kanai, rum. teatro režisierius. 1919-28 Kiužo nacionalinio teatro
režisierius. 1930-40 dirbo privačiose teatro trupėse. 1947-1967 m. Bukarešto nacionalinio
teatro vyr. režisierius, nuo 1967 Brašovo dramos teatro direktorius. Režisavo spektaklių
pagal naujausius rum. dramaturgų kūrinius, garsėjo kaip komedijų meistras. Pastatė C.
Goldoni, Moliėre'o komedijų, daugumą I. L. Caragiale's pjesių (pjesę Pamestas laiškas
daugiau, kaip 30 kartų), N. Gogolio Revizorių, A. Šteino Asmens bylą (1957 m. . Ingrida
Daunoravičiūtė
Alexandria (Aleksandrija), JAV sostinės Vašingtono priemiestis Virdžinijos valstijoje,
Potomaco dešinysis krante. 130 100 gyv. (2001 m. . Tekstilės, chem., maisto pramonė.
Alexandrijos akademija (jk. 1785 m. . XVIII- XIX a. bažnyčia. G. Washingtono namas. A
pradėjo kurtis 1749, miesto teises gavo 1779.
Alexandria (Aleksandrija), miestas Rumunijos pietuose, į pietvakarius nuo Bukarešto, prie
Vedea upės (Dunojaus kairysis intakas); Teleormano apskritis centras. 58 100 gyv. (2001
m. . Mašinų, Statybinių medžiagų gamyba, metalo apdirbimas, siuvimo, tekstilės
(medvilnės, kilimų), maisto pramonė.
Alexandria, Egipto miestas T Aleksandrija.
Alexandrlnos ežeras (Lake Alexandrina, Aleksandrlnos ežeras), lagūna P. Australijoje, 70
km į pietus nuo Adelaidės. Plotas -570 km2, ilgis 37 km, plotis 21 km, dažniausias gylis
1,5-4,5 m. 5 pylimai saugo nuo jūros potvynių. Vanduo naudojamas laukams drėkinti. Į A
įteka Murray. A v. krante įsikūręs Milangas. 1828 ežerą atrado C. Sturtas (Didžioji
Britanija).
Alexandrowicz StanisiaV (Stanislavas Aleksandrdvičius) 1931 m. balandžio 5 d. Vilnius,
lenkų istorikas. habilituotas daktaras (1972 m. . Nuo 1946 gyvena Lenkijoje. 1950-55
studijavo istoriją Torunės ir Poznanės universitetuose. 1958-1977 m. dėstė Poznanės
universitete, 1977-1987 m. Varšuvos universiteto Balstogės filiale, nuo 1987 dėsto
Torunės universitete; profesorius (1994 m. . Svarbiausi veikalai: Baltarusijos ir Lietuvos
miesteliai kaip prekybos centrai XVI a. ir XVII a. įpusėję (Miasteczka Bialorusi i Litwy
jako ošrodki handlu w XVI i I polowie XVII w. 1961 m. , Lietuvos ir Baltarusijos
miestelių apgyvendinimas XVI a. ir XVII a. I pusėje (Zaludnienie miasteczek Litwy i
Bialorusi w XVI i I polowie XVII v/. 1966 m. , Baltarusijos ir Lietuvos miestelių tinklo
iki XVII a. vidurio kilmė ir raida (Geneza i rozw6j sieci miasteczek Bialorusi i Litwy
dopolowy XVII w. 1970 m. , LDK kartografijos raida nuo XV a. iki XVIII a. vidurio
(Rozwoj kartografii WKL odXV dopolowy XVUIw. 197121989 m. . A darbų bibliografija
paskelbta leidinyje Europa Orienta/is (1996 m. . Vytautas Raudeliūnas
Alexandru Cel Bun T Aleksandras Gerasis. Alexandrupolis TAleksandrupolis. Alexeleff
Alexandre f A. Aleksejev. Alexios l Komnėnos fAleksijus I Komninas.
Alexis Willibald (Vilibaldas Aleksis), tikr. Georg WilhelmHeinrichHaring 1798 m.
birželio 29 d. Vroclavas – 1871 m. gruodžio 16 d. Arnstadt, vokiečių rašytojas. Studijavo
teisę Berlyne ir Vroclave, reiškėsi politikoje, redagavo lit. laikraštį Vossische Zeitung.
Real. ist. romano pradininkas vokiečių literatūroje. Kūriniuose ryšku W. Scotto įtaka.
Pirmasis rom. Valadmoras (Wauadmor'S 1.1824 m. . Svarbiausia istorinių romanų tema
-Brandenburgo bei Prūsijos karalystės istorija. Juose pasakojama apie kovą dėl valdžios
XV a. tarp laisvųjų miestų ir Brandenburgo kurfiursto, humoristiškai vaizduojama
Hohencolernų pergalė prieš Brandenburgo aristokratus: Berlyno Rolandas (DerRoland
von Berlin 3 t. 1840 m. , Pono fon Bredovo kelnės (Die Hosen dės Herm von Bredow 11.
1846-48 m. , Ramybė yra pirmoji biurgerio pareiga (Ruhe ist die erste Būrgerp - 1icht 5
1.1852 m. . Parašė novelių, dramų, kelionių apybraižų. Raminta Gamziukailė
alfabetas (pagal graikų abėcėlės pirmųjų raidžių alpha ir beta pavadinimus) T abėcėlė.
elfą dalelė, o. dalelė, helio atomo branduolys. Susideda iš dviejų protonų ir dviejų
neutronų. Masė 6,644-10~27 kg; ryšio energija 28,11 MeV; sukinys ir magn. momentas
lygūs nuliui. A spinduliuoja radioaktyvūs branduoliai, jų yra kosm. spinduliuose,
atsiranda per brand. reakcijas. Didelės energijos (kelių megaelektronvoltų) alfa dalelių
srautai naudojami kietųjų kūnų kristalinei sandarai tirti, brand. reakcijoms sukelti. A 1899
atrado anglų fizikas E. Rutherfordas, o 1909 m. įrodė, kad alfa dalelės yra dukart jonizuoti
helio atomai.
elfą ir omega: 1. Pirmoji ir paskutinioji graikų abėcėlės raidės.
2. (rel.). Nuo IV a. krikščionybės mene Jėzaus Kristaus (su monograma ir kryžiumi)
simbolis, reiškiantis jo dievystę, išmintį ir neklaidingumą. Vėliau išnykęs. XIX - XX a.
grąžintas į liturginių drabužių, reikmenų, altorių ir tabernakulių puošybą.
3. Pradžia ir pabaiga, viskas; neginčijamas autoritetas.
Alfanas Žanas Šarlis Adolfas f J.-C. A. Alphand.
Alfano Franco (Frankas Alfanas) 1875 m. kovo 8 d. Posillipo (prie Neapolio) - 1954 m.
spalio 27 d. San Rėmo, italų kompozitorius, pianistas. Studijavo Neapolio ir Leipcigo
konservatorijose, koncertavo Europoje. Nuo 1916 dėstė ir vadovavo muzikos licėjams
Bolonijoje, Turine, Pesaro. Sukūrė 11 operų, 4 baletus, 3 simfonijas, kitų simf. ir
kamerinių kūrinių. Mirus G. Puccini, 1925 užbaigė jo operą Turandot. Labiausiai
pagarsėjo veristinės krypties opera Prisikėlimas (Rissurrezione 1904, pagal L. Tolstojų).
Adeodatas Tauragis
„Alfa plius omega", mat. žurnalas, einantis nuo 1996 Vilniuje. Leidžia Lietuvos
matematikų draugija, nuo 2000 dar ir Lietuvos matematikos mokytojų asociacija bei
leidykla TEV. Išeina du kartus per metus. Redaktorius V. Stakėnas. Tir. 1000 (2001 m. .
Alfarabijus (lot. Alpbarabius), tikr. Abu NasrMoha ministraed ibn Tarkhan al-Farabi apie
870 Wasidž (Turkmėnija) |950 Damaskas, islamo filosofas. Persas. Sukūrė etikos,
matematikos, muzikos teorijos, politikos veikalų. Išvertė Aristotelio ir Platono veikalų,
parašė jų komentarų. Pagal neoplatonikų vienio ir emanacijos teorijas grindė islamiškąją
Dievo koncepciją. Remdamasis Platono veikalais Valstybė ir įstatymai aptarė polit. ir
visuom. santvarką, kurioje būtų suderintas šiizmas ir sunizmas. A veikalai turėjo įtakos
Averojaus ir Avicenos pažiūroms. Lietuvių kalba paskelbtas veikalo Apie dorybingojo
miesto gyventojų pažiūras fragmentas (2001 m. . EgdūnasRačius
Alfardas (Alphard), Hidros a., 2,00 ryškio kintamoji K3 spektrinės klasės žvaigždė
milžinė. Nuotolis nuo Saulės 180 l.y.
„Alfa Romeo", Italijos automobilių gamybos bendrovė. Būstinė Milane. 1997 pagamino
apie 160 600 automobilių. Alfa Romeo -156 (1997 m. 1998 laimėjo Europos metų
automobilio konkursą. Įkurta 1910 m. kaip Anonimą Lombardą Fabbrica Automobili
(ALFA). 1915 pradėjus vadovauti N. Romeo tapo A. Nuo 1986 koncerno t Fiat dalis.
elfą skilimas, savaiminis alfa dalelės išspinduliavimas iš radioaktyviojo atomo branduolio
per T branduolio skilimą. Galimas tik tada, kai pirminio atomo masė yra didesnė už
antrinio atomo ir neutralaus helio atomo masių sumą. Žinoma daugiau, kaip 300 alfa
aktyviųjų branduolių. A turi 2 stadijas: alfa dalelės susidarymą branduolyje ir šios dalelės
spinduliavimą iš branduolio nugalint branduolio potencialo barjerą tuneliniu būdu (T
tunelinis reiškinys).
elfą spektroskopija, T branduolio spektroskopijos šaka, tirianti T alfa dalelių energijos
spektrus. Eksperimentinės A pagr. prietaisas yra alfa spektrometras; juo matuojama alfa
dalelių energija. Teorinė A kvantinės mechanikos požiūriu apibūdina alfa dalelių
gebėjimą įveikti potencialo barjerą. Dažniausiai alfa spektrai susideda iš vienos
pagrindinės intensyvios linijos ir iš silpnesnių, vadinamųjų smulkiosios sandaros linijų. A
duomenys apie radioaktyviųjų izotopų skilimo schemas ir jų spinduliuojamų alfa dalelių
savybes leidžia spręsti apie branduolių struktūrą, iš alfa spektrų linijų intensyvumo galima
nustatyti branduolių būsenų energiją, sukinį, lyginumą, kitas kvantines charakteristikas.
Regimantas Kalinauskas
Alfeld (Alfeldas), miestas Vokietijoje, Žem. Saksonijoje, į pietus nuo Hannoverio, prie
Leinės upės. 22 400 gyv. (1997 m. . Popieriaus, avalynės pramonė, metalo apdirbimas,
kamštinės medienos dirbinių gamyba. Kraštotyros, zool. muziejai. Bažnyčia (15- XVI a. ),
rotušė ( XVI a. ), fachverkiniai gyvenamieji namai (16- XIX a. ). A pradėjo kurtis XIII a.
Alfenas TAlphen.
Alfieri Vittorio (Vitorijus Alfjėris) 1749 m. sausio 16 d. Asti - 1803 m. spalio 8 d.
Florencija, italų rašytojas. Žymiausias italų klasicistinės tragedijos kūrėjas. Mokėsi Turino
karo akademijoje. Daug keliavo po Europą; 1785-1792 m. gyveno Prancūzijoje. Palankiai
sutiko Prancūzijos revoliuciją, bet netrukus pasibaisėjo jos teroru. Tragedijose
(Timoleonas, Meropė, abi 1775-82, Saulius 1782, Mira 1786 m. dažniausiai naudojosi
antikiniais siužetais, įvairiai interpretavo tirono ir prieš jį sukilusio didvyrio temą. Parašė
eiliuotų komedijų, satyrų, pam - 1etų, odžių, sonetų, autobiografiją (1806 m. .
Publicistikoje atsispindi individualistinė aristokratiška pasaulėjauta. Kūryba turėjo įtakos
italų tautinei ir polit. savimonei, T risordžimento literatūrai. DainiusBūrė
Alfiorov Žores (Žoresas Alfiorovas) 1930 m. kovo 15 d. Vitebskas, rusų fizikas, Rusijos
mokslų akademijos narys (1979 m. . 1952 baigė Leningrado elektrotechn. institutą. Nuo
1953 dirba Fizikos ir technikos institute (nuo 1987 - direktorius), nuo 1973 dar ir Sankt
Peterburgo elektrotechn. universiteto profesorius, nuo 1989 Rusijos mokslų akademijos
viceprezidentas. Svarbiausi darbai iš puslaidininkių įvairialyčių darinių (injekcinių
savybių), epitaksinių procesų, t.p. lazerių, saulės elementų, šviesos diodų kūrimo. Parašė 4
monografijas. 50 puslaidininkių technologijos išradimų. Nobelio premija 2000 (su kt.).
Alfold (Alfeldas, Didžioji Vengrijos žemuma), Dunojaus vidurupio lygumos dalis į rytus
nuo Dunojaus. Plotas -50 000 km2. Dažniausiai aukštis 85-120 m, didžiausias 183 m.
Klimatas vidutinių platumų žemyninis. Per A teka Tisą ir jos intakai. Dirvožemiai labai
derlingi, susidarė liosuose. Žemdirbystė (sėjama kviečiai, kukurūzai, ryžiai,
vilnamedžiai), daržininkystė (auginama cukriniai runkeliai, paprikos, pomidorai,
melionai), sodininkystė, vynuogininkystė. Gyvulininkystė. Yra naftos ir gamtinių dujų.
alfonsas (pagal prancūzų rašytojo A. Dūmas sūnaus komedijos Mesjė Alfonsas veikėjo
vardą), moters išlaikomas meilužis.
Alfonsas l (Afonso I), tikr. Nzinga Mbemba tapic 1550, Kongo karalius (1507-50 m. .
Portugalijai pavaldžių karalių dinastijos pradininkas. Apsikrikštijęs Alfonsu 1,1512 su
Portugalijos karaliumi Emanueliu I sudarė sutartį, kuria pripažino port. valdžią, suteikė
jos piliečiams eksteritorialumo teisę, leido prekiauti vergais. A sūnus Enrike 1521 Romoje
konsekruotas vyskupu.
Alfonsas l Kariautojas (Alfonso I ei Batallador) apie 1073 m. lapkričio - 1134 m. rugsėjo
8 d. Polenino (prie Pragos, į pietvakarius nuo Leridos), Aragono ir Navaros karalius (l
104-34 m. . 1109 m. vedė Kastilijos ir Leono karaliaus Alfonso VI Drąsiojo dukterį
Uraką. Po uošvio mirties (1109 m. pagal vedybų sutartį gavo jo sostą (pasiskelbė visos
Ispanijos imperatoriumi), kurio po žmonos mirties (1126 m. atsisakė dėl Leono ir dalies
Kastilijos diduomenės pasipriešinimo. - 118 iš musulmonų atėmė Saragosą, - 125-26
surengė žygį į Andalūziją ir Valensiją (parsivedė 10 000 belaisvių). 1134 prie Prahos
mūšyje su Almoravidais mirtinai sužeistas.
Alfonsas l Užkariautojas (Afonso I o Conquistador) 1107 m. ar 1111 m. Guimaraest 1185
m. gruodžio 6 d. Coimbra, pirmasis Portugalijos karalius (1139-1185 m. . Burgundų
dinastijos pradininkas. Henriko Burgundo ir Kastilijos bei Leono karaliaus Alfonso VI
Drąsiojo nesantuokinės dukters Teresės sūnus. Apie 112 m. paveldėjo Kastilijos ir Leono
vasalinę Portugalijos grafystę. 1128 mūšyje prie Sao Mamedės (dabar Serra de Sao
Mamede) sumušė motinos regentės kariuomenę. 1139 Ouriquės mūšyje nugalėjo
musulmonus ir pasiskelbė karaliumi (pralaimėjesjam 1137-1143 kara tą titulą pripažino
Kastilijos ir Leono karalius, 1179 -popiežius Aleksandras III). 1147 iš maurų atėmė
Santaremą ir Lisaboną (paskelbė ją sostine).
Alfonsas III Didysis (Alfonso III ei Magno) 838 - 910 m. ar 912 m. gruodžio 20 d.
Zamora (Leonas), Astūrijos karalius (866-910 m. . Valdymo pradžioje perkėlė sostinę iš
Oviedo į Leoną. 899 pastatydino nac. reikšmės piligrimų centrą - Santiago de
Compostelos bažnyčią, į kurią buvo perkelti Šv. Jokūbo palaikai. Pasinaudojęs Kordobos
emyrato karu su berberais išplėtė valdas iki Duero upės. Neteko valdžios per sūnų
sąmokslą. Mirė tremtyje.
Alfonsas V Afrikietis (Afonso V o Africano) 1432 m. sausio 15 d. Sintra - 1481 m.
rugpjūčio 28 d. ten pat, Portugalijos karalius (1438-1481 m. . Avisų dinastijos. Eduardo ir
Eleonoros iš Aragonietės sūnus. 1449 laimėjęs Alfarrobeiros mūšį nusikratė motinos ir
dėdės, Coimbros kunigaikščio Pedro, regentystės. 1458-1471 m. kariavo Šiaurės Afrikoje
(1463 užėmė Kasablanką, 1471 Tanžerą). Nuo 1475 siekė Kastilijos ir Aragono sosto,
tačiau kastiliečių buvo sumuštas prie Toro (1476 m. ir Albueros (1479 m. . Valdant A
išleisti Alfonso ordonansai - pirmasis Portugalijos įstatymų rinkinys. Portugalija tapo
viena pirmaujančių jūrų valstybių (A dėdė Henrikas Jūrininkas rengė jūrų ekspedicijas).
Alfonsas V Didžiadvasis (Alfonso V ei Magnanimo) 1396 Medina dėl Campo (?) 11458
m. birželio 27 d. Neapolis, Aragono ir Sicilijos (1416-58 m. bei Neapolio (Alfonsas I;
1442-58 m. karalius, Barselonos grafas. Tęsė Aragono ekspansiją Viduržemio jūroje.
Neapolio karalienės Joanos II įsūnytas rėmė ją kovoje su Liudviku III Anžu. Po Joanos II
mirties (1435 m. su Milano kunigaikščiu F. Maria Visconti įveikė Venecijos, Florencijos
ir Popiežiaus srities priešinimąsi ir tapo Neapolio karaliumi. Iš Aragono perkeltas A
dvaras tapo ispanų kultūros ir italų renesanso centru. A Afrikoje, Balkanuose ir
Viduržemio j. rytuose gynė Neapolio prekybos su Rytais interesus, rėmė Bizantijos
imperijos ir Balkanų tautų kovą prieš turkų veržimąsi į pietryčius Europą (vis dėlto šie
1453 užėmė Konstantinopolį). Ispanijoje likęs A domenas išgyveno krizę. Per karą su
Kastilija Aragonas prarado dalį žemių. Neapolio karalystę A paliko sūnui Ferdinandui
(nuo 1458 Ferdinandas I), likusias valdas - broliui Jonui (nuo 1458 Jonas II, Aragono
karalius).
Alfonsas VI Drąsusis (Alfonso VI ei Bravo) 1040 m. birželio - 1109 m. birželio 30 d.
Toledo, Leono (1065-1109 m. ir Kastilijos (1072-1109 m. karalius. Padedant seseriai
Urakai nugalėjo vyresnįjį brolį Sančą II ir prisijungė jo valdytą Kastilijos karalystę.
Vėliau išplėtė valdas iki baskų žemių šiaurėje. Jo siuzerenitetą pripažino Navaros
karalius. Dėl vedybų su Burgundijos kunigaikščio Roberto I dukra Konstancija gavo
prancūzų riterių paramą rekonkistos kovose. 1073-1082 m. iš musulmonų atėmė teritoriją
tarp Duero irTajo upių, 1085 užėmė Toledo. Nuo 1077 titulavosi visos Ispanijos
imperatoriumi. A sėkmės išgąsdinti arabų emyrai pakvietė Almoravidus. 1086 jų emyro
Jusufo ibn Tašufino vadovaujama maurų armija sumušė A prie Zallakos (netoli
Badajozo), užėmė visą musulmoniškąją Ispaniją (išskyrus Saragosos emyratą). Su
sąjungininku EI Cidu svarb. iškovojimus A išlaikė.
Alfonsas VII (Alfonso VII, Alfonso ei Emperador) apie 1104 m. Galisija - 1157 m.
rugpjūčio 21 d. Fresneda (Kastilija), Kastilijos ir Leono karalius (nuo - 126 m. .
Karalienės Urakos ir Burgundijos grafo Raimundo sūnus. Po motinos mirties suvienijo
iširusią karalystę, 1134 mirus patėviui Aragono karaliui Alfonsui I Kariautojui perėmėjo
valdytas Kastilijos sritis; jo vasalais tapo (nominaliai) Navara, Barselona, Tulūza,
Languedoco baronai. Nuo 1135 titulavosi imperatoriumi. Musulmoniškos Almoravidų
dinastijos silpnėjimas (Almohadų iškilimas Šiaurės Afrikoje) buvo palankus rekonkistai
atnaujinti (l 144-47 m. , tačiau dažni A karo žygiai į Ispanijos musulmoniškas sritis (1147
užimta Almerija) neatnešė ilgalaikės sėkmės. Karalystę A padalijo sūnums Sančui
(Kastiliją) ir Ferdinandui (Leoną) vėl išskaidydamas katalikiškas žemes.
Alfonsas X Išmintingasis (Alfonso X ei Sabio) 1221 m. lapkričio 26 d. Toledo - 1284 m.
balandžio 4 d. Sevilija, Kastilijos ir Leono karalius (1252-1282 m. . Ferdinando III
Šventojo ir Beatričės Švabės sūnus. Tęsė kovą prieš musulmonus (1262 užėmė Cadizą).
Pasinaudojęs tuo, kad buvo Pilypo Švabo anūkas, 1257-1275 m. siekė (nesėkmingai) Šv.
Romos imperatoriaus sosto. Nuverstas sūnaus Sančo IV. A valdant išleistas pirmasis
įstatymų rinkinys kastilų kalba Septynios dalys (Siete Partidas), apribojęs regionų
privilegijas ir sukėlęs didikų bei miestų pasipriešinimą. A iniciatyva iš arabų į lotynų ir
kastilų kalbas buvo verčiami astr., teisės ir ist. veikalai, į kastilų kalba išversta Biblija,
parašyta pirmoji Ispanijos istorija. Jo nurodymu arabų ir žydų mokslininkai 1248-52
sudarė planetų judėjimo lenteles, pavadintas Alfonso vardu.
Alfonsas XI (Alfonso XI, Alfonso ei Justiciero) 1311 Salamanca 11350 m. kovo 26 d.
Gibraltaras, Kastilijos ir Leono karalius (1312-50 m. . Ferdinando IV ir Konstancijos
Portugalės sūnus. A sustiprino karaliaus valdžią: panaikino maištingąsias miestiečių
savigynos brolijas hermandadas, piliečių visuot. susirinkimus miestuose pakeitė
tarybomis, o miestiečių renkamus burmistrus - karaliaus skiriamais koregidorais; svarbus
vaidmuo karaliaus kovoje su diduomene atiteko kortesams. Salado mūšyje (1340 m. kartu
su Portugalija, Navara ir Aragonu A sėkmingai atrėmė bendrą Maroko ir Ispanijos maurų
antpuolį. 1344 užėmė Algecirasą ir galėjo kontroliuoti Gibraltaro sąs. Mirė nuo maro
Gibraltaro apsiausties metu.
Alfonsas XII (Alfonso XII, Alfonso ei Pacificador) 1857 m. lapkričio 28 d. Madridas -
1885 m. lapkričio 25 d. ten pat, Ispanijos karalius (1874-1885 m. . Alfonso XIII tėvas. Po
Rugsėjo revoliucijos (1868-1874 m. su motina Izabele II emigravo, grįžo anarchija
nepatenkintų kariškių kvietimu. A valdymo metais ministras pirm. A. Canovas dėl
Castillo ir generolas A. Martinezas de Camposas sumušė karlistus (TKarlistų karai) ir
baigė piliečių karą. 1876 A sušaukė kortesus, priėmusius liberalią konstituciją.
Alfonsas XIII (Alfonso XIII) 1886 m. gegužės 17 d. Madridas - 1941 m. vasario 28 d.
Roma, Ispanijos karalius (1886-1931 m. . Alfonso XII sūnus. Gimė po tėvo mirties ir iš
karto buvo karūnuotas. Regente paskirta jo motina Marija Kristina (1885-1902 m. . Nuo
1902 valdė savarankiškai; 1902-23 pakeitė 33 ministrų kabinetus. Per Pirmąjį pasaulinį
karą vykdė neutralumo politiką, po karo stiprino asmeninę valdžią parlamento sąskaita.
Rėmė generolo M. Primo de Riveros 1923 m. rugsėjo 13 d. kar. perversmą. Vietinės
valdžios rinkimus 1931 m. balandžio 14 d. laimėjus respublikos šalininkams, emigravo,
bet sosto neatsisakė. 1941 įpėdinystės teises perdavė trečiajam sūnui don Juanui (1913-
1993 m. .
Alfonsin Raūl Ričardo (Raulis Rikardas Alfonsinas) 1926 m. kovo 13 d. Chascomūs
(Buenos Airių provincija), Argentinos polit. veikėjas. Nuo 1950 Pilietinės radikalų
sąjungos (PRS) narys; 1972 šioje sąjungoje įkūrė pažangų Argentinos atnaujinimo ir
permainų judėjimą. 1962-1966 m. ir 1973-1976 m. Nacionalinio kongreso deputatas. 1983
tapo PRS nacionalinio komiteto pirmininku. 1983-1989 m. Argentinos prezidentas.
Pradėjo žmogaus teisių pažeidimų kar. diktatūros metais (1976-1983 m. tyrimą, stengėsi
sumažinti kariuomenės polit. įtaką, atkurti dem. institucijas, įveikti ek. krizę.
Alforsas Bengtas T B. Ahlfors.
Alfredas Didysis (Alfred the Great, Aelfred) 849 Wantage (Berkšyro grafystė) t899 m.
spalio 26, Vesekso (nuo 871 m. ir visų anglosaksų (nuo 886 m. karalius. Reorganizavo
kariuomenę, sukūrė laivyną, statė pilis. 878 pasiekęs pergalę prie dab. Edingtono, 886
užėmęs Londoną sutrukdė danams užkariauti visą Angliją (danai pripažino anglosaksų
karalystę Vesekse ir V. Mersijoje). 892-896 atrėmė žemyno danų puolimą. Parengė naują
teisyną. Steigė mokyklas, kvietėsi užs. mokslininkus, kurie (ir pats A) iš lot. kalbos išvertė
Šv. Augustino, Bėdos, Boecijaus, popiežiaus Grigaliaus I, Orosijaus ir kt. veikalų. A
valdant pradėta rašyti t Anglosaksų kronika. Arvydas Pacevičius
Alfredo Senno fondas (Alfredo Seno fondas), Alksninių šeimos fondas, fondas Lietuvai
remti. 1989 fondą įkūrė Alksninių bei Senno šeimos ir Viskonsino universitetas
profesorius Alfredui Sennui (dėsčiusiam ir VDU) atminti. Finansuoja Alksninių šeima:
Vytautas ir Irena, Algirdas ir Dana Alksniniai, Kaye (Kęstutis Alksninis) ir Marie Senn
Andrusai bei Aldona (buv. Alksninis) ir Thomas Clemmeriai. Remia įv. sričių Lietuvos
specialistus, kad jie JAV galėtų gilinti studijas. Iki 1998 A skyrė stipendijas 17 Lietuvos
specialistų. A programą tvarkė profesorius A. E. Sennas. A padėjo parengti ir finansavo
šių knygų leidimą Lietuvoje: O. Garbštienės Pragaras ledynuose (Hellin Ice), A.
Alksninio, kalba Andruso ir Č. Juknos Pieninė galvijininkystė JAV. Vytautas Alksninis
ai fresco (it. ant šviežio), sienų tapybos technika. Tapoma ant šlapio tinko (dėl to
dailininkų dažnai vadinama slapiąja freska) šarmui atspariais natūralios kilmės
pigmentais, sumaišytais su kalkių skiediniu ar vandeniu. Tinkas paruošiamas keleto
sluoksnių (apatiniai grublėtesni, viršutinis lygesnis). Nuo T kartono piešinys perkeliamas
ant sienos ir paryškinamas įrėžomis arba kontūru (sinopitu). Kai kada A derinama su Tai
secco. Pirmuosius A kūrinius nutapė etruskai (8- I a. p.m.e.). A paplito viduramžiais ir
Renesanso laikais, tobulinta baroko epochoje. Lietuvoje A sienų tapyboje taikoma nuo
XIV amžiaus. XVII a. A ir ai secco dekoruotos Vilniaus katedros Šv. Kazimiero
koplyčios sienos. XX a. 2 pusėje A kūrinių nutapė A. Banytė, A. Kmieliauskas, P.
Repšys, V. Trušys, S. Veiverytė, N. Vilutytė ir kt. Lijana Šatavičiūtė
Alfvėn Hannes Olof Gosta (Hanesas Olofas Josta Alvenas) 1908 m. gegužės 30 d.
Norrkoping - 1995 m. balandžio 2 d. Djursholm, švedų fizikas ir astrofizikas. Švedijos
Karališkosios mokslų akademijos narys (1947 m. . 1934 baigęs Uppsalos universitetą
dirbo jame iki 1937. 1937-40 dirbo Nobelio fizikos institute Stokholme, nuo 1940
Stokholmo Karališkojo technologijos instituto, nuo 1967 dar ir Kalifornijos universiteto
(San Diego, JAV) profesorius. A - magnetohidrodinamikos kūrėjas; 1942 numatė
magnetohidrodinaminių bangų (Alfvėno bangos) buvimą. Remiantis jo idėjomis buvo
paaiškintas Saulės protuberantų ir dėmių susidarymas, magn. audrų ir poliarinių
pašvaisčių atsiradimas bei atskleista kosm. spindulių ir sinchrotroninio spinduliavimo
prigimtis. Svarbiausi veikalai: Kosminė elektrodinamika (Cosmical Ekctrodynamics 1950
m. ir Kosminė plazma (Cosmic Plasma 1981 m. . Nobelio premija 1970.
Alfvėn Hugo (Hugas Alvenas) 1872 m. gegužės 1 d. Stokholmas - 1960 m. gegužės 8 d.
Falun, švedų kompozitorius, dirigentas, smuikininkas. Švedijos karališkosios muzikos
akademijos narys (1908 m. . Studijavo Stokholmo konservatorijoje, tobulinosi
Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. 1904-57 dirigavo chorams, su jais gastroliavo
Europoje. 1910-39 Uppsalos universiteto muzikos vadovas. 1921-43 dar ir Švedijos chorų
sąjungos vyr. dirigentas. Sukūrė baletus Kalnų karalius (Bergakungen 1923 m. ,Sū«its
palaidūnas (Den forlorade sonen 1957 m. , oratoriją, 5 simfonijas, 3 švedų rapsodijas, tarp
jų - Vasarvidžio vigilija (Midsonmarvaka 1903; vienas populiariausių A kūrinių), siuitų,
kantatų, chorų, muzikos teatrui, kinui. Kūriniai daugiausia programiniai, vėlyvojo
romantizmo krypties, turi sąsajų su švedų muzikos folkloru. Parašė autobiografiją (4 t.
1946-52 m. . Adeodatas Tauragis
algė, darbuotojui mokamas fiksuotas piniginis T atlyginimas už atliktą darbą. Nėra
griežtai susijusi su darbuotojo dirbtų valandų skaičiumi. Paprastai skaičiuojama mėnesio
A. Mažiausia nustatyta mėnesio A vadinama minimalia A (Lietuvoje 2001 buvo 430 Lt).
LR vyriausybės nustatytas dydis, pagal kurį skaičiuojamos biudžetinių įstaigų darbuotojų
pareiginės A, vadinamas bazine A (2001 - 105 Lt). Algimantas Sakalas
AlgardiAlessandro (AlesandrasAlgardis) 1595 m. lapkričio 27 d. Bolonija - 1654 m.
birželio 10 d. Roma, italų skulptorius. Vienas žymiausių baroko laikotarpio skulptorių.
Mokėsi pas L. Carracci, nuo 1622 dirbo Mantujoje. 1625 persikėlęs į Romą sukūrė stiuko
dekorą Kvirinalio Šv. Silvestro'bažnyčioje, kardinolo Millini antkapinį portretą Švč.
Mergelės Marijos bažnyčioje Tautos aikštėje, biustų (kardinolo Frangipani - Šv.
Marcelijaus bažnyčioje), popiežiaus Leono XI antkapį Šv. Petro bazilikoje (1634-52 m. ,
Šv. Pauliaus bažnyčios Bolonijoje didįjį altorių (1641 m. . Restauravo skulptūrų. 1640
išrinktas Šv. Luko akademijos Romoje direktoriumi. 1644 pakeitęs į popiežiaus Inocento
X nemalonę patekusį G. L. Bemini, tapo baroko menininkų lyderiu. 1644-54 sukūrė
brandžiausius darbus: popiežiaus skulptūrą Conservatori rūmuose (1645 m. , marmuro
reljefą Attilos ir popiežiaus Leono I susitikimas Šv. Petro bazilikoje (1646-53; turėjo
įtakos iliuzionistinių reljefų atsiradimui), popiežiaus vilos Doria Pamphili interjerą (-1650
m. . Jūratė Tu - 1ytė
Algarve (Algarvė), ist. sritis Portugalijos pietuose, prie Atlanto vandenyno. Plotas -4960
km2. 360 500 gyv. (2001 m. ; 1975-1980 m. gyventojų labai padaugėjo dėl didelės
repatriacijos (retornados) iš Portugalijos buv. kolonijų -Angolos ir Mozambiko. Didžiausi
miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Faro (36,4; A centras), Olhao (26,9 m. , Portimao (21,1 m. ,
Lagosas (10,8 m. . VII a. viena pirmųjų maurų nukariautų teritorijų Europoje. Priklausė
Omejadų (nuo 713 m. , Abasidų (nuo 750 m. kalifatams, Kordobos emyratui (nuo 756
m. , Kordobos kalifatui (929- XII a. pr.), Almohadams (iki XIII a. l pusės). Alfonso III
(1248-1279 m. atkariauta ir 1249 prijungta prie Portugalijos. Anelė Butkuvienė, Petras
Lingė
Algazėlis (lot. Algazel), ai Gazalis, tikr. Abu Hamid Muhammadal-Ghasali 1059Tus
(prieMešhedo - 1lll m. gruodžio 18 d. ten pat, islamo filosofas, teologas sufijus. Bagdade
ir Nišapure studijavo teologiją ir filosofiją, vadovavo Bagdado aukštajai mokyklai. Iš
pradžių pritarė Alfarabijaus ir Avicenos intelekto teorijai, reiškinių priežastingumui.
Vėliau šių pažiūrų atsisakė, ryšį tarp reiškinių aiškino Dievo valia. Pasisakė prieš
filosofinį Dievo pažinimą, kuris, anot A, yra ribotas. Manė, kad Dievą pažinti galima tik
intuityviai, ekstazės būsenoje. Svarbiausi veikalai: Filosofų tikslai, Filosofų paneigimas,
Teologijos atgimimas, a universitetobiogr. traktatas Saugantis nuo suklydimų (lietuvių
fragmentas 1980 m. . A pažiūros turėjo įtakos sufizmo plėtotei.
šlgebra (arab. al-jabr- atstatymas, atitaisymas), mat. šaka, tirianti veiksmų su įv. dydžiais
(reiškiamais raidėmis) bendrąsias savybes, nepriklausomas nuo tų dydžių kilmės. Pvz.,
algebros formulė (a + b)2 = a2 + 2ab + b2 yra teisinga bet kokiems dydžiams a ir b, kurių
sudėtis ir daugyba komutatyvi ir distributyvi. Taigi jei a ir b reiškia vektorius su skaliarine
daugyba, daugianarius ar kvadratines matricas, kurių daugyba komutatyvi, formulė yra
teisinga. A esminis požymis yra tas, kad joje nėra ribos sąvokos, svarbios analizėje ir
funkcijų teorijoje. A klasifikuoja dydžių sistemas pagal jų veiksmų savybes ir sprendžia
tokiose sistemose iškilusius uždavinius, t.p. ir T lygtis, kurių prasmė gerokai praplečiama
(lygčių sprendiniais gali būti vektoriai, matricos, operatoriai). Algebrinė sistema (pvz., T
grupė, T žiedas, t kūnas, T struktūra) yra bet kokių elementų aibė, kurioje apibrėžti
veiksmai ir nurodytos veiksmų atlikimo taisyklės. Pagal alg. sistemas A skirstoma į
tiesinę A, grupių, kūnų, žiedų, struktūrų teorijas. Tiesinė A tiria tiesines erdves. Baigtinio
matavimo tiesinių erdvių teorija apibendrinama ir plėtojama funkcinėje analizėje. Tiesine
A remiamasi beveik visose mat. šakose, fizikoje, mechanikoje. Pvz., matricos naudojamos
tiesinių dif. lygčių sistemoms spręsti, simpleksų metodas - tiesiniam programavimui,
matricos ir tiesinės transformacijos - teorinėje fizikoje. Grupių teorija nagrinėja įv. grupes,
jų sandarą ir savybes. Ji susijusi su atvaizdžių teorija. Grupės atvaizdžiu vadinamas
grupės homomorfizmas į neypatingųjų n eilės kvadratinių matricų grupe. Tuo remiantis
grupių savybės užrašomos skaitinėmis priklausomybėmis. Glaudus ryšys su dif. lygčių
sprendimu kvadratūromis lėmė tolydžiųjų grupių (Lie grupės) teorijos atsiradimą. Kūnų
teorija tiria kūnų plėtinius. Kūno K plėtiniu vadinamas kūnas AT', kurio dalis yra kūnas
kalba Sukonstravus koeficientų kūno plėtinį išsprendžiama alg. lygtis. Pvz., lygties x2 + l
= O šaknys randamos racionaliųjų skaičių kūno plėtinyje, kurį sudaro q +ri pavidalo
skaičiai; čia ą ir r- racionalieji skaičiai. Taip alg. lygčių teorija tampa kūnų teorijos dalimi.
Kitos dvi kūnų teorijos šakos yra alg. skaičių kūnų teorija ir alg. funkcijų kūnų teorija. Jos
siejasi su skaičių ir kompleksinio kintamojo funkcijų teorijomis. Žiedų struktūrą ir
savybes nagrinėja žiedų teorija. Iš T idealo sąvokos, atsiradusios kartu su žiedo elementų
vienareikšmiu skaidymu pirminių daugiklių sandauga, išsirutuliojo idealų teorija, tapusi
svarbiausia žiedų teorijos šaka. Kita žiedų teorijos šaka - algebrų teorija (f algebra,
hiperkompleksinė sistema). Jos skyrius - normuotoji A - sieja žiedų teoriją su topologine
A. Viena naujausių A šakų yra struktūrų teorija. Struktūra yra alg. sistema, kurioje sudėtis
ir daugyba yra komutatyvi ir asociatyvi bei galioja taisyklės: a + a = a, aa = a, a + ab = a, a
(a + b) = a (a ir b - bet kurie sistemos elementai). Pvz., natūraliųjų skaičių aibė bendrojo
didžiausiojo daliklio ir bendrojo mažiausiojo kartotinio radimo atžvilgiu yra struktūra.
Struktūrų teorija siejasi su žiedų ir grupių teorijomis. A naudojamasi įvairiose mokslo
šakose, kur atliekami veiksmai, analogiški skaičių sudėčiai ir daugybai. A metodai ir
simbolika davė pradžią mat. analizei. Pastaroji panaudojo raides kintamiesiems dydžiams
žymėti; A formulės naudojamos funkcijoms diferencijuoti ir integruoti.
A - viena seniausių mat. šakų. Atsirado senovės Rytuose ieškant bendrų metodų
vienarūšiams uždaviniams spręsti. Tokių uždavinių iškildavo sudarant kalendorius,
apskaičiuojant mokesčius, matuojant žemės sklypus. Alg. skaičiavimo pradmenų yra
beveik 4000 metų senumo Babilonijos, Egipto, indų ir kinų rankraščiuose. senovės graikų
matematikai domėjosi daugiausia geometrija, todėl ir A uždavinius formuluodavo
geometriškai. Iš antikos laikų išliko kvadrato sąvoka, naudojama antrajam laipsniui
žymėti. Graikas Diofantas (-250 m. A uždavinius sprendė algebriškai ir A atskyrė nuo
geometrijos. Jo veikaluose naudojamos nesudėtingos A formulės. VI a. indai naudojo
neigiamuosius skaičius ir nulį, sutrumpintai žymėjo nežinomuosius dydžius ir jų laipsnius.
Pirmąjį A vadovėlį (Knyga apie atstatymą ir priešpastatymą 825 m. parašė Chorizmi
(atstatymu jis vadino atėminio perkėlimą iš vienos lygties pusės į kitą, priešpastatymu -
nežinomųjų sukėlimą į vieną lygties pusę, o žinomųjų - į kitą. Atstatymas arabiškai - ai
džebr; iš to kilo A pavadinimas). Ilgą laiką A buvo lygčių sprendimo mokslas. XVI a. ,
išsprendus trečiojo ir ketvirtojo laipsnio lygtis (it. matematikai N. Tartaglia, G. Cardano,
L. Ferrari), pradėta ieškoti metodų aukštesnio laipsnio lygtims spręsti. Svarbiausia buvo
išspręsti lygtį radikalais, t.y. rasti lygties šaknis atlikus baigtinį skaičių sudėties, atimties,
daugybos ir šaknies traukimo veiksmų su lygties koeficientais. Reikėjo tobulinti A
metodus. XVI a. pabaigoje F. Viėte'as (Prancūzija) sutvarkė A simboliką. Kūrėsi
determinantų teorija. 1799 C. F. Gaussas (Vokietija) įrodė T algebros pagrindinę teoremą.
1824 N. Abelis (Norvegija) įrodė, kad negalima rasti šaknų formulių bendrojo pavidalo
lygčiai, kurios laipsnis didesnis už 4. 1832 E. Galois (Prancūzija) rado būtinąsias ir
pakankamąsias sąlygas lygčiai išspręsti radikalais. Jis sukūrė naują A šaką - T Galois
teoriją. N. Abelis ir Ė Galois ėmė vartoti visai naujas A sąvokas, iš kurių XX a. formavosi
grupių, kūnų, žiedų teorijos, alg. topologija, struktūrų teorija, homologiju A. Pradėtos
vartoti matricos, kvaternionai, tenzoriai. Raidėmis pradėta žymėti bet kokių sistemų
elementus su tose sistemose apibrėžtomis operacijomis. Taip susikūrė abstrakčioji
aksiominė A. Lietuvoje pirmą kartą algebros pradmenys pateikti vadovėlyje VU
studentams Alpha matheseos (1733 m. . Vilniaus universitete A dėstoma nuo XVIII a. 2
pusės. Lietuvių kalba pirmuosius elementariosios algebros vadovėlius parašė M. Šikšnys
(Elementarinė algebra 4 d. 1921-26, Aritmetika ir algebra 3 d. 1939-40 m. , Z. Balevičius
-Balutis (Algebra 5 d. 1934-35, d. 1-2 su A. Busilu), J. Dailidė (Algebra 4 d. 1938-40 m. ,
G. Žilinskas (Aukštoji algebra 1960 m. , A. Matuliauskas (Algebra 1985 m. . A problemas
tyrė G. Žilinskas, A. Matuliauskas, H. Markšaitis, R. Grigutis, E. Gaigalas. Alfonsas
Matuliauskas
Algebra, hiperkompleksinė sistema, tiesinė erdvė A virš kūno F su papildomai apibrėžta
sandauga: kiekvieniems dviem A elementams a, b priskiriamas erdvės A elementas,
žymimas ab ir vadinamas tų elementų sandauga; be to, reikalaujama, kad bet kuriems
kūno F elementams a ir bet kokiems erdvės A elementams a,b,c būtų teisinga: a (ab) =
(aa)b = a (ab), (a + b)c = = ac + be, c (a +b) = ca + cb. Jei asociatyvumo sąlygą (aft)c = a
(bc) tenkina visi A elementai a, b, c, tai A yra asociatyvioji A. Asociatyviosios A yra: f
kompleksiniai skaičiai įprastų sudėties ir daugybos veiksmų atžvilgiu (kūnas F-visų
realiųjų skaičių kūnas); fkvaternionai virš realiųjų skaičių kūno; n kintamųjų
Tdaugianariai virš kurio nors kūno įprastų veiksmų atžvilgiu; n eilės T matricos, kurių
elementai yra iš kurio nors kūno F, matricų sudėties, daugybos ir matricų daugybos iš
kūno F elementų atžvilgiu. Jei visiems a, b, c iš A teisingos lygybės a2 = O ir (ab)c + (bc)a
+ (ca)b = O (Jacobi tapatybė), tai A yra Lie algebra; ji bendruoju atveju nėra asociatyvi.
Tiriamos t.p. algebros, kurių elementai a, b tenkina lygybę alb = a (ab), ba1 - (ba)a
(asociatyvumo sąlyga silpnesnė). Tokia yra Cayley algebra. Ją sudaro q + Qe pavidalo
elementai; čia ą ir Q yra kvaternionai virš realiųjų skaičių kūno, e - naujas vienetas,
skirtingas nuo kvaternionų vienetų. Tų elementų sudėtis ir daugyba iš realiojo skaičiaus
nusakoma įprastu būdu, o dviejų elementų q + Qe ir r + Re daugyba -lygybe (q + Qe) (r +
Re) = qr- RQ + (Rq + Qf)e; brūkšnys virš raidės reiškia jungtinį kvaternioną.
algebrinė funkcija, algebrinę lygtį tenkinanti funkcija. Pvz., funkcija u = x-<J~x yra A,
nes ji tenkina alg. lygtį «!-2xu+jE2-jt = 0. (Funkcija, netenkinanti jokios alg. lygties,
vadinama transcendenčiaja funkcija.) A priklauso analizinių funkcijų klasei. Tos A, kurios
sudarytos iš daugianarių ir daugianarių santykių, vadinamos racionaliosiomis
(pvz., u = 5 2 - -Jlxy + <jiy , u = (4 + 2 m. / (3 +x3 m. ), visos kitos - iracionaliosiomis.
Pastarųjų pavyzdžiai yra funkcijos, (t--7 /--lr~} u = 4l+x2;u = (x-y)/ įx + Jy j. račiau kai
Kurių iracionaliųjų A negalima išreikšti radikalais (pvz., funkcijos u = / ( ), tenkinančios
lygtį u5 + Šio4 + S 5 = 0 m. . Bendriausia daugelio kintamųjų alg. funkcija u =f (x,y, z,...)
apibrėžiama kaip funkcija, tenkinanti lygtį Fa (x,y,z,...)if+ - 1 (f,y,z,...)if-l+...+ - 1l
(f,y,z,...) = 0; čia Fa, F,,..., Fn - nežinomųjų x,y, z,... daugianariai; visas reiškinys kairėje
pusėje - nežinomųjų x,y,z,... ir u daugianaris; jį galima laikyti neskaidomu į žemesniojo
laipsnio daugianarių sandaugą; be to, daugianarį F0 galima laikyti tapatingai nelygiu
nuliui. Jei n = l, tai u - Ft/Fa yra racionalioji funkcija, kurios atskiras atvejis -sveikoji
racionali funkcija -yra daugianaris (kai F0 = const / 0 m. . Jei n > l, gaunama iracionalioji
funkcija: kai n = 2, ji išreiškiama kvadratiniais radikalais; kai n = 3 ar n = 4 -kvadratiniais,
kubiniais ir ketvirtojo laipsnio radikalais. Jei n > 5, iracionalioji funkcija u bendruoju
atveju jau negali būti išreikšta radikalais. Iracionalioji A visada daugiareikšmė, pvz.,
paskutiniąja lygtimi apibrėžta funkcija u =f (x,y,z,...) yra kintamųjų x,y,z,... n-reikšmė
analizinė funkcija. Alfonsas Matuliauskas
algebrinė geometrija, matematikos šaka, tirianti algebrines daugdaras, apibrėžtas virš bet
kurio kūno kalba Alg. afiniaja daugdara vadinama visuma n-matės erdvės taškų (xt, x2, ...,
xr), kurie yra lygčių sistemos sprendiniai; čia F,,..., Fm - kintamųjų x{,xy ...,xn daugianariai.
Alg. daugdaros tarsi suklijuojamos iš afiniųjų alg. daugdarų. Kiekvienai alg. daugdarai
priskiriamas sveikasis neneigiamas skaičius, vadinamas jos matavimu. Vienmatės alg.
daugdaros yra alg. kreivės (pvz., kūgio pjūviai), dvimatės - alg. paviršiai. Dvi afiniosios
alg. daugdaros vadinamos biracionaliai ekvivalenčiomis, jei vienos daugdaros taškų
koordinates galima racionaliai išreikšti kitos daugdaros taškų koordinatėmis, ir atvirkščiai.
Panašiai apibrėžiama dviejų biracionaliai ekvivalenčių alg. daugdarų sąvoka. Alg.
daugdaros paprastai nagrinėjamos biracionaliojo ekvivalen-tumo tikslumu, todėl pagr. A
uždavinys - rasti alg. daugdaroms biracionaliuosius invariantus. Pvz., alg. kreivės pagr.
biracionalusis invariantas yra jos žanras. Plokščiosios alg. kreivės, reiškiamos Descartes'o
koordinatėse
lygtimi F (x, y) = O, žanras yra g = -------- d; čia m - kreivės eilė, d - jos ypatingųjų taškų
skaičius (suskaičiuotas su kartotinumais). Kreivės žanras visada yra sveikasis neneigiamas
skaičius. Kreivės, kurių g = O, yra biracionaliai ekvivalenčios tiesėms, t.y. tokias kreives
galima parametrizuoti racionaliosiomis funkcijomis. Kreivės, kurių g = l, gali būti
parametrizuotos elipsinėmis funkcijomis; tokios kreivės yra biracionaliai ekvivalenčios
elipsinėms kreivėms. A susiformavo XIX a. iš N. Abelio, F. Kleino, H. Poincarė, B.
Riemanno, kalba Weierstrasso darbų. A - viena labiausiai plėtojamų mat. šakų. Raidos
pagr. kryptys: alg. daugdarų geometrija (tiriama algebros ir topologijos metodais) ir
klasifikacija; alg. daugdarų aritmetinės savybės, jų taškų (su koordinatėmis kūno K alg.
plėtiniuose) egzistavimo sąlygų nustatymas ir aprašymas. A remiasi kategorijų teorija,
Grothendiecko topologija, homologine algebra. Žymiausi mokslininkai: H. Weylis, A.
Grothendieckas, I. Šafarevičius, J. Serre'as.
algebrinė kreivė Descartes'o koordinatėse reiškiama algebrine lygtimi. Plokščioj! A
reiškiama lygtimi F (x,y) = 0; čia F (x,y) yra kintamųjų x ir y daugianaris. Kūgio pjūviai
(pvz., apskritimas;) yra algebrinės kreivės. Erdvinė A reiškiama 2 lygčių F (x,y, z) = O ir
G (x,y,z) = O sistema (kaip 2 algebrinių paviršių sankirta); F (x,y, z) ir G (x,y, z) yra
kintamųjų x,y ir z daugianariai. Petras Vaškas
algebrinė lygtis užrašoma F^ (xrx2, ...,xn) = F, (xI,x„ ..., ,,); čia F, ir F, -nežinomųjų
JC x2, ...,xn daugianariai. A su vienu nežinomuoju visada galima pertvarkyti taip: a^ + a^"-'
P

+ ... + aa= 0; čia «„,«,, • •-,«„-koeficientai («„ 0 m. , n - natūralusis skaičius, vadinamas

lygties laipsniu. Remiantis T algebros pagrindine teorema įrodoma, kad n laipsnio A turi n
šaknų; kai kurios jų gali būti lygios. Elementarioji algebra nagrinėja pirmojo, antrojo
laipsnio (kvadratines) ir kai kurias aukštesniųjų laipsnių A. Yra bendrosios formulės iki
ketvirtojo laipsnio A spręsti. N. Abelis 1824 įrodė, kad aukštesnio negu ketvirtojo laipsnio
A šaknų bendruoju atveju negalima išreikšti lygties koeficientais atliekant su jais baigtinį
skaičių alg. veiksmų. Algebra nagrinėja alg. lygtis ir su keliais nežinomaisiais, t.p. tokių
lygčių sistemas. Dar f dvinarė lygtis, T iracionalioji lygtis, T kvadratinė lygtis, T
sangrąžinė lygtis.
algebrinė operacija, kompozicija, taisyklė, pagal kurią kiekvienai aibės elementų porai a,
b vienareikšmiškai priskiriamas tos pačios aibės elementas c, vadinamas pirmųjų dviejų
suma, sandauga arba kitaip. Pvz., natūraliųjų skaičių sudėtis ir daugyba yra A.
Simboliškai A užrašoma a b = c. A vadinama komutatyviąja, jei a b = b a; asociatyviąja,
jei a (b c) = (a b) c.
algebrinė skaičių teorija tiria sveikųjų alg. skaičių savybes alg. skaičių kūnuose. Sveikieji
alg. skaičiai savo savybėmis skiriasi nuo racionaliųjų sveikųjų skaičių. Pvz., yra tik 2
sveikieji racionalieji skaičiai: l ir -l, kurių atvirkštiniai irgi sveikieji. Tačiau alg. sveikųjų
skaičių žiede tokių skaičių gali būti be galo daug, jie sudaro multiplikacinę grupę. Jos
struktūrą nustatė P. Dirichlet. Sveikųjų racionaliųjų skaičių vienareikšmio dėstinio
pirminiais skaičiais dėsnis gali nebegalioti sveikųjų alg. skaičių žiede, racionalusis
pirminis skaičius jau gali būti nebe pirminis alg. sveikųjų skaičių žiede. Tirdamas alg.
sveikųjų skaičių dėstinio pirminiais daugikliais problemą E. Kummeris sukūrė idealiųjų
skaičių teoriją, kuri vėliau išsirutuliojo į klasių kūnų teoriją - šiuolaikinės A svarb. kryptį.
Svarbi A problema - alg. skaičių kūnų struktūros tyrimas. A ir tyrimų raida susijusi su
bandymais įrodyti didžiąją Fermat teoremą. Tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje šią
teoremą įrodė anglų matematikas A. \Vilesas, remdamasis kitų matematikų rezultatais.
Lietuvos matematikai daugiausia tyrė analizines A problemas. Nagrinėta kvadratinių
skaičių kūnų pirminių idealiųjų skaičių pasiskirstymai (K. Bulota, E. Gaigalas, J.
Kubilius, M. Maknys, A. Matuliauskas, J. Urbelis, J. Vaitkevičius), tirti klausimai, susiję
su Hecke's Z-funkcija (K. Bulota, J. Kubilius, M. Maknys, A. Matuliauskas), patikslinta
susilpninta E. Landau hipotezė apie pirminių skaičių reiškimą dviejų kvadratų suma (K.
Bulota, J. Kubilius, M. Maknys). Alg. skaičių tiesinių formų
aproksimacijos ir kitus metrinius alg. skaičių teorijos klausimus tyrė A. Dubickas. Vilius
Stakėms
algebrinė topologija, kombinatorinė topologija, topologijos šaka, kuri nagrinėja T
topologines erdves ir jų tolydžiuosius atvaizdžius naudodamasi algebros objektais -
grupėmis, žiedais ir jų homomorfizmais. Taip topologijos uždaviniai pakeičiami algebros
uždaviniais. Topologinėms erdvėms X, Y priskiriamos tam tikros grupės G (X), G (Y)
(pvz., homologinė grupė, homotopinė grupė), o erdvių tolydžiajam atvaizdžiui /: X->
fakultetų grupių homomorfizmas /,: G (X)->G (Y). Perėjimas nuo topologijos prie
algebros neapverčiamas: jei topologinės erdvės A', Y susietos homeomorfizmu/:A'->Y, tai
atitinkamos grupės G (X), G (Y) bus susietos izomorfizmu /,: G (X)- G (Y), bet iš grupių
G (X), G (Y) izomorfiškumo ne visada išplaukia erdvių X, Y homeomorfiškumas.
Neigiamas tvirtinimas visada teisingas, t.y. neizornorfines grupes G (X), G (Y) visada
atitinka nehomeomorfinės erdvės X, Y. A metodus naudoja algebra, funkcijų teorija,
diferencialinė ir algebrinė geometrija. A pradininku laikomas prancūzų matematikas H.
Poincarė ( XIX a. pab.). Svarbūs yra A. Grothendiecko, R. Thomo (Prancūzija), F.
Adamso, M. F. Atiyaho (Didžioji Britanija), J. Milnoro, S. Smale'io (JAV), A.
Aleksandrovo, S. Novikovo, L. Pontriagino, M. Postnikovo (Rusija) A darbai. Lietuvoje
tiriamos išsluoksniuotosios erdvės ir kliūtys (A. Matuzevičius).
algebrinė trupmena, racionalioji trupmena, funkcija P (x)IQ (x); čia P (x) ir Q (x) yra
daugianariai. Jeigu daugianario P (x) laipsnis yra mažesnis už daugianario Q (x), tai A
vadinama taisyklingąja, priešingu atveju - netaisyklingąja. Netaisyklingojoje trupmenoje
dalijant yra išskiriama sveikoji dalis ir A užrašoma P (x}IQ (x) = K (x) + + R (x)IQ (x);
čia K (x) yra sveikoji dalis, o R (x)IQ (x) -taisyklingoji A.
algebrinis papildinys f adjunktas.
algebrinis paviršius Descartes'o koordinatėse reiškiamas algebrine lygtimi F (x,y, z) = 0;
čia F (x,y, z) yra kintamųjų x, y \i z daugianaris. Pvz., sfera su centru koordinačių
pradžioje ir spinduliu r, išreiškiama lygtimi x- +y2 +z2 -r2 = O, yra A.
algebrinis reiškinys yra sudarytas iš raidžių ir skaičių, sujungtų sudėties, atimties,
daugybos, dalybos, kėlimo sveikuoju laipsniu ir šaknies traukimo veiksmų ženklais.
Kartais vartojami skliausteliai, rodantys veiksmų atlikimo eilę. Laipsnio ir šaknies
rodikliai turi būti pastovūs skaičiai. A ne pošaknyje esančių raidžių atžvilgiu vadinamas
racionaliuoju (pvz.,). Jei kai kurios (arba visos) raidės yra kintamieji, tai A yra tų raidžių
T algebrinė funkcija.
algebrinis skaičius, kompleksinis arba realusis skaičius, kuris yra kokios nors lygties aax"
+ a, "'1 + ... + + an tx + aa = O, a0 O su racionaliaisiais koeficientais ai šaknis. Jeigu šioje
lygtyje a0 = l, o kiti koeficientai - sveikieji skaičiai, skaičius vadinamas sveikuoju
algebriniu. Jeigu A yra n-ojo laipsnio lygties su racionaliaisiais koeficientais šaknis,
tačiau nėra mažesnio laipsnio lygties su racionaliaisiais koeficientais, kuriai tas skaičius
tiktų, tai n vadinamas algebrinio skaičiaus laipsniu. Visi racionalieji skaičiai yra pirmojo
laipsnio A, -v/2 yra antrojo laipsnio sveikasis A, tačiau skaičiai e, 7t nėra algebriniai. G.
Cantoras 1872 įrodė, kad A aibė yra skaiČioji. Vilius Stakėnas
ėlgebros pagrindinė teorema: kiekvienas natūraliojo laipsnio n daugianaris su
kompleksiniais koeficientais turi nors vieną kompleksinę šaknį. Iš to išplaukia, kad šaknų
yra n (kai kurios iš jų gali sutapti). Teoremos pavadinimas atsirado XVII- XVIII a. , kai
algebros svarb. uždavinys buvo rasti algebrinės lygties šaknis. A pirmasis 1799 įrodė
vokiečių matematikas C. Gaussas.
Algeciras (Alchesyras, Alcbesirasas), miestas Ispanijos pietuose, Andalūzijoje, prie
Algeciraso įlankos (Gibraltaro sąs.), prieš Gibraltaro miestą. 102 100 gyv. (2001 m. .
Prekybos (išvežama kamštinė mediena, vaisiai, geležies rūda), keleivių (keltai į Ceutą ir
Tanžerą) ir žvejybos uostas. Naftos perdirbimas, naftos chemijos, maisto pramonė.
Klimato ir balneologinis kurortas. Turizmas. Rotušė (1897 m. , bažnyčia (1722 m. ,
barokinė koplyčia (1704 m. . A pietvakarių dalyje yra senojo miesto griuvėsiai. Miestą
įkūrė kartaginiečiai. Romos valdymo laikais j iš vadintas Portu Albu. 710-1368 valdant
maurams buvo svarbus uostas; 1368 sugriautas. 1704 m. apgyventas atvykėlių iš
Gibraltaro; atstatytas. Miesto teisės nuo 1775. 1906 m. įvyko T Algeciraso konferencija.
Algeciraso konferencija (Alchesyro konferencija, Alcheslraso konferencija) vyko 1906 m.
sausio 16- balandžio mėn. 7 d. Algecirase (Ispanija). Dalyvavo 1 1 Europos valstybių,
JAV ir Marokas. Sprendė pirmąją iš T Maroko krizių (kilusių dėl Vokietijos pastangų
išstumti Prancūziją iš Šiaurės vakarų Afrikos). Vokietijos delegacija patyrė nesėkmę dėl
prancūzams palankios Didžiosios Britanijos pozicijos. Pasirašytame Algeciraso akte
Marokas buvo pripažintas nepriklausomu, tačiau kartu ir Prancūzijos bei Ispanijos įtakos
zona, kurioje kt. šalims pažadėta ek. veiksmų laisvė. Prancūzijos ir Ispanijos veiksmus
Maroke pavesta kontroliuoti Šveicarijos generaliniam inspektoriui. Prancūzija išlaikė
privilegijuotą padėtį Šiaurės vakarus Afrikoje, tačiau svarbesnis buvo per A prasidėjęs D.
Britanijos, Prancūzijos ir JAV bendradarbiavimas, kurio pagrindu sukurta Antantė.
„Algemeen Dagblad" (Visuotinis dienraštis), Olandijos dienraštis, einantis nuo 1946
Rotterdame. Vienas įtakingiausių šalies laikraščių; liberalių nuostatų. Tiražas -401 000
egz. (1998 m. . Domas Šniukas
k. Algierka - alžyrietė), viršutinis moteriškas apsiaustas. Rytietiškos kilmės. Gausiai
puoštas dekoratyvinėmis kontrastingų spalvų pynėmis. Po Alžyro užkariavimo (1830 m.
kartu su zuavų žaketu paplito visoje Europoje, po Pilietinio karo (1861-65 m. ir
Amerikoje. Iš pradžių miesto inteligenčių, XIX - XX a. sandūroje - kaimiečių (Lietuvoje
vadintas fangerka) drabužis; pakito pavidalas. Rūta Guzevičiūtė
Alghero (Algėras), miestas Italijoje, Sardinijos salos S. vakaruose, Viduržemio j. krante, į
pietvakarius nuo Sassari.
40 600 gyv. (2001 m. . Žvejybos ir prekybos uostas. į Šiaurės vakarus nuo A (Fertilijoje)
- oro uostas. Maisto (žuvų apdirbimo, vaisių konservavimo, aliejaus) pramonė. Pajūrio
kurortas. Turizmas. XIV- XVI a. bažnyčios. Arsenalas, senovės įtvirtinimai. A pradėjo
kurtis 1102; 1354-1541 priklausė Katalonijai (A -vienintelis Italijos miestas, kuriame
kalbama daugiausia katalonų kalba).
Algimantas, vienas fAlšėnų kunigaikščių.
„Algimantas", Lietuvos pasipriešinimo sov. okup. režimui organizacija, veikusi 1945 m.
lapkričio 1 d. -1946 m. vasario 3 d. Kaune. Įkurta Lietuvos išlaisvinimo komitetui (LIK)
nutarus organizuoti Kauno rinktine, priklausančią partizanų vyr. štabui. LIK pavedimu L.
Taunys užmezgė ryšį su LIK nariais kalba Naujūnu, Z. Stanelka, J. Danckevičiumi ir
nutarė Kaune organizuoti A apygardos štabą. Vado pareigas laikinai ėjo Z. Stanelka (slap.
Pilėnas), štabo viršininko - A. Kryževičius (Strazdas), adjutanto - V. Mureika. A užmezgė
ryšius su Tauro, Didžiosios kovos, A, Vytauto apygardų, Žaliosios ir Žebenkšties
rinktinių partizanais. I įsakymu (1945 m. lapkričio 1 d. ) A vadas paskelbė, kad jai
priklauso Kauno, Raseinių ir Kėdainių apskrityse veikiantys partizanų junginiai. 1945 m.
lapkričio 13 d. MGB A susekė. Buvo suimti Z. Stanelka ir dar 36 asmenys. Likęs laisvėje
V. Mureika štabą atkūrė: 1945 m. gruodžio A vadu tapo J. Kiela, štabo viršininku -J.
Lukša (Juodis), žvalgybos sk. viršininku - B. Radžius (Karvelis), spaudos ir propagandos
reikalais rūpinosi kalba Naujūnas ir J. Kazlauskas. Išleido 2 įsakymus,
reglamentuojančius partizanų veiklą. 1946 m. vasario 3 d. A štabą MGB sunaikino, jo
narius suėmė. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė
Algimanto apygarda, Lietuvos partizanų junginys, 1947-50 Aukštaitijoje kovojęs prieš
sovietinį okupacinį režimą. Priklausė Šiaurės rytų Lietuvos (nuo 1948 m. lapkričio Rytų
Lietuvos) partizanų sričiai. Suformuota srities vadų nutarimu 1947 m. gegužės 1 d. iš
Vytauto apyg. priklausiusių dalinių, veikusių Anykščių apylinkėse (į v. nuo Šventosios
upės), į pietus nuo Kupiškio ir Rokiškio. A sudarė 3 rinktinės: t Šarūno rinktinė (svarb.
bazės: Šimonių giria, Romuldavos, Troškūnų, Dabužių miškai; čia buvo įsikūręs ir A
štabas), t Kunigaikščio Margio rinktinė (veikė plačiose Kupiškio ir Rokiškio apylinkėse)
ir 1947 m. rugpjūčio prie A prijungta dalis T Žaliosios rinktinės (apie Panevėžį ir
teritorijoje nuo jo Kupiškio link). Pirmasis A vadas - A. Slučka (slap. Šarūnas), iki tol
vadovavęs Šarūno rinktinei, štabo viršininkas - A. Starkus (Montė, Blinda; vėliau
viršininkai buvo A. Povilonis, V. Česnakavičius, A. Pajarskas). 1949 0 V a. Slučkai tapus
Rytų Lietuvos srities vadu, A vadu paskirtas A. Starkus. A štabas leido laikraštį Partizanų
kova (red. J. Urbonas -Lakštutis). Šimonių girioje dažnai vyko srities vadų sąskrydžiai,
per Žaliosios rinktinę buvo palaikomi ryšiai su kuriama visos Lietuvos partizanų vyr.
vadovybe.
1947 m. birželio per sov. saugumo agento J. Markulio (partizanams prisistatydavo kaip
Vilniuje veikiančio pogrindinio centro atstovas slap. Erelis) iniciatyva Šimonių girioje
surengtą Aukštaitijos partiz. vadų susitikimą giria buvo apsupta kelių tūkstančių baudėjų,
žvalgė aviacija, tačiau vadams pavyko išvengti suėmimo ir pasitraukti. 1948 m. liepos
Žaliosios girioje -3000 MVD kareivių apsupo 18 partizanų ir persekiojo 4 dienas. 1949 m.
kovo 18 d. kautynėse žuvo Žaliosios rinktinės vadas V. Česnakavičius. Po didelių
gyventojų trėmimų į Sibirą (1949 pavasarį) partizanai paskelbė tautos gedulą. Sov.
aktyvistai, nepaisydami partizanų įspėjimų, Gegužės l proga surengė šokius. Partizanai į
Šimonių miestelio klubą įmetė granatą, žuvo 16 žmonių (viena retų ir didžiausių tokio
tipo Lietuvos partizanų akcijų). 1948-49 A partizanai perspėjimais, grasinimais valdžiai,
vietos įstaigų užpuolimais stabdė prievartine kolektyvizaciją, telkė legaliai gyvenančius
savo rėmėjus. Pagal Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 nutarimus A kuopos
buvo perorganizuotos į rajonus, patikslintos jų ribos. 1949 m. spalio 28 d. MVD
kariuomenė sunaikino Rytų Lietuvos sritis štabą, žuvo A. Slučka, buvo išduoti A štabo
bunkeriai Šimonių girioje. Spalio 31 d. apsupti bunkeryje susisprogdino A vadas A.
Starkus, štabo vir Šiaurės A. Pajarskas, kiti pareigūnai. Lapkričio l kitame bunkeryje
žuvo LLKS vyr. vadovybės atstovas Rytų Lietuvos sričiai H. Danilevičius; trys Šarūno
rinktinės štabo nariai (ir rinktinės vadas S. Gimbutis, dėl kurio išdavysčių žuvo 33
partizanai) pasidavė gyvi. Buvo sunaikintas kunigaikščio Margio rinktinės štabas.
Likusieji gyvi šių rinktinių partizanai buvo sujungti į Tumo -Vaižganto rinktine ir priskirti
Vytauto, o Žaliosios rinktinės - Vyčio apygardoms. Rytų Lietuvos sritis vado B. Kalyčio
(Liutauro) įsakymu 1950 m. lapkričio 25 d. A buvo panaikinta. Nijolė Gaškaitė-
Žemaitienė
Algimantų lobis rastas 1935 Ariogalos valsčius , netoli Algimantų kaimo. Tai 35
žalvarinės Romos imperatorių (ir jų žmonų) Antonino Pijaus, Faustinos I, Faustinos II,
Marko Aurelijaus, Liucilos, Krispinos Augusios ir 2 Komodo monetos. A saugomas
NČDM Numizmatikos skyriuje. Mykolas Michelbertas
algininkai, XV- XVIII a. samdomi kariai. Europoje atsirado vėlyvaisiais vid. amžiais.
Buvo patikimesni, drausmingesni ir profesionalesni nei bajorų šauktiniai. A paprastai
buvo samdomi tik sutartam karo laikotarpiui. Prancūzijos karaliui kaip A tarnavo
šveicarai - miestiečiai, apsirūpinę šarvais, ietimis, alebardomis. Po Šimtamečio karo
(1337-1453 m. profesionalai kariai ėmė jungtis į kuopas, kurioms vadovavo Tkondotjerai.
Jie samdėsi Italijos miestams -valstybėms. Vėliau pagausėjo Ispanijos pėstininkų ir
Vokietijos T landsknechtų. Jų kuopoms vadovavo T rotmistrai. XVII a. 2 pusėje - XVIII
a. pr. A pakeitė nuolatinė kariuomenė. Valdas Rakutis LIETUVOJE A XV a. sudarė mažą
ginkluotųjų pajėgų dalį, nuo XVI a. 2 pusės buvo svarb. jėga. Iš pradžių tarnavo tik
svetimšaliai (lenkai, čekai, vokiečiai), nuo XVI a. 2 dešimtmečio buvo ir LDK karių, nuo
3 ketvirčio jie sudarė A daugumą. Samdyti A leisdavo d. kunigaikštystis. Po Liublino
unijos (1569 m. A skaičių reglamentuodavo LLV Seimas. Valdovas etmonams išduodavo
mobilizacinius raštus. Seimas nustatydavo A skaičių, nutardavo, kokio dydžio turi būti
renkami mokesčiai jiems išlaikyti. Sutartis buvo sudaroma su rotmistru (kuopos vadu);
jam buvo išduodamas mobilizacinis raštas (nurodyta dalinio rūšis, karių skaičius,
ginkluotė, surinkimo vieta ir laikas, išlaikymas ar atlyginimas už metų ketvirtį). A buvo t
pėstininkai, fpatrankininkai (artileristai), t dragūnai, t husarai, t kazokai, Tpetihorai
(lengvieji raiteliai). Bajorai per visuot. šaukimo mobilizaciją dažniausiai sudarydavo savo
lėšomis išlaikomus apskričių (pavietų) A dalinius, arba vėliavas. Algininkus samdydavo
ne tik valstybė (d. kunigaikštystis), bet ir turtingiausi didikai, turėję priv. kariuomenės
dalinių. LDK reguliari samdomoji kariuomenė atsirado XVIII a. pr. Nesant nuolatinio
biudžeto, algininkams dažnai nebūdavo laiku atlyginama, dėl to jie būrėsi į konfederacijas
ir pradėjo plėšikauti. AntanasTyla
Algirdas apie 1296 - 1377, Lietuvos d. kunigaikštystis (nuo 1345 m. , Ldk Gedimino
sūnus. Iki 1345 valdė Krėvą ir, vedęs vienturte Vitebsko kunigaikštytę Mariją,Vitebsko
kunigaikštystę; šią kunigaikštystę prijungė prie LDK. 1345 su broliu Kęstučiu atėmė
valdžią iš jaun. brolio Ldk Jaunučio ir pats tapo didžiuoju kunigaikščiu. Už tai garantavo
Kęstučiui paveldimas teises į Trakų kunigaikštystę, submonarcho statusą. A reprezentavo
visą LDK ir labiau rūpinosi Rytų politika, Kęstutis priešinosi Vokiečių ordino (VO)
agresijai, tvarkė santykius su Lenkija, Vengrija. Abiejų sąjunga privertė paklusti kitus
brolius, leido atremti priešų puolimus ir patiems rengti karo žygius. Svarbiausia polit.
problema valdant A buvo atremti VO ir, priėmus krikščionybę, panaikinti LDK polit.
izoliaciją nuo Vid. ir V. Europos. LDK kariuomenė surengė sėkmingų atsakomųjų
antpuolių: 1345 į Livoniją (nusiaubtos Siguldos ir Turaidos pilys), 1347, 1352, 1365 į
Prūsiją. A su Kęstučiu 1345 ir 1348 (f Strėvos mūšis) atrėmė didelius VO puolimus,
tačiau 1362 kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, 1365, Butauto vedami, pirmą kartą pasiekė
Trakus ir Vilnių (antrą kartą 1377, prieš pat A mirtį). A ir Kęstučiui įsiveržus į VO
valdomą Sembą, 1370 įvyko fRūdavos mūšis. A valdymo metais VO į Lietuvą iš Prūsijos
surengė -70 žygių, iš Latvijos -30, lietuviai -40 atsakomųjų žygių, daugiausia į VO
pavergtą Prūsą. Lietuva atsilaikė. Dėl Lietuvos krikšto A su krikščioniškųjų Vakarų
valdovų pasiuntiniais derėjosi 1347 ir 1351, su Šv. Romos imperatoriaus ir Čekijos
karaliaus Karolio IV pasiuntiniais apie 1358. A ir Kęstutis, atsižvelgdami į senovės
tikėjimo šalininkų ir stačiatikių opoziciją, reikalavo VO iškeldinti į totorių valdų - Aukso
ordos (AO) - paribį ginti nuo jų LDK p. valdas bei krikščioniškąją Rusią. Nors dėl kat.
krikšto nebuvo tvirtai apsisprendęs - laiškuose Konstantinopolio patriarchui (rūpinosi
sukurti LDK stačiatikių metropoliją) žadėjo priimti stačiatikybę, A kėlė nerealias jo
sąlygas: reikalavo, kad Lietuvai būtų atiduotos Gediminaičių patrimoninės lietuvių ir kt.
baltų žemės nuo Alnos upės ir Aismarių su Priegliaus baseinu Prusoje, nuo ten palei
Baltiją iki Dauguvos (A, matyt, siekė užvaldyti ir Livoniją). Derybose su Vakarų šalių
pasiuntiniais A pasiūlė Rusios žemių prijungimo prie LDK programą, kurią vykdė pats ir
kiti Gediminaičiai. Dar 1342 su Kęstučiu ir savo vyr. sūnumi Andriumi A išvijo Livonijos
vokiečius iš Pskovo, o Andrių paliko Pskovo ir Polocko kunigaikščiu. Po 1347 A žygio į
Naugardo respubliką Maskva neteko įtakos D. Naugardui, čia kuriam laikui sustiprėjo
LDK įtaka. 1350 lietuviai surengė didelį žygį į Lenkiją ir atsiėmė Voluinę, valdytą A
brolio Liubarto. Mūšiai ir ginčai dėl Voluinės baigėsi 1366 T Amžinąja taika. A iš AO
atkovojo ir prijungė prie LDK Černigovo, Starodubo, Severianų Naugardo žemes, po
pergalės 1363 T Mėlynųjų Vandenų mūšyje buvo galutinai įsitvirtinta Kijeve (išvaręs iš jo
AO baskakus ir pašalinęs Gedimino brolį Teodorą, atidavė valdyti savo sūnui
Vladimirui), prijungta Podolė (atidavė Karijotaičiams), nusiaubta Baltoji pakrantė prie
Juodosios jūros (R. Batūros nuomone, ją prijungė prie LDK). Taip iš totorių jungo
išvadavo dalį v. rusų žemių, didumą Ukrainos. 1350 vedė (2 kartą) Tverės kunigaikščio
Michailo Aleksandrovičiaus dukterį Julijoną, giminiavosi ir su savo svarb. varžovu
Rusioje Semionu Išdidžiuoju - šis buvo vedęs A seserį Aigustę. Remdamas pretenduojantį
į Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostą uošvį Michailą Aleksandrovičių, A 1368,1370 ir
1372 surengė žygius į Maskvą, bet jos neužėmė. - 1iubutsko sutartimi (1372 m. susitaikė
su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu. 1375 LDK neteko įtakos
Smolenskui, kurio bajorai ėmė gerinti santykius su Maskva. Paaiškėjo, kad Maskvos, kaip
Rusios vienijimo centro, LDK pašalinti nepajėgi, o kryžiuočiai 8 dešimtmetyje jau
prasiveržė į rytus Lietuvą.
A skatino LDK miestų plėtrą (vilniečius atleido nuo muitų), prekybą. Jo laikais gynybai
buvo renkama sidabrinė. A politika stiprino LDK, telkė lietuvių ir slavų jėgas, dėl to buvo
atremta labiausiai jo valdymo laikotarpiu suintensyvėjusi agresija iš vakarų bei AO
antpuoliai. A valdoma LDK XIV a. 6 dešimtmečio 2 pusėje pasiekė didž. galią per visą
Lietuvos valstybingumo istoriją. Ji tapo stipresnė nei kitos Vid. Europos rytų ir R.
Europos valstybės, tačiau A pervertino savo galią, nepajėgė kovoti dviem frontais. Po jo
mirties prasidėjo LDK vidaus kovos.
Miręs A buvo sudegintas pagal senovės lietuvių papročius (nors toleravo ir kt. tikybas,
liko ištikimas savo protėvių ir tėvų tikėjimui). Turėjo, manoma, 7 dukteris ir 12 sūnų;
garsiausi Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, Andrius. L: R. Batūra Lietuva tautų kovoje prieš
Aukso Ordų Vilnius 1975; A. M. Budreckis Algirdas Brooklyn 1981. Edvardas
Gudavičius, Algirdas Matulevičius
Algirdas, Lietuvos partizanų Kęstučio apyg. štabo viršininko f J. Vilčinsko slapyvardis.
Algirdo apygarda, Dzūkijos partizanų junginys, labiau žinomas trumpiniu T A apygarda.
Algirdo motorizuotasis pėstininkų batalionas, vienas f Geležinio vilko motorizuotosios
pėstininkų brigados batalionų.
Algminas, XIII a. žemaičių kunigaikštystis T Alminas.
Algojaus Alpės (Allgauer Alpen), Šiaurės Klintinių Alpių dalis Austrijoje ir Vokietijoje,
tarp Bodeno ežero ir Lecho (Dunojaus intako) slėnio. Didžiausias aukštis 2657 m (D.
Krottenkopfas). Illerio (Dunojaus intako) slėnis dalija A į 2 dalis; vakarų dalis dar
vadinama Bregenzo Mišku. Galvijininkystė. Turizmas. Svarb. miestai - Mittelbergas,
Oberstdorfas, Sonthofenas.
ALGOL (angį. algo (rithmic) l (anguage) - algoritminė kalba), Algol, bendros paskirties
aukštojo lygmens algoritminių kalbų (ALGOL-58, ALGOL-60, ALGOL-68 m. grupė. A
plačiai nebenaudojama, tačiau turėjo įtakos daugeliui programavimo kalbų (Pascal ir kt.).
Algblis (Algol), Persėjo p, užtemdomoji kintamoji žvaigždė. A yra trinarė: A narė yra B8
spektrinės klasės pagr. sekos žvaigždė, B narė - G5 spektrinės klasės submilžinė. Bendrą
masės centrą jos apskrieja per 2,87 paros. Tokiu pat periodu kartojasi ir jų užtemimai, per
kuriuos suminis spindesys pakinta nuo 2,1 iki 3,4 ryškio. A ir B nares per 1,86 m.
apskrieja C narė - A7m spektrinės klasės žvaigždė. Atstumas tarp A ir B narių -0,17 AU.
Algolio nuotolis nuo Saulės 95 l.y. A ir kt. užtemdomosios žvaigždės, kurių spindesys
kinta panašiai kaip A, sudaro Algolio tipo užtemdomųjų kintamųjų žvaigždžių klasę. Kad
A yra kintamoji žvaigždė, 1669 nustatė G. Montanari.
algologija (lot. alga - jūrų žolė, dumblis + graikų logos -mokslas), bot. mokslo šaka,
tirianti dumblius. Pagal dumblių tyrimų uždavinius ir tikslus sparčiai formuojasi įvairios
A kryptys - morfologinė, citologinė, ontogenetinė, fiziologinė, genetinė, Floristinė,
sistematinė, evoliucinė, paleoekologinė. A pradininkas yra J. Stackhouse'as (Didžioji
Britanija), XVIII a. pab. ištyręs Fucus genties dumblių lytinio dauginimosi būdą.
Žymiausi XVIII a. pab.- XIX a. vid. algologai, sukūrę dumblių morfologijos ir
sistematikos pagrindus: D. Turneris (Didžioji Britanija), J. P. E. Vaucher (Prancūzija), J.
V. F. Lamouroux (Belgija), H. ir C. Lyngbye (Danija), kalba A. ir J. G. Agardhai
(Švedija), F. T. Kūtzingas (Vokietija). XX a. l pusėje A problemas tyrinėjo F. Oltmannsas
(Vokietija), F. E. Fritschas (Didžioji Britanija), G. M. Smithas (JAV). Nuo XX a. 2 pusės
A plėtotei didelę reikšmę turi optinės ir elektron. mikroskopijos, sudėtingų ekologijos,
fiziologijos, biochemijos, mol. biologijos ir kt. tyrimo metodų taikymas. Morfologija ir
fiziologija pateikė daug naujų ir svarbių duomenų tiriant dumblių sistematiką, evoliuciją ir
filogenezę.
Lietuvoje XVIII- XIX a. dumblius rinko ir aprašė S. ir J. Jundzilai, S. Gorskis, J. Pabrėža,
XX a. l pusėje - V. Vilkaitis, B. Hryniewieckis, kalba Regelis, L. Vailionis. 20 a, 2 pusėje
VU įkurta A. Minkevičiaus vadovaujama A mokykla. Ekologiniai ir fiziol. dumblių
tyrimai atliekami Botanikos ir Geografijos institutuose, VU, VPU, KU, Aplinkos
apsaugos ministerijoje. M. Kabailienė ir I. Trainauskaitė tyrė titnagdumblainių ir
maurabragainių rūšine sudėtį ir paplitimą. Lietuvos ežerų, upių, Kuršių marių, Baltijos j.
planktono ir bentoso rūšine sudėtį, vystymosi ypatumus, dinamiką, produktyvumą,
hidroekosistemų užterštumo ir jų savaiminio apsivalymo galimybes tiria J.
Kavaliauskienė, G. Jankavičiūtė, Č. Pocienė, R. Šulijienė, J. Kasperavičienė, S. Budrienė,
I. Olenina, J. Kostkevičienė, V. Mackevičienė, A. Krevš, G. Šlapkauskaitė. Tyrimų
duomenys skelbiami žurnalo Botanica Lituanica, Ekologija. Jūratė Kasperavičienė
algonkinai (algonąuin), Šiaurės Amerikos indėnų tautų grupė: odžibviai, mikmakai,
delavarai, kri, montanjai, naskapiai, čejenai ir kt. Gyvena JAV ir Kanadoje (-260 000 žm.,
1998 m. . Iki europiečių kolonizacijos A grupei priklausė sunaikintos mohikanų,
masačusetų ir kt. gentys. XVIII a. A buvo 5 teritorinės grupės: Šiaurės rytų (kri,
naskapiai), Atlanto (masačusetai, naragansetai), centrinė (mohikanai, delavarai, odžibviai,
Otavai, algonkinai), vakarų (arapahai, čejenai bei vad. juodakojai) ir Kalifornijos (vijotai
ir jurokai). Dauguma A, atapaskų spaudžiami, traukėsi iš savo senųjų gyv. vietų (dab.
Šiaurės Kanada) į pietryčius ir stūmė iš ten indėnus sijus. XVIII a. pr. A buvo užėmę plotą
tarp Atlanto, Hudsono p., Didžiųjų Ežerų ir Ohajo upės; kai kurios gentys (vad.
juodakojai) buvo pasiekusios Uolinius kalnus. A vertėsi medžiokle, žvejyba, žemdirbyste,
rinko maistinius augalus. Gyveno vigvamuose. Dėvėjo drabužius iš sumedžiotų žvėrių
odos ir kailio. Buvo paplitęs šamanizmas.
algonkinų kalbos, viena polisintetinių Šiaurės Amerikos indėnų kalbų šeimų. Dar t
indėnų kalbos.
algoritmas (pagal persų mat. Chorizmi vardo lot. formą Algorismi), griežtų taisyklių,
pagal kurias atliekamos operacijos, seka, leidžianti išspręsti mat. ar logikos uždavinius.
Sudaromas skirstant sprendimo eigą į etapus, juos detalizuojant ir nustatant jų log. ryšius.
Paprasčiausi A - taisyklės, pagal kurias atliekami aritmetikos veiksmai: T Euklido
algoritmas, kvadratinės šaknies traukimo A, determinanto apskaičiavimo A. Yra
uždavinių klasių, kurioms A neegzistuoja. A apibūdina 7 parametrai: galimų pradinių
duomenų visuma, galimų rezultatų visuma, tarpinių rezultatų visuma, pradžios taisyklė,
tarpinių perdirbimų taisyklė, baigmės taisyklė, rezultatų gavimo taisyklė. Algoritmus
galima sudaryti įv. uždaviniams spręsti. Pvz., žodis susideda iš n raidžių ala1 ...ar.. an.
Reikia sužinoti, ar yra šiame žodyje raidė /} ir nurodyti pozicijos, kurioje pirmąkart
pavartota ši raidė, numerį. Šio uždavinio algoritme yra 6 taisyklės. I taisyklė: imti pirmąją
raidę: a. (kai i = 1 m. ; II taisyklė: ieškomąją raide ji lyginti su a,; jei /3 sutampa su at,
taikyti VI taisyklę, jei nesutampa - III taisyklę; III taisyklė: imti kitą raidę - / padidinti
vienetu; IV taisyklė: tikrinti, ar yra žodyje paimtoji raidė-i lyginti su n; jei paimtoji raidė
žodyje yra (i < n), tinka II taisyklė, jei nėra - V taisyklė; V taisyklė: pateikti atsakymą -
raidės į žodyje nėra; VI taisyklė: pateikti atsakymą - ji yra žodžio i'-oji raidė. A reikalingi
kompiuterinėms programoms sudaryti. Jie ilgai neturėjo tikslaus apibrėžimo, nes buvo
nesutariama dėl A sąvokos apimties. Apibrėžimo prireikė, kai buvo nustatyta, jog kai
kurių uždavinių klasėms negalima sudaryti A. XX a. sukurta keliolika skirtingos formos,
bet ekvivalenčių A apibrėžimų.
algoritminė kalba, simbolių sistema algoritmams užrašyti. Kalbos abėcėlę sudaro
skaitmenys, raidės, operacijų bei skyrybos ženklai. Iš abėcėlės ženklų sudaromos A
konstrukcijos: vardai, skaičiai, aprašai, sakiniai. Konstrukcijų sudarymo taisyklės
vadinamos A sintakse, o jų reikšmę (prasmę) apibrėžiančios taisyklės - semantika. A,
kuria užrašytą algoritmą galima pateikti ir kompiuteriui, dar vadinama programavimo
kalba, o ja užrašytas algoritmas - programa. Patogu, kai užrašytas algoritmas yra
suprantamas ir žmogui, ir kompiuteriui. Dažniau vartojamos tos kalbos, kurios atlieka
žmogaus ir kompiuterio tarpininko vaidmenį. Jos vadinamos ir algoritminėmis, ir
programavimo kalbomis (šie terminai dažnai laikomi sinonimais). Tokios kalbos yra,
pvz., Ada, f ALGOL, Pascal. Gintautus Grigas
algoritmų teorija, mat. bei informatikos mokslų šaka, tirianti algoritmų savybes. Jos
nagrinėjamos atsižvelgiant į algoritmais nustatomą pradinių duomenų ir rezultatų atotykį,
įv. algoritmų sudarymą bei jų sudėtingumą. Sakoma, kad visuma objektų, kuriems
pritaikomas nagrinėjamas algoritmas, sudaro algoritmo pritaikymo aibę. Algoritmas u
apskaičiuoja funkciją/, jei jo pritaikymo aibė X sutampa su funkcijos / apibrėžimo sritimi
ir kiekvienam aibės .Y elementui x algoritmas u priskiria f (x). Algoritmas u išsprendžia
aibę A (tokia aibė vadinama rekursine) aibės X atžvilgiu, jei X yra algoritmo « pritaikymo
aibė ir kiekvienam elementui iš aibių A n X sankirtos algoritmas u priskiria žodį taip, o
kiekvienam elementui iš aibių X ir A skirtumo - žodį ne. Sakoma, kad funkcija
apskaičiuojama, jei egzistuoja ją apskaičiuojantis algoritmas. Aibė vadinama
išsprendžiama aibės X atžvilgiu, jei egzistuoja algoritmas, išsprendžiantis tą aibę X
atžvilgiu. Algoritmo su tam tikromis savybėmis sudarymas vadinamas algoritminė
problema; pvz., sudaryti algoritmą turimai funkcijai apskaičiuoti. Algoritminė problema
neišsprendžiama, jei negalima sudaryti norimo algoritmo (pvz., diofantinių lygčių
neišsprendžiamumą įrodė J. Matijasevičius 1970 m. . Nagrinėjami algoritmų sudėtingumų
įverčiai. Trukmė ir sintaksinis algoritmo aprašymas yra pagrindiniai algoritmo
sudėtingumo kriterijai. A atsirado 1934-37, kai buvo tikslinama intuityvioji algoritmo
sąvoka, taikant bendrą rekursyviųjų funkcijų sąvoką (J. Herbrand'as, kalba Godelis, A.
Churchas, S. Kleene'as), ir idealizuotos skaičiavimo mašinos sąvoka (A. Turingas, E.
Postas). Vėliau algoritmo sąvoką tikslino daugelis matematikų. Įrodyta, kad visi
pasiūlytieji patikslinimai yra ekvivalentus. Be to, nepavyko rasti nė vienos intuityviąja
prasme apskaičiuojamos funkcijos, kuri nebūtų rekursyvioji. Tai buvo pagr. argumentai,
kuriais remiantis A. Churchas 1936 paskelbė tezę: algoritmiškai apskaičiuojamųjų
funkcijų aibė sutampa su rekursyviųjų funkcijų aibe. Lietuvoje algoritmų sudėtingumą
nagrinėjo bei kai kurių algoritmų apatinius įverčius aprašė S. Jukna. Stanislovas Norgėla
algrafija (T al (iuminis) + graikų grapho - rašau), aliuminografija: l.Plokščiaspaudės
grafikos technika, T litografijos atmaina. Klišė daroma iš aliuminio, kartais cinko; po
specialaus apdorojimo ėsdinama fosforo rūgštimi. Atspaudui būdinga subtili dėmių ir
linijų ryškumo gradacija. A spausdinama reprodukcijos, žemėlapiai. Atsirado XIX a.
pabaigoje. LeonasJasiulis 2. A technika sukurtas kūrinys.
Alhambra, maurų valdovų rūmų ansamblis Ispanijos pietuose, Andalūzijos auton. srityje,
prie Granados. Pasaulio paveldo paminklas. A past. 1238-1358. Sudaro: Alcazabos
tvirtovė (išliko tik išorės sienos, bokštai, pylimai), Alhambros valdovų rūmai, viršutinė
Alhambra ( vyriausybės rūmai) ir maurų valdovų sodai Generalife. Valdovų rūmų
reprezentacinės salės (Ambasadorių, Dviejų seserų su mukarnais ir kt.) bei gyv. patalpos
išdėstytos aplink Mirtų ir Liūtų kiemus. Mirtų kieme yra bosketų ir arkadų juosiamas
puošnus tvenkinys, Liūtų kieme -fontanas, laikomas 12 marmurinių liūtų skulptūrų.
senovės mečetės vietoje stovi Karolio V rūmai (pradėti 1526, archit. P. de Machuca),
nebaigti. Ansamblis nukentėjo per 1812 Napoleono I invazija, 1821 žemės drebėjimą; 19-
21 m. a. restauruotas.
AIT tAlijus.
Ali Muhammad (Muhamedas Alis) 1878 m. gruodžio - 1931 m. sausio 4 d. Londonas,
Indijos politikas. Baigė Oksfordo universiteta. Vienas Musulmonų lygos vadovų ir
Kalifato judėjimo (1918-22 m. organizatorių. Kvietė musulmonus ir hinduistus susivienyti
kovai su britais. Rėmė M. kalba Gandhi nebendradarbiavimo su britais kampaniją.
Pasisakė už vientisą ir nepriklausomą Indiją. Diana Mickevičienė
Ali Muhammad (Muchamedas Ali), tikr. Cassius Marcellus Clay 1942 m. sausio 17 d.
Louisville (Kentukio valstija), JAV boksininkas. 1960 olimpinių žaidynių pussunkio
svorio kategorijos čempionas. 1964-1979 m. profesionalų bokso sunkaus svorio
daugkartinis pasaulio čempionas. 1967 atsisakė vykti į Vietnamo karą, todėl jam buvo
atimtas pasaulio čempiono vardas; A nuteistas 5 m. kalėti. Po 3 m. vykusio teismo
proceso JAV Aukščiausiasis Teismas išteisino. 1974 A susigrąžino pasaulio čempiono
vardą, 1979 pasitraukė iš sporto. Rimgaudas Taitis
Ali Muzaffar (Muzafaras Ali) 1944 Laknau, indų kino režisierius. 1966 Aligarho
musulmonų universitete baigė gamtos mokslus. Pirmasis vaidybinis filmas Išvykimas
(1978 m. pasakoja apie nuskurdusių valstiečių migraciją į didmiesčius. 1981 sukūrė biogr.
filmą apie XIX a. poete ir kurtizanę Umrao Džan Adą Brangioji Umrao, dvelkiantį
rafinuotos rūmų kultūros ilgesiu. Kiti filmai: Parvykimas (1983 m. , Andžuman (1986 m. ,
Pasaulio siela (1986 m. . Danguolė Žafytė
AliaRamiz (RamizasAlija),Ali 1925 m. spalio ISŠkoderis, Albanijos valstybės veikėjas.
Antrojo pasaulinio karo partizanas. 1955-58 švietimo ministras. Nuo 1961 Albanijos
darbo partijos (ADP) CK polit. biuro narys, atsakingas už ideologiją ir kultūrą. Po E.
Hoxhos mirties 1985-1991 m. buvo ADP CK I sekretorius. Panaikino Albanijos tarpt,
izoliaciją. 1982-1991 m. Liaudies Susirinkimo prezidiumo pirmininkas, 1991-1992 m.
Albanijos prezidentas. Atsistatydino po antikom, neramumų ir pralaimėtų parlamento
rinkimų.
Aliabjev Aleksandr (Aleksandras Aliabjevas) 1787 m. rugpjūčio 15 d. Tobolsk - 1851 m.
kovo 6 d. Maskva, rusų kompozitorius. Vienas rusų romanso ir kamerinės instrumentinės
muzikos pradininkų. Muzikos mokėsi privačiai Sankt Peterburge. Sukūrė operų
(Mėnesienos naktis, arba Aitvarai l Lunnaja noč', iii Domovye 1822, Audra l Burja pagal
W. Shakespeare'ą; išliko tik dalis, Amalatbekas 1847 m. , baletą Stebuklingasis būgnas
(Volšebnyj baraban 1827 m. , vodevilių (kai kuriuos su kitais), melodramą Kaukazo
belaisvis (Kavkazskij plennik), simfoniją (1830 m. , uvertiūrų, kūrinių pučiamųjų
orkestrui, kamerinių ansamblių, daugiau, kaip 150 romansų (Lakštingala l Solovej,
Žiemos kelias / Zimnjaja doroga, Irtyšius lIrtyš, Elgeta lNiščaja), vokalinių ansamblių,
chorų, bažn. muzikos. Kūrybai įtakos turėjo rusų miesto folkloras. Ada/daiasTauragis
Aliachnovič Francišak (Francišakas Aliachnovičius) 1883 m. kovo 9 d. Vilnius - 1944 m.
kovo 3 d. ten pat, baltarusių rašytojas. Krokuvoje ir Varšuvoje studijavo dramaturgiją,
muziką. 1908 m. baltarusių kalba Vilniuje leido humor.žurnalą Perkūnas; už anticarinį
straipsnį 1914-15 buvo kalinamas. 1910 m. su kitais surengė Vilniuje pirmąjį spektaklį
baltarusių kalba. 1919-20 Minsko baltarusių teatro direktorius, vyr. režisierius. 1921-23
Vilniuje redagavo laikraštį Belaruski zvon. 1926 nelegaliai perėjo į sov. Baltarusiją, buvo
apkaltintas šnipinėjimu, nuteistas 10 m. ir įkalintas Solovkuose. 1933 pasikeitus polit.
kaliniais paleistas, grįžo į Vilnių. 1942-44 leido savaitraštį Belamski golas. Nužudytas.
Pjesėms (Kadaise l Kalis', Kaime /Navjoscy, abi 1919, Šešėliai l Ceni 1920, Ponas
ministras / Pan ministar 1924 m. būdinga kasdienės situacijos ir buit. konfliktai, veiksmo
įtampa, ryškūs charakteriai, etnografiškumas. Parašė apysakų, atsiminimų kn. GPU
naguose (U kipcjurach GPU 1937 m. , studiją apie baltarusių teatrą (1924 m. .
AlmuLapinskiem-
'AIT Ahmad Sa'Td T Adonis.
Aliai, durpynas Lietuvoje (Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje) ir Baltarusijoje.
Plotas 805 ha, Lietuvoje 490 ha (pramoninio 390 ha). Durpynas yra Svylos (Birvėtos
intakas) ir Janovicės (Kamojos intakas) vandenskyroje. vakarų dalis - aukštapelkė, rytinė -
tarpinio ir mišraus tipo žemapelkė. Sausmių 15 ha. Iki nusausinimo durpių klodo didž.
storis buvo 6,6 m, vid. 2,96 m. Durpių ištekliai 15,2 mln. m3. Vid. susiskaidymas 21%,
vid. peleningumas 6,1%, vid. drėgnis 92%. vidurinėje dalyje po durpėmis yra 2,2 m storio
sapropelio sluoksnis. Dugne molis, smėlis. 1959 nusausinus A kasamos durpės kraikui.
Iki 1998 iškasta daugiau, kaip 1,8 mln. m1 (12%). Ritmydas Kunskas
„Alianęa" f Brazilijos lietuvių sajunga -Alianga.
Alianza Popular Revolucionaria Americana f Amerikos liaudies revoliucinis aljansas.
aliarmas ( senovės italų aU'arme - prie ginklo), f pavojaus signalas.
Aliaska (Alaska), JAV valstija Šiaurės Amerikos Šiaurės vakaruose, tarp Arkties ir
Ramiojo vandenynų. Plotas 1,48 mln. km2 (didžiausia JAV valstija). 631 600 gyv. (2001
m. ; eskimų, aleutų ir indėnų 15,4% (1998 m. . Centra seniūnijuneau (30 900gyv., 2001
m. ; Didžiausi miestai (tuksi, gyv., 2001 m. : Anchorage'as (262,2 m. , Fairbanksas (30,5
m. . Miesto gyventojų 65%. Prie A Šiaurės Krantų prieina Beauforto j., Šiaurės vakarų -
Čiukčių j., v. ir pietvakarių - Beringo j., p. - Aliaskos įlanka Rytuose A ribojasi su Kanada
(ji skiria A nuo JAV pagr. dalies), vakaruose Beringo sąs. skiria A nuo Rusijos. Aliaskoje
yra Šiaurės Amerikos vakariausias taškas - Velso Princo kyšulys.
Krantai labai vingiuoti. Tarp Beringo j. ir Aliaskos įlankos įsiterpęs Aliaskos pusiasalis,
vakaruose yra SeVardo pusiasalis. Aliaskai priklauso Aleksandro salynas, Aleutų salos,
Kodiako s., Šv. Lauryno s., daug mažesnių salų. A pietuose yra Aliaskos klng. su
aukščiausia Šiaurės Amerikoje McKinley viršūne (6194 m), Vrangelio, Šv. Elijo,
Chugacho kalnai, Aleutų kalnagūbris. P. Aliaskoje yra 17 aukščiausių JAV viršūnių. A
viduryje yra plynaukštė, rytuose pereinanti į Jukono plokščiakalnį (vyrauja luistiniai kalnų
masyvai ir akumuliacinės žemumos). Šiaurėje - Brookso kalnai ir Arktinė žemuma. Yra
veikiančių ugnikalnių, būna žemės drebėjimų. Daug kalnų ledynų. Chugacho ir Šv. Elijo
kalnuose yra 4 ilgiausi pasaulyje kalnų ledynai: Beringo (185 km), Sewardo ir
Malaspinos, Logano, Hubbardo. Klimatas šiaurėje arktinis, viduryje - subarktinis,
Ramiojo vandenyno pakrantėje - vidutinių platumų, jūrinis. Sausio vidutinė temperatūra
BarroV, Fairbankse ir Sitkoje (atitinkamai) -26, -24 ir 0,5 °C, liepos 4,15 ir 13 "C, vid.
metinis kritulių kiekis apie 110,300 ir 2200 mm. Ilgiausios upės - Jukonas, Kuskokwimas,
Tanana, Didžiausias ežeras - Iliamna. Didesniojoje A dalyje - retmiškiai, tundra, Aleutų
salose ir Aliaskos pusiasalyje - pievos ir krūmai, pietuose ir pietryčiuose - spygliuočių
miškai. Miškingumas 44%. Daugiametis įšalas (-70% A teritorijos). Veisiasi šiauriniai
elniai (karibu), rudieji lokiai (grizliai), aplinkinėse jūrose - banginiai, ruoniai. Yra 8
nacionaliniai parkai , 6 jų didžiausi JAV: Vrangelio ir Šv. Elijo, Arkties Vartų, Denali,
Katmai, Ledynų įlankos, Clarko ežero.
Aliaskoje gaunama 25% visos JAV naftos. Didž. telkinys - Prudhoe Bay. Iš jo į Valdezo
uostą (A p. krante) eina Transaliaskos naftotiekis (1270 km; nutiestas 1977 m. .
Gaunamos gamtinės dujos, kasama auksas, sidabras, alavo, švino ir cinko rūdos, platina,
anglys. Medžio apdirbimas, popieriaus ir celiuliozės gamyba, naftos chemijos pramonė.
Žvejyba (gaudomos lašišos, silkės), žuvų konservų gamyba. Kailinių žvėrelių medžioklė.
Elnininkystė. Didž. uostai: Valdezas, Sewardas, Sitka. Nuo Sewardo uosto iki Fairbankso
yra 756 km ilgio geležinkelis. A p. dalimi eina Aliaskos plentas. Anchorage yra tarpt, oro
uostas. Turizmas. Petras Lingė ISTORIJA. Manoma, kad prieš 40-15 tūkst. metų iš Azijos
į dab. A atsikėlė Šiaurės Amerikos indėnų protėviai, vėliau išsisklaidę po visą žemyną.
Eskimai ir aleutai apsigyveno prieš 8-3 tukst. metų. 1741 Aliaską atrado V. J. Beringo
vadovaujama Rusijos laivyno ekspedicija. 1784 Kodiako saloje įkurta pirmoji rusų
gyvenvietė. 1799 rusų pirkliai įkūrė Rusijos ir Amerikos bendrovę, kuri monopolizavo
medžioklę bei prekybą kailiais ir iki 1867 faktiškai valdė A. Po Krymo karo (1853-56 m.
susilpnėjusi Rusija 1867 pardavė A JAV už 7,2 mln. dolerių. XIX a. 9 dešimtmetyje rasta
aukso telkinių. Prasidėjus vad. aukso karš - 1igei A užplūdo kolonistai (1896 gyveno
8000,1900 - 63 000 žm.), sparčiau plėtojosi ekonomika. 1867-1884 m. A buvo JAV karo
departamento žinioje, 1884 tapo gubernatoriaus valdoma apygarda, 1912- teritorija. 1903
m. nustatyta siena tarp JAV ir Kanados. 1942 Japonija buvo užėmusi keletą A salų,
apšaudė uostus. Karo metais įrengti uostai bei nutiestas greitkelis turėjo įtakos vėlesnei A
ek. plėtrai. 1959 A tapo 49-ąja JAV valstija.
Aliaskos depresija f Aleutų depresija.
Aliaskos įlanka (Gulf of Alaska), Ramiojo vand. dalis prie Šiaurės Amerikos Šiaurės
vakarų krantų, tarp Aliaskos pusiasalio ir Vancouverio s. Plotas l 533 000 km2. Vidutinis
gylis 2431 m, didžiausias 5659 m. Kranto linija labai vingiuota. Daug salų: Kodiako s.,
Aleksandro, Karalienės Karolinos salynai. Vandens temperatūra vasarą 10-15, žiemą 3-7
°C. Druskingumas 32%o. Didž. uostai: SeVardas (JAV), Prince Rupertas (Kanada).
Aliaskos kalnagūbris (Alaska Range) yra Šiaurės Amerikoje, Aliaskos valstijos pietuose;
Kordiljerų Šiaurės vakarų dalis. Ilgis
-1000 km, vidutinis aukštis -3000 m. Aukšč. viršūnė - McKinley kalba (6194 m;
aukščiausias Šiaurės Amerikoje). A vid. dalis susidariusi iš granito, pakraščiai - iš
nuosėdinių uolienų. Pietvakariuose yra veikiančių ugnikalnių. Spygliuočių miškai
( Šiaurės šlaituose jie auga iki 800 m aukščio, pietiniuose - iki 1100 m), aukščiau - kalnų
tundra, sniegynai ir ledynai. A yra klimatinė riba: į pietus nuo A klimatas vidutinių
platumų, į šiaurę - subarktinis. Kasama auksas, varis, gaunama nafta. A vidurinėje dalyje
yra Denali nacionalinis parkas.
Aliaskos pusiasalis (Alaska Peninsula) yra Šiaurės Amerikos Šiaurės vakaruose, tarp
Beringo jūros Bristolio įlankos ir Ramiojo vand.; JAV Aliaskos valstijos pietvakarių dalis.
Ilgis -800 km, plotis 10-170 km. Kranto linija vingiuota, daug įlankų. Per A nutįsęs
Aleutų klng., išilgai Šiaurės pakrantės - pelkėta ir ežeringa žemuma. Kalnuose tundra,
nedideli ledynai, žemumoje - subarktinės pievos. Gaunama nafta. Šiaurės rytuose yra
Katmai nacionalinis parkas.
Aliaskos srovė (Alaska Current), šiltoji srovė Ramiojo vand. Šiaurės rytuose. Teka į
šiaurę išilgai Šiaurės Amerikos krantų iki
-50° Šiaurės pi., toliau - į vakarus per Aliaskos įlankos iki Aleutų s. ir patenka į Beringo
j. Didž. greitis 3 km/h, Vidutinis debitas 10-20 mln. m3/s. Paviršiaus vandens temperatūra
žiemą 2-7, vasarą 10-15 °C.
aliatyvas (lot. allatus - atneštas), lietuvių kalbos pašalio einamasis vietininkas, viet.
linksnio atmaina, rodanti veiksmo kryptį prie daikto ar asmens. A formos atsirado
postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miškop (i) < tmiško+pi,miškūmp (i) <
miškun+pi. A buvo vartojamas lietuvių kalbos XVI- XVII a. raštuose, bet dabar išnykęs.
Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau - kitose Gudijos lietuvių tarmėse
(kiškisatbėgo katinop 'prie katino, pas katiną', Lazūnai; nuogžodžių darbump 'prie darbų',
M. Daukša). Sustabarėjusios kai kurių daiktavardžių A formos vartojamos ligi šiol kaip
prieveiksmiai: rudeniop, vakarop, galop, velniop. Vytautas Ambrazas
Ali Bairamli 'f 3li Bayramh.
Ali Bėjus ('Ali Bey) 1728 Abchazija f 1773 m. gegužės 8 d. Salichija, Egipto sultonas
(1770-1772 m. . 1741 pateko į nelaisvę, buvo padovanotas Egipto emyrui Ibrahimui
Katchudai. Įgijęs jo pasitikėjimą atgavo laisvę ir 1757 buvo paskirtas provincijos
valdytoju. Polit. manevrų dėka tapo faktiškai nepriklausomu Egipto valdovu. Per 1768-
1774 m. Rusijos -Turkijos karą sukilo prieš turkus ir 1770 paskelbė Egipto
nepriklausomybę. Nepatenkinti karu su turkais mameliukai A 1772 nuvertė. Žuvo
siekdamas susigrąžinti valdžią.
alibi (lot. kur kitur, kitoje vietoje), aplinkybė, įrodanti, kad įtariamasis ar kaltinamasis
negalėjo padaryti nusikaltimo, nes jo metu buvo kitur.
alibidėmija (Ta... + lot. libido - aistra,potraukis), lytinio potraukio nebuvimas. Sukelia įv.
priežastys (belatakių liaukų vystymosi sutrikimas, apsinuodijimas narkotikais,
migdomaisiais vaistais, infekcija, hipotalamo trauma, depresija). Būna įgimta ir įgyta.
Alicante (Alikantė), miestas Ispanijos pietryčiuose, Valensijoje, prie Viduržemio j.;
provincijos centras. 275 100 gyv. (2001 m. . Prekybos (išvežama vynas, razinos, vaisiai,
migdolai, alyvų aliejus, daržovės, saldymedžiai, rūdos, plytos), žvejybos ir keleivių
uostas. Tarpt, oro uostas. Maisto (žuvų apdirbimo, vyno), chemijos, avalynės, tekstilės
pramonė, Statybinių medžiagų gamyba, aliuminio lydymas. Turizmas. Kurortas. Levanto
šalių keramikos, archeologijos muziejai. Maurų pilis ( XIII a. ; daug kartų perstatyta),
bažnyčios (17- XVIII a. ), rotušė (1696-1760 m. . Miestą įkūrė finikiečiai IV a. p.m.e.
Romėnų laikais vadintas Lucentu, maurų - ai Akantu. 1304 m. atiteko Aragono karalystei.
Miesto teisės nuo 1490.
Alice Springs (Alis Springsas), miestas Australijos viduryje, Siaurės teritorijoje, prie
Danvino -Adelaidės kelio, apie 25 700 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Galvijų auginimo
regiono prekybos centras. Turizmas. A pradėjo kurtis 1870 pastačius telegrafo stotį.
Netoli A, Macdonnellio kalnuose, yra Simpsono tarpeklio nacionalinis parkas.
alicikliniai junginiai (T ali (fatiniai junginiai) + graikų kyklikos - apskritiminis) turi vieną
arba kelis nearomatinius, tik iš anglies atomų sudarytus žiedus, arba ciklus. A, kaip ir
aromatiniai junginiai, priklauso karbociklinių junginių grupei. A grupavimą į klases ir
homologines eiles lemia žiedų skaičius, jų struktūra ir daugiagubųjų ryšių bei funkcinių
grupių buvimas molekulėje. Pagal žiedų skaičių molekulėje A skirstomi į monociklinius,
biciklinius, triciklinius ir 1.1., pagal ryšių pobūdį - į sočiuosius ir nesočiuosius, pagal
anglies atomų skaičių žiede - į trinarius, keturnarius, penkianarius, šešianarius (pav.); yra
A, kurių molekule sudaro 13 ir daugiau anglies atomų. A randami naftoje, sakuose.
Gaunami iš gamtinės žaliavos arba sintezės būdu. A sudaro kai kurių gamtinių junginių
(piretrinų, prostaglandinų, terpenų) molekulių struktūros fragmentus. Ciklopropanas ir
ciklobutanas yra dujos, kiti A - skysčiai arba kietosios medžiagos. A chcm. savybės
panašios į alifatinių junginių savybes. Kai kurie A yra fiziologiškai veiklios medžiagos
(ciklopropanas - narkotikas, adamantano dariniai - antivirusinės medžiagos). Povilas
Vainilavičim
Alidai, Alijaus palikuonys. Anot ist. šaltinių, kalifas Alijus (su 8 ar 9 žmonomis) turėjęs
14 ar 18 sūnų ir 17 ar 19 dukterų. Garsiausi A: Chasanas ir Chuseinas, Mahometo dukters
Fatimos sūnūs, bei Muchamedas ibn ai Chanafija. Iš 12 imamų, kuriuos pripažįsta šiitai
imamitai, 9 yra iš Chuseino giminės. Šiitai A laiko tiesioginiais Mahometo įpėdiniais,
teigia, kad pasaulietinė valdžia yra dieviška ir priklauso Alijaus palikuonims. A davė
pradžią dinastijoms (Idrisidų, Fatimidų, Zeididų), kūrė ir valdė imamatus Šiaurės
Afrikoje, Sirijoje, Persijoje, Jemene. A gyvena visose islamo šalyse, turi išimtinę teise
nešioti žalią čalmą ir vadintis saidais arba šarifais.
Ali Didysis (Sonni'AlIBer),sen. Songajaus valstybės valdovas TSonis Ali.
AI - ldrlsT, arabų geografas ir keliautojas Tai /drįsi.
aliejai, šventieji aliejai, liturginiai tepalai. Katalikų A gaminami iš alyvų ar kitokio
augalinio aliejaus, iš aliejaus
bei balzamo mišinio (krizma). Vyskupo šventinami didįjį ketvirtadienį. Naudojami įv.
patepimo apeigoms: katechumenų aliejus per krikštą, kunigo šventimus; ligonių aliejus
per ligonių patepimą; krizma per krikštą, sutvirtinimą bei vyskupo šventimus, šventinant
statinius (altorius, bažnyčias) ir liturginius indus (patenas, taures). Stačiatikių A t.p.
gaminami iš alyvų ar kitokio augalinio aliejaus, iš aliejaus bei vyno mišinio. Aliejus
šventinamas ir tepamas per krikštą, šventinamas per Vakarine ir tepamas per Rytmetine;
aliejaus ir vyno mišinys šventinamas ir naudojamas per ligonių patepimą. Petras Kimbrys
aliejaus pramonė, maisto pram. šaka, iš T aliejinių augalų sėklų ir vaisių gaminanti techn.
ir maistinį T aliejų.
-90% pagaminto aliejaus suvartojama maistui, likusi dalis - techn. reikalams. Aliejaus
gamyba pasaulyje parodyta l lentelėje. Nerafinuoto aliejaus daugiausia gamina (1995;
tūkst. t): sojų pupelių aliejaus - JAV (7092 m. , Brazilija (2493 m. , Argentina (1599 m. ,
Japonija (680 m. , vilnamedžio sėklų - JAV (586 m. , Brazilija (85 m. , Turkija (73 m. ,
Argentina (65 m. , žemės riešutų -JAV (151 m. , Senegalas (99 m. , Argentina (49 m. ,
Malis (23 m. , alyvų - Italija (678 m. , Graikija (362 m. , Ispanija (360 m. , Sirija (93 m. ;
palmių - Malaizija (7811 m. , Indonezija (3701 m. , saulėgrąžų - Argentina, Rumunija,
Ukraina; rapsų ir garstyčių - Kanada, kukurūzų - JAV, sėmenų - Belgija, Vokietija,
Argentina, Didžioji Britanija. Atskirą grupe sudaro T eteriniai aliejai, naudojami
parfumerijos ir kosmetikos, maisto pramonėje, medicinoje. Iš jų daugiausia išgaunama
terpentino aliejaus ( XX a. pab. daugiau, kaip 300 000 t; gamina JAV, Švedija, Graikija,
Rusija), kamparo ( daugiau, kaip 5000 t; Kinija, Japonija, Taivanas), pipirmėčių
( daugiau, kaip 4000 t; JAV, Didžioji Britanija, Indija, Rusija, Japonija), gvazdikėlių
( daugiau, kaip 1400 t; Tanzanija, Madagaskaras); rožių aliejaus per metus pagaminama
tik
-5 t (Bulgarija, Turkija, Prancūzija, Marokas).
LIETUVOJE sėmenų ir kanapių aliejus buvo vartojamas jau XII a. l pusėje. Jo
atgabendavo Naugardo ir Pskovo pirkliai. Vėlesniais laikais aliejaus buvo atvežama iš
Rygos, nuo XIX a. vid. ir iš Sankt Peterburgo. Aliejus vartotas maistui, apšvietimui,
odoms išdirbti. XIX a. vid. kai kuriuose dvaruose rankiniais pleištiniais ir arklio varomais
presais buvo spaudžiamas sėmenų aliejus. 1884 Kaune pradėjo veikti sėmenų aliejaus
gamykla (dirbo 4 darbininkai, per metus pagamindavo apie 20 t aliejaus). 1913 įkurta
Vilniaus aliejaus gamykla. 1939 Lietuvoje pagaminta 4056 t aliejaus (810 t maistinio).
Dalis aliejaus buvo įsivežama (1930 -125,5 t; iš Vokietijos - 50,8 t, Didžiosios Britanijos
-23,9 t, Danijos -19,7 t, SSRS -10,7 t, Olandijos -8,71 m. . 1940 pradžioje veikė 14
aliejaus gamyklų (iš viso dirbo 393 darbininkai), Kuršių aliejinėje (Vilnius) ir Ringuvoje
(Kaunas) dirbo daugiau kaip po 50 darbininkų. Per Antrąjį pasaulinį karą visos aliejaus
gamyklos (išskyrus Panevėžio) buvo sugriautos. 1945-46 atstatytos gamyklos Vilniuje
(vėliau tapo fabriku) ir Kaune (1949 uždaryta). Sovietinės okupacijos metais daugiausia
gamintas maistinis saulėgrąžų (žaliava iš Ukrainos ir Rusijos Rostovo sritis) ir techninis
sėmenų (vietinė žaliava) aliejus. 1950 Vilniaus aliejaus ir Panevėžio muilo fabrikai
pagamino 4100 t aliejaus, 1958-53001, 1963 - 6500 tonų. 1976-1990 m. aliejų gamino
Vilniaus aliejaus ir riebalų pramonės gamybinis susivienijimas, kuriam priklausė Vilniaus
aliejaus, Panevėžio ir Kauno muilo fabrikai. 1983 Lietuvoje pagaminta 3024 t aliejaus
(1222 t maistinio), 1987 - 5500 t. Aliejaus gamyba Lietuvoje nuo 1990 parodyta 2
lentelėje. Rapsų aliejaus eksportuota (daugiausia į Baltarusiją ir Rusiją): 1996 -
38001,1997 -2300 t. Svarb. įmonės: Aliejus (įkurtas 1993 iš Vilniaus aliejaus fabriko),
Obelių aliejus ([k. 1993 m. . Venantas Mačiekus
aliejinė, aliejaus spaudykla, pastatas su įrenginiais aliejui spausti. Lietuvoje A statytos
stačiakampės, šešiakampės arba aštuoniakampės rąstų arba lentų sienomis; stogo forma
priklausė nuo pastato plano. Pagr. įrenginiai: 2 apskriti akmenys (2 m skersmens ir 0,5 m
storio), vėliau valcai, sukami arklio vilktu arba varikliu, krosnis su indu ir spaustuvas.
Vienas akmuo buvo įtaisomus horizontaliai, kitas ant jo vertikaliai; pastarąjį prikinkytas
arklys suko ratu, jis riedėdamas horizontaliojo akmens pakraščiu traiškė sėmenis.
Sugrūsta košė buvo kaitinama ir vilgoma vandeniu, vyniojama į tankią drobę; 4-5 tokius
ryšulius dėjo į indą, įrengtą svertiniame spaustuve, sudarytame iš 2 rąstų, sujungtų
lankstu. Ant ryšulių dėdavo trinką, kuri buvo slegiama viršutiniu rąstu; jo laisvasis galas
buvo keliamas sukant ratą krumpliastiebine pavara. Išspaustas aliejus iš indo vamzdeliu
tekėjo į statinaite. Iki XX a. vid. tokių A buvo Suvalkijos, t.p. Jurbarko ir Prienų apylinkių
didesniuose ūkiuose. Miestuose veikė aliejaus gamyklos (f aliejaus pramonė), turėjusios
sudėtingą įrangą. 1924 veikė -30 A. Aliejų spaudė iš sėmenų, rapsų, kanapių, aguonų,
saulėgrąžų. Elijus Juvencijus Morkūnas
aliejinė tapyba, tapybos technika. Tapoma f aliejiniais dažais ant įv. pagrindo - ištemptos
drobės, lentos, faneros, kartono, metalo, stiklo, popieriaus. Pagrindas gruntuojamas,
dažnai dedamas podažis. Teptuku ar mentele dažai tepami įvairaus storio sluoksniu
(Tpastozinė tapyba); jie gali persišviesti ( - 1esiruotė) arba nepersišviesti (f korpusinė
tapyba). Tapoma greitai vienu sluoksniu (failą prima) arba ilgai, keliais sluoksniais. A
kūrinį galima taisyti, pertapyti. Tapant keliais sluoksniais, pastoziškai, gaunama faktūra.
A minima jau antikos, kartais viduramžių šaltiniuose. Paplito XV a. Nyderlanduose.
Pradininkais laikomi tapytojai Hubertas ir Janas van Eyckai, ištobulinę A. Nuo XVI a. A
išpopuliarėjo visoje Europoje ir tapo pagrindine tapybos technika. Iš pradžių tapyta ant
medžio lentų, de
rinta su tempera, naudota podažiui. Grynoji A pradėta taikyti XVI a. Venecijos mokyklos
tapytojų. Iki XIX a. nusistovėjo daugiasluoksnis tapymo būdas. Nuo XIX a. išplito greita
tapymo maniera. A taikoma molbertinėje, rečiau -sienų tapyboje, kartais ištapomi dailieji
dirbiniai. Lietuvoje A paplitusi nuo XVI a. Lijana Šatavičiūtė
aliejiniai augalai, vienamečiai ir daugiamečiai įv. šeimų augalai, kurių sėklose, vaisiuose,
lapuose yra aliejų (15-70%). Dauguma jų yra nektaringi. Iš A daugiausia auginama rapsų,
garstyčių, sojų, aguonų, alyvmedžių, sezamų, saulėgrąžų, judrų, arachių. Farmacijos
pramonei aliejai gaunami iš abrikosų, avokadų, migdolų, persikų, kokospalmių vaisių,
kukurūzų. A naudojami margarino, majonezo, tekstilės, muilo, dažų, lakų, pokosto,
stearino, dyzelinių degalų ir tepalų gamyboje. Dauguma augalų, turinčių sėklose aliejų
(kalendros, kanapės, kukurūzai, vilnamedžiai, pluoštiniai linai), paprastai auginami kitais
tikslais, jų aliejai yra antraeilis produktas. Kai kurių A išspaudos yra vertingas pašaras,
nes turi 35-37% baltymų. Pagr. žaliava aliejui gaminti Lietuvoje yra linų ir rapsų sėklos.
Irena Deveikviė
aliejiniai dažai, pigmento ir aliejaus arba alkidinio pokosto suspensija. Gaunami sumaišius
džiūstantįjį ar pusiau džiūstantį aliejų (tungo, sojų pupelių, dažniausiai sėmenų), pigmentą
(titano dioksidą, ochrą, geležies suriką), užpildą (talką, kaoliną, žėrutį, baritą; kibimui
pagerinti) ir sikatyvą (džiūvimui paspartinti). Kartais į A dedama paviršinio aktyvumo
medžiagų, kurios palengvina pigmento dispergavimą. Gaminami pastos (prieš naudojimą
maišoma su pokostu) ir klampių skysčių pavidalo. Iki reikiamo klampumo skiedžiami org.
tirpikliu. Kambario temperatūroje A dangos išdžiūsta per 24 h, 60-70 °C - per 4-5 h. A
atsparumas atmosferos poveikiui, elastingumas, blizgumas priklauso nuo aliejaus ir
pigmento. A dažomi metaliniai, plastikiniai, mediniai gaminiai (apsauginės ir
dekoratyvinės dangos), tapoma. Leopoldas Radžiūnas
aliejiniai griežčiai 'f rapsai.
aliejinis lakas, gamtinės (kanifolijos, bitumo, rečiau gintaro) arba sintetinės (alkidinės,
fenolformaldehidinės, kumaroninės) dervos ir aliejaus tirpalas org. tirpiklyje. Naudojami
rafinuoti ir iki atitinkamos klampos polimerizuoti tungo, sėmenų, kanapių, saulėgrąžų,
vilnamedžių aliejai. A skirstomi pagal aliejaus kiekį (riebiajame A jo būna 2,5-5 dalys l
daliai dervos, liesajame - 0,5-1,5 dalies). A gaunamas sulydžius dervą su aliejumi 250-280
°C temperatūroje ir į atvėsusį iki 150-160 °C lydalą pridėjus tirpiklio ir sikatyvo. Riebiųjų
A dangos yra elastingos, atsparios atmosferos poveikiui, liesųjų - kietokos, blizgios.
Karštai džiovintos dangos yra kietesnės, geriau sukibusios su dengiamuoju paviršiumi,
atsparesnės drėgmei negu džiovintos kambario temperatūroje. A naudojami baldams,
konservų dėžutėms lakuoti, elektros izoliacijai ir apsaugai nuo korozijos. Praktikoje vietoj
A dažniausiai vartojamas T alkidinis lakas. Leopoldas Radžiūnas
aliejus, augaliniai riebalai. A gaunamas iš aliejinių augalų sėklų arba vaisių: saulėgrąžų
(turi 25-58% riebalų), vilnamedžių (25-30%), kanapių (30-38%), sojų (15-25%) sėklų,
sėmenų (30-40%), alyvmedžio vaisių (iki 55%), kukurūzų gemalų (30-37%). Nuo gelsvos
iki tamsiai rudos spalvos. Lengvesnis už vandenį, tirpsta daugelyje org. tirpiklių. Didžiąją
A dalį sudaro didesnės mol. masės riebalų rūgščių gliceridai. A savybės priklauso nuo
riebalų rūgščių sudėties, jų kiekybinio santykio, priemaišų (būna iki 5%) - riebalų laisvųjų
rūgščių, fosfolipidų (lecitino, kefalinų), augalinių sterolių (fitosterolių), pigmentų
(karotino, ksantofilų, chlorofilo; nuo jų priklauso spalva), vitamino E. Kai kuriuose
aliejuose yra dar tanidų, alkaloidų, glikozidų, gleivių, eterinių aliejų (jie suteikia A skonį,
aromatą, gydomųjų ir toksinių savybių). A skirstomi į kietuosius, puskiečius ir
skystuosius. Kietieji (palmių, kokoso) A yra sočiųjų, puskiečiai ir skystieji - nesočiųjų
karboksirūgščių gliceridai. Skystieji A pagal gebėjimą kietėti ore skirstomi į
džiūstančiuosius (sėmenų, kanapių), pusiau džiūstančius (saulėgrąžų, vilnamedžių, rapsų)
ir nedžiūstančiuosius (alyvų, migdolų, ricinos). Džiūstantieji A daugiausia sudaryti iš
linolo rūgščių gliceridų. Plonas A sluoksnis sudžiūsta ir sudaro kietą, elastingą plėvelę
(džiūdamas A jungiasi su oro deguonimi - susidaro stambiamolekuliai junginiai).
Nesočiosios riebalų rūgštys linkusios reaguoti su oro deguonimi ir mikroorganizmų
veikiamos skilti (nuo to skystieji A, ypač laikomi šviesoje ir šiltai, ilgainiui apkarsta), gali
prisijungti vandenilį (katalizatorius - nikelis, varis su nikeliu) ir virsti sočiosiomis (tada A
sukietėja). Šis kietinimo būdas vadinamas hidrinimu. A gauti susmulkinta ir pakaitinta
žaliava spaudžiama arba (ir) ekstrahuojama: sėklos arba vaisiai džiovinami, valomi,
lukštenami (jei lukštai lengvai atsiskiria), trinami. Kuo žemesnėje temperatūroje A
spaudžiamas, tuo labiau tinka maistui (jame daugiau aromatinių medžiagų, mažiau
oksidacijos produktų). Spaudžiama spec. hidrauliniais arba sraigtiniais presais.
Ekstrahuojama spec. aparatuose benzinu, dichloretanu ir kt. org. tirpikliais. Ekstrahavimu
iš sėklų gaunama daugiau A, bet jis tamsesnis, turi daugiau priemaišų negu spaustas. A
rafinuojamas (valomas): filtruojamas, balinamas, neutralizuojamas, hidratuojamas,
dezodoruojamas. A gamybos atliekos - išspaudos ir trupiniai. Ekstrahuotas A maistui
vartojamas tik rafinuotas. Daug A sunaudojama maisto, konditerijos, farmacijos,
parfumerijos pramonėje.
Lietuvoje sėmenų, kanapių A maistui vartojamas nuo seno. Genovaitė Kuzmienė, Povilas
Vainilavičius
alifatiniai junginiai (graikų aleiphar, kilm. aleiphatos - aliejus), acikliniai junginiai,
angliavandeniliai ir jų dariniai, kurių molekulėse anglies atomai susijungę į atviras
linijines arba šakotąsias grandines. Skirstomi į sočiuosius ir nesočiuosius. Sotieji A yra T
alkanai ir jų dariniai; jų molekulėse anglies atomai susijungę viengubuoju CC ryšiu.
Nesotieji A yra falkenai su jų dariniais (molekulėse yra dvigubųjų C=C ryšių) ir Talkinai
su jų dariniais (molekulėse yra trigubųjų C=C ryšių). Iš angliavandenilių darinių
svarbiausi T aldehidai, T alkoholiai, f aminai, T karboksirūgštys, T ketonai, riebalai ir jų
kitimo produktai, dauguma aminorūgščių, angliavandenių, eterinių augalų aliejų. A
(angliavandenilių) yra gamtinėse dujose, naftoje (iš šių žaliavų jie ir gaunami). A yra
žaliava įv. org. junginiams sintetinti, tirpikliams, muilui, kvapiosioms medžiagoms,
sintetiniam pluoštui gaminti. Povilas Vainilavičius
Aligarh (Aligarh, Aligarhas), miestas Indijoje, Uttar Pradešo valstijoje, Indostano
žemumoje, Džamunos ir Gango tarpupyje. 620800gyv. (2001 m. . Geležinkelis ir
automobilių kelias jungia A su Deliu, Agra. Tekstilės (medvilnės), maisto (pieno
produktų, mėsos), odos, stiklo, chemijos (dažų, kosmetikos), poligrafijos pramonė. Javų ir
cukranendrių apdirbimas ir prekyba. Musulmonų universitetas (įkurtas 1875 m. ,
hinduistų ir budistų šventyklos. XVII a. rūmai. Netoli A yra XVI a. tvirtovė (past. 1194,
perstatyta 1524 m. .
aligatoriai (Alligator), aligatorinių (Alligatoridae) šeimos krokodilų gentis. 2 rūšys.
Skirtingai nuo kitų krokodilų, susičiaupusių A apatinio žandikaulio priekinių dantų
nematyti, juos dengia viršutinio žandikaulio priekiniai dantys. Jauni A minta vandens
vabzdžiais ir vėžiagyviais, suaugusieji - žuvimis, paukščiais, kartais žinduoliais. Misisipės
A (A. mississippiensis) paplitęs Šiaurės Amerikos pietryčiuose. Ilgis iki 6 m. Tarp
priekinių kojų pirštų yra plaukiojamoji plėvė. Veisiamas ir auginamas fermose. Kiniškasis
A (A. sinensis) paplitęs Azijos pietryčiuose (Jangdzės žemupyje); ilgis iki 2 m. A įtraukti
į Tarpt, raudonąją knygą. Giedrius Trakimas
Aliyev Heydar (Heidaras Alįjevas) 1923 m. gegužės 10 d. Nachičevanė, Azerbaidžano ir
SSRS valstybės veikėjas. 1941-49 dirbo Nachičevanės ASSR NKVD ir MT, 1950-64-
Azerbaidžano SSR MGB ir KGB. 1964-1967 m. Azerbaidžano KGB pirmininko
pavaduotojas, 1967-1969 m. pirmininkas. 1969-1982 m. Azerbaidžano KP CK I
sekretorius. 1982-1987 m. SSKP CK polit. biuro narys ir SSRS MT pirmininko I
pavaduotojas. 1991 tapo Nachičevanės AR AT pirmininku ir Azerbaidžano AT
pirmininko pavaduotoju. Nuo 1992 vadovauja Yeni Azerbaijan (Naujasis Azerbaidžanas)
partijai. 1993 m. birželio –lapkričio mėn. Azerbaidžano Nacionalinio medžliso
pirmininkas, 1993 m. birželio medžliso nutarimu perėmė prezidento įgaliojimus. 1993 m.
spalio išrinktas prezidentu. Nuo 1994 pab. ir ministras pirmininkas. Alhinas Visockis
alija (hebr. 'aliyah - kopimas), žydų kėlimasis nuolatiniam gyvenimui į Izraelį. Senovėje
žydų grįžimą į Izraelį iš Egipto ir Babilonijos vadino A, nes Palestina yra aukštesnėje
vietoje už šias šalis. Terminas paplito nuo XIX a. 9 dešimtmečio, kai atsirado sionizmo
judėjimas. Vienas sionistų pagrindinių uždavinių buvo atkurti žydų valstybę. Pagal
repatriantų skaičių, motyvus ir kilme 1882-1939 skiriami 5 A laikotarpiai (1882-1903,
1904-14,1919-23, 1924-28,1929-39 m. . 1940-48 į Didžiosios Britanijos mandatinę
Palestinos teritoriją nelegaliai atsikėlė dar 100 000 žydų. Po Izraelio nepriklausomybės
paskelbimo (1948 m. gegužės 14 d.) prasidėjo masinė A; daugiausia iš Šiaurės Afrikos,
Art. Rytų, SSRS (ypač 1972-1991 m. . Mejeris Šubas
Alija Ramizas f R. Alia. Alij6 Renė T R. AUio.
Alijos mūšis, Allios mūšis, įvyko -390 p.m.e. tarp galų ir romėnų, -19 km į šiaurę nuo
Romos, Alijos (lot. Allia) upės kair. krante. Galai (-70 000 žm.; vadas, pasak Tito
Livijaus, Brenas) sumušė romėnus (-40 000 žm.) ir užėmė Romą; gavę didelę išpirką
pasitraukė. Pralaimėtas A Romos stiprėjimo nesustabdė; kitų metų pradžioje į jos teritoriją
įsiveržę ekvai, volskai ir etruskai buvo sumušti.
Alijus (Ali), Alijus ibn Abi Talibas ('Ali ibn Abi Talib)
- 661 m. sausio 21, ketvirtasis teisingasis (arab. rashid) kalifas (656-661 m. , pranašo
Mahometo pusbrolis ir jo dukters Fatimos vyras. Vienas pirmųjų Mahometo šalininkų. A
palikuonys - f Atidai. Šiitai A laiko tiesioginiu Mahometo valdžios ir jo pranašiškos
veiklos paveldėtoju, pirmuoju imamu, garbina kaip šventąjį. Romualdas Krinickis
Alikantė TAlicante.
Alik6nis Antanas Algirdas 1932 m. rugpjūčio 14 d. Grabava (Kauno apskritis), inžinierius
statybininkas, pamatų ir pagrindų specialistas. habilituotas daktaras (technol. m., 2000
m. . 1958 baigė KPI. 1958-63 dirbo Kauno HE ir Lietuvos elektrinės statybose. 1966-
1969 m. dėstė KPI. Nuo 1969 dėsto VGTU; 1980-1992 m. Pagrindų ir pamatų, 1992-1996
m. Geotechnikos katedros vedėjas; profesorius (2001 m. . Tarptautinės gruntų mechanikos
ir geotechnikos draugijos narys (nuo 1970 m. . 8 išradimai iš gruntų tyrimo būdų ir
aparatų (iki 2001 m. . Svarb. knygos (su kitais): Lietuvos TSR gruntų statybinės savybės
(l1 m. !^), Lietuvos molinių ir smėlinių gruntų statybinės savybės (1979, rusų kalba),
Monolitiniai grunte betonuojami pamatai (1985 m. , Plūktinių pamatų projektavimo
smėliniuose gruntuose rekomendacijos (1998 m. . LSSRvaist. premija 1989.
Aliksaras Arturas T A. Alliksaar.
alikvdtas (lot. aliąuot - keletas) Tobertonas.
alimentacija, I- III a. Romos valstybinė pašalpų našlaičiams ir neturtingųjų vaikams
sistema, įvesta imp. Nervos (96-98 m. . Fondas buvo sudaromas iš palūkanų, gaunamų už
valstybės paskolas žemvaldžiams.
alimentai (lot. alimentum - maistas, išlaikymas), lėšos, kurias vieni asmenys dėl jų
santuokos ar šeimos santykių privalo teikti paramos reikalingiems kt. asmenims. A
mokėjimo tvarka, forma ir dydis nustatoma sutartimi,
kurią tvirtina teismas. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas A gaunančiųjų poreikiams ir
juos mokančiųjų turtinei padėčiai. Nevykdant pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus A
priteisiami pagal vieno iš tėvų, vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių
apsaugos institucijos ieškinį. Atsisakius mokėti A jie gali būti išieškomi teismine tvarka
(numatyta baudž. atsakomybė).
Alimpij (Alimpijus), Alipij.Olimpij - 1114 m. rugsėjo 17 d., tapytojas. Vienuolis.
Pirmasis iš metraščių žinomas senovės Rusios dailininkas, kūręs ikonas, mozaikas. Nuo
1084 mokėsi pas Konstantinopolio meistrus, dekoravusius Kijevo Pečorų lauros
Išganytojo soborą; kartu su jais kūrė mozaikas. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad nutapė
deisinių ikonų, kad Vladimiras Monomachas jo sukurtą Dievo Motinos ikoną buvo
atvežęs į Rostovą. Yra išlikę du jo kūriniai (Svensko Dievo Motina, Jaroslavlio orantas\
dėl autorystės abejojama). Manoma, kad kūrė ir juvelyrinius dirbinius. Ramutė
Rachlevičiūtė
Alinas Larsas - 1.Ahlin.
Aling Gangri (Aling Gangris), kalnagūbris Kinijoje, Tibeto kalnyno pietvakariuose, tarp
80° ir 86° r. ilg. Ilgis -600 km. Didžiausias aukštis 7315 m (Aling Gangri kalba),
dažniausias 4500-5000 m. A keteros reljefas alpiškas. Aukštikalnių dykumos. Aukščiau
kaip 4500 m - sniegynai ir ledynai.
Alinkos pilkapynas, Raistinės pilkapynas, yra Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, į
rytus nuo Alinkos kaimo, Puikino ežero Šiaurės rytų kranto kalvoje. 1971 pilkapyną
žvalgė Istorijos instituto archeologai. Rasta 14 apardytų pilkapių. Surinkta apdegusių ir
sulaužytų žalvarinių ir geležinių IX- XIII a. dirbinių. 1982-1985 m. pilkapyno rytų ir
vakarų dalį tyrė (vadovė A. Bliujienė) Trakų ist. muziejus. Ištirta 23 pilkapiai: rasta X-
XII a. sudegintų žirgų kapų, apdegusių žirgo aprangos liekanų. Trijuose pilkapiuose
aptikta po pjautuvą. Radiniai saugomi VDKM ir Trakų ist. muziejuje.
Alinskaitė-MickonienėZita 1939 m. lapkričio 5 d. Pūstapėdžiai (Vilkaviškio apskritis),
dailininkė tekstilininkė. 1969 baigė Lietuvos dailės institutą (mokėsi pas vakarų daujotą,
Z. Varnauską, S. Veiverytę). 1969-1974 m. Lentvario kilimų fabriko dailininkė. Nuo 1970
dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė 20 masinės gamybos žakardinių kilimų
projektų, monumentalių gobelenų visuom. interjerams, parodinių tekstilės kompozicijų.
Svarbiausi kūriniai: Jaunystė (1972 m. , Pradalgėliai (1975 m. , Šventė (1979, Trakų
pilyje), Išeinantis kalnas (1980 m. , Jūros halsas (1982 m. , Gimtoji žemė-Sūduva (1984
m. , Žemės ritmai // (1987 m. , Giesmė Baltijai (1988, Lietuvos ambasadoje Maskvoje).
Ankstyvųjų kūrinių kompozicija grindžiama stilizuotomis, dažnai simbolinėmis žmonių
figūromis, vėlesniųjų - minimalistinė, iš keleto asociatyvių motyvų monochrominiame
fone. Kūryboje plėtojama santūri tautodailės raiška. LijanaŠatavuSūtė
Aliochin Aleksandr (Aleksandras Aliochinas) 1892 m. lapkričio 1 d. Maskva - 1946 m.
vasario 24 d. netoli Lisabonos, palaidotas Paryžiuje, rusų šachmatininkas. 1909 m. gavo
meistro vardą, 1921 emigravo į Prancūziją. 1927-35 ir 1937-46 pasaulio čempionas (1927
nugalėjo J. R. Capablancą). Atstovavo A. Petrovo ir M. Čigorino mokyklai, pasižymėjo
puikiu kombinacinio stiliaus žaidimu. Išleido knygų: Mano sėkmingiausios partijos (My
Best Gamės 1924 m. , Kelias į pasaulinį meistriškumą (Auf dem Wege zur
Weltmeisterschaft 1932 m. ir kt. Stanislovas Stonkus
Alioniu draustinis yra Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje. Plotas 2096 ha. Saugomas
didelis pelkėtas masyvas, turintis Aukštaičių - Sėlių moreninėms prieškalvėms būdingų
bruožų. Aukštapelkė ( daugiau, kaip 1000 ha), Alio ežeras (146 ha). Palei Pulimo ežerą
yra maža klampi žemapelkė. Alioniu miške peri juodieji gandrai. Uolės upelio slėnyje
rasta didelė paprastojo kardelio augavietė, A įsteigtas 1992. Laima Dahregailė
AlioniCį miškai yra Širvintų ir Vilniaus raj. savivaldybių teritorijoje, 10 km į rytus nuo
Širvintų. Plotas 3847 ha, mišku apaugę 2608 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 3089
ha. A priklauso Ukmergės miškų urėdijos Giedraičių (686 ha) ir Glitiškių (3l61 ha)
girininkijoms. Sudaro Alioniu, Glitiškių, Kalvos, Pulimo, Staniškių ir Vičiūnų miškai.
Miškuose yra dalis (935 ha) T Alioniu pelkės. A p. pakraščiu teka Musė ir jos intakas
Lebeda. Paviršius - lyguma. Augavietės derlingos ir labai derlingos užmirkusios, pelkinės
nederlingos ir derlingos. 35% miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 12%
apsauginiai ir 53% ūkiniai. Kultūros kilmės medynų 5%. Beržynų 26%, eglynų 29%,
pušynų 17%, juodalksnynų 16%, drebulynų 4%, ąžuolynų 2%, uosynų 4%, baltalksnynų
ir liepynų po 1%. Jaunuolynai sudaro 20%, pusamžiai medynai 29%, pribrestantys 22%,
brandūs 29%,. Medynų vid. amžius 58 m., bonitetas 11,2, skalsumas 0,75, tūris 202 m'/ha.
Kasmet priauga 5,3 m'/ha medienos. 11 (10 ha A priklauso f Alioniu draustiniui.
Glinstitutiškių girininkijoje yra gamtos paminklas - ąžuolas (amžius 300 m., aukštis 28 m,
skersmuo 220 cm).
1944-50 Alioniu miškuose veikė Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos Plieno
rinktinės būriai.
Algirdas Brukąs. Andrius Kulk'šis, Dalius Žygelis
Alioniu pelkė yra Širvintų ir Vilniaus raj. savivaldybių teritorijoje, 11 km į rytus nuo
Širvintų, limnoglacialinėje lygumoje, Širvintos ir Musės vandenskyroje. Plotas 2072 ha.
Yra 2 liekaninės kilmės ežerai: TAlys ir Pulimas. Didesnioji A dalis - plynraistinė
aukštapelkė. Paviršius išgaubtas, kemsuotas, Šiaurės rytų dalis -žemapelkė; dalis jos
nusausinta, paversta kultūros pievomis. Aukštapelkės durpių klodo didž. storis 8,9 m, vid.
3,8 m. Durpių ištekliai 61,3 mln. m'. Vid. susiskaidymas 28%, vid. peleningumas 5,4%.
Po durpėmis yra -l m storio sapropelio sluoksnis. Dugne smėlis, molis, priesmėlis. Dar T
Alioniu draustinis. Rim\ydas Klimkas
AliošinPavel (Pavelas Aliošinas) 1881 m. vasario 28 d. Kijevas - 1961 m. spalio 7 d. ten
pat, ukr. architektas. Mokėsi Sankt Peterburge: 1899-1904 m. Civ. inžinierių institute,
1913-17 Menų akademijoje. 1923-30 dėstė Kijevo dailės institute. Svarbiausi projektai
Kijeve: Kovalevskio vila (1912 m. , Ukrainos mokslų akademijos biblioteka (1914-30 m. ,
Kijevo universiteto rekonstrukcija (1922-49 m. , Ped. muziejaus išplėtimas (1938 m. ,
gyvenamieji namai (1928-30 m. ; parengė Murmansko suplanavimo projektą (1918 m. .
Aliotas (Alioth), Didžiųjų Grįžulo Ratų e, 1,76 ryškio kintamoji AO spektrinės klasės
žvaigždė submilžinė.
Šviesiausia Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne. Nuotolis nuo Saulės 80 l.y.
Ali Paša Mehmed Emin (Mechmedas Eminas Ali Paša) 1815 m. kovo 5 d. Stambulas -
1871 m. rugsėjo 7 d. ten pat, Turkijos valstybės veikėjas. 1846-52 (su pertraukomis)
užsienio reikalų ministras. 1852, 1855-56,1858-59,1861 ir 1867-1871 m. didysis viziris.
1856 pasirašė Krymo karą užbaigusią Paryžiaus taikos sutartį. Vienas svarbiausių T
Tanzimato veikėjų. Kartu su M. Fuad Paša 1856 parengė įstatymą, skatinusį užs. kapitalo
investicijas. Priešinosi sultonų Abdiulmedžido I ir Abdiulazizo bandymams apriboti d.
vizirio įtaką. Užs. politikoje orientavosi į Prancūziją ir D. Britaniją. Siekė atkurti
Juodosios jūros sąsiaurių neutralumą.
Ali Paša Tepelenietis (Ali Pas.a Tepelene) apie 1744 Tepelene - 1822 m. vasario 5 d.
Janina (Graikija), P. Albanijos valdovas (1788-1822 m. . Susilpnėjus Osmanų imperijai
nustojo vykdyti jos sultono jsakymus: iš pietų Albanijos, kai kurių Graikijos bei
Makedonijos žemių sukūrė faktiškai nepriklausomą valstybę (centras - Janina). Turėjo
kariuomene, laivyną. Didžioji Britanija ir Prancūzija pripažino kaip suverenų valdovą.
Sumanus diplomatas, nevengė intrigų. Pralaimėjo turkų sultono Machmudo H 1820
pradėtą karą ir žuvo.
Alis Muhamedas T M. Ali.
Alys, ežeras Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Alioniu pelkėje, 8 km į pietvakarius
nuo Giedraičių. Plotas 146 ha. Ežeras apvalus. Ilgis 1,6 km, Didžiausias plotis 1,2 km.
Paviršiaus altitudė 128,8 m. Didžiausias gylis 1,6 m, vidutinis gylis 0,6 m. Ežeras
liekaninės kilmės (liko užaugus dideliam limnoglacialiniam baseinui). Kranto linija lygi,
jos ilgis 4,5 km. Krantai žemi, pelkėti. Ežeras vandcnskyrinis. Šiaurės vakaruose išteka
melioruota Juodė (Širvintos kairysis intakas; Šventosios baseinas). A priklauso Alioniu
draustiniui.
Alisjahbana Sutan Takdir (Sutanas Takdiras Ališahbana) 1908 m. vasario 11 d. Natai
( Šiaurės Sumatros provincija) - 1994 Džakarta, Indonezijos rašytojas, filologas.
Džakartoje studijavo teise. Vienas žymiausių tautinio atgimimo veikėjų, 1933-42 su kitais
leido kultūros žurnalą Pudjangga Baru. 1946-48 dėstė Džakartos universitete. Romano
Negęstantis žiburys (1932 m. siužeto pagrindas - tragiškas įsimylėjusių jaunuolių likimas;
romano Išskleistos burės (1936 m. -senųjų ir naujųjų tradicijų susidūrimas. Dar parašė
rom. Persekiojami nelaimių (1929 m. , eilėraščių (rink. Debesys sklaidosi 1935 m. .
Vienas indoneziečių bendrinės kalbos kūrėjų, veikalų Indoneziečių kalba (1933 m. ,
Naujoji indoneziečių kalbos gramatika (21.1949-50 m. autorius. Propagavo V. Europos
kultūrą, gynė moterų teises.
Alisov Boris (Borisas Alisovas) 1891 m. rugpjūčio 5 d. Maloarchangelsk (Oriolo
gubernija ) - 1972 m. lapkričio 26, rusų klimatologas. Dr. (1943 m. . Nuo 1941 Maskvos
universiteto profesorius. Svarbiausi darbai apie Žemės rutulio ir įvairių šalių klimatus bei
jų rajonavimą. Sudarė genetinę klimatų klasifikaciją.
Alis Springsas fAlice Springs.
Ališan Hevond (Hevondas Ališanas), tikr. Kerobvė Ališanian 1820 m. liepos 18 d.
Konstantinopolis - 1901 m. lapkričio 22 d. Venecija, armėnų poetas, mokslininkas. Nuo
1838 Šv. Mchitaro kongregacijos Venecijoje vienuolis, nuo 1870-jos viršininkas. Dėstė
armėnų kolegijose Venecijoje ir Paryžiuje. Parašė rel. eilėraščių grabaru. Nuo 1847 kūrė
ašcharabaru. Romantinėje poezijoje (poema Avarairo lakštingala 1847, eilėraščių rink.
Giesmės 5 1.1857-58 m. , prozos kūriniuose (Armėnų tėvynės atminimai 2 1.1865-1870
m. aukštino senovės Armėniją. Parašė monografiją apie poetą Nersesą Šnorhali (1873 m. .
Išvertė J. Miltono, G. Byrono, F. Schillerio, H. Longfellow kūrinių. Tyrė armėnų
tautosaką, senovės religiją (Senasis tikėjimas 1895 m. , parašė ist. geografijos, botanikos
veikalų. Parengė ir išleido armėnų istorikų darbų, kroniką Kamenecas: Lenkijos ir
Rumunijos armėnų kronika (1895; joje yra žinių ir apie armėnų kolonijas LDK), Marytė
Kontrimaitė
Ališanka Arvydas 1963 m. kovo 15 d. Vilnius, skulptorius. E. Ališankos brolis. 1982-
1991 m. studijavo (su pertraukomis) Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1993 joje dėsto.
Nuo 1988 dalyvauja parodose, surengė individualių parodų. Sukūrė smulkiosios,
kamerinės skulptūros kūrinių: Ąžuolinė eglė (\995 m. , Apsauga kūnui (1999 m. ; parko
skulptūrų: Rankų darbo gyvūnas (1996 m. Taline, Spąstai akmeniui Gotsdorfe (Vokietija;
1997 m. , Suspaustas akmuo Kelokoskyje (Suomija; 1998 m. , Erdvė kūnui Juodkrantėje,
Medžio viduje Irdninge (Austrija; abi 1999 m. ; antkapinių paminklų. Kūrinių
kompozicija asociatyvi, metaforiška, paradoksali, forma suabstraktinta, konstruktyvi.
Aleksandras Indriulaitis
Ališėnka Eugenijus 1960 m. vasario 22 d. Barnaul (Rusija), poetas. A. Ališankos brolis.
1983 baigė VU Matematikos fakultetą. Poezijai (rink. Lygiadienis 1991, Peleno miestas
1995, Dievakaulis 1999 m. būdinga dramatiški būties apmąstymai, intelektualus miesto
įvaizdis, kultūros ir ist. asociacijos, laisvas eiliavimas. Parašė studijas Vaizdijantis
žmogus (1998 m. , Dioniso sugrįžimas (2001 m. . Sudarė ir redagavo almanachą
Miestelėnai (3 kn, 1992-1999 m. . Vytautas Rakauskas
Ališas Venancijus, tikr. Aleksandras Arminas 1908 m. gruodžio 2 d. Ožkabaliai f 1975 m.
birželio 6 d. Maua (prie San Paulo), poetas. Kunigas prelatas. 1931 baigė Vilkaviškio kun.
seminariją. 1937 emigravo į Braziliją. Kunigavo Įvairiose lietuvių ir braz. parapijose,
redagavo žurnalą Šviesa. Lietuvoje išleista eilėraščių rink. Sao Bento varpai (1938 m. ,
emigracijoje - rink. Pietų Kryžius (1948 m. , Cascata Cristalina (1953 m. , rinktinė
Anapus marių (1984 m. ; liko parengtas rink. Saulės kalvarijos. Poezijoje nostalgiški
išgyvenimai susipynę su egzotiškais P. Amerikos gamtos vaizdais, minties racionalumas
derinamas su emocine įtampa, filos. rel. re - 1eksija; ryšku simbolizmo estetikos poveikis.
Eilėraščiai pasižymi klasikine forma (sukūrė sonetų). RamutisKarmalavičius
Ališauskas Algirdas 1952 m. rugsėjo 22 d. Rokiškis, surdopedagogas, surdopsichologas.
Dr. (sočiai, m.; psichol. mokslų kandidatas 1982 m. . 1975 baigė Leningrado pedagoginio
instituto Defektologijos fakultetą. Nuo 1975 dėsto SU, 1982-1987 m. Spec. pedagogikos
katedros vedėjas; docentas (1985 m. . Nuo 1991 Šiaulių ped. psichologijos tarnybos
psichologas ekspertas. Lietuvos gestų žodyno (1997 m. redaktorius ir sudarytojas.
Svarbiausi darbai: Vaikų vystymosi ypatingumų pažinimas ir įvertinimas (1996 m. ,
Specialieji mokymosi poreikiai: Pažinimas ir įvertinimas bendrojo lavinimo mokyklose
(1998 m. . Vytautas Karvelis
Ališauskas Antanas 1936 m. sausio 17 d. Pavardauniai (Alytaus apskritis), fotožurnalistas.
Nuo 1965 bendradarbiauja periodikoje. Nuo 1972 žurnalo Moteris (iki 1989 Tarybinė
moteris), nuo 1994 ir žurnalo Panelė fotografas. 1986 surengė individualią parodą. 1991
fotografavo Sausio 13 d. įvykius (fotografijos išsp. kn. Sausio 13-oji, išl. 1991 m. , buvo
sužeistas. 1969 tarpt, fotografijos parodoje Hagoje apdovanotas aukso medaliu už fot.
Posūkis.
Ališauskas Kazys 1898 m. kovo 29 d. Meškučiai (Šunskų valsčius , Marijampolės
apskritis) - 1979 m. sausio 16 d. Čikaga, karininkas. Pulkininkas Itn. 1919 įstojo
savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1919 baigė Karo
mokyklą, 1926 - Aukštuosius karininkų kursus. Studijavo VDU Teisių fakultete. 1944
pab. pasitraukė iš Lietuvos, vėliau gyveno JAV. Lietuvių enciklopedijos Karybos sk.
redaktorius. Knygos: 2-as pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pulkas
kautynėse ties Giedraičiais (1928 m. , Pirmieji nepriklausomybės kovų žygiai (1939 m. ,
Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės (1972 m. . Parengė Laisvės kovų istorijos l dalį.
Ališauskas Pranas f P. Alšėnas.
Ališauskas Sigitas 1943 m. kovo 3 d. Papilvys (Veiverių valsčius ), fizikas. habilituotas
daktaras (fiziniai m.; fiz. ir mat. mokslų daktaras 1982 m. . 1965 baigė Vilniaus
universitetą. 1966-1976 m. dirbo Fizikos ir matematikos institute, 1977-1989 m. Fizikos
institute, nuo 1990 Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Branduolio teorijos
sektoriaus vedėjas. Paskelbė -70 moksl. straipsnių Lietuvos ir užs. šalių moksl. žurnaluose
iš tolydžiųjų (Lie) grupių ir kvantinių algebrų įvaizdžių teorijos, neredukuotinių
tenzorinių operatorių mat. aparato taikymo atomo fizikoje. Pasiūlė ir išplėtojo originalius
algebrinius bei analizinius metodus operacijoms su kartotiniais unitariųjų ir ortogonaliųjų
grupių įvaizdžiais atlikti naudojant tų grupių įvaizdžių bazinių funkcijų bei Clebscho ir
Gordano koeficientų biortogonaliąsias sistemas ir analizinius jų ortogonalizavimo
metodus. LSSR valstybinė premija 1984 (su A. Bandzaičiu ir A. Bolotinu).
Ališauskienė Rasa 1959 m. lapkričio 29 d. Vilnius, psichologė, sociologė. Dr. (hum.;
psichol. mokslų kandidatas 1987 m. . 1982 baigė VU, nuo 1987 Sociologijos
laboratorijos vedėja; docentas (1989 m. . Nuo 1992 bendrovės Baltijos tyrimai generalinė
direktorė, 1992 VU Tarpt, santykių ir politikos mokslų instituto direktorė. Nuo 1989
Tarpt, sociologijos valdybos, nuo 1990 Pasaulinės viešosios nuomonės tyrimų asociacijos
(WAPOR) ir Europos eksperimentinės ir sočiai, psichologijos asociacijos, nuo 1992
Europos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų asociacijos (ESOMAR), nuo 1993
Tarptautinės politinių mokslų asociacijos (IPSA), nuo 1995 Gallup Worldwide asociacijos
narė. Pagrindinės tyrimų kryptys: piliečių visuomenės formavimasis, vertybių kaita,
žiniasklaida, reklama. Bendradarbiavo daugelyje sociol. tyrimų ir švietimo programų:
Mančesterio (1989 m. , Oslo (Balticum programa, 1991-1997 m. universitetų, Laisvosios
Europos radijo Tyrimų instituto (RFE/RL, 1993 m. .
„Alita", akc. bendrovė Alytuje. Gamina šampanizuotą vynuogių vyną, putojančius vynus,
vaisių ir vynuogių vynus, trauktines, stipriuosius alkoholinius gėrimus, koncentruotas
obuolių sultis, džiovintas obuolių išspaudas. 523 darbuotojai, apyvarta -72 mln. Lt (2000
m. ; produkcija eksportuojama į Latviją, Lenkiją, Vokietiją. A įkurtas 1963 kaip Alytaus
vyno gamykla, nuo 1979 Alytaus vyno ir šampano, nuo 1986 Alytaus nealkoholinių
gėrimų ir šampano kombinatas, nuo 1991 valstybinės įmonė Alita, 1995 reorganizuota į
akc. bendrove.
Alytė Kazys 1881 m. gruodžio 22 d. Karklupėnai (Kaupiškių valsčius , Vilkaviškio
apskritis) - 1942 m. liepos 1 d. Jonava, mėgėjų teatro aktorius, režisierius, dramaturgas.
Vienas žymiausių Vilniaus lietuvių artistų bendrovės aktorių, nuo 1912 jos direktorius.
Vaidmenys: Blinda (G. Žemkalnio -Landsbergio Blinda 1907 m. , Mindaugas (J.
SloVackio Mindaugas); ypač raiškūs komiškieji: Faibčikas (Keturakio Amerika pirtyje
1910,1914 m. , Bulbickis (M. Petrausko Consilium facultatis 1913-14 m. . Parašė
komedijų (Ant bedugnės krašto 1911, išsp. 1913 m. , režisavo spektaklių (J. Kamiriskio
Kaminkrėtys ir malūnininkas 1913 m. . Nuo 1918 tarnavo Lietuvos kariuomenėje (kurį
laiką buvo pulko vadas; pik. Int.). Sov. partizanų nužudytas (buvo Jonavos burmistras).
Regina Lapienė
alitai, nuosėdinės kilmės aliuminio mineralų sankaupa. A sudėtyje yra aliuminio oksido ir
hidroksido, t.p. geležies oksido, kaolinito ir kitų molio mineralų, silicio oksido priemaišų.
Susidaro uolienoms dūlant. Alitams priklauso boksitai, lateritai (kitais duomenimis A yra
giminingi šioms uolienoms ir sudaro atskirą grupe). Petras Šinkūnas
„Alitalia", Italijos oro transporto bendrovė. Būstinė Romoje. Turi atstovybių daugiau, kaip
100 šalių. Skrydžiai po Europą, į Afriką, Aziją, Šiaurės ir P. Ameriką bei Australiją (-200
maršrutų; bendras maršrutų ilgis daugiau, kaip 190 mln. km). 19 600 darbuotojų; pervežė-
25 mln. keleivių (1999 m. . Įkurtas 1946 kaip Aerolinee Italiane Intemazionali. 1957
susijungė su Linee Aeree Italiane (LAI) ir tapo A. Leopoldas Paknys
Alytaus apskritis yra Lietuvos pietuose. Ribojasi su Lenkija, Baltarusija ir Kauno,
Marijampolės, Vilniaus apskritimis. Plotas 5425 km2 (8,3% Lietuvos ploto). 188 100 gyv.
(2001; 5,4% Lietuvos gyventojų). Centras -Alytus. Priklauso Alytaus ir Druskininkų
miestų bei Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybės. Iš viso 7 miestai, 12 miestelių
ir - 129 kaimai. 94% gyventojų sudaro (1989 m. lietuviai, 2,4% lenkai, 1,7% rusai, 0,6%
baltarusiai, yra totorių. Miesto gyventojų 60,9%. A vid. ir p. dalys yra smėlingoje ir
miškingoje Dainavos lygumoje, Šiaurės ir v. -kalvotose moreninėse Dzūkų ir Sūduvos
aukštumose. Rytuose įsiterpia Lydos, Šiaurės vakaruose - Nemuno vidurupio
plynaukštės. Didžiausios upės - Nemunas, Merkys. 440 ežerų, didžiausi - Dusia, Metelys,
Žuvintas, Didžiulis (Daugų). 21 tvenkinys. A - miškingiausia Lietuvoje (miškingumas
44%); didž. miškai - Dainavos, Kapčiamiesčio girios, Punios šilas. Saugomos teritorijos -
Žuvinto ir Čepkelių rezervatai, Dzūkijos nacionalinis parkas, Metelių, Nemuno kilpų,
Veisiejų regioniniai parkai.
Apskrityje gaminama 5,3% Lietuvos pram. produkcijos: buitiniai šaldytuvai, statybiniai
medžio dirbiniai, plytos, medvilniniai verpalai ir audiniai, kombinuotieji pašarai,
alkoholiniai gėrimai, konservai, grikių kruopos, buit. chemijos gaminiai, drabužiai,
sviestas, dešros, duonos ir pyrago gaminiai, miltai. Žemės ūkio naudmenos užima 37,5%
A ploto. 45% pasėlių sudaro javai, 9,5% bulvės, 38,5% daugiametės žolės (1999 m. .
Apskrityje veisiama (2000 m. 6,1% Lietuvoje veisiamų galvijų, 6% kiaulių, 10,7% arklių,
gaunama 6,3% gyvulininkystės produkcijos, 4,3% javų, 7,3% bulvių derliaus. Yra 3800
ha sodų ir uogynų. Grybų ir miško uogų verslas. Per metus paruošiama 157 000 m1
padarinės medienos (1999 m. . Rekreacinis kurortinis ūkis: 1999 Druskininkų gydyklose
gydėsi 43 000 žm.; Lazdijų rajono savivaldybėje veikė 27 poilsiavietės, Nemunaityje -
oreivystės centras.
Per A eina plentai iš Vilniaus ir Kauno į Lenkiją ir Baltarusiją, Sankt Peterburgo
-Varšuvos (per Varėną) ir Alytaus -Marijampolės geležinkelis, siauresnės vėžės
geležinkelis nuo Šeštokų į Suvalkus (Lenkija). Žemėlapis. Ričardas Baubinas ISTORIJA.
Pirmąkart A 1915 m. rugsėjo sudarė vokiečių okupacinė valdžia. 1915-16 apskritis
priklausė Oberosto Suvalkų, 1916-17-Vilniaus -Suvalkų, 1917-18-Lietuvossritims. 1920
pietrytine A dalį okupavo Lenkija (grąžinta Lietuvai 1939-40 m. ; joje 1941 m. sausio
atkurti Druskininkų, Marcinkonių ir Rudnios valsčiai. 1941-44 A įėjo į Os - 1ando
Lietuvos generalinės apygardos Kauno krašto apygardą. 1946 Birštono, Jiezno ir
Stakliškių valsčius perduoti naujai sudarytai Prienų apskritis, Druskininkų, Marcinkonių,
Merkinės, Rudnios ir Varėnos valsčius - Varėnos apskričiai. Plotas 1930 buvo 2828, 1944
- 1747 km2. 1923 buvo 109 678, 1930 - 124 147, 1939 - 152 726 gyv.; vienas apskrities
pavaldumo miestas (Alytus). Valsčiai išvardyti lentelėje, 1919 jų buvo 26,1924-21,1939-
13,1949-7.1950 m. birželio mėn. A pertvarkyta į Alytaus rajoną (T Alytaus rajono
savivaldybė), dalis teritorijos atiteko Daugų, Jiezno, Simno ir Veisiejų rajonams. 1996 A
atkurta iš 3 pietinių Lietuvos rajonų - Alytaus, Lazdijų ir Varėnos.
Alytaus ekonomija, LDK valstybinė (karaliaus) žemės valda (1588-1795 m. . Sudaryta
1588 m. sausio 28 d. valdovo aktu ir 1589 LLV Seimo nutarimu. Pajamos iš A, kaip ir iš
kitų ekonomijų, buvo skiriamos LLV valdovui išlaikyti. A sudaryta iš Lietuvos didžiojo
kunigaikščio valdos, buvusios abiejose Nemuno pusėse nuo Alovės iki Pajevonio ir toliau
iki Prūsijos sienos. Priklausė Trakų apskričiai. 1644 A priklausė magdeburginis Alytaus
miestas, Alytaus dvaras, Krokialaukio, Varenavo, Žuvintu, Karalkrėslio ir Pajevonio
palivarkai bei Alytaus girininkija. XVIII a. pab. A suskirstyta į 3 gubernijas: Alytaus,
Bartninkų ir Ščebros (ši prijungta 1781-83, dab. Lenkijoje). Ekonomijoje buvo 15 raktų:
Alytaus, Krokialaukio, Žuvintu, Gulbiniškių, Janaukos, Bartninkų, Karalkrėslio,
Pajevonio, Dapkiškių, Krosnos, Skersabalių, Suchožos, Ščebros, Turaukos ir Pamario;
169 kaimai, l miestas ir 3 miesteliai. Jai priklausė (neskaitant miško) 26% valakai, buvo
daugiau, kaip 3000 dūmų (sodybų; vienoje gyveno vid. 8 žm.). Pajamos išaugo po LDK
ekonomijų valdytojo A. Tyzenhauzo (Ą valdė nuo 1765 m. reformų (1783 sudarė 310 000
auksinų). Už 1/3 pajamų A būdavo išnuomojama žymiems valst. veikėjams: T.
Tiškevičiui, M. kalba Chaleckiui, kalba ir V. Gosevskiams, A. L. Radvilai, kalba Pacui,
M. V. Šulcenui ( XVII a. vid. iš nuomos gauta 20 000 auksinų). Prie Bartninkų dvaro
buvo įsteigta audykla ir geležies liejykla. XVIII a. pab. Alytuje, Miroslave, Pajevonyje,
Bartninkuose veikė A administracijos išlaikomos mokyklos. -95% A teritorijos 1795
užėmė Prūsija, kitą dalį - Rusija. Antanas Tyla
Lent. Alytaus apskrities valsčiai 1919-50
Alytaus 1919-50
Alovės 1919-50
Antnemunio 1919-33
Birštono 1919-24, 1933-1946
Butrimonių 1919-50
Daugų 1919-50
Druskininkų 1919, 1941-1946
Jiezno 1919^6
Kabelių 1919
Krokialaukio 1919-33, 1947-50
Liškiavos 1919-33
Marcinkonių 1919, 1941-46
Merkinės 1919^16
Metelių 1919-33
Miroslavo 1919-47
Nedzingės 1924-33
Nemaniūnų 1919-33
Nemunaičio 1919-33
Perlojos 1919
Pivašiūnų 1919-33
Punios 1919
Rudnios 1919, 1941-46
Seirijų 1919-50
Simno 1919-50
Stakliškių 1919-46
Ūdrijos 1919-39
Varėnos 1919^16

Alytaus kapinynas yra Alytuje, Nemuno dešinysis krante, aukštoje kalvoje, -500 m į
šiaurę nuo T Aly taus piliakalnio. Didžiausias XIV- XVII a. Lietuvos kapinynas. 1984-
1986 m. tyrė Alytaus kraštotyros muziejaus archeologai (vadovas E. Svetikas). Ištirta
2988 m:, rasta 1152 kapai. Dauguma kapų be įkapių. Surinkta 1762 radiniai: rašymo
reikmenys (kauliniai ir žalvariniai stiliai, vaškuotų lentelių liekanos), darbo įrankiai ir
buit. reikmenys (adatos, antpirščiai, galąstuvai, kirviai, peiliai, skiltuvai, verpstukai,
žirklės), papuošalai (antsmilkiniai, auskarai, segės, žiedai). Didele įkapių dalį sudaro
auskarai (152 m. ir monetos (461 m. , kaldintos LDK, LLV, Švedijos, Prūsijos ir
Vengrijos valdovų. Radiniai saugomi Alytaus kraštotyros muziejuje, osteologinė
medžiaga - VU Med. fakulteto antrop. laboratorijoje. Eugenijus Sretikas
Alytaus kautynės (1919 m. vasario 12-15 m. , vienos pirmųjų Lietuvos kariuomenės
kautynių su RA per Nepriklausomybės karą. RA vadovybė planavo puolimu iš Šiaurės
(per Kėdainius) ir pietų apsupti ir užimti Kauną. RA p. grupuotė žygiavo Alytaus link.
Lietuvių I pėstininkų pulko vadas A. Juozapavičius gavės žinių, kad prie miesto artėja
-700 RA karių (3 ir 4 šaulių pulkai), tarėsi su čia stovėjusiais vokiečiais dėl bendros
gynybos. RA daliniai 1911 m. m. vasario 12 d. apie 20 h pradėjo puolimą (žemėlapis).
Kautynių pradžioje vokiečiai atkakliai priešinosi, bet netrukus pasitraukė. Lietuviai gynėsi
vieni. Ankstų 13 dienos rytą jie perėjo į kontrpuolimą, bet stipresnių RA jėgų buvo
priversti trauktis. Apie 8 h ant medinio tilto tarp Alytaus I ir Alytaus II žuvo A.
Juozapavičius (pirmasis per Nepriklausomybės karą žuvęs lietuvių karininkas). Lietuvių
kariai paliko miestą. Jį užėmė RA daliniai. Naktį iš 14 į 15 d. vokiečių šarvuotasis
traukinys ir lietuvių Pirmojo pėstininkų pulko kuopa puolė raudonarmiečius ir atsiėmė
Alytų. RA vadovybės strateginis planas užimti Kauną puolimu iš pietų žlugo. Gintautas
Surgailis
Alytaus kolegija, neuniversitetinė valstybinė aukštoji mokykla. Veikia Technologijų ir
Vadybos fakultetai. 59 dėstytojai, 1100 studentų (2001 m. . Įkurta 2000 vietoj Alytaus
aukštesniosios verslo mokyklos (1960-1972 m. mechanikos technikumas, 1972-1991 m.
politechnikumas, 1991-1998 m. aukštesnioji technikos mokykla).
Alytaus kraštotyros muziejus įkurtas 1928. Renka, saugo, tiria ir eksponuoja Alytaus
apskritis archeol., etn. ir ist. medžiagą. Rengia archeologijos ir etn. ekspedicijas.
Muziejuje sukaupta daugiau, kaip 50 000 eksponatų (1999 m. ; saugoma XIV- XVII a.
auskarų kolekcija (viena gausiausių Lietuvoje),yra monetų lobių, XVI- XVII a.
pergamentų. Veikia etnokultūros ir Dainavos kr. istorijos ekspozicija. Turi 2 filialus - A.
Matučio -Matulevičiaus ir A. Jonyno memorialinius muziejus. Per Antrąjį pasaulinį karą
A neteko beveik visų eksponatų; atkurtas 1946. Direktorė A. Jakunskienė (nuo 1997 m. .
Audronė Jakunskienė
Alytaūs -Merkinės apskritis (1915-17 m. f Merkinės apskritis.
Alytaus miškas yra į pietus nuo Alytaus, Nemuno kair. krante. Plotas 940 ha, mišku
apaugę 781 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 938 ha. A priklauso Alytaus miškų
urėdijos Alytaus girininkijai. A vakarų dalis vadinama Vidzgiriu (f Vidzgirio draustinis).
94% miško yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 6% - apsauginiai. Paviršius išraižytas
Nemuno link ištįsusių stačiašlaičių griovų. Vidzgirio pakraščiu į Nemuną teka Kirmija.
šiaurinės dalyje yra iš pelkės susidaręs (pakėlus vandens lygį) Dailidės ežeras Augavietės
nederlingos normalaus drėgnumo, derlingos ir labai derlingos normalaus drėgnumo ir
šlaitinės. Kultūros kilmės medynų 5%. Pušynų 31%, ąžuolynų 25%, eglynų 21%, beržynų
12%, skroblynų 5%, liepynų 3%, juodalksnynų, drebulynų, baltalksnynų, maumedynų,
uosynų 3%. Jaunuolynai sudaro 6%, pusamžiai medynai 29%, pribręstantys 16%, brandūs
49%. Medynų vid. amžius 91 m., bonitetas I, 6, skalsumas 0,65, tūris 261 m'/ha.
Našiausių medynų tūris -500 m'/ha, maumedynų 700 m'/ha. Kasmet priauga 43 m'/ha.
Vidzgirio v. pakraštyje, prie Kirmijos žiočių, yra Radžiūnų piliakalnis. Antrojo pasaulinio
karo metais Alytaus miške nužudyta daugiau, kaip 100 000 karo belaisvių ir civilių
gyventojų. Algirdas Brukąs, Andrius Kuliesis
Alytaus piliakalnis, Vienuolyno kalnas, yra Alytuje, Nemuno dešinysis krante, Alytupio
ir Nemuno santakoje. iš vakarų ir Šiaurės vakarus A juosia Alytupio slėnis, iš pietų -
Nemunas, iš rytų ir Šiaurės rytų - daubos. Šlaitai statūs, 20 -25 m, tik rytiniai 5-6 m
aukščio. Aikštelė keturkampė, 25 x 15 m dydžio. Jos r. pakraštį puslankiu juosia 40 m
ilgio, 2,5 m aukščio pylimas. Nenaudota kalvos pietvakarių dalis nuo piliakalnio atskirta
giliu grioviu. Piliakalnio r. papėdėje yra l tūkstantmečio 2 pusės ir XI- XIV a. gyvenvietės
liekanų. 1985-1986 m. Alytaus kraštotyros muziejaus archeologai (vadovas E. Svetikas)
gyvenvietės Šiaurės vakarų ir vakarų dalyje ištyrė 240 m2 plotą; rado VII- XII a. kultūros
sluoksnį su lipdyta grublėtu paviršiumi ir žiesta keramika. Ant A stovėjusią medinę pilį
1377 buvo užėmę kryžiuočiai. Nuo A -500 m į pietus yra T Alytaus kapinynas. Adolfas
Tautavičius
Alytaus rajonas T Alytaus rajono savivaldybė: ISTORIJA. Alytaus rajono savivaldybė yra
Lietuvos pietuose, Alytaus apskrityje. Plotas 1410 km2 (2,2% Lietuvos teritorijos). 32 400
gyv. (2001; 0,9% Lietuvos gyventojų). Centras - Alytus (į rajono savivaldybės sudėtį
neįeina). 11 seniūnijų (Alytaus, Alovės, Butrimonių, Daugų, Krokialaukio, Miroslavo,
Nemunaičio, Pivašiūnų, Punios, Raitininkų, Simno), 2 miestai (Daugai, Simnas), 3
miesteliai ir 421 kaimas. Gyvena lietuviai (97,7%; 1989 m. , lenkai, rusai, totoriai. Miesto
gyventojų 12,5% (2001 m. . Gyventojų vidutinis tankumas 23 žm./km2 (2001 m. .
A yra Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštėje bei P. Lietuvos aukštumoje (r. ir
p, dalys). iš pietų į šiaurę driekiasi gilus Nemuno slėnis, į vakarus nuo jo yra Sūduvos
aukštuma, į rytus - Dzūkų aukštuma, kurioje (prie Žemainstitutėlių kaimo) yra aukščiausia
(201 m) vieta. Žemiausia A vieta yra šiaurėje, prie Nemuno (51 m). Prieledyninių ežerinių
lygumų, moreninių lygumų (v. dalyje) ir kalvotų moreninių aukštumų reljefas. A vakarų
dalis yra Nemuno žemupio, r. - Dzūkų klimato parajoniuose. Per A teka Nemunas,
Peršėkė, Dovinė, Varėnė. 70 ežerų; didžiausi - Žuvintas, Didžiulis (Daugų). 4 tvenkiniai.
9% teritorijos užima durpynai, didž. pelkės - Žuvinto, Karšvos (Pakaršio). Miškingumas
23,5%. Didž. miškai: Punios šilas, Varčios, Kalesninkų, Sudvajų, Genaitiškių, Obelijos,
Noškūnų. Pušynai, yra eglynų, mišriųjų miškų. Dirvožemiai: vyrauja išplautžemiai,
smėlžemiai, yra durpžemiu. Žuvinto rezervatas, Dzūkijos nacionalinio parko, Nemuno
kilpų ir Metelių regioninių parkų dalys, 6 draustiniai. Molio, žvyro, miner. vandens
ištekliai.
Pagaminama 0,3% Lietuvos pram. produkcijos (1999 m. . Gaminama porolonas, plytos,
miltai, mėsos ir pieno produktai. Žemės ūkio naudmenos užima 58% A teritorijos. 38%
pasėlių sudaro javai, 47,7% daugiametės žolės, 7,6% bulvės. Sodų ir uogynų 1974 ha
(2000 m. . Išauginama 2,1% Lietuvos javų, 2,7% bulvių. Veisiama 26 100 galvijų, 23 500
kiaulių, 3300 arklių (2000 m. . Pagaminama 3,2% Lietuvos gyvulininkystės produkcijos
(1999 m. . Alytaus -Šeštokų geležinkelis, krašto plentai į Vilnių, Kauną, Marijampolę,
Lazdijus, Druskininkus, Varėną. Dujotiekis į Alytų, Butrimonis.
1999 buvo 4 ligoninės, 49 bendrojo lavinimo mokyklos, 6 vaikų darželiai, spec. mokykla,
Žemės ūkio mokykla, aukštesnioji Žemės ūkio mokykla, 11 bažnyčių, 23 kultūros centrai,
37 bibliotekos. Žemėlapis 349 psl. Ričardas Baubinas ISTORIJA. 1950 iš panaikintos
Alytaus apskritis 23 apylinkių buvo sudarytas Alytaus rajonas. Plotas 570 knr. Vienas raj.
pavaldumo (nuo 1977 resp. pavaldumo) miestas - Alytus. 1950-53 rajonas priklausė
Kauno sričiai. 1954 pab. buvo 16, 1959 pr. - 25, 1963 vid. - 17,1972 pab. - 18 apylinkių.
1959 prie rajono prijungta panaikinto Simno raj. 8 apylinkės ir Simnas, 1959 - panaikinto
Daugų raj. 3 apylinkės ir Daugai. 1960 ir 1962 šiek tiek pakeistos rajono ribos. 1962
prijungtos panaikinto Jiezno raj. 4 apylinkės. 1968 kai kurios Alytaus raj. gyvenvietės
prijungtos prie Prienų ir Trakų rajonų, 1969 ir 1973 -prie Varėnos rajono. Nuo 1995
-Alytaus raj. savivaldybė. 1959 Alytaus rajone buvo 63 901,1970 - 75 558,1979 -39
393,1989 - 33 300 gyv. Zigmantas Noreika
„Alytaus tekstilė", akc. bendrovė Alytuje. -60% A akcijų priklauso Singapūro investicinei
bendrovei Tolaram Group. Gamina įv. verpalus, medvilninius ir mišriapluoščius
žaliavinius audinius, taurintus audinius, siuva patalyne, užuolaidas, staltieses. 3120
darbuotojų, apyvarta 168,2 mln. Lt (2000 m. , 80% produkcijos eksportuojama į ES šalis,
Norvegiją, JAV, Japoniją, Saudo Arabiją, NVS, Latviją, Estiją. Turi bendrą Lietuvos ir
Italijos siuvimo įmonę Alitex. A įkurtas 1993 iš buv. Alytaus medvilnės kombinato (jk.
1967 m. .
alitavimas (vok. Alitieren), aliuminiavimo būdas - metalo gaminių, daugiausia plieninių,
paviršiaus difuzinis įsotinimas aliuminiu. Alituotas paviršius saugo gaminį nuo
oksidacijos aukštoje (iki 1000 °C) temperatūroje, nuo korozijos aplinkoje, kurioje yra
azoto, sieros ir anglies, didina atsparumą dilimui. Alituojama panardinant gaminį į
išlydytą aliuminį ar į karštą (-1000 °C) 49% aliuminio ar feroaliuminio ir 49% jo oksido
bei 2% amonio chlorido miltelių mišinį. Susidaro standi 0,2-0,3 mm storio aliuminio
kietojo tirpalo geležyje plėvelė (t.y. aliuminis įsiskverbia į geležį). Alituojama dažniausiai
krosnių dalys, vidaus degimo variklių kameros, vožtuvai, liejimo kaušai.
aliteracija (lot. a (d) - prie + littera - raidė), retorinė figūra - tikslingas, motyvuotas tapačių
arba panašiai skambančių priebalsių pasikartojimas mažose teksto atkarpose - eilutėse,
frazėse. Pvz.: Lingu linguoja lauku lygiuoju l Pilkos milinės (S. Nėris). A yra vienas
dažniausių T instrumentuotės būdų, ypač poezijoje. Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto
išraiškingumą, vaizdumą. Poet. tekste A paprastai funkcionuoja kartu su kitomis
garsinėmis figūromis ir padeda sukurti vientisą garsinės raiškos sistemą. senovės germanų
nerimuotoje poezijoje A buvo eilėdaros pagrindas (f aliteracinė eilėdara). Petras
Skirmantas
aliteracinė eilėdara, senovės germanų eilėdara, paremta natūralaus dinaminio kalbos
kirčio derinimu su T aliteracijų sistema. A eilutę paprastai sudaro du skirtingo ilgio (nuo 5
iki 18 skiemenų) puseiliai, turintys po 2 stiprius kirčius, ir vieno puseilio l arba 2 kirčiuoti
skiemenys, aliteracija susieti su kito puseilio pirmuoju kirčiuotu skiemeniu. A būdinga
skirtingas skiemenų ir vienodas kirčių skaičius eilutėse, dėl toji kartais vadinama
aliteracinė tonika. A sueiliuoti senieji epai - vokiečių aukštaičių Hildebrando giesmė
(Hildebrandslied VIII a. pab.), islandų Edos (Edda IX- XIII a. ), anglosaksų Beovulfas
(Beowulf VI- X a. ), keltų poezija. Vėliau (Vokietijoje nuo IX a. , Anglijoje nuo XII a. ) A
pakeitė rimuotos eilės. Juozapas Girdzijauskas
Alytus (pagal Lietuvos miesto vardą), Marso krateris, esantis truputį į šiaurę nuo Argirijos
lygumos, 38° v. ilg., 35° p. pi. Skersmuo 29 km. 1979 vardą suteikė Tarpt, astronomų
sąjunga. Vytautas Straižys
Alytus, miestas Lietuvos pietuose, abipus Nemuno; Alytaus apskritis, rajono
savivaldybės, dekanato centras. 72 300 gyv. (2001 m. ; pagal gyventojų skaičių 6
Lietuvos ir didžiausias Dzūkijos miestas. 94,7% lietuvių, 2,8% rusų, 0,7% lenkų, 0,7%
ukrainiečių. Plentai į Kauną, Vilnių, Druskininkus, Lazdijus, Kalvariją, Jiezną, Varėną;
geležinkelis į Marijampolę. Didesnioji miesto dalis (centras, pram. rajonai) yra Nemuno
kair. krante. Dešinysis krante daugiausia gyvenamieji namai. Abi miesto dalis jungia 2
tiltai. 3 km2 užima želdynai (miško parkas, Alytaus šilelis, miesto sodas).
Mieste pagaminama 86,8% apskrities, 4,6% Lietuvos pram. produkcijos (2001 m. . Didž.
įmonės: buit. šaldytuvų gamykla Snaigė, medvilninių verpalų ir audinių fabrikas T
Alytaus tekstilė, vyno gamykla fAlita, mašinų gamykla Astra. Kt. įmonės: Alytaus
chemija (buv. terpentino ir kanifolijos gamykla), siuvimo fabrikas Dainava, Alytaus
duona, alaus darykla Daiga.
Yra 4 bažnyčios: Šv. Angelų Sargų, Šv. Kazimiero, Šv. Liudviko ir Švč. Mergelės
Marijos, krikščionių pagalbos. 2 ligoninės, 2 poliklinikos, veterinarijos ligoninė, 2
veterinarijos vaistinės. 2001 buvo f Alytaus kolegija, gimnazija, 11 vidurinių, 2 pr.
mokyklos, 3 vaikų darželiai - mokyklos, 17 vaikų lopšelių - darželių; jaunimo, muzikos,
dailės, sporto, dailiųjų amatų, pramonės ir prekybos, statybininkų, siuvėjų mokyklos,
moksleivių kūrybos centras. Kultūros centras Skrydis, 7 bibliotekos, kino teatras, dramos
teatras, cirko studija Dzūkija, sporto rūmai, kraštotyros muziejus (įkurtas 1928 m. . Veikia
Alytaus radijas, TV, leidžiamas apskrities laikraštis Alytaus naujienos. Vidmantas
Daugirdas
ARCHITEKTŪRA. A planas mišrus, pradėjęs formuotis XVI a. l pusėje. Skiriami du
miesto ist. dalies centrai: Nemuno dešinysis krante - Alytus I (su išplatintos gatvės
pavidalo aikšte ir vėlyvojo klasicizmo mūrine Šv. Liudviko bažnyčia, past. 1818 senosios
bažnyčios vietoje), kair. krante - Alytus II (su trikampe aikšte ir medine Šv. Angelų Sargų
bažnyčia, past. 1830 senosios bažnyčios vietoje, 1905 m. išplėsta). XX a. l pusėje statyta
daugiausia Alytuje II. Vėliau miestas plėstas pagal 1964 (archit. Ž. Brazauskaitė) ir 1982
(archit. A. Pučas ir E. Jurevičius) projektus: suformuotas naujas centras, pastatyta
gyvenamųjų rajonų (Dainavos 1976, archit. Ž. Brazauskaitė ir kt., Putinų 1979 ir
Vidzgirio 1984, abiejų archit. R. Žilinskas). Visuom. pastatai: sporto rūmai (1981, archit.
V. Dičius), miesto savivaldybė (1989 m. ir dramos teatras (pradėtas 1989, abiejų archit. S.
Juškys), prekybos centras/o/vingis (1991, archit. E. Beinortas), Švč. Mergelės Marijos,
krikščionių pagalbos, bažnyčia (pradėta 1995, archit. kalba Kisielius, kalba Pempė, G.
Ramunis). L: A. Miškinis Užnemunės miestai ir miesteliai Vilnius 1999.
Algimantas Miškinis
ISTORIJA. A apylinkės buvo gyvenamos jau neolite. Šilelyje, Nemuno kair. krante, yra
apie 20 apnaikintų VI- IX a. pilkapių. Nemuno ir Alytupio santakoje (Nemuno dešinysis
krante) yra T Alytaus piliakalnis, kuriame XIII a. - XIV a. pr. stovėjo medinė pilis. Pro A
ėjo svarbus kryžiuočių karo kelias į Lietuvos pietus, todėl A ir jo apylinkės buvo dažnai
kryžiuočių niokojamos. 1377 Vygando Marburgiečio kronikoje A minimas kaip kar., ūk.
ir admin. centras. 1387 Ldk Jogailos dokumente minimas A miestelis. Po Žalgirio mūšio
dešinysis Nemuno krante ėmė augti miestas, vėliau Alytus I, nuo XV a. pab. kair. krante
-Alytus II. Iki 1506 m. A valsčius ir miestelį valdė didžiojo kunigaikščio administratoriai,
vėliau jis buvo įkeičiamas ir nuomojamas. Prieš 1520 Alytuje l pastatyta Šv. Liudviko
bažnyčia, 1524 įsteigta parapija ir parapinė mokykla. 1581 m. birželio 15 d. Alytui
suteikta Magdeburgo teisė (pakartota ir išplėsta 1589,1633,1649,1749 m. ir herbas. 1586
įsteigta cerkvė, 1589- T Alytaus ekonomija. A nukentėjo nuo 1601-02 bado ir maro,
1618-19,1622,1655,1658,1661,1663 nuo gaisrų. 1649 veikė 98 smuklės, dirbo 56
amatininkai. Alytuje II1670 pastatyta medinė Šv. Angelų Sargų bažnyčia, įsteigta
parapija. Miestas nukentėjo per Šiaurės Karą (1700-21 m. , 1733 ir 1736 gaisrus. Po 1773
veikė rusų ir lenkų mokyklos. 1775 iš Trakų ir Merkinės į A atkeltas apskrities teismas.
1795 miesto r. dalis (Alytus I) atiteko RI; vakarų dalis (Alytus II) 1795-1807 m. įėjo į
Prūsijos karalystės pro valstiją -Naująją R. Prūsiją, 1815-1915 priklausė Lenkijos
karalystei. A nukentėjo nuo 1810 m. gaisro ir Napoleono kariuomenės. -1870 neteko
miesto teisių. XIX a. 9 dešimtmetyje paverstas RI trečios eilės pasienio tvirtove. Iki 1887
nutiesti nauji bei rekonstruoti senieji keliai į Kalvariją, Marijampole, Seinus, Daugus.
1891 pastatyta Pokrovo cerkvė. Iki 1900 pastatytos kareivinės. Daugėjo gyventojų (l
lent.). Dėl tvirtovės ir kareivinių statybų Alytus II išaugo. 1886 Alytuje I buvo 75 namai,
926 gyv., Alytuje II - 149 namai, 843 gyv.; 1897 Alytuje 1-1435, Alytuje II - 2010
gyventojų. 1892-1897 m. nutiestas geležinkelis į Varėną ir Suvalkus (demontuotas
Lenkijai valdant Vilniaus kr.). 1896 pastatyta geležinkelio stotis ir geležinkelio tiltas per
Nemuną, 1909-medinis tiltas mieste. 1909 m. ir 1911 miestą ištiko dideli gaisrai. Pirmojo
pasaulinio karo pr. jame veikė Rusijos miestų sąjungos ligoninė sergantiems šiltine. 1915
A tapo T Alytaus apskrities centru.
1918 m. gruodžio į Alytų atkeltas Lietuvos kariuomenės l pėstininkų pulkas. Per 1919 m.
vasario 12-15 T Alytaus kautynes jis kovėsi su bolševikais. Vasario 13 d. ant Alytaus tilto
žuvo pulko vadas A. Juozapavičius (1989 pastatytas paminklas). 1919 įsteigta lietuvių
mokykla, 1923 išaugusi į gimnaziją. 1919 pab. A gavo valsčiaus pavaldumo miesto teises,
tapo A valsčius centru. Ūk. veikla pagyvėjo, kai iš Balbieriškio buvo atkeltos mugės ir iš
JAV grįžo pasiturintys išeiviai. 1927 įsteigta Aukštesnioji miškų mokykla, 1929 -
žemesnioji žemės ūkio mokykla (reorganizavus veikė iki 1960 m. . 1926 į Alytų II
atkeltas Lietuvos kariuomenės 2 ulonų pulkas. Plėtojosi pramonė. 1928 įsteigtas žemės
ūkio mašinų fabrikas Ūkmaš, 1930 - daržovių ir vaisių konservų, 1936 - terpentino ir
kanifolijos fabrikai, 1931 - aliejaus spaudykla. 1928 m. vasario 16 d. atidengtas Laisvės
paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybe (1951 nugriautas, 1991 atstatytas).
1931 Alytui suteiktos pirmos eilės miesto, 1932 - vasarvietės teisės. 1936 pastatyta
apskrities ligoninė, 1938-Šaulių namai, sanatorija tuberkulioze sergantiems žmonėms,
gelžbetoninis A. Juozapavičiaus tiltas per Nemuną. Sov. Sąjungai okupavus Lietuvą 1940
m. liepos mieste buvo suimta -60 žmonių. 1941 pr.-200 žmonių iš A emigravo į Vokietiją.
1941 m. birželio sov. valdžia iš A ištrėmė 120 žmonių. 1941 m. birželio 23-24 vokiečių
karininkų įsakymu sušaudyta -l 40 A gyventojų. 1941 vokiečiai įkūrė karo belaisvių
stovyklą, kurioje 1941-42 buvo nužudyti arba iš bado mirė -35 000 sov. karių. Vidzgirio
miške 1941-44 nužudyta apie 2000 Alytaus ir -58 000 kitų Lietuvos vietų žydų. 1943^14
Alytuje veikė iš Oriolo, Smolensko, Vitebsko ir kitų SSRS miestų vokiečių išvežtų
gyventojų stovykla. 1944 traukdamiesi iš A vokiečiai susprogdino tiltus, svarbesnes pram.
įmones, visuom. pastatus. 1944 m. liepos 14 d. A užėmė SSRS kariuomenė. 1945-52 iš A
į SSRS ištremta 140 žmonių. 1944-51 A apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Dainavos
apygardos T Dzūkų rinktinė. 1946 Alytaus MGB kalėjime nukankintas vienas Lietuvos
partizanų vadų kalba Bajerčius. 1950 miestas tapo Alytaus raj. centru. Nuo 1963 Lietuvos
P. regiono centras, nuo 1977 -respublikinio pavaldumo miestas. 1959 nutiestas
geležinkelis į Marijampole. Pastatyta gyv. rajonų, nemažai naujų didelių pram. įmonių:
1957 - sviesto gamykla ir siuvimo fabrikas, 1958 - duonos ir pieno kombinatai, 1963 -
šaldytuvų, vyno, 1964 - gelžb. konstrukcijų gamyklos, 1969 -medvilnės, 1972 - mėsos,
1973 - eksperimentinis namų statybos, 1983 - grūdų produktų kombinatai. Žemės ūkio
mašinų fabrikas Ūkmaš 1960 reorganizuotas į mašinų gamyklą. 1960 įsteigtas
mechanikos technikumas. Keitėsi tautinė gyventojų sudėtis (2 lent.).
1988 buvo įkurta Sąjūdžio Alytaus iniciatyvinė grupė, kuri 1988-1990 m. leido laikraštį
Alytaus sąjūdis. Įamžintas žydų genocido (1993 Vidzgirio memorialas), Lietuvos
partizanų (1993 paminklas žuvusiems partizanams, sov. saugumo nukankintiems ir
mirusiems lageriuose, tremtyje; 1996 Dainavos apyg. partizanų memorialas), lietuvių
tremtinių (1989 paminklinis koplytstulpis Už ką? 1941 m. birželio 14 d.) atminimas. 1990
A katalikams ir stačiatikiams grąžinta Šv. Kazimiero bažnyčia (įrengta po l pasaul. karo
Pokrovo cerkvės patalpose, po Antrojo pasaulinio karo uždaryta), 1994 įsteigta ketvirtoji
parapija (nuo 1995 statoma bažnyčia). Nuo 1996 A - apskrities centras. L: Alytaus miesto
ir apylinkių istorijos bruožai Vilnius 1989. Algimantas Miškinis ir kt.
Aliulis Vaclovas 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnai (Krokialaukio valsčius ), kunigas.
Marijonas (1937 m. . LKMA narys (1991 m. . 1944 įšventintas kunigu. 1945 baigė Kauno
tarpdiecezine kunigų seminariją ir Teol. fakultetą (teol. licenciatas). 1945-48 kunigavo
Varėnoje I, Marijampolėje, nuo 1948 - Vilniaus arkivyskupijos parapijose. 1965-1979 m.
Lietuvos vyskupų konferencijos Liturgijos ir bažn. muzikos komisijos sekretorius, 1980-
1990 m. pirmininkas. Nuo 1965 rūpinosi liturgine leidyba. Parašė pastoracinės teol.
vadovėlį. Parengė Romos katalikų Apeigyną Lietuvos vyskupijoms (21.1966-1967 m. ,
Katalikų kalendorių - žinyną (1982-89, 1991, 1993 m. . Redagavo Romos mišiolo vertimą
(8 t. 1982-1994 m. , Č. Kavaliausko NT vertimą (1972 !1988, su V. Ališausku, A.
Kučinskaite), A. Liesio Psalmyno vertimą (1973 m. , N. Skurkio katekizmą Mūsų
tikėjimo šviesa (1980 m. . 1970-1974 m. Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos
vicerektorius; atleistas sovietinės valdžios nurodymu.
1979-1993 m. kunigavo keliose Vilniaus bažnyčiose. 1980-1989 m. moterų vienuolių
teologijos ir katechetikos slaptų kursų vienas vadovų; parengė daugumą vadovėlių. Dėstė
slaptoje kunigų seminarijoje, parengusioje apie 20 kunigų Lietuvai ir Ukrainai. Prasidėjus
Atgimimui aktyviai reiškėsi visuom. veikloje, organizavo kat. spaudą, rašė teol.,
publicistinius straipsnius. 1988-1991 m. Sąjūdžio Seimo Tarybos narys. 1988-1992 m.
vienas kat. blaivybės sąjūdžio organizatorių, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų, jos
prezidentas 1992-1995 m. ir nuo 1999.1989 įkūrė žurnalą Katalikų pasaulis, vyr.
redaktorius iki 1991.1990-1993 m. leidyklos Katalikų pasaulis direktorius. 1989-1992 m.
Lietuvos ateitininkų fedraugijos dvasios vadas. 1989-1993 m. Lietuvos marijonų
viceprovincijolas, 1993-1999 m. marijonų vienuolijos generalinis vikaras, 1993-1996 m.
Romos marijonų vienuolyno, nuo 1999 Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis.
Bendradarbiauja žiniasklaidoje rel. švietimo, moralės ir kt. klausimais. Parašė ist.
apybraižą Palūšės bažnyčia ir parapija (1954, išl. 1996 m. , išleido str. rink. Žvilgsniai ne
tik atgal (1994 m. , kn. Geroji Atpirkėjo Motina (2001 m. . Arūnas Streikus
aliumėlis, nikelio lydinys su 1,8-2,5% aliuminio, 1,8-2,2% mangano, 0,85-2% silicio, 0,6-
1% kobalto. Sunkiai lydosi. Iš A daromos kompensacinės varžos, chromelio ir aliumelio
termoelementų elektrodai termoelektriniams termometrams; -41 nV/K jautriu matuojama .
nuo -200 iki 1000 °C temperatūra (aukštesnėje temperatūroje termoelemento elektrovara
nestabili). Aukštesnei (iki 1300 °C) temperatūrai matuoti A legiruojamas cirkoniu
(0,06%) ir boru (0,05-0,03%).
aliuminatai, aliuminato rūgščių H,A1O,, HA1O2 ir kitų kompleksinės druskos. A
hidroksilo grupės ir oksigrupės yra tiesiogiai susijungusios su Al atomais. Šarminių
metalų A gerai tirpsta vandenyje ir hidrolizuojasi - susidaro aliuminio hidroksidas AI
(OH)3. Kitų metalų A vandenyje tirpsta blogai. Retųjų metalų A labai patvarūs. Šarminių
metalų A gaunami iš Al (OH)3ir šarmų, šarminių žemių metalų A - lydant jų oksidus su
aliuminio oksidu, retųjų metalų A -jų oksidų ir aliuminio nitrato mišinį tirpinant azoto
rūgštyje. Kristalinių A yra gamtoje: magnio špinelis Mg[Al,OJ, cinko špinelis Zn[Al2O4],
chrizoberilas Be[Al2OJ. Natrio aliuminatas naudojamas kaip kandikas tekstilės pramonėje,
kaip jonitas vandeniui valyti, kalcio A - pagrindinė aliuminatinio cemento sudedamoji
dalis. Bario aliuminatais iš vandens šalinami sulfato, karbonato, kalcio jonai, špineliai
naudojami kaip juvelyriniai akmenys. Retųjų metalų A yra labai kieti, atsparūs rūgštims;
naudojami spec. keramikos, optinio stiklo gamyboje, brand. technikoje; jie ir itrio
aliuminatas yra lazerių darbo medžiaga, elektrokeramikos komponentai. Danutė Kimtienė
aliuminatinis cementas, greitai kietėjanti hidraulinė rišamoji medžiaga. Jame vyrauja
kalcio aliuminatas. Rišasi kaip ir kiti cementai, bet kietėja labai greitai (markinį stiprį
įgyja per 3 paras). Kietėdamas išskiria daug šilumos. Tankesnis už por - 1andcementį,
atsparus korozijai ir karščiui (1200-1400 °C), gana atsparus šalčiui. Gaminamas iš boksitų
ir klinties (arba kalkių); mišinys degamas iki sukepimo, rečiau sulydymo, ataušinamas ir
sumalamas. A naudojamas hidrotechn. statyboje, betonavimui žiemą, sulfatinio vandens,
karščio veikiamoms konstrukcijoms, avariniams ir remonto darbams, iš A gaminamas
plėtrusis ir hidrofobinis cementas.
aliuminiavimas, metalinio gaminio paviršiaus dengimas aliuminiu. A būdai:
fplakimvimas, Talilavimas,išlydyto aliuminio užpurškimas suslėgtomis dujomis, plazma
arba dujų liepsna, metalizavimas vakuuminiu būdu, dengimas termiškai skaidant
aliuminio org. junginius, elektroforezinis A org. tirpikliuose, elektrolitinis A
(aprotoniniuose tirpaluose, aliuminio ir šarminių metalų halogenidų mišinių lydaluose,
aliuminio org. junginių, aliuminio hidridų ar halogenidų kompleksų su ketvirtinėmis
amonio druskomis tirpaluose). Aliuminiuojami plieniniai chem. reaktoriai, balionai labai
grynoms suslėgtoms dujoms laikyti, šilumokaičiai, dujų išmetimo vamzdžiai,
vibrotechnikos, kosm. aparatų detalės (danga atspari eižėjimui veikiant didelėms
vibracijoms), integriniai grandynai, buit. paskirties gaminiai. A naudojamasi elektronikos
pramonėje gaminant kompozicines ir nemagn. medžiagas, sujungiant įv. medžiagas (ir
keramines) aukštadažniu suvirinimu, gaminant bangolaidžius, atšvaitus, teleskopus.
Leonas Simanavičius
aliumininės konstrukcijos, statinių elementai iš aliuminio lydinių. Daromos iš
deformuojamųjų, kartais ir termiškai sustiprintų aliuminio lydinių - magnalio, avialio,
duraliuminio ir kitų. A yra gražios, lengvos (2,5-3 kartus lengvesnės už plieno ir 5-10
kartų už gelžbetonio konstrukcijas), stiprios (stipris tempiant 130-400 MPa), atsparios
korozijai, patikimos, greitai gaminamos, paprastai ir sparčiai montuojamos. Žemoje
temperatūroje (iki - 100 °C) nekeičia savo savybių, bet itin aukštoje temperatūroje
silpnėja (300 °C temperatūroje A stipris sumažėja 50%). A trūkumai - nepakankamas
sujungimų (ypač suvirintų) patikimumas, mažas aliuminio lydinių tamprumo modulis
(maždaug 3 kartus mažesnis negu plieno). A būna laikančiosios ir atitvarinės.
Laikančiosios A (ištisinės ir spragotos, neįtemptos ir įtemptos) naudojamos daugiausia
plačianaviams pastatams (jų santvaroms, rėmams, arkoms, skliautams, kupolams,
klostėms, kabamosioms konstrukcijoms), surenkamosioms ir išardomosioms
konstrukcijoms (pvz., gynybos objektų), tiltams, kėlimo kranams, dujų ir skysčių
rezervuarams, elektros perdavimo linijų atramoms ir kitiems aukštiems statiniams
(bokštams, stiebams), Tol. Šiaurės ir sunkiai prieinamų vietų pastatams,
remontuojamiems statiniams (pvz., tiltams), ypač kai reikia sumažinti nuolatines apkrovas
arba pakeisti suirusias plieno ar gelžbetonio konstrukcijas. Atitvarinės A -tai
daugiasluoksniai sienų ir pertvarų skydai, kabamųjų lubų, apdailos elementai, langų, durų,
vitražų, vitrinų rėmai, stogų danga, lietvamzdžiai, įv. smulkūs elementai. A virinamos,
kniedijamos, jungiamos varžtais, lituojamos, kai kada klijuojamos. Atviri A paviršiai
kartais apdailinami: anoduojami, plakiruojami (dažniausiai aliuminiu), lakuojami,
poliruojami, gofruojami, perforuojami.
A ėmė plisti nuo XX a. vid. Daug jų (ypač plačianaviams pastatams) naudojama JAV.
Lietuvoje daugiausia naudojamos atitvarinės A; klostinėmis laikančiosiomis A dengiami
sandėliai, dirbtuvės, paviljonai. Audronis Kvedaras
aliuminio lydiniai būna su variu, magniu, cinku, siliciu, manganu, ličiu, kadmiu, cirkoniu,
chromu. Turi -90% aliuminio. Yra gerų mech. savybių, lengvi (2,6-3 kartus lengvesni už
plieną), laidūs elektrai ir šilumai, atsparūs korozijai. Pagal gamybos būdą skiriami
liejamieji ir deformuojamieji (t.p. ir sukepintieji). Liejamieji A tesudaro 15% visų A. Iš jų
labiausiai modifikuoti t siluminai (turintys 5-13% silicio); jie paprastai būna didelio ir
vidutinio stiprumo, liejimo temperatūra 680-780 °C. Tinka variklių stūmokliams, cilindrų
galvutėms, karteriams ir kt. fasoninėms lėktuvų, automobilių detalėms lieti.
Deformuojamieji A dažniausiai būna su variu, magniu, manganu; labiausiai paplitę f
duraliuminiui (aliuminio -vario -magnio -mangano lydiniai), Tavialiai (aliuminio -silicio
-magnio -mangano lydiniai), superduraliuminiai (aliuminio -silicio -vario -magnio
-mangano lydiniai). Juos galima kalti, štampuoti, valcuoti ar kitaip deformuoti, iš jų
daugiausia daromi strypai, lakštai, vamzdžiai, viela, folija, kaltiniai ir kiti pusgaminiai.
Deformuojamieji A gali būti termiškai stiprinami (grūdinami nuo 520 °C temperatūroje ir
5-10 h sendinami -190 °C temperatūroje); tokie lydiniai labiausiai tinka lėktuvų
konstrukcijoms. Iš termiškai nestiprintų A gaminamos laivų, lėktuvų, raketų, vagonų,
šaldytuvų, suvirinamų rezervuarų ir vamzdynų detalės. Deformuojamieji sukepintieji A
gaminami išpurškiant išlydytą techniškai gryną aliuminį azoto ir deguonies mišiniu;
susidarė milteliai briketuojami bei sukepinami. Tokie A atsparūs kaitrai (300-500 °C),
korozijai, labai stiprūs, tačiau neplastiški. Iš jų dažniausiai valcuojami strypeliai, įv.
profiliai, vamzdžiai ir kiti pusgaminiai. Pirmieji A sukurti XIX a. ; iš pradžių lieti gana
nestiprūs, nelabai atsparūs korozijai siluminai. XX a. pr. sukurti duraliuminiai.
aliuminio oksidas, molžemis, A12O3, aliuminio junginys su deguonimi. Balti milteliai.
Lydymosi temperatūra 2053 °C, tankis 3960 kg/m3. Žinomos 3 modifikacijos: patvarios
airy, nepatvari p. Gamtoje randamas bespalvis a aliuminio oksidas (korundas) ir spalvotos
(dėl priemaišų) jo atmainos (rubinas, safyras), y aliuminio oksidas gaunamas kaitinant
aliuminio druskas 600-900 °C temperatūroje. A yra amfoterinis junginys, netirpsta
vandenyje, gerai tirpsta išlydytame kriolite (ši A savybė naudojama aliuminiui gauti
elektrolizės būdu). A gaunamas boksitų, sodos ir klinties mišinį kaitinant iki 1300 °C arba
tirpinant boksitus koncentruotame karštame (150-200 °C) natrio šarmo tirpale. Abiem
atvejais pasigaminęs natrio aliuminatas NaA102 hidrolizuojamas iki hidroksido, kurį
kaitinant 1200-1300 °C temperatūroje gaunamas A. Iš aliuminio hidroksido atskėlus
vandenį gaunamas amorfinis A -T aliumogelis. Iš A gaminamas aliuminis, ugniai
atsparios ir abrazyvinės medžiagos, aliuminio druskos, šlifavimo, galandimo įrankiai. Jis
naudojamas elektros krosnių gamyboje, monokristalai - lazerių, laikrodžių gamyboje,
juvelyrikoje, smulkiakristalis - kaip absorbentas ir katalizatoriaus nešiklis.
aliuminio organiniai junginiai. Molekulėje aliuminio ir anglies atomai yra susijungę
tiesiogiai. Bendroji formulė RnAlX, n (čia R - org. radikalas, X - halogenas, vandenilis,
OR, SR, NR2, RCOO, CN;« = l-3 m. . Bespalviai skysčiai arba org. tirpikliuose
tirpstančios kietosios medžiagos. Neatsparūs drėgmės ir oro deguonies poveikiui.
Smarkiai reaguoja su vandeniu, rūgštimis, alkoholiais. Naudojami kaip katalizatoriai
kaučiukų, alkenų sintezėje, metalų karbonilams (reduktoriai), labai grynam aliuminiui
gauti.
aliuminio pramonė, spalvotosios metalurgijos šaka. Visas A ciklas apima t aliuminio
rūdos gavybą, sodrinimą (f aliuminio oksidas), lydymą (pirminis aliuminis gaunamas
elektrolize iš pirminės žaliavos, antrinis - lydant metalo laužą ir atliekas), rafinavimą
(priemaišos atskiriamos nuo metalo), f aliuminio lydinių, pusfabrikačių (liejiniai, valcuoti
profiliai, lakštai, viela ir kt.) gamybą. Pasaulyje kasmet iškasama daugiau, kaip 110 mln. t
boksitų (1999-124 mln. t): Australijoje 44, Gvinėjoje 17, Jamaikoje 13, Brazilijoje 12,
Kinijoje 9. Daugiausia boksitų eksportuoja Gvinėja (kasmet daugiau, kaip 10 mln. t), kuri
aprūpina Norvegijos, Rusijos, Vokietijos ir kitų Europos valstybių bei Kanados aliuminio
lydymo kombinatus, Jamaika ir Australija. 1998 pasaulyje pagaminta daugiau, kaip 48
mln. t aliuminio oksido (l lent.); daugiausia Australijoje (-29% pasaulinės gamybos), JAV
( daugiau, kaip 12%), Rusijoje ( daugiau, kaip 8%), Jamaikoje ( daugiau, kaip 7%).
Aliuminio oksido daugiausia eksportuoja Australija (-50% pasaul. eksporto; į rytus Aziją,
Art. Rytus, Europą, PAR), Jamaika, Surinamas. 1998 pasaulyje išlydyta 22,6 mln. t
pirminio (2 lent.) ir daugiau, kaip 5 mln. t antrinio aliuminio. JAV ir dauguma
ekonomiškai stiprių Europos valstybių mažina pirminio aliuminio ir didina antrinio
aliuminio lydymą. Tik antrinį aliuminį lydo Austrija, daugiau antrinio negu pirminio
išlydo Japonija, Didžioji Britanija, Italija, Šveicarija. Daugiau nei pusė aliuminio,
naudojamo elektrotechnikoje, statyboje ir transporto priemonių gamyboje, vėl perlydoma.
Daugiausia aliuminio eksportuoja (3 lent.) Rusija (22% pasaulio eksporto), Kanada
(16%), Australija (8%). Aliuminio naudojama daugiau negu kitų spalvotųjų metalų
(kasmet daugiau, kaip 20 mln. t), daugiausia transporto priemonių (lėktuvų, automobilių,
traukinių) gamyboje - 24% viso išlydyto aliuminio, taros ir pakavimo įrangos
(konteinerių, skardinių, folijos) gamyboje - 22%, statyboms ir konstrukcijų gamyboje apie
21%, elektrotechn. pramonėje - 10%. Aliuminio poreikis kasmet išauga 3%. Aliuminio
metalurgija imli elektros energijai ir vandeniui, todėl aliuminio lydymo kombinatai
dažniausiai statomi prie pigių energijos šaltinių - HE arba
AE, rečiau prie ŠE. Didžiausios pasaulyje aliuminio gamintojos: T Alcoa, Reynolds
Metals ir Kaiser Aluminium (visos JAV), tAkan (Kanada), Sumitomo Electric Industries
(Japonija), Hydro Aluminium (Norvegija), VAWAluminium AG (Vokietija), Pechiney
(Prancūzija), TAlusuisse - Lonza (Šveicarija), Comalco (Australija). Europoje veikia
Europos aliuminio lydytojų organizacija (Organization of European Aluminium
Smelters), Europos aliuminio asociacija (European Aluminium Association), Europos
aliumininių skardinių perlydymo organizacija (Aluminium Can Recycling Europe).
Boksitus kasančioms šalims atstovauja Tarptautinė boksitų asociacija (International
Bauxite Association).
A atsirado XIX a. 8 dešimtmetyje išradus elektrolitinį būdą aliuminiui gaminti iš T
kriolito bei aliuminio oksido lydalo ir būdą aliuminio oksidui gauti iš boksitų. Petras
Lingė
aliuminio rūda, mineralai ir uolienos, iš kurių gaunamas aliuminis. Pagal kilmę yra
magminė (urtitas, nefelino sienitas, leucititas), hidroterminė metasomatinė (alūnitas,
kriolitas), nuosėdinė (fboksitai - svarbiausioji A; kaolininis molis, argilitas). A didž.
telkiniai yra Gvinėjoje, Australijoje, Brazilijoje, Kamerūne, Indijoje, Norvegijoje, JAV,
Irane, Ispanijoje, Vokietijoje. Be aliuminio, iš A gaminamas elektrokorundas, kaitrai
atsparios medžiagos ir abrazyvai. Antanas Brazauskas
aliuminis (Aluminium; lot. a/wmen,kilm. aluminis -alūnas), Al, periodinės elementų
sistemos III grupės chem. elementas. Lengvas, sidabriškai baltas metalas. Minkštas,
plastiškas, kalus, tąsus. Valcuojant lengvai gaunama folija (iki 0,004 um storio), kalant -
lakštai. A lengvai poliruojamas, anoduojamas, atspindi šviesą (atspindžio koeficientas -
0,9 m. . Junginiuose trivalentis. Jungiasi su deguonimi - paviršius apsitraukia plona, bet
tvirta T aliuminio oksido A12O, plėvele, kuri daro A atsparų vandens ir atmosferos
poveikiui. A milteliai degdami deguonyje išskiria daug šilumos, todėl naudojami
metalams iš jų oksidų redukuoti. A yra amfoterinis elementas - reaguoja ir su rūgštimis, ir
su šarmais. Reaguodamas su rūgštimis (išskyrus koncentruotą azoto rūgštį, kuri jį
pasyvina) sudaro druskas, iš kurių didž. praktinę reikšmę turi: chloridas A1C1,
(katalizatorius, elektrolitas, labai gryno A žaliava); - 1uoridas A1F, (elektrolitas, - 1iusų,
emalių, glazūrų sudedamoji dalis, katalizatorius); sulfatas A12 (SO4 m. 3 (konservantas,
kandikas, kitų A druskų žaliava); nitratas A1 (NO3 m. 3 naudojamas odų pramonėje, naftai
valyti, kaip kandikas. Reaguodamas su šarmais A sudaro f aliuminatus. Kaitinamas
tiesiogiai jungiasi su halogenais, aukštoje temperatūroje su azotu, siera ir anglimi. Žemės
plutoje iš metalų A yra daugiausia. Randamas tik junginiuose: yra feldšpatuose, žėrutyje ir
kt. mineraluose, daugiausia silikatuose (T aliuminio rūda). Metalinis A gaunamas
elektrolizės būdu iš aliuminio oksido, ištirpinto išlydytame kriolite, kuris sumažina A12O3
lydymosi temperatūrą. Elektrolizuojant elektrolitą (6-8% A12O3,92-94% kriolito) A
kaupiasi vonios dugne, kuris yra katodas, o prie panardintų elektrolite anglinių strypų
(anodo) išsiskiria anglies dioksidas. Iš gauto negryno A elektrochemiškai šalinamos
priemaišos. Supergrynas A (iki 99,9999%) gaunamas zoninio lydymo būdu. Daugiausia
naudojami T aliuminio lydiniai. Elektrochetn. būdu aliuminiu dengiami plieniniai
dirbiniai apsaugai nuo korozijos, vakuuminės metalizacijos būdu -optinių teleskopų
veidrodžiai (1'aliuminiavimas). A miltelių dedama lydant plieną ir ketų (reduktorius ir
deoksidatorius), pudra naudojama lakų ir dažų pramonėje ir kaip dujodaris gaminant
akytąjį betoną, folija - maisto produktams pakuoti.
A yra augalų ir gyvūnų audiniuose. Daugumos augalų sausojoje masėje jo yra -0,02%. A
kiekis augalų audiniuose svyruoja priklausomai nuo dirvožemio savybių. Rūgščiuose
dirvožemiuose laisvi Al3+ jonai reaguoja su fosforu ir susidaro aliuminio fosfatas AlPO4,
kuris blogai tirpsta vandenyje ir augalai jo beveik neasimiliuoja. A būtinas tik kai kurių
rūšių augalams. Svarbus hidrofitų medžiagų apykaitai. Paparčiai ir arbatmedžiai kaupia A,
jo trūkumas sukelia arbatmedžio lapų chloroze. Didelės A koncentracijos augalams yra
nuodingos, ypač kenkia pažeistai augalų šaknų sistemai, l kg gyvūnų gyvosios masės būna
1,6-16 mg A. Žmogaus organizmas A natūraliai gauna su augaliniu maistu, didesnius
kiekius -su maistu, kuriam paruošti naudojami A indai, folija. A kaupiasi kasoje,
skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, inkstuose, kraujuje. Didesnis jo kiekis sunkina fosfatų
asimiliavimą, mažina hemoglobino kiekį. A druskos ir kt. junginiai skatina kraujo
krešėjimą, slopina fermentų aktyvumą, kenkia centrinei nervų sistemai. A dulkės
pažeidžia kvėpavimo takus. DLK darbo patalpose 6 mg/m'.
Metalinį A laboratorijoje 1825 gavo H. Oerstedas (Danija) ir 1827 F. Wohleris
(Vokietija). Pram. būdu A imta gaminti XIX a. vid. (1855 pasaulinėje parodoje Paryžiuje
buvo parodytas kelių kilogramų A gabalas). Lent. Danutė Kimtienė, Juozas Raugalas
aliuminogršfija Talgrafija,
allumlnotėrmija (fa/mmi'm's + graikų thermė - šiluma), kai kurių metalų (mangano,
chromo, vanadžio) gavimo būdas -jų oksidų redukavimas aliuminiu. Metalų oksidų ir
aliuminio miltelių mišinys su šiluminiu užtaisu (magnio ir kalio nitratų bei magnio lydinio
mišiniu) padegamas tiglyje ar šachtinėje krosnyje. Reakcijos metu išsiskiria daug šilumos,
temperatūra pakyla iki 3000 °C. Taip išlydomas grynas metalas ir lengvai atskiriamas
aliuminio oksido šlakas. Tinka suvirinamų bėgių briaunoms įkaitinti ir išlydyti, t.p.
ferolydiniams, ligatūroms iš oksidų gauti, padegamiesiems mišiniams gaminti,
allumlnžemiai, pusiau hidromorfiniai dirvožemiai. Turi moliuotąjį Bt horizontą, kuriame
yra susitelkusių molio dalelių. Iliuviniame horizonte gausu aliuminio, jis nepasotintas
bazėmis. Paplitę drėgno subtropinio klimato srityse, užima 100 mln. ha pasaulio
dirvožemio dangos. A skirstomi į 6 grupes: paprastuosius, geležinguosius,
humusinguosius, plytiškuosius, stagniškuosius ir glėjiškuosius. Derlingiausi humusingieji
ir stagniškieji A. Algirdas Motuzas, Mečislovas Vaičys
aliumogėlis (T alium (inis) + T gelis), amorfinis labai korytas aliuminio oksidas A120,.
Lengvai sugeria drėgme, tačiau nebrinksta ir netirpsta nei vandenyje, nei org. tirpikliuose.
Gaunamas dvi paras daugiau, kaip 35 °C temperatūroje dehidratuojant gelio pavidalo
aliuminio hidroksidą Al (OH),. Naudojamas dujoms, vandeniui valyti, cukraus sirupui
skaidrinti, tirpikliams sugerti, kaip adsorbentas chromatografijoje ir kaip platinos bei
nikelio katalizatorių nešiklis. Kartais A vadinamas aliuminio hidroksidas.
aliumohldrida! talanatai.
aliumosilikatai (t alium (inis) + T silikatai), silikatų klasės mineralai. Sudaro daugiau,
kaip 50% visų litosferos mineralų. A kristalinės gardelės tetraedruose dalį keturvalenčių
silicio jonų pakeitė trivalenčiai aliuminio jonai. Neigiamas krūvis kristalinėje gardelėje
kompensuojamas kalio, natrio, kalcio ar bario katijonais. Aliuminio ir silicio santykis
nepastovus - nuo 1:3 (sluoksniniai A) iki 1:1 (karkasiniai A). A dažniausiai šviesūs.
Kietumas 2-6,5. Tankis -2890 kg/m3. Aliumosilikatams priklauso kalio -natrio feldšpatai,
plagioklazai, žėručiai, chloritai, skapolitai, ceolitai, kai kurie amfibolai ir piroksenai.
Randami magminėse (išskyrus bazines ir ultrabazines), metamorfinėse ir nuosėdinėse
uolienose. Dūlėdami virsta molio grupės mineralais arba boksitais. Iš A gaminamas
stiklas, keraminės ir ugniai atsparios medžiagos, emaliai, glazūros, cementas. Kai kurie A
- žėručiai, lazuritas, nefelinas, labradoras - vertinga mineralinė žaliava. A gali būti ir
dirbtiniai, svarbiausi - T molekuliniai sietai ir Tpermutitai. Valentinas Kadūnas
aliumotolas (f alium (inis) + f tolas), granuliuota pramoninė sprogstamoji medžiaga -
trinitrotolueno ir aliuminio miltelių lydinys. Atsparus vandeniui. Daugiausia naudojamas
vandeniu užlietoms uolienoms žemės paviršiuje sprogdinti.
aliūras (prancūzų atture - eigastis, bėgsena), keturkojo gyvūno judėjimo būdas. A būna
natūralus ir dirbtinis. Natūralus A yra žinginė, risčia, eidinė ir šuoliavimas. Žingine
einantis gyvūnas vienu metu remiasi 3 kojomis. Jis kojas stato paeiliui kryžmiškai: žengia
kaire priekine, paskui dešine užpakaline, dešine priekine ir kaire užpakaline. Risčia būna
lėta ir greita. Risnodamas gyvūnas remiasi išsyk 2 kojomis kryžmiškai: kaire priekine ir
dešine užpakaline. Greita risčia bėgdamas gyvūnas pirma kelia priekinę koją, o tos pačios
pusės užpakaline stato tiksliai į priekinės kojos pėdą arba šiek tiek užjos. Lėta risčia
judančio arklio greitis yra 10-15 km/h, o greita risčia - iki 50 km/h. Eldine bėgantis
gyvūnas vienu metu kelia arba stato abi dešines, paskui abi kaires kojas. Eidine judančio
arklio greitis iki 52 km/h. Dažniausiai taip bėga Amerikos ristūnai ir stepių veislių arkliai.
Eidinė yra visų šunų, išskyrus bobteilus, judėjimo yda. Ji būdingesnė stambiems šunims.
Šuoliuodamas gyvūnas vienu metu visomis kojomis nesiekia žemės. Jis pirma atsispiria
priekinėmis, po to užpakalinėmis kojomis, kurių pėdos lieka už priekinių kojų pėdų, arba
atsiduria priešais jas. Lėtai šuoliuodami arkliai bėga apie 20 km/h, greitai - iki 66 km/h
greičiu. Kinkomieji šunys šuoliuodami pasiekia iki 67 km/h greitį. Dirbtinis A skirstomas
į pasažą, pjafą, piruetą, judėjimą skersom ir atbulom. Arklių pasažas yra ritmiška ir
akcentuota risčia, aukštai keliant kojas. Judesiai lengvi, tikslūs, gracingi. Pasažu vadinama
ir mažųjų šunų ristelė, kai šuo aukštai kelia kojas ir labai lenkia per sąnarius, o nugaros
linija judant išlieka tiesi, Pjafas yra arklio pasažas vietoje, niekur nejudant. Piruetas - A,
kai arklys užpakalinėmis kojomis sukasi vietoje, o priekinėmis aplink daro ratą.
Judėdamas skersom arklys bėga risčia į priekį ir į šoną, eidamas atbulom - išsyk kelia dvi
priešingos pusės kojas taip, kaip bėgdamas risčia. Vytautas Barauskas
aliuvinė teisė (f aliuvis), žemės savininko teisė paversti savo nuosavybe pakrantės ruožą,
kurį prie jo žemės suplovė upė arba jūra.
aliuviniai dlrvdžemlal Tsalpžemiai.
aliuvis (lot. aliuvio - sąnašos), upių sąnašos, srovių suklotos vagoje, dengiančios ir
formuojančios upių šalpas, terasas, deltas. Nuosėdų ir nuogulų pobūdis priklauso nuo upės
hidrodinaminio režimo, ardomų uolienų sudėties, reljefo. Kalnų upių A rupus (įv. uolienų
gargždas), menkai išrūšiuotas, nesluoksniuotas, lygumų upių -smulkesnis (žvirgždas,
smėlis, aleuritas, molis), labiau išrūšiuotas, įkypai sluoksniuotas. Gali būti vagos, šalpos,
senvagės (pav.) A. Vagos A susidaro upės srovei vingiuose graužiantis į šoną ir gilyn. Jo
apačioje lieka bazinis horizontas - perliuvis (gargždo grindinys), ant kurio nusėda įkypai
sluoksniuotos nuosėdos (žvirgždas, smėlis). Vagos A retkarčiais sudaro rėvas, sėklius,
salas, nerijas. Šalpos A susidaro per potvynius, ant vagos aliuvio nusėdus smėliui,
aleuritui, rečiau moliui; ryškios bangavimo ir tekėjimo ruzgos. Senvagės A susidaro iš
sapropelio, durpių ir per potvynius atplukdytų nuosėdų. Jei A storis lygus upės gylio ir
potvynio aukščio sumai, tai upės vaga tik slenka į šoną, jei didesnis - upė seklėja, didėja
sąnašų akumuliacija, jei mažesnis - gilėja. Petras Šinkūnas
aliuzija (vid. a. lot. alltisio - užuomina), posakis, netiesiogiai primenantis kurį nors gerai
žinomą faktą (ist,. mit,. lit. veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis situaciją su kito
laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais. Pvz., A į lietuvių liaudies pasakų ir M. de
Cervanteso romano Don Kichotas siužetus: Voras su trupiniu į dangų kelias. /Kalba
akmuo ir medis nebylys. /Ir ieSko laimės, ant aklos kumelės l Per visą žemį jodamas,
kvailys (H. Radauskas).
alyva: 1. Didelės mol. masės angliavandenilių ir įv, priedų klampus mišinys. Pagal
gavimo būdą skirstoma į mineralinę A (gaunama iš naftos perdirbimo produktų,
dažniausiai mazuto) ir sintetinę (silicio org, junginiai, polietilenglikoliai, poliesteriai ir kt.
junginiai). Sintetinė A nuo mineralinės skiriasi didesniu darbo temperatūros intervalu
(nuo -100 °C iki 400 °C), atsparumu oksidacijai ir chem, reagentams (tai ypač svarbu
alyvoms, naudojamoms raketų varikliuose, aukštos įtampos ei, įrenginiuose, lėktuvų
varikliuose). A būna skirta tepimui (ji dar vadinama tepaline A) ir specialiosios paskirties.
Spec. A pavadinimas paprastai nusako jos paskirtį - apsauginė, cilindrinė, ele
komitetroizoliacinė, hidraulinė, kompresorinė, medicininė, prietaisų, technologinė,
turbininė. Cilindrinė, elektroizoliacinė, kompresorinė, turbininė A dar vadinama
energetine. A apibūdinama klampa, pliūpsnio temperatūra, stingimo temperatūra, tankiu,
antikorozinėmis ir elektroizoliacinėmis savybėmis. Dar naudojama apsaugai nuo
korozijos, elektros izoliacijai, aušinimui (tepimo ir aušinimo skysčių sudedamoji dalis),
kaip hidraulinis skystis, dyzeliniai degalai, ja minkštinama guma, apdorojami audiniai.
Parfumerijoje ir medicinoje naudojama rūkstančia sieros rūgštimi išgryninta - baltoji A.
2. t Alyvmedžio vaisius. Romualdas Brazys
alyviniai, vasarinių obelų veislių grupė. Priklauso f 'Baltasis alyvinis', T'Pilkasis alyvinis'
ir t'Popierinis'.
alyvmediniai (Oleaceae), magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų šeima. 27 gentys,
-600 rūšių. Auga tropinio ir subtropinio klimato juostose. Labiau paplitę Azijoje.
Daugeliui A būdinga arealo disjunkcija. A lapai priešiniai (retai pražanginiai), paprasti
arba sudėtiniai, be prielapių. Žiedai taisyklingi, susitelkė į šluoteles arba kekes. Vaisius -
kaulavaisis (alyvmedžio), dėžutė (alyvų), uoga (jazminaičio), sparnavaisis (uosio).
Lietuvoje savaime auga viena rūšis - paprastasis uosis (Fraxinus ezcelsior). Ligustrai,
forsitijos, alyvos, kai kurios uosių rūšys yra introdukuoti ir auginami kaip dekoratyviniai.
Živilė Lazdauskaitė
alyvmedis (Olea), alyvmedinių (Oleaceae) šeimos medžių ir krūmų gentis. -60 rūšių. A
paplitę tropinio ir subtropinio klimato juostose. Ūk. požiūriu svarbus europinis A (O.
europea). Tai daugiau, kaip 1000 metų gyvenantis iki 12 m aukščio medis. Lapai
lancetiški, pilkšvai žali. Žiedai kvapūs, balti, sukrauti į kekes. Vaisiai (alyvos) - melsvai
juodi kaulavaisiai. Valgomi. Juose yra 14-40% riebalų, mažai baltymų, cukrų, vitaminų.
Vartojami maistui (sūdyti, marinuoti, rečiau žali). Iš jų spaudžiamas alyvų aliejus,
naudojamas maisto ir farmacijos pramonėje. Manoma, kad europinis alyvmedis kilęs iš
laukinio A (O. oleaster) arba kad laukinis alyvmedis yra sulaukėjęs europinis alyvmedis, o
šis kilo iš O. chiysophylla. A daugiausia auginamas Viduržemio j. šalyse, Afrikos
vakaruose, Kaukaze, Vid. Azijos pietuose, Indijoje, Japonijoje, JAV (Kalifornijoje). A
šakelė nuo seno yra taikos ir gerovės simbolis. Živilė Lazdauskaitė
alyvos (Syringa), alyvmedinių (Oleaceae) šeimos augalų gentis. -30 rūšių. Daugiausia A
auga Vid. ir Rytų Azijoje. Krūmai ar maži medžiai. Lapai paprasti, priešiniai. Žiedai
dvilyčiai, dažniausiai kvapūs, šluotelių pavidalo žiedynais, balti, violetiniai (įv. atspalvių),
paprasti ar pilnaviduriai (kultūrinių formų). Vaisius - dėžutė. Veisiamos ir dauginamos
sėklomis, atžalomis, ūgliais, krūmų dalijimu, akiuojamos (skiepijamos). Gražios tekstūros
A mediena naudojama smulkiems medžio dirbiniams, žiedų eteriniai aliejai -
parfumerijoje. Europoje pradėtos auginti XVI amžiuje. Į Vieną pateko 1563 kaip turkų
sultono dovana iš Stambulo sodų. Dekoratyvinių A veislių selekcija pradėta nuo XIX a.
vidurio. Pasaulyje sukurta apie 1600 veislių. Lietuvoje A auginamos nuo XVIII a.
Dažnesnės rūšys: paprastosios A (S. vulgaris), stambialapės A (S. josikaea).
AudriusSkridaila
alyvų aliejus, Provanso aliejus, nedžiūstantysis aliejus. Gelsvos, žalsvos, kartais rudos
spalvos skystis, gaunamas iš alyvmedžio kaulavaisių ekstrahuojant juos org. tirpikliais. A
sudaro riebalų rūgštys: sočiosios (daugiausia palmitino 2-9%) ir nesočiosios (oleino 54-
81%, linolo -15%). Tankis 915 kg/m3, 3-0 °C temperatūroje pradeda stingti. Naudojamas
maistui, farmacijoje, kosmetikoje, specialaus tekstilinio muilo gamybai.
Alyvų kalnas (arab. Jabal aĮ-Tūr, hebr. Har Ha -Zetim), kalva Jeruzalės rytinėje dalyje,
už Kedrono slėnio. Aukštis 827 m. Krikščionių piligrimystės vieta. Gelbėdamasis nuo
Absalomo maištininkų pro A bėgo karalius Dovydas; ant jo karalius Saliamonas pastatė
aukurą. A paminėtas Ezechielio ir Zacharijo pranašystėse. NT A - su Jėzaus Kristaus
kančia Jeruzalėje susijusi vieta. Jėzus Kristus ant A pranašavo miesto sugriovimą, nuo jo
įžengė į Jeruzalę; A šlaite esančioje Getsemanėje meldėsi bei krauju prakaitavo po
Paskutinės vakarienės ir buvo suimtas. 40 d. po prisikėlimo pasiskelbė grįžtąs pas Dievą
Tėvą ir pakilo į dangų (Mt 26, 30; Lk 19, 29, 41-44; 22,39; Apd l, 12 m. . A viršuje stovi
kelios bažnyčios, skirtos Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiams paminėti.
alizarinas (prancūzų alizarine < arab. al-'asarah -sultys), 1,2-dihidroksiantrachinonas,
org. dažiklis. Oranžiškai raudoni kristalai; lydymosi temperatūra 289 °C. Blogai tirpsta
vandenyje, gerai - šarmų tirpaluose. Randamas dažinės raudės (Rubia tinctorum) šaknyse.
A gaunamas lydant 2-antrachinonsulfonrūgštį su kalio šarmu arba tiesiog oksiduojant
antrachinoną. Dažymas alizarinu ilgas ir sudėtingas; dabar šis dažiklis beveik
nebenaudojamas. Jis yra kitų dažiklių sintezės žaliava, chem. analizės reagentas. Su
metalais (Ca, Al ir kt.) sudaro spalvotas druskas, vad. dažalus, kuriais dažomi audiniai. A
aliuminio druska yra ryškiai raudonos spalvos; naudojama tapybiniams ir spaustuviniams
dažams gaminti. A 1869 susintetino C. Graebe ir C. Liebermannas (Vokietija).
Alizava, miestelis Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Pyvesos dešinysis krante;
seniūnijos ir parapijos centras. 447 gyv. (2001 m. . Keliai į Kupiškį, Pandėlį, Salamiestį.
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Malūnas ir lentpjūvė (nuo 1959 m. . Paštas, vidurinė
mokykla (nuo 1957 m. , kultūros namai (nuo 1959 m. , biblioteka (nuo 1946 m. . XVIII a.
vietovė vadinta Pakape (buvo tik kapai ir smuklė). 1794 dvarininko A. Koscialkovskio
lėšomis pastatyta medinė bažnyčia. Pakapės dvarininko sūnaus Aloyzo garbei pavadinta
Alizava. A garsėjo amatininkais. 1856 pastatyta nauja bažnyčia. 1894 A nukentėjo nuo
gaisro. XIX a. pab. A vadinta miesteliu. 1910-49 veikė pradinė, 1950-57 septynmetė
mokykla. Sovietinės okupacijos metais A buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė
gyvenvietė. 1923 miestelyje buvo 128,1959 -160,1970 -151,1979 - 272, 1989 - 399 gyv.
Vidmantas Daugirdas ir kt.
359
aljansas (prancūzų alliance - sąjunga, susivienijimas), valstybių T sąjunga, polit.
arvisuom. organizacijų susivienijimas bendram tikslui siekti. A trukmė priklauso nuo to,
kaip greitai pasiekiama tikslo ir kaip glaudžiai tarpusavyje susieti A nariai.
Alji fAllier.
Aljendė Isabelė - 1.Allende.
Aljendė Gosensas Salvadoras T S. Allende Gossens.
Aljubarrotos mūšis (Alžūbarotos mušis), lemiamos portugalų ir kastilų kautynės,
privertusios Kastiliją atsisakyti pretenzijų į Portugalijos sostą. Įvyko 1385 m. rugpjūčio 14
d. Aljubarrotos laukuose, 14 km į pietvakarius nuo dab. Batalhos. 1385 prieš nepopuliarią
Portugalijos karaliene regentę Eleonorą sukilo gyventojai, kuriems vadovauti stojo
nesantuokinis Portugalijos karaliaus Ferdinando I (1367-1383 m. sūnus Jonas, Avisų
ordino d. magistras, Coimbros kortesų 1385 paskelbtas karaliumi Jonu I. Kastilijos
karalius Jonas I, remdamas žmonos Beatričės ir jos motinos Eleonoros pretenzijas į sostą,
įsiveržė į Portugaliją. Port. arbaletininkai (-7000 m. , vadovaujami konsteblio Nuno
Alvareso Pereiros, kastilus (-30 000 m. visiškai sumušė. Dviem šimtmečiams buvo
garantuota Portugalijos nepriklausomybė; su naująja Avisų dinastija prasidėjo iškiliausias
Portugalijos ist. laikotarpis.
ALKA, Amerikos lietuvių kultūros archyvas, JAV lietuvių kultūros įstaiga Putname
(Konektikuto valstija). Turi archyvo, muziejaus ir bibliotekos skyrius. Archyve saugomi
kultūros ir visuom. veikėjų (A. Giedriaus, J. Balkūno, S. Ylos, P. Juro, A. Kučo, J. ir V.
Sirvydų ir kt.), organizacijų bei institucijų (BALF, Lietuvos konsulato, Lietuvos vyčių,
lietuvių skautų, Tautos fondo, VLIK), period. leidinių (laikraštis Draugas, Keleivis), kt.
archyvai, atskiri dokumentai (J. Gimbuto, M. Krupavičiaus), lietuvių muzikų kūriniai.
Muziejus turi etn. ir tautodailės kūrinių, paveikslų (A. Galdiko, P. Kalpoko, A. Smetonos
ir kt.), skulptūrų (V. Kašubos), kilimų, t.p. numizmatikos, pašto ženklų, medalių, įv.
relikvijų ir fotonuotraukų rinkinių. Prie bibliotekos veikia J. Balio tautosakos kabinetas.
Bibliotekos knygų fondą daugiausia sudaro lietuvių veikėjų, kunigų ir mokslininkų (J. ir
V. Balčiūnų, V. Cukuro, V. Gidžiūno, S. Ylos, R. Krasausko, A. Kučo, J. Tautkaus)
knygos, perduotos po jų mirties. 1985 buvo daugiau, kaip 30 000 knygų. Po 1990 didelė
dalis knygų, dokumentų ir archyvų (pvz., P. Lemberto, P. Būtėno, Lietuvos konsulato
Niujorke) perduota atgavusios nepriklausomybę Lietuvos kultūros įstaigoms; knygos
tebesiunčiamos.
1922 kun. R Juras, dirbdamas LaVrence, pradėjo rinkti lietuvių spaudą. 1935 rinkiniai
perkelti į laikraštį Darbininkas patalpas Bostone ir pavadinti A. 1951 archyvas perkeltas į
Jėzaus Nukryžiuotojo lietuvių seserų vienuolyno patalpas Brocktone, 1963 - į spec.
pastatą Putname. 1973 perduotas LKMA, sudarytas direktoratas ir jo valdyba. Direktorato
pirm. J. Kriaučiūnas (nuo 1986 m. . Pav. Juozas Kriaučiūnas
„Alka", Žemaičių muziejus „Alka", yra Telšiuose. Renka, saugo, restauruoja, tiria,
eksponuoja bei populiarina Žemaičių kr. materialinės ir dvasinės kultūros, gamtos
objektus. Rengia ekspedicijas (nuo 1955 m. . Sukaupta archeol., etn., numizmatikos,
liaudies meno, spaudinių, rankraščių, fotografijų, profesionaliojo meno, gamtos ir kt.
rinkinių ( daugiau, kaip 50 000 eksponatų, 1998 m. . Ypač vertingos profesionaliosios
tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kolekcijos į A pateko 1940-41 iš
Žemaitijos dvarų. Muziejaus fonduose daugiau, kaip 70 000 dvarų archyvų dokumentų
(16- XX a. ), bibliotekoje daugiau, kaip 10 000 knygų lietuvių ir užs. kalbomis (19- XX a.
), fototekoje daugiau, kaip 15 000 fotonegatyvų, moksl. archyvas. A priklauso Žemaitijos
kaimo muziejus (kurtas nuo 1967, atidarytas 1982 m. , kuriame yra 16 etn. pastatų ( XIX
a. pab.- XX a. pr.): turtingo ūkininko, vidutinio ir mažažemio valstiečio sodybos, kalvė,
vėjo malūnas. Muziejų 1932 įkūrė draugija T Alka. Pirmasis (1932-45 m. vedėjas P.
Genys. Už savivaldybių skirtas, krašto gyventojų ir užs. lietuvių paaukotas lėšas 1938
pastatyti A rūmai (archit. S. Stulginskis). 1998 pastatytas priestatas (archit. A.
Žebrauskas). 1948-1988 m. vadinosi Telšių kraštotyros muziejumi. Direktorius S.
Kasparavičius (nuo 1993 m. . Pav. KęstutisŠnįgždavičius
„Alka", Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka", kraštotyros draugija, veikusi 1931-40
Telšiuose. Įkurta P. Genio iniciatyva. Vadovavo valdyba (5 žm.), buvo 26 nariai (1932
m. . 1931 prie A prisijungė (skyriaus teisėmis) Senovės pažinimo mėgėjų kuopa su
muziejumi, veikusi Mažeikiuose. 1932 A įkūrė T Alkos muziejų. 1934-35 kompleksiškai
tyrė (vadovas J. Končius) Drobūkščių kaimą (Varnių valsčius ). Registravo kultūros
paminklus, kolekcininkų rinkinius, rengė dailės parodas. Veikė fotomėgėjų sekcija (nuo
1934 m. . Draugiją finansiškai rėmė Žemaitijos savivaldybės ir Švietimo ministerija.
Vacys Milius
'Alka', vėlyva vasarinė kriaušių veislė. Sukurta Lietuvoje. Vaismedis iš svyrančių šakų
formuoja piramidinį vainiką; žiemą ištveria vidutiniškai, derėti pradeda po 6 metų,
derlingas, dera pramečiui. Pražysta anksti. Veislė kryžmadulkė. Vaisiai prinoksta
rugpjūčio pab.-rugsėjo pr. ir išsilaiko 12-15 d., didesni už vidutinius (110-160 g), vienodo
dydžio, tinka gabenti, atsparūs rauplėms, vartojami švieži ir perdirbti. Odelė žalsvai
geltona su rusvais dryželiais. Minkštimas gelsvai baltas, saldus, sultingas, pusiau
sviestiškas. Lietuvoje rajonuota 1984. Algirdas Lukoševičius
alkabala (isp. alcabala < arab. al-ąabala - rinkimas, išieškojimas), mokestis Ispanijoje
( XII a. -1845 m. ir jos kolonijose ( XVI a. 2 pusėje - XIX a. pr.) dažniausiai už prek.
sandėrius. Įvestas arabų kaip senjorinis ir municipalinis, nuo 1342 valstybinis. Iš pradžių
siekė 5%, XVII a. - iki 17% prekių vertės. 1571 hercogas Alba įvedė A Nyderlanduose
(1% viso turto, 5% parduodamo nekilnojamojo, 10% kilnojamojo turto vertės). Tai buvo
vienas 1572 Nyderlandų sukilimo pretekstų. Ispanijos kolonijose Amerikoje A sudarė 2%,
vėliau 6%, kartais 10% prekių vertės. Anelė Butkuvienė
Alkaidas (Alenui), Didžiųjų Grįžulo Ratųrj, f Benetnašas.
Alkajas (Alkaios), VII- VI a. p.m.e., senovės graikų poetas. Gyveno Lesbo saloje.
Aristokratas. Dėl polit. nesutarimų 2 kartus turėjo bėgti iš tėvynės. Eilėraščiams būdinga
karo, politikos, meilės ir puotų temos. Parašė himnų apie dievus ir herojus. Sukūrė strofą,
vadinamą alkajine. Iš 10 poez. knygų išliko tik kūrinių fragmentų. A kūryba turėjo didelės
įtakos antikinei poezijai. Dalia Dilytė
alkajine strofa, antikinės eilėdaros strofa. Ją sudaro 4 alkajinės eilutės: dvi pirmosios turi
11 skiemenų (anakruzė + 2 trochėjai + chorijambas+jambas), trečioji - 9 skiemenis
(anakruzė + 2 trochėjiniai metrai), ketvirtoji - 10 skiemenų (2 daktiliai + 2 trochėjai):
A sukūrė senovės graikų poetas Alkajas (7- VI a. p.m.e.).Vėliau A daugiausia rašė rom.
poetas Horacijus (l a. p.m.e.), todėl ji dar vadinama Horacijaus strofa. Renesanso
epochoje ir vėliau A vartojo it., anglų, vok., prancūzų ir kt. tautų poetai. Lietuvos lot.
poezijoje XVII a. A vartojo M. kalba Sarbievijus. Toniniu eiliavimo principu paremtų A
yra A. Churgino, kalba Platelio poezijoje. Juozapas Girdzijauskas
Atkala de Henaresas T Alcala de Henares. Alkais Samorė i Tdresas fAlcald Zamoray
Toms.
alkaldas (isp.alcalde < arab. al-kadi - teisėjas): 1. Viduramžių Ispanijos teismo, finansų,
muitinės pareigūnas.
2. Ispanijos ir kai kurių Lot. Amerikos šalių municipalinės valdžios vadovas ir
vyriausybės įgaliotinis. Vykdo admin. ir pagr. teismines funkcijas.
3. Ispaniškas kortų žaidimas. Anelė Butkuvienė
alkalimėtrija (arab. al-ąili - šarmas + graikų metreo - matuoju), titrimetrinės analizės
metodai, pagrįsti šarmų T neutralizacija.
alkaloidai (arab. al-ąili + graikų eidos - pavidalas), azoto turintys heterocikliniai junginiai,
randami kai kuriuose augaluose (lapuose, stiebuose, šaknyse, žievėje, sėklose). A buvo
atrasti XIX a. pr.: 1803 m. iš augalų buvo išskirti (kristalinių medžiagų mišinio pavidalo)
opijaus A, 1806 m. F. W. Sertūrneris (Vokietija) išskyrė gryną morfiną. Žinoma daugiau,
kaip 3000 A. Svarbiausi A: f nikotinas (randamas tabake), f kofeinas (kavos pupelėse,
arbatžolėse), T morfinas (aguonose), T atropinas (šunvyšnėje, durnaropėse). Paprastieji A
turi < 10, sudėtingesnieji daugiau, kaip 50 anglies atomų. Be anglies, A sudėtyje yra
azoto, vandenilio, deguonies. Anksčiau A buvo klasifikuojami pagal augalus, iš kurių jie
išskiriami, pvz., chininmedžio žievės A, aguonų A, dabar - pagal A sudarantį heterociklą,
pvz., piridino A, chinolino A, indolo A. Visų A molekulėse yra azoto atomas, suteikiantis
jiems bazinių savybių, todėl augaluose randami ne laisvi A, o gerai vandenyje tirpstančios
jų druskos, kurios susidaro sureagavus A su augaluose esančiomis karboksirūgštimis
(acto, oksalo, pieno, vyno, citrinų). A išskiriami iš žaliavos paveikus ją (tiksliau druskų
tirpalus) šarmais; po to laisvi A nusodinami pikro rūgštimi, taninu, gyvsidabrio
druskomis, ekstrahuojami org. tirpikliais arba distiliuojami vandens garais. A dažniausiai
yra kartaus skonio, bespalvės kristalinės medžiagos, tik kai kurie iš jų (anabazinas,
nikotinas) yra skysčiai. Labai blogai tirpsta vandenyje, gerai etanolyje, eteryje,
chloroforme. Visi A - biologiškai veiklios medžiagos, daugelis jų - stiprūs nuodai; kai
kurie mažais kiekiais vartojami kaip vaistai. Kofeinas, morfinas, T heroinas, Tstrichninas
veikia daugiausia centrine, kokainas, emetinas - periferine, atropinas - vegetacine nervų
sistemą. Chininas slopina kai kurių mikroorganizmų dauginimąsi, teofilinas ir
teobrominas gerina šlapimo išsiskyrimą, mažina kraujospūdį. Ilgalaikis kai kurių A
vartojimas sukelia narkomaniją. Ponias Vainilavičius
alkaldzė (alcalosis < vid. a. lot. alcali < arab. al-qili), organizmo vidinės terpės
pašarmėjimas. A būna metabolinė (gausiai vemiant, gydant diuretikais, mažinančiais kalio
kiekį kraujyje, sergant Cushingo sindromu, perdozavus intraveninių šarminių tirpalų) arba
respiracinė (sustiprėjus plaučių ventiliacijai dėl karščiavimo, galvos smegenų traumų,
navikų, metabolinio pažeidimo, encefalito, psichogeninių priežasčių). A požymiai: tirpsta
plaštakos, pėdos, silpsta raumenys, trūkčioja veidas, atsiranda traukulių. Ilgai trunkant A
netenkama sąmonės, sutrinka širdies ritmas. Sigitas Ryliikis
Alkamas tAlcamo.
Alkamėnas (Alkamenės), V a. p.m.e. 2 pusė, senovės graikų skulptorius. Skulptorius
Feidijo mokinys. Dirbo daugiausia Atėnuose. Kūrė mit. tematikos marmurines, bronzines,
medines chrizoelefantines skulptūras. Jam priskiriamos Dioniso, Arėjo, Hermio, Afroditės
soduose statulos (žinomos iš kopijų). Manoma, kad išlikęs originalus A kūrinys -Proknė ir
Uis (marmuras), rastas Atėnų akropolyje. Skulptūros idealizuotų, harmoningų formų.
Alkan Charles -Henri - Valentin (Šarlis Anri Valentenas Alkanas), tikr. Morhange 1813
m. lapkričio 30 d. Paryžius - 1888 m. kovo 29 d. ten pat, prancūzų kompozitorius, Nuo 6
m. studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Koncertavo Paryžiuje, dirbo ped. darbą.
Vertingiausi kūriniai - virtuoziškos programinės pjesės ir etiudai fortepijonui. Kiti
kūriniai: koncertai fortepijonui ir orkestrui, sonatos, variacijos, preliudai. Audronė
Jurkėnaitė
alkanai, sotieji angliavandeniliai. Jų molekulėje yra tik viengubieji ryšiai. Bendroji
formulė CBH2;l+2. Svarbesni: f metanas, t etanas, t propanas v t butanas (pirmieji
homologinės eilės nariai). Išvardyti (C,-C4 m. A normaliomis sąlygomis yra dujos, C5-C|7 -
skysčiai, kiti - kietosios medžiagos.
Alkanoji stepė (uzb. Mirzačiul, rus. Golodnaja step), Pietų Alkanoji stepė, lyguma
Uzbekijoje ir Kazachijoje, Syrdarjos kair. krante. Oazė. Plotas apie 10 000 knrytų aukštis
230-385 m. Paviršiuje liosiški priesmėliai ir priemoliai. Liepos vidutinė temperatūra 28,
sausio -2 "C. A rytuose iškrinta 240 mm kritulių per metus. Didesnioji A dalis drėkinama;
iškasti drėkinamieji kanalai: Šiaurinis, Centrinis ir Pietų Alkanosios stepės. Dirvožemiai -
šviesūs pilkžemiai ir druskožemiai. Natūrali augalija - dykumų. Drėkinamose žemėse
auginami vilnamedžiai. Gulistono miestas.
Alkantara tAlcantara.
Alkantaros drdinas TAlcdntaros ordinas.
alkaptonūrija (alcaptonuria), reta, autosominiu recesyviniu būdu paveldima liga, viena
fermentopatijų. A priežastis - sumažėjęs fermento homogentizino rūgšties deoksigenazės
aktyvumas. Sergant A iš aminorūgščių fenilalanino ir tirozino susidariusi homogentizo
rūgštis neskaidoma ir kaupiasi ląstelėse, organizmo skysčiuose bei išsiskiria su šlapimu
(ore šlapimas patamsėja). Homogentizo rūgštis arba išjos susidarę polimerai prisijungia
prie kolageno ar kitų jungiamojo audinio baltymų kremzlėse ir tarpslanksteliniuose
diskuose, todėl sąnariuose atsiranda pakitimų, pažeidžiama stuburas, kraujagyslės. A
būdinga ochronozė -jungiamojo audinio pigmentacija: pakinta nosies, odos, ausies
kaušelio, ragenos, kremzlių spalva. Klinikiniai ligos požymiai atsiranda 20 -40 gyvenimo
metais (vyrai serga dažniau). Gydoma dieta (vartojama nedaug fenilalanino ir tirozino). A
aprašyta 1649. A. Garrodas (Didžioji Britanija) 1902 nustatė, kad tai yra paveldima
medžiagų apykaitos liga. Ramunė Dikčiūtė
alkas, alka, ikikrikščioniškoji lietuvių šventvietė, Lietuvoje žinoma daugiau, kaip 2000 A.
Gausiausios jų grupės - alkakalniai, Šv. girios, ežerai, upės, šaltiniai, f apeiginiai
akmenys, laukai ir daubos. Alkakalniai vadinami įv. sakraliniais žodžiais. Žinomi Alkos,
Maldų, Dievo, PerkUno, Saulės kalnai (Alko Alkos kalnas, Kretingos rajono savivaldybės
teritorijoje, t Mikytų Alkos kalnas, Vilkų Dievo krėslas, Telšių rajono savivaldybės
teritorijoje). Dauguma žinomų alkakalnių, manoma, buvo naudojami IX- XIV a. ; po
Lietuvos krikšto (1387 m. ant jų imta statyti krikščionių kulto pastatus, kryžius (iki XVII
a. ). Dažnai alkakalniai yra šalia kitų T archeologijos paminklų (Impilties piliakalnio,
Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, f Medvėgalio piliakalnis ir kūlgrinda), t.p. Šv.
giriose, prie Šventupiu. XIII- XV a. rašytiniuose šaltiniuose ir vėlesniuose ist.
dokumentuose minima daug šventųjų girių ir miškelių (T Romainių šventasis miškas, T
Veliuonos Šventasis miškas). Švenčiausia dažniausiai laikyta ta girios vieta, kur augo
seniausi ir storiausi medžiai, buvo alkakalnis, Šv. akmuo ar šaltinis. XIX - XX a. vid. dar
buvo garbinamų pavienių medžių, dažniausiai ąžuolų, liepų, uosių, pušų (fAlkūnų
ąžuolas, Kegrių pušis, Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje). Šventosios upės (jų
Lietuvoje arti 50 m. paprastai teka l tūkstantmečio vidurio apie 2 tūkstantmečio pr. genčių
teritorijų, žemių, sritinių kunigaikštysčių paribiais. Šventųjų šaltinių (f Dievogalos
šaltinis, T Ugionių šaltiniai, T Užpalių Krokutės šaltinis) yra daugelyje Lietuvos vietų.
Šventais jie laikyti dėl gamtinių ypatumų (tekėjimo krypties), gydomųjų savybių. Tikėta,
kad jų vanduo teikia laimės, gausina derlių, saugo nuo perkūnijos. Gausu padavimų ir
sakmių apie alkakalniuose degintą Šv. ugnį, aukotas aukas, garbintus senovės dievus, ten
stovėjusias ir prasmegusias bažnyčias, apie Šv. ežerus bei upes ir jų valdytojus -
šeimininkus, nuskendusius turtus ir kita. Tikėta, kad Šv. ežerai ir upės kasmet reikalauja
aukų. Prie A buvo aukojama įv. daiktų, pinigų (juos metė į vandenį). Pav. L: V.
Vaitkevičius Senosios Lietuvos Šventvietės: Žemaitija Vilnius 1998. Vykintas
Vaitkevičius
„Alkas", krašto kultūros ir istorijos pažinimo klubas, (k. 1967 Vilniaus skaičiavimo
mašinų spec. konstravimo biure inž. konstruktorių S. Lukoševičiaus, Z. Didžiulio ir E.
Gudavičiaus iniciatyva. Ugdė meile gimtajam kraštui. Sovietinės okupacijos metais klubo
patriotiniai tikslai valdžiai buvo įtartini ir nepageidaujami, todėl jo veikla nuolat tikrinta.
A surengė talkas Vilniaus arkikatedros ir Žem. pilies požemiuose, Rasų kapinėse, atstatant
Tris kryžius, tvarkant VU, kasinėjant akmens amžiaus gyvenvietę Šventojoje, padėjo
paruošti į Rumšiškių buities muziejų perkeliamų pastatų dokumentus. Ypač išpopuliarėjo
A rengiamos Tolminkiemio bažnyčios ir klebonijos atstatymo bei priežiūros talkos
(suvažiuoja iki 500 talkininkų iš visos Lietuvos). A suorganizavo kelionių po Lietuvos ist.
vietoves, etnines lietuvių žemes - Karaliaučiaus kr. ir Baltarusiją (po 80-120 dalyvių),
reikšmingų Lietuvos kultūros ir ist. sukakčių minėjimų. Klube skaitomos Lietuvos
istorijos paskaitos, įv. pranešimai, leidžiamas neperiodinis biuletenis Mūsų kraštas, A
stendams sukurta -60 patriotinių plakatų; bendradarbiavo J. Balkevičius, E. Gudavičius,
N. Kitkauskas, Č. Kudaba, V. Landsbergis, O. Narbutienė, T. Vaisieta, N. Vėlius, V.
Vildžiūnas ir kt. Sovietinės okupacijos metais klubas buvo inžinierių hum. kultūros ir
dvasinės atgaivos šaltinis. A renka tarybą; pirmininkai: S. Lukoševičius (1967-1972 m. ir
nuo 1977 m. , A. Budriūnas (1972-1976 m. ir G. Vanagas (1976-1977 m. . Pav.
Algimantas Budriūnas
alkazaras (isp. alcdzar < arab. al-gaįr - tvirtovė), viduramžių rūmai, turintys gynybinės
architektūros bruožų. Gyv. patalpos išdėstytos apie vidinius kiemus su galerijomis.
Atsirado islamo šalyse. IX- XVI a. alkazarų pastatyta Ispanijoje (Sevilijoje, Segovijoje,
Toledo). Pav.
alkėnai, nesėtieji angliavandeniliai. Jų molekulėje yra dvigubasis ryšys (=C=C=).
Bendroji formulė CnHv Pirmieji homologinės eilės nariai tetėnas (etilenas) CH2=CH2,
Tpropenas (propilenas) CH2=CHCH3 ir Tbutenas (butilenas) CH^CHCHjCH., yra dujos;
jie turi didžiausią praktinį pritaikymą. Gaunami iš alkanų (sočiųjų angliavandenilių).
Budingos prijungimo reakcijos. Sudaro ciklinius junginius T cikloalkenus.
Alkestidė (Alkestis. kilm. Alkestidos), graikų mitologijoje Admeto žmona. Sutiko mirti
vietoj vyro, kad jis gyventų amžinai, tačiau vyro draugas Heraklis atėmė jos sielą iš
mirties dievo Tanato. Admeto prašymu dievai jam ir A leido gyventi amžinai. Pagal šį
mitą Euripidas parašė tragediją Alkestidė. Aleksandra Teresė Veličkienė
Alkibiadas (Alkibiades) apie 450 f 404 m. p.m.e., Atėnų valstybės veikėjas ir karvedys. Iš
Alkmajonidų giminės. Periklio sūnėnas ir globotinis. Sokrato mokinys. Iškilo per
Peloponeso karą, po Nikijo taikos (421 m. . 420 išrinktas strategu, agitavo atnaujinti karą
su Sparta. 415 jo iniciatyva surengta kar. ekspedicija į Siciliją ginti Segestos miesto nuo
Sirakūzų. Jos metu dėl kaltinimų Atėnuose nugriovus dievui Hermiui pašvęstus stulpus
(hermas) pabėgo į Spartą. Patarė Spartos karaliui įsikišti į Sirakūzų reikalus (todėl 413
prie Sicilijos s. atėniečių laivynas buvo sunaikintas) ir užimti Dekelėjos tvirtove Atikoje.
Trumpai tarnavo Persijos satrapui Tisafernui; vėl grįžo vadovauti atėniečių laivynui ir
sumušė spartiečius jūrų mūšyje prie Abido (411 m. , jungtines spartiečių ir persų pajėgas -
prie Kiziko (410 m. . Atėnuose išrinktas strategu, tačiau atėniečių laivynui pralaimėjus
prie Notijo kyšulio (407 m. buvo nušalintas. Nužudytas pakeliui į Persijos karaliaus dvarą.
Rasa Banytė-Rowell
alkidinė dervė, šakotos grandinės poliesteris, gaunamas polikondensuojant daugiaprotone
rūgštį, daugiahidroksilinį alkoholį (poliolį) ir vienprotone riebalų rūgštį arba aliejų. A
būna gliftalinė (iš glicerolio ir ftalio rūgšties anhidrido) ir pentaftalinė (iš pentaeritritolio
ir ftalio rūgšties anhidrido), džiūstančioji ir nedžiūstančioji (priklauso nuo panaudoto
aliejaus), labai liesa (iki 34% aliejaus), vid. riebumo (46-55%), riebi (65-70%) ir labai
riebi ( daugiau, kaip 70%). Kuo riebesnė A, tuo geriau tirpsta org. tirpikliuose, atsparesnė
atmosferos poveikiui. Džiūstančioji A naudojama alkidiniam lakui gaminti,
nedžiūstančioji maišoma su kt. dervomis (fenolformaldehidine, melaminformaldehidine,
karbamidformaldehidine), polivinilchioridu, nitroceliulioze; iš tokių dervų mišinių
pagamintais dažais dažoma transporto priemonės, prietaisai. Leopoldas Radžiūnas
alkidinis lakas, alkidinės dervos arba jos mišinio su kt. polimeru ar oligomeru tirpalas org.
tirpiklyje. Jei A gaminamas iš džiūstančiosios alkidinės dervos, džiūvimui paspartinti
dedama sikatyvo, jei iš nedžiūstančiosios -kt. dervų (karbamidformaldehidinės,
melaminformaldehidinės; toks A vadinamas modifikuotu). A dangos džiovinamos
daugiau, kaip 100 °C temperatūroje arba pridėjus rūgštinio katalizatoriaus (druskos
rūgšties, ištirpintos butanolyje) kambario temperatūroje. Modifikuoto A karšto džiūvimo
dangos yra kietesnės negu nemodifikuoto, atsparios vandeniui, atmosferos poveikiui,
blizgios. A atsparumas šviesai, dilimui, antikorozinės, elektroizoliacinės savybės
priklauso nuo dervos prigimties ir priedų. A lakuojama sport. inventorius, parketas,
išdžiūvusi emalinių dažų danga, jis naudojamas alkidinių emalių, dažų ir gruntų gamybai.
Leopoldas Radžiūnas
alkierius (lenk. alkierz < prancūzų arąuiere - lankininkų vieta kampiniame bokšte): 1.
Mažas išsikišęs, dažniausiai kampinis, dvaro rūmų priestatas. Kvadrato arba kito
stačiakampio plano; stogas kartais aukštesnis už rūmų stogą. Jame būdavo patalpos
moterims gyventi, svečiams. Atsirado XVI a. pr. kaip gynybinių pilių bokštų reliktas. A
statyti iki XIX amžiaus. Lietuvoje kampiniai A buvo Panemunėlio dvaro rūmuose ( XVIII
a. pab.). Pav.
2. Atskiras kaimo trobos kambarys šeimos nariui arba svečiui nakvoti. Pav. Algė
Jankevičienė
alkilatas, alkilbenzinas, šakotos struktūros sočiųjų angliavandenilių (alkanų) mišinys.
Gaunamas alkilinant (katalizatorius - koncentruota sieros rūgštis) izobutaną alkenais,
dažniausiai butenais, susidarančiais perdirbant naftą. A -geri degalai, kurių oktaninis
skaičius 90-91,5, jo dedama į benziną antidetonacinėms savybėms gerinti.
alkilhalogenidai, halogenalkanai, alkanų dariniai, kurių molekulėje vienas arba keli
vandenilio atomai pakeisti halogenų atomais. Bendroji formulė C^H^^ m\m (čia X - F, Cl,
Br, I). Pagal tai, kelis vandenilio atomus yra pakeitė halogeno atomai, skiriami
monohalogenalkanai (brometanas C,H5Br), dihalogenalkanai (1,2-dichloretanas
C1CH2CH2C1 m. , trihalogenalkanai (trijodmetanas, arba jodoformas, CHI,) ir kt. A
gaunami alkanus, alkenus, alkinus, alkoholius veikiant halogenais arba jų dariniais. A yra
savotiško saldoko kvapo dujos arba skysčiai; beveik netirpsta vandenyje, gerai tirpsta org.
tirpikliuose. A virimo temperatūra ir tankis didėja didėjant A molekulėje esančio halogeno
atom. masei, halogeno ir anglies atomų skaičiui. A tirpaluose nedisocijuoja į jonus.
Monoalkilhalogenidai turi gana didelį dipolinį momentą (a = 1,6-1,8 D), kuris rodo, kad
CX ryšys yra polinis. Dėl to A yra labai veiklios org. medžiagos - joms būdingos pakaitų
reakcijos, kurioms vykstant halogeno atomą keičia įvairūs nukleofiliniai reagentai
(anijonai arba neutralios molekulės, turinčios laisvą elektronų porą): CHrX+Nu -M+-
>M+X-+CH3-Nu (čia X- halogeno atomas, M - metalas, Nu - OH, SH, OR, SR, NH2, N02,
CN). A naudojami kaip tirpikliai ir organiniams junginiams sintetinti, kai kurie
(chloretanas C2H5C1 m. -vietinei nejautrai. Povilas Vainilavilius
alkinai, acetileniniai angliavandeniliai, nesotieji angliavandeniliai, kurių molekulėje yra
trigubasis ryšys (-C=C). A homologinės eilės alkinų bendroji formulė CH^ 2. Pirmieji
nariai - acetilenas (etinas) HC=HC, propinas CH3-OCH ir 1-butinas CH3CH2C=CH, 2-b
universitetinas CH3CsCCH3 - yra dujos, kiti - skysčiai ir kietosios medžiagos. A gaunami
iš l,2-arba 1,1-dihalogenalkanų atėmus dvi vandenilio halogenido molekules. A būdingos
prijungimo reakcijos. Svarbiausias iš A yra T acetilenas. Povilas Vainilavičius
Alkindas (lot. Alkindus). tikr. Abu Jusuf Jakub ibn Iš-chak ai Kindi (Abu Yūsuf Yaqūb
ibn Ishaą al-Kindi apie 800 Basra tapie 870 Bagdadas, islamo filosofas. Arabas. Parašė
Aristotelio, Euklido, Ptolemajo veikalų komentarų. Mėgino suderinti senovės graikų
filosofiją (ypač neoplatonikų) su racionalistinėmis islamo (mutazilitų) idėjomis.
Suklasifikavo mokslus, svarbiausiais laikė matematiką, logiką ir gamtos mokslus, nes be
jų negalima suvokti filosofijos, politikos, pasaulio visumos. A manė, kad religija ir
filosofija neprieštarauja viena kitai. Veikalai viduramžiais buvo verčiami į lot. kalbą.
Egdūnas Račius
alkiniai (Alcidae), sėjikinių paukščių (Charadriiformes) būrio šeima. 22 rūšys. A paplitę
Šiaurės pusrutulio arktinio, subarktinio ir vidutinių platumų klimato jūrų pakrantėse.
Kūno masė 80-1200 g. Sparnai trumpi, siauri ir smailūs, uodega trumpa, kojos kūno
užpakalinėje dalyje, trumpos, 3 pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Gerai plauko ir
nardo. Sausumoje aptinkami tikveisimosi metu, nevikrūs. Minta žuvimis ir jūriniais
bestuburiais. Jūrų salų pakrantėse ant uolų arba iškastuose urvuose deda l (rečiau 2 m.
kiaušinį. Peri patinas ir patelė 24-35 dienas kolonijomis, vad. paukščių turgumis.
Jaunikliai pūkuoti. Lietuvoje 4 rūšys. Žiemą ir pavasarį Lietuvos pajūryje aptinkama alka
(Alca torda), retkarčiais pasitaiko laibasnapis narūnėlis (Uria aalge). Pav.
VytautasLogmims
Alkinojas (Alkinoos), graikų mitologijoje legendinės Scherijos s. gyventojų fajakų
karalius. Poseidono anūkas. Priglaudė per argonautų žygį iš Kolchidės su Jasonu
pabėgusią Medėją ir ją atsivijusius kolchus. Atklydusiam Odisėjui padovanojo laivą,
kuriuo jis grįžo į Itake. Kartais Scherija tapatinama su Kerkyros s. (Jonijos jūra), kur A
garbintas kaip herojus. Aleksandra Teresė Veličkienė
Alkionė (Alcyone), Tauro t), 2,87 ryškio B7 spektrinės klasės milžinė. Šviesiausia
Sietyno žvaigždė. Nuotolis nuo Saulės 370 l.y.
Alkionėjas (Alkyoneus), graikų mitologijoje gigantas. Urano ir Gajos (Žemės) sūnus.
Vadinamas ir Jaučiaganiu, nes nuvarė Helijo bandą. Buvo neįveikiamas tol, kol lietė
gimtąją - 1egrijos žeme, teikusią jam jėgų. Per f gigantomachiją Heraklis nunešė A į
Bojotiją ir ten kuoka užmušė. Aleksandra Teresė Veličkienė
alkis, noras valgyti. A jutimas rodo, kad organizmui trūksta energetinių maisto medžiagų.
A pasireiškia nemaloniais pojūčiais skrandžio srityje, kartais pykina, lengvai svaigsta
galva. A juntamas sujaudinus A centrą, sudarytą iš neuronų grupės, esančios limbinėje
sistemoje. Šio centro svarb. dalis yra hipotalamo šoniniuose branduoliuose. A centrą
jaudina impulsai, nervais atėję iš chemoreceptorių, termoreceptorių ir mechanoreceptorių.
Juos dirgina sumažėjęs maisto medžiagų kiekis kraujuje, audinių skystyje, sumažėjusi
temperatūra ir tuščio skrandžio judesiai. A centrą dirgina ir pro j į pratekantis kraujas,
kuriame yra sumažėjęs gliukozės, riebalų bei aminorūgščių kiekis. Dėl hipotalamo
pažeidimo, smegenų naviko, psichikos ir endokrininių liaukų funkcijų sutrikimų (cukrinio
diabeto) žmogus gali nuolat jausti A. Ilgiau badaujant A pojūtis susilpnėja. A skatina
žmogų ieškoti maisto. Jūratė Valiūnienė
AiklS Jaras, Alchimavičius 1929 m. spalio 15 d. Vilnius, Didžiosios Britanijos lietuvių
visuomenės veikėjas. 1943-44 mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo, 1945-46 - Uchtės
(Vokietija) gimnazijose. 1947 išvyko į Angliją. 1947-52 žemės ūkio stovyklos vertėjas.
1952-1994 m. įvairių Londono įmonių ir fabrikų vadovas, verslininkas. Nuo 1947
Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos narys, 1970-1998 m. (su pertraukomis)
pirmininkas. Nuo 1957 Lietuvių skautų sąjungos veikėjas: 1972-1981 m. vadovavo D.
Britanijos, 1990-1995 m. Europos rajonui. 1962-1967 m. Didžiosios Britanijos LB, 1980-
1983 m. Lietuvių namų bendrovės pirmininkas (narys nuo 1968 m. . Iki Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. skelbė žinias apie Lietuvą per Didžiosios Britanijos
RTV. 1990 jo iniciatyva įsteigtas Pagalbos Lietuvai fondas (Aid Lithuanian Fund).
Aktyvus Baltų tarybos, Baltic Arts ir Britų - lietuvių draugijos narys.
Alkiškiai, kaimas Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje, N. Akmenės seniūnijoje, 6
km į Šiaurės rytus nuo Akmenės. 493 gyv. (2001 m. . Pro A teka Dabikinė. Ev. liut.
bažnyčia (past. 1865 m. . Pradinė mokykla (nuo 1920 m. , kultūros namai, vaikų lopšelis
-darželis. Kaime rastas lobis (-370 sidabrinių XVI- XVII a. monetų ir kt.; dalis saugoma
Vilniaus ist. ir etn. muziejuje). Nuo XVII a. gyvena latvių. Sovietinės okupacijos metais A
buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 321,1959-271,1970 -
258,1979 - 352,1989 - 468 gyv.
Alkmaar (Alkmaras), miestas Olandijos vakaruose, į Šiaurės vakarus nuo Amsterdamo,
93 400 gyv. (2001 m. . Įsikūręs prie Šiaurės Olandijos kanalo, 10 km nuo Šiaurės j.
Metalo apdirbimas, mašinų gamyba, maisto (sūrių, šokolado), popieriaus, tekstilės, baldų
pramonė. Gaminami vargonai. Sūrių mugės (būna penktadieniais nuo balandžio iki spalio
mėn.). Turizmas. Šv. Lauryno bažnyčia (15-16 a,); joje yra vieni seniausių Olandijoje
vargonų (1511 m. . Rotušė ( XVI a. ; dab. muziejus), miesto svarstyklių pastatas (buv.
XIV a. koplyčia; 1582 perstatyta), bokštas su karilionu ( XVI a. pab.). A minimas X a. ;
miesto teises gavo 1254. Nuo XVI a. - prekybos centras.
Alkmajonas (Alkmaion, kilm. Alkmaionos), graikų mitologijoje epigonų žygio vadas.
Amfiarajo ir Erifilės sūnus. Polineiko papirkta Erifilė privertė Amfiarają dalyvauti
Septyneto prieš Tebus žygyje, per kurį jis žuvo, prieš mirtį įsakęs A už jį atkeršyti. Kai A
nužudė motiną, jį persekiojo keršto deivės erinijos. Psofidės valdovas Fegėjas nuo šio
nusikaltimo jį apvalė ir ištekino už jo dukrą Alfesiboją (Arsinoje). Apimtas beprotybės A
orakulo patarimu išvyko gydytis pas upių dievą Acheloją ir vedė jo dukrą Kaliroję.
Naujajai žmonai paprašius Harmonijos vėrinio (jo karoliuose slypėjo A ir kt. herojų
pražūtis), kurį kažkada buvo dovanojęs Alfesibojai, A nuvyko į Psofide, kur Fegėjas jį
nužudė. Aleksandra Teresė Veličkienė
Alkmajonidai (Alkmaionidai, Alkmeonidal), įtakinga senovės Atėnų giminė. Kildinama
iš mit. herojaus Alkmajono. Pasak Herodoto, A buvo Atikos autochtonai. Žymiausi:
Megaklis I, jo sūnus Megaklis II, Kleistenis, pagal moterišką liniją - Periklis ir
Alkibiadas. Megaklis I -640 p.m.e. šventykloje nužudė tKilono maišto dalyvius ir
užtraukė kalte visiems A. Jie praminti prakeiktaisiais ir VII a. p.m.e. pab. ištremti iš
Atėnų. VI a. p.m.e. Solonas leido A grįžti, -554 Megaklio II dėka tironas Peisistratas antrą
kartą užgrobė valdžią, tačiau Alkmajonidus vėl ištrėmė. Atsidūrė Delfuose A prisidėjo
prie Apolono šventovės atstatymo. 513 bandė grįžti į Atėnus jėga ir taip paskatino
tironijos žlugimą Atėnuose. 510 grįžo į Atėnus. Graikų - persų karo (500-449 m. pradžioje
palaikė persus. Po Peloponeso karo (431-404 m. p.m.e.) A įtaka sumažėjo. Nijolė
Juchnevičienė
Alkmanas (Alkman), VII a. p.m.e., senovės graikų poetas. Kilęs iš Sardžių (M. Azija).
Gyveno Spartoje. Vadovavo merginų chorui, sukūrė jam giesmių (partenijų). Iš 5 poez.
knygų išliko tik kūrinių fragmentų. Dalia Dilyti
Alkmėnė (Alkmėne), graikų mitologijoje Amfitriono žmona. Ifiklio ir Heraklio motina.
Su vyru išvyko iš Mikėnų į Tebus, kai šis per klaidą nužudė uošvį Elektrioną. Kai Tėbų
karaliaus valia Amfitrionas išėjo į karą su telebojais. juo pasivertęs Dzeusas suartėjo su A
ir ji pagimdė dvynius - Ifiklį nuo vyro ir Heraklį nuo Dzeuso. Kare su minijais žuvus
vyrui, A valdė Tirintą, tačiau po Heraklio mirties persekiojama Euristėjo pabėgo į Atėnus.
Mirė grįžusi į Tebus. Dzeuso įsakymu Hermis po mirties perkėlė ją į Palaimintųjų salas,
kur ji ištekėjo už Radamanto. Herakleidų progimdytojos A kultas gyvavo ne tik Tėbuose,
bet ir kitur Graikijoje. Aleksandra Teresė Velilkieni
Alkobasa tAlcobafa.
alkohdliai (arab. al-kurjul- stibio milteliai), org. junginių, turinčių vieną arba kelias
funkcines hidroksigrupes (-OH), susijungusias su sočiojo angliavandenilio radikalu, klasė.
Pagal hidroksigrupių skaičių molekulėje A skirstomi į vienhidroksilius. dvihidroksilius
(diolius, glikolius), trihidroksilinius (triolius) ir daugiahidroksilius (poliolius). Pagal
hidroksigrupes padėtį anglies atomu grandinėje skiriami pirminiai RCH,OH. antriniai
R2CHOH ir tretiniai R,COH A (čia R - angliavandenilio radikalas). A yra alifatiniai
(tetanolis C2H,OH, 1,2-etandiolis HOCH2CH,OH, Tglicerolis), alicikliniai
(cikloheksanolis). turintys benzeno (fenilmetanolis, arba benzilo alkoholis, CSH5CH2OH)
ar heterociklo žiedą. Didž. grupę sudaro sotieji vienhidroksiliai A. Alkoholių pavadinimai
sudaromi iš atitinkamo alkano pavadinimo su priesaga -olis (metanas - metanolis CH,OH,
etanas -etanolis C,H5OH ir kt.). Pirminiai A su nešakota anglies atomų grandine iki
dekanolio C| (1H2IOH yra skysčiai. Metanolio, etanolio, propanolio kvapas silpnas, savitas
alkoholinis, butanolio, pentanolio ir heksanolio - salsvas, troškus; didelės mol. masės A
bekvapiai. Pirmieji trys A homologinės eilės nariai gerai tirpsta vandenyje, tolesni - vis
blogiau, tačiau geriau tirpsta org. tirpikliuose. A gaunami oksiduojant angliavandenilius,
hidratuojant alkenus, redukuojant aldehidus, ketonus; kai kurie A, pvz., etanolis, gaunami
rauginant cukringas medžiagas. Su šarminiais metalais A sudaro alkoksidus (natrio
metoksidas CH,ONa), su rūgštimis - esterius (etilacetatas). Pirminiai A oksiduojami virsta
aldehidais, etanolis -acetaldehidu CH,CHO, antriniai A - ketonais, 2-propanolis -acetonu
CH,COCH,. Dehidratuojami su katalizatoriais A virsta T alkenais, A naudojami sintetinio
pluošto, dažiklių, plastikų, plastifikatorių, ploviklių, kvapiųjų medžiagų, vaistų gamyboje;
etanolis - alkoholiniams gėrimams. A nuodingi; patekę į organizmą slopina visų audinių ir
organų gyvybines funkcijas; ypač smarkiai veikia nervų sistemą metanolis ir etanolis.
Labai nuodingi -pentanolis, propanolis ir butanolis. Povilas Vainilmičius
alkohdllnė pslchdzė, įvairūs ryškūs psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia nuolatos
vartojamas alkoholis. A atsiranda, kai ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu sutrinka
medžiagų apykaita ir kepenų veikla, pažeidžiama galvos smegenų žievė. Prie A
priskiriama 'f baltoji karš - 1igė, alkoholinė haliucinozė, alkoholinis pavydo kliedesys,
alkoholinis paranoidas, T Korsakovo psichozė. Negydomas alkoholio sukeltas
abstinencijos sindromas gali pereiti į abstinencijos būklę su baltąja karš - 1ige (dažniausia
A). Alkoholinei haliucinozei būdingos klausos haliucinacijos (ligonis girdi jo elgesį
aptarinėjančius, kaltinančius balsus). Alkoholiniam pavydo kliedesiui ir alkoholiniam
paranoidui būdinga klaidingas suvokimas, kliedesiai, persekiojimo arba pavydo manija
(vyras įtarinėja žmoną neištikimybe, pavydi jos net artimiesiems), neadekvatus afektas
(ūmus emocijų protrūkis). Kai smarkiai pakenkiama trumpalaikė atmintis (sunkiai
suvokiama nauja informacija), atsiranda Korsakovo psichozė. Ligoniai, sergantys A,
gydomi psichiatrinėje arba narkologinėje ligoninėje. Emilis Subata
alkohdliniai gėrimai, gėrimai, kurių tūrinė etanolio (etilo alkoholio) koncentracija
daugiau, kaip 1%. Yra įv. stiprumo, skonio ir aromato. Gaminami iš maistinės žaliavos.
Pagal etanolio kiekį A skirstomi į stipriuosius (-20-80% etanolio) ir silpnuosius (1-20%).
Stiprieji A: T antpilas (18-20% stiprumo, -30% sudaro natūralios vaisių ir uogų sultys), T
aperityvas (17-20%, gaminamas iš likerio ir degtinės gaminių), Tarakas (-60%,
gaminamas iš ryžių, palmių sulčių), T brendis (-50%, gaminamas iš distiliuoto vyno arba
vaisių ir uogų fermentuotų sulčių), T degtinė (dažniausiai 40%, gaminama iš rektifikuoto
spirito; kitos degtinės rūšys: pulke - iš agavos sulčių, T sakė - iš ryžių, vynuogių degtinė -
iš vynuogių sulčių), f džinas (45%, gaminamas spiritu užpilant kadagio uogas, apelsinų
žieveles ir kt. prieskonius), Tkalvadosas (43%, gaminamas iš 62-70% stiprumo obuolių
spirito, laikomo ąžuolinėse statinėse), T konjakas (40%, gaminamas iš konjako spirito,
laikomo ąžuolinėse statinėse), T likeris (stiprieji likeriai - 35-45%, gaminami iš 75-80%
stiprumo aromatinio spirito; desertiniai - 25-35%, gaminami iš vaisių ir uogų spirituotų
sulčių, morsų, trauktinių, aromatinio spirito; kremai - 20 -23%, gaminami iš spirituotų
sulčių, aromatinio spirito, trauktinių), f punšas (17-40%, cukraus 35-40 g/100 ml,
gaminamas iš vaisių ir uogų spirituotų sulčių bei morsų, rektifikuoto spirito, trauktinių,
vyno, konjako ir kt. priedų), t romas (40-80%, gaminamas iš romo spirito, laikomo
ąžuolinėse statinėse), T trauktinė (stipriosios karčiosios -40-60%, pagr. dalį sudaro žolių,
sėklų ir kt. augalų dalių spiritinis užpilas, prie jų priskiriamas T balzamas 2 -40-50%;
pusiau saldžiosios - 30-40%, gaminamos iš spirituotų sulčių, morsų, antpilų; saldžiosios -
16-25%, gaminamos kupažuojant vaisių ir uogų sultis bei morsus, aromatinį spiritą,
cukraus sirupą), T viskis (45%, gaminamas iš suraugintos distiliuotos miežių, rugių ir
kukurūzų misos, laikomos ąžuolinėse statinėse). Silpnieji A: falus, fkumysas, T midus, f
vynas. Alus (3,5-9,5%) daromas iš miežių salyklo, grūdų ekstraktų ir kt. nesalyklinių
medžiagų (žirnių, miežių, ryžių, kukurūzų, apynių). Kumysas (1-3%) gaminamas iš
kumelės (daugiausia), asilės, kupranugarės pieno. Midus (10-16%, cukraus 16-20 g/100
ml) gaminamas iš bičių medaus, cukraus, apynių pridedant kadagio uogų, liepos žiedų,
pipirmėtės lapų, čiobrelių, spanguolių sulčių ir kt. Vynas gaminamas iš vynuogių sulčių
(vynuogių vynas), kitų vaisių ir uogų sulčių, palmių cukringų sulčių (palmių vynas).
Skiriamas stalo vynas (10-20%) -sausas (iki 14%,cukraus0-2,5 g/100 ml), pusiau sausas
(cukraus 2,5 g/100 ml) ir pusiau saldus (cukraus iki 8 g/100 ml); spirituotas vynas -
stiprus (17-20%, cukraus 14 g/100 ml), desertinis (12-17%) ir likerinis (18%);
aromatizuotas vynas (Tvermutas, 16-18%, cukraus 12 g/100 ml); putojantis vynas
(gaunamas natūraliu būdu vykstant antriniam vyno medžiagų rūgimui hermetiškai
uždarytuose buteliuose arba rezervuaruose su slėgiu) - f šampanas (9-12%; briutas -
cukraus iki l g/100 ml, sausas - iki 3 g/100 ml, pusiau sausas - iki 5 g/100 ml, pusiau
saldus - iki 8 g/100 ml ir saldus - iki 11 g/100 ml) ir gazuotas vynas (dirbtinai prisotintas
CO,). A gaminami keliais būdais: distiliavimo - arakas, brendis, kalvadosas, konjakas,
romas, viskis, vynuogių degtinė; fermentavimo (rauginimo) -alus, kumysas, midus, pulke,
sakė, vynas; skiedžiant etanolį - antpilas, džinas, likeris ir trauktinė (etanolis maišomas su
morsais, užpilais, cukrumi, krakmolo sirupu, spirituotomis sultimis, aromatiniais spiritais
ir kt.), degtinė (etanolis maišomas su vandeniu); skiedžiant A (ar jų pusgaminius)
nealkoholiniais skysčiais - grogas (romas arba konjakas su karštu vandeniu), t kokteilis
(įv. A su vaisių sultimis); maišant A (ar jų pusgaminius) su nealkoholiniais gėrimais ir kt.
priedais - aperityvas, punšas.
A gamybos Lietuvoje rodikliai surašyti lentelėje 366 psl. Didžiausios A bendrovės:
Stumbras (Kaunas), Alita (Alytus), Anykščių vynas, Vilniaus degtinė, Šėma (Panevėžys).
Lent. Alkoholinių gėrimų gamyba Lietuvoje (tukst. dal)
Alkoholiniai gėrimai 1991 1995 1999
alus 14 121 10927 18474
putojantis vynuogių vynas 8 586 878 312
vynuogių vynas ir vermutas 705 352 334
vaisių ir uogų vynas 531 966 1846
degtinės ir likerio gaminiai 3 547 2623 1417
l gyventojas per metus Lietuvoje A suvartojo (1; absoliučiuoju alkoholiu): 1994-7,0; 1995
-9,0; 1996-9,5; 1997 - 9,2; 1998 - 9,4 (be nepramoninės ir naminės gamybos A). Dažnas ir
ilgalaikis A (ypač stipriųjų) vartojimas gali sukelti sunkiai įveikiamą, žmogaus sveikatą
žalojantį potraukį alkoholiui (T alkoholinė psichozė, f alkoholizmus}. Algirdas Čižas,
Rimantas Garuckas
alkoholinis delyras T baltoji karš - 1igė.
alkoholinis rūgimas, angliavandenių fermentinis oksidacinis redukcinis skaidymas
anaerobinėmis sąlygomis. Sukelia mikroorganizmai, dažniausiai Saccharomyces genties
mielės, t.p. kai kurie pelėsiniai grybai (Aspergillus, Mucor, Fusarium), anaerobinės
bakterijos (Sarcina ventriculi, Zygomomonas mobilis). Oksidacinėje stadijoje, veikiami
fermento gliukokinazės, angliavandeniai fosforilinami. Toliau angliavandenių fosforiniai
esteriai skyla. Susidaro fosfotriozės, jos defosforilinamos ir gaunamas piruvatas, kuris
skyla į acetaldehidą ir anglies dioksidą. Redukcinėje stadijoje acetaldehidas, veikiamas
kofermento NADH2 ir fermento alkoholdehidrogenazės, virsta etanoliu. Daugiausia
etanolio iš to paties angliavandenių kiekio pagamina Saccharomyces genties mielės. A
metu dar susidaro mažas kiekis glicerolio (1-3%), pentilo, butilo ir kt. alkoholių (0,4%),
gintaro ir acto rūgščių (0,5%). A procesas vyksta rūgščioje terpėje (pH 4-5 m. , šarminėje
terpėje vietoj etanolio mielės gamina glicerolį. Intensyviausiai A vyksta 26-30 "C
temperatūroje, 10-15% cukringumo terpėje. Kintant temperatūrai ir cukraus kiekiui A
procesas lėtėja ar visai sustoja. Rūgimą stabdo ir susikaupęs alkoholis. Terpėje, kurioje jo
koncentracija 12-14%, mielės dažniausiai cukraus neraugina, nors kai kurios mielių rasės
veikia esant 16-18% koncentracijai. Kai terpėje yra per daug baltymų, skylančių į
aminorūgštis, jos naudojamos kaip azoto šaltinis ir, be etanolio, pagaminama daugiau
aukštesniųjų alkoholių - Tfuzelių. A plačiai taikomas spirito, alaus, vyno, glicerolio,
duonos pramonėje. Juozas Pečiulis
alkoholio kontrolė, valstybės reguliavimo priemonės mažinant šalyje bendrąjį alkoholio
produktų suvartojimą, jų vartojimo nulemtus kenksmingus žmonių sveikatai ir šalies ūkiui
padarinius. Lietuvoje valstybinės A principus apibrėžia Alkoholio kontrolės įstatymas
(1995 m. . Jo laikymąsi garantuoja Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba
(VTAKT). Įstatyme numatyta: mokesčiais mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą;
skatinti įmones gaminti ir importuoti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etanolio
koncentracija <22%; remti nealkoholinių gėrimų gamybą ir prekybą; riboti alkoholinių
gėrimų pardavimą ir vartojimą; dalį akcizų už alkoholinius gėrimus skirti sveikatos ir
kultūros programoms įgyvendinti; informuoti visuomenę apie alkoholio vartojimo sočiai,
ir ek. žalą; remti blaivybės organizacijų veiklą; skatinti laisvos nuo alkoholio sočiai,
aplinkos formavimą ir sočiai, veiklą; riboti alkoholio reklamą. Gaminti alkoholio
produktus leidžiama tik vyriausybės arba VTAKT leidimus turinčioms įmonėms.
Draudžiama gaminti naminę degtine, brogą, kitus stiprius namų gamybos alkoholinius
gėrimus. vyriausybė nustato alkoholinių gėrimų importo bei prekybos tvarką (draudžiama
pardavinėti asmenims iki 18 m.; ribojama prekybos vieta). Už A įstatymo pažeidimus
numatyta admin. ir baudž. atsakomybė, ek. sankcijos (baudos, leidimų panaikinimas).
BronislovasMartinkus
alkoholizmas, dažno ir ilgalaikio alkoholinių gėrimų vartojimo sukeliama liga. Psichikos
ir elgesio sutrikimų klasifikacijoje apibūdinamas kaip priklausomybės nuo alkoholio
sindromas. Šiam sindromui būdingas smarkus, valia neįveikiamas noras gerti alkoholinius
gėrimus, nepaisant sukeltų sveikatos sutrikimų (depresijos, vidaus organų pakenkimo,
traumų) ir akivaizdžių neigiamų padarinių šeimai ir darbui. Kiti būdingi priklausomybės
nuo alkoholio požymiai yra abstinencijos sindromas ir padidėjusi organizmo tolerancija
alkoholiui (geba vis daugiau jo išgerti). Didėjant priklausomybei nuo alkoholio asmuo
pamažu degraduoja socialiai ir psichiškai, atsiranda būdingų vidaus organų pakitimų
(hepatitas, kepenų cirozė, pankreatitas, lėtinis gastritas, impotencija), kenkiama nervų,
širdies ir kraujagyslių sistemoms. Vėliau tolerancija alkoholiui mažėja. A gydomas
vaistais, psichoterapija, akupunktūra. Asmuo skatinamas keisti elgesį, jam teikiama
psichol. ir sočiai, parama (anoniminių alkoholikų savitarpio pagalbos grupės). Emilis
Subata
Alkojus TAlcoy.
Alkoras (Alcor), Didžiųjų Grįžulo Ratų 80,4,01 ryškio kintamoji A5 spektrinės klasės
pagr. sekos žvaigždė. Su fMicaro nariais sudaro penkianarę sistemą. Nuotolis nuo Saulės
80 l.y. Matomas plika akimi greta Micaro.
Alkos rinktinė, Lietuvos partizanų junginys, 1945 10-1949 Mažeikių apskrityje kovojęs
prieš sovietinį okupacinį režimą. Priklausė T Žemaičių apygardai. Sudaryta LLA nario A.
Narmonto (slap. Ivanauskas; jai ir vadovavo) iš Vanagų kar. organizacijos kuopų. Nuo
1946 m. spalio laikinasis, nuo 1947 m. liepos 25 d. nuolatinis vadas - kalba Venckus
(Adomaitis). Iki 1947 tik Sedos, Ylakių, Židikų ir Viekšnių kuopos turėjo reikiamą narių
skaičių, kitos veikė būrių teisėmis. 1947 pab.-1948 pr. A puolimą sustiprino MGB ir
MVD. 1948 pr. sudaryta spec. agentų smogikų grupė, pasiskelbusi Mažeikių kuopa. 1948
m. sausio - balandžio mėn. suimta 60 partizanų bei jų rėmėjų. Sov. agentai 1948 m.
rugpjūčio iššaudė A štabą - žuvo ir vadas kalba Venckus. MGB spec. grupė sudarė savo A
štabą, į kai kurių kuopų vadovybę įskverbė savo agentų. 1949 A praktiškai nustojo veikti.
Dalia Kuodytė
Alko šventvietė yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Alko kaimo p. dalyje, į
vakarus nuo Erlos aukštupio slėnio. Erlos kairysis intakas Alkupis iš pietvakarių juosia 40
x 200 m dydžio, 13 m aukščio Alkos kalną. Kalno v. papėdėje yra l x 1,2 m dydžio, 0,9-
1,1 m aukščio akmuo su ovalo formos (35 x 50 cm) dubeniu. į Šiaurės vakarus nuo Alkos
kalno yra 4 m storio Šv. ąžuolas (nudžiūvęs), toliau į vakarus - Šv. šaltinis. Padavimuose
pasakojama apie šventvietėje degintas aukas, prasmegusią bažnyčią. M. Valančius
Žemaičių vyskupystėje (1848 m. mini, kad kontrreformacijos laikotarpiu ant Alkos kalno
buvo vėl įkurta Šv. ugnis, aukota Perkūnui. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kalno p. šlaite
pradėjus kasti žvyrą rasta įv. radinių, žmonių kaulų. tykintas Vaitkevičius
alkova (prancūzų alcove < arab. al-qubbah - arka, skliautas), paaukštinimu, baliustrada
atskirta poilsio, miego vieta patalpoje; niša lovai arba mažas, be langų miegamasis.
Alkovų jau buvo romėnų, arabų gyv. namuose. Nuo XVII a. vid. ėmė plisti Prancūzijoje,
nuo XVIII a. ir kitose Europos šalyse. Lietuvoje A buvo įrengiamos klasicistiniuose dvarų
rūmuose (Antašavos dvaro rūmai, XIX a. pr., archit. M. Šulcas).
Alksnaitis, Alksnelis, ežeras Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, 2 km į pietus nuo
Ginučių, 3,5 km į Šiaurės rytus nuo Linkmenų, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Plotas
92 ha. Susideda iš 2 dalių: šiaurinė - Alksnaitis, pietinė - Alksnas (jungia sąsiauris,
kuriame yra sala). Ilgis 2,3 km, Didžiausias plotis 0,9 km. Paviršiaus altitudė 138,7 m.
Didžiausias gylis Alksnainstitutyje 21,2 m, Alksne 14,9 m; vidutinis gylis 5,1 m. Dubuo
rininės kilmės. Baseino plotas 130,9 km2. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 8,6 km.
Daug įlankų, pusiasalių, kyšulių. Krantai statūs, aukšti, sausi, kai kur ardomi. 3 salos (iš
viso 4,l ha). Vakaruose iš Ūkojo ežero į A įteka Novena, šiaurėje iš A į Linkmeno ežerą
išteka Alksnelė (Žeimenos baseinas). Atabradas siauras, smėlingas.
Alksnas, ežeras Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, 2 km į pietus nuo Rimšės.
Plotas 179,5 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į pietryčius ) 2,8 km, Didžiausias plotis 1,1 km.
Paviršiaus altitudė 144,2 m. Didžiausias gylis 4,6 m, vidutinis gylis 2,6 m. Ežeras
susidaręs ledo luisto guolyje. Baseino plotas 22,2 km2. Kranto linija nelabai vingiuota, jos
ilgis 7,8 km. Krantai žemi, pelkėti. Liepynės sala (1,4 ha). Ežeras vandenskyrinis. Į A
įteka 7 upeliai, rytuose išteka upelis į Ruzo ežerą (Dysnos baseinas). Atabradas smėlingas,
durpingas, apaugęs vešlia augalija.
Alksniakiemio miškas yra Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, Nemuno kair. krante,
priešais Birštoną. Plotas 492 ha, mišku apaugę 421 ha. A yra valstybinės reikšmės,
priklauso Prienų miškų urėdijai. Paviršius - pakili, vietomis banguota lyguma, susidariusi
vienoje didžiųjų Nemuno kilpų. Augavietės nederlingos ir derlingos normalaus drėgnumo.
A yra II grupės, turi miško parko statusą. Kultūros kilmės medynų 19%. Pušynų yra 86%,
eglynų 10%, juodalksnynų 2%, beržynų ir baltalksnynų po 1%. Jaunuolynai sudaro 22%,
pusamžiai medynai 30%, pribręstantys 19%, brandūs 29%. Medynų vid. amžius 88 m.,
bonitetas I, l, skalsumas 0,79, vid. tūris 339 m'/ha. Našiausių medynų tūris 400 m'/ha.
Kasmet priauga 7,3 m'/ha medienos. Yra derančių mėlynynų, avietynų. Miške yra stirnų,
šernų, kiškių, lapių, usūrinių šunų, voverių, kiaunių, užklysta briedžių, tauriųjų elnių. A -
pirmasis Lietuvos miškas, kuriame pradėta įrengti vasarvietės. Netoli Birštono yra
turistinė bazė. Algirdas Brukąs, Andrius Kuliešis
alksnynas, medynas, kuriame vyrauja T alksniai. Kai vyrauja juodalksniai, vadinamas
juodalksnynu, kai baltalksniai - baltalksnynų. Ten, kur šios alksnių rūšys auga kartu,
pasitaiko jų hibridų. Daugiausia A yra Vid. Lietuvoje. Jie labiausiai paplitę derlinguose
dirvožemiuose. Atsikuria savaime sėklomis, kelmų ataugomis (labiau juodalksniai) ir
šaknų atžalomis (labiau baltalksniai). A plotai per pastaruosius dešimtmečius kito nedaug.
Jie užima 11,2% viso Lietuvos miškų ploto. EdvardasRiepšas
Alksninis Vaclovas 1902 m. gruodžio 15 d. Giraitė (Seinų apskritis) - 1970 m. sausio 16
d. Niujorkas, karininkas, visuom. veikėjas. 1919 Lietuvos kariuomenės savanoris. 1921
baigė Karo mokyklą. 1926-39 Šaulių sąjungos Šakių rinktinės vadas. Vėliau gyveno ir
dirbo Vilniuje. 1943 vokiečių išvežtas į Stutthofo (Vokietija) kone. stovyklą. Po pusės
metų grįžo į Lietuvą. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Miuncheno apyl. ir apyg. Lietuvių
tremtinių bendruomenės valdybos narys. 1946 vienas Antibolševikinio tautų bloko
steigėjų ir lietuvių atstovas jame. 1949 persikėlė į JAV, Niujorką. VLIK, Lietuvos laisvės
kovotojų sąjungos narys, BALF direktorius. Amerikos lietuvių karių veteranų legiono
Dariaus ir Girėno posto vadas, Lietuvių karių veteranų sąjungos Niujorko sk. pirmininkas.
Trimito, Vienybės, Kario, Dirvos, Darbininko bendradarbis. Pav.
Alksninis Vytautas 1930 m. kovo 23 d. Šakiai, JAV lietuvių visuom. veikėjas, energetikos
inžinierius. V. Alksninio sūnus. 1944 su tėvais pasitraukė į Vokietiją. 1949 persikėlė į
JAV. 1951-53 Korėjos karo dalyvis. 1958-1986 m. Niujorko bendrovės Ebasco Services
projektuotojų grupės vadovas. 1964 baigė Niujorko koledžą. Vienas Niujorko lietuvių
Kultūros židinio Brukline (1969 m. steigėjų, 1970-1985 m. jo komiteto pirmininkas. JAV
LB tarybos narys, 1985-1991 m. JAV LB Niujorko apygardos, nuo 1997 Rytų
Konektikuto apyl. pirmininkas. Vienas T Alfredo Senno fondo Lietuvai remti steigėjų.
Pav.
Alksninių šeimos fondas, populiarus Alksninių šeimos finansuojamo T Alfredo Senno
fondo pavadinimas.
alksninūkas (Spinus spinus), kikilinių (Fringi/lidae) šeimos paukštis. Paplitęs Azijoje ir
Europoje. Ilgis -12 cm, masė -27 g. Sparnų tarpugalis iki 20 cm, uodega įskelta. Žalsvai
geltonas, tamsiai dėmėtas, viršugalvis juodas; patelė pilkesnė. Lizdus krauna aukštai
eglėse. Lesa alksnių, beržų, eglių, kėnių sėklas, beržų pumpurus ir vabzdžius. Dukart per
metus deda po 4-6 kiaušinius. Peri patelė 11-14 dienų. Lietuvoje gyvena ištisus metus.
Pav. Vytautas Logminas
alksnis (Alnus), beržinių (Betulaceae) šeimos medžių ir krūmų gentis. 30 rūšių. A paplitę
Šiaurės pusrutulio vid. klimato juostoje. Lapai paprasti. Žydi balandžio mėnesį.
Kuokeliniai žiedynai - žirginiai nužydėję nukrenta, iš piestelinių išsivysto kankorėžėliai.
Vaisius - riešutėlis. Ant šaknų susidaro gumbeliai su azotą kaupiančiomis bakterijomis. A
žievė naudojama rauginių medžiagų ir dažų gamybai. Vaistinis. Medingas. Lietuvoje auga
2 rūšys: T juodalksnis ir T baltalksnis. Daiva Paulauskaitė
Alksnis Adams Eduards (Adamas Eduardas Alksnis), Alksne 1864 m. vasario 27 d.
Mazsalaca - 1897 m. rugpjūčio 9 d. Ryga, latvių tapytojas, grafikas. Vienas latvių nac.
tapybos mokyklos pradininkų. 1883-1892 m. studijavo (su pertraukomis) Sankt
Peterburgo dailės akademijoje (1888,1891,1892 gavo paskatinamuosius medalius). IX-10
dešimtmetyje Sankt Peterburge vadovavo latvių dailininkų būreliui Rūkis. Sukūrė
piešinių, akvarelių, tapybos kūrinių latvių valstiečių buities (Kelyje 1895, / darbą, Artojas,
Sėjėjas, visi 1896 m. , ist. temomis, peizažų, portretų. Pav. Ramutė Rachlevičiūtė
Alksniupiai, kaimas Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje, Pakalniškių seniūnijoje,
7 km į šiaurę nuo Šeduvos. 794 gyv. (2001 m. . Mineralinio vandens gręžinys (800 m
gylio). Paštas, ambulatorija (nuo 1986 m. , pagr. mokykla (1911-59 pradinė, 1959-1983
m. septynmetė, aštuonmetė, 1983-2001 vidurinė), kultūros namai (nuo 1957 m. ,
biblioteka (nuo 1970 m. . Kapinių koplyčia (1853 m. , vėjo malūnas. 2 km į vakarus nuo
A - Radvilonių dvaras. Kaimas pirmąkart paminėtas 1556 Upytės valsčiaus inventoriuje.
Sovietinės okupacijos metais A buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 162, 1959 -
178, 1970 - 340, 1979-521,1989-783 gyv.
Alkuinas (Alcuin, Ealhwine), Alkvinas apie 735 Jorkas |804 m. gegužės 19 d. Tours,
anglosaksų mokslininkas, teologas, pedagogas, Karolingų renesanso veikėjas. Mokėsi
Jorko vienuolyno mokykloje, nuo 778 jos vadovas. Karolio Didžiojo pakviestas į Frankų
imperiją 782-796 vadovavo rūmų ir vienuolynų mokykloms, buvo imperatoriaus
patarėjas. akademijoje Aachene skatino laisvųjų menų studijas, tobulino Karolingų
minuskulinį raštą. Nuo 796 iki mirties Tours'o vienuolyno abatas. Parašė Biblijos
komentarų, Jorko bažnyčios istoriją. Sukūrė himnų, eklogių, epigramų, sekdamas
Vergilijumi - poemą apie Jorko kunigaikščius ir vyskupus. Retorikos, gramatikos, filos.,
mat. vadovėlių, teol. traktatų autorius. Pritaikė liturgiją Frankų bažnyčiai. Išlikę laiškai (-
300 m. - vertingas ist. šaltinis, parodantis A pažiūras Į Karolio Didžiojo asmenybę. Irena
Varnaitė
Alkūnų Ąžuolas auga Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, į Šiaurės rytus nuo Alkūnų
kaimo, miške. Dar vadinamas Storuoju arba Didžiuoju ąžuolu. 2 m skersmens, 30 m
aukščio. Padavimuose pasakojama, kad A ir vietovė, kurioje jis auga, yra šventi; žmonės
čia matę Senelį Dievą ir Mariją. Prie A buvo pakabintas Šv. paveikslas. Iki Antrojo
pasaulinio karo buvo gausiai lankomas per gegužines pamaldas, vakarones. Vykintas
Vaitkevičius
Alkupio Šventkalnis yra Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Alkupio
kaimo. 60 x 140 m dydžio ir 10 m aukščio. V. papėdėje yra Šventkalnio dauba,
pietvakarių - teka Alkupis (Paros intakas). Nuo A p. kryptimi (per buvusias pelkes) vedė
kūlgrinda; XX a. pr. A tyrinėjo L. Krzywickis. Padavimuose pasakojama, kad ant A buvo
meldžiamasi, degintos aukos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą A rytiniame pakraštyje rasta
įvairių archeologinių radinių, žmonių kaulų. Vykintas Vaitkevičius
Allada (Alada), valstybė XVI a. pr.-1724 V. Afrikoje, dab. Benino p. dalyje. Pavadinta
didž. miesto, svarbaus rel. centro Allados vardu. Gyventojai vertėsi amatais, prekyba,
žemdirbyste. Suklestėjo XVII a. 2 pusėje išaugus vergų prekybai (viena didž. vergų
eksportuotojų). Užkariauta Dahomėjos karaliaus Agajos.
Allahabad (Alahabadas), Ilahabad (Ilahabadas), miestas Indijos šiaurėje, Uttar Pradešo
valstijoje, prie Gango ir Džamunos upių santakos. 995 900 gyv. (2001 m. . Oro uostas.
Mašinų gamyba, maisto, medvilnės apdirbimo, cemento, stiklo pramonė. universitetas
(įkurtas 1887 m. . A - šventasis hinduistų miestas, hinduizmo rel. centras. Mieste kas 12
metų rengiamas nemirtingumo nektaro Ąsočio festivalis; 1989 festivalyje dalyvavo 15
mln. žmonių. Akmeninė Ašokos kolona (-242 p.m.e.), fortas (1583 m. . 1889 Allahabade
gimė Dž. Neru (Nehru). Putras Lingė
Aliais Maurice - Fėlix-Charles (Morisas Feliksas Šarlis AlJ) 1911 m. gegužės 31 d.
Paryžius, prancūzų ekonomistas, inžinierius. Niujorko mokslų akademijos narys (1956
m. . Prancūzų maržinalistinės mokyklos kūrėjas. Savarankiškai studijavo ek. teoriją. Nuo
1944 Nac. aukštosios kasybos mokyklos, 1947-1968 m. ir Paryžiaus universiteto
profesorius. Bendrosios pusiausvyros šiuolaikinės teorijos ir gerovės ek. teorijos vienas
kūrėjų. Teigė, kad teor. modeliai turi atsakyti į praktinius klausimus ir būti empiriškai
patikrinami. Praktiškai patikrino J. von Neumanno ir O. Morgensterno laukiamo
naudingumo teoriją (rezultatas pavadintas Aliais paradoksu). Rašė apie efektyvų išteklių
naudojimą, rinkas, pateikė griežtas rinkos pusiausvyros ir rinkų efektyvumo mat.
formuluotes. Svarbiausi veikalai: Ieškant ekonomikos mokslo (A la recherche d'une
disdpline economiąue 1943 m. , Ekonomika ir procentas (Economie ei intėret 1947 m. ,
Bendroji pertekliaus teorija (La thėorie gėnėra/e dės surplus 1981 m. . Nobelio premija
1988. Pav.
Allan Hugh (Hiu Alanas) 1810 m. rugsėjo 29 d. Saltcoats (Škotija) - 1882 m. gruodžio 9
d. Edinburgas, škotų ir kanadiečių finansininkas, laivų statytojas. Seras (tituluotas 1871 už
nuopelnus Kanados komercijai). 1826 emigravo į Kanadą. Nuo 1831 dirbo Montrėalio
laivų statybos bendrovėje. 1853 įkūrė garlaivių bendrovę Allan Line, organizavo
transAtlantinius reisus iš Montrėalio į Glazgą ir Liverpulį. Vienas geležinkelio Canadian
Pacific Railroad projektuotojų.
alla prima (it. iš karto), tapymo aliejiniais dažais būdas. Tapoma greitai ant dar
neišdžiūvusio pagrindo, be podažio, dažnai be išankstinio piešinio. Stengiamasi kūrinį
užbaigti per vieną seansą, kol neišdžiūvo dažai. Vaizdas būna eskiziškas, nebaigtas, su
faktūriniais potėpiais, dažų nutekėjimais. A aptinkama XVI- XVII a. dailininkų: Tiziano,
Caravaggio (Italija), F. Halso (Olandija), P. P. Rubenso ( - 1andrija) kūryboje. Plinta nuo
XIX a. 2 pusės.
Allegheny kalnai (Allegheny Mountains), Alegenio kalnai, yra JAV rytuose; Apalačų
kalnų vakarų dalis. Ištįsę iš Šiaurės rytų į pietvakarius -800 km nuo Pensilvanijos
valstijos iki Virdžinijos valstijos pietvakarių dalies. Didžiausias aukštis 1481 m (Spruce
Knobo kalba). Miškai. Kasama akmens anglys, geležies rūda, gaunama nafta, gamtinės
dujos.
Allegheny plynaukštė (Allegheny Plateau), Alegenio plynaukštė, yra JAV rytuose,
Apalačų kalnų v. priekalniuose. Didžiausias aukštis 450 m. Susidariusi iš silūro klinties ir
karbono smiltainio. Gilūs upių slėniai. Yra karstinių reljefo formų. Miškai. Žemdirbystė.
Kasama akmens anglys, gaunama nafta, gamtinės dujos. Su Cumberlando plynaukšte (į p.
nuo A) sudaro Apalačų plynaukštę.
allegretto (Tallegro mažybinė forma), vidutinis muzikos tempas. Greitesnis už moderato,
bet lėtesnis už al/egro; šio tempo muzikos kūrinys arba jo dalis.
Allegri Gregorio (Gregorijus Alėgris) 1582 Roma - 1652 m. vasario 7 d. ten pat, italų
kompozitorius, dainininkas. Kompozicijos mokėsi pas G. M. Nanino. 1607-21 Fermo ir
Tivoli katedrų kapelmeisteris. Nuo 1629 Siksto koplyčios giesmininkas, vėliau ir
kapelmeisteris Vatikane. Sukūrė vokalinių koncertų, motetų, mišių, Miserere, kitų bažn.
muzikos kūrinių ir simfoniją (sonatą) styginiams (ji tapo styginių kvarteto prototipu).
Adeodatas Taumgis
Allegri kvartetas, Alėgrio kvartetas, Didžiosios Britanijos styginių kvartetas. Ik. 1953;
pavadintas italų komp. G. Allegri vardu. Iš pradžių griežė E. Gorenas, J. Bartonas, P.
Irelandas ir W. Pleethas, nuo 1989 - P. Carteris, D. Rothas, R. Tappingas, B. Schreckeris.
Kvartete pirmuoju smuiku dar griežė H. Maguirre'as. Gastroliavo daugelyje šalių
(1971,1983 Vilniuje). Adeodatas Tamagis
allegro (it. linksmai): 1. Muzikos tempas, greitesnis už allegretto, bet lėtesnis už vivace
arba presto. Allegro assai, allegro molto - labai gyvai, greitai, allegro moderato
-vidutiniškai greitai, allegro con fuoco - gyvai, ugningai.
2. Nedidelis muzikos kūrinys arba jo dalis (dažniausiai sonatinio simfoninio ciklo pirmoji
dalis), atliekama allegro tempu.
3 (choreogr.). Klasikinio šokio pamokos dalis, kurią sudaro greitu tempu atliekami
pratimai (greiti šuoliukai).
Alleyn Edward (Edvardas Aleinas) 1566 m. rugsėjo 1 d. Londonas - 1626 m. lapkričio 25
d. ten pat, anglų teatro aktorius. 1583 vaidino lordo Worcesterio trupėje, nuo 1587 -
Worcester's Men, 1594-1597 m. -Admiral's Men trupėje Rose teatre Londone. 1600
Londone su Ph. Henslowe'u įkūrė Fortune teatrą, buvo jo vadybininkas. Vėliau įsteigė
žvėrių kautynėmis išgarsėjusį Bear Garden teatrą, 1619-Gorf'j Gift kolegiją (vėliau
pavadinta Dulwicho kolegija). A buvo laikomas vienu geriausių XVI a. pab.- XVII a. pr.
Londono aktorių. Pav. Vitalija Tmskauskaitė
Allemane Jean (Žanas Alemanas) 1843 m. rugpjūčio 25 d. Sauveterre (Aukšt. Garonos
departamentas) - 1935 m. birželio 8 d. Herblay (Senos ir Uazos departamentas),
Prancūzijos polit. veikėjas. 1871 Paryžiaus komunos dalyvis. Ištremtas iki gyvos galvos į
N. Kaledoniją. 1880 amnestuotas. 1882 prisijungė prie nuosaikiosios prancūzų
socialistinio judėjimo krypties (vad. posibilistų). 1890 įkūrė Darbininkų socialistų
revoliucionierių partiją (vad. alemanistai) ir vadovavo jai. Pirmenybę teikė ne polit., bet
ek. kovai. 1900-14 parlamento narys.
Allen Carl Ferdinand (Karlas Ferdinandas Alenas) 1811 m. balandžio 23 d. Kopenhaga -
1871 m. gruodžio 27 d. ten pat, danų istorikas. 1845-48 apkeliavo daugumą Europos šalių.
Dėstė Kopenhagos universitete; profesorius (1862 m. . Parašė Tėvynės istorijos vadovėlį
(Haandbog i Fddrelandets Historie 1840 m. , kuris turėjo didelę įtaką amžininkų istorijos
sampratai ir polit. pažiūroms, vieną reikšmingiausių Danijos istoriografijos kūriniu - Trijų
šiaurinių šalių istoriją 1497-1536 (De tre nordische Rigers Historie 1497-1536 5 kn. 1864-
1872 m. .
Allen Henry (Henris Alenas) 1908 m. sausio 7 d. Cork (Luizianos valstija - 1967 m.
balandžio 17 d. Niujorkas, JAV džiazo trimitininkas. Vienas žymiausių svingo ir be bop
atlikėjų. Grojo F. Hendersono, kalba Ory orkestruose. 1937-40 koncertavo su L. D.
Armstrongu. Vadovavo džiazo ansambliams. Rūta Prusevičienė
Allen Roy George Douglas (Rojus Džordžas Daglasas Alenas) 1906 m. birželio 3 d.
Worcester - 1983, anglų ekonomistas. Seras (1966 m. . Nuo 1928 dėstė Londono ek.
mokykloje, dirbo Didžiosios Britanijos fin. ministerijoje. Londono universiteto
profesorius (1944 m. . Išplėtojo vartojimo paklausos teorija. 1934 kartu su J. R. Hicksu
vartotojų elgseną aiškino remdamasis t abejingumo kreivėmis. Svarbiausi veikalai:
Matematinė analizė ekonomistams (Malhematical Anafysis jor Economists 1938 m. ,
Statistika ekonomistams (Staristics for Economists 1949 m. , Matematinė ekonomika
(Mathematical Economics 1956 m. , Makroekonomikos teorija -matematinis požiūris
(Macroeconomic Theory-A Mathematical Treatment 1967 m. .
Allen Thomas (Tomas Alenas) 1944 m. rugsėjo 10 Seaham (Durhamo grafystė), anglų
dainininkas (baritonas). Debiutavo 1969 Velso nac. operoje. Nuo 1971 Londono Covent
Garden solistas. Nuo 1973 dainuoja Glyndebourne'o ir kt. festivaliuose. Koncertuoja kaip
solistas. Žymiausi vaidmenys: Papagenas (W. A. Mozarto Užburtoji - 1eita), Pelėjas (C.
Debussy Pelėjas ir Melisanda), Don Žuanas (W. A. Mozarto Don Žuanas).
AudronėJurkėnaitė
Allen Woody (Vudis Alenas), tikr. Allen StcVart Konigsberg 1935 1201 Niujorkas, JAV
kino režisierius, aktorius ir scenaristas. Garsiausias Niujorko žydų komikų mokyklos
atstovas. 1953 baigė Niujorko universitetą. Nuo 1961 vaidina teatre, nuo 1965 - kino
filmuose. 1967 parašė pjesę Negerk vandens (Don't Drink the Water); pats joje vaidino.
1969 debiutavo kaip režisierius kino komedija Griebk pinigus ir bėk (Take the Money and
Run). Paprastai sukuria 1-2 vaidybinius filmus per metus, juose vaidina, yra scenarijų
autorius. Svarb. filmai: Viskas, ką jūs visada norėjote sužinoti apie seksą, bet bijojote
paklausti (Everything You Always Wanted to Know About Sex būt Were Afraid to Ask
1972 m. , Ani Hol (Annie Hali 1977, 2 Oskarai), Interjerai (Interiors 1978 m. ,
Manhatanas (Manhattan 1979 m. , Zeligas (Zelig 1983 m. , Purpurinė Kairo rožė (The
Purple Rose of Cairo 1985 m. , Hana ir jos seserys (Hannah and Her Sisters 1986,
Oskaras), Vyrai ir žmonos (Husbands and Wives 1992 m. , Visi kalba, kad aš tave myliu
(Everyone Says: l Love You 1997 m. , Išnarstytas Haris (Deconstructing Harry 1998 m. .
Akine sukūrė akiniuoto, neaukšto ūgio, savimi nepasitikinčio intelektualo, gyvenančio
jam priešiškoje visuomenėje, tipažą. Pav. L: D. Brode Woody Allen: His Films and
Career New York 1985; N. Sinyard The Films of Woody Allen London 1987.
Allenby Edmund Henry Hynman (Edmundas Henris Hainmenas Alenbis) 1861 m.
balandžio 23 d. Brackenhurst (Notingamšyro grafystė) - 1936 m. gegužės 14 d. Londonas,
Didžiosios Britanijos feldmaršalas (1919 m. . Vikontas (1919 m. . Nuo 1882 karininkas,
dalyvavo Būrų kare (1899-1902 m. . Per Pirmąjį pasaulinį karą vadovavo Didžiosios
Britanijos korpusui, armijai Prancūzijoje, nuo 1917 vid. - Didžiosios Britanijos armijai
Art. Rytuose. 1917 m. gruodžio 9 d. užėmė Jeruzalę, 19181001 Damaską ir privertė
Turkiją pasirašyti Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 m. . 1919-25 Didžiosios
Britanijos vyr. komisaras Egipte.
Allende Isabel (Isabelė Aljendė) 1942 m. rugpjūčio 2 d. Lima, Čilės rašytoja. Po 1973
kar. perversmo emigravo, gyvena JAV. Romane Dvasių namai (La casa de los espiritus
1982, lietuvių 2000 m. vaizduojamas vienos giminės kelių kartų gyvenimas, romane
Meilė ir šešėliai (De amor y de sombra 1984 m. parodyta A. Pinocheto diktatūros
savivalė. Kiti kūriniai: rom. Eva Luna (1987 m. , Evos Limos pasakojimai (Los cuentos
de Eva Luna 1990 m. , a universitetobiogr. kn. Paulą (1994, apie nepagydomai sergančios
dukters likimą), erotinės tematikos prozos rink. Afroditė (1997, lietuvių 1999 m. . Kūryba
turi magiškojo realizmo bruožų. Bronius Dovydaitis
Allende Gossens Salvador (Salvadoras Aljendė Gosensas) 1908 m. liepos 26 d.
Valparaiso - 1973 m. rugsėjo m. lapkričio Santjagas, Čilės valstybės veikėjas. 1932 baigė
Čilės universitetą. 1933 su kitais įkūrė Čilės socialistų partiją; 1938-42 generalinio
sekretoriaus pavaduotojas, nuo 1943 generalinis sekretorius. 1937-45 Nacionalinio
kongreso Deputatų rūmų, 1945-1970 m. Senato narys (1966-1970 m. pirmininkas). 1939-
42 sveikatos apsaugos ministras. 1952, 1958,1964 ir 1970 dalyvavo prezidento
rinkimuose (kairiųjų jėgų koalicijos kandidatas). 1970-1973 m. Čilės prezidentas. Vykdė
radikalias sočiai, ir ek. reformas (nacionalizavo gamtos išteklius, dideles įmones ir
bankus), įgyvendino agrar. reformą (valstiečiams išdalijo dalį dvarininkų žemės). Tai
sukėlė gamybos nuosmukį, infliaciją, viduriniosios klasės ir JAV nepasitenkinimą.
Nužudytas per generolo A. Pinocheto vadovaujamą valstybės perversmą. Pav.
Allentown (Alentaunas), miestas JAV Šiaurės rytuose, Pensilvanijos valstijoje, į Šiaurės
vakarus nuo Filadelfijos. 106 800 gyv. (2001 m. ; su Be - 1ehemu ir Eastonu sudaro
aglomeraciją. Juodoji metalurgija (Be - 1eheme), cemento, elektrotechnikos, chemijos,
tekstilės, trikotažo pramonė, mašinų gamyba, metalo, odos apdirbimas. universitetas
(įkurtas 1865 m. . Muziejus. XVIII a. pastatai. A pradėjo kurtis 1762; miesto teisės nuo
1867.
Alleppi (Alleppey, Alėpis), miestas Indijos pietuose, Keralos valstijoje, prie Arabijos
jūros. 188 000 gyv. (2001 m. . Per A uostą išvežama kokospalmių riešutai ir pluoštas,
kaučiukas, mediena, aliejus, prieskoniai, džiutas. Maisto (aliejaus) pramonė, medžio
apdirbimas.
Aller (Aleris), upė Vokietijoje; Weserio dešinysis intakas. Ilgis 263 km. Prasideda Bordės
aukštumoje ir plačiu slėniu teka per Lūneburgo lygumą. Didžiausias intakas (kair.) Leinė.
A patvinsta kovo -balandžio mėn. Aukštupį kerta Vid. Vokietijos kanalas. Laivuojamas
117 km nuo žiočių. Pakrančių didž. miestai: Celle, Verdenas.
Allgauer Alpen T Atgajaus Alpės.
Allgemeiner Deutscher Nachrichtendienst (Visuotinė Vokietijos žinių tarnyba), ADN,
oficiali Vokietijos DR informacijos agentūra. Įkurta 1946 Berlyne. Nuo 1989
nepriklausoma. 1992 A nupirko bendrovė Effecten-Spiegel. Vytas Urbonas
„Allianz AG", didžiausia Vokietijos ir Europos draudimo bendrovė. Centrinė būstinė
Miunchene. Turi savarankiškai veikiančių įmonių -70 šalių; 117 300 darbuotojų
( daugiau, kaip 60% ne Vokietijoje); grynasis pelnas 2,3 mlrd. eurų (2000 m. . Įkurtas
1890.
„Allied-Signal Inc.", JAV aviacinių kosminių sistemų ir komponentų bei automobilių
įrangos gamybos bendrovė. Būstinė Morristowne (N. Džersio valstija). -70 000
darbuotojų, pajamos apie 15 mlrd., pelnas 1,3 mlrd. JAV dol. (1998 m. . Įkurtas
1920kaip/l//ied Chemical & Dye Corporation susijungus 5 chem. bendrovėms. 1958 tapo
Allied Chemical Corporation -viena didžiausių JAV chem. monopolijų. Nuo 1981 Allied
Corporation. 1982 įsigijo automobilių bei aviacijos įrangos bendrovę Bendix Corporation.
1985 susijungė su aviacinių kosminių technologijų ir automobilių įrangos bendrove Signal
Companies (įkurtas 1928 m. , 1999 - su bendrove Honeywell.
Allier (Aljž), upė Prancūzijoje; Luaros didž. (kair.) intakas. Ilgis 410 km, baseino plotas
15 000 km2. Prasideda Sevenų kalnų vakarų dalyje. Teka giliu slėniu per Centr. Masyvą.
Vandens lygis labai svyruoja. Vidutinis debitas 140 m'/s, didž. 600 m-'/s. Laivuojama nuo
Issoire'o. Didž. miestai: Vichy, Moulins'as.
Alliksaar Artur (Arturas Aliksaras), iki 1936 Alnek 1923 m. balandžio 15 d. Tartu f 1966
m. rugpjūčio 12 d. ten pat, estų poetas. Buvo opozicinių pažiūrų sov. santvarkos atžvilgiu,
propagavo laisvės idėjas, kovojo prieš sočiai, ir piliečių žmogaus teisių apribojimus.
Paskelbė eilėraščių periodikoje (1943,1958 m. . 1965 buvo parengęs poez. rink. Vėjas
šoka lazdynuose (Tuulkdib tantsimas sarapuusaludes), tačiau sov. cenzūra uždraudė jį
išleisti. Po mirties išėjo eilėraščių rink. Nebūties galėtų ir nebūti (Olematus voiks jų ką
olemata olla 1968 m. , Poezija (Luule 1976 m. , Mažapoezijos knyga (Viiike luuleraamat
1984 m. . Kūrybai būdinga filosofiškumas, klasikinė poetika. Valvi Smkaiticnė
Allio Renė (Renė Alijo) 1924 m. lapkričio 3 d. Marselis f 1995 m. kovo 30 d. Paryžius,
prancūzų kino režisierius, dailininkas. Dirbo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos teatrų
scenografu. 1959 sukūrė animacinį filmą Mirusios sielos (Ames mortes, pagal N. Gogolį),
1965 - vaidybinį filmą Neori sena dama (La Vieille dame indigne). Svarb. filmai: Viena ir
kita (L'Une et l'Autre 1967 m. , Pjeras ir Polis (1968 m. , Sunki karalienės diena (Rude
Journėe pour ta reine 1973 m. , Aš, Pjeras Rivjeras, kuris pasmaugė motiną, seserį ir brolį
(Mot, Piene Riviėre, ayant ėgorge mokslų akademijos mere, mokslų akademijos saaa et
mon frėre 1976 m. , Sugrįžimas į Marselį (Retour a Marseille 1980 m. . Kūrybai būdinga
miesčioniškumo kritika, veiksmo dinamika, raiškus realistinis fonas.
Allios mūšis fAlijos mūšis.
„Ali Nippon AirVays", ANA, didžiausia Japonijos ir Azijos oro transporto bendrovė.
Įkurtas 1952. Būstinė Tokijuje. apie 14 600 darbuotojų (2000 m. . Skrydžiai daugiau, kaip
60 maršrutų į šiaurę Ameriką, Europą, Aziją ir Australiją bei šalies viduje. 2000 pervežė
-43,2 mln. keleivių. Pav. LeopoldasPaknys
Allobroges talobrogai.
Allon Yigal (JigalasA16nas) 1918 m. spalio lOKefarTavor - 1980 m. vasario 29 d. Afula,
Izraelio politikas. Generolas (1948 m. . 1941 su kitais įkūrė žydų savigynos organizaciją
fPalmach, 1945-48 jos vadovas. 1961-1968 m. darbo ministras. 1968-1977 m. ministro
pirmininko pavaduotojas. 1968-1974 m. dar ir švietimo, 1974-1977 m. užsienio reikalų
ministras. 1967 po III arabų - Izraelio karo parengė planą (vadinamą A planu), pagal kurį
Izraelis, norėdamas garantuoti savo saugumą, turėjo atsisakyti okupuotų teritorijų, kuriose
arabai sudarė gyventojų daugumą.
Allori Alessandro (Alesandras Aldris) 1535 m. gegužės 3 d. Florencija - 1607 m. spalio
22 d. ten pat, italų manierizmo tapytojas. Dailės mokėsi pas įtėvį tapytoją A. Bronzino,
vėliau -pas G. Vasari, 1554-56 - pas Michelangelo Romoje. Pastarojo kūryba jam turėjo
didelę įtaką. Florencijoje dekoravo Cepperello rūmus (scenos iš Homero Odisėjos 1580
m. , Apreiškimo vienuolyną, keletą koplyčių (visi 1598 m. . Nutapė rel. turinio paveikslų
bažnyčioms, žymių bendraamžių (Mediči) portretų. 1590 parašė traktatą apie figūrų
vaizdavimo meną. Aleksandras Indriulaitis
Allori Cristofano (Kristofanas Aldris)«1577 m. spalio 17 d. Florencija - 1621 ten pat, italų
manierizmo tapytojas. Tapytojo A. Allori sūnus. Dailės mokėsi pas tėvą ir dail. G. Pagani.
Perėmė Venecijos mokyklos tapybai būdingą spalvingumą, Michelangelo kūrybos
principus. Tapė rel. tematikos paveikslus, portretus. Dažniausiai vaizdavo dramatiškas,
jausmingas scenas (Izaoko auka, Judita, Šv. Marija Magdalielė). Kūriniai subtilaus
kolorito. Aleksandras Indriulaitis
Allport - 1oyd Henry ( - 1oidas Henris Olportas) 1890 m. rugpjūčio 22 d. Milwaukee
(Viskonsino valstija - 1978 m. spalio 15 d. Kalifornijos valstija, JAV psichologas. G. W.
Allporto brolis. Vienas sočiai, psichologijos pradininkų. 1924-56 Sirakūzų universiteto
sočiai, ir polit. psichologijos profesorius. Eksperimentiškai tyrė visuom. reiškinius,
žmonių elgesį, dorovę, nuostatas. Sukūrė kolektyvinio elgesio ir grupinės nuomonės
koncepcijas. Teigė, kad kt. asmenų elgesys daro įtaką individo veiklai: jei ne visuom.
nuostatos ar bendraminčių palaikymas, jis elgtųsi kitaip. Pasisakė prieš instinktų teorijas.
1921-45 žurnalo Journal of Abnormal and Sočiai Psychohgy redaktorius. Pagr. veikalai:
Socialinė psichologija (Sočiai Psychohgy 1924 m. , Percepcijos teorijos ir struktūros
koncepcija (Theories of Perception and the Concept of Structure 1955 m. .
Allport Gordon Willard (Gordonas Vilardas Alportas) 1897 m. lapkričio 11 d.
Montezuma (Indianos valstija) - 1967 m. spalio 9 d. Kembridžas (Masačūsetso valstija),
JAV psichologas. F. H. Allporto brolis. Harvardo universiteto profesorius (1930 m. .
1937-49 žurnalo Journal of Abnormal and Sočiai Psychohgy redaktorius. Sukūrė
asmenybės teoriją: asmenybė - atvira, dinamiška psichofiziol. sistema, siekianti save
išreikšti, realizuoti. Tyrė asmenybės sočiai, interesus, motyvaciją, įpročius, nuostatas,
individualius bruožus, lemiančius sąveiką su aplinka (pirmiausia socialine). Sukūrė
asmenybės tyrimo testų, analizavo prietarus. Pagr. veikalai: Asmenybė: Psichologinė
interpretacija (Personality: a Psychohgical Interpretation 1937 m. , Prietarų prigimtis (The
Nature of Prejudice 1954 m. , Tapsmas: Svarbiausi asmenybės psichologijos svarstymai
(Becoming: Basic Consideration for a Psychohgy of Personality 1955 m. , Asmenybės
modelis ir jos raida (Patiem and Growth in Personality 1961 m. . Pav. Sigitas Kregždė
Allston Washington (Vašingtonas Olstonas) 1779 m. lapkričio 5 d. Waccamaw (P.
Karolinos valstija) - 1843 m. liepos 9 d. Cambridgeport (Masačūsetso valstija), JAV
romantizmo tapytojas. 1801-11 Karališkojoje akademijoje Londone studijavo daile (pas
B. Westą). Iki 1818 gyveno Didžiojoje Britanijoje, vėliau daugiausia JAV, Bostone. Iki
1818 kūrė didelio formato peizažus, vaizdavo dramatiškus, mistiškus gamtos reiškinius
(Audra, kylanti jūroje, Potvynis, abu 1804 m. , Biblijos scenas (Mirusiojo prisikėlimas
1811-13, Baltazaro puota 1817-43 m. . Vėliau tapė mažus fantazija, o ne stebėjimais
pagrįstus gamtovaizdžius (Peizažas mėnesienoje 1819 m. , buvo tokio peizažo pradininkas
JAV.
AlmaAta TAlmata.
Almada, miestas Portugalijoje, Tėjo estuarijos kair. krante, priešais Lisaboną. 54 100 gyv.
(2001 m. . Su Lisabona jungia 2300 m ilgio tiltas (past. 1966 m. . Laivų statyba,
kamštinės medienos apdirbimas, maisto (žuvų konservų, vyno) pramonė, keramikos
dirbinių gamyba.
Almadėno gyvsidabrio rūdos telkinys (Almadėno gyvsidabrio rūdos telkinys) yra
Ispanijoje, Sierra Morenos kalnų Šiaurės šlaite; vienas didžiausių pasaulyje. Susidaręs
tarp apatinio paleozojaus smiltainių, skalūnų, kvarcitų ir kainozojaus diabazų bei kvarco
porfyrų daikų. Rūdinis mineralas - cinoberis (gyvsidabrio sulfidas); priemaišos - piritas,
baritas, karbonatai, kvarcas; yra gryno gyvsidabrio. Rūdos sluoksniai (storis 4-12 m, ilgis
25-500 m) susitelkę kvarcituose. Rūda kasama giliose šachtose, o grynas gyvsidabris
surenkamas specialiose gavybos sistemose. 1985 gauta 340 t gyvsidabrio. A pradėtas
eksploatuoti I a. p.m.e. Antanas Brazauskas
Almadi kyšulys (prancūzų Pointe dės Almadies) yra Senegale, Žaliojo Kyšulio
pusiasalyje, tarp Gambijos ir Senegalo upių žiočių, ties Dakaru; labiausiai į vakarus
nutolęs Afrikos žemyno taškas (14°43' Šiaurės pl. ir 17°33' v.ilg.).
de Almagro Diego (Diegas de Almagras) 1475 Almagro (Kastilija, Ispanija) 11538 m.
liepos 8 d. Cuzco, ispanų konkistadoras. Nuo 1514 dalyvavo užkariaujant dab. Panamą.
1524-33 su F. Pizarro nukariavo inkų valstybę Tahuantinsuyu (1533 užėmė jos sostinę
Cuzco) ir tapo užkariautų žemių, pavadintų N. Kastilija, bendravaldžiais. Jų konfliktas dėl
grobio ir valdžios peraugo į ginkluotas kovas. 1538 A pralaimėjo mūšį prie Salinaso, buvo
paimtas į nelaisvę ir nužudytas.
Almajas, Alma, ežeras Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, 11 km į Šiaurės vakarus
nuo Ignalinos, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Plotas 106 ha. Ilgis ( iš Šiaurės į
pietus ) 2 km, Didžiausias plotis l km. Paviršiaus altitudė 139,3 m. Didžiausias gylis 10,5
m, vidutinis gylis 6,0 m. Ežeras susidaręs ledo luisto guolyje. Baseino plotas 13,8 km2.
Kranto linija nelabai vingiuota. Ežero Šiaurės ir pietryčių krantai žemi, kiti - statūs.
Šiaurėje įteka Pliaušė, pietryčiuose išteka Almaja (Žeimenos baseinas).
Almalyk (Almalykas), Uzbekijos miestas TOlmalik.
„Alma littera", iki 1994 Alna Litera, leidykla, įkurta 1990 Vilniuje. Leidžia hum., ek.,
med., grožinę literatūrą (daugiausia verstine, nuo 1995 seriją XXa. aukso fondas) liet.,
anglų, rusų kalbomis, enciklopedijas, žodynus, vadovėlius. Bendradarbiauja su D.
Britanijos, Italijos, Izraelio, JAV, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos ir kitų šalių leidyklomis.
Iki 2001 išėjo apie 1500 pavadinimų knygų. Direktoriai: kalba Babkauskas (1990-1994 m.
, A. Andrijauskas (nuo 1994 m. . Bronislovas Kurkulis
alma mater (lot. motina maitintoja), metaforiškas pagarbus, maloninis universiteto
pavadinimas. Atsirado XII- XIII a. Europos šalyse kuriantis universitetams.
„Alma Mater", nelegalus Lietuvos pasipriešinimo sov. okup. režimui leidinys, leistas
1979 švenčiant VU 400 metų jubiliejų. Buvo dauginamas mašinėle, užsieniui
-spaustuviniu šriftu. Išėjo 4 numeriai (maždaug po 100 mašinraščio puslapių). Red. P.
Pečeliūnas pasirašė slapyvardžiu A. Vientautas. Nagrinėti tie lietuvių tautos istorijos
klausimai, kurie būdavo nutylimi ar iškraipomi ofic. leidiniuose, pvz., Molotovo
-Ribbentropo paktas, padėtis SSRS aneksuotoje ir sovietizuotoje Lietuvoje, Vasario 16 d.
reikšmė. Išspausdinta rašinių apie V. Kudirka., A. Maceiną bei jų darbus. Nagrinėtos
Lietuvos nepriklausomybės požiūriu pasaulėžiūros ir ideol. problemos, aktualijos.
Pateikta grož. literatūros, mokslo ir meno kritikos darbų. Perspausdinta dokumentų iš kitų
neleg. leidinių. JAV A 1979 perspausdino Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga. Juo:apas
Bagušauskas
„Alma Mater Vilnensis": 1. VU moksl. būrelių susivienijimo žurnalas, ėjęs 1922-35
Vilniuje. Spausdino universiteto profesorių ir studentų darbus (daugiausia iš Lietuvos
kultūros, VU istorijos, literatūrologuos, meno istorijos), grož. literatūrą (jaunųjų poetų),
recenzijas, universiteto kroniką. Gausiai iliustruotas meno kūrinių bei
fotoreprodukcijomis. Tarp svarb. bendradarbių: S. Pigonis, L. Janowskis, J. Orda, W.
Charkiewiczius, M. Morelowskis, V. Drėma irkt. Išėjo 12 sąsiuvinių.
2. Leidinys, ėjęs nuo 1949/50 Londone. Tęsdama f Alma Mater Vilnensis l tradicijas leido
po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje atsidūrusi Stepono Batoro universiteto
bendruomenė. Išėjo 4 knygos (kn. 2 išspausdinta W. \Vielhorskio studija Lietuviai,
baltarusiai ir lenkai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijoje / Litwini,
Biaiorusini i Polacy w dziejach kultury Wielkiego Księstwa Litew-skiego; kn. 3 sudarė
paskaitų ciklas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių istorija l Dzieje ziem
Wielkiego Księstwa Litewskiego\ kn. 4-str. rink. IŠ lenkų politinės minties istorijos buv.
Lietuvos D. kalba žemėse l Z dziejow polskiej myšti politycznej na ziemiach b. W. Ks.
Litewskiego). Juozus Tumelis
almanachas (vid. a. lot. almanachus < arab. al-manah -kalendorius): 1. Leidinys, kuriame
pateikiama žinių iš įvairių visuomenės veiklos sričių (mokslo naujienų, ist. įvykių,
biografijų ir kt.). Tokie A panašūs į kalendorius, kuriuos sudarinėjo senovės egiptiečiai,
graikai, romėnai, indai, kinai. Astrologijos, medicinos ir kiti A buvo populiarūs vid.
amžiais.
2. literatūros kūrinių rinkinys, sudarytas teminiu, žanriniu, teritoriniu ar kitu principu.
Almanache kūriniai dažniausiai skelbiami pirmą kartą. Pirmieji A išleisti Prancūzijoje
(Mūzų almanachas/L'Almanacli dės Muses 1764-1833 m. . 18a.pab.- XIX a. buvo
leidžiami Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Lietuvoje pasirodė XIX
a. l pusėje lenkų kalba: Šventoji ugnis (Znicz 2 kn. 1834-35 m. , Birutė (2 kn. 1837-38
m. , Linksmynė (1841, išl. L. A. Jucevičius). Pirmasis A lietuvių kalba yra M. Jankaus
išleistas Mužikėlis (1885 m. . Kiti žymesni A: Gabija (1907 m. , Pirmasaibaras (1915 m. ,
Gubos (1927 m. , Granitas (1930 m. , Prošvaistė (1937-40 m. , Pjūvis (1938 m. ,
Žemaičiai (1938 m. , Varpai (1943-44 m. . Nuo 1965 kasmet leidžiamas iliustruotas A
Poezijos pavasaris. Juozapas Girdzijauskas
Aimanas Hansas f \\.AMmann.
almandinas (vid. a. lot. almandina < alabandina <AIabanda - M. Azijos miestas), silikatų
klasės granatų grupės mineralas Fe,Al,[SiOJ,. Iv. atspalvių raudonas, rudas, juodas.
Blizgesys nuo stiklinio iki riebaus. Kietumas 7-7,5. Tankis 3900-4300 kg/m3. 4 klasės
brangakmenis. Randamas metamorfinėse ir magminėse uolienose. Naudojamas
papuošalams ir kaip abrazyvas.
Almansoras (Almanzor) f &\ Mansūras.
Almanzoro kalnas (Plaza dėl Moro Almanzor, Almansoro kalnas) yra Ispanijoje, Centr.
Kordiljerus kalnų masyvo Sierra de Gredoso kalnagūbryje. Aukštis 2592 m. Susidaręs iš
granitų.
Almaszade Osmsr Nacaga (Kemer Hadžaga Almąszadž) 1915 m. kovo 10 d. Baku, azerb.
baleto artistė, baletmeisterė, pedagogė. Pirmoji profesionali Azerbaidžano balerina.
Mokėsi Baku baleto studijoje. 1936 baigė choreogr. mokyklą Leningrade. Nuo 1936
Azerbaidžano OBT solistė (debiutavo 1931 m. , nuo 1953irbaletmeisterė, dėstė Baku
choreogr. mokykloje. Savo pastatytuose baletuose atliko Giuljanakos (A. Badalbeilio
Merginos bokštas 1940 m. , Giulšenos (S. Hadžibekovo Giuliena 1950 m. ir kt.
vaidmenis. Šokiui būdinga plastiškumas, lengvumas, nacionalinio šokio judesių
elementai.
Alma -Tadema LaVrence (Lorensas Alma -Tadema) 1836 m. sausio 8 d. Dronrijp
(Olandija - 1912 m. birželio 25 d. Wiesbaden (Vokietija), anglų tapytojas. Olandų kilmės.
Karališkosios meno akademijos Londone narys (1879 m. . Studijavo Dailės akademijoje
Antverpene. Nuo 1870 gyveno Didžiojoje Britanijoje. Nutapė portretų, senovės istorijos ir
buit. tematikos detalizuotų kompozicijų (Maratono bėgikas 1865 m. .
Almate (Almaty), Alma Ata, miestas Kazachijoje, Užilio Alatau klng. Šiaurės papėdėje;
sritis centras, Kazachijos buv. sostinė. 1,13 mln. gyv. (1999; didžiausias Kazachijos
miestas). Tarpt, oro uostas. Juodoji ir spalvotoji metalurgija. Vagonų, valcavimo
įrengimų, staklių, stūmoklių, guolių, elektros aparatūros, Statybinių medžiagų, miner.
trąšų, plastikų, dailiosios keramikos gamyba. Medžio apdirbimas, elektrotechnikos,
farmacijos, kailių, medvilnės, tekstilės, trikotažo, avalynės, kilimų, maisto pramonė.
Aukštosios mokyklos: Alfarabijaus (įkurtas 1934 m. , Abajaus, techn., ped., pasaulio
kalbų universitetai, 9 institutai, vadybos akademija, konservatorija. Kazachijos MA.
Puškino valstybinė biblioteka. Operos ir baleto, kazachų dramos, rusų dramos, uigūrų
muzikinis, vokiečių, vaikų ir jaunimo, lėlių teatrai, filharmonija. Muziejai. Bot. ir zool.
sodai. Netoli A yra žiemos sporto kompleksas Medeo. Pav. Mindaugas Paiemys
ARCHITEKTŪRA. A senamiestyje išliko stačiakampis tankus gatvių tinklas su
tradiciniais mediniais ir moliniais gyvenamieji namais; medinė stč. katedra (1905, archit.
A. Zenkovas). XX a. vid. dalis senųjų rajonų rekonstruota, sukurta erdvių aikščių su
fontanais, alėjų su arykais, bulvarų sistema. Pastatyta naujų gyv. rajonų, visuom. pastatų:
Kazachijos mokslų akademijos rūmai (1957, archit. A. Ščiusevas), Medeo sporto
įrenginių kompleksas (1973, archit. V. Kacevas, A. Kainarbajevas ir kt.), prezidento
rezidencija (1995, archit. kalba Montachajevas, D. Šanelis), kat. bažnyčia (1998 m. ,
centr. mečetė (1999 m. . Respublikos aikštėje - Nepriklausomybės obeliskas (1996 m. .
ISTORIJA. Kazachų A gyvenvietės vietoje 1854 įkurta Rusijos kar. tvirtovė Zailijskoje,
1855 pavadinta Vernyj. 1867 ji tapo Vernoje miestu ir naujai sudarytos Semirečjės sritis
centru. Be kariškių, daugumą gyventojų sudarė rusų kolonistai - valstiečiai ir kazokai
(1897 - 23 000, 1910 m. -36 000 gyv.). XIX a. pab. polit. tremties vieta. 1887 ir 1911
nukentėjo nuo žemės drebėjimų, 1921 nuo nuošliaužų; apsaugai nuo jų Medeo tarpeklyje
pastatyta 140 m aukščio damba. Per Rusijos piliečių karą (1918-20 m. Semirečjės
bolševikų centras. 1921 miestas pavadintas Almata. Sovietmečiu tapo svarbiausiu
Kazachijos pram. centru. Nuo 1929 Kazachijos ASSR, nuo 1936 Kazachijos SSR, 1991-
1997 m. Kazachijos Respublikos sostinė. Albinas Visockis
Almatos sritis (Almaty Oblysy) yra Kazachijos pietryčiuose. Rytuose ribojasi su Kinija,
pietuose - su Kirgizija. Plotas 224 000 km2. 1,56 mln. gyv. (1999 m. ; gyvena daugiausia
kazachai (59,4%), rusai (21,8%), uigūrai (9,0%). Centras - Almata (1,13 mln. gyv.; 1999
m. . Kiti Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 1999 m. : Taldykorganas (118 m. , Kapčiagajus
(46 m. , Tekeli (25 m. . Miesto gyventojų 29,8% (1999 m. . Gyventojų vidutinis tankumas
6,9 žm./km2. A suskirstyta į 16 rajonų. A šiaurėje yra Saryjesik Atyrau, Taukumo
smėlėtosios lygumos, Šiaurės vakaruose - Iii delta, pietuose ir pietvakariuose - Užilės
Alatau (didžiausias aukštis 4973 m), Ketmenio, Kungei Alatau, Terskei Alatau
kalnagūbriai. Klimatas žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra lygumose nuo -10 iki -14,
priekalniuose nuo -5 iki -6 °C, liepos atitinkamai 24 ir 18-20 °C. Lygumose iškrinta 125-
300 mm, priekalniuose ir kalnuose 500-1000 mm kritulių per metus. Didžiausia upė Iii;
lygumose gausu sausvagių. Šiaurės vakaruose yra Balkašo ežero, rytuose - Kapčiagajaus
tvenkinys. Lygumose smėlynai, druskožemiai, auga saksaūlų giraitės, priekalniuose
kaštoniniai dirvožemiai, stepių augalija, aukščiau -juodžemiai, lapuočių miškai, nuo 1500
m - subalpinės ir alpinės pievos. Veisiasi džeiranai, saigos, rudieji lokiai, irbiai, archarai,
maralai, lūšys. Kasama klintis, kvarcinis smėlis, gipsas, rusvosios ir akmens anglys,
polimetalų rūdos. 2 HE (Almatos ir Kapčiagajaus). Spalvotoji metalurgija, mašinų
gamyba, siuvimo, veltinių vėlimo, gelumbės, galanterijos, tekstilės, Statybinių medžiagų,
stiklo, porceliano, maisto pramonė, metalo apdirbimas. Žemės ūkio naudmenų - 16,4 mln.
ha, iš jų 14,9 mln. ha užima pievos ir ganyklos, 1,5 - ariamoji žemė (1998 m. . Auginama
javai, daržovės, tabakas, cukriniai runkeliai. Sodininkystė. Vynuogininkystė. Veisiama
galvijai, avys, ožkos, arkliai, kupranugariai, kiaulės, naminiai paukščiai. Kalnuose netoli
Almatos yra kurortų, poilsio namų, sanatorijų. Dujotiekis: Almata -Buchara. Laivuojamas
Balkašas ir Iii. A įkurtas 1932, 1997 sujungta su Taldykorgano sritimi. Pav. Mindaugas
Paiemys
de Almeida Antonio (Antonijus de Almeida) 1928 m. sausio 20 d. Neuilly-sur-Seine -
1997 m. vasario 18 d. Pittsburgh, prancūzų dirigentas. 1949-53 studijavo JAV pas P.
Hindemithą, S. KusevickįirG. Szellį. 1957-60 Lisabonos Orąuestra Sinfonica da Emissora
Nacional ir operos teatro dirigentas. 1962-64 Stuttgarto filharmonijos orkestro vyr.
dirigentas, 1965-1967 m. Paryžiaus operos teatro dirigentas, 1969-1971 m. Houston
Symphony Orchestra, 1976-1980 m. Nicos filharmonijos orkestro direktorius. Išleido L.
Boccherini visų simfonijų rinkinį (1969 m. . Aldona Juoddienė
de Almeida Antonio Jose (Antonijus Žozė de Almeida) 1866 m. liepos 18 d. Vale de
Vinha - 1929 m. spalio 30 d. Lisabona, Portugalijos politikas, žurnalistas. Portugalijos
respublikonų partijos veikėjas. Nuo 1890 straipsniuose propagavo respublikoniškas
idėjas; už tai trumpam suimtas. Nuo 1906 m. parlamento deputatas. Vienas 1910 m.
revoliucijos vadovų. 1916-17 premjeras, 1919-23 prezidentas. Laikraščio Repūblica
steigėjas.
de Almeida Francisco (Fransiskas de Almeida) apie 1450 Lisabona - 1510 m. kovo m.
sausio Table Bay (dab. Keiptaunas), jūrininkas, vienas Portugalijos kolonijinės imperijos
kūrėjų. Nukariavo daugelį miestų Indostano v. pakrantėje. Steigė port. atramos punktus
Indijos vandenyno pakrantėse. Buvo pirmasis Indijos vicekaralius (1505-09 m. . Siekė
įtvirtinti Portugalijos jūrų prekybos su Indija monopolį. Surengė ekspedicijas į Maldyvų
s., Ceiloną ir Madagaskarą. 1509 m. prie Diu s. (Indija) sunaikino Egipto sultono laivyną.
Atstatydintas išplaukė į Portugaliją, Gerosios Vilties kyšulyje hotentotų buvo nužudytas.
de Almeida Garrett Joao Baptistą da Silva Leitao (Žoaunas Baptistą da Silva Leitaunas de
Almeida Garėtas) 1799 m. vasario 4 d. Porto - 1854 m. gruodžio 9 d. Lisabona, port.
rašytojas, politikas. Vienas port. romantizmo pradininkų. Konstitucinės monarchijos
šalininkas. 1823-26,1828-33 gyveno emigracijoje. Nuo 1836 parlamento deputatas. 1836
įkūrė nac. teatrą. Ankstyvieji kūriniai klasicistiniai. Poemoms Camdes (1825 m. , Dona
Branka (1826 m. būdinga Portugalijos ist. siužetai, romantizmo užuomazgos. Vėliau
sukūrė dramų (Žilio Visentės auto l Um Auto de GilVicente 1838, Brolis Luisas de
Soza/Frei Luis de Sousa 1844 m. , eilėraščių (rink. Nukritę lapai / Folhas caidas 1853 m. ,
ist. rom. Šv. Onos arka (O Arco de Sant'Ana 2 t. 1845-50 m. . Rinko port. balades ir
dainas (31.1843-51 m. . Gvidonas Bartkus
Almelo (Almelas), miestas Olandijos rytuose, į Šiaurės vakarus nuo Enschedės. 66 400
gyv. (2001 m. . Vidaus vandens kelių uostas (kanalai jungia su Ijsselio upe). Tekstilės
(medvilnės), siuvimo, chemijos, maisto pramonė, tekstilės pramonės mašinų gamyba.
Urano sodrinimas.
Almenas, XIII a. žemaičių kunigaikštystis T Alminas.
Almenas Kazys 1935 m. balandžio 11 d. Gruzdžiai (Šiaulių apskritis), rašytojas,
inžinierius. Dr. (1968 m. . 1944 su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 persikėlė į JAV.
1957baigėNebraskos universitetą. Nuo 1969 Merilando universiteto profesorius. Išleido
kn. Branduolinė inžinerija (Nuclear Engineering 1992 m. , Apie radiaciją visiems (abi su
R. Lee, 1993 m. , Ignalina RBMK - 1500 (su kt., 1994 m. . Yra Ignalinos AE saugos
analizės grupės organizatorius. Novelėse (rink. Bėgiai 1965, Gyvenimas tai kekė vyšnių
1967 m. vaizduojama amerikiečių ir lietuvių išeivių buities kasdienybė, jaunų žmonių
tarpusavio santykiai. Parašė istorinius nuotykių rom. Upė į rytus, upė į Šiaurę (2 1.1964
m. , Šienapjūtė (1970, apie XVIII- XIX a. Lietuvos polit. įvykius, bajorų tarpusavio
konfliktus), detektyvinius rom. Sauja skatikų (1977 m. , Lietingos dienos Palangoje (1988
m. . Lietuvoje 1992 įkūrė leidyklą Litterae universitatis, yra Skomanto nuotykių romanų,
vaizduojančių Lietuvos senovę, serijos organizatorius ir vienas autorių. Kratė Sprindytė
Almenas Kazys; iki 1949 Alminas 1907 m. balandžio 1 d. Getaučiai (Platelių valsčius -
1980 m. sausio 27 d. Nebraska (JAV), veterinarijos gydytojas, agronomas. veterinarijos
medicinos (1934 m. ir agronomijos (1938 m. daktaras. 1929 Dotnuvoje baigė ŽŪA, 1934
Berno universiteto veterinarijos medicinos fakultetą. 1934-37 mokytojavo Gruzdžių
aukštesniojoje gyvulininkystės mokykloje. 1938-44 dėstė LVA, 1941-44 Zootechnikos
katedros vedėjas; profesorius (1942 m. . 1940-44 Gyvulininkystės stoties vedėjas. 1944
pasitraukė į Vokietiją. 1946-49 dėstė Pabaltijo universitete Pinneberge. 1949 išvyko į
JAV. Dirbo privačiu veterinarijos gydytoju, ūkininkavo. Paskelbė darbų iš zoohigienos,
zootechnikos, apie gyvulių gydymą. Svarbiausi veikalai: Švicu veislės galvijų
aklimatizacija Lietuvoje (1934, vokiečių kalba ), Žemaitukų veislės arklių veislinės
savybės lyginant su kitų veislių arkliais (1939, vokiečių kalba ). Bendradarbiavo lietuvių
spaudoje (Daktaro Liepkalniškio slap.). Pav. Juozas Vaitkus
almenda (vok. Attmende), ankstyvaisiais viduramžiais germanų kaimo bendruomenės
bendrai naudota žemė (ganyklos, miškai, dirvonai ir kt., išskyrus ariamąją žemę ir
šienaujamas pievas). A terminas, kuriuo žymimas bendras dėsningas ist. reiškinys,
naujaisiais laikais pradėtas taikyti visų šalių, kuriose susiklostė f alodas, visuomenėms.
Lietuvoje atsiradus alodui ( XII a. pab.- XIII a. l pusė) išryškėjo jo ir A skirtumas. Su
alodais A sudarė kaimo bendruomenės ( - 1auko) teritoriją. A mažėjo ūkiams plečiant
savo naudmenas. Stiprėjant didžiojo kunigaikščio aukščiausiai žemės nuosavybei A
naudojimą XV a. ėmė kontroliuoti jo administracija. Valstiečių ūkiams teliko ganymo,
fįeigų (j miškus, ežerus, upes, pelkes), grybavimo bei uogavimo teisė. Tas pats vyko priv.
dvaruose. Čia A liekanos, vad. t servitutai, buvo panaikintos per XIX a. - XX a. 3-4
dešimtmečio valstiečių ir žemės reformas. Edvardas Gudavičius
Almendros Nestor (Nestoras Almendrosas) 1930 m. spalio 30 d. Barselona - 1992 m.
kovo 4 d. Niujorkas, prancūzų kino operatorius. ispanų kilmės. Vienas žymiausių 7
dešimtmečio kino operatorių, šviesos estetikos kine kūrėjų. 1948 emigravo į Kubą.
Mokėsi Havanos universitete, 1956-57 Eksperimentiniame kinematografijos centre
Romoje. 1959-61 Kubos kino institute rengė dokumentininkus. Nuo 1960 kino
operatorius Prancūzijoje. Nuo 1966 su rež. Ė. Rohmeru kūrė vaidybinius filmus:
Kolekcininke (La Collectionneuse 1967 m. , Mano naktis pas Mod (Ma nitit chez Mauti
1969 m. , Kler kelis (Le Genou de Claire 1970 m. , Popiečio meilė (L'Amour l'aprėsmidi
1972 m. . Dirbo su režisieriais F. Truffaut (Šeimos židinys l Domicile conjugal 1970,
Adelės H. istorija / L'Histoire d'Adele H. 1975, Paskutinis metro traukinys l Le Dernier
metro 1980; Cezaris už operatoriaus darbą), T. Malicku (Javapjūtės dienos l Days of
Heaven 1978; Oskaras už operatoriaus darbą), R. Bentonu (Kramer prieš Kramerį l
Kramer vs. Kramer 1979 m. , A. Pakula (Sofi pasirinkimas l Sophie's Choice 1982 m. .
Sukūrė dok. filmų (su rež. R. Rossellini, T. Gutierrezu Alea). Parašė kn. Žmogus su
kamera (Un Homme a la camėra 1980 m. . Pav.
Almere (Almerė), miestas Olandijoje, į rytus nuo Amsterdamo, prie Usselio įlankos
( Šiaurės jūra). 143 300 gyv. (2001 m. . Uostas. Turizmas.
Almeriįa (Almeria), miestas Ispanijos pietuose, Andalūzijoje, prie Viduržemio j.,
Andalūzijos kalnų papėdėje; provincijos centras. 169 700 gyv. (2001 m. . Prekybos
(išvežama citrusai, vynuogės, geležies rūda, marmuras) ir žvejybos (gaudoma sardinės,
vėžiai, moliuskai) uostas. Tarpt, oro uostas. Chemijos (sieros rūgšties), odos ir avalynės,
maisto (vyno, aliejaus) pramonė, Statybinių medžiagų gamyba. Archeologijos muziejus.
Turizmo ir poilsio centras. Kurortas. Arabų tvirtovė Alcazaba ( VIII a. , daug kartų
perstatyta), katedra ( XIII a. , perstatyta 1524-43 m. . Senovėje A buvo finikiečių, vėliau
kartaginiečių kolonija; svarbus romėnų ir arabų uostas. 1489 atiteko Ispanijai. 1522,1658,
1790 nukentėjo nuo žemės drebėjimų.
Almerijos kultūra, neolito ir eneolito archeologinė kultūra . Plito 4-3 tūkstantmetyje
p.m.e. Ispanijos pietryčiuose. Pavadinta pagal Almerijos provincijos vardą. A būdinga
megalinstitutiniai Los Millareso tipo koridoriniai kolektyviniai kapai. Juose iš akmens
blokų įrengta apskrita kamera su medžiais klotu dugnu; EI Jautono kapas yra 6,8 x 5,6 m.
Virš kapo supilta ir akmenų vainikais apdėta apvali kalvelė. Kapuose dažnai randama
raudonų poliruotų vazų su simboline ornamentika. Žmonės gyveno gyvenvietėse, iŠ
pradžių apvaliuose ar daugiabriauniuose akmeniniuose statiniuose, vėliau ketursieniuose
namuose. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko augalinį maistą; pradėjo auginti grūdines
kultūras bei prisijaukinti gyvulius. Naudojo paaštrintus akmeninius kirvius, įv. geom.
formų mikrolitus, molinius indus; rasta strėlių antgalių, amuletų, varinių papuošalų,
cilindriniais kaklais ir apvaliadugnių molinių indų. Pav.
Almetjevsk (Almėtjevskas), miestas Rusijoje, Totorijoje, apie 220 km į pietryčius nuo
Kazanės, Zajaus kair. krante; rajono centras. 141 000 gyv. (2000 m. . Naftos gavybos
pram. mašinų ir įrenginių gamyba, gamtinių dujų perdirbimas, medžio apdirbimas,
chemijos, Statybinių medžiagų pramonė. Prie A gaunama nafta ir gamtinės dujos
(prasideda naftotiekis Draugystė, naftotiekiai į Žem. Naugardą, Permę, Samarą). Naftos ir
gamtinių dujų akademija. Dramos teatras. Paveikslų galerija. Mečetė (1877 m. . A pradėjo
kurtis XVII a. Miesto teisės nuo 1953. Mindaugas Pažemys
Almgren Oscar (Oskaras Almgrenas) 1869 - 1945, švedų archeologas. 1913-25 Uppsalos
universiteto profesorius. Studijoje apie Šiaurės Europos segių formas (Studien ūber
Nordeuropaische Fibelformen 1897 m. padėjo pagrindus segių chronologijai ir
klasifikacijai. Veikalai: Senovės radiniai iš Švedijos pagonybės laikų (Altertumsfiin-de
aus Schwedens heidnischer Zeit 1904 m. , Senasis geležies amžius Go - 1ande (Die
aeltere Eisenzeil Go - 1ands 1914-23 m. , Šiaurės uolų piešiniai (Nordische
Felszeichnungen 1939 m. . Gintautas Zabiela
Alminas, Almenas, Algminas (vok. Aleman), XIII a. vid. žemaičių kunigaikštystis.
Livonijos Eiliuotojoje kronikoje vadinamas šauniu kariu. Kai Lietuvos valdovas
Mindaugas 1253 ir 1257 perleido Livonijos ordinui (LO) didumą Žemaitijos, A ėmėsi
organizuoti šiam pasipriešinimą. Žemaičių kunigaikščių taryba 1255 išrinko A savo
vadovu (vadovavo Žemaičių žemių konfederacijai). Pagal jo planą žemaičiai ėmė
puldinėti Kuršą (jame Mindaugas turėjo interesų), siekė priversti kuršius sukilti prieš LO
ir taip įtraukti į karą Mindaugą. A nepritarė Mindaugo krikštui. Planas iš esmės buvo
įgyvendintas 1261, kai Mindaugas patenkino žemaičių prašymą tapti jo valdiniais ir
pradėjo karą SU LO. Edvardas Gudavičius
Alminas Kazys, iki 1939 Alminauskis 1904 m. balandžio 15 d. Paulaičiai (Švėkšnos
valsčius - 1986 m. birželio 7 d. Santa Monica (prie LosAndželo), kalbininkas. Dr. (1934
m. . 1925-29 studijavo Lietuvos universitete, 1929-34 Leipcigo, Miuncheno, Heidelbergo,
Vienos ir Karaliaučiaus universitetuose. 1934-39 dėstė VDU, 1940-44 VU vokiečių
kalbos ir literatūros katedros vedėjas. 1944 pasitraukė į Vakarus. Dirbo Austrijos MA.
Nuo 1948 Lojolos universiteto Los Andžele profesorius. Veikalas Lietuvių kalbos
germanizmai (Die Germanismen dės Litauischen 1935?) iki šiol yra plačiausias lietuvių
kalbos germanizmų tyrinėjimas. Sudarė vietovardžių rinkimo instrukciją (1934 m. ir iki
1944 vadovavo vardyno rinkimo darbui. Paskelbė A. Baranausko laiškus vokiečių
kalbininkui H. Weberiui (Archivum Philologicum 1931-39 m. . Išleido Vokiškai
lietuvišką žodyną (1943 m. . Algirdas Sabaliauskas
Almodovar Pedro (PedrasAlmodovaras) 1951 m. rugsėjo 25 d. Calzada de Calatrava,
ispanų kino režisierius, aktorius, scenaristas, muzikas. 8 dešimtmetyje vaidino
nepriklausomo teatro trupėje Los Goliardos, dainavo paties įkurtoje roko grupėje
Almodovar-McNamara. 1980 debiutavo vaidybiniu filmu Pepi, Liusi, Bom ir daugelis
kitų mergaičių (Pepi, Luci, Bom y otras chicas dėl monton). Parašė scenarijus, sukūrė
muziką ir režisavo filmus: Blogi įpročiai (Entre tinieblas 1983 m. , Ką padariau, kad šito
nusipelniau? (Quė he hecho yo para merecer esto? 1984 m. , Matadoras (1986 m. ,
Moterys ties nervų krizės riba (Mujeres ai borde de un ataąue de nervios 1988, Venecijos
kino festivalio prizas, Feliksas; Oskaras), Surišk mane! (Atame! 1990 m. , Aukšti
kulniukai (Tacones lejanos 1991 m. , Kika (1993 m. , Mano paslapties gėlė (Le Flor de mi
secreto 1995 m. , Virpantys kūnai (Came tremula 1997 m. , Viskas apie mano mamą
(Todo sobre mi madre 1999, Kanų kino festivalio prizas, Cezaris; Oskaras, Europos kino
ir TV akademijos prizas, abu 2000 m. . Juose siejami įv. stiliai bei žanrai, dažnai
vaizduojama seksualinių mažumų gyvenimas, daug dėmesio skiriama moterų
paveikslams, jų psichologizmui. Pav.
Almohadai (AI - Muwahhidūn), berberų genčių vadų dinastija ir jos valdoma to paties
pavadinimo valstybė Šiaurės Afrikoje ir Ispanijos pietuose (1130-1269 m. . Susikūrė
berberų gentims kovojant prieš fAlmoravidų priespaudą. Kovai vadovavo musulmonų
dvasininkas ibn Tumartas. 1130 Tumartui mirus, kalifu pasiskelbęs jo bendražygis Abd ai
Muminas 1147 Maroke ir Ispanijoje įveikė Almoravidus, 1151-52 ir 1160 nukariavo
Alžyrą, Tunisą, Tripolį. XIII a. valstybė nusilpo. 1212 prie Las Navas de Tolosos A
pralaimėjo krikščioniškosios koalicijos (Leonas, Kastilija, Aragonas ir Navara)
kariuomenei, iki 1248 prarado Ispaniją (išskyrus Granadą). 1236 Tunise ir 1239 -
1emsene įsigalėjo vietinės valdovų dinastijos. 1269 A nuvertė Maroko berberų Marinidų
dinastijos emyrai. ./. T.
Almonaitytė Birutė, Eidukienė 1934 m. gegužės 10 d. Būbleliai (Šakių apskritis),
dainininkė (mecosopranas). 1963 baigė Maskvos konservatoriją (V. Roždestvenskajos
klase). 1963-1999 m. Lietuvos nacionalinio OBT solistė. Vaidmenys: Amneris, Ulrika,
Eboli (G. Verdi Aida, Kaukių balius. Don Karlas), Buše (E. Balsio Kelionė į Tilžę),
Karmen (G. Bizet Karmen), Mirta (V. Klovos Pilėnai), Šarlotė (J. Massenet Verteris),
Olga (P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas). Surengė solinių koncertų. Gastroliavo
Europoje, Šiaurės Amerikoje. Pav. L: Birutė Almonaitytė /parengė J. Bruveris Vilnius
1999.
Vaclovas Juodpusis
Almond Gabriel Abraham (Gabrielis Abrahamas Almondas) 1911 m. sausio 12 d. Rock
Island (Ilinojaus valstija), JAV politologas. Analizavo polit. sistemas ir jų raidą, su kt.
sukūrė polit. kultūros sąvoką. 1939-46 dėstė Bruklino koledže, 1947-51. 1959-63 Yaie'io,
1951-59 Princetono, 1963-1968 m. Stanfordo universitetuose; profesorius (1963 m. .
1965-1966 m. Amerikos polit. mokslų asociacijos prezidentas. Svarbiausi darbai:
Amerikos gyventojai ir užsienio politika (The American Peop/e and Foreign Policy 1950
m. , Kreipimasis į komunizmą (The Appeals of Communism 1954 m. , Politinė raida
(Political Development 1970 m. , Lyginamoji politika šiandien (Comparative Polities
Today 1988 m. .
Almora (Almora), miestas Indijoje, Uttar Pradešo valstijoje, Šivaliko kalnuose (Himalajų
priekalniai). 31 400 gyv. (2001 m. . Įsikūręs 1650 m aukštyje. Kelias jungia A su Deliu.
Turizmo ir poilsio centras. Kelionių į Aukštuosius Himalajus (į Nanda Dėvi, Corbetto
nac. parkus) pradinė bazė. Daug šventyklų. senovės tvirtovė.
Almoravldai (Al-Murabitūn), berberų kilmės dinastija ir to paties pavadinimo valstybė
Šiaurės Afrikoje ir P. Ispanijoje ( XI a. vid.-l 147 m. . Kilo iš sunitų vienuolio Abd Alano
ibn Jasino vadovaujamo judėjimo dab. Mauritanijos teritorijoje. Jo suburti kariai
vienuoliai skelbėsi kovojantys už tikrąjį islamą, prieš neteisėtus valdovus ir mokesčius.
Nominaliai pripažino Abasidų kalifų viršenybe. Almoravidų valstybė didž. galios pasiekė
valdoma Jusufo ibn Tašufino, pasiskelbusio emyru (1061-1106 m. . 1062 įkurta sostinė
Marrakešas. Iki 1084 A užėmė Maroką ir V. Alžyrą, 1086-1092 m. - P. Ispaniją, Nuo
1096 krikščionys ėmė stumti musulmonus iš Ispanijos. - 124 Atlaso kalnuose tAlmohadai
prieš A pradėjo sukilimą. 1147 Almohadams užėmus Marrakešą valstybė žlugo. J. T.
Almqvist Carl Jonas Love (Karlas Jonas Lovė Almkvistas) 1793 m. lapkričio 28 d.
Stokholmas - 1866 m. rugsėjo 26 d. Bremen, švedų rašytojas. Studijavo Uppsaloje. 1851
emigravo į JAV, nuo 1865 gyveno Bremene. Dauguma žymiausių mistinių rel. prozos ir
poez. kūrinių sujungta į seriją Erškėtrožės knyga (Tornrosens bok 14 1.1832-51 m. .
Išgarsėjo romanais Karalienės brangakmenių vėrinys (Drottningens juvelsmycke 1834 m.
ir Atsitikimas (Dėtgar an 1838 m. . Parašė romantinių istorinių (rom. Amorina 1839 m. ,
realistinių kaimo buities, moterų emancipacijos tematikos kūrinių. Utopinio socializmo
idėjų veikiamas sukūrė veikalus Europos nepasitenkinimo priežastys (Europeiska
missnojets grunder), Švedų vargo prasmė (Svenska fattigdomens betydelse, abu 1838 m. ,
Poezija ir politika (Poesi och Politik 1839 m. . Aistė Urbonienė
Almqvist Osvald (Osvaldas Almkvistas) 1884 m. spalio 2 d. Trankil (prie Karlstado -
1950 m. balandžio 6 d. Stokholmas, švedų architektas. Studijavo Stokholmo techn.
koledže ir Menų akademijoje. 1910suarchit. G. Asplundu, S. LeVerentzuir kt. Stokholme
įkūrė architektūros mokyklą, kurioje propaguotas vad. nac. realizmas. A suprojektavo
Hammarsforso ir Krangforso HE (1925-28 m. , mokyklą Domnarvete (1930 m. .
almukantaras (arab. al-muąantarat - skliautuotas): 1. Mažasis f dangaus sferos
apskritimas, lygiagretus su mat. horizontu.
2. Prietaisas dangaus objektų aukščiui virš horizonto ir azimutui matuoti.
Alna (lenk. Lyną, rus. Lava), upė Lenkijoje ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis;
Priegliaus kairysis intakas. Ilgis 264 km (190 km Lenkijoje), baseino plotas 7126 km2
(5719 km2 Lenkijoje). Prasideda Mozūrijos aukštumoje. Aukštupys teka per keletą ežerų.
Didžiausias intakas - Gubrė (dešinysis ). Vidutinis debitas prie Vėluvos 40,4 m-'/s.
Didžiausias miestas prie A - Olsztynas.
„Alna", akc. bendrovė Vilniuje. Viena didžiausių Lietuvos informacinių technologijų
bendrovių. 270 darbuotojų (2000 m. . Veiklos sritys - kompiuterių programų kūrimas,
įrangos, tinklų aptarnavimas, projektavimas bei instaliavimas, mokymo paslaugos,
konsultavimas. 2000 apyvarta 90,7 mln. Lt. Turi antrinių bendrovių Lietuvoje ir Latvijoje,
partnerių V. Europoje, Skandinavijos šalyse, JAV, Rusijoje, Latvijoje. Ik. 1989.
elniai (T al (liuminis) + T ni (kelis)), aini lydiniai, kietamagnečiai geležies, nikelio ir
aliuminio lydiniai. Dažniausiai naudojami A, kuriuose yra 20 -30% nikelio, 11-18%
aliuminio ir likusioji dalis - geležis. Turi ryškių magn. savybių - didele liekamąją magn.
indukciją, koercinį lauko stiprį, magnetinio lauko energiją. Optimalių magn. savybių yra
A, turintys 27-30% nikelio ir 11-14% aliuminio; didinant nikelio ir aliuminio kiekį mažėja
A liekamoji indukcija, bet didėja koercinis lauko stipris. Tam tikroms magn. savybėms
gauti A legiruojami kobaltu (iki 12%), variu (iki 6%), siliciu (1% ir daugiau), titanu (iki
9%). A trapus. Iš jų dažniausiai daromi nuolatiniai magnetai akustiniams, elektros
matavimo prietaisams, reguliavimo aparatams, magn. separatoriams. Sukurti Japonijoje
-1930.
Alnis, ežeras Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, 4 km į vakarus nuo Labanoro, tarp
Aiseto ir Stirnių ežerų. Plotas 106 ha. Ilgis ( iš vakarų į r.) 3,8 km, Didžiausias plotis 0,5
km. Paviršiaus altitudė 153 m. Didžiausias gylis 22 m, vidutinis gylis 5,9 m. Ežeras
rininės kilmės. Baseino plotas 14 kmz. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 10,3 km.
Krantai daugiausia aukšti, apaugę spygliuočių mišku. Sala (3,2 ha). Iš A į Aiseto ežerą
teka Alne (Žeimenos baseinas). Atabradas siauras, smėlingas. A yra Alnio kraštovaizdžio
draustinyje (priklauso Labanoro regioniniam parkui).
alobrogai (lot. Allobroges), keltų gentis senovės Romos Narbonos Galijos pro valstijoje,
tarp Ženevos ežero, Ronos ir Isėre'o upių bei Alpių (dab. Dofinė ir Savojos teritorija).
Pagr. miestai Viena (dab. Vienne), Ženeva, Kularonas (dab. Grenoblis). 218 p.m.e. A
parėmė Hanibalą. 121 p.m.e. prie Ronos ir Izero santakos A sumušė rom. karvedys
Kvintas Fabijus Maksimas (vėliau Alobrogikas); A išliko priešiški Romai.
alochorija (graikų alios - kitas, kitoks + choreo - einu, plintu), sėklų ir vaisių platinimas.
Platina vėjas (Tanemochorija), vanduo (fhidrochorija), gyvūnai (fzoochorija), žmogus
(Tantropochorija). Augalai, platinantys savo sėklas, vadinami autochorais. Stanislovas
Sinkevičius
alochtbnai (graikų alios + chthon, kilm. chthonos - žemė), organizmai, per evoliuciją
persikėlę iš savo gyvenamosios vietos į naują teritoriją. A yra Šiaurės Amerikoje
gyvenantys oposumai, patekę iš pietų Amerikos.
alochtonas (Talochtonai), alochtoninė struktūra, susiraukšlėjusių Žemės plutos sluoksnių
dalis, tektoninių judesių horizontaliai nustumta tolyn nuo pirmykštės slūgsojimo vietos.
Stūmis gali siekti kelis šimtus kilometrų. A dažnai skiriasi nuo darinių, kuriuos dengia
(Tautochtonas), net jeigu jie yra to paties amžiaus.
alddas (vok. Allod < senovės germ. ai - pilnas, visiškas + od - nuosavybė, valda),
individuali šeimos žemės nuosavybė, pakeitusi bendruomeninę. Atsirado V. Europoje
formuojantis feodalizmui. Barbarų valstybėse buv. V. Romos imperijos teritorijoje iš
pradžių -kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas su ribota paveldėjimo teise (ankstyvasis A),
vėliau - laisvai disponuojama žemės nuosavybė (vėlyvasis, arba pilnasis. A). Pastarasis
kaip ikifeod. nuosavybės formų atgyvena egzistavo ir išsivysčiusio feodalizmo
laikotarpiu. Ankstyvasis A atsirado gentiniu laikotarpiu kaip didelės šeimos narių bendra
žemės nuosavybė. Juridiškai pirmą kartą ribota žemės A teisė buvo paminėta Salijų
teisyne ( VI a. pr.); pagal jo 59 str. teisę paveldėti ariamąją žemę turėjo tiesioginiai
vyriškosios linijos palikuonys, t.y. mirusiojo sūnūs (kilnojamasis inventorius galėjo būti
paveldimas ir moteriškąja linija). Yrant gentinei bendruomenei jos nariai įgijo neribotą
teisę naudotis žemės A, virtusiu atskiros šeimos nuosavybe. Šį vėlyvąjį A VI a. pr. jau
turėjo vestgotai ir burgundai, VI a. pab. - frankai, VII- VIII a. - kt. gentys, o saksai ir
fryzai - tik IX a. pradžioje. A terminas, apimantis bendrą dėsningą reiškinį, taikomas visų
šalių visuomenėms, kur buvo tokio pobūdžio nuosavybė. Analogiškas alodui Art. ir Vid.
Rytuose buvo mulkas, Kinijoje - džuantianis, Japonijoje - sioenas. LIETUVOJE A
susiklostė XII a. pab.- XIII a. l pusėje. Buvo vad. odalio tipo - garantuota paveldėjimo, bet
ribota (tik giminėje) disponavimo teisė. XV- XVI a. šaltiniuose A vadinamas f'tėvonija,
arba veldėme. A branduolį sudarė Tapydėmė ir ariamoji žemė; jam priklausė
šienaujamosios pievos. Kitur aiškios ribos tarp A ir falmendos nebuvo. Įsigalėjus didžiojo
kunigaikščio žemės aukšč. nuosavybei XIII a. pab. susiklostė A valdymo ir privalomosios
tarnybos už jį paprotinė teisė. Iš kylančių feodalų (pilėnų, gerųjų žmonių, bajorų) A
valdymas plėtojosi į karo, iš eilinių bendruomenininkų (valstiečių) - į darbo prievolių
teise. 1387 Jogailos privilegija bajorams feodalų A įformino kaip įstatymo teise valdomą
tėvoniją. Alodinę bajorų žemėvaldą papildė T beneficija ir gautų veldamų ūkiai. Tuo
pagrindu XV a. susiformavo T feodas. Įstatymu neįforminta valstiečių A teisė siaurėjo.
Bajorų valdose valstiečiai ją prarado XV a. pab.- XVI a. pr., didžiojo kunigaikščio
domene ją panaikino T Valakų reforma ( XVI a. vid.). Edvardas Gudavičius
Alofi (Alofis), miestas Polinezijoje, Niuės (N. Zelandijos valda) saloje; salos admin.
centras. 400 gyv. (2001 m. . Per A uostą išvežama kopra, bananai.
alofdnai (graikų alios - kitas, kitoks + phone - garsas), poziciniai, arba kombinaciniai,
fonemų variantai. Pvz., lietuvių kalboje dantinis [n] vartojamas prieš balsį ir priebalsius [ -
1, [d], o gomurinis [n] - prieš gomurinius [k], [g]: [njamos, fea[n]t/d ir td[iį]kas', atviras
ilgasis [ae:] tariamas prieš kietuosius priebalsius, o uždarasis [e:] -prieš minkštuosius: plg.
[s'cė:nas] 'senas' ir [s'ė:n'is] 'senis'. Dažnesnis, nuo pozicijos mažiau priklausomas A
vadinamas pagrindiniu, pvz., fonemos /n/ pagrindinis A yra [n], o ne [n]. A skirtini nuo
fakultatyvinių (arba laisvųjų) variantų - fonemos atmainų, nepriklausančių nuo pozicijos.
Aleksas Girdenis
alogamija (graikų alios + gamos - vedybos), žiedo apdulkinimas kito žiedo žiedadulkėmis.
Yra du A būdai: geinstitutonogamija (vienas fsavidulkos būdų)-žiedas apdulkinamas to
paties augalo kitų žiedų žiedadulkėmis; ksenogamija (Tkiyžmadulka) -žiedas
apdulkinamas tos pačios rūšies kito augalo žiedadulkėmis. Kryžmadulka biologiškai
pranašesnė už savidulką, nes dukteriniai augalai paveldi abiejų tėvų savybes. Emilija
Šmitienė
alogenėzė (graikų alios + genesis - kilmė, atsiradimas), makroevoliucinė raida, kurios
metu organizmas prisitaiko efektyviau išnaudoti savo adaptacinę zoną. A metu organizmo
sandara nesikeičia. Dar Talomorfozė.
alogizmas (Ta... + graikų logismos -protas): l (log.). Nelogiškumas, logikos reikalavimų
neatitikimas. Reiškiasi log. klaidomis, kurių vienos netyčinės bei atsitiktinės, kitos -
sofizmai.
2 (filos.). Logikos vaidmens pažinime menkinimas, pirmenybės teikimas iracionalioms
pažintinėms priemonėms - subjektyviems jausmams, instinktams, antgamtei apšvietai
(iliuminizmas), racionalumui prieštaraujančiai intuicijai (intuityvizmas), valiai
(voliuntarizmas). XIX a. pab.- XX a. l pusėje iracionalistinių filosofijos krypčių teigtas
pasaulio pagrindų alogiškumas kilo dėl nepasitenkinimo pozityvistiniu scientizmu, ribota
senąja tradicine logika -ir negalėjimo įprasminti moderniąją logiką. Romanas Plečkaitis 3
(poetikoje). Logikos ryšių pažeidimas, sudarantis netikėtumo, komizmo įspūdį. Pvz.: Už
ką mane apleido bėdos?/Kai sekasi - labai blogai. /Nebeįmanoma kalbėtis, l kai apsupa
mane draugai (V. Šimkus).
alografai (graikų alios - kitas, kitoks + grapho - rašau), raidžių, arba grafemų, poziciniai
variantai. Plg. senovės lietuvių galine -s ir pradine bei vidinę (-)/-, reiškiančias tą pačią
grafemą <s> (fenas 'senas', wyfas 'visas'), graikų galinę -? ir pradinę bei vidinę (-)o -, t.p.
reiškiančias <s> (aocpo: [sophos] 'išmintingas'), hebrajų galinę r)- ir pradinę bei vidinę -rj
(-) = <p> (arba <f>). Daugelis arabų kalba (ir hebrajų) rašmenų turi po 3 skirtingus A -
pradinį, vidinį ir galinį: arabų grafemos <k> (kafo) pradinis A yra f, vidinis - C, galinis - i
X. Aleksas Girdenis
Aloja ('Alwah), senovės valstybė, gyvavusi dab. Sudano p. dalyje. Ik. VI a. Sostinė Soba -
svarbus karavanų prekybos centras. 580 priėmė krikščionybę. Suklestėjo XI a. - XIII a. l
pusėje. Vyravo feod. vergoviniai santykiai. XVI a. pr. nukariauta arabų.
alokacinis efektyvumas (lot. allocare - išdėstyti, (iš)skirstyti) f paskirstymo efektyvumas.
alokazija (Alocasia), ajerinių (Araceae) šeimos augalų gentis. -70 rūšių. Savaime auga
Azijos pietryčiuose. Vienas gražiausių lapinių augalų. A. sanderiana lapai tamsiai žali,
blizgantys, su sidabriškai baltomis gyslomis ir baltais kraštais. A. lowii lapai tamsūs,
alyvmedžio žalumo, su baltomis pagr. gyslomis. Auga drėgnoje aplinkoje. Dauginama
šakniastiebio dalimis. Visos A tinka auginti šiltnamyje ar uždarame gėlių lange. Pav.
Kristina Balnytė
alomėtrija (graikų alios - kitas, kitoks + metreo - matuoju), netiesinė anatominių ir
fiziologinių organizmo požymių tarpusavio priklausomybė. A užrašoma lygtimi y = axk
(arba Igy = Ig « + f - 1g x), kuri rodo, kad organizmo požymiai tiesiškai susiję tik
logaritminėje skalėje (x dažniausiai yra kūno masė, pvz., žmogaus smegenų masės m
priklausomybė nuo kūno masės M išreiškiama lygtimi m = 0,085Af" ). A lygtys skiriasi
apibendrinimo sritimi. Organizmui augant kintančios organų proporcijos lemia
kompensuojamus ar kitokius fiziol. pokyčius. Šį santykį apibūdina ontogenetinė A -
vienos rūšies skirtingo amžiaus (ir masės) individų požymių priklausomybė. Vieno
taksono rūšys skiriasi anat. ir fiziol. požymių proporcijomis, tačiau bendra tokių rūšių
kilmė ir panaši adaptacija lemia tam tikrą jų požymių sąsają. Ją išreiškia filogenetinė A -
evoliuciškai artimų taksonų suaugusių individų požymių priklausomybė. A lygtys
biologijoje paprastai gaunamos statistiškai apdorojant matavimų duomenis (t biometrija).
Jos taikomos tiriant gyvybinės veiklos ypatumus, lyginant skirtingų sistematinių grupių
organizmus, paleontologijoje nustatant organizmų ir jų dalių dydį. Kastytis Beitas
alomorfai (graikų alios + morphė-iorma), f morfemų variantai. Plg. liet.gra -žūs :grož-is,
neš-ū : neš-ūo -si, rusų pyn-d 'ranka': pyn-ra 'rankutė; rankena; plunksnakotis',vok. Buch
'knyga' : Bticher 'knygos', anglų take 'imti, ima': took 'ėmė'. Įprastiniai vienos morfemos A
skiriasi tik vienu kitu fonologiniu elementu (fonemomis, kirčiavimu, priegaidėmis), jie
yra ankstesnių ar vėlesnių fonetinių pokyčių padarinys. Nuo šių visomis (ar beveik
visomis) fonemomis skiriasi supletyviniai A, plg. lietuvių es -ū '.yra : būv-o, lot. fero
'nešu': tūli 'esu nešės': latum ' (siekinys) neštų' (dar Tsupletyvizmas). Skirtingais A
nelaikytini morfemų variantai, kurių skirtingumas paaiškinamas paprastomis fonetinėmis
ar fonologinėmis taisyklėmis. Įprastinių A fonologines savybes bei vartojimo
dėsningumus tiria T morfonologija. Aleksas Girdenis
alomorfbzė (graikų alios + morphosis - pavidalas), organizmo sandaros, fiziologijos,
raidos ypatumai, padedantys taksonui efektyviau panaudoti adaptacinę zoną. A.
Severcovas (Rusija) A siūlė vadinti ne tik kūno sandaros pokyčius, bet ir makroevoliucinę
raidą, kai geriau panaudojama adaptacinė zona. Kastytis Beitas
Alčnas Igalas T Y. Allon.
Aloni Nissim (Nisimas Alonis) 1926 Tel Avivas, žydų rašytojas. Rašo hebr. kalba.
Ankstyvosioms pjesėms (Žiaurusis karalius 1953 m. būdinga psichoanalizės įtaka. Parašė
pjesių H. C. Anderseno pasakų motyvais. Vėlesn. kūryboje ryšku absurdo dramos bruožai,
S. Becketto įtaka. Parašė apsakymų.
Alonso Alicia (Alisija Alonso), tikr. Martinez y dėl Hoyo •1921 m. gruodžio 21 d.
Havana, Kubos baleto artistė, baletmeisterė, pedagogė. Kubos baleto kūrėja. flamenko
šokį studijavo Ispanijoje, klasikinį šokį - Havanoje ir Niujorke. 1941-42,1943-48 ir 1951-
56 teatro Amerikos baletas (Niujorkas) šokėja. 1948 su baletmeisteriais, vyru Fernando ir
jo broliu A. Alonso, įkūrė baleto trupę Alicia Alonso (nuo 1959 Kubos nac. baleto
teatras); jai vadovavo. 1950 Havanoje įsteigė baleto mokyklą. Gastroliavo Afrikoje,
Kinijoje, Rusijoje, V. Europoje. Žymesni vaidmenys: Žizel (A. Adamo Žizel 1959 m. ,
Karmen (G. Bizet Karmen siuita 1967 m. , Margarita Gotjė (H. Sauguet Pasimatysime
rytoj, Margarita 1971 m. . A -tarpt, baleto konkursų Varnoje, Maskvoje, Tokijuje žiuri
pirmininkė. L:W. Gommlich Alicia Alonso und das Ballet Nacional de Cuba Berlin 1974.
Livija Gulbinaitė
Alonso Damaso (Damasas Alonsas) 1898 m. spalio 22 d. Madridas - 1990 m. sausio 25 d.
ten pat, ispanų poetas, literatūros tyrinėtojas. 1939-1968 m. dėstė Madrido universitete.
Priklausė lit. grupei 7927 karta. 1921 išleido poemų rink. Grynosios eilės. Miesto
poemėlės (Poemas pūras. Poemillos de la ciudad). Rink. Rūstybės vaikai (Los hijos de la
ira 1944 m. padarė didelę įtaką ispanų poezijos raidai. Kiti eilėraščių rink.: Žmogus ir
Dievas (Hombre y Dios 1955 m. , Regėjimo malonumai (Gožos de la vista 1981 m. .
Kūrybai būdinga asmeninių išgyvenimų motyvai, ekspresyvumas, laisvas eiliavimas.
Parašė veikalų apie ispanų poeziją. Cervanteso premija 1978. A eilėraščių paskelbta
lietuvių kalba. Bronius Dovydaitis
Alonso Jose (Chosė Alonsas) 1925 f 1990, ispanų teatro režisierius. Dirbo su daugeliu
ispanų teatro trupių, statė spektaklius Madrido Espanol teatre. Nuo 1960 nacionalinio
teatro Maria Guerrero (Madridas) režisierius, 1961-1976 m. direktorius. Pastatė A.
Čechovo Vyšnių sodą, P. Claudelio Atlasinį kurpaitę (1965 m. , B. Pėrezo Galdoso
Misericordia (1974 m. , J. Benavente's Rudens rožes (1990 m. . Režisavo daug ispanų
autorių kūrinių; priartino ispanų teatrą prie modernaus europietiškojo teatro.
alonžas (prancūzų allonge - priedas), pridėtinis Tvekselio lapas, T čekio pratašą, kur
įrašomi papildomi Tindosamentai, jeigu jie netelpa vekselyje, čekyje.
alopatrija (graikų alios - kitas, kitoks + pairis - tėvynė), reiškinys, kai vienos rūšies
individų grupės (pvz., populiacijos) gyvena skirtingose geogr. srityse. Dėl geogr.
izoliacijos ir genofondų divergencijos iš šių grupių gali formuotis naujos rūšys. A sąvoka
kartais vartojama ir kalbant apie labai artimas rūšis. Kastytis Beitas
alopėcija (alopecia < graikų alopekia < alopex - lapė) f plikimas.
alopoliploidija (allopolyploidia < graikų alios - kitas, kitoks + T poliploidija), viena
Tpoliploidijų.
Aloris Alesandras tA.Allori. Aloris Kristofanas fC.Allori,
Alor Setar (Alor Setaras), miestas Malaizijos Šiaurės vakaruose, Malakos pusiasalyje,
prie Kedaho upės; Kedaho valstijos centras. 196 600 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Ryžių
valyklos. Ryžių auginimo rajono prekybos centras. Kedaho (sultono) rezidencija.
Alost (pranc.; Alostas), Belgijos miestas TAalst.
ALOST T Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos taryba.
alostėrinė reguliacija (graikų alios - kitas, kitoks + stereos - erdvinis), baltymų veiklos
reguliavimas, prisijungiant arba atskylant specifiniams reguliatoriams. Medžiagų
apykaitos reakcijų greitis yra reguliuojamas mažėjant arba didėjant alosterinių fermentų
aktyvumui. Šių fermentų molekulių paviršiuje yra alosteriniai centrai, kuriuose jungiasi
specifiniai reguliatoriai, keičiantys fermentų aktyvumą. Specifiniais reguliatoriais būna
nukleotidai (AMP, ATP), aminorūgštys ir kiti mažos molekulinės masės junginiai. A
dažniausiai vyksta grįžtamojo ryšio principu, kai galutinis produktas mažina fermento,
katalizuojančio šio proceso pirmąją reakciją, aktyvumą. Baltymų, sudarytų iš subvienetų
ir turinčių kelis aktyvius centrus, A vyksta kooperatiniu principu. Prisijungus vienai
substrato molekulei arba alosteriniam efe komitetoriui pasikeičia gretimo subvieneto
konformacija ir kita substrato molekulė gali lengviau (teigiamas kooperatinis efektas) arba
sunkiau (neigiamas) prisijungti prie baltymo molekulės. Teigiamas kooperatinis efektas
būna hemoglobino molekulei prijungiant deguonį. A padeda taupiai naudoti ląstelės
maisto medžiagų ir energijos atsargas. Arvydas Markuckas
alotigėniniai mineralai (graikų allote - kitu laiku + genos - kilmė), alogeniniai mineralai,
nuosėdinių uolienų mineralai, susidarę anksčiau arba kitoje vietoje negu uolienos, kuriose
jie randami. A gali būti klastiniai (susidarę iš anksčiau toje vietoje buvusių uolienų
nuotrupų), terigeniniai (atnešti į vandens baseinus iš žemyno). Labiausiai paplitę A yra
kvarcas, feldšpatai, žėručiai. Jų yra smėlyje, smiltainyje, aleurite, aleurolite. Iš A galima
spręsti apie denudacinių sričių miner. sudėtj, sedimentacinio proceso dinamiką.
Valentinas Kartūnas
alotipai (graikų alios - kitas, kitoks + typos - atspaudas, pavyzdys) atspindi antigeninius
skirtumus tarp tos pačios rūšies individų antikūnų molekulių. A lemia kai kurių
aminorūgščių pasikeitimai imunoglobulinų molekulėje. Yra paprastieji ir kompleksiniai
A. Paprastieji A tarpusavyje skiriasi viena ar keliomis aminorūgštimis toje pačioje
polipeptidinėje grandinėje, kompleksiniuose alotipuose aminorūgštys skiriasi daugelyje
grandinės vietų. A įvairovę koduoja vieno lokuso aleliniai genai, todėl alotipiniai variantai
sudaro genetines žymes. Žinomos 4 žmogaus genetinių A sistemos. Šie A išsidėstę
lengvųjų ir sunkiųjų grandinių pastoviojoje dalyje. Sunkiosiose grandinėse nustatyti Gm ir
Am, lengvųjų grandinių pastoviojoje dalyje - Inv alotipai. Imunoglobulinų G klasės
sunkiosiose grandinėse lokalizuoti ISF ir Gm alotipai. Gm sistemoje žinoma 26 alotipinės
žymės, pvz., Gm (4 m. aminorūgščių polipeptidinės grandinės 214 padėtyje turi argininą,
o Gm (17 m. toje pačioje padėtyje -liziną. Alotipinėmis savybėmis pasižymi ir kai kurie
kiti baltymai (lipoproteinai, komplemento sistema). Geriausiai ištirti žmonių, triušių ir
pelių A. Antikūnų A aptikti ir žiurkių, vištų, audiniu, vandens paukščių organizmuose.
Aniolas Sruoga
alotonai (graikų alios + tonos - įtempimas, kirtis), poziciniai tonemos (priegaidės arba
tono) variantai. Pvz., bendrinės lietuvių kalbos priegaidės turi vienokius A balsiniuose
skiemenyse, kitokius - dvigarsiniuose. Dauguma Šiaurės žemaičių skiria laužtinį (A) ir
staiginį (') akūtinės (tvirtapradės) priegaidės A: antrasis tariamas tada, kai ir tolesnis
skiemuo turi akūtinę priegaidę, pirmasis - visais kitais atvejais, plg.: spardau 'spardau':
spardą 'spardo'; tarpa 'tarpai': tarps 'tarpas'. Būdingas daugelio rytų aukštaičių tvirtagalės
priegaidės alofonas yra vad. vidurinė priegaidė (!), pasirodanti žodžio gale, plg.: vaikas:
laivai, peilis: tepei. Aleksas Girdenis
alotropija (graikų alios + tropas - savybė), chem. elemento gebėjimas egzistuoti dviejų ar
kelių vieninių medžiagų pavidalu. A lemia molekulių susidarymas iš skirtingo skaičiaus
atomų (deguonies 2 d. ir ozono O,), skirtingų modifikacijų kristalų susidarymas
(polimorfizmas; pvz., anglis yra grafito, deimanto, karbino ir fulereno pavidalo,
ciklooktasiera gali būti 2 kristalinių atmainų - monoklininė ir rombinė). Chem. elementų
žinoma daugiau, kaip 100, alotropinių atmainų -400.
Alov Aleksandr (Aleksandras Alovas) 1923 m. rugsėjo 26 d. Charkovas - 1983 m. birželio
12 d. Ryga, rusų kino režisierius, scenaristas. 1951 baigė Kinematografijos institutą
Maskvoje (pas rež. I. Savčenką), nuo 1980 jame dėstė. Su rež. V. Naumovu sukūrė
vaidybinių filmų: Pavelas Korčiaginas (1957, pagal N. Ostrovskį), Vėjas (Veter 1959 m. ,
Taika ateinančiam (Mir vchodjaščemu 1961, Venecijos kino festivalio prizas), Bėgimas
(Beg 1971, pagal M. Bulgakovą), Legenda apie Tilį (4 serijos 1977, pagal C. De Costerą),
Teheranas -43 (1981 m. . Daugelio savo filmų scenarijų bendraautoris.
Alovė, kaimas Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, 9 km į pietryčius nuo Alytaus;
seniūnijos, parapijos centras. 607 gyv. (2001 m. . 500 m į pietus nuo A yra Alovės ežeras
Švč. Trejybės bažnyčia (past. apie 1697, perstatyta 1802 m. . Paštas, ambulatorija, pagr.
mokykla (1866-1944 pradinė, 1944-54 septynmetė, 1954-2001 vidurinė), biblioteka. XV
a. A - didžiojo kunigaikščio pilis ir dvaras. A susikūrė iš Raudonosios ir Baltosios Alovių.
XIX a. ir XX a. l pusėje A buvo valsčiaus centras, sovietinės okupacijos metais - kolūkio
centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 52,1959 -322, 1970 - 265,1979 - 442, 1989 - 543 gyv.
Alovės ežeras yra Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, 8 km į pietryčius nuo Alytaus.
Plotas 76 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į pietryčius ) 1,5 km, Didžiausias plotis 0,8 km.
Paviršiaus altitudė 132,8 m. Didžiausias gylis 4,4 m, vidutinis gylis 2,6 m. Ežeras
susidaręs ledo luisto guolyje. Baseino plotas 7,75 km2. Kranto linija vingiuota, jos ilgis
5,1 km. Krantai žemi, kai kur pelkėti. Įteka 2 bevardžiai upeliai, išteka Alovė (Nemuno
intakas). Atabradas siauras, su vešlia nendrių ir meldų juosta.
Alovės lobis rastas 1955 Alytaus rj., Alovės apyl., prie buv. dvaro rūmų. Tai - XIV a.
pab.- XV a. pr. sidabriniai lydiniai ir monetos. Išliko 2 pusiau perkirsti lietuviški
trikampio pjūvio lydiniai (masė 91,72 ir 94 g), 5 lietuvių pinigėliai su Vyčiu vienoje ir
Gedimino stulpais kitoje pusėje ir 56 Prahos grašiai, kaldinti Vaclovo IV valdymo metais.
A saugomas LNM. Pav. Adolfas Tautavičius
alpakė, kupranugarinių (Camelidae) šeimos, lamų (Lama) genties naminis žinduolis.
Kildinama iš Tguanako. Kūno ilgis apie 140 cm, aukštis -90 cm, masė -80 kg. Auginama
Peru ir Bolivijos Anduose, ne žemiau kaip 4000 m virš jūros lygio. Kalnuose naudojama
nešuliams pernešti. Labai vertingos ilgos A vilnos. Pav. Janina Prūsaiti
„Alpamyšas" (kaz. Alpamys, uzb. Alpamiš), tiurkų tautų epas, kurį sudaro sakmės apie
karžygį Alpamyšą ir jo žygius. Yra keli A variantai - uzbekų, kazachų,
karakalaikotarpakų, Pavolgio bei Pauralės totorių ir kt.; didžiausias (14 000 eilučių)
užrašytas 1928 iš uzb. tautosakos sekėjo Fazilo Juldašogly. Sakmių apie Alpamyšą ciklas,
manoma, susiklostė XIV- XVII a. , kai Vid. Azijos tautos kovojo su Džungarijos
valdovais, tačiau kai kurios sakmės yra daug senesnės. Epe aukštinama kova dėl laisvės,
taikus gyvenimas, doroviniai idealai.
alparis (it. ai pari - lygiomis), vertybinių popierių arba valiutų kurso biržoje ar kt. rinkoje
ir jų nominaliosios vertės atitikimas (lygybė). Vytautas Jonas Žilinskas
Alpas Arslanas (Alp -Arslan), tikr. 'Adud aI - Dawla Abu Shuja 'Muhammad ibn Da'ūd
Chaghribeg apie 1030 t!072 m. gruodžio ar 1073 m. sausio , Seldžiukų valstybės sultonas
(1063-1072 m. . Valdė Persiją, Iraką, Šiaurės Siriją. 1064-65 surengė žygių į Užkaukazę
(1064 užėmė Ani ir Karsą) ir Vid. Aziją. 1071 m. rugpjūčio 26 d. prie Manzikerto sumušė
Bizantijos imp. Romano IV Diogeno kariuomenę ir paėmė jį į nelaisvę. Mažai rūpinosi
valstybės vidaus reikalais. Žygio į Bucharą metu belaisvio mirtinai sužeistas.
Alpatov Michail (Michailas Alpatovas) 1902 m. gruodžio 1 (1 Maskva - 1986 m. gegužės
9 d. ten pat, rusų dailės istorikas, kritikas. Menotyros dr. (1941 m. . 1919-21 studijavo
Maskvos universitete. Dirbo moksl. tyrimo institutuose, dėstė mokymo įstaigose;
profesorius (1943 m. . SSRS dailės akademijos narys (1954 m. , Austrijos mokslų
akademijos n. koresp. Parašė etiudų apie V. Europos šalių (1939 H963 m. ir senovės
Rusios (2 t. 1967; 1971 m. daile, Visuotinę meno istoriją (Vseobsiaja istorija iskussr 3 t.
1948-55 m. , monografijų (Aleksandras Andrejevičius Ivanovas 1956, Andrejus
Rubliovas 1972 m. . Ramutė Rachlnifiūtė
Alperavičius Simonas 1928 m. spalio 11 d. Vilnius, Lietuvos žydi) visuom. veikėjas. Dr.
(sočiai, m.; teis. mokslų kandidatas 1970 m. . Per Antrąjį pasaulinį karą gyveno Rusijoje.
1952 baigė VU Teisės fakultetą. Dirbo Teisingumo, Kultūros, Vidaus reikalų
ministerijose, ped. darbą. Nuo 1992 Lietuvos žydų bendruomenės ir jos Labdaros fondo
pirmininkas.
Alpėros urvai yra Ispanijos pietryčiuose, netoli Almansos. 2 urvai ir 3 nišos su vėlyvojo
paleolito piešiniais, ištapytais ratu (aplink). Žvėrių atvaizdai iš dalies dengia
ankstyvesnius piešinius (žmogus su lanku, elnio medžioklė). Viejo (Senojo) urvo
originalūs spalvoti piešiniai vaizduoja medžiokle, t.p. dengia kelis dar neištirtų piešinių
sluoksnius. 1910 m. A atrado ir tyrinėjo P. Serrano Comezas, 1911 tyrinėjo H. Breuil'us.
Alperov Sergej (Sergejus Alperovas) 1859 f 1923, rusų cirko artistas. Ekvilibristas,
gimnastas, klounas (Baltasis klounas). Su broliais A. ir V. Durovais kūrė rusų cirko
tradicijas. 1895 ir 1906-14vaidinosu Ruduoju klounu (B. Muchnickis), 1904-06 m. su
klounu Mišeliu (M. Kaliadinas). Nuo 1914 vaidinimus rengė su sūnumi Dmitrijumi. Pav.
Alpert Herb (Herbas Alpertas) 1935 m. kovo 31 d. Los Andželas, JAV trimitininkas,
kompozitorius, dainininkas, i kūryba pagrįsta meksikiečių folkloro, roko ir diksilendo
elementais. Žymiausios instr. kompozicijos Tijuana Taxi, Spanish F/ea, A Taste ofHoney,
What Now My Love, Casino Royale turėjo įtakos 6 dešimtmečio popmuzikos raidai.
Jūratė Kučinskaitė
Alpert Naum (Naumas Alpertas) 1913 m. rugsėjo 16 d. Slanimas, žydų tapytojas,
grafikas. 1931-34 mokėsi VU Dailės fakultete, 1943-47 Jerevano dailės mokykloje ir
Jerevano dailės institute. Nuo 1937 dalyvauja parodose. Nuo 1960 gyveno Vilniuje, 1980
persikėlė į JAV. Akvarelės, linoraižinių technika sukūrė peizažų, portretų, natiurmortų.
Ypač spalvingi, originalūs 7-8 dešimtmečio kūriniai (serijos Senasis Vilnius, Vilnius,
Vilniaus apylinkės, Dono žvejai; Šolom Aleichemo portretas). Aleksandras Indrii - 1aiiis
Alpes Cottiėnnes TKotijaus Alpės. Alpes de Fribourg t Fribūro Alpės. Alpes de Provence
T Provanso Alpės. Alpes de Savoie f Savojos Alpės. Alpes du Dauphinė TDofinė Alpės.
Alpes Grėes T Grajaus Alpės.
Alpės (vok. Alpen, prancūzų Alpes, italų Alpi, slovėn. Alpę), aukščiausi Europos kalnai.
Ištįsusios lanku (išgaubtu į Šiaurės vakarus ) nuo Genujos įlankos (Ligūrijos jūra) iki
Dunojaus vidurupio lygumos, per Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Austriją, Vokietiją,
Lichtenšteiną, Slovėniją. Ilgis 1200 km, plotis 150-250 km. Aukšč. viršūnė - Monblanas
(4807 m). Pietvakariuose, prie Genujos įlankos krantų, A jungiasi su Apeninais,
pietryčiuose, prie Savos aukštupio, - su Dinarų kalnais. P. šlaitai nusileidžia į Po žemumą,
v. - į Ronos slėnį, šiauriniai pereina į Šveicarijos ir Bavarijos plynaukštes, r. - į Dunojaus
vidurupio lygumą. Didž. kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje (382 psl.). Svarb.
perėjos: Frėjuso (2538 m aukštyje, Kotijaus Alpėse), Mont-Cenis (2083 m, tarp Kotijaus
ir Grajaus A), D. ir M. Šen Bernaro (Didysis - 2469 m, Peninų A vakaruose, Mažasis -
2188 m, tarp Grajaus A ir Monblano), Simplono (2005 m, tarp Peninų ir Leponto A),
Sankt Gothardo (2108 m, Leponto Alpėse), Brennerio (1371 m, tarp Ectalio ir Cilertalio
A). A skirstomos į Vakarų (jos aukščiausios) ir Rytų (žemesnės ir platesnės; aukšč.
viršūnė - Bemina, 4049 m). Jas skiria skersinis tektoninis slėnis į pietus nuo Bodeno
ežero, toliau - Reino aukštupio slėnis, Spliigeno perėja, Como ežeras. Vakarų Alpes
sudaro plati kristalinių uolienų kalnų juosta (didesni kalnagūbriai: Pajūrio, Kotijaus,
Dofinė, Grajaus, Savojos, Peninų, Leponto, Berno, Glarno A) ir siaura klinčių bei - 1išo
kalnų juosta (Prancūzijos Klintinės A, Provanso A, Šveicarijos Priešalpiai). Rytų Alpėse
ryški siaura kristalinė Centrinių A juosta (Retijos, Ectalio A, Aukštasis Tauernas, Žemasis
Tauernas, Cilertalio, Or - 1io A, Bernina, Norijos, Kicbiuhelio A) ir dvi neištisinės
Klintinių A juostos: Šiaurės Klintinės (Algojaus, Tirolio -Bavarijos Klintinės, Zalcburgo,
Zalckamerguto, Žemutinės Austrijos A) ir Pietų Klintinės A (Bergamo, Karnijos, Julijos,
Savinjos A, Karavankai). Alpės susiraukšlėjo alpinės kalnodaros metu, iškilo neogene. Jų
struktūrai būdinga raukšlės, antstūmiai, šariažai. V. Alpėse išorinė (v. ir Šiaurės ) kalnų
grandinė susidariusi iš mezozojaus ir paleogeno nuosėdinių uolienų, vietomis - 1išo ir
kristalinių uolienų. V. Priešalpiai siauri. Vidinė V. Alpių grandinė (Peninų, Leponto,
Berno, Glarno A) susidariusi iš mezozojaus kristalinių skalūnų, gneisų, filitų. V. Alpės
stačiais šlaitais nusileidžia į Po žemumą nesudarydamos priekalnių. R. Alpėse ašinė kalnų
juosta susidariusi iš mezozojaus magminių ir metamorfinių uolienų, o abipus jos esančios
gulsčiųjų raukšlių ir antstūmių juostos - iš dolomitų, klinčių. Priešalpiuose slūgso
paleogenoneogeno molasos (konglomeratai, smiltainiai). A kalnagūbrius ir masyvus skiria
daugybė išilginių ir skersinių slėnių (tektoninių, erozinių, ledyninių). Reljefas formavosi
neogene ir kvartere kylant suraukšlėtoms struktūroms ir tuo pat metu vykstant ardymo
procesams - dūlėjimui, upių erozijai, ledynų egzaracijai. Reljefo formas lėmė ir skirtingas
suraukšlėtų uolienų atsparumas. Išorinėje A srityje, kur minkštos - 1išo uolienos ir
molasos, kalnai palyginti neaukšti (iki 1800 m), viršūnės apvalios, šlaitai nuolaidūs, upių
slėniai platūs, su terasomis. Klintinių kalnų juostoje (aukštis iki 3000 m) upių slėniai
gilūs, šlaitai statūs, viršūnės uolėtos, daug karsto reiškinių, ypač Šiaurės Klintinėse
Alpėse (Hochschwabas, Toto, Teneno, Hageno kalnai). Didžiausi karstiniai urvynai yra
Provanso ir Dofinė Alpėse (1278 m gylio Berger urvas). Alpių kristalinėje juostoje yra
glacialinis reljefas; jį suformavo pleistoceno ledynai (pagal E. Brūcknerį ir A. Pencką,
Alpėse būta 4 ledynmečių - giunco, mindelio, rišo ir viurmo). Gausu būdingų alpinio
reljefo formų: karų (ledyninių cirkų), kabančiųjų ir troginių slėnių, karlingų, mutonų,
aštriabriaunių karinių keterų. Alpės sudaro ribą tarp vidutinio ir subtropinio klimato
juostų. Šiaurės pusėje vyrauja vidutinių platumų jūrinis oras, atslenkantis iš Šiaurės
vakarų ir vakarų; v. ir Šiaurės šlaituose iki 800 m aukščio klimatas vid. šiltas. Iš pietų
Alpes pasiekia (ypač pavasarį ir rudenį) šiltesnis oras nuo Viduržemio j., iš rytų -
sausesnis, žiemą šaltas žemyninis oras. Sausio vidutinė temperatūra aukščiausia papėdėse:
Pajūrio Alpėse -8, A p. pusėje -O, Šiaurės -2 °C; kalnuose, 2500 m aukštyje, O °C.
Įdubose ir slėniuose temperatūra dažnai nukrinta žemiau -30 °C; Gstettner Almo įduboje
(Dūrrensteino masyvas) abs. minimumas -53 °C. Liepos vidutinė temperatūra: Pajūrio
Alpėse 24, Alpių šiaurėje 19, pietuose 20 °C; 2500 m aukštyje -5 °C. V. Alpėse per metus
iškrinta 3000-4000 mm kritulių, R. Alpių Šiaurės ir p. išoriniuose kalnagūbriuose 2500-
3000 mm. Sausiausi yra vidiniai dienovidinių krypties slėniai ir įdubos: per metus iškrinta
500-1000 mm kritulių. Aukščiau kaip 2300 m dažniausiai sninga; ten susidaro sniego
danga. Sniego riba Šiaurės šlaituose yra 2500 m aukštyje, p. šlaituose ir sausose vidinėse
srityse 3200 m. Dažnos sniego lavinos. Alpėms būdingi regioniniai ir vietiniai vėjai:
fenas, kalnų slėnių, ledynų vėjas. Šaltas oras plūsta nuo aukštų kalnų žemyn ir sukelia
šaltus vėjus gretimose srityse, pvz., mistralį Ronos slėnyje. Ledynai užima -4000 km- (-
1200 ledynų), 2/3 jų yra V. Alpėse. Labiausiai apledėję kalnagūbriai ir viršūnės:
Finsteraarhornas, Monte Rosa, Monblanas, Aukštasis Tauernas. Didž. ledynai: V. Alpėse
- Aletscho (86,8 km2 ploto, 24,7 km ilgio), Gornerio, Mer de Glace'o, R. Alpėse
-Pasterzės. Ledynų liežuviai nusileidžia iki 1500-1100 m aukščio. Ledynai ir sniegynai
maitina nuo A tekančias upes. Daugelis jų yra Adrijos j. (Po ir jos intakai, Adige) ir
Juodosios jūros (Dunojaus dešinysis intakai - Illeris, Lechas, Innas, Ennsas, Drava)
baseinų; kai kurios teka į Šiaurės j. (Reinas ir jo intakai) ir Viduržemio j. (Rona). Upės
teka giliai įsirėžusiais slėniais, V. Alpėse daugiausia skersiniais, R. Alpėse išilginiais,
vietomis pralaužtiniais. Patvinsta dažniausiai vasarą, nusenka žiemą. Daug HE. Didžiausi
ežerai yra Šiaurės priekalniuose: Ženevos, Bodeno, Ciuricho, Keturių Kantonų ežero; p.
papėdėje yra Gardos, Maggiorės, Como ežerai.
Alpėse ryškios vertikaliosios augalijos zonos. Žemutinė yra priekalniuose iki -800 m
aukščio; ji tankiai apgyventa ir sukultūrinta, auginami sodai, vynuogynai, javai. P.
priekalniuose auga šviesūs ąžuolynai, kaštonų miškai (Pajūrio A p. šlaituose yra
subtropinės augalijos), r. -miškastepės su šviesiais ąžuolynais, Šiaurės - lapuočių ir
mišrieji miškai. Nuo 500-800 m aukščio yra kalnų miškų zona (bukai, eglės, aukščiau
pušys, maumedžiai, kedrinės pušys). Miškų zonos aukšč. riba vidiniuose kalnagūbriuose
yra 2000-2400 m aukštyje, pietuose 1700-2000 m, šiaurėje 1600-1900 m. Virš miškų
driekiasi subalpinė zona (vešli pievų augalija, krūmai, krūmokšniai, R. Alpėse -kalninės
pušys), dar aukščiau - alpinių pievų zona (alpinės aguonos, krokai, uolaskėlės, vėdrynai,
liūtpėdės). Aukšč. kalnagūbrių viršūnėse yra subnivalinė ir nivalinė zonos (firno laukai ir
ledynai). Alpių Flora pasižymi augalų rūšių gausumu; tarp jų yra endeminių. A gyvūnijai
daug žalos padarė žmonių veikla. Kai kurios rūšys baigia išnykti (alpinis ožys). Tipiškų
alpinių gyvūnų liko tik aukštikalnėse. Augalijai, gyvūnijai ir kraštovaizdžiui saugoti įkurta
rezervatų ir nac. parkų (Šveicarijos, Stelvio, Kanvendelio, Gran Paradiso, Vanoise'o).
Alpėse daug poilsio, sporto ir turizmo centrų, veikiančių ištisus metus. Labai daug lyno
keltų ir lyno kelių. Svarb. geležinkeliai (ir tuneliai): Liono -Turino (Mont-Cenis tunelis),
Berno -Milano (Simplono tunelis), Ciuricho -Milano (Sankt Gothardo tunelis),
Innsbrucko -Veronos, Zalcburgo -Villacho (Tauerno tunelis). Automobilių keliai eina
Simplono, Sankt Gothardo, Brennerio, D. ir M. Šen Bernaro, Frėjuso, Mont-Cenis,
Monblano, Arlbergo tuneliais. Pav. Elena Stankūnienė
Alphand Jean-Charles Adolphe (Žanas Šarlis Adolfas Alfanas) 1817 Grenoblis - 1891
Paryžius, prancūzų inžinierius, kraštovaizdžio architektas. Dailės akademijos Paryžiuje
narys (1891 m. . Nac. gvardijos pulkininkas. Nuo 1839 dirbo Bordeaux tiltų ir kelių
inžinieriumi. 1853-1869 m. vadovavo Paryžiaus promenadų tarnybai, daugelio Paryžiaus
parkų, promenadų kūrimui (tai aprašė veikale Paryžiaus promenados l Les promenades de
Paris 1867-1873 m. . 1871 Nac. gynybos vyriausybės pavedimu Prūsijos kariuomenės
apsuptam Paryžiui ginti statė ir remontavo gynybinius įtvirtinimus. Regimantas
Pilkauskas
Alpharabius TAlfarabijus.
Alphen (Alfenas), Alphen aan den Rijn, miestas Olandijos vakaruose, į rytus nuo Hagos,
prie Senojo Reino (Reino deltos šaka). 69 900 gyv. (2001 m. . Dažų ir lakų, Statybinių
medžiagų gamyba, maisto pramonė. Egzotiškų paukščių parkas Avifauna -Park.
Alpi Aurine TCilertalio Alpės. Alpi Bergamasche T Sergamo Alpės. Alpi Cozie f
Kotijaus Alpės. Alpi di Lugano T Lugano Alpės. Alpi Graie f Grajaus Alpės.
alpinariumas (pagal Alpių kalnų vardą), gėlynas iš jv. rūšių augalų. Įrengiamas sode,
parko, skvero akmenuotame šlaite arba supilamas iš žemių ir akmenų. Alpinariume
sodinami daugiausia kalnų augalai. Bot. soduose būna A su kalnų įv. juostu (miškų,
subalpinės, alpinės) augalais. XVIII a. - XIX a. pr. A tapo angliškojo parko elemen- tu,
vėliau paplito visoje Europoje. Pav.
alpinė augalija, aukštikalnių augalų bendrijos. A paplitusi vid. ir subtropinių platumų
kalnuose virš subalpinės juostos. Pagr. veiksniai, lemiantys augalų bendrijas, - didelė
temperatūros ir drėgmės kaita, trumpas vegetacijos periodas. Vyrauja žemaūgiai (iki 10-
15 cm aukščio), dažnai skroteliniai (lapų skrotelė ties pagrindu), daugiamečiai augalai
(raktažolės, uolaskėlės). Daugumos žiedai Įvairiaspalviai, ryškūs. Gausu tankiakerių
kietalapių miglinių (iki 50 cm aukščio) augalų. Stanislovas Sinkevičius
alpinė kalnodara, mezozojaus pab, ir kainozojaus kalnodaros procesai. Susiformavo
Andalūzijos, Pirėnų, Alpių, Apeninų, Dinarų, Balkanų, Karpatų, Tauro, Ponto, Kaukazo,
Elburso, Zagroso, Suleimano, Pamyro, Himalajų ir Atlaso kalnai. Kalnai pradėjo
formuotis Tetidės vand. litosferinei plokštei grimztant po Eurazijos plokš_ te. Išnykus
Tetidės vand. į Eurazijos plokštę atsitrenkė Afrikos -Arabijos ir Indostano plokštės.
Sandūroje buvo suraukšlėtos ir ant Eurazijos p. pakraščio užstumtos Tetidės vandenyne
susikaupusios kelių kilometrų storio mezozojaus nuogulos. Kai kurių mokslininkų
nuomone, per A susidarė ir Birmos, Indonezijos, Filipinų, Japonijos, Kamčiatkos,
Australiją juosiančių salynų, Andų kalnai. Per A vyko intensyvus vulkanizmas,
metamorfizmas, susidarė gilūs prieškalnių ir tarpukalnių įlinkiai. A vyksta ir dabar (Etnos,
Vezuvijaus ugnikalniai).
alpinė zona, kalnų gamtinė zona, kurioje vyrauja kalnų pievų kraštovaizdžiai. Ryškiausia
A yra vidutinių ir subtropinių platumų kalnuose, virš subalpinės zonos. Abs. aukštis
priklauso nuo kalnų geogr. platumos, kritulių kiekio ir šlaitų padėties. A Alpėse ir
Kaukazo vakaruose yra 2200-3000 m aukštyje, Himalajų p. šlaituose 3600-5000 m.
Klimatas šaltas; 6-10 mėnesių būna stora sniego danga, augalų vegetacijos laikotarpis
trumpas, pučia smarkūs vėjai. Didelė Saulės spinduliuote. Kritulių -1000 mm per metus
(kartais daugiau). Vyrauja daugiametės žolės, ypač miglinės (talpinė augalija), slėniuose,
griovose yra medžių. Gyvūnija: kalnų avinai, alpiniai ožiai, pelėnai, švilpikai. Vasara A
pievose ganomi gyvuliai, tytaulas Dvareckas
alpinis reljefas, kalnų, kurie buvo ar tebėra smarkiai apledėję, reljefo tipas. Būdinga
smailios viršūnės ir dantytos keteros, išraižytos karų (ledyninių cirkų), statūs ir uolėti
šlaitai. A būdingas Alpėms, Tatrams, Centr. Altajui.
alpinizmas (pagal Alpių kalnų vardą), sporto šaka, kopimas į kalnus per ledynus, uolas,
sniegynus. Skiriama techniškai sudėtingas ir aukštuminis A, nors griežtų ribų nėra. Iš
aukštuminio A išskiriami kopimai į aukštesnes kaip 8000 m viršūnes, kai reikia ne tik
labai gero fiz. ir psichol. pasirengimo, bet ir organizmo gebėjimo išgyventi esant
ilgalaikiam deguonies stygiui, spec. inventoriaus. Kopimą į kalnus apsunkina kylant į
viršų mažėjantis atmosferos slėgis ir deguonies kiekis ore (mažėja žmogaus kraujo
prisotinimas deguonimi), smarkūs vėjai, žema oro temperatūra, dideli jos skirtumai dieną
ir naktį, didelė ultravioletinė spinduliuote, ledynų plyšiai, ledokričiai, sniego griūčių
pavojus, šlaito statumas. Techniškai sudėtingi būna uolų, ledo, kombinuoti A maršrutai
(svarbu maršruto statumas, ilgis, jo sudėtingumas, plyšiai, uolų geologinė sudėtis ir
apledėjimas, ledo struktūra). Alpinistų inventorius: virvės, kabliai (uolų ar ledo), kaiščiai,
karabinai, spaustukai virvėms, ledkirčiai, plaktukai, kopėčios, saugos diržai, šalmai,
akiniai, nagės (katukai), ryšio priemonės. Yra specialūs alpinistų drabužiai, batai,
miegmaišiai, palapinės. Kopiant į aukštesnes kaip 8000 m viršūnes dažnai naudojami
deguonies aparatai. XVIII a. viduryje Europos mokslininkai vis labiau ėmė domėtis
kalnais, jų geogr. padėtimi, geologinė sandara, klimatu, augalija. 1786 prancūzai J.
Balmat (1762-1834 m. ir M. G. Paccard'as (1757-1827 m. įkopė į aukščiausią Alpių
viršūnę Monblaną (4807 m). 1787 į Monblaną užkopė H. B. de Saussure'o (Šveicarija)
vadovaujama ekspedicija, nešusi instrumentus oro slėgiui matuoti. Šie kopimai laikomi A
pradžia. XIX a. viduryje Šveicarijoje susikūrė kalnų gidų organizacija, vedžiojusi anglų,
pranc., vokiečių alpinistus, kurie pirmieji norėjo pasiekti neįkoptas viršūnes. Anglas E.
Whymperis 1865 Alpėse įkopė į Matterhorno (4477 m), kartu su anglais J. A. ir L.
Carreliais 1880 Anduose - įChimborazo (6310 m) viršūnes. Po 1870, kai Europos pagr.
viršūnės buvo pasiektos, pradėta kopti į pietus Amerikos (Andų), Šiaurės Amerikos,
Kaukazo, Afrikos ir Azijos (Himalajų) kalnus. Aukščiausią Andų viršūnę Aconcaguą
(6960 m) pirmasis 1897 pasiekė M. Zurbriggenas (Šveicarija). 1913 H. Stuckas, W.
Harperis, H. Karstensas ir R. Tatunas (JAV) įkopė į aukščiausią Šiaurės Amerikos
viršūne McKinlcy (6194 m). Po Pirmojo pasaulinio karo suaktyvėjo Austrijos, Kinijos, D.
Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos, Rusijos alpinistai. Į Lenino viršūnę (7134 m)
Pamyre 1928 įkopė vokiečiai E. Alhvcinas, F. Schneideris, kalba Wicnas, į Ismailo
Samani viršūnę (7495 m, buv. Komunizmo) 1933 įkopė rusų ekspedicijos dalyvis J.
Abalakovas. Už ypatingus laimėjimus alpinistai buvo apdovanojami olimpinių žaidynių
aukso medaliais: Stokholme (1912 m. , Paryžiuje (1924 m. , Los Andžele (1932 m. ,
Berlyne (1936 m. . Po Antrojo pasaulinio karo pradėta kopti į Himalajus. 1950 M.
Herzogas ir L. Lachenalis (Prancūzija) įkopė į Annapurną (8091 m)-pirmąją viršūnę,
aukštesnę kaip 8000 m. Į pasaulio aukšč. viršūnę Džomolungmą (8848 m) 1953 m.
gegužės 29 d. pirmieji įkopė E. P. Hillary iš N. Zelandijos ir šerpas Tenzingas Norgay
(Didžiosios Britanijos ekspedicija, vadovas J. Huntas). 1975 japonė J. Tabei - pirmoji
moteris alpinistė - įkopė į Džomolungmą. Be papildomo deguonies į ją 1978 įkopė austras
P. Habeleris ir italas R. Messneris, pirmieji žiemą (1980 m. -lenkai L. Cichy ir kalba
Wielickis. Iki 1997 į Džomolungmą įkopė -700, žuvo 148 alpinistai. Į visas 14 viršūnių,
aukštesnių kaip 8000 m, pirmasis įkopė R. Messneris, antrasis - lenkas J. Kukuczka. \ visų
žemynų aukšč. viršukalnes 1985 pirmasis įkopė amerikietis D. Bassas. XX a. pab.
alpinistai įveikdavo vis daugiau stačių (sieninių, techniškai sudėtingų) maršrutų dideliame
aukštyje. Anglas C. Boningtonas sudėtingiausiais to meto maršrutais pirmasis surengė
ekspedicijas ir įkopė į Annapurną (1975 m. ir Džomolungmą (1985 m. . LIETUVOJE A
pradininkai - XIX a. 2 pusėje Sibiro kalnus tyrinėjęs A. Kašarauskas, per Pamyrą ir Tian
Šanį keliavęs kalba Aris, 1932-34 per Himalajus, Karakorumą, Kunluną - A. Poška. Sport.
A pradininkai - G. P. Akstinas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas. Jų iniciatyva įkurtos A
sekcijos Kaune (1956 m. ir Vilniuje (1957 m. ; surengta pirmoji Baltijos šalių alpiniada
(1958 m. , per kurią 28 dalyviai įkopė į Kaukazo aukšč. viršūnę Elbrusą (5642 m). G. P.
Akstinas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego lavinoje,
kopdami į Dychtau viršūnę Kaukaze (5204 m). 1959 Kirgizijos ir Lietuvos alpinistų
ekspedicija (vadovas A. Romanovas, iš Lietuvos dalyvavo M. Melinskaitė, P. Normantas,
kalba Monstvilas) Tian Šanyje, Terskei Alatau kalnagūbryje, įkopę į 2 bevardes viršūnes,
pavadino jas Akstino (4250 m) ir Lietuvos alpinistų (4050 m) vardais. 1959-1996 m.
veikė Lietuvos alpinizmo fedraugija, 1996 įsteigta Lietuvos alpinizmo asociacija (1991
priimta į Tarpt, alpinizmo sąjungą). 1964 pirmoji Lietuvos aukštumų ekspedicija (vadovas
K. Monstvilas) Pamyro pietvakariuose, Šachdaros kalnagūbryje, įkopė į 3 bevardes
viršūnes ir pavadino jas Lietuvos (6080 m), Čiurlionio (5794 m) ir Donelaičio (5837 m)
vardais. 1965 Lietuvos alpinistai (vadovas kalba Monstvilas) Pamyre įkopė į Lenino
viršūnę. 1971 J. Okulič-Kazarino vadovaujami 8 alpinistai įkopė į aukščiausią Pamyre
Ismailo Samani viršūnę. 1989 per aukštumų ekspediciją Pamyre (vadovas M. Strumskis) į
Ismailo Samani ir Korženevskajos (7105 m) viršūnes įkopė N. Korolkovas, V.
Vitkauskas, Z. Blažaitis, A. Subata, A. Kairys; dar 11 alpinistų įveikė po vieną šių kalnų
viršūnių. 1969 per Lietuvos alpiniadą 96 alpinistai įkopė į Akstino viršūnę. D. Makauskas
1970 tapo SSRS čempionu uolų klasėje, 1982 už įkopimą į SSRS 4 aukšč. viršūnes jam
suteiktas Sniegynų tigro vardas. Jis buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną iš 14 pasaulio
aukšč. kalnų -Dhaulagirį (8167 m, Himalajuose); čia žuvo. Alpinistas Z. Blažaitis (1942-
1995 m. buvo daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių čempionas. 198 IV a. Gudelis (1953-
1989 m. surengė ekspediciją į Pamyro pietvakarių dalį ir 9 viršūnes pavadino lietuviškais
vardais; žuvo kopdamas į Krymo uolas. A. Skėraitytė (g. 1951 m. 2 kartus viena įkopė į
Korženevskajos viršūnę; V. Pundzienė ir E. Pundzius yra daugkartiniai Lietuvos ir
Baltijos šalių alpinizmo bei laipiojimo uolomis čempionai. 199 II a. Bertulis (JAV)
surengė ekspediciją į Džomolungmą iš Tibeto pusės; 10 alpinistų užkopė iki 7800 m
aukščio. V. Vitkauskas, kopdamas iš Nepalo pusės, pirmasis iš Baltijos šalių 1993 m.
gegužės 10 d. pasiekė aukšč. pasaulio viršūnę - Džomolungmą. 1993-1996 m. jis įkopė į
visų žemynų aukšč. kalnų viršūnes ir pirmasis pasaulyje jose iškėlė tą pačią savo
valstybės vėliavą. Pav. Lent. Vytautas Viršilas
Lent. Pirmieji įkopimai į 14 aukščiausių pasaulio viršūnių
Data Viršūnė Aukštis Kalnai Alpinistai
(m)
1950 06 Annapurna 8091 Centr. L. Lachenalis, M. Herzogas
03 Himalajai
1953 05 Džomolungm 8848 Centr. E. P. Hillary, Tenzingas Norgay
29 d. a (Everestas) Himalajai
1953 07 Nangaparbata 8126 V.Himalajai H. Buhlis (austras)
03 s
1954 07 K - 2 (Čogori) 8611 Karakorumas A. Compagnoni, L. Lacedelli
31 d. (italai)
1954 m. ČoOju 8201 Centr. J. Jochleris, H. Tichy (austrai),
spalio 19 Himalajai Pasangas Dava Lama (nepalietis)
d.
1955 05 Makalu 8463 Centr. J. Couzy, L. Terray (prancūzai)
15 d. Himalajai
1955 m. Kančendžung 8 586 R. Himalajai G. Bandas, J. Brownas (anglai)
gegužės a
25 d.
1956 05 9 Manaslu 8163 Centr. I. Tošio, G. Norbu (japonai)
d. Himalajai
1956 05 Lhotse 8516 Centr. F. Luchsingeris, E. Reissas
18 d. Himalajai (Šveicarija)
1956 m. Gašerbrumas 8 035 Karakorumas J. Larchas, F. Moravecas
liepos 7 2 (austrai), J. \Villenpartas (vokietis)
d.
1957 06 9 Broadas 8047 Karakorumas H. Buhlis, kalba Diembergeris
d. (Falchan (austrai), M. Schmuckas, F.
Kangri) Winterstelleris (vokiečiai)
1958 m. Gašerbrumas 8 068 Centr. J. A. Kauffmanas, P. Schoeningas
liepos 5 1 (Hiddenas) Himalajai (vokiečiai)
d.
1960 05 Dhaulagiri 8167 Centr. kalba Diembergeris, P. Dieneris,
13 d. Himalajai E. Forreris, A. Schelbertas
(Šveicarija), Ngavanga ir Noma
Dordžės (šerpai)
1964 05 Sisiapangma 8013 Centr. kinų ekspedicija, vadovas Siu
02 Himalajai Dzingas

Alpi Orobie f Bergamo Alpės. Alpi Transilvaniei f Pietų Karpatai.

Alpių raukšlėtoji sritis, Alpių - Himalajų raukšlėtoji
sritis, jauna, tektoniškai aktyvi raukšlėtoji sritis, apimanti Andalūzijos, Pirėnų, Alpių,
Apeninų, Dinarų, Balkanų, Karpatų, Tauro, Ponto, Kaukazo, Elburso, Zagroso,
Suleimano, Pamyro, Himalajų ir Atlaso kalnus. Susiformavo T alpinės kalnodaros metu.
Šioje srityje yra naudingųjų iškasenų telkinių: polimetalų rūdų (Jugoslavija, Iranas),
molibdeno ir gyvsidabrio (Ispanija, Jugoslavija), boksitų (Prancūzija, Vengrija, Graikija),
naftos ir dujų (Italija, Vengrija, Rumunija, Irakas, Iranas), rusvųjų anglių (Turkija).
Alpių šauliai, Italijos ir Prancūzijos kariuomenių kalnų šauliai. Atsirado Prancūzijoje
XVIII a. pab. Turėjo kautis Alpėse (iš čia jų pavadinimas). Dažniausiai buvo kalnuotų
rajonų gyventojai. 1859 vadovaujami G. Garibaldi kovėsi su Austrijos kariuomene per
Austrijos karą su Sardinijos Karalyste ir Prancūzija. Antrajame pasauliname kare kovėsi 3
italų A divizijos.
Alpių trimitas, Alpių ragas, muzikos instrumentas - natūralusis lūpinis aerofonas.
Daromas iš medžio arba žievės. Vamzdis -4 m ilgio, užriestas, turi šiek tiek platėjančias
žiotis. A neturi pūstuko (oras pučiamas tiesiai į vamzdį). Išgaunami natūraliojo garsaeilio
garsai. Nuo seno A pūtė Alpių piemenys. Pav. Rytis Umieiius
Alpių varpeliai, muzikos instrumentas - mušamasis idiofonas. Pailgas, paplokščias,
trapecijos formos skambalas (20-40 arba 10-15 cm ilgio). Daromi iš medžio, žalvario arba
vario skardos. 2 arba 3 skirtingo dydžio A pritaisomi prie didžiojo būgno arba spec. stovo.
Mušama mažojo būgno lazdelėmis. Vartojami džiazo ir simf. muzikoje. A prototipas -
karvėms po kaklu rišami varpeliai. Remigijus Šileika
Als (Alsas), sala Baltijos jūroje, Mažojo Beito sąsiauryje, tarp Ju - 1andijos pusiasalio ir
Fyno s. Priklauso Danijai. Plotas 312 km2.51 000 gyv. (1995 m. . Auginami kviečiai,
miežiai. Intensyvi gyvulininkystė. Žvejyba. Mašinų, tekstilės, odos, maisto pramonė.
Kurortai. Su pusiasaliu jungia tiltas, su Fyno s. - keltas. Oro uostas. Svarb. miestas
S0nderborgas.
Alsa, upė Raseinių ir Jurbarko raj. savivaldybių teritorijoje; Minstitutuvos dešinysis
intakas. Ilgis 33 km, baseino plotas 65 km2. Prasideda prie Ražaitėlių kaimo, teka į
pietvakarius per Karšuvos žemumą. Įteka į Mituvą ties Baužais. Intakai: Alšakis, Mižupis
(kair.), Lazdynupis, Bobylas, Tridupis (dešinysis ). Slėnis 10-20 m gylio, išryškėja tik
žemupyje. Vaga aukštupyje ir vidurupyje reguliuota, dažniausias plotis 5-7 m, gylis 1,4-2
m. Srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vidutinis nuolydis 1,3 m/km. Vidutinis debitas 0,46 m3/s.
Sausringais metais upė vietomis išdžiūsta. Algirdas Rainys
'Alsa': 1. Ankstyva rudeninė kriaušių veislė. Sukurta Lietuvoje. Vaismedžiai vid. augumo,
piramidiškais, svyrančiomis šakomis vainikais. Derėti pradeda 5-6 metais, derlingi, dera
kasmet; žiemą ištveria gerai. Žydi palyginti vėlai. Veislė kryžmadulkė. Vaisiai prinoksta
rugsėjo pab., labai dideli (200-250 g), vienodi, plačiai kūgiški, tinkami gabenti, atsparūs
rauplėms ir rudajam vaisių puviniui, vartojami švieži ir perdirbti. Odelė žalsvai geltona,
įsaulyje - truputį raustelėjusi. Minkštimas gelsvai baltas, salstelėjęs, pusiau sviestinis,
aromatingas, turi specifinį kadagio prieskonį. Lietuvoje rajonuota 1997. Algirdas
Lukoševičius 2. Vasarinių dvieilių miežių veislė. Sukurta Lietuvoje. Vegetacijos
laikotarpis 77-99 d. Varpos geltonos, tankios, su ilgais šiurkščiais akuotais. Grūdai vid.
stambumo; 1000 grūdų masė 46-49 g. Veislė vėlyva, labai derlinga (derlingumas 7,73
t/ha). A atspari mil - 1igei ir tinkliškąja! dryžligei. Lietuvoje rajonuota 1996. Algė
teismimaitė
Alsace fElzasas.
Alsakys, ežeras Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, 5 km į vakarus nuo Trakų. Plotas
129 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į pietryčius ) 1,9 km, Didžiausias plotis 1,3 km.
Paviršiaus altitudė 151,4 m. Didžiausias gylis 4 m, vidutinis gylis 2,4 m. Baseino plotas 9
km2. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 5,6 km. 3 salos (iš viso 0,7 ha). Vakaruose A
sąsiauriu jungiasi su Karatiškių ežeru. A priklauso Verknės ir Strėvos baseinui. Atabradas
smėlingas. Daug vandens augalų.
ai secco (it. ant sauso), sienų tapybos technika. Tapoma ant sauso (dėl to dailininkų dažnai
vadinama sausąja freska) tinko natūralios kilmės pigmentais, sumaišytais su kalkių
skiediniu, kiaušinio baltymu, kazeino arba kitais klijais. Tapoma pagal iš anksto paruoštą
T kartoną, kurio piešinys perkeliamas ant sienos. A t.p. taikoma Talfresco taisyti,
korektūroms (vad. pentimentui). Susiformavo senovės Egipte, nuo antikos laikų plito
Europoje. Lietuvoje A sienų tapyboje naudojama nuo XIV amžiaus. Vilniaus katedroje
išliko XIV a. pab. kompozicija Nukryžiavimas. XVIII a. A dekoruotos Vilniaus
Bernardinų, Dominikonų, Šv. Teresės, Šv. Jonų bažnyčios. XX a. 2 pusėje A kūrinių
nutapė A. Kmieliauskas, P. Repšys ir kt. Lijana Šatavičiūte
Alsėdžiai, miestelis Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Sruojos (Varduvos
intakas); seniūnijos ir parapijos centras. 1515 gyv. (2001 m. . Švč. Mergelės Marijos
Nekalto prasidėjimo bažnyčia. Dvi medžio apdirbimo įmonės. Paštas, ambulatorija
-vaistinė (nuo 1979 m. , vidurinė mokykla (nuo 1951 m. , kultūros namai (nuo 1948 m. ,
biblioteka (nuo 1947 m. , vaikų lopšelis -darželis. Yra piliakalnis, X- XIII a. kapinynas.
Petras Gautas ARCHITEKTŪRA. Miestelio planas radialinis, savaimingos raidos. Daug
liaudies architektūros vienaukščių medinių namų, pagr. aikštėje ant Alkos kalno -
bažnyčia (panaši į barokinę bebokštę baziliką) ir varpinė (abi past. 1793 m. . Bažnyčioje
yra 8 barokiniai altoriai, šoniniame - vertingas Šv. Šeimos paveikslas ( XVIII a. ).
Varpinėje J. Delamarso dirbtuvėje 1679 išlietas žalvarinis varpas. Pav. Algė Jankevičienė
ISTORIJA. Pagal archeologinius radinius nustatyta, kad žmonės čia gyveno jau mezolito
laikais. A gyvenvietė išaugo iš papilio, buvusio prie piliakalnio. A pirmą kartą paminėti
1253 kryžiuočių kronikose. 1421 Ldk Vytautas Alsėdžių žemes priskyrė Medininkų
(Varnių) vyskupui. Iki XIX a. vid. A buvo žemaičių vyskupų centr. valda ir vyskupijos
pagr. rezidencija (1850 vysk. M. Valančius ją perkėlė į Varnius). 1475-1476 m. pastatyta
pirmoji bažnyčia ir įkurta parapija. XV a. pab.- XVI a. prie vyskupo rezidencinio dvaro
išaugo miestelis. A pažymėti 1526 (B. Wapowskio) ir 1613 LDK žemėlapiuose. 1702 A
suteikta prekymečio, 1790-dviejų prekymečių privilegija. 1765 įkurta parapinė mokykla,
1810 m. minima pradžios mokykla, 1909 m. įsteigta dar ir Saulės mokykla. Nuo XIX a.
pr. iki XX a. vid. A buvo valsčius centras. XX a. pr. sudegė dvaras, 1930 - didelė
miestelio dalis. 1944 vid. čia susitelkė laisvės kovotojai, LLA nariai, buvo formuojami
Vanagų būriai. A girininkijoje buvo įkurtas LLA apylinkės (apskrities) štabas, sutelkęs
Telšių apskritis kovotojus. Sovietinės okupacijos metais A - apylinkės centras, kolūkio
centrinė gyvenvietė. 1897 buvo 1988,1923-1049,1959-1043, 1970 - 974,1979 - 1215,
1989 - 1005 gyv. Petras Gaučas
Alsėdžių ežeras yra Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, 5 km į pietus nuo Alsėdžių.
Plotas 83 ha. Ilgis ( iš Šiaurės į pietus ) 1,7 km, Didžiausias plotis l km. Didžiausias gylis
2,9 m, vidutinis gylis 1,7 m. Kranto linija vingiuota, krantai žemi, pelkėti, tik p. ir Šiaurės
rytų aukštoki. Per A teka Sruoja (Ventos baseinas).
Alsedžių - Pagermantės miškai yraTelšių rajono savivaldybės teritorijoje. Plotas 3674 ha,
mišku apaugę 2790 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 1560 ha. Priklauso Telšių
miškų urėdijos Telšių girininkijai. Didesni miškai: Alsėdžių, Pagermantės, Džiuginėnų,
Lieplaukės, Užgirių, Kalnėnų. Miškų vakarų dalis siekia Alsėdžių ežerą Miškuose 9
ežerai; didžiausi - Germantas, Gelžis, Šekštis. Kai kurie ežerai jungiasi protakomis. A
Šiaurės pakraščiu teka Rukupis, pietiniu -Lušinė. Paviršius kalvotas. Yra apie 200 ha
pelkių. Pietvakarių pakraštyje įsiterpęs Paprabučio durpynas. Augavietės nederlingos
normalaus drėgnumo ir šlaitinės, derlingos normalaus drėgnumo ir laikinai užmirkusios.
12% miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 2% apsauginiai ir 86% ūkiniai.
Pušynų 39%, eglynų 42%, beržynų 14%, ąžuolynų 2%, drebulynų, juodalksnynų ir
baltalksnynų po 1%. Jaunuolynai sudaro 23%, pusamžiai medynai 37%, pribrestantys
27%, brandūs 13%. Medynų vid. amžius 55 m., bonitetas II, 2, skalsumas 0,67, tūris 202
m'/ha. Kultūros kilmės medynų 24%. Kasmet priauga 5,6 m'/ha. Miškuose daug briedžių,
stirnų, šernų. Yra vandens ir pelkių paukščių, bebrų, ondatrų, ūdrų. Nemaža vaistinių ir
uoginių augalų. 761 ha priklauso Germanto kraštovaizdžio draustiniui, kuriame saugoma
Vidurio Žemaičių aukštumoms būdingas kraštovaizdis su ežerų kompleksu. Yra
archeologinių paminklų (Buožėnų piliakalnis ir Užgirių kaimo senkapiai). Algirdas
Brukąs, Andrius KulieSis
Alseika, Lietuvos partizanų Šarūno rinktinės vado T V. Gončio slapyvardis.
Alseika Danielius 1881 m. sausio 1 d. Urviai (Skuodo valsčius ) - 1936 m. gegužės 9 d.
Vilnius, Vilniaus k Rytų Lietuvių visuomenės veikėjas. Gydytojas. 1910 m. baigė Tartu
universiteto Med. fakultetą. Spaudos draudimo laikotarpiu rašė į žurnalą Varpas,
Ūkininkas. Dalyvavo Lietuvos demokratų partijos veikloje. Didžiojo Vilniaus seimo
(1905 m. dalyvis, vienas Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų (1905 m. . Per l pasaul.
karą RI kariuomenės karo gydytojas Minske; čia dirbo lietuvių tremtinių, pabėgėlių
organizacijose. 1917-18 dalyvavo lietuvių karių suvažiavimuose Rusijoje. vokiečių
kariuomenei 1918 m. vasario užėmus Minską su žmona Veronika ir A. Krutuliu įkūrė
Lietuvių san. pagalbos draugiją; A iki mirties buvo jos pirmininkas. Draugija rusų paliktą
ligoninių inventorių 17 vagonų 1918 m. liepos atgabeno į Vilnių. A rudenį su žmona ir A.
Krutuliu čia įsteigė polikliniką, ilgainiui virtusią pirmąja miesto lietuvių ligonine. 1918-33
A buvo jos vedėjas. 1918 m. lapkričio kooptuotas į Lietuvos Tarybą (nuo liaudininkų).
1920 Vilniaus kr. sveikatos reikalų vedėjas. 1920-21 JAV rinko aukas Varpo bendrovei,
Vilniaus k Rytų Lietuviams. 1923-28 Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, 1929-34
draugijos Kultūra pirmininkas; 1928 įsteigė, leido ir redagavo žurnalą Vilniaus šviesa.
Lietuvos ūkio draugijos steigėjas (1926 m. . 1918-34 Lietuvių mokslo draugijos veikėjas.
1929 įsteigė laikraštį Vilniaus žodis, iki 1931 jo faktinis redaktorius. Varšuvoje 4
kalbomis leisto žurnalo Natio (1927 m. vienas redaktorių ir bendradarbių. Parašė kn.
Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje (1924 m. , Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas
1919-34 (1935 m. ir kt. Lenkų okup. administracijos Vilniuje buvo nuolat persekiojamas,
suimamas. Pav. Vytautas Alseika
Alseika Vytautas Kazimieras 1912 m. vasario 11 d. Ukmergė, visuom. veikėjas,
žurnalistas. V. ir D. Alseikų sūnus, M. B. Gimbutienės brolis. 1931-32 savaitinio žurnalo
Kino naujienos leidėjas ir redaktorius. 1933-34 Lietuvos aido korespondentas. 1934-35
žurnalo Kinas redaktorius. 1935 baigė VDU Teisių fakultetą. 1937-38 Vilniui vaduoti
sąjungos sekretorius ir reikalų vedėjas. 1938-39 dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Varšuvoje.
1939-41 Eltos Vilniaus sk. vedėjas. 1943-44 advokatas. 1944 pasitraukė į Austriją. 1946-
48 dirbo Vokietijoje JT paramos pabėgėliams organizacijose. 1949 persikėlė į JAV. 1953
grįžo į Vokietiją, buvo VLIK Vykd. tarybos tarnautojas. 1961-1967 m. redagavo VLIK
leidinius. 1967 atvyko į JAV. 1967-1969 m. dienraščio Draugas, 1969-1972 m. VLIK
inform. biuletenio Niujorke redaktorius. Buvo užverbuotas sov. saugumo. Kn.: Filmų
priežiūra Lietuvoje (1938 m. , L. T. M. Čiurlionio ansamblis, 1940-51 (1951 m. , VLIKo
1969metų Seimas (1970 m. . Grįžęs į Lietuvą (1972 m. parašė propagandinės
publicistikos knygas: Trys dešimtmečiai emigracijoje (1977 m. , Amerika'. Tikrovė ir
mitas (1983 m. .
Alseikaitė Marija Birutė, archeologė f M. B. Gimbutienė.
Alseikienė Veronika, Janulaitytė 1883 m. gegužės 18 d. Malavėnai (Šiaulių apskritis) -
1971 m. rugsėjo 26 d. Kaunas, gydytoja oftalmologe, visuom. veikėja. D. Alseikos
žmona. Dr. (1908 m. . Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš kurios už lietuvių spaudos platinimą
pašalinta. 1902 baigė Mintaujos gimnaziją. Studijavo mediciną Berne, Vienoje, Berlyne.
1908 m. baigė Berlyno universitetą. 1915-18 gydytojavo Minske. Ten su vyru ir A.
Krutuliu įkūrė Lietuvių san. pagalbos draugiją, 1918 su jais Vilniuje įsteigė polikliniką,
ilgainiui virtusią pirmąja miesto lietuvių ligonine. Iki 1931 čia dirbo, buvo Akių ligų sk.
vedėja. Padarė -300 akies kataraktos operacijų. Vilniuje įsteigė mergaičių amatų mokyklą,
kartu su kitais - Kultūros draugiją. Nuo 1931 gydytojavo Kaune. Pav.
Alsira TAlcira. Alsmėris TAalsmeer. Alstas TAalst.
Alsteris (angį. Ulster, air. Ulaidh), Olsteris, ist. sritis Airijos s. šiaurėje. Ankstyvaisiais
viduramžiais buvo savarankiška karalystė. Nuo XII a. pab. formaliai valdė Anglija. Nuo
XVI a. A -viena Airijos provincijų. XVI- XVIII a. vyko sukilimai prieš anglus. Pagal
1921 Airijos -Didžiosios Britanijos sutartį didesnioji A dalis (6 grafystės) buvo prijungtos
prie Didžiosios Britanijos ir sudarė S. Airiją (centras -Belfastas; dažnai Alsteriu vadinama
visa Šiaurės Airija), kita dalis (3 grafystės) liko Airijai (jos sudaro Alsterio admin. pro
valstiją; centras -Monaghanas). Dar f Airija, T Didžioji Britanija, f Šiaurės Airija.
Alšėnai, Baltarusijos miestelis f Gaišia.
Alšėnas Pranas, Ališauskas 1911 m. rugsėjo 27 d. Vengrava (Ukmergės apskritis) - 1986
m. rugsėjo 29 d. Torontas, žurnalistas. Kaune baigė aukštesniąją policijos mokyklą. Nuo
1929 bendradarbiavo leidiniuose Rytų Lietuva, Lietuvos aidas, Ūkininko patarėjas,
Trimitas, Karys, Policija ir kt. vokiečių okupacijos metais kalintas už pasipriešinimo
spaudos platinimą. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1946 Bamberge leido biuletenį Radijo
bangomis. Nuo 1947 gyveno Kanadoje. Vienas savaitraščio Tėviškės žiburiai steigėjų ir
darbuotojų. Bendradarbiavo period. leidiniuose Draugas, Nepriklausoma Lietuva, Laiškai
lietuviams ir Kanados laikraščiuose (anglų kalba ). Išleido novelių rink. Talismanas (1946
m. , str. rink. Maži žodžiai apie didelius dalykus (1960 m. , monografiją Martynas Jankus
(1967 m. . DomasŠniukas
Alšėniškiai, XIII- XVI a. LDK žemių kunigaikščių giminė, TAlšėnų kunigaikščiai.
Alšėniškis Aleksandras, Aleksandras Alšėniškis - 1Sll, vienas fAlšėnų kunigaikščių.
Jurgio Alšėniškio sūnus. Vienas iš tų, kurie, atsisakė dalinių kunigaikščių privilegijų,
buvo bendradarbiavimo su Jogailaičių dinastija šalininkai. Tuo skyrėsi nuo kt. dalinių
kunigaikščių, siekusių pašalinti iš LDK sosto Jogailaičius ir perleisti jį Vladimiro
Algirdaičio palikuonims Olelkaičiams. 1486 minimas kaip Ldk Kazimiero dvaro
raikytojas ir Gardino seniūnas, 1488-pataurininkis. Dalyvavo išrenkant Aleksandrą d.
kunigaikščių (1492 m. . Nuo 1493 Vilniaus kaštelionas. 149412-149501 buvo vienas Ldk
Aleksandro pasiuntinybės, iš Maskvos atvežusios jam būsimąją žmoną Eleną, narių. 1505
m. prarado Gardino seniūno postą, bet 1506 m. pab. gavo valdyti Lietuvos Brastos
(Bresto) seniūniją. Po Mikalojaus Radvilos Juodojo buvo įtakingiausias Ponų Tarybos
narys. A ir jo antrosios žmonos sūnus Povilas Alšėniškis buvo Lucko ir Vilniaus
vyskupas. Edvardas Gudavičius, Rimantas Jasas
Alšėniškis Jonas, Jonas Alšėniškis fapie 1402, vienas TAlšėnų kunigaikščių. Algimanto
sūnus. Buvo 1379 Jogailos ir Kėstučio sutarties su Vokiečių ordinu sudarymo liudytojas.
Jo žmona Agripina Sudimantaitė buvo Vytauto žmonos Onos sesuo, A duktė Julijona -
Vytauto antroji žmona. A dėl to ištikimai rėmė Vytautą, su juo 1383 ir 1389 bėgo į Prūsiją
pas kryžiuočius; už tai Ldk Jogaila du kartus atėmė iš A tėvoniją - Alšėnus, bet
taikydamasis su Vytautu grąžindavo. 1385 buvo Jogailos pasiuntinybės dėl jo vestuvių su
Lenkijos karaliene Jadvyga narys; dėl to 1386 Jogailą lydėjo į Krokuvą. 1390 iš Prūsijos į
Maskvą lydėjo Vytauto dukterį Sofiją, kuri 1391 ištekėjo už Maskvos didžiojo
kunigaikščio Vasilijaus I. Per Vytauto kovas su Vokiečių ordinu 1394 buvo patekęs į
nelaisve. Nuo 1396 Kijevo vietininkas. Dalyvavo sudarant 1398 Salyno sutartį, 1401
Vilniaus -Radomo susitarimą. Edvardas Gudavičius
Alšėniškis Povilas, Povilas Alšėniškis - 1555 m. rugsėjo 4 d. Vilnius, vienas TAlšėnų
kunigaikščių, Vilniaus vyskupas (nuo 1536 m. . Aleksandro Alšėniškio sūnus. 1504-07 m.
studijavo Krokuvos universitete. Nuo 1507 m. Lucko vyskupas. 1512 dalyvavo Katalikų
bažnyčios visuot. susirinkime Romoje, susipažino su italų renesanso kultūra. Įsiteikdamas
Ldk Žygimantui Senajam 1533 užrašė jo žmonai Bonai Sforzai savo namus ir sklypus
Vilniuje, pačiam valdovui po savo mirties - du dvarus, atsisakė Punios seniūnijos. Tai
padėjo jam tapti Vilniaus vyskupu. Su prasidėjusia Lietuvoje reformacija A kovojo
plėsdamas bažn. dignitorijas (Vilniaus vyskupijos kanauninkų skaičių padidino nuo 12 iki
14 m. , intensyvindamas kunigų veiklą (vertė dominikonus reguliariai pamokslauti
Katedroje, 1555 m. vasario sušaukė vyskupijos sinodą), skatino valdovą imtis represijų
prieš protestantus. Gyveno ištaigingai. Globojo menus. Beveik iš naujo atstatydino 1529
sudegusią Vilniaus katedrą, savo rūmų sode 1543 pastatydino Šv. Kryžiaus koplyčią (taip
ėmė kurti Vilniaus kankinių pranciškonų kultą), užsakė miniatiūromis iliustruotą lenkų ist.
J. Dtugoszo herbyno nuorašą, papildytą Lietuvos heraldikos objektais. Savo portretus ir
kitus meno kūrinius užsakydavo italų meistrams. Pav. Edvardas Gudavičius
Alšėnų kunigaikščiai, Alšėniškiai, XIII- XVI a. LDK žemių kunigaikščių giminė. Priėmė
stč. tikėjimą (išskyrus Povilą). kunigaikščio Algimanto sūnus f J. Alšėniškis nuo XIV a.
pab. valdė Alšėnų daline kunigaikštystę. Jono sūnūs Andrius (jo duktė TSofija buvo
Jogailos ketvirtoji žmona) ir Simonas (m. 1433 m. Algimantaičiai buvo Vilniaus -Radomo
susitarimo (1401 m. , Simonas - ir Melno taikos sutarties (1422 m. liudytojai; šis buvo ir
vienas svarb. veikėjų 1432 Ašmenoje nuverčiant nuo sosto Ldk Švitrigailą. Už tai broliai
buvo suimti ir nužudyti. Jų brolis Mykolas (m. 1448 m. buvo Kijevo vietininkas (minimas
1422 kaip Melno taikos sutarties liudytojas). Remdamas Švitrigailą 1433 pr. prie
Maladečinos (Minsko sritis) sumušė Žygimanto Kęstutaičio kariuomene. 1433 perėjo į jo
pusę (gal dėl brolių nužudymo); ties Kaunu pateko į Švitrigailos nelaisve. 4 brolis
Aleksandras, Švitrigailos šalininkas, 1405 m. išdavė Ldk Vytautą, perėjo tarnauti
Maskvos didžiuoju kunigaikščiui ir iki 1408 m. valdė Pereslavlj. Turbūt grįžo į LDK.
Simono sūnus Jurgis, mirus Ldk Žygimantui Kęstutaičiui, 1440 į Alšėnus sukvietė Ponų
Tarybą, iškėlusią į didžiuoju kunigaikščius Kazimierą. Lydėjo Kazimierą į Lenkiją, čia šis
1447 buvo karūnuotas karaliumi. Dalyvavo Lenkijos Petrakavo (1446 m. , Liublino (1448
m. ir Parczewo (1453 m. seimuose. 1458 tapo opozicijos Kazimierui vadovu (didžiuoju
kunigaikščiu ketino skelbti Simoną Olelkaitį). Jurgio sūnus f A. Alšėniškis XIV a. pab.-
XV a. pr. buvo valstybės veikėjas. Kitas sūnus Simonas (m. 1505 m. nuo 1490 buvo
Lucko seniūnas. 1491 atmušė Krymo totorių antpuolį į Voluinę, tapo Voluinės žemės
maršalka. 1500-02 (kai Konstantinas Ostrogiškis buvo maskvėnų nelaisvėje) - LDK d.
etmonas. Aleksandro sūnus Jonas (Jonušas) 1488 studijavo Krokuvos universitete. 1501-
1504 m. Slanimo seniūnas, nuo 1511 Valkavisko vietininkas. Kitas sunūs Jurgis (m. 1510
m. nuo 1508 m. buvo Kijevo vaivada. Žymiausias Aleksandro sūnus - Vilniaus vyskupas
(nuo 1536 m. T P. Alšėniškis. Jurgio sūnus Jonas (Jonušas; m. po 1549 m. 1530 kovojo su
totoriais. Nuo 1542 Kijevo, nuo 1544 Trakų vaivada. A turtus paveldėjo Sapiegos.
Edvardas Gudavičius, Henrikas Valeika
Alsia, upė Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, Neries žemupio žemumoje; Verknės
dešinysis intakas. Ilgis 22 km, baseino plotas 138 knr. Išteka iš Alsios ežero, 5 km į šiaurę
nuo Stakliškių. Aukštupys teka į v., toliau - į p., Dzūkų aukštumos ir Vidurio žemumos
pakraščiu. Jteka į Verknę 4 km į pietvakarius nuo Stakliškių. Intakai: Tauriekėlė, Meduja
(kair.), Virkius, Kamainė (dešinysis ). Dalis vagos reguliuota. Srovės greitis žemupyje 0,2
m/s. Vidutinis nuolydis 1,5 m/km. Vidutinis debitas 0,92 m3/s. Dalis A slėnio yra t Alsios
draustinis. Algirdas Rainys
AlšiSs draustinis yra Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Hidrografinis. Plotas 546 ha.
Saugoma Alsios slėnio atkarpa, turinti Dzūkų aukštumai būdingų hidrografijos bruožų.
Upės vaga vingiuota. Slėnio šlaitai statūs, nusileidžia tiesiai į vagą (be šalpos). Ties
didesniais vagos vingiais kai kur auga pievos. A įsteigtas 1988. Laima Dabregaitė
Alšleb4naitė Marija 1897 m. rugpjūčio 2 d. Sankt Peterburgas - 1976 m. rugsėjo 28 d.
Kaunas, pianistė, pedagogė. 1915-21 studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. 1930
baigė Kauno muzikos mokyklą (V. Ružickio klasę). 1924-33 Kauno muzikos mokyklos,
1933-49 Kauno konservatorijos, 1949-1969 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos
dėstytoja, koncertmeisterė. 1949-1968 m. dar dėstė ir Kauno dešimtmetėje muzikos
mokykloje. Vytautas Čepliauskas
ALT, Amerikos lietuvių taryba (American Lithuanian Council), lietuvių polit.
organizacija. |k. 1940 per Amerikos lietuvių Romos kat. fedraugijos suvažiavimą. Tikslai
- vienyti visas Amerikos lietuvių dem. jėgas, ginti ir saugoti JAV nepriklausomybę,
pagrindines žmogaus teises, siekti Lietuvos nepriklausomybės (iki 1990 m. , teikti
moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleisti apie ją JAV visuomenei teisingą
informaciją. A sudaro: Amerikos lietuvių Romos kat. fedraugija, Amerikos lietuvių
socialdemokratų sąjunga, Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, Amerikos lietuvių tautinė
sandara, Susivienijimas lietuvių Amerikoje, Lietuvių kat. susivienijimas Amerikoje,
Amerikos lietuvių Romos kat. moterų sąjunga, Lietuvos vyčiai, Lietuvos atgimimo
sąjūdis, Vilniaus krašto sąjunga, Amerikos lietuvių respublikonų sąjunga, Amerikos
lietuvių demokratų lyga, Amerikos lietuvių krikščionių demokratų sąjunga. Jos į A renka
atstovus: po 7 atstovus nuo centralizuotų ideol. organizacijų, po 3 - nuo kultūros ir
labdaros organizacijų, po l - nuo A skyrių. A aukšč. organas yra kasmetinis suvažiavimas.
Jis renka valdybą (po 2 atstovus nuo ideol. grupių ir po l nuo kultūros ir labdaros
organizacijų), 4 iždo globėjus. Kas 5 metai A rengia JAV lietuvių kongresus. A skyrius
sudaro lietuvių centr. bei vietos organizacijų padaliniai, klubai. A palaiko ryšius su JAV
valst. įstaigomis, Atstovų Rūmų ir Senato nariais, padeda naujiems lietuvių emigrantams
įsikurti JAV. A iniciatyva pabėgusiems nuo okupantų lietuviams šelpti 1944 buvo įkurtas
BALE A Niujorke įkūrė ir išlaikė Amerikos lietuvių informacijos centrą. Bendradarbiavo
su VLIK, jį rėmė. A pastangomis JAV Kongrese 1953 buvo sudarytas TKersteno
komitetas, nuo 1951 T Amerikos balsas pradėjo transliuoti laidas Lietuvai. A atstovai
dalyvavo Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos konferencijose ir
pasitarimuose. Nuo 1961 A nariai atstovauja lietuviams Jungtiniame Amerikos baltų
tautiniame komitete. A iniciatyva 1990 m. vasario 16 d. JAV prez. G. Bushas paskelbė
atsišaukimą dėl Lietuvos nepriklausomybės dienos. Po 1990 A rūpinasi, kad Lietuva būtų
priimta į NATO. Pirmininkai: L. Šimutis (1940-65 m. , A. Rudis (1965-1967 m. , E.
Bartkus (1968-1970 m. , kalba Bobelis (1971-1979 m. , kalba Šidlauskas (1979-1984 m. ,
T. Blinstrubas (1984-1987 m. , J. Valaitis (1987 m. , G. Lazauskas (1987-1997 m. , J.
Račkauskas (1997-2000 m. , S. Kuprys (nuo 2000 m. . Pav.
Altą (samių kalba Alaheadju, suom. Alattio), miestas Norvegijos šiaurėje, prie Altos
fiordo, ties Altos žiotimis. 10600gyv. (2001 m. . Žvejybos uostas; vietinės reikšmės
prekyba. Turizmas. Aviacijos aikštelė ir hidroplanų bazė. Apylinkėse yra 2500-6000 m.
senumo piešinių ir raižinių uolose - Pasaulio paveldo paminklas (1985 m. . Į pietus nuo A
yra didžiausias Europos šiaurėje Sautso kanjonas. Vytautas Butkus
Altayras (Altair), Erelio a, 0,77 ryškio A7 spektrinės klasės pagr. sekos žvaigždė.
Nuotolis nuo Saulės 17 l.y.
Altaj t Altajus.
altajai, altajieciai (altajai kiži; iki 1948 buvo vadinami oiratais), Azijos tauta. Gyvena
Rusijos federacijos Altajaus Respublikoje (-59 000 m. ir gretimuose regionuose. Iš viso
Rusijos federacijos 69 000 žm. (1998 m. . Yra 7 etn. grupės: altajai kiži, telengitai, telesai,
teleutai, tubalarai, čelkanai, kumandinai. Kalba altajų, arba oiratų, kalba. Dauguma
stačiatikiai, dalis - babtistai, didele įtaką turi ir tradiciniai tikėjimai, ypač šamanizmas
(vyravo iki XIX a. ).
Altajaus kraštas (Altaiskij kraj) yra Rusijoje, V. Sibiro pietryčiuose, Obės aukštupio
baseine. Ribojasi su Kazachija. Plotas 169 100 km2, 2,65 mln. gyv. (2000 m. . Centras
-Barnaulas (580 000 gyv., 2000 m. . Kiti Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2000 m. : Bijskas
(225 m. , Rubcovskas (163 m. , Novoaltaiskas (59 m. , Zarinskas (54 m. . Gyventojų
vidutinis tankumas 15,7 žm./km2. Miesto gyventojų 53% (2000 m. . A suskirstytas į 60
rajonų. A įkurtas 1937. A Šiaurės vakaruose yra Kulundos lyguma (60% krašto
teritorijos) ir Paobės plynaukštė (iki 250-300 m), pietryčiuose - Altajaus priekalniai (iki
2421 m). Klimatas žemyninis, sausio vidutinė temperatūra -19 °C, liepos 19 °C. Kalnų
slėniuose iškrinta 150-200 mm, kalnuose - 1500-3000 mm kritulių per metus. Didžiausia
upė - Obė (laivuojama); jos intakai: Čiaryšas, Alejus, Čiumyšas. Didžiausias ežeras -
Kulunda (nenuotakus). Lygumose juodžemiai; yra druskožemių. Vyrauja stepės ir
miškastepės. Kalnuose auga maumedžiai, sibirinės eglės, kedrai. Veisiasi vilkai, lapės,
briedžiai, maralai. Volčichos ir Kulundos miškų rezervatai, Tigirecko nacionalinis parkas.
Yra geležies, mangano, polimetalų, gyvsidabrio rūdų, aukso, akmens ir Glauberio
druskos, anglių, durpių telkinių. Kokso chemijos gamykla Zarinske, druska perdirbama
Slavgorode, rūdos sodrinamos Zmeinogorske, Gorniake. Žemės ūkio mašinų gamyba,
metalo apdirbimas, chemijos ir naftos chemijos, farmacijos, naftos ir dujų perdirbimo,
lengvoji, elektrotechnikos, radioelektronikos, maisto pramonė. Apdirbami deimantai.
Pasėlių -7 mln. ha, iš jų: javų - 63%, pašarinių augalų - 31%. Auginama cukriniai
runkeliai, saulėgrąžos, linai, kanapės, bulvės. Daržininkystė ir sodininkystė. Veisiama
maralai, avys, kiaulės, galvijai. Paukštininkystė. Žvėrininkystė. 2 oro uostai (Barnaule ir
Bijske). Upių uostai (Barnaule, Kamenyje prie Obės). Mindaugas Pažemys LIETUVIAI.
1941 m. liepos iš SSRS okupuotos Lietuvos į A atinstitutremta 7230 Lietuvos gyventojų
(dauguma lietuviai; dar buvo žydų, lenkų, rusų). Tai buvo visuom. veikėjų, valdininkų,
mokytojų, ūkininkų šeimos; daugiausia moterys, vaikai, seneliai. Dalis tremtinių buvo
apgyvendinta Kalnų Altajaus AŠ (dab. Altajaus Respublika). Jie dirbo taryb. ūkiuose,
medžio apdirbimo įmonėse, plytinėse, statybose, kirto mišką, ruošė malkas. Gyveno
bendruose barakuose, žeminėse, pas vietos gyventojus. Daug (ypač vaikų ir senelių) mirė
nuo išsekimo, ligų (dizenterijos ir kt.). 1942 vasarą 2795 žmonės išvežti į Jakutiją (f
Lenos delta, f ]anos delta). 1947 daug tremtinių bandė slapta grįžti į Lietuvą (sugautieji
buvo įkalinami arba grąžinami į tremtį). 1949, 1950 ir 1953 atvežta dar žmonių iš
Lietuvos. Po J. Stalino mirties (1953 m. lietuvių jaunimas studijavo Bijsko, Barnaulo,
Gorno Altaisko aukštosiose ir specialiosiose mokyklose. 1955-58 dauguma tremtinių
grįžo į Lietuvą. 1990-1998 m. į A ir į Altajaus Respubliką vyko Vilniaus tremtinių
bendrijos, palaikų parvežimo, kt. ekspedicijos ir buvę tremtiniai; Turočiake, Gorno
Altaiske, Bijske, prie Jabogano (Kužurloje), Tengoje, Karakoboje, Oziornajoje, Šipicyne
pastatė paminklinius kryžius, 1998 Bijske - paminklą tremtiniams lietuviams. Dalis
lietuvių krašte pasiliko. Barnaule veikia f Altajaus krašto lietuvių kultūros draugija. Pav.
Aldona Juodvalkytė
Altajaus krašto lietuvių kultūros draugija veikia nuo 1991 Barnaule. jkurta LR kultūros ir
švietimo ministerijos Ryšių su tautiečiais departamento vadovo A. Antanaičio iniciatyva.
Turi 7 asmenų valdybą, pirmininką, 52 narius (1999 m. . Tikslai - padėti norintiems grįžti
į Lietuvą, stiprinti liekančiųjų lietuvybę, bendrauti su Lietuvos valstybinėmis
institucijomis, PLB. Priklauso T Sibiro lietuvių sąjungai (konfederacija, įkurtas 1992 m. .
Švenčia lietuvių rel. ir tautines šventes, kaupia lietuvių tematikos knygas, vaizdo ir garso
juostas, rengia ekskursijas po tremties vietas, tvarko tremtinių kapus. Su A parama 1998
Bijske pastatytas paminklas 1941 m. lietuvių tremtiniams. A pirmininkai: J. Pyragas, B.
Virbickas.
Altajaus Respublika (Respublika Altaj) yra Rusijoje, Sibiro pietvakariuose, Altajaus
pietryčiuose. Ribojasi su Mongolija, Kinija, Kazachija. Plotas 92 600 km2.204 800 gyv.
(2000; daugiausia rusų, altajų). Sostinė - Gorno Altaiskas (52 200 gyv., 2000 m. .
Gyventojų vidutinis tankumas 2,2 žm./km2. Miesto gyventojų 25,5% (2000 m. .
Suskirstyta į 10 rajonų. Didumą teritorijos užima Altajaus kalnai (Belucha, 4506 m),
suskaidyti gilių slėniu. Klimatas žemyninis; sausio temperatūra nuo -12 iki -32 "C, liepos
9-18 °C; kritulių 100-1000 mm per metus. Svarb. upės: Katunė ir Biją. Didžiausias ežeras
-Teleckoje. Vyrauja juodžemiai ir kalnų jauriniai dirvožemiai. Miškingumas apie 25%.
Veisiasi sibiriniai ožiai, maralai, briedžiai, sabalai, voverės, vilkai, lokiai, lapės,
paprastieji švilpikai. Altajaus ir Katunės miškų rezervatai (l mln. ha). Aukso, gyvsidabrio
rūdos, marmuro, granito, akmens anglių telkiniai. Katunės ir Čemalo HE. Medžio
apdirbimas, tekstilės (tiulio), odos, avalynės, Statybinių medžiagų (plytų, gelžb.
konstrukcijų), elektrotechnikos, chemijos, maisto pramonė. Auginama javai, pašariniai
augalai, bulvės, daržovės. Ūkio svarb. šaka - gyvulininkystė. Veisiama avys, ožkos,
galvijai, arkliai, jakai, maralai, dėmėtieji elniai, Čiujos slėnyje - kupranugariai.
Bitininkystė. Žvėrininkystė. Medžioklė. Čemalas - kalnų klimato kurortas. Pav.
Mindaugas Pažemys ISTORIJA. A teritorijoje žmonės gyveno jau paleolite. 552-745
regionas priklausė Tiurkų kaganatui, 745-840 Uigurų valstybei, IX a. - XIII a. pr. Kirgizų
kaganatui, XIII a. Čingischano imperijai, vėliau kt. valstybėms, nuo XVII a. 4
dešimtmečio Oiratų chanatui. XVIII a. l pusėje A pradėjo kolonizuoti rusai ir 1756
prijungė prie RI.Altajai, susiformavę iš įvairių tiurkų bei mongolų genčių, iki XIX a.
vertėsi daugiausia klajokline gyvulininkyste, pamažu tapo sėslūs, tačiau patriarchaliniai
santykiai, senieji papročiai ir religija iš dalies išliko. XX a. pr. šamanizmas (su budizmo
elementais) inspiravo pasipriešinimą Rusijos valdžiai. 191801 įvesta sov. valdžia. Altajai
(kartu su baltagvardiečiais) 1918 m. birželio - 1920 m. balandžio mėn. kovojo su
bolševikais. 1922 m. birželio 1 d. RSFSR sudaryta Oiratų AŠ, 1948 m. sausio 7 d.
pavadinta Kalnu Altajaus AŠ (iki 1991 buvo Altajaus kr. sudėtyje). Sov. laikotarpiu
altajai iš dalies išsaugojo tradicinį gyvenimo būdą. 1991 Kalnų Altajus tapo auton.
respublika, iširus SSRS (1991 12 m. -viena Rusijos federacijos respublikų. 1992
pavadinta Altajaus Respublika. 1941 m. liepos į dab. A teritoriją buvo atvežta tremtinių iš
SSRS okupuotos Lietuvos (TAltajaus kraštas: LIETUVIAI).
altajiečių kalbos, t mongolų kalbos, f tiurkų kalbos, T tungusų ir mandžiūrų kalbos. Visos
A - agliutinacinės. A protėvynė buvusi į šiaurę nuo Gobio, netoli Altajaus. Lyg. kalbotyra
yra nustačiusi A tipologinį panašumą. Nėra vienos nuomonės dėl kalbų genealoginės
giminystės; ginčijamasi, ar egzistavo bendra visų A prokalbė, ar atskirų prokalbių (tiurkų,
mongolų, tungusų ir mandžiūrų) koncentrinė sąjunga. Bendri elementai (reguliarūs
fonetiniai atitikmenys, morfologinės priesagos, identiška asmeninių įvardžių struktūra,
žodyno bendrybės ir sintaksės panašumai) aiškinami A giminystės ryšiais arba
tipologiškai artimų kalbų paraleline raida. Prie A dar skiriamos agliutinacinės korėjiečių ir
japonų kalbos, bet jos aiškių bendrų elementų su kitomis A ar viena su kita neturi. Regina
Venckutė
Altajus (rus. Altaj, kin. Altay Shan), kalnynas Rusijoje, Kazachijoje, Kinijoje ir
Mongolijoje, tarp V. Sibiro ir Gobio lygumų. Ilgis iš Šiaurės vakarų į pietryčius 2000 km.
Didžiausias aukštis 4506 m (Beluchos kalba, Katunės klng.). Skirstomas į Altajų (Rusijoje
ir Kazachijoje), Mongolijos A ir Gobio A (schema). Rusijoje ir Kazachijoje esanti A dalis
dar skirstoma į Centrinį A (Cholzuno, Katunės, P. Čiujos, Šiaurės Čiujos, Terektos,
Kolyvanės, Korgono, Baščelako, Anujaus klng.), Rytų (Šapšalo, Čichačiovo, Saigiulemo
klng.), Pietų (Tabyn Bogdo Olos kalnų masyvas, Ukoko plokščiakalnis, Narymo,
Sarymsakty, Tarbagatajaus, Kurčiumo, P. Altajaus klng.) ir Rūdinį A (Ūbos, Ulbos,
Kalbinsko klng.). Nuo Tabyn Bogdo Olos masyvo į pietryčius atsišakoja f Mongolijos
Altajus (Mongolija, Kinija), kurio tęsinys į rytus yra T Gobio Altajus (Kinija). Altajuje
vyrauja palyginti neaukšti, stačių šlaitų kalnagūbriai. Aukšč. kalnagūbrių (Katunės, P.
Čiujos) reljefas alpinis. Ledynai ( daugiau, kaip 900 km2 m. . Būdinga didelės tektoninės
tarpukalnių jdubos, ten vadinamos stepėmis (Čiujos, Kurajaus, Abajaus stepės). A -
luistinis -raukšlinis kalnynas, susiraukšlėjęs kaledoninės ir hercininės kalnodaros metu;
veikė ir alpinės kalnodaros procesai. Susidaręs iš magminių, metamorfinių ir nuosėdinių
uolienų nuo viršutinio proterozojaus iki karbono. Tarpukalnių įdubose yra paleogeno ir
neogeno uolienų. Klimatas vidutinių platumų, vidutiniškai žemyninis (vėsi vasara, šalta
žiema; įdubose temperatūra nukrinta iki -62 °C). Kritulių v. ir Šiaurės vakarų šlaituose
1000-2000 mm, Šiaurės rytų - 800-1200 mm, įdubose 300-400 mm (Čiujos stepėje apie
100 mm) per metus. Daug upių, didžiausios - Irtyšius, Katunė, Buchtarma, Biją, Čiuja.
daugiau, kaip 3500 ežerų, didžiausi Markakolis (449 km2 m. ir Teleckojės ežero (223 km2 m.
. Auga labai įvairi taiga: A Šiaurės vakaruose, Centr. ir P. Altajuje - maumedžiai, A
vakaruose - kedrinės pušys, kėniai, eglės. Priekalniuose stepės, tarpukalnių įdubose
pusdykumės, daugiau, kaip 1700 m aukštyje šiaurėje ir daugiau, kaip 2700 m rytuose
alpinės pievos. Taigoje veisiasi sabalai, rudieji lokiai. Auginami maralai. Daug bitynų.
Yra geležies, gyvsidabrio, cinko, švino, vario rūdų, aukso. Katunės ir Čiujos slėniais eina
plentas iš Bijsko (Rusija) į Mongoliją. Rusijoje (Altajaus Respublikoje) esančio A dalis
(16 115 km2 m. , vadinama Auksiniais kalnais, yra Pasaulio paveldo paminklas; apima
Altajaus ir Katunės rezervatus, Teleckojės ežerą, Beluchos kalnas, dalį Ukoko
plokščiakalnio. Pav. RimantasKrupickas
Altajus (Altąj; iki 1960 Josionbulag), miestas Mongolijos pietvakariuose; Gobio Altajaus
aimako centras. 19 900 gyv. (2001 m. . Įsikūręs 1300 m aukštyje, prie Ulan Batoro
-Kobdo automobilių kelio; kelias į Uliastajų. Oro uostas. Maisto pramonė.
Altamira y Crevea Rafael (Rafaelis Altamira i Krevčja) 1866 m. vasario 10 d. Alicante -
1951 m. birželio 1 d. Meksikas, ispanų istorikas. Pozityvistas. Nuo 1897 Oviedo
universiteto ispanų teisės istorijos katedros vedėjas, nuo 1910 m. Madrido universiteto
profesorius. 1939 emigravo į Prancūziją, 1944 - į Meksiką. Svarb. veikalas Ispanijos ir
ispanų civilizacijos istorija (Historia deEspana y de la civilizacion espanola 4 t. 1900-11
m. .
Altamiros urvas su vėlyvojo paleolito piešiniais yra Kantabrijoje ( Šiaurės Ispanija).
Atrastas 1879. Urvo ilgis 280 m, sienos ištapytos raudonos, juodos, rudos spalvos
realistiškais bizonų, elnių, šernų, arklių piešiniais, kai kurie - natūralaus dydžio. Beveik
20 metų buvo ginčijamasi dėl jų autentiškumo. Po 1902, kai buvo surasta uolų piešinių P.
Prancūzijoje, A pradėta tyrinėti. Rasta apie 150 piešinių, tapytų maždaug prieš 15 000
metų Auriguaco ir Madeleine'o kultūros žmonių. Pasaulio paveldo paminklas (1985 m. .
Pav. Algimantas Merkevičius
Altamurš, miestas Italijos pietryčiuose, Apulijoje, į pietvakarius nuo Bari. 63 600 gyv.
(2001 m. . Maisto (vyno, aliejaus) pramonė. Žemės ūkio rajono (daugiausia auginama
vynmedžiai, alyvmedžiai, kviečiai) prekybos centras. Muziejus. XIII- XVI a. katedra,
XIV a. bažnyčia. A pradėjo kurtis apie 1200.
altana (it. altana - terasa ant stogo), mažas parko, sodo statinys. A būna atvira (su
ažūrinėmis sienomis) arba uždara, stačiakampio, daugiakampio, apskrito plano, su
šlaitiniu, kupoliniu stogu, laikomu kolonų arba stulpų. Kai kada rotondos, monopterio,
pagodos pavidalo, apsodinta vijokliniais augalais, dažnai dekoruota. Statoma parko arba
sodo kompozicinių ašių sankirtoje arba jų gale, ant kalvos, terasoje, tvenkinio saloje.
Skirta poilsiui, pasislėpti nuo saulės, lietaus. Itin būdinga barokinių parkų architektūrai.
Pav.
altaristas (lenk. oltarzysta < lot. altare - altorius), kat. kunigas, dėl amžiaus ar sveikatos
negalintis allikti viso pastoracinio darbo. Prižiūri bažn. altorių, klebono pavestas laiko kai
kurias pamaldas. A pareigos įsteigtos popiežiaus Siksto IV pontifikato metu (1471-1484
m. .
altas (it. alto < lot. altus - aukštas): 1. Žemesnysis moterų arba berniukų, aukščiausias
vyrų krūtininis arba falcetinis balsas. Diapazonas: e/g-eVf2, choro A f-d2, dramatiškojo A
d/e - b2/c'. Iki XVII a. A partijas daugiausia dainuodavo vyrai falcetu arba kastratai.
2. Choro arba vokalinio ansamblio partija.
3. Kai kurių pučiamųjų muzikos instrumentų šeimos altinė atmaina: althornas, altinis
saksofonas, altinis klarnetas, altinis trombonas, altinis trimitas, anglų ragas (altinis
obojus).
4. muzikos instrumentas - strykinis chordofonas, smuiko atmaina. Šiek tiek didesnis už
smuiką. Stygos c, g, d1, a'; diapazonas (be - 1ažoletų) ce'. Skambesys žemesnis ir
sodresnis negu smuiko. A griežiama kameriniuose ansambliuose, dažniausiai styginių
kvartetuose, styginių ir simf. orkestruose, rečiau solo.
A atsirado apie 1500 Europoje; jo dab. pavidalas nusistojo XVI amžiuje. Manoma, kad
Lietuvoje A buvo griežiama nuo XVII a. ( kunigaikščių, didikų rūmų kapelose). Altų
padirbo J. Mačiukas (1897-1975 m. , J. Trečiokas (g. 1935 m. . Pav. Rimantas Gučas
altazimutas (lot. altum - aukštis + T azimutas), šviesulių kampinių aukščių ir azimutų
matavimo prietaisas. Prie vertikaliosios ir horizontaliosios ašių pritvirtinti limbai, prie
horizontaliosios - žiūronas. Sukant A apie vertikaliąją ašį matuojamas azimutas, sukant
apie horizontaliąją - aukštis. A naudojamas geodezijoje, astronomijoje, kartografijoje.
Algimantas Zakarevičius
Altdorf (Altdorfas), miestas Šveicarijos viduryje, Reusso upės slėnyje, 3 km nuo Keturių
Kantonų ežero pietryčių galo; Uri kantono centras. 8500 gyv. (2001 m. . Pro A eina Sankt
Gothardo geležinkelis ir plentas. Elektrotechnikos (kabelių), gumos pramonė, miner. trąšų
gamyba. Turizmas. Uri kantono muziejus. Klasicistinė bažnyčia (1800-10 m. , kapucinų
vienuolynas (įkurtas 1581 m. . Patricijų rūmai. V. Telio paminklas (past. 1895 m. . Telio
teatras (įkurtas 1925 m. ; jame kas 3 metai statoma F. Schillerio pjesė Vilius Telis. A
pradėjo kurtis 1799.
Altdorfer Albrecht (Albrechtas Altdorferis) apie 1480 Regensburg (? - 1538 m. vasario 12
d. ten pat, vokiečių tapytojas, grafikas, architektas. Žymiausias Renesanso vokiečių
dailininkas, Dunojaus mokyklos atstovas, vienas pirmųjų Europos peizažistų. Gyveno ir
kūrė Regensburge; 1526 tapo miesto architektu. Nutapė rel., alegorinių (Šventoji šeimyna
priešulinio 1510, Nukryžiavimas 1511, Mergelės Marijosgimimas 1525, Suzana
maudyklėje 1526 m. ir ist. kompozicijų (Aleksandro mūšis 1529 m. , Šv. Florijono
bažnyčios prie Linzo (Austrija) altoriaus paveikslų (baigti 1518 m. , freskų (Regensburgo
arkivyskupų rūmuose 1535 m. . Sukūrė romantinių vadinamojo grynojo peizažo kūrinių
(Peizažai su tiltu, Dunojaus slėnis, abu -1525 m. , medžio ir vario raižinių (40 raižinių
ciklas Žmogaus nusidėjimas ir išgelbėjimas), piešinių. Suprojektavo Regensburgo
įtvirtinimus, vyno rūsius, rotušės bokštą (nė vienas neišliko), dekoravo interjerų. Pav. L:
O. Benesch Der Maler A. Altdorfer Wien 1940. Jūratė Tullylė
Altenberg Peter (Peteris Altenbergas), tikr. Richard Englander 1859 m. kovo 9 d. Viena -
1919 m. sausio 8 d. ten pat, austrų rašytojas. Nepriklausomas menininkas. Skeptiškai
vertino Austrijos -Vengrijos monarchijos ofic. morale. Eskizų knygoje apie Vienos
kasdienybe (Kaip aš tai regiu l Wieich ės sehe 1896 m. išryškėjo A sugebėjimas taikliai
apibūdinti žmones ir reiškinius. Parašė sąmojingų impresionistinių vaizdelių, ironiškų
aforizmų, eilėraščių proza, esė apie kultūrą (rink. Ką man atneša diena / Was der Tag mir
zutriigt 1901, Gyvenimo pasaka lMdrchen dės Lebens 1908, Mažo gyvenimo
paveikslėliai l Bilderbogen dės kleinen Lebens 1909, Vita ipsa 1918, Mano gyvenimo
vakaras/Mein Lebensabend 1919 m. . Kūriniuose vadinamuoju sielos telegramos stiliumi
aprašomi nereikšmingi įvykiai, fiksuojami akimirkos pastebėjimai, nuotaikų kaita.
Raminta Camziukaitė
Altenburg (Altenburgas), miestas Vokietijoje, Tiuringijoje, į pietus nuo Leipcigo. 42 800
gyv. (2001 m. . Siuvamųjų mašinų, staklių gamyba, metalo apdirbimas, elektrotechnikos,
poligrafijos (gaminamos lošimo kortos), tekstilės (vilnų verpimo), siuvimo, maisto
pramonė. Prie A kasamos rusvosios anglys. Bot. sodas. Gamtos, kortų muziejai. Pilis
tvirtovė ( XII a. , perstatinėta XV- XIX a. ), Šv. Baltramiejaus bažnyčia ( XV a. ),
renesansinė rotušė (1564 m. , gyvenamieji namai (16- XVIII a. ). A pirmąkart paminėtas
976. XII a. buvo prekybos centras ir karalių rezidencija. 1243 atiteko Saksonijos Vetinų
giminei. 1603-1672 m. ir 1826-1918 buvo Saksonijos -Altenburgo hercogystės sostinė.
alteracija (lot. a/iera (i'o -pak (e)itimas): l (med.). Audinių ląstelių ir tarpląstelinės
medžiagos struktūros pakitimai, dėl kurių sutrinka jų gyvybinės funkcijos. Žalojantys
veiksniai (deguonies trūkumas, mikrobai, chem. medžiagos, vaistai, fiz. poveikis,
imuninės reakcijos, genetiniai defektai, mitybos sutrikimai) pažeidžia ląstelės medžiagų
apykaitą. Viršijus ląstelių adaptacines galimybes sutrinka jų homeostazė. Ląstelės ir
tarpląstelinės medžiagos reakcija į žalojantį veiksnį priklauso nuo paties veiksnio,
poveikio trukmės ir ląstelės būklės. Metaboliškai aktyvios ląstelės jautresnės pažeidimui.
Sukeliami pokyčiai būna praeinantys (grįžtamieji), nuolatiniai (negrįžtamieji), paveldimi
(mutacijos) arba gali baigtis ląstelės mirtimi. Ląstelės vidinės struktūros yra susijusios,
todėl pažeidus vienas pakenkiamos ir kitos. Tarpląstelinėje medžiagoje, kurią sudaro pagr.
medžiaga (hialurono rūgštis, proteoglikanai, fibronektinas) ir struktūriniai baltymai
(kolagenas, elastinas), pakitus nors vienam komponentui atsiranda viso audinio A. Dėl
išplitusios A žūva pavienė ląstelė arba atsiranda audinio, organo nekrozė. Žuvus
pavienėms ląstelėms dėl aplinkinių ląstelių regeneracijos audinys užgyja. Gyjant didesnei
audinio nekrozei lieka defektas (randas, cista). Dalia Vaitkienė
2 (muzikos). Diatoninio garsaeilio garso paaukštinimas arba pažeminimas pustoniu
(rečiau tonu, 1/4 arba 3/4 tono). Alteruojami tiek melodinės linijos (balso), tiek akordo
garsai. Natų rašyboje A žymima alteracijos (chromatiniais) ženklais (diezais ir bemoliais).
Paaukštinus garsą pustoniu priėjo raidinio pavadinimo pridedama galūnė iš, o tonu -isis
(pvz., /, fis, fisis), prie skiemeninio pavadinimo -diez arba dubl-diez (pvz., fa,fa -diez, fa
-dubl-diez). Pažeminus garsą pustoniu prie jo raidinio pavadinimo pridedama galūnė ės,
otonueses (pvz., /, fes, feses; išimtį sudaro garsai e ir a, jiems atitinkamai rašoma galūnė s
arba sės, pvz., e, ės, eses, a, aš, ases), prie skiemeninio pavadinimo -bemol arba dubl-
bemol (pvz., fa, fa -bemol, fa -dubl-bemol). Tonacinėje sistemoje A pagal funkciją būna
derminė (sustiprina nepastoviųjų laipsnių veržlumą į pastoviuosius) ir moduliacinė
(vartojama pereiti iš vienos tonacijos į kitą).
3 (muzikos). Mėnzūrinėje notacijoje ritminės vertės (metrinio vieneto) pakeitimas
dvigubai didesne verte (pvz., semibrevis pakeičiamas į brevis). VadovasPaketūras
alteracijos ženklą?, chromatiniai ženklai, natų rašyboje vartojami garsų aukščio keitimo
ženklai. Pagr. A yra tokie: (- diezas (garsą paaukština pustoniu), x- dubl-diezas, arba
dvigubasis diezas (paaukština tonu), l> - bemolis (pažemina pustoniu), U> - dublbemolis,
arba dvigubasis bemolis (pažemina tonu), į - bekaras (panaikina kitų A veikimą).
Prieraktiniai A rašomi kiekvienos penklinės pradžioje po rakto ir galioja visam kūriniui.
Prienatiniai A rašomi prieš atskirą natą, galioja iki takto pabaigos tik toje oktavoje ir
dažnai tik vienam balsui. XX a. muzikos kūriniuose (pvz., dodekafoniniuose) dažniausiai
vartojami tik prienatiniai A, rašomi prieš kiekvieną natą. Vaclovas Paketūras
Altermann Theodor (Teodoras Altermanas) 1885 m. lapkričio 24 d. Visja (Kosės
valsčius ) - 1915 m. kovo 31 d. Talinas, estų teatro aktorius, režisierius. 1905 m. mokėsi
vaidybos Berlyne. Teatro Estonia vienas įkūrėjų (1906 m. , 1906-11,1913-15 šio teatro
aktorius ir režisierius. 1911-13 vaidino Esseni liaudies teatre. Svarb. vaidmenys:
Chlestakovas (N. Gogolio Revizorius 1908 m. , Borisas Godunovas (A. Tolstojaus Ivano
Rūsčiojo mirtis 1909 m. , Otelas, Hamletas (W. Shakespeare'o Otelas 1910, Hamletas
1913 m. , Tesmanas (H. Ibseno Heda Gabler 1914 m. . Režisavo: C. R. Jakobsono Arturas
ir Ana (1913 m. , E. Vilde's Nesugaunamas stebuklas (1913 m. ir Ataras, H. Anto Jūros
sūnūs (abu 1914 m. . L: Theodor Altermann Tallinn 1940; L. Kirepe Theodor Altermann
Tallinn 1968. Ingrida Daunoravičiūtė
alternacija (lot. alternatio - kaitaliojimas), dėsninga fonologinė ar morfologinė garsų kaita
žodžių šaknyse ar kitose morfemose. Morfologinė A ypač būdinga semitų kalboms, ji
svarbi formų diferencijavimui ir žodžių darybai, plg. arabų kataba ' (jis) parašė' : kattb
'rašąs': kitab 'knyga': katb 'raštas': kutub 'knygos': kutiba 'parašyta' : uktūb 'rašyk' (šių
žodžių bei formų šaknį sudaro tik priebalsiai ktb). Ypatinga A atmaina - iš buv. fonetinių
kaitų atsiradęs Tumliautas, būdingas dab. germanų kalboms (plg. vokiečių Tochter
'duktė' : Tochter 'dukterys', anglų man 'vyras, žmogus': men 'vyrai, žmonės'), ir daugelio
agliutinacinių kalbų T sinharmonizmas (plg. vengrų hdz 'namas': hdzakat 'namus', kert
'daržas': kerteket 'daržus'). Balsių A, kurią lemia ne garsiniai, o gramatiniai veiksniai,
vadinama f balsių kaita, arba apofonija (lietuvių veda: vadas, kur e virtimas į a
nepaaiškinamas fonetinėmis sąlygomis, plg. ledas, kur e prieš tą patį skiemenį -das
išlieka). Aleksas Girdenis
alternacinė eilėdara, eiliavimas, kai kirčiuojamas kas antras eilutės skiemuo nepaisant
natūralaus kalbos kirčio: -u -u (chorėjas), uAj- (jambas). Atsirado, kai susiformavo
griežtas f'izosilabizmas. A buvo vartojama viduramžių lotynų, kurį laiką (šalia kitokių
eiliavimo būdų) kt. tautų (pranc., vok., lenkų) poezijoje. A pavyzdžių randama XVII a. 2
pusės ir XVIII a. M. Lietuvos rel. poezijoje. Iš A formavosi T silabotoninė eilėdara (jos
dviskiemeniai metrai). Pastangos šią eilėdarą keisti silabotoninė M. Lietuvoje ryškios nuo
D. Kleino giesmyno reformos (1666 m. , D. Lietuvoje - nuo XIX a. pradžios. Tai matyti
kai kuriuose A. Strazdo, S. Stanevičiaus, V. Ažukalnio -Zagurskio, kalba Aleknavičiaus,
A. Baranausko, A. Vienažindžio eilėraščiuose, ypač XIX a. pab. poezijoje, kurioje
įsitvirtino silabotoninė eilėdara. Juozapas Girdzijauskas
alternantera (Alternanthera), burnotinių (Amaranthaceae) šeimos augalų gentis. apie 170
rūšių. Daugiausia paplitusi Amerikoje ir Australijoje. Vienametės ir daugiametės žolės.
Lapai priešiniai. Žiedai neryškūs, susitelkę galvutėmis ar varpomis. Puošnioji A (A.
bettzickianū), margalapė A (A. versicolor) auginamos soduose ir gėlynuose. Dauginama
auginiais. Kristina Balnytė
alternariozė, augalų liga. Ją sukelia sausgrybio (Alternaria) genties grybai. Ligos
požymiai: dėmėtumas, puviniai, apnašos. Dėmės įv. formų, nekrozinės, rudų atspalvių, su
juodai rudomis apnašomis, puvinys - sausas, rudas su juodomis apnašomis. Kartais
varpažvyniai, stiebai, žiedynai, sėklos ištisai būna aptraukti juodomis apnašomis. A serga
įv. augalai. Kai kurie A sukėlėjai kenkia daugeliui augalų. Švelnusis sausgrybis (A.
tenuis) ir smulkusis sausgrybis (A. tenuissima) pažeidžia javų varpažvynius, dobilų,
runkelių, lapuočių medžių sėklas, obelų, lubinų, morkų, špinatų lapus, morkų stiebus ir
žiedynus. Kitos sausgrybio rūšys kenkia tik kai kuriems augalams ir sukelia agrastų,
agurkų, bulvių, pomidorų, kopūstų, morkų A. RožėŽuklienė
alternatas (prancūzų altemat < lot. alterno - kaitalioju), tarpt, sutarčių sudarymo principas,
nustatantis susitariančiųjų šalių pavadinimų, sutarčių teksto, įgaliotųjų atstovų parašų ir
antspaudų išdėstymo tvarką. Juo siekiama suverenių valstybių lygybės. Pagal A, dvišalės
tarpt, sutartys pasirašomos 2 egzemplioriais abiejų susitariančiųjų šalių kalbomis. A
valstybės tarpt, sutarties egzemplioriuje tekstas spausdinamas A valstybės kalba ant šios
valstybės spec. popieriaus ir įrišamas į šios valstybės aplanką pirmasis, B valstybės kalba
- antrasis (jei tarpt, sutartis pasirašoma ir trečia kalba, tekstas šia kalba įrišamas
paskutinis). A valstybės tarpt, sutarties egzemplioriuje pirmasis rašomas A valstybės
pavadinimas (sutarties pavadinime ir tekste, pagal konteksto galimybes) ir jos įgaliotasis
atstovas pasirašo lapo kairėje (tekstuose arabų kalba - dešinėje) pusėje. Jeigu parašai
išdėstomi vertikaliai, pirmuoju laikomas viršutinis parašas. A valstybės tarpt, sutarties
egzemplioriuje antspaudas (A valstybės arba vyriausybės) dedamas kairėje, B valstybės -
dešinėje pusėje (arba atitinkamai viršuje ir apačioje). Analogiškai pasirašomas B
valstybės tarpt, sutarties egzempliorius. Jeigu dvišalė sutartis, kuri turi būti ratifikuota,
pasirašyta A valstybės sostinėje, pasikeitimas ratifikaciniais raštais paprastai įvyksta B
valstybės sostinėje. Pasirašant daugiašales tarpt, sutartis valstybių įgaliotieji asmenys
dažniausiai pasirašo vienas po kito abėcėlės tvarka pagal angliškuosius valstybių
pavadinimus. Daugiašalės tarpt, sutartys paprastai pasirašomos vienu egzemplioriumi,
susitariančiosioms šalims atiduodamos autentiškos kopijos. Eglė Radušytė
alternatyva (prancūzų alternative < lot. alterno - kaitalioju, dvejoju): 1. Vienas iš dviejų
(ar kelių) galimų atvejų; būtinumas pasirinkti vieną iš dviejų (ar kelių) viena kitą
šalinančių galimybių. Tikslų pasirinkimą lemia įv. veiksniai, iš jų - visų A žinojimas.
2 (log.). Disjunkcinis teiginių ryšys, reiškiamas žodžiu arba. Teiginį p arba ą sudaro dvi
A: p ir ą.Romanas Plečkaitis
alternatyvieji judėjimai T visuomeniniai judėjimai.
alternatyvioji prievolė, civ. teisėje prievolių rūšis, kai skolininkas turi atlikti vieną iš 2 ar
daugiau skirtingų veiksmų (prievolės įvykdymo būdų). Paprastai pasirinkimo teise turi
skolininkas, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymu, sutartimi ar teismo sprendimu ji
suteikiama kreditoriui ar trečiajam asmeniui.
alternatyvioji sociologija, XX a. 2 pusės sociologijos kryptis, visuom. pažangos pagrindu
laikiusi ne socializaciją, o jos pertrūkius, jaunimui atsisakius laikytis susiformavusių
elgesio normų. Kritikavo utilitariškumą, pragmatizmą, vartotojišką orientaciją, masinę
kultūrą. Polit. revoliuciją ir reformizmą priešpriešino sąmonės revoliucijai. Užėmė tarpine
poziciją tarp T kultūros sociologijos ir T empirinės sociologijos. Kritikavo T akademinę
sociologiją n T taikomąją sociologiją, kurios prisitaiko prie valdžios struktūrų ir siūlo
asmenybei prisitaikyti prie sodai, institucijų ir normų. Analizavo asmenybės ir sočiai,
vaidmenų konfliktą, teigė tam tikro atstumo tarp jų būtinybe, kad asmenybė
nesusitapatintų su vaidmenimis ir galėtų stiprinti saviraišką. A požiūriu, tai padeda
asmenybei neprarasti individualumo ir dvasinės nepriklausomybės. A iš dalies padėjo
plėtoti kultūros heterogeniškumą ir atvirą piliečių visuomenę. Susiformavo 7 dešimtmečio
pab. JAV ir V. Europoje po čia vykusio jaunimo maišto. Nuo 8 dešimtmečio įtaka
silpnėjo. Atstovai: A. Gouldneris, C. Reichas, T. Rozzakas (JAV). Romualdas Grigas
alternatyvioji tarnyba, kai kurių šalių pirminė karo tarnyba, privaloma piliečiams, kurių
rel. ar kt. įsitikinimai neleidžia naudoti ginklo. Lietuvoje A trunka 18 mėn.; į ją šaukiami
19-26 m. jaunuoliai. Kariai A atlieka Krašto apsaugos daliniuose. Jie, kaip ir visi kariai,
privalo laikytis Tarnybos ir Drausmės statutų, tik jiems neskiriamos pareigos, susijusios
su ginklo naudojimu. Nuo A atleidžiami piliečiai, dėl sveikatos netinkami tikrajai karo
tarnybai. A gali būti atliekama ir kt. valstybinėse institucijose (pvz., sveikatos apsaugos,
socialinės rūpybos). Eugenijus Kisinas
alternatyviosios išlaidos matuojamos maksimalia nauda (pajamomis, pelnu), kuri būtų
gauta naudojant išteklius kt. tikslui (kt. gaminiui gaminti, kt. paslaugai teikti ir kt.).
Ištekliai paprastai yra riboti, todėl vienam tikslui naudojami ištekliai negali būti panaudoti
kitam. Jei ištekliai būtų neriboti, nė vienas veiksmas nebūtų atliekamas kito sąskaita.
Fondų, investuotų į vyriausybės obligacijas, A - palūkanos, kurias galėtų gauti
investuotojas už savo indėlio banke depozitą; gamyklos A - pelnas, kuris susidarytų
gaminant kt. produkciją. Lionius Gaižauskas
alternatyvusis kuras gaunamas iš nenaftinės kilmės žaliavos. A yra: suskystintos degiosios
dujos (propano ir butano mišinys), gaunamos perdirbant naftos dujas arba dujinant kietąjį
kurą, alkoholiai (metanolis, etanolis) arba jų ir benzino mišiniai, vandeninė dyzelinių
degalų ir gamtinio bitumo emulsija (orimulsija) ir dirbtinis benzinas, gaunamas hidrinimo
būdu perdirbant kietąjį kurą arba sintezės būdu iš anglies monoksido ir vandenilio. A
naudojamas kaip automobiliniai degalai, juo kūrenamos ŠE.
alternūojančioji eilutė, begalinė eilutė, kurioje po teigiamo nario yra neigiamas, po
neigiamo - teigiamas: at-a2+ a,-a4+ ... + (-l)"''all+ ... (visian> 0 m. ,pvz.,
l -- + --- + ... Jei A narių moduliai monotoniškai mažėja (ant| < an) ir artėja prie nulio (lim
aa = 0 m. , tai eilutė konverguoja (Leibnizo požymis). Konverguojančios A liekanos ru = (-
ly-a^, + ...modulis yra mažesnis už pirmojo liekanos nario modulį: |rj < e/i+1. Ši savybė
naudojama A sumai apytiksliai apskaičiuoti.
alternūojančioji seka, realiųjų skaičių seka, kurios narių ženklai paeiliui kinta. Pvz., ( (-1
m. "~')= {l, -l, l, -1...} yra A.
Altertumsgesellschaft Prussia, Prūsijos senovės draugija TPrussia.
Altheimo kultūra, eneolito archeologinė kultūra , paplitusi Vokietijoje, į šiaurę nuo
Bavarijos iki Švabijos. Pavadinta nuo įtvirtintos Altheimo gyvenvietės; rasta medinių
pastatų, įtvirtinimų, vartų (įvažiavimo) liekanų. Žmonės vertėsi žemdirbyste, iš dalies
gyvulininkyste. Naudojo nugludintus akmeninius kirvius, kaulinius ir raginius įrankius,
gausiai - molinius indus. Rasta trikampių retušuotų strėlių antgalių. Kultūrai būdingi
mediniai dirbiniai, ypač kirviai, kurių pagr. dalis apkalta metalu (A tipo kirviai).
althornas (vok. Althorn < lot. altus - aukštas + vokiečių Horn - ragas), muzikos
instrumentas - lūpinis pučiamasis aerofonas. Biugelhornų ir jiems giminingų šeimų
(sakshornų, - 1iugelhornų) altinės tesitūros instrumentas. Ovalūs, trimito, valtornos arba
tūbos pavidalo, turi 3 ventilius ir taurės pavidalo pūstuką. Būna Ės, rečiau F derinimo.
Transponuoja. Diapazonas A -es2 arba H-f2. Griežiama tik pučiamųjų orkestruose. Rytis
Urniežius
Althusius Johannes (Johanas Altūzijus), Althusen 1557 Diedenshausen (dab. Bad
Berleburg; Vestfalija) - 1638 m. rugpjūčio 12 d. Emden, vokiečių teisės ir politikos
filosofas, reformacijos teoretikas. Gyveno Nyderlanduose. Herborno ev. ref. kolegijos
profesorius (1586 m. . Veikale Politika (Politica methodice digesta et acemplis sacris et
profanis ittustrata 1603, papildytas 1610 m. 31614 m. visuom. reiškinius aiškino
natūralistiškai ir racionalistiškai, įsitraukdamas į tuometines teologijos, etikos ir teisės
diskusijas. Polit. teoriją grindė sutarties ir tautos suvereniteto idėjomis. Dar neskyrė
prigimtinės teisės nuo rel. autoriteto. A pažiūras aptarė Lietuvos ev. ref. teoretikai ir VU
teisės profesoriai. Romanas Plečkaitis
AlthusserLouis (LuiAltiusėras) 1918 m. spalio 16 d. Birmandreis (Alžyras - 1990 m.
spalio 22 d. Paryžius, prancūzų filosofas marksistas. Ispanijos piliečių karo, Prancūzijos
pasipriešinimo judėjimo dalyvis. Marksizmą nagrinėjo struktūralizmo požiūriu. Kritikavo
bandymus jį antropologizuoti ar humanizuoti. Tvirtino, kad mokslas ir ideologija
nesuderinami; sąvoka socializmas yra mokslinė ir skiriasi nuo ideol. sąvokos
humanizmas, todėl pateisino marksizmo antihumaniškumą. Pagr. veikalai: Už Maną (Pour
Man 1965 m. , Leninas ir filosofija (Lenine et la philosophie 1969 m. , Skaityti „Kapitalą"
(Lire „le Capital", su kt., 1965-1968 m. . Andrius Navickas
altimėtras (lot. altum - aukštis 4- graikų metron - matas) Taukščiamatis.
altynas (tot. alty - šeši): 1. Rusijos piniginis skaičiavimo vienetas. XIV a. lygus 6
dengoms, nuo 1534 - 3 kapeikoms. 2. XVII a. 2 pusės - XVIII a. pr. Rusijos moneta. Nuo
1654 kaldinta varinė, 1663 išimta iš apyvartos. 1704-18 kaldinta sidabrinė. Masė: 1704-12
- 0,8 g, 1713-18 - 1,7 gramo. Pav. Eduardas Remecas
Altingas (isl. Althing), Islandijos parlamentas. Jį sudaro 63 deputatai, renkami
visuotiniuose rinkimuose 4 metams. Pirmą kartą sušauktas 930 pietvakarių Islandijoje,
Thingvelliro slėnyje. Vykdė įstatymų leidybos ir teismines funkcijas. 1662 Danijos
vyriausybė panaikino įstatymų leidybos teise. 1800 Reikjavike įsteigus Aukšč. Teismą A
panaikintas. 1843 atkurtas kaip parlamentas su patariamojo balso teise. 1874 suteikta
įstatymų leidybos teisė. A veikė kaip dvejų rūmų parlamentas. 1991 abeji rūmai sujungti.
Arturas Mickevičius
altinis obojus, muzikos instrumentas T anglų ragas. Altynkol (Altynkolis) fTeleckoje.
Altintag (Altyn-Tagh, Altintagas), Altun San (Altun Shan), kalnagūbris Kinijos
vakaruose. Skiria Kašgaro ir Caidamo įdubas. Ilgis -800 km. Didžiausias aukštis 6161 m.
Susidaręs iš gneisų, kristalinių skalūnų, filitų. Priekalniuose daugiausia dykumos,
pusdykumės, viršūnėse yra sniegynų ir ledynų. Vakaruose suskaidytas Karkano upės ir jos
intakų.
Altiplano (Altiplanas), plokščiakalnis P. Amerikoje, Centr. Anduose; šiaurinė, žemesnioji
Punos plokščiakalnio dalis. Yra tarp V. ir R. Kordiljerų, Peru pietuose ir Bolivijos
vakaruose. Aukštis 3300-3800 m, plotis 550 km. A vakarų dalis plokščia, vulkaninė.
Rytuose daug nenuotakių įdubų, kuriose yra druskingų ežerų (Poopo, Coipasa) ir
druskožemių (Uyuni, Coipasa). A šiaurėje yra gėlas Tinstituticacos ežeras Didžiausia upė
- Desaguadero (teka iš Titicacos į Poopo ežerą). Aukštikalnių žemyninis tropinis klimatas.
A vakarų dalyje pusdykumių augalija (pūna), rytinėje - stepių (chalka). A - kasybos
regionas. Prie Llallagua (Bolivija) yra didžiausi pasaulyje alavo rūdos telkiniai, be to,
randama vario, švino ir cinko, stibio, volframo rūdų. Gaunama druska. Auginama javai,
pupiniai, bulvės. Ganomos avys ir lamos (daugiausia alpakos).
altitudė (lot. altitudo - aukštis), taško atstumas nuo pasirinkto paviršiaus lygio. Aukštis
matuojamas lygio paviršiui statmena kryptimi: kai taškas virš lygio paviršiaus -A
teigiama, kai žemiau - neigiama. Geodezijoje taškų A matuojamos nuo geoido paviršiaus
lygio (ortometrinės A) arba nuo kvazigeoido paviršiaus lygio (normalinės A). Šios A
Lietuvos teritorijoje skiriasi ne daugiau kaip 5 mm; apibendrintai jos vadinamos
absoliučiosiomis A arba aukščiais nuo jūros lygio. Technikoje naudojama A -aukštis nuo
tam tikro sutartinio paviršiaus lygio. Statyboje A vadinamas pastato taškų aukštis nuo
pirmojo aukšto grindų, hidrotechnikoje - tam tikras užtvankos viršutinio ar apatinio bjefo
vandens lygis. Algimantas Zakarevičius
Altiusėras Lui T L. Althusser.
Altman Natan (Natanas Altmanas) 1889 m. gruodžio 10 d. Vinnycia - 1970 m. gruodžio
12 d. Leningrad, rusų tapytojas, skulptorius, grafikas, scenografas. Žydų kilmės. 1901-07
m. dailės mokėsi Odesoje, 1910-11 Paryžiuje. Buvo vienas įtakingiausių Komfuto
(komunistai futuristai) narių. Dalyvavo įv. grupių (Meno pasaulis, Jaunimo sąjunga, 0-10,
Būgnų valetas ir kt.) parodose. 1928-35 gyveno Paryžiuje. Sukūrė tapybos kūrinių (A.
Achmatovos portretas, 1914, Petrokomuna 1921 m. , skulptūrų (Autoportretas 1916, A.
Lunačiarskio portretas, 1920 m. , teatro dekoracijų, knygų iliustracijų, plakatų, ekslibrisų,
agitacinio porceliano dirbinių, pašto ženklų, Sudarė ir išleido kn. Žydiškoji Natano
Altmano grafika (1923 Berlyne). Kūrybai turėjo įtakos kubizmas, futurizmas,
suprematizmas. Pav. Ramutė Rachlevičiūtė
Altman Robert (Robertas Oltmenas) 1925 m. vasario 20 d. Kansas City, JAV kino
režisierius. Studijavo inžineriją Misūrio universitete. 1955-65 kūrė TV dok. filmus. 1967
debiutavo vaidybiniu filmu Laiko skaičiavimas atgal (Countdown). 1969 išgarsėjo
antikarine komedijaMAS.//. Svarb. filmai: Makeibas ir ponia Miler (McCabe and Mrs.
Miller 1971 m. , Ilgas atsisveikinimas (The Long Goodbye 1973, pagal R. Chandlerį),
NaSvilis (Nashville 1975, pastarojo specifine dramaturgiją - filme daug lygiaverčių
personažų, susietų tuo pačiu įvykiu ir veiksmo vieta -vėliau taikė daugelis režisierių), Trys
moterys (Three Hfomen 1977 m. , Vestuvės (AWedding 1978 m. , Lošėjas (The Player
1992 m. , Trumpos atkarpos (Short Cuts 1993 m. , Figūra iš imbierinio meduolio (The
Ginger-Bread Man 1997 m. . Filmams būdinga pesimistinis, kritiškas požiūris į dab.
Amerikos visuomenę.
Altman Sidney (Sidnis Oltmenas) 1939 m. gegužės 7 d. Montrėal, Kanados ir JAV
biochemikas. Baigė Kolorado universitetą; dr. (1967 m. . Nuo 1971 dirba Yale'io
universitete; profesorius (1980 m. . Tyrė ribonukleorūgščių biosintezę. Nustatė
(nepriklausomai nuo T. R. Cecho), kad kai kurios RNR molekulės -ribozimai - gali veikti
kaip fermentai, specifiškai skaidyti fosfodiesterinius ryšius. Nobelio premija 1989 (su T.
R. Cechu). Pav.
Altmarko paliaubos, LLV 6 m. sutartis su Švedija, sudaryta 1629 m. rugsėjo 26 d.
Prūsijoje, Altmarke (dab. Stary Targ, netoli Malborko). Buvo nutrauktas nuo 1600 vykęs
karas dėl Livonijos, 1626 išsiplėtęs į Pavyslį. Švedija išlaikė užkariautas Livonijos žemes
su Ryga. Pamario uostai Elbingas, Braunsbergas (lenk. Braniewo) ir Lenkijos vasalės
Prūsijos kunigaikštystės uostai Piliava ir Klaipėda 6 m. atiteko švedams. LLV valdžioje
liko Latgala su Daugpiliu. LLV vasale liko Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė. A
sutartimi nustatytos sienos Livonijoje išsilaikė iki XVIII a. pradžios. tStuhmsdorfo
paliaubų (1635 m. sutartimi Švedija išvedė įgulas iš minėtų uostų, atsisakė muitų. Bronius
Dundulis
Altmūhlio kultūra (Altmiūlio kultūra), vid. paleolito archeologinė kultūra , paplitusi P.
Vokietijoje. Pavadinta pagal senovės gyvenvietę Altmūhlio upės slėnyje (Bavarija). 1952
tyrė G. Freundova. Rasta urvų su gyvenviečių liekanomis, įv. radinių - mažų trikampio
formos, aštrių su retušuotu smaigaliu titnaginių dirbinių; dauguma jų retušuoti
asimetriškai, retai randami. A įrankiai dažniausiai kauliniai, naudoti medžioklėje. A tipo
dirbinius paliko v. europidai.
Altomonte Bartholomaus (Bartolomėjas Altomontė). tikr. Hohenberg 1702 m. vasario 24
d. Varšuva - 1783 - 111 Sankt Florian (Austrija), italų kilmės tapytojas. Dailės mokėsi pas
tėvą tapytoją M. Altomonte. Nuo 1717 gyveno Italijoje, Austrijoje. Nutapė freskų
bažnyčioms ir vienuolynams (Šv. Florijono vienuolyno prieglaudoje, 1722-32, pagal tėvo
eskizus, ir 1744-50; Wilheringo bažnyčioje, 1739-41 m. . Kūriniai dekoratyvūs, erdviškos
kompozicijos.
Altomonte Martin (Martynas Altomontė), tikr. Hohenberg 1657 m. gegužės 8 d. Neapolis
- 1745 m. rugsėjo 14 d. Viena (?), italų kilmės tapytojas. Dailės mokėsi Romoje. Nuo
1684 buvo Jono Sobeskio dvaro dailininkas. Tapė ist. batalines kompozicijas (Vienos
apgultis, Jono Sobeskio pergalė prieš turkus prie Cholino), portretus (karalaičio Jokūbo,
T. Sobeskos), rel. tematikos paveikslus (Sopulingoji Dievo Motina, Šv. Jonas iš Dūkios
triuškina turkus), dekoravo Wilanowo rūmus (Lenkija). Lietuvos etmono kalba J.
Sapiegos užsakymu nutapė freskų Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Nuo 1703 m.
gyveno Austrijoje. Nuo 1707 m. Vienos dailės akademijos narys, imperatoriaus dvaro
tapytojas. Sukūrė Habsburgų portretų ciklą, 1709-20 dekoravo imperatoriaus rūmus mit. ir
biblinių siužetų kompozicijomis (Siuzana ir seniai 1709, Kunigaikščio Eugenijaus
apoteozė 1716 m. . 1720 įstojo į cistersų vienuolyną. Daug paveikslų nutapė Austrijos
bažnyčioms, vienuolynams. Barokinėje A kūryboje dažni ist., apoteozės motyvai;
kūriniams būdinga tapysenos meistriškumas, pompastika. Dalia Vasiliūnienė
Altonenas Erkis TE.Aaltonen. Altonenas Veinė T W. Aaltonen.
Altoona (Altuna), miestas JAV Šiaurės rytuose, Pensilvanijos valstijoje, Allegheny
kalnuose. 49 600 gyv. (2001 m. . Maisto, elektrotechnikos, trikotažo pramonė, mašinų
(lokomotyvų, vagonų) gamyba, metalo apdirbimas. Netoli A kasamos akmens anglys. A
pradėjo kurtis 1849, miesto teises gavo 1868.
altorėlis, feretras, katalikų procesijų liturginis reikmuo. l ,5-2,5 m aukščio. Susideda iš
vertikalios sienelės - retabulo ir stalelio su kojelėmis arba stovo pavidalo postamento, į
kurį įveriamos neštuvų kartelės arba rankenos. Retabulas būna stačiakampis, trikampis,
daugiakampis, ovalus, su paveikslais, bareljefais arba raižiniais abiejose pusėse, aptaisytas
puošniais rėmais; kai kada jį sudaro tik šventojo statula. A daromas iš medžio, puošiamas
drožinėtais, kiaurapjūviais ornamentais, lakuojamas, dažomas, auksuojamas. Atsirado VII
a. Formą ir puošybą lėmė laikotarpio dailės stilius. A atmaina portatilis yra mažos
plokštės su relikvijomis pavidalo. Daromas iš metalo, dramblio kaulo, medžio, puošiamas
reljefiniu šventojo atvaizdu. Per procesijas naudojamas nuo VII a. Pav. Lijana Šalavičiutė
400
altorius (lot. altana < altus - aukštas + arą - aukuras): 1. Rel. apeigų vietos įrenginys,
pakyla aukojimui, paprastai vadinama Taukuru.
2. Krikščionių bažnyčioje - garbingiausia, paprastai paaukštinta vieta su tam tikros formos
stalu, kur laikomos pamaldos ir atnašaujama Šv. Mišių auka; Jėzaus Kristaus kryžiaus ir
karsto simbolis, susijęs su T Paskutine vakariene. NT A traktuojamas kaip Jėzaus Kristaus
kryžius, karstas bei uola, t.y. tikėjimo stiprybė (l Kor 10,4, Apd 4, 11 m. . Apaštalas
Paulius jį vadino Viešpaties stalu (l Kor 10, 21 m. , Bažnyčios tėvai siejo su Jėzaus
Kristaus auka. Ankstyvojoje krikščionybėje A buvo tik paprastas stalas (Tmensa), prie
kurio melstasi per Tagapes. IV a. pradėjus statyti bažnyčias A tapo svarbiausia jų dalimi;
altorius imta įrenginėti iš akmens arba metalo, dažniausiai rytinėje bažnyčios pusėje
(prisikėlusio Jėzaus Kristaus ir antrojo atėjimo simbolis), t.p. kankinių ir šventųjų
laidojimo vietose. Su kankinių kultu susiję karsto, sarkofago formų A, į kuriuos nuo IX a.
dedamos šventojo relikvijos. IV- VI a. virš mensos imta statyti Tciboriją. Ankstyvaisiais
viduramžiais pradėta statyti po keletą altorių, skirtų šventųjų garbei: presbiterijoje - didįjį
A, šoninėse navose ir koplyčiose - šoninius A (Magdeburgo katedroje jų yra 48 m. . Nuo
ankstyvųjų viduramžių siena už mensos puošta audiniais, vėliau paveikslais. Katalikų
bažnyčiose - XI a. susiformavo A antstatas Tretabit/as, su mensa jungtas sienele f predela.
Gotikos laikais daryti spintiniai retabulai su atidaromais sparnais, puoštais tapybos
paveikslais, reljefais (1~ triptikas, Tpenlaptikas). Renesanso epochoje susiklostė
priesieniniai archit. formų kelių tarpsnių A, jie buvo puošiami apvaliosiomis
skulptūromis, reljefais, tapybos paveikslais, polichromija, auksuojami; ant mensos statytas
T tabernakulis (tokie A plito iki XX a. vid.). Kompozicijos sudėtingumu, puošnumu
pasižymi barokiniai A su didinga f glorija viršuje. Rokokiniai A grakštesni, klasicistiniai
-taisyklingų formų, saikingai dekoruoti. Po Vatikano II susirinkimo grįžtama prie
ankstyvosios krikščionybės tradicijos: bažnyčioje paprastai įrengiamas vienas, atgręžtas į
žmones, A - atnašavimo stalas (vienu metu aukojamos tik vienerios Šv. Mišios); taip
išreiškiamas tikėjimas, kad Jėzus Kristus dalyvauja su visais Šv. Mišių aukoje. Bažnyčioje
privalu turėti pašventintą nešiojamą, geriausia medinį, A. Kai jo nėra, Eucharistija gali
būti švenčiama patiesus mažą servetėlę (korporalą) ant baltai uždengto stalo. Protestantų
bažnyčioje A yra stalas, ant kurio švenčiama Eucharistija. Stačiatikių bažnyčioje altoriumi
vadinama paaukštinta cerkvės r. dalis, atskirta T ikonostasu. Simbolizuoja dangiškąjį
pasaulį, kurio šeimininkas - Dievas, bei Jėzaus Kristaus kančios, nukryžiavimo ir
prisikėlimo vietą. Į ją gali įeiti tik šventikai, diakonai, berniukai ir vyrai, gavę šventiko
palaiminimą.
LIETUVOJE seniausi išlikę kat. bažnyčių A yra renesansiniai: mūriniai Šv. Mykolo
bažnyčios (Vilniuje, XVII a. pr.) ir mediniai (Skarulių bažnyčios, XVII a. ). Daugiausia
yra XVIII a. puošnių, sudėtingos kompozicijos barokinių A ir jų ansamblių (mūriniai
Liškiavos, Tytuvėnų, t.p. Šv. Jonų, Šv. Dvasios. Šv. Teresės bažnyčių Vilniuje, medinis
Smilgių bažnyčios). Klasicistinių A yra palyginti nedaug (Vilniaus arkikatedros didysis,
Pivašiūnų bažnyčios). XIX a. - XX a. l pusėje pastatyta neogotikinių A (Rokiškio
bažnyčios, archit. J. Verneris, skulptorius J. Gojersas). XX a. pab. įrengta minimalistinių
formų A (Palaimintojo J. Matulaičio bažnyčios Vilniuje, archit. G. Baravykas). Pav.
Valentas Cibulskas, Romanas Januškevičius, Romualdas Zdanys
„Altpreussische Forschungen" (Senovės Prūsijos tyrimai), R. ir V. Prūsijos kraštotyros
istorijos komisijos metraštis, ėjęs 1924-43 Karaliaučiuje vokiečių kalba Kasmet išleisdavo
po 2 t. (sąs.). Spausdino straipsnius, publikacijas ir recenzijas iš Prūsų krašto bei Prūsijos
valstybės istorijos; skyrė dėmesio ir Lietuvos istorijai. Teisino Vokiečių ordino ekspansiją
į prūsų, lietuvių, lenkų žemes, tautų, patekusių į ordino valdžią, vokietinimą.
Bendradarbiavo W. La Baume, C. Engelis, kalba Fors temperatūreuteris, W. Gaerte, F.
Gause, M. Heinas, C. Krollmannas, G. Mortensen, B. Schumacheris, R. Trautmannasir
kiti. Algirdas Matulevičius
„Altpreussische Monatsschrift" (Senovės Prūsijos mėnraštis), Prūsijos provincijos
istorijos draugijos žurnalas, ėjęs 1864-1922 Karaliaučiuje vokiečių kalba vietoj fNeue
Preussische Provinzial-Blatter. Spausdino ist., filol., teisės, geogr., kitų sričių straipsnius.
Paskelbė ist. dokumentų (-1500 m. , bibliografijos, lietuvių raštijos ir literatūros istorijos
faktų (apie kalba Donelaitį, A. Kulvietį, kalba G. Milkų). Bendradarbiavo A.
Bezzenbergeris, G. H. F. Nesselmannas, M. Perlbachas, L. Passarge, F. O. Tetzneris, M.
Toeppenas, L. \Veberisirkt. Išėjo 59 tomai. Nuo 1924 vietoj A leistas T Altpreussische
Forschungen. Juozas Tumelis
Altranstadto sutartis (Altranšteto sutartis) pasirašyta 1706 m. rugsėjo 24 d. LLV valdovo
Augusto II ir Švedijos karaliaus Karolio XII Altranstadte (Saksonija). Per Šiaurės Karą
(1700-21 m. , kai Švedijos kariuomenė buvo LLV ir Saksonijoje, Karolis XII pasiekė, kad
Poznanės vaivada Stanislovas Leščinskis būtų išrinktas LLV valdovu (1704 m. . Pagal A
Augustas II atsisakė LLV sosto, kaip Saksonijos kurfiurstas buvo priverstas Švedijos
kariuomenei suteikti Saksonijoje žiemojimo būstus, atsisakyti sąjungos su Rusija bei
išduoti Švedijai RI įgaliotinį J. R. Patkulį (šis norėjo iš švedų valdžios išvaduoti
Vidžeme). Kai 1709 m. rugpjūčio 8 d. Poltavos mūšyje Rusijos caro Petro I kariuomenė
sumušė Karolio XII kar. pajėgas, Augustas II paskelbė A negaliojančia. Antanas Tyla
altruizmas (prancūzų ahruisme < lot. alter- kitas), vertybinių orientacijų sistema, kurios
dorovinio vertinimo svarb. motyvas ir kriterijus yra kito žmogaus ar sočiai, bendrijos
interesai; f egoizmo priešybė. Gali reikštis kaip nesąmoningi individo veiksmai
pavojingoje situacijoje^kito gelbėjimas savo gyvybės kaina) arba kaip visą jo elgesį
lemianti sąmoninga vertybinė orientacija. A tampa neigiamu bruožu, jei reiškiasi visišku
Atlaidumu, aukojimusi be išlygų. A terminą XIX a. pr. įvedė prancūzų filos. A. Comte'as.
Vėliau A etiką ugdė A. Shaftesbury, D. Hume'as, F. Hutchesonas, A. Schopenhaueris, H.
Spenceris. Krescmtijus Stoškus
Altuna TAltoona.
altunas (turk. altm - auksas), XV- XIX a. auksinė turkiška moneta. Pradėta kaldinti 1454
valdant Mehmedui II (1451-1481 m. . Kaldinta Osmanų imperijoje iki 1839 pagal
Venecijoscechiną (dukatą). Kaltos 1/4,1/2, l, 2,3 ir 5 A vertės monetos. A buvo 995-800
prabos ir 3,43 g masės. A vertė lygi 60 T akčių (-1500 m.), 300-400 akčių (-1700 m.), 210
T parų (-1800 m.). Averse arabiškais rašmenimis įrašytas sultono vardas, reverse - data ir
kaldinimo vieta. Eduardas Remecas
Altun San (Altun Shan, Altunšanas), kalnagūbris Kinijoje, fAltintag.
Altūzijus Johanas T LAlthusius.
aludariai (etn.), alaus darytojai. Apie A verslą Lietuvoje daugiausia žinių yra iš XIX a.
pab.- XX a. l pusės. Juos šeimininkai (dažniausiai kaime) kviesdavosi prieš didelius
pobūvius (krikštynas, vestuves), talkas, kai kada ir per laidotuves. Parapijoje ar apylinkėje
būdavo 2-3 garsūs A. Jais buvo grytelninkai arba stambesnių ūkininkų sūnūs. Paprastai
aludarį šeimininkas kviesdavosi visai savaitei: 3 d. darė alų, 2-3 -vaišino svečius (alų
nešiojo į stalą, pilstė), l - tvarkė aludarystės rykus. Geri A alaus recepto neatskleisdavo.
Už darbą šeimininkas atsilygindavo rugių pūru, medžiaga marškiniams (stuomeniu),
sumokėdavo 2-3 rublius (iki 1914 m. , šeimininkė pridėdavo paviržio. Vid. ir Šiaurės
Lietuvoje (ypač Biržų apylinkėse) A ir dabar kviečiami patalkinti per didelius pobūvius.
Vacys Milius
Aluksnė (Alūksne, iki 1917 Marienburg), miestas Latvijos Šiaurės rytuose, Alūksnės rj.,
prie Alūksnės ežero. 9810 gyv. (1999 m. . Maisto (saldainių, alaus, konservų), medžio
apdirbimo pramonė. Spaustuvė. E. Glūcko biblijos muziejus. XIV a. pilies griuvėsiai.
Liuteronų bažnyčia. Parkas. A minima 1285 Pskovo metraštyje. Miesto teisės nuo 1920.
Mindaugas Pažemys
Alūksnės aukštuma (Alūksnės augstiene), Šiaurės rytų Vidžemės aukštuma
(ZiemeĮaustrumu Vidžemės augstiene), yra Latvijos Šiaurės rytuose; skiria Gaujos ir
Dauguvos baseinus. Didžiausias aukštis 271 m (Dėlinkalnis). Susidariusi iš moreninių
nuogulų. Ryškios dvi kalvų grandinės, atskirtos Vaidavos upės. Gausu ledyninės kilmės
ežerų (Alūksnės, Indzeros).
Alūksnės ežeras (Alūksnės ezers) yra Latvijos Šiaurės rytuose, Alūksnės aukštumoje.
Plotas 15,9 km2. Ilgis 6,6 km, Didžiausias plotis 4 km, didžiausias gylis 16,6 m. Krantai
kai kur statūs. 4 salos, didžiausia Pilsala (9,9 ha). Iš A išteka Aluksnė. P. krante yra
Alūksnės miestas. Turizmas.
Alūksta (Ilūkste), Alūkšta, Ilūkšta, miestas Latvijos pietryčiuose (Daugpilio rj.), abipus
Dauguvos ifitako Alūkstos, prie Daugpilio -Aknystos kelio. 3180 gyv. (1998 m. . Veikia 4
rel. bendruomenės: katalikų, ev. liuteronų, stačiatikių ir sentikių. ISTORIJA. Minima XV
a. Alūkstos ežero saloje stovėjusi ir kovose su Livonijos vokiečių konfederacija lietuvių
sugriauta A pilis. 1562 minima A turgavietė. Priklausė grafams Zibergams. 1582 minima
ev. liut. bažnyčia (pastatyta apie 1567 m. . 1690 pastatyta kat. bažnyčia (1748 sudegė,
1761 atstatyta); prie jos įsteigta jėzuitų kolegija, veikusi iki 1835. XIX a. veikė sinagoga,
stč. cerkvė. Plėtrą ypač paspartino 1860 per A nutiestas Sankt Peterburgo -Varšuvos
geležinkelis. 1826 Alūkstoje buvo -800, 1840 -1000,1863 - 2293,1897 - 3652 gyv. 1795-
1917 Kuršo gubernijos Jakobsštato (Jekabpilio) apskritis, 1919-49 A apskritis, 1950-63 A
raj. centras. Iki Pirmojo pasaulinio karo A kat. parapija priklausė Žemaičių vyskupijai.
1919 m. rugpjūčio 29 d. A su apylinkėmis prijungta prie Lietuvos. 1920 m. spalio 12 d.
latviai užėmė miestelį. Pagal 1921 Lietuvos -Latvijos sutartį A ir jos apylinkės atiteko
Latvijai (už Palangą ir pajūrio ruožą). LIETUVIAI. Alūkstoje ir jos apylinkėse nuo seno
gyventa lietuvių. 1877 lietuvių tarmių tekstus čia rinko A. Baranauskas. A apskrityje 1920
buvo 4000 lietuvių (-8% gyventojų), 1930 lietuviai sudarė 6% gyventojų, 1935 pagal
latvių statistiką čia gyveno 2375 lietuviai. Dauguma kat. kunigų buvo lietuviai. A
apylinkėse yra palaidota -40 lietuvių karių, žuvusių kovose su bolševikais. 1928 A
apskrityje įkurtos 4 lietuvių mokyklos. 1863 Alūkstoje gyveno 13 (0,6% gyventojų), 1925
- 27 (2%), 1998 - 40 (l ,26%) lietuvių. Kat. bažnyčioje pamaldos laikomos ir lietuvių
kalba. Vidmantas Daugirdas, Kazimieras Garšva
Alumae Vladimir (Vladimiras Alumėjė) 1917 m. balandžio 6 d. Talinas - 1979 m. kovo
25 d. ten pat, estų smuikininkas, pedagogas. 1937 baigė Talino konservatoriją, nuo 1939
joje dėstė, 1944-48 ir 1964-1970 m. rektorius; profesorius (1945 m. . 1938-39 stažavo
Londone pas C. - 1cschą. Daugelio estų kompozitorių kūrinių atlikėjas. Koncertavo
Švedijoje, Belgijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje. Parašė knygą apie muzikos
interpretaciją (1966 m. . Živilė Ramoškaitė
„Aluminum Company of America" T Alcoa.
alumnatas (lot. alumnus - auklėtinis), feodalizmo laikų internatinė mokykla, kurios
auklėtiniai buvo nemokamai išlaikomi ir mokomi. Vilniuje 1582-1798 veikė Popiežiškoji
kunigų seminarija, vadinta A. 1622 pastatyti jos renesanso stiliaus rūmai.
alūnai, dvigubosios druskos, kurių bendra formulė MM' (SO4 m. ,-12H,O; čia M -
vienvalentis metalas (natris, kalis) arba amonis. M' - trivalentis metalas (aliuminis, galis,
titanas, vanadis, geležis, chromas, manganas, rodis, iridis). A - kristalinės, dažniausiai
vandenyje tirpstančios medžiagos. Visi A yra izomorfiniai; kristalizuojant jų mišinius iš
tirpalų susidaro mišrūs kristalai (kietieji tirpalai). Svarbiausias iš A yra kalio aliuminio
alūnas, arba alūnas, KAI (SO4 m. v 12H,O, bespalviai kristalai; gaunamas kristalizuojant
kalio ir aliuminio sulfatų tirpalų mišinį arba sieros rūgštimi apdorojant boksitus bei
kaoliną; naudojamas odoms rauginti, kaip kandikas dažant pluoštą, popieriaus gamyboje,
medicinoje; randamas gamtoje. Kiti svarbesni A yra aliuminio amonio alūnas A1NH4
(SO4 m. ,-12H,O, kalio chromo alūnas KCr (SO4 m. ,-12H,O; naudojami kaip ir kalio
aliuminio alūnas.
Alunans Adolfs (Adolfas Alunanas) 1848 m. spalio 11 d. Mintauja - 1912 m. liepos 5 d.
ten pat, latvių dramaturgas, aktorius, režisierius. Latvių nacionalinio teatro pradininkas.
1870-1885 m. vadovavo Rygos latvių teatrui. Vėliau subūrė pirmąją latvių aktorių trupe,
režisavo spektaklius ir vaidino juose. 1896-1904 m. Mintaujoje turėjo savo teatrą ir jam
vadovavo. 1869 pastatė savo pjese Pačių išauklėtas (Pašų audzinats; pirmoji pastatyta
originali latv. pjesė). Buit. tematikos vodevilinėse pjesėse (Kubilius ir kubilienė /
Mucenieks unmuceniece 1872, Džonas Neilandas, past. 1881, išl. 1885, Kas tie tokie, kur
dainavo l Kas tie tadi, kas dzieddja 1888, pavadinimu Liūdna dainelė vaidinta 20 p Rytų
Lietuvių scenos mėgėjų, Šeši maži būgnininkai /Šeši maži bundzenieki, past. 1889, išl.
1890 m. išjuokė dorovines ydas, aklą sekimą vokiečių papročiais. Dar sukūrė apsakymų,
eilėraščių, pirmąjį veikalą latvių kalba apie latvių teatrą (1869 m. . Silvestras Gaižiūnas
Alunans Juris (Juris Alunanas) 1832 m. gegužės 13 d. Jaunkalsnava (Madonos rj. - 1864
m. balandžio 18 d. Jostenės valsčius , latvių poetas, kalbininkas. Vienas aktyviausių
jaunalatvių veikėjų, laikraščio Majos Viesis bendradarbis. 1862 su kalba Valdemaru įkūrė
ir redagavo laikraštį Peterburgas Avižes. Latvių poezijos pradininkas. 1856 išleido pasaul.
poezijos vertimų rinkinį. Eilėraščiuose (Dainelės l Dziesminas 2 t. 1867-1869 m. gamtos
grožis siejamas su žmogaus vidiniu pasauliu, tautos atgimimu (eil. Rytas, Vakaras),
poetizuojama jaunystė (eil. Žiedelis l Gredzentinš), jie pasižymi herojiniu patosu, poetikos
įvairove; kai kuriuose yra lietuvių motyvų. Buvo nac. krypties latvių kalba tyrinėjimų
pradininkas, grynino ją, sukūrė naujadarų. Parašė Lietuvos istorijos (iki Žalgirio mūšio)
apžvalgą (1858 m. , kurioje pabrėžė lietuvių ir latvių tautų giminingumą, mokslo
populiarinimo straipsnių (3 t. 1859-60 m. . Silvestras Gaižiūnas
alūnitas, sulfatų klasės mineralas KA1,[ (OH)61 (SOJJ. Kristalai trigoninės singonijos,
plokštelių arba romboedrų formos. Baltas, pilkšvas, gelsvas arba rusvas. Blizgesys stiklo.
Kietumas 3,5-4. Tankis 2600-2800 kg/m'. Randamas vulkaninėse ir hidroterminėse
uolienose. Iš A gaunami alūnai ir aliuminio sulfatai.
Alunta f Alanta.
Aluona, upė Raseinių raj. ir Kauno raj. savivaldybių teritorijoje; Nevėžio dešinysis
intakas. Ilgis 30 km. Baseino plotas 123 km:. Prasideda Molupių apylinkėse, teka į
pietryčius per Nevėžio žemumų. Įteka į Nevėžį ties Vikūnais. Intakai: Mėlupis, Sakuona I,
Sakuona II, Kriausupys (kair.), Lakštupys, Žąsinas (dešinysis ). Slėnis 10-15 m gylio.
Žemupio krantai statūs. 14 km nuo ištakos vaga reguliuota, dažniausias plotis 6-9 m, gylis
2-4 m. Srovės greitis 0,1 m/s. Vidutinis nuolydis 2,3 m/km. Vidutinis debitas 0,62 nv'/s.
Upės žemupys ir vidurupis priklauso Aluonos hidrografiniam draustiniui. Algirdas Rainys
Aluotėliai, T Adomynės pavadinimas iki XIX a. pradžios.
Alupka, miestas Ukrainos pietuose, Krymo pusiasalio p. krante, į pietvakarius nuo Jaltos.
10 900 gyv. (1991 m. . Pajūrio klimato kurortas. Veikia ištisus metus. Rudenį
praktikuojama ampeloterapija (gydymas vynuogėmis). Gydoma plaučių ir kaulų
tuberkuliozė. Sanatorijos, poilsio namai. Neogotiško stiliaus M. Voroncovo rūmuose yra
A dailės muziejus (18- XIX a. paveikslai, porcelianas, žalvario dirbiniai, unikalių leidinių
biblioteka); peizažiniai parkai. Miesto teisės nuo 1938.
alus, anglies dioksido prisotintas nestiprus alkoholinis gėrimas. Paprastai turi 2,8-6,0%
masės arba 3,5-7,6% tūrio etanolio (etilo alkoholio), rečiau būna stipresnis arba silpnesnis
(dar gaminamas ir nealkoholinis A). Be etanolio, aluje yra angliavandenių (dekstrinų,
maltozės, gliukozės, fruktozės, pentozių), azotinių medžiagų, B grupės vitaminų.
Energinė vertė 1200-3400 kJ/1. Pagal spalvą skiriamas šviesusis, pusšviesis ir tamsusis A.
Gaminamas fermentavimo būdu iš miežių (rečiau avižų, rugių, kviečių ar kt. grūdų)
salyklo, apynių ir vandens. Be šių pagr. žaliavų, dedama cukraus ir jo pusgaminių,
fermentinių preparatų, stabilizatorių ir kt. medžiagų. Tinkamiausi alui daryti yra 58-60%
krakmolo ir < 11% baltymų turintys dvieiliai miežiai. Jie mirkomi, po to 5-8 d. daiginami
nuolat prapučiant drėgnu 14-16 °C temperatūros oru. Daiginamuose miežiuose suaktyvėja
fermentų veikla, atsiranda naujų fermentų, skaidančių angliavandenius ir baltymus. Žalias
salyklas džiovinamas, pašalinami daigeliai, malamas, maišomas su šiltu (37 °C
temperatūros) minkštu vandeniu (gaunamas mentalas). Pamažu šildant mentalą salyklo
fermentai skaido ir tirpina salyklo krakmolą bei baltymus: 50-54 °C temperatūroje
proteolitiniai fermentai skaido baltymus, 63-78 °C temperatūroje amilolitiniai fermentai
suskaido krakmolą iki maltozės ir dekstrinų. Mentalas filtruojamas, gauta misa verdama
su apyniais 1,5-2 h. Iš apynių ekstrahuojamos medžiagos suteikia A būdingą skonį. Misa
sterilizuojąs! ir tirštėja. Dar karšta misa nuskaidrinama ir ataušinama iki 6-7 °C. Po to
fermentavimo aparatuose 6-9 °C temperatūroje 7-10 d. rauginama (fermentuojama) A
mielėmis. Misoje esanti maltozė, mielių fermentų veikiama, suskyla į gliukozę, kuriai
fermentuojantis susidaro etanolis ir anglies dioksidas. Kuo didesnė misos koncentracija ir
kuo labiau ji fermentuota, tuo daugiau pasigamina etanolio. Šis pasilieka tirpale; jame
ištirpsta ir dalis anglies dioksido. Rūgimui baigiantis misa virsta jaunu alumi, kuris toliau
laikomas brandinimo rūsyje 0-4 °C temperatūroje aliuminio arba nerūdijančio plieno
rezervuaruose. Brandinamas alus dar rūgsta ir jame susidaro esterių, sumažėja aldehidų,
padaugėja rūgščių; jei reikia, A prisotinamas anglies dioksido, nuskaidrėja, įgyja A
būdingą aromatą ir skonį. Rūsyje A laikomas 21-90 d. Subrendęs A filtruojamas arba
separuojamas ir pilstomas į statines arba butelius, rečiau į skardines. Yra ir spartesnių A
darymo technologijų, pvz., naudojant naujų rūšių mieles šviesaus A fermentavimo ir
brandinimo procesą galima sutrumpinti iki 15 d. Nepasterizuotas A išlieka šviežias ir
skanus 7-10 d., pasterizuotas - iki 6 mėn. A buvo daromas jau senovėje. Egipte jį mokėta
daryti 4 tūkstantmetyje prieš Kristų. Tacitas (-55-120 m. rašė, kad A geria germanai.
Lietuvoje naminis A daromas nuo 11 amžiaus. A paprastai darydavo šeimininkas, rečiau
šeimininkė. Labai geram A padaryti kviesdavo T aludarį. XX a. pr. kaimuose dar gyvavo
alaus T koštuvių paprotys. Vid. ir Šiaurės Lietuvoje (Biržų, Pasvalio krašte) dažniausiai
daromas iš miežių (rečiau avižų, kviečių, rugių) salyklo, apynių ir vandens. Dedama
cukraus, kad A būtų stipresnis, žirnių - kad labiau putotų. Žemaitijoje daromas silpnas
duoninis A; be džiovintos duonos, dedama apynių ir cukraus (kad A būtų tamsesnis,
cukrus padeginamas). Naminis A daromas šventėms, talkoms, krikštynoms, vestuvėms,
kai kur laidotuvėms, mirusiesiems paminėti. Lietuvos A daryklose gaminama -40
pavadinimų įv. rūšių A (Talaus pramonė). Nedidelės A daryklos, turinčios standartus
atitinkančią technol. įrangą, gamina vad. gyvą (nepasterizuotą) A. Lietuvoje suvartojama
-90% čia pagaminto A; apie 10% suvartojamo A importuojama (daugiausia iš Danijos -
-50%, Vokietijos ir Čekijos). Per metus l gyv. suvartojo (1999 m. -50 l A (Čekijoje ir
Vokietijoje - 145 l, Airijoje - 142 l, Danijoje - 140 l, Austrijoje -120 l, Švedijoje - 80 l,
pasaulyje, JT duomenimis, -411 m. . Vacys Milius, Jonas Vitkus
„Alusuisse - Lonza", tarptautinis aliuminio, chemijos ir pakuočių koncernas. Būstinė
Ciuriche. Aliuminio gamyba (nuo boksitų kasybos iki gatavų gaminių); įvairūs chem.
preparatai; vaistų, kosmetikos, maisto produktų, gėrimų bei tabako gaminių pakuotės.
Turi apie 100 bendrovių Europoje, Amerikoje, Australijoje ir Tol. Rytuose. apie 23 000
darbuotojų, apyvarta 4,8 mlrd. JAV dol. (1999 m. . Ik. 1888 kaip Šveicarijos aliuminio
bendrovė Alusuisse (Neuhausene pirmoji Europoje aliuminio lydykla). 1974 įsigijo
Šveicarijos chem. bendrovę Loma Ltd. (įkurtas 1897 m. ir tapo A. Nuo 1990 holdingo
bendrovė. Nuo 2000 aliuminio gamybos bendrovės Alcan antrinė bendrovė.
Alušta, miestas Ukrainoje, Kryme, prie Juodosios jūros, 40 km į pietryčius nuo
Simferopolio. 33 000 gyv. (1992 m. . Per A eina Jaltos -Simferopolio troleibusų linija.
Pajūrio klimato kurortas. Gydoma širdies, kraujagyslių, kvėpavimo organų
netuberkuliozinės ligos, funkcinė neurozė. Sanatorijos, poilsio namai, gydomasis
paplūdimys, turistų bazės. Istorijos ir kraštotyros, gamtos, memorialinis rašytojo S.
Sergejevo -Censkio muziejai. Miesto teisės nuo 1902. Mindaugas Pažemys
Alūzšitė-Kuličauskienė Monika 1931 m. gegužės 4 d. Želviai (Užvenčio valsčius )t!997
m. lapkričio 8 d. Užventis, Lietuvos pasipriešinimo sov. okupacijai dalyvė. Užvenčio
progimnazijoje 1948 įsitraukė į moksleivių pogrindinės organizacijos, turėjusios ryšių su
partizanų Žemaičių apyg. vadu V. Montvydu, veiklą. Rašė į partizanų leidinius, spausdino
atsišaukimus. 1950 m. spalio suėmus organizacijos įkūrėją mokinę A. Jokūbauskainstitutę
išėjo partizanauti (slap. Aldona, Audra). Dirbo Žemaičių apyg. štabe, rengė leidinį Malda
girioje. 1952 m. gruodžio 22 d. apsupus bunkerį A. Dapkevičiaus sodyboje, Syderių
kaime, prie Lauksodžio (Telšių rj.), persišovė galvą. Suimta ir nuteista 25 m. kalėti. 1956
SSRS AT komisijos paleista. Apie Žemaitijos partizanų kovas sudarė kn. Erškėčių keliu
(1996 m. . Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinas (1999; po mirties). Nijolė Gaškaitė-
Žemaitienė
Aiva Luigi (Luidžis Aiva) 1927 m. balandžio 10 d. Lima, Peru dainininkas (tenoras).
Dainuoti mokėsi Peru ir Italijoje. Debiutavo 1952 Limoje. Nuo 1956 dainavo Milano La
Scala teatre. Nuo 1963 Metropolitan Opera solistas. Dalyvavo Zalcburgo festivaliuose,
gastroliavo žymiausiuose Europos ir Amerikos operos teatruose. Sukūrė vaidmenų G.
Rossini, W. A. Mozarto, G. F. Handelio, G. Donizetti operose. Dainuoja ir XX a.
kompozitorių (M. de Palios, R. Malipiero, G. C. Menotti) kūrinius. Živilė Ramoškaitė
aivai (isl. dlfar, norvegų a/ver, šved. alver, alvor, dan. alfer), elfai, skandinavų
mitologijoje būtybės, turinčios žmogaus išvaizdą, bet žmonių nematomos, pasirodančios
tik retsykiais. Snorri Sturlusono Edoje (1222-25 m. minimi šviesieji A, gyvenantys
Alvheime ir trečiajame danguje Vidblaine, bei juodieji, įsikūrę po žeme. Pagal skandinavų
folklorą, A gyvena netoli žmonių namų: pilkapiuose, akmenyse, uolose. Laikomi
pavojingais - gali apžavėti, išvaryti iš proto, susargdinti; už žmonių suteiktą pagalbą
atsilygina nepaprastomis dovanomis. Vėlyvesniame švedų ir danų folklore A yra mažos
baltos permatomos būtybės, geranoriškos žmonėms. Manoma, kad toks A vaizdavimas
perimtas iš keltų. Rasa Ruseckienė
Alvar (Alwar, Aivaras), miestas Indijoje, Radžasthano valstijoje, į pietvakarius nuo Delio.
283 900 gyv. (2001 m. . Maisto, tekstilės, chemijos (lakų, dažų) pramonė. Žiedžiami
puodai. Radžasthano universitetas. Rankraščių hindi, sanskrito ir persų kalbomis,
Radžasthano ir Mogolų miniatiūrų muziejai. Aivare yra T&rango sultono kapas ( XIV
a. ), mečečių.
de Alvarado Pedro (Fedras de Alvaradas) 1485 Badajoz (Ispanija) - 1541 m. birželio 29 d.
Guadalajara (Meksika), ispanų konkistadoras. 1511 dalyvavo Kubos užkariavime. 1519-
21 H. Cortėso, vadovavusio Meksikos nukariavimui, padėjėjas. 1523-27 užkariavo
Gvatemalą ir Salvadorą. 1534 organizavo ispanų žygį į Ekvadorą. Žuvo malšindamas
indėnų sukilimą.
alvarai (tamilų kalba alvar - pasinėrę į dievą), tamilų vaišnavų šventųjų, priklausiusių įv.
kastoms, grupė (7- IX a. ). Emocingais himnais garbino Višnu. Žymiausių A yra 12.
Svarbiausias - šudra Namalvaras ( VIII a. ), kuris 16 metų buvo nugrimzdęs į ekstazišką
transą. Jis savo rel. jausmus ragino reikšti šokinėjimu, dainavimu, šaukimu. X a. pirmasis
šrivaišnavų mokytojas. Nathamunis iš A himnų ir poemų sudarė rink. Keturių tūkstančių
himnų antologija, pramintą tamilų Veda. Ji turėjo įtakos Ramanudžos (1017-1137 m.
ortodoksinei šrivaišnavizmo teologijai. Kazimieras Seibutis
ėlvaras (pagal M. Alvarezo pavarde), populiarus XVI- XVIII a. lot. kalbos vadovėlis Apie
gramatikos pagrindus (De Institutione grammatica 1572 m. . Vartotas beveik visose
jėzuitų mokyklose. Parašė port. jėzuitas M. Alvarezas (1526-1583 m. . Lietuvoje A pirmą
kartą išleistas 1592 Vilniuje, 1758-1793 m. išėjo mažiausiai 17 leidimų. Po jėzuitų ordino
panaikinimo vartota ir Edukacinės komisijos mokyklose. J. T.
Alvarez Luis Walter (Luisas Valteris Alvaresas) 1911 m. birželio 13 d. San Francisco -
1988 m. rugsėjo 1 d. Berkeley (Kalifornijos valstija), JAV fizikas eksperimentininkas.
JAV nacionalinės mokslų akademijos narys (1947 m. . 1932 baigė Čikagos universitetą.
Nuo 1936 dėstė Berkeley universitete; profesorius (1945 m. . 1944-45 dalyvavo kuriant
atom. bombą Los Alamoso brand. ginklų gamybos tyrimų centre. Po Antrojo pasaulinio
karo sukūrė pirmąjį protonų tiesinį greitintuvą. Svarbiausi darbai iš atomo branduolio,
elementariųjų dalelių fizikos, greitintuvų technikos, radiolokacijos, optikos. 1937 atrado
naują radioaktyvųjį virsmą-K pagavimą, 1939- izotopą'He, 1940 kartu su F. Blochu
išmatavo laisvojo neutrono magn. momentą. A vadovaujant 1952 sukurta pirmoji didelių
matmenų burbulinė kamera. A sukurta metodika lėmė trumpai gyvuojančių elementariųjų
dalelių - rezonansų - atradimą ir tyrimą (Nobelio premija 1968 m. .
Alvarez Mario Roberto (Marijus Robertas Alvaresas) 1913 Buenos Airės, arg. architektas.
Vienas funkcionalizmo pradininkų Argentinoje. 1937 baigęs architektūros studijas
Buenos Airėse įkūrė privatų projektavimo biurą. 1937-42 Statybos ministerijos
architektas, 1942-47 Avellanedos miesto architektas. Pagal A projektus Buenos Airėse
pastatyta: Municipaliteto teatras (1958, su archit. M. Ruizu), bendrovės Somisa admin.
pastatas (1966; pirmasis šalies pastatas iš plieno konstrukcijų). A dažnai taikė
surenkamąsias konstrukcijas.
Alvarez de Castro Mariano (Marianas Alvaresas de Rastras) 1749 Burgo de Osma (prie
Madrido) - 1809 m. Figueras (Katalonija), ispanų generolas. Per 1808-14 Ispanijos
nepriklausomybės karą 1809 m. birželio –gruodžio mėn. vadovavo Geronos tvirtovės
(5615 žm.) gynybai nuo prancūzų (-30 000 žm.). Jiems užėmus tvirtovę atsisakė pasirašyti
kapituliacijos aktą. Mirė kalėjime.
Alvarez de Toledo Fernando (Fernandas Alvaresas de Toledas), Ispanijos kar. ir polit.
veikėjas T Alba.
Aivaro Corrado (Koradas Aivaras) 1895 m. balandžio 15 d. San Luca (Kalabrijos sritis -
1956 m. birželio 11 d. Roma, italų rašytojas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.
{kūrė Italijos rašytojų profsąjungą. Pirmajame eilėraščių rinkinyje Karių poezija (Poesie
grigioverdi 1917 m. ryšku karo išgyvenimai. Prozoje tęsė XIX a. Italijos rašytojų veristų
tradicijas. Žymiausias kūrinys -aps. rink. Aspromontės žmonės (La gente in Aspromonte
1930 m. , kuriame realistiškai vaizduojama Kalabrijos valstiečių buitis. Parašė rom.
Dvidešimt metų (Vent'anni 1930 m. apie didmiesčio gyvenimą, psichol. rom. Trumpa
jaunystė (L'eta breve 1946 m. . 1950 paskelbė 1927-47 dienoraštį Beveik visas gyvenimas
(Quasi una vita). A kūrinių paskelbta lietuvių kalba. DainiusBūrė
Alvėnas Hanesas Olofas Josta f H. O. G. Alfvėn. AlvėnasHugas f H. Alfvėn.
von Alvensleben-Erxleben Gustav (Gustavas fon Alvenslėbenas -Ėrkslėbenas) 1803 m.
rugsėjo 30 d. Eichenbarleben (dab. Saksonija -Anhaltas) - 1881 m. birželio 30 d.
Gernrode (Vokietija), Prūsijos kar. veikėjas. Pėstininkų generolas (1868 m. . 1847-58
priklausė generaliniam štabui. 1861-1868 m. Prūsijos karaliaus (nuo 1871 Vokietijos
imp.) Vilhelmo I generolas adjutantas. 1863 m. vasario 8 d. pasirašė Prūsijos ir Rusijos
sutartį (fAlvenslebeno konvencija). Per 1870-1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karą
korpuso vadas.
Alvenslebeno konvencija (Alvenslebeno konvencija) (1863 m. vasario 8 d. ), Prūsijos ir
RI sutartis dėl tarpusavio pagalbos malšinant 1863-64 sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje.
Prūsijos kanclerio O. von Bismarcko iniciatyva A Sankt Peterburge pasirašė Rusijos
užsienio reikalų ministras A. Gorčiakovas ir Prūsijos karaliaus Vilhelmo I generolas
adjutantas G. von Alvenslebenas -Erxlebenas. Rusijos kariuomenei, leista peržengti sieną
su Prūsija. Susitarimu Prūsija, besirengianti karams su Danija ir Austrija, siekė užsitikrinti
Rusijos neutralitetą. A sukėlė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nepasitenkinimą;
Prūsija jos neratifikavo.
alvedlė (lot. alveolus -lovelis, duobelė): 1. Mažas (0,1-0,2 mm skersmens), pilnas oro
maišelio pavidalo išsiplėtimas, esantis kvėpavimo takų pabaigoje. Abiejuose suaugusio
žmogaus plaučiuose yra -500 mln. A. Alveolėje vyksta dujų apykaita tarp organizmo ir
atmosferos oro: pro A sienelę (membraną) įkvepiamo oro deguonis pereina į kraują, o
anglies dioksidas iš kapiliarų - į A ir iškvepiant pašalinamas. Dainius Haroldas Pauža
2. Pūslinių liaukų sekrecinė dalis.
3. Žandikaulio ertmė, kurioje yra danties šaknis.
Alver Betti (Beti Alver), tikr. Elisabet Lepik 1906 m. lapkričio 23 d. Jogeva - 1989 m.
birželio 19 d. Tartu, estų rašytoja. Parašė rom. Vėjo meilužė (Tuulearmuke 1927 m. ,
Invalidai (1930 m. , poemą proza Skurdo komedija (Viletsuse komoodia 1935 m. ,
poemas Apie baltą varną (Lugu valgest varesest 1931 m. , Vaikinė lėlė (Vahanukk 1934
m. , Kriaušė (Pimipuu 1936 m. , Suskilęs veidrodis (Morane peegel 1939 m. . Poezijai
(rink. Dulkės ir ugnis l Tolm ja tūli 1936, Riešuto kevalas l Pahklikoor 1937, Žvaigždžių
valanda l Tahetund 1966, Gyvenimo žiedlapiai l Eluhelbed 1971, Skraidantis miestas
ILendav linn 1979 m. būdinga egzistencinė problematika, filosofiškumas, dvasingumo
aukštinimas, klasikinė forma. Pav. ValviStrikaitienė
Alvitas, kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, Šeimenos seniūnijoje. 550
gyv. (2001 m. . Pro A teka Širvinta (Šventosios kairysis intakas). Prie kaimo yra Alvito
ežeras Paštas, pagr. mokykla (nuo 1993 m. , vaikų lopšelis -darželis, kultūros namai (nuo
1986 m. , biblioteka. A senovės dalis radialinio plano (nuo XVII a. pab.), su trijų gatvių
sankryžoje esančia trikampe aikšte. Išliko per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apgriauti
buv. dvaro sodybos mūriniai pastatai (past. XIX a. vid.); spirito varykla ( XX a. pr.
rekonstruota). Koplyčia mauzoliejus (past. 1905; nuo 1945 čia veikia Šv. Onos bažnyčia).
A paminėtas 1590 Lietuvos Metrikoje; priklausė Paširvinčio dvarui. 1617 pastatyta
medinė Šv. Onos bažnyčia. 1650 minimas miestelis (didelės seniūnijos centras). 1685
pastatyta parapinė mokykla (1945-49 pradinė, 1949-1993 m. septynmetė, aštuonmetė,
devynmetė). 1688 A suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 1824 pastatyta mūrinė
bažnyčia (per Pirmąjį pasaulinį karą apgriauta, 1944 susprogdinta). Spaudos draudimo
laikais A (ir apylinkėse) buvo platinama lietuvių knygos, laikraščiai, mokomi vaikai. apie
1880 susikūrė lietuvių choras. XIX a. prie dvaro įsteigta plytinė, spirito varykla, žemės
ūkio padargų gamyklėlė (per Pirmąjį pasaulinį karą sugriauta, 1918 atstatyta). XX a. l
pusėje A -valsčiaus centras. 1930 pastatyta pieninė. Sovietinės okupacijos metais A
-apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1882 miestelyje ir dvare buvo 283,1886 -
452,1923 miestelyje 283, dvare 204, 1959 kaime 205,1970 - 440,1979 - 617,1989 - 651
gyv.
'AlVah f Aloja.
Alzhaimerio liga (Alcheimerio liga), degeneracinė nervų sistemos liga, viena dažniausių
silpnaprotystės (demencijos) priežasčių. Ją 1907 m. aprašė A. Alzheimeris (Vokietija).
Europoje A serga -8% vyresnių kaip 60 m. ir apie 20% vyresnių kaip 80 m. žmonių. A
priežastis nežinoma. Įtakos turi paveldimumas (randami dvidešimt pirmosios
chromosomos pakitimai), aplinkos užterštumas (padidėjęs aliuminio kiekis vandenyje ir
maiste), magnio ir kalcio trūkumas maiste, galvos traumos, virusinė infekcija,
avitaminozės, ankstyvas endokrininių liaukų veiklos susilpnėjimas. Dažniau serga
moterys. Būdinga smegenų, ypač momeninės ir smilkininės skilties, žievės atrofija,
neurofibrilių degeneracija ir neuronų žūtis. Dėl neuromediatoriaus acetilcholino apykaitos
sutrikimo nutrūksta impulsų perdavimas tarp smegenų sričių neuronų. Atsiranda žievės
funkcijų - atminties, suvokimo, kalbos, tikslingų veiksmų, erdvinio suvokimo - sutrikimai.
A vystosi lėtai. Dažniausiai liguisti reiškiniai pastebimi po 2 m. nuo ligos pradžios.
Prasideda nuo atminties sutrikimų - ligoniai nesugeba nieko įsiminti, išmokti, užmiršta
abstrakčius žodžius, vėliau artimųjų vardus, daiktų pavadinimus. Sutrinka kalba - sunkiai
randa reikiamus žodžius, nesupranta kitų kalbos, perskaityto teksto prasmės. Dėl T
apraksijos nebemoka savimi pasirūpinti, praranda laiko ir vietos suvokimą. Nyksta
interesai ir iniciatyva, nebepažįsta artimųjų. Kalba tardami tik pirmą skiemenį. Nebemoka
vaikščioti. Vystosi raumenų rigidiškumas (parkinsonizmas). Ligoniui reikalinga kitų
priežiūra. Efektyvaus gydymo nėra. Skiriamas simptominis gydymas acetilcholino
apykaitą veikiančiais vaistais. Joana Šinkūnienė
Alzira (katalon.) f Alcira.
ALŽYRAS
Plotas: 2 381 741 km2 Gyventojai: 31,79 mln. (2001 m. Sostini: Alžyras Valstybinė
kalba: arabų Nacionalinė švente: lapkričio 1 Piniginis vienetas: Alžyro dinaras (100
santimų) Laiko Juosta: PL+1 h
Alžyras, Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika (Al-Jumhūriyah al-Jaza'iriyah
ad-DimuqraĮiyah ash-Sha'biyah), valstybė Afrikos Šiaurės vakaruose. Rytuose ribojasi
su Tunisu ir Libija, pietryčiuose - su Nigeriu, pietuose - su Maliu ir Mauritanija,
vakaruose - su Maroku ir V. Sachara. Šiaurėje prieina prie Viduržemio j. (kranto linijos
ilgis 998 km). Plotas 2 381 741 km2. 31,79 mln. gyv. (2001 m. . Sostinė-Alžyras (1,65
mln. gyv., 2001; aglomeracijoje 3,72 mln.). A suskirstytas į 48 vilajas. Pav. Žemėlapis.
406 psl. Petras Lingė, Džiugas Pagojus GAMTA
RELJEFAS. Paviršiaus vidutinis aukštis 900 m. Apie 85% užima Sacharos dykuma.
Pietryčiuose yra Achaggaro kalnynas (didžiausias aukštis 2918 m, Tahato kalba), jį juosia
laiptuotos Adžero, Achaggaro, Muidiro plynaukštės. A viduryje yra Tademaito plynaukštė
(845 m). Aplink ją plyti ergai (smėlingosios dykumos): šiaurėje ir Šiaurės rytuose
-Didysis Rytų, Didysis Vakarų, vakaruose - Šešo, Igidi. Šiaurės rytuose yra Šott Melrhiro
lyguma; žemiausia A vieta apie 26 m žemiau jūros lygio. Alžyro šiaurinės dalyje yra Tel
Atlasas, kurį sudaro ( iš vakarų į r.) - 1emseno kalnai (1843 m), Uarseniso masyvas (1983
m), Didžiosios (2308 m) ir Mažosios (2004 m) Kabilijos, Chodnos (1868 m) ir
Konstantinus kalnai. Tel Atlaso masyvus skiria tarpukalnių lygumos, įdubos, pakrantės
lygumos: Sigas, Oranas, Šeliffo upės slėnis, Mitidža, Isseras, ai Annaba. Lygiagrečiai su
Tel Atlasu nutįsęs Sacharos Atlasas, kurį sudaro Ksuro (2236 m), Amūro (2008 m), Uled
Nailio (1613 m) masyvai. Tarp Tel Atlaso ir Sacharos Atlaso yra Aukštosios plynaukštės
(iki 1200 m). Gausu nenuotakių įdubų - sotų. A rytuose yra Oreso (2328 m) kalnai.
KLIMATAS tropinis žemyninis, Viduržemio j. pakrantėje - subtropinis jūrinis. Žiemos
pakrantėje šiltos ir drėgnos, sausio vidutinė temperatūra 11-14 °C, tarpukalnių lygumose
5-7 °C. Vasaros karštos, pakrantėje liepos vidutinė temperatūra 23-26 °C, dykumose -30
°C. Sacharos dykumoje būna karščių iki 55 °C. Tel Atlaso Šiaurės šlaituose per metus
iškrinta apie 1400 mm kritulių, pakrantėje 400-1000 mm, pusdykumėse 150-300 mm,
dykumose -50 mm. Daugiausia lyjalapkričio -sausio mėn. Kai kuriose Sacharos vietose
nelyja kelerius metus. Žiemą Tel Atlaso viršūnėse keliolika dienų būna sniego. Dažni
smarkūs vėjai ir smėlio audros. Vasarą ir pavasarį Sacharoje pučia v. ir pietvakarių vėjas
samumas, sukeliantis smėlio ir dulkių audras. A šiaurėje pučia p. vėjas siroko.
VIDAUS VANDENYS. Dauguma A upių - vadės. Tel Atlaso Šiaurės šlaitų upės teka į
Viduržemio j., kitos - į nenuotakius vidaus baseinus. Ilgiausios vadės - Šeliffas (700 km),
Hammamas, Isseras, Summamas. Sacharos ir tarpukalnių įdubose yra druskingų, vasarą
išdžiūstančių ežerų (sebchų): Šott Melrhiras, Šott aš Sergi, Šott ai Chodna. Sacharos
dykumoje yra artezinių šaltinių. DIRVOŽEMIAI pajūryje rudieji karbonatiniai, išplauti,
Tel Atlaso šlaituose - miškų rudieji ir pilkieji, pusdykumėse - pilkai rudi. Sacharoje -
skaldingi subtropinių dykumų dirvožemiai, tarpukalnių įdubose, aplink sebchus, -
druskožemiai.
AUGALIJA. Pajūryje auga mediteraniniai kietalapiai miškai ir krūmynai, Tel Atlase iki
800-100 (1 m aukščio -žemaūgiai medžiai ir krūmai (alyvpalmės, pistacijos, mirtos,
oleandrai), iki 1500 m -visžaliai kamštinių ir akmeninių ąžuolų, pušų bei lapus metančių
medžių miškai, aukščiau - kadagiai, tujos, Atlasiniai kedrai. Sacharos Atlaso šlaituose ir
tarpukalnių slėniuose - pusdykumių augalija (varpinės žolės, kiečiai), kalnų viršūnėse
-retmiškiai. Sacharoje auga druskės, sausamėgės varpinės žolės, akacijos, paprastieji
zizifai eglūnai, oazėse -datuliniai finikai.
GYVŪNIJA. A šiaurėje veisiasi makakos, šernai, kiškiai, triušiai, Sacharos šiaurėje -
hienos, genėtos, šakalai, fenekai, gazelės, Achaggaro kalnyne - mu - 1onai. Gausu
graužikų (šoklių, smiltpelių), šikšnosparnių, plėšriųjų paukščių, roplių - driežų (scinkų,
varanų), gyvačių (raguotųjų angių, kobrų), vėžlių, skėrių, skorpionų, falangų. Petras
Lingė, Džiugas Pagojus GYVENTOJAI Dauguma (-80%) gyventojų arabai, berberų apie
20% (13% kabilų, 6% šavijų). Arabai daugiausia gyvena lygumose ir miestuose, berberai
- kalnuose ir Sacharoje. Berberų gentis tuaregai ir kai kurios arabų gentys - klajokliai ir
pusiau klajokliai. Valstybinė kalba -arabų. 80% A gyventojų kalba arabiškai, be to,
kalbama berberiškai, prancūziškai. Gyventojų sparčiai pradėjo gausėti po 1962, Alžyrui
iškovojus nepriklausomybe. Gyventojų skaičiaus dinamika - l lentelėje. Gyventojų
vidutinis tankumas 13,4 žm./km2 (2001 m. . Tankiausiai gyvenama pajūryje -Mitidžos,
Kabilijos, Orano apylinkėse. Sacharoje gyventojų reta. Miesto gyventojų 59% (2000 m. .
Didžiausi miestai - 2 lentelėje. 2000 vyrų buvo 50,5, moterų - 49,5%. Vid. metinis
gyventojų prieaugis 3% (2000 m. . 38% A gyventojų iki 15 metų. A svarb. demografiniai
rodikliai - 3 lentelėje. Ekonomiškai aktyvių gyventojų 10,17 mln. (1999 m. . 1999
bedarbių buvo 30%. Dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal ek. veiklos sritis parodytas
diagramoje. Petras Lingė, Džiugas Pagojus

3 lent. Alžyro svarb. demografiniai rodikliai

(tūkstančiui gyventojų)
1990-1995 m. 1995-97 1999
gimstamumas 29 29 30
mirtingumas 7 6 6
NGP 23 23 24
kūdikių mirtingumas 51 48 44
tūkstančiui kūdikių
RELIGIJOS. VII a. įsigalėjo islamas. Gyventojų dauguma (99,1%) musulmonai sunitai.
Veikia patariamoji Aukščiausioji islamo taryba. 0,8% - katalikai (prancūzai, Art. Rytų
pabėgėliai; arkivyskupija, 3 vyskupijos). Yra protestantų.
VALSTYBĖ IR TEISĖ Pagal 1976 konstituciją (pataisos 1988, 1989 ir 1996 m. A
-respublika. Valstybės vadovas - prezidentas, renkamas tiesioginiuose visuotiniuose
rinkimuose 5 metams, eina ir Aukščiausiosios saugumo tarybos pirmininko pareigas.
Prezidentas skiria ministrą pirmininką, kuris formuoja ministrų kabinetą. vyriausybė
atskaitinga parlamentui. 1996 referendumas suteikė prezidentui teise leisti įstatymus tarp
parlamento sesijų bei esant ypatingajai padėčiai; uždraudė partijų steigimą religiniu,
kalbiniu, rasiniu, lyčių, regioniniu, korporacijų pagrindu; įtvirtino 2 rūmų parlamentą.
1994-1997 m. dalį parlamento funkcijų vykdė Nac. Taryba. 1997 tiesioginiuose
visuotiniuose rinkimuose 5 metams išrinkta parlamento žemųjų rūmų - Nacionalinio
Liaudies Susirinkimo - 380 deputatų. Tais pat metais suformuoti ir parlamento aukštieji
rūmai -TautosTaryba; juos sudaro 144 deputatai, renkami 6 metams: 96 narius renka
vilajų ir bendruomenių susirinkimai, kitus skiria prezidentas; 1/2 narių kas 3 m.
perrenkama. Vilajos suskirstytos į bendruomenes; vilajos ir bendruomenės renka savo
susirinkimus. Aukšč. Teismas reglamentuoja teismų ir tribunolų veiklą, Aukščiausioji
Valstybės Taryba - admin. teismų veiklą. Aukštesniojo magistrato teismo pirmininkas
-prezidentas. Konstitucinę priežiūrą vykdo Konstitucinė Taryba. Nacionalinė šventė -
lapkričio l - Revoliucijos diena. PARTIJOS IR PROFSĄJUNGOS. Nuo 1989 veikia
daugiapartinė sistema. Svarbiausios politinės partijos: T Nacionalinio išsivadavimo
frontas (įkurtas 1954, iki 1989 valdančioji ir vienintelė legali), Nac. dem. susirinkimas
(įkurtas 1997 m. , Socialistinių jėgų frontas (įkurtas 1963 m. , Islamo gelbėjimo frontas
(įkurtas 1989,1992 uždraustas, veikia nelegaliai). Svarb. profsąjunga - Visuotinė Alžyro
darbininkų sąjunga (įkurtas 1956 m. . GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. Ginkluotasias
pajėgas sudarė šauktiniai (sausumos kariuomene) ir savanoriai (oro pajėgos ir laivynas).
Tarnybos trukmė - 18 mėn. Ginkluotosioms pajėgoms vadovauja Aukščiausioji Valstybės
Taryba. 2000 sausumos kariuomene (108 000 žm.) sudarė 7 divizijos bei mažesni
junginiai ir daliniai. Buvo -880 tankų, 100 žvalgybos automobilių, 1430 šarvuočių, 580
pabūklų, 126 daugiavamzdžiai reaktyviniai minosvaidžiai. Sausumos kariuomenė turi apie
150 000 rezervo atsarginių. Kar. jūrų pajėgos (6700 žm.) turėjo 2 povandeninius laivus, 3
fregatas, 20 pakrantės ir patrulinių laivų. Kar. oro pajėgos (10 000 žm.) turėjo 170 kovos
lėktuvų ir -30 sraigtasparnių. Sukarintose pajėgose buvo -37 000 žm. Kar. biudžetas - 1,8
mlrd. JAV dol. (1999 m. .
ŪKIS A - vid. ek. stiprumo valstybė. 1995 BVP sudarė 45 mlrd. JAV dol. (3 vieta
Afrikoje). 1985-1995 m. BVP prieaugis buvo 0,2%. BVP dalis l gyventojui 1600 JAV
dol., BVP dalis l gyventojui pagal perkamosios galios paritetą 5300 JAV dol. (1995 m. .
BVP struktūra pateikta diagramoje. Užsienio skola 25 mlrd. JAV dol. (2000 m. .
PRAMONĖ. 2000 A naftos ištekliai sudarė 1,25 mlrd. t. Didžiausi naftos telkiniai yra
Sacharos Šiaurės ir r. dalyse: Chassi Messaudas (-50% gavybos), In Amenas, Ohanetas,
Tin Fuje. Gamtinių dujų ištekliai sudaro -3770 mlrd. m3 (l vieta Afrikoje). 2/3 A gamtinių
dujų yra Chassi Rmelio telkinyje; dar yra Ain Salahe, Chassi Messaude, Alrare, Chassi
Tuilyje. Geležies rūdos ištekliai sudaro 5,4 mlrd. t (2 vieta Afrikoje). Didž. telkiniai
-Uenza, Garą Džebiletas. Netoli Konstantinus kasama gyvsidabrio rūda. Dar gaunama
fosfatų, švino ir cinko rūdų, valgomosios druskos, barito, diatomito, gipso, kaolino, sieros,
stroncio, sidabro. Yra urano, volframo rūdų, aukso, akmens anglių. A naudingųjų
iškasenų gavybos rodikliai - 4 lentelėje.
1999 pagaminta 23,2 mlrd. kWh elektros energijos. 99% jos pagamina ŠE; didžiausios ŠE
yra Alžyro mieste, Orane, ai Annaboje, Skikdoje, Bcšare. Yra hidroelektrinių. Bendra
elektrinių galia 6,1 mln. kW (1995 m. .
Daugiausia pram. produkcijos sukuria mašinų gamyba bei metalo apdirbimas (30%),
maisto pramonė (25%) ir juodoji metalurgija (15%). Gaminama staklės, žemės ūkio
mašinos, transporto priemonės (vilkikai, autobusai, motociklai, dviračiai),
elektrotechnika, buitiniai elektros prietaisai, cementas, avalynė, alyvų aliejus, cukrus,
vynas, vaisių ir daržovių konservai, miltai. Audžiami kilimai. Pramonės svarb. centrai -
Alžyras, Granas, ai Annaba, Konstantina, - 1emsenas, Bedžaija. Al Annaboje yra ai
Chadžaro juodosios metalurgijos kombinatas. Nafta perdirbama Skikdoje, Alžyre,
Bedžaijoje, Chassi Messaude, Arzeve, dujos - Arzeve, Skikdoje. Pramonės produkcijos
rodikliai - 5 lentelėje.
BIOPRODUKCINIS ŪKIS. A žemės ūkio tenkina -50% šalies maisto produktų poreikio.
Žemės ūkio naudmenos užima 39 mln. ha (16% Aploto), iš jų 29 mln. ha -pievos ir
ganyklos, 10 mln. ha -dirbamoji žemė (-10% drėkinama). Vyrauja maži ūkiai (vid. 6 ha).
-75% žemės ūkio produkcijos vertės sukuria žemdirbystė. Javams tenka -80% pasėlių
ploto. Kviečių ir miežių daugiausia auginama Tel Atlase, vynuogynų - Orano apylinkėse,
sodų - Mitidžos lygumoje ir Šeliffo upės slėnyje, datulinių finikų - oazėse. Prie didelių
miestų auginamos daržovės. A augalininkystės produkcijos rodikliai - 6 lentelėje.
Gyvulininkystė klajoklinė ir pusiau klajoklinė. Veisiama galvijai, avys, ožkos, mulai,
asilai, kupranugariai (7 lent.). Mėsos gamyba 1970-1998 m. padidėjo 5 kartus, bet 1/3
mėsos importuojama. Paukštiena sudaro 40% visos pagaminamos mėsos produkcijos,
aviena - 35%, jautiena - 20%. 1998 sugauta 92 600 t žuvų. TRANSPORTAS. Daugiausia
kelių A šiaurėje. Automobilių kelių yra apie 104 000 km, iš jų 70% su kieta danga. Svarb.
keliai: Udžda (Marokas)-Oranas -Alžyras - ai Annaba -Tabarka (Tunisas), Alžyras -Ain
Salachas -Tamenhestas. Geležinkelių yra 4820 km, iš jų 301 km elektrifikuota; svarb.
geležinkeliai: Udžda (Marokas)-Arzevas -Alžyras -Konstantina -al Annaba, Arzcvas
-Bešaras, Alžyras -Dželfa, Konstantina -Tuggurtas, Konstantina -Tebessa. Tarpt, oro
uostai Alžyre, Konstantinoje, ai Annaboje, - 1emsene ir Orane. 1999 buvo įregistruoti 144
jūrų laivai; prek. laivyno tonažas 964 200 bruto tonų. Jūrų svarb. uostai - Arzevas, Skikda,
Bedžaija, Alžyras. Naftotiekių ilgis 6910 km, dujotiekių - 2948 km. BANKAI. Centr.
banko funkcijas atlieka Alžyro bankas. Veikia 5 nacionaliniai, 4 plėtros, 2 priv. bankai, 3
užs. bankų filialai.
5 lent. Alžyro pramonės svarb. produkcija

1994 1996
plienas, tūkst. t 772 675
ketus, tūkst. t 919 800
televizoriai, tūkst. vnt. 165
radijo imtuvai, tūkst. vnt. 107
buitiniai šaldytuvai, tūkst. vnt. 119
vilkikai ir autobusai, tūkst. vnt. 1,7
naftos produktai, mln. t 21,6 25,4
azoto trąšos, tūkst. t 62 8
cementas, raln. t 6,1 6,2
avalynė, mln. porų 6,5
alyvų aliejus, tūkst. t 23 50
cukrus, tūkst. t 193 362
vynas, tūkst. t 50 39
•1995
UŽSIENIO PREKYBA. 1979-1993 m. užs. prekybos balansas buvo teigiamas, 1994
neigiamas, nuo 1995 vėl teigiamas. 1999 eksportuota prekių už 13 mlrd. JAV dol.,
importuota už 10 mlrd. JAV dol. 97% eksporto vertės sudaro nafta ir gamtinės dujos bei
jų produktai. Importuojama maisto produktai (30%), mašinos, įrengimai ir transporto
priemonės, plienas. Užs. prekybos partneriai - diagramoje. 1999 Lietuva į A eksportavo
prekių už 4,5 mln. Lt; iš A neimportavo. Petras Lingė, Džiugas Pagojus ISTORIJA Prieš
360 tūkst. metų dab. A teritorijoje gyvenusių pirmykščių žmonių liekanų ir ankstyvojo
Acheulio kultūros laikotarpio akmeninių jrankių rasta Ternifine. Neolito laikų (6-4
tūkstantmetis p.m.e.) piešinių, vaizduojančių medžioklės scenas, ritualines apeigas,
gyvūnus, išliko Adžero plynaukštės uolose. XII a. p.m.e. Viduržemio j. pakrantėje
pirmąsias kolonijas įkūrė finikiečiai, VIII a. p.m.e. -kartaginiečiai. III a. p.m.e. krašto r.
dalies vakaruose susidarė mazezilų, rytuose - masilų genčių sąjungos. Jas suvienijo ir 201
p.m.e. T Numidijos valstybę įkūrė masilų vadas Masinisa. 146 p.m.e. į Numidiją pradėjo
skverbtis romėnai. 105 m. p.m.e. laimėję karą su Numidijos karaliumi Jugurta jie ėmė
valdyti šalies r. dalį, o 46 p.m.e. užkariavo visą Numidiją ir pavertė ją Romos N. Afrikos
provincija. 476 žlugus Romos imperijai Afrikos Šiaurės pakrante užgrobė vandalai, 533 -
Bizantija. VII a. 2 pusėje šią teritoriją nukariavo arabai ir prijungė prie Kalifato; paplito
islamas. VIII a. nuo Kalifato atsiskyrė ir susikūrė tarpusavyje besivaidijančios valstybės.
Stipriausias jų valdė T Fatimidai (909-1171 m. , TAlmomvidai (1060-1143 m. , T
Almohadai (1130-1269 m. , TAbdalvadidai (1236-1554 m. . Plintant jūreivystei svarbiu
Afrikos Šiaurės pakrantės gyventojų verslu tapo piratavimas. XVI a. pr. Viduržemio j.
pakrantės uostus užgrobė ispanai. Korsaras Chair ad Dinas Barbarosa juos įveikė ir 1519
įkūrė Korsarų valstybe, Osmanų imperijos vasale. 1546 ji tapo šios imperijos dalimi,
vadinama Al Džazairu (arab. at-Jaza'ir- salų šalis). XVIII a. pr. nusilpusiai Osmanų
imperijai A priklausė tik formaliai, faktiškai tapo savarankiška feod. valstybe. Šalį valdė
kariuomenės vadų tarybos renkamas dėjus ir turkų sultono skiriamas paša. 1711 dėjus
Baba Alijus atsisakė mokėti sultonui duokle ir išvijo jo statytinį. A valdovai, įpratę
pelnytis iš piratavimo Viduržemio j., kėlė grėsmę Europos valstybių prekybos saugumui,
todėl 1815 ir 1816 jos surengė karines jūrų ekspedicijas, susilpninusias dejų valdžią. 1830
į šalį įsiveržė, jos sostinę Alžyrą, Oraną ir Annabą užgrobė prancūzai; jie Al Džazairą ėmė
vadinti A. Nuo 1832 kovai su prancūzais vadovavo emyras Abd ai Kadyras. Iki 1837 jo
sukurtas emyratas apėmė didesniąją v. Alžyro dalį. Panaudojus vad. išdegintos žemės
taktiką ir 1847 nuslopinus Abd ai Kadyro sukilimą, 1848 A buvo paskelbtas neatskiriama
Prancūzijos dalimi. 1851-57 prancūzai užėmė kalnuotus A Kabilijos rajonus, tačiau dėl
atkaklaus alžyriečių priešinimosi (sukilimai įvairiose krašto dalyse vyko 1849,1852,
1854,1859, 1864-67,1871-72,1879,1881 m. tik XIX a. pab. užvaldė visą šalį. Nukariautas
A tapo pigių žaliavų ir žemės ūkio produktų tiekėju Prancūzijai bei jos prekių realizavimo
rinka. Lemiamos įtakos šalies ūkiui turėjo europiečių imigracija: 1874 buvo 344 000,
1911 - 725 000, 1954 -984 000 kolonistų. Atvykėliai pusvelčiui supirko arba atėmė
išvietes gyventojų derlingiausias žemes (kolonistams 1910 m. priklausė 1,8 mln. ha, 1954
- 2,7 mln. ha žemės), steigė pram. ir prek. įmones. 1881 įsigaliojęs Vietos kodeksas
įteisino su Prancūzijos bankais ir trestais glaudžiai susijusios kolonijinės valdžios
viršenybę, europiečių privilegijas ir Prancūzijos valdiniais vadinamų alžyriečių (jie
piliečiais galėjo tapti tik išsižadėję islamo) rel., polit. ir ek. beteisiškumą. Po Pirmojo
pasaulinio karo sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Salyje kūrėsi musulmonų
organizacijos (Jaunieji alžyriečiai, Išrinktųjų musulmonų federacija, Ulemų asociacija ir
kt.), reikalavusios suteikti alžyriečiams polit. teises ir laisves, nedrausti arabų kultūros ir
tradicijų puoselėjimo. 1926 Paryžiuje emigrantų įkurta organizacija Šiaurės Afrikos
žvaigždė (nuo 1929 nelegali) propagavo A nepriklausomybės idėją. Nuo 1936 ji veikė ir
Alžyre. 1936 Prancūzijoje rinkimus laimėjęs Liaudies frontas suteikė alžyriečiams teise
dalyvauti polit. partijų ir profsąjungų veikloje. Antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijai
kapituliavus (1940 m. A ūkio ištekliais naudojosi Vokietija ir Italija. 1942 m. rugsėjo
Alžyrą užėmė Didžiosios Britanijos ir JAV kariuomenė. 1943 m. birželio čia buvo įkurtas
Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas. komitetas atmetė musulmonų lyderių
parengtus Alžyriečių manifestą ir Reformų projektą, kuriais reikalauta nutraukti
represijas, likviduoti europiečių privilegijas, po karo sušaukti Alžyro Steigiamąjį
Susirinkimą. 1945 prancūzų kariuomenei Konstantinoje numalšinus antikolonijinį
sukilimą buvo uždrausta visų alžyriečių organizacijų veikla. 1947 A buvo suteikta fiktyvi
autonomija: Alžyro statutas formaliai garantavo alžyriečiams visas Prancūzijos piliečių
teises. Faktiškai išliko kolonijinis režimas: valdė Prancūzijos vyriausybės skiriamas
generalgubernatorius ir jam pavaldi 6 asmenų taryba; Alžyro Susirinkime, kuriam leista
svarstyti tik biudžetą, 60 vietų (iš 120 m. priklausė europiečiams, sudariusiems 1/9 visų
Alžyro gyventojų. 1947 kalnuotuose rajonuose prasidėjo partiz. kova. 1954 sudarytas
Revoliucinis vienybės ir veikimo komitetas. Jo iniciatyva netrukus buvo įkurta masinė
polit. organizacija f Nacionalinio išsivadavimo frontas (NIF), ėmęs rengti sukilimą,
organizuoti Nacionalinio išsivadavimo armiją. 1954 1101 prasidėjęs ginkluotas sukilimas
peraugo į nacionalinio išsivadavimo karą, kuris 1955 pab. apėmė visą A teritoriją. 1955-
56 beveik visos A partijos ir organizacijos susijungė su NIF. 1956 NIF kongrese išrinkta
Alžyro revoliucijos nac. taryba, priimta NIF programa (Alžyro nepriklausomybė, agrar.
reforma, pram. įmonių nacionalizavimas ir kt.). 1958 m. rugsėjo 19 d. NIF paskelbė
Alžyrą respublika ir sudarė Laikinąją vyriausybe, siekusią derybų su Prancūzija; NIF ir
Nacionalinio išsivadavimo armija kontroliavo didesniąją A dalį. 1959 Prancūzijos
vyriausybė pripažino Alžyro apsisprendimo teise, tačiau karas tebevyko. 1960 ir 1961
maištus prieš Prancūzijos vyriausybe surengė kolonistai, turėję Alžyre nemažai
nuosavybės ir įsitikinę, kad A yra neatskiriama Prancūzijos dalis. Juos numalšinus, 1962
Prancūzija su Alžyru pasirašė TĖviano susitarimus (įsipareigota nutraukti karo veiksmus,
pripažinta Alžyro apsisprendimo, terit. vientisumo ir tautinės vienybės teisė; Alžyras
padarė Prancūzijai ek. ir kar. nuolaidų -jos bendrovėms palikta naftos gavybos ir
perdirbimo teisė, leista naudotis kar. bazėmis). Per 1954-62 nepriklausomybės karą žuvo
~1 mln. alžyriečių ir apie 100 000 prancūzų.
1962 m. liepos 3 d. paskelbta Alžyro nepriklausomybė, 1962 m. rugsėjo 25 d. -Alžyro
Liaudies Demokratinė Respublika; sudaryta A. Ben Bellos vadovaujama vyriausybė. 1963
priimta pirmoji A konstitucija įtvirtino vienpartinę polit. sistemą (iki 1989 vienintelė ir
valdančioji partija -NIF); prezidentu išrinktas A. Ben Bella. Po karo iš šalies išvyko
dauguma europiečių: jų sumažėjo nuo l mln. (1960 m. iki 68 000 (1966 m. . 1964
Prancūzija išvedė iš A kariuomene, 1968 likvidavo savo kar. bazes. 1964 NIF
suvažiavime priimta programa (A chartija) paskelbė Alžyro nekapitalistinės raidos kursą.
Socialistinės pakraipos vyriausybė nacionalizavo europiečiams priklausiusią žemę, pram.
įmones; ją rėmė SSRS (suteikė 550 mln. JAV dol. paskolų), Kinija (250 mln. dol.),
Jugoslavija (l00 mln. dol.). 1965 m. birželio 19 d. kar. perversmo metu A. Ben Bellą
nuvertė ir valdžią paėmė Revoliucinė taryba (RT, veikė iki 1979 m. , vadovaujama pik. H.
Bumedjeno. RT iškėlė uždavinį sukurti socializmą, atitinkantį A specifiką. 1966
vyriausybė nacionalizavo draudimo bendroves, 1968 - Prancūzijos bankus, 1971 - naftos
gavybos ir perdirbimo įmones. 1976 konstitucija įtvirtino socialistinės orientacijos
principus. RT ir Ministrų Tarybos pirm. H. Bumedjenas 1976 tapo ir A prezidentu. 8
dešimtmečio vid. A rėmė Maroko okupuotos (1976 m. V. Sacharos išvadavimo liaudies
fronto (POLISARIO) karius, 1976 nutraukė dipl. santykius su Maroku (atkurti 1988 m. .
Dėl to pablogėjo A santykiai su Maroką remiančiomis Prancūzija ir Ispanija. 1979 H.
Bumedjenui mirus NIF generaliniu sekretoriumi ir A prezidentu tapo B. Šadli ( Šiaurės
Bendžedidas). Ek. raida buvo lėta, o gyventojų skaičius sparčiai augo. 1988 dėl nedarbo,
didelių kainų, maisto produktų trūkumo kilo antivyriausybiniai maištai (juos malšinant
žuvo -500 žm.). Tai privertė NIF paskelbti polit. irek. reformų programą. 1989
konstitucija įtvirtino daugiapartinę polit. sistemą. 1990 vietos valdžios rinkimus laimėjęs
Islamo gelbėjimo frontas (IGF) pareikalavo paleisti Nacionalinį Liaudies Susirinkimą
(parlamentą) ir surengti naujus rinkimus. 1991 m. gruodžio parlamento rinkimus laimėjo
IGF. Aukščiausioji saugumo taryba 1992 m. sausio privertė atsistatydinti B. Šadli, paleido
parlamentą, anuliavo rinkimų rezultatus, sudarė prezidento funkcijas vykdančią 5 asmenų
Aukščiausiąją Valstybės Tarybą (AVT), jos pirmininku (valstybės vadovu) paskyrė M.
Budiafą. Šalyje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, uždraustas IGF pradėjo partiz. karą prieš
vyriausybę (1992-2000 žuvo daugiau, kaip 100 000 žm.). 1992 buvo nužudytas M.
Budiafas. 1993 A nutraukė dipl. santykius su Iranu ir Sudanu dėl jų paramos Alžyro
islamo fundamentalistų grupuotėms. 1994 AVT pirmininku tapo generolas L. Zėrualis
(nuo 1995 A prezidentas). 1996 konstitucija uždraudė rel. partijų polit. veiklą. 1999 m.
balandžio 15 d. prezidentu išrinktas susitaikymo su nuosaikesniais islamo
fundamentalistais šalininkas A. Bute - 1ika.
1962 A tapo JT, Arabų lygos, 1963 - Afrikos vienybės organizacijos, 1989 - Arabų
Magribo sąjungos nariu. Nuo 1960 priklauso OPEC (Naftą eksportuojančių šalių
organizacijai), nuo 1968 - OAPEC (Naftą eksportuojančių arabų šalių organizacijai). 1991
m. gruodžio 27 d. A pripažino Lietuvos Respubliką (dipl. santykiai su Lietuva nuo 1994
m. balandžio 15 d.) . Pav. Vytautas Kiaušas KULTŪRA ŠVIETIMAS. Dab. A teritorijoje
mokyklos veikė jau XI-14 amžiuje. 1830 Prancūzijai kolonizavus A dauguma arabų
mokyklų uždaryta, švietimo sistema pertvarkyta. Mokymas buvo organizuotas
Prancūzijos pavyzdžiu. Siekiant asimiliuoti vietinius gyventojus valstybinėse mokyklose
arabų kalba tapo fakultatyvine, nedėstyta A istorija. 1945 mokyklas lankė tik 2,2%
mokyklinio amžiaus vaikų. XX a. vid. 80-85% gyventojų buvo neraštingi. Iki 1962 84%
mokytojų buvo prancūzai. 1962 paskelbus nepriklausomybe pradėtos švietimo reformos.
1963 įvestas privalomas pr. mokslas, 1976 - privalomas devynmetis (vaikams nuo 6 iki 15
m.). Nuo 1971 aukštosiose mokyklose pradėta mokyti arabų ir berberų kalbų, pamažu
arabų kalba tapo dėstomąja, nuo 1981 valstybine. Daug dėmesio skirta mokytojų
rengimui, tiksliesiems ir technikos mokslams (siekiama modernizuoti ir industrializuoti
šalį). Nuo 1982 švietimą tvarko 2 ministerijos: Nacionalinio švietimo, Aukštojo mokslo ir
moksl. tyrinėjimų. Ikimokyklinis ugdymas nuo 1976 nemokamas ir neprivalomas 4-6 m.
vaikams. 1996/97 buvo 119 ikimokyklinių įstaigų (46 430 vaikų, 2030 pedagogų), Pagr.
mokyklą sudaro 3 pakopos (po 3 m.). 1999 buvo 15 430 pirmos ir antros pakopos
mokyklų (4,674 mln. mokinių), 3040 trečios pakopos mokyklų (1,762 mln.). Vid.
mokyklą sudaro pirmoji (l m. ir antroji (2 m. pakopos. mokyklos 2 tipų: bendrojo
lavinimo licėjai (1999 buvo 496 020 mokinių, 46 160 mkt.) ir bendrojo lavinimo techn.
licėjai (64 890; 6790 m. ; išviso 1100 licėjų. Mokymas nemokamas. Baigusiems vid.
mokyklą išduodamas bakalauro diplomas (su teise be egzaminų stoti į aukštąją mokyklą).
universitetai turi universitetinius centrus ir techn. koledžus, skirtus suaugusiesiems mokyti
(1995 38% gyv. buvo neraštingi). 1999 veikė 17 aukštųjų mokyklų (iš jų 10 universitetų).
Svarbiausios aukšt. mokyklos: Alžyro (įst. 1879 Alžyro mieste), - 1emseno (įst. 1974 m. ,
ai Annabos (įst. 1975 m. universitetai, Nac. politechnikos (įst. 1925 Alžyro mieste) ir
Nac. inžinerinė (įst. 1966 m. mokyklos. Pagrindiniai moksl. tyrinėjimų centrai:
Astronomijos, astrofizikos ir geofizikos, Taikomųjų mokslų, Technologijų, Sočiai, ir
kultūros antropologijos. Alžyro mieste yra Nac. biblioteka (įst. 1835 m. ; muziejai:
antikos (įst. 1897, seniausias visoje Afrikoje), etnografijos ir archeologijos (įst. 1928 m. ,
Alžyro nacionalinis (įst. 1930 m. , dailės, taikomosios dailės, vaikų ir kiti. Palmira
Jucevičienė LITERATŪRA t arabų literatūra. ARCHITEKTŪRA. A teritorijoje rasta
paleolito stovyklų su megalitų (dolmenų, kromlechų, menhyrų) liekanomis, l
tūkstantmetyje p.m.e. A pakrantės rajonuose, daugiausia finikiečių kolonijose, kūrėsi
miestai: Kartena (dab. Tenesas), Ikozijus (dab. Alžyras), Hiponas (dab. ai Annaba), Jolis
(dab. Šeršellis). I- V a. plito romėnų kultūra. Džemilos, Timgado, Tipasos (visi 3 Pasaulio
paveldo paminklai), Tebessos, Konstantinus ir kt. miestuose rasta šventyklų, tvirtovių,
teatrų, termų, gyvenamųjų namų, tiltų, triumfo arkų, akvedukų ir kt. statinių griuvėsių. Iš
vėlyvojo romėnų laikotarpio išliko krikščioniškųjų bazilikų, mauzoliejų, baptisterijų ir
tvirtovių liekanų. Viduramžių A miestai turėjo siauras ir kreivas gatveles, buvo apsupti
gynybinėmis sienomis su bokštais ir vartais. Plečiantis miestams buvo statomos puošnios
mečetės su minaretais, medresės, rūmų kompleksai su baseinais ir terasomis, vilos,
turgavietės, citadelės. Mečetės turėjo dekoratyvinius ažūrinius kupolus, portalus, jų sales į
navas skaidė pilonai, sujungti pasagos pavidalo arkomis; dekore vyravo stiuko reljefai,
stalaktitai, koklių mozaikos. Vertingiausios yra Didžiosios mečetės Alžyre (1096 m. ir -
1emsene ( XII a. ), Sidi Bu Medino mečetė, medresė ir minaretas netoli - 1emseno ( XIV
a. ). Nuo XVI a„ valdant turkams, A architektūroje ėmė ryškėti polinkis į eklektiką,
laikytasi Osmanų laikotarpio architektūros tradicijų (sudėtingas statinio siluetas, didelės
vidaus erdvės, gausus išorės dekoras). Pastato puošybai buvo naudojami glazūruoti
kokliai, plytelės, įv. spalvų marmuras. Pastatyta eklektinių kupolinių mečečių, rūmų (Dar
Azizo 1551; Mustafa Pašos 1800; Ahmedo Bejaus 1835 m. , vilų (Bardot XVIII a. )
Alžyre, Konstantinoje. Nuo 1830, prancūzams skverbiantis į A, architektūrai didele įtaką
turėjo V. Europos architektūra. Išaugo nauji miestai, tapę admin. centrais: Šeliffas, Sidi
Bei Abbesas. XX a. miestuose pastatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų, admin. įstaigų,
prek. pastatų, rūmų, kotedžų; juos projektavo daugiausia prancūzų architektai ir
inžinieriai: P. A. Emery, B. L. Zehrfussas (g. 1911 m. , L. Miquelis ir kt.; jų darbams
didelę įtaką darė prancūzų archit. Le Corbusier kūryba. Statiniams būdinga gilios lodžijos,
grotelės, fasadų skaidymas karnizais. Gyvenamieji namai 2-3 aukštų, su vidaus
kiemeliais, galerijomis, lodžijomis, dažnai dekoruoti glazūruotomis plytelėmis, stiuko
kompozicijomis. Pasaulio paveldo paminklai: ai Kabos miesto griuvėsiai (Msilos
vilajoje), Kasbos medina (Alžyro miestas), Sacharos oazė Mzambas su 5 miestais
(Laghuato vilaja). Pav. Aleksandras Indriulaitis DAILĖ. Iš neolito laikų išliko uolų
piešinių su žmonių, gyvulių figūromis, medžioklės, ritualinių apeigų scenomis (Adžero
plynaukštėje; Pasaulio paveldo paminklas), l tūkstantmetyje p.m.e. finikiečių kolonijose
gyvavęs menas turėjo vietos, kartaginiečių ir graikų meno bruožų. Išliko memorialinių
paminklų (stelų), skulptūrų fragmentų, taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių. I- V a.
pastatuose rasta spalvingų mozaikų liekanų su mit., rel., buit. scenomis. Aptikta skulptūrų,
dirbinių iš akmens. Keramikos, juvelyriniuose dirbiniuose ryški bizantinio meno įtaka.
Nuo VII a. , įsigalėjus islamui, kito dailės pobūdis. Daugiausia plėtota taikomoji
dekoratyvinė dailė - keramika (puošyba glazūruotomis, polichromuotomis plytelėmis),
akmens ir stiuko drožyba bei raižyba, dekoratyvinė tapyba, dailioji tekstilė (audimas,
kilimų rišimas), dailieji metalo dirbiniai. Dekoratyvinės dailės reikšmė padidėjo vid.
amžiais, ypač XI- XV a. Statiniai puošti stiuko raižiniais, glazūruotomis plytelėmis,
tapytais kokliais, geom. ir augalinių raštų mozaikomis. Dekoratyvinėje dailėje susipynė
Rytų, Vakarų ir vietos - berberų - meno tradicijos. XVI- XVIII a. valdant turkams
padaugėjo dekoratyvinės dailės eklektiškumo, pasireiškusiu naudojamų medžiagų
(glazūruoti kokliai, keraminės plytelės, įvairiaspalvis marmuras) gausa, dekoro įvairove.
XIX a. - XX a. pr. svetimšalių (daugiausia prancūzų) sukurta vaizduojamosios dailės
kūrinių. 1881 Alžyro mieste įkurta Nacionalinė architektūros ir dailės mokykla. Nuo XX
a. 3 dešimtmečio nac. tematikos kūrinių sukūrė vietos dailininkai broliai M. ir O. Kasimai,
T. Ranemas, vėliau -realistinės krypties dail. Benateras, M. Buzidas, B. Jellesas, sočiai,
tematikos kūrinių - M. Iziašemas, modernistinių - M. Šadda ir kt. Plėtojama taikomoji
dailė: daromi metaliniai kalstyti ir raižyti indai, papuošalai, keramikos dirbiniai, audžiami,
siuvinėjami audiniai. Pav. Aleksandras Indriulailis MUZIKA. Ištakos glūdi berberų ir
Sacharos juodaodžių muzikos kultūrose. Glaudžiai susijusi su kitų Magribo tautų (ypač
Maroko) muzika. Nuo VII a. patyrė arabų, XIII- XV a. - Andalūzijos maurų, XVI a. -
turkų karinės muzikos tradicijų įtaką; tai nulėmė melodiką, instrumentarijų, atlikimo
manierą.
A senovės muzika vienbalsė, daugiausia vokalinė, grindžiama septynialaipsnėmis
dermėmis, turtingos ritmikos. Kiekvienas regionas turi ir savitų dainų. Klajojančių
dainininkų kasidose (muzikos poetiniai kūriniai) pasakojama apie ist. įvykius, didvyrius,
meilę, moters grožį. Populiarūs muzikos instrumentai - gasba ( - 1eita), gaita (dūdmaišis),
bendyras (didelis būgnas). Berberų rajonuose grojama dūdmaišiu (raita). Sacharos
tuaregai, labiausiai išlaikę muzikos autentiškumą, muša plokščią būgną (gangą) ir griežia
vienastygiu smuiku (imzadu). Kai kuriose tuaregų gentyse išliko berberų senovės
melodijų, sukurtų iki arabų ekspansijos. Juodaodžių muzikos folkloras susijęs su P.
Sacharos genčių muzika. Juodaodžiai šoka pritardami sau gugėjumi (vienastyge gitara iš
vėžlio šarvo). Kai kada jiems pritaria kelių būgnų ir klarneto ansamblis. Vartojamas
krakebas (didelės metalinės kastanjetės).
Klasikinėje muzikoje labiausiai paplitęs žanras - nubata. Tai didelė vokalinė
instrumentinė siuita. Nubatos skiriasi viena nuo kitos dermėmis. Įžangą atlieka orkestras,
preliudą - dainininkas ir orkestras, 4 variacijas dainuoja šeichas (dirigentas), paprastai
pritardamas sau liutnia, penktąją variaciją - vienbalsis choras. Klasikinį orkestrą paprastai
sudaro: ūdas (liutnia), kanūnas (72 stygų citra), rebabas (dvistygio smuiko atmaina),
kasaba (maža nendrės - 1eita), būgnai - taras, defas, darbuką, XX a. kai kada ir
fortepijonas, smuikai, mandolinos. XX a. pr. Alžyre paplito muzikos dramos žanras, kurį
sukūrė M. Baštarzi (jo muzikos dramos statomos Alžyro ir Orano miestų teatruose). XX a.
susiklostė pramoginės muzikos žanras aldžadas. Jo pagrindą sudaro A klasikinė ir liaudies
muzika. Yra keletas aldžado atmainų. Aldžado orkestras panašus į klasikinį: ūdas,
kamandža (persų - kamanča), mandolė (neapolietiškoji mandolina), taras, darbuką, kai
kada dar ir akordeonas, bandža, fortepijonas. Garsus aldžado atlikėjas ir kompozitorius
buvo H. M. ai Anka. Dab. muzikoje ryšku sąsajos su Art. Rytų, Europos, Amerikos
(džiazas) muzikos kultūromis. Sostinėje Alžyre veikia muzikos institutas, Alžyro
nacionalinis teatras (čia rengiami ir muzikos vaidinimai).
Alžyro muziką rinko ir tyrė Europos mokslininkai ir kompozitoriai. 1853-65 Alžyre
gyveno ir dirbo prancūzų kompozitorius ir muzikologas S. Danielis (užrašė -400 dainų,
parašė studiją apie arabų muziką, išl. 1863 m. . JonasKlimas TEATRAS IR
CHOREOGRAFIJA. A teatro ištakos -žodinės kultūros tradicijoje, rateliuose (halka),
žaidimuose, švenčių apeigose ir ceremonijose. Ypač populiarūs buvo teatralizuoti
žaidimai, satyr. pobūdžio šešėlių teatras -gravagouz (1843 prancūzų valdžios uždraustas),
artimi senovės literatūros formoms dialogai ir replikos. XX a. pr. pradėjo formuotis
profesionalusis baletas, dramos vaidinimus rengė daugiausia prancūzų režisieriai ir
aktoriai. XX a. 3 dešimtmetyje suburta teatro trupė (vaidino arabų kalba), 1926 pastačiusi
dramaturgo A. Sellali (slap. Allalu, g. 1902 m. pjeses Džeką (Tūkstančio ir vienos nakties
motyvais) ir Bu Aklino vedybos. Trupės repertuare vyravo farsai, moralizuojamosios
pjesės, skečai; spektakliuose daug dainų, šokių, koncertinių intarpų, jaučiama commedia
dell'arte, Moliėre'o teatro įtaka. XX a. 5 dešimtmetyje įkurta dramos trupių - 1emsene,
Orane, Konstantinoje, statyta jaunų A (Ruišedo, Al Hassani, kalba Yacine'o, g. 1929 m. ir
užs. dramaturgų kūrinių. Į Tunisą emigravę aktoriai 1954 įsteigė Alžyro meno ansamblį,
vaidinusį A dramaturgų (H. Krea, kalba Buhazero irkt.) kūrinius. Po 1963 jau Alžyre iš
šio ansamblio suformuotas Alžyro nacionalinis teatras (vadovas rež. M. Katebas);
suvalstybinti ai Annabos, Konstantinos, Sidi bei Abbeso, Orano teatrai. Aktoriams rengti
1964 įkurtas nacionalinis dramos meno institutas (1973 uždarytas, 1986 atkurtas). 7
dešimtmečio pab. profesionalusis teatras tapo nepopuliarus, populiaresni buvo mėgėjų
teatrai; vyko jų kasmetiniai festivaliai. Po 1980 atgimė profesionalieji teatrai: buvo
atidaryti Bedžaijoje ir Balnoję, 1985 suorganizuotas pirmasis jų festivalis. Veikia
nevalstybinių dramos trupių, baleto trupė (šokama dažniausiai pagal alžyriečių ir V.
Europos kompozitorių muziką). Ingrida Daunoravičiūtė KINAS. Per nacionalinio
išsivadavimo karą sukurta dok. filmų -kronikų (Alžyras liepsnose 1958, prancūzų rež. R.
Vauthier; Liaudies balsas 1961, rež. M. Lachdaras Hamina, g. 1934 m. . Po
nepriklausomybės paskelbimo sukurti dok. filmai apie nacionalinį išsivadavimą (Alžyras,
pirmieji metai 1963, rež. M. Lachdaras Hamina; Prakeiktųjų aušra 1965. rež. A. Rašedi, g.
1938 m. . 1964 sukurtas pirmasis vaidybinis filmas Toks jaunas pasaulis (prancūzų rež. J.
Charbi), įsteigta Alžyro nacionalinė kinoteka. Kovos dėl laisvės yra ir daugelio vėlesnių
vaidybinių filmų pagrindinė tema (Naktis bijo saulės 1965, rež. M. Badi; Vėjas iš Oreso
1966. Kanų kino festivalio prizas 1967, Ugninių metų kronika 1975, Kanų kino festivalio
prizas, abiejų rež. M. Lachdaras Hamina). 1969 kino gamyba ir platinimas tapo valstybės
monopoliu. 8-9 dešimtmečių filmuose toliau plėtojama nacionalinio išsivadavimo kovų
tematika, gvildenamos išsilaisvinusios šalies ek. ir sočiai, problemos: Neįprastas Alžyras
(1971, rež. M. Zinetas, 1932-1995 m. , Noua (1972, rež. A. Tolbi), Anglies degintojas
(1972, rež. M. Buamari,g. 1941 m. , Klajokliai (1975 m. ,Lei/a ir kiti (1977, abiejų rež. S.
A. Mazifas, g. 1943 m. , Omarai GAtlato (1977, Maskvos kino festivalio prizas), Didvyrių
nuotykiai (1978 m. , Žmogus, žiūrintis pro langus (1982, visų rež. M. Alluašas,g. 1944
m. .
ŽINIASKLAIDA. Iki XX a. 6 dešimtmečio period. leidinius leido ir platino prancūzų
administracija. Pirmąjį laikraštį arabų kalba Al Mudžahid 1956 Tunise pradėjo leisti
Nacionalinio išsivadavimo frontas (NIF). Po nepriklausomybės paskelbimo jis
populiariausias ir įtakingiausias valstybinis dienraštis (nuo 1965; nuo 1985 vakarinė laida
Horizons prancūzų kalba; 1997 tir. -390 000 egz.); įkurta ir kitų period. leidinių.
Žiniasklaida kontroliuojama valstybės. 1989 panaikinus vienpartinę sistemą period.
leidinius pradėjo leisti ir kitos polit. organizacijos. Per metus išeina -600 pavadinimų
knygų. 1997 ėjo 16 dienraščių Alžyre (arabų ir prancūzų kalbomis), Orane ir
Konstantinoje (arabų kalba). Svarbesni: Ach Saab (nuo 1962, arabų k,, leidžia NIF, 24
000 egz.), Al Džumhuria (nuo 1963, Oranas, arabų kalba, 20 000 egz.), Al Chabar (nuo
1990, arabų kalba, 200 000 egz.), An Nasr (nuo 1963, Konstantina, 340 000 egz.), Le Soir
d 'Algėrie (nuo 1990, prancūzų kalba, 80 000 egz.), EI Watan (nuo 1990, prancūzų kalba,
leidžia žurnalistų įsteigta bendrovė, su sporto savaitraščiu Olympic).
Valst. RTV veikia nuo 1962. Radijas (Radio Algėrienne, 4 programos) laidas transliuoja
arabų, pranc., kabilų, anglų ir ispanų kalbomis. TV (Television Algerienne) programa
arabų ir prancūzų kalbomis. Valstybinė žinių agentūra Alįėrie Presse Service (įkurtas
1962 m. informaciją perduoda arabų ir prancūzų kalbomis. Vytas Urbonas
Alžyras (al-Jaza'ir), Alžyro sostinė. 1,65 mln. gyv. (2001; aglomeracijoje 3,72 mln. gyv.).
Įsikūręs prie Viduržemio j. Žvejybos ir didžiausias šalies prekybos uostas (išvežama nafta
ir jos produktai). Tarpt, oro uostas. Metropolitenas. Naftos perdirbimas, žemės ūkio
mašinų gamyba, elektrotechn., cemento, chem., tekstilės, odos ir avalynės, stiklo,
poligrafijos, popieriaus, maisto pramonė. Kasmetinės tarpt, mugės (nuo 1982 m. .
universitetas (įkurtas 1879 m. , konservatorija, politechn. (įkurtas 1974 m. , architektūros,
vet., prek. aukštosios mokyklos. Pasteuro, geol., energetikos institutai. Nacionalinė
biblioteka (įkurtas 1835 m. . Etn., senovės meno, islamo muziejai. Petras Lingė
ARCHITEKTŪRA. Miesto senovės dalyje siauros vingiuotos ir laiptuotos gatvelės veda į
Kasbos mediną (15- XVII a. ; Pasaulio paveldo paminklas). į šiaurę nuo senovės dalies
yra tarnautojų ir darbininkų Bab ai Uedo gyv. rajonas. D. mečetė (1096 m. su minaretu
(1323 m. , Sidi Abd ar Rachmano mečetė-mauzoliejus (1611 m. , Ali Bičnino mečetė
(1622, perstatyta), Džami ad Džedido mečetė (1660 m. , Kečavos mečetė (1794,
perstatyta). XVII- XVIII a. vietinių valdovų (dejų) rūmai: Dar Azizo (pradėti 1551 m. ,
Mustafa Pašos (1800, dab. nacionalinė biblioteka), Bardot vila ( XVIII a. ) ir kt. Naujoji A
dalis plėtėsi į pietus nuo senosios. Joje yra vyriausybės rūmai (1930, prancūzų archit. O.,
G. ir kalba Perret ir kt.), bendrovės Co -ca -cola pastatas (archit. P. A. Emery), 22 aukštų
gyv. namas (archit. L. Miąuelis ir kt.), Municipalinis admin. pastatas (archit. J.
Paravisini), RTV rūmai (archit. P. Tournonas ir kt.). Marengo sodas prie Bab ai Uedo
rajono vartų, Laferriėre'o bulvaras. Pav. ISTORIJA. Dab. A teritorijoje buvo finikiečių,
vėliau romėnų Ikozijaus uostas. Jo vietoje 935 arabai įkūrė A. Iki XVI a. pr. priklausė
Fatimidams, Almoravidams, Almohadams. 1516 A užėmė korsaras Chair ad Dinas
Barbarosa. Iki 1546 buvo jo sukurtos valstybės sostinė. Vėliau A valdė vietiniai valdovai
(dėjai), nominaliai pavaldūs Osmanų imperijai. Iki 1830 buvo piratų atramos punktas.
1830 užimtas prancūzų A tapo Alžyro kolonijos admin. centru. Per Antrąjį pasaulinį karą
Alžyre buvo sąjungininkų kariuomenės bazė; 1943-44 T Prancūzijos nacionalinio
išsivadavimo komiteto būstinė. 1954-62 vienas alžyriečių išsivaduojamojo judėjimo
centrų. Pav.
alžyriečiai, Alžyro arabai, Afrikos tauta. Pagrindiniai Alžyro gyventojai (-23 mln. žm.,
1997 m. . Gyvena t.p. Prancūzijoje (0,85 mln.) ir kitur; iš viso daugiau, kaip 24,4 mln. žm.
(1997 m. . Kalba T arabų kalbos Alžyro tarme. Dauguma musulmonai sunitai. Pagr.
verslai -gyvulininkystė (galvijai, avys, ožkos, arkliai), žemdirbystė (javai, citrusiniai
augalai, alyvos, datulės, pomidorai), daugelis dirba pram. įmonėse ir verslovėse, verčiasi
amatais. A protėviai -daugiausia berberai numidai, VII a. pab. užkariauti arabų, ilgainiui
perėmė islamą, arabų kalbą ir kultūrą. A telktis į tautą skatino XIX - XX a. kovos su
prancūzų kolonizatoriais. XX a. susiformavo modernioji A tauta.
Alžyro krizė (1958 m. balandžio -06 m. , polit. krizė Prancūzijoje. Kilo dėl Prancūzijos
vyriausybės nesugebėjimo išspręsti Alžyro valst. statuso. Alžyro reformos įstatymas
(1958 m. sausio 31 d.) , paskelbęs buv. koloniją Prancūzijos dalimi, nenutraukė Alžyre
karo veiksmų. Po F. Gaillard'o vyriausybės atsistaty' dinimo ( balandžio mėn. 14 m. nauja
vyriausybė ( ministraspirm. P. P - 1imlinas) sudaryta tik m. gegužės 13. Pasinaudodama
vyriausybės krize prancūzų kariuomenė Alžyre, rėmusi Alžyro prijungimą prie
Prancūzijos, atsisakė paklusti vyriausybei; valdžią Alžyre perėmė Visuom. saugumo
komitetas, vadovaujamas brigados generolo J. Massu ir kariuomenės Alžyre vyr. vado
generolo R. Salano. Prancūzijai iškilo kar. perversmo ir piliečių karo grėsmė. Gegužės 27
d. P. P - 1imlino vyriausybė atsistatydino. Birželio l Nac. Susirinkimas patvirtino C. de
Gaulle'io sudarytą vyriausybe, kitą dieną suteikė jai nepaprastuosius įgaliojimus. Įvedės
kar. padėtį Prancūzijoje C. de Gaulle'is ėmėsi rengti naują konstituciją. A faktiškai
sužlugdė IV Respubliką.
Alžūbarotos mūšis TAljubarrotos mūšis. Amačiai fAmati.
Amadeus (Amadčjus), druskožemis Centr. Australijoje, Didžiosios Smėlio dykumos
rytuose, tarp MacDonnellio ir Musgrave'o kalnų. Periodiškai prisipildo lietaus ar
požeminio mineral. vandens. Plotas nepastovus (-880 km2 m. . Plotis apie 20 km, ilgis apie
160 km. Druskožemį 1872 atrado tyrėjas E. Gilesas ir pavadino jį Ispanijos karaliaus
vardu.
Amadeus -Ouartett (AmadJjaus kvartetas), Didžiosios Britanijos styginių kvartetas.
Gyvavo 1947-1987 m. Londone. Jame griežė N. Braininas (I smuikas), S. Nisselis (II
smuikas), P. Schidloffas (altas), M. Lovettas (violončelė). Koncertavo Europoje, Azijoje,
Amerikoje, dalyvavo daugelyje muzikos festivalių. Garsėjo W. A. Mozarto, L. van
Beethoveno, J. Brahmso, J. Haydno, F. Schuberto kūrinių interpretacijomis. Rūta
Gaidamavičiūtė
amadinos, audėjinių (Ploceidae) šeimos tikrųjų audėjų (Ploceinae) pošeimio paukščiai.
apie 100 rūšių. A paplitusios Afrikoje, Madagaskare, P. ir Pietryčių Azijoje, Australijoje.
Maži, storu kūgišku snapu. Veisimosi metu dažniausiai gyvena kolonijomis, suka
sudėtingus lizdus. Poligamai. Deda 5-7 kiaušinius. A kaip dekoratyviniai paukščiai
daugiau, kaip 400 metų Japonijoje laikomos namuose, į Europą A atvežtos XVIII a.
Išvesta daug veislių ir atmainų. Dažnesnės rūšys: zebrinė A (Taeniogypia guttata),
ryžinukas (Padą oryzivora), amadina Lonchura punclulata. Pav. Algirdas Mackevičius
„Amadis Gailėtis" (Amadisde Gaula), XIV a. pr. ispanų rinstituterinis romanas. 1508 m. jį
išleido G. O. de Montalvo. Romano pagr. veikėjas Amadis vaizduojamas kaip tobulas
riteris; patyręs daugybę fantastiškų nuotykių jis veda savo širdies damą Orianą. A davė
pradžią riterinio romano žanrui, kurį M. de Cervantesas parodijavo Don Kichote. Valdus
Petrauskas
Amado Jorge (Žoržė Amadas) 1912 m. rugpjūčio 10 d. Ilhėus (Bahios valstija) t2001 m.
rugpjūčio 6 d. Salvador, braz. rašytojas. Brazilijos literatūros akademijos narys (1961 m. .
Parašė romanų apie sunkų varguolių gyvenimą: Kakava (Cacdu 1933 m. , Prakaitas (Suor
1934 m. , Žubiaba (Jubiabd 1935 m. , Mirusi jūra (Mar muorto 1936 m. , Smėlynų
kapitonai (Capitaes de aršia 1937 m. . Romanų serijos Beribės žemės (Aš terras do sem
fim 1943 m. , Aukso vaisių žemė (Sao Jorge dės Ilhėus 1944, lietuvių 1949 m. ,
Raudonieji želmenys (Seara vermelha 1946, lietuvių 1953 m. pagrindinė tema -valstiečių
kova su plantacijų savininkais dėl žemės. Romanų trilogijoje Laisvės pogrindis (Oš
subterraneos da liberdade 1952 m. , Gabrielė (1958. lietuvių 1965 m. , Stebuklų krautuvė
(Tenda dos milagros 1969 m. , apys. rink. Seni jūrininkai (Oš velhos marinheiros 1961,
lietuvių 1967 m. ,rom. Dona Flora ir du jos vyrai (Dona Flora e seus dois maridos 1966,
lietuvių 1992 m. real. motyvai derinami su fantastikos, folkloro elementais. Galina
Čepinskient
Amador Guerrero Manuel (Manuelis Amadoras Gerėras) 1833 Cartagena (Kolumbija) -
1909 m. gegužės 2 d. Panama, Panamos valstybės veikėjas. Nuo 1888 Panamos valstijos
(Kolumbija) gubernatorius. Judėjimo už Panamos atsiskyrimą nuo Kolumbijos vienas
vadovų. 1903-1904 m. nepriklausomos Panamos laikinosios vyriausybės vadovas, 1904-
08 m. pirmasis prezidentas. A vyriausybė 1903 m. pasirašė sutartį su JAV dėl T Panamos
kanalo, pradėjo švietimo, sveikatos apsaugos reformas.
Amagasaki (Amagasakis), miestas Japonijoje, Honsiu s. pietuose, prie Osakos įlankos.
501 500 gyv. (2001 m. ; įeina į Osakos -Kobės -Kioto megalopolį. Jūrų uostas. Juodoji
metalurgija, laivų statyba, keramikos gamyba, naftos chem., chem., elektrotechn.,
celiuliozės ir popieriaus, tekstilės, maisto pramonė.
'Amager 611', vėlyva baltųjų gūžinių kopūstų veislė. Sukurti Rusijoje. Sudygę pradeda
derėti po 150-160 d. Vid. derlingumas 35-60 t/ha (90-95% prekiniai). Veislė atspari
šalnoms. Gūžė plokščia, labai kieta, 3-4 kg masės. Išsilaiko iki kovo -balandžio mėn.
Lietuvoje rajonuoti!971. Marytė Bobinienė
amakosai, Afrikos tauta Tkosai.
amalas (Viscum), amalinių (Viscaceae) šeimos augalų gentis. -60 rūšių. Paplitęs Afrikos
tropinėse ir subtropinėse srityse. Eurazijos vid. klimato zonoje aptinkamos tik kelios
rūšys. Pusiau parazitiniai visžaliai puskrūmiai, augantys ant medžių. A šaknys, įaugusios i
augalą maitintoją, gauna miner. medžiagų, organinių patys pasigamina žaliuose lapuose ir
stiebuose. Stiebai tariamai dichotomiškai šakoti. Žiedai vienalyčiai, smulkūs. Vaisius
-netikroji uoga. Lietuvoje auga l rūšis - paprastasis A (V. album). Tai daugiametis
krūmas, parazituojantis ant lapuočių medžių. Žydi kovo -balandžio mėn. Nuodingas.
Vaistinis. Živile Lazdauskaitė
amalas, tolimos perkūnijos ženklai: arti horizonto danguje blykčioja žaibai, kartais matyti
tik jų atšvaitai debesyse, bet griaustinio negirdėti.
Amalfi (Amalfis), miestas Italijoje, Kampanijos srityje, jpietryčių nuo Neapolio, prie
Tirėnų jūros. 5619 gyv. (1993 m. . Citrusinių augalų auginimo rajono prekybos centras.
Turizmas. Romaninė katedra (11- XVIII a. ) su bizantiškojo stiliaus bronzinėmis durimis
(-1065 m. , kampanilė (1180-1276 m. , buv. kapucinų vienuolynas (įkurtas 1212; dab.
viešbutis). A (su kitais Tirėnų j. pakrantės miestais) - Pasaulio paveldo paminklas. IV a.
archeologiniai radiniai rodo ankstyvą krikščionybe. Nuo VI a. vid. priklausė Bizantijos
imperijai, nuo VIII a. pab. - Neapolio kunigaikštystei. 839 tapo nepriklausomu miestu
respublika. Vyskupijos (minima nuo 596 m. , vėliau (nuo 869 m. arkivyskupijos centras.
Didelis laivynas garantavo ūkio klestėjimą ir polit. savarankiškumą. Nuo IX a. dėl
prekybos su Rytais varžėsi su Pisa, Genuja, Venecija ir Gaeta. A diduomenė turėjo dvarų
Bizantijoje, 968 laivynas dalyvavo Bizantijos imp. Nikiforo II žygyje į Siriją. 1073
miestas pateko normanų valdžion. 1131 jį užkariavo Sicilijos karalius Rodžeris II, 1135 ir
1137 nusiaubė Pisos kariuomenė; po to neatsigavo.
amalgama (prancūzų atnalgame < vid. a. lot. amalgama), lydinys, turintis gyvsidabrio.
Gaunama metalų druskų elektrolize (katodas - gyvsidabris) arba drėkinant metalą
gyvsidabriu. Tai dažniausiai tarpinis produktas metalams iš rūdų ir koncentratų išgauti (T
amalgamavimas !).& būna skysta ir kieta. Lengviausiai su gyvsidabriu susilydo talis, gana
lengvai - auksas, sidabras, alavas, visiškai nesusilydo titanas, cirkonis ir kai kurie kiti
metalai. Šarminiai ir šarminių žemių metalai su gyvsidabriu sudaro patvarius
metališkuosius junginius, kadmis ir švinas -kietuosius tirpalus. A yra atsparios agresyvios
terpės poveikiui, laidžios šilumai. Skystos A naudojamos metalurgijoje, talio A - žemos
temperatūros termometrams gaminti, šarminių metalų ir cinko A - org. sintezės
reduktoriai.
amalgamacija, bendrovių, korporacijų arba bankų susiliejimas, susijungimas. Viena
kapitalo centralizacijos formų, konkurencinės kovos padarinys. A siekiama sustiprinti ek.
pozicijas, didinti rinkų kontrolės galimybes. A įvyksta 2 būdais: didelė bendrovė tiesiogiai
prisijungia mažesnes, prijungiamų bendrovių struktūra mažai keičiasi; kelios didelės
bendrovės susilieja į vieną sujungdamos savo aktyvus, visų susiliejančių bendrovių
struktūra iš esmės pasikeičia. Kelių pagal gamybos pobūdį vienarūšių bendrovių
susiliejimas kartais vadinamas fuzija. Venantūs Mačiekus
amalgamavimas: 1. Metalurgijos procesas tauriesiems metalams (dažniausiai auksui)
gauti iš gyvsidabryje tirpinamos smulkios rūdos ar jos koncentrato. Susidaro f amalgama
(lengvai atskiriama nuo bergždžiosios uolienos); iš jos išgarinus gyvsidabrį lieka metalas.
Dažnai A atliekamas kartu su cianavimu (metalo tirpinimas kalcio cianidais). A
naudojamas lengvųjų metalų atliekoms perdirbti, retiesiems metalams elektrolitiniu būdu
gauti.
2. Metalinių dirbinių dengimas tauriojo metalo f amalgama (gyvsidabriui išgaravus lieka
plonas tauriojo metalo sluoksnis).
Amalrik Andrėj (Andrejus Amalrikas) 1938 m. gegužės 12 d. Maskva - 1980 - 111
Guadalajara (Ispanija), rusų rašytojas. Dalyvavo disidentų veikloje, neofic. lit. judėjime. 7
dešimtmetyje sukūrė 6 absurdo pjeses (tarp jų Mano teta gyvena Volokolamske l Moja
tjotja živjot v Volokolamske, Keturiolika negražiosios Meri En meilužių l
Četyrnadcat'Ijubovnikov nekrasivoj Meri - Ėnn, Pasaka apie baltą veršelį l Skazka pro
belogo byčka), vaizduojančias sov. gyvenimo kasdienybę; pjesių rinkinys išl. 1970
Amsterdame. Plačiai žinomas A veikalas Ar išsilaikys Sovietų Sąjunga iki 1984 metų?
(Prosuščestvuet Ii SovetskijSojuz do 1984 goda?, išl. 1970 Amsterdame). 1970 suimtas ir
ištremtas į Sibirą. 1976 emigravo į Vakarus, veikė žmogaus teisių gynimo organizacijose.
Žuvo autoavarijoje. Parašė autobiogr. apys. Nepageidaujama kelionė į Sibirą (Neželannoe
putešestvie v Sibir' 1970 m. , publicistikos knygų (SSRS ir Vakarai vienoje valtyje l SSSR
i Zapad v odnoj lodke 1978, Normanai ir Kijevo Rusia 1979, Disidento užrašai /Zapiski
dissidenta 1982 m. . Galina Michailova
Amaltėja (Amaltheia), graikų mitologijoje ožka (kartais nimfa), maitinusi mažametį
Dzeusą, kai šis Kretoje, Idos kalno oloje, buvo slepiamas nuo Krono. Išjos ragų tekėjo
nektaras ir T ambrozija. Netyčia nulaužtą A ragą Dzeusas pavertė T Gausybės ragu', ją
pačią -Ožiaragio žvaigždynu. Aleksandra Teresė Veličkienė
Amaltėja, vienas T Jupiterio palydovų. 1892 atrado E. Barnardas.
Amalva, pelkė Marijampolės savivaldybės teritorijoje, 0,5 km į Šiaurės vakarus nuo
Daukšių. Plotas 3414 ha. Pelkė susidariusi limnoglacialinėje lygumoje, prie moreninio
gūbrio, atskiriančio ją nuo Žuvinto palių. Šiaurės rytų dalyje yra Amalvo ežeras. Per A
teka Dovinė, Amalvė ir Šlavanta. Jos dalija A į Ringuvėlės ( Šiaurės vakarų dalis),
Panausupio (pietvakarių dalis), Amalviškių (r. dalis) ir Plynių palias (p. dalis). Durpių
klodo didž. storis 5,6 m, vid. storis 2,2,m. Vid. susiskaidymas 20%, vid. peleningumas
7,2%. Po durpėmis yra iki 5,5 m storio sapropelio sluoksnis. Dugne molis ir smėlis. Nuo
1998 A priklauso Žuvinto rezervatui. P. pakraštyje yra Varnupių piliakalnis. Rimvydas
Kunskas
Amalvas, Amalviškių ežeras, yra Marijampolės savivaldybės teritorijoje, Amalvos
pelkėje. Plotas 193 ha. Ilgis ( iš Šiaurės vakarų į pietryčius ) 2,3 km, Didžiausias plotis
1,2 km. Paviršiaus altitudė 87,1 m. Didžiausias gylis 2,9 m, vidutinis gylis l m. Ežeras
patven komitetinis, pasiekęs senatvės stadiją. Baseino plotas 90 km2. Kranto linijos ilgis 6
km. Šiaurės rytuose įteka Šlavanta; išteka Amalvė (Dovinės intakas; Šešupės baseinas).
Amalvo draustinis, botaninis zoologinis draustinis Marijampolės savivaldybės teritorijoje,
Žuvinto ekosistemos dalis. Plotas 1473 ha. Saugoma nepažeista Amalvos pelkės dalis ir
ežeras, augalija, gyvūnija. Pelkėje peri balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, griciukai, yra
šernų, briedžių, stirnų. Amalvo ežere vasarą susirenka iki 100 neperinčių gulbių.
Aukštapelkėje auga spanguolės, tekšės. A įsteigtas 1992. Se/emonas Paltanavičius
AmanTheodor (Teodoras Amanas) 1831 m. kovo 20Campulung - 1891 m. rugpjūčio 19 d.
Bukareštas, rum. tapytojas, grafikas. Studijavo dailę Bukarešte ir Paryžiuje (1850-58 m. ,
vėliau dirbo ped. darbą. Bukarešto dailės mokyklos vienas steigėjų (1864 m. , pirmasis
direktorius (iki 1891 m. . Nutapė dinamiškų ist. tematikos kompozicijų (Turkų išvarymas
iš Kelugerenio 1872 m. , kaimo buities, švenčių scenų (Kaimiškas šokis 1890 m. ,
reprezentacinių portretų (T. Vladimirescu, 1874-1876 m. , autoportretų, peizažų, sukūrė
ofortų. Kūriniai turi klasicizmo ir romantizmo bruožų; vėlyviesiems turėjo įtakos
impresionizmas.
Amanas Jostas Tj.Amman.
Amanas ('Amman), Jordanijos sostinė. 1,21 mln. gyv. (2001 m. ; aglomeracijoje 2,44 mln.
gyv. Geležinkelis į Damaską (Sirija), ai Akabą. Tarpt, oro uostas. Tekstilės, siuvimo,
avalynės, elektrotechn., maisto (tabako), cemento, popieriaus pramonė. Plastikinių ir
aliumininių dirbinių gamyba. Amatai (audinių, odos dirbinių, bižuterijos gamyba). Netoli
A kasami fosforitai. universitetas (įkurtas 1962 m. , musulmonų aukštosios mokyklos.
Muziejai. 4000 vietų romėnų teatro ( II a. ) ir nimfėjo, arabų tvirtovės, Heraklio
šventyklos ( II a. ) liekanos. Kvadrato plano pastatas (6 ar VIII a. ) su arkatūromis bei
arabeskomis dekoruotu interjeru. XIX a. pab. Basmano ir Ragdano rūmai. XX a. pastatai:
Chuseino mečetė su 2 minaretais (1924 m. , karaliaus Abd Alaho mauzoliejus (1952 m. .
Senovėje A vadintas Raba, helenizmo, Romos ir Bizantijos valdymo laikais - Filadelfija
(pagal Ptolemajo II Filadelfo vardą). Nuo 635 priklausė arabų Kalifatui, nuo X a. -
Egiptui ir Sirijai, 1516-1918 Osmanų imperijai. Nuo 1921Tran seniūnijordanijos emyrato
(1922-46 Didžiosios Britanijos mandatinės teritorijos) centras, nuo 1946 Jordanijos
sostinė. Pav.
Amanatis Bartolomėjas T B. Ammanati.
'Amanda', ankstyvoji gūžinių salotų veislė. Sukurta Olandijoje. Auginama šiltnamiuose
žiemą ir pavasarį bei rudenį. Vid. derlingumas 6,4 kg/m2. Polietileniniuose šiltnamiuose
sudygusi subręsta po 58, žydi po 110, sėklos subręsta po 145 d. Sėklos sidabriškai baltos,
sudygsta po 4 d. Lapai apvalūs, raukšlėti, šviesiai žali. Gūželė tanki (-13 cm skersmens),
švelni, trapi, vid. 190-260 g masės. A vid. atspari ligoms. Lietuvoje rajonuota 1981.
Julijona Jakubynaitė
Amanollahas (Amanollah Khan), Amanula Chanas 1892 m. birželio 1 d. Paghman (prie
Kabulo) - 1960 m. balandžio 25 d. Ciurichas, Afganistano emyras (1919-26 m. ,
padišachas (1926-29 m. . Chabib Alaho sūnus, Abd ar Rahmano vaikaitis. 19190228
paskelbė Afganistano nepriklausomybe, 1919 m. gegužės - karą Didžioji Britanijai. 1919
m. rugpjūčio 8 d. pasirašė Ravalpindi taikos sutartį, kuria Didžioji Britanija pripažino
nepriklausomą Afganistaną. A atsisakė izoliacinės užs. politikos. Modernino šalį: 1923
paskelbė pirmąją konstituciją, pertvarkė administraciją, mokesčius, steigė pasaulietinius
teismus ir rn-las. Reformoms pasipriešino dauguma gyventojų, ypač dvasininkai ir genčių
vadai. Sukilėliams užėmus Kabulą A 1929 pr. atsisakė sosto ir emigravo.
Amanoras (Amanor), senovės armėnų Naujųjų metų šventė. Pagal senovės kalendorių -
rugpjūčio 11. Tą dieną buvo švenčiama vaisingumo, naujojo derliaus ir gerovės šventė.
Kartu garbinamas Vanaturas - svetingumo, vaišingumo dievybė, klajūnų ir benamių
globėjas. Iškilmių pagr. vieta buvo Bagavane (dab. Diyadinas, Turkija). Marytė
Kontrimaitė
Amanshauser Gerhard (Gerhardas Amanshauzeris) 1928 m. sausio 2 d. Zalcburgas, austrų
rašytojas. Daug keliavo (1981 lankėsi Vilniuje). Parašė novelių (rink. Iš pūslių
gyvenimo/Auselėm Leben der Quaden 1968, Dezertyras l Der Deserteur 1970 m. , satyr.
rom. Vėlyvi svečiai pilyje (Schlo - 1 mil spaten Gasten 1975 m. , parodijų ir satyrų (kn.
Zondo užrašai lAufzeichmmgen einer Sonde 1979, Kelionė į uždraustą miestą l Fahrt zur
verbotenen Stoft 1987 m. , esė, eilėraščių. Kūriniuose kritikavo visuomenės bei kultūros
niveliaciją; jų herojus - autsaideris, pasyviai maištaujantis prieš miesčionišką,
prisitaikėlišką visuomene. Kūrybai būdinga skepticizmas, melancholija. A kūrinių
paskelbta lietuvių kalba. Jadvyga Bajarūnimė
417
Amapa (Amapa), valstija Brazilijos šiaurėje, prie Atlanto, Prancūzijos Gvianos ir
Surinamo pasienyje. Plotas 143 454 km2. 502 300 gyv. (2001 m. . Centras - Macapa (285
400 gyv., 2001 m. . Diduma paviršiaus - žemuma, A pietryčiuose - pelkėta Amazonės
delta. Viduryje ir vakaruose įsiterpia Gvianos plokščiakalnis. Visžaliai tropiniai miškai
(renkama kaučiukas, bertoletijų riešutai). Kasama mangano rūda (1~ Amapa mangano
rūdos telkinys). Ganyklinė gyvulininkystė. Žvejyba.
Amapa mangano rūdos telkinys (Amapos mangano rūdos telkinys) yra Brazilijos šiaurėje,
Amapa valstijoje. Rūda slūgso prekambro uolienose; joje daugiau, kaip 46% mangano.
Pagr. mineralas - kriptomelanas. Geologiniai ištekliai -40 mln. t, kasmet iškasama -l mln. t
( daugiau, kaip 90% Brazilijoje iškasamos mangano rūdos).
ai Amarą (al-'Amarah), miestas Irako pietryčiuose, Tigro kair. krante, prie ai Basros
-Bagdado geležinkelis; Maisano ostano centras. 323 200 gyv. (2001 m. . Antras pagal
dydį (po Bagdado) upių uostas. Oro uostas. Maisto (malimo, žuvų ir mėsos konservų)
pramonė. Dailieji amatai (dirbiniai iš sidabro). Žemės ūkio rajono prekybos centras.
amarai, tikrieji amarai, lygiasparnių (Homoptera) būrio vabzdžiai. Su Tfilokseromis ir
Tchermesais kartais jungiami į amarinių pobūrį. Yra -4000 rūšių. Kūnas 0,5-7,5 mm ilgio,
kiaušinio, verpstės, kamuolio pavidalo, kartais pailgas. Turi dvi poras sparnų, priekiniai
didesni, su 3-6 įstrižinėmis gyslomis. Yra ir besparnių A. Antenos šeriškos, 3-6 narelių,
ilgesnės už kūną. Kojos ilgos. Pilvelis 9 narelių. Burnos organai duriamojo siurbiamojo
tipo. A būdinga siaura mitybinė specializacija ir sudėtingas vystymosi ciklas. Gyvena
kolonijomis ant įv. augali) dalių, minta augalų sultimis. Vienanamių A visas vystymosi
ciklas susijęs su vienos rūšies, vienos ar kelių giminingų genčių augalais. Dvinamių A
vystymosi ciklui būdinga migracija nuo pirminių augalų maitintojų (medžių ar krūmų, ant
kurių žiemojo kiaušiniai ir maitinosi kelios partenogenetinių patelių kartos) ant antrinių
augalų maitintojų (jie priklauso kitai augalų šeimai ar eilei negu pirminiai augalai
maitintojai). Pvz., slyvinio miltamario pirminiai augalai maitintojai yra slyvos, o antriniai
- nendrės. Per vasarą pasimaitina ant antrinių augalų maitintojų, o rudenį grįžta ant
pirminių, poruojasi ir deda kiaušinius. Ne viso vystymosi ciklo A dauginasi tik
partenogenetiškai. Jie gali gyventi tik šilto klimato zonoje, žiemą apšildomose patalpose
arba žiemoti ant požeminių augalo dalių. Patelės veda gyvas lervas. Patinai ir kiaušinius
dedančios amfigoninės patelės pasirodo rudenį. Lietuvoje -300 rūšių. Lietuvos klimato
sąlygomis peržiemoja tik apvaisinti kiaušiniai. A perneša virusinių ir grybelinių ligų
sukėlėjus. A apniktos augalų dalys gali prarasti chlorofilą, keisti spalvą, deformuotis.
Pažeidimo vietose susidaro gumbai. A išmatos vadinamos lipčiumi (medaus rasa), turi
daug angliavandenių, jas renka bitės. Dauguma A rūšių yra augalų kenkėjai: T javiniai
amarai, f pupinis amaras, f žirninibi amarai, kopūstinis A (Brevicoryne brassicae),
morkinis A (Semiaphis dauci), persikinis A (Myzodes persicae). Vaismedžius ir
vaiskrūmius žaloja Tabeliniai amarai, vyšninis A (Myzus cerasi),serbentinis A
(Cryptomyzus ribis), agrastinis A (Aphis grossulariae), slyvinis A (Hyalopterus pruni).
Erškėčiams ir kultūros rožėms kenkia didysis rožinis A (Macrosiphum rosae). Apsauga:
laukuose ir daržuose laikomasi sėjomainos, soduose ant vaismedžių šakų žiemojantys
kiaušiniai naikinami ovicidais. Per vegetaciją augalai purškiami insekticidais. Pav.
Rimantas Rakauskas, Asta Vengeliauskaitė
Amarapura, miestas Birmos viduryje, Iravadi kair. krante, 11 km į pietus nuo Mandalay.
-40 000 gyv. Amatai (gaminami bronzos, keramikos dirbiniai), šilko pramonė. Pilies
(1783-1823 m. ir karaliaus rūmų (1837-57 m. griuvėsiai, daug šventyklų. A pradėjo kurtis
1783. Iki 1823 ir 1837-57 buvo Birmos sostinė. 1810 m. nukentėjo nuo gaisro, 1839 - nuo
žemės drebėjimo.
Amaravalli tAmreli.
Amar Das (Amar Das, Amardasas) 1497 Chadur (Indija) - 1574 Goindval, trečiasis sikhų
guru. Suskirstė Pandžabą į 22 sikhų rel. sritis, rėmė sikhų misijas. A siekė iš sikhų
religijos pašalinti hinduizmo priemaišas, skatino skirtingų varnų žmonių vedybas,
panaikino draudimą tekėti našlėms. Ypač griežtai kovojo su T sali . Kazimieras Seiburis
amariliniai (Amaryllidaceae), lelijainių (Li/iopsida) klasės daugiamečių augalų šeima. -70
genčių, daugiau, kaip 1000 rūšių. A paplitę tropinio ir subtropinio klimato srityse. Didelė
A įvairovė Centr., P. Amerikoje, Viduržemio pajūrio srityje. Aukštis nuo kelių centimetrų
iki 2 m. Lapai linijiški arba lancetiški, skroteliniai. Žiedai taisyklingi, dažnai dideli,
susitelkę žiedstiebio viršūnėje po kelis ar pavieniai. Vaisius - sausa arba sultinga dėžutė.
Daugelis A auginama kaip dekoratyviniai augalai lauke (narcizas, Snieguolė, leukoja)
arba kambariuose (meilenis, amarilė, raudminas). Živilė Lazdamkailė
Amarilio (Amariljasl, miestas JAV, Teksaso valstijos Šiaurės vakaruose. 176 900 gyv.
(2001 m. . Naftos perdirbimas, vario ir cinko lydymas, transporto mašinų (ir
sraigtasparnių), ginklų gamyba (brand. galvučių surinkimas), maisto pramonė.
universitetas (įkurtas 1910 m. . Prie A gaunama nafta, gamtinės dujos (iš jų gaunamas
helis). A pradėjo kurtis 1887; miesto teisės nuo 1892.
amariniai vyčiai (Aphidiidae), plėviasparnių (Hymenoptera) būrio parazitinių vabzdžių
šeima. daugiau, kaip 300 rūšių. A paplitę Europoje, Šiaurės Amerikoje. Kūnas 1,5-3 mm
ilgio, rudas arba tamsiai rudas. Morfologiškai, ypač pagal sparnų gyslotumą, artimi
brakonidams, tačiau nuo jų skiriasi tuo, kad parazituoja tik amaruose. Užkrėstų amarų
lervų viduje vystosi A kiaušinis ir lerva. Lietuvoje apie 100 rūšių. Labiau ištirtos rūšys,
parazituojančios žirniniuose ir slyviniuose amaruose. Algimantas Jakimavičius
al Amarna, senovės Egipto sostinės Achetatono griuvėsiai Vid. Egipte, Nilo dešinysis
krante, apie 280 km į pietus nuo Kairo. Miestą pastatydino faraonas Amenchotepas IV,
arba Echnatonas, apie 1348 p.m.e. kaip sostinę ir dievo Atono svarb. šventyklą. Po jo
mirties (-1332 p.m.e.) sostinė grąžinta į Tebus; miestas apleistas, vėliau sugriautas. 1890-
1970 (su pertraukomis) jį tyrė archeologai. Achetatono dydis 3 x 1,55 km; centre rasta
Atono šventykla (730 x 275 m) ir faraono rūmai. Pastatai statyti iš plaušaplyčių, sienų
tapyba dažniausiai vaizduoja scenas iš faraono šeimos gyvenimo. A Šiaurės ir p. dalyse
rasti nekropoliai su uolose iškaltomis 25 kapavietėmis, rytinėje - Echnatono šeimos kapas;
kapų sienų tapyba yra žinių apie to meto buitį ir rel. gyvenimą svarb. šaltinis. Rastas
Echnatono sarkofagas (sudaužytas). Vienas svarb. radinių - Amarnos lentelės (300 vnt.),
t.y. faraonų Amenchotepo III ir IV bei jiems pavaldžių Asirijos, Babilonijos, Sirijos ir kt.
valdovų laiškai. Skulptorius Tutmozio dirbtuvėse rasta daug skulptūrų, tarp jų - Nefertitės
biustas. Pagal skulptūras, sienų tapybą skiriamas Amarnos stilius. Pav.
Amaru (Amarus), apie VII a. , Indijos poetas. Rašė sanskrito kalba. Kilmė nežinoma;
manoma, buvo Ujaino valdovo Vikramaditjos dvaro poetas, kituose šaltiniuose minimas
kaip Kalidasos amžininkas arba karalius Amaru. Kūrė meilės lyriką. Eilėraščių rink.
Šimtas Amam posmų būdinga meilės išgyvenimų jvairovė, jausmų rafinuotumas,
meniškumas. A posmai buvo kopijuojami, dedami į šen.
antologijas, iliustruojami arba pateikiami prie meilės tematikos miniatiūrų. Poezijai
būdinga grakštus stilius, meilės kančių, pavydo, išsiskyrimo, nostalgijos ir rezignacijos
motyvai. A kūryba turėjo įtakos Indijos lyr. poezijos raidai. Šalia Bhartrihario,
Džajadevos, Kalidasos lyrikos Šimtas Amaru posmų laikomas vienu svarbiausių erotinės
kultūros tekstų. Valdas Jaskūnas
Amasalikas t Ammassalik.
Amasya (Amasija), miestas Turkijos šiaurėje, prie Yesil Irmako upės; ilo centras. 76 600
gyv. (2001 m. . Tekstilės (šilko), maisto (cukraus), keramikos pramonė. Vaismedžių,
šilkaverpių auginimo rajono prekybos centras. Tvirtovės griuvėsiai, mečetės (13- XIV
a. ), mauzoliejai (14- XV a. ), ligoninė ( XIV a. ). Netoli A kasama rusvosios anglys,
cinko, alavo rūdos. Senovėje miestas buvo Ponto karalystės sostinė (tada vadinta
Amasėja). Viduramžiais - Trapezunto imperijos miestas. XII a. priklausė Seldžiukų
valstybei. 1392 užėmė osmanų sultonas Bajazitas I.
Amasis, Amasidas, VI a. p.m.e. 2 pusė, vienas žymiausių senovės Graikijos keramikų.
Manoma, kilęs iš Rytų šalių (jo varžovas Eksekijas savo vazose šalia negridinio tipo
figūrų yra įrašęs A vardą). Gyveno Atėnuose. Kūrė (-550-510 m. p.m.e.) juodafigūre
keramiką. Žinomas pagal kelių vazų signatūras. Vazas dekoravo dionisijų, orientalistiniais
motyvais. A dirbinių tapyba pasižymi dinamiškomis scenomis, gyvais figūrų judesiais.
Dalia Vusiliūnienė
Amašukeli Elgudža (Elgudžia Amašukėlis) 1928 m. rugpjūčio 22 d. Tbilisis, gruzinų
skulptorius. 1947-54 studijavo Tbilisio dailės akademijoje. Sukūrė paminklų (Motina
Gruzija 1963, V. Gorgosali, 1967, abu Tbilisyje), reljefų ir medalionų (serija Gruzinų
liaudies papročiai 1956-60, Vaza Pšavela 1958-64 m. . Apipavidalino ir iliustravo knygų,
nutapė paveikslų. Kūrybai būdinga didingumas, patosas, ekspresija. Pav. Ramuli'
Rachleričiūtė
Amata, upė Panevėžio raj. ir Pasvalio raj. savivaldybių teritorijoje; Lėvens kairysis
intakas. Ilgis 20 km, baseino plotas 80 km2. Prasideda ties Grikpėdžiais, teka į Šiaurės
rytus per Mūšos -Nemunėlio žemumą. Įteka į Lėvenį į pietryčius nuo Pušaloto. Intakai:
Rupis (kair.), Ažagėlė, Paltis, Valka (dešinysis ). Visa vaga reguliuota, plotis 5-7 m, gylis
0,4-1,7 m. Srovės greitis 0,1 m/s. Vidutinis nuolydis 0,8 m/s. Vidutinis debitas 0,44 mYs.
Algirdas Rainys
amatai, gamybinė veikla, pagrįsta kvalifikuotu f amatininkų darbu ir paprasta technika,
tenkinanti individualius vartotojų poreikius. Natūriniam ūkiui būdinga T namų pramonė
(vadinama ir namų amatais), teikianti dirbinius ūkiui, kurio narių jie buvo pagaminti; jos
elementų daugelyje šalių išliko iki šiol. Kitos labiau išplėtotos A formos yra dirbinių
gamyba ir paslaugos pagal užsakymą, atliekamą iš gamintojo arba užsakovo medžiagos,
bei amatinė gamyba rinkai (f amatų pramonė). Pastaruoju atveju gaminiai į rinką
dažniausiai patenka per supirkėjus -prekybininkus, kartais kilusius iš pačių amatininkų.
Atskirti nuo realizacijos rinkos, vėliau ir nuo žaliavų rinkos A pasidarė priklausomi nuo
kapitalo. Ilgainiui supirkėjas tapo įmonininku, o amatinė gamyba rinkai -amatų pramone.
A atsirado pirmykštėje bendruomenėje, kurios nariai gamino medžioklės bei buities
reikmenis - lankus ir strėles, indus, papuošalus, iš pradžių (paleolite) grubius iš medžio ir
akmens, vėliau (neolite) tobulesnius iš akmens; audė audinius, siuvo drabužius. Šio
laikotarpio pab. atsirado metalų gamyba ir apdirbimas. Iv, darbo įrankiai, ginklai buvo
gaminami iš bronzos, nuo II-1 tūkstantmečio p.m.e. ir iš geležies. Ilgainiui A dirbiniai vis
dažniau buvo skiriami mainams. Yrant pirmykštei bendruomenei A tapo atskira ūk.
veiklos sritimi. Verg. laikais A technika ir specializacija toliau tobulėjo, susikūrė naujos A
rūšys (geležies rūdos, aukso, sidabro gavyba; verpimas atsiskyrė nuo audimo;
savarankiškomis virto drabužių, papuošalų, ginklų gamyba). Feod. laikotarpiu feodalų ir
valstiečių ūkius būtinais buities dirbiniais ir padargais aprūpindavo daugiausia namų A.
Plečiantis visuomeniniam darbo pasidalijimui, prekiniams piniginiams santykiams
plėtojosi dirbinių gamyba pagal užsakymus ir rinkai. A pirmiausia suklestėjo Bizantijoje,
Indijoje, Persijoje, Egipte, Sirijoje ir Vidurinės Azijos šalyse. Jose jau l tūkstantmetyje
buvo miestų, kuriuose A (brangių audinių, ginklų, juvelyrinių dirbinių gamyba) buvo
labai išplėtoti. Aukšto lygio A buvo Kinijoje (popieriaus gamyba žinoma nuo II a. ,
porceliano - nuo III a. , parako - nuo XI a. , spauda - nuo XI a. ). V. ir Vid. Europoje (ypač
Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje) miestų A sparčiau plėtojosi XI- XII a. ;
XIII- XIV a. amatininkai jau dirbo tolimajai rinkai. Rusijoje A raida spartesnė nuo XV a.
Šiai šaliai būdinga didelė kaimo A įvairovė. Įvykus pram. perversmui mašinų technika
išstūmė A iš svarbiausių gamybos šakų. A ilgiau išliko kaime, t.p. gamybos šakose,
susijusiose su individualiais užsakymais, prabangos reikmenų gamyba, remonto darbais.
Ekonomiškai silpnose šalyse A dar plėtojasi, naudoja laisvą darbo jėgą, kurios negali
panaudoti kitos ūkio sritys. A sferoje sėkmingai plėtojamos įvairios kooperacijos formos;
tai šiek tiek padeda atsilaikyti prieš stambiojo kapitalo ekspansiją. Sov. bloko šalyse
amatininkai buvo vienijami į verslinės kooperacijos įmones. Šioms šalims perėjus į rinkos
ekonomiką A įmonės tapo asmeninės nuosavybės objektu; A plėtros galimybes lemia
konkurencija. LIETUVOS dab. teritorijoje nuo I a. buvo gaminami geležiniai įrankiai,
ginklai, žalvario, stiklo, sidabro papuošalai. Paplito puodininkystė, medžio dirbinių
gamyba, II- IV a. - audimas. Feod. laikotarpiu natūrinio ūkio sąlygomis reikšmingiausi
buvo namų A. XIII- XIV a. paspartėjo A atsiskyrimas nuo žemės ūkio; A tapo
savarankiška ūkio šaka. Lietuvos d. kunigaikščiai skatino A plėtotę miestuose. Vyravo
audimo, batsiuvystės, kailiadirbystės ir kt. A. Pradėjus kviestis užs. amatininkus ( XIV a.
pr.) A raida dar paspartėjo. A ir prekybos plėtotė skatino miestų (Vilniaus, Kauno, Trakų,
Kėdainių, Merkinės, Ariogalos ir kt.) augimą. XIV- XV a. A buvo jau gerokai
specializuoti (ypač įrankių, namų apyvokos daiktų, audinių, drabužių, ginklų, papuošalų
gamyba). XV- XVI a. kūrėsi Tcechai. Jie gynė amatininkų interesus ir rengė amatininkus.
XVI a. pradėta gaminti dailiuosius stiklo dirbinius, plėtota auksakalystė, pakilo keramikos
ir audimo A lygis. Lietuvos Statutuose (1529 ir 1588 m. minimi 2 V a. XVII a. 2 pusėje
dėl karų sukeltos ūk. suirutės A smuko, daugumą prekių LLV bajorai įveždavo iš užsienio
be muitų ir pardavinėjo savo valdose. A vėl ėmė kilti XVIII a. 2 pusėje - XIX a. l pusėje.
A centrai buvo Kaunas, Klaipėda, Raseiniai, Ukmergė ir kt. miestai, didžiausias - Vilnius.
Panaikinus baudžiavą kai kuriuose Lietuvos miestuose įsteigtos f amatų mokyklos.
Stiprėjanti pramonė pradėjo stumti A iš kai kurių maisto produktų perdirbimo, tekstilės ir
metalo apdirbimo sričių. Vis dėlto A dar ilgai vyravo aprangos gamyboje, auksakalystėje,
maisto produktų perdirbimo ir kt. srityse (lent.). XIX a. pab. Lietuvoje A teko -54%, 1939
daugiau, kaip 25% bendrosios pram. produkcijos. 1939 buvo -35 000 A dirbtuvių.
Sovietinės okupacijos metais amatininkai dirbo verslo artelėse (iki 1960 m. , jas
panaikinus - buit. aptarnavimo kombinatuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A
papildė smulkųjį ir vid. 1verslą. Vytautas Purenąs
Amatas Sicilietis Jonas Silvijus (lohannes Silvius Amatus Siculus), tikr. Giovanni Silvio
de Mathio - 1537 m. birželio 8 d. Vilnius, teisininkas, pedagogas, literatas. Įgijo platų
hum. išsilavinimą; Paduvos universiteto abiejų teisių dr. 1497 dėstė Vienos universitete.
1501 atvyko į Krokuvą, dėstė Krokuvos universitete, bendravo su P. Alšėniškiu. Nuo
1518 Vilniaus katedros kanauninkas, Lydos ir Vitebsko klebonas, apaštališkasis
pronotarijus. 1525-37 Žygimanto Augusto mokytojas. Spėjamas ped. traktato (1502 m.
autorius. Liko laiškų, nedidelių poez. kūrinių. Juozas Tumelis
Amaterasu, japonų mitologijoje Saulės ir sintoistų svarb. deivė, imperatorių pramotė,
žemdirbystės globėja. Iš savo kairiosios akies ją sukūręs dievas Idzanagis. A valdanti
dangų, įkūnijanti šviesos, augimo, derlingumo pradus. A simbolis - bronzinis veidrodis.
Seniausios šventyklos Išėję (Honsiu s.). A mitai surašyti metraščiuose Kodžiki (712 m. ir
Nihongi (720 m. .
Amati (Amaliai), italų styginių muzikos instrumentų meistrai. Gyveno Cremonoje. Dirbo
smuikus, violas, violončeles, liutnias. Andrea (-1535-1610 m. - Cremonos smuikų
pradininkas - sukūrė dab. smuiką. Jo sūnūs Antonio (-1555--1640 m. ir Girolamo (1556-
1630 m. dažniausiai dirbo kartu. Vaikaitis Nicola (1596-1684 m. - žymiausias iš A -A.
Guarneri ir A. Stradivari mokytojas. A instrumentai dailios formos, padengti geltonu,
rečiau rausvai auksiniu laku, minkšto tembro. Ypač vertinami A smuikai. Jurgis
Dvarionas
amatininkai, išmokę t amatų asmenys, gaminantys pagal individualius užsakymus arba
rinkai vartojimo reikmenis, teikiantys paslaugas, atliekantys įv. remontą. Dirba
dažniausiai naudodami nesudėtingus įrankius arba techniką ir savo arba užsakovo
medžiagas. Ankstyvesnėse epochose amato mokė patyrę tos srities meistrai, nuo XIX a.
buvo mokoma f amatų mokyklose, profes. techn. kursuose. Amatams tapus atskira ūk.
veiklos sritimi ilgainiui vis daugiau buvo gaminama mainams. Verg. laikotarpiu daug
vergų, išmokytų amato, tenkino vergvaldžių poreikius. Graikijos ir Romos imperijos
miestuose buvo steigiamos spec. dirbtuvės f ergasterijos pram. dirbiniams gaminti, buvo ir
pavienių A, dirbusių pagal užsakymus. Feod. laikotarpiu didelių dvarų amatai buvo jau
gerokai specializuoti. Visuomeniniam darbo pasidalijimui griaunant natūrinį ūkį didėjo
miestų A reikšmė. Įrankiai, medžiagos, dirbtuvės buvo miestų A asmeninė nuosavybė,
todėl jie ekonomiškai mažiau priklausė nuo feodalo negu valstiečiai A. Priešindamiesi
feodalams, neretai sukildami, miestų A su kt. miestiečiais išsikovojo asmenine laisvę ir
savivaldą. Miestuose susidarė palankios sąlygos darbo įrankiams tobulinti, profes.
įgūdžiams kaupti, A mokyti. Dvarų A ilgainiui tapo duoklininkais, persikraustė į
miestelius ir miestus. Bendriems interesams ginti V. Europos A būrėsi į f cechus ( X a.
pab. Italijoje, XI- XII a. Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje). Bizantijoje, Art. ir Vid.
Rytų šalyse, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje A vienijosi į organizacijas, iš dalies panašias į
cechus. Rusijoje tik atskiruose amatuose buvo cechų savivaldos elementų. XIX a. pab. ir
ypač XX a. pr. didėjant pram. gamybos ir kapitalo koncentracijai bei centralizacijai A ek.
pozicijos sumenko. A jungėsi į verslo kooperatyvus ir kt. profes. organizacijas. Daugiau A
išliko ekonomiškai silpnose šalyse, tačiau jų ek. padėtis nelengva. Nemažai A dirba
turizmo ir poilsio srityse. LIETUVOJE I a. pradėta lydyti geležį, gaminti išjos darbo
įrankius ir ginklus, sidabruoti metalinius dirbinius. A sodybos telkėsi aplink pilis. Feod.
laikotarpiu vieni A buvo baudžiauninkai, kiti - laisvieji žmonės. Jų specialybės buvo
nesudėtingos - kalviai, račiai, lentų pjovėjai, dailidės, mūrininkai, siuvėjai. Laisvieji A
sudarė pagr. dalį miestiečių, turėjo geresnes sąlygas meistriškumui tobulinti,
specializuotis, ypač po to, kai XIV a. daug jų buvo pakviesta iš užsienio, daugiausia iš
Vokietijos. Pirmieji į cechą susitelkė auksakaliai - 1495 susikūrė T Vilniaus auksakalių
cechas (pirmasis LDK). XVI a. susijungę į cechus miestų A jau buvo svarbiausi prekių
gamintojai. Ist. šaltiniuose minimi kalviai, mūrininkai, siuvėjai, plytininkai, kailiadirbiai,
odininkai, račiai, kubiliai, puodžiai, deg universitetininkai, anglininkai, rūdininkai,
ginklininkai, dailidės. XVII a. 2 pusėje, kai dėl karų sukeltos ūkio suirutės dalis cechų
išnyko, daug miestų A ėmė verstis žemdirbyste, kiti tapo keliaujančiais A, dažniausiai
savo paslaugas teikusiais kaimo gyventojams. Lietuvos kaimuose daugiausia buvo
siuvėjų, dailidžių, stalių, kubilių, račių, skiečių, dievdirbių, mažiau - kailiadirbių,
batsiuvių, pakinktininkų, kalvių, puodžių, krosnininkų, akmenkalių, skardininkų, stiklių.
Miesteliuose buvo pagal užsakymą verpiančių ir audžiančių moterų. Dauguma A dirbdavo
savo namuose, staliai, stogdengiai, krosnininkai - užsakovo sodyboje. Klumpdirbiai ir
siuvėjai buvo kviečiami į namus, kad aprūpintų visą šeimyną. Kaimų ir miestelių A dirbo
pavieniui, kartais turėjo keletą mokinių. Didelę A dalį sudarė lietuviai; amatu vertėsi ir
žydai, vokiečiai, totoriai, rusai (vietiniai bei atvykusieji iš Rusijos). Buvo ir fjurisdikų (jos
gyvavo iki XVIII a. pab.) A, kurie neretai pažeisdavo cechų privilegines teises. Cechai
išsilaikė iki XIX a. pab. (Kauno gubernijos miestuose jie panaikinti 1888, kitose
gubernijose - 1893 m. . Keliaujančių A išliko iki XX a. vidurio. XIX a. miesto A gausėjo,
didėjo jų specializacija (l ir 2 lent.). 1897 Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijose buvo 106
000 A, 1895 Klaipėdos kr. - 7300.1/3 A gyveno miestuose (Vilniuje - 18 000 m. . A
daugiausia gamino audinius ir aprangą, dirbo statybos darbus, apdorojo metalus ir medį.
XIX a. pab. pagausėjo amatų dirbtuvių, kuriose dirbo ir samdinių. Jų išliko ir po Pirmojo
pasaulinio karo (Vilniaus kr. 1935 buvo 11 349 A ir 9823 amatų dirbtuvės). Pasaul. ek.
krizės metais apie 25% A liko be darbo. 1939 buvo -70 000 A, iš kurių 30% vertėsi amatu
kaip pagalbiniu verslu. Siuvėjai sudarė 26,1%, kalviai 11,4%, batsiuviai 8,2% visų A. Iš
viso A dirbtuvėse dirbo apie 10 000 samdomų darbininkų. Sovietinės okupacijos metais
beveik visi A buvo suburti į verslo arteles. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę amatų
įmonės tapo asmeninės arba bendrosios dalinės nuosavybės objektais, A - įmonių
savininkais arba samdomais darbininkais. A skaičiaus dinamika labai priklauso nuo
smulkiajam ir vid. verslui taikomų mokesčių, kitų ek. bei sočiai, sąlygų. VytautasPuronas
L: H. towmianski Akty cechow vtilenskich Wilno 1939.
„Amatininkas", dvisavaitinis iliustruotas žurnalas, ėjęs 1934-40 Kaune. Iki 1940 leido
Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų (verslininkų) sąjunga, nuo 1940
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, 1940 m. liepos – spalio mėn. Vietinės pramonės
liaudies komisariatas. Rašė apie amatininkų padėtį, gvildeno įvairias amatininkystės
problemas.
amatoksinai, cikliniai peptidiniai grybų toksinai. Stabdo RNR polimerazės sintezę, kuri
nulemia DNR replikacijos pradžią. A (a -, Į3-, y-amanitinai, amaninas, amą-nulinas) yra
žalsvosios musmirės (Amonitą phalloides) svarb. nuodai, l g grybo masės yra 0,4 mg A,
mirtina dozė Žmogui - 5-7 mg A. Zofija Sasnauskienė
amatolai, sprogstamosios medžiagos, susidedančios iš amonio nitrato (NH4NO,) ir
trinitrotolueno; vieni amonitų. Dažniausiai naudojamų A (80% NH4NO, ir 20%
trinitrotolueno) sprogimo šiluma 4 MJ/kg. A užtaisoma aviacijos bombos, sviediniai,
minos, kiti šaudmenys; naudojami ir sprogdinimo darbams.
amatų dienos (Lietuvoje), renginiai amatams ir tautodailei populiarinti bei skatinti.
Pradėtos rengti 1971 (vieno kurio ir visų amatų). Per jas vyksta amatininkų varžybos,
žaidžiami su amatais susiję žaidimai, rengiamos amatininkų ir tautodailės darbų parodos,
mugės, renkami garbės meistrai (audėjų audėja ir kt.), koncertuoja folkloro kolektyvai.
1971-1992 m. įvyko 19 A: puodžių (Šiauliuose 1971,1974,1979,1987 m. , kalvių
(Druskininkuose
1971. 1974, 1977, 1986 m. , medžio meistrų (Kretingoje 1972. Plungėje 1976 ir
Plateliuose 1981,1987 m. , audėjų (Panevėžyje 1972,1977,1982,1988 m. , pynėjų
(Mažeikiuose 1986,1989,1992 m. . Surengtos 4 visų amatų dienos (Vilniuje
1973,1978,1983,1989 m. . A rengė ir rėmė Liaudies meno, Paminklų apsaugos ir
kraštotyros draugijos, įv. organizacijos, ministerijos, dalyvaudavo nuo keliasdešimt iki
kelių šimtų amatininkų. XX a. 4 dešimtmetyje panašūs renginiai vyko Alytaus apskrityje
(T Senovės dienos). Dabar amatininkų ir tautodailės darbų mugės (-500 dalyvių) vyksta
per įvairias liaudies šventes, folkloro festivalį TBaltica, Pasaulio lietuvių dainų šventę
(Vilniuje 1994,1998 m. , T Kaziuko mugę. Pav. Juozas Kudirka
amatų mokykla, žemesnioji spec. mokykla, rengusi kvalifikuotus amatininkus arba
pramonės, statybos, žemės ūkio, prekybos, transporto darbininkus. Iš pradžių amatų buvo
mokomasi pas meistrą, cechuose. Pirmosios A atsirado XVIII a. pr. Vokietijoje.
Plėtojantis pramonei XIX a. V. Europoje steigtos sekmadieninės ir vakarinės A. XIX a.
pab. Vokietijoje jos buvo sujungtos su bendrojo lavinimo sekmadieninėmis mokyklomis.
JAV A pradėtos steigti XX a. pradžioje. LIETUVOJE XVIII a. pab. LDK iždininkas A.
Tyzenhauzas pirmąją A įsteigė Gardine karališkųjų ekonomijų valstiečių vaikams (rengė
kalvius, matininkus, statybininkus), f Edukacinė komisija (1773-1797 m. kai kurių amatų
mokymą įtraukė į parapinių, T apskričių mokyklų ir gimnazijų programas. Komisijos
parengti švietimo nuostatai reikalavo mokyklose mokyti vaikus vyti virves, pinti krepšius,
šiaudines skrybėles, verpti, megzti, siūti, dirbti kai kuriuos statybos, laukų matavimo
darbus. XIX a. pr. atsirado pirmosios privačios A (namų ruošos, rankų darbų). Amatų
mokyta Vilniaus mokytojų seminarijoje, VU specialiosiose mokyklose (veterinarijos,
kurčnebylių). 1832 uždarius VU uždarytos ir jam priklausiusios spec. mokyklos, bendrojo
lavinimo mokyklų programose neliko amatų mokymo. Amatų mokyti vėl pradėta XIX a.
2 pusėje: Rietavo agronomijos mokykloje (1858-63 m. , vėliau Rumšiškių, Panevėžio,
Jonavos, Kauno, Telšių, Raseinių bendrojo lavinimo mokyklų amatų klasėse, vaikų
prieglaudose. Įkurta sekmadieninių A. Nuo 1871 pradėtos steigti dviklasės parapinės
mergaičių mokyklos su trečiąja amatų klase (namų ruošos, siuvimo, mezgimo ir kt.). 1895
prie Vilniaus chemijos ir techn. mokyklos buvo įsteigta A. Pramonės, transporto, ryšių
poreikiams tenkinti XX a. pr. įsteigta įvairių techn. mokyklų. Geležinkelių meistrus,
technikus, stočių budėtojus ir kt. specialistus rengė Vilniaus geležinkelio technikos
mokykla, ryšių specialistus - Vilniaus paštininkų - telegrafininkų mokykla. 1918-40 A
steigė valstybė, priv. organizacijos. 1926 buvo 12 d. A, mokėsi 1105 moksleiviai. 1931
nustatyti du A tipai: žemesniosios bei vidurinės amatų ir amatų - ruošos mokyklos. 1939
buvo 30 A (be Klaipėdos kr.; 13 valst. ir 17 priv.), mokėsi 4628 mokiniai. 1940 sov.
valdžia A perorganizavo į darbo rezervų mokyklas. 1959 šios pertvarkytos į profes.
technikos mokyklas.
amatų pramonė, vėlesnė išplėtota T amatų forma, ankstyvoji pram. gamybos stadija. Nuo
amatų pirmųjų išplėtotų formų (namų pramonės ir gamybos pagal užsakymus) skyrėsi tuo,
kad produkcija buvo gaminama vietinei arba tolimajai rinkai. Savo produkciją vietinėje
rinkoje amatininkas galėjo realizuoti ir pats, tolimojoje rinkoje tik per tarpininkus -
prekybininkus. Palyginti su stambiąja pramone, A technikos lygis ir darbo našumas
žemesni. Pagr. veiksnys, lėmęs A atsiradimą, buvo amatininkų atskyrimas nuo
realizacijos, o vėliau ir nuo žaliavų rinkų. XIII- XV a. A centrų atsirado V. Europoje.
Florencija, Brugge, Gentas, Milanas, Niurnbergas ir kt. miestai gamino ir tiekė tolimajai
rinkai audinius, metalo, stiklo gaminius ir kt. prekes. Vėliau panašūs procesai vyko ir R.
Europoje, Azijoje, Amerikoje. XIX a. su A ėmė konkuruoti stambioji pram. gamyba,
kurios atsiradimą lėmė kapitalo koncentracija ir naujos, mašinų darbu paremtos,
technologijos. Ilgiausiai A išliko tose gamybos šakose, kur buvo susiklosčiusios senos
tradicijos ir produkcija pagaminama primityvia įranga. Iki XIX a. 2 pusės praktiškai visus
aprangos gaminius (drabužius ir avalynę) pasaulyje gamino A ir individualūs amatininkai.
Atsiradus siuvamosioms mašinoms ( XIX a. 6 dešimtmetyje) amatininkų dirbtuves padėjo
išstumti aprangos gamybos fabrikai. Įvairiose šalyse šie procesai vyko nevienodu tempu,
pvz., Rusijoje dar 1913 iš 68 mln. porų odinės avalynės -60 mln. porų (arba 88%)
pagamino amatininkų dirbtuvės ir pavieniai amatininkai. Tradicinės A šakos Europoje ir
JAV ypač sparčiai nyko po Antrojo pasaulinio karo, bet aptarnavimo sferoje atsirado
naujų A įmonėlių. Ekonomiškai silpnose Afrikos ir Azijos šalyse A po Antrojo pasaulinio
karo netgi plėtėsi. LIETUVOJE A labiausiai buvo išsiplėtojusi XIX a. ir 20 a, pr. Tarp
Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų dėl pram. koncentracijos A ėmė nykti, bet jos
produkcija dar sudarė apie 25% bendrosios pram. produkcijos (daugiausia siuvimo ir
avalynės gamybos sričių). 1939 vid. iš 61 Lietuvoje veikusios avalynės ir veltinių įmonės
tik keturiose dirbo daugiau, kaip 20 darbininkų; likusias 57 iš esmės galima priskirti A.
Sovietinės okupacijos metais A buvo sutelkta verslo kooperacijos įmonėse. 1941 vid.
joms priklausė 13 800 įv. amatininkų (295 artelės, 760 dirbtuvių), 1945 - 2400,1950 -
7500,1959 - 10 300. Jie gamino plataus vartojimo prekes iš vietinių ir antrinių žaliavų,
teikė gyventojams buit. paslaugas, siuvo drabužius, avalynę, gamino galanteriją, žaislus,
kai kuriuos maisto produktus, žemės ūkio ir statybos reikmenis. Jų produkcija sudarė -4%
bendrosios pram. produkcijos. 1960 visoje SSRS verslo kooperacija buvo likviduota.
Paskutiniaisiais SSRS egzistavimo metais pradėjo kurtis kooperatyvai. Nepriklausomybę
atgavusioje Lietuvoje sunyko daug didelių įmonių, susikūrė naujų, mažesnių. 1996 m. iš
2587 pram. įmonių (be individualių įmonių) 801 įmonėje (arba 31%) dirbo ne daugiau
kaip po 9 darbuotojus (iš viso 3801 žm., vid. po 4,74 kiekvienoje įmonėje), 509 įmonėse
(arba 19,7%) po 10-19 darbuotojų (išviso 7035, vid. po 13,82 kiekvienoje). Pagal
analogiją su V. Europos įmonėmis daugumą šių įmonių galima priskirti A. L: Statistikos
biuletenis Kaunas 1939; Lietuvos statistikos metraštis Vilnius 1998. Venantas Mačiekus
Amatus Siculus lohannes Silvius f J. S. Amatas Sicilietis.
amaurdzė (amaurosis < graikų amaurosis - aptemimas), vienos arba abiejų akių visiškas
aklumas, atsiradęs dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Vyzdžių reakcija į šviesą
išlieka. Dažniausiai atsiranda dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimo, sergant išsėtine
skleroze, esant pakaušinės skilties navikui, po galvos smegenų traumos. Kartais būna
įgimta. Aušra Liveikienė
Amazis l (graikų Amasis), Egipto faraonas Tjachmas l. Amazis II (graikų Amasis), Egipto
faraonas TjachmasII.
Amazonė (port. Rio Amazonas, ispanų Rio de las Amazonas), didžiausia P. Amerikos
upė. Susidaro iš susiliejusių Maranono ir Ucayali. Ilgis nuo Maranono ištakos iš
Lauricochos ežero Peru Anduose (4300 m aukštyje) 6448 km; pagal šį ilgį A yra antroji
pasaulyje (po Nilo). Ilgis nuo Apurimaco (Ucayali aukštupio) ištakos iš Vilafro ežero
Peru Anduose (5000 m aukštyje) 7025 km; pagal šį ilgį A ilgiausia pasaulyje. Ilgis nuo
Maran6no ir Ucayali santakos 3850 km. A baseino plotas 7,18 mln. km2 (didžiausias
pasaulyje).
Maranono ir Ucayali aukštupiai labai vingiuoti, teka kalnų tarpekliais (yra daug krioklių),
Andų r. šlaituose patenka į Amazonės žemumą. Iki ląuitoso (Peru) A teka į Šiaurės , po to
- į rytus (nuo 70° v. ilg. iki žiočių teka per Braziliją). A atkarpa nuo Brazilijos ir Peru
sienos iki Manauso vadinama Solimoesu. Ties ląuitosu upės vagos aukštis virš jūros lygio
106 m, ties Manausu - 25 m, ties Santaremu - 14 m. Ties pusiauju, 50° v. ilg., A įteka į
Atlantą. Su Tocantinso upe sudaro bendrą deltą, kurioje daug salų ir A šakų, vadinamų
kanalais. Deltos didž. salos (tūkst. km2 m. - Marajo (47,9 m. , Gurupa (10,0 m. ; didž.
kanalai - Vieira Grandės, Šiaurinis, Pietinis, Perigoso. A gylis aukštupyje 5-10 m,
vidurupyje -70 m; didžiausias gylis 139 m. A turi - 1100 intakų (daugiausia pasaulyje),-20
jų ilgesni kaip 1500 km (lent.). A - vandeningiausia pasaulio upė. Jos vid. metinis
nuotėkis 6930 km3 (17% pasaulio upių nuotėkio). Debitas žiotyse: vid. - 220 000 m3/s,
didž. - 350 000 m'/s (di. džiausiąs pasaulyje). A plotis ties Maranono ir Ucayali santaka 2
km, įtekėjus Rio Negro (ties Manausu) apie 18 km, ties žiotimis - 80-150 km. Atlante A
poveikis (sumažėjęs vandens druskingumas) jaučiamas 300 km nuo žiočių. A kasmet
patvinsta 2 kartus - P. ir Šiaurės pusrutulių vasarą. Gegužę ir birželį vanduo pakyla
aukščiausiai -iki 15 m. Dėl vandenyno potvynių A patvinsta iki 1400 km nuo žiočių;
žemupiui būdingos 2-3 m aukščio potvynio bangos pororokos, sklindančios 16-20 km/h
greičiu. A srovės greitis kai kur daugiau, kaip 2,5 km/h. Krantai išgraužti upės srovės.
Beveik visas A baseinas apaugęs drėgnaisiais tropiniais miškais Thilėja. Amazonėje ir jos
intakuose veisiasi apie 2000 rūšių upinių žuvų (daugiausia pasaulyje): arapaimos
(didžiausios pasaulyje gėlavandenės žuvys; užauga iki 200 kg), elektriniai unguriai,
piranijos, upiniai spygliauodegiai, cichlidai, anostomai, amerikinės dvikvėpės. Iš
žinduolių gyvena Amazonės delfinai, Brazilijos lamantinai, iš roplių -juodieji kaimanai,
anakondos. A baseine yra -48 000 km laivybinių upių. Laivybai A tinka 4300 km nuo
žiočių. A pakrančių svarb. miestai ir uostai: ląuitosas (Peru; 3670 km nuo žiočių; iki jo
atplaukia 30001 vandentalpos jūrų laivai), Leticia (Kolumbija), Manausas (-1600 km nuo
žiočių; iki jo atplaukia 5000 t vandentalpos jūrų laivai), Santarėmas, Macapd (Brazilija).
Pav. PetrasLingė
Amazonė (Amazonas), valstija Brazilijos Šiaurės vakaruose, Amazonės baseine. Ribojasi
su Peru, Kolumbija ir Venesuela. Didžiausia ir rečiausiai gyvenama Brazilijos valstija.
Plotas l 577 820 km2.2,96 mln. gyv. (2001 m. . Centras -Manausas (l,46 mln. gyv.,2001
m. . Paviršius - Amazonės žemuma. Daug upių: Amazonė ir jos intakai (didžiausi -Rio
Negro, Madeira, Purusas). Drėgnieji tropiniai miškai (daug kur užliejami, pelkėti).
Renkama kaučiukas, bertoletijų riešutai. A tiekia 75% Brazilijos džiuto produkcijos ir
pipirų. Auginama kukurūzai, maniokai, cukranendrės. Veisiami galvijai. Žvejyba.
Vandens kelių ilgis apie 12 000 km. Į Manauso uostą (prie Amazonės ir Rio Negro
santakos, apie 1600 km nuo Atlanto) įplaukia 50001 vandentalpos jūrų laivai. A p. dalimi
eina Transamazonijos plentas. ISTORIJA. Dab. A teritoriją 1541-42 pasiekė ispanų
keliautojas F. de Orellana. 1669 port. kapitonas F. da Mota Falcao įkūrė Sao Jose do Rio
Negrinho fortą (dab. Manauso dalis). 1822-50 A teritorija priklausė Para provincijai. Nuo
1852 Brazilijos provincija, nuo 1889 - federacinė valstija. 1880-1910 m. klestėjo dėl
prekybos kaučiuku, jam išvežti 1900 buvo pastatytas Manauso uostas. A ūkis plėtojamas
pagal Brazilijos vyriausybės 1946 parengtą planą.
amazonės (graikų Amazones < Ta...+ mažos - krūtis), graikų mitologijoje karingų moterų
gentis, karo dievo Arėjo ir jo dukters Harmonijos palikuonės. Gyveno Kapadokijoje (M.
Azija), iš ten persikėlė į Skitiją (prie Azovo j. ir Kaukazo priekalnių). Giminei pratęsti
susitikdavo su kaimyninių genčių vyrais. Sūnus grąžindavo tėvams arba nužudydavo,
dukras mokydavo karo meno; nupjaudavo vieną krūtį, kad būtų patogiau šaudyti iš lanko.
Surengė karo žygių į Trakiją, Siriją, Likiją. Beveik nuolatos buvo priešiškos Graikijai, per
Trojos karą padėjo trojėnams. Valdant Tesėjui įsiveržė į Atiką, bet buvo sumuštos. Dažnai
vaizduojamos antikos mene. Aleksandra Teresė Veličkienė
Amazonės paktas (isp. Tratado de Cooperacion Amazonica), Amazonės regiono šalių
bendradarbiavimo sutartis. Reguliuoja šio regiono (-13 mln. km2 m. aplinkos apsaugos,
išteklių naudojimo ir infrastruktūros gerinimo klausimus. A 1978 Limoje pasirašė
Bolivija, Brazilija, Ekvadoras, Gajana, Kolumbija, Peru, Surinamas ir Venesuela.
Amaz6nės žemuma, didžiausia pasaulyje aliuvinė žemuma. Yra P. Amerikoje, didesnioji
dalis - Brazilijoje, pakraščiai - Kolumbijoje, Peru ir Bolivijoje. Apima -3/4 Amazonės
baseino. Plotas -5 mln. km2. Ilgis ( iš vakarų į r.) -3200 km. Šiaurėje A siekia Gvianos
plokščiakalnį, vakaruose - Andų kalnus, pietuose - Brazilijos plokščiakalnį, rytuose -
Atlantą. A yra P. Amerikos platformos sineklizėje, susidariusioje iš paleozojaus jūrinių ir
mezozojaus bei kainozojaus kontinentinių nuogulų. Paviršius žemas, plokščias (didesnioji
A dalis yra 30-100 m abs. aukščio), labai suskaidytas Amazonės intakų. A vakaruose
klimatas jūrinis ekvatorinis, rytuose - musoninis subekvatorinis. Vid. metinė oro
temperatūra 24-27 °C, drėgnis 80-90%; per metus iškrinta iki 4000 mm kritulių.
Lietinguoju laiku Amazonė ir jos intakai neša daug nešmenų, labai vingiuoja, patvinsta,
užlieja didžiulius plotus; atsiranda daugybė upių šakų, ežerų, klampynių. Beveik visa A
apaugusi vešliais drėgnaisiais tropiniais miškais Thilėja. Daug gyvūnų rūšių, ypač
vabzdžių ir paukščių (gyvena beveik pusė visų žinomų paukščių rūšių, vien kolibrių -310
rūšių). Gyventojų (indėnų, metisų) labai reta; dalis indėnų gyvena rezervacijose. Miestų
yra tik prie Amazonės ir didesnių jos intakų. Rasta daug naudingųjų iškasenų: aukso,
mangano, vario, nikelio rūdų, boksitų, naftos. Kertamas miškas. Medžioklė, žvejyba. Per
A eina Transamazonijos plentas.
amazonitas (pagal Amazonės upės vardą), silikatų klasės feldšpatų grupės mineralas
K[AlSi3O8]; mikroklino atmaina. Žalias. Blizgesys stiklo. Kietumas 6-6,5. Randamas
granituose ir granitiniuose pegmatituose, naudojamas papuošalams ir apdailai.
ambai, bazaltų stalkalniai Afrikoje, Etiopijos kalnyne, atskirti gilių erozinių tarpeklių.
Susidarė lavai užtvindžius ir išlyginus kalnuotą paviršių, kurį vėliau vėl suraižė erozija.
Ambala (Ambala), miestas Indijos šiaurėje, į šiaurę nuo Delio, Harjanos valstijoje. 117
100 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto (cukraus), tekstilės, chemijos (miner. trąšų)
pramonė, mašinų gamyba. Javų, medvilnės prekyba.
Ambarcumian Viktor (Viktoras Ambarcumianas) 1908 m. rugsėjo 18 d. Tbilisis - 1996 m.
rugpjūčio 12 d. Biurakano observatorija (prie Jerevano), armėnų astronomas. Armėnijos
mokslų akademijos narys (1943; 1947-1993 m. prezidentas), SSRS mokslų akademijos
narys (1953 m. . 1928 baigė Leningrado universitetą; 1934-43 šio, nuo 1947 Jerevano
universiteto profesorius. 1946-1988 m. Biurakano astrofizikos observatorijos direktorius.
1961-63 Tarpt, astronomų sąjungos prezidentas. Svarbiausi darbai iš žvaigždžių fizikos ir
dujų ūkų, užgalaktinės astronomijos ir kosmogonijos, branduolio fizikos. Sukūrė fizikinę
dujų ūkų (1932 m. , šviesos sklaidos planetų atmosferose (1943 m. , tarpžvaigždinių
debesų ekstinkcijos statistinio nustatymo teorijas, žvaigždžių statistinės mechanikos
pagrindus, atrado žvaigždžių asociacijas (1947 m. , iškėlė prožvaigždinės materijos
hipotezę.
Ambarvalijos (lot. Ambarvalia), romėnų rel. šventės, Marso (nuo Augusto laikų -
Cereros) kulto dalis. Vykdavo gegužės mėn. Buvo skirtos ritualiniam laukų apvalymui.
ambasada (prancūzų ambassade), kai kurių valstybių aukšč. 1 diplomatinė atstovybė.
Ambasadorių konferencija, Antantės AT nutarimu sudarytas vadovaujamasis organas,
1919-31 veikęs Paryžiuje. Turėjo įgyvendinti Versalio taikos sutartį (1919 m. . Į A įėjo D.
Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje, pirmininkavo Prancūzijos
užsienio reikalų ministras. Pirmasis A pirm. G. Clemenceau. JAV ambasadorius
Prancūzijoje dalyvavo kaip stebėtojas. A, apeidama Tautų Sąjungą, tarpt, klausimus
sprendė daugiausia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos naudai. 1919 m. balandžio 8 d. į A
kreipėsi M. Lietuvos tautinė taryba - prašė M. Lietuvą autonomijos teisėmis prijungti prie
Lietuvos. 1922 m. gruodžio 20 d. A pranešė Lietuvos vyriausybei, kad pripažįsta Lietuvą
de jure. 1923 m. vasario 16 d. perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą. 1923
m. kovo 15 d. pripažino Lenkijos valda šios užgrobtą Vilniaus kraštą (Lietuva šio
nutarimo niekada nepripažino). 1924 m. gegužės 8 d. A pasirašė konvenciją, kuria
Lietuvai autonomijos teisėmis buvo perduotas Klaipėdos kraštas. Regina Žepkaitė
ambasadorius (prancūzų ambassadeur), aukščiausias dipl. atstovo rangas. Atsirado
Europoje XIII a. Dar f diplomatiniai rangai.
Ambato (Ambatas), miestas Ekvadoro viduryje; Tungurahua provincijos centras. 170 500
gyv. (2001 m. . Įsikūręs Andų slėnyje ( daugiau, kaip 2500 m aukštyje), Chimborazo
ugnikalnio papėdėje, prie Panamerikos plento. Medžio apdirbimo, popieriaus, odos,
tekstilės, maisto pramonė. Katedra ( XX a. vid.). Dažni žemės drebėjimai (ypač stiprus
buvo 1949 m. .
Ambedkar Bhimrao Ramdži (Bimrao Ramdžis Ambedkaras) 1893 m. balandžio 14Mhow
- 1956 m. gruodžio 6 d. Delis, Indijos polit. veikėjas. Advokatas. Mokėsi Bombėjaus,
Kolumbijos (Niujorkas), Londono universitetuose. Neliečiamųjų (žemiausios kastų
grupės) lyderis. Siekė, kad jiems būtų atstovaujama parlamente. 1947-51 teisingumo
ministras. Indijos konstitucijos (1950 m. , įtvirtinusios neliečiamųjų lygiateisiškumą, pagr.
autorius. Suvokęs, kad konstitucijos nuostatos neįgyvendinamos, atsistatydino. Gyvenimo
pabaigoje perėjo į budizmą. Parašė kn.: Indijos kastos (Castes in India 1924 m. , Kastų
panaikinimas (The Annihilation of Castes 1937 m. , Neliečiamieji (The Untouchables
1945 m. ir kt.
424
Arnberg (Ambergas), miestas Vokietijos pietryčiuose, Bavarijoje, į rytus nuo Niurnbergo.
43 100 gyv. (2001 m. . Juodoji metalurgija, metalo apdirbimas, mašinų (ir tiksliųjų)
gamyba, elektrotechnikos, chemijos, stiklo, cemento, maisto pramonė. Prie A kasama
geležies rūda. Kraštotyros muziejus (jame yra 1759 įkurtos A manufaktūros fajanso
dirbinių). Miesto siena (14- XV a. ), gotikinės bažnyčios, vėlyvosios gotikos rotušė, pilis.
A pirmąkart paminėtas 1034; miesto teisės nuo XIII a.
Amberger Christoph (Kristofas Ambergeris) apie 150011561 ar 1562 Augsburg, vokiečių
tapytojas. Kūrybai turėjo įtakos H. Holbeinas, Venecijos tapybos meistrai; ryšku dėmesys
prabangių kostiumų, papuošalų vaizdavimui. 1560 sukūrė altoriaus paveikslų Šv. Onos
bažnyčiai Augsburge. Juose susipina vokiečių gotikos ir Tiziano kūrybos meniniai
principai. Vienintelis pasirašytas portretinis A kūrinys - Imperatoriaus Karolio V
portretas. Helmutas Šabascričitis
amberkodonas, nukleotidų UAG seka, nekoduojanti nė vienos iš 20 aminorūgščių,
sudarančių baltymus. Vienas iš trijų iRNR tripletų (amber, ochre, opai), kuriais baigiasi
polipeptido sintezė. Kartu su spec. baltymais (terminacijos faktoriais) stabdo polipeptido
grandinės liginimą. Arvydas Markuckas, Bytautas Randelis
ambi... (lot. amb (i)- - priešdėlis, reiškiantis aplink, apie), sudurtinių žodžių dėmuo,
reiškiantis dvejopumą (ambivalentiškumas), buvimą ar judėjimą aplinkui, iš dviejų pusių
(ambiofonija).
ambicija (lot. ambitio - garbės troškimas): 1. Savo vertės jautimas, išdidumas.
2. Garbės, pripažinimo siekimas, įsitikinimas savo pranašumu, puikybė.
ambidėkstrija (am/wferfria < f ambi... + dexter-dešinysis), vienodas abiejų rankų
valdymas, lavumas. A -retas reiškinys (-90% žmonių geriau valdo dešiniąją ranką, 10%-
abi vienodai arba kairiąją).
ambiofonija (T ambi... + graikų p/tone - garsas): 1. Garso akustinių efektų sukūrimas ir
reguliavimas (koncertų salėse, įrašų studijose, teatruose) elektroakustinėmis priemonėmis
(mikrofonais, daugiakanale garso stiprinimo, uždelsimo bei reverberavimo sistema ir tam
tikru būdu išdėstytais garsiakalbiais). A padeda išvengti nepageidaujamų garso
pakartojimų. Pritaikoma įv. žanrų muzikai, kalbai perduoti. Vytautas Biliūnas 2. Būdas
portatyviųjų magnetolų stereofoninio skambesio apimčiai praplėsti, dar vadinamas
bifonija.
ambistominiai (Ambystomatidae), uodegotųjų varliagyvių (Urodela) būrio šeima. 2 gentys
- ambistomos (Ambystoma) ir kalninės ambistomos (Rhyacosiredon), 31 rūšis. A paplitę
Šiaurės ir Centr. Amerikoje. Kūno ilgis nuo 8 iki 30 cm. Slanksteliai amficeliniai,
kaukolėje nėra kampakaulio. Gyvena dažniausiai sausumoje. Minta bestuburiais.
Apvaisinimas vidinis; kai kurios rūšys dauginasi partenogenetiškai. Patelė padeda iki 500
kiaušinių, dažniausiai vandenyje. Lervoms būdinga Tneotenija. Labiausiai paplitusios A
rūšys - meksikinė ambistoma (Ambystoma mexicanum) ir tigrinė ambistoma (A.
tigrinum). Pav. Giedrius Trakimas
ambitas (lot. ambitus - apėjimas, apylanka) Tdeambulatorijus.
ambivalentiškumas (t ambi...+ lot. valentia -jėga), jausmų dvejopumas. Pasireiškia vienu
metu išgyvenamais priešingais jausmais (džiaugsmu ir liūdesiu, meile ir neapykanta) tam
pačiam objektui (žmogui, veiklai, tikslui). A dažniausiai būna sergant kai kuriomis
psichikos ligomis bei psichopatinci asmenybei, rečiau - sveikam žmogui. A sukelia
abejonių, trukdo apsispręsti, ar ryžtis kokiam nors poelgiui (pvz., kurti šeimą ar ne). A
terminą XX a. pr. pirmasis pavartojo Šveicarijos psichiatras E. Bleuleris. Sociologinę A
interpretaciją pateikė R. Mertonas, teigęs, kad A kyla dėl skirtingų sočiai, vaidmenų,
sočiai, padėties, viena kitai prieštaraujančių kultūros vertybių orientacijų, neatitinkančių
žmogaus poreikių ir vertybių, dėl kultūros bei civilizacijos diktuojamų elgesio bei
gyvensenos normų, kurių laikytis nėra realių galimybių. Romualdas Grigas, Joana
Šinkūnienė
ambligonitas (graikų amblygonion - bukakampis), fosfatų klasės mineralas
(Li,Na)Al[ (F,OH)/POJ; ličio rūda. Kristalai triklininės singonijos. Dažniausiai sudaro
masyvius agregatus, pavienių kristalų pasitaiko retai. Baltas, žalsvo atspalvio. Kietumas 6.
Tankis 3000-3100 kg/m3. Randamas pegmatituose. Kasamas Ispanijoje (Cacerese), JAV
(Eltoje), Zimbabvėje, PAR.
d'Amboise Georgės (Žoržas d'Ambuazas) 1460 Šomonas prie Luaros - 1510 m. gegužės
25 d. Lionas, Prancūzijos bažn. irvalstybės veikėjas. Kardinolas (1498 m. . Nuo 1492
Narbonne'o, nuo 1494 Roueno arkivyskupas. 1498-1510 m. Liudviko XII pirmasis
ministras. Pertvarkė teismus, mokesčių sistemą. 1499-1510 m. kar. žygių į Italiją
organizatorius ir dalyvis. Popiežiaus legatas (1503 m. . Arvydas Pacevičius
Amboise (Ambuazas), miestas Prancūzijoje, Centro admin. regione, Luaros žemupio kair.
krante, į rytus nuo Tours'o. 12 000 gyv. (1999 m. . Elektrotechnikos, chemijos, avalynės
pramonė. Turizmas. Muziejai (vienas jų - transporto). Šv. Dionizo (12- XVII a. ) ir
gotikinė Šv. Florentino ( XV a. )bažnyčios, Clos -Lucė rūmai ( XV a. ;juose 1516-19
gyveno ir 1519 mirė Leonardo da Vinci), rotušė ( XVI a. ), XV- XVII a. gyvenamieji
namai. Prie Luaros - vėlyvosios gotikos karalių gynybinė pilis (1498, statyta italų meistrų;
XVI a. perstatyta; Šv. Huberto koplyčioje palaidotas Leonardo da Vinci); viena gražiausių
Luaros slėnio pilių. Miestas pirmąkart paminėtas 504 m. (tada buvo vadinamas Ambatija).
Nuo VI a. Tours'o vyskupo valda. 1446 galutinai prijungtas prie Prancūzijos, buvo Valua
dinastijos karalių rezidencija. 1847-52 Amboise kalintas Abd ai Kadyras. Pav.
Ambon (Ambonas), Amboina, miestas Indonezijoje, Molukų salose (Ambono s.
pietuose); Moluko provincijos centras. 261 300 gyv. (2001 m. . Jūrų uostas (išvežama
kopra ir prieskoniai). Oro uostas. Medžio apdirbimas, maisto pramonė; laivų statykla.
Žvejyba. universitetas (įkurtas 1962 m. . Laivų statybos ir žvejybos institutas. R.
Indonezijos turizmo centras. Viktorijos fortas (18 a). 1605 m. įkūrė olandai.
ambona (graikų ambon, kilm. ambonos - kyšulys, paaukštinimas): l. f Sakyk/a.
2. Cerkvėje f salėjos dalis. Yra jos priekyje pusiau apskrito kyšulio pavidalo. Nuo jos
diakonas skaito Evangeliją, šventikas sako pamokslą, vyskupas per pamaldas kalba kai
kurias maldas. PetmsKimbrys
ambra (prancūzų ambre), vaškinė medžiaga, susidaranti kašaloto žarnyne. A randama
plūduriuojanti atogrąžų jūrose, kartais jos gabalus bangos išmeta į krantą. Šviežia yra
juodos spalvos, nemalonaus kvapo. Veikiama saulės, deguonies ir vandens A kietėja,
įgauna pilką spalvą, tampa aromatingesnė. Tirpsta org. tirpikliuose. A pagr. komponentai
yra nelakūs junginiai (ambreinas, epikoprostanolis). A kvapą lemia lakūs junginiai
(ambroksidas, aldehidai, ketonai; jie gaunami oksiduojantis ambreinui ore). Naudojama
parfumerijos pramonėje kaip kvapus fiksuojanti medžiaga.
Ambrasaitis Augustas, Ambrazaitis (vok. Ambrassat) 1863 m. rugpjūčio 16 d. Lazdynai
(Ragainės apskritis - 1913 m. lapkričio 23 d. Graudenz (dab. Grudziądz, Kujavijos
Pamario vaivadija), Prūsijos istorikas, kraštotyrininkas, pedagogas. 1883-1898 m. Įsruties,
Marienburgo, Vėluvos ir kt. mokyklų mokytojas ir rektorius (vedėjas). Svarb. veikale
Rytų Prūsijos provincija (Die Provinz Ostpreussen 1896 21912 m. pateikė M. Lietuvos
lietuvių kultūros ir buities duomenų. Kt. knygos: Vėluvos praeities vaizdai (Bilderaus
Wehlaus Vergangenheit 1898 m. , Vakarų Prūsijos provincijos kraštotyra (Heimatskunde
der Provinz Westpreussen 1906 m. . Daug A kraštotyrinių ir ped. raštų yra XIX a. pab.-
XX a. pr. vokiečių periodikoje. Juozas Tumelis
Ambrasas Audrius 1962 m. spalio 20 d. Vilnius, architektas. 1985 baigė VISI
architektūros fakultetą. 1985-1995 m. dirbo Paminklų konservavimo institute (nuo 1993
bendrovė Paminklų restauravimo institutas). Nuo 1995 verčiasi privačia praktika.
Svarbiausi projektai Vilniuje: Jaguar ir Mazda automobilių salonas (1999 m. , blokuotų
gyvenamųjų namų kompleksas Nemenčinės plente ir bendrovės Hanner admin. pastatas
Goštauto g. (abu 2000 m. , biurų pastatas Geležinio Vilko g. (2001 m. . Suprojektavo
individualių gyvenamųjų namų.
Ambrasas Kazimieras Juozas 1934 m. birželio 1 d. Surgučiai (Sasnavos valsčius ),
kunigas, filologas. Jėzuitas (1981 m. . LKMA narys (1991 m. . Vilniaus universitete 1957
baigė lietuvių kalba ir H temperatūrą, 1959-62 studijavo anglų kalbą. 1972-1989 m. dėstė
Vilniaus, Poznanės universitetuose; docentas (1987 m. . Studijavo pogrindinėje kunigų
seminarijoje. 1988 įšventintas kunigu. 1989 dėstė Kauno tarpdiecezinėje kunigų
seminarijoje. Nuo 1990 dirbo Vatikano radijo lietuvių programų redraugijoje, sielovados
darbą Filipinuose, Indijoje. Nuo 1993 Aušros vartų parapijos Montrėalyje, nuo 2001
Čikagos jėzuitų namų kunigas. Dėsto Lituanistikos institute Čikagoje. Parašė studijas
Vertimo mokslas (1978 m. , Vertimo tyrinėjimai (1984, abi kalba AmbrasoSasnavos
pavarde), apybraižų rink. Taboro kalno šalis (1994 m. , biogr. kn. Simonas iš Valiūnų
(1997 m. , Kilimandžaras (2000 m. . Išvertė knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų.
Arūnas Streikus
Ambraška Jurgis 1906 m. rugsėjo 19 d. Kūjėnai (Surviliškio valsčius , Kėdainių apskritis -
1945 m. spalio 26 d. Auksučiai (Gruzdžių valsčius , Šiaulių apskritis), pedagogas. 1927
baigė Kėdainių mkt. seminariją, 1931 VDU Hum. mokslų fakulteto Filos. skyrių.
Priklausė aušrininkų, Naujosios mokyklos draugijoms, Lietuvos mkt. profes. sąjungai.
1939-40 žurnalo Mokykla ir gyvenimas redaktorius. 1940 SSRS okupavus Lietuvą Kauno
apskritis švietimo sk. vedėjas. Žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Parašė Lietuvių kalbos
gramatiką pradžios mokyklai (1946 "1962 m. . Su kitais parengė vadovėlių: Mano
knygelė (5 d. 1934-38 m. , Aušrelė (6 d. 1936-38 m. , Trumpa lietuvių kalbos gramatika
(2d. 1937-40 m. , Literatūros skaitymai (1940 m. , Skaitymo -rašymo pradžia
suaugusiems (1941 m. .
Ambrazaitis Jonas f J. Ambrazaitis.
Ambrazaitytė Nijolė 1939 m. vasario 21 d. Burakavas (Būdviečio valsčius ), dainininkė
(mecosopranas). Kovo 11 d. Akto signatarė (1990 m. . 1948-57 gyveno tremtyje Igarkoje
(Krasnojarsko kr.). Koncertuoti pradėjo nuo 9 metų. 1966 baigė Lietuvos konservatoriją
(E. Dirsienės klase); nuo 1979 dėsto LMA; docentas (1986 m. . 1966-2000 Lietuvos
nacionalinio OBT solistė. Vaidmenys: Amneris, Eboli, Fenena, Azučena (G. Verdi Aida,
Don Karlas, Nabuchodonosaras, Trubadūras), Or temperatūrūda (R.
WagnerioLohengrinas), Karmen (G. Bizet Karmen), Šarlotė (J. Massenet Verteris),
Zybelis (C. Gounod Faustas), Mirta (V. Klovos Pilėnai), Buše (E. Balsio Kelionė į Tilžę),
Lapė (J. Gaižausko Buratinas). Koncertavo kaip kamerinė dainininkė ir su simf.
orkestrais. Surengė daugiau, kaip 400 solinių koncertų. 1964J. VTtolio jaunųjų dainininkų
konkurso Rygoje diplomantė. 1970 SSRS vokalistų konkurse Minske laimėjo II vietą,
tarpt. G. Enescu vokalistų konkurse Bukarešte - II premiją ir sidabro medalį. Dainavo R.
Europos teatruose, koncertavo Čilėje, Kuboje, Peru, Norvegijoje. LR AT/AŠ deputatė
(1990-1992 m. , 1992-2000 LR Seimo narė. Gedimino 3 laipsnio ordinas (1998 m. . Pav.
Vaclovas Juodpusis
Ambrazas Algirdas Jonas 1934 m. vasario 11 d. Kaunas, muzikologas. V. Ambrazo brolis.
habilituotas daktaras (hum.; menotyros dr. 1991 m. . 1958 baigė Lietuvos konservatoriją
(E. Balsio muzikos teorijos klasę). 1957-59 Lietuvos RTV komiteto muzikos redaktorius.
1959-64 dėstė VPI. 1964-1968 m. Lietuvos konservatorijos muzikos teorijos laboratorijos
vedėjas. Nuo 1965 dėsto LMA. 1987-1998 m. muzikos teorijos katedros vedėjas, nuo
1993 Muzikologijos institutomoksl. vadovas; profesorius (1982 m. . 1971-1975 m.
Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcijos pirmininkas. 1991-1999 m.
Lietuvos mokslo tarybos narys. Parašė 10 knygų, paskelbė daugiau, kaip 100 straipsnių.
Veikalai: Kompozitorius Juozas Gruodis (1960, rusų kalba 1964 m. , Muzika ir dabartis'.
Šiuolaikinės muzikos etiudai (1969 m. , Nuo Carlino iki Rymano (1980 m. , Funkcinės
teorijos klasikai (1981 m. , Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba (1981, rusų kalba 1985
m. , XX amžiaus harmonijos teorija. Vokietija, Austrija (1986 m. . Skaitė pranešimus ir
paskaitas apie Lietuvos muziką ir muzikos gyvenimą tarpt, konferencijose Latvijoje,
Estijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitur.
Vadovėlio Muzikos kūrinių analizės pagrindai (1977, LSSR valstybinė premija 1979 m.
vienas autorių ir moksl. redaktorius. 1979-1992 m. str. rink. Muzika redakcinės komisijos
pirmininkas. Muzikos enciklopedijos (t. l 2000 m. vyr. redaktorius. Parengė spaudai J.
Gruodžio, kalba Brundzaitės kūrinių ir raštų rinkinius. Pav. Vytautas Landsbergis
Ambrazas Saulius 1957 m. lapkričio 5 d. Kaunas, kalbininkas. V. Ambrazo sūnus.
habilituotas daktaras (hum. m„ 1995 m. . 1981 baigė VU. Nuo 1984 dirba Lietuvių kalbos
institute. Tiria lietuvių kalbos vardažodžių darybą. Išleido monografiją Daiktavardžių
darybos raida (2 d. 1993-2000 m. . Vienas Lietuvių kalbos Atlaso (t. 3 1991 m. rengėjų.
Redagavo italų kalbininko P. U. Dini parengtą kn. Lysius H. J. Mažasis katekizmas (1993
m. . Pav. Algirdas Sabaliauskas
Ambrazas Vytautas 1930 m. kovo 25 d. Kaunas, filologas. A. J. Ambrazo brolis.
habilituotas daktaras (hum.; filol. mokslų daktaras 1980 m. , profesorius (1996 m. .
Milano kalbotyros draugijos n. koresp. (1983 m. . 1952 baigė VPI. Nuo 1953 dirba
Lietuvių kalbos institute (1989-2001 Gramatikos sk. vadovas). Daugiausia tiria istorine
lietuvių kalbos sintaksę (Absoliutinis naudininkas XVl-XVIIa. lietuvių kalbos
paminkluose 1962 m. . Dalyvių lietuvių kalboje tyrimus apibendrino monografijoje
Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė (1979; LSSR valstybinė premija 1983 m. , baltų
kalbose - veikale Baltų kalbų dalyvių lyginamoji sintaksė (1990, rusų kalba); šiomis
temomis paskelbė darbų lietuvių ir užs. filol. leidiniuose. Vytauto Dubindrio slapyvardžiu
paskelbė eilėraščių rink. Vigilijos (1990 m. ,Anapus rudens (sukt., 1995 m. . Lietuvių
kalbos gramatikos (3 t. 1965-1976 m. vienas pagr. autorių ir redaktorių (LSSR valstybinė
premija, su kt.), lietuvių kalbos gramatikos rusų kalba (1985 m. ir anglų kalba (1997 m. ,
Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1994-'1997 m. , Lietuvių kalbos enciklopedijos
(1999 m. vienas autorių ir redaktorius. Lietuvos mokslo premija 1999. Gedimino 4
laipsnio ordinas (1998 m. . Pav. Algirdas Sabaliauskas
Ambrazevičius Aleksandras 1953 m. spalio 15 d. Oliokminsk (Jakutija), Lietuvos polit.
veikėjas. Kovo 11 d. Akto signataras (1990 m. . Dr. (technol. m.; techn. mokslų
kandidatas 1985 m. . 1978 baigė KPI. 1978-1990 m. dirbo Kauno staklių gamybiniame
susivienijime, Techn. informacijos, Racionalizacijos, Išradimų skyrių viršininkas. 1988-
1990 m. dalyvavo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos darbe. 1990-1992 m. LR AT/AS
deputatas, Prezidiumo narys. 1993-1996 m. valst. konsultantas ek. reformos klausimais.
1995-1996 m. Krašto apsaugos ministerijos sekretorius. Nuo 1995 Tautos pažangos
judėjimo pirmininkas ir Tautos pažangos partijos pirmininko pavaduotojas.
Ambrazevičius Algimantas: 1934 m. kovo 15 d. Kaunas, inž. šilumininkas. habilituotas
daktaras (technol. m.; techn. mokslų daktaras 1984 m. . 1955 baigė KPI, 1964-1968 m.
jame dėstė. 1955-1990 m. dirbo Fizikinių techninių energetikos problemų institute; 1969-
1990 m. Aukštos temperatūros srautų laboratorijos vadovas. Nuo 1991 dėsto VGTU, nuo
1992 ir Lietuvos karo akademijoje; profesorius (1991 m. . Darbai apie šilumos mainų
įrenginius, plazmotronus, iš plazmos chemijos, 16 išradimų (iki 1998 m. . Monografija
Šilumos mainai grūdinant dujas (1983, rusų kalba); kt. knygos: Aukštatemperatūriai
šilumos mainai plazminės technologijos aparatuose (su V. Litvinovu, 1986, rusų kalba),
Ratinių kovos mašinų teorijos pagrindai (1996 m. . LSSR valstybinė premija 1984 (su
kt.). Pav.
Ambrazevičius Algirdas 1952 m. rugsėjo 1 d. Vilnius, matematikas. Dr. (fiziniai m.; fiz. ir
mat. mokslų kandidatas 1981 m. . 1977 baigė Leningrado universitetą. Nuo 1981 dėsto
VU; docentas (1998 m. . Darbai iš matematinės fizikos lygčių. Parašė vadovėlį
Matematinės fizikos lygtys (2 d. 1996 m. .
Šv. Ambraziejus (M. Pacheris, apie 1483, tapyba, Miuncheno senoji pinakoteka)
Ambrazevičius Juozas, Lietuvos laikinosios vyriausybės (1941 m. vadovas, visuom.
veikėjas, literatūros tyrinėtojas f J. Brazaitis.
Ambrazevičius Vincas (slap. Balandis) 1920 Jutariškės (Jiezno valsčius ) - 1951 m.
gegužės 24 d. Jataziškės (Jiezno rj.), Lietuvos partizanas (nuo 1945 m. . 1949 m. gegužės
20 d. buvo paskirtas Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadu. Žuvo. Nijolė Gaškaitė-
Žemaitienė
Šv. Ambraziejaus apeigos, Milano apeigos, katalikų bažn. apeigos. Priklauso Vakarų
apeigų grupei. Susiformavo III a. Milano bažn. pro valstijoje. Nuo VIII a. siejamos su Šv.
Ambraziejaus vardu. XVI a. priderintos prie Romos apeigų ir iki šiol praktikuojamos
Milano arkivyskupijoje bei Lugano apaštališkojoje administracijoje (Ticino kantonas,
Šveicarija). Nuo kitų kat. apeigų skiriasi savitomis Šv. Mišiomis (vad. Šv. Ambraziejaus
mišios). Jos turi bendrų bruožų su Rytų apeigų liturgija: Kyrie giedama po Gloria, prieš
paruošiant atnašas ir po komunijos maldos; vietoj skaitinio iš ST per kurio nors šventojo
iškilmes skaitomas jo gyvenimo aprašymas; per atnašų giedojimą prie altoriaus atnešti
duona ir vynas kunigo užklojami prabangiu dangalu; duonos laužiama prieš Tėve mūsų
maldą; gausu dėkojimo giesmių (prefacijų). Kanoninės valandos kalbamos pagal
vadinamąjį Šv. Ambraziejaus brevijorių; Rytmetinė yra sudėtingos struktūros. Kai kurios
Jėzaus Kristaus, Šv. Ambraziejaus ir kt. šventės skiriasi nuo visuotinio Bažnyčios
kalendoriaus. Petras Kimbiys
ambraziejiškasis choralas (pagal Šv. Ambraziejaus vardą), vienbalsio liturginio giedojimo
rūšis. Susiklostė Milane bei jo apylinkėse vėlyvojoje antikoje ir ankstyvaisiais vid.
amžiais. Šio miesto vyskupas Šv. Ambraziejus buvo laikomas daugelio himnų autoriumi
(dabar jam priskiriama tik 6 himnai). Skirtingai nuo kitų lot. giedojimų, A išlaikė nemaža
rytietiškos kilmės giesmių. Kai kurios A giesmės pasiskolintos iš gališkojo ir
mosarabiškojo giedojimo. Vėlyvaisiais viduramžiais A įtakos turėjo ir grigališkasis
choralas. Visos A liturginės giesmės turi savitus pavadinimus. Jų stilistiniai ypatumai
ryškesni negu grigališkojo choralo. Paprastosios liturginių valandų antifonos griežtai
silabinės, artimos psalmodijai. Kai kurios silabinės giesmės praturtintos pavienėmis
melizmomis, giedamomis sakinio ar frazės pabaigoje. Melizminio tipo giesmės yra daug
ilgesnės ir puošnesnės už grigališkojo choralo, tačiau A derminė sandara mažiau išplėtota.
Kadencijų struktūra vienoda. Pagal melodiją A artimesnis Benevento ir senovės Romos
giedojimui. A repertuaras laikomas seniausiu Vakarų bažnyčioje. Giedotas iki XX a.
Jonas Vilimas
Ambraziejus (Ambrosius) apie 340Trier t397 m. balandžio 4 d. Milanas, Bažnyčios tėvas
ir mokytojas, teologas, poetas. Šventasis (šventė - gruodžio 7 m. . Nuo 370 Romos
vietininkas Ligūrijoje ir Emilijoje. 374 išrinktas Milano vyskupu. Gynė Bažnyčią nuo
pasaulietinės valdžios kišimosi, siekė, kad Bažnyčia spręstų polit. klausimus. Garsėjo kaip
pamokslininkas ir asketas. 384 susitiko su Šv. Augustinu, kuriam atskleidė dvasinį Dievo
paveikslą, blogio, kaip gėrio trūkumo, sampratą. 390 už dalyvavimą Tesalonikų žudynėse
ekskomunikavo imp. Teodosijų. Parašė Biblijos egzegezės, etikos, dogmatikos,
katechetikos traktatų, bažn. himnų (Apie paslaptis, Apie Bažnyčios tarnų pareigas).
Reformavo liturgiją ir bažn. giedojimą. Arijonizmo priešininkas. Traktatuose prieš ereziją
rėmėsi Pilono ir Origeno argumentais; pastoracine veikla siekė atgaivinti Bažnyčią.
Veikale Hexaemeron išaukštino nekaltybės idealą, sukūrimo paslaptį. Valdovus ragino
būti Bažnyčioje, o ne viri jos (Apie tikėjimą imperatoriui Gracianui, Apie Šventąją
Dvasią). A priskiriamą bažn. himną Te Deum laudamus į lietuvių kalba išvertė M.
Mažvydas (1549 m. . Vaizduojamas vyskupo drabužiais su mitra ir pastoralu, kartais su
plunksna ar knyga. Būdingi A atributai - trimazgis rimbas (siejamas su kova prieš
erezijas) bei avilys (primenantis legendą apie A iškalbą: jam kūdikiui ant burnos nutūpęs
bičių spiečius). Dažnai vaizduojamas su kitais trim didžiaisiais Vakarų bažnyčios tėvais -
Šv. Augustinu, Šv. Grigaliumi I Didžiuoju, Šv. Jeronimu. Pav.
Ambraziejus Juozas, Ambrazevičius 1855 m. vasario 9 d. Vilnius - 1915 m. birželio 27 d.
ten pat, Vilniaus krašto lietuvių visuom. veikėjas. Kunigas (1880 m. . Nuo 1880 kunigavo
Seinų ir Varšuvos, nuo 1892 Vilniaus vyskupijose. Čia įsitraukė į tautinį sąjūdį. Iki 1904
m. su kitais vadovavo lietuvių visuom. gyvenimui Vilniuje; 1900 prie Šv. Rapolo
bažnyčios suorganizavo lietuvių chorą, sukūrė jam dainų. 1905 m. redagavo ir leido
iliustruotą žurnalą Lietuvos bitininkas (12 nr.), 1906-08 m. katalikų žurnalą Šviesa (56
nr.), 1906-jo priedą Šviesos laiškelis (52 rtr.). Jo redaguojama Šviesa kvietė Vilniaus k
Rytų Lietuvius kovoti dėl savo teisių. Išleido ele.mentorių (1906 m. , lenkų - lietuvių -
rusų kalbų žodyną (1907 m. , populiarių knygelių žemės ūkio klausimais. Vilniuje išleido
Trumpą Rymo katalikų katekizmą (1906 m. . Už reikalavimą Vilniaus vyskupu skirti
lietuvį A kunigo veikla buvo suspenduota iki mirties, o Katekizmas Romos kurijos 1907
m. balandžio 12 d. dekretu įtrauktas į Draudžiamųjų knygų sąrašą (lndex librorum
prohibitorum; vienintelė į jį įtraukta lietuvių knyga). Su kitais 1907 m. liepos įsteigė
Sąjungą pagrąžinimui teisių lietuvių kalbai Rymo Katalikų bažnyčios Lietuvoje. Albinas
Visockis
Ambraziejus Juozas 1877 m. kovo 17 d. Panausupys (Padovinio valsčius ) - 1959 m.
birželio 25 d. Niujorkas, spaudos darbuotojas, visuom. veikėjas. Įkūrė slaptą kaimo
jaunimo organizaciją Šienpjoviai (1898 m. ir T Artojų draugiją (1901 m. nelegaliai
lietuvių spaudai platinti ir vaidinimams rengti. Nuo 1899 laikraščio Ūkininkas
bendradarbis. 1905 m. D. Vilniaus seimo atstovas; ištremtas į Olonecą (Karelija). 1907 m.
išvyko į Škotiją, nuo 1908 m. gyveno JAV. Įsitraukė į lietuvių veiklą, pelnė dėdės
Ambraziejaus vardą. 1914-16 laikraščio Vienybė lietuvninkų administratorius. 1914-17
Lietuvos autonomijos fondo iždo globėjas. 1920-28 Lietuvos atstatymo bendrovės
direktorius. 1928-40 Lietuvių laivakorčių agentų sąjungos pirmininkas. Vienas Amerikos
lietuvių tautinės sandaros kūrėjų. Susivienijimo lietuvių Amerikoje ir Tėvynės mylėtojų
draugijos narys. L: V. Tercįjonas Juozas Ambraziejus Brooklyn 1952. Domas Sniukas
Ambrazienė Ana, Kosteckaja 1955 m. balandžio 14Tarakonys (Vilniaus rj.), lengvaa -
1etė. Universiados (1981 m. 400 m su barjerais ir 4 x 400 m estafetės bėgimo čempionė,
Europos (1981-1983 m. ir pasaulio (1983 m. taurės, pasaulio čempionato (1983 m.
sidabro medalių, Europos taurės (1993 m. 3 aukso medalių laimėtoja. Daugkartinė
Lietuvos, 5 kartus SSRS čempionė; 55 kartus gerino Lietuvos rekordus. 400 m su
barjerais bėgimo pasaulio rekordininkė (Maskva, 1983; rezultatas 54,02 s). Pav. Pmilas
Karoblis
Ambraziunas Alfonsas Vincentas 1933 m. gegužės 12 d. Valmantiškiai (Kauno apskritis),
skulptorius. 1961 baigė LDI (skulptūrą studijavo pas J. Mikėną). 1962-1997 m. dėstė M.
kalba Čiurlionio menų gimnazijoje. Nuo 1958 dalyvauja parodose. Ankstyviesiems
medžio drožiniams (triptikas Gimtojo krašto žmonės, ciklas Dėdeliai, abu 1959,
Geležinkelininkai 1961 m. būdinga ekspresyvi, gruboka forma, lakoniška ir tiksli
personažų charakteristika, liaudies drožybos įtaka. Vėlesnieji kūriniai, ypač
memorialiniai, apibendrintų formų, pasižymi monumentalumu, emocionalumu
(antkapiniai paminklai - P. Bugailiškio, 1968, A. Račaitės, 1980, abu Vilniuje, Kauno IX
forto memorialas, 1966-84, archit. G. Baravykas, V. Vielius). Sukūrė paminklinių (V.
Krėvės, 1988 Druskininkuose, J. Basanavičiaus, 1990 Mažeikiuose, V. Mykolaičio
-Putino, 1993 Marijampolėje, A. Maceinos, 1997 Prienuose), kamerinių skulptūrų,
skulptorius portretų (M. kalba Čiurlionio, 1962, kalba Donelaičio, 1967, B. Sruogos,
1979,1. Simonaitytės, 1980 m. , dekoratyvinių reljefų. A kūrinių turi Lietuvos, Rusijos,
Vokietijos muziejai. SSRS valstybinė premija 1985. Pav. Aleksandras Indriulaitis
ambrazūra (prancūzų embrasure), anga gynybinio statinio sienoje, karo laivo ar tanko
šarve, pro kurią šaudoma iš patrankų, minosvaidžių, kulkosvaidžių, granatsvaidžių,
šautuvų bei stebima aplinka. Jeigu gynybinis statinys užberiamas apsauginiu grunto
sluoksniu, tai prieš A statomas nupjautinės piramidės pavidalo rėmas siauruoju galu į
išore.
Ambros August Wilhelm (Augustas Vilhelmas Ambrosas) 1816 m. lapkričio 17 d.
VysokėMyto (prie Prahos) - 1876 m. birželio 28 d. Viena, Austrijos muzikologas. Kaip
muzikos kritikas išgarsėjo R. Schumanno leidžiamame žurnalo Neue Zeitschriftfur Musik.
Buvo Prahos konservatorijos (nuo 1850 m. , universiteto (nuo 1869 m. ir Vienos
konservatorijos (nuo 1872 m. profesorius. Veikalai: Poezijos ir muzikos ribos (Die
Grenzen der Poesie und Musik 2 1.1856 m. , Muzikos istorija (Geschichte der Musik;
nebaigtas, 5 t. 1862-82; t. 4 po A mirties spaudai parengė G. Nottebohmas, t. 5 - XV- XVI
a. muzikos pavyzdžių antologiją - O. Kade). Šis vienas svarbiausių XIX a. istoriografijos
veikalų pagrįstas vad. herojiškąja koncepcija (asmuo - muzikos raidos pagr. veiksnys).
Sukūrė operą, mišias, kūrinių fortepijonui ir orkestrui, dainų. JonasBruveris
Ambrose Aleksas, tikr. Ambrazevičius 1892 m. birželio 10 d. Zviniškiai (Marijampolės
apskritis) - 1970 m. spalio 21 d. Čikaga, JAV lietuvių visuom. ir spaudos veikėjas. 1912
atvykęs į JAV apsigyveno Čikagoje. Nuo 1914 su pertraukomis buvo Naujienų bendrovės
direktorius (bendrovė leido pirmąjį JAV lietuvių dienraštį Naujienos). 1918-21 Kardo
bendrovės administratorius. 1919-28 spaudos bendrovės Aušra (leido dem. krypties
literatūrą) organizatorius ir pirmininkas; turėjo knygyną. 1926-28 leido žurnalą Šakė.
Parašė kn. Chicagos lietuvių istorija 1869-1959 (1967 m. .
Ambrosius f Ambraziejus.
Ambrazaitis Arvydas 1948 m. gegužės 16 d. Vilnius, gydytojas infektologas. habilituotas
daktaras (biomed., 1995 m. . 1972 baigė VU, nuo 1976 jame dėsto, nuo 1991 Infekcinių
ligų klinikos vadovas; profesorius (1998 m. . Tiria virusinių hepatitų ir gripo diagnostiką,
kliniką, gydymą ir profilaktiką. Nuo 1995 Lietuvos infektologų draugijos pirmininkas,
nuo 1997 Europos kepenų tyrimo asociacijos, nuo 1998 Tarpt, infektologų draugijos, nuo
1999 Europos AIDS klinikinės draugijos narys. Paskelbė daugiau, kaip 100 moksl. darbų.
Kn. Virusiniai hepatitai (su kalba Žagminu, 1997 m. . Pav.
Ambrazaitis Jonas, Ambrazaitis 1856 m. balandžio 22 d. Šiaulėnai (Šiaulių apskritis) -
1916 m. birželio 16 d. Vilnius, visuom. veikėjas, knygnešys. Nuo 1884 imdavo knygų iš
M. Jankaus. XIX a. pab. Liepojoje dirbo V. Zubovo Gubernijos alaus daryklos
ekspeditoriumi, geležinkelio telegrafistu. Buvo aktyvus neleg. lietuvių būrelių dalyvis ir
draudžiamos spaudos platintojas. Gabeno ją ir iš Vilniaus į Liepoją. 1900 kalintas
Šiauliuose. Vėl apkaltinus lietuvių spaudos platinimu, ryšiais su Ūkininko ir Varpo
redraugijomis, 1902 ištremtas į Viatkos gubernija , Nolinską. 1905-07 m. dirbo
Šiauliuose, Gubernijos alaus darykloje, organizavo mėgėjų vaidinimus, rūpinosi įkurti
skrajojantį teatrą. Per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl
karo šelpti. Bendradarbiavo Vilniaus žiniose, Naujojoje gadynėje ir kt. Vytautas Merkys
Ambrazaitis Kazimieras 1892 m. vasario 14 d. Rotuliai (Jurbarko valsčius - 1957 m.
gruodžio 6 d. Rešotai (Krasnojarsko kr.), visuom. veikėjas. Filos. dr. (1925 m. . 1915
įstojo į Maskvos universitetą, bet buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 Rusijos
lietuvių seimo Petrograde delegatas. 1919 grįžo į Lietuvą. Vienas Lietuvos darbo
fedraugijos kūrėjų (1919 m. , jos pirmininkas. 1920-27 Seimo atstovas (nuo LKDP). I ir II
seimo prezidiumo sekretorius, III seimo vicepirmininkas. 1925 baigė Fribūro universitetą.
Vienas Lietuvos darbo jaunimo sąjungos (1932-36 m. kūrėjų. 1929 dėl LKDP ir LTS
konflikto kalintas Varnių priverčiamojo darbo stovykloje. 1919-20 Laisvės, Tėvynės
Sargo ir Darbininko faktinis redaktorius. 1940 m. liepos 12 d. NKVD suimtas, kalintas
Kaune. 1941 m. balandžio 23 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas, kalintas Karlage
(Karagandos sritis). 1944 m. kovo 14 d. paleistas. 1944-48 Valst. leidyklos Kaune
redaktorius. 1948 m. gegužės 28 d. ištremtas į Krasnojarsko kraštą, tremtyje suimtas,
kalintas Rešotų lageryje, ten mirė. Parašė kn. Mūsų kalėjimas ir bolševizmas (1930 m. .
Kazimieras Tamašauskas
Ambrozėitis Kazys 1911 m. liepos 24 d. Ardiškiai (Raseinių apskritis), gydytojas
rentgenologas. habilituotas daktaras (biomed.; med. dr. 1966 m. . LKMA narys (1988 m. .
1935 baigė VDU. 1937-38 mokėsi Kauno karo mokykloje. 1945-47 kalėjo Vorkutos
lageryje. 1949-57 dirbo ligoninėje Vilniuje, 1957-1969 m. Onkologijos instituto
Rentgenologijos ir radiologijos sk., 1969-1989 m. VU Rentgenologijos ir ftiziatruos
katedros vedėjas; profesorius (1970 m. . 1972-1990 m. vadovavo Lietuvos rentgenologų ir
radiologų draugijai. Nuo 1995 Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos viceprezidentas.
Su kt. sukūrė elektrorentgenografijos metodą ir jį įdiegė praktikoje (SSRS valstybinė
premija 1973 m. . Kn.: Skrandžio vėžio rentįjenodiagnostika (su M. Šneideriu), Operuoto
skrandžio ir jo ligų rentgenodiagnostika, Storosios žarnos ligų rentgenodiagnostika,
Plonosios žarnos ligų rentgenodiagnostika (visos 1986 m. ,Atramos judamojo aparato ligų
rentgenodiagnostika (1990 m. , Diafragmos ligų rentgenodiagnostika (1991 m. irkt. Pav.
Ambrozėitis Kazys 1918 m. balandžio 23 d. Naujakaimis (Šimkaičių valsčius , Raseinių
apskritis), gydytojas rentgenologas, visuom. veikėjas. Dr. (1947 m. . 1940-44 studijavo
VDU mediciną. 1941 dalyvavo Birželio sukilime, buvo LAF Kauno štabo narys. 1943
studentų korporacijos Gaja pirmininkas. Lietuvos antinacinio pasipriešinimo dalyvis.
1944 pasitraukė į Vokietiją. 1946 baigė Tūbingeno universitetą. 1949 apsigyveno JAV.
Specializavosi radiologijos srityje Niujorke ir Clevelande. 1950-53 dalyvavo Korėjos kare
(kapitonas). Vėliau dirbo ligoninėse netoli Čikagos. Daugelį metų buvo Ligoninių
radiologijos departamento direktorius, suorganizavo radiologų korporaciją. JAV LB,
VLIK, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro bei kt. organizacijų veikėjas. Nuo 1962 fondo
/ laisvį pirmininkas. Su kitais įkūrė Lietuvių fondą, buvo jo tarybos ir valdybos
pirmininkas. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos tarybos narys. UI Mokslo ir kūrybos
simpoziumo org. komiteto pirmininkas. Bendradarbiauja spaudoje. Pav.
Ambrazevičius Aleksas, JAV lietuvių visuom. ir spaudos veikėjas t A. Ambrose.
ambrozija (graikų ambrosia - nemirtingumas), graikų mitologijoje dievų maistas ir
gėrimas, teikęs nemirtingumą; turėjo ir mumifikuojamosios galios. Pasak Iliados, A dievai
panaudojo Hektoro, Patroklo ir Sarpedono kūnams apsaugoti nuo suirimo. Aleksandra
Teresė Veličkienė
ambrozija (Ambrosia), astrinių (Asteraceae) šeimos vienamečių ir daugiamečių augalų
gentis. -40 rūšių. Savaime auga Šiaurės Amerikoje, paplitusi Europos ir Azijos šilto
klimato zonose. Vyriškieji žiedai smulkūs, susitelkę į graižus, moteriškieji - po vieną ar
kelis išsidėstę sudėtinio žiedyno apačioje ir lapų pažastyse. Sėklos be skristuko.
Karantininės piktžolės. A žiedadulkės - stiprus alergenas. Kietinė A (A. artemisiifolia) -
vienametė vasarojaus piktžolė. Išauga iki 2 m aukščio, lapai plunksniški. Plikavarpė A
(A, psilostachya) - daugiametis, šakniastiebiais plintantis augalas. Triskiautės A (A.
trifida) lapai dideli, Lietuvoje ji žydi retai. Lietuvoje 2 rūšys: kietinė A (pirmą kartą
pastebėta 1884 m. , triskiautė A (žinoma nuo 1947 m. . Zigmantas Gudžinskas
Ambrukaitis Jonas 1938 m. birželio 25 d. Žvirblaukis (Jurbarko vist), pedagogas,
logopedas. LKMA narys (1994 m. . Dr. (sočiai, m.; ped. kand. 1973 m. . 1964 baigęs ŠPI,
dėsto jame (nuo 1997 SU), 1975-1995 m. Specialiosios ped. fakulteto dekanas (nuo 1995
Senato pirmininkas); profesorius (1991 m. . Vienas tarpt, žurnalo Bridges steigėjų (1994
m. . 1996 įkūrė Spec. ugdymo moksl. centrą, jo direktorius. 1998 įsteigė SU moksl. leidinį
Specialusis ugdymas; jo vyr. redaktorius. Parengė protiškai atsilikusių vaikų lietuvių
kalba mokymo metodiką. Išleido 11 mokymo priemonių studentams, 2 kn. mokytojams,
lietuvių kalba vadovėlių spec. mokykloms. Vytautas Kūnelis
d' Ambuazas Žoržas f G. d'Amboise. Ambuazas fAmboise.
ambulakrinė sistema (lot. ambu/acrum - pasivaikščiojimo vieta), dygiaodžių organas -
vandens kanalų sistema, susidedanti iš vieno žiedinio ir penkių spindulinių kanalų
(atitinka dygiaodžių pentamerinę kūno sandarą). Žiedinis kanalas, juosiantis ryklę, su
aplinka susisiekia akmeninguoju kanalu, kuris atsiveria į išorę madreporinės plokštelės
poromis. Iš spindulinių kanalų į šalis atsišakoja poriniai kanalėliai, kurie pereina į
ambulakrines ampules bei kojeles. A cirkuliuoja skystis, sudėtimi artimas jūros vandeniui.
Ampulei susitraukus skystis patenka į kojeles, jos išsitempia ir siurbtukais prisitvirtina
prie substrato. Raumenims traukiantis kojelės trumpėja ir iš jų skystis suteka į ampulę.
Taip gyvūnas paslenka atitinkama kryptimi. A yra jūrų ežių, jūrų žvaigždžių judėjimo
organas, o jūrų lelijų A atlieka kvėpavimo ir jutimo funkcijas. Pav. Dainius Haroldas
Pauža
ambulatbrija (lot. ambulatorius - judamas), įstaiga, teikianti gydymo ir profilaktinės
medicinos, med. reabilitacijos bei sveikatos ugdymo paslaugas vietoje ir paciento
namuose, t.p. atliekanti pacientų darbingumo med. ekspertizę. Veikia kaip savarankiška
įstaiga arba poliklinikos padalinys. Ambulatorijoje gali dirbti bendrosios praktikos
gydytojas arba keli gydytojai specialistai (terapeutas, pediatras, stomatologas,
akušerisąjunginekologas), slaugos darbuotojai (felčerė, akušerė arba med. sesuo), sočiai,
darbuotojas, fiz. med. ir reabilitacijos specialistas, pagalbinis personalas. A gydytojas
prireikus pacientus siunčia konsultuoti ar gydyti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros
įstaigas (poliklinikas, ligonines), neatidėliotinais atvejais kviečia greitosios med. pagalbos
specialistus. Lietuvoje A veikia daugiausia kaimuose. Iki sovietinės okupacijos jų buvo
daugiau, kaip 200, 2000 veikė 214.
ambušiuras (prancūzų embouchure < bouche - burna): 1. Pučiamojo muzikos instrumento
Tpūstukas.
2. Lūpų ir liežuvio padėtis grojant pučiamaisiais muzikos instrumentais.
amebiazė (amoebiasis), žmogaus ir bičių liga. Žmogaus A - tai žarnyno infekcinė liga,
kurią sukelia ameba Entamoeba histolytica. Paplitusi tropikų ir subtropikų kraštuose,
pasitaiko Kaukaze, Vid. Azijoje, pavienių susirgimų būna ir Lietuvoje. Užsikrečiama per
amebų cistomis užterštą maistą, vandenį. Užkrato šaltinis - A sergantys ligoniai
(dažniausiai vaikai) arba sveiki amebų nešiotojai bei amebų cistas pernešančios musės. Su
maistu cistos patenka į storąją žarną ir jos gleivinėje sukelia kraujuojančias opas. Ligoniai
viduriuoja su gleivėmis ir krauju, skauda pilvą. Liga kartojasi, tampa lėtine. Dažnai būna
pavojingų komplikacijų: iš žarnos opų amebos su krauju patenka į kepenis, rečiau į odą,
plaučius, smegenis, juose atsiranda pūlinių. Žarnų opos dažnai prakiūra, gali prasidėti
pūlinis pilvaplėvės uždegimas. Gydoma me temperatūronidazoliu ir kt. preparatais. Bičių
A - tai invazinė suaugusių bičių šalinimo organų (Malpighi vamzdelių) liga. Sukelia
ameba Malpighamoeba mellificae. Užsikrečiama per sergančių bičių išmatas, kuriose yra
amebų cistų. Cistos 5-7 um dydžio, gali išsilaikyti -6 mėn. Amebiazė, kaip ir
Tnozematoze, bitės labiausiai serga gegužės mėn. (abiejų ligų gydymas panašus). Justinas
Straigis
amebos (Amoebina), šakniakojų (Rhizopoda) potipio protistų būrys. Gyvena gėluose
vandenyse ant augalų, pūvančių lapų, kai kurios - dirvoje, rečiau jūrose; yra ir parazitinių
rūšių. Kūnas - plika, kintančios formos ląstelė, iki 50 um dydžio. Kai kurios (didžioji A)
būna iki 0,6 mm, didžiausios (Pelomyxa sp.) - iki 2-3 mm dydžio. Citoplazmoje du
sluoksniai: išorinis (ektoplazma) -klampus, vienalytis, skaidrus, o vidinis (endoplazma)
-skystesnis, grūdėtas. A turi vieną arba daug branduolių. Juda ir gaudo maistą
pseudopodijomis. Minta fagocitozės būdu bakterijomis, smulkiais dumbliais, protistais.
Ląstelės viduje iš citoplazmos išsiskiria virškinimo sultys, susidaro virškinančioji
vakuolė, kurioje maisto dalelės ištirpsta. A gali maitintis ir vandenyje ištirpusiomis org.
medžiagomis (pinocitozės būdu). Vandens perteklių ir medžiagų apykaitos produktus iš
ląstelės šalina pulsuojančioji vakuolė. Dauginasi skilimo būdu arba lytiškai.
Nepalankiomis sąlygomis sudaro cistas. Kai kurios A (Tdizenterinė ameba) - gyvūnų ir
žmogaus žarnyno parazitai. Žmogaus žarnyne gyvena žarninė A (Entamoeba coli).
Lietuvoje užterštuose vandenyse paplitusi didžioji A (Amoebaprotelis). Pav. Ona
Kublickienė
Ameche Don (Donas Amičė), tikr. Dominic Felix Amici 1908 m. gegužės 31 d. Kenosha
(Viskonsino valstija - 1993 m. gruodžio 6 d. Scottsdale (Arizonos valstija), JAV kino
aktorius. italų kilmės. 1926-28 Viskonsino universitete studijavo teise. Dirbo radijuje,
vaidino teatre, 1950-61 TV filmuose bei Brodvėjaus spektakliuose. Nuo 1936 vaidino
kino filmuose: Alexanderio Grahamo Bello istorija (1939, rež. I. Cummingsas), Dangus
nelaukia (1943, rež. E. Lubitschius), Kokonas (1985, rež. R. HoVardas, Oskaras už
antraeili vaidmenį), Skirtingi dalykai (1988, rež. D. Mametas, Venecijos kino festivalio
prizas). Živilė Pipinytė
Ameghino Florentino ( Florentinas Ameginas) 1853 m. rugsėjo 19 d. San Saturnino di
Moneglia (Genujos provincija), kt. duomenimis, 1854 m. rugsėjo 18 d. Lujan (Buenos
Airių provincija) - 1911 m. rugpjūčio 6 d. La Plata, Argentinos paleontologas,
antropologas ir geologas. Tyrė fosilijas Argentinos pampose (ištyrė daugiau, kaip 6000
rūšių). Cordobos (1884 m. , La Platos universitetų profesorius (1887 m. , 1902-11 Gamtos
ist. muziejaus (Buenos Airės) direktorius. Išleista Florentino Ameghino visas raštų
rinkinys ir mokslinė korespondencija (Obras completas y correspondencia cien - 1fica de
Florentino Ameghino 24 1.1913-36 m. , jame pateikta apie 200 monografijų, straipsnių ir
memuarų.
Ameling Elly (Elė Ameling) 1938 m. vasario 8 d. Rotterdam, olandų dainininkė
(sopranas). Studijavo Hagos konservatorijoje, Paryžiuje. Operose dainuoja nuo 1973.
Sukūrė vaidmenų retai statomose operose (J. Haydno Orlando paladino, W. A. Mozarto
Idomenėjas). Daug koncertuoja Europoje ir Amerikoje, dažnai dalyvauja Edinburgo,
Liucernos, Zalcburgo ir kt. festivaliuose. Dainuoja J. S. Bacho, G. F. Handelio, L. van
Beethoveno, G. Mahlerio ir kt. kompozitorių stambios formos kūrinių solo partijas, daug
kamerinių kūrinių. 1958 Ženevos tarpt, konkurse laimėjo pirmąją vietą. Pav. Edmundas
Baltrimas
Amelio Gianni (Džanis Amėlijus) 1945 Catanzaro, italų kino režisierius. Studijavo
filosofiją. Dirbo kino žurnaluose, rež. L. Cavani asistentu, kūrė trumpametražius filmus.
Nuo 1971 kuria vaidybinius filmus: Saulės miestas (La dtta dėl sole 1973, pagal T.
Campanellą), Mažasis Archimedas (II piccoh Archimede 1979 m. , Pakerėta širdis
(Colpire ai citore 1982 m. , Vaikų vagis (II ladro di bambini 1991, Kanų kino festivalio
prizas 1992 m. , Lamerica (1994 m. .
amen (hebr. 'amen - tikrai, iš tiesų), liturginė formulė. Vartojama judėjų, krikščionių ir
musulmonų liturgijoje bei asmeninėse ir bendruomeninėse maldose. Biblijoje A -
iškilmingo patvirtinimo formulė, kuria atsakoma į žodžiu, grasinimu, prakeiksmu ar
pažadu išreikštą Dievo valią, t.p. paprastas arba dvigubas įžanginis Jėzaus Kristaus
posakių teiginys bei Dievui arba Jėzui Kristui priskiriamas teonimas. Krikščionys A
perėmė iš judėjų sinagogos liturgijos, vartoja kaip T aklamacijų l irkaip maldų, himnų,
giesmių, sakramentų ir sakramentalijų tekstų užbaigą. Musulmonai ištaria A po
perskaitytos pirmosios Korano suros. Krikščionių liturginiame rečitatyve A yra kadencinė
formulė, psalmodijoje užbaigia mažąja doksologiją (pagarbinimo maldą). Muzikinė A
išraiška atitinka skirtingų psalmių tonų baigiamąsias kadencijas. Dauguma liturginių
giesmių užbaigiamos trumputėmis A formulėmis; kai kurios sekvencijos, mišių Gloria ir
Credo giesmės būna su išplėtotomis, individualios struktūros A kadencijomis. Viduramžių
ir Renesanso polifoninėse mišiose A dažniausiai - didelė kadencija. Nuo baroko laikų iki
XIX a. mišioms buvo kuriamos A fugos. Protestantų bažnyčiose sukurta ir savarankiškų A
melodijų; viena tokių -Oresdeno amen. Šią melodiją vartojo F. J. L. Mendelssohnas
-Bartholdy, R. Wagneris (operoje Parsifatis), A. Bruckneris ir kiti. Petras Kimbrys, Jonas
Vilimas
Amenchotėpas (Amenhotep, graikų Amenophis), Amenchotepas Jaunesnysis, XV a.
p.m.e. Tėbai, senovės Egipto architektas.Vadovavo faraonų šventyklų statyboms. Vienas
svarbiausių projektų - Amono Ra, Mutos ir Chonso šventykla Luksore (1455-1415 m.
p.m.e., su broliais Gori ir Suti). Šventykla 190 m ilgio, su keliomis simetriško mis kolonų
salėmis; kolonos 20 m aukščio, su papiruso žiedo pavidalo kapiteliais. Suprojektavo
Amono Ra šventyklos Karnake centr. salės kolonadą, Solebo ir Sedeingo šventyklas,
perstatė Mutos šventyklą Karnake. Pav. Edita Riaubienė
Amenchotėpas l (Amenhotep I, graikų Amenophis), Egipto faraonas ( XVI a. p.m.e. pab.).
XVIII dinastijos pradininkas. Jachmo I sūnus. Išlaikė stiprią, suvienytą Egipto valstybę.
Rengė karo žygius į Palestiną, Finikiją ir Nubiją. Lidija Šabajevaitė
Amenchotėpas II (Amenhotep II, graikų Amenophis), Egipto faraonas (-1450-1425
p.m.e.). XVIII dinastijos. Tutmozio III sūnus. Rengė karo žygius į šiaurę Siriją (Įveikęs
Mitanijos karalystę prisijungė jos žemes į pietvakarius nuo Eufrato) ir Palestiną, privertė
Mitanijos, Babilonijos ir Hetitų karalystės valdovus mokėti duoklę. Pajungė Etiopiją. A
kapas (neišplėštas) rastas Karalių slėnyje prie Tėbų. Pav. Lidija Šahajevaitė
Amenchotėpas III (Amenhotep III, graikų Amenophis), Amenchotėpas Puikusis, Egipto
faraonas ( XV a. pab.- XIV a. p.m.e. pr.). XVIII dinastijos. Tutmozio IV sūnus. Mitanijos
karaliaus Artatamos I vaikaitis. Pažeisdamas tradicijas vedė miestietę Tėją. A laikais
Egiptas pasiekė didž. galybę: šiaurėje siekė Eufrato aukštupį, pietuose -ketvirtą Nilo
slenkstj. Palaikė draugiškus ryšius su Babilonija, Mitanija, Kreta. Rūpinosi išlaikyti
Šiaurės žemes -Palestiną, Siriją, atremti hetitų antpuolius. Polit. tikslais (kad sumenkintų
Amono žynių įtaką ir sujungtų visas žemes) bandė išplėsti Atono kultą ir pasiskelbė
dievu. Luksore ir Tėbuose A statydino šventyklas su milžiniškomis kolonomis (išlikę
griuvėsiai ir karalių statulos, vad. Memnono kolosai). Pav. Lidija Šabajeraitė
Amenchotėpas IV (Amenhotep IV, graikų Amenophis), Echnatonas, Egipto faraonas (-
1377-1358 p.m.e.). XVIII dinastijos. Amenchotcpo III sūnus. Įvykdė rel. reformą. Amono
Ra ir kitų dievų kultą pakeitė saulės dievo Atono kultu ir pasivadino Echnatonu (Atono
šviesa). Sostinę iš Tėbų perkėlė į naują miestą Achetatoną (dab. ai Amarna). Rel. reforma
sukėlė tradicinius dievus garbinusių žynių ir diduomenės pasipriešinimą. Valdant A
nusilpo Egipto kar. galia, sumažėjo prekyba su gretimomis šalimis, buvo prarasta
Palestina ir Sirija. A įpėdinis Tutanchamonas atkūrė senąjį kultą. Pav. 432 psl. Lidija
Šahaje\-aitė
amencija (amentia; lot. beprotystė), sąmonės susilpnėjimas, pasireiškiantis mąstymo,
suvokimo sutrikimais. Pasitaiko sergantiesiems galvos smegenų uždegimu, sunkia
infekcine liga, po insulto, apsinuodijimo, galvos smegenų traumos. Ligonis visiškai
nesiorientuoja, padrikai mąsto, nesugeba susieti minčių, jo judesiai betiksliai, kalba
nerišli, nuotaika kaitaliojasi. Būna lengvesnė (apkvaitimo), sunkesnė (komos),
haliucinacinė (suvokimo sutrikimo atveju) ir katatoninė (sutrikus valingai veiklai)
būsenos. Albinas Bagdonas
Amendola Giovanni (Džovanis Amendola) 1882 m. balandžio 15 d. Roma f 1926 m.
balandžio 7 d. Kanai (Prancūzija), Italijos polit. veikėjas, žurnalistas. Po l pasaul. karo
Italijos liberalų demokratų partijos kair. sparno lyderis. Nuo 1919 parlamento deputatas.
1922 kolonijų reikalų ministras. 1924 m. birželio fašistams nužudžius Italijos vieningosios
socialistų partijos generalinis sekretorius deputatą G. Matteotti vadovavo pasitraukusių iš
parlamento deputatų fAvenlino blokui, 1925 m. liepos Montecatini kurorte fašistų
sumuštas; nepasveikęs mirė emigracijoje.
Amenemchėtas l (Amenemhet I), Egipto faraonas ( XX a. p.m.e. 2 pusė). XII dinastijos
pradininkas. Sustiprino centr. valdžią. Apribojo nomarchų (nomų valdytojų) teises.
Sostinę iš Tėbų perkėlė į valst. centrą - Itaurijos tvirtovę (dab. ai List), į pietus nuo
Memfio. Visame Egipte įtvirtino Amono kultą. Kariavo su Libija, Etiopija, Palestina.
Paskutiniuosius 10 m. valdė kartu su sūnumi Senusertu I, kuriam paliko Pamokymus.
Lidija Šabajeniitė
Amenemchėtas II (Amenemhet II), Egipto faraonas (-1929-1892 p.m.e.). XII dinastijos.
Senuserto I sūnus. Stiprino ek. ryšius su Kreta, Sirija, Mesopotamija, M. Azija. Surengė
karo žygių į Kuša ir Punta (Rytų Afrika). Pastatydino piramidę Dahšure. į pietus nuo
Memfio. Lidija Šahajcvailė
Amenemchėtas III (Amenemhet III), Egipto faraonas (-1844-1797 p.m.e.). XII dinastijos.
A laikais užbaigta irigacinės sistemos statyba ai Fajumo oazėje. Čia pastatydino kapavietę
šventyklą, kurią graikai vėliau pavadino Labirintu. Išplėtė vario kasyklas Sinajaus
pusiasalyje. Apribojo nomarchų (nomų valdytojų) ir vyr. žynių teises. Pav. 432 psl. Lidija
Šabajerailė
Amenofiai (graikų Amenophes), senovės Egipto faraonų Amenchotepų graikiškas vardas.
amenorėja (amenorrhoea < Ta... + graikų men - mėnuo + rheo - teku), mėnesinių
nebuvimas. Mėnesinių nebūna vaikystėje, nėštumo ir žindymo metu, po menopauzės
(fiziologinė A). Sutrikus centrinės nervų sistemos, endokrininių liaukų ir lytinių organų
sąveikai išsivysto patologinė A. Ji skirstoma į pirminę (kai mėnesinės neprasideda iki 16
m. ir antrinę (jei anksčiau buvusios menesinės išnyksta ne mažiau kaip trims mėn.).
Pirminės A priežastys - dėl lytinių chromosomų anomalijų sutrikęs kiaušidžių, gimdos,
makšties formavimasis, brendimo laikotarpiu atsiradę lytinių organų pažeidimai. Antrinės
A priežastys - hormoniniai sutrikimai, ginekologinės operacijos, emocinis stresas, sunkus
fiz. krūvis, badavimas, kai kurių vaistų poveikis. Mindaugas Šilkūnas
amensalizmas (f a... + lot. mensa - valgymas), ekologinių tarprūšinių santykių tipas, kai
viena iš sąveikaujančių rūšių kenkia kitai rūšiai (amensalui) pati nepatirdama neigiamo
poveikio. Tai ryškiausias asimetrinės eksploatacinės ar interferencinės konkurencijos
atvejis. Pvz., Juglan genties riešutmedžio šaknyse, lapuose, vaisiuose yra medžiagos
juglono, kuri patenka į dirvą ir slopina daugelio rūšių augalų augimą. Šiaurės Amerikos
čaparalio ir dykumų bendrijose vyraujančios augalų rūšys, konkuruodamos dėl vandens,
slopina kitų augalų augimą. Kai A yra stiprus, amensalai iš bendrijos išstumiami. Kastytis
Beitas
Americana (Amerikana), miestas Brazilijos pietryčiuose, į Šiaurės vakarus nuo San
Paulo. 185 300 gyv. (2001 m. . Tekstilės pramonė, mašinų gamyba. Miestas pradėjo kurtis
1868 (iki 1938 buvo vadinamas Vila Americana).
American Academy and Institute of Arts and Letters f Amerikos akademija ir menų bei
literatūros institutas.
American Academy of Arts and Sciences T Amerikos menų ir mokslų akademija.
„American Airlines, Inc.", JAV oro transporto bendrovė. Ik. 1934 vietoj bendrovės
American Airvcays (jk. 1930 m. . Skrydžiai šalies viduje, į Kanadą, Meksiką, Centr. ir P.
Ameriką, Vest. Indiją, Europą ir Okeaniją. Būstinė Dallase. daugiau, kaip 110 000
darbuotojų (1999 m. . Pav. LeopoldasPaknys
„American Anthropologist" (Amerikosantropologas),
Amerikos antropologų asociacijos žurnalas. Leidžiamas nuo 1899 Vašingtone (JAV) 4
kartus per metus. Skelbiama kultūrinės, fizinės, kalbinės ir taikomosios antropologijos,
t.p. archeologijos medžiaga; turi taikomosios antropologijos, zooarcheologijos poskyrius.
Yra tiriamųjų reportažų, komentarų, filmų ir parodų apžvalgų. Tiražas - 12 000 egz. (1999
m. . Redaktorius -R. Sussmanas.
American Arbitration Association, AAA (Amerikos arbitražo asociacija), įkurta 1926
Niujorke. Atlieka valstybines užs. prekybos arbitražo funkcijas. XX a. pab. turėjo -7000
narių (verslo, prekybos, švietimo asociacijos, teis. firmos, arbitrai, priv. asmenys).
American Association for the Advancement oi Science, AAAS (Amerikos mokslo
skatinimo asociacija), JAV mokslo organizacija; viena didžiausių pasaulyje. Įkurta 1848
Bostone. Būstinė Vašingtone. Vienija daugiau, kaip 143 000 narių ir-300 mokslo draugijų
ir akademijų (1999 m. . Leidžia žurnalą Science, Science Education Netvs, Science Books
& Films.
American Bankers Association (Amerikos bankininkų asociacija), JAV nacionalinė
bankininkystės organizacija. Įkurta 1875. Būstinė Vašingtone. A nariai atstovauja -96%
šalies bankų ir draudimo bendrovių. A finansuoja Amerikos bankininkystės instituto
(American Institute of Banking) parengtą bankų tarnautojų mokymo programą, Stojnierio
bankininkystės mokyklą (Stonier Graduate School of Banking), Nacionalinio draudimo
mokyklą (National Trust School).Leidžia mėnesinį žurnalą Banking, daug informacinės ir
mokomosios literatūros. Genovaitė Adomaitienė l
American Bar Association, ABA (Amerikos teisiniukų asociacija), JAV advokatų ir
teisėjų nevalstybinė j organizacija. Ik. 1878. Būstinė Čikagoje. XX a. pab. turėjo į -375
000 narių. A tikslai - kelti teisininkų profes. lygį, ] visiems piliečiams garantuoti lygias
galimybes naudotis j teis. paslaugomis, tobulinti teisingumo vykdymą. Rengia moksl. ir
mokomuosius įvairių teis. praktikos sričių • projektus, teikia rezoliucijas bei pasiūlymus
Atstovų Rūmams, Gubernatorių tarybai. Leidžia mėnraštį American Bar Association
Journal.
American Broadcasting Company, Inc., ABC, JAV komunikacijų bendrovė. Būstinė
Niujorke. Ik. 1943, kai dėl antimonopolinio įstatymo t National Broadcasting Company
(NBC) buvo priversta atsisakyti vieno transliacijos tinklo. Jį įsigijo ir pavadino A
verslininkas E. J. Noble'is. 1953 A susijungė su United Paramount Theatresa kino
bendrove Paramount Pietums (didesniąją jos dalį 1974 pardavė); tapo viena didžiausių
RTV bendrovių Amerikoje, ; 1955-1979 m. turėjo garso įrašų (ABCRecords), nuo 1979- ;
vaizdo įrašų padalinius. 1986 A nupirko bendrovė Capital Cinstituties Communications ir
pavadino Capital Cities/American Broadcasting Companies.Nuo 1996 bendrovės Walt \
Disney Company padalinys. A priklauso RTV stotys, j transliacijos tinklai, ji turi
kabelinių TV akcijų, laibas i čių, žurnalų ir knygų leidyklų. Rengia naujienų, pramogų,
sporto programas, jas transliuoja daugiau, kaip 220 TV stočių, ' žiūri apie 13% JAV
žiūrovų (2000 m. , kuria kino filmus, gamina ir platina vaizdajuostes. Žygintas Pelmlis
American Civil Liberties Union, ACLU (Amerikos pilietinių laisvių sąjunga), įkurta
1920. Būstinė Niujor i ke. XX a. pab. turėjo apie 275 tūkst. narių. A veikloje dalyvauja
savanoriai, -300 etatinių darbuotojų, teisininkai, i teikiantys nemokamas advokato
paslaugas. A tikslas - i ginti JAV konstitucijoje ir jos pataisose įtvirtintas piliečių i teises
ir laisves. Siekia daryti įtaką teismų sprendimams į bylose, susijusiose su įvairiais piliečių
laisvių aspektais; į inicijuoja bylas, kuriose priimti sprendimai vėliau yra privalomi kitoms
panašaus pobūdžio byloms; konkrečioje j byloje komentuoja piliečių laisvių klausimus
įteikdama teismui vad. teismo draugo (lot. amicus curiae) laišką. Informuoja visuomenę
apie piliečių laisvių pažeidimus, siekia, kad bylos būtų perduotos pakartotinai svarstyti ar
peržiūrėtos apeliacine tvarka. A prisidėjo prie cenzūros įstatymo panaikinimo. XX a. 6-7
dešimtmetyje pagr. veiklos sfera buvo lojalumo priesaikų ir kair. sparno partijų įtraukimo
į vad. juoduosius sąrašus teisėtumo svarstymas. Turėjo įtakos JAV Aukšč. Teismo
sprendimui uždrausti mokyklose maldą (pažeidžiamas konstitucinis bažnyčios atskyrimo
nuo valstybės principas); t.p. sprendimui, draudžiančiam pateikti teismams nelegaliu būdu
policijos surinktus įkalčius; 7 dešimtmetyje pasiekė, kad valstybė neturtingiems
kriminaliniams nusikaltėliams skirtų nemokamus advokatus.
American Economic Association (Amerikos ekonomikos asociacija) vienija JAV
ekonomistus, verslininkus, Valstybės tarnautojus, žurnalistus, teisininkus ir kitus
ekonomika besidominčius asmenis. Ik. 1885 Saratogoje (Niujorko valstija). Būstinė
Nashville'yje (Tenesio valstija). apie 22 000 narių (1998 m. . Remia ek. tyrinėjimus, ypač
ek. istorijos ir statistikos sričių; spausdina publikacijas ek. temomis; skatina ek. diskusijas.
Leidžia žurnalą American Economic Review, Journal of Economic Literature, Journal of
Economic Perspectives irkt. Genovaitė Adomaitienė
American Express Company, AMEXCO, JAV kelionių ir fin. paslaugų bendrovė. Rengia
turistines keliones, išduoda kelionių čekius, kredito korteles (American Ex-press ir
Optima), atlieka fin. operacijas daugelyje Europos, Azijos šalių. Būstinė Niujorke. 1999
turėjo daugiau, kaip 1000 įv. tarnybų ir atstovybių šalyje ir užsienyje, kelionių agentūrų,
motelių, automobilių nuomos agentūrų tinklą. Ik. 1850 kaip skubių siuntų gabenimo
bendrovė. Nuo 1881 veikia kaip kelionių bendrovė. 1891 įvedė kelionių čekius. 1980
įkūrė vieną didžiausių JAV investicinių bendrovių Shearson Lehman/Brothers. 1984
įsigijo fin. koncerną Investors Diversified Services, Inc. Aleksandras Vytautas Rutkauskas
American Federation of Labor, A - 1 (Amerikos darbo federacija), JAV profsąjungų
susivienijimas, veikęs 1881-1955. Iki 1886-JAV ir Kanados organizuotų profsąjungų
fedraugija (-140 000 narių). A, organizuotai pagal profesijas, priklausė daugiausia
kvalifikuoti darbininkai. Siekė tobulinti darbo įstatymus, didinti atlyginimus, gerinti darbo
sąlygas. 1935 nuo A atsiskyrė 8 organizacijos, vienijusios darbininkus pagal pramonės
šakas ir įkūrė fCongress of Industrial Organizations. 1945 A turėjo daugiau, kaip 14 mln.
narių. 1955 A susijungus su Congress of Industrial Organizations buvo įkurtas didžiausias
JAV profsąjungų susivienijimas f American Federation of Labor and Congress of
Industrial Organizations.
American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations, A - 1-CIO
(Amerikos darbo federacija ir gamybinių profsąjungų kongresas), didžiausias JAV
profsąjungų susivienijimas. Turi apie 13,6 mln. narių (1995 m. , priklausančių 78
profsąjungoms. Ik. 1955 Niujorke susijungus T American Federation of Labor ir f
Congress of Industrial Organizations. 1955-1979 m. A prezidentu buvo G. Meany, 1979-
1995 m. L. Kirklandas, nuo 1995 J. SVeeney. 1955 A priklausė 16 mln. žmonių (-30%
visų dirbančiųjų). 1957 iš A pašalinta didžiausia šalyje (-3 mln. narių) Jungtinė
automobilių ir aviacijos pram. darbininkų profsąjunga, apkaltinus jos vadovybę korupcija
(1987 vėl priimta). Nuo 9 dešimtmečio pr. A į savo gretas stengiasi įtraukti aptarnavimo
sferos darbuotojus, įstaigų tarnautojus. Labiau rūpinasi moterimis, kitų rasių ir menkai
apmokamais darbininkais. Nuo įkūrimo, ypač nuo 9 dešimtmečio pr., A narių mažėja.
American Friends Service Committee (Amerikos bičiulių pagalbos komitetas), AFSC,
JAV hum. pagalbos ir šalpos organizacija, įkurta 1917 Bičiulių draugijos (kvakerių).
Centras Filadelfijoje. Tikslas - taika ir sočiai, teisingumas. Veikia JAV (juodaodžiams,
indėnams, imigrantams, kaliniams skirtos sočiai, programos) ir užsienyje. Padėjo
nukentėjusiesiems per I ir II pasaulinius, Ispanijos pilietinį (1936-39 m. , Korėjos (1950-
53 m. , Vietnamo (1964-1973 m. ir kt. karus (1938 įkūrė Pagalbos pabėgėliams komitetą).
Rengia sočiai, bei techn. paramos Afrikos, Azijos, Lot. Amerikos šalims (Indijai,
Pakistanui, Alžyrui, Zambijai, Peru ir kt.), šeimos planavimo (Indijai) ir kitas programas.
Nobelio taikos premija 1947 (su Didžiosios Britanijos kvakerių organizacija The Friends
Service Council).
American Highland f Amerikos plokščiakalnis.
American Legion (Amerikos legionas), JAV karo veteranų organizacija. Ik. 1919 m. kovo
15-17 Paryžiuje, 1919 m. rugsėjo 16 d. pripažintas JAV Kongreso. Turi -3 mln. narių, 16
000 vietos organizacijų (1995 m. . Priklauso JAV visų karų ir kar. konfliktų dalyviai.
Pagr. tikslasąjungarantuoti karo veteranams ir jų šeimoms med., materialinę, kt. paramą.
A pastangomis 1921 įkurtas JAV veteranų biuras, 1930 pertvarkytas į Veteranų reikalų
departamentą. A pasiekė, kad JAV Kongresas 1944 priimtų įstatymą, pagal kurį daugiau,
kaip 10,5 mln. karo veteranų galėjo įgyti išsilavinimą, daugiau, kaip 5,6 mln. gavo didelę
materialinę paramą. A rūpinasi vaikų ir jaunimo auklėjimu, yra skautų organizacijos pagr.
rėmėjas. Anydas Pacevičius
American Lithuanian Council T ALT.
American Lithuanian Montessori Society f Amerikos lietuvių Montessori draugija.
American Motors Corporation, AMC, 1954-1987 m. viena didžiausių JAV automobilių
bendrovių. Būstinė Detroite (Mičigano valstija). Gamino lengvuosius automobilius
Rambler (išviso daugiau, kaip 4,2 mln. vnt.), Eagle, Jeep, Matador ir kt., sunkvežimius,
autobusus, žemės ūkio techniką, automobilių dalis, įrankius. Įkurta susijungus
bendrovėms Nash-Kelvinator Corporation (įkurtas 1916 m. ir Hudson Motor Car
Company (įkurtas 1909 m. . 1970 nusipirko bendrovę Kaiser-Jeep Corporation (įkurtas
1903 m. . 1980 pab. Prancūzijos bendrovė Renault įsigijo 46,6% A akcijų. 1987 Renault
pasitraukus iš JAV automobilių rinkos A nupirko koncernas Chrysler Corporation.
American Professional Partnership for Lithuanian Education, JAV profes. bendrija
fA.P.P.L.E.
American Red Cross T Amerikos Raudonasis Kryžius.
American Relief Administration l'Amerikos pagalbos administracija. '
American Relief Administration's European Children's Fund T Amerikos pagalbos
administracijos Europos vaikų pagalbos fondas.
American Samoa T Amerikos Samoa.
American Society of Human Genetics, ASHG (Amerikos žmogaus genetikos draugija),
įkurta 1948 Bethesdoje. Vienija įvairių šalių žmogaus genetikos specialistus. daugiau,
kaip 6400 tikrųjų narių (1997 m. . Aveiklą koordinuoja direktorių taryba (16 asmenų).
Turi 5 komitetus: programų, informacijos ir mokymo, sočiai, reikalų, premijų skyrimo,
kandidatų priėmimo. Nuo 1948 leidžia žurnalą The American Journal of Human Genetics
(Čikagoje). A tikrasis narys yra V. Kučinskas.
American Stock Exchange (Amerikos fondų birža), AMEX, antroji pagal dydį (po f
Niujorko fondų biržos} JAV vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo įstaiga. Yra
Niujorke. Turi 661 nuolatinį narį (1999 m. . Apyvarta apie 1/10 visų JAV parduodamų
akcijų. Akcijoms, kotiruojamoms A, keliami mažesni reikalavimai negu Niujorko fondų
biržoje. Didžiąją akcijų dalį sudaro nedidelių bendrovių akcijos. A veiklą pradėjo apie
1849 (iki 1908 m. vadinosi The Curb, vėliau New York Curb Agency, nuo 1929
NewYork Curb Exchange, nuo 1953 dab. pavadinimas). Bronislovas Martinkm
American Telephone and Telegraph Company AT& T Corporation.
americis (Americium', pagal Amerikos, kur buvo susintetintas, vardą). Am, radioaktyvus,
dirbtinis chem. elementas; aktinoidas. Atom. skaičius 95. Visi izotopai nestabilūs.
Susintetinta 13 izotopų, kurių masės skaičiai nuo 237 iki 246. A - sidabriškai baltas
metalas, švytintis tamsoje (dėl a spinduliuotės). Reaktingas: sudaro oksidus AmO, AmO,
ir Am,O,, hidroksidus, nitratą, sulfidą Am,S,, jungiasi su halogenais. Izotopas :4lAm
naudojamas kai kuriems transuraniniams elementams gauti brand. reaktoriuose,
sumaišytas su berilio izotopų "Be -kaip neutronų šaltinis defektoskopijoje. A 1944
susintetino ir identifikavo JAV fizikai G. Seaborgas, L. Morganas, R. Jamesas ir A.
Ghiorso.
Amerigo Vespucci (Amerigas Vespūčis), italų keliautojas TA. Vespucci.
Amery Ice Shelf TAmery še/finis ledynas.
Amerika, pasaulio dalis V. pusrutulyje, tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno. Sudaro 2
žemynai - T Šiaurės Amerika ir T Pietų Amerika, be to, gretimos salos: Grenlandija,
Kanados Arktinis salynas, Antilų, Bahamų salynai,
Niufaundlandas ir daug kitų. A ištįsusi iš Šiaurės į pietus 15 500 km. Plotas 42,5 mln.
km2. daugiau, kaip 780 mln. gyv. (1998 m. . Šiaurės Amerikos p. dalis tarp Tehuantepeco
ir Panamos sąsmaukų dar vadinama Centrine A; su Antilų, Bahamų salynais ir kt. salomis,
esančiomis Atlante tarp Šiaurės ir P. Amerikos žemynų (Vest Indija), ji sudaro Vidurio
A. Dauguma A šalių, išskyrus JAV, Kanadą, Grenlandijos s., priklauso vad. Lotynų
Amerikai.
Siaurės ir Pietų A turi daug bendra. Panaši abiejų žemynų forma, primenanti trikampį,
kurio viršūnė nukreipta į pietus. Abiejų žemynų v. pakraščiu eina aukšti ir palyginti jauni
kalnai - Kordiljerus, o rytiniu - senesni ir žemesni. Žemynų viduryje, tarp kalnų, plyti
lygumos, kuriomis teka didžiulės upės ( Šiaurės Amerikoje - Misisipė, Mackenzie, P.
Amerikoje - Amazonė, Parana) su šakotais upynais. Iki XV a. pab. visi A gyventojai
priklausė Amerikos rasei (indėnai). Manoma, kad pirmieji europiečiai A krantus pasiekė
X a. , bet A kolonizacija prasidėjo tik po kalba Kolumbo kelionių (pirmą kartą A pasiekė
1492 m. . Daugumą A gyventojų sudaro europidai.
„Amerika", JAV lietuvių katalikų savaitraštis, ėjęs 1933-51 Niujorke (Brukline). Leido
Kunigų vienybė ir Amerikos lietuvių Romos katalikų fedraugija. Red.: kalba P. Vilniškis
(1933-36 m. , J. B. Laučka (1936-45 m. , A. Vaičiulaitis (1945-47 m. , L. Žitkevičius ir kt.
1951 sujungtas su Darbininku ir Lietuvių žiniomis. Vytus Urbonas
Amerikana TAmericana.
amerikanizmas: 1. Amerikiečių vartojamo anglų kalba varianto skirtybė nuo britų
varianto. Amerikanizmai reiškiasi visose kalbos pakopose, tačiau labiausiai - leksikoje,
turinčioje nemažai arba visai skirtingų, arba bent kitoniškos reikšmės žodžių: elevalor
'liftas'vietoj lift, sideValk 'šaligatvis'vietoj pavement (pastarasis Šiaurės Amerikoje
reiškia 'grindinys'). Vienas svarbesnių fonetinių amerikanizmų - retro - 1eksinis [r]
žodžiuose car ([ka:r], ne \ka:]),farm, first ir kituose.
2. Skolinys iš amerikiečių vartojamo anglų kalba varianto. Amerikanizmais gali būti
vadinami ir Šiaurės Amerikos lietuvių buit. kalbos nereti leksikos anglicizmai: beibė
'kūdikis' (< baby),dresė 'suknelė' (< dress), tinksas 'daiktas, dalykas' (< thing, dgs. things),
trakas 'sunkvežimis' (< truck). Vincas Urbutis
3. JAV papročių, tradicijų, rengimosi stiliaus plitimas kt. šalyse; JAV gyvenimo būdo
mėgdžiojimas.
amerikiečiai, JAV amerikiečiai, nacija; kartais laikomi įvairialypės etninės bei rasinės
kilmės bendrija. Gyvena kolonizuotose indėnų etn. žemėse. Sudaro -90% (arba apie 230
mln., 1998 m. JAV gyventojų. Kalba anglų kalbos amerikietiškuoju variantu. Tikintieji
protestantai (-55%), katalikai (-37%), judėjai (-3%), Rytų krikščioniškųjų bažnyčių (-2%)
ir daugiau, kaip 200 pasaulio tikybų ir sektų išpažinėjai (1998 m. . A tikėjimas dažniausiai
susijęs su jų protėvių kilme. Dauguma A gyvena miestuose ir priemiesčiuose, dirba
pramonės ir aptarnavimo srityse. A pagal rasinius, kultūros požymius skirstomi į daugumą
ir mažumą. Daugumai priskiriami baltosios rasės A (78%), kurių branduolį sudaro
anglosaksai protestantai, dažniausiai vadinami jankiais, arba tikraisiais jankiais (Yanki,
areal Yanki), mažumai -ispanakalbiai ir nebaltosios rasės A (12,1% afroamerikiečiai,
7,4% lot. amerikiečiai, 1,5% geltonodžiai išeiviai iš Azijos, 0,6% indėnai, eskimai,
aleutai). Manyta, kad ilgainiui etn. grupės susilies į bendrą A kultūrą, tačiau dėl
afroamerikiečių vertybinių nuostatų XX a. 8 dešimtmetyje atsirado multikultūralizmo
srovė (daugelio etn. grupių kultūrų priešinimasis vieningai A kultūrai). Nepaisant to, A
turi bendrų vertybių, grindžiamų anglosaksų vertybių sistema. Išsiskiria savita ideologija,
kuri susiformavo veikiama Didžiosios Laisvių Chartijos bei į Ameriką atvykusių polit.,
rel. disidentų pažiūrų. A būdingas didžiavimasis šalies ek., polit. ir karine galia,
demokratija, pagarba teisingumui ir įstatymams, laisvei, nuosavybei, ypač skatinama
iniciatyva. Susiformavo bendri A gyvensenos, kuri remiasi palyginti aukštu gyvenimo
lygiu, bruožai - be jau minėtų (asmens laisvių, vienodų su kitais galimybių, demokratijos
gynimas), dar sėkmės, mobilumo, gebėjimo prisitaikyti vertinimas, racionalizmas,
pragmatizmas, kartais - utilitarizmas. Nacionalinė šventės -Nepriklausomybės diena
(liepos 4 m. , Padėkos diena (paskutinįjį lapkričio ketvirtadienį). Motinos dieną švenčia
antrąjį gegužės sekmadienį. Liaudiškoji A kultūra nėra įvairi ir vientisa (kaip senųjų
tautų), nes įv. etninės A grupės išlaikė savo kultūros bruožų (virtuvė, interjero puošyba -
paplitę rankdarbiai iš audinių skiaučių, šeimos papročiai; švenčia ist. tėvynių svarb.
šventes). Folkloras - europiečių ir afrikiečių tradicijų sintezė. Paplitusios baladės,
pasakojimai, legendos, dainos, kuriose aukštinami Nepriklausomybės ir Pilietinio karo
didvyriai, apdainuojama Vakarų pakrantės kolonizacija. Kaubojų folklore dažnos
didžiavimosi stiprumu, ištverme, akies taiklumu, žirgu, žmona ir šunimi temos. Liaudies
muzikai įtakos turėjo vokiečių bažnytinė chorinė muzika. Tarp A anksti paplito T
konsesualinės santuokos ir tmatrifokalinės šeimos, pastarosios dažniausiai tarp
afroamerikiečių. A vyrams ir moterims nėra skirtingų dorovės normų. Įvairios etninės
grupės išlaikė nemažai vestuvių papročių ypatumų, tačiau kuriasi ir bendri A vestuvių
papročiai (perimta iš anglosaksų): viengungių vakaras, tėvas atveda jaunąją prie altoriaus
ir kita. Pav. Petras Kalnius
amerikiečiai: 1. JAV gyventojai. T Jungtinės Amerikos Valstijos: GYVENTOJAI. 2. T
Šiaurės Amerikos ir T Pietų Amerikos žemynų gyventojai.
amerikietiškasis futbolas, 2 komandų po 11 žaidėjų sportinis žaidimas su ovaliu kamuoliu.
Komandoje 4 puolėjai ir 7 gynėjai. Žaidžiama 91,4 x 48,74 m dydžio aikštėje, skersai
suskirstytoje į 20 lygių juostų. Aikštės galuose (už įvarčio linijos) sužymėti 9,15 m pločio
įskaitiniai plotai. Galinės linijos viduryje yra H formos vartai, kurių plotis 5,5 m, virpstų
aukštis 6,1 m, skersinis 3,05 m aukštyje. Tikslas - kamuolį padėti ant žemės įskaitiniame
plote arba įmušti į varžovų vartus. Žaidimo laikas 4 x 15 min, teisėjauja 4 teisėjai.
Taisyklės panašios į T regbio. Pirmosios rungtynės įvyko 1869. A (vadinamas futbolu)
paplitęs daugiausia JAV ir Kanadoje. Stanislovas Slankus
amerikinė meškutė (Hyphantria cunea), meškučių (Arctiidae) šeimos drugys. Paplitusi
Šiaurės Amerikoje. Suaugusios A išskleistų sparnų tarpugalis 20 -35 mm. Sparnai balti,
rečiau su tamsiomis dėmelėmis. Kūnas apaugęs tankiais baltais pūkeliais. Patinų antenos
šukiškos, patelių - siūliškos. Priekinių kojų dubenėliai ir šlaunys ryškiai oranžiniai.
Vikšrai iki 25-35 mm ilgio, plaukuoti, rusvi su tamsiomis karpelėmis. Graužia lapus.
Kenkia daugiau, kaip 200 augalų rūšių (vaismedžiams, dobilams, žirniams). Svarbiausia
kovos priemonė - karantinas. Asta Vengeliauskaitė
amerikinė palija (Salvelinus fontinalis), upokšnių šalvis, lašišinių (Salmonidae) šeimos
žuvis. Paplitusi Šiaurės Amerikos r. dalies upėse ir šaltuose ežeruose. Ilgis iki l m, masė
iki 7 kg. Nugara žalsvai rusva, šonai žalsvai gelsvi ar oranžiniai su raudonomis
dėmelėmis, pilvas gelsvai oranžinis. Minta vandens bestuburiais gyvūnais ir smulkiomis
žuvimis. Neršia rudenį. Verslo objektas. Į Lietuvą atvežtos XIX a. pab. Buvo veisiamos ir
auginamos Trakų Vokės ir Aukštadvario tvenkiniuose. Jų sugaunama Vokės, Strėvos,
Verknės upeliuose. Pav. Juozas Virbickas
amerikinės beždžifinės T plačianosės beždžionės. amerikiniai stručiai f nandiniai
paukščiai.
amerikinis puvinys, infekcinė naminių bičių, daugiausia dengtų perų, liga. Sukelia
bakterija Paenibacillus larvae larvae. Sukėlėjas - 4 um ilgio lazdelė. A platina sergančios
bitės darbininkės, tranai, kai kurie vabzdžiai -bičių kenkėjai. Ligos požymiai: lizde
jaučiamas rūgštus kvapas, koriuose perų dangteliai prakiūra, paliesta tamsi pero masė
ištįsta, o vėliau prilimpa prie akelės sienelės, bičių šeima silpsta ir net žūva. Gydoma
antibiotikais, sergančios šeimos sunaikinamos, koriai dezinfekuojami 1% vandenilio
peroksidu. Justinas Straigis
Amerikos akademija ir menų bei literatūros institutas (American Academy and Institute of
Arts and Letters) įsteigtas 1976, susijungus Nac. menų ir literatūros institutui (National
Institute of Arts and Letters, įkurtas 1898 m. ir Amerikos menų ir literatūros akademijai
(American Academy of Arts and Letters, įkurtas 1904 m. . Būstinė Niujorke. Nariai (iki
250; kiti - garbės nariai) - JAV ir užs. aktoriai, choreografai, fotografai, kino režisieriai,
kompozitoriai ir rašytojai. A kasmet įteikia 17 apdovanojimų.
Amėrikos -Anglijos karas (1812-14 m. T Didžiosios Brinstitutanijo seniūnijAV karas.
Amėrikos -Antarktidos kalnagūbris TAfrikos -Antarktidos kalnagūbris.
„Amerikos antropologas" T American Anthropologist.
Amerikos arbitražo asociacija f American Arbitration Association.
Amerikos aušrininkai, 1886-1892 m. JAV veikusi lietuvių polit. grupuotė; T aušrininkų
atšaka. Daugiausia kair. liberalių ir dem. pažiūrų inteligentai pasauliečiai; buvo ir
dvasininkų (A. Burba). Leido laik Rytų Lietuviškasis balsas (1885-1889 m. ir Vienybė
lietuvninkų (1890-92, red. J. Andziulaitis -Kalnėnas). 1889 A įkūrė Lietuvių mokslo
draugystę (draugiją; veikė iki 1896 m. . Pasauliečiai kritikavo kosmopolitizmą, Rusijos ir
Vokietijos valdžią, rėmė lietuvių tautinį atgimimą, propagavo lietuvybę, laisvamanybės
(J. Šliūpas), iš dalies ir radikaliųjų demokratų (J. Andziulaitis -Kalnėnas) idėjas.
„Amerikos balsas" (Voke of America, VOA), JAV valstybinė radijo stotis, rengianti ir
transliuojanti laidas užsieniui. Veikia nuo 1942 Niujorke, nuo 1954 Vašingtone. Kasdien
A laidos transliuojamos 52 kalbomis, anglų kalba - visą parą. Jas retransliuoja kai kurių
šalių regioninės ir privačios stotys. 1953-1999 m. United States Information Agency
(USIA) padalinys. Pirmosios laidos buvo skirtos antinacinei propagandai Vokietijoje.
Antrojo pasaulinio karo metais per savaite transliavo 3200 laidų 40 kalbų. A reiškia JAV
vyriausybės politiką ir nuostatas, perduoda informaciją apie JAV ir kt. šalių polit., ek. ir
kultūros įvykius, radijo laidų kt. kalbomis skyriai - privalomus vedamuosius, verstus iš
anglų kalbos. Šaltojo karo metais ypač daug laidų buvo skirta SSRS ir sov. bloko šalims.
1951 Niujorke įkurtas A lietuvių skyrius. Iki nepriklausomybės atkūrimo laidos lietuvių
kalba buvo atsvara sov. propagandai: informavo apie SSRS okupuotą Lietuvą, lietuvių
pasipriešinimą, žmogaus teisių pažeidimus, lietuvių išeivių polit. ir kultūros veiklą,
skatino išsaugoti rel. ir tautines vertybes. Laidas transliuoti SSRS okupuotos Lietuvos
teritorijoje trukdyta iki 1988. Nuo 1992 A lietuvių laidas pradėjo retransliuoti Lietuvos
radijas (kurį laiką transliavo ir stotys mokykl, Radiocentras). 1993 nutrauktas A lietuvių
laidų transliavimas trumposiomis bangomis. 2000 skyrius panaikintas, sumažintas laidų
laikas, laidas lietuvių kalba rengia A Europos skyrius. Lietuvių skyriaus vadovai: kalba R.
Jurgėla (1951-1974 m. , J. Laučka (Europoje, 1952-1973 m. , A. Vaičiulaitis (1974-1976
m. , A. Petrulis (1976-1986 m. , R. Sakadolskis (1973-1995 m. , L. Rimkus (1995-2000
m. . Romas Sakadolskis
Amerikos beitų laisvės lyga (Baltic American Freedom League), R. Baltijos šalių kilmės
JAV piliečių organizacija. Įkurta lietuvių iniciatyva 1981 Los Andžele. A sudaro privatūs
asmenys ir organizacijos. Sumokėję vienkartinį nario mokestį jie įgyja balsavimo teisę. A
vadovauja direktorių valdyba (17 direktorių, kasmet renkamų suvažiavime). Ji renka
vykd. komitetą - prezidentą, vykdomąjį viceprezidentą ir 3 viceprezidentus, sekretorių,
iždininką. Iki 1990 rėmė Baltijos šalių kovą dėl nepriklausomybės. Būdami JAV piliečiai
A nariai galėjo lengviau oficialiai pasiekti Kongresą, Valst. departamentą ir Baltuosius
Rūmus (tuo skyrėsi nuo kitų emigrantų organizacijų). A informuodavo JAV vyriausybę ir
visuomenę apie Baltijos šalyse SSRS vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, rel.
persekiojimą, kultūros ir tautine diskriminaciją. 1981 pab. surengė akciją dėl JAV piliečio
docentas V. Skuodžio neteisėto įkalinimo SSRS kone. lageryje. 1982,1983 ir 1984 rengė
konferencijas žmogaus teisių klausimais. 1982 ir 1983 A pastangomis JAV Kongresas
priėmė rezoliuciją, įpareigojančią JAV prezidentą skelbti t Baltų laisvės dieną; 1983 m.
liepos 26 d. JAV vyriausybė atsižvelgė į A memorandumą ir prez. R. Reaganas pasiuntė
JT generalinis sekretorius J. Pėrezui de Cuellarui raštą, kuriame motyvuotai pabrėžiama,
kad JAV nepripažįsta prievartinio Baltijos valstybių įjungimo į SSRS. Šis raštas iki 1990
buvo svarbiausias JAV ofic. dokumentas dėl Baltijos valstybių. 1984 m. spalio A
pastangomis Baltų radijo tarnyba iš Laisvės radijo stoties perkelta į Laisvosios Europos
radiją - taip Baltijos šalys buvo išskirtos iš sovietinių grupės ir priskirtos prie SSRS įtakos
zonos valstybių. Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę A rėmė jų pastangas įgyti tarpt,
pripažinimą, organizavo jų vadovų susitikimus su JAV prezidentu ir kt. politikais. A
skatina Baltijos valstybių demokratijos ir rinkos ekonomikos plėtrą, draugiškus santykius
su JAV, siekia ek. ir kar. paramos Baltijos valstybėms, Karaliaučiaus kr.
demilinstitutarizavimo, Baltijos valstybių priėmimo į NATO. A iniciatyva 1998 Atstovų
Rūmuose susidarė TBaltijos sambūris. A pastangomis JAV Atstovų Rūmai 1998 priėmė
rezoliuciją, smerkiančią Molotovo -Ribbentropo paktą. A leidžia žurnalą T Baltic
Bulletin, organizuoja viešas diskusijas, platina informaciją JAV administracijai,
visuomenei, spaudai. A pirmininkai (chronologiškai): A. Mažeika, V. V. Pavlovskis, A.
Piirisildas, A. Pavlovskis, A. Nelsienė, R. A. Kerras, A. Jerumanis. Algis Raulinaitis
Amerikos bankininkų asociacija T American Bankers Association.
Amerikos bičiulių pagėlbos komitetas t American Friends Service Committee.
Amerikos brigada, Amerikos lietuvių brigada, 1919-20 kurtas JAV lietuvių kar. junginys.
Per Pirmąjį pasaulinį karą JAV kariuomenėje tarnavo daug lietuvių kilmės amerikiečių.
Jie sumanė organizuoti lietuvių dalinius (6000 vyrų) ir siųsti juos į Lietuvą kovai su
vokiečiais bei bolševikais. Buvo tikima, kad A padės Lietuvai gauti materialinės paramos
iš Vakarų, užmegzti santykius su JAV ir pasiekti tarpt, pripažinimą. Brigada pradėta
formuoti Prancūzijoje, vėliau - JAV. Šios šalies kariuomenės kpt. W. SVarthautas
1919 m. rugpjūčio buvo paskirtas A komplektavimo vadovu. JAV vyriausybė nepritarė A
kūrimui, dėl to ir dėl lėšų stygiaus
1920 p Rytų Lietuvos vyriausybė A atsisakė. Pasiųstas į JAV mjr. P. Žadeikis padėjo A
likviduoti. Į Lietuvą atvyko 74 lietuviai karo technikos specialistai, 47 jų tapo Lietuvos
kariais. Juozas Skirias
Amerikos darbininkų apšvietos draugija, apsvietiečiai, aidiečiai, nuo JAV lietuvių
komunistų atskilusi organizacija, veikusi 1922-30. Nevykdė Kom. internacionalo
nutarimo stoti į JAV KP, ją kritikavo. Vadovas - J. Baltrušaitis. Centras Clevelande
(1922-28 m. , Detroite (1928-30 m. . Iš pradžių turėjo kelis šimtus narių, vėliau -
keliasdešimt. Leido žurnalą Apšvietimas (1923 m. ,laikraštį Aidas (1923-30, red. J.
Baltrušaitis, L. Urbonas). 1929-30 kilus ginčams dėl antifašistinės veiklos A suiro.
Amerikos dėrbo federacija f American Federation of Labor.
Amerikos dėrbo federacija ir gamybinių profsėjungų kongresas T American Federation of
Labor and Congress of Industrial Organizations.
Amerikos ekonbmikos asociacija f American Economic Association.
Amerikos fdndų birža t American Stock Exchange.
Amerikos konfederacijos valstijos (Confederate States of America), Pietų konfederacija,
JAV pietinių vergvaldinių valstijų, 1860-61 atsiskyrusių nuo Šiaurės, sąjunga. A
priklausė 11 (iš 34 m. valstijų. Susikūrė JAV prezidentu 186011 išrinkus vergijos
priešininką A. Lincolną. 1861 m. vasario 4 d. Montgomery (Alabama) 7 p. valstijų
(Alabamos, Floridos, Džordžijos, Luizianos, Misisipės, P. Karolinos ir Teksaso) atstovų
konventas sudarė laikinąją vyriausybe (1862 m. vasario ją pakeitė nuolatinė vyriausybė
Richmonde, Virdžinija). 1861 m. kovo 11 d. konventas ratifikavo konstituciją, įteisinusią
vergiją. A, kurios valdžios struktūra mažai tesiskyrė nuo JAV, vadovavo prezidentas J.
Davisas ir viceprezidentas A. Stephensas. 1861 m. balandžio A pradėjo T JAV pilietinį
karą (1861-65 m. . 1861 m. balandžio –gegužės mėn. prie A prisijungė Arkanzasas,
Šiaurės Karolina, Tenesis, Virdžinija. Šiaurei laimėjus piliečių karą, A panaikinta.
Amerikos legionas T American Legion.
Amerikos liėudies revoliucinis aljansas (Alianza Popular Revoliucionaria Americana,
APRA), Peru polit. partija. Ik. 1924 Meksike V. R. Hayos de la Torre's iniciatyva. Nuo
1930 veikia ir Peru. 700 000 narių (1997 m. . Generalinis sekretorius A. Mantilla
Camposas (nuo 1996 m. . Socialistų internacionalo narė. 1931-45,1948-56,1968-1978 m.
uždrausta. 1945-1977 m. vadinosi Liaudies partija. Propaguoja Lot. Amerikos polit.
vienybės idėją, siekia nacionalizuoti užsieniečiams priklausančias pram. įmones ir žeme,
išplėsti indėnų ir metisų teises. 1978 laimėjo parlamento rinkimus, jos vadovas V. R.
Haya de la Torre tapo pirmininku. 1985-1990 m. A vadovas A. Garcia Pėrezas buvo Peru
prezidentas.
„Amerikos lietuvis", lietuvių savaitraštis. Ėjo 1907 m. (dvisavaitinis žurnalas, išėjo 4 nr.)
ir 1914-55 Worcesteryje (JAV). Įkūrė, 1914 atnaujino ir iki 1928 leido M. Paltanavičius,
red. Avietėnaitė (1914-20 m. , J. Baniulis (1920-21 m. , V. Jokūbynas (1922-25 m. ir kiti.
1929-51 leido G. A. Kybą, 1951-55 leidėja ir red. J. Leonaitė. Reiškė liberalias nuostatas.
Rašė apie lietuvių išeivių ir Lietuvos gyvenimą. Vytas Urbonas
Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, iki 1927 Amerikos lietuvių prekybos akcinė
bendrovė. Įkurta 1920 Kaune. Veikė iki 1940. Steigėjai -Bostono lietuviai. A akc.
kapitalas buvo l mln. Lt. Turėjo skyrius Šiauliuose (įkurtas 1922 m. , Klaipėdoje (įkurtas
1925 m. , Panevėžyje (įkurtas 1928 m. . Iš pradžių pardavinėjo ir remontavo automobilius,
traktorius, žemės ūkio mašinas. 1921-23 vertėsi autobusų transportu Suvalkijoje ir
Aukštaitijoje. 1922-23 pastatė Bačiūnų ŠE (prie Šiaulių). Nuo 1928 surinkinėjo dviračius
Amtit (2000 vnt. per metus). 1930-31 Kaune pastatė garažą, automobilių remonto
dirbtuves. Romas Stačiokas
Amerikos lietuvių bibliotekininkų asociacija (l.instituthuanian Library Association of
America). Įkurtas 1991 Woodstocke (Ilinojaus valstija). Palaiko ryšius su Lietuvos
bibliotekomis, remia jas knygomis, kitais leidiniais, skaito paskaitas. 1996 turėjo apie 100
narių (6 iš Lietuvos). A vadovauja F. Giedrytė-Kolp, kalba Proškutė-Mengeling. Nuo
1992 \Voodstocke leidžia tęstinį informacinį leidinį Linstituthuanian Library Association
of America Newsletter (Amerikos lietuvių bibliotekininkų asociacijos informacinis
biuletenis). Genovaitė Raguotienė
Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla (Lithuanian Library Press), JAV lietuvių leidybos
organizacija, įkurtas 1977 Čikagoje. Leidžia iliustruotus informacinius lietuvių kultūros
leidinius, grožinius kūrinius, monografijas lietuvių ir anglų kalbomis. Išleido kn.: B.
Kviklio Lietuvos bažnyčios (6 t. 1980-1987 m. , Pennsylvanijos angliakasių Lietuva
(1977 m. , S. Ylos Lietuvių šeimos tradicijos (1978 m. , Lietuvių rašytojai Vakaruose
(Lithuanian Writersin the West 1979 m. , V. E. Vengrio Lietuvių ekslibriai (Lithuanian
Bookplates 1980 m. , Lietuviai Sibire (1981 m. . Vadovauja direktorių taryba (nuo 1977
pirmininkas A. Kezys) ir valdyba (nuo 1978vedėjasP. Aleksa). Stasė Matulaitytė
Amerikos lietuvių dailininkų sąjunga, ALDS, įkurta 1956 Čikagoje perorganizavus
Pasaulio lietuvių dailininkų ir architektų sąjungą (įkurtas 1948 Vokietijoje). A vienija
profesionalius JAV lietuvių dailininkus, rengia metines jų kūrybos parodas, aukštesniųjų
lituanistinių mokyklų meno programas, dalyvauja kultūros kongresų veikloje. 1958 į
ALDS įstojo Niujorko lietuvių dailininkų sąjunga Gintaras. A pirmininkai: Z. Kolba
(1956-59 m. , vėliau A. Rukšlelė, V. Vaitiekūnas. Dalia Vasiliūnienė
Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugija veikė 1915-87. Įsteigta Brukline
(Niujorkas). Iniciatorius ir pirmasis pirmininkas L. Prūseika. Rūpinosi socialistinės
literatūros leidimu. 1923 draugija turėjo daugiau, kaip 160 kuopų, -7000 narių, 1983-10
kuopų, 1985-2 kuopas ( Floridoje ir Kanadoje). Veikė lietuvių kolonijose JAV, Kanadoje,
Argentinoje, Brazilijoje, Škotijoje ir kt. šalyse. 1934-1980 m. leido žurnalą Šviesa. Išleido
daugiau, kaip 70 originalių bei verstinių knygų. Į Lietuvą parvežtas draugijos archyvas,
biblioteka. A pirmininkais dar buvo A. Bimba, J. Kaškaitis, R. Mizara, P. Pakalniškis, A.
Petriką, kalba Petrikienė ir kt. Bronius Raguotis
Amerikos lietuvių informacijos centras (Lithuanian American Information Center), ALT
įstaiga, 1944-65 veikusi Niujorke. Siekė formuoti Lietuvai palankią pasaulio visuomenės
nuomone, palaikė ryšius su JAV vyriausybe, Kongreso nariais, teikė informaciją apie
Lietuvą žinių agentūroms, rengė VLIK ir kitų lietuvių veikėjų spaudos konferencijas
Niujorke ir Vašingtone. Rūpinosi, kad JAV Kongresas oficialiai ištirtų Lietuvos aneksiją,
teikė pagalbą specialiai tam sudarytam fKersteno komitetui. Turėjo skyrių San Francisco.
Anglų kalba leido neperiod. leidinį Lithuanian Bulletin. 1944 turėjo sočiai, skyrių, kuris
padėjo iš Lietuvos pasitraukusiems asmenims susirasti JAV gyvenančius gimines (tas
pareigas perėmė BALF). Nuo 1965 A veiklą tęsė ALT centras Čikagoje. Pirmininkai:
kalba R. Jurgėla (iki 1951 m. ir M. Kižytė.
Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga, ALIAS. Įkurta 1951 Niujorke kaip
Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (PLIAS) padalinys. 1952 įsteigti
stipendijų ir šalpos fondai. Turi skyrius Bostone, Čikagoje, Denveryje, Detroite,
Filadelfijoje, Clevelande, Los Andžele, Niujorke, Pittsburghe, Seat - 1e, San Francisco,
Vašingtone. Organizuoja archit. ir inž. projektų konkursus, parodas, rengia (su kitomis
organizacijomis) mokslo ir kūrybos simpoziumus, kuria lietuvišką inžinerijos terminiją.
Nuo 1951 Niujorke leidžia metraštį, Čikagoje (su PLIAS) - žurnalą Technikos žodis. A
suvažiavimai šaukiami kas ketveri metai, renkama centro valdyba. Pirmasis centro
valdybos pirm. A. Mačiūnas (1951-52 m. ; nuo 1989 pirm. A. J. Kerelis.
Amerikos lietuvių katalikų apšvietos draugija „Motinėlė" T Motinėlė.
Amerikos lietuvių kongresas, Amerikos lietuvių kongresas demokratinei santvarkai
atsteigti Lietuvoje, įvyko 1936 Klivlande. Dalyvavo 382 delegatai iš 345 organizacijų ir
jų padalinių. Skelbėsi atstovaujantys 71 000 lietuvių. A sušaukė socialistai, komunistai ir
kt. kairieji, nepritarę Lietuvos tautininkų vyriausybei, remdamiesi vad. bendro fronto
politika. Buvo sudaryta 7 asmenų komisija, kuri rinko aukas Lietuvoje planuojamam
valstybės perversmui dem. valdžiai atkurti. Komisija veikė iki 1940. Po 1938 m. kovo
Lenkijos ultimatumo Lietuvai komisija suorganizavo protesto mitingą, lietuvių kolonijose
surengė mitingų prieš nacistinės Vokietijos kėslus pavergti Lietuvą. Ilgainiui išsiskyrė A
narių požiūris į krašto okupaciją. Dėl didėjančios SSRS grėsmės Lietuvai vienas A
vadovų, dešinysis socialistų lyderis P. Grigaitis, 1939 vienašališkai paskelbė, kad A
likviduojamas; surinktos lėšos buvo įšaldytos. Kai kurie skyriai veikė iki 1940.
Amerikos lietuvių kultūros archyvas TALKA.
Amerikos lietuvių legionas, JAV lietuvių karo veteranų organizacija. Vienijo buv. karius
bei jūreivius, tarnavusius JAV ar Lietuvos kariuomenėse, M. Lietuvos savanorius,
Lietuvos šaulius ir partizanus bei kt. kovotojus dėl Lietuvos nepriklausomybės. Įkurtas
Niujorke 1930 m. vasario 16 d. kalba R. Jurgėlos iniciatyva. Siekė ugdyti ir įamžinti
pagarbą lietuvių kilmei ir tautai. Dirbo daugiausia sočiai, ir kultūros darbą: rengė
paskaitas, šokius, vaidinimus, ekskursijas, rūpinosi sportu, parodomis. Bostone, Niujorke,
Čikagoje, Filadelfijoje turėjo apylinkes. Jose buvo renkami vyresnieji vadai, t.p. įkurti A
postai (1938 jų buvo 5 m. . Šie turėjo savo vadus. Kas 5 metai buvo šaukiami seimai.
Ypač aktyviai A nariai dalyvaudavo Lietuvos nepriklausomybės minėjimo šventėse.
Veikla išblėso po Antrojo pasaulinio karo, nes dalis postų neveikė, kiti perėjo į T
American Legion. Žymesni veikėjai: J. A. Bučnis, D. Klinga, J. kalba Milius, kalba
Šlivinskas, J. Navikas, A. O. Šalna, P. Jurgėla, A. Žemaitis. Juozas Skirius
Amerikos lietuvių Montessori draugija (American Lithuanian Montessori Society)
įkurta 1958 Čikagoje kaip ne pelno organizacija. Remdamasi M. Montessori ped. metodu
rūpinasi ikimokykliniu vaikų auklėjimu, steigia lietuvių mokyklėles (židinėlius). 1958 D.
Petrulytė, M. Varnienė ir A. Varnas savo namuose Čikagoje įsteigė Lietuvių vaikų
židinėlį (veikė iki 1962 m. . 1963-1995 m. Čikagoje veikė Kriaučeliūnų vardo Vaikų
nameliai. Nuo 1983
Lemonte veikia Žiburėlis (2001 jį lankė 20 vaikų; vedėja L. Lapinskienė). A palaiko
ryšius su Montessori metodo centru Lietuvoje. 2001 A pirmininkė buvo I. Rudaitytė-
Jeske. Pav. Danguolė Balevičienė
Amerikos lietuvių Rymo katalikų kunigų sąjunga T Kunigu vienybė.
Amerikos lietuvių Romos katalikių mbterų sąjunga, JAV lietuvių kultūros ir savišalpos
organizacija. Įkurta 1914 Čikagoje. Rūpinasi lietuvybės išlaikymu, doriniu ir rel. narių
mokymu, profesiniu lavinimu. A aukšč. organas - seimas, šaukiamas kas 2 metai. A turi
dvasios vadus, garbės narių. Žemiausias organizacinis vienetas - kuopos, kurios jungiasi į
apskritis. A turi 3 skyrius: pašalpų, draudimo ir socialinį. 1916-1972 m. leido žurnalą
Moterų dirva. 1957 įsteigė stipendijų fondą savo nariams ir jų šeimų nariams,
gyvenantiems vienuolynuose, studijuojantiems seminarijose, universitetuose. 1964 A
išleido kn. A.L.R.K. Moterų sąjunga, skirtą sąjungos 50 metų jubiliejui. Nuo 1964
sąjunga priklauso f ALT. Žymesnės A veikėjos: M. Juškienė, U. Gudienė, M. Jokūbaitė,
S. Subatienė, M. Vaičiūnienė, S. Sakalienė.
Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija, JAV lietuvių kat. organizacijų sąjunga.
Įkurta 1906 m. Wilkes Barre (Pensilvanijos valstija). Turi centro valdybą, prie jos veikia
A taryba, kurią sudaro Federacijos valdyba, kat. centrinių organizacijų centro valdybų
pirmininkai, kat. laikraščių redaktoriai. Kas dveji metai šaukiami A kongresai. Turi
skyrius lietuvių kolonijose, apskričių komitetus. A sudaro Lietuvių Romos kat.
susivienijimas Amerikoje, Amerikos lietuvių Romos katalikių moterų sąjunga, Lietuvos
vyčiai, Lietuvių Romos kat. darbininkų sąjunga, Vargonininkų sąjunga, Lietuvių kat.
labdarių sąjunga, Ateitininkų fedraugija. A iniciatyva 1914 buvo įsteigtas Tautos fondas,
1940-ALT; 1943 A padėjo steigti BALF (turi atstovų jo direktorate). Prie A veikia
Lietuvių kultūros institutas (įkurtas 1941 m. . A leidžia mėnraštį Observer. Pirmininkai:
A. Kaupas, A. Milukas, F. Kemėšis, P. Būčys, J. Balkūnas, L. Šimutis, A. Darnusis, A. J.
Rudis, J. Jerome'as ir kt.
Amerikos lietuvių taryba, JAV lietuvių polit. organizacija ALT.
Amerikos lietuvių tautinė sąjunga (National Lithuanian Society of America), įsteigta
1949 Niujorke. Sujungė tris tautininkų organizacijas: Amerikos lietuvių tautininkų centrą,
Lietuvai vaduoti sąjungą ir Amerikos lietuvių misiją. Pagr. tikslai: išlaikyti lietuvybe,
propaguoti Amerikoje lietuvių kultūrą, kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
(iki 1990 m. ; po 1990 A remia Lietuvos valstybe. A seimas šaukiamas kas dveji metai.
valdyba renkama 2 m. kadencijai. 1949 įsteigta 12 skyrių. A turi atstovus ALT, BALF, jos
nariai priklauso JAV LB, Lietuvių fondui, Šaulių sąjungai. A remia savaitraštį Dirva. Nuo
1970 A ir korporacija Neo -Lithuania leidžia žurnalą Naujoji viltis. 1953 A Vašingtone
surengė I JAV lietuvių sąskrydį. II sąskrydyje (1956 m. nagrinėtos Lietuvos okupacijos
problemos. A išleido knygų: Lithuania (1959 m. , A. Merkelio Antanas Smetona (1964 m.
, Tautinės minties keliu (1979, red. J. Puzinas ir P. Palukaitis). Čikagoje 1970 surengė
parodą tautos genocidui atminti, sukūrė filmą Prezidentas Antanas Smetona (1981 m. . A
ir korporacija Neo -Lithuania 1988 įsteigė Lietuvių tautinį kultūros fondą. A palaiko
ryšius su Lietuvių tautininkų sąjunga. Turi 9 skyrius, 500 narių (1999 m. . Žymesni A
veikėjai: L. Kriaučeliūnas, A. Olis, A. Lapinskas, S. Biežis, J. Jurkūnas, V. Abraitis, E.
Bartkus, T. Blinstrubas, E. Čekienė, A. Mažeika, P. Švarcas, P. Buchas. Pav. Petras
Bachas
Amerikos lietuvių tautinė sandara, JAV lietuvių polit. organizacija T Sandara.
Amerikos lietuvių vargonininkų sąjunga, nuo 1988 f Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos
sąjunga.
Amerikos menų ir mokslų akademija (American Academy of Arts and Sciences) įsteigta
1780 Bostone grupės Harvardo universiteto absolventų, kuriems vadovavo J. Adamsas ir
J. Hancockas. Vienija 3600 JAV ir 600 užs. mokslininkų bei žymių valst. veikėjų (1999
m. . Yra 4 skyriai: matematikos ir fizikos, biologijos, hum. mokslų ir menų, sočiai,
mokslų. Leidžia savo biuletenį ir Daedalus. Kasmet gegužės mėn. Kembridže rengia
konferencijas. Skiria apdovanojimus (R. Emersono ir H. D. Thoreau medalis, Amory
premija).
Amerikos mokytojų pagalba Lietuvos mokyklai,
JAV profesinė bendrija I a. P.P.L.E.
Amerikos mčkslo skatinimo asociacija T American Assodation for the Advancemenl of
Science.
Amerikos pagalbos administracija (American Relief Administration), JAV šalpos
organizacija, veikusi 1919-23. Vadovavo H. kalba Hooveris. A, kurios veiklai JAV
Kongresas skyrė 100 mln. dol., teikė materialinę paramą per Pirmąjį pasaulinį karą
nukentėjusioms Europos šalims. Padėjo ir Sov. Rusijai per 1921-22 badmetį. Į 30 šalių
nugabenta -46 mln. t maisto produktų. A finansavo pram. įmonių, geležinkelių, uostų
atstatymą. Teikdama paramą A siekė sunaudoti JAV per Pirmąjį pasaulinį karą sukauptas
maisto atsargas, plėsti šalies polit. įtaką. Lietuvos vyriausybė 1919 m. balandžio 10 d.
Paryžiuje pasirašė su A sutartį, pagal kurią ši už 996 903 dol. atgabeno į Lietuvą 3357 t įv.
maisto produktų, daugiausia miltų, mėsos ir pieno konservų, ryžių. Už šią paramą Lietuva
įsipareigojo atsilyginti pinigais. Juozas Skirtus
Amerikos pagalbos administracijos Europos vaiku pagalbos fondas (American Relief
Administration's European Children's Fund), JAV šalpos organizacija. A įkurtas 1919 m.
liepos 7 d. vietoj Amerikos pagalbos administracijos Vaikų pagalbos skyriaus. Rinkdamas
aukas, padėdamas JAV žemės ūkio bendrovėms realizuoti produkciją, rėmė po Pirmojo
pasaulinio karo nuskurdusias Europos šalis, ypač jų vaikus. Lietuvoje veikė 1919 m.
rugpjūčio -1921 m. birželio. Rinko aukas iš JAV lietuvių ir Lietuvos gyventojų. Į Lietuvą
atvežė maisto produktų (1851 m. , drabužių, avalynės, audinių (13 t) už - 12 000 JAV
dolerių. 1921 m. vasario 5 d. Lietuvos vyriausybė su fondu pasirašė sutartį dėl maisto
produktų skirstymo. Sutartis įpareigojo Lietuvą apmokėti muito, saugojimo ir atvežimo (iš
Vilniaus) išlaidas. Produktus dalyti buvo galima tik su A leidimu ir tik tada, kai Lietuvos
vyriausybė papildomai skyrė 501 miltų. Juozas Skirtus
Amerikos pilietinių laisvių sąjunga T American Civil Liberties Union.
Amerikos plokščiakalnis (American Highland) yra Antarktidoje, tarp Enderby ir Wilkeso
Žemių bei Amery šelfinio ledyno. Ledo dangos storis 2000-3000 m. 1939 A atrado L.
EllsVorthas (JAV).
Amerikos Raudonasis Kryžius (American Red Crossl, hum. organizacija. Teikia pagalbą
tarnaujantiesiems JAV ginkluotosiose pajėgose, veteranams, jų šeimų nariams, padeda
tarpt, mastu likviduoti epidemijų, gaisrų, bado, potvynių ir kt. nelaimių padarinius, kuria
priemones šioms nelaimėms išvengti. Vykdo Kraujo programą: donorų kraujas yra
paruošiamas ir tiekiamas ligoninėms. A instruktoriai moko savanorius teikti pirmąją
pagalbą sužeistiesiems ir ligoniams. A kartu su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus draugija
dalyvauja abipusės paramos programose, tarpt, susitikimuose, teikia techn., materialine
pagalbą kitų šalių Raudonojo Kryžiaus draugijoms. A išlaikomas iš aukų. A 1881 įkūrė
filantrope C. Barton. LIETUVOJE A veikė 1919-22. Iš Amerikoje surinktų aukų į Lietuvą
atgabeno vaistų, med. instrumentų, drabužių; didžioji jų dalis atiteko Lietuvos
kariuomenei. 1919 m. gruodžio Kaune A įkūrė savo filialą. Jo atstovai dažnai važinėjo po
Lietuvą, rinko žinias ne tik apie med. padėtį, bet ir ek. bei polit. gyvenimą; Lietuvoje
lankėsi ir A vadovas Baltijos valstybėse pik. E. Ryanas. Juozas Skirtus
Amerikos revoliucija (1775-1783 m. T JAV nepriklausomybės karas.
Amerikos ristūnai, lengvųjų (sportinių) arklių veislė. Išvesti JAV XIX a. pr. iš Norfolko
ristūnų ir Olandijos važiuojamųjų, sukryžmintų su grynakraujais jojamaisiais. Labai
skirtingo eksterjero. Galva vid. dydžio, kaklas ilgas, gogas aukštas, liemuo lygus. Aukštis
ties gogu 154-167, įstrižasis liemens ilgis 154-158, krūtinės apjuostis 170-185 cm,
plaštakos 18-20 cm. Eržilo vid. masė 450 kg, kumelės 350 kg. Dažniausiai bėri, juodbėri
ir juodi. Išrankūs pašarui, greitai bręsta. Iš pradžių buvo naudojami važiavimui, vėliau tik
sportui. Jau 2 m. A pasiekia gerų rezultatų lenktynėse. Paplitę JAV, Kanadoje, Italijoje,
Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje. Rusijoje XIX a. pab. iš A, sukryžmintų su Orlovo
ristūnais, sukurta rusų ristūnų veislė. Nuo 1961 rusų ristūnus vėl imta kryžminti su A.
Pav. Vytautas Barauskas
Amerikos Samoa (American Samoa), JAV valda Ramiajame vand., Polinezijoje. Plotas
197 km2. 62 000 gyv. (2001; daugiau, kaip 90% Tutuilos saloje). Admin. centras
-PagoPago (4500 gyv.; 2001; Tutuilos saloje). Dauguma gyventojų - polineziečiai.
Oficiali kalba - anglų. A apima Samoa salyno 7 salas: 5 vulkanines (Tutuilos, Tau,
Olosegos, Ofu, Aunuu) ir 2 atolus (Rožės, Swainso). Didž. sala -Tutuila (135 km2 m. .
Didžiausias aukštis 966 m (Latos kalba Tau saloje). Klimatas jūrinis tropinis; vid. metinė
temperatūra 21-32 °C; vid. metinis kritulių kiekis 5000 mm. daugiau, kaip 50% teritorijos
užima drėgnieji tropiniai miškai. Amerikos Samoa nacionalinis parkas (įkurtas 1989 m. .
Ūkio svarb. šaka - žuvų konservų gamyba (-90% eksporto). Auginama kokospalmės,
bananai, ananasai, valgomieji batatai, duonmedžiai. Žvejyba. Turizmas. Piniginis vienetas
- JAV doleris.
Amerikos teisininkų asociacija T American Bar Association.
Amerikos trumpaplaukės katės, grynaveislių trumpaplaukių kačių grupė. Manoma,
kilusios iš Tbrilų trumpaplaukių kačių protėvių. A vid. didumo, kūnas tvirtas,
raumeningas. Ausų galai suapvalėje. Akys didelės, šiek tiek įstrižos. Kailis tankus,
trumpas, ne toks švelnus kaip Europos trumpaplaukių kačių. A būna įv. spalvų.
Nuovokios, gerai išugdytų re - 1eksų ir stiprių instinktų. Pav. Jurgita Gustaitienė
Amerikos valstybių konferencijos, Panamerikos konferencijos (Pan-American
conferences), V. pusrutulio valstybių atstovų susitikimai (lent.). Vyksta nuo 1826, kai
dauguma Lot. Amerikos šalių išsikovojo nepriklausomybe (iki 1889 dalyvavo tik jos).
Pasibaigus JAV piliečių karui ir išaugus JAV, Kanados ir Lot. Amerikos šalių prekybai
pradėta rengti ek. pobūdžio A. 1889-1890 m. Vašingtone įvyko pirmoji visų Amerikos
šalių (nedalyvavo Dominikos Respublika) konferencija, kuri įkūrė Tarptautinę Amerikos
respublikų sąjungą, prek. informacijai kaupti ir platinti įsteigė Amerikos respublikų prek.
biurą (1910 m. išaugo Į Amerikos valstybių sąjungą su centru Vašingtone). Tarp Pirmojo
ir Antrojo pasaulinių karų vykusios A nagrinėjo šalių teis., prek. ir fin. bendradarbiavimo,
Amerikos valstybių gynybos ir tarpusavio ginčų taikaus sureguliavimo problemas. 1933
konferencijoje priėmus konvenciją dėl nesikišimo į viena kitos reikalus, JAV 1934
nutraukė 19 m. trukusią Haičio okupaciją ir panaikino 1901 priimtą vad. Platto pataisą,
kuri Kubą faktiškai skelbė JAV protektoratu. 1948 konferencija pertvarkė A į T Amerikos
valstybių organizaciją (AVO); A tapo jos aukšč. organu (iki 1970, kai vietoj jų imta
kasmet šaukti Generalinę Asamblėją). 1954 Karakase įvykusi konferencija priėmė
rezoliucijas prieš ardomąją veiklą, rasine diskriminaciją ir už kolonijinio valdymo pabaigą
V. pusrutulyje. Nuo to laiko Amerikos valstybių atstovų pasitarimai vyksta AVO
nustatyta tvarka.
Lietuvių Amerikos valstybių konferencijos
Data Vieta
1889 m. spalio 2-1990 04 19 d. 1901 m. Vašingtonas Meksikas
spalio 22-1902 m. sausio 31
1906 m. liepos 23- rugpjūčio 27 Rio de Zaneiras
1910 m. liepos 12- rugpjūčio 30 Buenos Airės
1923 m. kovo 25-gegužės 3 d. 1928 m. Santjagas Havana
sausio 16-02 20
1933 m. gruodžio 3-26 1938 m. gruodžio 9 Montevidėjas Lima
d. -27
1948 m. kovo 30-gegužės 2 d. 1954 m. kovo Bogota Karakasas
1 d. -28
1964 m. gruodžio 16-18 1965 m. lapkričio Vašingtonas Riode Zaneiras
17-30
1967 m. vasario 15-27 Buenos Airės
Amerikos valstybių organizacija, AVO (Organization of American States, OAS), politinė
ir ekonominė regioninė Amerikos valstybių organizacija. Įkurta 1948 Bogotoje. 2000 A
priklausė 35 Vakarų pusrutulio valstybės (1962 Kubos narystė sustabdyta); yra 41
nuolatinis stebėtojas (kai kurios Europos, Azijos, Afrikos šalys ir ES). Centrinė būstinė
Vašingtone (JAV). Aukšč. organas - Generalinė Asamblėja (A valstybių vadovų
pasitarimas). Svarb. nuolatinis organasąjun generalinis sekretoriatas (iki 1970 f
Panamerikos sąjunga). Kiti vadovaujamieji organai: Užsienio reikalų ministrų pasitarimas
(sprendžia neatidėliotinus klausimus); Nuolatinė taryba (įgyvendina Generalinės
Asamblėjos nutarimus, svarsto kitų A organų pranešimus Generalinei Asamblėjai ir A
šalių saugumo klausimus); Amerikos šalių koordinuotos plėtros taryba (veikia nuo 1998
vietoj Amerikos šalių ek. ir socialinės bei Amerikos šalių švietimo, mokslo ir kultūros
tarybų); Amerikos šalių teisės komitetas (patariamasis A šalių organas); Amerikos šalių
žmogaus teisių komisija. Be to, veikia specializuotos (moterų, vaikų teisių, indėnų reikalų
ir kt.) organizacijos, vyksta specializuotos A šalių konferencijos. Tikslas - kolektyvinė
Amerikos šalių gynyba ir bendradarbiavimas. A ištakos -T Amerikos valstybių
konferencijos (AVK). 1947 Riode Žaneire 21 Amerikos valstybė pasirašė gynybinę, vad.
Rio, sutartį. Kilus Šaltajam karui ir plintant komunizmui ją išplėtė ir 1948 per Bogotos
konferenciją įkūrė A (AVK iki 1970 buvo jos aukšč. organas). A ek. ir sočiai,
konferencija Bogotoje 1960 priėmė organizacijos narių sočiai, plėtros programą. 1978
priimta Žmogaus teisių konvencija; įkurtas Amerikos šalių žmogaus teisių teismas. 1982
m. balandžio 2 d. kilus f Falklando konfliktui, A konferencija Vašingtone JAV paramą
Didžioji Britanijai pripažino Rio sutarties pažeidimu ir pakvietė A nares remti Argentiną.
1985 m. gruodžio 2 d. užsienio reikalų ministrų pasitarimas Cartagenojc (Kolumbija)
numatė A reformų planą, pagal kurį nuo 1988 buvo pakeistos stojimo į A sąlygos
(leidžiama stoti visoms regiono šalims, JT narėms, nors ir turinčioms terit. ginčų). 1991
m. birželio Santjage priimta rezoliucija, reikalaujanti sušaukti Generalinę Asamblėją per
10 dienų nuo perversmo kurioje nors A šalyje. A iniciatyva sureguliuotos kelios regiono
krizės (1991 Haityje, 1992 Peru, 1993 Gvatemaloje). 1994 m. gruodžio Miami
Generalinėje Asamblėjoje A paskelbė prisidėsianti prie Amerikos laisvosios prek. zonos
kūrimo. 1995 Monro (Haitis) Generalinė Asamblėja numatė naujas A veiklos sritis
(stebėti nac. rinkimus, vyriausybės tarnautojams keistis informacija, policiją ir
ginkluotąsias pajėgas rengti žmogaus teisėms ginti, bendradarbiauti aplinkos apsaugos,
kultūros, kovos su narkotikais srityse). Viena didžiausių A veiklos kliūčių yra skirtinga A
ir JAV nuomonė dėl Kubos (A neremia JAV sankcijų Kubai).
Amerikos žmogaus genetikos draugija T American Society of Human Genetics.
Amerio ežeras TAmmerio ežeras.
Amery šelfinis ledynas (Amery Ice Shelf, Eimerio šelfinis ledynas) yra R. Antarktidoje.
Ilgis -300 km, plotis apie 180 km. Storis 400-800 m. Pietuose A jungiasi su Lamberto
ledynu, r. pakraštį skalauja Sandraugos jūra. A maitina Lamberto ledynas. Amery moksl.
stotis (Australija). A 1931 atrado D. Britanijos, Australijos ir N. Zelandijos ekspedicija.
von Amerling Friedrich (Frydrichas fon Amerlingas) 1803 m. balandžio 14 d. Viena –
1887 m. sausio 15 d. ten pat, austrų tapytojas portretistas. Dailės mokėsi Londone (pas T.
Lawrence'ą), Paryžiuje (pas H. Vernet), Vienos dailės akademijoje. 1830-45 tapytiems
idealizuotiems austrų aristokratijos portretams turėjo įtakos T. Lawrence'o kūryba. Vėliau
kūrė bydermejerio stiliaus miestiečių portretus.
Amersfoort (Amersfortas), miestas Olandijos viduryje, į Šiaurės rytus nuo Utrechto, prie
Eemo upės. 126 000 gyv. (2001 m. . Automobilių, dviračių gamyba, elektrotechnikos,
chemijos, tekstilės ir trikotažo, maisto (alaus) pramonė, metalo apdirbimas. Viduramžių
miesto siena, XIII- XVI a. bažnyčia, XV a. gotikinė varpinė. A minimas 1028; miesto
teisės nuo 1259.
Amerzė TAmmerio ežeras.
Ames Oakes (Oksas Eimsas) 1804 m. sausio 10 d. Easton (Masačūsetso valstija) - 1873
m. gegužės 8 d. ten pat, JAV pramonininkas, politikas. Nuo 1862 JAV Atstovų Rūmų
narys; buvo prezidento A. Lincolno patikėtinis. Daug investavo į geležinkelių tiesimą.
Nutiesė pirmąjį JAV transžemyninį geležinkelį Union Pacific Railroad. Su broliu Oliveriu
Amesu ir T. C. Durantu įkūrė bendrove Crėdit Mobilier of America.
amešaspenta T amšaspandas.
ametistas (graikų amethystos), oksidų klasės mineralas Si02; kvarco atmaina. Kristalai
šešiakampių prizmių formos. Violetinis. Blizgesys stiklo. Kietumas 7. Kaitinamas iki 500
°C pasidaro skaidrus, o veikiamas rentgeno spindulių atgauna spalvą. 4 klasės
brangakmenis. Susidaro granitiniuose pegmatituose, kvarco gyslose ir vulkaninių uolienų
tuštumose. Randamas Brazilijoje, Rusijoje (Urale), Uzbekijoje, Zambijoje, Zimbabvėje,
Urugvajuje, Argentinoje. Pav.
AMEX T American Stock Exchange.
amfi... (graikų amphi - abipus, aplink, apie), priešdėlis, reiškiantis buvimą iš abiejų pusių,
aplink (amfiteatras).
Amfiarajas (Amphiaraos), graikų mitologijoje Argo pranašas, Kalidono medžioklės ir
argonautų žygio dalyvis. Vedė Argo karaliaus Adrasto seserį Erifile, kuri privertė vyrą
dalyvauti savo tėvo surengtame žygyje prieš Tebus (T Septynetas prieš Tebus), nors A
žinojo, kad kare visi žus. Bėgantį po pralaimėto mūšio A Dzeusas paslėpė po žeme, vėliau
jam suteikė nemirtingumą. Daugelyje vietų A garbintas kaip ateitį numatanti dievybė.
Žymiausia šventykla ir orakulas buvo prie Oropo (Atiką). Aleksandra Teresė Veličkienė
amfibija (graikų amphibios - dvejopai gyvenantis, t.y. ir vandenyje, ir sausumoje),
transporto mašina, galinti važiuoti sausuma ir plaukti vandeniu. Automobilio amfibijos
(pav.) kėbulas ir šasi sandarūs, automobilis turi laivo sraigtą ir vairą arba reaktyvinį
vandens varytuvą. Naudojamas kariuomenėje, hidrotechniniams darbams. Lėktuvas
amfibija gali kilti ir tūpti sausumoje ir ant vandens. Jis turi laivo formos fiuzeliažą arba
važiuokle su sandariomis plūdėmis. Kylantis ir tupiantis sausumoje turi išleidžiamuosius
ratus, slides. Aerorogių amfibijos kėbulas yra laivo formos. Jo dugnas pritaikytas čiuožti
sniegu. Laivas amfibija yra su oro pagalve; gali judėti sausuma ir vandeniu. Leonas
Gustilu
amfibijos T varliagyviai.
amfibolai (graikų amphibolos - dviprasmis), silikatų klasės mineralai. Kristalinė gardelė
susideda iš silicio ir deguonies tetraedrų [SijOJ'-juostų, kurias jungia hidroksido, - 1uoro,
chloro anijonai bei aliuminio, geležies, kalcio, magnio, natrio katijonai. Pagal
kristalizaciją skiriami monoklininiai A (aktinolitas, asbestas, glaukofanas, nefritas,
raginukė, tremolitas, arfvedsonitas, kartofilinstitutas, ribekitas) ir rombiniai (antofilitas).
Kristalai adatiški, prizmiški. Kietumas 5-6. Tankis 2850-3600 kg/m3. A - daugelio
magminių, metamorfinių ir metasomatinių uolienų mineralai.
amfibolitas (Tamfibo (lai) + graikų lithos - akmuo), metamorfinė uoliena. Susideda iš
plagioklazų, amfibolų (raginukės), be to, piroksenų, granatų, epidotų. Struktūra
nematoblastinė. Tekstūra masyvi, juostuota. Tamsiai žalios spalvos. Susidaro regioninio
metamorfizmo metu iš magminių (bazinės sudėties) arba nuosėdinių (karbonatinės
sudėties) uolienų. Naudojamas pastatų apdailai, paminklams. Lietuvoje (rytuose)
randamas kristaliniame pamate. Gediminas Motuzą
amfibrachis (graikų amphibrachys < amphi - abipus + brachys - trumpas), antikinės
eilėdaros triskiemenė keturių morų pėda, kurios vid. skiemuo ilgas, o kraštiniai trumpi (u
-u). Silabotoninėje eilėdaroje A yra triskiemenė pėda, kurios vid. skiemuo kirčiuotas, o
kraštiniai nekirčiuoti (u - u), arba triskiemenis metras, kurio eilutė prasideda
vienskiemene anakruze ir tarp kirčiuotų skiemenų turi po 2 nekirčiuotus. Pvz.: Kur bėga
Šešupė, kur Nemunas teka, / Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva (Maironis). Lietuvių
poezijoje A pradėtas vartoti XVII- XVIII a. M. Lietuvos giesmynuose. Labai paplito nuo
XIX a. pab., kai įsigalėjo silabotoninė eilėdara. Juozapas Girdzijauskas
amfidiploidas (Tamfi... + Trfjp/o/rfas),poliploidinis organizmas, kurio somatinių ląstelių
branduoliuose yra keturi chromosomų rinkiniai, po du skirtingų rūšių arba genčių. A yra
vaisingas. Gaunamas padvigubinus T amfihaploido ląstelėse chromosomų skaičių arba
suliejus dvi diploidines skirtingų genčių ar rūšių somatines ląsteles. Naudojami augalų
selekcijoje. Lietuvoje sukurti pašarinių žolių A. Vytautas Rantelis
amfihaploidas (f amfi... + Thaploidas), organizmas, kurio somatinių ląstelių branduoliuose
yra po vieną dviejų ar daugiau rūšių arba genčių haploidinį chromosomų rinkinį. Gaunami
kryžminant tarpusavyje skirtingų genčių, rūšių organizmus arba suliejus skirtingų rūšių
haploidų somatines ląsteles. Sterilūs, bet neturi paslėptų recesyvinių genų. Naudojami
selekcijoje, genų inžinerijoje. Vytautas Rančelis
amfiktionija (graikų Amphiktionia < amphi - aplink + klizo - apgyvendinu), graikų genčių
ir polių rel. polit. sąjunga, turinti bendrą kulto centrą. Rūpinosi, kad nariai bendroje
šventykloje atlikinėtų rel. apeigas, tinkamai naudotų sąjungos lėšas, taikiai spręstų ginčus.
Herodotas mini 6 dorėnų polių A (centras - Apolono šventovė Knido mieste, M. Azijoje).
VIII a. p.m.e. A susikūrė apie Poseidono Šventovę Kalaurėjos saloje (Saronijos įlanka,
Egėjo jūra). Įtakingiausia - 12 genčių Delfų A (centras iš pradžių Demetros šventovė prie
Termopilų, vėliau Apolono šventovė Delfuose). Sąjungos dalyvių (amfiktionų) karai buvo
skelbiami šventais. 595-586 p.m.e. jvyko pirmas šventasis Delfų A ir Krisos karas; Delfų
pergalei atminti 582 p.m.e. įsteigtos pitinės žaidynės. Romai užkariavus Graikiją (146
p.m.e.) A iširo. NijolėJuchneMienė
Amfipolis (Amphipolis), senovės Graikijos miestas Makedonijoje, prie Strimono upės
(dab. Struma) žiočių, -5 km nuo Egėjo j. (kurtas 437 ar 436 p.m.e. iš trakų genties edonų
atkariauto Hagnono miesto vietoje. Strategiškai svarbus atėniečių centras, kontroliavęs
prek. kelius iš Šiaurės Graikijos į Helesponto sąs. ir Egėjo j. šiaurinės dalį. A uoste Ejone
buvo Atėnų karo laivyno bazė. Pagal Nikijo taikos sutartį (421 p.m.e.) Spartos užkariautas
A formaliai buvo grąžintas Atėnams, faktiškai liko nepriklausomas. 168 p.m.e. atiteko
Romai. Nuo 148 p.m.e. Makedonijos provincijos centras, vienas Romos prek. kelio iš
Dirachijaus (dab. Durresas) į Bizantiją (Egnacijos kelias) punktų. Ankstyvaisiais
viduramžiais sunyko. Nijolė Juchnevičienė
amfiprostilas (f amfi... 4- graikų prostylos - turintis kolonas priekyje), nedidelė senovės
graikų stačiakampio plano šventykla su kolonų (dažniausiai keturių) portikais abiejuose
galuose. Pav.
amfisbėnos (Amphisbaenia), žvynaroplių (Sąuamata) būrio roplių pobūris. apie 150 rūšių.
Paplitusios P. ir Šiaurės Amerikoje, P. Europoje, V. Azijoje, Afrikoje. Kūnas 11-70 cm
ilgio, uodega trumpa ir stora, kojos redukuotos. Odos paviršius segmentuotas į siaurus
žiedus. Kaukolė tvirta, be smilkinio lankų. Akių liekanos po oda. Uoslės ir skonio
receptoriai gerai išlavėję. A deda kiaušinius, kai kuriosąjungyvavedės. Gyvena
įsiraususios į žemę. Minta vabzdžiais. P. Amerikos tropinėje juostoje gyvena baltoji A
(Amphisbaena alba; ilgis iki 50 cm). Kojos išnykusios. Meksikoje aptinkamas chirotas
(Bipes 'canaliculatus; ilgis iki 20 cm) turi trumpas priekines kojas. Giedrius Trakimas
amfiteatras (graikų amphitheatron < amphi - abipus, aplink + theatmn - reginys): 1.
senovės graikų teatro žiūrovų tribūna. Vietos buvo išdėstytos kalno šlaite pusračiu ir
išklotos akmens plokštėmis.
2. Romėnų atviras centriškas statinys viešiems vaidinimams, gladiatorių kautynėms,
laukinių žvėrių pjautynėms rengti. Buvo apskrito arba elipsinio plano; viduryje - aikštelė
(arena), aplink ją-podiumas su vietomis privilegijuotiems žiūrovams. Už podiumo buvo
laiptuoto piltuvo pavidalo vieno arba kelių aukštų erdvė su dengta kolonada viršuje ir
vietomis žiūrovams. Po arena įrengdavo patalpas žvėrims, scenos technikai. Išliko
Pompėjos A ( VIII a. p.m.e.), skirto 15 000 žiūrovų, Romos A (Koliziejaus, arbAtlavijų
A; 81 m.), skirto 50 000 žiūrovų, Veronos, Nimes'o, Arles'io ir kitų Romos imperijos
miestų A griuvėsiai. Pav.
3. Teatro, koncertų salės dalis, kylanti nuo parterio koncentriškomis pakopomis.
4. Mažas parko apžvalgos arba dekoratyvinis statinys. Būdingas XVII- XVIII a. parkų
architektūrai.
Amfiteatrov Aleksandr (Aleksandras Amfiteatrovas) 1862 m. gruodžio 26 d. Kaluga -
1938 m. vasario 26 d. Levanto (Italija), rusų rašytojas, žurnalistas. Su V. Doroševičiumi
1899 įkūrė laikraštį Rossija, jame 1902 paskelbė feljetoną Ponai Obmanovai (Gospoda
Obmanovy), išjuokiantį Romanovų dinastijos atstovus. 1905 m. emigravo į Paryžių, 1906-
07 m. čia leido žurnalą Krasnoe znamja. Nuo 1911 gyveno Sankt Peterburge. 1921
emigravo į Italiją. Parašė satyr. apsakymų, gyv. meto problematikos romanų (Viktorija
Pavlovna 1903, Devintojo dešimtmečio karta / Vos'midesjatniki 1907-08, Paskutiniojo
dešimtmečio kartai Devjatidesjatniki 1910 m. , ist. pjesių (Žvėris iš bedugnės l Zver' iz
bezdny 1900, Vasilijus Buslajevas 1922 m. , apysaką apie moters likimą Dvi Nadeždos
(par. 1921, išl. 1936 m. . Natalija Melnikova
Amfitrionas (Amphitrvon. kilm. Amphitrvonos), graikų mitų herojus. Tirinto (Argolidė)
karaliaus Alkajo sūnus, Alkmenės vyras. Per dėdės, Mikėnų karaliaus, Elektriono palydas
į karą su telebojais netyčia jį užmušęs, A su jo dukra Alkmene pabėgo pas Tėbų karalių
Kreontą. Šis apvalė A nuo nusikaltimo, bet Alkmene nesutiko tekėti už jo, kol telebojams
nebus atkeršyta už jos brolių mirtį. Padėti būsimajame kare pažadėjo Kreontas, jeigu A
pagaus Tėbų apylinkes niokojusią nepagaunamą Kadmo lapę. Atėnų medžiotojas Kefalas
paskolino A bet ką pavejantį Šunį Lelapą, tačiau Dzeusas abu gyvūnus pavertė akmenimis
taip nutraukdamas nepavejamojo ir bet ką pagaunančio varžybas. Kai A ir tebiečiai išvyko
į karą, Alkmene aplankė Dzeusas ir ši pagimdė dvynius - Ifiklį nuo A ir Heraklį nuo
Dzeuso. A abu vaikus mylėjo vienodai, vėliau su Herakliu išėjo į karą su minijais; jame
ŽUVO. Aleksandra Teresė Veličkienė
Amfitritė (Amphitrite), graikų mitologijoje jūrų deivė. Poseidono žmona, Nerėjo ir
Doridės dukra. Nenorėdama tekėti už Poseidono pabėgo pas Atlantą. Poseidonas ją
surado. A pagimdė Tritaną, Rodę ir Bentesikmę. Garbinta kartu su vyru ir vaizduota
skriejanti per jūrą.ant delfinų ar jūrų žirgų, kartais įkinkytų į kriauklės formos karietą,
lydima nereidžių bei tritonų. Aleksandra Teresė Veličkienė
amfiuminiai (Amphiumidae), uodegotųjų varliagyvių (Urodela) būrio šeima, l gentis, 3
rūšys: vienpirštė (Amphiumapholeter), dvipirštė (A. means) ir tripirštė (A. tridactylum)
amfiumos. Paplitę Šiaurės Amerikos pietryčiuose, Kūnas unguriškas, iki l m ilgio.
Galūnės mažos, 2-3 cm ilgio, turi 1-3 pirštus. Galvos šonuose yra po l žiaunų plyšį.
Slanksteliai amficeliniai. A gyvena vandenyje, kvėpuoja oda ir plaučiais. Aktyvūs naktį.
Minta vėžiagyviais, moliuskais, buožgalviais, rečiau žuvimis. Apvaisinimas vidinis.
Poruojasi pavasarį, vasaros pabaigoje sausumoje prie vandens padeda iki 350 kiaušinių. A
lerva turi išorines žiaunas. Giedrius Trakimas
amfo... (graikų ampho - abu), priešdėlis, reiškiantis dvejopumą (amfolitas).
amfora (lot. amphora < graikų amphoreus < amphi - iš abiejų pusių + phoreus - nešikas),
antikinis indas su dviem ąsomis. Turėjo siaurą kaklelį, apvalų pilvelį, siaurą plokščią
pagrindą, kai kurios - smailią apačią (nedekoruotosios). Indo vid. dalis, kartais kaklelis ir
apačia buvo dekoruojama tapyba. Daryta iš molio, rečiau metalo. Naudota vynui, aliejui
laikyti ir gabenti. A formos keramikos, porceliano, metalo dirbiniai kurti ir vėlesniais
laikais. Pav. Lijana Šalavičiūlė
arnfoteriškCimas (graikų amphoteros - abu), medžiagos gebėjimas prisijungti ir atskelti
protonus arba reaguoti ir su rūgštimis, ir su bazėmis. Viena ir ta pati medžiaga
reaguodama su rūgštimis turi bazinių savybių, reaguodama su bazėmis - rūgštinių:
anilinas C6H5NH,, reaguodamas su druskos rūgštimi HCI, sudaro katijoną C H NH , o
reaguodamas su kalio amidu KNH, (bazinis junginys) - anijoną C^HjNH", vandens
molekulė disocijuoja į H+ ir OH~ jonus. Amfoterinių savybių turi a -aminorūgštys, kai
kurių metalų (Al, Fe, Zn, Cr) hidroksidai, kurie tirpdami vandenyje disocijuoja ir esant
tam tikroms sąlygoms sudaro H+ arba OH" jonus: Cr3+ + 3OH~ <-> Cr (OH)3 <-» H +
CKT + H,O 2H + ZnCH - o Zn (OH)2 3H+ + A1O 5 - o Al (OH), <-> AP+ + 3OH
Elektrolitai, turintys rūgštinių ir bazinių savybių, vadinami amfolitais.
Amga, upė Rusijoje, Jakutijoje; Aldano Didžiausias intakas (kair.). Ilgis 1462 km, baseino
plotas 69 300 km2. Prasideda Aldano plokščiakalnio Šiaurės šlaite, siauru giliu slėniu
teka į šiaurę rytus. Pavasarį vanduo pakyla -7 m; sekliausia žiemą. Vidutinis debitas 190
m3/s. 7 mėn. būna užšalusi. Žemupys laivuojamas (472 km).
Amgūnė (Amgun), upė Rusijoje, Chabarovsko kr.; Amūro kairysis intakas. Ilgis 723 km,
baseino plotas 55 500 km2. Prasideda Būrėjos klng., sutekėjus Ajakito ir Suluko upėms.
Teka į Šiaurės rytus Žemupyje daug salų, seklumų. Didžiausias intakas Nimelenas.
Vidutinis debitas 600 mVs. Laivuojama 330 km.
amharai, Afrikos tauta. Gyvena daugiausia vid. ir Šiaurės Etiopijoje (-23,9 mln.), dar
Eritrėjoje, Jemene; išviso, manoma, daugiau, kaip 24 mln. žm. (2000 m. . Kalba Tamharų
kalba . Dauguma krikščionys monofizitai. XIII- XX a. pab. buvo valdančioji Etiopijos
tauta (1270-1974 tik l imperatorius buvo ne iš A). XX a. dar buvo išlaikę senųjų gimininių
patriarchalinių ir feodalizmo liekanų. Praktikuoja trijų rūšių vestuves - civilines, kurios
dažnai baigiasi skyrybomis, bažnytines ir bandomąsias (kelių mėnesių; nuo XX a. vid.
oficialiai draudžiamos). Svarb. verslai: žemdirbystė (kukurūzai, kviečiai, sorgai) ir
gyvulininkystė; t.p. verčiasi amatais, prekyba.
arnharų kalba, viena etiopų kalbų. Priklauso semitų kalbų šakos pietvakarių grupei.
Etiopijos Valstybinė kalba. Kalbančiųjų apie 14 mln. (1998 m. . Kaip literatūros,
mokyklos, spaudos kalbą vartoja dar -30 mln. Etiopijos gyventojų. A susiformavo iš pietų
arabų kalbos sabėjų tarmės, veikiamos vietinių kušinstitutų kalbų tarmių (ypač didelį
poveikį padarė leksikai ir sintaksei). A artima gezui (senajai etiopų kalbai). Seniausi rašto
paminklai iš XIV- XV a. literatūros kalba tapo XIX a. Kaip ir kitų semitų kalbų žodžio
struktūros pagrindas -priebalsinės šaknys, įterpti balsiai atlieka afiksų funkcijas. Vartoja
modifikuotą etiopų raštą. Zigmas Zinkevičius
Amy Gilbert (Žilberas Aml) 1936 m. rugpjūčio 29 d. Paryžius, prancūzų kompozitorius,
dirigentas. 1955-60 studijavo Paryžiaus konservatorijoje (pas O. Messiaeną, D. Milhaud,
Y. Loriod). 1958-60 dar mokėsi pas kalba Stockhauseną Darmstadte (Vokietija). 1965
diriguoti mokėsi pas P. Boulezą. 1967-1974 m. Paryžiuje dirigavo koncertus Domaine
Musical (perėmė iš pietų Boulezo). Liono konservatorijos direktorius (nuo 1984 m. .
Žymesni kūriniai: Trumpoji kantata sopranui ir 3 instrumentams (Cantate breve 1957 m. ,
Judėjimai 17 instrumentų (Mouvements 1959 m. , Diafonijos dvylikos instrumentų
dvigubai sudėčiai (Diaphonies 1962 m. , Antifonijos 2 orkestrams (Antiphonies 1963 m. ,
Alpha -Bethd pučiamiesiems instrumentams (l965 m. , Triada orkestrui (Triade 1967 m. ,
Missa cum iubilo solistams, chorui ir orkestrui (1988 m. . Jonas Klimas
Amianas Marcelinas (Ammianus Marcellinus) 330 ar 335 Antiochija (dab. Antakija,
Turkija) t400 Roma, romėnų istorikas. Graikų kilmės. Tarnavo kariuomenėje Galijoje,
dalyvavo žygiuose prieš persus. Parašė Istorijos knygas (Rerum gestarum libri 31 kn.),
Romos istoriją nuo imp. Nervos valdymo pr. (96 m. iki imp. Valento mirties (378 m. ,
sumanytą kaip Tacito veikalų tęsinį. Išliko 14-31 knygos (apima 353-378 metų įvykius),
kuriose pateiktas išsamus šalies polit., ek., sočiai., kultūros raidos aprašymas.
Amiata (Monte Amiata), užgesęs ugnikalnis Italijoje, Toskanos pietuose. Aukštis 1738
metrai. 700 m aukštyje miner. versmės; nutiestas vandentiekis į Sieną. Cinoberio telkiniai.
Amichai Jehuda (Jehuda Amichajus) 1924 m. gegužės 3 d. Wūrzburg - 2000 m. rugsėjo
22 d. Jeruzalė, žydų rašytojas. Rašė hebr. kalba. Nuo 1935 gyveno Izraelyje. Per Antrąjį
pasaulinį karą tarnavo anglų kariuomenėje. Parašė eilėraščių (rink. Eilėraščiai 1963,
Laikas 1977, Atvira, uždara, atvira 1998 m. , romanų (Nei dabar, nei čia 1963 m. , dramų,
radijo pjesių. Kūryboje vyrauja holokausto tema, ryšku modernizmo bruožai. Pav.
de Amicis Edmondo (Edmondas de Amičis) 1846 m. spalio 31 d. Oneglia (Ligūrija - 1908
m. kovo 11 d. Bordighera, italų rašytojas. Karininkas. Dalyvavo Austrijos -Italijos kare.
Redagavo žurnalą L'Ita/ia militare. Buvo Turino miesto tarybos narys, rūpinosi švietimo
reikalais. 1868 išleido aps. ir str. rink. Kario gyvenimas (La vila militare 1868 m. . Parašė
patriotinių didaktinių pasakojimų Italijos ist. temomis, kelionių įspūdžių, apysakų
(lietuvių Karinėta 1926,1988 ir Skaudus nesusipratimas 1936 m. . A kūryboje ypač
svarbios ugdymo problemos (Mokytojo romanas l IIromanzo di un maestro 1890,
Darbininkų mokytoja l La maestrina degli operai 1895 m. . Žymiausias A kūrinys -
didaktinis romanas vaikams ir jaunimui Širdis (Cuore 1886, lietuvių 1915, 1929-30, 1957,
1989, 2000 m. . Romanui būdinga emocingumas, novatoriška struktūra. Pasakojimą
sudaro berniuko vienerių mokslo metų dienoraštis, į kurį įterpti pamokomi tėvų laiškai ir
vad. mėnesiniai apsakymai, lemiantys kūrinio meniškumą. Kaip savarankiški tekstai,
apsakymai buvo perspausdinami įv. rinkiniuose ir mokyklų chrestomatijose (lietuvių
1905,1915,1922 ir vėliau). Pav. Kęstutis Urba
Amičė Donas T D. Ameche.
amidai, karboksirūgščių dariniai. A, kurių bendroji formulė RCONH,, vadinami
pirminiais, kurių RCONR1 -antriniais ir kurių RCONR'R2 - tretiniais (čia R -
angliavandenilio radikalas, R1, R2 - vandenilis, alkilas, arilas). Gaunami rūgščių
karboksigrupės hidroksilą pakeitus aminogrupe. Dauguma A (išskyrus Tformarnidą
HCONH,) - kristalinės medžiagos. Virinami neorg. rūgščių arba šarmų tirpaluose
hidrolizuojasi iki karboksirūgščių ar jų druskų. Dehidratuojami pirminiai A sudaro
nitrilus. Sintetinami iš rūgščių (jų anhidridų arba chloranhidridų) ir amoniako bei aminų.
Naudojami kaip popieriaus, dirbtinės odos, polivinilchloridoplastifikatoriai, kai kurių
radioaktyviųjų metalų ekstrahentai, polimerų sintezės žaliava, dažiklių ir sulfamidinių
preparatų pusgaminiai.
Amyderia fAmudarja.
amidinės trąšos, azoto trąšos, kuriose azotas yra amidų pavidalo. Veikiami fermento
ureazės amidai virsta amonio druskomis, po to nitratais. A įterpiamos į dirvožemį, nes oro
temperatūrai pakilus daugiau, kaip 15 °C amoniakas garuoja.
Įterptus į dirvožemį amoniaką ir amonio druskas absorbuoja dirvožemio koloidiniai
tirpalai. Svarb. A yra karbamidas ir kalcio cianamidas. Zigmas Vaišvila
amidizmas, kiniškojo ir japoniškojo budizmo mokykla. Amidistai garbina būdą Amitabhą.
A mokymas paplito IV- VI a. Kinijoje, XI- XII a. Japonijoje. Antanas Danielius
amidostomozė, invazinė žąsų, rečiau ančių, liga. Dažniausiai serga žąsiukai. Sukelia
Amidostomatidae šeimos apvaliosios kirmėlės, parazituojančios skilvio gleivinėje.
Paukščiai užsikrečia su lesalu prariję šių kirmėlių lervų. A simptomai: skilvio gleivinės
uždegimas, mažakraujystė. Paukščiai silpsta, liesėja. Gydoma antihelmintiniais vaistais.
Viktoras Šarkūnas
Amiel Henri Frėderic (Anri Frederikas AmjMis) 1821 m. rugsėjo 27 d. Ženeva - 1881 m.
gegužės 11 d. ten pat, Šveicarijos rašytojas. Rašė prancūzų kalba. Ženevos universiteto
profesorius. 1857 sukūrė ei). Dundėkit, būgnai! (Roulez tambours!), tapusį Šveicarijos
prancūzų patriotine daina. Nuo 1847 rašė Intymų dienoraštį (Journal in - 1me).
Dienoraštis (12 t.) išleistas 1976-94. Nuo 1882 skelbti fragmentai išgarsino autorių. Ypač
žymus fragmentas Filina (Philine 1927 m. , kuriame A aprašė savo meilės istoriją.
Dienoraštyje atvirai ir subtiliai analizavo savo abejones, baimes, bejėgiškumą, vidinius
prieštaravimus. A tęsė J. J. Rousseau ir kt. autorių išpažinties žanro tradicijas, yra vienas
žymiausių šio žanro rašytojų; A laikomas psichoanalizės pradininku literatūroje.
Genovaitė Dručkutė
Amiens (Amjėnas), miestas Prancūzijos šiaurėje, Pikardijoje, į šiaurę nuo Paryžiaus, prie
Somme'os upės; Somme'os departamento centras ir Pikardijos admin. regiono didž.
miestas. 135 700 gyv. (2001 m. . Tekstilės (vilnos, medvilnės, lino, džiuto, šilko), siuvimo
pramonė, padangų (Dunlop Pirelli Union įmonės), žemės ūkio mašinų gamyba.
Metalurgija, avalynės, chemijos, parfumerijos, maisto pramonė. Turizmas. universitetas
(įkurtas 1964 m. . Pikardijos muziejus. ARCHITEKTŪRA. Didžiausias Prancūzijos
sakralinės architektūros statinys, vienas ryškiausių gotikinės architektūros paminklų -
Dievo Motinos katedra (past. 1220-88, archit. R. de Luzarches'as ir kt., restauruota XIX a.
pagal archit E. E. Viollet-le - Duco projektą; Pasaulio paveldo paminklas). Lotyniškojo
kryžiaus plano, 3 navų. Ilgis 145 m, plotis 70 m, vid. navos aukštis 42,3 m, skliauto plotas
7700 m;. Pagr. fasade - trys gilūs portalai su skulptūromis, bareljefais ir medalionais, dvi
galerijos, didelė rozetė (atkurta XVI a. ) ir du skirtingo aukščio bokštai (pristatyti XIV a.
pab.- XV a. ). Centr. portale - Amiens'o Gerojo Dievo (gotikos meno šedevras, XIII a. ),
12 apaštalų ir 4 pranašų skulptūros. Interjere atsiveria stulbinantis centr. navos aukštis,
atraminės kolonos, raižytos pertvaros, puošni vargonų choro perdanga (vargonai įrengti
XV a. ); ant grindų - XIX a. restauruotas labirintas. Antikinis amfiteatras, gotikinės Šv.
Germano ( XV a. ) ir Šv. Leono (15- XVI a. ) bažnyčios, miesto tvirtovė (1598,
rekonstruota XVII a. ), rotušė ( XVII a. , atstatyta XIX a. ), 104 m aukščio bokštinis gyv.
namas (1940-50, archit. A. Perret).Pav. JūratėTutfytė ISTORIJA. Nuo 6- V a. p.m.e. galų
genties ambianų, nuo I a. p.m.e. - romėnų gyvenvietė. Viduramžiais Amiėnois grafystės, -
185 prijungtos prie karaliaus domeno, centras; 1435-1477 m. priklausė Burgundijai,
vėliau - Prancūzijai. Nuo XVI a. gelumbės audimo centras. 1802 Amiens'e pasirašyta
TAmiens'o taika. Per Pirmąjį pasaulinį karą trumpam (1914 m. užimtas vokiečių; 1918 m.
rugpjūčio 13 d. prie Avyko mūšiai. Per Antrąjį pasaulinį karą okupuotas vokiečių ir
smarkiai sugriautas. Atstatytas.
Amiens'o taika (Amjeno taika), 1802 m. kovo 27 d. Prancūzijos ir jos sąjungininkių
Ispanijos bei Batavijos respublikos (Olandijos) taikos sutartis su Didžioji Britanija. A
galutinai suardė 2 antiprancūziškąją koaliciją. Didžioji Britanija grąžino užgrobtas
kolonijas (išskyrus iš Ispanijos atimtą Trinidadą ir iš Olandijos - Ceiloną); įsipareigojo
išvesti kariuomenę iš Egipto ir Maltos. Prancūzija pripažino Septynių Jonijos Salų
Respubliką ir pažadėjo išvesti kariuomenę iš Neapolio bei Romos. Šalys pareiškė, kad
gerbs Osmanų imperijos suverenumą; 1802 m. gegužės 13 d. prie A prisidėjo Turkija. Dėl
didėjančių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos (valdė didele Europos dalį) prek.
prieštaravimų A buvo trumpalaikė.
Amiet Cuno (Kūnas Amietas) 1868 m. kovo 28 d. Solothurn - 1961 m. liepos 6 d.
Oschwand, Šveicarijos tapytojas. Vienas žymiausių Šveicarijos modernistų. 1886-1888 m.
studijavo Miuncheno dailės akademijoje, 1888-1891 m. Juliano akademijoje Paryžiuje.
Gyvendamas Bretanėje (1892 - Pont-Avene) bendravo su Pont-Aveno dailininkais,
perėmė jų idėjas. Grįžęs į Šveicariją OschVande nutapė brandžiausius kūrinius. 1904 m.
dalyvavo Vienos Secesion, 1906-07 m. grupės Tiltas (Briicke) parodose. Nutapė peizažų,
figūrinių kompozicijų, portretų, pokario metais - freskų. Ankstyvuoju laikotarpiu ryškesnė
prancūzų postimpresionistų (V. van Gogho, P. Gauguino), F. Hodlerio, vėliau - fovistų ir
vokiečių ekspresionistų įtaka. Kūriniai pasižymi linijų ornamentiškumu, formų
grakštumu, kolorito skaidrumu; turi sąsajų su nabistų ir Pont-Aveno mokyklos dailininkų
kūryba. Kristina Miklaševičiūtė
amigdalinas, C6H5CH (OC12H21O1,1 m. CN, šviesūs blizgantys kristalai. Lydymosi
temperatūra 210-215 °C. Gerai tirpsta vandenyje, iš vandeninių tirpalų kristalizuojasi
hidrato pavidalu. Skaidant A rūgštimis ir fermentais išsiskiria cianido rūgštis HCN. A
būna karčiųjų migdolų, slyvų, persikų, vyšnių kauliukuose.
amija Tdumblažuvė.
amilazės (graikų amylon - krakmolas), hidrolazių klasės fermentai, katalizuojantys a -l,4-
glikozidinių ryšių hidrolizę oligosachariduose ir polisachariduose (krakmole, glikogene,
dekstrinuose). Skiriasi savo struktūra, veikimu ir paplitimu. Pagal poveikį substratui
skiriamos a, p ir y A. a amilazė (endoamilazė) skaido glikozidinius ryšius molekulės
viduje, jos veikiami susidaro dekstrinai, maltozė ir nedidelis kiekis gliukozės; o amilazės
randama gyvūnų seilėse, kasos sekrete, augaluose, p amilazė (egzoamilazė) skaido
polisacharidus iki maltozės ir didelės mol. masės dekstrinų; yra augalų sėklose, y amilazė
(egzoamilazė) katalizuoja gliukozės ir dekstrinų susidarymą; randama kepenyse,
augaluose. A naudojamos duonos, spirito pramonėje, gliukozės gamyboje. Jurgis
Kadziauskas
amilopektinas (graikų amylon + T pektinai], krakmolo sudedamoji dalis. Polisacharidas,
sudarytas iš D-gliukozės liekanų. Mol. masė 50-100 tūkst. Sumaišytas su karštu vandeniu
sudaro kleisterį. Kukurūzų, bulvių ir ryžių krakmole yra 76-81% A.
amiloplastai (graikų amylon + plastos - nulipdytas), augalų ląstelių bespalvės plastidės
(leukoplastų tipo), kuriose kaupiasi krakmolas. Daug A yra šaknies šalmelio centr. dalies
ląstelėse. Dar Tstatolitai.
amilozė (graikų amylon), krakmolo sudedamoji dalis. Polisacharidas, sudarytas iš D-
gliukozės liekanų. Mol. masė 50-160 tūkst. Tirpsta vandenyje. Jodas A nudažo mėlynai
(pagal šią reakciją atpažįstamas krakmolas).
aminai, amoniako dariniai, kurių molekulėje vieną ar kelis vandenilio atomus yra pakeitę
angliavandenilių radikalai. Pagal tai, kiek vandenilio atomų pakeista, A skirstomi į
pirminius RNH2, antrinius R,NH ir tretinius RjN (čia R - alifatiniai, aromatiniai arba
heterocikliniai radikalai). A, turintys vieną aminogrupę NH2, vadinami monoaminais,
turintys 2,3,4 ir daugiau aminogrupių, -diaminais, triaminais, tetraminais ir poliaminais.
Alifatiniai A gaunami amoniakui reaguojant su halogenalkanais, o aromatiniai A -
redukuojant nitrojunginius. Mažesnės mol. masės alifatiniai A (metilaminas, etilaminas) -
dujos, didesnės - skysčiai arba kietos medžiagos. Didėjant molekulinei masei didėja A
tankis, virimo temperatūra ir mažėja tirpumas vandenyje. Alkilaminai yra stiprios bazės
(stipresnės už amoniaką) - reaguoja su rūgštimis ir sudaro vandenyje tirpias druskas.
Antriniai ir tretiniai A (dietilaminas, trietilaminas, pirolidinas ir piperidinas) - stipriausios
neutralios org. bazės, naudojamos sintezėje kaip baziniai katalizatoriai. Pirminiai
alifatiniai A su nitrito rūgštimi HNO2 sudaro alkoholius, antriniai -nitrozoaminus R NNO,
tretiniai - druskas; pagal tai jie atpažįstami. Pirminiai aromatiniai A su HN02 sudaro
diazojunginius. A ir jų dariniai paplitę gamtoje (alkaloidai, aminorugštys). Kai kurie A
(adrenalinas, histaminas, tiraminas) susidaro žmogaus ir gyvūnų organizmuose iš
aminorūgščių; jie yra biologiškai aktyvūs. A naudojami dažiklių, vaistų, sprogstamųjų
medžiagų, sintetinio pluošto, plastikų gamybai. Povilas Vainilavičius
Amin Dada Idi (Idis Aminas Dada) 1925 Koboko (Uganda), Ugandos valstybės ir karinis
veikėjas. Maršalas (1975 m. . Nuo 1960 ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. 1971
nuvertęs prez. M. A. Obote, tapo prezidentu ir ministru pirmininku. A politika sukėlė
gentine ir rel. nesantaiką, konfliktus su gretimomis valstybėmis. 1979 m. balandžio
sukilėliai, palaikomi Tanzanijos, A nuvertė.
Amin Hafizulla ( Hafizula Aminas), Hafizullah Amin, 1926 Paghman (prie Kabulo - 1979
m. gruodžio 27 d. Kabulas, Afganistano valstybės veikėjas. Nuo 1965 vienas Afganistano
liaudies demokratinės partijos (ALDP) radikaliosios grupuotės Chalk (Liaudis) vadovų.
Po ALDP organizuoto 1978 m. balandžio 27 d. perversmo tapo Rev..tarybos pirmininko ir
ministro pirmininko pavaduotoju. Nuo 1979 m. kovo 28 d. ministras pirmininkas ir
užsienio reikalų ministras, nuo 1979 m. rugsėjo 14 d. (po valstybės perversmo ir N. M.
Taraki nužudymo) ir Rev. tarybos pirmininkas bei ALDP generalinis sekretorius. Vykdė
griežtą represinę politiką: persekiojo polit. priešininkus, pradėjo kariuomenės valymą,
sušaudė daug rel. vadovų. Bandė suartėti su JAV ir Pakistanu. 1979.12 25 d. SSRS
kariuomenei Įsiveržus į Afganistaną nužudytas.
Amin Kasim (Kasimas Aminas) 1865 Kairas arba Aleksandrija - 1908 m. balandžio 22 d.
Kairas, Egipto visuom. veikėjas. Kurdų kilmės. Tęsė islamo reformatoriaus M. Abduh
veiklą. Pritarė moterų emancipacijai. Svarbiausi darbai: Moters išlaisvinimas (1899 m. ,
Naujoji moteris (1901 m. . Aveikla turėjo įtakos Rytų kraštų moterų judėjimui.
aminoaldehidinės dervos, oligomerinės termorea komitetingosios dervos, gaunamos
polikondensacijos būdu iš aminų ir amidų (karbamido, tiokarbamido, melamino,
cianamido, diciandiamido, anilino) ir aldehidų (dažniausiai formaldehido, kartais
furfurolo). Svarbiausios yra karbamidformaldehidinė ir melaminformaldehidinė dervos. A
skaidrios, atsparios šviesai, lengvai dažomos ir modifikuojamos. Naudojamos
Taminoplastikų, putplasčių, lakų, medžio klijų gamyboje, audinių ir popieriaus savybėms
gerinti. Zenonas Mačionis
aminoetanolis, 2-aminoetanolis, etanolaminas, kolaminas, H2NCH,CH2OH, klampus
skystis. Mol. masė 61,08. Virimo temperatūra 171 °C. A molekulėje prie skirtingų anglies
atomų yra dvi funkcinės grupės: hidroksigrupė ir aminogrupė. Gerai tirpsta vandenyje ir
etanolyje, blogai - eteryje. A - stipri bazė; turi aminams ir alkoholiams būdingų savybių.
A paplitęs gyvojoje gamtoje, įeina į fosfolipidų sudėtį. Gaunamas 2-chloretanolį arba
etilenoksidą (oksiraną) veikiant amoniaku. A dariniai - svarbios fiziologiškai veiklios
medžiagos (antinksčių hormonas adrenalinas), kai kurie iš jų (novokainas) -
anestetikai. Povilas Vainilavičius
aminoetano rūgštis T glicinas.
aminoglikozidai, antibiotikų grupė. Chem. struktūra artimi streptomicinui, kuris yra
bazinis oligosacharidas.
A priklauso streptomicinas, gentamicinas, amikacinas, tobramicinas ir kt. Streptomicinas
yra seniausias ir geriausiai ištirtas A. Šiuo metu dažniausiai vartojami A yra gentamicinas,
tobramicinas ir amikacinas. A efektyvūs prieš kai kurias gramteigiamas ir daugelį
gramneigiamų bakterijų (Escherichia coli, Klebsiella, Enterobacter, Proteus, Haemophilus
ir kt.). Amikacinas, gentamicinas, tobramicinas aktyvūs dar ir prieš žaliamėlę
pseudomoną (Pseudomonas aeruginosa), o streptomicinas - prieš tuberkuliozės
mikobakteriją (Mycobacterium tuberculosis), tačiau pastaruoju metu jis priskiriamas
rezerviniams prieštuberkulioziniams antibiotikams. A blogai rezorbuojasi žarnyne, todėl
vartojami tik injekcijomis. Jais dažniausiai gydomos sunkios infekcijos (pielonefritas,
kraujo užkrėtimas, pneumonija, meningitas, osteomielitas), kurias sukelia gramneigiamos,
šiems antibiotikams neatsparios bakterijos. Dėl dažniausiai pasitaikančio pašalinio A
poveikio pažeidžiama klausa ir inkstai, todėl jų negalima vartoti kartu su kitais klausą ir
inkstų funkciją slopinančiais vaistais. Jurgis Ramanauskas
aminoplastikai, termoreaktingieji plastikai, gaminami iš aminoaldehidinių dervų,
dažniausiai karbamidinių ir melaminformaldehidinių oligomerų. Užpildai - sulfitinė
celiuliozė, medienos ar kvarco miltai, asbestas ar stiklo pluoštas, popieriaus lakštai,
kietėjimo katalizatorius -oksalo rūgštis ar amonio chloridas. A gaminiai šviesūs, lengvai
dažomi, tvirti, sunkiai dega, atsparūs šviesai ir org. tirpikliams, geri elektros izoliatoriai;
nelabai atsparūs drėgmei (ypač karbamidiniai) ir šilumai (karbamidiniai A iki 90 °C,
melamininiai - iki 150 °C). Iš A presavimo miltelių gaminami buities reikmenys,
televizorių ir radijo bei telefono aparatų korpusai, elektrotechn. įrangos detalės.
Sluoksniuotieji A naudojami baldų ir sienų apdailai (dirbtinis marmuras), akytieji -
šilumos ir garso izoliacijai. Zenonas Mačionis
aminorūgščių kodas f genetinis kodas.
aminorugštys, organinės karboksirūgštys, turinčios vieną arba dvi aminogrupes (-NH2 m. .
Pagal aminogrupės padėtį karboksigrupės (-COOH) atžvilgiu skiriama a -, P -, y- ir kt.
aminorugštys. Gamtoje jų yra -300. A yra laisvos arba įeina į peptidų ir baltymų sudėtį.
Juose A likučiai sujungti peptidiniu (amidiniu) ryšiu (-CO -NH-), susidarančiu tarp vienos
molekulės aminogrupės ir kitos molekulės karboksigrupės. Bendra ceaminorūgščių
formulė: H,N-CHR-COOH (R - įv. struktūros radikalai). Esant fiziologinėms pH
reikšmėms jos yra dipoliai jonai, rūgštinėje terpėje - katijonai, šarminėje - anijonai.
Žmogaus organizme A yra L-konfigūracijos, mikroorganizmuose ir kai kuriuose
antibiotikuose - D-konfigūracijos. A yra optiškai aktyvios (išskyrus Gly). Baltymų
sudėtyje yra 20 pagrindinių A (lent.), turinčių genetinius kodus. Tam tikruose baltymuose
yra ir kt. A: 4-hidroksiprolino (Hyp) ir5-hidroksilizino (Hyl) kolagenuose, desmozino ir
izodesmozino elastine, y-karboksiglutamo rūgšties krešėjimo baltymuose ir kt. Šios A
neturi jas koduojančių tripletų, susidaro po baltymų sintezės modifikuojantis jų
radikalams. Laisvos A arba jų dariniai - ci temperatūrulinas, ornitinas, y-aminosviesto
rūgštis, betainas -yra tarpiniai medžiagų apykaitos produktai. Pagal radikalo R chem.
struktūrą A skirstomos į alifatines ir ciklines (aromatines, heterociklines, iminorūgštis), o
pagal R poliškumą - į 4 grupes: I - neutralios, hidrofobinės (nepolinės) - Ala, Gly, Ile,
Leu, Met, Phe, Pro, Trp, Vai; II -neutralios, hidrofilinės (polinės) - Asn, Cys, Gln, Ser,
Thr, Tyr; III - rūgštinės, hidrofilinės (polinės) - Asp, Glu; IV - bazinės, hidrofilinės
(polinės) - Arg, His, Lys. A dar klasifikuojamos į glikogenines (jų C atomų grandinės
virsta gliukoze) ir ketogenines (jų C atomų grandinės virsta acetacetatu - ketonine
medžiaga). Daugelis mikroorganizmų ir augalų sintetina visas jiems reikalingas A.
Žmogaus ir gyvūnų organizmas sintetina tik kai kurias, vad. pakeičiamąsias A: Ala, Asn,
Asp, Cys, Gly, Gln, Glu, Pro, Ser, Tyr, kitas turi gauti su maistu. Tai nepakeičiamosios A:
Ile, Leu, Lys, Met, Phe, Thr, Trp, Vai (organizme nesintetinamos) ir Arg, His
(sintetinamas nepakankamas jų kiekis). Visas nepakeičiamąsias A turintys baltymai yra
visaverčiai. Iš A organizme sintetinami fermentai, hormonai, kraujo plazmos baltymai,
biologiškai aktyvūs peptidai, porfirinai, kreatinas, biogeniniai aminai, purino, pirimidino
dariniai ir kt. medžiagos. Ramunė Dikčiūtė, Zofija Sasnauskienė
aminotransferazės, transaminazės, fermentai, katalizuojantys pusiausvirąsias
peramininimo reakcijas. Jų metu aminogrupė pernešama nuo aminorūgšties ant
ketonorūgšties, susidaro nauja aminorūgštis ir ketonorūgštis. A kofermentas yra
piridoksalfosfatas, kovalentiniu ryšiu susijungęs su baltymo aminorūgšties lizino e -
aminogrupe. Žmogaus ir gyvūnų audiniuose, ypač kepenyse ir širdies raumenyje, yra daug
alanino ir asparto A. Pagal jų aktyvumą kraujo serume diagnozuojamos kepenų ir širdies
ligos. Jurgis Kadziauskas
von Amira Kari (Karlas fon Amira) 1848 m. kovo 8 d. Aschaffenburg - 1930 m. birželio
22 d. Miunchenas, vokiečių teisės istorikas. Freiburgo, nuo 1892 Miuncheno universitetų
profesorius. Tyrė Šiaurės germanų teise, jos filol. bei ist. aspektus. Veikalai: Šiaurės
germanų prievolinė teisė (Nordgermanische Obligationenrecht 2 t. 1882-1895 m. ,
Germanų mirties bausmės (Die germanische Todesstrafen 1922 m. ir kt.
Amiranašvili Salva (Salva Amiranašvilis) 1899 m. balandžio 7 d. Oni - 1975 m. vasario 9
d. , gruzinų dailėtyrininkas. Gruzijos mokslų akademijos narys (1955 m. . 1918-22
studijavo Tbilisio universitete, nuo 1925 jame dėstė; profesorius (1936 m. . Nuo 1939
buvo Tbilisio dailės muziejaus direktorius. Tyrinėjo Gruzijos ir Irano daile. Veikalai:
Beka Opizaris (1939, papildytas leid. 1956 m. , XVIII- XIX a. Irano tapyba (1941 m. ,
Gruzinų meno istorija (1961 m. , Gruzinų miniatiūra (1966, rusų kalba).
Amiranis (Amirani), gruzinų mitologijos herojus, epo Amiranis pagr. veikėjas. A -
dieviškos kilmės karžygys galiūnas, kovojęs su dievais ir blogio jėgomis (milžinais,
pabaisomis), išmokės žmones amatų. Kai kurie motyvai sieja jį su senovės graikų mit.
herojumi Prometėju. Paplitus krikščionybei A paveikslas įgavo didvyriško kankinio
bruožų. Archeologinių liudijimų apie A esama iš 3 tūkstantmečio p.m.e. Pasak senovės
graikų šaltinių, mitai apie A Gruzijoje plito jau V- IV a. p.m.e. Sakmių motyvais sukurta
literatūros kūrinių (rom. Amiranis Daredžanianis XII a. , manoma, kad jo autorius yra
Mosė Choneli; Šiaurės Rustaveli poema Karžygys tigro kailiu, par. tarp 1182 ir 1213 m. ,
kuriuose atsispindi viduramžių Gruzijos visuom. polit. gyvenimas. DaUJuodišienė
Amirantai (angį. Amirantes Group, prancūzų lies Amirantes), koralinių salų grupė Indijos
vandenyne, į Šiaurės rytus nuo Madagaskaro. Priklauso Seišeliams. Plotas 10,3 km2. apie
200 gyv. Subekvatorinis jūrinis klimatas (vid. metinė temperatūra -25 °C). Kokospalmių
plantacijos, žvejyba. Salas 1502 atrado Vasco da Gama. 1814-1976 priklausė Didžioji
Britanijai.
Amiredžibi Čabua (Čabua Amiredžibis), tikr. vardas Mzečabuki 1921 m. lapkričio
ISTbilisis, gruzinų rašytojas. Romane Data Tutašchija (2 1.1973-1975 m. vaizduojamas
XIX a. pab.- XX a. pr. Gruzijos gyvenimas, gvildenami moraliniai konfliktai, žmogaus
likimo tema. Dar parašė apsakymų (rink. Kelias 1962 m. , scenarijų kino filmams,
publicistinių kūrinių. DaUJuodišienė
Amir Chosrau Dehlavi (Amir Khosrow Dehlawi, Amiras Chosrovas Dehlevi) 1253 Patiali
11325 Delis, Indijos poetas, muzikas. Rašė persų kalba. Buvo sultono rūmų poetas
panegirikas. Sukūrė apie 2000 gazelių. Lyrikoje (divanai Jaunystės dovana, Gyvenimo
vidurys, Tobulumo viršūnė, Rinktinis likutis, Tobulumo riba) šlovino Delio ir Multano
valdovus, aprašė meilės džiaugsmą ir mylimųjų išsiskyrimo liūdesį. Remdamasis Nizami
poemų siužetais, sukūrė 5 poemų ciklą Chamsė: Šviesulių patekėjimas, Sirinė ir
Chosrovas, Medžnūnas ir Leila, Iskandero veidrodis, Aštuoni rojaus sodai. Parašė eiliuotų
novelių, ist. pasakojimų, hindi kalba - mįslių, patarlių rinkinių. Jam priskiriamas sinonimų
žodynas, kuriame yra arabų, persų ir hindi kalbų žodžių. Dar sukūrė dainų (urdu kalba).
Kūryba turėjo įtakos persų literatūrai; siužetų ir motyvų randama L. Ariosto, C. Gozzi,
Voltaire'o kūriniuose. Algimantas Lifrinas
ai Amiros kultūra (ai Amyros kultūra), vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra . Plito Art.
Rytuose. Pavadinta pagal ai Amiros (ai 'Amirah) gyvenvietę Šiaurės Palestinoje. Rasta
titnaginių įrankių - gremžtukų, peilių, smailių (būdingiausi maži trikampiai retušuotais
šonais, vad. ai Amiros tipo). A pakeitė Moustier kultūrą. Pav.
AmirovFikret (FikretasAmirovas) 1922 m. lapkričio 22G3ncs - 1984 m. vasario 20 d.
Baku, azerb. kompozitorius. 1948 baigė Baku konservatoriją. Sukūrė operų (Sevilė 1953
m. , muzikos komediją Džiugi žinia (1946 m. , baletų (Tūkstantis ir viena naktis 1979 m. ,
simf. mugamų (1948,1971 m. , simfoniją Nizami (1947 m. , simf. šokių ir poemų, instr.
koncertų, romansų, dainų, dramos spektaklių, kino filmų muzikos. Vaclovas Juodpusis
amis (Ammi), salierinių (Apiaceae) šeimos dvimečių augalų gentis. 10 rūšių. A paplitę
Azorų ir Madeiros salose, Viduržemio pajūryje, V. Azijoje, Kaukaze. Stiebas iki l m
aukščio. Lapai sudėtiniai, plunksniškai skaldyti. Žiedai dvilyčiai, susitelkę skėčiuose;
vaisius - skeltavaisis. Kaip vaistiniai augalai A auginami Ukrainoje, Moldavijoje, Rusijoje
(Krasnodaro kr.). Vaistams vartojamos visos augalo dalys. Iš dantikrapščio A (A. visnaga)
vaisių gaminami vaistai širdies ligoms, bronchinei astmai, kokliušui, iš didžiojo A (A.
majus) - odos ligoms gydyti. Su atvežamais į Lietuvą grūdais patenka dantikrapštis A ir
didysis A. Zigmantas Gudžinskas
448
Amis Kingsley (Kingslis Eimisas) 1922 m. balandžio 16 d. Londonas - 1995 m. spalio 22
d. ten pat, anglų rašytojas. Seras (1990 m. . Baigė Oksfordo universitetą. Priklausė lit.
grupei Įpykę jaunuoliai. Išgarsėjo romanu Laimingasis Džimas (Lucky Jim 1954 m. ,
kuriam būdinga sukarikatūrinti personažai, kandi ironija. Romanai Tas nenusakomas
jausmas (That Uncertain Feeling 1955 m. , Man čia patinka (I Likę lt Here 1958 m. ,
Vienas storas anglas (One Fat Englishman 1963 m. pasižymi gerai sukomponuotu siužetu,
tikroviškais personažais. Fantastiniame romane Pakitimas (The Alteration 1976 m.
vaizduojama XX a. visuomenė, kurioje vyrauja kat. dorovės nuostatos. Kiti žymesni
romanai: Aš noriu to dabar (I Want lt Now 1968 m. , Stanlis irmoterys (Stanley and the
Women 1984 m. , Senieji velniai (The Old Devils 1986, Bookerio premija), Sunkumai dėl
merginų (Difficulties With Girls 1988 m. . Dar parašė detektyvinių ir siaubo apsakymų.
Regina Rudaitytė
Amis Martin (Martinas Eimisas) 1949 m. rugpjūčio 25 d. Oksfordas, anglų rašytojas.
kalba Amiso sūnus. Romanams (Reičelės popieriai / The Rachel Papers 1973, Negyvi
kūdikiai / Dead Babies 1975, Sėkmė l Success 1978 m. būdinga juodojo humoro ir
absurdo estetika, smurto motyvai. Kūryboje atsispindi pagrindinė rašytojo nuostata, kad
realybė yra groteskiška, neįtikėtinai šiurpi ir absurdiška (aps. rink. Einšteino
pabaisos/Einstein's Monsters 1987, rom. Pinigai l Money 1984 m. . Romane Londono
laukai (London Fields 1989 m. pavaizduotas groteskiškas ir tragikomiškas žmonių
gyvenimas globalinės katastrofos fone. A kūriniuose pranašaujama grėsminga XX a.
pabaiga. Kiti romanai: Laiko strėlė (Time's Arrow 1991 m. , Informacija (The Information
1995 m. , Nakties traukinys (Night Train 1997, lietuvių 2000 m. . Regina Rudaitytė
Amitabha, vienas svarb. ir populiariausių t mahajanos būdų. A skr. kalba - beribė šviesa;
japonų budistų vadinamas Amida. Vakarinio Sukavačio rojaus (suvokiamo kaip sąmonės
būsena) valdovas. Pagal legendą, A buvo karalius, atsisakęs sosto ir tapęs vienuoliu
Dharmakara. Jis nusprendė tapti būda ir būti valdovu rojaus, į kurį patekusieji gyventų
laimingai, kol pasieks nirvaną. A garbintojai pasikliauja ne tik savomis jėgomis kaip
ankstyvajame budizme, bet ir jo pagalba - pasiryžimu išlaisvinti visas būtybes. Užtenka
kartoti A vardą, kad po mirties gimtum Sukavačio rojuje ant lotoso žiedo. A dažniausiai
vaizduojamas su brangakmenių karūna, sėdintis ant lotoso žiedo - tyrumo simbolio. A
simbolizuoja atjautą ir išmintį. Antanas Danielius
amitozė (amitosis < T a... + Tmitozė), tiesioginis (be mitozės) ląstelės interfazinio
branduolio dalijimasis. A metu neišryškėja chromosomos ir nesusidaro achromatinė
verpstė. Branduolys persismaugia ir dalijasi į 2 dalis ar daugiau. Ląstelė dažniausiai
nesidalija, ji tampa daugiabranduole. A būdu pasidalijusiose ląstelėse vėliau nevyksta
mitozė. A būdinga kai kurioms gyvūnų kepenų, širdies, skrandžio ir inkstų, vabzdžių
folikulų epitelio ir kai kurių augalų egzodermio ląstelėms. Juozas Lazutka
AmjėlisAnri Frederikas T H. F. Amiel.
Amjėnas fAmiens.
Amjėno taika TAmiens'otaika.
Amman Jost (Jostas Amanas), Ammann 1539 m. birželio 13 d. Ciurichas - 1591 m. kovo
17 d. Niurnbergas, Šveicarijos grafikas, tapytojas. Daugiausia gyveno Niurnberge. Sukūrė
knygų iliustracijų (medžio raižiniai; Biblija, 1564-79, Kelionių knyga 1568, Moterų
aprangos knyga 1586 m. , portretų, vitražų projektų. Kūryba (ypač po 1560 m.
manieristinė.
'Amman f Amanas.
Ammanati Bartolomeo (Bartolomėjas Amanatis) 1511 m. birželio 18 d. Settignano (prie
Florencijos) 11592 m. balandžio 22 d. Florencija, italų skulptorius, architektas.
Manieristas. architektūros mokėsi pas B. Bandinelli, vėliau pas J. Sansovino. 1550
Popiežiaus Julijaus - 11 kvietiniu dirbo architektu Romoje. Nuo 1555 gyveno ir kūrė
Florencijoje. Suprojektavo: popiežiaus Julijaus III vilą Giulia (suarchit. G. da Vignola ir
G. Vasari, pradėta 1551 m. , Pitti rūmų manieristinį trijų aukštų kiemo fasadą (1558-1570
m. , Neptūno fontaną su bronzinėmis baseino figūromis ir marmurine dievybės skulptūra
Sinjorijos aikštėje (1576 m. , trijų elipsinių arkų tiltą per Arno upę (1569; 1944 sugriautas,
1957 atstatytas). Užbaigė Michelangelo pradėtus Laurencijanos bibliotekos vestibiulio
laiptus (1558 m. . Suprojektavo pastatų Venecijoje, Paduvoje, Luccoje. Jūratė Tutfytė
Ammassalik (Amasal)kas), Angmagssalik, gyvenvietė Grenlandijos pietryčiuose,
Ammassaliko salos p. krante. 1500 gyv. (1990 m. . Meteorologijos ir radijo stotis (įkurtas
1894 m. . Žvejyba. Jūros ir sausumos žvėrių medžioklės rajono prekybos centras.
Sraigtasparnių aerodromas. A įkurtas 1894 (tada buvo Danijos prekybos ir misijų stotis).
Ammerio ežeras (Ammersee, Amefio ežeras, Amerzėl yra Vokietijoje, į pietvakarius nuo
Miuncheno. Plotas 47,6 km2, ilgis apie 15 km, didžiausias gylis 82,5 m. Įteka Ammeris,
išteka Amperis (Isaro intakas). Kurortai: Herrschingas, Diessenas.
Ammianus Marcellinus T AmianasMarcelinas. Ammon, senovės egiptiečių dievas T
Amanas. Ammon, senovės valstybė T Amanas.
Ammons Albert (Albertas Amonsas) 1907 m. rugsėjo 23 d. Čikaga - 1949 m. gruodžio 2
d. ten pat, JAV džiazo pianistas. Debiutavo 1929 kaip ansamblio Franįois Moseley's
Lousiana Stompers artistas. 1934-38 paties įkurto orkestro solistas (Niujorke). Kūryba
bliuzo, boogie woogie, svingo stiliaus. JonasRimSa
Amnesty International (Tarptautinė amnestija), tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių
gynimo organizacija. Įkurtas 1961 Londone. daugiau, kaip l mln. narių (2000 m. . Tikslas
- ginti asmenis, persekiojamus dėl polit. ir rel. įsitikinimų, panaikinti mirties bausme,
kankinimus ir žiaurų elgesį su kaliniais. A dėl to renka informaciją apie žmogaus teisių
pažeidimus, siunčia misijas į įvairias pasaulio šalis padėčiai tirti, kasmet skelbia ataskaitas
apie žmogaus teises įvairiose pasaulio šalyse. Per savo atstovus JT, UNESCO ir kitur daro
įtaką tarpt, organizacijoms, organizuoja ir koordinuoja žmogaus teisių gynimo akcijas.
Būstinė Londone. Aukšč. organas - taryba, vykdomasis - vykd. komitetas. Sovietinės
okupacijos metais A gynė Lietuvos polit. kalinius, informavo pasaulį apie 1991 m. sausio
13 d. įvykius, organizavo įvairias protesto akcijas. A Lietuvos grupė įkurta 1991. Nobelio
taikos premija 1977. Regina Jasiulevičienė
amnestija (graikų amnestia - atleidimas, užmiršimas), visiškas ar dalinis atleidimas nuo
teismo paskirtos bausmės. Bausmė gali būti pakeista švelnesne arba sumažintas jos
terminas, asmenims, atlikusiems bausmę, - panaikintas teistumas. A netaikoma:
nuteistiesiems, padariusiems sunkius nusikaltimus; itin pavojingiems recidyvistams,
teistiems ne kartą už tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimo bausme; anksčiau atleistiems
nuo bausmės A aktu ar po malonės suteikimo vėl padariusiems tyčinį nusikaltimą;
asmenims, kurie A nepritaria. Asmenų grupė, kuriai taikoma A, gali būti išskirta pagal įv.
kriterijus: bausmės rūšį, laisvės atėmimo bausmės dydį, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kt.
Atskiru teis. aktu gali būti reglamentuojama A taikymo tvarka. A aktus Lietuvoje (ir
daugelyje užs. šalių) leidžia parlamentas. Andrius Nevera
amnezija (amnesia < graikų amnestia), visiškas arba dalinis atminties netekimas
(atminties spraga). A priežastys - galvos trauma, epilepsija, kai kurios infekcinės ligos,
apsinuodijimas, senatviniai galvos smegenų pokyčiai. Atmintis gali silpnėti pamažu,
ligonis gali pamiršti kai kuriuos (prieš ligą buvusius) įvykius arba ištisus laikotarpius.
Būna retrogradinė (įvykių prieš traumuojamąjį poveikį užmiršimas), anterogradinė
(įvykių po traumos užmiršimas), isterinė, uždelstoji (praėjus kuriam laikui po traumos).
Trumpalaikė A ištinka po limbinės sistemos (ypač hipokampo) pažeidimų, ilgalaikė - po
galvos didžiųjų smegenų pusrutulių sensorinių antrinių ir tretinių zonų pažeidimų. Albinas
Bagdonas
amniocentėzė (Tamnio (nas) + graikų kenteo - duriu), vaisiaus vandenų paėmimas
diagnostikai. Dažniausiai atliekama nuo 15-16 nėštumo savaitės ambulatorinėmis
sąlygomis kontroliuojant ultragarsu. Adata duriama per nėščiosios pilvo ir gimdos sienelę
ir įsiurbiami keli ml vaisiaus vandenų, kurie tiriami nustatyti, ar vaisius neturi įgimtų
anomalijų. A būdu 1969 pirmą kartą iki gimimo vaisiui diagnozuota DoVno liga. Iš A
būdu paimtų vaisiaus vandenų galima nustatyti daugelį paveldimų medžiagų apykaitos ar
chromosominių ligų, diagnozuoti kai kurias kitas vaisiaus vystymosi anomalijas. Vaidutis
Kučinskas
amnionas (graikų amnion - gemalo dangalas), vienas kai kurių bestuburių (pvz.,
vabzdžių), roplių, paukščių, žinduolių ir žmogaus gemalo dangalų. Tai dvisluoksnė,
plona, permatoma, blizganti plėvė, kurios išorinis sluoksnis prigludęs prie gaurelinio
gemalo dangalo (choriono). Vidinis A sluoksnis lygus, žvilgantis, dengiamas epitelio. A
ertmėje kaupiasi vaisiaus vandenys (skystis, saugantis gemalą nuo mech. traumų).
Gyvūnai, kurių gemalas turi A, vadinami amniotais. Dainius Haroldas Pauža
amnioskopija (Tamnio (nas) + graikų skopeo - žiūriu, stebiu), vaisiaus būklės tyrimo
metodas, kai vaisiaus vandenys ir dangalai apžiūrimi amnioskopu (instrumentu, sudarytu
iš kūgio formos metalinio vamzdelio su šviesos šaltiniu). Jis įvedamas per makštį ir
gimdos kaklelio kanalą iki vaisiaus vandenų pūslės. Normalūs vaisiaus vandenys
balzganos spalvos. Dėl vaisiaus patologijos jų spalva keičiasi (prasidėjus hipoksijai
vaisius pasituština ir jo vandenys nusidažo žaliai, kai vaisius pernešiotas, vandenų mažai,
jie tiršti). A 1962 pradėjo taikyti E. Salingas (Vokietija). Pav. Mindaugas Šilkūnas
amniotai (Amniota), aukštesnieji stuburiniai gyvūnai (ropliai, paukščiai ir žinduoliai),
prisitaikę daugintis, augti ir gyventi sausumoje. Pagrindinis A skiriamasis požymis -
embriono dangalai. Vidinis dangalas vadinamas amnionu (iš to A pavadinimas), išorinis -
seroza, arba chorionu; tarp jų įsiterpia alantojis (gemalo šlapimo pūslė), per kurį gemalas
kvėpuoja. A atsiradimą lėmė su vandens stygiumi susijusios aromorfozės. Kiaušinio
kevalas, baltymas ir embriono dangalai sudaro sąlygas embrionui vystytis sausumoje
(gyvavedžių A gemalas vystosi gimdoje). A suaugėliams būdingas vidinis apvaisinimas,
jie turi suragėjusį epidermį ir apsauginius jo darinius (žvynus, plunksnas, plaukus),
kvėpuoja plaučiais, azoto atliekas šalina šlapalo ar šlapimo rūgšties pavidalu, nėra lervos
stadijos. Kastytis Beitas
Amnokang (Amnok - kang), upė Rytų Azijoje, fjaludziang.
amofosas, sudėtinė trąša. Būna monoamofosas ir Tdiamofosas. Gryname monoamofose
(amonio divandenilio fosfatas NH4H,PO4 m. yra 12,3% azoto ir 61,7% augalų pasisavinamo
fosforo; trąšoms skirtas A turi 11% azoto ir 41-53% fosforo. Gaunamas iš amoniako ir
fosforo rūgšties. Gaminamas tik granuliuotas. Nelabai higroskopiškas, mažai susiguli,
patogus pervežti ir barstyti, tinka trąšų mišiniams. A turi per mažai azoto (azoto ir fosforo
santykis l :5 m. , todėl žemės ūkio augalus papildomai reikia tręšti azoto trąšomis. Veikia
kaip ir paprastosios trąšos. Lietuvos klimato sąlygomis A tinka linams ir žiemkenčiams
tręšti, ypač kai pastarieji sėjami pavėluotai ar į blogai įdirbtą, nualintą dirvą (vegetacijos
pradžioje kartu su pakankamu fosforo kiekiu žiemkenčiai gauna azoto). Kėdainių
chemijos gamyklos A, gaminamas iš Kolos apatitų, turi 11,5% azoto ir 49% P,OV Algirdas
Plesmčius
Amoy (Amojiis), Kinijos miestas T Siamen.
Amol (Amolis), miestas Irano šiaurėje, Mazandarano ostane. 166 800 gyv. (2001 m. .
Apelsininių citrinmedžių ir ryžių auginimo rajono prekybos centras. Prie A kasama
geležies rūda ir akmens anglys. Buzurdžmihro mauzoliejus. A pradėjo kurtis III a.
amonalai, brizantinės sprogstamosios medžiagos, sudarytos iš amonio nitrato,
nitrojunginių (dažniausiai trinitrotolueno) ir aliuminio miltelių; T amonitų rūšis. Sprogimo
šiluma 5,1-5,9 MJ/kg. Nedrėksta (gali sprogti pabuvę vandenyje). Naudojami
sprogdinimo darbams (ir kasyboje); šaudmenims - retai.
Amonas (graikų Ammon, kilm. Ammonos), senovės egiptiečių Saulės, oro ir derliaus
dievas. Iš pradžių garbintas Hermopolyje. Nuo XI faraonų dinastijos laikų - Tėbuose, apie
2000 p.m.e. - visame Egipte (užėmė svarb. vietą dievų panteone). A - dievų, pasaulio ir
žmogaus kūrėjas. Žyniai sukūrė trilypio dievo Ra -Ptahas -Amonas sampratą ir suvienijo
3 priešiškus kulto centrus - HEtiopolį, Memfį ir Tebus. Vietoj A faraonas Amenchotepas
IV XIV a. p.m.e. įvedė Atono kultą. Faraonui Tutanchamonui grąžinus A kultą, jo
reikšmė išaugo, paplito ir už Egipto ribų. A vaizduojamas kaip būtybė su žmogaus kūnu ir
avino galva arba kaip žmogus, dešinėje laikantis skeptrą, kairėje - ankhą, gyvybės
simbolį. A šventasis gyvūnas - avinas. Pav. Romualdas Neimantas
Amonas (Amraon), senovės valstybė dab. Jordanijos šiaurinės dalyje. Įkūrė XIV- XIII a.
p.m.e. semitų kilmės amoniečių gentis. Sostinė Raba (dab. Amanas). X a. A užkariautas
Izraelio ir Judėjos karaliaus Dovydo. IX a. buvo savarankiškas, VIII- VII a. pavaldus
Asirijai. 539 p.m.e. užkariautas Persijos.
amoniakas (graikų (hals) ammoniakos - amonio (druska)), azanas, NH,, bespalvės,
aštraus savito kvapo dujos. Vienas svarbiausių azoto junginių su vandeniliu. Beveik du
kartus lengvesnis už orą. Tankis O °C temperatūroje atmosferos slėgyje 0,639 kg/m1,
lydymosi temperatūra -77,7 °C, virimo -33,4 °C. Slegiamas lengvai suskystėja jau
kambario temperatūroje. Labai gerai tirpsta vandenyje (l tūryje O °C temperatūros
vandens ištirpsta 1200 tūrių NH,). Vandeninis amoniako tirpalas (amoniakinis vanduo)
yra silpnai šarminis, nes A sąveikaujant su vandeniu susidaro hidroksido jonai OH-:NH, +
H,O ^ NHj + OH-. Sauso amoniako (15-28%) ir oro mišinys sprogsta. Skystas A tirpina
šarminius, šarminių žemių metalus, aliuminį, sierą, seleną, fosforą. Amoniakiniai metalų
tirpalai laidūs elektrai, labai stiprūs reduktoriai. Rūgščioje terpėje A lengvai prisijungia
vandenilio jonus H+ - susidaro amonio druskos (amonio nitratas, amonio sulfatas), kurių
savybės panašios į šarminių metalų druskų savybes. Šarminiai, šarminių žemių metalai,
cinkas, varis, geležis, chromas, boras, silicis, reaguodami su skystu ir dujiniu A, sudaro
amidus (pvz., KNH,) arba nitridus (pvz., BN). Gamtoje A susidaro yrant azotiniams
junginiams. Laboratorijoje A gaunamas silpnai kaitinant amonio druskas su hidroksidais,
pramonėje sintetinamas iš azoto ir vandenilio: N, + 3H, ^ 2NH, (pirmasis šiuo būdu A
1908 m. gavo F. Haberis). Azotas ir vandenilis, reikalingi A gamybai, gaunami
koncentruojant gamtines ar mišriąsias dujas arba maišant oro azotą su koksavimo dujų
vandeniliu sintezės kolonoje. Lietuvoje A gamina Jonavos Achema. A laikomas ir
gabenamas plieniniuose balionuose. Iš A gaminama azoto rūgštis, amonio druskos,
vaistai, karbamidas, suskystintas naudojamas šaldymo agregatuose. Amoniakinis vanduo
naudojamas žemės ūkyje ir buityje, jo duodama uostyti nualpus. A - dusinamo ir
neurotropinio poveikio stipriai veikianti kovinė nuodingoji medžiaga. Pavojinga jkvėpti į
plaučius. Apsinuodijimo požymiai: kosulys, dusulys, smarkus širdies plakimas, sutrikęs
širdies ritmas. Smarkiai dirgina gleivine ir odą, sukelia ašarojimą. Didelė A koncentracija
ore dirgina centrine nervų sistemą, atsiranda traukuliai. Mirtinoji apsinuodijimo dozė
įkvepiant-210 mg-min/1. Apsaugo spec. kvėpavimo aparatai, dujokaukės, individualiosios
odos apsaugos priemonės. Emilija Iraškerič
amoniakatai, koordinaciniai junginiai, kurių ligandas -viena ar kelios amoniako NH,
molekulės. A sudaro dauguma metalų. Kai kurie A yra nepatvarūs - praskiestų rūgščių ar
net vandens veikiami skyla. Gaunami amoniakiniame vandenyje tirpinant metalų
kompleksines druskas, amonio arba kalcio nitratus, karbamidą ar kt. medžiagas, kuriose
yra azoto. Naudojami chem. analizėje, labai gryniems metalams, metalinėms plėvelėms ir
dangoms gauti, kaip trąša.
amoniakinis vanduo, skystoji azoto trąša, 20 -25% vandeninis amoniako tirpalas.
Bespalvis, aštraus amoniako kvapo skystis. Užšąla (priklausomai nuo koncentracijos) nuo
-33 iki -55 "C temperatūroje. Jame yra 16,5-20,5% azoto. Beveik visas amoniakinio
vandens amoniakas yra hidrato NHj-HjO pavidalo. A gaunamas iš vandenyje tirpinamo
dujinio arba skystojo amoniako arba iš vandens absorbuojamų koksavimo dujų. A labai
greitai sugeria dirvožemis ir dėl nitrifikacijos amoniakinis azotas virsta nitratiniu. A
terpiamas į dirvą (kad neišgaruotų NH,): į lengvas dirvas 12-15 cm, į sunkesnes 10-12 cm
gilumo. Dažniausiai terpiamas prieš sėją, rečiau - purenant tarpueilius ir vėlai rudenį
ariant dirvas. Naudojamas pašarams amonizuoti (Tamonizacija), buityje, medicinoje,
chem. pramonėje (dažiklių, sodos gamybai). Nuodingas. A dujos (amoniakas) dirgina akių
ir nosies gleivine; ašaroja akys, vargina kosulys ir dusulys, svaigsta galva, ima skaudėti
vidurius. Dirbant su A naudojamos kvėpavimo takų apsauginės priemonės, pirštinės,
akiniai. Lietuvoje A nuo 1965 gamina f Achema. Algirdus Ple.ie vidus
amonifikacija (Tamoni (akas) + lot. facio - darau), mikroorganizmų sukeliamas
amoniako biochem. išsiskyrimas iš azoto turinčių org. medžiagų (baltymų, aminorūgščių,
karbamido ir kt.). Amonifikacijoje dalyvauja Bacillus, C/ostridiiim. Protelis,
Pseudomonas ir kiti aerobiniai ir anaerobiniai mikroorganizmai. Gerina azoto apytaka
gamtoje, augalų mitybą, dirvožemio derlingumą. Dėl org. trąšų, augalų likučių, durpių ir
kitų org. junginių A azotą gali pasisavinti augalai. Jei A vyksta anaerobinėmis sąlygomis,
susidaro augalams kenksmingų šalutinių produktų. Algirdas Pleseviiius
amonio chloridas, NH4C1, bespalviai, labai lengvai vandenį sugeriantys kristalai. Tankis
1526 kg/m\ A tirpsta vandenyje, kaitinamas skyla į amoniaką ir druskos rūgštį. Gaunamas
kaip šalutinis produktas gaminant sodą amoniakiniu būdu. Naudojamas galvaninių
elementų, t.p. ir sausųjų, gamybai, lituojamiems paviršiams valyti, kaip dūmodaris, vaistai
(kaip azoto trąša - retai, nes turi daugeliui augalų kenksmingų chlorido jonų ir mažai
azoto).
amonio druskos, junginiai, molekulėje turintys amonį - katijoną NH . A būna
neorganinės ir organinės. Neorganinės yra T amonio chloridas, amonio fosfatas, T
amonio karbonatas, T amonio nitratas, amonio polifosfatas, T amonio sulfatas. Tai
kristalinės, vandenyje tirpstančios medžiagos. Naudojamos įv. pramonės šakose ir kaip
trąšos. Organinės A pagal karboksirūgšties liekanų skaičių skirstomos į pirmines,
antrines, tretines ir ketvirtines. Daugiausia naudojamos ketvirtinės: kaip emulsikliai,
stabilizatoriai, vilgikliai, dezinfekavimo medžiagos, vaistai (metacinas, kvatcronas),
katalizatoriai, celiuliozės tirpikliai.
amonio karbonatas, anglies rūgšties amonio druska. Būna normalusis (NH4 m. ,CO, ir
rūgštusis, arba amonio vandenilio, karbonatas NH4HCO,. Kambario temperatūroje lengvai
skyla. Normalusis A gaunamas reaguojant amoniakui, anglies dioksidui ir vandens garams
arba leidžiant CO, per vandeninį amoniako tirpalą (NH4HCO, - leidžiant CO2 per (NH4 m.
2CO, tirpalą). Normalusis A naudojamas kitoms amonio druskoms gauti, vyno
fermentacijai spartinti, dujoms valyti (sugeria sieros org. junginius ir vandenilio sulfidą
H2S), yra gesinimo medžiagų sudėtyje; rūgštusis - dažiklių sintezei, kitoms amonio
druskoms gauti, gesinimo medžiagoms ir kepimo milteliams gaminti.
amonio nitratas, amonio salietra, NH4NO,, bespalviai vandenį sugeriantys kristalai.
Lydymosi temperatūra 169.6 °C, tankis 1725 kg/m'. Tirpsta vandenyje. Kaitinamas (200-
270 °C) skyla - susidaro azoto oksidas N,O ir vanduo. Nuo smūgio arba detonacijos gali
sprogti. Gaunamas azoto rūgštį veikiant amoniaku. Dažniausiai gaminamas granuliuotas
(dedama magnio nitrato, amonio sulfato ar kitų amonio druskų). Naudojamas kaip azoto
trąša, sprogstamosioms medžiagoms (amonitams, dinamonams) gaminti.
amčnio sulfatas, (NH4 m. ,SO4, bespalviai kristalai. Tankis 1766 kg/m\ Tirpsta vandenyje,
kaitinamas daugiau, kaip 100 °C temperatūroje skyla: susidaro amoniakas ir amonio
vandenilio sulfatas (NH4 m. HSO4. Gaunamas per gipso suspensiją leidžiant amoniaką ir
anglies dioksidą. A susidaro kaip šalutinis produktas gaminant kaprolaktamą. Naudojamas
kaip azoto trąša, jo dedama lydant stiklą (pagerina įkrovos lydumą).
amčnio trąšos, azoto trąšos, kurių azotas yra amonio (NH 4 m. pavidalo. Trąšos gaunamos iš
amoniako, jungiamo su rūgštimi arba vandeniu. A gerai tirpsta vandenyje, jas greitai
asimiliuoja augalai. Kadangi A azotas negreit išplaunamas, jomis galima tręšti rudenį, kai
dirvožemio temperatūra žemesnė negu +10 °C ir nevyksta nitrifikacija. Palankiomis
sąlygomis dirvožemyje nitrifikuojancios bakterijos oksiduoja A iki nitratų, kurių
dirvožemis neabsorbuoja, ir jie lengvai išplaunami. Svarb. A: amonio chloridas, amonio
hidrokarbonatas, amonio sulfatas, amonio nitratas, amonio karbonatas, T amoniakinis
vanduo. Zigmas Vaiš\ila
amonis, azanis, sudėtinis katijonas; amonio druskų, iš jų ir amonio trąšų (NH4C1, (NH4 m.
,SO4, (NH4 m. ,CO,) sudedamoji dalis.
amonitai (Ammonoidea), iškastinių galvakojų moliuskų poklasis. daugiau, kaip 800
genčių. Gyveno jūrose nuo silūro iki kreidos periodo pabaigos. Kriauklė spiralės pavidalo,
plokščia, rečiau kūgiška, iki 2 m skersmens. Jos vidus pertvaromis suskirstytas į kameras,
išorinėje buvo minkštas kūnas, kitose - dujos. Kameros, sujungtos sifonu, per kurį
patekdavo dujų. Manoma, kad A buvo plėšrūs, turėjo ilgus čiuopiklius. Vieni plaukiojo,
kiti šliaužiojo dugnu. Svarbūs mezozojaus darinių stratigrafijai. Lietuvoje A rasta
Papilėje. Pav. Ričardas Kazlauskas
amonitai, brizantinės sprogstamosios medžiagos. Sudaryti iš amonio nitrato NH4NO,,
nitrojunginių (nitroglicerolio, trinitrotolueno, heksogeno) ir degiųjų medžiagų (medienos
dulkių, durpių, alyvos). Amonio nitrato mišinys su degiosiomis medžiagomis vadinamas
dinamonu, su trinitrotoluenu - amatolu, su aliuminio milteliais ir trinitrotoluenu -
amonalu, su nitrogliceroliu ir kt. sprogiais nitrojunginiais - detonitu. A sprogimo šiluma
2,1-8,4 MJ/kg, detonacijos greitis 2-6 km/s. A palyginti atsparūs smūgiams, chem.
poveikiui. Higroskopiški. Naudojami sprogdinimams statant tiltus, užtvankas, kanalus,
kasant naudingąsias iškasenas; šaudmenims -retai.
amonizacija, pašarų, trąšų, durpių apdorojimas amoniaku (amoniakiniu vandeniu) azotui
pagausinti. Silosas, griežiniai, žlaugtai, šiaudai, melasa ir kiti pašarai amonizuojami
kaupuose, tranšėjose, stirtose, statinėse. Šeriama, kai išnyksta amoniako kvapas.
Amonizuotais pašarais negalima šerti užtrūkusių veršingų ir šviežiapienių karvių. Miner.
trąšos amonizuojamos gamyklose, durpės - durpynuose prieš sustumiant jas į kaupus.
Algirdas Pleseviiim
Amonsas Albertas T A. Ammons.
amorajai (hebr. amora'im - vertėjai < aram.), III- VI a. žydų mokslininkai, sukūrė Gemarą
(Mišnos komentarus). A surinko į Mišną nepatekusią žodinę žydų rel. kūrybą. Sudarė
Jeruzalės talmudą (~ III a. ), vėliau platesnį variantą - Babilonijos talmudą (~ V a. ). Jonas
Morkus
amoralizmas (fa... + lot. moralis - dorovinis), dorovės normų ignoravimas, laužymas ir to
pateisinimas. A ardo visuomenės tvarką, todėl skatina griežtinti bei atnaujinti dorovės
normas. Kai A pasiekia kritine ribą, visuomenė pradeda irti: plinta konformistinės
nuostatos ir jas pateisinantis etinis reliatyvizmas, skepticizmas, nihilizmas. Visuomenės
demoralizacija pasireiškia ist. pokyčių bei lūžių metu. A būdingas tiek visuomenei, tiek ir
individui, ypač asocialiems, silpnos valios, nesavarankiškiems, dvasinių traumų
patyrusiems žmonėms. Kai kurie asmenys, supratę visuomenės neteisingumą, sąmoningai
priešinasi nusistovėjusioms dorovės normoms ir jas pažeidinėja. Krescendjus Stoikus
Ambras (Amor), Amūras, senovės romėnų meilės dievas, atitinka graikų TErotą.
amorėjai T amoniai.
amorfa (Amorpha), pupinių (Fabaceae) šeimos krūmų ir puskrūmių gentis. apie 20 rūšių.
Savaime auga Šiaurės Amerikoje, auginama V. Europoje, Australijoje. Lapai plunksniški.
Žiedai balti arba violetiniai, smulkūs, susitelkę kekėmis arba šluotelėmis. Vaisius -
vienasėklė, kartais dvisėklė ankštis. Lietuvoje viena rūšis - krūminė A (A. fruticosa).
Krūmo aukštis iki 1-2 m. Šviesomėgė, atspari sausrai, druskožemiams, bet jautri šalčiui.
Dainį Putulauskaitė
amorfinė medžiaga (graikų amorphos - beformis), kietoji medžiaga, kurios atomų ar
molekulių išsidėstymui būdinga tik artimoji tvarka ( T artimoji ir tolimoji tvarka). A
lydymosi temperatūra neapibrėžta, mech., optinės, elektros ir kt. savybės vienodos
visomis kryptimis. A yra nepastovios būsenos ir ilgainiui gali kristalizuotis -virsti
kristaline medžiaga; šis procesas labai lėtas (priklauso nuo sandaros ir aplinkos sąlygų).
Paprastai susidaro staigiai persaldant skystos būsenos medžiagą, t.p. garinant ar chemiškai
nusodinant. Sandara dažniausiai atitinka akimirkinę skysčio sandarą. Amorfinės būsenos
būna dauguma metalų ir jų lydinių, t.p. anglis, silicis, germanis, arsenas, selenas, neorg.
stiklas, stambiamolekuliai junginiai (org. stiklas, gintaras, kaučiukas, plastikai).
Amorfiniai metalai yra labai stiprūs, kieti, atsparūs dilimui ir kartu plastiški. Daugelis
labai atsparūs korozijai. Amorfiniai puslaidininkiai neturi draudžiamosios energijos
juostos. Jie pagal elektronines savybes skirstomi į dvi grupes: vienų (pvz., a -Ge, a -Si)
savybės panašios į mažo laidumo metalų ( elektrinis laidis nelabai priklauso nuo
temperatūros ir priemaišų, jiems nebūdingas fotoelektrinis laidumas), kitų (a -Se,
amorfinio hidrogenizuoto silicio a -Si: H, org. puslaidininkių) - Į tipiškų puslaidininkių
( elektrinis laidis priklauso nuo jų legiravimo ir temperatūros, būdingas fotoelektrinis
laidumas). Iš amorfinių metalų gaminama plonos juostos, folija ar kelių mikrometrų
skersmens viela, fasoniniai profiliai ar gaminiai; amorfiniai puslaidininkiai naudojami ele
komitetrofotografijoje, infraraudonųjų spindulių optikoje, vidikonų technikoje, saulės
baterijų gamyboje. Gytis Juška
amdrfinės kalbos T izoliacinės kalbos.
amorfofalas (Amorphophallus), aroninių (Araceae) šeimos augalų gentis. apie 100 rūšių.
A paplitę Indijoje, Birmoje, Šri Lankoje. Daugiamečiai, gumbus išauginantys augalai.
Lapas vienas (retai keli), didelis, triskart plunksniškai suskaldytas. Lapkotis dėmėtas.
Žiedynas - burbuolė, apgobta didelio papėdlapio. Žiedas skleidžia nemalonų kvapą.
Didysis A (A. titanum) išauga iki 3 m aukščio. Žiedyne yra -5000 žiedų, su žiedynkočiu
būna 2-3 m aukščio. Oranžerijose, kambariuose auginamas Rivjero A (A. rivierii),
katilėlinis A (A. campanulatus), gumbelinis A (A. bulbifer). Gumbuose gausu krakmolo,
valgomi kepti arba virti. Pav. ZigmantasGudiinskas
Amon'm Enrique M. (Enrike M. Amorlmas) 1900 m. liepos 25 d. Salto - 1960 m. liepos
28 d. Buenos Airės, Urugvajaus rašytojas. Kūryba priskiriama Argentinos literatūrai.
Vienas žymiausių regioninės literatūros kūrėjų. Romanuose (Arklys ir jo Šešėlis l EI
caballo y su sombra 1941, Mėnulis pamilo vandenį / La luna še hizo con aqua 1944,
Gyvenime visko pasitaiko / La vida no viene sola 1952, Atviras diendaržis l Corral abierto
1956, Kaimiečiai l Los montaraces 1957 m. realistiškai vaizdavo kaimo varguolių
gyvenimą. ValdaiPetrauskas
amoritai, amorėjai, amūru: 1. senovės semitų gentys. Išeiviai iš Arabijos; gyveno Sirijos
stepėse nuo Palestinos iki Persijos įlankos. 3 tūkstantmečio p.m.e. pab. su elamitais
nukariavo Oro trečiosios dinastijos valstybę. Įsitvirtinę Babilone 1894 Mesopotamijoje
sukūrė senovės Babilonijos karalystę. Iš A kilo pirmoji Babilono dinastija (1830-1530
m. . XVIII- XVII a. p.m.e. perėmė vietos gyventojų kultūrą ir su jais asimiliavosi. Sirijoje
gyveno iki XV- XIV a. , Palestinoje - iki XII- X a. p.m.e.; ten A susiliejo su žydais. 2.
Pagal Bibliją, visi senovės Kanaano šalies gyventojai, XIII a. p.m.e. nukariauti izraelitų.
MejerisŠubas
amortizacija (prancūzų amortir- silpninti, minkštinti), smūgio poveikio sumažinimas
mašinose, statiniuose, kad būtų išvengta jų mech. perkrovos. A pailgina smūgio trukmę ir
smūgio metu judančių kūnų nueinamą kelią, todėl sumažėja kūnus veikiantis pagreitis ir
inercijos jėga. Dar f amortizatorius.
amortizacija (vid. a. lot. amortisatio < admortire -silpninti <ad- pas, prie + mors, kilm.
mortis - mirtis): 1. Viduramžių Europoje skolų ir kt. piniginių jsipareigojimų
panaikinimas perimant teises į turtą po atsakovo mirties. Turtas atitekdavo ieškovui
(dažniausiai Bažnyčiai arba feod. senjorui) pagal testamentą, dovanojimo ar kt. aktus arba
f mirusios rankos teisę. Didelių žemės plotų perėjimas Bažnyčios nuosavybėn paskatino A
apribojimą ir uždraudimą, ypač viduramžių 2 pusėje, vėliau bažn. nuosavybės
sekuliarizaciją (protestantiškose šalyse - per reformaciją, katalikiškose - XVIII a. pab. ir
XIX a. l pusėje, LDK - nuo 1773 m. .
2. Ilgalaikio turto įsigijimo (pradinės) vertės laipsniško perkėlimo į savikainą ar į įmonės
veiklos sąnaudas per visą naudojimo laikotarpį procesas. A lemia tokio turto dalyvavimo
veikloje ypatumai: turtas naudojamas ir padeda įmonei uždirbti pajamų ilgą laikotarpį (ne
mažiau kaip l fin. metus) neprarasdamas savo natūrinės formos, laipsniškai dėvisi,
perduodamas gaminamai produkcijai savo vertę dalimis, tolygiomis T nusidėvėjimui
veiklos procese. Nusidėvėjusiam ilgalaikiam turtui atkurti reikalingos lėšos, kurios
įmonėje kaupiamos T amortizacinių atskaitymų pavidalu. Pardavus produkciją
amortizuota ilgalaikio turto dalis sugrįžta į įmonę pinigine forma.
3. Laipsniškas skolos grąžinimas period. mokėjimais arba išperkant obligacijas. Aldona
Jonkaitienė
amortizacijos metddas, šalies valiutos kurso nuvertinimas (sumažinimas) šalies ek. būklei
pagerinti. A taikymo pagr. priežastis - infliacija, dėl kurios šalies valiutos perkamasis
pajėgumas sumažėja atvirkščia bendro kainų lygio kilimui proporcija. Kai valiutos
keitimo kursas yra fiksuotas, pinigų politiką reguliuojančioms institucijoms nuvertinus
šalies valiutą importuojamos prekės pabrangsta dėl padidėjusios užs. valiutos kainos, o
eksportuojamų prekių kainos užs. rinkose sumažėja. Jeigu šių prekių paklausa užs. rinkose
pakankamai dinamiška, eksporto apimtys išauga. TUo tarpu importuojamų prekių
paklausa šalies viduje sumažėja, pagerėja šalies mokėjimų balanso einamosios sąskaitos
būklė. Šalyje išauga visuminė paklausa. Jeigu taip įvyksta valstybėje, kurioje valiutos
keitimo kursas svyruoja, valiutos nuvertėjimas nelaikomas šalies centr. banko politikos
padariniu. Venanlas Mačiekus
amortizaciniai atskaitymai, T amortizacijos 2 piniginė išraiška. A skirti nusidėvėjusiai
ilgalaikio turto daliai atkurti. Skaičiuojami kasmet, sumas paskirstant kas mėnesį ir
įskaitant į gamybos išlaidas. Skaičiuojant remiamasi pradine konkrečių objektų verte bei
numatomu naudingo eksploatavimo laiku (metais), T nusidėvėjimo normatyvais.
Rekomenduojami materialaus ilgalaikio turto A skaičiavimo metodai: tiesiai proporcingas
(tiesinis), produkcijos, metų skaičiaus, dvigubas - mažėjančio balanso. Pastarieji du
vadinami pagreitinto nusidėvėjimo metodais; gali būti taikomi tik aktyviajai ilgalaikio
materialaus turto daliai (mašinoms, įrenginiams, transporto priemonėms). Ilgalaikio
nematerialaus turto A skaičiuojami tik tiesiniu metodu. Aldona Jonkaitienė
amortizatorius, transporto mašinos pakabos įtaisas mech. virpesiams slopinti. A
konstrukcija paremta trintimi tarp kietųjų kūnų, kietųjų kūnų ir dujų tamprumu arba
skysčių klampumu. A būna frikcinis (virpesių energija sunaudojama mech. trinties jėgoms
nugalėti), hidraulinis (skysčiui pervaryti per kalibruotą angą) ar pneumatinis (dujoms
suslėgti), vienos ar abiejų (pav.) krypčių, žengiamojo ar sukamojo judesio.
Amčso knyga, ST knyga, įeinanti į Pranašų knygų rinkinį. Parašė VIII a. p.m.e. Amosas,
ankstyviausias iš T mažųjų pranašų, arba jo mokiniai. Amosas buvo kerdžius, šilkmedžių
prižiūrėtojas iš Tekojos, netoli Be - 1iejaus. Pajutęs pranašo įkvėpimą iškeliavo į tuo metu
šiaurėje klestinčią Izraelio karalyste ir ten pranašavo. Amoso pranašystėje grasinama
kaimyninėms tautoms - aramėjams, filistinams, tyriečiams, edomitams, amonitams,
moabitams (1-2 m. , t,p. Judo ir Izraelio karalystėms, smerkiamos sočiai, neteisybės (3-6
m. , aprašomi 5 regėjimai (7-9 m. ir skelbiamas pažadas atnaujinti Izraelį (9,11-15 m. .
KtrasKimbiys
AMP, adenozinmonofosfatas, vienas Tadenozinfosfatų.
ampalas, ledo kauburys arba laukas, susidaręs iš upės vandens, išsiveržusio pro ledo
plyšius į paviršių, arba iš požeminio vandens, žiemą išsiliejusio į žemės paviršių. Upių A
susidaro dėl vandens spūdžio tėkmėje, kai žemiau esanti upės atkarpa įšąla iki dugno arba
ją užkemša ledas. Požeminio vandens A susidaro užšalus plyšiams, kuriais teka spūdinis
požeminis vanduo (dėl to jis išsilieja į paviršių). A būdingas itin šalto žemyninio klimato
sritims, kuriose yra daugiametis įšalas. A storis - iki 10 m (kai kur ir daugiau), plotas - iki
kelių km2. Kęstutis Kilkus
Ampato (Ampatas), Nudo de Ampato, užgesęs ugnikalnis Peru Anduose, V. Kordiljeros
pietuose, į vakarus nuo Titicacos ežero Aukštis 6310 m. Sniego riba yra -5150 m aukštyje.
ampelografija (graikų ampelos - vynuogės + grapho - rašau), mokslas apie vynuogių rūšis,
grupes, veisles. Kaip savarankiškas botanikos mokslas susiformavo XIX a. pradžioje.
1873 Vienoje įkurta A tarpt, komisija. Jos tikslas - sudaryti bendrą vynuogių veislių
sistematiką. Yra bendroji A (tyrinėja vynmedinių šeimos sistematiką, veislių kilmę,
paplitimą) ir specialioji A (apima botaninį veislių apibūdinimą, biol. ir ūk. charakteristiką,
technol. pritaikymą ir registravimą). Pasaulyje vynuogių veislių yra -4000, Lietuvoje - 40-
50. Stasys Švirinas
amperas (pagal A.-M. Ampėre'o pavarde), A: 1. elektros srovės stiprio SI vienetas. Tai
stipris nuolatinės elektros srovės, kuriai tekant dviem be galo ilgais tiesiais lygiagrečiais,
nykstamai mažo apvalaus skerspjūvio laidais, esančiais vakuume per l m vienas nuo kito,
tarp jų atsiranda 2'10'7 N jėga kiekvienam laidų ilgio metrui.
2. Išvestinis SI magnetinių potencialų skirtumo magnetovaros vienetas. Lygus
magnetovarai uždarame konture, juosiančiame laidininką, kuriuo teka l A stiprio elektros
srovė. Aleksandras Loginovas
amperas kvadratinis metras, Am2, magn. momento SI vienetas, l A atitinka magn.
momentą, kuris atsiranda uždarame l m2 ploto kontūre, kai juo teka l A stiprio srovė.
Ampere Andrė-Marie (Andrė Mari Amperas) 1775 m. sausio 22 d. Lionas 1 1836 m.
birželio 10 d. Marselis, prancūzų fizikas ir matematikas. Paryžiaus mokslų akademijos
narys (1814 m. . 1809-24 Paryžiaus politechnikos, nuo 1824 Paryžiaus normalinės
mokyklos profesorius. Atrado elektros srovių sąveiką ir nustatė šios sąveikos dėsnį ( f
Ampėre'o dėsnis), iškėlė hipoteze apie magnetizmo prigimtį (1820 m. . 1822 atrado ritės
su tekančia elektros srove magn. reiškinį. Sukūrė pirmąją elektrodinamikos teoriją. Iškėlė
idėją apie signalų perdavimą naudojantis elektromagn. reiškiniais. Išrado komutatorių,
elektromagnetinį telegrafą (1829 m. . Parašė darbų iš mokslo filosofijos ir botanikos.
Plėtojo tikimybių teoriją, mat. analizę, variacinį skaičiavimą, dif. lygčių teoriją. Pav.
Ampėre'o dėsnis (Ampero dėsnis), dviejų elektros srovės elementų sąveikos dėsnis:
srovės elementas ^d/, veikia srovėselementą /,d/, jėgadfp = - - -j- [d/2[d/,rl2]]. Analogiškai
elementą /,d/1 veikia jėga dF21 = - -^-^ [ čia /J -aplinkos magn. skvarbą, /,, /,- elektros
srovių, tekančių tiesiomis laidininkų atkarpomis d/, ir d/2, stipriai (laidininkų atkarpos gali
sudaryti bet kokį kampą). Jei srovės elementai /Ld/, ir /;d/, lygiagretūs, o srovės teka ta
pačia kryptimi, tai tie laidininkai vienas kitą traukia (l pav., a), ir stumia, jei srovių
kryptys priešingos (l pav., b). A nusako ir jėgą dF (vad. Ampėre'o jėgą), kuria vienalytis
magn. laukas veikia jame esantį srovės elementą: dF = /[d/B]; čia d/ -vektorius, kurio
skaitinė reikšmė lygi laidininko elemento ilgiui d/, o jo kryptis tokia pat kaip juo
tekančios srovės tankio vektoriaus, B -magn. srauto tankis, df , B ir d/ vektorių tarpusavio
padėtis parodyta 2 pav. (kai d/ statmenas B, jėgos df kryptis randama pagal kairiosios
rankos taisyklę: laikant kairę ranką taip, kad magn. lauko linijos eitų statmenai į delną, o 4
ištiesti pirštai rodytų elektros srovės kryptį, į šalį ištiestas nykštys rodo laidininką
veikiančios jėgos kryptį). Ampėre'o dėsniu pagrįstas srovės stiprio vieneto T ampero
etalono atgaminimas.
Ampėre'o hipotezė (Ampero hipotezė): magnetų (nuolatinių ir indukuotųjų) magn. lauko
šaltinis yra uždaros atomų (molekulių) elektros srovės. Išorinis magn. laukas orientuoja
molekulinių srovių magn. laukus išorinio lauko kryptimi. Tie orientuoti laukai lemia kūno
įmagnetėjimą. Ši hipotezė, kurią 1820 pasiūlė A.-M. Ampėre'as, XX a. tapo elektroninės
magnetizmo teorijos pagrindu.
ampėrvalandė, A -h, nesisteminis elektros krūvio vienetas. A reiškia elektros krūvį, kurio
pakaktų l valandą generuoti l A stiprio srovę, l A -h = 3600 C (kulonų). Ampervalandėmis
matuojama chem. elektros šaltinių (akumuliatorių, baterijų) įkrova. Aleksandras
Loginovas
Amphiaraos fAmfiarajas. Amphipolis fAmfipolis.
Amphitryon fAmfitrionas. Amphitritė f Amfitritė.
ampyras (prancūzų empire - imperija), architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios)
stilius, plitęs XIX a. l pusėje Europoje. Vėlyvojo klasicizmo atmaina. Susiformavo
Prancūzijoje Napoleono valdymo laikotarpiu (1804-15 m. . Ampyrui didelės įtakos turėjo
senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos) architektūra bei dailė.
ARCHITEKTŪRA. Būdinga pompastiškas monumentalumas, griežtas taisyklingumas,
simetriškumas, klasikinės proporcijos ir formos, puošnus dekoras. Puošyboje vyrauja karo
simboliai ir atributai: ginklai, ereliai, liūtai, trimitai, laurų vainikai, girliandos, sparnuotos
figūros, sfinksai. Prancūzijoje pagal antikos imperijų tradicijas atgaivinta memorialinė
architektūra: triumfo arkos, memorialinės kolonos, stelos (Paryžiuje: Triumfo arka
Carrouselio aikštėje, 1806, archit. C. Percier ir P. F. Fontaine'as; Triumfo arka Žvaigždės,
dab. C. de Gaulle'io aikštėje, 1837, archit. J. F. Chalgrinas). Daugelio Prancūzijos rūmų
(Luvro, Versalio, Fontainebleau) interjerai papuošti egiptiečių, etruskų, romėnų dekoro
motyvais. Įgydamas savitų nacionalinių bruožų A plito ir kitose Europos valstybėse
(Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje). Rusų vėlyvojo klasicizmo atmaina primena
prancūzų A (Sankt Peterburge: Paradinė arka prie Maskvos vartų, 1834-38, archit. V.
Stasovas; Vyriausiojo štabo rūmai ir arka su Pergalės vežimu, 1819-29, archit. kalba J.
Rossi; Aleksandro kolona Rūmų aikštėje, 1829-34, ir Isakijaus soboras, 1818-58, abiejų
archit. A. R. de Montferrand'as). Lietuvoje A plėtotas 2 kryptimis. Vietinio A bruožų turi
archit. kalba Podčašinskio bei jo mokinių kai kurie projektai (Tiškevičių rūmai Vilniuje,
Trakų g., 1840; Gelgaudiškio, 1842-46, Jašiūnų, 1824-28, Bistrampolio, 1850, dvaro
rūmai); jiems būdinga paprastos formos, arkiniai prieangiai. Rusiškojo A yra V. Stasovo
ir kt. architektų statiniai (Vyskupų, dab. Prezidentūros, rūmai po 1832 rekonstrukcijos;
tipinės arklių pašto stotys, sargybinės). Pav. Jonas Minkevičius DAILĖ. A labiau
pasireiškė dekoratyvinėje ir taikomojoje (baldai, interjero įranga, indai, drabužiai) dailėje.
Dekoratyvinės dailės elementai pabrėžė architektūros masyvumą, didingumą. Dažnai
sienos dekoruotos baltu audeklu, purpuro ar aukso spalvos ornamentu, geometriškai
skaidančiu sienos plokštumą. Dekoratyvinei dailei ir baldams didelę įtaką turėjo C.
Percier ir P. F. Fontaine'o sudarytas interjero dekoravimo pavyzdžių albumas (Interjero
puošmenų rinkinys l Recueil de decorations interieures 1801,1812 m. . A baldai
(komodos, sekreterai, apskriti stalai, antikinių formų lovos, kanapos) masyvūs, daryti iš
raudonmedžio, puošti reljefinėmis paauksuotomis bronzos aplikė. Žymiausias baldų
meistras F. H. Jacobas (Prancūzija; su tėvu buvo įkūręs baldų įmonę Jacob-Desmalter).
Interjero dekoro bei taikomosios dailės dirbinių formų aiškumas, schemiškumas leido A
stilistiką pritaikyti gausiai serijinei porceliano dirbinių, audinių, stalo įrankių, skulptūrinių
bronzinių puošmenų gamybai. A turėjo įtakos tapytojų J. L. Davido, A. J. Gros, F.
Gėrard'o, skulptorius A. Canovos kūrybai. Lietuvoje A pasireiškė daugiausia taikomojoje
dailėje. Vietos meistrai sukūrė nacionalinių bruožų turinčių A baldų, šviestuvų, metalinių
indų. Dekoratyvinės dailės negausu; figūriniai ir ornamentiniai A stiliaus reljefai puošė
kai kurių pastatų interjerus (Vyskupų, dab. Prezidentūros, rūmai Vilniuje, skulptorius A.
P. Smakauskas). Pav. Pilie Veljataga
amplifikacija (lot. amplificatio - išplėtimas): 1. Retorinė figūra - pabrėžtinai išplėtotas,
detalizuotas reiškinio, daikto apibūdinimas, dažniausiai keli vienarūšiai poet. kalbos
elementai (epitetai, palyginimai, metaforos ir kt.). A sustiprina kalbos raiškumą,
emocingumą. Pvz.: Dainų dainelės, aidų aidais l Skambiai, plačiai, tvirtai, galingai l Per
kalnų kalnus, miškais, laukais l Lengvai, rimtai ir sutartingai, /Į vieną giją susipynę,
/Aplėkit Lietuvą-tėvynę l Skambiai, plačiai, galingai (Maironis).
2 (genet.). Papildomų chromosomos DNR sekų, genų kopijų susidarymas. A dažniausiai
vyksta somatinėse ląstelėse, kurios gamina daug kurio nors fermento (ląstelei prisitaikant
prie nepalankių sąlygų, nuodingų medžiagų), arba ribosominių RNR (ovocituose).
Palikuonims pokytis nepersiduoda. Amplifikuotas DNR segmentas gali likti
chromosomoje, gali susidaryti papildomos minichromosomos be centromeros arba
ekstrachromosominė DNR (už chromosomos ribų). Dukterinėms ląstelėms persiduoda tik
chromosomoje esantis amplifikuotas DNR segmentas. Vytautas RančeKs
amplifikatorius (lot. amplificator - didintojas), viena pagrindinių muzikos instrumento
dalių (kaip ir vibratorius bei generatorius), stiprinanti garsą. Tai - muzikos instrumento
korpusas, rezonansinės lentos, elektron. stiprintuvas. A būna plačiajuostis (smuiko
korpusas) ir siaurajuostis (vibrafono rezonansiniai vamzdeliai). Plačiajuostis A tolygiai be
iškraipymų stiprina visus instrumento garsus, siaurajuostis - tik tam tikro dažnio. A dar
praturtina tembrą papildomais formantiniais dažniais. Nuo A priklauso instrumentų garso
kokybė. Vytautas Bičiūnas
amplitudė (lot. amplitudo - erdvumas, platumas): l (fiz.). Didžiausias periodiškai kintančio
dydžio nuokrypis nuo pusiausvirosios reikšmės. Amplitudinę reikšme šis dydis įgyja tik
vieną kartą per kitimo pusperiodį. Pagal kosinuso (sinuso) dėsnį kintančio dydžio, pvz.,
įtampos ut (t) = A0cos ( (ot + <p0 m. A A (l yra pastovi (10- virpesių kampinis dažnis, <p (1 -
pradinė fazė). Moduliuotosios amplitudės virpesių «, (/) =/l (0cos (&)/ + <p (1 m. A A (t)
kinta per laiką, tačiau kai būdingoji A (t) kitimo trukmė yra gerokai didesnė už virpesių
periodą 2?i/<y, ji vis vien laikoma A. Kartais amplitude vadinamas neperiodiškai
kintančio dydžio didžiausias nuokrypis.
2 (mat.). Viena polinių koordinačių. Lygi plokščiajam kampui (f, kurį sudaro polinė ašis ir
nagrinėjamojo taško spindulys vektorius.
amplua (prancūzų emploi - pritaikymas), vaidmens pobūdis, atitinkantis aktoriaus
sceninius duomenis (išvaizdą, temperamentą, balsą, vaidybos stilių). Jau antikiniame
teatre aktoriai buvo skirstomi į tragikus ir komikus, f protagonistus, T deuteragonistus ir T
tritagonistus. Viduramžiais vyravo komiški personažai (kvailių, nevykėlių, velnių),
alegorinės figūros (Išminties, Pavydo, Meilės ir kt.). Italijoje Tcommedia dell'arte
spektakliuose aktoriai kūrė pastovius sceninius tipus (T Arlekinas, T Pulčinela, fPantalonė
ir kt.). XVII a. prancūzų klasicistiniame teatre atsirado ir paplito Europoje ryški vaidmenų
gradacija (karaliai, tarnai, kariai, meilužiai). XVIII a. V. Europos teatruose susiklostė
daug A variacijų: vyrų - meilužis, herojus, amantas (mylimasis, įsimylėjėlis), Tfatas,
Trezonierius, komikas, prastuolis; moterų - Ttravesti.mžcniu (jauna, naivi mergina),
Tsubretė, herojė, granddamme (grandama), komiška senutė ir kt. A skatino aktorius
specializuotis tam tikro pobūdžio vaidmenims, siekti sceninio meistriškumo; pagal jį buvo
lengviau gauti vaidmenų kitų teatrų trupėse. Vėliau A buvo atsisakyta, nes ėmė riboti
aktoriaus kūrybines galimybes, formavo vaidybos štampus. XIX - XX a. A sistemą griovė
teatro reformatoriai kalba Stanislavskis, V. Nemirovičius -Dančenka, Lietuvoje - A. Oleka
-Žilinskas ir kt. Ferdinandas Jakšys
ampulė (lot. ampulla - buteliukas): 1. fv. didumo ir formos stiklinis indelis ištęstu ir
užlydytu kakleliu steriliems vaistams laikyti. A saugo vaistus nuo aplinkos poveikio.
Gaminamos ir pripildomos farmacijos įmonėse. Paprastai ampulėje yra vienkartinė
(tirpalo, serumo, vakcinos) dozė. Tirpalai ampulėse ne tokie patvarūs kaip kieto pavidalo
vaistai. Todėl prieš vartojimą tikrinama, ar nepakito tirpalo spalva, ar nėra nuosėdų, ar A
stiklas skaidrus, ar nėra įskilimų. Nepatvarūs vaistai ampulėse gali būti miltelių pavidalo.
Jų tirpalai paruošiami prieš pat injekciją. Ant kiekvienos A užrašoma vaisto pavadinimas,
tūris ir koncentracija arba masė.
2. Katalikų liturginis reikmuo. Būna apvalios arba cilindro formos, lygi arba briaunota,
siauru kakleliu, su viena ar dviem ašelėmis, dangteliu. Daroma iš tauriųjų metalų, stiklo,
krištolo, puošiama graviruotais ornamentais. Liturgijoje naudojamos dvi: viena skirta
vynui (išgraviruota raidė V - lot. vinum), kita - vandeniui (A- lot. aqua). Per Mišias į
aukojimo taurę iš jų įpilama vyno ir įlašinama vandens. Naudojama nuo XI a.
amputacija (lot. amputatio - nupjovimas), organo ar kūno dalies (dažniausiai galūnės)
šalinimo operacija, kai perpjaunami visi audinių sluoksniai, taip pat ir kaulas. A imamasi
kaip vienintelio ir paskutinio gydymo metodo ligonio gyvybei gelbėti: dėl piktybinio
naviko, sunkiai sužalojus galūnę, kai sutraiškomi nervai, kraujagyslės ir minkštieji
audiniai, gangrenuojant galūnei, vystantis trauminei toksikozei. RimvaldasBmga
Amravati (Amravati, Amravatis), Amraoti, miestas Indijos vakaruose, Maharaštros
valstijoje, apie 130 km į vakarus nuo Nagpuro. 569 000 gyv. (2001; aglomeracijoje 618
000 gyv.). Medvilnės ir maisto (aliejaus) pramonė. Vilnamedžių auginimo rajono
prekybos centras.
Amreli (Amrėlis), Amaravalli, miestas Indijos vakaruose, Gudžarato valstijoje, į
pietvakarius nuo Ahmadabado. 87 100 gyv. (2001 m. . Tekstilės (medvilnės), odos
pramonė, amatai (sidabro dirbinių gamyba). Remontuojama oro uostų ir geležinkelio
įranga.
Amr ibn ai Aš (Amras ibn ai Asas) 575 Meka t664 ai Fustat (Egiptas), arabų karvedys.
629 priėmė islamą. Kalifas Abu Bekras A paskyrė vadovauti vienai iš trijų armijų, kurios
633-640 užėmė Siriją ir Palestiną. 639 pab. įsiveržė į Egiptą, 642 užėmęs Aleksandriją jį
iš esmės užkariavo. Įkūrė ai Fustata (dab. Kairas), tapusį Egipto pro valstijos, kurios
valdytoju A buvo iki mirties, sostine.
Amri kultūra (Amrtsar, Amrio kultūra), eneolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus
archeologinė kultūra . Plito 4-3 tūkstantmetyje p.m.e. Sinde ir P. Beludžistane
(Pakistanas). Pavadinta nuo Amri gyvenvietės, esančios apie 150 km į Šiaurės rytus nuo
Karači. 1934-35 tyrė indų archeologas M. Madžumdaras. Būdinga tapyta, gludintu
paviršiumi keramika, puošta geometriniai ornamentais. Artima Anau (Vid. Azija)
archeologinė kultūra i.
Amritsar (Amrtsar, Amritsaras), miestas Indijos šiaurėje, Pandžabo valstijoje, netoli
Pakistano sienos. 938 700 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Tekstilės (medvilnės, šilko, vilnos),
maisto (cukraus, aliejaus), stiklo, farmacijos, odos pramonė. Amatai (kilimų, kaulo, aukso
dirbinių gamyba). universitetas (įkurtas 1969 m. . Sikhų rcl. centras, jų aukštoji mokykla,
vad. Auksinė šventykla (16- XVII a. ), kurioje saugoma šventa sikhų knyga TAdi
Granthas.
ISTORIJA. A įkūrė 1577 ketvirtasis sikhų guru Ram Dasas Mogolų imperatoriaus Akbaro
dovanotoje žemėje aplink šventu laikomą ežerą, kuris buvo vadinamas Amrita Sąrašu.
XVIII a. priklausė Persijai, Afganistanui, XIX a. l pusėje Pandžabo sikhų valstybei, 1849-
1947 Britų Indijai. 1919 m. balandžio 13 d. britams apšaudžius indų demonstraciją (vad.
Amritsaro skerdynės) žuvo -400, sužeista apie 1200 žmonių. Indijai ir Pakistanui 1947
dalijantis Pandžabą mieste įvyko hinduistų, musulmonų ir sikhų susirėmimų. 1984 m.
birželio Indijos kariuomenė užpuolė Auksinėje šventykloje įsitvirtinusius sikhų
separatistus (žuvo 400-1500 žm.).
Amroha, miestas Indijos šiaurėje, Uttar Pradešo valstijoje, į rytus nuo Delio. 176 600 gyv.
(2001 m. . Audimo, puodininkystės amatai. Šeicho Saddu šventykla.
Amros kultūra, eneolito archeologinė kultūra . Plito 5 tūkstantmečio p.m.e. 2 pusėje - 4
tūkstantmečio p.m.e. 2 pusėje Egipte. Pavadinta nuo ai Amros miesto. A žmonės vertėsi
medžiokle, iš dalies žemdirbyste, gyvulininkyste. Naudojo akmeninius ir kaulinius
įrankius, turėjo ir varinių dirbinių. Būdinga gludinta raudonos spalvos keramika, kartais
puošta baltos spalvos piešiniais. A susidarė po Badari kultūros.
Amrouche Jean Eli Muhuv (Žanas Eli Muhuvas Amrušas) 1906 m. vasario 7 d. Ighil Ali (
Šiaurės Alžyras - 1962 m. balandžio 16 d. Paryžius, Alžyro rašytojas. Rašė prancūzų
kalba. Augo kat. šeimoje. Buvo veikiamas prancūzų simbolizmo. Ankstyvajai poezijai
(rink. Pelenai/Cendres 1934, romantinė poema Slapioji žvaigždė / Ėtoile secrėte 1937 m.
būdinga prarastos tėvynės ilgesio tema. Į prancūzų kalba išvertė berberų lyrikos (rink.
Kabliuos berberų dainos l Chants berberes de Kabylie 1939 m. , folkloro motyvais parašė
kn. Amžinasis Jugurtha (L'Ėlemel Jugurlha 1946 m. . Pasisakė už Alžyro
nepriklausomybę. Gvidonas Bankus
Amsterdamas (Amsterdam), Olandijos sostinė. 719 100 gyv. (2001; aglomeracijoje 1,53
mln.). Įsikūręs prie Uselmeerio įlankos ( Šiaurės jūra), Amstelio upės deltoje. Mieste yra
-50 kanalų (svarbiausi - Imperatoriaus, Princo, Džentelmenų), -600 tiltų, apie 100
dirbtinių salų. Daugelis namų stovi ant polių, dažniausiai turi 2 išėjimus (į gatve ir į
kanalą). Antrasis pagal dydį (po Rotterdamo) Olandijos uostas (kanalai jungia jį su
Šiaurės j., Reinu; krovinių apyvarta 56 mln. t, 1998 m. . Schipholio tarpt, oro uostas (37
mln. keleivių, l, 18 mln. t krovinių, 1999 m. . Metropolitenas (nuo 1977; linijų ilgis 24
km). Laivų statyba ir remontas, geležinkelio riedmenų, automobiliu gamyba, naftos
perdirbimas, aviacijos, elektronikos, elektrotechn., chemijos ir naftos chemijos, farmacijos
(ypač chinino preparatų), medžio apdirbimo, poligrafijos, siuvimo, maisto (alaus, kavos,
kakavos, šokolado, tabako, aliejaus, romo) pramonė. Šlifuojami deimantai. Bendrovių
Philips Electronics N.V., Heineken, fin. grupės Internationale Nederlande Groep, fABN
AMRO banko būstinės. Amsterdamo birža (įkurtas 1611 m. . Turizmas ( daugiau, kaip 15
mln. turistų per metus). Kasmetiniai Olandijos meno festivaliai. 1928 Amsterdame jvyko
IX vasaros olimpinės žaidynės. Amsterdamo universitetas (jk. 1632 m. , protestantų
universitetas (jk. 1880 m. , dailės akademija (jk. 1910 m. , Karališkasis tropikų (įkurtas
1916 m. ir kiti moksl. tyrimo institutai, Olandijos karališkoji mokslo ir meno akademija
(įkurtas 1808 m. , Amsterdamo universiteto biblioteka (įkurtas 1578 m. .-40 muziejų;
žymiausi: f Amsterdamo valstybinis muziejus, Rembrandto muziejus (įkurtas 1907 m. ,
Karališkojo tropikų instituto muziejus (įkurtas 1910 m. , V. van Goghofįkurtas 1972 m. ,
Šiuolaikinio meno, Biblijos, Olandijos jūreivystės. Bot. sodas (įkurtas 1614 m. ,
Zoologijos sodas (įkurtas 1838 m. . Pav. Petras Lingė ir kt. ARCHITEKTŪRA. Iki XIX a.
pastatai statyti palei radialinį pusiau žiedinį kanalų tinklą, abipus Amstelio upės. Išliko
gotikinių bažnyčių - Senoji, arba Šv. Mikalojaus ( XIII a. , perstatyta XV- XVI a. ), ir
Naujoji, arba Šv. Kotrynos (pradėta 1490, baigta 1540; po 1645 gaisro atstatyta pagal
archit. J. van Campeno projektą). Pagal J. van Campeno projektą 1655 pastatyti ir Karalių
rūmai (buv. rotušė). Yra archit. H. C. de Keyserio suprojektuotų bažnyčių:
pseudobazilikinė Pietų (1614 m. , bazilikinė Vakarų (1631 m. , graikiškojo kryžiaus plano
Šiaurės (1623 m. . 135 km ilgio miesto gynybinė siena (1883-1920 m. - Pasaulio paveldo
paminklas. XX a. A plėtėsi pagal 1935 sudarytą vad. Didžiojo A planą ir 1960 bendrąjį
planą; rekonstruoti ir užstatyti p. kvartalai, daugiaaukščiai gyvenamieji namai statyti
daugiausia priemiesčiuose (1927 archit. H. P. Berlage's suprojektuotas Winkelso
-Mercatorpleinogyv. rajonas). Pastatyta: birža (1903, archit. H. P. Berlage), uosto valdyba
(1961, archit. J. P. Brugenas ir kt.), Polimerų gamybos centras (1975, archit. H. E.
ZVartsas), operos teatro (atidarytas 1986, archit. W. Holzbaueris) ir naujosios rotušės
(1987, archit. C. Damas) kompleksai, Schipholio oro uostas (1992, archit. B. Crouwelis ir
kt.), Vakarų Twiske's gyv. rajonas (1994, archit. L. van der Polis). Pav. Vladas Stauskas
ISTORIJA. 1275 pirmą kartą paminėtas Olandijos grafystės žvejų kaimelis. 1306 m. gavo
miesto teises. Nuo 1433 priklausė Burgundijai, nuo XV a. pab. - Habsburgams, nuo 1579
- Jungtinėms Provincijoms. XVII a. vienas didžiausių Europos fin., prek., kultūros centrų.
1787 užimtas Prūsijos. 1795-1806 m. - Prancūzijos sukurtos Batavijos respublikos, nuo
1806 m. - Olandijos karalystės sostinė (1810-13 priklausė Prancūzijai). Per Antrąjį
pasaulinį karą buvo okupuotas vokiečių.
Amsterdamo mokykla, XX a. l pusės architektų ekspresionistų grupė, veikusi Olandijoje.
Įkūrėjas archit. H. P. Berlage. A atsirasti didelės Įtakos turėjo ankstyvieji architektų F. L.
Wrighto ir E. Mendelsohno darbai. A idėjas skleidė žurnalo Wendingen, ėjęs 1918-36
(red. H. T. Wijdeveldas). Žymiausi atstovai: J. M. van der Mey, P. L. Kraraeris ir M. de
Klerkas. Jų suprojektuoti Amsterdamo pastatai (birža, 1903, archit. H. P. Berlage; gyv.
namas, 1923, archit. P. L. Krameris; Sparndamerbiurto gyv. namas, 1919, archit. M. de
Klerkas) panašūs į barokinius; būdinga banguojantys plytų mūro paviršiai, laivo priekį
primenantys fasadai. Pav. Edita Riaubienė
Amsterdamo -Reino kanalas (Amsterda ministrijnkanaal) yra Olandijoje. Jungia
Amsterdamą su Reino deltos dešinysis šaka Waaliu netoli Tielio miesto; eina per
Utrechtą. Ilgis 72 km, plotis 41-50 m. 4 šliuzai. Plaukioja laivai iki 4300 t talpos.
Krovinių apyvarta -40 mln. t per metus. Iškastas 1952.
Amsterdamo sutartis pasirašyta 1997 m. spalio 2 d. Amsterdame penkiolikos f Europos
Sąjungos valstybių. Įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. . A pakeitė ir papildė kai kuriuos ES
sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių, su jomis susijusių aktų punktus bei sąlygas.
Kai kuriuos bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse klausimus
(prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės) perdavė ES kompetencijai.
Įsigaliojus A TSchengeno sutartis tapo ES teis. sistemos sudėtine dalimi ir taikoma 13
valstybių narių (Airija, Didžioji Britanija Schengeno sutarties nepasirašė). Airijai,
Didžioji Britanijai ir Danijai palikta savo sienų kontrolės teisė. Numatyta derinti policijos
ir muitinių teis. bei admin. bendradarbiavimą baudž. teisės srityje, siekti bendrosios
užsienio ir saugumo politikos (BUSP) vykdymo nuoseklumo, siekti glaudesnio ES
valstybių narių bendradarbiavimo. ES valstybė narė gali neprisidėti prie kurio nors BUSP
veiksmo, bet turi pripažinti ES veikimo teise ir nesinaudoti veto teise. Bet koks
bendradarbiavimas siekiant ES tikslų, išskyrus Europos Bendrijos išimtinės
kompetencijos sritis, ES pilietybės klausimais ir kt., turi apimti ne mažiau kaip pusę ES
valstybių narių. Nustačius, kad valstybė narė pažeidžia dem. principus, gali būti
suspenduotos tam tikros jos teisės, t.p. ir jos atstovų teisė balsuoti T Europos Sąjungos
Viršūnių Taryboje. Išplėstos t Europos Parlamento teisės leidžiant ES teisės aktus.
Patikslintos Teisingumo Teismo ir Audito Rūmų funkcijos. Rytis Martikonis
Amsterdamo valstybinis muziejus (Rijksmuseum) įkurtas 1808. Fonduose yra Europos
šalių XV- XX a. vaizduojamosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės (ypač daug
keramikos, stiklo), Azijos šalių meno rinkinių. Itin vertinga oi. dailės kolekcija
(Rembrandto, J. Vermeero, F. Halso kūriniai). A įsikūręs 1885 pastatytuose
neorenesansiniuose rūmuose; po Antrojo pasaulinio karo rūmai sumoderninti.
amšaspandas ( senovės pers. ameša - nemirtingas + spenta - palaimintas, šventas), ameša
spenta, mazdaizme ir zoroastrizme - žmonių nematoma, gėrį teikianti ir sauganti dievybė (
senovės persų kalba - nemirtingas šventasis). Jų yra 6 arba 7. Kiekvienas turi savo valdas
ir supa Ahūros Mazdos sostą; saugo jį nuo Angra Mainjaus tarnų; vadovauja žemesnėms
gėrio dvasioms - jazatams. Kaip gėrio saugotojas A aptinkamas Zaratustros himnuose.
Mazdaistų kalendoriuje kiekvienam A buvo skirta dienos ir mėnesiai; jų vardai išliko
musulmonų kalendoriuje Irane. Romualdas Neimantas
ėmtas (dan. amt, vokiečių Amt): \. Didžiausias Danijos administracinis teritorinis
vienetas.
2. Prūsijos bei M. Lietuvos valsčius XVI a. - XX a. vid. Atsirado 1525 susikūrus Prūsijos
kunigaikštystei. A viršininkas -Tamtmonas. Pagal gyventojų etninę sudėtį iki XIX a.
prievartinės germanizacijos M. Lietuvos A vadinti lietuviškais, Mozūrijos (nuo XVII a. ) -
lenkiškais, likusios senovės Prūsijos dalies - vokiškais valsčiais. Didelis A (Klaipėdos,
Tilžės, Ragainės, Įsruties) vokiškai vadintas Hauplaml ir prilygo apskričiai (vok. Kreis).
Šiuose A po 1815-18 Prūsijos karalystės reformų įkurtos atitinkamos institucijos ir jie
paversti apskritimis. Algirdas Matulevičius
Amtmanis -Briedltis Alfreds (Alfredas Amtmanis -Brledytis), tikr. Alfreds Amtmanis
1885 m. rugpjūčio 5 d. Valle (Aizkrauklės rj.) - 1966 m. gegužės 15 Ryga, latvių teatro
aktorius, režisierius. 1903 m. debiutavo kaip aktorius Naujajame latvių teatre Rygoje.
1905-18 dirbo įvairiuose Latvijos teatruose. 1909-12 mokėsi dramos kursuose Rygoje.
Nuo 1919 (su pertraukomis) Latvijos darbininkų teatro (dab. Latvijos A. Upičio dramos
teatras) aktorius; nuo 1944 teatro vadovas, nuo 1949 vyr. režisierius. Dėstė Latvijos
konservatorijoje; profesorius (nuo 1949 m. . Sukūrė vaidmenų: Indulis (J. Rainio Indulis
ir Arija 1912 m. , Einaras (H. Ibseno Brandas 1914 m. ,Jagas (W. Shakespeare'o Otelas
1922 m. , Atvasaras (A. Grigulio Molis ir porcelianas 1947 m. . A režisuoti spektakliai:
W. Shakespeare'o Audra (1926 m. , V. Lacio Žvejo sūnus (1949 m. , A. Upičio Žalia
žemė (1950 m. ir Žana d'Ark (1962 m. , F. Schillerio Don Karlas (1955 m. , J. Rainio
Juozapas ir jo broliai (1956 m. irkt. Pav. L: R. Anderssons Alfreds Amtmanis -Briedltis
Riga 1953.
amtmonas (vok. Amtmann < Amt - tarnyba + Mann -vyras): 1. Vėlyvųjų viduramžių
Vokietijos kaimo bendruomenių junginio (amto) vadovas. Vokiečių ordino ir Livonijos
valstybėlių mažiausio admin. terit. vieneto valdytojas.
2. XVII a. - XIX a. pr. Prūsijos ir jos dalies M. Lietuvos netituluotas valdovo dvaro
palivarko valdytojas nuomotojo ar valdininko teisėmis. Didesnio ūkinio vieneto A dažnai
ėjo ir valsčiaus administratoriaus pareigas. Aukštesnis už A buvo famtsrotas. Ilgainiui,
sutikus Gumbinės ar Karaliaučiaus karo ir domenų rūmų vyresnybėms, A būdavo
skiriamas apskrities (kreizo) viršininko. Lietuvininkai A dar vadino periferijos
valdininkus, kt. pareigūnus. Algirdas Matulevičius
amtsrotas (vok. Amtsral < Amt - tarnyba + Rot - tarėjas), amtsrots, amstrotas, XVIII a. -
XIX a. pr. Prūsijos ir jos dalies M. Lietuvos valdžios pareigūnas, valsčiaus centr. dvaro
valdytojas su valdžios patarėjo titulu. Tbrėjo jurisdikcinės galios ir kitiems valsčiaus
žemvaldžiams. Buvo atsakingas už valsčiaus karališkųjų dvarų palivarkų valdytojų bei
valsčiaus administratorių amtmonų (f amtmonas 2 m. veiklą. Jo žinioje buvo policija
-vakmistrai. Prižiūrėjo, kad valstiečiai atliktų prievoles, pranešdavo aukštesnei valdžiai
apie savo valsčiaus agrar. būklę ir kitus ūkio reikalus. Juozas Tumelis
Amuay (Amuajus), naftos eksporto uostas Venesuelos Šiaurės vakaruose, Paraguanos
pusiasalio v. krante, prie Venesuelos įlankos. Krovinių apyvarta -40 mln. t per metus.
Naftotiekis iš Maracaibo ežero verslovių. Didžiausia Venesuelos naftos perdirbimo įmonė
(-31,5 mln. t naftos per metus).
Amudarja (tadž. Amu, turkm. Amyderia, uzb. Amudario, arab. Džaichun, lot. Oxus), upė
Uzbekijoje ir Turkmėnijoje; -300 km ilgio upės atkarpa eina Afganistano siena su
Tadžikija, Uzbekija, Turkmėnija. A prasideda nuo Piandžo ir Vachšo santakos. Ilgis 1415
km, nuoPiandžo ištakos Vachandarjos versmių (Hindukušo kalnuose, Afganistano ir
Kinijos pasienyje) - 254 (1 km. Baseino plotas 309 000 km2 (iki Kerki). Iki Surcliandarjos
žiočių - kalnų upė. Žemiau teka per Turano žemumą, per Karakumų ir Kyzylkumų
dykumas. Įteka į Aralą sudarydama plačią deltą (-9000 km2 m. . Ežerą pasiekia tik lietingais
metais. Vidutinis debitas ties Kerki apie 2000 nv'/s. Didžiausi intakai (aukštupyje): kair. -
Kokča, Kunduzas, dešinysis - Kofirnigonas ir Surchondarja. Vidurupis ir žemupys (-1200
km ilgio) neturi intakų. A plukdo labai daug dumblo (3,3 kg/m3; apie 210 mln. t per
metus), todėl vagos gylis ir tėkmė labai nepastovūs, daug laikinų salų. Upė klaidžioja po
užliejamąją terasą ardydama krantus, susidariusius iš aliuvinio smėlio ir dumblo. Labai
daug A vandens sunaudojama drėkinimui (Karakumų, Amu -Bucharos, Karši kanalai).
Vanduo užterštas miner. trąšų druskomis, pesticidais, pram. nutekamaisiais vandenimis.
Laivuojama nuo Čerdževo. Tujamujino, Tachiatašo hidrotechn. statinių kompleksai.
Didžiausi miestai prie A: Kerki, Čerdževas, netoli upės - Urgenčas, Nukusas, Termizas,
Chiva. Rimantas Krupickas
amuletas (lot amuletum), daiktas, tariamai suteikiantis žmogui magiškų galių, saugantis jį
nuo blogio. Atsirado kartu su magija ir fetišizmu. Dažnai dar vadinamas talismanu (šiam
paprastai priskiriama stipresnė apsauginė funkcija). A gali būti bet kuris daiktas -
natūralus (brangakmenis, leopardo dantis), apdorotas (akmuo su ženklais), sukurtas iš įv.
objektų dalių, mažo formato meno kūriniai). A, vaizduojantis žmogaus kūno dalis ir
turintis sustiprinti jų galią, dažnai vadinamas fetišu. A ypač populiarūs tropikų Afrikoje.
Gvinėjoje įkurtame muziejuje saugoma per milijoną amuletų. Tikėjimas A galia išlikęs ir
didžiosiose religijose. Romualdas Neimantas LIETUVOJE A žinomi nuo neolito.
Aptinkami daugiausia laidojimo paminkluose. Dažniausiai gaminti iš gintaro (T Palangos
kapinynai, f Šventosios gyvenvietės) ir žvėrių dantų su pragręžta skylute, skirta pakabinti
arba prisiūti prie drabužių. Daryti įv. formų; ypač išsiskiria vyrų (karių) kapuose randami
šukučių pavidalo kabučiai. Moterų kapų galvūgalyje randama apskritų plokštelių, kurios
greičiausiai buvo įsukamos į plaukų kuodą ir turėjo saugoti nuo galvos skausmų ar kitų
negalavimų. Duonkalnio kapinyno (prie Biržulio ežero) žynio kape rasti 57, o 50-60 m.
vyro kape - 83 žvėrių dantys (A laikyti ir medžiotojų sėkmės ženklu); jų yra prie
kaukolės, ant kaklo ir krūtinės. Dar kapuose aptinkama įv. daiktų miniatiūrų, skirtų
mirusiųjų palydoms į anapilį. Pav. Regina Kulikauskienė
Amundsen Roald (Roalis Amundsenas) 1872 m. liepos 16 d. Borge (prie Oslo - 1928 m.
birželio, norvegų keliautojas, poliarinių sričių tyrinėtojas, pirmasis pasiekęs P. ašigalį.
1897-1899 m. dalyvavo Belgijos antarktinėje ekspedicijoje (laivo Belgica šturmanas).
1901 tyrė N. Žemės, Špicbergeno, Šiaurės Sibiro pakrantes. 1903-06 m. laivu Gjo'a
pirmasis nuplaukė Šiaurės vakarų keliu iš rytų į v., nuo Grenlandijos iki Beringo
sąsiaurio; nustatė Šiaurės magnetinį ašigalį. 1910-12 dalyvavo ekspedicijoje į Antarktidą
laivu Fram; išlipo Banginių įlanką ir šunų traukiamomis rogėmis 1911 m. gruodžio 14 d.
pirmasis pasiekė P. ašigalį, 4 savaitėmis aplenkęs R. F. Scotto ekspediciją. A mėgino
pasiekti Šiaurės Ašigalį plaukdamas Šiaurės rytų keliu laivu Maud (1918-20 m. ir 2
kartus (1923 ir 1925 m. lėktuvu; 1926 kartu su U. Nobile ir L. EllsVorthu perskrido
Šiaurės Ašigalį dirižabliu Norge (skrisdami iš Špicbergeno į Aliaską). 1928 m. birželio 18
d. hidroplanu išskrido iš Norvegijos į Špicbergeną gelbėti U. Nobile's ekspedicijos ir su
įgula Žuvo Barentso jūroje. Pav. Stasys Vaitekūnas
Amundseno dubuma yra Arkties vandenyne tarp Lomonosovo ir Gakkelio povandeninių
kalnagūbrių. Ištįsusi nuo Grenlandijos iki N. Sibiro salų. Ilgis apie 2000 km, plotis 200-
400 km, didžiausias gylis 4485 m. Amundseno dubumoje yra geografinis Šiaurės
Ašigalis. Dugne terigeninis molingas dumblas su geležies ir mangano konkrecijomis.
Olegas Pustelnikovas
Amundseno įlanka (Amundsen Gulf), Arkties vand. dalis Kanados pakrantėje, tarp
žemyno, Bankso ir Viktorijos salų. Ilgis 445 km, Didžiausias plotis 213 km, didžiausias
gylis 285 m. Vakaruose susisiekia su Beauforto j. Didesniąją metų dalį būna užšalusi.
Vasarą vandens temperatūra -4 °C.
Amundseno jūra, Ramiojo vand. dalis prie Antarktidos, Marie Byrd Žemės ir Ellswortho
Žemės pakrantėje, maždaug tarp 100° ir 123° v. ilg. Plotas 98 000 km2. Didžiausias gylis
585 m. Vandens paviršiaus temperatūra nuo 0,2 °C iki -1,8 °C, druskingumas 32-34%o. iš
rytų į vakarus teka srovė. Ištisus metus A dengia ledai. Pakrantėje šelfinių ledynų barjerai.
Gausu fitoplanktono. Olegas Pustelnikovas
Amundseno kalnas yra R. Antarktidoje, Wilkeso Žemės vakaruose, 67°13' p. pi., 100°44'
r. ilg. Aukštis 1219 m. Susidaręs iš proterozojaus uolienų. Kalną 1912 atrado D. MaVsono
vadovaujama ekspedicija.
Amundseno ledynas yra V. Antarktidoje, Poliarinėje plynaukštėje, 2000 m aukštyje.
Slenka į Rosso šelfinį ledyną. Labai plyšiuotas. Ledyną 1928-30 atrado R. E. Byrdo
vadovaujama ekspedicija.
Amundseno -Scotto stotis (Amundsen-Scott, Amundsenas -Skotas), JAV moksl. stotis
Antarktidoje, P. ašigalyje, ledyninėje plynaukštėje, 2804 m aukštyje. Įkurta 1957.
Atliekami aerometeorologiniai, aktinometriniai, glaciologiniai, kompleksiniai geofiziniai
stebėjimai.
amunicija (lot. a (d) - pas, prie + munitio - įtvirtinimai), daiktų rinkinys (diržai, krepšiai,
dėklai ir kt.) ginklams, šaudmenims, asmeniniams daiktams ir maistui nešioti, kiti kariui
būtini daiktai. Kai kuriose šalyse A laikoma Tekipuotės dalimi, Lietuvos kariuomenėje A
vadinama ekipuote. Eugenijus Kisinas
amūrai, karpinių (Cyprinidae) šeimos Ctenopharyngodon ir Mylopharyngodon genčių
žuvys. Paplitę Amūro baseino lėtai tekančiose upėse, ežeruose. Ilgis iki 1,2 m, masė iki 30
kg. Žvynai dideli. Ikrai pusiau pelaginiai. Baltojo A (C. idella) nugara žalsvai pilka, šonai
auksinio atspalvio. Jaunikliai minta planktonu, paaugę - augalais. A padeda tvenkiniams
neužželti. Neršia 6-8 m., kai vandens temperatūra daugiau, kaip 26 "C. Nuo seno
auginami Kinijoje, nuo 1950 - įvairių šalių tvenkiniuose ir ežeruose, 1962 introdukuoti
Lietuvoje. Europos šalyse veisiami dirbtiniu būdu. Juodojo A (M. piceus) nugara juoda,
pilvas šviesesnis. Minta moliuskais. Subręsta 3-4 m. Į Lietuvą introdukuotas 1965
dreisenoms naikinti. Lietuvoje dabar retas. Juozas Virbickas
Amūras (Amor) T Erotas.
Amūras, asteroidas Nr. 1221, skersmuo ~1 km. Orbitinis periodas 2,7 m. Perihelyje
priartėja prie Žemės orbitos (perihelis 1,09 AU, afelis 2,76 AU). Amūro grupės asteroidų
(2001 buvo žinoma daugiau, kaip 600 narių) atstumai nuo Saulės perihelyje (1,017-1,3
AU) didesni negu Žemės atstumas nuo Saulės alelyje. Dėl orbitos kitimo gali susidurti su
Žeme. A 1932 atrado E. Delporte'as.
Amūras (rus. Amur, kin. Heilong Jiang, mong. Chara -Muren), upė Rusijoje ir Kinijoje;
aukštupiu ir vidurupiu eina šių valstybių siena. Ilgis 2824 km, baseino plotas l 843 000
km2, iš jų 995 000 km2 Rusijoje, 815 000 km2 Kinijoje, 33 000 km2 Mongolijoje.
Prasideda nuo Argunės ir Šilkos santakos; nuo Argunės versmių (Kinijoje) A ilgis 4440
km. A aukštupys (-900 km) - kalnų upė; teka siauru slėniu pro D. Chingano Šiaurės
Atšakas, žemiau -tarp Amūro -Zejos plynaukštės ir Ilchurio Alinio klng. Vidurupis (-1000
km) - lygumų upė Zejos -Burėjos lygumoje; žemiau kerta M. Chingano klng., teka per
Amūro vidurupio žemumą. Žemupys teka plačiu lėkštu slėniu, dažnai šakojasi, šalpoje
gausu ežerų. Įteka į Totorių sąsiaurį, jungiantį Ochotsko ir Japonijos jūras. Didžiausi
intakai: dešinysis - Sungari, Usūris, kair. - Zeja, Būrėja, Amgunė. Vidutinis debitas
žiotyse 10 900 m'/s, didžiausias 40 000 m3/s. Patvinsta liepos -spalio mėn. dėl musoninių
liūčių; didž. potvyniai buvo 1897,1928,1956. Aukštupys užšalės nuo lapkričio iki
gegužės, žemupys iki balandžio. Veisiasi apie 100 rūšių žuvų, apie 20 jų endeminės.
Žvejojama lašišinės, karpinės, šamai, lydekos. Laivuojamas beveik visas A. Svarb.
kroviniai: javai, druska, žuvys, nafta, pram. gaminiai. Didžiausi miestai prie A:
Blagoveščenskas, Chabarovskas, Amurskas, Komsomolskas, Nikolajevskas (Rusija),
Heihe (Kinija). Ties Chabarovsku per A nutiestas 2617 m ilgio tiltas. Dešinysis krante,
Chabarovsko krašte, yra Komsomolsko rezervatas (61 200 ha), įkurtas 1963. Pav.
Rimantas Krupickas
amūriukas, dekoratyvinis dailės motyvas T putas.
Amūro jlanka (Amurskij zaliv), Japonijos jūros Petro Didžiojo įlankos dalis. Ilgis -65 km,
plotis 9-20 km, didžiausias gylis 20 m. Žiemą užšąla. Prie A yra Vladivostoko uostas.
Amūro sritis (Amurskaja oblast) yra Rusijoje, Tol. Rytuose, Kinijos pasienyje. Plotas 363
700 km', l mln. gyv. (2000 m. . Centras - Blagoveščenskas (222 200 gyv., 2000 m. . Kiti
Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2000 m. : Belogorskas (75 m. , Svobodnyj (71 m. , Tynda
(46 m. . Gyventojų vidutinis tankumas 2,8 žm./km2. Miesto gyventojų 65% (2000 m. . A
suskirstyta į 20 rajonų. A įkurtas 1932. Didesniojoje A dalyje - 1400-1500 m aukščio
kalnai; vidurinėje dalyje yra Amūro -Zejos plynaukštė, kuri pietuose pereina į Zejos
-Burejos lygumą. Klimatas musoninis. Sausio vidutinė temperatūra nuo -24 iki -33, liepos
18-21 °C; kritulių per metus iškrinta 800-900 mm. Didžiausios upės - Amūras ir jo
intakai: Zeja, Selemdžia, Būrėja (laivuojamos). Dirvožemiai - miškų rudžemiai pajaurėje,
pietuose -juodžemiai. Miškingumas 60%. Kasama rusvosios (Raičinske) ir akmens
anglys, auksas. Medžio apdirbimas, mašinų gamyba, elektrotechnikos, lengvoji, stiklo,
baldų, popieriaus, maisto pramonė. A - svarbiausias Tol. Rytų žemės ūkio rajonas.
Auginama javai, sojos, bulvės, daržovės. Galvijininkystė. Bitininkystė, elnininkystė,
žvėrininkystė. Medžioklė. Zėjos HE. Per A teritoriją eina Transsibiro ir Baikalo -Amūro
geležinkeliai. Mindaugas Pažemys
Amursk (Amurskas), miestas Rusijoje, Chabarovsko kr., Amūro kair. krante; rajono
centras. 53 300 gyv. (2000 m. . Žemės ūkio mašinų gamyba, medžio apdirbimas, baldų,
maisto pramonė, celiuliozės, kartono gamyba. A pradėjo kurtis 1958, statant celiuliozės ir
kartono kombinatą. Miesto teisės nuo 1973. Mindaugas Pažemys
amūru Tamoritai.
Amūru, senovės amoritų valstybė Sirijoje ir Šiaurės Palestinoje (-1350- XII a. p.m.e.).
Kontroliavo svarbius prek. kelius. Dėl įtakos A nuolat varžėsi Egiptas ir Hetitų karalystė.
amūzija (graikų amusia - nemokšiškumas, neišprusimas), gebėjimų suvokti ir atlikti
muziką sutrikimas arba visiškas praradimas. Atsiranda dėl smegenų didžiųjų pusrutulių
(dažniausiai dešiniojo) smilkinio arba kaktos srities pažeidimo. A būna motorinė ir
sensorinė. Esant motorinei A ligonis praranda gebėjimą dainuoti (vokalinė A, arba
avokalija) arba groti instrumentais (instr. A). Esant sensorinei A ligonis neatpažįsta
mokėtų melodijų ir muzikos kūrinių, neatskiria vienos muzikos ištraukos nuo kitos.
Sensorinė A yra aukštesniųjų psichoakustinių funkcijų sutrikimo simptomas. Prie A
kartais priskiriami muzikos simbolių (natų) suvokimo ir rašymo sutrikimai (muzikos T
aleksija ir muzikos agrafija). Albinas Bagdonas
Amvrosij (Amvrosijus) apie 1430 tpo 1494, rusų medžio raižytojas, auksakalys. Gyveno
ir dirbo Švč. Trejybės ir Sv. Sergijaus lauroje (Sergijev Posadas). Sukūrė raižytą
suveriamąją ikoną su auksiniais filigraniniais aptaisais (1456 m. , liturginių reikmenų
(manoma, sidabrinę relikvijų dėžute, altoriaus kryžių, medine panagiją). Liturginiai
reikmenys puošti raižytomis miniatiūromis, filigranu, aplikuotomis auksinėmis detalėmis.
Vienuolyne įkūrė raižymo ir filigrano mokyklą. Ramulė Rachlevičiūlė
amžiaus tarpsnis, žmogaus fizinės ir psichinės raidos pakopa, turinti apytiksles trukmės
ribas. Psichologai skiria šiuos A: kūdikystė (0-2 m.), ankstyvoji vaikystė (2-6 m.),
vidurinė vaikystė (7-11 m.), paauglystė (ankstyvoji 11-16 m..vėlyvoji - l 6-19 m.), jauno
suaugusiojo (-20-40 m.), vidutinio amžiaus suaugusiojo (-40-65 m.), senatvė (nuo -65 m.).
A ribos paslankios, priklauso nuo fizinės (T amžius), pažintinės, psichosocialinės
žmogaus raidos sferų. Perėjimas iš vieno A į kitą kartais sukelia elgesio ir dvasinio
gyvenimo sutrikimus, vadinamus krizėmis. Psichoanalitinės teorijos kūrėjas Z. Freudas
teigė, kad žmogaus raida vyksta stadijomis: T oralinė stadija, t analinė stadija, t falinė
stadija, f latentinė stadija ir tgenitalinė stadija. JAVpsichol. E. H. Eriksonas pirmasis visus
A sujungė į vieną sistemą - nuo gimimo iki senatvės. Pagal krizes, kurias individui reikia
įveikti, jis skyrė 8 A: saugumo ir nesaugumo (iki l m.), autonomiškumo ir gėdos (1-3 m.),
iniciatyvumo ir kaltės (3-6 m.), meistriškumo ir menkavertiškumo (7-11 m.), tapatumo ir
vaidmenų neaiškumo (paauglystė), intymumo ir izoliacijos (jaunystė), generatyvumo ir
stagnacijos (vidutinis amžius), integracijos ir nevilties (senatvė). Šveicarijos psichol. J.
Piaget (kognityvinės teorijos šalininkas), remdamasis pagr. psichiniais procesais,
lemiančiais vaiko pažintinę raidą, skyrė sensomotorine (iki 2 m.), priešoperacinę (2-6 m.),
konkrečių mąstymo operacijų (7-11 m.), formalių mąstymo operacijų (nuo 12 m. raidos
stadijas. Teigė, kad toliau vyksta tik formalaus mąstymo raida (mąstymas kokybiškai
nebekinta). Biheivioristai (B. F. Skinneris ir kt.) pabrėžė elgesio dėsningumus, kurie
būdingi bet kurio amžiaus bet kuriems individams. Lietuvoje A daugiausia tyrė A. Gučas.
amžiaus tarpsnių psichologija T žmogaus raidos psichologija.
amžinasis įšalas f daugiametis įšalas.
Amžinasis neutralitetas (prancūzų Neutraliu perpėtuelle), 1815 m. kovo 20 d. deklaracija
apie Šveicarijos valstybės sandarą ir jos tarpt, statusą. Per Vienos kongresą (1814-15 m.
pasirašė Austrija, Didžioji Britanija, Portugalija, Prancūzija, Prūsija, Rusija ir Švedija.
Pagal A, Šveicarija tapo 22: 19 senų ir 3 naujų - Ženevos, Valais ir Neuchatelio - laisvų ir
neutralių kantonų konfederacija. Prie Berno kantono buvo prijungta dalis Bazelio
vyskupijos (kompensacija už 1803 m. Napoleono atskirtus ir pagal A paliktus
savarankiškus Vaud ir Aargau kantonus). Prie Ženevos prijungtas siauras ruožas susisiekti
su likusia Šveicarijos teritorija. 1815 m. rugpjūčio 7 d. Šveicarijos parlamentui patvirtinus
A, 1815 m. lapkričio 15 d. Paryžiuje deklaraciją pasirašiusios šalys pripažino naujas
Šveicarijos sienas ir garantavo jos neutralumą.
amžinasis variklis (lot. perpetuum mobile): 1. Tariamoji mašina, kuri, kartą paleista,
dirbtų darbą iš niekur negaudama energijos; dar vadinama I rūšies A. Tokia mašina
negalima, nes jos veikimo principas prieštarauja energijos tvermės dėsniui. Paprastai
stengiantis sukurti A, koks nors masyvus kūnas, sunkio veikiamas, verčiamas judėti
uždaru keliu. Tokie mechanizmai gali dirbti tik sukaupę energijos, o kai šią energijos
atsargą išnaudoja dėl trinties jėgų poveikio, sustoja. Yra ir sudėtingesnių A projektų, pvz.,
mech. energija verčiama kitos rūšies energija: elektros variklis jungiamas su
dinamomašina, tačiau ir toks įrenginys be galo ilgai veikti negali. Bandymai sukurti A ne
kartą lėmė naujų gamtos dėsnių atradimą. Pirmieji A projektai sukurti XIII a. (prancūzai
Vilaras Honekūrietis 1245, Pjeras Marikūrietis 1269 m. . A idėja labai išpopuliarėjo XVI-
XVII a. Tuo metu mokslininkų nuomonės dėl A dar skyrėsi: S. Stevinas, G. Galilei, C.
Huygensas, G. Leibnizas manė, kad A sukurti negalima, D. Papinas, C. Wolffas - jog
galima. XVIII a. įsigalėjo neigiama nuomonė; 1775 Paryžiaus mokslų akademijos atsisakė
svarstyti A projektus. XIX a. vid., atradus energijos tvermės dėsnį, įrodyta, kad A
neįmanomas. Pav.
2. Tariamoji mašina, kuri imtų šilumą iš aplinkos (vandenynų, oro ir kt. praktiškai
neišsenkamų šaltinių) ir ją visą paverstų darbu; dar vadinama II rūšies A. Tokio variklio
veikimas neprieštarauja energijos tvermės dėsniui, bet prieštarauja T antrajam
termodinamikos dėsniui -dalį paimtos šilumos būtina atiduoti aplinkai.
Amžinasis žydas, Ahasveras, vėlyvųjų viduramžių V. Europos krikščioniškųjų legendų
personažas. Pasak legendos, pasmerktas klajoti po pasaulį iki antrojo Jėzaus Kristaus
atėjimo, nes vedamam į Golgotą Jėzui Kristui sudavęs ir paraginęs eiti. A vardas perimtas
iš ST, kuriame persų karalius Kserksas vadinamas Ahasveru.
A legenda įeina į Motiejaus Paryžiečio Didžiąją kroniką (-1250 m. . Vieną pirmųjų
variantų pateikė italų astrologas G. Bonnatti Astronominiame traktate (1491 m. . XV a.
legendos versijose akcentuojamas bausmės motyvas. 1602 Vokietijoje išleista anoniminė
kn. Trumpas aprašas ir pasakojimas apie žydą, vardu Ahasveras (Kurtze Beschreibung
und Erzehlung von einem Juden mit Namen Ahasverus, lietuvių 1903 m. , kurios vertimai
padėjo atsirasti liaudies legendoms apie A. Jose ryšku įsitikinimas, jog esama
nemirtingųjų, laukiančių Paskutiniojo teismo dienos, Kaino prakeikimo motyvas,
atsispindi viduramžių krikščionių požiūris į žydus. Romantikai naudojo A siužetą kurdami
egzotiškus šalių ir epochų vaizdus, pabrėždami nevilties, pasmerktumo motyvą (J. W.
Goethe, A. Chamisso, P. B. Shelley, J. L. Borgesas). A motyvų yra ir lietuvių literatūroje
(B. Brazdžionio eil. ciklas Amžinasis žydas 1931, J. Pilyponio kriminalinis mm.
Amžinasis žydas Kaune 1934 m. .
amžinybė, būties, pasaulio nebaigtinumas, beribiškumas. A gali reikšti: nuolatinį pasaulio
vyksmą ir kaitą, belaikį būties pastovumą, Dievo nemirtingumą. Šios 3 prasmės kyla iš
skirtingų laiko ir būties sampratų. Mitologiniame mąstyme laikas yra ciklinis. Vienodas
gamtos ciklų kartojimasis suteikia pasauliui pastovumo, kuris žmogui garantuoja
saugumą. Idealistinėje filosofijoje amžina laikoma idealioji būtis, esanti už laiko ir erdvės
ribų, o krikščioniškoje teologijoje - Dievas. Kintamojo pasaulio amžinybe postuluoja
materialistinės filosofijos atmainos. Krescencijus Stoškus
Amžindji Sąjunga (vok. Ewige Bund, Drei Waldstatterbund), 1291 m. rugpjūčio 1 d.
Schwyzo, Uri ir NidValdeno kantonų sutartis, inicijavusi Šveicarijos sąjungos -
nepriklausomos valstybės Šv. Romos imperijos sudėtyje - susikūrimą; Šveicarijos
nepriklausomybės aktas. Sudaryta po Šv. Romos imp. Rudolfo I Habsburgo, bandžiusio
Šveicarijos kantonuose įtvirtinti Habsburgų valdžią, mirties (1291 m. liepos 15 d.) .
Pasirašymo vieta nenustatyta. A skelbė, kad kantonai padės vienas kitam užpuolimo
atveju, per Šv. Romos imperatoriaus rinkimus rems Habsburgų priešininkus, nepripažins
vietos gyventojų neišrinktų pareigūnų; nustatė tarpusavio santykių taisykles ir ginčų
sprendimo būdus. 1760 Stanso archyve (UnterValdeno kantonas) A sutarties kopiją atrado
ir iš lot. į vokiečių kalba išvertė Bazelio teisininkas J. M. Gleseris.
amžindji taikė Europoje vėlyvaisiais viduramžiais būdavo sudaroma neterminuotam laikui
(paliaubų laiką nurodydavo). Paprastai po kurio laiko A būdavo pažeidžiama, pvz., T
Amžinoji taika (1366 m. , sudaryta Lucko kunigaikščio Liubarto ir Lenkijos karaliaus
Kazimiero, galiojo tik 2 metus. EdivniasGudavičius
Amžin6ji taika (1366 m. , Lucko kunigaikščio Liubarto ir Lenkijos karaliaus Kazimiero
sutartis. Laikinai sureguliavo ginčus dėl Voluinės. Haličas ir dalis V. Voluinės atiteko
Lenkijai; Liubartui, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio vasalui, teliko Lucko sritis. Ajau
1368 lenkų buvo pažeista. Edvardas Gudavičitis
Amžinoji taika (1686 m. , LLV taikos sutartis su Rusija. TAndrusovo paliaubų sutartimi
(1667 m. derybas dėl A buvo numatyta pradėti po 2 metų, tačiau per tą laiką pasikeitė
abiejų valstybių valdovai ir jos prasidėjo gerokai vėliau. LLV atstovavo kalba
GrzymuhoVskis (Lenkijai) ir Marcijonas Oginskis (LDK), Rusijai - V. Golicynas. A buvo
pasirašyta 1686 m. gegužės 1 d. Maskvoje; ja patvirtintos Andrusovo paliaubų sutarties
sąlygos. Rusijai pripažinta Kairiakrantė Ukraina su Kijevu, Severianų žemė su Černigovu
ir Starodubu, Smolenskas su apylinkėmis. Už Kijevą Rusija sumokėjo 146 000 rb
kompensaciją. Abi šalys įsipareigojo nesudarinėti separatinių sąjungų su Turkija ir
bendrai veikti prieš ją bei jos vasalą Krymo chaną. A kuriam laikui garantavo taikius
abiejų valstybių santykius; paskatino prekybą. Amanas Tyla
amžinojo sniego riba T sniego riba.
amžius: 1. Šimtmetis. Pvz., XX amžius - laikotarpis nuo 1901 m. sausio 1 d. iki 2000
1231. Apie A skaičiavimo sistemas T metai. 2. Ist. laikotarpis arba epocha, pvz., geležies
amžius.
amžius, geologinis amžius, laiko tarpas, per kurį susidariusios uolienos yra priskiriamos
vienam geologiniam aukštui; geologinės epochos dalis. Vadinamas taip pat kaip ir
geologinis aukštas. Pvz., franio aukšto uolienos susiklostė franio amžiuje (vėlyvajame
devone). Izotopiniu tyrimų duomenimis, A trukmė paleozojuje apie 10 mln. m.,
mezozojuje ir kainozojuje 5-6 mln. metų. Amanas Brazauskas
amžius, žmogaus amžius, laikotarpis, kurį žmogus gyveno nuo gimimo (ir buvimo
gimdoje). Dar vadinamas chronologiniu, arba pasiniu, A. Skirstomas į tam tikrus
tarpsnius, kurie pasižymi specifinėmis morfologinėmis bei fiziol. savybėmis (tam tikra
fiz. būkle) ir individo psichikos ypatumais; fizinės ir psich. raidos tarpsniai nevisiškai
sutampa. Pagal biol. rodiklius sudaryta žmogaus A periodizacija (lent.). Perėjimas iš
vieno amžiaus tarpsnio į kitą yra individualus, įvairuoja, kartais jam būdingi neigiami
reiškiniai (vad. paauglystės krizė, klimakterinis laikotarpis). Individo subrendimas
apibūdinamas pagal dažniausiai pasitaikančius tam tikro A žmonių fiz. ir psichinės būklės
rodiklius. Augimo ir brendimo greitis skiriasi, todėl ir kiekvieno A tarpsnio rodikliai gali
svyruoti: kiekvienoje populiacijoje yra greičiau arba lėčiau negu vidutiniškai augančių ir
bręstančių individų. Individo subrendimą apibūdina biol. A. daugiau, kaip 50% žmonių
chronologinis A sutampa su biologiniu (individo brandos A), kitų -atsilieka arba jį
pralenkia. Biol. A išreiškiamas chronologiniu A, kurį vidutiniškai atitinka individo biol.
branda (jeigu mergaitės brendimas vėluoja 2 metais, tai jos biol. Ayra 2 metais jaunesnis).
Svarbiausi biol. A kriterijai: griaučių branda (kaulėjimo taškų atsiradimas), dantų dygimo
laikas ir tvarka, lytinio subrendimo laipsnis (antrinių lytinių požymių susiformavimas,
pirmųjų mėnesinių arba poliucijų atsiradimas); dėl didesnių individualių variacijų
nustatant biol. A rečiau remiamasi fiziol. ir biochem. rodikliais, kūno proporcijomis ir
augimo gradientais. Fiz. ir psichinės brandos ryšys dar sudėtingesnis ir skirtumai dar
didesni. Dabar pastebimas greitesnis negu XX a. pr. ar viduryje fiz. subrendimas ir
didesnis atotrūkis nuo socialinės individo brandos. Kuo jaunesnis individas, tuo biol. ir
chronologinio A skirtumas yra
mažesnis, kuo vyresnis individas - tuo didesnis (kūdikių branda normaliai gali skirtis tik
keliais mėnesiais, paauglių - keleriais metais, o suaugusiųjų biol. A nuo chronologinio
gali skirtis apie 10 metų). Janina Tutkuvienė
an... (graikų ), tarpt, žodžių priešdėlis, vartojamas prieš balsį vietoj priešdėlio fa...
(analfabetas).
ana... (graikų ), tarpt, žodžių priešdėlis, reiškiantis: judėjimą aukštyn (anabolija),
sustiprinimą (anadiplozė), kryptį atgal (anachronizmas), prieš (anafazė), per (anagrama).
ana, varinė Indijos (iki 1957 m. ir Pakistano (iki 1961 m. moneta, 1/16 T rupijos.
alAnaba T'd\Annaba.
anabaptistai (graikų anabaptizo -vė\ panardinu, krikštiju), radikalus reformacijos
laikotarpio protestantų judėjimas. Kilo XVI a. pr. Šveicarijoje ir P. Vokietijoje. A stengėsi
grįžti prie krikščionybės ištakų. Teigė, jog už vidinį patyrimą ir doktriną svarbiau
kasdienis bendravimas su Dievu. Pripažino tik suaugusiųjų (t.y. sąmoningai ir laisvai
apsisprendusių žmonių) krikštą. Reikalavo lygybės, turto bendrumo. Nepripažino valst. ir
bažn. valdžios institucijų, priešinosi kar. tarnybai, smerkė mirties bausme. Propagavo
paprastumą, blaivybę, atsisakė bažnyčių, jų atributikos. Svarbiausias A tikėjimo
dokumentas -Šleitheimo išpažinimas (1527 m. . 1523 A bendruomenių įkūrė C, Grebelis,
F. Manzas. Iš pradžių A pritarė U. ZVinglio idėjoms, po to atsiskyrė ir paplito Vid. bei R.
Europoje. Centrai buvo Strasbūras, Augsburgas. A ideologija turėjo įtakos valstiečių
judėjimui (T. Mūntzeris). 1534 A užėmė valdžią Mūnsteryje. Po 1535 ten jų sukeltų
žudynių judėjimas ėmė nykti, buvo persekiojamas pasaulietinės valdžios, Katalikų
bažnyčios, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų. A ieškojo prieglobsčio Tirolyje,
Moravijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Pamokslininkas Menno Simonsas (1496-1561 m.
judėjimą atgaivino (vad. Tmenonitai). A teol. mokymą perėmė t baptistai. Lietuvoje A
pažiūros paplito XVI a. viduryje, jas skelbė arijonai (Petras Gonenzietis, M. Čechovicas).
Lietuvos A artimai bendravo su Moravijos A, vad. Moravijos broliais. 1658-60 arijonus
išvijus iš Lietuvos A neliko. Julius Nomla
Anabar (Anabaras), upė Rusijoje, Jakutijos Šiaurės vakaruose. Ilgis 939 km. Baseino
plotas apie 100 000 km:. Prasideda Vid. Sibiro plokščiakalnio Šiaurės rytuose, Anabaro
plynaukštėje. Aukštupyje vadinamas D. Kuonamka. Siauru slėniu teka per miškatundrę,
tundroje ( Šiaurės Sibiro žemumoje) paplatėją. Įteka į Laptevų j. Anabaro įlanką Svarb.
intakai: dešinysis - M. Kuonamka, Udžia, Uelė, kair. - Suolama, Charabylas. Vidutinis
debitas 498 nv'/s. Užšalės 8 mėn.
Anabaro masyvas, Sibiro platformos kristalinio pamato Šiaurės pakiluma, apimanti
beveik visą Anabaro plynaukštę. Plotas -75 000 km2. A susidaręs iš susiraukšlėjusių
smarkiai metamorfizuotų archėjaus uolienų (kristalinių skalūnų, gneisų, granitų,
marmuro). Suskaidytas intruzijų, labai dislokuotas. A šlaituose ant archėjaus uolienų
beveik horizontaliai slūgso mažiau metamorfizuotos viršutinio proterozojaus ir kambro
uolienos.
Anabaro plynaukštė (Anabarskoje plato) yra Rusijoje, Vid. Sibiro plokščiakalnio Šiaurės
rytuose. Vidutinis aukštis 200-500 m, didžiausias 905 m. Susidariusi iš labai
susiraukšlėjusių archėjaus kristalinių skalūnų, gneisų, granitu, proterozojaus smiltainių (T
Anabaro masyvas). A sudaro Anabaro, Kotujaus ir Olenioko upių vandenskyrą. Kalnų
tundra; slėniuose maumedynai.
Anaberg Būchholcas T Annaberg-Buchholz.
anabiozė (graikų anabiosis - atgijimas), laikinas organizmo medžiagų apykaitos
sulėtėjimas. Tai organizmų, jų sėklų ir sporų būklė, kai nelieka matomų gyvybės
požymių. A yra evoliucijos metu atsiradęs organizmų prisitaikymas išgyventi
nepalankiomis sąlygomis. Būdinga bakterijoms, mikroskopiniams grybams, kerpėms,
augalų sėkloms ir daugeliui žemesniųjų gyvūnų. A sukelia staiga pablogėjusios sąlygos
(žema ar aukšta temperatūra, drėgmės stoka, padidėjusi druskų koncentracija vandenyje).
Vėl susiklosčius palankioms aplinkos sąlygoms prasideda normalūs organizmo gyvybiniai
procesai. Daugeliui organizmų gyvybinės veiklos slopinimas ir vėlesnis atgijimas tapo
normaliu raidos ciklu (sėklų, sporų, cistų susidarymas). Išdžiovintos daugelio augalų
sėklos ilgai išlaiko daigumą; hidros, kirmėlės, ūsakojai vėžiagyviai, vandens ir sausumos
moliuskai, kai kurie vabzdžiai A būklėje gali prarasti 1/2 ir net 3/4 audinių drėgmės. A
pasireiškia ir kai kuriems žinduoliams per žiemos įmygį, kai aplinkos temperatūra
nukrinta žemiau O "C. A taikoma gaminant vakcinas, konservuojant audinius, organus,
sperma, audinių kultūras. Algirdas Mackevičius
anabolija (graikų anabolė - (pa)kilimas), viena f filembriogenezių.
anaboliniai steroidai, vaistų, skatinančių baltymų susidarymą, grupė. Chem. struktūra
artimi vyriškiesiems lytiniams hormonams (androgenams) junginiai (metenolonas,
nandrolonas ir kt.). Santykinis androgeninis A aktyvumas nėra didelis palyginti su jų
sukeliamu anaboliniu aktyvumu, kuris pasireiškia baltymų ir kt. stambių molekulių
sintezės skatinimu, sumažėjusiu azoto išsiskyrimu. A vartojami anaboliniams procesams
skatinti sergant sunkiomis ligomis, esant kacheksijai, osteoporozei. Nors iki šiol nėra
įrodymų, kad A gerina sport. rezultatus (pvz., didindami raumenų masę), tačiau jie
priskiriami sportininkams draudžiamų vaistinių preparatų grupei. Jurgis Ranuinumkus
anabolizmas, organizmo medžiagų apykaitos dalis, f asimiliacija.
anachoretas (graikų anachūrėtės - atsiskyrėlis), pagal Rytų bažnyčios tradiciją - f
atsiskyrėlis.
anachronizmas (faną... + graikų chronos - laikas): l (kalbot.). Kalbos elementas,
nesiderinantis su kalbamojo meto kalbos sistema (paprastai pasenęs, nebeaktualus). Pvz.,
XXI a. pradžioje A būtų dviskaitos formų ar kreipinio draugas (vietoj ponas) vartojimas
bendrinėje lietuvių kalboje. Vincas lli'hutis
2. Laiko skaičiavimo klaida.
3. Ist. netikslumas: vienos epochos įvykių ar faktų priskyrimas kitai, jų laiko sumaišymas.
4. Pasenęs dalykas, paprotys, pasenusi pažiūra.
„Anaconda Company", JAV spalvotosios metalurgijos bendrovė, viena didžiausių
pasaulyje. Išgauna ir gamina varį, aliuminį, sidabrą, uraną. Būstinė Niujorke. Įkurta 1895.
XX a. pr. pradėjo steigti filialus užsienyje. 1929 valdė visą Chile Copper Company.
kurios Chuquicamatos kasykla buvo produktyviausia pasaulyje. Iki 1955 Anaconda
Copper Mining Corporation. 1971 Čilės prezidentu išrinkus S. Allende A įmonės Čilėje
buvo nacionalizuotos. 1973 Čilės valdžia už jas A išmokėjo daugiau, kaip 250 mln. JAV
dol. kompensaciją, tačiau A fin. padėtis blogėjo ir 1977 ją nupirko korporacija t Atlantic
Richfield Company. Aleksandrus Vytautas Rutkauskas
Anadyr (Anadyris), upė Rusijos azijinės dalies Šiaurės rytuose. Ilgis 1150 km, baseino
plotas 191 000 knr. Prasideda Anadyrio plokščiakalnyje. Teka per miškatundrę, tundrą.
Įteka į Beringo j. Anadyrio įlanką Didžiausi intakai: dešinysis Jablonas, Jeropolas,
Mainas, kair. - Čineivejemas, Belaja, Taniureras. Vidutinis debitas 1680 m'/s. Užšalęs -8
mėn. Laivuojamas 570 km nuo žiočių.
Anadyr (Anadyris; iki 1923 Novo Mariinsk), miestas Rusijoje, prie Beringo j. Anadyrio
įl.; Čiukčių auton. apygardos centras. 11 900 gyv. (2000 m. . Jūrų ir oro uostai. Žuvų
perdirbimas. Rusijos mokslų akademijos Šiaurės Rytų įšalo laboratorija. Prie A kasama
akmens anglys, auksas. 1889 įkurtas Novo Mariinsko pasienio postas. Miesto teisės nuo
1965. Mindaugas Pažemys
Anadyrio įlanka (Anadyrskij zaliv), Beringo jūros dalis į pietvakarius nuo Čiukčių
pusiasalio. Ilgis 278 km, Didžiausias plotis -400 km, didžiausias gylis 105 m. Turi Šv.
Kryžiaus įlankėle ir Anadyrio limaną, į kurį įteka Anadyrio upė. Didesniąją metų dalį
plaukioja ledai. Prie A yra Anadyrio miestas.
Anadyrio žemuma (Anadyrskaja nizmennost) yra Rusijos azijinės dalies Šiaurės rytuose,
prie Beringo j. Anadyrio įl., į Šiaurės rytus nuo Koriakų klng. Paviršiaus dažniausiai
aukštis <100 m. Aliuvinės lygumos. Yra neaukštų kalnų. Daug ežerų, pelkių. Daugiametis
įšalas. Per A teka Anadyris. Tundra.
Anadolu T Anatolija.
Anadolu Yaylasi t Anatolijos plokščiakalnis.
anadrdminės migracijos (Taną... + graikų dramos - bėgimas), žuvų neršto kelionės iš jūrų
į upes, T žuvų migracijos.
anaerdbiniai organizmai, anaerobiontai, gyvena ir dauginasi laisvojo deguonies
neturinčioje arba labai mažai turinčioje aplinkoje. Energiją ir deguonį pasisavina
skaidydami org. ir neorg. chem. junginius. Obligatiniai A gyvena tik laisvojo deguonies
neturinčioje aplinkoje (pvz., stabligę sukelianti bakterija Chstridium tetani, botulizmą-C.
botulinum). Kai kurie obligatiniai A žūva aplinkoje, kurioje yra net labai nedideli
molekulinio deguonies kiekiai (metaną gaminančios bakterijos Methanobaclerium,
Methanosarcina). Fakultatyviniai A gali gyventi ir laisvojo deguonies turinčioje aplinkoje
(pvz., žarninė lazdelė Escherichia coli, mielės, kai kurios žarnyne gyvenančios parazitinės
kirmėlės). Juozas Pečiulis
anaerobiontai (Tan... + graikų aer- oras + bion, kilm. biontos - gyvenantis), T anaerobiniai
organizmai.
anaerobiozė (Tan... + graikų aer + bios - gyvybė), gyvybės palaikymas be laisvojo
deguonies. Augaluose anglies dioksido koncentracijos padidėjimas slopina įprastą
aerobinį kvėpavimą ir sukelia anaerobinį kvėpavimą. Pagal deguonies poreikį
gyvybiniams procesams palaikyti skiriami T aerobiniai organizmai ir T anaerobiniai
organizmai. Jūratė Antanina Darginavičienė
anaerostatas (Tan... + graikų aer + statos - stovintis), hermetiškas prietaisas anaerobiniams
mikroorganizmams auginti. Deguonis iš A pašalinamas išsiurbiant orą, naudojant
absorbuojančias chem. medžiagas (pvz., šarminį pirogalolio tirpalą) arba inertines dujas
(vandenilį, helį). Juozas Pečiulis
anafazė (Taną... + graikų phasis -pasirodymas),mitozinio ląstelių dalijimosi trečioji stadija
Tmitozė.
anafilaksija (anaphylaxia < Taną... + graikų phylaxis -apsauga), ypač ūmi įjautrinto
organizmo reakcija pakartotinai į jį patekus specifiniam alergenui. A yra greita (pirmojo
tipo) alerginė reakcija. Dažniausiai A sukelia penicilino grupės antibiotikai, B grupės
vitaminai, kraujo produktai, fermentai, vabzdžių nuodai, rečiau būna fiz. krūvio, maisto ar
šalčio A ir idiopatinė A, kurios priežastis nežinoma. A požymiai priklauso nuo organo,
kuriame vyksta reakcija, ir nuo jos intensyvumo: odos paraudimas, niežulys, dilgėlinė,
viduriavimas, dusulys. Kai reakcija labai stipri, sumažėja kraujospūdis, įvyksta T
anafilaksinis šokas. Į A labai panašios anafilaktoidinės reakcijos (pasitaiko vartojant
aspiriną, vietinius anestetikus, jodo turinčius vaistus), tačiau jų metu nėra imuninio
mechanizmo (specifinių antikūnų, įjautrintų ląstelių). Marius Zolubas
anafilaksinis šokas, gyvybei pavojinga generalizuota anafilaksinė reakcija. Reiškiasi, kai į
organizmą pakartotinai patekus alergenui ir jam jungiantis su prieš jį pasigaminusiais
antikūnais iš ląstelių išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos (svarbiausia histaminas).
Jos veikia kraujagysles, nervų galūnes, lygiuosius raumenis. A sukelia tos pačios
priežastys kaip ir anafilaksiją. Būdinga labai ūmi eiga: per kelias ar keliolika minučių nuo
alergeno patekimo atsiranda silpnumas, sumažėja kraujospūdis, ligoniui sutrinka sąmonė
arba jis praranda ją. Gali būti odos paraudimas, dilgėlinė, pažeidžiama kvėpavimo
(atsiranda bronchų spazmas, pasireiškiantis dusuliu, karkalais), nervų (traukuliai), širdies
ir kraujagyslių (sutrinka širdies ritmas, sustoja širdis) sistemos. A pavojingas gyvybei,
todėl žmogus, anksčiau patyręs A arba anafilaksinę reakciją, turėtų vengti juos sukėlusio
alergeno. Ištikus A reikia kuo greičiau kreiptis į gydymo įstaigą. Marius Zolubas
anafora (graikų anaphora - iškėlimas), retorinė figūra -tų pačių arba panašiai skambančių
žodžių ar posakių pabrėžtas kartojimas gretimų sakinių, žodžių grupių ar poezijos eilučių
pradžioje. Vartojama stiliaus raiškumui stiprinti. Pvz.: Aš padainuosiu / Dainų dainelę, l
Aš dainų bernužėlis; II Aš atdarysiu l Dainų skrynelę, l Paleisiu į liustelį (S. Stanevičius).
Anafora, Eucharistijos malda. A sudaro: dėkojimas Dievui už išganymą; pritarimo
giesmė; epiklezė (Dievo šaukimasis) - Dievo prašoma atnašų pašventinimo ir jų
perkeitimo į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują; persikeitimas (konsekracija); atsiminimas
(anamnezė) - Jėzaus Kristaus pagarbinimas ir krikščioniškų svarb. tikėjimo tiesų
išpažinimas; paaukojimas - malda, kuria aukojama Jėzaus Kristaus atminimo auka;
užtarimas - prašoma vienybės su Jėzumi Kristumi ir šventaisiais; baigiamoji doksologija -
Švč. Trejybės pagarbinimo malda.
anagenėzė (Taną... + graikų genesis - kilmė, atsiradimas), (lietinė evoliucija, evoliucinė
raida be divergencijos, kai prisitaikydami prie kintančios aplinkos, kinta ir taksono
požymiai, bet taksonas neskyla į šakas. A būdinga mikroevoliucijai. A pavyzdžiu gali būti
žmogaus raida, kai didėjo galvos smegenų tūris, tobulėjo plaštaka, elgsena darėsi vis
sudėtingesnė, o rūšis nesuskilo. Kastytis Beitas
465
anaglifija ( r ana... + graikų g/yphe - raižyba), anaglifų metodas, poligrafinis
stereoskopinių vaizdų gavimo būdas. Iš stereografinių nuotraukų poros (l stereoporos)
gaminamos 2 spaudos formos. Spausdinama melsvai žaliais ir raudonais dažais.
Gaunamas vienas spalvotas atvaizdas - anaglifas, į kurį žiūrint pro spec. akinius su f
šviesos filtrais (vienas jų būna melsvai žalias, kitas raudonas) matomas erdvinis vaizdas.
Anaglifijos būdu daromi erdviniai vietovių modeliai, stereometrijos, braižomosios
geometrijos, kristalografijos, medicinos, mechanikos, vaikų leidinių erdvinės iliustracijos.
Anagni (Ananjis), miestas Italijos viduryje, Lacijaus srityje, į pietryčius nuo Romos. 20
200 gyv. (2001 m. . Farmacijos, maisto, tekstilės pramonė. XI a. pab. katedra su
freskomis. Miestas žinomas nuo antikos laiku (tada vadintas Anagnija).
Anagnostakis Manolis (Manolės Anagnostakės) 1925 Salonikai, graikų poetas. 1948-51
už polit. veiklą kalintas, nuteistas mirti. Ryškiausia poezijos dalis - 3 dideli ciklai:
Epochos (3 kn. 1945-51 m. , Tęsinys (3 kn. 1954-62 m. ir Tikslas (1970 m. . Dar išleido
poez. rinktine Eilėraščiai 1941-1971 (1971 m. , eilėraščių rink. Paraštė (1979 m. .
Poezijoje atsispindi polit. įvykiai, ryšku prarastosios kartos visuom. ir moralinė nuostata;
ankstyviesiems eilėraščiams būdinga plakatiškumas, griežta eilėdara, vėlesniesiems -
ironija, sarkazmas, laisvas eiliavimas. Tatjana Timčenko
anagrama (vid. a. prancūzų anagramme < T ana... + graikų gramma - raidė), keičiant
žodžio, posakio raidžių vietą atsirandantis kitas žodis ar posakis: lipti - pilti, plukdyti
-klupdyti, ristas - sartis, alūs -sula. A paprastai tėra savotiško žaidimo (tautosakoje,
literatūroje) elementas. Yra A pobūdžio asmenvardžių, ypač slapyvardžių: Saksua
komitetur < Rutkauskas, Ninel < Lenin (sov. rusų vardas). Artimos reikšmės yra
Tpalindromas. Vincas Urbuūs
Anaheim (Anaheimas), miestas JAV vakaruose, Kalifornijos valstijoje, -40 km į
pietryčius nuo Los Andželo. 332 900 gyv. (2001 m. ; įeina į Los Andželo aglomeraciją.
Oro uostas. Elektrotechnikos, radioelektronikos, aviacijos ir kosm. raketų, chemijos,
maisto, medžio apdirbimo pramonė, mašinų gamyba. Disneylando pramogų parkas
(įkurtas 1955 m. . Kurortas. A pradėjo kurtis 1857, miesto teises gavo 1915.
Anahita, senovės armėnų motinystės ir vaisingumo deivė. Viena seniausių ir svarb.
dievybių. Aramazdo duktė. A tapatinama su graikų Artemide, rom. Diana. A vadinta
didžiąja deive, armėnų motina. A garbinti skirta daug šventovių (Armavire, Artašate,
Bagarane ir kt.). Svarb. šventykla -Erizoje (dab. Erzincanas, Turkija); ten stovėjusią
auksinę A statulą 34 p.m.e. pagrobė ir sunaikino Marko Antonijaus kareiviai. XIX a. pab.
Sadahe (netoli dab. Erzincano) rasta bronzinė A galva saugoma Britų muziejuje. Marytė
Kontrimailė
Ana Ivanovna 1693 m. vasario 7 d. Maskva - 1740 m. spalio 28 d. Sankt Peterburgas,
Rusijos imperatorė (1730-40 m. . Ivano V duktė, Petro I dukterėčia. 1710 m. ištekinta už
Kuršo kunigaikščio Frydricho Vilhelmo (m. 1711 m. . Iki 1730 gyveno Mintaujoje. Po
Petro II mirties, pasibaigus vyriškajai Romanovų linijai, 1730 prytų aukščiausiosios
slaptosios tarybos (AST) pakviesta į sostą priėmė sąlygas (vad. kondicijas), kuriomis
didikų naudai buvo apribota monarcho valdžia. Remdamasi bajorija ir kariuomene 1730
m. vasario nustojo jas vykdyti ir panaikino AST. Mažai rūpinosi valstybės reikalais.
vyriausybėje įsigalėjo Kuršo baronai vokiečiai ir A favoritas E. Bironas. Valdant A Rusija
dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos įpėdinystės kare (1733-35 m. , per kurį rėmė Saksonijos
kurfiurstą Frydrichą Augustą II, tapusį LLV valdovu Augustu III.
anakardis (Anacardium), anakardinių (Anacardiaceae) šeimos augalų gentis. apie 15 rūšių.
A kilęs iš Amazonės džiunglių. Tai 10-15 m aukščio medžiai. Vakarinis A (A.
occidentale) XVI a. introdukuotas Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Auginamas daugelyje
tropinio klimato šalių dėl vaisių ir medienos. Anakardžio riešutas susideda iš kevalo ir
branduolio. Auga ant sustorėjusio sultingo kriaušės pavidalo vaiskočio, kuris vartojamas
maistui. Iš kevalo ir medienos gautas aliejus naudojamas preparatams nuo moskitų
gaminti. Daiva Patulauskailė
anakolūtas (graikų anakoluthon < anakoluthos - nenuosekliai, nerišliai), retorinė figūra -
gramatiškai ne visai taisyklingas žodžių derinimas sakinyje, sakinio pabaigos
nesuderinimas su pradžia. Suteikia meniniam vaizdui šnekamosios kalbos įspūdį, padeda
charakterizuoti personažą arba lyr. subjektą. Pvz.: Dainuoja apie žirgelius, l Ir mergelius,
ir darželius l Girtuoklis vidury nakties, l Kai tamsta, angele, meldies (H. Radauskas).
Ana Komnina (graikų Anna Komnina) 1083 tH53 ar 1154, Bizantijos metraštininke.
Imp. Aleksijaus I Komnino duktė. Dirachijaus kunigaikščio Nikeforo Brieniečio žmona.
Po nesėkmingo bandymo vietoj brolio Jono II Komnino į sostą pasodinti savo vyrą
pasitraukė į vienuolyną, kur 1136 (ar 1137 m. -! 148 parašė Aleksiadą - 15 kn. metraštį
apie savo tėvo valdymo laikotarpį (1069-1118 m. . Kūrinys papildė ir pratęsė vyro veikalą
Hy/e Historios, skirtą 1070-1079 m. Bizantijos istorijai. Aleksiadą parašyta graikiškai,
remiantis valst. kanceliarijos dokumentais, autorės tėvo liudijimais, karvedžių pranešimais
ir asmenine patirtimi.
anakonda (Eunectes murinus), smauglinių (Boidae) šeimos gyvatė. Paplitusi P. Amerikos
upių (priklausančių Amazonės ir Orinoko baseinams) pakrantėse, senvagėse, ežerų
pakraščiuose. Ilgis iki 9,5 m. Žalsvai rudos spalvos su didelėmis tamsiomis dėmėmis.
Gyvavedė veda 30-40 jauniklių (50-80 cm ilgio). Minta paukščiais, smulkiais žinduoliais,
rečiau žuvimis. Gerai plauko. Medžiojama dėl odos ir mėsos. Pav. Giedrius Trakimas
Anakreontas (Anakreon, kilm. Anakreontos), VI a. p.m.e., senovės graikų poetas. Kilęs iš
Tėjo (M. Azija). Persams užėmus gimtinę gyveno pas Šamo ir Atėnų valdovus. Rašė
dainas moterų chorams, elegijas, epigramas, eilėraščius. Sukūrė galantiško,
besidžiaugiančio gyvenimo malonumais, linkusio bendrauti ir linksmintis, autoironiško
lyr. herojaus paveikslą. Antikos laikais buvo žinomos 5 A poezijos knygos; išliko 3
eilėraščiai ir daug fragmentų. Pav. Dalia Dilytė
anakreontinė poezija, helenizmo, vėlyvosios antikos ir Bizantijos nežinomų graikų
autorių, sekusių Anakreontu, eilėraščiai. Kurinių pagr. motyvai - jaunystė, žaisminga
meilė, puota, nerūpestingas gyvenimo džiaugsmas. Ankstyvaisiais viduramžiais buvo
sudarytas A rinkinys Carmina Anacreontea. Antikos A sekė Renesanso ir baroko poetai.
Eilėraščių anakreontiniais motyvais sukūrė prancūzų (P. Ronsard'as, R. Belleau, A.
Chėnier), vokiečiu (J. N. Gotzas, G. E. Lessingas, J. Gleimas), rusų (A. Puškinas, G.
Deržavinas, kalba Batiuškovas) poetai. L: Anakreonlinė poezija Vilnius 1995. Dalia
Dilytė.
anakrūzė (graikų anakrusis - atsistūmimas), antikinės ir silabotoninės eilėdaros elementas
- papildomi, į metro sudėtį neįeinantys skiemenys eilutės pradžioje; nekirčiuoti eilutės
pradžios skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį (jambo ir amfibrachio eilutėje - pirmasis
skiemuo, anapesto - pirmieji 2 skiemenys). A priešybė - T epikmzė. Juozapas
dmlzijuiiskas
Anaksagoras Klazomeniėtis (Anaxagoras Klazomenios) apie 500 t428 p.m.e., senovės
graikų filosofas. Anaksimeno Miletiečio mokinys, Periklio mokytojas. Didesnę gyvenimo
dalį praleido Atėnuose; apkaltintas bedievyste, iš jų ištremtas. Parašė filos. veikalą Apie
gamtą (išliko 20 fragmentų), kuriame atsispindi jonėnų mokyklos natūrfilosofijos idėjos.
Laikėsi požiūrio, jog pasaulis atsirado iš beformės materijos, sudarytos iš daugybės
nematomų dalelių, kurių kiekvienoje glūdi visų savybių sėklos (vėliau pavadintos
Thomeomerijomis). Kai šią pirmaprade materiją išjudina pirmasis judintojas -protas (T
misas), atsiranda kosminis sūkurys, kurio centre susitelkia tamsus, drėgnas ir šaltas oras, o
periferijoje -šviesus, sausas ir karštas eteris. Išjudintoms sėkloms telkiantis pagal kokybės
panašumą atsiranda įv. savybes turintys daiktai. Anot A, kiekviename daikte yra visos
įmanomos savybės, tačiau žmonės dėl riboto juslių jautrumo suvokia tik tas, kurios jame
vyrauja. A rėmėsi Platonas, Aristotelis. Tomas Sodeika
Anaksimandras Miletietis (Anaximandros Milėsios) apie 610 m. - 546 p.m.e., senovės
graikų filosofas. Jonėnų mokyklos atstovas. Talio Miletiečio mokinys. Pirmojo graikų
filosofijos veikalo Apie gamtą autorius. Išlikęs fragmentas, kuriame teigiama, jog
pasaulyje viešpatauja griežta būtinybė, saistanti atskirus daiktus taip, kad atsirasdami jie
tarsi skolinasi vieni iš kitų būtį, o išnykdami atiduoda skolą. Anot A, iš nediferencijuotos,
neapibrėžtos, pirmapradės materijos (Tapeironas) išsiskiria karščio ir šalčio priešybės,
kurių sąveika lemia pasaulio raidą ir įvairovę. A laikomas geocentrinio pasaulio modelio
autoriumi ir pirmuoju kartografu, sudariusiu pasaulio žemėlapį. Tomas Sodeika
Anaksimėnas Miletietis (Anaximenes Milėsios) apie 585 - 525 p.m.e., senovės graikų
filosofas. Jonėnų mokyklos atstovas. Anaksimandro Miletiečio mokinys. Veikale Apie
gamtą aiškino pasaulio atsiradimą, sandarą bei kai kuriuos meteorol. reiškinius. Pirmuoju
Visatos pradu laikė orą, nes šis palaikąs pasaulio egzistavimą taip, kaip iš oro sudaryta
siela palaikanti būtybių gyvybę. Oras, anot A, yra beribis Tapeironas. Pasaulio daiktų
įvairovę aiškino oro tankėjimu ir retėjimu: orui tankėjant atsiranda šaltumas, kietumas,
sunkumas, tamsumas, o retėjant - karštumas, minkštumas, lengvumas, šviesumas.
Dangaus šviesulius kildino iš jūros garavimo. A kūriniai neišliko; jo idėjos žinomos iš
Diogeno Laertiečio veikalų. Tomas Sodeika
analai (lot. annales < annalis - metinis), pametimai svarb. įvykių užrašymai. Žinomi dar
senovės Rytuose, viduramžių europiečių perimti iš romėnų. senovės Romoje A buvo
vadinamos vyr. žynio baltoje lentoje užrašytos vienerių metų žinios. IV a. p.m.e. žuvę A
buvo iš atminties atkurti ir rašomi iki 123-114 p.m.e. Iš jų sudarytas 80 knygų rink.
Didieji analai. A buvo žinomi senovės Egipte, Asirijoje, Kinijoje ir kitur. Rusioje kaip
žanras nesusiformavo; įrašai Velykų lentelėse (t.p. apie Vladimiro žygį prieš jotvingius
983, Jaroslavo - prieš jotvingius 1038 ir lietuvius 1040 m. buvo panaudoti sudarant
seniausius rusų metraščius, tapusius pagrindu jų sąvadui Senųjų laikų pasakojimas
(Pavest' vremennych /et). V. ir Vid. EuropojeA plito greta kronikų. T Kvedlinhurgo
analuose pirmąkartą 1009 m. paminėtas Lietuvos vardas. vokiečių kolonijų Baltijos r.
kraštuose istoriografijai A mažai būdingi. Pelplino A pateikia XIII a. įvykius Prusoje, jais
galima patikrinti kai kurias Petro Dusburgiečio ir Olyvos kronikų žinias. XII- XIV a. A
buvo plačiai paplitę Lenkijoje. XIII a. istorijai svarbūs Gniezno ir Krokuvos kapitulų A,
kuriuose yra unikalių žinių apie Prūsą. Į viduramžių pabaigą A nyko, daugiausia išliko
nereikšminguose lokaliniuose centruose; vietoj jų imta rašyti kronikas. LDK bei Lietuvoje
tėra išlikusi trumpa analų pobūdžio XVI a. kronika, pridėta prie I Lietuvos Statuto
Ališavos nuorašo. Edvardas Gudavilm
analcimas ( Tan... + graikų alkimos -stiprus), silikatų klasės mineralas Na[AlSi,OJ'H,O.
Kristalai kubinės singonijos; būna pavieniai arba sudaro drūzas, žeodas, grūdėtus
agregatus. Bespalvis, baltas, pilkas. Blizgesys stiklo. Kietumas 5,5-6. Tankis 2300 kg/m1.
Randamas sienituose, pegmatituose, vulkaniniuose tufuose, pemzose, kai kuriose
nuosėdinėse uolienose.
Ana Leopbldovna TAnna Leopoldovna.
analėp - 1kai (graikų analėpsis - atstatymas), vaistai, stimuliuojantys centrinę nervų
sistemą, ypač kai nuslopinti kvėpavimo ir vazomotorų (motorinių nervinių ląstelių,
inervuojančių kraujagyslių raumenis) centrai, sąmonė. Skiriamos re - 1eksinio, tiesioginio
ir mišraus veikimo A grupės. Pirmosios grupės A (lobelinas, cititonas) veikia re -
1eksiškai stimuliuodami chemoreceptorius miego arterijos kamuolyje (g/omus
caroH'c«m),tiesiogiaiveikiantieji A (pentametilentetrazolis, bemegridas) stimuliuoja
kvėpavimo ir vazomotorų centrų neuronus, mišrieji A (niketamidas, kamparas) veikia ir
vienu, ir kt. būdu. Per didelės A dozės gali sukelti traukulius. Anksčiau A buvo vartojami
kvėpavimui ir kraujotakai aktyvinti. XX a. pab. daugelyje šalių nebevartojami, nes
atsirado efektyviau ir saugiau šiuos sutrikimus šalinančių ; priemonių. Jurgis
Ramanauskas ;
analgetikai (graikų analgetos - beskausmis), skausmą malšinantys vaistai. Skirstomi į
nenarkotinius A (nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai) ir narkotinius A. Ne j
narkotiniai A malšina skausmą, mažina padidėjusią temperatūrą, š daugelis jų slopina
uždegimą. Šių preparatų (acetilsalitilo rūgšties, analgino, paracetamolio ir kitų)
analgetinis poveikis reiškiasi tuo, kad jie slopina prostaglandinų, kurie įjautrina audinių
skausmo receptorius, sinteze. Vartojami ne itin stipriam sąnarių, raumenų, dantų, galvos ir
nervinės kilmės skausmui malšinti. Narkotiniai A dirgina opioidinius receptorius, slopina
nugaros ir galvos smegenyse skausmo impulsų sklidimą, mažina kitus nemalonius
pojūčius (dusulį), sukelia nenatūraliai pakilią nuotaiką - euforiją. Narkotiniai A (kodeinas,
morfinas, promedolis ir kiti) vartojami tik labai stipriam skausmui slopinti (ištikus
miokardo infarktui, po operacijos, traumos, sergant vėžiu), sausam varginančiam kosuliui
malšinti (kodeinas), dusuliui, atsiradusiam dėl ūminio širdies veiklos nepakankamumo,
slopinti. Prie narkotinių A galima greitai įprasti, pradėti jais piktnaudžiauti, atsiranda
fizinė ir psichinė priklausomybė; nustojus vartoti kyla abstinencijos reiškinių, todėl šių
vaistų vartojimas griežtai kontroliuojamas.
analgėzija (graikų analgesia - bejausmiškumas), skausmo sumažėjimas arba išnykimas.
Atsiranda dėl kai kurių nervų sistemos (galvos ar nugaros smegenų, periferinių nervų)
ligų. Gali būti sukeliama f analgetikais, T (taiga, T savitaiga, t hipnoze,t akupunktūra, t.p.
sutelkiant dėmesį į objektus, nesusijusius su skausmo sukėlėju (pvz., į muziką).
analinė anga (anus), išangė, išorinė tiesiosios žarnos anga. Žemesniųjų stuburinių gyvūnų
žarnynas, šlapimo ir lytiniai takai išeina į vieną bendrą ertmę - kloaką. Aukštesniųjų
stuburinių gyvūnų ir žmogaus A yra atskirai nuo šlapimo ir lytinių organų angų. Pro A iš
organizmo šalinamos nesuvirškinto maisto liekanos. Dainius Haroldas Kiuža
anSlinė stadija, psichoanalizės sąvoka, antrasis psichoseksualinės raidos tarpsnis (po T
oralinės stadijos). A sąvoką įvedė austrų psichol. S. Freudas (1905 m. . Apima antruosius
ir trečiuosius gyvenimo metus. Vaikui nesugebėjus suderinti tuštinimosi arba jo
sulaikymo malonumo su sočiai, reikalavimais (tėvai reikalauja savikontrolės ir moko
vaiką tuštintis į puoduką), įvyksta fiksacija. T Libido lieka šioje stadijoje ir susiformuoja
analinis charakteris. Šie vaikai suaugę gali būti užsispyrę, pedantiškai tvarkingi,
agresyvūs, šykštūs, nelanksčios savikontrolės. Dar T falinė stadija, - 1atentinė stadija,
Tgenitalinė stadija. DanguolėBeresnevičienė
analistai (lot. annales - metraščiai), pirmieji senovės Romos istorikai metraštininkai ( III a.
-l a. p.m.e. l pusė). Dėstė įvykius chronologiškai pagal magistratų valdymo metus. Rėmėsi
daugiausia analais ir fastais. III a. - II a. p.m.e. l pusės istorikai, vad. vyresnieji A (Kvintas
Fabijus Piktoras, Lucijus Ginčijus Alimentas, Postuminijus Albinas ir kt.), rašė graikų
kalba. Pradedant Marku Porcijumi Katonu (234-149 p.m.e.), parašiusiu Romos istoriją
Pradžios (Origines), A rašė lotyniškai. Pasakojimą paprastai pradėdavo nuo Romos
įkūrimo, kitų valstybių ir tautų istorijai skyrė tiek dėmesio, kiek ji buvo susijusi su Roma.
-123 p.m.e. Publijus Mucijus Scevola išleido 80 kn. rinkinį Didieji analai (Annales
Maximi). II a. pab.-l a. p.m.e. l pusės istorikai, vad. jaunesnieji A (Kvintas Klaudijus
Kvadrigarijus, Kvintas Elijus Tuberonas ir kt.), pateikdami ist. medžiagą rėmėsi retorikos
principais. Įvykių vertinimui įtakos turėjo priklausomybė vienai ar kitai polit. grupuotei.
Vėlesnių autorių veikaluose išliko A darbų fragmentų ar paminėjimų.
analitinė apskaita, buh. įrašų analitinėse sąskaitose sistema. Vertine ir natūrine išraiška
detalizuoja įmonės ūk. veiklos duomenis. Jais remiantis analizuojami atsargų likučiai,
atsiskaitymai su kiekvienu tiekėju, pirkėju, įmonės darbuotoju ir kl. Duomenys apie
kiekvienos rūšies materialinių vertybių kiekį natūra naudojami inventorizuojant atsargas,
išaiškinant atsargų perteklių ar trūkumą. A neatsiejama nuo T sintetinės apskaitos -
analitinės sąskaitos išplečia ir detalizuoja sintetines sąskaitas. Aldona Jonkaitienė
analitinė filosofija, log. analizės ir lingvistinės filosofijos krypčių visuma. Analizuoja
kalbą remdamasi mat. ir log. metodais. Tiria kalbos prasmę ir kaip išvengti beprasmybių
bei prieštaringumo kalboje. A objekto samprata ir analizės metodais skiriasi nuo
klasikinės filosofijos (A metafizikos teiginius laiko beprasmiais). A atsirasti impulsą davė
loginis pozityvizmas. Žymiausias jo atstovas R. Carnapas XX a. 3 dešimtmetyje
suformulavo moksl. kalbos, paremtos empirizmu, kūrimo programą. B. Russellas, L.
Wittgensteinas ir G. E. Moore'as šią programą performulavo; atsisakė empirizmo, siekė
tik log. ir mat. priemonėmis griežtinti kalbą. Vėliau išplėtotus log. analizės metodus jie
pritaikė spręsti kasdienės kalbos problemoms (susišnekėjimo galimybėms, prasmėms).
Remiantis logine filosofine kalbos samprata buvo siekiama sukurti kalbos semantinę
teoriją. Tai turėjo įtakos vėlesnei semantikos teorijai. XX a. viduryje A vyravo JAV ir
Anglijoje. Šiuolaikinėje filosofijoje A terminas vartojamas platesne prasme. Analitinėmis
vadinamos tos filos. kryptys, kuriose vyrauja šiuolaikinės logikos metodai, bet
problematika yra platesnė: nagrinėjamos ne tik kalbos, bet ir mokslo filosofijos
problemos. R. Pavilionis Kalba. Logika. Filosofija Vilnius 1981; A. Degutis Myšlenie i
dejstvitel'nost' Vilnius 1984; Sprachphilosophie. Philosophy of Language. La philosophie
du langage 2 v Berlin-New York 1992-96. Kęstutis Masiulis
analitinė psicholbgija, psichodinaminė asmenybės teorija, žmogaus psichiką ir elgesį
aiškinanti pasąmonės veikla. Sukūrė XX a. pr. Šveicarijos psichol. C. G. Jungas. Jis skyrė
3 žmogaus psichikos lygmenis: t sąmonę, asmeninę? pasąmonę ir T kolektyvinę
pasąmonę (dar vadinamą objektyviąja psichika). Sąmonės turinys ir organizacija priklauso
nuo T Ego, kuris, būdamas sąmonės centras, tvarko ateinančią informaciją, laiduoja
asmens tapatumo ir tęstinumo jausmą. Asmeninėje pasąmonėje slypi psichinio gyvenimo
dalys, kurios buvo nuslopintos arba per daug nereikšmingos, kad pasiektų sąmonę. Tam
tikri asmeninės pasąmonės dariniai vadinami T kompleksais. Jų kilmė siejama su psichine
trauma arba intensyviu emociniu patyrimu bei archetipinėmis prielaidomis. T Archetipai
2, glūdintys kolektyvinėje pasąmonėje, lemia asmenybės raidos procesus ir f
individuaciją. C. G, Jungas teigė, kad žmogus turi įgimtą rel. poreikį (vad. funkciją); jis
susijęs su gyvenimo prasmės atradimu ir yra toks pat svarbus psichinei žmogaus sveikatai
kaip ir instinktyvių potraukių patenkinimas. Analizuodamas psichoterapinį procesą C. G.
Jungas didelę reikšmę teikė simboliams (t.y. sapnams, mitams, pasakoms), kurie jungia
sąmonę bei skirtingus pasąmonės lygmenis. A analizuoja asmenybės tipologiją (T
ekstraversija ir T introversija), kuri priklauso nuo vyraujančių individo psichinių savybių
(pojūčių, jausmų, mąstymo ir intuicijos). A pateikė kitokią nei psichoanalizė T libido
sampratą (tai gyvenimo energija, galinti pasireikšti įvairiomis formomis). Gražina Gudaitė
analitinės kalbos. Jų gramatinėje sandaroje vyrauja sudurtinės, iš pagalbinio ir
savarankiškos leksinės reikšmės žodžio sudarytos analitinės formos, rodančios gramatines
žodžių reikšmes ir sintaksinius savarankiškų žodžių ryšius (anglų Ishall ask 'aš paklausiu',
he will ask 'jis paklaus', I have asked 'aš paklausiau', the play 'žaidimas', to play 'žaisti';
indoneziečių saja 'aš', kepada saja 'man'). Svarbūs tarnybiniai žodžiai (artikelis,
prielinksniai ir polinksniai, pagalbiniai veiksmažodžiai, dalelytės), žodžių tvarka,
intonacija. Grynai A nėra: vienos daugiau, kitos mažiau turi vientisinių (sintetinių) formų
(anglų boy 'berniukas', cat 'katė' - bendrasis linksnis, vns., boys, coM-dgs. formos), jos
vartojamos lygiagrečiai su analitinėmis (plg. the boy's hand/the hand of the boy 'berniuko
ranka'). Analitinės yra naujosios ide. kalbos - anglų, danų, pranc., it., persų, hindi, bulg.,
kai kurios R. ir Pietryčių Azijos kalbos. Regina Venckutė
analitiniai ir sintetiniai teiginiai filosofijos istorijoje siejami su tikru ir atsitiktiniu
žinojimu, požymio priskyrimu objektui, jo esmės pažinimu. I. Kantas jų skirtingumą
grindė naujų žinių gavimo būdu. Analitiniu teiginiu iš subjekto sąvokos logiškai išgaunant
joje jau glūdintį predikatą naujų žinių neįgyjama. Sintetiniu teiginiu subjektui priskiriama
tai, kas nauja, ko nėra jo sąvokoje, ir taip išplečiamas pažinimas. Šiuolaikinėje loginėje
semantikoje A siejami su empirinių ir teorinių žinių problema, teiginių teisingumo
pagrindimu kalbine ir užjos esančia tikrove. Analitiškumas ir sintetiškumas yra loginės
žinių sistemos savybės. Jos nusako būdą, kuriuo tikrinamas teiginių teisingumas. Atskiri
teiginiai negali būti A. Jie tokie tampa semantinėse sistemose. Analitiniai teiginiai yra tie,
kurių teisingumas apibrėžiamas semantinės sistemos taisyklėmis. Sintetinių teiginių
teisingumui įrodyti šių taisyklių nepakanka, reikia remtis empiriniais duomenimis.
Analitiškumas ir sintetiškumas semantikoje patikslinama loginės ir fakto tiesos
sąvokomis: analitinis teiginys yra logiškai, o sintetinis - faktiškai teisingas. Formaliose
sistemose tai patvirtina interpretacija. Teiginys teisingas, jei jis yra toks visose sistemos
interpretacijose, o faktiškai teisingas, jei yra toks tik kai kuriose interpretacijose. A nėra
absoliutinami. Pereinant iš vienos kalbos semantinės sistemos į kitą kai kurie sintetiniai
teiginiai gali virsti analitiniais. L: W. O. Quine From a Logical Point of Vievi Cambridge
1953; H. Putnam The Anafytic and the Synthetic 3 v 1962. Romanas Plečkaitis
analizatorius: 1. Optinis prietaisas šviesos poliarizacijai tirti. Sandara tokia pat kaip T
poliarizatoriaus. A nustatoma poliarizacijos laipsnis arba jos pokyčiai. A gali būti
poliarizacinis šviesos filtras, poliarizacijos prizmė, turmalino plokštelė. Optinėse
sistemose su fotoelektrine užrašymo sistema A naudojamas šviesos pluošto poliarizacijos
laikiniams ar erdviniams pokyčiams paversti atitinkamais įtampos, srovės pokyčiais
(Tpoliarimetras).
2. Organizmo funkcinė sistema, analizuojanti aplinką, T sensorinė sistema.
analizė (graikų analysis - skaidymas, dalijimas), mąstymo metodas, pagrįstas tikrovės
(daiktų, reiškinių, savybių, santykių) ar mąstymo skaidymu į dalis. T Sintezės priešybė. A
nuo antikos iki dab. laikų yra vienas pagrindinių įv. mokslų metodų. Taikoma pažinti
visumos struktūrai, dalims ar jų funkcijoms. Paplitusi loginė (teorinių objektų skaidymas)
ir empirinė (eksperimentinis realių objektų dalijimas) A. Matematinė A yra vienas
seniausių mokslo metodų. Padeda spręsti mat. uždavinius ar įrodyti hipotezes. G. Galilei
ir R. Descartes'as mat. analizės metodą perkėlė į gamtos mokslus. A juose taikoma
sudėtingiems gamtos objektams skaidyti į paprastus. Filosofijoje A - priklausomybių
išaiškinimas, logikoje - išvadų iš bendrųjų prielaidų gavimas. Kėstutis Masiulis
analizinė chemija, chemijos šaka, kurianti ir pritaikanti metodus, prietaisus ir strategiją
medžiagos chem. sudėčiai, struktūrai ir energinei būsenai erdvėje bei laike nustatyti.
Nagrinėja bendruosius teorinius klausimus, medžiagų radimo ir atpažinimo (Tkokybinė
analizė), perskyrimo, koncentravimo ir nustatymo (Tkiekybinė analizė) metodus, reagentų
ir prietaisų panaudojimą analizei bei jos atlikimo techniką, chem. analizės metrologiją. A
grindžiama stechiometrija, tirpalų teorija, chem. pusiausvyros termodinaminiais
skaičiavimais, naudojamasi nusodinimu ir nuosėdų tirpinimu, rūgščių ir bazių,
kompleksinių junginių susidarymo, oksidacijos ir redukcijos reakcijomis. Pagal
vykstančius procesus analizės metodai skirstomi į cheminius (materija+materija) ir
fizikinius (materija+energija). Chem. metodais pirmiausia atliekama chem. reakcija, po to
matuojama fiz. savybė (analizinis signalas), kurios dydis tiesiai proporcingas komponento
kiekiui arba jo koncentracijai. Fiz. metodais tiesiogiai matuojama analizuojamos
medžiagos fiz. savybė. Cheminiai analizės metodai skirstomi pagal tai, koks dydis
matuojamas vykstant reakcijai - tai gali būti reakcijos produkto kiekis arba reagento tūris
ar masė, elektros srovės leidimo laikas, analizuojamos medžiagos pokytis, reakcijos tipas
arba greitis. Svarbiausi chem. analizės metodai yra svorio analizė, titrimetrinė analizė
(pagrįsta rūgščių ir bazių, kompleksų susidarymo, nusodinimo, oksidacijos ir redukcijos
reakcijomis), optiniai metodai (Tfotometriniai analizės metodai, liuminescencinė analizė,
nefelometrija, turbidimetrija), elektrocheminiai (potenciometrija, voltamperometrija,
konduktometrija, elektrogravimetrija, kulonometrija) ir kinetiniai analizės metodai. Svorio
ir titrimetrinės analizės metodai dar vadinami klasikiniais, o likusieji - fiz. chem. analizės
metodais. Fiz. chem. analizės metodai pagrįsti spinduliuotės sąveika su medžiaga ar
medžiagos spinduliuotės matavimu (f aktyvacinė analizė, atominė spektroskopinė analizė,
rentgeno - 1uorescenciniai ir rentgeno emisiniai analizės metodai), medžiagos elektrinių
ar magn. savybių matavimu (masių spektrometrija, potenciometrija, konduktometrija,
termoelektrinė analizė), medžiagų tankio arba kitų mech. ar mol. parametrų (garso
greičio, lydymosi ar virimo temperatūros, klampos, paviršiaus įtempio) matavimu. Atskirą
grupę sudaro biol. analizės metodai, naudojantys organizmų atsaką (reakciją) į aplinkos
pokyčius. Perskyrimo metodai (nusodinimas, ekstrakcija, chromatografija, elektroforezė,
jonų mainai) dažniausiai pagrįsti atrankiniu analizuojamos medžiagos komponento
pasiskirstymu tarp dviejų fazių (skystis -dujos, kietoji medžiaga -dujos, kietoji medžiaga
-skystis, skystis -skystis). Visi A metodai apibūdinami atrankumu (galimybe nustatyti
ieškomąjį elementą), jautriu (analizuojamo elemento ar junginio mažiausias kiekis, kurį
galima nustatyti), sparta, rezultatų tikrumu (matavimo vidurkio artumas tikrajai vertei) ir
tikslumu (atskirų matavimo verčių artumas vidurkiui). A glaudžiai siejasi su fizika,
neorg., org., fizikine ir koloidų chemija, elektrochemija, metrologija, informacijos teorija
ir daugeliu kt. mokslų. Analizės metodais kontroliuojama aplinkos švarumas, technol.
procesai, produkcijos kokybė. A laimėjimai naudojami atom. energetikoje, elektronikoje,
okeanologijoje, biologijoje, medicinoje, žemės ūkio, kriminalistikoje, archeologijoje,
kosm. tyrimuose. Jau senovėje žmonės mokėjo atskirti medžiagas pagal išvaizdą, kvapą,
skonį, kietumą. Iš pradžių buvo nustatinėjama, ar maisto produktai, vaistai tinka vartoti,
rūdų kokybė, vėliau atsirado būtinybė kiekybiškai tirti rūdas, metalus ir jų lydinius -
atsirado prabų analizė. Jau alchemikai mokėjo atskirti kai kurias medžiagas. XVIII a. vid.
anglų chemikas R. Boyle'is įvedė chem. elemento sąvoką ir junginių skaidymą į
elementus pavadino analize. Iki XIX a. visa chemija iŠ esmės buvo analizinė. XVIII a.
pradėta tirti ir dujas. Įrodyta, kad kai kurios dujos susideda iš kelių vieninių medžiagų. A.
L. de Lavoisier (Prancūzija) 1774 nustatė oro chem. sudėtį, J. Pries - 1ey (Didžioji
Britanija) ir C. W. Scheele (Švedija) atrado naujų dujinių medžiagų. 1778 T. O.
Bergmanas (Švedija) sukūrė sisteminius jonų radimo vandenilio sulfidu ir šarmais
pagrindus. Naujų cheminės analizės metodų sukūrė chemikai L. J. Thenard'as, N.
Vauquelinas (abuPrancūzija), H. Rose, C. R. Fresenijus (abu Vokietija), N. Menšutkinas
(Rusija). 1789 suformuluotas f masės tvermės dėsnis skatino tobulinti senus ir kurti
naujus A metodus. Daugelio šių metodų eiga buvo tokia: iš pradžių tiriamąjį elementą
nusodindavo iš tirpalo blogai tirpstančio junginio pavidalu, po to sverdavo. Gerokai
tobulesnį titrimetrinės analizės metodą sukūrė prancūzų chemikas L. J. Gay-Lussacas.
XIX a. pab. pradėtos analizuoti org. medžiagos: sudeginus org. medžiagas susidaro dvi
neorg. medžiagos - anglies dioksidas ir vanduo, o šiuos junginius nustatyti chemikai jau
mokėjo. Org. junginių analizė tapo tikslesnė, kai 1911 F. Preglis (Austrija) sukūrė
mikroanalizės metodą. Chem. analizėje pradėti vartoti org. reagentai. Ypač paspartino
chem. analizę fizikinių analizės metodų sukūrimas: 1859 R. W. Bunsenas ir G. R.
Kirchhofas (Vokietija) sukūrė spektrinės analizės metodą, 1903 m. Cvetas (Rusija) -
chromatografinę analizę, 1912 M. Laue (Vokietija) - rentgenostruktūrinę analizę, 1920 F.
Astonas (Didžioji Britanija) -masių spektrometrija, 1922 J. Heyrovsky (Čekija) -
poliarografiją, 1926 G. C. de Hevesy (Vengrija) ir F. A. Panethas (Austrija) -
radioaktyviųjų indikatorių metodą. Lietuvoje pradėta dėstyti A ir analizuoti kai kurias
medžiagas Vilniaus universiteto laboratorijoje nuo XVIII a. pab. (J. Sartorijus, A.
Sniadeckis, I. Fonbergas). Analizės metodų sukūrė T. Grothusas, gyvenęs ir dirbęs
Gedučiuose (Linkuvos valsčius ). Po Pirmojo pasaulinio karo buvo dėstoma A ir
atliekama chem. analizė Vilniaus (M. Hlasko) ir Kauno (F. Butkevičius, P. Juodakis,
kalba Daukšas) universitetuose. Išleisti V. Ruokio, F. Butkevičiaus, kalba Daukšo A
vadovėliai. Po 1945 A dėstymo ir tyrimų centru tapo Vilniaus universitetas. Čia buvo
analizuojama mineralinės žaliavos, gamtinis vanduo ir kt. medžiagos (darbų vadovas
kalba Daukšas), sukurta fotometrinių, kinetinių, potenciometrinių, atomo absorbcinės,
spektrometrijos, chromatografinių, elektromigracinių elementų ir junginių perskyrimo bei
nustatymo metodų (E. Jasinskienė, R. Kazlauskas, A. Padarauskas, E. Ramanauskas),
išleista vadovėlių: F. Butkevičiaus ir kalba Daukšo Kokybinė analizė (1949 m. , kalba
Daukšo Kiekybinė analizė (H961 m. , Kokybinė analizė (!1965 m. . Chemijos institute (P.
Norkus) sukurta redoksimetrinių tirpalų analizės metodų, Biochemijos institute (J. Kulys,
V. Laurinavičius) - biosensorių. Išleista J. Kulio monografija/lnalizinės sistemos
mobilizuotų fermentų pagrindu (1981, rusų kalba), D. Mickevičiaus vadovėlis Cheminės
analizės metodai (2 d. 1998-1999 m. . Rolandas Kazlauskas
analizinė daūgdara, euklidinės erdvės R" aibė 5, tenkinanti sąlygas: kiekvienam taškui x e
S egzistuoja aplinka C/ (x)cR" ir &-mačio argumento glodžiojibijekcija <JP, atvirąją aibę
A c R atvaizduojanti į aibę U (x)C] S, kurios atvirkštinė funkcija yra tolydi. Tokia aibė S
dar yra vadinama &-mate glodžiąja daūgdara arba A:-mačiu glodžiuoju paviršiumi
erdvėje R". Vienmatė daūgdara vadinama kreive. Jeigu funkcija ą> yra p -glodžioji, p e N,
arba be galo glodi, tai sakoma, kad daūgdara S yra p -glodžioji, ar atitinkamai - be galo
glodi. Pvz., vienetinis apskritimas, t.y. plokštumos taškų (x, v), kurių koordinatės tenkina
lygtį x:+y2=\, aibė yra be galo glodi kreivė; vienetinė sfera, t.y. erdvės taškų (x, y, z), kurių
koordinatės tenkina lygtį x2 +y2 +z2 = l, aibė yra dvimatis be galo glodus paviršius. A
sąvoka yra apibendrinta ir topologinėse erdvėse. Edvardas Misevičius
analizinė diferencialinių lygčių tečrija, dif. lygčių teorijos dalis, kurioje lygčių sprendiniai
nagrinėjami remiantis analizinių funkcijų teorija. Būdingas A uždavinio pavyzdys:
išskiriama kokia nors klasė dif. lygčių, kurių visi sprendiniai yra analizinės funkcijos,
reikia ištirti šių sprendinių tam tikras savybes (pvz., specialiosios funkcijos - Besselio,
Legendre'o, Laguerre'o, Hermite'o - yra tiesinių dif. lygčių su analiziniais koef.
sprendiniai. Šių funkcijų sistemos turi daug svarbių savybių (pvz., atitinkamose erdvėse
jos sudaro pilną ortogonaliąją funkcijų sistemą). A priklauso algebrinių funkcijų, Abelio
integralų.'specialiųjų funkcijų teorijos. Algirdas Ambrazevičius
analizinė funkcija, funkcija, kuri gali būti išreikšta laipsnine eilute. A klasei priklauso
elementariosios ir specialiosios funkcijos. funkcija / (z), apibrėžta kompleksinės
plokštumos srityje D, vadinama vienareikšme A (holomorfine funkcija) srities D taške z0,
jeigu tam tikroje taško z0 aplinkoje (t.y. skritulyje su centru taške z0 m. funkcija f (z) yra
lygi laipsninės eilutės sumai: / (z) = aa + a, (z - z„) + + a2 (z-z„)2 + ... + a„ (z-z„)"
+ ...Funkcija vadinama analizine srityje D, jei ji yra analizinė kiekviename tos srities
taške. Kad funkcija būtų analizinė srityje D, būtina ir pakanka, jei ji kiekviename šios
srities taške turi baigtinę išvestinę. Dėl to kartais A srityje D yra apibrėžiama kaip
funkcija, turinti kiekviename srities D taške baigtinę išvestinę, o A taške z0 - kaip
funkcija, turinti baigtinę išvestinę kokioje nors taško za aplinkoje (į šią aplinką įskaitant ir
tašką za). A teorijoje svarbi vienaties teorema: jei dvi A srityje D yra lygios aibėje taškų,
turinčių ribinį tašką srities D viduje, tai funkcijos yra lygios visuose srities D taškuose.
Teorijos pagrindu laikoma integralinė Cauchy teorema: jei funkcija yra analizinė srityje
D, kurios kontūras T yra tolydžioj! baigtinio ilgio uždara kreivė, ir tolydi aibėje Dur, tai J/
(z)dz = 0. A galima išreikšti integraline Cauchy formule: jei / (z) yra analizinė srityje D, o
y-kokia nors tolydžioj! uždara baigtinio ilgio savęs nekertanti kreivė srityje D, tai / (z) =
-f^^-df. Tarkime, 2mįt-z E yra bet kokia kompleksinės plokštumos taškų aibė (nebūtinai
sritis; pvz., £ gali būti visų realiosios ašies taškų aibė). funkcija/ (z), apibrėžta aibėje E ir
nagrinėjama kaip aibės £ taškų funkcija, yra laikoma analizine aibėje £, jei kiekvienam
aibės £ taškui egzistuoja tokia to taško aplinka, kurios sankirtoje su aibe E funkciją galima
išreikšti laipsnine eilute. Jei D ir D' yra dvi kompleksinės plokštumos sritys, turinčios
bendrų taškų, tai analizinės srityje D funkcijos/ (z) analiziniu tęsiniu į sritį O' yra
vadinama tokia analizinė srityje D' funkcija, kuri kokioje nors sankirtos D r\Dl dalinėje
srityje sutampa su funkcija / (z). funkcija / (z) su savo analiziniu tęsiniu sudaro A,
apibrėžtą didesnėje už D srityje D u D1. Jei sričių D ir D' sankirta yra sudaryta iš kelių
susijusių dalių, tai srityje D u D1 apibrėžta A, gauta analiziškai pratęsus funkciją / (z), gali
būti daugiareikšmė. Iš funkcijos / (z) tęsinių gali būti sudarytos naujos funkcijos, t.p.
vadinamos / (z) analiziniais tęsiniais. Visi galimi / (z) analiziniai tęsiniai sudaro pilnąją
analizinę funkciją. Daugiareikšmė pilnoji A gali būti nagrinėjama kaip vienareikšmė A
Riemanno paviršiuje. A teorija sukurta XIX a. iš A. Cauchy, B. Riemanno, kalba
Weierstrasso darbų. Jos raidą greitino kompleksinės srities sąvokos įvedimas, t.y.
perėjimas nuo realiojo kintamojo x prie kompleksinio kintamojo z = x + iy. A. Cauchy
sukurtos A teorijos išeities tašku buvo monogeniškumo sąvoka. funkciją / jis vadino
monogenine srityje A jeigu ji toje srityje, išskyrus galbūt polius, turi vienareikšmę
tolydžiąją išvestinę. Monogenine funkcija pagal A. Cauchy yra A pagal kalba
Weierstrassą ir atvirkščiai. A. Cauchy išplėtojo A integravimo teoriją, įrodęs svarbias
reziduumų bei Cauchy integralinę teoremas. B. Riemannui A srityje D tam tikrais atvejais
yra konforminis tos srities atvaizdis į kitos kompleksinės plokštumos sritį. A ir
konforminių atvaizdžių sąryšis padėjo išspręsti daugelį matematikos ir fizikos lygčių. Dar
T sveikoji funkcija, f Riemanno paviršius.
analizinė geometrija, mat. šaka, kuri naudodamasi mat. analize bei algebra koordinačių
metodu tiria geom. objektų savybes. A apima dvi geometrijos šakas: T diferencialinę
geometriją ir f algebrinę geometriją. Siauresne prasme A laikoma tik alg. geometrijos
dalimi. Naudojantis koordinačių metodu skaičiais (f koordinatėmis) nusakoma
paprasčiausių geom. objektų (taško, tiesės, plokštumos) padėtis koordinačių sistemos
atžvilgiu. Analizinėje geometrijoje dažniausiai vartojama Descartes'o koordinačių
sistema. Koordinačių metodas analizinėje geometrijoje tašką ir skaičius susieja abipus
vienareikšme atitiktimi: plokštumoje tašką atitinka skaičių dvejetas, o erdvėje - skaičių
trejetas, ir atvirkščiai, kiekvieną skaičių dvejetą atitinka plokštumos taškas, o trejetą
-erdvės taškas. Analizinėje geometrijoje plokštumos kreivė išreiškiama lygtimi F (x,y) =
O, o kiekviena tokia lygtis reiškia plokščiąją kreivę. Paviršius išreiškiamas lygtimi F (x,y,
z) = O, o kiekviena tokia lygtis analizinėje geometrijoje reiškia paviršių. Dviejų pirmųjų
lygčių sistema reiškia dviejų kreivių susikirtimo taškus, o antrųjų - dviejų paviršių
bendruosius taškus, t.y. jų susikirtimo kreivę. Kreivių ir paviršių savybių tyrimas
koordinačių metodu taikant mat. analizę paverčiamas lygčių tyrimu. Tai ir yra A esmė. Jei
turimose Descartes'o koordinatėse F (x, y) yra daugianaris, tai kreivė vadinama algebrine
(priešingu atveju ji vadinama transcendenčią-ja). Alg. kreivės eile vadinamas kreivės
lygties laipsnis. I eilės alg. kreivė, išreiškiama lygtimi ax + by + c = O, yra tiesė ir,
atvirkščiai, kiekviena tiesė analizinėje geometrijoje nusakoma I laipsnio lygtimi. II eilės
alg. kreivė išreiškiama lygtimi Ax2 + Bxy + Cyl + Dx + Ey + F = 0. Pvz., II eilės kreivės
yra T apskritimas, T elipsė, T hiperbolė, T parabolė. Sprendžiant n-ojo ir I laipsnio lygčių
sistemą gaunama n sprendinių (x, y dvejetų), kurie gali būti realieji arba menamieji
skirtingi, arba kartotiniai, todėl kreivės eilė parodo, kiek kreivė turi susikirtimo taškų
(realiųjų arba menamųjų, kartais ir sutampančių) su tiese. Analogiškai, jei F (x, y, z) yra
alg. daugianaris, tai paviršius, išreikštas lygtimi F (x, y, z) = O, vadinamas algebriniu.
Alg. paviršiaus eile vadinamas jo lygties laipsnis. I laipsnio lygtis ax+by + cz+d = Q
analizinėje geometrijoje reiškia plokštumą ir, atvirkščiai, kiekviena plokštuma išreiškiama
I laipsnio lygtimi ir laikoma I eilės paviršiumi. II eilės alg. paviršius išreiškiamas lygtimi
AxL + By2 + Cz2 + Dxy + Eyz + Fzx + Gx + + Hy + Mz + N = 0. Dviejų pirmojo laipsnio
lygčių sistema atx + bty +c, z + dl = O, a,x + b,y + c,z + d, = O reiškia tiesę erdvėje. Pvz.,
II eilės paviršiai yra T sfera, f elipsoidai, Tparaboloidai, fhiperboloidai. Sprendžiant tokių
dviejų lygčių ir n-ojo laipsnio lygties sistemą gaunama n sprendinių (x, y, z trejetų), todėl
paviršiaus eilė rodo, kiek paviršius turi susikirtimo taškų su tiese. Kreivės arba paviršiaus
lygtis priklauso nuo jų padėties koordinačių sistemos atžvilgiu. Atitinkamai parinkus
koordinačių sistemą lygtis supaprastėja, todėl ir nagrinėjamo objekto tyrimas palengvėja.
Pereinant iš vienos koordinačių sistemos į kitą vartojamos koordinačių transformacijos
formulės - tiesinės lygtys, kurios taško koordinates vienoje koordinačių sistemoje išreiškia
koordinatėmis kitoje koordinačių sistemoje: kreivės ir paviršiaus eilė nuo to nesikeičia.
Analizinėje geometrijoje dažnai vartojami vektoriai, kurie labai supaprastina analizės
operacijas ir padeda lengviau sudaryti jų geom. vaizdą. Visų alg. kreivių ir paviršių
savybes nagrinėja alg. geometrija; A siaurąja prasme nagrinėja tik tieses, plokštumas ir T
antrosios eilės kreives bei T antrosios eilės paviršius. A metodai taikomi įvairiose
matematikos šakose, mechanikoje, fizikoje, astronomijoje. Matematikoje koordinačių
sąvokos užuomazgą galima rasti jau antikos matematikų veikaluose. Tačiau tik XVII a. ,
kai algebra jau buvo susiformavusi į atskirą matematikos discipliną, R. Descartes'as
veikale La Gėomėtrie (1637 m. vartodamas koordinačių sąvoką algebros metodais
sprendė kai kuriuos geom. klausimus. Jis laikomas A kūrėju. Vėliau P. de Fermat, I.
NeVtonas, L. Euleris, J. L. Lagrange'as R. Descartes'o mintį išplėtojo iki dabartinės A
sąvokos. Lietuvoje P. Katilius paskelbė darbų apie kreivių tinklus paviršiuose, parašė
vadovėlį Analizinė geometrija (194 (1 -M973 m. . A problemas tyrė kalba Grincevičius,
V. Bliznikas, A. Matuzevičius. Petras Katilius
analizinė išraiška, formulė, nusakanti veiksmus, kuriuos reikia atlikti su argumento
reikšmėmis ir konstantomis norint apskaičiuoti funkcijos reikšmes. Pvz., / ( ) = 2x2 + 3x +
4, e' = jį~,x e R. Jeigu yra bent viens analizinė išraiška, apibrėžianti duotąją funkciją, tai
jų yra be galo daug.
analizinė lygtis, lygtis f (x) = O, kai / yra glodžioji funkcija, apibrėžta atviroje aibėje D c
R", o jos reikšmės yra m-mačiai vektoriai. Esant tam tikroms sąlygoms lygties sprendinių
lokalioji aibė yra m-mačio argumento glodžiosios funkcijos, kurios reikšmės priklauso (n
- m)-matei erdvei, grafikas. Pvz., lygties x2 +y2 + + z! = R2 sprendinių aibė yra sudaryta iš
be galo glodžių funkcijų z = ±^R2-x2 -/, y = + v/Ry^xy-z2 ir x = ±7/?2 -y2 -z2, nagrinėjamų
atvirose aibėse, grafikų. Edvardas Misevičius
analizinė skaičių teorija, skaičių teorijos šaka, kurios uždaviniai sprendžiami mat. analizės
metodais. Viena svarbiausių A problemų - pirminių skaičių pasiskirstymo dėsningumų
tyrinėjimas. Euklidas ( III a. p.m.e.) įrodė, kad pirminių skaičių yra be galo daug.
Pirminių skaičių (ne didesnių už x) kiekio funkcija Jt (jc) pradėta sistemingai tirti, kai B.
Riemannas 1859 susiejo ją su dzeta funkcija £ (s) = S" ' nagrinėjama su kompleksiniais
skaičiais s. 1899 J. Hadamard'as ir C. Vallėe - Poussinas, naudodamiesi šios funkcijos
savybėmis, įrodė, kad it ( x) = r- (l + <• ( )), e (x) -> O, x -> =o. Galimybė parašyti
tikslesnes funkcijos n (x) išraiškas priklauso nuo žinių apie funkcijos iį (s) nulių padėtį.
B.^Riemannas suformulavo hipotezę, kad visi netrivialieji šios funkcijos nuliai yra tiesėje
s =- + / (. Ši viena svarbiausių A hipotezių neįrodyta iki šiol (2001 m. . A metodais
sprendžiama daugelis Tadidnės skaičių teorijos problemų, tiriamos aritmetinių funkcijų
savybės. Vieni svarb. teiginių apie aritmetines funkcijas - teoremos apie vidutines
aritmetinių funkcijų reikšmes. Klasikinis tokios teoremos pavyzdys - natūraliojo skaičiaus
skirtingų daliklių kiekio funkcijos d (n) sumos asimptotika: d (l) + d (2 m. + ...+d (n) =
n\nn + (2Y-l)n+r (n); čia j- Eulerio konstanta, r (n) - liekamasis narys. 1849 L. Dirichlet
įrodė, kad r (n)<c,ln, vėliau šis įvertis buvo tikslinamas. A teiginiai apie multiplikatyviųjų
funkcijų vidurines reikšmes ypač svarbūs T tikimybinėje skaičių teorijoje. A priemonėmis
tiriami diofantinių artinių, transcendentinių skaičių teorijos uždaviniai.
Lietuvoje A tyrimus 1946 pradėjo J. Kubilius. Jis nagrinėjo metrinės skaičių teorijos
Mahlerio hipoteze, analizines alg. skaičių teorijos problemas. Vėliau Lietuvos
matematikai plėtojo įv. skaičių teorijų analizinius metodus: alg. skaičių teorijos (K.
Bulota, A. Dubickas, E. Gaigalas, J. Kubilius, M. Maknys, A. Matuliauskas, J. Urbelis, J.
Vaitkevičius), metrinės skaičių teorijos (J. Kubilius, R. Sliesoraitienė, V. Sprindžiukas),
adicinės skaičių teorijos (K. Bulota, J. Kubilius, M. Maknys), aritmetinių funkcijų
asimptotinių savybių tyrimų (Z. Juškys, Z. Kryžius, J. Kubilius, A. Laurinčikas, A.
Mačiulis, E. Manstavičius, R. Skrabutėnas, V. Stakėnas, G. Stepanauskas),
generuojančiųjų Dirichlet eilučių teorijos (A. Laurinčikas, E. Stankus). Vilius Sukertas
analogija (graikų anatogia - atitikimas): l (log.). Samprotavimas, kuriame iš dviejų objektų
sutapimo vienais požymiais daroma išvada, kad tie objektai sutampa ir kitais požymiais.
Esama ir kitokių samprotavimo pagal A būdų: kauzalinėje A analogiškais vadinami
reiškiniai, sukeliami vienodų priežasčių, funkcinėje analogijoje sistemos tapatinamos
remiantis jų funkcijų vienodumu. A žymi ne tik daiktų bei reiškinių, bet ir minčių, idėjų,
koncepcijų panašumą, vienodumą, atitikimą. Ja siekiama atrasti nežinomą požymį
remiantis įgyta informacija, vieno objekto savybes ir santykius perkelti kitam objektui. A,
kaip nededukcinio samprotavimo, išvados tikėtinumą padidina lyginamųjų objektų bendrų
požymių reikšmingumas ir skaičius. A išvada teoriškai įrodoma nustačius būtiną
objektams bendrų požymių ir perkeliamo požymio ryšį. A metodas būdingas ne tik
nebrandžiam mokslui, jo euristinė reikšmė svarbi ir dab. moksle. A yra vienas mokslo ir
technikos pažangos pagalbinių metodų; dažnai būna vaisingos hipotezės sukūrimo
prielaida. Ja remiasi panašumo teorija, modeliavimas. Istorinės A dėl pakitusių sąlygų
naudojamos atsargiai. Romanas Plečkaitis
2 (teis.). Visuom. santykių, kurie nėra reguliuojami konkrečiomis teisės normomis,
reguliavimo būdas. Skiriama įstatymo A (kompetentingi subjektai nesureguliuotam
visuom. santykiui pritaiko teisės normą, reguliuojančią panašų santykį) ir teisės A
(kompetentingi subjektai esant teisės norma nesureguliuotam konkrečiam atvejui priima
sprendimą vadovaudamiesi bendraisiais teisės principais). A siekiama likviduoti teisės
spragas, atsiradusias dažniausiai dėl teisėdaros trūkumų. Lietuvoje A taikoma retai.
Baudž., admin. teisės šakose A neleidžiama, civ. teisė numato galimybę ja remtis. Kai
kurių valstybių (D. Britanijos, JAV) teismų praktikoje A taikoma ir baudž. teisėje.
3 (kalbot.). Kalbos vienetų kitimas ar naujų atsiradimas dėl jų santykių perkėlimo į kitą
seką. Tuo būdu tam tikro kalbos vienetų modelio pavyzdžiu sudaromas naujas vienetas
pagal proporciją a : b = at: x (x = bt), plg. vns. vard. jautis : vns. įn. jaučiu = vns. vard.
dantis : vns. įn. x (x = dančiū) vietoj senesnės formos dantimi. Dėl A vyksta daugybė
kitimu įvairiuose kalbos lygmenyse, pvz., morfologijoje A prisideda prie lietuvių kalbos
linksniavimo sistemos paprastėjimo -vis daugiau daiktavardžių pereina į labiausiai
paplitusias (i)a, (i)o linksniuotes. Vytautas Ambrazas
analogijus (rus. analogij < graikų anahgeion), analojus, stačiatikių liturginis reikmuo -
navos priekyje stovintis pultas, ant kurio per pamaldas laikomas Šv. Raštas, kryžius,
dienos švente atitinkanti ikona. Per jungtuves aplink A dvasininkas veda jaunavedžius.
Pav. Petrus Kimbrts
analoginiai organai yra skirtingos kilmės, bet atlieka tą pačią funkciją, todėl išoriškai
panašūs. Pvz., paukščio sparnai yra pakitusios priekinės kojos, o vabzdžio sparnai - kūno
dangos išaugos. A atsirada dėl konvergencijos, organizmams prisitaikant prie panašių
sąlygų ir gyvensenos. Kastytis Beitas
analoginis kompiuteris, įrenginys analoginiams duomenims (pateikiamiems tolydžiai
kintančiais signalais) apdoroti. Atlieka skaičiavimus fizinio modeliavimo pagrindu.
Analoginiame kompiuteryje vykstančių procesų .fiz. dydžiai yra sprendžiamo uždavinio
atitinkamų kintamųjų panašybės (analogai). Pvz., elektroninio A pradiniai kintamieji yra
įtampos, srovės vertės, o ieškomi santykiai modeliuojami fiz. procesais, kurie vyksta A
elektros grandinėse. Į A galima įvesti duomenis, kintančius laikui bėgant, juos perduoti
Avidaus įrenginiams, atliekantiems mat. operacijas. Šiuos uždavinius A sprendžia labai
sparčiai, bet skaičiavimų paklaida didėja didėjant operacijų skaičiui. A dažniausiai
naudojami lygtims, kuriomis nusakomos ei., šiluminės, magn., hidraulinės sistemos,
masės ir šilumos mainai, spręsti, t.p. autom, reguliavimo sistemoms tirti, technologiniams
procesams valdyti.
analoginis matuoklis, matavimo prietaisas, kurio skalė ar kitoks rodmenų Įtaisas tam tikru
masteliu tolydžiai rodo matuojamojo dydžio verte (kitaip negu skaitmeninis matuoklis,
diskretiškai keičiantis ją skaitmenimis), pvz., manometro rodyklė ir skalė rodo terpės
slėgio vertes (tam tikro verčių diapazono), rned. termometro skalė ir gyvsidabrio
meniskas - galimų kūno temperatūrų vertes. Aleksandras Loginovas
Analų mokykla T„Annales" istorijos mokyk/a. Ana Margret TAnn-Margret.
Anamas (Annam): 1. Šiaurės ir iš dalies Vid. Vietnamas po kinų užkariavimo (603 m. ,
Tangų dinastijos valdymo laikais (679-939 m. .
2. Ngujenų dinastijos valdymo laikų (1802-1945 m. Vietnamo pavadinimas Europos ir
kinų literatūroje.
3. Prane, protektoratas 1883-1945 Vid. Vietname.
anamitai, T vietnamiečių senovės pavadinimas.
anamnezė (graikų anamnesis - prisiminimas), žinios apie ligonį ir jo ligą. Surenka
gydytojas iš ligonio ir jo artimųjų. A yra tyrimo metodas, kuriuo remiantis ligonis
pradedamas tirti. Gydytojas pirmiausia renka ligos A (nusiskundimai, pojūčiai), vėliau -
gyvenimo A (persirgtos ligos, įpročiai, gyvenimo ir darbo sąlygos). A baigiama apklausa
apie ligonio artimųjų, tėvų ir senelių sveikatą, ligas (paveldėjimo įtakai išaiškinti). A
padeda nustatyti ligos diagnozę ir prognozę, paskirti gydymą, rekomenduoti profilaktikos
priemones. Veterinarijoje A renkama iš žmonių, prižiūrinčių sergančius gyvulius, ir iš
ligos istorijos duomenų.
anamnijai (Anamnia), žemesnieji stuburiniai (apskrinstitutažiomeniai, žuvys ir
varliagyviai), prisitaikę gyventi ir daugintis vandenyje. Kitaip negu amniotų, A gemalai
yra be dangalų, vandeni iš aplinkos ima pro laidžius kiaušinio dangalus.
Apskritažiomeniai ir žuvys vandenyje išbūna visą gyvenimą. Daugumos varliagyvių
vandenyje gyvena tik lervos, o suaugę individai - drėgnose vietose. Kastytis Heilas
Anamo kalnai (vietnamiečių kalba Troung Son) yra Vietname ir Laose, Indokinijos
pusiasalio rytuose. Ilgis iš Šiaurės vakarų į pietryčius apie 1300 km, plotis -300 km.
Didžiausias aukštis 2598 m. A iškilo mezozojuje. šiaurinės dalis susidariusi iš prekambro
kristalinių uolienų ir kambro, permo bei mezozojaus smiltainių, klinčių; paplitęs karstas.
Pietuose - granitų ir kvartero bazaltų plokščiakalniai. A suskaidyti Mekongo intakų. R.
šlaituose drėgnieji tropiniai miškai ir savanos; aukščiau, iki 2500 m, vidutinių platumų
juostos miškai (ąžuolynai, pušynai), dar aukščiau subalpiniai krūmynai.
anamorfavimas (Tan«... + graikų morphoo - suteikiu formą), objekto atvaizdo
deformavimas optiniu būdu keičiant jo ilginius ir kampinius matmenis. A apibūdina
koeficientas, kuris lygus atvaizdo didinimo dviem tarpusavyje statmenomis kryptimis
santykiui. Atvaizdas deformuojamas įv. būdais, pvz., pakreipiant objekto ir atvaizdo
plokštumas (arba vieną jų) ašinės simetrijos optinės sistemos ašies atžvilgiu (pav.), t.p.
optinėmis sistemomis, turinčiomis dvejopos simetrijos elementų, pvz., cilindrinių lęšių ir
veidrodžiu, optinių pleištų ir kt. A naudojamasi spektriniuose prietaisuose, poligrafijoje,
regos optikoje, kino technikoje, juo šalinami perspektyviniai aerofotonuotraukų
iškraipymai.
Ananas Kofis Ata T kalba A. Annan.
ananasas (Ananas), bromelijinių (Broineliaceae) šeimos augalų gentis. 8 rūšys. A savaime
auga P. Amerikoje, daugiamečiai. Lapai mėsingi, linijiški, aštriai dantyti. Žiedynas -
varpa. Vaisius sultingas. Vaisiai suauga su dengiamaisiais lapais į mėsingą kankorėžio
pavidalo vaisyną. Valgomojo A (A. comosus) vaisiai be sėklų, vaisynai iki 2-5 kg.
Tropiniuose kraštuose auginamas nuo XVI a. Daugiausia A išauginama Havajų, Filipinų
salose, Malaizijoje, Meksikoje, Brazilijoje. Vaisiuose yra cukrų, rūgščių (iš jų - askorbo
rūgšties). Valgomi švieži ir konservuoti. Paragvajinio A (A. bracteatus) vaisiai su
sėklomis. Iš lapų gaminamas pluoštas. Europoje auginami oranžerijose. Pav. Zigmantas
Gudžinskas
ananda (skr. ananda), hinduizme - dvasinė palaima, džiugesys. Taitirija upanišadoje
teigiama, kad A - tai T Brahmanas. Su A tapatinama dvasinį išsivadavimą pasiekusio
žmogaus būklė.
Anandamaji mokslų akademijos (Anandamayi Ma), tikr. Nirmala Sun-dari Dėvi 1896 m.
balandžio 30 d. Cheora (Tripuros valstija - 1982 m. rugpjūčio 27 d. Dehra Dun
(Bengalija), hinduistų dvasinė mokytoja. A nestudijavo šventraščių, išsivadavimą pasiekė
6 metus savarankiškai praktikavusi jogą. Tikrąjį vardą pakeitė į A, nusakantį jos tapatybe
su Šakte (dieviškąja motina). Turėjo kelis milijonus sekėjų. A Tašramai2 veikia Rišikeše
ir Varanasi (Uttar Pradešo valstija). KazimierasSeibutis
Anandavardhana (Anandavardhana), IX a. , Indijos filosofas ir literatūros teoretikas,
poetas. Plėtojo alamkarikų mokyklos teoriją, kaip sugestyviai suteikti žodžiui skambesį ir
išreikšti paslėptą prasme. Teigė, kad be paslėptos užuominos (dhvani) neįmanomas
tikrasis menas. Veikale Slaptų reikšmių pasaulis, arba Mėnulio šviesa, aptarė meninės
kūrybos, vaizduotės, suvokimo, meno kūrinio esmės ir poetinės semantikos problemas.
Veikalas sudarytas iš eiliuotų tezių (kariką) ir proza parašytųjų aiškinimų (vriti). A turėjo
įtakos Indijos estetikos ir poetikos raidai. Antaną Andrijauskas
Ananiašvili Nina 1964 m. kovo 19 d. Tbilisis, gruzinų baleto artistė. 1973-1977 m.
mokėsi Tbilisio choreogr. mokykloje. 1981 baigė Maskvos choreogr. mokyklą. Nuo 1981
Didžiojo teatro Maskvoje solistė. 1988 šoko Niujorko, 1990 Bostono, Danijos ir Londono
karališkųjų teatrų, Suomijos nacionalinio teatro baleto trupėse. Svarb. vaidmenys: Mirta
(A. Adamo Žizel 1983 m. ,Kitri (L. Minkaus Don Kichotas 1984; 1990 Danijos
karališkajame teatre), Aurora (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė 1986 m. , Džuljeta (S.
Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 1987, 1992 Birminghamo karališkajame teatre). Šoko
filmuose apie baletą (Toks trumpas gyvenimas; Tu sugrįžai, Nina; Ninos Ananiašvili
šokis). Tarptautinių Varnos ir Maskvos baleto konkursų aukso medaliai (1980, 1981 m. .
Pav. Livija Gulbinam
Ananjino kultūra (Ananjinskaja kultūra), ankstyvojo geležies amžiaus archeologinė
kultūra , VIII a. - II a. p.m.e. plitusi Karnos upės baseine ir vid. Pavolgyje. Pavadinta nuo
Ananjino kaime (Totorija) P. Alabino 1858 tirto kapinyno. Žmonės gyveno piliakalniuose
ir neįtvirtintose gyvenvietėse; rasta 10 x 5 m ir 12 x 4 m dydžio antžeminių bei ilgųjų
pastatų liekanų su židiniais viduje. Vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, iš dalies
medžiokle ir žvejyba. Naudojo kaulinius, medinius ir titnaginius dirbinius, nors jau darėsi
įrankius iš žalvario ir geležies. Lipdė apvaliu dugnu puodus, puoštus virveliniu ir
duobučių ornamentu. Laidota kapinynuose; kai kur aptinkama daugiau, kaip 1100 kapų.
Prie ankstyvojo A laikotarpio kapų randama stelų grupių su jose pavaizduotais ginklais
arba be jų. Mirusiuosius dažniausiai laidojo nedegintus; virš kapo duobės statė pomirtinį
namelį. Vyrų kapuose rasta ginklų, darbo įrankių ir papuošalų, moterų - dažniausiai
papuošalų. Ananjino kultūrai didele įtaką darė Kaukazo regiono gyventojai, Algimantas
Merkevičius
Ananjis TAnagni.
Anankė (Ananke): 1. graikų r - 1itologijoje likimo deivė, moirų motina. Tarp A kojų
moirų padedamas sukasi ratelis, kurio ašis - pasaulio ašis.
2. Vienas T Jupiterio palydovų. A 1951 atrado S. B. Nicholsonas (JAV).
Anantamūrti U. R. (U. R. Anantamurtis) 1932 Melige (Karnatakos valstija), Indijos
rašytojas. Rašo kanarų kalba. Apysakoje Samskara (1966, lietuvių 1993 m. parodytas
žmogaus, varžomo brahmanų luomo kanonų, moralinis nuosmukis ir sunkus pakilimas.
Romanuose (Bharatypura 1973, Būsena 1978 m. teigiama, jog Indijos visuom. gyvenime
būtinos radikalios permainos. A kūryboje aukštinama senoji Indijos kultūra, tautinės
vertybės, smerkiami atgyvenę papročiai. Parašė vaikystės atsiminimais grindžiamų
apsakymų. Danguolė Zalytė
Anapa, miestas Rusijoje, Krasnodaro kr., prie Juodosios jūros; rajono centras. 55 400 gyv.
(2000 m. . Tekstilės, maisto pramonė. Pajūrio klimato, balneologinis ir purvo terapijos
kurortas, veikiantis ištisus metus (rudenį praktikuojama ampeloterapija - gydymas
vynuogėmis). Gydoma kvėpavimo organų netuberkuliozinės, nervų sistemos ligos,
mažakraujystė. IV- III a. p.m.e. Anapos vietoje buvo antikos miestas Gorgipija (dabar
muziejus po atviru dangumi). Miesto teisės nuo 1846. Kurortas nuo 1866. Mindaugas
Pažemys
Ana Perena (Anna Perenna), rom. mitologijoje italikų kilmės metų pradžios deivė, teikusi
gyvybės, sėkmės ir turto. Imperijos laikais tapatinta su Ana - Didonos seserimi.
Aleksandra Teresė Veličkienė
anapestas (graikų anapaiston < anapaistos - a - 1oštas), antikinės eilėdaros triskiemenė 4
morų pėda, kurios 2 pirmi skiemenys trumpi, o trečias ilgas (LAJ-). Silabotoninėje
eilėdaroje A yra triskiemenė pėda, kurios 2 pirmi skiemenys nekirčiuoti, o trečias
kirčiuotas (uu -), arba triskiemenis metras, kurio eilutė prasideda dviskiemene anakruze ir
tarp kirčiuotų skiemenų turi po 2 nekirčiuotus. Pvz.: Suplasnojo kaip paukštė širdis, / Ir
prasiskleidė toliai žvaigždėti (V. Mykolaitis -Putinas). Lietuvių poezijoje A plačiai
vartojamas nuo XIX a. pab., kai įsigalėjo silabotoninė eilėdara. Juozapas Girdzijauskas
Anapilis: 1. Pomirtinio gyvenimo vieta, T dausų sinonimas. T. Narbuto Lietuvių tautos
istorijoje (t. l 1835 m. kaip lietuvių rojus minimas Anafielas (vėliau sulietuvinta pagal
spėjamą reikšmę ana pilis). Pasak T. Narbuto, tai esąs labai aukštas kalnas, stati
neprieinama uola, į kurią turėjusios kopti vėlės. Manoma, kad T. Narbutas šį vietovardį
paėmė iš Sakso Gramatiko (-1150 - apie 1220 m. Danų darbai (par. po 1185, išsp. 1514
m. sagos. Frazeologizme nueiti (nukeliauti) į Anapilį A yra mirties simbolis.
2. Lietuvių sodyba Mississaugoje, į vakarus nuo Toronto (Kanada). 1959 Šv. Jono
Krikštytojo lietuvių parapijos Toronte klebonas P. Ažubalis nupirko žemės sklypą,
kuriame 1960 įkurtos Šv. Jono lietuvių kapinės, pastatyta koplyčia. Greta nupirktame
sklype 1972-1973 m. pastatyta dviaukštė salė ir klebonija. 1974 ten perkelta Šv. Jono
Krikštytojo parapija ir pavadinta Lietuvos kankinių vardu; kartu su parapija perkelta
savaitraščio Tėviškės žiburiai redakcija su spaustuve, Kanados lietuvių kat. moterų
draugijos skyrius, choras Aušra; 1978 pastatyta bažnyčia. 1989 A sodyboje pastatytas dar
vienas pastatas su didele sale. A, išskyrus šventovę, priklauso Anapilio sodybos bendrovei
(Lithuanian Foundation Anapilis, įkurtas 1973 kun. P Ažubalio iniciatyva). Anapilyje
vyksta dauguma Toronto ir apylinkių lietuvių renginių: Kanados lietuvių dienos, vaikų
šventės, per Vėlines ir gegužę lietuviai iš visos Kanados renkasi tvarkyti kapinių. Veikia
Anapilio moterų būrelis (jk. 1972 m. , parapijos jaunimo (1984 m. ir vaikų (1988 m.
chorai, mergaičių ansamblis Sutartinė (1984 m. , Kanados lietuvių muziejus -archyvas su
biblioteka (1989 m. , vaikų darželis (1997 m. .
Anapolis (Anapolis), miestas Brazilijoje, Goiaso valstijoje, į pietvakarius nuo Brazilijos
miesto. 288 500 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto, chemijos pramonė. Prie A kasama
nikelio, vario rūdos, deimantai, auksas. 2 universitetai. Miesto teisės nuo 1907.
Anapolis, JAV miestas. TAnnapolis.
anapsidai (Anapsida), roplių poklasis. Aptinkami nuo vid. karbono. Priklauso f
kotilozaurai ir T vėžliai. Kaukolė didelė, vientisa, apaugusi kauliniu šarvu, be smilkinio
duobutės ir lankų. Galūnės trumpos, storos. Plėšrūs vandens ir sausumos gyvūnai.
Svarbūs roplių filogenezei.
anaptiksė (graikų anaptyxis - atvėrimas, išplėtojimas), balsio įterpimas tarp priebalsių
(lietuvių Šiaurės panevėžiškių dr'ke - 1L> 'arkliu; arklį', gatev (lls' 'gatves', lenkų ogien,
rusų oroHb <- si. "ognb 'ugnis'). Reguliari A dažniausiai pasitaiko prieš balsinguosius
(sklandžiuosius) priebalsius, po kurių eina arba yra ėjusi redukuota galūnė, bet galima ir
kitais atvejais (plg. lot. drachuma < drachma «- graikų drachme 'toks pinigas'). A ypač
dažna lėtoje kalboje, liaudies dainose bei giesmėse: Vaf[3]das Marijos - maloni sal[i]dybė
(giedant). Dėl A atsiradęs garsas dažnai vadinamas skr. terminu svarabhakti. Aleksas
Girdenis
Anapūrna fAnnapurna. An Arboras TAnn Arhor.
anarchija (graikų anarchia - bevaldystė), visiškas ar dalinis valdžios nebuvimas, valstybės,
kitų institucijų valdymo netvarka; paprastai lemia jų suirimą.
anarchizmas, sočiai, polit. judėjimas, neigiantis valstybinę valdžią, propaguojantis
neribotą asmenybės suverenitetą. A siūlo valstybiškai organizuotus žmonių santykius
pakeisti jų laisva asociacija. Jam būdinga kategoriškas asmenybės priešpriešinimas
visuomenei ir ypač valstybei, decentralizacijos ir lygiavos principai. Kai kurios A idėjų
užuomazgos egzistavojau nuo antikos laikų, jam formuotis įtakos turėjo - 1evelerių idėjos,
anglų filos. T More'o, prancūzų filos. J. J. Rousseau, anglų rašytojo W. Godwino teor.
veikalai. A susiformavo XIX a. 5-8 dešimtmetyje V. Europoje. A nebuvo vieninga polit.
doktrina. Tradiciškai išskiriamos A kryptys: anarchoindividualizmas, miutiuelizmas,
anarchokolektyvizmas, anarchokomunizmas, anarchosindikalizmas.
Anarchoindividualizmo (M. Stirneris, Vokietija) pagr. teiginys -visiška žmogaus laisvė,
kurios neturi varžyti jokios teis., dorovės, rel. dogmos. Miutiuelistai (P. Proudhonas,
Prancūzija) teigė, kad sočiai, neteisybės pagrindas yra neekvivalentiniai prekių mainai,
kuriuos tvarko valstybė, todėl reikalingos ek. reformos - taikiai (be polit. kovos) likviduoti
valstybe, kad ji nesikištų į pasikeitimo darbo produktais procesą. P. Proudhono valstybės
panaikinimo teorija (Tpmdonizmas) turėjo įtakos anarchokolektyvizmui, susiformavusiam
XIX a. 7 dešimtmetyje. Jo pradininkas M. Bakuninas (Rusija) teigė, kad valstybę
įmanoma panaikinti tik revoliucijos būdu. Po to visuomenė egzistuotų kaip laisva
darbininkų ir valstiečių fedraugija, kurios ek. pagrindą sudarytų kolektyvinė nuosavybė.
Labiausiai paplito XIX a. 7-8 dešimtmetyje ekonomiškai silpnose šalyse: Rusijoje,
Ispanijoje, Prancūzijoje (pietuose). XIX a. pab.- XX a. pr. Rusijoje anarchokolektyvizmo
idėjas pakeitė anarchokomunizmas (P. Kropotkinas). XIX a. pab. anarchokolektyvizmo
pagrindu susiformavo anarchosindikalizmas - A ideologijos ir politikos veikiama
tarptautinio darbininkų judėjimo srovė. Žymiausi teoretikai - G. Sorelis, H. Lagardclle'is
(Prancūzija). Tikslas - profsąjungų organizuotu sočiai, perversmu panaikinti valstybę ir
polit. valdžią, sukurti profsąjungų vadovaujamą visuomene. Paplito Italijoje, Ispanijoje,
Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lot. Amerikoje, Rusijoje (pirmaisiais sovietinės valdžios
metais), turėjo šalininkų Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje. Po Ispanijos piliečių
karo, kuriame anarchistai vaidino svarbų vaidmenį, A sunyko. Po Antrojo pasaulinio karo
A idėjos darė įtaką 7-8 dešimtmečio komunų judėjimui Europoje, vėliau žaliųjų ir
libertarų (radikali liberalų kryptis) idėjoms. Lauras Bielinis LIETUVOJE A idėjos šiek
tiek plito per narodnikų organizacijas ir spaudą, tačiau reiškėsi labai silpnai. Kai kurios
anarchokomunizmo idėjos atsispindėjo J. Andziulaičio -Kalnėno 1890-1893 m.
publicistikoje. Kiek plačiau A idėjos paplito JAV lietuvių spaudoje; Naujojoje gadynėje,
Karde vienas pirmųjų jas propagavo S. Homolickis. Air socializmo idėjų mišinį skelbė
JAV lietuvių darbininkų laikraštis Pensilvanijos darbininkas (1896-1898 m. , Nauja
draugija (1898-1899 m. . XX a. pr. negausios anarchokomunistų grupės veikė Vilniuje,
Kaune. Per 1905-07 m. revoliuciją veikė anarchistinių pusiau plėšikiškų grupių
Užnemunėje (Giltinė), Kauno gubernijoje (Perkūnėlis). 1918-40 vad. laisvojo socializmo,
arba A, santvarkos idealą propagavo revoliuciniai socialistai liaudininkai, arba
maksimalistai.
anaspidai (Anaspida), beskydžiai, išmirusių bežandžių stuburinių gyvūnų poklasis. 3
būriai, 10 genčių. Aptinkami nuo ankstyvojo silūro iki vėlyvojo devono Didžiojoje
Britanijoje, Norvegijoje, Kanadoje, Saaremos saloje (Estija). Kūnas pailgos verpstės
formos, iki 25 cm ilgio. Galva dengė smulkios plokštelės, liemenį - 4-5 žvynų eilės. Burna
galinė, akys galvos šonuose. Uodega hipocerkinė. Gyveno deltose, lagūnose. Manoma,
kad iš A kilo dab. apskritažiomeniai.
Anastasevič Vasilij (Vasilijus Anastasevičius)»1775 m. gegužės 28 d. Kijevas - 1845 m.
vasario 16 d. Sankt Peterburgas, rusų bibliografas. 1811-12 leido žurnalą Ulėj, kuriame
spausdino savo darbus, t.p. ir apie Lietuvą. Tyrinėjo bibliografijos teoriją, sudarė V.
Plavilščikovo ir A. Smirdino bibliotekų katalogus (1820, 1828 m. , 1707-1823 rusų
periodikos bibliografiją (1822-23 m. , parengė Lietuvos Statuto leidimą (1811 m. . Palaikė
ryšius su S. Daukantu, kalba Kontrimu, J. Zavadskiu. Stasys Dubauskas
anastigmatas (Tan... + T astigmatizmas), fot. aparato objektyvas, kuriame dėl tam tikros
lęšių konstrukcijos geriausiai ištaisomas astigmatizmas ir atvaizdo lauko kreivis. Pav.
anastomozė (graikų anastomdsis - žiotys, anga V mogaus ir gyvūnų kraujagyslių,
skaidulinių darii.l- nervų, raumenų), ertminių organų (skrandžio su žarna) natūrali ar
dirbtinė jungtis. Kraujotakos sistemoje A būna arterinė (jungiasi arterijos), veninė (venos)
ir arterioveninė (arterijos ir venos). Dainius Haroldas Pauža 2. Augalo vamzdiškų darinių
(apytakos audinių, pientakių) susijungimas stiebo bambliuose; lapo gyslų jungtis.
'Ana Spėt' T 'Anna Spath'.
Anat, kanaaniečių vaisingumo, medžioklės, karo deivė. Dievo Baalo sesuo (kartais -
žmona). Jam padėjo kovoti su mirties ir nevaisingumo dievu Mutu. Ugaritai A vadino
savo pramote, kūrėja. Hamurabio laikais ( XVIII a. p.m.e.) - viena svarbiausių Babilonijos
dievybių. A garbino ir senovės Egipte kaip karo ir medžioklės deive. Ramzis II ( XIV a.
pab.- XIII a. p.m.e. vid.) kaip dangaus karalienei A paskyrė šventyklą Bet Šeane. senovės
žydai garbino kaip dievo Jahvės žmoną. Helenizmo laikais tapatinta su deive Atėne.
Ikonografijoje vaizduojama su liūtu, jaučiu ir gyvatėmis. Romualdas Neimantas
anatazas (graikų anatasis - tįsa), oksidų klasės mineralas Ti02. Viena polimorfinių rutilo
atmainų. Kristalai tetragoninės singonijos, pailgintos prizmės formos. Rudas, juodas.
Blizgesys deimanto. Kietumas 5,5-6. Tankis 3900 kg/m3. Pavienių A kristalų randama
hidroterminių uolienų tuštumose, kristaliniuose skalūnuose, sąnašynuose.
anateksis (graikų anatėxis - lydymasis), dalinis arba visiškas uolienos išsilydymas
apatinėje Žemės plutos dalyje arba viršutinėje mantijoje. Vyksta dėl didelio slėgio ir
aukštos temperatūros.
anatema (graikų anathema - atskyrimas, pašalinimas), didžiausia katalikų ir stačiatikių
bažn. bausmė - viešas iškilmingas asmens, tikinčiųjų grupės, rel. doktrinos pasmerkimas.
Pirmą kartą paminėta Pauliaus Laiške galatams: Jei kas jums skelbia kitokią Evangeliją,
negu esate priėmę,-tebūnie prakeiktas (anathema sint) (1,9 m. . A dažniausiai skelbdavo
Bažnyčios susirinkimai ir sinodai. Kaip kovos su heterodoksinėmis pažiūromis priemonė
A oficialiai įteisinta Chalkedono susirinkime (451 m. . Iki VI a. buvo t ekskomunikos
dalis. Viduramžiais pradėta naudoti ir polit. tikslais. Vatikano II susirinkimas (1962-65 m.
A atsisakė. Andrius Navickas
anatoksinai (f ana... + T toksinai), antigenai, gaunami iš bakterinės kilmės nuodų
egzotoksinų juos paveikus formalinu. A nenuodingi, vartojami skiepyti nuo stabligės,
difterijos. Jais imunizuojami gyvuliai antitoksiniams serumams gauti. PranasŽlabys
Anatolija (turk. Anadolu): 1. Apie V- IV a. p.m.e.-1920 M. Azijos pavadinimas.
2. Bizantijos laikais kar. sritis M. Azijos pusiasalio vakaruose.
3. Ankstyvaisiais Osmanų imperijos laikais jos dalis M. Azijos pusiasalio vakaruose ir
šiaurėje.
4. Nuo 1920 Turkijos azijinė dalis.
Anatolijos plokščiakalnis (Anadolu Yaylasi), M. Azijos kalnyno vid. dalis Turkijoje, tarp
Ponto kalnų (šiaurėje) ir Tauro kalnų (pietuose). Ilgis iš vakarų į rytus -700 km, plotis
-nOO km. Didžiausias aukštis 3916 m (Erciyeso ugnikalnis), dažniausias 800-1500 m.
Yra daugiau, kaip 2000 m aukščio (400-600 m santykinio aukščio) kalnagūbrių. Pietuose
yra nenuotakių daubų su druskožemiais ir druskingais ežerais (Tūzo ežeras). A susidaręs
iš paleozojaus, paleogeno ir neogeno uolienų. Klimatas subtropinis žemyninis; vidutinė
temperatūra sausį nuo -5 iki 3 °C, liepą 20 -24 °C. Kritulių plokščiakalnio viduryje -200
mm, pakraščiuose 350-500 mm; daugiausia pavasarį. Didžiausios upės: D. Menderesas,
Kizil Irmakas ir Sakarya. Sausosios stepės, pusdykumės, dygių krūmokšnių brūzgynai.
Šiaurės pakraštyje yra Ankara.
Anatolijos pusiasalis f Mažoji Azija.
anatolų kalbos, ide. kalbų išnykusi šaka. Ją sudaro senosios (dantiraštinės ir hieroglifinės)
- hetitų, luvių bei palų ir naujosios (abėcėlinės) - lidų, likų ir, manoma, karų kalbos,
vartotos M. Azijoje. Seniausius ir gausiausius rašto paminklus - dantiraščius (karaliaus
Anito XVIII a. p.m.e. įrašas)-paliko hetitai. T Hetitų kalba iš pradžių vartota nedidelėje
teritorijoje, vėliau išplito visoje M, Azijoje. Išnyko - XII a. p.m.e.
Luvių kalba, artima hetitų kalbai, vartota M. Azijos pietuose. Išlikę XIV- XIII a. p.m.e.
dantiraščiai gana fragmentiški. Vėlyvesnį ( X- VIII a. p.m.e.) hieroglifiniai įrašai rasti
Šiaurės Sirijoje. Luvių kalba išnyko VIII a. p.m.e. po Asirijos užkariavimų. Nedaug XIV-
XIII a. p.m.e. dantiraščių paliko palai, gyvenę į šiaure nuo hetitų. Palų kalba išnyko dar
Hetitų karalystės laikais (2 tūkstantmetyje p.m.e.).
Lidų, likų ir karų kalbų (M. Azijos vakarai) rašto paminklai vėlyvesnį. Lidų kalbos,
artimiausios hetitų kalba, išliko -50 trumpų įrašų (7- IV a. p.m.e.), likų kalbos, artimos
luvių kalba, - apie 200 įrašų (5- IV a. p.m.e.), karų kalbos, tarpinės tarp hetitų ir lidų
kalbų, - -80 įrašų (7- IV a. p.m.e.). Vytautas Mažiulis
anatomija (graikų anatome - skrodimas), biologijos mokslo šaka, tirianti organizmo kūno
sandarą. Kartu su fiziologija A yra visų biologijos mokslų pagrindas. Skirstoma į T augalų
anatomiją ir gyvūnų anatomiją. Žmogaus ir gyvūnų A tyrimo metodai ir istorija yra
bendri, skiriasi tik tyrimo objektas. Gyvūnų A, taikoma žmogui, vadinama žmogaus
anatomija, arba tiesiog anatomija (siaurąja reikšme). Gyvūnų ir žmogaus kūno sandaros
įvairovę ir kitimą per evoliuciją tiria T lyginamoji anatomija.
Pagal tyrimo metodus skirstoma į makroskopinę ir mikroskopinę A. Makroskopinę A
skirstoma į sisteminę (tiria kūno sandarą pagal tam tikras funkcines sistemas), topografinę
(nagrinėja sandarą pagal kūno sritis), lyginamąją (aiškina divergentinę tam tikrų struktūrų
kilmę iš bendrų ištakų ar konvergentinių organu atsiradimą iš skirtingų užuomazgų),
funkcinę (nagrinėja anat. struktūros ir jos funkcijos ryšį), plastinę (tiria išorines kūno
formas, kūno ir jo dalių matmenis bei proporcijas), klinikinę (nagrinėja praktinę tam tikrų
anat. struktūrų reikšmę klinikinei medicinai). Seniausias ir pagrindinis makroskopinės A
metodas - skrodimas. Šiuo metu gyvas žmogus tiriamas įv. būdais: rentgenologiniu
(įskaitant kompiuterinę tomografiją), echoskopiniu, magnetinio rezonanso,
radioizotopiniu, pozitronų emisijos tomografijos, endoskopiniu. Mikroskopinė A, arba
histologija, tyrinėja organizmo audinius, ląsteles ir jų sudėtines dalis. Pagrindinis jos
tyrimo būdas - mikroskopija. Šiuolaikinė A yra integralus mokslas, sisteminantis įv.
priemonėmis gaunamus duomenis apie kūno sandarą. Pirmoji A mokykla susikūrė
Aleksandrijoje, kur to meto žymūs anatomai Herofilas ir Erasistratas, atlikę skrodimus,
aprašė daugumą kūno struktūrų. Žymiausias antikos anatomas buvo Romos gyd.
Klaudijus Galenas (129-201 m. , sukūręs daugelį dabartinių A terminų. Jo studijos rėmėsi
gyvulių skrodimais. 13 šimtmečių Galeno darbai buvo laikomi medicinos pagrindu.
Dabartinei A atsirasti didelės reikšmės turėjo A. Vezalijaus (Belgija) kn. Apie žmogaus
kūno sandarą (De humani corporis fabrica 1543 m. , kurioje aprašyti atlikti skrodimai.
XVI- XVII a. anatomai G. Fallopio, M. Malpighi (abu Italija) ir kt. išplėtojo A mokslą.
XVIII- XIX a. pr. G. Morgagnio (Italija) darbai padėjo pagrindą patologinės A, M. F.
Bichat (Prancūzija) - histologijos, kalba Baerio (Vokietija) - embriologijos, G. Cuvier
(Prancūzija) - lyg. A plėtotei. XIX a. pab.- XX a. pr. H. Brausas (Vokietija), A. Keithas
(Didžioji Britanija), H. Rouviėre'as (Prancūzija) atliko svarbių mikroskopinės, lyg. A ir
embriologijos darbų. XX a. A įgavo vis ryškesnę funkcine kryptį, plačiai imta taikyti
eksperimentiniai metodai; žymesni mokslininkai A. Delma (Prancūzija), J. Szentagothai
(Vengrija), G. A. Mitchellis, S. Bennetas (abu Didžioji Britanija), W. H. Knisley (JAV).
Lietuvoje A pradėta dėstyti Vilniaus universitete 1775 įkūrus A katedrą. Iki VU (1832 m.
ir Medicinos chirurgijos akademijos uždarymo (1842 m. A dėstė S. Bizijas, J. Briotė, J. A.
Lobenveinas, A. Belkevičius. A studijos atgaivintos 1920 Aukštuosiuose kursuose (nuo
1922 Kauno Vytauto Didžiojo universitetas) įsteigus Anatomijos katedrą (vedėjas J.
Žilinskas). Buvo atliekami daugiausia antropologinės krypties tyrimai (A. Jurgutis, J.
Žilinskas). VU Anatomijos institutui vadovavo M. Reicheris. Lietuvos veterinarijos
akademijoje 1936 įkurta Gyvulių A katedra; ši ir VDU A katedra veikia iki šiol. KMU
Anatomijos katedroje daugiausia tiriama širdies ir kraujagyslių sistemos autonominė
inervacija (R. Stropus, A. Urbonas, D. H. Pauža), VU Medicinos fakultete -galūnių
embriogenezė eksperimento sąlygomis (L. Slavėnienė), vaikų augimas ir brendimas (S.
Pavilonis, A. Adomaitis, J. Tutkuvienė), Lietuvos istorinė antropologija (G. Česnys),
Lietuvos veterinarijos akademijoje - naminių gyvulių A (A. Pabijanskas, L. Daugnora).
Rimantas Jankauskas
anatos (vid. a. lot. annalae < annus - metai), vienkartinis mokestis vyskupui, vėliau
popiežiaus iždui, kurį mokėjo dvasininkai, gavę bažn. f beneficijas. [vestos XIII a.
viduryje. Iš pradžių A dydis prilygo beneficijos l metų pajamoms, vėliau pusei arba
mažesnei jų daliai. A dar išlikusios Italijoje. Andrius Navickas
Anau kultūra, akmens ir bronzos amžiaus archeologinė kultūra . Plito Turkmėnijoje, Anau
ir Džeituno srityse. Pavadinta nuo Anau (-12 km į rytus nuo Ašgabato) gyvenviečiųir
piliakalnių. Aptiko XVIII a. rusų geografai. 1904 m. piliakalnius tyrė JAV archeologas R.
Pompelli. Per 1940-50 archeologinę ekspediciją ištirta drėkinimo kanalai (3 tūkstantmetis
p.m.e.), ankstyvosios žemdirbių gyvenvietės. Jose rasta titnaginių (ginklu, įrankių) ir
medinių dirbinių, geometriniu ornamentu puoštos keramikos. Piliakalniuose randama
akmeninių pastatų su piešiniais liekanų, ornamentuotos ir žiestos keramikos, geležinių
dirbinių. Pav.
Anaxagoras Klazomenios f Anaksagoras Klazomietis. Anaximandros Milėsios
TAnaksimandras Miletietis. Anaksimenės Milėsios T Anaksimenas Miletietis.
ANBO (iš sakinio Antanas nori būti ore žodžių pirmųjų raidžių), inž. A. Gustaičio
sukonstruoti ir Kauno aviacijos dirbtuvėse gaminti lėktuvai. 1925-39 buvo pagaminti 66
lėktuvai (vienviečiai sportiniai, dviviečiai mokomieji ir žvalgybiniai, dvivietis lengvasis
bombonešis su automatiškai keičiamo žingsnio sraigtu). Visų tipų lėktuvai buvo pusiau
metalinės konstrukcijos su oru aušinamais varikliais. 1934 trys lėktuvai ANBO -IV
apskrido Europą. Pav.
ANBO, Lietuvos partizano T J. Bulotos slapyvardis.
Ancėlis Petras 1950 m. liepos 11 d. Zablatiškės (Zarasų rj.), teisininkas. Dr. (sočiai, m.,
1996 m. . 1977 baigė Volgogrado aukštąją tardymo mokyklą. Nuo 1977 dirbo Vidaus
reikalų ministerijos Tardymo valdyboje; 1987-1988 m. ypatingai svarbių bylų vyresn.
tardytojas. 1991-1992 m. Tardymo departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos dir.
pavaduotojas. Nuo 1992 dėsto Lietuvos teisės universitete (iki 2000 Lietuvos teisės
akademija), nuo 1998 Policijos fakulteto dekanas. Nagrinėja ikiteisminio nusikaltimų
tyrimo problemas. Nuo 1998 Nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos tarybos pirmininkas.
Ancengruberis Liudvigas - 1.Anzengruber.
Ancevičius Pranas, slap. F. Rogūza 1895 m. sausio 29 d. Laužai (Raseinių apskritis) -
1964 m. balandžio 16 d. Oakville (Kanada), LSDP veikėjas, teisininkas. Studijavo VDU.
1925-27 žurnalo Kultūra skelbė literatūros kritikos straipsnius. Socialdemokratų ir kair.
liaudininkų rengto 1927 sukilimo prieš tautininkų vyriausybe dalyvis; sukilimui
nepavykus pasitraukė į Latviją, iš ten - į Lenkijos valdomą Vilnių. Baigė VU Teisių
fakultetą. 1929-30 vadovavo (su J. Paplausku) vienai 1'plečkaitininkų grupei, redagavo jų
laikraštį Pirmyn. 1939 ištremtas į Varšuvą. 1939 grįžo į Kauną. 1939-40 Lietuvos žinių
korespondentas Berlyne. 1941 vienas LAF kūrėjų. 1943-44 advokatavo. 1944 pasitraukė į
Vokietiją. 1949 įsikūrė Kanadoje. Bendradarbiavo Naujienose. Dirbo Kanados lietuvių
socialdemokratų sąjungoje. Vytautas Alseika
Anchelesas f Angeles.
Anchelio krioklys TAngelio krioklys.
Ancher Michael (Mikaelis Angeris) 1849 m. birželio 9 d. Rutsker (Bornholmas) - 1927 m.
rugsėjo 19 d. Skagen, danų tapytojas. Dailę studijavo Kopenhagoje ir Paryžiuje; vėliau
gyveno Skagene. Tapė džiaugsmingas žvejų gyvenimo ir buit. scenas (Gelbėjimo valties
išplaukimas).
de Anchieta Jose (Žozė de Anšieta) 1534 m. kovo 19 d. San Christobal de la Lagūna
(Tenerifė) - 1597 m. birželio 9 d. Espirito Santo (dab. Anchieta), braz. rašytojas,
humanistas. Rašė port. ir lot. kalbomis. Manoma, kad priklausė Ignaco Lojolos giminei.
Mokėsi Coimbroje. Jėzuitas (1551 m. , nuo 1577 provincijolas. 1553 kaip misionierius
atvyko į Braziliją, steigė kolegijas. Priešinosi vergovės įsigalėjimui plantacijose.
Žymiausias kūrinys - lot. kalba parašyta mistinė poema Švenčiausioji Mergelė Marija (De
beata virgine deimatre Maria). Sukūrė bei pastatė rel. dramų (A yra pirmosios brazilų rel.
dramos autorius; dauguma jų neišliko), eilėraščių (išleisti tik XX a. ). Parašė ist. veikalų
(Istorijos fragmentai l'Fragmentas historicos 1584-1586 m. , pirmąją indėnų tupiu kalba
gramatiką. Laiškuose, siųstuose į Portugaliją bei popiežiui, aprašė Brazilijos fauną ir
Florą, indėnų gyvenimo būdą. Gvidonas Bankus
Anchisas (Anchisės), graikų ir rom. mitologijoje dardanų vadas. Trojiečių (ilionų)
giminės pradininkų Dardano ir Ilo vaikaitis. Savo grožiu sužavėjo Afroditę, kuri nuo A
pagimdė Enėją. Neišlaikęs deivei duoto žodžio apie tai tylėti Dzeuso buvo suluošintas
žaibu. Pasak Vergilijaus, po karo kartu su trojiečiais atvyko į Drepaną (dab. Trapani,
Sicilija), kur mirė. A vaikaičiai įkūrė Romą. Romėnų Julijų giminė kildino save iš A
palikuonio Julo. Aleksandra Teresė Veličkienė
anchitėris (Anchitherium), iškastinis arklys. Aptinkamas Eurazijoje nuo neogeno.
Galūnėse turėjo 3 pirštus; vid. pirštas labiau išlavėjęs už šoninius. Gyveno miškuose, mito
lapais. Svarbus evoliucijos mokslui.
Anchorage (Ankoridžas), miestas JAV, Aliaskos valstijos pietuose, Kuko įlankos
(Ramusis vand.) Šiaurės rytų krante. 262 200 gyv. (2001 m. ; didžiausias Aliaskos
valstijos miestas. Prekybos ir žvejybos uostas. V. Europo seniūnijaponijos tarpt, oro
linijos tranzitinis oro uostas (skrendama per Šiaurės Ašigalį). Maisto (žuvų apdirbimo),
poligrafijos pramonė. Naftos gavybos bendrovės. 2 universitetai (įkurtas 1954 ir 1957 m. .
Turizmas. Arkties indėnų ir eskimų muziejus. Prie A yra 2 kar. bazės. A pradėjo kurtis
1914 prie tiesiamo Fairbankso -Sewardo geležinkelis; miesto teises gavo 1920.1964 labai
nukentėjo nuo žemės drebėjimo.
Anchusius " - 1.Andruševičius. Ancijus (lot. Antium) TAnzio.
Anciliaus ežeras (pagal moliusko Ancylus - 1uviatilis pavadinimą), Baltijos j. raidos
stadija holocene (borealyje). Maždaug prieš 9500 metų dab. Vid. Švedijoje ėmus kilti
Žemės plutai, prieš 8900 metų nutrūko Joldijos j. (Baltijos raidos ankstesnė stadija) ryšys
su vandenynu ir ilgainiui susidarė gėlas uždaras vandens baseinas. Jo lygis sparčiai kilo;
didž. transgresija buvo prieš 8,5-8,4 tūkst. metų. A krantiniai dariniai ties Lietuva dabar
slūgso nuo 4 m gylio jūroje ties Klaipėda iki 10-13 m žemiau jūros lygio Kuršių nerijoje
ties Nida. Latvijos pajūryje A maksimalaus lygio kranto linija yra 14-17 m aukščiau jūros
lygio, Botnijos įlankos Šiaurės pakrantėje 150 m. Maždaug prieš 8000-7800 metų
prasidėjus vandenyno eustatiniam kilimui, susidarė Danijos sąsiauriai. A lygis nuslūgo 13
m, ežeras susijungė su vandenynu (prasidėjo kita Baltijos raidos stadija - Litorinos jūra).
OlegasPustelnikovas
ancilidai (Ancylidae), kepurenės, vandeninių plaučiasraigių (Basommatophora) būrio
moliuskų šeima. 3 gentys, 16 rūšių. Aptinkami nuo vėlyvojo plioceno. Kriauklė dubenėlio
pavidalo, be apvijų, viršuje su smailu iškyšuliu. Čiuopikliai trikampio pavidalo, trumpi, jų
pamate akys. Liežuvis ilgas, nėra mantijos ertmės. Kvėpuoja pro odą ir mantiją. Gyvena
upėse ir ežeruose prisitvirtinę prie augalų, akmenų ir medžių nuolaužų. Lietuvoje l rūšis -
upinė kepurenė (Ancylus - 1uviatilis). Kiautelio skersmuo 4,5-7 mm, aukštis - 2-3 mm. A
buvo labai paplitę ankstyvajame holocene, todėl viena Baltijos j. raidos stadijų vadinama
Anciliaus ežeru; gyvena ir dabartinėje Baltijos jūroje. Ričardas Kazlauskas
ancilla theologiae (lot. teologijos tarnaitė), filosofijos apibūdinimas, nusakantis jos santykį
su teologija. Terminas įsitvirtino XI a. , vykstant ginčams dėl dialektikos reikšmės ir
laikantis Bažnyčios tėvų (Klemenso Aleksandriečio, Jeronimo) tradicijos, kad filosofija
pavaldi teologijai. Bažnyčios mokytojai Albertas Didysis, Tomas Akvinietis pripažino
filosofijos autonomiškumą, tačiau teigė, kad ji yra tik vienas tikėjimo pasiekimo ir
pažinimo būdų. Naujaisiais laikais vietoj A vartota teologijos sesers bei teologijos įrankio
sąvokos. Vatikano II susirinkime buvo rekomenduota sieti teologiją su filosofija, ypač jos
teistinėmis kryptimis. J. T.
Ancilotis Dionisijus fO.Anzilotti. Ancirabė fAntsirabe. Anciranana fAntsiranana,
Anciunas Alfredas 1934 m. sausio 1 d. Pajuodupė (Biržų apskritis), mechanikos
inžinierius. Dr. (technol. m.; techn. mokslų kandidatas 1969 m. . 1957 baigė LŽŪA. Nuo
1959 dirbo Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute; 1978-1983 m. Galvijų fermų
mechanizavimo, 1984-1991 m. Pašarų ruošimo sektoriaus vedejas. Paskelbė darbų apie
galvijų fermų kompleksinį mechanizavimą, visaverčių pašarų mišinių ruošimą, biol. dujų
gamybos technologijas. Svarbiausi veikalai: Grūdinių kultūrų derliaus dorojimas (su kt.,
1964 m. , Pašarų cechai galvijų fermoms (su kt., 1986 m. , pastarojo ir sudarytojas. 6
išradimai (iki 1999 m. .
Ancohuma (Ankohuma), Nevado de Ancohuma, kalnas Bolivijoje, Anduose, Realio
Kordiljeros kalnagūbryje, į rytus nuo Titicacos ežero Aukštis 6520 m. Sniegynai, ledynai.
Ancona (Ankona), miestas Italijos vidurinėje dalyje, prie Adrijos j.; Marchės sritis
centras. 98 200 gyv. (2001 m. . Pro A eina Milano -Brindisi geležinkelis Prek., kar. ir
žvejybos uostas. Oro uostas. Laivų statyba, metalo apdirbimas, maisto (žuvų, cukraus),
chemijos, tekstilės, baldų, siuvimo, popieriaus, farmacijos, avalynės, cemento pramonė.
Naftos perdirbimo įmonė. muzikos instrumentų gamyba. Žuvų prekyba (tarpt, mugės).
Balneologinis kurortas. universitetas (įkurtas 1969 m. . Muziejus, meno galerija.
ARCHITEKTŪRA. Romėnų Trajano triumfo arka (po 115, archit. Apolodoras
Damaskietis). Romaninė bizantinė Šv. Kirijako katedra (11- XIII a. ), Švč. Mergelės
Marijos bažnyčia (12- XIII a. ) su įmantriu fasadu irbuv. pastato mozaikos (5- VI a. )
liekanomis. Gotikiniai pastatai: Šv. Pranciškaus ir Šv. Augustino bažnyčios (12- XIII a. ),
Benincasos ir Pirklių gildijos rūmai ( XV a. ). Pav. ISTORIJA. Miestą -390 p.m.e. įkūrė
graikų išeiviai iš Sirakūzų (tada jis vadintas Ankon Dorika, lot. Ancon Dorica). II a.
p.m.e. nukariavo Roma; suklestėjo A uostas. V- VI a. smuko dėl gotų, lombardų ir arabų
antpuolių, tačiau viduramžiais atsigavo. VI- VIII a. priklausė Bizantijos Ravennos
egzarchatui. Karolingų laikais buvo markos centras. Nuo VIII a. pab. pusiau
nepriklausoma respublika, pavaldi popiežiui. 1532-1860 (išskyrus 1797-1816 m. priklausė
Popiežiaus sričiai. Nuo 1860 Italijos karalystės dalis. Per Antrąjį pasaulinį karą
sąjungininkų smarkiai bombarduota. 1972 nukentėjo nuo žemės drebėjimų.
Ancud (Ankiidas), miestas Čilės pietuose, Chiloė salos Šiaurės Krante, prie Ramiojo
vandenyno. 43 900 gyv. (2001 m. . Per A uostą išvežama mediena. Maisto (mėsos, pieno)
pramonė. Žemės ūkio rajono prekybos centras. Kurortas. Pradėjo kurtis 1769 (tada
vadintas San Carlosde Ancudu). 1937-1974 m. buvo Chiloė provincijos centras.
Ancukėvičius Olegas 1930 m. sausio 1 d. Luninec (Bresto sritis, Baltarusija), miškų ūkio
inžinierius. Dr. (sočiai, m.; ek. mokslų kandidatas 1960 m. . 1952 baigė Leningrado
miškų techn. akademiją. 1959-1992 m. dirbo Lietuvos miškų institute, 1965-1968 m. dar
Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos Ek. tyrimų ir darbo moksl. organizavimo
laboratorijos vedėjas. Lietuvos ir užs. spaudoje paskelbė daugiau, kaip 150 moksl.
straipsnių. Svarbiausi veikalai: Intensyvaus miško ūkio ekonomikos klausimai (1970 m. ,
Miškų ūkio ekonomika (sukt., 1975 m. ,kn. Miškų ūkio ekonomikos klausimai (sukt.,
1977 m. .
Ancuta Andrejus Edvardas 1939 m. sausio 2 d. Vandžiogala, chemikas technologas. Dr.
(fiziniai m.; chemokslų kandidatas 1971 m. . 1961 baigė KPI. 1963-1968 m. Jonavos
azotinių trąšų gamyklos vyr. inžinieriaus pavaduotojas. Nuo 1968 dėsto KTU, 1991-2000
Fizikinės chemijos katedros vedėjas; docentas (1976 m. . Svarbiausi darbai iš sorbcijos ir
katalizės, vario junginių oksidacinių ir redukcinių savybių tyrimo, jų naudojimo technol.
procesuose. Pagr. veikalai: Surišto azoto technologija (1974 m. , Poliarografinis tyrimo
metodas (1998 m. .
Ancuta Jurgis Kazimieras apie 16501!737 m. gegužės 16 d. Vilnius ?, Vilniaus vyskupo
sufraganas (nuo 1723 m. , pamokslininkas. M. J. Ancutos brolis (ar pusbrolis). Mokėsi
Vilniaus akademijoje ir Popiežiškajame Sapienza universitete Romoje. Teisės dr. (1708
m. . A vardu išleistos jėzuito S. Sokulskio knygos Katalikų tikėjimo teisės pilnatvė
Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Jus plenum religionis
catholicae in Regno Poloniae et Magno Ducatu Lithuaniae 1719, lenkų kalba 1767 m. ,
Studiodromus orthodoxus (1721 m. turėjo įtakos kitatikių teisių varžymams. Juozas
Tumelis
Ancutš Motiejus Juozapas apie 1650 m. - 1723 m. sausio 18 d. JuchnoViec (Palenkės
vaivadija), Vilniaus vyskupas (1722 m. . J. kalba Ancutos brolis (ar pusbrolis). 1695
Vilniaus katedros kanauninkas, 1705 m. LDK referendorius. 1710 m. titulinis
Mosynopolio vyskupas ir Vilniaus vyskupas sufraganas. 1717-21 vyskupo kalba
Bžostovskio koadjutorius. 1721-23 Vilniaus akademijos kancleris. Vilniaus vyskupijoje
pastatė ar atnaujino bažnyčių, rūpinosi vyskupijos ek. reikalais, rel. gyvenimo stiprinimu.
Juozas Tumelis
Ančerl Karei (Karelas Ančerlas) 1908 m. balandžio 11 d. Tučapy (Čekija - 1973 m. liepos
3 d. Torontas, čekų dirigentas. 1925-29 studijavo Prahos konservatorijoje (H. Schercheno
klasėje), tobulinosi vadovaujamas W. Furtwanglerio. 1933-38 ir 1945-50 Čekijos radijo
dirigentas. 1939-45 kalintas kone. stovyklose. 1950-1968 m. (su pertrauka) Čekų
filharmonijos simf. orkestro (Prahoje) meno vadovas, Prahos meno akademijos
profesorius. 1968 emigravo. 1969-1973 m. Toronto simf. orkestro vadovas. Sukūrė
kūrinių, pagrįstų ketvirtatonių sistema. 1965 su Čekų filharmonijos orkestru koncertavo
Vilniuje. Adeodatas Taumgis
Ančia: 1. Ežeras Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Veisiejuose. Plotas 504 ha. Ilgis
( iš Šiaurės į pietus ) 9,4 km, Didžiausias plotis 1,2 km. Ežeras netaisyklingos formos,
susideda iš 3 dalių: šiaurinės dalis lenkta, vidurinė - plati, jos v. krante yra didelių įlankų,
p. dalis - ilga, siaura, vingiuota, panaši į upe. Paviršiaus altitudė - 12,3 m. Didžiausias
gylis 26 m, vidutinis gylis 9,3 m. A dubenį sudaro 3 lygiagrečios rinos, kertamos
ketvirtosios. Baseino plotas 176 km2. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 33 km.
Krantai daugiausia statūs, vakarinis 20 -25 m, kiti 10-12 m aukščio, daugiausia sausi
(pelkėtų 10%). į pietus nuo ežero - pušynas. Pakrantėse ir atabrade daug šaltinių. Į A įteka
Šlavantėlė (iš Šlavantėlio ežero), Vernijo upelis (iš Vernijo ežero), išteka Baltoji Ančia
(Nemuno vidurupio baseinas). Atabradas siauras (vid. plotis 10 m), smėlingas, žvyringas,
kai kur apaugės vandens augalais. V. krante yra piliakalnis. A priklauso Veisiejų
regioniniam parkui. Pav.
2. Upė Kelmės ir Tauragės raj. savivaldybių teritorijoje; Šešuvies dešinysis intakas. Ilgis
66 km, baseino plotas 279 km2. Prasideda ties Brukais, teka į pietus per Žemaičių
aukštumą ir Karšuvos žemumą. Įteka į Šešuvį (į pietryčius nuo Eidintų kaimo). Intakai:
Šaltupis, Plūsčia, Suvirkštė, Inkstilas (kair.), Ringys, Dubė, Ringė, Skliaustis, Klutupis,
Pela, Narasa, Ūkis (dešinysis ). Aukštupyje slėnis neryškus, nuo Butvilų - siauras ir gilus
(iki 25 m). 9 km nuo ištakos vaga reguliuota, plotis 5 m, vidutinis gylis 1,3-1,5 m.
Nereguliuotos vagos plotis 10-17 m, gylis 0,4-0,6 m. Srovės greitis 0,3-0,4 m/s. Vidutinis
nuolydis 1,7 m/km. Vidutinis debitas 2,7 mj/s. Prie Skaudvilės yra 26 ha tvenkinys. Prie A
yra Šimėnų ir Batakių piliakalniai. A slėnis tarp Skaudvilės ir Batakių priklauso Ančios
geomorfologiniam draustiniui. Algirdas Rainys
ančiasnapiai dinozaurai (Hadrosaiiridae, Trachodontidae), hadrozaurai, trachodonai,
paukščiadubenių dinozaurų būrio roplių šeima. -25 gentys, -40 rūšių. Aptinkami nuo
viršutinės kreidos. Jų iškasenų rasta Šiaurės Amerikoje, Azijoje, rečiau - Europoje ir P.
Amerikoje. Didžiausi stuburiniai gyvūnai - aukštis iki 15 m. Judėjo remdamiesi
užpakalinėmis kojomis. Turėjo kelias eiles dantų. Priekinė žandų dalis apragėjusi, su
raginiu snapu, panašiu į anties (iš to kilo pavadinimas). Tarp priekinių galūnių 4 ir 5 pirštų
buvo plaukiojamoji plėvė. Gyveno vandenyje ir sausumoje. Mito augalais. Būdingiausi A
yra zaurolofai. Pav.
ančiasnapis (Ornithorhynchus anatinus), kloakinių (Monotremata) būrio ančiasnapinių
šeimos žinduolis. Vienintelė rūšis šeimoje. Paplitęs Australijos rytinėje dalyje ir
Tasmanijoje. Kūno su uodega ilgis -65 cm. Kojos trumpos, pirštai sujungti plaukiojamaja
plėve, su nagais. A patinas ant užpakalinių kojų kulno turi pentiną, kuris jungiasi su
nuodų liauka. Akys mažos, nėra išorinių ausų. Žandai suploti, apragėjc, sudaro snapą
(panašų į anties). Jauni A turi dantų užuomazgas, vėliau jos išnyksta ir atsiranda raginės
plokštelės. Kailis tankus, minkštas, pilkšvai rusvas. Gyvena prie stovinčių ar lėtai
tekančių vandenų, gerai plauko ir nardo. Minta vandens bestuburiais ir smulkiomis
žuvimis. Sausumoje kasa urvą, kurio gale įrengia lizdą; kartą per metus deda 1-3
kiaušinius, juos šildo 7-10 dienų. Patelė be spenių. Jos pilvo paviršiuje yra 2 liaukingi
ploteliai, kurių išskirtą pieną laižo jaunikliai. A veisiami dėl brangaus kailio. Medžioklė
uždrausta, Pav. Janina Prūsaitį
Ančing l \nqing. Ančingas), 1911-49 Huaining, miestas Kinijos rytuose, Anhujaus pro
valstijoje. 336 800 gyv. (2001 m. . Jangdzės upės uostas. Mašinų gamyba, maisto,
chemijos (miner. trąšų), stiklo pramonė. Arbatmedžių auginimo rajono prekybos centras.
Ančiškiai, kaimas Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, Vabalninko seniūnijoje, 5 km į
vakarus nuo Vabalninko. 210 gyv. (2001 m. . Pradinė mokykla (nuo 1922 m. . Biblioteka
(nuo 1961 m. . Kapinėse -Šv. Jokūbo koplyčia (nuo 1736 m. . Kaime buvo senkapis;
1915-36 jame rasta žmonių kaulų, kt. radinių (įmovinis ietigalis, būdingas VIII- XII a. ). 2
mit. akmenys. Dvarų inventoriuose A minimi nuo 1617. Sovietinės okupacijos metais
-kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 263, 1959 - 160, 1970 -123, 1979-214,1989-289
gyv.
Ančiškio kapinynas yra Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Ančiškio kaime. Apima
2 ha plotą. Suardytas. 1925-36 rasta žmonių kaulų, surinkta III- VI a. dirbinių. 1939 rasta
žalvarinė šaukštiniais galais antkaklė, žiedinis smeigtukas, siauraašmeniai pentiniai
kirviai. A p. ir pietvakarių dalyje, prie Žiežmojaus, XV- XVII a. kapuose rasta monetų.
Radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose. Vytautas
Kazakevičius
ančiūvinės (Engrautididae), silkiažuvių (Clupeiformes) būrio žuvų šeima. 15 genčių,
daugiau, kaip 100 rūšių. Paplitusios tropinio ir subtropinio, rečiau vidutinių platumų
klimato jūrų ir vandenynų šelfuose. Kai kurios rūšys gyvena gėluose vandenyse.
Pelaginės, telkiasi į tuntus, joms būdingos sezoninės migracijos. Kūnas dažniausiai
cilindriškas, sidabriškai balkšvas, apaugės dideliais cikloidiniais žvynais. Galva didelė, iš
šonų paplokščia, su giliomis žiotimis. Dantys smulkūs. Akys didelės, galvos priekyje. A
minta fitoplanktonu ir zooplanktonu. Neršia 1-3 metų. Ančiuvių (Engraulis) genties yra 8
rūšys. Žinomiausias - T ančiuvis. Japonijos ir Geltonojoje jūrose bei Ramiajame
vandenyne palei Japonijos pakrantes paplitęs japoninis ančiuvis (E. japonicus). Palei
Amerikos žemyno pakrantes veisiasi Peru ančiuvis (E. ringens). Tropinio ir subtropinio
klimato juostų jūrose dažnesnės Anchoa, Coilia, Thryssa genčių rūšys. Svarbus verslinės
žvejybos objektas. Daugiausia sugaunama ančiuvių genties žuvų, ypač Peru ančiuvių.
Juozas Virbickas
ančiuvis (Engraulis encrasicholus), ančiuvinių (Engraulidae) šeimos žuvis. Paplitęs
Šiaurės Atlante, Viduržemio, Juodojoje, Azovo, Šiaurės, rečiau Baltijos jūrose. Ilgis iki
15 cm, masė iki 15 g. Galva didelė. Viršutinis žiomuo atsikišęs į priekį. Telkiasi į tuntus.
Minta zooplanktonu. Neršia l metų, porcijomis. Ikrai pelaginiai. Verslinės žvejybos
objektas, ypač Juodojoje, Azovo, Šiaurės j. Pav. Juozas Virbickas
480
Anda Gezą (Gezą Anda) 1921 m. lapkričio 19 d. Budapeštas - 1976 m. birželio 13 d.
Ciurichas, Šveicarijos pianistas, dirigentas. Vengrų kilmės. Studijavo Budapešto muzikos
akademijoje. Debiutavo 1939 Budapešte. Vėliau tobulinosi Berlyne ir Šveicarijoje. Nuo
1942 gyveno Šveicarijoje. Koncertavo Liucernos ir Zalcburgo tarpt, festivaliuose.
Liucernoje 1959-1968 m. vadovavo (po E. Fischerio) meistriškumo kursams. Nuo 1969
dėstė Ciuriche. Garsėjo kaip W. A. Mozarto, F. Liszto, R. Schumanno, J. Brahmso, B.
Bartoko kūrinių atlikėjas. Nuo 1958 reiškėsi ir kaip dirigentas. Pav. Edmundas Baltrimas
Andai (Andes), Andų Kordiljerus (Cordillera de los Andes), kalnai P. Amerikos Šiaurės
vakarų ir v. pakrantėje. Ilgiausia ir viena aukščiausių kalnų sistemų pasaulyje. Ilgis iš
Šiaurės | p. -9000 km, didžiausias aukštis 6960 m (Aconcagua kalba), Didžiausias plotis
-800 km, mažiausias 100-200 km. Kalnų juostą sudaro beveik lygiagretūs, daugiausia
Šiaurės -p. krypties kalnagūbriai. Juos skiria įdubos ir plokščiakalniai. Pagal struktūrinius
geomorfologinius ypatumus skiriamos kelios A dalys. Šiaurėje, palei Karibų j., yra Karibų
A. Juos sudaro 2 raukšliniai eroziniai, švelnių formų, vid. aukštumo (iki 2765 m)
kalnagūbriai; yra lūžių. {v. nuo Karibų A, Venesuelos vakaruose ir Kolumbijoje (į.
Šiaurės nuo 1° Šiaurės pl.), yra Šiaurės vakarų A. Juos sudaro 3 raukšlinių luistinių
kalnų grandinės: V. Kordiljera, Centr. Kordiljera ir R. Kordiljera. Kalnagūbrius skiria
plačios įdubos bei gilūs Magdalenos ir Caucos upių slėniai. R. Kordiljeros tąsa į šiaurę -
Sierra de Perija, į Šiaurės rytus -Mėridos Kordiljeros kalnagūbriai. Juos skiria plati
Maracaibo įduba. Šiaurėje iškilęs Sierra Nevada de Santa Martos horstinis kalnų masyvas
(didžiausias aukštis -Kristupo Kolumbo kalba, 5775 m). Ramiojo vandenyno pakrantėje
yra Serrania de Baudo kalnai, kuriuos nuo V. Kordiljeros skiria Atrato žemuma.
Teritorijai būdingi jauniausieji tektoniniai lūžiai, grimzdimai ir kilimai, Centr. ir V.
Kordiljeroms - vulkanizmas (Ruizo ugnikalnis, 5400 m; Tolima, 5215 m). Kalnagūbrių
šlaitai statūs, išraižyti erozinių slėnių. R. Kordiljerai būdingi platūs de.nudaciniai
paviršiai. Šiaurės vakarų A aukštikalnėse - ledyninės reljefo formos. Piečiau, iki 4° p.pl.,
yra Ekvadoro A. Juos sudaro V. ir R. Kordiljeros. Daug veikiančių ir užgesusių
ugnikalnių (Cotopaxi, 5897 m; Chimborazo, 6310 m). Kalnagūbrius skiria įlinkis,
prisipildęs vulkaninių uolienų. Nuo 4° iki 14°30' p.pl. yra Peru A. Šią dalį sudaro aukšta
raukšlinė V. Kordiljera (Huascarano kalba, 6768 m), išraižyta gilių Maranono,
Apurimaco, Huallagos ir jų intakų slėnių (kanjonų). Viršūnės apledėjusios, būdingos
glacialinės egzaracinės reljefo formos. į rytus nuo V. Kordiljeros iškilusios raukšlinės
luistinės Centr. ir Pietryčių Kordiljerų grandinės (Carabayos Kordiljera, Vilcanotos
Kordiljera, Vilcabambos Kordiljera) ir žemesni raukšliniai eroziniai R. Kordiljeros
kalnagūbriai. Nuo Peru A iki 28° p.pl. nutįsę Centriniai A - plačiausia ir sudėtingiausia A
dalis. Jų viduryje didelį plotą užima Punos plokščiakalnis (plotis 550 km, aukštis -4000
m). iš vakarų jį supa V. Kordiljera su užgesusiais (Coropuna, 6425 m; Sajama, 6520 m;
Ojos dėl Salado, 6880 m) ir veikiančiais (Misti, 5835 m; Llullaillaco, 6723 m)
ugnikalniais, iš rytų - aukšti raukšliniai luistiniai kalnagūbriai (labai apledėjusi Realio
Kordiljera) ir vid. aukščio subandiniai raukšlėkalniai. Išilgai Ramiojo vandenyno
pakrantės, nuo 18°30'p.pl. į pietus, tęsiasi intruzinė Pakrantės Kordiljera (didžiausias
aukštis 3200 m). Nuo V. Kordiljeros ją skiria tektoninis Atacamos įlinkis. Šioje dalyje
vyrauja aridiniai geomorfologiniai procesai. Nuo 28° iki 35° p.pl. yra Čilės -Argentinos
A. Juos sudaro neaukšta (iki 2300 m) Pakrantės Kordiljera, tektoninis Išilginis slėnis,
Pagrindinė Kordiljera (joje yra Aconcagua kalba) ir Priešakinė Kordiljera. Būdingos
didelės intruzijos, vulkaninės, glacialinės ir erozinės reljefo formos. į pietus nuo Čilės
-Argentinos A yra Patagonijos A. Jie iškilę iki 4035 m aukščio, labai apledėję (juose yra
didžiausias A ledynas - Perito Moreno). Būdingos ledyninės reljefo formos, daug sprūdžių
ir lūžių, aktyvus vulkanizmas. Palei krantą driekiasi salų grandinė, susidariusi grimztant
Pakrantės Kordiljeros p. daliai. A geologinė struktūra nevienalytė. Seniausioji A dalis
-Pūna (P. Amerikos platformos dalis), susidariusi prekambre, Šiaurės vakarų A ir
Centrinių A r. pakraštys (tarp 10° ir 30° p.pl.) - ankstyvojo ir vėlyvojo paleozojaus
kalnodaros metu. Beveik visų A antiklinorijų branduoliai vėlyvojo paleozojaus.
Didesnioji A dalis susiformavo mezozojaus ir kainozojaus kalnodaros metu ant
paleozojinio ir iš dalies vėlyvojo prekambro raukšlėtojo pamato. Mezozojuje, vykstant P.
Amerikos ir Kokoso, Nazcos linstitutosferinių plokščių subdukcijai, formavosi įlinkių
sistema. Iki kreidos periodo pabaigos juose klostėsi nuosėdinės ir vulkaninės uolienos.
Kreidos pabaigoje prasidėjo kalnodaros procesai, teritorija kilo, raukšlėjosi, susidarė
granitoidų intruzijos Peru ir Čilės Anduose (V. ir Pagrindinėje Kordiljerose). Intensyvūs
tektoniniai Žemės plutos judesiai, lydimi aktyvių vulkaninių procesų, vyko paleogene ir
ypač neogene. Kilo kalnagūbriai, atsirado tarpukalnių ir priekalnių įdubų (Altiplano,
Maracaibo), kuriose klostėsi nuosėdinės uolienos. Pliocene ir kvartere iškilo Karibų A,
Serrania de Baudo, subandiniai kalnagūbriai, susidarė dideli Magdalenos, Caucos upių
grabenai, Išilginis slėnis. A kalnodara tebevyksta, vakarų dalyje aktyvus vulkanizmas,
būna žemės drebėjimų. Anduose daug metalų rūdų. Peru ir Bolivijoje yra didelių alavo
rūdos telkinių, be to, sidabro, švino ir cinko, volframo, bismuto, vanadžio, stibio, arseno
rūdų. Čilės Pakrantės Kordiljeroje yra vario, geležies rūdų, aukso, Ramiojo vandenyno
pakrantėje - Čilės salietros, Kolumbijoje -aukso, platinos, smaragdų, Maracaibo,
Magdalenos tarpukalnių įdubose, A priekalniuose Venesueloje, Ekvadore, Peru,
Bolivijoje, Argentinoje - naftos ir dujų telkinių. Kolumbijos pietuose ir Ekvadoro šiaurėje
A klimatas ekvatorinis - lyja ištisus metus, iškrinta daugiau, kaip 2000 mm kritulių (v.
šlaite iki 10 (100 mm), vid. metinė temperatūra 26-28 °C. Karibų Anduose, Kolumbijos A
šiaurėje, Ekvadoro A pietuose ir Peru A Šiaurės rytuose klimatas subekvatorinis - per
metus iškrinta 500-1000 mm kritulių, lyja vasarą, didesnės temperatūrų amplitudės. Tarp
5° ir 28° p.pl. A klimatas tropinis. Vakaruose jis sausas (per metus iškrinta 150-300 mm
kritulių, Atacamoje 30-50 mm; vidutinė temperatūra 12-20 °C; žiemą didelis
debesuotumas, dažni rūkai, rasa), rytuose -drėgnas (500-1000 mm kritulių, jų daugiau
vasarą). Tarp 30° ir 37° p.pl. A klimatas subtropinis mediteraninis -per metus iškrinta
300-2000 mm kritulių (jų daugėja einant į p.), lyja žiemą; vasaros sausos, vėsios; vidutinė
temperatūra 8-16 °C. Tarp 37° ir 42° p.pl. A klimatas drėgnas subtropinis (kritulių
daugiausia žiemą). Vid. platumose A klimatas jūrinis, drėgnas (3000-7000 mm kritulių; A
r, šlaitai sausesni); vasarą vidutinė temperatūra 8-15 °C, žiemą 1-8 °C. Sniego linija
Šiaurės vakarų Anduose yra 4700-4900 m aukštyje, Centriniuose A 5600-6100 m (Punoje
- aukščiausiai Žemėje, 6500 m), Čilės -Argentinos Anduose 3100 m, Patagonijos Anduose
1000-1200 m (Ugnies Žemėje 500-700 m). Upių hidrologinis režimas labai priklauso nuo
mitybos šaltinių. Daugiausia A upes maitina lietus, Centriniuose A -gruntiniai vandenys
(daug nenuotakių plotų), Patagonijos Anduose - sniego ir ledo tirpsmo vandenys. A
pietuose daug ežerų. Dauguma Patagonijos A ežerų ledyniniai, daugiausia moreniniai
užtvenktiniai (Buenos Airių ežeras, San Martino ežeras), Centriniuose A - tektoniniai
(Titicacos ežeras), reliktiniai (Poopo ežeras; dalis ežerų virtę druskožemiais), lavos
užtvenktiniai, Šiaurės vakarų Anduose -tektoniniai lagūniniai (Maracaibo ežeras). Nuo
Šiaurės vakarų A iki Centrinių A p. dalies priešvėjiniuose šlaituose vyrauja lateritiniai
dirvožemiai, auga drėgnieji ekvatoriniai ir tropiniai miškai. Ryškios 4 vertikaliosios
zonos: tierra caliente (iki 1000-1500 m virš jūros lygio), tierra templada (iki 2500-2800
m), tierra įria (iki 3000-3500 m), tierra elada (3500-4500 m). Šiaurės vakarų A rytinėje
dalyje, Karibų Anduose (subekvatorinėje klimato juostoje) vyrauja raudonieji
dirvožemiai, auga lapus metantys miškai ir krūmai. Centrinių A vakarų dalyje (tropinio
klimato juostoje) -pilkžemiai, druskožemiai, auga pusdykumių, dykumų augalai, Punos
plokščiakalnio rytuose (čia iškrinta 500-800 mm kritulių) - kalnų stepė. Čilės -Argentinos
Anduose - subtropinės juostos rusvieji dirvožemiai, sausųjų subtropikų augalija. į pietus
nuo 38° p.pl. - miškų rudieji dirvožemiai, drėgnieji subtropiniai miškai (hemihilėja).
Patagonijos A v. šlaite - jauriniai dirvožemiai, tankūs drėgni mišrieji ir žemi
subantarktiniai miškai. Aukštuose plokščiakalniuose (tierrafria, tierra elada zonose) auga
aukštikalnių augalija: šiaurėje - ekvatorinės pievos, vad. paramos, Peru Anduose ir Punos
Šiaurės rytuose - tropinės stepės, vad. chalkos. Centrinių A vakarų dalyje yra dykumos,
vad. tolos, pusdykumės, vad. punos. A gyvūnija priklauso Brazilijos ir (nuo 5° p.pl.) Čilės
-Patagonijos zoogeogr. posričiams. Būdingi žinduoliai -lamos, guanakai, vikunijos,
alpakos, reliktiniai akiniuotieji lokiai, endeminiai elniai pudžiai ir Andų elniai, maikongai,
Andų katės, pumos, tinginiai, skruzdėdos, oposumai, beždžionės, Čilės aštuondančiai,
beveik išnykusios šinšilos, nutrijos; paukščiai - papūgos, tukanai, grifai, kolibriai; gausu
roplių, vabzdžių. Svarb. nacionaliniai parkai : Ledynų (Patagonijos Anduose), Los
Alerceso, Nahuel Huapi, Perez Rosaleso, Fray Jorgės (Čilės -Argentinos Anduose),
Sajamos (Bolivijoje), Fallaroneso ir Macarenos (Kolumbijoje), Sierra Nevada de Meridos,
EI Avillos (Venesueloje), Manu (Peru); draustiniai: Nahuelbutos, Tolhuacos (Čilėje). Pav.
480 psl. Elena Stankūnienė
Andajas, Andajus. senovės lietuvių dievas. Pagal kai kuriuos XIII a. ist. šaltinius, A -
aukščiausiasis lietuvių dievas. Ipatijaus metraštis mini, kad lietuvių kariai šaukėsi savo
dievų - A ir Divirikso, t.y. Perkūno. Jono Malalos kronikos vertimo intarpe yra išvardyti
lietuvių dievai, iš kurių A įrašytas pirmasis, tačiau kituose XIII a. šaltiniuose pirmasis
dievų sąraše yra Nunadievis. V. Toporovas mano, kad A yra Antdievis, arba visų dievų
aukščiausiasis, A. J. Greimas - kad A yra Vandojas, t.y. vandenų dievas. Gintams
Beresnevičius
Andalūzija (Andalucia), ist. ir auton. sritis Ispanijos pietuose, prie Atlanto ir Viduržemio
jūros. Auton. sritis apima Almerijos, Jaėno, Granados, Huelvos, Cadizo, Kordobos,
Malagos ir Sevilijos provincijas. Plotas 87 268 km2. 7,28 mln. gyv. (2001 m. . Centras -
Sevilija (A Didžiausi miestai - lentelėje). Didesniąją A dalį užima f Andalūzijos kalnai ir
T Andalūzijos žemuma. Šiaurėje yra Sierra Morenos kalnai. Klimatas mediteraninis.
Sevilijoje ir Malagoje sausio vidutinė temperatūra 10,5 ir 12 "C, liepos 29 ir 25 °C; vid.
metinis kritulių kiekis - 485 ir 475 mm. Sevilijoje užregistruota aukščiausia Europoje oro
temperatūra (52 °C). PerA teka Guadaląuiviras ir jo intakai. 50% A teritorijos apaugusi
miškais ir krūmynais. Saugomos teritorijos užima 17% A ploto. Donanos nacionaliniame
parke saugomi į Afriką migruojantys paukščiai, Sierra de Cazorlos nacionaliniame parke
-ąžuolynai, šernai, stirnos, Ispanijos ožiai, plėšrieji paukščiai, Fuente de la Piedros
lagūnoje - flamingai, Barbatėje - stačios uolos. A -viena vargingiausių Ispanijos sričių (l
gyventojui tenka tik 75% vidutinio Ispanijos BVP l gyv.; daug bedarbių, didelė
emigracija). Ūkio svarb. šaka - turizmas (daugiausia turistų iš Didžiosios Britanijos ir
JAV). Prabangūs viešbučiai, užsieniečių namai. Viduržemio j. pakrantėje (Saulėtajame
krante) daug kurortų; žymiausi: Marbella, Torremolinosas, Estepona. Daug lankytinų
turistinių objektų (A - vienas seniausių Europos kultūros centrų). A pirmauja Ispanijoje
pagal alavo, švino, vario, mangano, geležies ir stroncio rūdų, pirito, marmuro,
valgomosios druskos gavybą. Dar kasama urano ir cinko rūdos, akmens anglys, auksas,
sidabras, siera. Apdirbamosios pramonės svarb. šakos: maisto (aliejaus, vyno, konservų,
tabako), chemijos, tekstilės pramonė. Laivų statyba, metalo dirbinių, žemės ūkio mašinų
gamyba, metalurgija. Pramonės svarb. centrai - Sevilija, Cadizas, Huelva ir gretimi
miestai. Huelvoje ir Algecirase perdirbama nafta. Daug vynuogynų, alyvmedžių
plantacijų (A tiekia pasaulio rinkai alyvų aliejų ir konservuotas alyvas). Auginama
cukranendrės, sojos, vilnamedžiai, saulėgrąžos, daržovės, citrusiniai augalai, kviečiai,
kukurūzai, ryžiai, tabakas, kamštiniai ąžuolai. Veisiama galvijai, ožkos, kiaulės. A garsi
arabų ristūnais ir koridos buliais. Sevilijoje ir Malagoje yra tarpt, oro uostai. Didžiausi
jūrų uostai: Algecirasas, La Linea, Cadizas, Malaga. Pav. Petras Lingė, Džiugas Pagojus
ISTORIJA. Seniausi gyventojai - iberai. V a. p.m.e. kartaginiečiai įkūrė kolonijas dab.
Cadizo, Kordobos, Malagos vietoje ir kitur. 206 m. p.m.e. juos išvijo romėnai ir A
teritorijoje įkūrė Betikos pro valstiją; regionas suklestėjo. 409 m. įsiveržė vandalai (iš jų
vardo kilo A pavadinimas), kuriuos 414 sumušė vestgotai, valdę A iki arabų užkariavimų
(711 m. . 714 arabai padalijo A į Jaėno, Kordobos, Sevilijos ir Granados emyratus,
kuriuos 756 sujungė A emyras (nuo 929 tituluotas Kordobos kalifu). XI a. A suskilo į
keletą mažų valstybėlių (taifų). 1251 Kastilijos karalius Ferdinandas III užėmė didžiąją A
dalį (išskyrus Granadą, nukariautą 1492 m. . Suklestėjo žemės ūkis; A uostai tapo
svarbiausi Ispanijos prekyboje su Amerika. 1704 m. Anglija atėmė Gibraltarą. Per
Karlistų karus (1833-40 ir 1872-1876 m. A siekė autonomijos, kurią gavo tik 1981.
Andalūzijos kalnai (Cordilleras Beticas), Betikos kalnai, yra Ispanijos pietuose.
Didžiausias aukštis 3478 m (Mulhacėno kalba; aukščiausias Pirėnų pusiasalyje),
dažniausias 1500-2000 m. Ištįsę -630 km iš pietvakarių į Šiaurės rytus , nuo Gibraltaro
iki Nao kyšulio. Plotis 100-160 km. Vakaruose leidžiasi į Andalūzijos žemumą. Susideda
iš stačiašlaičių kalnagūbrių (Serrama de Rondos, Sierra Nevados, Sierra de Godoro, Sierra
de los Filabreso, Sierra de Bazos, Sierra de las Estanciaso) ir masyvų (Sierra de Maginos,
Revolcadoreso), kuriuos skiria tarpukalnių slėniai bei įdubos (pvz., Granados). Kalnų
ašinę zoną sudaro kristalinės uolienos, šonines (ypač šiaurinę) - mezozojaus nuosėdinės
uolienos: klintys, mergeliai, smiltainiai, dolomitai. Yra geležies, polimetalų rūdų. Reljefas
alpiškas, labai suskaidytas. Gausu karstinių formų. Išteka Guadakjuiviras, Segura. Iki 600
m aukščio auga kietalapiai visžaliai miškai, žemi dygūs krūmai (tamiliarai), iki 1200 m -
ąžuolynai, aukščiau - spygliuočių miškai, nuo 2100 m - dygūs krūmai. Sniego riba 2500
m aukštyje. Turizmas. Elena Stankūnienė
Andalūzijos Žemumė yra Ispanijos pietvakariuose (Andalūzijoje), tarp Andalūzijos ir
Sierra Morenos kalnų. Vidutinis aukštis 150 m. Susidariusi tarpukalnių įduboje. R. dalis
kalvota, v. - plokščia aliuvinė lyguma. V. pakraštys siekia Atlantą (Cadizo įl.). Pelkėtą
pajūrio žemumos dalį nuo jūros skiria plati kopų juosta. Per A teka Guadaląuiviras ir jo
intakai..Klimatas mediteraninis. Sausio vid, temperatūra 8-10 °C, liepos 26-28 °C;
užregistruota 52 "C (aukšč. temperatūra Europoje). Kritulių iškrinta 600-700 mm per
metus, tik pietvakarių pakraštyje 400-500 mm. Natūralios augalijos plotų mažai likę, yra
kserofitinių krūmų, ąžuolynų. Auginami kviečiai, vynmedžiai, alyvmedžiai, ryžiai,
citrusiniai augalai. Ganyklos. Veisiama avys, arkliai, galvijai. Didž. miestai: Kordoba,
Sevilija, Cadizas. Elena Stankūnienė
andalūzitas (pagal Andalūzijos vardą), silikatų klasės mineralas A1,[O l SiOJ. Kristalai
rombinės singonijos, pailgintos prizmės formos. Rusvas, rudas, geltonas, žalias, pilkas.
Blizgesys stiklo. Neskaidrus. Kietumas 7-7,5. Tankis 3150 kg/m3. Pusbrangis akmuo. A
atmaina - chiastolitas (jo skersiniame pjūvyje matomas iš priemaišų susidaręs juodas
kryžius). Iš A gaminami karščiui ir rūgštims atsparūs dirbiniai, ruošiamas silumino
lydinys. A - metamorfinių uolienų mineralas. Didž. telkiniai yra JAV, Indijoje, Šri
Lankoje, Brazilijoje.
andamanai, Andamanų salų vietos gyventojai (aborigenai). Keli šimtai žm. (1998 m. .
Kalba andamanų kalbomis (atskira izoliuota kalbų šeima). Negridai, giminingi Malaizijos
semangams ir Filipinų pigmėjams. Garbina gamtą. Dėl salų tolumo ir papročio žudyti
svetimšalius iki XIX a. vid. gyveno izoliuotą gyvenimą. XIX - XX a. dalį jų paveikė
modernioji kultūra, jie prarado savitumą, kiti mažose salose gyvena beveik neolito
sąlygomis - naudoja akmeninius, medinius ir kaulinius įrankius bei ginklus, verčiasi
žvejyba, medžiokle, renka maistinguosius augalus. Iš molio lipdinasi indus. Gyvena
kaimų bendruomenėmis, neturi gentinėsąjungimininės visuomenės sandaros. A - vienas
retų etninių vienetų, ist. laikais nemokėjusių įžiebti ugnies.
Andamanų ir Nikobarų Salos (angį. Andaman and Nicobar Islands), Indijos sąjunginė
teritorija Indijos vandenyne, į rytus nuo Indostano pusiasalio, tarp Bengalijos įlankos ir
Andamanų jūros. Apima fAndamanų salas ir TNikobarų salas. Plotas 8293 km2.356 300
gyv. (2001 m. . Centras -Port Blairas (108 200 gyv., 2001; P. Andamano saloje). Medžio
apdirbimas, maisto pramonė. Auginama ryžiai, kokospalmės, kaučiukmedžiai,
kavamedžiai. Medžioklė, žvejyba. Išvežama mediena, kopra, kokoso riešutai. ISTORIJA.
Pirmą kartą 672 rašytiniuose šaltiniuose A paminėjo kinų vienuolis; IX a. aprašė arabai,
1286 - Marco Polo. Per A ėjo svarbus prek. kelias iš Indijos į Birmą. 1789 A užėmė
Didžioji Britanija, pavertė kalinių kolonija (1858-1921 m. . 1942-45 okupavo japonai.
Nuo 1947 priklauso Indijai. 5 dešimtmetyje į A atsikėlė imigrantų iš rytų Pakistano (dab.
Bangladešas) ir Britų Gvianos (dab. Gajana).
Andamanų jūra (angį. Andaman Sea), pusiau uždara pakraštinė j ura Indijos vandenyno
Šiaurės rytuose, tarp Indokinijos pusiasalio, Sumatros, Andamanų ir Nikobarų salų. Plotas
605 000 km2, didžiausias gylis 4507 m (Andamanų povandeniniame lovyje), vidutinis
gylis 1043 m. Paviršiaus vandens temperatūra 26-29 °C, druskingumas nuo apie 20%o
(birželio -lapkričio mėn., per musonines liūtis) iki 32%o. Potvynių aukštis 4-7 m (prie
Ranguno). Į A įteka Irravaddi, Salveenas. Didž. uostai: Rangūnas (Birma), Phuketas
(Tailandas), Penangas (Malaizija), BelaVanas (Indonezija). Yra naftos ir duju telkinių.
Olegas Pustelnikovas
Andamanu salos (angį. Andaman Islands) yra Indijos vandenyne, tarp Bengalijos įlankos
ir Andamanu j. Priklauso Indijos sąjunginei teritorijai T Andamanu ir Nikobarų Saloms.
Plotas 6655 km2. A - 26 salų grupė (visos gyvenamos); didž. salos: Šiaurės , Vid., P. ir
M. Andamanai. Salos yra povandeninio vulkaninio kalnagūbrio viršūnės (Arakano kalnų
tęsinys), kai kur apsuptos koralų. Didžiausias aukštis 737 m. Yra veikiančių ugnikalnių.
Klimatas subekvatorinis musoninis; kritulių 3300 mm per metus. Drėgnieji tropiniai
miškai (-90% teritorijos).
andante (it. žingsniuojant): 1. Lėtas tempas, lėtesnis už allegro ir greitesnis už adagio.
2. Vidutinio tempo muzikos kūrinys arba jo dalis. Taip dažniausiai vadinama ciklinių
kūrinių lėtosios dalys, gedulo, iškilmingieji maršai.
andantino (Tandante mažybinė forma): 1. Muzikos tempas, šiek tiek greitesnis už andante.
2. Muzikos kūrinys arba kūrinio dalis, atliekamas andantino tempu.
AndasTadao tf.Ando.
Andernach (Andernachas), miestas Vokietijos vakaruose, Reinlando -Pfalco žemėje,
Reino vidurupio kair. krante. 29 500 gyv. (1997 m. . Upių uostas. Metalo apdirbimas
(valcuojama skarda), mašinų, stat, medžiagų gamyba, chemijos, medžio apdirbimo,
maisto pramonė. Turizmas. Romaninė (12- XIII a. ) ir gotikinė ( XIV a. ) bažnyčios;
miesto sienos, pilies ( XV a. ) liekanos, rotušė ( XVI a. ). Romėnų tvirtovė žinoma nuo 12
m. p.m.e. (tada buvo vadinama Antunaku, lot. Antunnacum).
Anders Peter (Peteris Andersas) 1908 m. liepos 1 d. Essen - 1954 m. rugsėjo 10 d.
Hamburg (žuvo autokatastrofoje), vokiečių dainininkas (tenoras). Studijavo Berlyno
aukštojoje muzikos mokykloje. 1939-48 Berlyno valstybinės operos solistas, vėliau
dainavo Hamburge ir Dūsseldorfe, Zalcburgo festivalyje (1943 m. , Londono Covent
Garden (1952 m. teatre. Garsėjo plačiu operų repertuaru (dainavo W. A. Mozarto, G.
Verdi ir R. Wagnerio operose) ir kaip kamerinės muzikos atlikėjas. Pav.
EdmundasBalirimas
Anders Wladystaw (Vladyslavas Andersas) 1892 m. rugpjūčio 11 d. Btonic (prie
Varšuvos) - 1970 m. gegužės 12 d. Londonas, Lenkijos polit. ir kar. veikėjas. Generolas.
Per 1939 Lenkijos kampaniją vadovavo Naugarduko kavalerijos brigadai. 1939-41
internuotas SSRS. 1941 Sov. Sąjungoje suformuotos lenkų armijos (Anderso armija)
vadas. 1942 m. kovo -09 išvedė ją į Iraną ir Iraką. 1943-45 vadovavo šios armijos
pagrindu suformuotam II lenkų korpusui, pasižymėjusiam per Italijos kampaniją. Po
Antrojo pasaulinio karo vienas lenkų emigracijos vadovų.
Andersch Alfred (Alfredas Andersas) 1914 m. vasario 4 d. Miunchenas f 1980 m. vasario
21 d. Berzona (prie Locarno), vokiečių rašytojas. 1933 kalintas Dachau kone. stovykloje.
Tarnavo Vokietijos kariuomenėje (1944 pateko į amer. nelaisvę). Priklausė lit. sambūriui
Grupė 47. Nuo 1958 gyveno Šveicarijoje. Kūrybos pagrindinė tema - žmogaus siekimas
išsilaisvinti nuo jį varžančių ryšių. Autobiogr. knygoje Laisvės vyšnios (DieKirschen der
Freiheit 1952 m. , romanuose Zanzibaras, arba Paskutinė priežastis (Sansibar oder Der
letzte Grund 1957 m. , Raudonoji (Die Rote 1960 m. , Efraimas (1967 m. ryšku S.
Kierkegaard'o pažiūros apie asmens santykį su savimi, Dievo vietą žmogaus būtyje.
Kūrybai būdinga aiškus pasakotojo požiūris, reportažo stilius, dažna veiksmo ir laiko
kaita, kontrapun komitetiškas dialogas. Lietuvių kalba išleistas A rom. Vinterspeltas
(1980 m. . Raminta Gamziukaitė
Andersen Benny (Benis Andersenas) 1929 m. lapkričio 7 d. Kopenhaga, danų rašytojas.
Kūrybos pagrindinė tema - vienišo ir savo vietos gyvenime ieškančio žmogaus
išgyvenimai, kasdieniai rūpesčiai. Poez. rinkinyje Svantės dainos (Svantes viser 1972 m.
sukurtas ironiškas trubadūro Svantės portretas; eilėraščiams parašė ir muziką. Poezijai
būdinga absurdo, ironijos ir lyrizmo, liūdesio ir komiškumo derinimas, kalbos
eksperimentai. Dar parašė novelių, pjesių, rom. Ant tilto (Pa broen 1981 m. . levu
Steponavičiūtė
Andersen Frank (Frankas Andersenas) 1953 m. balandžio 15 d. Kopenhaga, danų šokėjas,
baletmeisteris. Mokėsi Karališkojo teatro baleto mokykloje Kopenhagoje (vėliau ir
Niujorke bei Leningrade), nuo 1971 baleto trupės šokėjas. 1976 su D. Bjorn įkūrė baleto
trupe Bournonville; jos pagr. šokėjas. Šoko Hamburgo, Tokijo ir Niujorko teatrų
baletuose. Ryškesni vaidmenys: Antonijus (S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 1974 m. ,
Džesteris (P. Čaikovskio Gulbių ežeras 1976 m. , Francas (L. Delibes'o Kopelija 1980 m. ,
Mauras (M. Stravinskio Petruška 1984 m. . Nuo 1985 Karališkojo teatro Kopenhagoje
baletmeisteris (meno direktorius).
Andersen Hans Christian (Hansas Kristianas Andersenas) 1805 m. balandžio 2 d. Odense
- 1875 m. rugpjūčio 4 d. Kopenhaga, danų rašytojas. Kilęs iš neturtingos batsiuvio šeimos.
Daug keliavo po Europą. Išleido poez. rinkinių, kelionių įspūdžių knygų, novelių,
romanų, kurių dauguma autobiografiniai: Improvizatorius (1835 m. , O.T. (1836 m. , Tik
muzikantas (Kun en Spillemand 1837 m. . Skandinavų lit. pasakos pradininkas. Pirmąjį jų
rink. Pasakos, pasektos vaikams (Eventyr, fortalte for b&m) išleido 1835. Sukūrė vad.
daiktų pasaką, kurios veikėjai - personifikuoti gamtos objektai, kasdieniai daiktai, žaislai;
kai kurie siužetai pasiskolinti iš liaudies kūrybos. Pasakų turinys nesudėtingas, tačiau jose
slypi filosofinė metaforinė prasmė, aukštinamas gėris, smerkiamos žmonių ydos ir
silpnybės. Priešingai gyv. meto lit. tradicijai, pasakų stilius novatoriškas, grindžiamas
šnekamąja kalba. Populiariausios pasakos: Bjaurusis ančiukas, Nauji karaliaus drabužiai,
Lakštingala, Sniego karalienė, Mergaitė su degtukais, Jūros karalaitė, Karalaitė ant žirnio,
Kiauliaganys, Coliukė, Kaminkrėtys ir piemenaitė. Lietuvių kalba A pasakų rinkinių
išleista 1895,19 4 m. ,1918,1923,1938,1950, 1951,1957,1966,1976,1997-99. Pav. Ieva
Steponavičiūtė
Andersen Ib (Ibas Andersenas) 1954 m. gruodžio 14 d. Kopenhaga, danų šokėjas,
choreografas. Nuo 1962 mokėsi Karališkojo teatro baleto mokykloje Kopenhagoje; nuo
1972 šio teatro šokėjas. Šokio dar mokėsi Vokietijoje, Prancuzijoje ir JAV. 1980-1990 m.
trupės Niujorko baletas pagr. šokėjas; šoko daugiausia choreogr. G. Balanchine'o
statytuose baletuose. Ryškesni vaidmenys: Romeo (S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta 1974
m. , Albrechtas (A. C. Adamo Žizel 1979 m. . Po 1987 pastatė baletų Danijoje ir JAV. V.
Nižinskio prizas (1980 m. .
Andersen Vita 1944 m. spalio 29 d. Kopenhaga, danų rašytoja. Kūryboje daugiausia
analizuojamas moters vidinis pasaulis; pagr. motyvai - meilė, susvetimėjimas, vienatvė.
Parašė eilėraščių (rink. Saugos jausmo narkomanai l Tryghedsnarkomaner 1977 m. ,
dramų (Mylėk mane / Elsk mig 1980, Kanibalai l Kannibaleme 1982 m. , novelių (rink.
Tylėk ir būk graži/Hold kaeft og vser smuk 1978 m. , rom. Sebastiano meilė (Sebastians
keerlighed 1992 m. , kūrinių vaikams. Ieva Steponavičiūtė
Andersen Nex0 Martin (Martinas Andersenas Nėksė) 1869 m. birželio 26 d. Kopenhaga f
1954 m. birželio 1 d. Dresden, danų rašytojas. Augo Nex0 (Bornholmo s.), akmenskaldžio
šeimoje. Mokėsi batsiuvio amato, vėliau dirbo mokytoju. 1919 su kt. įkūrė Danijos KP.
Lankėsi sov. Rusijoje; kelionės įspūdžių knygose, publicistikoje propagavo komunizmo
idėjas. Nuo 1923 gyveno Vokietijoje, Švedijoje, SSRS, nuo 1951 - Vokietijos DR.
Išgarsėjo romanu Pelia Užkariautojas (Pelle Ėrobreren 4 t. 1906-10, lietuvių 1960 m. .
Romane Ditė- žmogaus kūdikis (Ditte menneskebam 5 1.1917-21, lietuvių 1957 m.
vaizduojamas neturtingos moters dramatiškas likimas. Socialistinės klasių kovos idėjos
ryškios romane Martenas Raudonasis (Morten hm r0de 1945, lietuvių 1950 m. . Kūryboje
vyrauja darbininkų buities vaizdai, parodytos žmonių pastangos kovoti dėl savo sočiai,
teisių. Dar parašė eilėraščių, apsakymų (lietuvių vertimų rink. Trumpa vasara 1969 m. ,
atsiminimus (4 t. 1932-39 m. , pjesių. Ieva Steponavičiūtė
Anderseno premija, Hanso Christiano Anderseno premija, vaikų ir jaunimo literatūros
tarpt, premija. 1956 įsteigė Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba (IBBY). Už
geriausią kūrinį (nuo 1966 - ir už iliustracijas) kas antri metai apdovanojama Danijos
karalienės įsteigtu aukso medaliu. Pirmosios A laureatės - IBBY viena įkūrėjų J. Lepman
ir anglų rašytoja E. Farjeon. Ayra gavę A. Lindgren (1958 m. , E. Kastneris (1960 m. ir
kiti. Kęstutis Urba
Anderson Carl David (Karlas Deividas Andersonas) 1905 m. rugsėjo 3 d. Niujorkas -
1991 m. sausio 11 d. San Marino (Kalifornijos valstija), JAV fizikas. JAV nacionalinės
mokslų akademijos narys (l938 m. . 1927 baigė Kalifornijos techhol. institutą; 1939-1976
m. jo profesorius. Svarbiausi darbai iš elementariųjų dalelių fizikos, kosm. spindulių.
1932 tirdamas kosm. spindulius atrado pozitroną -pirmąją antidalelę, 1933 - gama kvanto
virtimą elektrono ir pozitrono pora. 1936 su kitais kosm. spinduliuose atrado miuoną ir
nustatė jo mase. Nobelio premija 1936 (už pozitrono atradimą kosm. spinduliuose). Pav.
Anderson Laurie (Lori Anderson) 1947 m. birželio 5 d. Čikaga, JAV kompozitorė,
performance art atlikėja. Kolumbijos universitete studijavo meno istoriją. Nuo 1972 kuria
įv. projektus. Atlikdama savo kompozicijas dainuoja, kalba, griežia smuiku ir
elektroniniais muzikos instrumentais. Kūryboje naudoja skaidres, filmus, šešėlių teatrą,
įvairius moderniosios technikos efektus (pvz., grieždama šviečiančiu smuiku su
magnetofono galvute vietoj stygų atramėlės brauko magnetofono juostos stryku). A turėjo
įtakos J. Cage'o, Ph. Glasso, M. Monte'o, J. Akalaitis kūryba. A kūryba artimesnė
popmuzikai ir rokui. Žymiausias kūrinys - United States Live (7 h kompozicija, 1983 m. .
LinasRimša
Anderson Lindsay Gordon (Lindsis Gordonas Andersonas) 1923 m. balandžio
17Bangalore (Indija - 1994 m. rugpjūčio 30 d. Angouleme (Prancūzija), anglų režisierius.
Vienas dok. kino judėjimo Free Cinema kūrėjų ir teoretikų, vėliau susijęs su (pykusiais
jaunuoliais. 1947 įkūrė kino žurnalą Sequence (redaktorius iki 1951 m. . 1969-1975 m.
Royal Court ir kitų teatrų režisierius. Sukūrė dokumentinių (Sutikti pionierius / Meeting
the Pioneers 1948, Ketvirtadienio vaikai / Thursday's Children 1954, Kiekvieną dieną,
išskyrus Kalėdas l Every Day Except Christmas 1957 m. ir vaidybinių (Toksai sportinis
gyvenimas l This Sporting Life 1963, pagal D. Storey romaną; Jeigu... l If... 1968, Kanų
kino festivalio prizas 1969; O, laimės kūdiki! l O Lucky Man! 1973; Rugpjūčio banginiai
l The Whales of Augusi 1987; Pirmyn į Rusiją l The March on Russia 1989 m. filmų. A
kūrybai būdinga valst. institucijų, konformizmo kritika, kino kalbos intelektualumas,
novatoriškumas.
Anderson Marian (Mariana Anderson) 1902 m. vasario 17 d. Filadelfija - 1993 m.
balandžio 8 d. Por - 1and (Oregono valstija), JAV dainininkė (kontraltas). 1930-35 su
dideliu pasisekimu koncertavo Europoje. 1955 Niujorko Metropolitan Opera atliko
Ulrikos vaidmenį G. Verdi operoje Kaukių balius. A žymi spiričiuelių, XX a.
kompozitorių (H. Wolfo, G. Mahlerio, J. Sibelijaus, R. Strausso) dainų atlikėja.
Gastroliavo Amerikoje, Japonijoje, Izraelyje. Parašė atsiminimų kn. Viešpatie, koks rytas!
(My Lord, whataMorning! 1956 m. . Adeodatas Tauragis
Anderson Maxwell (Maksvelis Andersonas) 1888 m. gruodžio 15 d. Atlantic
(Pensilvanijos valstija - 1959 m. vasario 28 d. Stamford (Konektikuto valstija), JAV
dramaturgas. Su L. Stallingsu parašė kontroversišką antikar. dramą Kokia šlovės kaina?
(What Price Glory? 1924 m. . Sukūrė eiliuotų ist. dramų, kuriose ryšku anglų renesanso
tragedijos stilius ir XX a. dramaturgijos modernizmas (Karalienė Elžbieta / Elizabeth the
Queen 1930, Škotijos Marija l Mary of Sco - 1and 1933, Tūkstantis Anos dienų / Anm; of
the Thousand Days 1948 m. , aktualių alegorinių gyv. meto tematikos pjesių (Žiemos
metas l W'mterset 1935, apie Saccoir Vanzettibylą; High Tor 1936 m. . Dramos klausimus
nagrinėjo str. rinkiniuose Tragedijos esmė (The Essence of Tragedy 1939 m. , Už
Brodvėjaus (Off Broadway 1947 m. . Dmyilas Judclevičius
Anderson Michael (Maiklas Andersonas) 1920 m. sausio 30 d. Londonas, anglų kino
režisierius. Kino meno mokėsi Elstree Studios Didžiojoje Britanijoje. Išgarsėjo filmais
Aplink Žemį per 80 dienų (Around the World in 80 Days 1956 m. ir Kvilerio
memorandumas (The Quiller Memorandum 1966 m. . Kūrė Holivude (Laukinis ir
nuostabus / Wild and Wonderful 1964; Žvejo batai l The Shoes of the Fisherman 1968;
Logano pabėgimas/Logan's Run 1976; pagr. vaidmenį atliko A sūnus Michaelas
Andersonas), Kanadoje (Žmogžudystė telefonu IMurderby Phone 1980; Atostogos
atskirai / Separate Vacations 1986 m. .
Anderson Philip Warren (Filipas Vorenas Andersonas) 1923 m. gruodžio 13 d.
Indianapolis, JAV fizikas. JAV meno ir mokslo akademijos (1966 m. , JAV nacionalinės
mokslų akademijos narys. 1943 baigė Harvardo universitetą. 1949-1984 m. dirbo Bell
Telephone laboratorijose. 1967-1975 m. Kembridžo, nuo 1975 Princetono universitetų
profesorius. Svarbiausi darbai iš kietojo kūno fizikos, magnetizmo, superlaidumo,
branduolio fizikos, kvantinės chemijos, daugelio kūnų teorijos. Išplėtojo ferimagnetizmo
ir pakaitinės sąveikos, netvarkiujų superlaidžiųjų terpių, 'He supertakumo teorijas. 1963
su kt. atrado stacionarųjį Josephsono reiškinį, sukūrė jo mikroskopinę teoriją. Nobelio
premija 1977 (už fundamentalius teor. darbus iš magn. ir netvarkiujų sistemų elektroninės
sandaros). Pav.
Anderson Shenvood (Šervudas Andersonas) 1876 m. rugsėjo 13 d. Camden (Ohajo
valstija) - 1941 m. kovo 8 d. Panama, JAV rašytojas. Ankstyvuosiuose romanuose
(Vindžio Makfersono sūnus l Windy McPherson's Son 1916 m. realistiškai vaizduojama
darbininkų buitis, parodytas neigiamas industrializacijos poveikis. Romanuose Daugybė
santuokų (Many Marriages 1923 m. , Tamsus juokas (Dark Laughter 1925 m. , Geismams
nurimus (Beyond Desire 1932 m. atskleidžiama prieštaringa žmogaus prigimtis,
naudojamas sąmonės srauto metodas. Žymiausia kūrybos dalis - novelės (rink.
Winesburg, Ohio 1919, Kiaušinio triumfas/ne Triumph of the Egg 1921, Arkliai ir
žmonės / Horses and Men 1923, Mirtis miške/Death in theWoods 1933 m. , kuriose
vaizduojama JAV vid. vakarų miestelių kasdienybė, jų veikėjai - vieniši žmonės,
bandantys įveikti aplinkos priešiškumą ir dvasine krizę. Dar parašė autobiogr. knygą, esė,
eilėraščių. A turėjo įtakos E. Hemingway ir W. Faulknerio kūrybai. Lietuvių kalba
išleistas A novelių rink. Kita moteris (1972 m. . DovydasJudelevidus
Andersone - Silare Laima (Laima Andersonė-Sllarė) 1929 m. gruodžio 11 d. Ryga, latvių
dainininkė (mecosopranas). 1960 baigė Latvijos konservatoriją. 1960-1985 m. Latvijos
OBT solistė. 1976-1991 m. dėstė Latvijos konservatorijoje; profesorius (1987 m. .
Vaidmenys: Amneris, Azučena (G. Verdi Aida, Trubadūras), Karmen (G. Bizet Karmen),
Leili (M. Zarinio Elgetų opera), Jokastė (I. Stravinskio Edipas karalius). Surengė solinių
koncertų. Aldona Juodelienė
Andersson Bibi (Bibi Anderson) 1935 m. lapkričio 11 d. Stokholmas, švedų aktorė.
Mokėsi J. Terseruso dramos mokykloje, nuo 1954 Karališkojo dramos teatro mokykloje.
Nuo 1956 vaidino miesto teatre Malmo (vadovas rež. I. Bergmanas), nuo 1959
Karališkojo dramos teatro trupėje. Filmavosi daugiausia I. Bergmano filmuose:
Vasarvidžio nakties šypsenos (1955 m. , Septintasis antspaudas (1956 m. , Žemuogių
pievelė (1957 m. , Ant gyvenimo slenksčio (1958, Kanų kino festivalio prizas), Šėtono
akis (1960 m. , Apie tas moteris (1964 m. , Persona (\%6 m. , Aistra (1969 m. ,
Prisilietimas (1971 m. , Vedybinio gyvenimo scenos (1973 m. . Vaidino rež. V. Sjomano
(Meilužė 1962, Berlyno kino festivalio prizas; Mano sesuo, mano meilė 1782 1965; Aš
raustu 1980 m. , užs. režisierių filmuose (Kremliaus laiškas 1970, rež. J. Hustonas,
Babetės puota 1987, rež. G. Axelis). Pav.
Andersson Carl Ingvar (Karlas Ingvaras Andersonas) 1889 m. kovo 19 d. Sandby
(Lollandas., Danija) - 1974 m. spalio 14 d. Stokholmas, švedų istorikas, medievistas.
Švedijos mokslų akademijos narys (1950 m. . Priklausė švedų istoriografijos Lundo
kritinei mokyklai. 1928-52 dėstė Lundo universitete. 1950-65 Švedijos valstybinių
archyvų vyr. archyvaras. Svarbiausios knygos - Švedijos istorija (Sveriges historia 1943
m. - išleista daugelyje pasaulio šalių.
Andersson Dan (Danas Andersonas) 1888 m. balandžio 6 d. Skat - 1osbergett - 1920 m.
rugsėjo 16 d. Stokholmas, švedų rašytojas. Švedų proletarinės literatūros pradininkas.
Poezijai (rink. Anglių sargo dainos /Kolvaktarens visor 1915, Juodosios baladės l Svarta
ballader 1917 m. būdinga kontrastingos romantinės ir pesimistinės nuotaikos,
melodingumas. Daugelis A eilėraščių tapo liaudies dainomis. Kūryboje atsispindi rašytojo
gyvenimo patirtis (aps. rink. Anglininko istorijos /Kolarhistorier 1914, Tai vadinama
prietaru l Dėt kalias vidskepelse 1916 m. . Autobiogr. romanuose Trys benamiai (De tre
hemlosa 1918 m. ir Davido Ramso palikimas (David Ramms aiv 1919 m. vaizduojamas
darbininkų gyvenimas, keliamos sočiai, ir psichol. problemos. A kūrinių paskelbta
lietuvių kalba. Aistė Urbonienė
Andersson Harriet (Harieta Anderson) 1932 m. sausio 14 d. Stokholmas, švedų aktorė.
1950 debiutavo kino filme Kol miestas miega (rež. L. E. Kjellgrenas). Nuo 1954 vaidino
Malmo, Halsingborgo, Stokholmo teatruose, nuo 1980 - Karališkajame dramos teatre.
Geriausius kino vaidmenis sukūrė rež. I. Bergmano filmuose: Monika (Vasara su Monika
1952 m. , Anė (Juokdarių vakaras 1953 m. , Petrą (Vasarvidžio nakties Šypsenos 1955
m. , Karina (Kaip veidrodyje 1961 m. , Agnesė (Šnabždesiai ir riksmas 1972 m. , Justina
(Fane ir Aleksandras 1982 m. . 1964 už Luizos vaidmenį filme Mylėti (rež. J. Donneris)
apdovanota Venecijos kino festivalio prizu.
Andersson Johan Gunnar (Johanas Gunaras Andersonas) 1874 m. liepos 3 d. Knista
(Švedija - 1960 m. spalio 29 d. Stokholmas, švedų archeologas ir geologas. Kinijos
archeologijos pradininkas. 1914 atvykęs į Kiniją tirti naftos ir anglies resursų susidomėjo
archeologija. 1921 oloje šalia Džoukoudiano (Pekino apyl.) ištyręs kalkakmenio klodų
kvarco gabaliukus numatė, kad bus atrastas antrop. Pekino žmogus (rastas po 6 m.).
Jangšao (Chunano pro valstijoje) ir Hvanghės slėnyje ( Šiaurės Kinijoje) surado
tapytosios keramikos (vieni pirmųjų Kinijos neolito radinių). Pagal radinius 1923 nustatė
Jangšao kultūrą (datavo 3000-1500 p.m.e.) ir priskyrė Pietvakarių Azijos archeologinėms
kultūroms. Savo patirtį aprašė kn. Geltonosios žemės vaikai: Kinijos priešistorės tyrimai
(Children of the YellowEarth: Studies in Prehistoric China 1934 m. .
Anderšas Alfredas T A.Andersch.
Andes T Andai.
Andes Patagbnicos TPatagonijos Andai.
andezinas (pagal Andų kalnų vardą), mineralas, vienas iš Tplagioklazų.
andezitas (pagal Andų kalnų vardą), efuzinė vidutinio rūgštumo uoliena. Susidaręs iš
plagioklazų, piroksenų, raginukės, biotito, vulkaninio stiklo. Struktūra porfyrinė,
vitrofyrinė. Tekstūra masyvi, korėta. Pilkas, žalsvai pilkas, rusvas, juodas. Randamas
litosferos plokščių sandūros zonose (Kamčiatkos pusiasalyje, Kurilų, Japonijos salose,
Kordiljerose). Naudojamas juodojo porceliano, kaitrai ir chem. medžiagoms atsparių indų,
o jo tufai - hidraulinio cemento gamybai. Pav. Gediminas Motuzą
Andhra (Andra), senovės valstybė Indijos pietryčiuose (1- III a. ). Taip vadinama ir ją
valdžiusi Šatavahanų dinastija. Žymiausias valdovas - Gautamiputra Jadžnia Šri (165-195
m. . Jam valdant Andhrai priklausė didesnioji Vid. Indijos dalis. III a. A, padalyta dviem
dinastijos atšakoms, suiro. Diana Mickevičienė
Andhra Pradės (hindi kalba Andhra Pradės, telugų kalba Andhra Pradės; Andra Pradešas),
valstija Indijos pietryčiuose, prie Bengalijos įlankos Plotas 276 814 km2. 75,73 mln. gyv.
(2001 m. , daugiausia telugai. Centras - Haidarabadas (3,7 mln. gyv., 2001;
aglomeracijoje 6,65 mln. gyv.). Kiti Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2001 m. :
Višakhapatnamas (1049 m. , Vidžajavada (928 m. , Varangalis (635 m. , Gunturas (613
m. . A rytus užima 80-120 km pločio aliuvinė lyguma su Godavari, Krišnos, Penaro upių
deltomis. iš rytų ją juosia R. Ghatų kalnai (didžiausias aukštis 1680 m, Arma Kondos
kalba). Iv. nuo R. Ghatų - Dekano plokščiakalnis (aukštis 200-700 m). Klimatas
subekvatorinis musoninis, pajūryje -tropinis. Miškingumas apie 25%. A - viena
ekonomiškai stipriausių Indijos valstijų. Ūkio svarb. šakos - kasyba ir žemės ūkis (dirba
-70% gyventojų). Kasama akmens anglys, žėrutis (1/3 Indijoje iškasamo žėručio),
grafitas, geležies, cinko, alavo, mangano rūdos, asbestas, boksitai, baritas, kalcitas.
Pajūryje garinama druska. Godavari ir Krišnos upių deltose yra gamtinių dujų telkinių.
Yra hidroelektrinių ir šiluminių elektrinių. Staklių gamyba, cemento, farmacijos,
elektrotechnikos, popieriaus, maisto (tabako, ryžių valymo, aliejaus, cukraus), tekstilės
pramonė. Visakapatne yra naftos perdirbinio, metalurgijos įmonės, laivų statykla. Amatai
(audžiami vilnoniai audiniai, gaminami filigraniniai sidabro dirbiniai). Auginama ryžiai
(derlius -9 mln. t per metus; 10-12% Indijos derliaus), tabakas (-50%), soros, sorgai,
kukurūzai, cukranendrės, arachiai, kokospalmės, kavamedžiai, vilnamedžiai. Veisiama
avys, galvijai. ISTORIJA. Dab. A teritorijoje I- III a. egzistavo Andhros valstybė. XII-
XIII a. šią teritoriją valdė Varangalio dinastijos valdovai ir Madurajaus sultonai, nuo XIV
a. -Vidžajanagaro karaliai, XVI a. 2 pusėje - XVII a. - D. Mogolų imperija. 1724-1950 ji
priklausė (išskyrus XIX a. pr. britų sukurtą Madraso valstiją) Haidarabado kunigaikštystei
(nuo XVIII a. pab. britų vasale). Nuo 1949 priklauso Indijai. 1953 iš Madraso p. sričių
sudaryta Andhros valstija. Prie jos 1956 prijungus buv. Haidarabado valstijos sritis
sukurta A valstija.
Andižon (Andižanas), Andižan, miestas Uzbekijos rytuose, 270 km į rytus nuo Taškento,
Ferganos slėnio rytuose; vilajeto centras. 342 200 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Kelių
tiesimo, irigacinių žemės ūkio mašinų, medvilnės fabrikų įrangos, siurblių, krautuvų
gamyba. Elektrotechnikos, hidrolizės, siuvimo, trikotažo, avalynės, baldų, maisto (alaus,
vaisių ir daržovių konservų) pramonė. Netoli A gaunama nafta ir gamtinės dujos. Ped.,
kalbų, med., medvilnininkystės institutai. Muzikinis dramos ir komedijos, lėlių teatrai.
Muziejus. Miestas pradėjo kurtis IX a. (tada vadintas Andukanu). XV a. - Ferganos ist.
srities centras. 1902 sugriautas žemės drebėjimo; atstatytas. Mindaugas Pažemys
Ando Hiroshige fA.Hirošige.
Ando Tadao (Tadao Ando) 1941 m. rugsėjo 13 d. Osaka, japonų architektas. 1962-1969
m. keliaudamas po Europą, JAV, Japoniją savarankiškai studijavo architektūrą. 1987
Yale'io, 1988 Kolumbijos, 1990 Harvardo universitetų profesorius. Svarbiausi projektai:
Adzumos gyv. namas Osakoje (1979 m. , Japonijos švietimo ministerijos pastatas
Tokijuje (1986 m. , bažnyčia Tomamu (1988; bažnyčios klauptai išdėstyti aplink dirbtinį
tvenkinį su kryžiumi viduryje), Japonijos paviljonas Sevilijos tarpt, parodoje (1992 m. .
Kūryboje šiuolaikines statybinė medžiaga s ir technologijas derina su japonų gyv. namo
tradicijomis, pastatus subtiliai jkomponuoja į aplinką. Knygos: Minimalizmas
(Minimalism 1982 m. , Pastatai, projektai, raštai (Buildings, Projects, Writings 1984 m. .
Prancūzijos architektūros akademijos aukso medalis (1989 m. . Aida Štelbienė
Andokidas (Andokidės) apie 540 t500 p.m.e., senovės graikų keramikas. Gyveno
Atėnuose. Su A dažnai tapatinamas vienas iš A dirbtuvėje dirbusių vazų tapytojų,
vadinamas Andokido tapytoju. Manoma, kad A dirbtuvėje pirmą kartą sukurtos
raudonfigūrės vazos. Žinomi 8 A vardu signuoti indai, puošti juodafigūre, raudonfigūre
(amfora su žaidžiančiais satyrais Orvieto muziejuje) ir abiejų rūšių tapyba: vienoje pusėje
ji juodafigūre, kitoje - raudonfigūrė (amfora su gulinčiu Herakliu ir Atėne Miuncheno
muziejuje). Dalia Vasiliūnienė
Andong (Andongas): 1. Miestas P. Korėjoje, Šiaurės Kiongsango pro valstijoje, apie 190
km į pietryčius nuo Seulo. 135 700 gyv. (2001 m. . Maisto (spirito), tekstilės pramonė.
Ryžių, sojų, tabako, kanapių auginimo, šilkininkystės rajono prekybos centras.
universitetas (įkurtas 1979 m. . Miestas įkurtas -57 p.m.e.; dab. pavadinimas nuo XIV a.
2. Miestas Kinijoje, nuo 1965 fDandong.
Andonov Ivan (Ivanas Andonovas) 1934 m. gegužės 3 d. Plovdiv, bulg. aktorius, kino
režisierius. 1956 baigės Teatrinio meno institutą Sofijoje dirbo Slivcno ir Sofijos
teatruose. 1963-1972 m. kūrė animacinius (Paukščiai 1966, Esperanza 1968, Senos
pasakėčios 1969, Melodrama 1971 m. , nuo 1974 vaidybinius (Sunki meilė l Trudna
liubov 1974, Miško deivės šokis l Samodivsko choro 1976, Pavojingi kerai l Opasen čar
1984, VakarIVčera 1987, Indėnų žaidimai l Indianske igri 1990, Vampyrai, vaiduokliai l
Vampiri, talasmi 1992 m. filmus. Vaidino daugiau, kaip 40 filmų.
Andonov Metodi (Metodis Andonovas) 1932 m. kovo 16 d. Kališče (Perniko apyg. - 1974
m. balandžio 12 d. Sofija, bulg. režisierius. 1955 baigė Teatrinio meno institutą Sofijoje.
Kurį laiką dirbo teatro režisieriumi. 1972 sukūrė ist. filmą Ožio ragas (Kozijat mg 1976,
Karlovy Varų kino festivalio prizas), kuriame atskleidžiami bulgarų nacionalinio
charakterio ypatumai, tiksliai ir poetiškai vaizduojama praeitis. Kiti filmai: Baltasis
kambarys (Bialata staja 1969 m. , Nieko nėra geriau už blogą orą (Niama niščo
pochubavo o - 1ošoto vreme 1971 m. , Gilus liūdesys (Goliamata skuka 1973 m. .
Andor Eva 1939 m. gruodžio 15 d. Budapeštas, vengrų dainininkė (sopranas). 1964 baigė
F. Liszto aukštąją muzikos mokyklą Budapešte. Dainavo Budapešto valstybinėje operoje,
tapo Miuncheno bei Budapešto tarpt, konkursų laureate. Studijavo JAV. Žymi oratorijų
atlikėja. Gastroliavo JAV ir Europoje. Dėsto F. Liszto aukštojoje muzikos mokykloje;
profesorė. 1992 dainavo Lietuvoje, vadovavo vokalistų meistriškumo kursams per pirmąjį
J. Haydno ir F. Schuberto muzikos festivalį. Tamara Vainauskienė
ANDORA Plotas: 464 km2 Gyventojai: 68 600 (2001 m. Sostinė: Andora Valstybinė
kalba: katalonų Nacionalinė šventė: rugsėjo 8 Piniginiai vienetai:
Prancūzijos frankas ir
Ispanijos peseta Laiko juosta: PL+1 h
Andora (Andorra), Andoros Kunigaikštystė (Principal d'Andorra), valstybė P.
Europoje, Pirėnų pusiasalio Šiaurės rytuose, tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Plotas 464 km2.
68 600 gyv. (2001 m. . Sostinė - Andora (22 400 gyv., 2001 m. . A suskirstyta į 7
parapijas (talus). Pav. GAMTA
A įsikūrusi Pirėnų kalnų įduboje, Šiaurės Valiros ir R. Valiros upių slėniuose. Paviršius
žemėja iš Šiaurės į pietus Rytuose tarp A ir Prancūzijos yra 2409 m aukščio Envaliros
perėja. Pietuose Valiros (ji susidaro iš sutekėjusių Šiaurės ir R. Valirų) slėniai pereina į
Segrės slėnius Ispanijoje. A pakraščiuose yra aukštų viršūnių; aukščiausia - Coma Pedrosa
(2946 m; A vakaruose). Les Escaldese (netoli sostinės) sausio vidutinė temperatūra 2 °C,
liepos 19 °C, per metus iškrinta -800 mm kritulių. Žiemą dažnai A šiaurėje sninga, o
pietuose - lyja. Auga plačialapių (ąžuolų, bukų, kaštonų) ir spygliuočių (eglių, pušų)
miškai. Kalnuose -subalpinės ir alpinės pievos. Les Escaldese yra karštųjų (85 °C) miner.
versmių, turinčių sieros vandenilio. Pav. Petras Lingė GYVENTOJAI 1750-1950 A
gyventojų skaičius beveik nekito. 1954-1991 m. gyventojų padaugėjo 9 kartus (mažai
išvyko, daug atvyko iš Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos). 1996-2000 A vid. metinis
gyventojų prieaugis buvo 0,9%. A piliečiai (dauguma jų katalonai) sudaro 34,5% (1999
m. A gyventojų. Iš užsieniečių (65,5% gyventojų) daugiausia ispanų, portugalų, prancūzų.
Valstybinė kalba - katalonų. 94% tikinčiųjų - katalikai (juos remia valstybė, 1993
konstitucija garantuoja religijų laisve). Miesto gyventojų 68% (2000 m. . Didžiausi
miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Andora (22,4 m. , Les Escaldesas (16,0 m. , Encampas
(10,8 m. . A dirbančių gyventojų pasiskirstymas pagal ek. veiklos sritis - diagramoje.
Petras Lingė VALSTYBĖ IR TEISĖ Pagal konstituciją (1993 m. A - parlamentinė
kunigaikštystė, Urgelio (Ispanija) vyskupo ir Prancūzijos protektoratas. Abu valdytojai
(Urgelio vyskupas ir Prancūzijos prezidentas) garantuoja A nepriklausomybe. Jie turi teisę
skelbti rinkimus, referendumus, skirti vyriausybės vadovą, Konstitucinio Teismo teisėjus,
paleisti parlamentą, dalyvauja rengiant tarpt, sutartis. A interesams užsienyje de faclo
atstovauja (kartais Urgelio vyskupui prieštaraujant) Prancūzija. Įstatymus leidžia vienerių
rūmų parlamentas - Generalinė Taryba (Consell General). Ją sudaro 28 deputatai, iš kurių
14 renka parapijos (kiekviena po 2 atstovus), likusieji renkami nac. vienmandatėje
rinkimų apygardoje tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose 4 metams. Generalinė Taryba
renka vyriausybės vadovą, kuris skiria ministrus. Kiekviena parapija administruojama
Bendruomenės tarybos, renkamos tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose 4 metams.
Veikia magistratų teismai ir tribunolai (kaip pirmosios instancijos teismai), baudž. teisės
teismai ir Aukštasis Teisingumo Teismas. Šalies teismų sistemą administruoja Aukšč.
teisingumo taryba. Konstitucinį Teismą sudaro 4 teisėjai, einantys pareigas 8 m., ne
daugiau kaip 2 kadencijas iš eilės. Herbas atspindi kunigaikštystės valst. teis. padėtį:
Urgelio vyskupo (mitra ir pastoralas bei 4 Katalonijos stulpai) ir Prancūzijos prezidento (3
stulpai ir 2 karvės) globą. Nacionalinė šventė - rugsėjo 8 - Meritxellio Dievo Motinos
diena. PARTIJOS IR PROFSĄJUNGOS. Nuo 1993 veikia daugiapartinė sistema.
Svarbiausios partijos: Liberalų sąjunga (įkurtas 1993 m. , Nacionalinis demokratinis
susivienijimas (įkurtas 1979 m. , Naujoji demokratija (įkurtas 1993 m. , Nacionalinė
demokratinė iniciatyva (įkurtas 1993 m. . Veikia Andoros dirbančiųjų profsąjunga.
GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. A yra neutrali valstybė, kar. biudžeto neturi. Jos išorinį
saugumą garantuoja Prancūzija ir Ispanija. Vidaus tvarką palaikantį 32 žm. policijos būrį
kas metai paeiliui sudaro Prancūzijos žandarmerija ir Ispanijos (Barselonos) policija.
ŪKIS A BVP sudaro 1,1 mlrd. JAV dol., jo dalis l gyventojui - 16 900 JAV dol. (1998
m. . BVP struktūra parodyta diagramoje. Ūkio svarb. šaka - turizmas. Per metus Andorą
aplanko 10-13 mln. užs. turistų. A - žiemos sporto (slidinėjimo) centras. 267 viešbučiai, 6
bankai (1999 m. . Daug užsienio bendrovių (ir bankų) būstinių. Pramonė menka. Veikia
HE (Les Escaldese), gaminami baldai, siuvami drabužiai, yra nedidelių maisto (tabako),
tekstilės pramonės įmonių. Leidžiami pašto ženklai, kolekcinės monetos dinerai,
gaminami kiti suvenyrai. Žemės ūkio svarb. šakos -avininkystė ir tabako auginimas. Be
to, auginama kviečiai, rugiai, miežiai, vynmedžiai, bulvės, daržovės; dirbamoji žemė
užima 2% A teritorijos. Susisiekiama automobilių transportu; per A ciną plentas iš Foix
(Prancūzija) į Seo de Urgelį (Ispanija). Eksporto vertė -48,3 mln. JAV dol. (1999 m. .
Svarbiausi užs. prekybos partneriai - diagramose. Andoroje minimalūs mokesčiai, palanki
muitų sistema pirkėjams. Petras Lingė ISTORIJA Iberiškos -baskiškos kilmės šalies
pavadinimas rodo teritorijos apgyvendinimo senumą. Polit. savarankiškumą A įgijo
valdant Karolio Didžiojo sūnui Liudvikui I, kuris 801 iš maurų atkariavo Barseloną ir 819
dalį siuzereniteto perdavė Urgelio vyskupui. Nuo IX a. pab. iš andoriečių duoklės
reikalavo tiek Urgelio grafai, tiek Urgelio vyskupai. Grafų teisės perėjo prancūzų grafams
de Foix. 1278 trečiųjų teismo sprendimu A pripažinta bendra grafų de Foix ir Urgelio
vyskupų valda. Teisingumą vykdė abiejų siuzerenų vietininkai; A savivaldos organas -
nuo 1419 andoriečių renkama Generalinė Taryba . Urgelio vyskupai savo teises išsaugojo,
o grafų valdžia perėjo Navaros karaliui (1607 m. ir per jį Prancūzijos valstybei (1620 m. .
Šios valdymo sąlygos formaliai galiojo iki XX a. pab. reformų: 1970 buvo įvesta visuot.
rinkimų teisė. 1991 abu siuzerenai sutiko apriboti savo teises ir pripažinti A
savarankiškumą. 1993 referendumu patvirtinta A konstitucija. Nuo 1993 A - JT narė.
KULTŪRA ŠVIETIMO sistemą tvarko Prancūzija ir Ispanija. Mokslas nemokamas,
privalomas nuo 6 iki 16 metų. Pr. mokymas trunka 6 m., vidurinis - 4 metus. Yra 2 profes.
mokymo centrai. Aukštasis mokslas įgyjamas Andoros universitete (įkurtas 1997 m. ir
užsienyje. Be katalonų kalba, mokyklose dėstoma prancūzų ir ispanų kalbomis. 1996/97
veikė 33 mokyklos, lankė 9350 mokinių. Sostinėje 9 muziejai, biblioteka, A senųjų aktų
archyvas.
ARCHITEKTŪRA. Senosios A gyvenvietės buvo įsikūrusios kalnų šlaituose, prie upių;
jose vyravo vienaukščiai namai su storomis akmenų sienomis ir dvišlaičiais stogais. Išliko
VIII- X a. arabų tvirtovių prie Encampo, Ordino miestų, XI- XII a. romaninių bažnyčių
(Šv. Jono Kaseljiečio prie Canillo, XI a. pab.; Šv. Armengolio A sostinėje, XI- XII a. ; Šv.
Mykolo prie Les Escaldeso, bažnyčia su bokštu Santa Colomoje, XII a. ), pilių (prancūzų
grafų de Foix Anklare, XII a. ) griuvėsių, unikalus romėnų laikų arkinis tiltas per Valiros
upe. Vėlesniųjų laikotarpių statiniai (Meritxellio Dievo Motinos bažnyčia prie Encampo,
XVI a. ) turi tuo metu vyravusių stilių (gotikos, baroko, klasicizmo) bruožų. XX a. A
architektūra artima ispanų ir prancūzų architektūrai (ją kūrė ispanų ir prancūzų
architektai). Miestuose pastatyta modernių statinių (viešbučiai, vyriausybės rūmai A
sostinėje, radijo rūmai Encampe, kalnų klubas Evivaliros perėjoje). Pav. Aleksandras
Indriulaitis DAILĖ. Išliko uolų piešinių. XI- XII a. bažnyčių, koplyčių sienos ir altoriai
buvo puošiami medžio drožiniais. Nuo senovės laikų iš medžio drožiami ornamentuoti
namų apyvokos daiktai, daromi tradiciniai dailieji metalo, odos dirbiniai, iš pusbrangių
akmenų - papuošalai (Les Escaldese). Profesionaliojoje vaizduojamojoje dailėje vyrauja
realistinė tapyba (peizažai, buit. kompozicijos). Pav. Aleksandras Indriulaitis
ŽINIASKLAIDA. Iki XX a. 8 dešimtmečio vid. knygos ir period. leidiniai buvo įvežami
iš Prancūzijos ir Ispanijos. 1974 pradėtas leisti savaitraštis Pob/e Andorra, 1989 -Correu
Andorra. 1998 ėjo apie 10 period. leidinių, iš jų 2 dienraščiai katalonų kalba: Diari
d'Andorra (nuo 1991, tir. 3000 egz.) ir EI Periodic d'Andorra (nuo 1997 m. . Leidžiamas ir
oficialus valstybinis laikraštis Bu - 1leti Oficial de Principal d'Andorra. Nuo 1981 veikė 2
radijo stotys, priklausiusios Ispanijos ir Prancūzijos bendrovėms. 1991 jos susijungė į
bendrovę Radio nacional d'Andorra. Nuo 1987 TV laidas transliuoja privati bendrovė
Antena 7, nuo 1995 -Andorra Televisio. Vytas Urbonas
Andorė (Andorra la Velia), Andoros sostinė. 22 400 gyv. (2001 m. . Įsikūrusi daugiau,
kaip 1000 m aukštyje, prie Valiros upės ir plento, jungiančio Prancūziją su Ispanija.
Turizmas. Žiemos sporto centras. Bankai. Nedidelės maisto, tekstilės, siuvimo, baldų
pramonės įmonės; suvenyrų gamyba. universitetas (įkurtas 1997 m. . Muziejai.
Biblioteka. Radijo stotis. Bažnyčia ( XII a. ), Andoros vyriausybės rezidencija (1580 m. .
A pradėjo kurtis IX a. pr. Pav.
Andorai Pėter (Peteris Andorajus) 1948 m. balandžio 25 d. Budapeštas, vengrų kino
aktorius. Baigęs Aukštąją teatro ir kino mokyklą Budapešte kurį laiką dirbo Kecskemėto
ir Budapešto teatruose. 1975 debiutavo rež. F. GrunValsky kino filme Raudonasis
reguiem. Vaidino filmuose Mefistofelis (1981, rež. I. Szabo), Kitas žvilgsnis (1982, rež.
kalba Makkas), Pulkininkas Redlis (1984, rež. I. Szabo), Privati iniciatyva (1985, rež. G.
Szomjasas), TV serialuose. Živilė Pipinytė
Andra fAndhra.
de Andrada e Silva Jose Bonifacio (Žozė Bonifasijus de Andrada e Silva) 1763 m.
birželio 13 d. Santos - 1838 m. balandžio 6 d. Ninstituteroi, Brazilijos polit. veikėjas,
geologas. Lisabonos mokslų akademijos narys (1789 m. . Studijavo Portugalijoje. Nuo
1800 Coimbros universiteto profesorius. 1819 grįžęs į Braziliją vadovavo
nepriklausomybės judėjimui. Paskatino Brazilijos regentą Petrą (nuo 1822 imp. Petras I)
paskelbti šalies nepriklausomybę (1822 m. rugsėjo 7 d. ). 1822-23 pirmasis Brazilijos
ministras pirmininkas. 1823 dalyvavo ruošiant konstituciją - siūlė apriboti monarcho
valdžią. 1823-29 gyveno tremtyje. 1831-33 mažamečio imp. Petro II auklėtojas,
amžininkų vadintas Nepriklausomybės patriarchu.
de Andrade Carlos Drummond (Karlosas Drumondas deAndradė) 1902 1031 Itabira
(Minas Geraiso valstija) - 1987 m. rugpjūčio 17 d. Rio de Žaneiras, braz. rašytojas.
Ankstyvuosiuose eilėraščiuose (rink. Truputis poezijos lAlguma poesia 1930, Pasaulio
pojūtis / Sentimento do mundo
1940, Poezija iki šiol /Poesia ate agora 1948 m. vyrauja miesto kasdienybės motyvai,
ryšku polinkis į modernizmą, vėlesniuose (rink. Ciklas l O ciclo 1957, Eilėraščiai proza l
Versiprosa 1967 m. ironiškai atskleidžiamas žmonių susvetimėjimas, jiems būdinga
intelektualumas, metaforiškumas. Parašė novelių (rink. Pameistrio pasakojimas / Contos
de aprendiz 1951 m. , esė. A kūrinių paskelbta lietuvių kalba. Gvidonas Bartkus
de Andrade Mario Goelho (Marijus Gueljas de Andrade) 1928 m. rugpjūčio 21 d.
Golungo Alto, Angolos rašytojas. Vienas Angolos išsivadavimo liaudies judėjimo įkūrėjų
ir vadovų. Paryžiuje bendradarbiavo kultūros žurnale Prėsence Africaine (1954-58 m. ,
dirbo Afrikos liaudies teatre. Su kt. parengė antologijas Portugališkai kalbančių
juodaodžių poezijos sąsiuvinis (Cademo de Poesia Negrą de expressao portuguesa 1953
m. , Portugališkai kalbančių juodaodžių poezijos antologija (Antologia da Poesia Negrą
de ejcpressao portuguesa 1958 m. . Sukūrė patriotinių bei polit. eilėraščių. Parašė esė
kultūros , polit. bei sociol. klausimais. Gvidonas Bankus
de Andrade Mario Raul Morais (Marijus Raulis Moraisas de Andrade) 1893 m. spalio 9 d.
San Paulas - 1945 m. vasario 25 d. ten pat, braz. rašytojas, muzikos tyrinėtojas. Baigęs
San Paulo konservatoriją, joje dėstė; profesorius (1922 m. . Nuo 1935 San Paulo
municipaliteto Kultūros sk. direktorius. Organizavo folkloro tyrinėjimus, propagavo
modernųjį meną. Ankstyvojoje poezijoje (rink. Antihimnas San Paului / Pauliceia
desvairada 1922 m. ryšku modernizmo bruožai. Romanui Makunaima, didvyris be
charakterio (Macunaima, o herdi sem nenhum cardcter 1928 m. , kuriame atskleidžiamas
brazilų tautinis charakteris, būdingas savitas vietinės šnekamosios kalbos stilius. Dar
parašė apsakymų (rink. Pirmasis aukštas /Primeiro andar 1926 m. . Gvidonas Bankus
de Andrade Oswald (Osvaldas de Andrade), tikr. Jose Oswald de Sousa Andrade 1890 m.
sausio 11 d. San Paulas - 1954 m. spalio 22 d. ten pat, braz. rašytojas. Vienas modernizmo
pradininkų Brazilijoje. 1919 baigė teisę San Paulo universitete. Dirbo žurnalistu. 1925
paskelbė lit. manifestą Pau -Brazil, kuriame pabrėžė, kad modernizmas gali turėti
nacionalinių bruožų. A skatino ieškoti tautinių temų, literatūroje naudoti folklorą,
atskleisti vietos gyventojų charakterį. Parašė eilėraščių (rink. Oswaldo de Andrade's,
poezijos mokinio, pirmasis sąsiuvinis / Primeiro cademo do alūno de poesia Oswald de
Andrade 1927 m. , sočiai, problematikos romanų (trilogija Pasmerktieji l Oš condenados
1922; Sentimentalūs Žoauno Miramaro atsiminimai / Memorias Sentimentais de Joao
Miramar 1924, Melancholiška revoliucija /A revoluįao melancolica \943,Žemė/Chao 1945
m. , dramų. Gvidonas Bankus
andraditas (pagal braz. geologo J. B. de Andrados e Silvos pavardę), T granatų grupės
mineralas Ca3Fe2[SiOJ3.
andragogika (Tanrfro... + graikų agoge - vedimas, ugdymas), edukologijos sritis,
nagrinėjanti suaugusio žmogaus ugdymą. A drauge su Tpedagogika nusako edukologijos
mokslo objektą. Terminas pradėtas vartoti XIX a. l pusėje, ypač paplito XX a. išsiplėtojus
suaugusiųjų tęstiniam, nuolatiniam švietimui. Bronislovas Bitinas
andrai, Azijos tauta Ttelugai.
Andrėitis Antanas 1913 m. vasario 22 d. Raseiniai - 1996 m. rugpjūčio 22 d. Kaunas,
veterinarijos gydytojas. Dr. (biomed.; veterinarijos mokslų kandidatas 1956 m. . 1948
baigęs LVA, iki 1984 joje dėstė; docentas (1959 m. . Svarbiausi veikalai: Kai kurios
priemonės mėsos produkcijai padidinti (1959 m. , Praktinė veterinarinė chirurgija (su T.
Šniukšta, 1961 m. , Veterinarinė operacinė chirurgija (1966 m. .
Andra Pradešas fAndhra Pradės.
ėndras (Zostera), andrinių (Zosteraceae) šeimos augalų gentis. apie 12 rūšių. A paplitę
vidutinių platumų klimato srityse. Daugiametės, pasinėrusios po vandeniu jūrų žolės su
ilgais šliaužiančiais šakniastiebiais. Lapai linijiški, iki l m ilgio. Žiedai burbuoliškuose
žiedynuose, apdulkinami po vandeniu. Plačiai paplitęs jūrinis A (Z. marina) sudaro
sąžalynus iki 10 m gylio, kartais auga upių deltose. Audri) išmetami augalai vadinami
jūrų žole, naudojami baldams kimšti, stogams dengti, laukams tręšti. Auga ir Baltijos
jūroje (prie Lietuvos krantų). Zofija Sinkevičienė
Andrės Perene (Ferencas Andrašas) 1942 m. lapkričio 24 d. Budapeštas, vengrų kino
režisierius. 1969-1973 m. studijavo režisūrą pas rež. kalba Makką ir G. Illėsą. 1977
debiutavo vaidybiniu filmu Velnias muša žmoną (Veri az ozdog a felesėget). Kiti filmai:
Kondoras (Dogkelsefyū 1983 m. , Didžioji karta (A Nagy Generdcio 1986 m. .
ŽivilėPipinytė
Andras (Andros Island), sala Atlante, Vest Indijoje, į pietryčius nuo Floridos pusiasalio;
didžiausia Bahamų salyne. Priklauso Bahamų Sandraugai. Plotas 5957 km2. 8200 gyv.
(1990 m. . A yra Didžiosios Bahamų seklumos r. pakraštyje. Jūrinis tropinis klimatas.
Auginama ananasai, daržovės. Kertamas miškas. Žvejyba. Turizmas. Didžiausi miestai ir
uostai - Nicollsas, Andras.
Andras (Andros), sala Egėjo j., Kikladų salyne, į pietryčius nuo Eubojos s. Priklauso
Graikijai. Plotas 405 km:. Paviršius kalnuotas (Petalono kalba, 994 m). Auginama
alyvmedžiai, citrusiniai augalai, vynmedžiai. Didžiausias miestas įruoštas Andras.
Andrės l f Andrius I. Andras II T Andrius 11. Andrės III T Andrius III.
Andrėssy Gyula (Diula Andrašis) 1823 m. kovo 3 d. Trebišov (Slovakija) - 1890 m.
vasario 18 d. Volosko (Kroatija), Vengrijos politikas, diplomatas. Grafas. 1848-49
Vengrijos revoliucijos dalyvis. Po jos nuslopinimo emigravo. Už akių nuteistas mirti,
1857 amnestuotas. Vienas Austrijos -Vengrijos imperijos kūrėjų. 1867-1871 m. Vengrijos
ministras pirmininkas, 1871-1879 m. Austrijos -Vengrijos užsienio reikalų ministras.
1878 Berlyno kongrese priėmė sprendimą okupuoti Bosniją ir Hercegoviną. Sąjungos su
Vokietija šalininkas, 1879 pasirašė su ja sutartį, nulėmusią šalies užs. politiką iki
imperijos žlugimo. Pav.
Andrassy Gyula (Diula Andrašis) 1860 m. birželio 30 d. Trebišov (Slovakija - 1929 m.
birželio 11 d. Budapeštas, Vengrijos politikas. G. Andrassy sūnus. Grafas. Didesnio
Vengrijos savarankiškumo Austrijoje - Vengrijoje šalininkas. 1906-1910 m. Vengrijos
vidaus reikalų ministras. Paskutinysis Austrijos -Vengrijos užsienio reikalų ministras
(1918 m. spalio 24-11 5 d. ). 1921 vadovavo nesėkmingam monarchistų, siekusių grąžinti
į sostą Habsburgus, pučui.
Andrašiūnaitė Rasa 1940 m. sausio 13 d. Prienai, teatro veikėja. 1962 baigė VU Gamtos
fakultetą, 1973 - Maskvos M. Gorkio literatūros institutą. 1975-1977 m. Klaipėdos
dramos teatro lit. dalies vedėja. 1992 prie Lietuvos teatro sąjungos įkūrė leidyklą Scena,
jai vadovauja. Almanacho Teatras projekto autorė ir leidėja. Parašė ir pastatė pasaką
Tumsius, Dumsius ir Janytis (1979 m. , dramą Talentas gyventi (1985 m. . 1994 išleido
pjesių rink. Talentas gyventi. B. Dauguviečio premija už dramą Meistras (1994 m. .
Andrašunas Jonas 1896 m. kovo 22 d. Belazariškis (Panevėžio apskritis) - 1994 m.
rugpjūčio 9 d. Vilnius, palaidotas Petrašiūnuose (Kaunas), karininkas. Pulkininkas (1938
m. . 1915 baigęs Naugardo realinę gimnaziją mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1916
baigė Sankt Peterburgo karo mokyklą, vėliau Kaune - Aukštuosius karininkų kursus. 1919
įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Panevėžio batalione ir 4 pėstininkų pulke, buvo
bataliono vadas. Nepriklausomybės kovų dalyvis. 1922 Vietinės brigados štabo
viršininkas, vėliau Kauno karo komendanto padėjėjas. Kurį laiką buvo Telšių, Trakų,
Panevėžio ir Klaipėdos karo komendantas, pėstininkų 6 pulko vadas. 1944 pasitraukė į
Vokietiją. 1949 apsigyveno JAV. Lietuvoje studijavo tapybą pas J. Vaitį, P. Tarabildą, E.
Kulvietį; Wūrzburge (Vokietija) - pas P. Kaupą, Č. Jonušą, V. Dobužinskį. Buvo JAV
LB, Ramovės, Dailiųjų menų klubo narys. 1994 grįžo į Lietuvą. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio
ordinas (1928 m. .
Andre Carl (Karlas Andre) 1935 m. rugsėjo 16 d. Ouincy (Masačūsetso valstija), JAV
dailininkas. Vienas žymiausių minimalistų, žemės meno pradininkų. 1951-53 dailės
mokėsi Phillips akademijoje Andoveryje. Nuo 1953 dirbo dail. P. Morgano, nuo 1958 F.
Stellos dirbtuvėse, 1960-64 - geležinkelininku Pensilvanijoje (darbo įspūdžiai turėjo
įtakos kūrybos braižui). Savo kūrinius iš geom. formų pram. medžiagų (cemento kuteliu,
metalo lakštų, plytų) dažniausiai sudėlioja ant galerijos grindų niekaip jų nesujungdamas,
palikdamas galimybę juos išardyti ir perkomponuoti. Neigia tradicinį skulptūros
vertikalumą, pabrėžia jos horizontalumą. Kūriniai pasižymi anonimiškumu, asketiškumu,
matematiškumu, tariamu pram. antimeniškumu (Ekvivalentas VIII 1966 m. . Pav.
Alfonsas AndriuSkeviiius
Andrė Edouard Franęois (Eduaras Fransua AndrJ) 1840 m. liepos 17 d. Bourges
(Prancūzija) - 1911 1025LaCroix-en-Touraine (Prancūzija), prancūzų kraštovaizdžio
architektas, botanikas. Stažavo Paryžiaus nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje. Nuo
1860 dirbo Paryžiuje įkurto Želdynų skyriaus vyr. sodininku; dalyvavo tvarkant Buttes
-Chaumont'o ir kitus parkus. 1866 Seftono parko Liverpulyje (Didžioji Britanija) projektų
konkurse laimėjo I vietą. Sukūrė parkų projektų Europoje ir P. Amerikoje. 1875-1876 m.
tyrinėjo Kolumbijos, Ekvadoro ir Venesuelos augaliją. Iš ten parsivežė 3600 augalų rūšių
kolekciją. XIX a. pab. grafų Tiškevičių pakviestas dirbo Lietuvoje: parengė Palangos,
Užutrakio, Traku Vokės ir Lentvario parkų projektus. A ankstyvuosiuose parkų
projektuose vyravo Įmantrios elipsės pavidalo formos. Vėliau stengdamasis griežtų formų
pastatus darniai įkomponuoti į aplinką A pradėjo prie pastatų naudoti paprastesnes,
stačiakampio pavidalo parko architektūros formas. 1892 A paskirtas Versalio nacionalinės
sodininkystės mokyklos Kraštovaizdžio architektūros katedros (pirmoji Prancūzijoje)
profesoriumi. 30 metų redagavo žurnalą Revue Horticole, paskelbė jame savo straipsnių.
Parašė knygas Sodų menas. Visuotinis traktatas apie parkų ir sodų kompoziciją (L'Art dės
Jardins. Traite general de la composition dės Parcs et Jardins 1879 M 983 m. ir
Bromelijinių šeimos augalai (Bromeliaceae Andreanae 1889 m. . Nuo 1994 Prancūzijoje
veikia E. F. Andrė asociacija, tirianti ir propaguojanti jo kūrybinį palikimą. Pav.
Regimantas Pilkauskas
Andrė Karlas Ėrichas t kalba E. Andrėe.
Andrė Maurice (Morisas Andrė) 1933 m. gegužės 21 d. Alės (P. Prancūzija), prancūzų
trimitininkas. Virtuozas. Baigė Paryžiaus konservatoriją; nuo 1967 jos profesorius. 1953-
1967 m. grojo Paryžiaus simf. orkestruose, džiazo ansambliuose. Ženevos (1955 m. ir
Miuncheno (1963 m. tarpt, konkursuose laimėjo I vietą. A repertuaras aprėpia visų
epochų kūrinius trimitui, jame vyrauja baroko kompozitorių (T. Albinoni, G. Tartini, G.
Ph. Telemanno), klasikų (J. Haydno) ir šiuolaikinių komp. (H. Tomasi, B. Blacherio, A.
Jolivet; dauguma kūrinių skirti A) kūriniai. A groja ir savas aranžuotes. Koncertavo
daugelyje šalių. Adeodatas Taumgis
Andrė Renė Julės Edouard (Renė Žiulis Eduaras Andrž) 1867 m. rugpjūčio 31 d. Paryžius
f 1942 m. birželio 26 d. La Croix-en-Touraine (Prancūzija), prancūzų kraštovaizdžio
architektas, urbanistas. E. E Andrė sūnus. 1890 baigės inžinerijos mokslus stažavo
Grignono žemės ūkio nacionalinėje mokykloje ir Karališkojo botanikos sodo mokykloje
Kew (netoli Londono). 1901-36 Versalio nacionalinės sodininkystės mokykloje dėstė
kraštovaizdžio architektūrą ir urbanistiką; profesorius. 1892-1906 m. su tėvu projektavo
parkus. Vėliau savarankiškai suprojektavo parkų Prancūzijoje, Egipte, Kuboje,
Urugvajuje. 1933 laimėjo Angers (Prancūzija) želdynų sistemos planavimo konkursą,
vėliau vadovavo tiems darbams. Žurnalo Revue Horticole 1906 m. paskelbė straipsnį apie
Palangos parką. Pav. Regimantas Pilkauskas
Andrė Salomonas Augustas T S. A. Andrėe.
Andrea dėl Castagno (Andreja dėl Kastanjas), Andrea di Bartolodi Bargilla tarp 1421 ir
1423 Castagno (netoli Florencijos) t'457 m. rugpjūčio 12 d. Florencija, italų ankstyvojo
renesanso tapytojas. Florencijos mokyklos. Sukūrė freskų Venecijoje (Šv. Zacharijo
bažnyčioje, 1442 m. , Florencijoje (Šv. Apolonijos vienuolyne, dab. A muziejus,
-Paskutinė vakarienė, Prisikėlęs Kristus, Dante's, Petrarkos portretai, visi 1445-50;
Apreiškimo bažnyčioje -Šv. Julijus, Švč. Trejybė, abi 1454-55; katedroje - N. da
Tolentino portretas, 1456 m. , suprojektavo vitražų ( Florencijos katedros, 1443 m. .
Kūrybai turėjo įtakos Masaccio, Donatello; būdinga monumentalumas, skulptūriškos
figūrų formos, paryškinta judesių ir veidų ekspresija. Pav. Dalia Vasūiūnienė
Andrea dėl Sarto (Andreja dėl Sartas), Andrea Domenico d'Agnolo di Francesco 1486 m.
liepos 16 d. Florencija 11530 m. rugsėjo 29 d. ten pat, italų brandžiojo renesanso
tapytojas. Tapybos mokėsi pas Pietro di Gosimo. Nuo 1508 m. Florencijoje turėjo
dirbtuve. 1518-19 dirbo Pranciškaus I dvare Paryžiuje. Florencijoje sukūrė freskų
(Apreiškimo bažnyčioje - Karalių pasveikinimas 1511, Svč. Mergelės Marijos gimimas
1514, Madona su abitu 1525; Šv. Mykolo bažnyčioje -Paskutinė vakarienė apie 1526 m. ,
grizailių Basųjų karmelitų vienuolyne (Kristaus krikštas 1511, Šv. Jono Krikštytojo
gimimas 1526 m. , rel. tematikos molbertinės tapybos paveikslų (Madona su harpijomis
1517, Disputas apie Švč. Trejybę 1517-18 m. , portretų (Skulptoriaus portretas apie 1524
m. . A turėjo Įtakos Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelis. Kūriniams būdinga
monumentalumas, švelnus šešėliavimas, šiltos ir sodrios spalvos. A tapyba veikė
Florencijos manieristUS. Dalia Vasiliūnienė
Andreae Johann Valentin (Johanas Valentinas Andrėje) 1586 m. rugpjūčio 17 d.
Herrenberg (Wūrttembergo hercogystė) - 1654 m. birželio 27 d. Stuttgart, protestantų
teologas, rel. didaktinių kūrinių vokiečių ir lot. kalbomis kūrėjas. Romos bažnyčios
reformos vienas iniciatorių, mistikas. Tūbingene studijavo teologiją, gamtos mokslus.
1607-14 keliavo po Prancūziją, Šveicariją, Austriją, Italiją. Palaikė ryšius su slaptu
rozenkroicerių sąjūdžiu. Sekdamas T. Campanellos Saulės miestu sukūrė vieną pirmųjų
krikščioniškųjų sočiai, utopijų vokiečių literatūroje -veikalą Kristianopolio valstybės
aprašymas (Raipublicae Christiano -politanae descriptio 1619 m. . A teiginiais rėmėsi
pietistai. Pav. Raminta Gamziitkaitė
Andreae Volkmar (Folkmaras Andrėje) 1879 m. liepos 5 d. Bernas - 1962 m. birželio 18
d. Ciurichas, Šveicarijos dirigentas, kompozitorius. Mokėsi Berne ir Kolno
konservatorijoje. 1906-49 Ciuricho Tonhalle orkestro vadovas. 1914-41 Ciuricho
konservatorijos direktorius. 1920-25 Šveicarijos kompozitorių sąjungos prezidentas.
Sukūrė 2 operas, kūrinių simf. ir kameriniams orkestrams, chorui, dainų, dramos
spektaklių muzikos. Aldona Juodclienė
Andreas -Salomė Lou (Lu Andreas -Salomė), slap. Henry Lou 1861 m. vasario 12 d.
Sankt Peterburgas - 1937 m. vasario 5 d. Gottingen, vokiečių rašytoja. Draugavo su F.
Nietzsche, R. M. Rilke (su juo 1899 ir 1900 lankėsi Rusijoje, susitiko su L. Tolstojumi).
1912-13 Vienoje studijavo psichoanalizę pas S. Freudą ir A. Adlerį. Prozoje (rom. Kovoje
už Dievą /Im Kampf um Goti 1885, aps. Rut 1895 m. gausu erotinių motyvų, ryšku
dekadentinė pasaulėjauta. Parašė esė (Henriko Ibseno moterų paveikslai l Henrik Ibsens
Frauengestalten 1892, Friedricho Nietzsche's veikalai / Friedrich Nietzsche in seinen
Werken 1894, Erotika 1910 m. , atsiminimų kn. R. M. Rilke (1928 m. . A kūriniuose
atsispindi to meto intelektualų gyvenimas, įdomi, neeilinė autorės asmenybė. Raminta
Gamziukaitė
Andreas von Stirland (Andrius fon Štirlandas), Livonijos ordino (LO) magistras (1248-53
m. . Kilęs iš Štirijos (Austrija). Orientavosi į popiežių (ne į Vokietijos karalių). Iš pradžių
rėmė Rygos vyskupą Mikalojų (šis -Tautvilą, kovojusį su Mindaugu). A 1250 surengė
žygį į Mindaugo domeną ir į jo sąjungininkės p. Žemaitijos žemes. Tai susilpnino Lietuvą,
ir 1250 2 pusėje A užkariavo Žiemgalą. Mindaugas, norėdamas pašalinti polit. varžovą
Tautvilą, 1250 pab. ar 1251 pr. A papirko. A suprato, kad įveikti Lietuvą įmanoma tik ją
suskaldžius, radus kompromisą su jos valdovais, tad ėmė keisti LO politiką ir pripažino
pagonių valdovui teise apsikrikštyti pačiam. Tarpininkaujamas A Mindaugas 1251 l
pusėje apsikrikštijo. Tiesioginiai Lietuvos ryšiai su popiežiumi prieštaravo A tikslams,
tačiau siekdamas Žemaitijos jis parėmė Mindaugo kovą su priešiška koalicija. Už
karaliaus karūną, kurią Mindaugui parūpino A, Mindaugas LO užrašė žemaičių žemes.
Reali A politika LO buvo naudingesnė nei siūlymas nepripažinti Lietuvos valstybingumo,
bet LO siuzcreno - Vokiečių ordino - vadovybės dalis A kompromisams nepritarė. LO
kapitula apkaltino A palankumu Lietuvai ir pareikalavo atsistatydinti. 1253 rudens
pradžioje A išvyko į Vokietiją. Nors LO vadovybė ir nušalino A, jo dipl. politiką Lietuvos
atžvilgiu tęsė iki Durbės mūšio (1260 m. . Edvardas Gudavičius
Andrėe Kari Erich (Karlas Ėrichas Andrė") 1880 m. kovo 10 d. Minder (netoli
Hannoverio) - 1946, vokiečių geologas. Tyrė R. Prūsijos geologine sandarą, gintarą.
Ilgametis Karaliaučiaus geologijos ir paleontologijos instituto direktorius; jame įsteigė
gintaro muziejų (eksponatai dingo per Antrąjį pasaulinį karą). Parašė veikalą Jūros dugno
geologija (2 t.). Redagavo leidinį Die Bemsteinforschungen (Gintaro tyrinėjimai).
Andrėe Salomon August (Salomonas Augustas Andrž) 1854 m. spalio 18Granna - 1897
10, švedų inžinierius, Arkties tyrėjas. 1882-1883 m. dalyvavo Švedijos poliarinėje
ekspedicijoje į Špicbergeną. 1897 m. liepos 17 d. nesėkmingai skrido (su N. Strindbergu
ir kalba Fraenkeliu) oro balionu Omen iš Špicbergeno į šiaurę ašigalį. Žuvo nuo šalčio
Prano Juozapo Žemės Baltojoje saloje. 1930 m. rugpjūčio 30 d. rasti ekspedicijos dalyvių
palaikai, A dienoraščiai ir fotografijos (paskelbta 1930 m. . Stasys Vaitekūnas
Andreescu lon (Jonas Andrejėsku) 1850 m. vasario 15 d. Bukareštas f 1882 m. spalio 22
d. ar 23 d. ten pat, rum. tapytojas. Dailės mokėsi Bukarešte (1869-1872 m. ir Paryžiuje
(1879-1881 m. . 8 dešimtmečio pab. dirbo su Barbizono mokyklos dailininkais. Sukūrė
lyriškų, subtilaus kolorito peizažų (Žiema Barbizone), buit. kompozicijų (Buzaus
priemiesčio turgus apie 1872 m. , portretų (Kaimietė žalia skarele 1880 m. . Realistinei A
kūrybai turėjo įtakos impresionizmas.
Andreika Algimantas 1950 m. birželio 11 d. Klaipėda t2000 m. gegužės 20 d. Vilnius,
Lietuvos pasipriešinimo sov. okup. režimui veikėjas. Vengdamas tarnybos sov.
kariuomenėje kurį laiką gyveno Turkmėnijoje, keliavo, sulaikytas Uzbekijoje. Tarnavo
prie Kinijos sienos. Dėl tautybės ir viešai reiškiamų rel. Įsitikinimų buvo terorizuojamas,
suluošintas. Nuo 1975 gyveno Vilniuje. Įstojo į VU, netrukus pašalintas. Neleista
studijuoti Kauno kunigų seminarijoje. 1974 parašė eilėraštį R. Kalantai, 1975 - Kreipimąsi
į estų, rusų ir lietuvių tautas (su kt., rusų kalba, 500 egz.). Vilniuje, Klaipėdoje platino ir
kitus neleg. leidinius: Aušrą, Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, lietuvių emigracijos
žurnalų ir laikraščių straipsnių kopijas. 1979 pasirašė ir platino kolektyvinį protestą JT dėl
A. Terlecko ir J. Sasnausko suėmimo. 1980 atsisakė SSRS pilietybės. 1981 po kratos
KGB suimtas, nuteistas, 1982-1985 m. gegužės kalintas Mordovijoje, po to beveik pusę
metų gabentas į tremtį Krasnojarsko kr., kankintas. 1987 grįžęs įsijungė į LLL veiklą,
rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvis. 1988 kartu su P.
Cidziku badavo dėl polit. kalinių grąžinimo į tėvyne, sov. kariuomenės išvedimo iš
Lietuvos. 1988-1995 m. gyveno Vokietijoje. Pav. Birulė Barauskaitė
Andreini Isabella (Izabela Andrelni) 1562 Paduva - 1604 m. birželio 10 d. Lionas, italų
teatro aktorė, poetė. Viena žymiausių Tcommedia dell'arte aktorių. 1578 teatro
dramaturgo F. Scalos pakviesta vaidino Compagnia dei Gelosi teatro trupėje. Su trupe
1603-1604 m. gastroliavo Italijoje, Prancūzijoje ir kitose, šalyse. A daugiausia atliko
Įsimylėjėlės (Innamorata) vaidmenis. Po jos mirties išleistas A pastoralių, sonetų ir laiškų
rinkinys Mirtilla. Pav. Vitalija Truskauskaitė
Andreja dėl Kastanjas fAndrea dėl Castagno. Andrėja dėl Šertas TAndrea dėl Sarto.
Andrejanova Jelena 1819 m. liepos 1 d. Sankt Peterburgas - 1857 m. spalio 14 d.
Paryžius, rusų romantinio baleto artistė. 1829-37 studijavo choreografiją Sankt Peterburgo
teatro mokykloje. 1837-55 Sankt Peterburgo imperatoriškųjų teatrų baleto trupės artistė.
1845-46,1852 gastroliavo užsienyje (Hamburge, Londone, Paryžiuje, Milane), 1852-55
Rusijoje. Pirmoji Rusijoje atliko Žizel (A. Adamo Žizel 1842 m. vaidmenį. Žymesni
vaidmenys: Peri (A. Burgmullerio Peri 1844 m. , Pacheta (A. Minkaus Pacheta 1847 m. ,
Moteris -demonas (N. Reberio Satanila 1848 m. , Juodoji Fėja ir Berta (A. Adamo Fėjų
augintinė ir Įnoringoji žmona 1850 ir 1851 m. . Šoko operose: G. Meyerbeerio Robertas
velnias, D. Aubero Nebylė iŠ Portiči, M. Glinkos Ruslanas ir Liudmila, A. Verstovskio
Askoldo kapas. 1855 baigė sceninę karjerą ir išvyko į Prancūziją. A kūrybai būdinga
raiški mimika ir plastika, temperamentas. Livija Gulbinaitė
Andrejauskaitė Kristina 1947 m. kovo 13 d. Kaunas, teatro aktorė. Baigusi Kauno dramos
teatro studiją 1967-1969 m. dirbo teatro pantomimos trupėje, 1969-1973 m. - Šiaulių
dramos teatre. Nuo 1973 Jaunimo teatro aktorė. Sukūrė apie 20 vaidmenų teatre, Lietuvos
kino studijos ir TV filmuose bei spektakliuose. Ryškesni vaidmenys: Moteris
(pantomimos spektaklyje Sapnų sapnai), Antrininkė (K. Sajos Mamutų medžioklė, abu
1968 m. , Euridikė, Anjesė (J. Anouilh'aus Euridikė 1972, Žana 1989 m. , Donja Anchela
(P. Calderono Dama vaiduoklė 1973 m. , Moteris (Č. Aitmatovo Ilga kaip šimtmečiai
diena 1988 m. , Majorienė (S. Lagerlof Saga apie Gestą Berlingcį 1996 m. . Ferdinandas
Jakšys
Andrėje Folkmaras fV.Andreae. Andrėje Johanas Valentinas T). V.Andreae. Andrejėsku
Jonas T l. Andreescu.
Andrejev Boris (Borisas Andrejevas) 1915 m. vasario 9 d. Šaratov - 1982 m. balandžio 25
d. Maskva, rusų kino aktorius. 1937 baigė Saratovo teatro technikumą. Sukūrė
charakterinių vaidmenų kino filmuose Du kariai (1943, rež. L. Lukovas), Didžioji Seimą
(1954, rež. J. Cheificas), Poema apie jūrą (1958, rež. A. Dovženko, Maskvos kino
festivalio prizas 1959 m. , Žiaurumas (1959, rež. V. Skuibinas), Optimistinė tragedija
(1963, rež. S. Samsonovas), VaniuSino vaikai (1974, rež. J. Taškovas).
Andrejev Danijil (Danijilas Andrejevas) 1906 m. lapkričio 2 d. Berlynas - 1959 m. kovo
30 d. Maskva, rusų poetas. L. Andrejevo sūnus. Parašė eilėraščių, rom. Nakties klajūnai
(Stranniki noči). 1947 sov. saugumo areštuotas, nuteistas 25 m. kalėti. 1957 iš kalėjimo
paleistas, vėliau reabilituotas. Svarb. kūrinys - transcendentine pasaulėjauta paremtas
filos. veikalas Pasaulio Rožė (Roza Mira 1989, parašytas kalėjime). Jame daroma išvada,
kad žmonės, pažeisdami Visatos harmonijos dėsnius, stumia pasaulį į pražūtį. Išgelbėti jį
gali dvasingumo suklestėjimas ir šviesiųjų jėgų susitelkimas į sinklitą (simbolis - rožė, jos
žiedlapiai - pasaulio valstybės, tautos ir religijos). Poezijai (rinktinė Rusų dievai l Russkie
bogi 1989 m. būdinga mit. ir romantiniai įvaizdžiai, tragiškų Rusijos ist. įvykių temos.
Pav. Eleonora Safmnova
Andrejev Leonid (Leonidas Andrejevas) 1871 m. rugpjūčio 21 d. Oriol - 1919 m. rugsėjo
12 d. Neivala (Suomija), rusų rašytojas. 1897 baigė teise Maskvos universitete. A
pažiūroms didelės įtakos turėjo A. Schopenhauerio filosofija. Kūrybos pagrindinė tema -
sočiai, aplinkybių, žmogaus instinktų ir metafizinių jėgų nulemtas būties tragizmas;
prozos stilius paveiktas simbolizmo ir ekspresionizmo. Ankstyvuosiuose apsakymuose,
sekdamas rusų real. literatūros tradicija, vaizdavo sočiai, skriaudą patyrusio žmogaus
išgyvenimus (Bargamotas irGamska 1898, Petka vasaroja l Pet'ką na dače 1899, abu
lietuvių 1965 m. , parodė žmogaus proto prieštaringumą (Mintis lMysl' 1902 m. ,
griaunamąją instinktųjėgą (BedugnėlBezdna 1902 m. . Apysakoje Vasilijaus Fiveiskio
gyvenimas (Žizn' Vasilija Fivejskogo 1905, lietuvių 1965 m. vyrauja dvasinių ieškojimų,
abejonių pasaulio sandaros teisingumu tema. Apsakyme Raudonas juokas (Krasnyj smech
1905, lietuvių 1914 m. parodė karo baisumų poveikį žmogaus psichikai. 1905 m. buvo
suimtas, persekiojamas policijos. 1905-07 m. gyveno Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje
(pas M. Gorkį Capri saloje). Apsakyme Judas Iskarijotas ir kiti (luda Iskariot i drugie
1907 m. netradiciškai traktavo Biblijos siužetą, išdavystės temą. Nusivylimą rev. idėjomis
išreiškė apsakyme Tamsa (T'ma 1907 m. , kuris sukėlė ideol. polemiką. Apsakyme apie
septynis pakartuosius (Rasskaz o semi povesennych 1908, lietuvių 1922, 1965 m. smerkė
caro valdžios terorą, aukštino žmogaus dvasios stiprybe. Didelė kūrybos dalis -filos.
dramos, turėjusios įtakos moderniojo rusų teatro raidai. Jose egzistencinės problemos
reiškiamos sąlygiška forma, gausu simbolių, alegorijų (Žmogaus gyvenimas / Žizn'
čeloveka 1906 m. , pabrėžiama žmogaus proto ir dieviškosios tiesos priešprieša,
aukštinamas dvasingumas, meilė (Anatema 1909 m. . Dar parašė visuom. psichol.
tematikos dramų, romanų (Saška Žeguliovas 1911, nebaigtas; Šėtono dienoraštis l
Dnevnik Satany 1921 m. . A kūryba atspindėjo XX a. pr. rusų literatūros idėjinius ir
meninius ieškojimus. Lietuvių kalba išleistas A prozos rink. Apsakymai (1965 m. . Pav.
EleonoraSafronova
Andrejev Nikolaj (Nikolajus Andrejevas) 1856 tpo 1911, rusų inžinierius. 1876-1881 m.
mokėsi Sankt Peterburgo civ. inžinierių institute. 1881-1883 m. dirbo Kauno gubernijos
Statybos sk. jaunesniuoju architektu, 1894-1911 gubernijos inžinieriumi. Suprojektavo
daugiau, kaip 50 pastatų Kaune: gubernijos valdybą I. Kanto g. 23, Raudonojo Kryžiaus
ligoninę Laisvės ai. 17 (abu 1897 m. , Minervos fabriko kontorą (1894, dab. Autobusų
stotis), viešbučius - Versalis (1897 m. , Metropolis (1899 m. , gyvenamųjų namų (Laisvės
ai. 27, 30, Daukanto g. 15 m. . A pastatai eklektiški, monotoniški fasadai dažniausiai su
smulkiu, vad. kiliminiu, dekoru. Parengė neogotikinių bažnyčių projektų: Viešintų (1904
m. , Anykščių (1909 m. . Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė
Andrejev Nikolaj (Nikolajus Andrejevas) 1873 m. spalio 26 d. Maskva - 1932 m.
gruodžio 24 d. ten pat, rusų tapytojas, skulptorius, grafikas. 1885-1901 (su pertrauka)
mokėsi dailės mokyklose Maskvoje, iki 1918 dėstė Stroganovo pram. dailės mokykloje.
Kilnojamųjų dailės parodų draugijos narys (nuo 1904 m. . Nutapė kompozicijų savitai
interpretuotais bibliniais siužetais (Ievos gundymas apie 1910 m. , sukūrė aktų,
paminklinių skulptūrų (Laisvė 1919 m. , dekoratyvinių dirbinių, Maskvos dailės teatro
dekoracijų (1910-27 m. . Išgarsėjo pieštais ir skulptorius portretais (L. Andrejevo, iš
natūros -vad. leninianos ciklas; visi 3 dešimtmečio). Ankstyviesiems kūriniams turėjo
įtakos impresionizmas, modernas, vėlesnieji kūriniai realistiniai. Pav.
RamutėRachlevičiūtė
Andrejev Vasilij (Vasilijus Andrejevas) 1861 m. sausio 15 d. Bežeck (Tverės sritis) -
1918 m. gruodžio 26 d. Sankt Peterburgas, rusų balalaikininkas. Nuo 1888 koncertavo su
savo įkurtu balalaikininkų ansambliu (vėliau pirmasis Rusijoje liaudies instrumentų
orkestras). Atliko aranžuotas rusų liaudies dainas. Koncertavo Vokietijoje, Didžiojoje
Britanijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, JAV, Lietuvoje (Vilniuje). Patobulino balalaiką.
Parašė kn. Apie rusų liaudies muziką (K voprosu o russkoj narodnoj muzyke 1899,
prancūzų kalba 1900 m. , balalaikos vadovėlį. Adeodatas Tauragis
Andrejevas Julius 1942 m. sausio 7 d. Kaunas, kompozitorius, pianistas. R. Andriejevo
sūnus. Baigė Lietuvos konservatoriją (196 V a. Dvarionienės fortepijono, 1971 - E. Balsio
kompozicijos klasę). 1965-1991 m. (su pertrauka 1979-1982 m. dėstė Vilniaus B.
Dvariono muzikos mokykloje. Nuo 1973 (su pertrauka 1991-1998 m. dėsto LMA;
docentas (1989 m. . 1974-1982 m. ansamblio Musica humana klavesinininkas ir
pianistas. 1984-1989 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos sekretorius, 1989-1991
m. valdybos pirmininkas. 1991-1998 m. dėstė Vigo (Ispanija) privačioje konservatorijoje
Mayeusis, vadovavo fortepijono skyriui, buvo direktoriaus pavaduotojas. 1999-2001
Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro generalinis direktorius. Sukūrė teleoperą
Liūdna pasaka (1971 m. , kantatą Amžinai jaunystei (1973 m. , koncertų fortepijonui,
smuikui, violončelei ir orkestrui, kamerinių ansamblių, kūrinių fortepijonui (Sonata per še
1982, Lemtis 1998 m. , chorui (ciklai Feniksas 1972, Strazdas 1978, Iš Rosalijos de
Castro poezijos 1998 m. , lietuvių liaudies muzikos instrumentams, vokalinių ciklų,
dramos spektaklių, kino filmų muzikos. Koncertavo kaip solistas ir su kameriniais
ansambliais. Pav. Adeodatas Tauragis
Andrejevas Rostislavas T R. Andriejevas.
Andrejevskij Ivan (Ivanas Andrejėvskis) 1831 m. kovo 25 d. Sankt Peterburgas - 1891 m.
birželio 21 d. ten pat, rusų teisės istorikas, teisininkas. Nuo 1864 Sankt Peterburgo
universiteto profesorius, 1883-1887 m. rektorius. 1885-1891 m. Archeologijos instituto
direktorius. 1890-1891 m. Ėndklopedičeskij slavai' Brokgauza i Efrona vyr. redaktorius.
Svarbiausi veikalai: Apie vietininkus, vaivadas ir gubernatorius (O namestnikach,
voevodach i gubernatorach 1864 m. , Rusų valstybinė teisė (Russkoegosudarstvennoe
pravo t. l 1866 m. ir Policinė teisė (Policejskoe pravo 2 1.1871-1873 m. .
Andrejevskij Sergej (Sergejus Andrejevskis) 1847 1229 Aleksandrovka (Jekaterinoslavo
gubernija ) - 1918 m. lapkričio 9 d. Petrogradas, rusų teisininkas, poetas, literatūros
kritikas. 1871-1878 m. apygardos teismo prokuroras Sankt Peterburge. Nuo 1878
advokatas. Gindamas kaltinamąjį beveik nenagrinėjo įkalčių ir įrodymų, analizavo
teisiamojo asmenybę, jo gyv. aplinką, jos įtaką. Vienas iš 7 advokatų, be atlyginimo
gynusių kaltinamuosius Kražių byloje (TKražių skerdynės). 1891 išleidokn. Ginamosios
kalbos (Zaščititel'nye reči). Parašė eilėraščių, straipsnių apie rusų rašytojų kūrybą. Išvertė
A. de Musset, C. Baudelaire'o, E. A. Poe, Sully Prudhomme'o eilėraščių.
Andrėj Tverskij T Andrius Tverietis.
Andrejus Bogoliubskis (Andrėj Bogoliubskij) apie - 111 - 1!74 m. birželio Bogoliubovo
(prie Vladimiro), Vladimiro -Suzdalės kunigaikštystis (1157-1174 m. . Jurijaus
Dolgorukio sūnus. Po tėvo mirties tapęs Rostovo -Suzdalės kunigaikščiu perkėlė
kunigaikštystės sostinę iš Suzdalės į Vladimirą. Siekė išplėsti savo valdžią visoje Rusioje.
1169 užėmė Kijevą ir ėmė tituluotis didžiuoju kunigaikščiu. 1170 A įtakon pateko
Naugardas. Valdant A Vladimiras tapo Rusios centru. Suklestėjo amatai, dailė,
architektūra. A rūpinosi nepriklausomos nuo Kijevo metropolijos įsteigimu. Reikalavo
visiško jam pavaldžių kunigaikščiu paklusnumo, bandė apriboti bojarinų polit. galią.
Nužudytas tvirtos kunigaikščio valdžios priešininkų.
Andreotti Giulio (Džulijus Andreotis) 1919 m. sausio 14 d. Roma, Italijos polit. ir
valstybės veikėjas, publicistas. Teisininkas. 1943-44 Pasipriešinimo judėjimo dalyvis.
1943 su kt. įkūrė Krikščionių demokratų partiją (KDP). Nuo 1948 parlamento deputatas.
1954-68, 1973-1976 m. ir 1983-1989 m. fin., gynybos, pram., užs., vidaus reikalų ir kt.
ministras. 1968-1972 m. KDP frakcijos parlamente pirmininkas. 1972-73, 1976-1979 m.
ir 1989-1992 m. ministras pirmininkas. Nuo 1991 senatorius. 1993 dėl kaltinimų
korupcija iš polit. veiklos pasitraukė. Parašė polit. pam - 1etų iš naujausiųjų laikų Italijos
istorijos.
Andrės Stefan (Štefanas Andresas) 1906 m. birželio 26 d. Breitwies (prie Triero) - 1970
m. birželio 29 d. Roma, vokiečių rašytojas. Kūryboje vyrauja rel. etinės problemos.
Apysakose EI Greco tapo Didįjį inkvizitorių (EI Greco malt den Grossinąuisitor 1936 m.
ir Mes esame Utopija (Wir sind Utopia 1943 m. rašoma apie visuotinę Evangelijos
pergalę, aukštinamas dvasinis pradas. Romanuose (trilogija Tvanas l Die Sint - 1ut 1949-
59, Žmogus žuvyje / Der Mann imFisch 1963, Balandžių bokštas/Der Taubenturm 1966
m. gausu ST motyvų, krikščioniškų įvaizdžių, simbolių. Raminta Gamziukailė
AndreVS John (Džonas Andrusas) 1933 m. spalio 29 d. Sidnėjus, Australijos architektas.
Studijavo Sidnėjaus, vėliau Harvardo (JAV; pas archit. J. L. Šertą) universitetuose. 1962
įsteigė projektavimo biurą Toronte, 1973 - ir Sidnėjuje. 1962-1969 m. dėstė Toronto
universitete. Pirmasis projektas užsienyje - Scarborough koledžas Ontario provincijoje
(Kanada, 1969 m. ; naujojo brutalizmo stilistikos pastate, atsižvelgdamas į atšiaurias
Kanados žiemos sąlygas, suprojektavo koledžo pastatus jungiančią vidinę dengtą gatvę.
Kiti projektai: JAV -jūrų perkėlos keleivių terminalas Miami uoste (1967 m. , Dizaino
mokykla prie Harvardo universiteto (1968 m. ; Australijoje - Camerono įstaigų blokas
Kanberoje (1973 m. .
Andrews Julie (Džuli Andrus), tikr. Julia Elizabeth Wells 1935 1001 Voltonas prie
Temzės (Didžioji Britanija), JAV aktorė, dainininkė. Nuo 1954 vaidino Brodvėjaus
miuzikluose. Išgarsėjo pirmaisiais vaidmenimis muzikos filmuose: Mere Popins (1964,
rež. R. Stevcnsonas, Oskaras), Muzikos garsai (1965, rež. R. Wise'as). Sukūrė dramatiškų
vaidmenų (Havajai 1966, rež. G. R. Hillis). Vėliau daugiausia vaidino rež. B. Edwardso
filmuose (Dešimt 1979, Viktoras, Viktorija 1982, Vyras, kuris mylėjo moteris 1983 m. .
Andria (Andrija), miestas Italijos pietryčiuose, Apulijoje, į Šiaurės vakarus nuo Bari,
netoli Adrijos jūros. 94 900 gyv. (2001 m. . Maisto (vyno, aliejaus), tekstilės, siuvimo
pramonė. Žemės ūkio rajono (auginama vynmedžai, alyvmedžiai, migdolai, tabakas)
prekybos centras. Romaninė katedra (9- XII a. ; perstatyta XV a. ) su kripta (8- IX a. ),
kampanilė (12- XIV a. ), bažnyčios (13- XVI a. ). Miestą (tada vadintą Netiju) I a. p.m.e.
pirmąkart paminėjo graikų geografas Strabonas.
Andrič Ivo (Ivas Andričius) 1892 m. spalio 9 d. Dolac (prie Travniko - 1975 m. kovo 13
d. Belgradas, serbų rašytojas. Dr. (1924 m. . Serbijos mokslo ir meno akademijos narys
(1939 m. . 1914 po pasikėsinimo į Austrijos -Vengrijos sosto įpėdinį Ferdinandą buvo
suimtas ir kalintas. 1921-41 diplomatas įv. šalyse. 1946-52 Jugoslavijos rašytojų sąjungos
pirmininkas. Meditacinėje poet. prozoje (kn. Ex Ponio 1918, Nerimas l Nemiri 1920 m.
ryšku Pirmojo pasaulinio karo asmeniniai išgyvenimai. Apysakoje Alijos Džerzelezo
kelias (Put Alije Djerzeleza 1920 m. , apsakymuose (rink. Apsakymai l Pripovetke
1924,1931,1936 m. vaizduojamas Turkijos bei Austrijos -Vengrijos imperijos valdomos
Bosnijos gyvenimas, atskleidžiamos etninės ir rel. problemos. Romane Panelė
(Gospodjica 1945, lietuvių 1994 m. gvildenami moralės klausimai. Ist. romanai Travniko
kronika (Travnička kronika 1945 m. ir Drinos tiltas (Na Drini čuprija 1945, lietuvių 1965
m. pasižymi originalia filosofine ist. įvykių interpretacija. Juose susipina stoikų ir
egzistencializmo filos. nuostatos, parodoma, kaip žmogus prisitaiko prie aplinkybių ir
išsaugo vidinę laisve; naudojami folkloriniai ir mit. siužetai (herojus traktuojamas kaip
pralaimėtojas). Dar sukūrė ist. tematikos apysakų (Sakmė apie vizirio dramblį lPriča
ovezirovom slonu 1948, lietuvių 1981 m. ir apsakymų (rink. Prakeiktas kiemas l Prokleta
avlija 1954, VeidailLica 1960 m. . Po A mirties išleista aps. rink. Nuošalus namas (Kučą
na osami), rom. Omerpaša Latasas (nebaigtas), filos. prozos kn. Pakelės ženklai (Znakovi
pored puta, visi 1976 m. , Sąsiuviniai (Sveske 1981 m. . Parašė literatūros ir meno esė.
Lietuvių kalba dar išleista apys. ir aps. kn. Prakeiktas kiemas (1982 m. , kūrybos
paskelbta period. spaudoje. Nobelio premija 1961. Pav. L:E.C. Hawkesworth Ivo Andrič
London 1984. Natlija Nepoįvžnia
Andrycz Nina (Nina Andryč) 1915 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Brasta (dab. Brest,
Baltarusija), lenkų teatro aktorė. 1935 baigė Varšuvos teatro institutą. Nuo 1935 Lenkų
teatro Varšuvoje aktorė. Svarb. vaidmenys: Marija Stiuart (J. Stowackio Marija Stiuart),
ledi Milford (F. Schillerio Klasta ir meilė), Solanž (J. Iwaszkiewicziaus Vasara Noane),
Chimena (P. Corneille'io Sidas), Žana (B. Shaw Šventoji Joana), Dulska (G. Zapolskos
Ponios Dulskos moralė). Išleido poezijos knygas Tai teatras (To teatr 1983 m. , Rožė
niekam (Roža dla nikogo 1989 m. , apsakymų rink. Mes susidvejiną (My rozdvojeni 1992
m. . Itiįįtida Daimonsvia - 1ti'
Andriejevas Rostislavas, Andrejevas 1907 m. sausio 24 d. Kaunas - 1967 m. birželio 5 d.
Maskva, dainininkas (tenoras), režisierius. 1934 baigė VDU Teisių fakulteti) ir Kauno
konservatoriją (O. Marini dainavimo klase). 1935 debiutavo kaip operos dainininkas.
1937-39 tobulinosi Normalinėje muzikos mokykloje Paryžiuje, mokėsi dainuoti privačiai
(pas N. Karnavičienę). Nuo 1940 Kauno muzikos teatro solistas, režisierius (nuo 1951
m. ; 1956-1967 m. vyr. režisierius. Režisavo G.Verdi Rigoletą (1951 m. , Simoną
Bokanegrą (1960 m. , P.Čaikovskio Eugenijų Oneginą (1953 m. ,A. Rubinšteino Demoną
(1961 m. . Sukūrė -40 vaidmenų, tarp jų - Lenskis, Renė (P. Čaikovskio Eugenijus
Oneginas, Jolanta), Sinodalas (A. Rubinšteino Demonas). Pav. VadmasJuodpusis
Andriejus tapie 70 Graikija, vienas iš 12 apaštalų, pirmasis Jėzaus Kristaus mokinys.
Šventasis (šventė - lapkričio 30 d.) . Apaštalo Petro brolis. Manoma, kilęs iš Betsaidos,
buvo Galilėjos žvejys, Jono Krikštytojo palydovas. Evangelijoje pagal Morkų Jėzus
Kristus A ir jo brolį Petrą kviečia tapti žmonių žvejais (l, 16-18 m. . Evangelijoje pagal
Joną A minimas dažniau (l, 35-42; 6, 8-9; 12,22; l, 49 m. . Plačiau gyvenimas aprašytas
apokrifiniame leidinyje Andriejaus darbai ( III a. ), vėliau atpasakotas Aukso legendoje.
Anot apokrifų, A skleidė krikščionybę tarp skitų, Balkanuose, Armėnijoje ir Gruzijoje.
Stebuklingu būdu gydės ligonius. A išgydė nuo mirtinos ligos ir atvertė į krikščionybę
Romos valdytojo Egėjo žmoną Maksimilę. Dėl šios ir kitų priežasčių buvo suimtas,
įkalintas, nukryžiuotas ant X formos kryžiaus (vadinamas A kryžiumi). Relikvijos
saugomos Patrų (Graikija) katedroje. Vaizduojamas pagyvenęs, žilais susivėlusiais
plaukais, su barzda; kartais prie laivo, su tinklu žuvų. Rusijos, jos karinio laivyno,
Škotijos globėjas. Pav.
Andriejus Bobola 1591 m. lapkričio 30 d. Strachocin (prie Sanoko) - 1657 m. gegužės 16
d. JanoV (dab. Ivanava, Bresto sritis), kunigas, jėzuitas. Šventasis (šventė - gegužės 16 d.)
. 1853 paskelbtas palaimintuoju, 1938 kanonizuotas. 1611 baigė Braunsbergo (dab.
Braniewo) jėzuitų kolegiją, studijavo Vilniaus akademijoje filosofiją ir teologiją (1613-
16,1618-22 m. , įšventintas į kunigus 1622. Gyveno jėzuitų namuose prie Šv. Kazimiero
bažnyčios Vilniuje (1624-30,1646-52 m. . Joje dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu,
bažnyčios rektoriumi; vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Nuo 1652 jėzuitų
kolegijos Pinske rektorius. Per 1654-1667 m. LLV karą su Rusija nukankintas kazokų.
Buvo palaidotas Pinske (jėzuitų bažnyčios kriptoje). 1702 atidarius karstą rasti nesuirę
palaikai su kankinimų žymėmis. A pradėtas garbinti. 1808 m. palaikai perkelti į Polocką,
1922 - į Higienos muziejų Maskvoje, 1934 - į Jėzaus bažnyčią Romoje, 1938 - į jėzuitų
bažnyčią Varšuvoje. Viena relikvijų saugoma Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje. Pav.
Jonas Boruta
Andriėkus Leonardas Kazimieras 1914 m. liepos 15 d. Barstyčiai, poetas, kunigas,
pranciškonas (1933 m. . Bažn. teisės dr. (1945 m. . 1937-41 studijavo kunigų seminarijose
Austrijoje ir Italijoje, 1941-45 Šv. Antano universitete Romoje. 1946 persikėlė į JAV.
1948-52 redagavo Šv. Pranciškaus varpelį. Nuo 1950 dirbo žurnalo Aidai redakcijoje
(1980-1991 m. redaktorius). Nuo 1958 (su pertraukomis) Niujorko lietuvių pranciškonų
vienuolyno vyresnysis, 1964-1969 m. lietuvių pranciškonų provincijolas, Šv. Antano
gimnazijos rektorius. 1973-1976 m. Kennebunkporto (Merilando valstija) vienuolyno
vyresnysis. Aktyviai reiškėsi išeivijos kultūros gyvenime. 1970-1980 m. Lietuvių rašytojų
draugijos pirmininkas. Poezijoje (eilėraščių rink. Atviros marios 1955, Saulė kryžiuose
1960, Naktigonė 1963, Po Dievo antspaudais 1969, Už vasaros vartų 1976, Balsai iš
anapus 1980, Atmink mane, Rūpintojėli 1985 m. vyrauja rel. ir patriotiniai motyvai,
lyriški Lietuvos peizažai; jai būdinga nuoširdumas, intymus ir skaidrus pasaulėvaizdis.
Anglų kalba išėjo A cil. vertimų rink. Amens in Amher (\%&), Eternal Dream (1980 m. .
Pav. R: Pasilikau tik dangų mėlynų Vilnius 1991. Dalia Ciočylė
Andriessen Hendrik Franciscus (Hendrikas Fransiskas Andrisenas) 1892 m. rugsėjo 17 d.
Haarlem - 1981 m. balandžio 12 d. ten pat, oi. kompozitorius, vargonininkas, pedagogas.
1914-16 mokėsi Amsterdamo konservatorijoje. Vargonininkavo Haarleme, Utrechte.
1928-34 dėstė Haarlemo, 1934-42 Utrechto (1937-49 direktorius), 1949-57 Karališkojoje
konservatorijoje Hagoje. 1954-63 Nijmegeno universiteto muzikologijos profesorius.
Pagrindinė kūrybos sritis - rel. muzika. Sukūrė operą Filomela (Philomela 1935 m. ,
oratoriją, 6 mišias, 7c Dėtim, 5 simfonijas (1930-62 m. , kamerinės muzikos, kūrinių
fortepijonui ir vargonams, 2 dainų ciklus. Parašė monografiją apie C. Francką. Brunius
Ambraziejus
Andriessen Jurriaan (Jurianas Andrisenas) 1925 m. lapkričio 15 d. Haarlem, oi.
kompozitorius, pianistas, dirigentas. H. F. Andriesseno sūnus ir L. J. Andriesseno brolis.
Muzikos mokėsi pas tėvą, vėliau stažavo Paryžiuje, Milane, JAV. Kaip pianistas ir
dirigentas surengė autorinių koncertų. Sukūrė baletų, simfonijų, Olandiškąją rapsodiją 2
fortepijonams, kamerinės muzikos kūrinių, Didžiąsias mišias Dievo garbei solistui, chorui
ir orkestrui (Grande messe pour la gloire de Dieu 1949 m. , kino filmų, dramos spektaklių
muzikos. Bronius Ambraziejus
Andriessen Louis Joseph (Luisas Josefas Andrisenas) 1939 m. birželio 6 d. Utrecht, oi.
kompozitorius. H. F. Andriesseno sūnus ir J. Andriesseno brolis. Studijavo Karališkojoje
konservatorijoje Hagoje pas tėvą ir kalba van Baareną, 1964-65 Milane pas L. Bėrio,
vėliau Berlyne. Nuo 1974 dėsto Karališkojoje konservatorijoje Hagoje. A kūrybai turėjo
įtakos J. Cage'as, C. Ivesas, I. Stravinskis. XX a. 10 dešimtmetyje A kūriniuose išryškėjo
minimalizmo bruožai. Žymesni kūriniai: Nyderlandų simfonijos (Symfonieen der
Nederlanden 1974 m. , Greitis orkestrui (Vehcity 1984 m. , Anachrony orkestrui (1966 m.
, Anachrony 2obojams ir orkestrui (1969 m. , Introspezione 3 orkestrams (1964,1965 m. ,
Pasija pagal Matą (Matthew Passion 1977 m. , // Principe chorui, 12 pučiamųjų,
fortepijonui, gitarai (1974 m. ir kiti. Violcla lumasonicnė
Andrieu Bertrand (Bertranas Andrijž) 1761 m. lapkričio 4 d. Bordeaux - 1822 m. gruodžio
10 d. Paryžius, Prancūzijos medalininkas. Sukūrė -150 medalių. Dauguma jų skirta
Prancūzijos revoliucijai (1789-1794 m. , Napoleono I epochai ir Restauracijai. Ypač
meniški medaliai sukurti Bastilijos paėmimo (1789 m. ir Napoleono I sūnaus krikšto
(1811 m. proga bei plakėte mūšiui prie Marengo atminti (1800 m. . Sukūrė medalį
Vilniaus užėmimui pažymėti (1812 m. . Pav. Vincas Ruzas
Andrija T Andrio.
Andrijauskas Antanas 1948 m. lapkričio 3 d. Kaunas, kultūros ir meno filosofas,
menotyrininkas. habilituotas daktaras (hum.; filos. mokslų daktaras 1990 m. . 1973
Maskvos universitete baigė filosofiją. Nuo 1977 dėsto VDA; profesorius (1990 m. . Nuo
1991 Lietuvos orientalistų asociacijos prezidentas, nuo 1993 tarpt, asociacijos A Dialogue
of Cultures prezidiumo narys, nuo 1995 Lietuvos estetikos asociacijos prezidentas, nuo
1995 Baltijos šalių estetikos asociacijos viceprezidentas. Nuo 1997 Tarpt, almanacho A
Book of Non-Classical Aesthetics red. pavaduotojas. Lietuvos kultūros ir meno instituto
Komparatyvistinės kultūrologijos, nuo 1998 Estetikos ir meno teorijos sk. vadovas.
Tyrimų kryptys: filosofijos istorija, estetika (ypač Rytų), meno filosofija, menotyra,
orientalistika, komparatyvistinė kultūrologija, civilizacijos teorija. Parašė veikalus: Meno
filosofija (1990 m. , Grožis ir menas: Estetika ir meno filosofijos idėjų istorija. Rytai -
Vakarai (1995 m. , Tradicinė japonų estetika ir menas (2001 m. . Parengė antologiją
Estetikos istorija (t. l 1999 m. , J. Ortegos y Gasseto, C. G. Jungo raštų rinkinius lietuvių
kalba (abu 1999 m. . Pav. Juozas Mimika
Andrijauskas Edmundas 1954 m. birželio 18 d. Palanga, architektas. 1978 baigė VISI.
1978-1987 m. Klaipėdos Komprojekto archit. grupės vadovas, projektų vyr. architektas.
1987-1994 m. Klaipėdos paminklų restauravimo projektavimo instituto architektas, vyr.
architektas, nuo 1992 privačios projektavimo įmonės vadovas. 1988-1990 m. Sąjūdžio
Klaipėdos tarybos narys. Nuo 1997 Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos sk.
pirmininkas. Svarbiausi projektai Klaipėdoje: gyvenamųjų namų kompleksas (1990 m. ,
pastatų kompleksas Vokiečių namai turgaus aikštėje (1993 m. , viešbučio Viktorija
rekonstrukcija (l 997 m. . Suprojektavo gyvenamųjų namų Palangoje.
Andrijauskas Leopoldas Petras (lenk. Leopold Piotr Andrzejewski) 1868 m. lapkričio 26
d. Kentralių dvaras (Telšių apskritis)t!947 m. spalio 10 d. Telšiai, tapytojas.-1889-1890
m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, 1891-1897 m. - Miunchene. 1897
gyveno Paryžiuje, 1898-1906 m. Varšuvoje, grįžęs į Lietuvą - Palangoje, nuo 1907 m.
Kentralių, nuo 1910 m. Siraičių (prie Telšių) dvare. Domėjosi krašto materialinės ir
dvasinės kultūros palikimu, archeologija, etnografija; rėmė Alkos muziejaus statybą. 1913
įstojo į lenkų kraštotyrininkų draugiją (Varšuvoje). Tapė peizažus, portretus. Peizažams
turėjo įtakos realistinė peredvižnikų dailė (Masčio ežero pakrantė), romantinė A. Kuindži
tapyba (Naktis Ukrainoje, Burlaiviai įlankoje), kai kurie jų siejasi su impresionizmo
raiška ir neoromantikų pasaulėjauta (Peizažas su ąžuolu, Peizažas su beržu). Vieni
portretai akademistinės manieros (Tėvo portretas, Autoportretas), kiti - puantilistinės
tapysenos (Moters portretas). Dalyvavo dailės parodose Miunchene, Paryžiuje, Varšuvoje,
Telšiuose. A kūrinių yra Alkos muziejuje Telšiuose. Vaida Štiglienė
Andrijauskiai, žemaičių bajorų giminė. Žinoma nuo XVII amžiaus. Juozapas XIX a. vid.
valdė Kentralių dvarą (netoli Luokės, Telšių apskritis). Jo sūnūs: Vladimiras, Pranciškus
(g. 1828 m. , Engelbertas ir Bonaventūras. Vladimiras (g. 1825 m. mokėsi Kražių
gimnazijoje (tikybos mokytojas buvo M. Valančius). 1850 (ar 1849 m. -1854 studijavo
mediciną Maskvos universitete; buvo veiklus lietuvių kolonijos organizatorius. Palaikė
ryšius su S. Daukantu. Nuo 1854 Rygos karo ligoninės gydytojas. 1857 vasarą išėjo į
atsargą, iki 1863 buvo Varnių dvasinės seminarijos gydytojas. Dėl ryšių su bajorų
anticariniu pasipriešinimu ištremtas į Sibirą be teisės verstis gydytojo praktika. Po
amnestijos 8 dešimtmetyje grįžo į Žemaitiją. Parašė ist. mokslui svarbų Maskvos ir
Varnių laikotarpio dienoraštį. Engelbertas (g. 1829 m. liko tėvo ūkyje Kentraliuosc,
ilgainiui paveldėjo Siraičių dvarelį prie Telšių. Rašytojos Žemaitės liudijimu, pritarė
lietuvių kultūros sąjūdžiui. Bonaventūras (1833-apie 1880 m. baigė mcd. mokslus
Maskvoje; dalyvavo lietuvių studentų švietėjiškoje veikloje. Iki 1863 sukilimo dirbo
gydytoju Viekšniuose; už paramą sukilėliams ištremtas. Mirė tremtyje. Engelberto sūnus
T L. P. Andrijauskas - tapytojas. F.gidiįits Alek.sunilrtivičius
Andrije Bertranas T B. Andrieu.
Andrikienė Laima Liucija 1958 m. sausio 1 d. Druskininkai, politikė. Kovo 11 d. Akto
signatarė. Dr. (sočiai, m.; ek. ra. kand. 1986 m. . 1980 baigė VU Ek. kibernetikos ir fin.
fakultetą. 1980-1982 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos MT1 Skaičiavimo centre,
1982-1988 m. šiame institute. 1988-1989 m. stažavo Mančesterio (Didžioji Britanija)
universitete. 1989-1990 m. LSSR MT pirmininko pavad. kalba Prunskienės padėjėja.
1990-1992 m. Sąjūdžio seimo narė, Lietuvos AT/AS deputatė. 1990-1996 m.
parlamentinės Tibeto rėmimo grupės pirmininkė. 1992-2000 LR Seimo narė. 1996 m.
gruodžio pramonės ir prekybos, 1996-1998 m. Europos reikalų ministrė. 1998-1999 m.
Baltijos Asamblėjos prezidiumo pirmininkė. Nuo 1993 TS (LK) veikėja; 1998 m.
gruodžio iš partijos pašalinta. 1999 viena Tėvynės liaudies partijos steigėjų, jos
pirmininkė.
Andriulis Mykolas Elvyras (Andriolli) 1836 m. lapkričio 2 d. Vilnius - 1893 m. rugpjūčio
23 d. Nateczcnv (Lenkija), grafikas, tapytojas. P. Andriolio sūnus. Nuo 1855 Maskvoje
studijavo mediciną, mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1857
Sankt Peterburgo dailės akademijoje įgijo dailininko diplomą. 1860-61 tobulinosi Šv.
Luko akademijoje Romoje. Lietuvoje už dalyvavimą 1863 sukilime buvo kalintas;
pabėgęs iš kalėjimo gyveno Londone, 1864-1866 m. Prancūzijoje; grįžtantis į Lietuvą
suimtas ir 1868 ištremtas 15 metų į Viatką (Rusija). Po 1871 amnestijos apsigyveno
Varšuvoje, nuo 1880 gyveno Brzeguose (prie Varšuvos). 1883-1886 m. dirbo Firmin
Didot leidykloje Paryžiuje. Nupiešė ist. ir buit. kompozicijų, ciklą 1863 sukilimas
Lietuvoje, iliustravo knygų (E. OrzeszkoVos, V. Sirokomlės, I. Chodzkos, A.
Mickevičiaus, J. I. Kraszewskio, J. SloVackio, J. F. Cooperio, W. Shakespeare'o), nutapė
peizažų, portretų, rel. kompozicijų bažnyčioms (Veliuonos, 1864, Kauno, 1891-92,
Naugarduko, 1892-1893 m. . Kūriniai romantiški, išraiškingo, grakštaus piešinio,
subtilaus šešėliavimo, spalvingo, švelnaus kolorito. Pav. Vladas Gasiūnas
Andriulis Pranciškus (Andriolli) 1794 Brentonico (prie Rovereto, Italija) - 1861 m.
gegužės Vilnius, tapytojas, skulptorius. italų kilmės. Dailininko M. E. Andriolio tėvas. Po
1812 karo (paleistas iš nelaisvės) apsigyveno Vilniuje. 1827 priėmė Rusijos pilietybę.
1832 Vilniaus universitete įgijo tapytojo ir dekoruotojo, 1839 Sankt Peterburgo dailės
akademijoje - piešimo mokytojo specialybę. -1841 dirbo piešimo mokytoju Šiaulių bajorų
mokykloje. Sukūrė skulptūrų (Nukryžiuotasis Pranciškonų bažnyčioje Vilniuje, 1841,
senosios Raudondvario bažnyčios interjero ir frizo skulptorius dekoras, 1855-56, d.
altoriaus skulptūros bei gipso lipdiniai, 1858-60 m. , Vilniaus katedroje restauravo
skulptūras (1830 ir 1833 m. , freskas, atliko drožybos darbų (1837 m. . Kūryba turi
akademistinio realizmo ir manierizmo bruožų. Osvaldas Daugelis
Andrioniškio meteoritas, achondritas, labai retos eukritų klasės. Nukrito 1929 m. vasario
9 d. netoli Andrioniškio (prie Padvarninkų). Surinkta 11 gabaliukų, jų masė 3858 g. 1969
rastas dar vienas šio meteorito gabalas, kurio masė 1073,5 g. Vienas seniausių pasaulyje
žinomų achondritų. 4 gabalai saugomi Vilniaus universiteto ir 2 - Geologijos instituto
mineralogijos, kiti - užs. šalių muziejuose. Vytautas Straižys
Andrioniškis, miestelis Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Šventosios ir
Griežos santakos; seniūnijos ir parapijos centras. 290 gyv. (2001 m. . Šv. apaštalų Petro ir
Povilo bažnyčia. Paštas, pagr. mokykla (nuo 1986 m. , kultūros namai (nuo 1958 m. . A
apylinkėse (prie Padvarninkų kaimo) rasta meteorito skeveldrų (T Andrioniškio
meteoritas). Vidmantas Daugirdas ISTORIJA. Pienionių seniūnijos inventoriuje 1672
minimas A miestelis. 1726 pastatyta kat. bažnyčia (1935 pastatyta nauja, 1936 įst.
parapija). Per 1830-31 sukilimą Andrioniškio -Svėdasų miškuose sukilėlių vadai buvo
įsteigę Karinį lietuvių komitetą. 1861-1931 A -valsčiaus centras. 1863 Andrioniškio
miške buvo Z. Sierakausko sukilėlių pagr. stovykla. 1866 įsteigta valdiška pradžios
mokykla (1949-1986 m. -septynmetė, aštuonmetė). Per 1919 m. gegužės 27 d. kautynes
su RA Lietuvos kariuomenė A išvadavo. 1931-34 daugumai gyventojų išsikėlus Į
vienkiemius miestelis prijungtas prie Anykščių valsčiaus. A apylinkėse prieš sovietinį
okupacinį režimą kovojo l Algimanto apygardos partizanai, Butkiškių miške buvo
apygardos vadavietė. Sovietinės okupacijos metais A buvo apylinkės centras (iki 1977
m. , kolūkio centrinė gyvenvietė. 1886 buvo 326,1923 - 263,1959 - 154,1970 - 208,1979
-230, 1989 - 281 gyv. Vincus Brazauskas
Andrisenas Hendrikas Fransiskas T H. F. Andriessen. Andrisenas Jurianas T J.
Andriessen. Andrisenas Luisas Josefas T L. J. Andriessen.
Andriškevičius Jonas 1944 m. liepos 29 d. Debeikiai, Lietuvos kar. veikėjas. Generolas
majoras (1998; 1993 pakeistas: suteiktas generolo leitenanto laipsnis). 1967 Leningrade
baigė S. Kirovo aukštąją karo mokyklą, 1976 Maskvoje -M. Frunzės karo akademiją.
1979-1980 m. Sibiro kar. apygardos Operatyvinės valdybos vyr. karininkas, 1980-1981
m. valdybos moksl. grupės viršininkas. 1981-1984 m. Etiopijos Vyr. kar. patarėjo štabo
vyresnysis operacijų karininkas. 1984-1991 m. VU Karinės katedros viršininkas. 1991-
1992 m. VU Reikalų valdybos civ. apsaugos ir gelbėjimo tarnybos vedėjas. 1992-1993 m.
SKAT Specializuoto mokymo centro, Krašto apsaugos mokyklos viršininkas. 1993-1999
m. LR kariuomenės vadas. Vyčio kryžiaus 4 laipsnio (1995 m. , Gedimino 2 laipsnio (l
999 m. ordinai. Pav. Gintautas Surgailis
Andriukaitis Motiejus Juozas 1840 Buktiškiai (Barzdų valsčius ) - 1894 m. kovo 24 d.
Shenandoah (Pensilvanijos valstija), JAV lietuvių visuom. veikėjas, spaudos darbuotojas.
1869 atvyko į JAV. Vienas iš Susivienijimo visų lietuvninkų Amerikoje steigėjų (1886 m.
, Lietuvių mokslo draugijos (nuo 1889 m. ir kitų lietuvių organizacijų narys.
Bendradarbiavo JAV lietuvių pirmajame laikraštyje Gaziela lietuviška, l.p. Unijoje,
Lietuviškajame balse, Naujojoje gadynėje. Aušroje ir kt. Bronius Raguolis
Andriukaitis Vytenis Povilas 1951 m. rugpjūčio 9 d. Kiusiur (Jakutija), politikas,
gydytojas. Kovo 11 d. Akto signataras. 1958 su tėvais grįžo į Lietuvą. 1975 baigė KMI,
1984 -VU Istorijos fakultetą. Su kitais įsteigė nelegalų būrelį, vad. A. Strazdelio
humaniškos minties universitetą (veikė 1976-1982 m. . 1972-1978 m. platino Lietuvos
Katalikų bažnyčios kroniką ir kitą neleg. literatūrą. Dėl to 1976 buvo KGB tardomas ir
nubaustas 3 m. priverstine registracija Ignalinoje. 1975-1985 m. Kauno, Ignalinos
ligoninių chirurgas. 1985-1990 m. Vilniaus universitetinės Santariškių ligoninės
kardiochirurgas. 1988 įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1989-1990 m. su kitais kūrė Lietuvos
nacionalinio saugumo, sveikatos ir mokslo koncepcijas. 1989-1994 m. ir 1997-1999 m.
LSDP pirmininko pavaduotojas, 1999-2001 pirmininkas, nuo 2001 (LSDP susijungus su
LDDP) pirmininko I pavaduotojas. 1990-1992 m. LR AT/AS deputatas. Nuo 1992 LR
Seimo narys, 2000-01 Socialdemokratinės koalicijos frakcijos seniūnas, nuo 2001 m.
liepos -Seimo pirmininko pavaduotojas. 1997 buvo vienas kandidatų į Respublikos
prezidentus. Pav.
Andriukonis Henrikas 1938 m. sausio 8 d. Dubialai (Širvintų valsčius , Vilkmergės
apskritis - 1985 m. sausio 27 d. Klaipėda, teatro aktorius. 1956-60 mokėsi Lietuvos
konservatorijoje. 1961-62 Rusų dramos teatro, nuo 1964 Klaipėdos dramos teatro
aktorius. Sukūrė daugiau, kaip 70 vaidmenų. Reikšmingesni: Vismantas (Just.
Marcinkevičiaus Mindaugas 1969 m. , Kazys (J. Tumo -Vaižganto Nebylys 1970 m. ,
Petras Kurmelis (Žemaitės Petras Kurmelis 1971 m. , Koriolanas (W. Shakespeare'o
Koriolanas 1972 m. , Orgonas (Moliėre'o Tartiufas 1974 m. , Kleščius (M. Gorkio Dugne
1978 m. , Mėtis Berkas (J. O'Neillo Anė Kristi 1979 m. . Parengė literatūros vakarų; juose
skaitė ir savo prozos kūrinius. Pav. Stefanija Calkauskuitė
Andriulis Vytautas, tikr. Judickas 1937 m. balandžio 24 d. Gūrai (Raseinių valsčius ),
teisininkas. Dr. (sočiai, m.; teisės mokslų kandidatas 1975 m. . 1963 baigė VU. 1973-
1979 m. dirbo Filos., sociol. ir teisės institute, 1980-1989 m. VU Istorijos fakultete. 1990-
1991 m. LR Teisingumo ministerijos Įstatymų departamento direktoriaus pavaduotojas,
1991-1993 m. LR vyriausybės patarėjas teisės klausimais, 1994-1999 m. Teisės instituto
direktoriaus pavaduotojas. 1995-1999 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenio
Teismų praktika vyr. redaktorius. Nuo 1998 dėsto Lietuvos teisės universitete; docentas
(1998 m. . Nuo 1999 LR Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas. Parašė
daugiau, kaip 70 moksl. straipsnių, kn. Nusikaltimų prevencijos patirtis Lietuvoje 1918-
1940 m. (2000 m. . Pav.
Andrius 11398 m. lapkričio 14, pirmasis Vilniaus vyskupas. Pranciškonas. Gimė M.
Lenkijoje, kilęs iš Vanago (Jastrzebiec) herbo bajorų. Polit. ir dipl. karjerą pradėjo
Vengrijos karaliaus dvare kaip karalienės Elžbietos (karalaitės Jadvygos motinos)
nuodėmklausys. 1370 Gniezno arkivyskupo sufraganas; titulinis Šėrėto (Moldavija)
vyskupas. Po aukštaičių krikšto 1388 paskirtas Vilniaus vyskupu. A rūpesčiu Vilniuje
pastatyta katedra, Šv. Martyno koplyčia Aukštutinėje pilyje, Ukmergės, Maišiagalos,
Nemenčinės, Medininkų, Krevo, Obolcų, Ainos parapijų bažnyčios. Įkūrė Vilniaus
katedros mokyklą, pranciškonų vienuolynus Lydoje (1397 m. ir Ašmenoje. Garsėjo kaip
geras pamokslininkas. Edvardas Gudavičius
Andrius 1325 11399 m. rugpjūčio 12 d. prie Vorsklos upės (-350 km į pietvakarius nuo
Kijevo), Pskovo (1342-48; valdė per vietininką) ir Polocko (1342-1387 m.
kunigaikštystis. Ldk Algirdo ir jo pirmosios žmonos, Vitebsko kunigaikštytės Marijos,
vyr. sūnus. Iki 8 dešimtmečio kovojo su Livonijos ordinu (LO). Po Algirdo mirties (1377
m. laikė save sosto įpėdiniu ir mėgino tapti didžiuoju kunigaikščiu. Sudarė broliui, Ldk
Jogailai, priešišką koaliciją (Livonijos ordinas, Maskvos d. kunigaikštystė, D. Naugardas).
Andriaus įtikintas Maskvos d. kunigaikštystis Dmitrijus Donietis 1380 užėmė LDK valdas
Starodubą ir Trubčevską. Kulikovo mūšyje (1380 m. A vadovavo Maskvos kariuomenės
daliniui. 1381 ir 1385 prieš LDK valdovą Jogailą sukėlė du maištus, kuriais pasinaudojo
Maskva ir LO. 1385 m. spalio 10 d. su LO magistru sudarė vasaline sutartį. Už LO pažadą
ginti nuo priešų A užrašė vokiečiams Polocko kunigaikštyste ir drauge puolė LDK r.
žemes. 1387 m. balandžio Skirgaila, padedamas lenkų, užėmė Polocką, A paėmė į
nelaisvę ir išsiuntė į Lenkiją, kur šis 7 metus kalėjo. Ldk Vytauto prašymu 1394 paleistas.
Žuvo Vorsklos mūšyje su totoriais. Algirdas Matulevičius
Andrius Juozas 1900 m. sausio 1 d. Panevėžys - 1988 m. liepos 7 d. Los Andželas,
kartografas ir topografas. Pulkininkas leitenantas. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919
baigė Karo mokyklą Kaune, 1931 - Aukštųjų karininkų kursų Topografijos skyrių. 1926-
40 dirbo Lietuvos kariuomenės štabo Karo topografijos skyriuje (kurį laiką jo
viršininkas). 1930-34 dėstė Karo mokykloje. Iki 1940 dirbo trianguliacijos darbus ir ruošė
Lietuvos žemėlapius. Nacių okupacijos metais kalintas. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Nuo
1953 dirbo Bostone (JAV) Lietuvių enciklopedijos Kartografijos ir geodezijos sk.
redaktoriumi. Sudarė daug Lietuvos ist., etn. ir rel. žemėlapių; žymesni - Lietuvos (1956
m. , Lietuvos etn. sienų (1968 m. . Žurnalo Lietuvių dienos Los Andžele redaktorius.
Buvo aktyvus lietuvių spaudos bendradarbis ir lietuvių išeivių visuom. veikėjas.
Andrius l (Andras I) apie 1014 ar 1020 tapie 1060 m. gruodžio Žire, Vengrijos karalius
(1046-60 m. . Stepono I Šventojo sūnėnas. Kai Steponas I apakino A tėvą, pabėgo į
Kijevą. 1046 nuslopinęs antikrikščioniškus sukilimus, per kuriuos nužudytas Vengrijos
karalius Petras, užėmė sostą. Sustiprino centr. valdžią, pakeitė bažn. organizaciją. 1051 ir
1052 Atlaikė Šv. Romos imp. Henriko III puolimus ir išsivadavo nuo vasalinės
priklausomybės. Nužudytas brolio Belos I šalininkų.
Andrius II (Andras II) apie 1176 - 1235 m. rugsėjo 21, Vengrijos karalius (1205-35 m. .
Belos III sūnus. Užėmė sostą nuvertęs sūnėną Vladislovą III. Dėl nesėkmių per V
kryžiausžygį (1217-21 m. , prastos šalies ek. padėties, didikų savivalės A nusileido
sukilusiems bajorams ir 1222 paskelbė Aukso bule. Ji išplėtė didikų ir vid. bajorų teises,
gerokai apribojo karaliaus valdžią. 1211 pakvietė Kryžiuočių ordiną ginti Transilvanijos
nuo kumanų (polovcų), bet 1225 už mėginimą kurti savarankišką valstybę iš Vengrijos
ordiną išvijo.
Andrius III (Andras III) apie 1265 - 1301 m. sausio 14 d. Buda (dab. Budapešto dalis),
Vengrijos karalius (1290-1301 m. . Andriaus II vaikaitis. Karaliumi tapo įveikęs
popiežiaus remiamą Karolį Martelį Anžu. 1291 sumušė kito pretendento, Šv. Romos imp.
Rudolfo I sūnaus Albrechto, kariuomenę. Dar labiau išplėtė didikų privilegijas. A mirtimi
baigėsi Arpadų dinastija.
Andrius fon Štirlandas, XIII a. Livonijos ordino magistras TAndreas von Stirland.
Andrius Tverištis (Andrėj Tverskij) 11323 Šoša (Tverės sritis), Rusijos bažn. ir polit.
veikėjas. Lietuvių kilmės -Nalšios kunigaikščio Gerdenio sūnus. 1266 jį pagrobė Pskovo
kunigaikštystis Daumantas, apkrikštijo ir atidavė į vienuolyną. Ilgainiui A tapo Šošos
vienuolyno viršininku, -1290-1315 buvo Tverės vyskupas. Rėmė Tverės kunigaikščių
kovą su Maskvos kunigaikštyste. 1308 m. Maskvos kunigaikščių sąjungininką metropolitą
Petrą apskundė Konstantinopolio patriarchui, kaltinoji simonija (bažn. pareigų, rangų,
privilegijų pardavinėjimu). Kai 1310-11 Pereslavlio bažn. susirinkimas Petrą išteisino, A
įtaka susilpnėjo. Atsisakęs vyskupystės grįžo į vienuolyną.
Andriušis Pulgis, tikr. Fulgencijus Andrusevičius 1907 m. kovo 31 d. Gaidžiai (Tauragnų
valsčius )t!970 m. gruodžio 19 d. Adelaidė, rašytojas. 1926-32 studijavo VDU. Period.
spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro
recenzijų, kelionių po Lietuvą ir V. Europos šalis reportažų. Išvertė užs. šalių rašytojų
apysakų, romanų; žymiausias A vertimas - M. de Cervanteso Don Kichotas (1942 m. .
1944 pasitraukė į Vokietiją, 1949 persikėlė į Australiją. Dalyvavo išeivių kultūros
gyvenime. Feljetonuose (rink. Daina iš kito galo 1962 m. vyrauja anekdotiškos buities
situacijos, šmaikšti pašaipa. Novelių rinkinyje Anoj pusėj ežero (1947 31997 m. ,
apysakose Sudiev, kvietkeli! (1951 m. ir Rojaus vartai (1960 m. detaliai atkuriama Rytų
aukštaitijos kaimo gamta ir su ja glaudžiai susijusio žmogaus buitis nepriklausomoje
Lietuvoje; pasakojimui būdinga lyriškumas, peizažų gausa, spalvinga kalba. Romane
Tipelis (1954 m. humoristiškai vaizduojamas jaunystės metų Kauno gyvenimas,
išjuokiami pusinteligenčiai. Dar parašė apysakėlę vaikams Vabalų vestuvės (1948 21995
m. , trumpų pasakojimų kn. Purienos po vandeniu (1963 m. , biogr. apybraižų,
atsiminimų. Pav. R: Rinktiniai rastai Boston 1968. Algis Samulionis
Andriušis Viktoras 1908 m. sausio 10 d. Gaidžiai (Tauragnų valsčius - 1967 m. kovo 27
d. Bostonas (Masačūsetso valstija), dailininkas, scenografas. 1931 baigė Kauno meno
mokyklą. 1931-44 Valstybės teatro Kaune (1941-44 Kauno didysis teatras) scenografas,
vyr. dailininkas. Sukūrė dekoracijų dramos, operos, baleto spektakliams: F. Schillerio
Marijai Stiuart (1937 m. , Moliėre'o Šykštuoliui (1938 m. , B. Shaw Pigmalionui (1943 m.
irkt. 1944 pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. 1950-53 čia sukūrė dekoracijų lietuvių
spektakliams, apipavidalino įv. švenčių, renginių.
Andriušytė-Žukienė Rasutė 1960 m. rugpjūčio 1 d. Jurbarkas, dailės istorikė, kritikė. Dr.
(hum., 2000 m. . 1986 baigė VDA. 1987-1993 m. dirbo NČDM, nuo 1991 ir VDU, nuo
1999 VDA Kauno dailės instituto direktoriaus pavaduotoja. Tiria XX a. p Rytų Lietuvos
(ypač M. kalba Čiurlionio) ir V. Europos dailę. Paskelbė dailėtyros straipsnių apie M.
kalba Čiurlionio kūrybą Lietuvos, Rusijos, Italijos, Vokietijos, Japonijos leidiniuose,
sudarė lietuvių dailininkų grupių kūrybos katalogų.
Andriuškėvičienė Juzė 1921 m. vasario 21 d. Šilėnai (Marijampolės apskritis), gydytoja
psichiatrė. habilituotas daktaras (biomed.; med. dr. 1985 m. . 1949 baigė Kauno
universitetą. 1951-61 dirbo Kauno psichoneurologinėje ligoninėje; nuo 1952 skyriaus
vedėja, nuo 1958 vyr. gydytoja. 1961-1995 m. dėstė VU; profesorius (1989 m. . Tyrinėja
šizofrenijos etiopatogenezę, kliniką, gydymą, galvos smegenų aterosklerozės diagnostiką,
alkoholizmo, įv. depresijų gydymą, psichiatrinės pagalbos organizavimą. Paskelbė
mokymo priemonių. Pav.
Andriuškevičius Aleksas 1959 m. kovo 7 d. Panevėžys, dailininkas. 1983 baigė ŠPI.
1983-1986 m. mokytojavo Garliavoje. Nuo 1988 dėsto Kauno dailės institute. Ankstyvoji
tapyba fotorealistinė (Miestiečiai I, //, Modistė, visi 1985, Kūnai 1987 m. . Vėliau pradėjo
kurti objektus, akcijas, žemės meną, videomeną, su grupe Post Ars (narys nuo 1989 m. -
performansus (ciklai Raušenbergo įkvėpimas, Kojos, Raštai, visi 1989 m. . Nuo 1990
susidomėjo konceptualiuoju ir proceso menu, raiškoje ėmė vyrauti minimalizmas
(piešinių serija Trys valandos darbo 1990 m. ; dažnos gamtos ir kultūros santykio, laiko
problemos (Lėktuvas, Plunksnos, abu 1995 m. . Nuo 1983 dalyvauja parodose,
festivaliuose. 1993 parodoje Europa -Bienale Niederlausitz II Vokietijoje pelnė (su Post
Ars) pagr. prizą, Prancūzijos ir Baltijos šalių videomeno festivalyje Rygoje -II premiją. A
kūrinių turi Lietuvos, Estijos, Izraelio muziejai. Pav. Danutė Zovienė
Andriuškevičius Alfonsas 1940 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškis, dailės kritikas, poetas. Dr.
(hum.; istorijos mokslų kand. 1973 m. . 1965 baigė VU Ist. ir filol. fakultetą. 1974-1990
m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filos., sociol. ir teisės institute, nuo 1989 dėsto
VDA, 1993-2001 Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjas; docentas (1991 m. . Tiria
XX a. lietuvių estetiką ir šiuolaikine lietuvių daile. Išleido studiją Grožis ir menas lietuvių
estetikoje 1918-1940 (1989 m. , kritikos str. rinkinį Lietuvių dailė: 1975-1995 (1997 m. ,
sudarė leidinį 72 lietuvių dailininkai - apie dailę (1998 m. , paskelbė daugiau, kaip 200
moksl. straipsnių liet., estų, rusų, JAV spaudoje. Sukūrė eilėraščių (kn. 33 eilėraščiai
1994, 66 eilėraščiai 1998, Eilėraščiai 2000 m. . Tarpt, dailės kritikų asociacijos (AICA),
grupės 24 narys. Pav. Ingrida Korsakaitė
andro... (graikų aner, kilm. andros - vyras, žmogus), pirmoji sudurtinių žodžių dalis,
rodanti sąsają su vyru, vyriškąja lytimi, su žmogumi (androgenai).
androgamonai (Tandro... + Tgamonai), gamonai, kurie gaminasi spermatozoiduose.
androgenai (T andro... + graikų genos - kilmė), steroidiniai lytiniai hormonai. Prie A
priskiriamas T testosteronas ir jo skilimo produktai Tandrosteronas,
dihidroepiandrosteronas, androstenedionas. Gaminasi sėklidėse, kiaušidėse, antinksčių
žievėje. A lemia pirminių ir antrinių vyriškų lytinių požymių vystymąsi: gaktos, veido,
krūtinės, kitų kūno vietų plaukuotumą, plikimą, balso kitimą, odos storėjimą. Veikiant A
spartėja baltymų sintezė, raumenų ir kaulų augimas, medžiagų apykaita, kalcio
kaupimasis, eritrocitų skaičiaus didėjimas. Osvaldas Rukšėnas
androgenėzė (f andro... + graikų genesis - kilmė, atsiradimas), lytinio dauginimosi būdas -
vyriška Tpartenogenezė. Prieš arba po apvaisinimo moteriškos lytinės ląsteles branduolys
žūva, todėl po apvaisinimo naujas organizmas vystosi iš ląstelės su tėvo branduoliu ir
motinos citoplazma. Pasireiškia tėvo požymiai, motinos - tik tie, kurie paveldimi ne per
branduolį, todėl reiškinys naudojamas nebranduoliniam f paveldimumui tirti. Paprastai
būna haploidinė A, tačiau haploidai yra negyvybingi. Augalų diploidinė A vyksta
susiliejus dviems branduoliams, o gyvūnų - esant Tpolispermijai. Galima gauti A
dirbtinai, pvz., apšvitinus moteriškas lytines ląsteles jonizuojančiąja spinduliuote. Kastytis
Beitas
androkefalija ( T andro... + graikų kephalė-galva), žvėries arba pabaisos su žmogaus galva
vaizdavimas. Populiarus senovės, ypač senovės Rytų mene ( senovės Egipte - T sfinksas,
Asirijoje - sparnuotas jautis vyro galva). Dažnas senojoje Tolimųjų Rytų, Indijos,
Amerikos dailėje, ypač plėtotas ankstyvųjų vidurinių amžių Europos mene. Pav. Lijana
Šalavičiūtė
Andromachė (Andromache), graikų mitologijoje Hektoro žmona. Misijos valdovo
Ejetiono dukra. Po vyro žūties, Trojos paėmimo ir grobio dalybų tarp achajų atiteko
Achilo sūnui Neoptolemui. Jam žuvus ištekėjo už Heleno, Hektoro brolio, ir išvyko su juo
į Epyrą. Šiam mirus kartu su Neoptolemo sūnumi Pergamu grįžo į Misiją. Antikinėje
literatūroje A myli pirmąjį vyrą Hektorą, nujaučia jo žūtį, jį aprauda. Tapo ištikimos
žmonos simboliu. Aleksandra Teresė Veličkienė
Andromeda (Andromeda), graikų mitologijoje etiopų karaliaus Kefėjo ir Kasiopėjos
dukra. Dėl motinos gyrimosi esant gražesne nei nereides turėjo būti paaukota Poseidono
atsiųstai jūrų pabaisai. Prie uolos prikaltą A išgelbėjo Persėjas, už kurio ji ištekėjo ir
pagimdė Gorgofonę, Helėją, Elektrioną, Alkają, Stenelą ir Nestorą. A sužadėtinis, Kefėjo
brolis Finėjas, norėjo Persėjo atsikratyti, bet šis pasinaudojo Medūzos galva ir pavertė jį
akmeniu. Atėnė Persėjo garbei po jo mirties A vardu pavadino žvaigždyną. Aleksandra
Teresė Veličkienė
503
Andromeda (Andromeda), And, dangaus Šiaurės pusrutulio žvaigždynas. Plotas - 722 kv.
laipsniai. Žymiausias objektas - f Andromedos galaktika (M31 m. . Šviesiausios (antro
ryškio) žvaigždės - Alferacas (a And; dar vadinama Sirahu), Mirakas (|3 And) ir Almakas
(y And). Lietuvoje geriausiai matoma rudenį. Simbolizuoja senovės graikų mitų Etiopijos
karalaitę Andromedą. Pav.
Andromedos galaktika, M 31; NGC 224, tolimiausias Visatos objektas, matomas plika
akimi; priklauso T Vietinei galaktikų grupei. Matoma Andromedos žvaigždyne; atstumas
apie 2,4 mln. l.y. Regimasis suminis ryškis V = 3,44, absoliutusis ryškis M = -21,
regimasis skersmuo -3,2°. Masė ~3-10" A/e, su nematomos medžiagos vainiku -3- K)'2 MB
(Ma - Saulės masė). A artėja prie mūsų Galaktikos -300 km/s greičiu. Spėjama, kad A
centre yra labai masyvi T juodoji skylė. A yra pirmasis objektas, kurio užgalaktinė
prigimtis buvo atskleista. Pav. Vladas Vamevičius
Andronikas l Komninas (graikų Andronikos I Komnenos)
apie - 122 Konstantinopolis - 1185 m. rugsėjo 12 d. ten pat, Bizantijos imperatorius
(l183-1885 m. . Paskutinis iš Komninų dinastijos. Po pusbrolio imp. Emanuelio I
Komnino mirties (1180 m. pasiskelbė mažamečio imp. Aleksijaus II globėju. 1183,
manoma, organizavo Aleksijaus II nužudymą ir vedė jo našlę. Griežtomis priemonėmis
(aukšč. valdininkų decimacija) naikino korupciją administracijoje, draudė admin. postų
pardavimą, mažino provincijų žemvaldžių jtaką. Siekė atkurti polit. sąjungą su Vakarais
(pirmiausia Venecija); Rytuose su sultonu Salachu ad Dinų sudarė taiką. Rėmė Graikų
apeigų bažnyčios atskirumą. Kai Sicilijos normandai perėję Graikiją 1185 užėmė 2 pagal
dydį imperijos miestą Salonikus, Konstantinopolis sukilo ir minia A nužudė.
Andronikas II Paleologas (graikų Andronikos II Palaiologos) 1260 f 1332 m. vasario 13,
Bizantijos imperatorius (1282-1328 m. . A mokesčių reforma padidino iždo įplaukas,
nuskurdino gyventojus. Valdymo pradžioje buvo atnaujinęs uniją su Romos bažnyčia,
tačiau rėmė ir savo šalies ortodoksus. Siekdamas išlaikyti įtaką Balkanuose ir atremti
tiurkų seldžiukų veržimąsi į M. Aziją A pasitelkė Venecijos laivyną ir užsienyje
samdomus kar. dalinius. 1303 m. katalonų samdiniai karą su turkais pavertė maištu prieš
Bizantiją, 1305-07 m. nuniokojo Trakiją, vėliau - Makedoniją ir dalį Graikijos. Sustiprėjo
Graikijos valstybėlių separatizmas ir Serbijos įtaka. Bizantijos viduje išaugo naujos
aristokratų kartos opozicija. 1321-28 piliečių karai galutinai susilpnino valstybę.
Padažnėjo svetimtaučių veržimasis į Balkanus ir M. Aziją. Atsisakęs sosto A mirė
vienuolyne.
Andronovo kultūra (Andronovskaja kultūra), bronzos amžiaus archeologinė kultūra ,
paplitusi 2 tūkstantmečio p.m.e. vid. ir 2 pusėje tarp Uralo ir Jenisiejaus (Kazachijoje, V.
Sibire, P. Pauralėje). Pavadinta Andronovo kaimo (Krasnojarsko kr.) vardu. A apima
didelę teritoriją, skiriama įv. variantų. Žmonės gyveno pusiau žeminėse bei antžeminiuose
pastatuose. Naudojo titnaginius ir metalinius dirbinius. Laidota kapinynuose ir
pilkapynuose; dalis kapų su apskritais ir keturkampiais akmenų vainikais. Mirusieji laidoti
nedeginti ir sudeginti. Rasta titnaginių dirbinių, metalinių įrankiu ir ginklų,
plokščiadugnės keramikos, puoštos geometriniu ornamentu, žalvarinių ir auksinių
papuošalų. Pav. Algimantas Merkevičius
Andropov (Andropovas), Rusijos miesto fRybinsko pavadinimas 1984-89.
Andropov Jurij (Jurijus Andropovas) 1914 m. birželio 15 d. Nagutskaja (Stavropolio kr. -
1984 m. vasario 9 d. Maskva, SSRS valstybės veikėjas. Armijos generolas (1976 m. .
Baigė Aukštąją partinę mokyklą prie SSKP CK. 1940-44 Karelijos komjaunimo CK I
sekretorius, 1947-51 Karelijos KP (b) CK 11 sekretorius. 1951 -53 dirbo VKP (b) CK.
1954-57 SSRS nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Vengrijoje. Vienas 1956 SSRS kar.
intervencijos į Vengriją organizatorių. 1957-62 SSKP CK skyriaus vedėjas, atsakingas už
ryšius su kom. šalių partijomis. 1962-1967 m. ir 1982 m. gegužės – lapkričio mėn. SSKP
CK sekretorius. 1967-1973 m. kandidatas į SSKP CK polit. biuro narius, nuo 1973 polit.
biuro narys. 1967-1982 m. KGB pirmininkas. Nuo 1982 m. lapkričio SSKP CK
generalinis sekretorius, nuo 1983 m. birželio ir SSRS AT prezidiumo pirmininkas.
Admin. metodais bandė stiprinti krizėje atsidūrusią sov. sistemą. Edvardas Kriščiūnas
androsteronas (T andro... + graikų stereos•-stiprus),vyriškas lytinis hormonas. Priklauso
T androgenams. Ayra T testosterono skilimo produktas. Pagal chem. sudėtį priskiriamas
17-ketosteroidams. A būdingas silpnas androgeninis aktyvumas. Išsiskiria su šlapimu
kartu su kitais 17-ketosteroidais. Pirmą kartą grynas išskirtas išvyru Šlapimo 1931. Jūratė
Valiūnienė
Andrulis Artūras 1918 m. vasario 13 d. Ryga - 1991 JAV, krepšininkas, krepšinio teisėjas.
1937 baigės Kauno Aušros berniukų gimnaziją įstojo į Karo mokyklą ir įgijo artilerijos
jaun. leitenanto laipsnį. Krepšinį žaidė nuo 1934.1936-41 Lietuvos krepšinio rinktinės
narys. 2 kartus Lietuvos čempionas (1935,1936 m. , 2 kartus Europos čempionas (1937,
1939 m. . Tarpt, kategorijos krepšinio teisėjas (1939 m. . 1944 pasitraukė į Vokietiją,
vėliau į JAV. Stanislovas Slankus
Andrulis Vincas, Andrulevičius 1890 m. vasario 4 d. Gripiškės (Trakų apskritis) - 1972
m. gruodžio 10 d. Čikaga (1973 palaidotas Stakliškėse), JAV lietuvių spaudos
darbuotojas. ] JAV emigravo 1911.1916-18 studijavo Valparaiso universitete. Nuo 1919
JAV KP narys. Su kitais įkūrė Lietuvių komunistų sąjungą, 1920-laikraštį Vilnis, iki 1972
jo vyr. redaktorius. Parašė publicistinių ir grožinės literatūros kūrinių. R; Didis
pašaukimas Vilnius 1979. DomasŠniukas
Andrusov Dmitrij (Dmitrijus Andrusovas) 1897 m. lapkričio 7 d. Tartu - 1976 m.
balandžio 1 d. , slovakų geologas. Slovakijos mokslų akademijos narys (1953 m. ,
Čekoslovakijos mokslų akademijos n. korcsp. (1956 m. . 1938 ir 1952-1970 m. Prahos
universiteto, 1938-52 Bratislavos aukštosios techn. mokyklos profesorius. Tyrė Karpatų
stratigrafija, tektoniką ir paleofauną, inž. geologijos problemas, susijusias su užtvankų
statyba, tunelių kasimu, geležinkelių tiesimu, naudingųjų iškasenų paieškomis
Karpatuose. Parašė Čekoslovakijos Karpatų geologiją (Geologia Československych
Karpai 3 t. 1958-65 m. .
Andrusovo paliaubos, LLV paliaubų su Rusija sutartis, sudaryta 1667 m. sausio 30 d.
trylikai su puse metų Andrusove (ties Smolensku). Paliaubomis baigėsi Rusijos pradėtas
1654-1667 m. karas. Derybos dėl A su pertraukomis vyko nuo 1663. LLV komisarų
vadovu iš pradžių buvo LDK kancleris kalba Z. Pacas, paskutiniame derybų etape -
Žemaitijos seniūnas J. Glebavičius. Rusijos didžiajai pasiuntinybei vadovavo A. Ordinas
-Naščiokinas. LLV Rusijai atidavė 1611 atsiimtą ir nuo 1618 Deulino paliaubų LDK
valdytą Smolensko vaivadiją, Ncvclį, Sebežą, Veližą, Lenkijos valdytas Černigovo,
Sevcrianų Naugardo žemes, pripažino Kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimą su
Rusija. Šios caras pažadėjo nesitituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, už žemes,
atimtas iš LLV bajorų, sumokėti l mln. auksinų (200 000 rb). Rusijai atitekusių žemių
bajorai, t.p. totoriai, žydai, pardavę savo turtą, turėjo teisę persikelti į LLV. LDK atgavo
Latgalą (su Daugpiliu ir Rčzekne), Polocką ir Vitebską. Abi valstybės sutarė išvien
priešintis Krymo chanatui, Turkijai, pasikeisti belaisviais. Rusija turėjo grąžinti išvežtus
gyventojus, archyvus ir kitą pagrobtą turtą. A nustatyta LLV ir Rusijos valst. siena buvo
patvirtinta 1686 T Amžinąja taika ir išliko iki LLV I padalijimo (1772 m. . Po A sumažėjo
LDK teritorija, ek. ir kar. galia. Amanas Tyla
Andruševičius Jonas (lot. Anchusius, lenk. Andruszewicz) |po 1566 m. balandžio 13,
vyskupas, valstybės pareigūnas. LDK taurininko ir karaliaus raštininko sūnus. Vilniaus
kanauninkas, 1544 Kijevo, 1566 Lucko vyskupas (pastarųjų pareigų tikriausiai nespėjo
užimti). Parašė eiliuotą pasakojimą (lot. kalba, 52 eilutės, apie 1543 m. apie Ldk Algirdo
valdymo metu nukankintus 14 legendinių pranciškonų. J. T.
Andruška Benediktas 1884 m. kovo 18 d. Vilkaičiai (Bernotavo valsčius , Telšių
apskritis) - 1951 m. vasario 6 d. Verchneuralsk (Čeliabinsko sritis), jėzuitas (1903 m. ,
kunigas (įšventintas 1915 m. . Kankinys (2000 m. . Jėzuitų ordino atkūrimo Lietuvoje
iniciatorius. Studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1919,1923-30 joje
dėstė), Lenkijoje, Austrijoje, Anglijoje. 1923-30 Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios
Kaune rektorius. 1930 pradėjo statyti Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Šiauliuose, 1944-48 jos
rektorius. 1936-41 Lietuvos jėzuitų provincijolas. Su kitais įkūrė Šeimynų pasiaukojimo
Švč. Jėzaus širdžiai ir kitas rel. organizacijas, joms vadovavo. Parašė kn. Jėzuitai (1925
m. , Dievo buvimas (1926 m. , Evangelijų kilmė ir jų tikėtinumas (1930 m. , Kristus (1935
m. , išvertė rel. veikalų. 1949 sov. saugumo suimtas; kalintas. Pav. Jonas Boruta
Andrzejaus Zamoyskio teisynas (1778 m. fZamoiskio teisynas.
AndrzejeVski Jerzy (Ježis Andžejevskis) 1909 m. rugpjūčio 19 d. Varšuva - 1983 m.
balandžio 19 d. ten pat, lenkų rašytojas. Ankstyvuosiuose kūriniuose (aps. rink.
Neišvengiami keliai/Drogi nieuniknione 1936, rom. Širdies dama/Lad serca 1938 m. kat.
etikos požiūriu gvildeno būties problemas. Vėlesnėje kūryboje išryškėjo visuom.
problematika (karo metų aps. rink. Naktis l Noc 1945 m. . Romane Pelenai ir deimantas
(Popiol i diament 1948, lietuvių 1957 m. remdamasis kom. ideologija parodė soc.
santvarkos įsitvirtinimą Lenkijoje. Nuo 6 dešimtmečio A kūryboje žymu opozicinės
nuostatos. Paraboliškose apysakose Tamsybės gaubia žemį (Ciemnošci kryją žiemių 1957
m. , Rojaus vartai (Bramyraju 1960 m. parodė kom. totalitarizmo grėsme, pabrėžė
individo moralinę atsakomybę. Žymiausias A rom. Košė (Miazga 1981 m. , kuriame lit.
fikcija siejama su tikrais įvykiais, naudojamas avangardistinis pasakojimas, koliažinė
kompozicija. Kt. kūriniuose (rom. Einu šokinėdamas po kalnus l Idzie skacząc po goraeh
1963, apsakymai, dienoraščiai, publicistika) atsispindi žmogaus dvasiniai konfliktai XX a.
ist. lūžių laikotarpiu. AlgisKalėda
AndrzejeVski Leopold Piotr T L. P. Andrijauskas. Andų grupė f Andų tautų bendrija.
Andūjar (Andūcharas), miestas Ispanijos pietuose, Andalūzijoje, į rytus nuo Kordobos. 38
700 gyv. (2001 m. . Įsikūręs Sierra Morenos kalnų p. papėdėje, prie Guadalquiviro upės.
Sodrinama urano rūda (kasama netoli A), lydoma cinkas ir švinas. Keramikos pramonė.
Tvirtovė su 15 bokštų (967 m. , gotikinės bažnyčios, romaninis akmeninis tiltas. Senovėje
A vietoje buvo keltų gyvenvietė. 206 m. p.m.e. užėmė romėnai. 1224 A prijungtas prie
Ispanijos.
Andų Kordiljėros (Cordillera de los Andes) t Andai.
Andulių kapinynas, Ėgliškių kapinynas, yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje,
prie Andulių ir Ėgliškių kaimų, Danės kair. krante. 1895 ir 1903 m. kapinyną tyrė A.
Gotze, 1901, 1903, 1906 m. ir 1908 m. - A. Bezzenbergeris, 1972 -Kretingos kraštotyros
muziejus (tyrimų vadovas I. Jablonskis). Ištirta daugiau, kaip 800 nedegintų (2- VIII a. ) ir
sudegintų (9- XII a. ) mirusiųjų kapų. Rasta darbo įrankių, ginklų, papuošalų, dengtų
sidabro plokštelėmis ir su tamsiai mėlyno stiklo akutėmis, smeigtukų, segių, drabužių
liekanų. Radiniai buvo Berlyno, Karaliaučiaus ir Įsruties muziejuose; keliolika yra
Karaliaučiaus ist. muziejuje, apie 120 Kretingos kraštotyros muziejuje. į pietus nuo A yra
fAndulių piliakalnis. Pav. Regina Kulikauskienė
Anduliu piliakalnis, Ėgliškių piliakalnis, Perkūno kalnas, Piltis, yra Kretingos rajono
savivaldybės teritorijoje, tarp Andulių ir Ėgliškių kaimų, Danės kair. krante ir jos intako
Kapupio dešinysis krante. iš pietryčių ir v. piliakalni juosia Danės ir Kapupio slėnis bei
daubos, iš Šiaurės supiltas 36 m ilgio, 5 m aukščio pylimas (išliko). į pietryčius nuo A,
Kapupio krante esančioje kalvoje, vadinamoje Švedkalniu, buvo įtvirtintas priešpilis. iš
pietų ir v. jį juosė Danės slėnio daubos, iš Šiaurės - aukštumos, nuo kurių jį skyrė griovys
ir -70 m ilgio išskleistas pylimas. Šlaitai statūs, 10-12 m aukščio. Aikštelė 60 x 40 m
dydžio su plonu kultūros sluoksniu; pylime yra du degėsių sluoksniai. Manoma, čia
galėjusi būti Kretingos pilis, 1253-63 minima rašytinių šaltinių. apie 200 m į šiaurę nuo A
yra T Anduliu kapinynas. Vylauias Daugudis
Andų tautCį bendrija (isp. ComunidadAndina deNaciones), iki 1996 Andų grupė, Andų ir
prie Andų esančių šalių ek. sąjunga. Susikūrė 1969 penkioms 'f Lotynų Amerikos
laisvosios prekybos asociacijos šalims Cartagenoje (Kolumbija) pasirašius ek.
bendradarbiavimo sutartį - Andų paktą (isp. Pado Andino). Grupe sudarė Bolivija,
Kolumbija, Ekvadoras, Peru (1992 narystė suspenduota, 1997 vėl pratęsta) ir Čilė (l 977
išstojo); 1973 įstojo Venesuela; Panama turi stebėtojos statusų. A apima 4,71 mln. km:
teritoriją, apie 102 mln. gyventojų. Būstinė Limoje.Tikslas -panaikinti A šalių sočiai, ir
ek. raidos skirtumus, padidinti šių šalių svarbą Lot. Amerikoje (liberalizuoti savitarpio
prekybą, sukurti muitų sąjungą, derinti šalių ek. ir sočiai, politiką, pramonės planavimą).
1978 įkūrus Andų rezervų fondą (nuo 1991 Lot. Amerikos rezervų fondas) pradėta valiutų
integracija; atsiskaitymams tarp šalių 1985 įvestas Andų pešas. Nuo 1992 egzistuoja
laisvosios prekybos zona. Aleksandras Vytautas Rutkauskas
Andų tunelis, Cumbrės tunelis, Transandų tunelis, yra Argentinos ir Čilės pasienyje, P.
Anduose, prie Cumbrės perėjos. Įrengtas 3200 m aukštyje. Ilgis 3,2 km. Per A eina
Valparaiso -Buenos Airių (Transandų) geležinkelis. Elena Stankūnienė
Andziulaitis -Kalnėnas Juozas 1864 m. gruodžio 13 d. Gaisriai (Sintautų valsčius ) - 1916
m. vasario 12 d. New Britain (Konektikuto valstija), poetas, publicistas, vertėjas. 1883
baigės Veiverių mkt. seminariją mokytojavo Garliavoje (mokė iš draudžiamų lietuvių
knygų). Priklausė slaptai kuopelei, rėmusiai Aušrą. Nuo 1884 bendradarbiavo Aušroje.
Rinko tautosaką ir etn. medžiagą. Persekiojamas už ryšius su lietuvių spauda 1886
persikėlė į Tilže. Redagavo 2 paskutinius Aušros numerius, suteikėjai pozityvistinę
pakraipą. 1886 emigravęs į JAV dirbo angliakasiu, vertėsi prekyba, bendradarbiavo
Lietuviškajame baise, Apšvietoje. 1890-1892 m. redagavo Vienybę lietuvninkų. 1894
baigęs Baltimorės universiteto Med. koledžą vertėsi gydytojo praktika ir lietuvių veikloje
nebedalyvavo. Eilėraščiuose iš pradžių vyravo romantiniai (apdainavo gamtą, gimtąją
kalbą), vėliau -sočiai, motyvai; žymi poezijos dalis - T. Ševčenkos, I. Nikitino, R. Burnso
sekimai. literatūros kritikoje propagavo realizmą, ragino rūpintis meniškumu.
Publicistikos straipsniuose smerkė Rusijos politiką Lietuvoje, kėlė
darbininkų sočiai, problemas, skelbė pozityvizmo, radikalaus visuomenės pertvarkymo
idėjas. Parašė mokslo populiarinimo ir ist. apybraižų (Tomas Miunceris ir didysis būni
maištas 1892, Armėnija ir armėnai 1893 m. . Išvertė A. Mickevičiaus, N. Gogolio, G. de
Maupassant'o, H. SienkieVicziaus, M. Konopnickos ir kt. rašytojų kūrinių, anglų ist. E. A.
Freemano Europos istoriją (1891 m. . R: Raštai Vilnius 1971. Kęstutis Saldiiūnas
Andziulis Kęstutis 1948 m. sausio 20 d. Jieznas, dailininkas restauruotojas. 1973 baigė
LDI. Nuo 1973 Kultūros paminklų restauravimo tresto Vilniuje, nuo 1981 Kaune
dailininkas restauruotojas. Restauravimo įgūdžius tobulino Erfurte (1978 m. , Florencijoje
(1998 m. . Restauravo sakralinių ir pasaulietinių pastatų sienų tapybos dekoro (Verkių
rūmų Vilniuje, 1973-74, Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje, su kitais, 1974-79, daugiausia -
Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno freskų, 1976-2000, su pertraukomis), molbertinės
tapybos paveikslų.
Andziulis Vytautas 1930 m. lapkričio 4 d. Šėta, Lietuvos pasipriešinimo sov. okup.
režimui veikėjas. 1948 įgijęs spaustuvininko specialybę 1948-1974 m. dirbo spaustuvėse
Kaune, Kupiškyje (1954-57; vedėjas), Troškūnuose (1957-59 m. , vėliau technol.
technikume Kaune. Nuo 1954 kaupė šriftą ir spausdinimo mašinos detales. Salių kaime
(prie Kauno) po savo gyv. namu 1978-1981 m. įrengė nelegalią Tab spaustuvę-lcidyklą.
Joje 1981-1990 m. išspausdino 39 rcl., ist. ir kitokius leidinius. Jie žadino Lietuvos
gyventojų tautinį sąmoningumą. Nuo 1997 VDKM vyresn. muziejininkas. Gedimino 3
laipsnio ordinas (1998 m. . Pav. Domas Akstinas
Andžaparidze Zurab (Zurabas Andžaparidzė) 1928 m. balandžio 12 d. Kutaisi - 1997 m.
balandžio 12 d. Tbilisis, gruzinų dainininkas (tenoras). 1952 baigė Tbilisio konservatoriją,
nuo 1971 joje dėstė; profesorius (1984 m. . 1952-59 ir nuo 1970 Gruzijos OBT solistas,
1979-1982 m. direktorius. 1959-1970 m. Maskvos Didžiojo teatro solistas. Vaidmenys:
Abesalomas (Z. Paliašvili Abesalomas ir Eteri), Don Chosė (G. Bizet Kamen), Germanas
(P. Čaikovskio Pikų dama), Kavaradosis (G. Puccini Toska) ir kt. Gastroliavo užsienyje.
Aldona Juo - 1elienė
Andžėlikas TAngelico.
Andžio (Anjo), miestas Japonijoje, Honsiu saloje, Aiči prefektūroje, -30 km į pietryčius
nuo Nagojos. 155 800 gyv. (2001 m. ; įeina į Nagojos aglomeraciją. Mašinų, metalo
dirbinių gamyba, tekstilės pramonė. A pradėjo kurtis 1891 prie pastatytos geležinkelio st.
(Tokijo -Kobės geležinkelis).
Andžolinis Gasparas Domenikas Marija f G. D.Angiolini.
anekdotas (graikų anekdotas - nepaskelbtas, neišleistas): 1. Tautosakos kūrinys, trumpas
pasakojimas, kuriame komiškai vaizduojamas vienas įvykis arba veikėjo poelgis.
Anekdotuose išjuokiama moralinės ydos, nepagrįstos veikėjų pretenzijos, nestandartiniai
veiksmai, nelogiški situacijos vertinimai. A siužetas elementarus, paprastai jį sudaro
dviejų veikėjų susidūrimas; veikėjai dažniausiai būna iš aplinkos išsiskiriantys žmonės -
žymūs asmenys, įv. profesijų atstovai. A tolydžio atsinaujina: siužetas lieka tas pats arba
panašus, tačiau senąsias realijas ir veikėjus keičia gyv. meto įvykiai, nauji veikėjai.
Panašių A turi daugelis tautų; jie greitai plinta, verčiami į kt. kalbas ir pritaikomi
konkrečios šalies ist. aplinkybėms, įgyja tautinių bruožų. A paprastai pasakojami tam
tikrose situacijose; pasakotojas dažniausiai nesijuokia palikdamas klausytojams patiems
suvokti A esme. Užrašyta ~10 tūkst. lietuvių A (daugelio siužetų tik po l variantų). L:
Lietuvių liaudies anekdotai Vilnius 1994. Bronislova Kerbdytė 2. literatūros žanras,
trumpas komiškas kūrinys. Panašus į T feljetoną, T humoreską. Būdinga glaustumas,
eliptiška pasakojimo seka, netikėta, paradoksali išvada, komiška prasmės transformacija,
ironiška stilizacija, orientacija į adresatą. A atsirado kaip pasakojimas apie komiškus
epizodus iš įžymių žmonių gyvenimo ( VI a. Bizantijos ist. Prokopijaus pasakojimai apie
imp. Justinianą). A ypač populiarūs viduramžių ir Renesanso (G. Boccaccio) literatūroje.
A gali būti atskiras kūrinys arba didesnio kūrinio (novelių ciklo, biografijos, romano)
dalis. A sukūrė Žemaitė, V. Kudirka, L. Janušytė, A. Gricius, V. Žilinskaitė, J. Gimberis,
J. Erlickas ir kiti lietuvių humoristai bei satyrikai. Leidžiami anekdotų rinkiniai. Algis
Kalėda
aneksija (lot. annexio - prijungimas), T agresijos 3 forma - svetimos valstybės arba dalies
jos teritorijos prievartinis prijungimas prie savosios. A vertinama kaip šiurkštus tarpt,
teisės ir laisvo tautų apsisprendimo pažeidimas. Pagal tarpt, teise (1974 JT Generalinės
Asamblėjos rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo) bet koks svetimos teritorijos užvaldymas
kaip A padarinys laikomas neteisėtu. A dažniausiai vykdoma užkariaujant (okupuojant)
svetimą teritoriją. Įvykdžius A, dažniausiai išleidžiami teis. aktai, patvirtinantys teritorijos
prijungimą. Kartais (pvz., 1938 Vokietijai aneksavus Austriją) A gali būti pasiekta
prievartine sutartimi, nors tarp valstybių nėra akivaizdaus priešiškumo. Okupacijai
peraugus į A, aneksavusi valstybė paprastai oficialiai pareiškia apie valstybinės valdžios
aneksuotoje teritorijoje funkcionavimą ir tikisi kt. valstybių vyriausybių pritarimo. Tokias
deklaracijas 1910 m. paskelbė Japonija, pasisavinusi Korėjos protektoratą, 1981 Izraelis,
aneksavęs Golano aukštumas. 1898 JAV įvykdyta Havajų A buvo taikus procesas, nes
Havajų vyriausybė pripažino JAV vyriausybės viršenybe. JAV Kongresui 1845 paskelbus
kelias rezoliucijas buvo aneksuotas Teksasas (-1/3 Meksikos teritorijos). Lenkija 1920
okupavo ir 1922 aneksavo Vilniaus kraštą. 1936 Etiopijos A buvo įforminta Italijos
karaliaus dekretu. 1938-39 Vokietija aneksavo Čekoslovakiją, 1939 Klaipėdos kr., 1940
Sov. Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą, Estiją, Latviją, dalį Rumunijos teritorijos -
Besarabiją. 1949 PAR aneksavo Namibiją, 1951 Kinija - Tibetą, 1976 Indonezija - R.
Timorą. Lauras Bielinis
Aneliavos lobis, XIII a. sidabriniai lydiniai ir žalvariniai papuošalai, rasti 1908 m.
Aneliavos kaime (išnykęs, buvo dab. Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje). Lobį
sudarė 14 lietuviškų pusapvalės lazdelės formos sidabro lydinių (grivinų) ir 2 vytinės
žalvarinės apyrankės. Lydiniai 10-13 cm ilgio, 1,2-1,7 cm pločio; bendra masė -1536,65
g. Lobis (jį buvo įsigijęs kolekcininkas) neišliko. Adolfas Tautavičius
anemija (anaemia < Tan... + graikų haima - kraujas) t mažakraujystė.
anemochorija (graikų anemos - vėjas + choreo - einu, plintu), augalų vaisių, sėklų ir sporų
plitimas pavėjui. Sporas (kai kurių grybų) ir smulkias, lengvas (gegužraibinių šeimos
augalų) sėklas išnešioja net menkiausias vėjas. Vejančius augalus vėjas nulaužia ir ridena
žeme, o jų sėklos byra pakeliui. Vėjo išnešiojamos sėklos turi plaukelių kuokštus,
vadinamus skristukais. Tokius skristukus turi kiaulpienė, usnis, drebulė, tuopa. Kitų
augalų (klevų, beržų, uosių) vaisiai su sparneliais, kuriais sklando ir gali toli nuskrieti. A
būdingesnė atviro lauko, stepių, prerijų augalams. Giedrė Kmitienė
anemofilija (graikų anemos + philed - myliu, mėgstu), augalų žiedų prisitaikymas
kryžmiškai apsidulkinti vėjo nešamomis žiedadulkėmis. A būdinga beveik visiems
viksviniams, migliniams, kai kuriems kanapiniams, daugumai vid. juostos miškų medžių.
Anemofilinių augalų žiedai smulkūs, neryškiu apyžiedžiu, bekvapiai, žiedynai lankstūs
(žirginiai). Šie augalai dažnai žydi lapams neišsiskleidus ir gamina daug smulkių, lengvų,
lygių, birių žiedadulkių, kurių išorinėje sienelėje (egzinoje) yra oro pūslelės. Išbyrėjusias
jas nešioja net ir menkiausios oro srovės. (jiedrė Kmitienė, Stanislovas Sinkevičius
anemografas (graikų anemos + grapho - rašau), meteorologinis matuoklis, automatiškai
užrašantis vėjo greitį arba greitį ir kryptį. Vėjo greitį matuoja anemometras;
kryptiesjutiklis -vėlungė (krypties rodyklė). EI., magn. arba mech. būdu jutiklių
parodymai perduodami į registratorių, kuris brėžia vėjo greičio ir krypties svyravimų
kreive. Matavimų ribos 0,05-35 m/s. Jeigu užrašinėjama ir vėjo kryptis, prietaisas dar
vadinamas anemorumbografu. Arūnas Bukanūs
anemometras (graikų anemos + metron - matas), vėjo ir dujų srautų greičio matuoklis.
Turi mentine arba kaušinę sparnuote, kurios sūkių dažnis proporcingas vėjo ar dujų srauto
greičiui, anteną, skleidžiančią ultragarso impulsus (vėjo greitis nustatomas pagal
atsispindėjusių nuo atmosferos oro srautų ultragarso bangų pokyčius); kai kurie A yra
panašios į manometrą konstrukcijos -vėjo greitį fiksuoja jautrusis elementas - tenzometras
arba Pitot vamzdis. Nuolat vėjo greitį fiksuoja ir užrašo f anemografas.Vasilijus Vadovas
Ščemeliovas
Anenkovas Jurijus Ti.Annenkov. Anenskis Inokentijus - 1.Annenskij.
Anerio Felice (Feličė Anėrijus) apic 1560 Roma - 1614 m. rugsėjo 27 d. ten pat, italų
dainininkas, kapelmeisteris, kompozitorius. G. F. Anerio brolis. Priklausė Romos
mokyklai, plėtojo G. P. da Palestrinos a cappella polifoninį stilių. 1568-1574 m. berniukų
chorų giedotojas Romoje, G. M. Nanino mokinys. 1575-1579 m. giedojo Julijaus, 1579-
1580 m. Šv. Liudviko Prancūzo bažnyčios kapelose. Nuo 1585 Anglų kolegijos muzikos
mokytojas. Nuo 1589 muzikos virtuozų draugijos Romoje kapelmeisteris. Nuo 1594 (po
G. P. da Palestrinos)-popiežiaus kapelos kompozitorius. apie 1614 reformavo gradualą ir
su F. Suriano parengė gradualų Editio Medicaea redakciją. Kūriniai: Sacri hymni et
cantica (2 kn., 1596-1602 m. , Responsoria ad lectiones divini officii (keturbalsiai, 1606
m. , Madrigali spiritua/i (3 kn., penkiabalsiai, 1585-87; tribalsiai, 1589; šešiabalsiai, 1590
m. , Concerti spirituoti (1593 m. , motetai, psalmės. Ilgą laiką kai kurie A kūriniai (Stabai
Mater, Adoramus te Christe) buvo priskiriami G. P. da Palestrinai. Janas K/imas
Anerio Giovanni Francesco (Džovanis Frančeskas Anerijus) apie 1567 Roma, fpalaidotas
1630 m. birželio 12 d. Grąže (Austrija), italų kompozitorius, kapelmeisteris. F. Anerio
brolis. Priklausė Romos mokyklai, plėtojo G. P. da Palestrinos a cappella polifoninį stilių.
1575-1579 m. Šv. Petro bazilikos kapelos giedotojas Vatikane. Dirbo kapelmeisteriu
Romoje, Veronoje, 1624-28 (30?) Zigmanto Vazos kapeloje Varšuvoje. Kūriniai G. P. da
Palestrinos a cappella stiliaus. Sukūrė madrigalų (2 kn., penkiabalsiai, 1599; šešiabalsiai,
1608 m. , motetų (3 kn., 1609, 1611, 1613 m. , Sacrae cantiones (5 kn., dvibalsiai ir
šešiabalsiai, 1613-18 m. , Missa Constantia (12 balsų, skirtos Zigmanto Vazos žmonos
garbei, -l 630 m. , mišių, responsorijų, psalmių. Jonas Klimas
aneroidas (Tan...+ graikų aer - oras + eidos - pavidalas), prietaisas atmosferos slėgiui
matuoti; barometro rūšis. Jį sudaro plona disko pavidalo metalinė su išretintu oru (iki 1,33
Pa slėgio) dėžutė, kurios dugnas ir viršus koncentriškai gofruoti. Didėjant atmosferos
slėgiui dėžutė traukiasi, mažėjant - plečiasi. Prie dėžutės svertais pritvirtinta rodyklė.
Deformuojantis dėžutei svertai pasuka rodyklę, kuri rodo oro slėgio keitimąsi mmHg
suskirstytoje skalėje. A skalė graduojama pagal gyvsidabrio barometrą. Tiksliau nustatant
slėgį atsižvelgiama į temperatūros įtaką dėžutės deformacijai. A dažniausiai naudojamas
buityje ir ekspedicijose, kai nereikia didelio tikslumo. Pav. Arūnas Rūkantis
Anesaki Masahura (Masahura Anesakis) 1873 m. liepos 25 d. Kioto f 1949 m. liepos 23 d.
Tokijas, japonų religijotyrininkas. Dėstė Tokijo universitete. Nuo 1912 leido pirmąjį
Japonijoje rel. žurnalą Šiukiogaku. Tyrė Japonijos budizmą, jo istoriją, kitas Japonijos
religijas (t.p. krikščionybę). Pagr. veikalai: M-čirenas, budistų pranašas (1916 m. ,
Japonijos religijų istorija (1930 m. , Religinis japonų gyvenimas (1938 m. .
Anesi TAnnecy.
anestetikai (graikų anaisthetos - nejautrus), jutimus (daugiausia skausmo) slopinantys
vaistai. A yra 2 grupės: bendrieji ir vietiniai. Bendrieji A slopina centrinę nervų sistemą,
todėl kartu su jutimais laikinai išnyksta sąmonė, kai kurie re - 1eksai ir sumažėja raumenų
tonusas. Vartojami narkozei sukelti. Inhaliaciniai bendrieji A, vartojami įkvepiant, yra
dujos (azoto suboksidas - linksminančiosios dujos) arba lakūs skysčiai (etilo eteris,
halotanas, en - 1uranas, izo - 1uranas, des - 1uranas). Intraveniniai bendrieji A (ketaminas,
tiopentalis, midazolamas, propofolis) švirkščiami į veną. Kartais intraveniniai ir
inhaliaciniai A vartojami kartu: narkozė pradedama intraveniniais ir tęsiama
inhaliaciniais. Didelės migdomųjų ir etanolio dozės gali sukelti narkozę. Vietiniai A
(prokainas, lidokainas, dibukainas, bupivakainas, artikainas) apmarina audinius tam
tikroje kūno vietoje. Jie sutrikdo nervinio impulso sklidimą juntamosiomis nervinėmis
skaidulomis slopindami ląstelių membranų laidumą natrio ir kalio jonams. Vietiniais A
apipurškiama arba tepama gleivinė, jie švirkščiami po oda, į audinius ar aplink nervų
kamienus.
anestezija (anaesthesia < graikų anaisthėsia - nejautrumas), nejautra, dalinis arba visiškas
jutimo netekimas. Ligonis gali nejusti skausmo, temperatūros, spaudimo, vibracijos,
skonio. A atsiranda sergant kai kuriomis nervų sistemos ligomis, dėl kurių pažeidžiami
odos, raumenų, vidaus organų juntamieji nervai, t.p. sergant psichikos ligomis. Dirbtine A
vadinama grįžtamas centrinės nervų sistemos slopinimas, sukeliamas vaistais. A
reikalinga nejautrai sukelti per operaciją, ligonio gyvybinėms funkcijoms palaikyti prieš ir
per operaciją, pooperaciniu laikotarpiu. Skiriamos A stadijos: analgezijos, sujaudinimo,
tolerancijos (chirurginės narkozės). A būna bendroji, arba f narkozė, sritinė (skausmas
numalšinamas tam tikroje srityje - rankoje, kojoje) ir vietinė. Vietinė ir sritinė A
sukeliama anestezuojamaisiais vaistais - vietiniais T anestetikais. Pagal tai, kur
švirkščiamas anestetikas sritinei A sukelti, skiriama: laidinė A - į patį nervo kamieną arba
šalia jo (užblokuojami tam tikri nerviniai rezginiai, nervų kamienai), subdurinė A - į
nugaros smegenų kanalą, po kietuoju smegenų dangalu, epidurinė A - virš kietojo
smegenų dangalo (abi nuslopina skausmo impulsų sklidimą nugaros smegenyse). Vietinė
A skirstoma į paviršinę (anestetikais purškiama arba tepama gleivinė) ir infiltracinę
(anestetikų tirpalo švirkščiama į audinius). Jolita Gaiddienė
anesteziologija (anaesthesiologia < graikų anaisthėsia + logos - mokslas), medicinos šaka,
tirianti ligonio rengimą operacijai ir f anestezijai, anestezijos sukėlimą, gyvybinių
organizmo funkcijų reguliavimą per operaciją ir po jos. A nagrinėja anestezijos raidą,
anestetikų poveikį centrinei ir periferinei nervų sistemai, visam organizmui. A susijusi su
T reanimatologija.
Primityvūs skausmo malšinimo būdai - kraujo nuleidimas, apsvaiginimas alkoholiu - buvo
žinomi senovės Romoje, Graikijoje, bet dėl mažo efektyvumo ir pavojaus ligonio gyvybei
labai retai naudoti. Skausmas dažniausiai buvo vertinamas kaip dievo bausmė už
nuodėmes, todėl nuskausminimui skirta mažai dėmesio. Praktinės A etapas prasidėjo
1842-47, kai buvo panaudota inhaliacinė narkozė: W. T. G. Mortonas narkozę sukėlė
eteriu, H. Wellsas (abu JAV) - azoto suboksidu, o J. Y. Simpsonas (Didžioji Britanija) -
chloroformu. Atsirado pirmieji gydytojai anesteziologai. 1920 anestezijos metu atlikta
endotrachėjinė intubacija. Moksl. anesteziologijos raida prasidėjo 1942, kai H. R.
Griffithas ir G. Johnsonas (abu Kanada) anesteziologijoje pritaikė raumenų relaksantus.
Bendrajai anestezijai sukelti pradėta vartoti mažos inhaliacinių anestetikų dozės. Taip
atsirado šiuolaikinės daugiakomponentės narkozės metodas.
Lietuvoje skausmą slopinti per operaciją pradėta XIX a. viduryje. L. Liachovičius 1847,
praėjus vos 4 mėn. po eterio narkozės atradimo, ją panaudojo per operaciją Vilniuje;
eteriui įkvėpti naudojo savo sukonstruotą aparatą. 1947 išleistas V. Kuzmos pirmasis A
vadovėlis lietuvių kalba -Skausmas ir skausmo malšinamosios priemonės. 1955 Kauno
resp. klinikinėje ligoninėje V. Mikalauskas per operaciją panaudojo endotrachėjine
narkozę. Nuo 1960 A plėtojasi kaip savarankiška med. šaka. Platus anestezijos
naudojimas susijęs su R. Koposovo darbais Vilniuje ir J. Gumausko Kaune. Lietuvoje
veikia (nuo 1967 m. Anesteziologų ir reanimatologų moksl. draugija. Anesteziologijoje
plėtojama nauja kryptis - pagalba ligoniams, kenčiantiems nuo skausmo. Jolita Guiddienė
Anėto kalnas (isp. Pico dc Aneto, prancūzų Pic d'Aneto), aukščiausia Pirėnų kalnų
viršūnė. Aukštis 3404 m. Yra Ispanijoje, Maladetos kalnų masyve. Susidaręs iš granito
porfyrų. šiaurinės dalis apledėjusi. Šiaurės šlaitu eina Ispanijos -Prancūzijos valst. siena.
aneuploidija (graikų aneu - be + haploos - pavienis, vienas + eidos - pavidalas) f
heteroploidija.
aneurizma (graikų aneurysma - išsiplėtimas), maišelio ar verpstės pavidalo kraujagyslės
išsiplėtimas, atsirandantis dėl kraujagyslės sienelės, dažniausiai vidurinio jos sluoksnio,
pažeidimų. A būna arterijų, aortos ir venų. Vaikams ir jauname amžiuje A atsiranda dėl
vidurinio kraujagyslės sluoksnio įgimto silpnumo. Neretai įgimtos A išryškėja tik
vyresniame amžiuje. Aortos ir arterijų A atsiranda sergant ateroskleroze, sifiliu ar dėl
uždegiminio proceso. Dažniausia aortos A priežastis - aterosklerozė. Ji suardo aortos
vidinės sienelės elastinį raumens sluoksnį. Aortos sienelė silpnėja ir plečiasi. Daugiausia
A susidaro pilvo aortos dalyje, t.p. krūtinės aortoje, klubo arterijose. Sergant sifiliu A
dažniausia krūtinės aortoje ir pilvo aortos dalyje. Uždegiminės kilmės A sukelia mikrobai.
Tai žarnyno infekcijų sukėlėjai - salmonelės, stafilokokai, streptokokai, grybeliai. A
pasireiškia smarkia, išplitusia pulsacija. Didelė A pradeda spausti greta esančius nervus ar
stuburą. Tada ligonis skundžiasi skausmu. A gali plyšti ir sukelti ūmų kraujavimą. Ligonį
ištinka šokas, jis gali mirti. Aptikus A ligonis dažniausiai operuojamas. Pav. Vytautas
Triponis
anfasas T enface.
anfilada (prancūzų enf - 1ade < enfiler - sustatyti į eile), virtinė pereinamų (dažniausiai
reprezentacinių) patalpų, kurias jungia vienoje ašyje išdėstytos durų angos. Pro atvirų
durų angas matoma patalpų perspektyva. Atsirado senovės Persijoje, paplito vėlyvojo
renesanso rūmų architektūroje, vėliau baroko ir klasicizmo architektūroje. Lietuvoje
anfiladiškų patalpų yra baroko bei klasicizmo rūmuose (Pacų rūmai Vilniuje ir Kaune,
XVII a. ; Paežerių rūmai, XVIII a. , archit. M. Knackfussas; Verkių dvaro v. oficina,
XVIII a. pab.). Pav.
Anfinsen Christian Boehmer (Kristianas Beimeris Anfinsenas) 1916 m. kovo 26 d.
Monessen (Pensilvanijos valstija) – 1995 m. gegužės 14 d. Randallstown (Merilando
valstija), JAV biochemikas. 1950-62 dirbo Nacionaliniame kardiologijos institute, nuo
1963-1982 m. - Nacionaliniame artrito, metabolizmo ir virškinamojo trakto ligų tyrimų
institute Bethesdoje (Merilando valstija). Nuo 1982 J. Hopkinso universiteto profesorius.
Svarb. veikalas -Evoliucijos molekulinis mechanizmas (The Molecular Basis of Evolution
1959 m. . Nobelio premija 1972 (su S. Moore'u ir W. H. Šteinu) už fermentų
ribonukleazių molekulinės struktūros ir funkcijų išaiškinimą.
Anfossi Pasąuale (Paskvalė Anfosis) 1727 m. balandžio 5 d. Taggia (netoli Neapolio) -
1797 m. vasario ? Roma, italų kompozitorius, smuikininkas, kapelmeisteris. 1744-52
mokėsi Neapolio konservatorijoje pas F. Durante (smuiko klasėje) ir N. Piccini
(kompozicijos klasėje), vėliau pas A. Sacchini (kompozicijos). Iš pradžių garsėjo kaip
smuikininkas. 1783-1784 m. Londono karališkojo teatro dirigentas. 1786 apsigyveno
Romoje, nuo 1791 kapelmeisteris Laterane. Muziką pradėjo kurti būdamas 30 metų.
Kūryba vėlyvosios Neapolio mokyklos stiliaus; turėjo įtakos W. A. Mozarto operoms.
1758-1794 m. sukūrė 76 operas (dauguma pagal P. Metastasio tekstus; -40 išliko).
Didžiausią vertę turi A komiškosios operos, iš kurių populiariausia Tariamoji sodininkė
(La finita giardiniera past. 1774 Romoje, Vilniuje past. 1787 m. . Kiti kūriniai: 12
oratorijų, 2 kantatos, mišios, psalmės, instr. muzika. JonasKlimas
Anga, miško kirtėjų gyvenvietė Rusijoje, Tomsko srityje. 1951 m. spalio į A atitremtos
kelios šeimos iš SSRS okupuotos Lietuvos. 1952 pavasarį dar -40 to paties ešelono šeimų
atkelta iš Tunguskij Boro miško kirtimo punkto (-20 km nuo A). Tremtiniai kirto mišką,
gabeno rąstus prie Čiulymo upės, rišo ir plukdė sielius. Gyveno barakuose miške. 1956-58
dauguma grįžo į Lietuvą. Pav. Aldona Juodvalkytė
Angara, upė Rusijoje, Irkutsko sritis ir Krasnojarsko krašte; Jenisiejaus dešinysis intakas.
Ilgis 1779 km. Baseino plotas 468 000 km2 (su Baikalo ežeru l 039 000 km2 m. . Išteka iš
Baikalo ežero. Didžiausi intakai: kair. - Irkutas, Belaja, Oka, Tasejeva, dešinysis - Ilimas.
Vidutinis debitas aukštupyje 1730, žemupyje 4500, žiotyse 5100 m3/s. Tvenkiniai ir HE
(fAngaros kaskada): Irkutsko (tvenkinio plotas 154 km2 m. , Bratsko (5470 km2 m. , Ust
Ilimsko (1837 km2 m. . Laivuojama nuo Baikalo iki Bratsko (tarp užtvankų). Didžiausi
miestai prie A: Irkutskas, Angarskas, Bratskas, Ust Ilimskas. Rimantas Kntpickas
angaras (prancūzų hangar), pastatas lėktuvams ir kitiems orlaiviams laikyti, prižiūrėti,
taisyti. A planas dažniausiai stačiakampis, vidaus erdvė vientisa. Būna antžeminiai ir
požeminiai, tuneliniai ir aklagaliai, nuolatiniai ir laikinieji. Nuolatiniai A daugiau, kaip
100 m pločio. Jų laikančiosios konstrukcijos metalinės (arkos, rėmai, santvaros),
gelžbetoninės (arkos, rėmai, klostės). Laikinųjų A plotis iki 30 m, laikančiosios
konstrukcijos medinės arba pripučiamosios karkasinės (plieno arba lengvųjų lydinių
karkasas aptrauktas neperšlampamu audiniu arba plėvele). A vartų plokštės stumdomos
horizontaliais bėgiais arba pasukamos apie horizontaliąją ar vertikaliąją ašį; būna ir
sulankstomųjų (dumplių pavidalo) vartų. Angare gali būti admin., buitinės ir gamybinės
patalpos. A imta statyti XX a. pradžioje. Pav. Juozas Juodžbalys, Albinas Serbentas
Angarida (pagal Angaros upės vardą), paleozojaus eros pabaigos ir mezozojaus pradžios
žemynas. Susidarė hercininės kalnodaros metu, R. Europos, Sibiro, Kinijos -Korėjos ir P.
Kinijos platformoms susijungus į vieną masyvą. Nuo pietuose esančio Gondvanos
žemyno jį skyrė Tetidės vandenynas. A pirmasis pavadino austrų geologas E. Suessas.
Angarie - 1s Zigmas, tikr. Zigmontas Antanas Aleksa 1882 m. birželio 13 d. Obelupiai
(Vilkaviškio apskritis - 1940 m. gegužės 22 d. Maskva, LSDP ir kom. veikėjas. kalba J. ir
J. P. Aleksų brolis. 1902-1904 m. mokėsi Varšuvos veterinarijos institute (1904 m.
suimtas kaip antikar, demonstracijos dalyvis). Už anticarine veiklą 1905,1907 m. ir 1909-
15 kalintas. Nuo 1907 m. LSDP CK narys, 1909-CK sekretorius. 1915-17 tremtyje
Jenisiejaus gubernijoje suartėjo su bolševikais. 1917 m. gruodžio paskirtas Rusijos
federacijos Tautybių reikalų komisariato Lietuvos reikalų komisaro pavaduotoju. 1918
nutraukė ryšius su giminėmis. Nuo 1918 m. kovo Voroneže kom. leidyklos vedėjas,
žurnalo Komunistas redaktorius. 1918 m. lapkričio pab. atvyko į Vilnių, kooptuotas į LKP
CK. Bolševikinės Lietuvos laikinosios rev. vyriausybės narys, vėliau Lietuvos ir
Baltarusijos SSR vidaus reikalų liaudies komisaras. Sov. Rusijoje 1920 m. rugsėjo mėn.-
1923 ir 1927 LKP Užs. biuro sekretorius, nuo 1921 LKP atstovas prie Kom.
internacionalo vykd. komiteto, 1926-35 tos organizacijos Internacionalinės kontrolės
komisijos sekretorius. Nuo 1923 ir LKP CK Polit. biuro narys, dažnai jo sekretorius. Yra
duomenų, kad 4 dešimtmetyje prisidėjo prie lietuvių komunistų represijų (Rusijoje). 1938
NKVD suimtas, 1940 nužudytas, 1956 sovietinės valdžios reabilituotas. Buvo kom.
žurnalo ir laikraščio Komunistas, Kibirkštis, Balsas ir kt. redaktorius. Parašė daug
straipsnių, brošiūrų (Stabmeldiška Lietuva 1912, Lietuvos revoliucinio judėjimo ir
darbininkų kovos istorija 1923, Lietuvos KP istorija, išsp. 1935 m. .
angarija (graikų angarėion < angaras - karališkasis pašto kurjeris senovės Persijoje): 1.
Asmenų ir turto pervežimo bei arklių pamainos ir transporto priemonių pristatymo pašto
kurjeriams prievolė Romos imperijoje. Naudota ir viešosioms naujienoms platinti,
kariuomenei perkelti, imperatoriaus kelionėms. Ilgainiui tapo bet kokios prievartinės
tarnybos sinonimu.
2. Viduramžiais (nuo IX- X a. ) Bizantijoje, Bulgarijoje, Italijoje ir kt. šalyse lažas ir kt.
atodirbinės prievolės žemvaldžiui.
3. Feod. laikotarpio Europos šalių viešųjų darbų prievolės. Lietuvoje apėmė ir T pastotės
prievolę. Išsirutuliojo iš žemių bendruomenių darbų - pilių, užkardų statymo. Susikūrus
Lietuvos valstybei ( XIII a. l pusė) angarijomis buvo stiprinama šalies gynyba ir
komunikacijos. T Laukų bendruomenės turėdavo įrengti bei remontuoti ne tik žemių pilis
-slėptuves, bet ir didžiojo kunigaikščio pilis, kiemus, vėliau tiesti kelius, statyti tiltus, kloti
grindinius, atlikti pastočių prievole. Kai iš bendruomenės išsiskyrė bajorai, A teko
eiliniams bendruomenininkams; be to, pradėjus statyti mūro pilis šie turėjo atlikti
pagalbinius darbus. Pilių statybos prievolė išliko ir bajorams, bet už juos ją atlikdavo
Tveldamai (atsiradę XIV a. pab.). Kai atsirado miestų, miestiečiai išsirūpino lokalinių A
( XV a. duotos pirmosios Lietuvos d. kunigaikščių privilegijos). Jos pakeitė bendrąsias A
ir buvo skirtos tik miestų gynybai. Nuo 1387, kai Lietuvoje atsirado Katalikų bažnyčios
žemėvalda, jos valdiniai nuo A buvo atleidžiami. Kaip sistema, A susiklostė XV a.
pradžioje. II ir III Lietuvos Statutai (1566 ir 1588 m. A paliko tik tiems valdovo miestų
miestiečiams ir jo dvarų valstiečiams, kurie iš seno jas atlikdavo. Edvardas Gudavičius
4. Kare dalyvaujančių valstybių praktika užgrobti, kartais ir sunaikinti neutralių šalių
transporto priemones (dažniausiai laivus). Plačiau paplito nuo XVII a. išaugus jūrų
prekybai. Pagal 1907 m. Hagos konvenciją dėl karo įstatymų ir papročių, nustatančių
neutralių valstybių teis. padėtį karo metu, A pripažinta grubiu neutraliteto pažeidimu ir
uždrausta. Tačiau per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Didžioji Britanija, Italija,
Japonija, JAV, Rusija (vėliau SSRS), Vokietija ir kt. valstybės A dažnai taikė.
Angaros kaskada, Rusijos hidroelektrinių grupė prie Angaros; įeina į Vid. Sibiro
energetinę sistemą. Apima 4 HE: Irkutsko (galia - 660 MW; past. 1958 m. , Bratsko (4500
MW; 1966 m. , Ust Ilimsko (4320 MW; 1978 m. , Bogučianų (4000 MW, nebaigta).
Visos A hidroelektrinės per metus gali pagaminti -70 mlrd. kWh elektros energijos.
Angaros perėja (Angarskij pereval), Krymo kalnų perėja Ukrainoje. Aukštis 752 m. Per A
nutiestas Simferopolio -Jaltos automobilių kelias (ir troleibusų linija). Rimantas
Kiiipickas
Angarsk (Angarskas), miestas Rusijoje, Irkutsko sritis, Angaros kair. krante, ties Kitojaus
žiotimis, prie Transsibiro geležinkelio; rajono centras. 264 700 gyv. (2000 m. . Upių
uostas. Mašinų gamyba, medžio apdirbimas, naftos perdirbimas, chemijos, naftos
chemijos, Statybinių medžiagų, siuvimo, maisto pramonė. Irkutsko politechn. instituto
filialas. Teatras. Laikrodžių muziejus. A įkurtas 1948. Miesto teisės nuo 1951. Mindaugas
Pažemys
angažementas (prancūzų engagement), sutartis, sudaryta su artistu arba trupe dėl
spektaklių (koncertų) skaičiaus, laiko.
Angelai (graikų Angeloi), Bizantijos imperatorių dinastija (l 185-1204 m. . Užėmė sostą
per 1185 aristokratų sukilimų prieš imp. Androniką l Komniną. A buvo vieni silpniausių
Bizantijos valdovų. 1185 atrėmė Sicilijos normandų puolimų. Rėmė Genujos ir Pisos
prek. privilegijas, priešinosi Venecijos įtakai. Keletu kartų pralaimėjo tiurkams
seldžiukams. Žlugo per IV kryžiaus žygį (1202-04 m. . Lent.
angelas (lot. angelus < graikų angelas - pasiuntinys), antgamtė dvasinė būtybė. Žinomas
judaizme, krikščionybėje, islame. Katalikų ir stačiatikių bažnyčiose A garbinami kaip
šventieji. Biblijoje (ST vadinamas Jahvės A, NT -Viešpaties A) šlovina Dievą, atstovauja
jam žemėje, vykdo Dievo valią (globoja teisiuosius, baudžia nusidėjėlius ir kt.).
Dažniausiai minimi A - Mykolas, Rapolas, Gabrielius; krikščioniškoje tradicijoje jie dar
vadinami tarkangelais. Dionisijui Areopagitui priskiriamame traktate Apie dangiškąją
hierarchiją ( V a. ) A suskirstyti į 3 grupes (hierarchijas) po 3 eiles (chorus). Pirmoji grupė
- serafimai, cherubinai, sostai - supa Dievo sostą ir šlovina Dievą, antroji - viešpatystės,
galybės, valdžios A - valdo žvaigždes ir stichijas, trečioji - kunigaikštystės A, arkangelai,
angelai - Dievo ir žmonių tarpininkai, jo pasiuntiniai žemėje. Viduramžiais A buvo
filosofinių svarstymų objektas (Tomas Akvinietis aptarė jų skaičių, prigimtį, pažinimo
pobūdį ir kt.). Šiuolaikiniai teologai A naudoja tik kaip metaforišką Dievo veiklos
apibūdinimą. XX a. mene ir krikščioniškoje bei parakrikščioniškoje (ofic. Bažnyčių
nepripažįstamų krikščioniškųjų judėjimų) dvasinėje literatūroje vėl susidomėta
angelologija. Pav. L: J. Ries, H. Limet Angels and Demons Leuvcn 1989;F.Apel
Himmelssehnsiichl Paderborn 1994. Rytamus Ališauskas
Angelas Sileziėtis (Angelus Silesius), tikr. Johanncs Schef - 1er 1624 (krikštytas m.
gruodžio 25 d.) Vroclavas - 1677 m. liepos 9 d. ten pat, vokiečių poetas. Mistinės
krypties. Studijavo mediciną, filosofiją Strasbūre, Leidene, Paduvoje. Aktyvus
kontrreformacijos veikėjas. 1653 dėl nesutarimų su protestantų teologais priėmė kat.
tikėjimą ir gavo Silezijos pasiuntinio (Angelus Silesius) vardą; nuo 1661 pranciškonas.
Pagr. veikalas Chembiniškasis piligrimas (Cherubinischer Wandersmann 1674 m.
-eiliuotų epigramų rinkinys. Jame reiškiamos mintys apie absoliučią tiesą, laiką ir
amžinybe, asmeninį santykį su Dievu. A pasaulėžiūra artima panteistinėms B. Spinozos ir
G. Bruno pažiūroms, M. Koperniko ir R. Descartes'o mokymui. Dar sukūrė bažn. giesmių
(rink. 1657 m. , rcl. eilėraščių; juose ryšku pastoraliniai motyvai, stiliui būdinga
įmantrumas, metaforiškumas. A giesmės artimos liaudies dainoms, giedamos katalikų bei
protestantų. Pav. Raminta Gamaukaitė
Angeles (Anchelesas), miestas Filipinuose, Luzono s. viduryje, į šiaurę nuo Manilos. 270
900 gyv. (2001 m. . Geležinkelis ir plentas į Manilą. Oro uostas. Ryžių ir cukranendrių
auginimo regiono prekybos centras. Cukraus pramonė. universitetas (įkurtas 1962 m. .} r.
nuo A yra aktyvus Pinatubo ugnikalnis. 1991 A nukentėjo nuo jo išsiveržimo.
Angelico (Andželikas), Fra Angelico, tikr. Guido di Pietro, vadintas Beato Angelico,
Fra Giovanni da Fiesole apie 1387 ar apie 1400 Vicchio (Toskana - 1455 m. kovo 1 (1
Roma, italų ankstyvojo renesanso tapytojas. Florencijos mokyklos. Dailės mokėsi įstojęs į
dominikonų vienuolyną Fiesolėje. Nuo 1436 gyveno Florencijoje, nuo 1447-Romoje. Iš
pradžių tapė miniatiūras, po 1432- rel. tematikos paveikslus ir freskas. Nutapė altoriaus
paveikslų (Marijos karūnavimas. Apreiškimas, Nuėmimas nito kryžiaus, Kristaus
apraudojimas), freskų (ciklai Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoje, Šv. Mikalojaus
koplyčioje Vatikane). Ankstyvieji kūriniai panašūs į vėlyvosios gotikos miniatiūras
(plokščias vaizdas, lenktos figūros, lokalios auksiškos spalvos, aukso gausa), tačiau
vaizduojami personažai poetiški, neturi vid. amžiams būdingo asketiškumo. Po 1440
nutapyti kūriniai realistiškesni (linijinės perspektyvos, apimties modeliavimo pradmenys),
pasižymi kompozicijos laisvumu, peizažo sureikšminimu, šviesių, šiltų spalvų kolorito
įtaigumu. Pav. Aleksandras Indrinlaitis
Angelio krioklys (Salto Angel, Anchelio krioklys) yra Venesueloje, Gvianos
plokščiakalnyje, Churūno aukštupyje (Caroni upės baseinas). Aukštis 1054 m
(aukščiausias pasaulyje). A krinta nuo Auyan Tepui stalkalnio Šiaurės šlaito (prasideda iš
požeminės upės, kuri išteka iš smiltainio sluoksnio 65-100 m žemiau stalkalnio
paviršiaus). Turizmas; A daugiausia pasiekiamas oro keliu (prie Canaimos gyvenvietės
yra oro uostas, viešbučiai). Krioklį 1935 atrado lakūnas J. Angelis. A įeina į Canaimos
nac. parką (Pasaulio paveldo paminklas). Pav.
Angell Norman (Normanas Eindželas), tikr. Ralph Norman Angell-Lane 1872 m.
gruodžio 26 d. Holbeach (Linkolnšyras, Didžioji Britanija) j 1%7 m. spalio 7 d. Croydon
(Sario grafystė), anglų ekonomistas, visuom. veikėjas. Seras (1931 m. . 1929-31
Didžiosios Britanijos Atstovų Rūmų narys. Pasaulinio komiteto prieš karą ir fašizmą
narys. Svarbiausi veikalai: Didžioji iliuzija (The Great Illusion 1910, išversta į 25 kalbas),
Ekonomikos chaosas ir taikos sutartis (The Economic Chaos and the Peace Treaty 1919
m. , Didžioji iliuzija: 1933 (The Great Illusion: 1933 1933 m. , Taika su diktatoriais?
(Peace with the Dictators? 1938 m. , Didžioji iliuzija dabar (The Great Illusion - Now
1938 m. , Pagaliau (A fakulteterAU 1951 m. . Nobelio taikos premija 1933. Pav.
angelnai, galvijų veislė Tanglerai.
Angelopoulos Theo (Teo Angelopulas), tikr. vardas Theodoros 1935 m. balandžio 27 d.
Atėnai, graikų kino režisierius. 1953-59 studijavo režisūrą Atėnuose, 1961-64 - literatūrą
Sorbonoje. 1962-63 tobulinosi Aukštojoje kino mokykloje (Paryžiuje). Dirbo kino kritiku.
Sukūrė vaidybinių filmų: 36-iįjų dienos (1972, Berlyno kino festivalio prizas 1973 m. ,
Keliaujantys aktoriai (1975, Kanų kino festivalio prizas), Medžiotojai (1977 m. ,
Aleksandras Didysis (1980, Venecijos kino festivalio prizas), Bitininkas (1986 m. ,
Peizažas nike (1988 m. . Uliso žvilgsnis (1995, Kanų kino festivalio prizas), Amžinybė ir
viena diena (1998, Kanų kino festivalio prizas). Filmuose dažniausiai gvildenama
žmogaus pasirinkimo problema ideologijų krizės akivaizdoje.
L: M. Estėve Theo Angelopoulos Paris 1985; N. Kolovos Theo Angelopoulos
Athensl990.
Angelov Ivan (Ivanas Angelovas) 1864 m. balandžio 18 d. d. Brenica (Vracos apyg.) -
1924 m. rugpjūčio 4 d. Sofija, bulg. tapytojas. Dailės mokėsi Miunchene (1881-1886 m. .
Nuo 1900 dėstė Sofijos piešimo mokykloje (nuo 1921 Dailės akademija); profesorius
(1921 m. . Daugiausia kūrė buit. žanro kompozicijas (Javapjūtė 1892,1900, Pjovėjas 1924
m. , peizažus (Slivnicos peizažas 1888 m. . Kūriniai realistiniai, lyriški, raiškaus kolorito.
Angelus Silesius t Angelas Silezietis. Angeris Mikaelis TM.Ancher.
angerka, ingerkė, moterų apsiaustas. XIX a. pab.- XX a. p Rytų Lietuvoje dėvėta
pasiturinčių kaimiečių. Nešiotos trumpos, siūtos pagal V. Europos falgerką, ir ilgos.
Kasdienai A siūta iš tamsios (dažniausiai juodos) pirktinės vilnonės medžiagos, kartais
pamušta vata, šventadieniams -iš gelumbės, puošta. Per liemenį įimta, priekyje lygi,
nugaroje į apačią platėjanti, kartais klostyta. Rankovės prie pečių parauktos, į apačią
siaurėjančios. Nuo XX a. 3 dešimtmečio jas pakeitė paltai. Pav. Marija Miliuvienė
Angermanalven (6ngermanelvenas),upė Švedijoje. Ilgis 450 km, baseino plotas 31 900
km2. Prasideda Skandinavijos kalnuose, Norvegijoje (prie pat Švedijos sienos). Teka
daugiausia siauru giliu slėniu, per keletą ežerų; įteka į Botnijos įlanką netoli Kramforso.
Vidutinis debitas 490 mVs. Patvinsta birželį. Yra slenksčių, krioklių, hidroelektrinių.
Plukdoma mediena.
d'Angers Pierre - Jean David fDavid d'Angers.
Angers (Anžė), miestas Prancūzijos vakaruose, Luaros krašto admin. regione, prie Maine
(Meno) upės (Luaros žemupio de. Šiaurės intakas); Meno ir Luaros departamento centras.
152 300 gyv. (2001 m. . Pro A eina Nantes'o -Tours'o geležinkelis ir plentas. Oro uostas.
Mašinų gamyba, metalurgija. elektronikos (televizorių), stiklo, tekstilės, siuvimo, maisto
pramonė. Vynmedžių ir javų auginimo rajono prekybos centras (būna mugės). Turizmas.
2 universitetai (jk. 1876 ir 1971 m. , aukštosios technikos (įkurtas 1814 m. , žemės ūkio
(jk. 1898 m. , prekybos (įkurtas 1909 m. mokyklos. Gobelenų, dailės, archeologijos
muziejai. A ist. centras su XVI a. gyvenamieji namais. Romaninė Šv. Martyno ( XII a. ),
romaninė gotikinė Šv. Mauricijaus (12- XIII a. ) bažnyčios, Šv. Jono ligoninė ( XII a. ) su
romaniniu kluatru ir XVI a. renesansiniu sparnu. XIII a. pilis, pastatyta iš granito ir
klinties; išliko sienos su 17 apskritų 40-60 m aukščio bokštų (dabar pilyje Archeologijos
muziejus). Vyskupų rūmai (12- XVI a. ). Senovėje A vietoje buvo keltų gyvenvietė,
vėliau - romėnų miestas. Viduramžiais A buvo Anžu grafystės sostinė. Nuo XVIII a. A -
tekstilės pramonės centras. Pav.
d'Anghiera Pietro Martire (Pjetras Martirė d'Angjera) 1457 m. vasario 2 d. Arona (Italija)
11526 m. spalio Granada (Ispanija), Ispanijos istorikas, diplomatas. italų kilmės. Nuo
1477 Romos municipaliteto sekretorius. 1487 išvyko į Ispaniją. Aragono karaliaus
Ferdinando II pusėje dalyvavo 1492 mūšyje dėl Granados. Nuo 1494 Ferdinando II ir
Kastilijos karalienės Izabelės I vaikų auklėtojas. 1505 m. Granados katedros dekanas. Nuo
1518 karaliaus Indijos reikalų tarybos narys. Nuo 1520 jo kronikininkas. Rinko įv. (ir
kalba Kolumbo) geogr. atradimų dokumentus. Parašė kn. Apie Naująjį pasaulį (De Orbe
novo 1530 m. ir kt. veikalų apie kalba Kolumbo, A. Vespucci, F. Magelano keliones.
Angilija (Anguilla), Didžiosios Britanijos valda Vest Indijoje, Antilų salyne, Priešvėjinėse
salose. Plotas 96 knr. Valdą sudaro Angilijos (88 knr), Sombrero (5 knr) ir kt. salos. 12
800 gyv. (2001 m. . Admin. centras - The Valley (820 gyv., 2001; Angilijos saloje).
Oficiali kalba - anglų. Dauguma gyventojų -juodaodžiai ir mulatai. Angilijos s. žema, kai
kur kalvota, susidariusi iš klinties, apsupta koralų rifų. Jūrinis tropinis klimatas. Balto
smėlio paplūdimiai. Ūkio svarb. šaka - turizmas (duoda -40% BVP; apie 100 000 turistų
per metus). Auginama vilnamedžiai, kukurūzai, valgomieji batatai, daržovės. Veisiama
avys, ožkos, galvijai, kiaulės. Iš jūros vandens gaunama druska. Žvejyba; gaudomi ir
eksportuojami omarai. Piniginis vienetas - R. Karibų doleris. Petras Lingė ISTORIJA.
Angilijos salą 1493 atrado kalba Kolumbas. Nuo 1650 A kolonizuota britų. 1745 ir 1796
nesėkmingai bandė užimti Prancūzija. 1882 Didžioji Britanija sujungė A su T Sent Kitsu
ir Neviu į vieną admin. vienetą. 1958-62 Sent Kitsas -Nevis -Angilija priklausė Vest
Indijos fedraugijai, 1967 m. vasario gavo su Didžioji Britanija asocijuotos valstybės (Sent
Kitso -Nevio -Angilijos fedraugijos) statusą. 1967 m. gegužės A iš jos išstojo ir 1967 m.
liepos pasiskelbė nepriklausoma. 1969 Didžioji Britanija, pasitelkusi kariuomene, atkūrė
savo valdžią. 1971 A grąžintas kolonijos statusas. 1976 vėl tapo fedraugijos nare, išplėsta
savivalda. 1980 m. gruodžio 19 d. A galutinai atskirta nuo Sent Kitso ir Nevio, tapo
atskira Didžiosios Britanijos valda.
angina (lot. ango - smaugiu), ūminis tonzilitas, infekcinė viso organizmo liga,
pasireiškianti gomurio tonzilių uždegimu. Dažniausiai A sukelia streptokokai, rečiau
virusai, grybeliai. A gali būti infekcinių ligų (skarlatinos, tymų) simptomas. A sergama
peršalus, kai sumažėja organizmo atsparumas, ypač dažnai serga vaikai. Iš pradžių
sunegaluojama, karščiuojama, labai skauda gerkle, gali skaudėti galvą ir sąnarius, padidėti
kaklo limfmazgiai. A būna kelių formų. Lengviausia forma - katarinė A. Ligonis
negaluoja, jam pakyla temperatūra, skauda ryjant, uždegimas apima tik ryklės gleivine. Ši
A praeina per 3-4 dienas. Sergant folikuline A uždegimas pasiekia gilesnius tonzilių
audinius. Tonzilių paviršiuje matyti pūlių prisipildžiusios pūslelės. Lakūninė A yra daug
sunkesnė. temperatūra pakyla iki 40 °C, skauda galvą, gelia kaulus, sąnarius. Tonzilių
paviršiaus įdubimuose atsiranda gelsvų plėvelių - apnašų. Jei infekcija iš tonzilių plinta į
gretimus ryklės audinius, prasideda - 1egmoninė A. Ima labai skaudėti gerkle, ypač
vienoje pusėje. Ligonis negali išsižioti, ryklės gleivinė parausta ir patinsta, joje
susiformuoja pūlinys. A dažnai sukelia komplikacijas (širdies, inkstų ligas). A -
užkrečiama liga, todėl ligonį pagal galimybes reikia izoliuoti nuo aplinkinių. Pav.
Eugenijus Lesinskas
anginiai (Viperidac), žvynaroplių (Sąuamata) būrio gyvačių pobūrio šeima. 10 genčių, 57
rūšys. Svarbesnės gentys: tikrosios angys (Vipera; tgiurza), cfos (Er/iiy; Tefa), Afrikos
angys (Bito). Paplitę Europoje, Azijoje, Afrikoje, Malajų salyne. Galva plati, trikampė,
padengta smulkiais žvyneliais. Akių vyzdžiai vertikalūs, plyšio formos. Vokai suaugę,
skaidrūs. Viršutiniai žandikauliai paslankūs, trumpi. Žiočių priekyje yra 2-4 ilgi dantys,
turintys nuodų nutekėjimo kanalą. Paprastai tie dantys būna prigludę prie gomurio, bet
gyvatei kertant atsilenkia. Užpakalinių kojų liekanų ir dubens juostos kaulų neturi.
Gyvavedžiai, kai kurie deda kiaušinius. Minta vabzdžiais, varlėmis, driežais, paukščiais,
smulkiais graužikais. Lietuvoje viena rūšis - paprastoji angis (Vipera bėrus), užauga iki 75
cm ilgio. Aktyvesnė naktį. Giedrius Trakimas
anglo... (graikų angeion - indas), pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su
gyslomis, kraujagyslėmis, (angiografija).
angiochiriirgija ( Tangio... + T chirurgija) T kraujagyslių chirurgija.
angiografija (Tangio... + graikų grapho - rašau), įv. organų (plaučių, širdies, inkstų,
smegenų) kraujagyslių tyrimas rentgeno spinduliuote suleidus į jas rentgenokontrastinės
medžiagos. Daroma rentgeno nuotrauka (angiograma). A -kraujagyslių ligų diagnostikos
metodas. Iš A tyrimo duomenų nustatoma susiaurėjusi ir užakusi kraujagyslės vieta,
kraujagyslių anatominė ir funkcinė būklė, sprendžiama, ar reikia ligonį operuoti, kuris
operacijos metodas tinkamiausias. A netinka ligoniams, sergantiems ūminėmis kepenų,
inkstų, kasos ligomis, ir jautriems jodui. A pradėta daryti 1896, Lietuvoje -1939. Pav.
Angiolini Gasparo Domenico Maria (Gasparas Domenikas Marija Andžolinis), tikr.
Domenico Maria Angiolo Gasparini 1731 m. vasario 9 d. Florencija - 1803 m. vasario 6 d.
Milanas, italų šokėjas, choreografas, kompozitorius. Pirmasis muzikos ir šokio mokytojas
-tėvas F. Angiolini. 1748-52 šoko Italijos teatrų spektakliuose. Nuo 1752 Vienos
Burgtheater pagr. šokėjas (šoko choreogr. F. Hilverdingo spektakliuose su žmona balerina
M. T. Fogliazzi), nuo 1758 ir baletmeisteris. 1766-1789 m. Imperatoriškojo teatro Sankt
Peterburge, La Scala teatro Milane baletmeisteris, choreografas. Žymesni baletai: Don
Žuanas (1761, atliko pagr. vaidmenį), Orfėjas ir Euridikė (1762 m. , Semiramidė (1765;
visų komp. C. W. Gluckas). Pastatė baletų pagal savo sukurtų muziką: Kleopatros mirtis
(1780 m. , Fedrą (1789 m. . Buvo vienas pirmųjų choreografų, dramatiniuose baletuose
sujungusių siužetą, muziką ir šokį įvisumą. Parašė traktatą apie baletą (1765 m. .
angioneurbzinis pabrinkimas (oedema angioneuroticum < graikų angeion - indas + neuron
- gysla), daugiau ar mažiau išplitęs odos ir poodinių (pogleivinių) audinių pabrinkimas.
Dažniausiai pabrinksta veidas, lūpos ir liežuvis, nors gali pabrinkti ir bet kuri kūno vieta.
Dažniausia priežastis - alergija, labai retai pasitaiko įgimtas A (dėl komplemento
komponentų stygiaus). Alerginis A atsiranda labai greitai, negydomas išlieka kelias
dienas. Jaučiamas odos tempimas, kartais niežulys, dilgėlinis bėrimas, kartais pasireiškia
alerginis rinitas, bronchospazmas, sumažėja kraujospūdis, skauda galvą, pykina.
Pavojingas gyvybei, kai pabrinksta gerklų audiniai. Gydoma antialerginiais vaistais,
vengiama kontakto su alergenu. Įgimto A provokuojamieji veiksniai nežinomi, giminėje
dažniausiai serga keli žmonės, atsiranda visada toje pačioje vietoje, kartu nebūna
dilgėlinių bėrimų. Jo gydymas nelabai efektyvus. Marius Zolubas
angiospazmas (angiospasmus < graikų angeion + spasmos - traukulys), kraujagyslės
lygiųjų raumenų susitraukimas. Dėl A kraujagyslės spindis susiaurėja arba visai užsidaro.
Spazmuoja kraujagyslės, kurių sienelėje yra raumeninis sluoksnis (arteriolės, arterijos,
kartais mažesnio spindžio venos). A sukelia išoriniai dirgikliai ir vidiniai organizmo
veiksniai. Iš išorinių dirgiklių A dažniausiai sukelia mech. trauma (sumušus arba
suspaudus arteriją), į kraujagyslę suleisti vaistai. Smulkių kraujagyslių (ypač odos)
spazmą sukelia šaltis. Vidiniai veiksniai -arterinė hipertenzija, kraujagyslėje susidariusios
aterosklerozinės plokštelės, trombai, stiprus skausmas, didelis nukraujavimas. A mažina
audinių ir organų kraujotaką, skatina trombozę, dėl to gali atsirasti organo infarktas.
Šalinama A sukėlusi priežastis (vaistais, kartais operacija). Vytautas Triponis
angiotenzinai, kraujo plazmos peptidai. Yra 3 formos: A I (dekapeptidas), AII ir A III.
Neaktyvus AI susidaro kraujuje fermentui reninui veikiant baltymą angiotenzinogeną.
Nuo A I fermentiniu būdu atskilus dipeptidui susidaro aktyvus A II, o vienai
aminorūgščiai atskilus nuo pastarojo - aktyvus A III. AII siaurina kraujagysles, didina
kraujospūdį; A III didina aldosterono sekreciją. A aktyvumą greitai mažina kraujuje
esantys fermentai angiotenzinazės. Ramunė Dikfiūtė
Angirių tvenkinys, Šušvės tvenkinys, yra Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, 7 km į
Šiaurės vakarus nuo Josvainių. Plotas 248 ha. Ilgis 11 km. Didžiausias gylis 15,5 m, vid.
6,2 m. Tūris 15,5 mln. m'. Kranto linija 24 km ilgio, nelabai vingiuota. Krantai kai kur
aukšti ir statūs. Angirių tvenkinys įrengtas 1980 užtvenkus Šušvę (24,6 km nuo žiočių);
2000 pastatyta HE. Aurelijus Rimas
angis, XVI- XVII a. LDK ilgavamzdžių patrankų rūšis. Patrankų skirstymas pagal
vamzdžio ilgį XVII a. kito, buvo vis labiau atsižvelgiama į vamzdžio ilgio ir kalibro
santykį. Paprastai A buvo vadinamos patrankos, kurių šis santykis 28, bet ši riba mažėjo.
Atitinkamai kito ir A modelių dydis, ėmė nykti ir A terminas. Jį nustota vartoti XVII a.
pab., kai artilerija buvo suskirstyta į ilgavamzdes patrankas (santykis daugiau, kaip 16;
šaudė lėkšta trajektorija), haubicas (šaudė pakilesne trajektorija) ir mortyras (santykis -
keli kalibrai; šaudė išgaubta trajektorija). Edvardas Gudavičius
„Angis", lietuvių dailininkų grupė. Susibūrė 1990. Nariai: J. Gasiūnas (vienas iniciatorių),
J. Arčikauskas. H. Cerapas, V. Dubauskas, R. Jankauskas -Kampas (1957-1993 m. , A.
Vilpišauskas, A. Vaitkūnas, R. Nemeikšis, A. Obcarskas, R. Gailiūnas, J. Maldžiūnas ir
kt. A narius sieja Ars grupuotės estetiniais principais (dėmesys spalvai, potėpiui, faktūrai,
spontaniškai raiškai) grindžiamos nuostatos plėtoti ekspresionizmą (iki kraštutinių jo
atmainų). A nariams būdinga dideli kūrinių formatai, ekspresyvus, intuityvus paveikslo
pobūdis, platus potėpis, vaizduosenos vitališkumas, iracionalumas. A surengė parodų
Vilniuje ir Kaune. I.ijana Šatavičiūtė
Angių kalnas, kopa Kuršių nerijoje, Nidos šiaurinės dalyje. Aukštis 58 m. Nuo šalia
esančio Urbo kalba jį skiria 1,2 km pločio raguva. 1872-1875 m. A apsodintas kalninėmis
pušimis; želdinimo darbams vadovavo miškininkas P. Gerhartas.
d'Angjera Pjetras Martirė f P. M. d'Anghiera.
Angkor (Angkoras, Ankoras), senovės miesto liekanos Kambodžoje, Šiem Reapo pro
valstijoje, apie 25 km į šiaurę nuo Tonle Šapo ežero. 889 Kambudžadešos (Kambodžos)
karalius Jašovarmanas I čia įkūrė miestą ir pavadino Jašodharapura. Miestas tapo
Kambudžadešos sostine. Hinduizmo, nuo XII a. pab. budizmo centras. Klestėjo valdant
Surjavarmanui II (1113-50 m. ir Džajavarmanui VII (1181-1219 m. . Po 1177 gaisro
atstatytas ir pavadintas Angkor Thomu. 1431 sugriautas tajų. Angkore yra išlikęs IX- XIII
a. rūmų ir šventyklų kompleksas - Pasaulio paveldo paminklas. Svarb. ansambliai:
Angkor Thomas ir Angkor Vatas. Angkor Thomo centre - trijų pakopų (apatinės pakopos
pagrindas 160 x 140 m; bendras aukštis 45 m) piramidės pavidalo Bajono šventykla ( XII
a. pab.- XIII a. ) su 54 bokštais, puoštais skulptūromis (iki 2,4 m aukščio), daugybe
reljefų. Ansamblį juosia 8 m aukščio tvora, 100 m pločio kanalas, užtvankos su tiltais.
Angkor Vato (1113-50 m. ansamblyje (1,5 km ilgio, 1,3 km pločio, 66 m aukščio)
išsiskiria simetriško plano, penkių bokštų Budos šventykla, pastatyta trijose laiptuotose
terasose - kiemuose. Ansamblį supa galerijos su kampiniais bokštais; yra dveji vartai ( iš
vakarų ir r.). Kiti pastatai papuošti reljefais, skulptūromis. Vertinga ir penkiabokštė
Phnom Bakhengo šventykla (past. 900, aukštis 65 m), stovinti ant penkių terasų (apatinės
terasos pagrindas 72 x 72 m), su 60 bokštų. Kompleksas restauruojamas. Pav.
anglai (lot. Angli, angį. Angles), germanų gentis. Pirmą kartą juos I a. mini Tacitas kaip
dievybės Nerthus garbintojus. Pasak Bėdos Garbingojo, žemyne jų centras buvęs
Angulus, tradiciškai siejamas su Angelo vietove dab. Vokietijos Šlėzvigo apylinkėse, Ju -
1andijoje. V- VI a. didelė germanų A, saksų, t.p. jutų ir fryzų genčių dalis atsikėlė į
Britanijos s. ir užėmė jos didž. dalį. Keltų kilmės vietos gyventojai britai buvo asimiliuoti
arba išstumti į Velsą, Škotiją, žemyną (dab. Bretane). Daugiausia A apsigyveno į šiaurę
nuo Temzės, čia įkūrė keletą valstybėlių. Iš A, saksų, t.p. jutų ir fryzų iki X a.
susiformavo ankstyvoji anglų tauta. Iš A vardo kilo Anglijos pavadinimas. Ju - 1andijoje
likę A įsikūrė Saalės upės slėnyje (Saksonija), kur susimaišė su danais ir kitomis germanų
gentimis. IX a. buvo surašyti jų įstatymai Lex Angliorum. S. L., V S.
anglai (English), Europos tauta, Didžiosios Britanijos pagr. gyventojai (45,4 mln., 1996
m. . Nuo XVII- XIX a. gyvena t.p. Australijoje (-950 000 m. , Indijoje (-200 000 m. , JAV
(-650 000 m. , Kanadoje (-1 mln.), N. Zelandijoje (-200 000 m. , PAR (-230 000 m. ,
kitose Didžiosios Britanijos buv. kolonijose. Iš viso -48,8 mln. (1996 m. . Kalba t anglų
kalba. Tikintieji - anglikonai (-50%), kitų protestantiškųjų srovių išpažinėjai, katalikai (-
10%). Dauguma (-90%) gyvena miestuose, dirba aptarnavimo ir pramonės srityse,
verčiasi prekyba, l tūkstantmetyje p.m.e. Britų salose gyveno keltų gentys. V- VI a. iš
Europos atsikėlusios germanų gentys - anglai, saksai, jutai, fryzai - dalį keltų išnaikino ar
asimiliavo, dalį išstūmė į kalnus Kornvalio pusiasalyje, Škotijoje ir Velse. VII- X a. iš
esmės susidarė anglosaksų tauta, kurios kultūrai ir buičiai turėjo įtakos kai kurias krašto
dalis užkariavę danai ir norvegai. Ypač didelę reikšmę A tautos ir kultūros formavimuisi
turėjo XI a. Angliją užkariavę normandai, apie XIII- XV a. susilieję su vietos gyventojais.
XVI a. susikūrė anglų bendrinė kalba. XVII a. susidarė modernioji tauta, arba nacija. Dėl
XVII- XIX a. A kolonijinės ekspansijos ilgainiui susiformavo naujų anglakalbių tautų,
pvz., amerikiečiai (JAV), australai, kanadiečiai. Buityje irvisuom. gyvenime A išlaikė
tradicinių elementų - vertikalųjį buto išdėstymą, židinius, išliko daug senovinių klubų ir
draugijų (ypač sporto). Gausi tautosaka. Ypač paplitusios dainos ir baladės (pvz., apie
Robiną Hudą), dainuojamos pritariant arfa, lyra, liutnia, smuiku, dūdmaišiu ar mušamuoju
instrumentu. Pav.
anglerai, angelnai, pieninių galvijų veislė. Išvesti~ XVI a. Vokietijoje (Angelno
pusiasalyje) iš vietos žalųjų galvijų. Tipiško pieninių galvijų eksterjero, tvirtos
konstitucijos, lengvų griaučių. Žalo plauko. Karvės aukštis ties ketera 124-128 cm,
įstrižasis liemens ilgis 152-156 cm, krūtinės apjuostis 180-184 cm, plaštakos apjuostis 16-
18 cm. A vėlai subręsta. Suaugusios karvės masė 500-550 kg, buliaus 650-750 kg. Karvė
per metus duoda -5350 kg 4,5-4,6% riebumo pieno. A panaudoti išvedant Danijos
žaluosius, stepių žaluosius ir kitas žalųjų galvijų veisles. Į Rusiją įvežti XIX amžiuje. A
buvo kryžminami su vietos galvijais ir Lietuvoje. Jų buliais gerinami Lietuvos žalieji.
Pav. Kazimieras Pauliukas
Anglesey (Isle of Anglesey, Anglesis), sala Airijos j., prie Anglijos v. krantų. Priklauso
Didžiosios Britanijos Gvinedo grafystei. Plotas 676 kml Nuo Velso pusiasalio salą skiria
Menai sąs., per jį nutiestas tiltas. Paviršius banguotas (didžiausias aukštis 127 m). Wylfos
AE (1180 MW). Tekstilės pramonė. Auginama galvijai, avys. Žvejyba. Didžiausias
miestas Llangefni. Senovėje apsigyveno keltai; druizmo centras. 78 po Kr. užvaldė
romėnai. Išliko dolmenų, menhirų, kryžių grupė ( X- XII a. ).
anglėzas (prancūzų anglais - angliškas): 1. Angliškos kilmės šokių, paplitusių XVII- XIX
a. Europoje, bendras pavadinimas. Šokiai 2/4, 3/4 arba 3/8 metro, greito tempo, dažnai
sudarydavo šokių seriją. A buvo vadinami kontradansas, ekosezas, hornpaipas. Stilizuotų
A yra baroko epochos instr. siuitose (J. S. Bacho trečioji prancūziškoji siuita klavyrui, kai
kurie J. C. F. Fischerio, G. Ph. Telemanno kūriniai). Adeodatas Tauragis 2. Lietuvių
liaudies kadrilių grupės šokis. Dar vadinamas anglėzu, angelčiku, engelčiku, jengelčiku.
muzikos metras 2/4. Tempas greitas. Šokama trejetais (paprastai dvi merginos ir
vaikinas). Trejetų skaičius būna lyginis. Kai kada šokama ir dainuojama. A kildinamas iš
Anglijos. Lietuvą pasiekė per dvarus. Prisitaikius lietuvių šokimo būdui buvo šokamas
visoje Lietuvoje. A 1822 pirmąkart paminėjo J. Pabrėža, vėliau aprašė L. Ivinskis, H.
Gegužinskis, M. Katkus, M. Valančius. Nuo 1939 šokamas scenoje. -1939 S.
Urbanavičiūtė pagal dzūkų A muziką perkūrė A choreografiją; -1941 šis jos šokis buvo
pavadintas Žiogeliais. Kazys Poikaitis
anglezitas (pagal Anglesey salos vardą), sulfatų klasės mineralas Pb[SOJ; švino rūda.
Kristalai rombinės singonijos, prizmių, piramidžių, plokštelių formos. Dažnos drūzos,
grūdėti agregatai. Bespalvis, baltas, pilko, gelsvo, žalsvo, melsvo atspalvio. Blizgesys
stiklo arba deimanto. Kietumas 2,5-3. Labai trapus. Tankis 6400 kg/m3. Dažniausiai
susidaro sulfidinių švino ir cinko telkinių oksidacijos zonoje.
angliaplastikis, karboplastikas, anglies pluoštu ir jo gaminiais sustiprintas plastikas. A
rišiklis - epoksidinė, fenolformaldehidinė, poliesterinė derva, silicio org. polimerai ar
poliamidai, polikarbonatai. Labai atsparus chem. ir mech. poveikiams, radioaktyviajai
spinduliuote!, standus, geras šilumos ir elektros laidininkas. Naudojamas kaip
konstrukcinė, antifrikcinė medžiaga, iš jo daromas sport. inventorius, protezai.
angliarūgštė, T anglies dioksido buitinis pavadinimas.
angliavandeniai, sacharidai, karbohidratai, gamtiniai polihidroksialdehidai arba
polihidroksiketonai. Bendroji formulė C^H^O),,, jie yra hidratuotos anglies dariniai. Pagal
struktūrą skirstomi į T monosacharidus (negali suskilti į mažesnes sacharido molekules), f
oligosachariilus (molekulėje yra 2-10 monosacharidų liekanų) ir f polisacharidus
(susideda i5 daugiau negu 10 monosacharidų liekanų). A randami visose augalų ir gyvūnų
ląstelėse, sudaro didžiausią pagal mase gamtinių junginių kiekį. Susidaro daugiausia
augaluose T fotosintezės metu ir kaupiasi juose kaip atsarginė (krakmolas) ar struktūrinė
(celiuliozė) medžiaga. Augaluose A (krakmolas, celiuliozė, sacharozė, gliukozė) sudaro
-80% sausųjų medžiagų, gyvūnuose (glikogenas, laktozė) - apie 2%. Chem. savybes lemia
hidroksigrupė OH, karbonilgrupė CO ir hemiacetalio hidroksigrupė. Hidroksigrupės gali
būti esterintos, alkilintos, jos reaguoja su aldehidais, ketonais. Karbonilgrupės redukuoja
sidabro, vario jonus, sąveikauja su nukleofilais. Hemiacetalio hidroksigrupės jungiasi su
alkoholiais, fenoliais ir sudaro O -glikozidus, o su aminais N-glikozidus. A anglies
grandinė nešakota ir turi vieną aldehido grupę (aldozės) arba keto grupe (ketozės).
Optiškai aktyvūs, sudaro daug stereoizomerų, nes turi asimetrinių C atomų. A dariniai yra
deoksisacharidai (kai molekulėje vieną ar kelias OH grupes pakeičia H atomai arba kiti
pakaitai), aminosacharidai (OH grupė pakeista NH2 grupe), urono rūgštys (CH,OH
oksiduota į COOH). A yra viena pagrindinių žmogaus ir gyvūnų maisto medžiagų,
energijos svarb. šaltinis; jie ir jų junginiai su baltymais yra augalų (celiuliozė,
hemiceliuliozė, protopektinas) ir daugelio gyvūnų, grybų (chinstitutinas) ląstelių sienelių
atraminė medžiaga. Kai kurie A yra pram. žaliava (sacharozė, celiuliozė, krakmolas,
agaras). Zofija Sasnauskienė
angliavandeniliai, org. junginių klasė; anglies ir vandenilio junginiai. A vieni nuo kitų
skiriasi anglies atomų skaičiumi, jų ryšių tipu (viengubasis, dvigubasis, trigubasis) bei
anglies atomų grandinės forma (linijinė, šakota, ciklinė). Skirstomi į alifatinius, arba
aciklinius (jų anglies atomų grandinė linijinė ar šakota), ir ciklinius (anglies atomų
grandinė uždara). Alifatiniai A dar skirstomi Į alkanus (sočiuosius) CnH^ + 2 (jų
molekulėse anglies atomai sujungti viengubuoju ryšiu), alkenus C^H^ (anglies atomai
sujungti dvigubuoju ryšiu) ir alkinus C^H^ 2 (anglies atomai sujungti trigubuoju ryšiu).
Cikliniai A skirstomi į cikloalkanus (anglies atomai sujungti viengubuoju ryšiu) ir
aromatinius (arenus), kurių molekulės turi benzeno fragmentą. A randami gamtinėse
dujose ir naftoje. Gaunami iš gamtinės žaliavos ir sintezės būdu. Vartojami kurui, yra
žaliava etanoliui, acetonui, sintetiniam kaučiukui, dažikliams, vaistams, sprogstamosioms
medžiagoms gauti. Povilas Vainilavičius
angliavandenių apykaita, organizme nuolat vykstančių fermentinių reakcijų visuma, kurių
metu angliavandeniai susidaro, virsta kitomis molekulėmis ir suyra išsiskiriant energijai.
Fermentinių reakcijų metu iš monosacharidų sintetinami polisacharidai (glikogenas,
krakmolas, celiuliozė), kt. angliavandeniai. Monosacharidai sintetinami iš gliukogeninių
aminorūgščių ir riebalų (augaluose). Vieni angliavandeniai gali virsti kt. angliavandenių
molekulėmis, o polisacharidai, kaupiamosios angliavandenių formos, virsta monomerais
(gliukoze) - angliavandenių pernašos forma. Angliavandenių skaidymo energija kaupiama
adenozintrifosfatų (ATP) molekulėse. Angliavandenių apykaitoje svarbus gliukozės -6-
fosfatas, kuris susidaro gliukoneogenezėje, glikogeno sintezės metu, glikolizėje, pentozių
fosfatų cikle. Gliukozės -6-fosfatas dar aptinkamas gliukuronato, Entnerio -Doudoroffo
bei fosfoketolazės keliuose (pav.). Angliavandenių biosintezė. Daugiausia angliavandenių
gamtoje susintetina augalai. Fotosintezės metu susidaro monosacharidai. Polisacharidų
(krakmolo, glikogeno, celiuliozės) biosintezės metu monosacharidų liekanos a
komitetyvuojamos, susidaro jų ir nukleotidų dariniai. Uridindifosfatgliukozė ir
adenozindifosfatgliukozė dalyvauja oligosacharido sacharozės ir polisacharido krakmolo
biosintezėje, guanozindifosfatgliukozė - celiuliozės biosintezėje. Yra 3 angliavandenių
skaidymo stadijos: 1 m. mobilizacijos stadijoje poli - , oligo - ir disacharidai skaidomi ir
fosforilinami, susidaro heksozių fosfatai (dažniausiai gliukozės -6-fosfatas). Virškinimo
metu angliavandeniai skaidomi fermentinės hidrolizės būdu; 2 m. vienų monosacharidų
virtimo kitais stadijoje vyksta daug įv. fermentinių reakcijų. Jų metu angliavandeniai
suskaidomi, susidaro triozių fosfatai; 3 m. amfibolinių reakcijų stadijoje angliavandenių
skilimo produktai (piruvatas ir acetilkofermentas A) įsilieja į bendrą metabolizmą. Iš
piruvato sintetinamos kai kurios aminorūgštys. Acetilkofermentas A įsijungia į
trikarboksirūgščių ciklą, kuriame susidaro anglies dioksidas ir redukuoti kofermentai
(nikotinamidadenindinukleotidas ir - 1avinadenindinukleotidas), jie oksiduojami
oksidacinio fosforilinimo metu, susidaro ATP. Ląstelėse iš angliavandenių sintetinami
riebalai. A reguliavime dalyvauja sintezės ir skilimo metu ląstelėje susidarė produktai.
Pvz., glikolizės greitį reguliuoja alosteriniai fermentai - fosfofruktokinazė ir
piruvatkinazė. Jų aktyvumas priklauso nuo ląstelėje esančio ATP ir ADP santykio.
Ląstelėje padidėjus ATP kiekiui slopinama fosfofruktokinazė, o sumažėjus ATP kiekiui -
skatinamas glikolitinis gliukozės -6-fosfato skaidymas. Gliukozės -6-fosfatas skatina
glikogeno sintezę ir gliukozės perteklius ląstelėje surišamas glikogeno molekulėse.
Pentozių fosfatų ciklo tarpiniai produktai t.p. stabdo glikolizės fermentą fosfogliukozės
izomerazę ir mažina glikolizės greitį. Žinduolių organizme A reguliuojama hormonais.
Kasos hormonai insulinas ir gliukagonas palaiko pastovią gliukozės koncentraciją
kraujuje, antinksčių hormonas adrenalinas skatina glikogeno skaidymą. Pav.
ArvydasMarkuckas
anglicizmai, skoliniai iš anglų kalba Dažniausi yra leksikos A - skolinti žodžiai (ir
vertiniai). Lietuvių kalbos tiesioginių skolinių klasifikacijoje A arba visai neskiriami, arba
apžvelgiant T germanizmų pogrupius teužsimenami Amerikos lietuvių nereti buitiniai A
(dar vadinami Tamerikanizmais), kurių tik vienas kitas iš reemigrantų bent kiek žinomas
lietuvių tarmėse. Naujosioms svetimybėms, dažniausiai raštu ar telekomunikacijos
priemonėmis pasklidusioms ne vienoje dab. kalboje ir neretai vadinamoms tarpt, žodžiais,
tiesioginio šaltinio kriterijus sunkiai pritaikomas. Tokios svetimybės skirstomos į A,
galicizmus ir kt. pagal pradinį (bet ne pirmykštį) šaltinį. Pvz., kompostas 'pūdinys' yra A,
nors patys anglai tą žodį yra gavę, tik dar ne tokia reikšme, iš senovės prancūzų, kur šis
išriedėjęs iš lot. compositus 'sudėtas' (veiksmažodžio componere būtojo laiko dalyvio).
Kadangi anglų kalba leksika genetiškai marga, įvairuoja ir naujieji A, kuriems pradžią gali
būti davę pačių anglų (germaniškos kilmės) žodžiai, vediniai ir jų dariniai: jardas <yard,
laineris < Hner, mačas < match, pudingas <pudding, streikas < Strike; anglų dariniai iš
skolinių (ir apskritai žodžiai, turintys svetimų komponentų): agnostikas < agnostic,
autoservisas < autoservice; anglų skoliniai (pakitusia reikšme): čekis < cheąuelcheck,
finišas <finish, porteris < porter (čia šlyja ir egzotizmai - dažniausiai iš Didžiosios
Britanijos buv. kolonijų atėję žodžiai: dingas /dingo < dingo, džiunglės <jungle); anglų
abreviatūros ir kitokie dirbtiniai žodžių junginių ar žodžių pakaitalai: AIDS < AIDS,
kodakas < kodak, lazeris < laser. Vincas Urbutis
Anglickis Stasys 1905 m. gruodžio 22 d. Bernotavas (Telšių apskritis - 1999 m. vasario
26 d. Vilnius, poetas. 1933 baigęs VDU mokytojavo (1933-40 Šiauliuose, 1945-1966 m.
Kuršėnuose). Redagavo lit.žurnalą Linija (1932 m. , sudarė Žemaitijos rašytojų kūrinių
antologiją Žemaičiai (1938 m. . Ankstyvajai lyrikai (rink. Žingsniai prie sfinkso 1931,
Kraujo auka 1934, 7 didžiosios nuodėmės 1935, Didžioji kančia 1937 m. būdinga
pesimistinė pasaulėjauta, racionalumas, modernizmo poetikos poveikis. Real. dramoje
Rūmai be pamato (1933 m. vaizduojamas Lietuvos kaimo gyvenimas per rinkimus į
Seimą. Vėlesnėje kūryboje (eilėraščių rink. Po atviru dangum 1960, Metūgės linksta į
šaulį 1965, Karklai žydi 1969, Suvirpa žemės pilnatis 1975, Proskynų atžalos 1978,
Nenusileisk, gražioji saule 1980, Žiburiuojanti būtis 1985, Žodis auga iš žemės 1987,
Karvelėli mėlynasai 1992 m. pagausėjo socialinių, buitinių, gamtos motyvų, intelektualinė
re - 1eksija siejama su konkrečiu vaizdu. Autobiografiniame, romane Čiupikai (1990 m.
vaizduojama Žemaitijos buitis. Išvertė M. Lermontovo (Demonas 1949 m. , H. Heine's
(Kelionių vaizdai 1953 m. kūrinių. Gedimino 4 laipsnio ordinas (1996 m. . Pav. R: Ir aš
esu... Vilnius 1996.Jonas Šlekvs
anglies, azoto ir deguonies ciklas, CNO ciklas, žvaigždžių gelmėse vykstančių
termobranduolinių vandenilio virtimo keliu reakcijų seka. Katalizatoriai - anglis ir azotas.
A vyksta, jei žvaigždžės centre temperatūra daugiau, kaip 14 mln. kalba Susidarant helio
branduoliui išsiskiria apie 26,7 MeV energijos, ~1,7 MeV jos nusineša neutrinai. A yra
žvaigždžių, kurių masė didesnė už 2 Saulės mases, pagrindinis energijos šaltinis. 1939 A
atrado H. A. Bethe ir C. Weizsiickeris.
anglies dioksidas, anglies dvideginis, angliarūgštė, C02, bespalvės, nedegios, silpnai
rūgščios, sunkesnės už orą dujos. Tankis normaliomis sąlygomis 1,96 kg/m3. 20 °C
temperatūroje ir 5,11 MPa slėgyje virsta bespalviu, takiu skysčiu, atšaldytas iki -78,50 °C
temperatūros - sniego pavidalo mase (sausuoju ledu). Dujinis A tirpsta vandenyje
(susidaro anglies rūgštis H,CO,), daugelyje org. tirpiklių, sieros, acto rūgštyse. Reaguoja
su stipriomis bazėmis ir sudaro T karbonatus. Leidžiant A per įkaitintas anglis susidaro T
anglies monoksidas. 280 °C temperatūroje A reaguoja su vandeniliu (katalizatorius CuO)
ir sudaro T metaną. Laisvo CO, yra ore (-0,03% tūrio), miner. šaltinių vandenyje,
vulkaninėse dujose, karbonatinėse uolienose - klintyje, kalcite, dolomite, marmure. A
susidaro oksiduojantis org. medžiagoms (pūvant augalų ir gyvūnų liekanoms), deginant
kurą, dalyvauja gamtoje vykstančioje anglies apytakoje. Į aplinką išskiriamą A t
fotosintezei paima augalai. A kiekio didėjimas atmosferoje sukelia f Šiltnamio reiškinį. A
gaunamas deginant klintį arba vandens garais konvertuojant metaną. Naudojamas sodos,
karboksirūgščių, karbamido gamybai. Juo įsotinamas miner., gydomųjų vonių vanduo,
vaisvandeniai, yra gesinimo medžiagų sudedamoji dalis, lazerių darbo medžiaga. Sausasis
ledas naudojamas kaip aušalas. Mažas kiekis žmogui nekenksmingas; įkvėpus daug
galima apsinuodyti. Jei ore yra daugiau, kaip 20% A, apsinuodijus mirštama. Danutė
Kimtienė
anglies monoksidas, smalkės, CO, bespalvės, beskonės, bekvapės dujos. Tankis 1,25
kg/m-'. Blogai tirpsta vandenyje, geriau etanolyje, dichloretane, druskos rūgštyje.
Aukštoje temperatūroje jungiasi su kai kuriais metalais ir sudaro karbonilus, su chloru
sudaro fosgeną O2CO3, su siera - anglies disulfidą, su šarmais - formiatus, su vandeniliu -
alifatinius angliavandenilius, metanolį CH3OH. A yra geras reduktorius. Į atmosferą
patenka su kūryklų dujomis, automobilių deginiais (juose A yra 2-10%), vulkaninėmis
dujomis. A gaunamas dujinant kietąjį kurą (generatorinėse dujose A yra 26-30%, vandens
dujose - 7%) arba iš metano. Gryną A galima išskirti CO turinčius dujų mišinius leidžiant
per amoniakinį vario chlorido tirpalą. Naudojamas kaip didelio šilumingumo kuras,
metanolio, aromatinių aldehidų, formaldehido, adipo, akrilo rūgščių gamybai,
metalurgijoje (kai kuriems metalų oksidams redukuoti), metalų karbonilams gauti.
Nuodingas. Galima apsinuodyti A, esančiu kuro degimo produktuose, dujiniame kure,
buityje - išsiskyrusiu degant kurui, kai trūksta deguonies arba ilgai veikiant automobilio
varikliui uždaroje patalpoje. Patekės į organizmą A sudaro patvaresnį junginį su
hemoglobinu negu deguonis, todėl kraujas negali paimti deguonies ir smegenų ląstelės
apmiršta. DLK 20 mg/m3. Danutė Kimtienė
anglies pluoštas gaunamas inertinių dujų terpėje termiškai apdorojant poliakrilnitrilinį
pluoštą, viskoze, fenolformaldehidine dervą, ligniną. Būna pusiau karbonizuotas
(gaunamas <900 "C; 85-90% anglies), karbonizuotas (900-1500 °C; 95-99% anglies) ir
grafitinis (2000-3000 °C; daugiau, kaip 99% anglies). Atsparus kaitrai (bedeguonėje
terpėje nesuyra iki 2000 °C, jei yra deguonies -iki 300-350 °C), chem. reagentams,
mechaniškai stiprus. Juo armuojami plastikai, iš A daromi filtrai, elektriniais šildymo
elementai, siuvami apsauginiai drabužiai; tinka kaip sorbentas ir katalizatorių nešiklis,
agresyviems skysčiams filtruoti, kraujui, biol. skysčiams valyti.
anglies rūgštis, karbonato rūgštis, H,C (X, silpna, tik vandeninių tirpalų pavidalu
egzistuojanti rūgštis. Susidaro tirpinant anglies dioksidą vandenyje. Naudojama maisto
pramonėje (vandeniui, vaisvandeniams įsotinti anglies dioksidu). A druskos - t karbonatai
(normalieji irrūgštieji).
anglies tetrachloridas Ttetrachlormetanas.
Anglija (England), didžiausia Didžiosios Britanijos ist. ir geogr. sritis. Užima Didžiosios
Britanijos s. vidurį ir pietus. Dažnai A vadinama visa Didžioji Britanija. A yra tarp
Šiaurės j. (rytuose), Lamanšo ir Pa de Kalė (Doverio) sąsiaurių (pietuose), Airijos j.
( Šiaurės vakaruose), šiaurėje ribojasi su Škotija, vakaruose - su Velsu. A ilgis ( iš
Šiaurės vakarų į pietryčius ) 670 km, plotis ( iš vakarų į r.) 480 km. Plotas 130 439 km2
(53% Didžiosios Britanijos ploto). 49,78 mln. gyv. (2001; 83% Didžiosios Britanijos
gyventojų; A gyventojų skaičiaus dinamika - l lent.). Centras -Londonas. A suskirstyta į
39 grafystes ir 7 metropolines grafystes.
A kraštovaizdis labai įvairus. Šiaurėje yra Chevioto kalnai (Chevioto kalba, 816 m),
klintiniai Peninų kalnai (Cross Peilio kalba, 893 m) ir ežeringi Kamberlando kalnai (A
aukšč. viršūnė - Scafellio kalba, 978 m). Kamberlando ir Peninų kalnus skiria Edeno upės
slėnis. A Šiaurės vakarus užima pajūrio lygumos, Šiaurės rytus - klintinė Clevelando
aukštuma. A viduryje yra CotsVoldo ir Chilterno aukštumos, rytuose - daugiausia
žemumos. Pietuose, Kornvalio pusiasalyje, - Exmooro ir Dartmooro aukštumos, į rytus
nuo jų - Šiaurės Downų ir P. Downų aukštumos. Klimatas vidutinių platumų jūrinis,
veikiamas šiltosios Šiaurės Atlanto srovės (vyrauja šilti v. vėjai, didelis debesuotumas,
dažni rūkai). Sausio ir liepos vidutinė temperatūra: Mančesteryje 5 ir 16,5 °C,
Birminghame 3,5 ir 16 °C, Londone 4,5 ir 18 °C, Wighto saloje 5 ir 16 "C. Vid. metinis
kritulių kiekis (mm): Kamberlando kalnuose 3300, Mančesteryje 850, Birminghame 750,
Londone 590, Esekso grafystėje 480. Upės trumpos, bet vandeningos; ilgiausios: Temzė,
Severnas, Trentas, Aire, Ouse. Svarb. upes jungia kanalai. A Didžiausias ežeras
-\Vindermere (20 km2 m. . Miškai užima 7% A teritorijos. Gamta saugoma nac. parkuose;
didžiausias - Ežerų nacionalinis parkas (2250 km2 m. Kamberlando kalnuose.

2 lent. Anglijos didž. miestai (tukst. gyv.,2001 m.

Londonas 7341,5 (11227,6 m.
Birminghamas 988,2 (2 642,3 m.
Liverpulis 468,3 (3 643,2 )
Sheffieldas 422,9 (1 106,4 m.
Leedsas 420,9 (1502,1 m.
Bristolis 409,4 (615,1 m.
Mančesteris 395,3 (3643,2 )
Leicesteris 319,2
Kingston upon Hull 309,4
Coventry 295,6 (412,8 m.
skliaustuose nurodytas aglomeracijos gyventojų skaičius bendra Mančesterio -Liverpulio
aglomeracija
Dauguma A gyventojų - anglai. Vidutinis tankumas 381,6 žm./km2 (2001 m. . A Didžiausi
miestai - 2 lentelėje. Pav.
Dar T Didžioji Britanija: ŪKIS, ISTORIJA, KULTŪRA. Petras Lingė
Anglijos -Amėrikos karas (1812-14 m. T Didžiosios Brinstitutanijo seniūnijA V karas.
Anglijos -Australijos observatorija (Anglo -Australian Observatory, AAO), bendra
Didžiosios Britanijos ir Australijos valstybių observatorija, esanti Australijoje, ant Siding
Springo kalno (Naujasis P. Velsas). Ik. 1971. Jos pagr. teleskopai - 3,9 m re - 1ektorius
(1974 m. ir 1,2 m skersmens Schmidto sistemos teleskopas (1973 m. .
Anglijos bankas (Bank of England), Didžiosios Britanijos centr. bankas. Atlieka pinigų
emisiją, saugo ir tvarko šalies valiutos atsargas, kontroliuoja komercinių bankų veiklą,
atsako už bankų operacijų teisėtumą, tvarko centr. valst. įstaigų sąskaitas, teikia
vyriausybei trumpalaikes paskolas ir kt. 1997 aktyvai 6,31 mlrd. svarų sterlingų. Įkurtas
1694 kaip akc. komercinis bankas. 1946 nacionalizuotas. Stasys Kropas
Anglijos -Danijos karas TDanijos -Didžiosios Britanijos karas.
Anglijo seniūnijaponijos sąjunga T Didžiosios Britanijo seniūnijaponijos sąjunga.
Anglijos -Olandijos karai, XVII a. vykę 3 jūrų karai. Kilo dėl prek. konkurencijos ir
siekimo dominuoti jūrose. Pirmąjį Anglijos -Olandgos karą (1652-54 m. sukėlė 1651 m.
spalio Anglijos parlamento priimtas vienas T Navigacijos aktų, pagal kurį prekes į Angliją
galėjo įvežti tik anglų arba šalių gamintojų laivai. Tai buvo smūgis didžiausią prek.
laivyną turinčiai Olandijai. Per Doverio sąs. incidentą anglai 1652 m. gegužės sumušė
olandus, o 1652 m. liepos paskelbė karą. 1652 m. gruodžio prie Dungenesso pusiasalio
(Kento grafystė) olandai laimėjo jūrų mūšį, tačiau 1653 m. liepos prie Texelio (Fryzų
salos) buvo sumušti; žuvo jų laivyno vadas M. Trompas. Lamanšo sąsiauryje ir Šiaurės j.
olandai nebegalėjo apsaugoti prek. laivų. Pagal 1654 m. balandžio Westminsterio taiką,
Olandija pripažino Anglijos teisę kontroliuoti laivybą Lamanšo sąsiauryje, Navigacijos
aktai liko galioti.
Abiejų šalių prek. konkurencija toliau didėjo. 1664 anglai užgrobė olandų V. Indijos
bendrovės valdas V. Afrikoje ir N. Amsterdamą (dab. Niujorkas) Šiaurės Amerikoje.
Kilo Antrasis Anglijos -Olandijos karas (1665-1667 m. . Olandus rėmė Prancūzija ir
Danija. Išskyrus 1665 m. birželio 3 d. pergale prie Lowestofto kyšulio, anglai pralaimėjo
visus didesnius mūšius. 1665 m. balandžio Londone kilo T Didysis Londono maras. 1667
m. liepos olandų laivynas užblokavo Temzės žiotis; Anglijos karo ištekliai išseko. Pagal
1667 m. liepos 21 d. Bredos taiką, olandų laivams leista pervežti į Angliją prekes,
atplukdomas Reino upe. Mainais į Surinamą (1630 užgrobtas anglų) olandai atsisakė N.
Amsterdamo. 1672 finansiškai nuo Prancūzijos priklausomas Anglijos karalius Karolis II
parėmė prancūzų įvykdytą Ispanijos Nyderlandų okupaciją (1672 m. gegužės). Kilo
Trečiasis Anglijos -Olandijos karas (1672-1674 m. , tapęs sudėtine Prancūzijos
-Olandijos karo (1672-1678 m. dalimi. Anglai pralaimėjo visus jūrų mūšius. 1674 m.
vasario 9 d. Westminsterio taika patvirtino Bredos taikos sąlygas. Per A Olandijos, kaip
pirmaujančios jūrų valstybės, vaidmuo sumažėjo.
Anglijos revoliucija (1640-60 m. , piliečių karų ir didelių polit. permainų Anglijoje
laikotarpis. A prielaidos formavosi XVI a. , sparčiai irstant Anglijos kaimo bendruomenei.
Rinkos konjunktūra buvo palanki žemės ūkio gamybai augti. Gausėjo T aptvėrimų,
privertusių valstiečius trauktis iš bendruomenių, kaime pigo darbo jėga. Anglijos
miestiečiai galėjo tapti bajorais ir pirko žemes (ypač derlingoje šalies pietryčių dalyje)
didindami f naujosios bajorijos sluoksnį. Procesus spartino reformacijos idėjos (f
puritonai), skatinusios gyventojų verslus (geriausias tarnavimas Dievui - darbas,
dieviškoji palaima - Įgytas turtas). Daugėjo reikalavimų suteikti verslininkystės laisvę.
Visa tai neatitiko Anglijos karaliaus fin. interesų: svarbūs iždo papildymo šaltiniai buvo
dvarininkų žemės paveldėjimo, pardavimo, sandėrių mokesčiai. Karalius pelnėsi
pardavinėdamas monopolines prekybos ir gamybos teises. Anglikonų bažnyčia persekiojo
puritonus, nenorėjusius karaliaus pripažinti bažnyčios galva, siekusius panaikinti
vyskupystes bei jų žemėvaldą, supaprastinti bažn. apeigas. Visuomenėje didėjo įtampa.
Praturtėjusi puritoniška naujosios bajorijos dalis pamažu įgijo daugumą parlamente,
tapusiame jos interesų tribūna.
Opozicija karaliaus valdžiai ėmė bręsti Elžbietos I (1558-1603 m. valdymo pabaigoje.
Stiuartai - Jokūbas I (1603-25 m. ir ypač Karolis I (1625-49 m. - pradėjo konfliktus su
parlamentu. Dėl naujų mokesčių, monopolių ir titulų pardavinėjimo Stiuartais buvo vis
labiau piktinamasi. 1629 Karolis I paleido parlamentą (Bendruomenių Rūmus) ir iki 1640
jo nešaukė. Visuomenėje didėjo absoliutizmo įsitvirtinimo baimė. 1637 prieš Karolį I,
bandžiusį Škotijoje įvesti anglikonų tikėjimą, sukilo t presbiterionai škotai. Karas
Anglijoje buvo nepopuliarus, 1639 Karolis I jį pralaimėjo. Škotai pareikalavo
kontribucijos, kuriai surinkti reikėjo naujų mokesčių. Pagal Anglijos įstatymus, karalius
negalėjo jų įvesti be Bendruomenių Rūmų pritarimo. 1640 m. balandžio 13- gegužės 5 d.
vad. Trumpasis parlamentas apmokestinimui pasipriešino ir Karolis I jį paleido. Naujas
parlamentas, vadinamas Ilguoju parlamentu (1640 m. lapkričio 3 d. -1653 m. balandžio
20 d.) , buvo dar priešiškesnis karaliui - priėmė bilį, draudžiantį paleisti parlamentą be jo
paties sutikimo, paskelbė neteisėtais visus mokesčius, neturinčius parlamento pritarimo,
panaikino T Žvaigždžių rūmus ir Aukštąją komisiją (polit. ir rel. bylų tribunolus). 1641 m.
gegužės 12 d. parlamento teismas pasmerkė mirti artimiausią karaliaus patarėją lordą T.
W. Straffordą, buvo įkalintas puritonų persekiotojas Canterbury arkivyskupas W. Laudas
(1645 m. sausio 10 d. nukirsdintas). Karaliaus ministrai pabėgo. Tačiau jau 1641
parlamento nariai pradėjo nebesutarti, ypač svarstydami T Didžiąją remons
temperatūraciją, kuri buvo primta 1641 m. lapkričio 22 d. tik 11 balsų dauguma. Karalius
suvaldyti parlamento irgi nebegalėjo. Londono miestiečių puritonų šauktinių buvo daug
daugiau nei jo sargybinių. 1642 m. sausio Karolis I išvyko į šiaurę Angliją ir ėmė rinkti
kariuomenę kovai su parlamentu.
1642 m. rugpjūčio 22 d. Karolis I paskelbė parlamentui karą. Prasidėjo rojalistų
(Tkavalerų) ir parlamento šalininkų (T apskritagalvių) kovos, vad. Pirmasis pilietinis
karas (1642-46 m. . Šiaurės ir V. Anglija buvo karaliaus, Pietryčių Anglija bei Londonas
- parlamento pusėje. Karalių rėmė dalis bajorijos ir valstietijos, valdininkija, dalis
monopolines prekybos ir gamybos teises gavusių turtingų miestiečių bei reformacijos
idėjoms priešiška Anglikonų bažnyčia. Parlamento pusėje buvo puritoniška buržuazija ir
naujoji bajorija, valstiečiai žemės savininkai (Tjomenai) ir daugelis prekybos monopolių
ir valstybės postų negavusių diduomenės atstovų. Priešininkų kariuomenės buvo mažos.
1642 m. spalio 23 d. prie Edgehillio karalius laimėjo pirmąjį mūšį. Jo armija įsikūrė
Oksforde, kuris per likusį karo etapą buvo karaliaus būstinė. 1644 m. sausio 22 d. jame
įsikūrė rojalistų parlamentas, kurį sudarė dauguma Lordų Rūmų narių ir trečdalis
Bendruomenių Rūmų deputatų. Londono parlamente suaktyvino veiklą T independentai,
kuriems vadovavo O. CromVellis. Jo sukurta Naujojo pavyzdžio armija (geležinšoniai)
1644 m. liepos 2 d. nugalėjo karaliaus kariuomenę prie Marston Mooro. 1644 m.
rugpjūčio - 1645 m. rugsėjo škotų bandymai paremti karalių baigėsi nesėkįne. Po Karolio
I pralaimėjimo Naseby mūšyje (1645 m. birželio 14 d.) pasidavė rojalistų miestai
Leicesteris ( birželio 18 d.) , Bristolis (rugsėjo 11 m. ir kiti. 1646 m. gegužės 5 d. karalius
pasidavė škotams. Karas baigėsi parlamento pergale. 1646 parlamentas panaikino
rinstituterinius mokesčius, pavertė žemvaldžių nuosavybę laisvai disponuojama
(kapitalistine). Valstiečiai nuo feod. mokesčių nebuvo atleisti. Kariuomenė pasipriešino
parlamento ketinimui ją paleisti, 1647 m. birželio paėmė į nelaisvę škotų išduotą karalių ir
1647 m. rugpjūčio 6 d. įžengė į Londoną. Prasidėjo vad. Demokratinis laikotarpis (1647-
49 m. . Didelę įtaką kareiviams darė iš independentų išsiskyrusi - 1evelerių ideol. srovė.
Nepasitikėdami karininkais independentais kareiviai išsirinko vad. agitatorius, kurie įgijo
nemažą įtaką. Kariuomenė pašalino iš parlamento f presbiterionų lyderius. 1647 m.
lapkričio karalius pabėgo. Jį parėmė škotai; kilęs pavojus laikinai sutaikė levelerius ir
independentus. 1648 kilęs vad. Antrasis pilietinis karas kartu buvo ir Škotijos karas su
Anglija. 1648 m. rugpjūčio 17-19 prie Prestono O. Cromwellis sumušė škotus ir rojalistus,
karas pasibaigė. Kariuomenė grįžo į Londoną ir galutinai išvarė iš parlamento
(Bendruomenių Rūmų) su karaliumi kompromiso ieškojusius presbiterionus. 1649 m.
sausio 30 d. Aukšč. teismo nuosprendžiu Karoliui I buvo nukirsta galva. Prasidėjo vad.
Respublikos laikotarpis (1649-60 m. . Aukšč. valdžia priklausė vienerių rūmų
parlamentui, vykdomoji - Valstybės tarybai, kurios daugumą sudarė independentų armijos
vadovybė. 1649 O. CromVellio kariuomenė išsilaipino Airijoje ir žiauriai numalšino T
Airiųsukilimą (1641-52 m. . O. CromVellisper 1650-51 žygį prijungė Škotiją prie
Anglijos. Prasidėjęs karas su Olandija (1652-54 m. , vėliau su Ispanija (Jamaikos
ekspedicija, 1655-57 m. padarė pradžią Anglijos kolonijinei imperijai, tuo tarpu
parlamento priimti įstatymai buvo ne itin veiksmingi ir mažino jo polit. įtaką. 1653 m.
balandžio 20 d. parlamento likučiai (vad. Uodega) buvo paleisti.
1653 m. gruodžio 16 d. įvesta Karinė diktatūra -Croimvellio protektoratas (1653-59
m. . Anglija buvo padalyta į 12 kar. apygardų, jų administracijai išlaikyti rojalistų dvarai
apdėti papildomu mokesčiu. Anglikonų dvasininkams uždrausta laikyti pamaldas. Kat.
kunigai išvyti iš šalies. Po O. Cromwellio mirties (1658 m. rugsėjo 3 d. ) protektoriumi
tapęs jo sūnus Richardas nesuvaldė radikaliai nusiteikusios armijos. Vėl suaktyvėjo
leveleriai ir kraštutinių rel. sektų šalininkai.
Olandijoje emigracijoje gyvenęs Karolio I sūnus Karolis II pasinaudojo stiprėjančiu taikos
siekiu. 1660 m. balandžio 14 d. jis paskelbė TBredos deklaraciją, kuria amnestavo
parlamento šalininkus, pripažino tikėjimo išpažinimo laisve, naujiesiems savininkams
paliko konfiskuotas žemes. Londono parlamentas 1660 m. gegužės 8 d. pripažino Karolį
II Anglijos karaliumi.
Atkūrus monarchiją aukšč. valstybės postus gavo rojalistai, anglikonų vyskupams
grąžintos jų teisės, tačiau palikti galioti Karolio I pasirašyti Ilgojo parlamento nutarimai.
Armija buvo paleista. Karališkosios ir parlamentinės valdžios šalininkų kompromisą
galutinai Įtvirtino t Šlovingoji revoliucija (1688-1989 m. . Po A sparčiau ėmė irti luominė
santvarka ir plėtotis nauja - demokratinė. Paspartėjo Anglijos ūkio raida.Tai ilgainiui
pagreitino pram. perversmo pradžią.
Anglijos revoliucija (1688-1689 m. T Šlovingoji revoliucija.
Anglijos -Vokietijos deklaracija f Didžiosios Britanijos- Vokietijos deklaracija.
Anglijos -Vokietijos jurų sutartis T Didžiosios Britanijos -Vokietijos jūrų sutartis.
anglikonybė, t Anglikonų bažnyčios doktrina, su ja susijusios apeigos ir organizacinė
struktūra. Remiasi protestantų Biblija ir kai kuriomis Katalikų bažnyčios dogmomis,
priimtomis Bažnyčios susirinkimuose: Nikėjos I (325 m. ir II (787 m. bei
Konstantinopolio I (381 m. . Išlaikė panašią į Katalikų bažnyčios organizacinę struktūrą ir
liturgiją, tačiau nepripažįsta popiežiaus neklystamumo, mišių, kaip aukos, dogmų,
šventųjų kulto, celibato, vienuolijų. Svarbiausia pamaldų dalimi laiko ne pamokslą, o
Biblijos skaitymą, psalmes ir maldą (tuo skiriasi nuo evangelikų reformatų). Susiformavo
Anglijoje XVI a. susikūrus savarankiškai Anglijos bažnyčiai. Marijos Tiudor valdymo
metu (1553-58 m. A panaikinta, atgaivinta 1661 valdant Karoliui II. 1992 į kunigus leista
šventinti moteris. Pagrindiniai A dokumentai - tikėjimo išpažinimo 39 straipsniai (Thirty-
Nine Articles 1571 m. ir Apeigynas (Book of Common Prayer 1662 m. . Julius Norvilą
Anglikonų bažnyčia, t protestantizmo atšaka. Susiformavo XVI a. l pusėje Anglijoje.
Popiežiui Klemensui VII nesutikus nutraukti Anglijos karaliaus Henriko VIII santuokos,
šis, palaikomas parlamento, atsiskyrė nuo Romos bažnyčios ir įkūrė savarankišką
Anglijos bažnyčią. Jos atsiskyrimas 1534 įtvirtintas Supremato aktais. 1535 Anglijos
karalius tapo aukščiausiuoju Bažnyčios vadovu. 1535-36 panaikinti vienuolynai. 1536-43
išleisti 4 tikėjimo išpažinimo dokumentai (Confessions of Faith): Dešimt straipsnių (Ten
Articles 1536 m. , Vyskupų knyga (Bishop's Book 1536 m. , ŠeSi straipsniai (Si Articles
1539 m. , vad. Kruvinasis bilis, bei pakartotinai išleista Vyskupų knyga (King's Book
1543 m. , vad. Karaliaus knyga. Canterbury vysk. T. Cranmerio iniciatyva 1548
reformuota liturgija ir dogmatika, uždraustos mišios, iš bažnyčių pašalinti šventųjų
paveikslai, panaikintas kunigų celibatas, priimtas Apeigynas (Book of Common Prayer
1549 m. . 1552 išleistas naujas pagynai, kuriame tikėjimo išpažinimas reglamentuotas
dokumente 42 straipsniai, bei naujas dvasininkų šventimo ordinalas. Valdant Elžbietai I
(1558-1603 m. 1563 tikėjimo išpažinimas pakeistas 39 straipsniais (Thirty-Nine Articles);
1571 patvirtinti parlamente (iki 1928 buvo privalomi visoms Anglikonų bažnyčioms).
1570 popiežiui Pijui V ekskomunikavus Elžbietą I sustiprėjo kova su katalikais. Karolio
įvaldymo metu (1625-49 m. A žlugo, įsigalėjo presbiterionai. A buvo atkurta 1661
valdant Karoliui II; 1662 išleistas naujas Apeigynas. 1687 ir 1688 paskelbti aktai apie
katalikų ir protestantų toleravimą. Anglijos A sudaro 3 kryptys: Aukštoji bažnyčia (High
Church Party; artima katalikybei), Plačioji bažnyčia (Society forthe Promoting
Prnpogation of the Gospel; įkurtas 1701 T. Bray, liberali, ekumeninė) ir Žemoji bažnyčia
(Low Church Party; evangelinę). Aukštąją bažnyčią ir ankstyvąją anglikonybę rėmė
Oksfordo sąjūdis (įkurtas 1833 m. . Anglijos A yra valstybinė, turi dvi arkivyskupijas -
Canterbury ir Jorko. Bažnyčios vadovas - Canterbury arkivyskupas, skiriamas Didžiosios
Britanijos karaliaus. Jis t.p. skiria 26 vyskupus į Lordų Rūmus. 1920 sudarytas abiejų
arkivyskupijų bažn. parlamentas (Church Assembly). XIX a. vid. atsirado daug
savarankiškų A. 1867 Lambetho sinode (sinodas šaukiamas kas 10 m. buvo įkurta
Anglikonų sąjunga (Anglican Community). Jai priklauso Anglijos, Airijos, Velso,
Škotijos, JAV, Kanados, Australijos, Afrikos ir Azijos šalių autonomiškos Bažnyčios,
kurioms vadovauja vyskupai. Jos pavaldžios Canterbury arkivyskupui; liturgijoje naudoja
vietinėms sąlygoms pritaikytus apeigynus. 1999 buvo -600 vyskupų, -30 mln. anglikonų.
Anglikonų bažnyčios dalyvauja ekumeniniame judėjime; Anglijos A 1996 pasirašė bendrą
deklaraciją su Šiaurės ir Baltijos šalių (Estijos, Lietuvos) Evangelikų liuteronų
bažnyčiomis. Julius Norvilą
anglininkai, LDK prievoliniai valstiečiai. Svarb. prievolė - išdeginti medžio anglis
geležiai iš pelkių rūdos rudniose gaminti ir ginklų kalykloms. Minimi šalia kitų
amatininkų 1557 Valakų reformos įstatyme. Valkininkų A XVI a. - XVII a. pr. turėjo kas
2 savaites išdeginti po l duobe medžio anglių ir savo arkliais atgabenti į ginklų kalyklas.
Anglininkais būdavo pavadinami kaimai; jų iki šiol išliko Biržų, Kaišiadorių, Prienų,
Trakų apylinkėse. A išnyko vėlyvajame feodalizme; nors, pvz., Daugėliškio (dab. senovės
Daugėliškis) seniūnijos kalviai dar XIX a. 4 dešimtmetyje tebemokėjo mokestį už teise
išsideginti anglių. Leonas Mulevičius
anglinis plienas, nelegiruotas plienas, kuriame, be geležies, yra dar 0,04-2% anglies ir
priemaišų: iki 1% mangano, iki 0,4% silicio, iki 0,07% sieros, iki 0,09% fosforo.
Priemaišos į A patenka gamybos metu. Gaminamas iš ketaus arba ketaus ir metalo laužo
marteno (jose pagaminama apie 80% A), elektrinėse krosnyse ir konverteriuose. Yra
plastiškas, pigesnis už legiruotąjį, bet neatsparus kaitrai ir korozijai. Pagal anglies kiekį A
skirstomas į konstrukcinį (iki 0,7% anglies) ir įrankinį ( daugiau, kaip 0,7% anglies).
Konstrukcinis A pagal paskirtį būna paprastasis (statybinis) ir kokybiškasis (mašininis).
Konstrukcinis statybinis A (turi iki 0,06% sieros ir iki 0,05% fosforo) būna ramaus,
pusiau ramaus ir verdančiojo stingimo; tai priklauso nuo jo gamybos būdo. Jo stiprio riba
300-750 MPa, takumo riba 220-310 MPa, santykinis pailgėjimas daugiau, kaip 8-28%. Iš
tokio A suvirinamos ne tokios svarbios konstrukcijos arba daromi jų elementai, t.p. ne
tokios svarbios mašinų detalės, sudėtinga armatūra, kai kurios automobilių dalys (kėbulai,
lingės, spyruoklės). Konstrukcinis mašininis A turi po 0,04% sieros ir fosforo, iki 0,4 arba
iki 1,2% mangano. Jo stiprio riba 260-800 MPa, takumo riba 200-460 MPa, santykinis
pailgėjimas 8-34%, susitraukimas 30-60%. Iš tokio A gaminami šaltojo ir karštojo
štampavimo, traukimo lakštai, juostos; iš jų daromos plastiškos, cementuojamos,
cianuojamos bei termiškai apdirbamos detalės, žemės ūkio mašinų darbo dalys. Įrankinis
A turi daugiau anglies, dėl to yra gana trapus. Jo stiprio riba 600-650 MPa, santykinis
pailgėjimas 21-28%, susitraukimas 38-60%; kietumas pagal Rockwellą 61-65. Iš tokio A
daromi įvairūs įrankiai (kirviai, plaktukai, kirstukai, atsuktuvai, replės, dildės, sk
universitetikliai, graviravimo ir med. įrankiai). Yra dar specialusis - automatų plienas
(jame būna daugiau sieros ir fosforo; iš jo daromos labai apkraunamos mašinų detalės) ir
liejamasis A (jis šiek tiek silpnesnis ir mažiau plastiškas negu kiti A, dėl to iš jo nulieti
fasoniniai liejiniai dar apdirbami termiškai).
anglis (Carboneitm), C, periodinės elementų sistemos IV grupės chem. elementas.
Nemetalas. Ilgą laiką buvo žinomos dvi A alotropinės atmainos: kubinė (T deimantas}
irheksagoninė (f grafitas, T karkinas). 1985 atrasta dar viena alotropinė atmaina -
Tfulcrenas; jo kristalinę gardelę sudaro 60 anglies atomų, taisyklingai išsidėsčiusių
erdvėje ir sudarančių ikosaedrą. Vėliau pavyko susintetinti tokios pat struktūros A
atmainas, susidedančias iš 70, 80 ir net 100 atomų. Junginiuose A keturvalentė, rečiau
dvivalentė, trivalentė. Sudaro junginius su daugeliu chem. elementų: degdama deguonyje
- T anglies dioksidą CO, (jei deguonies pakanka) ir T anglies monoksidą CO (jei
deguonies trūksta), kaitinama su metalais ar jų oksidais - f karbidus. Aukštoje
temperatūroje jungiasi su halogenais (su chloru sudaro tetrachlormetaną CC14 m. , siera,
azotu, vandeniliu. A yra geras reduktorius -ja veikiant metalų oksidus gaunami gryni
metalai. Tirpsta išlydytuose metaluose (ketuje jos yra 2-4%, pliene - iki 2,14%). Anglies
yra visuose f organiniuose junginiuose, iš kurių didž. grupes sudaro f angliavandeniliai ir t
angliavandeniai. Susijungę A atomai gali sudaryti linijines arba šakotas grandines ir
žiedus, erdvines molekules. A atomo sandara lemia jo gebėjimą sudaryti 4 kovalentinius
ryšius tarpusavyje ir su kt. chem. elementų atomais (dažniausiai vandenilio, azoto,
deguonies ir sieros). Org. junginiuose A atomai būna susijungę viengubuoju, dvigubuoju
ar trigubuoju chem. ryšiu; dvigubąjį ryšį turinčios molekulės linkusios polimerizuotis ir
sudaryti stambiamolekulius junginius (t polimerai). A yra Žemės plutoje ir atmosferoje
(CO2 pavidalu). Gamtoje yra 2 stabilūs A izotopai. Kosminiai spinduliai dalį atmosferos
azoto 14N paverčia anglies izotopu I4C; šio radioaktyvaus izotopo
pusėjimo trukmė 5730 metų. Izotopo KC viena dvyliktoji masės yra chem. elementų
santykinės atom. masės vienetas. Org. junginių pavidalu A yra visų gyvų organizmų
audiniuose, akmens ir rusvosiose anglyse, durpėse, naftoje, gamtinėse dujose. Įeina į
gamtinių karbonatų (klinties, kreidos, marmuro, dolomito, magnezito) sudėtį, akmens
anglys yra viena svarbiausių iškastinio kuro rūšių. A junginiai yra svarbus energijos
šaltinis; be to, ji yra įvairių chem. pramonės produktų žaliava. Iš grafito daromi
elektrodai, pieštukų šerdelės, juo dengiamos raketinių variklių detalės, išklojama chem.
pramonės aparatūra, lėtinami neutronai brand. reaktoriuose. Šlifuoti deimantai naudojami
papuošalams, gręžimo įrankių antgaliams. Techninė A (suodžiai), kurioje yra -90% C,
naudojama gumai, plastikams (užpildas), spaustuviniams dažams (juodas pigmentas),
sausiesiems galvaniniams elementams gaminti, T aktyvintosios anglys - adsorbcijai
maisto, chem. pramonėje.
Per evoliuciją, Žemėje formuojantis gyvybei, anglies atomo savybės lėmė tai, kad A tapo
pagrindine ląstelių biomolekulių sudedamąja dalimi, (v. struktūros A junginiai yra
daugelio biomolekulių skeletas. Prie jo jungiasi įv. funkcinės grupės (amino -, karboksi - ,
hidroksi - , merkapto -). Biopolimerų molekulių kai kurios dalys gali laisvai suktis apie
viengubuosius ryšius tarp anglies atomų (CC), todėl šios molekulės būna įv. erdvinės
struktūros. Tai lemia biomolekulių funkcijas. Augaluose A sudaro 42-45% sausosios
masės, gyvūnuose - 0,1-26% gyvosios masės. Tos pačios rūšies organizmuose A kiekis
priklauso nuo lyties, amžiaus, vystymosi stadijos. Be stabiliojo anglies izotopo i:C,
augaluose kaupiasi ir radioaktyvusis izotopas UC. Su maistu A patenka į gyvūnų ir
žmogaus organizmą. I4C kiekis augalų ir gyvūnų liekanose padeda nustatyti, kada jie
gyveno. 14C naudojama fotosintezei, medžiagų kitimui ir apykaitai organizme tirti, t.p.
virusams, bakterijoms, vabzdžiams žymėti tiriant jų biologiją.
A ciklas - tai nuolatinė A apytaka tarp gyvų organizmu ir juos supančios aplinkos (pav.).
Augalai ir kai kurios bakterijos fotosintezės metu iš CO, paima A atomus ir jie patenka į
org. junginius. Jais minta daugelis mikroorganizmų, grybai, gyvūnai. Visi gyvieji
organizmai, oksiduodami organines maisto medžiagas (angliavandenius, baltymus,
riebalus), CO, pavidalu sugrąžina A įjuos supančią aplinką. Iš žuvusių organizmų liekanų
susidaro dirvožemio humusas, sapropelis, akmens anglys, nafta, gamtinės dujos. Deginant
kurą A sugrąžinama į atmosferą. Suintensyvėjusi žmogaus ūk. veikla (ypač XX a. II
pusėje), medžių kirtimas ir aplinkos teršimas sutrikdė A ciklą. Atmosferoje didėjanti CO,
koncentracija sukėlė T šiltnamio reiškinį. Neabejojama, kad A yra vienas pirmųjų
žmogaus aptiktų ir imtų naudoti elementų: medžio anglys (metalams gauti iš rūdų),
deimantas, grafitas buvo žinomi jau gilioje senovėje. Kaip chem. elementą A pirmasis
pradėjo tyrinėti A. L. de Lavoisier (Prancūzija). Lent. 521 psl. Danutė Kimtienė, Arvydas
Markuckas
anglys, iškasamosios anglys, augalinės kilmės nuosėdinė uoliena, susidedanti iš degiosios
masės - anglies (65-97%), vandenilio (2-6%) ir sieros. Be to, yra deguonies, azoto,
fosforo, silicio, t.p. aliuminio, geležies, kalcio, magnio, kalio, natrio priemaišų. Struktūra
ir tekstūra labai įvairi. Rudos, pilkos ir įv. atspalvių juodos. Blizgesys nuo matinio iki
metalo. Tankis 1100-1800 kg/m3. A kaupėsi beveik visais geologiniais periodais (nuo
devono iki neogeno); didž. klodai - karbono, permo ir juros. Karbone A formavosi
paraliniu būdu, t.y. izoliuotose nuo atviros jūros srityse (lagūnose), perme ir juroje -
limniniu būdu (ežeruose ir pelkėse). A, susidariusios iš toje vietoje augusių augalų,
vadinamos autochtoninėmis, o iš vandens suneštų augalų - alochtoninėmis. Pagal tai, iš
kokių augalų A susidarė, jos skirstomos į humolitus (iš aukštesniųjų augalų) ir
sapropelitus (iš žemesniųjų augalų ir gyvūnų planktono). Humolitai dar skirstomi į
humitus (humusines anglis) ir liptobiolitus (susidarė pelkėse iš sudurpėjusioje masėje
likusių smulkių augalų liekanų ir dervų). Didesniąją iškasamųjų anglių dalį sudaro
huminstitutai. Jiems formuojantis augalų liekanos vandens baseinuose sudurpėja, vėliau
jos užklojamos stora smėlio, molio arba kitokia nuosėdine danga. Vykstant Žemės plutos
svyravimams sudurpėjusi storymė patenka į didesnes gelmes ir veikiama aukštos
temperatūros bei didelio slėgio metamorfizuojasi. Iš pradžių susidaro T rusvosios anglys
(65-76% anglies, C), dar labiau pakilus slėgiui bei temperatūrai - f akmens anglys
( daugiau, kaip 75% C). Labiausiai metamorfizuotos akmens anglys yra T antracitas (iki
97% C). Didėjant metamorfizmo laipsniui daugėja anglies, kartu mažėja deguonies,
vandenilio ir lakiųjų medžiagų. A slūgso klodais tarp kitų nuosėdinių uolienų.
Naudojamos energetikoje kaip kuras, kaip žaliava chem. pramonėje, metalurgijoje.
Antanas Brazauskas
-
1 lent. Akmens anglių gavyba pasaulyje (mln. t)
1950 1960 1970 1980 1990 1997
Kinija 42,9 397,0 354,0 595,8 1 079,9 1 372,8
JAV 505,3 391,5 550,4 710,4 853,6 910,4
Indija 32,8 52,6 73,7 109,1 201,8 296,2
PAR 26,5 38,2 54,8 116,6 175,7 219,7
Australija 16,8 21,9 45,2 72,5 158,8 206,8
Rusija 159,2
Lenkija 78,1 104,4 140,1 193,1 147,7 137,1
Ukraina 75,5
Kazachija 70,2
SSRS 185,2 355,9 432,7 492,9 473,9 -
iš viso 1 430,1 1 942,5 2 134,6 2 728,5 3517,5 3 787,3
angliškasis parkas, romantiškasis parkas, peizažinis parkas, parko stilius, suformuotas
XVIII a. Anglijoje. Susikurti didelės jtakos turėjo XVII- XVIII a. filosofų bei poetų F.
Bacono, J. Miltono, J. Addisono, A. Pope'o idėjos (T prancūziškųjų parkų kritika, gamtos
grožio išaukštinimas), XVII a. Italijos kraštovaizdžio tapyba (S. Rosa, N. Poussinas, C.
Lorrainas), domėjimasis antikos kultūra, Europą pasiekusios žinios apie Kinijos parkus.
Plintant naujoms meninėms idėjoms prancūziškojo parko dirbtines formas imta keisti
natūraliomis: atsisakyta taisyklingo plano, simetrijos, nugenėtų gyvatvorių ir medžių eilių,
pamėgta natūralios pievos, vejos, medžių bei krūmų guotai, medynai, krūmynai, vingiuoti
takai. Ryškintas reljefas, prie jo pritaikyti arba pertvarkyti natūralūs vandens telkiniai,
formuoti A vaizdai ir vaizdai iš A į apylinkes. Pagr. elementus (reljefą, vandens telkinius
ir želdinius) papildė parkų statiniai (pergolės, pagodos, altanos) bei skulptūros. Pirmasis A
kūrėjas - anglų tapytojas ir archit. W. Kentas. Jo sukurtiems StoVe (vėliau pertvarkė
kraštovaizdžio archit. L. BroVnas) bei Roushamo (prie Oksfordo) parkams būdinga
perspektyvų formavimas, šviesos ir šešėlių žaismas, lapuočių ir spygliuočių medžių
kontrastai. W. Chamberso (jis lankėsi Kinijoje) projektuotuose parkuose (Kew parkas prie
Londono) ryšku Kinijos parkų įtaka: naudojami kinų stiliaus tilteliai, altanos, paviljonai.
Kiti žymesni A kūrėjai: L. BroVnas, H. Reptonas. A paveikė kitų šalių parkų architektūrą.
Dauguma XVIII- XIX a. Lietuvos parkų (Verkių, Švėkšnos, Žagarės) turi A bruožų.
Lenkijoje yra išlikęs XVIII a. T Arkadijos parkas - autentiškas angliškojo parko pavyzdys.
Pav. Regimantas Pilkauskas
angliškoji druska, buityje ir technikoje vartojamas f magnio sulfato pavadinimas.
anglių pramonė, kuro pramonės šaka, apimanti anglių gavybą požeminiu būdu (šachtose)
ir atviruoju būdu (karjeruose), t.p. anglių Tsodrinimą ir briketavimą. Viena pagrindinių
pasaulio pramonės šakų. Pagr. gaminiai -akmens ir rusvosios anglys. daugiau, kaip 70
šalių kasmet iškasama daugiau, kaip 3,8 mlrd. t akmens anglių (l lent.) ir daugiau, kaip 0,9
mlrd. t rusvųjų anglių (2 lent.). Iš akmens anglių kasmet pagaminama -370 mln. t kokso (3
lent.) ir -6 mln. t briketų (4 lent.), iš rusvųjų anglių - apie 14 mln. t briketų (kartu su kurui
naudojamais durpių briketais; 5 lent.). Dauguma iškasamų anglių ir briketų sudeginama
šilumai ir elektros energijai gaminti. Koksas kaip kuras naudojamas metalurgijoje.
Akmens anglis kurui naudojo senovės graikai ir romėnai. XIII a. jos plačiai naudotos
Kinijoje, yra duomenų apie akmens anglių naudojimą šildymui, maistui gaminti ir
apeigoms ikikolumbinio laikotarpio Šiaurės Amerikoje. Išskyrus Kiniją, kur anglys buvo
kasamos iš po žemės, kitur jos buvo išgaunamos iš žemės paviršiuje esančių anglių
sluoksnių atodangų. Vėlyvaisiais viduramžiais išsekus lengvai prieinamoms atodangų
anglims Europoje prasidėjo požeminė anglių gavyba. Ankstyvosios šachtos buvo negilios,
kasamos aukštose vietose, kad būtų galima kalvų šlaituose įrengti drenažą. Pramoninė
anglių gavyba prasidėjo XVIII a. 2 pusėje pradėjus naudoti anglis ketui lydyti. Anglių
gavyba ėmė sparčiai didėti XIX a. anglis pradėjus naudoti įvairiose pram. šakose ir
transporte (garvežiams ir garlaiviams varyti). Pasaulinė anglių gavyba 1901 sudarė -600
mln. t, 1913 - -1200 mln. t (JAV - 520, Didžioji Britanija - 292, Vokietija - 190,
Prancūzija - 40, Rusija - 29, Belgija - 23 mln. t), 1938 - 1481 mln. t (JAV -355, Vokietija
- 320, Didžioji Britanija - 231, SSRS - 141, Čekoslovakija - 56, Prancūzija - 46, Lenkija -
38 mln. t). Per 50 metų po Antrojo pasaulinio karo akmens anglių gavyba pasaulyje
padidėjo daugiau, kaip 2,5 karto. Tokį spartų didėjimą lėmė anglies, vieno pagrindinių
energijos šaltinių, paklausa, t.p. požeminių kasybos darbų mechanizavimas, pažangesnė
anglių gavyba karjeruose (moderniais įrenginiais anglis kasama iki 300 m gylio). XX a. 7-
9 dešimtmečiais dėl kitų energijos šaltinių vartojimo akmens anglių gavyba ES šalyse ir
Japonijoje sumažėjo, tačiau tai kompensavo akmens anglių gavyba Kinijoje, Australijoje,
JAV ir kt. šalyse. Spėjamos anglių atsargos pasaulyje sudaro -8,6 trilijono t, išžvalgyti
anglių ištekliai apie 2 trilijonus t (1997 m. . Geologams geriau ištyrinėjus Antarktidą,
Grenlandiją, Australiją, kai kurias Azijos (Kiniją, Indiją) ir Afrikos šalis jų turėtų
padaugėti. Venantas Mačiekus
anglokatalikybė, anglikonybės srovė, artima katalikybei. Atsirado XVII a. Siekia
suvienyti Anglikonų ir Katalikų bažnyčias. XIX a. Aukštojoje anglikonų bažnyčioje
susibūrė Oksfordo, dar vadinamas Traktatų atgimimo, sąjūdis. Jis skatino grįžti prie
Bažnyčios tėvų mokymo, naudoti katalikiškąją liturgiją, steigti vienuolijas. Žymiausi
vadovai: J. Keble'is, E. B. Pusey, H. Froude'as, J. H. NeVmanas, S. Wilberforce'as ir H. E.
Manningas (pastarieji trys dėl persekiojimų perėjo į katalikybę). 1992 Anglijos bažnyčiai
patvirtinus teise moterims kunigauti daug anglokatalikybės šalininkų tapo Romos
katalikais. Julius Norvilą
anglosaksai (Anglo -Saxons), V- XI a. Britanijos gyventojai. Šiaurės germanų genčių -
anglų, saksų ir jutų, - V- VI a. užkariavusių Britaniją ir susimaišiusių su vietos keltais,
nuo VIII a. pab. su danais, palikuonys. Po normandų užkariavimo (1066 m. sumišė su
ateiviais iš Prancūzijos tapo anglų tautos užuomazga. Terminas A Europoje pradėtas
vartoti VIII a. pab. - reikėjo skirti Britanijos ir žemyno, arba vad. senuosius, saksus
(Antiąui Saxones).
2 lent. Rusvųjų anglių gavyba pasaulyje (mln. t)
1950 1960 1970 1980 1990 1997
Vokietija 212,9 321,6 368,3 388,0 388,0 177,2
Rusija 88,6
JAV 3,1 2,5 5,4 42,3 79,9 80,8
Lenkija 4,8 9,3 32,8 36,9 67,6 63,2
Graikija 0,2 2,5 8,1 23,2 51,9 58,8
Čekoslovakija 27,5 58,4 81,3 94,9 83,7 57,4"
Turkija 0,7 1,6 4,4 15,0 44,7 57,4
Jugoslavija 11,7 21,4 27,8 46,6 75,6 40,6 "
Rumunija 1,1 3,4 14,1 27,1 33,7 32,1
SSRS 80,6 148,3 169,0 197,4 183,6 -
išviso 383,9 646,6 818,4 1 042,2 1218,2 932,6
iki 19% - VFR ir Vokietijos DR
"Čekija
" Jugoslavija (Serbija ir Juodkalnija)
3 lent. Kokso gamyba pasaulyje (mln. t)
1950 1960 1970 1980 1990 1997
Kinija 0,9 25,0 18,0 34,0 73,3 137,0
Japonija 4,0 11,8 41,5 54,4 47,4 41,2
Rusija 25,4
JAV 70,7 55,3 64,6 41,8 25,1 20,1
Ukraina 15,0
P. Korėja ... 0,0 0,0 3,0 8,4 12,5
Indija 2,2 4,9 8,7 11,4 9,7 12,4
Lenkija 6,2 11,9 15,2 20,1 13,7 10,5
Vokietija 35,3 53,2 44,8 30,7 19,1 10,7
SSRS 27,7 56,2 75,4 86,0 77,6 -
išviso 218,1 314,7 367,2 372,9 363,6 362,4
iki 1990 - VFR ir Vokietijos DR
4 lent. Akmens anglių briketų gamyba pasaulyje (mln. t)
1950 1960 1970 1980 1990 1997
2,3
P. Korėja ... 0,6 8,8 16,1 18,8 1,4
D.Britanija 1,4 1,5 1,2 0,9 0,5 0,8
0,7
SSRS ... ... 1,5 0,3 0,8
išviso 15,5 17,7 26,6 23,5 22,0 5,8
5 lent. Rusvųjų anglių ir durpių briketų gamyba
pasaulyje (mln. t)
1950 1960 1970 1980 1990 1997
Vokietija 58,4 79,6 72,9 61,5 56,6 7,0
Baltarusija 1,5
Bulgarija ... ... 1,1 1,5 1,4 1,1
 0,8
Australija 0,6 1,0 1,5 1,3 0,7 0,6
Vengrija 0,5 1,1 1,5 1,2 1,8 0,2
SSRS ... ... 5,8 6,5 9,0 -
išviso 61,1 85,0 86,6 74,8 72,3 13,7
tik kurui naudojami durpių briketai
iki 1990 - VFR ir Vokietijos DR
anglosaksų kalba, V- XI a. senoji T anglų kalba.
Anglosaksų kronika (Anglo -Saxon Chronicle), IX a.
pab.- XII a. istoriografinis literatūrinis kūrinys, kuriame dėstoma V a. - XII a. vid.
Anglijos istorija. Ne taip kaip kitos to meto kronikos (rašytos lot. kalba) A parašyta senąja
anglų kalba. IX- XII a. Anglijos svarbiausias ist. šaltinis. Pradėta rašyti valdant Alfredui
Didžiajam (871-899 m. , manoma, jo nurodymu. V a. - IX a. l pusės istorija - įvairių
senovės autorių veikalų bei senųjų analų kompiliacija. Išlikę 7 A variantai ir aštuntojo
fragmentas. Juose aprašomi skirtingi ist. laikotarpiai, nevienodai traktuojami kai kurie
įvykiai.
anglosaksų teisynai (Anglo -Saxon Laws), VI- XI a. anglosaksų teisės rinkiniai.
Svarbiausi: Etelberto (Aethelberht, VI a. pr.), Vitredo (Vihtred, VII a. pab.), Alfredo
Didžiojo ( IX a. pab.), Atelstano (Aethelstan, X a. pr.). Ne taip kaip kiti barbarų teisynai
(rašyti lot. kalba) A rašyti senąja anglų kalba; romėnų teisės įtaka nedidelė. VI- IX a.
anglosaksų teisynuose vyravo paprotinė teisė (daugiausia piniginių baudų, skiriamų už įv.
kriminalinius nusikaltimus, sąrašai). A normos reguliavo t.p. turtinius, viešosios tvarkos
klausimus. Nuo X a. pab.- II a. pr., plėtojantis feod. santykiams, karaliaus potvarkiai ir
privilegijos pamažu išstūmė iš A paprotinę teise.
anglosaksų užkariavimai, Šiaurės germanų genčių - anglų, saksų ir jutų - užkariavimai
Britanijoje V- VI a. Pirmieji germanai į Britaniją atsikėlė V a. pr. pakviesti karaliaus
Vortigerno, kad padėtų gintis nuo piktų ir škotų (airių). Nuo V a. vid. prasidėjo germanų
antplūdis (manoma, kad pirmuose žygiuose dalyvavo ir fryzai bei frankai). VI a. pr. britai
trumpam sustabdė užkariautojus. -550 į Britaniją įsiveržė nauja germanų banga. Dauguma
britų buvo išžudyta, likusieji išstumti į Velsą, Škotiją, Devoną, Kornvalį ir žemyną (dab.
Bretanę). Dalis jų buvo pavergti ir susimaišė su ateiviais. Iki VI a. pab. germanai
užkariavo šalies didž. dalį ir sukūrė 7 karalystes: Esekso, Sasekso, Vesekso (saksai), R.
Anglijos, Mersijos, Nortumbrijos (anglai) ir Kento (jutai).
Anglų - burų karas (1899-1902 m. T Būrų karas.
anglų kalba priklauso v. germanų kalbų grupei. Viena labiausiai paplitusių pasaulio kalbų.
Didžiojoje Britanijoje, JAV, Australijoje, N. Zelandijoje - Valstybinė kalba, Airijoje,
Kanadoje, Maltoje, PAR ir daugelyje Afrikos valstybių -viena valst. kalbų, Indijoje,
Pakistane ir kitose Pietryčių Azijos valstybėse - viena vartojamų kalbų. A, kaip
tarptautinė, vartojama ek., mokslo, kultūros ir kt. srityse, nuo 1919 diplomatijoje. Yra JT
viena ofic. kalbų.
A istorija prasidėjo V a. , kai anglai, jutai ir saksai atsikėlė į keltų (britų) gyvenamą
Britaniją. Išstūmę keltus anglai apsigyveno šiaurėje, saksai - pietvakariuose, jutai -
pietryčiuose. Šiose teritorijose susiformavo pagrindinės A tarmės: Kento (pietryčių), v.
saksų (pietvakarių), Mersijos (vidurio) ir Nortumbrijos ( Šiaurės). Skiriama senoji (450-
1100 m. , vidurinė (1100-1500 m. ir naujoji (modernioji; nuo 1500 m. A. VII a. senovės
germanų T runas pakeitė lotyniškieji rašmenys. Pirmieji raštai iš IX- X a. Po 1066
normandų užkariavimo A iš viešojo gyvenimo išstūmė prancūzų kalba. XV a. pab. vėl
grąžinta į mokyklas, teismus, kitas ofic. įstaigas. Šiuo laikotarpiu pakito A struktūra,
sumažėjo galūnių, padaugėjo analitinių formų, žodžių tvarka tapo griežtesnė, pagausėjo
lot. ir prancūzų žodžių. Naujoji A, kaip bendrinė kalba, susiformavo Londono tarmės
pagrindu. Svarb. veiksnys - Londono ek., polit. ir kultūrinis iškilimas. Yra keliolika
regioninių A variantų su savomis bendrinės kalbos normomis ir tarmėmis: britų, škotų,
airių, JAV, Kanados, Australijos, N. Zelandijos, PAR ir kt. Lit. A tarimo norma vadinama
Received Pronundation (RP). Rašyba archajiška, labai nutolusi nuo tarimo. A turi gausų
balsinių segmentų inventorių. Tradiciškai skiriami trumpieji, ilgieji balsiai ir dvibalsiai.
Pagrindinė A balsių priešprieša apibūdinama kaip skirtumas tarp abruptyviųjų (tradicinių
trumpųjų, checkedvowels) ir laisvųjų (tradicinių ilgųjų, nonchecked vowels, ir dvibalsių)
balsių. Abruptyviesiems balsiams [i], [e], [aš], [3], [u], [o], [A] būdingas staigus,
laisviesiems balsiams [i:], [ei], [ia], [s:], [ta], [u:], [ou], [au], [ua], [D:], [a:], [oi], [ai] -
uždelstas nutraukimas, glaidiškumas, todėl tradiciniai ilgieji balsiai [i:], [u:], [a:], [D:], [a:]
žymimi fonemomis /ii/, /u u/, j esi, losi, laši. Priebalsių poras /p -b/, /f-v/ ir kt. pagal
tarimą sudaro stiprieji ir silpnieji priebalsiai. Skardieji priebalsiai duslinami žodžio
pradžioje ir gale (do, bid). Duslieji priebalsiai aspiruojami dažniausiai kirčiuoto žodžio
pradžioje. Iš pučiamųjų priebalsių išsiskiria dantiniai 9 (įhin ) ir č (ihen), iš nosinių
sonorinių -dorsalinis/rj/ (sing). A kirtis dažniausiai pastovus. Dviskiemenių ir
triskiemenių žodžių paprastai kirčiuojamas pirmas skiemuo.
Kaip ir kitoms analitinėms kalboms, A svarbi žodžių tvarka (veiksnys -tarinys
-papildinys) ir tarnybiniai žodžiai (ypač prielinksniai). Daugumos A daiktavardžių
daugiskaitos galūnė rašoma - (e)s ir tariama [s,z, ;z] (cats 'katės', dogs 'šunys', horses
'arkliai'). Kilmininko linksnį turi tik daiktavardžiai, žymintys būtybes (dog's,dogs' 'šuns,
šunų'; man 's, men 's 'žmogaus, žmonių'). A veiksmažodžių sistema gana sudėtinga, gausu
formų.
Balsių fonemos:
i u ii[i:] iš uu[u:] us
e3 o ei es[a:] ou oa[o:] oi
32 A £3 au aa[a:] ai
Priebalsių fonemos:
P t k
b d g
d3 (dž)
f0 s l (š)
v3 z 3 (ž) h
m n 0
w 1r i
Albertas Steponavičius
LIETUVOJE A pradėta dėstyti XIX a. pr. Vilniaus universitete (B. Hausteinas, 1810-18 J.
Saundersas). Lietuvos universitete A studijos vyko nuo 1923 (P. Augustaitis, D. Regelytė,
0. Pakštienė ir kt.). Lietuvos gimnazijose A (dažniau buvo mokoma vokiečių ar prancūzų
kalbų) iki 1940 paprastai dėstė grįžę iš JAV lietuviai, Klaipėdos ped. institutą baigę
mokytojai. Sovietinės okupacijos metais A specialistus rengė VU ir VPI. 1962 VU buvo
įkurta Anglų kalbos (nuo 1968 Anglų filologijos) katedra. A dėstyta visose aukštosiose ir
daugumoje bendrojo lavinimo mokyklų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A
išpopuliarėjo (ją renkasi -80% moksleivių). 1999/2000 mokslo metais A kaip pirmosios
užs. kalbos mokėsi -300 000, kaip antrosios - 23 000 moksleivių.
Mokomąsias A knygas pradėta leisti XIX a. pab. JAV. 1875 M. Tvarauskas Shamokine
parengė pirmąjį žodyną Thimoczius, arba Shwnikas angie/ckaj-lietuwyszkas ir
lietuwyszkaj-angielckas. 1903 m. Čikagoje išleistas žodynininko A. Lėlio Žodynas
lietuviškai - angliškos kalbos, 1905 m. -Žodynas angliškai - lietuviškos kalbos (1915 abi
dalys kartu). Iki 1940 Lietuvoje A žodynų, vadovėlių, gramatikų, kt. mokomųjų knygų
parengė VDU A dėstytojai ir gimnazijų mokytojai (J. A. Herlitas 1931 išleido gramatiką
ir žodyną, 1936 - vadovėlį, J. Avižonis 1936 - pradžiamokslį, M. Lingsas 1936-37 - 2 d. A
mokomąją knygą, V. Kamantauskas 1931 H946 -Anglų kalbos gramatiką aukštesniajai
mokyklai). Sovietinės okupacijos metais VU ir ped. institutų dėstytojai (E. Stasiulevičiūtė
ir kt.) parengė A vadovėlių mokykloms ir nedidelių žodynų. Išleista autorių kolektyvo
(1953 m. ir V. Baravyko (1958 21961 m. , anglų - lietuvių kalbų žodynas, B. Piesarsko ir
B. Svecevičiaus Lietuvių - anglų kalbų žodynas (1960 ir 1979 m. , A. Laučkos, B.
Piesarsko, E. Stasiulevičiūtės Anglų - lietuvių kalbų žodynas (1975 m. . Atkūrus
nepriklausomybę pagausėjo įv. mokomųjų knygų. Pasirodė B. Piesarsko Didysis anglų -
lietuvių kalbų žodynas (1998 m. , anksčiau išėjusių žodynų nauji leidimai, aiškinamieji,
specialieji ir kt. žodynai, L. Pažūsio, G. Rosinienės, U. Žemaitienės Anglų kalbos
gramatika aukštosioms mokykloms (1993 31998 m. , kt. vadovėliai. Anglų - lietuvių ir
lietuvių - anglų kalba žodynų išleista užsienyje. Vokietijoje 1948 išėjo V. Pėteraičio
Lietuviškai angliškas žodynas (-1960Čikagoje), JA VALDYB. Masioko ir E. Masiokienės
lietuvių - anglų kalbų žodynas (1992 m. ir anglų - lietuvių kalbų idiomų žodynas (1994 m.
.
Pirmąją disertaciją iš anglų kalba tyrimų 1954 apgynė A. Laučka. XX a. pab. A tyrinėjimų
tematika gana įvairi: kalbos istorija (O. Armalytė, A. Steponavičius, L. Zabulienė),
gramatika (A. Drazdauskas, A. Stungienė, D. Tekorienė), stilistika ir pragmatika (M. L.
Drazdauskienė). Anglų ir lietuvių kalbų gretinimo darbų yra parengę E. Geniušienė, M.
Strimaitienė, B. Svecevičius, D. Vabalienė, L. Valeika. Nagrinėjama A mokymo
problemos, skoliniai. Moksl. darbai skelbiami leidinio Kalbotyra serijoje, skirtoje
germanų ir romanų kalboms.
Anglų nacionalinė opera (English National Opera, ENO), operos teatras Londone. Ik.
1765 Londono priemiestyje kaip Sadler's Wells teatras. XIX a. buvo apleista. 1931 atkurta
kaip Old Vic teatro filialas. Iki 1934 statė operas ir klasikines dramas, nuo 1935 tik
muzikos spektaklius. 1968 teatras perkeltas į Londono Coliseum, 1974 pavadintas A. 9
dešimtmetyje pagarsėjo novatoriškais, radikaliais spektakliais (G. Ligeti, Ph. Glasso, H.
BirtVis - 1e'io operos). 1978 įkurtas A filialas Leedse (ENO North; nuo 1981 Opera
North). Audronė Jurkėnaitė
anglų ragas, altinis obojus, muzikos instrumentas - chromatinis liežuvėlinis aerofonas.
Vamzdis tiesus, šiek tiek kūgiškas, ilgesnis nei obojaus, su kriaušės pavidalo žiotimis ir S
raidės pavidalo metaliniu vamzdeliu, į kurį įtaisytas dvigubas liežuvėlis. A turi apie 20
skylučių, uždengtų vožtuvėliais. Diapazonas es (e)-b2. Transponuoja F. Sukonstruotas
XVIII a. l pusėje. Simf. orkestre vartojamas nuo XIX a. l pusės. Pav. Rytis Urniežius
Angmagssalik (Angmagsalikas), Grenlandijos gyvenvietė fAmmassalik.
angobas (prancūzų engobe), plonas baltas arba spalvotas molio, porceliano sluoksnis,
kuriuo dengiamas padžiovinto arba išdegto keramikos dirbinio paviršius. Vėliau dirbinys
degamas dar kartą. A sumažina sienelių drėgmės pralaidumą, išlygina paviršių, suteikia
spalvą. Dirbinys dar gali būti dekoruojamas reljefu, sgrafitu, dengiamas skaidria spalvota
arba bespalve glazūra. A atsirado priešistoriniais laikais, buvo paplitęs antikoje,
viduramžiais (ypač islamo kraštuose). Lietuvoje A nuo senovės laikų dengiami liaudies,
vėliau ir profesionaliosios keramikos dirbiniai. Lijana Šatavičiūlė
Angoff Charles (Čarlzas Angofas) 1902 Minskas - 1979 m. gegužės 4 d. Niujorkas, JAV
rašytojas. 1908 m. su tėvais atvyko į JAV. Dirbo period. leidinių (1925-31 žurnalo
American Mercury) redakcijose. Redagavo žurnalą Literary Review. Dėstė Farleigh
Dickinsono universitete (N. Džersio valstija). Parašė autobiogr. romanų ciklą (Tarp dienos
ir nakties l Between Day and Dark 1959, Vasaros audra / Summer Stomi 1963 ir kt.) apie
jaunuolio emigranto nuotykius, dramų, novelių, atsiminimų. Populiarino lietuvių
literatūrą, parašė lietuvių rašytojų (V. Krėvės, V. Kudirkos, I. Šeiniaus, A. Barono, M.
Vaitkaus, L. Andriekaus) kūrinių, išleistų anglų kalba, įvadus.
Angol (Angolis), miestas Čilės vidurinėje dalyje, į pietryčius nuo Concepciono; Malleco
provincijos centras. 53 500 gyv. (2001 m. . Maisto, medžio apdirbimo, odos pramonė.
Muziejus. A pradėjo kurtis 1862.1949 nukentėjo nuo žemės drebėjimo.
Angola, Angolos Respublika (Repūblica de Angola),
valstybė Afrikos pietvakariuose, prie Atlanto. Šiaurėje ir Šiaurės rytuose ribojasi su
Kongo DR, rytuose - su Zambija, pietuose - su Namibija. Angolai priklauso Cabindos
pusiau eksklavas (30 km į šiaurę nuo A, prie Atlanto, tarp Kongo DR ir Kongo). Plotas l
246 700 km2.12,43 mln. gyv. (2001 m. . Sostinė - Luanda (2,09 mln. gyv., 2001 m. . A
suskirstyta į 18 provincijų (l lent. 526 psl.). Pav. Žemėlapis 526 psl.
ANGOLA
Plotas: 1 246 700 km2 Gyventojai: 12,43 mln. (2001 m. Sostinė: Luanda Valstybinė
kalba: portugalų Nacionalinė šventė: lapkričio 11 d. Piniginis vienetas: kvanza (100
tvėjų) Uiko juosta: PL +1 h
l lent. Angolos admin. suskirstymas
Provincija Plotas Gyventojų Admin. centras (km2 m. (tūkst., 2001 m.
Bengo 31371 189,6 Caxito
Benguela 31788 716,3 Benguela
Bie 70314 1 320,8 Kuito
Cabinda 7270 203,7 Cabinda
Cunene 89342 244,5 Ondjiva
Huambo 34274 1 765,1 Huambo
Huila 75002 950,6 Lubango
Cuando Cubango 199 049 133,2 Menongue
Luanda 2418 2 468,9 Luanda
Malanje 97602 1 032,2 Malanje
Moxico 223 023 362,1 Luena
Namibe 58137 153,2 Namibe
Pietų Cuanza 55660 669,1 Sumbe
Pietų Lundą Šiaurės 45649 24 190 152,1 406,5 Saurimo N'dalatando
Cuanza
Šiaurės Lundą 102 783 307,6 Lucapa
Uige 58698 1 032,8 Uige
Zaire 40130 320,8 M'banza Kongo
GAMTA
RELJEFAS. Didesniąją A paviršiaus dalį užima Angolos plokščiakalnis (dažniausias
aukštis 1000-1500 m). Jo aukšč. dalis (vakaruose) - Bie liekaninis luistinis masyvas;
didžiausias aukštis 2619 m (Moco kalba). Į Šiaurės , r. ir p. nuo Bie masyvo
plokščiakalnis žemėja; jo Šiaurės vakaruose yra Malanjės aukštuma, pietvakariuose Serra
da Chelos kalnai ir Hu - 1os plynaukštė. Vakaruose plokščiakalnis terasomis ir stačiomis
pakopomis leidžiasi į siaurą pajūrio žemumą; terasų juostos plotis 30-150 km, pajūrio
žemumos 50-200 km. Pakrantė smėlėta, lėkšta, kai kur stačiais skardžiais. KLIMATAS
daugiausia ekvatorinis musoninis, Atlanto pakrantėje tropinis pasalinis. Vidutinė
temperatūra liepą 14-21 °C, sausį 21-28 °C. A viduryje ir rytuose per metus iškrinta 1000-
1500 mm kritulių, pietuose 600-800 mm, pajūrio žemumos pietuose < 100 mm.
Lietingasis vasaros laikotarpis -rugsėjo -balandžio mėn., sausasis žiemos - gegužės
-rugpjūčio mėn. Pakrantėje dažni rūkai (Benguelos šaltosios srovės įtaka).
VIDAUS VANDENYS. Daug upių. Šiaurėje ir Šiaurės rytuose teka Kasai (įteka į
Kongą) ir jo intakai Cuango, Chicapa, Chiumbe, Kouilou, rytuose - Zambezė (į Indijos
vand.), pietryčiuose -jos intakai Cuando, Lungue - Bungo, vakaruose ir pietvakariuose -
Cuanza, Cunene (į Atlantą). Upėse daug slenksčių. Sausuoju metų laiku dalis pietuose
tekančių upių išdžiūsta. Cunenės upė patvenkta (Govės tvenkinys, plotas 178 km2 m. . A
rytuose yra pelkių. DIRVOŽEMIAI. AUGALIJA. GYVŪNIJA. Vyrauja tropiniai
raudonieji dirvožemiai ir raudonai rudieji; yra aliuvinių. 43% A teritorijos užima miškai.
Angolos plokščiakalnyje daugiausia auga lapus metantys sausieji tropiniai retmiškiai,
Kongo baseine - drėgnieji tropiniai visžaliai ir mišrieji miškai, į šiaurę nuo Cuanzos upės -
krūmynų savana su baobabais, pajūrio žemumos pietuose -pusdykumių ir dykumų
augalija. Veisiasi drambliai, juodieji raganosiai, beždžionės, antilopės, žirafos,
hipopotamai, liūtai, leopardai, šakalai, hienos, gepardai, hieniniai šunys. Pav.
GYVENTOJAI Dauguma gyventojų ovimbundai (37%), dar gyvena bambundai (23%),
bakongai (13%), ovambai ir njanekai, chumbai (po 5%), vočokviai (4%), luvalai (3%);
yra europiečių (l%).Valstybinė kalba - portugalų. 96% gyventojų kalba gimtosiomis bantų
šeimos kalbomis. 44,7% gyventojų - katalikai. Turi 3 arkivyskupijas ir 12 vyskupijų
(1995 m. . 19,9% - protestantai. Dalis gyventojų išpažįsta tradicinius Afrikos tikėjimus,
priklauso naujiesiems rel. judėjimams. Gyventojų vid. metinis prieaugis 2,15% (2001 m. .
Gyventojų skaičiaus dinamika - 2 lentelėje. Tankiausiai gyvenama Atlanto pakrantė ir A
vidurys. Gyventojų vidutinis tankumas 10 žm./knr (2001 m. . Miesto gyventojų -50%.
Didžiausi miestai - 3 lentelėje. 1999 vyrų buvo 50,4%, moterų - 49,6%. A svarb. demogr.
rodikliai - 4 lentelėje. Ekonomiškai aktyvių gyventojų 35% (1999 m. . Dirbančių
gyventojų pasiskirstymas pagal ek. veiklos sritis parodytas diagramoje. VALSTYBĖ IR
TEISĖ respublika. Galioja 1975 konstitucija (pataisos 1976, 1990,1991,1992 m. .
Įstatymus leidžia parlamentas - Nacionalinė Asamblėja (Assembleia Nacional), kurią
sudaro 223 deputatai, renkami 4 metams proporcine atstovavimo sistema. Tarp
Nacionalinės Asamblėjos sesijų jos funkcijas vykdo Aukšč. Komisija. 1995 parlamentas
pratęsė savo darbą iki 2000, motyvuodamas tuo, kad nėra sąlygų rinkimams organizuoti.
Prezidentas - valst. vadovas ir vyriausiasis karinių pajėgų vadas, renkamas tiesioginiais
rinkimais slaptu balsavimu daugumos atstovavimo (mažoritarine) sistema 5 metams, bet
ne daugiau kaip 3 kadencijoms. Vykd. valdžia priklauso Ministrų Tarybai. Vietiniai
valdžios organai - provincijų asamblėjos ir gubernatoriai, pavaldūs prezidentui, Ministrų
Tarybai ir provincijų asamblėjoms. Herbe (patvirtintas 1975 m. pusė dantračio ir pynė iš
kukurūzų, kavamedžio ir vilnamedžio simbolizuoja krašto pramonę ir žemės ūkį, atversta
knyga - švietimą ir kultūrą, tekanti saulė - naująją šalį, mačetė ir kauptukas -ginkluotą
kovą ir darbą, žvaigždė - internacionalizmą ir pažangą. Nacionalinė šventė - lapkričio 11
d. -Nepriklausomybės paskelbimo diena.
PARTIJOS IR PROFSĄJUNGOS. Nuo 1991 veikia daugiapartinė sistema. Svarbiausios
politinės partijos: T Angolos išsivadavimo liaudies judėjimas (įkurtas 1956 m. , Angolos
nacionalinio išsivadavimo frontas (įkurtas 1962 m. , f Nacionalinė sąjunga dėl visiškos
Angolos nepriklausomybės (įkurtas 1966 m. . Svarbiausia profsąjunga - Angolos
nacionalinė darbininku sąjunga (įkurta 1960 m. .
GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. Po 1994 Lusakos susitarimo dėl ugnies nutraukimo
ginkluotosios pajėgos reorganizuojamos. 2000 sausumos kariuomene (105 000 žm.)
sudarė -30 pulkų. Ji turėjo apie 140 tankų, 540 žvalgybos automobilių, 280 šarvuočių, 250
art. pabūklų, 62 daugiavamzdžius reaktyvinius minosvaidžius. Kar. jūrų laivyną (-1500-
2000 žm.) sudarė 7 patruliniai laivai. Luandoje, Lobite, Namibėje yra kar. jūrų bazės. Kar.
oro pajėgos (-6500 žm.) turėjo 55 kovos lėktuvus, 16 puolamųjų sraigtasparnių. Manoma,
kad su vyriausybės ginkluotosiomis pajėgomis nesutariančios UNITĄ partizanų pajėgos
2000 m. rugpjūčio dar turėjo apie 20 000 žm. A kar. biudžetas - 542 mln. JAV dol. (2000
m. . ŪKIS
A - ekonomiškai silpna valstybė. 1999 BVP sudarė 2,7 mlrd. JAV dol., jo dalis l
gyventojui - 220 JAV dolerių. BVP struktūra parodyta diagramoje. Užsienio skola 10,8
mlrd. JAV dol. (2000 m. .
Ūkio svarb. šakos: kasyba ir bioprodukcinis ūkis. Netoli Luandos kasama deimantai,
Rasingoje ir Kvimoje -geležies rūda, pajūryje gaunama nafta (ištekliai 738 mln. t, 1999 m.
. Yra mangano, vario, švino, cinko, chromo, berilio rūdų, fosfatų, kvarco, gipso, juodojo
granito. A svarb. naudingųjų iškasenų gavybos rodikliai - 5 lentelėje.
Elektrinių galia 620 MW; 75% elektros energijos pagamina HE. l gyv. per metus tenka
160 kWh elektros energijos. Naftos perdirbimo įmonės (Luandoje, Lobito), cemento
gamykla, nedidelių žvejybos laivų statykla (Lobito). Apdirbama kava, medvilnė;
gaminama cukrus (20 000 t, 1996 m. , spiritas, tabakas, alus, aliejus. Pajūrio miestuose
yra žuvų konservavimo ir džiovinimo įmonių.
Žemės ūkis ekstensyvus. Dirbamoji žemė užima 3% A teritorijos (daugiausia pietuose ir
vakaruose), pievos ir ganyklos - 43%. Auginama maniokai, kukurūzai, cukranendrės,
vilnamedžiai, citrusiniai augalai, ryžiai, soros, kavamedžiai, saulėgrąžos, tabakas, batatai,
bananai. Žemės ūkio augalų derlius - 6 lentelėje. Veisiama galvijai, kiaulės, avys, ožkos.
1998 sugauta 145 800 t žuvų. Automobilių kelių 76 600 km, iš jų 9150 km asfaltuotų.
Geležinkelių 2770 km; svarb. linijos: Lobito -Dilolo (Kongo DR), Namibe - Menongue,
Luanda -Malanje. Tarpt, oro uostas Luandoje. Svarbiausi jūrų uostai - Luanda, Lobito,
Namibe, Porto Amboimas, Sumbe, Benguela, Cabinda. Prekybos laivyno tonažas 73 907
bruto tonų (1998 m. . Vienintelė laivuojama upė - Cuanza. Naftotiekis (179 km).
Centr. banko funkcijas atlieka Angolos nac. bankas. 1996 veikė 3 komerciniai, plėtros,
investicijų bankai.
1999 eksportuota prekių už 5,34 mlrd. JAV dol., importuota už 3,27 mlrd. JAV dol.
Eksportuojama nafta ir jos produktai (88% viso A eksporto), deimantai (12%);
importuojama transporto priemonės ir med. įranga, maisto produktai, žaliavos, metalas.
Užs. prekybos partneriai parodyti diagramose.
Lietuva 1999 į A eksportavo prekių už 0,3 mln. Lt, iš A prekių neimportavo. PeirasLingė,
Džiugas Pagojus
ISTORIJA
l tūkstantmetyje p.m.e. iš Afrikos vidurio atsikėlusios bantų gentys -jos vertėsi
žemdirbyste, gyvulininkyste, gamino geležinius įrankius - išstūmė arba asimiliavo dab. A
teritorijoje gyvenusius bušmėnus ir hotentotus (medžiotojus ir augalinio maisto
rankiotojus). XIV a. susidarė T Kongo, vėliau TNdongo, T Lundas, Bengelos, T
Matambos ir kt. valstybės. 1483 atvyko pirmieji europiečiai (portugalai). XVI a. pr. jie
apkrikštijo Kongo valdovo šeimą, vandenyno pakrantėje pradėjo steigti kar. fortus. 1575
įkurta Luanda tapo stambiu vergų transportavimo centru: iki XIX a. vid. į vergiją
(daugiausia į Braziliją) kasmet buvo parduodama 5000-10 000 afrikiečių. Ndongo ir
Matambos valdovė Zinga Mbandi Ngola (-1624-63 m. 30 m. kariavo su portugalais ir
sulaikė jų ekspansiją. Po jos mirties kolonistai prasiskverbė į šalies vid. rajonus.
Užkariautojai kraštą pavadino Angola (nuo Ndongo valdovų titulo ngola). 1885-1894 m.
Portugalijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos sutartimis A buvo pripažinta
Portugalijos valda, nustatytos jos dab. sienos, tačiau tik XX a. 3 dešimtmetyje portugalai
užkariavo visą šalį. 1951 Portugalija suteikė A užjūrio provincijos statusą. Nuo 6
dešimtmečio vid. šalyje kūrėsi nepriklausomybės siekusios polit. organizacijos: 1956
įkurtas Angolos išsivadavimo liaudies judėjimas (Movimento Popular de Libertaįao de
Angola, MPLA, remiamas bambundų genties), 1962 -Angolos nacionalinio išsivadavimo
frontas (Frente Nacional deLibertaįao de Angola, FNLA, remiamas bakongų genties),
1966 - Nacionalinė sąjunga dėl'visiškos Angolos nepriklausomybės (Unido National para
Independencia Totai de Angola, UNITĄ, remiama didžiausios šalyje ovimbundų genties).
1961 Angoloje prasidėjo MPLA vadovaujamas antikolonijinis sukilimas, peraugęs į
partiz. karą. 1974 žlugus Portugalijos autoritariniam režimui jos naujoji vyriausybė
pripažino A apsisprendimo teise ir nutraukė karo veiksmus. 1975 paskelbta
nepriklausomybė; iš šalies emigravo -400 000 europiečių. Rev. tarybos (aukščiausias
valstybinės valdžios organas, veikė iki 1980 m. pirmininku tapo MPLA lyderis A. Neto.
1975 partijų nesantaika ir kova dėl valdžios peraugo į piliečių karą. 1975 m. lapkričio XI
a. Neto paskelbė, kad įkuriama Angolos Liaudies Respublika (nuo 1992 - Angolos
Respublika) ir tapo jos prezidentu. Promarksistine MPLA vyriausybe SSRS rėmė kar.
patarėjais ir ginkluote, Kuba -kariuomene (1975 įvedė 18 000 karių; 8 dešimtmečio pab.
jų buvo 50 000 m. . FNLA ir UNITĄ junginiams kar. ir fin. parama, teikė JAV, PAR,
Uganda ir Zairas (dab. Kongo DR). Pagal 1975 konstituciją 1977 įtvirtinta vienpartinė
sistema. 1976 nacionalizuotos plieno lydymo, kalnakasybos, tekstilės, cukraus ir kt.
pramonės šakų bendrovės bei gamyklos, 1978 suvalstybinta apie 2000 plantacijų. Po A.
Neto mirties 1979 pab. MPLA pirmininku ir A prezidentu tapo J. E. dos Santosas. Nuo 8
dešimtmečio A rėmė PAR okupuotos Namibijos partizanus, todėl buvo nuolat PAR
puldinėjama. 1981 m. rugpjūčio PAR okupavo dalį A pasienio teritorijos. 1984 A ir PAR
pasirašė konfrontacijos mažinimo susitarimus, tačiau PAR kariuomenė į Angolos teritoriją
buvo įsiveržusi ir 1985,1987. 1984 FNLA nutraukė ginkluotą kovą, tačiau įveikti UNITĄ
pasipriešinimo vyriausybės kariuomenė nepajėgė. 1988 pab. Niujorke buvo pasirašytos
Angolos, Kubos ir PAR sutartys, pagal kurias PAR nustojo tiekti kar. pagalbą UNITĄ, o
Kuba išvedė savo kariuomenę (1991 m. . 1990 pab. valdančiajai partijai pradėjus taikos
derybas su opozicija JAV nustojo remti UNITĄ. Tarpininkaujant JT, Afrikos vienybės
organizacijai (AVO), JAV, Portugalijai ir SSRS, 1991 Lisabonoje vyriausybės atstovai ir
UNITĄ lyderiai pasirašė sutartį dėl kar. veiksmų nutraukimo, tačiau polit. nesantaika
išliko. Vykdant taikos sutarties sąlygas 1991 konstitucijos pataisomis buvo įtvirtinta
daugiapartinė sistema, 1992 surengti parlamento (juos laimėjo MPLA) ir prezidento
(išrinktas J. E. dos Santosas) rinkimai. UNITĄ vadovui J. M. Savimbi atsisakius
pripažinti rinkimų rezultatus, -40 000 jo šalininkų atnaujino kar. veiksmus. Nuo 1992
vyksta partiz. karas atsiskirti nuo Angolos siekiančioje Cabindos pro valstijoje.
Nepajėgdama įveikti maištininkų (1993 pr. UNITĄ kontroliavo 70% šalies teritorijos)
vyriausybė 1993 vid. buvo priversta pradėti taikos derybas. Reikalaudamas, kad sukilėliai
pasitrauktų iš teritorijos, užimtos po 1992 rinkimų, J. E. dos Santosas žadėjo opozicijos
atstovus skirti vyriausybės nariais, maištininkų dalinius įjungti į Angolos armiją. UNITĄ
kovą tęsė ir užėmė Soyo rajoną. Kar. konflikto baigties siekusios JAV pripažino J. E. dos
Santoso vyriausybe, JT paskelbė naftos ir ginklų embargą maištininkams. 1994
vyriausybės pajėgos perėmė kar. iniciatyvą ir privertė UNITĄ dali nius pasitraukti iš
Kafunfo sritis (Angolos Šiaurės rytų dalis, kurioje yra didžiausi deimantų telkiniai
šalyje). 1994 m. rugsėjo 20 d. J. E. dos Santosas ir J. M. Savimbi pasirašė paliaubas
(kovos Biė ir Huambo pro valstijose tebevyko), 1995 m. vasario 8 d. -taikos sutartį. J. M.
Savimbi pripažino J. E. dos Santosą teisėtai išrinktu ir buvo paskirtas viceprezidentu;
susitarta dėl nac. vienybės vyriausybės ir ginkluotųjų pajėgų (GP), į kurias planuota
įjungti UNITĄ dalinius, sukūrimo. Per 1975-1995 m. piliečių karą žuvo daugiau, kaip l
mln. žmonių. 1997 sudarytos A koalicinės vyriausybės nariais tapo ir opozicijos atstovai,
tačiau dėl lėto UNITĄ karių integravimo į GP viceprezidento pareigų atsisakė J. M.
Savimbi. Dėl partijų nesantaikos vidaus padėtis tebėra nestabili. A nuo 1976 priklauso JT
ir AVO. KULTŪRA
ŠVIETIMAS. Iki nepriklausomybės atgavimo (1975 m. -85% gyv. buvo neraštingi,
baltųjų ir juodųjų vaikai mokėsi tik port. kalba atskirose mokyklose. Mokslas buvo
mokamas. 1976 A vyriausybė priėmė nutarimą įveikti neraštingumą. 1990 neraštingi buvo
58% gyv. (44,4% vyrų ir 71,5% moterų). Įvestas privalomas nemokamas aštuonmetis
mokslas 7-15 m. vaikams. pradžios mokykla keturmetė. Bendrojo lavinimo vid. mokymas
apima pirmąją (4 m. ir antrąją (3 m. pakopas. Dauguma dalykų dėstoma gimtąja kalba.
1991/92 pr. ir vid. mokyklas lankė 45% mokyklinio amžiaus vaikų, pr. mokyklose mokėsi
989 440 mokinių, dirbo 31 060 mokytojų, vid. mokyklose - 196 100 mokinių, 5140
mokytojų, profes. mokyklose - 12 120 mokinių, 290 mokytojų. 1991 Nacionalinė
Asamblėja priėmė įstatymą, leidžiantį steigti privačias mokymo įstaigas. Angolos
universitetas įsteigtas 1963 Luandoje, dar 2 jo fakultetai veikia Huambo ir Lubango.
1991/92 buvo 790 dėstytojų, 6330 studentų. Didž. bibliotekos: nacionalinė ir municipalinė
(Luandoje), 2 muziejai: Angolos (įst. 1938 m. ir Dundo. LITERATŪRA T Afrikos
literatūra. ARCHITEKTŪRA. Nuo seno A gyvenvietės buvo radialinio plano: jų centre -
bendra susirinkimų patalpa, aplink ją -gyvenamieji namai, už kurių stovėjo ūk. statiniai.
Gyvenamieji namai -apskrito arba keturkampio plano būstai su karkasinėmis, šakomis
apipintomis ir moliu apdrėbtomis sienomis (daugiausia A p. dalyje). Stogai įv. formų,
dengti žolėmis arba šiaudais. XVII- XVIII a. A tapus europiečių kolonija pastatyta naujų
miestų, juose - mūrinių pastatų pagal Europoje plitusius stilius (baroką, klasicizmą). XX
a. architektūroje vyrauja konstruktyvizmas ir funkcionalizmas; pastatyta naujo tipo ir
šiuolaikinių konstrukcijų pastatų (stočių, oro uostų ir kt.). Pav. AleksandrasIndriulaitis
DAILĖ. Išliko geom. stiliaus uolų piešinių, daugiausia vaizduojančių gyvūnus. Nuo
senovės laikų plėtojama taikomoji dekoratyvinė dailė (ypač drožyba). Gyvenamųjų namų
medinės durys, langų rėmai puošiami drožinėtomis figūrinėmis kompozicijomis arba
piešiniais, išdegintais geometriniai ornamentais. Drožinėtos magiškos žmonių, žvėrių,
gyvulių skulptūrėlės stilizuotos, schemiškos, dekoratyvios. Ritualinės kaukės drožiamos iš
vientiso medžio arba daromos iš audinio, užtempto ant šakų karkaso. Baldai, namų
apyvokos reikmenys puošiami sudėtingos kompozicijos figūriniais arba ornamentiniais,
dažniausiai geom. motyvų drožiniais. Iš vytelių, šiaudų, žolių pinami buit. reikmenys
(krepšiai, maišai, dėžutės); jų dekoras saikingas, juodų, geltonų, raudonų spalvų.
Keramikos dirbiniai dažniausiai puošiami raižytu geometriniu ornamentu. Tradicinės A
dailės plėtote paveikė kolonizatorių kultūra. Pav. Aleksandras Indriulaitis
ŽINIASKLAIDA. Pirmieji laikraščiai pradėti leisti port. kalba XX a. 3 dešimtmetyje
Luandoje. 1971 ėjo 5 dienraščiai. 1976 žiniasklaida nacionalizuota. 1999 leista 15 period.
leidinių, 2 išjųvalst. dienraščiai: Jornal de Angola (nuo 1975 vietoj pirmųjų A laikraščių
Provincia de Angola, įkurtas 1923, ir Didrio de Luanda, įkurtas 1930; 1999 tir. 41 000
egz., nuo 1992 su savaitraščiu Correio da Semana) ir Didrio da Repūblica (nuo 1975 m. .
Luandoje eina mėnesinis žurnalas Lavra & Oficina (nuo 1975, Angolos rašytojų sąjungos)
ir Voz do Trabalhador (nuo 1976, Angolos nacionalinės darbininkų sąjungos). Nuo 1975
period. leidinių leidžiama ir kt. miestuose: Jornal de Benguela (Benguela, 2 kartus per
savaite), Angola Norte (Malanje, savaitraštis). Valst. radijas Radio Nacional de Angola
(įkurtas 1975 m. laidas transliuoja bantų grupės, t.p. port., isp., anglų, prancūzų kalbomis.
Yra komercinės radijo stotys Luanda Antena Comercial (LAC) ir Radio Eclėsia. Valst.
TV Televisao Popularde Angola (TPA, įkurtas 1975 m. transliuoja tik vakaro programą.
Nuo 1975 Luandoje veikianti valstybinė inform. agentūra ANGOP (Angola Prensa)
perduoda informaciją agentūrai PANA (Panafrican News Agency). Vytas Urbonas
angolaras, Angolos piniginis vienetas, 1977 pakeistas tkvanza.
Angolos dubuma yra Atlanto pietryčiuose, tarp Afrikos kontinentinio šlaito ir
povandeninio P. Atlanto klng. Didžiausias gylis 6260 m, dažniausias 4000-5000 m.
Šiaurės rytuose slūgso didžiulis nuoplovų kūgis (Kongo upės suplukdytų sąnašų). Yra
povandeninių vulkaninių kalnų; vienas jų sudaro Šv. Elenos salą.
Angolos Išsivadavimo liaudies judėjimas, AILJ (Movimento Popular de Libertaęao de
Angola, MPLA),
Angolos polit. partija. Įkurtas 1956.1961-1974 m. vadovavo antikolonijiniam partiz.
karui. Nuo 1975 valdančioji, 1977-1991 m. vienintelė legali partija. Per 1975-1991 m.
piliečių karą ją rėmė SSRS ir Kuba. 1977-1992 m. vadinosi AILJ - Darbo partija (MPLA -
Partido do Trabalho). 1990 marksistinę-leninine ideologiją pakeitė vad. dem. socializmo
sukūrimo programa. Per 1992 rinkimus į Nac. Asamblėją (parlamentą) A gavo 54% balsų,
valstybės vadovu išrinktas AILJ lyderis J. E. dos Santosas.
angoniai (angoni), ngoniai, zulai, kosai, momberai, mpezeniai, Afrikos tautų grupė.
Gyvena PAR, Tanzanijoje, Malavyje, Zambijoje. Išviso apie 1,4 mln. žm. (1998 m. .
Kalba zulų kalba tarmėmis. Dalis išpažįsta tradicinius tikėjimus, dalis krikščionys. Pagr.
tradicinis verslas - žemdirbystė. XVII a. 3 dešimtmetyje iš pietų Afrikos A persikėlė prie
Viktorijos ežero, kita dalis į Šiaurės rytus Afriką, kur buvo vietinių gyventojų asimiliuoti.
XX a. buvo išlikęs patriarchatas. Gausus muzikos folkloras.
Angora, Turkijos miestas, nuo 1930 T Ankara.
Angoros katės, pusiau ilgaplaukių kačių veislė. Kilusios iš Turkijos. | Europą pateko XVI
a. Vid. didumo, patinai stambesni už pateles. Kūnas ilgas, grakštus. Galva maža, pleišto
pavidalo. Akys didelės, mėlynos, gelsvos. Ausys stačios, smailiais galais. Plaukai švelnūs,
vid. ilgio (neturi poplaukio). Užpakalinės galūnės ilgesnės už priekines. Uodegą A
bėgdamos laiko lygiagrečiai su nugaros linija. Pav.
Angdros mūšis T Ankaros mūšis.
Angčros ožkos, vilninių ožkų veislė. Kilusios iš Turkijos. A geriausiai prisitaikiusios prie
žemyninio klimato, nepakelia drėgmės. Ožio masė 50-55 kg, ožkos 31-36 kg. Nuo ožio
prikerpama 5-7 kg, nuo ožkos 2,2-4 kg vilnų. Vilnos pusplonės, ilgos (25 cm ir ilgesnės),
garbanotos, šilko blizgesio, elastingos, baltos, lengvai nusidažo. Šiltuosiuose kraštuose A
kerpamos 2 kartus per metus (pavasarį ir rudenį), vid. klimato kraštuose - kartą (pavasarį).
Ožka per metus duoda 70-100 kg 4,4% riebumo pieno. 100 ožkų atveda 100-110 ožkiukų.
Auginamos JAV, PAR, Vid. Azijoje, Užkaukazėje. Pav. Stefanija Lauciuvienė
Angoros pūkiniai, triušių veislė. Kilę iš Turkijos. XVII a. įvežti į Europą, plačiai paplito.
Masė -3,5 kg, kūno ilgis -43 cm, krūtinės apjuostis -35 cm. Iš A gaunami pūkai ir mėsa.
Plaukai ploni, švelnūs, balti, juodi arba melsvi, 6-8 cm ilgio, 12-18 um skersmens, gerų
fizinių savybių. A vėlai subręsta, nelabai vislūs. Laikomi šiltai (23 °C). Pav. Albinas
Vamaįtris
d'AngouIėme Charles 'Valois (Šarlis Valua Angulemiėtis) 1573 m. balandžio 28 d. Fayet
(Savojos departamentas) - 1650 m. rugsėjo 29 d. Paryžius, Prancūzijos polit. ir kar.
veikėjas. Karaliaus Karolio IX nesantuokinis sūnus. Angoulėme'o kunigaikštystis (1619
m. . Už dalyvavimą sąmoksluose prieš Henriką IV 1605 m. nuteistas kalėti ligi gyvos
galvos. 1616 Liudviko XIII išlaisvintas. Dalyvavo kare prieš hugenotus, vadovavo
Montaubano (1621 m. , La Rochelle'io (1627-28 m. ir Lotaringijos miestų (1635 m.
apsiausčiai.
d'AngouIėme Louis Antoine Bourbon (Lui Antuanas Burbonas Angulemiėtis) 1775 m.
rugpjūčio 6 Versalis - 1844 m. birželio 3 d. Goricija (Italija), paskutinis Prancūzijos
dofinas. Karaliaus Karolio X sūnus. Angoulėme'o kunigaikštystis. Generolas leitenantas
(1814 m. . 1815 m. kovo A vadovaujama kariuomenė p. Prancūzijoje nesugebėjo užkirsti
Napoleonui I kelio į Paryžių. 1823 m. balandžio vadovavo žygiui į Ispaniją ir ten atkūrė
absoliutizmą. 1830 m. liepos atsisakė teisių į sostą ir emigravo.
Angoulėme (Angulemas), miestas Prancūzijos vakaruose, Poitou -Charentes'os admin.
regione, į pietvakarius nuo Limoges'o, prie Charente'os upės; Charente'os departamento
centras. 43 100 gyv. (2001; su priemiesčiais 103 000 gyv., 1999 m. . Oro uostas.
Popieriaus (nuo XV a. ), poligrafijos, elektronikos, alaus pramonė; ginklų, automobilių
dalių, fajanso, juvelyrinių dirbinių gamyba. Vyno prekyba. Turizmas. Dailės muziejus.
ARCHITEKTŪRA. Vienas seniausių kupolinių vienanavių statinių V. Prancūzijoje -
romaninio stiliaus Šv. Petro katedra (1105-28,1634 restauruota, XIX a. perstatyta); v.
fasadas gausiai dekoruotas skulptūromis (-1125 m. , reljefais ir medalionais. Šv.
Andriejaus bažnyčia su XII a. portiku ir XV a. nava; Vyskupų rūmai ( XV a. , dab.
Municipalinis muziejus); miesto rotušė ( XIX a. vid.) su dviem išlikusiais pilies bokštais:
Lusignanų ( XIII a. ) ir Valua ( XV a. ). Pav. Jūratė Tu - 1ytė ISTORIJA. Miestas pradėjo
kurtis IV a. Nuo 379 -vyskupijos, viduramžiais - Angoumois grafystės centras.
Angrabaitis Juozas 1859 Pervazninkai (Kidulių valsčius , Šakių apskritis - 1935 Krokuva,
spaudos darbuotojas, bibliografas. Savamokslis. 1876 Sudarge įrengė knygrišyklą iš M.
Lietuvos gabenamoms lietuvių knygoms įrišti. Nuo 1877 iš Tilžės gabeno ir platino
draudžiamas knygas, 1883-1984 m. ir mėnraštį Aušra. 1889 apsigyveno Tilžėje, dirbo f
Mauderodės spaustuvės korektoriumi, redagavo kat. žurnalą Žemaičių ir Lietuvos
apžvalga (1889-1896 m. . 1890 sudarė O. Mauderodės išleistų lietuvių knygų, 1893 -rel.
turinio paveikslėlių katalogus. 1895 išvyko į Krokuvą. Jono Zanavykučio slapyvardžiu
išspausdino bibliografiją Suskaitą, arba Statistika visų lietuviškų knygų, atspaustų
Prūsuose nuo 1864 metų iki pabaigai 1896 metų (1897 m. , kurioje suregistravo -500
knygų ir periodinių leidinių, nustatė daug kontrafakcinių leidinių, nurodė knygų tiražus,
už jų spausdinimą sumokėtas lėšas. Stasys Dubauskus, Vladas Žukas
Angra Mainjus, Arimanas, iranėnų blogio, tamsos, nerimo dievas, blogio įasmeninimas.
Tikėta, kad A gyveno tamsos karalystėje, kurioje yra 3 pragarai. Aristotelis lygino A su
Hadu. Vardas ir funkcijos susiformavo Achaimenidų dinastijos laikais (6- IV a. p.m.e.).
Zoroastrizme A laikytas demonų valdovu ir Ahūros Mazdos priešininku. Jam tarnavo 7
vyresnieji demonai, kovoję su 7 f amšaspandais. Romualdas Neimantas
Angren (Angrenas), miestas Uzbekijos rytuose, Taškento vilajete, Čatkalo klng. p.
papėdėje, Achangarano dešinysis krante. 155 400 gyv. (2001 m. . Geležinkelis į Taškentą.
Statybinių medžiagų, keramikos dirbinių, gumos, kartono taros, azoto trąšų gamyba.
Maisto pramonė.
Prie A kasama rusvosios anglys, auksas. Ped. institutas. Ist. ir kraštotyros muziejus. A
įkurtas 1946 sujungus kalnakasių gyvenvietes. Mindaugas Pažemys
angsteris (vok. Angster): l. Šveicarijos smulkios sidabrinės monetos ( XIV a. vid.- XIX a.
pr.) pavadinimas. Kilo iš žodžio Angesicht (vok. veidas), t.y. Bazelio vyskupo galvos
vaizdavimo vienpusėse monetose (pfeniguose, bra komiteteatuose), arba iš žodžio
anglistus (lot. siauras). Bazelio A masė - 0,366 g, nuo 1424 kaldintas (0,32 g) daugelyje
Šveicarijos kantonų.
2. Šveicarijos dvipusių varinių pfenigų, kaldintų (iki 1846 m. Zugo, Liucernos ir Schwyzo
kantonuose, pavadinimas; vartotas XVIII a. 2 pusėje. EduardasRemecas
angstremas (pagal fiziko A. J. Angstromo pavardę), A, nesisteminis ilgio vienetas, l A =
10~lc m = 0,1 nm. Vartojamas spektroskopijoje, brand., atomo ir molekulinėje fizikoje.
Angstrom Anders Jonas (Andersas Jonas Angstremas) »1814 m. rugpjūčio 13 d. Logdo
(Švedija) - 1874 m. birželio 21 d. Uppsala, švedų fizikas, vienas spektroskopijos
pradininkų. 1839 baigė Uppsalos universitetą ir jame dėstė (1870-1871 m. - rektorius);
profesorius (1858 m. . Svarbiausi darbai iš šilumos laidumo ir spektroskopijos. Sukūrė
šilumos matavimo metodą. Gavo liepsnos ir elektros lanko spektrus. Tirdamas Saulės
spektrą 1862 atrado, kad Saulės atmosferoje yra vandenilio. 1868 sudarė pirmąjį išsamų
Saulės spektro linijų Atlasą. Pav.
Angstrom Knut Jonan (Knutas Johanas Angstremas) 1857 m. sausio 12 d. Uppsala - 1910
m. kovo 4 d. , švedų geofizikas. Švedijos mokslų akademijos narys (1893 m. . A. J.
Angstromo sūnus. Nuo 1896 Uppsalos universiteto profesorius. Svarbiausi darbai apie
infraraudonųjų spindulių sugertį vandens garuose ir anglies diokside. A sukūrė
kompensacinį pirheliometrą ir pirgeometrą.
Anguilla fAngilija.
Anhaltas (Anhalt), ist. sritis Vokietijos viduryje (dab. Saksonijos -Anhalto žemės dalis).
XI a. priklausė Saksonijos kunigaikštystei. apie 1132 ją užkariavo Brandenburgo
markgrafas Albrechtas Lokys. Nuo 1212 savarankiška grafystė. Nuo 1218 kunigaikštystė,
1252 padalyta A kunigaikščio Henriko I įpėdiniams į nepriklausomas kunigaikštystes,
kurias 1863 suvienijo A kunigaikščių Dessau šaka; buvo įsteigtas žemės landtagas
(parlamentas). 1871-1918 Vokietijos imperijos dalis, valdoma kunigaikščių. 1919-45
laisvoji Vokietijos žemė, 1945 sujungta su Saksonija (T Saksonija -Anhaltas).
anhemitdnika (fan... + graikų hemitonion - pustonis), anhemitoninė dermė, įvairialaipsnė
muzikos garsų sistema, neturinti pustonių. A rūšys: anhemitoninė tritonika, anhemitoninė
tetratonika, anhemitoninė pentatonika. A grindžiama didžiosios sekundos, mažosios
tercijos, grynosios kvartos intervalais. Jai būdingos trilaipsnės melodinės slinktys. A
aptinkama daugelio tautų liaudies dainų melodikoje. A esama XIX - XX a. kompozitorių
(F. Liszto, M. Musorgskio, C. Debussy ir kt.) kūryboje. Anhemitoninės melodinės
slinktys būdingos Lietuvos rytų ir pietryčių dalies (ypač Švenčionių, Ignalinos, Varėnos
apyl.), Panemunės (Veliuonos, Seredžiaus apyl.), kai kurių Užnemunės, M. Lietuvos vietų
vienbalsėms monodinio pobūdžio melodijoms. Ryški senųjų apeiginių (kalendorinių,
darbo, vestuvių) dainų melodikoje. A lietuvių liaudies dainų melodikoje tyrė M.
Petrauskas, T. Brazys, J. Čiurlionytė, R. Sliužinskas. Rimantas Sliužinskas
„Anheuser-Busch Companies, Inc.", didžiausia JAV alaus darykla. Būstinė Saint Louise
(Misūrio valstija). Ik. 1852.1998 užėmė -46% šalies alaus rinkos. Be alaus gamybos,
užsiima ir pramogų verslu; turi pasilinksminimo parkų -Jūros pasaulis, Tamsusis žemynas
(Afrikos tema), Senoji šalis (Europos istorijos temos) ir kt.-8000 darbuotojų; apyvarta
apie 13 mlrd., bendrasis petaas4 mlid, JAV dol. (1998 m. .
anhidridai (T an... + graikų fcydor - vanduo), chem. junginiai, kurie prisijungdami
vandenį sudaro rūgštis, f rūgščių anhidridai.
anhidritas (fan... +gr. hydor): 1. Sulfatų klasės mineralas CaĮSOJ. Kristalai rombinės
singonijos, plokštelių, stulpelių formos. Sudaro grūdėtus, adatiškus arba pluoštinius
agregatus. Baltas, melsvas, pilkšvas, rausvas. Blizgesys stiklo arba perlamutro. Skaidrus
arba pusiau skaidrus. Kietumas 3-3,5. Tankis 2800-3000 kg/m3. Jungdamasis su vandeniu
(kai H2O molekulė įeina į jo sudėtį) A virsta gipsu. Kristalizuojasi druskėjančiuose
baseinuose. Randamas gipsinguose mergeliuose, druskingose storymėse, dolomituose.
Valentinas Kadūnas 2. Nuosėdinė chemogeninė uoliena. Susideda iš anhidrito mineralo ir
priemaišų: gipso, halito, barito, molio ir įv. nuotrupinių dalelių. Struktūra grūdėta.
Tekstūra tolygi, sluoksniuota. Pilkas, melsvai arba žalsvai pilkas, rečiau baltas arba
rausvas. Naudojamas chemijos ir Statybinių medžiagų pramonėje, apdailai. A yra
Ukrainoje, JAV, Vokietijoje. Lietuvoje į pietus nuo Kauno yra Pagirių A telkinys (295-
300 m gylyje slūgso -30-40 m storio klodas; ištekliai 82 mln. t). Petras Šinkūnas
anhidritinis cementas, lėtai kietėjanti orinė gipsinė rišamoji medžiaga. Jame vyrauja
kalcio sulfatas. A gami namas iš gamtinio anhidrito arba gamtinio gipso. Anhidritas
išdžiovinamas, gipsas išdegamas 600-700 °C temperatūroje, po to anhidritas ar gipsas
sumalamas su hidrataciją aktyvinančiais priedais (natrio hidrosulfatu, geležies sulfatu,
kalkėmis, degtu dolomitu, aukštakrosnių šlaku). A tešla susiriša per 24 h. Stipris
gniuždant 5-20 MPa; gaminiai neatsparūs drėgmei. Naudojamas sausų patalpų grindų
dangai, jos pagrindui, sienų apdailos elementams, tinkavimo ir mūrijimo skiediniams,
dirbtiniam marmurui gaminti.
Anhui (Anhujus), provincija Kinijos rytuose, abipus Jangdzės žemupio. Plotas 139 900
km2.61,53 mln. gyv. (2001 m. . Centras - Hefei (773 900 gyv., 2001 m. . Kiti Didžiausi
miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Bengbu (516,7 m. , Uhu (510,4 m. , Manšanas (379,6 m. .
A šiaure užima Didžioji Kinijos lyguma, pietus - neaukšti (didžiausias aukštis 1841 m),
labai suskaidyti kalnai. Klimatas subtropinis musoninis. Sausio vidutinė temperatūra 2 °C,
liepos 28 "C. Per metus iškrinta apie 1000 mm kritulių. Didžiausios upės - Jangdzė ir
Huaihė, Didžiausias ežeras -Čaohu. Kasama akmens anglys, geležies, vario, cinko, alavo
rūdos, piritas, alūnas, siera, fosforitas. Geležis lydoma Manšane (1997 pagaminta 4 mln. t
plieno), Hefei, Huainane, Uhu, varis - Tonglinge. Hefei ir Bengbu gaminamos žemės ūkio
mašinos. Chem., tekstilės (medvilnės), popieriaus, maisto (malimo, ryžių valymo,
aliejaus, tabako, arbatžolių) pramonė. Auginama ryžiai, javai, kukurūzai, sojos,
vilnamedžiai, arbatmedžiai, tabakas, rapsai, arachiai. Šilkininkystė. Veisiama kiaulės,
asilai. Transporto svarb. kelias - Jangdzės upė. 3 oro uostai (Hefei, Fujange ir
Huangšane).
Ani, viduramžių Armėnijos miestas (dab. Karšo vilajete, Turkija), Ani karalystės sostinė.
V- IX a. kunigaikščių Kamsarakanų tvirtovė. Nuo 961 Bagratidų dinastijos karalių
sostinė. 1045 užgrobta Bizantijos, 1064 - turkų seldžiukų. Nuo 1199 buvo valdoma
kunigaikščių Zakarianų. Po 1236 mongolų - totorių antplūdžio sunyko. XVI a. minima
kaip kaimas. Nuo 1920 priklauso Turkijai. ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ. Išliko X- XIII
a. architektūros paminklų komplekso griuvėsių. J į sudarė: dvi eilės tvirtovės sienų su
bokštais ir reljefais ( X a. ), trijų dalių pakeliamasis tiltas su dviem bokštais ( X a. ),
Bagratidų rūmai ( X a. ), kupolinė katedra (939-1001 m. ir Gagikašeno bažnyčia (1010 m.
su karaliaus Gagiko skulptūra (abiejų archit. Trdatas), kitos X- XIII a. bažnyčios (Šv.
Apaštalų, Hambašeno, Tigrano Honenco Šv. Grigaliaus, Dievo Motinos, Išganytojo,
Abuhamrencų Šv. Grigaliaus). Komplekso statinių architektūrai būdinga vertikalūs
elementai, dekoratyvios arkatūros, interjerui - smailiosios arkos, pilonai su sugrupuotomis
kolonomis, briaunoti skliautai. A architektūra turėjo įtakos tolesnei Armėnijos
architektūros raidai, kaimyninių ir Europos šalių architektūrai. XI- XIV a. Ani buvo
kuriamos rel. ir pasaulietinės tematikos miniatiūros. Žymiausi miniatiūrų kūrėjai -
Tadeosas, Grigoras, Gevorkas, Hovhanesas, Margare. 1892-1893 m. ir 1904-16 A tyrė N.
Marras, jam talkino meno istorikai T. Toramanianas, A. Orbelis, N. Tokarskis, M. F.
Brosset, J. kalba Basmadžianas. Pav. L; N. Marr Ani Erevan 1939; V. Aru^juąjan Gorod
Ani Erevan 1964. Vega Arutiunian
Anyang fAnjang.
Anichini Cesare Lorenzo (Cezaris Laurynas Aniklnis), Aniechini,Anighini 1787
Florencija - 1861 m. sausio 31 d. Raudondvaris, statybininkas, architektas. ( Lietuvą
pateko per 1812 karą. Dirbo daugiausia pagal grafų Tiškevičių užsakymus. Vadovavo
Raudondvario (1856, susprogdinta 1915 m. ir Biržų (1858 m. bažnyčių statyboms pagal
archit. T. Tišeckio projektus. Suprojektavo ir pastatė: T Komaro rūmus Onuškyje (1840
m. , Raudondvario kleboniją (1855 m. , grafo B. Tiškevičiaus Žiežmarių dvaro rūmus (-
1857 m. , M. Švoinickio dvaro koplyčią-mauzoliejų Roduose II (1861 m. . Manoma, kad
šiose vietose yra pastatęs ir daugiau pastatų. Dalyvavo Raudondvario dvaro
rekonstrukcijos darbuose ( XIX a. 4-6 dešimtmetyje). A architektūrai būdinga gotikos ir
klasicizmo formų derinys, Lietuvos dvaruose plites akmens mūras. Nijolė Lukšionytė-
Tolvaišienė
Aničas Jonas 1928 m. kovo 3 d. Kalnas (Pumpėnų valsčius ), istorikas. habilituotas
daktaras (istorijos mokslų dr. 1976 m. . 1953 baigė LKKI, 1954 - Visuom. mokslų
dėstytojų kursus prie Leningrado universiteto. 1954-1969 m. dėstė LKKI, KPI, ŠPI; 1960-
1969 m. ŠPI Marksizmo -leninizmo katedros vedėjas. 1969-1976 m. dirbo Filos., teisės ir
sociol. skyriuje prie Istorijos instituto ; nuo 1972 sektoriaus vadovas. 1976-1979 m. LKP
CK Mokslo ir mokymo įstaigų sk. vedėjas. 1979-1989 m. Vilniaus pedagoginio instituto
rektorius; profesorius (1980 m. . Sovietinės okupacijos metais aktyvus ateizmo
propaguotojas, parašė knygų apie LKP, ateizmą bei ateistinį auklėjimą, sov. ideologijos
požiūriu kritikavo Katalikų bažnyčią (Antiliaudiniu keliu: Katalikiškasis klerikalizmas
Lietuvoje pereinamuoju iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu 1976, Neapykantos
skleidėjai 1979, angį., su J. Mačiuliu ir kt.). Po 1989 parašė knygas: Petras Vileišis, 1851-
1926 (1993 22001 m. , Karininkas Antanas Juozapavičius (1994 m. , Jonas Vileišis, 1872-
1942 (1995 m. , Alena ir Mykolas Deveniai (1991 m. , Nepriklausomybės kovos Pasvalio
krašte 1918-19 (1997 m. . Pav. Stanislovas Buchaveckas
Anielewicz Mordechaj (Mordechajus Anelevičius), Anilowitz 1919 Wyszk6w 1-1943 m.
gegužės 10 d. Varšuva, Lenkijos žydų pasipriešinimo judėjimo veikėjas. Nuo 1934
sionistų organizacijos Hašomer Hacair narys. 1942 su kt. Varšuvos gete įkūrė
Antifašistinį bloką ir Žydų kovos organizaciją, kuriai vadovavo. Ginkluoto žydų
priešinimosi nacių genocidui šalininkas. 1943 m. balandžio - gegužės mėn. vadovavo
Varšuvos geto sukilimui. Žuvo per kovas.
Anigdnis Pjetras f P. Annigoni.
anihiliacija (lot. annihilatio - išnykimas), susidūrusių elementariosios dalelės ir jos
antidalelės virsmas fizinio lauko kvantais. Šiam reiškiniui galioja energijos, elektros
krūvio, judesio kiekio, judesio kiekio momento tvermės dėsniai. Būdingas A pavyzdys yra
elektrono ir jo antidalelės - pozitrono - A. Elektronas ir pozitronas susidūrę išnyksta ir
atsiranda fotonai - elektromagnetinio lauko kvantai. Dažniausiai atsiranda 2 fotonai, kurie
dėl judesio tvermės dėsnio skrieja į priešingas puses. Tokius fotonus galima stebėti
apšaudant pozitronais kokią nors medžiagą. Per didelės energijos elektrono ir pozitrono A
atsiranda įv. dalelių, t.p. ir hadronų. Anihiliuojant sunkiosioms dalelėms (pvz., protonui ir
antiprotonui) paprastai dėl stipriosios sąveikos atsiranda 4-5 it mezonai. Galima ir kitų
sunkiųjų dalelių (barionų) ir jų antidalelių A, per kurią susidaro įvairių elementariųjų
dalelių. Anihiliacijai priešingas vyksmas yra T porų atsiradimas. A buvimo galimybė
išplaukia iš 1928 paskelbtos Diraco lygties. Elektrono ir pozitrono A pirmą kartą aptikta
1933.
anljbnas (graikų anion - einantis aukštyn), neigiamasis T jonas. Elektrolitų tirpaluose juda
anodo (teigiamojo elektrodo) link.
anljonltai (Taną... + Tjonitai), f jonitai, naudojami anijonų mainams elektrolitų tirpaluose.
Didž. grupę sudaro sintetiniai A - anijonitinės dervos.
Ani karalystė, IX- XI a. armėnų valstybė, kurios pavadinimas kilo iš sostinės vardo. Įkūrė
Bagratidų dinastijos valdovai, išsivadavę iš Kalifato valdžios ir suvieniję didžiąją dalį
Armėnijos. 961 Ašotas III (valdė 953-977 m. perkėlė sostinę iš Karšo į Ani (stipri
tvirtovė, žinoma nuo V a. ). A suklestėjo valdoma Gagiko I (990-1022 m. . Išaugo Vano ir
Dvino miestai, plėtojosi ūkis, menas ir mokslas. 1045 A užkariavo Bizantija. Albinas
Visockis
Anykščiai, miestas Lietuvos rytuose, prie Šventosios ir Anykštos santakos; rajono
savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras. 13 300 gyv. (2000 m. . Siaurasis geležinkelis į
Panevėžį, plentai į Panevėžį, Kupiškį, Rokiškį, Molėtus, Ukmergę. Didesnioji miesto dalis
ir centras yra Šventosios kair. krante, dešinysis krante - geležinkelio stoties rajonas
(Ažūpiečiai). Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, cerkvė. Bendrovės: AnykSčių
vynas (įkurtas 1926 m. , Anykščių kvarcas (1968-1995 m. kvarcinio smėlio gamykla),
Anykščių linai (1969-1995 m. linų sėklininkystės stotis), Anykščių melioracija (įkurtas
1995 m. , Statybinių medžiagų kombinatas Statyba ir remontas (1948-1992 m. plytų ir
drenažo vamzdžių fabrikas). Nedidelės audimo, siuvimo, trikotažo, šlifavimo, medžio
apdirbimo, baldų, maisto pramonės įmonės. Urėdija. Ligoninė (nuo 1949 m. , poliklinika,
maisto ir veterinarijos tarnyba, 2 gimnazijos, vidurinė, muzikos (nuo 1960 m. , sporto,
kūrybos ir dailės mokyklos, vaikų darželis -mokykla, 3 vaikų lopšeliai - darželiai, kultūros
rūmai (nuo 1977 m. , biblioteka, teatro studija Agnis (nuo 1960 m. ; poilsio namai Šilelis.
A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinis muziejus. Leidžiamas laikraštis Anykšta.
Miesto schema Anykščių raj. savivaldybės žemėlapyje 536 psl. Pav. Vidmantas
Daugirdas ARCHITEKTŪRA. A senojoje dalyje (susiformavusioje XV a. vid.- XVIII a.
pab.) susipina savaimingos raidos radialinio ir suformuoto stačiakampio plano formos.
Centras pagal stačiakampį planą rekonstruotas prieš 1780 (trikampė aikštė pertvarkyta į
keturkampę). Vyrauja XIX a. 2 pusės - XX a. l pusės mediniai ir 1-3 aukštų mūriniai
pastatai, yra grupė 4-5 aukštų sekcijinių namų. Neogotikinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia
(1909 m. , neoklasicistinė akmenų mūro koplyčia (1858 m. , stč. cerkvė (1867 m. ,
geležinkelio stoties pastatas, vandens bokštas, 96 m ilgio plieninis santvarinis geležinkelio
tiltas per Šventąją (visi past. 1898 m. . XX a. 2 pusės žymesni statiniai: pėsčiųjų tiltas per
Šventąją (vyr. konstruktorius V. Kvedaras), sporto kompleksas Mindaugo karūna (archit.
J. Jurgelionis), A. Baranausko (prie bažnyčios; skulptorius A. Sakalauskas), A. Vienuolio
(skulptorius P. Aleksandravičius), Šv. Jono Nepomuko (miesto globėjo; skulptorius P.
Kaziūnas) paminklai. Pav. 534 psl. Algimantas Miškinis ISTORIJA. Ist. šaltiniuose A
pirmą kartą paminėti 1440 kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriame buvo
sukilę valstiečiai. 1442-52 vietininkas Radvila Astikaitis pastatydino pirmąją medinę kat.
bažnyčią (sudegė 1566 m. . XV a. 2 pusėje minimas A miestelis, XVI a. l pusėje kartais
-apskritis. 1516 A dvaras ir miestelis įkeisti Žemaičių seniūnui Mikalojui Radvilai; iki
XVIII a. pab. A priklausė dvaro ir valsčiaus valdytojams. XVI a. pr. pastatyta cerkvė.
1557 Livonijos, 1625 švedų kariuomenė apiplėšė ir sudegino miestą. XVII a. būta
medinės bažnyčios (sudegė 1656 per švedų antpuolį), 1768 pastatyta klasicistinė mūrinė
(nugriauta 1899 m. . 1773, 1778,1780,1783 A degė; 1778-1780 m. sudarytas klasicistinės
rekonstrukcijos planas įgyvendintas iš dalies. 1777 veikė parapinė mokykla. 1792
suteiktos miesto teisės (1794 panaikintos, 1795 atkurtos) ir herbas. Po 1821,1831 gaisrų
ėmė sparčiai augti. XIX a. l pusėje greta bažnyčios pastatyta mūrinė varpinė, buvo dvi
sinagogos. Po 1831 sukilimo A dvaras su miesteliu atiteko RI valst. iždui, parapinė
mokykla uždaryta. 1846 atkurta pradinė, 1853 įsteigta bajorų mokykla. Per 1863 sukilimą
Anykščiuose veikė ginklų dirbtuvė. Po sukilimo apie 200 A apylinkės gyventojų ištremta
į Sibirą. Į jų vietą atkelta rusų kolonistų. Miestelis degė 1870,1872, 1873, 1876. 1898 per
A nutiestas siaurasis Panevėžio -Švenčionių geležinkelis, įrengta geležinkelio stotis . 1902
pastatyta hidroelektrinė. 1909 m. vietoj senosios nugriautos pastatyta neogotikinė
bažnyčia. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė 186 namai. 1920 įsteigta progimnazija. 1926
pradėjo veikti vyno bendrovė. 1938 A gavo miesto teises, tapo vasarviete. 1941 m.
birželio 14 d. iš Anykščių ištremti 42 žmonės. 1941 per vokiečių okupaciją nužudyta
-lSOOAgyventojų, daugiausia žydų. 1944 traukdamiesi vokiečiai susprogdino abu tiltus
per Šventąją, sunaikino dalį miesto. 1944 m. liepos 15 d. SSRS kariuomenė užėmė miestą.
1946-47 A ir jų apylinkėse veikė Vytauto, 1947-50 pab. - Algimanto apyg. partizanai.
1947-51 iš A sov. valdžia ištrėmė 81 gyventoją. Sovietinės okupacijos metais išsiplėtė
vyno gamyba, pastatyta vėlimo fabrikas, Statybinių medžiagų kombinatas. A buvo
valsčiaus (1861-1947 m. , apskrities (1947-50 m. , 1950-96-rajono, vėliau - rajono
savivaldybės centras. 1989 ir 1992-1995 m. Anykščiuose ėjo Sąjūdžio Anykščių tarybos
leidinys Žiburys. Anykščiuose (ar A valsčiuje) gimė ir gyveno rašytojai kalba Sirvydas,
A. Baranauskas, J. Biliūnas, A. Vienuolis. 1740 gyveno -100,1780 -160 šeimų, 1764 buvo
94,1773 -120, 1820 - 150 dūmų, 1851 - 280 šeimų. 1897 buvo 3947, 1923 - 3510, 1959 -
5442, 1970 - 8300, 1979 - 10 325, 1989 - 12 758 gyv. Pav. Algirdas Baltulis, Algimantas
Miškinis
Anykščių apskritis buvo Lietuvos rytuose, abipus Šventosios vidurupio. Plotas 964 km2.
Sudaryta 1947 m. spalio 21 d. iš Utenos apskritis Anykščių, Debeikių, Skiemonių valsčius
, Ukmergės apskritis Kavarsko, Kurklių valsčius ir Panevėžio apskritis Troškūnų
valsčiaus. Turėjo apskrities pavaldumo miestą Anykščius (centras), 5 miestelius
(Debeikiai, Kavarskas, Kurkliai, Skiemonys, Troškūnai), 52 apylinkes (l949 m. . 1950 m.
birželio 20 d. pertvarkyta į Anykščių rajoną, dalis A teritorijos perduota Kavarsko ir
Troškūnų rajonams.
Anykščių ir Ukmergės valstiečių bruzdėjimas (1545 m. kilo padidinus valstiečių
prievoles, dalį jų pakeitus pinigais. 1543-44 m. buvo labai nederlingi. Valstiečiai ėmė
skųstis valdovui savo laikytoju Kmita Kuncevičiumi. Ldk Žygimantas Augustas 1545 m.
vasario skundą atmetė teigdamas, kad valstiečiai patys nenorį eiti lažo ir mokėti
mokesčių, neveža dėklos. Jis įsakė į Anykščius atsiųstam savo dvariškiui F. Katui surinkti
iš valstiečių nepriemokas, išreikalauti dėklą, t.p. iš abiejų valsčių suimti po 5 maištininkus
ir atgabenti visa tai vietos vežimais į Vilnių. Valstiečiams, vadovaujamiems Buivydo,
pasipriešinus ginklu F. Katąs valdovo įsakymo įvykdyti neįstengė. Valstiečius parėmė
pristovas, jo padėjėjai, tijūnas. Net įkalinus Buivydą, valstiečiai vis vien atsisakinėjo vežti
duokles į Vilnių teigdami, kad tai jiems naujovė. Valdovas nusileido. A - pirmasis
žinomas didelis Aukštaitijos valstiečių priešinimasis valdovo pareigūnams.
Anykščių kvarcinio smėlio telkinys yra Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, į
vakarus nuo Anykščių; didžiausias Baltijos valstybėse. Ištekliai 7,3 mln. t (2000 m. .
Susideda iš 7 sklypų (3 iš jų baigti eksploatuoti). Naudingojo sluoksnio storis 1,0-13,8 m,
sklypų vid. storis 5,5-7,2 m. Slūgso po kvartero nuogulomis, dangos storis 3,9-13,3 m
(vid. 6,1-8,4 m). Telkinio smėlis neogeno sistemos, šviesiai pilkas, baltas, kartais gelsvas,
daugiausia smulkus (vyrauja 0,1-0,25 mm skersmens grūdeliai), monomineralinis
-kvarcas sudaro 98,2-98,5%. Smėlis sodrinamas - 1otaci jos būdu, gaunamas koncentratas
(kvarco iki 99,4%), iš kurio gaminama langų, kineskopų stiklas, o iš pakartotinai - 1otuoto
- krištolas. Iš natūralaus kvarcinio smėlio gaminama stiklo tara; šiek tiek eksportuojama.
A smėlio gavyba limituojama. Kvarcinio smėlio Šventosio%slėnyje 1928 rado M.
Kaveckis. 1940 pradėtąjį kasti stiklo gamybai. 1945 išžvalgyti 3 sklypai šalia Anykščių;
iki 1978 buvo išžvalgyti dar 4. Vyda Elena Gasiūnienė
Anykščių miškai yra į pietvakarius nuo Anykščių, abipus Šventosios (iki jos kair. intako
Virintos). Plotas 1330 ha, mišku apaugę 983 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 457
ha. A priklauso Anykščių miškų urėdijos Anykščių girininkijai (1050 ha). Visas miškas
įeina į Anykščių regioninio parko teritoriją. Sudaro Anykščių šilelis, Anykščių, Puntuko,
Peslių ir Didžiašilio miškai. Paviršius kalvotas, išraižytas (ypač Šventosios kair. krante)
stačiašlaičių griovų ir vasarą išdžiūstančių upelių. Yra nedidelių pelkių, iš jų garsiausia
(minima padavimuose) - Karalienės liūnas. Augavietės nederlingos ir derlingos normalaus
drėgnumo. 79% miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 21% - ūkiniai. Kultūros
kilmės medynų 24%. Pušynų 83%, eglynų 4%, baltalksnynų 7%, beržynų 6%.
Jaunuolynai sudaro 4%, pusamžiai medynai 65%, pribręstantys 14%, brandūs 17%.
Medynų vid. amžius 68 m., bonitetas I, 5, skalsumas 0,77, tūris 272 m'/ha. Našiausių
medynų tūris 320 nVha. Kasmet priauga 6,0 m'/ha medienos. Daug stirnų, lapių, barsukų,
kiaunių, usūrinių šunų. Šventojoje yra ūdrų, kanadinių audinių, bebrų, ondatrų, daug ančių
ir kitų vandens paukščių.
A - viena gražiausių rytų Lietuvos vietų. Yra labai vaizdingų medynų (Anykščių šilelis) ir
reginių į Šventosios slėnius. 1960 A paskelbti kraštovaizdžio draustiniu. Puntuko miške
yra vienas didžiausių Lietuvos riedulių -'lPuntukas, Šventosios dešinysis krante - Puntuko
brolis.
Sovietinės okupacijos metais Anykščių šilelyje, nedideliame miško masyve, esančiame
šalia Anykščių miesto, trumpam apsistodavo Lietuvos Algimanto apygardos partizanai.
Algirdas Brukąs, Andrius Kuliešis, Dalius Žygelis
Anykščiij rajonas f Anykščių rajono savivaldybė: ISTORIJA.
Anykščių rajono savivaldybė yra Lietuvos Šiaurės rytuose, Utenos apskrityje. Plotas
1765 km2 (2,7% Lietuvos ploto). 34 900 gyv. (2001; 0,99% visų Lietuvos gyventojų).
Admin. centras - Anykščiai. Yra 10 seniūnijų (Anykščių, Andrioniškio, Debeikių,
Kavarsko, Kurklių, Skiemonių, Svėdasų, Traupio, Troškūnų, Viešintų), 3 miestai
(Anykščiai, Kavarskas, Troškūnai), 8 miesteliai ir 756 kaimai. 95,8% gyventojų -
lietuviai, 3,2% - rusai (1989 m. . Miesto gyventojų 39,1%. Gyventojų vidutinis tankumas
- 20 žm./km2. A pietryčių dalyje - Aukštaičių aukštumos pakraštys, kur yra aukščiausia A
vieta - Storių kalba (194 m), vidurinėje -V. aukštaičių plynaukštė su Viešintų kalvagūbrio
p. dalimi, vakarinėje - Nevėžio žemuma. Paviršius žemėja v. kryptimi. Per A teka
Šventoji ir jos intakai Anykšta, Jarą, Virinta; išteka Nevėžis, Juosta, Viešinta. 76 ežerai
(didžiausi - Rubikių, Suosos, Viešinto). 6 tvenkiniai. 25% teritorijos užima durpynai
(didžiausia Paraisčių pelkė). Miškingumas - 30,7%. Didž. miškai - Šimonių giria,
Ramuldavos, Troškūnų, Jackagalio. Daugiausia pušynai, yra
eglynų. Vyrauja priesmėliniai ir glėjiškieji išplautžemiai, yra durpžemių ir salpžemių.
Anykščių regioninis parkas (jame yra T Anykščių miškai), 7 draustiniai. Smėlio (ir
kvarcinio smėlio), žvyro, molio, durpių telkiniai. Pagaminama 0,6% Lietuvos pramonės
produkcijos (1999 m. . Gaminama skalda, elektrodai, vaisių ir daržovių sultys, vynas,
degtinės ir likerio gaminiai; kasamas kvarcinis smėlis. Žemės ūkio naudmenos užima
56,8% A teritorijos. 47,1% auginamų pasėlių sudaro javai, 43,6% daugiametės žolės, 3%
bulvės, be to, auginami linai, cukriniai runkeliai, daržovės (1999 m. . Yra 1550 ha sodų.
Gaunama 1,7% Lietuvoje auginamų javų, 1,1% bulvių derliaus (1999 m. . Veisiama 17
250 galvijų, 20 700 kiaulių, 2100 avių ir ožkų, 2500 arklių (2000 m. . Pagaminama 1,9%
Lietuvos gyvulininkystės produkcijos (1999 m. . Panevėžio -Anykščių - Rubikių siaurasis
geležinkelis, krašto keliai į Panevėžį, Rokiškį, Ukmerge, Molėtus, Kauno -Zarasų plento
atkarpa (A pietryčiuose). 1999 buvo 3 ligoninės, 43 bendrojo lavinimo mokyklos, 11
vaikų darželių, spec. mokykla, žemės ūkio mokykla, Lietuvos žemdirbystės instituto
Elmininkų bandymo stotis, 13 bažnyčių, 19 kultūros centrų, 11 bibliotekų. Pav. Žemėlapis
536 psl. Ričardas Baubinas ISTORIJA. 1950 buvo sudarytas Anykščių raj. iš panaikintos
Anykščių apskritis 29, Kupiškio apskritis 9 ir Utenos apskritis 5 apylinkių. Plotas 823
km2.1950 turėjo l raj. pavaldumo miestą (Anykščius). 1950-53 priklausė Vilniaus sričiai.
1954 pab.-1959 pr. turėjo 18,1963 vid. - 21,1972 pab. - 15 apylinkių. 1954 ir 1958 šiek
tiek pakeistos rajono ribos. 1959 priėjo prijungta panaikinto Troškūnų raj. 12 apylinkių ir
Troškūnai, 1962-panaikinto Kavarsko raj. 15 apylinkių ir Kavarskas. 3 apylinkės 1962
perduotos Ukmergės ir 2 Molėtų rajonams. 1965,1966,1968, 1975,1978 dalis gyvenviečių
prijungta prie Panevėžio ir Ukmergės rajonų. Nuo 1996 turi dab. pavadinimą, priklauso
Utenos apskričiai. 1959-51 581,1970-48841, 1979 - 43 10 l, 1989 - 38 300 gyv.
Zigmuntas Noreika
„Anykščių vynas", didžiausia vyno gamybos bendrovė Baltijos šalyse. Veikia
Anykščiuose. 690 darbuotojų (2000 m. . Gamina vaisių ir uogų bei vynuogių vynus,
degtine, likerius, trauktines, brendį, konjaką, putojantį vyną, vyno kokteilius,
koncentruotas obuolių ir uogų sultis, džiovintas obuolių išspaudas. Nuo 1987 veikia
moderni sulčių gamybos linija, per parą perdirbanti 450 t obuolių. 2000 apyvarta 61,3
mln. Lt, eksportas 8,9 mln. Lt. Produkcija eksportuojama į Latviją, Lenkiją, Rusiją,
Vokietiją ir kt. šalis. A produkcijos kokybė tarpt, konkursuose įvertinta tarpt, deimantine
žvaigžde (1995 m. , Europos tarpt, apdovanojimu (1996 m. . 1926 A įkūrė B. Karazija.
Nuo 1940valst. įmonė. Nuo 1995 akc. bendrovė (73,5% akcijų valdo Žemės ūkio
ministerija, 2000 m. . Pav.
anykštėnų tarmė, lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmės dalis. Jos skiriamoji ypatybė -
mažai labializuoto o (su a atspalviu) tarimas vietoj bendrinės kalbos kirčiuoto žodžio
kamieno a (nj.mccs 'namas', daiktas 'daiktas', dirbos 'darbas', bet plaukas). Siaurinamas ir
žodžio kamieno kirčiuotas balsis e - tariamas beveik kaip e (su e atspalviu: sį.nas 'senas',
bernas 'bernas', kėimas 'kelmas'). Vietoj o, ė ir dvibalsių uo, ie nekirčiuotuose skiemenyse
tariami pusilgiai atviri a (vietomis a), e (žma.gį.li.s /žma.gė.li.s 'žmogelis', pa.dė.li.s l
pa.de.H.s 'puodelis', te.vį.li.s 'tėvelis', pe.ne./Ls 'pienelis'). A balsiai yra trumpieji (a, e),
pusilgiai (a., e.) ir ilgieji (a -, e - ). Kirtis nuo trumpos galūnės atitraukiamas į ilgą šaknį ar
priesagą. Po slinkties veiksmažodžių su daiktavardžio kilmininku vartojamas siekinys (alk
malkų kapotų 'eik malkų kapoti"). A šnekama Anykščių, Balninkų, Kurklių, Svėdasų,
Želvos apylinkėse. Iš kitų rytų aukštaičių tarmių A išskirta 1965 pradėtoje vartoti lietuvių
tarmių klasifikacijoje. Pagal kalba Jauniaus ir A. Salio tarmių skirstymą A -pietinė
rotininkų patarmės dalis. Kazys Morkūnas
Anykštis T Rubikių ežeras.
Anikušin Michail (Michailas Anikūšinas) 1917 m. spalio 2 d. Maskva - 1997, rusų
skulptorius. 1937-41 ir 1945-47 studijavo Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir
architektūros institute. 1947-51 ir nuo 1958 jame dėstė; profesorius (1960 m. . SSRS
dailės akademijos narys (1962 m. . Sukūrė kamerinių portretų (P. Kuprijanovo, 1948, A.
Čechovo, 1966 m. , paminklinių skulptūrų (A. Puškino, 1957, V. Bechterevo, 1960, abi
yra Sankt Peterburge), antkapinių paminklų (R. Gliero, 1961, Sankt Peterburge),
memorialo Leningrado gynėjams skulptorius kompoziciją (1975 m. , interjero
dekoratyvinių reljefų. Realistiniai kūriniai detalių formų, kai kurie pasižymi dramatizmu,
romantiniu patosu. Pav. Ramutė Rachlevičiūtė
anilinas (arab. an-nll - indigas), fenilaminas, benzenaminas, C6H5NH2, bespalvis, panašus
į aliejų, sunkesnis už vandenį skystis. Virimo temperatūra 184,4 "C, tankis 1027 kg/m3.
Blogai tirpsta vandenyje, gerai - etanolyje, eteryje, benzene. Gaunamas kataliziškai
redukuojant nitrobenzeną. A yra silpna bazė: su rūgštimis sudaro anilino druskas. Ore dėl
savaiminės oksidacijos greitai tamsėja. Oksiduojant A kalio dichromatu gaunamas anilino
juodasis (vienas azinodažiklių) ir žalios spalvos emeraldinas. Kataliziškai redukuojant A
susidaro cikloheksilaminas, iš kurio gaminamas T kaprolaktamas. Air jo dariniai su nitrito
rūgštimi sudaro diazojunginius, kurie yra žaliava dažiklių sintezei. Iš A gaminami kiti org.
junginiai, vaistai, poliuretanų komponentai. Nuodingas, įsigeria per odą. DLKO,1 mg/m3.
Per metus pasaulyje pagaminama apie 1 mln. t A. Pav.
anilino dažikliai, pasenės sintetinių T dažiklių pavadinimas.
Anilowitz Mordechaj TM.Anielewicz.
animacinis filmas (lot. animatio - gyvybės įkvėpimas), kino kūrinys, sukurtas po vieną
kadrą nuosekliai filmuojant pieštinių arba erdvinių objektų judesio fazes. A gali būti
pieštinis (grafinis), tapybinis, erdvinis (lėlių), aplikacijų (arba plokščiųjų marionečių),
šešėlinis, kompiuterinis. Pieštiniam A sukuriami detalūs personažai, jų judesių bei
veiksmo aplinkos (fono) eskizai. Filmuojama keičiant judesių eskizus ant nupiešto fono.
10 minučių A reikia 15-20 tūkst. piešinių. Tapybinis A kuriamas filmuojant tiesiog prieš
kamerą tapomus judesio eskizus. Kuriant erdvinį A tarp dekoracijų išdėstomos lėlės su
metaliniu karkasu ir šarnyrais, leidžiančiais keisti jų pozas. Aplikacijų A kuriamas
filmuojant ant horizontalių stiklų virš dekoracijų (kad būtų sukurtas gilumos įspūdis)
išdėstytas marionetes. Šešėlinio A marionetės išdėstomos už matinio ekrano ir filmuojant
apšviečiamos, kad susidarytų norimo ryškumo šešėlis. Kompiuterinis A kuriamas
1'kompiuteriniomeno programomis.
Animacijos pradžia laikoma nuo 1892 prancūzo Ė. Reynaud Paryžiuje rengti Optinio
teatro (Theatre optiąue) seansai. Patobulinęs 1877 savo išrastą praksinoskopą Ė. Reynaud
piešinius perkėlė ant celiulioidinės juostos, todėl žiūrovai judančius paveikslus galėjo
matyti ekrane. Prancūzas G. Meliesas užpatentavo daug kino triukų, leidžiančių sulėtinti,
pagreitinti ar sujungti vaizdus. JAV animacijos pradininku laikomas J. S. Blacktonas,
kurio piešinius iš laikraščio New York World 1896 nufilmavo T. A. Edisonas
(Blacktonas, vakaro pasaulio karikalūrininkas l Blackton, the Evening World Cartoonist).
1898 J. S. Blacktonas ir A. E. Smithas sukūrė pirmąjį lėlių A Kresnas kuprotas cirkas
(The Humpty Dumpty Circus). Pirmuoju animacinio kino menininku pripažįstamas
prancūzų rež. Ė. Cohlis (Fantasmagorija 1908 m. . 1912 rež. V. Starevičius Rusijoje
sukūrė pirmuosius lėlių A (Gražioji Lukanidė l Prekrasnaja Ljukanida ; 1910 m. Kaune jis
sukūrė eksperimentinį lėlių A Elniaragių kova). 1913 JAV rež. J. R. Bray animaciniame
filme Menininko sapnas (The Artist's Dream) panaudotos klišės (ant statiško vaizdo
uždedami ant klišių nupiešti besikeičiančio
judesio elementai) buvo animatorių darbo mechanizavimo pradžia. 1915 JAV režisieriai
broliai M. ir D. - 1eischeriai išrado rotoskopą - įrenginį, leidžiantį iš filmo kopijuoti
žmonių judesius. 1917 sukurtas pirmasis ilgametražis A Apaštalas (EI Apostol, arg. rež.
Q. Cristiani). 3 dešimtmetyje įv. Europos šalyse kurti eksperimentiniai, abstraktūs A.
Abstrakčiosios animacijos (pirmąjį abstraktų A 1908 m. sukūrė italų rež. A. Ginna) vieni
pradininkų buvo vokiečių režisieriai H. Richteris (Ritmas 21 / Rhythmus 21 1921 m. ir V.
Eggelingas (Diagonali simfonija l Diagonal symphonie 1924 m. . Prancūzų dail. F. Lėger
sujungė fotografiją, tapybine animaciją, spec. efektus (Mechaninis baletas iBallet
mėcaniąue 1924 m. . 3 dešimtmetyje debiutavo ir savo studiją Los Andžele įkūrė JAV rež.
W. Disney. Keliasdešimt metų ši studija buvo svarbiausia A gamintoja pasaulyje. Su W.
Disney vardu siejamos įv. animacijos naujovės: vaizdo, ritmo ir muzikos derinimas
(Skeletų šokis / Skeleton Dance 1929 m. , pirmasis spalvotas A (Gėlės ir medžiai l -
1oVers and Trees 1932, Oskaras 1933 m. , daugiaplanės kameros, sukuriančios vaizdo
perspektyvą, panaudojimas (Senas malūnas l The Old Mill 1937 m. , pirmasis pagal
vaidybinio filmo struktūrą su kurtas A (Snieguolė ir septyni nykštukai l Snow White and
theSeven Dwarfs 1938 m. . 1933 debiutavo vienas žymiausių animacinio kino novatorių
škotas N. McLarenas (KaimynailNeighbors 1952, Oskaras)', vad. adatinio ekrano techniką
(piešinio plastika kuriama reguliuojant metalinių adatų, įkaltų į plokštę, apšvietimą ir
įsmeigimo gylį) sukūrė rež. A. Aleksejevas (Naktis ant Plikojo kalno /Une nuit sur le
mont Chauve 1933 m. . 1947 JAV sukurtas pirmasis animacinis TV serialas Triušis
kryžiuotis (Crusader Rabbit, rež. A. Andersonas ir J. Warda). Po Antrojo pasaulinio karo
Europoje susiformavo savitos nac. animacijos mokyklos. 5 dešimtmečio vid. debiutavo
čekų režisieriai J. Trnka, kalba Zemanas, lėlių filmais išgarsinę čekų animaciją. 1956
Zagrebe įkurta animacinių filmų studija, kurioje kūrė režisieriai D. Vukotičius, V.
Mimica. Jų filmams būdinga supaprastintas grafinis piešinys, ironija, egzistencinė
neviltis, siužeto atsisakymas. 6 dešimtmetyje išgarsėjo lenkų animaciniai filmai
(režisieriai W. Borow-
czykas, W. Gierszas, M. Kijowiczius, J. Lenica, D. Szczechura); jiems būdinga filos. ir
polit. problematika, minimalios raiškos priemonės. Reikšmingų A sukurta Bulgarijoje (T.
Dinovas, D. Donevas), Rumunijoje (I. Popescu -Gopo), Rusijoje (F. Chitrukas, A.
Chržanovskis, J. Noršteinas, A. Petrovas). 1960 prie JT įkurtas Tarptautinis animacinio
kino susivienijimas (ASIFA), Annecy (Prancūzija) įvyko pirmasis tarptautinis animacinių
filmų festivalis; vėliau panašūs festivaliai pradėti rengti Stuttgarte, Hirosimoje,
Edinburge, Uppsaloje, Oberhausene, Mon temperatūrėalyje, Niujorke. 1960 JAV pradėtas
rodyti pirmasis animacinis serialas suaugusiesiems - 1instonai (rež. U. Hanna -Barbera).
1962 rež. S. Russelas sukūrė pirmąjį videožaidimą Žvaigždžių karai (Star IVars);
kompiuteriniai A pasirodė 1963 (eksperimentai su kompiuterio generuojamu vaizdu atlikti
1950 Masačūsetso technologijos universitete). Kūrybiškai kompiuterinę techniką A
gamybai pirmasis panaudojo prancūzų rež. P. Foldesas (Metadata 1971 m. . 1969
Denveryje pristatyta kompiuterinės animacijos sistema SCANIMATE. 1977 sukurtas
vaidybinis filmas Žvaigždžių karai (Star Wars, JAV rež. G. Lucasas), kuriame pirmąkart
itin gausiai panaudota kompiuterinė animacija. Nuo 1988 ėmė vyrauti supaprastintos,
schematizuotos formos automatizuoti A; daugiausia tokių sukurta Japonijoje. 10
dešimtmetyje ėmė nykti animacinio ir vaidybinio filmo riba, daugėjo filmų, kurių vaizdas
buvo perkuriamas kompiuteriu (Forrest Gump 1994, JAV rež. R. Zemecki). 1996 JAV
rež. J. Lasseteris tik iš kompiuteriu kurtų vaizdų sumontavo pirmąjį ilgametražįA Žaislų
istorija (Toy Story). LIETUVOJE 1934 dail. J. Aleksandravičius ir operatorius S.
Vainalavičius nufilmavo reklaminį A Du litu laimingas medžiotojas. Kai kurie kino
kritikai Lietuvos animacijos pradžia laiko nufilmuotą lėlių spektaklį Storuliosapnas (1938,
dail. S. Ušinskas, operatorius A. Žibąs). Pieštinės animacijos filmų sukūrė Z. Tarakevičius
(Vilkas ir siuvėjas 1966 m. , J. Sakalauskas (Ežio namas 1968 m. , A. Janauskas
(Iniciatyva 1970 m. . Animacinių filmų režisūros studijas Aukštuosiuose režisūros
kursuose Maskvoje pirmieji baigė ir Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti režisieriai N.
Valadkevičiūtė (Medis 1983, Mįslė 1984, Sraigė išpuikėlė 2000 m. ,!. Bereznickas
(Paskutinė dovana }985, Baubas 1987, Bermudų žiedas 1988 m. , Z. Šteinys (Buvo buvo,
kaip nebuvo! 1986, Dosnumas 1988, Vieną sykį Lietuvoje 1990 m. . Animacinių filmų
sukūrė režisieriai A. Janauskas (Antspaudas 1986, Ovacijos 1998 m. , V. Aškims
(Kaktuso paslaptis 1989 m. , A. Bukauskas (Telefono linija 1991, Lopšinė miestui 1995
m. , H. Vaigauskas (Medkirtys 1991, Pirkia su svirpliais 1998 m. , I. Bunokaitė (Gudri
duktė 1995, Mataušo nutikimai 1997 m. , J. Leikaitė (Metamorfozės 1996, Laiškai 1998
m. , V. Suchockis (77e suaugę... kaip vaikai! 1997 m. , Šiaurės Jakštas, Algirdas ir
Aurika Seleniai, V. Šedytė, A. Šimkus, L. Venclovienė. 1998 sukurtas pirmasis
ilgametražis pieštinis A Odisėjas (rež. V. Aškinis). Pav. L: R. Madsen Animaled Fūm:
Concepts, Methods, Uses New York 1969; J. Halas, R. Manvell Ari in Movement
London 1970; G. Bendazzi Cartoons: One Hundred Years of Cinema Animation
Blooming Indianapolis 1994. Valentas Aškinis, Živilė Pipinytė
animalistinis žanras (lot. animal - gyvūnas), dailės žanras; kūriniai, vaizduojantys
paukščius, žvėris, gyvulius ar scenas su jais. Gyvūnų atvaizdų būta jau paleolite, jie buvo
paplitę primityviųjų Afrikos tautų bei Rytų šalių dailėje. Viduramžiais Europos
skulptūroje ir rankraštinėse knygose gyvūnai vaizduoti alegoriškai ir groteskiškai.
Renesanso laikais juos imta piešti iš natūros (A. Dūreris, Vokietija, A. Pisanello, Italija).
XVI a. susiformavo A. XVII a. ypač plėtotas olandų ir flamandų tapyboje (P. Potteris, F.
Snydersas, P. P. Rubensas), XVIII a. -prancūzų (J. B. Oudry), anglų dailėje. XIX a. - XX
a. pr. A kūriniams būdinga ne tik romantiškas žavėjimasis gyvūnų jėga, vikrumu (A. L.
Bary, Prancūzija), bet ir didelės dailininkų pastangos tiksliai vaizduoti gyvūnų formas ir
jų aplinką (C. Troyonas, Prancūzija, A. Gaulis, Vokietija, B. A. Liljeforsas, Švedija, P.
kalba Klodtas, Rusija). XX a. paįvairėjo A stilistika, kūriniai dažniausiai metaforiški,
simboliški; A populiarus smulkiojoje skulptūroje (ypač porceliano dirbiniuose), vaikų ir
pažintinės literatūros iliustracijose. Animalistinių motyvų yra kitų žanrų kūriniuose.
Lietuvoje gyvūninių motyvų taikomojo pobūdžio dirbinių fragmentai likę iš neolito.
Dailėje A ėmė plisti XVI amžiuje. XVII a. animalistinės tematikos vario raižinių sukūrė
T. Makovskis. A ypač išpopuliarėjo XIX a. : sukurta mokslo veikalų iliustracijų (L. H.
Bojanus, H. M. Čapskis), tapybos paveikslų (K. Ruseckas), piešinių ir akvarelių (M.
Kuleša, V. Smakauskas). XX a. l pusėje animalistinės tematikos kūrinių sukūrė kalba
Šimonis, V. Petravičius, V. Grybas, P. Rimša, J. Zikaras, 2 pusėje - A. Kučas, D.
Tarabildienė, J. Kėdainis, S. Kuzma, V. Karalius, S. Žirgulis, R. Jasudytė, V. Manomaitis,
J. Adomonis, N. Blaževičiūtė, A. Šaltenienė. Pav. puiė Vdjataga
animalizmas (lot. animal), rel. reikšmės suteikimas gyvūnams. Atsirado medžiotojų
bendruomenėse, ypač izoliuotose. A prielaida yra tikėjimas, kad gyvūnai turi dvasią, todėl
prilygsta žmogui, kai kuriais atžvilgiais jį pranoksta (judėjimo būdais ir greičiu, jėga,
rūšių įvairove ir kt.). Tikėta, kad gyvūnai tarpininkauja tarp šio ir anapusinio pasaulių
(romėnai burdavo iš paukščių skrydžio manydami, kad jie išreiškia dievų sprendimą;
Lietuvoje manyta, kad paukščiai žiemoja dausose, kur gyvena mirusieji). Religijose
gyvūno vaizdinys dažnai naudojamas antgamtei sferai išreikšti. Krikščioniškojoje
ikonografijoje išliko A simbolių (balandis, ragai, žaltys ir kt.). A gali būti siejamas su
gyvūnų rel. kultu (Tzoolatrija). Manoma, jog iš A kilo Ttotemizmas. Gintaras
Beresnevičius
animatizmas (lot. animatus - gyvas, įkvėptas), etnografijos ir religijotyros teorija,
nagrinėjanti tikėjimą beasmene antgamte galia. Ją sukūrė R. R. Marettas, tyrinėdamas
Melanezijos religijas (Preanimistinė religija / Preanimistic Religion 1904, Religijos įvadas
l The Threshold of Religion 1914 m. . Melaneziečiai tikėjo, kad pasaulyje veikia
beasmenė antgamte galia - f mana. Panašių tikėjimų esama Polinezijoje, Šiaurės
Amerikoje, Afrikoje. Ši galia (mana) ten vadinta vakonda, manitu, orenda. Pastebėję, kad
tikėjimas beasmene galia egzistuoja daugelyje kultūrų, kai kurie mokslininkai iš jo kildina
ir pačią religiją (todėl A teorija dar vadinama preanimistine, t.y. ikisieline). A teoriją
kritikavo kultūrinės ist. etnologijos atstovai (W. Schmidtas ir kt.). Jie teigė, kad abstrakti
galia savaime neegzistuoja, ji visada pasireiškia per konkretų asmenį ar objektą, todėl yra
tik jų savybė. Antgamtės galios samprata aptinkama įv. religijose, tačiau ji analizuojama
tik kaip vienas jų elementų. Dabar retai pasitaikantį tikėjimą mana (kai kuriose eskimų
gentyse) nagrinėja Tanimizmas 2. Gintaras Beresnevičius
animizmas (lot. animus - siela, dvasia): 1. Pirmykštėse kultūrose paplitęs tikėjimas, kad
gamtos reiškiniai ir objektai, negyvieji daiktai turi sielą. A buvo itin ryškus Azijos
šiaurėje ir pietryčiuose, Šiaurės Amerikoje. Animistinėmis laikomos Afrikos tradicinės
religijos.
2. Evoliucinė religijos kilmės teorija. Ją sukūrė anglų antropologijos pradininkas E. B.
Tyloras. Veikale Primityvioji kultūra (Primitive Culture 1871 m. apibūdindamas religijos
šaltinį ir jos raidos pirmąjį etapą, jis rėmėsi kai kuriose gentyse išlikusia akmens amžiaus
religija - tikėjimu sielomis, dvasiomis, jų ir žmonių tarpusavio sąveika. Tokią religiją E.
B. Tyloras pavadino A. Pasak E. B. Tyloro, jos šaltinis yra žmogaus patyrimas: ypatingos
dvasinės būsenos, sapnai ir kt. Žmogaus alterego ne tik atsiskiria nuo kūno, bet ir išlieka
po jo mirties. Mirusio žmogaus siela tampa dvasia ir gali globoti žmones, daiktus,
vietoves, gentis ir kt. Šioms sieloms priskyrus dieviškumą išsirutuliojo politeizmas, iš jo -
henoteizmas, iš pastarojo - monoteizmas. Kelis dešimtmečius buvusi įtakinga A teorija
daug prisidėjo prie religijotyros ir antropologijos plėtotės; XIX a. pab.- XX a. pr.
sukritikuota.
3. Parapsichologinių reiškinių kilmės aiškinimas, grindžiamas hipoteze, jog siela turi
ypatingą galią. Viena T okultizmo krypčių. Gintaras Beresnevičius
anisantš (Anisantha), migliniu (Poaceae) šeimos vienamečių augalų gentis. 12 rūšių. A
paplitusios Viduržemio pajūryje, V ir P. Europoje, Azijoje. Dauguma A yra piktžolės.
Sutvirtina pylimus ir smėlynus. Jauni augalai tinka pašarui. Lietuvoje 3 rūšys. Smiltyninė
A (A. tectorum) aptikta -1865; natūralizavosi ir išplito dykvietėse, smėlynuose, palei
geležinkelius. Kitos rūšys: neveislioji A (A. sterilis) ir dvikuokė A (A. diandra).
Zigmantas Cudiinskas
Anysas Jurgis Arvydas 1934 m. rugsėjo 5 d. Hamburg, chemikas, JAV lietuvių visuom.
veikėjas. M. Anyso sūnus. Filos. dr. (1966 m. . Po Antrojo pasaulinio karo su tėvais iš
Vokietijos persikėlė į Kanadą. 1956 Toronto universitete baigė geofiziką ir inžinerinę
fiziką, Ilinojaus technologijos institute Čikagoje - teor. chemijos studijas. 1956-61 dirbo
geofizikų naftos paieškose Kanadoje. 1966-1996 m. dėstė De Paulo universitete Čikagoje,
1977-1986 m. Chem. katedros vedėjas; profesorius (1966 m. . Specializuojasi kvantinės
mechanikos ir aplinkos apsaugos srityje. Buvo lietuvių jūrų skautų laivo vadas Toronte,
buriavimo instruktorius Čikagoje. JAV LB veikėjas (1967 Tarybos narys), buvo M.
Lietuvos lietuvių draugijos Čikagoje pirmininkas. Nuo 2001 M. Lietuvos fondo valdybos
pirmininkas. Algirdas Matulevičius
Anysas Martynas 1895 m. gruodžio 5 d. Kintai (Šilutės apskritis - 1974 m. sausio 29 d.
Torontas, teisininkas, istorikas, diplomatas. Teisių dr. (1935 m. . Studijavo Berlyno ir
Hamburgo universitetuose. 1920-29 Lietuvos pasiuntinybės Berlyne atašė, 1929-34
konsulas Hamburge. 1934-39 Klaipėdos gubernatoriaus patarėjas. 1936-39 dėstė
Klaipėdos, 1939-41 Šiaulių prekybos institutuose. SSRS 1940 okupavus Lietuvą atleistas
iš instituto, pasitraukė į Vokietiją. Po karo su šeima emigravo į Kanadą. Vienas Kanados
baltų fedraugijos steigėjų ir vadovų. VLIK, M. Lietuvos rezistencijos sąjūdžio veikėjas.
Svarbiausi veikalai: daktaro disertacija Lietuvos ir Lenkijos ginčas dėl Vilniaus krašto:
Tarptautinio teismo rūmų 1931 spalio 15 d. sprendimas (1934 m. , Klaipėdos krašto
konvencija ir statutas einant nuolatinio Tarptautinio teismo Hagoje sprendimu iš
1932.VIII.il (1935, vokiečių ir lietuvių kalbomis), Senprūsių kovos dėl laisvės su vokiečių
riterių ordinu nuo 1230 iki 1283 m. (1968 m. , Žymios lietuvės moterys padavimuose ir
istorijoje (su V. Anysiene, 1970 m. , atsiminimai Kova dėl Klaipėdos 1927-1939 (1978 m.
. Vacys Bagdonavičius, Algirdas Matulevičius
Anisfeld Boris (Borisas Anisfeldas), tikr. vardas Beras 1879 Belcai (dab. Balti,
Moldavija) - 1973 Waterford (Konektikuto valstija), rusų tapytojas, grafikas, scenografas.
Žydų kilmės. 1900-09 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje. 1910-17 Meno
pasaulio draugijos narys. 1917 pasitraukė į Japoniją, nuo 1918 gyveno Niujorke, nuo 1928
Čikagoje. 1929-57 dėstė Čikagos meno institute. Sukūrė lyrinių peizažų, natiurmortų,
ekspresyvių simbolinių paveikslų (ciklas Evangelijų temomis), sienų tapybos
kompozicijų, daugiausia - spalvingų ritmiškų dekoracijų muzikos spektakliams (Rusų
sezonams, Marijos teatre Sankt Peterburge, A. Pavlovos antreprizėje Berlyne, V.
Nižinskio antreprizėje Londone, Čikagos operoje, Metropolitan Opera Niujorke).
Domėjosi sinestezija. Ramutė Rachleviiiūtė
Anisimova Nina 1909 m. sausio 27 d. Sankt Peterburgas - 1979 m. rugsėjo 23 d. ten pat,
rusų baleto artistė, baletmeisterė, pedagogė. 1926 baigė Leningrado choreogr. mokyklą.
1927-58 S. KirovoOBT balerina, nuo 1935 baletmeisterė. 1963-1974 m. dėstė N. Rimskio
-Korsakovo konservatorijoje. Pirmoji atliko Terezos, Nastios (B. Asafjevo Paryžiaus
liepsnos 1932 ir Partizanų dienos 1937 m. , Aisės (A. Chačaturiano Gajanė 1932 m.
vaidmenis. Sukūrė charakterinių vaidmenų: Mersedes (L. Minkaus Don Kichotas),
Siamka (V. Deševovo Raudonasis sūkurys), Radmila (B. Asafjevo Milica). Šoko slavų,
ispanų, čigonų, indų šokius baletuose bei operose. Pastatė baletų: I. Albčnizo Ispanų siuita
(1935 m. , I. Albėnizo ir E. Granados Andalūziškos vestuvės (1936 m. , A. Chačaturiano
Gajanė (1942 m. , L. Delibes'o Kopelija (1949 m. , Šecherazada (1950, pagal N. Rimskio
-Korsakovo muziką), B. Asafjevo Bachčisarajaus fontanas (1945 m. , R. Ščedrino
Arkliukas kupriukas (1963 m. . L: M. Frangopuno Nina Aleksandrovna Anisimova
Leningrad 1951. Livija Gulbinailė
Anisimovienė Nijolė 1944 m. rugsėjo 29 d. Geležūnai (Birštono valsčius ), biologė,
augalų fiziologe. habilituotas daktaras (biomed. m„ 1994 m. . 1967 baigė VPI. Nuo 1970
dirba Bot. institute. Tiria fitohormono indolit-3-acto rūgšties apykaitą dygstančiose
sėklose, auksiną jungiančius baltymus. Paskelbė moksl. straipsnių, parašė (kartu su J.
Ivoniu ir T. Šuliakovskaja) monografiją Auksinai ir giberelinai spygliuočiuose (pušies
pavyzdžiu) (1984, rusų kalba). Pav.
Artistas Augustas f A. Annist.
anyta, vyro motina. Lietuvių liaudies dainose minima kaip marčios skriaudėja. XVII a.
vestuvėse A užgerdama pasveikindavo marčią klėtyje, patiekdavo ten jauniesiems valgio
prieš f guldytuves. Šį lietuvių gentivardį savo raštuose mini M. Pretorijus, kalba Sirvydas
(abu XVII a. ). Seniau tik žemaičių, dabar visoje Lietuvoje dažniausiai vadinama uošve,
uošviene. Angelė Vyšniauskaitė
Aniuj (Aniūjus), upė Rusijoje, Čiukčių auton. apygardos vakaruose; Kolymos dešinysis
intakas. Susidaro iš sutekėjusių D. ir M. Aniujaus. Ilgis nuo Didžiojo A versmių 693 km,
nuo Mažojo - 750 km, nuo jų santakos - 8 km. Baseino plotas 107 100 km2. D. A
prasideda Aniujaus kalnagūbryje, M. A - Ilirnejaus kalnuose. Vidutinis debitas A žiotyse
650 m'/s. Upės 9 mėn. būna užšalusios. Vasarą laivuojamos, plukdomas miškas.
aniužė (Elzholtzia), notrelinių (Lamiaceae) šeimos augalų gentis. apie 20 rūšių. A
paplitusios R. ir Vid. Azijoje. Vienametės, rečiau daugiametės žolės arba puskrūmiai.
Lietuvoje l užneštinė rūšis - kvapioji A (E. ciliata). Augalas 20 -60 cm aukščio, stipriai
kvepiantis, keturbriauniu stiebu, priešiniais lapais. Žiedynas -vienašalė varpa. Vainikėlis
šviesiai mėlynas, violetinis ar ba rausvai violetinis. Vaisius - riešutėlis. Auga
bergždynuose, patvoriuose. A vaistinis, medingas, prieskoninis augalas. Živilė
Lazdauskaitė
anlzometrdpija (graikų anisos - nelygus + metreo - matuoju + ops - akis), skirtinga abiejų
akių refrakcija. Silpna A gana dažna, poveikio regėjimui neturi, Kai A stipri, abiejų akių
tinklainėje susidaro skirtingo dydžio vaizdai, kurie nesusilieja į vieną (atsiranda vad.
anizeikonija). A koreguojama akiniais arba kontaktiniais lęšiais.
anlzotrdpija (graikų anisos - nelygus + tropas - kryptis, savybė): l (fiz.). Makroskopiškai
vienalyčių medžiagų, daugiausia kristalų, fiz. savybių (mech., šiluminių, ei., magn.,
optinių) priklausymas nuo krypties, t Izolropijos priešybė. Kristalų A sukelia nevienodas
atomų ir molekulių išsidėstymas įv. kristalografinėmis kryptimis, jų asimetrija; kuo
žemesnė simetrijos klasė, tuo ryškesnė A. Natūralioji A - būdingiausia monokristalų, t.p.
gyvūnų ir augalų audinių savybė, pvz., žėručio plokštelė lengvai skyla į plonus lapelius tik
išilgai tam tikros plokštumos, mėsą lengviau pjauti išilgai skaidulų, medvilninis audinys
lengviau plyšta išilgai metmenų. Šildomas kristalinis rutulys tampa elipsoidu (pav., o);
viena kryptimi jis plečiasi, kita traukiasi (pav., b), nes šiluminiai ilginio plėtimosi
koeficientai įvairių kristalo simetrijos ašių kryptimis yra skirtingi. Skaidriuose kristaluose,
išskyrus kubinės sistemos kristalus, šviesos spinduliai tam tikromis kryptimis
poliarizuojasi skirtingai ir lūžta dvejopai (f optinė anizotropija). Kristalų mech. savybės
(tvirtumas, klampumas, tamprumas) jv. kryptimis t.p. yra nevienodos (mechaninė A).
Feromagnetinių kristalų f magnetinė anizotropija ypač didelė. Dirbtini A sukeliama
deformuojant kristalus ir polikristalus, veikiant juos išoriniu elektros ar magnetiniu tauku.
2 (biol.). Augalo organų nevienodas padėties pokytis veikiant tam pačiam veiksniui
(šviesai).
3 (biol.). Ląstelės sienelių, krakmolo grūdelių ir kai kurių chloroplastu savybė dvejopai
laužti šviesos spindulius.
anyžių aldehidas, 4-metoksibenzenkarbaldehidas, CH,OC6H4CHO, klampus, malonaus
kvapo skystis. Virimo temperatūra 248 °C, tankis 1190 kg/m1. Tirpsta etanolyje, pe
temperatūroleteryje, vandenyje - blogai. Randamas eteriniuose aliejuose, iš kurių
išskiriamas natrio vandenilio sulfitu. Sintetinamas oksiduojant anetolą
CH3OC„H4CH=CHCH,. Naudojamas parfumerijoje, kvapiųjų esencijų gamybai, vaistų
sintezei. Povilas Vainilavidus
Anjadėlo mušis tAgnadello mūšis.
anjai (anja, agni), Afrikos tauta. Priklauso akanų grupei. Gyvena Dramblio Kaulo Krante
(-1,4 mln.), Toge (-70 000 m. ir Ganoje (-490 000 žm.). Manoma, XX a. pab. A iš viso
buvo apie 2 mln. Negridai. Kalba kva grupės kalba. apie 1/2 krikščionys (daugiausia
protestantų ir katalikų yra Dramblio Kaulo Krante), t.p. yra naujųjų rel. judėjimų sekėjų,
šiek tiek musulmonų sunitų; išpažįstami senieji tradiciniai tikėjimai. Pagr. tradicinis
verslas - kaplinė žemdirbystė (bananai, jamsai, kukurūzai, vilnamedžiai), dabar daugelis
dirba kavos ir kakavos plantacijose. A t.p. verčiasi kalvyste, medžio raižyba,
puodininkyste. Išsaugojo tradicinį muzikos ir šokių meną. Mindaugas Grigaitis
Anjalos lyga, Anjalos sąjunga, Anjalos maištas, 1788-1790 m. švedų ir suomių karininkų
maištas prieš Švedijos karaliaus Gustavo III absoliutistinę politiką. Kilo 1788 m.
rugpjūčio mėn., kai karalius be riksdago pritarimo paskelbė karą Rusijai. Pavadinimą
gavo nuo Anjalos kaimo netoli Rusijos -Suomijos sienos, kur buvo paskelbti pagr.
reikalavimai: nutraukti karą su Rusija, sušaukti riksdagą, atkurti tvarką, buvusią iki
Gustavo III; dalis A narių reikalavo atskirti nuo Švedijos Suomiją arba suteikti jai
autonomiją. Atšauktos nuo Fredrikshamno (suom. Hamina) apgulties švedų kar. pajėgos
sutriuškino A. 1789 pr. dauguma jos vadovų buvo suimta. Iki 1790 pavasario maištas
buvo visiškai numalšintas, jo vadai ir svarb. dalyviai nuteisti. Arturas Mickevičius
Anjang (Anyang, AnjSngas): 1. Miestas P. Korėjos Šiaurės vakaruose, -30 km į pietus
nuo Seulo. 636 900 gyv. (2001 m. ; įeina į Seulo aglomeraciją. Mašinų gamyba, tekstilės,
elektrotechn., elektron., popieriaus, farmacijos pramonė. Alaus daryklos, keramikos
dirbtuvės. Didžiausia šalyje kino filmų studija. Prie A yra IX a. šventyklų griuvėsiai.
gyvenvietė žinoma nuo VI a. Miesto teisės nuo 1973.
2. Miestas Kinijos rytuose, Henano pro valstijoje, prie Pekino -Džengdžou geležinkelio.
544 100 gyv. (2001; aglomeracijoje 725 800 gyv.). Lydoma geležis; medvilnės, maisto
pramonė. Prie A kasamos akmens anglys. Yra Šangų dinastijos laikotarpio (1400-1100
p.m.e.) Džengdžou miesto liekanų. 1928-38 ir 1950-63 ištirta įv. pastatų liekanų,
laidojimo rūsių. Prie A, Siaotuno kaime, rastas Šangų dinastijos valdovų kapas - 192 m2
mūro patalpa su pagrindine 10 x 6 m dydžio kamera; karstai apie 10 m gylyje. Kape gausu
įv. radinių (bronzinių, akmeninių statulų), apie 1500 kaulų su įrašais. 1959 rastas
koridorinis su kameromis karo vado kapas (6- VII a. ); jame rasta dviejų žirgų su
kamanomis palaidojimai, apie 190 įv. radinių (akmeninių įrankių, tapytų statulėlių ir kt.).
Kultūros sluoksnyje rasta muzikos instrumentų (arfų ir kitų) liekanų. Pav.
AnjėliS Džovanis t G. Agnelli. Anjo tAndžio. Anjou TAnžu.
Anjouan (Antuanas), sala Indijos vand., tarp Afrikos ir Madagaskaro. Priklauso
Komorams. Plotas 425 km2. daugiau, kaip 80 000 gyv. Sala vulkaninės kilmės, apsupta
koralų ri fu. Didžiausias aukštis 1595 m. Didi. miestas ir uostas - Mucamudu. Auginama
prieskoniniai augalai, kavamedžiai.
Ankang (Ankangas), miestas Kinijos pietuose, Šaansi pro valstijoje, apie 180 km į pietus
nuo Siano. 140 400 gyv. (2001 m. . Medžio apdirbimas, odos, chemijos (lako) pramonė.
Javų, aliejinių augalų (sezamo) auginimo rajono prekybos centras. Miestas pradėjo kurtis
III a. (tada vadintas Liangdžou, V a. pavadintas Dzindžou, XVI a. - Singanu, nuo XVIII a.
pr.-A).
Ankara (iki 1361 Ankyra, 1361-1930 Angora), Turkijos sostinė. 3,26 mln. gyv. (2001; su
priemiesčiais 3,6 mln. gyv.). A įsikūrusi prie Ankaros ir C.ubuko upių santakos. į Šiaurės
rytus nuo A - Esenbogos tarpt, oro uostas. Metropolitenas. Mašinų (traktorių) gamyba,
elektrotechnikos, elektronikos, aviacijos, ginklų, tekstilės (vilnonių audinių), odos,
cemento, baldų, poligrafijos, maisto (vyno, alaus, miltų, cukraus) pramonė. Turizmas. 4
universitetai: Hacettepės (įkurtas 1206 m. Kayseri, 1967 atkeltas į Ankarą), Ankaros
(įkurtas 1946 m. , Vid. Rytų technikos (įkurtas 1956 m. ir Politechnikos (įkurtas1982 m. ,
Mokslo institutas, Meno akademija, konservatorija. Muziejai: archeologijos (įkurtas 1923,
garsus hetitų meno kolekcija), etnografinis (įkurtas 1927 m. , gamtos, Atatiirko
mauzoliejus ir muziejus (įkurtas 1953 m. . Nacionalinė (įkurtas 1946 m. ir Ankaros
universiteto (įkurtas 1950 m. bibliotekos. Teatrai. Petras Lingė ir ki. ARCHITEKTŪRA.
A senamiesčio gatvelės siauros ir vingiuotos, vyrauja 2-3 aukštų namai su erkeriais.
Nekropolis ( V a. p.m.e.), Augusto ir Romos šventykla (korintiškasis peripteris; ~ II a.
p.m.e.), termų griuvėsiai (- II a. pab.- III a. pr.), Julijano kolona ( IV a. ), bizantiškosios
citadelės (daug kartų perstatinėtos) sienų liekanos. Mečetės (Aladino, 1178; Arslanchano,
1210, perstatyta 1330 m. , Machmudpašos dengta turgavietė (1464-1471 m. su 10 kupolų.
XX a. pastatai: Atatūrko mauzoliejus ir muziejus (1953, archit. E. Onatas), ministrų
Tarybos ir Užsienio reikalų ministerijos pastatai (1954, archit. S. Eldemas), viešbutis
(1970, archit. M. Hepgūleris). Pav. ISTORIJA. 2 tūkstantmečio p.m.e. pabaigoje frigų
miestas. 334 p.m.e. užkariavo Aleksandras Makedonietis, III a. p.m.e. - tektosagai (keltų
gentis). 2- I a. p.m.e. dėl A varžėsi Roma, Pergamas, Pontas. 74 p.m.e. atiteko Romai.
Nuo 25 p.m.e. jos Galatijos provincijos sostinė. Nukentėjo per Bizantijos karus su arabais
( VII a. ) ir turkais seldžiukais ( XI a. ). Nuo XII a. priklausė Kūnijos sultonatui, nuo 1361
- turkams osmanams. 1402 mūšyje prie A turkų sultonas Bajazidas I pralaimėjo Vid.
Azijos emyrui Timūrui. 1919-23 M. kalba Atatūrko vadovaujamo nac. judėjimo centras.
Nuo 1923 1013 Turkijos sostinė. J. T.
Ankaros mušis, Angoros mūšis (1402 m. liepos 20 d. ar 28 d.) , vyko tarp Vid. Azijos
emyro Timūro (Tamerlano) ir Osmanų sultono Bajazito I kariuomenių netoli Ankaros
(Angoros). Timūras apėjo kalnuose įsitvirtinusius turkus ir apsupo Ankarą. Atrėmė
atskubėjusių turkų (jų buvo dukart mažiau nei priešininkų) puolimą ir juos nugalėjo. Per
A į Timūro puse perėjo Osmanų vasalai Anatolijos bėjai. Bajazitas I buvo paimtas į
nelaisvę ir 1403 m. mirė. Po A Osmanų sultonatas suskilo į tarpusavyje kovojančias
kunigaikštystes. Pralaimėjimas sulėtino Osmanų imperijos kūrimąsi ir Bizantijos
užkariavimą.
ankeritas (pagal mineralogo M. Ankerio pavarde), karbonatų klasės mineralas Ca (Mg,Fe)
[CO,]2. Kristalai trigoninės singonijos, lęšio formos. A pilkos arba baltos spalvos, gelsvo,
rusvo atspalvio. Blizgesys stiklo, perlamutro. Kietumas 3,5-4. Tankis 3000 kg/m'.
Randamas hidroterminės kilmės gyslose kartu su polimetalų rūdomis ir sideritu.
anketa (prancūzų enąuete - tyrimas), klausimų lapas, skirtas įv. žinioms ir duomenims
rinkti. Būna biografinė, sta tistinė, viešosios nuomonės tyrimo A. Klausimai pateikiami
tam tikra tvarka, paliekama vietos atsakymams. Gali būti skelbiama spaudoje, per RTV,
siuntinėjama paštu arba pateikiama asmeniškai.
anketavimas (sociol.), pirminės informacijos rinkimo metodas sociol. tyrimams atlikti,
vienas T apklausos būdų. Respondentai raštu atsako į anketos klausimus. Anketos
klausimai klasifikuojami pagal turinį ir funkcijas. Klausimai - filtrai pateikiami, kai
informacija gaunama ne iš visos tyrimų aibės, bet iš tam tikros jos dalies respondentų.
Kontroliniai klausimai padeda išsiaiškinti, ar atsakymai neprieštarauja vieni kitiems,
kontaktiniai klausimai - užmegzti ryšį su respondentu. Į atvirus klausimus respondentas
atsako laisvai, gali savarankiškai formuluoti atsakymą; pusiau uždari klausimai pateikiami
su galimais atsakymo variantais, bet leidžiama pareikšti savo nuomone, uždari klausimai -
tik su galimais atsakymo variantais. A būna individualus ir grupinis. Individualus A
atliekamas darbo, mokymosi, gyvenamojoje ar kt. vietoje. Neribojamas atsakymų laikas,
neturi įtakos aplinka, apklausėjas; trūkumas - dalis respondentų netiksliai atsako į
klausimus, neužpildo arba negrąžina anketų. Grupinis A atliekamas respondentų darbo,
mokymosi, poilsio ir kt. vietose. Anketa pateikiama grupei žmonių (paprastai 15-20 m. ,
esančių vienoje vietoje tuo pat metu. Esant būtinybei apklausėjas konsultuoja
respondentus. Grupinio A trūkumai: apklausėjas gali daryti įtaką respondentams (balso
intonacija, išvaizda, bendravimo kultūra ir kt.), ribojamas laikas (respondentai skubotai,
netiksliai užpildo anketas), įtakos turi aplinka (dažnai anketuojama neįprastoje, bet
rašymui tinkamoje vietoje). A būdo pasirinkimas priklauso nuo norimos gauti
informacijos turinio, patikimumo ir apimties. Danutė Tureikytė
ankhas ( senovės egipt. ankh - gyvenimas), senovės egiptiečių gyvybės ir amžinybės
simbolis, dievų ir faraonų atributas. Ankhas yra kryžius su lašo formos kilpa viršuje. A
laikytas rankoje, kaip amuletas nešiotas ant kaklo. Ankhą perėmė Aleksandrijos
krikščionys. Dar vadinamas ąsotuoju (Nilo) kryžiumi. A laikomas ST kryžiumi. Pav.
Romualdas Neimantas
ankilostomidozės (graikų ankylos - kreivas + stoma -burna), žmogaus ir kai kurių
žinduolių kirmėlinės ligos. Jas sukelia apvaliosios kirmėlės ankilostomidės. Žmogaus
žarnyne parazituoja kreivagalvė ankilostoma (Ancylostoma duodenale), sukelianti
ankilostomoze, ir amerikinis nekatorius (Necator americanus), sukeliantis nekatoroze. A
sergama karšto ir vid. klimato juostose. Ankilostomidės kiaušiniai su ligonio išmatomis
patenka į aplinką. Kai drėgmės ir šilumos pakanka, kiaušiniai virsta lervomis.
Ankilostomoze užsikrečiama per lervomis užterštą maistą, vandenį, nešvarias rankas ir
per odą. Į žmogaus organizmą patekusios lervos su krauju nunešamos į plaučius, vėliau
per bronchus, trachėją patenka į burnos ertmę, kur su seilėmis vėl nuryjamos į žarnyną.
Ten iš lervų išsivysto kirmėlės, kurios, pažeidusios plonosios žarnos gleivinę, maitinasi
krauju. Žarnyne atsiranda nuolat kraujuojančių opų. Iš pradžių ligonis karščiuoja, kosti.
Vėliau (po 1-2 mėn.) jis netenka apetito, viduriuoja su krauju. Ligoniui gali sumažėti
svoris, svaigti galva. Moterims sutrinka mėnesinės. Neretai atsiranda mažakraujystė,
sumažėja skrandžio rūgštingumas. Gydoma antihelmintiniais vaistais. Plėšriųjų gyvūnų
(šunų, kačių, lapių) plonojoje žarnoje parazituoja uncinarija (Uncinaria stenocephala) ir
šuninė ankilostoma (A. caninum). Jos sukelia T uncinariozį ir ankilostomoze. Sunkiau
serga jauni gyvūnai: neėda, silpsta, viduriuoja su krauju. Suaugusiems gyvūnams liga
praeina be aiškių simptomų. Gydoma antihelmintiniais vaistais.
ankilozaurai (Ankylosauria), šarvuotieji dinozaurai,
paukščiadubenių dinozaurų (Ornithischia) būrio roplių pobūris. 2 šeimos, 25 gentys, 40
rūšių. Aptinkami nuo vidurinės juros iki viršutinės kreidos. Buvo paplitę visuose
žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kūnas 8-9 m ilgio. Kūnas ir galva apaugę kauliniais
dygliais ir plokštelėmis. Kai kurie A turėjo kaulinį šarvą. Mito augalais.
ankilozė (ankylosis < graikų ankylos - kreivas), sąnario nejudrumas, kai suauga kaulų
paviršiai. A būna dėl sąnario traumos, sąnario kremzlės uždegimo. Sąnariniai kaulo
paviršiai gali suaugti jungiamuoju, kremzliniu arba kauliniu audiniu. Susiaurėja sąnario
ertmė, sukietėja kapsulė ir raiščiai; sąnarys pasidaro nejudrus. Gydoma operacija.
Rimvaldas Broga
ankilozinis spondilartritas (spondylarthritis ankylopoetica), Bechterevo liga, lėtinė
autoimuninė sąnarių liga, visada pažeidžianti stuburą. Dažniau serga vyrai, liga prasideda
iki 40 metų. A priežastis nežinoma. Manoma, kad įtakos turi genetinis polinkis, latentinė
infekcija, stuburo trauma. Dėl stuburo slankstelių sąnarių autoimuninio uždegimo vystosi
jų ankilozė, sukalkėja slankstelius jungiantys raiščiai, slanksteliai suplokštėja, stuburas
tampa panašus į bambuko lazdą. Ligos pagr. požymis - juosmeninės stuburo dalies
skausmas, ypač varginantis rytais ir praeinantis pasimankštinus. Vėliau skauda nuolat.
Anksti sumažėja stuburo judrumas, dėl to sunku pasilenkti, kvėpuoti ar pasukti galvą.
Progresuojant A sumažėja ūgis, ligonis įgauna vad. prašytojo pozą. Gali būti pažeidžiami
ir kiti sąnariai, vidaus organai (širdis, plaučiai, inkstai), akys (jų pažeidimas kartais būna
pavojingas, dažnai tai ankstyvas ir ilgą laiką vienintelis ligos požymis). Paūmėjus A būna
bendro negalavimo reiškinių. A būdingos ilgalaikės savaiminės remisijos (laikinas ligos
reiškinių susilpnėjimas). Gydant svarbiausia gydomoji mankšta, plaukiojimas šiltame
baseine, miegojimas ant kieto pagrindo. Paūmėjus skiriama nesteroidinių
priešuždegiminių vaistų, gliukokortikoidų, lėtai veikiančių priešreumatinių vaistų
(sulfasalazino). Jolanta Dadonienė
anklavas (prancūzų enclave), valstybės teritorija arba jos dalis, iš visų pusių apsupta kitos
valstybės ir neturinti jūros kranto (pvz., San Marinas, Lesotas). Turinti jūros krantą
teritorija laikoma pusiau anklavu (pvz., Aliaska).
Ankohuma TAncohuma.
Ankole (Ankolė), senovės valstybė Afrikos rytuose, dab. Ugandos teritorijoje, į pietryčius
nuo Eduardo (Rutanzigės) ežero. Susikūrė XV- XVI a. Jos valdovai XVII- XVIII a.
mokėjo duokle Kitaros valstybei, XIX a. tapo Bugandos karalystės vasalais. 1890
Didžiosios Britanijos ir Vokietijos sutartimi A pateko į britų įtakos sferą. Nuo 1901
Didžiosios Britanijos Ugandos protektorato dalis. 1962-1967 m. Ugandos Respublikos
auton. vienetas. 1967, Ugandą paskelbus unitarine, autonomiją prarado.
Ankona fAncona. Ankbras fAngkor. Ankoridžas fAnchorage.
anksta (Draba), bastutinių (Brassicaceae) šeimos vienamečių ir daugiamečių augalų
gentis. daugiau, kaip 300 rūšių. A paplitusios Eurazijos, Amerikos kalnuose, Arkties
tundroje. Augalas apaugęs plaukeliais. Stiebas 10-30 cm aukščio. Lapai ištisiniai,
lygiakraščiai arba dantyti. Žiedai balti ar geltoni. Vaisius - ankštarėlė. Lietuvoje 2 rūšys:
gojinė A (D. nemorosa) ir mūrinė A (D. muralis); retos. Zofija Sinkevičienė
ankstyvasis anglų stilius, ankstyvosios gotikos atmaina, plitusi Anglijos architektūroje
-1175-1275. Derinta prancūzų ir normanų romaninės architektūros masyvios proporcijos
ir puošybos elementai su gotikine karkasine konstrukcija. A bažnyčios kompaktiškos,
lotyniškojo kryžiaus plano, su dvigubu transeptu, stačiakampe apside, keturkampiu bokštu
virš didesniojo transepto. Taikyta kryžminiai nerviūriniai skliautai, pilioriai, smailiaarkiai
langai, kontraforsai, arkbutanai, išorėje - gausi spalvoto marmuro apdaila. Fasadų ir
vidaus puošyba kuklesnė nei brandžiojo (T dekoracinis stilius) ir vėlyvojo
(Tstatmeniškasis stilius) Anglijos gotikos laikotarpių statinių. Kūrė vietos ir prancūzų
meistrai. Žymesni statiniai: Salisbury (1220-1270 m. ir Velso (1180-1239 m. katedros;
Westminsterio bažnyčia su vienuolynu (pradėta 1245 m. Londone; Canterbury ( XIII a. ),
Linkolno (12- XIII a. ), Winchesterio katedrų chorai. Pav. Lijana Šataviiiūtė
ankstyvasis geležies ėmžius, archeologinis laikotarpis. Prasidėjo nuo pirmųjų geležinių
dirbinių atsiradimo ir truko iki jų išplitimo. A terminas daugiausia vartojamas Šiaurės
rytų , Rytų ir Vidurio Europoje. Pirmieji dirbiniai gaminti iš meteoritinės geležies. 3
tūkstantmečio p.m.e. viduryje Anatolijos (M. Azija) hetitai išmoko apdirbti geležies rūdą.
apie 1200 p.m.e., žlugus Hetitų karalystei, geležies apdirbimo technologija ėmė plisti
Europoje; 2 tūkstantmečio p.m.e. pabaigoje naudota P. Europoje, l tūkstantmečio p.m.e.
pradžioje - Vid. Europoje. Ankstyviausios P., Vid. ir V. Europos A archeologinės kultūros
- fVillanovos kultūra ir THallstatto kultūra. Nuo l tūkstantmečio p.m.e. geležies dirbiniai
paplito visoje Europoje.
Lietuvoje A apima laikotarpį ( V a. p.m.e.-l a. po Kr.) nuo bronzos amžiaus iki senojo
geležies amžiaus, arba romėniškojo laikotarpio, t.y. iki geležinių dirbinių iš vietos pelkių
rūdos i.šplitimo. Iki tol dauguma jų buvo importuoti, gaminti tik kai kurie papuošalai
(smeigtukai, segės, apyrankės) ir ginklai (ietigaliai, strėlių antgaliai), rečiau kirviai ir
geležiniai įrankiai. Daugiausia geležinių radinių yra iš vakarų baltų teritorijos. Žmonės
gyveno įtvirtintuose piliakalniuose ir neįtvirtintose gyvenvietėse, stulpinės konstrukcijos
pastatuose su židiniu viduryje. Vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, iš dalies medžiokle,
žvejyba ir rinkimu. Naudojo akmeninius, kaulinius, žalvarinius ir geležinius dirbinius.
Keramika - brūkšniuotu ir smulkiai grublėtu paviršiumi. Mirusiuosius laidojo degintus,
dažniausiai urnose arba duobutėse; paskutiniaisiais amžiais p.m.e. plito paprotys laidoti ir
nedegintus. Dalis kapų apdėti akmenų vainikais. Šiuo laikotarpiu V. Lietuvai būdinga
pilkapynai ir neįtvirtintos gyvenvietės, Rytų Lietuvai - kapinynai ir piliakalniai; svarbiausi
tyrinėti paminklai - fMoškėnų piliakalnis, f Norkūnų piliakalniai ir kapinynas,
fNevieriškės piliakalnis, TĖgliškių pilkapynas, f Kurmaičių pilkapynai, T Pavtisininkų
piliakalnis ir kapinynas. Ankstyvajam geležies amžiui priskiriama T Vakarų baltų
pilkapių kultūra ir t brūkšniuotosios keramikos kultūra. Pav. Algimantas Merkevičius
ankstyvasis žmogus, australopitekų atšaka. Seniausieji Homo genties hominidai. Jiems
priskiriamas fHomo habilis ir Homo rudolfensis. Gyveno Rytų Afrikoje prieš 2,5-1,5 mln.
m. Nuo australopitekų skyrėsi kiek didesne kaukolės talpa. Mito daugiausia gyvūniniu
maistu. Pirmasis gamino akmeninius įrankius (ankstyvojo paleolito Olduvai kultūra).
Rimantas Jankauskas
ankstyvė (Erophila), bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalų gentis. apie 10 rūšių. A
paplitusios Europoje, S. Afrikoje, V. ir Vid. Azijoje. Vienamečiai augalai. Stiebas status,
belapis. Jo pamatinėje dalyje yra lapų skrotelė. Vainiklapiai balti. Vaisius - ankštarėlė.
Žydi nuo kovo iki gegužės mėnesio. Lietuvoje l rūšis - pavasarinė A (E. verna). Auga
lengvuose dirvožemiuose. Zofija Sinkevičienė
ankstyvės (Plecoptera), vabzdžių (Insecta) būrys. apie 2000 rūšių. Primityvios,
skaidriasparnės, 0,3-2 cm ilgio. Būdinga ilgos daugianarės antenos, gerai išsivysčiusios
sudėtinės akys ir akelės, pilvelio gale 2 išaugos - cerkai. 2 poros ilgų sparnų su keletu
išilginių ir daug skersinių gyslų. Dalies A patinų sparnai redukuoti. Burnos organai
graužiamieji. Skraido nuo ankstaus pavasario (dar nenutirpus sniegui). Metamorfozė
nepilna. Lervos turi ilgas antenas ir 2 cerkus. Gyvena upėse, retai ežeruose. Minta
dumbliais, detritu, vabzdžių lervomis. Vystymasis trunka metus. Žuvų maistas. A gyveno
jau karbone. Lietuvoje -30 rūšių. Povilas Ivinskis
ankstyvosios krikščionybės architektūra ir dailė, krikščionių architektūra ir dailė, kurta
Romos imperijoje ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu (iki VI a. pr.). A klostėsi
veikiama antikos meno ir skirtingų Romos imperijos kultūrų - rytietiškosios ir
vakarietiškosios, susijusių su tų regionų kraštų tradicijomis. Pagal Milano ediktą (313 m. ,
įteisinusį krikščionybe, A raida skirstoma į du laikotarpius. Pirmuoju laikotarpiu (iki 313
m. Romos imperijos pro valstijose plėtota tik sienų tapyba ir reljefas. Katakombos
(Priscilės Romoje, III a. ), krikščionybės apeigų patalpos ir išpažinėjų gyvenamieji namai
(Dura Europo gyvenvietė Mesopotamijoje, dab. Sirijoje, III a. ) buvo puošiami sienų
tapyba, sarkofagai - reljefais; kūriniai panašūs į helenistinius. Krikščioniškoji ikonografija
buvo grindžiama judėjų literatūros tradicija ir mitologija, kai kuriais antikos mitologijos
įvaizdžiais ir motyvais. Antruoju laikotarpiu (po 313 m. imta statyti krikščionių kulto
reikmėms pritaikytus pastatus. IV a. senovės Romos architektūros pavyzdžiu susiformavo
sakralinių pastatų tipai - T bazilika (Didžioji Švč. Mergelės Marijos Romoje, V a. pr.), T
baptisterija, martirijai (statiniai šventųjų ir kankinių relikvijoms saugoti), T mauzoliejai
(imp. Konstantino dukters Konstancijos Romoje, -350 m. , memorialiniai statiniai. Pastatų
išorė buvo kukli - plytų sienos dažniausiai lygios, vidus išpuoštas biblinių siužetų
mozaikomis (Šv. Jurgio bažnyčia Salonikuose, IV a. ) arba tapyba. Ankstyvųjų mozaikų
formos plastiškos, vėlesniųjų - plokštesnės, schemiškesnės, dekoratyvios. Rel. knygų
(daugiausia kodeksų) iliustracijos buvo dar labai susijusios su antikos daile - žmonių
figūrų formos plastiškai modeliuotos (Valiam Vergil V a. pr., Vienna Genesis VI a. pr.).
Kurta pagonių stabus primenančių statulų, šiek tiek daugiau - sarkofagų reljefų (Romos
valdytojo Junijaus Baso sarkofagas, -359 m. , turinčių helenistinės dailės bruožų. Plėtota
taikomoji dailė: daryti dramblio kaulo diptikai, apeigų indai, relikvijoriai iš tauriųjų
metalų, puošniai aptaisytos liturginės knygos, pasaulietiniai dirbiniai iš stiklo, metalo,
dramblio kaulo (panašūs į antikinius). A turėjo įtakos Bizantijos, Armėnijos ir viduramžių
V. Europos architektūrai bei dailei. Pav. Lijoną Valavičiūtė
Ankštakių kapinynas yra Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Ankštakių kaime,
Tenžės kair. krante. 1940 Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus archeologai
(tyrimų vadovas P. Baleniūnas) ištyrė 5 (1 nr ploti). Atidengta 13 akmenų vainikų, iš
kurių trijuose buvo kapų ir III- VI a. radinių. Mirusieji laidoti nedeginti, 45-55 cm giliau
akmenų vainikų; griaučiai sunykę, išlikę tik dantų liekanos. Kapų duobių sampile
pastebėta anglių ir degėsių. Rasta geležinių ir žalvarinių pasidabruotų smeigtukų,
žalvarinė apyrankė ir žiedas, molinio puodelio fragmentų. Radiniai saugomi VDKM. Pav.
Mykolas Michelbenas
ankštara, pailgas sausas dvilizdis augalo vaisius. Sudaro 2 vaislapėliai ir plona pertvara.
Nunokusi A atsidaro nuo pamato iki viršūnės, sėklos kurį laikų lieka prikibusios prie
pertvaros. Būdinga bastutinių šeimos augalams. A, kurios ilgis ne daugiau kaip 3 kartus
viršija plotį, vadinama ankštarėle (trikerčių žvaginių, dirvinių čiuŽučių). Giedrė
Kmitienė
ankštiniai, augalų šeima, T pupiniai.
ankštis, vienalizdis pupinių šeimos augalo vaisius. Išauga iš vieno vaislapėlio, atsidaro 2
išilginiais plyšiais. A būna apvalioji, plokščioj!, sraigiškoji, išpūstoji, kiaušiniškoji,
linijiškoji.'nariuotoji. Pav. Giedri - Kmitienė, Juozas Raugalas
Ankūdas tAncud.
Anlundas Nilsas Gabrielis T N. G.Ahnlund.
An Lušan (An Lushan, An Lušanas) 703 m. t757, kinų karvedys. Pasižymėjo karuose su
kidaniais. 755 sukilo prieš imp. Siuadzongą. 756 pasiskelbė imperatoriumi. Užmuštas
sūnaus An Čingsiu. A maištas gerokai susilpnino Tangų dinastijos valdžią.
An Mhuir Mheann T Airijos jūra.
ai Annaba (ai Annabah, ai Anaba), iki 1963 Bone, miestas Alžyre, prie Viduržemio j.;
vilajos centras. 233 600 gyv. (2001 m. . Prekybos (išvežama geležies rūda, fosforitai,
plienas) ir žvejybos uostas. Tarpt, oro uostas. Juodoji metalurgija, metalo apdirbimas,
chem., tekstilės, maisto pramonė. Prie A kasama cinko, švino rūda. Dujotiekis iš
Sacharoje esančių gamtinių dujų gavybos vietų. universitetas (įkurtas 1979 m. .
Archeologijos muziejus. Sidi Bu Meruano mečetė (1033 m. . Kurortas. Turizmas. Petras
Lingė ISTORIJA. Prie A yra senovės miesto Hippo Regijaus griuvėsiai. Manoma, kad jį
maždaug XII a. p.m.e. įkūrė finikiečiai. Per Pūnų karus (264-164 p.m.e.) miestą užėmė
Roma (išliko rom. forumo, teatro, termų, krikščionių bazilikos griuvėsiai). IV a. Hippo
Regijus tapo svarbiu krikščionybės platinimo centru; 396-430 jo vyskupas buvo Šv.
Augustinas (dėl to kartais vadinamas Hiponiečiu). 431 miestą sugriovė vandalai. 533
užėmė Bizantija. 697 arabai, užėmę Hippo Regijus, priėjo įkūrė A. 1533-1830 A valdė
Turkija, 1832-1962 Prancūzija.
Annaberg-Buchholz (Anabergas Būchholcas), miestas Vokietijos rytuose, Saksonijos
žemėje, Rūdiniuose kalnuose, į pietus nuo Chemnitzo. 23 600 gyv. (1997 m. . Mezginių ir
pozumentų gamybos centras. Popieriaus ir kartono, elektrotechnikos pramonė, metalo
apdirbimas; žaislų gamyba. Prie A buvo kasama urano rūda, sidabras. Turizmas. Žiemos
sportas. Rūdinių kalnų muziejus. Dvi vėlyvosios gotikos bažnyčios ( XVI a. ),
pranciškonų vienuolyno griuvėsiai. gyvenvietė (nuo 1501 vadinama Annabergu) pradėjo
kurtis 1492; miesto teises gavo 1497. XVI a. buvo vienas didžiausių Saksonijos miestų.
1949 Annabergas susijungė su Buchholzu (jis pradėjo kurtis 1497 m. .
Annaberger Annalen (Anabergo analai), metraštis apie Lietuvą bei vokiečių ir lietuvių
santykius. Leidžiamas nuo 1993 (pirmasis numeris vokiečių ir lietuvių kalbomis, vėliau,
taupumo sumetimais, tik vokiečių kalba ) Bonoje ir Heidelberge (Vokietija) pagal Baltų
krikščionių studentų sąjungos veiklos programą. vokiečių visuomenę supažindina su
Vokietijos ir Lietuvos, vokiečių ir lietuvių tautų santykiais; daug studijų, straipsnių,
publikacijų apie Prūsiją bei Mažąją (Prūsų) Lietuvą. Leidėjai ir redaktoriai A. Hermannas
ir Annemarie Lepa. Iki 2001 išėjo 8 nr. Tiražas 250-300 egz. Arthur Hermann
Anna Komnėnė TAna Komnina.
Anna Leopoldovna (Ana Leopoldovna), tikr. Elisabeth Katharina Christine Mecklenburg-
Schwerin 1718 m. gruodžio 18 d. Rostock (Vokietija) - 1746 m. kovo 18 d. Cholmogorai
(dab. Archangelsko sritis), Rusijos regentė (1740-41 m. . Ivano V vaikaitė, Annos
Ivanovnos dukterėčia. 1740 m. rugpjūčio A mažametį sūnų (būsimąjį Ivaną VT) Anna
Ivanovna paskelbė sosto įpėdiniu regentu paskyrusi E. Bironą. 1740 11, nuvertus E.
Bironą, regente tapo A. 1741 m. gruodžio po Petro I dukters Jelizavetos šalininkų
surengto rūmų perversmo su šeima ištremta į Cholmogorus.
„Annales" istorijos mokykla (Ėcole dės Annales), Analų mokykla, viena žymiausių XX a.
prancūzų istoriografijos krypčių. Jos pavadinimas atsirado 1929 prancūzų istorikams M.
Blochui ir L. Febvre'ui įsteigus žurnalą Annales d'histo'm ėconomiąue et sotiale (1929-38;
1939-41 vadintas Annales d'histoire sociale, nuo 1945 -Annales E. S. C.). A susikūrė kaip
priešprieša pozityvistiniam prancūzų istorijos mokslui. M. Blochas ir L. Febvre'as
suformulavo pagrindinį naujos istoriografijos principą ir tikslą-sukurti totalią, arba
globalinį, istoriją. Pasak jų, tokios istorijos objektas gali būti bet koks įvykis, ist.
reiškinys, kurios nors vietovės praeitis. Svarbu kuo visapusiškiau atskleisti tam tikros ist.
erdvės ir laikotarpio žmonių gyvenseną, išnagrinėti jų elgesio motyvus. A istorikai
atsisakė skirstyti istoriją vien į polit., ek. ar religijos. Jų sukurtos naujos sąvokos
mentalitetai (mentalitės), ilgoji trukmė (longue durėe) išplėtė ist. pažinimą. A rėmėsi
sočiai, psichologijos, sociologijos, statistikos, polit. ekonomijos ir kt. mokslų laimėjimais.
Svarbiausia A šalininkų tyrimų sritis - žmogaus, žmonių bendruomenės, tautų gyvensenos
kaita, tos kaitos dėsningumai. Kt. žymiausi A atstovai: F. Braudelis, G. Duby (g. 1919
m. , J. Le Goffas (g. 1924 m. , E. Le Roy Ladurie (g. 1929 m. . 9 dešimtmetyje A suskilo į
daugelį savarankiškų krypčių. Sekėjų yra Italijoje, Vokietijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje ir
kitur.
„Annales Ouedlinburgenses", ist. šaltiniai t Kvedlinburgo analai.
Annan Kofi Atta (Kofis Ata Ananas) 1938 m. balandžio 8 d. Kumasi (Gana),
JTgeneralinis sekretorius (nuo 1997 m. . Ekonomistas. 1961 baigė Macalesterio koledžą
Saint Paule (JAV), 1972 Masačūsetso technologijos institutą. Nuo 1962 dirba JT
padaliniuose: Pasaulinėje sveikatos organizacijoje, Vyriausiojo pabėgėlių reikalų
komisaro įstaigoje ir kitur. Nuo 1987 generalinio sekretoriaus padėjėjas, nuo 1993
pavaduotojas, atsakingas už taikos palaikymą. Kaip taikdarys pasižymėjo per 1991-1995
m. karą Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nobelio taikos premija 2001.
AnnaPerenna t Ana Perena.
Annapolis (Anapolis), miestas JAV rytuose, prie Chesapeake'o įlankos (Atlantas);
Merilando valstijos centras. 36 200 gyv. (2001 m. ; įeina į Vašingtono ir Baltimorės
aglomeraciją. Jachtų uostas. Maisto pramonė. Jūrų akademija (įkurtas 1845 m. .
Okeanografijos observatorija. Muziejus. Turizmas. Kolonijinio laikotarpio ( XVIII a. )
statiniai, admin. pastatų ansamblis (18- XIX a. ). Miestas pradėjo kurtis 1649 (buvo
vadinamas įv. vardais); miesto teisės nuo 1796. 1783 11-1784 m. birželio Annapolyje
vyko JAV Kongreso sesija.
Annapurna (Anapūrna), kalnų masyvas Himalajuose, į vakarus nuo Džomolungmos,
Nepale. Ilgis 60 km. Trys viršūnės; aukščiausia - Annapurnos pirmoji viršūnė - 8091 m,
kitos -8051 m (A antroji) ir 8010 m. Masyvas susidaręs iš magminių ir nuosėdinių
uolienų. Iki 3300 m auga spygliuočių miškai. Aukščiau kaip 4800 m sniegynai ir ledynai.
Pirmieji 1950 įkopė prancūzų ekspedicijos dalyviai M. Herzogas ir L. Lachenalis.
Ann Arbor (An Arboras), miestas JAV šiaurėje, Mičigano valstijoje, į vakarus nuo
Detroito, prie Hurono upės. 114 600 gyv. (2001 m. ; įeina į Detroito aglomeraciją. Mašinų
(automobilių dalių, tiksliųjų mechanizmų) gamyba, chemijos, elektronikos, maisto
pramonė. universitetas (1837 atkeltas iš Detroito). Mokslo ir technologijos institutai
(kosm., brand., med., chem. tyrimai). Astr. observatorija. A pradėjo kurtis 1824, miesto
teises gavo 1851.
'Anna -Spath' ('Ana Spėt'), vėlyvoji slyvų veislė. Kilusi iš Vokietijos. Auga vešliai, sudaro
rutulišką vid. tankumo vainiką, šaltomis žiemomis gali labai apšalti arba visai iššalti,
dažnai pašąla žiediniai pumpurai. Derėti pradeda 4-5 augimo metais, dera gausiai, beveik
nepramečiuoja. Žydi vėlai, savidulkė, bet geresnį derlių duoda kryžmiškai apsidulkinusi.
Vaisiai vidutiniai ar didesni už vidutinius (26-36 g), patrauklios išvaizdos, elipsiški,
skanūs, tinkami gabenti, prinoksta rugsėjo pab.-spalio pr., beveik vienu metu. Odelė
rusvai violetinė, su šviesiai violetinėmis apnašomis, gausu rudų lenticelių. Minkštimas
žalsvai gelsvas, standus, sultingas. Kauliukas vidutinio dydžio, atsiskiria laisvai. Vaisiai
vartojami švieži ir perdirbti. Lietuvoje paplitusi. Algirdas Lukoševičius
Annaud Jean-Jacques (Žanas Žakas Ano) 1943 1001 Draveil (netoli Paryžiaus), prancūzų
kino režisierius. 1964 baigė Aukštąją kino mokyklą Paryžiuje. 1976 debiutavo vaidybiniu
filmu Juoda ir balta (Noirs ei Blancs en couleur), pasakojančiu apie prancūzų kolonijos
gyvenimą Afrikoje (Oskaras). Svarbesni vaidybiniai filmai: Smūgis galva (Coup de tėte
1979 m. , Kova dėl ugnies (La Guerre du feu 1981, pagal J. H. Rosny), Rožės vardas (Le
Nom de la rose 1986, pagal U. Eco), Meškiukas (L'Ours 1988, visi trys apdovanoti
Cezariais), Meilužis (L'Amant 1992, pagal M. Duras), Septyneri metai Tibete (Seven
Years in Tibet 1997 m. . Kūrybai būdinga žanrų ir stilių įvairovė, naudojami naujausi kino
technikos išradimai. Pav. Živilė Pipinytė
Annecy (Ansi, Anesl), miestas Prancūzijos pietryčiuose, Ronos -Alpių admin. regione, į
pietus nuo Ženevos; Aukšt. Savojos departamento centras. 50 100 gyv. (2001 m. ; su
priemiesčiais 127 000 gyv. (1999 m. . Įsikūręs Savojos Alpių papėdėje, prie Annecy ežero
Oro uostas. Metalurgija, aviacijos, elektronikos, tekstilės (medvilnės), popieriaus, maisto
(šokolado) pramonė, tiksliųjų mašinų gamyba, metalo apdirbimas. Klimato kurortas.
Muziejus. Turizmas. Bažnyčios (15- XVII a. ), vėlyvosios gotikos katedra ( XVI a. ), 2
pilys (12, XVI a. ), vyskupų rūmai (1784 m. . Senovėje A vietoje buvo keltų gyvenvietė.
Nuo X a. - Ženevos grafų rezidencija. 1401 atiteko Savojos grafystei. 1535-1819-Ženevos
vyskupų rezidencija. Nuo 1860 priklauso Prancūzijai.
Annenkov Jurij (Jurijus Anenkovas) 1889 m. liepos 23 d. Pe temperatūropavlovsk -
Kamčiatskij (Rusija) - 1974 m. liepos 12 d. Paryžius, rusų tapytojas, grafikas,
scenografas, literatas. Nuo 1908 m. dailės mokėsi Sankt Peterburge, 1911-12 Paryžiuje.
Nuo 1913 gyveno Sankt Peterburge. Savita maniera (geom., plokštuminių formų) sukūrė
portretų (tapybinių ir grafinių; A. Achmatovos, A. Benua, S. Jesenino ir kt.), knygų
iliustracijų (A. Bloko Dvylika 1918 m. , apipavidalino daugiau, kaip 100 spektaklių Sankt
Peterburgo Ermitažo, Kreivojo veidrodžio teatruose, masinių teatralizuotų renginių. Nuo
1925 gyveno Prancūzijoje ir Vokietijoje. 3-4 dešimtmetyje toliau tapė amžininkų portretų
ciklą, 5 dešimtmetyje - abstrakčius paveikslus. Dirbo teatro, kino (dekoracijos ir
kostiumai daugiau, kaip 60 filmų), televizijos dailininku. Išleido atsiminimų, prozos,
eilėraščių knygų. RamutėRachlevičiūtė
Annenskij Innokentij (InokentijusAnenskis) 1855 m. rugpjūčio 20 d. Omsk - 1909 m.
lapkričio 30 d. Sankt Peterburgas (palaidotas Carskoje Šėlo), rusų rašytojas. 1879 baigė
Sankt Peterburgo universitetą. 1904 m. išleido eilėraščių rink. Tyliosios dainos (Tichie
pesni), kuriame išspausdinta ir prancūzų poezijos vertimų. Eilėraščiuose gausu V.
Europos kultūros Įvaizdžių, žymu prancūzų simbolistų įtaka. Dramose (Filosofė Melanipa
l Melanippa -filosof 1901, Laodamija 1906, Kitaroidas Tamiras l Famira -kifared 1913 m.
moderniai interpretavo senovės graikų literatūros motyvus. Eilėraščių rinkinyje Kipariso
skrynelė (Kiparisovyj larec 1910 m. vyrauja žmogaus dvasios prieštaringumo,
egzistencijos laikinumo, stoiškos laikysenos mirties akivaizdoje motyvai; ryšku
impresionizmo, simbolizmo bruožai. A poezija, žyminti perėjimą nuo klasikinės prie
moderniosios lyrikos, turėjo didelę įtaką XX a. rusų poezijai. literatūros kritikoje
akcentavo kūrėjo etines pažiūras, novatoriškumą siejo su tradicija. Pav. Natalija
Melnikova
Annigoni Pietro (Pjetras Anigonis) 1910 m. Milanas - 1988, italų tapytojas portretistas.
Studijavo Florencijos meno akademijoje. Nutapė žymių visuom. ir valst. veikėjų portretų
(Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II, 1955 ir 1969, kitų karališkosios šeimos
narių, JAV prezidentų J. Kennedy, L. Johnsono, popiežiaus Jono XXIII), autoportretų.
Portretų stilius panašus į renesansinį; jie detalių, kruopščiai ištapytų formų,
melancholiškos nuotaikos. Sukūrė rel. tematikos molbertinės tapybos paveikslų,
alegorinių kompozicijų, freskų Italijos bažnyčiose, skulptūrų.
Annist August (Augustas Anistas), iki 1936 Anni 1899 m. sausio 28 d. Viljandi raj. - 1972
m. balandžio 6 d. Talinas, estų literatūros tyrinėtojas, poetas, vertėjas. Dr. (1935 m. .
Tyrinėjo tautosaką, XIX a. estų literatūrą. Parašė veikalų apie F. R. Kreutzwaldo atkurtą
epą Kalevo sūnus (3 1.1934-44 m. ir pasakas (1966 m. , Kalevalą (1944 m. . Parengė
Kalevo sūnaus moksl. leidimą (1961-63 m. . Tautosakos motyvais sukūrė epinių poemų
(Darnių motina Mari l Lauluema Mari 1966 m. . Išvertė Kalevalą, Iliadą, Odisėją, Sakmę
apie Igoriožygį, suomių rašytojų kūrinių. ValviStrikaitienė
Ann-Margret (Ana Margret), tikr. Olsson 1941 m. balandžio 28 d. Valsjobyn (Jam -
1ando lenas, Švedija), JAV aktorė. Švedų kilmės. 1961 sukūrė pirmąjį vaidmenį filme
Kišenė, pilna stebuklų (rež. F. Capra). Po filmo Sudie, paukštyte (1963, rež. G. Sidney)
išgarsėjo kaip dainininkė ir šokėja. Vaidino filmuose: Santykiai (1971, rež. M. Nicholsas),
Tomis (1975, rež. kalba Russellis), Kario sugrįžimas (1982, rež. A. Bridgesas), Tigro
stalas (1987, rež. P. Douglasas), Seni niurgzliai (1993, rež. D. Petrie).
anno Domini (lot. Viešpaties metais), sutr. A. D., krikščionių šalyse vartojamas terminas
laikotarpiui po Kristaus gimimo žymėti. Rašomas prieš datą. Kristaus gimimo metai
skirsto pasaulio istoriją į 2 epochas: prieš Kristų, lot ante Christi (natum), sutr. a. C., ir po
Kristaus.
Annonay (Anonž), miestas Prancūzijos pietryčiuose, Ronos -Alpių admin. regione, į
pietryčius nuo Saint-Ėtienne, prie Cance'o upės (Ronos dešinysis intakas). 18 000 gyv.
(1999; su priemiesčiais 26 000 gyv.). Popieriaus (nuo XVII a. ), odos, farmacijos
pramonė. Automobilių kėbulų gamyba. Viduramžiais buvo gaminamas pergamentas.
Mieste gimė išradėjai broliai de Montgolfier.
Anno von Sangershausen (Anonas fon Zangershauzenas) - 1273 m. liepos 8 d. , Livonijos
ordino (LO) magistras (1253 pab.-1256 pab.), Kryžiuočių ordino (KO) magistras (1257
pr.-1273 m. . LO magistru tapo pašalinus Mindaugo papirktą Andreasą von Stirlandą.
1254 2 pusėje iš Livonijos išvykus KO d. magistro vietininkui Eberhardui Seinui A vengė
konflikto su Mindaugu. Kartu siekė pasinaudoti Mindaugo dovanojimais ordinui
Žemaitijoje. 1254 l pusėje LO atrėmė didelį sembų surengtą Klaipėdos pilies puolimą. A
už tai bandė pulti Sembą per Kuršių neriją, bet 1254 vid. buvo sumuštas. Žemaičiams
suaktyvinus kovą prieš LO ir 1255 nusiaubus Kuršą A 1255 vid. ir 2 pusėje nusiaubė
Žemaitiją. Būdamas KO d. magistru numalšino Didįjį prūsų sukilimą (1260-1274 m. .
Edvardas Gudavičius
d'Annunzio Gabriele f G. D'Annunzio. Anč Žanas Žakas f J. J.Annaud.
AnochinPiotr (Piotras Ančchinas) 189801 26Volgograd - 1974 m. kovo 6 d. , rusų
fiziologas, biokibernetikas. 1926 baigė Leningrado med. institutą. Nuo 1921 dirbo moksl.
įstaigose Leningrade, Gorkyje, Maskvoje. Nuo 1936 dėstė Maskvos aukštosiose
mokyklose. SSRS med. mokslų akademijos narys (1945 m. , SSRS mokslų akademijos
narys (1966 m. . Sukūrė funkcinės sistemos teoriją, hipertoninės ligos neurogeninės
formos patogenezės teoriją, suformulavo pažeistų funkcijų kompensacijos principus.
Originalios fiziologų mokyklos kūrėjas. Parašė monografiją Sąlyginio re - 1ekso biologija
ir neurofiziologija (Biologija i nevrofiziologija uslovnogo re - 1eksą 1968 m. .
anodas (graikų anodas - kelias aukštyn): 1. Elektrodas, ant kurio vyksta anodinės
(elektronų atidavimo) reakcijos. Galvaninės vonios elektrodas, sujungtas su išorinio
elektros energijos šaltinio teigiamuoju poliumi; galvaninio elemento, akumuliatoriaus (jį
iškraunant) neigiamasis polius.
2. Elektroninio arba joninio įrenginio teigiamasis elektrodas, jungiamas su išorinio
elektros energijos šaltinio teigiamuoju poliumi.
anodavimas, anodinis oksidavimas, elektrochem. oksidavimas. Anoduojant gaminį ant jo
paviršiaus susidaro tankus oksido sluoksnis (susijungus anodiškai ištirpusiam gaminio
metalui su deguonimi). Dažniausiai anoduojama sieros, oksalo, fosforo, chromo rūgščių
tirpaluose perjuos leidžiant nuolatine (retai kintamąją) elektros srove: gaminys (jis yra
anodas) prijungiamas prie elektros srovės šaltinio teigiamojo poliaus, katodas (švinas ar
grafi tas) - prie neigiamojo. Pagal A sąlygas susidaro nuo 0,1 iki kelių šimtų mikrometrų
storio oksido sluoksnis. Anodavimu apsaugomi nuo korozijos aliuminis, magnis, titanas ir
jų lydiniai, pagerinamos dekoratyvinės gaminio savybės (anoduojant titaną galima gauti
įv. atspalvių oksido sluoksnius). Anodinė danga turi daugybę smulkių akučių, todėl
anoduotas aliuminis yra lengvai dažomas (pamerkiant į dažiklio tirpalą arba
elektrocheminiu būdu). Stori oksido sluoksniai yra gerų elektroizoliacinių ir mech.
savybių, tam tikru būdu gauta anodinė danga gali būti geras gruntas prieš dažymą. A
naudojamas aviacijos pramonėje, prietaisų gamyboje, elektrotechnikoje, Statyboje.
Vilhelmas Skominas
andliai (Anolis), iguaninių (Iguanidae) šeimos driežų gentis. apie 280 rūšių. A paplitę
Centr., P. ir Šiaurės Amerikoje. Kūnas 10-45 cm ilgio, iš šonų šiek tiek plokščias.
Užpakalinės kojos ilgesnės už priekines. Pagurklis ryškių spalvų (geltonas, oranžinis,
raudonas). Gali keisti kūno spalvą. Deda 1-6 kiaušinius, dažniausiai į žeme. Minta
vabzdžiais. Patinai įnirtingai kovoja dėl teritorijos. Svarbesnės rūšys: raudongurklis A (A.
carolinensis; gyvena Šiaurės Amerikoje) ir riteriškasis A (A. eąuestris; paplitęs Kuboje).
Giedrius Trakimas
anomalija (graikų anomalia -nelygumas): 1.Netaisyklingumas, nukrypimas nuo normos,
nuo dėsningumo. 2 (geofizikoje), f Geofizinės anomalijos.
anomija (graikų anomia - įstatymo pažeidimas), sočiai, reiškinys, rodantis visuom. ryšių
susilpnėjimą, visuomenės nustatytų taisyklių reguliuojamo poveikio stoką dėl visiškai ar
iš dalies sunykusių dorovės, elgesio normų, tradicinės tautinės kultūros formų. A sukelia
žmogaus sočiai, ir psichinę dezorientaciją, menkavertiškumą, nusivylimą, apatiją, skatina
savižudybes, alkoholizmą, narkomaniją, nusikalstamumą ir kt. Pirmasis A terminą,
tyrinėdamas savižudybes, XIX a. pab. pavartojo prancūzų sociologas E. Durkheimas. Tam
tikri savižudybių tipai susiję su A. Individo poreikių ir galimybių juos patenkinti
neatitikimas lemia savižudybę. Poreikius gali tinkamai formuoti tik visuom. normos,
moraliniu autoritetu pagrįstos sočiai, taisyklės. Ypač padidėjęs savižudybių skaičius rodo,
kad visuom. normų sistema sutrikusi, jos poveikis individams susilpnėjęs. Palankias
sąlygas A sudaro spartūs sočiai, pokyčiai, skirtinga žmonių sočiai, padėtis. XX a. vid. A
teoriją išplėtojęs JAV sociologas R. Mertonas teigė, kad A atspindi objektyvią sočiai,
struktūros prieštarą: tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą. Visuomenė sukuria
prielaidas, nurodo teisėtus būdus tikslui siekti, tačiau ek. išteklių pasiskirstymas
palankiausias galimybes suteikia privilegijuotoms visuom. grupėms ir sluoksniams.
Negalėdamas pasiekti tikslo teisėtai individas gali pasirinkti alternatyvius (neteisėtus)
būdus. A sąvoka vartojama tyrinėjant visuom. krizes.
Anonas fon Zangershėuzenas, Livonijos ordino magistras TAnno von Sangershausen.
Anonė fAnnonay.
anonimas (graikų anonymos - bevardis), teksto autorius, nuslėpęs savo pavardę, arba
veikalas, kurio autorius nežinomas. Anonimiškumo priežastys labai įvairios. Viduramžių
ir Renesanso literatūroje buvo paplitę anksčiau parašytų veikalų perdirbiniai, sekimai;
autoriai jų nelaikė savo kūriniais. Pvz., M. Mažvydo Katekizmas išėjo be autoriaus
pavardės -ji užšifruota akrostiche ir nustatyta daug vėliau. Nemaža anoniminių eiliuotų
kūrinių parašyta XVIII- XIX a. , kai individuali poezija dar buvo nenutolusi nuo liaudies
dainos. Asmeniniai išgyvenimai būdavo reiškiami modifikuota liaudies dainos poetika,
todėl autorystė atrodė nesvarbi. Vienas seniausių anoniminių kūrinių lietuvių literatūroje -
panegirika karaliui Zigmantui Vazai Pakvietimas Lietuvos giminės (1589 m. . Ypač daug
anoniminių (ar slapyvardžiais pasirašytų) kūrinių pasirodė lietuvių spaudos draudimo
laikotarpiu. A išaiškinimas reikalauja kruopščių tekstologinių, archyvinių, ist. tyrinėjimų.
Aleksandras Kmsnovas
Anoniminiai alkohblikai, AA, draugija, kurios narių tikslas padėti sau ir kitiems sveikti
nuo T alkoholizmo, gyventi blaiviai ir skleisti blaivybę. Ik. 1935 Niujorke (JAV). 1946
Airijoje įkurta pirmoji Europoje A grupė. 1959 įsteigta Pasaulinė A tarnyba. A veiklos
pagrindiniai principai yra anonimiškumas, savitarpio pagalba, metodai - darbas grupėse,
uždari susirinkimai. A savo veiklą grindžia Dvylikos žingsnių, bendraudami su visuomene
-Dvylikos tradicijų programa. Dvylikos žingsnių nuostatos - pripažinti, kad jo gyvenimą
valdo alkoholis, pavesti savo valią ir gyvenimą Dievo globai, pripažinti savo būdo
trūkumus ir atitaisyti padarytas skriaudas - padeda pamažu keisti anoniminio alkoholiko
mąstymą ir gyvenseną ir yra būtinos sveikimo nuo alkoholizmo sąlygos. Dvylikos
tradicijų principai apibrėžia A vietą visuomenėje, draugijos struktūrą, dalyvavimo jos
veikloje sąlygas. A leidžia knygas, mėnesinį žurnalą A. A. Grapevine (JAV, nuo 1944
m. . 1988 Vilniuje įkurta Lietuvos A draugija, taryba 1991, priimtas statutas. Nuo 1992
rengia A radijo laidas Žingsniai, atvirus susirinkimus visuomenei; leidžia knygas.
Lietuvoje yra 81 A grupė, -3000 narių (2001 m. . Nuo 1993 A grupės veikia ir
kalėjimuose. A grupės teritoriniu principu suskirstytos į 6 regionus. Kas 2 metai vyksta
Lietuvos A suvažiavimas, renkama kolegija. Eglė Rimšaitė
anoniminis 1605 m. metų katekizmas, Kathechismas, arba Pamokimas vienam
kuriamgi kriksczoniuy reykiamas, ispanų teologo J. Ledesmos (1522-1570 m. katekizmo
vertimas, išleistas Vilniuje 1605. Parengtas remiantis rytiniu lietuvių bendrinės kalbos
variantu. Vertėjas nežinomas, veikiausiai kuris nors lietuvis jėzuitas. Jo gimtoji šnekta
turėjusi būti į šiaurę nuo Vilniaus (būdinga rytų aukštaičių vilniškių morfologija, tipiška
Rytų Lietuvos leksika). Vertime žymėta daugelio žodžių kirčio vieta. Naudotasi ir M.
Daukšos verstu J. Ledesmos katekizmu (1595 m. . 1890 Katekizmą išleido (su
komentarais) lenkų kalbininkas J. Bystrofiis, 1929 - vokiečių kalbininkas E. Sittigas
(kartu su lenkišku bei M. Daukšos vertimo tekstu). Pav. 550 psl. Algirdas Sabaliauskas
anoniminis krikščionis (vok. Anonymer Christ), žmogus, kuris gyvena Jėzaus Kristaus
malonėje, net jei nepripažįsta jo kaip Išganytojo (ne dėl savo kaltės), nėra krikštytas,
nepriklauso jokiai krikščioniškajai bendruomenei. Sąvoką pradėjo vartoti vokiečių
teologas kalba Rahneris, svarstydamas nekrikščionių išganymo galimybę. Remdamasis
Dievo universaliosios išganančios valios bei transcendentinio apreiškimo teorijomis kalba
Rahneris teigė, kad žmogus gali būti išganytas, nes turi galimybę rinktis. Šiuolaikinėje
teologijoje A sąvoka vertinama prieštaringai, nėra paplitusi. Andrius Navickas
anonsas (prancūzų annonce - skelbimas): 1. Spektaklio pristatymas žiūrovams. XVII-
XVIII a. prancūzų teatre A vadinta aktoriaus kreipimasis į publiką prieš arba po
spektaklio, t. p. prieš veiksmus; buvo anonsuojama pjesė, veikiantieji personažai,
reklamuojami būsimi spektakliai. A buvo organiška spektaklio dalis, improvizuojama
geriausio trupės artisto. A atlikėjas vilkėdavo spec. kostiumą, tris kartus nusilenkdavo (į
priekį, į kaire ir | dešine). Vėliau spektaklį anonsuodavo rež. padėjėjas arba
administratorius. Ingrida Daunoravičiūtė 2, Trumpas išankstinis skelbimas, pranešimas
apie būsimą koncertą, spektaklį, parodą, naują kino filmą, leidinį, RTV laidą ir kt.
Dažniausiai informacinis, gali būti reklaminis. Pateikiama įv. būdais (žodžiu, raštu, kaip
mažos apimties spaudinys, vaizdajuostė). Vytas Urbonas
anoplocefalidozės, arklių helmintozės. Sukelia anoplocefalidų (Anoplocephalidae) šeimos
kaspinuočiai. Dažniausiai serga kumeliukai, asilai ir mulai, užsikrėtę didžiąja
anoplocefala (Anoplocephala magna), mažąja anoplocefala (A. perfoliata) ir
Paranoplocephala mamillana rūšies kaspinuočiais. Galvijams, avims, elniams ir kitiems
atrajotojams kenkia avinė moniezija (Moniezia expansa), galvijinė moniezija (M.
benedeni) ir M. autumnalis. Gyvūnai suserga su žole suėdę šiais parazitais užsikrėtusių
oribatidinių erkių (tarpinių šeimininkų). A simptomai: nenoras ėsti, diegliai, liesėjimas,
traukuliai, anemija, koma. Gydoma fenbendazolo, prazikvantelio preparatais. Viktoras
Šarkūnas
anoreksija (anorexia < Tan... + graikų orexis - apetitas), apetito nebuvimas, nevalgumas.
A atsiranda dėl hipotalame esančio mitybos centro ir galvos didžiųjų smegenų pusrutulių
žievės analizatorių struktūros ir funkcijos pokyčių (sergant virškinamojo trakto,
infekcinėmis ligomis, dėl insulto). A būna situacinė (sukelta stresorių), neurotinė (būdinga
sergantiesiems neuroze), neuropsichinė (sąmoningas maisto nevartojimas) ir
somatogeninė, kurią sukelia virškinimo sutrikimai. Dar pasitaiko nervinė A dažniausiai
jautrioms, nepastovios nuotaikos, uždaro būdo paauglėms. Trumpam apetito galima
netekti dėl neskanaus maisto, burnos bei ryklės pažeidimų. Albinas Bagdonas
anortitas (graikų anorthos - kreivas), silikatų klasės feldšpatų grupės mineralas
Ca[Al2Si2OJ. Kristalai triklininės singonijos, smulkūs, su daugybe briaunų. Bespalvis,
baltas, pilkas, rausvas. Blizgesys stiklo. Kietumas 6-6,5. Tankis 2750 kg/m'. Randamas
bazinėse efuzinėse ir intruzinėse uolienose.
anortoklazas (Tan... + Torto... + graikų klosis - lūžis), silikatų klasės feldšpatų grupės
mineralas (Na, K)[AlSi,OJ. Kristalai triklininės singonijos, plokštelių formos. Baltas,
gelsvai rudas, pilkšvas. Blizgesys stiklo arba perlamutro. Kietumas 6. Tankis 2560-2600
kg/m3. Randamas vid. rūgštumo intruzinėse ir efuzinėse uolienose.
anortozitas (prancūzų anorthose - plagioklazas), plagioklazitas, magminė intruzinė
uoliena. Bazinės sudėties (45-53% sudaro silicio oksidas). Susideda iš plagioklazų
( daugiau, kaip 90%), gali būti olivino, apatito, piroksenų. Struktūra vidutiniškai arba
stambiai grūdėta. Tekstūra masyvi arba juostuota. Baltas, tamsiai pilkas. Sudaro stambius
intruzinius kūnus. A atmaina labradoritas irizuoja, dėl to naudojamas apdailai. Gediminas
Motuzą
andsmija (anosmia < Tan... + graikų osme - kvapas),uoslės nebuvimas. Įgimta A būna, kai
galvos smegenyse neišsivysto uoslės centras arba pažeistas uoslės nervas. A atsiranda, kai
sutrikdyta centrinė (dėl traumos, sutrikusios kraujotakos) arba periferinė (dėl lėtinės
slogos, uoslės nervo atrofijos) nervų sistema, rečiau - abi kartu. Gyvūnai, neturintys
uoslės, vadinami anosmatikais (delfinai). Algirdas Skirkevičius
anotacija (lot. annotatio - pastaba), trumpas knygos ar straipsnio turinio išdėstymas. A
skelbiama spaudoje, pateikiama bibliotekų kataloguose, bibliograf. leidiniuose.
Anou If - 1is T Leopardo praraja.
Anouilh Jean (Žanas Anūjus) 1910 m. birželio 23 d. Bordeaux - 1987 m. spalio 3 d.
Lozana, prancūzų dramaturgas. Pirmąją pjesę Humulas nebylys (Humulus le muet) parašė
1929. Studijavo teisę, tačiau po pjesės Šermuonėlis (L'Hermine 1932 m. pasisekimo
atsidėjo tik kūrybai. A pjesės skirstomos į 6 grupes: rausvąsias, kurioms būdinga humoras
ir komiškumas (Vagių balius /Le Bal dės voleurs 1932, lietuvių past. 1971, Leokadija
1939, Pasimatymas Sanlisel Le Rendez-vous de Senlis 1941 m. , juodąsias (Šermuonėlis,
Laukinuke/La Sauvage 1934, Keleivis be bagažo/ Le Voyageur sans bagages 1937,
lietuvių past. 1969,1972, Euridikė 1942, lietuvių past. 1972 m. , naująsias juodąsias,
pasižyminčias tragiškomis intonacijomis (Žezabelė 1943, Antigonė 1944, lietuvių past.
1978,1986 m. , Romeo ir Žanetė 1946, Medėja 1953, lietuvių past. 1974, išsp. 1988 m. ,
žvilgančiąsias (Kvietimas i pilįIL'Invitation au chateau 1947, Repeticija 1950 m. ,
dygiąsias, tęsiančias saloninės komedijos tradiciją (Toreadorų valsas l La Valse dės
torėadors 1952, Omi - 1is 1955, Vargšas Bitosas IPauvre Bitos 1956 m. , kostiumines,
vaizduojančias ist. praeitį (Vyturys l L'Alouette 1953, lietuvių past. 1967, išsp. 1988,
Beketas 1959, Vagių mugė l La Foire d'empoigne 1960 m. . Kūrybai būdinga realizmo ir
siurrealizmo derinimas, psichol. analizė, ironija, pesimistinė pasaulėjauta. Pav. Galina
Čepinskienė
anozognozija (Ta... + graikų nosos - liga -Hgnosjs - pažinimas), suvokimo sutrikimas.
Ligonis nesuvokia, kad jo kūno dalių, organų veikla sutrikusi ir neigia tuos sutrikimus
(defektus). A atsiranda dėl smegenų didžiųjų pusrutulių žievės pažeidimų, sergant
sunkiomis nepagydomomis ligomis (vėžiu, kolagenozėmis). A rūšys: hemiplegijos
(ligonis nesuvokia, kad jo viena kūno pusė paralyžiuota), aklumo (aklasis sakosi matąs),
kurtumo (kurčias mano girdįs), afazijos (ligonis neigia kalbėjimo ir kalbos suvokimo
sutrikimus), skausmo (susilpnėja skausmo jutimas ir jo emocinis išgyvenimas). A terminą
1914 pirmasis pavartojo prancūzų neurologas J. Babinski. Albinas Bagdonas
Anqing f Antinį. Anri Pjeras f P. Henry.
ANS (pagal rusų komp. Aleksandro Nikolajevičiaus Skriabino inicialus),
elektromechaninis muzikos instrumentas, veikiantis fotoelektriniu principu. Automatiškai
atlieka muzikos kūrinį pagal piešinį ant stiklo plokštelės, įdėtos tarp sukamojo stiklinio
disko ir fotoelementų. Diapazonas f] - f . Stiklinis diskas turi 576 garso žymes (tiek garso
aukščių yra A). Kompozitorius, žymėdamas ant juodais dažais padengtos plokštelės garsų
simbolius, pagal norimą tembrą moduliuoja šviesos spindulį. A1957 sukonstravo rusų inž.
J. Murzinas. Kūrinių A sukūrė A. Artemjevas, A. Schnittke, S. Gubaidulina. Viktoras
Paukštelis
ANS (oi. Astronomische Nederlandse Satelliet - astronominis Olandijos palydovas),
Olandijos orbitinė observatorija astr. objektams stebėti ultravioletiniame ir rentgeno
bangų diapazone. A paleista 1974 m. rugpjūčio 30 d. į geocentrinę orbitą, kurios
perigėjaus aukštis 274 km, apogėjaus aukštis 810 km, apskriejimo aplink Žemę periodas
95,2 min. A veikė iki 1976 m. balandžio . Per pusantrų metų pamatuota -3600 šviesesnių
nei 11 ryškio žvaigždžių. Pav.
ANSA, Italijos informacijos agentūra TAgenzia Nazionale Štampą Associata.
ansamblis (prancūzų ensemble - drauge): 1. Harmoninga archit. kompozicija, kurios
erdvinė sandara sukuria vientisą pastatų grupės kompleksą. Žymiais ansambliais yra tapę
ir istoriškai susiklostę įv. stilių kompleksai. A dažnai susietas su kraštovaizdžio
elementais (reljefu, vandens telkiniais, želdynais). Žymiausi ansambliai: romaninis -Pisos
(Italija) sakralinių pastatų A (11- XIV a. ), renesanso -Kapitolijaus A ( XVI a. ) Romoje,
baroko - Šv. Petro bazilikos ir aikštės A ( XVII a. ) Romoje, klasicizmo - Versalio A
( XVII a. pab.) Paryžiuje.
LIETUVOS žymiausi A: liaudies architektūros - Palūšės bažnyčios, varpinės ir koplyčios
A ( XVIII a. ), gotikos - Šv, Onos,
Bernardinų bažnyčių ir vienuolyno A (15- XVI a. ) Vilniuje, renesanso - Šv. Mykolo
bažnyčios, vienuolyno ir rūmų A ( XVII a. pr.) Vilniuje, baroko - Pažaislio sakralinių
pastatų A ( XVII a. ), Šv. Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno A ( XVIII a. ) Vilniuje,
klasicizmo - Čiobiškio bažnyčios A ( XIX a. pr.). Pav. ArnasDineika
2. Mėgėjų arba profesionalių atlikėjų kolektyvas. Pagal atlikėjų skaičių muzikos A būna
nedidelis, vad. kamerinis (duetas, trio, tercetas, kvartetas, kamerinis orkestras, kamerinis
choras), ir didelis (simf. orkestras, choras). Vieni seniausių - liaudies giedotojų,
instrumentininkų A. Klasicizmo laikotarpiu susiklostė pagr. ansambliniai žanrai (styginių
kvartetas, fort. trio, pučiamųjų kvintetas). Romantizmo laikotarpiu buvo paplitę styginių
instrumentų A. XX a. labai išpopuliarėjo džiazo, roko, vokaliniai instrumentiniai A.
3. Kelių dainininkų dainavimas vienu metu operoje, kantatoje, oratorijoje.
4. muzikos arba choreogr. kūrinys nedideliam atlikėjų skaičiui (dviem - duetas, trims -
trio, tercetas, keturiems -kvartetas, t.p. pas de deux, pas de trois). JonasKlimas
5. Kūrinio atlikimo meninė darna, stiliaus vientisumas. Ypač reikšmingas teatre:
aktoriams tarpusavyje derinant scenines užduotis, sumanymus, vaidybą kuriamas
stilistinis spektaklio vieningumas. A padeda atskleisti sceninę kūrinio esmę. Spektaklio
ansambliškumo siekė A. Antoine'as, O. Brahmas, kalba Stanislavskis. Ingrida
Daunoravičiūtė
Ansan (Ansanas), miestas P. Korėjos šiaurėje, -60 km į pietryčius nuo Seulo. 549 900
gyv. (2001 m. ; jeina į Seulo aglomeraciją. Metalo konstrukcijų, elektros įrangos,
lengvųjų automobilių gamyba, lengvoji, chem., popieriaus pramonė. A žinomas nuo 950.
ansarai (arab. ansdr- padėjėjai), Jathribo (Medinos) gyventojai, priklausantys aušo ir
chazradžo gentims. Po hidžros (622 m. palaikė Mahometą, pripažino jį vadu ir religijos
mokytoju, suteikė prieglobstį Mahometui ir kitiems iš Mekos persikėlusiems
musulmonams (muhadžirams). Romualdas Krinickis
Ansari Abd Allah ('Abd Allah Ansari, Abdula Ansari) 1006 m. gegužės 4 d. Herat tapie
1088, persų rašytojas. Rašė ir arabų kalba. Įkūrė vieną sufizmo sektų. Iš trijų jam
priskiriamų divanų išliko tik fragmentų. Kūryboje ryšku pasaulietinės valdžios ir turto
neigimas, dvasinės tobulybės siekimas. Kūrinyje Maldos pirmą kartą persų literatūroje
panaudota rimuota proza (sadžas), kurią Saadi pritaikė poemoje Gulistanas (1258 m. . Iš
arabų kalba išvertė Sullami veikalą Sufijų gyvenimai. Proza perkūrė žinomą siužetą apie
Jusufą ir Zuleichą, parašė kūrinių, kuriuose ryšku sufizmo idėjos. Algimantas Litvinas
Ansarija (Jebel Ansariva, An-Nusayriyah), Džebel Ansarija, kalnų masyvas Sirijos
vakaruose, prie Viduržemiojūros. Ilgis 130 km, didžiausias aukštis 1582 m. Susidariusi iš
klinčių. A viršūnės plokščios. Jos rytų papėdėje yra ai Ghabo tektoninė įduba; ja teka ai
Asi (į Viduržemio jūra).
Ansbach (Ansbachas), miestas Vokietijos pietuose, Bavarijoje, į pietvakarius nuo
Niurnbergo. 39 700 gyv. (2001 m. . Mašinų gamyba, chemijos, elektronikos, tiksliosios
mechanikos ir optikos, popieriaus, poligrafijos, maisto pramonė; laikrodžių gamyba.
Turizmas. Miesto muziejus (jame yra 1710-186 (1 veikusios manufaktūros fajansinių
dirbinių). Šv. Huberto ( XI a. ; XVIII a. perstatyta baroko stiliumi), gotikinė Šv. Jono
( XV a. ) bažnyčios, sinagoga (1746 m. . Barokiniai rūmai ( XVIII a. ) su rokokiniu
interjeru, parkas su oranžerija (1730 m. . Bacho muzikos festivaliai (vyksta kas antri metai
nuo 1958 m. . A pradėjo kurtis VIII a. ; miesto teises gavo 1221.
Anschiitz Gerard (Gerardas Anšiucas) 1867 m. sausio 10 d. Halle - 1948 m. balandžio 14
d. Heidelberg, vokiečių teisininkas. Teis. pozityvizmo šalininkas. 1899 dėstė Tūbingeno,
1900 ir 1916-33 Heidelbergo, 1908 m. Berlyno universitetuose; profesorius. Komentavo
senąją prūsiškąją ir Veimaro konstitucijas.
Ansejaus sutartys (angį. Ansei Ireaties), 1854-58 D. Britanijos, JAV, Olandijos,
Prancūzijos ir Rusijos sudarytos prek. sutartys su Japonija Ansejaus (oficialus imp.
Komėjaus valdymo metų pavadinimas) metais. Panaikino daugiau kaip 2 amžius
Japonijos vykdytą izoliacijos nuo išorinio pasaulio politiką. Užsieniečiai gavo teisę
prekiauti kai kuriuose Japonijos uostuose ir miestuose. 1894-1999 m. A peržiūrėtos.
Anselme de Salnte Marle (Anselmas iš Sent Mari),
tikr. Pierre de Guibours 1625 Paryžius - 1694 m. sausio 17 d. ten pat, prancūzų istorikas.
Augustinas (1644 m. . Daugiausia tyrė genealogiją ir heraldiką. Parašė kn.: Prancūzijos
karaliaus rūmų, perų, aukštųjų rūmininkų ir karališkųjų dinastijų bei senovės baronų
genealoginė ir chronologinė istorija (Histoire gėnėalogique et chronologiąue de la maison
royale de France, dės pairs, dės grands officiers de la couronne, et de la maison du roy et
dės anciens barons du royaume 11,1674 m. , Heraldikos mokslas (La Science hėraldiąue
1675 m. ir kt.
AnselmiGiuseppe (DžuzepėAnselmis) 1876 m. lapkričio 12Nicolosi (Sicilija - 1929 m.
gegužės 27 d. Zoagli (netoli Rapallo), italų dainininkas (tenoras). Dainuoti mokėsi
Milane. 1896 debiutavo Atėnuose. Nuo 1901 dainavo Covent Garden Londone.
Gastroliavo Varšuvoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Buenos Airėse, Madride,
Barselonoje. 1904 m. debiutavęs La Scala (G. Verdi operoje Rigoletas), tapo vienu
populiariausių dainininkų Italijoje. Vienas geriausių klasikinio bei canto stiliaus kūrinių
bei G. Puccini operų vaidmenų atlikėjų, prancūzų lyrinės operos populiarintojas. Sukūrė
simfoninę poemą , pjesių fortepijonui. Tamara Vainauskienė
Anselm of Canterbury f Anzelmas Kenterberietis.
Ansermet Ernest (Ernestas Ansermč) 1883 Vevey - 1969 m. vasario 20 d. Ženeva,
Šveicarijos dirigentas, kompozitorius, muzikologas. Studijavo Ženevoje, Paryžiuje,
Miunchene (pas F. J. Mot - 1į), Berlyne. 1912-23 dirigavo S. Diagilevo rusų baleto
spektaklius (1918-23 su šia trupe gastroliavo Europoje, Amerikoje). 1918 Ženevoje įkūrė
Orchestre de la Suisse Romande ir iki 1967 jam vadovavo. Pirmasis dirigavo daugelį I.
Stravinskio kūrinių. Žymus C. Debussy, M. Ravelio, A. Honeggero, P. Hindemitho, B.
Bartoko, M. de Palios, S. Prokofjevo kūrybos interpretuotojas. Pav. Rimas Geniušas
Ansi TAnnecy.
Anski S. (Anskis S.), tikr. Šloime Rappoport 1863 Čašnikai (prie Vitebsko - 1920 m.
lapkričio 8 d. Varšuva, žydų rašytojas, folklorininkas. Rašė rusų ir jidiš kalbomis.
Dalyvavo narodnikų judėjime. 1894-1904 m. gyveno emigracijoje Paryžiuje, buvo rusų
socialisto P. Lavrovo sekretorius. Jidiš kalba parašė dramų (Dibukas, past. 1920 Vilniuje),
pagrįstų legendų motyvais, apsakymų, eilėraščių, atsiminimų. Rinko žydų folklorą,
raštijos paminklus. Su kitais 1919 Vilniuje įkūrė Žydų istorijos ir etnografijos muziejų.
Anson George (Džordžas Ansonas) 1697 m. balandžio 23 d. Shugborough (Stafordšyro
grafystė) - 1762 m. birželio 6 d. Moor Park (Hcrtfordšyro grafystė), Didžiosios Britanijos
admirolas (l761 m. . Baronas (1747 m. . 1740-44 A vadovaujama - 1otilė apiplaukė
pasaulį pakeliui niokodama P. Amerikos ispanų kolonijas. Pasižymėjo Austrijos
įpėdinystės kare (1740-48 m. : 1747 sumušė Prancūzijos laivyną prie Finisterre's kyšulio.
1751-56 ir 1757-62 vadovavo Admiralitetui. Vienas nuolatinio kar. laivyno kūrėjų.
AnydasPacevičius
Anstej Olga, tikr. Šteinberg '1912 m. kovo 13 d. Kijevas - 1985 m. gegužės 30 d.
Niujorkas, rusų poetė. 1943 su vyru poetu I. Jelaginu pasitraukė į Vokietiją, 1950
persikėlė į JAV Išleido eilėraščių rink. Durys sienoje (Dver1vstene 1949 m. , Vėjuje (Na
juru 1976 m. . Kūrybai būdinga praeities atsiminimų, tėvynės netekties, moters vienatvės
motyvai, griežta klasikinė forma. Parašė rel. eilėraščių (daugiausia pagal NT siužetus).
Galina Michailma
Anšan (Anshan, Anšanas), miestas Kinijos Šiaurės rytuose, Liaoningo pro valstijoje, į
pietvakarius nuo Šenjango. 1,23 mln. gyv. (2001; aglomeracijoje 2,37 mln. gyv.).
Juodosios metalurgijos kombinatas (didžiausias Kinijoje). Metalo apdirbimas, mašinų
gamyba, kokso, cemento, chemijos pramonė. Netoli A kasama geležies ir magnio rūdos.
deAnšietaŽozė f J. deAnchieta.
anšlagas (vok. Anschlag): 1. Didelis žiūrovų antplūdis, perpildyta salė, nepaprastas
susidomėjimas kokiu nors kultūriniu renginiu.
2. Skelbimas, informuojantis, kad visi bilietai į kokį nors kultūrinį renginį parduoti.
anšliusas (vok. Anschluss - prijungimas), judėjimas už Austrijos prisijungimą prie
Vokietijos. A idėjos išpopuliarėjo žlugus Austrijai - Vengrijai (1918 m. . Vokietijoje ir
Austrijoje jas propagavo ir dešinysis , ir kair. partijos (prieš buvo dalis aristokratijos,
monarchistai ir komunistai). 1919 Versalio ir Saint-Germaino sutartys A uždraudė. 1933
atėjus į valdžią nacistams A tapo oficialia Vokietijos užs. politika. 1934 m. liepos 25 d.
Austrijos nacių bandymas nuversti vyriausybe ir įgyvendinti A žlugo. 1938 m. vasario XII
a. Hi - 1eris grasindamas karu privertė Austrijos kanclerį kalba von Schuschniggą
pripažinti Austriją Vokietijai pavaldžia valstybe, Austrijos nacių lyderis A. Seyss
-Inquartas tapo vidaus reikalų ministru. 1938 m. kovo 11 d. kalba von Schuschniggas
atsistatydino įsakęs kariuomenei nesipriešinti. 1938 m. kovo 11-12 Vokietija okupavo
Austriją, m. kovo 13 d. aneksavo. Austrija tapo reicho provincija (Ostmark). Po Austrijos
prijungimo Vokietijos teritorija padidėjo 17% (84 000 km2 m. , gyventojų padaugėjo 10%
(6,7 mln.). Per 1943 m. spalio 19-30 D. Britanijos, JAV ir SSRS užsienio reikalų ministrų
pasitarimą Maskvoje nutarta atkurti Austrijos nepriklausomybe. 1955 m. gegužės 15 d.
Vienoje Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija ir SSRS pasirašė su okupuota Austrija sutartį,
pagal kurią ji paskelbta nepriklausoma ir neutralia; A uždraustas. Arūnas Bubnys
Anšun (Anshun, Anšūnas), miestas Kinijos pietryčiuose, Guidžou pro valstijoje, prie
Guijango -Kunmingo geležinkelio ir plento. 179 300 gyv. (2001 m. . Maisto (aliejaus)
pramonė, žemės ūkio mašinų gamyba; plieno liejykla. Netoli A kasama akmens anglys,
geležies rūda. Miesto teisės nuo 1958.
antaba (vok. Handhabe - rankena), dekoratyvinė durų, vartų, langų, baldų, metalinių indų
rankena. Ją sudaro plokštelė (dažnai gyvūno galvos pavidalo) su prie jos pritaisytu
metaliniu žiedu arba lenktu strypu, kurį galima judinti (tokia A dar vadinama belstuku).
Atsirado senovės Romoje, paplito vid. amžiais, Renesanso ir kt. laikotarpiais. Pav.
antablementas (prancūzų entablement < table - stalas, lenta), T orderio elementas -
horizontali perdanga virš atramų (kolonų, piliastrų, piliorių, puskolonių). Sudaro
Tarchitravas, T frizas ir t karnizas. Iv. orderių A skiriasi proporcijomis, puošyba. senovės
Graikijoje iš medinės sijinės perdangos susiformavo konstrukcinis A, senovės Romoje
atsirado dekoratyvinis. Renesanso epochoje A puošta altoriai, antkapiniai paminklai,
langai, portalai; paplito nepilnasis A (be frizo arba architravo). Baroko architektūros A
laužytų, lenktų formų, klasicizmo - tradicinės išraiškos ir paskirties. Pav.
antacidiniai vaistai (Tanti... + lot. atidus - rūgštus), bazinės medžiagos, neutralizuojančios
skrandžio sulčių druskos rūgštį. Vartojami virškinamojo trakto sutrikimų, susijusių su
padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu (sutrikusiam virškinimui, gastroezofaginio re -
1iukso ligai, opaligei), simptominiam gydymui. Rūgštis neutralizuojantis poveikis
priklauso nuo A dozės ir ar yra skrandyje maisto. Maistas skrandyje gali pailginti šių
medžiagų neutralizuojamąjį poveikį. Svarbūs ir kt. veiksniai: vaisto forma (skystieji
preparatai efektyvesni negu tabletės), veikimo trukmė (netirpstantieji A veikia ilgiau negu
tirpstantieji). Paprastai A vartojami tarp valgymų ir prieš miegą. Antacidinėms
medžiagoms priklauso aliuminio hidroksidas (Al (OH),), magnio hidroksidas (Mg (OH)2 m.
, kalcio karbonatas (CaCO3 m. ir natrio vandenilio karbonatas (NaHCO3 m. . Šios medžiagos
viena nuo kitos skiriasi gebėjimu neutralizuoti druskos rūgštį. Dažniausiai vartojami šių
medžiagų deriniai. Neutralizacijos reakcijos metu susidariusios aliuminio druskos skatina
vidurių užkietėjimą ir lėtina maisto šalinimą iš skrandžio, o magnio druskos veikia
atvirkščiai. Vartojant aliuminio ir magnio hidroksidą kartu mažėja virškinamojo trakto
šalutinių reiškinių. Sudėtiniuose preparatuose t.p. galima derinti lėtai veikiančias
(aliuminio hidroksidą) su greitai veikiančiomis medžiagomis (magnio hidroksidu), tuomet
preparato poveikis pasireiškia greičiau ir trunka ilgiau. Alternatyva deriniams yra
kompleksiniai junginiai, kurių sudėtyje yra aliuminio ir magnio (magaldratas,
almazilatas). Kalcio karbonatas ir natrio vandenilio karbonatas yra greitai veikiančios
medžiagos, tačiau kalcio karbonatas gali sukelti antrinę rūgšties sekrecijos bangą ir
metabolinę alkalozę. Natrio vandenilio karbonatas rezorbuojasi į kraują, todėl jo negalima
vartoti ligoniams, kuriems reikia riboti natrio kiekį (sergantiems širdies nepakankamumu,
arterine hipertenzija, inkstų nepakankamumu, ciroze), nėščiosioms. Antacidinės
medžiagos gali reaguoti su daugeliu vaistų ir keisti jų rezorbciją iš virškinamojo trakto,
retkarčiais - išsiskyrimą per inkstus. Tai galima sumažinti A ir kt. vaistus vartojant su 2-3
h pertrauka. Jolanta Gulbinovič
antagonistinis lošimas, dviejų asmenų, kurių interesai visiškai priešingi, lošimas. Tokiame
lošime svarbu apskaičiuoti, kiek lošėjas gali išlošti ir kaip jis tai gali padaryti. A1- pirmojo
lošėjo, o Y- antrojo lošėjo strategijų aibė. Visų situacijų (f lošimų teorija) (x,y), x e X, y e
Y aibėje apibrėžtos lošėjų išlošio funkcijos f^x, y) ir f, (x, y). Antagonistiniame lošime /, (
, y) = -/, ( , y), todėl pakanka apibrėžti tik pirmojo lošėjo išlošį f (x, y) = /, (jc, y). Kai
kiekvieno lošėjo strategijų aibė yra baigtinė (X= {l, 2,...,m},Y= {1,2, ...,«}), lošimas
vadinamas baigtiniu. Šiuo atveju lošiama taip: pirmasis lošėjas renkasi strategiją i e
{1,2,..., m}, antrasis j e {l, 2,..., n}. Lošimo baigmė yra situacija (i, j), o apibrėžtas
skaičius a. vadinamas pirmojo lošėjo išlošiu. Visi galimi pirmojo lošėjo išlošiai sudaro jo
išlošio a a ... a matricą A = Toks A vadinamas matriciniu lošimu. Pirmojo lošėjo tikslas -
parinkti tokią matricos A eilutę (strategiją) /', kad išlošis a., būtų didžiausias. Antrojo
lošėjo tikslas priešingas - parinkti tokį stul pelį j, kad jo pralošis a^ būtų mažiausias.
Pirmasis lošėjas gali pasiekti išlošį vl = max min ai, antrasis lošėjas gali išvengti pralošio,
didesnio negu v, = min max a.. Skaičius v] vadinamas apatine A verte, o v2- viršutine A
verte. Visiems matriciniams lošimams teisinga nelygybė vt < v,. Matricinio lošimo
strategijos i^j^ vadinamos optimaliosiomis, jeigu su visais i = l,..., m ir j = l,..., m
teisingos nelygybės alh < aiak < aul; čia (i0 ,/„) - optimali situacija, o a: . - matricos balno
taškas. Baigtinis A lošimas turi optimaliąsias strategijas tada ir tik tada, kai v, = v2 = v.
Reikšmė v vadinama lošimo verte - pirmojo lošėjo išlošiu optimalioje situacijoje (i'0, j ).
Nagrinėjant daug kartų kartojamą lošimą strategija įgauna kitokią prasmę. Vietoj matricos
eilutės ar stulpelio pasirinkimo strategija yra taisyklė, kaip kaitalioti tą pasirinkimą.
Taisykle nusako vektoriai x = ( ,, ••-, „) ir y = (yr ..., yn), kai £ X = l, x: > O, i = l, ..., m; X y
L

= \,y. ž O j = l,..., n; čiax: - tikimybė, su kuria pirmasis lošėjas renkasi i'-ąją strategiją, o
y.- tikimybė, su kuria antrasis lošėjas renkasi j-ąją strategiją. Vektoriai x ir y vadinami
lošėjų mišriosiomis strategijomis. Strategija, kurios tik viena koordinatė nelygi nuliui,
vadinama grynąja strategija. Kai lošėjai renkasi mišriąsias strategijas, jų išlošiai yra
atsitiktiniai dydžiai. Vidurkis f ( ,y) - L S aif x.y vadinamas pirmojo lošėjo išlošiu mišriųjų
strategijų situacijoje (x, y). Mišriosios strategijos x (f ya vadinamos optimaliosiomis, jeigu
su visomis mišriosiomis strategijomis x, y teisingos nelygybės / ( , y„) </ ( „, ya) </ ( „,
y).Skaičius v = / ( „, ^vadinamas lošimo verte arba pirmojo lošėjo išlošiu optimalioje
situacijoje (xa, ya). Bet kokiam matriciniam lošimui yra teisinga lygybė min max/ (x, y) =
max min/ (jc, y) (Tminimakso teorema). Iš šios teoremos išplaukia, kad matricinis A
mišriųjų strategijų aibėje visada turi optimalųjį sprendinį. Jį galima rasti taikant simpleksų
metodą (Ttiesinio programavimo uždavinys). VaclovasČiofys
antagonizmas (graikų antagonisma - ginčas, kova): 1. Nesutaikomas prieštaravimas,
skirtingų tendencijų, fizinių arba dvasinių jėgų kova. Sąvoka vartojama filosofijoje,
teologijoje, sociologijoje. Anot F. Schillerio, žmonių polinkių ir galių A yra svarbus
kultūros sklaidai. A. Schopenhaueris teigė, kad A pasireiškia tarp valios ir intelekto. Rel.
dualizme A vadinama gėrio ir blogio kova. Sociologijoje - priešiški įv. grupių (politinių,
religinių, etninių) santykiai, kylantys dėl skirtingų siekių, ideologijų, interesų. A yra
vienas veiksnių, lemiančių sočiai, pokyčius. Dalius Viliūnas 2 (biol.). Reiškinys, kai dvi
sistemos dalys veikia priešingai. Fiziologinis A organizme dažnas ir būtinas.
Antagonistiniai hormonai organizme palaiko homeostazę (pvz., gliukagonas cukraus kiekį
kraujuje didina, insulinas - mažina). Susitraukiant vieniems griaučių raumenims, kiti lėtai
atsipalaiduoja ir garantuoja tolydų judesį, o vėliau įsitempdami jį sustabdo. Vaistų A yra
sąveika, kai vieni vaistai mažina (slopina) kitų aktyvumą. Būna farmacinis (fiz. arba
chem.) ir farmakologinis (farmakokinetinis arba farmakodinaminis). Fiz. A būna, kai
kartu vartojami vaistai blogai susimaišo, nepakankamai tirpsta vandenyje (pvz., aktyvintų
anglių absorbuojantis poveikis), chem. A - kai susidaro farmakologiškai neaktyvios
medžiagos (pvz., viename švirkšte sumaišius kelias vaistines medžiagas). Esant
farmakokinetiniam A keli vartojami vaistai veikia vienas kito rezorbciją, jungimąsi prie
kraujo plazmos baltymų, medžiagų apykaitą ir ekskreciją (pvz., antacidiniai vaistai
silpnina salicilatų rezorbciją). Farmakodinaminis A susijęs su vaistų farmakodinaminėmis
savybėmis, kai du ar keli vaistai daro poveikį tiems patiems receptoriams, todėl vaisto
poveikis gali būti susilpnintas arba nuslopintas (pvz., vartojant a adrenoblokatorius kartu
su adrenalinu silpnėja pastarojo gebėjimas sutraukti kraujagysles). Vaistų A galima taikyti
vaistų sukeliamam nepageidaujamam poveikiui mažinti, gydyti apsinuodijus vaistais.
Mikroorganizmų ekologijoje A pasireiškia mikroorganizmų santykiais, kai viena
mikroorganizmų rūšis chem. junginiais (metabolizmo atliekomis, egzofermentais,
antibiotikais) iš dalies ar visiškai slopina kitų mikroorganizmų augimą ir dauginimąsi.
Pvz., šviežiame piene iš pradžių dauginasi daugelio rūšių bakterijos. Rūgstant dažniausiai
įsigali pieno rūgšties bakterijos, nes jos į aplinką išskiria pieno rūgštį. Rūgščios terpės
nepakenčiančios puvimo bakterijos ima nykti. Ekosistemose A palaiko bendrijų
stabilumą. Pvz., pasireiškiant A tarp mikrobų dirvožemis ir žmogaus žarnynas apsivalo
nuo dalies patogeninių bakterijų. Biologijoje antagonistiniai santykiai valdo individo
elgseną. Pvz., badas jį verčia eiti ieškoti maisto, o savisaugos instinktas - likti saugioje
vietoje. Tai laiduoja tolydų individų pasiskirstymą teritorijoje, geriau panaudojami
ištekliai. Pvz., čiulbėjimu paukščiai praneša konkurentams, kad teritorija jau užimta. Taip
išvengiama sužalojimo, taupoma energija. Kai kurios sociobiologijos hipotezės teigia, kad
karas, žmogžudystės ir kitos agresyvios žmogaus elgesio formos yra užmaskuota
interferencinė konkurencija dėl teritorijos ir išteklių. Pvz., konkurencija tarp žmonių
gerina materialinę padėtį, o tai didina individo, kaip santuokos partnerio, patrauklumą.
Kastytis Beitas
antai (graikų Antai), rytų slavų gentys, ~ III a. apsigyvenusios tarp Dniepro ir Dniestro.
VI- VII a. apie A rašė Bizantijos istorikai, iš jų Prokopijus Cezarėjietis ir gotų istorikas
Jordanas (abu VI a. ). A vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais, turėjo vergų. IV-
VII a. sudarė genčių sąjungas, stiprią kar. organizaciją. IV a. kariavo su gotais ir hunais.
VI a. pr. puldinėjo Bizantiją. -560 A žemes nusiaubė avarai. Per karus su pastaraisiais
( VII a. ) A genčių sąjunga iširo. Anydas Pacevičius
antai (lot. antae), iškiši pastato šoninių sienų galai. Būna stačiakampiai, piliastro pavidalo.
Su kolonomis laiko pastato perdangą, sudaro prieangį. Buvo paplitę antikos (šventyklos
su A) ir Renesanso architektūroje. Pav.
Antaios (Antajas) fAntėjas.
Antakalnio kapinės yra Vilniuje. Plotas 15,6 ha. Antkapiniai paminklai daugiausia iš
akmens ir metalo. Yra dailės paminklų (skulptorius P. Aleksandravičiaus, G. Jokūbonio,
S. Kuzmos, N. Petrulio, B. Pundziaus, V Šerio, B. Vyšniausko, A. Žukausko ir kt.; archit.
V. Brėdikio, E. Budreikos, I. Laurušo, J. Makariūno ir kt. darbų). XIX a. dab. A vietoje
buvo 3 kapinės. Pirmosios - Ligoninės kapinės - buvo vakarų dalyje. Pradėta laidoti 1809
m. Vilniaus dūmai paskyrus 3,93 ha miesto žemės sklypą Antakalnio karo ligoninės
kapinėms. Laidota įv. tikybų kariai, jų šeimų nariai. 1844 paskirta dar 2,18 ha. rytinėje
dalyje 1905 m. pastatyta maža mūrinė cerkvė (archit. V. Bykovskis). į Šiaurės rytus nuo
Ligoninės kapinių buvo antrosios - Našlaičių kapinės; 2,32 ha sklypą 1850 Vilniaus
gubernijos valdyba skyrė kariams katalikams laidoti. Ilgainiui imta laidoti mirusius Šv.
Jokūbo ligoninėje bei neturtingus apylinkės gyventojus. Trečiosioms - Karių kapinėms
3,27 ha sklypą 1892 skyrė Vilniaus dūmą. Kapinės atiduotos Vilniaus įgulai. XX a. pr.
visas 3 kapines imta vadinti Antakalnio karių kapinėmis. 1915 Ligoninės kapinių i dalyje
Vilniaus dūmą skyrė -0,9 ha sklypą. Čia palaidota per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių
Rusijos ir Vokietijos karių, į pietryčius nuo jų - Lenkijos legionierių ir karių (žuvo ar mirė
ligoninėse 1919-21 m. . Šalia jų 1919-20 palaidota -40 Lietuvos kariuomenės savanorių
(jų kapai apie 1976 sovietinės valdžios sunaikinti). 1944-45 į pietus nuo Pirmojo
pasaulinio karo kapavietės bei Karių, arba Įgulos, kapinėse buvo laidojami sov. kariai;
1951 įrengtas memorialinis ansamblis (archit. L. Kazarinskij, A. Kolosovas), 1976-1984
m. kompleksiškai restauruotas, 1984 atidengtas paminklas (archit. R. Dičkis, skulptorius
J. Burneika). Šiaurės rytų ansamblio pusėje sovietinės okupacijos metais palaidota LKP
veikėjų, LSSR administratorių. apie 1972 kapinėse pradėta laidoti žymius Lietuvos
kultūros, meno, mokslo veikėjus. Palaidoti (iki 2001 m. : akt. S. Jukna, choreogr. J.
Lingys, dail. S. Krasauskas, J. Švažas, J. Vienožinskis, dainininkės: M. Aleškevičiūtė, E.
Čiudakova, B. Grincevičiūtė, dipl. S. A. Bač-kis, filos. V. Sezemanas, gyd. P. Baublys, J.
Kairiūkštis, komp. E. Balsys, J. Švedas, S. Vainiūnas, mokslininkai: kalba Bieliukas, P.
Dundulienė, B. Dundulis, V. Kavolis, N. Vėlius, A. Zalatorius, monsinjoras kun.
kalbaVasiliauskas; rašytojai: J. Avyžius, I. Simonaitytė, P. Širvys, režisieriai: I. Bučienė,
R. Juknevičius, skulptorius J. Mikėnas, B. Pundzius, smuikininkas R. Katilius ir kt. Nuo
kapinių centro į dešinę, šlaite, 1991 palaidoti Lietuvos gynėjai (lent.). 1995 pastatytas
Laisvės gynėjų memorialas (archit. J. Balkevičius, M. Šaliamoras, skulptorius S.
Kuzma),joviduryje - Pieta (skulptorius S. Kuzma). Kapinėse (netoli pagr. vartų) yra
koplytstulpis Lietuvos kariams, žuvusiems svetimose kariuomenėse 1941-1945 (pastatytas
1990, aut. I. Užkurnys). Pav. Vida Girininkienė
Antakalnio -Sapieginės kalvynas yra Vilniaus Šiaurės rytų dalyje. Plotas apie 10 km2,
didžiausias aukštis apie 210 m. Susidarė griovoms ir raguvoms suraižius Lyglaukiu
moreninio masyvo v. ir p. šlaitus. Raguvos plačios, plokščiadugnės, kai kuriomis nutiestos
gatvės. A apaugės mišku. Vilniečių poilsio vieta. Algimantas Česnulevičius
Antakalnis: 1. Vilniaus dalis Neries kair. krante, aukščiau Vilnios žiočių. Plotas 74 km2.47
400 gyv. (2000 m. . A vakarų dalis užima Neries slėnio terasą, rytuose prie jos šliejasi
miškingas Antakalnio -Sapieginės kalvynas. P. dalyje yra Vilnios slėnio šlaitas, kelios
didelės kalvos ir raguvos, Kalnų parkas. į šiaurę nuo A yra Valakupių, Turniškių, Ežerėlio
vasarvietės. A - didžiausia ir miškingiausia Vilniaus dalis. A su Žirmūnais jungia 3 tiltai
per Nerį. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Gaminama keramikos dirbiniai
(Dvarčionių keramika). 2 poliklinikos, 6 ligoninės, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos karo akademija, VU, Ekonomikos, Fizikos,
Komunikacijos, Teisės fakultetai, Skaičiavimo centras VGTU, 3vid., 2 spec. mokyklos,
M. kalba Čiurlionio menų gimnazija, internatinė mokykla, Vilniaus aukštesnioji
technikos, Vilniaus aukštesnioji statybos mokyklos, 4 vaikų namai, 2 bibliotekos,
Lietuvos kino studija, 2 girininkijos,Vilniaus birža. Regioninių problemų ir tautinių
mažumų departamentas, D. Britanijos, Danijos, Kazachijos, Lenkijos, Rumunijos,
Vatikano dipl. atstovybės, Rusijos Karaliaučiaus sritis atsto vybė. Ritualinių paslaugų
rūmai, Saulės ir Antakalnio kapinės. Pav. Vidmantas Daugirdas ARCHITEKTŪRA.
Baroko architektūros pastatai: Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (T Šv. Petro ir Povilo
bažnyčia) ir Laterano kanauninkų vienuolynas (17- XVIII a. ), Trinitorių, arba Išganytojo
(Viešpaties Jėzaus), bažnyčia ir trinitorių vienuolynas ( XVII a. pab.- XVIII a. pr.), Sluškų
rūmai ( XVII a. ; dab. 2 politechnikos mokykla). XX a. pr. Vileišių rūmų ansamblis
(archit. A. Kleinas, dab. Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvių kalbos institutai)
turi neobaroko ir moderno bruožų. Antakalnio gydymo įstaigų kompleksas: senasis (1954,
archit. L. Kazarinskij) ir naujieji (1973, archit. E. Chlomauskas ir Z. Liandzbergis)
ligoninės korpusai, suaugusiųjų (1983, archit. Z. Liandzbergis) ir vaikų (1984, archit. R.
Masilionytė) poliklinikos. Studentų miestelis (1968-89, archit. Z. Daunora, R. Dičius ir J.
Jurgelionis): VGTU ir VU mokomieji, gyvenamieji ir kultūros bei sporto pastatai. Pav.
ISTORIJA. A - vienas seniausių Vilniaus priemiesčių. 1956 Kalnų parke atkasta XIV- XV
a. sodybvietė; rasta žalvario ir geležies dirbinių, keramikos. Aptikta pylimo žymių. 1588
valdovas Zigmantas Vaza už sklypą jo statomiems rūmų ūk. pastatams Vilniaus kapitulai
atidavė A su 23 kiemais. XVII a. šią valdą iš kapitulos nupirko kalba J. Sapiega. XVII-
XVIII a. A dalys priklausė didikams Sapiegoms, Pacams, Sluškoms, Radviloms. Jie
statydinosi puošnius rūmus, veisė parkus ir sodus. Iki 1500 pastatyta Šv. apaštalų Petro ir
Povilo bažnyčia (perstatyta 1609-16 m. ; 1625 perduota Laterano kanauninkams. 1668-
1684 m. jos vietoje M. kalba Pacas pastatydino naują bažnyčią. 1677-1682 m. pastatytas
mūrinis vienuolynas (uždarytas 1864 m. ; didelėje aikštėje priešais bažnyčią vykdavo
šventųjų apaštalų Petro ir Povilo (Petrinių) Atlaidai ir mugės (iki 1940 m. . 1693 kalba J.
Sapiega Antakalnyje jkurdino vienuolius trinitorius. Jiems 1694-1717 pastatydino
Trinitorių, arba Išganytojo, bažnyčią (1864 paversta Mykolo Arkangelo cerkve; 1919
grąžinta katalikams, 1948 uždaryta) ir trinitorių vienuolyną (1864 uždarytas, paverstas
kareivinėmis; 1993-1998 m. jame veikė Vilniaus kunigų seminarija). 1691-1694 m. D.
Sluška pastatydino rūmus, kuriuose XIX a. pr. Rusijos administracija įrengė polit. kalinių
kalėjimą (Citadelė nr. 14 m. ; čia buvo kalinami 1831 ir 1863 sukilimų dalyviai. 1691-
1697 m. kalba J. Sapiega pastatydino baroko stiliaus rūmus. 1809 m. juos įsigijo rusų karo
ligoninė; 1844-48 pastatyta nauja karo ligoninė, perstatyti Sapiegų rūmai. XVIII a. vid.
susiformavo dab. Antakalnio gatvė. Vilniaus miestiečiai bijojo patekti į didikų nuosavybę,
todėl ilgai vengė kurtis Antakalnyje. Čia jų daugiau apsigyveno tik XVIII a. pab.- XIX a.
pradžioje. 1897 Antakalnyje buvo 5700 gyv. Rūmus 1904-06 m. pasistatydino inž. P.
Vileišis. Juose 1907 m. buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda; 1932-38 veikė T
Lietuvių mokslo draugija ir lietuvių švietimo draugija Rytas, 1941 įsikūrė Lietuvių kalbos
ir Lietuvių literatūros institutai. 1927 pastatyta aukštesnioji technikos mokykla (sovietinės
okupacijos metais - technikumas, politechnikumas), 1945 - Respublikinis tuberkuliozės
MTI (dab. Respublikinė tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė), klinika, dispanseris. 1948
įkurta dešimtmetė muzikos mokykla (dab. M. kalba Čiurlionio menų gimnazija). 1953
pastatytas Statybos technikumas (dab. Vilniaus aukštesnioji statybos mokykla), 1958 -
kraujo perpylimo stotis, klinikinė (400 vietų, 1960-1967 m. išplėsta), psichoneurologinė
ligoninės. 1957 įsikūrė Elektrografijos MTI (dab. Valst. mokslinė gamybos |monė
Elmatronas), Nuo 1960 pastatyta daug daugiabučių gyvenamųjų namų, 1964-Lietuvos
kino studijos filmavimo paviljonai, 1968-1989 m. studentų miestelis. Sovietinės
okupacijos metais ir atkūrus nepriklausomybę pastatyta individualių namų ir vilų. A tapo
vienu prestižinių Vilniaus rajonų.
2. Kaimas Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje, Rumšiškių seniūnijoje, 7 km į
vakarus nuo Kaišiadorių, prie Vilniaus -Kauno plento. 484 gyv. (2001 m. . A pakraščiu
teka Lijonas (Strėvos dešinysis intakas). Gaminami baldai (bendrovė Rodą; nuo 1995 m. .
Paštas, pagr. mokykla (iki 1953 pradinė, 1953-1986 m. septynmetė, aštuonmetė),
biblioteka (nuo 1951 m. . Kaime auga dvylikakamienė liepa. Pirmą kartą A paminėtas
1744 Žiežmarių parapijos kaimų sąraše. 1944 beveik visas kaimas sudegė (po karo
atstatytas). Sovietinės okupacijos metais A buvo apylinkės centras (1950-63 m. , tarybinio
ūkio centrinė gyvenvietė (nuo 1965 m. . 1959buvo252,1970-340,1979-454,1989-424 gyv.
3. Kaimas Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, Pabaisko seniūnijoje, 16 km į pietus
nuo Ukmergės. 250 gyv. (2001 m. . Paštas, med. punktas, pradžios mokykla (nuo 1910;
1953-1992 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė). Sovietinės okupacijos metais A buvo
kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 dvare buvo 96,1959 -99,1970 - 128,1979 - 165,1989 -
215 gyv.
4. Kaimas Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, Pivonijos seniūnijoje, 5 km į
pietryčius nuo Ukmergės. 230 gyv. (2000 m. . Med. punktas (nuo 1968 m. , kultūros
namai (nuo 1959 m. , biblioteka (nuo 1951 m. , pradžios mokykla. Iki 1940 A priklausė
grafo Krasausko dvarui. Sovietinės okupacijos metais A buvo Pivonijos tarybinio ūkio
centrinė gyvenvietė. 1923 dvare buvo 110,1959 kaime -106,1970 - 113,1979 - 158,1989 -
244 gyv.
Antakya (Antakija), miestas Turkijos pietuose, prie ai Asi upės, netoli Sirijos sienos;
Hatay ilo centras. 151 800 gyv. (2001 m. . Plentas į Latakiją (Sirija). Valoma vilna,
rūšiuojamas tabakas, tekstilės, avalynės pramonė; muilo gamyba. Tabako, kviečių,
citrinmedžiu, vynmedžių auginimo regiono prekybos centras. Archeologijos muziejus.
Romos imperijos laikų tiltas, Bizantijos imperijos laikų citadelė, XIX a. mečetė, senovės
miesto griuvėsių liekanos. ISTORIJA. -300 p.m.e. miestą įkūrė Seleukas I Nikatoras ir
pavadino Antiochija. Viena Seleukidų valstybės sostinių. Svarbus prekybos centras. 64
p.m.e. tapo Romos imperijos Sirijos provincijos vietininkų rezidencija ir trečiuoju pagal
dydį valstybės miestu, I a. buvo vienas žymiausių krikščionybės židinių. 526 apgriauta per
žemės drebėjimą, 540 nuniokota persų. VI a. vid. Bizantijos imp. Justiniano I Didžiojo
atstatyta ir pavadinta Teopoliu. 637-969 priklausė arabams. 1098 miestą užėmė I kryžiaus
žygio dalyviai ir pavertė Antiochijos kunigaikštystės sostine (1098-1268 m. . XIII a. pab.-
XVI a. pr. miestą valdė mameliukai. 1516 užkariavo turkai ir pavadino A.
antakis (supercilium), pailgas, siauras, dažniausiai šiek tiek lenktas, apaugės trumpais
plaukais plotelis ties viršutiniu akiduobės kraštu. Saugo akiduobės struktūras nuo dulkių ir
stambesnių krislų, sulaiko per kaktą tekantį prakaitą. A sritis šiek tiek pakilusi ir
atsikišusi: tai priklauso nuo kaktikaulio antakinių lankų stambumo ir formos (paprastai
vyrų stambesni negu moterų ir vaikų). Po A oda yra poodis ir tam tikrų mimikos raumenų
pluoštelių, todėl A gali judėti. A plaukai dažniausiai esti lygūs (gali būti ir banguoti), šiek
tiek šiurkštesni negu galvos plaukai, panašios arba kitokios spalvos. Jų gausiau vidinėje,
mažiau - išorinėje A dalyje. Janina Tutkuvienė
Antakmenės akmuo yra Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Antakmenės
kaimo, į Šiaurės vakarus nuo kapinių, rytinėje
Piestakalnio papėdėje. A yra 5,5 x 1,5 m dydžio ir 3 m aukščio (visas atkasto akmens
aukštis 5 m). Aukšč. vietoje yra 1,2 x 0,65 m dydžio įduba plokščiu dugnu. Pasak
padavimų, ant A nuo seno buvo deginamos aukos. Iki XX a. vid. žmonės į akmens įdubą
dėdavo aukojamo maisto, linų, pinigų. Maldininkai A ypač lankydavo 10 penktadienį po
Velykų. 1971 Istorijos instituto archeologai (vadovas V. Urbanavičius) prie akmens ištyrė
32 m2 plotą. Aptikta 6,5 m skersmens ir 1,4 m gylio piltuvėlio formos duobė su 20 cm
storio degėsių, apdegusių akmenų, gyvulių (tarp jų ir arklio) kaulų sluoksniu.
Radiokarboninės analizės duomenimis, laužavietė buvo naudojama prieš 210 (± 60 m.
metų. Pav. Vykintas Vaitkevičius
Antakmenių ežeras f Akmena.
Antai Frederick (Frederikas Antalis). vengr. Frigyes Antai 1887 m. gruodžio 21 d.
Budapeštas - 1954 m. balandžio 4 d. Londonas, vengrų ir britų dailės istorikas. Daile
studijavo Vienoje. 1914-22 dirbo Budapešte, Florencijoje, Vienoje. Nuo 1922 gyveno
Berlyne. Vienas grupės Kritischen Berichte (Kritikos pranešimai) kūrėjų. 1933
apsigyveno Didžiojoje Britanijoje. Dėstė Courtauld institute. Dailės raidoje svarbų
vaidmenį skyrė sočiai, veiksniams. Svarbiausi veikalai: Florencijos tapyba ir jos socialinis
fonas ( Florentine Painting and Its Sočiai Background 1947 m. , Fuseli studijos (Fuseli
Studies 1956 m. , Hogarthas ir jo vieta Europos mene (Hogarth and His Place in European
Art 1962 m. , Klasicizmas ir romantizmas bei kilos meno istorijos studijos (Classicism
and Romanticism, with Other Studies in Art History 1966 m. .
Antalgė, kaimas Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Leliūnų seniūnijoje, 8 km į v.
nuo Utenos, prie Kauno -Zarasų plento. 581 gyv. (2001 m. . Paukštynas, lentpjūvė.
Felčerių ir akušerių punktas (nuo 1960 m. , pagr. mokykla (1924-52 pradinė, 1952-1993
m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė), biblioteka. į šiaurę nuo A išlikę 9 pilkapiai, rasta
akmeninių kirvukų, puodų šukių, anglių (saugoma Utenos kraštotyros muziejuje). 1915 A
beveik visa sudegė. 1919 m. gegužės 31 d. prie A įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas
su bolševikais. Sovietinės okupacijos metais A buvo paukštininkystės tarybinio ūkio
centrinė gyvenvietė. 1923 buvo 259,1959 - 249,1970-319,1979 -472, 1989-561 gyv.
Antalieptė, miestelis Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 10 km į pietus nuo Dusetų,
prie Šventosios upės; seniūnijos ir parapijos centras. 384 gyv. (2001 m. . Šv. Kryžiaus
atradimo bažnyčia. Paštas, pagr. mokykla (1924-49 progimnazija, 1949-2001 vid.
mokykla), kultūros rūmai, biblioteka. Ties A prie Šventosios 1959 pastatyta HE.
ARCHITEKTŪRA. A planas radialinis. Vėlyvojo baroko bažnyčia (past. 1732-60
Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis) 1846-50 perdirbta į cerkve pagal archit. T.
Tišeckio projektą įgijo dab. vaizdą. Kriptoje palaidoti bažnyčios fundatoriai. Vienuolynas
dviaukštis, su 2 rizalitais ir puošniomis istoristinėmis durimis (past. 1804-30 XVIII a. pab.
nugriauto vienuolyno vietoje). ISTORIJA. A žinoma nuo XVI a. vidurio. 1675 turėjo
miestelio teises. XVIII a. pr. įsikūrė vienuoliai basieji karmelitai. 1732-34 pastatytas
vienuolynas, 1732-60-bažnyčia. 1832 RI valdžia vienuolyną uždarė (1893 įkūrė
stačiatikių moterų vienuolyną su mokykla), bažnyčią atidavė stačiatikiams. Vietoj
karmelitų įkurtos parapinės mokyklos 1865 įsteigta valdiška pradžios mokykla, 1906 m. -
mergaičių mkt. seminarija ir ūkio mokykla (jas lankė tik rusų vaikai). 1918 bažnyčia
grąžinta katalikams, 1920 vienuolyno pastatas - vienuolėms, kurios įkūrė ir prižiūrėjo
pradžios mokyklą, žemesniąją žemės ūkio mokyklą (1920-24 mišri, vėliau mergaičių,
sovietinės okupacijos metais vienmetė namų ruošos ir bitininkų mokykla, technikumas),
vaikų darželį, prieglaudą vaikams. Nuo XIX a. pab. iki XX a. vidurio A buvo valsčiaus,
vėliau apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. 1897 buvo 554,1923 -581,1959 -
836,1970 - 636,1979 - 379,1989 - 421 gyv. Pav. Petras Gautas, Aida Štelbienė
Antalieptės tvenkinys, Antalieptės marios, yra Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 1,5
km į pietvakarius nuo Zarasų, abipus Kauno -Zarasų plento. Plotas 1572 ha. A - antras
pagal dydį Lietuvoje tvenkinys (po Kauno marių). Didžiausias gylis 46 m, vidutinis gylis
7,2 m. Tūris - 12 mln. m3. Kranto linija 160 km ilgio, labai vingiuota. Krantai sausi,
apaugę pušynais. 75 salos; didžiausios: Blėkiškių (37 ha), Šiukščių (30 ha), Skeldų (7 ha).
Daug vandens paukščių. A priklauso Gražutės regioniniam parkui. A susidarė 1959
patvenkus Šventąją 211 km nuo žiočių. Susijungė 26 ežerai (didžiausi; Dusetas, Diegis,
Jūžintas, Uolys, Alisavas, Skrindėlis, Zazubras). 1959 prie A pastatyta HE (galia 2460
kW).
Antalija (Antalya), Adalija, miestas Turkijos pietuose, prie Antalijos įlankos (Viduržemio
jūra); ilo centras. 559 100 gyv. (2001 m. . Prekybos ir žvejybos uostas. Tarpt, oro uostas.
Laivų statyba, aliuminio lydymas, tekstilės (medvilnės) pramonė. Kurortas. Kasmetiniai
festivaliai: kino filmų (Auksinio apelsino festivalis) ir tarptautinis Viduržemio j. šalių
dainų. Archeologijos muziejus. Išliko romėnų ir bizantiečių įtvirtinimų liekanų, imp.
Hadriano triumfo arka ( II a. ), Yivli minaretas ( XIII a. ), Karata§o Tūrbesi mauzoliejus
( XIII a. ), mečečių (14- XVI a. ), karavansarajų.
Antalijos Įlanka (Antalya Korfezi), Adalijos įlanka, Viduržemio jūros dalis prie Turkijos
p. kranto, tarp Likijos ir Kilikuos pusiasalių. Didžiausias plotis -160 km, didžiausias gylis
apie 2000 m. A krante - Antalijos miestas.
AntalkidO taika, Karaliaus taika, 387 ar 386 p.m.e. persų remiamos Spartos taikos sutartis
su Atėnų ir Tėbų vadovaujama graikų polių koalicija dėl Korinto karo (395-387 m.
pabaigos. Sudaryta Sardėse (M. Azija). A inicijavo spartiečių nauarchas Antalkidas,
sąlygas padiktavo Persijos karalius Artakserksas II (405-361 m. , iš čia jos antrasis
pavadinimas. Pagal A, M. Azijos ir Kipro graikų poliai atiteko persams. Atėnai gavo
Lemno, Imbro ir Skiro salas, neturėjusias strateginės svarbos, kiti graikų poliai -
autonomiją be teisės jungtis į sąjungas (nebuvo paleista tik Peloponeso lyga). A panaikino
graikų laimėjimus per 500-449 karą su Persija, neleido stiprėti kuriam nors buvusios
Atėnų ir Tėbų koalicijos polit. junginiui, tad buvo naudinga Persijai bei Spartai, kuri gavo
teise prižiūrėti, kaip laikomasi A. Nijolė Juchnevičienė
Antall Jozsef (Jozefas Antalis) 1932 m. balandžio 8 d. Budapeštas - 1993 m. gruodžio 12
d. ten pat, Vengrijos politikas. Istorikas. 1956 Vengrijos revoliucijos dalyvis. Ją
nuslopinus iki 1963 A buvo uždrausta dėstyti, publikuotis. 1989-1993 m. Vengrijos dem.
forumo pirmininkas. 1990-1993 m. pirmasis pokomunistinės Vengrijos ministras
pirmininkas.
Antanaitienė Dalia, Statkutė 1949 Hanau (Vokietija), skulptorė, tapytoja. Nuo 1950
gyvena Melburne (Austra lija). 1972 baigė mkt. seminariją Melburne. 1988-1996 m.
studijavo dailę Karališkajame technologijos institute Melburne. Kuria molbertinės
tapybos paveikslus (Lietuva, ar įmanoma Tau atgauti Nepriklausomybę be kraujo? 1990
m. , skulptūras (Mano sielvartas II 1989 m. , instaliacijas (Sausio tryliktoji 1991 m. .
Kūriniai aktualios, su Lietuva susijusios tematikos, jiems būdinga raiškūs simboliai ir
įvaizdžiai, lakoniška, įtaigi, ritmiška kompozicija, skulptūroms - neįprastų medžiagų
(veidrodis, spygliuota viela) deriniai. Nuo 1989 dalyvauja parodose, surengė 5
individualias parodas (pelnė 8 apdovanojimus). Aktyviai dalyvauja Australijos lietuvių
kultūriniame gyvenime ( daugiau, kaip 20 m. vadovauja tautinių šokių ansambliams). Pav.
Genovaitė Kazokienė
Antanaitis Algirdas Titus 1927 m. sausio 4 d. Trakeliai (Naujamiesčio valsčius ,
Panevėžio apskritis), literatūros tyrinėtojas. 1944 pasitraukė iš Lietuvos. Nuo 1949
gyvena Čikagoje. 1957 baigė De Paulo universitetą Čikagoje. 1968-1991 m. vadovavo
Čikagos lietuvių sceninio humoro ir satyros grupei Antras kaimas. 1971-1988 m. vedė
lietuvių radijo valandėles. 1994-1997 m. dėstė VDU, KU. Lietuvių išeivių period.
spaudoje (Draugas, Naujienos, Aidai, Varpas, Akiračiai, Margutis) skelbė metines
išeivijoje leidžiamų knygų apžvalgas, recenzijas. Parašė esė Metmenys Mariaus Katiliškio
biografijai ir keli jo paveikslo bruožai (1986 m. . Sudarė kn. Antras kaimas: Veidai ir
tefcyto' (1989 m. , Egzodo rašytojai (su A. Mickiene, 1994 Vilniuje). Kn. Lietuvių egzodo
literatūra 1945-1990 (l 992 m. vienas autorių. Vytautas Rakauskas
Antanaitis Vaidotas 1928 m. rugpjūčio 27 d. Anitavos dvaras (Vadoklių valsčius ,
Panevėžio apskritis), miškininkas, polit. veikėjas. habilituotas daktaras (biomed.; žemės
ūkio mokslų daktaras 1969 m. . 1952 baigė Leningrado miškų technikos akademiją. 1959-
1989 m. ir 1993-1994 m. dėstė LŽŪA; 1974-1989 m. Miškotvarkos katedros vedėjas;
profesorius (1972 m. . Sąjūdžio dalyvis, 1988-1990 m. jo Seimo tarybos narys. 1989-1990
m. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo ir SSRS AT narys. 1990 m. kovo Maskvoje per
suvažiavimo sesiją paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Gavęs LR AT/AS
įgaliojimus, dėl nepriklausomybės pripažinimo vedė neofic. derybas su SSRS vadovais.
1990-1992 m. LR miškų ūkio ministras, 1992-1993 m. nepaprastasis ir įgaliotasis
ambasadorius Vokietijoje. 1997-1998 m. Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas. Nuo
1997 Lietuvos pilietinės santalkos pirmininkas. Sudarė medienos prieaugio klasifikaciją ir
sukūrė jo nustatymo metodus. Paskelbė -400 moksl. ir mokslo populiarinimo straipsnių.
Svarbiausi veikalai: Medynų einamojo prieaugio taksacijos lentelės (1964, rusų kalba),
Miško prieaugis (su V. Zagrejevu, 1969, rusų kalba), Miško taksacija (1970 m. , Lietuvos
TSR miškų inventorizacijos matematiniu -statistiniu metodu patirtis (1973, rusų kalba; abi
su J. Repšiu), Šiuolaikinės miškotvarkos kryptis (1977, rusų kalba),Mšfe> naudojimas
(1981 m. ; su kitais: Lietuvos TSR valstybinių miškų tvarkymo rezultatai (1966 m. ,
Miškotvarka (1968 m. , Miško ūkio organizavimas dirvožemio tipologiniu pagrindu
(1988, rusu kalba), Miško našumo mokslas (1990, vokiečių kalba ). Gedimino 3 laipsnio
ordinas (2000 m. . Pav.
Antananaryvas (Antananarivo), iki 1976 Tananaryvas, Madagaskaro sostinė. 855 500 gyv.
(2001, su priemiesčiais 1,33 mln. gyv.). Geležinkeliai į Toamasiną ir Antsirabę. Tarpt, oro
uostas. Medžio ir metalo apdirbimas, radijo aparatų ir televizorių surinkimas, maisto
(mėsos, ryžių valymo, tabako), tekstilės, odos ir avalynės pramonė. universitetas (įkurtas
1961 m. . Mokslų akademija. Meno muziejus. Observatorija. A įkurtas apie 1660. Nuo
1794 Imerinos sostinė. 1895 užimtas prancūzų ir paverstas Madagaskaro kolonijos admin.
centru. Nuo 1960 Madagaskaro sostinė.
Antanas, Antanas Didysis, Antanas Vienuolis apie 251 Koma (Aukšt. Egiptas) t356 m.
sausio 17, pirmųjų vienuolių bendruomenių įkūrėjas. Šventasis (šventė - sausio 17 d.) .
Vienuoliškai gyveno nuo 270, darė stebuklus, turėjo -6000 mokinių. 311 nuvyko į
Aleksandriją padėti persekiojamiems krikščionims. Iš ten pasitraukė į dykumą, kovojo su
eretiniais judėjimais. Aleksandrijoje 561 rastas jo kapas, palaikai 635 perkelti į
Konstantinopolį, X- XI a. į Prancūziją. Vaizduojamas žilabarzdis, su abitu, ant peties -
mėlyna ar balta raidė T. Laiko T formos lazdą ar ramentą (viduramžių vienuolių,
padedančių luošiams ir ligoniams, simbolis). Būdingi atributai - varpelis, atbaidantis
piktąsias dvasias, ir kiaulė, kurios taukais XVI a. gydyta liga, pavadinta Šv. Antano
liepsna. Tikima, kad A saugo nuo ugnies, maro, kiaulių ligų. Kiauliaganių, mėsininkų,
šepetininkų, laidotojų, varpų liejikų globėjas. Mene dažnas A gundymų motyvas. Pav.
Antanas, Jonas ir Eustachijus, stačiatikių šventieji Antonijus, Joanas ir Jevstafijus.
Antanas Paduvietis (San Antonio di Padova - 195 Lisabona - 1231 m. birželio 13 d.
Arcella (prie Paduvos), palaidotas Paduvoje, Bažnyčios mokytojas, misionierius,
pamokslininkas. Šventasis (1232; šventė - birželio 13, Lie tuvoje vadinama Antaninėmis).
15 metų įstojo į augustinų vienuolyną, vėliau pranciškonas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio
mokinys ir sekėjas. Kovojo už vieningą Bažnyčią, priešinosi naujiems Biblijos
aiškinimams. Vaizduojamas su rudu pranciškono abitu, tonzūra, kartais - su šalia
klūpančiu asilu (pagal legendą, ginčo apie Eucharistiją metu Antano Paduviečio atvestas
asilas suklupęs prieš taure ir ostiją). Atributai - kūdikėlis Jėzus, rankoje laikoma
liepsnojanti širdis ar liepsna, knyga, žydintis ar žaliuojantis kryžius, monstrancija, lelija.
Karstas su A palaikais Paduvoje - piligrimystės vieta. Paduvos miesto, vargšų,
sužadėtinių, moterų globėjas; tikima, kad padeda surasti pamestus daiktus. Populiarus
Lietuvoje šventasis, labiausiai garbinamas Žemaitijoje. Kretingos vienuolyne yra
stebuklingu laikomas A paveikslas. Vilkaviškio vyskupijos globėjas. Pav.
Antanašė, kaimas Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Obelių seniūnijoje, 2 km į
pietryčius nuo Obelių, prie Našio ežero. 312 gyv. (2001 m. . Biblioteka (nuo 1962 m. .
1941 rugpjūtį A kaime naciai sušaudė 1160 žmonių. Sovietinės okupacijos metais A buvo
kolūkio centrinė gyvenvietė. 1923 dvare buvo 121, 1959 kaime - 136,1970-138,1979-
165,1989-288 gyv.
Antanavas, kaimas Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje, 4 km į rytus nuo Pilviškių,
Šešupės dešinysis krante; seniūnijos centras. 708 gyv. (2001 m. . Kaimo Šiaurės
pakraščiu teka Pilve. Veikia spirito gamykla (Stumbro filialas). Paštas (nuo 1935 m. ,
pagr. mokykla, biblioteka (nuo 1945 m. . Koplyčia ( XVIII a. , 1966 uždaryta). Buv.
dvaro parkas ( XVIII a. 2 pusė). Netoli A yra HE (nuo 1957 m. . ISTORIJA. XVIII a.
žinomas A dvaras, priklausęs J. A. Chrapovickiui. Tada pastatyta koplyčia, įkurta spirito
varykla. Per 1863 sukilimą dvare įvyko Augustavo vaivadijos sukilėlių suvažiavimas.
Jame dalyvavo ir C. Akordas, centrinės sukilėlių vadovybės paskirtas Augustavo
vaivadijos civ. viršininku, Šveikovskis išrinktas vaivadijos laikinuoju kar. viršininku.
1864 pastatytas medinis kryžius sukilėliams atminti (dabar atstatytas). A dvare XIX a.
pabaigoje veikė daraktorinė ir rusiška mokyklos. apie 1923 dvaro žemė buvo išdalyta,
centre paliktas kultūros ūkis. Veikė alaus darykla Nektaras, spirito varykla, mielių
dirbtuvė. Sovietinės okupacijos metais A buvo kolūkio, tarybinio ūkio centrinė
gyvenvietė. Pokario metais A apylinkėse veikė Lietuvos Tauro apyg. partizanai. 1946 iš
Gaisrių kaimo atkelta pradžios mokykla, 1950-62 Gaisrių septynmetė, nuo 1962 Antanavo
aštuonmetė, devynmetė, nuo 1993 pagrindinė. 1923 dvare buvo 265, kaime - 36, 1959 -
357, 1970 - 249, 1989 -733 gyv. Juozas Banionis
Antanavičius Juozapas 1853 m. vasario 15 d. Paplyniai (Naumiesčio apskritis - 1916 m.
rugpjūčio 7 d. Lgov (Kursko gubernija ), kunigas, polit. veikėjas. Prelatas. 1876 baigė
Seinų dvasinę seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Klebonavo Piątnicoje (Lomžos
gubernija ). Nuo 1877 Seinų kapitulos vikaras, nuo 1893 kanauninkas ir Prienų klebonas.
1898-1902 Sankt Peterburgo kat. kolegijos asesorius, Seinų vyskupijos atstovas. Nuo
1902 (po vysk. A. Baranausko mirties) Seinų vyskupijos valdytojas, nuo 1910 m.
generalinis vikaras. Globojo Seinų kat. spaustuvę, žurnalą Šaltinis ir Vadovas, draugijas
Žiburys ir Związek Katolicki. Persekiojo socialistų draugiją Šviesa (pasiekė, kad 1908 m.
valdžia ją uždarytų). 1905 m. paskelbė aplinkraštį, smerkiantį rev. kovą prieš caro valdžią;
aplinkraštis jo įsakymu buvo skaitomas vyskupijos bažnyčiose ir daug kur sukeldavo
pasipriešinimą. 1914 pasitraukė į Rusiją.
Antanavičius Juozas 1940 m. liepos 25 d. Tverai (Telšių apskritis), muzikologas. Dr.
(hum.; menotyros kand. 1970 m. . 1963 baigė Lietuvos konservatoriją (K. Griauzdės
muzikos teorijos klasę), 1969-Leningrado konservatorijos aspirantūrą. 1973-1974 m.
stažavo Vienos universitete ir Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje. Nuo
1969 dėsto LMA; 1975-1977 m. ir 1980-1987 m. muzikos teorijos katedros vedėjas,
1982-1994 m. prorektorius, nuo 1994 rektorius; profesorius (1988 m. . 1977-1979 m.
dėstė Havanos aukštajame meno institute. 1972-1996 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos
valdybos narys, pirmininko pavaduotojas. Vigo (Ispanija) konservatorijos Mayeusis
konsultantas ir meno konsulas (nuo 1992 m. . Tarpt, dailiųjų menų rektorių tarybos narys
(JAV; nuo 1993 m. . Baltijos šalių muzikos akademijų asociacijos viceprezidentas (nuo
1995 m. . 1995-1996 m. Lietuvos universitetų rektorių konferencijos viceprezidentas, nuo
1996 prezidentas. Koordinacinės muzikinio ugdymo tarybos pirmininkas (nuo 1997 m. .
Lietuvos mokslo tarybos narys (nuo 1999 m. . Europos universitetų asociacijos tarybos
narys (nuo 2001 m. . Paskelbė straipsnių muzikos stiliaus, žanrų, kalbos, etnomuzikos
klausimais. Lietuvoje ir užsienyje skaitė pranešimų, paskaitų apie Lietuvos ir kitų Baltijos
šalių muziką, Lietuvos muzikos gyvenimą, muzikos švietimą. 1983-1993 m. mokslo
darbų rink. Menotyra ats. redaktorius. Vadovėlio Muzikos kūrinių analizės pagrindai
vienas autorių (1977 m. . Muzikos enciklopedijos (t. l 2000 m. moksl.red. tarybos
pirmininkas. Gedimino 4 laipsnio ordinas (1998 m. . Pav. Aldona Juoddienė
Antanavičius Kazimieras 1937 m. lapkričio 25 d. Balsėnai (Švėkšnos valsčius ) - 1998 m.
balandžio 16 d. Vilnius, ekonomistas, polit. veikėjas. Kovo 11 d. Akto signataras.
habilituotas daktaras (sočiai, m.; ek. mokslų daktaras 1977 m. . 1960 baigė KPI. 1967-
1988 m. dėstė VISI, 1969 įkūrė Statybos valdymo sistemų moksl. tyrimų laboratoriją ir jai
vadovavo, 1986-1988 m. Statybos valdymo katedros vedėjas; profesorius (1982 m. .
1986-1990 m. Lietuvos mokslų akademijos Ek. instituto skyriaus vadovas. Sąjūdžio
dalyvis, 1988-1990 m. jo seimo tarybos narys. 1988-1990 m. Lietuvos laikinojo moksl.
kolektyvo ek. reformos teisinei bazei rengti steigėjas ir vadovas. Lietuvos ek.
savarankiškumo koncepcijos vienas autorių. 1988 LSDP atkūrimo iniciatyvinės grupės
pirm.; 1989-1991 m. LSDP pirm.; jo pastangomis 1990 atkurta visateisė partijos narystė
Socialistų internacionale. Nuo 1989 SSRS liaudies deputatų suvažiavimo narys. 1990-
1992 m. Lietuvos AT/AS deputatas, Ekonomikos komisijos pirmininkas. 1992-1996 m.
LR Seimo narys, iki 1994 jo Ek. komiteto pirmininkas. 1995 skaitė paskaitų ciklą Toronto
universitete (Kanada). 1997-1998 m. dėstė VDU, dirbo Ekonomikos institute. Parašė
monografijas: Šakos planinių sprendimų daugiapakopis stochastinis modeliavimas (1977,
rusų kalba), Statybos valdymo modeliavimas ir optimizacija (1979, rusų kalba),
Kapitalinės statybos kompleksinio planavimo sistema (1984, rusų kalba), Šiuolaikinė
statybos valdymo technologija (su J. Bivainiu, 1990, rusų kalba), 14 mokymo ir metodinių
leidinių, publicistikos. LSSR valstybinė premija 1985. Pav. L: Profesorius Kazimieras
Antanavičius: Dokumentinė apybraiža / sud. A. Liekis 2000 Vilnius. Rimantė Vyčaitė
561
V. Antanavičius. Erikėčių vainikas (asambliažas, 1969 m.
Antanavičius Kazimieras (slap. Tauras) "1908 m. Didviečiai (prie Plungės - 1947 m.
balandžio 9 d. Žvirblaičiai (Alsėdžių valsčius ), Lietuvos partizanų vadas. Lietuvos
kariuomenės kapitonas. Nuo 1944 LLA Plungės kuopos, nuo 1946 m. rugsėjo 24 d.
Žemaičių apyg. vadas. Sov. baudėjų apsuptas žuvo (su broliu Povilu, karo lakūnu) -
nenorėdamas gyvas pasiduoti iššaudęs visus šovinius nusižudė peiliu. Vyčio kryžiaus 3
laipsnio ordinas, dimisijos pulkininkas (abu 1999; po mirties). Pav. Nijolė Gaškaitė-
Žemaitienė
Antanavičius Valentinas "1936 m. gegužės 2 d. Kušlikiai (Šakių apskritis), dailininkas.
1962 baigė LDI. Nuo 1962 dėsto M. kalba Čiurlionio menų gimnazijoje, nuo 1988 ir
VDA; docentas (1995 m. . Sukūrė tapybos paveikslų (kultūros veikėjų portretų ciklas),
estampų, scenovaizdžių; yra vienas žymiausių asambliažo kūrėjų Lietuvoje. Patyrė dada,
siurrealizmo įtaką, naudoja klasikinės dailės kūrinių schemas. Kūrinių pagr. veikėjas -
oksimorono principu sukonstruota žmogaus pavidalo figūra. Kūryba pasižymi alogiškais
motyvų deriniais, šiurpoka fantazija, dideliu, kiek ironišku dramatizmu; kai kuriems
kūriniams būdinga polit. aliuzijos. Grupės 24 narys. Nuo 1962 dalyvauja parodose,
surengė 15 individualių parodų. A kūrinių turi Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, JAV muziejai.
Lietuvos nac. premija 1992. Pav. Alfonsas Andriuškevičius
Antanėlis Kęstutis 1951 m. kovo 28 d. Vilnius, kompozitorius, architektas, dailininkas.
1975 baigė VISI, 1990-VDA. 1967 įkūrė roko ansamblį (veikė iki 1981 m. ir jam
vadovavo. 1971 Vilniuje (ir pirmasis Europoje) pastatė A. Lloydo Webberio roko operą
Jėzus Kristus superžvaigždė. Kūriniai: roko opera Meilė ir Mirtis Veronoje (S. Gedos
libretas pagal W. Shakespeare'o dramą Romeo ir Diuljeta, past. 1982 Vilniuje, 1988 anglų
kalba Madisone, JAV; nauja redakcija past. 1996 Vilniuje per Life festivalį; 1998 tarpt.
muzikos festivalio Wiesbadene, Vokietija, Didysis prizas), roko opera Peras Giuntas
(1995, past. 1997 Vilniuje; su A. Navaku; pagal to paties pavadinimo H. Ibseno dramą),
oratorija simf. orkestrui, chorui ir solistams Keturios lietaus šalys (1986, libretas S.
Gedos), 4 dainų ciklas (1962-72, pagal B. Brazdžionio ž.), apie 200 dainų ir -80 instr.
pjesių. Daugelio savo dainų tekstų autorius. Suprojektavo pastatų, interjerų, baldų (LR
Seimo Kredencialų salei, 1995 m. , sukūrė vitražų admin. pastatams, skulptūrų. Pav.
Arvydas Karaika
antaniniai, rudeninių arba žieminių obelų veislių grupė. apie 20 atmainų. A kilę iš Rusijos.
Lietuvoje dažniausios veislės 'Akmeninis A', 'Baltasis A', 'Kvepiantysis A', 'Pusantrasvaris
A", 'Šešiašimtagramis A'. Po 1939-40 šaltos žiemos 'Akmeninis A' neišliko.
Vertingiausias yra T'Paprastasis antaninis'. Stasys Švirinas
Antanovičius Antanas 1910 m. birželio 4 d. Kazlai (Nesvyžiaus rj.) - 1980 m. gruodžio 27
d. Vilnius, kalbininkas slavistas. Filol. mokslų daktaras (1968 m. . 1950 baigęs VU dirbo
universiteto bibliotekoje, nuo 1961 dėstė. Tyrė Kauno žemės teismo knygos (1566-1567
m. kalbą ir kai kuriuos kitus raštus, rašytus LDK kanceliarine slavų kalba. Svarb. darbas -
Baltarusių tekstai, rašyti arabų rašmenimis, ir jų grafinė bei ortografmė sistema
(Belorusskie teksty, pisannye arabskim pis'mom, i ich grafikoorfografičeskaja sistema
1968 m. . Algirdas Sabaliauskas
Lent. Antantės šalys ir jų sąjungininkės perPirmąjį pasaulinį karą
Paskelbė karą Paskelbė karą
Vokietijai Vokietijai
Belgija 1914 m. rugpjūčio 4 d. Kinija 1917 m. rugpjūčio
14 d.
Brazilija 1917 m. spalio 26 d. Kosta Rika 1918 m. gegužės
23 d.
Didžioji Britanija 1914 m. rugpjūčio 4 d. Kuba 1917 m. balandžio
7 d.
Egiptas 1914 m. gruodžio 18 Liberija 1917 m. rugpjūčio
d. 4 d.
Graikija 1917 m. birželio 29 d. Nikaragva 1918 m. gegužės 8
d.
Gvatemala 1918 m. balandžio 30 Panama 1917 m. balandžio
d. 7 d.
Haitis 1918 m. liepos 12 d. Portugalija 1916 m. kovo 9 d.
Hondūras 1918 m. liepos 19 d. Prancūzija 1914 m. rugpjūčio
03
Italija 1915 m. gegužės 23 d. Rumunija 1916 m. rugpjūčio
27 d.
Japonija 1914 m. rugpjūčio 23 Rusija 1914 m. rugpjūčio
d. 01
JAV 1917 m. balandžio 6 d. Serbija 1914 m. liepos 28
d.
Juodkalnija 1914 m. rugpjūčio 5 d. Siamas 1917 m. liepos 22
d.

Antantė, Trilypė santarvė, D. Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos polit. kar. blokas.

Nukreiptas prieš T Trilypį sąjungą - Vokietijos, Austrijos -Vengrijos ir Italijos kar. polit.
grupuotę. Abi koalicijos susidarė, kai didžiosios valstybės varžėsi dėl viešpatavimo
Europoje ir pasaulio perdalijimo. A pradžią padarė 1891-1893 m. sudaryta f Prancūzijos
-Rusijos sąjunga. Tolesnę A raidą lėmė didėjanti Didžiosios Britanijos ir Vokietijos
interesų priešprieša. Didžioji Britanija buvo priversta atsisakyti T puikiosios izoliacijos
politikos ir 1904 m. sudaryti sutartį su Prancūzija, 1907 m. su Rusija. Šiomis sutartimis ir
buvo sudaryta A - trijų valstybių polit. blokas (vėliau virtęs ir kariniu). Santarvė
sumažino, tačiau nepanaikino jų dalyvių prieštaravimų. Abiejų blokų priešprieša padidėjo
per T Bosnijos krizę (1908-09 m. , f Balkanų karus (1912-13 m. ir sukėlė Pirmąjį
pasaulinį karą (1914-18 m. . 1914 m. rugsėjo 5 d. Londone Didžioji Britanija, Prancūzija
ir Rusija pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo bendrai kariauti ir nesudaryti su Vokietija ir
jos sąjungininkėmis separatinės taikos. 1915 m. spalio mėn. prie šios sutarties prisijungė
Japonija, kuri dar 1914 m. rugpjūčio mėn. paskelbė karą Vokietijai. Nors ilgą laiką Italija
formaliai dar pasiliko Trilypėje sąjungoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išliko
neutrali, o 1915 m. gegužės perėjo į A pusę. 1914-18 prie A prisidėjo ir kitos valstybės.
1918 pab. 24 valstybės (lent.) buvo paskelbusios karą Vokietijai, kitos (Bolivija,
Dominika, Ekvadoras, Peru ir Urugvajus) po JAV įstojimo į karą A pusėje nutraukė su
Vokietija dipl. santykius. Po Spalio perversmo (1917 m. Sov. Rusija pasirašė separatinę
taiką su Vokietija (T Bresto taika), tačiau A šalys tęsė karą. Jų kar. pajėgos dalyvavo ir
kovoje su Rusijos sov. valdžia. Laimėjusios Pirmąjį pasaulinį karą A valstybės parengė ir
pasirašė taikos sutartis su nugalėtosiomis valstybėmis (f Vašingtono -Versalio sistema).
Po karo žlugo Austrija -Vengrija, susilpnėjo Vokietija. Sov. Rusija buvo priešiška A.
Iširus Trilypei sąjungai atsinaujino Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos prieštaravimai
(dėl viešpatavimo Europoje, kolonijų bei kt.) ir A iširo.
Antanų draustinis yra Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 9 km į Šiaurės rytus
nuo Adutiškio. Pedologinis. Plotas 136 ha. Saugomas tipiškas, natūralus, žmogaus ūk.
veiklos nepaliestas dirvožemis, turintis Dysnos lygumai būdingų velėninių jaurinių
glėjinių molio dirvožemių bruožų. A jsteigtas 1988. Laima Dabregaitė
Antara ibn Šaddad ai Absi ('Antarah ibn Shaddad al-'Absi, Antara ibn Šadadas ai Absis)
apie 525 Nadžd (Saudo Arabija) fapie 615, arabų poetas. Kilmingo arabo ir vergės etiopės
sūnus. Dalyvavo arabų genčių kovose; už drąsą pripažintas visateisiu genties nariu, vėliau
paskirtas karo vadu. Žuvo mūšyje. A poezijoje vyrauja meilės ir herojiniai karo motyvai,
jai būdinga dinamiška, vaizdinga kalba. Apie A nuotykius sukurta daug legendų.
Riteriniame romane Antaros gyvenimo aprašymas (321., pradėtas spausdinti 1869 m. A
vaizduojamas kaip drąsus, teisingas karys, moterų garbintojas. Jonas Laurinaitis
Antaris (Antares), Skorpiono o, l,09ryškio pusiau taisyklinga kintamoji (ryškio kitimo
ribos 0,9-1,8 m. Ml,5
spektrinės klasės žvaigždė supermilžinė. Turi 5,5 ryškio palydove - B4 spektrinės klasės
pagr. sekos žvaigžde. Nuotolis nuo Saulės 600 l.y. Lietuvoje matoma gegužės -birželio
mėnesiais.
Antarktida, Pietų pusrutulio žemynas, kuriame yra P. ašigalis. Plotas 13 979 000 km2 (su
šelfiniais ledynais ir prie jų prisišliejusiomis salomis). A supa Pietų vandenynas (Ramiojo,
Atlanto ir Indijos vandenynų sektoriai). A nuo P. Amerikos skiria 990 km pločio Drake'o
sąs. Iki N. Zelandijos yra 2000, Australijos - 3200, Afrikos - 4000 km. Krantai nelabai
vingiuoti; daugiausia statūs ledo skardžiai, šelfiniai ledynai. Yra l didelis (Antarktidos)
pusiasalis, ištįsęs link P. Amerikos. Jame yra šiauriausia A vieta - Siffrey kyšulys (63°13'
p. pi.). GAMTA
RELJEFAS. Beveik visą A paviršių (97,6%) dengia ledynas. Paviršiaus vidutinis aukštis
(2000 m, su ledo danga) yra didžiausias iš visų žemynų. Ledyno tūris - 25,2 mln. km'
(86% pasaulio ledynų, 90% gėlo vandens išteklių). Jį sudaro žemyninis ledynas, arba
ledyninis skydas; šelfiniai ir slenkantieji ledynai. Žemyninio ledyno vid. storis yra 2160
m, didžiausias -4776 m (\Vilkeso Žemėje). Pagal konfigūraciją, reljefą ir geologinę
sandarą A skirstoma į rytus Antarktidą (į p. nuo Afrikos, Azijos ir Australijos) ir V.
Antarktidą (į p. nuo P. Amerikos). R. Antarktidoje ledyno plotas 9,9 mln. km2, vid. storis
2380 m. Ledyno paviršius nuo pakrantės kyla staigiai, toliau lėčiau, o žemyno viduryje
yra beveik lygaus paviršiaus Poliarinė plynaukštė. rytų Antarktidoje, be P. ašigalio, yra P.
magn. polius (65° p. pi., 140° rytų ilg.), P. geomagn. polius (78°30' p. pi., - 11° rytų ilg.),
Neprieinamumo polius (83° p. pi., 65° rytų ilg.) - sąlyginis Antarktidos centras. V.
Antarktidoje ledyno plotas 2,1 mln. km2 (iš jų 0,3 mln. km2 Antarktidos pusiasalyje), vid.
storis 910 m. Ledyno reljefas sudėtingas.
Po ledu yra aukštų kalnų, lygumų, gilių įdubų. rytų Antarktidos lygumos: Vakarų, Rytų,
Šmidto. Jas juosia Gamburcevo, Princo Karolio, Vernadskio poledyniniai kalnagūbriai
(iki 3100-3700 m). V. pakraščiu einaTransantarktidos kalnai (4000 km ilgio), kurių
viršūnės kyšo iš po ledo (Kirkpatricko kalba, 4528 m). V. Antarktidoje kalnai dažniau
pertraukia ledo dangą, ypač Antarktidos pusiasalyje. EllsVortho kalnuose yra aukščiausia
A viršūnė -Vinsono masyvas (5140 m). Kitos aukšč. viršūnės -1 lentelėje. Rosso saloje
(Rosso jūra) yra aukščiausias Antarktidoje veikiantis Erebuso ugnikalnis (3794 m). Beydo
įduboje yra žemiausia pasaulyje sausumos vieta - Ben - 1ey plyšys (2538 m žemiau jūros
lygio). 60% Antarktidos krantų juosia šelfiniai ledynai (10% A ploto) - didelės ledo
plokštės, kurių pakraščiai plūduriuoja. Didž. šelfiniai ledynai - 2 lentelėje.
Žemutinėse šlaitų dalyse toli į jūras nutįsusios siauros ledo upės - slenkantieji ledynai. Jų
slinkimo greitis 300-1500 m per metus. Dažnai slenkantieji ledynai maitina šelfinius
ledynus, pvz., didžiausias pasaulyje Lamberto ledynas (470 km ilgio, iki 120 km pločio)
maitina Amery šelfinį ledyną. Nuo šelfinių ir slenkančiųjų ledynų atskilę luistai virsta
ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės plukdo į šiaurę. 1956 nuo Ronne's -Filchnerio šelfinio
ledyno atskilo 335 km ilgio ir 97 km pločio ledo luistas, 1964 nuo Amery - 160 km ilgio
ir 50-70 km pločio. Tokio dydžio ledynas susidaro per 30 metų. 1986 nuo Ronne's
-Filchnerio šelfinio ledyno atskilo 13 000 km2 užimantis ledo luistas, iš kurio susidarė trys
150 km ilgio ledkalniai.

2 lent. Antarktidos didž. šelfiniai ledynai

Šelfinis ledynas Plotas (km2 m. Ledo didž. storis (m)
Rosso 525 000 700
Ronne's -Filchnerio 433 000 1300
Larseno 86000 500
Shackletono 70000 190
Amery 40000 800
Vakarų 40000 100
Kai kurios A dalys vadinamos Žemėmis. rytų Antarktidoje yra Karalienės Matildos,
Wilkeso, Viktorijos, Enderby Žemės, V. Antarktidoje - Marie Byrd, EllsVortho Žemės.
2,4% A teritorijos sudaro nunatakai (iš po ledo kyšančios kalnagūbrių viršūnės) ir
Antarktidos oazės (nedideli akmenuoti pakrančių ir tarpukalnių plotai). Jose įsikūrusios
dauguma moksl. stočių. Didžiausia Bungerio oazė (952 km2 m. yra ties 100°25' rytų ilg.;
dar yra Vestfoldo, Griersono, Schirmacherio ir kt. oazės. Vasarą A oazėse iš tirpstančio
ledo susidaro upės, ežerai. Ežerų yra nuolat užšalusių, užšąlančių žiemą ir neužšąlančių
(mineralizuotų). Didžiausias ežeras Figurnoje (15 km2 m. yra Bungerio oazėje. Ilgiausia
upė (teka tik vasarą) - Onyxas (30 km ilgio; Wrighto oazėje). Gamtinis žemėlapis. Pav.
Petras Lingė GEOLOGINĖ SANDARA. Antarktidą sudaro f Rytų Antarktidos platforma
ir V. Antarktidos raukšlėtoji sritis, ištįsusi žemyno pakraščiu nuo Rosso j. iki Drake'o sąs.
Raukšlėtoji sritis susiformavo kreidos periodo pab. iš paleozojaus ir mezozojaus uolienų
(storis iki 17 km). Seniausios jų yra kambro karbonatai, ordoviko konglomeratai,
pilkalniai, molio skalūnai, triaso ir juros bazaltai, andezitai, liparitai, jų tufai ir pilkalniai
(storis iki 10 km), kreidos sistemos smiltainiai ir molio skalūnai. Uolienų sluoksniams
raukšlėjantis jas suskaidė granito, diorito ir gabro intruzijos; susidarė urano, molibdeno,
vario rūdos, auksas, sidabras. Platformos ir raukšlėtosios srities sandūroje susidarė gilus
prieškalnių įlinkis, tarpukalnių įlinkiai, siauri ir gilūs grabenai, kurie paleogene ir neogene
prisipildė vulkaninių ir terigeninių uolienų. Tektoninis žemėlapis. Petras Musteikis
KLIMATAS žemyninis ir labai šaltas (ledas atspindi 90% saulės spinduliuotės). Žemyno
viduriui būdingas anticikloninis režimas, pakraščiams - cikloniniai sūkuriai. Dideli oro
temperatūros svyravimai. Šalčiausiu mėn. (liepos) oro vidutinė temperatūra žemyno
gilumoje nuo -60 iki -80, pakrantėje nuo -8 iki -35 °C; šilčiausiu mėn. (sausio;
atitinkamai) nuo -30 iki -50, ~2 "C. Žemiausia oro temperatūra Žemėje (-89,2 °C)
užregistruota 1983 m. liepos 23 d. Vostoko stotyje. Iš žemyno vi dūrio į pakraščius pučia
pastovūs stiprūs (ypač žiemą) vėjai. Balandžio -spalio mėn. jie pučia visą parą, lapkričio
-kovo mėn. - naktį. Virš Pietų vandenyno susidarantys ciklonai juda aplink A, kartais
pasiekia pakrantes ar net žemyno gilumą. Kai ciklonų ir nuotėkinių vėjų kryptys sutampa,
kyla uraganiniai vėjai. Stipriausias vėjas pasaulyje (~90 m/s) užregistruotas Karaliaus
Jurgio V Krante. Wilkeso Žemės pakrantėje užregistruota 340 audringų dienų per metus.
Saulė pakyla neaukštai, tačiau stipriai spinduliuoja. Skiriamos 4 koncentrinės klimato
zonos: vidurio, nuotėkinių vėjų, pakrančių ir vandenyno. Vidurio zonoje orai labai šalti,
sausi, nelabai debesuoti, be stiprių vėjų; kritulių 30-50 mm per metus (daugiausia ledo
kristalėliai). Nuotėkinių vėjų zona (700-800 km pločio) yra žemyninio ledyno šlaituose;
kritulių iškrinta 100-250 mm per metus. Pakrančių zona yra žemutiniuose, stačiausiuose
ledynų šlaituose, kurių plotis nuo keliasdešimt iki kelių šimtų kilometrų; iškrinta 600-700
mm kritulių per metus. Vandenyno zonoje (šelfinių ledynų pakraščiuose ir prisišliejusiose
salose) būna labai stiprūs vėjai, daug kritulių, didelis santykinis oro drėgnis, dažni rūkai.
AUGALIJA IR GYVŪNIJA. A oazėse vasarą želia samanos ir kerpės. Antarktidos
pusiasalio pakrantėje rasta 4 rūšių augalų: vienametė miglė (adventyvinė), antarktinė
šluotsmilgė, antarktinis vėdrynas, antarktinė sidabražolė. Antarktidoje gyvena apie 12
rūšių paukščių. Žemyno pakraščiuose peri pingvinai (labiausiai paplitę imperatoriškieji ir
Adelės). Pakrantėse veisiasi banginiai ir ruoniai. Petras Lingė GEOGRAFINIŲ TYRIMŲ
ISTORIJA. Antarktidą 1820 m. sausio 27 d. atrado (ties 69°23' p. pi. ir 2°35' v. ilg.) F.
Bellingshauseno ir M. Lazarevo (Rusija) vadovaujama ekspedicija, plaukusi aplink
pasaulį. 1820 m. sausio 30 d. A pasiekė E. Bransfieldo (Didžioji Britanija),o m. lapkričio
18-N. Palmerio (JAV) vadovaujamos ekspedicijos. 1837-43 A krantus tyrė J. S. C.
Dumont-D'Urville'io (Prancūzija), C. \Vilkeso (JAV), J. C. Rosso (Didžioji Britanija)
vadovaujamos moksl. ekspedicijos. Buvo manoma, kad atrastos salos. 1895 m. sausio 24
d. C. E. Borchgrevinkas (Norvegija) pirmasis išsilaipino Antarktidoje ir 1898-1899 m.
pirmasis čia žiemojo. 1911 m. gruodžio 14 d. R. Amundsenas (Norvegija), keliaudamas
šunų traukiamomis rogėmis, pirmasis pasiekė P. ašigalį. 1912 m. sausio 17 d. P. ašigalį
pasiekė R. Scotto (Didžioji Britanija) vadovaujama ekspedicija. 1929 R. Byrdas (JAV)
lėktuvu perskrido P. ašigalį, 1935 L. Ellsworthas (JAV) perskrido žemyną. XX a. l pusėje
A tyrė N. O. Nordenskomisijoldo (Švedija), R. Scotto (Didžioji Britanija), J. B. Charcot
(Prancūzija), E. von Drygalskio, W. Filchnerio (Vokietija), D. MaVsono (Australija), C.
A. Larseno (Norvegija) ir ypač (1928-47 m. R. Byrdo vadovaujamos ekspedicijos. Nuo
1946 JAV rengė A moksl. tyrimų programas (įkurta McMurdo moksl. stotis). 1957-58
tarpt, geofiz. metais kompleksinius moksl. tyrimus atliko 12 valstybių (Argentina,
Australija, Belgija, Čilė, Didžioji Britanija, Japonija, JAV, N. Zelandija, Norvegija, PAR,
Prancūzija, SSRS). 1958 Hagoje įkurta tarpt, moksl. organizacija - Antarkties tyrimo
moksl. komitetas, kuris ėmė koordinuoti A tyrimo programas, sudarinėti tarpt,
konvencijas. 1957-58 V. E. Fuchso ir E. Hillary (Didžioji Britanija) vadovaujama 12
žmonių ekspedicija pirmoji pėsčiomis per 98 dienas perėjo skersai A. 1962 McMurdo
stotyje (JAV) pradėjo veikti pirmoji AE. 1974 JAV Geologijos tarnyba šelfe rado naftos.
1989 P. ašigalį sausuma pasiekė pirmosios moterys -V. Murden ir S. Metz (JAV). 2000
Antarktidoje veikė -50 moksl. stočių. PetrasLingė Dar f Antarktis: TEISINĖ PADĖTIS.
Antarktidos platfdrma f Rytų Antarktidos platforma.
Antarktidos pusiasalis yra Antarktidoje, į pietus nuo P. Amerikos, tarp Bellingshauseno ir
Weddellio jūrų. Nuo 74° p. pi. ištįsęs į šiaurę -1200 km. Plotis iki 200 km. Didesniąją A
dalį užima 1500-2000 m aukščio ledyninė plynaukštė; didžiausias aukštis -4191 m
(Jacksono kalba). Keletas užgesusių ugnikalnių. A šiaurinės dalis vadinama Grahamo
Žeme, p. - Palmerio Žeme. Augalija menka (keletas žolinių augalų rūšių, samanos,
kerpės); pakrantėse gyvena ruoniai, pingvinai. Pusiasalyje įsikūrusios įvairių šalių moksl.
stotys.
antarktinė juosta, Žemės geogr. juosta, apimanti Antarktidą, kai kurias Antarkties salas ir
P. vandenyno dalį. A Šiaurės riba eina šilčiausio mėnesio 5 °C izoterma. Radiacijos
balansas neigiamas (O > R > - 83 736 J/cm:). Vyrauja antarktinės oro masės. Vandenyno
paviršiuje dreifuojantys ledai, sausumoje kontinentiniai ledynai. Ištisus metus pučia v.
vėjai, jų greitis kartais siekia 75-90 m/s. Jūrose būna apie 20 m aukščio bangų. Vytautas
Dvareckas
antarktinis klimatas, T poliarinio klimato atmaina.
antėrktinis 6ras, šalta oro masė, kuri formuojasi virš Antarkties. Būdinga žema
temperatūra žiemą ir vasarą, mažas drėgnumas. Kontinentinis A (formuojasi virš žemyno)
labai šaltas (daug šaltesnis negu arktinis oras). Virš vandenyno susiformavęs A už
kontinentinį šiltesnis ir drėgnesnis. Nuo vidutinių platumų oro masių A skiria kelios
antarktinio fronto atšakos, juosiančios Antarktidą ties 60-65° p. pi. Kai kada A įsiveržia į
vid. platumas, pasiekia Australiją ir P. Ameriką. Arūnas Sukantis
Antarktis, poliarinė ir subpoliarinė P. pusrutulio sritis, apimanti f Antarktidą, gretimas
salas ir jas supančius 3 vandenynų plotus (Pietų vandenyną). A Šiaurės riba laikoma
konvergencijos zona, ties kuria vandenyno paviršiuje vasarą susiduria šiltesni vid. juostos
vandenys su šaltais antarktiniais vandenimis. Ši riba nepastovi, per metus kinta tarp 48° ir
61° p. platumos. A sausumai, be Antarktidos ir jos pakrančių salų, priklauso Folklando, P.
Še - 1ando, P. Orkney, P. Sandwicho salynai, Kergueleno, P. Georgijos, Princo Edvardo,
Crozet, Balleny, Bouvet salos ir daug mažų salelių. Bendras A plotas -52,5 mln. km2.
GAMTA. Antarktidą juosia maždaug iki 500 m gylio lėkštas šelfas (jame yra ir gilesnių
įdubų). A vandenynų dugne yra gilių dubumų (Afrikos -Antarktidos iki 6737 m,
Australijos -Antarktidos iki 6089 m, Bellingshauseno iki 5395 m). Jas skiria
povandeniniai kalnagūbriai; daugelis A salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. A klimatas
atšiaurus, žema oro temperatūra (minimali Antarktidoje užregistruota temperatūra -89,2
°C), stiprūs vėjai, sniego audros, rūkai. A jūrų p. dalis yra antarktinėje, šiaurinės dalis -
subant arktinėje klimato juostoje. A Šiaurės pakraštyje šilčiausiu mėnesio vidutinė
temperatūra neviršija 10 °C, šalčiausiu -O °C. Visus metus pučia v. vėjai, kurių greitis
kartais siekia 75-90 m/s. A jūros audringiausios pasaulyje. Radiacijos balansas neigiamas
(O > R > - 83 736 J/cm2; albedas >90%). Žiemos pabaigoje jūrų ledai supa Antarktidą
500-2000 km pločio ruožu ir užima apie 20 mln. km2. Daug ledkalnių. A priklauso
Antarktinei fitogeografinei sričiai. Augalija labai menka, daugiausia samanos, kerpės,
dumbliai; Antarktidos pusiasalyje keletas rūšių žolinių augalų, salose jų rūšių daugiau (-
20% endeminių). Subantarktinėje klimato juostoje esančiose A salose auga tundros
augalija; yra augalų (samanos, varnauogės, smilgenės, motiejukai, raktažolės, glažutės,
gencijonai) augančių ir Šiaurės subar komitetinėse srityse. A sausumos fauna labai
skurdi, vietinių žinduolių nėra. Būdingiausi paukščiai - pingvinai (ypač imperatoriškasis,
karališkasis ir Adelės). Vasarą salose daug audrapaukščių, albatrosų, kirų. Yra endeminių
paukščių rūšių (baltasis sėjikas, antarktinis kalviukas, georginė antis). A jūrų faunai
būdingi planktoniniai vėžiagyviai, kuriais minta žuvys, paukščiai ir jūriniai žinduoliai.
Endeminės žuvys yra baltakraujės lydekos ir nototenijos. A jūrose gyvena ruoniai (jūrų
dramblys, jūrų leopardas, šiaurinis jūrų lokys), banginiai (mėlynasis, finvalas, silkinis,
kupročius, kašalotas, daiginis delfinas). Vytautas Dvareckas TEISINĖ PADĖTIS. A teis.
režimą nustato Antarkties sutartis, kurią 1959 m. gruodžio 1 d. (įsigaliojo 1961 m. birželio
23 d.) Vašingtone pasirašė 12 valstybių: Argentina, Australija, Belgija, Čilė, Didžioji
Britanija, Japonija, JAV, N. Zelandija, Norvegija, PAR, Prancūzija, SSRS; 1977
prisijungė Lenkija, 1981 Vokietija. Sutartį yra pasirašiusios daugiau, kaip 40 valstybių
(2000 m. . Sutartis skelbia A demilitarizuota zona, naudojama tik taikiems tikslams;
draudžiami bet kokie kar. pobūdžio veiksmai (kar. bazių kūrimas, kar. manevrai, bet kurių
rūšių ginklo bandymai, branduoliniai sprogdinimai, radioaktyviųjų medžiagų laidojimas).
Valstybėms suteikta moksl. tyrinėjimų laisvė. Numatyta valstybių veiklos kontrolė:
kiekviena valstybė, sutarties dalyvė, turi teisę siųsti stebėtojus, galinčius bet kuriuo metu
tikrinti visus A rajonus, stotis, įrenginius, ekspedicijas, laivus, lėktuvus, krovinių
iškrovimo ir pakrovimo punktus. Šaukiami konsultaciniai pasitarimai (balso teisę turi tik
pirmosios 14 pasirašiusiųjų valstybių; po 1991 vietoj SSRS -Rusija), kuriuose svarstomi
moksl. tyrimų, moksl. bendradarbiavimo, inspektavimų, gyvųjų išteklių apsaugos ir kt.
klausimai. Antarkties sutartis nesprendžia klausimo dėl teritorinių pretenzijų, kurias yra
pareiškusios
7 valstybės (Argentina, Australija, Čile^Didžioji Britanija, N. Zelandija, Norvegija ir
Prancūzija). Sutartyje pažymėta, kad ankstesnės pretenzijos nei pripažįstamos, nei
paneigiamos, tačiau jokia nauja pretenzija negali būti pareikšta tol, kol galioja ši sutartis.
Antarkties sutartis papildyta 1988 m. birželio 2 d. Konvencija dėl veiklos išgaunant
Antarkties mineralines iškasenas reguliavimo ir 1991 m. spalio 4 d. Madrido aplinkos
apsaugos protokolu; pastarajame A paskelbta Taikos ir moksl. tyrimų gamtos rezervatu,
50 m. uždrausta naudingųjų iškasenų gavyba.
Antasarės pilkapynas, Laukių pilkapynas, Sarių pilkapynas, yra Švenčionių rajono
savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Antasarės kaimo. XIX a. pab. buvo 2 pilkapių
grupės: v. grupėje 15, r. - 36 pilkapiai. Daugelis rytų grupės pilkapių apjuosti akmenų
vainikais. Sampilai 8-18 m skersmens, 1,2 m aukščio, apardyti. 1894 F. Pokrovskis ištyrė
2 pilkapius v. ir 5 rytų grupėje. Duobėse po sampilu ir ant pagrindo rado kapų (5- VI a. ).
Viename pilkapyje buvo žmogaus ir žirgo griaučiai. Per 1958 A žvalgomuosius tyrimus
Istorijos instituto archeologai rado 17 pilkapių: 9 ariamajame lauke, kitus - miške. 1971
jie ištyrė (vadovė O. Kuncienė) 5 pilkapius. Viename pilkapyje rasti žirgo griaučiai,
kituose - degintiniai žmonių kapai (7- VIII a. ). Įkapės negausios. Adolfas Tautavičius
Antašava, miestelis Kupiškio rajono savivaldybės ir seniūnijos teritorijoje, Pyvesos
dešinysis krante; parapijos centras. 276 gyv. (2001 m. . Keliai į Kupiškį, Vabalninką. Šv.
Hiacinto (Jackaus) bažnyčia. Paštas, pagr. mokykla (nuo 1993 m. , kultūros namai (nuo
1959 m. , biblioteka. A rytų dalyje - XIX a. dvaro sodyba su klasicistiniais pastatais
(archit. M. Šulcas) ir parku. Rūmai (1820 m. dviaukščiai, su puošniu, dideliais
modiljonais dekoruotu antablementu. Viduje geriausiai išliko miegamojo kambario
jonėniškojo orderio ir šokių salės dorėniškojo orderio puošnus dekoras. Dviaukštis svirnas
( XIX a. l pusė) sumūrytas iš akmenų su skaldos mozaika. Kiti žymesni pastatai:
klasicistinė klebonija (1820, archit. M. Šulcas), medinė bažnyčia (1862 m. ir akmenų
mūro varpinė ( XIX a. ). Pav. Vidmantas Daugirdas ir kt. ISTORIJA. Iki XVIII a. pab. A
buvo vadinama Papyvesiu (dvaras minimas nuo 1595 m. . 1792 dvaro savininkas
Hiacintas Antašauskas (pagal šią pavarde ir A pavadinimas) pastatydino Šv. Hiacinto
(Jackaus) bažnyčią (perstatyta 1862 m. . Nuo jo A ir gavo vardą. XIX a. pab. A vadinama
miesteliu. 1906 m. įkurta parapija, 1914 - pradinė mokykla (1949-1993 m. septynmetė,
aštuonmetė, nepilna vidurinė, devynmetė). 1921-22 dalis miestelėnų išsikėlė į
vienkiemius. Sovietinės okupacijos metais buvo apylinkės centras (1944-1988 m. , kurį
laiką - kolūkio centrinė gyvenvietė. 1948 sov. valdžia iš A ištrėmė 9 gyventojus. 1923
miestelyje buvo 73, dvare -10, vienkiemiuose - 44 gyv.; 1959 miestelyje buvo 125,1970 -
197,1979 - 205,1989 - 240 gyv. Kazys Misius
Antatilčių piliakalniai yra Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Antatilčių
kaimo. I piliakalnis yra kaimo rytų pakraštyje, prie Plaštakos ir Siesarties santakos. iš
Šiaurės rytų ir p. jį juosia upių slėniai, iš vakarų prieina aukštuma. Aikštelė keturkampė,
50 x 20 m dydžio, jos Šiaurės Kraštas 3 m aukštesnis už pietinį. Aikštelės rytų ir vakarų
dalyje yra po 2 (25 ir 30 m ilgio bei 0,5 ir 3 m aukščio) pylimus. II piliakalnis yra kaimo
pietvakarių pakraštyje, prie bevardžio upelio ir Siesarties santakos. Aikštelė nuplauta,
išlikusi tik jos vakarų dalis, apjuosta dviem 3,5 ir 5 m aukščio pylimais ir grioviais. 1987
ištirtos (tyrimų vadovas G. Zabiela) pylimo liekanos (11,3 m2 m. . Po juo rastas pirmųjų
amžių kultūros sluoksnis su brūkšniuotąja keramika, ant jo apie 1 tūkstantmečio 2 pusėje
supiltas pylimas. 200 m į rytus yra alkakalniu vadinama kalvelė; jos pietvakarių pašlaitėje
rasta l tūkstantmečio vid. ir 2 pusės gyvenvietė (ištirta 14 m2 m. su dirbiniais geležiniu
pjautuvėlio pavidalo peiliuku, lipdytąja ir žiestąja keramika. Vytautas Daugudis
Antazavė, kaimas Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Zalvės ežero; seniūnijos
centras. 506 gyv. (2001 m. . Dievo Apvaizdos bažnyčia. Girininkija, paštas, vidurinė
mokykla (nuo 1954 m. , vaikų globos namai (nuo 1961 m. , kultūros namai (nuo 1949 m. ,
biblioteka (nuo 1951 m. . Žymesni statiniai: barokinė bazilikinė medinė bažnyčia (past.
1794 m. , akmenų mūro varpinė (past. 1827 m. , mūriniai neobarokiniai vartai (past. 1889
m. . Zalvės ežero šiauriniame krante XVIII amžiui būdingo taisyklingojo plano parkas (5
ha). A apylinkėse yra Duburio ir Kampuolio hidrografiniai draustiniai. Miestelis pirmą
kartą paminėtas 1560. XVIII a. įkurtas dvaras (rūmai projektuoti L. Gucevičiaus). 1794
įsteigta parapija. 1864 buvo įkurta valdiška pradžios mokykla. 1895-1944 veikė pradžios
mokykla, 1944-47 progimnazija, 1947-54 septynmetė mokykla. Nuo RI valdymo laikų iki
1950 valsčiaus, sovietinės okupacijos metais apylinkės centras, kolūkio centrinė
gyvenvietė. 1923 miestelyje buvo 66, dvare 101, 1959 kaime 133, 1970 - 497, 1979 - 603,
1989 - 628 gyventojai. Pav. Algė Jankevičienė irkt.
Antazavės šilo kautynės įvyko 1944 m. gruodžio 27 d. Antazavės valsčius (Zarasų
apskritis) tarp Lietuvos partizanų ir NKVD kariuomenės bei stribų. Baudėjų dalinys (-400
žm.) apsupo Antazavės šile 1944 m. gruodžio 15 d. įrengtą ir gerai įtvirtintą Lokio
rinktinės, kurią sudarė Dusetų (vadas M. Kazanas), Antazavės (T. Sabaliauskas), Kriaunų
(B. Galvonas) ir Obelių (J. Streikus) partizanų būriai (-80 žm.; vadas M. Kazanas),
stovyklaviete. Partizanai turėjo 4 lengvuosius kulkosvaidžius, baudėjai - sunkiųjų
kulkosvaidžių bei minosvaidžių. Išsikasę apkasus, medžių išvartomis užblokavę kelius
partizanai pasirengė žiedinei gynybai ir atmušė du priešo puolimus. Pavakary
atsišaudydami pro apsupties žiedų sandūrą pasitraukė į Salinių kaimą. Per A žuvo vienas
partizanas, buvo sužeistas M. Kazanas, nukauta, manoma, apie 20 NKVD kareivių bei
Stribų. Kęstutis Kasparas, Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė
antbarzdė (Epipogium), gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalų gentis. Viena rūšis -
belapė A (E. aphyllum). Paplitusi Vid. ir P. Europoje, M. Azijoje, Sibire, Kaukaze, Tol.
Rytuose. Šakniastiebis mėsingas, šakotas. Stiebas gelsvas. Lapai maži, žvyniški, gelsvi.
Žiedai netaisyklingi, 12-14 mm ilgio, nusvirę, kvapūs, po kelis sukrauti viršūninėje
kekėje. Saprofitas, neturi chlorofilo ir šaknų. Dažniausiai auga eglynuose bei mišriuose
miškuose, ūksmingose vietose, humusingame, silpnai rūgščiame dirvožemyje. Lietuvoje
labai reta. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pav. Živilė Lazdauskaitė
ante... Tanti...
antecedentas (lot. antecedens, kilni, antecedentis - pirmesnis), pirmasis implikacijos
teiginys, iš kurio vedamas konsekventas (sekmuo). Jungtyje jei..., tai A yra daugtaškio
vietoje, teiginyje jei p, tai ą A yra p. Jo ir konsekvento ryšys - pagrindinė log. sekos
problema. Visos implikacijos išsaugo reikalavimą, kad iš teisingo A neišvedamas
klaidingas konsekventas. A ir konsekvento turinio ryšys reiškiamas ir sąlyginiu teiginiu,
numatančiu prasminį ryšį, kai A laikomas konsekvento pagrindu, priežastimi. Romanas
Plečkaitis
antefiksas (lot. antefixus - iš priekio pritvirtintas), plokštės pavidalo archit. elementas,
puošiantis stogo atbrailą. Būna trikampis arba pusapskritis, puoštas įv. motyvų (palmetės,
akanto, antropomorfiniu, zoomorfiniu) reljefais. A ritmiškai dėstyti ant stogo kraštų (slėpė
stogo dangos nelygumus). Daryti iš terakotos, kai kada akmens, marmuro. Būdingas
senovės graikų, romėnų architektūrai. Pav.
Anteilis Džordžas tG.Antheil.
'Antej', žieminių obelų veislė. Sukurtas Baltarusijoje. Obelys vid. augumo, plačiais
piramidiškais, vid. tankumo vainikais. Derėti pradeda 4-5 augimo sode metais, derlingos;
ištvermingos žiemą. Obuoliai dideli (-140 g), apvaliai kūgiški, kartais briaunoti, žalsvai
geltoni, įsaulyje avietinio raudonumo; tinkami gabenti; minkštimas gelsvai baltas,
švelnus, sultingas, rūgščiasaldis. Vaisiai skinami rugsėjo pab., vartojami iki vasario -kovo
mėn. Veislė atspari rauplėms, vėžiui -vidutiniškai. Lietuvoje rajonuota 1996. Algimantas
Bandaravičius, Algirdas Lukoševičius
Antėjas (Antaios), Antajas, graikų mitologijoje gigantas. Libijos valdovas. Poseidono ir
Gajos (Žemės) sūnus. Buvo nenugalimas, kol lietė motiną žemę. Visus svetimšalius
kviesdavo grumtis ir užmušdavo, o iš kaukolių pastatė Poseidonui namus. Heraklis kelyje
į Hesperidžių sodą sutiko Antėją ir pakėlęs jį nuo žemės pasmaugė. Aleksandra Teresė
Veličkienė
anteklizė (f ante... + graikų klišis - palinkimas), didelė ir sudėtinga Žemės plutos pakiluma
platformoje. Plotas 50-500 tūkst. km2. Susidaro per ilgą laiką dėl skirtingo Žemės plutos
dalių judėjimo greičio. Būna pailgos ir netaisyklingos formos. 4 nuosėdinė danga
nedidelio storio, daug sedimentacijos pertrūkių; šlaitų kryptimi jos storis didėja (pilnesnis
geologinis pjūvis). Dažnos intruzijos. R. Europos platformos Baltarusijos -Mozūrijos
anteklizės šlaitas apima Lietuvos pietryčius ir rytus. Saulius Š/iaupa
Antelami Benedetto (Benedetas Antelamis) 1150, manoma, Lombardija - 1230 Parma,
italų skulptorius ir architektas. Žymiausias romaninio stiliaus menininkas Šiaurės
Italijoje. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje, manoma, dirbo Provanse, mokėsi skulptūros
Arles'yje. Vienas pirmųjų A darbų - Parmos katedros transepto marmurinis reljefas
Nuėmimas nuo kryžiaus (l 178 m. ; jame ryški Provanso stilistika. 1188-1218 dekoravo
Borgo San Donnino (dab. Fidenzos) katedrą, nuo 1196 rekonstravo ir dekoravo Parmos
bažnyčios baptisteriją (baigta 1270 m. , 1226 sukūrė Vercelli katedros sakyklą.
Paskutinysis ir svarb. darbas - Vercelli Šv. Andriejaus katedros statyba ir dekoravimas
(baigta 1227 m. . A vėlyvajai kūrybai būdinga romaninio ir gotikos stilių sąsaja. Priklausė
statybininkų sąjungai Magistri Antelami. Pav. Jūratė Tu - 1ytė
antema (angl. anthem < gi. antiphonos - atsiliepiantis), anglų choro muzikos žanras;
anglikonų rel. giesmė gimtąja kalba pagal Biblijos, maldyno, kt. rel. ar moralinio turinio
tekstus. Giedama per pamaldas, bažn. ir valst. ceremonijas. A yra 2 tipų: full anthem ir
verse anthem. Full anthem (atsirado XVI a. ) giedama choro a cappella, artima lot.
polifoniniam motetui (komp. T. Tallio, J. Sheppardo, W. \Vhitbroko A). Verse anthem
(nuo XVII a. ) pagrįsta solo ir choro epizodų kaita su instrumentų (vargonų) pritarimu.
XVII a. pab. verse anthem, papildyta instr. epizodais, ėmė panėšėti į kantatą solistams,
chorui ir orkestrui (kūrė C. Tye, R. White'as, W. Byrdas, H. Purcellis ir kt.). A ypač
ištobulino G. F. Handelis (kūrė vestuvių, laidotuvių, karūnavimo progomis). XVIII a. pab.
A plito Amerikoje, Italijoje. XX a. A sukūrė V. Williamsas, J. Irelandas, L. Berkeley.
Dabar A bažn. giedojimui nebekuriama. Danutė Kalavinskaitė
antėmijas (graikų anthemion - gėlytė), juostinis ornamentas iš ritmiškai kaitomų f
palmečių, stilizuotų lapų arba sausmedžio žiedų, išdėstytų statmenai dekoratyvinei juostai.
Dažnas senovės graikų ir romėnų architektūroje, keramikoje. Kartu su kt. antikiniais
motyvais paplito XVIII- XIX a. klasicistinėje architektūroje, balduose, kituose
dailiuosiuose dirbiniuose. Pav. Lijana Šalavičiūtė
Antėmijas Traliėtis (graikų Anthemios), VI a. l pusė Tralės (Lidija), bizantiečių
matematikas, architektas. 532 imp. Justinianas pavedė A Konstantinopolyje vietoj
sudegusios senovės bažnyčios suprojektuoti Šv. Sofijos soborą. A dirbo kartu su
Izidoriumi Miletiečiu. Soboras garsėjo 32 m skersmens kupolu, paremtu jo atramas
slepiančia arkada. 558 per žemės drebėjimą kupolas sugriuvo, 563 atstatytas. Teoriniuose
veikaluose A architektūrą apibūdindavo kaip geometrijos pritaikymą tvirtoje medžiagoje.
Pav.
antena (lot. antenna - laivo stiebo skersinis), įtaisas elektromagn. (radijo) bangoms
spinduliuoti arba priimti. Siunčiamoji A radijo bangų siųstuvo sukurtą aukštadažnių
elektromagn. virpesių energiją bangomis kryptiškai išspinduliuoja erdvėje. Priimamoji A
pagauna tik dalį iki jos atsklidusių radijo bangų energijos ir imtuvo įėjimo elektros
grandinėse sukuriama aukštadažnė elektros srovė, kuri sustiprinama bei detektuojama ir
atkuriamas pasiųstasis signalas. Anteną nusakantys elektros parametrai būna energiniai
(spinduliuojamoji galia, žadinimo galia, naudingumo koeficientas, spinduliavimo varža,
nuostolių varža, įėjimo pilnutinė varža, banginė varža) ir kryptingumo (spinduliuotės
charakteristika, spinduliuotės diagrama, kryptingumo ir stiprinimo koeficientai). A
paprastai dirba vienu dažniu (suderintosios A) arba tam tikroje dažnių juostoje. Pagal
veikimo principą A skirstomos į laidines (veikimas pagrįstas laidais tekančių aukštadažnių
srovių spinduliuojama energija) ir interferencines (veikimas pagrįstas daugelio šaltinių
spinduliuojamų bangų interferencija erdvėje). Paprastosios laidinės simetrinės A (l pav.) -
tai simetriniai vibratoriai, dipoliai, V formos, rombinės, rėminės, magnetinės (feritinės) A.
Sudėtingosios simetrinės A (2 pav.) - gardelinės antenos, bėgančiosios bangos,
logaritminio periodiškumo, sinfazinės horizontaliųjų dipolių A. Laidinės nesimetrinės A
-tai metaliniai bokštai, stiebai, vamzdžiai, strypai, laidai, T, T raidės pavidalo (3 pav.),
skėtinės, Alexandersono, Beverage'o A. Interferencinės A būna apertūrinės, bėgančiosios
bangos, plyšinės ir mišriosios. Iš apertūrinių dažniausiai naudojamos ruporinės, lesinės ir
veidrodinės A (4 pav. 570 psl.). Mišriosios yra, pvz., ruporinės -parabolinės A
(naudojamos radiorelinėse linijose), ruporinės -lęšinės A, gardelinės antenos. Yra A,
spinduliuojančių sukamosios poliarizacijos bangas (vibratorių sistemos, spiralinės,
ruporinės, veidrodinės A), kurios naudojamos radiolokacijoje, kosminio, palydovinio
ryšio linijose. A skirstomos pagal darbo ruožo bangų ilgį. Miriametrinių (100-10 km) ir
kilometrinių (10-1 km) bangų, iš jų ir ilgųjų bangų, A (siunčiamosios - vertikalūs
nesimetriniai įžeminti vibratoriai - būna F, T raidės, skėčio pavidalo; visakryptės;
priimamosios - vienalaidės T, T raidės pavidalo, rėminės, magnetinės, Beverage'o,
goniometrinės A). Hektometrinių bangų (1000-100 m), iš jų ir vidutiniųjų bangų,
siunčiamosios A t.p. yra vertikalūs nesimetriniai įžeminti vibratoriai, kurie
horizontaliojoje plokštumoje visakrypčiai (metalinio bokšto arba stiebo su atotampomis
pavidalo); priimamosios - T", T pavidalo, rėminės, feritinės A. Dekametrinių bangų
(100-10 m), iš jų ir trumpųjų bangų, A sudaro vertikalūs simetriniai arba nesimetriniai
vibratoriai, horizontalūs simetriniai vibratoriai, laidų sistemos. Mikrobangų A labai
įvairios. Radijo ryšys metrinėmis ir decimetrinėmis bangomis tiesioginio matomumo
zonoje palaikomas vibratoriais ir jų sistemomis. Televizijos ir radijo laidos tomis
pačiomis bangomis transliuojamos daugiaaukštėmis turniketinėmis, dipolinėmis,
strypinėmis, plyšinėmis A. Jonosferinio ryšio sistemose naudojamos sinfazinių dipolių
gardelės, direktorinės, rombinės A, meteorologinio ryšio - dire komitetorinės
daugiaelementės A. Decimetrinės, centimetrinės, milimetrinės bangos siunčiamos ir
priimamos direktorinėmis, spiralinėmis, dielektrinėmis, paviršinių bangų, logaritminio
periodiškumo A. Naudojant radiorelines linijas, kosminius retransliatorius ir didelio
kryptingumo A (ruporinės, lesinės, veidrodines) sukurtos tolimojo ir globaliojo ryšio bei
transliavimo sistemos. Pirmąjį elementarų elektros vibratorių (Hertzo dipolį) sukūrė ir
1889 aprašė vokiečių fizikas H. Hertzas. Pirmieji A radijo bangoms siųsti ir priimti
pritaikė rusų išradėjas A. Popovas (1895 m. ir italų radiotechnikas G. Marconi 1896;
pastarasis 1901 užmezgė pirmąjį radijo ryšį per Atlantą. 1957 sukurtos kosminio radijo
ryšio A. Vėliau Visatai tirti buvo pastatyta radioastronominių A (pvz., 305 m skersmens
nejudama veidrodinė A Puerto Rike, Arecibo). Lietuvoje pirmosios radijo bangų
siunčiamosios A įrengtos 1910 m. Kaune kibirkštinėje radiotelegrafo stotyje. 1926 m.
birželio 12 d. pradėjo veikti Kauno radijo stotis su A, nutiesta tarp dviejų 150 m aukščio
stiebų. 1980 pastatytame Vilniaus RTV bokšte įtaisyta keliolika radijo ir televizijos
siunčiamųjų antenų. Laimutis Dičiūnas
Antėnoras (Antėnor), VI a. p.m.e., senovės graikų skulptorius. Sukūrė kovą su tironais
vaizduojančią skulptorius grupę (-510 m. p.m.e. past. Atėnų agoroje, neišliko), marmurine
statulą Kora (-520-510 m. p.m.e. past. Atėnų Akropolyje; vienintelis išlikęs signuotas A
kūrinys). A vienas pirmųjų senovės Graikijoje plastiką pradėjo derinti prie žmogaus kūno
formų. antenos, daugiašerių žieduotųjų kirmėlių, nariuotakojų (vabzdžių, vėžiagyvių,
šimtakojų) poriniai jutimo organai. Vabzdžiai ir šimtakojai turi po vieną, vėžiagyviai - po
dvi A poras. Yra priekinėje galvos dalyje. A reaguoja į temperatūros pokyčius, lytėjimo,
uoslės dirgiklius. Kai kuriems vėžiagyviams A padeda judėti, čiupti maistą, prisitvirtinti
prie daiktų ar kitų gyvūnų. A morfologija yra svarbus nariuotakojų sistematikos požymis.
Pav. Dainius Haroldas Pauža
antepėdijus (vid. a. lot. antependium < lot.anie - priešais + pendere - kyboti),
antependijus, krikščionių altoriaus puošmena - Tmensos priekinės dalies apdangalas.
Būna plokštės arba užuolaidos pavidalo, daromas iš aukso, sidabro ar kito metalo, kartais
medžio, odos, audinio. Dekoruojamas kalstymu, auksavimu, filigranu, tapyba,
siuvinėjimu. Dekorą sudaro Kristaus, Marijos, šventųjų figūros ir jų gyvenimo scenos,
ornamentai. Atsirado IV- V a. (vadintas palijumi); buvo audeklinis, dengė mensą iš
priekio ir šonų. Ankstyvaisiais viduramžiais plito A iš tauriųjų metalų, puošti
brangakmeniais, filigranu. Nuo XI a. naudojamas tik mensos priekiui aptaisyti; atsirado
medinių A, dekoruotų drožiniais ir tapyba. Baroko ir rokoko laikais daryti ir iš odos.
Lietuvoje meniškų A sukurta XVIII-19 amžiuje. A terminas vartotas jau 1483. Pav.
Valentas Cibulskas
anteridis (graikų anthiros - žydintis), sporinių induočių, samanų, daugelio grybų ir
dumblių vyriškasis lytinis organas. Jame susidaro spermatozoidai arba bežiužės gametos -
spermaciai. Kai kurių grybų A vyriškųjų gametų nesudaro, o visas jo turinys susilieja su
kiaušialąste ar archikarpo askogonės turiniu. Pav. Juozas Raugalas
Antes Horst (Horstas Antesas) 1936 m. spalio 28 d. Heppenheim (Hesseno žemė),
vokiečių dailininkas. Vienas pirmųjų naujosios figūrinės dailės kūrėjų Vokietijoje. 1957-
59 dailę studijavo Karlsruhėje. Dirbo ped. darbą; profesorius (1967 m. . Sukūrė tapybos,
grafikos, skulptūros, keramikos kūrinių. Nuo 7 dešimtmečio pr. ėmė kurti figūrines
kompozicijas (Dvi figūros ant kėdžių 1982 m. ; jose dažnas paties sukurtas vad. galvakojo
motyvas.
Antestėrijos, senovės graikų šventės Dioniso garbei. Trukdavo 3 dienas. Pirmąją -
atidarydavo vyno statines, antrąją - simboliškai ištekindavo už Dioniso archonto žmoną,
trečiąją - prie stalų simboliškai kviesdavo mirusius giminaičius. Aleksandra Teresė
Veličkiene
antgerklis (epiglottis), pailgo gaubto lapelio pavidalo elastinė kremzlė, kylanti įstrižai į
viršų už liežuvio šaknies ir paliežuvinio kaulo virš įeigos į gerklas. A viršutinė dalis
išplatėjusi, laisva, užpakaliniame paviršiuje turi iškilimą, o apatinė dalis sudaro siaurėjantį
stiebelį. Ryjant gerklos pakyla į viršų, vedeginės kremzlės priartėja prie A, kuris uždengia
gerklų plyšį. Tuomet maistas jo priekiniu viršutiniu paviršiumi nuslenka į ryklę ir stemple.
Sutrikus A funkcijai į gerklas gali patekti maisto, svetimkūnių - žmogus gali paspringti.
Janina Tutkuvienė
Antheil George (Džordžas Anteilis) 1900 m. liepos 8 d. Trenton (N. Džersio valstija) -
1959 m. vasario 12 d. Niujorkas, JAV kompozitorius, pianistas. Muzikos mokėsi
Filadelfijoje, 1919-21 studijavo kompoziciją pas E. Blochą. 1922-23 koncertavo
Europoje; iki 1928 gyveno Paryžiuje, nuo 1936 - Los Andžele. Ankstyvoji kūryba -
avangardistinė (kūrė paveiktas futuristų, prancūzų kompozitorių susivienijimo Šešetas, I.
Stravinskio ir džiazo). Po 1930 stilius supaprastėjo, įgavo klasicizmo ir romantizmo
bruožų. Sukūrė operas TransAtlantic (1929, polit. satyra pagal savo libretą), Volponė
(1953, pagal B. Jonsoną), Venera Afrikoje (1956 m. , baletų, kantatą, 8 simfonijas (1922-
48 m. , koncertų (fortepijonui, 1926, smuikui, 1946 m. , Mechaninį baletą (3 variantai,
1924-27; garsiausias A kūrinys), Džiazo simfoniją (22 instrumentams, 1925 m. ,
kamerinių ansamblių, sonatų fortepijonui, muzikos kino filmams. Adeodatas Tauragis
Anthemios fAntemijas Tralietis.
Anthony Susan Brownwell (Suzana Braunvel Antoni) 1820 m. vasario 15 d. Adams
(Masačūsetso valstija - 1906 m. kovo 13 d. Rochester (Niujorko valstija), JAV moterų
judėjimo veikėja. 1848-53 dalyvavo blaivybės judėjime, 1856-61 Amerikos kovos su
vergija draugijos veikloje. 1869 su E. C. Stanton įkūrė Nacionalinę moterų rinkimų teisės
sąjungą (1892-1900 jos pirmininkė). 1873 teista už mėginimą dalyvauti rinkimuose.
Viena Tarptautinės moterų tarybos (1888 m. ir Tarptautinės moterų rinkimų teisės aljanso
(1904 m. organizatorių (JAV konstitucijos pataisa, suteikusi moterims rinkimų teisę visoje
šalyje, priimta 1920 m. .
„Anthropological Ouarterly" (Ketvirtinis antropologijos žurnalas) leidžiamas nuo 1921
Vašingtone Amerikos katalikiškojo žurnalistikos universiteto. Spausdina sočiai, ir
kultūros antropologijos straipsnius, knygų apžvalgas, recenzijas, bibliografiją.
anti... (graikų ), aute..., priešdėlis, reiškiantis priešingybę (antifederalizmas), priešiškumą
kam nors (antijudaizmas).
antiadrenėrginiai vaistai (f anti... + f adren (alinas) + graikų ergon - darbas) mažina
simpatinės nervų sistemos poveikį organizmui, todėl mažėja vidaus organų lygiųjų
raumenų tonusas, arterinis kraujospūdis, lėtėja pulsas. Skirstomi} T adrenoblokatorius ir T
antisimpatikotoninilis vaistus. Romualdas Basevičius
antiaritminiai veistai (f antį... + f aritmija) veikia širdies automatinės sistemos
elektrofiziol. procesus, todėl sunormalina sutrikusį širdies ritmą. Specifiniai A yra keturių
grupių: I grupė - natrio srovės kanalų blokatoriai, kurie skirstomi dar į tris pogrupius - IA
(chinidinas, prokainamidas, dizopiramidas), IB (lidokainas, meksiletinas), IC ( -
1ekainidas), II grupė - beta f adrenoblokatoriai, III grupė - kalio ir natrio srovės kanalų
blokatoriai (amiodaronas, sotalolis), IV grupė - kalcio kanalų blokatoriai (verapamilis).
Gydymui A parenkami pagal širdies ritmo sutrikimo rūšį.
Antiatlasas (prancūzų Anti - Atlas, arab. al-Atlas as -§aghir), kalnagūbris Atlaso kalnų
sistemoje, Maroke. Ilgis -600 km. Didžiausias aukštis 2531 m (Imguto kalba), vidutinis
aukštis 1500 m. Susidaręs iš granitų ir skalūnų. Šiaurėje A su Aukštuoju Atlasu jungia
Sirua vulkaninis masyvas.
Antibalkanai, Sredna Gora, kalnai Bulgarijos viduryje, į pietus nuo Balkanų kalnų. Ilgis
( iš vakarų į r.) 285 km. Didžiausias aukštis 1604 m (Bogdano kalba). Nuo Balkanų kalba
juos skiria tektoninės įdubos, Tundžos slėnis. Susidarę iš granitų, kristalinių skalūnų,
smiltainių, klinčių. Yra vario, geležies, mangano rūdų, miner. versmių. Viršūnės
plokščios. Bukynai, pievos. Balneologiniai kurortai (Pavel Banja, Jagoda).
Antibes (An - 1bas), miestas Prancūzijos pietryčiuose, Provanso -Alpių - Žydrojo Kranto
admin. regione, prie Viduržemio j., tarp Nicos ir Kanų. 71 500 gyv. (2001 m. . Klimato
kurortas. Žvejybos ir jachtų uostas. Keramikos, tekstilės, parfumerijos pramonė. Lošimų
namai. Turizmas. Rožių auginimo rajono prekybos centras. Jūrų akvariumas,
delfinariumas. Gėlininkystės mokykla. Grimaldi pilis (14- XVI a. ; dabar Grimaldi
muziejus, jame yra P. Picasso kūrinių). Miestą įkūrė graikai 340 p.m.e. (tada jis vadintas
Antipoliu), vėliau valdė romėnai. 400-1244 -vyskupijos centras, XIV- XVI a. - Monako
valdovų Grimaldi rezidencija. 1481 prijungtas prie Prancūzijos.
antibidtikai (Tanti... + įt.biotikosąjungyvybinis), mikroorganizmų gaminamos arba
gyvulinės ar augalinės kilmės medžiagos, kurių nedidelė koncentracija pasirinktinai
slopina tam tikrų mikroorganizmų augimą, dauginimąsi arba juos sunaikina. Natūralūs A
(benzilpenicilinas, streptomicinas) išskiriami iš mikroorganizmų mitybinių terpių filtratų.
Dauguma A (ampicilinas, oksacilinas) gaminama pusiau sintetiniu, kai kurie
(chloramfenikolis) -sintetiniu būdu. Pagal antimikrobinio veikimo spektrą A skirstomi į
riboto ir plataus veikimo spektro A. Vieni riboto veikimo spektro A - daugelis penicilinų
(benzilpenicilinas, fenoksimetilpenicilinas, oksacilinas, dikloksacilinas), makrolidai
(senos kartos - eritromicinas, naujos kartos - azitromicinas, klaritromicinas), linkozamidai
(linkomicinas, klindamicinas), fuzidino natris, vankomicinas - veikia pasirinktinai
gramteigiamus mikroorganizmus, kiti - polimiksinai (polimiksinas M, polimiksinas B),
monobaktamai (aztreonamas), senos kartos chinolonai (nalidikso rūgštis, oksolino rūgštis)
-gramneigiamus mikroorganizmus. Plataus veikimo spektro A - senos kartos (ampicilinas,
amoksicilinas, tikarcilinas) bei naujos kartos (azlocilinas, mezlocilinas, piperacilinas)
penicilinai, cefalosporinai (I kartos - cefazolinas, cefalotinas, II - cefuroksimas,
cefamandolis, III - cefotaksimas, ceftazidimas, cefoperazonas, IV - cefepimas),
karbapenemai (imipenemas, meropenemas), beta laktamazių inhibitoriai (klavulano
rūgštis, sulba komitetamas, tazobaktamas, vartojami kartu su ampicilinu, amoksicilinu),
tetraciklinai (tetraciklinas, doksiciklinas), chloramfenikolis, aminoglikozidai
(streptomicinas, gentamicinas, tobramicinas, amikacinas), rifamicinai (rifampicinas),
naujos kartos chinolonai (otloksacinas, cipro - 1oksacinas) -veikia daugelį
mikroorganizmų rūšių. Pagal veikimo pobūdį A skirstomi į veikiančius bakteriostatiškai
(tetraciklinai, chloramfenikolis, makrolidai, linkozamidai) irbaktericidiškai (penicilinai,
cefalosporinai, monobaktamai, karbapenemai, aminoglikozidai, rifamicinai, chinolonai).
Vieni A slopina mikroorganizmų ląstelės apvalkalo sintezę (penicilinai, cefalosporinai),
kiti sutrikdo citoplazmos membranos laidumą (polimiksinai), slopina citoplazmos
baltymų (tetraciklinai, chloramfenikolis, aminoglikozidai), nukleorūgščių sintezę
(rifampicinas), mikroorganizmų fermentą girazę (chinolonai). Pagal gydomąjį poveikį A
yra antituberkulioziniai (streptomicinas, kanamicinas, rifampicinas), priešgrybeliniai
(nistatinas, amfotericinas B, ketokonazolis); kai kurie A vartojami ir piktybiniams
navikams gydyti (rubomicinas, bleomicinas). A vartojami mikroorganizmų sukeltoms
infekcinėms ligoms gydyti ir medicinoje, ir veterinarijoje. A gali turėti ir šalutinį poveikį.
Nervų sistemą toksiškai veikia aminoglikozidai, polimiksinai (rečiau - kiti A), kepenis -
tetraciklinai, rifampicinas, inkstus - aminoglikozidai, polimiksinai, vankomicinas; kraujo
gamybą toksiškiausiai veikia chloramfenikolis. Periferinį klausos ir pusiausvyros organą
gali pažeisti aminoglikozidai, vankomicinas. Visi A gali sukelti alergines reakcijas
(dažniausiai penicilinai, cefalosporinai, streptomicinas ir kt. aminoglikozidai, rečiau
-chloramfenikolis), Tdisbakteriozę ir superinfekciją (dažniausiai plataus veikimo spektro
ir geriamieji A). Kandidamikozę gali sukelti tetraciklinai, chloramfenikolis, iš penicilinų -
ampicilinas, enterokolitą - linkozamidai ir kt. A. Neracionaliai (per dažnai, per mažomis
dozėmis) vartojant A gali išsivystyti A atsparių mikroorganizmų padermių. Kai kurie A
(tetraciklinai, fuzidino natris) sukelia stiprų vietinį dirginimą, gali atsirasti virškinamojo
trakto sutrikimų, kai kurie nėščiųjų vartojami A gali sukelti vaisiaus apsigimimų:
tetraciklinai - kaulų, dantų vystymosi sutrikimų, leidžiamieji aminoglikozidai - pažeisti
klausos ir pusiausvyros organą, chinolonai - sutrikdyti kremzlinio audinio vystymąsi.
Mažiausiai toksiški A yra penicilinai, cefalosporinai. 192 VIII a.Flemingas (Didžioji
Britanija) atrado peniciliną; A pavadinimą 1942 pasiūlė S. A. Waksmanas (JAV).
Vytautas Budnikas
anticiklinė ekonominė politika, valstybės makroekonominių priemonių visuma cikliniams
ekonomikos svyravimams mažinti. Ekonomikai reguliuoti taikoma iždo (f fiskalinė
politika) ir pinigų (T monetarinė politika) politika. Kai ekonomika yra nuosmukio
stadijoje, taikoma skatinančioji iždo ir pigių pinigų (kai palūkanų normos mažos) politika.
Infliacijai pristabdyti vykdoma varžančioji iždo ir brangių pinigų (kai palūkanų normos
didesnės už daugiametį vid. lygį) politika. J. M. Keyneso sekėjai teigia, kad rinkos
ekonomika iš prigimties nėra stabili, todėl propaguojama aktyvi ek. politika, pagrįsta
principu eiti prieš vėją (skatinti ekonomiką esant nuosmukiui ir stabdyti jos plėtrą esant
infliacijai). Siūloma taikyti visas iždo ir pinigų politikos priemones pirmenybę teikiant
iždo politikai. Monetaristai (pradininkas M. Friedmanas) tvirtina, kad rinkos ekonomikai
būdingas vidinis stabilumas. Ekonomikos nestabilumą sukelia esminės ek. politikos
klaidos, dėl kurių nedideli cikliniai svyravimai gali virsti rimtais ek. sutrikimais.
Dauguma monetaristų skeptiškai vertina iždo politiką, anot jų, labiau kenkiančią negu
duodančią naudos. Pirmenybė teikiama pinigų politikai pabrėžiant ypatingą pinigų
pasiūlos reguliavimo svarbą ekonomikoje. Monetaristams iš esmės pritaria ir Naujosios
klasikinės mokyklos atstovai (T. Sargentas, R. Barre'as ir kt.). XX a. pab. dauguma
ekonomistų manė, kad ir iždo, ir pinigų politika yra svarbios, nereikia pasikliauti tik
viena. BronėMrazauskienė
anticiklbnas (T anti... +1 ciklonas), aukšto atm. slėgio (aukštesnio už aplinkinį to paties
horizontalaus lygio atm. slėgį) sritis, kurios centre slėgis yra didžiausias. Kai kada (žiemą
virš Azijos) slėgis A centre siekia net 1070 hPa. Būna ir daugiacentrių A. Bariniai
gradientai anticiklone mažesni negu ciklone. Oro srautai anticiklone juda spirale iš centr.
dalies į pakraščius: Šiaurės pusrutulyje - pagal laikrodžio rodykle (dėl kreipiamosios
Žemės sukimosi jėgos), P. pusrutulyje - prieš laikrodžio rodykle. Sinoptiniame
žemėlapyje A vaizduojamas koncentrinių izobarų sistema (pav.). Susidaro vienalytėje,
dažniausiai šaltoje oro masėje. Troposferoje A būna vid. 7° šiltesni negu ciklonai, o
stratosferoje šaltesni. Anticiklone vyrauja žemyneigės oro srovės, sukeliančios adiabatinį
oro įšilimą; vandens garai neprisotina oro ir nesikondensuoja. A apimtoje srityje tvyro
giedri ir sausi orai, pučia silpnas vėjas, gana dažnai būna tyka; žiemą ilgam nusistoja
šalčiai, vasarą - šilti sausi orai. Didelio A skersmuo gali būti iki kelių tūkstančių
kilometrų. A juda dažniausiai 25-40 km/h greičiu, kai kada beveik nejuda. Išsilaiko nuo
kelių parų iki keleto savaičių, ypač jei į A apimtą sritį įeina naujų judrių A. Europos
klimatui turi Įtakos nuo Grenlandijos bei Špicbergeno salų slenkantys A ir ultrapoliariniai
A iš Karos j. bei Šiaurės Sibiro; jie sukelia smarkų atšalimą. Iš Azorų salų aukšto slėgio
srities atslinkę A atneša šiltus orus. Lietuvoje per metus būna vid. 47 A, žiemą per mėnesį
- vid. 3, vasarą - 5 A; dažniausiai atslenka iš Šiaurės , Šiaurės vakarų ir vakarų. Audronė
Ga/vonaitė
anticipacija (lot. anticipatio - iš anksto susidarytas vaizdinys): l (psichol.). Dėl centrinės
nervų sistemos veiklos ypatybių tam tikromis pozomis ar veiksmais pasireiškiantis
aukštesniųjų gyvūnų ir žmogaus organizmo gebėjimas pasirengti reakcijai į kokį nors
įvykį iki jam atsitinkant.
2 (psichol.). Žmogaus gebėjimas numatyti savo elgesio padarinius, būsimų įvykių,
reiškinių tėkmę, modeliuoti jų eigą ir rezultatus remiantis ankstesne patirtimi. A leidžia
žmogui nuolat planuoti savo veiksmus. Terminą XVIII a. vid. pirmasis pavartojo vokiečių
psichol. W. Vundtas. Remigijus Bliumas
3 (genet.). Paveldimos ligos kiekvienoje naujoje kartoje pasireiškimas vis jaunesniame
amžiuje. Ligos eiga būna vis sunkesnė. A būdinga ligoms, kurių priežastis yra padidėjęs
trijų nukleotidų sekos pasikartojimų skaičius, pvz., Huntingtono chorėja. Vaidutis
Kučinskas
4 (ek.). Mokesčių, rinkliavų ėmimas prieš terminą arba skolos padengimas pirma sutarto
laiko.
Anticosti (angį. Anticosti Island, prancūzų Ile - d'Anticosti, Antikostis), sala Šv. Lauryno
įlankoje, prie Kanados pietryčių krantų, į pietus nuo Labradoro pusiasalio. Priklauso
Kanadai (Kvebeko provincijai). Plotas 7941 km2. 400 gyv. (1995 m. . Paviršius žemas
(didžiausias aukštis 191 m). Vidutinių platumų klimatas. Spygliuočių miškai; pelkės,
ežerai. Didž. gyvenvietė-Por tūkstantmenier (medienos eksporto uostas). Salą 1534 atrado
prancūzų keliautojas J. Cartier; iki XVII a. ji buvo vadinama Assomptionu.
antidalelės, elementariosios dalelės, kurių vienos fizikinės charakteristikos sutampa su
atitinkamų elementariųjų dalelių charakteristikomis, o kitos skiriasi tik ženklu. Dalelės ir
jos A masė, sukinys, gyvavimo trukmė vakuume ir kai kurios kt. charakteristikos yra
vienodos. Vienodo dydžio, bet priešingo ženklo yra dalelės ir jos A elektros krūvis,
barioninis krūvis, leptoninis krūvis, T keistumas, T žavumas ir kt. Kelios dalelės yra
visiškai neutralios, pvz., fotonas, neutralusis JT" mezonas; jos ir jų A yra tapačios. A
atsiranda susiduriant didelės energijos elementariosioms dalelėms, vykstant jų
savaiminiams virsmams, branduolių beta skilimui. Vykstant porų atsiradimui
elementariosios dalelės ir jų A atsiranda kartu. Dėl T anihiliacijos A negali ilgai gyvuoti
tarp dalelių. Iš A gali būti sudaryta Tantimedžiaga. A buvimo hipotezę 1928 iškėlė P.
Diracas. Pirmąją A - pozitroną (antielektroną) - kosm. spinduliuose 1932 atrado C. D.
Andersonas (JAV). 1936 juose aptikti teigiamasis ir neigiamasis miuonai (n+ ir u~),
sudarantys dalelės ir antidalelės porą. 1955 E. Segrė ir O. Chamberlainas (JAV) atrado
antiprotonus. 1956 nustatyta, kad tarp dalelių ir A savybių nėra visiškos simetrijos, tokia
simetrija galioja tik stipriajai ir elektromagn. sąveikai, bet negalioja silpnajai sąveikai.
antidepresėntai (f anti... + T depresija), vaistai depresijai gydyti. A veikimo mechanizmas
nėra vienodas, tačiau dažniausiai jie galvos smegenyse gausina biogeninių aminų
(serotonino, noradrenalino, dofamino), kurių trūksta esant depresijai, kiekį. Skiriami
monoaminooksidazės (MAO) inhibitoriai, tricikliai A, selektyvūs serotonino atgalinio
įsiurbimo inhibitoriai, a2 receptorių antagonistai ir kt. grupių A. MAO inhibitoriai
slopindami fermentus monoaminooksidazės (MAO A ir MAO B) stabdo biogeninių
aminų suardymą. Pagal tai, kuriuos fermentus slopina, skiriami neselektyvūs MAO
inhibitoriai, slopinantys abu fermentus (jie yra negrįžtamojo veikimo -fenelzinas,
izokarboksazidas, tranilciprominas), ir selektyvūs grįžtamojo veikimo MAO inhibitoriai
(MAO A inhibitorius moklobemidas, MAO B inhibitorius deprenilis; pastarasis
vartojamas parkinsonizmui gydyti). Tricik liai A (amitriptilinas, imipraminas,
amoksapinas, dezipraminas, doksepinas, nortriptilinas) padidina biogeninių aminų
koncentraciją slopindami serotonino ir noradrenalino atgalinį įsiurbimą nervinėse
galūnėse ir blokuoja daug receptorių (nuo to priklauso jų pašalinis veikimas). Selektyvūs
serotonino atgalinio įsiurbimo inhibitoriai yra - 1uoksetinas, citalopramas,
paroksetinas,fluvoksaminas, sertralinas. a antagonistai (mirtazapinas) blokuoja centrinėje
nervų sistemoje esančius presinapsinius a, adrenoreceptorius ir didina noradrenalino ir
serotonino kiekį sinapsėse. Kitų grupių A: bupropionas (noradrenalino irdofamino
atgalinio įsiurbimo inhibitorius), venlafaksinas (serotonino ir noradrenalino atgalinio
įsiurbimo inhibitorius), trazodonas. A poveikis išryškėja po 10-12 d. Jie gerina ligonio
nuotaiką, slopina kitus depresijos simptomus (nemigą, neveiklumą).
antidiabėtiniai veistai (antį... + graikų diabetes - cukraligė) vartojami gydyti ligoniams,
sergantiems cukriniu diabetu. Svarbiausias A - insulinas; skatina gliukozės pasisavinimą
ląstelėse, jos virtimą glikogenu. Gydymui vartojamas galvijų (nuo žmogaus insulino
skiriasi trimis aminorūgštimis), kiaulių (nuo žmogaus insulino skiriasi viena
aminorūgštimi) ir žmogaus (gaunamas pusiau sintetiniu būdu iš kiaulių insulino arba genų
inžinerijos būdu) insulinas. Pagal veikimo trukmę skiriami trumpo, pailginto ir ilgo
veikimo insulinai; gaminami ir jų deriniai. Kita A grupė - oraliniai A: sulfanilkarbamido
dariniai, biguanidai ir a -gliukozidazės inhibitoriai. Sulfanilkarbamido dariniai
(tolbutamidas, glibenklamidas, glizoksepidas, glibornuzidas) skatina insulino gamybą
kasoje ir efektyvūs, kai ligonio kasa dar pajėgia gaminti insuliną. Biguanidai
(metforminas) slopina gliukoneogenezę (gliukozės gamybą kepenų ląstelėse), gerina
gliukozės pasisavinimą raumenyse, a -gliukozidazės inhibitoriai (akarbozė, miglitolis)
slopina gliukozės įsiurbimą plonojoje žarnoje. Insulinas vartojamas gydant I ir II tipo
cukrinį diabetą, oraliniai A - tik II tipo cukrinį diabetą.
antidiurezinis horm6nas ( f antį... + graikų diuretikas - šlapimą varantis), fhipofizės
užpakalinės dalies hormonas.
antidčtai (graikų antidotą) T priešnuodžiai.
antiepilėpsiniai vaistai (f anri... + f epilepsija) vartojami įvairioms epilepsijos formoms
gydyti. Slopindami neuronų dirglumą ir trukdydami nerviniams impulsams plisti į
gretimus neuronus A retina ir slopina epilepsijos priepuolius. Pagal veikimo mechanizmą
A skirstomi į: natrio kanalų blokatorius (karbamazepinas, valproatas, fenitoinas,
lamotriginas, topiramatas), gamaaminosviesto rūgšties slopinimo mechanizmus
stiprinančius (benzodiazepinai, fenobarbitalis, valproatas, gabapentinas, tiagabinas,
vigabatrinas), kalcio kanalus veikiančius (etosukcimidas, trimetadionas, valproatas), kalio
kanalus veikiančius (valproatas), dirginančių aminorūgščių veikimą slopinančius
(valproatas, felbamatas, lamotriginas). Įvairioms epilepsijos formoms ir sindromams
gydyti vartojami skirtingi A: dalinei (židininei) epilepsijai ir generalizuotiems toninio
-kloninio (grand mal) tipo traukuliams - karbamazepinas, valproatas, fenitoinas,
fenobarbitalis, lamotriginas, primidonas; absansams (petit mal) - valproatas,
etosukcimidas, klonazepamas; miokloniniams ir astatiniams priepuoliams - valproatas,
klonazepamas. Pagal efektyvumą A skirstomi į pirmos eilės (karbamazepinas, valproatas,
fenitoinas) ir antros eilės A (fenobarbitalis, primidonas, vigabatrinas, lamotriginas,
gabapentinas). Plačiausiu veikimo spektru pasižymi valproatas. Gydant epilepsinę būseną
(besikartojantys priepuoliai, tarp kurių ligonis neatgauna sąmonės) vartojami
parenteraliniai benzodiazepinai (diazepamas, midazolamas, lorazepamas, klonazepamas),
fenobarbitalis. Gydymas A yra ilgalaikis. Gydyti pradedama maža vieno A doze, kuri
didinama, kol priepuoliai tampa kontroliuojami ar pasireiškia vaisto pašalinis veikimas.
Mišriems priepuoliams gydyti vartojami dviejų rūšių A.
Antietamo mūšis (Antjėtamo mūšis), JAV piliečių karo mūšis (1862 m. rugsėjo 17 d.) .
Tikėdamasi perkelti karą į šiauriečių teritoriją, ten gauti kar. paramą bei padrąsinti D.
Britaniją ir Prancūziją, pripažinti (ir paremti) Konfederaciją pietiečių Šiaurės Virdžinijos
armija (~55 000 karių, vadas R. E. Lee) perėjo Potomaco upę. Pertvarkyta šiauriečių
Potomaco armija (-97 000 karių, vadas G. McClellanas) m. rugsėjo 7 d. išžygiavo iš
Vašingtono ir prie Antietamo (Potomaco intakas, Merilando valstija) pietiečius sustabdė
didžiausiame karo pradžios mūšyje. Šiauriečiai prarado apie 12 000, pietiečiai apie 10 000
karių. Nors A faktiškai laimėjo konfederatai, strategiškai aplinkybėmis geriau pasinaudojo
prez. A. Lincolnas, pagrasinęs į laisvę paleisti vergus, jeigu pietiečiai neišformuos savo
armijų. Generolas R. E, Lee grįžo į Potomaco dešinysis krantą. A baigėsi pirmasis
konfederatų įsiveržimas į šiaurę.
antifašistinis judėjimas (Tam/... + T fašizmas), pasipriešinimas XX a. 3-5 dešimtmečio
Italijos fašistiniam režimui, bendresne prasme - ir 4-5 dešimtmečio Vokietijos
nacionalsocialistiniam režimui (f Italija: ISTORIJA; f Vokietija: ISTORIJA). Sov,
istoriografijoje A vadinta kova su bet kokiu nekomunistiniu totalitariniu ar autoritariniu
režimu ar tiesiog opozicija dešinysis krypties vyriausybei, t.p. t Pasipriešinimo judėjimas
Vokietijos okupuotose šalyse per Antrąjį pasaulinį karą.
Antifašistų sąjunga, Lietuvos antifašistinė sąjunga (iki 1943 Kovos prieš fašizmą
sąjunga), prosovietinė antinacinė pogr. organizacija, 1942-44 veikusi Kaune ir jo
apylinkėse. Susikūrė iš kelių tiesimo firmos Statyba, Dailės kombinato ir kitų Kauno
įmonių darbininkų antinacinių grupių, veikusių nuo 1941 vidurio. 1943 turėjo -200, 1944
-230 narių. Vadovavo Centro komitetas (pirm. Kiaupa). Veikė grupėmis iki 5 narių. Leido
laikraštį Kova, atsišaukimus. Padėjo suorganizuoti sov. partizanų būrį Už tėvynę, slėpė iš
stovyklų pabėgusius RA karo belaisvius. Palaikė ryšius su Kauno geto antinacine
organizacija. 1943 m. liepos gestapas suėmė -50 narių, daugelį nužudė, ir A žlugo. 1944
atkurta.
antifederalizmas (Tanti... + T federalizmas), ideologija, politika ar judėjimas dėl išstojimo
iš kokios nors federacijos ar nešiojimo į ją. Priešingas f federalizmui l. XX a. pab.
antifederalizmu rėmėsi daugelis regioninių judėjimų, dėl nac., rel. ar kt. priežasčių
siekiančių atsiskirti nuo kurios nors fed. valstybės ar įgyti savo tautai (regionui) didesnių
teisių ir laisvių (Kvebeke kanadiečių, prancūzų, Ispanijos baskų, Indijos įv. tautų bei rel.
grupių sąjūdžiai). Antifederalizmu remiasi ir ES priešininkai valstybėse narėse, valstybėse
kandidatėse (pvz., Lietuvoje Nacionaldemokratų partija). Kartais Vakaruose
antifederalizmu neteisingai buvo vadinama XX a. 5-9 dešimtmečio Baltijos tautų kova dėl
nepriklausomybės atkūrimo ir SSRS aneksijos nutraukimo. Vytautas Spečiūnas
antifermentai (fa«ri... + f fermentai), baltymai ir polipeptidai, veikiantys kaip fermentų
inhibitoriai. Sudaro neaktyvų kompleksą su vienu ar keliais fermentais, dažniausiai
endopeptidazėmis. A sintetina augalų ir gyvūnų ląstelės. Jie apsaugo augalą nuo žalingo
endopeptidazių poveikio. Žmogaus organizme apie 10% kraujo plazmos baltymų sudaro
A. Kepenyse sintetinamas antitripsinas inaktyvuoja ne tik tripsiną, bet ir kt.
endopeptidazes, pvz., elastaze. Kraujuje trūkstant antitripsino vaikai suserga plaučių
emfizema, nes iš leukocitų atsiskyrusi elastazė hidrolizuoja plaučių elastiną.
Antitrombinas slopina kraujo krešėjime dalyvaujančias endopeptidazes. Panašiai veikia
antikūnai, sąveikaudami su baltyminės kilmės antigenais. Ramunė Dikčiūlė
antiferomagnėtikai (f antį... + T feromagnetikai), medžiagos, kurių atomų ar jonų magn.
momentų išsidėstymo tvarka būdinga Tantiferomagnetizmui. Paprastai medžiaga virsta
antiferomagnetiku tada, kai temperatūra žemesnė už vadinamąją Neelio temperatūrą TN.
Svarbesni A: kietasis deguonis (a atmaina; TN = 24 K), chromas (7"N = 310 K), kai kurie
retųjų žemių elementai (Tb, Dy, Ho, Er, Tm), pastarieji būna antiferomagnėtikai nuo 7"N
iki T, (O < T, < 7"N; l lent.) temperatūroje. Žemesnėje negu r, temperatūroje jie virsta
feromagnetikais. Žinoma keli tūkstančiai antiferomagnetiku - chem. junginių (kai kurių
TN pateiktos 2 lent.). Yra geležies grupės ir platinos šeimos elementų antiferomagnetinių
lydinių. A buvimo hipotezę 1932 iškėlė L. Nėelis (Prancūzija). Pirmasis A (MnO) buvo
atrastas 1938.
antiferomagnetizmas (Tart«... + Tferomagnetizmas), magnetiškai tvarki kristalinės
medžiagos būsena: medžiagos gretimų dalelių (atomų, jonų) magnetiniai momentai yra
orientuoti priešingomis kryptimis. Taigi visas kūno jmagnetėjimas, kai nėra išorinio
magn. lauko, lygus nuliui. Tuo A skiriasi nuo Tferomagnetizmo. Magn. momentų
pasiskirstymas ir jų kryptis kristalografinių ašių atžvilgiu lemia medžiagos
antiferomagnetinę struktūrą. Tariama, kad ją sudaro viena kitoje esančios vienodų
magnetinių jonų erdvinės gardelės (vad. dalinės gardelės), kurių kiekviename mazge
magn. momentai lygiagretūs. Erdvinių gardelių magn. momentai kompensuoja vienas
kitą, todėl antiferomagnetikas be išorinio magn. lauko neįmagnetėja. Nuo išorinio magn.
lauko poveikio antiferomagnėtikai, panašiai kaip ir paramagnetikai, jmagnetėja silpnai.
Yra ir daug sudėtingesnės, pvz., spiralinės, cikloidinės, magn. sandaros antiferomagnetiku
(jų teorija grindžiama kitokiais modeliais). Medžiagos antiferomagnetizmą lemia T
pakaitinės sąveikos ir T magnetinės anizotropijos jėgos. Tiriant A buvo atrasti
feromagnetizmas, pjezomagnetizmas, magnetoelektrinis reiškinys.
antifona (graikų antiphonos - atsiliepiantis), grigališkojo choralo giesmė, susiklosčiusi
antifoninio giedojimo praktikoje. Liturginių valandų (oficijaus) psalminė A yra refreninė
melodija, pakaitomis jungiama su psalme. Iš pradžių ji buvo kartojama po kiekvieno
psalmės posmo, vėliau imta giedoti tik prieš visą psalme ir po jos. Tokių psalminių A (jų
žinoma apie 1000 m. tekstas yra trumpas, melodika silabinė; jas gieda solistas ir choras.
Atskirai nuo psalmių giedamos liturginių valandų A yra keturios Švč. Mergelės Marijos
giesmės (artimesnės himnams): Alma redemptoris maler, Avė regina coelorum, Regina
coeli laetare, Salve regina. Mišių antifonomis vadinamos giedotinių mišių dalys introitas,
Tofertorijus ir Tkomunija. Introite A jungiama su vienu psalmės posmu; ofertorijuje ir
komunijoje dabar giedama tik A (be psalmės). Rūta Mielkutė
antifonalas (lot. antiphonale < graikų antiphonos), antifonarijus. katalikų liturginis
giesmynas su visomis liturginių valandų giesmėmis. Tradiciškai manoma, kad vienas
pirmųjų tokių giesmynų buvo sudarytas popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo laikais (590-604;
vad. Grigaliaus A). A terminas pradėtas vartoti tik VIII a. Iš pradžių A buvo ir mišių
giesmės, kurias viduramžiais pradėta surašinėti į atskirą giesmyną Tgradualą. Viduramžių
A skirstytini į vienuoliškuosius ir pasaulietinius. Renesanso epochoje A pradėta
spausdinti. Pirmasis spausdintas A yra vad. Augsburgo A (1495 m. . Skirtingų tradicijų A
pradėta vienodinti tik po Tridento susirinkimo (1563 m. . Tebevartojamas Vatikano
redakcijos Romos A (1912 m. bei Antiphonale monasticum (1934 m. . Kai kurios
vienuolių kongregacijos yra išleidusios savus A. Lietuvoje pirmieji A atsirado - XIV a.
Išliko iš vakarų Europos atvežtų A fragmentų. Seniausi ištisi išlikę rankraštiniai A yra du
XV a. pab. giesmynai iš Vilniaus bernardinų vienuolyno. Vėlesniais amžiais LDK buvo
vartojami rankraštiniai ir spausdinti A, tarp jų ir Ž. Liauksmino parengtas Antiphonale ad
psalmos... (1667 m. . Jonas Vilimas
antifdninis giedbjimas, atliepiamasis giedojimo būdas: 2 chorai gieda pakaitomis vienas
kitam atsakydami. Antifoniškai giedama psalmės, himnai, sekvencijos. Toks giedojimas
gyvavo senovės civilizacijų rel. kultuose. Krikščionių liturgijoje antifoninis giedojimas
Įsitvirtino Antiochijoje, IV a. pab. Ambraziejaus buvo įdiegtas Milane, greitai paplito
Italijoje ir visoje Europoje. Rūta Mielkutė
antifrikcinės medžiagos (f anti... + lot. frictio - trintis) turi mažą trinties koeficientą. Iš A
gaminama slydimo įvorės, guoliai, kreipiamosios, įdėklai ir kt. detalės, kurios veikiant
įrenginiui ar kt. mechanizmui liečiasi su kitomis detalėmis ir su jomis sudaro trinties porą.
Atsparios adhezijai, ne per kietos (mažiau dildo pagr. detales ir greičiau prisiderina
trinties pora), gerai tepamos, atsparios dilimui ir korozijai, laidžios šilumai (neperkaista).
Būna metališkosios (alavo, vario, švino, cinko ar aliuminio lydiniai, kai kurie ketus),
nemetališkosios (plastikai, mediena, guma, grafitas) ir mišriosios (korėta kieta bronza su
politetrafluoretileno - teflono -užpildu). Iš metališkujų A (daugiausia babitų) gamina mi
dažniausiai alyva tepami guoliai, iš bronzos - slydimo įvorės, guolių įdėklai. Antifrikciniai
cinko lydiniai naudojami kaip ir antifrikcinės bronzos. Aliuminio antifrikciniai lydiniai
stipresni už habitus aukštoje temperatūroje, laidesni šilumai, pigesni, bet blogiau
prisiderina ir labiau dildo kitą poros detale, dėl to kartais dengiami plonu babito
sluoksniu. Ypač gerų antifrikcinių savybių yra aliuminio lydiniai su 20% alavo. Perlitinis
ketus ne toks atsparus dilimui ir tinka tik menkai apkrautiems guoliams gaminti. Iš
nemetališkųjų A (plastikų, ypač su medienos užpildu, t.p. kaprono ar kt. poliamidų)
daromi vandeniu (rečiau alyva) tepami guoliai, antifrikciniai sluoksniai, smulkios
antifrikeinės detalės (paprastai įvorės). Mišriosios A yra labai atsparios sausajai trinčiai,
todėl iš jų daromi sausosios trinties guoliai.
antifrizai (Tanti... + angį. freeze - šalti), medžiagos, pažeminančios skysčio užšalimo
temperatūrą. Dažniausiai A būna alkoholių (metanolio, etanolio, etilenglikolio,
glicerolio), kai kurių neorg. druskų vandeniniai tirpalai, į kuriuos pridėta paviršinio
aktyvumo medžiagų, antikorozinių priedų (dekstrino, natrio divandenilio fosfato, natrio
molibdato). Kylant temperatūrai plečiasi labiau negu vanduo, užšalę virsta puria mase, jų
tūris sumažėja, todėl negadina aušinimo ar kt. sistemų. Naudojami šie A: etilenglikolio
(67%) ir vandens (33%) mišinys, užšąlantis -75 °C temperatūroje (užšalimo temperatūra
paprastai nurodoma A pavadinime), 70% glicerolio ir 30% vandens mišinys, užšąlantis
-40 °C temperatūroje, 50% metanolio vandeninis tirpalas, užšąlantis -43 °C temperatūroje.
Antifrizais aušinami vidaus degimo varikliai, radioele komitetroninė aparatūra, lėktuvai
saugomi nuo apledėjimo, jų pripildomi žemoje temperatūroje (<0 °C) eksploatuojami
priešgaisriniai vamzdynai. A, kuriuose yra etilenglikolio, metanolio, labai nuodingi.
antigenai (T anti... + T genas), genetiškai svetimos organizmui medžiagos, kurios,
patekusios į jį ne pro virškinamąjį traktą, kraujuje, audiniuose ir limfoje sukelia T
antikūnų gaminimas!, specifines imunines reakcijas. Tai dažniausiai gamtinės kilmės
medžiagos (baltymai ir jų dariniai, kai kurie polisacharidai, nukleorūgštys, jų
kompleksai). Prie baltymo ar kitos molekulės prijungiant naujas chem. grupes - haptenus,
lemiančius imuninį specifiškumą, - gaunami konjuguoti A. Sintezės būdu gaunami
sintetiniai A (gamtinių analogai), kurie savo erdvine struktūra nebūtinai panašūs į kurį
nors konkretų baltymą. Svarbiausia, kad A molekulėje būtų pastovi ir pasikartojanti
struktūra, lemianti antigenines savybes. A ir antikūno sąveiką lemia abipusis
komplementariškumas, t.y. stereocheminis principas, kai kiekvieno epinstitutopo
(determinanto) sujungimo vieta yra antikūno aktyviajame centre (gauti prieš
dinitrofenilinę grupe A negali sujungti trinitrofenilinės grupės, nes trūksta vienos N02
grupės). A vartojami infekcinėms ligoms diagnozuoti, serumų ir vakcinų gamyboje,
perpilant kraują (kraujo grupei nustatyti), persodinant organus ir audinius (audinių
suderinamumui įvertinti). Vytas Tamošiūnas
antigėninis determinantas, cpitopas, antigeno molekulės dalis, sukelianti imuninį atsaką.
Antigeno molekulės dalį atpažįsta imuninė sistema. A specifiškai jungiasi su antikūnų
aktyvaus centro tam tikromis sritimis -antideterminantais ar sensibilizuotų limfocitų
receptoriais. A lemia antigeno specifiškumą. Determinantų kiekis antigeno molekulėje
priklauso nuo jos dydžio ir chem. struktūros. Dauguma gyvūnų antigenų turi keletą
vienodų ar skirtingos struktūros ir imuninio specifiškumo A.
antigeno ir antikūno reakcija. Jos metu antigenai ir antikūnai specifiškai jungiasi
tarpusavyje sudarydami imuninį kompleksą. A lemia sąveikaujančių struktūrų
komplementariškumas, ji vyksta veikiant vandeniliniams ryšiams, hidrofobinei
elektrostatinei sąveikai ir Van der Vaalso jėgoms (f antigėninis determinantas jungiasi su
antikūno f aktyviuoju centru). A pirmoje stadijoje antigėninis determinantas greitai
specifiškai jungiasi su aktyviuoju centru. Antroji nespecifinė stadija vyksta lėčiau,
susidaro imuninis kompleksas, kuris yra netirpus ir iškrinta nuosėdomis. Susidariusių
junginių patvarumas priklauso nuo antigenų ir antikūnų kiekybinių santykių. Pagal
antikūno funkciją antigeno ir antikūno sąveikoje skiriamos: f agliutinacija 2,
Tprecipitacija, komplemento sujungimo, neutralizacijos, imunofluorescencijos,
imunofermentinės reakcijos. A - humoralinio imuniteto pagrindas. Atliekamos in vitro,
plačiai taikomos įv. imunologiniuose tyrimuose.
Antigonas l Vienaakis (Antigonos I Monophthalmos) 3801 301 p.m.e., Makedonijos ir
Azijos karalius (nuo 306 m. . Antigonidų dinastijos pradininkas. Pilypo II ir Aleksandro
Makedoniečio karvedys. D. Frigijos satrapas (nuo 333 m. . Po Perdikos žūties (321 m.
Makedonijos imperijos kariuomenės vyriausiasis vadas. Mirus imperijos regentui
Antipatrui (398-319 m. įsitraukė į diadochų kovą dėl valdžios. 317 nugalėjo Eumeną ir
tapo galingiausiu valdovu Azijoje. Pagal 311 taiką Ptolemajas, Lisandras ir Kasandras
pripažino A valdžią M. Azijoje, Sirijoje ir Šiaurės Mesopotamijoje. 306 m. pasiskelbė šių
kraštų ir Makedonijos karaliumi. Žuvo mūšyje prie Ipso (M. Azija) kovodamas su
Lisimachu bei Seleuku. Nijolė•Juchnmčieni
Antigenas II Gonatas (Antigonos Gonatas) 320 ar 319 t239 p.m.e., Makedonijos karalius
(nuo 283 m. . Demetrijo Poliorketo sūnus, Antigeno I vaikaitis, stoiko Zenono mokinys.
Sumania užs. politika ir kar. jėga išplėtė Makedonijos valdžią Graikijoje: A priklausė
Šiaurės Graikija, dalis Peloponeso (po 235 m. , Atėnų uostas Pirėjas. 277 prie
Lisimachijos Trakijoje A kariuomenė atrėmė galų antpuolį. Nijolė Juchnevičienė
Antigenas II Matatijas (graikų Antigonos II Mattathias)
137 p.m.e. Antiochija (dab. Antakija, Turkija), Judėjos karalius (40-37 m. . Paskutinis iš
Makabiejų (Chasmonėjų) dinastijos. Aristobulo II sūnus. 63 romėnų paimtas įkaitu.
Pabėgo. 40 Partų karalystės remiamas tapo Judėjos karaliumi. 37 Erodas I Didysis,
romėnų kariuomenės padedamas, užėmė Jeruzalę ir A nuvertė. Marko Antonijaus
įsakymu Abuvo nužudytas. Mejemšubas
Antigonas III Dosonas (Antigonos Doson) 263 t221 p.m.e., Makedonijos karalius (nuo
229 m. . Karaliaus Demetrijo II (276-229 m. pusbrolis, vedęs jo našlę. Pagal antispartišką
sutartį su Achajų sąjunga (226 m. gavo Korin tą, Orchome (Arkadija) Įkurdino
makedoniečių įgulą ir ėmė kontroliuoti sąjungos dipl. santykius. 224 užėmė Peloponesą.
222 ar 221 prie Selesijos Lakonijoje sumušė Spartos kariuomene ir panaikino Kleomeno
III reformas. Dėl A veiklos Makedonija tapo vyraujančia Graikijos valstybe. Nijolė
Juchnevičienė
Antigbnė (Antigene), graikų mitologijoje Tėbų karaliaus Edipo ir jo motinos Jokastės
duktė. Eteoklio ir Polineiko sesuo. Su seserimi Ismene lydėjo dėl kraujomaišos ištremtą ir
akis išsidūrusį Edipą. Po tėvo mirties grįžo į tėvyne. Kai mūšyje dėl Tėbų (f Septynetas
prieš Tebus) skirtingose pusėse žuvo A broliai, valdovu tapęs jos dėdė Kreontas užmūrijo
A oloje už tai, kad prieš karaliaus valią palaidojo Tebus išdavusį Polineiką. Nelaukdama
mirties A pasikorė. A sužadėtinis, Kreonto sūnus Haimonas, pamatęs ją negyvą, nusižudė.
Nusižudė ir jo motina Euridikė. Aleksandra Teresė Veličkienė
Antigomdai, helenistinės Makedonijos karalių dinastija (306-168 p.m.e.). Antigono I
Vienaakio palikuonys (lent.). A siekė užvaldyti visą Graikiją, todėl nuolat kariavo su
graikų poliais. Nuo III a. pab. gynė savo valdas nuo Romos, tačiau Persėjui pralaimėjus
prie Pidnos (168 m. Makedonija tapo Romos provincija. Nijolė Juchnevičienė
Antigua (Antigva), Antigua Gvatemala, miestas Gvatemalos pietuose, į vakarus nuo
Gvatemalos miesto; Sacatepėąuezo departamento centras. 20 800 gyv. (2001 m. . A
įsikūrusi daugiau, kaip 1500 m aukštyje, 3 ugnikalnių papėdėje. Keramikos, metalo
apdirbimo pramonė. Turizmas. Kurortas. Garsios kasmetinės Didžiosios savaitės šventės.
Miestas (Pasaulio paveldo paminklas) stačiakampio plano. Generalinių kapitonų rūmai
(1764, archit. D. Navarro) su 2 aukštų portiku fasade (aukštuose po 25 arkas) užima visą
kvartalą. Tašytų akmenų rotušė (1743, archit. J. de Porresas), universiteto rūmai (1773,
archit. J. M. Ramirezas; dab. Kolonijinis muziejus), trinavė bazilikinė Maloningosios
Dievo Motinos bažnyčia ( XVII a. , perstatyta 1760 m. su fontanu kluatre ir arkiniais
portikais, Šv. Kryžiaus bažnyčios ( XVIII a. , archit. J. de Porresas) griuvėsiai. Miestą
įkūrė ispanai 1527 (tada jis vadintas Santiago de los Caballeros de Guatemala). XVI-
XVIII a. - Gvatemalos (Ispanijos kolonijos) sostinė. 1675 įkurtas universitetas (dab.
muziejus). 1717,1773,1874 miestas nukentėjo nuo žemės drebėjimų.
Antigva (Antigua), sala Vest Indijoje, M. Antilų salyno šiaurėje, Priešvėjinių salų
grupėje. Priklauso Antigvos ir Barbudos valstybei. Plotas 280 km2.67 500 gyv. (2001 m. .
Sala vulkaninės kilmės, žema, vakaruose kalvota (aukšč. kalva - Boggy; 402 m). Klimatas
jūrinis tropinis. Auginamą cukranendrės, vilnamedžiai, tropiniai vaismedžiai. Turizmas.
Didžiausias miestas - Sent Džonsas (Antigvos ir Barbudos sostinė). Salą 1493 atrado
kalba Kolumbas.
ANTIGVA IR BARBUDA Plotas: 442 km2 Gyventojai: 68 900 (2001 m. Sostine: Sent
Džonsas Valstybinė kalba: anglų Nacionalinė šventė: lapkričio 1 Piniginis vienetas: R.
Karibų doleris (100 centų) Laiko juosta: PL -4 h
Antigvš ir Barbudė (Antigua and Barbuda), valstybė Vest Indijoje, M. Antilų salyno
šiaurėje, Priešvėjinėse salose. Plotas 442 km2.68 900 gyv. (2001 m. . Sostinė - Sent
Džonsas (23 300 gyv., 2001 m. . A apima T Antigvos, t Barbudos salas ir negyvenamą
vulkaninę Redondos salą (1,5 km2 m. . Suskirstyta į 6 apylinkes (Antigvos saloje) ir
Barbudos bei Redondos teritorijas. Klimatas jūrinis tropinis. Metų vidutinė temperatūra
22-30 "C. Per metus iškrinta apie 1200 mm kritulių. Rudenį būna uraganų. Pav.
GYVENTOJAI daugiau, kaip 90% gyventojų -juodaodžiai (didžiausia juodaodžių dalis
tarp Amerikos valstybių gyventojų). Valstybinė kalba - anglų. 96,9% gyventojų -
krikščionys: daugiausia anglikonai (53%), yra katalikų (19%), evangelikų liuteronų,
baptistų, metodistų. Plinta afroamerikietiškieji naujieji rel. judėjimai. Gyventojų vidutinis
tankumas 155,9 žm./km2 (2001 m. . -98% gyventojų gyvena Antigvos saloje. A Didžiausi
miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Sent Džonsas (23,3 m. , Ali Saintsas (2,3 m. . Ekonomiškai
aktyvių gyventojų -30 000 (1998 m. , iš jų bedarbių -5% (kitais duomenimis apie 20%).
Petras Lingė VALSTYBĖ IR TEISĖ Pagal 1981 konstituciją A yra konstitucinė
monarchija. Valstybės vadovas - Didžiosios Britanijos karalius, kuriam atstovauja
generalgubernatorius. Įstatymus leidžia parlamentas, kurį sudaro 2 rūmai: Senatas (17
narių, skiriamų generalgubernatoriaus) ir Atstovų Rūmai (17 narių, renkamų visuotiniuose
rinkimuose 5 metams). vyriausybė atskaitinga parlamentui. Veikia daugiapartinė sistema.
Svarbiausios politinės partijos: Antigvos leiboristų partija (įkurtas 1968 m. ,
Progresyvusis leiboristų judėjimas (įkurtas 1970 m. , Antigvos ir Barbudos dem.
judėjimas (įkurtas 1960 m. . Svarbiausias profsąjungų susivienijimas - Profesinė
darbininkų sąjunga (įkurtas 1940 m. . Gynybos pajėgas 2000 sudarė 150 žm. (125
sausumos kariuomenėje ir 25 kar. jūrų laivyne). Sukurta pakrantės apsaugos tarnyba. JAV
Antigvoje nuomoja 2 kar. bazes. A yra JAV remiamos Regioninės saugumo sistemos
dalyvė. Kar. išlaidos -4,4 mln. JAV dol. (2000 m. . Valstybės herbo (1967 m. apačioje yra
įrašas: Jei kiekvienas stengsis, laimės visi. Nacionalinė šventė - lapkričio l -
Nepriklausomybės diena. ŪKIS A BVP sudaro 565 mln. JAV dol., jo dalis l gyventojui
-8450 JAV dol. (1998 m. . BVP struktūra parodyta diagramoje. Ūkio svarb. šaka -
turizmas ( daugiau, kaip 60% BVP). 1999 A aplankė ~589 000 užs. turistų (daugiausia iš
JAV ir D. Britanijos). Nuo 1989 Antigvos saloje yra Karibų viešbučių asociacijos būstinė.
Dėl gerų paplūdimių turizmas ypač plėtojamas Barbudos saloje. Nuo 1982 netoli Sent
Džonso veikia importinės naftos perdirbimo įmonė. Buitinių elektros prietaisų (šaldytuvų,
maišytuvų, ventiliatorių) gamyba, maisto (daugiausia romo, cukraus, alaus gamyba,
vaisių, žuvų apdorojimas), elektronikos, siuvimo, cemento pramonė. Dirbamoji žemė
užima 18%, miškai 11%, pievos ir ganyklos 9% A teritorijos. Auginama vilnamedžiai,
citrusiniai ir kt. tropiniai vaismedžiai, bananai, cukranendrės. Žvejyba. Sent Džonso jūrų
uostas. Eksportuojama elektronikos pramonės gaminiai, naftos produktai, siuviniai,
medvilnė. A importo ir eksporto santykis 10:1. Svarbiausias užs. prekybos partneris - JAV
(26,6% importo vertės, 1998 m. . Petras Lingė ŠVIETIMAS
Švietimo sistemą tvarko Švietimo, kultūros ir technikos ministerija. Mokslas privalomas
5-16 m. vaikams. Ikimokyklines įstaigas lanko 2-5 m. vaikai. 1992 veikė 21 ikimokyklinė
įstaiga (680 vaikų, 30 pedagogų). Bendrojo lavinimo sistemos pagrindas - 7 m. pradinė ir
5 m. dvipakopė (3 ir 2 m. trukmės pakopos) vid. mokyklos. Pr. mokykloje mokosi vaikai
nuo 5 m., vid. mokykloje - nuo 12 iki 16 m. 1988 veikė 43 pr. mokyklos (9300 mokinių,
450 mokytojų). 1992 buvo 15 vid. mokyklų (5850 mokinių, 400 mokytojų). 1997 valst.
koledže (įkurtas 1977 m. buvo 800 studentų; nuo 1988 jame dėstoma Vest Indijos
universiteto pirmųjų metų bakalauro studijų programa. Toliau studijos tęsiamos T Vest
Indijos universitete ir kituose užs. universitetuose. Veikia Vest Indijos profes. centras.
Muziejus (įkurtas 1985 m. . Aukštasis mokslas įgyjamas užsienyje. ISTORIJA 1493 A
salas, kuriose gyveno indėnų aravakų ir karibų gentys, atrado kalba Kolumbas. XVI-
XVII a. pr. jas valdė Ispanija. 1628 Barbudą, 1632 Antigvą užėmė anglai (abi salos iki
1956 priklausė Didžiosios Britanijos kolonijai - Pavėjinių salų fedraugijai). Europiečiai
darbams tabako ir cukranendrių plantacijose iš Afrikos vežė juodaodžius vergus. 1666
Antigvą nesėkmingai bandė užimti prancūzai. 1834 panaikinta vergija. Pagal 1940 D.
Britanijo seniūnijAV sutartį dalis Antigvos išnuomota (iki 2039 m. JAV kar. bazei. 1958-
62 A priklausė Didžiosios Britanijos Vest Indijos fedraugijai. Nuo 1967 Tautų
Sandraugos narė. 1981 m. lapkričio 1 d. paskelbta A nepriklausomybė; konstitucija
įtvirtino daugiapartinę sistemą. 1981 tapo JT nare. 1983 dalyvavo JAV organizuotoje
intervencijoje į Grenadą. 1984,1989,1994,1999 parlamento rinkimus laimėjo Antigvos
leiboristų partija; vyriausybės vadovas - L. Birdas.
antihėlis (Tanti... + graikų kėlios - saulė), pseudosaulė, optinis reiškinys atmosferoje, reta
halo forma. Atrodo kaip balta ryški dėmė, matoma priešais Saulę tame pat aukštyje virš
horizonto. A susidaro Saulės spinduliams lūžtant atmosferoje plūduriuojančiuose ledo
kristaluose ir atsispindini nuo jų. Arūnas Sukantis
antihelmintiniai veistai (f anti... + graikų helmins, kilm. helminthos - kirmėlė), preparatai,
kuriais gydomos kirmėlinės ligos (helmintozės), sukeliamos žmogaus organizme
parazituojančių kirmėlių (helmintų). A kirmėles numarina arba apnuodija ir paralyžiuoja
(jos nebegali
prisitvirtinti prie žarnų sienelių ir pasišalina iš organizmo su išmatomis). Apvaliųjų
kirmėlių sukeliamoms helmintozėms (askaridozei, enterobiozei, trichineliozei,
trichocefaliozei, ankilostomidozei) gydyti vartojamas mebendazolis, pirantelis.
Kaspinuočių sukeltos helmintozės (difilobotriozė, teniozė, teniarinchozė, himenolepiozė)
gydomos fenasaliu, prazikvanteliu, niklozamidu. Organuose (kepenyse, plaučiuose)
parazituojančių siurbikių sukeliamos ligos (opistorchozė, fascioliozė, bilharciozė)
gydomos prazikvanteliu.
antiherojus (f anti... + f herojus), vienas pagrindinių literatūros kūrinio veikėjų, teigiamo
herojaus antitezė. A vaizduojamas su visomis žmogiškomis silpnybėmis, jo kilnūs
ketinimai, herojiški poelgiai paprastai baigiasi nesėkme ir sukelia juoką. Tuo skiriasi nuo
neigiamo veikėjo, kuriam nebūdingi kilnūs polėkiai ir kuris dažniausiai esti herojaus
priešininkas. A paveikslu išryškinamas abstrakčiai deklaruojamų idealų ir tikrovės
neatitikimas. A labiausiai paplitęs satyr. literatūroje. Vienas ankstyviausių A pasaulio
literatūroje - M. de Cervanteso Don Kichotas. Vienas ryškiausių A lietuvių literatūroje -
P. Cvirkos Frankas Krukas romane Frank Kruk. Aleksandras Krasnovas
antihipertenziniai vaistai (Tanti... + T hipertenzija) mažina padidėjusį kraujospūdį. Prie
pagrindinių A priskiriami diuretikai, at adrenoblokatoriai, p adrenoblokatoriai, kalcio
kanalų blokatoriai, angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai ir
angiotenzino II receptorių blokatoriai, Tantisimpatikotoniniai vaistai. Kraujospūdžiui
mažinti paprastai vartojamos nedidelės silpnai veikiančių (tiazidų, indapamido) bei kalį
tausojančių (spironolaktono) diuretikų dozės. Šie diuretikai mažina natrio kiekį organizme
bei kraujagyslių tonusą, todėl kraujospūdis mažėja. Tiazidai didina mažo tankio
lipoproteinų (M - 1 m. cholesterolio bei gliukozės koncentraciją kraujuje, todėl cukriniu
diabetu sergantiems ligoniams šių vaistų neskiriama, a, adrenoblokatoriai (prazosinas,
doksazosinas, terazosinas) slopina arteriolių pasipriešinimą, todėl mažėja kraujospūdis.
Vartojantiems šios grupės vaistus dažnai pasireiškia ortostatinė (atsirandanti atsistojus)
hipotenzija, todėl vaistai pradedami vartoti nuo mažos dozės ir prieš miegą, a,
adrenoblokatoriai palankiai veikia kraujo lipidus - mažina trigliceridų, bendrojo bei M - 1
cholesterolio ir didina didelio tankio lipoproteinų (D - 1 m. cholesterolio koncentraciją
kraujuje. Kraujospūdį mažinančių p adrenoblokatorių (propranololio, atenololio,
metoprololio ir kt.) veikimas nėra visiškai aiškus. Manoma, kraujospūdis mažėja dėl
sumažėjusio miokardo kontraktiliškumo ir iš širdies išstumiamo kraujo kiekio,
sumažėjusios renino sekrecijos, sumažėjusio simpatinės nervų sistemos tonuso,
baroreceptorių jautrumo, padidėjusios prostaciklino sintezės. Kai kurie p
adrenoblokatoriai mažina D - 1 cholesterolio koncentraciją nekeisdami bendrojo
cholesterolio koncentracijos. Jie t.p. gali slopinti hipoglikemijos simptomus cukriniu
diabetu sergantiems ligoniams, todėl jiems reikėtų vartoti kitų grupių vaistus. Kalcio
kanalų blokatoriai (verapamilis, diltiazemas, nifedipinas ir kt.) kraujospūdį mažina
atpalaiduodami arteriolių lygiuosius raumenis ir slopindami periferinį kraujagyslių tonusą.
AKF inhibitoriai (kaptoprilis, enalaprilis, ramiprilis ir kt.) slopina angiotenziną
konvertuojantį fermentą, kuris angiotenziną I verčia angiotenzinu II, smarkiai
sutraukiančiu kraujagyslių lygiuosius raumenis. Vartojant AKF inhibitorius sumažėja
angiotenzino II, atsipalaiduoja kraujagyslės ir sumažėja kraujospūdis. Angiotenzino II
receptorių blokatoriai (lozartanas) slopina angiotenzino II poveikį neleisdami jam jungtis
su receptoriumi. Kalcio kanalų blokatoriai, AKF inhibitoriai ir angiotenzino II receptorių
blokatoriai medžiagų apykaitos neveikia. Kai vieno vaisto nepakanka kraujospūdžiui
normalizuoti, vartojami skirtingų grupių vaistų deriniai. Jolanta Gulbinovič
antihistamininiai vaistai (Tanti... + T histaminas) slopina laisvo histamino išsiskyrimą
arba blokuodami histaminui jautrius H! ir H, receptorius silpnina jo poveikį. Skirstomi į pu
- 1iųjų ląstelių stabilizatorius (slopina laisvo histamino išsiskyrimą). H, receptorių
blokatorius ir H, receptorių blokatorius. Pu - 1iųjų ląstelių stabilizatoriais (kromolinu,
ketotifenu) gydomos alerginės ligos (alerginis rinitas, bronchinė astma). Jie vartojami
histamino sukeliamoms reakcijoms išvengti. H, receptorių blokatoriai (pirmos kartos -
difenhidraminas, diprazinas, klemastinas, antros kartos - terfenadinas, astemizolis) naikina
arba silpnina histamino poveikį žarnynui, kraujagyslių, gimdos, bronchų lygiesiems
raumenims. Dėl to silpnėja šių organų raumenų spazmai, mažėja odos niežulys, bėrimas,
gleivinės paburkimas, kraujagyslių pralaidumas. HL receptorių blokatoriai mažina visų
liaukų sekreciją, slopina vėmimą, todėl vartojami lėtinei idiopatinei dilgėlinei, seruminei
ligai, anafilaksinėms reakcijoms, alergijai vabzdžiams įgėlus gydyti ir profilaktikai. H2
receptorių blokatoriai (cimetidinas, ranitidinas ir famotidinas) slopina druskos rūgšties
išsiskyrimą skrandyje, todėl šiais vaistais gydoma skrandžio ir dvylikapirštės žarnos
opaligė.
antihi - 1erinė koalicija, sovietinėje ir rusų istoriografijoje paplitęs per Antrąjį pasaulinį
karą su nacių Vokietija ir kitomis T Ašies valstybėmis kovojusių šalių sąjungos
pavadinimas. T Sąjungininkai.
antihormdnai (Tanti... + f hormonai), savo struktūra į hormonus panašūs vaistai,
slopinantys hormonų poveikį. A mažina hormonų sinteze arba blokuoja jiems jautrius
receptorius. Pagal tai, kokių hormonų veikimą slopina, skiriami antiandrogenai,
antiestrogenai, antiprogestinai. Antiandrogenai - ciproterono acetatas (blokuoja androgenų
receptorius) irflutamidas - vartojami prostatos vėžiui, hirsutizmui (padidėjusiam kūno
plaukuotumui) gydyti. Antiestrogenas tamoksifenas (blokuoja estrogenų receptorius)
vartojamas krūties vėžiui, anovuliaciniam nevaisingumui, klomifenas (blokuoja
hipotalamo estrogenų receptorius ir skatina gonadotropinių hormonų išsiskyrimą) -
nevaisingumui gydyti. Aminoglutetimidas - aromatazių inhibitorius (slopina androgenų
sinteze antinksčiuose ir jų virtimą estrogenais) - vartojamas po menopauzės moterų
krūties vėžiui gydyti. Romualdas Basevičius
antiinfliacinės priemonės (f antį... + t infliacija), valstybės ek. politikos priemonės T
infliacijai likviduoti
arba sumažinti. Svarbiausios - pajamų indeksavimas, infliacijos kontrolė, bendrosios
paklausos ribojimas. Proporcingai infliacijai gali būti indeksuojama (didinama) darbo
užmokestis, pensijos, stipendijos, pašalpos, draudimo išmokos ir kt. Indeksavus pajamas
infliacija gali padidėti, todėl vykdoma infliacijos kontrolė, t.y. ribojamas darbo
užmokesčio ir kainų kilimas. Jis gali būti sustabdomas arba nurodomi leistini jo tempai.
Pasibaigus tokiam ribojimui infliacija paprastai gerokai paspartėja. Bendrosios paklausos
ribojimas atliekamas iždo (T fiskalinė politika) ir pinigų politikos (f monetarinė politika)
priemonių pagalba. Pvz., jei infliaciją sukėlė bendrosios paklausos perteklius, stengiamasi
paklausą mažinti ribojant pinigų pasiūlą, mažinant vyriausybės išlaidas. Mažinant
bendrąją paklausą mažėja ne tik infliacijos lygis, bet ir reali gamybos apimtis, todėl didėja
nedarbas. Nustatyta, kad infliaciją sumažinus 1% nedarbo lygis 2,5% viršija natūralųjį.
Rmnė Mrazauskienė
antijudaizmas (Ta«//... + t judaizmas), rel. priešiškumas žydams. Atsirado helenizmo
laikotarpiu, jį perėmė krikščionys (vėliau ir musulmonai). Krikščionys kaltino žydus
Jėzaus Kristaus nužudymu, ostijos išniekinimu, bado ir maro sukėlimu, laikė juos Dievo
atstumta ir nubausta tauta. Žydų persekiojimas sustiprėjo nuo 12 amžiaus. Laterano IV
susirinkime (1215 m. žydams buvo uždrausta už paskolintus pinigus imti palūkanas, turėti
viešas tarnybas, liepta dėvėti drabužius, skiriančius juos nuo krikščionių (smailias
skrybėles). Bazelio susirinkime (1431 m. nuspręsta, kad žydai vyrai turi mūvėti geltonus
žiedus, moterys dengtis mėlynruožiais šydais. Žydų izoliaciją sustiprino getų kūrimas,
trėmimai iš Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos į Vid. Europą. Žydai ypač persekioti
Ispanijoje: buvo prievarta krikštijami, pasipriešinę žudomi (1391 Sevilijoje, Valensijoje),
sinagogos verčiamos bažnyčiomis. Ispanijos inkvizicija 1481-1525 įvykdė -5000 mirties
bausmių, jų vengdami pasikrikštijo -50 000 žydų. XV a. pab.- XVI a. pr. iš Ispanijos
pasitraukė apie 200 000 žydų. XIX a. 2 pusėje priešiškumas žydams įgavo visuom. polit.
pobūdį (t antisemitizmas). XX a. pab. Krikščionių bažnyčios pasmerkė A kaip
nekrikščionišką nuostatą. Jonas Morkus
antika (prancūzų antique<\o\. antujuus - senovinis), senovės graikų ir romėnų pasaulis, t.y.
senovės istorijos dalis. Terminą XVIII a. pasiūlė Hallės universiteto profesorius C.
Cellarius. Chronologiškai A apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (-1250 p.m.e.) iki V.
Romos imperijos žlugimo (476 m. , kartais iki Atėnų akademijos uždarymo (529 m. ,
geografiškai - Viduržemio j. kraštus.
antikadencija (Tanti... + T kadencija), baigtinio poet. kalbos vieneto (sakinio, eilutės,
strofos) kylančioji intonacijos dalis, po kurios eina krintančioj! dalis - T kadencija .
Posmo A pavyzdys: Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio: l Ant lygaus kelio tai valia
valužė, l Ant lygaus kelio šviesiąją naktuže, l Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti (V.
Mykolaitis -Putinas). Juozapas Girdzijauskas
antikinė eilėdara (T antika), T metrinės eilėdaros atmaina, senovės graikų ir romėnų
kvantitatyvinė (kiekybinė) eilėdara. A nerimuota, jai būdingas kalbos vienetų
izochronizmas, matuojamas Tmoromis. Trumpo skiemens trukmė yra l mora, ilgo - 2
moros. Eilutę sudaro trejopi elementai: ilgi (-), trumpi (u) ir neutralūs (O), kurie gali būti
ir ilgi, ir trumpi. Vienodų metrų eilėse mažiausi eilėdaros elementai yra T pėdos (lent.). A
dviskiemenės pėdos buvo chorėjas, arba trochėjas, jambas, spondėjas ir pirichis. Iš 8
triskiemenių pėdų svarbiausios buvo daktilis, amfibrachis ir anapestas. Dar buvo
vartojama 16 keturskiemenių ir 32 penkiaskiemenės pėdos. Jei morų skaičius yra
vienodas, viena pėda gali pakeisti kitą (vietoj jambo gali būti tribrachis, vietoj daktilio -
spondėjas). Pėdų junginiai sudarydavo įv. metrus. Seniausi graikų poezijos metrai yra
daktilinis f hegzametras ir jambinis trimetras, kuriuo dažniausiai buvo rašomi eiliuoti
dramų dialogai. Seniausia rom. poezija parašyta f saturnlnėmis eilėmis. Tai vienintelis
savas lotyniškosios poezijos eiliavimo būdas. Visus kitus metrus romėnai perėmė iš
graikų. Nuo XVII a. pr. antikiniai metrai buvo atkuriami V. Europos tautų (olandų,
vokiečių, danų ir kt.) poezijoje remiantis įsitikinimu, jog tų kalbų kirčiuotas skiemuo yra
ilgas, o nekirčiuotas - trumpas. Taip formavosi naujųjų laikų T silabotoninė eilėdara,
perėmusi bemaž visą A terminiją. Imituojant A šiuolaikinėje poezijoje metrinius iktus
atitinka žodžių kirčiai. Juozapas Girdzijauskas
antikinės kolbnijos, senovės graikų ir rom. gyvenvietės svetimoje žemėje. Graikų
kolonijos. apie 1200 p.m.e. iš Dalmatijos pietryčių kryptimi prasidėjęs graikų genčių
dorėnų antplūdis privertė dalį kitų graikų (pasak Homero, achajų) genčių - ajolėnų ir
jonėnų - keltis iš Balkanų pusiasalio į Egėjo j. salas ir M. Azijos pakrantę (achajiškoji
kolonizacija). Svarb. kolonijos: Miletas, Efesas, Fokaja (jonėnai), Halikarnasas (dorėnai),
Smirna (ajolėnai). -750-555 p.m.e. vyko aktyviausia, vad. didžioji kolonizacija. Ją skatino
darbo jėgos perteklius dėl kylančio darbo našumo, dirbamosios žemės stoka, prek.
interesai, stichinės nelaimės; buvo tremiami pralaimėję polit. oponentai. Aktyviausiai
dalyvavo ekonomiškai stipriausi poliai: Miletas, Chalkidė, Eretrija, Korintas, Megara.
Persikėlimą reguliavo Graikijos kulto svarb. centrai: Delfai, Dodonė (Epyras), Didimai
(Miletas), kurių patarimo prašydavo kolonistų vadai, vad. oikistai. Kolonizacijos pagr.
kryptys: vakarų, Šiaurės rytų ir pietų. Vakaruose graikai kūrė kolonijas Ilyrijoje, p.
Italijoje, Sicilijoje, Galijoje, Ispanijoje. Svarbesnės: Ilyrijos - Epidamnas; p. Italijos -
Tarentas, Sibaris, Krotonas, Kūmai, Neapolis; Sicilijos -Akragantas, Selinuntas, Megara;
Galijos - Masalija; Korsikos - Alalija; Sardinijos - Olbija. Šiaurės rytų svarb. kolonijos:
Trakijos Bosporas (dab. Bosforas), Helespontas (dab. Dardanelai), Propontidės (dab.
Marmuro jūra) pakrantėse - Abidas, Sėstas, Bizantijas, Kalchedonas, Kizikas; Ponto
Eukseino (dab. Juodosios jūra) pakrantėse -Odesas, Olbija, Teodosija, Pantikapėja,
Dioskuriada. Pietuose graikai kūrė kolonijas Šiaurės Afrikoje. Svarbesnės: Naukratijas
Egipte, Kirėnė Libijoje. V a. p.m.e. atėniečiai pradėjo vidinę Graikijos kolonizaciją
kurdami T kleruchijas (Lemno, Imbro, Lesbo salose). Nuo Aleksandro Makedoniečio
laikų graikai kėlėsi į Egiptą, Siriją, Mesopotamiją. Įsiviešpatavus romėnams (168 p.m.e.)
graikų kolonizacija liovėsi. graikų kolonijos buvo nuo metropolijos nepriklausomi poliai,
palaikę su ja kultūros , ek. ir rel. ryšius. Jos turėjo savo valst. santvarką, įstatymus,
pinigus. Achajiškoji ir didžioji kolonizacijos visiškai išstūmė vietinių tautų kultūrą (pvz.,
Sicilija, Kirėnė ilgainiui tapo visiškai graikiškos). Helenizmo laikais graikai vietos
gyventojų neasimiliavo, tik darė didelę kultūros įtaką. Romėnų kolonijos pradėtos kurti
karalių epochoje (8- VI a. p.m.e.). Tikslas - įsitvirtinti užkariautose srityse. Iš pradžių
kolonizuota tik Italija. Iš nugalėtų tautų romėnai atimdavo 1/3 žemės, strategiškai
svarbiose vietose ją išdalydavo Romos piliečių grupėms (dažniausiai po 300 m. . Jos
gyvendavo kaip atskira bendruomenė, turėjo savo valdininkus ir kilus sukilimui tapdavo
Romos gynybine baze. Buvo romėniškosios kolonijos, kurių gyventojai turėjo visas
piliečių teises (Ancijus, Venucijus, Ostija ir kt.), ir lotyniškosios kolonijos, kurių narių
teisės buvo ribotos (pvz., negalėjo užimti svarb. valst. postų, tuoktis su Romos piliečiais ir
kt.). Tokių kolonijų daugiausia įsteigta 193-157 p.m.e., po II pūnų karo (218-202 m. . Nuo
II a. p.m.e. 2 pusės kolonijas pradėta steigti ir už Italijos sienų. Broliai Grakchai
nusigyvenusius ir radikaliai nusiteikusius sostinės gyventojus apgyvendindavo Italijoje ir
užjūrio pro valstijose. Šiaurės Afrikoje įkurta Junonija (buv. Kartagina), P. Galijoje -
Narbona ir kt. Nuo I a. p.m.e., dalijant žemes Sulos, Cezario ir Augusto kariams,
Ispanijoje ir Galijoje buvo įsteigtos vad. veteranų kolonijos. Imperijos laikų kolonijos
buvo aukšto rango provincijų miestai, naudojęsi rom. teisėmis ir saugoję pačią valstybę,
prireikus veteranai imdavosi ginklo. R. Romos imperatoriai sienų apsaugai perkeldavo
ištisas germanų gentis (pvz., 376 po Kr. imp. Valentas perkėlė prie Balkanų kalnų
vestgotus). Kitaip negu graikų, rom. kolonizacija buvo valst. politika; nukariautos tautos
buvo asimiliuojamos. Žemėlapiai. Nijolė Juchnevidenė
antikinės monetos, senovės Graikijos (D. Graikijos miestų valstybių, graikų kolonijų),
Romos respublikos ir imperijos monetų visuma. Jų naudojimo laikotarpis - nuo pirmųjų
Europos monetų atsiradimo iki 476. Dar f graikų monetos, T Romos monetos. Mykolas
Mkhelbertas
antikinis romanas, ankstyviausioj! romano forma. Atsirado senovės Graikijoje III a. p.m.e.
ir gyvavo iki Romos imperijos žlugimo ( V a. pab.). Manoma, kad kilo iš folklorinių mit.
pasakojimų ir beletrizuotų ist. bei geogr. aprašymų, prakalbų. Iš išlikusių A
ankstyviausiuoju laikomas Charitono Chairėjas ir Kaitroje (l a. p.m.e.). Europos
literatūros raidai įtakos turėjo Longo Dafnis ir Chlojė, Heliodoro Etiopiniai pasakojimai
( III a. ). Romėnų literatūroje A įgijo ryškių satyr. ir filos. bruožų (Petronijaus Satyrikonas
l a., Apulėjaus Metamorfozės II a. ). Daugelio A siužeto schema panaši. Jaunuolis ir
mergina karštai myli vienas kitą, tačiau tėvų valia, pavyduolių intrigos, nepalanki lemtis
juos išskiria. Veikėjai patiria daug kančių ir nuotykių - susiduria su piratais, patenka į
vergiją, kalėjimą. Būtinas A elementas - kelionė. Geografinių aprašymų nedaug, dėmesys
sutelktas į kaleidoskopiškus įvykius. Kompozicija fragmentiška, į pagrindinį veiksmą
dažnai įterpiamos šalutinės novelės. Kai kada veiksme dalyvauja dievai, kitos antgamtės
būtybės. Nors gausu stebuklinių motyvų, bet palyginti gerai atspindimas realus
gyvenimas, intymūs jausmai, papročiai, tikėjimai. Antikiniame romane nėra
individualizuotų veikėjų, charakterių raidos, socialinio įvykių apibendrinimo, todėl kartais
jis laikomas herojinio epo atmaina. A turėjo didelę įtaką riterinio romano, novelės raidai.
P: Antikiniai romanai ir pasakėčios Vilnius 1987. U R Grimai Romans grecs et latins
Paris 1958; E. Rohde Der griecliische Roman und seine Vortauįer Stuttgarl 1960.
Aleksandras Krasnovas
Antiklėja (Antikleia), graikų mitologijoje Odisėjo motina. Autoliko duktė. Laerto (kt.
šaltiniuose Sisifo) žmona. Mirė nesulaukusi sūnaus ir sutiko jį Hade, kur Odisėjas atvyko
norėdamas iš žynio Teiresijo sužinoti savo likimą. Aleksandra Teresė Veličkienė
antiklerikalizmas (fanti... + f klerikalizmas), priešiškumas dvasininkijai ir juo pagrįstas
visuom. judėjimas, siekiantis stiprinti valstybės ir piliečių privataus gyvenimo
nepriklausomumą nuo Bažnyčios, nukreiptas prieš dvasininkijos pastangas kontroliuoti
valstybės kultūros , polit.. ek. veiklą. A tendencijų dažniausiai atsiranda valstybėse, kur
vyraujanti religija turi susiformavusį dvasininkijos luomą bei įgavusi valst. religijos
statusą ar palaikoma valdančiosios grupės. Skiriamos kelios A ist. atmainos. Dogminis
reformistinis A susijęs su reformacija XVI a. , nukreiptas prieš Katalikų bažnyčią. Buvo
abejojama kunigystės pagrindais, jos sakramentiškumu. Racionalistinis deistinis A kilo iš
Švietimo epochos filosofijos (f deizmas). Dvasininkija buvo apkaltinta tamsybiškumu ir
prietarų skleidimu; siekta Bažnyčią atskirti nuo mokyklos. Turėjo didelę įtaką XVIII a. ,
ypač Prancūzijos revoliucijos (1789-1799 m. laikotarpiu. Kaip reakcija į Katalikų
bažnyčios priešiškumą porevoliucinei visuom. santvarkai XIX a. susiformavo liberalusis
A, dvasininkus laikęs laisvės ir demokratijos priešininkais. Jis ypač sustiprėjo po
popiežiaus enciklikos Quantacura ir jos priedo Syllabus paskelbimo (1864 m. . A
paskatino V. Europos šalių, ypač Prancūzijos, visuomenės pasaulėjimą. Revoliucinis A
religiją traktuoja kaip valdančiųjų klasių ideologiją, o dvasininkus laiko esamos valdžios
rėmėjais. XX a. re valstijų metu A paprastai pasireiškė ir smurtiniais veiksmais prieš
dvasininkus ir Bažnyčią ( XX a. pr. Meksikoje, Ispanijo}e, Rusijoje, vėliau Kinijoje,
Kambodžoje). Sov. Sąjungoje ir sov. bloko šalyse Abuvovalst. politikos dalis. 3-5
dešimtmetyje labai nukentėjo Rusijos stačiatikių bažnyčia: dalis jos dvasininkų išžudyta
ar kitaip represuota, likusieji iki pat SSRS žlugimo (1991 m. buvo totalitarinio kom.
režimo (KGB ir SSKP) kontroliuojami.
LIETUVOJE XVI a. reiškėsi dogminis reformistinis A (f reformacija). XX a. 3
dešimtmečio l pusėje antiklerikalizmu iš dalies rėmėsi Lietuvos valstiečių liaudininkų
sąjunga ir LSDP, kritikuodamos valdančiąją LKDP, vėliau tautininkų valdžia, siekdama
sumažinti krikščionių demokratų įtaką. Sovietinės okupacijos metais A faktiškai virto
kunigų ir tikinčiųjų persekiojimu (uždaryta vienuolynai, dalis bažnyčių, uždrausta rel.
spauda, neleista kurti naujų parapijų, brukamas ateizmas). Nepaisant sovietinės valdžios
pastangų antiklerikalinės nuotaikos Lietuvoje neįsigalėjo. Atkūrus nepriklausomybe,
Katalikų bažnyčiai siekiant sustiprinti savo pozicijas bei įtvirtinti krikščioniškąsiais
vertybes visuom. gyvenime, pasitaiko A apraiškų (diskusijose dėl bažn. turto grąžinimo,
tikybos dėstymo mokyklose, sielovados kariuomenėje, kunigų dalyvavimo polit.
veikloje). Ingrida Geiienėirla.
antiklina (f antį... + graikų klino - lenkiu), išlenkta Žemės plutos T raukšlės dalij. A centr.
dalyje (branduolyje) slūgso senesnės uolienos nei išorinėje (sparnuose). Pagal raukšlės
ilgio ir pločio santykį skiriama: linijinė A (ilgis daug didesnis už plotį), Tbrachiantiklina
(plotis truputį mažesnis už ilgį) ir kupolas (ilgis ir plotis vienodi).
antiklindrijus (Tanti... + graikų klino + oros - kalnas), didelė ir sudėtinga Žemės plutos
struktūra, susidedanti iš daugelio raukšlių (sinklinų ir antiklinų), sudarančių bendrą
pakilumą. Pailgos formos (ilgis šimtai, plotis dešimtys kilometrų). Susidaro tektoniškai
aktyviose Žemės plutos vietose. Raukšlių ašinės plokštumos išsidėsčiusios vėduokliškai
(pav.). Į A paviršių išeina senesnės ir labiau metamorfizuotos uolienos negu gretimuose
sinklinorijuose. A šlaituose raukšlės pereina į stūmius ir antstūmius. A viduryje būna
didelių intruzijų. Antiklinorijai yra Didysis Kaukazo kalnagūbris, Alpės, Andai.
antikoaguliėntai (fanri... + lot. coagulans, kilm. coagulantis - stingdantis), vaistai,
slopinantys kraujo krešėjimą. Tiesioginio veikimo parenteraliniai A (natrio citratas,
heparinai, heparinoidai, rekombinantinis hirudinas) slopina krešėjimo faktorių veiklą
kraujuje. Patekę į kraują tiesioginio veikimo A pradeda veikti iškart. Natrio citratas
mažina kalcio jonų koncentraciją, todėl kraujas silpniau krėsi; juo konservuojamas
kraujas. Dar vartojami trombino kiekį kraujuje mažinantis ir krešėjimą silpninantis
trumpai veikiantis heparinas, mažos molekulinės masės heparinai - dalteparinas,
enoksaparinas, certoparinas (veikia ilgai), heparinoidai (danaparoidas), hirudinas ir jo
preparatai, pvz., rekombinantinis hirudinas (lepirudinas). Netiesioginio veikimo
peroraliniai A (varfarinas, acenokumarolis) veikia kepenyse - kliudo vitaminui K įsijungti
į kai kurių krešėjimo faktorių sintezę, dėl to šių faktorių kraujuje sumažėja ir kraujas krėsi
silpniau. Toks A poveikis kraujo krešėjimui išryškėja po 12-24 h. A vartojami
tromboembolinėms ligoms gydyti ir profilaktikai. Vartojant A reikia sekti kraujo
krešėjimo rodiklius, kad būtų išvengta jų perdozavimo.
antikodonas, trijų nukleotidų seka pernašos (transportinės) ribonukleorūgšties (tRNR)
molekulėje. A atpažįsta ir vandeniliniais ryšiais susijungia su kodono komplementaria
trijų nukleotidų seka informacinės ribonukleorūgšties (mRNR) molekulėje. Specifinė
sąveika (kodonas -antikodonas), vykstanti ribosomose baltymų biosintezės metu,
garantuoja teisingą aminorūgšties įjungimą į polipeptidine grandine. Zofija Sasnauskienė
antikolonializmas (f anti... + f kolonializmas), išsivadavimo iš kolonijinės priklausomybės
ideologija ir polit. judėjimas prieš kolonijine priespaudą. Nuo XVIII a. 2 pusės A reiškėsi
ir plataus masto ginkluota kova: JAV (1775-1783 m. ir Lot. Amerikos (1810-26 m.
nepriklausomybės karai, Kaukazo karas (1817-64 m. , Sipajų sukilimas Indijoje (1857-59
m. . XIX a. 2 pusėje - XX a. pr. Didžioji Britanijai, Prancūzijai bei kt. valstybėms
užvaldžius didžiąją dalį Azijos ir Afrikos, antikolonijinis judėjimas XX a. vid. virto
masiniais tautinio išsivadavimo judėjimais. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Azijos ir
Afrikos tautų tapo nepriklausomomis (T dekolonizacija). Šaltojo karo metais SSRS polit.
sumetimais rėmė antikolonijinius judėjimus. 1960 JT deklaracija paskelbė kolonijinę tautų
priklausomybe neteisėta, prieštaraujančia žmogaus teisėms ir trukdančia siekti taikos:
buvo pripažinta tautų teisė kurti nepriklausomas valstybes. 7 dešimtmečio pr. žlugus
kolonijinei sistemai A reiškiasi daugiausia protestais prieš buv. kolonijų ek. ir polit.
priklausomybę nuo buv. metropolijų, prieš neokolonializmą (f kolonializmas). Rimgaudas
Geleievičius
Antikomintėrno paktas (vok. Antikominternpakt), Vokietijo seniūnijaponijos sutartis,
pasirašyta 1936 m. lapkričio 25 d. Berlyne 5 metams. Formaliai sudaryta kovai su t
Komunistų internacionalu (Kominternu), faktiškai - siekiant pasaul. viešpatavimo. A buvo
papildytas slaptu priedu, numačiusiu bendras kovos prieš SSRS priemones. 1937 prie A
prisijungė Italija, 1939 Vengrija, Ispanija ir Mandžukas (Japonijos sukurta marionetinė
valstybė Mandžiūrijoje). 1939-40 A tapo atvira Vokietijos, Italijos ir Japonijos kar.
sąjunga (TBerfyno paktas, 1940 m. . 1941 A pratęstas dar 5 metams; priėjo prisijungė
Suomija, Danija, Bulgarija, Rumunija, Kroatija, Slovakija ir Japonijos okupuotoje Kinijos
dalyje sudaryta marionetinė Nandzingo (Nankino) vyriausybė. Nustojo galios, kai juo
sutelktas valstybių blokas pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą.
antikomunizmas (f anti... + f komunizmas), ideologija ir polit. judėjimas, nukreiptas prieš
f komunizmo teoriją, praktinį komunizmą, kom. judėjimus ir organizacijas. At sirado
Europoje XIX a. 3-4 dešimtmetyje kartu su kom. idėjomis. XX a. buvo viena pagrindinių
kai kurių nac. išsivaduojamųjų judėjimų atramų. XX a. vid. Rytų ir Vidurio Europoje A
tapo pagrindine vienijančia jėga kovojant prieš
soc. sistemą. Lauras Bielinis t
antikonkurencinė veikla (Tan«'...+ f konkurencija) mažina arba visiškai panaikina
konkurenciją, siaurina laisvas rinkas. A apima: slaptus, tolygius monopolijos sukūrimui,
gamintojų susitarimus dėl kainų ir kvotų, prekių realizacijos apribojimą, įmonių
susijungimą bei naujų įmonių įsigijimą tarpt, mastu ir kt. Dėl A kainos nemažėja,
gamybos apimtys nedidėja. A paprastai užsiima didele įtaką rinkoje turinčios įmonės,
gaminančios pagrindinę produkcijos dalį; tarpt, rinkoje - ir nac. vyriausybės,
subsidijuodamos savo šalių gamybos lyderius, sudarydamos jiems geresnes sąlygas,
didindamos jų produkcijos konkurencingumą. Violeta Purlienė
antikos menas, senovės T Graikijos ir T Romos menas (l tūkstantmečio p.m.e. pradžia - V
a. po Kr.). A raidos svarb. laikotarpiai: graikų - archaika, klasika, helenizmas, romėnų
-Romos respublikos, Romos imperijos. Antikos menininkai rėmėsi humanistiniais
idealais, kūrybos tematikos pagrindas buvo mitai. Sukurta tobulos meninės formos
literatūros, teatro, architektūros ir dailės kūrinių. A tradicijos (ypač graikų klasika) turėjo
įtakos renesanso, klasicizmo menininkų kūrybai.
Antikdstis fAnticosti.
antikos žaidynės, senovės graikų ir romėnų (apie VIII a. p.m.e. - IV a. po Kr.) meno bei
sporto šventės, periodiškai rengiamos dievų, žymių piliečių garbei, įv. valst. įvykių proga.
senovės Graikijoje vyko kulto, minėtuvių, T Panatėnajos, Panheleninės (4 svarbiausios,
pripažintos visų graikų miestų - valstybių: 'tolimpinės žaidynės - pačios reikšmingiausios
A, T Pitijos žaidynės, - 1stmo žaidynės, fNemėjos žaidynės) ir dažnos, mažiau
reikšmingos regioninės žaidynės. Kulto žaidynės vyko dievų garbei, programoje buvo a -
1etų varžybos. Iš jų atsirado senovės graikų olimpinės žaidynės. Minėtuvių žaidynių,
skirtų mirusiems arba žuvusiems įžymiems piliečiams atminti, programoje buvo
kumštynės, imtynės, bėgimas, disko ir ieties metimas, šaudymas iš lanko, fechtavimas
sunkia kovine apranga, vadeliotojų lenktynės; jos rengtos prieš olimpines žaidynes.
Romoje vyko Didžiosios, Romos, Kapitolijaus, Pompėjos, visuomeninės žaidynės.
Didžiosios žaidynės (Ludi Maximi) vykdavo Romos teatruose ir cirkuose kelias dienas.
Programoje buvo vaidinimai, gladiatorių kovos, kovos vežimų lenktynės. Romos
žaidynėmis vadinamos 175-osios olimpinės žaidynės, kurios Romos politiko ir valst.
veikėjo Sulos sumanymu 80 p.m.e. buvo perkeltos iš Olimpijos į Romą. Olimpinių
žaidynių paversti Romos žaidynėmis nepavyko, nors panašios sporto varžybos dar kurį
laiką vyko. Pradėtos rengti imp. Domiciano iniciatyva Kapitolijaus žaidynės vyko 86-394
Romoje kas 4 metai vasarą (olimpinių žaidynių pavyzdžiu). Pompėjos žaidynės, meno ir
sporto šventės Pompėjoje, buvo Romoje rengtų Didžiųjų žaidynių atitikmuo. Gladiatorių
kovos buvo žiaurios, virsdavo netgi žiūrovų tarpusavio muštynėmis, dėl to kurį laiką buvo
uždraustos. Visuomeninės žaidynės Romoje rengtos įv. valst. įvykių proga. Jų programoje
buvo kovos vežimų lenktynės, gladiatorių kovos, laivų su pasmerktais mirčiai žmonėmis
kautynės. Stanislovas Stonkus
Antikristas (graikų Antichristos), svarbiausias Jėzaus Kristaus priešininkas, antrininkas ir
apsišaukėlis. Šv. Rašte dažnai minimas kaip asmuo, kuriame įsikūnijęs blogis. NT
tapatinamas su šėtonu (l Tęs 2,18;Apr 19,11-21 m. , turi pasirodyti prieš pat pasaulio
pabaigą lemiamai kovai prieš krikščioniškąjį tikėjimą, bet vėliau bus Jėzaus Kristaus
nugalėtas (l Jn 2,18,22; 4,3 m. . Antikristais būdavo laikomi Bažnyčios priešininkai, kai
kurie Bažnyčios veiksmai buvo aiškinami kaip A veiklos pasireiškimas ( XII a. teologas
Gerhohas Reichersbergietis kryžiaus karus pavadino šėtono ir Antikristo išmone).
Nekrikščioniškose religijose su Antikristu tapatinami konkretūs asmenys.
antikūnai, imunoglobulinai, Ig, gyvūnų ir žmogaus sudėtiniai baltymai Tglikoproteinai.
Sintetinami organizme, kai į jį ne pro virškinamąjį traktą patenka f antigenų. A gamyba
viena f imuninio atsako grandžių, kai infekcijos ar imunizacijos metu dalyvaujant
makrofagams kitoms antigeną pateikiančioms ląstelėms bei T limfocinstitutams
stimuliuojamos B ląstelės, iš kurių vystosi plazminės ląstelės. Šios gamina A, specifinius
antigenams. A lemia humoralinį T imunitetą. Dauguma A molekulių patenka į kraujo
plazmą, įv. liaukų sekretą, dalis patvariai įsitvirtina prie limfocitų ir makrofagų paviršiaus
membranų kaip antigeniniai receptoriai. A monomerinę molekulę sudaro 4 polipeptidinės
grandinės - dvi identiškos sunkiosios H (ilgis 330-440 aminorūgščių) ir dvi identiškos
lengvosios L (ilgis 220 aminorūgščių). 4 grandines tarpusavyje jungia disulfidinės ir
nekovalentinės jungtys, susidaro į Y raidę panaši struktūra. Kiekviena molekulės grandinė
turi kintamąjį domeną V (nuo polipeptido N galo aminorūgščių sekos yra skirtingos) ir
pastovų segmentą C (likusios sekos yra vienodos). Kintamieji L ir H grandinių segmentai
sudaro aktyvų centrą, kuris lemia A gebėjimą specifiškai (komplementariai) jungtis su
antigenu. Lanksti molekulės dalis, kurioje yra disulfidinės jungtys tarp sunkiųjų grandinių
ir kur susijungia visi trys fragmentai (2 Fab, ir l Fc), sudaryta iš 15-60 aminorūgščių
liekanų, turi daug prolino. Tai lanksčiausia ir pažeidžiamiausia molekulės dalis, kurioje
proteolitiniai fermentai skaido imunoglobulino molekulę. Ją fermentas papainas skaido į
du vienodus Fab fragmentus, gebančius sujungti po vieną antigeną, ir Fc fragmentą, kuris
sujungia komplementą, reaguoja su makrofagais, atlieka tarpmembraninę pernašą. Pagal
būdingas fiz., chem., struktūrines (monomerai, polimerai), funkcines ir H grandinių
antigenines ypatybes skiriamos 5 A klasės - IgG, IgA, IgM, IgE, IgD, o kai kurių iš jų ir
poklasiai. IgG sudaro -85% visų imunoglobulinų; tai vieninteliai A, perduodami per
placentą. Jų ypač gausu tarpląsteliniame skystyje ir serume, IgG intensyviausiai iš visų A
neutralizuoja egzotoksinus, virusus, bakterijas. IgA sudaro 5-15%, yra seruminiai
(nukenksmina mikroorganizmus ir jų toksinus) ir sekreciniai (sąlygoja vietinį imunitetą).
IgM gaminasi pirmieji antigenui patekus į organizmą. Jų yra 5-10%. Tai natūralus A,
efektyviai agliutinuoja antigenus ir indukuoja nuo komplemento priklausančią citolizę,
tarp jų yra ir kraujo grupių f agliutinogenai. Kraujo serume yra 0-1% IgE. Jie dalyvauja
alerginėse reakcijose, svarbūs pafazitinių invazijų metu. Kraujuje (limfocitų paviršiuje)
yra 0,002% IgD. Kontroliuoja limfocitų aktyvaciją ir supresiją, padeda naikinti antigenus,
neutralizuoti virusus, dalyvauja autoalerginėse reakcijose. Skiriami vieno klono ląstelių (T
monokloniniai antikūnai) ir kelių klonų (polikloniniai) A. Antikūnų preparatai vartojami
ligoms diagnozuoti, gydyti, joms išvengti, kraujo grupėms nustatyti, transplantologijoje.
antikva (lot. antiąua - senovinė), apskritų kontūrų lotyniškasis spaustuvinis šriftas. Tuo
skiriasi nuo kampuoto gotiškojo šrifto. Sukurta XV a. (klasikinė 1470 m. , Lietuvos
spaustuvėse naudota nuo XVI amžiaus. A naudotasi kuriant kitus lotyniškuosius
spaustuvinius šriftus. Pav.
antikvariatas (lot. antiąuarius - senienų mėgėjas), še, nienų parduotuvė. Prekiaujama
senosios dailės kūriniais, senais spaudiniais (knygomis, period. leidiniais, žemėlapiais,
faksimilėmis), fotografijomis, dokumentais (laiškais, autografais), baldais, indais. A
užuomazgų atsirado viduramžiais plečiantis manuskriptų prekybai. XVIII a. A pradėta
steigti Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje; ypač jų pagausėjo suvalstybinus
vienuolynų bibliotekas bei konfiskavus aristokratų sukauptas kolekcijas. Lietuvoje A imta
steigti XIX amžiuje; yra visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Antilai (isp. Antillas, angį. ir prancūzų Antilles, oi. Antillen), salynas Atlanta? Vidurio
Amerikoje, Vest Indijoje. A ištįsę -4500 km ilgio lanku nuo Jukatano pusiasalio
(Meksika) į rytus ir p. iki P. Amerikos Šiaurės Krantų. Iš Šiaurės , r. ir pietryčių apriboja
Karibų jūrą, skiria ją nuo Meksikos įlankos ir Atlanto vandenyno. Plotas -225 000
km2,38,8 mln. gyv. (2001 m. . Šiaurėje yra Didieji A (žemyninės kilmės Kubos, Haičio,
Jamaikos, Puerto Riko salos), į rytus ir pietryčių nuo jų -Mažieji A (daugiausia vulkaninės
ir koralinės kilmės salos). A salos daugiausia kalnuotos (didžiausias aukštis yra Haičio
saloje - Duarte's kalba, 3175 m). Yra veikiančių ugnikalnių (Montagne Pelėe ugnikalnis
Martinikos saloje, 1397 m). Klimatas jūrinis tropinis; dažni uraganai, viesulai. Tropiniai
miškai. Auginama cukranendrės, kavamedžiai, kakavamedžiai, tabakas, bananai,
vaismedžiai, vilnamedžiai, prieskoniniai augalai. Gaminamas cukrus, romas. Turizmas.
Antiluoseyra 12 nepriklausomų valstybių (2001 m. ; dalis A salų priklauso Didžioji
Britanijai, JAV, Prancūzijai, Olandijai (A šalys surašytos lentelėje). Daugumą A salų
atrado kalba Kolumbas 1492-1504.
Antilibanas (prancūzų Anti - Liban), Džebel aš Šarki (arab. al-Jabal ash-Sharqi), kalnų
masyvas Sirijoje ir Libane. Ilgis (iš pietvakarių į Šiaurės rytus ) apie 150 km. Didžiausias
aukštis 2814 m. Vakaruose stačiais šlaitais leidžiasi į tektoninę įdubą. Susidaręs iš
klinties, smiltainio ir vulkaninių uolienų. Karstiniai reiškiniai. Augalija daugiausia
pusdykumių; v. šlaituose ir slėniuose kai kur auga visžaliai ąžuolynai.
Antill John (Džonas Antilis) 1904 m. balandžio 8 d. Sidnėjus - 1986 m. gruodžio 29 d. ten
pat, Australijos kompozitorius, dirigentas. Baigė Sidnėjaus konservatoriją. Buvo
skrajojančiosios operos trupės dainininkas, koncertmeisteris, Sidnėjaus simf. orkestro
muzikantas. 1934-39 Sidnėjaus radijo choro vadovas. Nuo 1945 Sidnėjaus radijo muzikos
skyriaus vedėjas. Sukūrė baletą Koroboris (1947 m. , operą Endimionas (1953 m. , kantatą
Hagaros daina sopranui, berniukų chorui, orkestrui, kūrinių orkestrui, dainų ciklų, dramos
spektaklių muzikos. Bronius Ambraziejus
Antilochas (Antilochos), graikų mitologijoje Trojos karo dalyvis. Nestoro ir Euridikės
sūnus. Vienas Helenės jaunikių. Achilo draugas. Žuvo nuo trojiečių sąjungininko
Etiopijos karaliaus Memnono rankos. Aleksandra Teresė Veličkienė
antilogarhmas (fanti... + T logaritmas), skaičius, atitinkantis turimą T logaritmo reikšmę.
Pvz., jei c = logofc, tai b yra skaičiaus c A. Veiksmas, kuriuo ieškomas skaičius žinant jo
logaritmą, vadinamas antilogaritmavimu. A galima rasti skaičiuotuvu.
antilopės (prancūzų antilope), dykaragių (Bovidae) šeimos žinduolių grupė. -30 genčių,
80 rūšių, daugiau, kaip 300 porūšių. 7 pošeimiai: dukeriai, arba kuoduotosios A
(Cephalophinae), mažosios, arba nykštukinės A (Neotraginae), sraigtaragės A
(Tragelaphinae), galvijinės A (A/celaphinae), T arklinės antilopės, T gazelės ir
vandeniniai ožiai (Reduncinae). Paplitusios Afrikoje, P. ir Centr. Azijoje. Grakščios, nuo
kiškio iki karvės dydžio. Daugelio rūšių raguoti tik patinai. Ragai įv. formos ir ilgio.
Gyvena bandomis miškuose (dukeriai), savanose (kudu, oriksai), stepėse, dykumose ir
pusdykumėse (gnu, gazelės, džeiranai), krūmynuose prie vandens (vandeniniai ožiai),
kalnų šlaituose iki 3000 m virš jūros lygio (mažosios A). Minta žole, medžių ir krūmų
lapais bei ūgliais. Medžiojamos. Kai kurios rūšys ir porūšiai labai išnaikinti. Nuo XIX a.
pab. Askanija Novos rezervate (P. Ukraina) auginama kana (Tragelaphus oryx) ir
dryžuotasis gnu (Connochaetes taurinus). Janina Prūsaitė
Antilų jura T Karibų jūra.
Antilų srovė (angį. Antilles Current), šiltoji Atlanto srovė, tekanti išilgai D. Antilų salų
Šiaurės rytų krantų; Šiaurės Pasatų srovės tęsinys. Prasideda kiek į rytus nuo Puerto Riko
s., teka į vakarus ir Šiaurės vakarų ; šiaurėje jungiasi su Floridos srove ir sudaro Golfo
srovę. Greitis 0,9-1,9 km/h. Vasario vidutinė temperatūra 25, rugpjūčio 28 °C.
Druskingumas 36-37%o.
antimaliariniai vaistai (Tanti...+ T maliarija) vartojami maliarijai gydyti ir išvengti. Trikdo
ligos sukėlėjų -maliarinių plazmodijų - vystymąsi ir dauginimąsi. Pirmasis A - chininas -
išskirtas iš chininmedžio žievės. Juo maliarija buvo gydoma -300 metų; dabar vartojamas
retai (kai maliarijos sukėlėjai atsparūs kitiems A). Šiuo metu maliarijai gydyti vartojami
įv. sintetiniai junginiai: chlorokvinas, primakvinas, pirimetaminas, meflokvinas,
halofantrinas. Pagal poveikį A skirstomi į kraujo šizontocidinius (chlorokvinas,
meflokvinas, halofantrinas, chininas), audinių šizontocidinius (primakvinas),
gametocidinius (pirimetaminas, primakvinas), sporozoicidinius (pirimetaminas). Dėl tam
tikrų A poveikio ypatumų vartojami jų deriniai gydo efektyviau, stabdo vaistams atsparių
maliarijos sukėlėjų atsiradimą.
584
antimedžlaga, medžiaga, kurios atomai (t.y. antiatomai) sudaryti iš T antidalelių:
branduoliai (antibranduoliai) - iš antiprotonų ir antineutronų, o aplink amibranduolius
skrieja pozitronai. 1965 JAV fizikų grupei, vadovaujamai L. Ledermano, užregistravus
greitintuve iš antiprotono ir antineutrono sukurtą pirmąjį antibranduolį - antideuteroną -
pirmąkart įrodyta, kad iš antidalelių galima sudaryti to paties tipo darinius kaip ir iš
dalelių.
antimėnas (angį. anliart), meno kūriniai, savo raiška radikaliai neigiantys, pajuokiantys
tradicinės dailės sampratą, formas ir nuostatas. Tokios tendencijos XX a. 2 dešimtmetyje
pasireiškė dadaistų, pirmiausia M. Duchamp'o (Fontanas 1917 m. , kūryboje (Tdada).
Tradicinės dailės smerkimo apraiškos, provokuojantis pobūdis būdingi T avangardizmui.
Terminą -1914 sukūrė M. Duchamp'as.
antimensijus (vid. a. lot. antimensium < graikų antiminsion - atstojantis altorių),
stačiatikių liturginis reikmuo, skirtas padėti Švč. Sakramentui. Tai audinio (iš pradžių
drobės, vėliau šilko) gabalėlis su įsiūtomis kankinio relikvijomis, puoštas kape gulinčio
Jėzaus Kristaus bei keturių evangelistų atvaizdais. Laikomas ant altoriaus t mensos.
Šventinamas vyskupo. Atitinka kat. servetėle Švč. Sakramentui padėti (korporalą) ir
nešiojamą altorėlį (portatilį). Nuo VIII a. pab.- IX a. pr. naudojamas Rytų krikščionių, iki
1970 - ir katalikų (vietoj portatilio aukojant Mišias ne bažnyčioje). Pav. PetrasKimbrys
antimetabolitai (T anti... + T metabolitai), vaistai, vartojami piktybiniams navikams
gydyti, kai kurie - kaip T imunosupresantai. A panašūs į medžiagas, dalyvaujančias
ląstelės medžiagų apykaitoje (yra struktūriniai jų analogai); įsijungdami į medžiagų
apykaitą sutrikdo normalų ląstelių dauginimąsi. A priklauso: folinės rūgšties A -
metotreksatas (vartojamas leukemijai gydyti), purinų A - merkaptopurinas, tioguaninas, -
1udarabinas, kladribinas (leukemijai gydyti), pirimidino A - gemcitabinas (kasos vėžiui
gydyti), citarabinas (leukemijai, limfomai gydyti), - 1uoruracilas (krūties, storosios žarnos
vėžiui gydyti).
antimikrobinės medžiagos (T anti... + t mikrobai), įv. kilmės chem. junginiai, slopinantys
arba naikinantys mikroorganizmus. Tai T antibiotikai, mikroorganizmų sintetinami
toksinai, Tfitoaleksinai, gyvūnų gaminamos apsauginės medžiagos. Mikroorganizmų
sintetinamos A
yra antrinio metabolizmo produktai. Jie padeda producentams įsitvirtinti aplinkoje. A
gamina bakterijos, aktinomicetai, mikromicetai. Išaiškinta daugiau, kaip 5000
antimikrobiškai veikiančių chem. junginių. Tai aminoglikozidai, ketvirtinės ciklinės
struktūros angliavandeniliai, makrocikliniai laktonai (esteriai), 1,4-benzchinonai ir jiems
artimi junginiai, peptidai, penicilinai. Vienos A veikia gramteigiamas ir gramneigiamas
bakterijas, kitos - mieles, aktinomicetus, virusus. Poveikio mechanizmas įvairus: stabdo
ląstelės sienelės formavimąsi, baltymų sinteze, aminorūgščių susidarymą, pažeidžia
citoplazmos membranas. Daug A gamina įv. gyvūnai: bitės, vorai, erkės, medūzos,
skorpionai, gyvatės, rupūžės, kai kurios žuvys, žinduoliai. Tai daugiausia baltyminės
kilmės A. Ieškoma naujų antimikrobinio poveikio chem. junginių, kurie stabdo arba
silpnina kai kurių medžiagų sintezę mikroorganizmo ląstelėje. Dažnai rcsintetinamos
gamtinės kilmės A ir jų pagrindu gaminamos naujos -stipresnio arba tam tikro poveikio.
Albinas Lugauskas
antimilitarizmas (Tanti... + Tmilitarizmas),po\it.judėjimas, vienijantis įvairius sočiai,
sluoksnius, nukreiptas prieš ginkluotos jėgos naudojimą sprendžiant valstybės vidaus ar
tarpvalstybinius konfliktus. Antimilitaristiniai judėjimai siekia kar. ginklų gamybos
apribojimo ir kar. pramonės konversijos, masinio naikinimo ginklų likvidavimo.
Pasisakoma prieš karo ir prievartos propagandą, reikalaujama mažinti kariuomenes ir
ginkluote, palikti tik gynybos sistemas. Dar T mililarizmas, T nusiginklavimas. Lauras
Bielinis
antimonidai, stibidai, stibio junginiai su metalais. Baltos arba pilkos sidabro spalvos
blizgantys kristalai. Gaunami sulydant elementus vakuume arba inertinėje terpėje,
kristalizuojant, zoninio lydymo, vakuuminio užgarinimo būdu arba nusodinant iš
skystosios bei dujinės fazės. Turi metalų, puslaidininkių, kai kurie superpuslaidininkių
savybių; aukštos lydymosi temperatūros (niobio antimonidas lydosi 1160 °C). Šarminių ir
šarminių žemių metalų A labai reaktingi: lengvai oksiduojasi, hidrolizuojasi (išsiskiria
vandenilio A SbH,), magnio ir aliuminio A lengvai skaido praskiestos rūgštys. Kiti A
reaguoja tik su koncentruotomis rūgštimis arba karališkuoju vandeniu. Aliuminio A AlSb
naudojamas saulės baterijose, elektron. prietaisuose, kurių darbo temperatūra -500 °C,
cezio A CsSb - fotoemiteriams su didele kvantine išeiga gaminti; kadmio, magnio A -
puslaidininkiai, indžio, galio - infraraudonosios spinduliuotės detektoriai.
antimonitas, stibnitas, sulfidų klasės mineralas Sb2S3. Kristalai rombinės singonijos,
prizmių arba adatos formos, išilgai brūkšniuoti. Pilkos, švininės spalvos. Blizgesys
metalo. Kietumas 2-2,5. Tankis 4600 kg/m3. Susidaro hidroterminėse gyslose, karštų
miner. versmių nuosėdose. A - stibio rūda.
antimonopolinė politika (Tanti... + tmonopolija), valstybės T ekonominė politika, ribojanti
monopolijų galią bei nesąžiningą konkurenciją. Valstybė atitinkamais įstatymais ar kt.
teis. aktais draudžia sudaryti slaptus susitarimus dėl realizacijos kainų, gamybos apimčių,
pasidalyti prekių ar žaliavų rinkas, žlugdyti prekybą perkant iš vieno pardavėjo, nustatyti
grobuoniškas kainas, supirkti akcijas siekiant prisijungti konkurentus. Iv. šalių
antimonopoliniai įstatymai skiriasi. JAV draudžiama įgyti monopolinę padėtį jungiantis
bendrovėms, pažeisti konkurencijos laisvę diskriminacinėmis kainpmis (T kainų
diskriminacija) ir kita. Didžiojoje Britanijoje bendrovių susitarimai ir susijungimai
vertinami visuom. interesų požiūriu aiškinantis jų privalumus, pvz., f masto ekonomiją, ir
trūkumus, pvz., X neefektyvumą (TX teorija), ar pažeidžiama konkurencijos laisvė.
Prancūzijoje draudžiamos sutartys, numatančios atsakomąjį produkcijos pristatymą ar
pirkimą, sudarančios pirkėjui, palyginti su kt. pirkėjais, nevienodas sąlygas, draudžiama
atsisakyti užsakymų turint laisvų gamybinių pajėgumų. Antimonopoliniai įstatymai
glaudžiai susiję su prekybą ir fin. sferą reglamentuojančiais bei vartotojų teises ginančiais
įstatymais. Monopolijų veiksmams kontroliuoti ir konkurencijai ginti sukurti spec.
organai: JAV veikia Teisingumo ministerijos Antitrestinis departamentas bei Federalinė
prekybos komisija, Rusijoje - Antimonopolinis komitetas, prie JT- spec. komisija.
Pirmieji antimonopoliniai įstatymai priimti JAV: 1890 Shermano įstatymas (Sherman
Act) uždraudė monopolinius susivienijimus ir slaptus susitarimus, ribojančius prekybos
laisvę, 1914 Claytono įstatymas (Clayton Act) -kainų diskriminaciją, neleido tam pačiam
asmeniui eiti direktoriaus pareigų konkuruojančiose bendrovėse, 1936 Robinsono ir
Patmano įstatymas (Robinson-Patman Act) uždraudė nustatyti skirtingas analogiškų
prekių kainas įv. vartotojams, 1950 Cellerio ir Kefauerio įstatymas (Celler-Kefauer Act)
draudė korporacijoms įsigyti kt. bendrovių aktyvus. Kt. šalyse antimonopoliniai įstatymai
(normatyviniai aktai) priimti daug vėliau: Suomijoje, Vokietijoje tik XX a. 7-8
dešimtmetyje, Vengrijoje, Lenkijoje, Kinijoje, Jugoslavijoje - 9 dešimtmetyje, Rusijoje -
10 dešimtmečio p Rytų Lietuvoje 1992 priimtas Konkurencijos įstatymas. Pagal šį
įstatymą f Konkurencijos taryba kontroliuoja ūkio subjektus, kurių tam tikros prekės
rinkos dalis daugiau, kaip 40%. Paras Mikuiionis
antimutagėnai (Tanti... + Tmutagenai; genetikoje), veiksniai, mažinantys sukeltų
(indukuotų) ir gamtinių mutacijų dažnį. Iki mutageno sąveikos su
deoksiribonukleorūgštimi (DNR) A gali slopinti mutagenų patekimą (ekranuoti, pvz.,
melaninas - ultravioletinę spinduliuote), arba sąveiką su DNR, arba tiesiogiai inaktyvuoti
mutageną (fermentas katalazė - peroksidus, tioliai -alkinančiąsias medžiagas,
antioksidantai ir tioliai - laisvuosius radikalus), slopinti promutagenų, kurie organizme
virsta aktyviais mutagenais, metabolizmą. A, kurie tiesioiai sąveikauja su chem.
mutagenais, kartais vadinami desmutagenais, o chem. medžiagos, kurios mažina
jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį radioapsauginėmis medžiagomis
(radioprotektoriais). A priskiriama ir fermentinės sistemos, be klaidų atliekančios DNR
pažaidų ir chromosomų struktūros ištaisymą (reperaciją). Visiškai universalių A nėra,
platesnio veikimo yra kai kurios DNR reparacijos sistemos, gamtiniai junginiai -
vitaminai A, C, E, tioliai (glutationas, cisteinas). Vytautas Rančetis
antinacinis judėjimas f Pasipriešinimo judėjimas.
antinacinis Lietuvos pasipriešinimas (1941-44 m. f Lietuvos antinacinis pasipriešinimas.
antinavikiniai vaistai stabdo naviko ląstelių gyvybinę veiklą, dalijimąsi ir naviko augimą.
A įsijungia į naviko ląstelių medžiagų apykaitą arba jungiasi su jų paviršiuje esančiais
receptoriais ir sutrikdo baltymų, ribonukleo -arba deoksiribonukleorūgšties sintezę.
Skiriamos šios A grupės: citotoksiniai A, T antihormonai ir hormoniniai preparatai, kiti
įv. A. Citotoksiniai A - tai alkilinantys A (chlorambucilis, ciklofosfamidas, melfalanas,
busulfanas, lomustinas, karmustinas), antinavikiniai antibiotikai (doksorubicinas,
daunorubicinas, bleomicinas), f antimetabolitai, augaliniai alkaloidai (vinkos alkaloidai
-vinblastinas, vinkristinas; etopozidas), kt. citotoksinio veikimo A (altretaminas,
prokarbazinas, cisplatina, karboplatina). Antihormonai ir hormoniniai preparatai:
gliukokortikoidai (prednizolonas), estrogenai (dietilstilbestrolis, etinilestradiolis),
progestinai (hidroksiprogesteronas), androgenai (testosteronas, - 1uoksimesteronas),
gonadotropinio hormono liberino agonistai (goserelinas, leuprolidas). Kiti įv. A:
amsakrinas, asparaginazė, hidroksilkarbamidas. Gydymas A derinamas su chirurginiu ir
spinduliniu gydymu, derinami įv. A. Skirtingų grupių A nevienodai slopina įv. rūšių
navikų augimą. A kartu veikia ir žmogaus organizmo audinių ląsteles: gali išopėti
virškinamojo trakto gleivinė, slinkti plaukai, sutrikti lytinių liaukų veikla, dėl kaulų čiulpų
slopinimo sumažėjus leukocitų, trombocitų greičiau susergama infekcinėmis ligomis, gali
prasidėti kraujavimas, vartojant nėštumo metu gali įvykti persileidimas ar sutrikti vaisiaus
vystymasis.
antineutrinas (T anti... + f neutrinas), f neutrino antidalelė, neutralusis leptonas. Simbolis
u arba ū. Yra elektroninis (Ū ), miuoninis (0^) ir taoninis (5 m. antine universitetrinai. A
IP

buvimą 1956 tiesiogiai įrodė F. Reinesas ir kt. (JAV); tai, kad turi būti taoninis A,
paaiškėjo 1975 M. Perliui ir kt. (JAV) atradus supersunkųjį T (tau) elektroną.
antineutronas (T anti... -t- T neutronas), f neutrono antidalelė. Simbolis n arba n . Skiriasi
nuo neutrono priešingu barioninio krūvio ir magn. momento ženklu. A atrastas 1956
(JAV) O. Piccioni ir kt.
Antinis Robertas 1898 m. gruodžio 3 d. Kaldabruna (Latvija) - 1981 m. lapkričio 19 d.
Kaunas, skulptorius. 1921-22 mokėsi Piešimo kursuose Kaune, 1922-27 Kauno meno
mokykloje. 1928-33 studijavo Dekoratyvinės dailės mokykloje ir Juliano akademijoje
Paryžiuje. 1933-40 mokytojavo Tauragėje, Kaune, 1940-51 dėstė Kauno taikomosios
dekoratyvinės dailės institute. Monumentalūs, lakoniškų formų 3-4 dešimtmečio
paminklai: Motina Širvintose (1927, 6 dešimtmetyje nugriautas, 1991 atstatytas,
skulptorius R. Antinis jaunesnysis), Laisvės paminklai Kretingoje, Biržuose (sovietinės
okupacijos metais nugriauti, 1990 atstatyti, skulptorius R. Antinis jaunesnysis), Rokiškyje
(1931 m. . Didžiausia ir reikšmingiausia kūrybos dalis - dekoratyvinės skulptūros (Eglė
žalčių karalienė 1958, past. 1960 Palangoje, Dūdorius 1963, past. 1975 Panevėžyje, Kova
1970, past. 1981 Kaune, Bičiulystė, past. 1981 Klaipėdoje); jos dvejopos: vienos
kompaktiškų, monumentalių formų, kitos ažūrinės, dinamiškos. Parengė memorialinių
paminklų projektų (Salaspilio, 1963, Kauno IX forto, 1970 m. , sukūrė kamerinių
skulptūrų, portretų. A derino konstruktyvizmo ir lietuvių liaudies skulptūros principus
įtaigiai reikšdamas humanistines idėjas. Nuo 1933 dalyvavo parodose. Kaune įrengtas A
ir jo sūnaus Roberto skulptūrų skveras (pradėtas kurti 1977 m. . LSSR valstybinė premija
1969. Pav. Aleksandras Indriulaitis
Antinis Robertas 1946 m. birželio 9 d. Kaunas, dailininkas. R. Antinio sūnus. 1970 baigė
Latvijos dailės akademiją. 1973-1975 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje, nuo 1997
dėsto Kauno dailės institute. Iš pradžių kūrė skulptūras su tėvu, vėliau savarankiškai.
Vienas pirmųjų lietuvių dailėje ėmė akcentuoti skulptūros horizontalumą, taktiliškumą,
naudoti netradicines medžiagas (smėlį, vatą, stiklą). Domisi neregių tematika. Dažnas
kūrinių elementas - tėvo profilis. Nuo 1989 su grupe Post-Ars kuria objektus, instaliacijas,
performansus, hepeningus. Pav. Alfonsas Andriuškevičius
antinksčiai (glandulae suprarenales), porinė virš inkstų esanti žmogaus ir stuburinių
gyvūnų belatakė liauka. Kair. antinkstis yra pusmėnulio, mažesnis dešinysis -prizmės
pavidalo. Kiekvienas sveria ~5 g (vid. matmenys 5x3x1 cm). Gelsvai rausvi, minkštos
konsistencijos, sudaryti iš šerdies ir žievės. Šerdis sudaro 10-20% A masės. Ji gamina
hormonus katecholaminus (adrenaliną, noradrenaliną), kurie veikdami medžiagų apykaitą,
širdies ir kraujagyslių sistemą, kitus vidaus organus didina kraujospūdį, dažnina ir stiprina
širdies susitraukimus, išplečia bronchus, padidina gliukozės kiekį kraujuje. Kiekviena A
žievės zona gamina tam tikrus hormonus: paviršinė, vadinama kamuoline, gamina
mineralkortikoidus (daugiausia aldosteroną), vidurinė, arba pluoštinė, -gliukokortikoidus
(kortizolį, kortikosteroną), vidinė, arba tinklinė, - lytinius hormonus. Aldosteronas
reguliuoja organizmo vandens ir elektrolitų pusiausvyrą, kortizolis veikia gliukozės
apykaitą, aktyvina adaptacijos reakcijas, lytiniai hormonai skatina lytinį brendimą, lytinių
organų ir antrinių lytinių požymių formavimąsi. A veiklą reguliuoja hipofizės priekinės
dalies gaminamas adrenokortikotropinis hormonas, hipotalamas ir centrinė nervų sistema.
Pav.
Antinojas (Antinoos), graikų mitologijoje Itakės gyventojas. Įžūliausias iš Penelopės
jaunikių, siekusių ją vesti, kai Odisėjas buvo Trojos kare. Bandė nužudyti jo sūnų
Telemachą, bet šį išgelbėjo Atėnė. Grįžęs Odisėjas nukovė A. Aleksandra Teresė
Veličkienė
antinomija (graikų antinomia - įstatymo prieštaravimas), dviejų vienas kitam
prieštaraujančių, tačiau vienodai logiškai įrodomų teiginių atsiradimas samprotaujant.
Antikos filosofijoje antinomijos buvo žinomos kaip f aporijos. Daug A sukūrė viduramžių
logikai. I. Kantas sukūrė 4 grynojo proto A (prieštaras, kuriose vienodai įrodomos tezės ir
antitezės), tuo parodydamas pažinimo proceso prieštaringumą. I. Kanto antinomijose tezės
ir antitezės pagrindimo neįmanoma pateikti logiškai tiksliai, todėl jos nelaikomos
loginėmis. Klasių (aibių) teorijos A (vadinamos paradoksais, nors jais neretai vadinamos
visos A) atsiranda vartojant klasių teorijos terminus: logiškai įrodoma, kad x yra klasės A
elementas ir x nėra klasės A elementas. Šias A XIX a. pab. atrado matematikas G.
Cantoras. Pagal jas, bet kurios aibės A visų poaibių skaičius yra didesnis negu aibės A
elementų skaičius, nes ji viena, o poaibių mažiausiai du. Visų aibių aibė V jau savaime
yra didžiausia, nes apima visas aibes kaip savo elementus. Remiantis G. Cantoru daroma
išvada, jog aibės U visų poaibių aibė yra dar didesnė už visų aibių aibę U. Tad U yra
didžiausia iš aibių ir kartu nėra didžiausia. Loginės bei semantinės A atsirado vartojant
log. semantikos terminus: tarus, kad teiginys p teisingas, išvedama, kad p klaidingas;
tarus, kad p klaidingas, išvedama, kad p teisingas (vad. melagio A ir daugelis kitų). A
išnyksta tiriant vartojamų sąvokų leistinumą (darinys visų aibių aibė nepriimtinas kaip
sukeliantis prieštaravimą), prielaidų pagrįstumą, tikslinant mąstomąjį turinį. Stanislovas
Norgėla, Romanas Plečkaitis
Antibchas l Sotėras (graikų Antiochos Sotėr) 324
t261 m. birželio 2 d. p.m.e., Sirijos karalius (281-261 m. . Seleukidų dinastijos. Seleuko I
Nikatoro sūnus. Nuo 293 valdė R. Sirijos provincijas. 275 nugalėjo galatus. Išlaisvinti iš
galatų jonėnai A pavadino Gelbėtoju (graikų Soter). A skatino graikus imigruoti į Siriją ir
M. Azijoje bei Irane įkūrė daug naujų miestų. Paskelbęs savo tėvą dievu valstybėje įvedė
valdovų kultą. Per I Sirijos karą (274-271 m. su Egipto karaliumi Ptolemaju II Filadelfu
prarado Finikiją ir M. Azijos pakrantes. 266-261 pralaimėjo karą su Pergamu.
Antidchas II Tėjas (graikų Antiochos II Theos) 287 1246 p.m.e., Sirijos karalius (261-246
m. . Seleukidų dinastijos. Antiocho I Sotero sūnus. Su sąjungininku Makedonijos
karaliumi Antigonu II Gonatu dalyvavo II Sirijos kare (259-255 m. prieš Egipto karalių
Ptolemają II Filadelfą. Susigrąžino tėvo prarastas žemes: M. Azijos pakrantes su Mileto
bei Efeso miestais ir Finikiją. Milete nuvertė tironą ir miestiečių pradėtas garbinti kaip
dievas (graikų Theos). Vėliau savo kultą įtvirtino visoje valstybėje.
Antidchas III Didysis (graikų Antiochos III Megas) 242 - 187 p.m.e. prie Sūzų (Iranas),
Sirijos karalius (223-187 m. . Seleukidų dinastijos. Sostą paveldėjo iš brolio Seleuko III
Sotero. Atnaujino valdovų kultą. Numalšino r. provincijų valdytojų sukilimus (220,213 m.
. Nesėkmingai dalyvavo IV Sirijos kare (219-217 m. prieš Egipto valdovą Ptolemają IV
Filopatorą. Per 212-205 m. karo žygius į rytus pasiekė Indiją, įsitvirtino Armėnijoje,
Partoje ir Ba komitetrijoje. Pasivadino Didžiuoju. 201-194 užkariavo P. Siriją ir Palestiną,
prisijungė M. Azijos didž. dalį ir Trakiją. Skverbimasis į vid. Graikiją (192 m. sukėlė karą
su Roma - A pralaimėjo Termopilų (191 m. ir Magnesijos (190 m. mūšius. Pagal
Apamėjos taikos sutartį (188 m. turėjo atsisakyti visų nukariautų žemių Europoje ir M.
Azijoje į vakarus nuo Tauro kalnų ir sumokėti 15 000 talentų kontribuciją. Vietos
gyventojų nužudytas per Baalo šventyklos apiplėšimą. Pav.
Antičchas IV Epifanas (graikų Antiochos Epiphanes) 215 - 164 p.m.e., Sirijos karalius
(175-164 m. . Seleukidų dinastijos. Antiocho III Didžiojo sūnus. 189-175 buvo įkaitas
Romoje. Tęsė tėvo užkariavimų politiką. 168 romėnams sumušus sirų sąjungininką
Makedonijos karalių Persėją neteko užkariautų žemių Egipte ir Kipro salos. A prievartinė
helenizacija Judėjoje sukėlė Judo Makabiejaus sukilimą (167-142 m. . Mirė per karo žygį
į Persiją.
Antidchas VII Sidėtas (graikų Antiochos VII Sidetes) apie 159 Sidas (Pamfilija) - 129
p.m.e. Mediją, Sirijos karalius (139 ar 138-129 m. . Seleukidų dinastijos. Deme
temperatūrijo I Sotero sūnus. Partams įkalinus brolį, Sirijos valdovą Demetriją II Nikatorą
(141 m. , A vedė jo žmoną (139 m. ir pasiskelbė karaliumi. 138 nuvertė sostą užgrobusį
Trifoną. Po ilgos apgulties (135 ar 134 m. užėmė ir sugriovė Jeruzalę. 130 iš Partos
atsikovojo Babiloniją ir Mediją. Žuvo mūšyje su partais.
AntiOChija, Antiochija prie Oronto, miestas Turkijoje, nuo 1516 fAntakija.
Antiochija (graikų Antiocheia, lot. Antiochia), Pisidijos Antiochija (graikų Antiocheia
Pisidias), senovės miestas Turkijos Šiaurės vakaruose, 50 km nuo Ak§ehiro miesto.
Išliko griuvėsių. Įkūrė Seleukas I Nikatoras (312-281 ar 280 p.m.e.). 25 p.m.e. Romos
imp. Augustas pavadino Antiochija Cezarėja. Imp. Klaudijaus valdymo metais (41-54 m.
A buvo Šv. Pauliaus misijų centras Galatijos pro valstijoje. Po imp. Diokleciano (284-305
m. provincijų reorganizacijos priskirta Pisidijai.
Antiochijos apeigos, vakarų sirų apeigos, jakobitų, malankarų, maronitų, sirų bažn.
apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai, pasižymi savitu Eucharistijos
šventimu. Seniausios žinios apie A išliko Ignoto Antiochiečio laiškuose, Justino Kankinio
apologetikoje. Pagal Justino Kankinio sekmadieninės Eucharistijos aprašymą, Antiochijos
liturgiją sudarė Šv. Rašto skaitymas, pamokslas, tikinčiųjų malda, taikos pabučiavimas,
aukos dovanų sudėjimas, celebranto padėkos malda, patvirtinama tikinčiųjų amen,
konsekruotų dovanų dalijimas (nesantiems diakonai nunešdavo į namus). A susiformavo
apie 2- IV a. pagal Šv. Jokūbo liturgiją ir paplito Antiochijos patriarchate. A šiek tiek
skyrėsi patriarchato centre (paveikė 'f Bizantijos apeigos) ir toje jo dalyje, kur buvo
paplitusi Šv. Klemenso liturgija. Pastarosios Žodžio liturgiją sudarė 2 skaitiniai iš ST,
psalmė, 2 skaitiniai iš NT, diakono malda už katechumenus ir atgailaujančiuosius,
Eucharistinę liturgiją - malda už Bažnyčios luomus, ramybės meldimas, vyskupo rankų
apsiplovimas, atnašų atnešimas, anafora, malda prieš komuniją, komuniją priimančiojo
amen, 33 psalmės skaitymas, malda po komunijos, palaiminimas. V- XI a. A praktikavo
gruzinai, iki XII a. ir graikai bei sirai melchitai. Vėliau jas pakeitė Bizantijos apeigos. A
paveikė chaldėjų, Bizantijos, armėnų apeigas ir Romos apeigų dab. Mišių tvarką. Paras
Kimbrys
antioksidantai (Tanti... + prancūzų oxydant - oksiduojantis), gamtinės arba sintetinės
medžiagos, stabdančios arba lėtinančios oksidaciją. Dėl oksidacijos sensta plastikai,
dervėja kuras, tepaluose ir alyvose iškrinta nuosėdos, apkarsta riebalai, aliejus, pakinta
kitų maisto produktų savybės. A reaguoja su aktyviaisiais radikalais arba tarpiniais
oksidacijos reakcijos produktais ir taip stabdo jų poveikį medžiagai. Dažniausiai
naudojami šie A: aromat. aminai, fenoliai ir hidroksifenilsulfatai, fosfitai. Organizme
vykstant oksidacijai susidaro 1 laisviau radikalų, kurių perteklius veikia ląstelių
makromolekules (baltymus, lipidus, angliavandenius, DNR). Žmogui tai gali būti
daugelio ligų (aterosklerozės, vėžio, Alzheimerio ir Parkinsono ligų, kataraktos, reumatoi
dinio poliartrito) viena priežasčių. Nuo laisvųjų radikalų pertekliaus organizmą saugo
atitioksidacinė sistema, kurią sudaro jame esantys antioksidaciniai fermentai
(superoksidismutazė, katalazė, glutationperoksidazė), kitos organizme susidarančios
medžiagos (glutationas, lipo ir šlapimo rūgštys, melatoninas) bei su maistu gaunami A -
vitaminai C ir E, karotinoidai (beta karotinas, likopenas), t.p. fenolio įv. dariniai, -
1avonoidai, taninai. Zita Stumbrevičiūtė, Jūratė Valiūnienė
antipatija (graikų antipatheia - pasibjaurėjimas), nepalankumo, pasibjaurėjimo kt. asmeniu
jausmas, priešingas T simpatijai. Gali atsirasti ir be akivaizdžios priežasties. Dažnai kyla
dėl išankstinio nusistatymo. A sunkiai įveikiama valios pastangomis ir racionaliais
argumentais.
Antipatras (Antipatros) 397 - 319 p.m.e., Makedonijos karvedys ir diplomatas. 336
padėjo Aleksandrui Makedoniečiui įsitvirtinti soste. 334-323 Makedonijos regentas. 331,
Aleksandrui Makedoniečiui esant Azijoje, numalšino sukilimus Spartoje ir Trakijoje. Po
jo mirties 323-321 kartu su Krateru valdė Makedoniją. Vėliau rėmė diadochų Antigeno,
Seleuko ir Ptolemajo kovą su Makedonijos imperijos regentu Perdika. 323-322 vėl
malšino graikų sukilimą ( flamijos karas). Po Perdikos mirties Makedonijos imperijos
regentas (321-319 m. , Aleksandro Makedoniečio įpėdinių - sergančio Pilypo III Aridėjo
(m. 317 m. ir mažamečio Aleksandro IV (m. 310 m. ar 309 m. - globėjas. Nijolė
Judmevičienė
antipedagogika (fanti... + f pedagogika), radikali laisvojo ugdymo koncepcija,
susiformavusi XX a. 8 dešimtmetyje JAV. Teigiama, kad ugdymas tapo asmenybės raidos
kontrolės sistema, traumuojančia asmenybe, o visuom. ugdymo institucijos nepasiteisino
ir reikia jų atsisakyti. Bronislovas Bitinas
antipirėnai (fanft... + graikų pyr-ugnis), medžiagos, didinančios medienos, audinių,
plastikų ir kitų org. kilmės medžiagų atsparumą degimui. A nuo karščio išsilydo ir
nepraleidžia deguonies, skildami išskiria inertines dujas ir garus, lydydamiesi, garuodami
ar disocijuodami sugeria šilumą. A tirpaluose įmirkomos degiosios medžiagos arba A
dengiamas jų paviršius, pvz., įmaišius į dažus. Dažniausiai naudojami šie A: aliuminio
hidroksidas, boro, stibio, fosforo junginiai, halogeninti angliavandenilių dariniai, įv.
druskų ir melaminformaldehidinių dervų mišiniai.
antipiretikai (fanti... + graikų pyretos - karštis, karščiavimas), vaistai, mažinantys
pakilusią kūno temperatūrą. A yra nenarkotiniai analgetikai: acetilsalicilo rūgštis
(aspirinas), metamizolis (analginas), paracetamolis, aminofenazonas (piramidonas) ir kiti.
A slopina prostaglandinų sintezę blokuodami fermentą ciklooksigenaze, normalizuoja
galvos smegenyse (hipotalame) esančio termoreguliacijos centro veiklą. Dėl to išsiplečia
odos kraujagyslės, gausiai prakaituojama, iš organizmo išsiskiria šilumos perteklius. A
vartojami, kai aukšta ligonio kūno temperatūra sukelia arba gali sukelti komplikacijų
(traukulius, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus). Nebūtina A sumažinti kūno
temperatūrą iki normalios, nes tai apsauginė organizmo reakcija, be to, staiga sumažinus
gali ištikti kolapsas. Visi A gali sukelti pašalinį poveikį (pavojinga ilgesnį laiką vartoti
ligoniams, sergantiems skrandžio, dvylikapirštės žarnos opalige, kai kuriomis kraujodaros
ligomis, esant sutrikusiam kraujo krešėjimui). Aspirino negalima vartoti vaikams,
sergantiems virusinėmis ligomis (gripu, vėjaraupiais).
antipodės (Tanti... + graikų pus, kilm. podos - koja), T gemalo maišelio ląstelės, esančios
maišelio apačioje.
Antipodų salos (Antipodės Islands) yra Ramiajame vand., 560 km į pietryčius nuo N.
Zelandijos Pietų salos. Priklauso N. Zelandijai. Plotas 62 km2; viena didesnė (ilgis 8 km,
plotis 5 km) ir keletas mažesnių salų. Negyvenamos. Vulkaninės kilmės. A 1800 atrado
Didžiosios Britanijos laivo Reliance įgula. Pavadintos Antipodų salomis dėl to, kad jų
geogr. padėtis (178°43' r. ilg., 49°41' p. pi.) priešinga Grinvičo (Londonas) geogr.
padėčiai.
antip6piežius (Tan (i... + f popiežius), popiežius, Katalikų bažnyčios laikomas neteisėtai
išrinktu. A išrinkimą dažniausiai lemdavo polit. priežastys. Pirmasis A buvo Ipolitas (217-
235 m. , paskutinysis - Feliksas V (1439-49 m. . Oficialus Vatikano leidinys Annuario
Pontificio nurodo 3 VII a. Tikslus skaičius nenustatytas, nes trūksta ist. šaltinių ir
išrinkimo teisėtumo universalių kriterijų. Ginčytinais atvejais vartojamas apibūdinimas
abejotinas. Dar f popiežius.
antiprotonas (f anti... + T protonas), t protono antidalelė. Simbolis p arba p. Skiriasi nuo
protono priešingu elektrinio ir barioninio krūvių bei magn. momento ženklu. A 1955
atrado E. Segre, O. Chamberlainas ir kt. (JAV).
antiradai (f - 1/jft'... + T rad (iacija)), medžiagos, didinančios plastikų, gumos, tepalų, kuro
ir kt. medžiagų atsparumą jonizuojančiąja] spinduliuote!. Tai arenai (naftalenas ir jo
dariniai, antracenas, fenantrenas, pirenas), aminai, fenoliai, tiofenoliai, fentiazinas,
hidrochinonas. A savybių turi kai kurie tepalų tirštikliai (aliuminio, bismuto stearatai,
gyvsidabrio naftenatai), siera, antioksidantai. Veikimo mechanizmas nevisiškai
išaiškintas.
antiradiolokacinės priemonės (Tanti... + t radiolokacija), įv. įtaisai, trukdantys
radiolokatoriams užfiksuoti saugomą objektą. Tai spec. siųstuvai, kurių signalai užgožia
radiolokatoriaus stebimų objektų signalus; metalizuotos juostelės, išbarstomos erdvėje
apie maskuojamus objektus; klaidinantys įtaisai, atspindintys ar transliuojantys į
ieškomuosius panašius signalus. Saugomi objektai maskuojami dangomis, slopinančiomis
radijo bangas.
antirasizmas (fanti... + f rasizmas), ideologija ir polit. judėjimas, priešiškas T rasizmui,
nukreiptas prieš rasine diskriminaciją, T segregaciją, Tapartheidą. A neigia rasinį
grynumą, kai kurių žmonių grupių biol. pranašumą. A prasidėjo XVIII a. pab. JAV kilus
transAtlantinės vergų prekybos moralumo problemai. Kaip reakcija į afrikietiškos kilmės
amerikiečių rasinę diskriminaciją JAV XIX a. pr. susiformavo juodasis nacionalistinis
judėjimas. Šio judėjimo ideologai ir šalininkai pabrėžė savo afrikietišką kilmę, odos
spalvą ir siekį sukurti visavertes gyvenimo sąlygas savo rasės žmonėms. XX a. pr. pradėjo
veikti Pasaulinė juodaodžių gerovės asociacija (Universal Negro Improvement
Association, UNIA), remianti juodaodžius verslininkus, antirasistinė organizacija ARĄ
(Anti - Racist Action) ir kitos. Antirasistinė veikla pasižymėjo ir smurtu. 1965 Los
Andžele per riaušes žuvo 34 žmonės, 1967 Detroite - 40.1965-1968 m. JAV įvyko apie
150 antirasistinių riaušių. 1967 JAV prezidentas L. Johnsonas rasinių smurto protrūkių
priežastims nagrinėti įsteigė spec. komisiją, kuri siekė sušvelninti baltaodžių ir juodaodžių
ek. ir sočiai, skirtumus, ragino įgyvendinti federalinės programas (naikinti lindynes,
statyti pigius butus mažas pajamas gaunantiems žmonėms, panaikinti atskiras mokyklas
baltiesiems ir spalvotiesiems, radikaliai pertvarkyti sočiai, aprūpinimo sistemą ir kt.). 8-9
dešimtmetyje JAV antirasistiniai judėjimai vyko taikiai (išskyrus riaušes 1980 Miami ir
1992 Los Andžele). Europoje A šalininkai kovojo prieš imigrantų iš Azijos, Afrikos, Lot.
Amerikos ir Okeanijos diskriminaciją. Pvz., Didžiojoje Britanijoje įkurta Rasinės lygybės
komisija (Commission for Račiai Equality), kuri tiria diskriminacijos atvejus, turi teise
bylas dėl šių faktų perduoti teismui, atlieka mažumų integravimo į visuomenę funkcijas.
1965 JT priėmė tarpt, konvenciją Dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo. Ją
(iki 2000 m. ratifikavo daugiau, kaip 3/4 pasaulio valstybių (Lietuva 1998 m. , teisiškai
įsipareigodamos kovoti su rasine diskriminacija. Rimgaudas Geleievičius
ėntys (Anatinae), žąsinių paukščių (Anseriformes) būrio vandens paukščių pošeimis. - 12
rūšių. A pošeimiui priklauso T dančiasnapiai, f nardančiosios antys, Tplaukiojančiosios
antys ir T urvinės antys. Daugiausia paplitusios Šiaurės pusrutulyje, mažiau tropinio
klimato juostoje. Snapas platus, jautrus, jo pakraščiuose raginės plokštelės. Plunksnos
labai tankios, daug pūkų. Kojų 3 priekiniai pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Patinai
(gaigalai) didesni už pateles, ryškesnių spalvų. A greitai skraido, gerai plauko, nardo.
Dažniau veiklios vakare ir anksti ryte. Minta vandens bestuburiais, augalais, rečiau
žuvimis. Gyvena poromis, kol patelė padeda 5-16 kiaušinių. Lizdus iškloja pūkais, patelės
peri 3-4 savaites. Jaunikliai išsirita pūkuoti, greitai palieka lizdus. A šeriasi 2 kartus per
metus. Lietuvoje 22 rūšys. Daugelis Lietuvos A žiemoja V. ir P. Europoje, kai kurios
lieka neužšąlančiuose vandenyse. Vytautas Logminas NAMINĖS ANTYS kilusios iš įv.
laukinių. Prijaukintos maždaug prieš 3000 m. daugelyje šalių. Pagal produkciją
skirstomos į dėsliąsias, mėsines ir mišriąsias. Dėsliosios A yra nedidelės, per metus
sudeda 200-250 ir daugiau kiaušinių. Iš jų labiausiai paplitusios T Indijos greitosios.
Mėsinės A yra didelės, nelabai dėslios. Svarbiausios jų: T Pekino antys (labiausiai
paplitusios), T Ruano antys, T Eilberio antys. Mišriosios A yra vid. didumo ir dėslumo. Iš
jų labiausiai paplitę f chaki kambeliai. Naminės A veisiamos visose klimato juostose.
Lietuvoje nuo seno daugiausia auginamos vietinės mėsinės A. Po Pirmojo pasaulinio karo
buvo atvežta Ruano A, Indijos greitųjų, Eilberio A, juodųjų A, orgpingtonų. Daugiausia A
tuo metu buvo auginama Užnemunėje. 1930 pabaigoje A sudarė 6,1% visų naminių
paukščių. Po Antrojo pasaulinio karo A buvo labai sumažėję. 1948 į Arvydų
žuvininkystės ūkį atvežta (iš Maskvos sritis) Pekino A. 1957 Lietuvoje jau buvo 10 200
veislinių suaugusių Pekino A. 1963 į Rusnės žuvininkystės ūkį atvežta Pekino veislės
vokiškosios populiacijos ančiukų. 1965-1971 m. antiena sudarė 36-42% visos Lietuvoje
realizuotos paukštienos. 1972-1975 m. į Arnionių, Kintų ir Drevernos žuvininkystės ūkius
atvežta (iš Baltarusijos ir Kazachijos) Pekino veislės angliškosios populiacijos kiaušinių ir
ančiukų, į Padievyčio žuvininkystės ūkį - iš Vokietijos amerikinės populiacijos Pekino
veislės ančiukų. Daugiausia A (ypač Pekino veislės) buvo auginama Išlaužo, Bubių, Kintų
žuvininkystės ūkiuose. Gyventojai dar augina Ruano mėsinių, o iš mišriųjų A - chaki
kambelius, Tmuskusines antis. 1985-1990 m. Lietuvoje kasmet buvo auginama 5 mln. A,
realizuojama 11-12 tūkst. t jų mėsos; antiena sudarė 20 -22% realizuotos paukštienos. Po
1992 žemės ūkio reformos A Lietuvoje sumažėjo, jų veislynai likviduoti. Bronius Valentą
„Antis", roko grupė. Veikė 1985-1990 m. Kaune ir Vilniuje. A subūrė A. Kaušpėdas.
Nariai: A. Kaušpėdas (vokalas), P, Ubartas (trimitas, gitara), A. Blūšius (gitara), V.
Augustinas (klavišiniai), L. Būda (mušamieji), G. Rakauskas (bosinė gitara), P.
Kovaliovas (saksofonas), A. Luckus (trombonas), V. Kubilius (tūba). Po pasirodymo
festivalyje Lituanica -86 ir po muzikos videofilmo Kažkas atsitiko A išpopuliarėjo
Lietuvoje, vėliau ir SSRS. Pasiskelbę perestrojkos grupe talkino Sąjūdžiui, dalyvavo
Roko maršuose per Lietuvą. Koncertavo V. Europoje ir JAV. A dainos pašiepė sov.
režimą, biurokratiją, miesčioniškumą. 199 VII a. Kaušpėdas ir P. Ubartas festivaliui Roko
maršas subūrė Anties orkestrą. Pav. DmydasBluriteinas
Antisanos ugnikalnis (Volcan Antisana, Cerro Antisana), veikiantis ugnikalnis
Ekvadoro šiaurėje, Anduose, į pietryčius nuo Kito. Aukštis 5704 m. Aukščiau kaip 4500
m - sniegynai. Pirmą kartą į A 1880 įkopė ekspedicija, kuriai vadovavo E. Whymperis
(Didžioji Britanija).
antisemitizmas (fonu... + scmitizmas), polit., ek., sočiai, veikla prieš žydus ir jos
pateisinimas. Pirmasis A terminą 1879 pavartojo vokiečių publicistas W. Marras. A kilo iš
rel. priešiškumu paremto f antijudaizmo. Formavosi Europoje tautinio ir rasinio
priešiškumo pagrindu, XIX a. 8 dešimtmetyje tapo organizuotu. Atsiradimą lėmė žydų
emancipacija, jų integravimasis į Europos šalių visuomene: daug žydų užėmė tvirtas
pozicijas ek., kultūros ir polit. gyvenime, tapo žymiais mokslininkais, tuo sudarydami
konkurenciją vietos etniniams gyventojams; turėjo įtakos ir XIX a. pab. atsiradęs T
sionizmas. A labiausiai reiškėsi Vokietijoje, Austrijoje - Vengrijoje, Rusijoje. Vokietijoje
1881 įsteigta Antisemitinė lyga propagavo žydų boikotą, 1882 Dresdene įvykęs I
tarptautinis antisemitinių organizacijų kongresas paskelbė Manifestą dėl žydų kaltės
pasmerktųjų žūti krikščioniškųjų valstybių ir tautų vyriausybėms, ragino riboti žydų
teises, steigti antižydiškas kovos organizacijas. A itin sustiprėjo XIX a. pab. per tDreyfuso
bylą, kai Prancūzijos karininkas žydas A. Dreyfusas nepagrįstai apkaltintas šnipinėjimu
Vokietijos naudai. Rusijoje caro valdžia skatino A, dėl jo plitimo surengta žydų pogromų
(ypač 1881 ir 1903-06 m. . Žydai ėmė masiškai emigruoti į vakarus Europą ir JAV; 1881-
1914 iš rytų Europos išvyko apie 2 mln. žydų. Ochrankos parengtas pam - 1etas Siono
išminčių protokolai (rusų kalba 1905, vėliau paskelbtas įvairiose šalyse kt. kalbomis),
kaltinantis žydus slaptu siekimu užvaldyti pasaulį, prisidėjo prie rasistinio A - drastiškų
kovos su žydais priemonių - plitimo. Po l pasaul. karo Vid. ir R. Europos šalyse A
suaktyvėjo. Hi - 1eriui paėmus valdžią A Vokietijoje tapo valstybės ideologija. Lenkijoje
žydai buvo kaltinami ekonomikos monopoliu ir ryšiais su komunizmu, kai kurios polit.
grupuotės (endekai) reikalavo jų ek. boikoto, vyko jaunimo išpuoliai prieš žydus
studentus. 4 dešimtmetyje antisemitizmui buvo nuolaidžiaujama Rumunijoje ir
Vengrijoje, ypač Vokietijos aneksuotose Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prieš Vokietijos
žydus nukreipti 1935 Niurnbergo nuostatai davė pradžią Hi - 1erio knygoje Mano kova
(Mein Kampf) numatytam vad. radikaliam žydų klausimo sprendimui -jų naikinimui.
Nacių koncentracijos ir naikinimo stovyklose žuvo dauguma Vid. ir R. Europos žydų
(Tholokaustas). Po Antrojo pasaulinio karo A sumenko. SSRS ir sov. bloko šalyse A buvo
valdžios vykdomas prisidengus T antisionizmu. Tarpt, mastu A pasmerktas kaip viena
drastiškiausių etninės ir rasinės neapykantos formų. Po Vatikano II susirinkimo A smerkia
(ir savo praeities klaidas pripažįsta) ir Katalikų bažnyčia. LIETUVOJE A apraiškų buvo
kai kurių XIX a. 2 pusės rašytojų ir publicistų kūryboje. Lietuvos Respublikoje (1918-40
m. pasitaikydavo buitinio A atvejų - miesteliuose žydai būdavo sumušami, daužomi jų
namų langai. Antižydiškai buvo nusiteikusi negausi Tvoldemarininkų grupė. Nuo 4
dešimtmečio dėl nacizmo ideologijos poveikio A sustiprėjo. Jį propagavo Lietuvių
verslininkų sąjungos laikraštis Verslas, nes žydai buvo jos narių ek. konkurentai. Kitaip
negu kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje A nebuvo organizuotas ir masiškas,
beveik nepaveikė lietuvių tautos didž. dalies - valstiečių; valdžia jo netoleravo, smerkė ir
baudė antižydiškų išsišokimų dalyvius. A pastebimai sustiprėjo SSRS 1940 m. birželio 15
d. okupavus Lietuvą, nes nemažai žydų džiaugėsi išvengė Vokietijos nacių grėsmės, o
daugelis lietuvių piktinosi sov. okupantais. Dalis žydų (kaip ir lietuvių), ypač komunistai,
džiaugsmingai sutiko sovietinį okupacinį režimą, dalyvavo okupantų valdžios institucijų
veikloje. 1940 pab. Berlyne susikūręs LAF, veikiamas nacių valdžios, savo programoje
atšaukė dar Ldk Vytauto žydams suteiktą svetingumo teise, išleido atsišaukimų, kuriuose
visus žydus nepagrįstai sutapatino su komunistais. Nacių okupacijos pradžioje (1941
vasarą ir rudenį) lietuvių period. leidiniai kurstė A. Buvo lietuvių, kurie, tarnaudami
okupantų policijoje ar kt. represinėse institucijose, nacių vadovaujami dalyvavo žydų
žudynėse. Lietuvių tauta tokius tautiečius niekino, nemažai lietuvių, rizikuodami gyvybe,
gelbėjo žydus nuo mirties.
Sovietinės okupacijos metais valdžia Lietuvoje A viešai nepropagavo, dangstėsi
antisionizmu, bet įvykdė antižydiškų veiksmų: uždarė žydų mokyklas, muziejų, uždraudė
spaudą, neleido atkurti Jidiš moksl. instituto. 1990 atkūrus nepriklausomybę žydams vėl
sudarytos sąlygos plėtoti savo kultūrą: veikia mokykla, muziejus, leidžiama spauda. A
liekanos dar kartais reiškiasi netiesiogiai, dažniausiai, kai spekuliuojama ist. tematika:
žydai kaltinami, kad dėl jų veiksmų Lietuva 1940 prarado nepriklausomybę ir buvo
inkorporuota į SSRS, kad jie ypač stengęsi sovietizuoti Lietuvą. Retkarčiais pasitaiko ir
buitinio A atvejų, bet nei Lietuvos Vyriausybė, nei visuomenė A netoleruoja. Liudas
Truska
antiseptika, priemonių mikrobams žaizdoje, kūno paviršiuje bei ertmėse naikinti visuma.
Chirurgijoje A derinama su aseptika. Skiriama mechaninė (žaizdos kraštų išpjovimas,
sutraiškytų, apmirusių audinių, svetimkūnių pašalinimas), fizinė (žaizdos švitinimas
ultravioletine spinduliuote, tvarstymas, gydymas atviru būdu), biologinė (antibiotikų,
fermentų, bakteriofagų vakcinos, imunoglobulinų vartojimas) ir cheminė (žaizdos
gydymas T antiseptikais) A. Pagal antiseptinės medžiagos naudojimo būdą A būna:
paviršinė (žaizda tvarstoma antiseptinio tirpalo pavilgu, barstoma antiseptiniais milteliais,
kraštai tepami antiseptiniu tepalu), gilioji (antiseptikai švirkščiami į audinius, esančius
apie žaizdą, arba leidžiami į pilvo, pleuros, pūlinio ertmę), hematogeninė (vaistai
švirkščiami į kraują arba juos ligoniai geria). A pradininkas - anglų chirurgas J. Listeris.
PovilasŽlabys
antiseptikai (f antį... + graikų septikas - puvimo, pūdantis), medžiagos, naikinančios
mikroorganizmus arba stabdančios jų dauginimąsi. Dauguma A naikina bakterijas, grybus
ir virusus, tačiau beveik visai neveikia sporų. A sutrikdo per mikroorganizmų apvalkalėlį
vykstančią medžiagų apykaitą, suardo jų baltymus. MEDICINOJE A vartojami
mikrobams, esantiems odos ir gleivinių paviršiuje, žaizdose ir kūno ertmėse, naikinti. Jie
turi būti nenuodingi, nedirginti audinių, nesukelti alerginių reakcijų. Dažniausiai
vartojami halogenai, oksiduojančios medžiagos, alkoholiai, nitrofurano dariniai, fenoliai,
rečiau - šarmai (amoniako tirpalas), sunkiųjų metalų druskos (sidabro nitratas, cinko
sulfatas), dažikliai (briliantinis žaliasis). Halogenai, daugiausia jodo ir detergentų
kompleksiniai junginiai jodoforai (polividonas, betadinas), vartojami odai paruošti prieš
operaciją, žaizdoms dezinfekuoti, burnos ir pūlinėms odos infekcijoms gydyti. Chloro
junginių (natrio hipochlorito) vandeniniais tirpalais dezinfekuojama žaizdos ir buities
reikme nys. Dantų pastoje esantys - 1uoro junginiai naikina ėduonį ir dantenų ligas
sukeliančias bakterijas. Oksiduojančiomis medžiagomis (kalio permanganato, vandenilio
peroksido tirpalu) plaunamos ir dezinfekuojamos žaizdos, skalaujama burna. Alkoholiai
(etanolis ir propilo alkoholis) plačiai vartojami odai dezinfekuoti. Nitrofurano dariniai
(furacinas, furacilinas) efektyvūs, tačiau kartais sukelia alergines reakcijas. Fenolio
darinys chloroksilenolis yra med. muilų, šampūnų ir valiklių sudedamoji dalis. A
aktyvumą mažina organinės medžiagos - žaizdų sekretas, kraujas, pūliai, todėl odą ar
žaizdą prieš vartojant A būtina gerai išvalyti. Detergentai, vartojami kartu su A, didina jų
aktyvumą, nes pašalina nešvarumus, o ant dezinfekuojamo paviršiaus likę mikrobai tampa
lengviau pasiekiami. Povilas Žlabys TECHNIKOJE A apdorojama mediena, tekstilės
dirbiniai, oda, plastikai, jų dedama į konservuojamus maisto produktus. Mediena ir jos
gaminiai antiseptinami natrio - 1uorido, natrio heksa - 1uoro silikato, vario sulfato, natrio
dinitrofenoliato, rūgščių bei šarmų tirpalais, kreozotu, antraceno, skalūnų alyva, akmens
anglių degutu, bitumu, org. tirpikliais (vaitspiritu), dyzeliniais degalais. Tekstilės
dirbiniai, plastikai apdorojami chloriniais dioksidifenilmetano dariniais, salicilanilidu ir jo
dariniais. Maisto produktams konservuoti vartojamos acto (etano), salicilo rūgštys ir
benzenkarboksirūgštis.
antisėptinimas, medienos įmirkymas T antiseptikais. Saugo nuo puvimo, kinivarpų ir
grybų. Būna paviršinis (dengiamas medienos paviršius arba įmirkomi jos paviršiniai
sluoksniai) ir gilusis (mediena įmirkoma iki 5-10 mm gylio). Paviršiniu būdu paprastai
antiseptinami mediniai gaminiai, kurių tik kai kurios dalys nuolat arba visa konstrukcija
retkarčiais sudrėksta. Trumpam sudrėkstantys medienos gaminiai ir konstrukcijos
aptepami vandeniniais antiseptikų tirpalais arba kelioms sekundėms panardinami į tuos
tirpalus. Drėgmėje naudojami gaminiai (stulpai, poliai, pabėgiai) aptepami arba
apipurškiami aliejinių ar mišrių antiseptikų tirpalais. Labai drėgna mediena ( daugiau,
kaip 40% drėgnio) antiseptinama pastomis arba sausais antiseptikais, kurie ištirpė įsigeria
į medieną; šiuo būdu t.p. antiseptinamos ir mišriųjų konstrukcijų medinės dalys. Giliuoju
būdu antiseptinama keleriopai: mediena laikoma vakuume, po to įmirkoma antiseptiku
atmosferiniame arba pertekliniame slėgyje; įmirkoma karštu (90-110 °C), po to šaltu (20-
50 °C) antiseptiku; įmirkoma šaltu arba šiltu antiseptiku; dengiama specialia dvisluoksne
danga, kurios apatinis sluoksnis yra antiseptikas (kai mediena įmirksta, viršutinis
sluoksnis pašalinamas); aptepama antiseptinėmis pastomis ar skystu antiseptiku; aprišama
antiseptiniais raiščiais. Giliai įmirkyta mediena drėgmėje nepūva 15-50 metų.
antisėrumas (Tanti... + f serumas) f imuninis serumas.
antisifiliniai vaistai (Tanti... + T sifilis) vartojami sifiliui gydyti. Pirmieji A buvo
gyvsidabrio, bismuto ir organiniai arseno junginiai. Dabar šie vaistai sifiliui gydyti
nebevartojami. Pagrindiniai A - penicilino grupės antibiotikai. Vartojami trumpai
veikiantis benzilpenicilinas ir ilgai veikiantys depopenicilinai, penicilinai (pvz.,
benzilpenicilino prokaino druska). Kiti A - tetraciklinai (doksiciklinas), cefalosporinai,
makrolidai (eritromicinas, azitromicinas).
antisimpatikotoniniai vaistai mažina simpatinės nervų sistemos tonusą ir silpnina jos įtaką
vidaus organų veiklai. Periferinio veikimo A (rezerpinas, guanetidinas) išsekina
katecholaminų (adrenalino, noradrenalino) atsargas simpatinės nervų sistemos skaidulose
ir slopina nervinių impulsų sklidimą. Centrinio veikimo A (klonidinas, metildofa,
guanfacinas, guanabenzas) jungiasi su presinapsiniais adrenerginiais receptoriais galvos
smegenyse ir silpnina simpatinės nervų sistemos veiklą. A vartojami hipertoninei ligai
gydyti. Periferinio veikimo A kraujospūdį sumažina po kelių dienų. Centrinio veikimo A
veikia greičiau, jų vartojimo negalima staiga nutraukti, nes gali smarkiai padidėti
kraujospūdis. Jie turi šalutinį poveikį: blogina nuotaiką, gali atsirasti mieguistumas,
bendras silpnumas, svaigti galva. Rezerpinas skatina skrandžio ar dvylikapirštės žarnos
opų paūmėjimą arba atsiradimą.
antisionizmas (T antį... + T sionizmas), ideol. irpolit. judėjimas prieš Izraelio valstybės
sukūrimą, jos agresyvią politiką gretimų arabų šalių atžvilgiu, t.p. valst. politika prieš
Izraelio valstybę. Savita T antisemitizmo dalis, dažnai jo paslėpta forma. Atsirado XX a.
pr. dėl žydų ir arabų bendruomenių konfliktų Palestinoje kaip t sionizmo priešprieša, ypač
sustiprėjo (daugiausia SSRS ir arabų šalyse) 1948 susikūrus Izraelio valstybei. Rusijos
socialdemokratai (bolševikai) smerkė visų sluoksnių žydų interesų bendrumą
propaguojantį sionizmą teigdami, kad jis žydų darbo žmones atitraukia nuo rev. kovos.
Sov. režimas, antisionizmu dangstydamas antisemitizmą, slopino SSRS žydų simpatijas
Izraelio valstybei, jų emigracines nuotaikas ir pastangas: kritikavo Izraelio užs. ir
ekonominę (T kibucai) politiką, rengė antisionistines ideol. ir polit. kampanijas, uždarė
žydų organizacijas (SSRS antifašistinį žydų komitetą, represavo jo vadovus), atleidinėjo
žydus iš vadovaujamų pareigų, kaltino juos kosmopolitizmu, sufabrikavo vadinamąją
Kremliaus gydytojų bylą (1953 keliolika medikų apkaltinti mėginimu nužudyti žymius
SSRS polit. veikėjus), persekiojo panorusius emigruoti į Izraelį. Sov. bloko šalyse
antisemitizmas irgi buvo dangstomas A (1952 R. Slansky procesas Čekoslovakijoje).
Susikūrus Izraelio valstybei (1948 m. arabų ir žydų bendruomenių konfliktai virto
tarpvalstybiniais (t arabų - h-raelio karai}, A tapo daugelio arabų šalių valst. politika.
Izraelio kar. sėkmė skatino A islamo šalyse, jį parėmė ir kai kurie Vakarų šalių
gyventojai; antisionistinę poziciją užėmė dalis JAV afroamerikiečių organizacijų (The
New Left and The New Right). SSRS, sov. bloko ir arabų šalių pastangomis JT 1975
priėmė rezoliuciją, smerkiančią sionizmą kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos formą
(1991 ji buvo atšaukta). LIETUVOJE sovietinės okupacijos metais buvo dubliuojama
visoje SSRS vykdoma antisionistinė kampanija. 1949 nuteisti kalėti poetai H. Ošerovičius
ir J. Lacmanas, vertėjas I. Kaplanas. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.
Lietuva vykdo draugiškų santykių su Izrae liu politiką: nevaržoma žydų emigracija, 1992
užmegzti dipl. santykiai, grąžinamas žydų rel. bendruomenės turtas. Rimgaudas
Geleževičius
antisovietinis judėjimas T Pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui.
antisovietinis lietuvių pasipriešinimas, antisovietinė lietuvių rezistencija (1940-1990 m. f
Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui.
antistatikai (Tanti... + T statika), medžiagos, mažinančios dirbinių (sintetinių audinių,
plastikų, polimerinių plėvelių) statinį elektros krūvį. Kaip A naudojamos smulkiadispersės
elektrai laidžios medžiagos (suodžiai, grafitas, metalų oksidai), įvairios paviršinio
aktyvumo medžiagos, kai kurie polimerai (poliakrilamidas, poliakrilo rūgštis). Gaminiai
apdorojami A tirpalais, emulsijomis, suspensijomis, aerozoliais, A dedama į polimerų
tirpalus ar lydalus, iš kurių formuojami gaminiai.
Antistėnas Atėnietis (Antisthenės Athėnaios) apie 455 fapie 360 p.m.e., senovės graikų
filosofas, retorikas. Sokrato mokinys. Įkūrė kinikų mokyklą. Polemizavo su sofistais;
teigė, jog vienintelė logiškai neprieštaringa teiginių forma yra tautologija, tad
neįmanomas jos įrodymas. Aukščiausiu etikos principu laikė vien būtiniausių poreikių
tenkinimą, todėl neigė polit. veiklą manydamas, jog tobulą žmonių bendrabūvį gali
laiduoti prigimties paisymas. Tomas Sodeika
antistenokardiniai vaistai (f anti... + f stenokardija) vartojami krūtinės anginai gydyti. A
yra org. nitratai, kalcio kanalų blokatoriai, p adrenoblokatoriai, kalio kanalų aktyvikliai
(nikorandilis), kiti kraujagysles plečiantys vaistai. Svarbiausi A - org. nitratai (įvairūs
nitroglicerolio preparatai, izosorbido dinitratas). Jie plečia venas, į širdį grįžta mažiau
veninio kraujo, sumažėja širdies krūvis ir jos ląstelės mažiau sunaudoja deguonies. Org.
nitratai vartojami krūtinės anginos priepuoliui nutraukti (ni temperatūroglicerolis) ir
išvengti (izosorbido dinitratas, ilgai veikiantys nitroglicerolio preparatai). Nitroglicerolis
greitai mažina kraujospūdį, todėl jį pavartojus reikia 15-20 min. pasėdėti ar pagulėti
(stovint gali svaigti galva, alpstamą). Nuo org. nitratų kartais skauda galvą. Ilgai vartojant
jų poveikis silpnėja ir išnyksta (atsiranda tolerancija). Po 1-2 sav. pertraukos organizmas į
nitratus vėl reaguoja. Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas, verapamilis, diltiazemas)
plečia arterijas, atpalaiduoja širdies vainikinių arterijų spazmus, todėl mažėja
pasipriešinimas širdies išstumiamo kraujo tėkmei, deguonies poreikis. Iš f
adrenoblokatorių kaip A vartojami tik P adrenoblokatoriai (atenololis, acebutololis).
Sigitas Ryliškis
antistrofė (graikų antistrophe): 1. Antikinės chorinės lyrikos ir dramos antroji choro
giesmės strofa. Jos metrinė sandara atitinka prieš ją einančios strofos metrinę sandarą.
Strofų poros paprastai turėdavo skirtingą ritmą. A iš pradžių buvo vartojama chorinėje
lyrikoje, vėliau tragedijose (Aischilo Prikaltajame Prometėjuje).
2. Retorinė figūra, pagrįsta tos pačios frazės apgręžimu, suteikiančiu jai naują reikšmę.
Pvz.: Tarno šeimininkas - Seimininko tarnas. Juozapas Girdzijauskas
Antitauras (Antinstitutaurus), Antitoras, kalnai Turkijoje; Centr. Tauro kalnų dalis. Ilgis
apie 200 km. Didžiausias aukštis 3075 m (Bey-dag Dago kalba). Susideda iš 2 lygiagrečių
kalnagūbrių: Tahtah ir Bmbogos. Susidaręs iš nuosėdinių uolienų. Suskaidytas Seyhano ir
Ceyhano baseino upių. S. šlaituose - stepės, pietiniuose - subtropiniai spygliuočių miškai
ir krūmai.
„Antytė", lietuvių liaudies ratelis. muzikos metras 2/4. Ratuodavo daugiausia vaikai.
Dainuodami sukdavo ratą, po to sustodavo ir vienas žaidėjas vesdavo visus nardydamas
pro šokėjų tarpus, kol grįždavo į savo vietą. Paminėta A. Juškos Svodbinėje rėdoje (1880
m. . KazysPoškaitis
antitezė (graikų antithesis), retorinė figūra - priešingos reikšmės žodžių sugretinimas. A
pabrėžia kontrastą, sustiprina raišką, log. ir emocinį įspūdį. Pvz.: Dalelė žmonių brangi,
vienok paniekinta, / Iš kurio darbios rankos žemės vaisiai krinta (D. Poška).
antitėzinė kompozicija, heraldinė kompozicija, T simetriškosios kompozicijos atmaina,
komponavimo būdas. Kompozicijos elementai išdėstomi simetriškai veidrodinio vaizdo
principu. Būna figūrinė arba ornamentinė, atskira arba sudaro didesnės ornamentinės
kompozicijos centrą. Dažna heraldikoje, dailiųjų dirbinių puošyboje. Susiformavo
senovės Rytuose, išplito viduramžių dailėje, aptinkama renesanso, klasicizmo
ornamentikoje. Pav. Lijana Šatavičiūtė
antitiroidiniai vaistai (f anti... + graikų thyreoeidės - skydliaukinis) slopina skydliaukės
veiklą. Vartojami tirotoksikozei gydyti. A grupei priklauso: jodo druskos (kalio jodidas,
natrio jodidas), mažinančios skydliaukės hormonų gamybą; tiamidai (karbimazolis,
tiamazolis, propiltiouracilas), trikdantys skydliaukės hormonų sinteze; radioaktyvaus jodo
junginiai, kurie kaupiasi skydliaukėje, ardo jos audinį, todėl tinka ir skydliaukės navikams
gydyti; ličio druskos, slopinančios tiroksino atsiskyrimą nuo tireoglobulino.
antitoksinai (Tanti... + T toksinai), bakterijų, augalu, gyvūnų nuodus neutralizuojantys
antikūnai. Sintetinas! organizme, kai į jį patenka nuodų (egzotoksinų), pvz., sergant
infekcine liga, po nuodingų gyvūnų įkandimo arba po imunizavimo T anatoksinais. Pagal
A kiekį galima prognozuoti tam tikros žmonių grupės sergamumo įvairiomis ligomis
dažnumą, vakcinacijos efektyvumą, parinkti spec. profilaktikos biol. preparatus.
Antitoksinio serumo (imuninio serumo, kuriame yra A) švirkščiama užsikrėtus ar susirgus
difterija, dujine gangrena, stablige, botulizmu. Šie serumai naudojami ir diagnostikai.
Regina Liudkevičienė
antitrinitoriai (f anti... + lot. trinitas - trejybė), antinstitutrinitarizmo, krikščionybės
doktrinos, neigiančios Švč. Trejybės dogmą, šalininkai. Atsirado II- III a. , svarbiausių
krikščionybės dogmų kūrimo metu. A priklausė gnostikai, manichėjai, sabelijonų,
monarchianistų, unitorių, modalistų ir kt. sektos. Nepripažino vieningo triasmenio Dievo,
Jėzaus Kristaus dievystės, keitė biblinį Dievą abstrakčiu Vieniu. Teigė Dievo vientisumą
ir subordinacijos Trejybėje principą. Su A susijęs ginčas dėl tikė jimo simbolio dalies
Filioąue. Per reformaciją, kaip vienas radikaliausių jos judėjimų, paplito Italijoje,
Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Čekijoje. LLV A priklausė arijonai, socinai. XIX -
XX a. A artimi mormonai, jehovininkai, scientologai.
antituberkulioziniai vaistai (f anti... + t tuberkuliozė) naikina tuberkuliozės mikobakterijas
(baktericidiniai A) arba slopina jų dauginimąsi ir augimą (bakteriostatiniai A). Pagal
efektyvumą A skirstomi į pagrindinius (pirmos eilės): izoniazidas, rifampicinas,
etambutolis, pirazinamidas, streptomicinas ir rezervinius (antros eilės): etionamidas,
cikloserinas, cipro - 1oksacinas, amikacinas ir kt. Pagrindiniai A yra daug efektyvesni ir
vartojami visais tuberkuliozės gydymo atvejais. Rezerviniai vartojami tik tada, kai
atsiranda atsparių bakterijų pagrindiniams A arba ligonis jiems alergiškas. Pirmą kartą
ligoniui diagnozavus tuberkuliozę stengiamasi gydyti pagal schemą, kurią sudaro du
etapai: pradinis, kurio metu gydoma 3-4 pačių efektyviausių vaistų deriniais, ir
palaikomasis, kai vartojami 2 efektyviausi A. Tuberkulioze ilgai sergantiems ligoniams,
kurie yra vartoję įvairių A, dažnai pasitaiko atsparių pagrindiniams A ligos formų, dėl to
tenka vartoti mažiau efektyvius rezervinius A.
antiutčpija (T anti... + f utopija), negatyvus ateities perspektyvų vertinimas. Dažniausiai
turi grožinės literatūros formą. Susiformavo XX a. visuomenei nusivylus civilizacijos
pažanga. Vaizduoja žmonijai grėsmingas visuomenės raidos perspektyvas. A parodijuoja
optimizmą, tikėjimą žmonijos pažanga, neribota mokslo, technikos ir gerai organizuotos
valstybės galia. Parodo manipuliavimo žmonių sąmone, ekologinių sutrikimų, masinės
kultūros vyravimo padarinius. Tai geriausiai išreiškė: J. Zamiatinas (Mes/My 1924 m. , A.
Huxley (Šaunusis naujasis pasaulis l Brave New World 1932 m. , A. Koestieris
(Vidurdienio prieblanda / Darkness of Noon 1940 m. , G. Onvellas (Gyvulių ūkis/Animal
Farm 1945, lietuvių 1952 Londonas, 1989 Vilnius; 1984-tieji l Nineteen-Eigthy-Four
1949, lietuvių 1991 m. , L. Mumfordas (Mašinos mitas/The Myth of the Machine 1967-
1970 m. . Krescendjus Stoškus
antivirusinė programa (t anti... + T virusai), kompiuterinius virusus aptinkanti ir naikinanti
programa. A tikrinamas kompiuterio operacinės sistemos integralumas, failų dydis,
modifikavimo data, programų kreipties į kompiuterio Įrenginius būdai; pagal virusų kodo
aprašus tikrinama pradinės paleisties sektorius ir failų turinys. Aptikusi neleistinus
programos veiksmus arba suradusi viruso kodą failuose A identifikuoja priežastį (virusą)
ir siūlo galimus sprendimus: sunaikinti virusą, ištrinti arba izoliuoti failą, kuriame aptiktas
virusas. Antivirusinę programą gali paleisti vartotojas arba ji sužadinama automatiškai
kompiuterio pirminės paleisties metu. Paprastai pirminės paleisties ar kreipties į failą
metu pradeda veikti kompiuterio atmintyje saugomos A; jos automatiškai periodiškai
tikrina failus kompiuterio darbo metu be vartotojo komandos. A gamintojai nuolat
tobulina A ir papildo virusų kodų aprašus. Paulius Jurkus
antivirusmiai vaistai, chemoterapinės medžiagos, slopinančios virusų dauginimąsi. A
(rimantadinas, amantadinas, acikloviras, idoksuridinas) yra sintetiniai junginiai.
Interferoną gamina ir paties organizmo leukocitai. Vieni A (rimantadinas, amantadinas)
neleidžia virusams kauptis organizmo ląstelių paviršiuje, įsiskverbti į jas, kiti
(idoksuridinas, interferonas) trikdo virusų dauginimąsi, slopina nukleorūgščių, baltymų
sintezę pažeisdami virusų gyvybines funkcijas reguliuojančius fermentus. Vartojami
virusų sukeliamoms ligoms gydyti: interferonas -hepatitui B ir C; acikloviras,
valacikloviras, idoksuridinas - paprastajai ir juostinei pūslelinei; foskarnetas, cidoforinas -
citomegalovirusinei infekcijai; zidovudinas, didanozinas, lamivudinas, stavudinas -
infekuotiesiems žmogaus imunodeficito virusu.
antivitaminai (f anti... + t vitaminai), vitaminų antimetabolitai, stabdantys nuo vitaminų
priklausomų mikroorganizmų dauginimąsi ir sukeliantys gyvūnams vitaminų stokos
požymius. Chem. sandara A artimi vitaminams, todėl jie pakeičia vitaminus
aktyviuosiuose fermentų centruose juos užblokuodami (pvz., sulfanilamidai).
Antivitaminiškai veikia ir vitaminus į nerezorbuojamus kompleksus sujungiančios
gamtinės medžiagos (pvz., avidinas) bei vitaminus ardantys fermentai (pvz., askorbazė).
Nijolė Siatulevičienė
Antjėtamo mūšis fAntietamo mūšis.
antkainis, prekės ar paslaugos f kainos priedas. A lieka gamybinėms, tiekimo,
komercinėms įmonėms ir skirtas jų kaštams dengti, pelnui formuoti. A nustatomas
(dažniausiai procentais) diferencijuotai kiekvienai prekei (paslaugai) ar jų grupėms,
realizavimo rinkos segmentui, atskirai didmeninei ir mažmeninei prekybai irkt. Bronius
Neverauskas
antkaklė (archeol.), kaklo papuošalas; vienas seniausių ir labiausiai paplitusių. A
prototipai žinomi iš paleolito; daryti iš virvių, sausgyslių, odos juostelių. Metalinių A
atsirado chalkolite (eneolite), paplito bronzos amžiuje. Gamintos iš vario, žalvario,
sidabro, aukso. Daugelio senovės tautų (romėnų, persų, skitų, sarmatų) valdovai bei
žymūs asmenys, ypač kariai, A nešiojo kaip skiriamąjį ženklą. A lankelis buvo žiedo
formos. Būta užsegamų ir atvirais galais A, pastarųjų galai (trimitiniai, buoželiniai,
kūginiai) puošti ornamentu. Ilgainiui A tapo genčių skiriamuoju ženklu.
LIETUVOJE spalvoto metalo A atsirado l tūkstantmetyje p.m.e., nešiotos l tūkstantmetyje
- 2 tūkstantmečio po Kr. pradžioje moterų ir vyrų, ypač gausiai jomis puošėsi moterys.
Būdingiausia žalvarinė, kartais sidabrinė, šaukštiniais galais A, datuojama III- IV a. ;
sidabrinių rasta turtinguose kapuose arba lobiuose, l tūkstantmečio 2 pusėje A darytos
užriestais pastorintais galais. IX- XII a. plito masyvios A, ypač mėgtos vytinės,
dažniausiai iš trijų vielų su kilpiniais galais; būta aukštų, sudarytų iš kelių įvijų. Gausu
sudėtinių, atriestais bei ramentiniais ir balneliniais galais A. Nuo XIII a. A nešiota rečiau;
jas pakeitė karoliai ir įv. kabučių apvaros. Pav. Regina Kulikauskienė
„Ant kalno karklai", lietuvių liaudies šokis. Dviejų dalių. muzikos metras 2/4. Šokama
poromis. Pirmojoje dalyje šokėjai dainuoja, eina į šoną pristatomuoju žingsniu, supa
rankas, antrojoje dalyje mergina apsisuka, šokėjai nusilenkia vienas kitam. XX a. pr. buvo
populiarus visoje Lietuvoje. Šokimo būdas šiek tiek įvairavo. Apie Raseinius, Jurbarką,
Žemaičių Naumiestį A buvo šokamas kaip ratelis. 1977 kalba Poškaitis (choreogr.) ir A.
Raudonikis (muzikos) pagal A sukūrė sceninį šokį Karklai. Kax Poškaitis
antkapiniai paminklai, T memorialinių paminklų rūšis - objektai, žymintys palaidojimo
vietą ir įamžinantys mirusiojo atminimą. Gali būti archit. statiniai (T piramidės, f
maštabas, t mauzoliejai, f obeliskai, kapų koplyčios), architektūriniai - skulptūriniai
ansambliai, antkapinės plokštės, t epitafijos, t stelos, Tsarkofagai, skulptūros. Seniausi A
buvo megalitai ir pilkapiai. senovės Egipte statyta piramidės, mastabos, mauzoliejai.
Kretos -Mikėnų kultūrai buvo būdingos stelos; jos plito ir senovės Graikijoje. Etrūrijoje A
funkcijas turėjo laidojimui naudoti sarkofagai su besiilsinčius mirusiuosius
vaizduojančiomis skulptūromis. senovės Romoje sarkofagai buvo puošiami reljefinėmis
kompozicijomis; pasitaikydavo A su pavieniais ar grupiniais palaidotųjų portretais.
Įsigalėjus krikščionybei kapavietė ženklinta akmenimis ar akmeniniais kryžiais. Nuo
viduramžių kilmingųjų A imta įrengti bažnyčiose. Iš pradžių Siaurės ir Vid. Europoje tai
buvo laidojimo vietą dengiančios akmeninės ar metalinės grindų plokštės su įrėžtu
mirusiojo atvaizdu. Vėliau tokios plokštės buvo įmūrijamos sienoje. Grindų plokšte
pakėlus ant atramų suformuotas stalo pavidalo antkapis su viršuje įkomponuota gulsčia
skulptūra. Prancūzijoje plito staliniai A. Jų viršuje skulptūra vaizdavo velionį kaip gyvą
žmogų, kita skulptūra apačioje - kaip mirusįjį. Užpildžius tarpus tarp stalinio antkapio
atramų atsirado skulptūromis puošti tumbos tipo A. Priesieninė tumba su nuožulniai į
žiūrovą pakreipta viršutine plokštuma tapo pultiniu A. Renesanso epochoje Italijoje
paplito priesieniniai A, panašūs į triumfo arką ar edikulą. Jie buvo puošiami sėdinčių ir
gulinčių figūrų skulptūromis. Barokiniuose A dar buvo įkomponuojami klūpančių žmonių
atvaizdai. Renesanso laikais plito prie šventovių sienų ar piliorių tvirtinamos epitafijos.
Jose mirusiojo skulptūrą kai kada pakeisdavo tapytas jo atvaizdas, dažnai derintas su rel.
turinio scena bei memorialiniu įrašu. XIX - XX a. kapinėse buvo statomi mediniai,
akmeniniai, metaliniai A - kryžiai, obeliskai, stelos, skulptorius kompozicijos.
LIETUVOJE dievdirbių nuo seno buvo daromi mediniai T kryžiai, t stogastulpiai, T
koplytstulpiai, pajūrio krašteprofiliuotų lentų T krikštai. Nuo XVI a. vidurio, kaip ir V.
Europoje, kilmingųjų antkapinius paminklus imta įrengti bažnyčiose. Be tradicinių A,
vyrų palaidojimo vietą bažnyčiose ženklindavo virš jos iškelta antkapinė vėliava. XX a.
pab. kapinėse buvo statomi smulkiosios architektūros statiniai, skulptorius kompozicijos.
Pav. Marija Mutušakaitė
antkaulis, išorinį ir vidinį kaulo paviršius dengiantis glaudaus skaidulinio jungiamojo
audinio apvalkalas. A sudaro skaidulinis (išorinis) ir ląstelinis (vidinis) sluoksniai.
Skaiduliniame sluoksnyje gausu kolageno skaidulų, juntamųjų nervinių galūnėlių ir
kraujagyslių. Ląsteliniame (osteogeniniame) sluoksnyje yra osteocinstitutų, galinčių
daugintis ir gaminti tarpląstelinę medžiagą. A dėka kaulas auga į storį ar atsistato po
sužalojimo. Rimantus Jankauskus
antkrūtininiai papuošalai, moterų šventiškos (iškilmingos) aprangos puošybos detalė.
Lietuvoje atsirado I- II a. , nešioti iki XIII a. vidurio. A sudaro du smeigtukai, sujungti
viena ar daugiau įvairaus ilgio grandinėlių. Vienas smeigtukas buvo įsegamas netoli
kairiojo, kitas - dešiniojo peties. Kartais vietoj smeigtuko būdavo naudojama segė arba
smeigtukas, grandinėlėmis sujungtas su sege. f Bandužių kapinyne rastus A sudaro du
smeigtukai su rozetinėmis galvutėmis ir 7 grandinėlių eilių bei 6 ažūrinių keturkampių
plokštelių junginys. Plačiai naudoti A - smeigtukas su į ašele įkabintu kabučiu bei prie jo
pritvirtintomis, dažniausiai trimis, ilgomis (iki l m) grandinėlėmis su kabučiais gale. A
buvo išskirtinis drabužių puošybos akcentas, pabrėžė moters visuom. statusą. Pav. Regimi
Kulikauskienė
antochloras (graikų anthos - gėlė, spalva + chloras - žalias, gelsvas), geltonas augalų
pigmentas. A yra vainiklapių (jurginų, tūbės), vaisių (citrinos žievėje), stiebų ir lapų
(žioveinio) ląstelėse.
antocianai (graikų anthos + kyaneos - tamsiai mėlynas), augalų ląstelių pigmentai,
sudaryti iš monosacharidų ir J. Švažo antkapinis paminklas (1982, skulptorius S. Kuzma,
archit. A. Alekna, 1982, Antakalnio kapinės Vilniuje)
antocianidinų. Nudažo augalų žiedus, lapus, vaisius, stiebus, šaknis. Spalva keičiasi
atsižvelgiant į vakuolėse esančių sulčių rūgštingumą: rūgščioje aplinkoje raudona,
neutralioje - violetinė, šarminėje - mėlyna. Giedrė Kmitienė
Antofagasta, miestas Čilės šiaurėje, Ramiojo vand. krante, prie Panamerikos plento;
admin. regiono centras. 273 000 gyv. (2001 m. . Geležinkeliai į Oruro (Bolivija; nuo 1873
m. ir Saitą (Argentina; nuo 1948 m. . Per A uostą išvežama varis ir salietra (iš Čilės),
alavas, švinas ir kiti spalvotieji metalai (iš Bolivijos), javai ir mėsa (iš Argentinos). Tarpt,
oro uostas. Spalvotoji metalurgija, chemijos (miner. trąšų), maisto (žuvų apdorojimo,
mėsos), tekstilės pramonė. Laivų statyba. Netoli A kasama boraksas, vario rūda, sidabras.
universitetas (įkurtas 1956 m. . Miestas pradėjo kurtis 18 (5fe; dab. pavadinimas nuo
1870. Iki 1879 priklausė Bolivijai.
Antofallos ugnikalnis (Volcan Antofalla, Antofalos ugnikalnis), veikiantis ugnikalnis
Argentinos Šiaurės vakaruose, Centr. Anduose, Atacamos plokščiakalnyje. Aukštis 6100
m. Aukščiau kaip 5900 m - sniegynai.
antofeinas (graikų anthos - gėlė, spalva + faios - tamsus), augalų ląstelių (pupų, kai kurių
gegužraibinių šeimos augalų vainiklapių) tamsiai rudas pigmentas.
Antoine Andrė (Andrė Antuanas) 1858 m. sausio 31 d. Limoges - 1943 m. spalio 19 d. Le
Pouliguen, prancūzų aktorius, teatro ir kino režisierius, kritikas. Vadovavo savo įkurtiems
Thėatre - Libre (1887-1894 m. ir Theatre - Antoine (1897-1906 m. Paryžiuje. 1906-14
Thėatre de l'Odėon direktorius. Pastatė spektaklius: L. Tolstojaus Tamsos galybė (1888,
vaidino Akimą), H. Ibseno Šmėklos (1890, vaidino Osvaldą), G. Hauptmanno Audėjai, A.
Strindbergo Freken Julija (abu 1893 m. , Ė. Zola Žemė (1902 m. , W. Shakespeare'o
Karalius Lyras (1904 m. ir kt. Režisavo kino filmus: Broliai korsikiečiai (Les Frėres
corses \9l5 m. ,Seglijero panelė (Mademoiselle de La Seigliėre l920 m. ,Arlietė
(L'Arlesienne 1921 m. . Parašė atsiminimų, kritinių straipsnių apie teatrą. A siekė
alternatyvos komerciniam teatrui ir akademizmui, natūralaus sceninio judesio,
psichologinės tiesos, vaidybos ansambliškumo, orientavosi į realizmo, ypač natūralizmo,
estetiką. Dovydas Judelevičius
Antoine Jacques Denis (Žakas Deni Antuanas) 1733 Paryžius - 1801 ten pat, prancūzų
architektas. Svarb. projektas - Paryžiaus pinigų kalykla (pradėta 1771 m. . Dar
suprojektavo rūmų Paryžiuje (Hotel de Jaucourt 1782 m. , Berne, Madride; Švč. Mergelės
Marijos Apsilankymo koplyčią Nanci (1785 m. ; Teisingumo rūmų Paryžiuje didžiuosius
laiptus. Projektai daugiausia Liudviko XVI stiliaus.
Antokolskij Mark (Markas Antokolskis), tikr. vardas Morduch 1843 m. lapkričio 2 d.
Vilnius - 1902 m. liepos 9 d. Bad Homburg (prie Hohės, Vokietija), rusų skulptorius.
Žydų kilmės. Sankt Peterburgo dailės akademijos narys (1871 m. . Skulptūros mokėsi
Vilniuje, 1862-1868 m. studijavo Sankt Peterburge, nuo 1868 tobulinosi Berlyne. 1871-
1877 m. gyveno Romoje, 1878-1900 Paryžiuje. Sukūrė ist. asmenų portretinių skulptūrų
(Ivanas Rūstusis 1871,1875, Petras I 1872, Jermakas 1891 m. , buitinės (Žydas siuvėjas
1864 m. , rel., mit. tematikos kompozicijų (Kristus prieš liaudies teismą 1876,
Mefistofelis 1883 m. , paminklų (Jekaterinos II, 1901 past. Vilniuje, 1915 išvežtas į
Rusiją). Kūryboje vyrauja filosofinėetinė problematika; kūriniai detalių formų,
psichologiški.
Antokolskij Pavel (Pavelas Antokolskis) 18960701 Sankt Peterburgas - 1978 m. spalio 9
d. Maskva, rusų poetas. 1919-34 dirbo režisieriumi J. Vachtangovo teatre. Ankstyvoji
kūryba (eilėraščiai, poemos) neoklasicistinė, joje vyrauja Prancūzijos ir Rusijos istorijos
temos. Poemai Sūnus (Syn 1943 m. būdinga patriotiniai motyvai, patetiškos intonacijos.
Vėlyvojoje poezijoje (rink. Aukšta įtampa l Vysokoe naprjaženie 1962, Ketvirtasis
matmuo l Četvjortoe izmerenie 1965 m. gausu V. Europos kultūros įvaizdžių, filos.
apmąstymų. Išvertė lietuvių poezijos, paskelbė straipsnių apie kalba Donelaitį, S. Nėrį ir
kt. poetus. 1966 pasirašė kreipimąsi, ginantį A. Siniavskį ir J. Danielį. Lietuvių kalba
išleistas A eilėraščių rink. Poezija (1962 m. . NatalijaMelnikava
antdlizė (graikų anthos - gėlė, spalva + lysis - tirpdymas, irimas), augalo žiedo
išsigimimas. Žiedo ašis pailgėja, o kitos dalys virsta žaliais lapeliais (kai kurių pentinių).
antologija (graikų anthologia < anthos - gėlė + lėgo -renku), įv. autorių literatūros,
muzikos kūrinių rinkinys. Antologijose dažniausiai pateikiami kurios nors temos ar
srovės, kurio nors žanro, laikotarpio ar regiono būdingieji kūriniai. Literatūros antologijos
žinomos nuo antikos. Daugiausia leidžiamos poezijos A. Pirmoji lietuviška A - L. A.
Jucevičiaus parengtas vertimų rink. Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų (Wyjątki z
nowoczesnych poetow polskich 1837 m. . Pirmoji lietuvių rašytojų kūrybos A -gamtinės
poezijos rink. Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą (1911 M920, sudarė L. Gira).
Kitos žymesnės lietuvių A: poezijos - Vainikai (1921 m. , Antrieji vainikai (1936 m. ,
Žemė (1951 m. , Lietuvių poezija (2 1.1967 Vilnius; t. 31971 Čikaga),prozos - Ui šaulį
gražesnis (1978 m. , Žalias laiko vingis (1981 m. , žanrinės -Lietuviųpasakėčia (1978 m. ,
Lietuvių baladė (1979 m. , Lietuvių didaktinė proza (1982 m. , Lietuvių epigrama ir
parodija (1983 m. , Lietuvių sonetas (1985 m. , Lietuvių eilėraštis proza (1987 m. ,
Giesmės dangaus miestui (1998; XVI- XVIII a. lietuvių bažn. giesmės), ist.
laikotarpioarbaregiono -Ka/p ąžuols drūtsprie Nemunėlio (1986 m. , Ant upės kranto
blindelė auga (1987 m. , Dainos pasauliui, saulei ir sau (1993 m. , Pasveikinimas Vilniui
(2001 m. . Pirmoji muzikos A - O. Petrucci Odhecaton (1501 m. -buvo skirta prancūzų
polifoninei šansonai. Šis leidėjas dar išleido mišių, motetų ir kt. A. Nuo XVI a. 2 pusės
paplito instrumentinių bicinium, įv. pasaulietinės bei rel. nelinstituturginės muzikos A,
XVII a. pab. - A, skirtos namų muzikavimui, XIX a. - XX a. pr. - fortepijono bei solo
dainų A, XX a. - istorinės (grįstos chronologiniu principu) bei konkrečius muzikos raidos
etapus apimančios A. Danutė Kalavinskaitė irkt.
596
Antonello da Messina (Antonilas Mesiniėtis) apie 1430 Messina - 1479 m. vasario tarp 14
d. ir 25 ten pat, italų tapytojas. Venecijos mokyklos. Mokėsi Neapolyje, studijavo
Nyderlandų dailininkų (daugiausia J. van Eycko) kūrybą. 1457-1474 m. ir nuo 1476
gyveno Messinoje, 1475-1476 m. Venecijoje ir Milane. Sukūrė rel. tematikos paveikslų
(Šv. Jeronimas apie 1460, Kristus Išganytojas 1465, Apreiškimas 1474, Nukryžiavimas
1474-76, Šv. Sebastijonas 1476 m. , psichologiškų portretų (Vyro portretas 1472,
Kondotjero portretas 1475 m. . Kūrybai būdinga didingos kompozicijos ir tikslaus
piešinio darna, subtilus erdvės, šviesos perteikimas, formos modeliavimo spalva
pradmenys. A Venecijos dailėje įdiegė aliejinės tapybos techniką. Jo kūryba turėjo įtakos
vėlesnei italų tapybos, ypač portreto, raidai. Pav.
Antonenko -Davydovyč Borys (Borysas Antonenka -Davydovyčius) 1899 m. rugpjūčio 5
d. Romnai (Sumųsr. - 1984 m. gegužės 8 d. Kijevas, ukr. rašytojas. 1918-19 aktyviai
dalyvavo Ukrainos valstybės kūrinio, kultūros ir švietimo darbe. Apysakose Mėlyna
rugiagėlė (Synja vološka 1927 m. , Mirtis (Smert' 1928 m. , Tikrasis žmogus (Spravžnij
čolovik 1929 m. vaizduojami Ukrainos nepriklausomybės kovų ir pirmųjų sov. metų polit.
įvykiai ir žmonių išgyvenimai. 1935 represuotas. 1956 reabilituotas. Apsakymuose ir
apysakose (rink. Motinos žodis/Slovo materi 1960 m. , Psichologiniame romane Už
užuolaidos (Za šyrmoju 1963 m. gvildenamos moralinės problemos, atskleidžiamas
paprasto žmogaus dvasios turtingumas. Išleido kelionių po V. Ukrainą apybraižų kn.
Zbručas (1959 m. , knygų apie ukr. literatūrą ir rašytojus, ukr. kalbos kultūrą. Už
atsisakymą duoti parodymus ukr. disidento V. Morozo teisme nuo 1971A kūryba nebuvo
spausdinama. Nadija Nepaminiu
Antonescu lon (Jonas Antonėsku) 1882 m. birželio 14 d. Pite§ti - 1946 m. birželio 1 d.
Jilava (dab. Bukarešto dalis), Rumunijos valstybės ir karinis veikėjas. Maršalas (1941 m. .
1919-32 karo atašė Paryžiuje ir Londone. 1933-34 generalinio štabo viršininkas, 1937-38
gynybos ministras. Nuo 1940 m. rugsėjo ministras pirmininkas. Įvedė autoritarinę
diktatūrą, nors leido veikti opozicijai. Nuo seno prijautes fašistinei T Geležinei gvardijai
įtraukė jos narių į vyriausybe, bet 1941 už perversmo rengimą pašalino. 1940 A iniciatyva
Rumunija prisijungė prie Berlyno pakto, 1941-44 kariavo su Sov. Sąjunga. Iškilus
sovietinės okupacijos grėsmei 1944 m. rugpjūčio pašalintas iš vyriausybės. 1946
prosovietinės Rumunijos teismo nuteistas mirti kaip karo nusikaltėlis.
Afitoni Suzana Braunvel T S. B.Anthony.
Antonyč Bohdan Ihor (Bohdanas Ihoras Antdnycius) 1909 m. spalio 5 d. Novycia
(Pakarpatės vaivadija, Lenkija) - 1937 m. liepos 6 d. Lvovas, ukr. poetas. 1933 baigė
Lvovo universitetą. Pirmajam eilėraščių rinkiniui Gyvenimo pasveikinimas (Piyvitannja
žyttja 1931 m. būdinga filosofiniai apmąstymai. Vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose
atsispindi gimtinės gamta ir buitis (Trys žiedai l Try persteni 1934 m. , pabrėžiamas
panteistinis žmogaus ir gamtos ryšys (Levo knyga 1936 m. , aukštinama Visatos ir gamtos
harmonija (Žalioji evangelija 1938 m. . Rinkinyje Rotacijos (1938 m. vyrauja
urbanistiniai motyvai. A kūryba praturtino ukr. poeziją naujomis temomis (filosofijos,
krikščionybės, mitologijos, sporto ir kt.) bei modernia poetika; joje žymu imažinizmo
poveikis. Parašė operos Dovbušas libretą, rom. Kitame krante (Na tomu berezi,
nebaigtas), modernizmą propaguojančių straipsnių. A eilėraščių išversta į lietuvių kalbą.
Nadija Neporoinia
AntonieVicz Jerzy (Ježis Antonevičius) 1919 m. gegužės 3 d. Petrakavas (Lodzės
vaivadija - 1970 m. birželio 29 d. Varšuva, lenkų archeologas. Dr. (1961 m. . 1945-62
dirbo Varšuvos archeologijos muziejuje. Leidinių Rocznik Olsztynski (nuo 1958 m. ir
Kocznik Bialostocki (1961-1966 m. vyr. redaktoriaus pavaduotojas; šių leidinių
iniciatorius. Nuo 1962 Balstogės moksl. draugijos generalinis sekretorius. 1964-1970 m.
Actą Baltico -Slavica redaktorius. Varšuvos universitete dėstė baltų ir slavų archeologiją.
Svarb. tyrimai iš geležies amžiaus. Nuo 1955 kasinėjo prūsų ir jotvingių archeologinius
paminklus (daugiausia Suvalkų apskritis), nuo 1959 kompleksinės jotvingių ekspedicijos
vadovas. Paskelbė daugiau, kaip 100 straipsnių apie jotvingių ir prūsų V a. p.m.e.- XIII a.
kultūrą, baltų ir slavų genčių santykius. Bendradarbiavo su Lietuvos mokslų akademijos
Ist. institutu. Parašė veikalą Vakarų baltai V a. pr. m. e.-5 m. e. a. (Bahowie zachodni w 5
w. p. e.-5 w.n.e. 1979 m. . Adolfas Tautavičius
AntonieVicz Marceli (Marcelis Antonevičius) 1952 m. birželio 29 d. Čenstakavą
(Silezijos vaivadija), lenkų istorikas, pedagogas. 1977 baigė Šląsko (Silezijos) universitetą
Katowicuose. Dr. (1990 m. . 1990 įkūrė Aukštosios ped. mokyklos Čenstakavoje Filos. ir
ist. institutą; jo direktorius. Tiria pagalbinius ist. moks lūs (heraldiką, sfragistiką,
genealogiją, prosopografiją), kasterologiją. 1994-2001 lenkų ir anglų kalbomis parašė
studijų apie ist. A. Kojelavičių - Vijūką, XIV- XVI a. Vilniaus vyskupus, senovės VU
istoriografiją. / T.
AntonieVicz \Viodzimierz (Vlodzimežas Antonėvičius) •1893 m. liepos 15 d. Sambir
(Ukraina) - 1973 m. gegužės 20 d. Varšuva, lenkų archeologas. Lenkijos mokslų
akademijos narys (1952 m. . 1936-39 Varšuvos universiteto rektorius, Archeologijos
katedros vedėjas; profesorius (1923 m. . Vadovavo Lenkijos archeologinių paminklų
(daugiausia prie Vyslos) tyrinėjimui, buvo žurnalo Wiadomošci archeologiczne
redaktorius. Bendradarbiavo su Lietuvos archeologais, 1925-33 (su pertraukomis) dėstė
Vilniaus universitete, tvarkė universiteto archeologinio muziejaus rinkinius. 1934
vadovavo Mėžionių pilkapyno tyrimams. Paskelbė -300 darbų iš archeologijos (dalis
susiję su Lietuva), istorijos, muziejininkystės, etnografijos, geografijos, rel. istorijos.
Svarbiausi: Lenkijos archeologija (Archeologių Polski 1928 m. , Senovės slavų religija
(Religia dawnych Siowian 1957 m. , Lenkijos piliakalnių žemėlapis (Mapa grodzisk w
Polsce; sukt., 1964 m. . Adolfas Tautavičius
Antėnijus, Markas Antonijus (Marcus Antonius) apie 82 p.m.e. Roma - 30 m. rugpjūčio 1
d. p.m.e. Aleksandrija (Egiptas), Romos polit. veikėjas, karvedys. Nuo 54 Julijaus Cezario
bendražygis. 44 konsulas (drauge su Cezariu). Po jo nužudymo (44 m. kovo 15 d.) bandė
perimti valdžią Romoje. 43 su Oktavianu (nuo 27 imp. Augustas) ir Lepidu sudarė II
triumviratą. 42 prie Filipų (Makedonija) su Oktavianu sumušė sąmokslo prieš Cezarį
organizatorių Bruto ir Kasijaus kariuomenę. -40 triumvirams pasidalijus Romos žemes
Antonijui atiteko r. provincijos nuo Adrijos j. iki Eufrato upės. 36 surengė nesėkmingą
žygį prieš partus, 34 užėmė Armėniją. Nuo 32, remiamas Egipto karalienės Kleopatros
VII (manoma, kad ją vedė), kovojo dėl aukšč. valdžios su Oktavianu, atsisakiusiu pratęsti
triumviratą. 31 pralaimėjo T Aktijo mūšį ir pasitraukė į Egiptą. 30 Oktaviano kariuomenei
užėmus Aleksandriją nusižudė. Pav.
Antonijus, Joanas ir Jevstafijus (Antanas, Jonas ir Eustachijus), XIV a. krikščionių
kankiniai, stačiatikių šventieji. Ldk Algirdo žmona Vitebsko kunigaikštytė Marija
Jaroslavna į Lietuvą atsivežė savo šventikų, kurie skleidė krikščionybę. Kai kurie Algirdo
dvariškiai (tarp jų ir A) tapo krikščionimis. Po Marijos Jaroslavnos mirties krikščionis
pradėjus persekioti, A neatsisakė tikėjimo, todėl 1347 buvo nukankinti. Jų palaikai iš
pradžių buvo Šv. Mikalojaus, vėliau Švč. Trejybės ir Šventosios Dvasios cerkvėse
Vilniuje. 1915 perkelti į Maskvą, 1946 grąžinti, yra Šventosios Dvasios vienuolyno
sobore. Pav. L: D. Baronas Trys Vilniaus kankiniai Vilnius 2000.
Romanas Januškevičius
antonimai (f antį... + graikų onyma -vardas), priešingos reikšmės žodžiai. Antoniminės
poros (ar didesnės grupės) nariai dažniausiai yra tos pačios kalbos dalies. Be kalbos, yra ir
kalbėjimo A, kurie semantiškai supriešinami tik tam tikruose kontekstuose (tėvelis senas,
brolelis mažas). A gali būti žodžiai, arba turintys kokybinę reikšmę (kdrštas -saitas,
draugas -priešas), arba žymintys šiaip koordinuotus dalykus (pradžia -galas, kairė-dešine)
ar atvirkščios krypties bei kitaip poliarizuotus veiksmus (atidaryti - uždaryti, gimti -
mirti). Daugiareikšmis žodis, vartojamas skirtingomis reikšmėmis, neretai turi vis kitus A
(sausa dirva -Slapia dirva, sausa liepa -žalia liepa). Fdrmaliai vieni A yra skirtingų šaknų
(Ilgas - trumpas, teketi - leistis), kiti - bendrašakniai (ginkluotas - beginklis, praeitis
-ateitis).
L: I. Ermanytč Lietuvių kalbos antonimų žodynas Kaunas 1985. Vincas Urbutis
Antaninai (Antonini), Romos imperatorių dinastija, valdžiusi 96-192 (lent.). Pavadinimas
kilęs iš imp. Antonino Pijaus vardo. Išskyrus Komodą, paveldėjusi Sost3 iš tėvo Aurelijaus
Marko, visi A imperatoriai buvo įsūnyti savo pirmtakų. Rėmėsi Senatu ir kariuomene.
Įtvirtino monarchinę santvarką. A laikai vadinami Romos aukso amžiumi (valstybės
neskaldė vidaus vaidai, plėtojosi ūkis, mokslas ir menas). Žymiausi A: Trajanas (vykdė
aktyvią užs. politiką), Hadrianas (sustiprino imperatoriaus valdžią, nutraukė Romos terit.
ekspansiją), Aurelijus Markas (filosofas stoikas).
Antoninas Pijus, Titas Elijus Hadrianas Antoninas Pijus (Titus Aelius Hadrianus
Antoninus Pius) 86 m. rugsėjo 19
Lanuvijus (Lacijus) - 161 Lorijus (Etrūrija), Romos imperatorius (138-161 m. . Jo vardu
pavadinta fAntoninų dinastija. 120 konsulas. apie 134 valdė Azijos pro valstiją (M. Azijos
vakarų dalis), vėliau tapo imp. Hadriano patarėju. 138 jo įsūnytas ir paskirtas įpėdiniu.
Tęsė Hadriano vidaus ir užs. politiką, toliau statė gynybinius įtvirtinimus. Rūpinosi
Hadriano įamžinimu. A valdymo laikotarpis nepasižymėjo reikšmingesniais įvykiais ir
laikomas Antoninų aukso amžiaus kulminacija. Pav.
antoninianas, Romos imperijos sidabrinė moneta. Įvesta imp. Karakalos per 215 m. pinigų
reformą. A siekta prilyginti 2 sidabriniams denarams, nors buvo mažesnio svorio (5,02 g).
Dėl ūk. krizės ir infliacijos A tapo bilonine moneta, nuo III a. pab. imta kaldinti iš vario,
skaičiuota saujomis, maišeliais. Pav. Mykolas Michelbenas
Antonioni Michelangelo (Mikelandželas Antonionis) 1912 m. rugsėjo 29 d. Ferrara, italų
kino režisierius, scenaristas. Stu dijavo ekonomiką Bolonijos universitete. Nuo 1939
žurnalo Cinema kino kritikas ir scenarijų bendraautoris (režisierių R. Rosellini, M. Carne,
G. De Santiso, F. Fellini filmų). 1947 sukūrė dok. filmą Žmonės prie Po upės (Gente dėl
Po), 1950 - pirmą vaidybinį filmą Vienos meilės kronika (Cronaca di un amore). 6
dešimtmečio filmuose (Dama be kamelijų l La signora senza camelie 1953; Draugės / Le
amiche 1955, Venecijos kino festivalio prizas; Riksmas l IIgrido 1957 m. išryškėjo pagr.
kūrybos temos: žmogaus užsisklendimas savame pasaulyje, beviltiškos pastangos iš jo
išsiveržti, t.p. stiliaus individualumas: lėtas veiksmas, nuoseklios epizodų sekos
atsisakymas, vidinių metamorfozių vaizdavimas. Trilogija Nuotykis (L'aVentura 1960,
Kanų kino festivalio prizas), Naktis (La notte 1961, Berlyno kino festivalio prizas),
Užtemimas (L'eclisse 1962, Kanų kino festivalio prizas) - apie moters padėtį
susvetimėjusioje visuomenėje (pagr. vaidmenis atliko italų aktorė M. Vitti, nuo 7
dešimtmečio vaidinusi daugumoje A filmų). Filme Raudonoji dykuma (Deserto rosso
1964, Venecijos kino festivalio prizas) personažų vidinei būsenai pabrėžti A stilizavo
spalvą, paversdamas ją dramaturgijos priemone. Vėlesni filmai: Fotopadidinimas (Blow-
up 1966, Kanų kino festivalio prizas 1967 m. , Zabriskie Point (1970 m. , Profesija:
reporteris (II reporter 1975 m. , Moters identifikacija (Identificazione di una donna 1982,
Kanų kino festivalio prizas), Anapus debesų (Pardela les nuages 1995,suW.Wendersu).
1980 TV filme Obervaldo paslaptis (II mistero di Obenvald) A pirmą kartą panaudojo
video menines galimybes. Savo filmams kūrė scenarijus. Kanų kino festivalio prizas
(1982 m. , Feliksas (1993 m. už viso gyvenimo kūrybą. Pav.
L: R. Tailleur, P. L. Thirard Antonioni Paris 1963; R. J. Lyons Miche/angelo
Antonioni's neorealism New York 1976.
Antoniou Theodore (Teodore Andoniju) 1935 m. vasario 10 d. Atėnai, graikų
kompozitorius. 1947-58 mokėsi Liaudies konservatorijoje Atėnuose. 1956-61 studijavo
Graikijos konservatorijoje, 1961-65 Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje. 1964-
1966 m. dirbo elektroninės muzikos studijoje Miunchene. Dėstė Stanfordo universitete
San Francisco, Filadelfijos muzikos akademijoje, Tanglewoode. Kūryboje persipynė
serijinės, dodekafoninės, modalinės, liaudiškosios muzikos tendencijos. Kuriniai: styginių
kvartetas (1960 m. , Antitheses orkestrui (1962 m. , Mėli (balsui ir orkestrui, 1962, pagal
Sapfo), koncertas smuikui (1965 m. , - 1uxus I ir - 1uxus II fortepijonui ir kameriniam
orkestrui (1974,1975 m. , muzika teatrui, kinui, videofilmams. Violeta Tumasonienė
antonomazija (graikų antonomasia), T metonimijos rūšis -tikrinio vardo pavartojimas
vietoj bendrinio arba atvirkščiai. Pvz.: Po smėliu skaros džiūsta ant tvoros. /Jau amžius
miega Ilzės, Barbės, Uršės... (J. Strielkūnas).
Antonovą Nina 1946 m. rugsėjo 19 d. Maskva, lietuvių ir rusų baleto artistė. 1966 baigė
choreogr. mokyklą Maskvoje. 1966-1984 m. Lietuvos OBT balerina. Nuo 1984 šoko
Maskvos kameriniame teatre. Nuo 1995 Agriskovo šiuolaikinio šokio mokyklos, Maskvos
baleto trupės pedagogė, repetitorė. Žymesni vaidmenys Lietuvos OBT: Aurora, Masą,
Odeta -Odilija (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė 1967, Spragtukas 1973, Gulbių ežeras
1974 m. , Kitri (L. Minkaus Don Kichotas 1968 m. , Ana Karenina (R. Ščedrino Ana
Karenina 1975 m. , Pranciška (J. Strausso Žydrasis Dunojus), Eglė (E. Balsio Eglė žalčių
karalienė, abu 1976 m. , Mergaitė (A. Šenderovo Mergaitė ir mirtis 1982 m. . Gastroliavo
Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Slovakijoje. Pav. Jonas
Katakinas
Antonovič Aleksandr (Aleksandras Antonovičius) 1852 tpo 1936, karo inžinierius. Kilęs
iš Voluinės bajorų. Baigęs Nikolajaus inžinierių akademiją Sankt Peterburge nuo 1882
dirbo Vilniaus apyg. inžinierių valdyboje. 1905-09 m. Vilniaus miesto dūmos narys.
1928-35 su sūnumi Romanu, kelių ir tiltų inžinieriumi, Vilniuje turėjo statybos biurą.
Vilniuje suprojektavo gyvenamųjų namų: S. Tiškevičienės (Trakų g. 12,1898 m. , J.
Tiškevičiaus (Žygimantų g. 11, 1899 m. , žmonos J. Antonovič (A. Jakšto g. 6/5, 1899
m. ; perstatė J. Petraškevičiaus gyv. namą (Vilniaus g. 39/6, 1907 m. . Pastatai orderinės
eklektikos formų. Vėlesniuose statiniuose (J. Kogano gyv. name Gedimino prospekte 29,
1913, S. Lopacinskio - Jogailos g. 8, 1914 m. ryšku moderno ir neoklasicizmo bruožai. A
prižiūrėjo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje konstrukcijų tvirtinimo darbus (1909 m. .
Priklausė Rusijos imperatoriškąja! technikų draugijai. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė
Antonovyč Volodymyr (Volodimiras Antonovyčius) 1834 m. kovo 2 d. Machnivci
(Žitomyro sritis - 1908 m. kovo 21 d. Kijevas, ukr. istorikas, archeologas, etnografas,
visuom. veikėjas. Dr. (1878 m. . Rusijos mokslų akademijos n. koresp. (1901 m. . 1855
baigė Kijevo universiteto Medicinos, 1860 Ist. ir filol. fakultetą. Kijevo universitete dėstė
Ukrainos ir LDK istoriją; profesorius (1878 m. . 1863-1880 m. Kijevo archeografijos
komisijos vadovas, jos leidinių vyr. redaktorius. Nuo 1881 metraštininko Nestoro istorikų
draugijos Kijeve pirmininkas. Paskelbė -300 darbų. Svarbiausi: Pietvakarių Rusijos
miestų tyrimai (Issledovanija o gomdach južnozapadnoj Rossii 1870 m. , Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės istorijos iki XV amžiaus vidurio apybraiža (Očerk istorii
Velikogo Knjažestva Litovskogo do poloviny XV stoletija 1878 m. , Vakarų ir
Pietvakarių Rusijos istorijos monografijos (Monografii po istorii zapadnoj i jugozapadnoj
Rossii 1885 m. , 1921 dalis šios knygos išleista lietuvių kalba pavadinimu Vytenis ir
Gediminas 1293-1341, Mažarusių tau tos istorinės dainos (Istoričeskie pesni
malorusskogo nurodą 1t.1874-75, su M. Dragomanovu), Kijevo gubernijos archeologinis
žemėlapis (Archeologičeskaja karta Kievskoj gubemii 1895 m. . VytautasRaudeliūnas
Antonovo sukilimas (Antonovščina), 1920-21 antibolševikinis Rusijos valstiečių
sukilimas. Apėmė Tambovo gubernijos , kai kuriuos Voronežo ir Saratovo gubernijos
rajonus. A suorganizavo eserų partija. Kar. vadovas - A. Antonovas. A pagr. priežastis -
valstiečių nepasitenkinimas bolševikine f karinio komunizmo politika, ypač vad. maisto
atsargų nusavinimu. Sukilėliai t.p. siekė nuversti bolševikų diktatūrą, sudaryti
daugiapartine vyriausybę, grąžinti priv. nuosavybę. 1920 pr. sukilėlių buvo 7-8 tūkst.,
1921 pr. - apie 50 000. Jie naudojo partiz. karo taktiką. A malšinti į Tambovo gub.
pasiųsta V. Antonovo -Ovsejenko vadovaujama Rusijos centro vykd. komiteto komisija,
karo vadai M. Tuchačevskis (vyriausiasis vadas), J. Uborevičius, RAjunginiai.Jie 1921 m.
rugpjūčio sukilimą numalšino. Edvardas Kriščiūnas
Antonov-Ovsejenko Vladimir (Vladimiras Antonovas -Ovsejenka) 1883 m. kovo 21 d.
Černihiv - 1939, SSRS valstybės veikėjas. 1903 m. įstojo į RSDDP. Už rev. veiklą 1906
m. nuteistas mirti, bausmė pakeista 20 m. katorga. Iš katorgos pabėgo. 1910 m. emigravo į
Prancūziją. 1917 m. gegužės grįžo į Rusiją. Per Spalio perversmą (1917 m. vienas Žiemos
rūmų puolimo vadovų. Vienas RA kūrėjų, 1917-19 vadovavo jos junginiams p. Rusijoje ir
Ukrainoje. Tambovo gubernijos vykd. komiteto pirmininkas, vienas f Antonovo sukilimo
malšinimo organizatorių. 1922-24 Revoliucinės karo tarybos Polit. valdybos viršininkas.
1924-29 SSRS pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1929 m. vasario -1930 m. sausio Lietuvoje,
1930-34 Lenkijoje. 1934-36 Rusijos federacijos prokurpras. 1936-37 SSRS generalinis
konsulas Barselonoje. Sušaudytas NKVD. Edvardas Kriščiūnas
antpečiai: 1. Pastandintos medžiagos antsiuvai ant pečių su kar. laipsnių, tarnybų bei kt.
ženklais - daugelio šalių kar. ir kitų uniformų dalis. Manoma, kad medžiaginiaiAbei
1'epoletai atsirado XVIII a. iš šarvų dalių, saugančių pečius. Nuo XIX a. pr. kai kuriose
šalyse A spalva rodo kariuomenės rūšį ar dalinį. Vėliau antpečiuose atsirado vardaženklių
ir kt. ženklų. XIX a. vid. atsirado galioniniai A, epoletai teliko paradinės uniformos dalis.
Galutinai A pakeitė epoletus per Pirmąjį pasaulinį karą . Iki 1795 A turėjo ir LDK kariai
(Karo komisijai 1791 nustačius LLV kario uniformą jos aprašyme minimi ir A). 1918
atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo nešiojami medžiaginiai antpečiai. 1931
karininkams įvesti trijų modelių paradiniai A, pinti iš metalizuotų aukso spalvos virvelių.
Po 1990 visi atkuriamos Lietuvos kariuomenės kariai iš pradžių turėjo medžiaginius
antpečius. Remiantis 1931 pavyzdžiu karininkams 1992 buvo įvesti paradiniai A. A t.p.
turi policijos, muitinės, aplinkos apsaugos darbuotojai, ugniagesiai, miškininkai, skautai.
Pav. Jonas Vaiienonis 2. Senovės karių, ypač viduramžių riterių, šarvų dalis, sauganti
pečius.
antpetė, humerolas, kat. kunigo liturginis drabužis -balto audeklo stačiakampis, prie kurio
dviejų kampų pritvirtintos juostelės. A dėvima po alba, uždengia pečius ir kaklą, kad
nesimatytų kasdienių drabužių. Turėjo simbolinę ir praktinę apsisaugojimo reikšmę.
Senovėje ja gaubdavo galvą ir tik per Mišias nusmaukdavo virš stu los ir arnoto. Kaip
liturginis drabužis A dėvima nuo VIII- IX a. Viduramžiais ir Renesanso laikais buvo
puošniai siuvinėjama. Vėliau kartais išsiuvinėjamas kryželis, Jėzaus Kristaus ar Marijos
inicialai.
antpilas, alkoholinis gėrimas iš vaisių arba uogų spirituotų sulčių arba morso su priedais
(cukraus ar krakmolo sirupu). Turi 18-20% (tūrio) etanolio ir 25-40% cukraus, išlaiko
žaliavai būdingą skonį ir kvapą. Yra saldesnis ir šiek tiek silpnesnis už trauktinę.
Dažniausiai gaminamas iš vyšnių, slyvų, juodųjų serbentų, svarainių.
antpirštis (archeol.), siuvėjo darbo įrankis. Lietuvoje A aptinkami XV- XVI a. vyrų,
manoma, siuvėjų kapuose. Gaminti iš plonos žalvarinės skardos su išorėje išmuštomis
nedidelėmis duobutėmis, uždari. Rasta Rumšiškių, Skrebinu (Jonavos rajono savivaldybės
teritorija), Kurklintiškių (Ukmergės rajono savivaldybės teritorija) ir Kukių kapinynuose.
Analogiškų antpirščių aptinkama ir gretimuose kraštuose. Saulė Urbanavičienė
antpuolis (kar.), staigus ir netikėtas priešo aerodromų, štabų, mažų įgulų, sandėlių ir kt.
objektų puolimas. Puola žvalgyba, žvalgybos diversinės, sausumos kariuomenės, partiz.
grupės ar padaliniai. Tokie aviacijos veiksmai vadinami oro, artilerijos - art. antpuoliais.
Algirdas Orenius
antracėnas, aromatinis junginys C|4H10. Melsvai švytintys kristalai. A molekulę sudaro 3
kondensuoti benzeno žiedai, išsidėstė vienoje linijoje. Lydymosi temperatūra 216,6 °O.
Netirpsta vandenyje, blogai tirpsta daugelyje org. tirpiklių. A išskiriamas iš antraceno
alyvos, kurioje jį 1832 atrado J. B. Dūmas ir A. Laurent'as (Prancūzija). A būdingos
jungimosi ir pakaitų reakcijos. Naudojamas antrachinonui gaminti. A dirgina kvėpavimo
takus, nudegina odą. DLK 0,1 mg/m'. Pav.
antrachinonas, 9,10-antracendionas, aromatinis junginys CI4HSO2. Geltoni rombiniai
kristalai. A molekulę sudaro 2 benzeno žiedai, sujungti 2 ketono grupėmis. Lydymosi
temperatūra 286 °C. Sublimuoja, tirpsta karštame toluene, koncentruotoje sieros rūgštyje.
A gaunamas oksiduojant antraceną arba iš ftalio rūgšties anhidrido ir benzeno.
Sulfoninamas virsta 2-antrachinonsulfonrūgštimi, oksiduojamas šarminėje terpėje -
alizarinu. Naudojamas antrachinoniniams dažikliams, kuriais dažoma vilnos, natūralus
šilkas, sintetiniai pluoštai, gaminti. Nuodingas, sukelia egzemą, bronchine astmą. DLK
0,1 mg/m'. A susintetino A. Laurent'as (Prancūzija). Pav.
Antracyt (Antracitas), miestas Ukrainos pietryčiuose, Luhansko sritis; rajono centras. 64
400 gyv. (2001 m. . Sodrinamos akmens anglys (kasamos prie A). Lengvoji, maisto
pramonė. Miestas jkurtas 1938 sujungus angliakasių gyvenvietes; iki 1962 buvo
vadinamas Bokovo Antracytu.
Mindaugas Pažemys
antracitas (graikų anthrax, kilm. anthrakos - anglys), labiausiai metamorfizuotos akmens
anglys; naudingoji iškasena. Anglis sudaro 94-97%, vandenilis 1-3%, deguonis ir azotas
1,5-2%, siera 0,7-1%. Kai anglies daugiau, kaip 97%, vadinamas superantracitu. A
juodas, juodai pilkas. Blizgesys metalo. Kietumas 2-2,5. Tankis 1500-1700 kg/m3. Laidus
elektrai. Degimo šiluma 33,8-35,2 MJ/kg. A -aukščiausios kokybės besuodis energetinis
kuras, t.p. juodosios ir spalvotosios metalurgijos, chem. bei elektrotechn. pramonės
žaliava geležies rūdai, karbonatinėms uolienoms aglomeruoti. Didž. telkiniai yra Donecko
(Ukraina), Tunguskos (Rusija), Apalačų (JAV) akmens anglių baseinuose. Antanas
Brazauskas
antrakndzė (graikų anthrca, kilm. anthrakos - anglys + nosos - liga), augalų liga Tdeguliai.
antrakozė (anthracosis < graikų anthrax), anglių dulkių sukelta profesinė plaučių liga.
Dažniausiai suserga darbininkai, ilgai (12-20 m. dirbę šachtose, kūrikai. Visų anglių rūšių,
ypač antracito, dulkės kaupiasi plaučiuose ir dėl to išveši jungiamasis audinys. Ligos eiga
gerybinė. Nutraukus tokį darbą A neprogresuoja. Simptomai panašūs į lėtinio bronchito ar
plaučių emfizemos. Kosulys prasideda anksti, nes anglių dulkės dirgina bronchų gleivine
ir dėl to aktyviai šalinamos (atkosimi juodi skrepliai). Rentgenu diagnozuojama
intersticinė arba intersticinė mazginė plaučių fibrozė. Anglies dulkės dažnai nusėda ir
odoje (vad. profesinė tatuiruotė). Izolda Baikienė
antraktas (prancūzų entracte < entre - tarp + acte - veiksnias): 1. Pertrauka tarp dramos
spektaklio, operos, baleto veiksmų arba koncerto dalių.
2. Muzikos pjesė (dažniausiai instrumentinė), atliekama tarp dramos spektaklio, operos
arba baleto veiksmų. Jei ši muzikos pjesė atliekama po pertraukos, tai ji būna kurio nors
veiksmo įžanga (pvz., G. Bizet operos Karmen antraktai, B. Dvariono antraktai W.
Shakespeare'o tragedijai Otelas). JūratėBumkaitė
antrasis atėjimas, paruzija, krikščionybės dogma apie būsimąjį paskutinį Jėzaus Kristaus
pasirodymą. Krikščionių bažn. Tradicija A sieja su kitomis eschatologinėmis dogmomis,
ypač su mokymu apie prisikėlimą iš numirusiųjų, visuotinį teismą ir atlyginimą. NT
minimas Jėzaus Kristaus sugrįžimas teisti pasaulio (Mt 24, 29-31; 25,31-46 m. ; diena,
kada Jėzus Kristus antrą kartą pasirodys (Žyd 9, 28 m. , vadinama Viešpaties diena (l Kor
l, 8 m. . Laukiant šios dienos reikia budėti (Mt 24,25-36, Mk 13,1-37, Lk 21,5-36 m. , nes
bus visiško išganymo ir mirusiųjų prisikėlimo diena (Jn 6,39; 11,24.40.44.54 m. .
Mirusiųjų prisikėlimas, visuotinis teismas bei Jėzaus Kristaus A ankstyvuosiuose
Bažnyčios tikėjimo simboliuose ir vid, amžių Bažnyčios nutarimuose siejama su Jėzaus
Kristaus atėjimu teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Rytų apeigų krikščionys ypač akcentuoja
visuotinį išganymo pobūdį. Šiuolaikinė kat. teologija A neabsoliutina (labiau pabrėžiamas
pasaulio artėjimas prie Dievo). L: J. Ratzinger Eschatologija Vilnius 1996. Kįstutis
Dailydė
Antrasis atskirasis lietuviškasis šaulių atsargos batalionas, RA šaulių batalionas, 1942 m.
birželio sudarytas Balachnoje (Rusija). Ruošė karius 16 lietuvių šaulių divizijos rezervui.
A sudarė 3 šaulių kuopos, minosvaidžių, kulkosvaidžių ir pionierių būriai. Buvo ir spec.
paskirties kuopa, kuri rengė diversantus bei radistus partiz. veiklai nacių okup. Lietuvoje;
čia mokėsi ir sov. partizanė M. Melnik (Melnikaitė). 1944 m. rugpjūčio A prijungtas prie
RA 50 lietuvių atsargos divizijos. Vadai: J. Soblis (1942 m. birželio -1944 m. gegužės), E.
Maleševskis (1944 m. gegužės -1944 m. rugpjūčio mėn.), komisaras A. Skardis.
antrasis frontas, T Sąjungininkų (pirmiausia JAV ir D. Britanijos) karo veiksmų prieš
Vokietiją V. Europoje 1944-45 sąlyginis pavadinimas. Terminas atsirado 1941 Vokietijai
užpuolus SSRS ir Europoje susidarius Rytų frontui. Nepaisant J. Stalino spaudimo A
atidarymas, iš pradžių planuotas 1942, kelis kartus atidėtas (pirmenybė teikta Šiaurės
Afrikos ir Italijos frontams). Būta skirtingų nuomonių dėl išsilaipinimo vietos (W.
Churchillis siūlė Balkanus). A, pradėtas Sąjungininkų 1944 m. birželio 6 d. išsilaipinimu
Normandijoje, pagreitino totalitarinio nacionalsocialistų režimo valdomos Vokietijos
žlugimą.
Antrasis pasaulinis karas (vyko 1939-45 m. tarp T Ašies valstybių (Vokietija, Italija,
Japonija ir kt.) ir T Sąjungininkų (Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, SSRS, Kinija ir
kt.). Kilo paaštrėjus prieštaravimams tarp didžiųjų valstybių. KARO PRIEŽASTYS IR
UŽUOMAZGOS Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija pagal 1919 f Versalio
taikos sutartį neteko dalies teritorijos ir visų kolonijų, mokėjo reparacijas, buvo apribota
jos ginkluotė. Revanšistiniai Vokietijos siekiai sustiprėjo 1933 į valdžią atėjus A. Hitlerio
(nuo 1933 Reicho kancleris, nuo 1934 ir prezidentas) vadovaujamiems
nacionalsocialistams (T Nacionalsocialistų partija). Jie siekė ne tik panaikin ti
žeminančias, vokiečių požiūriu, taikos sąlygas, bet ir išplėtė vokiečių gyvenamąją erdvę
bei įgiję naujų žaliavų šaltinių planavo įsigalėti Europoje, vėliau ir pasaulyje. Fašistinė B.
Mussolini Italija (Tfašizmas) pretendavo į Balkanus, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos
kolonijas, pirmiausia Afrikoje. Ribotų ek. resursų varžoma Japonija siekė įsigalėti P. Rytų
Azijoje ir Ramiajame vandenyne. Nepaisydama Versalio taikos sąlygų Vokietija
ginklavosi. 1933 m. gruodžio ji pasitraukė iš Tautų Sąjungos (dar 1933 m. kovo tą patį
padarė Japonija, 1937 - Italija), 1935 įvedė visuot. kar. prievole, 1936 užėmė
demilitarizuotą Reino zoną. 1936-37 buvo sudaryta vad. Berlyno -Romos -Tokijo ašis (f
Antikomintemo paktas). A išvakarėse vyko lokaliniai karai: Etiopijos ir Italijos (1935-36,
T Etiopijos -Italijos komi), T Ispanijos pilietinis karas (1936-39 m. , fjaponijos -Kinijos
karas (1937^15 m. , vėliau tapęs pasaul. karo dalimi. Dėl pasaulinės ek. krizės nusilpusių
Vakarų dem. valstybių vyriausybės iš pradžių ryžtingai nepasipriešino agresyviems A.
Hitlerio planams. Vokietija, 1938 prisijungusi Austriją (T anšliusas), dėl Didžiosios
Britanijos ir Prancūzijos ministrų pirm. A. N. Chamberlaino ir Ė. Daladier vykdytos
susitaikymo vardan taikos V. Europoje, o iš esmės nuolaidžiavimo Vokietijai, politikos
1938 m. rugsėjo 9 d. pagal T Miuncheno susitarimą gavo teisę ir spalio mėn. aneksavo
Čekoslovakijos dalį - Sudetų kr., 1939 m. kovo 15 d. užėmė visą Čekoslovakiją (TČekijos
ir Moravijos protektoratas), sukūrė marionetine Slovakijos valstybę. 1939 m. kovo 22-23
užėmė Klaipėdos kraštą. 1939 m. kovo 24 d. Vokietija ultimatyviai pareikalavo Lenkijos
leidimo prisijungti laisvąjį Dancigo (Gdansko) miestą ir tiesti eksteritorinius kelius per f
Dancigo koriįorių. Lenkija, kurios nepriklausomybę 1939 m. kovo 31 d. garantavo
Didžioji Britanija ir Prancūzija, reikalavimą atmetė. A. Hitleris, nuo 1938 ir Vokietijos
ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, pradėjo ruoštis karui su Lenkija. 1939 m. gegužės
22 d. Vokietija sudarė kar. sąjungą (vad. Plieno paktą) su Italija, per T Londono derybas
(1939 m. birželio -08 m. , siūlydama drauge perdalyti pasaulį, bandė sudaryti sąjungą su
Didžioji Britanija. SSRS (faktinis vadovas - J. Stalinas), niekuomet neatsisakiusi pasaul.
revoliucijos idėjos, irgi puoselėjo agresyvius planus. Jos vadovybė nutraukė nesėkmingas
f Maskvos derybas (1939 m. balandžio -08 m. su Didžioji Britanija ir Prancūzija dėl
sąjungos ir 1939 m. rugpjūčio 23 d. su Vokietija sudarė nepuolimo bei bendradarbiavimo
sutartį (T Molotovo -Ribbentropo paktas); jos slaptais protokolais R. Europą pasidalijo
įtakos sferomis (Lietuva pateko Vokietijos įtakon). Išvengęs karo dviem frontais A.
Hitleris galėjo pulti Lenkiją, kuri 1939 m. rugpjūčio 25 d. sudarė sąjungą su Didžioji
Britanija. 1939 m. rugsėjo 1 d. , prieš prasidedant karo veiksmams, Vokietijos kar.
pajėgas sudarė 4,6 mln. žmonių, 26 000 pabūklų ir minosvaidžių, 3200 tankų, 4400
lėktuvų, 115 laivų (57 jų -povandeniniai).
KARO VEIKSMAI 1939 m. rugsėjo -1941 m. birželio 1939 m. rugsėjo 1 d. anksti ryte
vokiečių kariuomenė po inscenizuoto incidento pasienyje (?GHwicės provokacija)
įsiveržė į Lenkiją (f Lenkijos kampanija). 1939 m. rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir
Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. Lokalinis konfliktas virto tarptautiniu. Vokietija prieš
Lenkiją sutelkė 61 diviziją (iš jų 4 tankų ir 9 motorizuotąsias) bei 2 brigadas; 7 pėstininkų
ir l tankų divizija prisijungė po
karo pradžios; iš viso l ,8 mln. žmonių, daugiau, kaip 11 000 pabūklų ir minosvaidžių,
2800 tankų, apie 2000 lėktuvų. Prieš Prancūziją buvo sutelktos 35 vokiečių pėstininkų
divizijos (po 1939 m. rugsėjo 3 d. prisijungė dar 9 m. , 1500 lėktuvų. Lenkų kar. pajėgas
sudarė 24 pėstininkų ir 10 kavalerijos divizijų, 3 kalnų šaulių brigados, 2 šarvuotosios
motobrigados, iš viso 1,25 mln. žmonių, daugiau, kaip 4000 pabūklų ir minosvaidžių, 785
lengvieji tankai ir tanketės, -400 lėktuvų; taigi Vokietija turėjo didelę kar. persvarą.
Prancūzijos pajėgas po mobilizacijos sudarė 110 divizijų (iš jų 15 - kolonijose), iš viso
2,67 mln. žmonių, apie 2700 tankų (metropolijoje apie 2400) , daugiau, kaip 26 000
pabūklų ir minosvaidžių, 2330 lėktuvų (metropolijoje - 1735 m. , 176laivai (išjų
77povandeniniai). Didžioji Britanija turėjo 320 kar. laivų (iš jų 69 povandeninius), apie
2000 lėktuvų; sausumos kariuomenę sudarė 9 kadrinės ir 17 terit. divizijų (iš viso 1,27
mln. žm.), turėjusių 5600 pabūklų ir minosvaidžių, 547 tankus.
1939 m. rugsėjo 8 d. vokiečių pajėgos pasiekė Varšuvą. 1939 m. rugsėjo 17 d. į Lenkijos
valstybės r. dalį čia gyvenusių baltarusių ir ukrainiečių gynimo pretekstu įsiveržė SSRS
kariuomenė. 1939 m. rugsėjo 23 d. Breste įvyko bendras SSRS ir Vokietijos kariuomenių
paradas. 1939 m. rugsėjo 28 d. Varšuvos gynėjai kapituliavo, iki spalio 5 visa Lenkija
buvo okupuota ir Maskvoje 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta SSRS ir Vokietijos sutartimi
pasidalyta - r. dalis atiteko SSRS (1939 m. spalio 10 d. Vilniaus kr. grąžintas Lietuvai),
Šiaurės ir vakarų dalis - Vokietijai, likusioje teritorijoje vokiečiai sukūrė f Generalinį
guberniją. daugiau, kaip 0,9 mln. lenkų kareivių ir karininkų pateko į nelaisve. Vokiečių
žuvo apie 10 500, -30 000 buvo sužeista, -3400 dingo be žinios. 1939 m. rugsėjo 30 d.
Prancūzijoje buvo sudaryta T Lenkijos emigracinė vyriausybė (nuo 1940 m. birželio veikė
Londone).
Vakarų fronte Didžioji Britanija ir Prancūzija 1939 nesiėmė aktyvių karo veiksmų
(padėtis ten iki 1940 m. balandžio vadinta f Keistuoju karu). Priešininkai, saugomi
pasienio įtvirtinimų (prancūzai - TMaginot linijos, vokiečiai - TSiegfriedo linijos), laikėsi
laukimo taktikos. Karo veiksmai vyko tik jūroje. 1939 m. rugsėjo mėn.-12 vokiečių
povandeniniai laivai sunaikino 114, 1940 - 471 Didžiosios Britanijos laivą (vokiečiai
1939 neteko tik 9 laivų). Iki 1941 vasaros sunaikinta apie 1/3 britų prek. laivyno tonažo;
tai ėmė kelti rimtą grėsmę šalies ūkiui.
Rylų Europoje pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietijos sutarties slaptąjį
protokolą visos Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija, Suomija) atiteko SSRS įtakos
sferai. Estija, Latvija ir Lietuva buvo ultimatyviai priverstos sudaryti (atitinkamai 1939 m.
rugsėjo 28, spalio 5 d. ir spalio 10 m. savitarpio pagalbos sutartis su Sov. Sąjunga ir
įsileisti jos kar. įgulas, Suomija ultimatumą atmetė. 1939 m. lapkričio 30 d. sovietinė
kariuomenė (ŠA) peržengė jos sienas Karelijos sąsmaukoje (ties TMannerheimo linija) ir
Karelijoje. Prasidėjo t SSRS -Suomijos karas. Didžioji Britanija ir Prancūzija rėmė
Suomiją ginkluote, planavo pasiųsti į pagalbą ekspedicinį korpusą. Kariaujančios pusės,
pirmiausia SSRS, patyrė didelių nuostolių, bet 1940 m. vasario Mannerheimo linija buvo
pralaužta. 1940 m. kovo 12 d. Suomijos iniciatyva Maskvoje pasirašyta taikos sutartis.
Suomija išsaugojo nepriklausomybe, bet neteko Karelijos sąsmaukos ir Ladogos ežero
Šiaurės pakrantės. 1940 m. birželio SSRS okupavo ir netrukus aneksavo Lietuvą, Latviją,
Estiją, ultimatumu privertė Rumuniją atiduoti jai Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną.
Skandinavijoje Vokietija aktyvius karo veiksmus pradėjo 1940 m. balandžio 9 d.
okupuodama Daniją (ji nesipriešino) ir tą pačią dieną išlaipindama kariuomenę
Norvegijoje (f Norvegijos operacija). 1940 m. balandžio 30 d. po trumpo pasipriešinimo
norvegų kariuomenė kapituliavo. Tik šiaurėje, ties Narviku, norvegai, palaikomi prancūzų
ir britų, priešinosi iki 1940 m. birželio 8 d. .
Vakarų fronte 1940 m. gegužės 10 d. vokiečių kariuomenė (135 divizijos, iš jų 10 tankų ir
6 motorizuotosios bei l brigada, 2580 tankų, 3834 lėktuvai) įsiveržė į Belgiją, Olandiją,
Liuksemburgą ir, apeidama Maginot liniją, per Belgijos ir Liuksemburgo teritoriją puolė
Prancūziją (T Prancūzijos kampanija). Vakarų fronte Sąjungininkai turėjo 142 divizijas
(99 prancūzų, 10 britų, 22 belgų, 10 olandų ir l lenkų, suformuotą Prancūzijoje), 3000
tankų, apie 2700 lėktuvų. 1940 m. gegužės 16 d. kapituliavo Olandija, gegužės 28 d.-
Belgija. Palaužus Prancūzijos kariuomenės pasipriešinimą birželio 14 d. be mūšio užimtas
Paryžius. Patyrusi didelių nuostolių Didžiosios Britanijos kariuomenė kartu su dalimi
prancūzų ir belgų divizijų 1940 m. gegužės 29- birželio 4 d. buvo evakuota į Angliją (T
Dunkerąue'o operacija). 1940 m. birželio 10 d. Italija, nusprendusi, kad karo baigtis
nulemta, paskelbė karą Didžioji Britanijai ir Prancūzijai (iki tol teigė esanti
nepasirengusi). 1940 m. birželio 22 d. Prancūzija sudarė fCompiėgne'o paliaubas su
Vokietija, m. birželio 24 d. - paliaubas su Italija. Vokietija okupavo didžiąją Prancūzijos
dalį, pietinė dalis buvo palikta valdyti kolaboraciniam prancūzų T Vichy režimui. Kovai
su okupantais 1940 m. birželio 18 d. Londone sukurtas Laisvosios Prancūzijos (nuo 1942
m. liepos t Kovojančios Prancūzijos) komitetas, vadovaujamas C. de Gaulle'io.
Prancūzijai kapituliavus Didžioji Britanija 1940 m. birželio -1941 m. birželio viena
kariavo su Vokietija ir Italija, atmesdama A. Hitlerio taikos ir pasaulio perdalijimo
pasiūlymus. 1940 m. gegužės 10 d. sudaryta W. Churchillio vyriausybė, remiama JAV,
kurios dar 1939 m. lapkričio buvo atšaukusios ginklų išvežimo embargą, ėmė organizuoti
šalies gynybą: pertvarkė ūkį karo reikmėms tenkinti, sustiprino ginkluotąsias pajėgas.
1940 m. liepos XVI a. Hitleris pritarė Didžiosios Britanijos puolimo planui (T Jūros
liūtas). Nuo 1940 m. rugpjūčio Vokietija be perstojo bombardavo šalies miestus, rugsėjo
7-17 Londoną (T Mūšis už Britaniją, 1940 m. liepos - spalio mėn.) , bet išsilaipinimo
saloje atsisakė pirmiausia dėl britų oro pajėgų pranašumo. 1940 vasarą Vokietija pradėjo
rengtis karui su SSRS. 1940 m. rugsėjo 27 d. Vokietija, Italija ir Japonija pasirašė T
Berlyno paktą (1940 m. lapkričio priėjo prisijungė Rumunija, Slovakija, Vengrija, 1941
m. kovo Bulgarija).
Italija, paskelbusi karą Didžioji Britanijai, siekė užgrobti jos valdas Šiaurės ir Rytų
Afrikoje. 1940 m. birželio italų kariuomenė užėmė Didžiosios Britanijos Somalį, dalį
Kenijos ir Sudano, 1940 m. rugsėjo mėn., nesuderinusi su Vokietija, iš Libijos įsiveržė į
Egiptą (B. Mussolini tvirtino kariaująs ne A. Hitlerio, o savo paralelinį karą). 1940 m.
gruodžio 7 d. -1941 m. vasario 6 d. britų kariuomenė perėjo į puolimą ir užėmė dalį
Libijos (iki alAgheilos). 1941 m. sausio - gegužės mėn. ji išstūmė italus iš Didžiosios
Britanijos Somalio, Kenijos, Sudano, Etiopijos, Italijos Somalio, Eritrėjos. 1941 m. kovo
31 d. italams į pagalbą vokiečių atsiųstas Afrikos korpusas pradėjo puolimą, 1941 m.
balandžio 11 d. pasiekė Libijos ir Egipto sieną (T Šiaurės Afrikos kampanija).
Europoje 1940 m. spalio 28 d. Italija užpuolė Graikiją, bet po kar. nesėkmių (1114 graikai
perėjo į puolimą ir per mėnesį užėmė 1/3 Albanijos), paprašė Vokietijos pagalbos. 1941
m. sausio vokiečių kariuomenė buvo įvesta į Rumuniją, kovo 2 -į Bulgariją. Berlyno paktą
1941 m. kovo 25 d. pasirašiusi Jugoslavijos vyriausybė po 2 dienų buvo nuversta, naujoji
vyriausybė atsisakė sąjungos su Vokietija, m. balandžio 5 d. sudarė sutartį su SSRS. 1941
m. balandžio 6 d. vokiečių bei italų, o vėliau ir vengrų bei bulgarų kariuomenės puolė
Jugoslaviją ir Graikiją, iki m. gegužės 11 d. okupavo jas, išskyrus Kretą ir kt. salas (T
Balkanų kampanija). 1941 m. kovo išsilaipinusio britų ekspedicinio korpuso didžioji dalis
iš Graikijos buvo evakuota į Egiptą ir Kretą. Jugoslavijos ir Graikijos teritorijas pasidalijo
Vokietija (atiteko Šiaurės Slovėnija), Italija (p. Slovėnija ir Dalmatija), Vengrija (Bačka),
Bulgarija (Makedonija ir V. Trakija). Kosovą ir dalį Makedonijos Italija prijungė prie
1939 jos okupuotos Albanijos. 1941 m. balandžio įkurtos Kroatijos, į kurią įėjo t.p.
Bosnija ir Hercegovina, bei Juodkalnijos valstybės, kaip ir Graikija, liko Italijos įtakos
sferoje. 1941 m. rugpjūčio vokiečiai sudarė marionetine Serbijos vyriausybe. 1941 m.
gegužės 20 d. - birželio 2 d. vokiečių kariuomenė įvykdė oro desantine operaciją, per
kurią užėmė Kretą ir kitas graikų salas Egėjo jūroje.
Okupuotose teritorijose buvo įvestas teroro režimas (kone. stovyklos, baudž. ekspedicijos,
civ. gyventojų žudynės), kuriam įgyvendinti T SS dalims ir spec. paskirties kariuomenei
buvo suteikti ypatingieji įgaliojimai. 1941 m. kovo 11 d. JAV Kongresas priėmė įstatymą,
pagal kurį ginklai, šaudmenys, kitos karo medžiagos, maistas buvo skolinama ir
nuomojama kovojančioms su Vokietija šalims, iš pradžių Didžioji Britanijai ( -
1endlizas). Tokia pagalba už bendrą 46 mlrd. dol. sumą suteikta 42 šalims. Siekdamos
įsitvirtinti Atlante, JAV, susitarusios su emigracine Danijos vyriausybe, 1941 m.
balandžio užėmė Grenlandiją, liepos mėn. perėmė iš britų Islandiją. Atlantas buvo
paskelbtas JAV kar. laivyno patruliuojama zona. KARO VEIKSMAI 1941 m. birželio
-1942 m. lapkričio Rytų Europoje Vokietija pagal TBarbarosos planą 1941 m. birželio 22
d. užpuolė Sov. Sąjungą (kai kurių istorikų nuomone, SSRS ir pati rengėsi pulti
Vokietiją). Prasidėjo T SSRS -Vokietijos karas. Tą pačią dieną karą SSRS paskelbė Italija
(karo veiksmus pradėjo m. liepos 20 d.) ir Rumunija, m. birželio 26 d. Suomija, m.
birželio 28 d. Vengrija. Vokietija ir jos sąjungininkės prieš SSRS sutelkė 193 divizijas (-
5,5 mln. žm.), -3000 tankų, 5000 lėktuvų; SSRS v. pasienyje buvo sutelkusi 187 nepilnai
sukomplektuotas divizijas (-2,9 mln. žm.), turėjo apie 13 000 tankų, 8700 lėktuvų
(daugelis seno tipo). Vokietijos ir jos sąjungininkių kariuomenė 1941 vasarą ir rudenį
užėmė SSRS okupuotas Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją, Estiją), Baltarusiją (tuose
kraštuose įkūrė T Ostlando Reicho komisariatą), t.p. didele dalį Ukrainos, Moldaviją ir
priartėjo prie Maskvos bei Leningrado, kurį apsupo ( - 1eningrado mūšis, 1941 m. rugsėjo
8 d. -1944 m. sausio 27 d.) . Maskvą ŠA apgynė ir 1941 m. gruodžio 5 d. perėjo į
kontrpuolimą (karo veiksmams vadovavo G. Žukovas). T Maskvos mūšyje (1941 m.
rugsėjo 30-1942 m. balandžio 20 d.) Vokietija patyrė pirmą didelį pralaimėjimą, kuris
sužlugdė žaibo karo planą. Dėl nesėkmių Rytų fronte apkaltinęs aukštuosius vadus A.
Hitleris 1942 m. gruodžio 19 d. pasiskelbė sausumos kariuomenės vyr. vadu.
Sąjungininkai. 1941 vasarą pradėjo kurtis su Vokietija kariaujančių valstybių sąjunga (dar
pavadinama antihit lerine koalicija), susiformavusi ankstesnio Didžiosios Britanijos ir
JAV bendradarbiavimo pagrindu. Didžioji Britanija ir SSRS 1941 m. liepos 12 d.
pasirašytu susitarimu numatė bendrus karo su Vokietija veiksmus. Tokius pat susitarimus
liepos 18 d. ir 30 d. SSRS pasirašė su Čekoslovakijos (sudaryta 1940 Londone) bei
Lenkijos emigracinėmis vyriausybėmis. 1941 m. rugpjūčio JAV pradėjo teikti SSRS
materialinę pagalbą (nuo 194111 pagal lendlizą, T Murmansko konvojai). 1941 m.
rugpjūčio 14 d. JAV prez. F. Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirm. W.
Churchillis pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją f Atlanto chartiją. 1941 m. rugsėjo 24
d. prie jos prisidėjo SSRS, kai kuriais klausimais, pirmiausia dėl Baltijos šalių okupacijos,
pareiškusi kitokią nuomonę. 1941 gruodžio 22 d.-1942 m. sausio 14 d. Vašingtono
konferencijoje F. Rooseveltas ir W. Churchillis svarb. priešu pripažino Vokietiją, svarb.
kar. veiksmų arena -Atlantą ir Europą; sudarytas jungtinis abiejų šalių kariuomenių
generalinis štabas, numatyti bendri veiksmai Šiaurės Afrikoje. 1942 m. sausio 1 d.
Vašingtone 26 šalys pasirašė Jungtinių Tautų deklaraciją, subūrusią kovojančių su
agresija valstybių kar. sąjungą. 1942 m. gegužės 26 d. Londone sudaryta Didžiosios
Britanijos ir SSRS sutartis dėl sąjungos kare su Vokietija bei jos sąjungininkais Europoje
ir dėl bendradarbiavimo bei savitarpio pagalbos po karo. 1942 m. birželio 11 d.
Vašingtone pasirašytas JAV ir SSRS susitarimas dėl savitarpio pagalbos kovojant su
agresoriumi.
Pietryčių Azijoje Japonija iki 1941 m. gruodžio užėmė apie 1/3 Kinijos (r. dalį), likusią
teritoriją kontroliavo Sąjungininkų remiama Gomindano vyriausybė. Kai 1940 m. liepos
Japonija, susitarusi su Vichy vyriausybe, užėmė Indokinijos šiaurę, JAV paskelbė jai
embargą aviaciniam kurui ir metalui, 1941 m. rugsėjo mėn., japonams okupavus p.
Indokiniją,-visiems naftos produktams. JAV, Didžioji Britanija ir Olandija įšaldė
Japonijos indėlius. Nuo kovo mėn. trukusios slaptos JAV ir Japonijos derybos žlugo, kai
JAV 1941 m. lapkričio 26 d. nota pareikalavo, kad Japonija atsisakytų Berlyno pakto ir
išvestų kariuomenę iš Kinijos bei Indokinijos. 1941 m. gruodžio 1 d. Japonijos vyriausybė
nusprendė pradėti karą su Didžioji Britanija, Prancūzija, Olandija. 1941 m. gruodžio 7 d.
Japonija ( balandžio 13 d. sudariusi neutraliteto sutartį su SSRS) puolė JAV kar. bazę
Ramiajame vandenyne, Havajuose (T Pearl Harboro užpuolimas). 1941 m. gruodžio 8 d.
JAV, Didžioji Britanija ir kelios kt. valstybės paskelbė jai karą, m. gruodžio 11 d.
Vokietija ir Italija paskelbė karą JAV, kurioms tiesiogiai įsitraukus į A šis tapo tikrai
pasauliniu. Ramiajame vandenyne sumušusi JAV ir Didžiosios Britanijos kar. laivyną,
1941 12-1942 m. gegužės Japonija užgrobė Filipinus, didžiąsias Indonezijos salas,
Malają, Birmą. 1942 l pusėje JAV dalį savo karo laivyno perkėlė iš Atlanto į Ramųjį
vandenyną, f Koralų jūros mūšyje (1942 m. gegužės 5 d. -08 m. ir TMidway mūšyje
(1942 m. birželio 3 d. -06 m. amerikiečiai padarė didelių nuostolių japonų laivynui, kuris
nuo 1942 vasaros buvo priverstas pereiti į gynybą. 1942 m. liepos JAV ir Didžioji
Britanija pradėjo puolimą Ramiajame vandenyne, pirmiausia jo pietvakariuose. Nuo 1942
m. rugpjūčio kautasi dėl Saliamono sa.l\į (fGuadalcanalio mūšis, 1942 m. rugpjūčio 24-11
15 d.) ir N. Gvinėjos pietryčių dalies (T Ramiojo vandenyno kampanijos).
Rengiantis kovoms Šiaurės Afrikoje 1941 vasarą Didžiosios Britanijos laivynas ir
aviacija įsitvirtino Viduržemio jūroje. 1941 m. lapkričio 18 d. pradėjusi puolimą britų
kariuomenė privertė vokiečius ir italus pasitraukti iš Egipto. 1942 m. birželio pab.
vokiečiai vėl įsiveržė į Egiptą, bet buvo sustabdyti prie ai Alameino. Perėję į puolimą
britai (f ai Alameino mūšis, 1942 m. spalio 23-11 4 d. ) užėmė Tobruką, Benghazi, ai
Agheilą ir priartėjo prie Tuniso. 1942 m. lapkričio 8 d. JAV ir Didžiosios Britanijos kar.
pajėgos (12 divizijų, 150 000 žm.) išsilaipino Prancūzijos valdomoje Šiaurės Afrikoje:
Alžyro mieste, Orane, Kasablankoje (Fakelo planas). Vichy vyriausybei pavaldi
Prancūzijos kariuomenė Alžyre lapkričio 11 d. liovėsi priešintis. Tą pačią dieną vokiečiai
okupavo visą Prancūziją (Atilos operacija). Prancūzai patys nuskandino Toulono uoste
buvusius -60 Prancūzijos karo laivų. 1942 m. lapkričio pab. Sąjungininkai užėmė Maroką,
Alžyrą ir įžengė į Tunisą. vokiečių kar. vadovybė pasiuntė į šiaurę Afriką 5-ąją tankų
armiją ir sustabdė britų ir amerikiečių puolimą. Rytų fronte 1942 vasarą A. Hitleris
pakeitė taktiką: vokiečių kariuomenė pradėjo puolimą tik viena - pietų -kryptimi, pasiekė
Volgą ir Kaukazą, bet 1942 m. liepos 17 d. buvo sustabdyta prie Stalingrado. 1941-42
Vokietijos okupuotose šalyse prasidėjo T Pasipriešinimo judėjimas. Ypač stiprus jis buvo
Prancūzijoje (dalyvavo -500 000 žm.), Jugoslavijoje ( daugiau, kaip 400 000 m. , Italijoje
(-150 000 m. , Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Graikijoje, Olandijoje, Norvegijoje ir
kt. šalyse. KARO VEIKSMAI 1942 11-1944 Rytų fronte 1942 m. lapkričio 19 d. ŠA
perėjo į kontrpuolimą ties Stalingradu (frontų veiksmus koordinavo A. Vasilevskis, nuo
1942 m. gegužės generalinio štabo viršininkas), apsupo ir iki 1943 m. vasario 2 d. sumušė
ar privertė pasiduoti 22 vokiečių divizijas (330 000 žm., į nelaisvę pateko pats 6 armijos
vadas F. von Paulusas). T Stalingrado mūšis (1942 m. liepos 17-1943 m. vasario 2 d. )
buvo persilaužimo Antrajame pasauliname kare pradžia. 1943 m. liepos 5 d.
prasidėjusiame f Kursko mūšyje (1943 m. liepos 5 d. - rugpjūčio 23, jo metu ties
Prochorovka įvyko didžiausias šiame kare tankų mūšis) vokiečiams nepavyko pralaužti
sov. kariuomenės gynybos. 1943 m. liepos 12 d. ji perėjo į kontrpuolimą, iki rudens
nustūmė vokiečius toli į vakarus, plačiu frontu priėjo Dnieprą ir kai kur persikėlė per jį.
vokiečių kar. vadovybė galutinai prarado strateginę iniciatyvą.
Šiaurės Afrikoje karas iki 1943 pavasario vyko permainingai. 1943 m. kovo 18 d. britų
ir amer. kariuomenė perėjo į puolimą, po ilgų mūšių užėmė Tuniso miestą, o 1943 m.
gegužės 13 d. privertė italų ir vokiečių kariuomenę kapituliuoti. Pasibaigus kovoms
Šiaurės Afrikoje JAV ir Didžiosios Britanijos kar. pajėgos, kaip buvo nutarta t
Kasablankos konferencijoje (1943 m. sausio 14-24 m. , išsilaipino P. Europoje: 1943 m.
liepos 10 d. Sicilijoje (TSicilijos operacija), 1943 m. rugsėjo 3 d. Apeninų pusiasalyje
(fItalijos kampanija). 19430725 buvo nuverstas B. Mussolini režimas. Pakeitusi jį P.
Badoglio vyriausybė 1943 m. rugsėjo 3 d. su JAV ir Didžioji Britanija pasirašė paliaubas.
Atsakydama į tai Vokietija pasiuntė į Italiją daugiau kariuomenės, nuginklavo italų karius
ir okupavo didelę Italijos dalį, kurioje įkūrė B. Mussolini vadovaujamą vad. Salo
respubliką. P. Badoglio vyriausybė 1943 m. spalio 13 d. paskelbė Vokietijai karą. 1943
balandį Katynėje radus sovietų nužudytų lenkų karininkų masinius kapus kilo
Sąjungininkų krizė: m. balandžio 26 d. SSRS nutraukė dipl. santykius su Lenkijos
vyriausybe Londone ir ėmė formuoti būsimą prosovietinę šios šalies vyriausybe.
Ramiajame vandenyne Sąjungininkų pajėgas (vadas JAV generolas D. MacArthuras)
1943 sudarė 2 operatyvinės grupės: centr. dalyje ir pietvakariuose, iš viso 0,5 mln.
žmonių, 253 laivai (iš jų 69 povandeniniai), daugiau, kaip 2000 lėktuvų. 1943 m. birželio
Sąjungininkai perėjo į puolimą ir iki 1943 pab. užėmė Japonijos okupuotas Gilberto,
Saliamono salas, N. Gvinėjos r. dalį. 1943 m. gegužės - rugpjūčio amerikiečiai
susigrąžino Aleutų salas ir sutvirtino pozicijas šiaurėje. Taip Ramiajame vandenyne
strategine iniciatyvą perėmė Sąjungininkai, t Kairo konferencijoje (1943 m. lapkričio 22-
27 m. D. Britanijos, JAV ir Kinijos vadovai apsvarstė karo Pietryčių Azijoje tolesnių
veiksmų planus. T Teherano konferencijoje (1943 m. lapkričio 28-12 1 d. ) W. Churchillis
ir F. Rooseveltas pažadėjo 1944 m. gegužės išlaipinti kariuomenę Prancūzijoje, o J.
Stalinas (nuo 1941 ir SSRS vyriausybės pirm. bei ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas) -
po Vokietijos pralaimėjimo pradėti karą su Japonija. 1944 m. vasario 1 d. -23 JAV ir
Didžiosios Britanijos kar. pajėgos užėmė Marshallo salas, 1944 m. balandžio - gegužės
mėn. beveik visą N. Gvinėją, 1944 m. birželio - liepos - Marianų salas. Nors ir
pralaimėdama, Japonija 1944 pavasarį dar tebepuolė Kiniją. Iki metų pab. Sąjungininkai
išvadavo dalį Birmos. 1944 10-12 JAV ir Didžioji Britanija puolė svarbiausią Japonijos
gynybos liniją, einančią per Indoneziją, Filipinus, Japonijos ir Kurilų salas. 1944 m. spalio
17 d. pradėta desantinė T Filipinų operacija.
Rytų fronte 1944 pr. ŠA šiaurėje nustūmė vokiečius nuo Leningrado, pietuose užėmė
Krymą ir pasiekė Karpatus. 1944 m. birželio 23 d. ji pradėjo pulti Baltarusijoje (T
Baltarusijos operacija, 1944 m. birželio 23- rugpjūčio 29 d.) , m. liepos 3 d. užėmė
Minską, m. liepos 13 d. Vilnių, m. liepos 16 d. Gardiną, liepos 17-18 perėjo Lenkijos
sieną (karo veiksmus koordinavo G. Žukovas ir A. Vasilevskis). Kar. pralaimėjimai
sukėlė polit. krizę Vokietijoje, 1944 m. liepos 20 d. surengtas nesėkmingas pasikėsinimas
į A. Hitlerį. Puldama Varšuvos kryptimi ŠA 1944 m. liepos 23 d. užėmė Liubliną, kur
įkurdino prosovietinį Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą, rugpjūčio pr. pasiekė
Varšuvos priemiestį Pragą. Lenkijos emigracinei vyriausybei pavaldi T Armija Krajova
pradėjo T Varšuvos sukilimą (1944 m. rugpjūčio 1 d. – spalio 2 d. ), kurį, ŠA nesuteikus
pagalbos, vokiečiai numalšino. 1944 m. rugpjūčio 1 d. ŠA pasiekė R. Prūsiją, per T
Pabaltijo operaciją (1944 m. rugsėjo 14-lapkričio 24 d.) vėl užėmė 1940 okupuotas
Baltijos valstybes (išskyrus Kuršą, kur vokiečių kariuomenė kapituliavo 1945 m. gegužės
8 d. ), metų pabaigoje įžengė į Slovakiją ir Vokietiją. Pietuose 1944 m. liepos -09 buvo
užimta P. Ukraina, Moldavija, Rumunija, Bulgarija (šios dvi paskelbė Vokietijai karą).
1944 m. rugsėjo 19 d. pasirašytos SSRS ir Suomijos paliaubos. 1944 m. spalio 20 d. ŠA
su jugoslavų partizanais užėmė Belgradą, m. lapkričio 4 d. priartėjo prie Budapešto. Iki
1944 m. lapkričio vokiečiams pasitraukus iš Graikijos čia išsilaipinusi britų kariuomenė
sužlugdė komunistų mėginimą (12 3 d. -05 m. įsitvirtinti valdžioje. Vakarų frontas.
Sąjungininkų ekspedicinės pajėgos (vadas JAV generolas D. Eisenhoweris),
besiruošdamos įsiveržimui į vakarus Europą (Overlordo planas), 1944 m. birželio pr.
turėjo 2,8 mln. žmonių, apie 11 000 lėktuvų, daugiau, kaip 6000 laivų. Prancūzijoje,
Belgijoje ir Olandijoje vokiečių kar. pajėgas sudarė tik 61 divizija, -500 lėktuvų, 182
laivai. Sąjungininkai turėjo didžiulę persvarą. 1944 m. birželio 6 d. pradėjusios f
Normandijos operaciją JAV ir Didžioji Britanija perkėlė A kovos veiksmus į vakarus
Europą (susidarė vad. antrasis frontas). 1944 m. rugpjūčio 15 d. amer. ir prancūzų pajėgos
išsilaipino Prancūzijos Rivjeroje (Dragūno planas). 1944 m. rugpjūčio 25 d. išvaduotas
Paryžius. 1944 m. rugsėjo vid. Sąjungininkai pasiekė Vokietijos sieną. 1944 m. rugsėjo 25
d. ir m. spalio 18 d. Vokietijoje buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Iki 1944 gruodžio
Sąjungininkai buvo išvadavę Prancūziją, Belgiją, vid. Italiją, užėmę dalį Olandijos ir
Vokietijos. 1944 m. rugsėjo 11-16 d. Kvebeko konferencijoje (tKvebeko konferencijos,
1943,1944 m. W. Churchillis ir F. Rooseveltas numatė nugalėtos Vokietijos suskaldymą į
JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS okup. zonas. Per 1944 m. spalio 9 d. -18 W.
Churchillio ir J. Stalino derybas Maskvoje iš esmės susitarta dėl SSRS ir Vakarų valstybių
įtakos sferų R. Europoje. 1944 m. gruodžio 16 d. Vokietijos kar. vadovybė pradėjo t
Ardėnų operaciją, per kurią vokiečių kariuomenė sumušė JAV 1-ąją armiją ir prasiveržė
90 km į vakarus. 1944 m. gruodžio 27 d. Sąjungininkų kariuomenė, pasitelkusi papildomų
pajėgų, sustabdė vokiečių puolimą. KARO PABAIGA Europoje 1945 m. sausio
Vokietija dar turėjo 288 divizijas ir 24 brigadas, iš kurių Rytų fronte veikė 169 divizijos ir
20 brigadų (t.p. 16 Vengrijos divizijų ir l brigada), Vakarų fronte - 105 divizijos ir 4
brigados, okupuotose šalyse -14 divizijų. 1945 m. sausio 12 d. ŠA pradėjo pulti 1200 km
frontu nuo Baltijos j. iki Karpatų. D. Britanijos, JAV ir SSRS vadovų T Jaltos
konferencijoje (1945 m. vasario 4 d. -11 m. buvo suderinti karo paskutiniojo etapo planai
ir taikos svarb. principai, galutinai susitarta dėl įtakos sferų R. Europoje. SSRS patvirtino
įsipareigojimą po Vokietijos besąlygės kapituliacijos pradėti karą su Japonija. 1945 m.
sausio - balandžio ŠA užėmė R. Prūsiją, Lenkiją, Vengriją, R. Vokietiją, dalį
Čekoslovakijos ir Austrijos ( balandžio 16 d. - Vieną). Vakarų fronte Sąjungininkai 1945
m. vasario turėjo 93 divizijas (60 amerikiečių, po 14 britų ir prancūzų, 5 kanadiečių), po l
belgų, olandų, lenkų ir čekų brigadą. 1945 pr. jie intensyviai bombardavo Vokietijos kar.
ir pram. objektus bei miestus (02 13-14 sugriautas Dresdenas). 1945 m. kovo 24 d.
Sąjungininkai forsavo Reiną ir tęsė puolimą visomis kryptimis: Olandijos, Hamburgo,
Liubeko (juos užėmė iki 1945 m. gegužės pr.), Magdeburgo, Leipcigo, artėjo prie
Austrijos ir Čekoslovakijos sienų, 1945 m. balandžio 11 pasiekė Elbę. Rytų fronte 1945
m. balandžio vokiečiai sutelkė -l mln. karių, daugiau, kaip 10 000 pabūklų ir
minosvaidžių, apie 1500 tankų, -3300 lėktuvų. SSRS prieš Berlyno grupuotę sutelkė 2,5
mln. karių, daugiau, kaip 41 000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau, kaip 6200 tankų,
-7500 lėktuvų. Per 1945 m. balandžio 16 d. prasidėjusią T Berlyno operaciją ŠA palaužė
vokiečių kariuomenės pasipriešinimą, pasiekė Elbę, kur prie Torgau 1945 m. balandžio 25
d. susitiko su JAV kar. daliniais. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne nusižudė A. Hitleris,
savo įpėdiniu palikęs grosadm. kalba Donitzą. 1945 m. balandžio 30 d. užimtas
Reichstagas, m. gegužės 2 d. -visas Berlynas. 1945 m. gegužės 2 d. kapituliavo
paskutiniai vokiečių kar. daliniai Šiaurės Italijoje ( balandžio 28 d. italų partizanai suėmė
ir sušaudė B. Mussolini), m. gegužės 4 d. - Olandijoje, Vokietijos Šiaurės vakaruose,
Šlėzvige - Holšteine ir Danijoje, m. gegužės 5 d. - Austrijos pietuose ir vakaruose,
Bavarijoje. 1945 m. gegužės 7 d. generolo D. Eisenhowerio būstinėje Reimse generolas
A. Jodlis vokiečių kar. vadovybės vardu pasirašė besąlygės kapituliacijos aktą (SSRS
reikalavimu m. gegužės 8 d. pasirašytas dar kartą Berlyne). 1945 m. liepos 17- rugpjūčio
2 d. įvyko D. Britanijos, JAV (joms atstovavo 1945 m. balandžio F. Rooseveltui mirus
prezidentu tapęs H. Trumanas) ir SSRS vadovų T Potsdamo konferencija, kur buvo
priimti nutarimai dėl Vokietijos demilitarizavimo ir demokratizavimo, susitarta, kad nauja
Lenkijos -Vokietijos siena eis pagal TOderio -Neisės liniją, R. Prūsija perduota
administruoti SSRS. Ramiajame vandenyne amerikiečiai toliau puolė japonus
Filipinuose: 1945 m. sausio išsilaipino Luzono saloje, 1945 m. kovo 4 d. užėmė Manilą,
iki gegužės mėn. -visus Filipinus. 1945 m. vasario -03 užimta Ivodžimos, m. balandžio -
birželio mėn. – Okinavos salos. Mūšiuose japonai panaudojo lakūnus mirtininkus (T
kamikadzės), kurie nuskandino 36 ir sugadino 368 karo laivus. 1945 m. sausio - gegužės
mėn. Sąjungininkai išvadavo Birmą, dalį Indonezijos ir Indokinijos. 1945 m. liepos 26 d.
D. Britanijos, JAV ir Kinijos vyriausybių vardu paskelbta f Potsdamo deklaracija,
reikalavusibesą-lygės Japonijos kapituliacijos. Japonija šį reikalavimą atmetė. 1945 m.
rugpjūčio 6 d. ir 9 d. JAV numetė atom. bombas ant Hirosimos ir Nagasaki; žuvo ar buvo
suluošinta apie 250 000 žmonių. 1945 m. rugpjūčio 8 d. SSRS paskelbė karą Japonijai, m.
rugpjūčio 9 d. ŠA pradėjo karo veiksmus Mandžiūrijoje ir sumušusi Japonijos fKvantuno
armiją iki rugpjūčio vid. pasiekė Mukdeną. Nors 1945 m. rugpjūčio 14 d. Japonija
paskelbė kapituliuojanti, SSRS dar užėmė visą Mandžiūriją, Šiaurės Korėją, Kurilus, P.
Sachaliną. 1945 m. rugsėjo 2 d. Tokijo įlankoje, JAV karo laive Missouri, Japonijos
užsienio reikalų ministras M. Šigemicu pasirašė besąlygės kapituliacijos aktą. KARO
YPATYBĖS IR PADARINIAI Savo mastu A pralenkė visus iki tol vykusius karus, {jį
buvo įtraukta 61 valstybė, 1,7 mlrd. žm. (80% Žemės gyventojų). Kariauta Europoje,
Azijoje, Afrikoje, Okeanijoje (iš viso 40 šalių teritorijose), visuose vandenynuose, oro
erdvėje. Mobilizuota apie 110 mln. žmonių. Per A žuvo 50-55 mln. žm., iš jų - 30 mln.
civ. gyventojų. SSRS neteko 11 mln. kariškių ir 7 mln. civilių, Kinija atitinkamai 1,3 mln.
ir 10 mln., Vokietija 3,5 mln. ir 780 000, Lenkija 120 000 ir 5,7 mln., Japonija 1,3 mln. ir
670 000, Jugoslavija 300 000 ir 1,2 mln., Rumunija 300 000 ir 200 000, Prancūzija 210
000 ir 350 000, Tautų Sandraugos šalys 370 000 ir 90 000, Italija 240 000 ir 150 000,
JAV 290 000 ir 6000, Vengrija 200 000 ir 290 000, Čekoslovakija 10 000 ir 215 000. Per
karą ir iškart po jo apie 27 mln. žm. buvo priversti palikti savo gyv. vietas (iš jų apie 12
mln. iš Čekoslovakijos, Lenkijos, R. Prūsijos iškeldintų vokiečių). Remiantis rasine
nacionalsocialistine ideologija ištisos tautos naikintos, per fholokaustą buvo išžudyta -5,7
mln. žydų. Vykdytos gyventojų deportacijos (SSRS, Kinijoje), sukurtos masinio
naikinimo f koncentracijos stovyklos (mirties stovyklos). Karo reikmėms išleista daugiau,
kaip l trilijonas dolerių: JAV išleido 341 mlrd., Vokietija apie 272 mlrd., SSRS apie 192
mlrd., Didžioji Britanija apie 120 mlrd., Italija - 94 mlrd., Japonija 56 mlrd. Iš viso
daugumos šalių (išskyrus JAV) patirti nuostoliai buvo daug didesni ir sudarė apie 2/3 nac.
pajamų. SSRS ir Lenkija neteko -30%, Jugoslavija - apie 20% nac. turto. Itin pasikeitė
karo strategija, taktika, technika. Šiam karui būdingas milijoninių armijų, tankų divizijų
(ir armijų), mechanizuotų dalinių judrus manevravimas (pleištai, apsupimai, fronto
pralaužimas viename ar iškart keliuose baruose). Padidėjo lauko, prieštankinės, zenitinės
artilerijos, minosvaidžių, kt. ginklų šaudymo tolis, greitis, aukštis. Labai ištobulėjo
aviacija. Pirmąkart panaudotas atominis masinio naikinimo ginklas. Per A buvo nugalėtas
fašizmas ir nacionalsocializmas Europoje, milinstitutarizmas Azijoje (Vokietijos
vadovybė buvo nuteista 1945-46 f Niurnbergo procese, Japonijos -1946-48 f Tokijo
procese), šis karas pagreitino kolonijinės sistemos irimą. Teherano, Jaltos ir Potsdamo
konferencijų nutarimai įtvirtino didžiųjų valstybių, visų pirma JAV ir SSRS, pasaul.
hegemoniją, bet negarantavo stabilumo Europoje - iškilo sustiprėjusios SSRS grėsmė.
Daugelyje užimtų šalių ji įvedė kom. totalitarinius režimus ir pavertė jas savo satelitėmis.
Vokietija buvo suskaldyta į 4 okup. zonas, nuo 1949 - į 2 valstybes - Vokietijos DR ir
VFR; Baltijos šalys liko aneksuotos ir buvo sovietinamos. SSRS siekiai įsigalėti ir
Europoje buvo viena f Šaltojo karo priežasčių. Susidarė du kar. polit. blokai: apie JAV
susibūrusių dem. šalių ir sovietinis. Pav. Žemėlapiai 603,604, 606 psl.
L: M. Chassin Histoire militaire de la seconde guerre mondiale Paris 1951; kalba
Tippelskirch Geschichte dės Zvteiten Weltkrieges Bonnl956;H.A. Jacobsen 1939-1945.
Der Zweite IVeltkriegin Chronik und Dokumenten Darmstadt 1961; E. Bauer Histoire
controversėe de la deuxieme guerre mondiale l vol. Monaco 1966; Illuslrated IVorld War
II Encyclopedia 24 v Ct-Monaco 1966-78; H. Miche] La seconde guerre mondiale 2 vol.
Paris 1968-69; Istorija vtoroj mirovoj vojny, 1939-1945 12 t. Moskva 1973-82; A. P.
Adamthwaite The Making of the Second WoM War London 1977; kalba D. Erdman
Der Zveite Weltkrieg Mimchen 1980; G. L. Weinberg World in the Bąlame. Behind the
Scenes of World War H Hanover NH 1981; W. F. Kiraball Winston S. Churchill and
Franklin D. Roosevelt. The Complete Comspondence 3 v Princeton NJ 1987; Godkrizisa,
1938-1939: Dokumenty i materialy 2 t. Moskva 1990; G. Ranki The Economics of the
Second World War Wien 1993. Arvydas Anusauskas KARAS LIETUVOJE
1939 m. rugpjūčio 23 d. TMolotovo -Ribbentropo paktu, jo ir vėlesniais slaptaisiais
protokolais Vokietija ir SSRS pasidalijo R. Europą į įtakos sferas (Lietuva iš pradžių
atiteko Vokietijos, vėliau SSRS įtakos sferai). 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus
Lenkiją Lietuvos vyriausybė oficialiai paskelbė neutralitetą. Pagal 1939 m. spalio 10 d. T
Lietuvos Respublikos -SSRS savitarpio pagalbos sutartį Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir
Vilniaus krašto dalis, tačiau į ją įvesta apie 20 000 SSRS kareivių, dėl to Lietuvos užs.
politika iš esmės tapo priklausoma nuo SSRS. 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo, o
vėliau ir aneksavo Lietuvą.
Karo veiksmai Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22, kai Vokietija užpuolė SSRS. Per
Lietuvą žygiavo 40 vokiečių divizijų. Šiaurės Armijų grupės (vadas W. R. von Lechas)
18-oji armija veržėsi per Žemaitiją Jelgavos -Rygos, 16-oji armija -Kauno -Daugpilio
kryptimis. Centro armijų grupės (vadas F. Beckas) 5 korpusai puolė Vilniaus -Minsko
kryptimi. Iš viso karo pradžioje per Lietuvą žygiavo -700 000 vokiečių karių. Lietuvoje
gynėsi ŠA Šiaurės vakarų fronto (vadas F. Kuznecovas) 8-oji ir 11-oji armijos (pastarajai
priklausė ir T Dvidešimt devintasis teritorinis šaulių korpusas). Pranašesnė Vokietijos
kariuomenė smogė sov. kariuomenei triuškinančius smūgius ir jau pirmąją karo savaitę
užėmė Lietuvą. 1941 m. birželio 24 d. \ Vilnių ir m. birželio 25 d. į Kauną vokiečių
junginiai įžengė be pasipriešinimo. Atkakliau ŠA priešinosi m. birželio 23-25 tarp
Kaltinėnų ir Raseinių bei prie Šiaulių. Lietuvoje žuvo 3362 vokiečių karininkai ir
kareiviai, tuo tarpu ŠA patyrė didžiulių nuostolių - sunaikinta beveik visa aviacija,
dauguma tankų, artilerijos, žuvo ir pateko į nelaisvę dešimtys tūkstančių kareivių bei
karininkų.
Vokietijai pradėjus puolimą m. birželio 22 d. prasidėjo T Lietuvių aktyvistų fronto
suorganizuotas f Birželio sukilimas prieš SSRS okup. režimą (jau nuo 1940 rudens veikė
antisov. pogrindis). m. birželio 23 d. Kaune per radiją buvo paskelbta, kad sudaroma t
Lietuvos laikinoji vyriausybė ir atkuriama Lietuvos valstybė. Nors lietuvių sukilėliai
palengvino Vokietijos kariuomenės žygį per Lietuvą, tačiau vokiečių polit. ir kar.
vadovybė nelaikė jų savo ofic. sąjungininkais. Užėmus Lietuvą vokiečių kar.
administracija nuginklavo ir paleido lietuvių sukilėlių ir partizanų dalinius. Dalis jų
įsitraukė į antinacinę pogrindinę kovą. Trečiojo Reicho
vadovybė nepripažino Lietuvos laikinosios vyriausybės ir Lietuvos valstybės atkūrimo.
Vokietija okupuotą Lietuvą planavo po karo kolonizuoti, germanizuoti ir prijungti prie
kuriamos D. Vokietijos valstybės (f ,.Ost" planas). Iš pradžių Lietuvą valdė vokiečių kar.
administracija, o nuo 1941 m. liepos pab. iki 1944 rudens -vok. civ. administracija. Per
nacių okupaciją Lietuva buvo pavadinta T Lietuvos generaline sritimi (prie jos prijungtos
Ašmenos ir Svierių, arba Svyrių, apskritys) ir tapo okup. admin. vieneto Rytų krašto, arba
TOstlando, dalimi. Okup. valdžiai Lietuvoje vadovavo generalinis komisaras A. von
Rentelnas. Nacių administracija organizavo žydų genocidą, persekiojo jai politiškai
nepatikimus asmenis (komunistus, sovietinės valdžios aktyvistus ir partizanus, lenkų ir
lietuvių pogrindžio dalyvius), uždraudė polit. partijų ir organizacijų veiklą, įvedė spaudos
ir radijo cenzūrą. Pagalbinės lietuvių administracijos, arba vad. T lietuvių savivaldos,
teisės buvo itin ribotos, ji turėjo vykdyti okup. valdžios valią. Visus lietuvių
administracijos tarnautojus okup. valdžia bandė paversti klusniais savo įsakymų
vykdytojais. Dėl masinio gyventoju naikinimo ypač nukentėjo Lietuvos žydai
(Tholokaustas)'. 1941-44. manoma, jų buvo nužudyta -l95 000 (-95% visų Lietuvos žydų).
Nužudyta dar -50 000 kitų tautybių Lietuvos gyventoju ir -30 000 išvežta į Vokietijos
kone. stovyklas. vokiečių okup. valdžia vykdė ne tik fizinio, bet ir ek. išnaudojimo bei
kultūros priespaudos politiką. Lietuvos ūkis pirmiausia turėjo tenkinti Vokietijos kar.
poreikius. Daugmaž normaliai galėjo veikti tik tos įmonės, kurios vykdė kar. užsakymus.
Kitoms žaliava beveik nebuvo tiekiama. Lietuvos ūkininkai buvo apdėti didelėmis
prievolėmis, už jų nevykdymą grėsė griežtos bausmės. Ūkyje įsigalėjo vokiečių
monopolinės bendrovės. Ypač sunki buvo miesto gyventojų padėtis -nuolat trūko maisto
ir kuro. Dėl menkų atlyginimu žmonės buvo priversti spekuliuoti, išparduoti savo daiktus,
vokiečių administracija persekiojo iš esmės jos pačios veiksmais sukurtą vad. juodąją
rinką. Dėl sunkių buitinių sąlygų, maisto, vaistų ir gydytoju trūkumo plito ligos ir
epidemijos, didėjo mirtingumas. Nusižengiant tarpt, teisės normoms Lietuvos gyventojai
buvo mobilizuojami darbo ir karo prievolėms.Į policijos (nacių valdžia iš apie 20 000
lietuvių sudarė 26 T policijos batalionus) ir kar. dalinius buvo paimta -30 000,
priverstiniams darbams į Reichą išvežta -60 000 žmonių. Keršydama už sužlugdytą
bandymą įsteigti lietuvių SS legioną (iš vietos gyventojų okup. kraštuose nacių telkiami
elitiniai daliniai - apsaugos rinktinės), okup. valdžia 1943 m. kovo uždarė Lietuvos
aukštąsias mokyklas, suėmė ir išvežė į Stutthofo koncentracijos stovyklą 46 žymius
Lietuvos inteligentus ir visuom. veikėjus. 1944 m. vasario - gegužės mėn. gyvavo T
Vietinė rinktinė', šį kar. junginį lietuviai laikė būsimos nepriklausomos Lietuvos
kariuomenės branduoliu, vokiečiai ją siekė pasiųsti į frontą. Rinktinės vadovybei
atsisakius vykti, ji išformuota, apie 100 karių sušaudyta. Per visą karą vyko T Lietuvos
animacinis pasipriešinimas. Lietuvoje su vokiečių okup. valdžia kovojo ir sov. partizanai.
Traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė naudojo vad. išdegintos žemės taktiką.
Šimtai svarbių pram. įmonių, tiltų, geležinkelio statinių, kitų pastatų buvo susprogdinta,
įrenginiai ir inventorius, žaliavų ir prekių atsargos išvežta į Vokietiją. ŠA (I Pabaltijo
frontas, vadas I. Bagramianas ir III Baltarusijos frontas, vadas I. Černiachovskis;
pirmajame fronte kovėsi ir f Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija), puldama Vokietijos
kariuomenę, 1944 m. liepos 4 d. įsiveržė į Lietuvą. Vilniaus -Kauno kryptį gynė Centro
armijų grupės (vadas W. Modelis) 3-ioji tankų ir 4-oji pėstininkų armijos; Lietuvos
Šiaurės vakarų dalyje kovėsi Šiaurės Armijų grupės (F. Schorneris) 9-oji pėstininkų
armija. Lietuvos teritorija virto kovos veiksmų arena. Artinantis sov. kariuomenei Vilnių
per 1944 m. liepos 6 -7 d. vad. Aušros vartų operaciją nesėkmingai bandė užimti T
Armijos Krajovos daliniai. 1944 m. liepos 7-9 d. ŠA tankų junginiai, netrukus ir
pėstininkai apsupo Vilnių ir pradėjo kovą su vokiečių įgula; po atkaklių 5 dienų kautynių,
per kurias didelė miesto dalis sugriauta, m. liepos 13 d. ŠA jį užėmė. m. rugpjūčio 1 d.
buvo užimtas Kaunas. Atkakliausios kovos vyko Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje: ties
Kelme, Raseiniais, Seda, Kurtuvėnais, Šiauliais, Mažeikiais, Žagare, Nemunėlio
Radviliškiu, Biržais (šį miestą daug kartų užėmė tai viena, tai kita kariuomenė); minėti
miestai ypač nukentėjo nuo kovos veiksmų. 1944 m. rugpjūčio -10 pr. SSRS -Vokietijos
fronto linija kirto V. Lietuvą - ėjo į vakarus nuo Žagarės, į rytus nuo Kelmės, Raseinių, į
vakarus nuo Vilkaviškio link Suvalkų. 1944 K) 5 d. vėl pradėjusi puolimą ŠA per 2
savaites užėmė visą Lietuvą, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją; po įnirtingų kovų 1945 m.
sausio 28 d. užimtas uostamiestis, m. vasario 4 d. -Kuršių nerija. Pradiniame šio puolimo
etape kovose su ŠA dalyvavo ir T Tėvynės apsaugos rinktinė, o ŠA pusėje kovėsi 16
lietuvių divizija. 1944-1945 p Rytų Lietuva patyrė itin didelių nuostolių: žuvo civ.
gyventojų, sugriauta ir sudeginta daug gyvenviečių, ūkio objektų. Tarp Lietuvoje žuvusių
-80 000 sov. karių buvo ir lietuvių (daug jų žuvo ar buvo sužeista per karo veiksmus R.
Prūsijoje, pačioje Vokietijoje, ypač Berlyne ir blokuojant apsuptą Kuršo grupuote). Visus
Klaipėdos kr. ir R. Prūsijos gyventojus ŠA laikė vokiečiais ir fašistais, su jais elgėsi itin
brutaliai, plėšikavo, vykdė žudynes (pvz., 1944 m. spalio 9 d. civ. gyventojų žudynės
Šilutėje, 1945 žiemą - ant Kuršių marių ledo, 1945 l pusės masinės represijos ir žudynės
R. Prūsijoje). Nuo sov. okupantų į Vokietiją ir toliau iš Lietuvos pasitraukė daugiau, kaip
60 000 žm., iš jų daug mokslininkų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokytojų, meno,
kultūros, ūkio ir kt. veikėjų. SSRS okup. valdžia į frontą mobilizavo apie 108 000
Lietuvos gyventojų. Jie po menko apmokymo buvo siunčiami į frontą, kur daugelis žuvo.
Puoselėdami nepriklausomybės idealus tūkstančiai Lietuvos vyrų ėmė slapstytis ir
partizanauti. Prasidėjo organizuotas lietuvių partiz. karas ( - 1ietuvos pasipriešinimas
sovietiniam okupaciniam režimui), pirmiausia Žemaitijoje (čia 1945 pr. įkurtas t Žemaičių
legionas). Užėmusi Lietuvą SSRS atkūrė 1940vid.-1941 vid. buvusį okup. režimą. Nors
Vakarų valstybės deklaravo fAtlanto chartijos principus ir de jure nepripažino Balti jos
valstybių inkorporavimo į SSRS, tačiau faktiškai susitaikė su įvykusiu faktu ir nedrįso dėl
to priešintis SSRS per Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijas.
Pasibaigus A Lietuva beveik penkiems dešimtmečiams prarado laisve ir nepriklausomybę.
Lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyviai siekėją atkurti. SSRS okupuota bei
aneksuota Lietuva buvo vėl vadinama LSSR, ji po A apėmė ir Klaipėdos kraštą. A polit.
padariniai faktiškai buvo likviduoti tik 1990-93, kai Lietuva iškovojo nepriklausomybe,
vėl įgijo tarpt, pripažinimą ir išjos teritorijos buvo išvesti paskutiniai Rusijos kariuomenės
daliniai. Pav. Arūnas Bubnys ir kt.
antrasis termodinamikos dėsnis, antrasis termodinamikos principas, nusako izoliuotoje
sistemoje vykstančių termodinaminių vyksmų kryptį ir apibrėžia sistemos būsenos
funkciją - f entropiją S:dS = &Q/T; čia 8Q -per grįžtamąjį vyksmą sistemos gautas
elementarus šilumos kiekis, T- sistemos termodinaminė temperatūra. Adiabatiškai
izoliuotos sistemos entropija negali mažėti, t.y. dS > O (lygybės ženklas tinka
grįžtamiesiems vyksmams, nelygybės - negrįžtamiesiems). A žodžiais formuluojamas
įvairiai, pvz.: šilumos kiekis negali pereiti iš šaltesnio kūno į šiltesnį taip, kad nepakistų
kūnų aplinkos būsena (Clausijaus principas; 1850 suformulavo R. Gausius); negalima
viso iš pastovios temperatūros šaltinio paimto šilumos kiekio paversti darbu be kūno arba
aplinkos būsenos pokyčių, pvz., pats kūnas izotermiškai plečiasi arba dalis šilumos kiekio
atiduodama aušintuvui (Thomsono principas; 1851 suformulavo W. Thomsonas); taigi
neigiama galimybė sukurti II rūšies T amžinąjį variklį. A yra statistinio pobūdžio - jis
reiškia sistemos, susidedančios iš labai daug netvarkingai judančių dalelių, nuolatinį
polinkį pereiti į tikimesnę būseną. Dėl nuolat vykstančių - 1iuktuacijų šiek tiek
nukrypstama nuo A, tačiau tie nuokrypiai šioms sistemoms praktiškai nereikšmingi.
Julijonas Kaladė
antraštinis lapas, leidinio pradžios lapas, kuriame pateikiami leidiniui atpažinti svarbiausi
duomenys: autorius, antraštė, leidėjas, paskirtis, leidimo vieta, metai ir kt. Jie rašomi
pirmoje A pusėje (antraštinis puslapis) arba abiejose. Atsirado XV a. pab. perkėlus
autoriaus pavarde ir antrašte iš T kolofono į pradžią. Įsitvirtino XVI a. Vanda Stonienė
antreprėneris (prancūzų entrepreneur < entreprendre - ko nors imtis): 1. Teatro, cirko
savininkas ar vaidinimų, koncertų, gastrolių organizatorius. Dar vadinamas vadybininku,
impresarijumi, prodiuseriu. Atsirado su profesionalių aktorių trupių susikūrimu.
Prancūzijoje 1545 buvo pasirašyta pirmoji A ir aktorės sutartis. XVI- XVIII a. kaip A
veikė P. HensloVe, Moliėre'as (Prancūzija), J. ir R. Burbage'ai, D. Garrickas (Didžioji
Britanija) ir kiti. XIX - XX a. žymiausi A: Didžiojoje Britanijoje - H. Irvingas, F. R.
Bensonas, Italijoje - E. De Filippo, E. F. Rossi, T Salvini, E. Duse, Vokietijoje - M.
Reinhardtas, E. F. Piscatoris, Prancūzijoje -A. Antoine'as, JAV - D. Belasco.
Šiuolaikiniame teatre A funkcijas atlieka įv. bendrovės. Ingrida Daunoravičiūtė 2.
Iniciatyvus smulkusis verslininkas, ieškantis naujų veiklos formų ir galimybių,
maksimaliai išnaudojantis susiklosčiusias sąlygas, linkės finansiškai rizikuoti. Pirmasis A
sąvoką 1755 pavartojo prancūzų ek. R. Cantillonas.
antreprizė (prancūzų entreprise), T antreprenerio l įsteigta ir vadovaujama įstaiga.
antresolė (prancūzų entresol): 1. Viršutinė, atskira, aukšto nesudaranti patalpos dalis.
Būna atvira (balkono pavidalo) arba izoliuota nuo pagrytų aukšto ir su juo sujungta
laiptais. Padidina pagrytų aukšto plotą. Įrengiama teatruose, bibliotekose, viešbučiuose,
gamybinėse patalpose. Atsirado renesanso architektūroje Italijoje (Venecijoje).
2. Gyv. namo viršutinio aukšto pusaukštis, f mezonino atmaina. Joje įrengiamos gyv.
patalpos. Būdinga individualiems gyv. namams, vasarnamiams. Itin paplito XVIII-19
amžiuje.
3. Palubės spintelė. Montuojama virš spintos kaip jos dalis, kabinama patalpos
(dažniausiai virtuvės, koridoriaus) palubėje. Gendrikas Ūkas
Antrimo kalnai (Antrim Mountains), bazaltinė plynaukštė Didžiojoje Britanijoje, Airijos
salos Šiaurės rytuose ( Šiaurės Airijos Antrimo grafystėje), į šiaurę ir r. nuo Neagh ežero
Didžiausias aukštis 554 m (Trostano kalba). Susidarė iš klinčių, kreidos ir bazaltų.
Šiaurėje ir rytuose stačiais uolėtais skardžiais (kai kur iki 180 m aukščio) leidžiasi į
vandenyną (rytuose - į Šiaurės sąs.). Šiaurės pakrantėje (tarp PortsteVarto ir
Ballycastle'io) klifus sudaro įv. aukščio bazaltiniai (daugiausia šešiasieniai) stulpai (iš
viso -40 000 m. ; daug abrazinių arkų, grotų. Šis unikalus kraštovaizdis, vad. Milžinų
Kelias (Giant's CauseVay), yra Pasaulio paveldo paminklas. Visoje plynaukštėje viržynai,
durpynai. Galvijininkystė, avininkystė. Turizmas.
antrinė bendrėvė, dukterinė bendrovė, f akcinė bendrovė, kontroliuojama kt. bendrovės
(pirminės). Pirminei bendrovei priklauso A kontrolinis akcijų paketas, suteikiantis
daugiau, kaip 50% balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. A negali įsigyti pirminės
bendrovės akcijų.
antrinė elektrbnų emisija, antrinių elektronų išspinduliavimas iš elektronais (jie vadinami
pirminiais) apšaudomo emiterio (kieto kūno, skysčio) paviršiaus. Pirminiai elektronai,
pasiekę emiterio paviršių, prasiskverbia į jo vidų, jonizuoja atomus ir sužadina laisvuosius
elektronus, kurie išlekia iš emiterio. Kai emiterio storis mažesnis už pirminių elektronų
laisvąjį kelią, antriniai elektronai išlekia tiek iš apšaudomo, tiek iš priešingo paviršiaus. A
kiekybiškai nusako A koeficientas a:a = - = S +17 + r; čia i - pirminių elektronų srovė, /',
-1.6 1,2 0.8 0.40,2 0.4 0.6 0,8 1,0 1.2 1,4 eV
visų antrinių elektronų srovė, kuri susideda iš emituotų (išmuštų) antrinių elektronų ir
tampriai bei netampriai atsispindėjusių pirminių elektronų; S - tikrosios A koeficientas, r]
ir r-tampriai ir netampriai atsispindėjusių elektronų koeficientai. Koeficientai S, r/, r
priklauso ne tik nuo pirminių elektronų energijos, bet ir nuo jų kritimo į emiterį kampo,
emiterio paviršiaus savybių bei temperatūros. c priklausomybė nuo pirminių elektronų
energijos visada turi maksimumą (pav.). Didinant šią energiją didėja antrinių elektronų
skaičius, kartu ir a. Kuo pirminių elektronų energija didesnė, tuo gilesnių emiterio
sluoksnių elektronai sužadinami. Tada antriniai elektronai dėl sąveikos su medžiaga
sunkiau pasiekia paviršių, todėl CT sumažėja. Padengus emiterio paviršių plėvele,
mažinančia elektronų išlaisvinimo darbą, a padidėja. A naudojama elektron.
daugintuvuose labai silpnoms elektron. srovėms stiprinti. Šiuose prietaisuose naudojami
sudėtingi daugiasluoksniai emiteriai, kurių o~ yra 3-10. Kelių cmiterių sistemos
stiprinimo koeficientas gali būti iki 105-107. Vakuuminiuose elektron. Įtaisuose A sukelia
kenksmingą dinatroninį reiškinį. A pagrįstas ir informacijos, užrašytos elektrostatine
įrašymo sistema, atgaminimas. Vytautas Šilalnikas
antrinė pramonė T apdirbamoji pramonė.
antrinės žaliavos, įvairiuose gamybos procesuose ir buityje naudotos medžiagos, sudėvėti
gaminiai bei T atliekos, pakartotinai naudojamos gamyboje kaip žaliava. Svarb. A: metalo
laužas, juodųjų, spalvotųjų bei tauriųjų metalų atliekos, makulatūra, stiklo laužas, naudoti
naftos produktai, nebetinkami polietileno ir plastikų gaminiai, gumos, medienos atliekos.
Naudojant A taupomos pirminės žaliavos, mažinama atliekų kiekis, jų išvežimo išlaidos,
sąvartynai, mažiau teršiama aplinka. Remigijus Čiegis
antrinė vertybinių popierių rinka, cirkuliuojančių vertybinių popierių perpardavimo
sandorių visuma. Pirmą kartą vertybiniai popieriai parduodami pirminėje vertybinių
popierių rinkoje, vėliau antrinėje. Pagr. cirkuliacija vyksta šioje rinkoje, kuri apima f
fondų biržas, tiesioginius sandorius, f dilerių ir t brokerių veiklą. Aveikia padidina
vertybinių popierių likvidumą. Lietuvos nacionalinės vertybinių popierių biržos
pagrindinė apyvartos dalis tenka A. Meilutė Jasienė
antriniabufniai gyvūnai (Deuterostomia) turi gerai išlavėjusią antrine kūno ertme
(celomą), daugiasluoksnį epidermį, mezoderminės kilmės vidinį skeletą. Vystantis jų
gemalui susidaro pirminė burna (blastoporas), kuri vėliau virsta analine anga, o kitame
pirminės žarnos gale susiformuoja antrinė (definityvinė) burna. Prie A priskiriami T
dygiaodžiai, T šeriažandžiai, f pogonoforai, Tpusiauchordiniai it T chordiniai. Visiems A,
išskyrus dygiaodžius, būdinga dvišalė simetrija. Algirdas Mackevičius
antrininkas, lažininko valstiečio (feod. laikais) ir kumečio (rinkos ekonomikos laikais)
padėjėjas. Atsirado XVI a. plintant palivarkams ir lažui. Dvarininkai, siekdami didinti
lažą, pradėjo iš valstiečių reikalauti A. Pagr. darbininkas (pirmininkas) paprastai dirbo su
kinkiniu, A - pėsčias: grėbė šieną, rišo pėdus, kratė mėšlą, ravėjo, melžė karves, šėrė ir
prižiūrėjo gyvulius. Kumečio A -
dažniausiai jo žmona, sunūs arba duktė. Jų darbo užmokestis paprastai įėjo į bendrą
kumečio algą. Jei kumečio šeimoje nebuvo kitu darbingų žmonių, jis privalėjo A samdyti.
A dirbdavo dažniausiai vienas šeimos narys, kiti buvo padieniai darbininkai. Leonas
Mulevičius
antrinis kvantavimas: 1. Vienas T kvantinės lauko teorijos principų, pagal kurį klasikinės
lauko teorijos funkcijos (jos yra reliatyvistinės mechanikos lygčių sprendiniai) tampa
lauko operatoriais, tenkinančiais tam tikras perstatymo sąlygas, priklausančias nuo dalelių
sukinio. Taigi kvantuotųjų lygčių sprendiniai dar kartą kvantuojami. Šie lauko operatoriai
nusako sistemos dalelių atsiradimą ir išnykimą keturmatės erdvės taške, jais išreiškiami
energijos, judesio kiekio ir kt. fiz. dydžių operatoriai. A principas apibendrina kvantinės
mechanikos principą, pagal kurį klasikinės mechanikos koordinatė ir judesio kiekis yra
operatoriai.
2. Vienas kvantinės mechanikos rezultatų vaizdavimo būdų, kuris remiasi kvantinės lauko
teorijos (KLT) A formalizmu: dalelės banginė y ( r, t) ir jai ermitiškai jungtinė v (r, t)
funkcijos paverčiamos operatoriais, tenkinančiais perstatymo sąlygas, analogiškas KLT
perstatymo sąlygoms. <i/ (r,t) nusako bet kokios būsenos dalelės išnykimą, o <l/" (f, t) -
dalelės atsiradimą erdvės taške f laiko momentu r. Sistemos būsenos funkcijai <t>
naudojamas užpildos skaičių atvaizdas, t.y. kintamieji yra skaičiai, nusakantys dalelių
pasiskirstymą būsenomis. Operatoriai \f/ ir v/ , veikdami <P, keičia užpildos skaičius.
Palyginti su būsenos funkcijos koordinačių arba judesio kiekių atvaizdais, kvantinės
mechanikos sąryšiai, užrašyti remiantis A, yra trumpesni irvaizdesni. Julijonas Kaladė
Antroji Rusijos revoliucija (1917 m. kovo ) T Vasario revoliucija.
antroji scholastika, XIX a. skelbti ir tyrinėti scholastų darbai. Dar T neoscholastika.
Antrojo kanono knygos, deuterokanoninės knygos, ST 9 knygos (Tobito, Juditos,
Makabiejų pirma ir antra, Siracido, Barucho, Esteros, Danieliaus, Išminties); pavadintos
norint jas atskirti nuo hebrajų Biblijos Pirmojo kanono knygų. III- II a. p.m.e. hcbraiškai
parašytos A buvo išverstos į graikų kalbą ir kartu su graikiškomis (2 Mak, Išm) įtrauktos į
graikiškąją T Septuagintą, iš ten pateko į lotyniškąją T Vulgatą. Tridento susirinkimas
(1545-63 m. pripažino A autentiškomis ir patvirtinto kaip kat. Biblijos kanoną.
Protestantai A vadina f apokrifais /.A dar vadinamos ST Vėlyvaisiais raštais. Petras
Kimbrys
antrokas, LDK sidabrinė moneta, Tdvigrašis.
antropinis principas: tik labai nedaug teoriškai galimų visatų tinka gyvybei užsimegzti ir
protingoms būtybėms (stebėtojams) atsirasti. Mes egzistuojame ir tai reiškia, kad būtent
tas retas palankus pradinių sąlygų ir fizinių konstantų derinys yra T Visatoje. Pagal
silpnąjį A, fizinės konstantos Visatoje yra būtent tokios, nes egzistuoja stebėtojai, t.y.
visatų su kitokiomis fizinėmis konstantomis nėra kam tirti. Pagal stiprųjį A (1974
suformuluotą B. Carterio), visata turi būti tokia, kad tam tikro evoliucijos tarpsnio metu
susidarytų sąlygos stebėtojams atsirasti.
antropo... (graikų anthropos - žmogus), pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti sąsają su
žmogumi (antropologija).
antropocentrizmas (f antropo... + lot. centrum -vidurys), požiūris, pagal kurį žmogus yra
Visatos centras, galutinis jos raidos tikslas. Filosofijoje suformulavo Sokratas. A t.p.
laikėsi kai kurie patristai ir scholastai. A būdingas egzistencializmui, moderniajai
katalikybei. A pusiasalinkotvarkoje antropocentrizmu grindžiama beatodairiška gamtinių
išteklių eksploatacija, nepaisant gyvosios ir negyvosios gamtos apsaugos, nes žmogus,
kaip tobuliausia būtybė Žemėje, esantis jos savininkas.
antropochorai, augalai, plintantys žmogui padedant. iAntropochorija.
antropochorija (/ antropo... -f choreo - judu, plintu), augalų plitimas su žmogaus pagalba.
Žmogus sąmoningai gabena į naujas sritis jam naudingus augalus ( Tintrodukavimas).
Nesąmoningai jis platina piktžoles, panamių ir šiukšlynų augalus: jų sėklos ar vaisiai
prikimba prie drabužių, transporto priemonių, įsimaišo į pašarus ir kultūrinių augalų
sėklas. Augalai, kuriems žmogus padeda plisti už jų gamtinio arealo ribų, vadinami
antropochorais (pvz., ambrozija, galinsoga).
antropodicėja (T antropo... + graikų dike - teisingumas), filos. ir teol. požiūris, pagal kurį
dėl dieviškojo Apreiškimo ir atpirkimo žmogus įgijo autonomiškumą Dievo atžvilgiu ir
galimybe savarankiškai kurti gyvenimų, ugdyti savo asmenybe. Žmogaus kūryba laikoma
dieviškojo kūrimo tęsiniu. A būdinga moderniajai katalikų ir protestantų teologijai.
antropofagija (graikų anthropophagia < T antropo... + phagein - valgyti, ėsti) T
kanibalizmas.
antropogėnas ( T antropo... + graikų genos - kilmė), geologiniis periodas ir sistema, T
kvarteras.
antropogenezė (Tantropo... + graikų genesis - kilmė), biol. ir sočiai, procesas; žmogaus
kilmės aiškinimas, apimantis hominidų šeimos ir viso primatų būrio biologine (vėliau ir
kultūrine) evoliuciją. Tyrimo objektas - fosilizuoti palaikai, žmogaus veiklos materialūs
liudijimai, o pastaruoju metu - ir mol. genetikos duomenys. Seniausios primatų liekanos
aptiktos Šiaurės Amerikoje iš plioceno epochos (prieš 65-60 mln. m.). Jos priskiriamos
Plesiadapis pobūriui. Tai žiurkės dydžio primityvios pusbeždžionės, kurios mito sėklomis
ir vabzdžiais, tačiau turėjo kiek didesnes negu kitos pusbeždžionės galvos smegenis su
sumažėjusią uodžiamąja sritimi. Eoceno epochos (prieš 55-34 mln. m. pradžioje atšilo
klimatas, todėl pusbeždžionės diferencijavosi, atsirado daug jų rūšių, prisitaikiusių
gyventi šiltuose drėgnuose miškuose. Jos priskiriamos Adapidae (panašios į lemūrus) ir
Omomyidae (panašios į ilgakulnius) šeimoms. Šioms pusbeždžionėms būdinga kiek
didesnė negu kitų pusbeždžionių kaukolės smegeninė dalis ir kaukolės priekyje esančios
ištisinio kaulinio žiedo apsuptos akiduobės. Eoceno epochos atskirą primatų grupe sudaro
Catopithecus, kurio liekanų rasta ai Faijumo vietovėje Egipte. Gyveno prieš 37 mln. m.
Jam būdinga daug siauranosių beždžionių bruožu (dantų formulė, didžiosios pakauškaulio
angos padėtis, smegeninės talpa -3,1 cm1 m. . Eoceno epochos pabaigoje dėl klimato
atšalimo, konkurencijos su graužikais ir tikrosiomis beždžionėmis pusbeždžionių staiga
sumažėjo. Iš oligoceno epochos (prieš 34-23 mln. m. pagal ai Faijumo radinius žinomos
dvi iškastinių beždžionių šeimos - parapitekai (Parapithecidae; mažesni, greičiausiai
šunbeždžionių protėviai) ir I'rop/iopitht'ddae (didesni). Iš pastarųjų žinomiausia
egiptopitekų (Aeįyptopithecus) gentis - katės dydžio medžiuose gyvenusios beždžionės,
kurioms buvo būdingos santykinai didesnės smegenys ir ryškus lytinis dimorfizmas,
liudijantis gyvenimą grupėmis. Mioceno epochoje (prieš 23-5 mln. m. siauranosės
beždžionės paplito Eurazijoje ir Afrikoje. Žmoginės beždžionės priskiriamos žmoginių
(Hominoidea) antšeimiui, kurio vienos pirmųjų buvo Proconsul šeimos beždžionės,
kilusios iš egiptopinstitutekų. Viduriniojo ir vėlyvojo mioceno (prieš 16-5 mln. m.
žmoginių antšeimis skirstomas į driopitekų (Dryopithecinae; plačiai paplitusios į
Proconsul panašios beždžionės) ir sivapitekų (Sivapithecinae, Rumupithecinae)
pošeimius. Pastarieji pagal dantų sandarą priskiriami Hominidae ir buvo laikomi
tiesioginiais žmogaus protėviais, tačiau vėlesni postkranijinių griaučių tyrimai įrodė, kad
sivapilekai yra orangutanų protėviai, atsiskyrė nuo bendro kamieno prieš 18-12 mln.
melų. Plioceno epochoje (5-2 mln. m. Afrikos rytuose, kiek vėliau pietuose atsirado
homininų (Homininae) pošeimio gentys - ardipitekai (Ardipithecus), australopitekai
(Auslralopitheciis) ir kai kurių autorių išskiriami parapitekai (Parapithecus). Šių genčių
homininai vaikščiojo dviem kojomis, turėjo laisvas rankas, pritaikytas manipuliuoti
daiktais, ir mažas (smegeninė 380-500 cm3 m. galvos smegenis. Jų evoliuciją skatino
klimato pasikeitimas, sukėlęs tropinių miškų nykimą. Dviem kojomis vaikščioti atviroje
erdvėje, rinkti maistą, pernešti jauniklius buvo patogiau, reikėjo mažiau energijos;
atsirado galimybė naudotis daiktais kaip įrankiai Šiaurės Australopitekai mito dar ir
lengvai pasisavinamais gyvuliniais baltymais - kritusių ar kitų plėšrūnų sumedžiotų
gyvūnų maita. Konkurencija su kitais plėšrūnais skatino kooperaciją ir socializaciją bei
buvo stimulas smegenims vystytis. Dalis vėlyvųjų Rytų Afrikos australopitekų
pleistoceno pradžioje (prieš 2 mln. m. ėmė gamintis akmeninius įrankius - atsirado nauja
Homo gentis. Nuo šio laikotarpio prasideda kultūros istorija (ankstyvasis paleolitas) ir
antropogenezei, be biol. veiksnių, vis didesne reikšme turi sočiai, ir kultūros veiksniai.
Ankstyviausia Homo genties rūšis -sumanusis žmogus (H. habilis), rastas tik Rytų
Afrikoje, ėmė vis daugiau maitintis gyvuliniu maistu. Jo palikuonis - stačiasis žmogus (H.
erectus), turėdamas didesnes smegenis, naudodamas geresnės kokybės ir įvairesnius
įrankius, ugnį, statydamas būstus, plėtodamas abstraktų mąstymą, lengviau adaptavosi
prie įvairių aplinkos sąlygų ir plito Afrikoje bei Eurazijoje. Skirtingose vietose jo
palikuonys evoliucionavo į savarankiškas archajinio Homo formas, kūrusias ankstyvojo ir
viduriniojo paleolito kultūras. Vėlyviausi archajiniai žmonės Europoje ir Art. Rytuose
buvo neandertaliečiai, jau laidoję mirusiuosius. Mol. genetikos duomenimis, viena iš
Afrikos archajinio Homo formų į pietus nuo Sacharos (prieš apie 200 tūkst. m.
evoliucionavo į šiuolaikinio tipo protingąjį žmogų (H. sapiens). Gebėdamos kurti
tobulesnę kultūrą protingojo žmogaus populiacijos plito išstumdamos archajinio Homo
formas (P. Afrikos radinių amžius 120-100 tūkst. m., Art. Rytų - 90 tūkst. m.). Prieš 40-30
tūkst. m. protingasis žmogus ir su juo siejama vėlyvojo paleolito kultūra ėmė vyrauti
Europoje (kromanjoniečiai). Tuo metu protingasis žmogus paplito ir Azijoje; seniausių
Australijos radinių amžius 30-25 tūkst. m., Amerikos apie 15 tūkst. metų. Protingojo
žmogaus prisitaikymo prie aplinkos pagrindinis būdas yra ne biologinis, o kultūrinis. Šio
laikotarpio atrankos kriterijai buvo: sugebėjimas mokytis ir koncentruoti dėmesį, suvokti
bei vertinti save, kurti tobulesnę kultūrą. Tolesnę žmonijos istoriją lemia ne biologijos, o
kultūros evoliucijos dėsningumai.
Pav.
Rimantas Jankauskas
antropogeniniai dirvbžemial f trąšažemiai.
antropogeografija (fanrro/w... + T geografija), geografijos šaka, tirianti žmogaus santykius
su gamtine aplinka, jų abipusį ryšį, žmonių rasinį, kultūros ir tautinį pasiskirstymą,
valstybės organizavimą, gyventojų tankumą, gyvenvietes, ūkį, susisiekimą, prekybą.
Lemiamu žmonių veiklos ir valstybių politikos veiksniu A laiko gamtines geografines
sąlygas. A idėjų buvo XVIII a. C. L. de Montesquieu, G. L. de Buffono (Prancūzija)
darbuose. Į mokslo šaką išsirutuliojo XIX a. Teorinius pamatus sukūrė F. Ratzelis ir F. P.
W von Richthofenas (Vokietija). Svarbių darbų parašė C. Ritteris, M. \Vagneris
(Vokietija), Ė. Rečius, P. Vidalis de la Blache'as, J. Brunhes'as (Prancūzija). Stasys
Vaitekūnas
antropogbnija (T antropo... + graikų gonė, gonos -įurt-dymas, gimimas), mitai apie
žmogaus atsiradimą arba sukūrimą. Jų siužetai ir motyvacija įvairūs. Mituose žmogų
dažniausiai sukuria aukščiausieji arba labai svarbūs dievai, bet neskiria jam reikšmingos
vietos kosmose. Babilonijos ir Šumero mituose pasakojama, kad žmogus buvęs
nulipdytas, turėjęs tarnauti ir aukoti dievams, senovės Egipto - žmonės atsiradę iš
dievybės ašarų anksčiau už dievus, net pasaulį, germanų - dievai įkvėpę gyvybę dviem
medžio gabalams, kai kuriuose žemdirbių genčių mituose žmogus išaugęs iš žemės kaip
augalas, pagal lietuvių sakmes, žmogus atsiradęs atsitiktinai. Gintams Beresnevičius
antropoidai (graikų anthropoeidės - panašus į žmogų) fžmoginės beždžionės.
antropolatrija (f antropo... + graikų latreia - garbinimas), rel. kultas, valdovų kaip dievų
garbinimas. Buvo paplitęs senovės Art. Rytuose, Romoje; Japonijoje iki 1946 reiškėsi
kaip imperatoriaus garbinimas.
antropolbgija (fantropo... + graikų logos - mokslas), mokslas apie žmogų, žmonių ir
žmonijos tyrinėjimas erdvėje ir laike. Jos tikslas - aprašyti ir išaiškinti žmogaus vietą
remiantis jo biol. ir kultūros savybėmis, susisteminti žmonių populiacijų skirtumus ir
įvairovę. Žinios apie žmogaus prigimtį kauptos nuo seno. Terminą pirmą kartą pavartojo
Aristotelis. Kaip savarankiška mokslo šaka A pradėjo formuotis XVI a. Jos plėtotę
paskatino didieji geogr. atradimai, kai atsirado galimybių susipažinti ne tik su Europos
visuomenėmis. Iš pradžių europiečiai antropologai ir tyrinėjo šias vad. laukines,
primityvias, tradicines bendruomenes. Prane, enciklopedistai suteikė A labai plačią
prasmę laikydami ją žinių apie žmogų visuma. A formavimasis susijęs su intelekto ir
kultūros pažanga, bandymais klasifikuoti žmonių rases, žmogaus lyg. anatomijos
studijomis, gyvenviečių istorijos tyrimais, kalbu klasifikavimu, lyg. kalbotyra, senovės ir
primityvių visuomenių lyginimu bei istoriniu ekonomikos tyrinėjimu.
Bendroji A nagrinėja integruotas kultūros ir ekologines sistemas kaip visumą ir tuo
skiriasi nuo kitų žmogų tiriančių mokslų. Antropologas pats yra savo tyrinėjamo objekto
dalis, todėl jam sunku išsaugoti visiškai objektyvų požiūrį ir išvengti savo patirties
sąlygotų teor. apibendrinimų ir moralinių vertinimų. Todėl vienas pagrindinių bendrosios
A principų, laiduojančių objektyvumą, yra reliatyvizmas - tyrimų objektas aiškinamas
sistemos, kurioje jis randamas, rėmuose. Nuo XIX a. Vakarų kultūroje įsitvirtino dvejopa
A samprata, susijusi su dvilype žmogaus prigimtimi: žmogus -biol. būtybė, paklūstanti
visiems biol. dėsniams, tačiau kartu jis turi intelektą ir yra materialinės bei dvasinės
kultūros kūrėjas. Viena tokio atskyrimo priežasčių ta, kad buvo atsisakyta ankstesnio
klaidingo įsitikinimo apie rasės ir kultūros ryšius. Iki šiol daugelyje angliškai ir
prancūziškai kalbančių kraštų A suprantama kaip mokslas apie žmogaus biologiją ir
kultūrą (f kultūrinė antropologija). Ji tiria žmonių elgesį, kultūros (ekstrasomatinio
(nebiologinio) prisitaikymo prie aplinkos būdo) įvairovę ir priežastis. Pagal vokiečių ir
rus. tradiciją A suprantama tik kaip mokslas apie žmogaus biologijos tyrimą (f fizinė
antropologija), atskiriant kultūrą nagrinėjančius moks lūs - archeologiją ir etnografiją.
Fizinė A tiria žmogų kaip biol. organizmą ir priklauso gamtos mokslams. Ji suteikia
būtiną pagrindą kultūrinei A, nes gebėjimas ir poreikis kurti kultūrą yra sąlygotas
žmogaus biologijos, todėl fizinė A ne taip kaip zoologija turi atsižvelgti į kultūros
faktorius, turinčius grįžtamos įtakos biologijai. Svarbią reikšmę fizinės A, ypač
antropogenezės, raidai turėjo anglų gamtininko C. Danvino darbai. Teoriškai numatytą
trūkstamą grandį vėliau užpildė šiuolaikinio žmogaus protėvių liekanų atradimai:
Europoje -neandertaliečio (1848 ir 1856 m. , Javos saloje - stačiojo žmogaus
(Homoerectus) (E. Dubois, Olandija, 1891-1893 m. . XIX a. pab. antropogenezė tapo A
dalimi. XX a. rastos ir australopiteko liekanos (R. A. Dartas, PAR, 1924; R. Leakey,
Kenija, 1974 m. . Žinoma daugybė senovės žmonių bei jų protėvių radinių, diskutuojama
tik dėl konkrečių radinių vietos antrop. sistematikoje. Paryžiuje 1859 P. Broca iniciatyva
įkurta antrop. moksl. draugija. Vėliau antrop. mokyklų įkurta ir kt. kraštuose. Šios
mokyklos daugiausia nagrinėjo žmonių rases. Buvo tobulinama antropometrijos metodika
(R. Martinas, Šveicarija), variacinės statistikos metodai (F. Galionas, kalba Pearsonas, abu
Didžioji Britanija), leidžiantys nustatyti lyginamų grupių skirtumus. Nuo XX a. l pusės
tikslinamos dab. žmonių įvairove apibendrinančios rasių klasifikavimo schemos (G.
Debecas, I. Denikeris, Rusija; E. F. von Eickstedtas, Vokietija; C. S. Coonas, S. M.
Gamas, abu JAV). XX a. pab. kritikuojamas tipologija paremtas rasių mokslas, nes jis
neatspindi biol. realybės, painiojama sočiai, ir biol. prasmė. XX a. ištirti augimo,
brendimo ir senėjimo dėsningumai (J. M. Tanneris, Didžioji Britanija), toliau tiriama
aplinkos sąlygų įtaka šiems procesams ir epochiniai poslinkiai. Žmogaus ontogenezė
suprantama kaip sudėtingų fiz., intelektualinio ir sočiai, vystymosi procesų sąveika (T
socialinė antropologija). LIETUVOJE A pradininku laikomas VU profesorius A.
Sniadeckis, kuris savo veikaluose Organinių kūnų teorija (2 t. 1804-11 m. , Pastabos apie
vaikų fizinį auklėjimą (1805-06; abu lenkų kalba) nagrinėjo žmogaus vietą gamtoje,
žmonių rases, organizmo amžines ypatybes, žmogaus kūno sudėtį, sukūrė originalų vaiko
amžiaus skirstymą į periodus. Pirmąją Antropologijos knygą (1818, lenkų kalba) parašė
Vilniaus universiteto auklėtinis J. Jasinskis. A darbai universitete buvo medicininės
krypties. RI įvedus visuotinę karo prievolę pradėti sistemingi naujokų antropometriniai
matavimai. XIX a. pab. pradedami specialūs lietuvių A tyrimai. I. Brennsohnas Zarasų
apylinkėse ištyrė 100 lietuvių ir parašė disertaciją Lietuvių antropologijos klausimu
(1883; vokiečių kalba ). Lenkijos antrop. komisija tirti Lietuvos gyventojų pasiuntė iš
Lietuvos kilusį antropologą J. Talko -Hryncewiczių. Jis tyrė Gardino, Minsko, Vilniaus,
Kauno ir Suvalkų gub, gyventojus bei iškastinę medžiagą (kaukoles). Prūsų A klausimus
jau XVIII a. pab. nagrinėjo vokiečių antropologai (J. F. Blumenbachas, A. Bezzenbergeris
ir kt.). Jų sukaupta (Karaliaučiaus muziejuje Prussia) turtinga senovės Prūsijos
osteologijos medžiaga dingo per Antrąjį pasaulinį karą. J. Basanavičius, gyvendamas
Bulgarijoje, atliko pirmuosius sistemingus bulgarų A tyrimus. Jo veikalas Bulgarijos
sanitarinės etnografijos medžiaga (1891, bulg. kalba) laikomas bulgarų A pradžia.
Lietuvoje J. Basanavičius pradėjo kaupti kraniologinę medžiagą, jo iniciatyva 1907 m.
buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Šios draugijos narys D. Bukantas tyrė Zarasų
apylinkių gyventojus. Po Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus universitete dirbo lenkų
anatomas ir antropologas M. Reicheris. Jis įkūrė Anatomijos institutą, tyrė Lietuvos
karaimų kraujo grupes, ištyrė Vilniaus arkikatedroje surastus karalių (ir Barboros
Radvilaitės) palaikus. Lietuvos universitete ir VDU antrop. tyrimus atliko J. Žilinsko
įkurtas Med. fakulteto Anatomijos institutas. J. Žilinsko disertacijoje Lietuvių kaukolės
dėžė (1927 m. aprašytos 204 IV- XX a. kaukolės. Kituose jo darbuose -Lietuvių protėviai
(1931 m. , Crania Lituanica (su A. Jurgučiu, 1939 m. - apibendrinti Lietuvoje rasti kaulo
radiniai. Anatomijos institute buvo nagrinėjami ir serologijos klausimai, vaikų fiz.
vystymasis. Sovietinės okupacijos metais A darbai buvo atnaujinti S. Pavilonio iniciatyva.
Jis paskelbė darbų apie vaikų augimą ir brendimą, sukūrė Lietuvos antrop. mokyklą.
Svarbių darbų apie Lietuvos ir gretimų šalių istorinę A (kraniologiją, paleodemografiją,
rekonstrukcinę somatologiją) parašė G. Česnys, L Balčiūnienė -apie Lietuvos ir gretimų
šalių praeities ir dab. populiacijų odontologiją. Kauno med. akademijoje daugiausia buvo
plėtojama taikomosios A sritis - teismo medicina. J. V Nainys ir A. Garmus sukūrė
originalias asmens identifikavimo iš žmogaus kaulų metodikas. Rimantas Jankauskas
Antropologijos ir etnografijos muziejus T Kunstkamera.
antropol6ginė mokykla, kultūros istorijos ir folkloro tyrimo kryptis, pagrįsta teorija apie
įv. tautų ir kraštų žmonių prigimties bendrumą ir vienodus kultūros raidos etapus.
Susiformavo XIX a. 2 pusėje Anglijoje. A pradininkai - E. Tyloras, A. Langas, J. G.
Frazeris. A šalininkai teigė, jog įv. tautų tikėjimų, papročių, kultūros ir meninės raiškos
formų panašumus lėmė sočiai, raidos dėsningumai. Gretindami primityvių bendruomenių
ir civilizuotų tautų kultūros duomenis įrodinėjo, kad pažinus primityviąsias kultūras
galima rekonstruoti civilizuotų tautų religijų, papročių, folkloro ankstyvąsias formas,
teigė, jog seniausia religijos forma yra animizmas. Kritikavo T mitologinį mokyklą ir T
siužetų skolinimosi teoriją (neneigė, kad pasakų motyvai ir siužetai migruoja, tačiau teigė,
jog svarb. priežastys bendrybėms skirtingų kraštų folklore atsirasti yra sočiai, veiksniai).
Pakitusi A egzistuoja iki šiol. Kazys Grigas
antropologinė odontologija, dantų antropologija,
mokslas, tiriantis dab. žmogaus, jo protėvių ir primatų dantų morfologines ypatybes,
evoliucinius pokyčius. Atsirado XX a. l pusėje. Daugiausia tiriama dantų vainiko ir šaknų
morfologinės ypatybės (odontoskopiniai ir odontometriniai požymiai), dantų sistemos
filogenezė ir ontogenezė, amžiaus ir lyties ypatybės, paveldimumas, dantų mikrostruktūra
ir biochem. savybės, aplinkos įtaka. A sritis odontoglifika tiria krūminių dantų ir kaplių
kramtomojo paviršiaus mikroreljefą. Pagal tą pačią metodiką galima tirti ir gyvus žmones,
ir kraniologinę medžiagą - taip tiriama populiacijų biol. istorija. Lietuvoje odontologiniai
tyrimai pradėti nuo 8 dešimtmečio. Ištirti visų regionų vietinių gyventojų dantys,
sudarytas smulkus odontologinis žemėlapis. Tiriami vid. amžių, geležies amžiaus ir kt.
epochų gyventojų dantys. Arūnas Barkus
antropologinė rekonstrukcija, individo dokumentinio portreto atkūrimas pagal kaukolę
siekiant buvusio tikro ir atkurto atvaizdų tapatumo. Rekonstrukcija būna grafinė (galvos
profilio piešinys) ir plastinė (skulptorius kaukė arba biustas). A metodika remiasi ryšiais
tarp minkštųjų veido dalių ir kaukolės kaulų dydžio proporcijų, formos bei kaulinių
šiurkštumų išvešėjimo laipsnio. Metodikos pagrindus XIX a. pab.- XX a. l pusėje sukūrė
H. Schaffhausenas, J. Kollmannas, W. Biichly, H. von Eggelingas, R. Virchowas (visi
Vokietija), W. M. Krogmanas, J. McGregoras, B. Frostas (visi JAV). Vid. ir R. Europoje
plačiai naudojamas M. Gerasimovo (1949; Rusija) A metodas, kuris padeda iliustruoti
žmogaus tapsmo etapus (antropogenezė), paruošti rasinių tipų etalonus (etninė
antropologija), identifikuoti asmenybe (teismo medicina), atkurti praeities žymių žmonių
portretus. LIETUVOJE A plėtojama nuo 1965. Naudodamas A archeologas V.
Urbanavičius atkūrė seniausiųjų Lietuvos gyventojų dokumentinius portretus: akmens
amžiaus T Kirsnos žmogaus, T Turlojiškės žmogaus (1968 m. ir Duonkalnio žmogaus
(1983 m. ; geležies amžiaus žmonių iš Veliuonos (1966 m. , Seredžiaus (1967 m. ,
Krikštonių (1968 m. , Maudžiorų (Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje; 1969 m. ,
Taurapilio, Graužiu (1972 m. , Zastaučių (Biržų rajono savivaldybės teritorijoje; 1978 m.
ir Vaitiekūnų (1981 m. ; viduramžių žmonių iš Skrebinu (Jonavos rajono savivaldybės
teritorijoje), Liepiniškių (1972 m. , Rumšiškių (1970 m. ir Jakštaičių (1979 m. . V.
Urbanavičius atliko plastines rekonstrukcijas pagal kaukoles, rastas Tolminkiemio
kapuose nr. l ir nr. 2 (1969 m. . Moksl. komisija nustatė jas esant kalba Donelaičio ir T
Ruigio (Tolminkiemio dvaro amtmono). Atkurtas kalba Donelaičio portretas įsitvirtino
poeto ikonografijoje, juo remiantis sukurtas paminklas, biustas, medaliai. Tyrinėjant
Vilniaus arkikatedros požemius (1987-1990 m. iš rastos kaukolės V. Urbanavičius sukūrė
Vilniaus vyskupo A. Vainos (1569-1649 m. skulptorius portretą. Gintautas Česnys
antropologinė serologija, antropologijos šaka, nagrinėjanti žmogaus kraujo biochemines ir
imunologines savybes. Daugiausia tiriamos paprastą genetinį mechanizmą turinčios
savybės, galinčios būti žymikliais populiacinės genetikos tyrimuose. Iš kai kurių kraujo
faktorių dažnio geogr. pasiskirstymo galima spręsti apie rasinių tipų giminystę ir jų
istoriją. 1953 W. C. Boydas (JAV) žmonių rases suklasifikavo pagal kraujo grupes.
Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojama paleoserologija (J. A. Lengyelis, Vengrija), iš
griaučių tirianti praeities žmonių kai kurias serologines sistemas. Lietuvių kraujo grupes
tyrė ir duomenis 1929 paskelbė A. Jurgeliūnas, C. Ravensbergas, M. Natkevičaitė-
Ivanauskienė, 1936-J. Žilinskas ir R. Masalskis, kraujo grupių paveldimumo dėsnius tyrė
R. Masalskis (1939 m. , Vilniaus kr. gyventojų kraujo grupių pasiskirstymą - W.
HalberirJ. Mydlarskis (1923-26 m. , Trakų karaimų - M. Reicheris (1935, Lenkija), C.
Gini (1936, Italija) ir A. N. Pulanas ( 1964, Graikija). Didžiausią veikalą (ištirti 4477
asmenys) apie lietuvius paskelbė V. Bunakas (1969, Rusija), susiejęs jį su visos R.
Europos serologiniais duomenimis. Lietuvos gyventojų pagrindinį audinių suderinamumo
kompleksą pradėjo tyrinėti N. Šiekštelienė (1980 m. , V. Kučinskas (1986 m. šiuos
duomenis apibendrino populiacinės genetikos požiūriu. 1994 jis ištyrė daugiau, kaip 30
000 gyventojų ABO sistemos kraujo grupes ir pradėjo modernius serologinius tyrimus,
apimančius 12 kraujo grupių sistemų. 1998 gauti -900 žmonių iš 18 Lietuvos rajonų
kraujo grupių duomenys, kurie apibendrinti naudojant populiacinės genetikos ir
etnogenezės tyrimo metodus. Gintautas Česnys
antropologinė sociologija remiasi žmogaus - biologiškai netobulos būtybės - filos. antrop.
koncepcija. Skiriasi nuo T socialinės antropologijos, tiriančios ankstesnes sočiai,
organizacijos formas. A dėmesį koncentruoja į visuom. dabartį. Teigia, kad žmogaus
prigimties netobulumą kompensuoja kultūra. Žmogaus veikla - tai gamtos pritaikymas
savo reikmėms, gyvenamosios aplinkos, atitinkančios netobulą žmogaus prigimtį,
kūrimas. Į dirbtinai kuriamos aplinkos sąvoką patenka šeima, bažnyčia, valdymo,
gamybinės organizacijos bei kiti socialiniai institutai. A pradininkai: M. Scheleris, A.
Gehlenas, H. Schelsky, H. Plessneris (Vokietija). Romualdas Grigas
antropologinė teisės mokykla, lombrozizmas, baudž. teisės mokslo kryptis. Atsirado XIX
a. Italijoje. Pradininkas italų gydytojas ir psichiatras C. Lombroso. Jo idėjas plėtojo italų
mokslininkai E. Ferri ir R. Garofalo. A šalininkai teigė, kad nusikalsta ypatingos
psichofiziologinės prigimties asmenys; -40% visų kalinių - nusikaltėliai iš prigimties.
Remiantis vien anatominiais požymiais (kaukolės forma, rankų ir pirštų ilgiu,
plaukuotumu, ausų forma ir kt. savybėmis) galima nuspėti, kokį nusikaltimą žmogus
padarys; nusikaltėliui būdinga patologiška kaukolės forma, netaisyklinga smegenų
sandara, veido asimetrija, sumažėjęs jautrumas skausmui, itin didelis garbės troškimas,
išdidumas, nesąžiningumas, nesugebėjimas atgailauti, polinkis darytis tatuiruotes,
specifinė kalba (žargonas) ir kt. Iš pradžių nusikalstamumo priežastimi laikė T atavizmų:
nusikaltėlis -šiurkštus, žiaurus, necivilizuotas žmogus, dėl įgimtų savybių negalintis
prisitaikyti prie visuom. elgesio normų. Vėliau nusikalstamumas sietas su doroviniu
pamišimu, galiausiai - epilepsija. A neigė T klasikinės mokyklos suformuluotas kaltės,
veiksnumo, atsakomybės, nusikaltimo, bausmės sąvokas, pateikė pavojingos asmenybės
būklės sąvoką. Teismą siūlė pakeisti admin. med. komisija, kuri atrinktų nusikaltėlius (t.p.
ir potencialius) ir juos represuotų. Vėliau A teorijose rasta įv. prieštaravimų dėl
nusikaltėlio savybių, pastebėta, kad daugelis žudikų, vagių, padegėjų neturi jiems priskirtų
anat. požymių, kad jie būdingi ir ne nusikaltėliams. Vėlesnės C. Lombroso ir jo sekėjų
teor. pataisos, pripažįstančios socialines nusikalstamumo priežastis, A teorijos iš esmės
nepakeitė. Kai kurios A idėjos buvo pritaikytos nacių valdomoje Vokietijoje (nusikaltėlių
skirstymas į normalius ir politinius). XX a. buvo iškelta hipotezė, kad nusikaltėliai turi
genetinių nukrypimų. Nustatyta, kad vyrai, turintys retus chromosomų derinius (XYY,
XXXV, XXYY), yra aukštesni, agresyvesni už kitus, jų intelekto koeficientas žemesnis už
vidutinį, jie kur kas dažniau už kitus padaro nusikaltimų. Naujos A kryptys
(neolombrozizmas) reiškiasi JAV. A turėjo įtakos kriminalinei psichologijai ir
psichiatrijai atsirasti. AndriusNevera
617
antropologinis tipas, paveldimų žmogaus fiz. ir fiziol., arba rasinių (Trasės), požymių
derinys, smulkiausias žmonijos rasinės klasifikacijos vienetas. Giminingi A sudaro jų
grupes, šios - mažąsias rases, įeinančias į didžiąsias rases, iš kurių susiformuoja 3
žmonijos rasiniai kamienai - Teuropidai, T mongolidai, Taustralonegridai. A skiriasi nuo
tautos (ją gali sudaryti keli A arba tam pačiam tipui gali priklausyti kelios tautos).
Gintautas Česnys
antropologizmas (Tantropologija), filos. požiūris, pagal kurį pažinimo, dorovės ar
religijos pagr. problemos turi būti sprendžiamos tyrinėjant žmogaus prigimtį. A
užuomazgų galima aptikti sofisto Protagoro teiginyje žmogus yra visų daiktų matas. A
esamai. Kanto filosofijoje, kurioje trys svarbiausi klausimai - ką galiu pažinti, ką privalau
daryti ir ko galiu tikėtis - keičiami klausimu kas yra žmogus. Anot L. Feuerbacho, A
principą taikiusio rel. kritikai, rel. vaizdiniai tėra žmogaus savybių bei reikmių projekcija.
A bruožų yra XX a. egzistencializme, personalizme, filos. antropologijoje. Tomas
Sodeika
antropometrija (Tantropo... + graikų metreo -matuoju), žmogaus kūno tyrimas,
antropologijos metodas. Tiriami kiekybiniai požymiai, kuriuos galima išreikšti
absoliučiais (ūgis, masė, kūno apimtys, gyliai, kampai, tūris) ir santykiniais (įv. indeksai,
atspindintys kūno matmenų proporcingumą ir kūno sudėjimą, santykinė kūno sudėtis)
dydžiais. Antropometrijai priklauso antroposkopija - žmogaus kūno ir jo dalių apžiūra.
Dažniausiai taip tiriami kokybiniai požymiai (kūno dalių forma, veido bruožai, akių ir
plaukų spalva, odos pigmentacija, antriniai lytiniai požymiai), kurie įvertinami lyginant su
tam tikrais standartais. Kartais naudojamas somatografijos metodas - kūno arba jo dalių
vaizdo registravimas. Organizmo funkcinius rodiklius tiria fiziometrija. Tiriami širdies
veiklos parametrai, kraujotakos bei kraujospūdžio ir kraujo sudėties (hemoglobino
koncentracija) įv. rodikliai, organizmo reakcija, koordinacija, ištvermė, jutimų organai
(regos, uoslės, skonio), psichika, nustatoma kraujo grupė, kvėpavimo ir pulso dažnis,
gyvybinė plaučių talpa (spirometrija) ir kiti plaučių veiklos parametrai, kūno temperatūra,
registruojama raumenų veikla (miografija), jėgos rodikliai (dinamometrija), kūno statika
ir dinamika (kinesiologija). Antropometrijai priklauso ir t ergonomika. Gyvo žmogaus A
skirstoma į viso kūno (somatometrija, somatoskopija, somatografija) ir galvos
(cefalometrija, cefaloskopija, cefalografija) tyrimą. Kaulų matavimai skirstomi į kaukolės
(kraniometrija, kranioskopija, kraniografija) bei likusių (postkranijinių) griaučių
(osteometrija, osteoskopija, osteografija) tyrimus. A padeda nustatyti kūno ir jo dalių
kiekybinį bei kokybinį įvairavimą, leidžia tarpusavyje palyginti pavienius individus bei
tam tikras žmonių populiacijas, pvz., skirtingų tautybių žmones. A metodika turi būti
vienoda, standartinė visose šalyse, nes tik tuomet galima duomenis lyginti. Kokybiniams
požymiams tirti yra sudaryti vienodi standartai: skalės ir rinkiniai plaukų ar akių spalvai,
odos pigmentacijai nustatyti, muliažai lūpų, nosies, ausies formai palyginti, nuotraukos
antrinių lytinių požymių arba kūno sudėjimui vertinti. A metodikose nurodomi matavimo
būdai, tikslūs taškai, instrumentai. Spec. standartiniai taškai yra tam tikrose vietose, kurios
pakankamai gerai matyti ar gali būti apčiuopiamos: ant kaulų kyšulių, ataugų
(aukščiausias momens taškas, smakras, alkūnė), minkštųjų dalių tiksliuose taškuose
(išoriniuose arba vidiniuose akių kampuose, lūpų kampuose, nosies viršūnėje ar
sparneliuose, krūtinės speneliuose, bamboje). Pirmasis A terminą pavartojo L. A. J.
Ouetelet (1796-1874 m. , nors kaukolių matavimus dar-1600 atliko A. Spigelius (1578-
1625; abu Belgija). XVIII a. pab. P. Camperis įvedė kaukolės matavimo metodą.
Šiuolaikinės A metodikos pradininkas buvo P. Broca (Prancūzija). Jo pasiūlytas tyrimų
programas patobulino R. Martinas (Šveicarija), išleidęs Sisteminės antropologijos
vadovėlį (Lehrbuch der Anthropologie in systematischer Darstellung); jo trečią leidimą (3
1.1956-59 m. papildė kalba Salleris (Vokietija). Ši metodika mažai kito, naudojama ir
dabar. 1955 J. Tanneris (Didžioji Britanija) pasiūlė vieningą lytinio brendimo vertinimo
metodiką. Šiuo metu A tyrimuose, be standartinių A metodų ir Martino instrumentų
(metalinio antropometro, skriestuvų), naudojama povandeninis svėrimas, ultragarsas,
kompiuterinė tomografija, magnetinis branduolių rezonansas, kūno pilnutinės varžos
matavimas. Janina Tutkuvienė ARCHITEKTŪROJE pagal žmogaus kūno duomenis ir
psichofiziol. charakteristikas sudaromos projektavimo ir statybos normos bei taisyklės. A
duomenys svarbūs statinių, jų elementų ir archit. aplinkos kūrimui. Skirtingais
laikotarpiais ir įvairiose šalyse siekta, kad žmogui skirta daiktinė aplinka ir jos
komponentai (nuo miestų dydžio ir formos iki laiptų, durų ir jų rankenų) būtų patogūs ir
saugūs naudoti. Seniausia išlikusi informacija apie žmogaus kūno kiekybinių duomenų
taikymą archit. veikloje yra iš kapavietės senovės Egipte, Memfyje (3000 p.m.e.). Jau
senovės Graikijoje Protagoro aforizmas žmogus yra visų daiktų matas laikytas
architektūros svarb. idėja. Beveik visi archajiški matavimo vienetai buvo reiškiami
žmogaus kūno dydžiais: pėda, žingsniu, alkūne, sprindžiu. architektūros sąsajų su A
aptinkama rom. archit. Vitruvijaus (l a. p.m.e.), italų mokslininko ir menininko L. B.
Alberti ( XV a. ), vokiečių dail. ir meno teoretiko A. Dūrerio ( XVI a. ), prancūzų archit.
Le Corbusier ir vokiečių archit. E. Neuferto (abu XX a. ) teor. darbuose. Nuo XIX a. 2
pusės daugelyje pasaulio šalių sukurtos spec. institucijos, pritaikančios A duomenis
architektūroje ir statyboje. Lietuvoje tuo rūpinasi Aplinkos ministerija. Rimantas
Buivydas KRIMINALISTIKOJE A taikoma kaip nusikaltėlių registracijos sistema.
Grindžiama L. A. J. Quėtelet koncepcija: nėra dviejų absoliučiai vienodų žmonių.
Skirtingų žmonių kūno sandaros elementų, kaip ir santykių tarp tų elementų, skaitinė
raiška yra skirtinga. 1879 prancūzų kriminalistas A. Bertillonas pasiūlė detalų A metodą.
Jis padarė 11 matavimų (ūgio, galvos ilgio ir pločio, dešinės ausies, kai kurių pirštų ilgio
ir kt.) ir surašė juos į spec. korteles. Remdamasis matavimų duomenimis sukūrė asmens
identifikavimo metodą. 188 III a. Bertillonui pavyko nustatyti nusikaltėlį recidyvistą,
pateikusį neteisingus savo kūno duomenis. 1883-1890 m. A metodu (dar vadinamu
bertilionažu) identifikuota daugiau, kaip 3000 nusikaltėlių. 1890 šis metodas pradėtas
taikyti Rusijoje, 1895 Vokietijoje, 1900 Portugalijoje, Danijoje ir kitur. Taikant A metodą
praktikoje išryškėjo jo trukumai: netiko paaugliams ir moterims registruoti, reikėjo
specialiai įrengtos laboratorijos, kvalifikuotų ir sąžiningai dirbančių pareigūnų, nebuvo
vienos nuomonės, kada nustoja augti žmogaus griaučių kaulai, kiek reikia padaryti
matavimų (kai kurie kriminalistai teigė, kad 29,42 ar net 60 m. . XX a. pr. A metodą
pakeitė T daktiloskopija. Kai kurie A elementai taikomi ir dabar aprašant žmones,
lavonus, darant fotoportretines ekspertizes. HendrykMalevski
antropomčrfinis motyvas (f antropo... + graikų morphė-pavidalas, forma), žmogaus
figūros arba jos dalies pavidalo motyvas dailėje. Nuo senovės laikų paplitęs
architektūroje, vaizduojamojoje dailėje, dailiuosiuose amatuose (T at-lantas, Tespanjoletė,
T herma, T kanefora,f kariatidė, Tmaskaronas). Kartais derinamas su gyvūniniu motyvu
(Tandrokefalija). Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje taikytas dirbinio detalei (amūriuko
pavidalo žvakidės stiebas) arba ir visam dirbiniui (viduramžių relikvijorius). Ypač
populiarus ornamentikoje: gali būti komponuojamas vienas arba su augaliniu, geom.,
gyvūniniu ornamentu ( T groteskas). Pav. Lijana Šatavifiūtė
antropomorfizmas (f antropo... + graikų morphe): l (rel.). Gamtos ir antgamčių objektų
sužmoginimas priskiriant jiems psichines, fizines, moralines savybes. Būdingas
politeistinėms religijoms. senovės religijose gamtos objektai (Saulė, Mėnulis, gyvūnai,
kalnai, upės ir kt.) suvokiami kaip tam tikros išvaizdos asmenys, turintys sąmonę,
savimonę, tikslus. Jie tuokiasi, turi namus, ūkį, dirba žemę ar užsiima amatais. A
labiausiai išplėtotas senovės graikų ir romėnų mitologijoje. Atsispindi mene, folklore. A
būdingas ir senovės Japonijos, Kinijos, Indijos religijoms. Monoteistinėse religijose -
krikščionybėje, judaizme, islame - esama A elementų (angelai ir arkangelai apibūdinami
kaip žmonės). Krikščioniškoje teologijoje Dievas suprantamas kaip dvasia, bet
ikonografijoje, remiantis Biblija, jam suteikiamos žmogaus savybės. Judaizmas ir islamas
antropomorfinį Dievo vaizdavimą draudžia. Gintaras Beresnevičius 2 (biol.). Mėginimas
gyvojoje gamtoje ir organizmuose įžiūrėti žmogaus psichiką ir sąmonę. A apraiškų yra
daugelyje biologijos šakų. Ekologijoje, remiantis Gajos hipoteze, biosfera suvokiama kaip
protinga būtybė. Etologijoje gyvūnų elgsena tapatinama su žmogaus elgesiu, bičių šeima
lyginama su valstybe. Vaizdų atpažinimas psichologijoje ir nervų sistemos fiziologijoje
aiškinamas homunkulų modeliais, o evoliucinėje biologijoje teigiama, kad evoliucijos
varomoji jėga yra taksono siekis tobulėti. Kastytis Beitas
antropomorfoldgija (T antropo... + morfologija), antropologijos mokslo šaka, nagrinėjanti
organų, jų sistemų ir viso žmogaus kūno dydį ir formą, jų įvairove, priklausomybę nuo
lyties, amžiaus ir aplinkos. Dalijama į somatologiją (tiria visą kūną) ir merologiją (tiria
organus ir jų sistemas). Somatologijoje taikomi somatoskopijos (apžiūros) ir
somatometrijos (kūno matavimo) metodai. Somatoskopija padeda įvertinti dab. žmonių
odos, akių, plaukų spalvą, viso kūno ir jo dalių formą, proporcijas ir variacijas, o senųjų
(iškastinių) populiacijų -griaučių formą, paviršių ir diskrečius (epigenetinius) požymius.
Somatometrija yra T antropometrijos dalis, padedanti nustatyti dab. žmonių morfologinius
standartus. Jie naudojami kaip augimo diagnostikos kriterijus, rasinės klasifikacijos
priemonė ir ergonominis orientyras žmogaus darbo aplinkai projektuoti, plataus vartojimo
reikmėms gaminti. Praeities populiacijų somatometrija galima tik tiriant mumifikuotus
palaikus, griaučiams atliekama osteometrija (kaulų matavimas). Iš osteometrinių duomenų
galima apskaičiuoti kai kuriuos rekonstrukcinės somatologijos rodiklius - ūgį, galūnių ilgį,
proporcijas. Merologijoje naudojami anatominio preparavimo metodai. Gintautas Česnys
antroponlmai (f antropo... + graikų onyma -vardas),asmenvardžiai, tikriniai žodžiai
(vardai, pavardės, patronimai, pravardės, slapyvardžiai), kuriais įvardijami žmonės. A
visuma vadinama antroponimija. A tiria Tantroponimika. Vieni A asmenis įvardija
oficialiai (vardai, pavardės, tėvavardžiai), kiti neoficialiai (pravardės, patronimai),
pakeičia ar papildo ofic. įvardijimą (slapyvardžiai); kai kurie A vertinami ir kaip istorinės
antroponimikos kategorijos (patroniniai). Daugeliui pasaulio tautų būdinga dvinarė A
sistema (vardas + pavardė), gali būti ir trinarė (vardas + tėvavardis + pavardė). Dabartinė
lietuvių A sistema yra kelių šimtmečių raidos rezultatas. Pradinis jos etapas - įvardijimas
vienu A. XV a. vid. Lietuvos Metrikos dokumentuose toks įvardijimas įprastas dalykas
(ponui Daugirdui dovanojami žmonės, vardu Gavėnas, Martynas...; Viduklėje Daukintui
keturi žmonės: Vaisa, Spučius, Puksa, Kelpšis). Greta vartoti ir kiti būdai asmenims
įvardyti, dažniausias jų XV a. pab. buvo dvinaris, kuris galutinai įsitvirtino XVI-
17amžiuje. Pirmasis narys -vardas. XV- XVI a. ga įėjo būti tautinis A (Budrys Peldutaitis,
Kušleika Bučainstitutis, Minbutas Petravičius) arba krikščioniškas (Baltrus Martinavičius,
Mikas Bernotaitis, Vaitkus Jonikaitis). Nuo XVII a. įsigalėjo krikščioniški vardai.
Antrasis dvinario įvardijimo narys dažniausiai buvo patronimas, t.y. A, su specialiomis
priesagomis sudarytas iš tėvo įvardijimo bet kurio nario (jei iš vardo - tėvavardis):
Bagdonas Dominykaitis, Jonelis Stankūnas, Mykolas Vėževifius. Kur kas retesni
nepatroniminės kilmės A. Dauguma jų (pravardės, senieji tautiniai vardai) sudaryti iš
bendrinių lietuvių kalbos žodžių (Staniulis Briedis, Jokūbas Graužiklis, Jurgis Kontrimas).
Labai reti krikščioniški ar kitokie svetimos kilmės A (Matulis Romanas, Valentas
Urbonas, Adomas Nalivaika). Dvinario įvardijimo antrasis narys pamažu virto pavarde.
Lietuvių įvardijimas vardu ir pavarde baigė formuotis XVIII amžiuje.
A daryba labai įvairi. Pagal kilmę visus A galima skirti į 2 grupes: lietuviškus ir
nelietuviškus. Pirmieji kilę iš genetiškai savų lietuvių kalbos bendrinių ir tikrinių žodžių
(vardai: Aušra, Dobilas; pavardės: Aukštaitis, Dargis, Norvaišas; pravardės: Arklys,
Aukštakalnis, Kirmėlė; XVI- XVII a. patroniniai: Buivydaitis, Giedraitis, Žemaičiūnas;
slapyvardžiai: Liūtas, Smilga, Žemaitė). Antrieji kilę iš svetimų kalbų bendrinių ir tikrinių
žodžių (vardai: Adalbertas, Ingrida, Žaneta; pavardės: Andriuškevičius:, Jaraminas,
Kvietkauskas; pravardės: Adasius, Fermeris, Strielfius; XVI- XVII a. patroniniai:
Augustinavičius, Tiškevičius, Žukaitis; slapyvardžiai: Homunkulus, Rozalija).
Lietuvių kalbos instituto kartotekose yra 260 000 dabartinių pavardžių, apie 22 000
pravardžių, 300 000 istorinių antroponimų. Kaupiama ir dab. vardų kartoteka. L: kalba
Būga Apie lietuvių asmens vardus / Rinktiniai raitai t. l Vilnius 1958; Z, Zinkevičius
Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje Vilnius 1977;
V. Maciejauskienė Lietuvių pavardžių susidarymas Vilnius 1991.
Vitalija Maciejauskienė
antroponimika, antroponomastika, mokslas, tiriantis antroponimus. Jie (daugiausia
etimologiškai) pradėti tirti XIX a. Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kt. Dab. A
tyrimams taikomi struktūriniai metodai. Tiriamos antroponimų sistemos. Baltų A darbų
pasirodė XX a. pr. (A. Leskienas, R. Trautmannas, kalba Būga, E. Blese). Lietuvių A
pradininkas yra kalba Būga (Apie lietuviu asmens vardus 1911 m. . Nepriklausomoje
Lietuvoje straipsnių apie krikščioniškus vardus ir pavardes, studiją Mūsų lietuviškieji
vardai paskelbė A. Salys. Sovietinės okupacijos metais apie antikinius vardus lietuvių
kalboje rašė J. Dumčius (1957, 1958 m. . kalba Kuzavinis ir B. Savukynas parengė
Lietuvių vardą kilmės žodyną (1987'1994; pateikta -4000 vardų, jie sunorminti,
sukirčiuoti, nurodytos kirčiuotės, paaiškinta kilmė). A. Vanagas nagrinėjo lietuvių
pavardes, kilusias iš hebr., gr., lot. ir slaviškų krikščioniškų vardų (Mūsų pavardės išsp.
leid. Žodžiai ir žmonės 1974, Žmonės ir kalba 1977, Kalba ir mintis 1980, Mintis ir
ženklas 1983 m. , išleido studiją Mūsų vardai ir pavardės (1982 m. . V. Maciejauskienė,
M. Razmukaitė, A. Vanagas (ir ats. red.) parengė Lietuvių pavardžių žodyną (2 t. 1985-
89; pavardės sukirčiuotos, nurodytas paplitimas, dažnumas, paaiškinta kilmė). Žodyno
pagrindas - iki 1940 kalbininkų sukaupta lietuvių pavardžių kartoteka. Istorinei A skirtas
Z. Zinkevičiaus darbas Lietuvių antroponimika '. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a.
pradžioje (1977 m. . V. Maciejauskienė išleido monografiją Lietuvių pavardžių
susidarymas (1991; ištirta įvardijimo raida, pavardžių susidarymas ir kilmės šaltiniai,
moterų įvardijimo savitumai). A. Butkus pateikė pravardžių klasifikaciją pagal jų
atsiradimo motyvus ir žodyną (Lietuvių pravardės 1995 m. . Darbų iš lietuvių A yra
paskelbę P. Jonikas, J. Jurkėnas, A. Klimas, M. Ramonienė, P. Skardžius, kalba O. Falkas
(Švedija), N. BoroVska, J. Otrębskis (Lenkija), A. Sennas (JAV), R. Schmittleinas
(Prancūzija). Vitalija Maciejauskienė
antropondzės (f antropo... + graikų nosos - liga), užkrečiamosios ligos, kuriomis serga
žmogus. Jų sukėlėjai parazituoja tik žmogaus organizme. Užkrato šaltinis gali būti ta liga
sergantis žmogus arba sveikas ligos sukėlėjų nešiotojas. A sukėlėjai perduodami per
nešvarias rankas, vandenį, maisto produktus (žarnyno infekcijos), oro lašiniu (kvėpavimo
takų infekcijos), transmisiniu (kraujo infekcijos), kontaktiniu (odos ir venerinės ligos)
būdu arba iš motinos vaisiui per placentą. Dažniausiai A: dizenterija, vidurių šiltinė,
virusiniai hepatitai A, B, C, E, askaridozė, enterobiozė, vėjaraupiai, raudonukė, tymai,
mikoplazminė pneumonija, kokliušas, skarlatina, meningokokinė infekcija, maliarija, ŽIV
infekcija, sifilis, gonorėja. Kęstutis Žagminas
antropopatizmas (Tantropo... + graikų patho seniūnijausmas, aistra), žmogaus psichinių
savybių suteikimas negyviems daiktams, augalams, gyvūnams, mitinėms būtybėms. A
terminą 1871 pradėjo vartoti vokiečių mitologas F. Schulzas. Dabar dažniausiai
vartojamas platesnis terminas f antropomorfizmas 1.
antroposdfija (f antropo... + graikų sophia - išmintis), R. Steinerio bei jo sekėjų išplėtota
teorinė ir praktinė aukštesniojo pažinimo sistema, kurios pagrindą sudaro žmogaus, kaip
kūniškos ir kartu dvasinės būtybės, samprata. A teorinį pagrindą sudaro įvairių senovės
okultinių doktrinų ir J. W. Goethe's gamtos sampratos eklektinis derinys. A praktinis
tikslas - išplėtoti žmoguje glūdinčias dvasines galias, padėti jam patirti vienovę su
dvasiniu tikrovės pagrindu. Priešingai negu teosofija, A pabrėžia, kad šią vienovę gali
patirti kiekvienas tinkamai auklėjamas žmogus. A sočiai, doktrinos esmę sudaro
reikalavimas derinti trijų sferų - ūkio, teisės ir dvasios -plėtotę įgyvendinant brolybės,
lygybės ir laisvės idealus. 1913 Vokietijoje buvo įkurta antroposofinė draugija, 1922-
antroposofinė krikščionių bendruomenė, po Antrojo pasaulinio karo paplitusi V. Europoje
bei JAV. Lietuvoje A idėjos ėmė sklisti XX a. pr. (Vydūnas). Tonais Sodeika
Antropov Aleksėj (Aleksejus Antropovas) 1716 m. kovo 14 d. Sankt Peterburgas - 1795
m. birželio 12 d. ten pat, rusų tapytojas. Rusų real. portreto pradininkas. 1732-39 mokėsi
Sankt Peterburgo dekoratyvinės dailės mokykloje. Po 1739 tapė (su I. Višniakovo
dailininkų grupe) plafonus rūmuose Sankt Peterburge (Aničkovo, Naujosios operos,
naujuosiuose Žiemos, Vasaros, Carskoje Šėlo, Peterhofo), Maskvoje (Golovinsko), Šv.
Andriejaus sobore Kijeve. Nuo 1761 buvo ikonų tapytojų prižiūrėtojas prie Sinodo
Maskvoje. Nutapė daug ikonų (Svč. Trejybė 1778, Apaštalas Povilas ir Marija Magdalietė
1788 m. , portretų (F. Krasnoščiokovo, 1761, Petro III, 1762, M. Golicyno, 1766 m. .
Portretai turi parsūnos bruožų, nutapyti sodriomis spalvomis. Ramutė Rachleviciūtė
antrosios eilės kreivė Descartes'o koordinačių sistemoje išreiškiama II laipsnio lygtimi
anx- + 2arxy + + a21y! + 2aax + 2a21y + a„ = 0. Jei šios lygties sprendiniai realūs ir kairioji
jos pusė nėra dviejų I laipsnio trinarių sandauga (tuo atveju lygtį atitinka tiesių dvejetas),
tai, atitinkamai pakeitus koordinačių sistemą, lygčiai galima suteikti vieną šių pavidalų:
^7 + ^7 = l, 2 > a~ b~^7 - p - = l, y- = 2 px. Pirmoji lygtis reiškia T elipsę, antroji T
hiperbolę, trečioji T parabolę. Jei a =b, elipsė tampa apskritimu, o hiperbolė - lygiaaše
hiperbole. Geometrijos požiūriu, A yra aibė taškų, kurių kiekvieno nuotolių nuo pastovaus
taško (židinio) ir pastovios tiesės (direktrisės) santykis lygus pastoviam neneigiamam
skaičiui e (ekscentricitetui). Elipsės e < l, parabolės e = l, hiperbolės e > l. Visas A galima
gauti kertant kūgį plokštumomis, neinančiomis per jo viršūnę (pav.), todėl A dar
vadinamos kūgio pjūviais. Jei a - kampas tarp kūgio sudaromosios ir jo ašies, o /i -
kampas tarp kūgį kertančios plokštumos ir kūgio ašies, tai pjūvio linija yra elipsė, kai f) >
a (apskritimas, kai f) = 90°), parabolė, kai /} - a, ir hiperbolė, kai /j < a. A, kaip kūgio
pjūvius, nagrinėjo senovės graikų matematikai (Apolonijas Pergietis ir kt.). Laisvai
skriejančio kūno, kurį traukia kt. kūnas, trajektorija irgi yra A. Gulsčiai arba įžambiai
mestas akmuo lekia parabole; planetos aplink Saulę skrieja elipsėmis. Raketa,
horizontaliai paleista nuo Žemės atmosferos ribos I kosminiu greičiu, skrietų apskritimu;
jeigu jos pradinis greitis būtų tarp I ir II kosm. greičio -elipse, jei lygus II kosm. greičiui -
parabole, jei viršytų II kosm. greitį - hiperbole. Dar T analizinė geometrija.
antrosios eilės paviršius Descartes'o koordinatėse išreiškiamas II laipsnio lygtimi allx- + a,!
y: + a}3z: + + lanxy + 2aaxz + 2aayz + 2aux + la^y + 2aJ4z + «,„ = 0. A su tiese turi 2
susikirtimo taškus, kurie gali būti realūs (skirtingi ar sutampantys) arba menami. Jei = O,
tai A yra išsigimęs. Realus išsigimę A yra plokštumų dvejetas, kūgis ir elipsinis,
hiperbolinis bei parabolinis cilindrai. II eilės cilindrus galima gauti išvedus atitinkamai
per elipsės, hiperbolės ar parabolės taškus tieses, statmenas kreivės plokštumai. Jei D Q,
tai A yra neišsigimęs. Atitinkamai parinkus koordinačių sistemą jo lygčiai galima suteikti
vieną iš šių 6 pavidalų:4 + 4 + 4 = l, 4 + 4-4= 1,4-4-4= l, r ^ a2 b- c' z2 b1 c a - b' c~4 + 4 =
2 , 4-^ = 22, 4 + 4 + ^ = -!. l lygtimi išreikštas paviršius yra triašis elipsoidas (kai a = b
arba b = c - sukimosi elipsoidas; kai a = b = c - sfera), 2 -vienašakis hiperboloidas (kai a =
b - sukimosi vienašakis hiperboloidas), 3 - dvišakis hiperboloidas (kai b = c - sukimosi
dvišakis hiperboloidas), 4 - elipsinis
paraboloidas (kai a = b - sukimosi paraboloidas), 5 -hiperbolinis paraboloidas, 6 -
menamasis elipsoidas. Pirmieji trys paviršiai turi simetrijos centrą (koordinačių pradžios
tašką); jie yra centriniai A. Bendruoju atveju centriniai A turi po 3 simetrijos plokštumas
(koordinačių plokštumos) ir po 3 simetrijos ašis (koordinačių ašys); kartais gali turėti ir
>3 (pvz., sfera turi simetrijos plokštumų grįžtę, sukimosi elipsoidas - simetrijos plokštumų
pluoštą). Paraboloidai centro neturi; jie yra necentriniai, turi po 2 simetrijos plokštumas
(xz iryz plokštumos) ir po l simetrijos ašį (z ašis). Kertant A bet kokia plokštuma
gaunama T antrosios eilės kreivė. Dar T analizinė geometrija.
antrustionai (vid. a. lot. antrustiones), Merovingų dinastijos karalių asmens sargybiniai.
Buvo laisvi žmonės, spec. priesaika (trustis) įsipareigoję ginti valdovą; atlikdavo ir kt. jo
pavedimus. Salijų teisyne vergeldas (išpirka šeimai, jei bus nužudytas) už A buvo 3 kartus
didesnis nei už laisvąjį franką. Labiausiai iškilo valdant Chlodvigui I (mirė 511 m. ; VII-
VIII a. susilpnėjus karaliaus valdžiai išnyko.
antsėlis, žemės ūkio augalų pasėlis, į kurį įsėjami vėliau nuimami augalai (tįsėlis). A
neleidžia perdžiūti dirvos paviršiui, jį suplakti, įsigalėti piktžolėms. A paprastai būna
žiemkenčiai (rugiai, kviečiai), vasarojus (miežiai, vasariniai kviečiai), avižos, vikių ir
avižų mišiniai (juos galima anksti nupjauti). J A sėjami (pavasarį) dobilai, lubinai,
seradėlės ir kt. augalai. A sėjamas imant mažiau sėklos, mažiau tręšiamas azoto trąšomis,
kad nenustelbtų įsėlio. Kombinuotas antsėlinių ir įsėlinių augalų auginimas padidina
žemės ūkio produkciją iš to paties žemės ploto. Lietuvoje A dažniausiai būna miežiai.
Amanas Petkevičius
Antsirabe (Ancirabė), miestas Madagaskaro vidurinėje dalyje, į pietvakarius nuo
Antananaryvo. 152 000 gyv. (2001 m. . Maisto (mėsos, alaus, ryžių, tabako), tekstilės
pramonė. Kurortas (karštosios versmės). Netoli A yra urano, torio rūdos, grafito,
brangakmenių telkinių.
Antsiranana (Anciranana), Antseranana, iki 197U Diego -Suarez, miestas Madagaskaro
šiaurėje, prie Indijos vand.;pro valstijos centras. 71 100 gyv. (2001 m. . Geležinkelis į
Antananaryvą. Jūrų uostas. Oro uostas. Metalų apdirbimas, chemijos pramonė. Plytų,
muilo gamyba, ryžių valymas. Laivų statyba ir remontas. Netoli A iš jūros vandens
gaunama druska.
antsiuvas, prie drabužio, dažniausiai ant rankovių ar atvartų, prisiuvamas atskyrio ar
laipsnio ženklas. Būna skydo, apskritimo, rombo ir kt. formos. Rodo valstybinę ar
žinybinę priklausomybę. Jame gali būti įv. emblemų, herbų, kitų heraldikos simbolių,
vardaženklių, t.p. naudojamos valstybių vėliavų spalvos. Spalvoti A skiriami paradinei,
išeiginei ir kasdienei kar. uniformai, nespalvoti - lauko uniformai. Savitos A rūšys yra T
antpečiai l, T lampasai. A atsirado per JAV piliečių karą (1861-65 m. . Per Pirmąjį
pasaulinį karą paplito JAV, Vokietijos, Rusijos ir kt. šalių kariuomenėje. Lietuvos
kariuomenės savanoriai 1918 turėjo trispalvius trikampius A ant kairės rankovės su pulko
antspaudu. 1944-53 Lietuvos partizanai turėjo A, rodančių partiz. apygardas. Nuo 1991
LR kariuomenės Geležinio Vilko brigados kariai pradėjo nešioti A su vilko galvos
atvaizdu. A dėvi ir kar. vadovybė. Kariuomenė t.p. turi skydo formos A su užrašu
LIETUVA, LITHUANIA, kuriuos nešioja kariai, vykstantys į užsienį arba dirbantys su
užsieniečiais. A turi policijos, muitinės, geležinkelio, aplinkos apsaugos, spec. tarnybų
darbuotojai, ugniagesiai, Šaulių sąjungos nariai, skautai. Pav. Jonas Vaičenonis
antskrydis, oro antpuolis, taktinės arba strateginės kariuomenės kovinės aviacijos
veiksmai. A rūšys (masiniai ar sutelktieji) priklauso nuo užduočių pobūdžio, orlaivių
skaičiaus. Masiniai A vykdomi, kai atliekamos operacinės (strateginės užduotys),
sutelktieji - kai taktinės. Antskrydyje dalyvauja įvairios paskirties orlaiviai: naikintuvai,
bombonešiai naikintuvai, žvalgybiniai bei radioele komitetroninio trukdymo orlaiviai.
Kariuomenės aviacija paprastai vykdo sutelktuosius antskrydžius. Algirdas Orenius
antsmilkiniai (archeol.), moterų galvos apdangalo, daugiausia kepuraičių, puošybos
detalė. Kabindavo 2 A, po vieną ties smilkiniu. Baltų kraštuose atsirado ankstyvajame
geležies amžiuje ( V a. p.m.e.-l a. po Kr.). Pirmuosius A - įvijinius - gamindavo iš
žalvarinės vielos spiralės, įvijų motyvais. Juos sudarė kelios jvijų eilės, skersmuo -nuo
kelių iki 10-12 cm. Gausiausia A grupė; Sargėnų kapinyne (Kaunas) rasta >1 (M). Ypač
paplito 1-2 amžiuje. Plokštelinius A gamindavo iš žalvarinės apskritos plokštelės su
skylute viduryje ir ažūriniu pakraščiu. Paviršių ornamentuodavo koncentriniais ruoželiais,
primenančiais įvijos motyvą, pakraščius puošdavo sąsūkomis. Abi A grupės buvo
paplitusios Vid. ir V. Lietuvoje. Kartais mirusiosios laidotos su skirtingais A: vienoje
pusėje įvijiniu, kitoje - plokštcliniu; pastarasis puošnesnis ir retesnis. Rytų Lietuvai
būdingi žiediniai A (vėlyviausi); randami V- VI a. pilkapiuose. Juos sudaro kelios
sukabintos skirtingo dydžio įvijos. Kartais didžioji įvija baigiama spirale. A - ypač
būdingas Lietuvoje gyvenusių genčių moterų galvos papuošalas. Pav. Regina
Kulikauskienė
antsnukis, gyvulių tramdymo priemonė, dedama ant snukio. Neleidžia gyvuliui kąsti,
saugo jį nuo ligų. A paprastai daromi iš odos, kai kada ir iš vielos. Žiemą naudojami tik
odiniai, kad neprišaltų lūpų kraštai. A dedamas vedamiems pasivaikščioti ar
pervežamiems šunims (kad negalėtų įkąsti), veršeliams, kad šie neėstų kraiko ir kitų
pašarui netinkamų medžiagų. Pav. Romas Gmžidenčius
antsparniai, ditros, kai kurių vabzdžių sukietėję ar kitaip pakitę priekiniai sparnai, visai
arba iš dalies dengiantys antrąją sparnų porą. A skrendant beveik nenaudojami. Jų
pagrindinė funkcija - apsauginė. Blakių priekinių sparnų pamatinė dalis ragiška,
sukietėjusi, o viršūninė - plėviška. Žiogų priekiniai odiški sparnai saugo gležnus plėviškus
užpakalinius, bet jie naudojami ir skristi. Dainius Haroldas Pauža
antspaudas: 1. Įrankis su užrašo ir ženklo atvaizdu, atspaudžiamu dažniausiai popieriuje,
vaške, lake. Sfragistikoje paprastai vadinamas spaudu. Yra apvalios, trikampio,
stačiakampio ir kt. formų. Gaminamas iš kaučiuko, metalo, plastiko. Medžiaga, iš kurios
gaminamas A, priklauso nuo klimato, vietos, tradicijų, dokumento svarbos. Dab. A gali
būti su valst. herbu ar be jo. Lietuvoje gaminti A (ir spaudus) leidžiama gavus Policijos
departamento leidimą. A su Lietuvos herbu gaminami pagal patvirtintus tipinius
pavyzdžius. Toks A yra apskritimo formos, jo skersmuo 35-45 mm (gali būti ir mažesnis).
2. Kietu spaudu į antspaudine medžiagą įspaustas fizinio arba juridinio asmens
skiriamasis ženklas. Patvirtina antspauduojamojo dokumento tikrumą bei teisėtumą, saugo
antspauduotąjį objektą. A su Lietuvos valst. herbu dedamas įstatymų numatytuose
dokumentuose arba atsižvelgiant į juose esamų žinių svarbą. Ypatingos reikšmės
dokumentai gali būti antspauduojami reljefiniu A su Lietuvos valst. herbu, atitinkančiu
1992 Lietuvos AT/AS Prezidiumo patvirtintą Lietuvos valst. herbo etalono grafinį
variantą. A viduryje vaizduojamas šarvuotas raitelis ant balto žirgo, aplink nurodomas
valstybinės institucijos ar kt. jurid. asmens pavadinimas. A rekvizitai nurodomi lietuvių
kalba. ISTORIJA. Seniausi žinomi A yra Rytų kraštų molio A iš 3 tūkstantmečio prieš
Kristų. V. Europos karaliai A pradėjo naudoti V a. , popiežiai - 6 amžiuje. Antspauduotų
dokumentu išliko mažai; jie daug vėlesni. Iš 625-717 Frankų valstybės karalių Merovingų
38 dokumentų tik 7 su 679-716 antspaudais. IX a. pab.-H) a. žinoma teisėjų, arkivyskupų,
vyskupų, hercogų antspaudų. XI a. juos pradėjo naudoti vyskupijų kapitulos, abatijos,
vienuolynai, vienas kitas aukšto rango riteris, XII a. - miestai, bažn. dekanai,
kunigaikščiai ir grafai. XIII a. A turėjo kanauninkai, klebonai, bažnyčios, dauguma riterių,
XIII a. 2 pusėje - ir nemaža miestiečių, žinomas vienas kitas valstiečių ir žydų antspaudas.
Nuo IX a. pab. išnykus parašui A tapo vienintele dokumento legitimacijos priemone.
Žinoma daugiau, kaip 20 A formų; labiausiai paplitę apskriti, ovalūs, mėgtas smailiagalis
ovalas (fyga), skydas, trikampis, keturkampis. Beveik kiekviename antspaude buvo f
legenda bei viduryje įkomponuotas antspaudo savininko skiriamasis ženklas, kartais
įrašas. Legenda apjuosta Avieta sujoję pavaizduotu savininko ženklu vadinama
Tvaizduliu. Vokiečių, lenkų, iš dalies Lietuvos sfragistika remiasi XIX a. vid. vokiečių
tyrinėtojo F. kalba Hohenlohe's -Waldenburgo klasifikacija ir A pagal vaizdulius skirsto į
4 grupes: I -rašmeninius, II -vaizdinius, III -portretinius, IV - herbinius, o grupėse - į
pogrupius ir tipus, kurie žymimi raidėmis ir skaitmenimis. Portretinis A, kuriame
vaizduojamas raitelis su herbu, turi III B 3 signatūrą (III - portretinis, B - su herbu, 3 - ant
žirgo). Prancūzai A dalija į dvi grupes: pasaulietinius ir bažnytinius, o grupėse - į tipus.
Pasaulietiniu A grupės tipai: 1 m. naudoti iki 1025, 2 m. majestotiniai, 3 m. raiteliai, 4 m.
pėstininkai. 5 m. herbiniai, 6 m. topografiniai, 7 m. neapibrėžtos simbolikos arba
fantastiniai, 8 m. contresceaivc (apsaugai spaudžiami iš kitos pagrindinio A pusės).
Legendų įrašai priklauso paleografijos sričiai - Tepigrafikai. Iki XIII a. pab. A legendos
rašytos romaninėmis didž. raidėmis (majuskulais), XIII a. pab.- XIV a. vyravo gotiškos
didžiosios, XIV a. vid. atsirado mažųjų, kurios XV a. tapo A svarb. rašmenimis. XV a.
paskutiniaisiais dešimtmečiais gotikinius rašmenis pradėjo keisti ankstyvieji renesansiniai,
XVI a. įsigalėjo humanistinis raštas (kapitalą). Viduramžiais V. Europos antspauduose
vyravo lotynų, R. ir P. Europos - graikų, senovės rusų kalbos. Tautines kai bas imta
vartoti vėliau, iš pradžių vartojo tik žemesnio rango A savininkai. Prancūziškai imta rašyti
jau XIII a. l pusėje, vokiškai - XIV a. , lenkiškai - XVI a. pabaigoje. Lietuvių kalba dėl
nepalankių polit. aplinkybių pirmą kartą pavartota tik 1885 Tilžės lietuvių Birutės
draugijos antspaude: LIETUVISZKOJI DRAUGYSTĖ „BYRUTĖ", D. Lietuvoje -
Lietuvių mokslo draugijos antspaude (1907 m. . Viduramžiais svarb. antspaudinė
medžiaga buvo T vaškas, dvipusiam antspaudui (T bulei) naudota švinas, auksas,
sidabras. XVI a. atsirado lakas, neraugintų miltų tešla. Tušo A žinomi nuo XVII a.
pabaigos. Vaškas pradėtas spalvinti XII a. l pusėje. Nuo XIV a. vid. įsigalėjo nuomonė,
kad raudonas vaškas yra garbingesnis; j į galį naudoti imperatoriai ir karaliai, kiti - tik
gavę valdovo privilegiją. Viena seniausių raudono vaško privilegijų 1373 suteikta Čekijos
Jihlavos (vok. Iglau) miestui. XV a. atsirado pirmosios privilegijos žaliam ir kitų spalvų
vaškui, kurį dažniau naudojo žemesniojo rango institucijos. Seniausi viduramžių A - maži.
Pvz., ovalų 40 x 32 mm dydžio A naudojo Frankų karalius, vėliau imp. Karolis Didysis.
XII a. pab. pradėjus A kabinti prie pergamentų jie ėmė sparčiai didėti (100-140 mm). XIII
a. paplito nuomonė, kad A dydis rodąs jo savininko reikšmę, galią bei autoritetą. XV a. pr.
Šv. Romos (Vokietijos) imp. Zigmantas naudojo 140 mm, Lenkijos karalius Jogaila -122
mm, Ldk Vytautas 98-100 mm skersmens majestotinius A. Nuo valdovų neatsiliko
miestai; mažos visą laiką buvo tik popiežių metalinės bulės (20-50 mm skersmens).
Lietuvoje A terminas įsigalėjo tik XX a. l pusėje. Dar 1907 m. J. Basanavičius A vadino
sigilio atspaudą. XIII a. A jau turėjo Lietuvos valdovai, nuo XIV a. - miestai, kapitulos,
vyskupai, vienuolynai, kunigaikščiai, aukštieji valstybės dignitoriai, nuo XV a. -
miestiečiai, didikai, dalis vidutinių bajorų, cechai, vėliau - kitos institucijos. Institucijų
antspauduose iki XVIII a. 10 dešimtmečio vyravo lot. kalba, nors Lietuvoje, palyginti su
kt. kraštais, buvo daugiau ypatumų. XIV- XVI a. kunigaikščių, miestų, kilmingųjų
antspauduose lygiagrečiai su lot. kalba naudotos legendos senovės rusų kalba (LDK
kanceliarine slavų kalba). Vėliau vienos institucijos perėjo prie lot., kitos - prie lenkiškų
rašmenų. Rusų kalba vėl imta vartoti po 1795, kai Lietuva buvo prijungta prie Rusijos.
LDK antspauduose anksčiau negu Lenkijos karalystėje pradėta vartoti lenkų kalba; 1565-
1566 m. pagaminti žemės teismų A su lenkiškomis legendomis. Jos labiausiai paplito
LDK rytinėje dalyje, kur nuo senovės rusų pereita prie lenkų kalbos. Trakų, Vilniaus
lietuvių vaivadijose, Žemaitijoje legendos lenkų kalba įsigalėjo, kai LLV Ketverių metų
seimas lenkų kalba 1791 paskelbė tautine. Legendos XIV a. ir nuo XV a. pab. rašyta
gotiškomis didžiosiomis ( XIV a. 8 dešimtmetyje - XV a. 9 dešimtmetyje - mažosiomis)
raidėmis. Iš pradžių naudota protorenesansinės didžiosios raidės, apie 1540 įsigalėjo
humanistinis raštas. Iki XVI a. beveik kiekvienos legendos pradžią rodė kryžius, jis yra
net pagonių Lietuvos kunigaikščių antspauduose. Vėliau atsirado žiedeliai (rozetės),
žvaigždutės ir kiti augaliniai bei geometriniai ornamentai. XVI a. pr. antspauduose
atsirado datos. Jas paprastai rašydavo legendos pabaigoje, rečiau vaizdulyje.
Ankstyviausia data (1504 m. išraižyta Vilniaus miesto didžiajame spaude. Datos rašytos
arabiškais skaitmenimis. Stačiatikių bažnyčia metus kartais rašė kirilika. 1764 Lietuvos
valstybės antspaude pirmą kartą pavartoti rom. skaitmenys. Datos paprastai reiškė spaudo
pagaminimo laiką, kuris neretai sutapo su valdovo valdymo pradžia, kokios nors
pareigybės įgijimu, Magdeburgo teisių, herbo, A suteikimu, žymėjo kitus svarbius A
savininkui įvykius. Iki XVII a. kaip antspaudinė medžiaga vyravo vaškas, vėliau paplito T
vaikelis (vaško ir kt. medžiagų mišinys), XVII a. pr. atsirado lakas, naudota neraugintų
miltų tešla, nuo XVIII a. pr. - suodžiai bei tušas (šis paplito XIX a. ). XIV a. 4 ketvirtyje
atsirado raudonas ir žalias, netrukus - ir juodas vaškas. Garbingiausias - raudonas - vaškas
nuo XIV a. pab. tapo valdančiosios Gediminaičių dinastijos (valstybės), katalikų vyskupų
privilegija. Kiti kunigaikščiai antspaudus paprastai spaudė į žalią, vienuolynai - į juodą
vašką. XV a. 4 dešimtmetyje dauguma kunigaikščių pradėjo naudoti raudoną vašką, žalias
atiteko žymiausioms su valdovo dvaru susijusioms nekunigaikštiškoms giminėms
(pavieniai atvejai žinomi iš XIV a. 10 dešimtmečio). Tik 1407-1430 m. Ldk Vytauto
majestotiniai A įspausti baltame vaške. Po 1522, kai Ldk Žygimantas Senasis didikams
Goštautams ir Ostrogiškiams suteikė dvi pirmąsias raudono vaško privilegijas, šis vaškas
greitai tapo aukštųjų valstybės pareigūnų ir didikų privilegija; jį naudojo (galbūt jau XV a.
) kapitulos ir katalikų vienuolynai, nuo 1565 - žemės teismai. Žalią vašką pradėjo naudoti
apskričių (pavietų) įv. rango pareigūnai, t.y. vidutinė bajorija, o nedažytas liko
smulkesniems bajorams. Iš miestų pirmasis raudono vaško privilegiją 1568 gavo Vilnius,
žalio - 1645 Malečas (tuo metu LDK Brastos apskritis miestas). XVII a. juodas vaškas
dažniausiai naudotas per gedulą. XVIII a. , kai sumažėjo A reikšmė, mažiau dėmesio irnta
kreipti ir į jų spalvą. LDK labiausiai paplito apskriti A, juos dažniausiai naudojo valdovai
ir miestai. XIV a. pab.- XV a. vyskupai, kapitulos ir vienuolynai mėgo smailiagalį ovalą.
XVII a. pr. institucijos pradėjo naudoti paprastąjį ovalą. Jų padaugėjo XVII a. 2 pusėje, o
XVIII a. ypač paplito. Nuo XVI a. aštuoniabriaunius signetus paprastai naudojo
privilegijuoti asmenys. Bene didžiausi Lietuvoje buvo du LLV valdovo J. Sobieskio laikų
majestotiniai antspaudai (skersmuo iki 125 mm). XVI- XVII a. Vilniaus didieji A buvo 56
mm dydžio, XVIII a. pab. Ypač padidėjo kitų institucijų antspaudai: Lazdijų miestiečiai
naudojo 76 x 72 mm dydžio stačiakampį, Minskas -74 x 63 mm ovalų, o Gardino
kadencijos Lietuvos vyriausiasis tribunolas - 73 mm apskritą A. Nuo XIX a. Lietuvoje,
kaip ir Europos kt. kraštuose, antspaudams imta naudoti fabrikinės gamybos spaudus
(anksčiau juos gamino amatininkai). Pav. Edmundas Rimša
antsprūdis, Žemės plutos lūžis. Susidaro, kai horizontali spaudimo jėga vieną Žemės
plutos bloką (pav., a) pakelia ir užstumia ant kito (b). Lūžio plokštumos (cc) polinkio
kampas daugiau, kaip 60°. Žemės pluta A vietoje sutrumpėja dydžiu n.
antstolis, teismo pareigūnas, vykdantis teismu ir kt. valstybinių institucijų (muitinės,
mokesčių inspekcijos, vertybinių popierių komisijos, finansų ministerijos ir kt.)
vykdomuosius raštus. Ne mažiau kaip 2 teismo A sudaro kontorą, kuri yra jurid. asmuo
prie apyl. teismo. Teismo A kontoros veiklos teritorija sutampa su apyl. teismo teritorija.
1919-36 Lietuvoje A dirbo prie apyg. teismų. Juos skyrė, atleido, jų veiklą kontroliavo šių
teismų pirmininkai. Nuo 1936 šias funkcijas perėmė teisingumo ministras, o A veikli)
kontroliuoti pradėjo apyl. teismai. A pareigas atlikti galėjo ir policijos valdininkai. A
vykdė civ. bylų teismo sprendimus, palaikė tvarką teismo posėdžiuose. Be algos, A
gaudavo dalį mokesčių, imamų iš tų asmenų, kurių nenaudai buvo vykdomas teismo
sprendimas. 1940-94- t teismo vykdytojas.
antstūmis, Žemės plutos lūžis. Nuo Tantsprūdžio skiriasi lūžio plokštumos polinkio
kampu (< 60°). Daugiausia A yra raukšlėtose srityse. Vykstant kalnodarai susidaro A,
kurių lūžio plokštumos sutampa su raukšlių ašių plokštumomis, po Žemės plutos
raukšlėjimosi - A, kertančių raukšles. A yra ir litosferinių plokščių subdukcijos ir kolizijos
zonose.
antšonės, Šlajai, šlajos, siejos, siejos, arklio pakinktų dalis. Naudojamos kinkant pavalkais
su lanku, rečiau -pavalkais su viržiais. XIX a. 2 pusėje - XX a. l pusėje Aukštaitijoje ir
Dzūkijoje naudotos odinės A, sudarytos iš užpakalinio laikiklio, išilginių nugaros ir
šoninių, kelių skersinių šoninių ir ievų dirželių. Išilginis nugaros dirželis tvirtinamas prie
pavalkų, o išilginiai šoniniai diržai - prie pavalkų ievų. Ievų dirželiais A jungiamos su
ienomis. Su A arkliui lengviau stumti transporto priemone atgal arba prilaikyti ją
važiuojant į pakalne. A būta darbinių ir išeiginių. Pastarosios siūtos iš siaurų odinių
dirželių, puoštų įv. konfigūracijų metalinėmis sagutėmis. A siuvo šikšniai pagal arklio
dydį. Po Pirmojo pasaulinio karo ir ypač XX a. 4 dešimtmetyje Aukštaitijoje vietoj A
pradėta naudoti paprastesnė ir pigesnė pakinktų dalis - apatinė pakeliamoji - odinis diržas,
rišamas už abiejų ienų po arklio pilvu ties priekinėmis kojomis. Dzūkijoje ji paplito
sovietinės okupacijos metais (po kolektyvizacijos). Janina Morkūnienė
Antuanas Andrė f A. Antoine. Antuanas Žakas Deni f J. D. Antoine.
Antunes Antonio Lobo (Antonijus Lobas Antiincsas) 1942 m. rugsėjo 1 d. Lisabona, port.
rašytojas. Gydytojas. Kar. tarnybą atliko Angoloje. Romanuose Atsiminimai apie dramblį
(Memoria do elefante), Judo bučinys (Oš cus de Judas, abu 1979 m. , Pragaro pažinimas
(Conhecimento do infemo 1980 m. ryšku autobiografiškumas. Vėlesniems romanams
(Pasmerktųjų vaidinimas /Auto dos danados 1985, Sielų aistros / Tratado das pauoes da
alma 1990, Karlo Gardelio mirtis l A morte de Carlos Gardel 1994 m. būdinga tėvynės
likimo tema, mirties motyvai, psichol. analizė. Kūryboje žymu W. Faulknerio įtaka.
Parašė eilėraščių, esė. Gvidonas Bartkus
anturis (Anthurium), ajerinių (Araceae) šeimos augalų gentis. -500 rūšių. A savaime auga
Centr. ir P. Amerikoje. Lapai standūs, tamsiai žali arba margi. Žiedas didelis blizgantis
raudonas, rožinis ar baltas papėdlapis, iš kurio kyšo tiesi burbuolė. Daugelis rūšių
Lietuvoje auginamos tik kambariuose ir šiltnamiuose. Puošniausios rūšys: Andrės A (A.
andreanum), Šercerio A (A. scherzerianum). A dauginamas kero dalijimu, sėklomis
(sunkiau). Pav. Kristina Balnytė
Antvardė, upė Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje; Mituvos kairysis intakas. Ilgis 41
km, baseino plotas 86 km2. Prasideda Paantvardžio apylinkėse, teka į vakarus per
Karšuvos žemumą, jteka į Mituvą į Šiaurės vakarus nuo Mantvilų I. Intakai: Antvardaitė,
Kilintakis (abu kair.). Slėnis ryškus tik žemupyje, 5-10 m gylio. 20 km nuo ištakos vaga
reguliuota. Vid. plotis 6 m, dažniausiai gylis 1,7-2 m. Srovės greitis 0,1 m/s. Vidutinis
nuolydis 1,1 m/km. Vidutinis debitas 0,56 mYs. Algirdas Rainys
Antverpenas ( flamand. Antwerpen, prancūzų Anvers), miestas Belgijos šiaurėje;
provincijos centras. 445 500 gyv. (2001; aglomeracijoje 945 800 gyv.). A įsikūręs prie
Šeldės upės ir Alberto kanalo, 88 km nuo Šiaurės j. Vienas didžiausių pasaulio jūrų uostų
(plotas 138 km2; užima apie 20 km Šeldės dešinysis kranto; daug šliuzų, terminalų);
įvežama nafta, metalų rūdos, javai, pašarai, anglys, mediena, išvežama naftos produktai,
metalurgijos, chem. pramonės produkcija (1998 perkrauta 120 mln. t krovinių); apie 1/3
prek. apyvartos sudaro tranzitinės prekės. Iš A plaukioja keleiviniai keltai į D. Britaniją.
Vidaus vandenų uostas. Deurnės tarpt, oro uostas. Metropolitenas (nuo 1980 m. . Naftos
perdirbimas (5 įmonės; per metus perdirbama -30 mln. t naftos), chemijos (plastikų, dažų,
miner. trąšų gamyba) ir farmacijos pramonė, laivų statyba, laivų variklių, automobilių
(General Motors Corporation, Ford įmonės), vilkikų gamyba, spalvotoji metalurgija (vario
lydymas), cemento, medžio apdirbimo, elektronikos, tekstilės, maisto (alaus, aliejaus,
malimo, tabako) pramonė. Deimantų šlifavimas (-1/2 pasaulio produkcijos) ir prekyba (-
70% pasaulio prek. apyvartos); deimantų birža. Tarpt, mugės, parodos. Turizmas. į
Šiaurės vakarus nuo A yra Doelio AE (past. 1974 m. . -40 bankų. 3 universitetai (įkurtas
1852,1965,1971 m. . Karališkoji dailės akademija (įkurtas 1663 m. , aukštoji prek.
mokykla, jūreivystės akademija, karališkoji konservatorija (įkurtas 1898 m. , tropinės
medicinos institutas, architektūros ir miestų statybos institutas. Karališkasis dailės
muziejus (įkurtas 1810 m. , P. P. Rubenso namas ( XVII a. pr.), etnografijos, jūreivystės,
deimantų muziejai. daugiau, kaip 20 teatrų. Zool. (įkurtas 1843 m. ir bot. sodai. 1920
Antverpene įvyko VII vasaros olimpinės žaidynės. ARCHITEKTŪRA. Šeldė dalija A į
dvi tuneliais sujungtas dalis. Upės dešinysis krante išsidėstęs tankiai užstatytas
senamiestis su gotikiniais pastatais: Dievo Motinos katedra (1352-1521, ilgis 117 m,
vidaus aukštis 40 m; joje yra P. R Rubenso paveikslų), Šv. Jokūbo bažnyčia (1507,
barokinis interjeras įrengtas 1656; joje yra P. P. Rubenso kapas). Centr. aikštės ansamblis
su flamandų renesanso rotuše (1565, archit. C. Florisas) ir gildijų namais (1633 m. .
Barokiniai pastatai: Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia (1621, archit. P. Heissenas),
Karalių rūmai (1745, archit. J. P. Baurscheitas). Oro uostas (1931, archit. S. Jasinskis), 87
m aukščio dangoraižis Torengebau (1931 m. . Skulptūrų parkas Middelheim. Pav. Vladas
Stauskas ISTORIJA. Dab. A teritorijoje žmonės gyveno 2 amžiuje. IV- V a. atsikėlė
frankai ir fryzai. Nuo VII a. A minimas ist. šaltiniuose. 1291 gavo miesto teises. 1460
įkurta pirmoji V. Europoje prek. birža; A tapo didžiausiu Europos prek. centru. XVI a. l
pusėje iš Portugalijos pabėgę žydų pirkliai išplėtojo deimantų verslą, suklestėjo A tapybos
mokykla. A miestiečiai dalyvavo Nyderlandų revoliucijoje. Nuo 1585, kai A atiteko
Ispanijai, iki 1589 gyventojų sumažėjo nuo 80 000 iki 42 000. Pagal 1648 Vestfalijos
taiką uždaryta navigacija Šeldės upe (1792 atnaujinta prancūzų). 1713 A atiteko Austrijai,
1795 - Prancūzijai, 1815 grąžintas Nyderlandams. Po Belgijos ir Olandijos atsiskyrimo
(1830 m. liko Belgijoje. Nuo XIX a. 2 pusės nuolat augo (išskyrus vokiečių okupaciją
1914-18 ir 1940-44 m. . Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių subombarduotas.
antžmogis, žmogaus, fiziškai ar dvasiškai pranokstančio žmogiškosios prigimties
galimybes, vaizdinys. A minimas jau antikiniuose mituose apie pusdievius ir herojus. T.p.
buvo manoma, kad žmonės, dalyvaujantys raisteriniuose kultuose, įgyja dieviškų galių.
Ankstyvieji krikščionybės mąstytojai teigė, jog Jėzus Kristus turi A savybių. Renesanso
epochoje A įgijo 3 pavidalus: genialaus menininko, pratęsiančio gamtos pasaulio kūrimą;
gamtos pasaulį perpratusio mago; moralės ir rel. skrupulų atsikračiusio valdovo. A ypač
išpopuliarino XIX a. vokiečių mąstytojas F. Nietzsche, paskelbęs Dievo mirtį ir
antžmogio, kuris užims Dievo vietą, epochos pradžią. Anot F. Nietzsche's, A - nauja biol.
evoliucijos pakopa, tradicine metafiziką pranokstančio mąstymo simbolis. Tai savitikslė
būtybė, neigianti bet kokios transcendencijos galimybę; gryniausias valios valdyti
įsikūnijimas. A tema buvo populiari XX a. l pusės menininkų kūryboje; paveikė nacizmo
ideologija. Aminus Navickas
Anų, Anus, vienas vyriausiųjų šumerų dievų. Vėliau garbino akadai, asirai, babiloniečiai.
Babilonijos dievų panteone buvo svarbiausias kartu su Enliliu ir Ea. Dangaus kūrėjas,
dievų tėvas, karalių globėjas (todėl A kulto vyriausiuoju žyniu galėjo būti tik šalies
valdovas). Kulto centrai buvo Uruke ir Ašūrc. A simbolis - soste padėta tiara su ragais,
šventasis gyvūnas -jautis. Anų buvo skirtas metų pirmasis mėnuo ir kiekvieno mėnesio
pirmoji diena. A kultas išliko iki Seleukidų laikų ( IV a. p.m.e. pab.). Romualdas
Neimantas
Anubis, senovės egiptiečių požemio, mirusiųjų dievas, kapinių saugotojas, balzamavimo
globėjas. Ozyrio ir Izidės sūnus. A daug vietos skirta T Mirusiųjų knygoje, A lydėdaves
mirusiųjų sielas į Ozyrio teismą ir jas sverdaves ant svarstyklių. Kulto centras - Kasa
(graikų Kynopolis). Šventasis gyvūnas - juodasis šakalas ar šuo. Dažniausiai
vaizduojamas žmogumi su šakalo galva. - III a. p.m.e. A iš dalies pakeitė Ozyris. senovės
graikai tapatino su Hermiu. Pav. Romualdas Neimantas
Anučin Dmitrij (Dmitrijus Anučinas) 1843 m. rugsėjo 8 d. Sankt Peterburgas - 1923 m.
birželio 4 d. Maskva, rusų antropologas, geografas, etnografas, archeologas. Vienas
antropologijos pradininkų Rusijoje. Peterburgo mokslų akademijos narys (1896 m. . 1867
baigė Maskvos universitetą; nuo 1880 jame dėstė antropologiją (įsteigė Antropologijos
muziejų), 1885-1923 Geogr. katedros vedėjas; profesorius (1884 m. . Nuo 1890 Gamtos
mokslo, antropologijos ir etnografijos mėgėjų draugijos prezidentas. Parašė etninės
antropologijos ir antropogenezės (apie Sachalino gyventojus ainus), etnografijos,
pirmykštės archeologijos, regioninės geografijos, mokslų istorijos darbų. Redagavo žrn.:
Ėtnografičeskoe obozrenie (nuo 1889 m. , Zemlevedenie (jo įsteigtą 1894 m. , Russkij
antropologičeskij žumal (nuo 1900 m. . Stasys Vaitekūną!
anuitėtas (vok. Annuitat < lot. annuitas < annuus -metinis): 1. Metinė tam tikro dydžio
pinigų suma, mokama kreditoriui iš jo gautai paskolai dengti (įskaitant palūkanas).
Mokama vieną ar kelis kartus per metus.
2. Fiksuoto dydžio išmoka (kasmetinė renta ar kt. periodinės išmokos, iš vertybinių
popierių reguliariai gaunamas pelnas), mokama tam tikrais laiko intervalais. A gali būti:
terminuotas (mokamas tam tikrą metų skaičių, gali būti perduotas kt. asmeniui) arba iki
gyvos galvos (mokamas iki gavėjo mirties). Genovaitė Adomaitienė
Anujus Žanas f J. Anouilh. anūkas f vaikaitis.
Anuradhapura (sinhalų kalba Anuradhapuraya, Anuratapuram, Anuradapura),
miestas Šri Lankos šiaurėje, prie Kolombo -Madurajaus (Indija) geležinkelis; provincijos
centras. 57 400 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Ryžių, kokospalmių, riešutmedžių auginimo
rajono prekybos centras. Budistų rel. centras. V a. p.m.e.- II a. buvo Sinhalų valstybės
sostinė. ARCHITEKTŪRA. A senoji dalis - Pasaulio paveldo paminklas. Seniausios Šri
Lankos budistų šventyklos: Thuparama (past. 244 p.m.e., daug kartų perstatyta, dab.
vaizdą įgijo po 1862 restauravimo) ir Ruanveli, arba Didžioji stupa (past. II- I a. p.m.e.,
perstatyta XIX a. ). Thuparama (platformos skersmuo 50,2 m, kupolo aukštis 19 m) -
plytų mūro su balto marmuro apdaila pastatas,
Anuradhapura. Ruanveli šventykla
apsuptas 4 kolonų eilėmis; kupole yra maža relikvijų kamera. Ruanveli (aukštis be
smailės 54,6 m) - kupolo pavidalo pastatas, stovintis ant dvipakopės stačiakampės
platformos ir apskrito stilobato; pastatas baigiasi aukso plokštėmis aptaisyta smaile su
kalnų krištolu viršuje. Uolose yra iškaltas Isurumunijos vienuolynas su puošniais
skulptorius reljefais (- III a. p.m.e.); prie įėjimo išliko 1600 akmeninių kolonų, skulptūrų
(1- VIII a. ). Yra miesto sienos ( IV a. ), vartų, tiltų, vandentiekio ( III a. p.m.e.) liekanų.
Pav.
Anus t Anų.
Anusauskas Artūras 1964 m. rugsėjo 26 d. Šiauliai, džiazo pianistas. 1988 baigė Lietuvos
konservatoriją (V. Vitaitės klase). Nuo 1989 dėsto LMA. Tobulinosi džiazo
improvizacijos kursuose Danijoje (1991,1992 m. ir Vokietijoje (1993 m. . Nuo 1983
koncertuoja kaip solistas. 1993-1995 m. vadovavo džiazo kvintetui (A, N. Malūnavičiūtė,
L. Mockūnas, A. Afinogenovas, A. Kazakevičius). 1994-1996 m. gyvavusio kvinteto
Džiazo nublokšti (N. Malūnavičiūtė, V. Labutis, A, L. Šinkarenko, G. Laurinavičius)
klavišininkas. Studentų fort. improvizacijos tarpt, konkurso Vilniuje laureatas (1983 - III,
1984 - II, 1985, 1986-1 vieta) ir meno vadovas (nuo 1989 m. . Tarpt. Leipcigo
improvizacijos konkurso laureatas (1997; specialus prizas už polifoninę improvizaciją). A
kvintetas 1994 Birštono džiazo tarpt, festivalyje laimėjo Didįjį prizą. Su šiais ansambliais
ir solo koncertavo Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje, Švedijoje.
Pav. Jūratė Kučinskaitė
Anusavičius Julius 1825 m. balandžio 24 d. Smilgiai (Bernotavo valsčius - 1907 m.
vasario 26 d. Daniūnai (palaidotas Daumėnuose, abu Pabiržės valsčius ), poetas. Dirbo
matininku. Dalyvavo 1863 sukilime, vadovavo E. Liutkevičiaus būrio padaliniui, vėliau -
savarankiškam būriui. 1864 m. kovo suimtas ir nuteistas 6 m. katorgos. Kalėjo Sibire.
Vėliau buvo tremtyje Tiumenėje, Baikalo apylinkėse, Užkaukazėje. Po 1880 gyveno
Rygoje. apie 1889 grįžo į Daniūnus. Parašė eilėraščių, eiliuotų pasakojimų ir pasakėčių. A
kūrinių pagrindinės temos - 1863 sukilimas, sukilėlių didvyriškumas, jų dramatiškas
likimas, sunki tremtinio buitis ir nostalgiški išgyvenimai (Pavasaris 1863 metų), tėvynės
gamta (Upe tėvynės, Tatula miela), idiliška kaimo kasdienybė (Viena pavasario diena). A
kūryboje yra vals tiečių buities detaliu, lyriškų peizažų; ji daugiausia aprašomojo
pobūdžio, vertinga kaip autentiškas liudijimas. Išvertė A. Mickevičiaus, V. Sirokomlės
kūrinių. R: Viena pavasario diena Vilnius 1980. Regina Mikšytė
Anuszkiewicz Richard (Ričardas Anuškėvičius) 1930 m. gegužės 23 d. Erie
(Pensilvanijos valstija), JAV tapytojas, grafikas. Lenkų kilmės. Studijavo Clevelando
dailės institute, vėliau - Yale'io universitete (pas J. Albersą). Vienas žymiausių opdailės
kūrėjų JAV. Kuria abstrakčias geom. kompozicijas; svarbiausios raiškos priemonės -
spalva bei racionalus ritmas (Vanduo nuo uolos 1961-62 m. . Surengė (nuo 1960 m. daug
individualių parodų JAV, Europos galerijose ir muziejuose; ypač buvo populiarus 7
dešimtmetyje. Helmutas Šahasničim
Anusauskas Arvydas 1963 m. rugsėjo 29 d. Vilnius, istorikas. Dr. (hum.m., 1995 m. .
1989 baigė VU. 1989-2000 dirbo Lietuvos ist. institutc. Nuo 1996 dėsto VPU; docentas
(2000 m. . Nuo 1997 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
departamento direktorius. Nuo 1997 žurnalo Genocidas ir rezistencija moksl. redaktorius.
Tiria Lietuvos slaptųjų tarnybų, KGB veiklos Lietuvoje ir lietuvių tautos sov. genocido
istoriją. Monografijos: Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940 metais (1993 m. , Lietuvių
tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais (1996 m. . Pav.
Anuškėvičius Jonas 1947 m. lapkričio 23 d. Kaunas, architektas. 1965-1970 m. mokėsi
KPI. 1970-1978 m. dirbo Miestų statybos, 1978-1990 m. Komunalinio ūkio projektavimo
institutuose (grupės vadovas, projektų vyr. architektas). 1990 įkūrė projektavimo įmone
Firma A (nuo 1997 Archijonas). Nuo 1994 dėsto VGTU, nuo 1997 Archit. grafikos
katedros vedėjas, nuo 1999 dar ir architektūros instituto direktorius; profesorius (2000
m. . Svarbiausi projektai: VP1 (dab. VPU) priestatų kompleksas (su archit. J. Kriukeliu,
1978 m. , Vilniaus oro uosto viešbutis Skrydis (1978 m. . Parengė Vilniaus senamiesčiolS
ir 16 kvartalų (su archit. A. Norkūnu ir A. Šarausku, 1987 m. , Sv. Jono kongregacijos
vienuolyno Vilniuje (su archit. E. Purliu, L. Rakšnyte, 2000 m. rekonstrukcijos projektus.
Tarpt, konkurso Rovaniemi (Suomija) laureatas (1984 m. . Pav.
Anužis Vytautas 1956 m. gegužės 10 d. Panevėžys, teatro aktorius. 1974 baigė Panevėžio
dramos teatro J. Miltinio studiją,
1978 - B. Ščiukino aukštąją teatro mokyklą Maskvoje. Nuo 1978 Klaipėdos dramos teatro
aktorius; dėstė KU. Svarb. vaidmenys: Napoleonas (F. Brucknerio Napoleonas Pirmasis
1985 m. , Džo (W. Saroyano Geriausias gyvenimo laikas 1994 m. , Liusjenas (J.
Anouilh'aus Romeo ir Žaneta 1995 m. , Ponas Martenas (E. lonesco Plikagalvį dainininkė
1995 m. , Heraklis (E Diirrenmatto Penktasis Heraklio žygdarbis ir Augėjo tvartai 1996
m. , Garsenas (J. P. Sartre'o Už uždarų durų 1997 m. , Šėmas (P. Ustinovo Fotofinišas
1998 m. , Alfredas (M. Santanelli Karalienė motina 1999 m. . A vaidybai būdinga
ekspresija, ryškūs charakteriai. Stefanija Zaikauskaitė
Anvari Ali Auchad ad Din Muchammad ("Ali Awhad ad-Dln Muhammad Anvari, Ali
Auchadas ad Dinas Muchamadas Anvari), Enveri apie 1126 Abivard (Chorasanas) tapie
1170 Balch (Afganistanas), persų poetas. Vienas žymiausių panegirikų kūrėjų persų
literatūroje. Studijavo filosofiją, mediciną ir astrologiją. Didesniąją gyvenimo dalį
praleido Merve; buvo sultono Sandjaro rūmų poetas. Parašė kasidų valdovo garbei. Joms
būdinga rafinuotas stilius, vaizdingi gamtos aprašymai, netikėti palyginimai. Sukūrė
satyrų, kuriose kritikavo netvarką, pataikavimą, aistras. Vėliau parašė pam - 1etą prieš
kasidas. Mirė būdamas dervišas. Algimantą Litviniu
d'Anville Jean-Baptiste (Žanas Batistas d'Anvilis), Bourguignon d'Anville 1697 m. liepos
11 Paryžius - 1782 m. sausio 28 d. ten pat, prancūzų geografas ir kartografas. Paryžiaus
mokslų akademijos narys (1773 m. . Svarbiausi darbai: Naujasis Kinijos Atlasas (Nouvel
Atlas dc la Chine 1737 m. , Senovės geografija (Gėographie ancienne 1768 m. , Pasaulio
Atlasas (Alias gėnėral 1736-1787 m. . A surinko 10 500 žemėlapių kolekciją, kurią 1779
įsigijo Prancūzijos karališkoji biblioteka. Stasys Vaitekūnas
Anwar Chairil (Chairilis Anvaras) 1922 m. liepos 22 d. Medan - 1949 m. balandžio 28 d.
Džakarta, Indonezijos poetas. Lit. grupės 45 karta (Angkatan 45 m. vadovas. 1946 su kt.
įkūrė draugiją Arena. Moderniosios Indonezijos poezijos pradininkas. Kūryboje žymu oi.
poetų ekspresionistų įtaka. Eilėraščiuose (rink. Griaustinis ir dulkės, Pasakojimai Dien
Tamaelai; abu 1949 m. vyrauja nacionalinio išsivadavimo motyvai, ryšku tradicinių
vertybių ir naujovių susidūrimas, tragiškos intonacijos. A lyrika turėjo įtakos Indonezijos
poezijos ir kalbos raidai.
ANZAC (Australian and New Zealand Army Corps), Australijos ir Naujosios Zelandijos
armijos korpusas, Australijos ir N. Zelandijos kar. junginys per Pirmąjį pasaulinį karą ,
priklausęs Didžiosios Britanijos kariuomenei. Pasižymėjo 1915 m. balandžio Dardanelų
operacijoje, kurios metu išsilaipino Gelibolu pusiasalyje. 1916 A pėstininkai kovėsi
Prancūzijoje, kavalerija - Art. Rytuose. 1917 išformuotas.
Anzali tBandari Anzali.
Anzelmas Kenterberietis (Anselm of Canterbury) 1033 Aosta ( Šiaurės vakarų Italija) -
1109 m. balandžio 21 d. Canterbury,filosofas, teologas, ankstyvosios scholastikos
pagrindėjas. Šventasis (1163 m. . Nuo 1078 Beco (Normandija) benediktinų vienuolyno
abatas. Nuo 1093 Canterbury arkivyskupas. A gynė Anglų katalikų bažnyčios teises bei
laisves, stengėsi reformuoti vienuolių ir dvasininkų gyvenimą. Pasi sakė prieš tuometinį
racionalizmą, nominalizmą ir kraštutinį realizmą, polemikoje apie universalijas gynė
nuosaikų realizmą. Tikėjimą laikė pradine mąstymo sąlyga ir kartu galutiniu supratimu:
tikiu tam, kad suprasčiau. Jo teiginys tikėjimas ieško supratimo išreiškė pagrindinę
scholastinės filosofijos mintį. A teigė, kad pirmenybė turi būti teikiama tikėjimui, tačiau
jis gali būti racionaliai pagrįstas. A idėjos išdėstytos veikaluose: Monologionas (1077 m. ,
Proslogionas (1078, lietuvių 1996 m. , Kodėl Dievas žmogus (Cur Deus homo 1099 m. ,
Apie valios laisvę (De libertate arbitrii), Apie tiesą (De veritate), Apie gramatiką (De
grammatico). Proslogione išplėtojo vad. ontologinį Dievo buvimo įrodymą, remdamasis
pačia Dievo, kaip tobuliausios būtybės, sąvoka. A koncepcija turėjo įtakos augustinizmo
raidai. Dalius Jankus
Anzengruber Ludwig (Liudvigas Ancengruberis), slap. LudwigGruber 1839 m. lapkričio
29 d. Viena - 1889 m. gruodžio 10 d. ten pat, austrų rašytojas. 1860-1868 m. vaidino įv.
teatruose ir klajojančiose trupėse. Pažiūros artimos L. Feuerbacho filosofijai. Po pjesės
Kirchfeldo klebonas (Der Pfarrer von Kirchfeld 1871 m. pasisekimo tapo laisvuoju
menininku. Pirmasis austrų literatūroje realistiškai vaizdavo valstietį, kėlė kaimo sočiai,
problemas, pasisakė už liaudies švietimą. Dramos Kaimietis - melagingas liudytojas (Der
Meineidbauer 1871 m. , Neraštingieji (Die Kreuzelschreiber 1872 m. tęsė Vienos liaudies
teatro (J. N. Nestroy, F. J. Raimundo) tradiciją. Tragedijoje Ketvirtasis įsakymas (Das
vierte Gebot 1878 m. parodytas didmiesčio gyvenimas, yra natūralizmo apraiškų. Ypač
reikšmingi kaimo moralinės ir sočiai, problematikos rom. Gėdos dėmė (Schandtleck 1877
m. ir Šternšteinhofas (Sternsteinhof 2 t. 1885 m. . A kūrinių paskelbta lietuvių kalba.
Ramintu (Jamziukaitė
Anzilotti Dionisio (Dionisijus Ancilotis) 1869 m. vasario 20 d. Pėsčia - 1950 m. rugpjūčio
23 d. ten pat, italų teisininkas, diplomatas. Vienas tarpt, teisės pozityvinės mokyklos
pradininkų. 1911-37 Romos, Palermo, Bolonijos universitetų profesorius. Italijos tarpt,
lyginamosios teisėtyros akademijos narys. Nuo 1916 Nuolatinių trečiųjų teismo rūmų
teisėjas. 1921-22 Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas. 1921-39
Nuolatinių tarpt, teisingumo rūmų Hagoje teisėjas, 1928-30 jų pirmininkas. Žurnalo
Rivista di diritto internazionale steigėjas (1906 m. . Parašė teisės filosofijos, tarpt,
viešosios ir privatinės teisės darbų, kuriuose nagrinėjo teisinius, politinius ir moralinius
tarpt, santykių aspektus.
Anzio (Ancijus), miestas Italijoje, Lacijaus srityje, prie Tirėnų j., į pietus nuo Romos. 43
200 gyv. (2001 m. . Prekybos, žvejybos ir jachtų uostas. Žuvų apdirbimo, chem. pramonė.
Pajūrio kurortas. Romėnų uosto ir teatro liekanos, imp. Nerono vila (joje rasta vertingų
meno kūrinių, iš jų - senovės graikų Apolono skulptūra). Pasak legendos, A įkurtas
Odisėjo sūnaus Antėjo. Nuo V a. p.m.e. - volskų tvirtovė, 338 p.m.e. užimta romėnų (lot.
Antium). Romos imperatorių Kaligulos ir Nerono gimimo vieta. 59 po Kr. Neronas įkūrė
uostą. Dėl arabų antpuolių viduramžiais A smuko. 1698 pastačius naują uostą atgijo kaip
kurortas ir prekybos centras. 1944 m. sausio - gegužės mėn. prie A išsilaipinus Didžiosios
Britanijos ir JAV desantui vyko smarkūs mūšiai su vokiečių kariuomene, užtverusia
Sąjungininkams kelią iš pietų Italijos į Romą.
Anzobo perėja, kalnų perėja Tadžikijoje, Gisaro Alajuje, Gisaro klng. viduryje, tarp
Jagnobo ir Varzobo upių slėnių. Aukštis 3372 m. Eina Taškento -Dušanbės plentas.
ANZUK (Australia, New Zealand, and United Kingdom), regioninė kar. polit. sąjunga. Ik.
1971. A nariai - Didžioji Britanija, N. Zelandija, Australija, Malaizija ir Singapūras.
Pavadinimas sudarytas iš A svarb. valstybių pirmųjų raidžių. Tikslas - Malaizijos ir
Singapūro kolektyvinė gynyba nuo išorės priešų. Aukšč. organas - Gynybos klausimų
konsultacinė taryba (sudaro A šalių gynybos ministrai). Nuolatinės būstinės nėra. Turi
jungtinį D. Britanijos, Australijos ir N. Zelandijos ginkluotųjų pajėgų kontingentą,
jungtinę Malaizijos ir Singapūro priešlėktuvinės apsaugos sistema. Vykdo bendrus kar.
manevrus; bendradarbiauja su ANZUS.
ANZUS (Australia, New Zealand, and the United States), Australijos, N. Zelandijos ir
JAV gynybinė sąjunga. Jk. 1951 m. rugsėjo 1 d. San Francisco (JAV). Štabo ar centro
neturi. Taryba (užsienio reikalų ministrai arba jų atstovai) kasmet rinkdavosi Kanberoje,
Velingtone arba Vašingtone ir aptardavo šalių saugumo klausimus, tarp jų susijusius su
SSRS aktyvumu Azijoje ir Ramiojo vandenyno pietuose. N. Zelandija 1985 atsisakė
įsileisti į savo uostus JAV karo laivus, jei šie nepraneš, ar turi branduolinį ginklą. Šalims
nesusitarus A veikla įšaldyta.
anžambemanas (prancūzų enjambemenl < enjamber - peržengti, peršokti), eilėdaros
elementas, Tperkėlimas.
Anžė fAngers.
anžedoras (prancūzų ange d'or- auksinis angelas), Prancūzijos auksinė moneta. Pradėta
kaldinti 1341 valdant Pilypui VI. Iš pradžių masė 7,42 g, 1342 - 5,38 g. Monetos averse -
Šv. Mykolas, laikantis Prancūzijos herbą, reverse - kryžius ir legenda XPC V1NCIT. -
1andrijos kunigaikščio Pilypo 1386 išleisto A (masė 4,8 g) averse Šv. Mykolas, stovintis
tarp dviejų herbinių skydų, reverse kryžius ir legenda - BENEDICTVS QUI VENIT 1N
NOM1NE DOMINI (Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu). Vytautas Smilgevičius
Anželis Andrė TA. Engei.
Anžero Sudžensk (Anžėro Sūdženskas), miestas Rusijoje, Kemerovo sritis, -80 km į
šiaurę nuo Kemerovo, prie Transsibiro geležinkelio. 95 000gyv. (2000 m. . Mašinų,
kasybos įrangos, glžb. konstrukcijų gamyba, chemijos ir farmacijos, stiklo, siuvimo, baldų
pramonė. Prie A kasamos Kuzbaso baseino akmens anglys. A pradėjo kurtis 1897; miesto
teisės nuo 1931. Po Antrojo pasaulinio karo A lageryje kalėjo ir lietuvių. Mindaugas
Pažemys
Anžū (Anjou): 1. Valdovų dinastija (lent. 628 psl.). Kilusi iš Anžu (Prancūzija) grafų.
1131-1186 m. valdė Jeruzalės karalystę, 1154-1399 Angliją (TPlantagenetai), 1268-1282
m. Siciliją, 1282-1435 Neapolį, 1308-1387 m. Vengriją, 1370-1386 m. Lenkiją. Jeruzalės
karaliais A tapo grafui Pulkui vedus Balduino II dukterį. A dinastijos Neapolio atšaka
prasidėjo, kai Prancūzijos karaliaus Liudviko VIII sūnus, Anžu, Meno ir Provanso grafas
Karolis II, popiežiaus re miamas užėmė Sicilijos karalystę; jai suskilus A liko Neapolio
karaliais. Nutrūkus Arpadų vyriškajai linijai, po 7 m. trukusio karo Vengrijos sostą užėmė
iš A dinastijos Neapolio atšakos kilęs Karolis Robertas, Stepono V proanūkis. Sudarius
asmeninę uniją Vengrijos A dinastijos karalius Liudvikas I, paskutiniojo Piasto Kazimiero
I sesers sūnus, tapo Lenkijos karaliumi.
Lent. Anžu (valdymo metai) Jeruzalės karaliai
Pulkas 1131-
1143
Balduinas 1143-
III 1162
Amalrikas 1162-
1174
Balduinas 1174-
IV 1183
1Balduinas 1185-
V 1186

Neapolio (iki 1182 Sicilijos) karaliai

Karolis I 1268-1285
Karolis II 1285-1309
Robertas 1309-1343
Joana I 1343-1382
Karolis III 1382-1386 (1385-
1386 m. ir
Vengrijos)
Vladislov 1386-1414
as I
Joana II 1414-1435
Vengrijos
karaliai
Karolis 1308-1342
Robertas
Liudvikas 1342-1382 (1370-
I 1382 m. ir
Lenkijos)
Marija 1382-1385 ir
1386-1387
Karolis III 1385-1387
Lenkijos
karaliai
Liudvikas 1370-1382
I
Jadvyga 1384-1386
2. Ist. sritis Prancūzijos Šiaurės vakaruose. Beveik sutampa su Meno ir Luaros
departamentu. Didžiausias miestas - Angers. l tūkstantmečio pr. srityje gyveno galų gentis
andegavai. Nuo 870 grafystė. 1154 A grafas tapo Anglijos karaliumi Henriku II, A -
Anglijos valda. 1204 m. Pilypas II Augustas prijungė A prie Prancūzijos. 1297-1328 ir
nuo 1360 kunigaikštystė. 1480 Liudvikas XI prijungė A prie karaliaus domeno. XVII a.
-1790 Prancūzijos provincija.
Anžuanas fAnjouan.
Anžū salos (ostrova Anžu) yra Arktyje, tarp Laptevų ir R. Sibiro jūrų; N. Sibiro salyno
didžiausia salų grupė. Priklauso Rusijai (Jakutijos AR). Bendras plotas apie 29 000 km2.
Didž. salos: Kotelnyj (11 700 km2 m. , N. Sibiro (6200 km2 m. , Fadejevo (5300 km2 m. .
Dažniausias paviršiaus aukštis 60-80 m, didžiausias 374 m (Kotelnyj s.). Tarp Kotelnyj ir
Fadejevo salų yra jūros apsemiama sala - Bungės Žemė. Arktinė tundra.
aoidas (graikų aoidos), senovės graikų dainius. Pritardamas forminge (styginiu
instrumentu) giedodavo švenčių giesmes, laidotuvių raudas, apdainuodavo dievų ir herojų
žygius. Nuo T rapsodo skyrėsi tuo, kad atlikdavo ne kitų, o savo kūrinius. Dalia Dilytė
Aomen (Aomėnas) fMacao.
Aomori (Aomoris), miestas Japonijoje, Honsiu s. šiaurėje, prie Mucu įlankos ; prefektūros
centras. 294 200 gyv. (2001 m. . Žvejybos ir prekybos uostas (nuo 1624 m. . Oro uostas.
Žuvų konservų, mašinų gamyba, medžio apdirbimas, tekstilės pramonė. geležinkelio kelto
į Hokaido s. reikšmė sumažėjo 1985 įrengus povandeninį Seikano geležinkelio tunelį.
aoristas (graikų aoristos - neapibrėžtas), ide. veiksmažodžio senovinė asmenuojamųjų
formų grupė, reiškusi trumpą užbaigtą praeities veiksmą. A rekonstruojamas remiantis
daugiausia senovės indų, senovės gr., senovės bažn. slavų kalbų duomenimis. A pradėjo
nykti dar prieš atskirų kalbų grupių išsiskyrimą; baltų kalbose jis nėra paliudytas.
Vytautas Ambrazas
aorta (aorta < graikų aortė), žmogaus, stuburinių ir kai kurių bestuburių gyvūnų
(moliuskų, nariuotakojų) pagr. arterija. Žmogaus ir žinduolių A prasideda iš širdies kair.
skilvelio praplatėjimu - A stormeniu, kuriame yra 3 ančiai (išsigaubimai). Iš dešinysis ir
kair. ančių prasideda vainikinės širdies arterijos. Prasidėjusi A kyla aukštyn (ši atkarpa
vadinama kylančiąja A), pasuka lanku į kairę ir į užpakalinę kūno dalį (vadinamasis A
lankas), po to leidžiasi pagal stuburą žemyn (nusileidžiančioj! A, kuri iki diafragmos
vadinama krūtinės A, žemiau - pilvine A) ir suskyla į 2 bendrąsias klubo arterijas. Nuo A
atsišakoja magistralinės arterijos, kuriomis (arba jų atšakomis) arterinis kraujas teka į įv.
organus (smegenis, širdį, žarnyną, inkstus, galūnes).
Žuvų pilvine A kraujas teka į žiaunas, ten atsišakoja 4-6 poriniai žiauniniai A lankai, iš jų
kraujas suteka į porinę nugarinę A, kuria kraujas nukreipiamas tiek į priekinę, tiek į
užpakalinę kūno dalį. Sausumos stuburinių evoliucijoje išnykus žiaunoms ir dviem
pirmiesiems aortos lankams trečiasis lankas tapo vidine miego arterija. Daugumos
stuburinių gyvūnų pilvinė A yra sutrumpėjusi ir virtusi A kamienu ar tik stormeniu.
Ketvirtas -šeštas A lankai visai ar iš dalies (ketvirtas ir šeštas) redukavosi. Iš ketvirtojo
susiformavo didžiojo kraujo apytakos rato dešinysis ir kairysis A lankai, o iš šeštojo -
plautinis kamienas ir plautinės arterijos. Varliagyviams ir ropliams būdingos porinės
nugarinės aortos. Paukščių nusileidžiančioj! A kilusi iš dešiniosios, žinduolių - iš
kairiosios nugarinės aortos. Pav. Dainius Haroldas Pauža, Janina Tutkuvienė
Aosta, miestas Italijos Šiaurės vakaruose, V. Alpėse, Dora Baltea upės (Po kairysis
intakas) slėnyje; Aostos Slėnio auton. srities centras. 34 800 gyv. (2001 m. . Iš A per D.
Šen Bernaro ir M. Šen Bernaro perėjas eina plentai į Šveicariją ir Prancūziją. Juodoji
metalurgija, metalo apdirbimas, chemijos, tekstilės, maisto (sūrių, vyno) pramonė.
Turizmas. Žiemos sportas. Muziejus. Išliko Romos valdymo laikų stačiakampio plano
miesto dalis, miesto siena su 2 vartais, tiltas, forumas, amfiteatras, imp. Augusto
šventykla ir triumfo arka. Romaninė katedra (perstatyta XV- XVI a. , XIX a. perdirbtas
fasadas) su lobynu ir XII a. grindų mozaika, Šv. Petro bažnyčia (12- XV a. ) su romanine
arkada ir gotikiniu choru, kitos bažnyčios ir rūmai (12- XVIII a. ). Prie A yra dvi
viduramžių pilys. Miestas pradėjo kurtis 25 p.m.e. (tada vadintas Augusta Pretorija). Nuo
451 - vyskupijos centras.
Aostos Slėnis (Valle d'Aosta), ist. ir auton. sritis Italijos Šiaurės vakaruose, V. Alpėse,
Prancūzijos ir Šveicarijos pasienyje. Auton. srities plotas 3264 km2 (mažiausia Itali jos
sritis). 122 500 gyv. (2001 m. . Centras - Aosta. Gyventojai kalba it., prancūzų kalbomis,
Šiaurės rytuose - vokiečių kalbos tarme. A Šiaurės vakaruose yra Monblano kalnų
masyvas su aukščiausia Alpių viršūne Monblanu (4807 m; Prancūzijos pasienyje). A
šiaurę ir Šiaurės rytus užima Peninų Alpės (aukšč. viršūnė - Dufouro kalba, 4634 m,
Monte Rosos kalnų masyve). Vakaruose ir pietuose - Grajaus Alpės (Gran Paradiso kalba,
4061 m). A viduryje - gilus Dora Baltea upės slėnis. Gran Paradiso nacionalinis parkas. A
- viena ekonomiškai stipriausių Italijos sričių. Daug hidroelektrinių. Kasama geležies
rūda. Juodoji metalurgija (elektroterminiu būdu lydomas plienas), metalo apdirbimas,
mašinų gamyba, chemijos, tekstilės, medžio apdirbimo, maisto (sūrių, vyno) pramonė.
Slėniuose auginama rugiai, kukurūzai, bulvės, vaismedžiai, vynmedžiai. Alpinėse pievose
ganomi galvijai, avys. Turizmas (ypač žiemos) - ūkio svarb. šaka. Kalnų slidinėjimo
centrai ir kurortai: Courmayeuras, Gressoney, Breuil-Cervinia. Per A eina keliai į
Prancūziją (Monblano tuneliu, M. Šen Bernaro perėja) ir Šveicariją (D. Šen Bernaro
perėja). Petras Lingė, Džiugas Pagojus ISTORIJA. Dab. A teritorijoje gyvenusius salasus
(keltų - ligūrų kilmės gentį) 25 p.m.e. nukariavo romėnai. V a. žlugus V. Romos imperijai
A tapo Burgundijos ir Frankų karalysčių dalimi. XI a. atiteko Savojiečių dinastijai (1720-
1861 valdė Sardinijos, 1861-1946 Italijos karalystes), 1191 A suteikta savivalda. Nuo
1927 Italijos provincija, nuo 1945 auton. sritis (išskyrus Turino provincijai atitekusią p.
dalį).
AP, JAV informacijos agentūra T Associated Press.
apačiai (Apache), Šiaurės Amerikos indėnų genčių grupė -meskarelai, chikarilai, lipanai
ir kitos. Gyvena JAV N. Meksikos ir Arizonos valstijų rezervacijose (-11 000 žm.). Kalba
priklauso atapaskų kalbų p. grupei. Tikintieji -krikščionys, yra sinkretinių kultų
išpažinėjų. Verčiasi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Protėvynė - Mackenzie upės baseinas
Kanados šiaurėje. XIV a. pab. atsikėlė į Didžiųjų lygumų pietvakarius. Klajokliai
daugiausia vertėsi medžiokle, kai kurie - žemdirbyste. XVII- XVIII a. kariavo su ispanais,
XVIII- XIX a. su indėnais komančiais ir buvo išstumti iš prerijų p. juostos. 1848 N.
Meksikai, kur gyveno dauguma A, atitekus JAV atkakliai priešinosi baltiesiems ir iki
1887 buvo perkelti į rezervacijas. A - aktyvūs JAV indėnų teisių gynėjai. Arvydas
Pacevičius
Apalachicola (Apalačikola), upė JAV pietryčiuose. Susidaro iš susiliejusių Chattahoochee
ir - 1into upių (abi prasideda Apalačų kalnuose). Ilgis nuo Chattahoochee versmių 843
km. Baseino plotas 50 700 km2. Įteka į Apalachicolos įlanką (Meksikos įlankos dalis).
Didžiausias intakas - Chipola (dešinysis). Laivuojama. Prie Chattahoochee ir - 1into
santakos yra indėnų seminolų rezervacija.
Apalačų akmens anglių baseinas yra JAV (Alabamos, Kentukio, Virdžinijos, V.
Virdžinijos, Ohajo, Merilando ir Pensilvanijos valstijų teritorijose). Ištįsęs apie 1200 km
išilgai Apalačų kalnų p. šlaito. Vienas didžiausių pasaulyje. Plotas apie 180 tūkst. km2.
Prognoziniai ištekliai (iki 900 m gylio) apie 1600 mlrd. t; išžvalgyti ištekliai (iki 305 m)
apie 102 mlrd. t. Akmens anglys slūgso karbono ir permo
sistemos uolienose 1-4 m storio sluoksniais. Kasama (atviruoju būdu ir šachtose)
antracitas, bituminės ir subbinstitutuminės anglys. Baseine yra daugiau, kaip 300 gavybos
rajonų. 65% iškasamų anglių sunaudojama elektrinėse. Eksportuojama į Kanadą, Japoniją,
Europą. A pradėtas eksploatuoti 1800 Ohajo valstijoje. Antanas Brazauskas
Apalačų kalnai (Appalachian Mountains, Appalachians), kalnų sistema Šiaurės Amerikos
rytuose, JAV ir Kanadoje. Sudaro 300-500 km pločio kalnagūbrių, slėnių, plokščiakalnių
ir plynaukščių juostą, ištįsusią 2600 km iš pietvakarių į Šiaurės rytus nuo 33° iki 49°
Šiaurės pi. Vyraujantis aukštis 1300-1600 m. Aukšč. viršukalnė - Mitchellio kalba (2037
m). A susidarė vykstant kaledoninei ir hercininei kalnodarai. Juroje, kreidoje ir paleogene
kalnai buvo denuduojami, neogene ir kvartere, nykstant skliautiniam kilimui, jie
atjaunėjo. Teritorija buvo smarkiai suskaidyta, susidarė dabartinis reljefas. A yra
raukšlinės luistinės ir luistinės struktūros. Mohawko ir Hudsono (piečiau Albany) slėniai
dalija A į 2 dalis: Šiaurės ir pietų (schema 630 psl.). Šiaurės A neaukšti, didelę jų dalį
sudaro kalvotas plokščiakalnis (400-600 m aukščio). Kai kur yra iškilusių pavienių kalnų
masyvų. Šiaurės A susidarę iš gneisų, kristalinių skalūnų, granitų ir kitų vulkaninių,
metamorfinių ir magminių uolienų. Dabartinis Šiaurės A reljefas susidarė mezozojaus
pabaigoje ir kainozojuje teritorijai lėtai kylant. Iškilo raukšliniai luistiniai kalnagūbriai:
Žalieji kalnai (didžiausias aukštis 1339 m), Baltieji kalnai (1917 m). Iškilusioje Kanados
skydo dalyje susidarė Adirondacko luistinis kalnų masyvas (1628 m). Kalnagūbrius ir
kalnų masyvus skiria išilginiai tektoniniai eroziniai slėniai, daubos. Didesniaisiais slėniais
teka Hudsono, Konektikuto upės, dauboje susidaręs Champlaino ežeras
Morfoskulptūrinės reljefo formos - glacialinės: kalnų viršūnės apvalios, kai kur yra karų,
troginių slėnių; žemesnės vietos, ypač Atlanto pakrantė, - kalvotos, jas dengia ledyninės
nuogulos.
Pietų A sudėtingesni. Jų teritorijoje ryškios 3 struktūrinės juostos: labai dislokuota,
menkai dislokuota ir platforminė. Pietų A r. dalis - didelių dislokacijų juosta. Ji susidarė
devono pradžioje kaledoninės kalnodaros metu iš viršutinio prekambro granitų, gneisų,
apatinio ir vidurinio paleozojaus labai metamorfizuotų nuosėdinių ir vulkaninių uolienų
( Šiaurės A tąsa). Dėl nevienodo intensyvumo tektoninių judesių, vykusių mezozojaus
pabaigoje ir kainozojuje, susidarė 2 tipų reljefas. Mažiau iškilusioje rytinėje dalyje yra į
rytus nuolaidi Piedmonto priekalnių plynaukštė (150-400 m aukščio), labiau iškilusioje
dalyje - stačių šlaitų, aštrių keterų, kupolo pavidalo viršūnėmis Mėlynieji kalnai (iki 2037
m aukščio). į vakarus nuo jų yra menkų dislokacijų juosta, kuri raukšlėjosi ankstyvojo
karbono pabaigoje hercininės kalnodaros metu. Ji susidariusi iš menkai metamorfizuotų
nuosėdinių uolienų. Paviršius - kalnagūbriai (iki 1500 m aukščio) ir platūs eroziniai
slėniai (Didysis slėnis). Šiai A daliai būdingas inversinis reljefas, vadinamas apalačiniu,
susidarė nevienodos litologinės sudėties teritorijoje vykstant intensyviai upių erozijai
(kalnagūbrių vietoje įsirėžė slėniai, o jų vietoje atsirado kalnagūbriai). Dar toliau į vakarus
yra platforminės struktūros juosta. Ją sudaro Šiaurės Ameri kos platformos priekalnių
įlinkis - Apalačų plynaukštės r. dalis (Cumberlando ir Allegheny plynaukštės). Paviršiuje
daug gilių tarpeklių, yra karstinių reljefo formų. Aukštai iškilęs plynaukštės r. pakraštys
kai kur labai suskaidytas, primena kalnų reljefą.
Apalačų kalnuose gausu naudingųjų iškasenų: akmens anglių, geležies, švino, cinko,
mangano rūdų, sidabro, asbesto, naftos, gamtinių dujų. Klimatas šiaurėje vidutinių
platumų, vėsus, drėgnas (per metus iškrinta 800-1300 mm kritulių), pietuose -drėgnas
subtropinis (1000-1500 mm kritulių). Iš A teka daug upių: Konektikutas, Hudsonas,
Delaveras, Susquehanna, Potomacas, Savana - į Atlantą; Ohajas ir jo intakas Tenesis - į
Misisipę. Upės vandeningos, slenkstėtos, jose yra krioklių. Kalnų šlaitai A šiaurinės
dalyje apaugę spygliuočių ir mišriaisiais miškais; dirvožemiai jauriniai
irvelėniniaijauriniai. į pietus nuo 41° Šiaurės pi. iki 1000 m aukščio auga plačialapių
miškai (juose daug medžių rūšių, yra endeminių ir reliktinių). Aukščiau kaip 1000 m
pasitaiko spygliuočių, kurie nuo 1500 m aukščio sudaro spygliuočių miškus. Miškai labai
iškirsti. Aukštose kalnų viršukalnėse - subalpinės pievos. Dirvožemiai kalnų miškų
rudieji, slėniuose -velėniniai karbonatiniai. Veisiasi virgininiai elniai, Virginijos
oposumai, baribalai, usūriniai šunys, lūšys, dryžėtieji skunkai. Turizmas. Vandens, slidžių
sportas. Medžioklė. Nacionaliniai parkai : Grcat Smoky kalnagūbrio (jk. 1930 m. ,
Shcnandoah (jk. 1935 m. . Elena Stankūnienė
Apalačų plynaukštė (Appalachian Plateau) yra JAV rytuose, Apalačų kalnų v. ir
pietvakarių priekalniuose. Susideda iš T Allegheny plynaukštės (šiaurėje) ir T
Cumberlando plynaukštės (pietuose).
apalpimas, staigus, trumpas sąmonės netekimas dėl laikino smegenų kraujotakos
nepakankamumo. Apalpti galima dėl stipraus skausmo, išgąsčio ar kt. psichinės traumos,
tvankioje patalpoje, staiga sumažėjus kraujospūdžiui (staiga atsikėlus iš horizontalios
padėties, nukraujavus, sutrikus širdies ritmui), dėl laikinų smegenų kraujotakos sutrikimų.
Dažniau alpsta jautrios nervų sistemos žmonės. Pasidaro silpna, tamsu akyse, išpila šaltas
prakaitas, žmogus išblykšta, jam spengia ausyse, svaigsta galva. Po to žmogus netenka
sąmonės ir krinta. Arterinis kraujospūdis sumažėja, pulsas susilpnėja ar išnyksta, sutrinka
kvėpavimas, atsipalaiduoja raumenys, vyzdžių reakcija į šviesą susilpnėja ar išnyksta. A
trunka nuo keliolikos sekundžių iki kelių minučių. Apalpusiajam reikia tuoj pat suteikti
pagalbą. Paguldomas galvą nuleidžiant žemyn (dėl to į smegenis patenka daugiau kraujo),
atsegami kaklą veržiantys drabužiai, veidas šlakstomas šaltu vandeniu, duodama uostyti
amoniako. Joana Šinkūnienė
Apanavičius Algimantas 1935 m. rugpjūčio 15 d. Kybartai, kompozitorius. G.
Apanavičiūtės brolis. 1961 baigė Lietuvos konservatoriją (A. Dvarionienės fortepijono
klase). Nuo 1960 Lietuvos TV garso režisierius (1967-1983 m. ir 1988-1998 m. vyr. garso
režisierius). Nuo 1994 dėsto LMA, nuo 1996 Kino ir televizijos katedros garso režisierių
kurso vadovas. 1963-2001 sukūrė muziką apie 150 Lietuvos kino studijos ir Lietuvos TV
filmų, spektaklių, tarp jų meniniams (Niekas nenorėjo mirti, Maža išpažintis, Sodybų
tuštėjimo metas, Vėjas rugiuose) ir dokumentiniams (Šimtamečių godos, Hommo esse, Ir
aš nieko pakeist negaliu) filmams, TV meniniams (Mirtis ir vyšnios medis, Tadas Blinda,
Žalčio karūna, Valdžia) ir dokumentiniams (ciklui apie Lietuvos partizanus, tarp jų - Ket\-
irtasis prezidentas) filmams. Pav. Adeodatas Tauragis
Apanavičius Martynas 1929 m. gegužės 7 d. Rusiai (Žaslių valsčius ) - 1982 m. rugsėjo
28 d. Abromiškės (Trakų rj.), teisininkas. Teisės mokslų kandidatas (1967 m. . 1955
baigė VU, dirbo prokuroru, advokatu. Nuo 1960 dėstė VU, Baudž. teisės ir proceso
katedros vedėjas (1971-1981 m. ;doc. (1970 m. .Pagr.darbai: Tarybinė baudžiamoji teisė
(su kt., 2 d. 1972-1974 m. , Atsakomybė už pareiginius nusikaltimus (1973 m. , LTSR
baudžiamojo kodekso komentaras (sukt., 1974 m. , Nusikalstamas asmeninio piliečių turto
gavimas, sunaikinimas, sužalojimas (1978 m. , Nusikaltimo kvalifikavimo teoriniai
pagrindai (d. l 1980 m. , Nusikaltimų kvalifikavimo procesas ir jiį atribojimas (abu su V.
Pavilioniu, 1983 m. . Pav. Petras VladasDanisaičiiis
Apanavičius Romualdas 1947 m. gruodžio 1 d. Vingytė (Aukštosios Panemunės valsčius ,
Kauno apskritis), etnomuzikologas, birbynininkas. Habil.dr. (hum., 1994 m. . 1970 baigė
Lietuvos konservatoriją (P. Tamošaičio birbynės klasę), 1980-Kijevo konservatorijos
asistentūrą stažuote. Nuo 1970 dėsto LMA, nuo 1992 ir VDU, nuo 1997 šio universiteto
Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjas, nuo 1998 ir Hum. mokslų fakulteto
dekanas, nuo 1997 dėsto ir Klaipėdos universitete: profesorius (1995 m. . Lietuvos
mokslo tarybos narys (nuo 1995 m. . Tiria liet., baltų, S. Europos ir kitų pasaulio etninių
grupių muziką, muzikos instrumentus. Knygos: Birbynė ir jos evoliucija (1980 m. ,
Senosios kanklės ir kankliavimus (su kt., 1990 M 994 m. , Lietuvių liaudies muzikos
instrumentai (su M. Baltrėniene, 1991 m. , Baltų etnoinstmmenlologija (1992 m. ,
Socialdemokratai ir Lietuvos valstybingumas 1896-1992 (1993 m. , Etninė muzika:
Teorijos klausimai (2001 m. . Koncertavo užsienyje. Įkūrė Liaudies instrumentų kvartetą
(veikė 1974-1981 m. , Lietuvos RTV liaudies muzikos orkestrą (veikė 1977-1983 m. ir
jiems vadovavo. 1992 Vilniuje įkūrė Etnomuzikos instituta (nuo įkūrimo iki 2000
direktorius). Pav. Rinite Žalalienė
Apanavičiūtė Gražina 194 (1 m. balandžio 5 d. Kybartai, dainininkė (sopranas). A.
Apanavičiaus sesuo. 1969 baigė Lietuvos konservatoriją (S. Vaidžiūnaitės ir A.
Staskevičiūtės mokinė), 1986-1991 m. joje dėstė. 1968-1991 m. Lietuvos OBT solistė.
Nuo 1991 gyvena JAV, surengė kelis solinius koncertus. Vaidmenys: Aida, Elžbieta (G.
Verdi Aida, Don Karlas), Grafienė (W. A. Mozarlo Figaro vedybos), Santa (R. Wagnerio
Skrajojantis olandas), Eglė (V. Klovos Pilėnai), Katrytė (J. Juzeliūno Sukilėliai), Valdovė
(V. Barkausko Legenda apie meilę). Surengė kamerinės muzikos koncertų. Koncertavo
užsienyje. Pav. Vaclovas Juodpusis
apanažas (prancūzų apanage < lot. apanagium - aprūpinimas), Prancūzijos (iki 1832 m. ir
kai kurių kitų Europos monarchijų karaliaus domeno dalis, skiriama nekarūnuotiems
karaliaus šeimos asmenims.
Aparao Gurazada Venkata T G. V. Apparao.
aparatas (lot. apparatus - įrenginys): 1. Prietaisas, mechanizmas.
2. Žmogaus, gyvūno ar augalo vienos kurios nors paskirties organų visuma.
3. Didelės įstaigos, organizacijos reikalus tvarkančių darbuotojų visuma.
aparėlė (prancūzų appareil- prietaisas, įtaisas): 1. Nuožulni iškasa apkaso ar priedangos
šlaite pabūklui, minosvaidžiui įvežti, tankui, automobiliui, artilerijos vilkikui įvažiuoti.
Pav.
2. Nuožulnus pylimas mašinoms įvažiuoti į vagonus, laivus.
aparsėrija (isp. aparceria < lot. paniarius - nuomininkas, dalininkas), Ispanijoje ir Lot.
Amerikoje dirbamosios žemės, ganyklų nuomojimas už dalį gaunamos produkcijos.
a part (prancūzų į šalį, pats sau), personažo replikos, monologai, žodžiai, sakomi pačiam
sau ar publikai. Kiti personažai scenoje A tarsi negirdi. A aiškina įvykius scenoje, padeda
publikai susidaryti tikrąją nuomonę (A sakantis personažas niekada nemeluoja). A dažnai
lydi tam tikri, išsiskiriantys iš konteksto, kartais stabdantys veiksmą, aktoriaus veiksmai -
aktorius žiūri į salę, nueina i scenos šalį, keičia balso intonaciją. A padeda kurti komiškas
situacijas. Auksė Kapočiūlė
apartamentas (prancūzų apparlcment - butas, patalpa), dažniausiai reprezentaciniu patalpų
grupė, skirta vienam asmeniui. Atsirado XVI a. rūmų architektūroje. XVII a. Prancūzijoje
A skirstyti į didžiuosius (karaliaus oficialiems priėmimams) ir mažuosius (karaliui
privačiai gyventi). Nuo XIX a. A vadinamas didelis prabangus butas arba viešbučio kelių
kambarių numeris. Jfimiė Tmlyiė
apartheidas (afrikanų kalba apartheid - atskiras gyvenimas), XX a. 2 pusėje PAR
valstybinė rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika. Oficialiai įvesta 1948. Taikyta
spalvotiesiems PAR gyventojams (afrikiečiams ir azijiečiams). Buvo apribotos jų polit.,
sočiai., ek. ir piliečių teisės (spalvotieji neteko rinkimų teisės, atskirti nuo baltųjų
mokyklose, universitetuose. ligoninėse, visuom. transporte ir kt.). Daugiau kaip pusė PAR
spalvotųjų gyventojų buvo apgyvendinta rezervacijose (1959 pavadintos bantustanais). Iki
1985 sukurta 10 rezervacijų (sudarė 13% visos PAR ploto). PAR prieš A kovojo
juodaodžių afrikiečiu (Vieningas demokratinis frontas/United Democratic Front) ir baltųjų
(Progresyvi sąjunginė partija/ Progressive Federal Party) organizacijos, PAR bažnytinė
taryba (ją sudarė protestantai, anglikonai, katalikai) ir kt. organizacijos. 1973 JT priėmė
tarpt, konvencija dėl apartheido likvidavimo ir baudimo už jį, 1977 įvedė ginklų tiekimo
PAR embargą, 1978 paskelbė kovos prieš A metais. Nuo 1985 A pradėta švelninti:
atšauktas rasiškai mišrių vedybų draudimas, nuo 1986 spalvotieji galėjo lankytis baltųjų
gyv. vietose be spec. leidimo, 1990 panaikintas draudimas veikti opozicinėms partijoms,
paleisti polit. kaliniai (N. Mandela ir kt.). 1991 panaikinti paskutinieji A įteisinę įstatymai.
1993 PAR konstitucija suteikė spalvotiesiems gyventojams rinkimų teisę (tais pačiais
metais surengti rinkimai). 1994 sudaryta koalicinė vyriausybė, kurioje daugumą jau turėjo
spalvotieji.
Apaščia, upė Rokiškio ir Biržų raj. savivaldybių teritorijoje; Nemunėlio kairysis intakas.
Ilgis 91 km, baseino plotas 894 km:. Prasideda į pietryčius nuo Pandėlio , teka į Šiaurės
vakarus per Mūšos -Nemunėlio žemumą. Įteka į Nemunėlį ties Nemunėlio Radviliškiu.
Intakai: Daržupys, Lakštutė, Kraš čia, Apaštėlė (kair.), Apaštėlė, Dunajus, Paršupis,
Rovėja, Aukštoji Gervė, Žemoji Gervė (dešinysis ). Slėnis ryškesnis žemupyje įtekėjus
Rovėjai. 47 km nuo ištakos vaga reguliuota, plotis 6-25 m, gylis 0,5-4 m. Srovės greitis
0,1-0,2 m/s. Vidutinis nuolydis 0,7 m/km. Vidutinis debitas 5,2 mVs. Sausringais metais
upė vietomis išdžiūsta. A žemupio slėnis priklauso Nemunėlio -Apaščios Geologijos
draustiniui. Algirdas Rainys
apaštalas (graikų apostolos - pasiuntinys), Jėzaus Kristaus išrinktas mokinys. NT
apaštalais vadinami Simonas Petras, Jokūbas (Zebediejaus sūnus), Jonas, Andriejus,
Pilypas, Baltramiejus, Matas, Tomas, Jokūbas (Alfiejaus sūnus), Tadas, Simonas Uolusis
ir Judas Iskarijotas (po mirties jį pakeitė Motiejus). Apaštalų skaičius simbolizuoja 12
Izraelio genčių ir rodo Jėzaus Kristaus mokymo universalumą. Evangelistas Lukas A
terminą vartojo kaip sinonimą tiesioginiam Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir
prisikėlimo liudininkui apibūdinti. Ankstyvojoje krikščionybėje A dar buvo vadinami rel.
bendruomenių vadovai, misionieriai. Pav. Andrius Navickas
„Apaštalas" T Apostol.
apaštalinis nuncijus, Vatikano dipl. atstovas, T nuncijus.
apaštališkasis administratorius, kat. dvasininko pareigybė, laikinasis vyskupijos
valdytojas. Skiriamas, kai vyskupija dėl įv. priežasčių lieka be pagr. valdytojo - vyskupo
ordinaro. A skiria popiežius, suteikdamas ir laikinuosius įgaliojimus.
apaštališkieji broliai, patariečlai, XIII- XV a. rel. judėjimas Vakarų bažnyčioje.
Parmoję 1260 G. Segarelli pasiskelbė vieninteliu apaštalo Petro įpėdiniu. Jis teigė, kad A
turi pakeisti Romos bažnyčią, reikalavo grįžti prie apaštalų gyvensenos, griežtos atgailos,
atsisakyti nuosavybės. Neigė tuometinę teise, bažn. hierarchija, apeigas. Liono II
susirinkimas (1274 m. , \Vurzburgo sinodas (1287 m. , popiežiai Honorijus IV ir
Mikalojus IV, Parmos inkvizicija pasmerkė A kaip eretikus. 1300 G. Segarelli sudegintas
Parmoję. A pradėjo vadovauti Dolcino, kuris surengė sukilimą P. Italijoje (1304 m. .
Popiežius Klemensas V paskelbė prieš A kryžiaus žygį ir 1307 m. sukilimą nuslopino.
Dolcino buvo sudegintas. A po 1403 m. nebeminimi.
apaštališkieji tėvai, ankstyvųjų krikščionybės raštų autoriai. Rašė I- II a. graikų kalba ir
turėjo ryšių su apaštalais arba jų mokiniais. A raštais buvo perduodamas tikrasis apaštalų
mokymas. Terminas A (lot. Patres apostolici) pirmą kartą pavartotas 1699 J. B. Cotelier
rinkinyje Šventųjų tėvų, kurie klestėjo apaštalu laikais, raštai (SS Patrum qui temporibus
Apostolicis Floruent opera). A raštams priskiriami Didachė (l a. pab.- II a. pr., lietuvių
1986 m. , Barnabo laiškai (l a. pab.), Klemenso Romiečio Laiškas korimiečiams (96 m. ,
Ignoto Antiokiečio septyni laiškai (l a. pab.- II a. pr., lietuvių 1987 m. , Polikarpo
Smirniečio Laiškas filipiečiams (~ II a. , lietuvių 1988 m. , Hermio Ganytojas (-140-150
m. , t.p. Papijo Hieropoliečio Viešpaties žodžių paaiškinimas bei anoniminis Laiškas
Diognetui (-200 m. . A traktatų turinys ir stilius yra pastoraciniai, panašūs į NT Apaštalų
laiškus, nagrinėja tikėjimo turinio ir elgesio taisykles. A kilę iš skirtingų Romos imperijos
vietų, tačiau perteikia vieningą apaštalų mokymą. Kazimieras Pugevičius
Apaštalų darbai, NT Apaštalų raštų knyga. Parašyta iki 80 (?) metų. A autorystė
priskiriama evangelistui Lukui. A atspindi krikščionybės plitimo pradinius etapus.
Pasakojama apie Bažnyčią žydų aplinkoje ir apaštalo Petro veiklą (1-12 m. , apie tris
Pauliaus misijų keliones (13,1-15, 35; 15, 36-18, 23; 21, 26 m. ir apie jo kalinimą
Jeruzalėje, Cezarėjoje bei Romoje (21,27-28,31 m. . PetrasKimhrys
Apaštalų laiškai, NT knygos (21 m. , sudarančios dalį Apaštalų raštų. Parašyti I a. 2
pusėje. A paprastai dalijami į Pauliaus laiškus (14 m. ir Visuotinius laiškus (Jokūbo, du
Petro, trys Jono ir Judo), rašytus įv. bendruomenėms. A atspindi I a. Bažnyčios gyvenimą.
Svarstomi Bažnyčios ir dogmos klausimai (l Kor 11-15 m. , skelbiamas antrasis Jėzaus
Kristaus atėjimas (2 Tęs l, 6-2,12,2 Pt 3, 1-13 m. , išganymo visuotinumas, apibūdinama
apaštalo veikla (Ef 1-3 m. , mokoma krikščioniškos gyvensenos (Ef 4-6, Fil 3, Kol 3, 18-
4, 6, l Tim 4-6, 21 m. , raginama kovoti dėl tikėjimo (Hbr 3-4 m. . Paulius Laiške
hebrajams atskleidžia ST ir NT vieningumą, bet kartu ir Jėzaus Kristaus apreiškimo
naujumą ir baigtumą. Petras Klmbiys
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje f Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
Apaštalų raštai, NT dvidešimt trijų knygų bendras pavadinimas. Apima f Apaštalų
darbus, f Apaštalų laiškus (21 kn.) ir t Apreiškimą Jonui. Petras Kimbiys
Apaštalų simbolis (lot. Symbolum Apostolorum), Apaštalų tikėjimo išpažinimas,
seniausias krikščionių tikėjimo išpažinimo tekstas. Privaloma visiems tikintiesiems
tikėjimo formulė. A struktūra yra trinarė: pirmoji apie Dievą Tėvą (Tikiu Dievą, Tėvą
Visagalį...), antroji apie Sūnų (...ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį...),
trečioji apie Šv. Dvasią (Tikiu Šventąją Dvasią... ). Manoma, kad A sudarytas III a. kaip
apaštalų skelbiamo mokslo pagrindas. Nepakitęs vartojamas Vakarų bažnyčioje per
krikšto apeigas. 325 papildytas Nikėjos I susirinkime (vadinamas Nikėjos simboliu)
skelbia amžiną Sūnaus, Jėzaus Kristaus, dievyste. 381 Konstantinopolio I susirinkime A
dar papildytas formulėmis, pabrėžiančiomis Šv. Dvasios dievystę (vadinamas Nikėjos -
Konstantinopolio tikėjimo išpažinimu), yra bendras visoms Rytų ir Vakarų bažnyčioms
per Eucharistijos šventimą, krikštą. Katalikai vartoja A, galutinai suformuluotą Tridento
susirinkime (1545-63 m. . KęsIMis Dailydė
Apaštalų sostas (lot. Sėdės Apostolica), Apaštalų sostinė, Šventasis sostas, aukščiausia
popiežiaus valdžios institucija, popiežiaus būstinė su Romos kurija. A pavadintas
popiežiaus Damazo I -382 sušauktame sinode siekiant įtvirtinti Romos popiežiaus
viršenybę prieš Konstantinopolio patriarchą. A užtikrina Katalikų bažnyčios veiklą, kuri
remiasi popiežiaus statusu ir Kanonų teise.
apatija (apathia < graikų apatheia - bejausmiškumas), abejingumas sau ir aplinkai.
Atsiranda sergant psichikos, nervų sistemos, kai kuriomis vidaus organų ir belatakių
(endokrininių) liaukų ligomis. A gali apimti žmogų fiz. ir psich. išsekimo metu. Ligonis
dažniausiai guli lovoje, nieko neveikia, nerodo iniciatyvos, nebendrauja, niekuo nesidomi,
blogai orientuojasi aplinkoje, tenkina tik fiziol. poreikius. Ligonio veidas abejingas, be
jokios emocinės išraiškos. A gydoma Salinant ją sukėlusias priežastis, vitaminais, nervų
sistemą stiprinančiais vaistais. Joana Šinkūnienė
Apatin (Apatinas), miestas Jugoslavijos šiaurėje, Serbijoje, Vojvodinos auton. pro
valstijoje, Dunojaus kair. krante. apie 19 000 gyv. Upių uostas; laivų statykla. Chemijos,
maisto, medžio apdirbimo, tekstilės pramonė. Pintinių pynimo amatai. Žvejyba.
Apatitai (Apatity), miestas Rusijoje, Murmansko sritis, prie Murmansko -Kandalakšos
geležinkelio. 69 500 gyv. (2000 m. . A jsikūrę Kolos pusiasalyjc, tarp Imandros ežero ir
Chibinų kalnų. Dro uostas. Apatitų ir nefelinų sodrinimo fabrikas. Statybinių medžiagų,
miško ruošos pramonė. Rusijos mokslų akademijos Kolos filialas. A kūrėsi nuo 1935
pradėjus naudingųjų iškasenų gavybą Chibinuose. Apatitų kasyklose dirbo kaliniai, tarp jų
buvo ir lietuvių (1952 A lageryje iš 10 446 kalinių 404 buvo lietuviai). Miesto teisės nuo
1966. Aldona Juodvalkytė, Mindaugus Pažemys
apa - 1tas (graikų apate - apgaulė), fosfatų klasės mineralas Ca; [ (F, OH) | (PO„),].
Kristalai heksagoninės singonijos, prizmių arba plokštelių formos; būna pavieniai arba
drūzų, grūdėtų agregatų pavidalo. Žalias, melsvai žalias, pilkas, baltas, rausvas, geltonas,
rudas. Blizgesys stiklo arba riebus. Kietumas 5. Tankis 2950-3800 kg/m\ Atmainos; -
1uorapatitas, chlorapatitas, hidroksilapatitas, karbonatinis apatitas. A sankaupa su smėliu
yra fosforitai. Randamas hidroterminėse, magminėse, nuosėdinėse uolienose. Iš A
gaminama fosforo trąšos, fosforo rūgštis ir jos druskos, gaunamas - 1uoras; be to, A
naudojamas juodojoje ir spalvotojoje metalurgijoje, keramikos ir stiklo pramonėje.
Sintetinis A su retųjų žemių elementų priedais naudojamas optikoje. Didž. telkiniai yra
Rusijoje (Kolos pusiasalyje), Švedijoje, Centr. ir Rytų Afrikoje. Lietuvoje A sankaupų
yraVarėnos geležies rūdos metasomatinėse uolienose (sudaro gyslas, lęšių lizdus);
prekambro kristalinio pamato uolienose ir nuosėdinėse kt. sistemų uolienose A yra
akcesorinis mineralas. A grupės mineralai sudaro kreidos ir paleogeno sistemų nuosėdinės
kilmės fosforitą.
apatozaurai (Apatosaurus), brontozaurai, išmirusių driežadubenių dinozaurų (Saurischia)
būrio roplių gentis. -5 rūšys. Aptinkami Šiaurės Amerikos ir Europos juros dariniuose.
Kūno ilgis apie 20 m, masė -30 t. A buvo keturkojai, turėjo ilgą kaklą ir uodegą, mažą
galvą, penkiapirštes galūnes. Gyveno vandenyje, mito augalais. Svarbūs evoliucijos
mokslui.
apatridai (Ta... + graikų patris, kilm. patridos -tėvynė) f asmenys be pilietybės.
apavas, dirbiniai ir gaminiai kojoms apsiauti; aprangos dalis. Turi praktinę (saugo kojas
nuo nepalankaus aplinkos poveikio) ir estetinę paskirtį. Priklauso nuo klimatinių sąlygų,
civilizacijos lygio, susijęs su dailės stilių ir aprangos raida. Apima fabrikinę sudėtingos
konstrukcijos T avalynę ir nuo senovės laikų darytus jos prototipus (vyžas, nagines,
klumpes, getrus, kojines, sandalus, įv. pavidalo batus, batelius). A gaminamas iš įv.
medžiagų: odos, medžio, kamščio, audeklo, linų, kanapių, džiuto, vilnos ir kt. senovės
egiptiečiai avėjo lengvus sandalus, senovės graikai ir romėnai - sandalus, koturnus
(storapadžius batus), kalcėjas (suvarstomus batus), senovės slavai - aukštus aulinius batus.
Viduramžiais A tapo įvairesnis; avėta ne tik vyžos iš medžio karnų, medpadžiai, surauktos
odos skiautės, bet ir modeliuotas A, kurį gamino amatininkai. Gotikos laikais prie
aptemptų drabužių ir aukštų galvos apdangalų derinti ilganosiai riestais galais batai (bato
nosies ilgis priklausė nuo sočiai, padėties). Renesanso epochoje A paplatėjo, tapo
masyvesnis; avėti batai lygiu padu, žema pakulne. Barokiniai batai buvo aukštakulniai
(moterų ir vyrų), puošti dekoratyvinėmis sagtimis, kaspinais, nėriniais. XVIII a.
aukštakulnį A avėjo tik moterys; batai buvo lengvi, gracingi, įgaubtomis pakulnėmis.
Klasicizmo laikotarpiu plito žemi, lengvi plokščiapadžiai bateliai, derinti prie antikines
tunikas primenančių suknelių. XIX a. formavosi A rūšys, išlikusios iki šių dienų: vyrų ir
moterų žemi pusbačiai lygiu padu, aulinukai, jojamieji auliniai batai ir kt. Pram. būdu
fabrikuose pradėta gaminti sudėtingesnės konstrukcijos avalynė. Lijana Šatavičiūtė
LIETUVOJE seniausias žinomas A buvo pintas iš liepos karnų (f vyžos), vėliau siūtas iš
odos (T naginės ir jų atmaina f kojenos). Vėlyvajame geležies amžiuje moterys avėjo
odinius batelius, vyrai - batus su prie užkulnio pritvirtintais pentinais. IX- XII a.
turtingesnių gyventojų odinis A buvo puošiamas žalvarinėmis aplikacijomis bei įvijomis
su žalvarinėmis sagtimis. XII- XIV a. avėti pusbačiai (dešinysis ir kair. kojos skirtingi) su
neaukštais auliukais, smailiais galais (ypač moterų), be kulniukų, puošti dantukais ir
skylučių ornamentu (dantavimu ir perforacija). Vilniuje XIII- XIV a. avėti pusbačiai,
auliniai batai ir naginės.
15- XVII a. Lietuvos, ypač M. Lietuvos, kaimiečių A aprašė kronikininkai. A. Guagnini,
M. Stryjkowskis (abu XVI a. ) mini žemaičių A iš liepos karnų ir gyvulių odos, kalba
Hennenbergeris ( XVI a. ) - vyžas, J. A. von Brandas, T. LepnerisirM. Pretorijus (visi
XVII a. )-batsiuvių siuvamas kurpes ir batus. Turtingesni miestiečiai ir didikai avėjo V.
Europos madai būdingą, prie aprangos priderintą A, siūtą batsiuvių.
634
19- XX a. pr. kaimiečiai, be vyžų (avėtos iki XIX a. pab., kai kur Rytų Lietuvoje iki XX
a. 3 dešimtmečio pab.) ir naginių, avėjo Tklumpes ir Tmedpadžius. Moterys, dirbdamos
kai kuriuos lauko darbus, ir vaikai avėjo iš storos medžiagos siūtą A arba iš storų lininių,
kanapinių ar vilnonių siūlų nertus makštus (vad. čiurnes, čempes; pastarosios buvo žemos
arba paaukštintos auliukais). XIX a. pab.- XX a. pr. pasiturintys kaimo vyrai išeigai avėjo
batsiuvių siūtus aulinius batus su atverčiamais aulais. Moterys dėvėjo pusbačius (batelius
su trumpu auliuku). Nuo XX a. 3 dešimtmečio pradėjo plisti fabrikinė avalynė. Pav. Vida
Kulikauskienė
Apdaikas Džonas Hojeris - 1. H. Updike.
apdaila, gaminių, konstrukcijų ir detalių paviršių dailinimas arba dengimas kt.
medžiagomis. Teikia dekoratyvumo, gerina kai kurias techn. savybes (didina atsparumą
drėgmei, šalčiui, mažina šilumos, garso laidumą). Pastatų A būna išorinė (gerina
konstrukcijų išvaizda ir atsparumą atmosferos poveikiui) ir vidinė (puošia patalpas,
izoliuoja šilumą, garsą, drėgme). Išorinės pastatų sienos tinkuojamos paprastuoju arba
dekoratyviuoju tinku, dažomos, dengiamos akmens, keramikos, stiklo apdailos plytelėmis
ir plokštėmis, aliuminio lakštais; modulinių spalvotų plytų mūras, spec. klojiniuose lietas
betonas yra savaime dekoratyvūs. Unikalių pastatų stogai, kai kurios archit. detalės
dengiamos nerūdijančiu spalvotųjų metalų lakštais ir plokštėmis. Vidinės gyv. patalpų
sienos tinkuojamos, dažomos, klijuojamos apmušalais, visuom. patalpų - be minėtųjų A
būdų, dar dengiamos akmens, keraminėmis, stiklinėmis plytelėmis, vitražiniu stiklu,
medienos plokštėmis ir kitomis medienos medžiagomis, plastikais, dekoratyviais
audiniais. Patalpų, kurioms būtina gera akustika, sienos ir lubos išklojamos akustinėmis
medžiagomis, drėgnų (plaukymo baseinų, pirčių, virtuvių, vonių) ir spec. patalpų
(laboratorijų, operacinių) sienos - glazūruotomis keraminėmis, stiklinėmis, plastikinėmis
plytelėmis. Šalti ir karšti paviršiai izoliuojami termoizoliacinėmis medžiagomis. Unikalių
pastatų A kai kada naudojami ir monumentaliosios bei dekoratyvinės dailės kūriniai
(freskos, bareljefai, sgrafitas, metalo plastika). Baldų A ir kt. dirbinių iš paprastų rūšių
medžių medienos paviršiai faneruojami brangmedžiu, dengiami plastikais, dažomi,
poliruojami, lakuojami, dekoruojami inkrustacijomis, raižiniais, tekintomis detalėmis.
Natūralaus akmens blokų ir plokščių paviršius apdailinamas mech. priemonėmis -
šlifuojamas, poliruojamas, šiurkštinamas (tašomas, apskaldomas kaltu, plaktuku).
Šlifuotas paviršius yra matinis, poliruotas blizga; šiais būdais apdailinami gražaus rašto ir
spalvoti akmenys. Po šiurkštinimo vienspalvio, be rašto akmens paviršius įgauna uolinę,
rupią ar glotnią faktūrą. Audiniai (T audinių apdaila), T oda, T kailiai apdailinami ir jų
gaminių savybės gerinamos chem. medžiagomis ir mech. apdorojimu.
apdirbamoji pramonė perdirba pramonės ir žemės ūkio žaliavas. Pagal ES ekonominės
veiklos rūšių klasifikaciją A sudaro visos pram. šakos, išskyrus kasybos pramone ir
karjerų eksploatavimą bei elektros, dujų ir vandens tiekimą. Gavybos pramonės teikiamas
žaliavas perdirba
Tplaušienos ir popieriaus pramonė. T chemijos pramonė, T kokso chemijos pramonė, T
metalų pramonė, f medienos ir medžio dirbinių pramonė, T naftos perdirbimo pramonė ir
kt. Kitų pram. įmonių produkciją perdirba T avalynės pramonė, T baldų pramonė, T
mašinų ir įrengimų pramonė, T siuvimo pramonė, T trikotažo pramonė ir kt. Žemės ūkio
žaliavas perdirba T aliejaus pramonė, 1'cukraus pramonė, 7 konservų pramonė, T mėsos
pramonė, T pieno pramonė ir kt. Bmnislmas Martinkus
apdirbimo centras T daugelio operacijų staklės.
apdovanojimai, ordinai ( f ordinas), medaliai ( T medalis) ir kiti T pasižymėjimo ženklai.
apdulkinimas, augalo žiedadulkių pernešimas nuo kuokelio ant piestelės purkos
(magnolijūnuose) ar mikrosporų ant sėklapradžio (pušūnuose). A yra būtina sąlyga
augalams apsivaisinti. Žiedadulkes perneša vėjas (Tanemofilija), paukščiai (f omitofilija),
vabzdžiai (Tentomof - 1ija), moliuskai (malakofilija), vanduo ( Thidrofi/ija). Prie
kiekvieno A būdo augalai prisitaiko žiedo sandara, spalva, kvapu, nektaro gaminimu. Dar
Tkryžmiidulka, Tsavidulka. (linlrė Kmiiimė
Apdžonas Ričardas Mičelis T R. M. Upjohn.
APEC T Azijos ir Ramiojo vandenyno Salių ekonominio bendradarbiavimo forumas.
apeiginė tautosaka, tautosakos kūriniai, susiję su tradicinėmis liaudies apeigomis. A
ištakos siekia gilia senove. A, kaip ir simboliški ritualiniai apeigų veiksmai, turėjo tam
tikrą praktine, maginį- ir reglamentuojamą paskirtį. Lietuvių A sudaro dainos, raudos,
šokiai bei žaidimai, oracijos, užkalbėjimai, patarlės, priežodžiai, spėjimai ir kt. Ji
išsaugojo nemaža senovės pasaulėžiūros bruožų irjų pagrindu susiformavusių savitų
poetikos elementų. Išlikusi A yra patyrusi ryškų krikščionybės poveikį. Seniausia lietuvių
A dalis - kalendorinių švenčių ir darbų metu atliekami kūriniai, susiję su metų laikų kaita
ir žemės ūkio darbais. Be to, didelę reikšmę bendruomenėje turėjo šeimos gyvenimo
viešos apeigos ir joms skirta tautosaka. Pagal tai lietuvių A skirstoma i kalendorine, darbo
ir šeimos. Didžiausią ir svarbiausią dalį sudaro dainos. Kalendorinės apeiginės dainos
skiriamos į 2 ciklus -žiemos, pavasario bei vasaros. Mažesnės dainų grupės: advento ir
Kalėdų, Užgavėnių, gavėnios, Jurginių, Velykų (lalautojų, sūpuoklinės). Sekminių
(paruginės), Joninių (kupolinės) dainos. Jos yra susijusios su maginiais veiksmais
(jaunimo supimasis per Velykas dainuojant sūpuoklinės dainas lemia gerą linų derlių,
pavasarinis javų lankymas dainuojant paruginės dainas skatina javų augimą ir derėjimą).
Apeiginėse dainose greta vyraujančios, kaip ir visose lietuvių dainose, vestuvių tematikos
atspindima kasdienė praktinė žmonių veikla. Daugelis šių kūrinių pasižymi savita poetika:
dainos komponuojamos iš savarankiškų gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelių, dažna
ritualinė dialogo forma, būdingi specifiniai refrenai, mit. elementai. Kalendorinių
apeiginių dainų nėra gausu, labiausiai jos paplitusios Pietryčių ir P. Lietuvoje (Dzūkijoje).
Darbo A sudaro javapjūtės prapjovų, rugiapjūtės, linarovio ir kai kurių kitų darbų
pabaigtuvių dainos bei oracijos. Vertingiausia ir gausiausia dzūkų rugiapjūtės pabaigtuvių
tautosaka. Tai dainos, atliekamos apeiginių veiksmų metu (pjaunant paskutinį rugių pėdą,
pinant pabaigtuvių vainiką, nešant jį iš lauko ir įteikiant šeimininkams), oracijos apie
rugių augimą, linkėjimai baltos duonos, gero derliaus. Šeimos A susijusi su 3
pagrindiniais žmogaus gyvenimo etapais: gimimu, vedybomis ir mirtimi. Be negausių
krikštynų vaišių dainų, su žmogaus gimimu siejami įvairūs burtai, tikėjimai, spėjimai.
Didžiausia šeimos A dalis skirta šeimos sukūrimui. Tai dainos, jaunosios raudos, vestuvių
dalyvių oracijos, šokiai, įvairūs draminiai elementai (kadaise ritualine paskirtį turėję
klausimų ir atsakymų formos dialogai, mįslės ir minklės, juokai ir pokštai). Piršlybų ir
vestuvių apeigos, iškilminga ir sudėtinga santuokos ceremonija įvairiuose Lietuvos
regionuose skirtinga, tačiau visur panašiai dainuota daugybė dainų. Vienos jų susijusios
su senųjų vestuvių papročiais - užgėrimo apeiga (sutartuvių dainos), nuometo rišimu
(gaubtuvių dainos), jaunosios šokdinimu. Kitos vestuvių dainos yra naujesnės,
atsiradusios įsigalėjus krikščioniškajai santuokai, pvz., kai kurios išvažiavimo į jungtuves
(bažnyčią) dainos. Visoms apeiginėms vestuvių dainoms būdinga vainikėlio, žiedo, laivo,
marių ir kitokia simbolika, jose įvairiai plėtojama vedybų tematika (moters padėties
pasikeitimas, būsimosios šeimos ek. pagrindas, jos narių ir giminių santykiai). Laidotuvių
apeiginėje tautosakoje svarb. vietą užima T raudos, atliekamos moterų.
Keičiantis ekonominiam ir socialiniam gyvenimui sparčiai kinta ir nyksta tiek senosios
apeigos, tiek ir su jomis susijusi A. Jos dalis, ypač kalendorinė A, sudaro vaikų tautosakos
dalį. A turi pažintinę didele reikšme. P: A. Juška Lietuviškos svolbinės dainos 2 I. Vilnius
1955: Lietuvių tautosaka 2 t. Vilnius 1962-64: Lietuvių liaudies dainynas Vilnius t. 2
1983, t. 4-6 1988-93, t. 8 1994. t. 11 1996. L: L. Sauka Lietuvių vestuvinės dainos /
Literatūrų ir kalba t. 9 1968; V. Misevičienė Darbo dainos'. Kalendorinių upeiįįiĮ dainos
Vilnius 1972: B. Kazlauskienė Vestuvinės dainos jaunosios pusėje Vilnius 1976.
Vestuvinės dainos jaunojo pusėje Vilnius 1977; N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių
kalendorinėse dainose Vilnius 1990. Bronė Stundžienė
apeiginiai akmenys, mitologiniai akmenys, archeologijos ir mitologijos paminklai.
Europos Šiaurės vakaruose ir rytuose žinoma įv. rūšių ir formų, su išoriniais ženklais A,
dažniausiai randamų šventvietėse. Baltų kraštuose A pradėti garbinti neolite ir bronzos
amžiuje, siejami su baltų religija, jos dievais ir dievybėmis. Jų yra ir gretimų etnosų
(finougrų, slavų) kraštuose. Prie A žmonės aukodavo įv. aukas, melsdavosi. Dauguma A
buvo įprasminti krikščioniškai (pastatyta koplytėlių, kryžių), jie iki XIX - XX a. laikyti
sakraliais. Gausią paminklų grupe sudaro A su duobutėmis ir plokščiadugniais arba
smailiadugniais dubenimis bei pėdomis. Latvijos A (-300 m. dažniausiai antropomorfinių
ar zoomorfinių formų, vad. stabai (elku teli), t.p. su netaisyklingų formų įdubomis
(muldakmeni). Estijoje paplitę A (-1750 m. su skirtingu duobučių skaičiumi, dažniausiai
datuojami l tūkstantmečiup.m.e.- III a. po Kr.; manoma, kad jie susiję su agrarine magija
ir apeigomis. Baltarusijos A (-300 m. -be tipinių išorės požymių. Jie turi įv. sakralinius
vardus, apie juos pasakojami padavimai. Žinoma atvejų, kai A buvo šventinami (t Boriso
akmenys). Kitą grupę sudaro akmeniniai kryžiai ir A su iškaltais ženklais. Savitos yra R.
Prūsijoje aptinkamos f akmeninės bobos.
Lietuvoje žinoma -600 A. Ant jų aptinkama su kulto apeigomis susijusių duobučių,
dubenų, f Dvaronių akmuo, T Laitkagalio akmuo, Pelėkių akmuo (Kretingos rajono
savivaldybės teritorijoje), Švendubrės akmuo turi nuo kelių iki 90 apskritų duobučių.
XIV- XVII a. šventvietėse stovėjo ritinio formos A su iškaltais plokščiadugniais
dubenimis ( T Šilalės akmenys), į kuriuos rinkdavosi Šv. vanduo. Manoma, jog prie A
buvo kūrenama šventoji ugnis. XVI- XVIII a. kaimuose buvo paplitę vidutinio dydžio
plokščiu paviršiumi Asu smailiadugniais dubenimis. Manoma, jie tu rėję saugoti grūdus,
gyvulius, namų laimę. Pėduotiesiems akmenims (T Mitkiškių akmuo, T Skudutiškio
akmenys, TZigmantiškių akmuo) datuoti trūksta duomenų. Jų atsiradimą padavimai sieja
su Dievu, Marija, velniu, ragana. Tokie A dažniausiai yra su natūraliais, žmonių ar
gyvulių pėdas primenančiais įdubimais. Gausu pasakojimų, sakmių bei tikėjimų apie
natūralių gamtinių formų šventuosius akmenis, vad. Mergų akmenis, Mokus ar
Stabakūlius, laikomus suakmenėjusiais žmonėmis (TAkmens Nuotakos akmuo, f
Noreikiškių akmenys). Prie upių, ežerų aptinkama Laumių akmenų, akmenų stalų (t
Vaitimėnų akmenys), akmenų krėslų (Padievaičio akmuo Šilalės rajono savivaldybės
teritorijoje), akmenų lovų ir kitokių. Dar XIX a. - XX a. vid. per krikščionių religines
šventes kai kur prie A žmonės gausiai rinkdavosi, aukodavo įvairių daiktų, pinigų,
meldėsi prašydami sveikatos, laimės. Pav. L: P. Tarasenka Pėdos akmenyje Vilnius
1958; R. Matulis Istoriniai akmenys Vilnius 1990; V. Vaitkevičius Senosios Lietuvos
šventvietės: Žemaitija Vilnius 1998; M. Baruch Bože stopki. Archeologia i folklor.
Kamieni z wyžtobionymi štadami stop Warszawa 1907; J. Urtans Pedakmeni
Robeiakmeni. Muldakmeni RIga 1990. Vykintas Vaitkevičius
apeigos, papročio nustatytų simbolinių veiksmų, neturinčių tiesioginės praktinės reikšmės,
bet susijusių su buities bei švenčių tradicijomis ir religija, visuma. Susideda iš tam tikrų
gestų, laikysenos, drabužių, žodžių, muzikos, šokių; jas atliekant reikšmingi vieta ir
laikas, naudojami ženklai (simboliai) ir reikmenys. A kaip sočiai, reiškinys atsirado
senovės laikais. Dėl A kilmės yra skirtingų nuomonių. Vieni tyrinėtojai A ir jų simbolių ar
reikmenų (pvz., kryžiaus) kilmę sieja su senovės žmonių tikėjimu aukštesniąja jėga -
Dievu, avatarais (Krišna, Rama), pranašais (Buda, Mahometu, Moze), Dievo sūnumis
(Jėzumi Kristumi), rel. veikėjais ir teikia joms sakralinę reikšmę, kiti A bando aiškinti
materialistiškai. Apeigomis stengtasi paveikti gamtą ir įsivaizduojamas gamtos jėgas (t.p.
protėvius), buvo prašoma kuo gausesnio derliaus, didesnės gyvulių bandos, šeimyninės
laimės, sau ir vaikams - turtingo ir laimingo gyvenimo. Seniausios A susijusios su
pirmykščiais tikėjimais (f animalizmas, ffetišizmas, Ttotemizmas). Jos buvo sinkretinės:
prieš kirsdami medį žmonės jo atsiprašydavo, prieš medžioklę (ar pradėdami kitą darbą)
prašydavo dievybių ar dvasių pagalbos, o po jos - dėkodavo už sėkmę atlikdami tam
tikrus ritualus, kalbėdami tam tikrus žodžius; vienur dar būdavo atsiprašoma sumedžioto
žvėries dvasios, kitur - žvėrių dievybės. Manoma, kad seniausios A susijusios su
moteriškomis dievybėmis (T matriarchatas), vėliau (spėjama, pirmiausia klajoklių gyvulių
augintojų gentyse), įsivyravus vyriškoms dievybėms (T patriarchatas), jos atitinkamai
kito. Tolesnė visuomenės plėtra skatino A raidą. Paspartėjus visuomenės skirstymuisi į
sluoksnius, ėmus rastis miestams, sukūrus raštą, kuriantis pirmiesiems valst, junginiams
ėmė formuotis naujos, tautas ar valstybes apimančios religijos ( senovės egiptiečių, hetitų,
iranėnų, šumerų) ir atitinkamos A. Atsirado žynių luomas, turintis savo hierarchiją,
griežčiau apibrėžiantis rel. tikėjimus ir su jais susijusias A, formavosi rel. ritualai.
Daugelis A, priklausiusių oficialiai nebepripažįstamiems tikėjimams, prarado rel. turinį,
nes ilgainiui buvo pamirštos priežastys, dėl kurių jas buvo pradėta atlikinėti. Tokios A
konservatyviose (daugiausia agrarinėse) visuomenėse, ypač jų žemuosiuose sluoksniuose
(vergų, žemdirbių, amatininkų), išliko ilgai greta oficialiųjų (religinių). Ilgainiui A
diferencijavosi į civilines ir religines. CIVILINĖS APEIGOS Civilinės A susideda iš A,
išlikusių iš senovės laikų (dar vadinamų liaudies apeigomis; tokių dauguma) ir vėliau
susikūrusių A. Vienos ar kitos tautos liaudies A yra savitos, jose atsispindi tos tautos
papročiai, gyvensena, nac. charakteris. Liaudies A skirstomos į darbo, kalendorines ir
šeimos A; kai kurie tyrinėtojai ir dalį darbo A vadina kalendorinėmis. Ypač daug darbo A
išliko agrar. visuomenėse. Jos daugiausia turėjo ryšį su žemės ūkio darbais (arimu, sėja,
javapjūte, kūlimu, gyvulių ganymu), medžiokle, žūkle, bitininkyste, trobesio statyba,
šulinio kasimu. Daugumai žemės ūkio darbų būdinga kalendoriniai ciklai (pavasario,
vasaros, rudens, žiemos), todėl su šiais ciklais susijusios A vadinamos kalendorinėmis A,
kurias sudaro kalendorinių švenčių (pavasario, vasaros, rudens ar žiemos sutiktuvių ir
palydėtuvių) bei kt. A. Šeimos A paprastai turi ryšį su gimimu, perėjimu iš vieno amžiaus
tarpsnio ar amžiaus grupės į kitą, mirtimi. Tai - krikštynų, iniciacijų, vestuvių, laidotuvių
ir kt. A. Ist. laikais kūrėsi naujos civilinės A, susijusios su įv. visuomenėse ir valstybėse
susiklosčiusių gamybos, gyvenimo būdo ir papročių raida. Tai - miesto ar kaimo (lauko)
bendruomenės valdžios rinkimo, teismų, karinės, aukštų valstybės pareigų ir titulų
(bajorystės, riterių ir kt.) suteikimo, valdovo dvaro ir rūmų (monarcho įvesdinimo į sostą,
karūnavimo, valdžios ženklų įteikimo, užs. svečių priėmimo) A ir ceremonijos, t.p.
naujųjų laikų A, susijusios su įgaliojimų suteikimu valstybės aukšč. pareigūnams ir su
aukščiausių valstybinių institucijų darbu. Įvairių vietinio pobūdžio proginių A turi
visuomeninės ir kitos organizacijos, miestai, kraštai, bendrovės, įstaigos, šeimos, y S.
LIETUVIŲ senosios A buvo daugiausia agrarinio pobūdžio. Jos tradiciškai skirstomos į 3
grupes: darbo, kalendorines ir šeimos. Darbo A yra sudedamoji įvairių liaudies verslų
papročių dalis. Labiausiai paplitusios su žemdirbyste susijusios A (pirmosios vagos, sėjos
pradžios, pirmojo pėdo, pjūties pabaigtuvių, linarūtės, kūlimo, linamynio ir kt.). Esama ir
su gyvulininkyste (pirmojo išginimo), trobesio statyba (pirmojo rąstų vainiko sunėrimo,
gegnių iškėlimo), bitininkyste (medaus kopinėjimo, spiečiaus susėmimo) susijusių A.
Pirmieji žinių apie lietuvių darbo švenčiu A pateikė J. Dlugošas ( XV a. ), L. Davidas, J.
Malecijus (abu XVI a. ); išsamiau jas aprašė M. Pretorijus, T. Lepneris (abu XVII a. ).
Kalendorinės A susijusios su metų laikais, nuo kurių priklausė konkreti žemdirbio ūk.
veikla (pasirengimas sėjai, pavasario lauko darbai, pjūtis ir kt.). Pavasario švenčių
apeigomis (supimusi, laistymusi vandeniu, margučių ritinėjimu ir daužymu, - 1a/avimu,
važinėjimusi) stengtasi paskatinti greitesnį pasėlių augimą, tankumą, vasaros apeigomis
(bendru pasėlių lankymu ir vaišėmis gamtoje, vad. 1sambūriais, apeiginių laužų, stebulių
deginimu, vainikų pynimu ir plukdymu) - gausų derlių, žiemos apeigomis (persirengėlių
vaikštynėmis, būrimais) - stiprinti šeimos darną, ryšį su protėviais, garantuoti sėkme
būsimais metais. Vėlių vaišinimo, kaimynų lankymo ir sveikinimo A yra ir žiemos, ir
pavasario švenčių papročių dalis. Iki krikščionybės, kai buvo nustatytos pastovios jv.
metinių švenčių datos, liaudies kalendorinių švenčių (jos sutapdavo su trumpiausia diena
ir saulės grąža, pavasario pradžia, ilgiausia diena ir kt.) šventimas ir su jomis susijusios A
kartais trukdavo iki dviejų savaičių. Šeimos A susijusios su svarbiausiais šeimos
gyvenimo įvykiais - gimtuvėmis, krikštynomis (apeiginis kūdikio maudymas, bobutės
košės pirkimas), vestuvėmis (piršlybos, jaunosios kasų šukavimas, jaunųjų suvedimas į
porą, atsisveikinimas su tėvais, jaunųjų sutikimas su duona ir druska, jaunųjų guldymas,
marčios gaubimas), laidotuvėmis (T šermenys, artimųjų atsisveikinimas su velioniu,
karsto nuleidimas į duobe, trijų žemės saujų užbėrimas). Ypač savitos ir išplėtotos
vestuvių A (f vestuvės). Jas 19 a, 2 pusėje išsamiai aprašė A. Juška.
Įsigalint krikščionybei dalis liaudies A, ypač kalendorinių ir šeimos, susipynė su rel.
švenčių apeigomis, nes daugelio liaudies švenčių pradžia ir krikščioniškų rel. švenčių
dienos sutapo (Joninės, Kalėdos, Kūčios, Sekminės, Užgavėnės, Velykos, Vėlinės).
Nemažai kalendorinių A elementų rel. švenčių apeigose išliko iki XX a. vidurio.
Sovietinės okupacijos metais varžant rel. šventes ir A (dalis rel. švenčių'dienų buvo darbo
dienos) iš dalies sumažėjo ir švenčių, turinčių liaudies A bruožų, o kai kurios 7
dešimtmetyje apnyko. 8-9 dešimtmetyje f Romuva ir folkloro propaguotojų judėjimas dalį
tokių liaudies švenčių atgaivino ir kartu išpopuliarino kai kurias kalendorines A (f Rasos
šventė). 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atgaivintos ar naujos tautinės bei
valstybinės šventės (Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 ir kt.), su Lietuvos pasipriešinimu sov.
režimui, lietuvių tautos genocidu susijusių ir kitų svarb. įvykių paminėjimai (Gedulo ir
vilties diena, Laisvės gynėjų diena, Lietuvos karių diena ir kt.) turi tam tikras A
(iškeliamos valst. vėliavos, prie paminklų ir kapų dedami vainikai) ir ceremonijas. Dar f
apeiginė tautosaka. Angelė Vyšniauskaitė RELIGINĖS APEIGOS
Religinės A - veiksmų, kuriais atliekamas viešas T kultas ir T liturgija, visuma. Tai
konkretaus liturginio įvykio (aliejaus, vandens šventinimo), ritualinio proceso (krikšto,
bažnyčios konsekravimo) A, t.p. rel. bendruomenės (katalikų, stačiatikių) atliekamų A
visuma. Jos būdingos visoms religijoms ir tikėjimams. Iš pradžių ritualai buvo
perduodami iš kartos į kartą žodžiu, vėliau raštu (tam skirti apeigynai). Plačiausiai
atliekamos labiausiai paplitusių religijų (f budizmas, fhinduizmas, T islamas, T
krikščionybė) A. Dem. šalyse visų religijų išpažinėjams teisę nevaržomai atlikti rel. A
garantuoja tų šalių pagr. įstatymai.
KRIKŠČIONIŠKŲJŲ A svarb. forma yra pamaldos (Mišios, Sakramentų teikimas ir kt.).
A susideda iš dvasininkų ir tikinčiųjų įvairių (liturginių ir kai kurių neliturginių) veiksmų,
kuriais reiškiamas tikėjimas Dievu per Jėzų Kristų. A būdinga šie esminiai dalykai:
bendros pamaldos, ritualinės erdvės suskirstymas, viešas Biblijos skaitymas, kitų
liturginių tekstų skelbimas, bažnytinis giedojimas ir muzika, simbolinių objektų
(tepamųjų aliejų, vandens, duonos, vyno ir kt.) vartojimas, išoriniai liturginiai veiksmai -
simbolinę prasme turinti pamaldų dalyvių kūno laikysena ir veiksmai (stovėjimas,
klūpėjimas, sėdėjimas, nusilenkimas, rankų plovimas ir kt.), gestai (žegnojimasis,
mušimasis į krūtinę), procesijos (per šventes, kunigo ėjimo prie altoriaus, aukų nešimo ir
kt.), vidiniai liturginiai veiksmai (prasmė, intencija ir kt.), neliturginės A formos per bažn.
šventes. Dauguma A atliekama maldos namuose (bažnyčioje), dalis jų - tikinčiųjų
namuose ar laukuose dalyvaujant kunigui (ligonio patepimo, tam tikrų vietų, patalpų,
naujų objektų, pasėlių ar valgio šventinimo ir kt.); kai kuriais atvejais kat. bendruomenės
(ar šeimos) nariai rel. veiksmus atlieka nedalyvaujant kunigui (bendros maldos, maldos
prie mirštančiojo ir kt.). Krikščioniškosios A pradėjo klostytis nuo IV a. kuriantis
tikinčiųjų bendruomenėms. Spėjama, pirmosios atsirado Jeruzalėje (T Jeruzalės apeigos)
iš Eucharistijos aukos apeigų, kurias sudarė Biblijos skaitymas, psalmių giedojimas,
pamokslas, padėkos malda, komunija. Šie A elementai paplito įv. kraštų krikščionių
bendruomenėse, bet dėl pirmųjų krikščioniškųjų centrų - Antiochijos (Sirija),
Aleksandrijos (Egiptas), Jeruzalės, Konstantinopolio (Bizantija) - kultūrų skirtumo
klostėsi skirtingos apeigų atlikimo formos. Išsirutuliojo kelios bažnytinių A tradicijos,
kurios skiriasi Mišių, Sakramentų, kanoninių valandų bei bažn. kalendoriaus sandara,
maldų bei giesmių tekstais ir giedojimo būdu, pamaldose vartojama kalba; yra liturginių
knygų bei reikmenų, bažn. architektūros ir dailės skirtybių. Iš IV a. žinomos T
Aleksandrijos apeigos ir t Antiochijos apeigos. Iš Antiochijos ir Jeruzalės A
Konstantinopolyje susiklostė T Bizantijos apeigos. Žlugusios Romos imperijos pro
valstijose ( Šiaurės Afrikoje, Galijoje, Ispanijoje) ir Romoje krikščionių bendruomenių A
(apiplovimo, duonos laužimo, palaiminimo, Sakramentų teikimo ir kitos) buvo skirtingos.
T Romos apeigos iš pradžių buvo atliekamos senovės graikų kalba, vėliau, pradėjus
vartoti lot. kalbą, išplito vidurio ir p. Italijoje, Šiaurės Afrikoje. Klostėsi ir galų,
mosarabų, keltų A. V- VIII a. ankstyvosioms germanų karalystėms priėmus krikštą
Romos A sumišo su galų A. VIII a. šias Romos ir frankų A imta unifikuoti (Karolis
Didysis -800 įvedė pamaldas pagal Romos A), Karolingų karalystėse ir Anglijoje - diegti
prievarta. Ilgainiui jos įsigalėjo beveik visoje V. Europoje. Romos popiežiams siekiant
įsitvirtinti krikščioniškajame pasaulyje 1054 atsiskyrė (1453 galutinai) Rytų (stačiatikių)
ir Vakarų (katalikų) bažnyčios, t.p. ir jų A. Rytų krikščionių A yra kelių atmainų.
Labiausiai paplitusios Bizantijos A, jos atliekamos bažnytine slavų kalba. Be šių A, dar
yra Aleksandrijos, Antiochijos A, f armėnų apeigos, fchaldėjų apeigos. Rytų krikščionių
A atlieka ir kai kurie Romos katalikų bažnyčios jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių
tikintieji (dalis armėnų, etiopų, koptų, sirų, malankarai, maronitai, unitai ir kt.). Jų A yra
skirtingos ir atliekamos tautinėmis kalbomis. Vakarų krikščionių A buvo modifikuotos
T Tridento susirinkimo (1545-63 m. ir patvirtintos kaip Romos A (Romos ritualas),
atliekamos lot. kalba. Be šių A, dar yra f Šv. Ambraziejaus apeigos (Italijos šiaurėje,
Šveicarijos pietuose) ir TBragos apeigos (Portugalijos šiaurėje). Reformacijos laikotarpiu
atsiskyrusiose Protestantų bažnyčiose susiklostė kitos bažn. A (T anglikonybė, f
evangelikų liuteronų apeigos, T evangelikų reformatų apeigos), atliekamos tautinėmis
kalbomis. Plėtojantis moderniajai kat. teologijai bažn. A keitėsi. Romos ritualą atnaujino
Vatikano II susirinkimas (1962-65 m. . Atsižvelgus į kultūrine kraštų Įvairove buvo
įteisinti sritiniai Romos katalikų bažnyčios A skirtumai, leista vartoti (nuo 1972 m.
tautines kalbas, savitus liturgijos elementus (liturginiai drabužiai puošiami tautiniais
ornamentais, krašto Vyskupų konferencijos Palaiminimų apeigyne parenka vietinėms
tradicijoms pritaikytus Biblijos skaitymų tekstus, specialias maldas).
Romos kataliku A, jų turinį ir atlikimo būdą nustato popiežiaus dekretai (konstitucijos,
bulės, enciklikos, brevės, laiškai), Kanonų teisės kodeksas, Vatikano kongregacijų
dekretai, liturginės knygos. Vyskupų konferencijos, papročiai. Sakramentų (Atgailos,
Krikšto, Kunigystės, Ligonių, Santuokos, Sutvirtinimo) teikimo A atliekamos pagal
Romos apeigyno nustatytą tvarką, atsižvelgiant į vietines tradicijas ir papročius (ritualą
patvirtina Vyskupų konferencijos).
LIETUVOJE rel. A atlieka IV. konfesijų tikintieji. Labiausiai paplitusios krikščioniškosios
(katalikų, stačiatikių, sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatu) A, tarp jų -
kataliku A. Visos Lietuvoje atliekamos rel. apeigos, ypač bažnytinės, iš esmės nesiskiria
nuo kitose šalyse atliekamų atitinkamų rel. A. Daugiausia savitumo turi bažn. švenčių
neliturginės A, susijusios su vietiniais papročiais, o katalikų A - ir su lietuvių liaudies A.
Per Visų Šventųjų švente ir Vėlines lankomi kapai, per Sekmines namai apkaišomi
berželiais, per Devintines bažnyčios puošiamos vainikais (po savaitės jie laužomi,
šventinami ir kaišomi į pastoges, kad netrenktų perkūnas), per Žoline šventinamos gėlės,
vaisiai, javų varpos. Bažnyčiose ir kaimuose iki XX a. vid. buvo populiarios Švč.
Mergelės Marijos gerbimo pamaldos bei Kryžiaus dienos ir A (gegužės ir spalio
mėnesiais). Sovietinės okupacijos metais buvo visaip varžomas religinių, ypač katalikų,
švenčių šventimas, bažnytinės A (buvo draudžiamos procesijos, skambinimas varpais,
varžomas šventųjų vietų lankymas). Prasidėjus Sąjūdžiui (1988 m. ir atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę (1990 m. visų šių suvaržymų bei apribojimų neliko. LR Konstitucija
visų religijų išpažinėjams garantuoja teise atlikti rel. A. BK numatyta baudžiamoji,
Administracinių teisės pažeidimų kodekse - admin. atsakomybė už trukdymą atlikti rel. A
(įžeidinėjimą, grasinimą, A nutraukimą, draudimą melstis ir kt.), t.p. už kėsinimąsi į
asmens teises dangstantis rel. A atlikimu. Kėsinimasis gali pasireikšti rel. sektų ar jų narių
veiksmais, kurie kenkia žmogaus sveikatai (kūno sužalojimai, skatinimas nusižudyti,
nužudymas, savęs ar kitų asmenų kankinimas ir kt.), draudimu naudotis konstitucinėmis
teisėmis į mokslą, rinkti, būti išrinktam į valstybinės valdžios institucijas ir kt., kurstymu
atsisakyti visuom. veiklos, nevykdyti piliečių pareigų (pvz., būtinosios karo tarnybos).
Arūnas Vaicekauskas ir kt.
Apeikienė Nelė, Venclauskaitė, Apeikis 1915 m. sausio 20 d. Skuodas, teatro aktorė. Nuo
1936 VDU studijavo ekonomiką. 1939 įstojo į Kauno Valstybės teatro dramos studija;
nuo 1940 šio teatro aktorė. Dar studijavo dainavimą Kauno konservatorijoje. Nuo 1942
Kauno Jaunųjų dramos teatro aktorė. Vaidino spektakliuose: kalba Binkio Atžalynas, A.
Čechovo Vyšnių sodas, kalba Jurašūno Eglė žalčių karalienė. Kaip skaitovė dalyvavo
koncertuose, radijo laidose. 1944 pasitraukė į Vokietiją, 1947 persikėlė į JAV. Vaidino J.
Blekaičio įkurtame dramos teatre, dainavo P. Armono vadovaujamame kvartete.
Apeikytė Raimonda Bernadeta 1946 m. rugsėjo 30 d. Memmingen (Vokietija), pianistė.
Nuo 1947 gyvena JAV. 1970 baigė Kalifornijos universitetą Northbridge (A. Ruizo
fortepijono klasę), 1970-1971 m. jame dėstė. 1973 ir 1974 buvo trupės Opera Buff'et
akompaniatorė. Skambino solo, koncertavo su solistais, kino aktoriais, chorais ir simf.
orkestrais. 1966, 1971 akompanavo lietuvių dainų šventėse Čikagoje. Gastroliavo
Kanadoje, P. Amerikoje, Lietuvoje. Sukūrė solo dainų, pjesių fortepijonui. Pav.
VadovasJuodpusis
apeironas (graikų apeiron - begalybė). Jonėnų natūrfilosofijos mokyklos atstovas
Anaksimandras Miletietis terminą A vartojo kaip būdvardį, nusakantį būties pirmojo
prado neapibrėžtumą. Pitagoro mokykloje, vėliau Platono akademijoje šiai sąvokai
suteiktas daiktavardinis pobūdis (to apeiron), tačiau ji buvo vartota tik su priešingos
reikšmės sąvoka ir reiškė neapibrėžti, priešinamą tam, kas apibrėžta. Pastaroji priešprieša
atitiko Aristotelio vėliau aprašytą materijos ir formos priešpriešą. Tomas Sodeika
apėjimas (kar.): 1. Kariuomenės manevras, kuriuo siekiama prasiskverbti į priešo teritoriją
ir smogti jam iš užnugario. Dažniausiai taikomas tada, kai priešo gynybos - 1angai atviri,
silpni, gynyba - neištisinė. Dažniausiai vykdomas kartu su daliniais, puolančiais priešą iš
fronto. Per Aapsupamos ir naikinamos priešo grupuotės, trikdomas kariuomenės
valdymas, užimami priešo atsitraukimo kelyje esantys svarbūs objektai. Kartais apėjimu
virsta Tapglėbis. Kariniai laivai apėjimu siekia užimti patogią poziciją priešui pulti.
2. Vienas perėjimo per zonas, kuriose yra griuvėsių, gaisrų, užtvindytų plotų, būdu.
AlgirdasOrenius
apeksas (lot. apex - smaigalys), dangaus sferos taškas, į kurį nukreiptas kosm. kūno
judėjimo greičio vektorius pasirinktos atskaitos sistemos atžvilgiu. Saulės (Žemės) masės
centras juda Saulės (Žemės) A link. Žemės orbitinio judėjimo A per metus slenka
ekliptika. Saulės A ryškiausių žvaigždžių atžvilgiu (pusiaujinės koordinatės a = 270°, 8 -
+30°) yra 1 Heraklio žvaigždyne, Saulė šios atskaitos sistemos atžvilgiu skrieja 19,5 km/s
greičiu; Saulės A artimiausių žvaigždžių atžvilgiu a = 267°, 8 = +25°, greitis -15,5 km/s;
Saulę supančios tarpžvaigždinės medžiagos atžvilgiu a = 258°, S = -17°, greitis apie 23,5
km/s. Dangaus sferos taškas, diametralus apeksui, vadinamas antiapeksu. Saulės A1783
nustatė F. W. Herschelis.
Apel Willi (VilisApelis) 1893 m. spalio 10 d. Chojnice (Lenkija - 1988 m. kovo 14 d.
Bloomington (Indianos valstija), vokiečių ir JAV muzikologas. Vienas žymiausių
senosios muzikos tyri nėtojų. Romos, Miuncheno ir Berlyno universitetuose studijavo
matematiką, kartu mokėsi skambinti fortepijonu pas E. Fischerį ir C. Martiensseną. Apie
1925 savarankiškai pradėjo studijuoti muzikologiją. Nuo 1936 gyveno JAV. 1936-43
dėstė Kembridžo muzikos mokykloje ir Harvardo universitete. 1950-64 Indianos
universiteto (Bloomingtone) profesorius. Parašė studijas apie polifoninės muzikos
notacija (1942 m. , XIV- XV a. prancūzų pasaulietinę muziką (1950 m. , grigališkąjį
choralą (1958 m. , ankstyvąją vargonų ir klavyro muziką (1967 m. , parengė Harvardo
muzikos žodyną (1944 m. , muzikos istorijos antologiją (su A. T. Davisonu, 2 t. 1946-49
m. . Adeodatas Tauragis
apela (graikų apeita), piliečių susirinkimas Spartoje, atitinkantis kitų graikų polių eklcsiją.
Į A kas mėnesį rinkdavosi visi sulaukę 30 m. spartiečiai. Vadovavo karaliai, vėliau
Teforai. Karalių arba Tgerusijos siūlymu spręsdavo svarb. valstybės klausimus (įstatymų
priėmimas, aukšč. pareigūnų rinkimai, užs. politika, pvz., karo paskelbimas, sutarčių
tvirtinimas). Diskutuoti arba keisti siūlomą darbotvarke drausta. Balsuodavo šauksmu,
sprendimą lemdavo garsesnis. Karaliai, gerusija ir eforai A nutarimą galėjo panaikinti.
Nijolė Juchnmčienė
Apeldoorn (Apeldornas), miestas Olandijos viduryje, prie Utrechto -Enschedės
geležinkelio ir plento. 154 800 gyv. (2001 m. . Apeldoorno kanalo uostas. Oro uostas.
Mašinų gamyba, metalo apdirbimas, popieriaus (Van Gelder Papier įmonės), elektronikos,
tekstilės, optikos, chemijos (dažų, plastikų) ir farmacijos, maisto pramonė. Žvejybos
tinklų gamyba. Turizmas. Aukštoji teol. mokykla, policijos akademija. Netoli Ayra
karaliaus pilys (14, XVII a. ), parkas (19a.pr.).
Apelfeldas Aharonas Tk.Appelfeld.
apeliacija (lot. appellatio - kreipimasis, skundas), vienas būdų civ., admin. arba baudž.
procese apskųsti neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Apeliacinį skundą aukštesniajam teismui
( T apeliaciniam teismui) gali pateikti visi byloje dalyvaujantys asmenys per teismą, kurio
sprendimas yra skundžiamas. Apeliacinis skundas civ. ir admin. procesuose gali būti
pateiktas per 14 d., baudž. procese per 20 d. nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Aukštesnysis teismas, spręsdamas bylą apeliacine tvarka, iš esmės tikrina žemesniojo
teismo sprendimą iš naujo nagrinėdamas visą bylos medžiagą ir šalių papildomai
pateiktus įrodymus. Pagal galimumą pateikti apeliaciniam teismui naujus įrodymus
skiriamos 2 A rūšys - visiška (neribotoji) ir dalinė (ribotoji). Dalinės A atveju nauji
įrodymai pateikiami tik teismui pareikalavus (praktikuojama Austrijoje, Švedijoje).
Visiška A taikoma Prancūzijos, Danijos, Lietuvos apeliaciniuose procesuose. Apeliacinės
instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja po paskelbimo ir gali būti
apskundžiamas kasacine tvarka (Tkasacija).
A susiformavo Prancūzijoje absoliutizmo stiprėjimo laikais, karaliaus valdžiai stengiantis
susilpninti teisminę feodalų galią. A taikoma visų teismų nuosprendžiams, išskyrus
išimtinius (karo teismai). Bolševikai 1917 teismų dekretu A panaikino. Sov. Sąjungoje
(sovietinės okupacijos metais ir Lietuvoje) pagrindinė teismo sprendimo apskundimo
forma buvo kasacija.
Apeliaciniai rūmai, Lietuvos teismo organas, veikęs 1933-40. Buvo T apygardos teismų
išnagrinėtų bylų apeliacinė ir nusikaltimų valstybės saugumui bylų pirmoji instancija. A
išspręstų bylų kasacinė instancija buvo T Vyriausiasis tribunolas. A sudarė: pirmininkas,
5 (vėliau 8 m. teisėjai, sekretorius, jo padėjėjas ir teismo kandidatai. A bylas nagrinėjo
dažniausiai trijų teisėjų kolegijos. A teisėjus skyrė prezidentas teisingumo ministro
teikimu. Kandidatai privalėjo turėti 3 m. apygardos teismo teisėjo stažą. Prie A veikė
ypatingieji tardytojai ypač svarbioms byloms tirti. A pirmininkas buvo J. Gudauskis.
Kazimieras Tamašauskas
apeliacinis teismas peržiūri dar neįsigaliojusius žemesniųjų teismų sprendimus ir
nuosprendžius. Išnagrinėjęs bylą A turi teise: palikti pirmosios instancijos teismo
sprendimą nepakeistą; priimti naują sprendimą; grąžinti byla pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti;
pareiškimą palikti nenagrinėtą. A sprendimai ar nutartys įsiteisėja po paskelbimo; gali būti
apskųsti per 3 mėn. aukšč. teismui ir peržiūrėti kasacine tvarka ( T kasacija). Paprastai turi
nustatytą teritorinį ir dalykinį teismingumą. 1999 Prancūzijoje buvo 13 A, 5 admin.
apeliaciniai tribunolai, JAV - 13federalinių A, peržiūrinčių apygardos federalinių teismu
nuosprendžius, specialusis karinis A ir valstijų apeliaciniai teismai, peržiūrintys pirmosios
instancijos teismų nuosprendžius. Didžiojoje Britanijoje iki 1966 prie Aukšč. Teismo
veikė Civ. bylų A, prie Aukštojo teisingumo teismo - Baudžiamasis A, nagrinėjęs
prisiekusiųjų teismų nuosprendžius. Nuo 1966 žemesniųjų teismų bylas peržiūri A. t
Lordų Rūmai -apeliacinė instancija itin svarbioms byloms.
Lietuvoje XIII- XVI a. aukščiausioji apeliacinė instancija buvo T Didžiojo kunigaikščio
teismas, 1581-1797-f Vyriausiasis tribunolas. 1795, Lietuvą prijungus prie RI, ilgainiui
įsigaliojo Rusijoje veikusi teismų sistema. Nuo 1840 gubernijos teismas buvo apeliacinė
instancija T apskrities teisino, gubernijos magistratas - miestų magistrato byloms. Nuo
1864 apylinkės taikos teismo bylas peržiūrėjo apskrities taikos teisėjų suvažiavimas, nuo
1909 m. žemietijų viršininkų ir valsčiaus apskųstus sprendimus ir nuosprendžius
nagrinėjo apskrities žemietijų viršininkų suvažiavimo teismo skyrius. Nuo 1919 taikos
teismo, nuo 1933 apyl. teismo sprendimai apeliacine tvarka buvo skundžiami apyg.
teismui, apyg. teismo - Vyriausiajam tribunolui, 1933-40- T Apeliaciniams rūmams.
Lietuvos Respublikos apeliacinės instancijos yra Lietuvos apeliacinis teismas (įkurtas
1995 m. , apyg. teismai (nuo 1995 m. ir Vyriausiasis admin. teismas (nuo 2001 m. .
Apeliacinis teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, įkurtas 1995 Vilniuje. Sudaro Civ.,
Baudž. ir Admin. bylų skyriai. Bylas nagrinėja 3 teisėjų kolegija. A pirmininką ir teisėjus
teisingumo ministro teikimu patarus Teisėjų tarybai bei pritarus Seimui skiria Prezidentas.
A pirmininkas ir skyrių pirmininkai skiriami 8 metams. A pirmininkas V. Milius (nuo
1995 m. .
Apėlis (Apellės) apie 370 t290 (?) p.m.e., vienas žymiausių senovės graikų tapytojų. Po
studijų pas Eforą Efese ir Pamfilą Sikione tapo Aleksandro Makedoniečio dvaro tapytoju,
portretistu. Vėliau dirbo Efese, Koše, trum pai Aleksandrijoje (Ptolemajo I dvare). Tapė
valdovų (Pilypo II, Aleksandro Makedoniečio) ir didikų (Kleito) portretus, mitologines
(Afroditė Anadiomenė, Heraklis), alegorines (Šmeižtas) kompozijas. A susiejo
jonėniškąją ir dorėniškąją graikų tapybos tradicijas; kūriniai pasižymėjo vaizdo
tikroviškumu, spalvingu koloritu, subtilia linija. Parašė traktatą apie tapybą. Kūrinių
neišliko. Amžininkų aprašytų A kūrinių temomis vėliau kūrė A. Dūreris, S. Botticelli,
Tiziano, A. Bocklinas. Dalia Vasiliūnienė
Apelis Karelas fK.Appel.
apelsininis citrinmedis (Citrus sinensis), rūtinių (Rutaceae) šeimos visžalis medis. Kilęs iš
pietų Kinijos ir Indokinijos. Auginamas tropinio ir subtropinio klimato juostose. 7-12 m
aukščio. Lapai odiški, pailgi, smailiaviršūniai, išsilaiko 2,5 m. Žiedai dvilyčiai, balti,
pavieniai ar susitelkę į žiedynus, išaugę lapų pažastyse. Vaisiai - daugializdžiai
citrinvaisiai, vadinami apelsinais. Iv. veislių vaisiai nevienodo dydžio, formos, minkštimo
spalvos (nuo oranžinės iki raudonos). Sultingi, saldūs ar saldžiarūgščiai, aromatingi. Turi
5-8% cukrų, 0,94-1,5% rūgščių, 49-72 mg% vitamino C, vitaminų P, A, Bp kalcio, kalio,
fosforo druskų. Vartojami švieži ir perdirbti (sultys). Odelėje, žieduose ir lapuose yra
eterinių aliejų. Mėgsta šilumą ir drėgmę. Esant -8-9,5 "C ir žemesnei temperatūrai visa
antžeminė augalo dalis žūva. Palankiomis sąlygomis A gyvena -80 m. Dauginamas
skiepijimu. Skiepyti augalai pradeda derėti 3-4 m. po pasodinimo. Dera kasmet.
Derlingumas 20 -25 t/ha. Pav. Stasys Švitinąs
Apencėlis: 1. Šveicarijos kantonas fAppenzell. 2. Šveicarijos miestas fAppenzell.
apendektomija (appendectomia < lot. appendbc priedas, priedėlis + graikų ektome -
išpjovimas), aklosios žarnos kirmėlinės ataugos šalinimo operacija. Daroma susirgus
ūminiu, rečiau lėtiniu T apendicitu.
apendicitas (appendicitis < appendbc), aklosios žarnos kirmėlinės ataugos uždegimas. A
prasideda dėl to, kad susilaikius žarnų turiniui kirmėlinėje ataugoje ir sutrikus kraujotakai
jos sienelę pažeidžia bakterijos. A gali būti ūminis ir lėtinis. Prasidėjus ūminiam A
dažniausiai ima skaudėti pilvą viršutinėje dalyje, vėliau dešinėje klubinėje srityje. Kartais
pykina, vemiama, apima silpnumas, gali padidėti kūno temperatūra. A esti katarinis
(pažeidžiama kirmėlinės ataugos gleivinė), - 1egmoninis (apima gilesnius šios ataugos
sienelės sluoksnius), gangreninis (kirmėlinė atauga ar jos dalis apmiršta - gangrenuoja).
Pavojingiausias - perforacinis A, kai gangrenavusios kirmėlinės ataugos sienelė prakiūra
ir žarnyno turinys išsilieja į pilvo ertmę. Sergant lėtiniu A ligoniui ilgą laiką skauda
dešinėje klubinėje srityje, skausmas gali paūmėti judant, dirbant fiz. darbą, pavalgius. Dėl
lėtinio A kirmėlinė atauga gali surandėti, susiaurėti arba užakti. Itin svarbu laiku nustatyti
ūminį A; sergantysis skubiai operuojamas, atliekama f apendektomija. Vytautas Tutkus
apendiksas (appendix), aklosios žarnos Tkirmėlinė atauga.
apendikuliarijos (Appendicularia), gaubtagyvių potipio jūrinių gyvūnų klasė. apie 100
rūšių. Gyvena jūrų ir vandenynų vandens paviršiuje. Kūnas su uodega iki l cm ilgio.
Uodegoje yra chorda, nervinis vamzdelis ir skersaruožiai raumenys, apgaubti skaidria
tunika, vadinama nameliu. Uodega pro namelį varomas ir iškošiamas vandenyje esantis
planktonas, kuriuo A minta. Ryklėje yra du žiauniniai plyšiai. Hermafroditės, dauginasi
lytiškai. Vystosi be metamorfozės. Lervos neturi burnos ir analinės angos. Pav. Algirdas
Mackevičius
Apeninai (Appennini), kalnai Apeninų pusiasalyje, Italijoje. Šiaurės vakaruose jungiasi
su Alpėmis (Cadibonos perėja), pietuose nutrūksta ties Messinos sąs. Ilgis apie 1200 km,
vid. plotis apie 100 km. Vidutinis aukštis 1200 m, didžiausias 2914 m (Corno Grandės
kalba). Skirstomi į Šiaurės, Vidurio, Pietų ir Kalabrijos A. Šiaurės A (iki Tibro versmių)
- švelnių formų neaukšti kalnai; tai Ligūrijos A (didžiausias aukštis 1803 m) ir Toskanos
-Emilijos A. Vidurio A (tarp Romos ir Neapolio dienovidinių) labai suskaidyti
disjunktyvinių dislokacijų; tai Umbrijos -Marchės A ir TAbrucų Apeninai su aukšč.
viršūne (Corno Grande) Gran Sasso masyve. Pietų A suraižyti sprūdžių; juos sudaro
Neapolio, Luccos ir Molisės plokščiakalniai. Kalabrijos A: La Silos, Le Serrės,
Aspromontės masyvai.
A susidarė alpinės kalnodaros metu, buvo smarkiai ardomi. Kvartere vyko stiprūs
neotektoniniai judesiai (atsirado lūžių, sprūdžių, iškilo luistų), vyko vulkanizmas.
Kalnuose į paviršių išeina paleozojaus metamorfizuoti skalūnai, kvarcitai, konglomeratai,
mezozojaus marmurai, klintys, dolomitai, kainozojaus vulkaninės uolienos. Yra hercininių
masyvų, susidariusių iš magminių ir metamorfinių uolienų. Naudingosios iškasenos:
marmuras, dolomitai, gyvsidabris, rusvosios anglys, lignitas, bitumingi skalūnai, šiek tiek
boksitų; Šiaurės priekalniuose -gamtinės dujos, nafta. Kalnuose daug gilių skersinių
slėnių. Teka daug upių. Kalnų šlaitai maždaug iki 800 m aukščio apaugę visžalių
akmeninių ir kamštinių ąžuolų giraitėmis, pušynais (Viduržemio j. tipo), makija, gariga,
aukščiau - mišriaisiais lapus metančiais kaštonų, ąžuolų, bukų miškais, dar aukščiau -
pušų ir kėnių miškais, retmiškiais, subalpinėmis ir alpinėmis pievomis. Ligūrijos
Apeninuose turizmas, Abrucų Apeninuose - žiemos sportas. Abrucų nacionalinis parkas.
Pav. Elena Stankūnienė
Apeninų kultūra, bronzos amžiaus archeologinė kultūra , plitusi Vid. ir P. Italijoje.
Pavadinta nuo Apeninų kalnuose randamų gyvenviečių. A pradėjo formuotis eneolito
laikotarpyje ir truko iki Villanovos (protovillanovos) kultūros atsiradimo. Skiriami įv.
laikotarpiai, dažniausiai ankstyvasis, vidurinysis ir vėlyvasis. A gyvenvietės įrengtos
aukštumose (kalnuose) ir žemumose, kartais - kalnų olose. Pastatai apskriti (dalis jų su
prieangiu), 2-2,5 m skersmens, arba stačiakampiai (mažiausi apie 4 x 7 m, didžiausi - 4 x
42 m). Aptikta stulpinės konstrukcijos arba akmeninių sienų pastatų; kai kurie įgilinti.
Gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, iš dalies medžiokle ir žvejyba, maisto
rinkimu, spalvotųjų metalų rūdų gavyba bei lydymu, prekyba ir mainais, amatais -
audimu, medžio apdirbimu, darė ratus ir vežimus. Mirusiuosius laidojo nedegintus
kapinynuose arba uolose iškaltose kamerose. A išsiskiria puošnia įv. formų keramika -
lipdyta lygintu paviršiumi, tamsios spalvos, dažniausiai ornamentuota. Dauguma indų - su
savitos formos ąsa. Aptikta uolų piešinių. Pav. Algimantas Merkevičius
Apeninų pusiasalis (Penisola Appenninia) yra P. Europoje, tarp Adrijos, Jonijos, Tirėnų
ir Ligūrijos jūrų. Plotas 149 000 km2, ilgis 1100 km, plotis 150-200 km. A sudaro apie 1/2
Italijos teritorijos; be to, jame yra Vatikanas ir San Marinas. Adrijos j. krantas nelabai
vingiuotas, išsiskiria tik Gargano pusiasalis prie Manfredonijos įlankos Pietryčiuose yra
dideli Salentinos ir Kalabrijos pusiasaliai, atskirti Taranto įlankos. Tirėnų j. krantas
vingiuotas (Giojos, Šv. Eufemijos, Policastro, Salerno, Neapolio, Gaetos įlankos),
priekrantėje daug salų. Messinos sąs. skiria A nuo Sicilijos s. Išilgai viso A tęsiasi T
Apeninų kalnai. Pakrantėse - žemumos. V. pakrantėje, netoli Neapolio, yra Vezuvijaus
ugnikalnis ir vulkaninė kalvota lyguma - - 1egrėjaus Laukai. Klimatas subtropinis
medinstituteraninis, tarpukalnių įdubose žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra šiaurėje
-O °C, pietuose iki 11 "C, liepos vidutinė temperatūra 27-28 °C; kartais pietuose, pučiant
sirokui, temperatūra pakyla iki 40-45 °C. Kritulių 500-1500 mm per metus (daugiausia
žiemą ir pavasarį), v. pakrantėje ir Ligūrijos Apeninų v. šlaituose iki 3000 mm. Daug
upių: Tibras, Arno, Volturno; jos trumpos, žiemą vandeningos, vasarą seklios. Yra karinių
ir vulkaninių ežerų, karstinių šaltinių. A vidurinėje dalyje susitelkę Didžiausi ežerai:
Trasimeno, Bolsenos, Bracciano. Žemumose ir kalnų šlaituose iki 500-800 m aukščio
auga kietalapiai visžaliai medžiai ir krūmai, auginami citrusiniai augalai, vynmedžiai,
alyvmedžiai; aukščiau - plačialapių, spygliuočių miškai, pievos, ganyklos. Didž. miestai:
Roma, Neapolis. Pav. Elena Stankūnienė
Apeninų tunelis yra Italijos vidurinėje dalyje, Šiaurės Apeninuose, Florencijos
-Bolonijos geležinkelio linijoje. Ilgis 18,5 km. Įrengtas 1923-30.
Apennine Abruzzi TAbrucų Apeninai. ApėrasNikola TN.Appert.
apercepcija (lot. a (d) - prie, į + T percepcija), filosofijoje ir psichologijoje - sąmonėn
patekusio turinio įsisąmoninimas. Priklauso nuo žmogaus patirties, individualių savybių,
veiklos turinio ir psichikos būsenos suvokimo metu. A rūšys: pastovioji (priklauso nuo
pasaulėžiūros, įsitikinimų, išsilavinimo, profesijos, psichikos ir kt.) ir laikinoji (priklauso
nuo veiklos motyvų, situacinių psichikos būsenų - emocijų, lūkesčių, nuostatų ir kt.).
Suvokimo procese reiškiasi abi rūšys. A sąvoką XVII a. pab. įvedė G. Leibnizas
norėdamas atskirti sąmonėn patekusio turinio re - 1eksinį suvokimą nuo nesuvoktų
turinių. I. Kantas skyrė empirinę ir transcendentinę A; pastarąją laikė aukščiausiuoju
savimonės vienumo principu, visus sąmonės turinius pajungiančiu Aš mąstau vaizdiniui,
suteikiančiu vienumo pobūdį suvokimui. XIX a. l pusėje F. J. Herbartas A sąvoką perkėlė
į psichologiją žymėdamas ja kiekvieno naujo suvokimo turinio priklausomybę nuo
ankstesnių suvokimo turinių; teigė, kad A sukelia ankstesnių potyrių aktyvumą. XIX a. 2
pusėje W. \Vundtas A aiškino kaip suvokimą, reikalaujantį valios pastangų, kaip vidinę
dvasinę jėgą, lemiančią psichikos procesus. Sigitas Kregždė, Tomas Sodeika
aperiodinė grandinė (Ta... + T periodas), elektrinė grandinė, kurioje dėl didelių energijos
nuostolių negali mi savieji virpesiai. Tokioje grandinėje srovė ir įtampa kinta pagal
eksponentinį dėsnį. A gali būti didelių nuostolių elektrinis virpamasis kontūras, sudarytas
iš nuosekliai sujungtų talpinės, induktyviosios ir aktyviosios varžos elementų. Grandinė
yra aperiodinė, jei tenkinama sąlyga R > 2-JL/C; čia R - aktyvioji varža, L -
induktyvumas, C - talpa. A naudojamos radiotechnikos įrenginiuose (radiolokacijos
siųstuvuose, oscilografuose ir kt.) tam tikru dėsniu kintančiai srovei gauti.
aperiodinis vyksmas, aperiodinis procesas, dinaminės sistemos perėjimas iš vienos
būsenos į kitą, kai sistemos parametras, nusakantis tą vyksmą, arba monotoniškai artėja
prie nuostoviosios (ribinės) reikšmės (pav., a), arba turi tik vieną ekstremumą (b). Teorinė
A trukmė neribota.
aperityvai (prancūzų aperitif), apetitą žadinantys ir tonizuojantys alkoholiniai gėrimai,
paprastai kartoko skonio. Turi dažniausiai 15-35% (tūrio) etanolio ir 4-18% cukraus.
Daromi arba iš stiprinto vyno, arba iš rektifikuoto spirito, pridedama cukraus, įv. priedų,
vaistinių ir kvapiųjų žolių bei šaknų užpilų, suteikiančių A kartų prieskonį. Geriami
atšaldyti, prieš valgį; paprastai skiedžiami sultimis. A ypač paplitę V. Europoje.
apertūra (lot. apertura - atidarymas, plyšys): 1. Anga, pro kurią šviesa patenka į t optinį
sistemą; optinio prietaiso (mikroskopo, teleskopo, toliamačio, kino ar fotografijos aparato)
veiklioji anga, kurios dydį lemia lęšių ar diafragmų matmenys (lęšio skersmuo,
diafragmos skerspjūvis). Kampas tarp į optine sistemą patenkančių kūginio šviesos
pluošto kraštinių spindulių vadinamas apertūros kampu, arba kampine A (nusako prietaiso
Tšviesingumą). Mikroskopo T santykinė anga vadinama skaitine apertūra.
2. Ruporinių, lešinių, parabolinių ir kt. paviršinių perdavimo bei priėmimo antenų
paviršiaus, spinduliuojančio (priimančio) elektromagn. bangas, efektyvusis plotas.
apetalinis žiedas (Ta... + gr.petalon- lapas, žiedas), bevainikis žiedas. Apyžiedis sudarytas
iš vieno taurėlapių rato, mažų žvynelių ar išaugų (tuopų, gluosnių). Išsivystė iš žiedų,
turinčių dvigubą apyžiedį. Juozas Raugalas
apetitas (lot. appetitus - troškimas, siekimas), noras valgyti, normalus maisto poreikis.
Siejasi su alkio jausmu (nepakanka energetinių medžiagų), bet gali būti ir savarankiškas,
atsiranda dėl įgimtų ar individualiai įgytų savybių tam tikram maistui (saldumynams). A
pojūtį sukelia galvos smegenyse (hipotalame) esantys alkį ir sotumą reguliuojantys
centrai. A ne visada objektyviai atspindi organizmo poreikį maisto medžiagoms. Jis
priklauso nuo įpročio valgyti, pomėgio vieniems ar kitiems maisto produktams, todėl
žmogus gali neracionaliai maitintis ar persivalgyti. Normalus A rodo gerą žmogaus
sveikatos būkle. Neskanus, neįvairus, negražiai patiektas maistas mažina A. Sumažėjęs
arba nenormaliai padidėjęs apetitas yra susijęs su virškinimo ar kitų organizmo sistemų
funkcijų sutrikimais bei emocijomis. Dalia Stabinytė, Jūratė Valiūnienė
apgalvis, moterų galvos papuošalas. Baltų A atsirado pirmaisiais amžiais po Kristaus.
Nešiotas ant plaukų arba segtas prie galvos apdangalo. Ankstyviausius A sudarė odinė
juostelė su prie jos keliomis eilėmis pritvirtintų žalvarinių skardelių ar tuščiavidurių
spurgelių. l tūkstantmečiovid. pradėta gaminti žalvarinius įvijinius A. V- IX a. plito A su
kabučiais ir be jų. Vid. Lietuvoje nešioti A, kuriuos sudarė viena ar dvi įvijų eilės ir
protarpiais įkabinti trikampio ar puslankio formos kabučiai su 2 poromis stačiakampių ar
kvadratinių, kartais trapecinių skardelių. Kabučiai - žalvariniai, dengti sidabro plokštele,
arba sidabriniai. Jų paviršiuje - įspaustas ornamentas, kartais viduryje įstatyta mėlyno
stiklo akutė. T Jurgaičių kapinyno VIII a. kapuose rasti A yra 30-50 cm ilgio ir turi 7-12
kabučių. Puošni kabučių apvarą dažniausiai juosė tik kaktą ir galvos šonus. Žiemgalės (6-
XIII a. ) ir latgalės (7- XIII a. ) nešiojo plokštelinius A, sudarytus dažniausiai iš dviejų
lygiagrečių įvijų eilių irjasjungiančių grandelių arba nedidelių (2-3 cm pločio) plokštelių.
Ilgainiui daugėjo įvijų ir didėjo plokštelės. Imta gaminti aukštus (karūnos formos) A iš
stambių, įvairiai ornamentuotų, dažnai ir sidabruotų plokštelių. Rytų Lietuvoje X- XI a. A
užpakalinėje dalyje - ties pakaušiu -kabintos grandinėlės su kabučiais arba varpeliais.
Nešiotas ir vainikas iš įvijų (iki 2 cm skersmens), suvertas ant vilnonių siūlų pluošto. Būta
ir paprastesnių A: susukta virvutė, protarpiais puošta siauromis grandelėmis -žiedeliais
(Eigulių kapinynas, Kaunas), arba 3-3,5 cm pločio odinis dirželis, susegtas žalvarine
sagtele. XIV- XVI a. kapuose metalinių A aptinkama ypač retai. Juos pakeitė įv. raiščiai,
galionai su kaspinais, ilgainiui tapę tautinių drabužių dalimi. Pav. Regina Kulikauskienė
apgamas (naevus), ribota dėmė arba išauga, atsiradusi dėl odos struktūrų vystymosi
sutrikimo embrioniniame periode. Pagal kilmę A skirstomi į pigmentinius ir
kraujagyslinius. Pigmentinis A - nedidelė (iki l cm skersmens) rudos spalvos dėmė arba
mazgelis lygiu, kartais grublėtu paviršiumi. Susidaro dėl melanocitų (melaniną
gaminančių ląstelių) susikaupimo antodyje, tikrojoje odoje ar jų jungtyje. Halo A -baltas
žiedas aplink pigmentinį A - dažnai būna sergant baltme. Displastinis A -įgytas
pigmentuotas darinys, atsiradęs dėl atipiškų melanocitų išvešėjimo ir jų susikaupimo
odoje, paveldimas autosominiu dominantiniu būdu. Net 30-50% atvejų iš jų išsivysto odos
šeiminė melanoma (polinkis sirgti perduodamas iš kartos į kartą). Įgimtas pigmentinis A
būna gimstant ar atsiranda ankstyvoje vaikystėje, įvairaus dydžio (gali apimti didelius
odos plotus), kartais padengtas plaukais. Iš jo t.p. gali išsivystyti melanoma.
Kraujagyslinis A (hemangioma) yra minkštas, raudonas arba su violetiniu atspalviu,
neskausmingas, mažas, būna gimstant arba atsiranda tuoj po gimimo, dažniausiai savaime
išnyksta per 5 metus. Kaverninė hemangioma -kapiliarų, venų, arterijų, limfagyslių
vystymosi sutrikimas. Savaime neišnyksta. Liepsninis A - raudona ar raudonai violetinė
dėmė, atsirandanti dėl kapiliarų išvešėjimo. Atsiranda be aiškios priežasties ar kaip kitų
ligų simptomas. A šalinami operacija, lazerio spinduliais, vaistais. Geromanta Balevičienė
apgėlai, gimdyvės ritualinis lankymas su dovanomis jai ir naujagimiui. Lietuvių paprotį
aplankyti gimdyvę ir pamatyti naujagimį pirmieji mini T. Lepneris ir M. Pretorijus (abu
XVII a. ). Daugiausia žinoma apie valstiečių A XIX a. ir XX a. l pusėje; Anykščių,
Molėtų, Ignalinos, Rokiškio, Utenos apylinkėse šis paprotys dažniausiai vadintas apgėlais,
Švenčionių - patekylais, Biržų, Pasvalio - radynomis, didesnėje Dzūkijos dalyje -
palankynomis. Naujagimio tėvo pakviestos moterys (dažniausiai ištekėjusios), ateidamos
pas gimdyve, atsinešdavo kiaušinienės, sūrio, pyrago, Dzūkijoje ir blynų. Be maisto
produktų, dovanodavo juostą kūdikiui vystyti, plonos drobės vystyklams, kepurėle.
Gausiau dovanota lankant jaunamarte. Tikėta, kad lankant kūdikį tuščiomis, kenkiama jo
laimei. Viešnias kūdikio tėvas vaišindavo gėrimu. Rytų ir pietryčių Lietuvoje A paprotys
išliko iki XX a. vidurio. M. Lietuvoje A vadinta naujagimio plaukų pirmojo pakirpimo
apeigos (J. Brodovskio teigimu; XVIII a. ). Jas atlikdavo kūma. Kaimynių ir giminaičių
lankymas reiškė moters (po gimdymo) įvedimą į moterų bendriją (iš kurios nėštumo metu
ji buvo tarsi išskirta). A tradicijų liekanų esama ir dabar (gimdyvės lankymas su
dovanomis). Angelė Vyšniauskaitė
apgyventoji žemė, sėdimoji žemė, sėdybinė žemė, valakinė žemė, LDK ir Lietuvos feod.
laikotarpio valstiečių skirtinio sklypo (tskirtinė žemė) svarb. dalis. Sudarė dirbamoji žemė
su sodyba, už kurią valstietis privalėjo eiti lažą dvarui, atlikti kitas baudžiavos prievoles.
Tuo A skyrėsi nuo Tpriimtinės žemės ir tuščios (dar neįdirbtos arba laikinai nedirbamos)
žemės. Kaip žemės naudojimo teisinė kategorija susiklostė XVI a. per Valakų reformą.
XIX a. l pusėje įvedus T privalomuosius inventorius skirtinį sklypą nustota skirstyti į A ir
priimtine žeme. Leonas Mulevičius
apglėbis (kar.), manevras, kai junginiai, daliniai ar padaliniai įsiskverbia į priešo teritoriją
ir smogia jam iš - 1ango. Paprastai A vykdo pagr. jėgos arba jų dalis kartu su priešo
gynybos frontą puolančia kariuomene, aviacija, oro desantu. Kartais A virsta T apėjimu
arba net t apsupimu. Algirdas Orenius
apgręžiamasis operatorius, atvaizdis, turintis atvirkštinį. Dažniausiai ši sąvoka taikoma
tiesiniams operatoriams. Jeigu operatorius A : X -> Y yra tiesinis vektorinės erdvės X
atvaizdis į vektorinę erdvę Y ir kiekvienai^ e y reikšmei aibė (x e X: Ax = y} yra
vienaelementė, tai toks operatorius yra apgręžiamasis. Edvardas Misevičius
apgula, kovos veiksmai prieš kariuomenę (įgulą), iš visų pusių apsuptą įtvirtintame punkte
(ĮP) - parengtame ginti mieste, tvirtovėje, pilyje. Skiriama ikiartilerinė (nuo seniausių
laikų iki XV a. pab.), tvirtovių ( XV a. -1914 m. , įtvirtintų ruožų (1915-40 m. , miestų
gynybos (nuo 1941 m. A. Kai ĮP užimti staigiu puolimu nepavyksta, pradedama
taisyklingoji apgula. Ją sudaro 3 etapai: paruošiamasis, šturmo parengimo ir šturmo. Per
paruošiamąjį puolančioji kariuomenė pradeda apsiaustį - stengiasi priešą atkirsti nuo
likusių pajėgų, maisto, vandens ir vaistų atsargų. ĮP žvalgomas. Jei puolantieji neturi
pakankamai jėgų šturmui, tenkinasi apsiaustimi. Per šturmo parengimą siekiama priartėti
prie puolamojo objekto, naikinama jo ugnies priemonės, atramos punktai, valdymo
centrai. Grupės ir daliniai šturmą pradeda nustatytu laiku. Jis sėkmingas, jei apgultieji
kapituliuoja arba užimami jų svarb. punktai. Valdas Rakutis
apgulos padėtis, ypatinga f karo padėtis, kurią skelbia valstybės valdžia karo metu arba
kai valstybei, jos daliai gresia vidaus ar išorės priešo pavojus. Nustato dar griežtesnį
teisinį režimą nei karo padėtis: visas valstybinės valdžios institucijų funkcijas perima kar.
valdžia, dar labiau suvaržomos piliečių teisės. Lietuvoje A buvo įvesta 1919 ir per 1926
m. gruodžio 17 d. valstybės perversmą. Eugenijus Kisinas
Apia TApija,
Apianas (Appianos) XII a. 8 dešimtmetis, graikų istorikas. Romos pilietis. Kilęs iš
Aleksandrijos (Egiptas). Svarb. darbas - Romos istorija (Romaika 24 kn.), kurioje aprašyti
Romos užkariavimai nuo valstybės įkūrimo iki II a. pradžios. Išliko knygos,
pasakojančios apie Ilyrijos, Ispanijos, Kartaginos, Sirijos užkariavimą, kovas su Ponto
karaliumi Mitridatu VI, Romos piliečių karus. Kitų knygų fragmentų yra vėlesniuose
Bizantijos šaltiniuose.apibendrinimas, perėjimas nuo siauresnių sąvokų ir teiginių prie
platesnių. A nusako bendruosius teiginius, dėsnius, principus. Jie išvedami induktyviai
(remiantis empiriniais duomenimis) arba deduktyviai (pagal taisykles). A rūšys: perėjimas
nuo konkretaus turinio požymių, teiginių į loginius (matematinius) kintamuosius dydžius;
vienos objektų srities dėsningumų perkėlimas į kitą objektų sritį; kelių dėsnių jungimas į
vieną bendresnį dėsnį įvedant naujas taisykles, operacijas, charakteristikas ir kt. Gali būti
apibendrinamos ištisos teorijos. Pvz., absoliučioji geometrija yra Euklido ir Lobačevskio
geometrijų A; pastarosios yra pirmosios atskiri atvejai. A yra priemonė paprastumui
moksle realizuoti. Apibendrinta teorija įgalina konkretinti ankstesnes teorijas.
Gnoseologiškai A reiškia perėjimą į aukštesnį abstrakcijos lygį, kai galima efektyviau
aiškinti, tikslinti faktus. Romanas Plečkaitis
apibendrintasis sprendinys, apibendrintas dif. lygties klasikinis sprendinys. Klasikinėje
dif. lygčių teorijoje sprendiniai ieškomi pakankamai glodžių funkcijų klasėje, tačiau
praktikoje dažnai susiduriama su lygtimis, apibūdinančiomis paprastus, dažnai
pasitaikančius gamtoje reiškinius, bet jos negali turėti glodžiųjų sprendinių. Tokių
uždavinių sprendinių tenka ieškoti platesnėje funkcijų klasėje (arba net apibendrintųjų
funkcijų klasėje), kuriai priklausytų ir trūkiosios funkcijos. Kartu ši funkcijų klasė neturi
būti labai plati. Ją reikia parinkti taip, kad A būtų vienintelis. funkcijų klasės pasirinkimas
yra uždavinio sprendimo dalis. Kuo klasė platesnė, tuo lengviau įrodyti A egzistavimą ir
tuo sunkiau jo vienatį. Trūkiosios funkcijos neturi klasikinių išvestinių, todėl norint
apibrėžti A sąvoką, reikia įvesti apibendrintosios išvestinės sąvoką. Buvo siūlomi įvairūs
apibendrintosios išvestinės variantai. S. Sobolevas XX a. 4 dešimtmetyje pradėjo vartoti
apibendrintosios išvestinės sąvoką, kuri yra visuotinai priimta ir plačiai taikoma dif.
lygčių teorijoje. Dif. lygties A galima apibrėžti įvairiai (tai priklauso nuo lygties koef.
glodumo). Tačiau visada dif. lygtis pakeičiama integraline tapatybe, kurioje lieka tik
tokios ieškomos funkcijos išvestinės, kurių egzistavimą garantuoja pasirinktoji funkcijų
klasė. Algirdas Ambrazevičius
644
apibendrintieji judesio kiekiai, apibendrintieji impulsai, nepriklausomieji fiz. dydžiai pt,
kartu su T apibendrintosiomis koordinatėmis visiškai apibrėžiantys mech. sistemos
būseną. Holonominės sistemos A reiškiami šiomis lygybėmis: p, =~jf- arba p, =5~=;čia T-
tiriamosios mech. sistemos kinetinė energija, L - šios sistemos f Lagrange 'o funkcija. T h
L reiškiamos apibendrintosiomis koordinatėmis q. ir apibendrintaisiais greičiais q:. A
dimensija priklauso nuo apibendrintosios koordinatės dimensijos, pvz., jei q. turi ilgio
dimensiją, tai p - judesio kiekio dimensiją; jei apibendrintoji koordinatė yra kampas
(bematis dydis), tai pt turi judesio kiekio momento dimensiją; tačiau sandaugos p -ą.
dimensija visada sutampa su judesio kiekio momento dimensija.
apibendrintoji funkcija, tolydusis f tiesinis funkcionalus, apibrėžtas erdvėje be galo daug
kartų tolygiai diferencijuojamų funkcijų ę (x), kurios yra tapačiai lygios nuliui už
baigtinio intervalo ribų. Skaičius/ (^>), kurį A priskiria funkcijai <p (x), vadinamas
funkcionalu reikšme vad. taške <p (x). Jei funkcija/ (jc) yra įprastinė (analizinė, tolydžioji,
lokaliai sumuojama), tai formulė f (ę) = J f (x)ę (x)dx apibrėžia reguliariąją A,
atitinkančią funkciją/ (x). A, kurios neatitinka nė viena įprastinė funkcija, vadinama
singuliarią-ja, pvz., Diraco delta funkcija. Kokia bebūtų A, visada galima rasti tokią
įprastinių funkcijų seką, kuri konverguotų į turimą funkciją. Taigi apibendrintųjų funkcijų
klasė yra įprastinių funkcijų klasės plėtinys. Šis plėtinys turi būdingų savybių: pvz.,
egzistuoja bet kurios eilės išvestinė /> >, apskaičiuojama pagal formule/' ' (P) = (-!) / (P'")
(jei/reguliari, tai/'" (<p) = (-!)" j f (x)ęlt' (x)dx), kai k = 1,2,..., / = £/j galima diferencijuoti
panariui ir JT/^f'jbetkurią A galima dauginti iš be galo daug kartų diferencijuojamos
funkcijos. Fizikoje A rodo krūvio, masės, šilumos pasiskirstymą objekte. 1945 L.
SchVartzas (Prancūzija) sukūrė griežtą matematinę apibendrintųjų funkcijų teoriją. Ji
taikoma kvantinėje mechanikoje, kvantinėje lauko teorijoje, diferencialinių lygčių
teorijoje. Bronius Kvedaras
apibendrintoji išvestinė. Tarkime, u, v - lokaliai integruojamos srityje JJ c R" funkcijos, a
= (a,, a2,..., aj, «,,..., an-sveikieji neneigiami skaičiai | a| = ^a. Jeigu1=1 ' su bet kokia be
galo diferencijuojamąja srityje ii funkcija r/ yrateisinga integralinė tapatybė j uDTįdK = (-
1 m. H J vrjdt,U ii
tai funkcija v yra vadinama funkcijos u A ir žymima v = D°u. Kai |a| = l, gauname
pirmosios eilės apibendrintąsias išvestines, kai |a| = 2-antrosios eilės apibendrintąsias
išvestines ir t.t. Esminis A ir klasikinės išvestinės skirtumas yra tas, kad A turi integralinį
pobūdį. Kai n = l, pirmos eilės A egzistavimas glaudžiai susijęs su absoliučioje tolydumo
sąvoka. Jeigu funkcija M yra absoliučiai tolydi segmente [a, b], tai intervale (a, 6 m. ji turi
integruojamą A ir, atvirkščiai, jeigu intervale (a, b) egzistuoja funkcijos u pirmosios eilės
integruojama A, tai ji yra absoliučiai tolydi segmente [a, b]. A yra klasikinės išvestinės
apibendrinimas kai kurioms nediferencijuojamų funkcijų klasėms. Apibrėžimą sukūrė
rusų matematikas S. Sobolevas. Algirdas Ambrazevičius
apibendrintosios jėgos, veiksnių, dėl kurių atliekamas darbas, apibendrintosios kiekybinės
charakteristikos (2,. Kai T apibendrintosios koordinatės q. pakinta nykstamaisiais dydžiais
5q:, atliekamas elementarusis darbas: <54 = ^Qf5j,;čias -sistemoslaisvėslaipsniųskaičius.
Air 'f potencinės energijos [/sąryšis reiškiamas šiomis lygybėmis: Q =- -. Julijonas Kaladė
apibendrintosios koordinatės, nepriklausomieji parametrai q. (i= l, 2,..., /), visiškai
nusakantys mech. sistemos visų taškų padėtį atskaitos sistemos atžvilgiu. T Holonominės
sistemos laisvės laipsnių skaičiusi lygus jos apibendrintųjų koordinačių skaičiui /; T
neholonominės sistemoss = l-k; čia k tos sistemos kinematinių ryšių, kurių negalima
pakeisti geometriniais, skaičius. Apibendrintosiomis koordinatėmis sistemos judėjimo
dėsnis užrašomas lygtimis ąt = qt (t); čiai =1,..., s, t-laikas. Sistemų, kurios turi be galo
didelį laisvės laipsnių skaičių, A yra erdvinių koordinačių ir laiko ypatingos funkcijos, dar
vadinamos potencialais, banginėmis funkcijomis. A padeda supaprastinti daugelio
uždavinių sprendimą.
apybraiža: 1. Prozos žanras, kūrinys, kuriame aprašomi autoriaus stebėti arba dok.
medžiaga pagrįsti faktai, įvykiai, žmonės; jame laisvai jungiama objektyvi informacija ir
asmeninis įspūdis. A būdingas vaizduojamojo reiškinio vertinimas, atskleidžiamas
panaudojant ir meninį vaizdą. A, kurioje autentiška medžiaga pateikiama siužetiškai,
dažnai vadinama menine. A pagr. funkcija yra pažintinė, todėl A artimesnė publicistikai
negu grož. literatūrai. Struktūra ir stilistika priklauso nuo aprašomųjų objektų ir situacijų:
yra kelionių, karo, istorijos, mokslo, biografinių ir kt. A. Mąstymo ir kompozicijos
principais artima Tęsė.
Lietuvių A pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje. Pirmosios A, paremtos etn. medžiaga ir
kelionių įspūdžiais, lenkų kalba paskelbtos laikraštyje Tygodnik Wileriski (1819-22 m. .
Asmeniniais įspūdžiais ir ist. duomenimis pagrįsti Žemaitijos miestelių ir gamtos
aprašymai L. Jucevičiaus apybraižoje Žemaičių žemės prisiminimai (Wspomnienia
Žmudzi 1842 m. . Lietuvių kalba rašytos A pasirodė Aušroje, Varpe, JAV lietuvių period.
spaudoje. Vyravo publicistinė ir mokslo populiarinimo A (J. Adomaitis -Šernas, J.
Andziulaitis -Kalnėnas, J. Šliūpas, J. Mačys -Kėkštas, V. Pietaris). XX a. pr. apybraižų
pagausėjo. Žemaitės apybraižose (Kelionė į Šidlavą 1906 m. atsirado konkretaus vaizdo ir
psichol. detalių; pasakotojo autoportretas išryškintas A. Vienuolio apybraižose (Kalėjime
1905, Krymo įspūdžiai 1913 m. . J. Tumo -Vaižganto publicistinėms A (Ten gera, kur
mūsų nėra 1912 m. būdinga didaktiškumas. 3-4 dešimtmetyje išpopuliarėjo kelionių A
(M. Šalčiaus Svefiuose pas 40 tautų 6 t. 1935-36, A. Poškos Nuo Baltijos iki Bengalijos 2
d. 1939-40 m. . J. Savickio kelionių A (Atostogos 1928, Kelionės 1938 m. turi
impresionizmo bruožų. Sovietinės okupacijos laikotarpio A būdinga sov.
ideologizavimas, socializmo aukštinimas. Laikraštinėse A (J. Avyžiaus Pirmosios vagos
1948, J. Dovydaičio Prie žaizdro 1949, A. Bieliausko Žmonės prie staklių 1955 m.
šlovinamas kolūkių steigimas, statybos, soc. darbo didvyriai. N. Chruščiovo valdymo
laikotarpiu pradėtos kurti beletrizuotos A (J. Baltušio Kas dainon nesudėta 1959 m. .
Sukurta kelionių A, kuriose atskleista gamta, kt. tautų buitis, ekologinės temos: A.
Čekuolio Per tris vandenynus (1957 m. , Tylos takais (1960 m. , R. Budrio Eglės debesis
šluoja (1959 m. , A. Laurinčiuko Trečioji dolerio pusė (1964 m. , J. Požėros Šiaurės
eskizai (1969 m. , Č. Kudabos Kalvotoji Žemaitija (1972 m. , R. Sadausko Kelionė iš
Baltašiškės į Kučiūnus (1973 m. , Ten ir atgal (1979 m. , V. Petkevičiaus Kasdieniškos
legendos (1982 m. . Atkūrus nepriklausomybę sumenko aprašomoji A funkcija, padidėjo
autore - 1eksijų vaidmuo, stilistika įgavo daugiau lyr. impulsyvumo (S. Šaltenio Pokalbiai
prieš aušrą 1993 m. .
2. Plačiajam skaitytojų ratui skirtas mokslo ar mokslo populiarinimo veikalas, kuriame
objektas yra nagrinėjamas bendrais bruožais, visapusiškai neanalizuojamas. Vytautas
Kubilius
apibrėžimas, definicija, log. veiksmas, kuriuo nustatoma kriterijai tiriamajam objektui
nuo kitų objektų atskirti nurodant jo specifiką ir vartojamos arba įvedamos kalbinės
išraiškos reikšmė. Kiekvienas mokslas formuluoja savo sąvokų A, bet visi vartoja logikos
sukurtas A priemones. Apibrėžimą sudaro 3 dalys: apibrėžiamoji išraiška (definiendum),
apibrėžiančioj! išraiška (definiens) ir jungiančioji išraiška (reiškiama žodžiais yra,
vadinama, reiškia). A yra apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios dalių lygybė.
Skiriama keliasdešimt A rūšių. Ostensiniu A nustatoma žodžio reikšmė tiesiogiai
nurodant objektą, kurį žymi žodis; vartojamas pradiniame kalbos mokymosi etape
(suaugusieji rodo vaikui daiktus ir juos pavadina). A gimine ir rūšiniu skirtumu - viena
dažniausiai rūšių - apibrėžiamąją sąvoką laiko rūšimi (poklasiu) ir skiria į platesne,
gimininę, sąvoką nurodydamas, kuo toji rūšinė sąvoka skiriasi nuo kitų tos pačios giminės
rūšinių sąvokų (barometras yra prietaisas atmosferos slėgiui matuoti). Nominalinis A
nustato vartojamos arba įvedamos kalbinės išraiškos reikšmę (terminu kvadratas
vadinamas stačiakampis lygiomis kraštinėmis). Realinis A parodo apibrėžiamojo objekto
specifiką. Realiniam A galima suteikti nominalinio A formą (raidės LDK reiškia žodžius
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Semantinis A nustato kalbinės išraiškos reikšmę,
nurodydamas objektą, kurį ta kalbinė išraiška žymi (ženklas + žymi sudėtį). Tokie A
pateikiami aiškinamuosiuose žodynuose. Sintaksinis A objektą skiria nuo gretimų
objektų nurodydamas, kaip tuo objektu operuoti, kaip ir kuriam tikslui jį vartoti (maistas
yra tai, ką galima valgyti, kas tinka alkiui numalšinti ir gyvybei palaikyti). Sintaksiniams
A priskiriami genetiniai, kuriais objektas apibrėžiamas nurodant jo atsiradimo būdą
(objekto gaminimo instrukcija), o genetiniams - indukciniai, įgalinantys iš kai kurių
pradinių teorijos objektų kurti naujus objektus. Indukcinio A pavyzdys gali būti
natūraliojo skaičiaus A. Operacinis A nurodo veiksmus (operacijas), kuriuos objektas
atitinka ir kurių dėka jis atsiranda (jei į tirpalą panardintas lakmuso popierėlis nusidažo
raudonai, tai tirpalas yra rūgštis). A abstrakcija įgalina išskirti abstrakčias (jutimais
nesuvokiamas) objektų klases ir jas atitinkančias objektų savybes, nustato tiriamųjų
objektų lygybės tipo santykį (re - 1eksyvų, simetrišką, tranzityvų). Šiame A atsiribojama
nuo visų jutimais suvokiamų savybių, išskyrus tą, kuri sudaro tam tikrą klasę, ir ieškoma
tos klasės elementų bendrosios savybės. Kontekstinis A objektą apibūdina susiedamas su
vieta, kurioje tas objektas yra minimas. Šiame A objektas tiesiogiai nepateikiamas, jis
atrandamas analizuojant kontekstą, lyginant įv. kontekstus. Taip apibrėžiama reiškinių
priežastinio ryšio santykis, abipusiškai vienareikšmės atitikties santykis, kai kurios
gramatikos sąvokos. Kuriantysis A įgalina iš kurios nors kalbos teiginių pagal kalbos
taisykles išvesti tokį teiginį, kuris galimas tik vartojant tą A. Deskripcinis (aprašomasis)
A įgalina apibrėžti individus pavartojant formą tas x, kuris turi predikatą P. Predikatas P
priskiriamas vieninteliam objektui (Vilnius yra tas miestas, kuris yra Lietuvos
Respublikos sostinė).
A turi atitikti tam tikras taisykles. Pakeiciamumo taisyklė: apibrėžiamąją ir
apibrėžiančiąją dalį galima pakeisti vieną kita. Realiniuose A apibrėžiamosios ir
apibrėžiančiųjų sąvokų apimtis yra vienoda (jei jų apimtys nevienodos, A būna per platus
arba per siauras). Nominaliniuose A pakeičiamumo taisyklė yra galimybė apibrėžiamąją ir
apibrėžiančiąsias sąvokas pakeisti vieną kita bet kuriuose arba bent daugelyje esamosios
kalbos kontekstų. Vienareikšmiškumo taisyklė: vienos teorijos ribose kiekvieną
apibrėžiančiąją dalį turi atitikti tik viena apibrėžiamoji sąvoka, bet ne priešingai.
Nepriklausomai nuo keliamų tikslų ta pati sąvoka apibrėžiama įvairiai, tačiau visi A turi
tikti tik tai apibrėžiamąja! sąvokai. Rato nebuvimo taisyklė. Rato klaida apibrėžimuose
būna dvejopa: kai sąvoka B apibrėžiama remiantis ja pačia (vad. tautologija) arba kai
sąvoka B apibrėžiama remiantis sąvoka C, o C apibrėžiama remiantis B. Apibrėžimo
trumpumo, tikslumo ir aiškumo taisyklė A sugriežtina, patikslina sąvokas, glaustai
išreiškia objekto specifiką.
A yra aprašymų trumpinimo, naujų terminų įvedimo priemonė, o aksiominėse teorijose -
naujų tiesų gavimo būdas. Pradinių sąvokų A iš dalies lemia teorijos turinį (logikoje,
remiantis skirtinga teiginio reikšmės samprata, skiriama dvireikšmė ir daugiareikšmė
logika). Mokslo pagr. sąvokų apibrėžimams būdinga kūrybiškumas: naujas A teoriją taip
pertvarko, kad joje įrodoma ir paaiškinama tai, ko nebuvo galima įrodyti ir paaiškinti
neįvedus A; įvedus naujus apibrėžimus dalis teorijos teiginių gali netekti pagrįstumo ir jų
atsisakoma, pakinta principai, kuriais teorija remiasi. Apibrėžimas negali nurodyti visų
esminių objekto požymių; išreikšti visą objekto turinį tegalima jį aprašant. Nusakant
paprastus, vienodus objektus (buities reikmenis) vietoj apibrėžimo vartojamas
apibūdinimas, charakteristika, aprašymas. L:R. Rcibinson Definition Oxford 1972.
Romanas Plečkaitis
apibrėžimo sritis. Funkcijos / A vadinama aibė X, kurioje yra apibrėžta ta funkcija, t.y.
kiekvienai x e X reikšmei funkcija / priskiria vienintelį kurios nors aibės y elementą y. A
dažnai žymima D (f).
apibrėžtinis integralas, integralinių sumų o -riba. Intervalas [a, b], kuriame apibrėžta
funkcija f (x), taškais aa = x (l < x, < ... < xt... < xn = b padalijamas į intervalus [jcM,JcJ (i =
1,2, ...,n). Kiekviename intervale [ _,, ] pasirenkamas taškas į ir sudaroma integralinė
suma (T = £/ (!į)Aje, kurioje Ai, =orl-j:1._1. Intervalo [a, i] 1=1 suskaidymas smulkinamas
taip, kad max &x-»0. Jei egzistuoja baigtinė riba lim a, nepriklausanti nei nuo intervalo [a,
b] skaidymo būdo, nei nuo taškų į. pasirinkimo, tai ji vadinama funkcijos f (x)
apibrėžtiniu integralu (Riemanno prasme) intervale [a, b] ir žymima J f (x)dx. Skaičiai a ir
b vadinami apatiniu ir viršutiniu integravimo rėžiais. funkcija f (x) vadinama
integruojamąja intervale [a, b]. Pvz., integruojamosios yra intervale [a, 6] aprėžtos
funkcijos, turinčios baigtinę arba suskaičiuojamą aibe trūkio taškų (arba visai jų
neturinčios). funkcija integruojama tada ir tik tada, kai jos trūkio taškų aibė yra nulinio
mato (Lebesgue'o prasme). Jei funkcija f (x) intervale [a, b] yra integruojama ir turi
pirmykšte funkciją F (x),t.y.F' (x) = - 1x),xe [a, b], tai J/ ( )dx = = F (b) - F (a). Ši
Newtono ir Leibnizo formulė vartojama apibrėžtiniam integralui skaičiuoti. Jei/ (;t)
integruojamoji, tolydžioji irf (x) > O, kai € [a, b], tai suma CT yra iš stačiakampių
sudarytos figūros (pav.) plotas, o apibrėžtinis integralas - figūros, apribotos kreive y = f
(x), x ašimi ir tiesėmis = a,x = b, plotas. PetrasRumias
Apicijus Cėlijus (Apicius Caelius), 3 ar IV a. , rom. autorius, parašęs kompiliacinį veikalą
Apie kulinariją (10 kn.). Manoma, kad tai kažkoks Cėlijus, prie savo vardo pridėjęs
garsaus I a. smagurio Marko Gavijaus Apicijaus vardą. Valgių ruošimo receptai veikale
išdėstyti pagal temas (konservavimas, kimšiniai, paukštienos, keturkojų mėsos, žuvies
patiekalai ir kt.). Dalia Dilytė
Apidėmė, Apidomė, senovės lietuvių gyv. vietos keitimo dievas. A mini J. Lasickis ( XVI
a. ). Manoma, kad tai buv. sodybvietės dvasia, kuri persikelia kartu su žmonėmis. Žodis
kildinamas iš priešdėlio ap ir žodžio demos arba domos (namas), t.y. apynamė. Gintaras
Beresnevičius
apydėmė, apydėmis, apydėmėlė, apydėmalė, XVI a. pab.- XVII a. ist. šaltiniuose minimas
dažniausiai Žemaitijoje valstiečio jv. dydžio dirbamosios žemės sklypas prie namų arba
sodybos. Spėjama, kad A atsirado vykdant XVI a. vid. Valakų reformą, kai vienas
gyvenvietes naikinant buvo kuriamos kitos. Ilgai tręšiama mėšlu sodybų bei daržų žemė
vėliau galėjo išsiskirti iš aplinkos vešlesniais pasėliais, jų bei dirvos spalva, t.y. sklypas
atrodė lyg neryški dėmė. A buvo labiau vertinama už kitą žemę. Vėliau A jau sudarė ne
tik ariamoji žemė, bet ir ganyklos. Leonas Mulevičius
apygarda, LLA apygarda, 1943 pavasarį - 1945 LLA kar. terit. vienetas. Buvo 4 A:
Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Turėjo štabus su žvalgybos, organizaciniu, ūkio,
vėliau ir operatyviniu, visuomeniniu, sanitarijos skyriais. Apygardose 1944 pavasarį iš
viso buvo iki 15 000 narių. 1945 pradėjus kurtis partiz. apygardoms, jungusioms kelių
apskričių partizanus, Lietuvos suskirstymą į A ir LLA apylinkes LLA vadas 1945 m.
spalio 1 d. panaikino. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė
apygarda: 1. Kuriuo nors spec. tikslu suskirstytos teritorijos vienetas. Yra t karo apygarda,
t konsulinė apygarda, f rinkimų apygarda. 1780-1795 m. LDK, 1783-1803 m. Lietuvoje
buvo švietimo apygardos.
2. Kai kurių valstybių administracinis teritorinis vienetas. Po 1815-18 Prūsijos karalystės
admin. terit. reformos M. Lietuva priklausė t Gumbinės apygardai ir t Karaliaučiaus
apygardai; 1905 m. iš dalies Gumbinės A sudaryta Allensteino apygarda.
3.1944 pab.-1953 lietuvių partizanų kar. terit. vienetas. Didesnė už t rinktinę, mažesnė už
T sritį: kelios rinktinės sudarė A, o kelios A - sritį. Dėl partiz. karo sunkumų ir taktiniais
sumetimais apygardų ribos keitėsi; A teritorija paprastai apimdavo 3-4 apskritis. A vadas
ir štabo nariai dažniausiai buvo renkami junginių vadų (rinktinių, kuopų ir kt.)
pasitarimuose. Nuo 1949, įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), A vadą skirdavo
srities vadas. Turėjo savo statutus (iki LLKS įkūrimo), leido spaudą. Pirmoji buvo įkurta
T Vyčio apygarda (veikė 1944 12-1953 m. sausio ). Vėlesnės: T Didžiosios Kovos
apygarda (1945 m. vasario -1950 11 m. , T'Tauroapygarda (1945 m. rugpjūčio -1952 m.
birželio), T Vytauto apygarda (1945 m. rugpjūčio -1951 12 m. , t Žemaičių apygarda
(1946 m. birželio -1953 m. rugpjūčio; sudaryta iš 1945 m. kovo -1946 m. birželio
veikusio t Žemaičių legiono), t Dainavos apygarda (1946 m. gegužės-1952 m. rugpjūčio
mėn.; sudaryta iš nuo 1945 m. lapkričio veikusios TA apygardos), Jungtinė Kęstučio
apygarda (1946 m. rugsėjo mėn.-1948 m. liepos) virto T Kęstučio apygarda (1948 m.
liepos -1953 m. birželio), T Algimanto apygarda (194705-1950 11 m. , T Prisikėlimo
apygarda (1948 m. balandžio -1952 m. birželio). 1947 vienu metu veikė VIII a. Jų
struktūra išliko iki organizuoto partizaninio karo pabaigos (1953 m. . Arvydas
Anusauskas, Algis Kosėta
4. Teisėsaugos institucijų (apygardos teismų ir apygardos prokuratūrų) veiklos teritorija.
Lietuvoje (nuo 1994 m. yra 5 A: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių.
apygardilės mokykla, paapygardinė mokykla, XVIII a. pab. LLV 3 klasių (po 2 m.
šešiametė vid. mokykla. 1783 Edukacinė komisija taip pavadino T apskrities mokyklų.
Buvo pavaldi T apygardos mokyklai. XVIII a. pab. Lietuvos švietimo pro valstijoje (jai
priklausė ir Baltarusijos vakarų dalis) veikė 22 A (Kaune, Kretingoje, Merkinėje,
Panevėžyje, Pastovyse, Raseiniuose, Ukmergėje, Vilniuje, Virbalyje ir kitur, nelegaliai
Barūnuose, Dotnuvoje). Pamokos vyko lenkų kalba iš lenkiškų vadovėlių. Mokymo
turiniu nesiskyrė nuo apskrities mokyklų. Po 1803-1804 m. švietimo reformos A vėl
pavadinta apskrities mokykla.
apygardos mokykla, XVIII a. pab. LLV 6 klasių septynmetė (penkta šių mokyklų klasė
buvo dvimetė) vid. mokykla. 1783 Edukacinė komisija taip pavadino T vaivadijos
mokyklą. 1783 Edukacinei komisijai pertvarkius mokyklų admin. struktūrą Lenkija
suskirstyta į 6, LDK - į 4 švietimo apygardas, kuriose buvo po l A: Lietuvos su A
Gardine, Žemaitijos su A Kražiuose, Naugarduko su A Naugarduke ir Polesės su A
Lietuvos Brastoje. A dar veikė Vilniuje ir Minske. A buvo atsakingos už žemesnio lygio
mokyklų (f apygardėlės mokyklų) kontrole ir pavaldžios aukštesnės pakopos mokykloms
( universitetams). Mokymo programoje buvo matematika, geometrija, geom. braižyba,
algebra, dorovinis auklėjimas, gramatika, logika, kalbos (lenkų, lot., kai kuriose prancūzų
ir gr.), poetika, metafizika, fizika, chemija, istorija, geografija, rašymas ir kompozicija. A
programiniai reikalavimai ir metodiniai nurodymai atspindėjo J. Locke'o, J. J. Rousseau,
fiziokratų idėjas. A vadovėliai, dėstomoji kalba - lenkų. Po 1803-04 m. švietimo reformos
A pavadinta f gimnazija.
apygardos teismas, kai kurių valstybių teismo organas. Lietuvoje A yra pirmoji instancija
(įstatymo nustatytais atvejais) civ. ir baudž. byloms, apeliacinė instancija T apylinkės
teismo sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams. A sudaro A pirmininkas,
Civ. bylų ir Baudž. bylų skyrių pirmininkai, kt. teisėjai. Pagal 1864 RI teismų reformą
Lietuvoje kelioms apskritims buvo įsteigtas A, kurį sudarė vyriausybės skiriami 3 teisėjai.
Nepriklausomoje Lietuvoje A kaip pirmosios instancijos teismas sprendė svarbesnes civ.
ir baudž. bylas (iki 1933 ir kai kurias polit. bylas), kaip apeliacinė instancija - apylinkės
teismo išnagrinėtas bylas. Kiekvienas A turėjo savo apygardą. Apygardų centrai:
Marijampolė, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai. 1939 sudarytas Vilniaus A. 1940 sukurti sov.
A, kurie veikė 1940-41 ir kaip pirmoji instancija sprendė svarbias civ. ir baudž. bylas,
kaip kasacinė instancija - liaudies teismų išnagrinėtas bylas. 1994 LR teismų įstatymu
įkurti 5 A: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių.
Apija Adolfas T kalbaAppia.
Apija (Apia), Samoa sostinė. 35 600 gyv. (2001 m. . Įsikūrusi Upolu s. šiaurėje. Jūrų
uostas; išvežama kopra, bananai, kakava, kokosų aliejus, kava. Tarpt, oro uostas.
universitetas (įkurtas 1984 m. . Meteorol. ir okeanografijos observatorija. Prie A, Vaca
kalne (aukštis 460 m), palaidotas rašytojas R. L. Stevensonas.
Apijaus kelias (Via Appia), seniausias ir garsiausias senovės Romos akmenimis grįstas
kelias. Pradėtas tiesti 312 p.m.e. cenzoriaus Apijaus Klaudijaus iniciatyva ir pavadintas jo
vardu. Jungė Romą su Kapuja (-212 km ilgio). apie 244 p.m.e. pratęstas dar 370 km iki
Brundizijaus (dab. Brindisi). Dalis A naudojama ligi šiol.
apykakĮė, drabužio detalė (dažnai dekoratyvinė), juosianti kaklą. Siuvama iš dvigubo
audinio. Pagal formą A būna stačiosios (t.p. su surišamais galais), atverstinės (su stovėmis
ir be jų, su atviru priekakliu ir atvartais), plokščiosios (lygios ir su raukinukais), laisvos
formos. A siuvamos iš tos pačios medžiagos kaip ir drabužis arba iš kitos prie drabužio
derančios spalvos audinio, kailio (tokios A dažnai būna nuimamos) ar odos; itin puošnios
mezginių, gipiūro, plono šilko A.
apykaklėtasis driežas (Chlamydosaurus kingii), agaminių (Agamidae) šeimos driežų rūšis.
Paplitęs Šiaurės ir Šiaurės vakarų Australijoje, N. Gvinėjoje. Ilgis (su uodega) iki 80 cm.
Rusvas ar pilkas su tamsiomis skersinėmis juostomis ant nugaros ir uodegos. Kaklo
šonuose plati, karpyta odos raukšlė, vadinama apykakle. Suaugusių patinų apykaklės
skersmuo iki 15 cm. A būdinga gąsdinamoji poza: pritupia ant užpakalinių kojų, pakelia
galvą, išskleidžia apykakle ir išsižioja. Gyvena medžiuose, veiklus dieną, minta
vabzdžiais ir smulkiais žinduoliais, greitai bėgioja ant užpakalinių kojų. Pav. Giedrius
Trakimas
apykojai, ant blauzdų ir kojų pirštų mūvimi papuošalai. Primena apyrankes ir žiedus.
Pradėti mūvėti nuo metalinių dirbinių atsiradimo pradžios; aptinkami įvairiuose pasaulio
regionuose. Apykojais tebesipuošia Afrikos tautos. Lietuvoje A randama labai retai,
dažniausiai turtingų moterų ir vaikų kapuose. Marvelės kapinyne (Kaunas) rastas 5-6 m.
vaiko kapas ( IV a. pab.) su žalvariniais, juostinių apyrankių tipo 4 (po 2 ant
blauzdikaulių) A - pusiau apskrito pjūvio lankeliais (5,1 x 6,2 x 0,8 cm), išorėje puoštais
įkartėlių eilėmis. Algimantas Merkevičius
apylinkė, LLA apylinkė, 1942-45 LLA kar. terit. padalinys. Apėmė vieną apskritį. Iki
1943 pr. buvo tiesiogiai pavaldi LLA vyr. štabui. Turėjo vadų (apskrities viršininką),
štabą. 1943 Lietuvą suskirsčius į 4 LLA apygardas, A štabas tapo pavaldus apygardos
štabui. 1944 m. liepos 20 d. LLA organizacija padalyta į karinį (Vanagų) ir organizacinį
sektorius. Kar. sektoriaus nariai, galintys kovoti ginklu ir nelegaliai gyvenantys vienos
apskrities teritorijoje, sudarė t rinktinę, o legaliai veikiantys tos apskrities organizacinio
sektoriaus nariai (moksleiviai, ryšininkai, kt. rėmėjai) - A. Rinktinės ir A (apskrities)
štabai veikė lygiomis teisėmis ir buvo pavaldūs apygardos štabui. A štabo pareigūnai
buvo rezervas sunaikintam rinktinės štabui atkurti. A štabas turėjo žvalgybos, ūkio,
organizacinį ir propagandos skyrius, vadovavo rajonų (valsčių) štabams, kurių vadus
skyrė A vadas. Pradėjus kurtis partiz. apygardoms, jungiančioms kelių apskričių
partizanus, LLA vadas 1945 1001 įsakymu panaikino LLA apygardas ir apylinkes. Nijolė
Gaškaitė-Žemaitienė
apylinkė: 1. Mažiausias Lietuvos administracinis teritorinis vienetas, sovietinės valdžios
įvestas 1940 pab. vietoj seniūnijos. Egzistavo (su pertrauka 1941-44 m. iki 1994 (kol buvo
atkurtos seniūnijos). A sudarymas ir pertvarkymas priklausė LSSR AT Prezidiumo
kompetencijai. 1940-41 (be Klaipėdos krašto) buvo 2866,1948 - 2772,1954 - 1224,1963 -
653, 1970 - 650,1980 - 528,1990 - 426,1994 - 42 VII a.
2. Spec. reikalui sudarytas neadministracinis teritorinis vienetas, pvz., Trinkimų apylinkė.
3. Teisėsaugos institucijų (apylinkės teismų ir apylinkės prokuratūrų) veiklos teritorija.
apylinkės teismas, žemiausios grandies bendrosios kompetencijos teismas Lietuvoje. A
yra pirmoji instancija civ., baudž. ir kai kurioms admin. byloms, skundams dėl kvotėjo,
tardytojo ar prokuroro veiksmų, byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių
vykdymu. A priima sprendimus dėl įstatymo numatytų prievartos priemonių taikymo.
Teisme turi dirbti ne mažiau kaip 2 teisėjai. A teisėjas bylas nagrinėja vienas, sprendimus
priima teismo vardu. A teisėjas (jstatymo nustatytais atvejais) vykdo ikiteisminio tyrimo
teisėjo funkcijas, tačiau tų bylų nenagrinėja. A išspręstų bylų apeliacinė instancija yra f
apygardos teismas. A įsteigti 1933 vietoj T laikos teismų. Sprendė visas civ. bylas ir tas
baudž. bylas, kuriose gresianti bausmė buvo mažesnė negu sunkiųjų darbų kalėjimas.
Veikė iki 1941. Atkurti 1994.
„Apimondia", tarptautinė bitininkų asociacijų fedraugija. {kurta 1949 Amsterdame. A
tikslas - plėtoti bitininkystės moksli), jos ekonomiką, technologijas, vienyti pasaulio
bitininkų organizacijas. Kas dveji metai organizuoja tarptautinius bitininkų kongresus ir
parodas. Bukarešte turi savo leidyklą, Tarptautinį bitininkystės technologijos ir
ekonomikos institutą (įkurtas 1970 m. . Leidžia žrn.Apiacla (nuo 1965 m. . A priklauso 48
šalys, nuo 1993 ir Lietuva (T Bitininkų sąjunga). Jonas Ralžekas
apynasris, gyvulio galvos užmovas. Arkliui vadelioti ant galvos maunamas šikšninis A
yra pakinktų dalis. Žemaitijoje A vadinamas pamautu. Jį sudaro kaktos ir antnosinis arba
tik kaktos ir juos juosiantys išilginiai dirželiai šonuose. Prie A rišamas pavadis. Kartais
arkliui sutramdyti į A įveriami žąslai arba laužtukai (toks A vadinamas brizgilu).
Gyvuliams rišti ar vesti ant galvos maunamas A dar vadintas kantaru, uzdene. Jį sudaro
stiprūs dvigubos odos (-4 cm pločio) - vientisas apgalvinis (pakaklės) ir antnosinis
(pasmakrės) - dirželiai, vienas su kitu sujungti metaliniu žiedu ir žandiniais dirželiais.
XIX a. 2 pusėje - XX a. p Rytų Lietuvoje A valstiečiai spec. staklėmis audė iš plonų
lininių ar kanapinių virvelių. Odinius siuvo šikšniai, vadinti ir rimoriais. XX a. 3-4
dešimtmečiais pradėta naudoti odinius A, dažniausiai siūtus pakinktų dirbtuvėse. Pav.
Janina Morkūnienė
apynys (Humulus), kanapinių (Cannabaceae) šeimos vijoklinių augalų gentis.
Daugiametis arba vienametis augalas. Dvinamis. Laukinis A auga Šiaurės pusrutulio vid.
klimato juostos lapuočių miškuose, paupiuose, atšlaitėse. Žinomos 4 rūšys. Lietuvoje auga
daugiametis paprastasis A (H. lupulus; pav.). Stiebas iki 10 m aukščio (žiemą sunyksta).
Žydi birželio -rugpjūčio mėn. Žiedai žalsvi. Vaisiams bręstant žiedynai virsta spurgais.
Vaisius - rudas riešutėlis. Vaisių ir spurgų žvynai turi labai daug liaukučių, kurios išskiria
gelsvą, lipnią, aitraus kvapo ir kartaus skonio medžiagą lupuliną. Kultūrinių A spurgų
liaukutėse lupulino yra iki 23%. laukinių - iki 9%. A lapus pažeidžia netikroji mil - 1igė,
šaknis - plenodominis puvinys. Kenkėjai: spragės, amarai, voratinklinės erkutės. A mėgsta
derlingą dirvožemį. Dažnas visur. Auginamas soduose, sodybose, kartais ir kaip
dekoratyvinis augalas. A spurgai naudojami daugiausia maisto pramonėje (ypač alaus
gamyboje), medicinoje, veterinarijoje. Pav. Stasys Krikščikas
Apynis Antanas 1944 m. spalio 29 d. Payslykis (Pasvalio valsčius ), matematikas. Dr.
(fiziniai m.; fiz. irmat. mokslų kandidatas 1974 m. . 1970 baigė VU, dėsto jame, nuo
1997 Matematikos metodikos katedros vedėjas; docentas (1983 m. . Darbai iš grupinių
sprendimų aksiomatikos bei lošimų teorijos. Su E. Stankumi parašė knygas: Matematika:
Taikymai ekonomikoje ir vers/e (1995 m. , Elementarus matematikos taikymas
ekonomikoje (1997 m. .
„Apynys", lietuvių liaudies ratelis. muzikos metras 2/4. Šokėjai eina ratu ir dainuoja.
Vienas šokėjas rato viduryje stengiasi juokingais judesiais iliustruoti dainuojamą tekstą.
XIX a. A buvo ratuojamas nuo Kalėdų iki Trijų karalių Dzūkijoje. Apie Vilnių A buvo
žinomas Lamsia miega pavadinimu. /Curus Poškuitis
aplonai (Apioninae), straubliukų (Citrcnlionidae) šeimos vabalų pošeimis. Žinoma apie
1300 rūšių. 1,1-4,3 mm ilgio, kriaušės formos, juodi, raudoni arba tamsiai violetiniai,
kartais kojos, antenos ar jų dalis rusvos. Straublelis tiesus, cilindriškas ar lenktas. Antenos
nealkūniškos. Lervos 2-5 mm ilgio, baltos, raukšlėtos, be kojų, šiek tiek pakumpusios,
apaugusios retais plaukais. Jų galva rusva. Lietuvoje -50 rūšių. Dauguma A gyvena ant
pupinių, as temperatūrinių ar rūgtinių šeimų augalų. Dobilų galvutėse vystosi raudonųjų
dobilų A (Apion apricans', pav.), juodaūsis dobilinis A (A. aestivttm), paprastasis A (A.
assimile). Vabalai žiemoja dobilienoje, po nukritusiais lapais ir miško paklotėje. Pavasarį
dobilų lapuose jie išgraužia apvalias skylutes. Kiaušinius deda i pradėjusias žydėti dobilų
galvutes. Lervos suėda sėklų užuomazgas. Pažeistos dobilų galvutės paruduoja ir
nudžiūsta. Jauni vabalai iki rudens minta dobilų lapais. Dobilų, vikių, liucernų stiebuose
vystosi dobilinis stiebinis A (A. senicultts). Simonas Pileckis
Apionas (Apion), l a., senovės graikų filologas. Kilęs iš Egipto. Sudarė neaiškių Homero
žodžių žodyną (žodžiai išdėstyti abėcėlės tvarka). Veikale Egipto istorija ryšku
antijudėjiškos nuostatos. Išliko kūrinių fragmentų.
apipavidalinamoji daile, laikini, dažnai proginiai renginių (švenčių, eisenų, teatralizuotų
pasirodymų), aplinkos (gatvių, aikščių, namų) puošmenys, vitrinų bei ekspozicijų įranga.
Naudojamos agitacinės dailės, scenografijos, fotografijos, dizaino raiškos priemonės,
kartais vaizduojamosios dailės ir architektūros elementai, pirotechnika (fejerverkai,
šviesos efektai). Būdinga aktualus (dažnai agitacinis) turinys, mobilios konstrukcijos,
lengvi, dinamiški elementai, išraiškingi spalvų deriniai ir vaizdiniai komponentai.
A pradmenų aptinkama pirmykščių kultūrų ritualinėse apeigose (kūno, žemės dekoras,
kaukės), senovės graikų ir romėnų procesijose, antikos karvedžių triumfo eisenose,
viduramžių cechų ir rel. eitynėse, karnavaluose (kaukės, vėliavos, girliandos,
dekoratyvinės arkos, drapiruotės). A apraiškos buvo stichiškos, improvizacinio pobūdžio.
Renesanso laikais atsirado apipavidalintojų -tai buvo dažniausiai dailininkai arba
architektai, kurie atskirus elementus pradėjo sieti į menišką visumą. A kūrė garsūs
dailininkai (Italijoje - Donatello, Michelangelo, Leonardo da Vinci, Didžiojoje Britanijoje
-1. Jonesas, - 1andrijoje -P. P. Rubensas). XV- XVIII a. buvo apipavidalinami dvaro
renginiai, eitynės. Per Prancūzijos revoliuciją (1789-1794 m. A įgavo polit. agitacijos
pobūdį. Šios revoliucijos propagandines, sočiai, satyra pasižyminčias procesijas
apipavidalindavo J. L. Davidas, vėliau Paryžiaus Komunos (1871 m. šventes - G. Courbet.
Nuo XIX a. A vis dažniau taikyta pram. ir komercinei reklamai. Jos raidą skatino
atsirandantis f grafinis dizainas ir nuo XIX a. vid. pradėtos rengti universalios pasaulinės
parodos. Po Spalio perversmo (1917 m. Rusijoje A įgavo propagandinį pobūdį (T
agitacinis menas), buvo viena T monumentaliosios propagandos plano grandžių. Miestų
pastatus, eitynes, agitacinius traukinius, garlaivius apipavidalindavo įvairių krypčių
dailininkai (N. Altmanas, V. Tatlinas, V. ir G. Stenbergai, M. Dobužinskis, kalba Petrovas
-Vodkinas ir kt.). XX a. A plėtotei darė įtaką pasaulinės parodos (ypač jas
apipavidalinusių A. H. H. Aalto ir kalba Tange kūryba), tarpt, festivaliai ir sporto
renginiai, tradiciniai karnavalai (Venecijoje, Rio de Žaneire).
Lietuvoje A elementų būta liaudies švenčių (Užgavėnių persirengėlių karnavaliniai
apdarai, Joninių laužai), viduramžių cechų eisenų, vėliau bažn. procesijų puošyboje. Prie
A raidos ypač prisidėjo nuo XVI a. jėzuitų organizuotos teatralizuotos eitynės, kai buvo
puošiamos gatvės, nešamos vėliavos, šventųjų skulptūros ir atvaizdai, statomi butaforiniai
statiniai (vartai, arkos, pilys). XIX a. pab.- XX a. pr. tautinio sąjūdžio laikais buvo
apipavidalinami kultūros renginiai (šventės, viešieji koncertai). Sovietinės okupacijos
metais Lietuvos A pasižymėjo polit. angažuotumu (tendencingi transparantai, šūkiai,
polit. veikėjų portretai). Pastaruoju metu A kuria dizaineriai. Lijonu Šatavičiūtė
apipjaustymas, paprotys, pagal kurį berniukams ir mergaitėms daroma chirurginė
genitalijų operacija. Berniukams pašalinama dalis apyvarpės, apipjaustomi varpos
galvutės pakraščiai, mergaitėms - varputės apyvarpė, kartais visa varputė, mažosios
lytinės lūpos, siaurinamas makšties prieangis. A atsirado gimininėje visuomenėje kaip
viena iniciacijos apeigų. Berniukus apipjaustydavo egiptiečiai, finikiečiai. Vėliau A tapo
judėjų ir riįusulmonų rel. papročiu ir yra praktikuojamas iki šių dienų. Judėjai apipjaustė 8
d. naujagimius, musulmonai - 3-7 m. berniukus. Mergaičių A praktikuojamas daugelio
Juodosios Afrikos, kai kurių Vid. ir Tol. Rytų tautų. A išlaikė ir viena kita Australijos,
Okeanijos ir Amerikos gentis ar tauta. Kartais A daromas dėl higienos (JAV, Kanadoje) ir
gydymo (fimozės ir parafimozės atvejais). Rimantas Jankauskas
apyraktė, užrakto plokštelė su raktaskyle. Tvirtinama ant vartų, durų, skrynių, spintų,
stalčių. Gaminama dažniausiai iš metalo įv. apdorojimo būdais: liejama, kalama,
štampuojama, karpoma iš skardos; puošiama kalstytais, raižytais ir kt. ornamentais. A
formą lemia laikotarpio stilius. Gotikinės A buvo trapecijos ištęstais kampais pavidalo
arba trikampės, užsibaigiančios trilapiu arba žiedo siluetu. Renesanso laikais plito
daugiausia keturkampės A, iškalinėtos smulkiu ornamentu, karpyto kartušo kraštais.
Barokinės A ovalios, plastiškos, dažnai ažūrinės. Nuo XVIII a. apyraktėje įtvirtinamas
nuspaudžiamosios rankenos kotas. Klasicistinės A paprastai taisyklingos formos, pailgos,
profiliuotais kraštais. Nuo XIX a. A gaminamos fabrikiniu būdu. Lietuvoje išliko visų
stilių A. Amatininkų kalvių nukaltoms A būdinga supaprastintos ist. stilių formos. Pav.
Lijana Valavičiūtė
apyrankė, rankų papuošalas, mūvimas ant riešo, dilbio, aukščiau alkūnės. Viena seniausių
moterų (kartais ir vyru) puošmenų. Gaminama iš metalo, molio, stiklo, odos, medžio,
brangiųjų, pusbrangių akmenų, dramblio kaulo ir kt. Turi puošybine, anksčiau ir praktine,
kartais magine paskirtį. Atsirado akmens amžiuje. Pirmosios A buvo stačiakampio ar
apskrito skerspjūvio vientisi arba nesueinančiais galais žiedai iš pragręžtų gludintų
akmens skritulių, elnio ragų, mamuto ilčių. Bronzos ir geležies amžiuje A darytos iš
spalvotųjų metalų; buvo įv. formų, kartais puoštos. senovės Egipto A iš tauriųjų metalų,
dekoruotos emalio, inkrustuotų brangiųjų ir pusbrangių akmenų, spalvoto fajanso bei
stiklo geometriniai ornamentais. senovės Graikijoje ir Romoje dėvėtos auksinės, rečiau
sidabrinės siauros, dažnai nesueinančiais galais, susegamos, dekoruotos kalstymu,
raižymu, filigranu, granuliavimu. Bizantijoje buvo madingos stambios A iš tauriųjų
metalų, gausiai išpuoštos įv. technikos emaliu. Nuo senovės laikų A iš įv. medžiagų ypač
populiarios Indijoje (per šventes jų mūvima po keliolika ant abiejų rankų nuo riešo iki
pečių), islamo kraštuose. Viduramžiais Europoje A populiarumas sumažėjo. Jos vėl išplito
Renesanso laikais; auksakaliai gamino auksines siauras, dažnai puoštas perlais ir
brangakmeniais A. Barokinės A platesnės, masyvesnės, dekoruotos stamboku geom. bei
augaliniu ornamentu. Klasicistinės A priminė antikines: smulkios, juvelyriškos, puoštos
kamėjomis. XIX a. nešiotos įv. istorinių auksakalystės stilių A. Nuo XX a. unikalias A
kuria juvelyrai, dizaineriai, gamina garsios bižuterijos firmos (Cartier). LIETUVOJE
žalvarines A pradėta mūvėti ankstyvajame geležies amžiuje ( V a. p.m.e.-l a. pr.). II- IV a.
nešiota po kelias A ant abiejų rankų, f Plinkaigalio kapinyne (4- VII a. ) rasta apie 180
apyrankių. II- VI a. nešiotos juostinės A - siauros (iki 1.6 cm) žalvarinės juostelės
dažniausiai pastorintais ir paplatintais galais, puoštos ornamentu. Pajūryje III- IV a. plito
įvijinės, susuktos iš trijų ir daugiau įvijų, su išraižytais galais A; jų aptinkama ir Vid.
Lietuvos V- VI a. kapuose. IV- V a. jotvingių ir lietuvių genčių kapuose kartais randama
ir rankogalinių (cilindrinių) A. V- VIII a. ypač populiarios buvo pastorintais galais
(storagalės) žalvarinės A (gaminta ir sidabrinių), būdingos V. ir Vid. Europos bei Baltijos
kraštams. Lietuvoje (gausiau nešiota v. ir vid. dalyse) jų rasta daugiau, kaip 280
(Plinkaigalyje - 73, iš jų 4 sidabrinės). Darytos apskritais ir ovaliais ar pusapvaliais bei
daugiakampiais (kartais trikampiais) galais. V. Lietuvoje VII- IX a. nešiotos masyvios A,
dažniausiai trikampio ar trapecinio skerspjūvio, kartais - kanopiniais galais. IX a. 2 pusėje
- XI a. plito trikampio skerspjūvio išplatėjusiais galais masyvios A, viduje įgaubtos,
puoštos ornamentu, l tūkstantmečio pab.-2 tūkstantmečio pr. moterų nešiotos kelių ir
keliolikos vijų įvijinės A, vyrų - masyvios, paplatintais galais, vad. karių A. Ilgainiui vyrai
ėmė mūvėti vieną masyvesne A ant kair. rankos, moterys jomis, dažniausiai vienodomis,
puošė abi rankas. Iki XIII- XIV a. A - vienas gausiausiai nešiotų papuošalų. XV a.
kapuose jų aptinkama itin retai. Nuo Renesanso laikų Lietuvoje gamintų A stilius beveik
nesiskyrė nuo kitur gamintųjų. XVI a. mūvėtos paauksuotos žalvarinės ir sidabrinės A,
puoštos gintaro, pusbrangių akmenų ir stiklo akutėmis, perlų A (tokių daug buvo Barboros
Radvilaitės kraityje), auksinių grandelių A, kartais su prikabintomis Vilniaus monetų
kalyklos monetomis. Barokines masyvias A iš tauriųjų metalų, dekoruotas reljefišku
vingriu augaliniu ir arabeskos ornamentu, emaliu, brangakmenių inkrustacija, gamino
Vilniaus auksakalių cechas. Klasicizmo laikais, kaip ir V. Europoje, buvo madingos A su
kamėjomis. XIX a. lietuvių auksakalių darbo A nuo V. Europoje plitusiųjų skyrėsi
saikingesniu dekoru: derinta skirtingi metalai, puošta perlais, brangiaisiais ir pusbrangiais
akmenimis; pradėtos gaminti pram. būdu. XX a. l pusėje auksakalių (daugiausia žydų)
darbo A buvo moderno ir artdeco stilių. Plito gintarinės A. XX a. 2 pusėje A kartais
kuriamos kaip konceptualūs objektai. Meniškų A sukūrė dail. kalba Simanonis, B.
Stulgaitė, A. Šepkus, M. Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Matulionis, Ž. Bautrėnas, S.
Virpilaitis. Pav. Regina Kulikauskienė, Lijana Šatavičiūtė
apyrašas, turto sąrašo sudarymas. Surašomas uždėjus turto areštą, priverstinai iškeldinant,
atliekant kratą, poėmį arba asmens iniciatyva (pvz., surašant testamentą, ištuokos bylose
paduodant ieškininį pareiškimą dėl turto padalijimo). Daiktai detaliai aprašomi
(nurodomas jų kiekis, matas, svoris, individualios žymės, susidėvėjimo laipsnis), prireikus
fotografuojami, antspauduojami. A sudaro teismo T antstolis, tardytojas ar suinteresuotas
asmuo (jo A tvirtina notaras).
apyrubė, dėsningas genetiškai, dinamiškai ir erdviškai susijusių geogr. kraštovaizdžio
facijų arba jų grupių junginys; viena iš 3 pagrindinių kraštovaizdžio taksonominių
pakopų. Išskiriama morfologiniu pagrindu. Ją sudaro reljefo mezoforma, kuriai būdinga
tam tikra vyraujanti litologinė sudėtis, dirvožemis, biocenozė ar sukultūrinimo pobūdis. A
skirstomos į elementariąsias ir sudėtingąsias; teigiamų, neigiamų ir tarpinių mezoformų
A; be to, skiriamos natūralių, agrarinių ir užstatytų A klasės. Paulius Kavaliauskas
Apis, senovės egiptiečių vaisingumo dievas. Kulto centras buvo Memfis. Šventasis
gyvūnas -jautis, atrinktas pagal 29 požymius (būtinai juodas, su balta dėme kaktoje ir kt.).
Helenizmo laikotarpiu A buvo tapatintas su saulės dievu Ra. Ptolemajų dinastijos laikais
(305-30 p.m.e.) A ir Ozyris susiliejo į dievą Serapį, kuris jam skirtoje šventykloje
Aleksandrijoje garbintas iki 4 amžiaus. Kritusius šventuosius jaučius dažniausiai
balzamuodavo ir laidodavo specialiose kapinėse Serapyje netoli Memfio. Apis garbintas ir
kaip pranašysčių dievas. Vaizduojamas su saulės disku tarpuragyje ir jos simboliu -
žalčiu. Pav. Romualdas Neimantas
apysaka, prozos žanras, kuriam priskiriami kuriniai, užimantys tarpine padėtį tarp f
apsakymo (f novelės) ir t romano. ] lietuvių literatūros mokslą terminas atėjo iš rusų
literatūros; joje A buvo vadinamas bet kokios formos pasakojimas apie realius įvykius. A
neturi aiškiai išreikštų žanrinių požymių, todėl daugelio šalių literatūros moksle
nelaikoma savarankišku žanru, o vadinama ilgu apsakymu (novele) arba trumpu romanu.
Paprastai apsakymo siužetą sudaro vienas įvykis, apysakos - įvykių seka, romano -visas
gyvenimas. Apysakoms būdinga platūs aprašymai, peizažai, veikėjų portretai,
atskleidžiamos dvasinės būsenos. Kūrinių kompozicija ne itin vientisa, epizodų seką
dažniausiai lemia chronologija; kai kurie epizodai gali būti dinamiški ir konfliktiški,
tačiau jie neturi tokios motyvacijos kaip romane. Savarankiškus epizodus į menine visumą
jungia autoriaus požiūris. Dažnai kūriniai A žanrui priskiriami atsižvelgiant į tradiciją ir
paties autoriaus įvardijimą (lietuvių literatūroje yra kūrinių, kuriems būdingi romano
požymiai, bet jie vadinami apysakomis, pvz., Šatrijos Raganos Sename dvare).
Lietuvių literatūroje A žanras pradėjo formuotis XIX a. 2 pusėje. P. Gomaliausko, M.
Akelaičio, M. Valančiaus (Palangos Juzė) A buvo didaktinės. Šio žanro real. kūrinių
parašė V. Pietaris (Keidošių Onutė), Lazdynų Pelėda (Ir pražuvo kaip sapnas), A.
Vienuolis (Inteligentųpalata), lyr. psichologinių - J. Biliūnas (Liūdna pasaka), Šatrijos
Ragana (Sename dvare). Vaižganto (Dėdės ir dėdienės), V. Krėvės (Raganius) apysakose
daugiausia dėmesio skiriama moraliniams konfliktams, veikėjų vidiniams išgyvenimams.
I. Šeiniaus impresionistinėse A (Vasaros vaišės) detaliai perteiktos individo dvasinės
būsenos. Po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje lyr. A sukūrė P. Andriušis (Anoj pusėj
ežero). A. Škėmos A būdinga modernizmo bruožai (Saulėtos dienos, Izaokas).
Okupuotoje Lietuvoje sukurta ideologizuotų, soc. realizmo kanonais pagrįstų A. Atšilimo
laikotarpiu prasidėjo A atsinaujinimas (K. Borutos Jurgio Paketurio klajonės, R.
Lankausko Klajojantis smėlis). 7-9 dešimtmetyje apysakų pagausėjo. Jose tikrovė
atspindima sąlygiškai vaizduojant netipiškus įvykius, savitą veikėjų santykį su aplinka (J.
Mikelinsko Laukinė obelis, J. Apučio Prieš lapų kritimą), poetiškai įprasminama istorinė
atmintis (S. Šaltenio Duokiškis, R. Granausko Jaučio aukojimas, V. Jasukaitytės
Stebuklinga patvorių žolė). Jaunimo tematikos apysakų parašė V. Bubnys, vaikams - V.
Petkevičius, V. Žilinskaitė, kalba Saja. L: J. Sprindytė Lietuvių apysaka Vilnius 1996.
Aleksandras Krasnovas
apysūrių vandenų fauna paplitusi vandenyse, kurių druskingumas 0,5-30%<>: kai kuriose
jūrose (pvz., Baltijos), apysūriuose ežeruose, normalaus druskingumo (~35%o) jūrose ties
upių žiotimis, fiorduose. A sudaro trys gyvūnų ekologinės grupės: gėlavandenės rūšys,
prisitaikiusios gyventi didesnio druskingumo vandenyse, jūrinės rūšys, gyvenančios
sumažėjusio druskingumo vandenyse, ir specifinės, tik apysūriuose vandenyse
prisitaikiusios gyventi rūšys. Tokios specifinės rūšys Baltijoje yra: vėžiagyviai
Limnocalanus grimaldii ir Pontoporeia affinis, iš Kaspijos jūros kilę hidroidiniai polipai
Cordylophora caspia, moliuskai Dreissena polymorpha ir amfipodai Corophium
curvispinum. Tolstant nuo atviro vandenyno ir mažėjant vandens druskingumui rūšių
įvairovė mažėja. Jūrų gyvūnai, patekę į apysūrius vandenis, sumažėja, gėlavandeniai -
padidėja (žiobriai, patekę į Baltijos pakraštį); kai kurių rūšių pakinta kūno forma ir
veisimosi ypatybės (Baltijoje daugelio rūšių žuvys subręsta ir neršia 1-2 m. anksčiau negu
Šiaurės jūroje). Lyginant su jūrų ar gėlųjų vandenų gyvūnija A biologiškai daug
produktyvesnė. Tai sudaro palankias sąlygas Takvakultūrai ir žvejybai. Algirdas
Mackevičius
apytakinis audinys būdingas augalams. Susideda iš verpstiškų, įstrižais galais
prozenchiminių ląstelių. Ląstelių galuose pertvaros dažnai būna akytos arba visai
išnykusios, todėl iš ląstelių susidaro vamzdeliai, susitelkę į T indų kūlelius. Apytakos
elementų yra du pagr. tipai: hidroidai (vandens indai), pernešantys vandenyje ištirpusias
miner. medžiagas, ir leptoidai (reliniai indai), pernešantys org. medžiagas. Hidroidai yra
medienoje. Jie susideda iš negyvų (be protoplasto), storasienių ląstelių. Leptoidai yra
karnienoje. Susideda iš plonasienių, gyvų (su protoplastu) ląstelių. Juozas Raugalas
Apytalaukis, kaimas Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Kėdainių seniūnijoje, 5 km
į šiaurę nuo Kėdainių, Nevėžio kair. krante. 231 gyv. (1999 m. . Per A teka Alkupis
(Nevėžio intakas). Barokinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (past. 1635 m. . Dvaro
sodyba (minima nuo XVI a. vid.): neorenesanMniai dviaukščiai, su triaukščiais šoniniais
rizalitais rūmai (dalis išlikusių baldų saugoma Kėdainių muziejuje), klasicistinių ūk.
trobesių liekanos, parkas (10,8 ha), turintis angliškojo parko bruožų (įkurtas 1819,
išplėstas XIX a. vid.). A minimas 1371 Livonijos kronikoje. XVII a. pr. P. Šiukštos
pastatyti pirmieji mūriniai rūmai. 1802 įsteigta mokykla (1811 mokėsi 28 mokiniai).
Rūmai Zabielų iniciatyva 1850 ir 1880 perstatyti (1880 turbūt pagal lenkų archit. kalba
KoztoVskio projektą). Nukentėję per Antrąjį pasaulinį karą rūmai 1954 atstatyti (1976
juose įsikūrė psichoneurologinis internatas). 1859 miestelyje buvo 43, dvare - 41,
palivarke - 10 gyv.; 1923 dvare buvo 128, bažnytkaimyje - 33 gyv.; 1959 kaime 284,1970
- 300,1979 -293 gyv. Pav. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė
apiterapija (lot. apis - bitė + T terapija), gydymas bičių surenkamais ir gaminamais
produktais - medumi, žiedadulkėmis, bičių pikiu, bičių pieneliu, bičių nuodais, bičių
duona, bičių vašku. Šie produktai pasižymi biostimuliuojamuoju, vietinės kraujotakos,
regeneracijos gerinamuoju, priešuždegiminiu poveikiu. Vartojami kaip išorinės ir vidinės
priemonės (tepalai, inhaliacijos, jonoforezė, peroraliniai vaistai). Danguolė Vasiliauskienė
apytikslės formulės sudėtingas funkcijas apytiksliai pakeičia paprastesnėmis, pvz., (l + x)2
- l + 2j. Kuo x abs. didumas mažesnis, tuo ši formulė tikslesnė. funkcija, esanti A dešinėje
pusėje, lengviau apskaičiuojama arba diferencijuojama. A dažniausiai gaunamos iš
funkcijų Tayloro eilutės paliekant tik keletą pirmųjų narių (kiti nariai įvertinus paklaidą
atmetami, kadangi jie labai mažėja). Dažniau vartojamos A: (l + )•' = l + 3x; Ji + x -1 + - ;
-5/1 + x =1 + -x', sin x ~ x; lg (l + x) ~• 2 3= 0,4343 (jos tinka, kai x pakankamai mažas).
apytikslis integravimas, skaitinis integravimas, skaičiavimo matematikos šaka. Apytiksliai
integruojama, kai pointegralinė funkcija yra pateikta apytiksliai (lentele arba grafiku), kai
apytiksliais metodais rezultatas norimu tikslumu gaunamas daug greičiau negu tiesiog
integruojant, kai integralas neišreiškiamas elementariosiomis funkcijomis. Apytikslio
integralų skaičiavimo formulės sudaromos pakeitus pointegralinę funkciją paprastesne,
lengviau suintegruojama (pvz., pointegralinės funkcijos Tayloro eilutės dalimi, Fourier
eilutės dalimi, interpoliaciniu daugianariu). Dažniausiai pointegralinė funkcija f (x)
pakeičiama interpoliaciniu daugianariu. Tuomet apytikslės
integravimo formulės yra tokio pavidalo: \ p (x)f (x)dx = ~ ^,Ąn> f\x™'l'toa pW~
vadinamoji svorio funkcija, A (n -koeficientai, priklausantys tik nuo svorio funkcijos p (x)
ir interpoliavimo taškų x"''. Tokios A formulės vadinamos T kvadratūrinėmis formulėmis,
arba mech. kvadratūromis. Jei kvadratūrinės formulės taškai x"' yra lygiai nutolę vienas
nuo kito, t.y. x'a> = a + k - (k = O, l, ...,«), gaunama T Coteso formulė. Išjos išvedamos
stačiakampių, trapecijų, Simpsono formulės. Netiesioginiai integralai apytiksliai
skaičiuojami spec. metodais. Daugialypiams integralams apytiksliai skaičiuoti
naudojamos T kubatūrinės formulės, kuriomis apytikslė integralo reikšmė randama
remiantis pointegralinės funkcijos reikšmių baigtiniu tiesiniu dariniu. Kubatūrinės
formulės paprastai gaunamos daugialypį integralą pakeičiant kartotiniais ir šiems
pritaikant kvadratūrines formules. Daugialypiai integralai dažnai skaičiuojami T Monte
Carlo metodu.
apytikslis skaičiavimas. Jo duomenys ir rezultatas (kai kada tik rezultatas) reiškiami
apytiksliais skaičiais. Reiškiant skaičiais kiekybinius realių objektų santykius, dydžių
reikšmės dažniausiai nustatomos tik apytiksliai. Taip būna dėl matuojamojo dydžio
neapibrėžtumo, dėl matavimo netobulumo (matavimo prietaisų nepakankamo tikslumo,
pakitusių matavimo sąlygų), dėl t apytikslių formulių, matematinių (pvz., logaritmų) ir
kitų lentelių naudojimo, dėl veiksmų rezultatų T apvalinimo. Jei skaičius x apytiksliai
lygus skaičiui m, tai rašoma: x = m, arba mt < x < m2; čia m f ir m, yra apatinė ir viršutinė
ribos, tarp kurių yra skaičius x. Skirtumasm^m! = 2Am; čia Am yra absoliučioj]
Tpaklaida. Užrašant apytikslį skaičių dešimtaine trupmena rašomi tik tie skaitmenys, dėl
kurių tikrumo neabejojama (tik paskutinis skaitmuo gali šiek tiek skirtis nuo tikslaus).
Pvz., jei skaičius apytiksliai reiškiamas skaičiumi 75,3, tai nežinia, kiek šimtųjų dalių yra
skaičiaus AT dešimtainėje išraiškoje. Jei skaičius apytiksliai reiškiamas 75,30, tai
nurodoma, kad tų šimtųjų dalių nėra. Skaitmuo O gali turėti 2 reikšmes. Pvz., jei mieste
yra 250 800 gyventojų, tai pirmasis nulis reiškia, kad tūkstančių nėra, o paskutinieji 2
nuliai gali reikšti, kad nežinoma, kiek šiame skaičiuje yra dešimčių ir vienetų. Atliekant
aritmetikos veiksmus su apytiksliais skaičiais laikomasi šių taisyklių: sudedant ir atimant
didesnio tikslumo duomenys suapvalinami - po kablelio juose paliekama tiek skaitmenų,
kiek jų turi mažiausio tikslumo duomuo; pvz., apytiksliai skaičiai 3,12, 15,273 ir 4,5392
sudedami taip: 3,12 + 15,27 + 4,54 = 22,93; dauginant ir dalijant sandaugoje bei
dalmenyje paliekama tiek reikšminių skaitmenų, kiek jų turi mažiausio tikslumo duomuo,
pvz., 2,98 x 1,365 = 4,07; atliekant veiksmus iš anksto nurodytu tikslumu duomenys
apvalinami, tik paliekamas vienas atsarginis reikšminis skaitmuo, kuris atlikus visus
veiksmus pagal apvalinimo taisykles atmetamas.
apitoksinas (lot. apis - bitė + t toksinai) Tbičių nuodai. apyvaisis, išorinis augalo T
vaisiaus sluoksnis.
apyvarta, materialinių išteklių, piniginių lėšųjudėjimo per tam tikrą laikotarpį (metus,
ketvirtį, mėnesį) kiekybės matas. Apibūdinama absoliučiais rodikliais, rodančiais
parduotų prekių bei suteiktų paslaugų apimtis (vertine ar natūrine išraiška). Gali būti
skaičiuojama bendroji apyvarta (per tam tikrą laiką pram. įmonės pagamintos visų rūšių
produkcijos arba atliktų darbų vertė), vidinė apyvarta (savo gamybos produkcijos,
suvartotos įmonėje per tam tikrą laiką pram. gamybinėms reikmėms, vertė), T prekių
apyvarta, T pinigų apyvarta, T keleivių apyvarta, T krovinių apyvarta, užs. prekybos A
(šalies ar šalių grupės eksporto ir importo apimčių suma) ir kt. Arvydas Pajuodis
apyvartinis kapitalas, apyvartinės lėšos, įmonės kapitalo dalis, visiškai sunaudojama
kiekviename naujame gamybos cikle. Jos visa vertė iš karto perkeliama į pagamintos
prekės verte ir realizuota po kiekvieno gamybos ciklo grįžta įmonei pinigais. Be A
gamybos procesas negali vykti. A sudaro: gamybinės atsargos (žaliavos, pagr. medžiagos,
pagalbinės medžiagos, komplektavimo gaminiai, atsarginės dalys remontui, mažaverčiai
ir greitai nusidėvintys daiktai) ir nebaigtoji gamyba. Gatava produkcija jau nepriklauso
gamybos sferai, todėl priskiriama cirkuliacijos sferai. Vytautas Jonas Žilinskas
apyvartos mokestis, vienas T netiesioginių mokesčių, įplaukiantis į valstybės biudžetą
realizavus produkciją. A įskaičiuojamas į prekės arba paslaugos kainą (procentais, tvirtais
tarifais prekės vienetui). XX a. pab. daugelyje šalių A pakeistas t pridėtinės vertės
mokesčiu.
Lietuvoje vietoj sovietinės okupacijos metais buvusio A1991 įvestas bendrasis akcizas,
1993 pakeistas (įsigaliojo 1994 m. gegužės 1 d. ) pridėtinės vertės mokesčiu.
VitoldasMeidūnas
apyvartūmas, prekių, pinigų ir kt. materialinių vertybių judėjimo įvertinimo rodiklis. Gali
būti apibūdinamas greičiu (kartais) arba trukme (dienomis). Skaičiuojamas prekių atsargų,
nebaigtosios gamybos, pagamintos produkcijos, Tdebitorinio įsiskolinimo ir kitu gautinų
sumų, Tkreditorinio įsiskolinimo ir kitų mokėtinų sumų, trumpalaikio, ilgalaikio ar viso
turto bei kt. materialinių vertybių A. Prekių atsargų A, skaičiuojamas kartais, lygus tam
tikro laikotarpio apyvartos ir prekių atsargų vid. vertės santykiui, skaičiuojamas dienomis
- laikotarpio prekių atsargų vid. vertės ir vienos dienos apyvartos santykiui. Trumpalaikio,
ilgalaikio ar viso turto A lygus tam tikro laikotarpio pajamų už parduotas prekes bei
suteiktas paslaugas ir atitinkamai trumpalaikio, ilgalaikio ar viso turto vid. vertės
santykiui. Arvydas Pajuodis
apyžiedis, augalo T žiedo lapelių visuma.
apkaba: 1. Plokštelė šoviniams sukabinti ir įdėti į ginklą. 2. Automatinio arba pusiau
automatinio ginklo pakeičiama dėžutė, iš kurios į šautuvo šovinio lizdą išstumiami
šoviniai. Būna prikabinama prie ginklo (automato) arba įstumiama į jį (į pistoleto
rankeną).
apkalta (angį. impeachment), parlamentinė procedūra, taikoma aukščiausiems valstybės
pareigūnams ar parlamento nariams, šiurkščiai pažeidusiems konstituciją, sulaužiusiems
priesaiką ar kilus įtarimui, kad jie padarė nusikaltimą. Kaltinimą paprastai formuluoja
žemieji, svarsto - aukštieji parlamento rūmai. Sprendimas aukštuosiuose rūmuose
priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Pareigūnas paprastai šalinamas iš pareigų, po to
jis gali būti traukiamas baudž. atsakomybėn. Pirmą kartą apkaltos procesas organizuotas
Anglijoje 1376; didžiausią polit. reikšme turėjo XVII a. parlamentui kovojant su teisėjais
ir ministrais - karaliaus favoritais. A buvo taikyta JAV prezidentams: A. Johnsonui (1868
m. , R. Nixonui (1974 m. , B. Clintonui (1998 m. . Lietuvoje A gali taikyti LR Seimas
Prezidentui, Konstitucinio, Aukščiausiojo, Apeliacinio teismų pirmininkams ir teisėjams.
Seimo nariams. A gali būti pradedama ne mažiau kaip 1/4 visų Seimo narių, Prezidento, o
Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų pirmininkams ir teisėjams - dar ir teisėjų garbės
teismo siūlymu. Pateiktiems kaltinimams ištirti ir išvadoms parengti Seimas sudaro spec.
tyrimo komisiją. Asmuo pripažįstamas kaltu įvykdęs inkriminuojamą nusižengimą, jei
bent už vieną kaltinimo formuluotę balsuoja 3/5 Seimo narių. Asmuo, kuriam taikoma A,
ne vėliau kaip iki balsavimo pradžios turi teisę pateikti pareiškimą atsistatydinti iš pareigų
ar atsisakyti Seimo nario mandato. Pareiškimas Seimo nutarimu tuųbūti nedelsiant
patenkintas, o A procesas nutrauktas, l §99 A taikyta Seimo nariui A. Butkevičiui.
apkasas, atviras fortifikacinis įrenginys, iš kurio šaudoma ir kuris saugo nuo priešo ugnies
kovotojus, ginklus bei kovos ir kitą techniką. Šaulių A būna pavienis ir grupinis
(dvivietis, komandos arba skyriaus). A dalys: duobė arba griovys su pylimu iš priekio
(brustveru) ir iš užpakalio (traversų; l pav.), šaulio lizdu, kulkosvaidžio lizdu. Iš pavienių
šaulių apkasų, sujungtų susisiekimo eigomis (f tranšėja), susideda šaulių skyriaus A (2
pav.). Artilerijos pabūklų ir minosvaidžių A susideda iš aikštelių pabūklams ir griovelių
su nišomis šaudmenims ir plyšiais arba blindažais kariams. Tankų, kitų kovos mašinų A
pagr. dalys: duobė su t aparėte, plyšys arba blindažas, kartais būna įrengtos nišos
šaudmenims, drenažas. A maskuojami. Jie 1,5-2 kartus sumažina brand. sprogimo
naikinamąjį poveikį. Aleksandras Venckus
apkaustai, metaliniai daiktų ar įtaisų sutvirtinimai. Sutvirtinami medžio, rago, odos, stiklo
ar kitų trapių medžiagų dirbiniai (durys, vartai, langinės, skrynios, baldai, knygos); kai
kada A turi ir dekoratyvinę paskirtį. Apkaustus sudaro: stiprinančios ir apsaugančios
sąvaros konstrukciją metalinės detalės, vyriai, spynos, užraktai, rankenos, durų stabdžiai
ir laikikliai, vėrimo įtaisai. Archit. detalių apkaustai daugiausia geležiniai, plieniniai ar
spalvotųjų metalų; jų paviršiai oksiduojami, dažomi, emaliuojami, nikeliuojami,
cinkuojami, variuojami. Baldų ir knygų apkaustai žalvariniai, bronziniai, sidabriniai; būta
ir paauksuotų, puoštų brangakmeniais. Jų dekorui būdinga geometrinių, augalinių,
zoomorfinių motyvų ornamentai.
A naudojami nuo ankstyvųjų vid. amžių. Romaniniai ir gotikiniai A - geležiniai,
žalvariniai ar sidabriniai, trumpų plačių juostų, puošti stilizuotais augalų lapų motyvų
ornamentais; susikertančios juostos dažniausiai sudarė rombus. Vėlyvosios gotikos A
imitavo tinklą, spirales ar trilapes lelijas. XV- XVI a. A dekorui turėjo įtakos maureskos
ornamentika; atsirado abstrakčių motyvų A. Renesanso epochoje vyravo susikertančių
juostų apkaustai. Renesansinių A juostos puoštos kiaurapjūviu, kalstymu, tvirtintos
dekoratyvių galvučių vinimis. Renesansinius A pakeitė sudėtingi barokiniai, tvirtinti
puošniomis, dažniausiai žiedo pavidalo galvučių vinimis. Baldų gamyboje naudoti lieti,
figūriniai ar paauksuoti bronziniai A; žymiausias jų meistras Prancūzijoje - P.
Gouthiere'as, Didžiojoje Britanijoje - M. Boultonas. XIX a. pab. A paplito moderno
architektūroje. Lietuvoje kalviai kalė vyrius, kaustė kraitines skrynias, vežimus, roges,
namų apyvokos reikmenis. Metaliniai apkaustai ypač paplito XVII-XVIII amžiuje; jais
buvo apkaustoma durys, skrynios, kai kada ir baldai. Vieni seniausių ( XIV a. ) gotikinių
apkaustų Lietuvoje yra Bernardinų bažnyčios (Vilniuje) lobyno durys. Pav. Edita
Riaubienė, Birutė Rūta Vitkauskienė
apkaustų ornamentas, iš metalo nukaltų dirbinių (grotelių, apkaustų, ažūrinių plakečių)
raštą ir atlikimo techniką imituojantis ornamentas. Kartais paįvairinamas grotesku,
augaliniais, vinių galvučių motyvais. Plokščio reljefo formos. Puošė pastatų frontonus,
frizus, kapitelius, langų apvadus, baldus, juvelyrinius dirbinius. Susiformavo
Nyderlanduose XVI a. 2 pusėje, paplito vėlyvojo renesanso bei manierizmo
architektūroje, taikomosios dailės dirbiniuose. Kartais naudotas ir grafikoje. Pav. Lijana
Šatarifiūtč
apklausa: 1. Teis. procesinis veiksmas, kurio metu gaunami ir užfiksuojami
nukentėjusiųjų, liudytojų, įtariamųjų, kaltinamųjų, ekspertų, teisiamųjų, nepilnamečių
įstatyminių atstovų parodymai. Lietuvoje A tvarką baudž., civ. ir admin. bylose
reglamentuoja LR Baudžiamojo proceso, Civilinio proceso kodeksai ir Administracinių
bylų teisenos įstatymas. Kvotos ir parengtinio tardymo metu A atlieka kvotėjas, tardytojas
ar prokuroras, teisminio proceso metu - teismas ir proceso dalyviai. Įtariamojo,
kaltinamojo ar teisiamojo šeimos nariai ar artimi giminaičiai baudž. byloje gali būti
apklausiami tik jiems sutikus. Apklausiant jaunesnį kaip 14 m. liudytoją (A vykdytojo
nuožiūra - ir 14-18 metų) apklausoje dalyvauti kviečiama tėvai, pedagogas ar įstatyminis
atstovas. Draudžiama išgauti apklausiamojo parodymus grasinimais, smurtu ar kt.
neteisėtomis priemonėmis. A rezultatai surašomi A protokole ar teisiamojo posėdžio
protokole, kurį pasirašo apklausiamasis bei kiti A dalyviai. Apklausiamų asmenų
parodymai gali būti fiksuojami garso bei vaizdo įrašuose. Apie nutarimą daryti garso ar
vaizdo įrašus apklausiamajam pranešama prieš A. Darant garso ir vaizdo įrašus t.p. turi
būti surašomas A protokolas. Petras Madas Danisevičius 2 (sociol.). Seniausias ir
labiausiai paplitęs pirminės sociol. informacijos rinkimo metodas. Respondentas, jų grupė
atsakinėja į raštu (anketoje) ar žodžiu apklausėjo pateiktus klausimus. A taikoma
nepakankamai išnagrinėtoms ir aprašytoms problemoms tirti, kai tiriamojo dalyko arba
kai kurių jo ypatybių neįmanoma ištirti stebėjimo būdu. A būtina reiškinių ar procesų
subjektyviems vertinimams išaiškinti, individų nuostatoms, orientacijoms, nuomonėms,
tikėjimams ir kitiems visuomeninės ar individualios sąmonės elementams (poreikiams,
motyvacijoms, nuotaikoms, vertybėms, įsitikinimams ir kt.) tirti. Apklausos gali būti
individualios ir grupinės, tiesioginės ir neakivaizdinės, masinės ir ekspertų. A gali būti
vienintelis arba vienas iš kelių informacijos apie sočiai, reiškinį šaltinių, kontrolinis
(papildomas) metodas tiriamų ypatybių aprašymo ir analizės galimybėms išplėsti, kitais
metodais gautiems duomenims patikrinti. Danutė Tureikylė
apkrova: l (mech.). Konstrukciją (statinį, įrenginį) veikiančios išorinės jėgos, nuo kurių
kinta konstrukcijos įtempiai ir deformacijos. Pagal veikimo pobūdį A skirstoma į statinę
(jos didumas, veikimo kryptis ir pridėties taškas nekinta) ir dinaminę (jos didumas, kryptis
ar pridėties taškas nuolat kinta). Statinė A gali būti nuolatinė (veikianti visą laiką) ir
laikinoji; pastaroji - ilgalaikė (pvz., stacionarių įrenginių) ir trumpalaikė (pvz.,
pravažiuojantis traukinys). Pagal jėgų veikimo pobūdį A būna koncentruota, veikianti
labai mažą konstrukcijos dalį (tašką), ir išskirstyta konstrukcijos paviršiuje arba visame
tūryje. Projektuojant stat. konstrukcijas jų stiprumas, stabilumas apskaičiuojamas pagal
norminę A, atitinkančią normalias konstrukcijos eksploatavimo sąlygas, ir skaičiuojamąją
A, įvertinančią visus teoriškai įmanomus nepalankius atvejus. A, nuo kurios
deformuojamoji konstrukcija (pvz., strypas) pasidaro nestabili, vadinama kritine
(Tklupdymas). Algirdas Čižas 2 (energ.). Galia, imama iš energijos šaltinio (energetikos
sistemos, variklio, garo katilo, elektros generatoriaus). elektros šaltinio (pvz., elektrinės)
A yra mažesnė už visų energijos imtuvų nominaliųjų galių sumą, nes ne visi imtuvai dirba
vienu metu ir didžiausia galia. Įvairiu paros laiku energetikos sistemos elektrinių A būna
skirtinga. Energetikos sistemos A svyravimai parodomi pagrindinių vartotojų grupių
(pramonės, žemės ūkio, buitinio sektoriaus, transporto) paros ir metų A grafikais (pav.).
Didžiausia A būna žiemą, kai sutampa energijos vartojimo pramonėje ir buityje laikas.
elektros variklio darbo režimas analizuojamas sudarius elektros variklio A diagramą. Ji
sudaroma kaip variklio sukimo momento, srovės arba galios priklausomybė nuo laiko.
apkulos, lietuvių rengta sausakločių linų kūlimo talka, - 1inamušis.
apkvaitimas, sąmonės sutrikimo būsena, kai sumažėja ligonio jautrumas dirgikliams.
Trunka iki kelių parų. Ligonis yra vangus, sunkiai suvokia aplinką, blogai orientuojasi,
mažai judrus, dažniausiai guli. Jo veidas be išraiškos, abejingas. Reaguoja tik į stiprius
dirgiklius, pvz., į klausimus atsako tik garsiai paklaustas. A atsiranda patyrus traumą,
sergant galvos smegenų ligomis (insultu, encefalitu, esant navikui), rečiau - psichozėmis,
apsinuodijus. Joana Šinkūnienė
aplankas: 1. Popieriaus ar plastiko lapas knygos viršeliui aplenkti; knygos
apipavidalinimo elementas. Dažnai būna spalvotas, su tekstu (autorius, antraštė) ir
iliustracijomis (ornamentas, siužetinės kompozicijos), atspindinčiomis knygos turinį.
Saugo ir puošia knygą.
2. Kartono, plastiko, odos viršelis dokumentams, raštams, brėžiniams, laiškams sudėti ir
susegti. Kartais A puošiamas simboliniais ženklais, ornamentais, monogramomis,
logotipais.
aplazija (aplasia < Ta... + įf.plasis -susidarymas,formavimasis), vystymosi anomalija -
kūno dalies, organo arba jo dalies, audinio neišsivystymas. A sukelia paveldimi faktoriai
(genų ir chromosomų mutacijos), gemalo, vaisiaus ar gimusio individo pažeidimas
kenksmingais veiksniais (radioaktyviosiomis, nuodingomis medžiagomis, infekcija). Kai
būna neišsivysčiusi galva, kai kurios galvos ir nugaros smegenų dalys, širdis, vaisius
žūva. Esant vieno iš porinių organų (pvz., inkstų, šlapimtakių) aplazijai dažnai kitas
išsivystęs organas padidėja ir jį pavaduoja. Viena dažniau pasitaikančių audinių A -
aplastinė mažakraujystė, kai raudonieji kaulų čiulpai virsta geltonu riebaliniu audiniu ir
labai mažai gamina arba negamina kraujo ląstelių. Dėl A ligoniai jaučia silpnumą,
neatsparūs infekcijoms, kraujuoja. Algimantas Sinkus
apledėjimas f ledynmetis.
655
aplikacija (lot. applicatio - pridėjimas): l. Siuvinėjimo būdas. Prie audinio arba odos
pagrindo skiautė tvirtinama vienu iš siuvinėjimo dygsnių. Būna dvejopa: jsiuvinė, dar
vadinama inkrustacine (audinyje į iškirptą rašto vietą įsiuvamas kitos medžiagos gabalas),
ir antsiuvinė (kito audinio arba odos skiautė užsiuvama ant pagrindo). A žinota jau
senovės Egipte. Europoje plito nuo XIII a. , ypač išpopuliarėjo barokiniuose siuviniuose.
Buvo aplikuojamos vėliavos, karo žygio palapinės, portjeros.
2. Bet kurios rūšies dirbinių dekoro kūrimo būdas. Prie medžiagos pagrindo pritvirtinama
(priklijuojama, prisiuvama) kitos medžiagos detalės, kurios skiriasi nuo pagrindo spalva
ar faktūra. A dekoruojami popieriaus, odos, tekstilės dirbiniai. Populiari nuo senovės
laikų. Pav.
3. Aplikacijos būdu sukurtas dirbinys. Lijana Šatavičiūlė
aplikatė (lot. applicatus - pridėtas, priglaustas), viena Descartes'o koordinačių (t Descartes
'o koordinačių sistema). Dažniausiai žymima raide z.
aplikatūra (vok. Applikalur < lot. applico - pridedu, priglaudžiu), pirštuoti, pirštų
parinkimas groti muzikos instrumentais; skaitmenys virš natų, rodantys, ką kuriuo pirštu
groti.
aplikė (ptanc. app/ique - uždėtas): 1. Senovinis sieninis šviestuvas su viena ar keliomis
šakomis šviesos šaltiniui (žvakei, lemputei) Įstatyti. Išsirutuliojo XVII a. iš renesanso
metalinių sieninių įtaisų (sukurtų antikos pavyzdžiu) šviesos šaltiniui pritvirtinti ar padėti.
Daryta iš metalo, molio, porceliano, stiklo, įvairiai dekoruota. A išvaizdą lėmė vyraujantis
dailės stilius. Barokinės A plastiškų, vešlių formų, rokokinės - grakščios, asimetriško
silueto, klasicistinės - griežtos simetriškos kompozicijos. Pav.
2. Sieninis veidrodėlis su mediniais paauksuotais ar ištapytais rėmais. Būdingas rokoko
interjerams.
3. Uždėtinė medžio, metalo, tekstilės dirbinių puošmena. Būna reljefinė ir plokštuminė, iš
kitos, dažnai brangesnės nei pats dirbinys medžiagos (auksuoto metalo A ant baldų
paviršiaus). Populiari baroko, rokoko, klasicizmo dailėje. Liįana Šatavidūtė
aplinka: 1. Ką nors supanti erdvė arba objektų visuma (terpė, vad. namai), sąveikaujanti
su jos supamu objektu arba subjektu (vad. šeimininku). A terminas dažniausiai vartojamas
nagrinėjant objekto ir subjekto arba antropocentrinius ir biocentrinius ekologinius ryšius.
Pagal nagrinėjamos terpės pobūdį arba dominančius erdvės komponentus skiriama
gamtinė (natūrali), antropogeninė, techninė, ekonominė, socialinė, dvasinė A ir kitos A
rūšys.
2 (geogr.). Žmogų (visuomene) supanti ir abipusiais ryšiais su juo susijusi negyvosios ir
gyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijos elementų visuma. A geogr. samprata
dažniausiai taikoma nagrinėjant gamtos ir žmogaus ekologinius santykius, ypač
formuojant šios sąveikos metodologines nuostatas ir organizuojant f aplinkos apsaugą;
antropoekosistema traktuojama kaip ekologinės sistemos, kurios centr. organizuojantysis
elementas (šeimininkas) yra žmogus, o kiti su juo susiję gamtiniai ar antropogeniniai
dariniai sudaro jo gyvenamąją A (namus). Paulius Kavaliauskas
3 (biol.). Gamtos objektu, reiškiniu ir sąlygų visuma, kurioje gyvena individas,
populiacija ar rūšis. Gyvieji organizmai su A susiję tiesioginiais ir netiesioginiais ryšiais.
A skirstoma į abiotinę ir biotinę. Abiotinė A - tai neorganinių sąlygų (T abiotinių
veiksnių) visuma, kurioje egzistuoja visi gyvieji organizmai. Gyvybės formų gausai ir
plitimui ji dažniausiai yra svarbiausia. Organizmai veikia aplinką ir gyvybinių procesų
dėka ją keičia (palaiko CO, ir O, santykį atmosferoje, dalyvauja dirvodaros procesuose).
Organizmų veiklos suformuota ar smarkiai paveikta abiotinės A dalis kartais vadinama
biogenine A. Biotinę A sudaro gamtos veiksniai ir reiškiniai, atsiradę dėl kitų organizmų
veiklos (daugeliui mikroorganizmų T biotiniai veiksniai yra organizmo šeimininko vidinė
terpė). Žmogaus veiklos smarkiai paveikta abiotinės ir biotinės A dalis vadinama
antropogenine A. Žmogaus biologijoje išskiriama socialinė A, kuri apima žmonių sočiai,
ryšius ir santykius. Pav. Algirdas Mackevičius
4 (mat.). Taško A sferinė A metrinėje erdvėje - aibė visų taškų, kurių atstumai nuo A yra
mažesni už duotą teigiamąjį skaičių, vadinamą aplinkos spinduliu. Jei atstumas
apibrėžiamas įprasta prasme, tai tiesėje A yra atvirasis intervalas, kurio vidurinis taškas
yra A, plokštumoje - atvirasis skritulys su centru A, trimatėje erdvėje - atvirasis rutulys su
centru A, n-matėje erdvėje visuma taškų, kurių koordinatės (yt, y2,..., yn) tenkina nelygybę
(yl-x[)2 + (y,-x2 m. 2 + ... + (yn-xJ2 < r1; čia (xt,xy •..,xi) yra taško/1 koordinatės (/j-matis
atvirasis rutulys su spinduliu r). Gali būti ir stačiakampės A plokštumoje ir aukštesnių
matavimų erdvėse. Šie ir kiti aplinkų tipai yra specialūs aplinkų atvejai bendresne prasme,
kai taško A A laikoma bet kuri T atviroji aibė, kurios viduje yra taškas A. Dar bendriau
suprantama taško A topologinėje erdvėje.
aplinkblakstienės infuzdrijos (Peritricha), mažamembranių infuzorijų
(Oligohymenophord) poklasio protistų būrys. Kūnas taurelės formos; jo priekyje plati,
blakstienėlių apsupta burna, užpakalyje yra spiralės pavidalo stiebelis. Gyvena gėlame
vandenyje, rečiau jūrose pavieniui ir kolonijomis. Kolonijinės A turi bendrą stiebelį.
Makrobranduolys dažniausiai pasagos formos. Minta bakterijomis ir mikroplanktonu,
kuriuos judėdamos blakstienėlės stumia į burną. Ričardas Kazlauskas
aplinkybė, sakinio dalis, siejama su tariniu prijungiamuoju ryšiu ir atsakanti į
apibendrintos reikšmės prieveiksmiais reiškiamus klausimus (kur, kada, kaip, kiek, kodėl
ir kt.). Pagal reikšmę ir klausinio pobūdį skiriamos vietos (gyvenom kaime', važiuosim
prie ežero), laiko (lauke jau šilta), būdo (atskubėjo potekomis), priežasties (neatėjau dėl
ligos), tikslo (eisim grybauti) A. Dažniausiai jos reiškiamos prieveiksmiais arba
daiktavardžių linksniais bei prielinksninėmis konstrukcijomis. Savitas lietuvių kalbai
aplinkybių nusakymas savaiminiu naudininku (saulei patekėjus rasa nukrito) bei
padalyviais (grįžome sutemus; sunku dirbti skubant). Vytautas Ambrazas
aplinkiniai, ištekėjusių lietuvių moterų galvos papuošalas, Tpabriuvėliai.
aplinkinis, lietuvių liaudies vestuvinis šokis. muzikos metras 2/4. Tempas įvairus.
Šokamas poromis, dažniausiai polkos žingsniu. Pagal apeigų pobūdį skiriamas
mergvakario, prikeltuvių, marčpiečio ir vestuvių pabaigos, arba išpirkimo, A. Šokį
pradeda piršlys ir svočia, vėliau jie šoka su pabroliais ir pamergėmis, po to su nuotaka ir
jaunikiu suvesdami juos į porą. 1870 A aprašė A. Juška. Iki XIX a. pab. buvo paplitęs P.
ir Rytų Lietuvoje, ypač apie Veliuoną, Seredžių, Simną, Alytų, Daugus. 1952 J. Lingys
(choreogr.) ir J. Švedas (muzikos) sukūrė sceninį šokį Veliuoniečių aplinkinis, 1955
-Zanavykų aplinkinis. Kazys Poikaitis
aplinkos apsauga, teisinių, technologinių, techninių, biologinių ir kitų priemonių sistema,
padedanti derinti gamtos išteklių naudojimą su gyviesiems organizmams ir žmogui
gyventi tinkamos aplinkos išsaugojimu. Saugoma visa aplinka arba tam tikros teritorijos
(rezervatai, draustiniai, regioniniai ir nacionaliniai parkai ), gamtos paminklai, kai kurios
augalų, gyvūnų ir kt. organizmų rūšys, jų bendrijos, buveinės, ekosistemos. A svarb.
problemos: radioaktyvioji tarša, ozono sluoksnio ardymas, klimato kaita, vandens,
atmosferos tarša, dirvožemių degradacija, dykumėjimas, kraštovaizdžio stabilumo
mažėjimas, biol. įvairovės nykimas, neracionalus gamtos išteklių naudojimas. A samprata
pasaulyje susiformavo XX a. 2 pusėje. 1948 UNESCO iniciatyva įkurta Tarptautinė
gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (IUCN). 1962 JT Generalinėje Asamblėjoje iškelta
gamtos, kaip gyvenimo aplinkos, išsaugojimo problema. 1965 priimta T Jungtinių Tautų
plėtros programa, kurios didelė dalis skiriama A reikmėms. 1972 Stokholme įvykusi JT
konferencija suformulavo A tarpt, principus (jie įtvirtinami dvišalėmis ir daugiašalėmis
tarpt, sutartimis), numatė veiklos kryptis, priėmė JT aplinkos apsaugos programą (UNEP).
1970 UNESCO 16 Generalinė konferencija patvirtino tarpt, programą Žmogus ir biosfera
(Man and the Biosphere, MAB). Lietuvoje ji vykdoma nuo 1974.1992 RiodeŽaneire
įvykusi JT konferencija Aplinka ir plėtra peržiūrėjo A tarpt, principus, patvirtino Biol.
įvairovės konvenciją ir paragino pasaulio valstybes pasukti tausojamosios
(subalansuotosios) plėtros keliu. 2001 Stokholme įvyko konferencija, kuri priėmė
Europos Sąjungos Žaliąsias, arba subalansuotosios plėtros, strategijas. LIETUVOJE A
samprata susiformavo iš T gamtos apsaugos, kurios ištakų randama I Lietuvos Statute
(1529 m. . Pažymėtina nevyriausybinių organizacijų veikla (1930 Gamtos mylėtojų
draugija). 1937 įkurtas Žuvinto rezervatas. Sovietinės okupacijos metais buvo sukurta
formali saugomų teritorijų įvairovė (nacionalinis parkas, rezervatai, draustiniai), apėmusi
3,6% Lietuvos teritorijos. Pirmąkart Lietuvoje posūkis nuo tradicinės gamtosaugos A
sampratos link išryškėjo 1982-84, rengiant kompleksinę gamtos apsaugos iki 2000
schemą. Galimybės įgyvendinti daugelį schemos siūlymų susidarė tik atkūrus Lietuvos
nepriklausomybę. Remiantis LR Konstitucijos (1992 m. nuostatomis ir Aplinkos apsaugos
įstatymu (1992 m. per dešimtmetį parengta -15 gamtos ir jos išteklių naudojimą, poveikį
aplinkai ir jos būklės stebėjimus, planavimo bei projektavimo darbus reglamentuojančių
įstatymų. Saugomų teritorijų plotas padidėjo daugiau kaip tris kartus (iki 11,5%). Svarb.
problema - priv. nuosavybės ir aplinkos apsaugos interesų suderinimas saugomose
teritorijose. 1990 įsteigtas Aplinkos apsaugos departamentas (1994 perorganizuotas į
Aplinkos apsaugos ministeriją, 1998 - į Aplinkos ministeriją), atsakingas už A politikos
vykdymą, racionalų gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos kokybę bei užterštumo
kontrolę, koordinuojantis regioninių A padalinių veiklą. 1992 priimtas Aplinkos apsaugos,
1993 Saugomų teritorijų įstatymas. Suformuota saugomų teritorijų sistema, 1991 įvesta
atliekų valst. apskaita, 1992 pradėta sąvartynų inventorizacija, parengtos Kenksmingų
atliekų, radioaktyviųjų ir chem. medžiagų gabenimo ir naudojimo taisyklės. Ratifikuotos
ir įgyvendinamos svarb. tarpt, konvencijos, Lietuvos įstatymai ir kiti teisės aktai derinami
su ES direktyvomis. Aplinkos būklė Lietuvoje gerėja dėl to, kad sumažėjo aplinkos
kokybei nepalanki ūk. veikla, statomi vandenvalos įrenginiai, tobulinamos gamybos
technologijos, modernizuojamos kitos A priemonės. Veikia nemažai su A susijusių
visuom. organizacijų: Lietuvos gamtos fondas, Gamtos apsaugos draugija, Lietuvos
žalieji, Botanikų, Ekologų, Geografų, Ornitologų ir kt. draugijos. Romas Pakalnis
aplinkraštis, cirkuliaras, valdymo aktas, kuriame yra bendro pobūdžio nurodymų
pavaldžioms institucijoms ir pareigūnams.
aplitas (graikų haploos - paprastas), magminė gyslinė leukokratinė uoliena. Būna granito
(dažn.), diorito, šienito A. Susideda iš rūgštaus plagioklazo, šarminio feldšpato, dažnai ir
kvarco, žėručio. Baltas, šviesiai pilkas, rausvas. Smulkiagrūdis. Tekstūra vientisa arba
juostuota. Aplito gyslų randama granituose, diorituose, sienituose; su jais genetiškai
susijusios. Naudojamas stiklo pramonėje. Gediminas Motuzą
aplombas (prancūzų aplomb), per didelis, pabrėžtinas pasitikėjimas savimi, reiškiamas
elgesiu, laikysena ar kalba.
Apltonas Edvardas Viktoras TE. V. Appleton. Apltonas T Appleton.
apmirimas, tariamoji mirtis, gyvūnų gynybos rūšis. Pasireiškia staigiu sustingimu ir įv.
funkcijų slopinimu. Kartais A vadinamas gyvūnų hipnoze. Būdingas gyvūnams,
turintiems maskuojamąją spalvą (vabzdžiams gyvalazdėms, vištiniams paukščiams);
apsaugo nuo plėšrūnų (ypač roplių, pastebinčių tikjudančius objektus). Albinas Bagdonas
apmbkestinimas, valstybės įstatymais nustatyta ūkio subjektų, gyventojų mokesčių ir
rinkliavų apskaičiavimo ir mokėjimo bei kontrolės sistema. Pagr. tikslas - gauti valstybės
funkcionavimui reikalingų pajamų, t.y. švietimo, sveikatos, valstybės valdymo, krašto
apsaugos ir kt. išlaidoms finansuoti. Valstybių ist. raidoje iš mokesčių mokėtojų visada
buvo imama tam tikra jų piniginių arba natūrinių pajamų, turto pajamų dalis, keitėsi tik A
objektai (šaltiniai) ir principai. Iš pradžių mokesčiai buvo imami natūra, nuo II a. - ir
pinigais. XVIII a. anglų ek. A. Smithas suformulavo 4 A principus: kiekvienas moka
mokesčius pagal ūk. pajėgumą (proporcingai pelnui, kurį gauna valstybės globojamas
mokėtojas); kiekvienas mokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kaip turės mokėti; kiekvienas
mokestis turi būti renkamas mokėtojui patogiausioje vietoje, patogiausiu laiku ir būdu;
mokesčiai turi būti sutvarkyti taip, kad žmogus kuo mažiau savo pajamų mokėtų į
valstybės iždą. Šiuolaikiniai ekonomistai t.p. nurodo 4 A principus: teisingumo (didesnius
mokesčius moka tie, kurių didesnės pajamos ar turtas); ek. efektyvumo (mokesčiai turi
kuo mažiau trukdyti rinkos jėgoms, turi skatinti pageidautinas veiklos sritis);
administravimo paprastumo (A mechanizmas neturi būti per daug sudėtingas); mokestinių
įplaukų produktyvumo ir elastingumo. A gali būti paremtas šiais tarifais: tvirtais
(nustatomas fiksuotas mokesčių dydis nepriklausomai nuo pajamų apimties),
proporciniais (nepriklausomai nuo gautų pajamų dydžio mokesčiai apskaičiuojami pagal
vieningą procentinį tarifą), p?bgresiniais (didesnės pajamos apmokestinamos didesniu
tarifu), regresiniais (didėjant gaunamoms pajamoms mokesčių dydis mažėja).
LIETUVOJE 2001 buvo 18 mokesčių į valstybės biudžetą ir 3 tikslinės paskirties įmokos
(į Valst. sočiai, draudimo biudžetą, Kelių fondą ir Sveikatos draudimo biudžetą). Į
valstybės biudžetą patenka tiesiogiai nuo pajamų ir turto mokami f tiesioginiai mokesčiai
(juridinių asmenų pelno, fizinių asmenų pajamų, nekilnojamojo turto, žemės ir kt.) ir į
prekių bei paslaugų kainas įtraukti T netiesioginiai mokesčiai (pridėtinės vertės mokestis,
akcizai, muitai). -3/5 visų biudžeto pajamų gaunama iš netiesioginių mokesčių. Pranas
Puzinauskas
apmušalai: l (stat.). Ritininė patalpų vidaus apdailos medžiaga (tapetai). Būna paprastieji,
drėgmei atsparūs (plaunamieji) ir garsą sugeriantieji (pūkuotieji) A. Skiriami vienspalviai,
smulkaus kartoninio piešinio ir panoraminiai, lygūs, reljefiniai, lakuoti. Gaminami
dažniausiai iš popieriaus. Paprastieji A būna negruntuoti (vienspalvis ar daugiaspalvis
piešinys spausdinamas spausdinimo mašinomis, paprastai klijiniais dažais tiesiog ant
popieriaus) ir gruntuoti (popierius pirma nudažomas viena ar keliomis spalvomis, po to
ant spalvoto fono spausdinamas raštas). Reljefiniai A padaromi įspaudžiant raštą
(spaustiniai A) ar naudojant specialius pastos pavidalo dažus (iškilaus rašto A). Drėgmei
atsparūs A gaminami dvejopai: į dažus dedama polimerinių emulsijų ar kitų atsparumą
drėgmei didinančių medžiagų arba paprastųjų A geroji pusė aptraukiama plona
polivinilchlorido, kazeino emulsijos ar kt. atsparia drėgmei plėvele. Juos galima plauti
šiltu muiluotu vandeniu, valyti drėgnu skuduru. Garsą sugeriantieji A turi 0,2-2 mm
ilgio šilko, vilnų ar medvilnės plaušelius, kurie elektrostatiniame lauke polimeriniais
klijais klijuojami prie popieriaus (kai kada audinio) pagrindo; būna raštuoti arba lygūs.
Juos galima valyti sausu šepečiu, siurbti dulkių siurbliu. Apmušalais paprastai klijuojamos
gyv. patalpų sienos, kai kada ir lubos.
2 (dailėje). Popieriaus, tekstilės, odos gaminiai sienų ir baldų apdailai. Būna vienspalviai
ir marginti austu, siuvinėtu, spausdintu raštu. Raštų motyvus ir kompoziciją lemia
laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Europoje sienas dengti audiniais ir oda imta
viduramžiais (Rytuose anksčiau). Naudoti šilkiniai (Atlasas, damastas, brokatas,
aksomas), rečiau medvilniniai, vilnoniai, lininiai audiniai. Nuo Renesanso laikų baldams
buvo audžiami specialūs A, pasižymintys puošnumu ir tvirtumu. Ypač populiarūs buvo
Atlasai, damastai, lampasai ir gobelenai. A raštai: granato, gėlių ornamentai, kartušai (15-
XVII a. ), pastoralinės scenos, Tol. Rytų dailės motyvai, vad. chinoiserie ( XVIII a. ),
išilginės juostos, smulkios gėlytės, gėlių pynės ( XIX a. ). XVIII a. Aypač išpopuliarėjo
Prancūzijoje. Raštus komponavo žymūs dailininkai: J. B. Oudry, F. Boucher (gobelenų
serija Dievų meilė rūmams Middlesexe, Didžioji Britanija, 1775-1876 m. , Ph. de
Lasalle'is (šilkiniai sienų ir baldų A Marijos Antuanetės buduarui Fontainebleau rūmuose,
XVIII a. pab.), J. B. Pillement'as, J. B. Huet. XVIII a. - XIX a. l pusėje A gamino C. Ph.
Oberkampfo įsteigta Jouny (prie Paryžiaus) spaudžiamųjų audinių manufaktūra (nuo 1783
karališkoji), Gobelinų, Aubussono ir Beauvais manufaktūros, Liono šilko fabrikai. Nuo
XI a. sienoms ir baldams apmušti naudotas kordibanas (kurdibanas; pagal Ispanijos
Kordobos miesto pavadinimą) - išdirbta ožkos arba ėriuko oda su įspaustu, kartais
auksuotu, sidabruotu ar tapytu raštu. Iš pradžių darytas Ispanijoje (Kordoboje ir
Barselonoje), vėliau Italijoje, Prancūzijoje, - 1andrijoje, XVII- XVIII a. - Gdanske. XVI a.
sienų apdailai vietoj brangios tekstilės ir odos imtas naudoti margintas popierius. Raštas
buvo piešiamas ranka (imituojama kinų tapyba ant šilko ir popieriaus, širmų puošyba),
vėliau spausdinamas nuo vienos medžio lentos ir paspalvinamas, nuo XVIII a. pr. - nuo
kelių lentų, nuo 1799 - mašinomis. XIX a. popieriaus A pradėti gaminti pram. būdu.
LDK dvaruose buvo naudojami popieriaus ir tekstilės A (vadinti koltrynomis; italų
cohrina - uždangalas). Iš pradžių buvo Įvežami iš užsienio (Gdansko, daugiausia Italijos),
nuo XVII a. gaminti vietinėse dirbtuvėse (Gardine ir kt.). Lijana Satavičiūtė
apo... (graikų ), priešdėlis, reiškiantis pašalinimą arba atskyrimą (apokopė), užbaigimą
(apoteozė), kilme iš ko nors (apogamija), nutolimą (apogėjus).
apoapsis (tapo... + graikų apsis - lankas, skliautas), palydovo orbitos taškas, labiausiai
nutolęs nuo kūno, aplink kurį skriejamą, ir palydovo bendro masės centro. Tai, pvz.,
Tapogėjus, f afelis. Artimiausias orbitos taškas vadinamas periapsiu.
apoastras (Tapo... + graikų astron - žvaigždė), aplink žvaigždę skriejančio palydovo
orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo bendro jų masės centro. Dar Tperiastras.
apochromštas, opt. sistema (objektyvas), tobuliau nei Tachromatas ištaisanti sferinę ir
chromatinę aberaciją. Yra lęšiniai ir veidrodiniai lęšiniai A. Lęšinis A daromas i.š
skirtingų rūšių stiklo lęšių, pvz., - 1uorito (CaF,) ir specialaus - 1intstiklo ( - 1into).
Veidrodiniai lęšiniai A yra tobulesni. A ištaiso sferinę ir chromatinę aberaciją trijų bangos
ilgių spinduliams. Naudojami astronomijoje, mikroskopijoje, fotografijoje. Pirmąjį A1886
sukonstravo E. Abbe (Vokietija).
apodiktinis teiginys (graikų apodeiktikos - įtikinamas, neginčytinas), teiginys, kuriuo
tvirtinamas ko nors būtinumas. Modalumas būtina apodiktiniu teiginiu kartais
neišsakomas, tačiau numanomas. Terminą apodeiktika pradėjo vartoti Aristotelis, juo
žymėjęs visiškai tikras, būtinas ir visuotines mokslo tiesas. Šia prasme jis vartojamas ir
šiuolaikinėje mokslo metodologijoje. Log. būtinumą tiria modalinė logika. Romanas
Plečkaitis
apodžatūra (it. appoggiare - paremti, palaikyti): 1. Melodinė puošmena, sudaryta iš vieno
arba kelių neakordinių garsų, pereinančių į akordinį garsą silpnojoje metro dalyje.
Terminas atsirado XVI amžiuje. Vartota XVII- XVIII a. vokalinėje muzikoje.
2. Melodinė arba harmoninė puošmena, kurią sudaro trumpas neakordinis garsas, keli
garsai arba naujas akordas silpnojoje metro dalyje ir tuoj pat pakartojamas vėlesniaįąe
sąskambyje.
3. fForšlagas. DanutėKala\-inskaitė
apofermentas (f apo... + T fermentas), f fermento baltyminė dalis.
apofonija (/'a/jo... + įr.phdnė- garsas) T balsių kaita.
apoftegma (graikų apophthegma), trumpas sąmojingas ir pamokomas posakis arba
pasakojimas iš Bažnyčios tėvų, karalių, didikų, karvedžių gyvenimo. Forma ir išraiška
artima f aforizmui, tik neturi jam būdingo subjektyvumo. A tematika apsiriboja elgesio
bei moralės normomis, jų svarba asmens ir visuom. gyvenime. A rinkinių (apoftegmatų)
sudarė Plutarchas (lietuvių 1962 !1996 m. , Diogenas, Erazmas Roterdamietis. IV- V a.
buvo populiarios religinės, XVII- XVIII a. - rel. bei pasaulietinės A. Lietuvoje A vertimų į
lenkų kalba paskelbta XVI a. pab. Lietuvių kalba A spausdinta XIX a. pab. Prūsiškose
kalendrose, L. Ivinskio kalendoriuose. Laima Amatkevičiūtė
apogamija (Tapo... + įf.gamos -sutuoktuvės), apomiksės tipas, kai nesusidaro lytinės
ląstelės. Būdinga kai kuriems žiediniams augalams ir paparčiams. Žiedinių augalų
gemalas vystosi iš sinergidės ar antipodės, paparčių - iš vegetatyvinių gametofito
(polaiškio) ląstelių. Kai susidaro haploidinis gemalas, A vadinama generatyvine, kai
diploidinis - somatine. Juozas Raugalas
apogėjus (tapo... + graikų gaia - žemė), aplink Žemę skriejančio palydovo orbitos taškas,
labiausiai nutolęs nuo bendro jų masės centro. Dar Tperigėjus.
apokalipsė (graikų apokalypsis - apreiškimas), pagal NT kn. T Apreiškimas Jonui
pavadinimą; pasaulio, žmonijos pabaiga. Apokalipsėmis dar vadinami literatūros ir meno
kūriniai, vaizduojantys Dievo kovą su blogiu, visuotinio teismo dieną.
Apokalipsė, viena NT knygų, T Apreiškimas Jonui.
apokaliptika (graikų apokalypto - atskleidžiu), judaizmo ir ankstyvosios krikščionybės
eschatologiniai raštai. Daugiausia apokalipsių sukurta II a. p.m.e.-l amžiuje. Autoriai
dažniausiai nežinomi. Turinį sudaro mesijo atėjimo vizija. senovės žydai apokalipsėse
simboliškai aprašė Dievo kovą su blogiu ir alegoriškai parodė gyv. meto polit. įvykius.
Gausu ST motyvų, t.p. augalų, žvėrių, dangaus kūnų, skaičių simbolių. A bruožų yra
Pranašų knygose, kai kuriuose ST apokrifuose. A priskiriama Apreiškimas Jonui bei
keletas NT apokrifų. Dab. teologija apokalipses traktuoja kaip mitų kalba perteiktą
permainų ir ateities viziją.
apokarpijaff apo... + graikų karpos -vaisius), augalo žiedo kiekvienos piestelės
susidarymas iš atskiro vaislapėlio. Būdinga primityvios sandaros (vėdryninių, erškėtinių
šeimos) augalams.
apokopė (graikų apokopė - atkirtimas), garso nukritimas žodžio gale (lietuvių žemėje ->
žemėj, rudeniopi -> rudeniop, laukana -> laukan, kas dieną -> kasdien, lenkų tak 'taip'«-
tako, rusų tmo6 'kad' <- imo6bi, lot. hinc 'iš čia' <-hince, anglų šnek. an then [an' - 1en] <-
andthen 'ir tada'). A kartais priskiriamas ir dažnų žodžių mechaninis sutrumpinimas
(būdingas prancūzų kalbai: metro «-metropolitam 'požeminis traukinys, metro', photo
-photographie 'fotografija', tele <- tėlėvision 'televizija'). Lietuvių kalbai tokia A
nebūdinga. Aleksas Girdenis
apokrifai (graikų apoktyphos - įslaptintas, slaptas): 1. Neįtraukti į Bibliją senovės judėjų ir
krikščionių kūriniai. Autorystė paprastai priskiriama Biblijos personažams. Helenizmo
laikotarpiu apokrifais buvo vadinami egiptietiški rel. tekstai bei gnostikų raštai. A
patikslina Biblijos pasakojimus, dažniausiai neortodoksiškai plėtoja biblinę kristologiją,
soteriologiją, eschatologiją ir angelologiją. Bažnyčia draudė juos skaityti ir naikino, bet
siužetai, kvaziistorinė informacija, idėjos pateko į rel. meną, liturgiją, hagiografiją. ST A
(2- I a. p.m.e.) priskiriami padavimai (3,4 Mak, Adomo ir Ievos gyvenimas), didaktiniai
kūriniai (12 patriarchų testamentas, Saliamono psalmės), apokalipsės (Mozės, Henocho).
NT A (1- VIII a. ) - Evangelijos (Pagal žydus, Pagal nazariečius, Pagal Tomą, lietuvių
1980, Pagal Petrą, Tomo Jėzaus vaikystės, Jokūbo protoevangelija, lietuvių 1989, ir kt.),
apreiškiamieji Jėzaus Kristaus dialogai ir prakalbos (Jono apokrifas, Apaštalų laiškas,
Pistis Sophia, Marijos klausimai ir kt.), apokalipsės (Petro ir kt.), apaštalų darbai
(Andriejaus, Jono, Petro, Tomo ir kt.), laiškai (Pauliaus, Senekos ir kitų). Nadž Chamadi
(Egiptas) atrasta gnostikų apokrifų biblioteka. Protestantai apokrifais vadina knygas,
nesančias hebrajiškame ST kanone (Tob, Jdt, Išm, Sir, Bar, l, 2 Mak), jas Katalikų
bažnyčia nuo XVI amžiaus priskiria Antrajam kanonui ir vadina pseudoepigrafais. L: R.
A. Lipsius, M. SonnetAcla Aposlolorum Apocrypha Hildesheim 1959; A.-M. Denis, M.
Ae Jonge Pseudoepigrapha Veteris Testamenti Graece Leiden 1970. Vytautas Ališauskas
2. Nežinomų autorių arba abejotino autentiškumo kūriniai, paprastai lit. mistifikacijos,
kartais falsifikatai, paskelbti ir išpopuliarėję prasimanyto autoriaus vardu. Pvz., J.
Macphersonas paskelbė Osiano giesmes (The Works ofOssian 1765 m. kaip autentišką
škotų liaudies kūrybą, A. Mickevičius Živilę (Žywila 1819 m. -kaipatrastą ist. tekstą, P.
Mėrimėe rink. Gusla (La Guzla 1827 m. -kaip serbų tautosaką. AlgisKalėda
apokrininės liaukos (graikų apokrino - atskiriu), tegzokrininių liaukų rūšis.
Apėlda, miestas Vokietijos viduryje, Tiuringijoje, į Šiaurės rytus nuo Weimaro. 27 700
gyv. (1997 m. . Tekstilės, trikotažo, odos, tiksliosios mechanikos ir optikos, chemijos,
baldų, maisto pramonė. Varpų, mezginių muziejai. Vėlyv. gotikos bažnyčia (pastatyta
XIX a. ), renesansinė rotušė ( XVI a. vid.). A minima - 119. Nuo XVI a. pab. - mezgimo
amatų, nuo XVII a. pab. - kojinių mezgimo centras ( XVIII a. pab. šie verslai buvo
sumenkę). Nuo XVIII a. iki 1988 veikė varpų liejykla.
apolidai (graikų apolis, kilm. apolidos - neturintis, netekęs tėvynės) T asmenys be
pilietybės.
apolitiškūmas, polit. gyvenimo vengimas. Pasireiškia politikos atsisakymu, abejingumu
jai. Asmuo ar žmonių grupė demonstruoja savo pasyvumą, polit. funkcijų ignoravimą
(pvz., atsisako balsuoti), saviizoliaciją. Kai režimas reikalauja paramos iš gyventojų, A
gali būti traktuojamas kaip polit. boikotas (nelaikomas polit. pasyvumu). Lauras Bielinis
Apollinaire Guillaume (Gijomas Apolinėras), tikr. Wilhelm Apollinaris de Kostrowitzky
1880 m. rugpjūčio 26 d. Roma - 1918 m. lapkričio 9 d. Paryžius, prancūzų poetas. Italo
aristokrato ir lenkės bajoraitės nesantuokinis sūnus. 1861-1866 m. A motina su tėvais
gyveno Vilniuje. 1901-02 dirbo guverneriu Vokietijoje; čia sukūrė ciklą Reiniškieji
eilėraščiai (Rhėnanes), kuriame ryšku vokiečių romantinės poezijos įtaka. 1903 m. su A.
Jarry, A. Salmonu ir M. Jacobu Paryžiuje leido žurnalą Festin d'Esope. Išleido straipsnių
rink. Tapytojai kubistai (Les Peintres cubistes 1913 m. . Kaip savanoris dalyvavo
Pirmajame pasauliniame kare, 1916 buvo sunkiai sužeistas. Išleido eilėraščių rink.
Bestiarijus (Le Bestiaire 1911 m. , Alkoholiai (Alcools 1913 m. , Kaligramos
(Calligrammes 1918 m. . Propagavo modernizmo estetiką (esė Naujoji dvasia ir poetai /
L'Esprit nouveau et les poetes 1918 m. . Poezijos svarb. temos - žmogaus būties,
gyvenimo prieštaringumo apmąstymai istorijos ir laiko kontekste, dramatiški vienatvės,
kančios, nerimo, meilės išgyvenimai. Mėgino suartinti poeziją ir tapybą (poezijoje gausu
didmiesčio vaizdų, būdingų dailininkų kubistų kūrybai), real. detales siejo su pasąmonės
vaizdiniais. Eilėraščiai grindžiami laisvomis asociacijomis; jiems būdinga staigi vietos ir
laiko kaita, prozinė struktūra, nėra skyrybos ženklų. Ypač novatoriškos poemos Zona,
Nelaimingojo įsimylėjėlio daina (La Chanson du mal-aimė) ir poez. rink. Kaligramos,
kuriame išspausdinta pokalbio formos eilėraščių, sudėliotų iš dialogų ir atsitiktinių vaizdų
nuotrupų, ir vizualinių eilėraščių (eilutės sudaro konkrečių objektų - butelio, trykštančio
fontano ir kt. pavidalą). Dramoje Teiresijo krūtys (Les Mamelles de Tirėsias 1917 m.
naudojamas real. vaizdų ir vizijų montažas; jos pratarmėje pirmąsyk pavartotas
siurrealizmo terminas. Po mirties išleista rom. Sėdinti moteris (La Femme assise 1920
m. , eilėraščių rink. Mano meilės šešėlis (Ombre de mon amour 1947 m. , Melancholiškas
sargybinis (Le Guetteur mėlancholiąue 1947 m. , Eilėraščiai Lu (Poemes a Lou 1955 m. ,
Nespausdinti eilėraščiai (Poemes inėdits 1956 m. ir kt. Eilėraščių vertimų į lietuvių kalba
paskelbta knygoje XX a. Vakarų poetai (1969 m. . Pav. Galina Čepinskienė
„Apollo" (Apolonas), mėnesinis dailės žurnalas, leidžiamas nuo 1925 Londone. Skelbiami
straipsniai dailės istorijos klausimais, pristatomos muziejų ir priv. kolekcijos, pateikiama
žinių apie pasaul. prekybą antikvariniais meno dirbiniais, jų aukcionus. Dažni teminiai
numeriai, skirti kurios nors šalies dailei, muziejaus kolekcijai ar dailininko kūrybai. Laimė
Lukošiūnienė
„Apollo": 1. JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso valdybos (T NASA) Mėnulio
tyrimų programa (1960-1972 m. . Programos tikslas - sukurti erdvėlaivius skraidinti
astronautams į Mėnulį ir atlikti Mėnulio tyrimus. Į Mėnulį buvo surengtos 6 sėkmingos
ekspedicijos (lent. 660 psl.). Astronautai rinko uolienų pavyzdžius, rengė TV reportažus,
fotografavo aplinką, tyrė Mėnulio gruntą, magn. lauką. Apollo 13, startavęs 1970 m.
balandžio 11, nepasiekė Mėnulio. Įvykus sprogimui pagr. modulyje erdvėlaivis neteko
energijos bei deguonies šaltinių ir negalėjo nusileisti Mėnulyje; apskriejo jį ir sėkmingai
grįžo į Žemę. Paskutinėse trijose ekspedicijose astronautai gabendavosi specialų
važiuoklį, su kuriuo važinėdami po Mėnulį galėjo ištirti didesnius plotus.
2. JAV trivietis erdvėlaivis, sukurtas skrieti į Mėnulį. Sudarytas (l pav.). iš pagrindinio
modulio (PM), kurį sudaro variklių modulis (VM) bei įgulos modulis (ĮM), ir Mėnulio
modulio (MM). Startinė masė -45 t, MM masė 14,7 tonos. PM paskirtis - nuskraidinti
MM ir 3 astronautų įgulą į selenocentrinę orbitą ir sugrąžinti ją atgal į Žemę. ĮM yra ir
nuleidžiamasis aparatas. PM turi vieną pagrindinį ir 16 pagalbinių skystojo kuro raketinių
variklių, Pagr. variklis naudojamas manevrams skriejimo trasoje, įskrieti į selenocentr.
orbitą ir išskrieti iš jos, trajektorijai koreguoti. Pagalbiniai varikliai naudojami
erdvėlaiviui orientuoti (f erdvėlaivio orientavimas). ĮM turi 12 orientavimo sistemos
variklių. Leidžiantis ĮM stabdomas aerodinamiškai ir parašiutais (galutiniame etape). MM
paskirtis - iš selenocentr. orbitos nugabenti du astronautus į Mėnulį ir iš Mėnulio juos
parskraidinti į ją. MM sudaro tūpimo pakopos modulis (TPM) ir pakilimo pakopos
modulis (PPM). PPM turi skriejimo valdymo ir kontrolės sistemas, raketinius variklius
startui nuo Mėnulio ir įskrieti į selenocentr. orbitą. Erdvėlaivyje įtaisyta moksl. aparatūra
Mėnuliui ir jo aplinkai tirti, t.p. įv. televizijos ir fot. kameros. A paleidžiamas viena
nešančiaja raketa Satum 5. Starto pozicijoje PM yra sujungtas su nešančiaja raketa taip,
kad ĮM būtų viršuje, o MM tarp paskutinės nešančiosios raketos pakopos ir VM.
Skriejimo Mėnulio link trasoje moduliai pergrupuojami (2 pav.). PM atsiskiria nuo MM,
apsisuka 180° ir susijungia su ĮM švartavimosi mazgu. Iki Mėnulio A skrieja apie 2,5
paros. Priartėjęs prie Mėnulio A tampa dirbtiniu Mėnulio palydovu. Du astronautai
pereina į MM, šis atsiskiria nuo PM ir nusileidžia Mėnulyje. Trečiasis astronautas lieka
PM. Mėnulyje astronautai išbūna 20 -70 h. Atlikę tyrimų programą astronautai su PPM
startuoja nuo TPM, kuris lieka Mėnulyje. Selenocentr. orbitoje PPM susijungia su PM, iš
Mėnulio grįžę astronautai pereina į ĮM. PPM atskiriamas nuo PM, po to PM startuoja
Žemės link. Prie Žemės ĮM atsiskiria nuo VM ir pereina į leidimosi trajektoriją. Pirmą
kartą su įgula skriejo Apollo / (paleistas 1968 m. spalio 11 m. . Pirmieji astronautai į
Mėnulį atskriejo Apollo 11. A 1969 m. liepos 20 d. (20 h 18 min PL) nusileido Mėnulyje,
m. liepos 21 d. (2 h 56 min PL) astronautas N. A. Armstrongas išlipo ant Mėnulio.
Lent. Erdvėlaivio Apollo sėkmingos ekspedicijos Į Mėnulį
Šerijos Nr. Paleidimo ir grįžimo į Žemę datos Įgulos sudėtis Nusileidimo vieta Atgabentų
Mėnulyje uolienų masė (kg) Pastabos
U 1969 m. liepos N. A. Ramybės jūros 22 pirmo žmogaus
16- liepos 24 Armstrongas išsilaipinimas Mėnu
d.
E. M. pietvakariai lyje 1969 m. liepos 21 d. 2 h
Collinsas 56 min 21 s PL;
E. E. Aldrinas rinkti uolienų pavyzdžiai;
pastatyti
seismometras, lazerio
spindulių
re - 1ektorius, Saulės vėjo
gaudyklė
1 1969 m. C. Conradas Audrų vand. 33,9 Mėnulyje išbūta 31 h 31
2 lapkričio 14-11 prie min;
24 d.
R. Gordonas Rifėjaus kalnų, rinkti uolienų pavyzdžiai;
A. Beanas netoli Surveyor nuimtos kai kurios Surveyor
3 3
nusileidimo detalės ir grąžintos į Žemę
vietos
1 1971 02 01-02 A. Shepardas Audrų vand. 44,5 Mėnulyje išbūta 33 h 30
4 10 d. Fra min;
E. Mitchellis Mauro krateris rinkti uolienų pavyzdžiai;
 S. Roosa tyrinėtas magn. laukas
1 1971 m. liepos D. Scottas Apeninų kalnų 78,6 Mėnulyje išbūta 66 h 54
5 26- rugpjūčio 7 min;
d.
J. Invinas papėdė atgabentas važiuoklis Lunar
Rover,
A. Wordenas rinkti uolienų pavyzdžiai;
išgręžta gręžinių (2,7 m)
1 1972 m. J. Youngas Nektaro jūros 95,2 Mėnulyje išbūta 71 h 14
6 balandžio 16- min;
balandžio 27 d.
C. Duke'as pakraštys prie rinkti uolienų pavyzdžiai;
T. kalba Descartes'o išgręžta gręžinių (3 m gylio)
Mattingly kraterio
1 1972 m. E. A. Tauro kalnų 110 Mėnulyje išbūta 74 h 59
7 gruodžio 7 d. Cernanas pietūs min;
-12 19 d.
R. Evansas rinkti uolienų pavyzdžiai;
H. Schmittas naudotasi važiuoklių
Lunar Rover (nuvažiuota
apie 36 km) ;
išgręžti keli gręžiniai (gylis
iki 3 m)

Apollon T Apolonas.
„Apollon" (Apolonas), iliustruotas literatūros ir meno žurnalas, 1909-17 leistas Sankt
Peterburge. Tęsė žurnalo Mir iskusstva kryptį: kritikavo peredvižnikus, oficialią
akademistinę rusų dailę, propagavo grynojo meno, tikrovės estetizavimo idėjas.
Bendradarbiavo draugijos Menopasaulis dailininkai, rusų poetai simbolistai, kritikai.
Redaktorius -poetas, literatūros kritikas S. Makovskis (1911-12 kartu su meno istoriku N.
Vrangeliu). Spausdinta straipsnių apie M. kalba Čiurlionio kūrybą. RamutėRachleviliūtė
Apollonios Pergaios T Apolonijus Pergietis. Apollonios RhodiOS f Apolonijos Rodietis.
Apollonov Arkadij (Arkadijus Apolonovas) 1907 m. kovo Balašov (Saratovo gubernija -
1978 m. rugpjūčio 3 d. Maskva, sov. saugumo generolas pulkininkas (1943 m. . 1940-41
NKVD vidaus kariuomenės Vyr. valdybos viršininko pavaduotojas, 1941-48 viršininkas,
nuo 1942 ir SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas. 1950-51 SSRS
valstybės saugumo ministro pavaduotojas kariuomenės reikalams. A 1945 m. gegužės
-08,1946 m. rugsėjo -spalio mėn. ir 1947 m. sausio – vasario mėn. veikė sovietų
okupuotoje Lietuvoje. 1945 koordinavo daugiau, kaip 20 NKVD kariuomenės pulkų,
kovojančių su Lietuvos partizanais, operacijų. 1945 m. liepos vadovavo Lietuvos partiz.
šeimų trėmimo į SSRS akcijai. 1946 m. rugsėjo 26 d. patvirtino 6 kar. operatyvinių
grupių, skirtų Lietuvos partiz. junginių štabams bei junginiams sunaikinti, veiksmų planus
ir koordinavo jų veiklą. Per 1947 m. vasario 9 d. rinkimų į LSSR AT kampaniją
koordinavo MVD kar. dalinių, saugojusių nuo partizanų rinkimų apylinkes bei punktus,
veiksmus. Eugenijus Grumto
„Apollo -Sojuz", erdvėlaivių Apo/lo (JAV) ir Sojuz (SSRS) bendras skriejimas ir jo
parengimo programa. Programos tikslai: išbandyti dviejų erdvėlaivių paieškos, suartėjimo
ir susijungimo orbitoje metodiką, ryšių sistemas, erdvėlaiviu sujungimo modulį,
gyvybingumo palaikymo sistemų suderinamumą, patikrinti kosmonautų perėjimo iš vieno
erdvėlaivio į kitą techniką, erdvėlaivių Įgulų bendrus veiksmus susijungusiuose
erdvėlaiviuose, koordinuoti JAV ir SSRS kosminių skrydžių valdymo centrų veiklą. Per
erdvėlaivių paieškas, suartėjimo ir susijungimo orbitoje manevrus Apo/lo buvo aktyvusis
erdvėlaivis, o Sojuz - pasyvusis. Sojuz 19 su kosmonautais A. Leonovu ir V. Kubasovu
pakilo iš Baikonūro kosmodromo 1975 m. liepos 15 d. 12 h 20 min (PL). Apollo 18 su
astronautais T. Staffordu, D. Slaytonu ir V. Brandu pakilo iš Canaveralio kyšulio
kosmodromo tą pačią dieną 19 h 50 min. Abu erdvėlaiviai susijungė orbitoje 1975 m.
liepos 17 d. 16 h 12 min. Susijungę erdvėlaiviai skriejo orbitoje 46 h 37 min. Skriejant
susijungimo manevras buvo pakartotas. Erdvėlaiviai skriejo orbita, kurios perigėjus 217
km, apogėjus - 231 km. Apskriejimo aplink Žemę periodas -89 min. Sojuz 19 nusileido į
Žemę 1975 m. liepos 21, Apollo 18 -1975 m. liepos 25. Buvo tiriamos Saulės vainiką ir
erdvėlaivius supančios dujos, azoto ir deguonies koncentracija atmosferoje erdvėlaivių
orbitų aukštyje, kosmoso sąlygų įtaka biol. ritmams, mikroorganizmų migracija tarp
įgulos narių, nesvarumo įtaka metalurainiams ir kristalochem. procesams metaluose ir
puslaidininkiuose. Pav.
Apoloddras (Apollodoros), II a. p.m.e., senovės graikų filologas. Kilęs iš Atėnų. Parašė
etimologijos veikalą, Sofrono ir Epicharmo komedijų bei Homero Iliados laivų katalogo
komentarus, traktatą Apie dievus. Eiliuotoje Kronikoje gausu žinių apie polit. įvykius,
literatūros bei meno reiškinius nuo Trojos karo iki gyv. meto. Išliko tik veikalų fragmentų.
Jo vardu pavadintas graikų mitų rinkinys Apolodoro biblioteka, sukurtas l amžiuje. Dalia
Dilytė
Apoloddras (Apollodorus), Apolodoras Damaskietis,
II a. l pusė, rom. architektas, inžinierius. Gimė Damaske. Gyveno ir dirbo Romoje.
Vyriausiasis imp. Trajano rūmų architektas. Suprojektavo 1100 m ilgio 20 akmeninių
atramų medinį tiltą per Dunojų prie Drebėtos (dab. Rumunija), Romoje: mokyklą, Trajano
termas, odeoną, cirką (neišliko). Išliko turgaus aikštės Kvirinalio kalvos papėdėje,
bazilika ir Trajano forumo ansamblis (113-117 m. Romoje; pastarajame ryški helenistinės
ir rom. architektūros sintezė. Parašė karybos traktatą Poliorketo, dedikuotą imp.
Hadrianui. apie 130 už imp. Hadriano archit. projektų kritiką ištremtas iš Romos, vėliau
nuteistas mirti. Pav. Jūratė Tti - 1ytė
apologas (graikų apo/ogos - pasakojimas), trumpas alegorinis didaktinis eiliuotas arba
prozinis pasakojimas. Nuo pasakėčios skiriasi tuo, kad jo veikėjai yra ne žvėrys ar daiktai,
o dažniausiai prastuomenės žmonės, schemiškai vaizduojami kasdienėse situacijose. A
gausu senovės Indijos pasakų, pasakėčių ir eiliuotų sentencijų rinkinyje Pančatantra.
apologetai (graikų apo/ogeomai - ginuosi), II- III a. autoriai krikščionys, gynę
krikščionybės principus. Žymiausi II a. A - Kvadratas, Aristidas, Šv. Justinas, Tacianas;
II- III a. -Minucijus, Tertulianas; III a. - Klemensas, Origenas, Euzebijus Cezarėjietis. A
raštus (apologetiką) daugiausia sudarė prakalbos ir dialogai; nemažai raštų buvo skirta
Romos imperatoriams (Hadrianui, Antonijui, Markui Aurelijui). A įrodinėjo, kad
krikščionybė pranoksta pagonybę, reikalavo nepersekioti krikščionių, paneigdavo jiems
keliamus kaltinimus. 313 imp. Konstantinui pri pažinus krikščionybę teisėta Romos
imperijos religija A darbų reikšmė sumažėjo. Daug jų veikalų išsaugojo Cezarėjos
vyskupas Arėtas.
apologija (graikų apologia): 1. Asmens, mokslo ar idėjos šališkas gynimas, užtarimas,
perdėtas garbinimas.
2. Ginamoji kalba ar veikalas. Viena seniausių A yra Platono Sokrato apologija (į lietuvių
kalba išversta 1927 m. .
Apolonas (Apollon): 1. graikų mitologijoje Olimpo dievas. Dzeuso ir titanidės Lėto sūnus,
Artemidės brolis dvynys. Iš visų graikų dievų buvo plačiausiai garbinamas, turėjo didž.
įtaką ne tik graikų priv., bet ir visuom. gyvenimui, įstatymų leidybai, jų interpretavimui.
Gimė plaukiojančioje Asterijos (Delo) saloje. Manoma, kad A garbinimas atėjo iš kraštų,
buvusių į šiaurę nuo Graikijos, arba iš M. Azijos. Iv. laiku ir įv. vietose jo funkcijos
skyrėsi. Archajinis A iš pradžių buvo susijęs su augalija, žemdirbyste, vėliau jis -
medžiotojas ir piemuo. Įsitvirtinęs Olimpe A gavo funkcijų iš kt. dievų: pranašautojo (iš
Gajos), muzikos globėjo (iš Hermio). Ilgainiui susiklostė kelios A pagr. funkcijos. A
pranašautojas: svarb. orakulas buvo Delfuose, kurio žyniai (iš jų svarb. žynė Pitija)
patardavo, kur kurti miestus, kolonijas, kada pradėti karus; turėjo vaikus pranašautojus:
Sibilę, Mopsą, Branchą, 1dmoną. A gydytojas: sveikatos (ir greitos mirties) dievas -per
Peloponeso karą pašalino maro epidemiją, saugojo nuo ligų gyvulių bandas; turėjo sūnų -
med. dievą Asklepiją. A muzikos Ir menų globėjas: muzikavo kitara, globojo mūzas;
turėjo sūnų Orfėją. A piemuo: saugojo bandas nuo vilkų, ganė Admeto ir Laomedonto
bandas. A karys: dalyvavo olimpiečių mūšiuose su gigantais ir titanais, susipykęs su
Dzeusu nužudė jo tarnus kiklopus, per Trojos karą globojo trojiečius: strėlėmis nešė marą
achajams, Hektorui padėjo nukauti Patroklą, Pariui - Achilą. A vartų sargas: akmens
stulpas, vaizduojantis A kaip saugotoją, stovėdavo prieš namo ar kiemo vartus. A
įsimylėjėlis: žavėjosi moterimis ir deivėmis, bet dažnai nesėkmingai (Dafnė, Kasandra,
Karonidė, Marpesa), buvo įsimylėjęs jaunuolius Hiakintą ir Kiparisą. A saulės ir šviesos
dievas: nuo V a. p.m.e. tapatinamas su Helijumi. A garbei pavasarį graikai švęsdavo
Targelijas ( VII a. p.m.e. pabaigoje A ir Dioniso kulto apeigos daug kur sutapo), kas
ketvirtą rudenį Delfuose vykdavo Pitijos žaidynės (už jas svarbesnės buvo tik Dzeusui
skirtos olimpinės žaidynės). A buvo vienas pirmųjų iš graikų perimtų romėnų dievų; jo
šventykla netoli Palatine - viena turtingiausų Romoje. Imp. Augustas A laikė savo
globėju. Helenizmo epochoje A buvo vaizduojamas kaip jaunikaitis, vyriško grožio
idealas. A atributai - lyra, lankas arba kitara, jam priskirti gyvūnai - vilkas, gulbė,
delfinas, vanagas, pelė, driežas, augalai - lauras, palmė, alyvmedis. Pav. Aleksandra
Teresė Veličkienė
2. Asteroidas Nr. 1862, skersmuo -1,6 km. Orbitinis periodas 1,81 metų. Kerta Žemės
orbitą (perihelis 0,65 AU, afelis 2,30 AU, ekscentricitetas 0,56 m. . A1932 atrado kalba
Reinmuthas. 2001 buvo žinoma daugiau, kaip 700 A grupės asteroidų. Jų atstumai nuo
Saulės perihelyje < 1,017 AU, t.y. mažesni negu Žemės atstumas afelyje; didysis orbitos
pusašis ž l AU. Gali susidurti su Žeme.
3. Milžiniškas Mėnulio krateris nematomoje iš Žemės pusėje; skersmuo 537 km. Kraterio
viduje yra daug mažesnių ir jaunesnių kraterių, kuriems suteikti Apollo astronautų vardai.
„Apolonas" f Apollo. „Apolonas" T Apollon.
Apolonija - 249, šventoji kankinė (šventė -vasario 9 m. . Gyveno Aleksandrijoje. Imp.
Decijaus valdymo laikais persekiojant krikščionis kankinta (išrauti dantys), sudeginta ant
laužo. Jos atributai - replės su suspaustais dantimis. Dantų gydytojų globėja. Pav.
Apolbnijas Diskolas (Apollonios Dyskolos), II a. , senovės graikų filologas, analogijos
teorijos šalininkas. Gyveno Aleksandrijoje. Parašė morfologijos, akcentologijos,
sintaksės, dialektologijos, ortografijos traktatų. Yra išlikusios 3 trumpos studijos (apie
įvardžius, prieveiksmius, jungtukus) ir veikalas Apie sintaksę (vienintelė išlikusi antikinė
sintaksė). Jame aptariami įvardžiai, artikeliai, sakinių struktūra ir santykiai, prielinksnių
funkcijos, prieveiksmiai ir jungtukai; veikalo pabaiga neišliko. Dalia Dilytė
Apolbnijas Pergietis (Apollonios Pergaios) apie 262 p.m.e. tapie 190 p.m.e., senovės
graikų matematikas. Aleksandrijos mokyklos. Svarb. veikalą Kūgio pjūviai sudaro
aštuonios knygos (8-oji neišliko). Šis veikalas turėjo didelę reikšmę naujųjų laikų mokslo
(astronomijos, mechanikos, optikos) raidai. A pradėjo vartoti elipsės, hiperbolės,
parabolės terminus. Dauguma kitų A veikalų neišliko.
Apoldnijas Rodištis (ApollSnios Rhodios), III a. p.m.e., senovės graikų poetas, filologas.
Gimė Aleksandrijoje, dirbo Aleksandrijos muziejuje (mušėjuje). Dėl nesutarimų su
Kalimachu apie 246 p.m.e. persikėlė į Rodą. Tyrinėjo Homero, Hesiodo, Archilocho ir
Antimacho kūrybą. Išliko argonautų mito motyvais hegzametru parašytas epas
Argonautika (4 kn.) ir kitų poet. kūrinių fragmentų. Nesutiko su Aleksandrijos poetų
suformuluotais kūrybos principais (veikalai privalo būti trumpi, kruopščiai išdailinti,
turėti daug istorijos, mitologijos, geografijos žinių), tačiau jam nepavyko jų išvengti.
Nepaisant išorinio panašumo į Homero epus, Argonautika yra būdingas helenizmo
kūrinys. Jame gausu užuominų apie retus mitus, vietovardžių kilmės aiškinimų, daug
dėmesio skiriama žmogaus dvasios pasauliui (geriausia laikoma 3 knyga, kurioje subtiliai
atskleidžiami Medėjos jausmai). Šis kūrinys turėjo didelės įtakos romėnų literatūrai. Dalia
Difytė
Apolonovas Arkadijus f A. Apollonov.
apomiksė (f apo... + graikų mūris -susimaišymas, susijungimas), kai kurių augalų ir
gyvūnų dauginimasis nesusiliejant gametoms. A būdinga magnolijūnams, šakotaūsiams
vėžiagyviams. A atveju gemalas vystosi iš neapvaisintos kiaušialąstės (f pcAtenogenezė),
gemalo maišelio, sėklapradžio (fapogamija) ar kitų sporofito vegetatyvinių ląstelių
(faposporija). A būna nepaveldima (atsitiktinė), paveldima (pastovi), autonominė
(gemalas vystosi be apdulkinimo ar purkos stimuliavimo) ir indukuotoji (tolesniam
gemalo vystymuisi būtinas apdulkinimas). A taikoma augalų selekcijoje heterozei
įtvirtinti ar hibridinėms sėkloms (kukurūzų) ir kitų augalų homozigotinėms linijoms gauti.
Juozas Raugalas
aponeurozė (f apo... + graikų neuron - sausgyslė), sausplėvė, plati jungiamojo audinio
plokštelė. Ja platieji raumenys tvirtinasi prie kaulo ar kitų audinių. Aponeurozė sudaryta iš
glaudaus skaidulinio jungiamojo audinio (tankiai išsidėsčiusių daugiausia lygiagrečių
kolageno ir elastinių skaidulų). Kartais aponeurozė vadinama stora fascija. Rimantas
Jankauskas
apoptozė (f apo... + graikų ptosis - kritimas), genetiškai programuota ląstelės žūtis,
savidestrukcija. A įvyksta, kai ląstelė ontogenezėje organizmui tampa nebereikalinga arba
pavojinga. Pvz., dėl A iš moters organizmo per mėnesines pašalinamos gimdos ląstelės. A
prasideda ir susirgus įv. ligomis, t.p. vėžiu. Tai normalus, nuo ląstelės metabolizmo
priklausantis fiziol. procesas, stabdantis ląstelių dauginimąsi (proliferaciją). A gali skatinti
tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Prasideda, kai aktyvinami ląstelės genai, kurie
koduoja baltymus, ardančius ląstelės struktūrinius baltymus ir genetine medžiagą. Ląstelė
netenka sąlyčio su kitomis ląstelėmis, susitraukia, chromatinas kondensuojasi, spec.
fermentai skaido citoplazmos baltymus ir branduolio DNR, kol ląstelė subyra į membrana
apgaubtus kūnelius. Juos greitai atpažįsta, įtraukia ir sunaikina gretimos ląstelės arba
fagocitai. A metu nesuyra ląstelės lizosomos, nevyksta a universitetolizė, todėl organizme
neprasideda uždegimas ir imuninis atsakas. Apoptozė yra svarbi gemalo vystymosi,
imuninės sistemos veiklos ir audinių homeostazės palaikymo dalis. Įvairūs veiksniai (tam
tikro geno mutacija) gali sutrikdyti apoptozės reguliaciją - žūsta per mažai arba per daug
ląstelių, dėl to organizme atsiranda dideli sutrikimai (pirmuoju atveju -vėžys,
autoimuninės ligos, antruoju - degeneracinės nervų ligos, AIDS). Apoptozei alternatyvi T
nekrozė - pasyvi, atsitiktinė ląstelės žūtis.
aporija (graikų aparia - keblumas, išeities nebuvimas), sunkiai sprendžiama arba
neišsprendžiama dėl atsirandančių prieštaravimų problema. senovės graikų filosofai
ikisokratikai A terminą vartojo sunkumo, keblumo reikšme. Filos. reikšmę jam suteikė
Platonas. Aristotelis apibrėžė kaip priešingų išvadų lygiavertiškumą. Žinomiausios yra
Zenono Elėjiečio daugio (Vienio nedalomumas, Daugio negalimybė, Vietos vieta, Apie
grūdą) ir judėjimo (Dichotomija, Achilas, Strėlė, Stadijas) aporijos. Manoma, kad
pabrėždamas neprieštaringumo reikalavimą Zenonas Elėjietis atrado prieštaravimus
mąstant apie daugį (aibę) ir judėjimą. Aporijas imta aiškinti, kai tik Zenonas Elėjietis jas
paskelbė. Aristotelis A laikė mąstymo klaidomis, šio neigiamo vertinimo atsisakyta tik
naujaisiais amžiais. A analizavo I. Kantas. Šiuolaikiniai matematikai, fizikai, filosofai
nustatė, kad sprendžiant aporija operuojama aktualios begalybės sąvoka, kurios
vartojimas kelia sudėtingas problemas, kad operuodamas diskrečiais dydžiais (aibių
elementais) Zenonas Elėjietis siekė iš jų sudaryti nediskrečius dydžius, o tai neįmanoma.
Erdvė ir laikas nėra taškų ir momentų suma, bet jų vienovė. A padėjo atsirasti T
kontinuumo sąvokai. Tuometiniam graikų mokslui A atvėrė begalybės, erdvės, laiko ir
judėjimo tyrimo galimybes, kuriomis nebuvo pasinaudota dėl nepakankamo mokslo lygio.
Zenonas Elėjietis atrado mąstymo formų ir realios tikrovės tam tikrą neatitikimą. A
vartojamos kaip pradinės mokslo sąvokos ir jų samprata kinta, todėl jų tyrimas laikomas
nebaigtu. L: A. Grunbaum Modem Science and Zeno 's Paradoxen Middletown CT1967.
Romanas Plečkaitis
665
aposporija (Tapo... + graikų sporos - sėkla), augalų dauginimosi būdas. Gametof itas
vystosi iš vegetatyvinių sporofito ląstelių nesusidarant sporoms. Papartūnų polaiškis
vystosi iš vegetatyvinių lapo ar sporangės sienelės ląstelių, magnolijūnų augalų gemalas -
iš sėklapradžio ląstelių. Juozas Raugalas
apostazė (graikų apostasis - atsitraukimas, atskilimas): 1. Ankstesniųjų pažiūrų,
įsitikinimų (ne tik religinių) atsižadėjimas.
2. Sąmoningas, savarankiškas atsimetimas nuo kurios nors religijos, Bažnyčios,
pasitraukimas iš dvasininkų luomo, vienuolystės. Ankstyvosios krikščionybės metu A
laikyta sunkiu nusikaltimu Bažnyčiai, nuo IV a. - valstybei. Atsimetusieji vadinti
apostatais (atskalūnais). Viduramžiais jie buvo persekiojami, dažnai baudžiami mirtimi,
turtas konfiskuojamas.
Apostel Hans Erich (Hansas Ėrichas Apostelis) 1901 m. sausio 22 d. Karlsruhe
(Vokietija) - 1972 m. lapkričio 30 d. Viena, Austrijos kompozitorius. 1915-19 studijavo
Karlsruhės konservatorijoje, 1921-35-privačiai pas A. Schonbergą ir A. Bergą. 1945-50
Tarpt, šiuolaikinės muzikos draugijos Austrijos sekcijos pirmininkas. 1948-52 Vienos
konservatorijos profesorius. Sukūrė Reąuiem (R. M. Rilke'sž., 1933 m. , kūrinių orkestrui
(variacijos J. Haydno tema, 1949 ir 1969; baladė 1955; Rondo ritmico 1957; kamerinė
simfonija 1968 m. , kamerinių ansamblių, sonatą ir pjesių fortepijonui (ciklas Kubiniana
195 (1 m. , chorų, dainų. Pirmieji A kūriniai turi vėlyvojo romantizmo bruožų, nuo 6
dešimtmečio grindžiami dodekafonija. Adeodatas Tauragis
aposteriorinė tikimybė (lot. a posleriori - iš paskesnio), kurio nors įvykio sąlyginė
tikimybė, t.y. įvykio tikimybė, kai tenkinama kuri nors sąlyga. A paprastai nagrinėjama
kartu su to paties įvykio T apriorine tikimybe. A sąvoka, iš esmės sutampanti su sąlyginės
tikimybės sąvoka, dažniau vartojama, kai atliekant bandymus sąlyga yra hipotetinio
pobūdžio. Aposteriorinę ir apriorine tikimybes sieja Bayeso formulė. Aleksandras
Plikusas
aposteriorinis žinojimas fa priori, a posteriori.
„Apostol" (Apaštalas), stačiatikių liturginė knyga, sudaryta iš Apaštalų darbų ir Apaštalų
laiškų. Suskirstyta skyriais, kurie tam tikra tvarka skaitomi per pamaldas. Skaitymo tvarka
susiformavo ~ VII a. 1525 A išleistas Vilniuje. Romanas Januškevičius
apostolikai (graikų apostolikos < apostohs -pasiuntinys): 1. Krikš (įįpnių sekta, veikusi
III- IV a. M. Azijoje (Frigija, Kilikija, Pamf ilija ir kt.). Dar vadinami apotaktikais
(atsižadėjusiaisiais). Siekė sugrįžti prie apaštalų gyvenimo būdo. Imp. Diokleciano
krikščionių persekiojimų laikais daugelis A buvo nukankinti. Vėliau patyrė gnostikų įtaką
ir tapo viena enkratitinių (susilaikančiųjų) sektų. Smerkė santuoką, privačią nuosavybe,
atsisakė mėsos ir vyno, todėl negalėjo švęsti Eucharistijos. Išstoję iš sektos neturėjo teisės
į ją grįžti. Su A kovojo Bazilijus Didysis ir Epifanijus Salaminietis. Imp. Teodosijus
Didysis keliais ediktais uždraudė visas enkratitines sektas.
2. Manicheizmo sekėjų sekta XI a. pab.- XII a. Bretanėje ir kitur. Teigė esą tikrieji
apaštalų sekėjai. Nepripažino dvasininkijos, santuokos, vaikų krikšto, skaistyklos, maldų
už mirusiuosius, šventųjų garbinimo. Teigė, kad nusidėjėliai negali teikti ir gauti
sakramentų. Askezės šalininkai. Su A kovojo Bernardas Klervietis.
apostrofa (graikų apostrophe < apostropho - atsigręžiu), retorinė figūra - autoriaus
kreipimasis į negyvą daiktą, mirusį ar nesantį asmenį. Negyvi daiktai personifikuojami,
pvz., Maironis kreipiasi į jūrą: Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati! l Ir kaip tavo išgirst
paslaptingų balsų l Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali, l Nes per amžius plačių
nenutildai bangų! A dažnos Biblijoje, retorikos (Demosteno, Cicerono) veikaluose,
herojiniuose epuose.
apostrofas (graikų apostrophos), rašybos ženklas ('), rašomas eilutės viršuje pažymėti
praleistam balsiui arba atskirti tikrinio vardo kamienui nuo pridėtos galūnės. Praleistą
balsį A dažniausiai žymi romanų kalbose (it. l'inizio 'pradžia', D'Annunzio). Lietuvių
kalboje A vartojamas atskirti kitų kalbų tikrinių vardų kamienui nuo galūnės rišliame
tekste, kai tie vardai baigiasi netariamu balsiu ar priebalsiu (Saussure'as, Lautreamont'o),
arba tada, kai norima nurodyti svetimo tikrinio vardo, turinčio tariamą balsį gale, linksnio
formą (Goethe's, Mas temperatūreUi'o). Vytautas Ambrazas
apotėcis ( graikų apotheke - saugykla, sandėlis), aukšliagrybių ir kerpių vaisiakūnis. Būna
bekotis, kotuotas, kartais netaisyklingas. Jo himenis (aukšlių ir parafizių sluoksnis)
išsidėstęs viršutinėje pusėje. Po juo yra hipotecis, arba subhimenis (plonas susipynusių
hifų sluoksnis). A mėsinga sterili dalis vadinama ekscipulu (jo kartais nebūna). Tipiškas A
yra ausūnio (Peziza). Bobausių ir briedžiukų A buožiškas, raukšlėtas, susideda iš
kepurėlės ir koto. Albinas Gricius
apotema (graikų apolhema - kas atidėta). Taisyklingojo daugiakampio A vadinamas
statmuo, nuleistas iš daugiakampio centro į jo kraštinę (pav., o). A yra įbrėžto į
taisyklingąjį daugiakampį apskritimo spindulys. Taisyklingosios piramidės arba
taisyklingosios nupjautinės piramidės A vadinama šoninės sienos aukštinė (pav., b, c).
apoteozė (graikų apotheosis - sudievinimas): 1. Įžymių žmonių sudievinimas, būdingas
politeistinėms religijoms. Ypač ryškus graikų mitologijoje. Sudievinamasis turėjo būti
dievo giminaitis (Achilas, Heraklis, Enėjas, Romulas). Tokio herojaus mirtingąsias
ląsteles išvalydavo ugnis (Heraklis susidegina ant laužo ir patenka į Olimpą). Dievų
titulus žyniai suteikdavo ir ist. asmenims (Aristogeitonas, Likurgas), vėliau buvo
sudievinami ir gyvieji (daugelis Romos imperatorių, net jų šeimos nariai ir favoritai). Jų
garbei statytos šventyklos, rengtos šventės. Įsigalint monoteistinei religijai A išnyko.
Aleksandra Teresė Veličkienė
2. Asmens ar įvykio išaukštinimas.
3. Šlovinamojo pobūdžio muzikos kūrinys; iškilminga, dažniausiai baigiamoji spektaklio
arba šventinio koncerto dalis, kur kas nors šlovinama. Kilnumo, meilės, kitų dorovinių bei
visuom. vertybių išaukštinimas susiklostė baroko sceniniuose žanruose (Moliėre'o ir J. B.
Lully komedijų baletų Ponas Pursonjakas, Miestelėnas bajoras pabaigos, kai kurių J. B.
Lully, J. Ph. Rameau ir kt. kompozitorių operų bei baletų finalai, A. Cesti operos Auk so
obuolys, J. B. Lully operų prologai). XIX a. pr. prancūzų muzikoje A dažnai kurta mirusio
muziko atminimui pagerbti (F. Couperino trio sonatos Parnasas, arba Corelli apoteozė,
Apoteozė nepalyginamojo pono Lully amžiaus atminimui). A vadintini ir L. van
Beethoveno Fidelio, G. Rossini Viliaus Telio, M. Glinkos Gyvybės už carą (Ivano
Susanino), R. Wagnerio Niurnbergo meisterzingerių, R. Strausso Taikos dienos, R. Gliero
Varinio raitelio finalai. Jonas Bmveris
apotropėjus (graikų apotropaios - nukreipiantis nelaimę), daiktas, daikto ar gyvūno
atvaizdas, tariamai turintis magiškų galių apsaugoti žmogų nuo blogio, nelaimių, ligų. A
gali būti naudojamas kaip f amuletas. A vadinami ir ritualiniai veiksmai (peilio svaidymas
Į vėtrą, lauko aparimas ir kt.), archit. statiniai, ginklai, indai. VI a. p.m.e. senovės
Graikijoje buvo paplitę gėrimų indai, vadinami akių puodeliais (ant jų nupieštos akys
turėjusios saugoti, kad piktosios dvasios su vynu nepatektų į burną).
Apo ugnikalnis (Apo Volcano) yra Filipinuose, Mindanao saloje. Aukščiausia Filipinų
viršūnė (2954 m). Susidaręs iš andezitų. Šlaituose išsiskiria anglies dioksido dujos,
veržiasi sieringi vandens garai. Apaugės drėgnaisiais tropiniais miškais. A įeina į Apo
ugnikalnio nac. parka. (įkurtas 1936, plotas -77 000 ha).
Appalachian Mountains tApalafų kalnai. Appalachian Plateau TApalačų p/ynaukštė.
Apparao Gurazada Venkata (Gurazada Venkata Apparao, Gurazada Venkata Aparao)
1862 m. rugsėjo 21 d. Rajavaram (prie Višakhapatnamo) t'915 m. lapkričio 30 d.
Višakhapatnam, Indijos rašytojas. Rašė telugų kalba. Vienas naujosios telugų literatūros
pradininkų. Žymiausias kūrinys - satyr. pjesė Išpirka už nuotakų (1896 m. , kurioje
kritikuojamos Indijoje paplitusios vaikų santuokos, išjuokiami teismai, vakarietiškų
papročių mėgdžiojimas, sėkmės ir turtų siekimas; pjesė literatūroje Įtvirtino telugų
šnekamąją kalbą. Parašė eilėraščių (1910 m. sukurtas eil. Meilė tėvynei tapo Andhra
Pradešo valstijos himnu), apsakymų. Danguolė Zalytė
Appel Karei (Karelis Apelis) 1921 m. balandžio 21 d. Amsterdamas, oi. tapytojas. 1940-
43 studijavo Karališkojoje dailės akademijoje Amsterdame. 1948 meno grupuotės CoBrA
vienas iniciatorių ir įkūrėjų. Nuo 1950 gyveno Paryžiuje, nuo 1960 gyvena Niujorke. A
abstrakčiojo ekspresionizmo kūrybai turėjo įtakos danų ekspresionizmas, primityvioji
dailė (ypač nuogo moters kūno motyvai). Tapyba pastozinė, ritmiškų formų, ryškių
spaMį, A dažnai tapo dažais tiesiai iš tūbelės pamažu pindamas daugiasluoksnį grynų
spalvų rezginį, iš dažų sudarydamas keliaplanį reljefišką vaizdą. Sukūrė sienų tapybos
kompozicijų (UNESCO rūmuose Paryžiuje). Pav. Kristina Miklaševičiūtė
Appelfeld Aharon (Aharonas Apelfeldas) 1932 m. vasario 16 d. Černivcai (Ukraina), žydų
rašytojas. Rašo hebr. kalba. Nuo 1947 gyvena Izraelyje, Parašė apsakymų (rink. Dūmai
1962 m. , romanų (Oda ir marškiniai 1971, Stebuklo laikas 1978 m. . Kūryboje vyrauja
tragiško žydų likimo nacių laikais tema, gausu alegorinių vaizdų.
Appennini T Apeninai.
Appenzell (Apencėlis): 1. Kantonas Šveicarijos Šiaurės rytuose, Alpių priekalniuose. Iš
visų pusių jį supa Sankt Galeno kantonas. Sudaro 2 savarankiški puskantoniai:
Appenzellis -Ausserrhodenas (plotas 242,9 km2; 55 900 gyv., 2001; centras - Herisau) ir
Appenzellis -Innerrhodenas (plotas 172,5 km2; 15 900 gyv., 2001; centras - Appenzellis).
Oficiali kalba - vokiečių. Tekstilės, maisto, medžio apdirbimo, farmacijos pramonė,
miner. trąšų gamyba. Dailieji amatai (nėrinių gamyba, audimas, siuvinėjimas, mezgimas).
Veisiami galvijai. Miškų ūkis. Turizmas. Pirmąkart paminėtas 1071 (tada vadintas
Abbatis cella). A teritorija priklausė Sankt Galeno vienuolynui. Nuo 1513 priklauso
Šveicarijos konfederacijai. 1597 suskilo į 2 puskantonius.
2. Miestas Šveicarijos Šiaurės rytuose, į pietus nuo Sankt Galeno, Sitterio upės slėnyje;
Appenzellio -lnnerrhodeno puskantonio centras. 5600 gyv. (2001 m. . Baldų pramonė.
Dailieji amatai (nėrinių gamyba, siuvinėjimas). Turizmas. Kalnų kurortas. XI a. bažnyčia,
XVI a. rotušė.
Appert Nicolas (Nikola Apėras) 1749 Chalons -sur-Marne - 1841 m. birželio 3 d. Maasy
(netoli Paryžiaus), prancūzų virėjas, konditeris. Išrado būdą konservuoti maistą sandariai
uždaromuose induose. Sukūrė būdų sriuboms, vaisiams, daržovėms, sultims, marmeladui,
želė, sirupams konservuoti. A naudojo stiklinius indus, į kuriuos sudėdavo žaliavą,
užkimšdavo kamščiu, apvyniodavo viela, užliedavo pikiu ir kuriam laikui įdėdavo į
verdantį vandenį. 1810 m. išleido kn. apie gyvulinių ir augalinių medžiagų konservavimą.
A 1812 įsteigė pirmąjį konservų fabriką. A t.p. ėmė gaminti sultinio tabletes, išrado
nerūgštinį želatinos gavimo metodą, patobulino autoklavą.
Appia Adolphe (Adolfas Apija) 1862 m. rugsėjo 1 d. Ženeva - 1928 m. vasario 29 d.
Nyon, Šveicarijos scenografas, teatrologas. 9 dešimtmetyje studijavo teatro meną
Dresdene ir Vienoje. Dirbo komp. E. Jaques'o -Dalcroze'o ritminės gimnastikos institute
Helerau (netoli Dresdeno). Vėliau kūrė scenografijas V. Europos teatruose. Sukūrė
scenografiją G. Byrono poemai Manfredas (pagal R. Schumanno simf. muziką; past.
Paryžiuje 1903 m. , C. W. Glucko operai Orfėjas ir Ettridikė (kartu su Ė. Jaques'u
-Dalcroze'u; past. Helerau 1912 m. , R. \Vagnerio operai Tristanas ir Izolda (past. Milane
1923 m. . Naudodamas įv. aukščio plokštumas, šviesą, spalvas kūrė trimate erdve. Daug
dėmesio skyrė spektaklio ritmui, aktorių judesiams. A darbai ture jo įtakos rež. M.
Reinhardto, V. Mejerholdo, J. Copeau, A. Tairovo, G. Pitoėffo kūrybai. Parašė knygas
Vagnerio dramų statymas (La Mise en scėne du drame Wagnėrien 1895 m. , Muzika ir
inscenizavimas (DieMusik und die Inszenierung 1899 m. . Ingrida Daunoravičiūtė
Appianos fApianas.
A.P.P.L.E., American Professional Partnership for Lithuanian Education (Amerikos
mokytojų pagalba Lietuvos mokyklai), pelno nesiekianti labdaringa profesinė bendrija. |k.
1990 JAV. A nariai - mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai (1998 jų buvo -300, -1/3
ne lietuvių kilmės). Tikslas - padėti Lietuvos pedagogams įgyvendinti švietimo reformą,
atsižvelgiant į pasaulio pedagogikos raidą. A leidžia žiniaraštį apie Lietuvos mokyklų
padėtį, telkia bendradarbius, įdarbina anglų kalba dėstytojus Lietuvos mokyklose, rengia
lietuvių mokytojų stažuotes JAV, rūpinasi labdara -įv. mokomosios literatūros siuntimu į
Lietuvos mokyklas (1996 su Pasaulio banko pagalba atsiuntė apie 20 000 naujų
vadovėlių, žodynų, Atlasų ir enciklopedijų), rengia vasaros kursus (1991-1998 m. lankė
apie 10 000 pedagogų, mokyklų vadovų, aukštųjų mokyklų dėstytojų). A remia Lietuvių,
Lietuvių tautos ir Atviros Lietuvos fondai, Amerikos informacijos agentūra, Amerikos
centras Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerija, JAV privatūs asmenys. A valdybos
pirm. E. Sakadolskienė (nuo 1998 m. . MarytėSpeičienė
„Apple Computer, Inc.", JAV kompiuterių bendrovė, viena didžiausių asmeninių
kompiuterių gamintojų pasaulyje. Gamina asmeninius kompiuterius, spausdintuvus,
monitorius, skenerius, elektron. ryšio priemones, programinę įrangą. Būstinė Cupertino
(Kalifornijos valstija). Pagr. įmonės JAV, Airijoje ir Singapūre, filialai Europoje,
Kanadoje, Australijoje ir Japonijoje. -8800 darbuotojų (1999 m. . Iki 1999 pr. parduota
daugiau, kaip 31 mln. Macintosh kompiuterių. 1999 užėmė 3,4% pasaulinės kompiuterių
rinkos. Pajamos 6,6 mlrd., grynasis pelnas 786 mln. JAV dol. (2000 m. . Įkurta 1976 S. P.
Jobso ir S. G. Wozniako. 1996 įsigijo kompiuterių bendrovę NeXT Sofhvare, Inc.
Appleton Edward Victor (Edvardas Viktoras Apltonas) 1892 m. rugsėjo 6 d. Bradford
(Jorkšyras - 1965 m. balandžio 21 d. Edinburgas, anglų fizikas. Londono karališkosios
draugijos narys (1927 m. . Seras (1941 m. . 1913 baigė Kembridžo universitetą. 1920-24
dirbo šio universiteto Cavendisho laboratorijoje, 1924-36 Londono, 1936-39 Kembridžo
universitetų profesorius. Nuo 1949 Edinburgo universiteto rektorius. Svarbiausi darbai iš
radiofizikos: tyrė ratlijo bangų sklidimą ir slopinimą, radijo bangų atspindį atmosferoje.
1924 atrado jonosferą, 1926 - viršutinį atspindintį jonosferos sluoksnį E (dar vadinamas A
sluoksniu). Sukūrė magnetinę joninę viršutinių jonosferos sluoksnių teoriją. A darbai
padėjo sukurti radarą. Nobelio premija 1947 (už jonosferos tyrimus).
Appleton (Apltonas), miestas JAV šiaurėje, Viskonsino valstijoje, į šiaurę nuo Winnebago
ežero, prie Foxo upės. 700 600 gyv. (2001 m. . Popieriaus pramonė, mašinų gamyba,
metalo apdirbimas. Galvijų auginimo rajono prekybos centras. universitetas (įkurtas 1847
m. , popieriaus pramonės institutas (įkurtas 1924 m. , techn. institutas (įkurtas 1967 m. .
popieriaus muziejus. Miestas pradėjo kurtis 1851 (tada vadintas Grand Chute'u); miesto
teises gavo 1857.1882 prie A pastatyta pirmoji JAV hidroelektrinė.
Appuleius TApulėjus.
apraksija (apraxia; graikų neveiklumas), aukštosios nervinės veiklos sutrikimas,
nesugebėjimas atlikti tikslingų veiksmų, kai ligonis nėra paralyžiuotas ir jo judesių
koordinacija nesutrikusi. Tokiu atveju dešiniarankiam žmogui būna pažeista kairiojo
galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties žievė ar didžioji smegenų jungtis. A
pasitaiko po insulto, galvos smegenų uždegimo ar traumos, dėl smegenų naviko. Ligonis
nesugeba nusirengti, apsirengti, pavalgyti, uždaryti durų. A būna idiatorinė (ligonis
nesugeba atlikti veiksmo, bet parodžius jį tiksliai pamėgdžioja), motorinė (negali ir
parodyto veiksmo pakartoti) bei konstrukcinė (erdvinė, kai nesugeba detalių sujungti į
visumą, pvz., iš degtukų sudėti namo, iš raidžių surinkti žodžio). Joana Šinkūnienė
Apraksin Fiodor (Fiodoras Apraksinas) 1661 - 1728 m. lapkričio 21 d. Maskva, pirmasis
Rusijos generolas admirolas (1708 m. . Grafas (1709 m. . Petro I bendražygis. Vienas
Rusijos kar. laivyno kūrėjų. 1700-06 m. Admiraliteto prikazo vyr. viršininkas, nuo 1718
Admiraliteto kolegijos prezidentas. Per Šiaurės Karą (1700-21 m. pasižymėjo jūrų
mūšyje ties Hanko pusiasaliu (1714 m. . Per 1722-23 karą su Persija vadovavo Kaspijos -
1otilei, 1723-26-Baltijos laivynui. 1726-28 Aukšč. slaptosios tarybos narys.
Apraksin Stepan (Stepanas Apraksinas) 1702 m. rugpjūčio 10 d. - 1758 m. rugpjūčio 17 d.
Sankt Peterburgas, Rusijos generolas feldmaršalas (1756 m. . Septynerių metų karo
(1756-63 m. pradžioje RI kariuomenės vyriausiasis vadas. Jo vadovaujama kariuomenė
pražygiavo D. Lietuvos v. pakraščiu ir užėmė dalį M. Lietuvos. 1757 m. rugpjūčio 30 d.
sumušė Prūsijos kariuomenę fGross Jagersdorfo mūšyje. Maisto trūkumo bei ligų
dingstimi (iš tikrųjų, manoma, dėl laukiamo Prūsijos šalininko Petro III atėjimo į sostą)
atitraukė kariuomenę prie Tilžės. Dėl to atleistas iš pareigų ir apkaltinus išdavyste
suimtas. Mirė teismo metu.
„Apranga", akcinė prekybos bendrovė Vilniuje. Mažmeninė ir didmeninė prekyba
drabužiais, avalyne ir aksesuarais. Turi parduotuvių didžiausiuose šalies miestuose. 230
darbuotojų. Parduotuvių apyvarta 53 mln., grynasis pelnas apie 2 mln. Lt (2000 m. .
Antrinės bendrovės: Palangos Varūna, Šešupė Ontario, Tokata.1948 įkurta Lietuvos
drabužių didmeninės prekybos kontora, 1992 privatizuota, nuo 199 III a.
aprašomoji gramatika, f gramatikos šaka, tirianti kalbos vidinę sandarą kaip tam tikru
metu veikiančią sistemą.
aprašomoji psicholdgija, supratimo psichologija, XIX a. pab.- XX a. pr. psichologijos
kryptis, kurios objektas - žmogaus dvasinis gyvenimas. A uždavinys - žmogaus dvasinio
pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su ist., kultūros
vertybėmis aiškinimu. A susiklostė kaip reakcija į XIX a. pab. vyravusią f eksperimentinį
psichologiją, gamtamokslinių metodų taikymo psichologijoje trūkumus. A pradininkas
vokiečių filos. W. Dilthey veikale Mintys apie aprašomąją ir ana litinę psichologiją (Ideen
ūber eine beschreibende und zergliedemde Psychologie 1894 m. teigė, kad gamtą galima
aiškinti, o žmogaus dvasinį gyvenimą įmanoma tik suprasti, t.y. suvokti intuityviai;
gamtos mokslus priešino su visuom. mokslais ir neigė galimybe žmogaus psichikos ist.
sąlygotumą tirti objektyviais moksl. metodais (iš jų ir eksperimentiniais), nes
eksperimentinė psichologija ignoruojanti žmogaus psichikos svarb. ypatybes. W. Dilthey
fenomenologinis aprašomasis metodas, kurį jis priešino priežastiniam analitiniam
metodui, sąlygojo vokiečių filos. A. Pfanderio, F. Krūgerio pažiūrų formavimąsi. W.
Dilthey sekėjas vokiečių psichol. E. Sprangeris, įvedęs A terminą, pagal žmogaus santykį
su įvairiomis kultūros sritimis išskyrė 6 elgesio tipus - teorinį, ekonominį, estetinį,
socialinį, politinį, religinį. Idealus modelis -asmenybė, kuriai būdingi visų elgesio tipų
bruožai. Remdamasis šiuo skirstymu JAV psichol. G. W. Allportas eksperimentiškai tyrė
žmogaus vertybines orientacijas (individo dorovinių, sočiai., polit., estetinių nuostatų
sistemą). A turėjo įtakos geštaltinei, fenomenologinei, humanistinei, egzistencinei
psichologijoms.
aprašomoji statistika, statistikos dalis, skirta duomenims sisteminti ir grafiškai vaizduoti.
Jos tikslas -glaustas informacijos pateikimas. Tam naudojamos dažnių pasiskirstymo
lentelės, grafikai, susiję su dažnių pasiskirstymu, skaitinės dažnių pasiskirstymo
charakteristikos. Dažnių pasiskirstymo lentelėse pateikiamos visos skirtingos duomenų
reikšmės ir jų pasikartojimo dažniai, procentiniai arba santykiniai dažniai. Būdingiausi A
grafikai yra skritulinė, stulpelinė (pav.), stačiakampė diagramos ir histograma. Skaitinės
dažnių pasiskirstymo charakteristikos - skaičiai, nusakantys duomenų centrą, sklaidą,
dažnių pasiskirstymo formą. Duomenų centro charakteristikos - moda, mediana, vidurkis.
Duomenų sklaidos charakteristikos - (empirinė) dispersija, (empirinis) standartinis
nuokrypis, imties arba populiacijos plotis. Dažnių pasiskirstymo charakteristikos
-asimetrijos koeficientas, ekscesas. A metodų parinkimas priklauso nuo duomenų
prigimties. Kokybinių kintamųjų (lyties, tautybės, kraujo grupės) stebėjimams sisteminti
naudojamos dažnių lentelės ir moda, o grafiškai vaizduoti - stulpelinės bei skritulinės
diagramos. Aritmetiniai veiksmai su kokybiniais duomenimis neleistini. Kiekybinių
kintamųjų (amžiaus, atlyginimo, greičio, sistolinio kraujospūdžio) stebėjimams sisteminti
ir grafiškai vaizduoti taikomi visi minėti būdai ir histograma. Tolydūs kiekybiniai
kintamieji gali būti grupuojami. Grupuoti duomenys grafiškai vaizduojami histograma. A
metodus galima taikyti visos populiacijos duomenims arba imties duomenims. Antruoju
atveju rezultatų apibendrinimas visai populiacijai grindžiamas išvadų statistikos metodais.
VydasČekanavičius, Gediminas Murauskas
apreiškimas, krikščionybės teol. kategorija, įvardijanti Dievo savęs paliudijimą, esmę ir
veikimą. A yra gamtinis (regimoji kūrinija, per kurią Dievas pažįstamas protu ir juslėmis)
ir antgamtis (Švč. Trejybė, Dievo sūnaus įsikūnijimas, stebuklai, pranašystės). Dievas pats
apsireiškia žmonėms arba įv. ženklais perduoda (apreiškia) tikėjimo tiesas pranašams,
šventiesiems. Dievas atsiuntė savo Sūnų gyventi tarp žmonių. Jėzus Kristus užbaigė A, jį
sutvirtino dieviškais žodžiais ir darbais, ženklais, stebuklais, ypač savo mirtimi ir
prisikėlimu. Evangeliją Jėzus Kristus įsakė skelbti apaštalams, o jie mokymą perleido
vyskupams. Dabar aiškinimo autoritetas (lot. magisterium) suteiktas Katalikų bažnyčiai.
A priimamas tikėjimu, o ne protu; jo esmė - neklystamumas. Dievo A krikščionių
Bažnyčios išpažįsta kaip baigtą ir nekintamą. Protestantai A šaltiniu laiko tik Šv. Raštą,
katalikai ir stačiatikiai - Šv. Raštą ir Tradiciją. Vatikano II susirinkime 1965 priimta
konstitucija Apie Apreiškimą. Kazimieras Pugeciiius
Apreiškimas Jonui, Apokalipsė, NT knyga, įeinanti į Apaštalų raštus. Pasak Tradicijos, A
parašė apaštalas ir evangelistas Jonas -95 Patmo saloje. Pagal žanrą A priskiriamas
apokaliptinei literatūrai; jos ištakų galima įžvelgti ST (Dan 7-12; Iz 24-27; Ez 38-39; JI 2-
4; Zch 9-14 m. , NT (Mk 13; Mt 24; Lk 21 m. knygose ir t apokrifuose 1. A sudaro:
įžanga (l, 1-8 m. , laiškai septynioms M. Azijos bažnyčioms (l, 9-3, 22 m. , pranašiškieji
regėjimai (4, 1-22, 5 m. ir pabaiga (22, 6-21 m. . Siužeto motyvai, simboliai, pasakojimo
stilius ir žodynas susiję su ST, tačiau rodo Jėzaus Kristaus išganymo turinį. A siužetai ir
motyvai (Avinėlis, Alfa ir Omega, Paskutinis teismas ir kt.) nuo III a. naudoti
krikščioniškojoje ikonografijoje, vėliau paplito dailėje (A. Dūreris, L. Cranachas, H.
Holbeinas Jaunesnysis, Tintoretto, H. Boschas, P. Bruegelis Vyresnysis, P. P. Rubensas,
EI Greco ir kt.), grožinėje literatūroje (Dante Alighieri, V. Rozanovas, V. Blasco
Ibanezas, H. Bollis). A lit. komentarų parašė O. Milašius (Apreiškimo raktas, Iššifruotas
Apreiškimas šventajam Jonui, abu 1938 m. , Įvaizdžių yra lietuvių poezijoje (V.
Mykolaitis -Putinas, B. Brazdžionis). Petras Kimbiys
Aprelsk (Aprėlskas), Aprelskij priisk (Aprelsko kasyklos), iki 1924 - Nadeždenskij
priisk, auksakasių gyvenvietė Rusijoje, Irkutsko sritis, Bodaibo rj., prie Bodaibo upės
(Vitimodešinysis intakas). Iki Spalio perversmo (1917 m. -svarbus aukso gavybos centras.
Čia auksą kasė Didžiosios Britanijos ir Rusijos bendrovės. 1912 m. balandžio 17 d. per
Lenos sušaudymą prie A Rusijos kariuomenė susidorojo su streikavusiais A ir gretimų
aukso kasyklų darbininkais (žuvo 270, sužeista 250 žm.). 1949 m. birželio į A atitremta
apie 100 lietuvių. Kartu su tremtiniais iš kt. buv. SSRS respublikų jie statė A elektrine,
dirbo gretimose aukso kasyklose. 1950 perkelti į kitas Bodaibo raj. gyvenvietes. Pav.
Aldona Juodvalkytė
apretavimas (vok. Appreiur< prancūzų appreter-padailinti): 1. Tekstilės gaminių (audinių,
trikotažo, kartais verpalų) apdorojimas apretais (tam tikros sudėties tirpalais),
suteikiančiais jiems norimų savybių. Gaminiai įmirkomi praskiestame aprete, jo
emulsijoje ar suspensijoje, nuspaudžiami, džiovinami ir (dažniausiai) termiškai fiksuojami
120-170 °C temperatūroje bei plaunami; kartais terminis fiksavimas keičiamas
kalandravimu (kai norima įspausti raštą, gauti audinį, panašų į krepą). Medvilniniai ar
lininiai gaminiai, apretuoti karbamidinėmis, melamino formaldehidinėmis dervomis,
mažiau glamžosi, mažiau traukiasi skalbiami, o pridėjus dar krakmolo ar vandenyje tirpių
celiuliozės esterių tampa standesni. Silicio org. junginiais arba aliuminio ir chromo
muilais apdoroti gaminiai neįgeria vandens, kalcio chloridu - beveik nedega, cinko, švino,
vario, kadmio ir kt. kompleksinėmis sunkiųjų metalų druskomis - įgyja baktericidinių
savybių, titano, cinko, aliuminio oksidais ar miner. pigmentais - mažiau tepasi,
epoksidinių dervų ir aminų mišiniais bei kitais polielektrolitais - nesielektrina, org. -
1uoro junginiais - atsparesni tepalams. Apdorojama tolydinio audinių A įrenginiuose; jų
svarb. dalys - mirkymo ir džiovinimo mašinos, terminio fiksavimo kamera, plovimo
vonia, audinio riestuvas.
2. Minkštų odų paviršiaus arba avalynės apdaila apretais - plėvėdarių tirpalais (dažniausiai
vandenyje, spirite ar org. tirpikliuose) su plastifikatoriais ir pigmentais arba be jų, t.p.
dengiamuoju dažymu. Apretai atgaivina odos spalvą ir pirminį blizgesį, iš dalies
prarastąją gaminant. Avalynės viršus (kartais ir apačia) apretuojamas rankomis (įtrinamą
tekstiliniais ar jūros kempinių tamponais) arba mech. būdu (pulverizatoriumi spec.
kamerose). Apretas paprastai parenkamas pagal odos paviršiaus dangą: emulsinei dangai
geriausiai tinka spirito (šelakinis, polivinilacetatinis, polivinilbutiralinis), kazeininei
-vandens (šelakinis, kazeininis), nitroemulsinei - nitrolako; guminei avalynės apačiai tinka
ir spirito bei vandens šelakinis apretas. Sintetinės ir dirbtinės odos avalynė apretuojama
poliuretaniniu apretu; taip gaunama atspari mechaniniams bei atmosferiniams poveikiams
plėvelė. Dengiamuoju dažymu išlyginami odos giliojo dažymo nelygumai, paslepiamos
smulkios ydos, odai suteikiamas blizgesys, padidinamas atsparumas dulkėms, purvui,
drėgmei.
aprėžtasis dydis faprėžtoji funkcija.
aprėžtoji aibė A metrinėje erdvėjeXsu metrika pyra tokia aibė, kurios skersmuo d (A) =
sup{p (.v,y) :x,y e A} yra baigtinis. Aibė A gali būti aprėžta pagal vienų metriką ir
neaprėžta pagal kitą. Pvz., tiesė R yra neaprėžta pagal metriką pt (x, y) = ir aprėžta pagal
metriką p, (x, y) = |arctanjr- arctany]. Edvardas Mlievitius
aprėžtoji funkcija, aprėžtasis dydis, realioji funkcija /: X -> R, apibrėžta aibėje A", kai
egzistuoja toks baigtinis teigiamas skaičius M, kad nelygybė |/ (.v)| S M būtų teisinga su
visais e X.
aprėžtoji seka (xn) metrinėje erdvėje X su metrika p yra tokia seka, kai egzistuoja toks
baigtinis teigiamas skaičius M, kad su visais n € N būtų teisinga nelygybė p (x, x) < M,
čia .vn e .Yyra fiksuotas. Ta pati seka gali būti aprėžta pagal vieną metriką ir neaprėžta
pagal kitą. Pvz., seka xn = n, n e N yra neaprėžta pagal metriką p, (x,y) = \x-v\ ir aprėžta
pagal metriką p, (.v,y) = = |arctanjr- arctan y|; čia JT, valdybet kurie realieji skaičiai.
Edntnlas Misevičius
apribojimo politika (ek.) vykdoma siekiant sulėtinti T bendrojo nacionalinio produkto
augimo tempus ir sumažinti T infliaciją. Taikomos dvi A strategijos: monetarinė ir
fiskalinė. Monetarinės strategijos esmė - pinigų kiekio mažinimas; to padarinys - dėl
didėjančių palūkanų normų (pinigų brangimo) mažėja paskatos investuoti (vad. brangių
pinigų politika). Fiskalinė strategija pasireiškia mokesčių didinimu ir valstybės išlaidų
mažinimu (vad. griežtoji fiskalinė politika). Abi strategijos mažina T visuminę paklausą ir
(per T multiplikatorių) infliaciją, tačiau taikant šias strategijas vienu metu visuminės
paklausos struktūra nekinta. VenantasMačiekus
669
a priori, a posteriori (lot. iš anksto, iš paskesnio). Albertas Saksas ( XIV a. ) šiais
terminais ėmė vadinti Aristotelio pastebėtą dviejų įrodymo būdų skirtumą: a priori -kai
remiantis priežasčių pažinimu daromos išvados apie padarinius, ir a posteriori - kai
remiantis padarinių pažinimu daromos išvados apie priežastis. G. Leibnizas aprioriniu
pažinimu vadino grynąjį mąstymą ir priešino jį patyrimu grindžiamam aposterioriniam
pažinimui. I. Kantas pažinimą siejo su patyrimu, manė, jog apriorinės yra tik pažinimo
formos (erdvė, laikas, priežasties ir padarinio ryšys), skirstančios pojūčių įvairove ir taip
suteikiančios pažinimui būtinumo ir visuotinumo pobūdį. XIX a. pab.- XX a. pr. ėmė
ryškėti dvi A aiškinimo kryptys.Vienos atstovai manė, jog bet koks pažinimas yra
aposteriorinis. Pamatinius jo principus (erdvės trimatiškumą, laiko negrįžtamumą) jie
kildino iš žmogaus biologinio bei psichinio savitumo (A. Schopenhaueris,
Tpsichologizmas) arba laikė susitarimo dalykais (T konventionalizmas, t pragmatizmas).
Kitos krypties atstovai išplėtė a priori sąvokos vartojimo sritį. E. Troeltschas ir R. Otto a
priori pritaikė religijotyroje teigdami, kad žmogaus sąmonėje jau glūdi šventybės
suvokimas. M. Scheleris manė, jog etinės vertybės yra objektyvios, nes žmonių emocinių
išgyvenimų struktūra yra apriorinė ir todėl universali. Tomas Sodeika
apridrinė tikimybė (tikimybių teorijoje, matematinėje statistikoje), kurio nors įvykio
tikimybė, kai ji nagrinėjama lyginant su to paties įvykio f aposteriorine tikimybe esant
tam tikroms papildomoms sąlygoms.
aprobacija (lot. approbatio - pritarimas, patvirtinimas): 1. Oficialus pritarimas, sutikimas,
patvirtinimas, leidimas.
2. Kultūros augalų, gyvulių ir paukščių veislės patvirtinimas. Lietuvoje veisles aprobuoja
Žemės ūkio ministerija, kuriai pasiūlymus pateikia jos sudaryta komisija.
aprobacinė etika, etikos kryptis, nagrinėjanti dorovės normų laikymąsi, kai remiamasi
Dievo, asmenybės arba visuomenės autoritetais. Dėl jų galios elgesio normos tampa
visiems privalomos, verčiančios žmones besąlygiškai paklusti. E. Frommas aprobacinė
etiką vadino autoritarine, nes autoritetas priimamas iš įpratimo arba baimės. Krescendjus
Stoškus
aproksimavimas (lot. approximo - artėju), vienų dydžių (ar geom. objektų) apytikslis
reiškimas kitais, paprastesniais. Pvz., irackrtįsliojo skaičiaus A racionaliuoju, tolydžiosios
funkcijos - daugianariu, kreivės -laužte. Jei x - iracionalusis skaičius, n - natūralusis, tai
egzistuoja toks racionalusis skaičius plą (O < q < n), kad \x-p/q\ < 1/ng (Dirichlet
teorema). Jei funkcija f (x) tolydi, kai a < x < b, tai bet kuriam £ > O egzistuoja toks alg.
daugianaris P (x), kad \f (x) - P (x) \ < e, kai a < x < b (1'funkcijos aproksimavimas). A
naudojamas lygtims apytiksliai spręsti (Tskaitiniai metodai), skaičių teorijoje (tdiofantinės
aproksimacijos),geometrijoje.
aprošai (prancūzų approche - priartėjimas): 1. Siauri ir gilūs vingiuoti grioviai, kuriais
atakuojantieji prisiartindavo prie apgultos tvirtovės. Pirmą kartą A panaudojo anglai 1418
Roueno apguloje, prancūzai 1420 Meluno apguloje. Buvo kasami iki XIX amžiaus. Dabar
A atitinka apkasų jungiamosios tranšėjos.
2. Tarpai tarp raidžių arba žodžių spaustuviniame rinkinyje.
aprūpinimo ruožas, iš anksto įrengtos pozicijos ir sutvirtinimai prieš besiginančios
kariuomenės frontą ar gynybos ruožą, f priedangos ruožas.
aprūpinimo veiksmai (kar.) f paramos veiksmai.
apsakymas, vienas pagrindinių prozos žanrų. Neturi griežtų žanro kanonų. Vyrauja dvi
termino reikšmės -plačioji ir siauroji. A plačiąja reikšme vadinamos visos smulkiosios
prozos formos - vaizdelis, t novelė, miniatiūra, nedidelė f apybraiža. A siaurąja reikšme -
vienas smulkiosios prozos žanrų. Pasaul. literatūroje šis žanras vadinamas įv. nac.
terminais, dažniausiai novele. V. Europos klasikinei ir šiuolaikinei novelistikai A terminas
paprastai netaikomas. Įvairiai aiškinami A ir novelės santykiai. Kai kurie literatūros
tyrinėtojai abu terminus vartoja sinonimiškai, kiti A vadina novelės atmaina, treti A ir
novele laiko lygiaverčiais prozos žanrais. Lietuvių literatūros moksle labiausiai paplitęs A
terminas. A nuo novelės skiriasi laisvesne kompozicija, lėtesne veiksmo eiga, didesniu
veikėjų skaičiumi, dėmesiu sočiai, buit. aplinkai, ryškesnėmis lyr. ar satyr. intonacijomis.
A konkretus vaizdas, charakteris, įvykis lengvai virsta metafora, simboliu, parabole.
Apsakyme greičiausiai užfiksuojamos gyvenimo permainos, visuom. patirtis, meninio
skonio pokyčiai. Kūrinio priskyrimą A ar novelės žanrui dažnai lemia tradicija, lit. mada,
autoriaus įvardijimas. Lietuvių literatūroje smulkiosios prozos ankstyvieji kūriniai (M.
Valančiaus, V. Kudirkos, Žemaitės, J. Biliūno) dažniausiai buvo vadinami apsakymais, 3
ir 4 dešimtmetyje paplito novelės terminas (juo buvo vadinami ir laisvesnės kompozicijos
kūriniai), sov. laikotarpiu ilgą laiką vartotas tik A terminas, nuo 7 dešimtmečio vėl
įsigalėjo novelės terminas. Lietuvių literatūroje A išsirutuliojo iš buit. pasakų ir XVII-
XVIII a. rel. pasakojimų (šventųjų gyvenimo aprašymų, vaizdingų pasakojimų
pamoksluose). Kaip savarankiškas žanras pradėjo klostytis XIX a. vidurio rel. didaktinėje
prozoje (A. Tatarė, M. Valančius). XIX a. ryškiausi V. Kudirkos satyriniai ir Žemaitės
sočiai, buit. A, kuriuose keliami reikšmingi visuom. gyvenimo klausimai. Jiems būdinga
lėta veiksmo eiga, detalus buities piešinys. XX a. pr. sustiprėjo autobiogr., psichol.,
alegoriniai elementai, įvairėjo A forma (A. Vienuolio, J. Tumo -Vaižganto A). V. Krėvė
buit. etn. vaizdą sulydė su psichologizmu, egzistencinėmis problemomis. 3 dešimtmetyje
šį žanrą atnaujino ekspresionistiniai J. Savickio, P. Tarulio apsakymai, kuriems būdinga
neįprasta tematika bei motyvai (didmiesčio vaizdai, vienišumas, gyvenimo
absurdiškumas). 4 dešimtmetyje susiklostė lyr., buit., psichol., satyr., impresionistinis,
ekspresionistinis ir kt. A tipai. Po 1944 sovietinės okupacijos A, kaip ir visa literatūra,
plėtojosi 2 kryptimis. Dauguma iškiliausių A kūrėjų pasitraukė į Vakarus ir toliau kūrė
pamėgtos tematikos bei stilistikos A (A. Vaičiulaitis, J. Savickis, I. Šeinius, J. Jankus).
Pažintis su svetimo krašto gyvenimu bei moderniausiomis literatūros sro vėmis ryškiau
atsispindėjo jaunesnės egzodo rašytojų kartos apsakymuose (M. Katiliškis, A. Škėma, A.
Landsbergis). Okup. Lietuvoje dėl griežtų soc. realizmo dogmų iki 7 dešimtmečio pr.
sukurta nedaug A, turinčių išliekamosios vertės. Žanro raida pagyvėjo atšilimo
laikotarpiu; sustiprėjo lyrinis pradas (J. Baltušis, J. Grušas, R. Lankauskas, A. Pocius). 7-8
dešimtmetyje šalia tradicinės tematikos iškilo egzistencinė problematika, dramatizmas (J.
Aputis, R. Granauskas), sustiprėjo konstruktyvusis pradas (R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, S.
T. Kondrotas), satyriniai groteskiniai elementai (K. Saja, S. Šaltenis, V. Žilinskaitė),
sąlygiškumas (J. Skablauskaitė, R. Šerelytė). L: A. Zalatorius Lietuvių apsakymo raida ir
poetika Vilnius 1971; V. Šklovskij Chudožestvennaja proza Moskva 1961; Erzdhlung und
Erzdhlforschung im 20. Jahrhundert Stuttgart 1981. Aleksandras Krasnovas
apsaros, senovės Indijos mitologijoje moteriškos dievybės. Gyvena danguje ir vandenyje.
Pagal vienus šaltinius, jos yra T gandharvų seserys, pagal kitus - žmonos. A gali būti ir
blogosios dvasios, apgaudinėjančios žmones. Epe Ramajana sakoma, kad A atsirado
dievams ir demonams plakant vandenyną. Epe Mahabharata išskiriamos 6 žymiausios A -
Urvašė, Pūrvačitė, Sahadžania, Menaka, Višvačė ir Ghritačė. A laikomos dangaus
heteromis, paprastai vaizduojamos kaip gėlėmis ir brangakmeniais išsidabinusiosjaunos
gražuolės. Kazimieras Seibutis
Apsas (baltarusių ir rus. Opsa), miestelis Baltarusijoje, Breslaujos rj., 16 km į rytus nuo
Lietuvos sienos. 770 gyv. (2000 m. . Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (past. XX a. pr.).
Minimas 1500. Nuo 1569 seniūnijos centras, iki 1795 priklausė LDK. 1676 minima
bažnyčia. 1794 m. gegužės 13 d. Apse įvyko didelės LLV sukilėlių kautynės su Rusijos
kariuomene. XVIII a. įsteigta mokykla. 1795-1843 A priklausė RI Vilniaus, 1843-1915
Kauno gubernijoms, 1920 m. liepos 21- spalio 9 d. – Lietuvos Respublikai. 1790 m. buvo
19 sodybų, 1859 m. -11 (163 gyv.), 1921 m. - 106 (714 gyv.). LIETUVIAI. A yra
išlikusių Šiaurės rytų lietuvių etn. žemių (Apso salos) centras. 1908 m. A valsčiuje
lietuviškai dar kalbėjo 65% gyventojų. Lenkijos okup. valdžios statistikos duomenimis,
1921 iš 8187 gyventojų 1135 (14%) buvo lietuviai. 1931 valsčiuje, ofic. duomenimis,
gyveno 3442 lietuviai. 1925-37 A valsčiuje veikė Šv. Kazimiero draugija, turėjusi skyrius
17 kaimų, ir Ryto draugija, 9 kaimuose įsteigusi vaikų darželius, mokyklas, skaityklas.
1956, 1958,1972,1976,1988 ir vėliau Apso lietuvių salą tyrė Lietuvos mokslų akademijos
ekspedicijos. -60 kaimų (Adomėniškė, Damošiai, Dvarčiniai, Misos, Pelekai, Petkūniškė,
Šalakandžiai, Vainiūnai, Zabarninkai ir kt.) gyventojai mokėjo lietuviškai (1958 m. . 1997
išleista J. Kudirkos knygelė Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. 2001 A apylinkėse
(Pelekuose, Vainiūnuose, Ūsionyse) veikė Breslaujos rajono lietuvių draugijos įkurtos
lituanistinės mokyklos. Pav. Kazimieras Garšva
apsauga nuo elektros, saugumo technikos sritis -techninės ir organizacinės (valdymo)
priemonės žmogui, įrenginiui, statiniui saugoti nuo pavojingo elektros srovės poveikio.
Pavojingiausia žmogui 50 Hz dažnio kintamoji, šiek tiek mažiau pavojinga nuolatinė
elektros srovė. Mirtina laikoma 100 mokslų akademijos ir stipresnė srovė, nepavojinga
gyvybei - 10 mokslų akademijos ir silpnesnė. elektros srovė žmogų paveikia re - 1eksiškai
(sutrikdo nervų sistemą, kartu ir kitų organų veiklą) ir tiesiogiai (sukelia raumenų
traukulius, sutrikdo širdies darbą ir kvėpavimą, nudegina). Žmogui mirtina įtampa
laikoma apie 100 V (apskaičiuojama dauginant kūno varžą iš 0,1 A). Dažniausiai
nelaimingi atsitikimai nuo elektros įvyksta, kai prisiliečiama prie blogai izoliuotų
metalinių dalių ( elektros mašinų korpusų, elektros aparatų gaubtų). Pagal A reikalavimus,
tokius gaubtus reikia įžeminti arba įnulinti, kad pramušus izoliaciją susidarytų trumpasis
jungimas ir saugikliai greitai atjungtų nuo sugedusio aparato įtampą. Ypač svarbu laikytis
A patalpose; pavojingomis laikomos patalpos, kuriose daug drėgmės ar elektrai laidžių
dulkių, aukšta temperatūra, metalinės grindys ir kuriose vienu metu galima prisiliesti prie
metalinių įžemintų pastato konstrukcijų bei elektros įrenginių korpusų ar gaubtų. Pagal A
taisykles su veikiančiais elektros įrenginiais leidžiama dirbti tik apmokytam personalui (jo
saugumo technikos žinios periodiškai tikrinamos). A techninės priemonės būna pirminės
(izoliuojamos srovinės dalys, elektros oro linijų neizoliuoti laidai įrengiami saugiu
atstumu nuo žmogaus darbo vietos, apdengiami elektros paskirstymo įrenginiai) ir
antrinės (saugančios, kai sutrinka A), pagal veikimo trukme - pagrindinės (įnulinimas,
įžeminimas, dviguboji izoliacija, apsauginis atjungimas, srovės lyginimas) ir
papildomosios (matavimo lazdos, įtampos indikatoriai, įrankiai su izoliuotomis
rankenomis, dielektrinės pirštinės, kaliošai ir botai, izoliaciniai kilimėliai, gaubtai, saugos
diržai, į atramas lipti kabliai, apsauginiai akiniai, dujokaukės, speciali apranga);
pastarosios naudojamos prižiūrint elektros įrenginius.
apsauga nuo jonizuojančiosios spinduliuotės, radiacinė apsauga, priemonės žmogaus
organizmui apsaugoti nuo kenksmingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Skiriama
apsauga nuo uždarųjų šaltinių (radioaktyviųjų preparatų, branduolinių reaktorių, rentgeno
vamzdžių, greitintuvų ir kt.) išorinio spinduliavimo ir biosferos apsauga nuo užteršimo
radioaktyviosiomis medžiagomis (branduolinės pramonės, branduolinio ginklo bandymų
atliekų, atvirųjų šaltinių, branduolinių avarijų padarinių). Spinduliuotės šaltinių apsauga
sumažina dirbančiųjų apšvitos doze iki lygio, neviršijančio ribinės leidžiamosios dozės
(šias dozes nustato Lietuvos higienos norma HN 73-1997 Pagrindinės radiacinės saugos
normos). Apsauga nuo a ir [3 dalelių išorinių srautų nesudėtinga, nes dalelės sparčiai
netenka energijos bet kurioje apsauginėje medžiagoje. Didžiausia daugumos radionuklidų
spinduliuojamų a dalelių energija neviršija 6,5 MeV ir jas sugeria popieriaus lapas,
guminės pirštinės ar 8-9 cm oro sluoksnis, p daleles (elektronus) - kelių milimetrų storio
aliuminio lakštas. Gama spinduliuote ir neutronai yra labai skvarbūs. Apsauga nuo gama
spinduliuotės daroma iš medžiagų, turinčių didelio atominio skaičiaus elementų (Pb, Fe ir
kt.), apsaugai nuo neutronų naudojamos vandenilio turinčios medžiagos (vanduo,
parafinas, metalų hidridai, betonas ir kt.), boro junginiai (branduolinio reaktoriaus
apsauga). Biosferos A - tai priemonės radioaktyviųjų medžiagų koncentracijai vandenyje
ir ore sumažinti iki ribinių leidžiamų normų. Jei branduolinės pramonės įrenginiuose
įvyksta avarija, naudojamos skubios saugos priemonės: laikinoji evakuacija, slėptuvės,
skydliaukei apsaugoti vartojama stabilaus jodo preparatai. Gyventojų A priemonių
naudojimą, gaunamas apšvitos dozes, radionuklidų kiekį maisto produktuose Lietuvoje
kontroliuoja Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centras; aplinkos
užteršimą radionuklidais -Aplinkos ministerijos Jungtinis tyrimų centras. Fizikos
institutas nagrinėja A moksl. problemas. Dar Tapšvita, f apšvitos dozė. Rimvydas
Jasiulionis
apsauga nuo korozijos, visuma būdų ir priemonių, padedančių sulėtinti ar visai sustabdyti
koroziją. Pagrindiniai A būdai: metalų dengimas kitų medžiagų sluoksniais (plėvelėmis ir
dangomis), aplinkos agresyvumo mažinimas ir elektrochem. apsauga. Apsauginiai
sluoksniai būna labai įvairūs. Alyvų, tepalų ir kitų panašių medžiagų plėvelėmis (jos
lengvai padengiamos ir lengvai pašalinamos, bet mechaniškai neatsparios) gaminiai
saugomi nuo korozijos sandėliuojant, transportuojant (laikinoji A). Organinės (lakų, dažų,
org. emalių, bitumų, gumos, polimerų), neorganinės (oksidinė, chromatinės, fosfatinės,
neorg. emaliai) ir metalinės (įvairių metalų ir lydinių) dangos naudojamos gaminiams
apsaugoti nuo korozijos ilgesnį laiką. Lakų ir dažų dangos dažniausiai gaunamos mech.
arba elektroforeziniu būdu, polimerinės - elektroforeziniu, elektropolimerizaciniu, miltelių
sulydymo būdu, neorganinės - chromatavimo, fosfatavimo, aukštatemperatūrio
oksidavimo ir anodinio oksidavimo būdu. Diduma metalinių dangų gaunama
elektrocheminiu būdu. Apsauginiai metalų sluoksniai dar gaunami redukuojant metalus iš
jų druskų tirpalų, garinant vakuume, nardinant gaminį į išlydytą metalą, karštuoju būdu
valcuojant atsparaus korozijai metalo foliją (Tplakiravimas), legiruojant kai kurių plienu
paviršių, kaitinant gaminį aliuminio (T alitavimas), chromo (chrominimas), cinko miltelių
terpėje. Dažnai naudojamos daugiasluoksnės metalų dangos. Apsauginis sluoksnis
(plėvelės ir dangos) turi gerai sukibti su dengiamojo metalo paviršiumi, jame neturi būti
plyšių ar akučių. Aplinkos agresyvumas mažinamas 2 būdais: šalinant koroziją
sukeliančias medžiagas (deguonį garo katiluose, uždarose šildymo sistemose; mažinant
vandens rūgštingumą, oro drėgnumą; naikinant mikroorganizmus) ir aplinką papildant
specialiomis medžiagomis - korozijos T inhibitoriais. Elektrocheminės apsaugos būdai
taikomi metalinių gaminių ir įrengimų A elektrai laidžiose terpėse. Skiriama katodinė ir
anodinė elektrocheminė apsauga. Katodinė apsauga - metalinis gaminys prijungiamas prie
nuolatinės elektros srovės šaltinio neigiamojo poliaus arba sujungiamas laidininku su
mažiau atsparaus korozijai metalo gabalu (protektorinė apsauga); šiuo būdu apsaugomi
nuo korozijos jūrų laivai, požeminiai metaliniai įrengimai ir komunikacijos. Anodinė
apsauga - metalinis gaminys prijungiamas prie elektros srovės šaltinio teigiamojo poliaus;
šiuo būdu apsaugomi metalai ir lydiniai, linkę lengvai pasyvintis. Sulėtinti koroziją
padeda gera metalinio gaminio konstrukcija (kai nėra įdubimų, plyšių, kuriuose gali
kauptis drėgmė ar agresyvios medžiagos). Vilhelmas Skominas
apsauginė apranga saugo žmogų nuo kenksmingo aplinkos (rūgščių, šarmų, drėgmės,
liepsnos, dujų, radioaktyviųjų medžiagų) poveikio, padeda palaikyti pastovią kūno
temperatūrą. Tai apsauginiai drabužiai (striukės, kelnės, pirštinės, rankovės, kojinės,
kepurės, kombinezonai, kostiumai, chalatai, apsiaustai, prijuostės), apavas, šalmai,
akiniai. Geri apsauginiai drabužiai yra lygūs, prigludę prie kūno, lengvi, stiprūs, netrukdo
prakaitui išgaruoti, nedirgina odos, nevaržo judesių; gaminami iš specialių įv.
medžiagomis (guma, plastikais, dervomis) impregnuotų audinių, natūralaus mineralinio
pluošto. Nuo rūgščių saugo vilnoniai (impregnuoti guma, vinilchloridu), guminiai,
polivinilchloridiniai apsauginiai drabužiai, nuo šarmų - lininiai, medvilniniai
(brezentiniai), impregnuoti guma, nitroceliulioze, vinilchloridinėmis dervomis, guminiai,
nuo drėgmės - guminiai ir aliejais ar guma impregnuoti medvilniniai, nuo infraraudonųjų
spindulių, liepsnos, kibirkščių -vilnoniai, brezentiniai, impregnuoti, metalizuoti, stiklo
pluošto audiniai, nuo dulkių, garų ir dujų - medvilniniai, tankūs arba impregnuoti guma,
plastikais, nuo radioaktyviųjų medžiagų - medvilniniai arba guminiai, impregnuoti švinu.
Apsauginės pirštinės būna vieno ar kelių sluoksnių, kumštinės, tripirštės ar penkiapirštės,
medvilninės, guminės ir kitokios. Galvą saugo skarelės, kepurės, metaliniai, kamštiniai,
guminiai, plastikiniai šalmai, org. stiklo skafandrai. Šalmai ir skafandrai gali būti su
įtaisytais apsauginiais akiniais, respiratoriais, antifonais. Apsauginė avalynė saugo nuo
vandens (auliniai guminiai batai, kaliošai), karščio (batai, iš vidaus iškloti storu vilnos ar
kt. akytos medžiagos sluoksniu), šalčio (veltiniai), virpesių (batai su guminiu ar kitokiu
virpesius slopinančiu vidpadžiu).
apsauginiai muitai, protekciniai muitai, taikomi importuojamoms prekėms, norint
apsaugoti vidaus gamintojus nuo užs. įmonių konkurencijos. A taikymo ekonominį
tikslingumą lemia siekiai apsaugoti nacionalinį saugumą garantuojančias ūkio ir
prioritetines šakas, kuriose tikimasi pasiekti pasaulinės gamybos efektyvumo lygį. Dalia
Bernatonytė
apsauginiai želdiniai, miško želdiniai, saugantys reljefą, dirvožemį, vandenis, vertingus
gamtinius kompleksus, žemės ūkio naudmenas, gyvenvietes, įvairius statinius, kelius,
žmones ir gyvūniją nuo nepalankių gamtinių ir antropogeninių veiksnių (vėjų, erozijos,
sausrų, dulkių, pustomo sniego ir smėlio, nuošliaužų, teršalų, triukšmo). Jie gerina
mikroklimatą, sanitarijos ir higienines bei estetines aplinkos sąlygas. Būna ištisiniai,
juostiniai ir grupiniai. Ištisiniai A auginami eroduojamuose žemės sklypuose (pustomuose
smėlynuose, ardomuose šlaituose), aplink vertingus gamtinius kompleksus, gyvenvietes,
didesnius vandens telkinius. Juostiniai A būna ne daugiau kaip 50 m pločio. Jie sodinami
mažesnių vandens telkinių pakrantėse, aplink sodybas, kt. statinius, sodus, pakelėse.
Grupiniai A dažniausiai būna iki 0,5 ha ploto. Jie auginami ten, kur kartu su
apsauginėmis labai svarbios ir estetinės funkcijos.
Lietuvoje pirmieji A pradėti auginti Kuršių nerijoje XIX a. 2 pusėje siekiant apsaugoti
pašto kelią į Karaliaučių ir Klaipėdos uostą nuo pustomo smėlio. Kopas ties Nida pirmą
kartą (1874 m. pušimis apsodino G. D. Kuvertas. Sovietinės okupacijos metais apie 100
tūkst. ha A pasodinta eroduojamose nederlingose kalvotose, žemės ūkio nualintose
žemėse, gyvenvietėse, prie vandens telkinių, aplink atskirus objektus. Edvardas RiepSas
apsaugininkai: 1. Viduramžių Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių kariai, sutelkti per T visuotinį
šaukimą puolančiam priešui atremti ar besitraukiančiam persekioti. Dažniau vadinami
pašauktiniais.
2. Apsauginiai, rezerviniai. RI nuo XIX a. 2 pusės iki 1917 apsaugininkais dažnai vadinti
2 ir 3 eilės karo prievolininkai.
apsauginis konteineris naudojamas radioaktyviosioms medžiagoms laikinai laikyti arba
gabenti. Tai mechanizuotai pakraunama ir iškraunama švininė arba švininė aliumininė
dėžė. Konteinerio sienelių (apsaugos) storis priklauso nuo radioaktyviojo izotopo
aktyvumo. Apsauginiame konteineryje laikomos ir gabenamos branduoliniame reaktoriuje
susidariusios radioaktyviosios atliekos, radioaktyviųjų izotopų gamybos žaliava ir
produktai.
apsaugos sistema, techninės priemonės ar įtaisai patalpai, teritorijai, automobiliui,
kompiuterinei informacijai ar kt. objektui saugoti nuo gaisro, vogimo, plėšimo, gadinimo,
neteisėto naudojimo ir kt. pavojų. A būna mechaninės ir elektroninės. Mechaninės A:
spynos, užraktai, šarvuotos durys ir langai. Automobilių apsaugai naudojami šarvai, vairo,
pedalų, pavarų dėžės, ratų užraktai. Elektroninės A: elektron. įrenginiai, t.y. jutikliai,
vykdymo mechanizmai, signalizatoriai, analizatoriai, valdymo aparatūra, sujungta ryšio
linijomis. Paprasčiausia patalpų A susideda iš jutiklių, centrinės magistralės ir
signalizatoriaus, kurie ryšio linija sujungiami su centriniu valdymo pultu (čia
registruojami visi pažeidimai). Jutikliai būna fotoelektriniai, ultragarsiniai,
temperatūriniai, magnetiniai, infraraudonųjų spindulių, mikrobangų, virpesių, dujų, garų.
Sudėtingesnėms A naudojamos vaizdo kameros. Operatorius iš centrinio valdymo pulto
gali stebėti saugomą patalpą ar teritoriją. Apsaugos nuo gaisro sistema montuojama su
automatine gaisro gesinimo sistema: kilus gaisrui pradedama gesinti automatiškai.
Elektroninė praleidimo sistema automatiškai kontroliuoja žmonių srautą į konkrečią
patalpą ar teritoriją; susideda iš identifikavimo (skaitymo) ir valdymo įrenginių.
Identifikavimo įrenginys pagal pateiktą magnetinę ar elektroninę kortelę, kodą arba
tiesiogiai atpažinęs žmogaus balsą ar tam tikrą kūno dalį (ranką, pirštą, akies vyzdį)
perduoda informaciją valdymo įrenginiui, leidžiančiam patekti į patalpą ar teritoriją.
Elektroninė automobilių A susideda iš jutiklių ir signalizavimo įrenginio. Jutikliai
montuojami ant durų, variklio dangčio, bagažinės; atidarius suveikia signalizavimo
įrenginys. Sudėtingesnės sistemos blokuoja variklio darbą, nutraukia degalų tiekimą ar
automobilio elektros grandines nuvažiavus keliasdešimt metrų. Didesniam saugumui
naudojami jutikliai, reaguojantys į smūgį ar prisiartinimą prie automobilio per kelis
metrus. Pavojaus signalas gali būti perduotas į pranešimų gaviklį, mobilųjį telefoną ar
valdymo pultą, iš kurio operatorius gali stebėti automobilio judėjimą. Tokios A atlieka ir
paslaugų funkcijas: savininkas spec. pulteliu per atstumą gali atidaryti automobilio duris,
užvesti ar išjungti variklį. Intelektualiosios informacijos A saugo kompiuterio ar ryšio
kanalų informaciją, kad jos nepavogtų. Tai įvairios programos, leidžiančios naudotis
informacija tik tiems žmonėms, kurie žino slaptus kodus ar slaptažodžius. Virginijus
Žaliaduonis
apsaugos zona, ribotos ūkinės veiklos teritorija prie vandens telkinių, paminklų ir
gamybos objektų. Skirstoma į vandens telkinių, paminklų ir sanitarinę. Vandens telkinių
A yra natūralios augalijos (medžių, krūmų, daugiamečių žolių) juosta, paliekama prie
upių, ežerų, tvenkinių, griovių. Ji saugo vandens telkinį nuo kenksmingų medžiagų,
sutvirtina krantus, gerina ekologinės ir rekreacines aplinkos sąlygas. Šios A plotis
priklauso nuo telkinio dydžio, jo krantų nuolydžio, padėties. Prie ežerų ir tvenkinių, kurių
plotas daugiau, kaip 100 ha, bei upių, kurių baseinas daugiau, kaip 100 km% paliekama
500 m A, o prie mažesnių ežerų ir upių - 200 m pločio. Jei netoli vandens telkinio yra
miestas (-3 km) arba gyvenvietė (~1 km), A gali būti paliekama platesnė. Apsaugos
zonoje draudžiama statyti naftos produktų, trąšų, chemikalų sandėlius, įrengti sąvartynus,
kapines, šlaituose plynai kirsti medžius ir krūmus. Paminklų A paliekama prie gamtos,
istorijos ir kultūros paminklų. Šioje zonoje gali būti šienaujamoji pieva, dekoratyviniai
želdiniai (nestelbiantys paminklų); draudžiama dirbti žeme: -2 m nuo paminklu laikomo
medžio ar saugomo akmens, -5 m nuo smegduobių, -25 m nuo atodangų, kopų, ozų, visų
istorijos ir kultūros paminklų. Sanitarinė A skiria gyv. ir visuom. pastatus nuo objektų,
kurie išskiria į aplinką žalingus, nemalonaus kvapo produktus. Tokia A paliekama prie
triukšmo, virpesių, ultragarso, radijo bangų, jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Ji
apželdinama dekoratyviniais krūmais, apsodinama medžiais; gali būti įrengiami augalų
daigynai, medelynai, statomi grūdų, vaisių, daržovių ar bulvių sandėliai bei gamybiniai
objektai (pirtys, skalbyklos bei kitos įmonės, kurios išskiria nelabai kenksmingus
produktus). Tokioje zonoje draudžiama statyti sporto statinius, mokyklas, vaikų, gydymo
ir profilaktikos įstaigas. Plotis nustatomas pagal žemės ūkio gamybos įmonių ir objektų
san. normas. Renė Kusiienė
apsėklinimas T sėklinimas.
Apsesdels (Apsesdelas),tikr. Augusis Apsilis 1880 m. rugpjūčio 14 d. Raceni (Lenčių
valsčius ) - 1932 m. kovo 31 d. Ryga, latv. rašytojas. Ankstyvuosiuose eilėraščiuose (rink.
Tamsoje ir tvaike / Tumsa un tvanas 1905, Nuovargis l Gurstot 1907, Sunkios mintys l
Smogas domas 1912 m. vyrauja sočiai, protesto motyvai, vėlesniuose (rink. Prarajos
pakraščiu l Gar aižu malu 1921, Aš ir Mano/Ės un mans 1924,Nesurastas Pats /
Neatrastais Pats 1925 m. -asmenybėsvidiniai prieštaravimai. Parašė prozos kūrinių
(dialogų rink. Mano Tylioji Akimirkai Mans Klusais Brtdis 1921 m. , folkloro ir etn.
apybraižų. Eilėraščių išversta į lietuvių kalbą. Silvestras Gaižiūnas
apsiaustas, viršut. drabužis, saugantis nuo lietaus ir vėsaus oro. Dėvimas vasarą, pavasarį
ir rudenį. Būna vyriški, moteriški ir vaikiški. A užsegami vienaeiliu (priekinės detalės
dengia viena kitą 4-6 cm) arba dvieiliu (dengia 10-12 cm) užsegimu. Daromi įvairaus
ilgio, pločio, silueto ir sukirpimo. Būna tiesaus, platėjančio, pusiau prigludusio ar
prigludusio silueto. Gali būti su kišenėmis, papetėmis, velkėmis, rankogaliais, diržais. A
nugaros detalėje dažnai daromi skeltukai; rankovės būna (durtinės, reglano, pusiau
reglano, kirptos išvien su priekiu ir nugara, su kvadratine pažaste. Yra nuo pečių į apačią
platėjančių įvairaus ilgio A be rankovių (pelerinų). Ilgesni tokie A turi prakarpas rankoms
iškišti. Kai kurie A turi gobtuvus (prisiuvami prie priekaklio arba prisegami sagomis,
spaudėmis, užtraukiami užtrauktuku) galvai apsaugoti. Siuvami dažniausiai iš vandeniui
nelaidžios medžiagos; šaltesniam orui skirti A būna su šiltesniu pusvilnoniu ar vilnoniu
pamušalu (vasarinis A būna bėjo). Kai kada toks pamušalas (be rankovių) tik įsegamas į
A. Vitalija Masteikaitė
apsldė (graikų apsis, kilm. apsidos - lankas, skliautas), pusapskritė arba daugiakampė
išsikišusi bažnyčios dalis, dengta pusskliaučiu arba puskupoliu. Užbaigia presbiteriją, kai
kada centr. navą, transeptą. Būna vienodo aukščio su nava ar žemesnė. Atsirado senovės
Romos bazilikose. Ankstyvųjų krikščionių bažnyčios apsidėje būdavo įrengiamas altorius.
LDKapsides imta statyti pirmosiose bizantiškose cerkvėse (13- XIV a. ). Gotikinių
bažnyčių A trisienės, kampai paremti kontraforsais (Vilniaus Bernardinų bažnyčia, XVI a.
), barokinių - dažniausiai pusapskritės, su piliastrais (Vilniaus Š». Kcftynos bažnyčia,
XVII a. pab.). Kartais A šonuose būna mažos apsidės - apsidolės, paįvairinančios A
kontūrą arba juosiančios deambulatorijų (vad. apsidolių vainikas). Pav. AlgėJankevičienė
apsidės, kosm. kūno elipsinės orbitos taškai Tapoapsis ir Tperiapsis. Juos jungianti linija
vadinama apsidžių linija. Mėnulio orbitos A yra apogėjus ir perigėjus, Saulės sistemos
planetų orbitų - afelis ir perihelis, dvinarių žvaigždžių orbitų - apoastras ir periastras,
žvaigždžių orbitų apie f Galaktikos centrą - apogalaktis ir perigalaktis.
apsigimimai, nukrypimai nuo normalios organizmo sandaros. Paprastai atsiranda dėl
embriogenezės sutrikimo. Daugelis A būna dėl atskirų embriogenezės etapų, lemiančių
tam tikrų požymių išsivystymą, blokados. Ankstyvajame embriogenezės etape,
formuojantis dvipusei kūno simetrijai, keturioms galūnėms, A pasitaiko rečiau, bet jie
būna didesni. Vėlesniame embriogenezės etape A pasitaiko daugiau, tačiau jie mažesni
(dilbio raumenų, ausies kaušelio formos). Dauguma naujagimio A embrionui yra norma
(anga tarp prieširdžiu, išniręs klubo sąnarys). Kai kurie A, tęsiantis organo raidai, po
gimimo išnyksta, pvz., neišnešiotų naujagimių žemai esančios ausys po tam tikro laiko
pakyla aukštyn; mažas apatinis žandikaulis užauga iki normalaus. A gali pasireikšti
organo nebuvimu (T aplazija), mažesniu organu (Thipoplazija), organu neįprastoje vietoje
(Tektopija), organo nesuaugimu (T lūpos nesuaugimas), organų suaugimu (pasagos
formos inkstas, ciklopija - viena akis virš nosies). A sukelia žalingi aplinkos veiksniai -
cheminiai (alkoholis, vaistai, nuodai), fiziniai (jonizuojančioji spinduliuote), biologiniai
(virusai, bakterijos, pirmuonys). Kartais į atskirą grupę išskiriami paveldimi faktoriai, bet
jie rodo anksčiau įvykusią mutaciją, kurią sukėlė šie veiksniai. Žalingiems faktoriams
embrionas jautriausias pirmajame nėštumo trečdalyje, nes besiformuojantys organai
labiausiai pažeidžiami: 2-11 savaitę - smegenys, 3-7 -akys, 3-8 - vidaus organai, 6-10 -
dantys, 7-12 - ausys, 5-6-lūpos, 10-12-gomurys, 9-10-pilvosienelė. Naujagimių su
ryškiais, iškart po gimimo pastebimais A įvairiose šalyse pasitaiko 1-2%. Pasaulinė
sveikatos organizacija pagal bendrą schemą įvairiose šalyse ištyrusi A nustatė, kad jų
dažnis yra 1,27% ir skirtinguose regionuose sutampa. 15-16% apsigimusių kūdikių
išaiškinama nuodugniai ištyrus pirmaisiais gyvenimo metais (naujagimiams
nediagnozuojama 33% virškinamojo trakto, 80% šlapimo ir lytinių takų, 88% širdies ir
kraujagyslių sistemos A), registruojant ir mikroanomalijas, neturinčias žalingos įtakos
organų veiklai ir kūdikio sveikatai. Mokslas, tiriantis A, vadinamas T teratologija.
Algimamas Sinkus
apsinuodijimas, intoksikacija, liguisti organizmo pakitimai, sukeliami į jį patekusių arba
jame susidariusių nuodingųjų medžiagų. Nuodai gali patekti per virškinamąjį traktą,
kvėpavimo takus, prasiskverbti pro odą, akių gleivine. A gali būti ūminis (kai į organizmą
patekus nuodų savijauta staigiai pablogėja) ir lėtinis (sukelia per ilgą laiką nuolatos į
organizmą mažomis dozėmis patenkantys nuodai). Atsitiktinis A skirstomas į buitinį
(išgeriama nuodų apsirikus), profesinį, kai dirbama su nuodingosiomis medžiagomis
(žemės ūkyje apsinuodijama insekticidais, įvykus avarijai chem. įmonėje), ir A. kai
gydomasi be gydytojo priežiūros. Kartais apsinuodijama bandant nusižudyti, išgėrus,
įsišvirkštus ar prisikvėpavus nuodingų medžiagų - tai sąmoningas A. Galima apsinuodyti
alkoholiu, jo surogatais, narkotinėmis medžiagomis, kartais apsinuodijama maistu,
užkrėstu mikrobais arba jų išskiriamais nuodais (maisto toksinės infekcijos). Sergant
kepenų, inkstų, medžiagų apykaitos ligomis susikaupia medžiagų apykaitos produktų,
kurie nuodija organizmą (autointoksikacija). A požymiai priklauso nuo nuodų rūšies,
dozės ir organizmo reakcijos. Gali būti silpna, svaigti galva, pykinti iki gyvybei pavojingų
sutrikimų (komos, kolapso, plaučių edemos, ūminio kepenų, inkstų nepakankamumo).
Gydant svarbu kuo greičiau suteikti pirmąją pagalbą - šalinti nuodus iš tos vietos, kur jie
pateko (virškinamojo trakto, akių, odos), ir kreiptis į med. įstaigą. Sigitas Ryliškis
apsinuodijimo dozė, nuodingųjų medžiagų poveikio kiekybinis apibūdinimas. Įv.
nuodingųjų medžiagų A yra skirtingos. Tai priklauso nuo medžiagos nuodingumo ir nuo
to, kaip medžiaga patenka į organizmą. Jei nuodingosios medžiagos į organizmą patenka
per kvėpavimo takus, A vadinama įkvepiamąja. Ji reiškiama mg-min/1, žymima Ct (C -
nuodingųjų medžiagų koncentracija, t -laikasJf^Jei patenka per odą, vadinama
įsiurbiamąja, reiškiama mg/kg ir žymima D. Pagal patekusių į organizmą nuodingųjų
medžiagų kiekį A būna mirtinoji, žalojamoji (mirtini ir laikini apsinuodijimai) ir ribinė
(pradiniai apsinuodijimo požymiai).
Apsitis Augusis f'Apsesdels.
ApsTŠu Jėkabs (Apsyšų Jekabas), tikr. Janis Jaunzemis 1858 m. gruodžio 5 d. Kalangi
(Lizumo valsčius - 1929 m. birželio 10 d. Gaujiena, latv. rašytojas, vertėjas. Trumpo
realistinio apsakymo meistras. Apsakymuose atskleidė XIX a. pabaigos Latvijos kaimo
buit. ir sočiai, problemas (Turtingi giminės l Bagati radi), kritiškai vaizdavo miesto
gyvenimą (/ miestą l Už pi/setu), kėlė nesipriešinimo blogiui idėją, pabrėžė gerumą,
Atlaidumą. Išvertė H. C. Anderseno pasakų. Silvestras Gaižiūnas
apsiuvos (Trichoptera), vabzdžių (Insecla) klasės būrys. -3000 rūšių. Drugių protėviai.
Ilgis 0,5-4 cm. Burnos organai redukuoti. Turi 2 poras plėviškų sparnų, 2 poras čiuopiklių,
dideles sudėtines akis. Daugelio rūšių kūnas ir sparnai apaugę plaukeliais. Lervos ir
lėliukės gyvena švariame vandenyje. Tikrųjų A (Limnophilidae) šeimos lervos iš smėlio
smiltelių, moliuskų kriauklelių, augalų stato vamzdelio formos namelius. Upelinių
šonažiaunių A (Rhyacuphilidae) šeimos lervos gyvena be namelių. Lervos minta
smulkiais vandens gyvūnais, įv. mikroorganizmais. Vystosi -T metus. A - žuvų maistas.
Lervų gausa vandenyje rodo jo švarumą. Lietuvoje apie 160 A rūšių. Pav. Povilas Ivinskis
apskaita, įmonės ūk. operacijų stebėjimo, registravimo, sisteminimo, apibendrinimo ir
veiklos rezultatų nustatymo pinigine išraiška sistema. A teikia 70-80% visos ek.
informacijos apie įmonės ūk. veiklą. A skirstoma į T valdymo apskaitą (arba vidaus) ir t
finansinę apskaitą (arba išorės). Įmonės A vedama remiantis bendraisiais A principais.
Įmonės (ek. vieneto) principas (dar vadinamas įmonės autonomiškumo principu) reiškia,
kad įmonės sąskaitos turi būti atskirtos nuo jos savininkų asmeninių sąskaitų. Tęstinumo
principas remiasi prielaida, kad įmonė egzistuos neribotą laiką, jos veikla nenutrūks dėl
bankroto ar kt. priežasčių. Piniginio įkainojimo principas - visos ūk. operacijos turi būti
atliekamos naudojant piniginį mato vienetą. Išlaidų (savikainos) principas - tinkamiausia
turto (paslaugų) įsigijimo vertinimo bazė yra pradinė jo kaina arba faktinės įsigijimo
išlaidos. Periodiškumo principas - įmonės ūk. veikla sąlygiškai skirstoma į tam tikrus
laikotarpius, kad būtų galima parengti ūk. veiklos fin. ataskaitas. Duomenų kaupimo
principas -visos ūk. operacijos fiksuojamos tada, kai jos įvyksta. Palyginimo principas -
teikiama informacija leidžia palyginti įv. įmonių fin. ataskaitų duomenis. Pastovumo
principas teigia, kad A metodika negali dažnai keistis, turi būti perimama iš vieno
laikotarpio į kitą. A svarb. elementai: dokumentavimas, t inventorizavimas, sąskaitos,
dvejybinis įrašas, įkainojimas, Tkalkuliavimas, T buhalterinis balansas, T atskaitomybė.
Dokumentais įforminama visa įmonės ūk. veikla. Dokumentavimo tikslumas tikrinamas
inventorizuojant. Sąskaitų sistema leidžia sugrupuoti duomenis apie A objektus. Ūk.
operacijos sąskaitose fiksuojamos dvejybiniu įrašu (kiek viena ūk. operacija parodoma
tokia pat skirtingų sąskaitų debete ir kredite suma). Dokumentuose ir sąskaitose esantys
duomenys įvertinami pinigais. Įkainojimas sudaro būtinas sąlygas produkcijos savikainai
nustatyti (kalkuliuoti). Tam tikro laikotarpio A darbas baigiamas sudarant balansą ir
rengiant atskaitomybę. Taip gaunami apibendrinti duomenys bei patikrinamas ataskaitinio
laikotarpio A tvarkymas.
Apskaitoje neleistini net mažiausi netikslumai ir klaidos. Rastos klaidos taisomos šiais
būdais: korektūros (klaidingas skaičius ar tekstas išbraukiamas vienu brūkšniu, virš jo
įrašomas teisingas, šalia - Ištaisytu tikėti ir pasirašoma); papildomo įrašo (jei įrašytas
mažesnis nei turėjo būti skaičius, surašoma trūkstamos sumos dydžio papildoma sąskaitų
korespondencija); storno, arba raudonojo storno (neteisinga sąskaitų korespondencija
panaikinama užrašant tokią pat, tik neigiamais skaičiais, kartu teigiamais skaičiais
surašoma teisinga; neigiami skaičiai rašomi raudonai arba apibrėžiami rėmeliu).
Piniginiuose dokumentuose taisymai draudžiami. Patvirtinus fin. atskaitomybe jos
duomenys netaisomi. Rastos klaidos taisomos sudarant paskesne fin. atskaitomybe. Jonas
Mackevičius
„Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos", savaitraštis, nuo 1998 leidžiamas Vilniuje,
Rašo apskaitos, audito ir mokesčių klausimais. 2001 tiražas 8000-10 000 egz. Vyr.
redaktorius A. Linkus (nuo 1998 m. .
apskaitos dokumentai, rašytiniai įmonės įvykdytų ūk. operacijų liudijimai. Surašomi
operacijos metu arba iš karto po jos. Jurid. galią turi tie A, kuriuose nurodyti tokie
rekvizitai: dokumento pavadinimas (autorinė sutartis, sąskaita faktūra ir kt.) ir surašymo
data, įmonės pavadinimas, ūk. operacijos turinys, jos matavimo vienetai, kiekinė ir
piniginė išraiška, ūk. operaciją atlikusių bei atsakingų užjos įvykdymą ir įforminimą
asmenų pareigos, vardai, pavardės, parašai. Pagal paskirtį A skirstomi į tvarkomuosius,
vykdomuosius -pateisinamuosius, buhalterinio įforminimo ir kombinuotuosius, pagal
turinio apimtį - į pirminius ir suvestinius, pagal sudarymo būdą - į vienkartinius ir
kaupiamuosius, pagal sudarymo vietą - į vidinius ir išorinius, pagal apskaitos pozicijų
skaičių - į vienaeilius ir daugiaeilius. Ūk. operacijos gali būti įformintos tipiniais,
specialiaisiais (jų sąrašą ir rekvizitus nustato vyriausybė) ir laisvos formos A. Duomenys,
užfiksuoti įvairiuose A, kaupiami ir sisteminami l apskaitos registruose. Jonu
Mackevičius, įremi Toliutienė
„Apskaitos ir mokesčių apžvalga" (iki 1997 m. rugsėjo Apskaitos apžvalga), mėnesinis
žurnalas, nuo 1994 leidžiamas Vilniuje. Skirtas apskaitininkams, finansininkams,
bendrovių vadovams ir kt. 2001 tiražas 8700 egz. Vyr. redaktorius G. Kalčinskas (nuo
1994 m. .
apskaitos matai, matų sistema įmonių ūk. procesams ir operacijoms surašyti. Yra
natūriniai, darbo ir piniginiai matai. Natūriniai matai (skaičiaus, ilgio, tūrio, svorio)
taikomi tik vienarūšiams objektams. Sudėtingi objektai apskaičiuojami natūriniais
sąlyginiais matais, kurie atspindi kiekybinę charakteristiką, gautą skaičiuojant iš dviejų ar
kelių mato vienetų, arba išreiškia sąlyginę tikrojo natūrinio rodiklio dalį. Darbo matai
(išreiškiami laiko vienetais - darbo dienomis, valandomis, minutėmis) taikomi darbo
laikui, darbo užmokesčiui, darbo našumui, išdirbio normoms ir kt. rodikliams
apskaičiuoti. Piniginiais matais (bendru piniginiu įkainojimu) išreiškiami ir apibendrinami
nevienarūšiai ūk. procesai ir operacijos. Visuotinis ir apibendrinamasis piniginis matas
taikomas beveik visiems įmonių ūk. veiklos rodikliams apskaičiuoti. Jonas Mackevičius
apskaitos modeliai klasifikuoja šalių apskaitos sistemas pagal bendrus bruožus.
Pasaulinėje apskaitos literatūrojc pateikiamos įvairios A klasifikacijos. Išskiriami 4
pagrindiniai A: britų - amerikiečių (pagrindiniai principai sukurti Didžiojoje Britanijoje,
JAV ir Olandijoje; pagr. idėja - apskaitoje orientuotis į investuotojų ir kreditorių
interesus); kontinentinis (taikomas daugelyje Europos šalių, Japonijoje bei prancūzų kalbą
vartojančiose Afrikos šalyse; pagr. idėja - atitikti vyriausybės mokesčių politiką bei
nacionalinį makroekonomikos planą); Lot. Amerikos (pagr. idėja -koreguoti apskaitos
duomenis atsižvelgiant į infliacijos tempą); tarptautinis (jo esmė - visose šalyse taikyti
tarptautinius apskaitos standartus; to siekia ES, Tarptautinis apskaitos standartų komitetas,
įkurtas 1973, Tarptautinė buhalterių fedraugija, įkurtas 1977, Europos apskaitos
asociacija, įkurtas 1963, ir kt. organizacijos; į tai orientuojasi ir daugelis buvusių sov.
bloko šalių). Jonas Mackevičius, Dalia Paskaitė
apskaitos registrai, spec. blankai, skirti ūk. operacijoms (įvykusioms ir įformintoms
pirminiais dokumentais) grupuoti, kaupti, sisteminti ir apibendrinti. Juose turi būti įrašyti
visi ataskaitinio laikotarpio T apskaitos dokumentai. Apskaitos registruose nurodoma:
įmonės pavadinimas, registro pavadinimas, ataskaitinis laikotarpis, registruojamo
dokumento data ir numeris, įrašo turinys, kiekis, suma, asmens, sudariusio A, parašas. A
būna tipiniai arba laisvos formos. Pagal struktūrą A skirstomi į vienpusius, dvipusius,
daugiaskilčius, saldinius (likutinius) ir šachmatinius, pagal išvaizdą - į korteles, lapus,
knygas, pagal įrašų pobūdį - į chronologinius, sisteminius, chronologinius -sisteminius,
pagal duomenų rūšis -į sintetinius, analitinius, mišriuosius. Pagr. A yra Bendrasis
žurnalas. Didžioji knyga, spec. žurnalai (Pinigų gavimo. Pirkimų, Gamybos išlaidų ir kt.),
analitinės sąskaitų knygos (grupės vienarūšių sąskaitų, detalizuojančių konkrečią
Didžiosios knygos sąskaitą), Apyvartų žiniaraštis. Jonas Mackevičius
apskritagaiviai (angį. Roundhcads), parlamento šalininkų pravardė per Anglijos re
valstiją. Atsirado dėl dalies puritonų pomėgio trumpai aplink viršugalvį pakirpti plaukus ir
taip pabrėžti savo skirtingumą nuo perukus nešiojusios diduomenės. Buvo paplitęs nuo
1641 2 pusės iki Šlovingosios revoliucijos pabaigos (1689 m. .
apskritažiomėniai (Cydostomata), stuburinių potipio gyvūnų klasė. Priklauso Tmiksinos ir
T nėgės. Primityviausi dabartiniai stuburiniai. Gyvena gėluose vandenyse ir jūrose,
priedugnyje. A raida vyksta su metamorfoze: imagas, ikrai, lervos (vingiliai), suaugėliai.
Kūnas iki l m ilgio, ungurio formos. Neturi porinių pelekų. Oda be žvynų, gleivėta. Neturi
žandų. Burna piltuviška su raginiais dantimis, pritaikyta prisisiurbti prie aukos. Turi l
šnervę. Galvos šonuose 1-15 žiauninių angų. Žiaunos entoderminės kilmės. Griaučiai
kremzliniai. Chorda gerai išsivysčiusi, stuburo slankstelių yra tik viršutinių lankų
užuomazgos. Lytinės liaukos neporinės. Parazitai ir pusiau parazitai, suaugėliai puola
žuvis. Juozas Virbickas
apskrities mokykla, LLV 1774 Edukacinės komisijos įsteigta vid. mokykla. 1783-1803 m.
A vadintos T apygardėlės mokyklomis. XIX a. Vilniaus švietimo apygardoje A buvo 3,4
arba 5 klasių (kai kurios klasės buvo dvimetės), mokslas trukdavo 6 metus. Prie A veikė
parengiamosios klasės. Pagal mokymo programą beveik prilygo gimnazijoms. Buvo
mokoma lot. kalba, lenkų ir rusų (nuo 1803 m. kalba bei literatūros, vok., prancūzų kalbų,
geogr., ist., dorovės (iki 1826 m. , tautų teisės ir polit. ekonomijos pagrindų (iki 1831 m. ,
fiz., mat., piešimo, dailyraščio, tikybos (nuo 1826 m. . Dėstyta lenkų kalba. Baigusieji
galėdavo studijuoti universitetuose. 1803 m. mokėsi 2275 mokiniai. Daugumą A išlaikė
vienuoliai. Iki 1831 sukilimo Vilniaus švietimo apygardoje veikė 59, po sukilimo - 2 II a.
1831-41 uždarytos Vilniaus, Merkinės, Barūnų, Padubysio, Naugarduko, Dotnuvos,
Kolainų, Lydos, Žemaičių Kalvarijos, Raseinių, Ukmergės, Troškūnų A. Kitos tapo 5
klasių valdinėmis bajorų A. Nuo 1840 skirstytos į filologines, komercines, agronomines
bei technines. 1848 iš programų išbraukus lot. kalba ir 1850 į gimnazijų programas
įtraukus gamtos ir teisės mokslus, be papildomų egzaminų iš A pereiti į gimnaziją ir stoti į
universitetą nebebuvo galima. 1858 sumažintas 5 klasių A skaičius, kai kurios
reorganizuotos į 3 klasių nepilnąsias vid. mokyklas (7 dešimtmečio pr. veikė 8 nepilnosios
vid. A). 1878 A pagal 1872 nuostatus reorganizuotos į dviklases miesto mokyklas.
apskrities teismas, Rusijos imperijoje 1775-1864 (Lietuvoje 1840-64 m. veikęs teismas,
kurį sudarė teisėjas ir 2 posėdininkai. Rinko apskrities bajorų suvažiavimas, tvirtino
generalgubernatorius. A sprendė nesudėtingas civ. ir baudž. bylas, saugojo žemės knygas
ir planus, tvirtino teis. aktus ir dokumentus.
apskrities viršininkas, vyriausiasis T apskrities valdininkas Lietuvoje. A skiria ir atleidžia
vyriausybė ministro pirmininko teikimu. A koordinuoja apskrityje esančių ministerijų ir
kitų vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių, savivaldos vykd. institucijų veiklą,
įgyvendina valstybės politiką sočiai, aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros,
terit. planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, žemės ūkio, aplinkos
apsaugos ir kt. srityse, vykdo valstybineSįJr tarpregionines programas apskrityje, numato
apskrities raidos kryptis. Juo gali būti LR pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą. Prie A
sudaroma taryba iš A (kartu yra šios tarybos pirm.), jo pavaduotojo, apskrities
savivaldybių merų. A priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuojama A administracija.
A veiklą reglamentuoja LR Apskrities valdymo (1994 m. ir kt. įstatymai bei
poįstatyminiai aktai. A atsiskaito vyriausybei šios nustatyta tvarka.
A institutas įsteigtas 1918. A skyrė vidaus reikalų ministras. Buvo vyriausybės ir
apskrities gyventojų tarpininkas, organizuodavo savivaldybes, kariuomenės dalinius
apskrityje, prižiūrėdavo viešąją tvarką, rūpinosi mokyklų steigimu, registravo draugijas,
polit. partijas. Turėjo teise leisti privalomus įsakymus ir bausti admin. bauda arba areštu
už jų nesilaikymą. Karo padėties metu galėjo sustabdyti visuom. organizacijų veiklą,
uždrausti spaudos leidinius, drausti susirinkimus, ištremti, sulaikyti asmenis (skirti 3 mėn.
kalėti, baudą iki 5000 Lt), uždaryti pram. ir prek. įmones. 1931 A suteikta teisė revizuoti
savivaldybes, protestuoti jų potvarkius, tvirtinti seniūnus, viršaičius, antraeilių miestų
burmistrus, laikinai nušalinti juos nuo pareigų. 1940 A pareigybė sov. okupacinės
valdžios panaikinta. 1994 atkurta, iki 1997 - apskrities valdytojas, vėliau - A.
apskritimas, aibė visų plokštumos taškų, nutolusių vienodu atstumu (lygiu A spinduliui)
nuo vieno pastovaus tos plokštumos taško (A centro). A yra plokščia antrosios eilės
kreivė. Jo lygtis Descartes'o stačiakampėse koordinatėse yra (x-a)2 + (y-b)2 = r2; čia a,h-
centro koordinatės, r- spindulys (pav.). Atkarpa, jungianti du A taškus, yra jo styga. Styga,
einanti per A centrą, yra jo skersmuo (lygi 2r). A ilgis yra 2m Kiekvieno A ilgio ir jo
skersmens santykis yra vienodas ir lygus skaičiui K = 3,14159... .A turi tik jam būdingų
savybių: pastovaus kreivumo plokščia kreivė; trumpiausia kreivė, ribojanti turimą plotą, ir
kt.
apskritimo dalijimas, vienas klasikinių mat. uždavinių - skriestuvu ir liniuote padalyti
apskritimą į n lygių dalių. senovės graikų matematikai apskritimą mokėjo padalyti į 3,5,15
lygių dalių. C. Gaussas 1801 įrodė, kad apskritimą galima padalyti į n lygių dalių tik tada,
kai n = 2 lpr..pm; čia/?,, pv ...,pm yra pirminiai skaičiai, kurių pavidalas 2" -l- l (s, A:-bet
kurie natūralieji skaičiai, k gali būti lygus nuliui). Tokiep yra: 3, 5, 17, 257, 65 337 ir kt.
A uždavinys ekvivalentus dvinarės lygties x" - l = O sprendimui. A skriestuvu ir liniuote į
n lygių dalių galimas tik tada, kai šios lygties visas šaknis galima gauti nuosekliu
kvadratinių ir tiesinių lygčių sprendimu.
apskritis: 1. Lietuvos teritorijos aukštesnysis admin. vienetas. A valdymas yra sudėtinė
valstybės valdymo dalis; per T apskrities viršininką, ministerijas bei kitas vyriausybės
institucijas jį organizuoja vyriausybė. A sudaroma iš savivaldybių teritorijų, turinčių
bendrų sočiai., ek. ir etnokultūrinių interesų. A teritorijos ribas bei centrą nustato ir keičia,
pavadinimą suteikia ir jį keičia Seimas vyriausybės teikimu. A ribos tikslinamos
pasikeitus savivaldybių skaičiui arba jų riboms.
ISTORIJA. LDK apskritys ėmė kurtis naikinant dalines ir sritines kunigaikštystes,
sudarant vaivadijas, stiprėjant bajorų galiai. A buvo sudaromos pagal Lenkijos pavyzdį ir
pagal analogišką pavadinimą powiat vadintos pavietais. Iki 1564-1566 m. reformų A buvo
nestabilus terit. vienetas, jų ribos sutapdavo su valdovo skirta valstybės pareigūno feod.
valda. Statusas nebuvo aiškiai suformuluotas. Dokumentuose tas pat vienetas vadinamas
tai A, tai valsčiumi. 1495 minima Kauno, 1496 Trakų apskritis. XVI a. pr. žinomos
Ašmenos, Brastos, Birštono, Breslaujos, Darsūniškio, Daugų, Eišiškių, Gardino,
Medininkų, Polocko, Rodūnios, Semeliškių, Vilniaus ir kt. A. Per 1564-1566 m. LDK
reformas vaivadijos (išskyrus Mstislavo ir Polocko) buvo suskirstytos į A (l lent.). Kai
kurios jų maždaug prilygo senovės valsčiams ar apskritims, kitos apėmė po kelis vals
čius. A tapo bajorų luomo savivaldos, teismo, polit. ir kar. vienetu. Apskrityse veikė t
žemės teismas, f pilies teismas, pakamario teismas, rinkdavosi T seimelis, vykdavo
šauktinės kariuomenės patikrinimai, ji rinkdavosi karo žygiui. Be teismų pareigūnų, jose
buvo T maršalka, fpakamaris, T vėliavininkas, f vaisto, mokesčių rinkėjas, T kaštelionas.
T Žemaitijos seniūnijoje apskritimis vadinti buvę valsčiai ( XVIII a. pab. buvo 28 m. .
Šios A neturėjo tipiškų apskričių institucijų ir pareigybių (turėjo tik vėliavininką ir T
iždininką; seniūnijos bajorai į seimelį rinkosi Raseiniuose). 1791 Žemaitijos seniūnijoje
sudarytos Raseinių, Šiaulių ir Telšių A, turėjusios visus bajorų luomo savivaldos organus.
Po 1795 buv. LDK teritorijoje sudarytos RI gubernijos buvo suskirstytos į A. Lietuvių
žemėse liko senosios A. Prūsijos karalystei atitekusioje Užnemunėje buvo sudarytos
Kalvarijos ir Marijampolės A. Gardino, Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijų A, kuriose
buvo lietuvių gyvenviečių, pateiktos 2 lent. Kaip ir visoje RI, A pareigūnai vykdė
gyventojų policinę priežiūrą, kontroliavo mokesčių rinkimą. Po baudžiavos panaikinimo
(1861 m. apskrityse buvo bajorų luominės savivaldos institucijos (vykdavo A bajorų
suvažiavimai), vadovaujamos A T bajorų vadovo. Apskrityse buvo policijos valdyba,
pašto ir telegrafo, teismo tardytojų ir pristavų įstaigos. A buvo suskirstytos į valsčius.
Per Vokietijos okupaciją (1915-18 m. Lietuvos apskritys (32 kaimo ir 2 miesto) sudarė
didesniąją Oberosto teritorijos dalį. A pareigūnai: viršininkas (vokietis), jo patarėjai ūkio
reikalams, taikos teisėjas, gydytojas, keletas karininkų ir lauko žandarų.
Lietuvos Respublikoje 1930 buvo 23 labai skirtingo dydžio A (3 lent.). Jos buvo
suskirstytos į valsčius. Valdė apskrities viršininkas; vietos savivaldos organai buvo A
taryba ir A valdyba. Buvo A agronomas, žemėtvarkininkas (iki 1931 m. , akušerė,
felčeris, gydytojas. T Klaipėdos krašto Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritys vietoj
tarybų turėjo seimelius (rinkdavosi 2-3 kartus per metus), A valdžia priklausė krašto
Direktorijai. Lenkijos valdomame f Vilniaus krašte Seimo 1925 įstatymu įsteigtą Vilniaus
vaivadiją sudarė Vilniaus -Trakų, Švenčionių, Breslaujos ir Ašmenos apskritys, į
Naugarduko vaivadiją įėjo Lydos apskrities Eišiškių valsčius ir Gardino apskritis
Druskininkų miestas bei Marcinkonių valsčius. Lietuvai atgavus dalį Vilniaus kr. jame
1939 m. spalio 30 d. sudarytos Vilniaus, Švenčionėlių ir Valkininkų A, 1941 m. sausio 15
d. - Švenčionių A, dalis krašto valsčių įėjo į Alytaus ir Vilniaus A.
Lietuvą 1940 inkorporavus į SSRS 1940-41 buvo 23 apskritys. Per vokiečių okupacijąprie
Lietuvos laikinai buvo prijungtos Ašmenos ir Svierių (Svyrių) apskritys. 1945 pr. sov.
kariuomenei užėmus Klaipėdos kraštą išliko Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritys.
1946-47 LSSR sudaryta 11 naujų A, 1949 - dar 4 (4 lent. 678 psl.). 1950 m. birželio 20 d.
vietoj apskričių buvo sudaryti T rajonai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jos teritorija
1996 buvo suskirstyta į 10 A (5 lent. 678 psl.); joms priklauso po 4-8 savivaldybes.
Antanas Tyla, Stasys Vanseričius

l lent. LDK (be Žemaitijos) vaivadijų apskritys (1569-1795 m.

1793 paversta vaivadija
sudaryta XVIII a. pab. iš dalies Ašmenos apskritis žemių
iki 1667, kai Smolenskas buvo prijungtas prie Rusijos,
o vaivadija panaikinta iki LLV pirmo padalijimo (1772 m.
2 lent. Gardino, Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijų apskritys (1843-1914 m.
vardijamos tos, kuriose buvo lietuvių gyvenviečių 3 lent. Lietuvos Respublikos
apskritys (1930 m.

Alytaus Seinų (centras Lazdijai)

Biržų Šakių
Kauno Šiaulių
Kėdainių Šilutės
Klaipėdos Tauragės
Kretingos Telšių
Marijampolės Trakų (centras Kaišiadorys)
Mažeikių Ukmergės
Pagėgių Utenos
Panevėžio Vilkaviškio
Raseinių Zarasų
Rokiškio
Hauptmann)paprastai buvo bajoras. 1752 vietoj hauptamtų atsirado kreizai (vok. Kreis).
Vienos A priklausė T Lietuvos departamentui, kitos f Rytų Prūsijos departamentui. Per
1815-18 admin. terit. reformą A (kreizas) tapo pastoviu admin. terit. vienetu su tipiškomis
institucijomis. Priklausė t Gumbinės apygardai (16 A) ir T Karaliaučiaus apygardai (20
A). Buvo įvesta A viršininko land
Vilniaus Minsko
vaivadija vaivadija
Ašmenos Minsko
Breslaujos Mozyriaus
Lydos Rečicos
Ukmergės Naugarduko
Užnerio vaivadija
Vilniaus Naugarduko
Trakų Slanimo
vaivadija Valkavisko
Gardino Smolensko
Kauno Trakų vaivadija
Upytės Smolensko
Brastos Starodubo
vaivadija Vitebsko
Brastos vaivadija Oršos
Pinsko Vitebsko

Gardino Marijampolės
gubernija Naumiesčio
Gardino Seinų Suvalkų
Kauno Vilkaviškio
gubernija Vilniaus
Kauno gubernija
Panevėžio Ašmenos
Raseinių Dysnos Lydos
Šiaulių Telšių Švenčionių
Ukmergės (buv. Užnerio)
Zarasų Trakų Vileikos
Suvalkų Vilniaus
gubernija
Augustavo
Kalvarijos

4 lent. LSSR apskritys (1949 m.

Alytaus Lazdijų Šilutės
Anykščių Marijampolės Širvintų
Biržų Mažeikių Švenčionių
Joniškio Pagėgių Tauragės
Jurbarko Panevėžio Telšių
Kaišiadorių Pasvalio Trakų
Kalvarijos Plungės Ukmergės
Kauno Prienų Utenos
Kėdainių Radviliškio Varėnos
Kelmės Raseinių Vilkaviškio
Klaipėdos Rietavo Vilkijos
Kretingos Rokiškio Vilniaus
Kupiškio Šakių Zarasų
Kuršėnų Šiaulių

5 lent. Lietuvos Respublikos apskritys

Apskritis Plotas Gyventojų Gyventojų vid. Apskrities
2 m.
(km (2001 m. tankumas centras
(žm./knr,2001 m.
Alytaus 5425 188100 34,7 Alytus
Kauno 8060 703200 87,2 Kaunas
Klaipėdos 5209 387000 74,3 Klaipėda
Marijampolės 4463 188100 42,1 Marijampolė
Panevėžio 7880 301800 38,3 Panevėžys
Šiaulių 8540 370700 43,4 Šiauliai
Tauragės 4411 134500 30,5 Tauragė
Telšių 4350 180600 41,5 Telšiai
Utenos 7201 186100 25,8 Utena
Vilniaus 9760 850 700 87,2 Vilnius

Mažojoje Lietuvoje, kai 1525 susikūrė Prūsijos kunigaikštystė, apskričiai prilygo

didesnis valsčius (vok. Hauptamt), į kurį įėjo mažesni valsčiai (vok. Amt), bet ji dar
neturėjo tipiškų institucijų ir pareigybių. A viršininkas (vok. rato (vok. Landral)
pareigybė. Lietuvos pro valstijoje (lietuviškiausioje M. Lietuvos dalyje) vietoj 4 A -
Įsruties, Klaipėdos, Ragainės ir Tilžės - sudaryta 10 A: Darkiemio, Geldapės, Gumbinės,
Įsruties, Lankos (Pakalnės), Pilkalnio, Ragainės, Stalupėnų, Šilutės, Tilžės. Klaipėdos A
diduma buvo priskirta Karaliaučiaus apygardai. Pagal 1872 A administravimo įstatymą A
turėjo renkamą seimelį, kuris rinkdavo valdybą ir A viršininką. Toks suskirstymas į A
(kreizus) galiojo iki Pirmojo pasaulinio karo . 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie
Lietuvos valstybės iš buv. Klaipėdos A ir dalies Šilutės A sudarytos Klaipėdos, Pagėgių ir
Šilutės A. Algirdas Matulevičius 2. Kai kurių šalių teritorijos admin. vienetų (Rusijos
ujezdo, Prūsijos hauptamto ir kreizo, Vokietijos kreizo, Lenkijos pavieto, Latvijos
aprinkio ir kt.) lietuvių pavadinimas.
apskritmatis, prietaisas cilindrinių detalių formos nuokrypiams matuoti sukimosi ašiai
statmenuose pjūviuose. Apskritumo nuokrypiai tikrinami lyginant detalės realųjį profilį su
idealiuoju apskritimu. Tai daroma 2 būdais: ant A staliuko įtvirtinta detalė tiksliai sukama
matavimo keitiklio atžvilgiu (pav., a) arba apie detalės išorinį ar vidinį paviršių tiksliai
sukamas matavimo keitiklis (pav., b). Specialiojoje apskritumo diagramoje brėžiamas
realus matuojamos detalės profilis polinėje koordinačių sistemoje; matavimo rezultatus
parodo atskaitos prietaisas. Universaliaisiais A dar galima matuoti
cilindrinio paviršiaus sudaromosios tiesumo nuokrypius, kelių cilindrinių paviršių
koncentriškumą ir kitus tikslumo rodiklius. A gamina daug užsienio bendrovių. Lietuvoje
XX a. 8-9 dešimtmetyje A buvo gaminami moksl. gamybinėje Precizikos įmonėje.
Apskritojo stalo konferencija, Hagos sutartis, Indonezijos ir Olandijos atstovų derybos
1949 m. rugpjūčio 23-11 2 d. Hagoje dėl tarpusavio konflikto sureguliavimo, kilusio 1945
įkūrus Indonezijos Respubliką. konferencijos nutarimu Indonezija (be V. Iriano) tapo
federacine Indonezijos Jungtinių Valstybių Respublika (IJVR), į kurią įėjo Indonezijos
Respublika ir 15 marionetinių Olandijos sukurtų valstybių. IJVR sudarė sąjungą su
Olandija, įsipareigojo su ja bendradarbiauti ek., gynybos, polit. ir kultūros srityse.
Indoneziečiai turėjo sumokėti skolas (4,3 mlrd. guldenų) ir nustatyti mokesčius,
garantuojančius pelną užs. įmonėms. Dėl kai kurių A sąlygų Indonezijoje kilo nac.
judėjimas. Pagal 1950 konstituciją buvo atkurta unitarinė Indonezijos Respublika. 1953 iš
šalies išvesta Olandijos kariuomenė. 1956 Indonezijos parlamentas anuliavo A
dokumentus.
Apskritojo stalo susitarimas (1989 m. balandžio 5 d. ), Lenkijos valdančiųjų kom. partijų
koalicijos ir opozicinių grupių (Solidarumas ir kt.) atstovų susitarimas dėl polit. ir ek.
reformų. 1989 m. vasario 6 d. - balandžio 5 d. deryboms Varšuvoje, kuriose dalyvavo keli
šimtai žmonių, vadovavo B. Geremekas, A. Kwašniewskis, T. MazoVieckis, J.
Reykowskis ir kt. Parengta nuosekli reformų programa. Nutarta legalizuoti Solidarumą ir
kitas opozicines organizacijas, surengti rinkimus į Seimą dalyvaujant opozicinėms
partijoms. A sudarė prielaidas taikiam kom. režimo Lenkijoje žlugimui (1989 m. birželio
4 d. rinkimus laimėjo opozicinės partijos).
apskrituolė (Cyclotella), titnagdumblainių klasės dumblių gentis. apie 100 rūšių. Gėlų ir
apysūrių, gilių ir švarių vandenų vasariniame planktone paplitusi puošnioji A (C. comta)
ir Kiucingo A (C. kuetzingiana). Ląstelės pavienės, rečiau susijungusios į tamprius siūlus
arba sudaro purias grandinėles. Šarvas būgno pavidalo. Dangtelis apskritas, paviršius
plokščias, banguotas. Protoplaste l branduolys, daug disko formos chromatoforų.
Lietuvoje apie 15 rūšių. Eutrofiniuose vandenyse dažna Meneginio A (C. meneghiniana).
Jūratė Kasperavičienė
Apsny T Abchazija.
apsodas, šaulių ginklų (šautuvo, karabino, pistoleto kulkosvaidžio, autom, šautuvo,
lengvojo kulkosvaidžio) medinis ar plastikinis įtvaras. Jo forma leidžia patogiai šaudyti,
saugo šaulio ranką nuo nudegimų. Kai kurių ginklų ( senovės šautuvų, karabinų) A yra
vientisas, sudarytas iš lovelio ir buožės. Naujesnių ginklų apsodo lovelis ir buožė yra
atskiri. Pav. Aleksandras Venckus
apsua f abchazai.
679
apsupimas, apsuptis, priešo grupuotės izoliavimas nuo kitų jo pajėgų siekiant grupuotę
sunaikinti arba paimti į nelaisve. Pagal dydį ir svarbą A gali būti strateginis, operatyvinis
ir taktinis. Dažniausiai apsupama per puolimą po T apėjimo ar T apglėbia ir persekiojant
besitraukiančius priešo dalinius. A per Antrąjį pasaulinį karą plačiai taikė kariaujančios
Šalys. Algirdas Orenius
apsupties frontas, apsuptosios ir apsupusiosios kariuomenės sąlyčio linija. A paprastai
būna išorinis ir vidinis. Išorinis neleidžia priešui patekti prie apsuptosios grupuotės; jei
puolimas tęsiamas, šis A būna judrus. Prireikus jo kariuomenė gali pereiti į gynybą.
Vidinis A izoliuoja priešo grupuotę, neleidžia jai išeiti iš apsupties ir sutriuškina. Vidinis
A dažniausiai susidaro užėmus priešo atsitraukimo pagr. kelius. Algirdas Orenius
Apšė (latv. Apše), upė Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Lietuvos ir Latvijos
pasienyje; Bartuvos dešinysis intakas. Ilgis 40 km (iš jų 20 km Lietuvoje), baseino plotas
357 km2 (122 km2 Lietuvoje). Prasideda į Šiaurės rytus nuo Ylakių, teka į vakarus per V.
Kuršo aukštumą ir Pajūrio žemumą. Įteka į Bartuvą į Šiaurės vakarus nuo Skuodo. A
aukštupys vadinamas Vereta. Vidurupiu ir žemupiu eina Lietuvos valstybės siena. Intakai:
Gypelkis, Spiginąs, Dabrupis, Lendimas (kair.), Kaltis, Sartis, Vidvidė, Runa (dešinysis ).
Žemupio slėnio šlaitai statūs, iki 7 m aukščio. 9 km nuo ištakos vaga reguliuota.
Dažniausias plotis 5-10 m ir gylis 0,5-2 m. Srovės greitis 0,3-0,4 m/s. Vidutinis nuolydis
2,4 m/km. Vidutinis debitas 4,l mVs. Algirdas Rainys
Apšerono pusiasalis (Abs,eron .vasaąligi) yra Azerbaidžane, Kaspijos jūros v. krante. Ilgis
60 km, Didžiausias plotis 30 km. Banguota lyguma. Paviršiaus didžiausias aukštis 165 m.
Purvo vulkanai. Sūrūs ežerai. Subtropinis žemyninis klimatas. Pusdykumės. Yra naftos ir
dujų telkinių (T Baku naftingasis rajonai). Su naftos verslovėmis jūroje pusiasalį jungia
estakados. A p. krante - Baku miestas. Kurortai: Bilgahas, Pir§agi, Mardakianas.
Apšeronsk (Apšeronskas), miestas Rusijoje, Krasnodaro kr., Pšechos kair. krante, prie
Tuapsės -Maikopo plento; rajono centras. 37 200 gyv. (2000 m. . Metalo, medžio
apdirbimas, maisto pramonė. Prie A gaunama nafta. Turizmas. 1863 įkurta Apšeronsko
stanica. Miesto teisės nuo 1947. Mindaugas Pažemys
apšviestasis absoliutizmas, XVIII a. 2 pusės absoliutizmo Europoje forma, kai feod.
valstybės reformomis buvo siekiama išlaikyti stiprią monarcho valdžią. A prielaidos:
buržuazijos ek. galios bei polit. siekių sukelti visuom. pokyčiai, Švietimo idėjų plitimas.
Labiausiai pasireiškė Austrijoje valdant Juozapui II (1765-1790 m. , Skandinavijoje, ypač
Švedijoje, valdant Gustavui III (1771-1792 m. , Prūsijoje valdant Frydrichui II (1740-
1786 m. , iš dalies Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolio karalystėje. Reformos Rusijoje buvo
nepakankamos ir vienpusiškos, nes Jekaterina II (valdė 1762-1796 m. suprato, kad
Rusijos visuomenė dideliems pertvarkymams dar nepribrendusi. A idėjinis pagrindas -
XVII- XVIII a. teisininkų ir filosofų C. B. Beccarijos, H. Grotijaus, T. Hobbeso, C.
Volffo koncepcijos, fiziokratų ek. mokymas, iš dalies Voltaire'o pažiūros. Buvo siekiama
racionaliai pagrįsti monarcho valdžią: jis skelbėsi esąs pirmasis Valstybės tarnautojas,
privalantis garantuoti valdiniams tvarką, saugumą, teisėtumą. A polit., ek., teis.
reformomis likvidavo labiausiai pasenusias feod. institucijas. Buvo centralizuojamas
valstybės valdymas, kuriama stipri kariuomenė, sudaromos sąlygos pram., prek., žemės
ūkio plėtrai. Sušvelninta teisinė sistema (uždrausti kankinimai, raganų procesai ir kt.).
Išplėstas pradinis mokslas. Skelbta rel. tolerancija, siekta pajungti bažnyčią valstybei (t.y.
monarchui). A apribojo aukštųjų luomų privilegijas, tačiau iš esmės tebuvo bandymas
sumoderninti senąją visuom. santvarką. Kartu A sudarė sąlygas (ypač Vokietijoje)
vėlesniems didesniems visuom. ek. pokyčiams. XIX a. l pusėje Prancūzijos revoliucijos
įtakoje A daugelyje šalių (Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje) pakeitė
konstitucinė monarchija.
apšvietė kuriame nors paviršiaus taške - šviesos srauto, krintančio į labai mažą
(nykstamąjį) paviršiaus elementą, ir to elemento ploto santykis. Jei šviesos srautą
skleidžia taškinis šviesos šaltinis ir jo šviesos stipris /, o paviršiaus taško nuotolis nuo
šaltinio /, tai taško apšvieta E = l cos a/I2', čia a - šviesos kritimo kampas (kampas tarp
statmens į paviršių ir šviesos srauto krypties). Apšvietos SI vienetas t liuksas (lx).
Energinė A kuriame nors paviršiaus taške lygi į paviršiaus elementą krintančio
spinduliuotės (energijos) srauto ir to elemento ploto santykiui. SI vienetas W/m2.
apšvietimas, šviesos energijos paskirstymas. Būna naudingasis (reikalingas darbui ar kt.
praktiniams reikalams) ir dekoratyvusis (paryškina interjero, eksterjero, dailės kūrinio kai
kuriuos elementus), natūralusis (apšviečia saulės šviesa) ir dirbtinis (apšviečia šviesos
šaltiniai, įtaisyti šviestuve). Patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtinai. Natūralusis A
būna šoninis (pro langus; būdingas gyv. ir visuom. patalpoms), viršutinis (pro
stoglangius), mišrusis (t.p. kaip ir viršutinis, būdingesnis gamybinėms patalpoms),
dirbtinis A - bendrasis (šviesa tolygiai paskirstoma visoje patalpoje), vietinis
(stacionariais ar kilnojamais šviestuvais apšviečiamos tik tam tikros patalpos vietos) ir
mišrusis (su bendruoju A derinamas vietinis A). Dirbtinis A pagal paskirtį dar skirstomas į
darbinį, avarinį, evakuacinį, budimąjį. Patalpų A intensyvumą nusako paviršiaus T
apšvieta. Natūraliojo A intensyvumui turi įtakos pastato archit. savybės (orientacija pagal
pasaulio šalis, langų forma, konstrukcija ir medžiaga, už lango esantys objektai, šviesą
atspindinčių paviršių spalva). Praktikoje natūraliojo A intensyvumas reiškiamas langų ir
grindų plotų santykiu, jį reglamentuoja san. normos. Dirbtinį A pagal patalpų paskirtį
reglamentuoja T apšvietimo normos. Miesto A formuoja ir bendrą miesto vaizdą. Miestų
natūraliojo A intensyvumą lemia miesto planinė struktūra, pastatų aukštis, dirbtinio A -
šviesos šaltinių išdėstymas. Miestams itin būdingas dekoratyvusis A: pastatų fasadų,
paminklų, fontanų, želdynų A žibintais, prožektoriais, pastatų kontūrų A lempomis,
pastatų A iš vidaus pro langus ir kt. įstiklintas plokštumas, pastato elementų (portikų,
karnizų, įėjimų) A lempomis ir prožektoriais, tam tikrų fasado plokštumų paryškinimas
liuminescencinė mis medžiagomis, šviesos reklama, šviečianti vizualioji informacija.
A t.p. naudojamas kai kuriems scenos efektams (gaisro, saulėtekio, audros, slenkančių
debesų) sukurti.
apšvietimo normos, mažiausia leidžiamoji apšvieta, priklausanti nuo patalpų paskirties
(lent.). Apšvietimas įrengiamas laikantis A. Kai apšviečiama kaitinamosiomis lempomis,
A yra mažesnės negu apšviečiant liuminescencinėmis lempomis. Bendrojo apšvietimo A
mažesnės negu mišriojo. Paprasčiausias apšvietimo skaičiavimo būdas yra savitosios
galios metodas. Šiuo metodu skaičiuojama pagal kiekvienam šviestuvo tipui sudarytas
lenteles. Iš jų, žinant apšviečiamos patalpos plotą S, reikiamą apšvieta, jos atsargos
koeficientą, šviestuvų pakabinimo aukštį, šviesos atspindžio nuo patalpos sienų, lubų,
grindų koeficientus ir minimalios apšvietos koeficientą, surandama savitoji apšvietos galia
w (l m2 apšvietimui vartojama galia). Pagal tai parenkamas šviestuvų skaičius N ir
apskaičiuojama vienos šviestuvo lempos galia P = wS/N (W).
Lent. Kai kurių patalpų bendrojo apšvietimo normos

Patalpa Mažiausia leidžiamoji kaitinamosiomis

apšvieta (lx) lempomis
liuminescencinėmis
lempomis
gyvenamasis kambarys 100 50
gyvenamojo namo virtuvė 100 50
valgyklos virtuvė 200 100
gyvenamojo namo laiptinė 50 20
visuomeninio pastato laiptinė 75 30
valgyklos salė 200 100
mokyklos auditorija 300 150
bibliotekos skaitykla 300 150
Įstaigos darbo kambarys 300 150
konstruktorių ir braižymo patalpa 500 300
maisto produktų parduotuvė 400 200
ūkinių prekių parduotuvė 200 100
apšvita, radioaktyvioji apšvita, procesas, per kurį f jonizuojančiosios spinduliuotės
srautas apšvitina žmogų; šio srauto poveikis biol. ir kt. objektams. Yra išorinė, vidinė,
mišrioji A. Vidinė A kyla nuo žmogaus kūne esančių radioaktyviųjų medžiagų, kurios
patenka į organizmą kvėpuojant, su maistu arba pro odą (kontaktinė A). Mišriąją A sudaro
kartu vedančios išorinė, vidinė ir kontaktinė. Gamtinę A lemia gamtiniai
jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (pvz., radioaktyviosios medžiagos, esančios
statiniuose, šachtose, mineralinio vandens šaltiniuose, kosminiai spinduliai). Radiacinės ar
branduolinės avarijos sukelta A vadinama avarine. Žmogaus patirta A per medicininę
radiologinę diagnostiką, savanoriškus med. ir biol. tyrimus bei gydymą vadinama
medicinine A. Profesinė A - praktinėje veikloje patiriamas jonizuojančiosios spinduliuotės
poveikis nuo spinduliuotės šaltinių. Ilgalaikė A nedidelėmis dozėmis vadinama lėtine A, o
trumpalaikė A didelėmis dozėmis - ūmia trumpalaike A. Jonizuojančiosios spin duliuotės
A biol. poveikis priklauso nuo apšvitos dozės, apšvitos pobūdžio, žmogaus fizinės būklės.
A dozės iki l Sv gali sukelti lėtinę, o didesnės - ūminę spindulinę ligą. Žmogus,
apšvitintas didesne kaip 6 Sv doze,
miršta. Eugenijus Kisinas
apšvitos dozė, jonizuojančiosios spinduliuotės dozė, jonizuojančiosios spinduliuotės
kurioje nors aplinkoje įvertis. Pagal spinduliuotės rūšį, poveikį aplinkai skiriama
ekspozicinė, sugertoji ir lygiavertė A. Ekspozicinė A yra rentgeno ir gama
jonizuojančiosios spinduliuotės įvertis. Matuojama kulonais kilogramui (C/kg) arba
rentgenais (R). Nuo 1990 ekspozicinė A nebenaudojama. Sugertoji A yra bet kurios
jonizuojančiosios spinduliuotės energija, tenkanti švitinamo objekto masės vienetui.
Naudojama ūmaus apšvitinimo didelėmis dozėmis atvejais. Matuojama grėjais (Gy) arba
radais (rd). Lygiavertė A rodo biol. poveikį ir jonizuojančiosios spinduliuotės
pavojingumą organizmui. Naudojama lėtinio apšvitinimo mažomis dozėmis atvejais.
Matuojama sivertais (Sv) arba biologiniais rado ekvivalentais (rem).
apšvitos dozės gaila, jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galia, apšvitos dozė per laiko
vienetą. Matavimo vienetai: ekspozicinės A - rentgenai per valandą arba per sekundę
(R/h, R/s); sugertosios A - grėjai per sekundę (Gy/s), radai per valandą arba per sekundę
(rd/h, rd/s); lygiavertės A - sivertai per valandą arba per sekundę (Sv/h, Sv/s).
aptaisai, paveikslo, skulptūros, knygos danga. Dirbti iš tauriųjų arba spalvotųjų metalų,
medžio, tekstilės (dar vadinami rūbu). Puošti įv. technikos vyraujančio stiliaus
ornamentais, brangiaisiais ar pusbrangiais akmenimis. A darė auksakaliai. Atsirado - VI a.
Bizantijos krikščioniškojoje dailėje. Buvo tikinčiojo aukos arba dėkingumo už suteiktas
malones išraiška. Paveikslų A buvo ištisiniai (dengė visą paveikslą arba turėjo išpjovas
figūroms, veidams ir rankoms) ir daliniai (dažniausiai dengė personažų karūnas,
drabužius, atributus). Rytų kraštų krikščioniškajai dailei būdingi ištisiniai A. Bizantijos,
Graikijos, Gruzijos, Rusijos ikonų fonas būdavo uždengiamas meniškai dekoruotais
sidabro, aukso lakštais, atviros paliekamos figūros, vėlesniais laikais - atviri tik šventųjų
veidai ir rankos. Daliniai A buvo paplitę Lietuvos, Lenkijos ir jų kultūros paveiktų šalių -
Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos - katalikiškosiose dalyse. senovės knygos būdavo
aptaisomos brokatais, sidabro lakštais arba paskiromis kalstytomis plokštelėmis, kartais
daromas visas sidabrinis viršelis. XVII- XVIII a. puošniais metalo A buvo dengiamos
šventųjų statulos (Loreto Marijos, Nukryžiuotojo). XX a. A beveik nebedaromi.
Lietuvoje bažnytinių paveikslų A minimi XVI a. istorijos šaltiniuose, išliko iš XVII a.
vidurio. Jiems atsirasti Lietuvoje turėjo įtakos gretimų ir LDK pavaldžių stačiatikių kraštų
kultūra. Paplitimą skatino baroko laikotarpiu sustiprėjęs šventųjų atvaizdų kultas.
Stebuklingais skelbiamus paveikslus vainikuodavo specialiais, kartais labai prabangiais A,
vad. vainikais, drabužius puošdavo meniškai ornamentuotais sidabro A. Trakų bažnyčios
Švč. Mergelės Marijos paveikslas 1718 buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus
Klemenso XI atsiųstomis auksinėmis karūnomis. Provincijoje aptinkami mediniai
drožinėti ir auksuoti paveikslų A. Iš istorijos šaltinių žinomas paprotys Marijos atvaizdus
puošti prabangiais audinių apdarais, nusagstytais tikinčiųjų suaukotais papuošalais. Pav.
Birutė Rūta Vitkauskienė
aptarnavimo sfera T paslaugų sfera.
Apte Harinarajan (Harinarayan Apte, Harinarajanas Apte) 1864 m. kovo 8 d. Bombėjus
- 1919 m. kovo 3 d. Pune, Indijos rašytojas. Rašė marathų kalba. Gimė brahmanų šeimoje.
Parašė 10 sočiai, buit. romanų ciklą Šiuolaikinės istorijos (rom. Bet kam tai rūpi? 1893,
Aš 1895, Jašvantrao Kharė 1895 m. , kuriame parodyta beviltiška moterų padėtis,
smerkiami žiaurūs tradiciniai papročiai. Žymiausia kūrybos dalis - romantiniai ist.
romanai: Rūpnagaro kunigaikštytė (1902 m. , Paėmė tvirtovę- neteko liūto (1903 m. ,
Čandragupta (1904 m. , Katastrofa (1915 m. ir kt.; romanuose Aušra (1897 m. , Saulė teka
(1908 m. idealizuojama Šivadžio valdoma marathų valstybė. Dar parašė dramų,
apsakymų. A suartino lit. ir šnekamąją kalbą, atsisakė sanskritiškų bei angliškų žodžių.
Danguolė Zalytė
Apted Michael (Maiklas Aptedas) 1941 m. vasario lOAylesbury (Bakingamšyro
grafystė), anglų režisierius. Studijavo teise ir istoriją Kembridžo universitete. Nuo 1963
kūrė TV reklaminius filmus, reportažus, dok. filmus, serialus, nuo 1972 - kino filmus. 9
dešimtmetyje persikėlė į JAV. Svarb. vaidybiniai filmai: Trigubas aidas (Triple Echo
1972 m. , Kosmoso dulkė (Stardust 1974 m. , Agatha (1979 m. , Angliakasio duktė (Coal
Miner's Daughter 1980 m. , Gorkio parkas (Gorky Park 1983 m. , Gorilos migloje
(Gorillasin the Mist 1988 m. , Nei (1994 m. . ŽivilėPipinyte
aptėrijos (f a... + gr.pteron-plunksna), paukščių kūno vietos, neapaugusios plunksnomis.
Kaitaliojasi su plunksnotais odos ploteliais - tpterilijomis.
aptvaras, plotas, aptvertas medine arba vieline tvora, gyvuliams laikyti arba ganyti. Būna
nuolatinis ir laikinas. Nuolatinis A turi tvorą iš 3-4 spygliuotos arba lygios vielos eilių
(priklauso nuo gyvulių rūšies). Viela tvirtinama prie gelžb. stulpelių. Paprastai kultūros
ganyklose įrengiami 7 arba 8 A po 12-14 ha (pagal žolės atžėlimo ciklą, kuris
nelaistomose ganyklose būna 36-40 d., laistomose - 30-35 d., ir pagal gyvulių ganymo
aptvare trukme - 5 arba 6 d.). Laikinoji ganykla (skirta ganyti kelias dienas) aptveriama f
elektrine tvora. Alfonsas Sakalauskas
aptvėrimai, bendruomeninių žemių padalijimas į individualius žemės sklypus XII- XIX a.
Anglijoje. Vietoj rėžiuose valdytos žemės gautas sklypas buvo aptveriamas tvora (iš čia
kilęs terminas, angį. enclosure) ir dažniausiai paverčiamas avių ganykla. A prasidėjo XII
a. , 1450-1640 paspartėjo - didėjo vilnos paklausa gelumbei austi. Iš pradžių apėmė
dirvonuojančias žemes ir bendruomenines ganyklas, nuo XV a. pr. ir ariamąją žeme. A
vykdė didieji žemvaldžiai lendlordai, vid. ir smulkieji dvarininkai džentriai, turtingieji
valstiečiai jomenai. Iki XVII a. vid. A buvo daugiau vietinio pobūdžio, vyko pagal
susitarimą, perkant žemes, kartais panaudojant prievartą (iki 1607 m. aptverta tik apie 200
000 ha, arba apie 2,8% visos dirbamosios žemės). Per A dalis valstiečių (1455-1607 m.
-50 000 žm.) neteko žemės, kartu ir darbo. Dėl to 1549 kilo sukilimas R. Anglijoje, 1607-
Vid. Anglijoje. XVII a. vid. A priešinosi leveleriai ir digeriai. XVII a. 2 pusėje A pradėta
reglamentuoti lordo kanclerio aktais. Visiškai Įteisinti XVIII- XIX a. parlamento aktais,
1750-1860 A vėl paspartėjo (1700-1845 aptverta apie 2,4 mln. ha žemės). Iki XIX a. pab.
A panaikino bendruomeninę žemės nuosavybę. Kaime paspartino naujų kapitalistinių
santykių plėtrą, iš esmės pakeitė Anglijos žemės ūkio struktūrą. Įsivyravo dideli ūkiai,
galėję efektyviau naudoti naujausią techniką. Dėl A daug žmonių neteko pragyvenimo
šaltinio -jie vyko į užjūrių kolonijas, tapo darbo jėga besivystančiai pramonei. XIX a. A
t.p. buvo vykdomi Škotijoje ir Airijoje, bet mažesniu mastu.
Apuchtin Aleksėj (Aleksejus Apiichtinas) 1840 m. lapkričio 27 d. Bolchov (Oriolo
gubernija ) - 1893 m. rugpjūčio 29 d. Sankt Peterburgas, rusų rašytojas. Cikle Kaimo
apybraižos (Derevenskie očerki 1859 m. ryšku antibaudžiavinės nuotaikos, poemoje
Vieneri metai vienuolyne (God v monastyre 1885 m. -amoralia ir veidmaininga
visuomene nusivylusiu pasauliečio išgyvenimai. Poezijoje (rink. Eilėraščiai l
Stichotvorenija 1886 m. vyrauja nelaimingos meilės, liūdesio temos, melancholiškas
susimąstymas derinamas su romantišku pakilumu. A eilėraščiai buvo labai populiarūs,
daugeliui jų rusų kompozitoriai (P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas ir kt.) sukūrė muziką.
Prozos kūriniuose Grafienės D archyvas (Archiv grafini D 1890 m. , Pavliko Dolskio
dienoraštis (Dnevnik Pavlika Dol'skogo 1891 m. vaizduojamas Sankt Peterburgo
aukštuomenės gyvenimas. Elena Čen'inskienė
Apulėjus, Lucijus Apulėjus (Lucius Appuleius) apie 125 Madaura ( Šiaurės Afrika) tapie
180, rom. rašytojas, filosofas. Kartaginoje studijavo retoriką, Atėnuose filosofiją. Laikė
save platoniku, buvo antrosios sofistikos šalininkas, domėjosi gamtos mokslais ir
mistiniais reiškiniais. Lot. ir graikų kalbomis parašė jv. tematikos bei žanrų prozos ir
poezijos veikalų. Išliko tik lot. kūriniai: Apologija (gynimosi kalba, kurią autorius,
apkaltintas magija, pasakė teisme), nežinomo sudarytojo parengtas kalbų ištraukų rink.
Žiedai ( Florida 4 kn.), filos. traktatai Apie Sokrato dievybę (De deo Socratis), Apie
Platoną ir jo mokymą (De Platone atąue dus doctrina), Apie pasaulį (De mundo) ir rom.
Metamorfozės (vėlesnis pavadinimas Aukso asilas, lietuvių 1949, 1987 m. . Romano pagr.
veikėjas mėgsta žemiškuosius malonumus ir užsiiminėja magija. Pavirtęs asilu ir patyręs
daug kančių jis suvokia, kad troškimas sužinoti mistines paslaptis visa siela neatsidavus
dievybei yra nuodėmė; atvirtes į žmogų tampa deivės Izidės garbintoju. Romaną sudaro
daug novelių (garsiausia Kupidonas ir Psichė); stilius retorinis, kalba įmantri ir puošni
(azijizmas). Pav. Dalia Dilytė
Apulija (Puglia), sritis Italijos pietryčiuose, prie Adrijos ir Jonijos jūrų. Apima 5
provincijas: Bari, Brindisi, Foggios, Leccės ir Taranto. Nuo Albanijos A skiria Otranto
sąs., pietuose yra Taranto įlanka, šiaurėjej Manfredonijos įlanka Plotas 19 362 km2.4,15
mln. gyv. (2dm). Centras - Bari (331 800 gyv., 2001 m. ; kiti miestai (tūkst. gyv., 2001 m.
: Taranto (208,2 m. , Foggia (154,9 m. , Lecce (98,1 m. , Brindisi (93,4 m. . A Šiaurės
vakaruose yra neaukšti Daunijos kalnai (didžiausias aukštis 1152 m, Cornacinijos kalba),
viduryje - Le Murgijos kalnai, Gargano pusiasalyje - Gargano masyvas (didžiausias
aukštis 1056 m, Calvo kalba). Tarp Gargano masyvo ir Daunijos kalnų yra žema aliuvinė
Tavolierės lyguma, Salentinos pusiasalio pietuose - kalvota lyguma. Klimatas
mediteraninis, sausas. Bari sausio vidutinė temperatūra 9, liepos 24 °C. Per metus iškrinta
-600 mm kritulių. Miškai ir krūmai užima 8% A teritorijos. Auga visžaliai krūmynai -
makija, aukščiau - bukų, pušų, ąžuolų giraitės. Gargano nacionalinis parkas. Kasama
boksitai, gaunama marmuras, gamtinės dujos, jūros druska. Juodoji metalurgija (Taranto
lydomas plienas), laivų statyba, naftos perdirbimas ir naftos chemija, automobilių, stat. ir
žemės ūkio mašinų, baldų gamyba, tekstilės, gumos, avalynės, siuvimo, maisto (vyno,
alyvų aliejaus, tabako, žuvų), cemento pramonė. Didž. bendrovės: ILVA (plieno
lydymas), Enichem (naftos chemija), FIAT-Geotech (žemės ūkio mašinų gamyba). Žemės
ūkio naudmenos užima 80% A teritorijos. Subtropinė žemdirbystė (auginama
alyvmedžiai, vynmedžiai, datuliniai finikai, migdolai, tabakas, vilnamedžiai, daržovės,
citrusiniai augalai). Tavolierės lygumoje ir Salentinos pusiasalyje auginami kviečiai.
Avininkystė (kalnuotose vietovėse). Žvejyba. Didž. uostai - Bari, Brindisi, Taranto.
Pajūrio kurortai. Petras Lingė, Džiugas Pagojus ISTORIJA, l tūkstantmečio p.m.e.
pradžioje Apulijoje apsigyveno ilyrų gentys japigai, daunai, mesapai, vėliau apulai. Nuo
VIII a. p.m.e. kolonijas steigė graikai. IV a. p.m.e. užkariauta Romos. Ankstyvaisiais
viduramžiais valdoma ostgotų, langobardų, nuo 774 Bizantijos. VIII- IX a. kentėjo nuo
arabų antpuolių. 1043 užkariauta normandų, kurie įkūrė A kunigaikštyste (l 154 gavo iš
popiežiaus leno teisę ją valdyti). - 127 prijungta prie Sicilijos karalystės. Suklestėjo
valdant Frydrichui II (1197-1250 m. . 1282-1504 m. priklausė Neapolio, 1504-1860
Abiejų Sicilijų Karalystei (1806-15 buvo užimta Prancūzijos). 1860 atiteko Italijai.
AnydasPacevičius
apuokai, pelėdinių (Strigidae) šeimos paukščiai - didysis apuokas (Bubo bubo) ir mažasis
apuokas (Asio otus). Paplitę Eurazijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje. Didysis apuokas
Lietuvoje labai retas. Masė 2-3 kg, ilgis 65-70 cm. Patelė didesnė už patiną. Ant galvos du
plunksnų kuokštai, vad. auselės. Palšai rudas, juosvai išmargintu pilvu ir nugara. Gyvena
sėsliai dideliuose senuose miškuose. Minta pelėmis, kiškiais, paukščiais. Lizdus krauna
ant žemės. Deda 3-4 baltus kiaušinius, peri -35 dienas. Saugomas. Mažasis apuokas
dažnas mažuose miškuose. Masė -360 g, ilgis -35 cm. Spalva kaip didžiojo apuoko. Minta
pelėmis, žiurkėmis, rečiau paukščiais. Užima šarkų ir varnų lizdus. Deda 4-7 kiaušinius;
peri 28-29 dienas. Migruojantis, žiemoja V. Europoje. Pav. Vytautas Logminas
„Apuokas", lietuvių liaudies ratelis. muzikos metras 3/8, 6/8, 3/4. Šokėjai eidami ratu
dainuoja, rato viduryje vaikščioja arba sėdi vyras (apuokas). Ratuotojai ištaria vienos iš
merginų vardą, kurią vyras pašokdina ir palieka vietoį savęs (pelėda). A nuo seno buvo
žinomas visoje Lietuvoje. Dar buvo vadintas Pelėda, Balandėliu, Erškėtėliu. XIX a. 2
pusėje A žodžius užrašė A. Juška, M. Davainis -Silvestraitis. 1969 kalba Poškaitis
(choreogr.) ir A. Raudonikis (muzikos) pritaikė scenai. Kazys Poškaitis
apuoke (Trichocolea), apuokinių (Trichocoleaceae) šeimos stuomeninių kerpsamanių
gentis. -30 rūšių. A paplitusios V, Vid., rečiau P. Europoje, Kaukaze, Rytų Azijoje,
Šiaurės Amerikoje. Iki 10 cm ilgio, dvigubai arba trigubai plunksniškai išsišakojusi.
Rizoidų neturi. Dauginasi vegetatyviškai ir sporomis. Lietuvoje viena rūšis - pūkuotoji
apuoke (T. tomentetta). Auga šaltiniuotuose ir pelkėtuose miškuose, miško upelių
pakrantėse, (rašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Ilona Juknienė
683
Apuolė, kaimas Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Aleksandrijos seniūnijoje, 8 km į
pietryčius nuo Skuodo, prie Luobos upės. 143 gyv. (1999 m. . Kaime yra T Apuolės
piliakalnis ir kapinynas. Rimberto kronikoje Šv. Anskaro gyvenimas (manoma, IX a. )
minima, kad A priklausė švedams, bet gyventojai iš jų priklausomybės išsivadavo. Tuo
pasinaudoję Apuolė danai, bet buvo atremti. -853-854 švedų karalius Olafas su didele
kariuomene puolės kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, kurį gynė apie 15 000
karių (skaičiai perdėti) iš 5 sričių; apgulties 9 dieną prasidėjo derybos, apuoliečiai sidabru
sumokėjo išpirką, davė įkaitus ir pripažino švedų valdžią. XIII a. pr. A neteko gynybinės
reikšmės, įėjo į kuršių Keklio žeme. Minima 1253 Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo
kuršių žemių dalybų akte. XVI a. raštuose minima A vaitystė, priklausiusi Grūstės
valsčiui; Apuolėje būta bajorų sodybų. Sovietinės okupacijos metais apylinkės centras
(1954-63 m. . 1923 kaime buvo 120, A dvare - 38, 1959 kaime 191, 1970 - 177, 1979
-193, 1989 - 155 gyv. Arturas Mickevičius
Apuolės draustinis, kraštovaizdžio draustinis Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, V.
Kuršo aukštumos pakraštyje. Plotas 314 ha. Saugoma vaizdingas Luobos upės slėnio
kraštovaizdis su Luobos ir Brūkio santakoje esančiu piliakalniu, senovės gyvenvietės ir
kapinyno liekanos. Įsteigtas 1992. Laima Dabregailė
Apuolės piliakalnis ir kapinynas yra Skuodo rajono savivaldybės teritorijoje, Apuolės
kaime. Piliakalnis - Luobos ir Brūkio santakoje, apie 10 m aukščio kalvoje. Aikštelė buvo
-80 m skersmens ( Šiaurės ir v. pakraščiai nugriuvo), r. pusėje supiltas 75 m ilgio ir 7,5 m
aukščio pylimas, p. ir iš dalies v. pusėje išlikęs 80 m ilgio ir 2 m aukščio pylimas. į rytus
nuo A buvo įrengtas 90 x 30 m dydžio priešpilis, jo r. gale yra pylimo ir griovio liekanų. į
pietryčius nuo piliakalnio apie 12 ha plote yra papėdės gyvenvietė su 80 cm storio
kultūros sluoksniu. -300 m į Šiaurės rytus Luobos dešinysis krante -kapinynas. 1887
piliakalnį, kaip kuršių pilį Apulia, lokalizavo E. Volteris ir J. Doringas. 1928-30 A
tyrinėjo E. Volteris, 1931 -B. Nermanas, F. Balodis, V. Ginteris, 1931-32 - V. Nagevičius.
Ištirta 1561 m! plotas; atlikti aikštelės didžiojo ir mažojo pylimų pjūviai, tirtos jos rytų ir
vakarų dalys. Aptikta, kad IV- XIII a. pylimai buvę tvirtinti 4 etapais, rasta vartų ir
pastato medinių įtvirtinimo liekanų. Didž. pylime ištirti 8 kapai (16- XVII a. ). Aikštelėje
rasta medinio šulinio vieta, lipdytosios ir žiestosios keramikos, geležinių, daugiausia
skandinaviškų, strėlių antgalių, audimo staklių molinių pasvarų, gėle,,, žinių darbo
įrankių, žalvarinių papuošalų. Kapinyne (1931 B. Nermanas ištyrė 63,3 m2 plotą) ištirta 8
degintiniai X- XII a. kapai, rasta antkaklių ir apyrankių fragmentų, pasaginių segių,
smeigtukų, karolių bei II- IV a. pavienių radinių. Radiniai saugomi Kauno, Stokholmo ir
Vilniaus muziejuose. Pav. Gintautas Zabiela
Apure (Apiirė), Rio Apure, upė Venesuelos vakaruose; Orinoco kairysis intakas.
Susidaro iš susiliejusių Sararės ir Uribantės upių, ištekančių iš Andų ( iš rytų Kordiljeros
Kolumbijoje ir Meridos Kordiljeros Venesueloje). Teka į rytus per Orinoco žemumą. Ilgis
-1580 km (nuo Uribantės versmių). Baseino plotas 147 000 km2. Didžiausi intakai:
Portuguesa, Guarico (kairieji). Vandens lygis labai svyruoja. Vidutinis debitas 2000 m'/s.
Laivuojama nuo San Fernando de Apurės, kai vandens lygis aukštas - nuo Nutriaso.
Apurimac (Apurimakas), Rio Apurimac, upė Peru pietuose; Ucayali aukštupys. Ilgis
-885 km (kt. duomenimis apie 1250 km). Prasideda V. Kordiljeroje (Centr. Andai), Mismi
kalno šlaituose. Daugiausia teka giliu, siauru tarpukalnių slėniu (vidurupyje A kanjonas
-3000 m gylio). Yra slenksčių, krioklių. Didžiausi intakai: Pampasas, Mantaro (kairieji).
Žemupys tarp Mantaro ir Perene žiočių dar vadinamas Ene, iki santakos su Urubamba -
Tambo. Susiliejęs su Urubamba A sudaro Ucayali.
Apusėnal (MunĮii Apuseni), Vakariniai Rumunijos kalnai, Karpatų dalis Rumunijos
vakaruose, tarp Dunojaus vidurupio lygumos ir Transilvanijos plynaukštės. Centr. dalį
sudaro TBihoro kalnų kristalinis masyvas (didžiausias aukštis 1848 m.Curcubatos kalba);
į pietryčius nuo jo yra klintiniai Trascau (1370 m), į pietus - vulkaniniai Metalici (1438
m), į vakarus -Codru (1112 m), Zarando ir Padurea Crai (žemesni kaip 1000 m), į šiaurę -
Meze§o, Plopi§o ir Fageto kalnai. Yra aukso, sidabro, polimetalų, gyvsidabrio rūdų,
boksito telkinių, marmuro, andezito, klinties. Plokščios kalnagūbrių viršūnės apaugusios
kalnų pievomis, žemesni kalnagūbriai - spygliuočių miškais, bukynais, ąžuolynais.
Aputis Juozas 1936 m. birželio 8 d. Balčiai (Nemakščių valsčius ), rašytojas. 1960 baigė
VU. Dirbo period. leidinių redakcijose, 1990-1994 m. žurnalo Metai vyr. redaktorius.
Pirmosios novelės (rink. Žydi bičių duona 1963, Rugsėjo paukščiai 1967 m. iš 7
dešimtmečio kaimo tematikos prozos kūrinių išsiskyrė asociatyviais vaizdais, lyr.
pasaulėjauta, subtilia veikėjų psichikos analize. Būties problematika išryškėjo novelių
rinkiniuose Horizonte bėga šernai (1970 m. ir Sugrįžimas vakarėjančiais laukais (1977
m. . Rink. Keleivio novelės (1985 m. pasižymi modernia stilistika. A novelėse (rinktinė
Gegužė ant nulūžusią beržo 1986 m. ryšku autobiografiškumas, teikiantis pasakojimui
autentiškumo ir lyrizmo, moralinės atramos ieškoma tautos tradicijose, kaimo
gyvensenoje; veikėjus vienija egzistencinis nerimas, būties visuotinumo pajautimas,
dvasinės harmonijos ilgesys; vertinimai grindžiami egzistencialistinei filosofijai
artimomis etinėmis nuostatomis. 1980 išleista A apysakų kn. Tiltas per Žalpę. Alegorinėje
apysakoje Skruzdėlynas Prūsijoje (par. 1971, išsp. 1980 m. individo likimas siejamas su
istorija. Apysakoje Vargonų balsas skalbykloje (1989 m. atskleidžiama jaunatviško
maksimalizmo ir stagnacijos laikotarpio konformistinio nusiraminimo priešprieša.
Romane Smėlynuose negalima sustoti (1996 m. gvildenami dramatiško likimo žmonių
tarpusavio santykiai. Išvertė V. Bykavo, A. Čechovo, V. Šukšino, J. Trifonovo ir kt. rusų
rašytojų kūrinių. LSSR valstybinė premija 1987. Gedimino 4 laipsnio ordinas (1996 m. .
A apsakymų išversta į latvių, bltr., rusų, arm., vengrų, vokiečių kalbas. Pav. Jūratė
Sprindytė
apvadas, bordiūras: 1. Puošnus dekoratyvinis dailės kūrinio plokštumos pagr. dalies
apkraštys. Dažniausiai ornamentinis, vienos ar kelių juostų. Rištinių kilimų ir gobelenų A
dažnai būna storesnis, tankesnio pynimo, kartais išaustas atskirai ir prisiūtas. Nuo senovės
laikų naudojamas knygų grafikoje (rankraštinių knygų iliuminacijos), kartais estampuose.
Lijana Šatavičiūtė 1. Angos, nišos, antkapio arba kt. plokštės kraštų puošnus aptaisymas;
rėmas. Būna lygios arba profiliuotos juostos pavidalo, kai kada A sudarytas iš piliastrų,
kolonų, puskolonių, hermų, viršuje sujungtų karnizo, frontono pavidalo antablementu.
Puošiamas reljefais ar kt. archit. puošmenomis; A pavidalas ir puošmenos atitinka
vyraujantį archit. stilių. Itin puošnus durų A vadinamas ^portalu, grindų A palei sieną -
grindjuoste. Pav.
3. Siaura, žema gėlių arba dekoratyvinių krūmų gyvatvorė. Juosia nedidelį parko arba
sodo žemės sklypą.
4. Siaura betoninių blokelių arba akmenų juosta; supa veją, bulvarą, aikštelę, skiria kelių
ir gatvių važiuojamąją dalį nuo kelkraščio arba šaligatvio.
apvaisinimas, augalų ir gyvūnų lytinių ląstelių (gametų) susiliejimas. Susidaro nauja
ląstelė (zigota), iš kurios vystosi naujas organizmas (f gemalas). A būdingas
organizmams, kurie dauginasi lytiškai (T lytinis dauginimasis). AUGALŲ
APVAISINIMAS. Kai kurių vienaląsčių dumblių A įvyksta susiliejus jų ląstelėms (T
hologamija). Primityvios sandaros dumblių vyriškosios ir moteriškosios gametos
morfologiškai nesiskiria (Tizogamija). Sudėtingesnės sandaros augalų (samanų, paparčių)
gametos yra dvejopos - didesnės makrogametos (moteriškosios lytinės ląstelės) ir
mažesnės mikrogametos (vyriškosios lytinės ląstelės). Jų susiliejimas vadinamas
Theterogamija. Sėklinių augalų nejudrios moteriškosios gametos vadinamos
kiaušialąstėmis. Vyriškosios gametos smulkesnės, jų yra labai daug; nejudrios vadinamos
spermiais, o judrios (su žiuželiais) - spermatozoidais. Gaubtasėklių augalų kiaušialąstė yra
mezginėje esančiame gemalo maišelyje, o spermiai susidaro iš kuokelių dulkinėse esančių
žiedadulkių generatyvinės ląstelės. Jos branduolys, po žiedo apdulkinimo pasidalijęs į 2
lytines ląsteles -spermius, patenka į gemalo maišelį. Vienas spermis susilieja su
kiaušialąste, kitas - su gemalo maišelio antriniu branduoliu. Šis procesas, 1898 išaiškintas
S. Navašino, vadinamas dvigubu A. Iš apvaisintos kiaušialąstės išsivysto sėklos gemalas,
iš antrinio branduolio - endospermas.
GYVŪNŲ APVAISINIMAS. Skiriami 2 gyvūnų A būdai: išorinis vyksta ne patelės
organizme (žuvys, varlės), vidinis - patelės lytiniuose takuose (žinduoliai). Dauguma
gyvūnų dauginasi lytiniu būdu. A metu susilieja vyriškoji (spermatozoidas) ir moteriškoji
(kiaušinėlis) lytinės ląstelės, susijungia jų branduoliai ir atsiranda nauja ląstelė (zigota).
Joje vyksta segmentacija, pradeda vystytis naujas organizmas. Apvaisinti patelės lytinę
ląstelę galima vienu spermatozoidu (tmonospermija; būdinga žinduoliams) arba daugiau
kaip vienu (fpolispermija; būdinga ropliams). A metu skiriamos 3 fazės: prasiskverbimas,
branduolių susiliejimas ir chromosomų pasikeitimas. Spermatozoidai, patekę į lytinius
takus, juda kiaušinėlio link. Judėjimą sąlygoja chem. medžiagos. Spermatozoidas,
susitikęs kiaušinėlį, išskiria fermentus, kurie ištirpdo jo spindulinį vainiką, skaidriąją zoną
bei membraną ir prasiskverbia prie kiaušinėlio. Spermatozoido ir kiaušinėlio prisilietimo
vietoje jungiasi abiejų ląstelių plazminės membranos, susilieja jų turinys ir per kelias
sekundes iš dviejų ląstelių susidaro viena. Spermatozoidui įsiskverbus keičiasi kiaušinėlio
apvalkalų laidumas ir kiti spermatozoidai nebegali patekti į kiaušinėlį. Susijungia abiejų
lytinių ląstelių branduoliai, tuo metu susilieja jų chromosomos. A procesas baigiasi lytinių
ląstelių branduolių susijungimu ir zigotos susidarymu. Naujas organizmas paveldi ir tėvo,
ir motinos savybių. Aleksandras Vitkus
apvaizda (\ot.providentia), Dievo apvaizda, krikščionybės doktrina, reiškianti Dievo
valią, lemiančią žmogaus ir pasaulio likimą. Dievas globoja ir valdo visa, ką yra sukūręs;
globa yra konkreti ir tiesioginė. Dievas žmonijai vadovauja pagal nustatytą tikslą (Mt 6,
25-34; 10, 29-31 m. nepanaikindamas žmonių autonomijos ir laisvos valios (Job 10,12,
Išm 6, 7; 14, 3; 17, 2 m. ; vadovavimas grįstas Dievo gerumu, meile ir rūpesčiu žmonija
(Mt 6, 33, Jn 9, 3 m. . A teologiją nagrinėjo Bažnyčios tėvai, ypač išplėtojo Šv.
Augustinas. Jo idėjas perėmęs Tomas Akvinietis A suvokė kaip tikslingą kūrinijos
sutvarkymo planą. Vatikano I susirinkimo (1869-1870 m. dokumentuose A traktuojama
kaip būdas, kuriuo Dievas tvarko pasaulį, palaiko ir veda į tikslą savo kūriniją. Šiuolaikinė
teologija A turinį aiškina kaip universaliąją Dievo meilę, kuri nepaneigia žmonių laisvos
valios. Kęstutis Daifydė
apvalcius, f valso atmaina.
apvaliagalviai (Phrynocephalus), agaminių (Agamidae) šeimos driežų gentis. -40 rūšių. A
paplitę Azijos ir pietryčių Europos dykumose bei pusdykumėse. Galva trumpa, iš priekio
apvali. Kūnas plokščias, pilkos, rusvos ar smėlio spalvos, padengtas mažais žvyneliais.
Uodega užsirietusi į viršų. Deda kiaušinius, yra ir gyvavedžių. Minta vabzdžiais ar jų
lervomis, kartais augalais. Dažnesnės rūšys: smėlinis A (Ph. interscapularis; ilgis iki 8
cm), Tibeto A (Ph. theobaldi; gyvena aukštai kalnuose), ausytasis A (Ph. mystaceus);
išgąsdintas išsižioja ir išplečia raukšles, esančias burnos kampuose. Giedrius Trakimas
apvalinimas, realiojo skaičiaus pakeitimas kitu, jam apytiksliai lygiu skaičiumi, turinčiu
mažiau dešimtainių ženklų ar reikšminių skaitmenų. Pvz., skaičių 365,242134 apvalinant
iki 4 dešimtainių ženklų gaunamas 365,2421, apvalinant iki 4 reikšminių skaitmenų -
skaičius 365,2. Jei suapvalintas skaičius yra mažesnis už apvalinamąjį, tai A yra su
trūkumu, jei didesnis - su pertekliumi. Iš šių dviejų A būdų renkamasi tas, kuris duoda
mažesnę abs. paklaidą: jei pirmasis iš atmetamųjų skaitmenų mažesnis už 5, tai paskutinis
paliekamasis skaitmuo nekeičiamas; jei tas skaitmuo didesnis už 5 ir už jo dar yra
skaitmenų, tai paskutinis paliekamas skaitmuo padidinamas vienetu. Pvz., apvalinant
skaičius 0,87035 ir 13,40569 vieneto (sveikųjų) tikslumu, gaunama atitinkamai l ir 13,
apvalinant šimtosios (2 dešimtainių ženklų) tikslumu -0,87 ir 13,41. Jei atmetamasis
skaitmuo yra 5 (po jo gali būti nulių), apvalinama arba su pertekliumi, arba su trūkumu;
abiem atvejais abs. paklaida vienoda. Dažniau apvalinama taip, kad paskutinis skaitmuo
būtų lyginis. Pvz., 17,5 <= 18; 2,65 = 2,6; 2650 = 2600.
apvalioji skulptūra, skulptūros rūšis - trimačiai skulptūros kūriniai, skirti apžiūrėti iš visų
pusių. Pagal paskirtį A būna paminklinė, dekoratyvinė, kamerinė, pagal formą - T statula,
T skulptūrinė grupė, T biustas, f torsas. A daugiau paplitusi nei kita skulptūros rūšis -
reljefas. Ji visapusiškiau įkūnija tūrio ir erdvės santykiais grindžiamą skulptūros, kaip
dailės šakos, raišką. Pilie Vdjataga
apvaliojo stalo riteriai, legendinio V- VI a. britų karaliaus Artūro riteriai vasalai. Žymiausi
A - Gaveinas, Ivenas, Lanselotas, Persevalis (Parcifalis). Per puotą riteriai būdavo
sodinami prie apvalaus stalo, kad nebūtų įžeistas jų orumas ir visi jaustųsi lygūs karaliaus
akivaizdoje. Pirmieji pasakojimai apie karalių Artūrą ir jo riterius randami Džefrio
Monmutiečio (Geoffrey of Monmouth) kronikoje Britanijos karalių istorija (Historia
Regum Britanniae ~\ 137, lot. kalba). Ją išvertus į senovės prancūzų kalbą pasakojimai
apie A paplito ir buvo naudojami kaip riterinių romanų siužetai (Chrėtieno de Troyes
įvertas, arba Liūto riteris l Yvain ou leChevalier au lion; Lanselotas, arba Vežėčių riteris l
Lancelot ou le Chevalier a ta charrette irkt.). Gvidonas Bankus
apvaliosios kirmėlės (Nemathelminthes), bestuburių gyvūnų tipas. Skirstomos į T
nematodus ir Tpilvablakstienius. Nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių rūšių.
Kūnas nesegmentuotas, siūlo, cilindro ar rutulio formos, nuo 0,3 mm iki 1,5 m ilgio. Jo
sienelė sudaryta iš kutikula dengto odos ir raumenų maišo. Būdinga dvipusė simetrija.
Turi pirmine kūno ertmę, priekinę ir užpakalinę ektoderminę ir vidurinę endoderminę
žarną_... Nėra kvėpavimo ir kraujotakos sistemų. Šalinimo sistema susideda iš
protonefridijų arba vienaląsčių odos liaukų. Nervų sistema ortogoninė. A yra skirtalytės,
partenogenetinės ar hermafroditinės. Paplitusios jūrose, gėluose vandenyse, dirvožemyje.
Kai kurios rūšys parazituoja augaluose ir gyvūnuose (sukelia askaridozę, trichineliozę,
strongiloidozę), laisvai gyvenančios minta detritu. Pav.
Apvardai, ežeras Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, 12 km į rytus nuo Dūkšto,
Baltarusijos pasienyje. Ežero r. dalis priklauso Baltarusijai. Plotas 550 ha. Ilgis ( iš
Šiaurės į pietus ) 3,4 km, Didžiausias plotis 2,5 km. Paviršiaus altitudė 143,2 m.
Didžiausias gylis 4,9 m, vidutinis gylis 2,6 m. Ežeras susidaręs dugninės morenos
įduboje. Kranto linijos ilgis 10,3 km (r. ir Šiaurės Kranto linija lygi, v. ir p. -vingiuota).
0,05 ha sala. Įteka Gaidė, Žilmaitis, išteka Apyvardė (Drūkšos dešinysis intakas; Dysnos
baseinas). Atabradas platus (50-200 m), iš smėlio ir žvyro, apaugęs nendrėmis ir meldais.
apvija, laidininkų sistema, kurioje indukuojama ele komitetrovara ir kuria tekanti elektros
srovė sukuria magn. lauką. Apvijas turi elektros mašinos, aparatai, prietaisai. ELEKTROS
mašinų A klojamos į statoriaus ar rotoriaus griovelius arba uždedamos ant mašinos polių.
Pagal elektros mašinų A sekcijų jungimo būdą būna kilpinė, banginė, kartotinė arba
mišrioji A. Nuolatinės srovės mašinos inkaro A prijungiama prie kolektoriaus plokštelių
(l pav.). Paprastoji kilpinė (lygiagrečioji) A (2 pav.,a) sudaryta iš kilpos formos sekcijų. Jų
galai jungiami prie gretimų kolektoriaus plokštelių. Sekcijos, esančios ties vienu poliumi,
jungiamos nuosekliai ir sudaro lygiagrečias šakas, kurių yra tiek kiek polių, todėl ši A
praleidžia stiprią srovę ir naudojama didelės galios ( daugiau, kaip 500 kW) mašinose.
Paprastoji banginė A (2 pav., b) sudaryta iš nuosekliai sujungtų sekcijų, esančių ties
skirtingomis polių poromis. Lygiagrečių šakų skaičius nepriklauso nuo mašinos polių
skaičiaus ir lygus 2. Paprastoji banginė A naudojama mažos ir vidutinės galios (< 500 W)
mašinose. Daugiau lygiagrečių šakų turi kartotinė A, kurią sudaro kelios lygiagrečiai
sujungtos paprastosios kilpinės arba banginės A. Mišrioji A sudaryta iš kilpinės ir
banginės apvijų, suklotų į tuos pačius griovelius ir prijungtų prie to paties kolektoriaus.
Kompensacinė A mažina elektros mašinos inkaro magn. lauko įtaką pagrindiniam magn.
laukui. Kintamosios srovės mašinų A (3 pav.) sudarytos iš vienvijų ar daugiavijų sekcijų.
Šiose mašinose naudojamos viensluoksnės, dažniau dvisluoksnės kilpinės ir banginės A
-viename griovelyje klojami du sekcijų šonai. Asinchroninio elektros variklio trumpai
sujungtas rotorius turi narvelio tipo A. Daugumos elektros mašinų A yra šabloninės - jų
sekcijos vyniojamos ant šablonų. Transformatoriuose naudojamos koncentrinės, rečiau
diskinės A (4 pav.). Koncentrinės A - tai cilindrinės ritės, suvyniotos iš popierine
izoliacija izoliuotų apskrito arba stačiakampio skerspjūvio aliuminio arba vario laidų ir
koncentriškai uždėtos ant magnetolaidžio. Žemesniosios įtampos A yra arčiau šerdies.
Aukštesniosios įtampos A vijų skaičius tiek kartų didesnis, kiek kartų aukštesniosios
įtampos A įtampa yra aukštesnė už žemesniosios įtampos A įtampą. Radijo aparatūroje
apvijos yra ričių, transformatorių, droselių sudėtinė dalis. A, kurios spausdintiniai lai
dininkai sukloti ant diskinio rotoriaus paviršiaus, yra spausdintinė apvija.
apželdinimas, T želdynų kūrimo ir naudojimo priemonių sistema.
apžiūra: 1. Oficialus ko nors apžiūrėjimas ar patikrinimas.
2 (teis.). Procesinis veiksmas, kuriuo tiesiogiai susipažįstama su objektais ir aplinkybėmis,
turinčiais reikšmės bylai. Skiriama įvykio vietos, vietovės, patalpos, daiktų, dokumentų,
pašto ir telegrafo korespondencijos, asmenų, lavonų, gyvulių (ir jų lavonų) A. Ji būna
pirminė, pakartotinė bei papildomoji. A atlieka kvotėjas, tardytojas, prokuroras ar teismas,
remdamiesi procesiniais bei taktiniais techniniais reikalavimais. Darant A gali būti
kviečiami dalyvauti atitinkami specialistai, įtariamieji, kaltinamieji, nukentėjusieji,
liudytojai, materialiai atsakingi asmenys. Atliekant įvykio vietos A ištiriama ir
užfiksuojama įvykio vieta, jos aplinka, surandami, užfiksuojami ir paimami nusikaltimo
tyrimui reikalingi objektai. A vietoje surašomas A protokolas, kurį pasirašo visi A
dalyviai. Darant įvykio vietos, vietovės ar patalpos A surasti daiktai, dokumentai bei
pėdsakai gali būti apžiūrimi radimo vietoje arba ten, kur atliekamas tardymas. Jeigu reikia
apžiūrėti palaidotą lavoną (jį ekshumuoti), priimamas specialus nutarimas. Civ. procese
teismas savo iniciatyva arba šalių prašymu gali apžiūrėti daiktinius ir rašytinius įrodymus.
Petras Vladas Danisevičius
3 (kar.). Oficialus kar. dalinių (junginių) patikrinimas. A būna inspekcinės ir rikiuotės. Per
inspekcines A tikrinama kovinė parengtis. Rikiuotės A atliekama po inspekcinės A ir kar.
mokymų ar manevrų; tikrinama karių ir dalinių rikiuotės įgūdžiai, karių išvaizda,
ginkluotė, amunicija ir kar. technika, statutų žinios. Baigiama iškilmingu maršu. A
paprastai atlieka tiesioginiai viršininkai ar specialiai paskirti asmenys. Eugenijus Kainas
apžiūros teisė, karo ar Valstybės tarnybos laivo teisė tikrinti užs. valstybių laivus T
atvirojoje jūroje. Taikoma laivams, kai yra pakankamas pagrindas įtarti laivo įgulą
verčiantis piratavimu, prekyba vergais, nesankcionuota transliacija; kai laivas neturi
valstybės priklausomybės ženklų, turi tą pačią valst. priklausomybe kaip turintis A laivas,
nors plaukia su kt. valstybės vėliava, arba atsisako pakelti savo vėliavą. Apžiūrai
siunčiama karininko vadovaujama valtis. Jei patikrinus dokumentus įtarimas išlieka, užs.
laivas gali būti toliau tikrinamas imantis visų reikiamų atsargumo priemonių. Jei laivas
nepagrįstai tikrinamas ir įrodymų, patvirtinančių įtarimą, nerandama, laivui
kompensuojami nuostoliai ar žala, kurią jis patyrė, kol buvo tikrinimas. A reglamentuoja
1958 Konvencija dėl atvirosios jūros (22 str.) ir 1982 JT Jūrų teisės konvencija (110 str.).
Saulius Katuoka
apžvalga: 1. Trumpas pranešimas, kuriame aptariami ar apibendrinami reiškiniai, įvykiai
ar kiti dalykai.
2. Žurnalistikos žanras: straipsnis ar RTV laida, kurioje pateikiami ir komentuojami tam
tikro laikotarpio faktai ir įvykiai. Būna bendroji ir teminė A (politikos, ek., kultūros ,
sporto, spaudos ir kt,). DomasŠniukas
„Apžvalga": 1. M. Lietuvos lietuvių laikraštis, ėjęs 1911-14 Klaipėdoje ir Tilžėje 2 kartus
per sav., 1914 - savaitraštis. Liberalių nuostatų. Įkūrė Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose
nariai (F. Ambrazaitis, M. Jankus, J. Lėbartas, J. Pėteraitis ir kt.), nuo 1913 leido
bendrovė Lituania, 1914 - F. Ambrazaitis. Rašė apie Vokietijos vidaus ir užs. politiką, M.
Lietuvos gyvenimą, skatino priešintis germanizacijai, ragino bendradarbiauti su D.
Lietuva. Red.: A. Baltris jaunesnysis (1911-13 m. , J. Tramišius (nuo 1913 pab.). 1912-13
leido lit. priedą Bitelė (25 nr.). Buvo spausdinama gotiškais rašmenimis.
2. Žydų savaitraštis, ėjęs 1935-40 Kaune lietuvių kalba. Leido Lietuvos kariuomenės žydų
savanorių draugija. Laikraštis informavo žydų bendruomenę apie Lietuvos ek., kultūros ,
politikos naujienas, o lietuvius - apie žydų gyvenimą. Red.: A. J. Livšicas, L. Šibailis, A.
V. Melamedas, M. Bramsonas. Vytas Urbonas
3. Lietuvos antinacinio pasipriešinimo pogrindinis laikraštis, ėjęs 1942 pr.-1944 pr. Leido
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Pirmasis LLKS laikraštis, antras pagal svarbą
po Laisvės kovotojo. Iš pradžių A buvo spausdinama rotatoriumi, nuo 1943 - LLKS
spaustuvėje. Vilniaus ir Kauno LLKS apygardos leido atskirus A numerius. Kauno A
numeruota nuo l, Vilniaus - nuo 101 numerio. Iš viso -150 numerių. Iki 1942 pab.
dažniausiai buvo spausdinami LLKS vadovybės nario Z. Blyno straipsniai (50-75%
laikraščio apimties). A rašė apie tarpt, padėtį, karo veiksmus frontuose, demaskavo nacių
okup. politiką. Vilniaus A ypač daug dėmesio skyrė lietuvių ir lenkų santykiams. Tiražas
300-500 egz. 1943-44 vokiečių saugumui suėmus keliolika LLKS spaudos leidėjų ir
platintojų A nustojo eiti. Pav. Arūnas Bubnys
4. Lietuvių karo pabėgėlių informacinis kultūros laikraštis, ėjęs 1945-46 Nūrtingene ir
Kirchheim-Tecke (Vokietija) 3 kartus, vėliau 2 kartus per mėn., nuo 1946 liepos mėn. 3
kartus per savaitę. Leido Lietuvių tautinis komitetas. Red. J. Sodaitis ir A. Valentinas.
Stasė Matulaitytė
5. Politikos savaitraštis. Katalikiškų nuostatų. Tęsia T Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos
tradicijas', 1989-1991 m. ėjo Kaune, nuo 1992 eina Vilniuje. Red.: E. Vareikis (1989-
1990 m. , A. V. Škiudaitė (1993-1998 m. , A. Jockus (nuo 2000 m. ir kt. Tir. 5600 egz.
(2000 m. . Vytas Urbonas
apžvalgininkai, lietuvių tautinio sąjūdžio katalikiškosios krypties inteligentų, susitelkusių
apie laikraštį T Žemaičių ir Lietuvos apžvalga (iš čia pavadinimas), grupė. Dauguma A -
dvasininkai, dalis - pasauliečiai. 1889 išspausdino laikraščio programą. Laikraštyje
bendradarbiavo daugiau, kaip 60 asmenų. Žymesni A: J. Angrabaitis, A. Baranauskas, A.
Burba, A. Dambrauskas (A. Jakštas), M. Davai arabės (Alžyras)
nis -Silvestraitis, A. Kaupas, J. Lideikis, J. Mačiulis (Maironis), A. Milukas, kalba
Pakalniškis (Dėdė Atanazas), V. Pietaris, J. Tumas -Vaižgantas, J. Ulickas, P.
Urbonavičius, V. Šlekys. A tikslas - kovoti prieš Rusijos valdžios antikatalikišką politiką,
Katalikų bažnyčios teisių varžymą. Katalikybės ir lietuvybės sąvokos jiems buvo
lygiavertės, bet pirmenybe teikė katalikybei. Kai kurios to laikotarpio problemos
nepatraukė jų dėmesio (viešai nereikalavo panaikinti lietuvių spaudos draudimo). Ilgainiui
A suskilo. Vyresnieji (A. Baranauskas, Andrius Dambrauskas) siekė ginti bažnyčios
teises, stabdyti stačiatikybės įtaką, bet nesvarstyti lenkų ir lietuvių santykių, jaunesnieji
(Aleksandras Dambrauskas, J. Mačiulis, J. Tumas -Vaižgantas) neatsiribojo nuo
pasauliečių, įžvelgė daugiau būdų tikslui pasiekti, mėgino įtvirtinti lietuvių kalbą
bažnyčioje ir rel. literatūroje, nepritarė lietuvių leidiniams kirilika, neigė unijinės
tradicijos ateitį, taigi atskyrė lietuvybe nuo lenkiškumo. 1896 jaunesnieji A, vadovaujami
J. Tumo -Vaižganto, ėmė leisti 1 Tėvynės sargą ir sudarė Tsargiečių grupės branduolį.
Vilma Žukauskaitė
Aqaba, Gulf of Aąaba, TAkabos įlanka.
al-'Aqabah T ai Akaba.
al-'Aqqad 'Abbas Mahmūd TA. M. ai Akkad.
Aquaviva Claudio (Klaudijus Akvaviva) 1543 m. rugsėjo 14 d. Neapolis - 1615 m. sausio
31 d. Roma, pedagogas, teisininkas, jėzuitas (1567 m. , jėzuitų ordino generolas (1581
m. . Studijavo Perugioje ir Romoje. Popiežių Pijaus IV ir Pijaus V sekretorius, Romos
jėzuitų kolegijos profesorius. 1576-1579 m. Neapolio, 1579-1581 m. Romos
provincijolas. Rūpinosi ordino vidaus tvarka, misijomis P. Amerikoje, Indijoje, Kinijoje,
Vid. ir R. Europoje. Veikale Ratio studiorum (1599 m. nustatė studijų sistemą jėzuitų
mokyklose. A iniciatyva įsteigta apie 200 kolegijų. 1597 įkūrė Lietuvos jėzuitų
viceprovinciją, 1608 m. paskelbė provincija. Pritarė Vilniaus popiežiškosios kunigų
seminarijos įkūrimui. A rūpesčiu Vilniaus akademija tapo viena žymiausių jėzuitų
aukštųjų mokyklų. Juozas Tumelis
Aquincum TAkvinkas.
Aquino Benigno Simeon (Beninjas Simeonas Akinas) 1932 m. lapkričio 27 d. Tarlac -
1983 m. rugpjūčio 21 d. Manila, Filipinų politikas. M. C. Aquino vyras. 1961-1967 m.
Tarlaco provincijos gubernatorius. 1967-1972 m. senatorius. Nuo 1968 opozicinės
Liberalų partijos vadovas. 1972 F. E. Marcosui įvedus kar. padėtį įkalintas, 1977 nuteistas
mirti. 1980 paleistas iš kalėjimo ir priverstas išvykti į JAV. Grįžtantis iš emigracijos
nužudytas Manilos oro uoste.
Aquino Maria Corazon (Marija Korason Akino), tikr. Cojuangco 1933 m. sausio 25 d.
Manila, Filipinų valstybės veikėja. B. S. Aquino žmona. Po vyro nužudymo (1983 m.
opozicijos F. E. Marcosui vadovė. 1986-1992 m. prezidentė. 1987 A iniciatyva surengtas
referendumas patvirtino naują konstituciją. Užs. politikoje orientavosi į JAV. Diana
Mickevičienė
Aąuitaine TAkvitanija.
Aquitaine, Bassin de l'Aquitaine (Akvitanijos žemuma)
fGaronos žemuma.
Arą tArrah.
arabai (ai arab), V. Azijos ir Šiaurės Afrikos tautų grupė; plačiąja prasme - visi
kalbantieji arabiškai, siaurąja - Arabijos pusiasalio gyventojai. Gyvena t arabų šalyse, t.p.
Rytų Afrikoje, Vid. bei Pietryčių Azijoje, Tol. Rytuose. apie 210 mln. žm. (1999 m. .
Dauguma - europidai. Kalba f arabų kalba.
-92% A - musulmonai (daugiausia sunitai, 7-10% - šiitų); yra krikščionių, drūzų, judėjų.
Gyvenimo būdas labai skirtingas: nuo P. Irako pelkėse gyvenančiųjų, dykumų klajoklių,
kalnų piemenų iki miesto gyventojų, naftos magnatų. XX a. pab. dauguma A buvo sėslūs,
klajoklių -5%. Felachai (valstiečiai) verčiasi drėkinamąja žemdirbyste, gyvulininkyste,
sodininkyste. Be žemės ūkio mašinų, žemė dar dirbama kupranugariais, arkliais, asilais,
buivolais (P. Irake), zebais (Arabijos pusiasalio rytuose). Plečiama drėkinimo sistema.
Racionalus vandens panaudojimas kai kuriose A šalyse davė didžiulį pelną. XX a. pr.
Persijos įlankoje aptikta naftos. Išjos telkinių ypač praturtėjo Saudo Arabija, Jungtiniai
Arabų Emyratai, Bahrei nas, Kuveitas. A šalys kontroliuoja 1/4 pasaulio naftos gavybos.
XX a. pab. visoms A šalims buvo būdinga labai skirtinga gyventojų ek. sočiai, padėtis.
Pirmą kartą tautovardis aribi (klajoklis) paminėtas IX a. p.m.e. asirų dantiraščiuose.
Graikų ist. šaltiniuose arah iš pradžių reiškė dykumos gyventoją, vėliau - tautą. V- VI a. A
skaidėsi į gentis, kurias sudarė klanai ir giminės. Genčiai vadovavo seidas, vėliau šeichas.
Būta matriarchato, poligamijos. Atsirandant giminės aristokratijai didėjo vergų sluoksnis,
bet vergovė neįsivyravo. V- VI a. dauguma A vertėsi klajokline gyvulininkyste, gyveno
stepėse bedy (iš čia klajoklių T beduinų pavadinimas). Daugiausia augino kupranugarius,
avis, ožkas. Arklys buvo prabangos simbolis. Dykumos klajokliai - A kultūros tradicinis
idealas. Arabijos pusiasalio miestų ir oazių gyventojai vertėsi žemdirbyste, augino
datulinius finikus ir javus oazėse, kurios buvo karavanų, gabenančių prieskonius,
dramblio kaulą ir auksą iš pietų Arabijos, Afrikos ir Indijos į Persiją, P. Europą, prek.
centrai. Išaugo prek. punktai Meka, Medina (Jathribas) ir kiti. A - nuo seno žinomi kaip
geri jūreiviai ir laivų statytojai. A valstiečių tradiciniai namai jv. tipų - dažniausiai statomi
aplink uždarą kiemą; Arabijos pusiasalio pietuose bokšto tipo kelių aukštų namai;
beturčiai gyvena vienos patalpos lūšnose, pintose iš palmių arba nendrių. Klajoklių
stačiakampiai būstai daromi iš vilnonio audinio (dabar ir iš brezento). Apyvokos daiktai iš
medžio, molio, vario. Daugelyje A kraštų tebedėvimi tradiciniai apdarai: moterys
apsigaubia skraiste abaja, vyrai dėvi galvos apdangalą gutrą arba kufiją, vilki tradicinius
marškonius galabiją arba dišdašą. Kai kurių kraštų moterys veidą tebedengia šydu (T
čadra). Miestuose tradicinius drabužius vis dažniau išstumia europietiški. Kai kur iki šių
dienų A išlaikė senovės papročius: T kraujo kerštą, Tavunkulatą (papročio nustatyti dėdės
ir seserėnų santykiai), ortokuzeninę (brolių vaikų) santuoką, daugpatyste. Dar iki islamo
atsiradimo ( VII a. ) kelios nuo romėnų, bizantiečių ar persų pusiau priklausomos A
valstybėlės gyvavo Arabijos pusiasalio šiaurinės dalyje. Žinomesnės: TNabatėjų karalystė
( III a. p.m.e. pab.-106 m. po Kr.; dab. Jordanijoje), III a. vid. susikūrusi T Palmyra -
helenistinė valstybė, ilgainiui tapusi Romos imperijos provincija. A ikiislaminė religija
buvo animizmas. Yrant gentinei visuomenei iškilo naujos, visus A vienijančios religijos
(ideologijos) poreikis. Tokia religija tapo f islamas, virtęs ir A valstybės politikos
pagrindu. Vadovaujant islamo įkūrėjui pranašui Mahometui (Muchamedui; 570-632 m.
630 sukurta musulmoniška teokratinė A valstybė. Po T arabų užkariavimų šios valstybės,
arba T Kalifato, teritorija itin išsiplėtė. A ištisomis gentimis kėlėsi į užkariautas šalis.
Didelė dalis vietos gyventojų perėmė A kalbą, islamo religiją ir kultūrą. Po A (semitų)
antplūdžių į šiaurę Afriką prasidėjo ten gyvenusių tautų, ypač rytinių, asimiliacija; su
arabais ėmė susilieti autochtonų T berberų gentys. Užkaukazėje, Vid. Azijoje, Irane A
asimiliavosi patys.
Nuo XVI a. iki XIX a. dauguma užkariautų kraštų ( Šiaurės Afrika, Irakas, Libanas,
Palestina, Sirija) priklausė turkų T Osmanų imperijai. XIX a. vid. prasidėjo A tautinis
atgimimas, kurį rėmė prieš turkų priespaudą kovojančios krikščioniškosios šalys. Nuo
XIX a. , yrant Osmanų (Turkijos) imperijai, A šalys tapo D. Britanijos, Prancūzijos,
Italijos ir Ispanijos protektoratais arba kolonijomis. Po Pirmojo pasaulinio karo beveik
visi A kraštai perėjo europiečių priklausomybėn; Egipte, Irake, Maroke, Tunise, Sirijoje
prasidėjo tautinis judėjimas. XX a. l pusėje pirmąja savarankiška A valstybe 1922 tapo
Egiptas, 1924-30 Arabijos pusiasalyje susikūrė Saudo Arabijos Karalystė. Po Antrojo
pasaulinio karo nepriklausomybe įgijo visi A kraštai. Tik palestiniečiai dar kovoja dėl
savo valstybės įkūrimo. 1948 Palestinoje, tankiai gyvenamoje A, sukurta žydų valstybė
Izraelis. 1945 įkurta T Arabų lyga. 1948-49, 1956-57, 1967,1973,1982 vyko T arabų -
Izraelio karai. 1990 Irakui okupavus Kuveitą 1991 pr. įvyko T Persijos įlankos karas, per
kurį Kuveitas buvo išlaisvintas. Karo metais sustiprėjo arabų šalių tarpusavio
prieštaravimai. Pav. KULTŪRA f arabų kultūra.
L: E. Astitor Sociale and Economic History of the Near East in the Middle age London
1976; M. Rodingson Les arabes Paris 1979; Očerki islorii arabskoj kultury V-XV.v.
Moskva 1982; O. G. Bolšakov Istorija Chalifala t. 1-2 Moskva 1989.
Juozas Bardauskas, Egdūnas Račius
Arabalis Fernandas f F. Arrabal.
Arabato nerija (Arabatska strilka) yra Ukrainoje, Kryme. Skiria Sivašą nuo Azovo j. Ilgis
107 km, plotis nuo 270 m iki 8 km. Siauras Heničesko sąs. skiria A Šiaurės galą nuo
žemyno. Nerija susidariusi iš sutrupėjusių kriauklių smėlio. Yra supustytų kopų.
Arab Bank for Economic Development in Afrika i Afrikos ekonominės plėtros arabų
bankas.
Arabėj Lidzija 1925 m. birželio 27 d. Nizok (Uzdos rj„ Minsko sritis), baltarusių rašytoja.
Romanuose Kibirkštys pelenuose (Iskry u papjališčy 1970 m. , Didieji Grįžulo Ratai
(Suzor'e Vjalikaj Mjadzvedzicy 1980 m. , apysakose Laiko matas (Meračasu 1962 m. ,
Egzaminas (1963 m. , Vidury nakties (Sjarod nočy 1968 m. , apsakymuose (rink. Man
reikia važiuoti l Mne trėbaechac' 1974, Meilės paieškos l Pošūki kachannja 1987 m. ryšku
karo prisiminimai, gyv. meto aktualijos, jaunimo problemos; kai kuriuose kūriniuose yra
lietuvių motyvų. Parašė dok. apysakų apie rašytoją Ciotką (Audros stygomis / Na strunach
būry 1966, Virsiu daina / Stanu pesnjaj 1977 m. . Apsakymų išversta į lietuvių kalbą.
Alma Lapinskienė
arabeska (it. arabesco - arabiškas): 1. Sudėtingo piešinio ornamentas iš susipynusių
stilizuotų augalinių arba geom. motyvų. Kartais papildomas animalistiniais ir
antropomorfiniais elementais, įrašais. Dengia visą dekoruojamąją plokštumą. Susiformavo
islamo šalių mene, išpopuliarėjo ankstyvojo renesanso architektūroje ir taikomojoje
dailėje (medžio, metalo dirbiniuose, audiniuose). Pav. • Lijana Šatavičiūtė 2.
Instrumentinės muzikos žanras; nedidelė pjesė (dažniausiai fortepijonui), kuriai būdinga
puošni faktūra, grakštumas, ornamentuota melodija. Terminą 1839 pirmasis pavartojo R.
Schumannas (sukūrė A fortepijonui). A dar sukūrė A. Liadovas, C. Debussy
(fortepijonui), E. Wolfas -Ferrari (orkestrui). Aldona Juodelienė
arabesque (prancūzų arabiškas), klasikinio šokio poza. Balerina stovi ant vienos kojos,
antroji horizontaliai ištiesta atgal. Rankos ištiestos į priekį arba į šalis. Skiriami 4 A tipai
pagal tai, kaip keičiama rankų ir atraminės kojos padėtis (stovima ant viso pado, pirštų,
puspirščių). Pav. Livija Culbinaitė
Arab Fund for Economic and Sočiai Development Arabų ekonominės ir socialinės
plėtros fondas.
Arabija (lot. Arabia), senovės Romos provincija Art. Rytuose. Įkurta 105 m. imp. Trajanui
užkariavus Nabatėjų karalyste ir prijungus dalį Sirijos. apie 297 imp. Dioklecianas
padalijo ją į šiaurę A (sostinė Bosra) ir P. A (sostinė Petrą).
Arabijos dykuma yra Egipte, Sacharos Šiaurės rytuose, tarp Nilo ir Raudonosios j.
Pietuose (22° Šiaurės pi.) pereina į Nubijos dykumą. Vyrauja plynaukštės (vidutinis
aukštis 500 m). A pakopomis aukštėja iš vakarų į rytus iki 2000 m. Arabijos dykumos
plynaukštės r. pakraštys yra Itbajo kalnai. Vid. metinis kritulių kiekis <10 mm; kritulių
kartais neiškrinta ir kelerius metus. Daug vadžių. Slėniuose - reti krūmai, pavieniai
medžiai (akacijos, datuliniai finikai). Gaunama naftos, fosforitų, kasama alavo rūda.
Arabijos dubuma (angį. Arabian Basin) yra Indijos vand. šiaurėje, tarp povandeninio
Arabijos -Indijos klng. ir Lakadyvų bei Maldyvų salų povandeninių šlaitų. Didžiausias
gylis 5875 m, dažniausias 4000-5000 m. Dugno nuosėdos - foraminiferinis dumblas.
Arabijos -Indijos kalnagūbris (angį. Arabian-Indian Ridge), povandeninis kalnagūbris
Indijos vandenyno Šiaurės vakaruose. Ilgis -4500 km, plotis 150-600 km. Aukštis virš
vandenyno dugno 2-3 km. Mažiausias gylis virš A 1271 m, didžiausias 6492 m (Vemos
lūžyje). Suskaidytas transforminių lūžių; Šiaurės vakaruose jį kerta Oweno lūžis.
Arabijos jura (arab. ai Bahr al-Arabi) yra Indijos vandenyno Šiaurės vakaruose, tarp
Somalio, Arabijos ir Indostano pusiasalių. Plotas 4,8 mln. km2, didžiausias gylis 5803 m,
vid. 3006 m. Krantai daugiausia aukšti, uolėti, Šiaurės rytų žemi, deltiniai (įteka Indas).
Didž. įlankos: vakaruose - Adeno (Bab ai Mandebo sąsiauriu jungiasi su Raudonąja jūra),
Šiaurės vakaruose - Omano (Hormuzo sąs. jungiasi su Persijos įl.), Šiaurės rytuose -
Kaco ir Khambhato. Didž. salos: rytuose - Lakadyvų, vakaruose - Sokotra. A dubens
pietvakarių dalyje yra povandeninio Arabijos -Indijos klng. tęsinys (min. gylis virš jo 349
m); vakaruose jį kerta OVeno transforminis lūžis. Klimatas musoninis. Dažni taifūnai.
Vandens paviršiaus temperatūra žiemą 22-27, vasarą 23-28, gegužę 29 d. °C.
Druskingumas 35,8-36,5%o (didžiausias Indijos vandenyne). Srovės vasarą teka į r.,
žiemą į v. Potvyniai keičiasi kas pusę paros; jų aukštis 0,4-2,0 m. Gausu planktono.
Veisiasi diugoniai, skraidančiosios žuvys, tunai, kardžuvės, silkės, rifų žuvys, buriažuvės.
Yra naftos, vario, švino, cinko, stibio, molibdeno, chromo rūdų, fosforitų, sieros, boksitų,
kalio ir natrio druskų telkinių. Didž. uostai: Bombėjus (Indija), Karači (Pakistanas),
Adenas (Jemenas), Maskatas (Omanas). Olegas Pustelnikoms
Arabijos pusiasalis (arab. Shibh Al-Jazirah Al-Arabiyah), pers. ir tiurk. Arabistan) yra
Azijos pietvakariuose; didžiausias pasaulyje. Plotas ~3 mln. km-. Šiaurės rytuose jo
krantus skalauja Persijos įlanka, rytuose ir pietuose Arabijos j. su Omano ir Adeno įlanka,
vakaruose Raudonoji j. pusiasaliovid. dalį užima Saudo Arabija; pakraščių šalys:
Jemenas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Omanas. Šiaurėje siekia Irakas ir
Jordanija. Paviršius aukštėja į vakarus ir p.; didžiausias aukštis 3760 m (an Nabi Šaibo
kalba Jemene). Didesniąją dalį užima plokščiakalnis. iš vakarų ir pietvakarių
plokščiakalnį juosia sprūdiniai Hidžazo, Harrat Rabato, Džabal Asiro, Džabal aš Sirato
kalnai, iš pietų - Jemeno, Hadramauto kalnai, iš pietryčių - Chadžaro (2980 m)
raukšlėkalniai. A sudaro T Afrikos platformos Šiaurės rytų dalį - Arabijos plokštę. Jo v. ir
p. dalyje į paviršių išeina kristalinės ir metamorfinės prekambro uolienos (skalūnai,
granitai). Ši platformos dalis dar vadinama Arabijos, arba Nubijos -Arabijos, skydu. Ant
platformos pamato A rytuose slūgso stora nuosėdinių uolienų danga, daugiausia iš juros,
kreidos, paleogeno ir neogeno klinčių ir smiltainių, pietvakariuose - ir vulkaninių uolienų.
pusiasalyje daug naftos, ypač Persijos įlanką pakrantėje. Yra aukso, spalvotųjų metalų,
akmens anglių. Klimatas žemyninis tropinis, šiaurėje subtropinis. Sausio vidutinė
temperatūra šiaurėje 10, pietuose 24 °C; liepos - 30 ir 35 "C. Aukšč. temperatūra daugiau,
kaip 50 °C. Dažnos smėlio audros. Didesniojoje dalyje iškrinta apie 100 mm kritulių per
metus, pietvakarių kalnuose kai kur iki 700-900 mm. Smėlio dykumos: ar Rub ai Chali
(didžiausia pasaulyje), ad Dahna, D. Nafudas. Dažnai išdžiūstančių upių yra Omane ir
Jemene; kitur vadės. Rimantas Kmpickas
Arabika, karstinis rajonas Gruzijoje, Abchazijos AR, D. Kaukaze; Gagros klng. dalis tarp
Bzybės, Gegos ir Chašupsės upių. Plotas 540 km2. Aukšč. kalnas - Speleologų viršūnė
(2757 m). Susidaręs iš klinčių. Paplitęs karstas, daugiausia vertikalūs urvai (Varnų
praraja, arba Kruberio urvas, 1710 m gylio). Karstinį vandeningoji Iliucftino -Reproa urvų
sistema (2308 m gylio) yra giliausia pasaulyje. Erikas Laiconas
arabinozė, C5HU|O5, pentozių grupės monosacharidas, aldozė. Bespalviai, saldūs,
vandenyje tirpstantys kristalai. Yra D ir L formos. L-arabinozė plačiai paplitusi augalų
(ypač vaisių) glikozidų, saponinų, hemiceliuliozės sudėtyje. D-arabinozė dažniausiai
randama bakterijose. Jurgis Kadziauskas
arabistika, orientalistikos šaka, tirianti arabų tautų istoriją, kalbas, literatūrą, meną,
religiją, filosofiją, ekonomiką, buitį; siaurąja reikšme - arabų kalbotyra. A terminas
atsirado Europoje naujaisiais laikais. A pradmenų yra antikos ir viduramžių autorių
raštuose. Susidomėjimą arabų šalimis skatino prek. ir dipl. santykių plėtra, misionierių
veikla. A buvo glaudžiai susijusi ir su teologija; arabų kalba buvo reikalinga musulmonų
šventraščio - Korano - aiškinimui. XVI a. pab. Paryžiaus, XVII a. pr. Oksfordo
universitetuose įkurtos pirmosios Rytų kalbų (arabų ir kt.) katedros. XVII- XVIII a. V.
Europoje A svarb. centrai buvo Roma, Paryžius, Leidenas. Reikšmingiausius darbus
parengė filologai, pvz., XVII a. pr. Olandijoje išleista pirmoji Europoje arabų kalba
gramatika. XIX a. - XX a. pr. Europos valstybių kolonijinė politika paskatino tolesnę A
plėtotę. Arabų kalba gramatiką tyrinėjo A. Silves temperatūre'as de Sacy (Prancūzija), H.
- 1eischeris, T. Noldeke, C. Brockelmannas (Vokietija), A. Boldyrevas (Rusija),
leksikografiją - G. Freytagas (Vokietija), E. Lane'as (Didžioji Britanija), literatūros
mokslą - C. Brockelmannas ir kt.
Arabų filologijos laimėjimai sudarė sąlygas arabų šaltinių, saugomų Europos ir Rytų
šalyse, vertimams ir publikacijoms. XIX - XX a. šioje srityje dirbo Vokietijos (J. Reiškė,
F. \Vustenfeldas, T. Noldeke, J. Wellhausenas), Prancūzijos (E. Ouatremėre'as), Olandijos
(R. Dozy, M. J. de Goeje), Rusijos (N. Mednikovas) ir kt. šalių arabistai. Šaltinių
publikacijos skatino moksl. tyrimus. Iki XIX a. pr. jie iš esmės susidėjo iš arabų šaltinių
perpasakojimų. XIX a. 2 pusėje - XX a. pasirodė tyrinėjimų, paremtų kritine šaltinių
analize (R. Dozy, T. Noldeke, V. Rozenas, J. SękoVskis, J. Wellhausenas). Daugiausia
dėmesio buvo skiriama religijos, valstybės ir teisės problemoms. Islamas buvo laikomas
svarb. veiksniu, lėmusiu arabų visuom. ir kultūros gyvenimo raidą. 1913-38 Leidene 4
kalbomis išleista Islamo enciklopedija (4 t.), 1960-93-hlamoenciklopedija (Encydopaedia
of Islam). XX a. padidėjo dėmesys arabų tautų raidos sočiai., ek. ir polit. problemoms.
Šias temas tyrinėjo V. Bartoldas, J. Krač-kovskis (Rusija), E. Levi - Provenc,alis, C.
Cahenas (Prancūzija), H. A. R. Gibbas (Didžioji Britanija) ir kt. arabistai. Į XX a. pabaigą
imta tyrinėti ir dabartinę arabų literatūrą bei arabų lit. kalbą. Svarbiausi orientalistikos,
kuriuose nagrinėjamos ir A problemos, centrai: Karališkoji Centr. Azijos draugija
(Londone), Azijos draugija (Paryžiuje), Vokietijos orientalistikos draugija (Mainze,
VFR), Italijos Vid. ir Tol. Rytų institutas (Romoje), Danijos orientalistikos draugija
(Kopenhagoje), Olandijos Art. Rytų institutas (Leidene), Art. ir Vid. Rytų institutas
(Niujorke), Lenkijos orientalistų draugija (Varšuvoje), Rusijos mokslų akademijos
Orientalistikos ir Afrikos institutai (Maskvoje). Be to, A problemos tiriamos Leideno,
Paryžiaus, Oksfordo, Kembridžo, Romos, Kairo, Damasko, Bagdado, Alžyro, Maskvos ir
Sankt Peterburgo universitetuose, Rytų ir Afrikos studijų mokykloje (Londone), Gyvųjų
Rytų kalbų mokykloje (Paryžiuje), Islamo tyrimų institute (Bagdade) ir kitur. LEIDINIAI.
Arabica (Leidenas -Paryžius, nuo 1954 m. , Azija i Afrika segodnja (Maskva, nuo 1957
m. , Bulletin of the School of Oriental and American Studies (Londonas, nuo 1917 m. ,
East and West (Roma, nuo 1951 m. , International Journal of American Linguistics
(Čikaga, nuo 1917 m. , Journal Asiatiąue (Paryžius, nuo 1822 m. , Journal of Economic
and Sočiai History of the Orient (Leidenas, nuo 1957 m. , Journal of Near Eastem Studies
(Čikaga, nuo 1884 m. , Journal of Semitic Studies (Mančesteris, nuo l956 m. ,Oriente
moderno (Roma, nuo 1920 m. , Przegląd Orientalistyczny (Varšuva, nuo 1948 m. ,
Semitskie jazyki (Maskva, nuo 1954 m. , The Middle East Journal (Vašingtonas, nuo
1946 m. .
LIETUVOJE A centras buvo Vilniaus universitetas. XIX a. pr. jame dėstyta arabų kalba
(dėstė S. F. Žukovskis, V. Mūnichas). Nors arabų kalba, kaip ir kitų Rytų kalbų, dėstymas
universitete nesuklestėjo, keli jo auklėtiniai (J. Kowalewskis, J. Sękow-skis) tapo žymiais
orientalistais arabistais. 1922-40 veikė VDU Semitologijos katedra; dėstyta arabų kalba
(dėstė N. Šapira). Nuo 2000 jos dėstymas atnaujintas. 1993 buvo įkurtas Vilniaus
universiteto Orientalistikos centras; nuo 1994 dėstoma arabų kalba. Stasys Lukšys
arabiškieji skaitmenys, dešimt skaitmenų (O, l, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 m. , kuriais
dešimtainėje skaičiavimo sistemoje galima užrašyti bet kokį skaičių. Atsirado Indijoje (ne
vėliau kaip V a. ). Europiečiai apie A sužinojo X- XIII a. iš arabų veikalų. Dar
Tskaitmenys.
Arab Legion T'Arabų legionas.
Arab Monetary Fund T Arabų valiutos fondas.
arabų arkliai, jojamųjų arklių veislė. Išvesti klajoklių beduinų Arabijos pusiasalyje I- VII
a. Aukštis ties gogu 150-155 cm, masė 400-450 kg, lengvų proporcingų kūno formų,
gracingų judesių, greiti (1000 m greičio rekordas l min 8 s), ištvermingi, ilgaamžiai,
energingi, paklusnūs. Dažniausiai širmi, rečiau sarti arba bėri. Naudojami lenktynėms,
kitoms sporto varžyboms, pramogoms. A paplitę beveik visame pasaulyje. Auginami
Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Egipte, Rusijoje. Naudojant A buvo išvestos
Orlovo ristūnų, grynakraujų jojamųjų arklių veislės. Lietuvoje 75 A (2000 m. augina
Vilniaus žirgynas; naudojami žemaičių veislės arkliams gerinti, eksportuojami. Pav.
Vytautas Barauskas
Arabų ekonominės ir socialinės plėtros fondas (angį. Arab Fund for Economic and Sočiai
Development, AFESD) įkurtas 1968 f Arabų lygos sutartimi (įsigaliojo 1971 m. .
Priklauso 21 Arabų lygos valstybė (2000 m. . Būstinė Safate (Kuveitas). Aukšč. organas
-valdytojų taryba (po 2 kiekvienos šalies atstovus). A finansuoja arabų šalims svarbius ek.
ir sočiai, plėtros projektus; skatina priv. ir valstybės investicijas, laiduojančias arabų šalių
ek. plėtrą; teikia techn. pagalbą. Bendradarbiauja su Arabų valiutos fondu, OAPEC, JT
maisto ir žemės ūkio organizacija, Pasaulio banku bei kt. organizacijomis.
Arabų ekonominės vienybės taryba (angį. CounciP of Arab Economic Unity, CAEU),
arabų šalių ek. organizacija, įkurtas 1957 T Arabų lygos (pirmasis susirinkimas įvyko
1964 m. . Priklauso 10 šalių (2000 m. . Būstinė Kaire (Egiptas). A tikslai: arabų ek.
vienybė; kapitalo ir žmonių judėjimo, prekių mainų, gyv. vietos pasirinkimo, ek. veiklos
transporto, tranzito laisvė; disponavimo nuosavybė ir jos paveldėjimo laisvė. Sukurtos
bendros arabų bendrovės: gavybos ir med. pramonės Amane, gyvulininkystės plėtros -
Damaske, pram. investicijų - Bagdade. 1964 nuspręsta sukurti arabų bendrąją rinką (2000
priklausė Egiptas, Irakas, Jordanija, Jemenas, Libija, Mauritanija ir Sirija). Įkurtos
specializuotos arabų organizacijos: Damaske - Tekstilės pramonės, Cemento ir Statybinių
medžiagų sąjungos; Chartume - Cukraus fedraugija; Bagdade - Žuvų produkcijos
gamintojų, Maisto pramonės sąjungos, Mašinų gamybos, Kooperacijos fedraugijos;
Amane - Sausumos transporto, Medikamentų ir med. įrangos gamintojų sąjungos. A
bendradarbiauja su JT prekybos ir plėtros konferencija, JT pramonės plėtros organizacija,
JT maisto ir žemės ūkio organizacija, ES ir kt.
arabų filosofija Tislamo filosofija.
arabų - lzraėlio karai (1948-49,1956-57,1967,1973 ir 1982 m. . Pagal 1947 m. lapkričio
29 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Didžiosios Britanijos Palestinos mandato
teritorijoje turėjo būti sukurtos dvi savarankiškos žydų ir arabų valstybės, o Jeruzalei
suteiktas specialus tarpt, statusas. Arabai ne tik protestavo prieš šią rezoliuciją,
suteikiančią 499 000 žydų (40% gyv.) 14 068 km2 (56%) Palestinos teritorijos, bet ir
apskritai nesutiko su žydų valstybės kūrimu Palestinoje. PIRMASIS ARABŲ -
IZRAELIO (NEPRIKLAUSOMYBĖS) KARAS (1948 m. gegužės 14-1949 m. liepos 20
d.) . 1948 m. gegužės 14 d. paskelbus Izraelio valstybės įkūrimą ją užpuolė Egipto, Irako,
Jemeno, Transjordanijos (nuo 1949 Jordanija), Libano, Saudo Arabijos, Sirijos
kariuomenės. Arabai užėmė r. bei p. Izraelį ir Jeruzalės žydų kvartalą. Žydai 1948 m.
birželio pradėjo kontrpuolimą ir praplėtė savo valstybės teritoriją; pagal 1949 m. vasario -
liepos paliaubų sutartis su Egiptu, Libanu, Transjordanija ir Sirija (kitos arabų šalys
susitarimų nesudarė) Izraelis prisijungė dar 6700 km2 Palestinos teritorijos kartu su V.
Jeruzale. Iš Izraelio į gretimas šalis pasitraukė 726 000 arabų. Po paliaubų Egiptas
kontroliavo Gazos ruožą, o Jordanija - Vakarų Krantą ir R. Jeruzale, kuriuos aneksavo
1949 12. Izraelis nepripažino 1948 m. gruodžio 11 JT Generalinės Asamblėjos
rezoliucijos dėl Palestinos pabėgėlių grįžimo į tėvynę ir dėl kompensacijos nenorintiems
grįžti, nes arabų valstybės atsisakė jį pripažinti kaip valstybę. Žemėlapis. 692 psl.
ANTRASIS ARABŲ - IZRAELIO (SUECO) KARAS (1956 m. spalio -l 957 m. kovo ).
Egipto vadovybė nuo 6 dešimtmečio vid. atvirai skelbė sunaikinsianti Izraelį, kuris ryžosi
preventyviems veiksmams. Izraelis užpuolė Egiptą, kai šis nacionalizavo Sueco kanalą
(priklausė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bendrovei) ir uždraudė Izraeliui juo
naudotis. 1956 1031-11 5 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija bombardavo Egipto miestus,
o 1956 m. lapkričio 5 d. išlaipino desantą prie Port Saido. 1956 m. spalio 29-11 5 d. žydai
užėmė Gazos ruožą, Sinajaus pusiasalio didžiąją dalį, Akabos įlankos pakrantes. Dėl
SSRS, JAV ir JT protestų iki 1956 m. gruodžio 22 d. kariuomenę iš Egipto išvedė
Didžioji Britanija ir Prancūzija, iki 1957 m. kovo 8 d. iš visų užimtų teritorijų pasitraukė
Izraelio kariuomenė. Palei 1949 Izraelio ir Egipto paliaubomis nustatytą demarkacinę
liniją, Šarm aš Šeicho rajone, buvo dislokuotos JT ginkluotosios pajėgos (iki 1967 m. .
Žemėlapis. TREČIASIS ARABŲ - IZRAELIO (ŠEŠIŲ DIENŲ) KARAS (1967 m.
birželio 5 d. -10 m. . 1967 pr. Sirija suintensyvino žydų gyvenviečių apšaudymą iš art.
pabūklų nuo Golano aukštumų. Izraeliui numušus 6 Sirijos lėktuvus Egiptas užblokavo
Elato uostą Akabos įlankoje ir sutelkė kariuomenę prie Izraelio sienos. 1967 m. birželio 5
– 8 d. Izraelis užpuolė Egiptą, kurį rėmė Sirija ir Jordanija, užėmė Gazos ruožą, visą
Sinajaus pusiasalį iki Sueco kanalo (dėl to 1967-1975 m. kanalas neveikė), 1967 m.
birželio 6-8 d. - Vakarų Krantą su R. Jeruzale (Jordanija), 1967 m. birželio 9 d. -10 -
Golano aukštumas (Sirija). Po 1967 m. birželio 10 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucijos
Izraelis nutraukė puolimą, bet išsaugojo užimtas teritorijas. Iš viso buvo okupuota -70 000
km2 teritorijos su I mln. gyventojų. 1970 m. rugpjūčio pasirašytos Egipto ir Izraelio
paliaubos, tačiau T Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO, įkurtas 1964 m. tęsė
teroristinius išpuolius prieš žydus.
KETVIRTASIS ARABŲ - IZRAELIO (JOM KIPURO) KARAS (1973 m. spalio 6 d. -22
m. . Per svarbiausių žydų Jom Kipuro šventę Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. 1973 m.
spalio 6 d. II Sirija atsiėmė dalį 1967 okupuotų Golano aukštumų, o 1973 m. spalio 6 d.
-15 Egiptas - Sinajaus pusiasalio vakarų dalį. 1973 m. spalio 11-20 Izraelis vėl atsiėmė
prarastas teritorijas. JT Saugumo Tarybai reikalaujant, 1973 m. spalio 22 d. kar. veiksmai
buvo nutraukti. Pagal 1974 m. sausio 18 d. paliaubų sutartį su Egiptu Izraelis pasitraukė
nuo Sueco kanalo, pagal 1974 m. gegužės 31 d. paliaubų sutartį su Sirija -grąžino 1973
okupuotas ir dalį 1967 okupuotų žemių (Rafido rajone, ai Kunaitirą ir kt.). Egipto ir
Sirijos pasieniuose su Izraeliu buvo išdėstytos JT ginkluotosios pajėgos. 1978 m. rugsėjo
17 d. Camp Davido (JAV) ir 1979 m. kovo 26 d. Vašingtono susitarimais buvo sudarytos
Egipto ir Izraelio taikos sutartys, užmegzti dipl. santykiai, Egiptui grąžintos (iki 1982 m.
visos okupuotos teritorijos.
PENKTASIS ARABŲ - IZRAELIO KARAS (1982 m. birželio 6 d. -15 m. . Siekdamas
sunaikinti PIO bazes, iš kurių buvo vykdomos kar. akcijos, 1982 m. birželio 6 d. Izraelis
užpuolė Libaną. Iki 1982 m. birželio 14 d. žydai okupavo P. Libaną ir dalį r. rajonų,
sumušė Sirijos kar. dalinius (jie Libane buvo nuo 1976 m. , o • 'l982 m. birželio 15 d.
užėmė Beirutą. Izraeliui paramą teikė JAV, jo kariuomenę rėmė Libano krikščionys. PIO
kar. daliniai pasitraukė į kitas arabų valstybes. JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir
Italija į Libaną įvedė (buvo iki 1984 pr.) savo ginkluotąsias pajėgas taikai palaikyti. 1982
m. rugsėjo pab. Izraelio kariuomenė iš Beiruto, iki 1985 m. birželio - iš likusios Libano p.
ir r. dalies pasitraukė. 10-12 km pasienio zonoje Libano pusėje buvo likusi (iki 2000 m.
vad. P. Libano kariuomenė. Vidmantas Daugirdas
arabų kalba, Šiaurės Arabų kalba, priklauso afrazijiečių šeimos pietų vakarų T semitų
kalbų grupei. Viena populiariausių pasaulio kalbų. T Arabų šalių Valstybinė kalba.
Vartojama ir kt. kraštuose (Irane, Turkijoje, Afganista ne, Indijoje, Pakistane, Bangladeše,
Kinijoje, Indonezijoje, Bulgarijoje), ypač kaip islamo išpažinėjų kalba. JT viena ofie.
kalbų.
A skirtina nuo mirusios p. arabų, arba sabėjų, kalbos (rašto paminklai iš VIII a. p.m.e.- VI
a. ), vartotos pietiniuose Arabijos pusiasalio kraštuose. Plintant islamui šią kalbą VII a.
išstūmė Šiaurės Arabų kalba (vadinama A). VII- XI a. arabams nukariavus Art. Rytų,
Afrikos kraštus, Ispaniją A kartu su islamu išplito Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Ja buvo
sukurta grož., rel., moksl. veikalų. Skiriama senoji (seniausi įrašai iš II- I a. p.m.e.),
klasikinė (nuo VI a. , pirmoji knyga -Koranas -651, turėjęs didele įtaką islamo kultūrai) ir
dabartinė literatūrinė (rašomoji) bei šnekamoji A. Lit. A susiformavo VII a. iš
ikiislamiškosios poezijos ir Korano tarmės, išliko artima klasikinei A. Vartojama
pirmiausia kaip raštvedybos, žiniasklaidos, literatūros kalba. Šnekamoji A nutolusi nuo
literatūrinės. Skiriamos šios tarmių grupės: Arabijos pusiasalio ir Indijos vandenyno salų
(Zanzibaras, Komorai, Madagaskaras), Irako (Mesopotamijos), Vid. Azijos (Buchara),
Sirijos, Egipto ir Sudano, Šiaurės Afrikos (nuo Egipto iki Atlanto vandenyno), Maltos.
Vartojamas T arabų raštas. Vytautas Mažiulis
arabų kultūra, kultūra, sukurta arabų ir jų nukariautų Art. bei Vid. Rytų, Šiaurės Afrikos
ir Pietvakarių Europos tautų. Formavosi VII- X a. arabų valstybėje - f Kalifate A -b a.
Arabijos pusiasalio klajokliams beduinams ir felachams (žemdirbiams) įtaką darė Jemeno,
Sirijos, helenistinė, judėjų, Persijos kultūros. Nuo VII a. A formavimosi svarb. veiksniu
tapo T islamas. Po T arabų užkariavimų dalis kraštų -Sirija, Palestina, Egiptas, Šiaurės
Afrika - perėmė arabų kalba ir religiją. Vid. Azija, Persija, Pirėnų pusiasalis, Užkaukazė
išsaugojo tautinį savitumą, tačiau ir ten užkariautojų kalba buvo svarbi bendravimo
priemonė. VIII- IX a. į arabų kalba išversta daug senovės mokslo ir literatūros veikalų.
Taip buvo laiduotas senųjų amžių civilizacijų perimamumas. Viduramžiais Kalifate,
veikiama įv. tautų religijų, gyvenimo būdų ir tradicijų, susiformavo savita, pasaul.
reikšmės A. Nuo VII a. pab. iki VIII a. vid. A centrai buvo Omejadų dinastijos sostinė
Damaskas (Sirijoje), Meka ir Medina (Arabijos pusiasalyje), Kufa ir Basra (Persijoje). Iš
čia rel., filos. idėjos, architektūros ir mokslo atradimai plito Kalifato pro valstijose nuo
Pirėnų iki Indo. Nuo VIII a. vid. beveik 3 amžius trukę Abasidų dinastijos laikai buvo A
didž. klestėjimo laikotarpis (centras - Bagdadas). K) a. vid. Kalifatas suskilo ir A pradėjo
smukti. X- XV a. ji klestėjo tik Pirėnų pusiasalyje iki Trekonkistos pąb. ir Šiaurės
Afrikoje, kur po turkų užkariavimų ( XVI a. ) apriHrė. XIX a. l pusėje, sustiprėjus
išsivaduojamajam judėjimui, prasidėjo naujas A pakilimas. Dabar ji plėtojama
šiuolaikinėse arabų šalyse. GAMTOS MOKSLAI IR TECHNIKA. VIII- XV a. arabų
šalyse buvo plėtojama astronomija, matematika, mechanika, medicina ir kiti gamtos
mokslai bei technika. VII- X a. gamtos mokslų centrai buvo Sirija ir iš dalies pietvakarių
Persija; čia pradėta versti Platono, Aristotelio, Archimedo, Hipokrato, Galeno, Dioskūrido
ir kt. antikinius veikalus į arabų kalba ir juos nagrinėti. Tokie vertimai vėliau dažnai buvo
vienintelis šaltinis, iš kurio Europa pažino antikos mokslo veikalus. Per arabus Europoje
paplito kompasas, trikampė burė ir kitos technikos naujovės, kurias šie perėmė iš Kinijos
ir Indijos. IX a. , kai svarbiu moksl. centru tapo Bagdadas, formavosi mokslo kryptis
praktiniams statybos, geodezijos ir prekybos uždaviniams spręsti. Sparčiai buvo plėtojama
matematika, astronomija, mineralogija, aprašomoji geografija. X a. , Kalifatui suskilus į
atskiras valstybes, atsirado ir naujų mokslo centrų: Chalebas ir Damaskas (Sirijoje),
Kairas (Egipte), Buchara ir Samarkandas (Vid. Azijoje), Maraghe (Irane), Gazni
(Afganistane), Granada, Kordoba ir Sevilija (Ispanijoje). Arabų mokslas ypač suklestėjo
X a. pab.- II a. pr. Nuo XI a. pr. Kaire veikė Mokslo rūmai, kuriuose dirbo astronomas Ibn
Junis (950-1009 m. , matematikas ir fizikas Alhazenas (apie 965-1039 m. ; 1004 m. čia
įkurta observatorija. Vėliau dėl pablogėjusios polit. ir ūkinės šalies padėties arabų
mokslas (išskyrus astronomiją) buvo menkai plėtojamas. Nauja arabų mokslo kilimo
banga prasidėjo XV a. pab.
Matematikos raidai arabų šalyse didele įtaką turėjo Indijos mokslo tradicijos.
Aritmetikoje paplito iš indų matematikų perimta dešimtainė pozicinė skaičiavimo sistema
su nuliu. Bagdado mokyklos matematiko ir astronomo Chorizmi traktatas ( IX a. ) buvo
pirmasis aritmetikos veikalas arabų kalba. XV a. Samarkando mokslininkas ai Kasi įvedė
dešimtaines trupmenas ir aprašė veiksmus su jomis. Abu ai Vafa (940-998 m. , Vid.
Azijos mokslininkas ai Biruni (973-apie 1048 m. , Omaras Chajamas (1048-po - 122 m. ,
Nasiras ad Dinas at Tusi (1201-apie 1280 m. , ai Kasi sukūrė ir susistemino natūraliojo
laipsnio šaknies traukimo metodus. Chorizmi algebros traktate pateikta kvadratinių lygčių
klasifikacija ir sprendimas, Omaro Chajamo traktate - kubinių lygčių teorija ir
klasifikacija. Svarbūs Abu ai Vafos praktinės geometrijos veikalai, Ibn Kurros (apie 836-
901 m. traktatai, Alhazeno traktatas apie kūgio pjūvių kvadratūrą ir jų sukinių kubatūrą.
IX- XIII a. arabų šalių matematikai nustatė trigonometrinių funkcijų tarpusavio
priklausomybe, ištyrė visus galimus sferinių trikampių sprendimo atvejus, įrodė
svarbiausias trigonometrijos teoremas, sudarė labai tikslias trigonometrines lenteles.
Astronomijos srityje paplito arabų astronomų išversti bei nagrinėti Ptolemajo darbai ir
indų astronomijos veikalai. Naudodamiesi graikų dangaus kūnų modeliavimo metodais ir
indų skaičiavimo taisyklėmis arabų astronomai sudarė sferinės astronomijos lentelių ir
skaičiavimo taisyklių rinkinių; jų išliko -100. Valdant kalifui ai Mamūnui ( IX a. ) buvo
išmatuotas dienovidinio laipsnis Žemės rutulio matmenims nustatyti. IX- X a. ai Battani
patikslino Žemės ašies metine precesiją, nustatė ekliptikos pasvirimo į pusiaują kampą.
Arabų astronomai davė vardus daugeliui žvaigždžių. Plėtojant antikinę mechaniką
svarbūs Ibn Kurros traktatas apie svirtines svarstykles, ai Biruni, Omaro Chajamo, ai
Chazini ( XII a. ) traktatai apie metalų ir mineralų tankio nustatymą. Aristotelio gamtos
veikalus aiškino ai Biruni, Avicena ir kt. Vertingi ai Biruni, ai Chazini, ar Razi
mineralogijos veikalai. Fizikos, t.p. ir atmosferos fizikos bei geofizikos, duomenų yra ai
Biruni Masudo kanone, Avicenos Žinių knygoje. Alhazeno Optika buvo plačiai žinoma V.
Europoje. Medicinos žinių gausu Avicenos Medicinos kanone; juo Rytuose ir V. Europoje
ilgai naudojosi viduramžių gydytojai. Svarbus ai Biruni farmako logijos traktatas. Šiek
tiek buvo plėtojama chemija (alchemija) ir botanika. Nuo VIII a. alchemiją plėtojo ar Razi
(850-923 m. , Džabiras ibn Chajjanas (721-815 m. , Avicena. Arabų geografai ir
keliautojai aprašė ne tik musulmoniškuosius Rytus, bet ir Europą, Šiaurės ir Centr.
Afriką, Rytų Afrikos ir Azijos pakrantes ligi pat Korėjos, Malajų salyną. Arabų geografų
teiginiai buvo grindžiami Ptolemajo pasaulio vaizdu ir jo geografijos teorija. Kartografai
atkūrė Ptolemajo žemėlapius ir kai kuriuos scheminius senovės Persijos žemėlapius. Al
Biruni astronomijos, geografijos ir geodezijos veikalai rodo, kad arabai toliau plėtojo mat.
geografiją. IX a. pasirodė pirmieji aprašomosios geografijos veikalai su fantastinėmis ir
realiomis žiniomis apie svetimas šalis ir tautas. Kelionių dienoraščių paliko ir Ibn
Fadlanas, Abu Dulafas ( X a. ), Abu Chamidas ai Gharnati (m. 1170 m. , Ibn Džubairas
(m. 1217 m. , Ibn Battuta (1304-1377 m. , Antiochijos patriarchas Makarijas, keliavęs į
Rusiją. XI- XIV a. pasirodė Jakuto (1179-1229 m. , ai Bakri (m. 1283 m. , ad Dimaski (m.
1327 m. , Abu ai Fidos kosmografijos (Visatos aprašymai). Europoje ypač žinomas buvo
ai Idrisi ( XII a. ) veikalas, kuriame su 70 žemėlapių, be musulmoniškųjų Rytų, aprašyta
daugelis V. ir R. Europos šalių, tautų ir miestų. Vascoda Gamos locmano Ibn Madžido
( XV a. ) irai Mehri ( XVI a. ) darbai apibendrino daugiaamžę arabųjūreivystės praktiką.
FILOSOFIJA t islamo filosofija. ISTORIJOS MOKSLAS susiformavo VIII a. pab.- IX a.
Pirmieji ist. pobūdžio aprašymai sukurti VII a. Jie rėmėsi arabų genčių padavimais, ist.
pasakojimais apie ankstyvąsias arabų valstybes, islamo atsiradimą ir paplitimų,
Mahometo ir jo bendražygių gyvenimą. Pirmieji žodinius padavimus susistemino
Muchammadas ai Kalbi (m. 763 m. ir jo sūnus Hišamas ai Kalbi (m. -819 m. , sudaręs
arabų genealogini sąvadą. Apie senovės pranašų ir Mahometo gyvenimą, karo žygius rašė
Muchammadas az Zuhri (m. 741 ar 742 m. , Ibn Ischakas (-704-767 ar 768 m. , ai Vachidi
(747-823 m. , Ibn Sadas (m. 845 m. ir kiti. Nuo VIII a. 2 pusės istorijos mokslo centras
ilgai buvo Persija. Abu Mihnafas (m. 774 m. , Abu Ubaidas (m. -824 m. , ai Madaini (m.
~ IX a. vid.) rašė apie arabų užkariavimus ir Kalifato piliečių karus. Nuo IX a. pradėta
domėtis visuot. istorija. Pasaulio istorijas parašė ai Baladhuri (-820- -892 m. , Abu
Chanifa ad Dinavari (m. -895 m. , ai Jakubi (m. 897 ar 905 m. . Vėlesni autoriai - at
Tabari (838 ar 839-923 m. , ai Masudi (m. 956 ar 957 m. , Chamza ai Isfahani (m. X a. 2
pusėje), Ibn ai Athiras (l 160-1233 ar 1234 m. -siejo visuot. istoriją su islamo ir arabų
valstybės raida. Ibn Chaldūnas (1332-1406 m. sukūrė visuomenės plėtotės istorijos filos.
teoriją. Pradėjus irti Kalifatui imta domėtis miestų ir provincijų istorija. Al Azraki (g. -858
m. aprašė Mekos, Ibn Abu Tahiras Taifūras (819 ar 820-893 m. ir ai Hatibas ai Bagdadi
(1002-1071 m. - Bagdado, Ibn Abd ai Chakamas (-798-871 m. - Egipto, Abd ai Malikas
Ibn Chabibas (796-853 m. -musulmoniškosios Ispanijos, ai Kalanisi (m. 1160 m. ir Ibn
Asakiras (l 105-1176 m. - Damasko istoriją. Jemeno istorijos ai Hamdani (m. X a. 2
pusėje) sudarė P. Arabijos ist., geogr., literatūros žinių enciklopediją. Aš Sabi (m. 994 m.
rašė apie Bujidų, ai Utbi (961-1022 m. - apie Gaznevidų dinastiją. XII- XIII a. istorijos
mokslo centru tapo Sirija. Imadas ad Dinas ai Isfahani (1125-1201 m. , Ibn Šaddadas
(1145-1234 m. , Abu Šamą (1203-1268 m. ir Ibn Vasili (1207-1298 m. aprašė Zengidų ir
Ajubidų dinastijas. Abu ai Fida (1273-1331 m. , az Zachabi (1274-1347 ar 1353 m. , Ibn
Kasyras (-1300-1373 m. nagrinėjo visuot. istoriją. XIV a. 2pusėje - XV a. istorijos mokslo
centras buvo Egiptas. Al Makrizi (1364-1442 m. , ai Aini (1361-1451 m. , Abu ai
Machasinas Ibn Tahriberdi (1409 m. ar 1410-1470 m. , aš Sajuti (1445-1505 m. parašė
daugiatomių Egipto polit., ek., kultūros istorijos veikalų, an Nuvairi (1279-1332 m.
-istorijos enciklopedijų. Svarbią vietą arabų istoriografijoje užima biogr. literatūra.
Žymiausi biografai - Jakutas (1179-1229 m. , Ibn Chalikanas (1211-1289 m. , aš Safadi
(1296 ar 1297-1363 m. . Turkų viešpatavimo laikotarpiu ( XVI a. - XX a. pr.) ai Makari
(1591 ar 1592-1632 m. parašė Andalūzijos istoriją, iš Egipto kilęs ai Chafadži (m. 1659
m. -biogr. veikalų.
LITERATŪRA kuriama klasikine arabų kalba. Ją kūrė beduinų gentys, vėliau ir
suarabintos tautos (Vid. Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje, Sicilijoje, Maltoje).
Senoji literatūra. Ikiislaminiu laikotarpiu (5- VII a. l pusė) Arabijos pusiasalyje
labiausiai plito žodinė poezija. Pirmasis raštijos paminklas - T Koranas (kanonizuota
redakcija -651 m. turėjo įtakos arabų lit. kalbos formavimuisi ir paplitimui islamo šalyse.
Poezijos žanrai: aprašomoji (ras/), panegirika (madch), elegija (riša), satyra (hidia),
šlovinamoji (fachr], meilės (nasib). Poezijos pagr. forma buvo fkasida. Pasak padavimo,
buvę 125 poetai, kurių žymiausi - Imru ai Kaišas (-500-540 m. , Tarafa ibn abd ai Bakri (-
543-569 m. , Amr ibn Kulthumas (m. 600 m. , Charitas ibn Chilliza ( VI a. ), Antara ibn
Šaddadas ai Absi (-525- -615 m. , Zuhairas (530- -627 m. ir Labidas ibn Rabia (-560-661
m. . Tuo metu dar kūrė ai Muchalchilis (m. -531 m. ,ašŠanfara (m. 510 m. , Abid ibn ai
Abras (5- VI a. ), an Nabigha ad Dhubjani (m. -684 m. , ai Aša (-570- -630 m. , Taabbata
Šarranas ( VI a. ), Alkama ibn Abada ( VI a. ), poetė ai Chansa (-575-664 m. , aš
Samaualis ( VI a. ), Adi ibn Zeidas (6- VII a. ). Ankstyvajai poezijai būdinga
improvizacija, griežta forma, kiekybiniai metrai su ryškiais rimais, muzikalumas, tikslūs ir
vaizdingi palyginimai. Ji turėjo įtakos vėlesnei arabų literatūrai, davė pradžią lit. kalbai ir
eilėdarai. Šiuo laikotarpiu atsirado ir grož. prozos užuomazgų - mįslių, anekdotų, patarlių
ir sentencijų su vaizdeliais, pranešimais ir oratorinėmis kalbomis apie genčių kovas ir
kitus svarbius įvykius. Šių žanrų pradininkas buvo ai Džachizas Amras ibn Bachras (-775-
868 m. . Juo sekė Ibn Kutaiba Abu Abdalla Muchammadas (828-889 m. , "'Ibn Abd
Rabbihi Achmadas ibn Muchammadas (860-940 m. , Ibn Chazmas Ali (994-1064 m. ir
Abu ai Faradžas ai Isfahani (897-967 m. . Dalis žodinės kūrybos užrašyta VIII- X a. iš
pasakotojų lūpų. Buvo sudarytos poez. antologijos (Chammado ar Ravijos Mualakatas,
filologo ai Mufaddali Mufadalijatas, Abu Tammamo Kitabal Chamasa, ai Buchturi
Chamasa, filologo ai Asmaiji Asmaijatas, Abu ai Faradžo ai Isfahani T Kitab ai aghani),
divanai, patarlių rinkiniai. Omejadų kalifato laikais (661-750 m. literatūros centrai buvo
Sirija ir Irakas. Vyravo beduinų poezijos tradicinės formos. Žymiausi poetai: ai Achtalis (-
640-710 m. , ai Džariras ibn Atija (-653-733 m. , ai Farazdakas Tammamas ibn Ghalibas
(-641- -728 m. . Atsirado meilės lyrikos žanras f gazelė. Beduinų poetai Džamilis ibn
Maamaras (m. -701 m. , Leila ai Achjalija (m. 695 m. apdainavo platonišką meile. Pradėjo
formuotis legenda apie Medžnūną ir Leilą. Arabų užkariautuose miestuose atsirado miesto
poezija, kurią daugiausia sudarė meilės ir užstalės dainos. Ibn Abi Rabia Umaras (644-
-719 m. ir kalifai Jazidas I ( VII a. ) bei ai Validas II (708-743 m. kūrė eilėraščius apie
meilės nuotykius, pasilinksminimus, vyną, medžiokle. Poetai ai Adžadžas (m. 715 m. ir jo
sūnus Rūbą (m. 762 m. plėtojo laisviausią eilėdaros formą - radžezą.
Abasidų kalifato laikais (750-1258 m. arabų polit. ir kultūros gyvenime ėmė vyrauti persų
kultūra, ryšku senovės graikų filosofijos įtaka. Iš persų kalba buvo išversta didaktinis
veikalas Kalila ir Dimna, legendų ir kronikų rink. Chvadai name, knygos apie Mazdaką ir
Sindbado nuotykius. Beduinų poezijos stilius pradėjo nykti; iškilo nauji žanrai (badit),
savita forma ir kita temų traktuotė. Plito užstalės (chamrija), gamtos, meilės, asketinė
lyrika (f zuhdijatas). Žymiausi poetai: Bašaras ibn Burdas (714-783 m. , Abu Nuvasas
(756 arba 762- -813 m. , Ibn ai Muutazzas Abu ai Abbasas Abdalla (861-908 m. , Abu ai
Atahija (748-825 ar 826 m. . Remdamiesi senovės poezijos tradicija daugiausia rašė
poetai ai Mutanabbi Abu at Taijibas Achmadas ibn ai Chusainas (915-965 m. , Abu
Firasas ai Chamdani (932-968 m. . Savitą filos. lyriką kūrė mąstytojas ai Maarri Abu ai
Ala (973-1057 m. . VIII- X a. susiformavo arabų proza: Korano komentarai, Mahometo
biografijos, filos. traktatai, geogr. ir ist. aprašymai, retorika, vertimai iš sirų, persų,
senovės graikų kalbų. Klestėjo rimuota proza (sadž), kuria parašytas ir Koranas. IX a.
pasirodė persų pasakų rink. Tūkstantis pasakų vertimas. Pagal jį buvo kuriamas arabų
pasakų rink. Tūkstantis ir viena naktis, galutinai susiformavęs XIV- XV a. Žymūs
prozininkai: trumpų anekdotinių apsakymų autorius at Tanuchi (940-994 m. , Abu Bakras
ai Chvarizmi (m. 993 m. , ai Hamadhani Badi az Zamanas (969-1008 m. , kuris laikomas
IX- X a. susiformavusio T mokamos žanro pradininku, ir jo sekėjas ai Chariri Abu
Muchammadas ai Kasimas (1054-1122 m. . literatūros traktatų parašė Ibn ai Muutazzas
Abu ai Abbasas Abdalla, Kodama ibn Džaafaras (m. 958 m. . Ispanijos arabų literatūra
(vad. maurų literatūra) sekė rytų arabų poetais (ai Ghazali, 770-864, Ibn Abd Rabbihi
Achmadas ibn Muchammadas, Ibn Hani, 938-973 m. . Vėliau atsirado riterių meilės ir
eleginė poezija (Ibn Chazmas Ali, Ibn Zaidunas, 1003-71, ai Muatamidas, 1068-1091 m.
bei strofinės poezijos formos - muvašachas ir zedželis (jos žymiausias kūrėjas - lįn
Kuzmanas Abu Bakras Muchammadas, apie 1080-1160^?Prozos kūrinių parašė Ibn
Chazmas Ali ir filos. romano pradininkas Ibn Tufailis Abu Bakras Muchammadas (-1110-
1185 m. . Šio laikotarpio literatūra turėjo įtakos Europos viduramžių literatūrai.
Valdant Almoravidų ( XI a. vid.- XII a. vid.) ir Almohadų (12- XIII a. ) dinastijoms
daugiausia buvo kuriami rel. ir filos. raštai. literatūroje vyravo sekimai, kompiliavimas.
Buvo tobulinama senųjų žanrų forma, plito žaismingos, efektingos, bet banalios eilės,
mistinė sufijų poezija (Ibn ai Arabi Muchjiaddinas Muchammadas, 1165-1240, Ibn ai
Faridas Umaras, 1182-1235 m. , didaktinė proza (Usama ibn Munkidhas, 1095-1188 m. .
Po mongolų įsiveržimo ( XIII a. ) arabų literatūra dar kiek plėtojosi Egipte ir Sirijoje.
literatūroje vyravo klasikinių kūrinių aiškinimas ir perrašinėjimas, kompendiumų bei
ištraukų rinkinių sudarymas. Savarankiškų kūrinių sukūrė Ibn ai Chatibas (1313-1374 m. ,
Makrizi (1364-1442 m. , Ibn Ijas (m. apie 1524 m. , Ibn Arabšachas (1389-1450 m. .
Pasirodė riterinių romanų, kuriuos artistai sekdavo gatvėse ir miestų aikštėse. Ypač
išpopuliarėjo romanai apie poeto kario Antaros ibn Šaddado ai Absi ir sultono Beibarso
nuotykius. Osmanų dinastijos ir Europos valstybių ekspansija varžė arabų literatūros
plėtotę, todėl neiškilo ryškesnių kūrėjų, nesusiformavo žymesnių krypčių.
Naujoji literatūra. XIX a. l pusėje, po Napoleono karų sustiprėjus nac. judėjimui,
prasidėjo naujas arabų literatūros etapas. Buvo leidžiami laikraščiai bei lit. žurnalai,
verčiama vakarietiška poezija (Homero Iliada, prancūzų simbolistų lyrika). Susiformavo
nauji žanrai - novelė, romanas, drama, pradėta kurti publicistika. Anglų ist. romano įtaka
ryšku arabų kalba rašiusio D. Zaidano (1861-1914 m. kūryboje. Savitą vietą užėmė Sirijos
ir Libano emigrantų JAV kūryba (A. ar Raichani, 1876-1940, D. Ch. Džubranas, 1883-
1931 m. . XIX a. pab.- XX a. pr. naujosios arabų literatūros centras - Egiptas. Daugiausia
ji buvo kuriama prancūzų ir anglų kalbomis. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kultūrų
įtaka ryški ir po Antrojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms valstybėms. Vyravo
nac. išsivadavimo, tautinės savimonės, sočiai, problemos, praeities ir dabarties konfliktas,
prieštaravimai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Žymesni Magribo šalių rašytojai: Tuniso - A.
Memmi (g. 1920 m. , Alžyro - J. Katebas (1929-1989 m. , J. Sėnacas (1926-1973 m. , M.
Šaddadas (1927-1978 m. , Maroko - D. Šraibi (g. 1926 m. , R. Budžedra (g. 1941 m. , M.
Chairas -Eddinas (1941-45 m. . Prozoje įsigalėjo sinkretiniai žanrai, poezijoje - nauja
forma: Maroke kūrė D. Šatibi (g. 1938 m. , Alžyre - M. Allula (g. 1938 m. , H. Tenguras
(g. 1947 m. , Tunise -M. EI Susi (g. 1941 m. , A. Meddebas (g. 1946 m. , Libane -Ž.
Tabetas (1885-1956 m. , H. Klatas (1888-1977 m. , M. Šiša (1891-1954 m. , C.
Abusuanas (g. 1920 m. . 8-9 dešimtmečio literatūroje vyravo melancholijos, rezignacijos
ir ilgesio nuotaikos bei temos; tai ypač ryšku libaniečių - G. Šechadė (1910-1980 m. , A.
Chėdid (g. 1920 m. , E. Maakaroono (g. 1946 m. , N. Salameho (g. 1947 m. kūryboje. R.
Mimuni (1945-95, Alžyras), A. Serchane'io (g. 1950, Marokas) kūriniuose satyriškai
vaizduojama šiuolaikinė visuomenė. T. Ben Dželluno (g. 1944, Marokas), H. Tenguro, T.
Džauto (g. 1954, Alžyras) kūryboje ryšku patriarchalinio kaimo ir miesto naujosios
gyvensenos susikirtimas, tradicijų ir novatoriškumo sąsajos. Moters emancipacijos tema
ryški Magribo šalių rašytojų A. Džebar (g. 1936 m. , H. Mušub (g. 1945 m. , H. Džabali
(g. 1949 m. kūriniuose. Prancūzijoje gyvenantys Alžyro rašytojai L. Sebbar (g. 1941 m. ,
M. Šarefas (g. 1952 m. , F. Belgšul (g. 1958 m. vaizduoja antros kartos imigrantų
gyvenimą. literatūroje, kuriamoje arabų kalba, vyrauja real. kryptis, sočiai, problematika,
musulmoniškų vertybių aukštinimas. Žymesni rašytojai: Egipto - broliai Muchammadas
(1892-1921 m. ir Machmudas (1894-1973 m. Taimurai, T. ai Chakimas (1902-1987 m. ,
Libano -B. ai Bustani (1819-1883 m. , S. ai Bustani (1856-1925 m. , I. ai Jasidži (1847-
1906 m. ir arabų bei anglų kalbomis rašęs M. Nuaima (1889-1988 m. , Tuniso - A. ai
Danagi (g. 1909 m. , A. kalba Ben Šeichas (g. 1929 m. , Alžyro -A. Benšeduga (g. 1925
m. , T. Uettaras (g. 1936 m. . Real. buit. prozos kurinių parašė egiptietis M. Zijada (1886-
1941 m. , sudanietis at T. Salichas (g. 1929 m. , jordanietis M. Šukeiras (g. 1941 m. .
Vieni poetai (egiptiečiai M. S. ai Barudi, 1839-1904, A. Šauki, 1868-1932 m. orientavosi į
klasikinę poeziją, o kiti (egiptietis M. Chafisas Ibrachimas, 1871-1932, libanietis Ch.
Mutranas, 1872-1949 m. ieškojo naujų temų ir formų. N. Machfuzo (g. 1911, Egiptas), G.
Kanafani (1936-72, Libanas) kūryboje ryšku mažojo žmogaus ir jo likimo tema. 7
dešimtmetyje žymu poetinės formos atsinaujinimas: N. ai Malaika (g. 1923, Irakas),
Adonis (g. 1930 m. . Šalia kasdienio gyvenimo, politinių pasikeitimų temų poezijoje
išryškėjo nusivylimo ir bejėgiškumo motyvai: C. Chavi (1925-1982 m. , A. ai Bajjati (g.
1926 m. ir kiti. Palestinos teritorijoje vyrauja patriotinė poezija (M. Darvišas, g. 1941, V.
Rabachas, g. 1941 m. . Atsirado naujas žanras - pjesės ir operų libretai. Dar T Egiptas:
LITERATŪRA, T Irakas: LITERATŪRA, f Libanas: LITERATŪRA, T Sirija:
LITERATŪRA. L: M. Badawi A Short Histoty of Modern Arabic Literature Oxford
1993; J. Bielawski Klaszyczna literatūra arabska Warszawa!995.
ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ. Nuo XI a. p.m.e. arabais vadinti beduinai architektūroje ir
dailėje nedaug tesukūrė. Tikrieji, vėliau islamą išpažinę, arabai stabmeldžiai (kureišitai ir
kiti) ikiislaminį laikotarpį (iki VII a. ) vadino tamsumo laikotarpiu (džachilija). Sunaikinę
negausius dailės ir architektūros kūrinius informaciją apie šį laiką visiškai slėpė.
Vienintelis išlikęs statinys - keletą kartų perstatyta akmeninė šventykla Kaaba (Kubas)
Mekoje. -600 ją remontavęs bizantiečių meistras buvo nutapęs ant sienos Marijam
(Marijos) ir įsos (Jėzaus) atvaizdus. Šventykloje buvo stabų iš medžio, aukso, sidabro
(sanam), akmens (vasari), raudono sardonikso žmogaus statula su auksine dešine ranka
(Chubalas). 630 musulmonams užėmus Meką visi šventykloje buvę stabai (išskyrus
Marijos ikoną, kuri buvo sunaikinta vėliau) bei sienų tapyba sunaikinta. Al Abalate,
Nadžrane ir kitur t.p. būta šventyklų; Tabalo stabas - baltas ornamentuotas akmuo su
vainiku. Gyvenamuosiuose namuose arabai laikydavo garbinamas statulas asnam ir
auvan. Dar t islamo menas. L:W.AtallahLes Idoles de Hicham ibn al-Kalbi Paris 1969; G.
E. von Grunebaum Classical Islam London 1970.
Algis Uždavinys
MUZIKA. muzikos ištakos siekia mažiausiai II a. prieš Kristų. Ikiislaminio laikotarpio
arabų muzika buvo paplitusi Arabijos pusiasalyje gyvenančių klajoklių (nomadų) gentyse
ir klestinčios kultūros miestuose (Palmyroje, Petroje). Klajoklių muzikoje vyravo
nesudėtingos ritmikos rečitacija, mažosios tercijos diapazono melodija; labai populiarus
buvo būgnas dufas. Šio laikotarpio miestų muzika reprezentavo Mesopotamijos kultūros
palikimą, praturtintą Persijos ir Sirijos kultūrų elementais. Tai privilegijuotų moterų
dainos, kulto giesmės ir šokiai, piemenų ir karių, darbo, karo dainos ir šokiai. Omejadų
dinastijos laikais (661-750 m. kalifų rūmuose Damaske telkti mokslininkai, poetai,
dailininkai, muzikantai. Vyravo vokalinė muzika, plataus diapazono gausiai ornamentuota
melodija. Islamo liturgijoje buvo vengiama instr. muzikos; vyravo antifoninis ir
responsorinis giedojimas su Korano skaitovo intarpais. Muzikos brandos laikotarpis
siejamas su Abasidų dinastijos (750-847 m. valdymo metais. Suklestėjo muzikos teorija,
ištobulėjo instr. muzika. Muzikos raidai įtakos turėjo persų ir graikų muzikos kultūros.
Ekspansijos laikotarpiu ypatingos reikšmės įgavo ispanų kultūra, kurioje klostėsi vokalinė
lyrika ir turtingas instrumentarijus. Iki XIII a. muzika nebuvo užrašoma, bet apie ją jau IX
a. buvo rašomi moksliniai veikalai. Žymūs muzikos teoretikai ai Kindi, ai Farabijus,
Avicena, Safi ai Dinas, Abd ai Kadyras aprašė arabų muzikos teoriją ir praktiką, muzikos
instrumentus. XIII a. 2 pusėje - XIX a. 2 pusėje epizodiškai mėginta atgaivinti muzikos
teoriją ir praktiką. 1932 Kaire įvyko muzikos kongresas, kuris atnaujino susidomėjimą
tradicine arabų muzika. Kaire, Rabate, Tetuane, Jeruzalėje, Ankaroje, Stambule įsikūrė
muzikos tyrimo institutai. 1971 Egipte įsteigta Arabų muzikos akademija (joje veikia
tradicinės muzikos, folkloro, muzikos auklėjimo, muzikos kūrybos problemų komisijos).
Arabų muzika nevienalytė, kontrastingos melodikos, ritmikos ir faktūros. Šalia riboto
diapazono, mikrointervalinių (dažnai ketvirtatoninių) melodijų lygia greta egzistuoja
plataus diapazono, modalinio pobūdžio melodijos; šalia simetrinio metro - nesimetrinio
metro struktūros (ypač Persijoje ir Indijoje). Vokalinė ir instr. muzika dažniausiai
vienbalsė. Atsirandančios daugiabalsiškumo formos yra heterofoninio pobūdžio (nuo
instr. burdono, organumo iki laisvos variantinės polifonijos), sąlygotos muzikos
improvizaciškumo, koloristinių, ritminių efektų. Muzika gausiai ornamentuota, praturtinta
individualiomis atlikimo manieromis, dinamiškai nediferencijuota. Formos dažnai
nedidelės apimties, skirtos nedidelei muzikantų grupei, kartais sudarytos variantiškai
karztojant ritminę melodinę formulę (taksimas), panašios į rondo (bašrafas), primenančios
Europos klasikines siuitas (navba). XX a. muzikoje vartojamas 17,24 laipsnių oktavos
garsaeilis ir temperuota ketvirtatonių skalė. Šie garsaeiliai tam tikru mastu yra dirbtiniai,
nes gyvuojančios melodijos dažniausiai yra kvartos ar kvintos apimties, pagrįstos
septynialaipsnėmis dermėmis (f mokamais). Muzikai būdinga poliritmika, susidaranti iš
atlikėjų partijų skirtingų ritmo formulių sąveikos, ritminių struktūrų tarpusavio sąsajų -
mušamųjų instrumentų akompanimento ritmo, melodijos akcentų ritmo, melodijos
trukmės ritmo, vokalinėje muzikoje - muzikos ir kalbinės metrikos, eilėdaros ritmo. Ritmo
modeliai svarbūs melodijai ir jos pasikartojimų skaičiui.
Muzikinis instrumentarijus yra labai turtingas. Populiariausi ritmo instrumentai yra būgnai
taras, dufas, darabuka, nagaratas; labiausiai paplitę melodiniai stygi'niai instrumentai -
trumpakaklė liutnia ūdas, ilgakaklė liutnia tanbūras, pandūra. Iš styginių instrumentų
populiarus europietiškasis smuikas, pakeitęs savo pirmtakus kemančą ir rebabą.
Populiarūs pučiamieji instrumentai - obojus najus, įvairūs klarnetai ir - 1eitos. Šie
instrumentai per kelis tūkstantmečius beveik nepakito. L: R. Erlanger La musique arabe 6
vol. Paris 1930-59; H. Husmann Grundlagen der antiken und orientalistichen Musikkultur
Berlin 1961; H. G. Fanner The Histmy of Arabian Music to the XIII th Century London
2
1967. Aldona Juodelienė
Arabų legionas (angį. Arab Legion; 1921-56 m. , britų mandatinės valdžios ir jų karininkų
vadovaujama Tran seniūnijordanijos (nuo 1949 Jordanija) kariuomenė. Sudaryta iš
savanorių tvarkai palaikyti. Vadovavo pik. Itn. F. G. Peake'as (1921-39 m. ir mjr. (vėliau
gen.) J. B. Glubbas (1939-56 m. . 1921-56 A išaugo nuo 100 iki 23 000 karių. Per arabu
-Izraelio karą (1948-49 m. užėmė dalį palestiniečių teritorijos. Sustiprėjus nac. judėjimui,
britai 1956 iš A buvo atleisti, vadovavimą perėmė jordaniečiai; A buvo įjungtas į
Jordanijos ginkluotųjų pajėgų sudėt).
Arabų lyga, Arabų valstybių lyga (arab. al-Jami'a ai Arabiyah), regioninė organizacija,
įkurtas 1945 m. kovo 22 d. Kaire. Tikslas - plėsti arabų šalių polit., ek. ir kultūros
bendradarbiavimą, koordinuoti jų politiką ir ginti bendruosius interesus. 22 nariai (2001;
Icnt.). Vyr. būstinė Kaire (1979 dėl Egipto taikos sutarties su Izraeliu perkelta į Tunisą,
1991 grąžinta). Aukšč. organas - A taryba (faktiškai nuo 1964 - Arabų aukščiausiojo lygio
konferencija), kiti - Ek. taryba, Jungtinė gynybos taryba (abiejose dalyvauja Kolektyvinės
gynybos sutarties nariai), nuolatiniai komitetai, Generalinis sekretoriatas. A idėjos ištakos
siekia XIX a. arabų nacionalizmą, siekusį arabų tautų išsivadavimo iš 400 m. jas
valdžiusios Osmanų imperijos priespaudos. Taikos sutartys po Pirmojo pasaulinio karo
padalijo arabų pasaulį (išskyrus Saudo Arabiją ir Jemeną) į Didžiosios Britanijos ir
Prancūzijos įtakos sferas, kuriose susikūrė naujų valstybių (Sirija, Libanas, Irakas,
Transjordanija ir kt.). 1944 Arabų konferencija Aleksandrijoje deklaravo siekį kurti ne
vieną valstybe ar jų fedraugiją, bet lygą. Iš pradžių A sprendė ek., kultūros ir sočiai,
klausimus. 1950 patvirtinta Kolektyvinės gynybos sutartis. 1976 visateise A nare tapo
Palestinos išsivadavimo organizacija. Nuo 1948 A veikloje dominavo arabų šalių
konflikto su Izraeliu klausimai, ji draudė ek. ryšius su Izraeliu. Po Irako -Irano karo
deklaravo bendrą kovą su islamiškuoju fundamentalizmu. Per Persijos jlankos karą tarp A
narių buvo kilę nesutarimų.
Lent. Arabų lygos nariai (jstojimo metai)
Alžyras 1962
Bahreinas 1971
Džibutis 1977
Egiptas 1945
Irakas 1945
Jemeno Arabų 1945
Respublika
Jordanija 1945
Jungtiniai Arabų 1971
Emyratai
 Kataras 1971
Komorai 1993
Kuveitas 1961
Libanas 1945
Libija •'£>53
Marokas 1958
Mauritanija 1973
Omanas 1971
Palestinos 1976
išsivadavimo
organizacija
Saudo Arabija 1945
Sirija 1945
Somalis 1974
Sudanas 1956
Tunisas 1958
arabų monetos (archeol.), bendras VIII-1 I a. islamo kraštų monetų su įrašais kufiškaisiais
rašmenimis pavadinimas. Arabų monetinę sistemą sudarė sidabro dirhemas (vid. svoris
3,9 g), Damasko kalifate įvestas tarp 692 ir 696 Omejadų, varinis felcas ir kt. monetos. A
averso ir reverso legendose - Alachą garbinantys tekstai arabų kalba, kaldinimo (Hidžros)
metai ir vieta, valdovo, vėliau ir vietininkų vardai. Ypač dirhemai buvo paplitę tarp 800 ir
1012, kaldinti Kalifato įv. vietose. Naudoti ir Rusioje, Lenkijoje, Skandinavijos bei kitose
Europos šalyse. Apyvartoje buvo ir perkirstų dirhemų pusės (1/2 m. bei ketvirčiai (1/4
m. . Lietuvoje rasta daugiau, kaip 300 A, dauguma iš Kalifato ir Samanidų valstybės.
Randamos lobiuose, kapinynuose, kartais ir pavieniui. Žinoma 14 radimo vietų (viena jų
kelia abejonių). VIII- X a. sidabrinių dirhemų rasta T Riešės lobyje, T Vėlaikių lobyje.
Rūdaičių lobyje ir V. Lietuvos (Aukštkiemių, Girkalių, Laistų - visi Klaipėdos rajono
savivaldybės teritorijoje, Užpelkių) kapinynuose. Seniausias dirhemas 700 kaldintas
Basroje Omejadų dinastijos kalifo Abd ai Maliko, rastas Vilniaus apylinkėse. Daugiau A
pradėta Įvežti VIII a. pab.- IX a. pr.; daugiausia įvežta 10 amžiuje. Jos į Lietuvą
greičiausiai pateko prek. keliu, ėjusiu nuo Kaspijos j. Volgos ir Volchovo upėmis bei
Baltijos j., arba Volgos -Dauguvos keliu per tarpininkus - Volgos Bulgarijos, Rusios,
Skandinavijos pirklius. Monetų galėjo atvežti ir arabų pirkliai; Adomas Bremenietis mini,
kad Ispanijos, kuri tuo metu priklausė Kalifatui, pirkliai pasiekdavo kuršių žemes. Nuo 1 (
I a. pab.- II a. pr. A nebebuvo įvežama. Pav. Mykolu Michclhcrta
arabų raštas, vienas pasaulyje paplitusių abėcėlinių raštų. Vartojamas T arabų šalyse ir
islamo išpažinėjų (Irane, Afganistane, Pakistane, Malajų salyne, islamiškuose Afrikos
kraštuose ir kt., išskyrus Maltos arabus, rašančius lot. rašmenimis). Kilo IV- III a. p.m.e.
iš aramėjų rašto nabatėjiškosios atmainos. VII a. susidarė 2 A formos: kampuotų
monumentalių, vad. kufiškųjų, ir vėlesniųjų apvalių rašmenų, primenančių kursyvą. Iš
pastarojo atsirado dab. greitraščiai. Dab. A turi 28 ženklus priebalsiams ir ilgiesiems
balsiams žymėti (lent.). Dauguma jų gali būti 4 pozicinių variantų: pradinio, vidinio,
galinio ir izoliuoto. Trumpieji balsiai paprastai nerašomi, išskyrus Koraną, eiliuotus
tekstus, vadovėlius, žodynus ar kt. mokslinius tekstus, kur diakritiniai ženklai virš eilutės
ar po ja rodo trumpuosius balsius. 3 ženklai - ' (alifas), j (ja), w (vavas) - žymi ir ilguosius
balsius (a, l, ū). Nearabiškus garsus žymi papildomi ženklai. Rašoma iš dešinės į kaire.
Jonas Laurinaitis
Arabų socialistinio atgimimo partija T Baus.
Arabų šalys, grupė V. Azijos ir Šiaurės Afrikos valstybių. Bendras plotas 13,37 mln. km2
(8,9% pasaulio sausumos). 274 mln. gyv. (2001 m. , daugiausia arabai. A skirstomos į
Arabų Rytus (V. Azijos valstybės, Egiptas, Sudanas) ir Arabų Vakarus, arba TMagribą.
Nepriklausomos A, Džibutis, Komorai ir Palestinos išsivadavimo organizacija įeina į
1945 sukurtą regioninę tarpusavio bendradarbiavimo organizaciją- f Arabų lygą. Arabų
šalyse didelis gimstamumas ir mažas mirtingumas. Arabijos pusiasalio valstybėse daug
imigrantų. A BVP sudaro 1060 mlrd. JAV dolerių (1999; 3,3% pasaulio BVP). Arabų
šalyse yra -70% pasaulio naftos ir -30% gamtinių dujų išteklių; kasmetinė A naftos
gavyba sudaro 26-28% visos pasaulyje gaunamos naftos. Lent. Petras Lingė
Lent. Arabų šalys
Valstybė Plota Gyven Arab
s tojai ai
2
(km (mln., (%,
m.
2001 1997
m. m.
V.
Azijoje
Bahreina 694 0,68 63
s
Irakas 434 23,26 82
128
Jemenas 527 16,16 98
986
Jordanija 8934 5,25 98
2
Jungtinia 77 2,99 42
i Arabų 700
Emyratai
Kataras 11 0,59 40
427
Kuveitas 1781 1,75 45
8
Libanas 1023 3,96 95
0
Omanas 309 2,85 88
500
Saudo 2 21,57 90
Arabija 1496
90
Sirija 185 17,31 90
180
Šiaurės
 Afrikoje
Alžyras 2381 31,79 80
741
Egiptas 1 001 66,30 94
450
Libija 1 759 6,73 97
540
Marokas 458 29,33 95
730
Mauritan 1 035 2,49 81
ija 000
Sudanas 2 503 31,37 39
890
Tunisas 1636 9,67 98
10
Vakarų 2521 0,32 90
Sachara 20
Valdoma Maroko
arabų užkariavimai ( VII a. - IX a. l pusė) Art. ir Vid. Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir
Pietvakarių Europoje. Prasidėjo susikūrus Kalifatui ir įsiviešpatavus islamui. A skatino
Mahometo priesakas platinti islamą ir gimininės visuomenės santvarkos irimas. Puolimus
pradėjo kalifai Abu Bakras (632-634 m. , Omaras (634-644 m. , Osmanas (644-656 m. ir
Alijus (656-661 m. . Pirmiausia (633 m. buvo užpultos Sasanidų dinastijos valdoma
Persija ir Bizantijai priklausiusios Sirija bei Palestina. 640 arabai galutinai užėmė Siriją ir
Palestiną, 639-646 - Egiptą, 648 - Kiprą. Grobimus lengvino po tarpusavio karų (602-629
m. nusilpusios Bizantija ir Persija, t.p. vietos gyventojų nepasitenkinimas rel. bei polit.
priespauda. Nepaisant kelių pralaimėjimų 651 arabai užkariavo Persiją ir priėjo iki
Amudarjos; sėkmingai veržėsi į Užkaukazę. 652 Armėnijos valdovai pripažino Kalifato
siuzerenitetą, 654 arabai užėmė dalį Gruzijos su Tbilisiu. A tęsė Omejadai (661-750 m. .
Jie iš Bizantijos atėmė Šiaurės Afriką (690-709 m. , iš vestgotų (711-718 m. Pirėnų
pusiasalį (išskyrus į dalj). Tolesni skverbimąsi į Eu<< ropą sustabdė Karolis Martelis 732
mūšyje prie Poitiers. 759 frankų karalius Pipinas Trumpasis arabus išstūmė iš Galijos.
VIII a. pr. arabai užkariavo Vid. Aziją, pasiekė Indo upę. VIII a. 3 dešimtmetyje užėmė
visą Užkaukazę. IX a. l pusėje (valdant Abasidams) buvo užgrobta Kreta, Malta,
Sardinija, Sicilija. Pavergtų tautų sukilimai ir naujų polit. centrų kūrimasis silpnino
Kalifatą. IX a. 2 pusėje A beveik liovėsi. Užkariavimais sukurtoje valstybėje susiformavo
T arabų kultūra. Žemėlapis 700 psl.
Arabų valiutos fondas (angį. Arab Monetary Fund, AMF) įkurtas 1976 Arabų lygos
iniciatyva. Vienija 20 šalių (2000 m. . Būstinė Abu Dabyje. Veiklos pagr. kryptys: šalių
narių valiutos politikos koordinavimas, įv. programų kreditavimas, arabų fin. rinkų plėtra,
fin. institucijų darbuotojų rengimas. Aukšč. organas -valdytojų taryba (paprastai renkasi
kartą per metus; įeina visų A narių atstovai). A bendradarbiauja su Arabų ek. ir sočiai,
plėtros fondu, Arabų ek. vienybės taryba, Arabų lygos ek. taryba, OAPEC. A apskaitos
vienetas - arabų apskaitinis dinaras.
Arabų valstybių lyga t Arabų lyga.
Aracaju (Arakažū), miestas Brazilijos rytuose, prie Atlanto, į Šiaurės rytus nuo
Salvadoro; Sergipės valstijos centras. 470 300 gyv. (2001; aglomeracijoje 725 400 gyv.).
Per A uostą išvežama cukrus, medvilnė, mediena, odos žaliava, ryžiai, kava, vaisiai.
Tarpt, oro uostas. Maisto (aliejaus, cukraus), chemijos, tekstilės (medvilnės), siuvimo,
odos apdirbimo pramonė. universitetas (įkurtas 1967 m. . Ties A, vandenyno šelfe,
gaunama nafta ir gamtinės dujos. A pradėjo kurtis 1855.
Araęatuba (Arasatuba), miestas Brazilijos pietryčiuose, San Paulo valstijoje, prie San
Paulo -Corumba geležinkelio. 166 700 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto, tekstilės
(medvilnės), medžio apdirbimo, keramikos, avalynės pramonė; tanino (rauginę medžiaga)
gamyba. Žemės ūkio rajono prekybos centras. A pradėjo kurtis 1908, miesto teises gavo
1917.
arachidono rūgštis, CH, (CH,)4 (CH = CHCH,)4- -CH,CH,COOH, co -6 polinesočioji
riebalų rūgštis. Iš A susidaro daugelis aktyvių medžiagų (prostaglandinų, leukotrienų,
lipoksinų), dalyvaujančių biochem. procesų reguliacijoje. A yra gyvūnų audinių lipidų
sudėtyje. Daugiausia jų aptinkama ląstelės membranų fosfolipiduose. Žmogaus
organizmas A gauna su gyvulinės kilmės maistu arba sintetina iš o)-6 linolo rūgšties. Any
- 1as Kaminskas
arachio aliejus, žemės riešutų aliejus, džiūstantysis aliejus. Susideda iš 39-70% nesočiųjų
riebalų rūgščių (oleino, linolo) ir 13-38% sočiųjų riebalų rūgščių (palminstitutino,
stearino). Tankis 910 kg/m'; -3 °C temperatūroje sustingsta. Gaunamas iš arachio (žemės
riešutų) sėklų. Naudojamas muilui, margarinui, medicininiams tepalams gaminti ir
maistui.
arachis (Arachis), žemės riešutas, pupinių (Fahaceae) šeimos vienamečių žolių gentis. 15
rūšių. Savaime auga Amerikoje. Vienų rūšių augalai auga pamiškėse ir miško aikštelėse,
kitų - užliejamosiose pievose, trečių - sausuose smėlynuose. Stiebai 20 -40 cm aukščio.
Lapai poriniai ' plunksniški. Žiedai geltoni, oranžiniai, netaisyklingi, atviri
(chazmogaminiai) ar uždari (kleistogaminiai). Apvaisinti uždarieji žiedai nulinksta,
pailgėjusiu žiedsosčiu įsirausią į žemę ir ten auga vaisiai. Plačiausiai paplitęs valgomasis
arachis (A. hypogaea). Jis auginamas vidutinių platumų, subtropinio ir tropinio klimato
juostose, daugiausia Rytų Azijoje, JAV, Afrikoje. Sėklos valgomos. Jose yra apie 22%
baltymų, apie 13% angliavandenių ir
-42% aliejaus, kuris naudojamas konservų, margarino, muilo ir kitose pramonės šakose.
Vegetatyvinė masė tinka pašarui. Živilė Lazdauskailė
arachnoiditas (arachnoiditis < įr.arachne - voratinklis + eidos - pavidalas), galvos arba
nugaros smegenų vo ratinklinio dangalo uždegimas. Dažnai kartu esti ir švelniojo
smegenų dangalo uždegimas. Atsiranda po infekcinės ligos, sinusito, ausies uždegimo,
smegenų traumos, rečiau - po apsinuodijimo, dėl medžiagų apykaitos sutrikimo.
Voratinklinis dangalas sustorėja, tarp jo ir švelniojo dangalo atsiranda sąaugų, smegenų
skysčio pripildytų darinių - cistų. Sutrinka smegenų kraujotaka ir smegenų skysčio
apytaka, gali atsirasti sniegenų vandenė. Galvos smegenų A simptomai: galvos skausmai,
svaigimas, pykinimas, kartais vėmimas, epilepsijos priepuoliai. Uždegiminiam procesui
apėmus iš galvos smegenų išeinančius nervus (regos, klausos, veidinj) sutrinka rega ir
klausa, ūžia ausyse, paralyžiuojama viena veido pusė. Sergant nugaros smegenų A
pažeiditfamos iš nugaros smegenų išeinančios nervų šaknelės. Ligoniui skauda nugarą,
rankas ir kojas, sutrinka jų jautrumas. Smegenų dangalų sąaugos, cistos gali suspausti
nugaros smegenis, dėl to sutrinka šlapinimasis, paralyžiuojamos rankos ir kojos. Gydoma
priešuždegiminiais, smegenų medžiagų apykaitą gerinančiais ir kt. vaistais, fizioterapijos
priemonėmis, kartais operuojama. Joana Šinkūnienė
arachnologija (įr.arachne - voras + logos - mokslas), zoologijos mokslo šaka, tirianti
voragyvių anatomiją, embriologiją, fiziologiją, ekologiją, zoogeografiją, sistematiką. Jų
tyrimai yra svarbūs nariuotakojų evoliucijai. A kaip mokslo šaka atsirado XIX a. pab.-
XX a. pr. Kūrėjai - E. Simonas (Prancūzija), T. Savory (JAV), C. Kochas (Vokietija), A.
Petrunkevitchius (JAV), J. Comstockas (JAV). Arachnologinius tyrimus koordinuoja
Tarptautinė arachnologų sąjunga Paryžiuje. A duomenimis naudojasi medicina,
veterinarija, žemės ūkis, parazitologija. Lietuvoje arachnologiniai tyrimai buvo atliekami
Vilniaus universitete. 1930-39 voragyvius tyrė kalba Petrusewiczius, 1957-1971 m. -J.
Vaickutė-Žukauskienė. 1991 tyrimus atnaujino V. Rėlys. Vygandas Retys
arachnozės (graikų arachne + nosos - liga), voragyvių (erkių, nuodingųjų vorų)
sukeliamos invazinės gyvulių ligos. Šie parazitai gali sukelti niežus, būti invazinių ir
infekcinių ligų sukėlėjų galutiniai arba tarpiniai šeimininkai ir platintojai. Acaridae,
Demodicidae, Psoroptidae šeimų erkės sukelia niežus, akarozes, chorioptozes, T
demodekozes, otodektozes, tpsoroptozes.Analgesoidea antšeimio erkės sukelia paukščių
knemidokoptozę, iksodinės erkės platina erkinį encefalitą, tuliaremiją, hemoragines karš -
1iges, arklių piroplazmozę. Viktoras Šarkūnas
Arachosija (graikų Arachosia), istorijos sritis Afganistano pietuose. Achaimenidų
imperijos satrapija (provincija). Minima nuo Darėjo I valdymo pradžios ( VI a. p.m.e.
pab.). Sostinė buvo prie dab. Kandaharu. IV a. p.m.e. 2 pusėje užkariavo Aleksandras
Makedonietis. Po jo mirties (323 p.m.e.) atiteko Seleukui Nikatorui. Trumpam įėjusi į
Maurijų imperiją, III a. p.m.e. viduryje atiteko Seleu kidų valstybei. Jai žlugus (l a. p.m.e.)
priklausė Baktrijai, Partų valstybei, Sasanidams. Diana Mickevičienė
Arad (Aradas), miestas Rumunijos vakaruose, netoli Vengrijos sienos, prie Murešo upės;
apskritis centras. 181 900 gyv. (2001 m. . Upių uostas. Oro uostas. Mašinų (staklių),
geležinkelio riedmenų (prekinių ir keleivinių vagonų), Statybinių medžiagų gamyba,
metalo apdirbimas. Chemijos (miner. trąšų, plastikų), baldų, elektrotechnikos, tekstilės,
avalynės, popieriaus, poligrafijos, maisto (vyno) pramonė, laikrodžių gamyba. Muziejai.
Tvirtovė ( XVI a. ; atnaujinta XVIII a. pab.); stačiatikių barokinė katedra, koplyčia,
vienuolynas ( XVIII a. ); klasicistiniai XIX a. pastatai (viešbutis, teatras, licėjus);
neoklasicistinė rotušė (1876 m. ; katalikų bažnyčia ( XX a. pr.). A pirmąkart paminėtas
1156.
Aradnykai (lenk. Ogrodniki), kaimas Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, Seinų valsčius , prie
Lazdijų - Seinų plento, 2 km nuo Lietuvos sienos. A įsikūrė XVI a. pab. Iki Pirmojo
pasaulinio karo gyveno tik lietuviai. 1916-19veikė lietuvių pradžios mokykla, lietuvių
organizacijų skyriai. Nacių okupacijos metais iš A į Lietuvą buvo iškeldinta 17 šeimų, po
karo grįžo tik 4. 1962 įkurtas Lenkijos lietuvių draugijos skyrius ir lietuvių kalbos
fakultatyvas pradinėje mokykloje (veikė iki 1990 m. . 1990 prie A atidarytas valstybinės
sienos pervažiavimo postas. 1934 buvo 207 gyv. (93% lietuvių), 1940 - 128 (88%
lietuvių), 1984 - 86 (65% lietuvių), 1988 - 65 gyv. (47 lietuviai). Kazimieras Gariva,
Merūnas Genė
Arafat Jasir (Jasir Arafat, Jesiras Arafatas), tikr. Muhammad 'Abd ar-Ra'ūf al-Qudwah al-
Husayni 1929 m. rugpjūčio 1 d. Jeruzalė, palestiniečių polit. veikėjas. 1948-49 arabų -
Izraelio karo dalyvis. 1956 Kairo universitete baigė civ. inžineriją. 1956 Kuveite įkūrė
kar. organizacijąa/Fara (nuo 1968 f Palestinos išsivadavimo organizacijos, PIO, dalis).
Nuo 1968 PIO vykd. komiteto pirmininkas. Tapo įtakingu regiono polit. veikėju.
Organizavo teroristine veiklą prieš Izraelį ir jį remiančias valstybes. Nuo 9 dešimtmečio
pab. šios kovos atsisakė ir ėmėsi dipl. priemonių. 1993 Osle pasirašė Izraelio ir Palestinos
sutartį dėl laipsniško Palestinos nac. savivaldos įkūrimo Gazos ruože ir Jeriche (Jordano
upės v. krantas); nuo 1996 jos prezidentas. Siekia sukurti nepriklausomą Palestinos
valstybę. Nobelio taikos premija 1994 (su I. Rabinu ir S. Peresu). Pav. EgdūnasRačius
Arafat ('Arafat, Arafatas), slėnis Saudo Arabijoje, apie 20 km nuo Mekos. 11-12 km ilgio
ir 6,5 km pločio, apsuptas kalvų. A lankomas musulmonų piligrimystės (fchadžas) metu.
Piligrimai sustoja prieš Arafato kalną, prie kurio, kaip tiki musulmonai, susitiko iš rojaus
išvaryti Adomas ir Ieva. KomualdasKrinickis
Arafuros jura (angį. Arafura Sea, malajų kalba Laut Arafuru), Indijos vand. dalis tarp
Australijos, N. Gvinėjos ir Tanimbaro bei Kai salų. Plotas l 017 000 km2, vidutinis gylis
186 m, didžiausias 3680 m ( Šiaurės vakaruose). Didelį plotą užima šelfas; jo dažniausias
gylis 20 -75 m. Pietuose yra Karpentarijos įlanką Rytuose A Torreso sąs. jungiasi su
Koralų j. Paviršiaus vandens temperatūra 25-28 °C. Druskingumas 34-35%o. Srovės
žiemą teka iš rytų į v., vasarą iš vakarų į rytus Potvyniai kas puse paros; jų aukštis 4-8 m
(prie N. Gvinėjos krantų). Gausu koralų rifų, salų. Olegas Pustelnikovas
Aragac (Aragacas), Alagez, vulkaninių kalnų masyvas Armėnijoje, į Šiaurės vakarus nuo
Jerevano; aukščiausias Užkaukazėje. Didžiausias aukštis 4090 m. Susidaręs iš lavos ir
tufo. Krateris virtęs ledyniniu cirku (karą). Stepių augalija. Aukštuose šlaituose
akmenynai. Biurakano astrofizikos observatorija. Anberdo tvirtovės (7- XIII a. )
griuvėsiai.
Aragall Giacomo (DžakomasAragalis) 1939 m. birželio 6 d. Barselona, ispanų
dainininkas (tenoras). Studijavo Barselonoje, vėliau Italijoje. Debiutavo 1963 Venecijos
La Fenice ir Milano La Scala teatruose. Nuo 1969 dainuoja Niujorko Metropolitan Opera.
Vaidmenys; Alfredas, Hercogas (G. Verdi Traviata, Rigoletas), Faustas (C. Gounod
Faustas). Edmundas Baltrimas
Arą Gehecik f Arą Gražusis.
Aragon Gutiėrrez Manuel f M. Gutiėrrez Aragon.
Aragon Louis (Lui Aragonas), tikr. Andrieux 1897 m. spalio 3 d. Paryžius - 1982 m.
gruodžio 24 d. ten pat, prancūzų rašytojas. Rašytojos E. Triolet vyras. Ankstyvajai
kūrybai (poez. rink. Džiaugsmo ugnis l Feu de joie 1920, Amžinasis judėjimas l Le
Mouvement perpėtuel 1925, rom. Paryžiaus valstietis / Le Paysan de Paris 1926 m.
būdinga siurrealizmo bruožai. 1927 įstojo į Prancūzijos KP, pritarė SSRS politikai. Parašė
poemų, kuriose skelbė socializmo idėjas. Romanų cikle Realusis pasaulis l Le Monde rėel
(Bazelio varpai / Les Cloches de Bale 1933, Turtuolių kvartalai l Les Beata ąuartiers
1936, lietuvių 1976, Imperialo keleiviai/Les Voyageursde l'impėriale 1942,
Oreljenas/Aurėlien 1945 m. , romane Komunistai (Les Communistes 6 1.1949-51 m.
vaizdavo darbininkų ir inteligentų gyvenimą, jų polit. veiklą, istoriniame romane Didžioji
savaitė (La Semaine sainte 1958 m. - XIX a. pr. įvykius, dail. T. Gėricault dalyvavimą
juose. Dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, redagavo laikraštį Lettres
francaises. Parašė patriotinių eilėraščių (rink. Peilis širdyje l Le Creve - coeur 1941,
Prancūzijos aušra l La Diane franęaise 1945 m. . Poemose Akys ir atmintis (Les Yeux et
la memoire 1945 m. , Nebaigtas romanas (Le Roman inachevė 1956 m. , Elza (1959 m. ,
Poetai (1960 m. , Pamišęs dėl Elzos (Le Fou d'Elsa 1963 m. vyrauja meilės žmonai, lyr.
išpažinties motyvai. Vėlyvojoje kūryboje (rom. Malonės smūgis / La Mise a mort 1965,
Teatras / Romanas 1974 m. grįžo prie siurrealizmo. Galina Čepinskienė
Aragdnas (Aragon), ist. ir auton. sritis Ispanijos Šiaurės rytuose. Auton. sritis apima
Huescos, Saragosos ir Teruelio provincijas. Plotas 47 650 km2.1,18 mln. gyv. (2001 m. .
Cen^Jras - Saragosa (605 900 gyv., 2001 m. ; kiti miestai (tūkst. gyv., 2001 m. : Huesca
(45,7 m. , Teruelis (30,9 m. . Didesnioji A dalis - kalvota Aragono lyguma. Šiaurėje -
gilių slėnių išraižyti Pirėnų kalnai (didžiausias aukštis 3404 m, Aneto viršūnė), pietuose -
Iberijos kalnai. Klimatas mediteraninis, sausas. Saragosoje sausio vidutinė temperatūra O
°C, liepos 25 °C. Kalnuose žiemą temperatūra nukrinta iki -20 "C. Per metus iškrinta -400
mm kritulių. Per A teka Ebro ir jo intakai -Aragonas, Gallego, Cinca, Guadalope. Kalnų
upėse daug hidroenergijos išteklių. Lygumose upių vandeniu drėkinamos žemės. Diduma
A - sausosios stepės ir pusdykumės, Pirėnų priekalniuose - tankūs miškai (miškai ir
krūmai užima 45% A teritorijos). Pirėnų kalnuose yra Ordesos ir Monte Perdido
nacionalinis parkas. Aragone pagaminama 15% Ispanijos elektros energijos. Kasama
lignitas (Utrillaso baseine), geležies rūda. Lydomas aliuminis (Sabinanigo), yra
elektrochemijos, sunkiojo vandens gamybos įmonių. Pramonės svarb. centras - Saragosa
(gaminama automobiliai, geležinkelio transporto priemonės, elektros prietaisai, plastikai,
tekstilė, avalynė, konservai, siuvami drabužiai; didž. įmonė General Motors de Espana).
apie 1/2 dirbamosios žemės užima javai (kviečiai, kukurūzai, miežiai). Drėkinamose
žemėse - sodininkystė, daržininkystė. Be to, auginama cukriniai runkeliai, vynmedžiai,
alyvmedžiai, migdolai. Veisiama kiaulės, avys, naminiai paukščiai. Turizmas. Petras
Lingė ISTORIJA. Per II pūnų karą (218-201 p.m.e.) dab. A teritoriją užkariavo romėnai,
V a. 2 pusėje - vestgotai, 711-719-maurai. IX a. pr. Karolis Didysis Ispanijos markos
teritorijoje sukūrė Arago grafystę, kuri IX a. vid. atiteko Navaros karalystei. 1035
Navaros karalius Sančas III įkūrė nepriklausomą A karalyste ir atidavė sūnui Ramirui I.
1076 A prisijungė Navarą, - 118 iš maurų atėmė Saragosą ir paskelbė ją sostine; 1137
susijungė su Katalonija. Kai 1213 prie Muret A karalius Petras II pralaimėjo prancūzams
(T albigiečiai), A valdovai nustojo veržtis į pietus Prancūziją; 1229-35 užkariavo Balearų
salas, 1282-Siciliją, 1323-24-Sardiniją, 1435-Neapoliokaralystę, ir XIV a. - XVI a. pr. A
karalystė buvo dominuojanti polit. jėga vakarinėje Viduržemio j. regiono dalyje. 1479 A
susijungė su Kastilija, 1516 tapo suvienytos Ispanijos karalystės auton. dalimi (iki XVII a.
pab. atskiri kortesai, administracija bei muitinės prie sienos su Kastilija). 1833 A
padalytas į dab. Huescos, Saragosos ir Teruelio provincijas. 1978 gavo auton. srities
statusą.
aragonitas (pagal Ispanijos Aragono srities pavadinimą), karbonatų klasės mineralas
CaCO,. Kristalai rombinės singonijos, prizmių, piramidžių, adatėlių formos. Dažni
varvekliai, oolitai, žievės. Baltas, žalsvas, violetinis, pilkas. Blizgesys stiklo arba riebus.
Kietumas 3,5-4. Tankis 2900-3000 kg/m'. A kristalizuojasi iš šaltų ir karštų miner. tirpalų.
Randamas uolienų tuštumose, moliuskų kriauklėse (perlamutriniame sluoksnyje); iš A
susidaro perlai. Naudojamas metalurgijoje, chemijos ir Statybinių medžiagų pramonėje,
optikoje. Lietuvoje A yra permo klintyse. Pav. ValentinasKadūnas
Arą Gražusis (Arą Gehecik), senovės armėnų mit. herojus, karaliaus Aramo sūnus.
Movseso Chorenaci V a. užrašytame epe pasakojama, kad A buvo Armėnijos karalius,
kurį Šamirama (Semiramidė) pakvietė atvykti, ją vesti ir tapti Asirijos karaliumi. A
atMŽakius palikti savo šalį ji paskelbė karą. A žuvo mūšyje, bet žynių buvo prikeltas iš
mirusiųjų. Tapatinamas su Urartu karaliumi Ere. Manoma, kad A mitu pasinaudojo
Platonas pasakojime apie žuvusį ir prisikėlusį Erą. A mitas lyginamas su mirštančių ir
prisikeliančių dievų (Ozyrio, Adonio) kultais. Su A vardu siejami kai kurie Armėnijos
vietovardžiai. senovės armėnų kalendoriuje šeštas mėnuo (sausio 8-vasario 6 m.
pavadintas jo vardu. Marytė Kontrimaitė
Araguaia (Aragvaja), Rio Araguaia, upė Brazilijos viduryje; Tocantinso kairysis intakas.
Ilgis 2640 km. Baseino plotas -370 000 km2. Prasideda Brazilijos plokščiakalnio
pietvakarių dalyje. Teka į šiaurę. Vidurupyje išsišakoja į 2
šakas ir sudaro vieną didžiausių pasaulyje upių salų -Bananalio salą (ilgis daugiau, kaip
300 km, plotas apie 20 000 km2; nacionalinis parkas; indėnų rezervacija). Žemupyje yra
slenksčių, krioklių. Didžiausias intakas (kair.) - Rio Manso (Mortes). Vandens lygis labai
svyruoja. Vidutinis debitas -8500 mVs. Vidurupis ( daugiau, kaip 1000 km) laivuojamas.
Araguari (Aragvaris), miestas Brazilijos pietryčiuose, Minas Geraiso valstijos vakaruose,
prie San Paulo -Brazilijos geležinkelio. 93 600 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto (mėsos,
vaisių ir daržovių perdirbimo) pramonė. Kavamedžių, apelsininių citrinmedžių, kukurūzų,
ryžių, pomidorų auginimo, galvijininkystės regiono prekybos centras. Turizmas. Netoli
Ayra deimantų, berilio rūdos telkinių. Miesto teisės nuo 1888.
Aragva, upė Gruzijoje; Kuros kairysis intakas. Ilgis 66 km. Baseino plotas 2740 km2.
Prasideda iš susiliejusių Baltosios ir Juodosios A, ištekančių iš D. Kaukazo klng. p. šlaitų.
Baltosios Aragvos ir A slėniu eina Gruzinų karo kelias. Ties A žiotimis Mcchetos miestas.
Rimantą,': Kmpitkas
Arahas TArrah.
ai Arais (al-'Ara'ish, ai Araišas), Larache, miestas Maroko šiaurėje, į šiaurę nuo Rabato,
prie Atlanto. 105 200 gyv. (2001 m. . Žvejybos ir prek. uostas (išvežama kamštinio ąžuolo
mediena, vilnos, citrusai). Plentai į Tanžerą, Rabatą. Maisto, tekstilės pramonė, odos
apdirbimas; laivų remontas. Turizmas. Muziejus. konservatorija. Netoli A yra senovės
romėnų miesto Likso griuvėsiai. A pradėjo kurtis XIII a.
Araiši (Araišiai), vietovė Latvijoje, Cėsių rajone. Araišių ežero saloje, -50 m nuo kranto,
išlikę IX- X a. medinės pilies griuvėsiai (užima apie 2200 m2 plotą; dalis po vandeniu).
Rasta medinių pastatų liekanų, geležies, medžio, kaulo ir kt. dirbinių, keramikos. Araišių
ežero pusiasalyje yra XIII a. mūrinės pilies griuvėsiai, jos kieme rasta XIII a. 2 pusės ir
vėlesnių kultūrinių sluoksnių. Manoma, kad pilį pastatė Livonijos ordinas. 1557 ji
sugriauta.
Araiza Francisco (Fransiskas Araisa) 1950 m. spalio 4 d. Meksikas, Meksikos dainininkas
(tenoras). Dainavimą studijavo Meksike. 1970 čia debiutavo L. van Beethoveno operoje
Fidelijus (atliko Žakino vaidmenį). Dainuoja Ciuricho, Bayreutho, Vienos, Paryžiaus,
Londono teatruose (daugiausia W. A. Mozarto ir G. Rossini operose). Garsėja ir kaip
koncertų dainininkas. Dalyvavo Edinburgo, Zalcburgo ir kt. muzikos festivaliuose. 1974
Miuncheno tarpt, konkurso laureatas. Edmundas Rahrimas
Arak (Arak, Arakas), Sultanabad, miestas Irano šiaurėje, į pietvakarius nuo Teherano, prie
Komo -Ahvazo geležinkelis; Markazi ostano centras. 395 000 gyv. (2001 m. . Oro uostas.
Tekstilės, maisto (cukraus) pramonė; mašinų gamyba, aliuminio apdirbimas. Netoli A
kasama geležies rūda. Pradėjo kurtis XIX a. pradžioje.
Arakan (Arakanas), Rakhain, buv. valstybė Birmos pietvakariuose. Susikūrė pirmaisiais
amžiais po Kristaus. II a. įsigalėjo budizmas, nuo X a. pradėjo plisti islamas. XI- XIII a.
šiaurinės dalis buvo pavaldi Pagano valstybei. Nuo 1374 A pakaitomis valdė Avos ir Pegu
valstybės. 1433 atgavo nepriklausomybę. Labiausiai klestėjo valdant karaliui Minbinui
(1531-53 m. . Jis rėmė portugalų piratus ir pelnėsi iš vergų prekybos. 1666 A pralaimėjo
karą su D. Mogolais ir nusilpo. 1785 prijungtas prie Birmos. Nuo 1948 jos valstija. Plotas
36 778 km2.2,48 mln. gyv. (l 994 m. . Centras - Sittve.
Arakano kalnai (Arakan Yoma), Rakhaino kalnai, yra
Birmoje, Indokinijos pusiasalio vakaruose. Ilgis iš Šiaurės į pietus
-800 km. Didžiausias aukštis 3053 m (Viktorijos kalba). Iškilo alpinės kalnodaros metu.
Susidarė iš paleozojaus, mezozojaus kristalinių ir paleogeno bei neogeno nuosėdinių
uolienų. Reljefas alpiškas. Šiaurėje išraižyti išilginių slėnių. V. šlaituose auga drėgnieji
tropiniai miškai, rytiniuose iki 1000 m - musoniniai, aukščiau - ąžuolynai ir pušynai.
arakas (arab. 'amą), stiprus (-60%) aromatingas alkoholinis gėrimas, gaminamas P.
Azijoje (daugiausia Javoje, Šri Lankoje, Tailande) distiliuojant ryžių arba palmių
(kokosinės palmės, datulės) sultis.
Arakas Juris Ti.Armk.
Arakava Šiūsaku (Shūsaku Arakawa) 1936 m. liepos 6 d. Nagoja, japonų dailininkas.
Studijavo mediciną ir matematiką. Rengė hepeningus, kūrė dadaistines kompozicijas
(serija Dėžutės 1958 m. . 1961 apsigyveno Niujorke. Nuo 1963 jo kūrybos medžiaga buvo
šukos, teniso raketės, šaldytuvai, fotospausdintuvai. Vėliau juos pakeitė žodžiai,
matematiniai ženklai, geom. figūros. Ciklo Diagramos kompozicijose A išreiškė sąvokos
ir suvokimo santykį. Sukūrė kino filmų Kodėl «e? (1969 m. . Kristina Miklaše vifiūtė
Arakažū t Aracaju.
Arakčejev Aleksėj (Aleksejus Arakčejevas) 1769 m. spalio 4 d. Garussovo (Tverės
gubernija ) - 1834 m. gegužės 3 d. Gruzino (Naugardo gubernija ), Rusijos valstybės
veikėjas. Artilerijos generolas (1807 m. . Grafas (1799 m. . 1796-1798 m. Sankt
Peterburgo komendantas; bandė Prūsijos pavyzdžiu reformuoti kariuomene. Nuo 1803 m.
artilerijos inspektorius, nuo 1808 m. karo ministras, nuo 1810 m. Valstybės Tarybos Karo
departamento pirmininkas. 1815-25 Ministrų komiteto narys, tvarkęs vidaus reikalus.
Įgijęs visiška, imp. Aleksandro I pasitikėjimą vadovavo Valstybės Tarybai, Ministrų
komitetui, asmeninei imperatoriaus kanceliarijai. Įvedė kar. policinį režimą: cenzūrą,
visuom. gyvenimo ir švietimo įstaigų policinę kontrole, drausmės batalionus ir kar.
gyvenviečių sistemą kariuomenėje. A laikotarpis rusų istoriografijoje vadinamas
Arakčejevo režimu (arakčejevščina); šis terminas vartojamas ir kt. reikšme - valdžios
savivalei bei policiniams valdymo metodams apibūdinti. Nikolajui l perėmus sostą (1825
m. A neteko įtakos.
Arakišvili Dimitrij (Dimitrijus Arakišvilis), Arakčijev 1873 m. vasario 23 d. Vladikavkaz
- 1953 m. rugpjūčio 13 d. Tbilisis, gruzinų kompozitorius, etnomuzikologas. Gruzijos
SSR mokslų akademijos narys (1950 m. . Nuo 1919 Tbilisio konservatorijos profesorius,
direktorius. Vienas gruzinų profesionaliosios muzikos pradininkų. Sukūrė operų (Legenda
apie Šota Rustavelį 1914, past. 1919 m. , simfonijų, dainų, muzikos kino filmams
(Džurgajaus skydas 1944 m. . Užrašė ir paskelbė daugiau, kaip 500 gruzinų liaudies
melodijų. Parašė gruzinų etnomuzikologuos veikalų. Dirigavo simf. orkestrams. Vadovas
Juodpusis
Araks (pers. Rude Aras, turk. Aras Nehri, graikų Araxes, Araksas), upė Armėnijos
kalnyne; didžiausias Kuros intakas (dešinysis ). Ilgis 1072 km. Baseino plotas 102 000
km2. Prasideda Turkijoje, Bingolio klng. Šiaurės šlaite. Teka į rytus. A vidurupiu (nuo
Achuriano žiočių) eina Armėnijos -Turkijos ir Azerbaidžano -Irano siena. Įteka į Kurą ties
Sabirabadu (Azerbaidžanas). Didžiausi intakai: Koturas, Karasu (dešinysis ), Achurianas,
Hrazdanas, Arpą, Vorotanas (kair.). Vidutinis debitas 285 mVs. Hidrotechn. statinių
kompleksas netoli Nachičevanės. Vanduo naudojamas drėkinimui. Rimantas Krupickas
Aralas, Aralo jūra (kaz. Arai ttni/i. uzb. Orol dengizi), nenutekamas druskingas ežeras
Kazachijoje ir Uzbekijoje (Karakalpakijoje), Turano žemumoje. Plotas 36 500 km2 (1990
m. . Dažniausias gylis 10-15 m, didžiausias 54,5 m. Yra daugiau, kaip 300 salų;
didžiausios - Barsakelmesas ir Atgimimo s. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžios A
vandens lygis pažemėje 13 m, plotas sumažėjo -40% (buvo -68 000 km2 m. , nes intakų
vanduo buvo intensyviai naudojamas laukams drėkinti. Dabar buvusių A intakų -
Syrdarjos, o kai kada ir Amudarjos - vanduo nebepasiekia A. Ežero regioną ištiko
ekologinė katastrofa. Per 30 metų 2 kartus padidėjo vandens druskingumas, išnyko žuvys.
Uostai (Aralas, Muinokas), gyvenvietės, žuvininkystės ūkiai atsidūrė už keliasdešimt
kilometrų nuo kranto. Vėjas pusto druskos dulkes daugiau, kaip 500 km, jos kenkia
dykumų oazėms. Pradėta gelbėti A - racionaliau tvarkyti vandens ūkį, saugoti vandens
telkinius, dirvožemį, didinti upių vandens prietėkį į ežerą. Rimantus Krupickus
Aralicalvan (Ivanas Aralica) 1930 K) 10 d. Promina, kroatų rašytojas. Parašė apsakymų,
daugiausia alegorinių (rink. Filipas, pasakojimas apie riešutmedžio skrynelę l Filip, priča
o orahovu kovčežiču 1970. Yra kažkas pilkas ir žalias l Ima netko siv i zelen 1977 m. .
Istoriniame romane Raitelis (Konjanik 1971 m. , trilogijoje Kelias be miego (Put bez sna
1982 m. , Vergų sielos (Duše robova 1984 m. , Užeigos namų statytojas (Graditc/j
svratišta 1986 m. vaizduojama XVII- XX a. Dalmatijos istorija, nagrinėjamos žmogaus
būties problemos. Romane Neapykantos rėmai (Okvirza mržnju 1987 m. aprašoma XX a.
6 dešimtmečio švietimo sistema Dalmatijoje. Romano Ketureili/lis (Četverored 1997 m.
stiliui būdinga bendrinės ir šnekamosios kalbų sąveika. Niulija Neporožnia
aralijiniai (Araliaccae), magnolijainių (Magnoliopsida) klasės augalų šeima. -70 genčių,
850 rūšių. A paplitę Australijoje, P. Amerikoje, Pietryčių ir Rytų Azijoje, Šiaurės
Afrikoje, auga ir Europoje. Nedideli medžiai, krūmai (kartais lianos), rečiau krūmokšniai,
puskrūmiai ar šakniastiebinės žolės. A šeimoje yra vaistinių (ženšenis), dekoratyvinių
(gebenė) augalų. Lietuvoje savaime auga gebenė lipike (Hedera helix). Zofija
Sinkevičienė
Aramas (Aram), senovės armėnų epo herojus, karalius, armėnų mitinio protėvio Haiko
palikuonis, Aros Gražiojo tėvas. Manoma, jog A epe pavaizduota Urartu valstybės
kūrimasis ir jos karaliaus Aramės karai. Greičiausiai iš A vardo kitataučiai kildina armėnų
tautovardį. Marytė Kontrimaitė
Aramavičiutė Vanda 1936 m. rugpjūčio 29 d. Ražampolis (Kuktiškių valsčius ),
pedagogė. habilituotas daktaras (sočiai, m.; ped. dr. 1988 m. . LKMA narė (1993 m. .
1960 baigė VPI Užsienio kalba fakultetą. 1960-1967 m. mokytojavo. 1967-1979 m. dirbo
Pedagogikos MTI, 1972-1979 m. sektoriaus vedėja. Nuo 1979 dėsto VU; profesorius
(1993 m. . Svarbiausi veikalai: Nedarnių šeimų vaikai ir jų auklėjimo ypatumai (1975 m. ,
Ugdymo samprata (1988 m. . Pav. Bronislovas Bitinas
Aramazdas, senovės armėnų aukšč. dievas, pasaulio kūrėjas, dievų tėvas. A kultas VI- V
a. p.m.e. atėjo iš Persijos ir išstūmė ankstesnį svarbiausią armėnų dievą Haiką. Per
senovės armėnų Naujuosius metus (rugpjūčio 11 m. A garbei aukodavo baltus gyvulius
(arklius, jaučius, ožius). Pagr. šventykla buvo Ani (dab. Turkija); sugriauta IV a. pr.,
įvedus krikščionybę. Atitinka iranėnų Ahūrą Mazda, senovės graikų Dzeusą, senovės indų
Indrą. MarytėKonirimaitė
ARAMCO (Arabian American Oil Company) f Saudi Arabian Oil Company.
aramėjai, senovės semitų klajoklių gentys. XIV a. p.m.e. viduryje iš Arabijos pusiasalio
atsikėlė į Sirijos dykumą ir Mesopotamiją. XII- XI a. p.m.e. paplito Pietvakarių Azijos
didž. dalyje. Šiaurės vakarų ir Šiaurės rytų Mesopotamijoje XI- X a. p.m.e. sukūrė keletą
valstybėlių, kurias VIII a. p.m.e. užėmė asirai. VII a. p.m.e. pabaigoje padėjo
babiloniečiams ir medams sunaikinti Asiriją. A menui turėjo įtakos hetitai ir Mitanija,
religijai - kanaaniečių, babiloniečių ir asirų tikėjimai.
aramėjų kalba priklauso afrazijiečių šeimos Šiaurės vakarų T semitų kalbų grupei, l
tūkstantmetyje p.m.e. išplito Sirijoje, Mesopotamijoje, Palestinoje ir išstūmė finikiečių,
hebrajų, moabitų, akadų kalbas. Achaimenidų valdomoje Persijoje (6- IV a. p.m.e.) -viena
ofic. ir pagrindinė pirklių kalba. Aleksandro Makedoniečio imperijoje ( IV a. p.m.e. pab.)
ofic. A pakeitė graikų kalba. VII- XV a. A išstūmė arabų kalba. Vartojo f aramėjų raštą.
Seniausi A įrašai iš VIII a. prieš Kristų. Paskutiniaisiais amžiais p.m.e. ir pirmaisiais
amžiais po Kr. išryškėjo 2 A tarmės: vakarų (Palestina, Sirija) ir rytų (Babilonija). V.
aramėjų rašto paminklai - Biblijos vertimai (užrašyti II a. ), Jeruzalės Talmudo fragmentai
ir kt. Tai Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų tarmė. R. aramėjų rašto paminklai - babiloniškojo
Talmudo fragmentai (užrašyti V a. ), mandėjų raštai (išlikę VII- IX a. nuorašai) ir kt.
Gausi II- XII a. aramėjų krikščionių, vad. sirų, rel., filos. literatūra. iš rytų tarmės
susiformavusios naujosios A, dar vadinamos sirų, arba asirų kalba, tarmėmis kalbama
Irake, Irane, Sirijos ir Turkijos šiaurėje, Armėnijoje, Gruzijoje ir kt. Vytautas Mažiulis
aramėjų literatūra, aramėjų kalbos rašto paminklai, kurių pradžia siekia VIII a. p.m.e. Dar
T žydų literatūra.
aramėjų raštas yra garsinis priebalsinis (lent.). Kilo iš Šiaurės semitų rašto, artimo T
finikiečių aėtui. Išplito Art. Rytuose. Seniausi paminklai iš VIII a. prieš Kristų. Rašyta iš
dešinės į kaire. 22 ženklai žymi priebalsius. Susiformavo keli variantai: pehleviškasis,
palmyrietiškasis (abu I a. p.m.e.) ir kt. Iš A nabatėjiškosios atmainos kilo T arabų raštas.
A turėjo įtakos atsirasti armėnų, gruzinų abėcėlėms, glagolikai. Vytautas Mažiulis
Araminas Algirdas 1931 m. liepos 1 d. Panevėžys - 1999 m. liepos 12 d. Vilnius, kino
operatorius, režisierius. Nuo 1958 dirbo operatoriumi Lietuvos kino studijoje (Vienos
dienos kronika 1963, rež. V. Žalakevičius; Btfiefo, vasaros pradžia 1970, su J. Abaronu,
rež. R. Vabalas). Režisavo filmus Kai aš mažas buvau (1969 m. , Maža išpažintis (1971
m. , Laimingas laimės neradįs (1973 m. , Ilga kelionė prie jūros (1975 m. , Pasigailėk
mūsų (1978 m. , Andrius (1979, Avellino vaikų ir jaunimo filmų festivalio prizas 1982 m.
. Sukūrė dok., muzikos ir vaidybinių (Vestuvės girioje 1984 m. TV filmų. Filmai poetiški,
juose daugiausia gvildenamos jaunimo problemos.
araminiai (Aramidae), gervinių paukščių (Gmiformes) būrio šeima, l rūšis - aramas
(Aramusguarauna). A paplitę Centr. ir P. Amerikoje. Ilgis 60-70 cm, masė apie 1,5 kg.
Kaklas, snapas ir kojos ilgi, sparnai platūs ir apvalūs, uodega trumpa. Rusvi, marginti
išilginėmis juostelėmis. Gerai bėgioja, gali plaukioti, skraido sunkiai. Gyvena miškų
pelkėse. Minta bestuburiais, daugiausia moliuskais. Lizdus krauna medžiuose, rečiau ant
žemės. Deda 4-8 kiaušinius, peri patinas ir patelė. Pav. Vytautas Logminas
Aranauskas Leonas 1921 m. gruodžio 12 d. Kaunas, architektas. 1949 baigė Maskvos
architektūros institutą. Nuo 1949 dirbo Minske, nuo 1956 Maskvoje (Mosprojekt instituto
projektų vyr. architektas). Su kitais parengė projektus: Minske - gyvenamųjų namų (1950-
56 m. , Maskvoje - Naujųjų Ceriomuškų gyv. kvartalų (1958 m. , sporto komplekso
Olimpijskij (1980, Lenino premija). Sukūrė iliustracijų knygoms.
Aranda Pedro Pablo (Pedras Pablas Aranda), tikr. pavardė Abarca de Bolea 1718 m.
gruodžio ISSiėtamo - 179801 9 d. Epila, Ispanijos valstybės veikėjas. Grafas. Generolas
(1760 m. . Apšviestojo absoliutizmo šalininkas. 1766-1773 m. pirmasis ministras. Iš šalies
išvarė jėzuitus, apribojo inkviziciją, skatino ūkio reformas. 1773-1787 m. pasiuntinys
Prancūzijoje. 1792 vėl pirmasis ministras. 1793 už priešinimąsi karui su rev. Prancūzija
ištremtas.
Arany Janos (Janošas Aranis) 1817 m. kovo 2 d. Nagyszalonta - 1882 m. spalio 22 d.
Budapeštas, vengrų poetas. Žymiausiame kūrinyje - epinių poemų trilogijoje Toldis (1846
m. , Toldžio meilė (Toldi szerelme 1879 m. , Toldžio vakaras (Toldi estėje 1854 m.
-vargana dabartis gretinama su garbinga vengrų tautos praeitimi; pagr. herojaus karžygio
Miklošo Toldžio paveikslas sukurtas remiantis legendomis ir herojinėmis sakmėmis.
Hegzametru parašytoje satyroje Prarasta konstitucija (Az elveszett alkotmdny 1845 m.
išjuokiami provincijos politikieriai. Nebaigtos poemų trilogijos l dalyje Budos mirtis
(Buda haldla 1863 m. vaizduojama hunų karaliaus Atilos ir jo brolio Budos kova dėl
sosto. Dar parašė ist. baladžių, eilėraščių, poetikos veikalų. A kūryba turėjo įtakos vengrų
tautinei savimonei. Pav. Vitas Agurkis
d'Aranyi Jelly (Jeli d'Arani) 1893 m. gegužės 30 d. Budapeštas - 1966 m. kovo 30 d.
Florencija, Didžiosios Britanijos smuikininkė. Veng rų kilmės. 1909 m. baigusi
Budapešto muzikos akademiją (J. Hubay klasę) debiutavo Vienoje kaip solistė. Nuo 1923
gyveno Londone. Koncertavo įvairiose šalyse kaip solistė ir su ansambliais. A kūrinių
dedikavo B. Bartokas, M. Ravelis, R. Vaughanas Williamsas. Živilė Ramoškaitė
aranjakos (skr. aranyaka - miško traktatai), senovės Indijos ezoteriniai traktatai. Sukurti ~
VIII a. p.m.e. Skirti miškuose gyvenantiems asketams, o ne skaityti per apeigas. A įeina į
Vedų kanoną. Išliko 4 A: Aitarėja, Kaušitaki, Taityrija ir Brihadas. Kazimieras Seibutis
Aranjuez (Aranchuesas), miestas Ispanijos viduryje, -50 km į pietus nuo Madrido, prie
Tajo upės. 38 800 gyv. (2001 m. . Geležinkeliai į Madridą, Valensiją, Seviliją.
geležinkelio transporto dirbtuvės. Chemijos, tekstilės, siuvimo, maisto (vaisių
konservavimo) pramonė, metalo apdirbimas. Žemės ūkio rajono prekybos centras.
Turizmas. Paveikslų galerija. Ispanijos karalių rezidencija: rūmai (1715-52, archit. T.
Ardemansas ir kt.; juose Porceliano salė), aplink rūmus - prancūziškasis parkas su
parteriais (1776, archit. E. Boutelou). Klasicistiniai statiniai: Šv. Antano koplyčia (1768,
archit. J. Bonavia), Šv. Paskalio vienuolynas (1765-80, archit. F. Sabatini). Dengtas
turgus (1936, archit. E. Toroga). Miestas žinomas nuo Romos valdymo laikų (tada
vadintas Arą Joviu). 1387-1409 m. valdė Šv. Jokūbo ordinas. Nuo XVI a. A - Ispanijos
karalių vasaros rezidencija. 1808 m. įvyko fAranjuezo sukilimas.
Aranjuezo sukilimas (Aranchuėso sukilimas; 1808 m. kovo 17-19 prieš Ispanijos karalių
Karolį IV Burboną ir jo favoritą pirmąjį ministrą M. Godoy. Vyko Aranjueze. Kilo dėl
valdančiųjų sluoksnių nesugebėjimo ir nenoro pasipriešinti Napoleono I kariuomenės
įsiveržimui į Ispaniją (1808 m. kovo ). Aranjueze apsistojęs karalius su dvariškiais, M.
Godoy siūlymu, ruošėsi bėgti į Ameriką. m. kovo 17 d. vietiniai ir iš Madrido atvykę
gyventojai užėmė M. Godoy rūmus ir m. kovo 18 d. jį suėmė. m. kovo 19 d. Karolis IV
atsisakė sosto sūnaus Ferdinando VII naudai. Valdžios pasikeitimas prancūzų nesustabdė
- m. kovo 20 d. jie užėmė Madridą. Burbonus Napoleonas nušalino nuo valdžios ir
Ispanijos karaliumi paskyrė savo brolį Juozapą Bonapartą.
aranžuotė (prancūzų arranger- tvarkyti, pritaikyti): 1. muzikos kūrinio pritaikymas
kitokiai atlikėjų sudėčiai negu kompozitoriaus numatytoji. Paplitusios simf., kamerinių,
vokalinių kūrinių, operos scenų A fortepijonui (2 arba 4 rankoms) arba 2 fortepijonams,
simf. kūrinių - pučiamųjų orkestrui, liaudies instrumentų orkestrui, fort. kūrinio - kitiems
instrumentams arba orkestrui (instrumentuotė, orkestruotė). Nuo f transkripcijos A skiriasi
tuo, kad nekeičiant kūrinio, jo originali faktūra tik pritaikoma kitų instrumentų
galimybėms.
2. muzikos kūrinio supaprastintas, palengvintas išdėstymas tam pačiam instrumentui.
Juozas Antanavičius
3 (džiazo muzikos). Kūrinio ar jo epizodų užrašymas natomis. Atsirado kartu su
bigbendais. Mažų ansamblių (combo) A, vad. heud arrangement, fiksuoja tik
kompozicijos instrumentarijų, instrumento solo epizodų eilės tvarką, pritarimo būdą.
Jūratė Kučinskaitė
arapahai (arapaho), Šiaurės Amerikos algonkinų kalbų šeimos indėnų gentis. Gyvena
Vajomingo (-2000 m. ir Oklahomos ( daugiau, kaip 3000, su šajenais; 1995 m.
rezervacijose. Nuo seno gyveno prie Didžiųjų ežerų, vertėsi žemdirbyste. XVIII- XIX a.
persikėlė į prerijas tarp Platte'o bei Arkanzaso upių ir pamažu traukėsi į vakarus. Tapo
klajokliais, vertėsi bizonų medžiokle, arklininkyste, prekyba; gyveno lipiuose. Turėjo
karių bendrijas (pagal amžiaus grupes), vyrų šamanizmo grupes. Menui ir religijai buvo
būdingi prerijų genčių kultūros bruožai. A kariavo su šošonais, jutais ir kt. gentimis, bet
ilgokai sutarė su baltaisiais kolonistais, Po 1830 suskilo į šiaurę ir p. grupes. P. A sudarė
sąjungą su šajenais. XIX a. 2 pusėje JAV kariuomenės sumušti, 1867 perkelti į
rezervacijas. Arvydas Pacevičius
Araraquara (Ararakvara), Sao Bento de Araraąuara, miestas Brazilijos pietryčiuose, į
Šiaurės vakarus nuo San Paulo. 176 500 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto, tekstilės,
chem. pramonė, baldų, žemės ūkio mašinų gamyba. Kavamedžių, cukranendrių, javų
auginimo regiono prekybos centras. Miesto teisės nuo 1817.
Araratas (Agri Dagi), užgesęs bazaltinis ugnikalnis Armėnijos kalnyne, Turkijos rytuose,
netoli Armėnijos sienos. Sudaro 2 kūgiai: vakarinis - Didysis A (5165 m), rytinis -
Mažasis A (3925 m); juos skiria Sardar Bulako duburys (2540 m). Šlaitai pliki. Didžiojo
A viršūne (nuo 4250 m) dengia sniegynai, ledynai. 1850 A tyrė topografas J. Chodzka,
kilęs iš Lietuvos. D. ir M. A vaizduojami Armėnijos herbe. Pasak Biblijos, per pasaul.
tvaną prie A sustojo Nojaus laivas.
Ararato lyguma yra Armėnijoje ir Turkijoje, abipus Arakso vidurupio, tarp Ararato ir
Aragaco kalnų. Ilgis 90 km. Paviršiaus aukštis 850-1000 m. Sausio vidutinė temperatūra
nuo -l iki -6 °C, liepos 25-26,5 °C. Kritulių 250-300 mm per metus. Druskėtos
pusdykumės. Dirbami laukai (vynuogynai, sodai) drėkinami. Miestai: Jerevanas,
Vaharšapatas (Ečmiadzinas), Armavyras (Armėnija), Igdiras (Turkija).
aras (prancūzų are < lot. area - plotas), a, nesisteminis ploto vienetas, vartojamas
žemėtvarkoje, l a = 0,01 ha = 100 m2.
Aras Bronius, Čekauskas 1921 m. rugpjūčio 23 d. Kaunas, architektas, inžinierius. 1943-
44 studijavo VDU, 1944 pasitraukęs į Vokietiją - Hannoverio aukštojoje technikos
mokykloje. Nuo 1950 gyvena JAV. 1969 Silver Springse įkūrė bendrove Bruno Aras; nuo
1977 Los Andžele vadovavo prek. centrų, bankų, gyvenamųjų namų projektavimui; jo
suprojektuotas butų kompleksas Vašingtone 1974 pripažintas geriausiu. 1981-1993 m.
Ralph M. Parsons bendrovės, nuo 1989 ir Federalinės aviacijos valdybos vadovaujantysis
architektas, įvairių gynybos pramonės įrenginių projektų rengėjas ir vadovas.
Aras Edgaras f E. Ano.
Aras Kenetas Džozefas f kalba J. Arrow.
„Aras", Lietuvos policijos greitojo reagavimo rinktinė. Specializuotas ir savarankiškas
Policijos departamento padalinys, įkurtas 1991. Vykdo antiteroristines operacijas,
išlaisvina įkaitus, sulaiko pavojingus ginkluotus nusikaltėlius, t.p. nusikalstamas
grupuotes, saugo asmenis (liudytojus ir nukentėjusiuosius) bei objektus (tik ypatingais
atvejais), padeda kriminalinei policijai ir Spec. tyrimų tarny bai atlikti slaptas
operatyvines užduotis, ieško savadarbių ir kitu pavojingų visuomenei sprogstamųjų įtaisų
bei sprogmenų, juos neutralizuoja. A sudaro: vadovybė, štabas, sprogmenų paieškos ir
neutralizavimo poskyris, spec. būrys, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir
Alytaus kuopos. Nuo 1996 A turi uniformą ir emblemą. 1991 per T Medininkų žudynes
buvo nužudyti A nariai M. Balavakas ir A. Juozakas. Iki 2001 devyni Aro pareigūnai
apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinu. Pav. Viktoras Grabausku
arasas (prancūzų atras, italų arazzo, iš Arraso miesto vardo): 1. Sudėtingos figūrinės
kompozicijos gobelenas, išaustas XIII- XV a. Arrase ( Šiaurės Prancūzijoje, viename
svarbiausių viduramžių tekstilės centrų). Ist., mit. ir batalinio žanro gobelenai austi
daugiausia Europos monarchų užsakymu. 1477 Liudvikui XI nuniokojus Arrasą gobelenų
audyklos sunyko. Pav.
2. f Gobeleno technika išausto dirbinio bendrinis pavadinimas. Vartojamas nuo XVI a. kai
kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Italijoje). Nuo XIX a. Lenkijoje A vadinami
Vavelio pilies gobelenų kolekcijos dirbiniai, surinkti Jogailaičių dinastijos valdovų (jos
pagrindą sudarė Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto rinkiniai). Ijjana Šaim-ičiūiė
Arasas f Anas. Arasatuba fAraęaiuha. Aras Nehri TAraks.
Arason Jon (Jounas Arasonas) 1484 11550 m. lapkričio 7 d. Skalholt, paskutinysis
Islandijos kat. vyskupas (nuo 1520 m. , rašytojas. apie 1535 įkūrė pirmąją spaustuvę
Islandijoje, organizavo Evangelijų pirmąjį vertimą į isl. kalba: parašė maldų, giesmių,
himnų, 5 poemas. Danijos karaliui Kristijonui III primetus Islandijai liuteronybę atsisakė
ją pripažinti; 1549 Altinge buvo paskelbtas už įstatymo ribų. 1550 organizavo ginkluotą
sukilimą; buvo suimtas ir su 2 sūnumis kunigais nuteistas mirti. Po A mirties Islandijoje
greitai įsigalėjo reformacija. Rasa Rusakieiu:
Araso unija T Arraso unija.
aratai, Mongolijos bei mongolų gyvenamų regionų, ypač Šiaurės Kinijos, irTuvos (RF)
valstiečiai gyvulių augintojai. Iš seno vertėsi klajokline gyvulininkyste. Dabar daugelis
gyvena sėsliai ar pusiau sėsliai. Kartais iš tradicijos A vadinama visa mongolų ar tuvių
bendruomenė (dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais valstiečiai sudarė daugiau, kaip 90%
jos narių) ar net tauta. V S.
Aralas (Aratos), III a. p.m.e., senovės graikų poetas. Kilęs iš Solų. Išgarsėjo didaktine
hegzametru parašyta poema Dangaus reiškiniai. Joje pakiliu stiliumi pasakojama apie
žvaigždynus, planetas ir orus, žymu stoikų įtaka. Poema buvo išversta į lot. kalbą.
Viduramžiais ji buvo naudojama kaip astronomijos žinių šaltinis. Dalia Dilytė
Arau Klaudijus TC.Arrau. Arau f Aarau.
Arauca (Arauka), Rio Arauca, upė Kolumbijoje ir Venesueloje: Orinoco kairysis intakas.
Ilgis -900 km (kitais duomenimis,-1300 km). Baseino plotas 18 000 km2. Prasideda R.
Kordiljeroje (Andai), Kolumbijoje. A aukštupiu eina Kolumbijos ir Venesuelos siena.
Vidurupis ir žemupys teka per Orinoco žemumą. Vandens lygis svyruoja. Lietinguoju
laikotarpiu -600 km (nuo žiočių iki Araucos miesto) laivuojama.
araukanai (araucos), P. Amerikos indėnų tauta. Gyvena Čilės viduryje (-0,8 mln., 1995 m.
ir Argentinos vakaruose (-70 000žm., 1995 m. . Kalba araukanų kalba (indėnų kalbos),
t.p. ispaniškai. Dauguma išpažįsta senovės tikėjimus, dalis - katalikai. Verčiasi
žemdirbyste (dar iš inkų perėmė kukurūzų, valgomųjų batatų, pupų auginimo būdus),
gyvulininkyste (nuo seno augina lamas vilnai ir kaip nešulinius gyvulius), žvejyba ir
amatais - audimu, puodininkyste, metalo kalstinėjimu. Skiriamos A grupės: pitcunčiai
(šiauriniai), mapučiai (viduriniai, dauguma A) ir huilčiai (pietiniai). Pitcunčius ir huilčius
XVI a. vid. nukariavo ispanai, mapučiai beveik 350 metų priešinosi Ispanijos kolonijų
administracijai ir Čilės valdžiai. Po pralaimėjimo nuo XIX a. vid. iki XX a. 9 dešimtmečio
daugelis jų buvo priversti gyventi rezervacijose; vėliau jos panaikintos.
araukarija (Araucaria), araukarijinių (Araucariaceae) šeimos medžių gentis. apie 20 rūšių.
Savaime auga Australijos rytuose, P. Amerikos pietuose, Norfolko saloje. Visžaliai,
dažniausiai dvinamiai medžiai. Aukštis 30-75 m. Gyvena iki 2000 metų, brandą pasiekia
sulaukusios 300 metų. Šakojimasis menturiškas. Laja ažūrinė. Spygliai odiški, plokšti,
pražanginiai, siauri arba elipsiški. Kankorėžiai apvalūs arba elipsiški. Kai kurių A rūšių
sėklos valgomos. Mediena naudojama statyboje, baldų, muzikos instrumentų gamyboje.
Kambariuose, šiltnamiuose auginama aukštoji A (A. heterophylla). Pav. Kristina Balnytė
Arauziono mušis (105 m. p.m.e.) tarp romėnų ir germanų (kimbrų ir teutonų). Vyko prie
Arauziono (dab. Orange, pietryčių Prancūzija). 110 m. p.m.e. germanai užplūdo Romos
Narbono Galijos pro valstiją. 105 m. į pagalbą Galijos prokonsului Kvintui Servilijui
Cepionui buvo pasiųsta konsulo Gnėjaus Malijaus Maksimo vadovaujama kariuomenė.
Romėnai veiksmų nesuderino. Konsulas su germanais pradėjo derybas, prokonsulas juos
užpuolė. Germanai paeiliui sumušė abi kariuomenes (pasak šaltinių, romėnai neteko 60
000 žm.). Kimbrai pasuko Iberijos pusiasalio link, teutonai (vėliau žinomi aduatukų
vardu) įsikūrė prie Maso upės vidurupio. Dėl tragiškų A padarinių Romoje įvykdyta vad.
Marijaus (Marijaus Gajaus) kar. reforma - kariuomenė tapo profesionali.
aravakai (aravak), P. Amerikos indėnų tautų grupė. -55 tautos ir gentys. Didesnės tautos -
aravakai, banivai, hoachyrai, kampai. Gyvena Brazilijoje, Gajanoje, Suriname,
Prancūzijos Gvianoje, Kolumbijoje, Peru, Venesueloje, anksčiau ir Vest Indijos salose. Iš
viso -400 000 žm. (1995 m. . Kalba aravakų kalbomis ( f indėnų kalbos). Dalis - katalikai,
kiti išpažįsta senuosius tradicinius tikėjimus. Kai kurios gentys gyvena gimininės
visuomenės sąlygomis. Verčiasi žemdirbyste (augina maniokus, kukurūzus, valgomuosius
batatus), žvejyba, medžiokle. Nuo seno A gyveno P. Amerikos Šiaurės rytų dalyje tarp
Andų kalnų ir Amazonės upės; indėnų karibų gentys, nuo XV a. ir kolonizatoriai (ispanai
bei kt.) juos iš daugelio vietovių ir kai kurių Vest Indijos salų ėmė stumti. Ilgainiui daug
A buvo asimiliuota. V S.
Aravičius Petras 1877 Avižieniai (Seinų apskritis - 1942 m. rugpjūčio 25 d. Sverdlovsko
sritis, Lietuvos valstybės veikėjas. Teisininkas. 1897 baigė Suvalkų gimnaziją. 1907-14
mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Fiz.-mat. ir Teisės fakultetuose. 1914-18 tarnavo
Rusijos kariuomenėje. 1920 grįžo į Lietuvą. 1921-26 Alytaus apskritis valdybos skyriaus
vedėjas. 1927-29
Alytaus apskritis viršininkas. 1929-31 vidaus reikalų ministras. 1931-40 Žemės banko
direktorius. 1941 m. birželio 14 d. NKVD suimtas, išvežtas į Sibirą, kalintas Sverdlovsko
sritis lageriuose. Ypatingojo pasitarimo nutarimu sušaudytas. Pav. Kazimieras
Tamašauskas
Aravindan Govindan (Govindanas Aravindanas) 1935 Kottajam (Keralos valstija) - 1991
ten pat, indų režisierius, dailininkas. 1961-1979 m. žurnalo Matrabhūmi piešė karikatūrų
seriją Mažas žmogelis ir didelis pasaulis. 1974 debiutavo vaidybiniu filmu Ožiaragio
namas. Kūrė poetiškus, mistinius filmus, meistriškai panaudojo spalvas ir muziką:
Auksinė Syta (1977 m. , Cirko palapinė (1978 m. , Steponas (1979 m. , Sutemos (1981 m.
, Čidambaram (1985 m. , Kažkur (1986 m. , Veidai ir kaukės (1988 m. . Kūryboje teigė
realybės santykinumą, žavėjosi civilizacijos nepaliesta gamta ir harmoningo santykio su ja
nepraradusiais žmonėmis. Danguolė Zalytė
Araxes TAraks.
arba (< tiurk.): 1. Dengtas aukštas medinis dviratis vežimas, traukiamas dažniausiai dviejų
jungu kinkytų jaučių arba buivolų. Naudotas Vid. Azijos tautų. Afganistane A vežiojami
ir sunkūs kroviniai.
2.4 ratų ilgas vežimas javams vežti, naudotas Kaukaze, P. Ukrainoje.
Arbačiauskaitė Regina, - 1ick 1951 m. lapkričio 5 d. Šiauliai, aktorė. 1973 baigė Lietuvos
konservatoriją. 1973-1996 m. Lietuvos akad. dramos teatro, nuo 1996 Klaipėdos dramos
teatro aktorė. Sukūrė -40 pagrindinių teatro, kino ir TV vaidmenų: teatre - Luiza (F.
Schillerio Klasta ir meilė 1972 m. , Peginė (J. M. Synge'o Narsuolis iš Vakarų pakrantės
1975 m. , Skylienė (V. Krėvės Žentas), Misis Ford (W. Shakespeare'o Vindzoro
šmaikštuolis, abu 1977 m. , Antigonė (J. Anouilh'aus Antigonė 1978 m. , Didžiavyžė (P.
Treinio Ančiuko kryžius 1984 m. , Pamišėlė (T. Wilderio Naktinio traukinio vagonas
„Hajavata" 1999 m. ; kine - Milda (Sodybų tuštėjimo metas 1976, rež. A. Grikevičius),
Kaminskienė (Riešutų duona 1978, rež. A. Žebriūnas), Genutė (Žemės keleiviai 1992, rež.
G. Lukšas); TV filmuose - Nikė (Endhauzo paslaptis 1980, rež. B. Bratkauskas), Barbora
(Barbora Radvilaitė 1982, rež. V. Bačiulis), Marcė (Petras Kurmelis 1986, rež. J.
Sabolius), Janina (Giminės 1997, rež. S. Vosylius). Pav. AlfonsasDūdys
Arbaklis Roskas Konklingas T R. C.Arbuckle.
arbaletas (prancūzų arbalete < lot. arcuballista < arcus -ląnkas + ballista -svaidyklė),
kilpinis lankas, rankinis strėlių svaidomasis ginklas. Buvo ir kulkomis šaudančių A, vad.
balestrų. Sudarytas iš buožės, lanko, templės, įtempimo ir paleidimo mechanizmų (buvo ir
rankomis įtempiamų). Lankai - mediniai, raginiai arba plieniniai. Pirmą kartą A paminėtas
IV a. romėnų karo teoretiko Vegecijaus kompiliaciniame veikale Karybos pagrindai (Rei
militaris institutą). Plačiai pradėtas naudoti per pirmuosius kryžiaus žygius į Palestiną (l l
a.). V. Europoje paplito 12 amžiuje. Buvo svarbus Nyderlandų ir Šiaurės Vokietijos
miestiečių ginklas kovose su feodalais. Riteriai jį niekino. V. Europoje XV a. pab.
arbaletą pakeitė Tarkebuza. LIETUVOJE A pradėtas naudoti XIII amžiuje. fMažulonių
piliakalnyje rastas XIII a. l pusės A strėlės antgalis. Ipati jaus metraštyje 1252 minimi
Mindaugo samdyti vokiečiu arbaletininkai. A ypač paplito per karus su kryžiuočiais
(1283-1411 m. , jį naudojo abipusės. Daugelį arbaletininkų ordinas samdydavo iš
Bohemijos ir Silezijos. XIV a. 2 pusėje - XV a. l pusėje Vilniuje buvo A dirbtuvės. A
plačiai naudotas iki XVI a. vid., dabar - spec. paskirties daliniuose, medžioklėje. Pav.
Gintautas Rackevičius
Arbas Edmundas Arimantas 1950 m. gruodžio 28 d. Detroit (Mičigano valstija) - 1995 m.
birželio 18 d. Meksika, JAV neurobiologas. E. Arbo -Arbačiausko ir Alės Rūtos sūnus.
Dr. (1980 m. . 1973 baigė Kalifornijos universitetą (San Diego). 1975-1978 m. dėstė
Oregono, 1980-1985 m. Harvardo, 1985-1986 m. dirbo Floridos, nuo 1986 Arizonos
universitete; asocijuotasis profesorius (1992 m. . Svarbiausi darbai apie bestuburių
gyvūnų elgsenos nervinius mechanizmus, neuronų sistemos bei elgsenos evoliuciją.
Paskelbė daugiau, kaip 30 moksl. straipsnių. Priklausė JAV moksl. draugijoms. Pav.
Arbas -Arbačiauskas Edmundas 1915 m. birželio 26 d. Karsokai (Žaslių valsčius ),
architektas. Alės Rūtos vyras. 1938-44 dirbo Lietuvos susisiekimo ministerijoje,
Pramonės statybos treste, statybos bendrovėje. Nacių okupacijos metais dalyvavo pogr.
veikloje, priklausė Kęstučio organizacijos štabui, rūpinosi pogr. spaudos leidimu.
Pasitraukęs iš Lietuvos 1944-47 studijavo architektūrą Vienos ir Stuttgarto aukštosiose
technikos mokyklose. Persikėlęs į JAV 1950 baigė Law-rence technol. universitetą
Detroite. Dirbo archit. E. Saarineno, E. D. Stono projektavimo bendrovėse. Projektavo
daugiausia gyv. namus, bankų, universitetų pastatų kompleksus; pastatuose derino
istorijos elementus ir neomodernistine architektūrą. Suprojektavo ir lietuvių liaudies
architektūrai artimų statinių Los Andžele (Šv. Jono ir Šv. Kazimiero koplyčios, Laisvės
aukuras). Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos centro valdybos, Amerikos
architektų instituto narys. Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinas (1999
m. . Pav. Jūratė Tuttytė
arbata: 1. Perdirbti ir išdžiovinti Tarbatmedžio lapai (arbatžolės) ir iš jų pagamintas
gėrimas. Turi alkaloidų (daugiausia kofeino - 2-4,4%), rauginių (taninų) ir aromatinių
medžiagų, baltymų, angliavandenių, org. rūgščių, miner. medžiagų, vitaminų (C, Br B,,
PP, P). A rūšys skiriamos pagal arbatmedžio augimo vietą (kiniškoji, indiškoji, Ceilono,
gruziniškoji), gamybos būdą (juodoji, žalioji, raudonoji, geltonoji, aromatizuotoji),
pavidalą (birioji, presuotoji, tirpioji). A gaminama iš arbatmedžio ūglių su pumpurais ir
jaunų lapelių. Juodajai A lapeliai vytinami, spec. mašina stacgriai susukami,
fermentuojami (laikomi 20 -24 °C T^ros 98% santykinio drėgnio patalpoje), džiovinami,
rūšiuojami, pakuojami. Žalioji A gaminama iš tokios pat žaliavos kaip ir juodoji, tik
arbAtlapiai, kad išliktų žali, prieš sukimą šutinami garu. Raudonajai ir geltonąja! A
lapeliai fermentuojami tik iš dalies; šios A rūšys paplitusios Kinijoje. Kai kada įv. rūšių
A, kad įgytų geresnių savybių, maišoma (kupažuojama), į ją dedama priedų (aromatinių
esencijų, džiovintų kvapiųjų gėlių, uogų ar vaisių -jazminų, rožių žiedų, mėtų, aviečių,
žemuogių, apelsinų, citrinų žievelių). Presuotoji A būna plytelių, tablečių, granulių
pavidalo, tirpioji (A ekstraktas) - skysta, miltelių ar granulių pavidalo; šios rūšys paprastai
gaminamos iš prastesnės žaliavos, A trupinių. A gėrimas daromas taip: užpilama
verdančiu vandeniu ir laikoma 3-8 min. Geriama be priedų ir su jais (cukrumi, citrina,
pienu, romu, medumi). Kai kurios Azijos tautos į A deda sviesto, grietinės, miltų, kruopų,
kartais druskos ir pipirų. A stiprina kraujagysles ir mažina jų sienelių laidumą, reguliuoja
virškinimą, normalizuoja medžiagų apykaitą, turi baktericidinių ir kt. gydomųjų savybių.
A pirmą kartą aprašyta 350 kinų Guo Puo žodyne. Plačiau imta vartoti VI- VII a. , nuo X
a. tapo tradiciniu Kinijos gėrimu. XVI a. pr. iš Kinijos į vakarus Europą A atvežė
portugalai, XVII a. per Mongoliją ji pateko į Rusiją, o išjos XVIII a. - į Lietuvą. Iš pradžių
buvo geriama kaip vaistas, vėliau tapo kasdieniu gėrimu. Daugiausia A gamina Indija, Šri
Lanka, Kinija.
2. Karštas gėrimas iš kurio nors augalo, dažniausiai vaistinio, džiovintų lapų, žiedų,
vaisių.
arbatinis grybas, acto rūgšties bakterijų ir mielių storos plėvės pavidalo simbiozinė
kolonija, auganti pasaldinto arbatžolių nuoviro paviršiuje. Mielės cukrų skaido į etanolį,
anglies dioksidą ir org. rūgštis (askorbo, pantoteno, nikotino, citrinų, pieno), o bakterijos
etanolį oksiduoja į acto rūgštį. Todėl, veikiant A, cukringas arbatos nuoviras tampa
rūgščiai saldaus skonio gazuotu gėrimu (arbatine gira). A gerina apetitą, stabdo šarminėje
ar neutralioje terpėje besidauginančių bakterijų augimą; juo skalaujama sergant dantenų
uždegimu, angina. Antanas Ragavičius
arbatmediniai (Theaceae), magnolijainių (Magnoliopsida) klasės lapuočių medžių ir
krūmų šeima. 16 genčių, daugiau, kaip 500 rūšių. A paplitę daugiausia Rytų Azijos ir
Šiaurės Amerikos tropinėse ir subtropinėse klimato juostose. Lapai paprasti, standūs.
Žiedai pavieniai, taisyklingi, dažnai gana dideli, balti, rožiniai, retai tamsiai raudoni.
Vaisius -dėžutė arba sausas kaulavaisis, retkarčiais uoga. Labiausiai paplitę arbatmedis
(Thea) ir kamelijos (Camellia genties rūšys ir veislės). A šeimoje yra vaistinių, aliejinių
augalų. Živilė Lazdauskaitė
arbatmedis (Thea), arbatmedinių (Theaceae) šeimos visžalių augalų gentis. 2 rūšys. A
auga Pietryčių Azijos kalnuose. Kininis A (T. sinensis) - iki 5 m aukščio krūmas. Lapai
trumpakočiai, odiški, apvalūs. Žiedai pavieniai arba po 2-3, balti ar rausvi. Vaisius -
briaunota dėžutė su 1-6 sėklomis. Daugiausia auginamas Kinijoje. Indijinis A (7?
assamica) yra 10-20 m aukščio medis. Lapai lancetiški, apačioje pūkuoti. Žiedai susitelkę
po 3-4. Vaisius -briaunota dėžutė. Auginamas Indijoje. A hibridai paplitę Indonezijoje,
Birmoje, Šri Lankoje, Pakistane, Gruzijoje, Azerbaidžane. A lapuose yra alkaloidų
(kofeino, teofilino), rauginių medžiagų, eterinio aliejaus, askorbo rūgšties. Iš lapų
gaminama t arbata. Geriausia žaliava arbatai - vos prasiskleidusių viršūninių ūglių
lapeliai. Pav. Juozas Jaskonis
Arbatnotas Džonas f J. Arbuthnot.
Arbatov Georgij (Georgijus Arbatovas) 1923 m. gegužės 19 d. Cherson, rusų istorikas ir
ekonomistas. Rusijos mokslų akademijos narys (1974 m. . 1967-1995 m. Rusijos mokslų
akademijos JAV ir Kanados instituto direktorius. Nagrinėja pasaul. ekonomikos ir tarpt,
santykių problemas.
709
arbatpinigiai, nedidelė dovana pinigais patarnautojui ar prekės tiekėjui, savanoriškas
priedas prie prekės ar paslaugos kainos.
ARBED ŠA TAcieries Rėunies de Burbach-Eich-Dudelange.
Arbenz Guzman Jacobo (Chakobas Arbensas Gusmanas) 1913 m. rugsėjo 14 d.
Quezaltenango (Gvatemala) - 1971 m. sausio 27 d. Meksikas, Gvatemalos valstybės
veikėjas. 1944 kar. perversmo, nušalinusio diktatorių J. Ubico, dalyvis. 1945-50 gynybos
ministras. 1951-54 Gvatemalos prezidentas. Dėl A vyriausybės vykdomos agrar. reformos
- stambiųjų žemvaldžių nedirbamų žemių suvalstybinimo ir žemės mokesčių padidinimo -
kilo JAV bendrovės United Fruit Company vadovų nepasitenkinimas. 1954 m. birželio
JAV remiamo kar. perversmo metu priverstas atsistatydinti, emigravo į Urugvajų.
Arber Werner (Verneris Arberis) 1929 m. birželio 3 d. Granichen (Aargau kantonas),
Šveicarijos mikrobiologas. Studijavo Federaliniame technologijos institute Ciuriche,
Ženevos ir P. Kalifornijos universitetuose. 1960-1970 m. Ženevos, nuo 1971 Bazelio
universiteto profesorius. 5 dešimtmečio pab.-6 dešimtmečio pr. su bendradarbiais
išplėtojo S. E. Lurijos bakteriofagų tyrimus. Bakterijų fermentus, kurie keičia
infekuojančio viruso DNR, pavadino restrikcijos fermentais dėl gebėjimo skaidyti DNR
molekule. Išaiškino, kad kartu su restriktazėmis veikia fermentai metilazės, kurie metilina
bakterijos ląstelės DNR ir taip jas saugo nuo fermentinio suskaidymo. Nobelio premija
1978 (su D. Nathansu ir H. O. Smithu).
Arbes Jakub (Jakubas Arbesas) 1840 m. birželio 12 d. Praha – 1914 m. balandžio 8 d. ten
pat, čekų rašytojas. Redagavo žurnalą Narodni'listy. Radikalių pažiūrų, aktyvus Austrijos
-Vengrijos imperijos priešininkas. Išgarsėjo specifinio žanro prozos kūriniais romanetto.
Jiems būdinga mistika, aštrus siužetas ir mokslinis aiškinimas (Velnias ant kankinimų
suolo l Ddbel na skfipci 1866, Šventasis Ksaveras l Svaty Xaverius 1873, Nukryžiuotoji l
Ukfižovand 1876, Newtono smegenys l Newtoniiv mozek 1877 m. . Romanuose
Šiuolaikiniai vampyrai (Moderni upifi 1879 m. , Mesijas (1883 m. ryšku utopinio
socializmo idėjos. Romane Taikos angelas (Andel mirų 1890 m. vaizduojama kaimo
buitis, parodomas neigiamas pinigų poveikis žmonių moralei. Gražina Bikulčiūtė
„Arbetet Nyheterna" (Darbo naujienos), iki 1996 Arbetet, Švedijos dienraštis, einantis
nuo 1887 Malmo.. Socialdemokratinių nuostatų. Tiražas 54000 egz. (2000 m. . Domas
Šniukas
Arbil (Arbilis), Erbil, Irbil, miestas Irako šiaurėje, į rytus nuo Mosulo; muchafazos
centras. 692 000 gyv. (2001 m. . Tekstilės (vilnų), maisto (tabako), odos ir avalynės
pramonė, Statybinių medžiagų gamyba. universitetas (įkurtas 1968 m. .
Arbitblatas Neemija, Arbit Blatas 1908 m. lapkričio 19 d. Kaunas - 1999 m. balandžio
27 d. Niujorkas, žydų tapytojas, skulptorius. Mokėsi Kauno meno mokykloje, 1924-26
tapybą studijavo Berlyne, Dresdene, 1926-32 Paryžiuje. Nuo 1940 gyveno Niujorke.
Nutapė peizažų (Peizažas su lūšnele 1927, Tiltas per Seną 1934 m. , portretų (Senas žydas
1927, J.Vaičiaus, 1930, žymių muzikos atlikėjų), natiurmortų, sukūrė skulptūrų (C.
Soutine'o statula, 1967,1987 past. Paryžiuje; paminklas holokausto aukoms Venecijoje,
1980, jo variantai Paryžiuje, 1981, ir Niujorke, 1982 m. , apipavidalino IV. šalių teatrų
spektaklių. Ankstyvieji kūriniai impresionistinės manieros, psichologiški, ramaus
kolorito, vėlesnieji pasižymi emociniu įtaigumu, kolorito, formų savitumu. Nuo 1924
dalyvavo parodose, surengė individualių parodų Paryžiuje, Liuksemburge, Niujorke,
Rygoje. Pav. Aleksandras Jndriulaitis
arbitras (prancūzų arbitre < lot. arbiter - tarpininkas): 1. Tarpininkas, trečiųjų teismo
teisėjas. Renkamas šalių susitarimu ar skiriamas įstatymo nustatyta tvarka. Ginčą
sprendžia l ar 3 arbitrai, kurių vienas - pirmininkas (superarbitras). Sprendimas priimamas
balsų dauguma. Nuomonėms nesutapus sprendimą priima trečiųjų teismo pirmininkas.
2. T Arbitražo 2 narys.
3. T Sporto teisėjas.
arbitražas (prancūzų arbitrage): 1. Ginčo sprendimo būdas, kai fiz. ar jurid. asmenys
tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi į trečiąjį asmenį - t arbitrą /.A paplitęs tarpt, privatinėje
ir tarpt, viešojoje teisėje. Dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražu šalys gali susitarti dar
prieš jiems kylant (pvz., sudarydamos pirkimo -pardavimo ar tarpvalstybinę sutartį) arba
iškilus nesutarimams. Šalys pačios gali tartis dėl proceso taisyklių, ieškoti patalpų,
rūpintis susirašinėjimu (toks A vadinamas ad hoc -vienkartiniu) arba kreiptis į nuolatines
institucijas, suteikiančias patalpas, siūlančias pasirinkti iš anksto parengtas taisykles,
arbitrų sąrašus ir kt. (toks A vadinamas instituciniu). A priimtas sprendimas šalims
privalomas ir vykdytinas.
Arbitražu ginčus sprendė senovės Rytų gyventojai, graikai, romėnai. Pirmuoju modernaus
A tarp valstybių pavyzdžiu laikoma 1794 Jay sutartis tarp JAV ir D. Britanijos. 1872
Alabamos byloje tarp JAV ir Didžiosios Britanijos buvo sudaryti tarpvalstybinių ginčų
sprendimo arbitražu pagrindiniai principai. Lietuvoje šis ginčų sprendimo būdas pradėtas
taikyti kuriantis terit. valstybės pobūdžio dariniams (9- XII a. ). Nepriklausomoje
Lietuvoje susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitrui tvirtino notaras. A paslaugomis
naudojosi Lietuvos vyriausybė viešojo pobūdžio ginčams spręsti (1919 Lietuvos ir
Vokietijos ginčas dėl iškirstos miško medžiagos 4 sandorių galiojimo; 1920 Lietuvos ir
Latvijos ginčas dėl sienos). LSSR veikę įstatymai numatė piliečių teisę spręsti bet kurį
tarp jų kilusį ginčą arbitražu, išskyrus ginčus, kilusius dėl darbo ir šeimos santykių. 1997
Lietuva ratifikavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos sutaikymo ir
arbitražo konvenciją. Tarpvalst. ginčus sprendžia tarpt, arbitražas. Dar T trečiųjų teismas.
1. Spec. institucija ginčams spręsti. A yra 2 tipų: viešasis, nagrinėjantis bei sprendžiantis
vidaus ir tarpt, santykių viešojo pobūdžio ginčus, ir privatus (visuomeninis), nagrinėjantis
ir sprendžiantis priv. asmenų ginčus. Priv. ir viešasis A gali būti nuolat veikiantis -
institucinis ir vad.adhoc (vienkartinis). Pirmasis viešasis institucinis A - f Nuolatinis
trečiųjų teismas (įst. 1900 Hagoje); pirmasis priv. institucinis A - Londono arbitražo
rūmai (įst. 1892 m. . Institucinį A sudaro administracija, atliekanti bylų nagrinėjimo
organizavimo bei su tuo susijusių įv. paslaugų funkcijas (ieškininių pareiškimų
priėmimas, konsultavimas ir kt.). Arbitravimo, paties ginčo sprendimo funkciją atlieka
arbitražinis (trečiųjų) teismas (vienašmenis ar kolegialus), kuris veikia ad hoc
(vienkartinio) A principu. Kai ginčas išsprendžiamas, baigiasi arbitražinio teismo
kompetencija. Nuolatinis A gali būti uždaras (sprendžia vienos organizacijos narių
ginčus) ir atviras (sprendžia įvairių šalių ginčus). Organizuojant ad hoc A gali (bet
neprivalo) talkininkauti kokia nors nuolat veikianti A institucija. Dar T tarptautinis
arbitražas, T Jūrų arbitražo komisija, T valstybinis arbitražas.
3. Prekių, valiutos, vertybinių popierių, tauriųjų metalų pirkimo ir pardavimo sandoriai,
kuriais siekiama gauti pelno dėl nevienodų kainų skirtingose rinkose arba skirtingu laiku
ir pavėluotos kai kurių turėtojų reakcijos į padėtį rinkoje. A atlieka kainų suvienodinimo
bei rinkų koordinavimo funkcijas. Gražina Stanienė
Arbogastas (Arbogast) t394 m. rugsėjo 8 d. , frankų kilmės V. Romos imperijos kar.
veikėjas. 380 V. Romos imp. Graciano pasiųstas talkinti R. Romos imp. Teodosijui,
kovojančiam su galais Trakijoje. 388, po Teodosijaus pergalės prieš uzurpatorių Magną
Maksimą Italijoje, atkovojo V. Romos imp. Valentinianui II Galiją iš Magno sūnaus -
1avijaus Viktoro. 389 primetė taiką frankų vadams Markomarui ir Sunai, ketinusiems
pereiti Reiną. Nuo 391 faktiškai valdė Galiją. 392 A įsakymu nužudytas Valentinianas II,
paskelbta, kad V. Romos imperijoje atkuriama pagonybė, imperatoriumi tapo A statytinis
Eugenijus. 394 4 d. pralaimėjęs Teodosijui mūšį prie Akvilėjos (netoli Venecijos) A
nusižudė.
arbelitas (lot. arbor- medis + graikų litnos - akmuo), lengvasis betonas su org. užpildais.
Tankis 400-700 kg/m3. Gaminamas taip: org. užpildai (susmulkintos medienos perdirbimo
atliekos, nendrės, spaliai ir kt.) maišomi su rišamąja medžiaga (paprastai por -
1andcemenčiu) ir vandeniu. Dedama priedų org. užpildams mineralizuoti ir cemento
kietėjimui pagreitinti, dažniausiai kalcio chlorido, aliuminio sulfato, maltų negesintų
kalkių. Iš A gaminami sienų, pertvarų blokai, plokštės, kitos stat. detalės mažaaukščiams
pastatams, apdailos plokštės.
arborėtumas (lot. arboretum - medelynas), dendrariumas, įvairių klimato juostų ir geogr.
rajonų sumedėjusių augalų kolekcija, skirta moksl. tyrimams (aklimatizacijai,
introdukcijai, selekcijai), mokymui. A ekspozicijos paprastai įrengiamos kurios nors
filogenetinės sistemos principu arba augalus grupuojant pagal jų geogr. paplitimą.
Sistematinėse arba geogr. grupėse skirtingų rūšių medžiai, krūmai, lianos išdėstomi archit.
kompozicijomis. Vieni turtingiausių arboretumų Europoje yra Miuncheno, Dūsseldorfo
(Vokietija), Komiko (Lenkija), Mustilos (Suomija), Dubrovniko (Kroatija). Lietuvoje
(Girionyse) yra Dubravos arborėtumas, apimantis apie 1300 taksonų. Mindaugas
Navasaitis
arboricidai (lot. arbor- medis + caedo - žudau), vidutinio nuodingumo pesticidai krūmams
ir menkaverčiams medžiams naikinti. A yra dichlorfenoksiacto rūgšties aminodruskos ir
esteriai bei kiti preparatai. Pagal augalų rūšį A suvartojama 3-6 kg/ha. Purškiami sulapoję
augalai.
arbovirusai (Arboviruses), ekologinė virusų grupė. A virionas sudarytas iš RNR ir
baltyminio apvalkalo, kuriame gausu lipidų. Žinoma -400 rūšių, 30-100 nm dydžio A.
Netaisyklingo rutulio arba kubo formos. Pagal antigenines savybes skirstomi į A, B, C
pogrupius. A stuburiniams perneša kraujasiurbiai nariuotakojai. -80 rūšių sukelia žmogaus
ligas (encefalitą, hemoragines karš - 1iges). Petras Bruzgulis
Arbuckle Roscoe Conkling (Roskas Konklingas Arbaklis), slap. Fatty (Storulis) 1887 m.
kovo 24 d. San Jose (Kalifornijos valstija) - 1933 m. birželio 29 d. Niujorkas, JAV
aktorius ir režisierius. Nebyliojo kino komikas. Nuo 1912 vienas M. Sennetto studijos
pagr. aktorių, vaidino su C. Chaplinu, B. Keatonu, M. Normand. Sukūrė komiko storulio
personažą. Nuo 1914 režisavo filmus, juose vaidino. 1917 su prodiuseriu J. Schencku
įkūrė kino studiją Niujorke. Reikšmingiausius vaidmenis sukūrė filmuose: Partijos
gyvenimas (1920, rež. J. Henabery), Žmogus, uždirbantis vieną dolerį per metus (1922,
rež. J. Cruze'as). Kine vaidino iki 1922. Po bylos, kurioje A buvo apkaltintas žmogžudyste
(vėliau išteisintas), jo filmus imta boikotuoti. 1925-32 režisavo filmus pasivadinęs W. B.
Goodrichu. Pav. L: D. A. Yallop The Day the Laughter Stopped: The True Story of Fatty
Arbuckle London 1976; S. Oderman Roscoe „Fatty" Arbuckle: A Biography of the Silent
Film Cotnedian, 1887-1933 Jefferson, North Carolina 1994.
arbutas (Arbutus), erikinių (Ericaceae) šeimos augalų gentis. daugiau, kaip 20 rūšių. A
paplitę Šiaurės Amerikoje ir Viduržemio j. šalyse. 6-7 m aukščio visžaliai medžiai ar
krūmai su dideliais odiškais lapais. Žiedai maži, išsidėstę viršūninėse šluotelėse. Vaisius -
kaulavaisis, forma primenantis žemuogę. Viduržemio j. šalyse, Kryme, V. Kaukaze
auginamas žemuoginis arbutas (A. unedo). Medingas. A vaisiai valgomi, iš jų gaminami
kompotai, marmeladai. Žievė ir lapai naudojami odoms rauginti, vaistų pramonėje. Daiva
Patalauskaitė
Arbuthnot John (Džonas Arbatnotas) 1667 m. balandžio 29 d. Inverbervie (prie
Aberdeeno) - 1735 m. vasario 27 d. Londonas, anglų rašytojas. Škotų kilmės. Studijavo
Aberdeene ir Oksforde. Londone mokėsi matematikos. Karalienės Onos Stiuart gydytojas.
Parašė mat. ir med. veikalų (Esė apie matematikos mokymosi naudą l Essay on the
Usefulness of Mathematical Leaming 1701, Esė apie susirgimų kilmę l Essay Concerning
the Nature of Ailments 1731 m. . Satyr. traktate Politinio melo menas (The Art of Political
Lying 1712 m. pašiepė vigus ir torius. Žymiausia satyra - Džono Bulio istorija (The
History of John Bull 1717 m. , kurioje sukūrė neišsilavinusio ir visomis išgalėmis
siekiančio valdžios Džono Bulio paveikslą, tapusį tipiško anglo buržua simboliu. 1713 su
J. SViftu ir kt. įkūrė Rašeivų klubą (Scriblerus Club), kurio nariai išjuokdavo ydingus
papročius ir skonį. Jie parašė satyrą Martino Rašeivos nepaprasto gyvenimo, darbų ir
atradimų memuarai (The Memoirs of the Extraordinary Life, Works and Discoveries of
Martinus Scriblerus 1741 m. ; A buvo jos pagr. autorius. Regina Rudaintė
arbūzai, vienametės daržovės. Priklauso moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos Citrullus
genčiai. Kilę iš Afrikos. 4 rūšys. Kultūrinės A rūšys: tikrasis A (C. lanattts; pav.) ir
kartusis A (C. colocynthis). Šaknys šakotos, įsiskverbusios į dirvą iki l metro. Stiebai
šliaužiantys, iki 5 m ilgio. Lapai ilgakočiai, širdiški, plunksniškai suskaldyti. Žiedai
geltoni, pavieniai, stambūs, dažniausiai vienalyčiai, juos apdulkina vabzdžiai. Vaisius
žalsvai margas ar baltas, dažniausiai apvalus, jo minkštimas raudonas, rožinis, avietinis,
rečiau baltas ar geltonas. Mėgsta šilumą, nepakelia drėgmės pertekliaus, nereiklūs dirvai.
Tikrojo A vaisius sveria 0,6-16 kg; turi iki 11% angliavandenių, vitaminų, sėklos
-vertingų aliejų. Vaisiai vartojami švieži, virti, marinuoti. Tinkami gabenti. Karčiojo A
vaisius sveria 10-15 kg, turi 2-3% angliavandenių; šėrimui vartojami švieži ir silosuoti.
Tikrojo A vid. derlingumas 15-20, karčiojo 25-30 t/ha.
Lietuvoje tikrasis A auginamas šiltadaržiuose. Daigai išauginami moliniuose arba durpių
ir pūdinio puodeliuose (per 35^10 d.), su 2-3 lapeliais sodinami po 2 viename inspekto
lange. Vaisiai subręsta per 60 d.; derlingumas 7-10 kg iš l lango. Pav. Nijolė Maročkienė
Arbuzov Aleksėj (Aleksejus Arbiizovas) 1908 m. gegužės 26 d. Maskva - 1986 m.
balandžio 20 d. ten pat, rusų dramaturgas. Ankstyvosioms pjesėms (Tolimas
kelias/Dal'njaja doroga 1935, Tania 1938, Klajonių metai/Gody stranstvij 1954 m. ,
gvildenančioms jauno žmogaus dvasinio brendimo, moralines problemas, būdinga
lyriškumas, melodramatiškumas. Vėlesnėje kūryboje (pjesės Tai buvo Irkutske lIrkutskaja
istorija 1959, Prarastos sūnus lPoterjannyj syn 1961, Mano vargšas Maratas l Moj bednyj
Marat 1964, Žiaurūs žaidimai /Žestokie igry 1978 m. vyrauja neišsipildžiusių svajonių,
kartų konflikto, moters emancipacijos neigiamų padarinių temos, ryšku psichologiškumas,
dramatizmas. A pjesės statytos Lietuvos teatruose. Eleonora Safronova
Arcadelt Jacob (Jakobas Arkadėltas) apie 1514 Lježas - 1568 m. spalio 14 d. Paryžius,
kompozitorius. Vienas žymiausių italų madrigalo kūrėjų. Josquino dės Prės ir Ph.
Verdelot mokinys. apie 1530 gyveno Florencijoje, paskui trumpam išvyko į Prancūziją.
1532 grįžo į Florenciją, tarnavo Mediči rūmuose. 1540 Siksto kapelos, 1554-62
Prancūzijos karališkosios kapelos kompozitorius. Kūrė daugiausia pasaulietine muziką
( daugiau, kaip 200 tribalsių ir keturbalsių madrigalų, 7 kn.; 120šansonų), mišias, motetus
( daugiau, kaip 20 m. , lamentacijas, psalmes, Magniftcat. Jonas Klimas
L'Arcadia (Arkadija), italų literatų akademija, veikusi 1690-1925 Romoje. A nariai ragino
atsisakyti Tmarinizmo estetikos, grįžti prie racionalesnės klasicistinės poetikos,
pastoraliniu, bukolinių tradicijų (Arkadija - mitinė laimingų piemenėlių šalis), kūrėjai
aukštino galantišką bendravimą, svajones, žaismingą erotizmą. Melodingas A poetų
stilius, turėjęs įtakos ir P. Metastasio melodramoms, Italijoje vyravo iki XVIII a.
pabaigos. A padėjo įsigalėti klasicistinei ir rokoko literatūrai. Dainius Būrė
ArcandDenys (Deni Arkanas) 1941 m. birželio 25 d. Montrėal, Kanados kino režisierius.
Montrėalio universitete studijavo istoriją. Režisieriaus darbą pradėjo 7 dešimtmetyje dok.
filmais (trilogija apie Kvebeką). Svarb. vaidybiniai filmai: Gina (1974 m. , Amerikos
imperijos žlugimas (Lc Dėdin de l'empire amėricain 1986, Kanų kino festivalio prizas),
Jėzus iš Montrėalio (Jėsus de Montrėal 1989, Kanų kino festivalio prizas), Žvaigždžių
dulkės (Stardusl 2000 m. .
Arce Manuel Jose (Manuelis Chosė Arsė) apie 1786 San Salvadoras - 1847 m. rugsėjo 14
d. ten pat, Salvadoro valstybės veikėjas. 1811 ir 1814 sukilimų prieš ispanų valdžią
aktyvus dalyvis; kalintas. 1821-23 vadovavo Salvadoro kariuomenei kovose su
meksikiečiais. 1825-28 pirmasis Jungtinių Centrinės Amerikos Provincijų prezidentas;
nuverstas. 1831 ir 1833 nesėkmingai organizavo maištus prieš vyriausybę.
„Archaeologia Baltica", Lietuvos istorijos instituto tęstinis leidinys, nuo 1995 leidžiamas
Vilniuje anglų ir vokiečių kalbomis. Skelbiami straipsniai daugiausia nagrinėja baltų
kultūros ištakas ir baltų genčių susidarymą, jų santykius su kaimynais (germanais, slavais,
finougrais) nuo akmens amžiaus iki ankstyvųjų vid. amžių, archeologijos klausimus.
Leidinys iliustruotas. Išleista3 tomai (l995, 1997, 1998 m. . Ats. red. V. Kazakevičius.
Vylaum• Kaaikeričius
„Archaeologia Lituana", VU Archeologijos katedros iliustruotas tęstinis leidinys,
leidžiamas nuo 1999 Vilniuje. Straipsniai spausdinami liet., anglų, vok., prancūzų ir rusų
kalbomis. Leidinyje bendradarbiauja įvairių šalių archeologai. A skelbia straipsnius apie
Lietuvos ir baltų archeologiją, moksl. darbų recenzijas bei moksl. gyvenimo kroniką.
Išleisti 2 tomai (1999, 2001 m. . Ats. rcd. Michelbertas. MykolusMichelbertas
archaika (graikų archaikos - senovinis), senovės graikų meno Vlaikotarpis (750-480
p.m.e.). architektūroje dėl senovės Egipto ir Egėjo kultūrų įtakos susiformavo atraminės
sijinės konstrukcijos iš akmens -orderiai (Tdorėniškasis orderis ir T jonėniškasis orderis),
šventyklų tipai (su antais, Tprostilas, fam-fiprostilas, Tperipteris ir Tdipteris). Augo
poliai, atsirado pirmieji taisyklingai suplanuoti kvartalai, agoros, visuom. statiniai (stojos),
sporto pastatai (palestros), varžybų aikštės. Dailėje formavosi monumentaliosios
skulptūros tipai (a - 1etiškų jaunuolių statulos - kūrai ir klostytais drabužiais mergaičių
statulos - koros), buvo plėtojama juoda -figūrė ir raudonfigūrė keramika. Jonas
Minkevičius
archaizmai (graikų archaismos - senavimas < archaios -senoviškas), senoviniai žodžiai ar
kitos kalbos senienos. Sinchroniškai tai tokie kalbos elementai, kurie rodosi esą pasenę,
nebepriimtini ir todėl paprastai keičiami kitais, norminiais, o jeigu vartojami, tai
dažniausiai stilistiniais sumetimais. Diachroniškai suprantamu terminu A lietuvių
kalbotyroje įprasta vadinti iš senųjų raštų bepažįstamus žodžius (ašvaiešva
'kumelė',nepuotis, -ies 'sūnaitis', žugara 'garnys') ar visas paveldėtines senienas
(beišlikusias tarmėse). Dažniau pasitaiko leksikos A (byloti, sekmas, griešnas,
pakūtavoti). Yra ir fonetikos A (su a pėdsakais senovės raštų brolis, mokyti), morfologijos
(esmi, miegmi; žmuo 'žmogus', vns. gal. žmuni), sintaksės (valgo kiek galįs; sako jį gyvą).
Vincas Urbutis
archajinis žmogus gyveno prieš 400 000-35 000 m. Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Jam
būdingas Homo erectus ir H. sapiens biol. požymių derinys - didelė kaukolė, plačiausia
smegeninės vieta prie kaukolės pamato, didesni negu šiuolaikinių žmonių veido
matmenys, dantys, ryškesni antakių velenai, apatinis žandikaulis be smakro kyšulio. Kitos
griaučių dalys nesiskiria nuo dab. žmonių griaučių. Požymių įvairovė, ypač smegenų
didėjimas, rodo A evoliuciją, todėl dažnai vieni radiniai priskiriami H. erectus, kiti -H.
sapiens. Turėdamas dideles smegenis A sugebėjo abstrakčiai mąstyti, geriau prisitaikyti
prie aplinkos ir užimti įvairesnes ekologines nišas. Prieš 125 000 m. jis buvo išplitęs
Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Europoje ir V. Azijoje kai kurios A populiacijos
(neandertaliečiai) išliko iki 35 000 m. Seniausia A kultūra tęsė Acheulio H. erectus
kultūros tradicijas, kurios prieš 200 000 m. evoliucionavo į Levallois vid. paleolito
kultūrą, o pastaroji Europoje, Šiaurės Afrikoje ir V. Azijoje - į Moustier kultūrą.
RimantasJankaiukas
archajiškasis bliuzas, ikiklasikinis bliuzas, lyrinė JAV juodaodžių solo daina. Susiklostė
XIX a. vid., vyravo 1865-1900. Strofinės struktūros, pagrįstas klausimu - atsakymu,
bliuzo derme (su blue notes). Buvo dainuojama pritariant bandža arba gitara, vėliau -
fortepijonu bei instr. ansambliu. A atlikėjai - tik vyrai, paprastai nedarbingi juodaodžiai
(dažnai aklieji, vaikų vedžiojami po kaimus). A tematika dažnai atspindėdavo sočiai,
neteisybe ir rasinę diskriminaciją. Be skundų, ryšku ironija, ypač autoironija, perėjusi ir į
džiazo estetiką. A rinko, atkūrė ir išsaugojo W. Handy (vadinamas bliuzo tėvu), 1912
išleidęs pirmąjį rinkinį. Kaip ir archajiškasis džiazas, A turėjo ryškių regioninių bruožų ir
spec. techniką. XX a. 2 dešimtmetyje A pakeitė klasikinis bliuzas. Jūratė Kučinskaitė
archajiškasis džiazas, ankstyvosios džiazo formos ir jų užuomazgos, sujungusios V.
Ajjfikos juodaodžių ir V. Europos muzikos tradicijas. Gyvavo JAV afroamerikietiškosios
muzikos ir pirmojo džiazo stiliaus (N. Orleano džiazo) tarpiniu periodu (- XIX a. 7-10
dešimtmetį). Tuo laiku toliau plėtojosi afroamerikietiškieji žanrai (darbo dainos, baladės,
spiričiueliai), susiklostė įv. fort. stiliai (barrelhouse, jig, boogiewoogie ir kitos regtaimo
užuomazgos) su tipiška perkusine grojimo maniera, vaikščiojančiu kairiosios rankos
akompanimentu ir bliuzo pagrindu improvizuojančia dešiniąja. A kūrė XIX a. pab. JAV
buvę labai populiarūs marširuojantys pučiamųjų orkestrai, |v. ansambliai, griežę ne tik
muzikos instrumentais, bet ir buities rakandais (pvz., skalbimo lentomis). A turėjo
regioninių bruožų. Jūra/ė Kučinskaitė
archalaksė (graikų archė - pradžia + allaxis - pasikeitimas), viena Tfilembriogenezių.
Archangelsk (iki 1613 Novocholmogorai; Archangelskas), miestas Rusijos europinės
dalies Šiaurės rytuose, abipus Dvinos, apie 20 km nuo Baltosios j.; srities ir Primorės raj.
centras. 361 800 gyv. (2000 m. . Geležinkelis ir plentas į Maskvą. Jūrų, upių uostas (į jį
plukdoma mediena beveik išviso Dvinos baseino). Oro uostas. Miško ruošos, medžio
apdirbimo, celiuliozės ir popieriaus, hidrolizės, Statybinių medžiagų, maisto pramonė.
Laivų remontas ir statyba, medžio apdirbimo įrangos gamyba. Apdirbami deimantai.
Perdirbami jūrų dumbliai. Dailieji amatai: medžio, kaulo drožinėjimas. Technikos, M.
Lomonosovo, med. universitetai, jūrų akademija. Dramos, lėlių, jaunimo teatrai.
filharmonija. Cirkas. Kraštotyros (nuo 1859 m. , vaizduojamojo meno. Šiaurės jūrų
muziejai. Svečių rūmai ( XVII a. ). A -daugelio poliarinių ekspedicijų pradinis punktas;
viena pagrindinių Šiaurės jūrų kelio bazių. Mindaugas Pažemys ISTORIJA. 1584 dab. A
vietoje pradėtas statyti įtvirtintas Arkangelo Mykolo vienuolynas (iš čia A pavadinimas).
Pirmasis Rusijos jūrų uostas. Suklestėjo XVII a. (veikė laivų statykla, arba admiralitetas).
Įkūrus Sankt Peterburgą (1703 m. A reikšmė sumažėjo. Nuo 1708 m. gubernijos centras.
XVIII a. 2 pusėje vėl ėmė augti. 19181 pusėje mieste veikė vienas pirmųjų Sov. Rusijoje
lagerių (vėliau A apylinkėse jų įsteigta daug). 1918-19 Antantės kariuomenės bazė. 1929-
36 krašto, nuo 1936 srities centras. Per Antrąjį pasaulinį karą svarbus kar. uostas.
LIETUVIAI. Per Pirmąjį pasaulinį karą Archangelske buvo lietuvių karo pabėgėlių. Veikė
Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti skyrius. 1941 A kalėjime buvo 11 polit.
kalinių iš Lietuvos. 1946 m. vasario į A atvežta -30 lietuvių jaunuolių, kurie kalinti
nepilnamečių kolonijoje kartu su 1200 kriminalinių nusikaltėlių. Jie dirbo gamykloje
Konvejer (liejo minas). 1948 kai kurie buvo išvežti į tolimas Baltosios j. salas plukdyti
rąstų. Archangelske buvo 2 kalėjimai ir kalinių persiuntimo punktas. Aidima Juodvalkytė
Archangelsku Aleksandr (Aleksandras Archangelskis) 1846 m. spalio 23 d. d.
StarojeTezikovo (Penzos sritis) – 1924 m. lapkričio 16 d. Praha, rusų dirigentas,
kompozitorius. Nuo 1862 Penzos, vėliau Sankt Peterburgo chorų regentas. 1880 Sankt
Peterburge subūrė mišrų chorą, su juo koncertavo Rusijoje. Vienas pirmųjų rusų bažn.
chore berniukų balsus pakeitė moterų balsais. Kūrė chorinę muziką, harmonizavo liaudies
dainas, mokė dainuoti. Išleido kn. A. A. Archangelskio koncertų repertuaras (Repertuar
koncertov A.A. Archangel'skogo 1893-1894 m. . Jūratė Petrikaitė
Archangelskij Andrėj (Andrejus Archangelskis) 1879 m. gruodžio 8 d. Riazanė - 1940 m.
birželio 16 d. Maskva, rusų geologas. 1904 m. baigė Maskvos universitetą, iki 1932 jame
dirbo; profesorius (1918 m. . SSRS mokslų akademijos narys (1929 m. . 1912 sukūrė lyg.
litologijos metodą. Parašė apie 20 monografijų; svarbiausios: SSRS geologinė sandara ir
geologinė istorija (Geologičeskoe stroenie i geologičeskaja istorija SSSR 1932 m. ,
Viršutinės kreidos nuogulos Rusijos europinės dalies rytuose (Verchnemelovye o -
1oženija vostoka Evropejskoj Rossii 1912 m. .
Archangelsko sritis (Archangelskaja oblast) yra Rusijos europinės dalies Šiaurės rytuose,
prie Barentso, Balto šios, Karos jurų; apima ir jų salas (Prano Juozapo Žemę, N. Žemę,
Kolgujevo, Vaigačo, Solovkų salas). Plotas 587 400 km2 (su Nencų auton. apygarda). 1,46
mln. gyv. (2000; daugiausia rusai). Centras - Archangelskas (361 800 gyv.; 2000 m. ; kiti
Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2000 m. : Severodvinskas (229,3 m. , Ko - 1asas (66,2 m. ,
Novodvinskas (49 m. . Miesto gyventojų 74% (2000 m. . Gyventojų vidutinis tankumas
2,5 žm./km2. A suskirstyta į 20 rajonų. A įkurtas 1937.
Kalvotos lygumos su plačiais slėniais. Klimatas arktinis, subarktinis, vidutinių platumų;
sausio vidutinė temperatūra -13 "C, liepos 10-16 °C; kritulių 400-500 mm per metus.
Dauguma upių priklauso Arkties vand. baseinui: Dvina, Onega, Mezenė, Pečiora, Pinega,
Vaga. Didžiausi ežerai: Lačia, Kenas, Kožas. Daug pelkių. Auga taiga; Šiaurės rytuose
yra tundra, piečiau - miškatundrė. Miškingumas 39%. Pinegos draustinis, Solovkų salų
muziejus rezervatas, Vodlos, Keno ežero nacionaliniai parkai .
Yra naftos (ištekliai 775 mln. t), gamtinių dujų (485 mlrd. m'), durpių (1470 mln. t),
anglių (215 mln. t), chromo (1,2 mln. t), mangano rūdos (130 mln. t), deimantų. Miner.
versmės. Gauta 1,8 mln. t naftos (1998 m. , 125 mln. m' gamtinių dujų (1995 m. . Miško
ruošos, medžio apdirbimo, popieriaus pramonė pagamina 42% A pram. produkcijos (tai
sudaro 11% Rusijos padarinės medienos, 10% pjautinės medienos, 33% celiuliozės, 9%
popieriaus ir 39% kartono pramonės produkcijos; 1999 m. . Žuvų konservų, mašinų,
miško pramonės įrangos gamyba. Laivų statyba (Severodvinske statomi ir atominiai
povandeniniai laivai). Auginama javai (29% visų pasėlių), pašariniai augalai (61%),
bulvės, daržovės. Galvijininkystė. A šiaurėje - elnininkystė, žvėrininkystė, žuvininkystė.
Medžioklė, žvejyba. Plesecko kosmodromas. Maskvos -Archangelsko geležinkelis ir
plentas, Konošos -Vorkutos, Oboziorskajos -Belomorsko geležinkeliai. Jūrų, upių uostai:
Archangelskas, Onega, Mezenė, Narjan Maras. Archangelsko oro uostas. Mindaugas
Pažemys LIETUVIAI. Po Spalio perversmo Cholmogoruose ir Solovkų salose buvo Įkurti
vieni pirmųjų Sov. Rusijos lagerių polit. kaliniams. 1938-60 A srityje veikė daug lagerių,
kuriuose kalėjo šimtai tūkstančių įv. tautybių kalinių. Po Antrojo pasaulinio karo
daugelyje jų (Puksoozero, Čiornoje ozero, Velsko, Kargopolio, Plesecko ir kt. lageriuose)
kalėjo keli tūkstančiai polit. kalinių iš Lietuvos. Kaliniai kirto ir plukdė mišką, dirbo
statybose, lentpjūvėse, medžio apdirbimo, laivų statybos ir remonto įmonėse, taryb.
ūkiuose, tiesė geležinkelį. Aldona Juodvalkytė
archantropas (graikų arche - pradžia + anthropos - žmogus), viena plačiai žinomų
ankstyvųjų Homo erectus formų. Gyveno Rytų Afrikoje prieš 1,2-1,1 mln. m. Kaukolės
smegenine dalį kartu su akmens įrankiais 1960 Tanzanijoje Olduvai tarpeklyje rado L.
Leakey (Didžioji Britanija). Rimantas Jankauskas
archaras. kalnų T avino porūšis.
archė (graikų arche), senovės graikų filosofijoje pirmasis pradas, būties pagrindas. A kaip
filosofijos terminą pradėjo vartoti Platonas, žymėdamas juo galutinį būties ir bet kokio
žinojimo pamatą. Aristotelis šią sąvoką vartojo atpasakodamas ankstyvųjų natūrfilosofų
(Talio, Anaksimeno,
Herakleito) pažiūras, esą pastarieji A vadino tam tikrą medžiagą (Talis - vandenį,
Anaksimenas - orą, Herakleinstitutas - ugnį), iš kurios atsiranda ir į kurią sugrįžta visa
pasaulyje egzistuojančių daiktų įvairovė. Tomas Sodeika
archegonė (graikų archė - pradžia + gone - gimimas, atsiradimas), samanų, sporinių
induočių ir kai kurių plikasėklių moteriškasis lytinis organas. A sudaro apatinė išsipūtusi
dalis - pilvelis (jame formuojasi kiaušialąstė) ir siauresnė viršutinė dalis - kaklelis (jo
kanalu prasiskverbia spermatozoidas ir apvaisina kiaušialąstę). Iš apvaisintos samanų
kiaušialąstės formuojasi sporogonas, sudarytas iš sporinės ir kotelio, o sporinių induočių -
savarankiškas, sporas gaminantis augalas. Pav. Juozas Raugalas
„Archeion", Lenkijos vyriausiosios archyvų valdybos tęstinis leidinys, einantis nuo 1927
Varšuvoje. Per metus išeina 1-2 t. Nagrinėjamos archyvistikos ir archyvotyros problemos,
recenzuojami nauji leidiniai, apžvelgiami užs. archyvų žurnalai, skelbiama bibliografija,
personalijos ir kt. Leidinyje yra duomenų ir apie Lietuvos archyvus: Lietuvos Metriką (t.
l, 8,27,65 m. , Vytauto kanceliarijos dokumentus (t. 51 m. , Lietuvos ev. reformatų
archivalijas (t. 56,61 m. , Vilniaus kapitulos archyvą (t. 64 m. , LDK didikų Chodkevičių
(t. 57, 69 m. , Pociejų (t. 59 m. , Radvilų (t. 66 m. , Sluškų (t. 52 m. archyvus. Iki 1998
išleisti 98 t. Tiražas 600-800 egz. Žymesni redaktoriai: S. Ptaszyckis (t. 1-9,1927-31 m. ,
S. kalba Kuczyiiskis (t. 65-66,1977-78, ir t. 95-98,1996-1997 m. , B. Woszczyiiskis (t. 81-
94,1986-1995 m. . L: R. Piechota Spis rzeczy zawartych w pienvszych 50 tomach
„Archeionu" Warszawa 1969. VytautasRaudeliūnas
archėjos (Archaea), prokariotų grupė. Kartu su f bakterijomis ir f eukarijais sudaro vieną
iš trijų gyvybės domenų. Gyvena dažniausiai nepalankiomis (ekstremaliomis) sąlygomis
(karštuose šaltiniuose, sūriuose telkiniuose), kuriuose susiformavo unikalios fiziol.,
biochem. ir genetinės A savybės. Remiantis RNR analize nustatyta, kad A yra vienos
pirmųjų gyvybės formų, artimos bakterijoms. A, kaip ir kitos prokariotinės ląstelės, neturi
tikrojo branduolio; ląstelės sienelėje (ne taip kaip bakterijų) nėra glikopeptido sluoksnio,
citoplazminėje membranoje fosfolipidai sujungti eteriniais ryšiais, baltymai atsparūs
terminei denatūracijai. A skiriasi medžiagų apykaita, fiziol. ir ekol. ypatumais. Vienos A
(Methanopyrus, Methanobaclerium, Halococcus, Natmnococcus, Sulfolobus,
Thermoplasma, Archeoglobus) prisitaikiusios gyventi aukštos temperatūrosbedeguonėje
aplinkoje; energiją jos gauna ' anaerobinių procesų metu redukuodamos CO2 ir kt. anglies
junginius, sulfatus ar sierą. Jų optimali augimo temperatūra 80-100 °C (Prodictium
brockii gali augti ir 105 °C temperatūroje). Halofilinės A (Halobacterium, Halococcus)
auga tik sūrioje aplinkoje, kur NaCl kiekis daugiau, kaip 15%. Yra A, gyvenančių augalų
audiniuose, gyvūnų organuose, pvz., a temperatūrajotojų skrandyje. Kai kurios A (pvz.,
Halobacterium halobium) citoplazminėje membranoje turi baltymą ba
komiteteriorodopsiną ir vykdo fotosintezę, dar kitos A (Methanococcus, Melhanophyrus,
Methanothermus) gamina metaną. Lidija Kalėdienė
archijus (graikų archaios - senovinis), archeozojus, seniausias Žemės geologinės istorijos
laikotarpis (eonas), ankstyvasis tpre kambro laikotarpis; jo metu susidariusios uolienos
(eonotema). A truko ~2 mlrd. metų. A metu susidarė hidrosfera, atmosfera, atsirado
gyvybė, prasidėjo litosferinių plokščių tektonika. A baigėsi prieš 2,5 mlrd., kai susidarė
stambūs žemynai stora kontinentine pluta, pasikeitė plokščių tektonikos ir daugelio su tuo
susijusių geologinių procesų pobūdis. A uolienos sudaro atskirus blokus žemynuose
(branduolius), platformų kristalinį pamatą, išeina į žemės paviršių platformų skyduose
(Baltijos, Aldano, Kanados ir kt.). A uolienos: kristaliniai skalūnai, gneisai, amfibolitai,
rečiau skalūnai, marmurai, kvarcitai, granitai, gabrai. Seniausių A uolienų nustatytas
amžius -4 mlrd. (Acastos gneisai Kanadoje); seniausios nuosėdinės ir vulkaninės uolienos
- 3,8 mlrd. amžiaus -žinomos Grenlandijoje (Issua serija), 3,5 mlrd. uolienų yra Pilbaros ir
Yilgarno blokuose (Australijoje), Kaavaalio kratone (PAR), Ukrainos, Aldano, Indostano
skyduose. Gyvųjų organizmų seniausių liekanų (bebranduolės bakterijos prokariotai,
stromatolitai) rasta Isua serijos, Kaavaalio kratono (Fig Tree serija), Pilbaros ir Yilgarno
blokų uolienose. Archėjuje susidarė didžiausi pasaulyje geležies (Australija, Kanada,
Rusija, Brazilija, Ukraina, Kinija), aukso (PAR, Brazilija), vario, urano telkiniai.
Lietuvoje A uolienų nenustatyta. Terminą sukūrė JAV geologas J. Dana (1872 m. .
Antanas Brazauskas
La Archentina f La Argentina. LaArchentinita f La Argentinita. Archentino ežeras T
Argentina ežeras.
archeo... (graikų archaios - senovinis), pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su
senove (archeologija).
archeoastronomija (T archeo... + T astronomija), mokslinė disciplina. Remiasi daugiausia
archeol., astr., architektūros, etn., mit., tautosakos, ikonografijos, kalbotyros, rel. bei
istorijos duomenimis ir išvadomis. A tyrimo metodais iš išlikusių statinių, piešinių
gaunama žinių apie senovėje stebėtus dangaus šviesulius, jiems teiktą reikšme, naudotas
kalendorines sistemas. Dažniausiai tiriamos senovės šventyklos su akmenų ar stulpų
sistemomis. A tyrimai padeda rekonstruoti senovės civilizacijų pasaulėžiūrą, dvasine
kultūrą. A terminas vartojamas nuo Stonehenge'o (Anglija) tyrimų pradžios ( XX a. l
pusė); įkurti tyrimo centrai Merilando (JAV) ir Lesterio (Didžioji Britanija)
universitetuose. Nuo 1981 rengiamos pasaulinės A konferencijos (vad. Oksfordo
konferencijos). Leidžiami žurnalai: Archeoastronomy (JAV), Journal for History of
Astranomy (su priedu Archeoastronomy).
LIETUVOJE A plėtoja Lietuvos etnokosmologijos muziejus (Molėtų rajono savivaldybė).
Žinomiausias A paminklas - Birutės alko kalno Palangoje statinys (14- XV a. ).
archeociatai (Archaeocyatha), išmirusių primityvių bestuburių gyvūnų tipas. daugiau, kaip
1000 rūšių. Aptinkami nuo kambro. Buvo paplitę visame pasaulyje. Gyveno jūrose (iki
100 m gylyje). Kūnas 5-10 cm, kartais iki l m ilgio, skersmuo 1,5-3 cm (kartais iki 50
cm). Turėjo klintinį taurės arba rago pavidalo poringą skeletą. Gyveno sėsliai pavieniui
arba kolonijomis. Svarbūs apatinio kambro darinių stratigrafijai.
„Archeografičeskij sbornik" (Archeografijos rinkinys), tęstinis dokumentų leidinys, 1867-
1905 m. leistas Vilniaus švietimo apygardos valdybos. Daugiausia skelbti LDK stačiatikių
ir kt. bažnyčių, vienuolynų, jų valdų, rel. diskusijų 1406-1839 dokumentai; jie buvo
parenkami pagal to meto Rusijos valdžios polit. interesus. A sudarė ir spaudai parengė D.
Dovgiallo, P. Giltebrandtas, J. Kračkovskis ir kiti. Dokumentai imti iš Vilniaus viešosios
bibliotekos rankraštyno, stč. bažnyčių, Kėdainių ir Nesvyžiaus dvarų archyvų. Išleista 13
tomų. Jiems atskiru leidiniu išleista J. Spruogio (I. Sprogio) parengta asmenvardžių,
vietovardžių ir dalykų rodyklė. Dėl publikuotojų menko pasirengimo šiam darbui
leidinyje yra klaidų ir netikslumų. Vytautas Merkys
archeografija (f archeo... + graikų graphč- rašau). t Istorijos šaltinių mokslas.
„Archeologičeskie otkrytija" (Archeologiniai atradimai), SSRS MA, nuo 1993 Rusijos
mokslų akademijos Archeologijos instituto inform. leidinys, nuo 1965 leidžiamas
Maskvoje. Iliustruotas. Spausdinamas kasmet (su pertrauka 1988-1992 m. . Skelbia
kasmetinių archeologinių tyrimų duomenis (trumpų inform. straipsnių autoriai daugiausia
yra archeologinių ekspedicijų vadovai). 1966-1988 m. spausdino informacijų ir apie
Lietuvos archeologinių paminklų tyrimus. Iki 1999 išėjo 28 tomai. Adolfas Tautavičius
archeologija (graikų archaios - senas, senovinis + logos -mokslas), savarankiška istorijos
mokslo šaka, tirianti seniausiąją visuomenės istoriją ir jos raidos dėsningumus. Skiriamos
klasikinė, priešistorės ir ankstyvosios istorijos (vid. amžių), Vakarų Azijos ir Egipto,
provincinė Romos (ši apima Reino sritį, Balkanus, Austriją, P. Vokietiją, Vengriją,
Šveicariją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją, D. Britaniją) ir kitos A šakos. A terminą pirmą
kartą pavartojo Platonas. Iš pradžių A tyrė visas senovės sritis -istoriją, papročius, mitus.
XIX a. A susiformavo kaip savarankiška istorijos mokslo šaka. Tyrimų objektą sudaro
archeologiniai šaltiniai - įv. epochų daiktiniai paminklai; svarbiausi - T archeologijos
paminklai. Archeologinių tyrimų pagr. medžiaga - T archeologiniai radiniai. Pagal
archeologinių paminklų liekanas ir radinius, remdamasi kitų mokslų (etnologijos,
kalbotyros, meno istorijos, mitologijos, sociologijos, epigrafikos, heraldikos,
numizmatikos, sfragistikos) duomenimis, padedančiais tiksliau interpretuoti archeologinę
medžiagą, A siekia nustatyti daikto paskirtį, tipologiją, chronologiją ir paplitimą.
Archeologijos radiniams ir kultūros sluoksniams tirti pasitelkiami gamtos mokslai
(antropologija, paleobotanika, geologija, osteologija, atom. fizika, chemija), šiuolaikinė
technika (aerofotografijų A, povandeninė A). Radinių chronologija (T archeologinis
datavimas) nustatoma atliekant metalografijos, dendrochronologijos, trasologijos ir
paleomagn. tyrimus, radiokarbonines, spektrines, struktūrines ir kt. analizes.
Archeologinių paminklų ar jų grupės moksl. tyrinėjimus atlieka spec. įstaigų (moksl.
tyrimų institutų, universitetų, muziejų ir kt.) archeologai. Archeologiniai tyrimai
pradedami gavus leidimą (t atviras lapas). Jie atliekami per žvalgomąsias ir tyrimų
Archeologines ekspedicijas. Žvalgomosios ekspedicijos rengiamos po Archeologinės
žvalgybos, kai apie vietovę ir objektą jau surinkta ir susisteminta informacija, numatyti
maršrutai. Per jas dažniausiai ieškoma naujų archeologinių paminklų arba siekiama
nustatyti jų ribas, įvertinti kultūros sluoksnį ir jo būklę. Kasamas Archeologinis šurfas
(dydis 2 x 2 m). Archeologiniams tyrimams dažniausiai naudojama stratigrafinė metodika,
leidžianti ištirti ir fiksuoti archeologinį paminklą ir kultūros sluoksnį. Nuo XX a. vid.
taikomos techn. naujovės: aerofotografija, metalo detektorius, akustinė ir
magnetoelektrinė aparatūra. Iki XX a. vid. Europoje vyravo archeologijos objektų
paieška, nuo XX a. 9 dešimtmečio pradėtas ištisinis teritorijų žvalgymas. Per tyrimų
Archeologines ekspedicijas (jų prototipai XVII a. pab.- XVIII a. pr. buvo mėgėjų
kasinėjimai) tiriami surasti, esami ar spėjami archeologiniai objektai, jų grupės.
Archeologinių tyrimų duomenys -archeologinio objekto išorinis vaizdas ir atidengtos
vidinės struktūros -fiksuojami (archeologinė fiksacija) aprašomuoju (tekstai), grafiniu
(planai, piešiniai), fotografiniu, kino, video ir kt. būdais. Tiriant rastus dirbinius
nustatoma paleodemografija, miesto įtaka kaimui, laidojimo papročių kaita ir kt.
Papuošalai, keramika, pastatų liekanos teikia duomenų istorikams, menotyrininkams,
architektūros istorikams ir kt. Nuo XIX a. 2 pusės pradėti pilių ir gyvenviečių, laidojimo
ir apeigų vietų kompleksiniai tyrimai. Ypač domimasi meno paminklais (meno A).
ISTORIJA. A pradmenų būta jau senovėje. Antikos laikais rinkta akmeniniai kirvukai,
gyvulių kaulai. Kinijoje Sungų dinastijos laikotarpiu (960-1279 m. būta vad. vietinės
archeologijos. Viduramžiais nesidomėta archeologiniai radiniais. Renesanso menininkai ir
antikvarai, nuo XVIII a. ir filologai pradėjo rinkti senienas. Jų rinkiniai sudarė daugelio
muziejų fondų pagrindą. Europoje archeologinė veikla prasidėjo antikos tyrinėjimais.
XVIII a. buvo reikšmingi Londono Mėgėjų draugijos (Sodely of Dilettanti) tyrinėjimai
Turkijoje ir Graikijoje, prancūzų tyrimai per Napoleono Bonaparto kariuomenės
ekspediciją (1798-1801 m. Egipte. XVIII a. pirmoje pusėje archeologinės problemos buvo
svarstomos akademijose ir susirinkimuose, 1747 kasinėta Pompėja, 1784 T. Jeffersonas
atkasė indėnų pilkapį prie Rivannos upės (JAV), 1790 J. Frere'as identifikavo senojo
akmens amžiaus (paleolito) įrankius. XIX a. A pradėta dėstyti universitetuose, T
archeologijos draugijos ėmė registruoti ir klasifikuoti archeologinius paminklus, juos
sistemingai kasinėti, radinius kaupti muziejų fonduose. XIX a. pr. Egipte buvo rasti
egiptiečių hieroglifai (J. F. Champollionas 1822 iššifravo). kalba O. Mūlleris . (1797-1840
m. pradėjo tirti meno ir statybos paminklų liekanas (klasikinė A); daugiausia tyrė senovės
graikų ir romėnų paminklus. XIX a. l pusėje pradėtos kurti archeologinės įstaigos
(archeologiniai institutai), vykdžiusios archeologinių paminklų tyrimus. Pirmasis
archeologinis institutas įkurtas 1829 Romoje -Archeologijos korespondencijos institutas
(Instituto di corrispondenza archeologica). Nuo 1877 Sankt Peterburge veikusiame
Archeologiniame institute buvo rengiami archeologai. Nuo 1879 JAV veikia Amerikos
archeologinis institutas (draugija, turinti 44 sk.). Nuo 1889 Rusijoje visus kasinėjimus
valst. žemėse kontroliavo Rusijos imperatoriškoji archeologinė komisija (įkurtas 1859
m. . Moksl. įstaigų kūrimasis spartino A raidą. 1836 C. Thomsenas sukūrė akmens,
bronzos ir geležies amžių klasifikaciją, 1840 A. Layardas atkasė Asirijos sostine Nineve.
1868 europiečiai pradėjo tyrinėti D. Zimbabvės (Afrika) griuvėsius. 1879 Altamiroje
(Ispanija) rasta akmens amžiaus piešinių. 1880 A. Pit temperatūriversas pagrindė
stratigrafinį A tyrimo metodą, 1891 F. Petrie pradėjo kasinėti Achetatoną (Egiptas). 1899-
193 V a. Evansas Kretoje kasinėjo Mino laikotarpio Knoso rūmus. 1900-44 M. Uhle
pradėjo sisteminti Peru civilizacijos tyrimus, 1911 H. Binghamas Anduose atrado inkų
miestą Machu Picchu. 1914-18 O. Crawfordas sukūrė vietovės aerofotografijos metodą.
1917-27 J. E. Thompsonas (1898-1975 m. atrado majų gyvenvietes Jukatano pusiasalyje
(Meksika). 1922 H. Carteris, G. E. Carnarvonas atrado Tutanchamono kapą Egipte. 1926
Folsome (N. Meksikos valstija) atrasta apeiginio aukojimo vieta. 193 V a. E. Douglassas
sukūrė dendrochronologinį tyrimo metodą. W. Libby 1946 pasiūlė radiokarboninį tyrimo
metodą. 1947 Negyvojoje jūroje rastas pirmasis pergamento ritinys. 1948 M. Leakey
Kenijoje rado priešistorine žmogbeždžione Proconsul. 1950 (ir 1970 m. L. Leakey
Olduvai (Tanzanija) surado suakmenėjusių hominidų liekanų.
1960 sukurti radiokarboninis ir termoliuminescencinis matavimo metodai. 1963 W.
Emery Abu Simbele (Egiptas) pirmą kartą panaudojo gelbėjimo techniką archeologiniams
paminklams perkelti (prieš užliejant vietove Asuano užtvankos vandeniu). 1969 Mungo
ežere (Australija) rasti žmogaus palaikai (datuoti 26 000 metų) - senovės ritualinio
kremavimo liudijimas. 1974 rasta Ši Huangdi kapas (Kinija) ir Laetoli (Etiopija) -
hominido, vadinamo Lucy, kojų pėdsakai, datuoti 3-3,7 mln. metų. 1978 Graikijoje
surastas Makedonijos karaliaus Pilypo II (Aleksandro Makedoniečio tėvo) kapas. 1979
Meksike atkasta Tenoč-ti - 1anas - actekų sostinė. Nauju povandeninės A tyrimo metodu
ištirtas (pradėta 1982 m. 1545 nuskendęs anglų karaliaus Henriko VIII karo laivas Mary
Rose. 1985 Sakkaroje (Egiptas) surastas Majos, Tutanchamono iždininko, kapas. 1991
Italijos Alpėse rastas suledėjęs žmogus (datuotas -3300 p.m.e.) su drabužiais, lanku ir
strėlėmis bei varine ietimi. 1992 Kūckhovene (Vokietija) rasta senovės medinis statinys -
15 m gylio šulinys (datuotas 5090 m. p.m.e.), suręstas iš didelių ąžuolinių sijų, Doveryje
(Anglija) - senovės jūrinis laivas (datuotas apie 1400 m. p.m.e.). LEIDINIAI. Pirmieji
tęstiniai leidiniai išleisti Italijoje ir Ispanijoje: Atti della pontifica Accademia Romaną di
Archeologia (1821 Roma), Archivo espanol de arte •fy arqueologia (1825 Madridas); nuo
XIX a. 2 pusės leidžiami daugelyje šalių. Rusijoje - fOtčioty imperatorskoj
archeologičeskoj komissii (1860-1917 Sankt Peterburgas), Drevnosti (1867-1916
Maskva), TIzvestija Imperatorskoj archeologičeskoj komissii (1900-18 Sankt
Peterburgas), Kratkie soobščenija institutą istorii material'noj kul'tury (1937-1991 m.
Maskva -Leningradas), fSovetskaja archeologija (1940-58 Maskva -Leningradas), žurnalo
Sovetskaja archeologija (nuo 1957 Maskvoje, po 4 nr. kasmet; nuo 1992 Rossijskaja
archeologija). Lenkijoje - TWiadomošci archeologiczne (1873-1995 Varšuva), T
Šwiatowit (nuo 1899 Varšuvoje), Przegląd archeologiczny (34 t. 1919-1987 m. Poznanė),
Archeologia Polski (nuo 1957 Varšuvoje, 44 t.), Archeologia Polona (nuo 1958
Varšuvoje, 34 t.). Vokietijoje - T Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia (nuo
1874 Karaliaučiuje), žurnalo Altpreussen (1936-44 Karaliaučius), Prahistorische
Zeitschrift (nuo 1969 Berlyne), Mannus. Zeitschrift fur Deutsche Vorgeschichte (1902-42
Wūrzburg-Leipcigas, 34 t. ir 8 t. papildomi), Berichte der Ro'misch-Germanischen
Kommission (nuo 1905 m. Frankfurte ir Berlyne, 75 t.). Švedijoje - žurnalo Fomvannen
(nuo 1906 m. . Latvijoje -Archaiologijas raksti (3 1.1928-33 Ryga), Sename un maksla
(1936-40 Ryga, kasmet po 4 t., 1940 2 t.), Archeologija un etnografija (nuo 1957 Rygoje).
Enciklopedijų išleista: Vokietijoje - Reallexikon der Vorgeschichte (15 1.1924-32
Berlynas), Čekijoje -Enzyklopadisches Handbuch zur Ur-und Frūhgeschichte Europas (1-
21.1966-69, Praha), Lenkijoje -Slotmik Starožytnošci Stowianskich (7 1.1961-1986 m.
Varšuva), Didžiojoje Britanijoje - The Oxford Encydopedia ofArchaeology in the Near
East (5 t. 1997 Oksfordas).
LIETUVOJE A tiria laikotarpį nuo 10 tūkstantmečio p.m.e. iki XV-17 amžiaus. XVI a.
pradėta rinkti archeologinius radinius, nuo XIX a. pr. archeologinius paminklus
(daugiausia laidojimo vietas) pradėta kasinėti (D. Poška, L. A. Jucevičius, A. H. Kirkoras,
V. Sirokomlė, A. - 1ateris ir kt.). E. Tiškevičiaus iniciatyva 1855 įsteigta 'f Vilniaus
laikinoji archeologijos komisija ir t Vilniaus senienų muziejus sukaupė dalį privačių
archeologinių kolekcijų. XIX a. 2 pusėje - XX a. pr. Rusijos imperatoriškosios
archeologinės komisijos (1859-1919 m. ir Maskvos archeologinės draugijos (1864-1922
m. remiami (ir savo lėšomis) archeologinius paminklus kasinėjo I. Abramovas, J.
Basanavičius, T. Daugirdas, C. GreVingkas, V. Kaširskis, L. Krzywickis, V. Nagevičius,
F. Pokrovskis, V. Šukevičius, E. Volteris, J. Žiogas. XIX a. vid. buvo pradėti tyrinėti
LDK paminklai (viduramžių A); 1854 E. Tiškevičius tyrė Trakų pusiasalio pilies kalną,
domėjosi Biržų pilies bei miesto raida. 1893 Vilniuje ir 1896 Rygoje įvyko Rusijos
archeologų suvažiavimai. Suvažiavimų darbuose paskelbta straipsnių apie Lietuvos
pilkapynus, F. Pokrovskis paskelbė Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų f archeologinius
žemėlapius. vokiečių archeologai A. Bezzenbergeris, E. Frolichas, A. Gotze, O.
Tischleris, padedami V. Gaigalaičio, H. Scheu (Šojaus), nuo 1886 kasinėjo Klaipėdos kr.
kapinynus, Kuršių nerijos neolito gyvenvietes. 1908 m. E. Hollackas išleido R. Prūsijos
archeologinį žemėlapį su Klaipėdos kr. paminklais. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos
archeologinių paminklų tyrimų duomenys buvo skelbiami rusų, lenkų ir vokiečių
kalbomis. 1923 rusų archeologas A. Spicynas parašė pirmąją Lietuvos A apžvalgą
Lietuvoj Senienos (Tauta ir žodis kn. 3 1925 m. . P. Tarasenka paskelbė Lietuvos
archeologijos medžiagą (1928 m. su Lietuvos archeologiniu žemėlapiu. Lietuvos
vyriausybė 1919 m. rugpjūčio 18 d. įsteigė Valstybės archeologinę komisiją (veikė su
pertraukomis iki 1934 m. , bet ji veiklos neišplėtojo. Paminklus ir toliau ardė smalsuoliai,
senienų mėgėjai, ūkininkai, statybininkai. Iki 1934 kasinėjimai buvo pavieniai, vyko
daugiausia priv. iniciatyva; didesni -Pryšmančių kapinyno (1921 m. , Įpilties (1933-34,
abu tyrė V. Nagevičius) ir Velikuškių piliakalnių (1933, tyrė P. Tarasenka) bei Apuolės
piliakalnio ir kapinyno (1928-32, tyrė E. Volteris, B. Nermanas, F. Balodis, V. Ginteris ir
V. Nagevičius). Kiek plačiau tyrinėta Kauno pilis (1930, E. Volteris). Lenkijos
valdomame Vilniaus kr. 1925,1933-39 tirta keletas pilkapynų, Vilniaus Aukštutinė pilis ir
Kalnų parko teritorija (H. ir V. Holubowicziai) bei Bekešo kalnas, Trakų salos pilis.
Archeologiniai darbai suintensyvėjo J. Puzinui 1935 VDU pradėjus skaityti Lietuvos A
paskaitas, nuo 1936 universitete ruošti archeologus. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje
įkurtas Priešistorės skyrius (ekspozicija atidaryta 1938 m. , imta sistemingiau tirti
kapinynus. 1938 išleista J. Puzino Lietuvos archeologinių paminklų apžvalga Naujausių
proistorinių tyrinėjimų duomenys. Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo daug
archeologinių paminklų, daugelio muziejų rinkiniai. 1944 iš Lietuvos pasitraukė
archeologai J. Puzinas, M. B. Gimbutienė.
1947 Vilniaus universitete (P. Kulikausko ir R. Kulikauskienės iniciatyva) vėl imta rengti
archeologus, 1948 žvalgyti bei kasinėti archeologinius paminklus. 6 dešimtmetyje
plėtojosi miestų pilių Archeologiniai tyrimai (1955-61 ir 1964 tyrinėta Vilniaus
Žemutinės pilies teritorija, Trakų pilys; vadovas A. Tautavičius). Pradėta archeologinių
tyrimų duomenis tipologizuoti ir vertinti (Lietuvos pilys 1971 m. ; organizuojama
viduramžių paminklų apsauga - įv. darbų vietose atliekami archeologiniai tyrimai. Nuo 6
dešimtmečio pab. ypač išaugo laidojimo paminklų archeologiniai tyrinėjimai; gausiai
kasinėti kapinynai (vien XIV- XVII a. apie 200 m. . Daugiausia duomenų gauta iš
senkapių - Ažugirių kapinyno, Jakštaičių - Meškių kapinyno, Narkūnų (netoli Utenos),
Obelių, Rumšiškių ir kt. Tyrinėti Nemenčinės, Narkūnų, Maišiagalos, Punios,
Aukštadvario, Imbarės (į p. nuo Salantų) ir kt. piliakalniai. Pastaraisiais dešimtmečiais
tiriama Senųjų Trakų piliavietė (vadovas A. Kuncevičius), Kernavės piliakalnių
kompleksas (vadovas A. Luchtanas) bei Trakų, Kėdainių, Biržų ir kt. senamiesčiai, nuo
1987 Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje, atliekami kompleksiniai tyrimai, kuriuose, be
archeologų, dalyvauja architektūros istorikai, istorikai ir kt. specialistai. Šie tyrimai
pateikia medžiagos apie pilių ir prie jų besikuriančių gyvenviečių tarpusavio poveikį,
miestų formavimosi pradžią. Tiriamos apeigų kulto vietos ir bažnyčios. Imta tirti
netradicinius paminklus, pvz., kasinėta (vadovė I. Ivaškevičiūtė) 1944-47 sov. aukų
kapavietė Tuskulėnų parke (Vilnius). Žvalgomos malūnų ir manufaktūrų vietos.
Archeologinių tyrimų centrai: T Lietuvos istorijos institutas, 1991 Vilniuje įkurtas
Lietuvos pilių tyrimų skyrius (nuo 1993 Pilių tyrimų centras Lietuvos pilys), VU
Archeologijos ir VPU Baltų proistorės katedros. Archeologinius paminklus t.p. tiria KU,
Paminklų restauravimo instituto archeologijos grupės (daugiausia senamiesčius ir pilių
teritorijas) ir Kultūros paveldo centras. Jis su Lietuvos istorijos institutu sistemingai
žvalgo ir registruoja archeologinius paminklus, nustato jų teritoriją ir kasinėja. Tą darbą
atlieka ir dalis Lietuvos muziejų: LNM (Vilnius), Alkos (Telšiai), Aušros (Šiauliai),
VDKM (Kaunas) ir kt.; šiuose muziejuose bei M. Lietuvos istorijos muziejuje (Klaipėda)
sukaupta ir daugiausia archeologinių rinkinių. Nuo 1997 veikia T Mokslinė archeologijos
komisija.
Lietuvos archeologai nagrinėja teor. klausimus, tyrimų rezultatus skelbia moksl. period.
spaudoje, apibendrinamojo pobūdžio darbuose, leidžia A veikalus, dalyvauja Lietuvos ir
tarptautinėse archeologų konferencijose (nuo 1932 m. . Išleista Lietuvos A apžvalga
Lietuvos archeologijos bruožai (P. Kulikauskas ir kt., 1961 m. , monografijų: R. Volkaitės
-Kulikauskienės Lietuviai IX- XII a. (1970 m. , R. Rimantienės Akmens amžius Lietuvoje
(1984 21996 m. , M. Gimbutienės Baltai priešistoriniais laikais (1985 m. , M. Michelberto
Senasis geležies amžius Lietuvoje (1986 m. , A. Girininko Baltų kultūros ištakos (1994 m.
, E. Grigalavičienės Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje (1995 m. , A.
Tautavičiaus Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (1996 m. . JAV išleisti J. Puzino
Rinktiniai raštai (2 kn. 1983 m. . Lietuvos A straipsnių ir studijų išspausdinta leidiniuose:
f Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija (1954-90, nuo 1990 t Lituanistica), t
Istorija (nuo 1958 m. , T Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1970-1974
m. , T Lietuvos istorijos metraštis (nuo 1971 m. , T Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje
(nuo 1978 m. , T Lietuvos archeologija (nuo 1979,16 kn.), T Baltų archeologija (nuo 1994
m. , f Archaeologia Baltica (nuo 1995 m. , T Archaelogia Lituana (nuo 1999 m. ,
straipsnių -Kultūros paminklų enciklopedijoje'. Rytų Lietuva (2 d. 1996-1998 m. .
Laimutė Rupšytė, Adolfas Tautavičius, Gintautas Zabiela
„Archeologija SSSR", SSRS mokslų akademijos Archeologijos instituto knygų serija,
1981-1989 m. leista Maskvoje. Skelbė archeologų tyrinėjimų buv. SSRS teritorijoje
apžvalgą. Išspausdinta 11 knygų. Pateikiama plati bibliografija (ir lietuviška). Knygose
SSRS paleolitas (Paleolit SSSR 1984, A. Rogačiovas, M. Anikovičius), SSRS mezolitas
(MezolitSSSR 1989, M. Gurina, L. Kolcovas), Bronzos epocha SSRS miškų zonoje
(Epocha bronzy lesnoj polosy SSSR 1987, D. Krainovas, I. Lože, J. Graudonis), Rytų
slavai VIKIU a. (Vostočnye slavjane v Vl-Klll w. 1982, V. Sedovas), nagrinėtos ir
Lietuvos bei baltų archeologinės problemos. Baltų genčių istorija ir lietuvių tautybės
formavimasis nagrinėjamas kn. Finougrai ir baltai viduramžiais (Finougry i balty ėpochi
srednevekov'ja 1987, V. Sedovas). Aleksiejus Luchtanas
archeologijos draugijos rūpinasi archeologinių paminklų apsauga, jų tyrimu ir tyrimų
duomenų skelbimu. Atsirado XVIII a. , paplito nuo XIX a. pradžios. Pirmosios A rūpinosi
archeologinės medžiagos rinkimu ir kaupimu, archeologinių paminklų registravimu, T
archeologinių žemėlapių rengimu ir medžiagos publikavimu, nedaug kasinėjo. A veikia
beveik visose valstybėse (kai kuriose kelios ar keliolika). Jų veikla ypač reikšminga ten,
kur vyriausybės nepakankamai rūpinasi archeologinių paminklų tyrimu ir apsauga; ten jos
paprastai koordinuoja archeologinių paminklų tyrinėjimus, rengia archeologų
suvažiavimus. •" ' Pirmoji A įsteigta 1707 m. Anglijoje - Londono antikvarų draugija
(Society ofAntiąuaries of London), jos leidiniai -Seniejipaminklai (Vetusta
Monumentą,nuo 1747 m. , Archaeologia (nuo 1777 m. ir Antikvarų žurnalas (The
Antiąuaries Journal). Didžiojoje Britanijoje A veikia Edinburge (Škotija, nuo 1780 m. ,
Oksforde ir kt. miestuose. Rusijoje 1804 m. įsteigta Maskvos istorijos ir senienų draugija
(Moskovskoje obščestvo istorii i drevnostej) viena pirmųjų pradėjo rūpintis archeologija.
1834 Rygoje įsteigta Rusijos Pabaltijo provincijų istorijos ir archeologijos draugija
(Gesellschaft fiir Geschichte und Altertumskunde der russischen Ostsee Provinzen in
Riga). 1844 Karaliaučiuje įsteigta Prūsijos senovės draugija (Altertumsąjungesellschaft
Prussia) organizavo (ypač XIX a. pab.- XX a. pr.) archeologinių paminklų, daugiausia
pilkapių ir senkapių, tyrinėjimus; duomenis skelbė Prūsijos senovės draugijos ataskaitose
(Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia, nuo 1874 m. ; turėjo muziejų T
Prussia. Sankt Peterburge 1846 įsteigtos Rusų archeologijos draugijos (Russkoje
archeologičeskoje obščestvo) nariais buvo ir Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėtojai
(P. Vilčinskis, E. Tiškevičius ir kt.); jos leidiniuose Izvestija (Žinios) ir Zapiski (Užrašai)
paskelbta straipsnių ir iš Lietuvos archeologijos. 1864-1922 veikusi Maskvos
archeologinė draugija rūpinosi, kad būtų parengti gubernijų (iš jų Vilniaus, Gardino ir
Kauno) archeologiniai žemėlapiai. R. Prūsijoje 1880 įsteigta Įsruties senovės draugija
(Altenumsgesellschafi Insterburg) tyrė senųjų nadruvių žemių (Nadruvos) praeitį,
kasinėjo Klaipėdos ir Šilutės apskritis senkapius, turėjo muziejų. 1888-1939 leistame
Įsruties senovės draugijos žurnale (Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg; išėjo
22 sąs.) paskelbė medžiagos iš Lietuvos archeologijos. Lenkijoje 1907 m. įkurta Varšuvos
archeologijos draugija (Warszawskie Totvarzystwo Archeologiczne) išlaikė archeologijos
muziejų. Lenkijos archeologijos draugija (Polskie Towarzystwo Archeologiczne, įkurtas
1953 m. leidžia archeologijos populiarinimo žurnalą Z Otchlani Wiekow.
Lietuvoje 1855 E. Tiškevičiaus iniciatyva įsteigta T Vilniaus laikinoji archeologijos
komisija (laikoma draugija) pradėjo rūpintis archeologiniais paminklais. 1920-40
archeologinę medžiagą (daugiausia atsitiktinius radinius) rinko ir kaupė, paminklų
apsauga rūpinosi f kraštotyros draugijos, tik Šiaulių kraštotyros draugija 1931-34 kasinėjo
keletą senkapių. Nuo 6 dešimtmečio archeologinių paminklų apsaugą ir tyrimus
organizuoja valstybės įstaigos (Lietuvos istorijos institutas, Kultūros paveldo centras,
Kultūros vertybių apsaugos departamentas). 1989 įsteigta T Lietuvos archeologijos
draugija.
archeologijos paminklai, vietos, susijusios su senovės žmonių gyvenimu ir veikla:
Tstovyklavietės, T gyvenvietės, f piliakalniai, T piliavietės, senieji miestai ir jų kultūros
sluoksniai, dvarvietės, titnago ir metalų rūdos kasyklos, metalo lydymo vietos, irigaciniai
įrenginiai, T kapai, T dolmenai, T piramidės, T kapinynai, T pilkapiai, T alkai, urvai ir
uolos su piešiniais (f uolų piešiniai), T menhyrai, T apeiginiai akmenys, f kūlgrindos, T
lobiai ir kita. A (ir f archeologiniai radiniai) padeda pažinti materialine ir dvasine kultūrą,
papildo rašytinių šaltinių žinias. Jie tiriami ir saugomi (T archeologijos paminklų
apsauga). A imta domėtis XVIII a. ; 1747 kasinėta Italijoje (Pompėja), 1784 - JAV
(indėnų pilkapis prie Rivannos upės) ir kt. Nuo XIX a. pr. A pradėti tirti, klasifikuoti ir
registruoti. LIETUVOJE A pradėta domėtis XIX a. pr. (D. Poška, L. A. Jucevičius, T.
Narbutas, F. Dubois de Montepereux), 2 pusėje pradėta juos registruoti. Pirmuosius
piliakalnių sąrašus paskelbė M. Valančius, J. Basanavičius. XIX a. pab. pradėta sudarinėti
f archeologinius žemėlapius. J. Radziukynas 1909 m. aprašė -30 Užnemunės piliakalnių.
Pirmąjį visos Lietuvos A sąrašą ir žemėlapį (išleistas 1928 m. sudarė P. Tarasenka.
Lietuvos Respublikoje (1919-40 m. A registravo Valstybės archeologinė komisija, nuo
1934 - Paminklų apsaugos referentūra, Lenkijos valdo mame Vilniaus krašte - VU
Archeologijos muziejus (medžiaga neišliko). Darbai atnaujinti 1948; pradėta žvalgyti
atskirus rajonus. Tyrinėjimus vykdo T Lietuvos istorijos institutas, nuo 1991 T Kultūros
paveldo centras, aukštosios mokyklos, muziejai. A buvo suregistruoti ir aprašyti T
Lietuvos TSR archeologijos Atlase; 1984 paskelbta 2924,1993 -2277 paminklai (išbraukta
sunaikinti & ir ne archeologiniai objektai, pvz., kaimo kapeliai). Nuo 1995 A traukiami į
Archeologinių vietų sąrašą (LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registras), įrašyta 1624 A
(2001 m. . Adolfas Tautavičius
archeologijos paminklų apsauga, priemonių, garantuojančių archeologinių paminklų
registravimą, konservavimą, priežiūrą ir naudojimą, visuma. Apsaugos principai įtvirtinti
Europos Tarybos, ICOMOS ir UNESCO priimtuose tarpt, dokumentuose (Hagos
konvencija 1954, Venecijos chartija 1964, Paryžiaus konvencija 1970, Romos konvencija
1995 ir kt.). Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija (1992 m. skatina kurti
archeologinius rezervatus, draustinius, konservuoti archeologinius paminklus, įpareigoja
šalis inventorizuoti archeologinį paveldą ir įteisinti saugomus paminklus bei teritorijas.
Lietuvoje A reglamentuoja Kultūros vertybių apsaugos įstatymai (1994 ir 1996 m. bei
poįstatyminiai aktai (nuo 1996 m. . Pirmiausia archeologiniai paminklai registruojami
(ieškoma archeologinių vietų, nustatomos archeologinės vertybės irjų teritorija,
parengiami apskaitos dokumentai, archeologiniai paminklai įrašomi į LR nekilnojamųjų
kultūros vertybių registrą, NKVR). Archeologinius paminklus pradėta registruoti XIX a. 2
pusėje, kai 1855 buvo įsteigta T Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. Valst.
registracija pradėta XX a. 4 dešimtmetyje. 1938 sudarytas archeologinių paminklų
sąrašas, 1967-1968 m. papildytas (išskirti vietinės bei resp. reikšmės archeologiniai
paminklai), 1969 ofic. patvirtintas ir 1973 paskelbtas. 1976 pradėta nustatyti
archeologines vietas irjų teritorijas, tikslinti saugomų paminklų sąrašus (paskelbta 1977 ir
1993 m. . Nuo 1995 archeologiniai paminklai, turintys kultūros verte ir visuom. reikšme,
įrašomi į NKVR Archeologinių vietų sąrašą (archeologinių paminklų valst. apskaitos
pagr. dokumentą); 1995-2001 m. vasario įrašyti 1624 objektai. Žymūs ir unikalūs
paminklai įtraukiami į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų
sąrašą (503; 289 iš jų archeologiniai paminklai ar jų kompleksai), reikšmingos
archeologinės vietos (887 m. paskelbtos kultūros paminklais (2000 m. . archeologinės
apskaitos svarb. dokumente - archeologinės vietos apraše (1972-1995 m. - archeologinio
paminklo pasas) - aprašoma archeologinio paminklo būklė, vieta, užrašomi su juo susiję
pasakojimai, padavimai bei jo istorija, pateikiama archeologinio žvalgymo ir tyrimų
duomenys. Nykstančios archeologinės vertybės konservuojamos, atliekami moksl. tyrimai
(fiksuojama ir inventorinama) ir fragmentinio restauravimo darbai (išryškinama išlikusios
dalies kultūros vertė). Pagal Archeologinių vertybių želdinių tvarkymo metodiką (1992 m.
tvarkoma archeologinių vertybių teritorija ir apsaugos zona (archeologinių paminklų
priežiūra) -vietose, apaugusiose želdiniais, daromas sanitarinis, atrankinis arba plynas (kai
medynas nevertingas) kirtimas; formuojant želdinius išskiriama archeologinė vertybė.
Buv. įėjimų į piliakalnius vietose įrengiami takai arba laiptai.
Nuo 1995 Kultūros vertybių apsaugos departamentas (prie Kultūros ministerijos) vykdo A
valstybine priežiūrą - atlieka archeologinių paminklų valst. apskaitą, prižiūri jų valdymą ir
disponavimą, priešavarinius, pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir kt.
darbus, renka informaciją apie paminklų būkle ir finansuoja jų tvarkymą; jie apžiūrimi,
nustatoma žalojimo priežastys, pobūdis, dydis, įvertinama paminklo reikšmė (tipas, ist.
paskirtis, pagrindiniai archeologiniai bruožai, datavimas ir kultūros priklausomybė).
1995-1999 m. ištirta apie 150 neaiškios vertės, daugiau, kaip 120 nykstančių
archeologinių objektų, sutvarkyti 34 piliakalniai. Pav. Zenonas Baiibonis, Bronius
Ddkanis, Rimantus Kraitjaiis
archeologinė kultūra, tam tikros teritorijos ir laikotarpio vienarūšių archeologinių radinių,
statinių, ritualų (laidojimo papročių) kompleksas. Dažnai siejama su kurios nors etninės
grupės gyvenamąja vieta. A tyrimas padeda atkurti genčių sąjungos ar tautos ankstyvąją
(iki rašytinių šaltinių) istoriją, arba priešistore. Akmens ir bronzos amžių kultūros
dažniausiai vadinamos pagal keramikos rūšį, geležies amžiaus - pagal būdingų radinių
aptikimo vietą, laidoseną ar genčių pavadinimus, žinomus iš vėlesnių rašytinių šaltinių.
Lietuvoje akmens amžiuje buvo f virvelinės keramikos kultūra, T Narvos kultūra, t
Nemuno kultūra, bronzos ir geležies amžiuje - t brūkšniuotosios keramikos kultūra, kapų
su akmenų vainikais, T pilkapių kultūra, žemaičių, žiemgalių ir kt. kultūros. Vytautas
Kazakevičius
archeologinė periodizacija, žmonijos istorijos išskaidymas laikotarpiais pagal darbo
įrankių medžiagos sudėtį ir gamybos technologiją. Žmonijos istorija skirstoma į: t akmens
amžių, t bronzos amžių, f geležies amžių. Jie dalijami į periodus, epochas ir kultūras. Iv.
šalių periodų chronologija skiriasi. A pagrindai buvo padėti XIX a. pab.- XX a. pr., kai G.
de Mortillet (Prancūzija) suskirstė paleolitą į 4 periodus: Acheulio, Moustier, Solutrė,
Madeleine'o kultūras. O. A. Montelius patikslino atskirų chronologinių laikotarpių ir
Europos įv. regionų periodizaciją. M. B. Gimbutienė sudarė Vid. ir R. Europos, H. J.
Eggersas ir kalba Godlovskis - Vid. Europos periodizaciją. LIETUVOS A pagrindus
padėjo J. Puzinas 1938 darbe Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Išskyrė:
akmens amžių ( X-2 tūkstantmetis p.m.e.), bronzos amžių (16- VI a. p.m.e.) ir geležies
amžių ( VI a. p.m.e.- XII a. ). Juos suskirstė į smulkesnius periodus: akmens amžių - į
senąjį, arba paleolitą (nuo apgyvendinimo pradžios iki 8 tūkstantmečio p.m.e.), vidurinįjį,
arba mezolitą (8-3 tūkstantmetis p.m.e.), naująjį, arba neolitą (3 tūkstantmetis - XV a.
p.m.e.), bronzos amžių - į senąjį (15- X a. p.m.e.) ir naująjį ( X- V a. p.m.e.), geležies
amžių - į prieškristinį ( V a. p.m.e.-iki Kristaus gimimo), senąjį (nuo Kristaus gimimo iki
IV a. po Kr.), vidurinįjį (5- VIII a. ) ir naująjį ( VIII a. - XIII a. vid.). Gausėjant
archeologinių duomenų A tobulinama. L: J. Puzinas Naujausių proistorinių tyrinėjimų
duomenys Kaunas 1Q38; M.Gimbutas Bronze Age Cultures in Central and Eustern
Europe London 1965. Vytautas Kazakevičius
archeologinė vieta, akmens, bronzos ar geležies amžių bei feodalizmo laikų (iki XVIII a. )
vieta, turinti išlikusius išorinius žmonių veiklos požymius. A - senovės gynybiniai,
hidrotechniniai bei susisiekimo įrenginiai, gamybos, gavybos, gyvenamosios, kulto,
laidojimo bei žemdirbystės vietos. Lietuvoje jos nustatyta tvarka (pagal Archeologinių
vietų vertinimo kriterijus) skelbiamos T archeologijos paminklais.
„Archeologiniai atradimai" T Archeologičeskie olkrytija.
„Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje", Lietuvos mokslų akademijos
Istorijos instituto leidinys, leistas 1970-1974 m. Vilniuje kas dveji metai. Iliustruotas.
Skelbė informaciją apie paskutiniųjų dvejų metų archeologinių tyrinėjimų rezultatus bei
etnografų ekspedicijas. Išleista 3 knygos. Ats. redaktoriai: A. Tautavičius (archeologija),
A. Daniliauskas (1970, etnografija) ir V. Morkūnas (1972 ir 1974, etnografija). 1974
vietoj A įsteigti 2 inform. leidiniai: T Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir l
Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje. Adolfas Tautavičius
archeologiniai radiniai, senovės žmonių pagaminti ir naudoti daiktai ar jų dalys, iki dabar
išlikę t archeologijos paminkluose. Dažniausiai - tai iš įv. medžiagų pagaminti darbo
įrankiai, ginklai, papuošalai, buities reikmenys, drabužiai. Ištyrus radinius nustatomas jų
naudojimo laikas, atkuriamas ikirašytinės žmonių bendruomenės gyvenimas, įvertinamas
pasiektas jos raidos lygis. Po tyrimų, konservavimo ir restauravimo A perduodami
muziejams, kur eksponuojami ir saugomi. Lietuvoje didžiausios A kolekcijos yra LNM
(Vilniuje), VDKM (Kaune), Šiaulių Aušros muziejuje. Vytautas Kazakevičius
„Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje", Lietuvos istorijos instituto inform. leidinys,
leidžiamas nuo 1978 Vilniuje kas dveji metai (1992 išleistos 2 kn.). Iliustruotas. Skelbia
Istorijos instituto , aukštųjų mokyklų, muziejų ir kt. įstaigų archeologų dvejų paskutiniųjų
metų kasinėjimų ir žvalgymo darbų preliminarius duomenis. Iki 2000 išleista 19 knygų.
Ats. redaktoriai: A. Tautavičius (1978-1990 m. , V. Kazakevičius (1990-1994 m. , G.
Zabiela (1994-2000 m. ir A. Girininkas (nuo
2000 m. . Adolfas Tautavičius
archeologiniai žemėlapiai yra masteliniai arba eskiziniai, regionų ar kraštų su atitinkamais
tekstiniais paaiškinimais (vietovių sąrašais) ir objektų ar dirbinių išsidėstymo vietomis.
Būna universalūs, kai žymimos visos archeologinės vertybės, ir specializuoti, kai
nurodomos tam tikros jų rūšys, XIX a. vid. pradėta sudarinėti universalius, XX a. -
specializuotus A. Lietuvoje pirmuosius A parengė F. Pokrovskis (1893 - Vilniaus, 1895 -
Gardino, 1899 -Kauno gubernijų), Rytprūsių - E. Hollackas (1908 m. , Užnemunės
piliakalnių - J. Radziukynas (1909 m. . XX a. 3-4 dešimtmečio reikšmingiausias Lietuvos
A yra P. Tarasenkos knygoje Lietuvos archeologijos medžiaga (1928 m. . Nuo 6
dešimtmečio dažniausiai rengiami spec. A; juose pažymėtos tam tikros archeologinių
paminklų ar dirbinių rūšys. A didž. rinkinys - f Lietuvos TSR archeologijos Atlasas. 1968
archeologinių paminklų teritorijas pradėta kartografuoti žemėnaudos planuose (mastelis
1:10 000 m. . Gintautas Zabiela
archeologinis datavimas naudojamas f archeologinių radinių ir t archeologijos paminklų
amžiui nustatyti. 1836 danas C. J. Thomsenas pasiūlė priešistorės senienas skirstyti pagal
medžiagą (akmenį, žalvarį, geležį), iš kurios jos pagamintos. Pagrindinės datavimo
sistemos - santykinė ir absoliutinė. Santykinei sistemai priskiriamas ankstyviausias A
metodas - lyginamasis: archeologiniai radiniai lyginami su dar egzistuojančių primityvių
tautų buitimi. Jį pagrindė švedas L. S. Nilssonas. Santykinės A sistemos pagr. metodai -
stratigrafinis ir tipologinis. Pirmąjį metodą pagrindė anglų geologas C. Lyellis. Jis
gamtiškai susiformavusiuose žemės sluoksniuose randamus žmogaus darbo veiklos
pėdsakus skyrė tų sluoksnių susidarymo laikotarpiams. Tipologinį metodą pagrindė anglas
P. Riversas. Šio metodo pagr. principas - nustatyti vieno archeologinio objekto radinių
tipus, t.y. suskirstyti juos pagal medžiagą, formą bei paskirtį ir palyginti su kitų
archeologinių paminklų radinių tipais. Naudojamas iš dalies, nes kultūros plėtojasi
nevienodai, turi daug atgyvenų. Prie santykinių priskiriamas ir hidrologinis metodas:
vandens lygio svyravimų laikotarpiai lyginami su buv. gyvenviečių topografija. Paplito
švedų geologo L. Posto pasiūlytas žiedadulkių analizės (palinologinis) metodas. Juo
nustatoma ir lyginama skirtingų kultūros sluoksnio lygių įv. augalų žiedadulkių
procentinė išraiška.
Plačiausiai naudojami absoliutinės sistemos - absoliutaus amžiaus nustatymo - metodai,
dažniausiai - Čikagos universiteto profesorius W. Libby 1946 pasiūlytas radioaktyviosios
anglies (radiokarboninis) metodas. Radinio amžius nustatomas pagal išlikusios
radioaktyviosios anglies (I4C) kiekį org. medžiagoje ir jos skilimo pusėjimo trukmę
(pusperiodį). Kadangi pusėjimo trukmė 5730±40 metų, paleolito ir mezolito laikotarpių
radiniams ir antropologinei medžiagai datuoti taikomas kalio -argono metodas (sky lant
kalio izotopui "K ilgainiui susidaro argono izotopas 4"Ar; skilimo pusperiodis 1,32-10'
m.). Radioaktyviosios anglies metodu nustatytas datas JAV astronomas A. E. Douglassas
pasiūlė patikslinti dendrochronologiniu metodu, paremtu Kalifornijoje ilgai augančių pušų
(Pinus aristata) rievių skaičiumi ir dydžiu; nustatyta 7117 metų dendrochronologinė
diagrama. Radioaktyviosios anglies metodu gautos ir dendrochronologiniu patikslintos
datos vadinamos kalibruotomis. Absoliučiam amžiui nustatyti dar naudojami
paleomagnetinis (pagal išdegto molio įmagnetėjimą), geochronologinis (pagal
juostuotuosius molio sluoksnius) ir kt. metodai. Algirdas Girininkas
archeomitol6gija (farc/ieo... + T mitologija), tarpdisciplininė mokslų sritis. Tiria
priešistorę, jos religiją, mitologiją bei sočiai, struktūrą, išplečia materialinės kultūros
aiškinimo galimybes, padeda interpretuoti ikonografiją. Remiasi archeol., mit., etn.,
tautosakos, kalbotyros, rel. bei ist. duomenimis ir išvadomis. A tyrimo metodą sukūrė
archeologė M. B. Gimbutienė. Jos veikalas Deivės kalba (TheLanguage of the Goddess
1989 m. yra pirmasis, parašytas A moksl. tyrimų pagrindu. JoanMarler
archeoptėriksai (Archaeopteryz), driežauodegių (Saururae) poklasio iškastinių paukščių
gentis, l rūšis - archeopteriksas (A. lithographica). A liekanų rasta Bavarijoje (Vokietija)
viršutinės juros litografiniuose skalūnuose. Šarkos didumo, apaugės plunksnomis.
Kaukolėje du smilkinių lankai, tekodontiniai dantys išsidėstė viršutiniame ir apatiniame
žandikauliuose, mažos smegenys. Priekinės galūnės virtusios sparnais su didelėmis
plasnojamosiomis plunksnomis ir gerai išsivysčiusiais trimis sparnų pirštais. Slanksteliai
amficeliniai. Krūtinkaulis siauras, be keteros. Turėjo pilvinius šonkaulius, 20 slankstelių
uodegą. Vaikščiojo dviem kojomis, kurių trys pirštai buvo pakrypę į priekį, o pirmasis
lenktas atgal. Manoma, kad A skraidė menkai, tačiau vikriai laipiojo medžiais. Svarbūs
paukščių evoliucijai. Pav.
archeozojus (f archeo... + graikų zoe - gyvybė), geologiniis laikotarpis (eonas) Tarchėjus.
Archer Thomas (Tomas Arčeris) 1668 - 1743 m. gegužės 23 d. Londonas, anglų
architektas. Mokėsi Oksfordo universitete. Suprojektavo gyvenamųjų namų: Derbišyre ir
Oksfordšyre (abu 1705 m. , Saryje (1712 m. ; Wresto parko paviljoną Bedfordšyre (1711
m. ; bažnyčių: Šv. Pilypo Birminghame (1710 m. , Šv. Pauliaus Deptforde (1712 m. , Šv.
Jono Vestminsteryje (Londonas, 1714 m. . Pastatai barokiniai, monumentalūs, su gausybe
arkų; ryšku italų architektų G. L. Bemini ir F. Borromini įtaka.
Archerič Marta TM.Argerich.
archesporis (graikų archė - pradžia + spora - sėkla), augalų sporangių ir dulkializdžių
gaminamasis audinys (meristema). Dalijantis jo ląstelėms mejozės būdu susidaro sporos.
Sporinių augalų A yra daugialąstis (daug sporų), sėklinių gali būti vienaląstis. Iš A
magnolijūnuose susidaro žiedadulkės ir gemalo maišelis. Juozas Raugalas
archetipas (graikų archetypon < arche + typos - pavyzdys), prolytė, lyg. kalbotyros
metodais rekonstruojama galima pirminė kalbos vieneto (fonemos, morfemos, leksemos,
žodžių junginio ar sakinio) forma. Gali būti rekonstruojamas įvairių kalbos raidos etapų
A, pvz., pralietuvių, prabaltų kalbos, ide. prokalbės. Žymimas ženkleliu . Kai kurių ide.
prokalbei rekonstruojamų žodžių archetipai yra labai artimi ir dabar lietuvių kalboje
vartojamiems žodžiams (plg.: sūnus ir lietuvių sūnūs, dhūmas ir lietuvių dūmas).
VytautasAmbrazas
archetipas: 1. Neevoliucinėje biologijoje - tam tikros organizmų grupės sandaros idealus
pirminis planas (prototipas). Buvo manoma, kad egzistuoja stuburinio gyvūno A, todėl
tiriant stuburinių gyvūnų griaučius reikia išsiaiškinti, kurios jų dalys atitinka idealiąsias
dalis ir kuo skiriasi. A sąvoka buvo paplitusi XVIII- XIX a. , ja remiantis įvesta
homologinių organų samprata. Tai skatino to meto lyg. morfologijos raidą. Plėtojantis
evoliucinei biologijai A sąvoka prarado prasme. Kastytis Beitas
2. C. G. Jungo analitinėje psichologijoje - įgimtas struktūrinis psichikos komponentas,
pagrįstas istorine žmonijos patirtimi. Archetipai bendri visiems žmonėms; glūdi
kolektyvinėje pasąmonėje ir sudaro žmogiškosios simbolikos pagrindą. Archetipuose
susipynę pasąmoniniai instinktų vaizdai, instinktyvaus elgesio pavyzdžiai ir nuostatų
sistemos, lemia žmogaus požiūrį į save bei pasaulį. A rūšys: anima (moteriški bruožai),
animus (vyriški bruožai), savastis (universumo centras), šešėlis (paveldėti instinktai),
persona (kaukė, charakteris), mirtis, atgimimas, energija ir kt. Tai yra archajiniai
pirmapradžiai vaizdai, kuriuos žmogus suvokia intuityviai ir kurie per pasąmonės veiklą
iškyla sąmonės paviršiuje įvairiomis vizijomis, simboliais, mitais, rel. vaizdiniais. A
įsikūnija mituose, pasakose ir sapnuose. Kūryboje tampa vaizduotės šaltiniu. Sigitas
Kregždė
3. senovės religijų, mitų, folkloro vaizdinys, susidaręs kolektyvinėje pasąmonėje ir
konkretizuojamas meno kūriniuose, rel. apeigose (ritualiniuose veiksmuose,
aklamacijose).
archetipinė kritika, mitografinė kritika, XX a. literatūrologuos kryptis. Remiasi
psichoanalizės idėjomis, ypač C. G. Jungo archetipo teorija, iškelia pasąmonės reikšmę
meninei kūrybai. A plėtotei didelę įtaką turėjo intensyvūs mitologijos ir tautosakos
tyrinėjimai. Svarbiausius teiginius suformulavo N. Fryes. A literatūrą traktuoja kaip tam
tikrą archajinių vaizdinių, simbolių ir mitų atspindį, priklausantį nuo epochos, kultūros
konteksto, menininko individualybės. A tikslas - atpažinti ir rekonstruoti kūryboje
įprasmintus archetipus ir jais remiantis interpretuoti kūrinį. Ryškiausia anglosaksų (M.
Bodkin, N. Fryes, R. Chase'o), prancūzų (C. Maurono, G. Bachelard'o, J. Lacano)
darbuose. Algis Kalėda
archi... (graikų ), arki..., priešdėlis, reiškiantis šakniniu žodžiu nusakyto požymio
didžiausią laipsnį (archipelagas), vyresnumą, svarbumą (archijerėjus, arkivyskupas),
didumą (archiliutnia).
archi (it. lankai, strykai), strumenti ad archi, simf. orkestro styginių instrumentų grupė,
kurią sudaro smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai. Pradėjo formuotis XVII a. pab.,
nykstant violoms ir liutnioms. Įsigalėjo orkestre XVIII a. pabaigoje.
721
ArchibugiFrancesca (FrančeskaArkibudži) 1960 m. gegužės 16 d. Roma, italų kino
režisierė. 1980 baigusi Nacionalinį kinematografijos centrą Romoje kūrė trumpametražius
ir dok. filmus. 1987 pastatė ilgametražį filmą Minjon išvyko (Mignon ė partita). Kiti A
filmai: Vakarėjant (Verso serą 1990 m. , Didelis arbūzas (II grande cocomero 1992 m. ,
Užmerktomis akimis (Con gli occhi chiusi 1995 m. , Kriaušė (Albero dette pere 1998 m. .
A filmuose gvildenami vaikų ir paauglių santykiai, jų konfliktai su suaugusiųjų pasauliu,
specifiškas italų komedijos stilius derinamas su psichol. buit. drama bei ironija. Živilė
Pipinyiė
Archidamas II (Archidamos II) - 427 ar 426 p.m.e., Spartos karalius (nuo -476 ar 469 m. .
Euripontidas. Periklio draugas. 464 numalšino helotų ir perioikų sukilimą. Peloponeso
karo (431-404 m. pradžioje vadovavo sėkmingiems spartiečių žygiams prieš Atėnus
(431,430 ir 428 m. ir Platajus (429 m. . Dėl to pradinis šio karo etapas (431-421 m.
vadinamas Archidamo karu. Nijolė Juchnenčienė
„Archiforma", ketvirtinis architektūros žurnalas, leidžiamas nuo 1996 Vilniuje. Skelbiami
straipsniai aktualiomis architektūros temomis, architektūros teorijos klausimais.
Pristatoma Lietuvos archit. gyvenimo reiškiniai, išeivijos bei pasaulio architektai, archit.
projektai. Tiražas 2000 egz. (1998 m. . Leidinio prez. L. Vaitys,vyr. redaktorius R.
Buivydas. Jūratė Tutfylė
„Archigram", Londono architektų grupė, veikusi 1960-75. A nariai: W. Chalkas, P.
Cookas, D. Cromptonas, D. Greene'as, R. Herronas ir M. Webbas; ideologas - dailės
kritikas R. Banhamas. 1963 Londone buvo surengta A narių pirmoji paroda. Svarb. A
projektai: Archigram kapsulė Expo -70 parodoje Osakoje, vasaros kazino Monte Carlo
(1971 m. . Sukurta ir utopinių miestų projektų (1963-1968 m. . A nariai skatino naujų stat.
technologijų atsiradimą ir diegimą, stengėsi pakeisti tradicinį miesto įvaizdį.
archijerėjus (graikų archiereus < farchi... + hiereus - žynys, šventikas), aukščiausiasis stč.
dvasininkas (patriarchas, metropolitas, arkivyskupas, vyskupas). A valdo vyskupiją,
įšventina šventikus, diakonus, skiria pareigas, teisia dvasininkus ir pasauliečius, kai šie
nesilaiko tikėjimo dogmų. Lietuvos stačiatikių archijerėjus - Vilniaus ir Lietuvos
stačiatikių metropolitas Chrizostomas (nuo 1990 m. . Pav. Romanas Januškevičius
archikarpas ( T archi... + graikų karpos - vaisius), aukšliagrybių moteriškasis lytinis
organas. A sudarytas iš dviejų ląstelių: apatinės rutuliškai išsipūtusios askogonės ir
viršutinės šerelio pavidalo trichogino. Lytinio proceso metu anteridžio turinys pro
trichoginą patenka į askogonę ir ją apvaisina.
Archilochas (Archilochos) VII a. p.m.e., senovės graikų poetas. Kilęs iš Paro. Sukūrė
himnų, elegijų, satyrinių, filosofinių, meilės eilėraščių. Manoma, kad pirmasis pradėjo
rašyti jambinėmis bei trochėjinėmis pėdomis, naudojo epodą (priedainį). Antikos laikais
buvo lyginamas su Homeru, pirmasis sukūrė ryškų lyr. herojaus klajūno (kario samdinio ir
keliaujančio dainiaus) paveikslą. Išliko apie 100 kūrybos fragmentų. Dalia Dilytė
archimandritas (graikų archimandritus - vyriausiasis piemuo, ganytojas < farchi... +
mandra - gardas), stačiatikių vyresnysis vienuolis šventikas. Graikų stačiatikių bažnyčioje
nuo V a. A buvo vadinami vyskupijoje esančių vienuolynų prižiūrėtojai; juos skirdavo
vyskupas. A titulas suteikiamas didžiųjų vienuolynų igumenams, dvasinių seminarijų
rektoriams, misijų vadovams. 2001 Lietuvoje buvo 7 A (4 iš jų - Šv. Dvasios vienuolyne
Vilniuje). Romanas Januškevičius
Archimedas (Archimedes) apie 287 p.m.e. Sirakūzai (Sicilija) t212 p.m.e. ten pat, senovės
graikų matematikas ir mechanikas. Nuvykęs į Egiptą bendravo su Aleksandrijos
matematikais, paskatinusiais jį atsidėti moksl. tyrinėjimams. Per II pūnų karą rūpinosi
Sirakūzų gynybos inžineriniais įrenginiais, kurie sutrukdė romėnams užimti miestą
šturmu. Pagal legendą, A žuvo nuo romėnų kario rankos sušukęs: Neliesk mano brėžinių!
Svarb. A mat. tyrinėjimų tema - plotų ir tūrių skaičiavimai. Gautus rezultatus griežtai
matematiškai įrodydavo. Apskaičiavo elipsės, parabolės nuopjovos plotus, kūgio ir rutulio
paviršių plotus, kai kurių sukinių (rutulio ir kt.) ir jų nuopjovų tūrius. Pateikė gana tikslų
skaičiaus n įvertį: 3- < Ji < 3 - . Ištyrė T Archimedo spiralės savybes, pateikėjos liestinės
brėžimo būdą, apskaičiavo spiralės vijos plotą. Surado begalinės geom. progresijos su
vardikliu q = 1/4 sumą. Gavo formulę trikampio plotui apskaičiuoti, kai žinomi jo
kraštinių ilgiai (fHerono formulė). Sukūrė pusiau taisyklingų iškilųjų daugiasienių
(Archimedo kūnų) teoriją. Didelę reikšmę šiuolaikinėje matematikoje turi T Archimedo
aksioma. A yra vienas mechanikos mokslo kūrėjų. Nustatė įv. figūrų ir kūnų masės
centrus. Jo naudoti plotų, tūrių ir masės centrų skaičiavimo metodai artimi dabartiniams
integralinio skaičiavimo metodams. A matematiškai apibrėžė sverto dėsnius. Jam
priskiriamas posakis Duok man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę. Sukūrė hidrostatikos
pagrindus, suformulavo pagrindinius jos teiginius, kurių vienas yra f Archimedo dėsnis.
Sukonstravo vandens kėlimo mechanizmą (Archimedo sraigtą), sunkumų kilnojimo
kranų, karinių svaidomųjų mašinų, astr. prietaisą regimajam Saulės skersmeniu] nustatyti,
sukūrė mechaninį dangaus sferos modelį, kuriuo naudojantis galima vaizduoti planetų
judėjimą, Mėnulio fazes, Saulės ir Mėnulio užtemimus. IX- XI a. A veikalai buvo
verčiami į arabų kalbą, XIII a. pasirodė lotynų kalba. Veikalų išliko 14; visas jų rinkinys
išleistas 1792 Oksforde. Pav. Vilius Stakėnas
Archimedo aksioma, matavimo aksioma: iš 2 nelygių '"'atkarpų mažesniąja pakankamą
skaičių kartų pakartojus visuomet galima gauti atkarpą, didesnę už didesniąją. A galioja ir
kitiems teigiamiesiems skaliariniams dydžiams bei teigiamiesiems skaičiams: jei a ir į yra
dvi to paties dydžio reikšmės ir O < a < b, tai visuomet galima rasti tokį natūralųjį skaičių
n, kad an >/>. A pagrįstas dydžių matavimas, t.p. nuoseklaus dalijimo būdas geometrijoje
ir aritmetikoje (T Euklido algoritmas). A suformuluota Archimedo veikale Apie rutulį ir
ritinį ne tik atkarpoms, bet ir plotams bei tūriams.
Archimedo dėsnis, skysčių ir dujų statikos dėsnis: kūną, panardintą į skystį ar dujas,
veikia išstumiamoji (einanti vertikaliai aukštyn) jėga F (pav.), lygi kūno išstum to skysčio
ar duju sunkiui; jos veikimo taškas - panirusios kūno dalies sunkio centras. Ši jėga
vadinama Archimedo, arba hidrostatine keliamąja, jėga. Jos dydis priklauso nuo kūno
viršutinio ir apatinio paviršiaus panardinimo gylio skirtumo, nes apatinį paviršių veikia
didesnis slėgis nei viršutinį. Archimedo dėsniu pagrįsta kūnų plūduriavimo skysčiuose ir
dujose teorija.
Archimedo principas. Kiekvienam baigtiniam teigiamajam skaičiui x. e (O, +°°) ir
realiajam skaičiui y e R egzistuoja vienintelis natūralusis skaičius n e N, su kuriuo
teisinga nelygybė (n - \)x < y < nx. Kai kuriose realiųjų skaičių aksiomų sistemose A yra
aksioma.
Archimedo spiralė, kreivė, brėžiama taško M, tolygiai judančio greičiu v tiese, kuri
kampiniu greičiu ta tolygiai sukasi plokštumoje apie vieną iš savo taškų O. Kai tiesė
sukasi prieš laikrodžio rodyklę, gaunama dešinioji spiralė (pav. ištisinė linija), pagal
laikrodžio rodyklę - kairioji (pav. punktyrinė linija). A lygtis polinėse koordinatėse yra p
= a<p\ čia a = '- .
Archimedo sraigtas, keltuvas, sudarytas iš sraigtinio veleno, įtaisyto nuožulniame
vamzdyje (cilindre). Vienas vamzdžio galas panardintas į vandenį. Sukant sraigtinį veleną
jis vamzdžiu kelia vandenį. Seniau naudotas vandeniui (keldavo į 3-4 m aukštį), dumblui
pakelti ar kt. hidrotechn. darbams, vėliau A - sraigtinių konvejeriu, malimo ir kt. mašinų
konstrukcinė dalis. Išrado III a. p.m.e. Archimedas. Pav.
archipelagas (Tarchi... + graikų pelagos - jūra) Tsalynas.
Archypenko Oleksandr (Oleksandras Archypenka) 1887 m. gegužės 30 d. Kijevas f
1964 m. vasario 25^liujorkas, skulptorius, 'grafikas, tapytojas. Vienas žymiausių kubistų.
Ukr. kilmės. Nuo 1906 m. gyveno Maskvoje, 1908-14 Paryžiuje, per Pirmąjį pasaulinį
karą prie Nicos, nuo 1919 Berlyne, nuo 1923 JAV. Buvo įsteigęs dailės mokyklų
(Berlyne, 1939 Niujorke). 4 ir 6 dešimtmetyje dėstė JAV universitetuose, mokyklose,
Naujajame Bauhauze Čikagoje. Sukūrė vad. skulptotapybos kūrinių (derino tapybą ir
reljefą; Medrano l, H 1912,1913 m. , kubistinių skulptūrų (Einanti moteris 1912-viena
pirmųjų moderniųjų skulptūrų su įkomponuotomis kiaurymėmis; Gondolininkas 1914,
Prieš veidrodį 1915 m. , kinetinių kompozicijų. Po Antrojo pasaulinio karo kūrė vad.
šviesos skulptūras. A turėjo įtakos Europos ir Amerikos moderniosios skulptūros raidai.
Pav. Ramutė RaMevičiūtė
„Archiplanas", uždaroji akc. bendrovė Vilniuje. Rengia pastatų statybos, rekonstrukcijos
ir remonto projektus. Reikšmingiausi rekonstrukcijos projektai Vilniuje: senamiesčio 43
kvartalo dvylika pastatų (nuo 1988, archit. T. Miknevičius), Žemės ūkio banko pastatas
(1997, archit. Ž. Drėma), Švedijos ambasados pastatas (1999, archit. T. Miknevičius). Įst.
1994 reorganizavus Komunalinio ūkio projektavimo institutą.
Archipov Abram (Abramas Archipovas) 1862 m. rugpjūčio 15 d. Jegorovo (Riazanės
gubernija - 1930 m. rugsėjo 25 d. Maskva, rusų tapytojas. Sankt Peterburgo dailės
akademijos narys (1898 m. . 1877-1883 m. ir 1886-1887 m. studijavo Maskvos tapybos,
skulptūros ir architektūros mokykloje, 1884-1886 m. - Sankt Peterburgo dailės
akademijoje. 1894-1918 dėstė Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje,
1922-24 - VCHUTEMAS. Pagr. kūrybos tema - Rusijos kaimas. Ankstyvųjų buit. žanro
kūrinių tapybos maniera panaši į peredvižnikų (Ligonės lankymas 1887,Skalbėjos 1901
m. . XIX a. pab. nutapė lyrišku peizažų, iliustravo knygų, žurnalų. Ilgainiui suformavo
savitą stilių: laisvų, plačių tirštų potėpių, ryškaus kolorito su vyraujančia raudona spalva
(Moteris raudonais drabužiais 1919, Mergina su ąsočiu 1927 m. . Nuo XX a. 2
dešimtmečio daugiausia kūrė portretus (moterų valstiečiu). Pav. Ramutė Rachlmčiūtė
Archipova Irina 1925 m. gruodžio 2 d. Maskva, rusų dainininkė (mecosopranas). 1953
baigė Maskvos konservatoriją. 1954-56 Sverdlovsko OBT, 1956-1988 m. Didžiojo teatro
(Maskvoje) solistė. Nuo 1976 dėsto Maskvos konservatorijoje; profesorius (1982 m. . Nuo
1986 Rusijos muzikos draugijos pirmininkė, nuo 1991 ir Tarpt, muzikos veikėjų sąjungos
prezidentė. Tarpt, vokalistų konkursų žiuri narė. Vaidmenys: Liubaša (N. Rimskio
-Korsakovo Caro sužadėtinė), Marina, Marfa (M. Musorgskio Borisas Gadunavas,
Chovanščina), Karmen (G. Bizet Kannen), Amneris, Eboli (G. Verdi Aida, Don Karlas),
Šarlotė (J. Massenet Vertcris). Surengė solinių koncertų. Gastroliavo Europoje (ir
Lietuvoje), Japonijoje, JAV, Kanadoje. Pav. Vaclovas Juodpusis
„The Architects Collaborative" (Draugė dirbantys architektai), JAV architektų
asociacija, įkurta 1946 Kembridže (Masačūsetso valstija). Įkūrė W. Gropius (šioje
asociacijoje dirbęs iki mirties), nariai - N. - 1etcheris. J. Harknessas, S. Harkness, R.
McMillanas, L. McMillenas, B. Thompsonas. Projektavo daugiausia mokslo įstaigas:
Harvardo universiteto doktorantūros centrą (1950 m. , Phillipso akademijos Menų
komunikacijos centrą ir Evanso moksl. tyrinėjimų pastatą Andoveryje (Masačūsetso
valstija, 1959 m. , t.p. JAV ambasadą Atėnuose (1956 m. .
„Architectural Design" (Architektūrinisprojektavimas), architektūros žurnalas,
leidžiamas nuo 1930 Londone. 1930-46 ėjo Architectural Design and Construction
pavadinimu. Išeina kas 2 mėnesiai anglų kalba. Leidėjas Academy Group. Skelbiami
straipsniai aktualiomis architektūros, teorijos, istorijos ir filosofijos temomis.
Kiekviename numeryje spausdinama žymiausių pasaulio architektūros kritikų, istorikų bei
architektų teminė studija, apžvelgiami naujausi projektai, architektūros ir technikos
naujovės, pristatomos knygos, parodos. Jūratė Tuilytė
„L'Architecture d'aujourd'hui" (Šiuolaikinė architektūra), tarptautinis moderniosios
architektūros ir meno žur nalas. Leidžiamas Paryžiuje nuo 1930 prancūzų ir anglų
kalbomis. Išeina kas 2 mėnesiai. Įsteigė A. Blocas (dab. leidžia J. M. Place'as).
Kiekviename numeryje pristatoma kurios nors šalies architektūra: urbanistikos,
architektūros kompleksai, pavieniai pastatai, interjerai; apžvelgiamos naujausios archit.
tendencijos. Aida Štelbienė
architektai (graikų architekton < tarchi... + tekton - statytojas), statinių, jų dalių bei
įrangos, miestų ir gamtinių teritorijų planavimo projektų kūrėjai. Yra tūrinės
architektūros, gyvenviečių planavimo, kraštovaizdžio architektūros, paminklotvarkos,
interjerų įrangos ir baldų projektavimo specialistai (kai kuriose šalyse A įgyja tam tikros
architektūros srities kvalifikaciją). Atlieka archit. projektavimo ir projektų įgyvendinimo,
architektūros mokslo, mokymo, administravimo darbus valstybės ir priv. įstaigose. Dažnai
A specializuojasi: projektuoja tam tikrų tipų statinius - gyv. namus, gydymo įstaigas,
pram. arvisuom. pastatus (prekybos, kultūros ir sporto), kt. objektus. Teisė verstis privačia
projektavimo veikla suteikiama A, turintiems specialų kvalifikacinį atestatą, sertifikatą
arba leidimą. senovės Egipte ir Graikijoje buvo meistrų, ne tik projektavusių, bet ir
vadovavusių statinių, kelių, kanalų, laivų, karo įrenginių statybai bei gamybai; jie dirbo ir
skulptoriaus, tapytojo, rašytojo, gydytojo, karvedžio darbus. Šie meistrai turėjo atitikti
žynių luomui keliamus reikalavimus. A išsilavinimą ir teises įgydavo specialiose uždaro
tipo mokyklose; į jas patekti buvo galima tik su autoritetingų asmenų rekomendacijomis
po sudėtingos atrankos. Nuo I a. romėnai jau turėjo siauresnio profilio, atviresnes
architektų rengimo įstaigas. Vėliau, iki gotikos laikotarpio, svarbiausius statinius
Europoje dažniausiai projektavo vienuoliai. Architektus rengė vienuolynų mokyklos
(1098 Prancūzijoje įsteigtas cistersų vienuolynas, kuriame buvo rengiami ir vienuoliai
architektai). Nuo XIII a. architektus rengė meistrai, priklausė profesinei gildijai ir turėję
nustatytą mokinių skaičių. Be amato dalykų, mokiniai įgydavo bendrųjų mokslo žinių.
Specializuoti akademiniai architektūros mokymo centrai Europoje pradėti steigti nuo
XVII a. (Karališkoji architektūros akademija Paryžiuje įkurtas 1671 m. . XIX a. pr.
atsirado ryškesnė A ir statybos inžinierių veiklos diferenciacija, įvairiose šalyse įsikūrė
architektus rengiančios ir vienijančios institucijos. XX a. ypač intensyviai steigtos naujos
architektūros mokyklos. Daugelyje šalių A yra susivieniję į regionines ar nac. sąjungas.
Nuo 1948 veikia Tarptautinė architektų sąjunga (UIA), rengiami tarptautiniai
architektūros kongresai (nuo 1948 m. . LIETUVOJE 1793 Vilniaus universitete įsteigus
architektūros katedrą (vedėjas archit. L. Gucevičius) pradėta rengti profesionalius
architektus. Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1922 architektūra dėstyta Lietuvos
universitete. Pastaruoju metu architektus rengia VGTU, VDA, KTU, Kauno dailės
institutas. Veikia Architektų, Kraštovaizdžio architektų ir Restauratorių sąjungos.
Rimantus Buivydas
architektonika (graikų architektonikė- statybos menas): 1. architektūros, skulptūros, kai
kurių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų kūrinio sandara, kompozicinė dermė.
Reiškiama kūrinio visumos ir pagr. bei pagalbinių elementų santykiu, kūrinio dalių ritmu,
proporcijomis; laikomasi kontrasto, statikos, dinamikos ir kt. principų.
2. Bet kokio meno kūrinio (paveikslo, simfonijos, kino filmo, romano, eilėraščio)
kompozicinė sandara; visumos ir pavienių elementų santykis. Algimantas Mačiulis
architektūra (lot. architectum < graikų architektonikė), žmogaus aplinkos erdvinio
formavimo mokslas ir menas, teritorijų, statinių ir jų kompleksų projektavimas ir statyba.
A paskirtis - žmogui šalia natūralios gamtos sukurti dirbtinę aplinką, tenkinančią jo ir
visos visuomenės estetinius bei utilitarinius poreikius. A atspindi laikotarpio estetinius
idealus, technikos bei mokslo pažangą, ek. galimybes, yra neatsiejama nuo vietos
gamtinių sąlygų, sočiai, santykių, nac. savitumų. Romėnų archit. Vitruvijus traktate
Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura libri decem I a. p.m.e.) pažymėjo statinių
tvirtumo, naudos ir grožio vienovę. Toks architektūros apibūdinimas aktualus visais
laikais. Konstrukcijos garantuoja pastato patvarumą, tvirtumą. Per ilgą civilizacijų raidą
sukurta pagr. konstrukcijų sistemos: statramstinė sijinė, kartu ir orderinė, arkinė
skliautinė, karkasinė bei kitos. Statinio kompoziciją sudaro konstrukcijų ir architektūros
formų derinys; sujungtos į harmoningą sistemą jos kuria meninį vaizdą ir atspindi pagr.
kompozicinę idėją. Naudojamos įv. meninės raiškos priemonės: ritmika, simetrija ir
asimetrija, proporcijų, šviesos ir šešėlių dermė, semiotika, simbolika ir kt. Funkcinių
erdvės formavimo, konstrukcinių, estetinių principų visuma bei dekoras lemia A stilių. A
skirstoma į šias šakas: gyvenamųjų namų, visuom. pastatų (mokymo ir auklėjimo,
kultūros, sporto, prekybos, transporto, admin., sveikatos apsaugos, rel. apeigų įstaigų),
pram. pastatų A, f kraštovaizdžio architektūrą, T smulkiąją architektūrą ir t urbanistiką.
ISTORIJA. Jau akmens amžiaus žmonės statė gyv. būstus, patalpas gyvuliams, megalitus
(kulto reikmėms): menhyrus, dolmenus, kromlechus. Senųjų civilizacijų architektūrai
būdinga formų bei konstrukcijų įvairovė. Mesopotamijos valstybėse (Šumero, Akado,
Asirijos, Babilonijos) apsisaugoti nuo priešų buvo statomi sienomis apjuosti dideli miestai
su ištaigingais valdovų rūmais, šventyklomis, laiptuotomis piramidėmis (zikuratais).
Statyta daugiausia iš degtų ir nedegtų molio plytų, apdailai naudotos glazūruotos
spalvotos plytelės, tašyti akmenys. 4-1 tūkstantmetyje p.m.e. Egipte atsirado miestų su
irigaciniais įrenginiais, įspūdingų visuom. pastatų bei memorialinių statinių (piramidės,
obeliskai). Susiformavus valdovų kultui pastatyta faraonų ir jų artimųjų didelių antkapinių
paminklų, šventyklų ansamblių: šešių pakopų faraono Džoserio piramidė ir šventyklos
mastabos Sakkaroje (archit. Imchotepas), Cheopso (archit. Hemjunas), Chefreno,
Mikerino piramidės Gizoje; Ramzio II šventykla Per Ramzessu, uolose iškirsta Ramzio II
šventykla Abu Simbele, Ramzio III šventykla Madinat Habu. Statyta iš didelių granito,
kalkakmenio, smiltainio blokų. III- I a. p.m.e. Indijoje pastatyta budistų sakralinių pastatų,
uolose iškalta šventyklų (ansambliai Adžantoje, Eluru). Pastatai buvo panašūs į
skulptūras, memorialiniai statiniai (stupos) buvo didelio pusrutulio pavidalo (šventykla
Sanči). Senoji Kinijos ir Japonijos architektūra turėjo daug bendrų bruožų; naudota
panašios stat. medžiagos (daugiausia medžio konstrukcijos, akmuo, molio plytos). IV- III
a. p.m.e. Kinijoje pastatyta Didžioji kinų siena. Japonijos architektūroje ryšku ryšys su
aplinka, gamta. Centr. ir P. Amerikoje plito totonakų, toltekų, actekų, majų, inkų ir kt.
genčių architektūra. Čia tobula akmens mūro technika buvo statomos panašios į zikuratus
laiptuotos piramidės su šventyklomis viršuje (Cholulos piramidė, Valdovų rūmai Mi -
1oje, Caracolic observatorija Čičen Icoje ir kt.). senovės Graikijos architektūra perėmė
Kretos ir Mikėnų tradicijas ir Egipto patyrimą. VII- I a. p.m.e. čia kūrėsi miestai su
stačiakampiu gatvių tinklu ir aikštėmis (agoromis), buvo statomi gyvenamieji namai su
atrijais, visuom. pastatai (teatrai, stadionai, bibliotekos, šventyklos). Susiformavo
peripterinis šventyklos tipas, klasikinių archit. orderių (dorėniškojo, jonėniškojo, vėliau ir
korintiškojo) sistema. Žymiausias dorėniškojo orderio pastatas - Partenonas (Atėnės
Partenės šventykla; archit. Iktinas ir Kalikratas, past. 447-428 p.m.e. Atėnuose),
tobuliausias jonėniškojo orderio pavyzdys - Erechtėjonas (Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono
šventykla Atėnuose, past. 406 m. p.m.e.). Statyta iš šlifuoto marmuro ir klinkerio,
glaudžiai sudėtų be jungiamojo skiedinio. senovės Graikijos A turėjo didelę įtaką tolesnei
architektūros raidai. Jos tradicijas perėmę romėnai sukūrė panašius į graikų romėniškus
orderius; atsirado toskaniškasis bei kompozitinis orderiai. Sustiprėjus Romos valstybei (l
a. p.m.e.- II a. po Kr.) imta statyti monumentalius visuom. pastatus (amfiteatrus, cirkus,
baseinus, gimnastikos sales, termas, turgus), tiltus, akvedukus, 5-6 aukštų namus
(insules), vilas. Pastatų vidaus erdvėms perdengti naudotos naujos konstrukcijos - arkos,
skliautai, kupolai. Sienos ir skliautai buvo iš tašyto akmens arba monolitinio betono su
plytų užpildu; orderinės formos darytos iš marmuro, aukso, bronzos. Žymiausias arkų ir
skliautų konstrukcijos kūrinys - Koliziejus ( - 1avijų amfiteatras, past. 81 m. , kupolinės
statybos šedevras - Panteonas su 43 m skersmens kupolu (past.-125 m. . Silpstant Romos
valstybei krikščioniškojo pasaulio kultūros centras persikėlė į Bizantijos imperiją su
sostine Konstantinopoliu (dab. Stambulas). IV- V a. čia jau formavosi savito stiliaus
architektūra (T bizantiškasis stilius). Statyta aukštos miestų sienos, sakraliniai pastatai
(Šv. Vinstitutalio bažnyčia Ravennoje, past. 547 m. , sukurtas centriškas bažnyčios tipas,
naudota arkos ir kupolai. Vienas meniškiausių pastatų - Šv. Sofijos soboras (past. 537,
archit. Antemijas Tralietis ir Izidorius Miletietis). IX- XI a. V. Europoje susiformavęs T
romaninis stilius iki XIII a. plito Vid. Europoje ir kai kuriose R. Europos bei Art. Rytų
šalyse. Vyravo didelės bažnyčios su vienuolynais, katedros, kolegiatai, bokštinės ir
aptvarinės pilys; statyti ir centriškieji sakraliniai pastatai. Toliau plėtota arkų (tapusių
akmeninės ir mūrinės architektūros dominuojančia konstrukcija) bei skliautų formos; XIII
a. l pusėje atsirado skliautų su nerviūromis, kryžminių skliautu bei smailiųjų arkų. Sukurta
nauja tektoninė karkasinė sistema, tapusi gotikinės architektūros pagrindu; t.p. šio karkaso
dalis - kontraforsas. XII a. 2 pusėje Prancūzijoje susiformavo T gotika, iki XVI a. plitusi
daugelyje Europos šalių. Be naujai atsiradusių visuom. pastatų (rotušių, amatininkų cechų
ir gildijų namų), statyta katedros bei halinės bažnyčios, koplyčios. Ištobulėjo gotikinio
pastato karkasinė sistema (vienodais tarpais išdėstyti pilioriai rėmė briaunotus kryžminius
skliautus su nerviūromis), pakeitusi masyvias sienas ir perdangas. Žymiausi ankstyvosios
gotikos statiniai Prancūzijoje: Šv. Dionizo vienuolyno bazilika ( XII a. ), Chartres'o (12-
XIII a. ) ir Paryžiaus (Dievo Motinos) katedros (1163-1267, archit. Jeanas de Chelles'is, J.
Ravy ir kt.; restauruota 17,18 ir XIX a. , archit. E. E. Viollet-le - Ducas ir kt.).
Brandžiosios gotikos architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, atsirado daugiau
ažūriškumo, puošnumo, pagausėjo skulptūrų: Prancūzijoje - Bourges'o Šv. Stepono (12-
XIII a. ), Amiens'o Dievo Motinos (13- XV a. ), Reimso (13- XIV a. ), Strasbūro (12- XV
a. ) katedros; Vokietijoje - Marburgo Šv. Elžbietos ( XIII a. ), Halberstadto (13- XV
a. ),K61no (13- XV a. ) katedros. Vėlyvosios gotikos ( - 1iepsnotoji gotika) dekoratyvinės
formos pradėjo stelbti pastato tektoniką. Anglijoje plito 1~ statmeniškasis stilius su sienų
ir langų smulkiu vertikaliu ritmu, sudėtingais nerviūrų raštais (Kembridžo koledžo
Karališkoji koplyčia, XV- XVI a. ). XIV a. pab. V. Europoje (Italijoje) prasidėjo T
renesansas. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvasis (14- XV a. ), brandusis ( XV a. -
XVI a. pr.) ir vėlyvasis ( XVI a. ). Atgaivintos antikos kultūros tradicijos: naudota
antikiniai orderiai (jie pamažu prarado konstrukcinę paskirtį), įv. arkos, cilindriniai bei
kryžminiai skliautai, didingi kupolai (Santa Maria dėl Fiore katedros Florencijoje, past.
1420-36, archit. Arnolfo di Cambio, F. Talenti, F. Brunelleschi; Šv. Petro bazilikos
Romoje, pradėta perstatyti 1506, archit. D. Bramante ir kt.). Vyravo horizontalios
kompozicijos fasadai, sudėtingų dekoratyvinių formų akmens ir tinko apdaila (Mediči
Riccardi rūmai, 1460, archit. M. di Bartolomeo; Strozzi rūmai, XV a. pab., archit.
Benedetto da Maiano ir C. Cronaca). Renesanso epochos architektai sukūrė didele archit.
formų įvairovę (ypač pastatų puošybos), gvildeno statikos, mechanikos, urbanistikos
teorines problemas. XVI a. pab.- XVII a. Italijoje plito T barokas, vėliau įsigalėjęs ir
Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje bei kt. Europos šalyse, t.p. Lot. Amerikoje. Jam
būdinga sudėtinga erdvinė kompozicija, rūmų su parkais ansambliai. Iš renesanso archit.
formų išsirutuliojusios baroko formos didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės, interjerai
puošnūs. Sudėtingų, puošnių formų pastatų ir jų ansamblių sukurta Romoje (Jėzaus
bažnyčia, 1575, archit. G. B. da Vignola ir G. B. Della Portą; Šv. Petro bazilikos fasadas,
1614, archit. C. Maderno, ir aikštė su ją juosiančiomis kolonadomis, pradėta 1655, archit.
G. L. Bemini), Venecijoje (Švč. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682, archit. B.
Longhena). Vokietijoje pastatyta bažnyčių, valdovų rezidencijų (Karaliaus rūmai Berlyne,
1706, archit. A. Schluteris). Iš vėlyvojo baroko Europoje išsirutuliojo dekoratyvus ir
įmantrus f rokoko stilius. Orderinė archit. forma galutinai prarado ryšį su konstrukcija ir
pasidarė tik dekoratyvinė. XVII a. Prancūzijoje susiformavo 'f klasicizmas, vėliau paplitęs
kitose Europos šalyse, Šiaurės Amerikoje. Sugrįžta prie antikinio meno tradicijų, graikų
ir romėnų klasikinės architektūros kanonų (Versalio ansamblis Prancūzijoje, 1661-1700,
archit. L. Le Vau, J. Hardouinas -Mansart'as, parką suplanavo archit. A. Le Notre'as;
Luvro p. korpusas, 1667, archit. C. Perrault; Paryžiaus birža, 1808, archit. A. T.
Brongniart'as; Whitehallo banketų salė Londone, 1622, archit. I. Jonesas; Berlyno dramos
teatras, 1821, archit. kalba F. Schinkelis). XIX a. pr. pastatuose išryškėjo vėlyvojo
klasicizmo atmainos - T ampyro - bruožai (Anglijos bankas, 1833, archit. J. Soane'as;
birža Sankt Peterburge, 1810, archit. J. T. de Thomonas). XIX a. 2 pusėje - XX a. pr.
Europoje ir JAV suintensyvėjo pramonės bei technikos raida, paplito pram. statyba.
architektūroje pradėjo reikštis T istorizmas - įvairių praeities stilistinių formų junginys.
Kartu su istorizmu, iš dalies kaip reakcija į jį, susiformavo t modemas, įvairiose šalyse
skirtingai vadinamas: tartnouveau, fjugendas, - 1iberty, Tsecesija. Pastatams būdinga
laisvas planavimas, asimetriškumas, lenktų linijų ritmas, gausus dekoras (Šv. Šeimos
bažnyčia Barselonoje, pradėta statyti 1891, archit. A. Gaudi; Riabušinskio vila Maskvoje,
1902, archit. F. Šechtelis). Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje ir JAV plito T
racionalizmas (pagrįstas mokslo ir technikos laimėjimais, naujų Statybinių medžiagų -
stiklo, gelžbetonio, metalo - naudojimu), T funkcionalizmas, T konstruktyvizmas.
Funkcionalizmas tapo vyraujančia XX a. architektūros kryptimi pasaulyje; ypač išplito
Europoje po Antrojo pasaulinio karo atstatant gyv. namus. Jo idėjinis centras buvo
Vokietijos TBauhaus mokykla (vadovas archit. W. Gropius), padėjusi pagrindus funkcinio
tikslingumo estetikai, gyvenamųjų namų tipizacijai, industrializacijai bei masinei statybai.
Žymesni statiniai: Vokietijos paviljonas 1929 pasaul. parodoje Barselonoje (archit. L.
Miesas van der Rohe), gyvenamieji namai Stuttgarte (1927, archit. Le Corbusier).
Politizuotas konstruktyvizmas plėtotas (iki 1931 m. Rusijoje (Darbininkų klubas
Maskvoje, 1927, archit. kalba Melnikovas ir kiti). JAV susiformavo T organinės
architektūros srovė, propagavusi dem. individualizmą, ryšį su aplinka, formos ir funkcijos
vienove, vad. susiliejančias erdves (Robie gyv. namas Čikagoje, 1908, archit. F. L.
Wrightas). Europoje šias idėjas savaip plėtojo Skandinavijos architektai (A. H. H. Aalto).
Plito ir T ekspresionizmo srovė (archit. E. Mendelsohnas, H. Scharounas). SSRS iki 1956
vyravo totalitarine ideologiją išreiškęs pompastiškas sov. pseudoistorizmas, po 1956
įsigalėjo utilitarizmas, diegęs sov. gyvenimo būdą; architektūra ir masinė statyba tapo
priklausoma nuo pram. tipizacijos ir standartizacijos normų. V. Europos šalyse techninės
revoliucijos veikiamas plito Thaitekas, kuriam būdinga lengvos lyninės, vantinės,
kabamosios konstrukcijos: EXPO -67 Montrėalyje pastatai (archit. R. Fulleris),
Miuncheno stadionas (l972, archit. F. Otto). Nuo XX a. vid. daugėjo įv. archit. srovių
atmainų: Tneoekspresionizmas (Sidnėjaus operos teatras, 1973, archit. J. Utzonas;
Brazilijos miesto visuom. centras, 1961 m. , archit. O. Niemeyeris; Kennedy oro uosto
stotis Niujorke, 1962, archit. E. Saarinenas), Tneobrutalizmas (plėtotas Didžiojoje
Britanijoje, Italijoje, Japonijoje), Tneoklasicizmas, T neoregionalizmas (plėtotas Šiaurės
Europoje: Seinetsalo municipalinis centras Suomijoje, 1951, archit. A. H. H. Aalto;
Svappavaros gyvenvietė Švedijoje, archit. R. Erskine'as). Kaip priešprieša istorijos
stereotipams atsirado groteskiškų praeities stilių formų T postmodernizmas (Italijos aikštė
N. Orleane, 1979, archit. C. W. Moore'as; Gw'W namas Filadelfijoje, 1971, archit. R. C.
Venturi, abu JAV). Japonijos architektūroje derinant nac. tradicijas ir šiuolaikines
technikos galimybes susiformavo T metabolizmo ir Tpostmetabotizmo archit. kryptys (K.
Tange, kalba N. Kurokava ir kt.). XX a. IX-10 dešimtmetyje reiškėsi f
neokonstruktyvizmas, balansuojantis tarp konstrukcijų utopijos ir realybės (Arabų
institutas Paryžiuje, 1987, archit. J. Nouvelis; dangoraižiai Hamburge, 1991, archit. M.
Sorkinas), f neomodernizmas, grįžtantis prie modifikuotų funkcionalizmo idėjų ir santūriu
formų, bei T dekonstmktyvizmas, kuriantis ekstravagantiškas, iracionaliai laužytas,
griūvančias formas ir erdves (Žydų muziejus Berlyne, archit. D. Liebeskindas, Honkongo
dalies suplanavimo projektas, archit. Z. Hadid). LIETUVOJE yra vėlyvojo paleolito ir
mezolito laikinų stovyklų statinių (pusiau žeminių) liekanų. 4-2 tūkstantmetyje p.m.e.
nuolatinėse neolito gyvenvietėse (Šventojoje, Nidoje, Žaliojoje) buvo antžeminių ar
pusiau žeminių karkasinės konstrukcijos statinių. IX- V a. p.m.e. ant piliakalnių
(Narkūnų, Dūkšto) atsirado įtvirtintų gyvenviečių su antžeminiais stulpinės konstrukcijos
pastatais. Pirmaisiais amžiais po Kr. gyvenviečių buvo piliakalnių papėdėse. IX- XII a.
piliakalnių papiliuose kūrėsi didelės valstiečiu ir amatininkų gyvenvietės -dab. f miestų ir
T miestelių užuomazgos; formavosi laisvo plano T kaimai. XIII a. susikūrus Lietuvos
valstybei pastatyta medinių aptvarinių T pilių, pradėta statyti mūrinius gynybinius
statinius ir pilis. XIV a. 2 pusėje kai kurie mūro pastatai jau turėjo gotikos bruožų.
Ankstyvosios gotikos laikotarpiu ( XIV a. 2 pusė- XV a. l pusė) pastatyta pilių (Salos pilis
Trakuose, Aukštutinė pilis Vilniuje) su nerviūriniais skliautais, sakralinių pastatų;
brandžiuoju - bažnyčių (Šv. Onos Vilniuje, pašventinta 1581 m. , reprezentacinių visuom.
pastatų (Perkūno namai Kaune, XVI a. ). Statyta kontraforsai, bokšteliai, derinta akmenų
ir plytų mūras, įv. formų profilinės plytos; puošta freskomis, vitražais, skulptorius dekoru.
XVI a. l pusėje greta gotikos atsirado renesanso stilius, ypač paplitęs XVII a. 2 pusėje (iki
XVII a. vid. pynėsi su baroku). Miestai buvo taisyklingo plano, su stačiakampėmis
aikštėmis (Biržai, Kretinga), gynybinėmis sienomis ir vartais (Aušros, arba Medininkų,
Vilniuje, XVI a. ), didingomis rezidencijomis (Žemutinės pilies rūmai Vilniuje, pradėti
XVI a. pr.; Radvilų rezidencijos rūmai Vilniuje, XVI a. ). Pastatyta bastioninių pilių
(Klaipėdos, XVI a. vid.; Biržų, 1589; Vilniaus bastėja, XVII a. l pusė). XVII a. pr. greta
renesanso ėmė reikštis ir barokas. Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis (1600-50 m. ,
brandusis (1650-1730 m. ir vėlyvasis (1730-1790 m. . Renesanso ir baroko formos
Lietuvoje turi regioninių bruožų. Brandžiojo baroko reikšmingiausi Lietuvos architektūros
pastatai: Vilniuje - Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta 1668, archit. J. Zaoras,
skulptorius P. Perti, G. M. Gaili), Sapiegų (1691-1697 m. , Sluškų (1690-1700 m. rūmai,
Kaune - Pažaislio ansamblis (pradėtas 1667 m. . Vėlyvasis barokas suformavo savitą
Lietuvos, arba Vilniaus, baroko mokyklą: paplito stačiakampio plano bazilikinės
bažnyčios su dviem grakščiais bokštais, puošniu interjero dekoru. Žymiausias baroko
architektas -J. kalba Glaubitzas (Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje pagr. fasadas, frontonas
ir altorius, 1741-73; Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje fasadas, presbiterijos frontonas, altoriai,
1738-49 m. . Sukurta ir bebokščių sakralinių pastatų (Šv. Teresės bažnyčios Vilniuje
fasadas, 1633-50, archit. kalba Tencalla), puošnių, prilygstančių geriausiems V. Europos
pavyzdžiams, interjerų (Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia, 1636, archit. kalba
Tencalla). Didelę įtaką A plėtotei Lietuvoje turėjo Vilniaus universitete 1793 įsteigta
architektūros katedra. XVIII a. pab.- XIX a. p Rytų Lietuvoje išplito klasicizmas. Skiriami
du laikotarpiai: pirmuoju (1780-1795 m. plito ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795-
1860 m. - vėlyvasis klasicizmas. Miestai ir miesteliai buvo statomi pagal stačiakampį
planą (Rokiškis, Rietavas), dvarų sodybos apjuosiamos laisvo ir mišraus plano parkais.
Klasicizmo A Lietuvoje pradininkas - M. Knackfussas (Vilniaus universiteto
observatorijos priestatas, pradėtas 1782; Paežerių dvaro rūmai, baigti 1799; M.
Abramavičienės rūmai Vilniuje, pradėti po 1790 m. , žymiausias klasicizmo architektas -
L. Gucevičius (Vilniaus rotušė, 1785-99; Vilniaus katedra, 1783-1798 m. . Vėlyvojo
klasicizmo pastatai (Antašavos dvaro rūmai, 1820, archjt. M. Šulcas) monumentalūs,
simetriški, su saikingu skt - 1pt. dekoru. Po 1820 paplito ampyras. Lietuvoje yra vad.
rusiškojo ampyro (Vyskupų rūmai po 1824-32 rekonstrukcijos, dab. Prezidentūra, archit.
V. Stasovas ir kt.) ir vietinio ampyro (Tiškevičių rūmai Vilniuje, 1840; Trakų Vokės
dvaro rūmai, 1876-80, archit. L. Marconi) pastatų. 1830-60 Lietuvos architektūroje plito T
romantizmo, vėliau (nuo 1860 iki XX a. l dešimtmečio) - istorizmo stilistinės tendencijos:
t neobizantika (Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė Vilniuje, 1914 m. , f neoromanika
(Salako, 1911, archit. Gornas, ir Alantos, 1909, archit. kalba Kiuncelis, bažnyčios), t
neorenesansas (Kietaviškių bažnyčia, 1915, inž. V. Michnevičius), Tneobarokas
( filharmonijos rūmai, 1902, archit. kalba Korojedovas; P. Vileišio rūmų ansamblis
Vilniuje, 1906, inž. A. Kleinas), Tneoklasicizmas (Lančiūnavos dvaro rūmai, 1909,1.
Parčevskio rūmai J. Basanavičiaus g. Vilniuje, 1902, abiejų archit. kalba Korojedovas).
Sakralinėje architektūroje ypač plito fneogotika (Palangos, Švėkšnos, Salantų bažnyčios,
visų archit. E. Strandmannas). 1900-14 Lietuvoje reiškėsi ir modernas (gyvenamieji
namai Kražių g. Vilniuje, 1913, archit. L. Ravickasirkt.;Saw/ės gimnazija Kaune, 1925,
archit. F. Malinovskis; Marijampolės geležinkelio st., 1924, archit. E. Frykas). Po Pirmojo
pasaulinio karo atgavus nepriklausomybe miestuose (ypač Kaune) imta daug statyti
visuom. ir pram. pastatų, gyvenamųjų namų, mokyklų, ligoninių. Iš pradžių architektūroje
vyravo neoklasicizmas (Banko rūmai Kaune, 1929, archit. M. Songaila; Kauno meno
mokykla, 1922, archit. V. Dubeneckis), -1930 įsigalėjo racionalistinės funkcionalistinės
krypties architektūra: žymesni pastatai - Kauno pašto rūmai (1932, inž. F. Vizbaras),
Žemės bankas Kaune (dab. KTU centr. rūmai, 1934, archit. kalba Reisonas), Vytauto
Didžiojo karo muziejus ir M. kalba Čiurlionio galerija (dab. NČDM, 1936, archit. V.
Dubeneckis, kalba Reisonas ir kalba Krikščiukaitis), Tyrimų laboratorija (dab. KTU
Chem. technologijos fakultetas, 1937, archit. V. Landsbergis -Žemkalnis), bankai
Biržuose, Panevėžyje, Tauragėje (archit. M. Songaila). Per Antrąjį pasaulinį karą sugriauti
Lietuvos miestai sovietinės okupacijos metais atstatinėti (iki 1955 m. pagal Rusijos
architektų sudarytus stereotipinius bendruosius planus (1948 Vilniaus suplanavimo
schema, archit. V. Mikučianis). Naujų pastatų architektūrai būdinga pseudoistorizmas,
pompastika (Vilniaus mokslininkų namai, 1951, archit. A. Rippa; Lietuvos nac. M.
Mažvydo biblioteka, 1958, archit. V. Anikinas; Kauno geležinkelio st., 1953, archit. P.
Ašastinas). Nuo 1956 miestai statyti pagal naujus bendruosius planus; architektūroje
pradėjo reikštis sov. racionalizmo kryptis, imta taikyti pram. statybos metodus, plėtoti
surenkamųjų stambiaplokščių gyvenamųjų namų statybą. Pastatyta gyv. rajonų: Vilniuje -
Žirmūnai (1962-67, archit. B. Kasperavičienė, B. Krūminis ir kt.), Lazdynai (1967-74,
archit. V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kt.), Kaune - Dainava (1974, archit. A.
Steponavičius ir kt.). Miestuose sukurta aikščių, visuom. prek. centru (Debrecenas
Klaipėdoje, 1977, archit. E. Arkušauskas, G. Tiškus, P. Valatka; Vitebskas Kaune 1985,
archit. V. Paipalas, V. Juršys; Šeškinė Vilniuje 1986, archit. kalba Pempė, G.
Ramunisirkt.). XX a. 2 pusėje pastatyta moderniosios architektūros visuom. pastatų:
Šiuolaikinio meno centras (1967, archit. V. E. Čekanauskas), Sporto rūmai (1971, archit.
E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z. Liandzbergis), LITEXPO parodų centras (1980, archit.
E. Stasiulis), Seimo rūmai (1982, archit. A. ir V. Nasvyčiai) Vilniuje; Druskininkų
vandens gydyklos (1981, archit. A. ir R. Šilinskai), Vilniaus oro uosto terminalas (1993,
archit. A. Alekna, L. Valtys, G. Telksnys); postmodernistinių pastatų: M. Žilinsko galerija
Kaune (1986, archit. E. Miliūnas, kalba Kisielius, S. Juškys), banko Hermis (dab. Vilniaus
banko) pastatas Jogailos g. Vilniuje (1996, archit. kalba Pempė, G. Ramunis). Po
nepriklausomybės atkūrimo suintensyvėjo privačių gyvenamųjų namų statyba, pastatyta
naujų bažnyčių: Palaimintojo Jurgio Matulaičio Vilniuje (1997, archit. grupės vadovas G.
Baravykas), N. Akmenės (1998, archit. A. Zimkus). Pav. Algimantas Mačiulis, Jonas
Minkevičius
architektūrinė akustika, akustikos šaka, tirianti garso bangų sklidimą, atspindį ir sugertį
uždaroje patalpoje, patalpos dydžio, formos, apdailos medžiagų ir konstrukcijų įtaką jos
akustinėms savybėms. & tikslas - sukurti patalpų (teatro, koncertų, auditorijų, radijo ir
televizijos studijų bei kt.) su norimomis akustinėmis savybėmis projektavimo metodus,
įvertinti patalpų akustines savybes ir rasti būdus patalpų akustinėms ydoms ištaisyti. A
remiasi geometrine akustika ir bangine garso teorija. Šios teorijos požiūriu, patalpos oro
tūris laikomas įv. savųjų dažnių virpesių, kurių kiekvienas nusakomas savuoju slopinimo
koeficientu, sistema. Išjungus garso šaltinį visų rūšių garso bangos išnyksta po tam tikro
laiko, vyksta f aidėjimas. Jei garso energijos tankis ir stipris yra tolygiai pasiskirstė visoje
patalpoje, garso laukas vadinamas difuziniu. Didelių salių akustika tiriama geom.
akustikos metodais (jie pakankamai tikslūs, jei garso bangų ilgiai daug mažesni už
atspindinčių paviršių matmenis). A sukurtais metodais reguliuojamas aidėjimas,
atspindžiai, aidas, garso bangų pasiskirstymas. Didelėse salėse girdimumas dar gerinamas
elektrinėmis stiprinimo sistemomis (Telektroakitstika), dirbtiniu aidėjimu, garso
atspindžių imitavimu. Projektuojamų unikalių salių akustinės savybės nustatomos pagal
keliasdešimt kartų mažesnį salės modelį. A t.p. tiria patalpų izoliavimo nuo išorės garsų
problemas.
Architektūrinis projektavimas TArchitectuml Design.
arphitektūrologija (T architektą + graikų logos -mokslas), menotyros šaka, tirianti
architektūrą. Nagrinėja architektūros, kaip erdvių formavimo meno, specifiką, raidos
dėsningumus, jos kultūros ir sočiai, reikšme, gvildena kai kurias sociol. ir techn.
problemas. A yra artimai susijusi su kitomis menotyros šakomis, ypač su T dailėtyra;
remiasi istorijos, filosofijos ir kt. mokslų duomenimis, taiko humanitarinių ir kai kurių
tiksliųjų mokslų metodus. A sudaro architektūros teorija, istorija ir kritika. architektūros
teorija nagrinėja bendruosius architektūros dėsningumus ir ypatybes, architektūros istorija
- architektūros raidą. architektūros kritika analizuoja, interpretuoja ir vertina architektūros
objektus (interjerus, pastatus, miestų architektūrą, rajonų ir net didelių regionų erdvinę
sandarą ir kompoziciją), išryškina svarbiausius jų bruožus, supažindina visuomene su
praeities ir dabarties architektūra. A pradmenų atsirado V a. p.m.e. (apie architektūrą rašė
graikų architektai Iktinas, Pitėjas, Pilonas, Aleksandro Makedoniečio laikų statybų
vadovai). Pirmasis architektūros teorijos terminą pavartojo romėnų archit. Vitruvijus (l a.
p.m.e.), norėdamas atskirti intelektinį ir praktinį architektūros pažinimą. architektūros
teorija yra susijusi su Vitruvijaus traktate Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura
libri decem I a. p.m.e.) įvardytomis trimis architektūros objekto (statinio) savybėmis -
tvirtumu, nauda ir grožiu (lot. finnitas, utilhas, vertusias). Vėliau šiuos požymius skirtingų
laikotarpių architektūros teoretikai interpretavo įvairiai. Viduramžiais A raida sulėtėjo.
Renesanso epochoje, remdamiesi antikinės architektūros tyrimais, architektūros
klausimais rašė L. B. Alberti, A. Paladijus (Keturios knygos apie architektūrą l Quattro
libri del/'archileltiira 1570 m. ; jie pagrindinėmis statinių grožio sąlygomis laikė tvirtumą
ir naudą. L. B. Alberti grožio sampratą suskaidė į dvi dalis: harmoningų proporcijų grožį
ir puošybą. A. Paladijus archit. orderį laikė idealios harmonijos ir grožio matu. XVII a. F.
Blondclis (Prancūzija) Architektūros kurse (Cours d'architectitre) rašė, kad tikroji
architektūros teorijos sritis yra svarstymai apie puošybą, o architektūros tvirtumą ir naudą
galima įvertinti tik praktiškai. kalba Lodoli (Italija), kviesdamas grįžti prie paprastumo,
kritikavo baroko puošnumą; jo mintys padėjo susiformuoti klasicizmo stiliui. XVIII a. J.
N. L. Durand'as (Prancūzija) skelbė, jog architektūros grožio pagrindas yra statinio ir jo
funkcijų atitikimas. Iki XVIII a. vid. architektūros istorija vertinta pagal antikos kanonus.
XVIII a. vid. Švietimo epochos idėjų ir gamtos mokslų laimėjimų paveikta susiformavo A
koncepcija, grindžiama logika ir racionalizmu. architektūra vertinta ir kilnumo,
vaizdingumo, net bjaurumo kriterijais. 1818 Paryžiaus dailės mokyklojc (Ėco/c dės
Beaux-Arts) architektūros teorija ir istorija išskirta į atskiras studijas. XIX a. įsigalėjo
nuostata, kad pastato forma ir išvaizda turi atitikti jo struktūrine sistemą ir panaudotas
medžiagas. E. E. Viollet-le - Ducas (Prancūzija) skelbė funkcionalizmui artimas idėjas. J.
Ruskinas architektūros vertinimo kriterijus papildė etinėmis vertybėmis - pasiaukojimu
bei nuolankumu. XIX a. pab. architektūroje atsirado racionalizmo idėjų, XX a. peraugusių
į konstruktyvizmą ir funkcionalizmą. vokiečių archit. W. Gropius (Naujoji architektūra ir
Bauhauzas l The New Architecture and the Bauhaus 1935 m. siekė panaikinti
monumentalių ir ornamentinių architektūros elementų skirtumus. Funkcionalistas Le
Corbusier (Prancūzija) teigė, kad grožis architektūroje remiasi harmoningomis,
matematiškai grindžiamomis proporcijomis. Ypač įvairiai interpretuota pastato
naudingumo, funkcionalumo problema. Konstruktyvistai irfunkcionalistai (L. H.
Sullivanas, A. Loosas) rėmėsi principu forma atitinka funkciją, organinės architektūros
pradininkas F. L. Wrightas (JAV) skelbė formos ir funkcijos lygiavertiškumą. XX a. 2
pusėje architektūros teorijos sąvoka išplėtota. R. C. Venturi (JAV) architektūrą vertino
tradiciškai -kaip struktūros, erdvės ir išorės grožio sintezę, C. N. Schuizas (Vokietija)
architektūros reikšmes tyrinėjo pagal lingvistines teorijas, Z. Giedionas (Šveicarija)
architektūros teoriją papildė naujomis moksl. koncepcijomis (erdvė-lai kas). Kritikuotas
funkcionalizmas, propaguota neoregionalizmo, ekspresionizmo ir kitos tendencijos.
Svarb. periodiniai A leidiniai: Architectural Record (nuo 1891, JAV), Arkkitehti (nuo
1921, Suomija), L'Architecture d'aujourd'hui (Prancūzija), Architectural Design (Didžioji
Britanija, abu nuo 1930 m. , Domus (nuo 1961, Italija), The Japan Architect (nuo 1967,
Japonija), Landscape design (nuo 1975, Didžioji Britanija), Ehituskunst (nuo 1981,
Estija), Architecture (nuo 1983, JAV), Tospos (nuo 1993, Vokietija). LIETUVOJE tirti
architektūrą pradėta XVII- XVIII a. Vilniaus universitete (Filosofijos fakultete kartu su
tiksliaisiais mokslais buvo nagrinėjama ir architektūros teorija). XVIII a. pab. LDK
Vyriausiojoje mokykloje pradėta dėstyti architektūros pažinimo pagrindai (dėstytojai: O.
Krygeris, kalba Spampani, M. Kisieliauskas).M. Knackfussas parašė Efemerides -
pirmąsias Lietuvoje spausdintas kritines pastabas apie architektūrą (1782, lenk. kalba).
1793 Vilniaus universitete įsteigta architektūros katedra, kurioje dėstė L. Gucevičius, M.
Šulcas, kalba Podčašinskis. Pirmasis architektūros katedros profesorius L. Gucevičius
rėmėsi architektūros teorijos įvairių aspektų (grožio, kaip darnių proporcijų ir elementų
tarpusavio santykio bei santykio su visuma darna, tvirtumo ir patogumo) sinteze, M.
Šulcas paskaitoje Pokalbis apie architektūrą (Mowa o archilektune 1802 m. nagrinėjo A ir
kitų mokslų sąsają, pabrėžė liaudies architektūros vertingumą. kalba Podčašinskis
vadovėlyje Architektūros pradmenys akademiniam jaunimui (Początki architektuiy dla
užytku mlodziežy akademickiej 3 1.1828-57 m. plėtojo architektūros utilitarinę doktriną.
XIX a. paskelbta nemaža straipsnių Lietuvos architektūros istorijos klausimais. T.
Narbutas, M. Balinskis ir kt. istorikai architektūrą vertino dažniausiai romantizmo
požiūriu. XX a. pr. išleista A knygų: M. E. Brenšteino Žemaičių kryžiai ir koplytėlės
(Krzyže i kapliczki žmudzkie 1906 m. , J. Basanavičiaus Lietuvių kryžiai archeologijos
Šviesoje, A. Jaroševičiaus albumas Lietuvių kryžiai (abi 1912 m. . Lietuvių liaudies
architektūrą nagrinėjo P. Galaunė (Lietuvių liaudies menas 1930 m. , Lietuvos
architektūros istoriją - kalba Jasėnas (Visuotinė meno istorija 3 t. 1923-37 m. , J. Grinius
(Vilniaus meno paminklai 1940 m. , M. Vorobjovas (Vilniaus menas 1940 m. . XX a. 2
pusėje įvairiais architektūros klausimais knygų ir straipsnių parašė S. Abramauskas, J.
Baršauskas, F. Bielinskis, J. Bučas, E. Budreika, R. Buivydas, kalba Čerbulėnas, V.
Drėma, J. R. Glemža, A. Jankevičienė, V. Jurkštas, N. Kitkauskas, V. Levandauskas, N.
Lukšionytė-Tolvaišienė, A. Mačiulis, J. Minkevičius, A. Miškinis, A. Pilypaitis, S.
Pinkus, S. Samalavičius, V. Stauskas, kalba Šešelgis, A. Tauras, J. Vanagas,' V. Zubovas
ir kiti. Išleista knygų apie liaudies architektūrą (Lietuvių liaudies menas: Architektūra 2
kn. 1957-65; Lietuvių liaudies menas: Mažoji architektūra 1970; Lietuvių liaudies
architektūra 2 d. 1965-1968 m. . A tyrimus atlieka Lietuvos architektūros ir statybos
instituto Kaune, KTU, VGTU ir VDA specialistai. Lietuvoje leidžiami arba anksčiau leisti
architektūros tęstiniai leidiniai: Statyba ir architektūra (13 1.1962-1982 m. , Lietuvos TSR
architektūros klausimai (9 1.1960-1988 m. , Architektūros paminklai (13 t. 1970-1993
m. , Architektūra ir miestų statyba (6 1.1971-1978 m. , Lietuvos TSR urbanistikos
paminklai (1978-1988 m. , Urbanistika ir architektūra (1971-1995 m. ėjo pavadinimu
Urbanistika ir rajoninis planavimas), A. Miškinis Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo
vertybės (t. l 1999 m. ; žurnalai -Statyba ir architektūra (nuo 1922 ėjo pavadinimu
Statybos menas irtechnika, dab. pavadinimu eina nuo 1957 m. , Archiforma ir Arkitektas
(abu nuo 1996 m. . XX a. 9 dešimtmetyje pradėta leisti Lietuvos architektūros istorija (t. 1
1988, t. 2 1994, t. 3 2000 m. . Jūratė Tutfytė
Architektūros ir statybos institutas, valstybinė mokslo įstaiga. Yra Kaune. Atlieka stat.
ir architektūros mokslų fundamentaliuosius ir taikomuosius tyrimus. Moksl. veiklos pagr.
kryptys: architektūros ir urbanistikos istorija; kraštotvarka ir teritorijų planavimas; pastatų
šildymo optimizavimas, tobulesnių energetikos sistemų kūrimas, stat. konstrukcijų
stiprumo, patikimumo, atsparumo klimato poveikiui tyrimai bei normavimas; vietinių
žaliavų ir gamybos atliekų perdirbimo į statybinė medžiaga s bei gaminius technologijų
kūrimas. A parengė (1974 m. Alytaus eksperimentinio namų stat. kombinato surenkamųjų
namų projektų, nac. parkų schemų (iš jų - 1976 Kuršių nerijos nacionalinio parko bendrąjį
planą), vykdo nac. programas Būstas, Turizmo plėtojimas, Energijos efektyvumo
didinimas ir kt. Bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir Lenkijos mokslo įstaigomis,
dalyvauja 7 tarpt, organizacijų (iš jų Tarptautinės stat. tyrimų ir investicijų organizacijos)
veikloje. Atlieka techn. ir ek. ekspertizes, nekilnojamojo turto vertinimų, stat. gaminių
kokybės tyrimus. Turi (2000 m. 13 sektorių bei laboratorijų, dirba 80 mokslo darbuotojų
(iš jų 3 akademikai, 6 habilituotas daktaras ). Įsteigtas 1956 perorganizavus Fizikos ir
technikos institutą (veikusį 1952-56 Kaune), iki 1963 priklausė SSRS MA, iki 1991
Lietuvos statybos ir architektūros institutas. Direktoriai: J. Sabaliauskas (1956-63 m. , B.
Vektaris (1963-1992 m. , E. Blaževičius (nuo 1992 m. .
Architektūros muziejus renka, saugo, tiria ir populiarina Lietuvos profesionaliosios
architektūros eksponatus (2001 jų buvo 51 470 m. : miestų ir miestelių planus, pastatų
projektus, brėžinius, piešinius, fotografijas ir kt. Įkurtas Vilniuje 1968 (kaip Istorijos ir
etnografijos muziejaus filialas). Nuo 1971 ekspozicija (plotas 374 m2 m. yra Šv. Mykolo
bažnyčioje ir Bernardinių vienuolyne. Nuo 1994 Tarptautinės architektūros muziejų
konfederacijos (ICAM) narys. Nuo 1978 A vedėja M. Baužienė. Morta Baužienė
„Architektūros paminklai", testinis leidinys, ėjęs 1970-1993 m. Vilniuje. Leido
Paminklų konservavimo institutas. Publikuoti straipsniai Lietuvos architektūros istorijos,
paminklų restauravimo ir konservavimo klausimais. Išėjo 13 t. Tiražas 1000 egz. (1993 m.
.
architektūros paveldas, kultūros paveldo dalis - architektūros statiniai bei urbanizuotos
vietovės, turintys išskirtinę istorinę, meninę bei kitokią kultūrinę vertę. Tai pavieniai
pastatai, jų grupės (kompleksai ir ansambliai), ist. miestų dalys, senamiesčiai, kitos
kultūros vertybės. Daugumoje pasaulio valstybių A yra saugomas įstatymų, moksliškai
tiriamas ir tvarkomas. Apsaugos svarb. priemonės: mokslinės (tyrimas, vertinimas,
klasifikacija, inventorizacija), teisinės bei administracinės (objektų pripažinimas A,
apskaita, teisinių dokumentų rengimas, apsauga ir kontrolė), praktinės (A panaudojimas ir
tvar kymas bei populiarinimas). Viena svarbiausių A apsaugos priemonių yra jo tinkamas
naudojimas ir tvarkymas remiantis istoriniais, architektūriniais, archeologiniais ir kt.
moksl. tyrimais. Skiriama A tvarkymo rūšys: remontas, T konservavimas (priemonės,
išsaugančius objekto autentiškumą, jo esamą apimtį, ruošiančios jį ilgam saugojimui ir
eksponavimui), T restauravimas (objekto autentiškumo išsaugojimas, jo estetinės bei ist.
vertės atskleidimas su jo sunykusių elementų pagrįstu atkūrimu), T rekonstravimas
(istorinis - sunykusios ar iš dalies išlikusios vertybės ar jos ist. vaizdo ir ypatumų
atkūrimas; pritaikymas -rekonstravimas - pertvarkymai keičiant objekto paskirtį),
Tregeneravimas (urbanizuotos vietovės išsaugojimas, išryškinimas arba atgaivinimas). A
apsaugos pradmenų buvo jau antikoje. V a. Romoje buvo išleistas ediktas dėl imperijos
senovės statinių neliečiamumo. XV a. Romos popiežiai paskelbė dokumentą apie meno
objektų saugojimą. Valst. paminklosaugos pradžia laikomi 1795, kai Prancūzijos Nac.
konventas priėmė dokumentą apie vertingų istorijos ir kultūros objektų saugojimą. 1830
Prancūzijoje įsteigta Paminklų inspekcija. XIX a. paminklų apsauga imta rūpintis visoje
Europoje; moksl. principų taikymo stilistiniam restauravimui pradininku laikomas
prancūzų E. E. Viollet-le - Ducas. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje (ypač Italijoje)
intensyviai restauruoti pastatai. 1931 Tarptautinėje muziejų konferencijoje (IMO) buvo
priimtas pirmasis pasaulyje paminklosaugos dokumentas Atėnų chartija; joje išdėstyti A
apsaugos ir restauravimo bei architektūros paminklo su jo aplinka saugojimo pagrindiniai
principai. Po Antrojo pasaulinio karo A apsaugą koordinuoja UNESCO. Jos iniciatyva
1954 paskelbta Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos karo metu, 1972 -
Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija bei valst. paminklosaugos
rekomendacijos, pradėtas sudarinėti Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašas. 2001
sąraše buvo įrašyta 690 objektų iš 122 pasaulio valstybių, tarp jų 2 Lietuvos -Vilniaus
senamiestis (1994 m. ir Kuršių nerija (2000 m. . 1964 priimta Venecijos chartija apie
architektūros paminklų konservavimą ir restauravimą, įkurta paminklosaugos specialistų
ir restauratorių tarpt, organizacija ICOMOS, kuri 1987 priėmė Istorinių miestų apsaugos
chartiją. 1985 Europos Taryba paskelbė A tarpt, konvenciją, 1996 - Helsinkio deklaraciją
apie naudojamo A saugojimą. LIETUVOJE iki XIX a. tik domėtasi ist. praeitimi.
architektūros paminklais rūpintis pradėta XX a. pr.: 1902-09 m. moksl. pagrindais buvo
restauruota Šv. Onos, Šv. Mykolo bažnyčios Vilniuje. 1905 m. šiek tiek konservuoti
Trakų salos pilies priešpilio bokštai. 1907-40 veikė Lietuvių mokslo draugija, kuri
rūpinosi senovės paveldu. Jos pastangomis buvo išgelbėta Vilniaus Aukštutinės pilies
liekanos. 1919 įsteigta Valstybės archeologijos komisija rūpinosi A. 1938 Vytauto
Didžiojo karo muziejaus iniciatyva pradėta sudarinėti architektūros paminklų sąrašus.
1940 priimtas pirmasis Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, įkurta kultūros paminklų
apsaugos įstaiga. Nuo 1949 Lietuvos A buvo saugomas pagal sovietinius kultūros
paminklų apsaugos nuostatus. 1950 Vilniuje įkurta pirmoji kultūros paminklų tyrimo,
konservavimo, restauravimo darbų organizacija - Mokslinės restauracinės gamybinės
dirbtuvės, vėliau išaugusios į Respublikinį paminklų restauravimo trestą, ir Paminklų
konservavimo institutas (dabar AB Paminklų restauravimo institutas). Svarbiausi institute
atlikti darbai: Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas (1958, pirmasis tokio tipo
projektas SSRS; vadovas archit. kalba Šešelgis), Trakų (archit. B. Krūminis, S.
Mikulionis), Biržų (archit. E. Purlys) pilių, Pažaislio (archit. S. Čerškutė, D. Pikšrienė) ir
Vilniaus universiteto (archit. R. Jaloveckas, A. Švabauskienė, E. Urbonienė; 1985
Europos paminklų apsaugos kuratorijos aukso medalis) ansamblių, Kauno rotušės (archit.
Z. Simonaitis) ir Tolminkiemio bažnyčios (Kaliningrado sritis, archit. N. Kitkauskas)
restauravimas. 1961 buvo patvirtintas pirmasis architektūros paminklų sąrašas. 1963-1990
m. paminklosaugai vadovavo Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų
apsaugos valdyba. 1990 Lietuvoje įsteigtas Paminklotvarkos departamentas ir Kultūros
paveldo apsaugos inspekcija. 1994 priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos
įstatymą šios organizacijos reorganizuotos į Kultūros vertybių apsaugos departamentą,
įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija. A pagal savo reikšmę ir apsaugos lygį
suskirstytas į: valstybinės reikšmės (iš jų - pasaulinės reikšmės) objektus, kultu ros
paminklus, valstybinės reikšmės ir savivaldybių reikšmės kultūros vertybes. A sudaro
1203 m. pastatai, kompleksai, ansambliai ir 65 urbanizuotos vietovės (2001 duomenys),
įrašyti į Lietuvos Kultūros vertybių registrą. Pastarasis, atsižvelgiant į paveldosaugos
žinių lygį, vertybių fizinės būklės kitimus, naujų vertybių išaiškinimą, nuolat pildomas bei
tikslinamas. Svarbiausi 1990-2000 paminklotvarkos darbai (kasmet vyriausybė šiems
darbams skiria 13-18 mln. Lt): Vilniuje - senamiesčio regeneravimo trečiasis projektas
(vadovas archit. A. Gučas), pilių komplekso tvarkymas (archit. A. Katilius, G.
Pilipavičienė) bei Valdovų rūmų atkasimas (vadovas archeologas V. Urbanavičius);
reikšmingiausi restauravimo projektai: Arkikatedros (archit. G. Laucius), Šv. Kazimiero
(archit. V. Spudas), Bernardinų (archit. G. Laucius), Evangelikų liuteronų (archit. A.
Katilius) bažnyčių, Prezidentūros rūmų (vadovas archit. S. Šimelionis), Medininkų
(archit. S. Mikulionis, J. R. Glemža), Klaipėdos (archit. V. Žulkus, V. Šliogeris) ir
Panemunės (archit. L. Perevičienė, R. Miliūkštis) pilių, Pažaislio (archit. D. Pikšrienė),
Liškiavos (archit. A. Meškauskienė), Palūšės (archit. R. Smilgevičiūtė) bažnyčių, Siesikų
(archit. G. Kirdeikienė), Ilguvos (archit. L. Perevičienė), Burbiškio (archit. D. Pikšrienė),
Šilutės (archit. S. Domanskienė) dvarų rūmų ir kitų architektūros paminklų. Pav. L: J.
Glemža Paminklosaugos raida Lietuvoje f Kultūros paminklai 2000 Nr. 7; E.
Michajlovsk^j Restavracija pamjatnikov architektury Moskva 1971; J. Glemža Pamjatniki
archilekiury Litvy Leningrad 1978. Jonas Rimantas Glemža
Architektų sąjunga, Lietuvos architektų sąjunga, rengia konkursus, parodas, seminarus,
konferencijas, architektų stažuotes. Veikia architektūros politikos, Konkursų rengimo,
architektūros paveldo komitetai, Architektų planuotojų sekcija, paramos fondai (archit, G.
Baravyko, V. Landsbergio -Žemkalnio ir A. Zavišos), Architektų senjorų (nuo 1997 m. ir
Jaunųjų architektų (nuo 1999 m. klubai. A centras Vilniuje (nuo 1954 m. . Turi Kauno,
Klaipėdos (nuo 1959 m. , Šiaulių (nuo 1967 m. , Panevėžio (nuo 1969 m. ir Palangos (nuo
1981 m. skyrius. A suvažiavimai šaukiami kas treji metai (nuo 1946 m. , renkama
valdyba. 2001 A turėjo 912 narių. Įsteigta 1925 Kaune (iki 1940 Lietuvos inžinierių ir
architektų sąjunga, iki 1954 Lietuvos tarybinių architektų sąjunga, iki 1989 Lietuvos SSR
architektų sąjunga). Nuo 1993 yra Tarptautinės architektų sąjungos (UIA) narė. Pirmasis
valdybos pirm. S. Stulginskis (1944-46 m. ; nuo 1999 pirm. V. Dičius. Jūratė Tu - 1ytė
architėutis (Architeutis princeps), dešimtkojų (Deettpoda) būrio galvakojis moliuskas.
Gyvena vandenynuose 0,5-1 km gylyje. Didžiausias pasaulyje bestuburis gyvūnas. Kūnas
iki 8 m, čiuopikliai iki 14 m ilgio, masė iki 4,21. Akys iki 40 cm skersmens. Minta
žuvimis, vėžiagyviais, kitais moliuskais. Jais minta kašalotai. Ričardas Kazlauskas
architravas (prancūzų architrave < farchi... + lot. trabs -sija), epistilas, orderio elementas,
sija virš kolonų. Apatinė f antablemento dalis. Būna lygus, viršuje su juostele - tenija
(dorėniškojo orderio), suskaidytas į kelias horizontalias juostas - fascijas (jonėniškojo
orderio). Atsirado senovės Rytų architektūroje. Ypač būdingas klasikiniams orderiams ir
jų atmainoms. Pav. Algė Jankevičienė
archyvalijos (vid. a. lot. archivalia), archyve saugomi dokumentai, rašytiniai paminklai,
archyviniai dalykai.
archyvas (lot. archivum < graikų archaios - senovinis), įstaiga ar įstaigos, įmonės,
organizacijos skyrius, kuris kaupia, saugo, tvarko, registruoja, moksliškai tiria ir naudoja
įv. dokumentus; bet kokių institucijų ar asmenų veiklos dokumentų visuma (fondai);
pastatai ar jų dalys, kuriose laikomi dokumentai. A yra valstybiniai (centriniai, vietiniai),
žinybiniai, bažnytiniai, partiniai, korporatyviniai, privatūs (juridinių asmenų), asmeniniai
(fizinių asmenų), šeimų, giminių. Archyvų darbo ir archyvalijų tvarkymo polit., teis. ir
praktiniai klausimai priklauso f archyvistikai 1. Archyvų darbo teoriją, metodiką, jų
istoriją tiria T archyvistika 2; pastarosios dalis Tarchyvotyra tiria archyvus ir jų fondų
istoriją, t.p. vertina A dokumentus.
A atsirado kartu su valstybe ir rašto plitimu. Seniausieji A rasti senovės Rytų valstybėse
(3 tūkstantmetis p.m.e.). Vergovinėms valstybėms būdingi žynių, karalių (rūmų), miestų
bendruomenių, privatūs archyvai ir archyvai - bibliotekos. Ankstyvaisiais viduramžiais
Europoje susikūrė barbarų karalių, Bažnyčios hierarchų, didikų A, kurie buvo kilnojami
kartu su raštine. Svarb. dokumentus saugodavo ižde. Tais laikais didž. ir geriausią A
turėjo Bizantijos imperatoriai, tačiau jo neišsaugojo (likučiai dingo XV a. vid.).
Ankstyvųjų viduramžių didž. A buvo Romoje popiežių (vėliau - Vatikano, įkurtas ~ IV
a. ). V a. 2 pusėje - VI a. pr. pradėti kaupti vienuolynų A. Dauguma ankstyvųjų
viduramžių A sunyko. X- XI a. atsirado miestų ir notarų A. Centralizuojantis valstybėms
karalių A perimdavo provincijų ir feodalų archyvus. XII a. pab. Prancūzijoje susikūrė
vienas vertingiausių viduramžių Europos A - Trėsor dės Chartes (Chartijų lobynas).
Daugiau A išlikę nuo XIV a. Renesanso ir reformacijos laikais feodalai, Bažnyčia,
miestiečiai naudojo A dokumentus per tarpusavio kovas (turtiniams ginčams spręsti).
XVIII a. pradėjo kurtis šiuolaikiniai valstybiniai A. Itin pakeitė A tvarkymą Prancūzijos re
valstija. 1789 Prancūzijoje įkurtas Nac. archyvas, kuris 1794 Konvento dekretu buvo
paskelbtas šalies centr. valstybės archyvu (vienas didžiausių pasaulyje). Jam turėjo būti
perduodami visi naujos įstatymų leidybos ir istorijos dokumentai žemės ir teismų
klausimais; pro valstijose šią medžiagą turėjo kaupti departamentų A. Istorijos požiūriu
vertingi dokumentai buvo atiduodami Prancūzijos nac. bibliotekai Paryžiuje - taip
susikaupė vienas didž. rankraštynų pasaulyje, A fondai tapo prieinami tyrinėtojams -
įsigalėjo A viešumo principas. XVIII- XIX a. kūrėsi Rusijos valstybės archyvai. XIX a. 2
pusėje prie Prancūzijos švietimo ministerijos įkurtos A valdymo įstaigos. Prancūzijos
pavyzdžiu 1875 savo A pertvarkė Olandija, Prūsija, 1879 Belgija, vėliau Danija, Bavarija.
1838 iš dalies pertvarkyti D. Britanijos, 1861 Italijos ir kt. valstybių A. Nuo 1881
tyrinėtojams prieinamas Vatikano archyvas. 1919 įkurtas pirmasis Vokietijos valstybės
archyvas (Reichsarchiv). 1934 Nac. archyvas įkurtas JAV (kaupia federalinės vyriausybės
žinybų dokumentus; valstijų, grafysčių ir kt. vietiniai A centr. administracijai nepavaldūs).
Per Pirmąjį pasaulinį karą nemažai dokumentų dingo. Po karo kai kurios valstybės dalį A
pagal priklausomybe perdavė kitoms, daugiausia naujoms, valstybėms (Austrija -
Čekoslovakijai, Lenkijai, Jugoslavijai, Vengrijai, Belgijai, Olandijai; Vokietija - Lenkijai,
Prancūzijai, Belgijai; Sov. Rusija - Lenkijai, Latvijai, Lietuvai). Užsimezgė A tarpt,
bendradarbiavimas. Po 1917 bolševikinio perversmo Rusijos A radikaliai pertvarkyti,
1918 vyriausybės dekretu centralizuoti, sukurtas valstybės A fondas. 1938 visa SSRS A
sistema perduota NKVD žinion. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta daug Vid. ir R.
Europos, ypač Lenkijos ir SSRS, A, labai nukentėjo Vokietijos, Prancūzijos, Italijos A. Iš
okupuotų kraštų naciai daug A išvežė į Vokietiją. Po karo tie A kartu su Vokietijos A
atiteko sąjungininkams. SSRS dalį archyvų perdavė Vokietijos DR, Lenkijai, Vengrijai,
Prancūzijai, bet daug Vokietijos, Lenkijos, netgi Prancūzijos A išvežė į Maskvą. Vakarų
sąjungininkai Berlyne - Dahleme sudarė specialią archyvų komisiją, kuri grąžino
Prancūzijai, Italijai, VFR ir kt. valstybėms dalį A. Svarbiausių nacių institucijų A buvo
išvežti į JAV, mikrofilmuoti ir dalis jų grąžinta VFR. Kai kurių Vokietijoje rastų A JAV
negrąžino (SSRS - Smolensko sritis KP A, Lietuvai - Jidiš mokslo instituto, arba IYVO,
A). Po karo Europoje pradėta imti valstybės žinion asmenų, privačius A. Centralizuotai A
tvarkomi Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Skandinavijos valstybėse, t.p.
visose R. Europos sov. bloko valstybėse, kurių archyvistikai įtakos turėjo SSRS.
Didžiojoje Britanijoje, JAV, Šveicarijoje A necentralizuoti. Nac. A sukurti daugumoje
Azijos ir Afrikos šalių (didžiausi - Ankaros, Delio, Kairo), bet čia, kaip ir Lot. Amerikos
valstybėse, nėra vienos A sistemos. Japonijoje apskritai nėra valstybinių A. Prie UNESCO
įsteigta Tarpt, archyvų taryba (1948 m. , kuri leidžia žurnalą Archivum, rengia archyvistų
kongresus. Nuo 1954 vyksta Archyvų apvaliojo stalo tarptautinės konferencijos. L: J.
Favier Les Archives Paris 1959; T. R. Schellenberg The Manugment of Archives Ncw
York London 1965: H. O. Meisner Archivalienkunde vom 16 Jh. bis 1918 Lcipzig 1969;
A. Brenneke Archivkunde Leipzig 1970. Sigitas Jegeleričius
Lent. Lietuvos valstybinia archyvai (2001 m.
Alytaus apskrities Kauno apskrities Klaipėdos apskrities
Lietuvos centrinis valstybės
Lietuvos ypatingasis
Lietuvos literatūros ir
meno
Lietuvos vaizdo ir garso
Lietuvos valstybės istorijos
Lietuvos valstybės naujasis
Marijampolės apskrities Panevėžio apskrities Šiaulių apskrities Tauragės apskrities Telšių
apskrities Utenos apskrities Vilniaus apskrities"
2001 prie jo prijungtas Lietuvos visuomenės organizacijų archyvas
2001 prie jo prijungtas Lietuvos centrinis metrikų archyvas
turi filialą Ukmergėje

LIETUVOJE A pradėta kaupti XIII a. l pusėje. Seniausias išlikęs yra didžiojo

kunigaikščio (valstybės) kanceliarijos A (1367-1795 m. , XVIII a. pavadintas t Lietuvos
Metrika. Dauguma jos dokumentų yra gaunamų ir išduodamų (siunčiamų) raštų aktavimo
įrašų knygos. Įrašus LDK kanceliarine slavų ( senovės rusų kalba), lot., lenkų kalba darė
rašovai (dijokai), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai. Be šių įrašų, yra šiek tiek
dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų. Išlikusių 664
knygų (622 saugomos Maskvoje) mikrofilmai saugomi Lietuvos valstybės istorijos
archyve (LVIA). Lietuvos vyr. tribunolo (dokumentų nuorašų yjranuo XV a. , originalų
Išliko nuo 1615 m. , Lietuvos iždo tribunolo (nuo 1640 m. , Lietuvos dvasinio tribunolo
(nuo XVI a. ) ir kitų LDK centr. įstaigų, žemės teismų (nuo 1569 m. , pilies teismų (nuo
1555 m. , pakamario teismų (nuo 1583 m. ir kitų periferinių LDK institucijų išlikusios
archyvų dalys saugomos LVIA ( daugiau, kaip 10 000 aktų knygų), yra dokumentų
Vilniaus universiteto rankraštyne (-500 aktų knygų). XIV a. pab. pradėjo kurtis
bažnytiniai A. LVIA saugomi Vilniaus Romos kat. vyskupijos dvasinės konsistorijos
(dokumentai nuo 1388 m. , Vilniaus Romos kat. metropolijos kurijos (nuo 1468 m. ,
Vilniaus stč. vyskupijos (nuo 1545 m. , Lietuvos unitų vyskupijos (nuo 1596 m. , Vilniaus
ev. ref. sinodo (nuo 1429 m. dokumentai, Žemaičių vyskupijos (nuo 1513 m. archyvai.
Bažnytinių archyvų fondų dalys saugomos ir Lietuvos mokslų akademijos ir VU
bibliotekų rankraštynuose, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. XV a.
atsirado bajorų, dvarų A. Iš jų didžiausias Radvilų Nesvyžiaus A; dauguma išlikusių jo
dokumentų yra Minske (Baltarusijos centr. valstybės istorijos archyve), dalis -Varšuvoje.
Padaryta šio A mikrofilmų, jie saugomi LVIA; jame t.p. saugoma Belazarų, Čapskių,
Druckių - Liubeckių, Gorskių (Gurskių), Kosakovskių, Koidelių (Keudellių),
Lopacinskių, Masalskių, Naryškinų, Oginskių, - 1aterių (Pliaterių), Radvilų, Sapiegų,
Choisel-Gouafie (Suazelių - Gufjė), Tiškevičių, Zubovų ir kiti A arba jų dalys. Nemaža tų
A dalis yra Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos (Buchoveckių, Karpių, Leiiskių,
Lopacinskių, Mežejevskių, Okuličių, Pilsudskių, - 1aterių, Radvilų, Renigerių, R6-merių
(Riomerių), Sapiegų, Tiškevičių), Vilniaus universiteto bibliotekos (Karpių, Radvilų,
Sapiegų), Lietuvos nac. M. Mažvydo bibliotekos (Daugirdų, Gruževskių, Komarų,
Kosakovskių, Nagorskių, - 1aterių) rankraštynuose, t.p. Biržų, Rokiškio, Telšių
kraštotyros muziejuose, Lenkijos archyvuose ir bibliotekose. Yra dar apie 100 mažesnių
dvarų archyvų likučių. Dauguma dvarų A žuvo. Po 1795 Lietuvoje ėmė kauptis Rusijos
admin. įstaigų žinybiniai A. 1852 Vilniuje įkurtas Centrinis senųjų aktų knygų A, jame
buvo sukaupta LDK įstaigų aktų knygos, iki 1800 buvusios Vilniaus, Gardino, Minsko
gubernijose; priėjo prijungti analogiški Liublino (1887 m. ir Vitebsko (1903 m. A. Jame
buvo apie 25 000 aktų knygų. 1872 šio A vedėjas (archyvaras) N. Gorbačevskis išleido
pirmąjį Centrinio senųjų aktų archyvo katalogą', jame su turtų inventoriais nurodyta 15
628 knygos ir nemažai pavienių dokumentų. 1914 beveik visi šio A seniausi dokumentai
(iki 1700 m. buvo išgabenti į Rusiją (Liublino A išsivežė lenkai, 1919 okupavę Vilnių).
Nuo XVIII a. pab. Iki XIX a. vid. veikė Tribunolo A (Lietuvos vyr. tribunolo ir kitų LDK
institucijų aktų knygų saugykla). 1873 Pranciškonų bažnyčios pastate įsteigtas Bendrasis
Vilniaus įstaigų A (1914 -700 000 bylų); jame buvo surinkti XIX - XX a. Vilniaus
gubernijoje veikusių Rusijos admin. įstaigų dokumentai. Analogiškas gubernijos A buvo
Kaune (-200 000 bylų). 1901 Vilniuje įsteigtas M. Muravjovo muziejaus A (1914-32 000
bylų). Čia buvo saugomi dokumentai (nuo 1830 m. apie carizmo vykdytą visuom. ir
išsivadavimo judėjimo Lietuvoje ir Baltarusijoje slopinimą; archyve buvo ir 1863
sukilimo bylos. Dalis šio A dokumentų 1915 išvežta į Rusiją, o 1939 - į Baltarusiją. Abi
archyvo dalis susigrąžinus, po 1945 daug bylų atiduota Baltarusijai. Kuriantis Lietuvos
valstybei 1918 m. spalio Vilniaus archyvus savo žinion perėmė Lietuvos Valstybės
Taryba, įsteigusi Archyvų, bibliotekų ir muziejų komisiją. Marionetinė V. Kapsuko
bolševikų vyriausybė 1919 m. sausio ją patvirtino. Komisija pradėjo organizuoti Centrinį
istorijos A (įteisintas 1919 m. kovo ). Lenkijai 1919 m. balandžio 21 d. okupavus Vilnių,
šis A buvo pavadintas Vilniaus valst. A (veikė iki 1939; pagal dydį trečias to meto
Lenkijos valstybėje). 1939 m. spalio sov. pareigūnai jį apiplėšė ir išvežė į Minską -645
000 vertingiausių bylų. Vilniuje dar veikė Vilniaus miesto A ( daugiau, kaip 300 000
bylų), žinybiniai A, 2 rankraštynai (Vilniaus universiteto ir Vrublevskių bibliotekos).
Nepriklausomoje Lietuvoje archyvais 1919-21 rūpinosi Valstybės archeologijos komisija
(VAK). 1920 m. sausio Švietimo ministerija patvirtino VAK įstatus, kur pirmą kartą
deklaruojama privačių A kaupimas ir apsauga. 1921 m. spalio Kaune įsteigtas Centralinis
valstybės A. Jame buvo saugomi grąžinami iš Rusijos fondai, t.p. Kaune išlikusios
gubernijos valdybos, žandarų ir kitų rusiškų įstaigų fondų dalys bei suvežti į Kauną dvarų
A (1940 -600 000 bylų). SSRS okupavus Lietuvą (1940 m. A buvo pertvarkyti pagal sov.
modelį, juos imta centralizuoti. 1940 m. rugpjūčio 16 d. LSSR MT nutarimu A veiklai
pradėjo vadovauti LSSR vidaus reikalų liaudies komisariato Archyvų skyrius (nuo m.
rugpjūčio 25 d. LSSR NKVD-MVD Archyvų skyrius). 1940 m. rugpjūčio 23 d.
pasirašytas A įstatymas. Archyvuose buvo įkurti slaptųjų fondų skyriai. Kauno centralinis
valstybės A pertvarkytas ir pavadintas LSSR centriniu valstybiniu archyvu (CVA),
Vilniaus valst. A lapojo filialu (1941 jis pertvarkytas į LSSR CVA, o kauniškis virto jo
filialu). 1941 pr. pradėta kurti apskričių valstybinius A. Daug problemų kėlė 1939 m.
spalio iš Vilniaus archyvų į Minską išvežtų bylų grąžinimas (1941-43 susigrąžinta -95%
bylų). 1940 pab.-1941 pr. iš Maskvos ir Leningrado buvo susigrąžinta 1914 į Rusiją
išvežtų fondų dalys ( daugiau, kaip 30 000 bylų, 2014 senųjų aktų knygų). Nacių
okupacijos metais dalis dokumentų vėl grąžinta įstaigoms, dalis išvežta į Vokietiją. Per
karą įstaigų archyvuose dingo daugiau, kaip 2 mln, bylų, į Vokietiją išvežta Klaipėdos
miesto A dalis ( senovės dokumentai; buvo Merseburge, dabar yra Berlyne - Dahleme),
daugelis Lietuvos žydų A.
Sov. Sąjungai vėl okupavus Lietuvą buvo kaupiami ir tvarkomi A fondai, atkurti apskričių
A. Nemaža bylų įstaigose sunyko, fondai tvarkyti nepakankamai kvalifikuotai. Valst. A
spec. skyriai teikė sov. saugumui informaciją, kuri naudota gyventojų represijoms. Atkurti
apskričių A 1950 tapo rajonų valst. A. 1960 įkurta Archyvų valdyba prie LSSR MT.
Susigrąžinti 1914 ir 1939 iš Lietuvos išvežtų A fondai, tačiau nemažai fondų neteisėtai
perduota Baltarusijai, Rusijai, Lenkijai. 1964 vietoj rajonų ir miestų valst. A sukurta 10
CVA filialų, saugančių sov. laikotarpio dokumentus. 1978 CVA Kauno ir Šiaulių filialai
pertvarkyti į centr. valst. A. Per sov. okupaciją daug lietuvių tautai vertingų archyvinių
dokumentų, ypač iš dvarų, vienuolynų A, žuvo arba dingo, buvo specialiai naikinama
(permalama popieriaus fabrikuose, grobstoma). Polit. pobūdžio A (pvz., Užsienio reikalų
ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Šaulių sąjungos, polit. partijų, nacių okup.
laikotarpio įstaigų) tyrinėtojams buvo beveik neprieinami. 1988 sustiprėjus kovai dėl
Lietuvos nepriklausomybės ir ypač po jos paskelbimo (1990 m. kovo 11 m. Sov. Sąjungos
ir SSKP centr. institucijų nurodymu joms pavaldžios institucijos ir kolaborantai dalį
dokumentų iš SSRS saugumo komiteto (KGB) Lietuvos padalinio ir Partijos archyvo prie
LKP CK A sunaikino, dalį išvežė į SSRS (kai kuriuos dokumentus 1992 Rusija grąžino).
1990 m. vasario Archyvų įstatymu Lietuvos A tapo teisiškai nebepriklausomi nuo SSRS
institucijų. Po 1990 m. kovo m. lapkričio Lietuvos archyvai, išskyrus 2, perėjo Lietuvos
Respublikos žinion; 1991 žlugus SSRS ir šie A - Lietuvos visuomenės organizacijų A (iki
1990 Partijos archyvas prie LKP CK) ir KGB LSSR padalinio A - tapo LR nuosavybe.
Nuo 1990 m. balandžio A veiklai vadovauja Lietuvos archyvų generalinė direkcija
(LAGD; 1995 m. vasario pertvarkyta į Lietuvos archyvų departamentą prie LR
vyriausybės). Lietuvos centrinio valstybės archyvo filialai, Kauno ir Šiaulių valstybiniai A
1993 m. gegužės pavadinti apygardų A. LR Seimo 1993 m. birželio nutarimu įsteigtos
LAGD Ypatingos reikšmės dokumentų tvarkymo ir LGGRTC darbo grupės (veikė iki
1996 m. . Jos aprašė ir susistemino buvusio SSRS KGB LSSR padalinio archyvinius
dokumentus. 1994 m. sausio šis A iki jo perdavimo LAGD žinion pavadintas KGB
archyvinių dokumentų saugykla. 1995 m. spalio įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas,
kuris perėmė saugykloje buvusius dokumentus. 1995 m. gruodžio priimtas naujas
Archyvų įstatymas. 1996 įsteigtas Vilniaus apskritis A (į jį perkelti panaikinto Švenčionių
apyg. A fondai) ir Tauragės apskritis A, panaikintas Raseinių apyg. A. 1997 Alytaus,
Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių apygardų A pavadinti apskričių A,
panaikintas Ukmergės apyg. A (Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonų
dokumentų fondai perkelti į įsteigtą Utenos apskritis A, Ukmergės ir Širvintų - į Vilniaus
apskritis A Ukmergės filialą). 2001 pab. Lietuvoje veikė 16 valstybinių A (3 centriniai, 3
centriniai specializuoti ir 10 apskričių, lent.), juose buvo daugiau, kaip 21 000 fondų,
daugiau, kaip 11 mln. saugojimo vienetų (saugyklose užima apie 103 km lentynų).
Svarbus yra ir T Mokslų akademijos Centrinis archyvas. LR savivaldos, valdymo
institucijose, prokuratūroje, teismuose kaupiami tų įstaigų žinybiniai A, esantys valstybės
nuosavybėje. Juridinių ir fiz. asmenų A yra tų asmenų nuosavybė. Vilniuje veikia
Lietuvos archyvų biblioteka (2001 priskirta Lietuvos literatūros ir meno archyvui), turinti
apie 115 000 spaudinių, išleistų nuo XVIII a. iki šių dienų. Visų A veiklą reguliuoja ir
tvarko Lietuvos archyvų departamentas. Direktoriai: 1990-1992 m. B. Vonsavičius, 199 II
a. Guobys, 1993-1997 m. G. Ilgūnas, 1997-9 VIII a. Šoliūnas, nuo 1998 V. Grigoraitis. Iš
užs. archyvų Lietuvos mokslui reikšmingi Maskvoje esantys Rusijos centrinis valstybinis
senovės aktų A (čia tebėra negrąžinta Lietuvos Metrika), Rusijos centrinis valstybinis
karo istorijos A, Rusijos valstybinis socialinės polit. istorijos, Rusijos valstybinis
naujosios istorijos A, Sankt Peterburge - Rusijos valstybinis istorijos A, t.p. Lenkijos
(pvz., Vyriausiasis senovės aktų A), Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos (Rygos istorijos A),
Stokholmo, Vokietijos archyvai. Lietuvos istorijai reikšmingų archyvalijųyra T Vatikano
archyve, Prancūzijos nacionaliniame archyve. Dauguma M. Lietuvos istorijos senųjų
dokumentų buvo saugoma t Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliaučiuje,
kuris per karą buvo išvežtas į Vokietiją (jis dabar saugomas Berlyne - Dahleme).
Amerikos lietuvių kultūros archyvas (TALKA) yra JAV. L: Lietuvos TSR valstybinių
archyvų fondo trumpas žinynas Sąsiuviniai 1-14 Vilnius 1974-89; Lietuvos TSR centrinio
valstybinio archyvo Kaune fondų žinynas Kaunas 1986; Lietuvos archyvai Sąsiuviniai 1-
14 Vilnius 1988-2001; Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas t. l
Vilnius 1990; Siai - 1iif apvgardos archVo fondų žinynas Vilnius 1994; Sapiegų giminės
dokumentai: Fondo aprašas f. nr. 1292 Vilnius 1995; Lietuvos literatūros ir meno archyvo
institucijų fondo žinynas Vilnius 1995; Komunistinių organizacijų fondų žinynas Vilnius
1996. Jolita Dimbelytė, Sigitas Jegelevičius
„Archiv fur slavische Philologie" (Slavų filologijos archyvas), slavistikos tęstinis leidinys,
ėjęs 1876-1929 Berlyne. Nemaža vietos buvo skirta baltistikai ir lituanistikai. Red. V.
Jagičius (1876-1920 m. ir E. Bernekeris (nuo 1923 m. . Išėjo 42 t. ir A turinio suvestinė
rodyklė (1962 m. . Algirdas Sabaliauskas
archyvinis egzempliorius, leidinys, saugomas didžiosiose moksl. (dažniausiai
nacionalinėse) bibliotekose arba kitų įstaigų archyvuose. A kaupiami iš T privalomųjų
egzempliorių. Skaitytojams išduodami tik moksl. darbui įstaigos patalpose. Lietuvoje nac.
spaudos A kaupiami ir saugomi Lietuvos nac. M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir
knygotyros centre, Kauno apskritis viešojoje bibliotekoje bei kitų bibliotekų
depozitiniuose fonduose. Stasys Dubauskas
archyvistika: 1. Valstybės veiklos sritis, apimanti archyvų darbo ir archyvalijų tvarkymo
polit., teis. ir praktinius klausimus. Daugumos šių laikų valstybių A reglamentuoja
įstatymai. Beveik visų Europos valstybių A yra centralizuota. Naujųjų laikų A įstatymų
pradžia - Prancūzijos Konvento dekretai dėl Nac. archyvo (1789,1790,1794 m. .
LIETUVOJE valstybės mastu pirmą kartą archyvų darbą sunormino Lietuvos II (1566 m.
ir ypač III (1588 m. Statutai. Pirmąjį lietuvišką A įstatymą Dėl archyvų centralizavimo
1919 m. kovo 19 d. paskelbė marionetinė V. Kapsuko bolševikų vyriausybė, tačiau
praktiškai jis nebuvo įgyvendintas. Lietuvos Respublikoje A rėmėsi vyriausybės ir
Švietimo ministerijos nurodymais bei potvarkiais. 1940 parengto A įstatymo nespėta
priimti - sutrukdė SSRS okupacija. 1940 m. rugpjūčio 23 d. priimtas sov. įstatymas
tebuvo deklaratyvus. Sovietinės okupacijos metais A Lietuvoje buvo tvarkoma pagal
SSRS valstybinio archyvų fondo nuostatus (1941, 1959,1980 m. . 1990 m. vasario
priėmus Archyvų įstatymą Lietuvos archyvai tapo teisiškai nepavaldūs Maskvai, buvo
sukurtas archyvų fondas, visi archyviniai dokumentai paskelbti Lietuvos nac. turtu. LR
archyvų tvarkymo teisinė bazė: 1995 m. gruodžio priimtas Archyvų įstatymas,
vyriausybės patvirtinti Valstybinio archyvų fondo nuostatai, Ypatingosios fondo dalies
saugojimo, tvarkymo, tyrimo ir naudojimo reglamentas, Archyvų fondo sąvado nuostatai,
LR archyvų departamento nuostatai, archyvų fondo bei nevalstybinių institucijų ir fiz.
asmenų sukauptų dokumentų išvežimo tvarka. Svarbūs darbo barai, be dokumentų
kaupimo, tvarkymo ir saugojimo, yra išvežtų iš Lietuvos dokumentų paieška,
susigrąžinimas, jų mikrofilmavimas, restauravimas, skelbimas. 1974-1984 m. buvo
leidžiamas Lietuvos TSR archyvų fondų trumpas žinynas, kuriame skelbtos fondų
anotacijos (14 sąs.). Išleista Lietuvos valstybės istorijos archyvo (1990 m. , Lietuvos
literatūros ir meno archyvo institucijų fondų (1995 m. , Lietuvos visuom. organizacijų
archyvo Kom. organizacijų fondų (1996 m. , Kauno apskritis archyvo (1986 m. , Šiaulių
apskritis archyvo (1991 m. , VU bibliotekos (1990 m. , Lietuvos mokslų akademijos
bibliotekos (1963, 1977, 1994 m. , Lietuvos nac. M. Mažvydo bibliotekos
(1984,1989,1997 m. rankraštynų fondų žinynai bei rodyklės. Vilniaus archyvų ir
rankraštynų fondų rodyklė išleista Krokuvoje lenkų kalba (Przewodnik po zbiorach
rękopisow w Wilnie 1993 m. . Nuo 1988 eina testinis leidinys Lietuvos archyvai. 1992
įkurta Lietuvos archyvininkų draugija, Lietuva įstojo į Tarptautinę archyvų tarybą (ICA).
2. Pagalbinė istorijos disciplina, tirianti archyvų darbo teoriją, metodiką ir organizavimą,
archyvų istoriją. Kaip moksl. disciplina susiformavo XVIII a. Prancūzijoje. LIETUVOJE
plėtojama nuo XIX a. 2 pusės. Ją XIX a. 2 pusėje - XX a. kūrė ir plėtojo rusų istorikai bei
archyvarai N. Gorbačevskis, N. Berežkovas, V. Pašuta, N. Bžostovskaja, lenkų - S.
Ptaszyckis, R. Mienickis, latvių -J. Sprogis, lietuvių - kalba Jablonskis. Į sovietinės
okupacijos pabaigą tą darbą dirbo A. Baliulis, D. Būtėnas, S. Jegelevičius, E. Banionis;
pirmieji trys archyvus tiria ir Lietuvai 1990 atkūrus nepriklausomybe. Daugiausia tiriama
Lietuvos archyvų nuo XVI a. istorija. Lietuvos archyvistai 1957-1990 m. buvo rengiami
Maskvos istorijos archyvistikos institute (dab. Rusijos hum. universitetas). Vilniaus
universitete nuo 1966 studentams istorikams skaitomi A spec. kursai. 1990-1996 m. buvo
rengiami archyvistai. Sigitas Jegekvičiiis
archivoltas (it. archivolto), išorinis dekoratyvinis arkos lanko apvadas. Būna vienos arba
kelių eilių. Daromas iš akmens, tinko ar stiuko arkadose, aplink langų, durų, vartų angas,
kai kada ir sienos plokštumoje (aklinasis A). Būna profiliuotas, papuoštas ornamentais
(daugiausia reljefiniais). Būdingas visų epochų ir stilių architektūrai, ypač
bizantiškiesiems, ankstyvųjų vid. amžių, renesanso, baroko pastatams. Pav. Algi
Jankevičienė
archyvdtyra, T archyvistikos 2 dalis, tirianti archyvus ir archyvinių fondų istoriją, t.p.
vertinanti archyvinius dokumentus. Turi sąsajų su diplomatika, archyvine euristika,
paleografija, neografija. Sigitas Jegelevičius
„Archiv russkoj revoljucii" (Rusijos revoliucijos archyvas), 1921-37 Berlyne leistas
tęstinis Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo (1917 m. bei 1918-20 piliečių karo
dokumentų, emigrantų prisiminimų rinkinys. Leidėjas - buvęs kadetų partijos vadovas J.
Hessenas. Išėjo 22 t.
„Archivum Lithuanicum" (Lituanistikos archyvas), tęstinis lietuvių filologijos mokslo
darbų leidinys, einantis nuo 1999 Vilniuje. Leidžia Lietuvių kalbos institutas, KU, SU,
VU, VDU. Skiriamas lietuvių tekstų tekstologinei analizei, vertimo ir redagavimo,
lietuvių rašomosios kalba tyrimo istorijai, {vairių mokslo sričių ir šalių mokslininkai
skelbia publikacijas, diskusinius straipsnius, recenzijas liet., anglų, vok., lenkų ir kt.
kalbomis. Išeina kartą per metus; išėjo 3 t. Redaguoja red. kolegija (vyr. redaktorius G.
Subačius). Algirdas Sabaliauskas
„Archivum Philologicum" (Filologijos archyvas), VDU Hum. mokslų fakulteto kalbotyros
tęstinis leidinys, ėjęs 1930-39 Kaune. Daugiausia buvo rašoma lietuvių ir bendrosios
kalbotyros, klasikinės filologijos temomis. Bendradarbiavo J. Endzelynas, E. Fraenkelis,
P. Jonikas, J. Plakis, A. Salys, C. S. Stangas, F. Spechtas, T. Torbiornssonas, N. van
Wijkas ir kt. Redaktorius P. Skardžius. Išėjo 81. Atskiri tomai skirti kalba Būgai, J.
Endzelynui, J. Jablonskiui. Algirdas Sabaliauskas
737
archontas (graikų archon, kilm. archontos - valdovas, vadas), aukšč. pareigūnas daugelyje
senovės Graikijos polių. X- VI a. p.m.e. A institutas pakeitė silpstančią karaliaus (T
basilėjas) valdžią. Skirtingose Graikijos vietovėse jv. laikotarpiais keitėsi A skaičius,
funkcijos, išrinkimo tvarka ir kadencijos trukmė. VII a. p.m.e. Atėnuose Vykdomąją
valdžią įgyvendino 9 A: tikrasis A vadovavo T bulei ir Teklesijai, A polemarchas buvo
karo vadas ir teisėjas užsieniečių bylose, be to, atsakingas už dipl. santykius, A basilėjas -
aukšč. rel. pareigūnas, vadovavęs f areopagui, kai šis spręsdavo nužudymo bylas, 6 A
tesmotetai patarnaudavo įvairiuose teis. reikaluose. Baigė kadenciją A tapdavo areopago
nariais. Iš pradžių A buvo tik eupatridai; po Solono reformų (-594 m. - dviejų
turtingiausių sluoksnių, V a. p.m.e. -ir trečiojo sluoksnio piliečiai. Po Kleistenio reformų
(508-487 m. Atėnų valdymą perėmė T strategai, A liko tik teismų pareigūnais. A institutas
žinomas ir Delfuose, Platajuose, P. ir V. Lokridėje, V a. p.m.e. išplito Egėjo j. salose,
helenizmo laikais M. Azijoje. NijolėJuchnevičienė
archozaurai (Archosauria), roplių klasės poklasis. Aptinkami nuo viršutiniojo permo,
klestėjo mezozojuje. Jiems priklauso Ttekodontai, T driežadubeniai dinozaurai, T
paukščiadubeniai dinozaurai, T skraidantieji driežai irdab. T krokodilai. Buvo paplitę
visoje Žemėje, gyveno sausumoje ir vandenyje (gėlame ir jūros). Kaukolėje dvi smilkinio
duobės ir papildoma priešakiduobinė kiaurymė. Dantys tekodontiniai. Daugumos A kūną
dengė odos šarvas. Kai kurie vaikščiojo 2 kojomis atsiremdami uodega. Vieni buvo
plėšrūs, kiti augalėdžiai. Svarbūs stuburinių evoliucijai. Iš A išsivystė paukščiai.
Arcybašev Michail (Michailas Arcybaševas) 1878 m. lapkričio 5 d. Charkovo gubernija -
1927 m. kovo 3 d. Varšuva, rusų rašytojas. Ankstyvoji kūryba - real. apsakymai.
Apysakoje Studento Landės mirtis (Smert' studentą Landė 1904 m. , novelėse sočiai,
protestas derinamas su gyvenimo beprasmiškumo suvokimu, gausu natūralistinių vaizdų.
Rom. Saninas (1907 m. pagr. veikėjas - visuom. papročių ir dorovės normų nepaisantis
žmogus; už šį kūrinį autorius buvo apkaltintas amoralumo propagavimu. Apysakose
Milijonai (1908 m. , Darbininkas Ševyriovas (Rabočij Ševyrjov 1909 m. ir romane Prie
paskutinės ribos (U poslednej čerty 1910 m. neigiamai vaizduojami rev. idėjų skelbėjai.
1923 emigravo į Lenkiją. Su D. Filosofovu Varšuvoje leido antisov. laikraštį Za svobodu!
Fbrel Lavrinec
Arcichovskij Artemij (Artemijus Arcichovskis) 1902 m. gruodžio 26 d. Sankt Peterburgas
- 1978 m. vasario 17 d. Maskva, rusų archeologas. 1925 baigė Maskvos universitetą; V.
Gorodcovo mokinys. Nuo 1927 jame dirbo, 1939-1978 m. - Archeologijos katedros
vedėjas; profesorius (1937 m. . SSRS mokslų akademijos n. koresp. (1960 m. . Žurnalo
Sovetskaja archeologija įkūrėjas ir vyr. redaktorius (1957-1978 m. . Tyrinėjimų pagr.
kryptis - senovės Rusios archeologija ir kultūros istorija. Nuo 1932 su pertraukomis
vadovavo Naugardo archeologiniams tyrimams. Suformulavo senamiesčių kultūros
sluoksnių tyrimų pagr. principus, kėlė daiktinių šaltinių prioritetą. Parašė archeologijos
vadovėlių (1947, 1954 m. . Pav. Aleksiejus Luchtanas
Arcimavičienė-Rudzinskaitė Marija f M. Rudzinskainstitutė-Arcimavičienė.
Arcimboldo Giuseppe (Džuzepė Arčimboldas), Arcimboldi 1527 Milanas - 1593 ten pat,
italų vėlyvojo manierizmo tapytojas. Iki 1562 su tėvu Biagio kūrė vitražus ir sienų
kilimus. 1562-1592 m. imperatorių dailininkas Prahoje (jam Rudolfas II suteikė
kunigaikščio palatino titulą). Nutapė alegorinių portretų iš dvaro kultūros aplinkos
(Rudolfas II kaip Vertumnas, Flora), alegorinių kūrinių serijas Keturi metų laikai (1563
m. , Keturios stichijos (1566 m. . Vyrų profilių atvaizdai sukomponuoti iš vaisių,
daržovių, gyvūnų, buities reikmenų arba knygų. Kūryba pasižymi įtaigia fantazija,
sąmoju, rafinuota ir groteskiška menine forma, kompozicijos išradingumu,
komplikuotumu, detalių natūralizmu. A laikomas vienu siurrealizmo pirmtakų. Pav.
Aleksandra Aleksandravičiūtė
Arcimovič Lev (Levas Arcimovičius) 1909 m. vasario 25 d. Maskva - 1973 m. kovo 11,
rusų fizikas. 1928 baigė Baltarusijos universitetą Minske. 1930-44 dirbo SSRS mokslų
akademijos Fizikos ir technikos, nuo 1944 Atom. energijos institute, dėstė Maskvos
universitete; profesorius (1947 m. . SSRS mokslų akademijos narys (1953 m. . Svarbiausi
darbai iš atomo ir branduolio fizikos, plazmos fizikos; valdomosios termobranduolinės
reakcijos. Nuo 1950 vadovavo valdomosios termobranduolinės sintezės
eksperimentiniams tyrimams SSRS; kūrė ir tobulino tokomako įrenginius. 1952 (su kt.)
atrado aukštosios temperatūros plazmos neutroninę spinduliuote.
Arciniegas German (Chermanas Arsinjėgasas) 1900 m. gruodžio 6 d. - 1999 m. lapkričio
30 d. Bogota, Kolumbijos istorikas, eseistas, politikas, diplomatas. Nuo 1939 laikraščio EI
Tiempo redaktorius. 1941-42 ir 1945-46 Kolumbijos švietimo ministras. 1947-57 dėstė
JAV universitetuose. 1959-1979 m. diplomatas. Tyrinėjo Lot. Amerikos istoriją ir kultūrą.
Svarbiausi darbai (esė): Karibų aprašymas (Biografia dėl Caribe 1945 m. , Septynios
žemyno spalvos (EI continente de siete colores 1965 m. , Kita istorijos pusė (EI revės de
la historia 1980 m. .
ArciszeVski Tomasz (Tomašas Arciševskis) 1877 m. sausio 4 d. SierzchoV (netoli
SkiernieVicų) - 1955 m. lapkričio 20 d. Londonas, Lenkijos politikas. 1896-1939
priklausė Lenkijos socialistų partijai; nuo 1919 jos Vyr. tarybos narys, nuo 1931 Vykd.
CK pirmininkas. 1918-19 ministras. 1919-35 Seimo narys. 1929-30 vienas Seimo
opozicinių partijų bloko Centmlew organizatorių. 1939-44 nelegalios socialistų
organizacijos Wolnošč, R6wnošč, Niepodlegfošč (Laisvė, Lygybė, Nepriklausomybė)
vadovas. 1944-47 Lenkijos emigracinės vyriausybės ministras pirmininkas. Priešinosi
Jaltos konferencijoje (1945 m. vasario ) numatytai Lenkijos r. sienai pagal Curzono liniją.
Arcolės mūšis (Arkolės mušis, 1796 m. lapkričio 15-17 m. tarp Austrijos ir Prancūzijos
kariuomenių. Vyko prie Arcolės miestelio ( Šiaurės Italija, Veronos provincija) per 1796-
1797 m. Napoleono Bonaparto žygį į Italiją. Siekusius deblokuoti Mantujos tvirtove
austrus (28 700 žm„ vadas J. Alvintzy) Napoleonas Bonapartas su dalimi savo karių (18
000 žm.) po 3 dienų kautynių prie tilto per Alponės upelį (prie Arcolės) privertė trauktis.
Prancūzai prarado 4500, austrai - 7000 karių. Laimėjęs A Napoleonas Bonapartas sumušė
austrus prie Rivoli (1797 m. sausio 14 d.) ir privertė Mantują kapituliuoti (1797 m.
vasario 2 d. ).
ARCRU Tarkru.
ArctoVski Henryk (HenrykasArctovskis) 1871 m. liepos 15 d. Varšuva - 1958 m. vasario
21 d. Vašingtonas, lenkų keliautojas, geofizikas ir geografas. 1897-1899 m. su A. B.
DobroVolskiu dalyvavo Belgijos ekspedicijoje į Antarktidą laivu Belgica; buvo moksl.
vadovas. Surinko daug okeanografijos, glaciologijos, meteorol. ir Geologijos duomenų.
Parengė kai kurių Antarkties jūrų batimetrinius žemėlapius. 1910 m. tyrė Špicbergeną.
1911-19 Niujorko valstijos viešosios bibliotekos Gamtos sk. direktorius. 1921-39 Lvovo
universiteto, 1939-50 Smithsono instituto (Vašingtone) profesorius. Paskelbė daugiau,
kaip 400 moksl. darbų (Antarkties regionų batimetrinės sąlygos l The Bathimetrical
Conditions of the Anlarctic Regions 1899, Kelionės laivu „Belgica" rezultatai / Rėsultats
du voyage de „Belgica" 1903-13 m. . A vardu vadinama moksl. stotis P. Šeltando salyne
ir kalnas V. Antarktidoje.
ArctoVski (Arctovskis), Lenkijos moksl. stotis Antarktidoje, P. Še - 1ando salyne,
Karaliaus Jurgio saloje. Atliekami biol., med., meteorol. stebėjimai. Oro vidutinė
temperatūra -2,2, aukščiausia 10,6, žemiausia -32,2 °C. Vėjo vid. greitis 6,4 m/s. Stotis
veikia ir žiemą. Ik. 1977.
Arčeris Tomas T T. Archer.
Arčikauskas Jonas 1957 m. gegužės 7 d. Patilčiai (Vilkaviškio rj.), scenografas,
dailininkas keramikas. 1980-1985 m. studijavo LDI. 1982-1984 m. VU dramos, 1985-
1993 m. Kauno ir Vilniaus dramos teatrų dailininkas, vyr. dailininkas. Sukūrė
scenovaizdžių ir kostiumų šių teatrų, Lietuvos OBT bei Jaunimo teatrų spektakliams: T.
Wilderio Mūsų miestelis (1983 m. , N. Gogolio Pamišėlio užrašai (1985 m. , Č.
Aitmatovo Golgota (1988 m. , A. Mickevičiaus Vėlinės (1990 m. , A. Dvofako Reąuiem
(1993 m. , A. Strindbergo Sapnas (1995 m. , W. Shakespeare'o Tuščios meilės pastangos,
H. Ibseno Lėlių namai (abu 1996 m. , R. Strausso Salome (1997 m. , Su J. W. Goethe's
„Faustu" (1999 m. . Ascenovaizdžiams būdinga simboliai; scenos erdvės plastika ryški,
aiškių formų, kontrastinga, irealistinė. A kuriami teatro kostiumai išraiškingi, dinamiško
silueto. Nuo 1990 su dailininkų grupe Angis dalyvauja parodose. Pav. Dalia Karatajienė
Arčimboldas Džuzepė fG.Arcimboldo.
Arda (graikų Ardas, turk. Arda Nehri), upė Bulgarijoje, Graikijoje (žemupys) ir Turkijoje
(žiotys); Maricosdešinysis intakas. Ilgis 272 km (Bulgarijoje 241 km). Baseino plotas
daugiau, kaip 5000krrr. Prasideda Rodopų kalnuose. Vandeningiausia vasarį ir kovą.
Vidurupyje yra tvenkinių ir hidroelektrinių. Žemupys laivuojamas. Pakrančių didž.
miestai: Rudozemas, Kerdžali (abu Bulgarijoje).
Ardabil (Ardabll, Ardabllis), miestas Irano Šiaurės vakaruose, 50 km į vakarus nuo
Kaspijos jūros. 348 000 gyv. (2001 m. . Oro uostas. Tekstilės (kilimų), maisto (tabako)
pramonė. Javų, medvilnės prekyba. Šeicho Sefio mauzoliejus (16- XVII a. ). Prie A -
karštosios miner. versmės.
Ardant Fanny (Fani Ardan) 1949 Monte Carlo (Monakas), prancūzų kino aktorė. 1979
sukūrė pirmąjį vaidmenį filme Šunys (rež. A. Jessua). Vaidino filmuose: Kaimynė (1981
m. , Linksmasis sekmadienis (1983, abiejų rež. F. Truffaut), Vieni ir kiti (1981, rež. C.
Lelouchas), Benvenuta (1983, rež. A. Delvaux), Gyvenimas - tai romanas (1983 m. ,
Meilė iki mirties (1984 m. , Melodrama (1986, visų rež. A. Resnais), Svano meilė (1984,
rež. W. Schlondorffas), Elžbieta (1998, rež. R. Kapuras).
ardas: 1. Augalų bendrijos vertikalaus išsidėstymo sluoksnis. Jame vyraujančių augalų
asimiliuojamos ir adsorbuojamos dalys yra daugiau ar mažiau prisiderinusios prie tam
tikro atmosferos aukšto (horizonto), dirvožemio ar vandens gylio. Augdamos kartu augalų
bendrijos rūšys užima skirtingo aukštumo erdve. Vid. klimato miškų bendrijose skiriami 5
ardai (medžių, krūmų, žolių, samanų ir kerpių). Augalų bendrijose, kuriose gausu rūšių
(atogrąžų miškai), ardų skaičius yra didesnis.
2. Medžio audinio ląstelių horizontali eilė, kurioje ląstelių galai yra maždaug viename
lygyje. Ardais išsidėsčiusios kai kurių medžių brazdo ir medienos ląstelės, kai kurių kitų
augalų (dracenos, jukos) kamštinio audinio ląstelės. Stanislovas Sinkevičius
3. Įtaisas javų ir linų pėdams jaujoje (kartais pirtyje) džiovinti. A sudaro kelios eilės
laisvai stumdomų karte lių porų, uždėtų ant sijų (ardakilų), esančių prie šoninių jaujos
sienų. Ant A statydavo džiovinti (atrišę grįžte) javų ir linų pėdus. Mažose jaujose būdavo
l, didesnėse -2 ar 3 viena virš kitos A eilės. Apatinės A eilės dažniausiai naudotos javams
ir linams džiauti, viršutinės - įrankiams ar padargams gaminti skirtai medienai džiovinti.
Ant dviejų žemesniosios eilės ardų sustatytas ir vienu aukštesniosios eilės ardu
prispaustas javų ir linų kiekis vadintas lova. Jaujoje būdavo sudžiaustoma 4-12 lovų.
Paskutiniąją ardų porą karklų vytelėmis pririšdavo prie ardakilų, kad pakrauti A neiširtų.
Lietuvoje A naudoti iki XX a. vidurio. Angelė Vyšniauskaitė
Ardašyras l (Ardashir I), Artašyras Papakanas 180 - 239 m. rugsėjo 22 d. (kt.
duomenimis, 241 m. , Persijos šachas (224-239 m. . fSasanidų dinastijos pradininkas.
Manoma, Istachros svarb. šventyklos žynio Sasano vaikaitis; iš čia dinastijos
pavadinimas. apie 200 A tapo Darabgirdo (netoli dab. Darabo) miesto valdytoju. 208 m.
kovoje dėl valdžios nužudė brolį Šapurą, pasiskelbusį Persijos karaliumi. Remiamas
diduomenės ir žynių užgrobė žemes apie Persijos įlanka ir dalį V. Persijos. 224
Hormizdagano lygumoje nugalėjo savo siuzereną Partų valdovą Artabaną V. Žlugusios
Partų karalystės vietoje įkūrė Sasanidų valstybę. Užkariavo Chorasaną, dalį Armėnijos,
Seistaną, Mediją. Zoroastrizmą pavertė valstybės religija.
Arden John (Džonas Ardenas) 1930 m. spalio 26 d. Barnsley (P. Jorkšyras), anglų
dramaturgas. Pjesėse (Babilono vandenys l The Waters of Babylon 1957, Gyvenkit kaip
kiaulės / Live Likę Pigs 1958, Laimingas uostas/The Happy Haven 1960, Paskutinis
Armstrongo labanakt/ Armstrong's Lašt Goodnight 1964, Baligombyno palikimas/The
Ballygombeen Beąuest 1972 21978 pavadinimu Mažieji pilkieji namai vakaruose / The Lit
- 1e Gray Home in the West) kėlė sočiai., polit. ir etines problemas. Groteską, ekspresiją,
buitiškumą derino su baladinėmis lyr. intonacijomis. Keliasdešimt pjesių parašė su žmona
aktore M. D'Arcy. 8 dešimtmetyje bendradarbiavo su Gahvay (Airija) teatru. Sukūrė
pjesių radijui, televizijai. Dovydas Judelevičius
ardėnai (pagal Ardėnų aukštumos pavadinimą), sunkiųjų arklių veislė. Buvo naudojami T
Belgijos sunkiųjų, rusų sunkiųjų arklių veislėms išvesti; išliko tik Švedijos ardėnai.
Lietuvos A1963 patvirtinti atskira veisle ir pavadinti T Lietuvos sunkiaisiais arkliais.
Vytautas Barauskas
Ardėnai (Ardennes), aukštuma Belgijos pietuose, Liuksemburge ir Prancūzijoje; Reino
Skalūninių kalnų vakarų dalis. Vidutinis aukštis -400 m, didžiausias 694 m (Botrange'o
kalba). A susidarė iš devono ir karbono klinčių, skalūnų ir smiltainių. Susiraukšlėjo
hercininės kalnodaros metu, vėliau egzogeninių procesų aplyginti. šiaurinės dalyje yra
karstinio reljefo formų. Per A teka Masas (Reino intakas). Klimatas vidutinių platumų
jūrinis. Natūrali augalija: ąžuolų ir skroblų, ąžuolų ir beržų miškai, bukynai. Yra akmens
anglių, geležies rūdos.
Ardėnų kanalas (Canal dės Ardennes), laivybos kanalas Prancūzijos Šiaurės rytuose.
Jungia Masą žemiau Sedano su Oise'a per Aisne'ą (Senos baseinas) netoli Vailly. Ilgis 99
km. Veikia nuo 1883. Gabenama akmens anglys, geležies rūda.
Ardėnų operacija (1944 m. gruodžio 16-1945 m. sausio 16 d.) , paskutinė Vokietijos
kariuomenės puolamoji operacija per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko Ardėnuose ir Elzase.
Tikslas - pasiekti Antverpeno uostą, atkirsti nuo tiekimo ir sutriuškinti D. Britanijos, JAV
ir Kanados kariuomenę, sutelktą į šiaurę nuo Antverpeno -Briuselio -Bastognės linijos.
Dalyvavo 29 vokiečių divizijos. Smogiamąją grupę sudarė 6-oji SS ir 5-oji tankų armijos -
iš viso 24 divizijos, 10 iš jų šarvuotosios (250 000 karių, 900 tankų ir savaeigių šarvuotųjų
pabūklų, 800 lėktuvų, per 2600 patrankų ir minosvaidžių). Vadovavo armijų grupės B
vadas G. von Rundstedtas. Vokiečių užpultame 115 km ruože gynėsi JAV 1-osios armijos
4 divizijos (83 000 karių, 424 tankai ir savaeigiai pabūklai, 380 patrankų). Iki 1944 m.
gruodžio 15 d. vokiečiai, dėl blogo oro nepastebėti, sutelkė kariuomenę Ardėnuose.
1944 m. gruodžio 16-26 6-oji SS ir 5-oji tankų armijos pralaužė Sąjungininkų frontą 80
km ruože tarp Monschau (į pietvakarius nuo Aacheno) ir Echternacho, apsupo Bastognę
(Belgijos kelių mazgą) ir iki 100 km pasistūmėjo į priekį. Gruodžio pab. Sąjungininkų
vadovybė (D. Eisenhoweris, B. Montgomery, O. Bradley) permetė rezervus ir padėtį
stabilizavo, m. gruodžio 23 d. išsigiedrijus pradėjo veikti jų aviacija. m. gruodžio 26 d.
JAV 3-ioji armija, nutraukusi puolimą Saaro kryptimi, prasiveržė į Bastognę ir m. sausio
2 d. perėjo į puolimą Šiaurės rytų kryptimi. Norėdami išsaugoti iniciatyvą, m. sausio 1 d.
vokiečiai Elzase puolė JAV 7-ąją armiją. Per 1000 lėktuvų bombardavo Sąjungininkų
aerodromus Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje, tačiau persilaužimo fronte nepasiekė. m.
sausio 3 d. kontrpuolimą pradėjo JAV 1-oji armija. 1945 m. sausio 9 d. -16, nebeturėdami
resursų, vokiečiai atsitraukė. Per A vokiečiai neteko apie 120 000 karių, 600 tankų ir
savaeigių šarvuotųjų pabūklų, 1600 lėktuvų, Sąjungininkai -76 000 karių, 700 tankų ir
prieštankinių pabūklų. Dėl patirtų nuostolių vokiečių kariuomenė nebegalėjo smarkiau
priešintis Siegfriedo linijos įtvirtinimuose. Žemėlapis 739 psl.
ardipitėkai (Ardipithecus), homininų (Homininae) pošeimio gentis. Seniausi žinomi
homininai - tarpinė driopitekų ir australopitekų grandis. Gyveno prieš 4,4 mln. metų. A.
ramidus liekanų (daugiausia dantų) 1994 rasta Etiopijoje. Kaip ir driopitekai, turėjo mažus
paprastos sandaros, dengtus plonu emalio sluoksniu krūminius ir didelius iltinius dantis,
tačiau pagal ilčių formą ir slankstelių sandarą artimesni homininams. Rimantas
Jankauskas
Afdiškių pilkapynas ir gyvenvietė (archeol.) yra Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje.
Pilkapynas -0,15 km į šiaurę nuo Ardiškių kaimo, Neries dešinysis krante, miške. 20
pilkapių yra išsidėstę -450 m ilgio ir 50 m pločio plote. Sampilai nuo 6 m iki 10-12 m
skersmens, 0,3-1,0 m aukščio; sulėkštėję, dalis pilkapių -1935 buvo ariama. XIX a. l
pusėje kai kuriuos pilkapius kasinėjo E. Tiškevičius ir V. Sirokomlė. Apie 0,3 km į
pietryčius nuo kaimo yra senovės gyvenvietė. Per 1989 žvalgomuosius tyrimus surasta
lipdytinės ir žiestosios keramikos, geležies gargažių. Pilkapiai ir senovės gyvenvietė l
tūkstantmečio vid.-2 tūkstantmečio pradžios. Radiniai saugomi Kernavės archeologinio ir
istorinio rezervato muziejuje. Pav.
Arditi Pierre (Pjeras Ardi - 1 m. 1944 Paryžius, prancūzų aktorius. Lankė T. Balachovos
teatro studiją Paryžiuje, teatre debiutavo 1965 rež. M. Marėchalio spektakliuose. Nuo
1970 vaidina TV filmuose. 1978 sukūrė pirmąjį vaidmenį kino filme Išprievartauta meilė
(rež. Y. Bellon). Reikšmingiausius vaidmenis suvaidino rež. A. Resnais filmuose Mano
dėdulė iš Amerikos (1980 m. , Gyvenimas -tai romanas (1983 m. , Meilė iki mirties
(\9M),Melodrama (1986, Cezaris), Rūkyti /Nerūkyti (1993 m. , Sena daina (1997 m. .
Ard Mhacha TArmagh.
Ardon Mordechai (Mordechajus Ardonas), tikr. Max Bronstein 1896 m. liepos 13 d.
TuchoV (prie TarnoVo, Lenkija) - 1992 m. birželio 18 d. Jeruzalė, žydų tapytojas. Dailę
studijavo Bauhauze Weimare, vėliau Berlyno meno mokykloje. Nuo 1933 gyveno
Jeruzalėje. Kūriniai daugiausia realistiniai, apibendrintų formų, kai kurie abstraktūs,
pasižymintys spalvų gausa; juose daugbiblinės, hebrajų meno simbolikos. Kristina
Miklaševičiūtė
Ardon (Ardonas), upė Rusijoje, Šiaurės Osetijoje; Tereko kairysis intakas. Ilgis 102 km.
Baseino plotas 2700 km2. Prasideda D. Kaukazo ledynuose. Nuo Alagiro teka Šiaurės
Osetijos lyguma. Vanduo naudojamas drėkinimui. A slėniu eina Osetinų karo kelias. A
krante - Ardono miestas.
Arduėnas -Mansaras Žiulis T J. Hardouin-Mansart. Ardžentas Darijus f DarioArgento.
Ardžentas Dominikas T DominickArgento. Ardžešas 1~Argeį.
Ardžun (Arjun, Ardžūnas) 1563 Goindval (Pandžabo valstija) - 1606 m. gegužės 30 d.
Lahor, penktasis ir pats žymiausias sikhų guru. Sudarė sikhų šventraštį TAdi Granthą,
baigė statyti sikhų svarb. šventyklą Hari mandirą (Auksinę šventyklą) Amritsare. Valdant
Mogolų imp. Akbarui A plėtė sikhų rel. misijas, Amritsarą padarė reikšmingu prekybos
centru. Mogolų sostą paveldėjus Džehangyrui A pateko į nemalonę, buvo apkaltintas
išdavyste ir nužudytas (išvirtas gyvas). Kazimieras Seibutis
Ardžuna (Arjuna), indų mitologijoje trečiasis iš penkių brolių pandavų, Mahabharatos
karžygys, Kuntės ir dievo Indros sūnus. Kurukšetros mūšyje Krišna jam perteikė
TBhagavadgytą, vieną pačių svarbiausių Indijos šventraščių. Kazimieras Seibutis
Arė T Aure.
arealas (lot. area - aikštė, erdvė): 1. Kurio nors objekto, reiškinio paplitimo plotas.
2. Organizmų taksonominės grupės paplitimo plotas. A gali būti natūralus ir dirbtinis,
sąmoningai arba nesąmoningai pakeistas žmogaus. Jo dydis priklauso nuo organizmų
grupės taksonominio laipsnio (klasės A didesnis už būrio ar šeimos A). Rūšių A būna
labai skirtingi ir priklauso nuo rūšies gebėjimo įveikti plitimą stabdančias kliūtis ir
prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų (T gyvūnų plitimas). Arealas, kuriame rūšis
susiformavo, vadinamas pirminiu. Vėliau jis gali kisti - didėti (Europoje XX a. paplito
kolorado vabalas) arba mažėti. Ypač didelį A turinčios rūšys (nendrė, daržinė žliūgė,
erelis žuvininkas) vadinamos kosmopolitinėmis. Organizmų plitimą veikia ir žmogus,
sąmoningai ar nesąmoningai atveždamas augalus ar gyvūnus į kitas šalis (T
aklimatizacija). Izoliuotame plote gyvenančių rūšių A yra labai maži (pvz., eldarinė pušis
auga tik Kaukaze, roplys tuatara aptinkamas tik keliose salelėse prie N. Zelandijos).
Pakitusios gyvenimo sąlygos kai kurias rūšis verčia trauktis iš užimamų plotų, tuomet
didelis ištisinis A labai susiaurėja, o dažnai ir suskyla į izoliuotus mažesnius A, susidaro
reliktinės rūšys (Treliktai). Pvz., po ledynmečio tundrinio tetervino A apima tundrą, Alpes
ir Škotiją. Dėl intensyvios žmogaus veiklos daugelio rūšių A suskilo į dalis visai neseniai.
AugustinasMačionis
arealinė kalbotyra, arealinė lingvistika, dialektografija, lingvistinė geografija, kalbotyros
šaka, tirianti fonetinių, gramatinių, leksinių, semantinių ir kitų kalbos reiškinių paplitimą.
Arealų (tam tikros teritorijos) grafinis vaizdas sutartiniais ženklais, spalvomis ar tekstu
parodomas žemėlapiuose, o iš jų rinkinių sudaromi lingv. Atlasai. Kalbos reiškinių
paplitimas kartais nusakomas ir aprašomuoju būdu. A atsirado XIX a. 2 pusėje pradėjus
kalbotyroje plačiau taikyti lyg. metodą ir sparčiau tirti tarmes. Pradininkai - kalbininkai G.
Wenkeris ir F. Wrede, padėję pamatus 1926 pradėtam leisti Vokiečių kalbos Atlasui
(Deutscher SprachAtlas), J. Gilliėronas ir E. Edmont'as, sudarę ir išleidę Prancūzijos
lingvistinį Atlasą (Atlas linguistiąue de la France 1902-12 m. . J. Gillierono
kartografavimo metodika (tekstu) naudojasi romanų kalbų Atlasų sudarytojai. A padėjo
susiformuoti dialektologijai. Po Antrojo pasaulinio karo A plėtra paspartėjo. Yra sudaryti
anglų, bulg., danų, estų, isp., it., lenkų, rusų ir kt. kalbų ar jų tarmių Atlasai. Rengiami
giminingų kalbų, geogr. regionų Atlasai (Europos kalbų Atlasas l Atlas linguarum
Europae).
LIETUVOJE A pradininkais laikomi kalba Būga ir A. Salys. Jie sudarė pirmąsias anketas
tarmėms tirti. A. Salys 1933 leidinyje Archivum Philologicum paskelbė žemėlapį,
kuriame pirmą kartą tiksliai nurodė (pagal kalba Jauniaus skirstymą) lietuvių kalbos
tarmių ribas. Įvairių kalbos reiškinių paplitimo duomenis sistemiškai rinkti ir skelbti
pradėta po Antrojo pasaulinio karo. Daugelio fonetikos ypatybių arealus nustatė Z.
Zinkevičius (Lietuvių dialektologija 1966 m. . 1951 išleista Lietuvių kalbos Atlaso
medžiagos rinkimo programa (sud. J. Balčikonis, B. Larinas, J. Senkus; 21956 m. . Tarmių
duomenys surinkti iš daugiau, kaip 700 vietų. Ištirta keliolika lietuvių šnektų (Apso,
Gervėčių, Lazūnų, Močios, Pelesos, Zietelos, Punsko) Baltarusijoje ir Lenkijoje. Lietuvių
kalbos institute sukaupta tarmių duomenų . kartoteka (~1 mln. vnt.), daug tarmių tekstų.
Išleisti f Lietuvių kalbos Atlaso 3 t. (1977-91; sudarytojams ir redaktoriams paskirta
Lietuvos mokslo premija 1994 m. . Tarmių duomenys renkami ir pagal kitas anketas bei
programas (Kalbos faktų rinkimo programa 1983, Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos
tyrimo programa 1995-97, Atlas linguarum Europae). Kazys Morkūnas
Arėcas fArezzo.
Arecibo (Aresibas), miestas Puerto Riko šiaurėje, prie Atlanto vand. ir Arecibo upės
žiočių. 49 800 gyv. (2001 m. . Prekybos (išvežama cukrus, vaisiai) ir žvejybos uostas. Oro
uostas. Maisto (cukraus, romo), chem., siuvimo, popieriaus, medžio apdirbimo pramonė.
Žemės ūkio mašinų, plastikų, sporto reikmenų gamyba. Cukranendrių auginimo ir
galvijininkystės regiono prekybos centras. Turizmas. Muziejus. į pietus nuo A yra T
Arecibo observatorija. A pradėjo kurtis 1556; miesto teisės nuo 1616.
Arecibo observatorija (Aresibo observatorija) yra Puerto Rike, į pietus nuo Arecibo. 1960
įkūrė Cornellio universitetas (JAV). Pagr. prietaisas - didžiausias pasaulyje
radioteleskopas (305 m skersmens sferinis re - 1ektorius), 1963 įrengtas karstinėje
įduboje. Dar turi 30 m skersmens radioteleskopą; abiem teleskopais kartu galima atlikti
interferometrinius stebėjimus.
Arėco konkursas 1'Arezzo konkursas.
Arėgas, Aregakas, Arevas, senovės armėnų mitologijoje ugnies, valdžios, teisingumo
dievybė, saulės personifikacija. Kai kuriuose mituose A apibūdinamas kaip
auksaplaukisjaunuolis, kuris kiekvieną rytą iškyla iš jūros (arba Vano ežero) ir žirgais
kinkyta karieta (arba raitas ant liūto) keliauja per dangaus skliautą, o vakare grįžta atgal.
A lydi liūtas, laikantis kardą arba ietį, ir erelis, sparnais saugantis žeme nuo A spindulių.
Kituose mituose A yra mergina, vardu Areva, dangaus valdovo Artavazdo duktė, Lusino
(mėnulio dievybės) sesuo. A garbintas visoje Armėnijoje. Jam II a. p.m.e. Armavire
pastatyta šventykla su A ir Lusino statulomis, II a. - šventykla Garni. A garbintojų
arevardikų (saulės vaikų) būta iki 12 amžiaus. A tapatinamas su Helijumi, Mitra. senovės
armėnų kalendoriuje A vardu vadinamas rugpjūčio mėnuo ir visų mėnesių pirmoji diena.
MarytėKonmmauė
Arėjas (Arės, kilm. Areos), graikų mitologijoje karo dievas, priešingai negu Atėnė,
sukeliantis negarbingas žudynes. Archajinėje mitologijoje jį pagimdė prie stebuklingos
gėlės prisilietusi Hera. A vaikai (Askalafas, Diomedas, amazonės, Tėbų drakonas ir kt.)
pasižymėjo žiaurumu. Olimpo mitų epochoje A - Dzeuso ir Heros sūnus. Su mylima
Afrodite susilaukė Eroto, Anteroto, Deimo, Fobo ir Harmonijos. Mūšiuose jį lydi sesuo
Eridė (nesantaika), Deimas (siaubas) ir Fobas (baimė). A garbinimas greičiausiai atėjo iš
Trakijos, labiausiai išplito Tėbuose. Romėnų mitologijoje Arėjas tapatintas su Marsu.
Aleksandra Teresė Veličkiene
areka (Areca), arekinių (Arecaceae) šeimos augalų gentis. -50 rūšių. A paplitusios Azijos,
N. Gvinėjos, Šiaurės rytų Australijos tropinėse juostose. Medžiai 12-18 (kartais iki 30 m.
m aukščio, nešakoti. Lapai plunksniški, iki ' - 1 m ilgio. Vienanamiai augalai. Seniau buvo
plačiai auginama katekinė A (A. cathecu). Vaisius vienasėklis, vištos kiaušinio dydžio.
Sėklose yra alkaloidų, jos vartojamos medicinoje ir veterinarijoje. Pav. Zigmantas
Gudžinskas
Arekipa tAreąuipa.
arekūnai (arekuna), viena P. Amerikos indėnų Tkaribų genčių.
Arelatas (lot. Arelate, Regnum Arelatense), kitas, mažiau paplitęs, Burgundijos karalystės
(9- XIV a. ) pavadinimas, kilęs iš sostinės Arles'io vardo. Dar t Burgundija.
Aren Peet (Pėtas Arenas) 1889 m. birželio 29 d. Vosiku (Estija - 1970 m. sausio 26 d.
Niujorkas, estų tapytojas, grafikas. 1913 bai gė Dailės skatinimo draugijos piešimo
mokyklą Sankt Peterburge. 1921-25 dėstė Talino pram. dailės mokykloje, 1926-30 Palias
aukštojoje dailės mokykloje Tartu. Nuo 1944 gyveno Vokietijoje, nuo 1949 - JAV. 3
dešimtmečio A peizažai ir portretai ekspresionizmui artimo stiliaus. Sukūrė ir sienų
tapybos, vėliau knygų iliustracijų bei taikomosios grafikos kūrinių. Pav. Pilie Veljataga
arena (lot. smėlis): 1. Apskrita, kartais ovalo formos aikštelė senovės Romos amfiteatre ar
kt. reginių vietoje. Skirta gladiatorių kautynėms, žvėrių kovoms ar vandens mūšiams. Nuo
žiūrovų A skyrė spec. užtvaras (vandens pripildytas platus griovys). Pagal kovos pobūdį
A buvo padengiama smėliu, apželdinama arba pripildoma vandens.
2. Cirko vaidinimų aikštelė, apjuosta barjeru. XIX a. pr. pradėta statyti standartinė 13-14
m skersmens. Cirko arenoje kai kada stato spektaklius eksperimentiniai teatrai (Berlyno
cirke Karalius Edipas 1910, rež. M. Reinhardtas ir Užburtoji - 1eita 1998, rež. G.
Tauberis). Dar f maniežas. Ferdinandas Jakšys
3. Sporto varžybų rengimo vieta, pagrindinė stadiono aikštė su žiūrovų tribūnomis.
„Arena di Verona", operos teatras Veronoje (Italija). Kaip amfiteatras pastatyta apie 290
valdant Romos imperatoriui Dioklecianui. Nuo 1913 čia statomos populiariausios XIX -
XX a. operos (pirmoji - G. Verdi Aida; dirig. T. Serafinas). Turi apie 25 000 žiūrovų salę.
Rūta Prusevičienė
arenai, aromatiniai angliavandeniliai, karbocikliniai junginiai, turintys benzeno arba kitokį
(nebenzeninį) aromatinį žiedą. A molekulėje būna vienas aromatinis žiedas (f toluenas)
arba keli. Didžiausią A grupę sudaro benzeno žiedą turintys angliavandeniliai. A, kurių
benzeno žiedai tiesiogiai susijungę kovalentiniais ryšiais (difenilas, trifenilas) arba yra
pakeitę metano, etano ar kitų alkanų vandenilio atomus (difenilmetanas), vadinami A su
nekondensuotais žiedais. A, kurių žiedai turi bendrų anglies atomų, vadinami A su
kondensuotais žiedais; benzeno žiedai gali būti išsidėstę vienoje linijoje (antracenas),
kampu (fenantrenas) arba sujungti bendrais atomais (pirenas). A elektronų sistema uždara,
molekulės beveik arba visai plokščios. Žiedo anglies atomų ryšiai tarpiniai tarp
vienguboje ir dviguboje. A turi diamagnetinių savybių, gerai poliarizuojasi, sugeria šviesą
palyginti ilgų bangų diapazone. A būdingos pakaitų reakcijos, kurių metu vandenilio
atomą galima lengvai pakeisti deuteriu, nitrogrupe, sulfogrupe, alkilgrupe, acilgrupe,
halogeno atomais. A žiedą suardo tik labai stiprūs oksidatoriai. Pirmieji A buvo išskirti iš
gamtinių produktų (dervų, balzamų, eterinių aliejų) ir turėjo aromatingą kvapą, todėl
pavadinti aromatiniais angliavandeniliais. Pramonėje A gaunami iš akmens anglių deguto
ir naftos. Sintetinami dehidrinant cikloalkoholius, ciklinant ir dehidrinant alkanus,
ciklotrimerizuojant alkinus. A naudojami kaip variklių kuras, žaliava dažikliams,
vaistams, lakams, sprogstamosioms medžiagoms, sintetiniams pluoštams, plastikams.
Pav. Povilas VainilavKius
Arenas Reinaldo (Reinaldas Arenasas) 1943 m. liepos 16 d. Holguin - 1990 m. gruodžio 7
d. Niujorkas, Kubos rašytojas. Nuo 1980 gyveno JAV. Išgarsėjo romanu Selestinas prieš
aušrą (Celestino antes dėl alba 1967 m. . Parašė nuotykių rom. Klaidus pasaulis (EI
mundo alucinante 1969 m. , apsakymų (rink. Užmerktomis akimis/Con los ojos cerrados
1972 m. , rom. Baltutėlių išgarų rūmai (EI palacio delas blanquisimas mofetas 1975 m. , Ir
vėl jūra (Otra vez ei mar 1982 m. , Šturmas (EI asalto 1991 m. , autobiogr. kn. Prieš
sutemstant (Antes que anochezca 1992 m. . Kūrybai būdinga ist. problematika,
autobiografiškumas, psichologiškumas. Nusižudė susirgęs AIDS. Bronius Dovydaitis
Arendal (Arendalis), miestas Norvegijos pietuose, prie Skagerako sąs.; R. Agderio fiulkės
centras. 25 400 gyv. (2001 m. . Įsikūręs 7 salose. Žvejybos, prekybos ir keleivių uostas;
keltas į Daniją. Laivų statyba, spalvotoji metalurgija, mašinų gamyba, metalo apdirbimas.
Chemijos, maisto, elektrotechnikos, elektronikos, medžio apdirbimo pramonė. Netoli A
kasamos geležies ir titano rūdos. Rotušė (1813 m. - vienas didžiausių Norvegijos medinių
pastatų. A uostas žinomas nuo XIV a. Nuo XVI a. per jį buvo eksportuojama mediena.
Miesto teisės nuo 1723.
Arendo ir Rolando kometa, 1956 Rl. Viena šviesiausių (pirmo ryškio) XX a. kometų.
Buvo matoma plika akimi 1957 balandį - gegužę. A1957 m. balandžio 8 d. paraboline
orbita, 120° pasvirusia į ekliptikos plokštumą, praskriejo perihelį 0,32 AU atstumu nuo
Saulės. Arčiausiai Žemės (per 0,57 AU) priartėjo balandžio 20 d. Balandžio pabaigoje
buvo stebimos dvi šios kometos uodegos - nukreipta nuo Saulės (normali; maksimalus
dydis iki 30°) ir nukreipta į Saulę (anomali; dydis iki 15°). Paskutinį kartą A stebėta 1958
m. balandžio 11 (5,4 AU atstumu nuo Žemės). A1956 m. lapkričio 8 d. atrado S. Arendas
ir P. Rolandas.
Arendt Hannah (Hana Arent) 1906 m. spalio 14 d. Hannover - 1975 m. gruodžio 4 d.
Niujorkas, JAV filosofė, politologe. Nuo 1940 gyveno JAV. 1963-1967 m. Čikagos,
vėliau Niujorko universitetų profesorė. Tyrinėjo totalitarizmą, jo atsiradimą siejo su
antisemitizmu, imperializmu, rasizmu, biurokratija. A akcentavo dvi būties universalijas:
gimstamumą (reiškiasi visuom. aktyvumu, susijęs su revoliucija) ir mirtingumą (reiškiasi
visuom. pasyvumu, susijęs su totalitarizmu). Šiuolaikinės visuomenės sočiai, bei polit.
krizių svarb. priežastimi A laikė egoizmą, kurį galįs įveikti tik polit. veiksmas. Jo
provaizdis aptinkamas senovės graikų miestų - valstybių, Romos respublikos (1798-1799
m. ir JAV polit. santvarkų formavimosi pradžioje. Svarbiausi veikalai: Totalitarizmo
ištakos (The Origins of Totalitarianism 1951, lietuvių 2001 m. , Tarp praeities ir ateities
(Between Past andFuture 1961, lietuvių 1995 m. , Respublikos krizė (Crisis ofthe
Republic 1972 m. , The Life of the Mind (1978 m. . TomasSodeika
Areng Kūno (Kūnas Arengas) 1929 m. liepos 23 d. Vohmuta (Rytų Virumos apskritis),
estų choro dirigentas, pedagogas. 1959 baigė Talino konservatoriją (G. Ernesakso klasę).
Nuo 1962 dėsto Talino konservatorijoje; profesorius (1982 m. . 1962-1978 m. Talino
kamerinio choro dirigentas, 1978-1993 m. -vyr. dirigentas. 1966-1990 m. Estijos valst.
vyrų choro dirigentas. Nuo 1965 Estijos dainų švenčių vyr. dirigentas. Koncertavo
užsienyje. Albinas Petrauskas
arenga (Arenga), arekinių (Arecaceae) šeimos augalų gentis. 17 rūšių. A paplitusios
Indijoje, Filipinų, Karolinų, Kalėdų, N. Gvinėjos salose. Palmės iki 7-12 (kartais iki 18 m.
m aukščio, su vienu ar daugiau laibų kamienų, padengtų juodais plaušais. Lapai
plunksniški, iki 5-9 m ilgio ir 3 m pločio, išsidėstę skrotele. Žiedai susitelkę burbuolėmis.
Vaisiai valgomi. Ūkinės reikšmės turi cukrinė A (A. pinnata). Auginama Azijos tropinėje
juostoje dėl saldžių (16-20% cukrų) sulčių, iš kurių gaminamas cukrus, daromas vynas,
spiritas, actas. Šerdyje daug krakmolo, išjos gaminamos sago kruopos. Iš lapų gaunamas
pluoštas. Zigmantas Gudžinskas
Arėnijus Svantė Augustas f S. A. Arrhenius.
Arenos teatras (Theatro de Arena), brazilų teatras, veikęs 1953-1975 m. San Paule. Įkūrė
C. R. Pecora. Iš pradžių buvo statomi eklektiško stiliaus, vėliau (rež. A. P. Boalo, dirbo
iki 1970 m. - psichol. realizmo spektakliai. 1958 teatras išgarsėjo spektakliu Jie
nepakenčia rūkymo. Nuą/ 1960 A repertuarą sudarė nac. dramaturgijos kūriniai
(Chapetuba futbolo klubas, Pietų Amerikos revoliucija, Arena pasakoja Zumbi). l
dešimtmetyje, remdamasis kalba Stanislavskio, B. Brechto teatro principais, A. P. Boalo
sukūrė savitą, vad. engimo, teatro atmainą (reakcija į polit. represijas). Vienas
paskutiniųjų A. P. Boalo spektaklių - B. Brechto Artūro Ui karjeros žlugimas. Kiti
režisieriai ir aktoriai: G. Guarnieri, O. V. Filho, F. Migliaccio. Rasa Vasiliauskaitė
Arens Moshe (Mošė Arensas) 1925 m. gruodžio 27 d. Kaunas, Izraelio politikas.
Profesorius (1962 m. . 1939 su šeima išvyko į JAV. 1944-46 tarnavo JAV kariuomenėje.
1948 atvyko į Izraelį. Kar. organizacijos Irgun cvai leumi narys (1948 m. . Nuo 1971
Aviacijos pramonės tarnybos direktorius. 1982-1983 m. Izraelio ambasadorius JAV.
1983-1984 m. ir 1990-1992 m. gynybos ministras. 1984-1988 m. ministras be portfelio.
1988-1990 m. užsienio reikalų ministras. Parašė darbų iš aeronautikos.
Arensas Heinrichas f H. Ahrens. Arensburgo kultūra TAhrensburgo kultūra.
Arenskij Anton (Antonas Arenskis) 1861 m. liepos 12 d. Naugardas - 1906 m. vasario 25
d. Perkjarvi (netoli Terijoki, dab. Zelenogorsko, Leningrado sritis; palaidotas Sankt
Peterburge), rusų kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas. 1882 baigė Sankt
Peterburgo konservatoriją (N. Rimskio -Korsakovo klasę). 1882-1894 m. dėstė Maskvos
konservatorijoje; profesorius (1889 m. . 1895-1901 Sankt Peterburge caro rūmų choro
kapelos vadovas. Kaip dirigentas ir pianistas koncertavo Rusijoje, užsienyje. Sukūrė
operas Sapnas prie Volgos (Son na Volge pagal A. Ostrovskio pjesę, 1888 m. , Rafaelis
(past. 1894 m. , Nalis ir Damajantė (pagal indų epą, 1903 m. , baletą Naktis Egipte (Noč'
v Egipte 1900 m. , muzikos dramos spektakliams, kantatų, 2 simfonijas (1883,1889 m. ,
kūrinių orkestrui, koncertus fortepijonui (1882 m. ir smuikui (1901 m. , kamerinių
ansamblių, pasaulietinių ir bažn. chorų, daugiau, kaip 70 vokalinių kūrinių. A kūrybos
didž.dalį sudaro kūriniai fortepijonui ( daugiau, kaip 100 m. . Kūrybai būdinga
melodingumas, elegiškos nuotaikos, žanrų įvairovė; A pratęsė ir įtvirtino rusų klasikinės
muzikos tradicijas. Didelę įtaką turėjo P. Čaikovskio ir Galingojo sambūrio kompozitorių
kūryba. Parašė harmonijos (1891 m. ir muzikos formų (2 d. 1893-1894 m. vadovėlius,
harmonijos uždavinyną (1897 m. . Pav. Adeodatas Tauragii
Arentas Tobijas (Tobias Arent, Arendt) 1646 m. birželio 10 d. Varmė (dab. Lenkija) -
1724 m. balandžio 8 d. Vilnius,jėzuitas, teisininkas, pedagogas. 1665-1668 m.,1670-1674
m. studijavo filosofiją ir teologiją Vilniaus akademijoje. 1701-1705 m. Lietuvos jėzuitų
provincijolas. 1705-1707 m., 1716-1718 m., 1721-1724 m. Vilniaus akademijos rektorius.
1716 m. išspausdino veikalą Poleminė studija, ginanti katalikybės doktriną (Studium
polemicum pro doctrina Catholica suspectum). Juozas Tumelis
areomėtras (graikų araios - skystas + metron - matas), skysčiu (kai kada ir kietųjų kūnų)
tankio (ir tirpalų koncentracijos) matuoklis. Matavimas grindžiamas Archimedo dėsniu: A
panyra į skystį tuo giliau, kuo mažesnis skysčio tankis. Rodmuo matomas A skalėje ties
skysčio paviršiaus plokštuma. Būna pastovios masės ir pastovaus tūrio A; pastarieji
retesni. Pastovios masės A (pav.. a) vadinami densimetrais; jų skalė graduojama tankio
vienetais arba tirpalo koncentracijos procentais. A pieno riebumui matuoti vadinamas
laktometru, etanolio kiekiui vandenyje - spiritometru, cukraus tirpalo koncentracijai -
sacharimetru. Pastovaus tūrio A (pav., b) skalės neturi. Tankis įvertinamas pagal uždėtų
ant A lėkštelės svarsčių mase, kai A panyra iki žymės, rodančios išstumto skysčio tūrį.
Šiuo A galima nustatyti ir kietųjų kūnų tankį. Daroma taip: įvertinamas pagalbinio
skysčio (dažniausiai distiliuoto vandens) tankis p ir tiriamojo kietojo kūno masė uždedant
ant lėkštelės paeiliui svarsčius m, ir (kartu su tiriamuoju kūnu) m,, kad A panirtų iki
žymės: nustatomas kietojo kūno tūris prikabinus ji prie A dugno ir uždėjus ant lėkštelės
tiek svarsčių (ni,). kad A panirtų iki žymės. Tada tiriamojo kietojo kūno tankis
apskaičiuojamas pagal formule: p = '"' _"'-'- (p - pn) + pn: P0 - oro tankis. Ah-k»in<lni
Lo^intntis
areopagas (graikų Arčios pagos - Arėjo kalva), Atėnų aristokratų taryba. Pavadinimas nuo
kalvos Atėnuose, ant kurios ji posėdžiavo. A žinomas nuo -682 prieš Kristų. Pamažu
perėmė karaliaus valdžia ir iki 621 ar 620 p.m.e. Drakonto įstatymų buvo valstybės
valdymo svarb. institutas. A sudarė kadencija baigusieji Tarcliontai, renkami tik iš
kilmingųjų; A sprendimai buvo galutiniai. 594 ar 592 p.m.e. Solono reformos A
demokratizavo: archontais galėjo būti ir nekilmingieji, tačiau tik pirmojo turto cen/o
Atėnų piliečiai; dalis jo funkcijų atiteko įsteigtai 400 tarybai (bulei). A liko konstitucijos
(Solono įstatymų) priežiūra, veto teisė teismų sprendimams, žmogžudysčių, tėvynės
išdavimo, šventvagysčių bylos. 462 p.m.e. Efialto ir Periklio reformos panaikino A polit.
įtakų: jam liko tik žmogžudysčių ir šventvagysčių bylos. Atėnuose įsigalėjo demoso
renkama valdžia - demokratija. 130 p.m.e. Romos imp. Hadrianas iš dalies A svarba
gražino - paskelbė aukšč. admin. rel. institucija Atikoje be realios polit. valdžios. Nijolė
Juchiitričicnė
areopagitikai (lot. CorpusAreopagiticum), patristiniai raštai, kuriuose krikščioniškasis
mokymas siejamas su neoplatonizmo idėjomis. Sudaro 4 filos. traktatai (Apie Dievo
vardus, Apie mistini; teologiją. Apie dangiškąją hierarchiją, Apie bažnytinę hierarchiją) ir
10 laiškų. VI a. A paskelbė anoniminis autorius Dionisijo Areopagito. gyvenusio l a.,
vardu (manoma, kad tikrasis autorius yra senovės graikų filosofo Proklo mokinys,
gyvenęs ne anksčiau kaip V a. ). Areopagitikuose plėtotos Dievo transcendentiškumo,
būties hierarchiškumo ir kt. idėjos tapo krikščionių Bažnyčios doktrinų pagrindu
(neoplatonizmas laikomas apaštalų mokymo tęsiniu). Traktatai turėjo didele įtakų
viduramžių religijai ir filosofijai. Algis Uiilavinys
Arequipa (Arekipa), miestas Peru pietuose; departamento centras. 720 400 gyv. (2001;
antras pagal dydį Peru miestas). A įsikūrusi V. Kordiljeroje, Misti ugnikalnio papėdėje,
apie 2300 m aukštyje, prie Panamerikos plento. Geležinkelis į Mollendo uostą (prie
Ramiojo vand.). Oro uostas. Chemijos, tekstilės, odos, maisto, cemento pramonė. Dailieji
amatai (odos, alpakų vilnos, keraminiai dirbiniai). Odos, vilnos dirbiniu mugės. Turizmas.
Šiltosios miner. versmės. 2 universitetai (įkurtas 1828 ir 1961 m. . Muziejai. A istorijos
centras - Pasaulio paveldo paminklas. La Campanijos (1595-1698 m. , Šv. Pranciškaus
(1569, perstatyta 1687 ir 1871 m. , La Mersedo (1657, perstatyta 1687 m. , Šv. Dominyko
(1680 m. bažnyčios; katedra (1656, perstatyta 1847 neoklasicizmo stiliumi); XVIII a.
vienaukščiai gyvenamieji namai (jų storos sienos sumūrytos iš vulkaninio tufo, salės
skliautuotos, portalai puošti indėnų mitologijos ir augalinių motyvų reljefais). Miestą
(vietoj sugriauto inkų miesto) 1540 įkūrė F. Pizarro (tada jis buvo vadinamas Vilią
Hermosa de la Asuncionu). A keletą kartų nukentėjo nuo ugnikalnio išsiveržimų ir žemės
drebėjimu (stiprūs žemės drebėjimai buvo 1868, 1958, 1960 m. .
Arės T Arėjas.
Aresibas TAreciho.
Aresibo observatorija 1Areeibo observatorija.
Areška Vitas 1927 m. sausio 6 d. Zyboliai (Rokiškio valsčius ), literatūros tyrinėtojas.
habilituotas daktaras (hum.; filol. mokslų daktaras 1964 m. . Baigės VPI, 1952-54 ir 1957-
1971 m. jame dėstė, 1959-63 Lietuvių ir užs. literatūrų katedros vedėjas, 1968-1971 m.
Filologijos fakulteto dekanas. 1971-1993 m. dėstė VU, 1971-1991 m. (su pertraukomis)
Lietuvių literatūros katedros vedėjas; profesorius (19X7 m. . Straipsniuose, recenzijose,
knygose Tradicija ir ieškojimai (1973 m. , Lietuvių tarybinė lyriku (1983 m. modernizmo
apraiškas lietuvių prozoje ir poezijoje vertino kaip soc. realizmo metodo atsinaujinimą;
žanriniu požiūriu suklasifikavo sov. laikotarpio lietuvių poeziją. Parašė mokiniams skirtas
rašytojų gyvenimo ir kūrybos apybraižas Salomėja Nėris (1974;1981 m. . Teofilis Tihylis
(19772I988 m. , Eduardas Mieželaitis (1984 m. . Elena Baltutytė
areštas (vid. a. lot. uirestum - teismo nutarimas): 1. Teismo priemonė pareikštam civ.
ieškiniui, žalos atlyginimui ir galimam turto konfiskavimui garantuoti. Turtas, kuriam
uždedamas A, aprašomas ( Tapyrašas). Uždėjus piniginių indėlių A. visos operacijos su
jais nutraukiamos. Turto A panaikinamas tardytojo nutarimu (jeigu ši priemonė pasidaro
nebereikalinga), teismo nutartimi nutraukti bylą arba priėmus išteisinamąjį nuosprendį.
2. l Suėmimas.
3. T Administracinis įtręštas.
4. TNuiniį areštas.
Aretino Pietro (Pjetras Aretinas) 1492 m. balandžio 20 d. Arezzo + 1556 1021 Venecija,
italų rašytojas. Augo amatininko šeimoje. Nuo 1517 gyveno Romoje. Parašė satyr. sonetų,
kuriuose išjuokė popiežiaus Leono X kuriją, erotinių eilėraščių (rink. Gašlūno sonetai l
Sonclti lussuriosi 1526 m. . Persekiojamas išvyko iš Romos, 1526 apsigyveno Venecijoje.
Čia išgarsėjo kaip pam - 1etų kūrėjas, meno žinovas. Buvo Tiziano draugas. Parašė buit.
komedijų (Kurtizanė l La cortigiana 1524, Kalvis / // Maresealeo 1527-30, Veidmainys l
Ipocrito 1542, Filosofas 1544 m. , tragedijų (Horacijui'L'Orazia 1546 m. . Dialoguose
Samprotavimai (Ragionamenti 1534-36 m. per prostitučių pokalbį parodė visuomenės
gyvenimą. Laiškai (Lettere 1538-57 m. turėjo įtakos italų epistolinio žanro raidai. Iki XIX
a. A kūriniai dėl nepadorumo buvo draudžiami. Pav. Dainius Būrė
Arets Wiel (Vilis Aretsas) 1955 Heerlen (netoli Maastrichto), oi. architektas. 1983 baigė
Eindhoveno technikos universitetą. 1986-1989 m. dėstė Amsterdamo ir Rotterdamo
architektūros akademijose. 1986 įsteigė architektų asociaciją Wiederhall. Nuo 1991
įvairių Europos ir Amerikos aukštųjų architektūros mokyklų vizituojantis profesorius.
1995-1998 m. Berlage instituto (Amsterdame) architektūros fakulteto dekanas. Svarbiausi
projektai: Maastrichte - Beltgenso parduotuvė (1987 m. , Meno ir architektūros akademija
(1994 m. . Aida Stelbime
Arėvalo Bermejo Juan Jose (Chuanas Chosė Arevalas Bermechas) 1904 m. rugsėjo 10 d.
Taxisco - 1990 m. spalio 6 d. Gvatemala, Gvatemalos valstybės veikėjas, publicistas. Dr.
(1934 m. . Gvatemalos prezidentas (1945-51 m. . Jo valdymo metais buvo priimta dem.
konstitucija (1945 m. , pradėtos įgyvendinti mokslo, sveikatos bei sočiai, apsaugos, kelių
tiesimo programos. 1951-54 diplomatas. Rašė ped. ir polit. temomis. Knygoje Ryklys ir
sardinės (The Shark and the Sardines 1961 m. smerkė JAV politiką Lot. Amerikoje.
Arėvas TAregas.
Arezzo (Arėcas), miestas Italijos viduryje, Toskanoje, į pietryčius nuo Florencijos, Arno
upės slėnyje; provincijos centras. 91 900 gyv. (2001 m. . Juvelyrinių dirbinių gamyba,
tekstilės (daugiausia šilko), odos, baldų, siuvimo, maisto pramonė. Metalo apdirbimas,
vagonų gamyba. Žemės ūkio rajono prekybos centras. Turizmas. Archeol., viduramžių ir
šiuolaikinio meno muziejai, meno galerija. Kasmetinis T Arezzo konkursas.
ARCHITEKTŪRA. Etruskų miesto gynybinės sienos liekanos (3- II a. p.m.e.). Romaninė
Švč. Marijos bažnyčia ( XII a. , pagr. fasadas XIII a. pr., kampanilė 1330 m. , romaninė
gotikinė katedra ( XIII a. pab.- XVI a. ), gotikinės bažnyčios: Šv. Dominyko (1275 m. ,
Švč. Marijos Maloningosios ( XIII a. , portikas -1490, archit. Benedetto da Maiano), Šv.
Pranciškaus (pradėta 1322, freskos Piero della Francescos). Gotikiniai Fraternita dei Laici
(1377, išplėsti XV a. , archit. B. Rossellino), Palazzo della Loggia (1581, G. Vasari)
rūmai. Pav.
ISTORIJA. Miestą IV a. p.m.e. įkūrė etruskai. Romos valdymo laikais (tada jis vadintas
Arecijumi) garsėjo keramikos dirbiniais. Viduramžiais buvo miestas respubliką, 1384
atiteko Florencijai. Arezzo -992 gimė muzikologas Gvidas Arecietis, 1304 m. - poetas F.
Petrarca, 1492 -rašytojas P. Aretino, 1511 -dail. ir archit. G. Vasari (yra jo namas
muziejus).
Arezzo konkursas (Areco konkursas), tarpt, mėgėjų chorų polifoninės muzikos konkursas.
Rengiamas kasmet nuo 1952 Arezzo. Vyksta mišrių, lygių balsų (moterų ir vyrų), vaikų
chorų ir vokalinių ansamblių varžybos. A kategorijos: grigališkojo choralo, polifonijos,
polifonijos vaikams, spec. konkurso, liaudies dainos. Geriausi kolektyvai varžosi dėl
Didžiojo prizo Citta di Arezzo. Atliekama 10-15 min programa, sudaryta iš privalomųjų ir
laisvai pasirenkamų kurinių (daugiausia a cappel/a). Konkurse prizus gavo Lietuvos
chorai: Varpas (1969, 2 pirmosios vietos, vadovas A. Krogertas), Cantemus (1990,2 vieta,
vadovas L. V. Lopas), VDU merginų choras (1992,2 vieta, 1996 2 trečiosios vietos,
vadovas V. Masevičius), Saliitaris (1993,3 vieta, vadovas M. Staškus), Psalmos (1997, 3
vieta, vadovas M. Pitrėnas), Šiaulių berniukų choras Dagilėlis (1999, l vieta, vadovas R.
Adomaitis), Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos vaikų choras (2000, l vieta, vadovė Z.
Kariniauskienė), Brevis (2000, 3 pirmosios vietos ir Didysis prizas, vadovas G.
Venislovas). Aurelija Andrejauskaitė

arfa (vok. Harfe), muzikos instrumentas - daugiastygis gnaibomasis chordofonas. Arfos

korpusą sudaro didelis (-180 cm aukščio) trikampio formos medinis rėmas (viršuje šiek
tiek lenktas) ir jo apačioje esanti kūginė rezonansinė dėželė. 46 (kartais 45-49 m. stygos
ištemptos išilgai korpuso. Arfa sveria apie 35 kg. Diapazonas D -P (kartais Cg), sty gos
suderinamos Ces -dur diatoniniu garsaeiliu. 7 pedalais garsai paaukštinami ir pažeminami
pustoniu arba tonu. Skambinama keturiais kiekvienos rankos pirštais, išskyrus mažuosius.
Pasaulio tautų muzikoje vartojamos įvairios arfos. Pagal stygų laikiklio padėtį arfos
skirstomos į tankines ir rėmines, tankinių arfų laikiklis, dažnai lenktas, kyla nuožulniai,
rėminių - stačiu kampu. Abiejų tipų arfos buvo vartotos jau šumerų 3000-2800 m. p.m.e.,
Babilone apie 3000 m. p.m.e., Egipte 1200 m. p.m.e., senovės Graikijoje ir Romoje nuo V
a. p.m.e.), Persijoje (- IV a. ), Artimuosiuose Rytuose apie VII a. . VIII- XIV a. arfos buvo
paplitusios Airijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje; jomis skambino trubadūrai,
menestreliai. Vėlyvaisiais viduramžiais iš rėminės arfos išsirutuliojo romaniškoji ir
gotiškoji arfa. Romaniškoji arfa buvo iš 3 atskirų dalių - rezonansinės dėželės, rėmo ir
lenkto stygų laikiklio. Gotiškoji arfa buvo daroma iš vieno medžio gabalo; pagal ją buvo
sukonstruota pedalinė arfa. Pirmąją pedalinę arfą 1720 m. Vokietijoje sukonstravo G.
Hochbruckeris, dabartinio tipo arfą apie 1810 m. pagamino S. Ėrard'as (Prancūzija).
Kūriniai arfai rašomi nuo XVI amžiaus. Simfoniniame orkestre arfą pirmąkart pavartojo
C. Monteverdi (opera Orfėjas 1607 m. . Nuo XVIII a. arfa skambinama ir solo. Kūrinių
arfai yra sukūrę J. S. Bachas, G. F. Handelis, J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van
Beethovenas, M. Glinka, C. Debussy, M. Ravelis, P. Hindemithas. Lietuvoje arfa
skambinama nuo XVI a. anksčiausiai didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose. XVIII- XIX
a. sandūroje Vilniuje privačiai buvo mokoma skambinti arfa. Arfos klasės nuo 1948 m.
veikia LMA|Lietuvos muzikos akademijoje , Vilniaus konservatorijoje, Nacionalinėje M.
K. Čiurlionio menų mokykloje. Arfa solo ir su ansambliais skambino Liudmila
Chetagurova, E. Rimkaitė, S. Sabalytė. Komp. P. Dikčius, Konstantinas Galkauskas,
Vytautas Klova, L. Povilaitis sukūrė kūrinių arfai. Pav. Romualdas Apanavičius

de ArfeAntonio (AntonijusdeArfė) apie 1510 m. - 1566, ispanų auksakalys. E. de Arfe's

sūnus. Kūrė liturginius reikmenis Santiago, Medinos bažnyčioms. Dirbiniuose
novatoriškai derino antikinius, gotikinius, renesansinius elementus su mauriškaisiais,
sukūrė savitą ispanišką auksakalystės stilių. Aleksandras Indriulaitis
de Arfe Enriąue (Enrike de Arfė), XVI a. l pusė, ispanų auksakalys. Vokiečių kilmės.
1506 m. įsikūrė Leone. 1506-1543 A sukūrė liturginių reikmenų Leono, Kordobos,
Toledo bažnyčioms. Iš gausaus A palikimo meniškumu išsiskiria relikvijoriai. Dirbiniai
vėlyvosios gotikos stiliaus, i Aleksandras Indriulaitis
de Arfe y Villafane Juan (Chuanas de Arfė i Viljafanjė) 1535 Leonas - 1603 m. Madridas,
ispanų auksakalys. A. de Arfe's sūnus. Pasimokęs pas tėvą studijavo Salamancos
universitete. Ilgai gyveno Valladolide, vėliau Segovijoje vadovavo monetų kalyklai. Nuo
1596 buvo karaliaus Pilypo II dvaro Madride dailininkas. Daugiausia kūrė liturginius
reikmenis - tabernakulius, relikvijorius, žvakides Avilos (1564-1571 m. , Burgoso (1586
m. , Sevilijos (1587 m. , Madrido bažnyčioms. Dirbiniai griežtų formų. Sukūrė
dekoratyvinių bronzinių statulų Escorialyje, išraižė portretų. Parašė veikalą apie
proporcijas skulptūroje ir architektūroje (1585-1587 m. . Aleksandras Indriulaitis
argai. Didysis argas
ergai, fazaninių (Phasianidae) šeimos paukščiai. Žinomiausias didysis argas (Argusianus
argus). Gyvena Malakos pusiasalyje, Kalimantano, Sumatros salose. Patino ilgis 1,7-2 m,
uodegos vidurinės vairuojamosios plunksnos iki 1,2 m ilgio. Rusvai pilkos spalvos,
mažosios plasnojamosios plunksnos išmargintos dėmėmis. Aptinkami tropinių miškų
tankumyne. Deda 2 kiaušinius, patelė peri -25 dienas. Veisiami ir nelaisvėje. Pav.
Vytautas Logminas
Argailis Arčibaldas Kambalas f A. C. Argyll.
Argan Giulio Carlo (Džulijus Karlas Arganas) 1909 m. gegužės 17 d. Turinas - 1992 m.
lapkričio 11 Roma, italų dailės istorikas. Iki 1955 buvo Romos valst. muziejų generalinis
direktorius. Dėstė Romos universitete; profesorius (1959 m. . 1976-1979 m. buvo Romos
meras. Tyrinėjo senųjų ir naujųjų laikų daile bei architektūrą. Svarbiausi veikalai: Henry
Moore (1948 m. , Walteris Gropius ir Bauhausas (Walter Gropius e la Bauhaus 1951
m. ,Bo/romini (1952 m. , Fra Angelico (1950 m. , Botticelli (1956 m. , Italijos baroko
architektūra (L 'architettura barocca in Italia 1957 m. , Modernusis menas 1770-1970
(L'arte modemą 1770-1970 1970 m. .
Argand Emile (Emilis Arganas) 1879 m. sausio 6 d. Ženeva f 1940 m. rugsėjo
14Neuchatel, Šveicarijos geologas. Nuo 1911 Neuchatelio universiteto profesorius. Tyrė
Alpių vakarų dalies geologinę sandarą, ypač šariažus. Sukūrė Alpių raukšlėtosios srities
raidos schemą. Žemės plutos deformacijų priežastimi A laikė poplučio magmines sroves.
Svarb. veikalas Azijos tektonika (La tectoniąue de l'Asie 1922 m. .
Argas (Argos): 1. graikų mitologijoje daugiaakis milžinas. Tyro valdovo Agenoro sūnus.
Iš 4 ar net šimto jo akių vienu metu miegodavusios tik dvi. A privalėjo saugoti Dzeuso
mylėtą Ijo, Heros paverstą telyčia. Dzeuso paprašytas Hermis tol pasakojo apie Pano
meilę Siringai, kol A užmigo ir Hermisjį nužudė. Hera jo akis perkėlė į povo uodegą.
Archajinis A paveikslas susipynęs su Argo miesto įkūrėju, Dzeuso ir Niobės sūnumi, arba
su šio proanūkiu, sunaikinusiu pabaisas Arkadijoje. Ilgainiui A tapo žvaigždėto dangaus
personifikacija, t.p. budrumo simboliu. Aleksandra Teresė Veličkienė 2. Miestas
Graikijoje, Peloponeso pusiasalio Šiaurės rytuose, Argolidės nome. 22 300 gyv. (1991 m.
. Antikos laikais A kartais vadinta visa Argolidė. Homero epuose argiečiai -visi graikai. A
teritorijoje žmonės gyveno jau neolito pabaigoje. 2 tūkstantmetyje p.m.e. vienas Mikėnų
kultūros centrų. Apie 1000 p.m.e. į Graikiją įsiveržę dorėnai įkūrė naująjį A, kuris varžėsi
su Sparta dėl polit. įtakos Peloponese, o 669 p.m.e. prie Hisijų ją nugalėjo. VII a. p.m.e. A
valdovas Feidonas pirmasis Graikijoje pradėjo kaldinti monetas, įvedė bendrus matavimo
vienetus, priimtus visame Peloponese. 546, 519, 495 ar 494 p.m.e. pralaimėjo Spartai ir
užleido jai regiono lyderio pozicijas. Per graikų - persų (500-449 m. ir Peloponeso (431-
404 m. karus laikėsi neutraliteto. Per Korinto karą (395-386 m. sudaręs sąjungą su
Korintu, Mantinėja ir Atėnais pralaimėjo Spartai prie Leuktrų (371 p.m.e.), bet
Mantinėjos mūšyje (362 p.m.e.) kartu su Tėbais atsirevanšavo. 229 p.m.e. prisijungė prie
antimakedoniškos Achajų sąjungos. 146 p.m.e. buvo nukariautas romėnų; tapo
įtakingiausiu atkurtos sąjungos poliu. Klestėjo Bizantijos laikais. 1397 užkariavo turkai.
Per 1821-29 Graikijos nepriklausomybės karą Arge (1821 ir 1829 m. rinkosi pirmasis
Graikijos parlamentas. Nijolė Juchnevičienė
Argau fAargau.
Argėdasas Alsidesas T A.. Arguedas.
Argėdasas Chosė Marija T J. M.Arguedas.
Argelander Friedrich Wilhelm August (Frydrichas Vilhelmas Augustas Argelšnderis)
1799 m. kovo 22 d. Klaipėda - 1875 m. vasario 17 d. Bona, astronomas, kintamųjų
žvaigždžių astronomijos pradininkas. Prūsijos mokslų akademijos narys (18"0 m. . 1822
baigė Karaliaučiaus universitetą. 1823-28 Turku (At .• -ervatorijos direktorius. Nuo 1828
Helsinkio universiteto profesorius; 1832-36 Helsinkio observatorijos direktorius; nuo
1837 Bonos universiteto profesorius ir observatorijos direktorius. 1837 paskelbė darbą
apie Saulės judėjimą erdvėje. 1838 pradėjo tirti kintamąsias žvaigždes. Sukūrė kintamųjų
žvaigždžių vizualinio stebėjimo metodą. 1843 išleido plika akimi matomų žvaigždžių
Atlasą ir katalogą -Naujoji Uranometrija (Uranometria Nova). 1852-59 vadovavo
katalogo Bonos apžvalga (Botmer Durchmusterung, paskelbtas 1859-62 m. rengimo
darbams. Jame pateikta informacija apie 324 198 Šiaurės pusrutulio žvaigždžių (iki 9
ryškio) padėtis ir ryškius. Stasė Matulaitytė
d'Argenson Renė-Louis (Renė Lui d'Aržansonas), tikr. Renė-Louis de Voyer d'Argenson
1694 m. spalio 18 d. Paryžius - 1757 m. sausio 26 d. ten pat, Prancūzijos valstybės
veikėjas. Markizas. 1744-47 užsienio reikalų ministras. Bandė sugrąžinti Prancūzijos
hegemoniją Europoje. Šiuos planus sužlugdė Liudviko XV asmeninė slaptoji dipl.
tarnyba, apie kurios veiksmus A nebuvo informuotas. 1747 atsistatydinęs užsiėmė lit.
veikla. Jo Dienoraštis ir memuarai (Journal et mėmoires 1859-1867 m. - svarbus istorijos
žinių šaltinis.
ARGENTINA Plotas: 2 777 409 km2 Gyventojai: 37,85 mln. (2001 m. Sostine: Buenos
Airės Valstybinė kalba: ispanų Nacionalinė šventės:
gegužės 25, liepos 9 Piniginis vienetas:
Argentinos pešas
(100 sentavų) Laiko juosta: PL -3 h
Argentina, Argentinos Respublika (Repūblica Argentina), valstybė P. Amerikoje. Užima
žemyno pietryčių dalį, Ugnies Žemės salos r. dalį, Estado, Trinidado ir kitas mažesnes
salas. Vakaruose ribojasi su Čile, šiaurėje -su Bolivija, Šiaurės rytuose - su Paragvajumi
ir Brazilija, rytuose - su Urugvajumi. Plotas 2 777 409 km2 (antroji po Brazilijos pagal
teritorijos dydį P. Amerikos valstybė). 37,85 mln. gyv. (2001 m. . Sostinė - Buenos Airės
(11,62 mln. gyv., 2001 m. . A suskirstyta į 23 provincijas ir federacinę (sostinės) apygardą
(l lent.). Pav. Žemėlapis 748 psl. Petras Lingė, Džiugas Pagojus
l lent. Argentinos admin. suskirstymas
Plotas Gyventojų Admin. (tūkst. km2 m. (tūkst., 2001 m. centras
Federac 0,2 2 Buenos
inė 960,9 Airės
(sostin
ės)
apygar
da
provinc
ijos:
Buenos 307, 14 LaPlata
Airės 8 947,5
Catama 99,8 302,4 Catamar
rca ca
Chaco 99,6 956,3 Resisten
cia
Chubut 224, 468,3 Rawson
as 7 as
C6rdob 168, 3 C6rdoba
a 8 149,6
Corrien 88,2 895,9 Corrient
tesas esas
Entre 76,2 1 ParanS
Riosas 095,0
Formos 72,1 506,4 Formos
a a
Jujuy 53,2 635,3 Jujuy
La 143, 303,7 Santa
Pampa 4 Rosa
La 92,3 263,1 La
Rioja Rioja
Mendo 150, 1 Mendoz
za 8 646,6 a
Mision 29,8 973,9 Posadas
esas as
Neuquė 94,1 565,8 Neuquė
nas nas
Rio 203, 667,6 Viedma
Negro 0
Salta 154, 1 Salta
8 080,0
San 86,1 589,8 San
Juanas Juanas
San 76,7 337,7 San
Luisas Luisas
Santa 243, 220,7 Rio
Cruzas 9 Gallego
sas
Santa 133, 3 Santa
Fė 0 147,0 Fė
Santiag 135, 740,1 Santiag
o dėl 3 o dėl
 Estero Estero
Tucum 22,5 1 Tucuma
anas 274,0 nas
Ugnies 20,9 122,0 Ushuaia
Žemė
GAMTA
A žemyninė dalis yra tarp 53° ir 73° v. ilg., 22° ir 55° p. pi. Teritorijos ilgis iš Šiaurės į
pietus 3700 km, Didžiausias plotis 1570 km. Rytuose ir pietryčiuose A prieina prie
Atlanto. Kranto linijos ilgis 4990 km. Didž. įlankos ( iš Šiaurės į pietus ): La Platos, EI
Rinc6no, Šv. Mato, Šv. Jurgio, Bahia Grandės. Didž. pusiasalis - Valdėsas. Magelano sąs.
skiria A žemyninę dalį nuo Ugnies Žemės salos.
RELJEFAS. Didesniąją A dalį (54%) užima lygumos (A šiaurėje ir rytuose). V. ir p. dalis
kalnuota (-36% A te1<torijos iškilusi aukščiau kaip 1000 m). Šiaurės rytuose yra T La
Platos žemuma, susidedanti iš Gran Chaco, Tarpupio ir Pampų. Tarp Gran Chaco, Pampų
ir Andų kalnų yra Pampų Sierros ir Prekordiljera - 2000-4000 m aukščio luistiniai kalnų
masyvai plokščiomis viršūnėmis. Jiems būdingos specifinės reljefo formos - gilūs sausi
tarpukalnių slėniai ir įdubos; yra pustomų smėlynų. A vakaruose -3300 km iš Šiaurės į
pietus ištįsusi alpinė kalnų sistema - Andai. Juose yra 10 viršūnių, aukštesnių kaip 6700
m, tarp jų - Aconcagua (6960 m; aukščiausia P. Amerikoje ir visame V. pusrutulyje). Yra
veikiančių ir užgesusių ugnikalnių. A Šiaurės vakaruose Andai išplatėja ir apjuosia 3000-
4000 m aukščio Punos plokščiakalnį. A p. dalies Andai vadinami Patagonijos Andais. Jie
žemesni (2000-3000 m), labai suskaidyti tektoninių lūžių, erozinių upių ir ledynų slėnių;
daug ledynų ir ledyninių ežerų. į rytus nuo Patagonijos Andų yra Patagonijos
plokščiakalnis, pakopomis žemėjantis iš vakarų į rytus nuo 2000 iki 100 m. Argentinai
priklausanti Ugnies Žemės dalis šiaurėje žema, pietuose kalnuota.
KLIMATAS. A įeina į tropinio, subtropinio ir vidutinių platumų klimato juostas. A
klimatui turi įtakos Andų kalnai (jie sulaiko v. vėjus), Atlanto šiltoji Brazilijos srovė (teka
iš Šiaurės ) ir šaltoji Falklando srovė (iš pietų ), Antarkties ledynai. Gran Chaco šiaurėje
klimatas žemyninis tropinis, Punoje ir Anduose - aukštikalnių dykumų, Tarpupyje ir R.
Pampoje - drėgnas subtropinis, V. Pampoje, Pampų Sierrose ir Prekordiljeroje -žemyninis
subtropinis, Patagonijoje - vidutinių platumų pusdykumių, Ugnies Žemėje -vidutinių
platumų jūrinis. Sausio vidutinė temperatūra A šiaurėje 29 °C, Ugnies Žemėje 10 °C,
liepos (atitinkamai) 17 ir l °C. Cristo Retendore (Patagonija) yra žemiausia P. Amerikoje
vid. metinė oro temperatūra (-2 °C). Daugiausia kritulių iškrinta Anduose (ties 39°
Šiaurės pi. -4000 mm per metus); Tarpupyje ir R. Pampoje daugiau, kaip 1000 mm, Gran
Chaco 400-1000 mm, Patagonijos Andų priekalniuose 400-500 mm, Punoje 100-300 mm
per metus. Pastovi sniego danga būna tik Anduose. Patagonijoje ir Pampose dažnai pučia
šaltas p. vėjas pamperas. Jis atneša šaltą orą iki pat A Šiaurės sienų. Gran Chaco
pučiantys sausi Šiaurės vėjai atneša kaitrą. Magelano sąs. rajone dažni uraganiniai vėjai.
VIDAUS VANDENYS. Upių daugiausia A šiaurėje. Čia teka vandeningiausios
laivybinės upės - Parana, Urugvajus ir Paragvajus (Urugvajaus ir Paragvajaus upėmis eina
A valst. siena). Susiliejusios Parana ir Urugvajus sudaro La Platos estuariją (Didžiausias
plotis 225 km). Gran Chaco upės Pilcomayo, Bermejo, Salado maitinamos lietaus
vandens, todėl vasarą jos vandeningos, o per žiemos sausrą labai nusenka. Andų kalnų
upės ir Patagonijos upių aukštupiai turi daug hidroenergijos išteklių. -50% A teritorijos
priklauso nenuotakioms sritims. Čia upės trumpos, jos dažnai baigiasi smėlynuose arba
druskožemiuose. Patagonijoje ir Andų kalnų p. dalyje daug ledyninės kilmės ežerų
(didžiausi - Argentino, Viedmos, Buenos Airių, Colhuė Huapi, Nahuel Huapi). A
Didžiausias ežeras Mar Chiąuita (1853 km2 m. yra Pampose. Tarpupyje ir Pampose daug
pelkių (Ibera pelkė Tarpupyje - 5000 km2 m. . DIRVOŽEMIAI. Gran Chaco šiaurėje yra
raudonžemių, drėgnesnėse vietose - rausvų rudžemių, sausesnėse -tamsių rudžemių.
Tarpupyje vyrauja feralitiniai dirvožemiai, Tarpupio pietuose ir drėgnojoje Pampoje -
derlingi juodžemiai, sausojoje Pampoje - pilkieji rudžemiai. Patagonijoje ( iš Šiaurės į
pietus ) yra įdruskėjusių pilkžemių, rudžemių ir kaštoninių dirvožemių. Dėl reljefo ir
klimato įvairovės Andų kalnuose dirvožemiai labai įvairūs (A Šiaurės vakaruose yra
didelių druskožemių plotų). AUGALIJA. Gran Chaco daugiausia auga sausi tropiniai
retmiškiai; vakarų dalyje - akacijos, kaktusai, mimozos, rytinėje - savanos (jose yra
palmių). Tarpupyje auga drėgnieji subtropiniai ir tropiniai retmiškiai (araukarijos,
arbatiniai bugieniai) su vešlia žoline augalija, Pampų rytuose - drėgnosios stepės
(ariamos), vakaruose -sausosios stepės ir pusdykumės (jose auga dygūs krūmai,
kvebrachai, kaktusai). Patagonijos pusdykumėse auga ašuotės, žemi dygūs krūmai, A
pietuose ir Ugnies Žemėje - subantarktiniai miškai ir krūmai, Andų šlaituose A šiaurėje -
sumedėję kaktusai, puskrūmiai, A vidury je - spygliuočių ir plačialapių miškai,
Patagonijos Anduose - mišrieji miškai. Miškai ir krūmai užima 21% A teritorijos.
GYVŪNIJA neotropinė. Maža didesnių žinduolių, daug graužikų, paukščių, roplių
(gyvačių, driežų), voragyvių, vabzdžių. Daug stepių ir pusdykumių gyvūnų (yra ir
endeminių rūšių). Žinduoliai: guanakai, pampų elniai, pumos, maikongai, tapyrai,
pekariai, oposumai, šarvuočiai, skunkai, skruzdėdos, viskašos, maros, nutrijos, jūrų
kiaulytės, tukotukai; paukščiai: paprastieji nandu, ant žemės gyvenančios karakaros,
pelamedėjos, tironai, urvinės pelėdos. Argentinoje yra 25 nacionaliniai parkai (1998 m. .
Los Glaciareso ir Iguanų (Iguazū; Argentinoje yra tik jo dalis) nacionaliniai parkai ,
Ischigualasto -Talampayos gamtos parkas, Valdėso pusiasalis - Pasaulio paveldo
paminklai. Pav. 751 psl. Petras Lingė, Džiugas Pagojus GYVENTOJAI 95% A gyventojų
- argentiniečiai. Be jų, yra italų, galisų, ispanų, žydų, vokiečių, arabų, lenkų, katalonų,
lietuvių, ukrainiečių ir kt., Paragvajaus, Bolivijos, Čilės išeivių. Indėnų (araukanai - A
vakaruose ir pietuose, tobai, pilagai, makai - šiaurėje, alakalufai, jamanai - Ugnies
Žemėje) likę keliasdešimt tūkstančių. apie 1% A gyventojų - metisai. Valstybinė kalba -
ispanų. 93% A gyventojų -katalikai, 2,5% - protestantai, 2% -judėjai. Valstybė garantuoja
rel. laisvę ir paramą Bažnyčiai. XIX a. ir XX a. pr. gyventojų daugėjo dėl imigracijos iš
Europos šalių. Daugiausia žmonių į A imigravo 1860-1940 (-4 mln., iš jų 45% - italai,
30% - Ispanijos išeiviai), 1945-60 (-1 mln., iš Europos šalių), 1960-1970 m. (iš gretimų
valstybių). Pirmasis A gyventojų surašymas buvo 1869. Nuo 1950 surašymai būna kas 10-
11 metų. Gyventojų skaičiaus dinamika - 2 lentelėje. 1999 vyrų buvo 49%, moterų 51%.
A svarb. demogr. rodikliai - 3 lentelėje. Gyventojų vidutinis tankumas 13,6 žm./km2
(2001 m. . Tankiausiai ( daugiau, kaip 50 žm./km2 m. gyvenamos Tucumano ir Buenos
Airių pro valstijos, rečiausiai (<1 žm./km2 m. -SantaCruzoprovincija Patagonijoje. Miesto
gyventojų 89,3% (1999 m. . Buenos Airių aglomeracijoje gyvena apie 1/3 A gyventojų.
Didžiausi miestai -4 lentelėje 750 psl. Ekonomiškai aktyvių gyventojų 15 mln. (1999 m. ,
iš jų bedarbių 14,5%. Pav. Petras Lingė, Džiugas Pagojus VALSTYBĖ IR TEISĖ Pagal
1994 konstituciją A - federacinė respublika. Valstybės ir vyriausybės vadovas bei
vyriausiasis kariuomenės . vadas yra prezidentas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose 4
metams ne daugiau kaip 2 kadencijoms. Prezidentas Senatui pritarus skiria teisėjus,
valstybės pareigūnus, vyresniuosius kariuomenės vadus. Įstatymus leidžia Nac. kongresas,
kurį sudaro 2 rūmai: Atstovų ir Senatas. Atstovų Rūmus sudaro 254 nariai, renkami 4
metams (-1/2 narių kas 2 m. perrenkama). Senatą 6 metams renka provincijų parlamentai
(kiekviena provincija renka po 3 atstovus). Kiekviena provincija renka gubernatorių ir
parlamentą, kurie sprendžia provincijų vidaus klausimus. Teismų sistemą sudaro
provincijų ir federaliniai teismai. Aukšč. Teismą sudaro 9 teisėjai, kuriuos skiria
prezidentas pritarus 2/3 Senato narių. Herbe (priimtas 1813 m. pavaizduota frigiška
kepurė simbolizuoja iškovotą laisvę, o ją laikančios rankos - provincijų brolybę.
Nacionalinė šventės: gegužės 25 d. - Gegužės revoliucijos diena, liepos 9 -
Nepriklausomybės diena. PARTIJOS IR PROFSĄJUNGOS. Svarbiausios politinės
partijos: Teisingumo partija (įkurtas 1947 m. , Pilietinė radikalų sąjunga (įkurtas 1891 m. ,
Tėvynės vienybės frontas (įkurtas 1994 m. . Visuotinė darbo konfederacija (įkurtas 1984
m. vienija apie 1000 profsąjungų. GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. Kar. prievolė
panaikinta (1995 m. . Vyriausias vadas - prezidentas. 2000 sausumos kariuomenę (40 000
žm.) sudarė 11 pėstininkų brigadų, 12 tankų ir šarvuočių, 11 art. batalionų, 8
priešlėktuvinės art. grupės. Ji turėjo 312 tankų, 106 savaeigius prieštankinius pabūklus, 48
žvalgybos automobilius, 590 šarvuotųjų transporterių, 15 ginkluotų sraigtasparnių, 301
artilerijos pabūklą, 50 daugiavamzdžių reaktyvinių minosvaidžių. Kar. jūrų laivynas (19
000 žm.): 3 povandeniniai laivai, 7 fregatos, 6 eskadriniai minininkai. Buenos Airėse,
Puerto Belgrano, Mar de Platoje, Ushuajoje ir Puerto Deseado yra pagr. jūrų bazės. Kar.
oro pajėgos (11 000 žm.) turėjo 130 kovos lėktuvų ir 32 sraigtasparnius. Sukarintose
pajėgose tarnavo 31 240 žm. Kar. išlaidos 4 mlrd. JAV dol., apie 1,5% BVP (2000 m. .
ŪKIS A - ekonomiškai viena stipriausių Lot. Amerikos valstybių. 1960-1995 m. A ūkis
buvo plėtojamas netolygiai. 1999 A užėmė 3 vietą Lot. Amerikoje (po Brazilijos ir
Meksikos) pagal BVP vertę (pasaulyje - 14 vietą), l vietą P. Amerikoje pagal BVP dalį l
gyventojui. 1999 BVP sudarė 298 mlrd. JAV dol., BVP dalis l gyv. - 8200 JAV dolerių. A
BVP pokytis ir infliacija - 5 lentelėje 750 psl., BVP struktūra - diagramoje. PRAMONĖ.
Apdirbamajai pramonei tenka 92% pram. produkcijos vertės, gavybos (kasybos) pramonei
8%. Paskutiniaisiais dešimtmečiais sumažėjo tradicinių pramonės šakų (maisto, tekstilės,
odos ir avalynės), išaugo metalurgijos, naftos chemijos, transporto priemonių,
elektrotechnikos pramonės svarba. Naftos išteklių yra -370 mln. t, gamtinių dujų 650
mlrd. m3. Didžiausi naftos telkiniai yra Patagonijoje - Comodoro Rivadavijoje (Chubuto
provincija) ir Neuquėno apylinkėse. Kiti svarbūs telkiniai yra Mendozos, Šaltos, Jujuy,
Santa Cruzo pro valstijose, Ugnies Žemėje. Didžiausi gamtinių dujų telkiniai yra
Neuąuėno, Comodoro Rivadavijos, Mendozos apylinkėse ir Ugnies Žemėje. 1998 gauta
44,9 mln. t naftos, 29,8 mlrd. m3 gamtinių dujų. A užima 3 vietą pasaulyje (po Turkijos ir
JAV) pagal boratų gavybą. Kasama geležies, mangano, ličio, berilio, stroncio rūdos,
sidabras, auksas, gipsas, kaolinas, valgomoj i druska, talkas, perlitas, diatomitas,
bentonitas, kvarcinis smėlis, molis, gaunama granitas, marmuras. HE pagamina -40%
elektros energijos, ŠE - 50%, AE - 10% (1998 m. . Didžiausios veikiančios HE (galia,
mln. kW): Yacireta (2,7; eksploatuojama kartu su Paragvajumi), Salto Grande (1,9 m. , EI
Choconas (1,6 m. . A pirmoji Lot. Amerikoje pradėjo plėtoti brand. energetiką. Veikia
3 AE: Atucha I ir Atucha II (netoli Buenos Airių), Embalce (netoli Cordobos).
Svarbiausia apdirbamosios pramonės šaka - maisto (daugiausia mėsos) pramonė. Kasmet
pagaminama 3-4 mln. t mėsos, išjos -70%jautienos, 20%-paukštienos, be to, pagaminama
kiaulienos, avienos, arklienos. Didžiausi mėsos kombinatai yra Buenos Airėse, La Platoje,
Rosario, Santa Fė. A užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal jautienos gamybą ir
eksportą (daugiausia eksportuojama šaldyta mėsa). BIOPRODUKCINIS ŪKIS. A -
tradicinis prekinio žemės ūkio kraštas. Žemės ūkio naudmenos užima 169 mln. ha (3 vieta
Amerikoje, po JAV ir Brazilijos), iš jų 80% sudaro pievos ir ganyklos, 15% - dirbamoji
žemė. Ūkių vid. dydis apie 270 ha. 75% žemės ūkio naudmenų tenka latifundijoms,
didesnėms kaip 1000 ha (latifundijų vid. dydis 13 000 ha). Mažesniems kaip 50 ha ūkiams
tenka tik 2% žemės ūkio naudmenų. Daug mažažemių ir bežemių, praktikuojama žemės
nuoma. Pagrindinis A (ir vienas didžiausių pasaulyje) žemės ūkio rajonas - Pampos. Joms
tenka 70% A žemės ūkio produkcijos. Pampose išauginama 95% A aliejinių augalų, 90%
javų, 80% galvijų. Pagal galvijų skaičių l gyventojui (1999 - 1,5 m. A užima 5 vietą
pasaulyje (po Urugvajaus, N. Zelandijos, Paragvajaus ir Airijos). Iš 50-55 mln. galvijų
kasmet paskerdžiama 12-14 mln. Daugiausia mėsinių galvijų veisiama Buenos Airių,
Entre Rioso ir Santa Fe pro valstijose, pieninių galvijų - Buenos Airių pro valstijoje.
Mažėja avininkystės reikšmė. Daugiausia avių veisiama Patagonijoje ir Pampų pietuose.
Kasmet paskerdžiama 3-5 mln. avių. Gyvulių ir naminių paukščių skaičius -6 lentelėje,
gyvulininkystės produkcija - 7 lentelėje. Svarbiausi javų pasėliai: kviečiai, kukurūzai,
sorgai, ryžiai. Daugiausia auginama kviečių (ypač Pampų juodžemiuose), jie užima 20%
dirbamosios žpmės. Kai kuriais me' tais kviečių derlius labai kenčia nuo sausrų. A - viena
didžiausių pasaulyje kviečių eksportuotojų (1998 eksportuota 11 mln. t; 5 vieta pasaulyje
po JAV, Kanados, Prancūzijos ir Australijos). Kukurūzų daugiausia auginama Pampose,
jie vartojami maistui ir pašarams. Sorgai daugiausia auginami pašarams. A užima 2 vietą
pasaulyje (po JAV) pagal pašarinių javų (daugiausia kukurūzų ir sorgų) eksportą.
Drėgnose Tarpupio žemėse auginami ryžiai. A užima l vietą pasaulyje pagal saulėgrąžų
derlių ir saulėgrąžų aliejaus gamybą (25% pasaulio produkcijos, 1999 m. , saulėgrąžų
aliejaus eksportą (65% pasaulio eksporto, 1999 m. . Daug auginama sojų (1999 pagal sojų
aliejaus eksportą A užėmė l vietą pasaulyje), arachių. Nuo
seno A šiaurėje auginami vilnamedžiai, Pampose - linai. Tradicinės prekinės šakos -
sodininkystė, vynuogininkystė ir daržininkystė. Subtropiniai vaismedžiai auginami
Tarpupyje ir A vakaruose, vidutinių platumų vaismedžiai -Pampų pietuose ir Patagonijos
šiaurėje. Daugiausia išauginama obuolių, kriaušių, apelsinų, citrinų, mandarinų,
greipfrutų, persikų. A užima l vietą pasaulyje pagal kriaušių eksportą (-15% pasaulio
eksporto). Vynmedžiai auginami Andų priekalniuose (Mendozos ir San Juano pro
valstijose). Daržovių daugiausia išauginama Buenos Airių apylinkėse. Pomidorų
didžiausias derlius gaunamas Mendozos ir Rio Negro pro valstijose. Tarpupyje auginama
arbatiniai bugieniai (iš jų gaminama paragvajinė arbata, arba matė), Šiaurės vakaruose -
cukranendrės, priekalniuose - tabakas. A augalininkystės produkcija - 8 lentelėje. Nuo
1991 jūros išskirtinės ek. zonos plotis - 200 jūrmylių. 1998 sugauta 1,13 mln. t žuvų.
Lapuočių medžių medienos daugiausia paruošiama Gran Chaco, spygliuočių (ypač
araukarijų) - Tarpupyje. Didžiausi popieriaus ir celiuliozės fabrikai yra Puerto Pirai,
Puerto Esperanzoje, Zaratėje. Gran Chaco nuo XIX a. iš kvebrachų gaminamas rauginių
medžiagų ekstraktas (-60% pasaulio produkcijos). TURIZMAS. 1998 Argentiną aplankė
4,86 mln. užs. turistų (83% iš Amerikos valstybių, apie 12% - iš Europos, -5% - iš kitų
šalių), pajamos iš turizmo sudarė 5,36 mlrd. JAV dol. TRANSPORTAS IR RYŠIAI.
-60% vidaus krovinių apyvartos tenka automobilių transportui. 1999 buvo apie 220 000
km automobilių kelių, iš jų -30% su kieta danga. Per A eina 4835 km Panamerikos plento.
A su Čile jungia keliai, einantys Andų kalnų perėjomis; svarb. perėjos - La Cumbre (3832
m aukštyje; ja eina kelias iš Mendozos į Valparaiso) ir Socompa (3858 m aukštyje; kelias
iš Šaltos į Antofagastą). Geležinkelių yra -38 000 km, iš jų veikiančių -33 000 km. Oro
transporto didž. bendrovė Aerolineas Argentinos (privatizuota 1990 m. ; yra dar 8
bendrovės. 10 tarpt, oro uostų (didžiausi - Buenos Airių Ezeiza ir Aeroparąue). 1998 buvo
įregistruota 501 jūrų laivas; prekybos laivyno tonažas 498 700 bruto tonų. Didžiausi jūrų
uostai: Buenos Airės, Bahia Blanca. 1999 buvo apie 10 000 km dujotiekių, -7000 km
naftotiekių ir naftos produktų vamzdynų. Ryšių paslaugų didž. bendrovės: Telefonica de
Argentina ir Telecom. BANKAI. 2000 pr. veikė 90 bankų: 15 valstybinių (centrinis
-Banco Central de la Repūblica Argentina, įkurtas 1935, būstinė Buenos Airėse) ir 75
privatūs (40 užsienio). UŽSIENIO PREKYBA. 1999 eksportuota prekių už 23,3 mlrd.
JAV dol., importuota už 25,5 mlrd. JAV dol. Daugiausia eksportuojama maisto produktai
(saulėgrąžų ir sojų aliejus, kviečiai ir kukurūzai, mėsos produktai, vaisiai ir daržovės,
žuvys ir kitos jūrų gėrybės, sojų pupelės), medvilnė, mašinos ir transporto priemonės,
nafta ir jos produktai. A užs. prekybos partneriai - diagramose). Lietuva į A1999
eksportavo prekių už 0,6 mln. Lt, importavo iŠ A UŽ 66,8 mln. Lt. Petras Lingė, Džiugas
Pagojus ISTORIJA A teritorijoje žmonės apsigyveno neolite (8-7 tūkstantmetyje p.m.e.).
Araukanų, diagitų, guaraniu, teuelčių ir kitų indėnų genčių kultūros ir sočiai, raida buvo
netolygi ir įvairi. Šiaurės vakaruose sėslūs diagitai vertėsi žemdirbyste, kasė drėkinimo
kanalus, buvo prisijaukinę lamas ir alpakas. Krašto Šiaurės rytuose irvid. dalyje
guaraniai, čarua ir kerandžių gentys vertėsi medžiokle, žvejyba. Araukanai, gyvenę krašto
vakarų dalyje, augino valgomuosius batatus, garsėjo audimu, metalo dirbiniais,
klajojusieji p. dalyje - prekiavo su gretimomis gentimis audiniais, kailiais, plunksnomis.
1516 A krantus pasiekė pirmoji ispanų ekspedicija. Manydami, kad krašte gausu sidabro,
konkistadorai didž. upę pavadino Rio de la Plata (Sidabro upe), o apylinkėms prigijo La
Platos vardas, vėliau pakeistas į A (lot. argentum - sidabras). A užkariavimą 1535 pradėjo
ispanų ekspedicija, vadovaujama P. de Mendozos, kuris 1536 įkūrė Buenos Aires ir tapo
pirmuoju prie Peru vicekaralystės prijungtos La Platos gubernatoriumi. 1537-1617 La
Platos admin. centras buvo ispanų įkurtas Asunsjonas (dab. Paragvajaus sostinė). 1617
sudaryta atskira nuo Peru La Platos provincija (admin. centras - Buenos Airės).
Nukariauto krašto gyventojai indėnai buvo verčiami atlikti pusiau baudžiavines, pusiau
vergovines fmitos, Tenko ministerijendos prievoles, pasipriešinusieji - naikinami. Dėl
didelio negailestingai išnaudojamų indėnų mirtingumo nuo XVII a. iš Afrikos buvo
įvežama juodaodžių vergų. XVII- XVIII a. į La Platą buvo įvežami ir auginami galvijai,
arkliai, avys; išvežamas sidabras. Kolonijos ūkio raidą varžė Ispanijos karaliaus valdžios
leidimas prekiauti su kitomis ispanų kolonijomis tik per Peru vicekaralystės sostinę Limą,
muitų ir mokesčių politika, draudimai gaminti vyną, šilką ir kitas iš Ispanijos
eksportuojamas prekes. Nuo XVII a. pr. Buenos Airės turėjo savivaldą. 1776 La Plata
atskirta nuo Peru ir įkurta La Platos vicekaralystė (sostinė - Buenos Airės), kuriai, be A
teritorijos, priklausė dab. Paragvajus, Urugvajus ir Bolivija. 1778 jai suteikta tiesioginės
prekybos su metropolija teisė. 1785 leista steigti manufaktūras. 1806-07 m. La Platą
nesėkmingai bandė užkariauti Didžioji Britanija (1806 m. britų kar. dalinys buvo užėmęs
Buenos Aires). 1810 m. gegužės 25 d. sukilimas Buenos Airėse (vad. Gegužės re valstija)
nuvertė kolonijinę valdžią ir susiliejo su kt. sukilimais, kuriais prasidėjo T Ispanijos
kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karas. 1811 nuo La Platos atsiskyrė Paragvajus.
1813 Generalinė konstitucinė asamblėja panaikino enkomjendą, mitą ir kt. prievoles. 1816
La Platos provincijų atstovų kongresas Tucumane paskelbė Jungtinių Rio de La Platos
provincijų (nuo 1826 Argentinos Federacinė Respublika) nepriklausomybę. 1825-28 A
kariavo su Brazilija dėl Urugvajaus; po karo pripažinta Urugvajaus nepriklausomybė.
XIX a. 3 dešimtmetyje prasidėjo unitarų (prek. buržuazijos atstovų - centralizuoto šalies
valdymo šalininkų) ir federalistų (stambiųjų žemvaldžių - provincijų autonomijos
šalininkų) kovos. Pirmuoju A prezidentu išrinktas unitarų vadovas B. Rivadavia (1826-27
m. įgyvendino švietimo, teismų, sočiai, reformas. 1829 diktatoriumi tapęs federalistų
vadovas generolas J. M. de Rosasas persekiojo opoziciją, masiškai žudė indėnus, Katalikų
bažnyčiai grąžino B. Rivadavijos panaikintas privilegijas, 1836 leido grįžti Ispanijos
karaliaus 1767 išvarytiems jėzuitams. J. M. de Rosasą nuvertė ir prezidentu tapo
generolas J. J. Urąuiza (1852-60 m. . 1853 konstitucija panaikino vergovę, deklaravo
piliečių teises. 1852-62 A faktiškai buvo suskilusi į 2 valstybes: Buenos Airių pro valstiją
ir kitų provincijų federaciją. 1864-1870 m. A kartu su Brazilija ir Urugvajumi kariavo
prieš Paragvajų ir užgrobė dalį jo teritorijos (T Paragvajaus karas). 1862 A formaliai vėl
tapo viena valstybe. XIX a. 2 pusėje ėmė intensyviau plėtotis jos ūkis, išaugo žemės ūkio
produktų, daugiausia grūdų ir mėsos, eksportas (50% pasaulio jautienos eksporto),
nutiesta geležinkelių (pirmasis -1857 m. , pastatyta uostų. A ūkio plėtra skatino imigraciją
ir atvirkščiai: imigracija - ūkio plėtrą; susidarė naujos visuom. grupės - vidurinioji klasė ir
darbininkai. Žemės ūkio ir pramonės, daugiausia lengvosios ir maisto, raidą spartino D.
Britanijos, JAV ir Vokietijos kapitalo investicijos (1913 iš 49 000 įmonių užs. kapitalui
priklausė 31 500 m. . Pirmojo pasaulinio karo metais sumažėjo Didžiosios Britanijos ir
Vokietijos, sustiprėjo JAV ek. įtaka. Nuo XIX a. pab. kūrėsi partijos: 1891 įkurta Pilietinė
radikalų sąjunga (PRS), 1896-Argentinos socialistų, 1909 m. - Konservatorių (Nac.
demokratijos) partijos. 1912 prez. R. Saenzas Peną (1910-14 m. įgyvendino rinkimų
reformą - įvedė visuot. slaptą balsavimą. Parlamento rinkimus laimėjus PRS prezidentu
tapo jos vadovas H. Irigoyenas (1916-22 ir 1928-30 m. . Jo vyriausybė nacionalizavo JAV
priklausiusius naftos telkinius, įvedė 8 h darbo dieną, pradėjo švietimo reformą. Nuo 1930
valdė kar. grupuotės, valdžioje įsitvirtindavusios po kar. perversmų; buvo uždrausta
partijų ir profsąjungų veikla. 1930 H. Irigoyeną nuvertė generolas J. F. Uribaru. Jam
atsistatydinus 1932-38 valdė generolo A. P. Justo vyriausybė, ekonomikos srityje
vykdžiusi protekcionistine politiką ir glaudžiai susijusi su Didžiosios Britanijos kapitalu.
Sparti pramonės plėtra nesumažino nedarbo ir kitų sočiai, problemų. Per Antrąjį pasaulinį
karą A buvo neutrali, tik 1945 m. kovo formaliai paskelbė karą Vokietijai ir Japonijai.
1946 prezidentu išrinktas pik. J. D. Peronas nacionalizavo Centr. banką, užs. kapitalui
priklausiusius geležinkelius ir kt. įmones, 1947 įkūrė Teisingumo partiją (TP, vad.
Peronistų), 1949 legalizavo partijų ir profsąjungų veiklą. 1949 prasidėjus ek. depresijai
išaugo nedarbas, plėtėsi streikai ir polit. kova. Polit. nestabilumu naudojosi kar.
grupuotės. Pervalstybės perversmus nuo valdžios buvo nušalinti prezidentai J. D. Peronas
(1946-55 m. , A. Frondizi (1958-62 m. , A. U. Illia (1962-1966 m. , J. C. Ongania (1966-
1970 m. . Prez. A. Lanusse (1971-1973 m. 1973 paskyrė parlamento ir prezidento
rinkimus. Juos laimėjus TP, prezidentu tapo H. J. Campora. Jam atsistatydinus valstybės
vadovu 1973 m. rugsėjo vėl išrinktas J. D. Peronas paskelbė Nacionalinės rekonstrukcijos
ir ek. plėtros 1974-1977 m. planą, žadėjo įgyvendinti dem. reformas. J. D. Peronui mirus
1974 m. liepos 1 d. valdžia atiteko jo žmonai viceprezidente! M. E. M. Peron.
1976povalstybės perversmo valdžią perėmę kariškiai paleido parlamentą, apribojo polit.
partijų ir profsąjungų veiklą. 1982 Argentinos kar. daliniai nesėkmingai bandė užimti nuo
1833 britų valdomas Falklando (Malvinų) salas. Pralaimėtas T Falklando konfliktas
privertė kar. diktatūrą paskelbti laisvus rinkimus. 1983 prezidentu išrinktas PRS atstovas
R. R. Alfonsinas, 1989 (ir 1995 m. - TP vadovas C. S. Menemas. 1990 atkurti dipl.
santykiai su Didžioji Britanija (nutraukti 1982 m. . Nuo 1991 A vyriausybė įgyvendina
liberalią ekonominę programą. 1997 parlamento rinkimus laimėjo TP bei PRS ir Tėvynės
vienybės fronto koalicija. 1999 pab. prezidentu tapo PRS vadovas F. de la Rua. Nuo 1945
A yra JT, nuo 1948 - Amerikos valstybių organizacijos narė. Pav. L: A. Yungue Breve
historia clc los Argentinos Buenos Aires 1957; Oferki islorii Argenliny l pod red V. 1.
Ermolacva Moskva 1961;E.Hall The Land and the people of Argentina
Philadelaikotarphia 1962; L. S. Šejnbaum Argentinskij ėtnos: Ėtapv formirovaniju i
razvitija Moskva 1984; Pulitik und (Jeschichle in Argenlinien und Gualemala (19/20
7/7J / hrsg. M. Riekenberg Diesterweg 1994. Žydrūnas Mačiuką
SANTYKIAI SU LIETUVA. 1921 m. kovo 14 d. Apripažino Lietuvą de jure. Tais pačiais
metais užmegzti dipl. santykiai. Padidėjus emigracijai iš Lietuvos į A (nuo 1924; 1918-39
atvyko daugiau, kaip 18 000 žm.) Lietuvos vyriausybė susirūpino savo piliečių teis.
apsauga ir 1926 paskyrė J. Skinkį konsulu Argentinoje. 1931 m. liepos 30 d. Berlyne
pasirašytu susitarimu šalys įsipareigojo teikti nemokamą med. pagalbą ir gydymą
ligoninėse kitos susitariančios šalies neturtingiems piliečiams, esantiems vienoje iš jų.
1932 m. spalio 20 d. Buenos Airėse pasirašyta Konvencija tarp Lietuvos Respublikos ir
Argentinos Respublikos dėl indemnizacijos už nelaimingus darbo atsitikimus. Šia
sutartimi garantuota abiejų šalių piliečių visiška lygybė dėl draudimo nelaimingo
atsitikimo darbe atveju, nustatyta, kad dėl teisės į darbą bus taikomas didžiausio
palankumo principas, o nelaimingo atsitikimo atveju atlyginimą galės gauti ir ne toje
šalyje gyvenantys įpėdiniai. 1938 m. lapkričio 25 d. Lietuvos ir Argentinos prekybos
susitarimu šalys įsipareigojo kitos susitariančios šalies piliečiams savo šalyje taikyti
didžiausio palankumo principą (su kai kuriais apribojimais). Lietuvos nepaprastasis
pasiuntinys ir įgaliotasis ministras rezidavo Buenos Airėse; jis buvo ir pasiuntinys
Urugvajuje bei Brazilijoje. 1946 m. gruodžio 6 d. Lietuvos pasiuntinybės Buenos Airėse
veikla suspenduota, Lietuvos atstovas kalba Graužinis persikėlė į Urugvajų. Dipl.
santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 25, po to, kai A 1991 m. rugpjūčio 25 d. pripažino
Lietuvą. Lietuvai Argentinoje atstovauja (2001 m. Buenos Airėse reziduojantys laikinasis
reikalų patikėtinis ir garbės konsulas, Argentinai Lietuvoje - nepaprastasis ir įgaliotasis
ambasadorius, reziduojantis Helsinkyje. LR Prezidento A. Brazausko vizito Argentinoje
metu buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos (1996 m. kovo 14 d.) .
KULTŪRA ŠVIETIMAS. Pirmosios mokyklos, globojamos jėzuitų, A teritorijoje
pradėtos steigti prie bažnyčių ir vienuolynų XVI a. , ispanų kolonizacijos pradžioje. 1816
paskelbus nepriklausomybę pradėta formuoti švietimo sistema. 1844 priimtas privalomo
mokamo pr. mokslo įstatymas. Nuo 1868 pradėtos steigti valstybės mokyklos (ypač daug
įsteigta iki 1874 m. . 1970 įvestas privalomas nemokamas pr. mokymas. Švietimo sistemą
tvarko Švietimo ministerija (nuo 1978 ikimokyklinį ir pr. mokymą - provincijų
vyriausybės). Dauguma priv. mokyklų priklauso katalikiškoms organizacijoms. Dalį lėšų
priv. mokykloms skiria valstybė. Ikimokyklinis ugdymas nemokamas ir privalomas 4-5
m. vaikams. 1996/97 buvo 14 070 ikimokyklinių įstaigų (l 116 950 vaikų, 65 710
pedagogų). Pr. mokymas privalomas 6-12 m. vaikams. 1996/97 buvo 27 150 pr. mokyklų,
5 250 330 mokinių (18% lankė priv. mokyklas), 295 490 mokytojų. pradžios mokyklas
lanko -90% mokyklinio amžiaus vaikų. Bendrojo lavinimo vidurinė mokykla apima
privalomą pirmąją (2 m. ir antrąją (3-5 m. pakopas. Antroji pakopa yra 3 tipų: vidurinio (3
m.), žemės ūkio ir techninio (abu 5 m. mokymo. Baigusieji dvi vid. mokyklos pakopas
gauna bakalauro pažymėjimą ir turi teisę stoti į aukštąją mokyklą. 1996/97 buvo 7620
bendrojo lavinimo vid. mokyklų (2 594 300 mokinių, 238 790 mokytojų); jas lankė 67,2%
mokyklinio amžiaus vaikų. Neįgalūs vaikai mokosi bendrojo lavinimo vid. arba
specialiosiose mokyklose. Veikia suaugusiųjų švietimo nac. organizacija (D;'reraon de
Education de Adultas), padedanti įgyti pr., vid. išsilavinimą, rengianti neformalias
švietimo programas. Aukštasis mokslas mokamas. Aukštosios mokyklos skirstomos į
universitetines ir neuniversitetines. Universitetinis išsilavinimas įgyjamas per 5-7 m.,
neuniversitetinis - per 3-4 metus. Veikia 36 valst. ir 48 priv. universitetai (1998 m. . Priv.
universitetai kontroliuojami valstybės, bet finansiškai neremiami. 1996/97 buvo 1831
aukštoji mokykla, l 182 550 studentų. Svarb. aukštosios mokyklos: C6rdobos (įkurtas
1613 m. , Buenos Airių (1821 m. , La Platos (1884 m. , San Miguel de Tucumano (1914
m. , Santa Fė (1919 m. , Mendozos (1939 m. , Corrienteso (1957 m. , Technikos (1959
Buenos Airėse), Marono (1960 m. , Rosario (1968 m. universitetai. Svarb. mokslo
įstaigos: Buenos Airėse -Argentinos mokslo draugija (1872 m. , Fiz., tiksliųjų ir gamtos
mokslų akademija (1874 m. , Geografijos institutas (1879 m. , Argentinos literatūros
(1931 m. , Meno (1936 m. , Buenos Airių mokslų (1937 m. akademijos; Menų ir mokslo
akademija (1869 Cordoboje), observatorija (1882 La Platoje). Didž. bibliotekos:
Nacionalinė (1810 m. , Gamtos mokslų muziejaus, Buenos Airių universiteto, Nac.
kongreso (1810 m. . Muziejai: Buenos Airėse -Gamtos mokslų (1823 m. , Dailės (1895 m.
, Istorijos (1889 m. , D. F. Sarmiento mokyklų (1920 m. , Gamtos istorijos (1911
Mendozoje). Brigita Janiūnaitė LITERATŪRA. Kolonijiniu laikotarpiu A literatūra
plėtojosi lėčiau negu kitų Lot. Amerikos šalių. Iš pradžių buvo sekama ispanų literatūra.
Pirmasis kūrinys - dvasininko L. de Mirandos de Villafanos, konkistadoro P. de
Mendozos ekspedicijos dalyvio, XVI a. pr. sukurtas romansas apie ekspedicijos vargus.
1602 dvasininkas M. dėl Barčo Centenera (1535-1605 m. sukūrė epinę poemą Argentina
apie La Platos užkariavimą. L. de Tejeda y Guzmanas (1604-1680 m. parašė romansų,
sonetų, M. J. de Lavardėnas (1754-apie 1809 m. - pasakėčių ir Odę Paranai (1801 m. . Po
pergalės prieš anglus, 1806-07 m. norėjusius užgrobti A, susiformavo pirmoji A poetų
karta: V. Lopezas y Planesas (1785-1856 m. , sukūręs poemą Argentinos triumfas
(Triunfo argentino 1808 m. ir A himną, P. Rivarola (1754-1821 m. , J. C. Varela (1794-
1839 m. . Poetai J. R. Rojasas (1784-1824 m. , E. de Luca (1786-1824 m. lyr. herojinėse
poemose kėlė patriotines idėjas. Nepriklausomos valstybės kūrimosi laikotarpiu iškilo
rašytojų romantikų grupė: A romantinės literatūros pradininkas E. Echeverria, J. M. G
universitetierrezas, D. F. Sarmiento (1811-1888 m. , B. Mitre (1821-1906 m. . XIX a. 7
dešimtmetyje pradėjo formuotis poromantinė rašytojų karta: poetai C. Guido y Spano
(1827-1918 m. , O. V. Andrade (1841-1882 m. , R. Obligado (1851-1920 m. . Savitas A
literatūros reiškinys - gaučų literatūra. Laisvą gaučų (gyvulių augintojų) gyvenimą, buitį ir
papročius apdainavo poetai B. Hidalgo (1788-1823 m. , H. Ascasubi (1807-1875 m. , E.
dėl Campo (1834-1880 m. . Žymiausias gaučų literatūros kūrėjas yra J. Hernandezas,
parašęs real. poemą Martinas Pjeras (1872 m. , kuri laikoma A nac. epu. XIX a. 2 pusėje
susiformavo real. prozos kryptis T kostumbrizmas. Šios krypties rašytojų V. F. Lopezo
(1815-1903 m. , E. Vilde's (1844-1913 m. , L. V. Lopezo (1848-1894 m. romanuose
tikroviškai vaizduojama paprastų žmonių buitis ir papročiai. XIX a. pab. A literatūroje
žymu posūkis į modernizmą. Modernistinių srovių poezijoje pradininkai - L. Diazas
(1862-1947 m. , R. Jaimesas Freyre (1868-1933 m. ir iškiliausias šio laikotarpio kūrėjas
L. Lugonesas Argūello. Kiti žymesni poetai - M. Bravo (1882-1944, sočiai, tematikos
eilėraščiai), B. Fernandezas Moreno (1886-1950 m. , E. Banchsas (1888-1968 m. , A.
Capdevila (1889-1967, intymioji lyrika), A. Storni (1892-1938 m. . Po Pirmojo pasaulinio
karo A rašytojų kūryboje, veikiamoje V. Europos naujosios literatūros idėjų ir srovių,
sustiprėjo avangardizmo tendencijos. J. L. Borgeso, O. Girondo (1891-1967 m. , L.
Marechalio poezijoje ryšku ultraizmo ir dadaizmo įtaka. Iškilo dvi rašytojų avangardistų
grupės - Floridos ir Boedo (pavadintos pagal aristokratų ir darbininkų gyv. vietas).
Floridos grupei, be minėtų poetų avangardistų, priklausė E. Gonzalezas Lanuza (1900-
1984 m. , R. Gonzalezas Tunonas, kūrę intelektualią elitinę literatūrą. Boedo grupės
prozininkai A. Yunque (1890-1982 m. , R. G. Arltas (1900-42 m. , L. Barleta (1902-1975
m. , E. Mallea daugiausia kėlė sočiai, problemas. A nac. gyvenimo savitumą ryškiausiai
atskleidė B. Lynchas, R. Gūiraldesas, R. J. Payro (1867-1928 m. , H. Ouiroga. XX a.
vidurio prozininkų J. L. Borgeso, V. Barbieri (1903-56 m. , S. Ocampo (1906-1993 m. ,
M. Lainezofg. 1910 m. , E. Sabalo, A. Bioy Casareso, J. Cortazaro kūryba modernaus
stiliaus, filosofiška. Kiti žymūs šiuolaikiniai rašytojai: M. Denevi (g. 1922 m. , H. Conti
(1925-1977 m. , D. Moyano \g. 1928 m. , P. Orgambide (g. 1929 m. , D. Vinasas (g. 1929
m. , M. Puigas (1932-1990 m. . Žymiausi dramaturgai: J. L. Pagano (1875-1964 m. , V.
Martinezas Cuitino (1887-1964 m. , A. Ferretti (1907-63 m. , A. Cuzzani (g. 1924 m. .
literatūros kritikai: E. Andersonas Imbertas (g. 1910 m. , C. Fernandezas Moreno (g. 1919
m. , N. Jitrikas (g. 1928 m. . Lietuvių kalba išleista R. Gūiraldeso, J. Cortazaro, A.
Varelos, A. Yunąues (g. 1914 m. romanų, J. L. Borgeso novelių rinkinys, periodikoje ir
rink. Lotynų Amerikos novelės (1982 m. išspausdinta A rašytojų kūrinių. Bronius
Dovydaitis ARCHITEKTŪRA. Ikikolonijiniu laikotarpiu buvo paplitęs vietinių gyventojų
indėnų menas ( architektūros paminklų beveik neišliko). Po ispanų užkariavimo ( XVI a. )
architektūrai tur4 jo įtakos Europos tautų (ypač ispanų) kultūra. Kolonijiniu laikotarpiu
(16- XIX a. ) išaugo regionų centrai Buenos Airės, Cordoba, Santa Fė, pastatyta daug kitų
miestų. Miestai statyti pagal stačiakampį planą, su centr. aikšte ir ją supančiais pastatais:
katedra, rotuše, reprezentaciniais vyriausybiniais pastatais, vyskupo rūmais. architektūra
paprastų, griežtų formų; nuo XVII a. įgavo baroko, vėliau klasicizmo bruožų. Išliko XVII
a. baroko stiliaus sakralinių pastatų (vėliau jie buvo perstatyti) Santa Fe, Cordoboje; jie
lotyniškojo kryžiaus plano, su kupolais kryžmoje, stačiakampe apside, portalais,
dvišlaičiais čerpių stogais. XVIII a. - XIX a. l pusėje vyravo Europos architektų
projektuoti klasicizmo stiliaus pastatai (Cordobos katedra, 1758 m. . Miestiečių
gyvenamieji namai statyti pagal Lot. Amerikos tradicinių namų pavyzdžius: vieno aukšto,
su vidiniu kiemeliu (patio) bei aplink jį grupuojamomis patalpomis; jų stogai dvišlaičiai
arba plokšti, su parapetais. Puošnūs portalai, interjerai dažnai dekoruoti tradiciniais
indėnų medžio drožiniais. Kaimo gyvenvietėse išliko griežtų archit. formų indėniškų
gyvenamųjų namų. XIX a. pab., ek. pakilimo metais, suintensyvėjus statybai, be visuom.
pastatų, daugiaaukščių gyvenamųjų namų, vilų, statyti pram. pastatai, uostų įrenginiai,
stotys; nutiesta plačių gatvių - magistralių. architektūroje atsirado eklektikos (Buenos
Airėse - Kongreso rūmai, XX a. pr.; Colon teatras, 1909, abiejų archit. V. Maenas). Nuo
XX a. pr. A architektūroje dominavo modernas, vėliau - konstruktyvizmas; pastarojo
pradininku laikomas archit. A. Virasoro (g. 1892 m. . XX a. vid. A architektūroje ryšku
Europos šalių, JAV architektūros įtaka. Taikytos naujos statybos technologijos ir
medžiagos (gelžbetonis). Pastatyta originalių gyvenamųjų namų, visuom. ir pram. pastatų,
dangoraižių Buenos Airėse (viešbutisPlaza,1910; Municipaliteto teatras, 1958, archit. M.
R. Alvarezas ir M. Ruizas; Londono ir P. Amerikos bankai, 1967 m. , tekstilės kombinatas
Pilare (1950, archit. J. Delpini, g. 1897 m. . Pasaulio paveldo paminklai: Cordobos jėzuitų
kvartalas (su universitetu, bažnyčia, gyvenamieji namais), XVII- XVIII a. penkių jėzuitų
misijų (viena jų Brazilijoje) Misioneso provincijos miškuose liekanos. Pav. Aleksandras
Indriulailis DAILĖ. Išliko uolų piešinių (urvo Cueva de las Manos Patagonijoje - Pasaulio
paveldo paminklas), iš ikikolonijinio laikotarpio - indėnų taikomosios dekoratyvinės
dailės dirbinių: geometriniai ornamentais raštuotų audinių, keramikos (puoštos tapyba,
figūrų pavidalo), papuošalų iš plunksnų, kulto apeigoms skirtų skulptūrų iš akmens,
medžio, molio. Po ispanų užkariavimo XVI a. A dailei didele įtaką turėjo ispanų menas.
Kolonijinio laikotarpio vaizduojamoji dailė daugiausia rel. pobūdžio. Sukurta medinių
skulptūrų, medžio drožiniais puoštų altorių retabulų. Pasaulietinėje dailėje vyravo
portretai. Tradiciniais indėnų medžio drožiniais dažnai buvo puošiami miestiečių
gyvenamųjų namų eksterjerai. Po nepriklausomybės paskelbimo pradėjo formuotis A nac.
dailė. Kurį laiką kūrė iš Europos atvykę dailininkai: prancūzų romantizmo sekėjas, buit.
žanro kūrėjas tapytojas R. Monvoisinas (1790-1870 m. , litografai, tapytojai C. Pellegrini
(1800-1875 m. , C. Bacle'is (m. 1838 m. , skulptorius C. Romairone'as. XIX a. l pusėje
iškilo vietos dailininkai: grafikas C. Morelis (1813-1894 m. , tapytojas peizažistas P.
Pueyrredonas (1823-1873 m. , skulptorius L. Correa Moralesas (1852-1923 m. . Klostėsi
nac. tematikos, real. krypties su stilizacijos apraiškomis dailė. XIX a. pab. šią kryptį
įtvirtino E. Sivori (1848-1918 m. , E. Schiaffino (1858-1935 m. , daugiausia vaizdavę
paprastų žmonių gyvenimą. Impresionizmo įtaka ryški tapytojų F. Fadero (1882-1935 m. ,
M. Malharro (1865-1911 m. , skulptorius R. Yrurtijos (1879-1950 m. kūryboje. XX a. 3
dešimtmetyje tapytojas primityvistas R. Soldi (g. 1905 m. subūrė vad. avangardizmo
mokyklą, pastūmėjusią dailės plėtotę modernizmo linkme. Jai priklausė kubistas E.
Pettoruti, siurrealistai P. Forneris ir R. Forner (g. 1902 m. . Šiame dešimtmetyje (dėl
Meksikos dailės įtakos) paplito neorealistinės krypties dailė. Vienas jos pradininkų A.
Berni, tapytojai D. Urruchua, J. C. Castagnino (g. 1908 m. sukūrė monumentalių freskų.
Buit. tematikos real. kūrinių nutapė L. E. Spilimbergo (1896-1964 m. , B. Quinquela
Martinas (1890-1977 m. , M. C. Victorica (1884-1955 m. , E. Centurionas (g. 1894 m. , R.
Gomezas Cornetas (g. 1898 m. , H. Bu - 1eris (g. 1897 m. ir kt. 3-4 dešimtmečio A
grafika pasižymėjo krypčių ir manierų įvairove. Iv. tematikos kūrinių sukūrė A. R. Vigo
(1893-1957 m. , A. Bries (g. 1933 m. , A. Guido (g. 1892 m. , L. Pellegrini (g. 1911 m. , J.
Gnecco (g. 1914 m. , A. Sonetas, N. Onofrio (g. 1927 m. , C. Giambiaggi. A skulptūrai
turėjo įtakos V. Europos modernioji dailė. Žymesni skulptoriai: A. Bigatti (g. 1898 m. , A.
Sibellino (g. 1891 m. , P. Curatella Manesas, A. Riganelli (g. 1890 m. , E. Soto Avendano
(g. 1886 m. . XX a. 2 pusėje Argentinoje plito įvairios avangardizmo kryptys (fovizmas,
abstrakcionizmas, kinetinė dailė). Pav. Aleksandras Indriulaitis MUZIKA. Iki ispanų
kolonizacijos ( XVI a. ) Argentinos indėnų gentys turėjo savitą muzikos kultūrą (jos
tradicijas išlaikė pietvakariuose gyvenantys indėnai araukanai). Nuo XVI a. muzika buvo
veikiama daugiausia ispanų muzikos kultūros tradicijų. Kolonizacijos sąlygomis
susiklosčiusiai Argentinos liaudies muzikai būdinga ispanų intonacijos bei ritmai, tačiau
esama ir archajiškų pentatonikos ar net tritonikos elementų. Argentiniečių dainos
daugiausia vienbalsės, būdinga 3/4, 6/8, kartais kintamas metras, sinkopės, kontrastingi
tempai. Dainas dainuoja profesionalūs liaudies dainininkai ir poetai pajadorai pritariant
gitarai arba nedideliam liaudies instrumentų ansambliui. Pasitaiko dvibalsių dainų,
dainuojamų lygiagrečiomis tercijomis. Toks dainavimas vadinamas duetu (net jei dainuoja
dvibalsis choras). Paplitęs antifoninis (paeiliui dainuoja solistas ir duetas) ir kontrapun
komitetinis (dainuoja 2 solistai) dainavimas. Dainuojama ypač emocingai, spalvingai,
tekstuose gausu poet. įvaizdžių, palyginimų, hiperbolių. Populiarūs dainų žanrai - tristė,
jaravi, milonga, vidala. Kartais dainuojama ir šokant. Instrumentai daugiausia europietiški
- šešiastygė gitara ir jos atmainos (tiplė, rekinta, čaraga), arfa, smuikas. Profesionalioji
muzika klostėsi nuo XVI a. , veikiama daugiausia ispanų rel. muzikos. Misionieriai L.
Bergeras (1588-1639 m. , A. Seppas (1655-1733 m. vietos gyventojus mokė skambinti
gitara ir liutnia, F. P. Comentalis (1595-1665 m. įsteigė pirmąją muzikos mokyklą. XVII
a. muzikos mokyklos veikė jėzuitų vienuolynuose. XVIII a. Argentinoje diJ^ bo italų
komp. D. Zipoli (1688-1726 m. . XVIII a. pab. dideliuose miestuose pradėjo gastroliuoti
italų operos trupės. XIX a. pr. Buenos Airėse buvo statomos W. A. Mozarto, J. Haydno
operos, ispanų sarsuelos, pradėjo klostytis nac. muzikos žanrai - dainų siuita, muzikos
komedija. 1821 italas J. A. Picasarri Buenos Airėse įsteigė filharmonijos draugiją, 1822
pianistas ir komp. J. P. Esnaola (1808-1878 m. -muzikos akademiją, komp. I. Gutiėrrezas
(1840-1906 m. 1880 - konservatoriją. XIX a. pab.- XX a. pr. ypač suintensyvėjo operos
raida. Nacionalinės operos pradininku laikomas F. A. Hargreavesas (1849-1900 m. ,
sukūręs operas Balta katė (La Gatta Bianca 1877 m. , Bolonijos studentai (Los
Estudiantes de Bologna 1897 m. . Operas kūrė H. Bembergas (1861-1931 m. , E. G.
Mansilla (1866-1930; studijavo pas N. Rimskį - Korsakovą), C. Gaito (1878-1945 m. , J.
B. Massa. XX a. sukurta reikšmingų simf., kamerinės, vokalinės muzikos kūrinių. Komp.
A. Williamsas (1862-1952 m. sukūrė 136 kompozicijas, tarp jų - 9 simfonijas, keletą
simfoninių poemų , orkestrinių siuitų. 1929 komp. ir muzikos teoretikas J. C. Pažas
(1901-1972 m. įkūrė Renovacijos grupe., 1937- Naujosios muzikos grupę, propagavusias
dodekafoninę ir serijinę muziką. Savita šiuolaikine muzikos kalba pasižymėjo komp. A.
Ginastera (1916-1983 m. , R. Garcia Morillo (g. 1911 m. , R. Casamafio (g. 1923 m. . Kiti
žymūs Argentinos kompozitoriai: A. Berutti (1869-1938 m. , J. Aguirre (1868-1924 m. ,
M. G. Carrillo, G. Gilardi (1889-1963 m. , F. M. Ugarte, A. Paima (1891-1951 m. , E. M.
Casella (1891-1948 m. , J. J. Castro (1895-1968 m. , J. M. Castro (1892-1964 m. , W.
Castro (g. 1909 m. , L. Gianneo (1897-1968 m. , C. Suffernas (g. 1905 m. , C. Guastavino
(g. 1914 m. , G. Graetzeras (g. 1914 m. , J. Batistą (1901-60 m. , A. Tauriello (g. 1928
m. , M. Ragelis (g. 1931 m. , M. Davidowsky (g. 1934 m. . Buenos Airėse veikia operos
teatras Colon (didžiausias P. Amerikoje, įkurtas 1908 m. , Kamerinės operos teatras,
Nacionalinis komedijos teatras, 5 dešimtmečio pr. operos teatras įsteigtas La Platoje.
Koncertus rengia teatro Colon (nuo 1925 m. , Nac. radijo (įst. 1950 m. simf. orkestrai.
Profesionalūs muzikai Buenos Airėse rengiami C. Lopezo Buchardo nac. konservatorijoje
(jst. 1924 m. , M. de Fallos municipalinėje konservatorijoje, Meno akademijoje (įst. 1936
m. , Cordobos, La Platos konservatorijose, Mendozos aukštojoje muzikos mokykloje.
Muzika tiriama Nacionalinio T. di Tellos universiteto Lot. Amerikos muzikos tyrimų
centre (įst. 1965 m. , Katalikų universiteto Rel. muzikos institute ir Muzikologijos
institute, Muzikos kolegijoje. Buenos Airėse veikia muzikos draugijos -R. Wagnerio
asociacija (įst. 1922 m. , Muzikos draugai (įst. 1946 m. , Argentinos Mozarteumas (įst.
1950 m. , Kamerinių koncertų asociacija (įst. 1952 m. , Muzikinio jaunimo draugijos
Argentinos sekcija, Argentinos autorių ir kompozitorių draugija (įst. 1915 kaip
Nacionalinė kompozitorių draugija), Argentinos muzikos auklėjimo draugija, Naujosios
muzikos grupė, Jaunieji Argentinos kompozitoriai. Leidžiami žurnalo Mundo Musical
(nuo 1938 m. , Buenos Aires Musical (nuo 1957 m. . L: A. T. Luper The Music of
Argentina London 1953. Jonas Klimas
CHOREOGRAFIJA. Indėnų genčių apeigose gausu įv. šokių. Indėnų šokiai, jų elementai
buvo naudojami jėzuitų vaidinimuose (1626 L. Bergeras mokė šokti grupę indėnų,
dalyvavusių rel. vaidinime), XVIII- XIX a. operose, pantomimose. A liaudies
choreografijai turėjo įtakos ispanų šokiai. Populiariausi šokiai - karnavalitas, tango, gatas,
perikonas, čakareza ir kiti. 1820 akt. A. Casacubertos (1798-1849 m. su šokėju A.
Campomane subūrė pirmąją baleto trupę, kuri šoko nac. šokius (trupė 1832 teatre Victoria
pastatė Merginų šokį). 1908 m. Buenos Airių teatre Colon buvo įkurta baleto trupė (šoko
40 italų, nuo 1925 ir vietos šokėjai); prie teatro veikia baleto mokykla. Su Colon trupe
dirbo baletmeisteriai iš užsienio: A. Bolmas (1925 m. , B. Nižinska (1926-27, 1933, 1936,
1946 m. , M. Fokinas (1931 m. . XX a. pr. Argentinoje gastroliavo S. Diagilevo trupė
(1913 ir 1917 m. , šokėjos I. Duncan (1915 m. ir A. Pavlovą (1917 ir 1919 m. . Statyta
užsienio (I. Stravinskio Petruška 1925-įM. Ravelio Dafnis ir ' Chlojė 1927, A. C. Adamo
Žize/1930, pagal W. A. Mozarto muziką Mozarto koncertas 1942, S. Prokofjevo Romeo ir
Džuljeta 1951, pagal P. Nerudos libretą Odė bangai 1959 m. ir vietos kompozitorių (J. B.
Masso Kometos 1932, C. Guastavino Vienąkart atsitiko 1942 m. baletai. A žymesni
baletmeisteriai: J. Neglia (1929-1971 m. , S. Tambutti, A. Itelman, O. Araizas, J. Donn.
Šokėjai: I. Borovska, A. Cervera, D. Machado, D. Petroni. Argentinoje veikia folkloro bei
šiuolaikinio šokio trupės Danza Contempordnesa, Nūcleo Danza.
TEATRO elementų turėjo indėnų šokiai ir rel. apeigos. XVI- XVII a. jėzuitų misionieriai
ir ispanų konkistadorai rengė teatralizuotas rel. procesijas, vaidinimus pagal Biblijos
tekstus (misterijas, autosakramentales); dvaruose ir mokyklose vaidino mėgėjų trupės.
Nuo 1747 vaidinimus pradėta rengti Buenos Airių centr. aikštėje. 1783 Buenos Airėse
įkurtas Rancheria teatras. XVIII a. pab. A teatruose išpopuliarėjo muzikos komedijos
žanrai (Tsainetės, tonadiljos). Po 1884 daugiausia buvo vaidinamos L. A. Morante's (g.
XIX a. l pusėje), C. Enriquezo (1769-1824 m. ir kt. dramaturgų pjesės apie indėnų laisvės
kovas. A nacionalinio teatro atsiradimas susijęs su profesionaliosios cirko trupės (vadovas
akt. J. Podesta, 1858-1937 m. pastatyta pantomima Chuanas Moreira (1884, pagal E.
Gutiėrrezo, 1855-90, feljetoną). 1902 ši trupė statė romantinės krypties melodramas,
romanų inscenizacijas, kurių pagr. herojus - prieštaraujantis įsigalėjusiai valdžiai gaučas.
Tais pačiais metais iš J. Podestos trupės Buenos Airėse susikūrė Nacionalinis teatras
(pirmasis Lot. Amerikoje; veikė 1902-14 m. . Teatro repertuare buvo komedijų (E. Soria,
1873-1936, E. Garda Velloso, 1880-1938, M. Coronado, 1850-1918, J. L. Pagano, 1875-
1964 m. ir dramų (R. J. Payrč, 1867-1928, A. Ghiraldo, 1875-1946, V. Martinezas
Cuitino, 1887-1964, P. E. Pico, 1882-1945 m. . Aktoriai: T. Guevara (1798-1873 m. , J.
A. Casacuberta (1798-1849 m. , J. Podesta, E. Alipi (1885-1942 m. . XX a. pr. teatre
statytos realistinės pjesės (F. Sanchezo, 1875-1910 m. , buvo populiarios sainetės,
atspindėjusios to meto realijas. Jas kūrė kalba M. Pacheso (1881-1924 m. , A. Vacarezza
(1896-1959 m. , F. Defilippi Novoa (1892-1930 m. . Vėliau paplito nauja dramaturgijos
forma - groteskas. 1925-40 veikė dramaturgų vadovaujamos nedidelės eksperimentinės
trupės, kūrėsi nauji teatrai. Po 1945 Argentinoje veikia trijų tipų teatrai: privatūs (atsirado
po 1920 m. , nepriklausomi (nuo 1930 m. ir valstybiniai (po 1936 m. . Iš nepriklausomų
teatrų populiarus Žmonių teatras (EI Teatro delPueblo), kuriame eksperimentavo R. Arltas
(1900-42 m. , A. Discėpolo (1887-1971 m. . Valst. teatrai: Nacionalinis komedijos teatras
(įkurtas 1936 m. ir Municipaliteto teatras (įkurtas 1943 m. Buenos Airėse. 1950-60
klestėjo nepriklausomos teatro trupės (Fray Mocho, Nuevo Teatro, Teatro Estudio, La
Mdscara), propagavusios nac. dramaturgiją (C. Gorostizos, g. 1920, A. Cuzzanio, 1924-
90, A. Lizarragos,g. 1919, J. C. Ghiano, 1920-90, kūriniai); spektakliuose buvo laikomasi
Europos avangardinio teatro tradicijų, atspindimos vietos aktualijos. 1960-1970 m.
Argentinoje vyravo vad. lit. teatras (teatro dėl grabador), kuriam būdinga f absurdo
dramos, A. Artaud žiaurumo teatro ir B. Brechto epinio teatro sintezė. Lit. teatro
dramaturgai ir režisieriai: C. Sonigliana (g. 1932 m. , O. Loveras (g. 1919 m. , C.
Gorostiza, S. Benavente, R. Cossa (g. 1934 m. , R. Tolesnikas (g. 1935 m. , G.
Rozenmacheris (1936-1970 m. , E. Pavlovsky (g. 1933 m. ir kiti. 7 dešimtmetyje daugelis
teatralų buvo persekiojami, todėl emigravo iš šalies. Kaip reakcija į tai 1981 buvo įkurtas
Atvirasis teatras (Teatro Abierto). Šiuolaikinio A teatro režisieriai (L. Vehil-Esteban
Serradoras, N. I. Menta, F. Petrone, L. Membrivesas) stato Europos ir JAV moderniąją
dramaturgiją. Nuo 8 dešimtmečio pab. Buenos Airėse ir kituose A miestuose rengiami
regioniniai, nac. ir tarpt, teatro festivaliai. Nuo 1948 veikia Nacionalinio teatro institutas
(nuo 1958 Nac. muzikos ir dramos konservatorija), nuo 1965 Municipaliteto teatro
mokykla. Ingrida Daunoravičiūtė KINAS. 1908 m. italų rež. M. Galio sukūrė pirmąjį
vaidybinį filmą Dorego sušaudymas (EI fusilamiento de Dorrego). Nebyliojo kino periodu
daugiausia statyta filmų apie gaučus (Gaučo garbė /Nobleza gaucha 1915, rež. E. M. de la
Perą, E. Gunche, H. Cairo). Rež. J. A. Ferreyra (1889-1943 m. vaidybiniu filmu Mirties
tango (EI tango de la muerte 1917 m. pradėjo vad. tango filmų seriją; ją tęsė režisieriai L.
M. Barthas, M. Romero (1891-1954 m. , L. Saslavsky (1906-1995 m. . Nuo 4
dešimtmečio iki 6 dešimtmečio vid. vyravo muzikos komedijos, melodramos, detektyvai.
Rež. M. Soffici (1900-1977 m. sukūrė sočiai, tematikos filmų ( Šiaurės vėjas l Viento
norte 1937; /// kilometras 1938 m. , rež. L. Demare (l910-1981 m. -vieną garsiausių 5
dešimtmečio A filmų Gautų karas (La guerra gaucha 1942 m. . Akino atsinaujinimą lėmė
rež. F. Birri veikla: 1954 Santa Fė jis įkūrė Nacionalinio kino institutą, 1956 - pirmąją
Lot. Amerikoje Dok. kino mokyklą. Šio laikotarpio A kino raidai įtakos turėjo brazilų
Cinema novo (Naujojo kino), prancūzų T Naujosios bangos, italų neorealizmo estetika,
suformavusi naująjį argentiniečių kiną. Žymesni režisieriai: F. Ayala (g. 1920; Kandidatas
1959 m. , M. Antinas (g. 1926; Nelyginis skaičius l La cifra impar 1961 m. , F. Birri
(Potvynio aukos l Los inundados 1962 m. , H. dėl Carrilis (Baltos žemės/Las tierras
blancas 1959 m. , L. Favio (g. 1938; Vienišo berniuko kronika l Cronica de un nino solo
1965 m. , D. J. Kohonas (Nakties belaisviai /Prisioneros de una noche 1960 m. , R.
Kuhnas (1934-87; Paukštelis Gomesas / Pajarito Gomez 1965 m. , L. Torre Nilssonas
(Angelo namai l La casa dėl dngel 1956 m. . Vad. kovojančio kino režisierių grupės (O.
Getino, g. 1935; R. Gleyzeras, g. 1941; F. E. Solanasas, g. 1936; G. Vallejo, g. 1942 m.
manifestu tapo vaidybinis filmas Laužų valanda (La hora de los homos 1968, rež. F. E.
Solanasas, O. Getino), išreiškęs požiūrį į kino memĮ kaip į realybės atspindį. 1976
susiklosčius nepalankioms kūrybai polit. sąlygoms dalis režisierių (L. Murua, g. 1925; F.
E. Solanasas) iš šalies emigravo. 8-10 dešimtmetyje debiutavo ir kūrė režisieriai H.
Olivera (g. 1931; Sukilusi Patagonija / La Patagonia rebelde 1973 m. , R. Wulicheras
(Kebračas l Quebracho 1974 m. , M. L. Bemberg (g. 1923; Kamila 1983; Aš, blogiausia iš
visų l Yo, la peor de todas 1990 m. , L. Puenzo (g. 1949; Oficiali istorija l La historia
oficial 1985 m. , E. Mignona (g. 1940; Rudens saulė l Sol de Otono 1996 m. , A. Agresti
(g. 1961; Nusinešantis vėjas l EI viento še llevo lo ąue 1998 m. . Žymesni aktoriai: A.
Alconas, N. Aleandro (g. 1941 m. , L. Sandrini (1905-1980 m. , P. Soriano, L. Torres (g.
1930 m. . Nuo 1970 Mar dėl Platoje nereguliariai vyksta tarptautiniai kino festivaliai. Pav.
L: R. V. Rostockąja Iz istorii kinematografu Argentiny l Kul'tura Argentiny Moskva
1977; M. Chanan Twenty-five Years of the New Lalin American Cinema London 1983.
Ž1NIASKLA1DA. Pirmoji spaustuvė įkurta 1700. Nuo 1869 veikia vadovėlių ir vaikų
literatūros, nuo 1895 sočiai., rel., ped. literatūros leidyklos. Knygos leidžiamos isp., anglų,
prancūzų kalbomis (per metus apie 13 000 pavadinimų). Pirmieji laikraščiai ispanų ir
anglų kalbomis pasirodė XIX a. 2 pusėje. Leido partijos ir verslininkai. 1997 ėjo apie 190
dienraščių (dauguma Buenos Airėse). Seniausi: La Capital (nuo 1867, Rosario, 1999 tir.
65 000 egz.), La Prensa (nuo 1869,100 000 egz.), La Nadon (nuo 1870, apie 180 000
egz.), Buenos Aires Herald (nuo 1876, anglų kalba , 20 000 egz.; visi Buenos Airėse).
Nuo 1893 sostinėje eina valstybinis dienraštis Boletin Oficial de la Repūblica Argentina
(tir. 15 000 egz.). Didž. dienraščiai: Clarin (nuo 1945, -600 000 egz., sekmadienio l mln.
egz.), Cronica (nuo 1963, rytinio 330 000, vakarinio 190 000, sekmadienio 450 000 egz.),
Diario Popular (nuo 1974, apie 140 000 egz.), Pagina 12 (nuo 1987, 280 000 egz.), La
Razon (nuo 1992,62 000 egz.), A'mbito Financiero (nuo 1976, verslo, 115 000 egz.; visi
Buenos Airėse). Regioniniai dienraščiai: EI Dia (nuo 1884, La Plata, -55 000 egz.), La
Nueva Provincia (nuo 1898, Bahia Blanca, 36 000, sekmadienio 55 000 egz.), EI Tribūno
(nuo 1949, Salta, 27 000 egz.), La Gaceta (nuo 1912, Tucumanas, 70 000 egz.), La Voz
dėl Interior (nuo 1904, Cordoba, 68 000 egz.). Svarb. savaitraščiai ir žurnalai: Billiken
(nuo 1919, vaikų, 240 000 egz.), Cente (nuo 1965, 133 000 egz.), EI Grdfico (nuo 1919,
sporto, apie 130 000 egz.), Siete Dias Ilustrados (nuo 1967,110 000 egz.), Vosotras (nuo
1935, moterų, 33 000 egz., su mėnesiniais priedais Labores, 130 000 egz., ir Modas, 70
000 egz.).
758
Radijas veikia nuo 1937, TV - nuo 1940. Yra 37 visuom., 3 komercinės Buenos Airėse ir
72 regioninės radijo stotys, 44 TV komerciniai kanalai (15 iš jų regioniniai; 1999 m. .
Transliavimo tinklai priklauso bendrovei Comitė Federal de Radiodifusion (įkurtas 1972
m. . Veikia inform. agentūros: nuo 1945 Telenoticiosa Americana (Agencia TELAM, ŠA)
ir privačios - nuo 1973 Noticias Argentinos, ŠA (NA), nuo 1982 Dianos y Noticias
(DYN). Vytas Urbonas LIETUVIAI Pirmieji lietuviai į A atvyko XIX a. (P. Dautantas,
dalyvavęs kovose dėl A nepriklausomybės, inž. R. A. Chodasevičius). 1899-1900 čia
apsigyveno -50 šeimų. Dauguma lietuvių dirbo gyvulių skerdyklose, žemės ūkio fermų
samdiniais. XX a. pr. ėmė kurtis lietuvių organizacijos. 1909 m. Buenos Airėse įkurta
lietuvių darbininkų sąjunga Lygybė (Igualdad); nuo 1911 savišalpos draugijaD<egas,
1914 perorganizuota į socialistų literatūros kuopą. 1909-12 Rosario veikė lietuvių
knygynėlis Krivių Krivaitis, 1912 vietoj jo - savišalpos draugija Aušros žvaigždė, kuri
rėmė spaudą, išlaikė biblioteką. 1911 Berisso įkurta savišalpos draugija Vargdienis (nuo
1944 f Nemunas). 1914 Buenos Airėse įkurtas f Susivienijimas lietuvių Argentinoje,
Berisso - Lietuvių socialistų sąjunga (1920 perorganizuota į Lietuvių komunistų sąjungą),
1916 - Draugija šelpimui lietuvių, nukentėjusių nuo karės ir Amerikos lietuvių darbininkų
literatūros draugijos Buenos Airių kuopa. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Argentinoje gyveno
-5000 lietuvių. 1924-31 kilo nauja imigracijos banga, 1933 Argentinoje jau gyveno -35
000 lietuvių. Lietuviai telkėsi miestuose, dauguma apsigyveno Buenos Airių pro
valstijoje, kiti - Berisso, Cordoboje, Santa Fč ir kitur. 1924 Buenos Airėse įsikūrė
Lietuvių darbininkų apšvietos draugija Argentinoje (nuo 1926 Lietuvių darbininkų
apšvietos draugija P. Amerikoje), 1926-Argentinos lietuvių darbininkų spaudos bendrovė
Rytojus (nuo 1927 leido savaitraštį Rytojus), Cordoboje - lietuvių draugija Neptūnas.
1926 Lietuvos vyriausybės pastangomis lietuvių emigrantams remti įkurta savišalpos ir
kultūros draugija Lietuva, Tautininkų sąjunga, Argentinos lietuvių jaunimo draugija,
Lietuvių centras (f Argentinos lietuvių centras), 1928 Buenos Airėse įkurta Lietuvių
darbininkų savišalpos kultūros draugija. Po 1930 perversmo lietuvių soc. ir kom.
organizacijos uždarytos, suimta daug jų narių. 1931 įkurta t Mindaugo draugija ir lietuvių
kat. moterų draugija Birutė. 1931-49 sostinėje veikė Lietuvių liaudies teatras. 1934
Rosario įkurta lietuvių darbininkų ek. draugija Lietuva, 1933 Santa Fė - Lietuvių
darbininkų literatūros rėmėjų ir platintojų ratelis ir 1936 - lietuvių draugija Vienybė. 1936
Buenos Airėse įkurta kooperatinė spaudos bendrovė Talka, leidusi lietuvių leidinius,
steigusi bibliotekas, rengusi vakarus. 1940 SSRS okupavus Lietuvą įkurtas Lietuvai
išlaisvinti centras Argentinoje, kurį sudarė remiantys nepriklausomybe veikėjai ir draugijų
atstovai. Jis rengė tautinių švenčių minėjimus, siuntė memorandumus A ir kitų P.
Amerikos šalių vyriausybėms, padėjo lietuviams atvykti iš Europos ir įsikurti Argentinoje
(1947 įsteigė Lietuvių emigrantinį komitetą). 1941-42 lietuvių vienuoliai marijonai
Avellanedoje pastatydino Aušros vartų bažnyčią ir įsteigė parapiją, pradėjo leisti
dvisavaitinį laikraštį t Laikas (nuo 1948 m. . 1946-51 kilo nauja lietuvių imigracijos banga
(daugiausia iš Vokietijos). Jie (-750 žm.) apsigyveno daugiausia Buenos Airių apylinkėse
- Avellanedoje, Lanūse, Adroguė. Atvykusieji atgaivino lietuvių visuom. ir kultūros
gyvenimą. 1947 per Libertad, 1948-1972 m. Mitre radijo stotis buvo transliuojamas
lietuvių pusvalandis Lietuvos aidai. 1950 įsikūrė Argentinos lietuvių bendruomenė, f
Rosario lietuvių bendruomenė. 1954 Rosario įkurta Šv. Kazimiero parapija (antroji
lietuviška Argentinoje). 1955 Avellanedoje įkurtas Tautinis lietuvių muziejus. XX a. 6-7
dešimtmetyje į SSRS okupuotą Lietuvą iš A grįžo (reemigravo) keli šimtai kair.,
daugiausia komunistinių, pažiūrų lietuvių. Dalis jų nusivylę to meto gyvenimu Lietuvoje
bandė vėl vykti į A, bet okup. valdžia neleido. Nuo 1956 visų lietuvių organizacijų veiklą
koordinuoja t Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos taryba (ALOST). Nuo 1959
ALOST iniciatyva Argentinoje surengti 3 P. Amerikos lietuvių kongresai. 1964 Adroguė
įsikūrė Lietuvių senelių židinys. 1976 įkurta T Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga, 1991
- Lietuvos inform. biuras Argentinoje, 1998 Rosario - kun. J. Margio draugija. 1999
Buenos Airėse ir Rosario vyko P. Amerikos lietuvių jaunimo kongresas. 1961 Argentinoje
(daugiausia Buenos Airėse) gyveno -45 000, 1998 -40 000 lietuvių ir lietuvių kilmės
argentiniečių. Pav. Augustinas Steigvilas KNYGŲ LEIDYBA. PERIODINĖ SPAUDA.
Pirmąją lietuvių spaustuvę -1913 įsigijo J. Pauga (išspausdino lietuvių dainų ir paties
parengtą Lietuvos istoriją Historia antiaua de los Lithuanos 1916 m. . Pirmosios lietuvių
knygos: P. Sikerio Ispanų kalbos vadovėlis (1929 m. , J. Barystos Lietuvių - ispanų
žodynas (1933 m. , T Daukanto (Dalyvos) Kelio į Vilnių beieškant (1934 m. , A. Vilučio
Ii buities grabo (1935, eilėraščių rinkinys). Knygas leidžia laikraštį Laikas (spaus tuvė nuo
1952 m. , Argentinos lietuvių balsas (spaustuvė nuo 1953 m. , lietuvių organizacijos;
išleista J. Manto Lietuva bolševikų okupacijoj (1948 m. , Lietuviai Argentinoje (1963
2
1968 m. , A. Jakubausko Susivienijimas lietuvių Argentinoje (1964 m. . Argentinos
leidyklose ispanų kalba išleista: A. Vaičiulaičio lietuvių literatūros istorija (1943 m. , J.
Mačernio kūryba (1954,1961 m. , A. Gustaičio Lietuvos kovos dėl laisvės (1968 m. , V.
Brizgio Katalikų bažnyčia Lietuvoje (1975 m. , N. Sadūnaitės atsiminimai (1985 m. .
Svarbesni lietuvių periodiniai leidiniai pateikti 8 lentelėje. Stasė Matulaitytė
S lent. Argentinos lietuvių svarbesni periodiniai leidiniai
Argentinos lietuvių balsas
(iki 1930 -Balsas), mėnesinis laikraštis 1927-2001
Argentinos naujienos (nuo 1930-
Pietų Amerikos naujienos), savaitraštis 1929-31
Argentinos žinios (nuo 1935 -
Pietą Amerikos žinios, nuo 1940-
Žinios), savaitraštis 1931-42
Dabartis, žurnalas 1934-37
Darbininkų tiesa, savaitraštis 1929-38
Laikas, dvisavaitinis laikraštis nuo 1948
Literatūros lankai, žurnalas 1952-59
Momentas, savaitraštis 1936-43
Pareiga, laikraštis 1933-38
Rytojus, savaitraštis 1927-30,1932-37
Švyturys, savaitraštis 1930-38
Tėvynė, dvisavaitinis laikraštis 1949-61
Vaga, mėnraštis 1961-88
Vienybė, dvisavaitinis laikraštis 1945-49

La Argentina (La Archentina), tikr. Antonia Merce Luque 1890 m. rugsėjo 4 d. Buenos
Airės - 1936 m. liepos 18 d. Bayonne (Prancūzija), ispanų šokėja, choreografė. Viena
žymiausių ispanų šokėjų. Pirmieji šokio mokytojai buvo tėvai (motina - Madrido operos
teatro šokėja, tėvas -jo choreografas), 1901-04 m. A buvo Madrido operos teatro pagr.
šokėja. 1910 m. debiutavo Paryžiaus miuzikhole Moulin Rauge. 1927 Paryžiaus Thėatre
dės Champs -Ėfysees pelnė tarpt, pripažinimą, po 1928 rečitalio Niujorke išgarsėjo
pasaulyje. 1929 įkūrė šokių trupę Ballets Espagnols d'Argentina; čia sukūrė savo
garsiausius šokius: EI amor brujo (pagal komp. M. de Palios muzikos), Triana,Iberijos
siuita (Suite Iberia, abu pagal komp. I. Albėnizo muzikos). Su trupe ir viena gastroliavo
po Europą, Ameriką, Aziją; šokdavo su kastanjetėmis akompanuojant pianinui. A
sumodernino ir teatrui sukūrė savitą ispanų šokį. Prancūzijos Garbės legiono ordinas
(1930 m. , Ispanijos Cruz de Isabella Catolica (1932 m. apdovanojimas. Po mirties įkurta
asociacija Les Amis d'Argentina A atminimui puoselėti. Pav.
argentiniėčiai (argenūnos), P. Amerikos nacija, Argentinos pagr. gyventojai (-30 mln.
žm.). Gyvena t.p. Čilėje, JAV, Meksikoje, Paragvajuje, Urugvajuje ir kitur. Iš viso -30,4
mln. žm. (1997 m. . Iš kitų Lot. Amerikos tautų išsiskiria rasiniu vientisumu ( daugiau,
kaip 90% - baltieji). Kalba ispanų kalbos Argentinos tarme (yra dvikalbių etn. grupių).
90% tikinčiųjų - katalikai, yra protestantų, judėjų, musulmonų, stačiatikių. A tauta pradėjo
formuotis XVI a. , ispanams nukariavus indėnus, iš ispanų, f kreolų, metisų,
juodaodžių ir mulatų. Atlanto pakrantės A daugiausia kilo iš kreolų (jie vadovavo kovai
dėl nepriklausomybės), pampose - iš Tgaučų (mišri baltųjų ir indėnų etninė grupė). Per
1810-26 nepriklausomybės karą sustiprėjo A savimonė, nuo XIX a. 7-8 dešimtmečio
vartojama A nacijos sąvoka. Tolesnei A raidai didelę įtaką padarė masinė europiečių,
daugiausia ispanų ir italų, imigracija. Pirmiausia dėl jos 1869-1914 Argentinos gyventojų
padaugėjo nuo 1,7 mln. iki 7,9 mln. (1914 imigrantai iš Europos dar sudarė 30%
gyventojų), kartu sparčiai buvo plėtojama pramonė ir žemės ūkis (ypač augalininkystė).
Daugiausia imigrantų susitelkė Buenos Airių aglomeracijoje. Čia įsigalėjo iš esmės
europietiška kultūra. Imigrantų palikuoniai greitai (paprastai antros ar trečios kartos)
tapdavo argentiniečiais. A susitelkti padėjo per Pirmąjį pasaulinį karą bei po jo
sumažėjusi imigracija ir XX a. 2 pusės urbanizacija, kai daug provincijų gyventojų
persikėlė į didž. miestus ( XX a. pab. -90% A buvo miestiečiai). Etn. požiūriu
išsiskiriančių Argentinos Šiaurės vakarų , Šiaurės rytų ir p. regionų A tebekalba ir
indėnų kalbomis. Daugelyje provincijų išliko indėnų amatų (puodininkystė, pynimas,
pončų audimas) tradicijos. Šalies vidinėms pro valstijoms būdinga gaučų reikmenų
(pončų, balnų, odos gaminių) gamyba, gausus gaučų folkloras, kai kur išliko tradicinės jų
aprangos elementų. Formuojasi bendri A kultūros bruožai, ypač gerbiami valstybės
atributai, švenčiamos valst. šventės, gausu muzikos ir šokių festivalių, karnavalų. V. S.
La Argentinita (La Archentinita), tikr. Encarnacion Lopez 1895 m. kovo 3 d. Buenos
Airės - 1945 m. rugsėjo 24 d. Niujorkas, ispanų šokėja, choreografė. Kurį laiką dirbo su
M. Sierros teatro trupe, studijavo čigonų flamenką. Nuo 1920 bendradarbiavo su ispanų
rašytoju F. Garcia Lorca: įrašė (dainavo ir šoko) ispanų liaudies dainų plokštelių (F.
Garcia Lorca grojo fortepijonu). 1932 įkūrė Madrido baleto trupe, kurioje šoko čigonų
šokėjai bei A sesuo Pilara Lopez. 1938-45 su seserimi, šokėju A. de Triana ir gitaristu C.
Montoya kasmet gastroliuodavo JAV. Su seserimi dirbo ir kaip cho reografės. A,
jungdama šokį su dainavimu, pantomima bei komedijos elementais, sukūrė savitą
koncertini ispanų šokj.
Argentino ežeras (Lago Argentino, Archentino ežeras) yra Argentinos pietuose,
Patagonijos Anduose, Čilės pasienyje. Tektoninės ir ledyninės kilmės. Plotas 1415 km:.
Ilgis ( iš vakarų į rytus ) daugiau, kaip 100 km; vakaruose ežeras išsišakojęs į 2 dalis.
Didžiausias gylis 324 m. Paviršiaus altitudė 187 m. Maitinamas tirpstančių ledynų
vandens; didž. ledynas - Upsala (60 km ilgio; leidžiasi į A). V. krantai kalnuoti, tiordiniai,
rytiniai - lygūs. Į A įteka Leoną, išteka Santa Gružas (teka į Atlantą). A vakarų dalis
priklauso Los Glaciareso nac. parkui. Turizmas.
Argentinos -Didžiosios Britanijos karas (1982 m. T Falklando konfliktas.
Argentinos dubuma, povandeninė dubuma Atlanto pietvakariuose, tarp P. Amerikos šelfo
ir Atlanto vidurio klng., į pietus nuo povandeninės Rio Grandės aukštumos. Didžiausias
gylis 6681 m (pietuose), dažniausias 5000-55 (10 m. Yra povandeniniu vulkaninių kalnų.
„Argentinos lietuvių balsas", iki 1930 Balsas, mėnesinis laikraštis, ėjęs 1927-2001 Buenos
Airėse. Iki 1995 savaitraštis. Iki 1928 leido draugija Lietuva, nuo 1929 -P. Ožinskas, nuo
1993-E. Zastanavičiūtė-Ožinskienė. Rašė Argentinos lietuvių gyvenimo temomis, skelbė
informaciją apie lietuvių išeivijos ir Lietuvos įvykius. Redaktoriai: kalba Norkus (1928-
1973 m. , R Ožinskas (1973-1993 m. , E. Zastanavičiūtė-Ožinskienė (nuo 1993 m. . Vytas
Urbonas
Argentinos lietuvių centras, J. Basanavičiaus Argentinos lietuvių centras
(CentrgrCituano), kultūros draugija, telkianti lietuvius kultūros ir visuom. veiklai. Ik.
1926 Buenos Airėse. 1937 draugija Lietuva ir Lietuvių centras susijungė į vieną
organizaciją ir pasivadino A. Renka valdybą, pirmininką, vicepirmininką, sekretorių,
iždininką. Dalyvauja f Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos tarybos valdyboje. Turi
namus, sporto aikšte, tautinių šokių ansamblj, chorą, biblioteką, teatro trupe. Rengia
Lietuvių išeivių dienas, Motinos, Vaiko, Pavasario ir Inkaro šventes. 1998 A turėjo 300
narių. Pirmininkai: J. Skinkis, P. Ožinskas, Aleksandras Mičiūdas, kalba Deveikis, kalba
Mankus, J. Mičiūdas (1953-54,1957-58, 1967-68, 1975-82, 1989-96 ir nuo 2001 m. ,
Artūras Mičiūdas, A. Kaminskas ir kt.
Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga (Union de Jovenes Lituanos de la Argentina) įkurta
1976 Buenos Airėse PLB iniciatyva, R. Šoliūnaitės ir N. Burbaitės pastangomis. Pasaulio
lietuvių jaunimo sąjungos padalinys, dalyvauja jos kongresuose. Turėjo dainininkų grupę
Žibutė (vadovas J. Simanauskas). 1999 Buenos Airėse ir Rosario surengė P. Amerikos
lietuvių jaunimo II kongresą. Pirmininkai: N. Burbaitė, G. Morkūnaitė, L.
Gaidimauskaitė, F. Mahne Zaviskas.
Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos taryba (Consejo de las Organizaciones y
Prensa Lituana de la Argentina) sudaryta 1956 iš lietuvių organizacijų atstovų. Iki 1982 A
atstovavo T Susivienijimui lietuvių Argentinoje, T Argentinos lietuvių centrui, t
Mindaugo draugijai. Aušros vartų lietuvių parapijai, kat. moterų draugijai Birutė, f
Argentinos lietuvių jaunimo sąjungai, Rosario lietuvių bendruomenei, Adroguė Lietuvių
senelių židiniui, laikraščiams T Argentinos lietuvių balsas a T Laikas, Šv. Cecilijos
chorui, Lietuvai išlaisvinti centrui. Vėliau A sudėtis keitėsi. Kasmet renkama A valdyba
(po 2 narius iš kiekvienos organizacijos). 1999 A valdybą sudarė Aušros vartų parapijos,
Argentinos lietuvių centro, Susivienijimo lietuvių Argentinoje ir Senelių židinio nariai. A
koordinuoja organizacijų veiklą, siekia išlaikyti lietuvybę. Atstovauja Argentinos
lietuviams PLB renginiuose. A iniciatyva nuo 1959 rengiami P. Amerikos lietuvių
kongresai (3 įvyko Argentinoje). Rūpinasi lietuvių sočiai, reikalais; 1964 buvo įkurta
prieglauda Lietuvių senelių židinys. A išleido J. Ereto knygą ispanų kalba apie Baltijos
šalis (1974 m. , isp.-lietuvių kalba žodyną. Iki 1990 kovojo dėl Lietuvos išlaisvinimo. A
kasmet švenčia Vasario 16 d. ir Kovo 11, mini 1941 birželio trėmimus. Pirm. J. Brazaitis
(nuo 1999 m. . Pav. Augustinas Steigrilas
Argentinos nacionalinė biblioteka įkurta 1810 m. kaip viešoji Buenos Airių biblioteka.
1884 tapo centrine šalies biblioteka. Yra 400vietųpagr.skaitykla, 300 vietų rašytojoj. L.
Borgeso (1955-1973 m. A direktorius) auditorija; veikia Nacionalinė bibliotekininkystės
mokykla (įkurtas 1956 m. . A pagr. fondus sudaro XIX - XX a. spaudiniai, kt. dokumentai
(-3,5 mln. dokumentų); turi 20 inkunabulų. Anydas Pacevičius
argentitas (lot. argentum -sidabras), sidabro blizgis, sulfidų klasės mineralas Ag,S.
Kristalai kubinės singonijos, kubo formos. Dažniausiai gyslelių, dendritų pavidalo;
pavienių kristalų pasitaiko retai. Juodas, pilkas. Blizgesys metalo. Neskaidrus. Kietumas
2. Tankis 7300 kg/m'. Randamas hidroterminės ir egzogeninės kilmės uolienose. A yra
sidabro rūda.
ArgentO Dario (Darijus Ardžėntas) 1940 m. rugsėjo 7 d. Roma, italų kino režisierius,
scenaristas. 1967 debiutavo kaip scenaristas, 1970 - kaip režisierius (Paukštis
krištolinėmis plunksnomis lL'uccello dallo piume c/i cristallo).K.iti reikšmingesni A
filmai: Infemo (1980 m. , Tenebrae (1982 m. , Trauma (1994 m. . lt. kine išpopuliarino
JAV mažo biudžeto žanrinių (ypač siaubo) filmų stilių ir ypatybes.
Argento Dominick (Dominikas Ardžėntas) 1927 1027 York (Pensilvanijos valstija), JAV
kompozitorius. Studijavo Peabody konservatorijoje ir Eastmano mokykloje (A.
Hovhanesso mokinys), pas L. Dallapiccolą Florencijoje. Nuo 1959 Minesotos universiteto
profesorius. Sukūrė operas Mužikas (The Boor 1957 m. , Christopher Sly (1963 m. ,
Batsiuvio atostogos (The Shoemaker's Holiday 1967 m. , Edgaro Al/ano Poe kelionė (The
Voyage of Edgar Allan Poe 1974-1976 m. , Panelės Havišam aistra (Miss Havisham's Fire
1978 m. , Kazanovos sugrįžimas (Casanova's Homecoming 1985 m. , Valentino sapnas
(The Dream of Valentino 1993 m. , baletus Don Žuano prisikėlimas (The Resurrection of
Don Juan 1955 m. , Karališkasis pakvietimas (Royal Invitation 1964 m. , oratoriją Joną ir
banginis (Jonah and the Whale 1973 m. , kūrinių orkestrui, dainų ciklų, tarp jų - Iš
Virginijos Woolf dienoraščio (From the Diary of Virginia WoolfV)lĄ, Pulitzerio premija
1975 m. . Violeta Tumasonienė
Argerich Martha (Marta Archerič) 1941 m. birželio 5 d. Buenos Airės, Argentinos
pianistė. Mokėsi pas F. Guldą Vienoje ir pas D. Lipatti bei N. Magaloffą Ženevoje. F.
Busoni (Bolzano), Ženevos (abu 1957 m. , F. Chopino (1965 m. tarpt, konkursuose
laimėjo I vietą. Garsėja kaip kompozitorių romantikų ir virtuozinių kūrinių atlikėja. Grojo
su - 1eitininku J. Gahvay, smuikininku G. Kremeriu, violončelininku M. Maiskiu.
Gastroliavo daugelyje šalių. Pav. Edmundas Bahrinias
Arge§ (Ardžešas), upė Rumunijoje; Dunojaus kairysis intakas. Ilgis 335 km. Baseino
plotas 12 360 km2. Prasideda P. Karpatuose, Fagara§o kalnų masyvo p. šlaituose. Teka į
pietryčius , aukštupys per kalnus, žemupys - Dunojaus žemupio žemuma. Didžiausias
intakas (kair.) Dimboviįa. Yra hidroelektrinių. A vanduo (iš Vidraru tvenkinio)
naudojamas drėkinimui. Pakrančių miestai: Pite§ti, Olteni^a.
Arghezi Tudor (Tudoras Argezis), tikr. lonTheodorescu 1880 m. gegužės 23 d. Bukareštas
f 1967 m. liepos 14 d. ten pat, rum. rašytojas. Rumunijos mokslų akademijos narys (1955
m. . Paskelbė polit. pam - 1etų. Eilėraščiams (rink. Tinkami žodžiai l Cuvinte potrivite
1927, Pelėsių gėlės l Flori de mueigai 1931 m. būdinga sočiai, kriticizmas,
individualizmo, kūrybiškumo aukštinimas, novatoriška poetika. Parašė satyrinių visuom.
tematikos prozos kūrinių (Pastabos iš Kutos šalies / Tablete din lara de Kuty 1933 m. ,
rom. Dievo Motinos akys (Ochii Maicii Domnului 1934 m. , Apreiškimo kapinės
(Cimitiml Buna -H'stire 1936 m. . Vėlyvojoje poezijoje žymu kom. ideologija. Ipolitas
Leką
argilitas (graikų argillos - molis + lithos - akmuo), molio grupės nuosėdinė uoliena.
Susideda iš hidrožėručiu, montmorilonito ir chlorito grupių molio mineralų. Struktūra
pelitinė, tekstūra sluoksniuota arba betvarkė. Kietas, tankus, netyžta vandenyje,
neskalūnuotas. Susidaro sutankėjus ir susicementavus moliui bei įvykus jo dehidratacijai.
Naudojamas cemento, keramzito, stat. keramikos gamybai. Paras Šinkūnas
Argyll Archibald Campbell (Arčibaldas Kambelas Argailis) apie 1607 - 1661 m. gegužės
27 d. Edinburgas, Škotijos politikas. Markizas (1641 m. . Škotijos antirojalistų vadovas
per Anglijos re valstiją (1640-49 m. . Nuo 1638 priešinosi Anglijos karaliaus Karolio I
bandymui įvesti Škotijoje absoliutizmą ir anglikonybę. 1643 sudarė sąjungą su Anglijos
parlamentu. Nuo 1648 vadovavo vyriausybei Edinburge. Po Karolio I nukirsdinimo (1649
m. pasikvietė jo sūnų, kurį Škotijos parlamentas 1651 paskelbė karaliumi Karoliu II. 1652
pakluso O. CromVelliui, dėl to Karoliui II užėmus Anglijos sostą (1660 m. nuteistas mirti.
Arvydas Pacevičius
argininas, Arg, 2-amino -5-guanidinopentano rūgštis, bazinė aminorūgštis. Mol. masė
174,3. Randamas baltymų sudėtyje (ypač daug protaminuose ir histonuose) ir laisvas
(augalų daiguose, spygliuočiuose, jūriniuose dumbliuose). A iš dalies pakeičiama
aminorūgštis, nepakankamai jos sintetinasi tik augančiame žinduolio organizme.
Dalyvauja amoniako detoksikacijos procesuose. Pav. Zofija Sasnauskienė
Arginusų mūšis tarp Atėnų ir Spartos laivynų per Peloponeso karą (431-404 m. . Įvyko
406 m. p.m.e. prie Arginusų salų Egėjo j., į pietryčius nuo Lesbo salos. Kalikratido
vadovaujami spartiečiai (120 laivų) užpuolė dalį atėniečių laivyno prie Lesbo salos. Į
pagalbą atėniečiams pasiųstas Konanas su 150 laivų spartiečius sumušė. Atėnai neteko 13,
spartiečiai daugiau kaip pusės laivų. Po mūšio kilusi audra nuskandino 25 Atėnų laivus; jų
įgulos neišsigelbėjo. Dėl šios nelaimės 6 iš 8 mūšiui vadovavusių strategų Atėnuose buvo
nubausti mirtimi. Arginusų mūšis - paskutinė didelė Atėnų pergalė per Peloponeso karą.
Rasa Banytė-Rowell
Argiropulas Jonas (loannės Argyropulos) apie 1405 m. Konstantinopolis - 1486 Roma,
Bizantijos teologas, filosofas. Studijavo Paduvoje. 1448-53 dėstė Konstantinopolio
aukštojoje mokykloje, 1457-1471 m. ir 1477-1481 m. Florencijos akademijoje. Siekė
Rytų ir Vakarų bažnyčių suartėjimo. Parašė traktatu apie Florencijos bažn. uniją ir
Šventosios Dvasios kilme. Vertė į lot. kalbą ir komentavo Aristotelio, Porfirijaus veikalus;
mėgino atnaujinti Platono idėjų teoriją. Juozas Tumelis
Argištis l tapie 764 p.m.e., Urartu karalius (apie 786-apie 764 m. . Menua sūnus. Išplėtė ir
sustiprino Urartu karalyste. Sėkmingai kariavo su Asirija dėl žemių Sirijos šiaurėje, prie
Urmijos ežero ir P. Užkaukazėje, įkūrė Erebuni (dab. Jerevanas) ir Argištichinili (dab.
Armaviras) įtvirtintus miestus. Rėmė žemės ūkio, amatus, vidaus ir užs. prekybą. Apie A
valdymą išliko įrašų uolose ir asirų raštuose. Vega Amtiunian
argo (prancūzų argot), sočiai, ar profes. grupių (elgetų, kalinių, moksleivių, sportininkų,
studentų ir kt.) savitų žodžių ar posakių, dažniausiai suprantamų tik tai grupei, visuma.
Dar T žargonas. Vyluiiius Anthmztu
„Argo", Kauno muzikos teatro elektroninės muzikos grupė. Koncertavo 1979-86. Grojo
G. Kuprevičius (vadovas; klavišiniai instrumentai), J. Vilnonis (klavišiniai instrujnentai),
L. Pečiūra (gitara), A. Mikuckis (mušamieji instrumentai). Grupė parengė G.
Kuprevičiaus teatralizuotus koncertus Giliausiam šuliny įžvelki dangų (1980 m. , Muzika
ant žolės (1982 m. , Mėnulio kupė (1983 m. , atliko E. Balsio, A. Rekašiaus, M. Urbaičio,
V. Bartulio kūrinių. Giedrius Kuprevičius
Argolidė (Argolis, kilm. Argolidos), nomas (admin. vienetas) Graikijoje, Peloponeso
pusiasalio Šiaurės rytuose. Plotas 2154 km2.105 300 gyv. (2001 m. . Centras -Nauplija.
Auginami alyvmedžiai, vynmedžiai, citrinmedžiai. Gyvulininkystė. Antikos laikais
nederlinga (išskyrus lygumą apie Argo miestą) sritis. A teritorijoje žmonės gyveno nuo
neolito pabaigos. 2 tūkstantmetyje p.m.e. atsikėlusios achajų gen tys įkūrė Mikėnus,
Tirintą, Troizeną, Epidaurą, Hermioną. apie 1000 p.m.e. atsikraustę dorėnai pastatė T
Argo gyvenvietę su vėliau garsiausia Graikijoje Heros kulto šventove. Per A vyko
prekyba su Kreta ir Egiptu. 146 p.m.e. A kartu su visa Graikija tapo Romos provincija.
Nuo 1204 m. per IV kryžiaus žygį įkurtos Achajos kunigaikštystės dalis, 1397 užimta
turkų. Po 1821-29 nepriklausomybės karo A mieste Nauplijoje 1829-34 buvo Graikijos
vyriausybė. NijolėJuchnevičienė
argonas (Argon; graikų argos - neveiklus), Ar, inertinės dujos, periodinės elementų
sistemos VIII grupės chem. elementas. Atom. skaičius 18, atom. masė 39,948. Žinomi
trys stabilūs A izotopai. Labiausiai paplitęs atmosferoje iš visų inertinių dujų: ore jo yra
0,934% (tūrio), litosferoje 4-W- % (masės). A - vienatomės, bekvapės, bespalvės,
sunkesnės už orą dujos. Nereaktingas, vandenyje beveik netirpsta. Gaunamas frakciniu
būdu distiliuojant orą, atšaldytą iki žemesnės negu -100 °C temperatūros. Inertinėje A
terpėje suvirinami reaktingi metalai, tiriamos chem. reakcijos; A naudojamas įv.
metalurgijos procesuose, chem. sintezėje, elektrotechnikoje, brand. technikoje,
puslaidininkinėms medžiagoms gaminti. Jo pripildomi reklaminiai dujošvyčiai vamzdeliai
(švyti mėlynai), azoto (10%) ir A mišinio pripildomos kaitinamosios elektros lempos.
Pasaulyje per metus pagaminama -5-10'" m III a. 1894 A atrado J. Rayleigh ir W. Ramsay
(Didžioji Britanija).
argonautai (graikų Argo - laivo pavadinimas + nautai -jūrininkai), graikų mitų herojai,
plaukę į Kolchidę (V. Gruzija) stebuklingo avino auksinio kailio (aukso vilnos). Jolko
(Tesalija) karalius Pelijąs, norėdamas išsaugoti valdžią, išsiuntė į Kolchidę pretendentą į
sostą sūnėną Jasoną tikėdamasis, kad šis negrį Šiaurės Ten buvo Dzeusui skirtas
stebuklingas kailis, saugomas drakono. Laivas buvo pavadintas Argu (Greituoju). Žygis
vyko prieš Trojos karą ir truko ištisą vienos kartos gyvenimą. Dalyvavo iki 67 herojų iš
įv. Graikijos vietų. Pakeliui A pabuvojo Lemno ir Samotrakės salose ir per Helesponto
sąs. pateko į Propontidę. Misijoje pasiliko Heraklis, išėjęs ieškoti mylimo berniuko Hilo.
Po daugybės nuotykių A pateko pas Kolchidės valdovą Ajetą, kurio dukra Medėja
įsimylėjo Jasoną, padėjo pagrobti kailį ir kartu išvyko į Graikiją. Grįžęs Jasonas Argo
laivą perkėlė prie Korinto sąs. į giraitę, skirtą Poseidonui. A mitas atspindi graikų
plaukiojimo Juodojoje j. pradžią, buvo žinomas iki Homero laikų ir galėjo būti vienas iš
Odisėjos šaltinių. Aleksandra Teresė Veličkienė
argonautas (Argonauto argo), aštupnkojų (Octopoda) būrio galvakojis moliuskas. Gyvena
šiltose jūrose. Pasižymi ryškiu lytiniu dimorfizmu. Patelė 20 -30 cm, patinas l cm ilgio.
Patelės kriauklė plona. A kriauklę ne taip kaip kitų galvakojų moliuskų gamina ne
mantija, o čiuptuvų liaukos. Plėšri. Kiaušinius deda į kriauklę. Patino viena koja pakitusi
ir vadinama hektakotiliu, kuriame yra spermatoforas. Atitrūkęs hektakotilis patenka į
patelės mantijos ertmę ir ją apvaisina. Pav. Ričardas Kazlauskas
Argonautų Laivas (Argo Navis), ankstesnis bendras T Laivagalio, T LaivoKilio, t
Kompaso, fBurių žvaigždynų pavadinimas.
Argos: l.Daugiaakis milžinas T Argas. 2. Graikijos miestas T Argas.
Arguedas Alcides (Alsidesas Argėdasas) 1879 m. liepos 15 d. La Pasas - 1946 m. gegužės
6 d. Santjagas (Čilė), Bolivijos rašytojas, sociologas. Išgarsėjo sociol. studija Serganti
liaudis (Pueblo enfermo 1909 m. , kurioje tikroviškai aprašė savo šalies gyvenimą. Vienas
pirmųjų Lot. Amerikoje pradėjo rašyti apie indėnus, jų buitį, papročius, sočiai, problemas.
Išleido aps. rink. Vuata Vara (Wuata -Wara 1904 m. , rom. Kreolų gyvenimas (Vida
criolla 1912 m. . Žymiausias kūrinys - natūralistinis rom. Bronzinė rasė (Ražą de bronce
1919 m. , kuriame vaizduojamas tragiškas indėnės likimas. Parašė Bolivijos istoriją (4
1.1920-26 m. , veikalą Diktatūra ir anarchija (1926 m. , atsiminimų kn. Šešėliųšokis (La
danza de las sombras 1934 m. . Bronius Dovydaitis
Arguedas Jose Maria (Chosė Marija Argėdasas) 1911 m. sausio 18Andahuaylas
(Apurimaco departamentas) - 1969 1202 Lima, Peru rašytojas, etnologas. Indianistinės
literatūros vienas pradininkų. Tyrė kečujų genties indėnų kultūrą ir gyvenseną.
Romanuose (Jovaro šventė / Yawar fiesta 1940, Gilios upės l Los rios profundos 1958,
lietuvių 1976, Šeštasis l EI sexto 1961, Rasa Niti mirtis l La agonia de Rasa Niti 1962,
Visų rasių kraujas l Todas las sangres 1964, Aukštumų lapė ir žemumų lapė l EI zorro de
arriba y ei zorro de abajo 1971 m. vaizduojama indėnų buitis bei papročiai, gretinami
skirtingos pasaulėjautos ir sočiai, padėties žmonių - indėnų ir baltųjų žemvaldžių -
pasauliai. Kūriniai pasižymi tragizmu, kečujų kalbai būdingu lyrizmu ir metaforiškumu.
Valdas Petrauskas
argumentas (lot. argumentum - įrodymas, įrodymo pagrindas): l (log.). Įrodomąją tezę
pagrindžiantis teiginys. Gali būti sąryšingų teiginių (aksiomų, postulatų, principų, dėsnių,
taisyklių) visuma. Argumentu įrodomas teiginių, teorijų teisingumas. Įrodymo A turi būti
teisingi, pakankami, nepriklausomi nuo tezės, sistemingai išdėstyti. Norint įrodyme
išvengti begalybės įvedama pagrindimo riba ir pagrindiniais laikomi tie A, kurie
neįrodomi turimosios teorijos priemonėmis (paimti iš kitų teorijų, intuityviai ir empiriškai
neaiškūs). Dedukciniuose moksluose pradiniai A vadinami T aksiomomis. Neloginiai
argumentavimo būdai (ginčijamų klausimų sprendimas grasinant karine jėga)
nepateisinami arba pateisinami sočiai, bei moralinio teisingumo požiūriu (altruizmas,
gailestingumas verčia jėga tramdyti potencialų agresorių). Romanas Plečkaitis
2 (mat.). Laisvai kintamas dydis, nuo kurio kitimo priklauso kito kintamojo dydžio -
funkcijos - kitimas. Dar vadinamas nepriklausomuoju kintamuoju.
3 (mat.). Kampas, kurį sudaro stačiakampėje koordinačių sistemoje kompleksinį skaičių
vaizduojančio taško spindulys vektorius su abscisių ašimi.
763
„Argumenty i fakty" (Argumentai ir faktai), Rusijos savaitraštis. 1978 Maskvoje įsteigė
Žinijos draugija. Buvo skirtas SSKP ideol. darbuotojams; skelbė statistikos duomenų. 9
dešimtmečio pab. propagavo pertvarkos idėjas (1990 tir. 33,5 mln. egz.). Nuo 1998
steigėjas -žurnalistų kolektyvas. Rašo ekonomikos, visuom., sporto temomis, turi teminių
ir regioninių priedų. Tir. apie 2,9 mln. egz. (2001 m. . Vytas Urbonas
Argunė (rus. Argun, kin. Ergun He), upė Kinijoje ir Rusijoje. Susiliejusi su Šilką sudaro
Amūrą. Ilgis 1620 km. Baseino plotas 164 000 km2. Prasideda D. Chingano kalnagūbryje.
Aukštupys (Kinijoje) vadinamas Hailaru; teka į vakarus Netoli Dalainoro ežero A pasuka
į Šiaurės rytus ; ja eina Rusijos -Kinijos siena. Slėnis iki 15 km pločio. Vaga akmenuota.
Didžiausi intakai: dešinieji - Genhe, Niuerhe (Bystraja), kairysis - Gazimuras. Vidutinis
debitas 340 m3/s. 428 km laivuojama (nereguliariai).
Argunov Ivan (Ivanas Argunovas) 1729 - 1802, rusų tapytojas. Vienas žymiausių XVIII a.
vid. rusų portretistų. Baudžiauninkas. Dailės šiek tiek mokėsi pas grafo P, Šeremetjevo
dvaro tapytoją G. Groothą. Daugiausia gyveno Sankt Peterburge. Portretai: kalba ir C.
Chripunovų (1757 m. , grafo P. Šeremetjevo ir jo šeimos narių, imp. Jelizavetos II,
Nepažįstamoji tamsiai mėlyna suknele (1760 m. , Kalmukė AnuSka (1767 m. . Sukūrė
sakralinės ir dekoratyvinės dailės kūrinių. Savo dirbtuvėje dailės mokė baudžiauninkus
(iŠ jų - A. Losenką). Pav. RamutėRachlevičiūtė
arhatas (skr. arhat - garbusis), budistų šventasis, pasiekęs hinajanos aukšč. lygmenį.
Ankstyvojo budizmo idealas. A, ne taip kaip mahajanos idealas Tbodhisatva, labiausiai
trokšta išsigelbėti pats, kai įsitikina neturįs jokių ydų ir aistrų. Antanas Danielius
Arhus (Črhusas), miestas Danijoje, Ju - 1andijos pusiasalio rytuose, prie Arhuso įlankos
(Kategato sąs.) ir Arhuso upės žiočių; amto centras. 218 100 gyv. (2001; antras pagal dydį
Danijos miestas). Prekybos uostas. Keltai į Kopenhagą, Kalundborgą (Zelandijos s.),
Oslą. Oro uostas. Dyzelinių lokomotyvų, kt. mašinų gamyba, laivų statyba, metalo
apdirbimas, popieriaus, chemijos, stiklo, maisto (aliejaus, alaus, tabako), tekstilės,
siuvimo pramonė. Turizmas. universitetas (įkurtas 1928 m. , aukštosios muzikos, prek.,
žurnalistikos, stomatologijos mokyklos. Muziejai: meno (įkurtas 1858 m. , etnografijos
Den Gamle By (1909; po atviru dangumi), archeologijos, vikingų. Bot. sodas. Miesto
centre - Dievo Motinos bažnyčia ( XI a. pab.- XII a. pr., baigta XV a. ^ Vėlyvosios
gotikos Šv. Klemenso katedra (13- XV a. , sienų tapyba XV a. ) su 95 m aukščio bokštu -
ilgiausia (96 m) Danijos bažnyčia. Senoji (1857 m. ir naujoji (1942, archit. A. Jacobsenas)
rotušės; universiteto kompleksas (1946, archit. kalba O. Fiskeris ir kt.). Etn. muziejuje yra
-50 senųjų, daugiausia 2-3 aukštų fachverkinės konstrukcijos namų (tarp jų - burmistro
namas, 1597 m. iš įvairių Danijos vietų. A -vienas seniausių Danijos miestų. Nuo 948 -
vyskupijos centras. Miesto teisės nuo 1441. A išaugo XIX a. pastačius uostą. Pav.
Ariadnė (Ariadne), graikų mitologijoje Kretos karaliaus Minojo ir Pasifajės duktė. Į Kretą
atvykus pasmerktam Tesėjui (jį turėjo suėsti Minotauras) A jį pamilo, prie įėjimo į
Labirintą pritaisė galą siūlų kamuolio, kurį įdavė Tesėjui. Šis užmušė Minotaurą ir pagal
siūlą grįžo. Tesėjas pasiėmė Ariadnę su savimi, bet paliko Nakso saloje. Čia nevilties
apimta ji tapo Dioniso žmona. Ariadnės siūlu kartais vadinama išeitis iš sunkios padėties.
Aleksandra Teresė Veličkienė
d'Ariaga Manuelis Žozė f M. J. A'Amaga. de Ariaga Rodrigas t R. deAmaga. ariamasis
sluoksnis T armuo.
ariamdji žemė, žemės ūkio naudmenos - nuolat ariami ir žemės ūkio augalams auginti
naudojami žemės plotai. A užima apie 11% pasaulio sausumos ploto. Išjos gaunama
~90% visų augalinių maisto produktų. Didėjant miestams ir daugėjant gyventojų l gyv.
tenka vis mažiau A (1991 -0,40 ha). Daugiausia A l gyv. tenka Australijoje (3,4 ha) ir
Kanadoje (1,9 ha), mažiausiai - Rytų Azijoje (Japonijoje 0,05 ha) ir V. Europoje
(Lenkijoje 0,38 ha, Vokietijoje 0,15, Didžiojoje Britanijoje 0,13, Olandijoje 0,06 ha).
Lietuvoje nuo 1990 plotai mažėja, nes plečiamos miestų teritorijos, statomi inž. objektai,
įrengiami tvenkiniai. Į Valstybinį žemės kadastrą atskirai įrašoma nusausinta, drėkinama,
akmenuota A. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-40 m. A pagal kokybę buvo suskirstyta į
4 rūšis. Dabar ji vertinama ek. balais (f dirvožemio boninstitutavimas) pagal jos
derlingumą, atsižvelgiama į dirvožemių tipą, jų granuliometrinė sudėtį, dirvoje esantį
humuso kiekį, dirvožemio erozijos intensyvumą, reakciją, vietovės paviršių. 2000
Lietuvoje buvo -3 mln. ha ariamosios žemės. Valensas Čeginskas
Arianas, - 1avijus Arianas ( - 1avius Arrianos, Arrianus)
apie 95 Nikomedija (dab. izmit, Turkija) - 175 ar 180, graikų istorikas ir filosofas.
Epikteto mokinys. Tarnavo Romos kariuomenėje, buvo konsulas, 131-137 Kapadokijos
provincijos vietininkas. Nuo 138 gyveno Atėnuose. Svarb. veikalas - Aleksandro anabasis
(Anabasis Alexandru 7 kn.), istorijos žinių apie Aleksandrą Makedonietį pagr. šaltinis,
kuriame panaudoti jo laiškai, bendražygių kūriniai, karaliaus kanceliarijos dokumentai.
Kiti svarbesni išlikę darbai: Indijos istorija. Ponio Eukseino apiplaukimas, Epikteto
mokymą aiškinantys veikalai Epikteto pokalbiai ir Vadovavimas. Nijolė Juchnmčienė
„Ariane", Europos kosmoso agentūros (ESĄ) 3-4 pakopų nešančioj! raketa (NR).
Pavadinta graikų mitologijos personažo Ariadnės (prancūzų Ariane) vardu. Pirmoji NR
sukurta ir pagaminta V. Europoje. A prototipai yra Prancūzijos NRDiamant. A serijos
galingiausia yra NR Ariane 44L. NR leidžiamos iš Prancūzijos kosmodromo Kourou
(Prancūzijos Gviana). A naudojamos nuo 1979 Europos šalių ryšių, meteorologiniams,
navigaciniams ir kt. palydovams leisti. Pav.
Arya samaj t Arja samadž.
Arias Antonio (isp.; lot. Antonius Aria; Antonijus Arijas) apie 1546 Bėjar dėl Castanar
(Ispanija) - 1591 m. kovo 2 d. Vilnius, teologas, pedagogas ir pamokslininkas. Jėzuitas
(1566 m. . Teol. dr. (1583 m. . Mokėsi Ispanijos ir Italijos jėzuitų aukštosiose mokyklose.
Nuo 1573 dėstė Poznanės ir Braniewo kolegijose, nuo 1576 - Vilniaus kolegijoje (Bibliją
ir moralinę teologiją) ir Vilniaus akademijoje (dogminę teologiją; vadovavo Teol.
katedrai). 1586 Stepono Batoro kapelionas. Vienas Ralio studiorum redaktorių. 1576-
1585 m. išspausdino teologinių tezių leidinių (vienas ir su kitais Vilniaus akademijos
profesoriais), Juozas Tumelis
Arias Davila Fedro (Pedras Ariasas Davila) apie 1440 Segovia (Ispanija) - 1531 m. kovo
6 d. Le6n (Nikaragva), Ispanijos kolonijų veikėjas. XV a. pab.- XVI a. pr. kariavo su
maurais (arabais) Granadoje ir Šiaurės Afrikoje. 1513 paskirtas generaliniu kapitonu
Ispanijos N. Pasaulio (Amerika) žemėse. Įkūrė kolonijas dab. Panamos (1514 m. ir dab.
Nikaragvos (1522 m. teritorijose, Panamos miestą (1519 m. . 1514-26 Panamos, 1527-31
Nikaragvos valdytojas. Ekspedicijų N. Pasauliui užkariauti (Tkonkista) organizatorius.
Arias de Saavedra Hernando, Hernandarias (Hernandas Ariasas de Saavedra) apie 1561
Asunsjonas - 1634 Santa Fė (Argentina), Ispanijos kolonijų veikėjas. La Platos
gubernatorius (1591-93,1602-09,1614-18 m. . Globojo indėnus, skatino jėzuitų ir
pranciškonų misionierių veiklą, įkūrė Corrienteso miestą.
Arias Madrid Arnulfo (Arnulfas Ariasas Madridas) 1901 m. rugpjūčio 15 d. Penonomė
(Panama) - 1988 m. rugpjūčio 10 d. Miami (JAV), Panamos valstybės veikėjas. Studijavo
Čikagos ir Harvardo universitetuose. 1932-36 žemės ūkio ir viešųjų darbų ministras.
Panamos prezidentas 1940 m. liepos -1941 m. spalio (nacionalizavo užs. šalių bendroves),
1949 11-1951 m. gegužės (paleido parlamentą ir Aukšč. Teismą), 1968 m. spalio 1 d. -12.
Visus kartus nuverstas kariškių. Nacionalistinių pažiūrų, autoritarinės valdžios šalininkas.
Arias Navarro Carlos (Karlosas Ariasas Navaras) 190812 HMadridas - 1989 m. lapkričio
27 d. ten pat, Ispanijos politikas. Teisininkas. Per Ispanijos piliečių karą (1936-39 m.
respublikonų kalintas, F. Franco šalininkų paskirtas kar. prokuroru Malagoje. 1944-49
Leono, 1949 Navaros gubernatorius. 1957-65 Valstybės saugumo tarnybos generalinis
direktorius. 1965-1973 m. Madrido burmistras. 1973 vidaus reikalų ministras. 1973-1976
m. ministras pirmininkas. Nesėkmingai bandė liberalizuoti šalies polit. gyvenimą. Po F.
Franco mirties (1975 m. karaliaus Jono Karolio I priverstas atsistatydinti.
Arias Sanchez Oscar (Oskaras Ariasas Sančesas) 1941 m. rugsėjo 13Hcredia, Kosta Rikos
valstybės veikėjas. Nuo 1979 Nac. išlaisvinimo partijos vadovas. 1972-1979 m.
planavimo ministras. 1986-1990 m. prezidentas. 1987 m. vasario parengė taikos Centr.
Amerikoje planą - numatė nutraukti reguliariosios kariuomenės ir partizanų ginkluotą
kovą, paskelbti polit. kalinių amnestiją, dem. rinkimus. 1987 m. rugpjūčio šį planą
pasirašius Kosta Rikos, Gvatemalos, Salvadoro, Hondūro, Nikaragvos vadovams buvo
sudarytos prielaidos taikiai sureguliuoti regiono konfliktus. Nobelio taikos premija 1987.
aribalas (graikų arybaUos < aryo - semiu + ballo - lieju), senovės graikų keraminis indelis
trumpu, siauru kakleliu ir apvaliu pilveliu. Buvo puošiamas vazų tapybos skirtingų stilių
geom. ir augaliniais raštais, figūrinėmis scenomis. Skirtas kvepalams ir kvapiesiems
aliejams. Plito VII- IV a. p.m.e. Pav. Lijana Šaiaviliūlė
Arica (Arika), miestas Čilės šiaurėje, Ramiojo vand. krante, Peru pasienyje, prie
Panamerikos plento; provincijos centras. 207 100 gyv. (2001 m. . Geležinkeliai jungia A
su Tacna (Peru) ir La Pasu (Bolivija). Tarpt, oro uostas. Naftotiekis iš Santa Cruzo
(Bolivija). Laisvasis uostas; per jį išvežama siera, rūdos, nafta, salietra; gabenami ir
Bolivijos bei Peru kroviniai. Automobilių, dviračių gamyba, elektrotechnikos,
elektronikos, chemijos, maisto (žuvų perdirbimo), tekstilės pramonė. Žvejyba. Pajūrio
kurortas. Muziejus. Miestas pradėjo kurtis 1570 (tada jis vadintas San Marcos de Arica).
Iki 1879 priklausė Peru.
Aricos -Tacnos konfliktas (Arikos -Taknos konfliktas), 1883-1923 Čilės ir Peru ginčas dėl
Aricos ir Tacnos provincijų, kurių Peru neteko per 1879-1884 m. f Ramiojo vandenvno
karą. 1883 taikos sutartimi šios provincijos atiteko Čilei, įsipareigojusiai po 10 m.
surengti plebiscitą. Čilė jo nesurengė, todėl A XX a. pr. paaštrėjo. 1901 ir 1910 m. buvo
nutraukti Čilės ir Peru dipl. santykiai (atkur ti 1928 m. . 1929 m. birželio 3 d. Limoje
pasirašyta sutartimi Tacna grąžinta Peru, Arica liko Čilei.
aridinė augalija (lot. atidus - sausas), dykumų ir pusdykumių augalija. Labiausiai paplitusi
subtropinio klimato srityse, mažiau -vid. klimato ir subekvatorinėse srityse. Rūšinė
sudėtis skurdi. Būdingos augalų gyvenimo formos: daugiamečiai kserofitai - kieti
plaukuoti, padengti vaško apnašu lapai ar jų visai nėra (saksaūlas, efedra); sukulentai -
sultingi stiebai ar lapai (kaktusai, karpažolė, agava); vienamečiai augalai (T terofitai);
augalai, išaugantys iš peržiemojusių svogūnų, esant pakankamai drėgmės (pavasariniai
Tefemerai); kai kurie sporiniai augalai, per sausras pereinantys į anabiozės būseną.
Stanislovas Sinkevičius
aridinės zonos, karšto ir sauso klimato zonos: t dykumų zonos, T pusdykumių zonos.
aridinis klimatas, sausas ir karštas klimatas. Aukšta vasaros temperatūra, mažai kritulių,
sausas oras, didelė paros ir metų temperatūros amplitudė. Pagal W. Koppeno klasifikaciją
klimatas yra aridinis, jeigu: 1 m. metinis kritulių kiekis R (cm) mažesnis už 2 ( ( (- oro
vid. metinė temperatūra, °C), kai krituliai iškrinta daugiausia šaltuoju periodu; 2 m. R < lt
+ 14, kai krituliai tolygiai pasiskirsto per metus; 3 m. R < 2t + 28, kai krituliai iškrinta
daugiausia šiltuoju periodu. Dėl nepakankamo kritulių kiekio augalai blogai auga.
Žemdirbystė galima tik dirbtinai drėkinant. A būdingas abiejų pusrutulių tropinėms ir
subtropinėms dykumoms ir pusdykumėms (Sacharos, Arabijos pusiasalio, Australijos,
Vid. Azijos, Namibo dykumos). Arūnas Sukantis
ariergardas (prancūzų arriere - užpakalinė dalis + garde - apsauga), pagr. jėgų atsitraukimą
ar žygį dengiantis kar. dalinys. Dabar sausumos kariuomenės A paprastai sudaro
motopėstininkų ar tankų daliniai, skiriami iš pagr. pajėgų. Turi sulaikyti puolantį
(persekiojantį) priešą, sudaryti sąlygas pagr. jėgoms nutolti nuo jo ir organizuotai
atsitraukti. Yra kovos (kartais ir žygio) rikiuotės sudedamoji dalis. Algirdas Orenius
arierscena (prancūzų arriere + f scena), teatro scenos dalis už pagrindinės scenos aikštelės.
Arierscenoje įtaisomos dekoracijos gilios erdvės (perspektyvos) iliuzijai sudaryti. XVII a.
pr. pradėta naudoti Italijos teatruose. T Avanscenos priešybė.
arija (it. aria): 1. Posminė daina, melodija. XVI a. Prancūzijoje ir Anglijoje A kurtos
vienam arba keliems balsams su instrumento pritarimu. Jų butą įvairių rūsių: air de boir-
linksma triviali išgertuvių daina, airdecour-rūmų daina (dažnai ansambliui), air sėrieux -
rimta daina, air spirituelle - arija pagal rel. tekstą ir kita. Iki XVII a. vid. A buvo strofinės
formos, dažnai pagrįsta basso ostinato.
2. Aiškios formos ir struktūros operos, oratorijos arba kantatos epizodas solistui su
instrumentų pritarimu. Pirmųjų italų operų A buvo panašios į kanconetę (sudaryta iš kelių
padalų su basso ostinato). XVII a. vid. Venecijos operoje A - 4-5 posmų daina su
instrumentinėmis riturnelėmis. Nuo XVII a. pab. operoje pradėjo vyrauti virtuozinė aria
da capo. Jos vidurinioji dalis sudaro kontrastą su kraštinėmis, o 3 dalis neužrašoma, tik
nurodoma A kartoti nuo pradžių (da capo). Kartodami dainininkai melodiją varijuodavo,
puošdavo koloratūromis.
Baroko muzikoje susiklostė A rūšys: aria di bravūra, aria di coloratura - šaunioji,
koloratūrinė virtuozinė A, aria cantabile - dainingoji, elegiškoji, puošnioji A, aria di
carattere - patetiškoji, energinga charakteringoji A, ariaparlante - rečitatyvinė A ir kitos.
XVIII a. opera buffa įsivyravo dvidalės A (pirmoji dalis lėta, antroji - greita). Klasicizmo
laikotarpiu ir vėliau buvo kuriamos 2 dalių, rondo ir sonatos formos A. XVIII- XIX a.
atsirado savarankiška koncertinė A.
3. Šokio arba dainos pobūdžio instrumentinė pjesė. XVII a. tai buvo prancūzų baleto,
baletinių intermedijų dalis (air de danse, air de bailei). A dažnai būdavo išplėtojama
variacijomis (dubliais). XVIII a. dėl prancūzų muzikos įtakos vokiečių klavyrinėje bei
orkestrinėje siuitoje atsirado A kaip trumpa dvidalė lyrinė pjesė. Baroko muzikoje gyvavo
air varie - tema su variacijomis. DanutėKalavinskaitė
arijai ( senovės indų kalba aria - svetimas, ateivis, kitatautis, skr. - garbingas, kilmingas):
1. Azijos tautos, kalbėjusios indoiranėnų kalbomis. Gyveno XV- V a. prieš Kristų. Didž.
tikimybė, kad A protėvynė buvo stepės į šiaurę nuo Juodosios jūros. XV a. p.m.e. vienos
jų gentys pasiekė Iraną, kitos - Šiaurės vakarų Indiją. Atėję į rytus Pandžabą ir prie
Gango aukštupio A per keletą amžių susiliejo su vietos gyventojais (mundais, dravidais ir
kt.) ir sukūrė naują kultūrą, kurios daugelis bruožų atsispindi f vedose. Rigvedoje indai,
įsikūrę Indo upyno srityje, vadinami A, o senieji tamsiaodžiai gyventojai, į kurių gyv.
sritis jie nuolat vis toliau skverbėsi, - nearijais. Iš vedų, t.p. iš archeologinių radinių
sprendžiama, kad A naudojo geležį, statė užtvankas, augino miežius, kviečius, ankštinius
javus, ryžius, vertėsi gyvulininkyste, Gyveno nedidelėmis įtvirtintomis gyvenvietėmis
mediniuose, plūktiniuose ar iš akmenų statytuose namuose. A bendruomenėje būta
turtinės nelygybės. Kai kurie bendruomenės nariai turėjo vergų - karo belaisvių arba
nuskurdusių A. Pradinis vedų kultūros laikotarpis - gimininisąjungentinis, vėliau atsirado
sočiai, nelygybė, susikūrė valstybės junginiai. Vėlyvuoju vedų kultūros laikotarpiu
pradėjo formuotis kastos. Vedų kultūra - svarbus Šiaurės Indijos tautų raidos etapas. Iš A
vardo kilo daug geogr. ir etninių pavadinimų, pvz., Irano dab. pavadinimas -Aryanam - A
šalis, midų arinstitutys, sarmatų A gentys, alanai (jų palikuonių osetinų savivardis a//en,
iron iš senovės iranėnų kalba aryana).
2. Nuo XIX a. vid. kartais, dažniausiai kalbotyroje, arijais vadinamos T indoeuropiečių
kalbomis kalbančios tautos.
Arijas Antonijus T A. Arias.
Arijėlis, vienas f Urano palydovų. 1851 atrado W. Lassellis.
arijėtė (it. arietta): 1. Nedidelė, dažniausiai dviejų dalių arija (2 m. . 2. XVIII a. pr.
prancūziškosios operos aria da capo, dainuojama itališkai. Teksto turinys nesiejamas su
scenos veiksmu, atliekama kaip divertismentų intarpas.
3. Liaudiško pobūdžio solo daina prancūzų komiškosios operos atmainoje comedie melee
d'ariettes, dainuojama prieš kalbamuosius dialogus arba po jų.
4. Nedidelė daininga instr. pjesė. Rūta Gaidamavičiūtė
arijonai, arijonizmas, krikščionybės srovė. Atsirado 4 amžiuje. Rėmėsi Aleksandrijos
kunigo Arijaus (-256-336 m. skelbta Švč. Trejybės koncepcija, neigiančia Jėzaus Kristaus
dieviškumą; Jėzus Kristus Dievui prilyginamas tik dėl dorovinio tobulumo. Nikėjos (325
m. ir Konstantinopolio (381 m. susirinkimai A pasmerkė kaip ereziją. Ilgiausiai A
išsilaikė kai kuriose V. Europos valstybėse (iki VII a. ); stabdė Romos bažnyčios įtakos
plitimą Vid. Europoje. Per reformaciją A atgimė Vokietijoje, Šiaurės Italijoje,
Šveicarijoje.
XVI a. A, kaip ir f antitrinitoriai, Lietuvoje ir Lenkijoje reiškėsi kaip viena reformacijos
krypčių (greta evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų). 1562 Pincz6wo sinode A
atsiskyrė nuo reformatų ir pasivadino Lenkijos broliais (Lenkijoje), Lietuvos broliais
(Lietuvoje). Po 1565 susiformavo savarankiška Bažnyčia. Lietuvoje didžiausios A
bendruomenės buvo Kėdainiuose ir Tauragėje; Įtakingiausias globėjas - Žemaičių
seniūnas Jonas Kiška. Vėliau A sąjūdis jgijo visuom. polit. bruožų (reikalavo panaikinti
luomus, baudžiavą, spausdino knygas). Reformatų ir katalikų persekiojami A po 1661
paliko Lietuvą ir Lenkiją. Persikėlė į Prūsiją, Nyderlandus, vėliau į Angliją, Šiaurės
Ameriką; ilgainiui susiliejo su kitomis protestantų srovėmis. Julius Norvilą
Arijų bendrijė TArja samadž. arijų kalbos findoiranėnų kalbos.
arijų rasė, nordinė rasė, istorijos terminas, XIX a. - XX a. pr. vartotas V. ir R. Europos
Šiaurės Kraštų gyventojų fiz. ypatybėms apibūdinti. Būdinga aukštas ūgis, šviesi oda,
šviesios akys (iki 75%), šviesūs plaukai (iki 50%), pailga galva ir veidas, tiesi siaura nosis
aukštu tarpunosiu. vokiečių nacionalsocialistai XX a. 3-5 dešimtmetyje propagavo
tendencingą ir nepagrjstą teoriją, kad A (ją dažnai vadino germanų rase) - aukštesnė ir
pranašesnė nei kitos. Po Antrojo pasaulinio karo sukompromituotas A terminas fizinėje
antropologijoje nevartojamas. Rimantas Jankauskas
Arika TArica.
Arikos -Taknos konfliktas 1'Aricos -Tacnos konfliktas.
'Arimaičiai', raudonųjų dobilų veislė. Sukurti Lietuvoje. A - sudėtinga hibridinė
populiacija, išvesta iš 80 raudonųjų dobilų veislių. Veislė derlinga, atspari dobilų vėžiui,
šaknų puviniams, pakanti atsėliavimui. A išaugina pirmąją ir antrąją žole; didesnį sėklų
derlių subrandina iš pirmosios žolės. Lietuvoje veislė rajonuota 1997. Antanas Svirskis
Arimaičių ežeras, Arimaičių tvenkinys, yra Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje,
5,5 km į Šiaurės vakarus nuo Šeduvos. Plotas 290 ha. Ilgis ( iš pietų į Šiaurės ) 4,7 km,
Didžiausias plotis 1,1 km. Paviršiaus altitudė 103,2 m. Didžiausias gylis 18,7 m, vidutinis
gylis 2,8 m. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 12,4 km. V. ir Šiaurės Krantai sausi, aukšti,
pietinis ir rytinis - žemi, pelkėti. Įteka Šiekštumas, išteka Ežerėlė (Mūšos baseinas). A
susidarė 1972 patvenkus Ežerėlė.
Arimanas tAngra Mainjus.
arimas, žemės dirbimas plūgu (anksčiau arklu, žagre). Viena seniausių ir svarbiausių
agrotechn. priemonių. Ariant žemės sluoksnis paprastai apverčiamas, trupinamas ir
maišomas; taip purenama dirva, naikinamos piktžolės, dirvoje skatinamas aerobinis
procesas. A gylį lemia dirvos granuliometrinė sudėtis, žemės ūkio augalų biol. ypatumai,
piktžolių kiekis dirvoje, dirvos sandara ir A tikslas. Pagal gylį A skirstomas į seklųjį (iki
20 cm), normalųjį (21-25 cm), gilųjį (26-30 cm) ir plantažinį (labai gilų, 80 cm). Pagal
paskirtį būna šie A tipai: aparimas, atarimas, išarimas, perarimas, priarimas. Aparimu į
žeme įariama mėšlas, žaliajai trąšai skirti augalai (lubinai, rapsai), augalų liekanos
(ražienojai, šiaudai, pelai, runkelių lapai, bulvienojai). Atarimu paprastai atskiriamas
vienas laukas nuo kito, juo ariamas sumetimas. Išarimu į dirvos paviršių išverčiami
gumbai, šakniavaisiai, suartame lauke daromos vagos vandeniui nubėgti, išverčiamas
poarmeninis sluoksnis ir storinamas armuo. Perarimu dar kartą ariama dirva, supuolusi po
žiemos. Priarimu prie lauko arba suarto žemės ploto priariamas gretimas laukas. Tai
daroma didinant laukus arba tiesinant jų ribas, kai jos nesutampa su natūraliomis ribomis
(keliais, grioviais, miškais, upėmis).
Pagal A pobūdį skiriama A išmetimu ir A sumetimu. Ariant išmetimu laukas ar varsna
pradedama arti iš šonų. Ariant sumetimu laukas ar varsna pradedama arti iš vidurio.
Pagal konfigūraciją būna šie A: varsninis, apsukinis, lygusis, lysvinis. Varsniniu A laukas
suskirstomas varsnomis (ne mažesnio kaip 20 m pločio), ariamas išilgai, galuose plūgas
iškeliamas ir apsukamas tuščiomis; toks A yra pats dažniausias. Kiekviena varsna ariama
išilgai sumetimu ar išmetimu, kilpiniu paprastuoju, kilpiniu kombinuotuoju ir nekilpiniu
kombinuotuoju būdais. Apsukiniu A ariama per visą lauką viena kryptimi, pradedama nuo
vidurio arba pakraščio. Taip ariamos kalvotos dirvos. Lygiuoju A ariama per visą lauką
(pakaitomis į abi puses), vagos verčiamos tik į vieną lauko pusę. Naudojami apverčiamieji
plūgai. Taip ariant nebūna sumetimų ir išmetimų. Lysviniu A laukas ariamas 8-20 m
pločio lysvėmis. Ariama nedrenuotose, užmirkstančiose su nelaidžiu podirviu dirvose.
Pagal laiką A būna: rudeninis, ankstyvasis, vėlyvasis, pavasarinis, priešsėjinis. Rudeniniu
A dirva ruošiama vasarinių augalų sėjai. Ji apverčiama ir purenama per visą armenį.
Svarb. uždavinys - supurenti susigulėjusį per vegetacijos periodą armenį, kad pagerėtų oro
režimas, suaktyvėtų mikroorganizmų veikla, žemė pasidarytų puri, tinkama pavasarį
pasėtų augalų šaknims augti, su žeme gerai susimaišytų org. liekanos, suvienodėtų dirvos
derlingumas. Ankstyvuoju A (iki rugsėjo vid.) ariamos piktžolėtos, sunkesnės
granuliometrinės sudėties dirvos, vėlyvuoju A (spalio 2 pusėje) - mažiau piktžolėtos ir
lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvos. Pavasariniu A neartos dirvos ariamos
pavasarį. Mažina dirvos, ypač lengvesnės, drėgnumą. Sunkiosios dirvos pavasarį yra
pakankamai drėgnos, tačiau sausą pavasarį ariamos greitai džiūsta, susidaro grumstai, dėl
to blogėja dirvos -sandara. Šis A vėlina sėjos darbus, dėl to mažėja derlius. Priešsėjiniu A
ariama prieš sėją, daugiausia žiemkenčiams, dar ariama susivėlinus nuimti priešsėlio
derlių, ruošiant pavasarį dirvą sėjai arba sodinimui (ariama po žiemos supuolusi dirva).
Rudenį suartas piktžolėtas juodasis pūdymas pavasarį ir vasarą ariamas sluoksniais
(sluoksninis A: armuo vis gilinamas kas 2-3 savaites 5-6 kartus per pavasarį ir vasarą).
Toks A padeda mažinti piktžolių (ypač daugiamečių) kiekį dirvoje, didina jos derlingumą.
Pagal plūgo tipą A būna beverstuvis, kultūrinis, dvisluoksnis ir trisluoksnis. Beverstuviu
A ariama plūgu be verstuvių; žemė purenama, bet neapverčiama (A gylis 35-50 cm).
Sulaiko drėgme dirvoje, todėl taip ariama ten, kur mažai kritulių (Lietuvoje taip
neariama). Kultūriniu A ariama plūgu su priešplūgiu, gerai apverčiama žemė. Tinka
velėninei, neskustai ražieninei dirvai, lengvina šios dirvos parengimą sėjai. Dvisluoksniu
A ariama specialiu plūgu, turinčiu po du ta pačia vaga ariančius korpusus. Ariant
dvisluoksniais plūgais neskustas ražienines ar velėnines dirvas geriau užariamos augalų
liekanos ir giliau įterpiamos piktžolės. Trisluoksniu A ariama specialiu plūgu, kuris
viršutinį puveningą dirvos sluoksnį (armenį) apverčia ir palieka jos paviršiuje, o po juo
esantį išplautą nederlingą sluoksnį sukeičia su giliau esančiu įplautuoju, gerokai
derlingesnių. Norint padidinti dirvos derlingumą taip ariama 35-40 cm gyliu. Yaclovas
Petraitis LIETUVOJE A išplito l tūkstantmetyje pradėjus naudoti gyvulių traukiamus
arimo padargus. Iš pradžių dirvos artos l kartą, pradėjus žemę tręšti - 2 kartus per metus;
XVI- XX a. dirvą ardavo du tris kartus per metus. Pirmą kartą arta pavasarį (riekimas),
antrą - birželio mėn. pab. (kartojimas), trečią - rugpjūčio mėn. vid. (trejojimas). Tris
kartus arė žiemkenčiams, vasarojui - du kartus (pirmą kartą nuėmus žiemkenčius ir
pavasarį), linams -vieną kartą; po kiekvieno karto akėdavo. Pūdymą ardavo sumetimu, t.y.
vagas versdavo į varsto (varsnos) vidų, o vasarieną - išmetimu, t.y. į kraštus, vaga likdavo
viduryje. Lygias ir šlapias dirvas ardavo užuoganomis - dviejų pirmųjų vagų žemę
suversdavo į sumetimą, o užbaigdavo išmetimu (išvage) vandeniui nutekėti. Senovėje
prieš A aukodavo aukas žemės deivei Žemynai ir kitoms dievybėms (Pergrubiui,
Perkūnui, Žvaigždikiui). Dažniausiai aukodavo kiaulę, kuri simbolizavo žemės knisimą,
rausimą. Po to, pabučiavęs žemę, artojas apie visą lauką apvarydavo vagą, kad apsaugotų
nuo blogųjų jėgų. Pirmojoje vagoje apardavo gabalėlį duonos, kiaušini. Ilgainiui šie
papročiai išnyko. Pav. Vacys Milius
'Arina', vid. ankstyvumo bulvių veislė. Sukurta Rusijoje. Gumbai ovalūs, sekliomis
akutėmis, vid. skonio (nemiltingi) ir krakmolingumo (-14%). Gerai išsilaiko žiemą. Didž.
derlingumas 56,4 t/ha. Bulvių gumbai auga arti žemės paviršiaus (dalis dažnai pažaliuoja).
Žiedai balti. A atspari bulvių vėžiui. Lietuvoje rajonuota 1979-88. Kostas Bedus
Arinas, ežeras Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, prie Joniškio. Plotas 377 ha. Ilgis
( iš Šiaurės į pietus ) 5,9 km, Didžiausias plotis 1,2 km. Paviršiaus altitudė 140,3 m.
Didžiausias gylis 18,3 m (rytuose), vidutinis gylis 6,8 m. Ežeras rininės kilmės, šiaurėje
labai siauras. Baseino plotas 71 kirr. Kranto linija nelabai vingiuota, jos ilgis 15 km. V.
krantai aukštoki, statūs, sausi, Šiaurės Krantai kiek lėkštesni. Vakaruose į A jteka Nikajė,
šiaurėje - Drigunka, iš pietryčių dalies išteka Arina (Spenglos aukštupys; Žeimenos
baseinas). Atabradas siauras, smėlingas. A patvenktas. Pav.
A rinktinė, Lietuvos partiz. junginys, 1945 12-1948 m. rugsėjo Trakų apskrityje kovojęs
prieš sovietinį okupacinį režimą. Priklausė f Didžiosios Kovos apygardai. Vadas P.
Klimavičius, nuo 1947 - E. Svilas, štabo viršininkas B. Steponavičius. Buvo suskirstyta į
6 batalionus, l veikė Žaslių ir Musninkų valsčiuose (vadas P. Petkevičius), 2 - Kaišiadorių
valsčius (vadas P. Klimavičius, išformuotas 1946 vasarą), 3 - Žiežmarių ir Kruonio
valsčiuose (vadas B. Steponavičius, nuo 1947 0 VI a. Praškevičius), 4 - Semeliškių
valsčius , dalyje Aukštadvario ir Trakų valsčių (vadas A. Galinis, išformuotas 1946 m. , 5
buvo formuojamas Vievio valsčius , tačiau 1945 išsklaidytas, 6 veikė 1946 Rumšiškių,
Petrašiūnų, Pažaislio valsčiuose bei dalyje Jonavos valsčius (vadas kalba Gurskas). 1946
A turėjo -400 kovotojų. A veikla: naikino kolaborantus ir šnipus, per rinkimus į SSRS AT
ir LSSR AT platino antisov. atsišaukimus ir ragino žmones neiti balsuoti, kovėsi su
NKVD kariuomene, stribais. 1946 m. liepos į Didžiosios Kovos apyg. štabą infiltravus
MGB agentų, A buvo naikinama per kar. operacijas, t.p. suteikiant partizanams fiktyvius
dokumentus ir juos demobilizuojant. 1947 vasarą rinktinėje teliko apie 200 partizanų. Jie
ėmė vengti aktyvių kovos veiksmų. 1948 pavasarį veikė dar 5 būriai, turėję -40 partizanų.
1948 m. rugpjūčio - rugsėjo mėn.MGB sunaikino būrius, liko tik pavienių kovotojų.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė
Ariogala, miestas Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, Dubysos kair. krante, prie
senojo Žemaičių plento; seniūnijos ir parapijos centras. 4100 gyv. (2001 m. . Plentai į
Raseinius, Kauną. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Bendrove Ariogalos gelžbetonis (buv.
Raseinių gelžb. konstrukcijų gamyklos cechas, įkurtas 1968 m. , siuvimo įmonės Šatrija
cechas. Paštas (nuo 1880 m. , ligoninė, vaistinė, vidurinė mokykla (1918-48 pradžios
mokykla, 1948-49 gimnazija), pradžios mokykla (nuo 1992 m. , vaikų darželis, kultūros
namai, biblioteka. Pav. Vidmantas Daugirdas ARCHITEKTŪRA. A išsidėsčiusi siauroje
(0,2-0,8 km pločio) 3 km ilgio teritorijoje; gatvių tinklas stačiakampis. senovės dalyje
vyrauja mažaaukščiai pastatai. Centre neobarokinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia (past.
1939 ant 1915 sudegusios bažnyčios pamatų pagal Šveicarijos archit. E. Peyrrio 1926
projektą), dvarininkų Daugirdų kapų koplyčia (past. 1850, joje palaidotas archeologas,
dailininkas, istorikas T. Daugirdas). Miestas plečiamas pagal 1972 sudarytą bendrąjį planą
(archit. P. Janulis): pastatyta daugiabučių gyvenamųjų namų, statomas (nuo 1982 m.
Verdėlupio gyvenamųjų namų kvartalas. Mieste gausu želdynų: yra Purvės, Čėkuvos
dvaro ir girininkijos parkai. Pav. Manja Rupeikienė ir kl. ISTORIJA. A minima nuo 1253.
XIII a. pab.- XIV a. A ir jos apylinkės buvo dažnai niokojamos kryžiuočių. 1382 jie
sudegino medinę A pilį. -1416 pastatyta medinė kat. bažnyčia (vėliau kelis kartus
perstatyta). 1538 Ariogaloje veikė 36 smuklės (karčemos). 1560 buvo parapinė mokykla.
1592 A vadinta miesteliu, 1792 gavo miesto teises ir herbą. 1842 įsteigta valdinė pradžios,
1852 - parapinė (veikė iki 1863 m. mokyklos. 1847 pastatyta ev. liut. bažnyčia (1944
nugriauta). 1861-1950 A -valsčiaus centras. 1941 vokiečiai nužudė daugiau, kaip 700
Ariogalos ir jos apylinkių gyventojų, daugiausia žydų. Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m.
rugpjūčio 3 d. A sudegė, ją užėmė SSRS kariuomenė. Sovietinės okupacijos metais
Ariogalos valsčiuje veikė Jungtinės Kęstučio apyg. Vaidoto rinktinės Lietuvos partizanai,
spausdin taslaikraštis Laisvės varpas (1948 sunaikinta rinktinės štabas ir spaustuvė).
1950-62 A buvo raj. centras. 1956 suteiktos miesto teisės. Nuo 1990 Ariogaloje A.
Vizbaro iniciatyva rengiami Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiai (2000 buvo susirinkę -15
000 žm.). 1841 buvo 344,1868 -1907,1897 - 2376,1923 -1197,1959 - 2375,1970 - 2979,
1979 - 3646,1989 - 4033 gyv. Pav. Kazys Misius
Ariogalos rajonas, 1950-62 LSSR administracinis teritorinis vienetas Lietuvos vakaruose,
abipus Dubysos vidurupio. Plotas 763 km2. Centras - Ariogala. Sudarytas 1950 m. birželio
20 d. iš 16 buv. Raseinių ir 21 Vilkijos apskritis apylinkių. Iki 1953 priklausė Kauno
sričiai. 1956 Ariogalai suteiktos raj. pavaldumo miesto teisės. 1954 ir 1959 A priklausė 14
apylinkių (Agelaičių, Ariogalos, Berteškių, Betygalos, Butkiškės, Didžiulių, Gėluvos,
Gučkampio, llgižiu. Juodaičių, Milašaičių, Paliepių, Pelutavos, Pernaravos), 2 miesteliai
(Betygala, Pernarava). 1959 buvo 24 370 gyventojų. 1962 A prijungtas prie Raseinių rj.
aridnai (Arion), sausumos sraigių (Stylommatophora) būrio moliuskų gentis. Gyvena
miškuose, parkuose, rečiau pievose ir daržuose. Kūnas 4-15 cm ilgio. Kriauklė redukuota.
A kūnas nuo rusvai gelsvos iki juodos spalvos. Lietuvoje 5 rūšys. A. ater (A. empiricum)
įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kūnas iki 15 cm ilgio, juosvas. Pav. Ričardas
Kazlauskas
Aridnas (Arion, kilm. Arionos), VII- VI a. p.m.e., senovės graikų poetas. Kilęs iš Lesbo
salos. Sukūrė ditirambo žanrą, turėjo įtakos dramos formavimuisi. Pasak Herodoto, su
turtais iš Italijos grįžtantį poetą jūrininkai sumanė nužudyti. A paprašė leisti padainuoti, o
baigės dainą šoko į jūrą. Dainos bei grojimo kitara sužavėtas delfinas ant nugaros išnešė jį
į krantą. Išliko viena epigrama ir padėkos giesmė Poseidonui. Dalia Dilytė
Ariosto Ludovico (Ludovikas Ariostas) 1474 m. rugsėjo 8 d. Reggio nell" Emilia
(Emilijos -Romanijos sritis - 1533 m. liepos 6 d. Ferrara, italų poetas. Vėlyvojo
Renesanso atstovas. Ferraros universitete studijavo teisę. Tarnavo Ferraros hercogams
d'Estėms, vykdė dipl. misijas Romoje, Florencijoje, Milane ir kitur. Sekdamas
Horacijumi, Tibulu, Ovidijumi, Plautu ir Terencijumi parašė eilėraščių lot. kalba,
komedijų italų kalba. Svarb. kūrinys - oktavomis parašyta poema Pašėlęs Rolandas
(Orlando furioso 1516,40 giesmių; 1532,46 giesmės). Remdamasis viduramžių epo ir
riterinių romanų motyvais pavaizdavo Renesanso epochos gyvenimą, aukštino žmogaus
grožį ir jausmus. Poemoje yra kelios siužetinės linijos, daugybė epizodų ir personažų,
fantastinių vaizdų, meistriškai sujungtų į vientisą kompoziciją; jai būdinga lyr., humor. ir
tragiškų intonacijų kaita. Poema turėjo įtakos italų ir kt. tautų poezijai. Pav. Elena
Kuosaitė-Jašinskienė
Ariovistas (lot. Ariovistus) fapie 54 p.m.e., germanų svebų genties vadas. 72 ar 71 p.m.e.
pagal sutartį su keltų gentimi sekvanais atvyko į rytus Galiją kariauti su edujais,
arionas A. rufus
kuriuos 61 p.m.e. sumušė. Galijos gentys, priešiškos germanų atsikėlimui, į pagalbą
pasikvietė Romos konsulą Cezarį, kuris 58 m. rugsėjo prie Vezanciono (Elzase tarp
Besanęono ir Schlettstadto) nugalėjo svebus. A pabėgo už Reino ir netrukus mirė.
ariozo (it. arioso): 1. Vokalinės muzikos kūrinys, trumpesnis už ariją. Dažniausiai vienos
dalies, nesudėtingos, dainingos melodijos. Atliekamas solo pritariant orkestrui ar
instrumentui. Kai kada turi deklamacijos elementų. Kantatų, oratorijų, operų A dažnai
būna tarp rečitatyvo ir arijos.
2. Teksto intonavimo (melodeklamacijos) tipas, tarpinis tarp kantilenos ir rečitatyvo.
Aldona Juodelienė
Aris Konstantinas 1874 m. birželio 13 d. Palanga fapie 1941, keliautojas, entomologas.
1876 su tėvais persikėlė gyventi į Liepoją, mokėsi Liepojos gimnazijoje. Vėliau gyveno
Maskvoje, dirbo vaistinėje, 1897 buvo pasiųstas praktikuotis į Bucharą (Uzbekija). 1897-
1909 m. rengė ekspedicijas į Vid. Aziją, Pamyrą, Afganistaną, Persiją, tyrė tų kraštų
gamtą, surinko įv. gyvūnų (daugiausia roplių ir vabzdžių) kolekcijų. 1922 grįžo į Lietuvą,
gyveno Kaune. 1931 su zool. T. Ivanausku dalyvavo moksl. ekspedicijoje į Braziliją.
Susistemino apie 18 000 vabzdžių. Ekspedicijose surinktą -30 000 zool. eksponatų
kolekciją padovanojo VDU, išlikę eksponatai (-11 000 m. saugomi T. Ivanausko zool.
muziejuje. Parašė kn. Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją (21.1933-34 m. . A vardu
pavadintos 2 vabalų ir l drugių rūšis.
Arisaro druskožemis TArizaro druskožemis. • al-'Arish T ai/Ins. Arishima Takeo -
1.Arišima.
Aristajas (Aristaios), Aristėjas, graikų mitologijoje žemdirbystės dievas. Urano ir Gajos
arba Apolono ir nimfos sūnus. Gimė Libijoje. Atvyko į Tebus, kur kentauras Cheironas jį
išmokė misterijų praktikos, o mūzos ir nimfos - amatų. Iš dievų išsiskyrė geranoriškumu:
išmokė žmones auginti alyvmedžius bei vynmedžius, veisti bites, saugojo pasėlius nuo
krušos, globojo kerdžius ir medžiotojus. Garbintas Beotijoje, Jonijoje, Kirėnėje, Tesalijoje
ir Italijoje. Vėliau A kultas tapo Apolono kulto dalimi. Aleksandra Teresė Veličkienė
Aristarchas (Aristarchos) apie 217 - 144p.m.e., senovės graikų filologas. Kilęs iš
Samotrakės. Dirbo Aleksandrijos bibliotekoje. Analogijos teorijos šalininkas, geriausias
teksto kritikas. Baigė kurti ir įtvirtino tekstologijos ženklų sistemą, leido senovės autorių
(daugiausia Homero) veikalus su komentarais. Išskyrė 8 kalbos dalis, sukūrė jų
pavadinimus; juos į lot. kalba išvertė romėnai, vėliau perėmė kitos Europos tautos. Parašė
-800 veikalų (neišliko net fragmentų). Dalia Dilytė
Aristarchas Samietis (Aristarchos Samios) apie 310 m. 1230 p.m.e., senovės graikų
astronomas, vienas heliocentrinės pasaulio sistemos pradininkų. Aiškino, kad Žemė sukasi
apie savo ašį ir skrieja aplink Saule, kad žvaigždės nejuda ir yra išsidėsčiusios labai
didelio spindulio sferoje. Remdamasis Saulės ir Mėnulio stebėjimais nustatė, kad Saulė
daug didesnė už Žeme ir yra daug toliau negu Mėnulis. Patikslino metų trukme. Vienas
Mėnulio kraterių pavadintas jo vardu.
Aristava, kaimas Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į rytus nuo Kėdainių,
prie Kėdainių - Panevėžio plento; seniūnijos centras. 650 gyv. (2001 m. . Pro A teka
Obelis (Nevėžio kairysis intakas) ir jos intakas Malčius. Pagr. mokykla (nuo 1993; 1928-
55 pradinė, 1955-1993 m. septynmetė, aštuonmetė, devynmetė), kultūros namai (nuo
1967 m. , biblioteka (nuo 1947 m. . A minima Livonijos kronikoje kaip bajoro Algimanto
(Algemino) dvaras, kurį 1371 buvo užpuolė kryžiuočiai. 1865 buvo įkurta valdinė
pradžios mokykla. Sovietinės okupacijos metais buvo apylinkės centras, kolūkio centrinė
gyvenvietė. 1959buvo67, 1970-104,1979-588, 1989-606 gyv.
Ariste Paul (Paulius Aristė), iki 1927 Berg 1905 m. vasario 3 d. Torma (Estija) - 1990 m.
vasario 2 d. Tartu, estų kalbininkas, folkloristas. Dr. (1939 m. . Estijos mokslų akademijos
(1954 m. , Esperanto akademijos Paryžiuje (1956 m. narys. Vengrijos mokslų akademijos
garbės narys (1966 m. , Suomijos akademijosužs. narys (1980 m. . 1929 baigęs Tartu
universitetą nuo 1933 jame dėstė; profesorius (1946 m. . 1957-60 Estijos kalbos ir
literatūros instituto Finougrų kalbų sektoriaus vadovas. 1965 įkūrė ir redagavo žurnalą
Sovetskoe finnougrovedenie. Tyrė estų kalba tarmes ir fonetiką, ižorų, karelų, lyvių,
suomių, vodų kalbas, skolinius estų kalboje (Estijos švedų skoliniai estų kalboje l
Eestiroolsi laensonad eesti keeles 1933; Hiiu tarmės fonetika l Hiiu murrete haalikud
1939; Estų kalbos fonetika l Eesti keele foneetika 1946 "1981-82; Vodų kalbos gramatika
l Vadja keele grammatika 1948, anglų kalba 1968 m. , baltų ir finougrų kalbų kontaktus.
Rinko ir paskelbė tautosakos (daugiausia vodų). Bendradarbiavo lietuvių filol. spaudoje.
Pav. Algirdas Sabaliauskas
Aristeldas (Aristeidės) apie 540 - 467 p.m.e., Atėnų polit. ir kar. veikėjas. Pasižymėjo
Maratono mūšyje (490 m. . Atėnų vidaus polit. kovose priklausė Miltiado sausumos
partijai, agitavusiai prieš Temistoklio jūros partijos planus panaudoti sidabrą iš naujų
Laurijos kasyklų didelio laivyno statybai finansuoti. 483-482, nugalėjus Temistokliui,
ištremtas. Kai persai 480 užpuolė Graikiją, grįžo ir dalyvavo Salamino mūšyje. 479
Platajų mūšyje Atėnų kariuomenės vadas. 478-477 Atėnų laivyno vadas. Vienas Delo jūrų
sąjungos organizatorių, jos iždininkas. Anelė Butkuvienė
Aristėjas fAristajas.
Aristidas Kvintilianas (Aristides Quintilianus), 2 arba III a. , senovės graikų muzikos
teoretikas. Traktate Apie muziką (De musica 3 kn.) pateikė graikų muzikos estetikos bei
teorijos žinių. Pirmojoje knygoje dėstoma harmonika, ritmika ir metrika (pagal
Aristokseną ir senesnius šaltinius), antrojoje - auklėjimo, etoso teorija (pagal
pitagoriečius, Damoną, Platoną ir vėlesnius autorius), trečiojoje - muzikos metafizika
(kosmologinė muzikos teorija, skaičių simbolika); šioje knygoje yra panašumų su
Ptolemajo Harmonikos trečiąja knyga. Jonas Bruveris
Aristide Jean-Bertrand (Žanas Bertranas Aristidas) 1953 m. birželio 15 d. Port Salut
(Haitis), Haičio valstybės veikėjas. Kat. kunigas (1984 m. . Dem. judėjimo prieš Duvalier
režimą dalyvis. 1990 per prezidento rinkimus centro ir kairiųjų partijų koalicijos Nac.
fronto už demokratiją ir pertvarkymą kandidatas. 1990-91,1994-1996 m. ir nuo 2001
Haičio prezidentas. Per 1991 kar. perversmą nušalintas. 1994 padedamas JAV
kariuomenės (jos įvedimui pritarė JT rezoliucija) valdžią susigrąžino. JAV skatinamų
ūkio reformų šalininkas. 1994 atsisakė kunigystės.
Aristobūlas l (graikų Aristobulos I) - 103, Judėjos karalius (104-103 m. p.m.e.).
Makabiejų (Chasmonėjų) dinastijos. Johanano Hirkano l sūnus. Sostą atėmė iš savo
motinos. Kovodamas dėl valdžios išžudė savo brolius. Nukariavo iturėjų žemes Libane.
Mejerisšubas
Aristofanas (Arislophanės) apie 445 - 386 p.m.e., senovės graikų dramaturgas. Gyveno
Atėnuose. Senosios komedijos kūrėjas. Sočiai, ir polit. tematikos komedijose karštai gynė
tradicinę morale ir polio gyvenseną, skelbė helenų vienybės idėją. Parašė daugiau, kaip 40
komedijų (išliko 11 veikalų ir daug fragmentų). Jose smerkė karą (Acharniečiai, Taika,
Lisistrata), kandžiai išjuokė politikus demagogus (Raiteliai), sofistų mokymą (Debesys),
teisėtvarkos ydas (Vapsvos), utopinės valstybės idėjas ir orfikų dievų kilmės teoriją
(Paukščiai), lyčių lygybės idėją (Moterys tautos susirinkime), kėlė literatūros visuom.
vaidmenį (Varlės), polemizavo su Euripidu (Moterys Tesmoforijų šventėje), parodė turto
ir skurdo reikšmę pavienių asmenų ir visuomenės gyvenime (Plutas). Komedijų veikėjai
dažniausiai fantastiniai (debesys, varlės, paukščiai), situacijos paradoksalios, naudojama
parodija. Ypač svarbus choras, kuris su turiniu nesusijusiuose komedijos intarpuose
(parabazėse) kalba autoriaus vardu; įvykių kulminacija sutelkta agonuose - priešingas
idėjas reiškiančių realių ir fantastinių personažų ginčuose. Į lietuvių kalba išverstos
komedijos Debesys (1936,1963 m. , Varlės (1963 m. , Plutas (1965 m. , Taika (1989 m. .
Pav. DaliaDilyte
Aristofanas Bizantietis (Aristophanes Byzantios) apie 2571!80 p.m.e., senovės graikų
filologas. Kilęs iš Bizantijo (dab. Stambulas). Dirbo Aleksandrijos bibliotekoje. Padėjo
pamatą leksikografijai ir gramatikai. Leido senovės autorių epus, lyriką, dramas, prozos
kūrinius su komentarais. Prie dramų pateiktose įžangose yra žinių apie veikėjus, siužetą,
pastatymo laiką, dramaturgų varžybose užimtą vietą. Sukūrė kai kuriuos tekstologinius
ženklus, sudarė geriausių epikų, lyrikų, oratorių, tragedijų ir komedijų autorių sąrašus
(kanonus). Veikale Apie analogiją aprašė linksniavimą. Parašė didelį leksikografijos
veikalą (jame buvo skyriai apie žodžius, amžiaus tarpsniui, giminystei apibūdinti),
studijas Apie gyvūnus, Apie kaukes, Apie heteras, surinko ir išleido 6 patarlių knygas.
Išliko kūrinių fragmentų. Dalia Dilytė
Aristogeitonas THarmodijas ir Aristogeitonas.
aristokratas, didikas, T aristokratijos 2 atstovas. A vadinamas ir didelės vidinės kultūros
žmogus (dvasios A).
aristokratija (graikų aristokratia < aristos - geriausias + kratos - valdžia): 1. Valstybės
valdymo forma, kai valdžia priklauso privilegijuotam visuomenės sluoksniui. A
motyvuojama tuo, kad visuomenės dauguma esanti politiškai nevisavertė, todėl ją turi
valdyti elitas. Antikos laikais A buvo laikoma geriausia valstybės valdymo forma
(Aristotelis ją laikė idealia), priešinga Ttimokratijai (šiurkščių priemonių valdžiai). A
vyravo daugelyje Graikijos polių, respublikos laikų Romoje. Žymiausios aristokratinės
valstybės: Sparta, Roma, Kartagina (4- I a. p.m.e.), Venecija, Naugardas, Pskovas (vid.
amžiais). Įvairių A aukšč. valdžios organų sudėtis, sudarymo tvarka ir jų tarpusavio
santykiai buvo skirtingi. Pvz., Spartoje visą valdžią turėjo 2 karaliai ir seniūnų taryba,
Romoje -konsulai ir senatas (narius skyrė cenzorius iš aukštų pareigūnų ir kilmingųjų
šeimų). A elementų gali turėti ir kitos valstybės valdymo formos - monarchija, respublika:
kartu su monarchu, liaudies atstovais valstybės valdyme dalyvauja institucija, sudaryta
turto, kilmės pagrindu (pvz., XV a. vid.- XVI a. vid. LDK Ponų Taryba).
2. Kilmingiausia ar labiausiai privilegijuota sočiai, sluoksnio ar luomo dalis. Pagal polit.
santvarką ir titulą A turi ypatingas teises (jas suteikia kilmė, turtas, tarnyba), kurios
išskiria iš kitų visuomenės sluoksnių, pvz., brahmanų kasta Indijoje, eupatridai Atėnuose,
patricijai Romoje, ponai LDK ( XV a. vid.- XVI a. l pusė).
Aristonikas (graikų Aristonikos) - 129 p.m.e. Roma, sukilimo prieš romėnus Pergame
(133/132-129 p.m.e.) vadovas. Karaliaus Atalo II nesantuokinis sūnus. A pusbroliui
Atalui III mirus (133 m. ir testamentu Pergamą palikus Romai pareiškė savo pretenzijas į
sostą. Po nesėkmingo mėginimo perimti valst. laivyną bei M. Azijos graikų miestus
organizavo vergų, miesto varguomenės, valstiečių sukilimą, įgavusį ir rel. pobūdį (įvestas
Saulės dievo kultas). Užėmė didumą M. Azijos. apie 129 romėnai sukilimą numalšino, A
išvežė į Romą ir nužudė.
Aristotelis (Aristotelės) 384 Stageira (Chalkidikės pusiasalis) - 322 p.m.e. Chalkidė
(Eubojos s.), senovės graikų filosofas, gamtininkas. -367 įstojo į Platono akademiją,
kurioje išbuvo 20 m.; iš pradžių mokinys, vėliau dėstytojas ir tyrinėtojas. Dėl teorinių
nesutarimų su Platonu nepaskirtas akademijos vadovu. Ąsoje (M. Azija) dirbo moksl.
darbą ir buvo valdovo patarėjas, vėliau Lesbo saloje dirbo kaip gamtininkas. 342
pakviestas vadovauti Aleksandro Makedoniečio lavinimui. -335 Atėnuose įkūrė antrąją
aukštojo mokslo instituciją Graikijoje - Likėjų. Po Aleksandro Makedoniečio mirties
prasidėjus antimakedoniniam sąjūdžiui pasitraukė iš Atėnų. Daugelis A veikalų pateko
romėnams kaip karo grobis. Romoje juos nupirko mokslininkas Tiranianas Gramatikas ir
perdavė tvarkyti aristotelikų mokyklos vadovui Andronikui Rodiečiui. Šis atkūrė
apgadintas vietas ir 43-20 p.m.e. išleido suskirstęs pagal tematiką bei A mokslų
klasifikaciją. Tai pažinimo ir logikos veikalas Organonas (Kategorijos, Apie aiškinimą /
De interpretatione, Pirmoji analitika /Analytika priorą, Antroji analitika /Analytika
posteriora, Topika, Apie sofistinius įrodymus / Sophistici elenchi), gamtos mokslų
veikalai Fizika, Apie dangų, Apie atsiradimą ir išnykimą, Meteorologika, zoologijos
-Gyvūnų istorija, Apie gyvūnų dalis, Apie gyvūnų dauginimąsi, Apie gyvūnų judėjimą,
psichologijos -Apie sielą (Deanima, lietuvių 1959 m. , filosofijos -Metafizika (pavadino
Andronikas Rodietis, kaip kūrinį, leidžiamą po Fizikos), Nikomacho etika (dedikuota
sūnui Nikomachui, lietuvių 1990 m. , Eudemo etika, Didžioji etika, Politika (lietuvių 1997
m. , Atėnų politinė santvarka, retorikos ir poetikos - Retorika, Poetika (lietuvių 1959 m. .
A pirmasis iš graikų rašė griežtu ir lakonišku moksl. stiliumi. Kritikavo Platono idėjų ir
sočiai, teoriją. Rėmėsi ankstesniais graikų filosofijos ir gamtotyros atradimais. Atskyrė
moksl. pažinimą nuo mokėjimo, paprasto patyrimo, manymo. Mokslo požymiais laikė
įrodomumą, tiesų būtinumą ir visuotinumą, aiškinamąjį pobūdį, žinių hierarchiją.
Pagrindė įrodymų moksle baigtinumą, sukūrė mokslų klasifikaciją, išskirdamas teorines,
praktines ir kūrybos sritis (retoriką ir poetiką). Filosofiją suprato kaip tiesos pažinimą,
kurio pagrindas yra logika -visuotinis mokslų metodas. Filosofiją skirstė į teorinę ir
praktine; pirmąją pagal abstrakcijos lygį sudaro fizika, matematika ir pirmoji filosofija
(metafizika). Tad metafizika, tirianti būtį apskritai, sukuria aukštesnio lygio abstrakcijas
negu matematika. Praktinę filosofiją sudaro etika ir politika. Pažinimo klausimais
nuostatos buvo antiplatoniškos, empirinės: tikrovei pažinti reikalingi pojūčiai, paskui
protas tolydžio apmąsto juslinius duomenis ir sukuria sąvokas. A derino sensualias ir
racionalias priemones, pasisakė prieš antgamtiškumą ir aprioriškumą pažinime. Sukūrė
bendriausių sąvokų (10 kategorijų) teoriją. Detaliau aptarė 4: substanciją (esmę), kiekybę,
kokybę, santykį.
Logiką A vadino analitika. Sukūrė pirmąją formaliosios logikos teoriją. Teigė, kad
egzistuoja mąstymo struktūros, kurios, nepaisant mąstymo turinio, nurodo tiesą. A yra
formalizacijos metodo pradininkas (vartojo kintamuosius dydžius, juos žymėjo raidėmis).
Aristotelio log. formų teorijos pagrindą sudaro struktūros giminė-rūšis abstrakcija.
Teiginių logikos tėra užuomazgos, tačiau sukūrė samprotavimų teoriją - silogistiką, kurią,
kaip klasių logiką, išdėstė deduktyviai, aksiomiškai, ją ' kūrė kaip log. konstantų teoriją.
Aristotelio modalinė logika ir asertorinė silogistiką buvo terminų logika, tačiau jose buvo
modalinės teiginių logikos pradmenų. Sukūrė mąstymo dėsnių sampratą. Šiuos log.
pradus A ontologizavo, juos vadindamas ir būties pradais. Kūrė bendrąją tapatybės teoriją,
suformulavo tapatybės pagr. dėsnį (du objektai tapatūs, kai jų požymiai sutampa) ir
kiekvienos minties tapatybę sau. Prieštaravimo dėsnį laikė esminiu, teigė būties ir
mąstymo neprieštaringumą. Negalimo trečiojo dėsnį laikė negaliojančiu ateities įvykiams
(teiginys Rytoj įvyks jūros mūšis šiandien nei klaidingas, nei teisingas). A tyrė indukciją
kaip bendrybės pažinimo iš atskirybių metodą. Dar kūrė apibrėžimų teoriją, tyrė
metodologines problemas (dedukcinės sekos pradinių prielaidų pagrindimą), aiškino
klaidas įrodymuose, nustatė kalbos ir nekalbos klaidas, daromas sofizmuose.
Metafizikos konstrukcijas A laikė visuotiniais gamtos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo
aiškinimo principais, kiekvienos būties pradais. Substancija yra daikto esmė, kitimų
pagrindas, kokybės rodiklis. Skyrė 2 substancijos dalis - materiją ir formą, kurios sudaro
vienovę. Materijai amžinumą ir pasyvumą, aktyvumą ir apibrėžtumą suteikia forma, kuri
įgyjama dėl 4 priežasčių -materialiosios, formaliosios, veikiančiosios ir tikslo. Kiekvienas
objektas siekia užimti jam skirtą vietą. Tikslai yra įkūnyti pačiuose daiktuose. A materiją
traktavo kaip gryną galimybę, o formą kaip energiją, kuri galimybes paverčia tikrove.
Fiziką A kūrė kaip gamtos filosofiją. Manė, kad kokybinės skirtybės reikšmingesnės už
kiekybines. Pasisakė prieš pitagorikų ir atomistų gamtos traktavimą. Kūnų judėjimą
aiškino formos aktualizacija materijoje, įvedė judintojo principą (jei kas juda, tai turi būti
jo judintojas) ir tarpininką, perteikiantį judinančiąja jėgą: garsas sklinda oru, šviesa -
tarpine erdve (eteriu). Judėjimas yra amžinas kaip ir materija, kuria užpildyta pasaulinė
erdvė, o Visata juda jos centrinio kūno - Žemės - atžvilgiu; pasaulis baigtinis, begalybė -
nepilna, neužbaigta, netekusi formos. A pripažino Dievą kaip pirminį judintoją ir pirmąją
priežastį. A kosmologija dualistinė - pirminis judintojas egzistuoja greta natūralių
veiksnių, pasaulis vaizduojamas suskilęs į Žemės ir dangaus sferas. Už planetų sferos
esanti nejudančių žvaigždžių sfera, už jos - Dievo buveinė, toliau nieko nėra. A tyrė
gyvąją gamtą, laikomas zoologijos pradininku. Organizmų atsiradimą grindė materijos ir
formos, priežastingumo koncepcijomis. Žmogaus gimimo materialioji priežastis -abiejų
tėvų sėkla ir motinos kraujas, o formalioji priežastis - organizmą konstruojanti gyvybinė
jėga. Žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų fiziologiją aiškino širdies veikla. A psichologijoje
pagr. dėmesį skyrė sielai, kurią vadino substancija. Teigė, kad be kūno negalinti egzistuoti
siela. Ji - gyvojo kūno forma, organizacijos būdas, realizuoja mitybą, dauginimąsi,
augimą, jutimą, mąstymą, nykimą, sukuria organizmo tikslingą judėjimą. Siela turi 3
lygmenis - maitinamąjį, juntamąjį ir mąstomąjį. Sukūrė bendrosios juslės, aktyviojo ir
pasyviojo proto modelius. Mąstančiąja sielą aiškino ne kaip gamtininkas, teigė esant
gryną aktą - aktyvųjį protą, - kuris verčia veikti pasyvųjį (galimybių) protą. Aktyvusis
esąs dieviško pobūdžio, nemirtingas. A yra zoopsichologijos pradininkas, gyvūnams
pripažinęs ribotą empirinę inteligenciją.
A etika grindžiama empiriniais veiksniais ir realizmo požiūriu. Manė, kad žmogaus
paskirtis - tobulėti save įtvirtinant kaip dvasinę esybę, bet neneigė kūniškų veiksnių.
Aukšč. gėriu A laikė gerovę sau, šeimai, draugams. Laimė yra tobulumas, įgyjamas
siekiant dorybių. Dorybė esanti viduryje tarp kraštutinumų - pertekliaus ir trūkumo.
Kadangi žmonių gebėjimai ir aktyvumas nevienodi, tai pasiekiama skirtinga laimė.
Estetikoje vienų Platono pažiūrų A atsisakė, kitas pakeitė bei papildė. A sukūrė griežtus
meno apibrėžimus. Menas yra mokėjimas, kylantis iš kūrybos taisyklių žinojimo. Menas
mėgdžioja gamtą, apvalo ir kilnina. Grožis savaime vertingas, džiaugsmą teikiantis
reiškinys, realizuojamas pagal tam tikrą tvarką, proporcijas ir dydžius.
Politikos teoriją A grindė tikslingumo, prigimties bei natūralumo, vidurio doktrinos,
graikų pranašumo principais. Jam rūpėjo žemiški žmogaus gyvenimo visuomenėje tikslai.
Vergovę teisino natūralumo argumentu: vergai natūraliai kam nors priklauso. A įtvirtino
pilietiškumo idėją. Valstybę suvokė kaip polit. ir dorovinę piliečių organizaciją, kurios
tikslas - ugdyti kultūringus žmones. Valdyti turėtų vidurinė klasė (aristokratija), kuri
garantuoja pusiausvyrą tarp turtuolių ir skurdžių. A žavėjosi turtingais piliečiais, nes jie
gali lavintis, doroviškai tobulėti, gyventi iš žemės nuomos (jų gerovę garantuoja
gamintojai), dėl to laikomas pirmuoju feodalizmo ideologu.
Scholastams A buvo didžiausias autoritetas. Aristotelizmą kritikavo naujųjų amžių
gamtotyra. Lietuvoje A filosofija plito nuo XVI a. pradžios. Ji buvo aiškinama vienuolynų
mokyklų filos. studijose, kolegijose ir VU. Pav. R: Aristotelis Rinktiniai raitai Vilnius
1990. L: J. L. Ackrill Aristotelis Vilnius 1994; J. Lukasiewicz Aristo - 1e's Syllogistic
from the Standpoint of Modern Formai Logic Oxford 1957; W. D. Ross Aristolle
London21968. Romanas Plečkaitis
Aristov Viktor (Viktoras Aristovas), tikr. Arestov 1943 - 1994, rusų kino režisierius,
aktorius, scenaristas. 1968 baigęs Valstybės teatro, muzikos ir kino institutą Leningrade
dirbo kino studijoje Lenfilm. 1980 pastatė pirmąjį TV vaidybinį filmą Nendrė vėjyje
(Trostinka na vėtrų). Kiti filmai: Parakas (Poroch 1985 m. , Sunku pirmuosius šimtą metų
(Trudno pervye sto let 1988 m. , Šėtonas (Satana 1990; kurį laiką Sovietų Sąjungoje visi
drausti rodyti), Lietūs vandenyne (Doždi v okeane 1994, filmą baigė rež. J. Maminas).
Rašė scenarijus, vaidino rež. kalba Muratovos filmuose. Živilė Pipinytė
ai Ariš (al-'Arish, ai Arlšas), miestas Egipte, prie Viduržemio j.; Šiaurės Sinajaus
provincijos centras. - 12 400 gyv. (2001 m. . Plentas į Gazą ir Talatą. Žvejybos uostas.
Maisto pramonė. Ricinos fabrikas. Turizmas. Netoli A kasamos akmens anglys. 1967-
1979 m. Izraelio karinės administracijos centras.
Arišima Takeo (Takeo Arishima) 1878 m. kovo 4 d. Tokijas - 1923 m. birželio 9 d.
Karuizava, japonų rašytojas. Kilęs iš aristokratų. Studijavo Harvardo universitete. Nuo
1915 gyveno Tokijuje. Nusižudė. Kūrinių pagr. temos - vargingas valstiečių ir žvejų
gyvenimas. Pripažinimą pelnė knygos Kaino palikuonis (1917 m. ir Kančia įžengiant į
gyvenimą (1918 m. . Svarb. kūrinys - rom. Moteris (1919, lietuvių 1964 m. , kuriame
vaizduojamas tragiškas mylinčios, nepaisančios tradicinių normų, moters likimas. Dar
parašė rom. Žvaigždynas (1922, nebaigtas), dramų, diskusijų sukėlusį esė Manifestas
(1922 m. , kuriame skelbė socializmo ir anarchizmo idėjas, įrodinėjo inteligentijos ir
meno bejėgiškumą sprendžiant darbininkų problemas. RioKojima
Ariškiai, senovės kaimas, buvęs Pryšmantų kaimo (Tauragės rajono savivaldybės
teritorija) vietoje. Minimas nuo 1385 Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose
(Arisken, Ariskin) kaip laisvųjų valstiečių gyvenvietė prie Ežeruonos upės, viena iš
nedaugelio išlikusių Vokiečių ordino (VO) nusiaubtame Žemaitijos pietvakarių
pakraštyje. Ragainės komtūro 1427 laiške nustatant sieną tarp Lietuvos ir VO minimi
Worischken (veikiausiai A). 1561 sudarytame Jurbarko valsčius inventoriuje aprašyta
Ariškėnų (Oryszkanskye) vaitystė, kurioje yra senasis A (Oryszki) kaimas. Pagal J. ir P.
Pryšmontaičių, valdžiusių po du valakus žemės, pavardę 1562 inventoriuje kaimas jau
vadinamas Pryšmontaičiais (Prysmątayci, Pnysmuntayci).
Anksčiau lietuvių istoriografijoje A nepagrįstai tapatinti su Hermanno Wartberge's ir
Vygando Marburgiečio kronikose minima Arvisten, Anvisten vietove -Aristava
(klaidingai manyta, kad čia stovėjusi Ariškių pilis). Vytenis Almonaitis
aritmetika (graikų arithmetike < arithmos - skaičius), matematikos šaka, tirianti skaičius ir
veiksmus su jais. Skiriama elementarioji A ir teorinė A. Elementarioji A tiria
natūraliuosius (sveikuosius teigiamus) ir teigiamus racionaliuosius (trupmeninius)
skaičius. Ji formuoja natūraliojo skaičiaus sąvoką (l, 2 = 1 + 1,3 = 2 + 1 ir 1.1.) be
formalaus, griežto mat. apibrėžimo. Nagrinėja natūraliųjų skaičių užrašymo būdus (t
skaičiavimo sistemos), jų veiksmus (sudėtį, atimtį, dalybą, daugybą), šių veiksmų
atlikimo eilę ir būdus, pagrįstus kai kuriomis individualiomis skaičių savybėmis. Toliau
skaičiaus sąvoka išplečiama - skaičiais laikomi ir natūraliųjų skaičių santykiai
(trupmenos). Naujoje skaičių aibėje apibrėžiami sudėties, daugybos, atimties, dalybos
veiksmai, tiriami jų atlikimo būdai, savybės. Atskirai nagrinėjamos dešimtainės
trupmenos, veiksmai su jomis, paprastųjų trupmenų vertimas dešimtainėmis ir atvirkščiai.
Nustatoma, kokios paprastosios trupmenos paverčiamos baigtinėmis dešimtainėmis ir
kokios - begalinėmis periodinėmis dešimtainėmis. Elementarioji A nagrinėja: skaičių
apvalinimą, veiksmus su suapvalintais skaičiais; vardinius skaičius; procentus, jų
uždavinius; paprasčiausias skaičių priklausomybes - tiesioginį ir atvirkštinį
proporcingumą, proporcijas ir jų savybes. Skaičių dalumo požymiai, dalumo savybės,
skaičių skaidymas pirminiais daugikliais, bendrojo didžiausiojo daliklio ir bendrojo
mažiausiojo kartotinio radimas nagrinėjami t.p. aritmetikoje, nors tai jau elementariosios f
skaičių teorijos dalykai. Elementarioji A glaudžiai siejasi su skaičių teorija ir algebra.
Teorinė A tiria natūraliuosius, sveikuosius, racionaliuosius, realiuosius, kompleksinius
skaičius, kvaternionus ir šių skaičių aibių savybes. Naudodamasi matematikos (aibių
teorijos) sąvokomis ji aksiomomis griežtai matematiškai apibrėžia atitinkamas skaičių
aibes, jų elementų pagr. sąryšius (lygybės, tvarkos, tolydumo), pagr. veiksmus (sudėtį ir
daugybą) ir toliau griežtai logiškai įrodo visas šių veiksmų savybes, kurios
elementariojoje A laikomos akivaizdžiomis. Be to, įrodo atimties (išskyrus natūraliųjų
skaičių aibę) ir dalybos iš nelygaus nuliui skaičiaus (išskyrus sveikųjų skaičių aibę)
galimumą. Teorinė A yra aksiominė matematinė teorija. Naudojant pilnąją mat. indukciją
įrodoma, kad sudėti ir dauginti galima bet kokius natūraliuosius skaičius. Aksiomiškai
apibrėžtomis ir sukonstruotomis skaičių aibėmis ir jų savybėmis naudojamasi mat.
analizėje, analizinėje geometrijoje, kompleksinio kintamojo funkcijų teorijoje ir kitose
mat. šakose.
Pirmosios A sąvokos atsirado dar priešistoriniais laikais iš praktinės žmogaus veiklos
poreikių. Formavosi sveikųjų teigiamųjų skaičių sąvokos: vieneto, dvejeto. 3 kurį laiką
buvo didžiausias skaičius. Vėliau buvo skaičiuojama penketais, dešimtimis,
dvidešimtimis, tuzinais ir kt. Taip kūrėsi skaičiavimo sistemos, skaičių pavadinimai,
ženklai (f skaitmenys). senovės Egipte, Kinijoje, Indijoje, Mesopotamijoje, inkų ir actekų
žymėti ir žinomi pagrindiniai A veiksmai. Egipte buvo vartojama dešimtainė skaičiavimo
sistema (-3600 p.m.e.), žinomi visi veiksmai,su skaičiais, kai kurios trupmenos ir
veiksmai su jomis (-2000 p.m.e.). A tobulėjo senovės Graikijoje (nuo VIII a. p.m.e.).
Skaičiavimo mokslas čia vadintas logistika. graikų matematikai Euklidas, Archimedas,
Pitagoras ir kt. (4- III a. p.m.e.) susistemino ir papildė padrikas A žinias, pavertė ją
mokslu. Skaičių dalumo savybės, iracionalieji skaičiai, natūraliųjų ir pirminių skaičių
aibių nepabaigiamumas ir kt. išdėstyta Euklido Pradmenyse. VII- XI a. A mokslą plėtojo
arabai. X- XIII a. europiečiai iš arabų veikalų sužinojo apie perimtus iš indų skaitmenis (iš
jų atsirado dabartiniai vad. arabiškieji skaitmenys) ir pozicinę dešimtainę skaičiavimo
sistemą. XIII a. pr. L. Fibonacci (Italija) parašė išsamų A traktatą. Dabar vartojami A
veiksmų ženklai atsirado XV- XVII a. Skaičių sistemų griežta loginė analizė buvo baigta
XIX a. Teorinės A pradininkai - H. G. Grassmannas (Vokietija) ir G. Peano (Italija). R.
Dedekindas, G. Cantoras, kalba Weierstrassas (visi Vokietija) sukūrė pirmąsias griežtas
realiųjų skaičių teorijas, 1891 G. Peano - natūraliųjų skaičių aksiominę teoriją.
Lietuvoje A, kaip elementariosios mat. dalis, pradėta dėstyti Vilniaus universitete nuo pat
jo įkūrimo. Trumpus A vadovėlius lot. kalba parašė universiteto profesoriai T. Žebrauskas
(1714-58 m. , M. Počobutas (1728-1810 m. . Vadovėlių lietuvių kalba išleido P.
Matulionis ir J. Spudulis (1885 Tilžė), P. Vileišis (1886 Tilžė), S. Gimžauskas (1888
Tilžė), S. Skačkauskas (1897 Čikaga). Po 1904 m. išleista lietuviškų A vadovėlių ir
uždavinynų (B. Balčytis, P. Bendorius, A. Busilas, J. Damijonaitis, P. Daugirdas, J.
Gvildys, kalba Klimavičius, kalba Kupčiūnas, P. Mašiotas, P. Naujokaitis, A. Smetona, J.
Trinkūnas). Pranas Survila
aritmetinė funkcija, funkcija, apibrėžta natūraliųjų arba sveikųjų skaičių aibėje. Pvz., A
yra natūraliųjų skaičių aibėje apibrėžta Eulerio funkcija <p (n), nusakanti, kiek yra sveikų
teigiamųjų skaičių, tarpusavyje pirminių su n ir neviršijančių n. Pvz., <p (12 m. = 4, p (17
m. = 16. A klases su (J0ro aritmetinės adityviosios ir aritmetinės multiplikatyviosios
funkcijos. A naudojamos tiriant skaičių savybes. Apie A tyrimus Lietuvoje f tikimybinė
skaičių teorija.
aritmetinė progresija, skaičių seka (aJ, kurios kiekvienas narys, pradedant antruoju, yra
lygus pirmesniam gretimam nariui, sudėtam su tuo pačiu skaičiumi. Tas skaičius
vadinamas A skirtumu ir žymimas raide d (pvz., 2,5,8, ...;d = 3 m. . Kai d > O, A
vadinama didėjančiąja, kai d = O - pastoviąja, kai d < O - mažėjančiąja. Aritmetinės
progresijos (a J n-asis narys apskaičiuojamas pagal formulę an = at + d (n - 1 m. ; pirmųjų
n narių suma sn = (ai +aJ"> arba sn = (2ai +<f (n-1 m. )n. aritmetinis loginis įrenginys,
kompiuterio procesoriaus funkcinis elementas aritmetinėms ir loginėms operacijoms
atlikti. Turi sumatorių, registrus, kuriuose laikinai saugomi operandai (skaičiai ar
simboliai, su kuriais kompiuteris atlieka operacijas), rezultatai, pagalbinė informacija, ir
valdymo įrenginį. Kompiuteris gali turėti kelis A.
aritmetinis trikampis, Pascalio trikampis, trikampė skaičių lentelė binominiams
koeficientams gauti. Visos eilutės prasideda ir baigiasi vienetu (pav.). Tarpiniai skaičiai
gaunami sudėjus gretimus aukščiau esančios eilutės skaičius, pvz., penktosios eilutės 4
gaunamas iš ketvirtosios l + 3, ketvirtosios eilutės 3 iš trečiosios eilutės l + 2 ir t.t.
Skaičiai, esantys (n + 1 m. eilutėje, yra daugianariu išreikšto binomo (a + 6 m. " narių
koeficientai, pvz., (a + b)4 = = \a" + 4a'ft + 6a2b2 + 4ab3 + lb\ A pateiktas B. Pascalio
veikale Traktatas apie aritmetinį trikampį (1665 m. .
aritmetinis vidurkis, skaičius a, kurį gauname padaliję skaičių o,, a,, ..., an sumą iš jų
skaičiaus n, t.y.a, +a2 +... + a,. a = ---------.
aritmija (graikų arrhythmia; nedarna), širdies veiklos normalaus ritmo sutrikimas. A
pasireiškia neritmiškais,
padažnėjusiais ar suretėjusiais širdies susitraukimais, kartais gali sukelti mirtį. A formos:
ekstrasistolija, prieširdžiu virpėjimas, plazdėjimas, skilvelių virpėjimas, plazdėjimas,
paroksizminė tachikardija, blokada. A diagnozuojama elektrokardiografija. Pasitaiko
sergantiems širdies ligomis ir sveikiems (dažniau jauniems, turintiems labilią nervų
sistemą) žmonėms. Aritmija gydoma vaistais, elektros defibriliacija, elektros stimuliacija,
aukšto dažnio virpesiais. VidaŽvironaitė
Ariu§d (Ariušdas), senovės gyvenvietė Rumunijoje, Bra§ovo apylinkėse. 1907-25 tyrė F.
Laszlo. A apima 0,5 ha plotą. Aptikta 20 pastatų liekanų, ūkinių duobių, dviejų pylimų ir
griovio tarp jų įtvirtinimai; vidinis pylimas sutvirtintas rąstais. Rasta degto molio moters
figūrėlių, akmeninių šlifuotu paviršiumi įrankių, kaulinių ir raginių kirvių, žeberklų.
Gausią radinių grupę sudaro keramika; ypač originali dažyta su spiralių motyvais.
Pagrindiniai A gyventojų verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, t.p. jie vertėsi
medžiokle bei žvejyba. A datuojamas neolito -bronzos amžiumi, priskiriamas fCucuteni
kultūrai. Algirdas Girininkas
Arizaro druskožemis (Salar de Arizaro, Arisaro druskožemis), druskožeminė dykuma
Argentinos Šiaurės vakaruose, Šaltos pro valstijoje, Atacamos plokščiakalnyje, -3600 m
aukštyje. Plotas -4400 km2. Kasama valgomoji druska ir boraksas.
Arizona, AZ, valstija JAV pietvakariuose, Meksikos pasienyje. Plotas 294 333 km2. 5,28
mln. gyv. (2001 m. . Centras ir Didžiausias miestas -Phoenixas (1,36 mln. gyv., 2001;
aglomeracijoje 3,08 mln.); antras pagal dydį A miestas -Tucsonas (500 300 gyv., 2001;
aglomeracijoje 821 900 gyv.). 5,1% A gyventojų (2000 m. - indėnai (daugiausia navachai,
apačiai, papagai, hopiai, javapai, pimai). Yra 23 indėnų rezervacijos. Jos užima daugiau,
kaip 80 000 km2 (28% A teritorijos). Navacho indėnų rezervacija - didžiausia JAV. A
šiaure ir rytus užima Kolorado plynaukštė, vakarus -Juodieji kalnai, pietus - Gilos
plynaukštė. Viduryje yra San Francisco (aukšč. viršūnė - Humphreys Peako kalba, 3851
m) ir Mogollono kalnai. Klimatas subtropinis žemyninis (aridinis). Phoenixe sausio
vidutinė temperatūra 11 °C, liepos - 33 °C. Per metus iškrinta apie 180 mm kritulių.
Didžiausios upės - Koloradas ir Gila. Tekėdama per Kolorado plynaukšte Kolorado upė
sudaro f Didįjį kanjoną ir kt. kanjonus. Daug užtvankų ir HE. Pusdykuminės stepės (auga
kaktusai), dykumos (Sonoros, Gilos, Paintedo). Mogollono kalnuose yra pušynų. Didžiojo
kanjono, Saguaro ir kiti nacionaliniai parkai . Indėnų gyvenvietės - pueblai.
A užima l vietą JAV pagal vario rūdos gavybą (60% JAV iškasamos vario rūdos). Be to,
kasama auksas, sidabras, molibdeno, urano, švino, cinko rūdos, anglys, gaunama pemza.
Elektronikos, lėktuvų ir raketų, siuvimo, maisto pramonė, spalvotoji metalurgija (lydomas
varis). Drėkinamose žemėse (upių slėniuose) auginama vilnamedžiai, kviečiai, sorgai,
daržovės, vaismedžiai. Veisiama galvijai, avys. Turizmas. Pav. Petras Lingė ISTORIJA.
A teritorijoje žmonės apsigyveno maždaug prieš 25 000 metų. Archeologiniai tyrimai
rodo, kad ten gyvenusios indėnų gentys (anasaziai, hohokamai ir kt.) buvo gana aukštos
kultūros. - XIV a. atsikėlė klajokliai apačiai ir navachai. XVI a. atvyko pirmieji
europiečiai - ispanai aukso ieškotojai iš Meksikos, vėliau misionieriai. 1776 pastatytas
Tucsono fortas, tapęs pirmuoju A miestu. Po 1846-48 JAV-Meksikos karo A, kaip N.
Meksikos dalis, atiteko JAV. 1853 JAV dar nusipirkus Gilos upės p. pakrante prasidėjo
masinė A kolonizacija. 1863 įkurta A teritorija, kuri 1912 tapo 48-ąja JAV valstija.
Arvydas Pacevičius LIETUVIAI. Arizonoje lietuviai pradėjo kurtis XX a. 4
dešimtmetyje. Nuo 1955 Phoenixe veikia Lietuvių klubas. 1962 Arizonoje gyveno apie
120 lietuvių šeimų, Phoenixe E. Mačernytė seniūnijosen pastangomis įkurta JAV LB
apylinkė kurį laiką turėjo šeštadieninę mokyklą, išlaiko knygyną, turi šokių ansamblį.
1968 Phoenixe įsteigta lietuvių kat. misija tapo A lietuvių rel. ir kultūros centru. Vietos
vienuolyno Švč. Širdies koplyčioje sekmadieniais aukojamos Šv. Mišios lietuvių kalba,
yra choras, švenčiamos religinės šventės. Misija nuo 1969 leidžia biuletenį Arizonos
lietuvis. 1978 Sun City ir Tucsone gyveno po 20 lietuvių šeimų. 1985 Arizonoje gyveno
keli šimtai lietuvių. L: Lietuvių Misijos dešimtmetis Arizonoje Phoenix 1978.
Arizonos meteoritinis krateris (Arizona MeteorCrater), Barringerio krateris, yra JAV,
Arizonos valstijoje, 200 km į Šiaurės rytus nuo Phoenixo, 30 km į vakarus nuo Winslow.
Skersmuo 1200 m, gylis apie 180 m. A krašto santykinis aukštis 50-60 m. Meteorito
nuolaužų (daugiausia iš nikelio ir geležies; didžiausia 640 kg) aptikta 260 km: plote. A
rastas 1891. Nenustatyta, kada nukrito meteoritas (manoma, kad prieš 5000-50 000 metų).
Pav.
Arja samadž (Arya samaj, Arijų bendrija), sumoderninto hinduizmo draugija. A 1875
Bombėjuje įkūrė Dajanandas Sarasvati, siekęs atkurti Vedose išdėstyta religiją. A atmeta
Puranose pateiktą dievų panteoną, idololatriją, gyvūnų aukas, protėvių kultą, kastas,
piligrimystes, kunigystę ir aukojimą šventykloms. A nariai teigia Vedų neklaidingumą,
karmos ir atgimimo doktriną, karvių šventumą, individualių sakramentų (samskara)
reikšmę ir vedinį atnašavimą ugniai. A nariai reikalavo sočiai, reformų, kovojo dėl Indijos
nepriklausomybės. Draugija kritikuojama dėl netolerantiško požiūrio į islamą ir
krikščionybę. Kazimieras Seibutū
Arjavarta, kraštas, kuriame gyveno Vedų laikotarpio arijų gentys. Apėmė dabartinę Indo
-Gango lygumą. Arjavartoje susiformavo budizmas, džainizmas, hinduizmas. Kazimieras
Seibutis
Arjun fArdžun. Arjuna fArdžuna.
arka (lot. arcus - lankas), lanko pavidalo kreivinė konstrukcija, galais atremta į atramas. Ją
sudaro (l pav.): raktas (viršūnės akcentas), kakta (2 šoninės plokštumos), nugara (viršutinė
išgaubta dalis), pėda (atrama), gomurys (apatinė įgaubta dalis), viršūnė (aukščiausia
gomurio vieta). Plokštė ar akmuo, į kurį remiasi A, vadinama Timpostu. A parametrai yra
jos plotis (atstumas tarp pėdų vidinių taškų), aukštis (atstumas nuo pėdos linijos iki
aukščiausio gomurio taško), storis (atstumas tarp kaktų). Pagal formą A būna (2 pav. 776
psl.): elipsinė,
pusapskritė, segmentinė, pasaginė, pleištinė, biforinė, trilapė, smailioji, Tudorų,
parabolinė, banguotoji, karpytoji ir kt., pagal paskirtį - konstrukcinė ir dekoratyvinė.
Konstrukcinė A laiko vertikalią apkrovą ir perkelia ją į atramas. Jomis perdengiamos
sienų angos, tarpai tarp kolonų, stulpų, piliorių ar kt. atramų, jos laiko skliautus (ramstinė
A), kevalus, tiltus, sustiprina sienas. Kelių A eilė sudaro f arkadą. Dekoratyvinės A ar jų
eilė (Tarkatūra) puošia pastato fasadą, interjerą. A mūrijama iš pleišto formos akmenų,
plytų, daroma iš gelžbetonio, metalo, medienos, dekoratyvinė - iš tinko, stiuko. Atsirado
senovės Romos architektūroje (triumfo arkos, t.p. tiltuose, akvedukuose), ypač paplito
nuo vid. amžių. LDK anksčiausiai (13- XIV a. ) atsirado segmentinių, pusapskričių,
smailiųjų A (Krevo, Lydos, Kauno, Medininkų pilyse). Gotikos architektūroje dominavo
smailiosios, pleištinės A (Šv. Onos, Bernardinų bažnyčios Vilniuje, XVI a. ; Perkūno
namai Kaune, XVI a. ), renesanso architektūroje -pusapskritės, elipsinės A (Vilniaus
alumnatas, XVI a. ), baroko architektūroje - banguotosios ir karpytosios (Kauno
benediktinių, Vilniaus bazilijonų vienuolynų vartai, XVIII a. ), neostiliuose - visų formų,
iš jų - pasaginės, trilapės (namas Vilniuje, M. Valančiaus g. 3,1903; Musninkų bažnyčia,
1856 m. . Algė Jankevičienė
arkada (prancūzų arcade < vid. a. lot. arcata), vienodų arkų, kurias laiko kolonos, pilioriai
arba stulpai, eilė. Būna konstrukcinė (laiko vertikalią pastato arba jo dalies apkrovą) arba
dekoratyvinė (puošia pastato fasadą). Tai atskiras statinys arba jo dalis. A yra bažnyčiose
(tarp navų), galerijose, lodžijose, juosia rūmų vienuolynų vidaus kiemus. Jas imta statyti
senovės Romoje.
Lietuvoje A buvo gotikiniuose (Vilniaus bernardinų vienuolyno kluatras, XVI a. ), yra
vėlyvojo renesanso (VU kiemai, XVII a. , Alumnatas, XVII a. ), barokiniuose (Tytuvėnų
ansamblio kiemas, XVIII a. ) pastatuose. Pav. 776 psl. Algė Jankevičienė
Arkadėltas Jakobas f J. Arcadelt. Arkadija - 1'Arcadia.
Arkadija (Arkadia), istorijos sritis ir nomas (admin. vienetas) Graikijoje, Peloponeso
pusiasalio vidurinėje dalyje. Nomo plo tas 4419 km2. 99 200 gyv. (2001 m. . Centras -
Tripolis. A pavadinimas siejamas su achajų genties arkadų vardu. XII a. p.m.e. pab.-ll a.
p.m.e. pr. A nebuvo užimta dorėnų, todėl jos senieji gyventojai išlaikė etninį tęstinumą ir
senąją vad. Arkadijos -Kipro tarmę. Pagr. centrai - Orchomenas, Epidamas. Mantinėja ir
Tegėja. VI a. p.m.e. viduryje Tegėja sustabdė Spartos ekspansiją, tačiau 560 buvo
priversta sudaryti su ja kar. pagalbos sutartį. Per graikų - persų karus (500-449 m. A
dalyvavo antipersiškoje koalicijoje. Per Peloponeso karą (431-404 m. dauguma A miestų
buvo lojalūs Spartai. 371 ar 370 Mantinėjos ir Tegėjos susitarimas davė pradžią
antispartiškai Arkadijos kar. sąjungai (371 ar 370-363 m. , kurią 338 atnaujino
Makedonijos karalius Pilypas II. 146 A atiteko Romai ir smuko.
Arkadijos parkas (Arkadia) yra Lenkijos viduryje, Lodzės vaivadijoje, į Šiaurės vakarus
nuo SkiernieVicų, prie Nieborowo. Jk. 1778-1821 E. Radvilienės, buvo vienas žymesnių f
angliškųjų parkų Europoje. Parke suprojektuota antikine architektūrą bei skulptūrą
imituojančių statinių, šaltinių, kalvų. Prie įėjimo į parką, tarp vaismedžių - šulinys,
vadinamas Palemono šaltiniu. Parko vidurinėje dalyje -tvenkinys su vad. Aukų sala,
aplink jį išdėstyta: Dianos šventykla ir vad. romėniškasis akvedukas su kaskada (1783 ir
1784, abiejų archit. S. B. Zugas), vad. graikiškoji mūro arka, amfiteatras (archit. H.
Itarras), malūnas, pastatų griuvėsių ir sudaužytų skulptūrų imitacijos, kolonos, altoriai,
urnos, sarkofagai. A turinys ir statinių simbolika išdėstyta aprašyme, kurį parengė ir 1805
m. išleido parko įkūrėja. Dab. A pavaldus Varšuvos nac. muziejui. Pav. Regimantas
Pilkauskas
Arkalyk (Arkalykas), miestas Kazachijos vidurinėje dalyje, Kostanajaus srityje. 46 000
gyv. (2001 m. . Oro uostas. Maisto pramonė, Statybinių medžiagų gamyba. Prie A kasami
boksitai. Ped. institutas. Dramos teatras. A pradėjo kurtis 1956; miesto teisės nuo 1965.
Mindaugas Pažemys
arkanai (lot. arcanus - slaptas, uždaras), 78 lentelės su ezoteriniais simboliais ir piešiniais,
kuriuose užšifruota savita žinių sistema. Naudojami arkanų mokyklose per meditacijas,
būrimui Ttaro kortomis. Skirstomi į didžiuosius (22 lentelės) ir mažuosius (56 m. ; pagal
pastaruosius sukurtos žaidimo T kortos.
Arkadijos parkas. Vad. romėniškasis akvedukas
Manoma, A atsirado senovės Egipte -4000 p.m.e. Pasak mitų, juos per deive Izidę
žmonėms perdavęs senovės egiptiečių dievas Totas (Europoje vadinamas ir Hermiu
Trismegistu). Esama nuomonių, kad A - tik iš legendų žinomos Atlantidos visuomenės
palikimas. Pasak kai kurių šaltinių, A misterija, t.y. savita meditacijų sistema, buvo
senovės egiptiečių žynių įšventinimo pagr. pakopa. Iki XX a. 3 dešimtmečio A buvo
uždara ir slapta, tik negausių būrelių praktikuojama ezoterinė sistema. 192 IX a. Beiley
išslaptinta, apie juos išspausdinta daug studijų ir knygų (pvz., D. C. Doane Slaptoji tam
simbolika / Secret Symbolism of the Tarot 1993 m. , bet jų žinovai ir toliau teigia, kad šią
sistemą iš esmės gali suprasti tik žmonės, naudojantys ją meditacijai. Olegas Lobanovas
arkanas (arab. arkan - pagrindas, atrama), islamo terminas, apibrėžiantis musulmono 5
svarb. pareigas: tikėjimo išpažinimą (šahada), pasninką (saumas), išmaldos davimą
(zakiatas), piligrimystę (chadžas), maldą (salatas). Kartais A priskiriama kova už islamą
(džihadas).
arkanas, huculų kalnėnų vyrų šokis su kirviu. muzikos metras 2/4. Šokėjai trepsėdami
sukasi pusračiu ar ratu, rankose laikydami kalnų kirvelius.
arkanas (< tiurk.), kilpinis, ilga virvė arba diržas su paslankia kilpa gale gyvuliams
gaudyti. Nupintas dažniausiai iš odos. Būna iki 15 ar net 30 m ilgio. A naudojamas
daugelio tautų ir genčių, kurios verčiasi klajokline gyvulininkyste, pvz., Vid. Azijos tiurkų
tautų, Šiaurės Azijos elnių augintojų. Panašus Amerikos indėnų, gaučų, kaubojų įnagis
vadinamas T lašu. Senovėje A prireikus naudotas ir belaisviams gaudyti. V S.
Arkanas Deni T D. Arcand.
arkangelas (graikų archangelos < tarki... + angelas -pasiuntinys), aukštesniojo rango
angelas. ST pradėta skirstyti angelus pagal rangus (Tob 12,15-17 m. . Anoniminio
Dionisijo Areopagito ( VI a. ) nustatytoje angelų hierarchijoje A - aštuntas iš devynių
angelų laipsnių. Žodis A pirmą kartą pavartotas ST Mykolui apibūdinti (Dan 10, 13-21;
12, 1 m. . Krikščioniškoje literatūroje minimi 7 arkangelai (dažniausiai - Gabrielius,
Mykolas, Rapolas, Samuelis, Ūrielis). Populiariausi: Mykolas - Dievui ištikimų angelų ir
žmonių vadas, nugalėjęs Liuciferį (Apr 12, 7 m. ; Rapolas - gydantis angelas, Tobijo
palydovas; Gabrielius - Dievo žodžio nešėjas. A pasirodymas - Dievo karalystės atėjimo
ženklas.
Arkėnzasas (Arkansas River), upė JAV; Misisipės dešinysis intakas (antrasis pagal ilgį po
Misūrio). Ilgis 2350 km. Baseino plotas 417 000 km2. Prasideda Uoliniuose kalnuose.
Aukštupys teka giliais kanjonais, vidurupis ir žemupys - per Didžiąsias ir Centrines
lygumas. Didžiausi intakai: Cimarronas, Canadianas (dešinieji), Neosho (kairysis).
Vandens lygis labai svyruoja (prie Lit - 1e Rocko iki 8 m). Vidutinis debitas apie 1800
m3/s. Žemupys (850 km) laivuojamas. A vanduo naudojamas drėkinimui, energetikai.
daugiau, kaip 25 užtvankos ir tvenkiniai. Svarb. miestai prie A: Pueblo, \Vichita, Tulsa,
Fort Smithas, Lit - 1e Ročkas.
Arkanzasas (Arkansas), AR, valstija JAV pietuose, Misisipės žemupio dešinysis krante.
Plotas 134 887 km2.2,7 mln. gyv. (2001 m. , iš jų apie 20% juodaodžių. Centras ir
Didžiausias miestas - Lit - 1e Ročkas (184 800 gyv., 2001; aglomeracijoje 365 500 gyv.).
A rytus ir pietus užima Misisipės žemumos dalis. Šiaurės vakaruose yra Ozarko
plynaukštės, vakaruose -Ouachitos kalnų dalys. Klimatas drėgnas subtropinis (per metus
iškrinta iki 1300 mm kritulių); būna viesulų. Didžiausios upės: Misisipė, Arkanzasas.
Ozarko plynaukštėje ir Ouachitos kalnuose yra ežerų. Miškai (daugiausia pušynai ir
ąžuolynai) užima -50% A teritorijos. Hot Springso nacionalinis parkas (miner. versmės).
Yra hidroelektrinių, dvi AE. Kasama boksitai (-95% JAV iškasamų boksitų), anglys,
mangano rūda, deimantai. Gaunama nafta, gamtinės dujos. Spalvotoji metalurgija
(aliuminio lydymas), medžio apdirbimas, chemijos, elektrotechnikos, avalynės, maisto,
popieriaus pramonė. Auginama sojos, ryžiai, vilnamedžiai, kukurūzai, vaismedžiai,
braškės. Veisiama galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai (daugiausia kalakutai). Turizmas.
Pav. ISTORIJA. Žmonės A teritorijoje apsigyveno prieš 10,5-12 tūkst. metų. Prieš
atvykstant europiečiams čia gyveno kadai, osedžiai, kuopiai ir kitos hokų - sijų kalbomis
kalbančios indėnų gentys. XVI- XVII a. lankėsi ispanų ir prancūzų tyrinėtojai, 1686
prancūzas H. de Tonty įkūrė pirmąją gyvenvietę. Iki XIX a. pr. Arkanzase buvo <400
kolonistų. 1803 m. A, kaip Luizianos dalį, Prancūzija pardavė JAV. 1806 m. sukurta A
apygarda, 1819 pertvarkyta į A teritoriją, kuri 1836 tapo 25-aja JAV valstija. Iki XIX a.
vid. visi A indėnai pardavė savo žemes vyriausybei ir buvo perkelti į rezervacijas.
Susikūrė didelės vilnamedžių plantacijos, daugėjo vergų (1860 jie sudarė daugiau, kaip
25% A gyventojų). Per JAV piliečių karą (1861-65 m. A prisijungė prie Amerikos
konfederacijos valstijų; tik 1868 ratifikavo JAV konstitucijos 14 pataisą, suteikusią
piliečių teises buv. vergams. Rasinės diskriminacijos ir segregacijos problema išliko iki
XX a. 7 dešimtmečio. Arvydas Pacevičius
arkas (pers. ark), pastato tipas. Vid. Azijos feod. miestų tvirtovė. Susiformavo XIII a.
pabaigoje. Arkų pastatyta Bucharoje, Chivoje.
Arkatag (Arkha Tagh, Arkatagas), Prževalskio kalnagūbris, yra Kinijos vakaruose,
Kunluno kalnų sistemoje. Ilgis -650 km, didžiausias aukštis 7723 m (Ulug Muztago
viršūnė - aukščiausia Kunlune). Susidaręs iš granitų, gneisų, smiltainių. Akmenuotos
dykumos. Aukšč. vietose sniegynai, ledynai.
arkatūra (prancūzų arcatare.vok. Arkatur): 1. Horizontali dekoratyvinė mažų, tarpusavyje
sujungtų arkelių eilė. Arkelės būna pusapskritės, smailėjančius, trilapės, atviros ir aklinos
(reljefinės). Kartais jos susipina, sudaro ištisinę juostą (T frizą) arba jungia lizenų,
puskolonių viršų. A daroma pastato išorėje (dažniausiai po karnizu ar po tarpuaukščio
trauka), rečiau -viduje. Būdinga romaninei, renesanso, neoromaninei architektūrai. LDK
A darytos jau XIV a. (Lydos pilis); Lietuvoje A turi Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Šiauliuose (16- XVII a. ), Rietavo bažnyčia ( XIX a. ). Pav.
2. Mažų arkelių pavidalo ornamento motyvas. Arkatūra būdinga taikomosios
dekoratyvinės dailės dirbinių dekorui. Algė Jankevičienė
arkbutanas (prancūzų arcboutant < are - lankas, arka + bouter - remti), atraminė arka,
konstrukcinis gotikinės architektūros elementas. Būna išorinis arba uždengtas šoninių
navų stogu. Perkelia bazilikinio pastato vid. navos skliauto skėtimo jėgas į šoninių navų
kontraforsus. Leidžia statyti lengvesnes pastato išorines sienas, mažinti vidaus atramas,
didinti vidaus erdvę, langų angas. Lietuvoje arkbutanų buvo įrengta neogotikiniuose
pastatuose (Švėkšnos bažnyčia, 1905 m. . Pav. Algį Jankevičienė
arkebuza (prancūzų arąuebuse): 1. Arbaletas su vamzdžiu strėlėms ir kulkoms (švininėms)
svaidyti. A turi geležinį ar varinį vamzdį su šoniniais plyšiais, kuriais slankioja stūmoklio
pirštai. Prie jų pririšta medinio ar plieninio lanko templė. Pav. 778 psl.
2. Dagtinis iš laibgalio užtaisomas šautuvas. Turi metalinį vamzdį, įtaisytą į medinę
buožę. A buvo užtaisoma akmenimis, vėliau švininėmis kulkomis. Užtaiso degtuvas
dagtinis, vėliau titnaginis. Kalibras 12,5-18,5 mm, vamzdžio ilgis 1,2-2,4 m. Atsirado
Vokietijoje XIV amžiuje. Mažąsias A XV a. naudojo Italijos kavalerija. Prancūzijoje A
buvo vadinamos T kulverinomis. Lietuvos kariuomenėje A naudotos iki XVII a. vidurio.
Vėliau jas pakeitė f muškietos. Pav.
Arket Rozana T R. Arąuette.
Arkibūdži Frančeska f F. Archibugi.
arkidiakonas (graikų archidiakonos < Tarki... + diakonas - tarnas), krikščionių dvasininkų
laipsnis ir pareigybė, vyresnysis diakonas. Katalikų bažnyčioje A žinomas nuo IV a. kaip
vyskupo padėjėjas katedroje, nuo IX a. -arkidiakonato (dalies vyskupijos) valdytojas, nuo
XVI a. vidurio - garbės titulas; dabar A pareigas atlieka generalinis vikaras. Protestantų
bažnyčiose A pareigos yra iki šiol. Stačiatikių bažnyčioje A atitinka protodiakonas
(katedros vyr. diakonas).
arkikatedra (Tarki... + T katedra), svarbiausioji arkivyskupijos bažnyčia. Lietuvoje yra 2
A: Vilniuje (nuo 1925 m. ir Kaune (nuo 1926 m. .
„Arkitektas", archit. žurnalas, leidžiamas nuo 1996 Kaune. Beina 4 kartus per metus.
Publikuojami straipsniai architektūros, interjero, dizaino, technikos klausimais.
Pateikiama informacija apie architektūros naujoves, pristatomi naujausi architektūros
objektai, leidiniai. Tiražas 3500 egz. (1998 m. . Leidėjas ir redaktorius A. Karalius. Jūratė
Tullylė
arkivyskupas (Tarki...+ f vyskupas), kat. dvasininko laipsnis ir pareigybė, vyresnysis
vyskupas. IV a. A buvo garbės titulas, teikiamas nusipelniusiems metropolitams, didesnių
valstybių sostinių vyskupams. Nuo VII a. A vadinti visi metropolitai; A titulas
patvirtindavo naujus įsipareigojimus popiežiui (klusnumo prilaiką). A valdo
arkivyskupiją; jei turi ir metropolijąj^adinamas arkivyskupu metropolitu, neturintis
arkivyskupijos - tituliniu arkivyskupu. A skiria popiežius. Lietuvos provincijos A:
Vilniaus arkivyskupijos - M. Reinys (1940-47 m. , J. Steponavičius (1989-1991 m. , A. J.
Bačkis (nuo 1991 m. ; Kauno arkivyskupijos - J. Skvireckas (1926-44 m. , L. Povilonis
(1984-1989 m. , V. Sladkevičius (1989-1996 m. , S. Tamkevičius (nuo 1996 m. .
arkivyskupija, Krikščionių bažnyčios admin. vienetas. Sudaro viena arba kelios
vyskupijos. A valdo arkivyskupas; jei A kartu yra ir metropolija - arkivyskupas
metropolitas. Lietuvoje yra 2 arkivyskupijos metropolijos: Vilniaus (įkurtas 1925 m. ir
Kauno (įkurtas 1926 kaip Lietuvos bažn. provincija). A dar vadinamos Didžiosios
Britanijos anglikonų bažn. pro valstijos.
arkkosinusas (lot. arcus - lankas + T kosinusas), viena T atvirkštinių trigonometrinių
funkcijų.
arkkotangentas (lot. arcus + T kotangentas), viena T atvirkštinių trigonometrinių funkcijų.
arklas: 1. Vienadantis žemės arimo ir purenimo įrankis. Juo žemė verčiama į abi puses
(vaga neapverčiama). Naudotas daugelyje kraštų, ypač V. ir P. Europoje. Arklo ranktūriai
su rankenomis daryti iš dviejų pušies šaknų ar medžio dvišakumo. Prie ragočiaus
tvirtindavo jaučių jungą ar dvi ienas (arkliui), netoli rankenų į grąžulą įtaisydavo išarą,
kurios apačioje buvo geležinis ar medinis (apkaltas skarda) noragas. senovės medinio
arklo dalis, rasta Šventosios gyvenvietėje (dabar Palangos dalis), datuojama 2
tūkstantmečiu p.m.e. -vienas ankstyviausių A Europoje. Geležinių noragų (kastuvėlio
formos) rasta Šveicarijos kaime (Lenkijoje) II- III a. kape. Nuo VII- VIII a. pradėti
naudoti liežuvėlio formos pasmailintu galu noragai ypač paplito 2 tūkstantmečio
pradžioje. Lietuvoje būdingiausias šios formos noragas rastas Maišiagalos piliakalnyje.
XIX a. A pakeitė geležinis vagotuvas. Iki XX a. pr. A dar naudotas lengvai žemei arti ir
šakniavaisiams apkaupti. Pav.
2. Kitas T žagrės pavadinimas, vartotas Šiaurės Lietuvoje ir Dzūkijos pietuose.
VacysMilim
3. Duoklės, kurią senovės Rusios valstiečiai mokėdavo kunigaikščiui, vienetas (iki XIV a.
).
arklenas (Eąuushinus), asilės ir eržilo hibridas. Arklenai paplitę Kinijoje, V. Afrikoje, P.
Prancūzijoje. Daugiau požymių ir savybių paveldėję iš asilo nei iš arklio. Mažo ūgio ir
masės, nenašūs darbe, menkos ūkinės vertės. Nevaisingi. Vytautas Barauskas
arkliai (Eąuus), neporakanopių būrio vienintelė arklinių (Eąuidae) šeimos gentis. 6 rūšys:
Ttarpanas, T kulanas, laukinis T asilas ir trys T zebrų rūšys. Laukinės A rūšys paplitusios
Azijos ir Afrikos stepėse, savanose, dykumose ir pusdykumėse, o iki XIX a. pab. viena
rūšis (tarpanas) gyveno ir Europoje. XX a. pab. dauguma rūšių ir porūšių labai retos. A
kojos ilgos, pritaikytos greitai bėgti (iki 60-70 km/h). Išsivystęs tik trečiasis pirštas,
padengtas tvirta kanopa, antrojo ir ketvirtojo pirštų yra tik neryškios liekanos (grifeliniai
kaulai) po oda. Dantys 44, pritaikyti nuraškyti ir pertrinti kietą žolę. Kandžiai stiprūs,
krūminiai dantys turi rantytą malamąjį paviršių. A gyvena dažniausiai bandomis. Gimsta
1, retai 2 jaunikliai, kurie netrukus gali sekti paskui motiną. A genealogija prasidėjo nuo
apatiniame eocene Šiaurės Amerikoje gyvenusio lapės dydžio Teohipo, turėjusio
priekinėse galūnėse po 4, užpakalinėse - po 3 pirštus. Vėliau per orohipą
(Orohippus),epihipą (Epihippus), Tmezohipą, Tmiohipą, parahipą (Parahippus),
Tmerihipą, pliohipą (Pliohippus) išsivystė iki vienpirščių dabartinių arklių. A evoliucija
terciare daugiausia vyko Šiaurės Amerikoje, iš čia jie migravo į kitus žemynus.
Baigiantis ledynmečiui A Šiaurės Ameri koje išnyko. Naminiai A kilę iš laukinių
(manoma, iš Prževalskio arklio ir tarpano). Prijaukinti maždaug prieš 5000 metų, paplito
visame pasaulyje. Naminio arklio aukštis ties gogu 40-190 cm, masė 50-1200 kg.
Dažniausiai sarti, bėri, juodbėri, širmi. Lytiškai subręsta 1-1,5 m., auga iki 5-6 m., gyvena
vid. iki 30 m. (kartais net iki 67 m.). Veislei tinka nuo 3-4 m., darbui - nuo 2 m. Poruojasi
pavasarį, ruja trunka 5-7 d., kumelių nėštumas 330-340 d., jos veda l, rečiau 2jauniklius.
Kumelė per parą duoda 11-20 l pieno (6-8 mėn. kumeliukas nujunkomas). A turi gerą
klausą, regą, uoslę, yra jautrios nervų sistemos (bijo skausmo, stipraus garso), greitai
prisitaiko prie naujų sąlygų, gerai ištveria šaltį (iki -60 °C), karštį (iki +50 °C), blogai -
karštą ir drėgną klimatą. Naminių A yra apie 250 veislių (Lietuvoje 8; Tarklininkystė).
Pagr. pašaras vasarą - žolė, žiemą - šienas, šiaudai, avižos, sultingieji ir koncentruotieji
pašarai. Dar T arklių bandymai. Pav. Vytautas Barauskas, Janina Prūsaltė
arklidė, arklių tvartas. Dažniausiai 2 eilių. Arklidėse įrengiama gardai, grupinės patalpos
prie išorinių išilginių sienų, pašarų takas, pagalbinės pašarų, pakinktų ir budėtojų
patalpos. Galinėse A sienose būna dvejos suveriamos durys. Prie jų įrengiami tambūrai,
saugantys nuo vėjo. Garduose ir grupinėse patalpose įrengiamos ėdžios ir girdytuvės. A
nešildoma, turi ventiliacijos sistemą. Lietuvoje arklidėse dažniausiai laikomi 48 arkliai
(tipinis projektas); yra ir didesnių A. Paprastai statomos atskiros A: darbiniams ir
veisliniams arkliams - nespecializuotuose ūkiuose, eržilams, kumelingoms kumelėms,
prieaugliui (pagal amžiaus grupes) - žirgynuose. Pav. Jonas Kantminas
arklidininkai, XIV- XVIII a. LDKvalst. pareigybė. Istorijos šaltiniuose vadinami: koniušij
(bltr.), koniuszy (lenk.), magister stabuli (lot.). A žinioje buvo didžiojo kunigaikščio
arklidės, jų tvarkytojai, T žirgininkai ir kt. personalas, inventorius. A pavadavo
paarklidininkai. XV- XVI a. buvo ir vaivadijų, sričių A. Susikūrus luominei apskričių
(pavietų) organizacijai, XVI a. paskutiniajame trečdalyje apskričių, o amžiaus pabaigoje ir
valdovo arklidžių priežiūrą perėmus techn. pareigūnams (maštalieriams) A pareigybė tapo
garbės titulu. Edvardas Gudavičius
arklinės antilopės (Hippotraginae), dykaragių (Bovidae) šeimos žinduolių pošeimis. 3
gentys, 6 rūšys. A paplitusios Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje. Stambios, tvirto sudėjimo.
Sprandas aukštas, dažnai su karčiais. Patinas ir patelė su ilgais, rantytais ragais.
Didžiausia arklinė antilopė (Hippotragus eąuinus; pav.). Jos aukštis iki 160 cm, masė iki
300 kg, ragai išlenkti kaip kardas. Gyvena savanose. Orikso (Oryx gazella) aukštis iki 140
cm, masė iki 200 kg, ragai beveik statūs. Gyvena savanose ir pusdykumėse. Adakso
(Addax nasomaculatus) aukštis iki 125 cm, ragai kampu išlenkti į šonus. Gyvena
dykumose ir pusdykumėse, ilgai išbūna be vandens. A dėl gražių ragų labai išnaikintos,
dabar saugomos. Janina Prūsaitį
arklininkai, XIII- XVI a. lietuvių valstiečiai, prižiūrėję feodalų arklius (žirgus), T
žirgininkai.
arklininkystė, gyvulininkystės šaka, apimanti arklių veisimą, jų genotipo gerinimą,
auginimą ir naudojimą darbui bei sportui. Kai kuriose šalyse (Argentinoje, Baškirijoje,
Jakutijoje, Kazachijoje, Mongolijoje) daug arklių auginama mėsai, pienui, odai,
gydomiesiems preparatams gaminti. Iš kumelių pieno gaminamas maistingas pieno
produktas - Tkumysas. A visais laikais buvo viena svarbiausių gyvulininkystės šakų. Ilgą
laiką daug arklių auginta karo reikalams. Arklius veisia, gerina ir augina T žirgynai,
ūkininkai. Arklių mėšlas - gera trąša. Manoma, kad arkliai prijaukinti ne vėliau kaip 5
tūkstantmetyje p.m.e. miškastepių ir stepių genčių, gyvenusių tarp Dniepro ir Kazachijos
šiaurinės dalies. Jau 5 tūkstantmečio p.m.e. viduryje prie Volgos vidurupio gyvenantys
gyventojai laikė dideles arklių bandas. Pasak. M. B. Gimbutienės, būtent A padėjo
praindoeuropiečiams 5 tūkstantmečio p.m.e. 2 pusėje užkariauti stepes į šiaurę nuo
Juodosios jūros ir, sumišus su vietos gyventojais, virsti indoeuropiečiais bei 4-3
tūkstantmetyje p.m.e. užvaldyti didelę Europos ir Azijos teritoriją. Plėtojantis žemės ūkio,
karybai, vėliau ir pramonei arklių paskirtis ir tipai įvairiose šalyse keitėsi, ilgainiui
atsirado jojamųjų, ristūnų, sunkiųjų arklių kultūros veislių. Iš Europos šalių A (ypač arklių
veislininkystė) išplėtota Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.
LIETUVOS teritorijoje, manoma, naminiai arkliai atsirado ne vėliau kaip 3
tūkstantmetyje p.m.e. -jų jau turėję čia atsikeliančios indoeuropietiškos gentys
(virvelininkai). Yra žinių, kad d. kunigaikštystis Vytautas turėjo žirgynų Ašmenoje ir prie
Kauno. Juos prižiūrėjo pareigūnai - Tarklidininkas, Tpaarklidininkis, augino valstiečiai -
T žirgininkai, Turklių Šėrikai, ašvininkai. Buvo vedama arklių apskaita, gerinamos jų
veislės, arkliai ženklinami (nuo XVI a. ). XIX a. nedidelių žirgynų (po 10-15 kumelių)
turėjo dvarininkai. Daugiausia buvo auginami važiuojamieji ir jojamieji arkliai. A plėtotei
reikšmingas Vilniaus savivaldybinis eržilų depas (veikė 1844-1914; turėjo 70-80 įv.
veislių eržilų, aptarnavo Vilniaus, Kauno ir Minsko gubernijas). Lietuvoje nuo seno
veisiami T žemaičių arkliai. 1881 Raseiniuose ir 1891 Rietave įsteigtos žemaičių veislės
arklių auginimo draugijos (veikė iki Pirmojo pasaulinio karo ). Per Pirmąjį pasaulinį karą
sunaikinta apie 1/3 arklių (beveik visi veisliniai). 1922 Plungėje įkurtas (1934 perkeltas į
Gruzdžius) valst. žirgynas žemaičių veislės arkliams, 1936 Kėdainiuose -jojamiesiems
arkliams auginti. 1936 įkurta arklių auginimo ir gerinimo draugija (veikė iki 1940; turėjo
apie 2000 narių) į kilmės knygą įrašė 2451 veislinį arklį. 1918-40 Lietuvoje buvo 550-600
tūkst. arklių. Daug jų buvo išnaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo įsteigta 4 eržilų
depai (1963 perorganizuoti į valst. žirgynus), kergimo punktų, 3 arklių veislynai (1958 jie
perorganizuoti į veislininkystės stotis). Daug nuostolių A patyrė per pirmąjį kolūkių
gyvavimo dešimtmetį. Valstybinėse kilmės knygose iki 1984 įrašyta 15 921 arklys. 1987
m. Lietuvoje buvo 79 700,1997 m.- 81 000 arklių. 70% veislinių arklių sudaro f Lietuvos
sunkieji (nauja veisle pripažinta 1963 m. , apie 25% -žemaičių arkliai. Sportui auginami T
arabų arkliai, T grynakraujai jojamieji, T Hanoverio arkliai, t Orlovo ristūnai, f rusų
ristūnai, T trakėnai. Lietuvoje A pirmoji iš gyvulininkystės šakų tapo prekine. Prieš
Pirmąjį pasaulinį karą kasmet buvo parduodama -30 000 Lietuvos arklių. Prieš Antrąjį
pasaulinį karą kasmet 8-27 tūkst. arklių buvo eksportuojama į Vokietiją, Belgiją, Latviją.
1946-1984 m. Sov. Sąjungos respublikoms, Kinijai, Korėjai, Olandijai, Italijai,
Prancūzijai parduota daugiau, kaip 100 000 veislinių darbinių ir mėsinių arklių. 1974-
1984 m. Maskvos aukcione parduota 128 Lietuvoje išauginti sportiniai žirgai. Vytautas
Barauskas
arklinis tramvajus, konkė, bėginis arklių traukiamas miesto transportas. 1-2 aukštų
vagonėlis talpino 6-30 keleivių. Pirmieji A įrengti 1832 Niujorke, 1854 Paryžiuje ir Sankt
Peterburge, 1865 Berlyne ir Hamburge. XIX a. 9 dešimtmetyje JAV veikė apie 18 000 A.
10 dešimtmetyje pamažu išnyko daugelyje JAV ir Europos miestų. LIETUVOJE A veikė
Kaune (1892-1929; l maršrutas) ir Vilniuje (1893-1915; 3 maršrutai). Vilniečiai juo
važiuodavo vid. 14 kartų per metus, kauniečiai - 20. Pav. Romas Stačiokas
arklio galia, AG, nesisteminis galios vienetas, l AG = 735,5 W. Didžiosios Britanijos ir
JAV matų sistemoje A (HP) lygi 745,7 W. Pradėta vartoti XVIII a. pagal vieno arklio
vidutine traukos galią, kai su A imta lyginti mašinų galią.
Arklio muziejus yra Niūronių kaime, netoli Anykščių. Įkurtas 1978 P. Vasinausko
iniciatyva. Nuo 199 II a. Baranausko ir A. Vienuolio -Žukausko memorialinio muziejaus
(Anykščiuose) filialas. Renka, saugo ir eksponuoja Lietuvoje surinktus arklio traukiamus
žemės ūkio padargus (akėčias, arklus, volus, pjaunamąsias, sėjamąsias), kūlimo, linų
brukimo, malimo įrenginius, susisiekimo priemones (vežimus, roges), pakinktus,
amatininkų -kalvių, račių, šikšnių - darbo įrankius. Muziejuje saugoma -4000 eksponatų
(2001 m. , dauguma jų iš XIX - XX a. , tarp jų - rašytinių šaltinių apie arklį, pašto ženklų
bei ženkliukų kolekcijos. Prie A prasideda 1988 įrengtas 12 km ilgio Žirgo takas - poilsio
kelionėms kinkiniu. Nuo 1978 kasmet vasarą Niūronių hipodrome rengiama sporto ir
etnografinė šventė Bėk, bėk, žirgeli. A direktorius A. Verbickas (nuo 1992 m. . Pav.
Audrius Lastauskas
arklys, gimnastikos prietaisas pratimams ir šuoliams daryti. Cilindro formos, 160 x 35 x
40 cm, aptemptas oda arba jos pakaitalu, su kojomis. A su rankenomis skirtas mostų
pratimams atlikti. Aukštis 110 cm. Šuolių A, arba ožys, yra be rankenų, skirtas
atraminiams šuoliams. Jo aukštis moterims - 120 cm, vyrams -135 cm. Stanislovas
Stonkus
arklių bandymai, arklių darbingumo (galios, greičio, ištvermės) tikrinimas didžiausia
apkrova; veislei, sportui, ūk. naudojimui tinkamiausių arklių atrankos metodas. Arkliai
prieš bandymus atitinkamai treniruojami. A gali būti hipodrominiai (hipodromuose
dažniausiai tikrinamas arklio didž. greitis), nehipodrominiai (lygiuose keliuose tikrinamas
krovinio pristatymo greitis, arklio galia, ištvermė). Pagal bandomų arklių grupes skiriami
jojamųjų, ristūnų ir sunkiųjų A. Jojamieji arkliai bandomi raitelių greito šuolio (galopo)
lenktynėse (pradedami treniruoti 1,5 m.). A rengiami hipodromuose pagal arklių amžiaus
ir lyties grupes. Tikrinama arklių greitis ir ištvermė. 2 m. arklys bėga 1000-1600,3 m. apie
1200-3000, 4 m. ir vyresni - 1200-4000 m; raitelio, jojančio 2 m. eržilu, masė 57 kg, 3 m.
- 58 kg, 4 m. ir vyresniu - 59 kg; kumelėmis jojančio raitelio masė 2 kg mažesnė.
Ristūnai bandomi risčios lenktynėse (pradedami treniruoti l m.). Atitinkamai pagal amžių
jie bėga 1600, 2400 ir 3200 m; darbingumas nustatomas bonitavimu pagal arklio greitį
1600 m distancijoje. Sunkiųjų arklių tikrinama greitis risčia ir žingine, vežant tam tikrą
krovinį, t.y. jų galia (treniruoti pradedami 1,5-2 m.). Arkliai pirmą dieną bėga 2 km risčia,
antrą - 2 km žingine, trečią dieną tikrinama jų galia, ištvermė. Nustatoma traukiamoji
jėga: risčia (priklausomai nuo amžiaus) 30-50 kg (vežimo su kroviniu masė 600-1000 kg),
žingine 90-150 kg (masė 1800-3000 kg), galios, ištvermės bandymams 2300-3000 kg
(masė 4600-6000 kg). Arkliai vertinami pagal tai, kaip toli nesustodami ir kokios masės
nuveža krovinį. Lietuvoje jojamieji arkliai bandomi Riešės (netoli Vilniaus), Sudavijos
(Patašinėje, netoli Marijampolės), Nemuno (Šilgaliuose, netoli Pagėgių) žirgynų bėgimo
takuose. Ristūnai bandomi žiemą Dusetose ant Sartų ežero ledo (nuo 1905 m. ir vasarą
Utenoje Rašės hipodrome (nuo 1958 m. . Per metus išbandoma apie 100 arklių. Vytautas
Barauskas
arkliukas (etn.) f lėkis.
arklių ligos būna užkrečiamosios ir neužkrečiamosios. Užkrečiamųjų A yra daug.
Dideliuose žirgynuose pasitaiko Tpažandžių, tparaskaridozės, Tstrongiloidozės židinių.
Šios ligos arklininkystės ūkiams padaro nemažų nuostolių. Retkarčiais arkliai serga ir
bendromis daugelio rūšių gyvulių ligomis - T pasiu - 1ige, f gripu, stablige,
tnekrobakterioze, T leptospiroze, T kerpančiąja dedervine. Dažniausios neužkrečiamosios
arklių ligos - ūmus skrandžio išsiplėtimas, f mioglobinurija, plaučių emfizema,
miokarditas, apsinuodijimai. Arkliai dažniau negu kiti gyvuliai serga virškinamojo trakto,
galūnių ir širdies ligomis, lenktyniniai arkliai - kojų ir širdies ligomis. Virgilijus Citvaras,
Bronius Janonis
arklių stotis, RI T pašto įstaiga, kurioje buvo keičiami pašto arkliai. A steigtos prie didelių
valstybinės reikšmės kelių. Nuo XVIII a. pab. pašto karietomis (diližanais) vežioti ir
keleiviai. Lietuvoje A buvo steigiamos daugiausia apskritis centruose (jų rūmų, statytų
XIX a. ir XX a. pr., yra išlikę Jonavoje, Kalvarijoje, Ukmergėje, Utenoje). A veikė iki
Pirmojo pasaulinio karo .
arklių šėrikai, XIV- XVI a. LDK valstiečių kategorija. Istorijos šaltiniuose vadinami:
konokormcy (bltr.), eąuorumpabulatores (lot.). Daugiausia jų buvo etn. Lietuvoje. Svarb.
prievolė - laikyti ir prižiūrėti savo ūkiuose tam tikrą didžiojo kunigaikščio (nuo XIV a.
pab. ir bajorų, bažnyčios) arklių skaičių. Padėtimi ir prievolėmis nesiskyrė nuo f
žirgininkų. Edvardas Gudavičius
arklių treniravimas, arklių mankštinimas, padedantis jiems vystytis, stiprėti, tapti
ištvermingiems; arklių veislės požymių kryptingas tobulinimas ir vienas rengimo sportui,
ūk. naudojimui metodų. Treniruojama ilgai (2-4 m. ir sistemingai pamažu didinant
treniravimo apimtį ir intensyvumą. Jojamieji arkliai pradedami treniruoti nuo 1,5 m., jie
mokomi nešti raitelį, paklusti valdymui, siekiama išvystyti jų greitį šuoliais, o ristūnų
-risčia. Iš pradžių kintamu aliūru - žingine, risčia ir lėtu šuoliu - nujojama 8-9 km, vėliau -
12-14 km. Pirmosioms lenktynėms (1200 m distancijai) paruošiami per 6-8 mėn.,
ilgesnėms distancijoms (1600-3200 m) - per 3-4 m. Ristūnų veislių arkliai pratinami prie
kinkymo ir važiavimo nuo l m. Pakinkyti į dviratį lenktyninį vežimėlį jie žingine ir risčia
kasdien nuvažiuoja 7-8 km, vėliau iki 15 km. Arkliai treniruojami sporto šakoms:
sportiniam išjodinėjimui (dailiajam jojimui), jojimui per kliūtis (konkūrams) ir trikovei
(sunkiausiai žirgų sporto šakai, susidedančiai iš sportinio išjodinėjimo, lauko bandymų ir
jojimo per kliūtis). Iš pradžių treniruojami arklininkystės ūkiuose, nuo 2 m. - f
hipodromuose. Dar T arklių bandymai. Vytautas Barauskas
Arkolės mušis fArcolės mūšis.
Arkonė, ankstyvųjų viduramžių miestas ir šventykla Rūgeno s. rytiniame kyšulyje,
Baltijoje. Išliko 90 x 160 m dydžio ir 46 m aukščio kyšulio dalis (manoma, 2-3 kartus
didesnį plotą nuplovė vanduo). Šventykla aprašyta XII a. rašytiniuose šaltiniuose:
Helmoldo Slavų kronikoje (Chronica Slavorum), Sakso Gramatiko Danų darbuose (Gesta
Danorum). Buvo medinė, raudonu stogu. Uždanga atskirtoje dalyje tarp keturių kolonų
stovėjo dievo Sventovito keturgalvė statula. 1168 vyskupas Absalonas ir danų karaliaus
Valdemaro kariuomenė platindami krikščionybę užėmė miestą ir sugriovė šventyklą. Per
1921 (vadovas C. Schuchhardtas), 1969-1971 m. (vadovas H. Berlekampas)
archeologinius tyrimus nustatyta, kad šventyklą juosusi dviejų pylimų ir trijų griovių
gynybinė sistema įrengta IX a. , vėliau 2 kartus tvirtinta. Aikštelėje tarp pylimų rasta X-
XII a. jv. dydžio duobių, gyvulių ir žmonių kaulų. Pav. Vykintas Vaitkevičius
arkos (Arca), siūlažiaunių (Fillibranchia) būrio dvigeldžių moliuskų gentis. Kelios rūšys.
Gyvena jūrose, bisuso siūlais prisitvirtina prie uolų. Kriauklė panaši į senovinį laivą.
Viduržemio j. ir Atlante paplitusi Nojaus arka (A. noae). Arkos/1. barbata kriauklė
šeriuota. Valgomos. Pav. Ričardas Kazlauskas
arkosblijus (lot. arcus - skliautas + solium - karstas), arkos pavidalo niša karstui. Buvo
įrengiamas T katakombų sienose, bazilikų portikuose, celių prieangiuose, puošiamas
dekoratyviniais archit. elementais, freskomis, mozaikomis. Atsirado III a. senovės
Rytuose, paplito IV a. senovės Romos imperijoje. Pav.
arkozė (prancūzų arcose), arkozinis smiltainis, nuosėdinė uoliena. Susideda iš kvarco,
feldšpatų ( daugiau, kaip 25% mikroklino, ortoklazo, plagioklazo), žėručių ir
cementuojančios medžiagos (karbonatų, molio mineralų, geležies hidroksidų). A
dažniausiai stambiagrūdė. Rausva, raudona (dėl feldšpatų ir hematito). Susidaro aridinio
klimato srityse, dūlant uolienoms, kuriose gausu feldšpatų. Iš A gaminama skalda. Petras
Šinkūnas
arkrū (angį. Arab Currency Related Unit), ARCRU, arabų šalių atsiskaitomasis piniginis
vienetas. Įvestas 1974.
arksinusas (lot. arcus - lankas + T sinusas), viena T atvirkštinių trigonometrinių funkcijų^
arktangentas (lot. arcus + Ttangentas), viena T atvirkštinių trigonometrinių funkcijų.
Arkties tautos ( senovės pavadinimas - hiperborėjai), Azijos, Šiaurės Amerikos ir
Europos vietinės (aborigenų) tautos, nuo seno gyvenančios Arktyje ir palei ją, daugiausia
tundrų zonoje. Tai aleutai, čiukčiai, eskimai, arba inuitai, itelmenai, jukagyrai, koriakai,
samiai, arba lapiai. Kartais A priskiriamos ir kai kurios tautos, gyvenančios kiek piečiau, -
ne tik tundrų, bet ir miškatundrių bei taigos zonose, pvz., chantai, encai, evenai, evenkai,
Šiaurės jakutai, ketai, Šiaurės Komiai, mansiai, nencai, nganasanai. V. S.
Arkties vandenynas, Pasaul. vandenyno dalis, esanti į šiaurę nuo Eurazijos ir Šiaurės
Amerikos, aplink Šiaurės Ašigalį. Tarp Kanados Arktinio salyno, Grenlandijos ir
Skandinavijos plačia sąsaja jungiasi su Atlantu, todėl kartais ir priskiriamas Atlantui. Su
Ramiuoju vand. jungiasi siauru negiliu Beringo sąs. Plotas su jūromis 14,75 mln. km2,
vidutinis gylis 1225 m, didžiausias 5527 m; 39,6% A ploto gylis <200 m, 17,4% daugiau,
kaip 3000 m. Krantai labai raižyti, daug įlankų. Į A įteka Obė, Jenisiejus, Lena,
Mackenzie. Pakraščiuose daug salų; didžiausios - Grenlandija, Baffino Žemė, Viktorijos,
Ellesmere'o Žemė, Devono, Bankso salos, Naujoji Žemė, V. Špicbergenas. Bendras salų
plotas 3,8 mln. km2. Daugelis salų apledėjusios. Pakraščio jūros: Norvegijos, Barentso,
Baltoji, Karos, Laptevų, R. Sibiro, Čiukčių, Beauforto, Baffino, Lincolno, Grenlandijos
(žemėlapis). Dauguma jūrų yra lėkštame kontinentiniame šelfe; jis užima 2/3 A dugno
ploto, Didžiausias plotis 1750 km, dažniausias 1200-1300 km, didžiausias gylis 500 m. A
dubens giluminę dalį per vidurį kerta povandeninis Lomonosovo klng. (gylis virš jo -900
m), nutįsęs pro Šiaurės Ašigalį tarp N. Sibiro salų ir Ellesmere'o Žemės. į pietvakarius
nuo jo esančiame A baseine yra Amundseno (4485 m gylio) ir Nanseno (3975 m)
dubumos; jas skiria apie 1000 km ilgio povandeninis Gakkelio klng. (mažiausias gylis
virš jo 400 m) - Atlanto vidurio klng. tęsinys. Amundseno dubumoje yra geografinis
Šiaurės Ašigalis; gylis ties juo 4300 m. Tarp Grenlandijos ir Norvegijos, vandenynų
vidurio kalnagūbrių sistemoje (Islandijos klng.), yra siauras riftinis trogas, jungiantis
Grenlandijos ir Amundseno dubumas; jame yra giliausia A vieta. Šiam A regionui
būdinga vulkanizmas ir seismiškumas. į pietryčius nuo Lomonosovo klng. esančiame A
baseine yra Makarovo ir Kanados, arba Beauforto, dubumos ( daugiau, kaip 3500 m
gylio): jas skiria Mendelejevo klng. (gylis virš jo apie 2000 m) ir Alfos pakiluma. Į A
kasmet suplukdoma (upių ir ledynų) apie 2 mlrd. t nuosėdų; beveik visos terigeninės, tik
Norvegijos jūroje yra biogeniniu karbonatinių, o prie Islandijos - vulkanogeninių. A šelfą,
panuovolį ir povandeninius kalnagūbrius dengia žvyras, smėlis, aleuritas, dubumas -
dumblas. A dugne yra naftos ir dujų. A vakarų dalies hidrol. režimui didelės įtakos turi
šiltosios Šiaurės Atlanto srovės tęsinys - Norvegijos srovė (schema 784 psl.). Per metus ji
atplukdo į A apie 145 000 km3 šilto (~1 °C) ir sūraus (~34%o) vandens. Srovės greitis 50-
30 cm/s. Maždaug nuo 70° Šiaurės pl. Norvegijos srovė suskyla į vakarus Špicbergeno ir
Nordkapo sroves. Šioje A dalyje vyrauja Atlantinės kilmės vandens masės; daug šilumos
jos atiduoda atmosferai, todėl formuojasi ciklonai. Vandens paviršiaus temperatūra žiemą
nuo -l,7 (A vidurinėje dalyje) iki 7 °C (Norvegijos jūra), vasarą atitinkamai nuo -1,4 iki 12
°C. Druskingumas nuo 28-32%c (vid. dalyje) iki 34-35%o (Norvegijos jūra). Į Ar. dalį per
Beringo j. 50-100 m gylyje teka Ramiojo vand. vanduo (jo temperatūra nuo -l iki -1,5 °C,
druskingumas 33%o); paviršiuje vandens temperatūra -1,8 °C, druskingumas 30-32%o. Iš
Beringo j. Grenlandijos link teka šaltoji Transarktinė srovė. Jos tęsinys Grenlandijos
jūroje - R. Grenlandijos srovė, tekanti iš A į Atlantą; greitis 20 -40 cm/s. Ji turi Jan
Mayeno ir R. Islandijos atšakas. Netoli Islandijos p. krantų teka šiltoji Irmingerio srovė.
Pastovių srovių ir ledų dreifo greitis 2-4 km per parą. A centr. dalį dengia didžiuliai
plokšti dreifuojančio daugiamečio ledo laukai (2-5 m storio) - poliarinis pakas. Ištisus
metus vandenyne drenuoja daugiametės le'do lytys (3-4 m storio, kartais iki 10-25 m),
ledkalniai, atskilę nuo Ellesmere'o ir Grenlandijos salų šelfinių ledynų, ledo salos. Ledo
danga žiemą užima ~ 11 mln. km2, vasarą -8 mln. km2. Vasarą siauros be ledų juostos 2-3
mėn. juosia Eurazijos ir Aliaskos krantus. Tuo metu vyksta laivyba, žvejyba, banginių
medžioklė. Vandenyje rasta -70 rūšių fitoplanktono (daugiausia titnagdumblių) ir -80
zooplanktono. Augalija susikaupusi ant ledo (titnagdumbliai), paviršiniuose vandens
sluoksniuose ir dugne, kur gylis <40 m (žaliadumbliai, rudadumbliai, raudondumbliai). A
fauna: 150 rūšių žuvys (lašišinės, stintinės, menkinės, sykinės), 17 rūšių jūriniai žinduoliai
(banginiai, ruoniai, vėpliai), baltieji lokiai. Didž. uostai: Trondheimas, Troms0, Narvikas
(Norvegijos jūra), Murmanskas (Barentso jūra), Archangelskas (Baltoji jūra), BarroV,
Churchillis (Hudsono įlanka), Llulissatas (Grenlandija).
Apie tyrimus T Arktis: GEOGRAFINIŲ TYRIMŲ ISTORIJA. Pav. Olegas Pustelnikovas
arktinė juosta, šiaurinė Žemės rutulio geogr. juosta, apimanti beveik visą T Arktį. Jos p.
riba eina šilčiausio mėnesio 5° izoterma. Radiacijos balansas dažniausiai neigiamas.
Poliarinė diena ir poliarinė naktis trunka po kelis mėnesius. Vyrauja šaltos, sausos
arktinės oro masės, kurios su ciklonais slenka į pietus. Vandenyno paviršius apledėjęs.
Sausumoje ledynai, uolėtos dykumos, tundra. A dykumų zonoje ilga ir atšiauri žiema.
Pučia žvarbūs vėjai. A tundros zona neištisinė (ji eina Arkties vand. jūrų pakrantėmis);
auga krūmokšniai, žolės, samanos ir kerpės. Daug ežerų, pelkių. tytautas Dvareckas
Arktinė žemuma yra JAV, Aliaskos valstijos šiaurėje, Arkties vandenyno pakrantėje.
Didžiausias plotis 150 km. Yra neaukštų kalvų. Klimatas arktinis. Daugiametis įšalas.
Daug ežerų ir pelkių. Tundra (auga samanos, kerpės). Prudhoe Bay naftos ir dujų telkinys.
arktinis klimatas, T poliarinio klimato atmaina.
arktinis oras, šalta, sausa, skaidri oro masė, kuri formuojasi virš Arkties. Su ciklonais juda
į pietus, prasiveržia dažniausiai tarp Grenlandijos ir Islandijos, per Karos, R. Sibiro jūras,
ties Aliaska. Sukelia didelį atšalimą: pavasarį - šalnas, žiemą - smarkius šalčius.
Judėdamas į pietus A įšyla, įgauna nepastovią stratifikaciją, jame formuojasi konvekciniai
debesys, konvekcinės liūtys. Eurazijoje A nuslenka iki Viduržemio j., Vid. Azijos ir
Sibiro lygumų, Šiaurės Amerikoje - iki Floridos; kartais pasiekia Šiaurės Afriką. A
įsiveržia dažniausiai ciklonų vakariniu pakraščiu. A masės storis 2-3 km, todėl per aukštus
kalnagūbrius nepersirita. Nuo vidutinių platumų oro masių A skiria kelios arktinio fronto
atšakos, juosiančios Šiaurės poliarinę sritį beveik ištisai. Arūnas Sukantis