Prieš trylika metų Lidija kartu su vyru Vyteniu ir dukterimis į Lietuvą vyko trumpam. Tačiau jos vyras ekonomistas čia gavo gerą darbą banke ir nutarė likti.
Nors moteris neturi nuolatinio darbo, nenuobodžiauja, vis ieško naujų iššūkių. Pavyzdžiui, panoro dainuoti džiazą ir uždainavo. Kartu su talentingais džiazo muzikantais Arkadijumi Gotesmanu, Domu Aleksa, Juozu Kuraičiu, Liutauru Janušaičiu per keletą mėnesių parengė koncertinę programą.
„Perkusininkui A.Gotesmanui užsiminiau, kad norėčiau dainuoti savo jaunystės dainas. Jis susižavėjo idėja ir pasiūlė kurti bendrą projektą”, – pasakojo Lidija.
L.Rasutis dainuoja praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Amerikoje populiarias lyrines balades apie meilę, šeimą, Vietnamo karą, tikėjimą ir viltį.
„Dainuodama prisimenu vaikystę Čikagoje, tėvų namus, kuriuose būdavo rengiami pobūviai su šokiais. Tuomet aš neidavau miegoti, stovėdavau su pižama pasislėpusi už kampo ir žiūrėdavau į šokio sūkuryje besisukančius gražius žmones”, – prisiminė Lidija.
Atsitiktinai susibūręs džiazo kolektyvas jau surengė kelis koncertus.
„Mūsų kolektyvo repeticijos nėra dažnos. Muzikantai yra profesionalai, pagauna porą akordų ir groja kelias valandas. O man reikia kur kas daugiau paplušėti. Todėl aš individualiai lavinu balsą, mokausi tekstus.
Dainuodama jaučiuosi pakylėtai. Nors bijau eiti į sceną, tačiau ne tiek, kad išsižadėčiau iššūkių”, – kalbėjo L.Rasutis.
Lidija neturi profesionalaus muzikinio išsilavinimo, tik vaikystėje kurį laiką mokėsi skambinti fortepijonu.
„Norėjau studijuoti dainavimą ir vaidinti. Bet tėvai medikai rimtai žiūrėjo į mokslus. Sakė, kad turiu įgyti praktišką specialybę ir susirasti normalų darbą, o laisvalaikiu galiu dainuoti”, – pasakojo Lidija.
Ilgą laiką buvusi namų šeimininkė, auginusi dukteris Dainą ir Ariją, L.Rasutis tik prieš kelerius metus prisiminė jaunystės svajones.
2007 metais ji sėkmingai pasirodė Lietuvos televizijos laidoje „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas”. Duetu dainavusi su atlikėju Jurgiu Brūzga, L.Rasutis užėmė trečiąją vietą.
Taip prasidėjo jos televizijos era. Su verslininke Rita Dapkute Lidija vedė laidą „Superpenketukas”, dar po kiek laiko pasirodė kaip kulinarijos ekspertė laidoje „Maisto anatomija”.
Laisvalaikiu Lidija tapo paveikslus, kolekcionuoja vėduokles, stiklines vazas ir svajoja apie nuosavą kavinę.
Šiuo metu moteris apmąsto nuosavo verslo idėją. O jeigu nepavyks, galbūt išvyks iš Lietuvos.
„Kalbu prancūziškai, tad gal į Prancūziją dumsiu. Gal sutiksiu šaunių prancūzų, ir jie mane pakvies pas save: „Turime ant jūros kranto restoraną ir tu ten puikiai tiktum”, – svajoja moteris.
Lidijos ir jos vyro ekonomisto Vytenio suaugusios dukterys neseniai išsikėlė iš šeimos namų ir išvyko į Ameriką studijuoti.
„Kai ištuštėjo lizdas, atsivėrė tuštuma. Anksčiau namie buvo daugiau klegesio.
Be to, neseniai nugaišo mano katė, britų trumpaplaukė Razinka. Dabar noriu kuo greičiau įsigyti naują gyvūną. Labai myliu kates. Pirma turėjau persų veislės katiną Gintarą, kuris išgyveno net 25 metus”, – pasakojo Lidija.
Šią energingą moterį veikia niūrus ir šaltas gamtovaizdis. Nuo melancholijos ir tamsių vakarų Lidija bėga ten, kur šėlsmas, klegesys, draugai.
Pastaruoju metu jos draugų būrys sumažėjo. L.Rasutis su kai kuriais nutraukė ryšius sužinojusi, kad jie tik naudojasi jos svetingumu, nuoširdumu, o už akių laido nedraugiškas replikas, juokiasi iš bohemiško, spalvingo jos gyvenimo būdo.
„Visuomet buvau žmonėms dėmesinga ir vaišinga. Sakydavau: „Ateikite, valgykite, gerkite.” Bet po dešimties metų atsitokėjau ir paklausiau: „O kodėl jūs nekviečiate manęs į svečius?”
Kai kurie bičiuliai pradėdavo dejuoti, kad gėdijasi mane kviesti į svečius, nes jų butai nedideli.
Bet negi smagiam pasisėdėjimui būtina prabanga? Geriausi vakarėliai, kuriuos prisimenu Lietuvoje, yra vykę kažkokiame blokiniame name. Penkiolika žmonių įsitaisydavo ant poros minkštasuolių prie stalo, ne ką didesnio už taburetę. Svarbu gera nuotaika.
Nevertinu žmonių pagal turtą, išvaizdą. Noriu, kad mane supantys draugai būtų atviri, skleistų šilumą, kurią ir aš jiems dovanoju.
Ne kartą patyriau, kad žmonės su tavimi bendrauja šiltai, o už nugaros plepa: „Kvaiša, įsivaizduoja, kad ji gali ir maistą ruošti, ir dainuoti, ir vesti laidas.” Skaudu tai girdėti. Juk aš nesivaikau šlovės, tiesiog nesėdžiu rankų sudėjusi”, – pasakojo L.Rasutis.
– Kaip šeima reaguoja į jūsų avantiūras?
– Dukterys mane palaiko, nes žino, kad tik galėdama save išreikšti esu laiminga. O mano vyrui darbas – nuo aštuntos ryto iki šeštos vakaro būti kabinete. Visa kita nėra darbas.
– Ar jums skaudu, kad jis nerimtai žiūri į jūsų veiklą?
– Žinoma, kad skaudu. Dėl to su juo jau dvidešimt ketverius metus kariauju. Dabar nusiraminau ir susitaikiau, kad kitaip nebus.
– Ar bent vieną jūsų veiklos sritį jis palaiko?
– Vyteniui patiko televizijos projektas „Dainų dešimtukas”. Prieš kelerius metus gavau palaiminimą, kad galiu dainuoti.
Bet dabar jis tikriausiai sakytų, kad būtų buvę geriau, jei ten nebūčiau ėjusi. Po to projekto mano gyvenimas pasikeitė.
Vyras labai norėtų, kad susirasčiau stabilų ir konkretų darbą. Su juo nesiginčiju. Svarstau apie nedidelį verslą – kavinę.
– Ar nesusikalbėjimas dėl saviraiškos ne-trukdo bendrauti?
– Žinoma, kad trukdo. Bet konfliktų būna visose šeimose. Ir aš nesuprantu jo darbo. Tačiau žinau, kad Vytenis turi daug rūpesčių, kad jam reikia išlaikyti dvi dukteris studentes ir žmoną.
Nors atrodau energinga, nelaikau savęs labai stipria. Aš skaudžiai išgyvenu nesėkmes. Bet nepasiduodu ir iriuosi tikslo link. Kai sunku, kartoju savotišką mantrą: „Aš gera, graži ir Dievas mane myli.”
Neverta rautis plaukų, jei tavęs nesupranta. Juk žmogus gimsta ir miršta vienas. O tarp viso to yra arba džiaugsmas, arba nusivylimai.
– O jei vyras kategoriškai lieptų rinktis tarp jo ir dainavimo?
– Jis taip niekada nepasielgtų. Nemėgstu prievartos ir spaudimo. Jei mane kas nors bando įsprausti į kampą, tampu labai bjauri. Viską darau gerai tik be prievartos.
Kai man buvo aštuoniolika metų, ištrūkau iš griežtų tėvų prieglobsčio. Išėjau iš namų su 52 centais kišenėje ir pradėjau savarankišką gyvenimą.
Išvykau į Paryžių, mokiausi kalbos. Po to kelerius metus gyvenau Amsterdame, su tuomečiu draugu dainavau baruose. Po to sutikau Vytenį, ištekėjau, pagimdžiau dukteris.
Jei pasaulyje neprapuoliau būdama jauna ir nepatyrusi, tai juo labiau neprapulsiu ir dabar. Man gretai bus 55-eri. Turiu pasitikėjimo, išminties ir bičiulių. Amerikoje yra keliasdešimt draugų, kurie mane pakviestų pagyventi savo namuose, kol atsistočiau ant kojų.
