13 min
2013 07 15
Vidutinis skaitymo laikas:
23 min.
2013 07 15
Vidutinis skaitymo laikas:
23 min.
Astijus Kungys OFM. Kiekvienas laikas turi savo grožį
„Bendruomenėje visada svarbus vaidmuo tenka lyderiams. Jie tampa bendruomenės veidu, pagal kurį vertinama visos bendruomenės veikla. Tačiau svarbu, kad tai nevirstų lyderystės kultu, kai lyderis pradeda užstoti Dievo paieškas. Jei taip pradeda darytis, tai lyderis turi pasitraukti į dykumą, sąmoningai sumažėti ir leisti skleistis kitiems. Nėra gerai, kai sakoma, aš neisiu į bažnyčią, nes mano mėgstamas kunigas iškeltas kitur. Pamirštama, kad ne dėl kunigo švenčiamos Mišios“, – sako kun. Astijus Kungys OFM.
Pradėkime nuo pat pradžių – esate gimęs Pajūrio regione?
Esu gimęs ir augęs Klaipėdoje. Gimiau žemaičių Liudo ir Reginos šeimoje, ir mano vaikystė bei pusė jaunystės prabėgo netoli jūros. Vaikystės atsiminimai labai ryškūs. Pavyzdžiui, prisimenu save visai mažą Klaipėdos bažnyčioje. Tada buvo tokia maža Kristaus Karaliaus bažnytėlė, ir sekmadienį ten tuščių suolų nebūdavo, nes tiek daug žmonių ateidavo, kad sunkiai tilpdavo. Todėl per Mišias mane tėvas laikydavo ant pečių. Labai patogu būdavo, gera ir saugu. Pamenu, kai per Mišias vaikai stebėdavo: „Aha, tas irgi atėjo, o štai ir anas.“ Labai ryškus ir šiltas prisiminimas.
Pamenu, kaip dar bamblys būdamas su draugais ėjau žvejoti prie upės. Labai prastai tą dieną kibo ir staiga žiūrime: plaukia pilvu į viršų didelė žuvis. Tai mes ją meškere prie kranto pritraukėm ir laimingi einam namo – galėsim pasigirti vyresniesiems, kad pagavome. Tačiau kelyje sutikome vyresnius vaikigalius, kurie atėmė iš mūsų tą žuvį. Mes tada labai nuliūdome, kad negalėjome laimikio tėvams parodyti. Paskui, pamenu, dėkojau Dievui, kad Jis taip saugojo, juk nuo tos žuvies galėjome mirtinai nusinuodyti ir kitus apnuodyti.
Pamenu stojamuosius egzaminus į Kristijono Donelaičio mokyklą. Ji buvo vadinama viena geriausių mokyklų, reikėjo lietuvių ir anglų kalbų egzaminus laikyti. Lietuvių kalba reikėjo parašyti dešimt žodžių taisyklingai, o angliškai suskaičiuoti iki dešimt. Užmiršau, kaip angliškai „vienas“. Niekaip negaliu atsiminti, o tada ir kitų skaičių negaliu išvardyti. Dėkui Dievui, kad mano močiutė pusiau vokietė, tai ji daug dainų vokiškų mokydavo, tad prisiminiau, kad vokiškai „vienas“ – „eins“, tai panašiai buvo ir anglų „one“, po to iki dvylikos suskaičiavau. Tai visam laikui paliko tokį supratimą, kad pradinis taškas labai svarbu.
Jau būdamas vaikas žinojau, jog esu ne tik lietuvis, bet ir žemaitis. Tai, be kita ko, reiškė, jog man lietuvių kalbą reikėjo mokytis daug stropiau nei kitiems. Pamenu, kai pirmose klasėse negalėjau suprasti kai kurių lietuviškų žodžių rašybos, man norėjosi žemaičiuoti ir kitaip rašyti. Beje, namuose kalbėdavome lietuviškai, tačiau kai važiuodavome pas gimines į kokias nors šventes, jubiliejus, tai ten girdėdavau tik žemaitiškai šnekant. Tarsi visai į kitą valstybę atvažiuočiau.
Vaikystėje dar svarbu buvo draugai. Pamenu, susipažinau su kiemo draugais, kurie buvo vyresni, bet mane mylėjo, globojo. Visada futbolą kartu žaisdavome, paskui ir rūkyti mane išmokė, atvažiuodavo į mokyklą su motociklais po pamokų manęs paimti. Jeigu kas prisikabindavo mokykloje, tai tuoj nuo jų gaudavo į kailį. Man jie tokie labai teigiami ir geri atrodė. Tik paskui jau supratau, kad tie mano draugai vaikščiojo peilio ašmenimis, didžioji dalis jų buvo turėję reikalų su milicija, sėdėję kolonijoje. Spėju, kad pamažu jie būtų įtraukę mane į savo veiklą, tačiau ir vėl Dievas gelbėjo – baigiau pradinę mokyklą, ir mano tėvai persikraustė iš Klaipėdos.
Tada prasidėjo mano istorija Vidmantuose…
Tiesa, dar būtinai turiu papasakoti, kai, baigiantis trečiai klasei, reikėjo padaryti nuotrauką. Mūsų klasėje mokėsi vietinės „grietinėlės“ vaikai, ir aš vienintelis buvau ne pionierius. Tai man auklėtoja ir sako: „Astijau, aš tau užrišiu kaklaraištį, kad nuotraukoje neišsiskirtum iš kitų, o paskui gali pats iš karto nusirišti.“ Jaučiau, kad kažkas ne taip, širdelėje neramu buvo, tačiau juk pati auklėtoja prašė, kurią suvokiau kaip antrąją mamą. Aš tik perklausiau jos, ar tokiu būdu netapsiu pionierius. Ji patikino, kad ne, ir aš užsirišau. Kai jau gavau nuotrauką, parėjau namo ir išdidus rodau tėčiui. O jis keistai pažiūrėjo į mane ir sako: „Astinėli, aš tavęs čia nematau.“ Nustebau ir rodau jam: „Kaip, taigi čia, čia aš stoviu.“ O jis man ir sako: „Ne, čia nėra mano sūnaus, mano sūnus negalėtų su raudonu skuduru ant kaklo stovėti.“ Taip prasidėjo mano pirmos tikros istorijos pamokos. Tėvas man, devynerių metų vaikui, tądien papasakojo, jog du jo broliai buvo nuteisti katorgai, vienas gavo dvidešimt penkerius, kitas – dešimt metų. Jis pasakojo apie „raudonuosius skeltanagius“, kurie užkariavo mūsų šalį, pavergė ją, uždarinėjo bažnyčias, žudė kunigus, trėmė į Sibirą, tyčiojosi. Tėvas iš kažkur išsitraukė A. Šapokos istoriją ir vakarais pradėjo man ją skaityti.
Taip pat jau nuo mažens prisimenu, kai mes vakarais kartu melsdavomės, nors mano tėvas tada ėjo aukštas pareigas, buvo Klaipėdos „Tresto“ statybos inžinierius. Turėjo asmeninį vairuotoją, kuris atvažiuodavo į darbą jį nuvežti. Tačiau tėvas nebuvo partinis. Jis tvirtai laikėsi savo principų ir mačiau, jog jį gerbė tiek kiti viršininkai, tiek darbininkai. Jis tikrai buvo ne sistemos žmogus, kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Kai man sako, kad visi buvo priversti prisitaikyti, jog, priešingu atveju, negalima buvo nei gero darbo gauti, nei geros mokyklos baigti, tai aš prieš akis turiu visai kitokį savo tėvo pavyzdį. Mano tėtis tikrai negalėjo skųstis darbu, turėjome gerą butą, vasarą ilsėtis važiuodavome ne tik į Nidą, bet ir prie Juodosios jūros, į Krymą. Kartu jis visada išliko tikintis. Visi aplinkiniai žinojo, kad jis yra tikėjimo vyras.
Na, o iš Klaipėdos į Vidmantus pervažiavome, nes mamai suprastėjo sveikata, tada Vidmantų tarybinio ūkio direktorius pakvietė mano tėtį pas save dirbti ir sudarė geras sąlygas – davė sklypą namui statyti. Tėtis buvo to tarybinio ūkio statybos inžinierius. O aš į mokyklą pradėjau eiti Palangoje.
Buvote auklėjamas tautine religine dvasia, bet vis tiek ypač paauglystėje būna krizė. Kaip sakoma, vaikas gali priimti tėvų tikėjimą, bet po to reikia susirasti savo.
Labai įdomus dalykas. Jei ne mūsų persikraustymas iš Klaipėdos į Vidmantus, tai nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. Labai tikėtina, kad kreivais keliais su tais savo draugais būčiau nuėjęs. Žvelgiant į kitą gyvenimo etapą, kai lankiau Palangoje mokyklą, tai svarbiausia gyvenimo ašis buvo šeima. Namuose visada būdavo daug darbų. Dar vaikas nešiojau plytas, kiek galėjau, padėjau tėčiui prie namo statybos. Aš buvau vyriausias, dar turiu du brolius. Taigi visi buvome įtraukti į darbus. Be to, dar turėjau nuravėti daržus. Skubėdavau lysves ravėti, kad dar spėčiau su draugais futbolą pažaisti. Buvau labai užimtas, gal dėl to nebuvo taip, jog būčiau nukrypęs į kokią pusę.
Taip pat ir mokykloje buvau pakliuvęs į tikrai puikią klasę. Beje, čia vėl „grietinėlės“ vaikų pakako. Mano klasiokas buvo Palangos vykdomojo komiteto pirmininko sūnus. Nors, aišku, viskas buvo ideologizuota, tačiau, kaip dabar mąstau, vis vien klasėje buvo gana laisva atmosfera. Man mokslai sekėsi gerai, ypač – tikslieji. Sunkiausias dalykas buvo lietuvių kalba. Pamenu, labai greitas buvau, tai man mokytojas po kiekvieno rašinėlio ar diktanto, kai nešdavau sąsiuvinį paduoti, sakydavo: eik, sėsk ir dar kartą perskaityk, ką parašei. Aš vėl nešu sąsiuvinį, pirmas skubu, pamoka dar nepasibaigusi, tai mokytojas atsiverčia sąsiuvinį ir jau pirmame žodyje žioplą klaidą randa. Už temą gaudavau gerus pažymius, o už gramatiką – tik vos patenkinamus.
Matematika buvo pati mėgstamiausia disciplina, o po to – fizinis. Nors gerai mokiausi, tačiau tikrai buvau padykęs vaikas. Esu ne kartą ir langą mokykloje išdaužęs, ir už tai nuo tėvo diržo gavęs. Pamenu, kai tėvas grįžta iš tėvų susirinkimo, jį įdėmiai stebiu. Šiaip jis nerūkydavo, nebent kompanijoje, tačiau jei iš susirinkimo grįžęs užsirūko, jau žinau, kad auklėtoja ką nors apie mane jam pasakė negero. Tėvas sakydavo: „Na, Astinėli, pasakok.“ O ką pasakoti? Tiek visko iškrėsta. Bijodavau papasakoti daugiau, nei auklėtoja yra pasakiusi.
Beje, mūsų šeimoje Amerikos bei Vatikano radijo klausymas buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Aštuntą išklausydavome vieną, paskui sukalbėdavome poterius ir klausydavomės kitos transliacijos.
Dar atsimenu, gal kokioje septintoje ar aštuntoje klasėje mums liepė užpildyti anketą. Ten buvo tokie klausimai: ar tikiu Dievą, ar einu į bažnyčią ir t. t. Nors mūsų klasėje dauguma vaikų buvo tarsi iš ideologiškai patikimų šeimų, tačiau gerai pamenu, kad visi klasės vaikai atsakė, jog tiki į Dievą ir vaikšto į bažnyčią. Kilo skandalas, mokytojai liepė iš naujo pildyti anketas. Šis skandalas buvo aprašytas netgi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje ir apie jį skaitė per Vatikano radiją.
Beje, mūsų šeimoje Amerikos bei Vatikano radijo klausymas buvo neatskiriama gyvenimo dalis. Aštuntą išklausydavome vieną, paskui sukalbėdavome poterius ir klausydavomės kitos transliacijos.
Kai girdžiu kitų žmonių atsiminimus ir lyginu su savo gyvenimu, man keista tai, jog niekada anais laikais nejusdavau paniekos, kad vaikštau į bažnyčią. Aišku, buvau padykęs, mušiausi su kitais berniukais, tačiau kas sekmadienį eidavau į bažnyčią. Tai kitiems vaikams neatrodė juokinga ar blogai, tai buvo man savotiškas pliusas, pridedantis pagarbos.
Pamenu, kai klasiokai, partinių vaikai, šnabždėdavosi išdidžiai, jog ir jie buvo Pirmosios komunijos. Tai buvo pasigyrimas, ir tikrai niekas varu nebuvo varomas.
Paskui – trečiasis gyvenimo etapas. Nežinau, kas man pasidarė. Buvo keistas virsmas, ir aš tikrai aplinkiniams netikėtai po aštuonių klasių išvažiavau į Kauną ir įstojau į Maisto pramonės technikumą.
Kaip apsisprendėte ir kodėl ten?
Aš tiesiog to nesuprantu… Mano teta gyveno Kaune, ir aš norėjau ištrūkti iš namų, norėjau naujų įspūdžių – gal tai paveikė. Tėvai buvo labai nustebę. Jie ragino tęsti mokslus, tačiau užsispyriau, ir tiek. Kodėl maisto pramonė? Čia jau ne taip keista. Mano senelis sakydavo, kad neblogai būti inžinieriumi, statybininku, tačiau geriausia eiti dirbti ten, kur maistas: dešros, kumpiai. Tada esą tikrai niekada neteks badauti, ir geras gyvenimas garantuotas. Tai ir paklausiau. Mano specialybė buvo mašinos ir įrengimai. Pamenu, jog turėjau rašyti darbą apie irisų gamybos linijos paleidimą Klaipėdos konditerijos fabrike.
Mokslas sekėsi labai gerai. Mes kurse buvom du nekomjaunuoliai, aš visada gaudavau padidintą stipendiją ir vėl negaliu skųstis. Kadangi gerai mokiausi ir man sekėsi, kiti negalėjo sakyti, jog visi tikintieji yra nevykėliai ir žiopliai. O aš, gyvendamas Kaune pas tetą, kiekvieną sekmadienį į bažnyčią eidavau. Man patikdavo bažnyčioje. Tiesa, niekada nesu Mišioms patarnavęs, su kunigais artimai nebendravau. Man svarbiausia tai, kas nuo mažens įdiegta, kad reikia būti lietuviu ir kataliku. Labai mėgau klausytis kunigų pamokslų, kuriuose buvo daug patriotinių motyvų. Tuomet juk nebuvo jokių religinių knygų, ir pamokslai būdavo vienintelis religinių žinių šaltinis. Tai tarsi savotiška mažoji mokykla. Kaip caro laikais moteris prie verpstės skaitydavo vaikui knygą ir mokydavo rašto, taip mus ugdė kunigų pamokslai.
Taip pat mane stiprino kurso draugų požiūris. Mes su jais kartu ir į šokius eidavome, ir alų gerdavome, ir pasiginčydavome, tačiau jie visada žinojo ir gerbė mano nusistatymą, kad Kristus ir Lietuva yra du kertiniai akmenys.
Daug kartų, kai pagalvoju, peilio ašmenimis ėjau, bet Dievas saugojo ir keistai vedė prie kunigystės.
Paradoksalu – nuo dešrų prie altoriaus…
Kai pabaigiau technikumą, man jau buvo parengtas raudonas diplomas, nes kurse geriausiai mokiausi. Tačiau buvau nekomjaunuolis, ir manęs nepanoro išskirti iš kitų. Tiesa, pagyrimą prie diplomo visgi pridėjo. To užteko, kad į Kauno politechnikos institutą būčiau galėjęs be egzaminų įstoti. Tačiau tada prasidėjo rimtesni trukdymai. Matyt, visgi kažkam nepatikau, ir mane pirmąjį iš grupiokų į kariuomenę pakvietė. Dar bandžiau išsisukinėti, keičiau registracijos vietą iš Kauno į Klaipėdą, tačiau išsisukti nepavyko ir patekau į kariuomenę.
Tai vėlgi buvo labai įdomus metas. Mane visaip vertė stoti į komjaunimą, tačiau laikiausi tvirtai, man buvo svarbūs du dalykai: tautiškumas ir katalikiškumas. Iš tėvo pavyzdžio buvau išmokęs, kad reikia tvirtai laikytis principų, ir tik tada viskas bus gerai. Tai, beje, pasitvirtino. Nors buvau spaudžiamas, tačiau kartu jutau, jog viršininkai gerbia mane už tvirtumą. Pradžioje teko pabaigti aviacijos mokyklą. Vėl viskas gerai sekėsi ir gavau diplomą su pagyrimu. Mokiausiu Mogiliove, Podolske, kuris kažkada priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Beje, čia labai lietuvius gerbė. Sakydavo, jog „lietuviams valdant“ geri laikai buvo, o paskui, kai „atėjo lenkai“, viskas į bloga pasikeitė.
Būdavo taip: kai kariuomenėje tave kur perkeldavo, tai įsodindavo į traukinį ir nesakydavo, kur veža. Aš taip pat nežinojau, kur atsidursiu. Turėjau vilčių, kad Lietuvoje. Tačiau pamačiau, jog važiuojame, o klimatas vis pietiškesnis. Atsidūriau Azerbaidžiane. Nuliūdau, bet visur žmogus gali prisitaikyti.
Kadangi buvau sportiškas, man buvo pavesta sudaryti rankinio komandą. Sudariau vien iš lietuvių ir gruzinų, mes užėmėme antrą vietą, pralaimėjome tik sportininkų daliniui, kuriame žaidė profesionalai. Mano vadas buvo labai patenkintas ir sakė, kad galiu rinktis, kur toliau tarnauti. Siūlė į Čekiją ar Vokietiją. Paklausiau: gal yra galimybė kur nors Lietuvoje? Sakė, jog yra galimybė Šiauliuose. Jau buvo sutvarkę dokumentus dėl perkėlimo, tačiau tą vadą išsiuntė mėnesio komandiruotei į Vokietiją. Kai jis buvo išvykęs, atėjo partinis sekretorius ir iškėlė ultimatumą: jei nori būti perkeltas į Šiaulius, turi stoti į komjaunimą. Aš atrėžiau, kad ne. Tas tik išraudo iš pykčio ir pasakė, jog padarys viską, kad mane į baisiausią užkampį nukištų, kol mano globėjo nėra. Jis ištesėjo grasinimą. Būdavo taip: kai kariuomenėje tave kur perkeldavo, tai įsodindavo į traukinį ir nesakydavo, kur veža. Aš taip pat nežinojau, kur atsidursiu. Turėjau vilčių, kad Lietuvoje. Tačiau pamačiau, jog važiuojame, o klimatas vis pietiškesnis. Atsidūriau Azerbaidžiane. Nuliūdau, bet visur žmogus gali prisitaikyti.
Atėjo metas rinkti savanorius į Afganistaną. Mane pakvietė ir pradėjo įkalbinėti. Bandžiau išsisukinėti, jog negaliu būti savanoriu, nes nesu komjaunuolis. Tačiau man pasakė, kad tai ne problema. Tada pasakiau, jog esu tikintis, katalikas. Komisija susierzino, išvadino sektantu ir davė parą apmąstymui. Sakė, jog turiu du pasirinkimus: arba į Afganistaną savanoriu, arba dveji metai disciplininiame batalione, o tai baisiau nei kalėjimas. Tą naktį, pamenu, atsiguliau į lovą ir visą laiką meldžiausi. Nebijojau važiuoti į Afganistaną, tačiau didžiausią nerimą kėlė tai, kad būtų reikėję kovoti už sovietų kariuomenę su jaunais vyrais, kurie trokšta savo šalies laisvės. Man modžahedai atrodė kaip tikėjimo vyrai, kurie kovoja už savo įsitikinimus. Man neatrodė svarbu, kad jie musulmonai, bet svarbiausia buvo, jog jie – prieš sovietus. O čia siūloma su jais kariauti. Kitas dalykas – baisu žudyti žmones. Galvojau, jog galėčiau kariauti, bet tik už Lietuvą su sovietais, ir tai būtų mano pareiga, o dabar – ne.
Ryte atėjau ir pasakiau, kad nesutinku. Išvarė mane iš kabineto įpykę. Paskui atėjo karininkas iš mūsų dalinio ir klausia: „Bijai?“ Atsakiau: „Bijau.“ Jis tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Dievo, o ne žmonių reikia bijoti.“ Paskui sako: „Nusiramink, į jokį disciplininį batalioną nesiųsim.“
Jau kelintą kartą įsitikinau, kokią jėgą turi tikėjimas. Jaučiau tokį tikrumą, jog Dievas manęs nepaleidžia, Jis globoja, net sunku tai išreikšti žodžiais. Aiškiai žinojau, jei Dievas su manimi, tai niekas negali būti baisu, niekas man nieko negali padaryti. Ausyse skambėjo tėvo priesakas – niekada neišduok to, kuo tiki. Gali tekti pakentėti, tačiau Dievas niekada neapleidžia savo vaikų.
Juk aš nebuvau komjaunuolis, o mane vis tiek paskyrė prižiūrėti pulko vado lėktuvą. Paskui pirmasis iš savo šaukimo išvažiavau atostogų. Vėl paradoksas – nekomjaunuolis, o atostogų važiuoju pirmiau už komjaunuolius.
Man nuolat kartodavo aplinkiniai: jei neįstosiu į komjaunimą, tai nosies į užsienį neiškišiu. O gyvenimas taip susiklostė, kad, tapęs kunigu ir vienuoliu, beveik visą pasaulį išmaišiau. Tai irgi savotiškas ženklas – būk ištikimas Dievui, ir tau bus su kaupu atlyginta.
Baigėsi tarnyba armijoje, vėl grįžau namo, į Vidmantus. Vėl reikėjo galvoti, ką veikti toliau. Patraukliausia atrodė bandyti stoti į KPI, tuo labiau jog iš kariuomenės buvau gavęs labai teigiamą charakteristiką. Kaip man visi sakė, – su tokia charakteristika galiu į bet kurią aukštąją lengvai įstoti. Susirinkau visus reikiamus popierius ir išvažiavau į Kauną, dokumentų į KPI pateikti.
Prieš eidamas į institutą, nutariau užsukti pas kataliką, pogrindžio veikėją Volskį, jis tuo metu ligoninėje gydėsi. Jo sūnus kunigas Aloyzas Volskis, regis, Amerikoje darbuojasi. Nebendravome labai artimai, tačiau kažkodėl nutariau būtinai jį ligoninėje aplankyti. Jis manęs klausia: „Astijau, ką ketini daryti?“ Tada įvyko keisčiausias dalykas. Tarsi žaibas iš dangaus būtų trenkęs. Juk puikiai žinojau, kur ketinu stoti, jau dokumentus visus buvau paruošęs, tačiau kažkodėl jam pasakiau, kad ketinu stoti į kunigų seminariją.
Svarbiausia, jog pats niekada nebuvau apie tai net galvojęs. Volskis susijaudino ir manęs paklausė: ar aš gerai apmąsčiau? Aš jam į tai kažkodėl pradėjau paistyti, kad gerai apmąsčiau, jog apie tai galvojau ne vienus metus. Vietoje sukūriau fantastinę istoriją apie troškimą būti kunigu. Pamenu, jis mane dar perspėjo, kad reikės šeimos atsisakyti ir dar sakė, jog būtinai mane verbuos saugumiečiai. Esą tikrai nebus lengva atsispirti, nes jie spaus, bandys sugriauti gyvenimą. Paskui manęs paklausė, ar aš visus dokumentus esu parengęs stojimui. Aš jam atsakiau, kad todėl ir atėjau aplankyti, nes norėjau pasiklausti, kokių dokumentų reikia. Jis man išvardijo, jog reikia krikšto pažymėjimo, klebono charakteristikos, atestato. Aš iš ligoninės – tiesiai atgal į Žemaitiją. Nuvažiavau į Klaipėdą, nuėjau į bažnyčią, o ten mane pasitiko diakonas su pasaulietiškais drabužiais. Jis manęs klausia, ko reikia, o aš nepatenkintas, kodėl tas neaiškus tipas kabinėjasi, norėjau kalbėti tik su kunigu ir apgailestavau, kad jo nėra. Visgi paprašiau krikšto pažymėjimo. Jis manęs klausia, kam reikia, o aš galvoju, kodėl tam neaiškiam tipui turiu sakyti. Jis dar paklausė: „Gal vestuvėms?“ Aš atsakiau, jog vestuvėms.
Į seminariją stoti suvažiavo vieni kitus pažįstantys jaunuoliai, bendravę tarpusavyje, patarnavę Mišioms, o aš tik vaikštau vienas tarp jų, tarsi balta varna. Keisčiausia, jog aš net nekėliau klausimo, kad gal neverta bandyti, gal reikėtų pasitraukti. Ėjau toliau, nesidairydamas atgal.
Charakteristiką gavau iš Palangos klebono, atėjau, nuoširdžiai paprašiau, tėveliams nesakykit, tai jis ir parašė. Tad susirinkau visus dokumentus ir, tėvams nieko apie tai nežinant, vėl nuvažiavau į Kauną sužinoti, kada stojamieji egzaminai.
Pamenu, labai nejauku buvo – nieko nepažįstu. Į seminariją stoti suvažiavo vieni kitus pažįstantys jaunuoliai, bendravę tarpusavyje, patarnavę Mišioms, o aš tik vaikštau vienas tarp jų, tarsi balta varna. Keisčiausia, jog aš net nekėliau klausimo, kad gal neverta bandyti, gal reikėtų pasitraukti. Ėjau toliau, nesidairydamas atgal. Išlaikiau egzaminus ir tada paklausiau vicerektoriaus, ar priimtas. Jis tik nusijuokė, jog aš esą per daug skubu, po dviejų mėnesių bus mandatinė ir tada paaiškės.
Grįžau į Vidmantus ir net kažkaip pamiršau apie seminariją, pasinėriau į audringą gyvenimą. Draugai, šokių aikštelės, alaus barai. Po kariuomenės labai norėjosi išsidūkti. Nežinau, ką tėvai manė širdyje, tačiau nesikišo. Leido man gyventi savo gyvenimą. Tik tėvo buvo prisakyta: „Turi eiti miegoti tą pačią dieną, kai atsikėlei.“ Žinojau, kad vakare galiu šėlti, bet iki dvyliktos turiu grįžti namo. Tiesa, gerai atsimenu, kai kartą parėjau namo po pusiaunakčio, šokiuose gerai į kaulus gavęs, marškiniai sukruvinti. Tėvas tik nužvelgė ir nieko nesakė. Ryte, kai atsikėliau, labai nesmagiai jaučiausi, nenorėjau tėvui į akis pasirodyti. O jis man tik pasakė: „Sėskis, Astijau, man ant kelių.“ Dvidešimtmečiui jaunuoliui po kariuomenės, po visų muštynių, – ir ant kelių. Tada tėvas ramiai pradėjo pasakoti, kaip mane augino, kaip svajojo apie mano ateitį, kaip norėjo ir nori, kad užaugčiau teisingas ir sąžiningas žmogus. Pravirkau klausydamas. Abu apsikabinome, man tai buvo pamoka visam gyvenimui. Meilės ir pagalbos pamoka. Jei jis būtų pradėjęs moralizuoti, piktintis, būčiau užsidegęs kaip degtukas. O dabar viskas į širdį atgulė. Puikiausia pedagogika.
Apie seminariją prisiminiau, kai gavau po kurio laiko pakvietimą į miliciją. Žinojau, kad Palangoje yra toks ketvirtakursis klierikas Edmundas Atkočiūnas. Važiavau su juo pasitarti, nors nebuvome iki tol draugai, tačiau nežinojau, į ką galiu kreiptis. Į kunigą nedrįsau. Edmundas iš klebono buvo girdėjęs, kad iš parapijos vienas jaunuolis į seminariją įstojo. Suprato, jog tai veikiausiai aš ir kad milicijos kvietimas iš tiesų reiškia susitikimą su saugumiečiais. Jis mane pamokė, jog svarbiausia, kad neišsigąsčiau ir niekur nepasirašyčiau. Mokė nepasirašyti ant jokio dokumento ar lapo, kurį man duos.
