1908 m. lapkričio 28 d. gimė garsus prancūzų antropologas Klodas Levi-Strosas.
Dosjė
Klodas Levi-Strosas (Claude Levi-Strauss) gimė ir augo Briuselyje, Belgijoje, trijų vaikų šeimoje. Jo tėvas, kaip ir abu broliai, buvo tapytojai portretistai. Kai Klodui suėjo vieneri metai, šeima išsikėlė į Paryžių. 1914 m. tėvas buvo pašauktas į prancūzų kariuomenę, ir mama su vaikais grįžo pas savo tėvus į Versalį. Būsimasis antropologas užaugo senelio namuose. Savo memuaruose vėliau jis rašys, jog atmosfera ten buvo bohemiška, jam buvo diegiama meilė muzikai, mat Klodo prosenelis Izaokas Strosas (Isaac Strauss) buvo kompozitorius ir orkestro vadovas.
K. Levi-Strosas lankė Paryžiaus licėjų "Lycee Janson de Sailly", vėliau studijavo teisę bei filosofiją Sorbonos universitete.
1933 m., perskaitęs Roberto Loui (Robert Lowie - JAV etnografas, tyrinėjęs Šiaurės Amerikos indėnų buitį), knygą "Primityvioji sociologija" ("Primitive Sociology"), susidomėjo etnologija.
1935 m. išvyko į Braziliją dėstyti sociologijos San Paulo universitete. Rengė ekspedicijas pas indėnų gentis.
1939 m. grįžo iš Brazilijos ir išvyko į JAV. Dirbo Niujorke, "New School for Social Researche", - įstaigoje, išlaikomoje Rokfelerio (Rockfeller) fondo. Čia glaudėsi daug tuo metu iš Europos emigravusių intelektualų.
1955 m. išleido knygą "Liūdnieji tropikai" - ji laikoma viena geriausių visų laikų knygų apie keliones.
1962 m. pasirodė garsiausia K. Levi-Stroso knyga "Laukinis protas" bei "Totemizmas šiandien". Čia jis atskleidė, jog bet kuri civilizacija funkcionuoja pagal tam tikrą taisyklių sistemą ir kad jos kultūriniai mitai yra suvokiami kitai kultūrai.
1959-1982 m. vadovavo Prancūzijos koledžo socialinės antropologijos laboratorijai.
2009 m. mirė Paryžiuje sulaukęs šimto metų.
Knygos, išleistos lietuviškai: "Antropologija modernaus pasaulio problemų akistatoje", "Rasė ir istorija", "Laukinis mąstymas".
Kodėl mes laukiame Kalėdų
Čia pateikiamos citatos iš K. Levi-Stroso esė "Le Pere Noel supplicie", kuri buvo išspausdinta žurnale "Les Temps Modernes" (1952 m.). Pere Noel - tai prancūzų Kalėdų Senelis. Šioje esė antropologas atskleidžia slaptą kalėdinių ritualų prasmę.
* Kalėdų Senelis - tai ne mitinė būtybė, nes nėra tokio mito, kuris paaiškintų jo kilmę bei funkcijas. Tai nėra ir legendinis personažas, nes su juo nesusijęs joks pusiau istorinis pasakojimas. Iš tiesų tai antgamtinė nekintanti būtybė, amžiams sustingusi savo formoje, turinti unikalią paskirtį, periodiškai sugrįžtanti, veikiau priskirtina dievybių šeimai. Beje, tam tikrais metų periodais vaikai atlieka jam skirtus kultinius veiksmus laiškų ir maldų forma: jis apdovanoja gerus ir palieka be dovanų blogus. Vienintelis skirtumas tarp Kalėdų Senelio ir tikros dievybės tas, kad suaugusieji jo netiki, nors skatina tikėti savo vaikus ir palaiko šį tikėjimą daugybe mistifikacijų.
VIENINTELIS skirtumas tarp Kalėdų Senelio ir tikros dievybės tas, kad suaugusieji jo netiki, nors skatina tikėti savo vaikus ir palaiko šį tikėjimą daugybe mistifikacijų. Fotolia nuotr.
* Kalėdų Senelis pirmiausiai išreiškia skirtumą tarp vaikų ir suaugusiųjų statuso. Išties mažai rasime žmonių grupių, kuriose viena ar kita forma vaikai (kartais ir moterys) nebūtų išskirti iš vyrų bendruomenės neleidžiant jiems žinoti tam tikrų paslapčių kruopščiai palaikant tikėjimą kokia nors iliuzija, kurią suaugusieji pasilieka teisę demaskuoti reikiamu momentu, tuo pažymėdami jaunosios kartos prijungimą prie savo bendruomenės.
