Vilniaus bastėja – Vakarų karinės fortifikacijos naujovė, saugojusi sostinę iš rytų 

To meto Vakarų karinės fortifikacijos naujovės buvo žinomos ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Karaliaus Zigmanto Vazos pakviesti Vilniuje dirbo senosios Nyderlandų mokyklos fortifikatoriai: Nonhardtas, J. Van Laeris, Frydrichas Getkantas. Manoma, kad būtent pastarajam buvo paskirta suprojektuoti ir pastatyti Vilniaus bastėją. Tuo pačiu metu Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva buvo statoma bastioninė Biržų pilis, bastioniniai įtvirtinimai įrengti Jono Karolio Chodkevičiaus valdose Bychave (dabartinė Baltarusija).

Vilniaus miesto gynybinė siena buvo pradėta statyti XVI a. pradžioje. Manoma, kad išlikusi bastėja statyta per 2-ąjį miesto gynybinės sienos statybos etapą, maždaug XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje. Šis laikotarpis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasižymėjo intensyviomis kovomis tiek su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, tiek su švedais. Bastėjos atsiradimas liudija to meto siekį sutvirtinti Vilniaus gynybą ypač iš rytų pusės. Statant Vilniaus gynybinę sieną buvo pasinaudota reljefu, gynybai pritaikytos natūralios gamtinės kliūtys. Vis dėlto veikiausiai dėl vietos trūkumo miestas nebuvo nuosekliai apjuostas bastioniniais įtvirtinimais.

Pirmieji bastioniniai įtvirtinimai XV a. pabaigoje atsirado Italijoje. Buvo siekiama apsaugoti pilių bokštus juos apipilant papildomu žemės sluoksniu, taip apsaugant pilis nuo pramušamosios artilerijos ugnies. Pagrindinius bastioninės gynybos principus suformulavo vokiečių karo inžinierius Albrechtas Düreris. Jo pasiūlyta idėja buvo kontroliuoti priartėjimą prie pilies ar miesto, statant gynybinėse sienose penkiakampius bastionus, kurių struktūra leistų gintis apšaudant priešus ugnimi, nukreipta ne į priekį, o į šonus, t. y. formuojant kryžminę ugnį. 

Bastionai buvo statomi kas keli šimtai metrų. Tokiu būdu buvo siekiama artilerijos ugnimi užkirsti kelią priešui priartėti prie pilies. Vakarų Europos miestai XVI–XVII a. buvo apjuosiami trijų eilių įtvirtinimų juosta, tarp kurių buvo įrengiamas vandens griovys – fosa, turėjęs apsaugoti nuo pėstininkų atakos. Šio išsikišusio iš gynybinės sienos statinio viršuje buvo įrengiamos artilerijos pabūklų arba patrankų šaudymo platformos.

1737 m. Fiurstenhofo Vilniaus plane pavaizduota, kad šį bastioninį Vilniaus statinį supo gana gerai išlikę žemės pylimai su terasomis ir vandens fosa. Bastėjos bokštas iš visų mūrinių aplink buvusių pastatų buvo aukščiausias, jo aukštis veikiausiai nebuvo aukštesnis nei dabar restauruoto. Ant pasagos formos koridoriaus tikriausiai buvo įrengta šaudymo pabūklais aikštelė, o ant mūro viršutinės sienos iškilusi gynybinė siena su šaudymo angomis, kurios pritaikytos šaudyti į fosą. Bastėjos mūras iš išorės galėjo būti sustiprintas molio ir grunto sluoksniu.

Vilniaus bastėjai buvo numatytas itin svarbus gynybinis vaidmuo. Nuo bastėjos besitęsiančia kurtina (gynybinė siena tarp dviejų įvirtinimo pastatų, nuo kurios patogu žvalgyti ir šaudyti) turėjo būti sujungta su Subačiaus vartais, taip pat gynybine miesto siena. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bastėja kurį laiką naudota kaip miesto arsenalas, kuriame buvo saugomi ginklai. Tačiau čia buvo laikomi tik ginklai, nes iš istorinių tyrimų žinoma, kad parako saugykla buvo pirkliui J. Varguilai priklausiusiame pastate prie apskritojo (Rūdninkų) bokšto. Parakas ir patrankos saugumo sumetimais buvo laikomi atskirai.

Šiandien matome, kad Vilniaus bastėją sudarė trys statiniai: Vilniaus pilies gynybinis bokštas, puslankio formos patalpa – artilerijos bastionas, ir juos jungiantis ilgas koridorius. Puslankio formos bastionas, kurio viduje buvo išdėstyti artilerijos pabūklai, yra vietovės įtvirtinimui reikšmingiausias statinys. Jos mūro sienos turėjo atlaikyti artilerijos atakas, tad sienos storis prie žemės siekia apie 3,5 metro, o viršutinėje dalyje – apie 1 metrą 20 centimetrų. Pačioje sienoje keliais lygiais įrengta 11 patrankų šaudymo aikštelių su specialiomis ventiliacijos angomis parako dūmams išvėdinti. Bastione numatyti ir švieslangiai, kad į statinio vidų patektų natūrali šviesa. Virš bastiono įrengta atvira artilerijos aikštelė, nuo kurios, kaip manoma, taip pat buvo galima šaudyti iš pabūklų.

XVIII a. pab.–XIX a. Vilniaus artilerijos bastionas buvo užverstas šalia buvusių amatininkų dirbtuvių atliekomis. Archeologinių tyrimų metu čia buvo rasta daug odos atraižų, gamybos atliekų. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniaus bastione buvo įkurtas vokiečių kareivių amunicijos sandėlis ir slėptuvė. Šiuo metu statinys taip pat nukentėjo – bastėjos sienose buvo iškirsta papildomų angų. Vėliau ant užverstų žemėmis statinio liekanų buvo statomi mediniai namai, sovietmečiu šioje teritorijoje gyventojai įrengė daržus. 1965–1967 m. buvo pradėti objekto archeologiniai tyrimai, tuo metu bastionas buvo beveik išnykęs iš miesto kraštovaizdžio.

Gana dažnai girdime, kad Vilniuje esantis artilerijos bastionas netiksliai pavadinamas barbakanu (masyvus gynybinis bokštas su šaudymo angomis) arba ceikhauzu (ginklų sandėliu). Šie pavadinimai vartoti XX a. dar iki bastėjos tyrimų pradžios, kol dar nebuvo ištirta, koks iš tiesų tai objektas. Bastėja yra tarpinis inžinerinis statinys tarp bastiono ir barbakano. Šiandien galime užtikrintai sakyti, kad Vilniaus gynybinės sienos artilerijos bastionas yra Renesanso epochos karinės fortifikacijos įrengimas, svarbus ir tuo, jog būtent Lietuvoje turime išlikusį gana retą statinį visoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Projektas „Militaristinis Vilnius“ – tai „Bernardinai.lt“ kartu su karo istoriku dr. Kęstučiu Kilinsku parengtų vaizdo pasakojimų ciklas apie įvairių laikotarpių Vilniaus militaristinio paveldo objektus ir miesto karybos bei gynybos istoriją.

Pasakojimas parengtas remiantis šiais šaltiniais: Irena Jučienė, „Vilniaus artilerijos bastionas“, Vilnius, 1990; Linas Girilevičius, „Gynybiniai įrenginiai XIV–XVIII a. Vilniuje“, daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2009; Simon Pepper, Nicholas Adams, „Firearms and Fortifications: military architecture and siege warfare in Sixteenth century Siena“, Čikaga, 2010.

Už bendradarbiavimą kuriant vaizdo pasakojimą dėkojame Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR krašto apsaugos ministerija.