Taigi, gerokai nusigandęs ateinu į miliciją. Sakau, čia turbūt kažkoks nesusipratimas, o jie man sako: „Eik į antrą aukštą, ten tavęs laukia.“ Pats saugumo viršininkas buvo atėjęs ir labai maloniai kalbino. Jis puolė mane protinti, jog esu geras sportininkas, gerai mokiausi ir nėra ką man toje seminarijoje daryti. Siūlė rinktis bet kurią aukštąją mokyklą. Sakė, jog be vargo įstosiu. Aš užsispyręs tvirtinau, kad noriu tik į kunigus. Tada jis metė dar vieną kozirį ir pasiūlė stoti į Kauno medicinos institutą. Patekti ten buvo labai sunku, tačiau esą aš tikrai įstosiu. Jis pasirūpins. Pradėjo aiškinti, jog labai reikalingi tikintys gydytojai. Kai atsisakiau, dar pasiūlė Lenino stipendiją. Tais laikais tai buvo labai rimtas dalykas. Tačiau aš užsispyręs laikiausi savo. Jis tikrai negrasino, negąsdino, tik primygtinai siūlė pamąstyti. Nedavė jokių popierių pasirašyti. Tik pasakė, kad dar susitiksim.
Kai viską man susakė, pasiūlė rinktis: arba bendradarbiauju su jais, arba visą šią informaciją jie perduos vyskupui Antanui Vaičiui, tegul jis žino, kokį klieriką gauna. Stipriai smogė. Tačiau aš tik pasakiau, kad tegul jie daro kaip išmano, o aš noriu būti kunigu, bet ne informatoriumi ir skundiku.
Po dviejų savaičių gavau patvirtinimą, jog įstojau į seminariją, ir vėl – pakvietimą į miliciją. Manęs čia jau laukė saugumo karininkas iš Kauno. Jis man pareiškė, kad jie priėmė mane į seminariją. Aš atsakau: „Nesuprantu, mane vyskupas, o ne jūs priėmėte.“ Jis tik nusijuokė ir sako, kad galėsiu būti kunigu, tačiau turėsiu bendradarbiauti su jais. Matė, jog priešinuosi, tai pradėjo raminti, kad nieko nereikės daryti blogo. Sakė: paprasčiausiai gal kartais iškviesime į konspiracinį butą – niekas net nežinos. Jiems esą svarbiausia, kad tarp Bažnyčios ir valstybės būtų geri santykiai, o kai kurie kunigai, užuot kalbėję apie dvasinius dalykus, pradeda sakyti politinius pamokslus, vadinasi, skleidžia nacionalistines idėjas. Jis išvardijo kunigų „blogiečių“ pavardes ir sakė, jog, jei girdėsiu, kad šie seminarijoje politikuoja, kalba apie tarybų valdžią, griauna santykius tarp Bažnyčios ir valstybės – praneščiau.
Atsakiau, kad informatoriumi nebūsiu. Tada malonus kalbinimas baigėsi. Jie ėmėsi kitos taktikos. Sako – dabar mes tau štai ką pasakysim: „Ką veikei po egzaminų į seminariją? Štai tokią ir tokią dieną buvai tokioje ir tokioje kavinėje su šiais draugais, išgėrei tiek bokalų alaus, šokai su šiomis panelėmis. Kitą dieną buvai šioje kavinėje, gėrei alų ir kalbėjaisi su tuo ir tuo…“ Išsamiai pradėjo pasakoti apie kiekvieną mano žingsnį. Supratau, kad visą vasarą buvau stebimas. Kai viską man susakė, pasiūlė rinktis: arba bendradarbiauju su jais, arba visą šią informaciją jie perduos vyskupui Antanui Vaičiui, tegul jis žino, kokį klieriką gauna. Stipriai smogė. Tačiau aš tik pasakiau, kad tegul jie daro kaip išmano, o aš noriu būti kunigu, bet ne informatoriumi ir skundiku. Mane paleido, bet davė suprasti, kad susitikimas ne paskutinis.
Tai buvo apie rugpjūčio vidurį, ir tuo laiku mano viduje pradėjo kažkas kirbėti, keistis. Tėvai nieko nesuprato, kodėl per dvi savaites gavau du kvietimus į miliciją. Buvo sunerimę. Bandžiau raminti, sakydamas, kad čia klaida. Tėvai taip pat jaudinosi, kodėl negaunu jokio atsakymo iš KPI. Sakiau, jog veikiausiai ten mandatinė vėliau tokiems kaip aš, kuriuos be egzaminų priima.
Likus trims dienoms iki išvažiavimo į seminariją, prieš guldamas sukalbėjau maldą, ir prasidėjo tikras mano dialogas su Dievu. Tai buvo visos būties pokalbis. Klausiau: ką man daryti? Sakiau, jog noriu vykti į seminariją, tačiau kartu žinau, koks purvinas mano vidus, kaip mane visa tai slegia. Tą naktį aiškiai supratau, kad turiu atlikti viso gyvenimo išpažintį. Iki tol, kai eidavau išpažinties, viskas buvo labiau formalu. Išmoktas tekstas apie nuodėmes, formalumo atlikimas, ir viskas. O dabar žinojau, jog man reikia visai ko kito. Karštligiškai svarsčiau, kur man eiti išpažinties. Pas Palangos kleboną nenorėjau. Jis pažįsta mano tėvą. Galiu tvirtai pasakyti, kad pats Dievas nurodė kur – nurodė kaimelį, kur turiu važiuoti. Anksti ryte atsikėlęs nuvažiavau ten. Tačiau sužinojau, kad Mišios – tik vakare. Visą dieną meldžiausi ir po tą kaimą vaikščiojau. Sutikau kunigą ir pasakiau, jog noriu atlikti viso gyvenimo išpažintį. Jis sutiko. Pamenu, kaip visą purvą iš savęs kunigui į klausyklą kroviau ir kroviau. Visas neigiamas emocijas, visas nedorybes, viską, kas ant širdies gulėjo. Aš net Mišių gerai neprisimenu. Beje, tas kunigas po dviejų savaičių mirė. Viliuosi, kad ne nuo mano išpažinties. Ta išpažintis man buvo tarsi atominės bombos sprogimas viduje. Po jos pajutau tokią laisvę, kad negaliu apsakyti. Jei koks trombas pašalinamas, tai kraujas taip duoda į smegenis, jog net galva apsunksta. Mane tikra euforija apėmė, ėjau namo pėsčias ilgą kelią, nejausdamas jokio nuovargio. Grįžau jau sutemus, mama atidaro duris ir nusigandusi klausia: „Kur buvai?“ Aš atsakau: „Mama, aš gimiau naujam gyvenimui.“ Ji sumišo, pasikvietė tėvą. Jie nustebę žiūri – aš toks laimingas, šviečiantis, jokio alkoholio kvapo. Pasakiau, kad įstojau į kunigų seminariją. Mama, kiek mačiau, sunkiai priėmė. O tėvas sumišo kiek ir tik paklausė: „Astijau, ar gerai pagalvojai?“ Sakau, kad gerai. Tada jis man tik pasakė: „Jei pridėjai ranką prie arklo, tai nesidairyk atgal. Laiminu tave.“
Nuvažiavau į kunigų seminariją. Ten nieko nepažinojau, tik Edmundą Atkočiūną, kurį buvau sutikęs Palangoje…
Gerai pamenu, kad jau pirmą dieną mečiau rūkyti. Buvau bandęs ir iki tol, tačiau man niekaip nesisekė. Išėjau į miestą, vaikščiojau Laisvės alėja, cigarečių neturėjau, o labai norėjosi rūkyti. Tada sakau Viešpačiui: „Duok ženklą, jei tris kartus paprašysiu cigaretės ir negausiu, tai mesiu rūkyti.“ Tuomet buvo įprasta dalytis cigaretėmis, tai prašymai gatvėje nestebindavo. Nužiūrėjau rūkančius žmonės ir prašiau. Tačiau pirmasis, į kurį kreipiausi, pasakė, kad rūko paskutinę. Kitas atsakė, jog ką tik pakelį išmetė. Tada pamačiau, kad žmogus pradeda naują „Kastyčio“ pakelį, priėjau prie jo ir prašau: „Duok.“ Jis manęs klausia: „Ką?“ O man kažkas atsitiko ir nesugebėjau ištarti, kad noriu cigaretės, aš jam tik kartojau: „Duok…“ Jis keistai pažiūrėjo į mane ir pabėgo. Taip ir mečiau rūkyti. Ne iš savo valios pastangų. Paskui vėl pradėjau. Tačiau tik po 11 metų.
Po mėnesio seminarijoje mane iškvietė į Kauno miliciją. Sutrikau, nes supratau, kad kviečia į saugumą. Klausinėjau klierikų, ką man daryti. Jie sakė: „Tu laikykis, mes už tave melsimės.“ Nuėjau pas vicerektorių Vaičiūną ir pasakiau, jog mane kviečia į miliciją, turiu išeiti iš paskaitų. Jis paklausė, ką tai galėtų reikšti. Aš atsakiau: „Man atrodo, kad saugumas.“ Tada pajutau, kaip atšalo vicerektorius, toks atstumas susidarė. Ką jis žino, gal aš koks provokatorius. Vicerektorius man pasakė, jog turiu spręsti pats. Dvasios tėvo klausiau, jis tik patarė pasimelsti. Nuėjau į bažnyčią ir žiūriu – Šventasis Raštas guli. Atsiverčiau kaip tik toje vietoje, kur sakoma: „Kai suėmę jus ves, nesirūpinkite iš anksto, ką kalbėsite. Kalbėkite, kas tą valandą bus jums duota, nes kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia.“
Pačioje seminarijoje, nors viskas buvo sutvarkyta, kiek reikėdavo pastangų gauti erdvės privačiai maldai ar Šventojo Rašto skaitymui. Jei bandydavai, žiūrėdavo kreivai: šventesni norite būti?
Tada jau labai sustiprintas nuėjau. O iškęsti teko nemažai. Aš ir mušti gavau ir grasino, jei nepasirašysiu, tai sufabrikuos bylą ir maiše Nemunu plauksiu. Žinojau, kad nužudyti negali, nes seminarijoje daug kas žino, jog nuėjau į miliciją. Išlaikė penkias valandas ir paleido. Tai buvo paskutinis verbavimas į saugumą.
Prieš Kalėdas Edmundas Atkočiūnas paklausė, ar esu ką girdėjęs apie šventą Pranciškų. „Nelabai žinau“, – atsakiau. Buvau girdėjęs kažką, ir tiek. „O apie šventą Antaną?“ – klausė. Apie jį buvau daugiau girdėjęs. Edmundas man pasiūlė apie tuos šventuosius paskaityti knygelių. Apsidžiaugiau, nes tikrai sudomino. Edmundas mane supažindino su tokia grupele, pogrindžio pranciškonais. Nuo pat pirmo susitikimo jie mane sužavėjo. Seminarijoje būta visokių klierikų. Būta ir gerokai paviršutiniškų. O toje grupelėje pamačiau tikrų tikėjimo brolių, kurie buvo tvirti vyrai, kurie myli tikėjimą, Bažnyčią. Mane pirmiausia patraukė į pranciškonus būtent šie broliai, o ne šventasis Pranciškus, kurį tik vėliau pažinau. Galėčiau sakyti, jog atsitiktinai atėjau į vienuolyną. Tačiau ar būna atsitiktinių dalykų gyvenime?
Pamenu, vieną kartą seminarijos laikotarpiu buvo didelė krizė ir jaučiau, jog pasibaigė dvasinis gyvenimas ir prasidėjo savotiška dykuma. Tarsi malonė būtų pasitraukusi. Pasijutau kryžkelėje ir svarsčiau: ar esu skirtas kunigystei, ar santuokiniam gyvenimui? Mane tada aplankė pirmoji meilė. Vėlai aplankė ir tikrai didelę dilemą iškėlė. Kankinausi, svarsčiau ir tada pasakiau: „Tu čia, Viešpatie, mane įkišai, Tu ir spręsk. Nei norėjau aš į tą seminariją eiti, nei ką, tačiau Tu mane čia atvedei, tai dabar rodyk kelią toliau, savo gyvenimą atiduodu į Tavo rankas.“ Po to abejonės išsisklaidė ir vėl grįžo malonės pojūtis. Tik nuo to laiko pasakiau sau: „Kai man gera, kai džiaugiasi širdis, aš, Viešpatie, eisiu kryžiaus kelią su Tavimi ir palaikysiu Tave, kiek sugebu, Tavo išbandymuose ir kančiose. Tačiau, kai man bus sunku, Tu su savo džiaugsmu, su savo gerąja Dvasia mane sustiprink.“
Visko buvo seminarijoje, tačiau aš tą laikotarpį prisimenu kaip vieną gražiausių savo gyvenime. Buvo ir užverbuotų klierikų. Tiesa, nedaug. Kai paskui žiūrėjome KGB dokumentus, tai atradome, kad iš 30 klierikų, tik trys buvo KGB užverbuoti. O ir jie neaišku, kiek žalos kitiems padarė, tik savo gyvenimus tikrai susigriovė.
Man labai daug davė bičiuliai, kuriuos susitikau seminarijoje, bendra malda, diskusijos. Ypač, kai vėliau į seminariją atvažiavo Gediminas Numgaudis. Jis, būdamas pirmame seminarijos kurse, sugebėjo joje tikrą perversmą padaryti. Jis sukūrė Šventojo Rašto skaitymo būrelį. Gediminas sakė: „Mes turime skaityti Dievo Žodį.“ Mes penkiese-šešiese rinkdavomės vakarais į auditoriją ir kartu skaitydavome. Aš tuo metu buvau klierikų dekanas, toks vyresnysis. Mane pasikvietė vicerektorius ir sako: „Kas čia vyksta – girdėjau, kad klierikai Šventąjį Raštą skaito.“ Aš jo ir klausiu: „O tai blogai ar gerai?“ Jis pats suprato, kokia keista situacija, ir tada pasakė: „Ne tik skaito, bet ir komentuoja. Bijau, kad gali savaip interpretuoti. Tapsite kaip sektantai ar protestantai.“ Aš jį patikinau, kad tikrai niekas nenukrypsta nuo tikėjimo doktrinos.
Pačioje seminarijoje, nors viskas buvo sutvarkyta, kiek reikėdavo pastangų gauti erdvės privačiai maldai ar Šventojo Rašto skaitymui. Jei bandydavai, žiūrėdavo kreivai: šventesni norite būti? Norėjosi skaityti ir dalytis Dievo žodžiu. Mane ugdė ne vien tik seminarijos paskaitos, bet gavau ir kruopelytę tos mažosios Bažnyčios. Jau baigę seminariją su jaunimu pradėjome skaityti Šventąjį Raštą. Tai buvo labai svarbu ir gyva.