* Iniciacijų mitai ir ritualai žmonių bendruomenėse turi visiškai aiškią praktinę paskirtį: jie padeda vyresniesiems palaikyti jaunesniųjų paklusnumą ir tvarką tarp jų. Visus metus mes apeliuojame į Kalėdų Senelio atėjimą, kad primintume vaikams, kad jo dosnumas priklausys nuo jų elgesio. Dovanų periodiškumas leidžia pažaboti vaikų užgaidas ir leisti jas tik trumpą laiką, kai jiems suteikiama neginčytina teisė reikalauti dovanų...
* Nuo Antikos iki viduramžių "gruodžio šventės" demonstruoja tuos pačius bruožus. Pirmiausiai - tai pastatų puošimas žaliais augalais; dovanų mainai arba jų dalijimas vaikams; linksmybės ir puotos; ir galiausiai - turtuolių ir vargšų, šeimininkų ir tarnų broliavimasis. Beje, viduramžiais vaikai nelaukdavo nuščiuvę, kada dovanos pas juos nusileis per kaminą. Paprastai jie, persirengę ir susirinkę į būrį, eidavo nuo namo prie namo, dainuodavo ir sveikindavo su šventėmis, o už tai gaudavo vaisių ir pyragų. Žinomas faktas: kad sustiprintų savo teisę rinkti duoklę, jie primindavo apie mirtį. Ruduo ritualine prasme palydimas dialektiniu veiksmu, kurio esminiai etapai yra: mirusiųjų sugrįžimas, jų grėsmingas ir įkyrus elgesys, tam tikro "modus vivendi" su gyvaisiais sudarymas, remiantis mainais į paslaugas bei dovanas, ir galiausiai gyvenimo triumfas, kai mirusieji, pamaloninti dovanomis, palieka gyvuosius ramybėje iki kito rudens. Anglosaksiškos šalys šiuos santykius dalija į dvi kraštutines, supriešintas formas - Heloviną, kai vaikai vaizduoja vėles, kad iškaulytų naudos iš suaugusiųjų, ir Kalėdas, kai suaugusieji pataikauja vaikams, kad aktyvizuotų savo gyvybingumo statusą.
* Bet kas gi galėtų įkūnyti mirusiuosius tarp gyvųjų, jeigu ne tie, kurie, vienaip ar kitaip inkorporuoti į grupę, yra kitoniškumo dalis; kitoniškumo, kuris yra aukščiausiojo dualizmo požymis - gyvų ir mirusiųjų dualizmo? Taigi neverta stebėtis, jog pagrindiniais gėrybių gavėjais tampa svetimšaliai, vergai ir vaikai. Žemas politinis arba socialinis statusas, amžiaus nelygybė suteikia ekvivalentinius šiuo atžvilgiu kriterijus. Nenuostabu, kad Kalėdos ir Naujieji metai (jų antrininkas) yra šventės, kai dovanojamos dovanos, juk mirusiųjų šventė iš esmės yra "kitų" šventė, nes būti "kitu" - tai pirmoji numanoma idėja, kurią mes galime turėti apie mirtį.
* Mūsų amžiuje paplitęs ir kitas santykis su mirtimi, susidedantis galbūt ne iš tradicinės dvasių baimės, bet iš baimės viso to, ką mums reiškia mirtis gyvenime: negandą, praradimą, netektį. Paklauskime savęs: kodėl mes taip palaikome Kalėdų Senelį, kodėl griebiamės tiek atsargos priemonių, aukojamės ir stengiamės, kad tik nenukentėtų jo prestižas vaikų akyse?
Ar ne todėl, kad mumyse gyvena troškimas tikėti gėriu, bent truputį, be abejonės šešėlio, tikėti dosnumu, trumpą laikotarpį, kai laikinai pasitraukia visos baimės, pavydas, sielvartas? Žinoma, mes negalime tikėti šia iliuzija visiškai. Tačiau mūsų pastangos pagrįstos: kai ją palaikome vaikuose, mums tai suteikia mažų mažiausiai galimybę pasišildyti prie ugnies, rusenančios mažųjų širdyse. Tikėjimas, kurį mes palaikome vaikuose, tuo, kad žaisliukai ateina pas juos iš kitokio pasaulio, sukuria alibi tam slėpiningam sielos judesiui, kuris iš tiesų mus ir skatina dovanoti anapusiniam pasauliui, prisidengus pretekstu dovanoti vaikams...
* Dovanos išliko auka, kurią mes atnašaujame gyvenimui, o jame svarbiausia - nemirti.
* Nuo pagoniškų maldų, skirtų mirusiesiems, mes atėjome prie maldų, pusiau sumišusių su priesakais vaikams - anapusybės pasiuntiniams daugelyje tradicinių kultūrų, - kad jie, tikėdami Kalėdų Seneliu, sutiktų mums padėti tikėti gyvenimu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą