Lidija Rasutis: "Lietuvėms reiktų paminklą statyti"

Lidija Rasutis: "Lietuvėms reiktų paminklą statyti"

Labai gera. Labai įdomu. Nebenoriu iš čia išvažiuoti, ir jei išvažiuočiau - tik dėl vaikų. Mūsų vyriausia dukra Daina baigia dvyliktą klasę ir išvažiuoja studijuoti architektūros į University of Illinois at Urbana-Champaign. Šį universitetą baigė ir Vytenis. Liūdna, kad išvažiuoja, bet jeigu nori... Bandžiau įkalbinti, kad ji liktų Europoje, pavyzdžiui, važiuotų studijuoti į Milaną, Londoną, juk tiek visokių vietų... Tiesa, Amerikoje irgi įdomu, tikrai nenoriu nieko blogo pasakyti, ta šalis man daug davė. Aš ten augau visiškai kitaip, todėl ir čia esu visai kitokia. Bet čia daug įdomiau. Žmonės tokie įdomūs, turi nemažai stipresnių pusių nei amerikiečiai. Nors visko ir čia yra. Lietuvoje žmonės ne taip greitai atsiveria, ne taip lengvai šypsosi, mažiau džiaugiasi, labiau pesimistiški - linkę matyti pusiau tuščią, o ne pusiau pilną stiklinę vandens. Ir tai turi įtakos ir mums. Ypač turėjo pradžioje, kai čia atvykome. Vaikai klausdavo, kodėl žmonės nesišypso, nesisveikina. Nes Amerikoje visiškai nepažįstamas žmogus klausia: "How are you today?" O čia, Lietuvoje, kad visiškai nepažįstamas žmogus šito paklaustų...

Kol vaikai buvo maži, man labai nepatikdavo, kad suaugę ant jų nuolat "lipa". Krautuvėje vaikas stovi ir laukia ko nors paprašyti pardavėjos, o atėjęs suaugęs žmogus to mažiuko nepamatys, jis tarsi daiktas. Vaikas - ne žmogus, jis neturi teisių. Todėl aš savo mergaitėms sakydavau, kad jei kažkas su jomis taip pasielgia, reikia gražiai, mandagiai, bet nenusileisti: "Atsiprašau, ponia, bet aš buvau pirma." Net ir suaugę čia bijo ką nors pasakyti. Ateina koks kietas vyras, kur jau laukia trys moterys, užlenda be eilės, o tos moterys jam nepasako: "Atsiprašau, broleli, ar tu aklas? Mes jau čia laukėme."

Žmonės čia nepakovoja už save, ypač moterys. Jos leidžia, kad ant jų "važiuotų". Amerikoje to nėra, tik pabandyk ant ko nors "užvažiuoti"!

Nekilo noras po kelių mėnesių pakuotis lagaminus ir grįžti Amerikon?

Pačią pirmą dieną kilo! Arija, galiu pasakyti, kas tau atsitiko pirmą dieną Lietuvoje? (kreipiasi į dukrą. - Aut. past.). Nesakyti. Na, Arija patyrė gana rimtą "avariją", sakykime, kad ji įkrito į skylę. Jai buvo tik šešeri metukai. Tą įvykį aš supratau kaip Dievo ranką - jis man sakė: "Lidija, tu ne Amerikoje, atsargiai. Čia yra kitaip, čia yra pavojų, ir vaikus reikia prižiūrėti kitaip." Žinoma, Amerikoje yra tokių pavojų, kokių Lietuvoje mažiau. Pavyzdžiui, ten visokie pedofilai, mokyklose su ginklais, tiesa, narkotikų jau ir Lietuvoje yra. Ten daugiau žmonių ir pavojų daugiau, ypač su tais iškrypėliais.

Gimėte lietuviškoje šeimoje - abu tėveliai lietuviai. Tačiau ir tai dar negarantuoja, kad vaikas mokės lietuviškai. Kaip jūsų tėvai jus auklėjo?

Mano tėvai buvo labai labai griežti. Kol išėjau iš namų būdama aštuoniolikos, tol tėvai mus augino taip, tarsi būtume Lietuvoj; toks pirmosios nepriklausomybės griežtumas buvo mūsų šeimoje. Mano tėvas gimęs 1918, o mama 1923 metais. Jie augo laisvoje Lietuvoje, o tuomet čia buvo labai aukšta kultūra. Jie abu buvo medikai. Labai religingi, dori, moralūs, vis skatindavo mus mokytis gerai, mažiau nei 8 negalima buvo atsinešti į namus. Jie buvo tokie teisingi: valdžia yra viskas, policija yra viskas, mokytojai žino, kaip geriau, ir pan. Galėjau draugauti tik su lietuviais. Su vaikinais iki 16 metų visai neleido vaikščioti, o kai jau leido, tai tik su lietuviais, kurių tėvus pažįsta. Tai tų vaikinų ratas apsiribodavo iki kokių dviejų, ir tie patys buvo mano draugai...

Kiekvieną šeštadienį lankydavom lituanistinę mokyklą, kuri man irgi labai nepatiko, nes jau užtekdavo penkių dienų amerikietiškoje mokykloje, o čia dar lietuviški namų darbai. Kiekvieną vakarą prieš žiūrėdami TV valandą turėdavome zubrinti lietuvių kalbos gramatiką. Lituanistinę mokyklą lankiau dvylika metų! Tėvai norėdavo, kad namuose kalbėtume tik lietuviškai, žinoma, jiems buvo sunku, nes mes, šeši vaikai, kalbėdavom tarpusavyje angliškai. Mano dukros tarpusavyje irgi kalba angliškai. Jos atvažiavo į Lietuvą mokėdamos lietuviškai, bet, žinoma, blogai. Dabar kalba be akcento. Manau, kad niekas nesupranta, kad jos iš Amerikos. Arija, ar kas nors supranta, kad tu iš Amerikos? (Kreipiasi į dukrą. Arija sako, kad kartais žmonės supranta iš kai kurių jos pasakymų. - Aut. past.).

Tai kaip tėvai sugebėdavo šešis vaikus priversti kalbėti lietuviškai?

Jei po trijų įspėjimų vis dar kalbėdavome angliškai, gaudavome į kailį. Aišku, nelupdavo mūsų su diržu. Bet namuose turėjom kalbėti lietuviškai - toks įstatymas. Grįžai namo, - Ameriką palik už durų. Aš - penktas vaikas, tai man kliuvo nedaug, o jauniausiam broliui visai nekliuvo. Jie pavargo su mumis kovoti. Bet mes šokome tautinius šokius, lankėme mokyklėlę, sekmadienį būdavo lietuviškos mišios, po jų - choras. Visas tas gyvenimas pilnas lietuviškumo. Prisimenu, per tuos minėjimus koks senis užlipdavo ant scenos ir drebančiu balsu sakydavo: "Grįšim visi į laisvą Lietuvą." Mes, vaikai, galvodavom: "Yeh, right, laisvą Lietuvą." Net ir Lietuvoje, kai komunistai čia sėdėjo, niekas netikėjo, kad šalis bus laisva. O mes dar labiau nesupratom. Bet kai Lietuva tapo laisva, tai visiems buvo tikras stebuklas. Nežinau, kam didesnis - man, nes tikrai tuo netikėjau, ar mano tėvams. Jie tikėjo tuo, bet kaip kokia svajone, kuri niekados neišsipildys. Kaip kad aš svajoju pabučiuoti George Clooney, bet niekad nepabučiuosiu (juokiasi. - Aut. past.).

Dar įdomiau tai, kad mes dabar čia gyvename. Kai man buvo šešiolika, kas nors būtų pasakęs, kad čia gyvensiu? Never. Kai gyvenau Amsterdame, 1981 metais buvau atvykusi pirmą kartą į Lietuvą. Aš negalėjau sulaukti, kada praeis tos keturios dienos. Man patiko čia būti, bet aš taip norėjau išvažiuoti, nes čia buvo taip pilka, taip liūdna, visi žmonės pikti, nieko nėra, visi laukia eilėse, pinigų nėra... Man buvo labai keista. Dabar visai kitaip. Kadangi buvau čia sovietų laikais, mačiau, kaip čia viskas skyrėsi nuo Amsterdamo, kur aš gyvenau, ir nuo Amerikos, kur aš augau. Niekados nebūčiau pagalvojusi, kad čia gyvensiu.

Iškart po perversmo, 1991 metais, vėl čia atvykau su Čikagos lietuvių opera, dainavome "Pilėnus". Ir jau tada jutau pokyčius, nors žmonės patys nelabai žinojo, kaip elgtis, nes buvo pripratę prie sovietų. Tada pradėjome važinėti į Lietuvą labai dažnai, kol 1998 m. atsikraustėme čia gyventi. Ir dar neišvažiavome. Tik kartais (juokiasi. - Aut. past.).

Ir neplanuojate palikti Lietuvos?

Šitaip Amerikoje nesu gyvenusi! Tokiame bute, medžiai aplinkui, senamiestis netoli, parkas, prekybos centras, kinas...

Ruošdamasi interviu su jumis, skaitydama kolegų straipsnius apie jus, susidariau įspūdį, jog esate energinga, optimistiška ir drąsi moteris. Tiesa?

Kol nepasakei, nepagalvojau, bet turbūt pasiryžti dalyvauti šitame šou drąsos tikrai reikėjo. Bet aš labai norėjau. Kaip mes su Jurgiu sakom - "just for fun". Norėjosi pažiūrėti, kaip ten bus, pabūti televizijoje, prisiklijuoti tas blakstienas šeštadienio vakarą... Nors darėm "for fun", bet drąsos tam reikia; ne kiekvienas gali išdrįsti dainuoti televizijoje nebūdamas "profas".

Ar buvo drąsu aštuoniolikos metų išvykti iš tėvų namų? Paskui metams į Prancūziją, vėliau - į Amsterdamą?

Taip, pakeisti gyvenimo kryptį drįstu. Bet nesu ekstremalė. Norėjau šokti parašiutu iš lėktuvo, bet taip ir neiššokau. Kai aš slidinėju, važiuoju dviračiu, vairuoju automobilį - būnu atsargi, jei esama fizinio pavojaus, - tada nebūnu drąsi. Mano drąsa tokia kitokia, susijusi su protu.

Kaip Jūsų draugai, artimieji Amerikoje reagavo į žinią, kad dalyvaujate dainų šou?

Jie labai džiaugėsi. Kai apsigyvenau Lietuvoje, viena mano draugė Amerikoje sakydavo, kad aš turiu čia vesti pokalbių šou, kažką panašaus kaip Oprah Winfrey. Netrukus Lietuvoje atsirado pokalbių laida "Nomeda". Bet prieš devynerius metus aš nieko nesupratau apie Lietuvą, o ką jau sakyti apie mano kalbą, kuri iki šiol nėra tobula, bet tada buvo daug blogesnė. Juolab aš visai nesupratau Lietuvos, čia gyvenančių žmonių, moterų, gamtos, Vilniaus kaip miesto, darbo, ligoninių - aš nežinojau nieko. Tai kaip gali eiti ir daryti interviu su žmonėmis, jei pats dar esi Amerikoje! Tiesiog biolaukai nesutaptų ir klausimai būtų "durni". Tikrai dar nebuvo mano laikas. O dabar jau jaučiuosi kaip vilnietė. Žinoma, nesu tikra, nes ne čia gimiau, esu atvažiavusi, bet dešimt metų yra nemažas laikas. Ir dabar daug daugiau suprantu apie tai, kaip čia žmonės galvoja, ypač moterys. Ir kaip vyrai galvoja. Ir kaip vyrai elgiasi su savo moterim. Nes tai labai skiriasi nuo Amerikos. Čia moterims reikėtų paminklą statyti. Ir dirba, ir namus tvarko, ir "seksovnos", ir gražios, ir rengiasi, ir tvarkosi viską pačios, tos, kurios neturi pinigų - ir pedikiūrus, ir bikinio depiliaciją, ir iš šaldytuvo visokias procedūras, kaukes. Čia stebuklas! Amerikoje taip nėra. Moterys čia susitvarko. Ir dar dirba beveik visos. Ir vaikus augina, ir plaukus tvarkosi, ir bulves skuta, ir sodą prižiūri. Lietuvės yra labai "fainos", geros, aukšto lygio moterys. Daug aukštesnio lygio nei vyrai.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder