11 min
Vidutinis skaitymo laikas:
6 min.
Vidutinis skaitymo laikas:
6 min.
Dar kartą apie šiaudinius sodus ir pasaulio tvarką
Gruodžio 6 d. Lietuvą pasiekė džiugi naujiena – Botsvanoje vykusioje 18-oje UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos sesijoje į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įrašyta šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje!
Pasak šios paraiškos teikėjų, sodus rišome ne tik mes, bet ir artimiausi bei tolimesni kaimynai: latviai, estai, suomiai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, slovėnai, bulgarai ir kt., bet būtent lietuviški sodai išsiskiria geometrinių konstrukcijų sudėtingumu, juos rišančių meistrų gausa bei puošyba.
Lietuvoje sodas buvo surišamas gimus kūdikiui, vestuvėms, Kalėdoms ir Velykoms. Jis puošė namus, teikė jiems jaukumo, taip pat turėjo simbolinę, apeiginę prasmę ir paskirtį. Buvo tikima, kad palubėje nuo menkiausio oro dvelksmo besisukantis šiaudinis sodas mena ir dangiškąjį sodą, arba dausas, tad jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Sodų semantiką mėginame suprasti, atkurti tiek remdamiesi negausiais, fragmentiškais ankstesnių kartų liudijimais, tiek asmeninėmis patirtimis – mūsų dienomis daug pasakyti gali jų rišėjai, kuriems šis amatas tapęs neatsiejama gyvenimo dalimi.
Jau daugiau nei septynios dešimtys sodų kūrėjų yra susibūrę į asociaciją „Dangaus sodai“, tad ši tradicija tikrai puoselėjama. Jie rengia parodas, mokymus, stovyklas, norisi paminėti ir gražią šio rudens iniciatyvą – dovanoti sodus Santariškių ligoninei, hospisams, senelių namams. Jau 20 jų rado naujus namus Vilniuje ir Kaune.
Kodėl mums svarbus tarptautinis sodų pripažinimas, ką jis keičia, klausiu sodų kūrėjos Rasos Gelčienės, etnomuzikologės ir edukologės, dėstančios dorinį ugdymą M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Jos žodžiais, tai padeda geriau suvokti, kokią vertybę turime: vos paskelbus apie šią nominaciją, daug kas užsimanė šiaudinio sodo kaip kalėdinės dovanos!
Nuo ko pradėti užsimanius susiverti savąjį sodą? „Gal verta pradėti nuo rugių: pasisėti ir pamatyti, kaip jie auga…“, – netikėtai pasiūlo Rasa. Jos sodyboje išties jau kelerius metus sėjami ir sodams auginami Lietuvos augalų genų banke išsaugotos senos lietuviškos veislės rugiai – „Lietuvos tretieji“. Jie užauga iki dviejų ar net dviejų su puse metro aukščio, tad itin tinkami sodams rišti. Įdomu, kad šios veislės grūdais su pašnekove pasidalijo Šalčininkų rajono ūkininkas, talyšų tautybės Kamalas Zulfijevas, kartais nusistebintis, kad Lietuvoje nevertinama tai, kas sava.
„Pasėtus rugius aš apvaikštau, apglostau ir apgiedu…“, – tęsia net dviem folkloro ansambliams vadovaujanti sodų kūrėja. Ir mokydama sodus verti pasakojimą apie rugio kelią nuo sėjos iki kirtimo, o po to – iki duonos kepimo ir šiaudinių sodo rišimo ji palydi dainomis.
Dalis sodui verti skirtų rugių nukertami dar prieš žydėjimą, tuomet šiaudas būna žalsvos spalvos, o nesunokusios varpos – tinkamiausios sodui papuošti. Kiti rugiai kertami liepos pabaigoje, kai pradeda brandinti grūdą, nes tuo metu šiaudas būna ypač tvirtas ir blizgus.
Vos nukirsto rugio stiebą galima išsyk sudalinti dalimis ir sukarpyti, tokie šiaudeliai netrupės ir išdžiūvę. Bet dažniausiai jie dar porą savaičių džiovinami pėduose, o saulė juos balina. Kulti tokius pėdus galima tik spragilu (Rasai jį yra padirbdinęs svainis), juk šiaudas turi likti nepažeistas.
Dailiausi sodai rišami iš plonų viršutinių rugio stiebo dalių (nukirptų tarp pirmojo ir antrojo šiaudo narelio), o stipri ir tiesi jo viršūnės dalis tinkama ir šiaudinei adatai pasigaminti.
„Kai rugių pėdą atsinešu į kambarį, ant jo gula mano katės“, – šypsosi Rasa ir visai tuo nesistebi: juk į namus įleista katė visada susiras pačią geriausią, saugiausią vietą.
