Stiprybe trykštantis šaltinis! Taip Lidiją Rasutis vadina jos aplinka. Iš Čikagos į Lietuvą su šeima ji atvyko daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus. Planavo, čia gyvens metus, bet liko ilgam. Po skyrybų su vyru ir vaikams išvykus svetur Lidija pripažįsta, liko – labai vieniša. Tokioje situacijoje, tikina moteris, padeda principai. O jų – net keturi: daryk, ką gali geriausia, sakyk tiesą, nekurk prielaidų ir nieko nepriimk asmeniškai.
„Mano tėvas iš Kupiškio, mano pravardė buvo „kipšiukas“, mane taip vadindavo, – pokalbį pradeda Lidija. – Mano energija visada buvo didelė – aš augau tarp trijų brolių, tai aš nuo mažens turėjau pakovoti už save. Mano broliai nebuvo tokie: „oi, sesute, ateik.“ Nebuvo taip, kad jie saugotų mane. Aš su jais „viens ant vieno“ ir krepšį žaisdavau, ir muštynės būdavo dėl televizijos kanalų, kas ką žiūri. Kariaudavom!“
Lidijos vaikystė prabėgo už Atlanto – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Pirmą kartą į Europą ji atskrido būdama studentė – tiesiai į Paryžių, Sorbonos universitetą, studijuoti prancūzų kalbos. Lidija šiais metais buvo susitikime su tuomečiais kursiokais. Po 45-erių metų. Sako, atgijo daug jaunystės prisiminimų ir istorijų.
„Labai daug mes kalbėjom apie tuos laikus, kas ten atsitiko, kas buvo įsimylėję, kur mes keliavom, ką mes darėm be pinigų, – šypsosi L. Rasutis. – Mes visi buvom jauni, man buvo 21-eri metai. Tikrai ten gyvenom „ant šniūro“ – nieko neturėjom, pigiausią duoną pirkom, varškinį sūrį, o ne kažkokį kamamberą. Mes gerdavom pigiai, valgydavom pigiai ir čia buvo geriausi metai mano gyvenime. Gal dar ir dėl to, kad pirmą kartą Europoj buvau.“
Tada Lidija dar negalėjo įsivaizduoti, kad po keliolikos metų Europa taps jos namais, kai su vyru ir dviem paauglėm dukrom persikraustys gyventi į tėvų gimtinę.
„Kai mes atvažiavom gyventi į Lietuvą, prieš 25 metus, man visi sakydavo: „kodėl tu nori čia gyventi?“ Visi norėjo ten (į JAV – LRT.lt) išsprukti, o mes 1998 metais atvažiavom čia gyventi. Čia buvo kažkaip geriau, negu mūsų gyvenimas Amerikoj, įdomiau“, – prisimena pašnekovė.
Lietuvoje, kur doleris turėjo didžiulę vertę, Lidija pasijuto lyg turtuolė. Tada Vilniaus centre šeima įsigijo didelį ir erdvų butą per du aukštus.
„Didžiausias mano iššūkis Lietuvoje buvo, kad mes atvažiavom čia gyventi metus, o tie metai virto penkiais. Du vaikai. Abi mano mergaitės čia nenorėjo likti, jos visada norėjo grįžti gyventi į Čikagą, – prisimena L. Rasutis. – Buvo labai sunku balansuoti tą gyvenimą, kad jos čia būtų laimingos, kad mano vyras galėtų dirbti savo darbą, ir kad aš pati būčiau laiminga Lietuvoje.“
Lidija pripažįsta, gyvenimo iššūkiai ją tik įkvėpdavo. Žodžiai, „negaliu“ ar „nemoku,“ yra visai ne iš jos žodyno. Vos gavusi kvietimą dalyvauti LRT laidoje „Lietuvos dainų 10-ukas“, nedvejojo. Tik atsiklausė šeimos. O ši iškėlė sąlygą – viešumon neis, nesifotografuos ir neduos jokių interviu.
