„Niekada nemaniau, kad nueisiu tarnystės keliu“, – laidai „Stilius“ sako pranciškonas vienuolis Brolis Astijus, dvi kadencijas buvęs Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministru, vedęs kultinę televizijos laidą, aistringai mylėjęs ir iki šiol mėgstantis keliauti. Ne vieną Dievo ir likimo išbandymą įveikęs vienuolis tikina, „mano širdis turėjo kryptį link Dievo, Tėvo, kuris mane myli.“
Pranciškonas vienuolis brolis Astijus, šiandien buriantis žmones Klaipėdos šventojo Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčioje, tiki esantis ten, kur yra labiausiai reikalingas.
Nuėjęs nemenką gyvenimo kelią, dabar prisimena paauglystėje neketinęs rinktis kunigystės, bet augęs pamaldžioje šeimoje Žemaitijoje – buvo Salantų viršaičio anūkas, močiutės nuolatos vestas į bažnyčią.
Dievas buvo arti šeimos, prisimena vienuolis, po mokyklos ketinęs mokytis tuomečiame Kauno politechnikos institute, bet stojo į kareiviškus batus. „Pavasarį buvo mano šaukimas, visa vasara Ukrainoje prabėgo kaip akimirka. Nors, pamenu, skindavome braškes, abrikosus ir viską iš eilės valgydavome, dėl ko turėjome problemų su virškinimu, aš vis tik pamačiau tokį gražų, šiltą pasaulį“, – prisimindamas jaunystę šypsosi vienuolis.
Iš to laiko brolis Astijus prisimena ne tik Ukrainos grožį. Dar buvo istorijų, kai atsiriboti nuo realybės padėjo tik malda.
„Aišku, nebuvo lengva, ypač kai buvome Azerbaidžane. Atsimenu, nuo mūsų bataliono reikėjo 3 kilometrus žingsniuoti pavalgyti. Kai nereikėdavo dainuoti, aš eidavau ir melsdavausi:„ Sveika, Marija, malonės pilnoji, viešpats su tavimi...“ Nebuvo vakaro, kad nesukalbėčiau maldos. Visi žinojo, kad esu tikintis“, – sako Astijus.
Iki šiol brolis nelabai gali paaiškinti kai kurių dalykų, susijusių su jį aplankiusiu pašaukimu stoti į kunigų seminariją.
„Kada išgyvenau pašaukimą, aš nesupratau. Mano gyvenimas pulsavo visai kita linkme. Aišku, mus ir verbavo, siūlė visokius dalykus, su KGB bendradarbiauti arba kolaboruoti. Bet mano širdis kažkokiu būdu jau turėjo kryptį link Dievo, link Tėvo, kuris mane myli“, – tikina pašnekovas.
Kryptis vienuolystės link buvo pagrįsta atrastais broliais pranciškonais ir jų tiesomis. Astijus prisimena, kad seminarijos pogrindyje veikė pranciškonai, o jis juos atrado ir susižavėjo. Šiandien prisipažįsta – tuometė laisvė, idėjos ir entuziazmas paskatino eiti paskui juos.
Šiandien pranciškonas tarnauja Dievui ir žingsnius matuoja kitaip nei pasauliečiai. Sako, daug kas jam, vienuoliui pranciškonui, nesvarbu. Nei kur galvą padės, nei ko užkąs, nei ko turi ar ne.
Materialumas – ne pranciškonams, pastebi jis, prisimindamas istoriją apie kažkada turėtą automobilį, vadinamąjį „devintuką“ ir kitus daiktus.
„Žiguliuką man buvo padovanojęs iš tarnystės Tadžikistane grįžęs brolis Benediktas. Mes net lovų neturėjome, ant čiužinio miegojome. Ir aš pamačiau tokią šeimą – vyras, moteris, dabar neprisimenu, bet atrodo, du vaikučiai buvo. Man taip užkliuvo, kad panorau atiduoti savo mašiną.
Turėjome dar pirmuosius kompiuterius, tačiau 1990 metais mes juos padovanojome policininkams. Gyvenome laisvėje, viskas augo, augo ir užaugo, bet reikėjo likti be nieko, pradėti nuo čiužinio, netgi be lovos“, – sako jis.
