Aš myliu savo vyrą. Ši frazė gali skambėti patetiškai ir net keistai. Tiek daug heteroseksualių moterų kasdien viešai prisipažįsta mylinčios savo vyrus. Tik pusamžiai heteroseksualūs vyrai Lietuvoje dažniausiai ne myli, o nekenčia. Nekenčia vidutinybių, lyties tapatybių, lyčių lygybės. Labiausiai jie myli save ir vadinamąsias didžiąsias asmenybes, kuriomis save laiko.
O aš myliu savo vyrą. Jį pažįstu nuo 2013 m., susituokėme 2019 m. Kopenhagoje. Tuoj sukaks mūsų pažinties dešimtmetis. Susipažinome pažinčių portale „OkCupid“. Jis, rodos, tebeegzistuoja, nors dabar pažinčių programų ir programėlių dešimtys.
Mano vyras – ne Europos Sąjungos šalies pilietis, todėl 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu“ mums revoliucinis. Mūsų šeima susijungė. Kai Migracijos departamente savo vyrą vadinu sutuoktiniu, darbuotoja tik nusišypso ir maloniai linkteli. „Pasirašykite čia“, – sako. Prieš kelerius metus kita darbuotoja klausė, kodėl neįregistravau savo santuokos „metrikacijoje“. „Tai kad mūsų santuokos Civilinės metrikacijos skyriai neregistruoja“, – šypsojausi aš. Neregistruoja ir neregistruos.
Nors mano vyras puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, namie kalbame angliškai. Anglų kalba mane jau seniai okupavusi: kalbėti, rašyti, mąstyti, sapnuoti tik angliškai. Lietuvių kalba įsiveržia į mūsų gyvenimus tik kartais. Doktorantūros laikais Jungtinėse Valstijose mokiausi prancūzų kalbos ir net išlaikiau egzaminą, bet prancūziškai galiu tik skaityti. Kartais sapnuoti. Sapnuoju savo prancūzų kalbos mokytoją, doktorantę iš Paryžiaus, kuri kreipdamasi į mane visada kirčiavo paskutinį mano vardo ir pavardės skiemenį – ArtūRAS TereškiNAS (su prancūziška „r“ raide mano vardas skambėjo itin egzotiškai). Vadinkite mane ArrrtiūRAS!
Vis dėlto dažniausiai sapnuoju angliškai su ryškiu įžymybės Paris Hilton akcentu (jei galite, pasiklausykite interviu su ja). Ir ne tik sapnuoju. Vieną rytą mano vyras iškilmingai pranešė, kad praeitą naktį per miegus kalbėjausi su savimi. Dviem balsais. Angliškai. Aukštu balsu, priminusiu kai kurių mūsų Seimo narių falcetus, atsiprašinėjau, o labai žemu balsu, panašiu į amerikiečių dainininko Barry‘io White`o bosą, bariau save ir sau priekaištavau. Šie pokalbiai pasikartojo kelis kartus. Kai psichiatrės paklausiau, ar gali būti, kad sergu man niekada nediagnozuota šizofrenija, ji tik nusijuokė. „Tokio amžiaus žmonėms šizofrenijos jau nebūna.“ Nebūna, tai nebūna. Ėmiau įrašinėti naktinius pokalbius su savimi. Klausydamasis jų tik dar daugiau sužinau apie save.
Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Mano vyras keliasi daug anksčiau nei aš. Kai nubundu, jis pasitinka mane su šypsena ir bučiniu. Visą gyvenimą buvau depresyvus asmuo (tikslesnė diagnozė – „depresyvus realistas“), todėl kai matau jo šypseną, pagalvoju, kad ji palaiko mano troškimą gyventi. Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Kai skaitau Lietuvos kraštutinių dešiniųjų („Pro Patria“, „Nacionalinio susivienijimo“, Laisvos visuomenės instituto, „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ ir daugelio kitų) rašinius apie grėsmes tautai ir visuomenei, vis prisimenu prancūzą Didier Eriboną, daugiau nei prieš porą dešimtmečių rašiusį, kad prancūzų nacionalistai kasmetines „Gay Pride“ eitynes laikė pavojumi demokratijai. Pas mus apie tai vis dar kliedi nevykę kandidatai į Vilniaus merus, kurių vienintelė politinė korta ir yra LGBTI+ žmonių diskriminavimas. Mano šeimos niekinimas. Pašok su mumis kadrilį, Sinica!
Bet nei šis, nei į jį panašūs politikai nemoka šokti. Nei kadrilio, nei rumbos. Kai paklausi, nuo ko prasideda meilė, jie negali atsakyti. Taigi nuo ko prasideda meilė?
Meilė prasideda nuo skausmo, nuo košmarų, nuo pornografinių filmų, nuo šildomos raugintų kopūstų sriubos, nuo mašinų gausmo už lango, nuo apsipirkimo „Maximoje“, nuo COVID-19 infekcijos, nuo gniaužiančio kosulio, nuo telefono žinučių, nuo nuskustų juodų plaukų, nuo penktadienių prie kompiuterio. Meilė prasideda nuo loterijos bilietų, nuo prisiminimų, nuo atsisveikinimų Belgrado oro uoste, nuo trumpų susitikimų Frankfurte, Paryžiuje ir Varšuvoje, nuo ašarų, nuo šokių gėjų klubuose, nuo prakaito ir bučinių.
Meilė prasideda nuo galimybių, disonansų, rezonansų, neaiškių reikšmių, lyties, keistumo. Nuo eksperimentų, įvaizdžių, įvardžių, nuotykių, politinių ir pilietinių, ir daugybės tapatybių, kurioms trūksta pavadinimų: radikalių fėjų, dragų, klonų, odinių žmonių, feminisčių, masturbatorių, divų, karalienių, pasyvų, translyčių, tetų, dėdžių, lesbiečių, miegančių su vyrais, ir lesbiečių, laikančių save vyrais (už pavadinimus ačiū amerikiečių mokslininkei Eve Kosofsky Sedgwick). Meilė prasideda nuo žmonių, kurie keičia tapatybes, bet keisdamiesi mokosi vieni iš kitų.
Jau seniai rašau meilės eilėraščius (pomirtiniam eilėraščių rinkiniui). Šį, skirtą savo vyrui, parašiau prieš trejus metus. Savo rašinį juo ir užbaigsiu:
Niekada neišversiu tavęs į lietuvių kalbą
Jos mokaisi lėtai
Tardamas mane
Neteisingas kirčiavimas
Bet toks esu jau esu
Neteisingas visą laiką
Vakar sužinojau
Kad klauseisi Fionos Apple
Ji daug kam nieko nereiškia
Tik tau ir man
Visą laiką girdėsiu
Kad esu tavo lietuvių kalba
Esu tavo kvapas