„Aš tik norėjau gerai dainuoti, gerai pasirodyti, nuo kablų nenukristi per gyvą eterį ant nosies ir išeiti tokia, na... „proud of myself“ (savim besididžiuojanti)! Norėjau tikrai jaustis, kad aš padariau taip gerai, kaip aš galiu“, – tikina entuziazmo ir geros nuotaikos nestokojanti moteris.
Po dainų tiesioginiame eteryje pasipylė daugiau siūlymų filmuotis, dalyvauti ir kitose laidose. Dabar jau seniai viskas nurimo ir atėjo metas kitokiam, ramesniam, gyvenimui.
„Aš myliu Lietuvą ir aš noriu čia gyventi, bet aš dabar esu viena, vaikai išvažiavę, išsiskyrus, – atvirauja moteris. – Vis tiek norisi būti su šeima. Mano dukrytė dabar tuokiasi ir galvoja pradėti šeimą, tai aš galvoju, jeigu ji lauksis vaiko, tai turbūt važiuosiu į Ameriką gyventi. Tikiu, kad Lietuvoj turėsiu kažkokį mažą butuką, nes jau 25 metus aš čia gyvenu, labai sunku man bus palikti Lietuvą ir gyventi Amerikoj, kur yra visiškai kitaip.“
Lidija atvirai sako besijaučianti labiau europiete, nei amerikiete. Moteris čia pat prisimena savo tėvų šaknis.
„Mano abu tėvai daktarai, baigė Kaune mediciną. Mama – stomatologė, o tėvas – psichiatras. Tai jie nukeliavo į Ameriką su savo išsilavinimu ir nekalbėjo angliškai. Vis tiek tėvas turėjo išmokti angliškai kalbėti. Mano tėvas buvo labai griežtas. Jo mama mirė, kai jam buvo 3 metukai ir nauja tėvo žmona nenorėjo mano tėvo auginti. Pagimdė dar dvi mergaites ir tėvas buvo daugmaž išvarytas gyventi su seneliais, mamos tėvais.
Kai buvo namuose, turėjo būti tyla, tvarka. Mama visuomet tvarkė ir tvarkė namus. Aš užaugau tokiuose namuose ir galvojau, kad maniškiuose tikrai taip nebus – bus jovalas, visur bus drabužių, nieks neplaus indų ir t.t. Bet aš užaugau, kaip stebuklas, tikrai tvarkinga ir aš esu, sakyčiau, daugiau laisvesnė, negu mano tėvai buvo, bet mano vaikai sako, kad aš, kai jos augo, tikrai buvau griežta“, – šypsosi L. Rasutis.
Man svarbu, ką apie mane sako kiti žmonės, neslepia moteris, skaudžiai išgyvenusi dėl komentarų, pasipylusių jai išgarsėjus. Ir iki šiol Lidija mokosi neimti kritikos į širdį.
„Nepriimti nieko asmeniškai yra mano didžiausia, ko gero, problema gyvenime, – svarsto pašnekovė. – Viską, ką žmonės sako, aš galvoju, ką aš padariau, kad man širdį taip skauda, kad jie man taip sako. Reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, ir ką jie sako, yra jų realybė, ne tavo. Jie gali galvoti, ką jie nori. Man 66 metai ir aš dar su šituo negaliu susigyventi. Aš vis dar viską imu į širdį.“
Lidija mėgsta skraidyti. Ir gyvenime, ir lėktuvais. Moters visai nevargina dažnos 18 valandų kelionės per Atlantą. Būtent skrydžiai moteriai dovanoja ne tik nuotykių. Oro uostų laukimo salės daug kam tampa pažinčių svetainėmis. Lidija šypsosi prisiminus pažintį su savo trečia gyvenimo meile.