Kur pasukote po seminarijos?
Mane vyskupas paskyrė į Telšių katedrą. Po pusės metų, 1989-ųjų lapkričio 19 dieną, mažesniesiems broliams buvo sugrąžinta Kretingos pranciškonų bažnyčia, ir mes pirmieji tuo laiku išėjome iš pogrindžio su abitais. Mus dar stabdė kiti kunigai, vyskupas perspėjo, jog dar neaiški situacija, kad valdžia mus represuos. Tačiau mums, jauniems entuziastams, jau nebesinorėjo būti pogrindyje. Mes aukojome Mišias su abitais. Buvome gražus tikėjimo vyrų būrys…
Išlietas vanduo srovės nepadaro. Jis neatgaivina, bet tampa pelke. Svarbu išlaikyti gyvos dvasios tekėjimą, Tam reikalingas šaltinis, tačiau taip pat ir krantai. Kai upė teka, vanduo nuolat skalauja krantą. Galima sakyti, kad krantas upę varžo, tačiau kartu ir suteikia jai kryptį, sutelkia vandenį.
1989 metais teko lankytis Kretingoje. Tikrai įspūdį darė brolių pranciškonų būrys. Galingas būrys. Vėliau, regis, daug nubyrėjo.
Kretingoje iš pradžių buvome trys pranciškonai: Edmundas Atkočiūnas, aš, tėvelis Juozapas Pudžemis. Postulantų buvo tikrai daug. Jie vaikščiojo apsivilkę abitus kaip tikri vienuoliai. Buvo daug idealistų žmonių, kurie degė tikėjimu. Tačiau reikėjo ne vien idealizmo, bet ir sugebėjimo jį pritaikyti praktiškai realiame gyvenime. Pavyzdžiui, keli broliai veržėsi į Rusiją, norėjo tapti ten misionieriais. Degė šia mintimi. Po kelių mėnesių grįžo. Nes nebuvo praktinės brandos. Krikščionybė be realaus gyvenimo tėra iliuzijų sritis. Krikščionys privalo veikti realiame pasaulyje, o ne kurti svajonių pilis. Tie, kurie gyveno svajonėmis ir negalėjo susitaikyti su tuo, kad tikrovė yra daugiaspalvė, paskui atbyrėjo.
Didžiulis postūmis buvo ir tai, jog įsitraukė Gediminas Numgaudis. Jis po pirmo seminarijos kurso blaškėsi tarp mokslų ir Kretingos. Gediminas sakė, jog nebenori grįžti mokytis, o nori realaus liudijimo, eiti į senelių namus, plauti paliegusiems žmonėms kojas. Jis veržėsi tarnauti žmonėms, o ne klausytis teologinių paskaitų. Aš tada buvau vyresnysis ir jam sakiau: turi paklusti ir grįžti į seminariją. Tebūnie tai tavo klusnumo ir nuolankumo išbandymas. Tik dėl to griežto žodžio išliko jis seminarijoje. Kiek žinau, dabar yra dėkingas, kad tada buvau jam griežtas.
Išlietas vanduo srovės nepadaro. Jis neatgaivina, bet tampa pelke. Svarbu išlaikyti gyvos dvasios tekėjimą, Tam reikalingas šaltinis, tačiau taip pat ir krantai. Kai upė teka, vanduo nuolat skalauja krantą. Galima sakyti, kad krantas upę varžo, tačiau kartu ir suteikia jai kryptį, sutelkia vandenį. Jei nebūtų kranto, tai upė virstų pelke. Taip, visada gyvenime nesinori krantų. Jie atrodo kliūtimi, kurią reikia įveikti. Tačiau kliūčių įveikimas tik stiprina, grūdina mus. Kita vertus, jis neleidžia nurimti ir sustoti. Mes nuolat esame tikėjimo kelyje. Esame pakeliui. Kartais iš šono žiūrint galima kritikuoti, jog nepadaryta kas nors, kad galima labiau pasistengti kažkurioje srityje. Tačiau aš tvirtai žinau, jog labai svarbu, kad tvirtas tikėjimas būtų kartu su realistišku galvojimu apie pasaulį. Turime gerai pažinti tą pasaulį, kuriame veikiame, ir kartu suprasti savo ribas, atpažinti tai, ko iš mūsų Viešpats tikisi.
Šiemet dvidešimt metų, kai Lietuvos pranciškonai išėjo iš pogrindžio. Kaip dabar atrodo šis nueitas kelias?
Labai sunku lyginti tai, kas buvo tada ir kas yra dabar. Kiekvienai dienai – savas vargas, savos užduotys. Gyvenimas keičiasi, keičiasi ir visuomenė. Praėjo laikai, kai buvo tūkstantinės tikinčiųjų stovyklos, masiniai renginiai. Tai buvo vienuolijos jaunystė, euforijos metas. Dabar jau tos euforijos nebėra, taip pat ir jaunuolių, kurie veržtųsi į vienuolijas. Tačiau būtų kvaila dejuoti, kad dabar mažiau idealizmo ar veikla duoda mažiau vaisių. Paprasčiausiai pasikeitė gyvenimo aplinkybės, todėl turi keistis ir veikimo būdas. Tikrai svarbiausia ne išorinis spindesys, bet dvasinis svoris. Svarbiausia, kad nenutiktų taip, jog Viešpats pasvers ir pamatys, kad mūsų širdys per lengvos, jose per mažai meilės.
Kiekviena augimo stadija yra savita, kiekviena turi savą grožį. Natūralu, kad medis augdamas stabarėja, nebėra to jaunatviško veržlumo, tačiau yra naujų privalumų. Raniero Cantalamessa Pranciškonų kapituloje priminė labai svarbų dalyką, jog Bažnyčioje turi būti tiek ganytojų (pastores), tiek žvejų (pescatores). Reikalingi žmonės, kurie veda į priekį tuos, kurie jau yra Bažnyčioje, tačiau taip pat nuolat turime „žvejoti“ naujus Bažnyčios narius. Kantriai ir išradingai, liudijant alternatyvą tam, kas vyrauja pasaulyje. Labai svarbu, kad mūsų laikais, kai žmonės pripratę prie malonumų, sekuliaraus gyvenimo būdo, gyvena reklamos tirštumoje, mes galėtume jiems pasiūlyti alternatyvą – tai, kad galima gyventi kitaip.
Kiekvienoje krikščionių bendruomenėje reikalingi tiek ganytojai, tiek žvejai. Gal vienos bendruomenės daugiau linksta į kurią nors pusę, tačiau abu dalykai svarbūs. Šiandien daug kas sako, kad pogrindyje tikėjimas buvo tvirtesnis. Negaliu taip sakyti – tik Dievas mato žmonių širdis. Pažįstu daug žmonių, kurie gyvena gyvu tikėjimu, kurie kuria savo gyvenimus ant Viešpaties pamato. Tačiau jie jau kitokie nei tie krikščionys, kurie veikė pogrindžio sąlygomis. Labai gerai, kad kitokie. Turi būti augimas. Jei liktume vienoje vietoje, apkerpėtume, išgaruotų druska. Svarbiausia, kad pagrindas būtų Dievas, nes kitaip – visas gyvenimas tuščiaviduris. Manęs kartais klausia, ar negaila savo gyvenimo, jog jį esą paaukojau Dievui, o galėjau padaryti kokią pasaulietinę karjerą. Tvirtai atsakau, kad tikrai negaila. Veikiau gaila tų, kurie rankioja į savo gyvenimą blizgučius, vildamiesi, jog jie nuslopins prasmės troškulį. Tačiau tikrai pagirdyti dvasią gali tik Dievas.