Nors kunigystės kelio pradžioje brolis Astijus išsižadėjo meilės, santuokos, šeimos, pripažįsta, vienišumas buvo aplankęs ir jį. Neslepia, nori ar nenori, meilė – nesvetima net ir pasiryžusiems vienuolystei.
„Buvo meilės istorija, kažkada aš buvau įsimylėjęs, natūralu. Atėjo tokia akimirka, lyg strėle (pataikė – LRT.lt) į širdį, aiškiai supratau – myliu, o ir duota priesaika nieko nebereiškia – aš myliu. Artėjo konsumacija ir aš meldžiausi“, – prisimena pranciškonas.
Atvykęs į Kretingos bažnyčią brolis Astijus prisimena, aplink altorių ėjo keliais. Bandė save suprasti, laukė Dievo ženklo. Greta panašiai kankinosi ir kitas brolis.
„Jis man pasakė, kad naktį meldėsi ir palieka kunigystę. Man tai taip trenkė į galvą. Tą naktį abu meldėmės, dėl to paties. Tik jis – žymiai geresnis, daugiau sveikatos, savęs atidavęs, daugiau mylėjęs Dievą, paliko kunigystę, o mane paliko čia. Aš supratau, kad kunigystė, vienuolystė yra dovana“, – įsitikinęs vienuolis brolis Astijus.
Dievo ir likimo dovanų ar įpareigojimų brolis Astijus tikina sulaukęs ne sykį. Nelengvu išbandymu vadina laiką, kai net dviem kadencijoms buvo išrinktas Lietuvos pranciškonų šventojo Kazimiero provincijos ministru. Tai priėmė kaip didžią tarnystę, bet žinojo, kaip svarbu laiku išeiti ir užleisti vietą kitiems.
„Esame palaiminti – jeigu vyskupas, tai iki pensijos, jei popiežius – iki mirties. O mums – devyneri metai ir eini plauti tualetų. Būdamas atsakingumo viršūnėje, aiškiai supranti, ką reiškia būti ministru, kad iš tikrųjų tu čia esi ne šiaip sau – turi tarnauti. Tie devyneri metai labai greitai praeina. Tad žinai, kad ateis laikas, kai vėl imsi šluotą, plausi savo kambarėlį, koridorius, tualetą“, – sako pašnekovas.
Į nuostabią Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią pasikalbėti su aukštybėmis ir melstis keliauja visa Lietuva. Greta vienuolių įsisteigtas onkologijos centras nuolatos teikia ramybės ligoniams. Brolis Astijus džiaugiasi, kokio gėrio ir grožio sukūrė vienuoliai, burdami ir jungdami žmones maldai bei tikėjimui.
„Kai žmogus leidžia Dievui pailsėti savyje, įvyksta stebuklas. Aš kartais braukiu per krūtinę ir mintyse prašau: „Pailsėk manyje, Viešpatie“. Kai Dievas pailsi manyje ir aš pailsiu. Tada gali gyventi toliau“, – tvirtina jis.
Pasak Brolio Astijaus, visais gyvenimo momentais jo kertine atrama tampa Šventasis Raštas. Bet neslepia, patinka jam menas, rožės ir kelionės. Gėrėdamasis rožių sodu, parapijiečių prižiūrimu vienuolyno kieme ir aplink, vienuolis stiprina kitus tikėjimo šviesa.
O kad pykčio ir baimės būtų mažiau, žmogus sielą turi užpildyti, sako Brolis Astijus. „Ir visuomenėje, ir manyje yra pykčio, nes pyktis kyla dėl neteisybės, dėl neišspręstų dalykų. Šventajame Rašte, Senajame Testamente Dievas sako: „Aš tave pasvėriau ir tu pasirodei per lengvas.“ Žmogus turi daugiau turinio ieškoti žodžiuose, gyvenime, reiškiniuose, poelgiuose.
Šiandien keroja tuštybė ir žmogų tuštumą kreipia į tuštumą. Todėl ateities epidemija vakarų civilizacijoje bus depresija“, – sako pranciškonas vienuolis brolis Astijus.
Plačiau – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
