"Operacija pavyko puikiai. Kitą dieną jau galėjau vaikščioti. Neseniai buvo stipriai pakilęs kraujospūdis, be to, yra kažkokių neaiškumų ir dėl bronchų. Taigi vienu metu viską išsitirsiu", - sakė LŽ vienuolis.
Krepšinis
Kojos sąnarį brolis Astijus pažeidė žaisdamas krepšinį. Galbūt ką nors ir stebina toks vienuolio pomėgis sportuoti?
"Kas nemėgsta Lietuvoje sportuoti, gal tik merginos. Jos daugiau laiko prie veidrodžio praleidžia", brolis Astijus įsitikinęs, kad sportuoja daugelis žmonių. Per penkerius mokslų seminarijoje metus brolis Astijus praleido tik kelias rytines mankštas. Jis tikina, jog sportas - geriausias iškrovos ir atsipalaidavimo būdas.
"Sportuodamas aš ne apie sveikatą galvoju. Man gera. Gera išsikrauti iki mėlynumo", - paprastai aiškino pomėgį sportuoti.
Vaikystėje nebuvo sirgalius, tad ligoninių patirties neturįs. "Du kartus buvau ligoninėje - penkerių metų, kai susilaužiau ranką. Kitąsyk važiuodamas motociklu nusilaužiau koją. Na, įvažiavau į tokį purvyną..." - linksmai pasakojo jis. Kiek prisimena, ranką susilaužė iš vaikiško "mandrumo".
Penkiametis panoro pademonstruoti, kaip puikiai moka vaikščioti vaikiškos lovelės atbraila ir, žinoma, nukrito. "Bet jau tada žinojau, kad negalima dėti gipso. Mat mačiau kaip tėtis kankinosi, kaip jam niežėjo. Tai gydytojai man pasakė, jog gipso nedės, tik košyte pateps. Net patikrinau, tikrai - tai buvo košytė", šypsojosi vaikystės išdaigas prisiminęs pašnekovas.
Stebuklai
Daugeliui žmonių kunigas kartais padeda geriau nei daktaras. Kartais žmogui užtenka būti išklausytam ir liga tarsi į šoną pasitraukia. Stebuklų, paslaptingų išgijimų įspūdžių brolis Astijus kukliai pasiūlė klausti tų žmonių, kurie tai išgyveno. Visgi prasitarė, jog būna, kad žmonės ateina ir dėkoja už pagalbą, už sugrąžintą sveikatą.
"Medikas yra medikas, jis atlieka savo darbą", vienuolis pripažįsta ir gerbia gydytojų pastangas gelbėti žmonėms gyvybę.
Pats brolis Astijus ryškiausiai pamena du atvejus savo gyvenime, kuriuos, kaip sako, galima vadinti stebuklu ar atsitiktinumu. Jis pasakoja: "Ir dabar Kretingoje gyvena tokia mergaitė Simona. Prieš keliolika metų susitikau su jos tėvais. Tie žmonės buvo netekę pirmojo vaikelio. Antras kūdikis gimė silpnos sveikatos, medikai nežinojo, ar ką tik gimusi mergaitė išgyvens. Tėvai atėjo į bažnyčią ir manęs paprašė pakrikštyti mirštantį vaikelį. Buvo vasara, aš tuo metu bažnyčioje devynerių dešimties metų vaikus rengiau pirmajai komunijai.
"Vaikai melskitės, aš važiuoju į ligoninę, - paprašiau mokinukų ir išvažiavau krikštyti tos mergytės. Galvoje sukosi viena mintis: "Dieve, tu mano, pasigailėk tų vargšų silpnos mergaitės tėvų".
Pakrikštyta mergytė taip sunkiai atsiduso, šmėkštelėjo baisi mintis, jog jau iškeliavo amžinybėn. Tačiau po to atodūsio ji pradėjo lengviau kvėpuoti ir išgyveno. Dabar ji gyva ir sveika".
Kitąsyk jis nuėjo sunkiai sergančiai močiutei suteikti paskutinio patepimo, parengti jos kelionei į amžinybę. O po mėnesio pajuto, kaip kažkas bažnyčioje jį stipriai apkabino ir pasakė: "Tik Dievui ir tau dėkoju už gyvybę". Toji močiutė pasveiko ir atėjo broliui Astijui padėkoti už stebuklą.
Pasninkas
Kiekvieną penktadienį brolis Astijus drauge su kitais pranciškonų vienuoliais pasninkauja. "Pasninkas nereiškia vien mėsos nevalgymo. Tai ir dvasinis susikaupimas. Maistą ruošiame kartu, tad tądien tiesiog solidariai negaminame mėsiškų patiekalų. Ir organizmui sveika, ir ramybė. Mėsos galima nevalgyti dėl daugelio dalykų, tada pasijunti švaresnis, be to, tai tarsi galimybė atjausti iš tikrųjų badaujančius žmones", - kalbėjo vienuolis.
Gulėdamas Santariškių ligoninėje brolis Astijus prasitarė nejautęs didelio apetito, bet negalėjęs ignoruoti čia gaminamo maisto ir čia valgančių žmonių, tad pasiskanaudamas vaišinosi ligoninės valgiais.
"Vienas mano kolegų Benas jau daug metų vegetaras. Kartą Maskvoje lankėmės pas žmones. Šeimininkė buvo išvirusi tikrų rusiškų kopūstų su labai riebia mėsa. Tai aš tuos lašinius lyg ir į šoną stūmiau. Pažvelgiau į Beną, žiūriu - jis kad kerta tuos riebalus. "Benai, tu juk mėsos nevalgai?!" O jis man: "Meilė kur kas brangiau nei ta mėsa".
Jo teigimu, atsisakę specialiai jiems ruoštų vaišių svečiai būtų skaudžiai įžeidę šeimininkus. "Meilė svarbiau už bet kokį įstatymą, nereikia jų laikytis aklai", - patarė dvasininkas.
Meilė
Dažnai žmonės ligą priima kaip bausmę už gyvenimo nuodėmes. Brolis Astijus tvirtina, jog tai neteisinga nuomonė.
Kartais ligą reikia priimti kaip malonę, kaip galimybę atgimti ar prasmingai pasiruošti gyvenimui amžinybėje. Dievas nebaudžia ligomis, jis gydo, o mes tiesiog gyvename savo gyvenimą.
Dievas, pasak brolio Astijaus, myli visus žmones, nesvarbu, kokia liga jie sirgtų. Kadaise Bažnyčia, norėdama apsaugoti visuomenę, buvo nusigręžusi nuo sergančiųjų užkrečiamomis ligomis, pavyzdžiui, nuo raupsuotųjų, tačiau pas juos dvasininkai sugrįžo. Dabar Bažnyčia vienodai atvira ir tiems, kas serga vėžiu, ir tiems, kas - užkrečiama liga AIDS.
"Ne tik Bažnyčia, bet ir medikai skatina šeimas gyventi ištikimai", - tarsteli brolis Astijus ir ištraukia straipsnį seksologijos tema - kaip svarbu nekeisti partnerių ir mėgautis natūralia meile, be jokių prezervatyvų. Tai sveika ir saugu. Būdamas neštikimas žmogus žudo meilę, šis jausmas gyvas kaip asmuo, todėl verta jį puoselėti ir saugoti.