Taip, šiandien daug mažiau pašaukimų nei prieš du dešimtmečius. Tačiau aš labai džiaugiuosi, jog įsitraukė pasauliečiai. Iki Nepriklausomybės atkūrimo bažnyčiose pasaulietės buvo nebent valytojos. O dabar daugybė organizacijų, centrų, kurijose dirba daug profesionalių pasauliečių, kurie daugelį reikalų sugeba tvarkyti sėkmingiau nei kunigai. Mes turime būti neklastingi kaip balandžiai, bet kartu gudrūs, tiksliau, išmintingi ir sugebantys veikti pasaulyje. Labai svarbu nebijoti pasitikėti pasauliečiais. Pasitikėjimas augina žmones ir palieka laiko mums imtis svarbiausios misijos – skelbti Dievo Žodį.
Puikiai matau, jog šiandien į atlaidus nesusirenka tiek žmonių kiek sovietmečiu. Tačiau taip pat matau, jog šiandien Bažnyčioje, nuslopus euforijai, kai visi plūdo į bažnyčias, lieka tie, kurių tikėjimas yra išbandytas. Turime dėkoti už įvairius išbandymus, nes jie atsijoja pelus nuo grūdų. Žmonės lieka Bažnyčioje ne todėl, kad taip priimta, jog jų tėvų toks tikėjimas, bet todėl, kad pasitiki Viešpačiu, nes Jį sutiko. Šiandien daug kas kalba apie Bažnyčios krizę, o aš žvelgiu optimistiškai.
Buvo laikotarpis, kai pranciškonai surinkdavo tikinčiųjų minias ir skelbdavo Dievo Žodį, buvo metas, kai labai išpopuliarėjote ir tapote kone žymiausiu kunigu su laida „Atverk duris“, paskui vis labiau traukėtės iš viešumos. Kai tapote pranciškonų provincijolu ir pasitraukėte iš Vilniaus Bernardinų parapijos klebono pareigų, tapote dar mažiau pastebimas viešumoje. Tenka labai daug keliauti ar dar kokia priežastis?
Jau sakiau, kad kiekviena bendruomenė išgyvena savo gyvenimo etapą. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones. Iš tiesų buvo laikas, kai labai aktyviai ėjau į žmones, kai dalyvavau įvairiose televizijos laidose. Tačiau tai jau liko praeityje, ir dabar atėjo kitokio laikotarpio ilgesys.
Pirmiausia, tapęs provincijolu, pasitraukiau iš parapijos gyvenimo. Tikrai nesinori broliams, kurie čia kasdien dirba, trukdyti, painiotis po kojomis. Esu linkęs labiau klausytis, nei dalyti patarimus. Kai nesi įaugęs į bendruomenės gyvenimą, gali daug malkų priskaldyti, jei pulsi nurodinėti kitiems, kaip jie turi elgtis. Kitas dalykas – man dabartiniu laikotarpiu vis labiau norisi būti tyliai, gyventi vidinį gyvenimą. Suprantu, kad viešuma labai svarbu. Tikrai broliai neturėtų pasitraukti iš jos. Prisiminkime, kaip pasakojama, jog šv. Pranciškus sakė broliui Leonui: „Eime pasakysime mieste pamokslą.“ Jie perėjo per miestą, netardami nė žodžio. Svarbiausia – pats buvimas kartu. Todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kaip atsiskleidžia broliai. Toks etapas, kai man didžiausią džiaugsmą teikia brolių pasiekimai, tai, kokius jie darbus sugeba nuveikti. Aš pats juos dažnai raginu eiti į kokį renginį ar interviu vietoj manęs. Puiku, kai viešumoje pradeda atpažinti ne tik mane ar Julių Sasnauską, bet ir kitus brolius.
Puikiai matau, jog šiandien į atlaidus nesusirenka tiek žmonių kiek sovietmečiu. Tačiau taip pat matau, jog šiandien Bažnyčioje, nuslopus euforijai, kai visi plūdo į bažnyčias, lieka tie, kurių tikėjimas yra išbandytas.
Aš pats daug keliauju po mūsų vienuolynus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų ir kartu paprasčiausiai nuščiuvęs stengiuosi įsiklausyti į Viešpatį.
Bendruomenėje visada svarbus vaidmuo tenka lyderiams. Jie tampa bendruomenės veidu, pagal kurį vertinama visos bendruomenės veikla. Tačiau svarbu, kad tai nevirstų lyderystės kultu, kai lyderis pradeda užstoti Dievo paieškas. Jei taip pradeda darytis, tai lyderis turi pasitraukti į dykumą, sąmoningai sumažėti ir leisti skleistis kitiems. Nėra gerai, kai sakoma, aš neisiu į bažnyčią, nes mano mėgstamas kunigas iškeltas kitur. Pamirštama, kad ne dėl kunigo švenčiamos Mišios.
Mėgstama tema – krizės. Bažnyčios, ekonomikos, moralės… Ką manote apie nuogąstavimus dėl ekonomikos krizės, kuri užgriuvo pasaulį?
Suprantu, jog yra daug žmonių, kuriems šiandien sunku sudurti galą su galu. Kita vertus, ne ekonomikos krizė baisiausia. Ekonomika susitvarkys. Aišku, praeis kuris laikas ir susitvarkys. Per tą laiką būsime prasčiau apsirengę, mažiau pavalgę. Kita vertus, pradėsime atsakingiau žiūrėti į materialinius dalykus ir, duok Dieve, iš naujo permąstysime vertybių hierarchiją. Ar iš tiesų materialūs dalykai svarbiausia? Ekonomika – tai tarsi batai, kuriuos avime. Svarbu, kad jie būtų patogūs, nespaustų, tačiau svarbiausia kelionėje ne batai, bet tai, kur keliaujame ir iš kur semiamės jėgų.
Įsijungiu televizorių ir tampa liūdna, kai kalbama apie menkniekius, o esminiai dalykai lieka nustumti į šalį. Šiandien mes nesunkiai išvardysime keliolika politikų, kurie dažniausiai šmėžuoja televizijoje, tačiau daug sunkiau išvardytume didžiuosius kompozitorius, dailininkus, muzikantus. Kartais pasvajoju, kaip būtų puiku, jog, pavyzdžiui, „Panoramos“ pradžioje vietoj neva labai svarbių politinių naujienų diktorė pasakytų: o dabar kelios minutės muzikos – pasiklausykime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinio fragmentą. Mes paprasčiausiai susipainiojame, užmirštame, kas svarbiausia, ir labai daug laiko, energijos ir nervų skiriame antraeiliams dalykams, smulkmenoms. Todėl ir sakau: visa ta ekonominė krizė – niekai. Svarbiausia tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai ten prasideda sumaištis, negali būti gerai ir išorėje. Todėl ir dabar pirmiausia turime susitvarkyti vidų, susitvarkys ir visa kita.
Kalbino Andrius Navickas
...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie mūsų darbo. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.