Prieš karpant jau išdžiūvusį šiaudą, jį būtina išmirkyti ar net pavirinti, kad nebūtų trapus. Iš ankstyvos vaikystės pašnekovė atsimena būtent salstelėjusį virinamų šiaudų kvapą, nes sodus rišo ir jos mama, ir močiutė, o šiaudai mirkdavo prie krosnies buvusiame katiliuke, kuriame, uždegus ugnį, vanduo net užvirdavo. Šeimos saugomoje 1972 m. fotografijoje įamžintas gausiai džiovintais žolynais puoštas sodas, kabėjęs virš stalo per dėdės vestuves. Tąsyk jis nebuvo naujai suvertas, tik nukeltas nuo aukšto ir kiek pataisytas… Beje, sodų rišėjos dažnai buvo ir kaimo žolininkės, pastebi mūsų herojė, pati tęsianti ir šią tradiciją.
Vis dėlto Rasa verti sodus išmoko ne iš šeimos moterų, o iš tautodailininkės Marijos Liugienės, kurios globa džiaugiasi iki šiol. O šią ilgametę Vilniaus etninės kultūros centro bendradarbę ir garsaus dzūkų dainininko Petro Zalansko dukterį kadaise pakerėjo Dzūkijoje, Mančiagirės kaime, pamatyti Malvinos Česnulevičienės namų palubėje švietę jos verti šiaudiniai sodai ir paukščiai.
2017 m. tarsi iš naujo atradusi šį paveldą, Rasa jau pelnė tautinio paveldo kūrėjo sertifikatą ir buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą.
Vien per pandemijos metus ji suvėrė devynis didelius šiaudinius sodus, vieno iš jų kraštinė siekė pusantro metro, jis net netilpo pro parodų salės duris!
„Dabar tai jau tampa pagrindine mano gyvenimo veikla“, – prisipažįsta tautodailininkė. Sodelius jau riša ir jaunėlis sūnus (moksleivių tautosakos ir tautodailės konkurse „Leliumoj“ už juos pelnęs net du diplomus), vidurinysis padeda mamai susikarpyti šiaudelius, o vyresnėlis sūnus kartu su Rasos vyru – rašyti projektus…
Pradėjus sodą auginti, pasak pašnekovės, svarbiausia yra kantrybė: negalima imtis šio darbo susierzinus ar nerimastingam: „Todėl, kai mokau šio amato kitus, dažnai pasiūlau ir kartu padainuoti – dainavimas labai nuramina…“ Ir dar priduria: „Iki šiol pasaulis man skambėjo, o veriant sodus pradėjo ir derėti.“
Kiek užtrunka sodo suvėrimas? „Ne mažiau nei devynis mėnesius: rugsėjį rugius pasėji, o birželį pradedi kirsti, – šypsosi pašnekovė ir tuoj patikslina. – Tai gali trukti ir dieną, savaitę ar mėnesį. Dabar rišiu sodą krikštynoms, tai jau du mėnesius apie jį galvoju, bet šiaudeliai vis dar nesukarpyti… Kita vertus, nevalgiusi, negėrusi gal ir per parą galėčiau sodą surišti, nes rugys suteikia neįtikėtinai daug gyvybinės energijos.“
Čia ima vertis paslapčių ir burtų erdvė – kiekviena sodo rišėja, kaip ir sutartinių giedotoja ar juostų audėja, iš tiesų įgyja (ar turi) šiek tiek raganiškų galių.
„Prisimenu, kai tuokėmės, mūsų rankas močiutė tvirtai surišo lininiu rankšluosčiu, – prisimena Rasa. – Ne mažiau svarbu tvirtais mazgais surišti sodo šiaudelius, o juos rišant būsimam savininkui linkėti ko nors gero.“ Beje, šiaudelius sutvirtinančių mazgų svarbą liudija ir liaudiški pavadinimai (pavyzdžiui, šuniuko ar bobutės mazgas).
Kaip nuspręsti, kokios sodas bus formos? „Man sodas turi skambėti, jis turi būti šviesus, švarus. O sodo vėrimo taisykles diktuoja pati technologija: dažniausiai lietuviški sodai pradedami rišti iš vieno taško, jie auginami iki tam tikro dydžio ir po to pradedami mažinti, kol vėl sueina į vieną tašką. Nors Vabalninko krašte rišami ir apvalūs ar ovalo formos sodai“, – pasakoja meistrė.
Laisviau improvizuoti pradedama jau gerai išmanant tradiciją ir žinant etnografinius pavyzdžius.
Kur geriausia sodą kabinti? Virš stalo, ten, kur pusryčiams ar vakarienei susirenka šeima, pataria Rasa. Anksčiau jie buvo kabinami ir garbingiausioje kambario vietoje – krikštasuolėje.
„Mano sodų karalystė – namų didžiojo kambario antro aukšto atviroje erdvėje. Ten tiesiog gera būti: jie sukasi, o tu sustoji… Sunku tai paaiškinti, bet labai lengva pajausti, juk sodas – kaip visata, jis ir atspindi visatos tvarką“, – sako pašnekovė.
Dar Rasa norėtų, kad ir kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje klasėje suktųsi po sodą, gal tada mažiau reikėtų kalbėti apie patyčias ir apie kitus mokinių emocinės sveikatos gerinimo projektus.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudaro 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.
Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.
...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie mūsų darbo. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.
