Kai tik pradėjau kelti sau sąmoningus tikslus, pirmasis iš jų buvo toks: „Noriu pagyti”.
Jau buvau identifikavusi, kad mano mąstymo algoritmai ir jų nulemtas gyvenimo būdas yra ne tik, kad nesveiki man pačiai ir aplinkiniams, bet netgi kenksmingi. Pajutau labai stiprų vidinį poreikį nuo tokio ydingo mąstymo išsilaisvinti ir pakeisti savo gyvenimą.
Iki tol populiarieji „penkmečio planai” ir panašūs tikslų siekimo pratimai man keldavo alerginę reakciją. Buvau tarsi įšaldyta kreone. Visiškai neveiksni ir nepajėgi net tik įgyvendinti, bet net ir išsikelti kokius nors tikslus.
Ne todėl, kad nebūčiau sugebėjusi to padaryti. Tiesiog visa tai man buvo visiškai neįdomu. Niekaip negalėjau prisiversti užsiimti veikla, kuriai neturėjau motyvacijos. Tai atrodė nepaprastai kvaila ir beprasmiška.
Mano klaida buvo ta, jog tikėjau, kad tikslai yra kažkas, skirta padaryti įspūdį kitiems.
Nemaniau, kad tikslu gali būti kažkas, ko norėčiau – tikrai iš visos širdies norėčiau – aš pati. Nuo vaikystės girdėdavau, kad turėčiau mažiau svajoti ir mąstyti apie tai, ko niekada nebuvo ir nebus, t. y. apie aukštesniosios dimensijos teisingumu paremtą žmogaus gyvenimą. Buvau suprogramuota, kad tai tėra mano vaikiškos fantazijos, kurioms nelemta išsipildyti, todėl tiesiog negalėjau žiūrėti į jas rimtai.
Tačiau tai buvo mano tikrasis širdies pašaukimas, kurį jaučiau labai aiškiai. Negalėdama juo sekti, atsisakiau siekti ir visų kitų tikslų, nes jie nublankdavo prieš tai, kas man buvo išties įdomu. Žmogus. Jo elgesio motyvai. Jo vidinis dvasinis pasaulis. To dvasinio pasaulio ryšys su materialiuoju.
Pirmojo sūnaus gimimas drastiškai išplėšė mane iš plūduriavimo betikslėje egzistencijoje. Visiška atsakomybė už gyvybę, kuri nebuvo mano pačios, pažadino miegančią sąmonę, o ši lyg pirmą kartą apsižvalgė ir ištarė: „Kur, po velnių, aš esu ir ką aš čia veikiu?”
Man nepatiko tai, ką mačiau žvelgdama į savo praeitį. Logika sakė, jog ir iš ateities negaliu tikėtis kažko geresnio, jei nesiimsiu veiksmų. Taip prisiėmiau visišką atsakomybę už savo gyvenimą. Neieškojau kaltų. Ieškojau priežasčių savyje, savo mąstyme ir elgesyje, kurios privedė prie nemalonių pasekmių.
Taip atsirado natūralus, vidinio vedlio padiktuotas tikslas, kurio pasiekimu buvau labai suinteresuota. Toks nuoširdus troškimas sukuria nepaprastai stiprią energiją, ir tuomet savojo tikslo tiesiog neįmanoma nepasiekti. Tai tik laiko klausimas.
Siekdami tikslų mes labai dažnai papuolame į klaidingo vertinimo spąstus.
Kai sukoncentravau savo dvasinę jėgą ir gyvybinę energiją į vieną konkretų tikslą – pagyti nuo klaidingų mąstymo modelių (ar bent jau smarkiai sumažinti jų įtaką), viskas stojo į savo vietas. Gyvenimas pasidarė aiškus, savaime išsirikiavo prioritetai, mane nustojo kankinti dviprasmybės ar beprasmybės jausmai. Kiekvieną minutę aiškiai žinojau, ką darau – siekiu savo tikslo – ir visi mano veiksmai, net man pačiai to sąmoningai nežinant, vedė šio tikslo link.
Ar man pavyko šį tikslą pasiekti? Taip. Kada tai įvyko? Iškart, kai nusprendžiau to tikslo siekti.
Siekdami tikslų mes labai dažnai papuolame į klaidingo vertinimo spąstus. Žvelgiame į galutinį tikslą, tuomet įsivertiname dabartines koordinates, ir mus apninka neviltis, nes, išsikėlus tikrai didingus tikslus, supranti, kad šio gyvenimo gali nepakakti jiems įgyvendinti. Toks tikslų matavimo vienetas labai žalingas, stabdantis progresą ir, dažnu atveju, netgi inicijuojantis regresą.
Mes turime vertinti savo pažangą. Mes turime žvelgti iš to taško, nuo kurio pradėjome savo kelionę tikslo link ir apžvelgti jau nueitą kelią, o ne iš dabartinio taško žvelgti į tolimą tikslą ir kamuotis, kiek daug dar mums iki jo liko.
Mano atveju tai reiškė, kad kai išsikėliau tikslą pagyti nuo klaidingo mąstymo, kiekvienas mano veiksmas tolino mane nuo patologijos, kurioje gyvenau iki tol. Kiekvieną dieną aš tapdavau sveikesne nei vakar. Ar galėjau tą pokytį apčiuopti iškart? Ne. Aš turėjau savo pastangomis įrodyti, kad nusipelniau šio pokyčio. Šiame procese svarbu nuoseklumas ir kantrybė. Svarbu motyvacijos tyrumas. Jeigu tai tikrasis širdies padiktuotas tikslas, jūs nepaliausite jo siekti net ir nematydami rezultatų iškart.
O kai tie rezultatai ateis, gali būti, kad jų net nepastebėsite, nes jau būsite šiek tiek kitoks. Būsite tuo žmogumi, kuriam pasikeitimas atrodys savaime suprantamas, lyg visada buvęs. Tai reikš, kad savo tikslą pasiekėte.
