Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Rusija kurį laiką nesugebėjo surasti gyvybingos „Rusijos idėjos“, t.y. neatsirado jokios vyraujančios nacionalinio identiteto koncepcijos, kuri apibrėžtų, kas yra rusai, kokie yra rusų nacionaliniai interesai ir kokia yra Rusijos misija. Jelcino periodu patiems rusams nelabai aišku buvo, nei kas jungia Rusiją viduje, nei Rusijos santykis su išoriniu pasauliu, nei jos santykis su savo istorija. Pasitraukus Jelcinui įvykiai klostėsi panašiai kaip toje pasakoje, kur drakoną nugalėjęs jaunikaitis, apspangintas aukso tviskesio lobyne, pats virsta drakonu. Svarbiausias šio pastaruoju metu įgaunančio pagreitį proceso veikėjas yra iš šešėlių į šlovę iškilęs Putinas, kuriam Rusijoje jau pradėti statyti paminklai.
1998 metais Anatolijus Čiubaisas Rusijos situaciją lygino su netekusio atminties ir praradusio tapatumą žmogaus padėtim: užmiršęs savo vardą, amžių, kalbą, žmogus netenka orientacijos ir nieko nebegali nuveikti tol, kol neatgauna atminties. Kaip alternatyvą carinės Rusijos idėjai, paremtai ekspansionizmu, kolektyvizmu ir ortodoksija, bei Sovietinei Rusijai, kur ortodoksiją pakeitė komunizmas, Čiubaisas siūlė kurti liberalią ir demokratinę Naująją Rusiją, kuri būtų pagrįsta vidine, kokybine šalies plėtra. Pabrėždamas istorijos reikšmę statant Naująją Rusiją, komunistmetį jis siūlė laikyti košmaru, iš kurio pabudęs žmogus stengiasi nebeužmigti, ir tam tikslui atidaryti muziejus buvusiose psichiatrinėse ir konclageriuose.
Svajones apie Naująją Rusiją galima bent kuriam laikui pamiršti. Dėl asmeninių ir pragmatinių priežasčių, atėjęs į valdžią Putinas pasirinko kitą, paprastesnį stiprios valstybės ir silpnos visuomenės kelią. Sovietinė praeitis buvo pabrėžtinai atgaivinta ne tik simboliniame lygmenyje, bet ir realiame gyvenime, pritaikant Stalino ištobulintus jėgos ir prievartos metodus. Atgijo ir Rusijos didžiavalstybinės ambicijos, kurios kartkarčiais ima įgauti ekspansionistinius atspalvius.
Viena iš tokio pasirinkimo pasekmių atsispindi viešosios nuomonės tyrimuose. Vienoje 2003 vasario mėnesį atliktoje gyventojų apklausoje, kuria siekta išsiaiškinti, kam teikia pirmenybę Rusijos gyventojai – demokratijai ar autoritarizmui, respondentų nuomonės pasidalijo maždaug po lygiai – trečdalis buvo linkę į autoritarizmą, trečdalis rinkosi demokratiją, o likusieji buvo neapsisprendę arba atsisakė atsakyti. Dar iškalbingesni buvo atsakymai į klausimą „ar balsuotumėt už Staliną, jei jis šiandien būtų kandidatas į prezidentus“. Net 26 procentai gyventojų tikrai ar tikriausiai balsuotų už, dar 19 procentų tikriausiai nebalsuotų, ir tik maždaug du penktadaliai, t.y. 41 procentas, žmonių atsakė, kad tikrai nebalsuotų už Saliną.
Akivaizdu, jog vieša parama Stalinui tebėra socialiai priimtina Rusijoje. Tokią padėtį lemia ir tai, kad nebuvo jokios rimtos destalinizacijos programos, mokyklose ir universitetuose tebemokoma sovietinė istorija, archyvuose slepiami dokumentai, o spaudą ir kritišką mintį slopina valdžios aparatas, ir tai, kad Rusijos intelektualai, visuomenėje žinomi žmonės ir valdžios atstovai neretai išreiškia dviprasmišką požiūrį į Stalino asmenį bei nesiskubina pasmerkti jo nusikaltimus, o kartais net mėgina pateisinti. Būtų galima pateikti daug, pernelyg daug pavyzdžių: karts nuo karto Dūmos deputatų svarstomos galimybės pervadinti Volgogradą Stalingradu, naujos paminklinės lentos Stalino garbei, jubiliejinės monetos su „generalisimo“ atvaizdu, Stalino 1943 metais užsakyto Sovietų Sąjungos himno sugrąžinimas. Tas himnas, beje, įdomiai turėtų skambėti kada nors gal įvyksiančio oficialaus Rusijos prezidento vizito į Lietuvą metu.
Kaip tai susiję su Lietuva ir artėjančiomis šventėmis Maskvoje, į kurias pakviestas Lietuvos prezidentas? Nesant aiškaus ir nedviprasmiško Stalino ir jo totalitarinio režimo pasmerkimo iš Rusijos valdžios pusės, iškilmingas sovietų pergalės šventimas yra Lietuvos istorinę patirtį numenkinantis ir todėl įžeidžiantis renginys. Jei abejojate, galite pasiskaityti Rusijos užsienio reikalų ministerijos interneto puslapyje siūlomus „įdomius“ su būsimu pergalės minėjimu susijusius straipsnius.
Ypač „įdomi“ šiuo požiūriu yra Rusijos Tarptautinės teisės asociacijos viceprezidento S.V. Černyševskio nuomonė dėl Baltijos šalių okupacijos. Anot Černyševskio, okupacijos nebūta, kadangi Sovietų Sąjunga 1940 metais nekariavo su Baltijos valstybėmis. Jei buvo aneksija, tai ji neprieštaravo tuo metu galiojusioms tarptautinės teisės normoms. Nebuvo, pasirodo, ir deportacijų, nes deportacija yra išsiuntimas į kitą šalį, o ne kolaboravusių su naciais asmenų perkėlimas toje pačioje valstybėje po „išvadavimo“. Lietuva, Latvija ir Estija esą buvusios visiškai teisėtai prijungtos prie Sovietų Sąjungos, neteisėtas buvo tik išstojimas iš jos, todėl Baltijos valstybės neturėtų būti laikomos prieškarinių tęsėjomis. Okupacijos „tezė“, pasak Černyševskio, yra pretekstas persekioti Antrojo pasaulinio karo veteranus Baltijos valstybėse ir reabilituoti asmenis kolaboravusius su naciais. Kai tokie argumentai skelbiami užsienio reikalų ministerijos tinklapyje, tai jau nebe teoriniai pasvarstymai, dėl kurių būtų galima diskutuoti, o diplomatinis pareiškimas, į kurį reikia reaguoti. Pareiškimas, kuris griauna Lietuvos nepriklausomybės teisinius pamatus ir neigia Lietuvos valstybės tęstinumą, kurį Rusija pripažino 1991 metais pasirašytoje Sutartyje dėl Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių.
Kitame ten pat randamame straipsnyje Antrojo pasaulinio karo istorikų asociacijos prezidentas O.A. Rževskis pateikia ir Ribentropo-Molotovo pakto įvertinimo rusiškąją versiją, vėlgi, matyt, atspindinčią užsienio reikalų ministerijos poziciją. Slaptasis protokolas, padalijęs įtakos sferas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Rževskio yra pateikiamas kaip didelis pasiekimas, naudingas tiek Vokietijai, tiek ir Sovietų Sąjungai, o toliau sekusi Baltijos valstybių okupacija piešiama beveik džiugiomis spalvomis: artėjant vokiečiams, Baltijos valstybėse stiprėjo profašistinės tendencijos, todėl Sovietų Sąjunga paprašė jų suformuoti naujas bendradarbiavimą užtikrinti galinčias vyriausybes, o po naujų rinkimų susibūrę seimai paskelbė sovietų valdžią ir pasiprašė priimami į Sovietų Sąjungą. Štai ir viskas. Anot Rževskio, slapti susitarimai ir nepagrįstos represijos Baltijos valstybėse, aišku, buvo negražu, bet neverta kalbėti apie kokias nors okupacijas, juolab kad įstojus į Sovietų Sąjungą gyventojų skaičius ir pragyvenimo lygis Baltijos valstybėse pakilo.
Štai jums šiandien Rusijos užsienio reikalų ministerijos siūloma Lietuvos istorijos prieš ir po Antrojo pasaulinio karo interpretacija, pateikta teisininko ir istoriko lūpomis. Dalyvaudamas šventėje Maskvoje, Lietuvos prezidentas netiesiogiai priimtų ir švęstų tokį požiūrį, todėl klausimas važiuoti ar nevažiuoti yra vidinis Lietuvos klausimas: kiek mums svarbi tautos istorija, kiek gerbiame Stalino aukų atminimą, ir kiek sąmoningi esame gindami pamatines vertybes. Visada įmanoma, o dažnai ir pageidautina, daugiau nei viena istorinių įvykių interpretacija ir įvertinimas. Tačiau šiandieninis Lietuvos valstybės identitetas remiasi viena istorinių įvykių interpretacija, pagal kurią Lietuva Sovietų Sąjungos buvo okupuota ir aneksuota. Tuo pagrįstos mūsų šventės ir minėjimai, tuo pagrįsta didelė dalis mūsų įstatymų, tuo remiasi mūsų diplomatija. Ir nors sovietinio periodo įvertinimo procesai Lietuvoje dar tebevyksta, kai Sovietų Sąjungos tęsėja Rusija, ypač tokia Rusija, kokia ji yra šiandien, ima kvestionuoti Lietuvos okupacijos faktą, turėtume įsižeisti.
Kai diskutuojama, dera ar nedera Lietuvos prezidentui priimti Putino kvietimą dalyvauti pergalės prieš nacizmą šventėje, pirmas klausimas paprastai būna toks: o ką apie mus pagalvos, jei prezidentas nevažiuotų? Ką pagalvos Vakarų Europoje, ką pagalvos Rusijoje? Tai antraeilis klausimas. Prieš tai turėtume sau atsakyti, ką mes apie save galvosime, kai skambant stalininiam himnui ir per Raudonąją aikštę riedant tankams švęsime sovietų pergalę, kurios pasekmėje pusei amžiaus iš Lietuvos buvo atimta nepriklausomybė. Galima sutrumpinti Lietuvos prezidento vizitą – tiek, kiek reikia, kad būtų išreikšta pagarba žmoniškosioms aukoms, kurių pareikalavo kova su nacizmu, tačiau būtų parodytas nepritarimas Rusijos peršamai istorinei interpretacijai. Galima pasirinkti Latvijos prezidentės kelią, pasiunčiant specialią deklaraciją, kurioje būtų išdėstyta Lietuvos pozicija. Toks sprendimas šiek tiek panašus į situaciją, kai duodamas kyšis, kartu pareiškiant, kad korupcija yra smerktinas reiškinys, tad kyšis yra tik tam kartui. Tačiau geriausia šiuo atveju tikriausiai būtų nevažiuoti, nes davus kartą, vėliau labai sunku atsakyti.
Top naujienos
Metams po garsenybės mirties paliktas kryžius – visai ne aplaidumo ženklas: Doveika turi atsaką prietarų mėgėjams
Kapinės – amžinojo poilsio vieta, į kurią susirenka giminės, draugai prisiminti iškeliavusių...