„Mano paskutinis draugas – Karlas, kaubojus toks iš Teksaso. Susitikom oro uoste Floridoj ir jis man rašė, rašė. „WatsApp“ pradėjom kabėtis ir t.t. Jis man sako: „na mes turim kažkur vėl susitikti.“ Aš sakiau, gerai, pagalvokim, ryt pasikalbėsim, aš turėsiu idėjų, tu turėsi idėjų. [...] Aš visuomet norėjau Islandijoj pabūti. Tai aš pasakiau, kad mes galim ten nuskristi.
Jis sutiko, nes jam ta kryptis irgi pasirodė labai įdomi. Tačiau jis pasiteiravo, ar aš noriu jo idėją išgirsti. Sutikau. Sako, turiu du bilietus, galvoju, kad nepanaudosiu, internete parduosiu... Ar norėtum mane sutikti Romoj ir kartu nuvažiuoti į Bocellio koncertą? Į jo gimtinę? Aš galvoju: „Oho, o ką jis po šito darys?! Jau toks pirmas pasimatymas – į Bocellį. Čia man buvo oho!“, – prisiminimais dalinasi L. Rasutis.
Amerikos lietuvei teliko užsakyti viešbutį su dviem atskirais miegamaisiais ir nerti į naujus santykius. Pora draugavo trejus metus. Lidija atvira, siurprizų gyvenime ji turėjo daug ir ją nustebinti – sunku. Tačiau Karlas šioje srityje buvo neprilygstamas.
Po skyrybų su savo dukrų tėvu, Lidija įsimylėjo buvusio vyro sesers draugą, kuris jau seniai buvo ją įsižiūrėjęs. Bendrystė truko kelis metus, pora ruošėsi susituokti ir gyventi Lietuvoje. Tačiau sužadėtinį pakirto žaibiška liga. Ir su minėtu kaubojumi Karlu Lidija irgi išsiskyrė.
„Aš dabar esu laisva, bet aš tikrai norėčiau turėti lietuvį vyrą ir pasilikti čia gyventi. Norėčiau jo šeimą priimti, jo anūkus, jo vaikus, jo sodybą ir jo draugus, bet mano metų vyrai Lietuvoje manęs nenori, – nuoskaudos neslepia moteris. – 60-mečiai čia žvalgosi 40-mečių ir jas gauna, nes yra vyrų trūkumas. [...] Aš nenoriu 40 metų vyro, kuriam dar reikėtų paaugti iki manęs.“
Viena yra išsiskirti, kita – amžinai prarasti mylimą žmogų. Netektis ir sunkumus moteris išgyvena viena, atsiribojusi nuo visų, žiūrėdama televizorių ar tapydama. Lidija atvira net nepatogioms temomis. Sako, ją glumina moterys, kurios sulaukusios amžiaus vidurio nusisuka nuo savo sutuoktinių. Ir tai būdinga ne tik lietuvėms.
„Aš Amerikoj turiu pažįstamų 50-55 metų, kurios sako: „na tas vyras man jau nusibodo, aš jo nebenoriu. Ir Lietuvoj tas pats... Sako, man geriausia, kai aš esu su savimi namuose, knygą skaitau, šuniukas prie kojų. Aš galvoju: „Dieve, Dieve, kaip nuobodu! Na man irgi kartais patinka namuose būti, bet aš pabūnu dvi dienas namuose, tvarkau kažką ir tada aš taip noriu išeit į miestą, kažką nuveikti.
Aš visuomet noriu meilės. Aš nesu ta, kuri sako, kad esu savo geriausia draugė ir noriu namuose tupėti. Tikrai aš ne iš tų. Labai dabar noriu vyro su labai geru humoro jausmu. Aš noriu juoktis, aš noriu, kad mūsų laukai būtų toj pačioj vietoj, kad man nereikėtų per daug stengtis pasikalbėti. Man yra labai svarbu turėti vyrą šalia, su kuriuo aš galiu kalbėtis apie viską: kas per dieną atsitiko, kaip aš su kažkokia kasininke susipykau, ką mes norim valgyti, kur mes norim važiuoti ir panašiai“, – pyškina atviras duris į savo širdį laikanti Lidija Rasutis.
Visas pokalbis su L. Rasutis – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
