Maištininkas žuvo – šlovė drakonui!

Atrodytų, nieko čia tokio ypatingo, tiesiog dar vienas iniciatyvus veikėjas iš savo grynai idealistinių paskatų nutarė į Lietuvos politinį gyvenimą įnešti naujovių. Deja, bet V.Uspaskicho padėtis Seime, jo finansiniai interesai bei sąsajos su socialliberalais neleidžia žiūrėti į galimą naują partiją taip jau paprastai. Lygiai taip pat paprastai negalima į ją žiūrėti prisimenant ir tai, kokias antipartines iniciatyvas dar šį pavasarį minėtas politikas skatino visomis išgalėmis.

Vieno seno dar sovietų laikais sukurto animacinio filmuko herojus iškilmingai skelbdavo: „Maištininkas žuvo – šlovė drakonui”. Po nepavykusių bandymų supurtyti Lietuvos partinę sistemą iš išorės (prisiminkime taip ir neįgyvendintą V.Uspaskicho referendumo dėl Seimo rinkimų principų keitimo idėją), turtingiausias Seimo narys, ko gero, nutarė savo tikslų siekti atsiduręs sistemos viduje.

Visai kaip tie animaciniai maištininkai, iš tikrųjų nukaudavę drakonus, tačiau, pamatę turtus, patys jais virsdavę.

Kai V.Uspaskichas teigė, jog visus Seimo narius Lietuvoje reikia rinkti vienmandatėse apygardose, argumentai jam prieštarauti buvo aiškūs ir logiški.

Pirma, politinės partijos yra esminis atstovaujamosios demokratijos elementas. Antra, būtent proporcinė rinkimų sistema sudaro sąlygas tarppartinei konkurencijai, taigi ir pačių partijų tobulėjimui, su sąlyga, žinoma, jei šalyje egzistuoja daugiapartinė sistema. O Lietuvoje būtent taip ir yra. Trečias ir jau kiek sarkastiškas argumentas, kuriuo tuomet buvo galima prieštarauti V.Uspaskichui, buvo susijęs su sovietmečiu galiojusiu Aukščiausiųjų tarybų sudarymo principu, kai įstatymų leidybos įstaigoje delegavimo principu „darbuodavosi” ir melžėjos, ir šaltkalviai, ir visi kiti įvairaus plauko tarybiniai specialistai bei darbo liaudies atstovai.

Tačiau referendumo net nepavyko surengti. Šiandien V.Uspaskichas, padedamas ne tik populistinio savo populiarumo, bet ir, tikėtina, nemenkų savo paties bei rėmėjų lėšų, jau braunasi į pačią partinę sistemą, tai, žinoma, žada jai dar vieną įdomų išbandymą. Ir jei artėjant kitiems Seimo rinkimams V.Uspaskicho smarkiai nebesaistys Seimo Ekonomikos komiteto vadovo postas arba jei valdančiosios koalicijos partijoms užteks ryžto jį iš šio posto pašalinti, populistinės kritikos lavina tiek valdančiųjų, tiek ir opozicinių partijų atžvilgiu – garantuota.

Šiandien niekas nesiryžta prognozuoti, kokia ideologija vadovausis būsima V.Uspaskicho partija. Nesiryžta, ko gero, todėl, jog šiuo atveju būtų per daug sudėtinga kalbėti apie socializmą, konservatyvizmą ar liberalizmą, ką jau ten – apie postmodernistines vertybes. Todėl atsakymas į šį klausimą gali būti labai paprastas – partijos ideologinis pagrindas – Kėdainių filosofija arba tas „guliašinis socializmas”, kurį Vengrijoje po 1956 m. įvykių ėmėsi kurti vietiniai komunistai, siekdami žmonių gerkles užčiaupti ne ginklais, bet mėsa.

Žinoma, galbūt galima tikėtis, jog V.Uspaskichas bei jo bendražygiai, kurių vardų kol kas nežinome, aiškiai ir įtaigiai išdėstys savo programines nuostatas bei jų sąsajas su kokia nors klasikine ar modernia politine ideologija jau tada, kai partija bus įkurta. Formaliai tai būtų nepriekaištinga. Tačiau paprastai kuriantis politinei partijai, jos pakraipa būna matoma kiek anksčiau.

Vėliau į Lietuvos partinę sistemą ėmė skverbtis didelėmis pinigų sumomis, tačiau ne per gausiausiais intelektiniais ištekliais disponuojančios naujos partijos, kurių kūrimosi ir įsitvirtinimo politinėje arenoje scenarijus visiškai gali atitikti ir būsimos Darbo partijos kelią. Tai partijos, sukurtos vieno žmogaus politinėms ambicijoms patenkinti, ir skirtos tam, kad bent jau sunkiuoju laikotarpiu išlaikytų tą veikėją politikos paviršiuje.

Žinoma, galima tvirtai teigti, kad ir tvirtą ideologinį pagrindą turinčių partijų, pvz., LSDP ar TS, egzistavimas taip pat ilgą laiką siejosi ir tebesisieja su keliomis charizmatinėmis asmenybėmis. Tačiau konservatoriai jau pakeitė savo lyderį ir 2004 m. rinkimai jiems neprognozuoja katastrofos. LSDP savo ruožtu dar būdama gana rami dėl artėjančių Seimo rinkimų tikrai intensyviai ieško vėlesnės pamainos Algirdui Brazauskui.

Tuo tarpu NS(SL) be A.Paulausko tikrai atrodytų kaip raitelis be galvos, o LDP, nors formaliai ir netekusi savo lyderio, neabejotinai šildosi Prezidento šlovės ir galios spinduliuose. Šias partijas vienija dar ir tai, jog jų kūrimo stadijoje ideologija ir aiškus būsimos politinės orientacijos apibrėžimas tikrai nevaidino svarbiausio vaidmens. Socialliberalai kažką miglotai aiškino apie socialinių nuostatų bei liberalizmo sintezę, o LDP lyg ir skelbė liberalias savo nuostatas (juk prieš tai nemaža dalis šios komandos buvo pirmose liberalų (LLS) gretose), tačiau vėlesnės jų idėjos turėjo nemažą su liberalumu nesuderinamą radikalizmo atspindį.

Kaip matome iš parengiamųjų darbų, V.Uspaskichas taip pat labiau rūpinasi išoriniu reikalo spindesiu, o ne vidine kokybe, tai aiškiai parodo, jog šiuo projektu yra siekiama greičiau trumpalaikių asmeninių, bet ne ilgalaikių valstybinių tikslų.

Kitas, ne ką mažiau įdomus, šios istorijos aspektas yra NS(SL) laikysena V.Uspaskicho atžvilgiu. Juk nepaisant visų aiškiai iš socialliberalų politikos konteksto iškrintančių veiksmų, minėtas politikas tebėra šios partijos Seimo frakcijos narys ir, kaip jau buvo minėta, būtent jos skirtas trejus metus vadovavo Seimo Ekonomikos komitetui.

Keista, tačiau pastaruoju metu, kai kalbos apie V.Uspaskicho steigiamą partiją darosi vis garsesnės, Seimo Pirmininkas A.Paulauskas neskuba daryti kategoriškų pareiškimų apie V.Uspaskicho ateitį NS(SL) Seimo frakcijoje. Beje, ir kiti socialliberalai neskuba savo iniciatyva reikšti nuomonės šiuo klausimu. Ko gero, V.Uspaskicho finansinės injekcijos į šią partiją praeityje vis dar kelia malonius sentimentus. O galbūt kai kas iš NS(SL) narių projektuoja savo politinės karjeros tąsą būtent po V.Uspaskicho, o ne po A.Paulausko sparnu?

Vis dėlto šiame naujos partijos kūrime, kuris tikrai neatsiejamas nuo politinio populizmo, galima įžvelgti bent keletą teigiamų savybių. Visų pirma bent kelios vienasmenės neaiškia ideologija besiremiančios partijos susigrums tarpusavyje ir nei viena iš jų (naujoji V.Uspaskicho partija bei socialliberalai) tikrai neišvengs nuostolių.

Antra, Lietuvos rinkėjai turės išlaikyti dar vieną išbandymą primityviąja demokratija, kurį jau prieš daugiau nei penkerius metus buvo pateikęs A.Paulauskas, o vėliau – 2000 m. ir jo sukurta (NS(SL)). Po šių pirmųjų mėginimų galima konstatuoti, kad populizmui vietos Lietuvoje dar pakako. Šiandien V.Uspaskichas suteikia mūsų visuomenei dar vieną progą pasitaisyti.