Lietuva neparduodama

Lietuva, atsikovodama teisę išeiti į olimpinių žaidynių arenas su savo vėliava, nė sapnuoti nesapnavo, kad po dviejų dešimtmečių mūsų olimpinė vėliava taps... prekybos objektu. Arba derybų dalyku.

Šiandien už teisę stoti po mūsų vėliava kovoja jau ir JAV pilietė. Galingiausios šalies sportininkė - po Lietuvos trispalve? Stebuklas, sakytume. Izabelos Tobias (Isabella Tobias) istoriją nūnai žino kiekvienas lietuvis, bent kiek pasiklausantis Lietuvos žinių per radiją ar TV. 1988 metais atkurdami Lietuvos tautinį olimpinį komitetą nė nepagalvojome apie tokią garbę. Lygiai kaip ir nepagalvojome apie gėdą, kurią patyrėme prieš Londono olimpines žaidynes, kai lietuvė Rimšaitė veržte veržėsi į Rusiją, - veržėsi negarbingai, pamindama LTOK pagalbą ir net numesdama Lietuvos vėliavą.

Stebuklai vyksta baltajame pasaulyje, ką ir sakysi.

Tie stebuklai liudija toli gražu ne geriausias pasaulio sporto tendencijas. Reikėtų pasakyti ir griežčiau: sporto arenos vis dažniau liudija kultūros nuosmukį. Taip, techninė civilizacija kopia į kalną, reklamos kultas įgavęs neįsivaizduojamą mastą, medicina dirba dieną naktį, „kurdama“ sportininkus-robotus. Ir kuo visa tai baigsis? Pralaimi paprastas žmogiškumas, padorumas, rungties laimė, laimėjimo ir pergalės švarumas - apie kokį sporto džiaugsmą galima kalbėti? Sportas vis arčiau... gladiatorių kautynių „kultūros“. Tikriau tarus - tų kautynių civilizacijos.

Prasidėjo viskas tais metais, kai pasaulio mastu imta prekiauti „legionieriais“, rekrūtuojamais į nacionalinius sporto klubus. Kada? Jaunimas nė nebepasakys, nes jis gimė ir užaugo su šiuo rekrūtavimu, atvira prekyba sportininkais-žmonėmis. Ji įgavo visas tarptautinės prekybos teises.

O juk baisiai skamba žodžiai, tapę atvira ir oficialia terminija: „Ilgauską nupirko“ arba „Ivanauską pardavė“. Jau nebesistebime, kodėl taip lengvai daiktiniai pirkimo-pardavimo santykiai tapo sporto kasdienybe. Kodėl atviras verslas žmonėmis nieko nepiktina? Numojame ranka: viską diktuoja pinigai. O argi mes - pinigai? Tik pinigai? Be Tėvynės, nebe žmonės? Jeigu taip, vadinasi, mus galima „pakišti“ po bet kurio nacionalinio klubo vėliava. Arba suvilioti po bet kurios valstybės vėliava.

Ir ką visa tai turi bendro su patriotiškumu? Su valstybe, kurią atkovojant buvo tiek laukta ir tiek ryžtasi? Žinoma, turi šį tą bendra su vienadieniu patriotiškumu. Su olimpinių organų rinkimais. Ir vienadienėmis valstybėmis. Kaip ir reklamos ženklu.

Nejaugi nepagalvojame, kas liko iš Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) olimpinių žaidynių idėjos? Didis prancūzas, gulėdamas Olimpijos kalno papėdėje, matyt, regi, kaip graikų sporto idėją užgožė Romos imperijos olimpinių žaidynių „idealai“. Tiesa, Romos laikais olimpiniu čempionu galėjo tapti netgi imperatorius Neronas, bet dabar imperatorių nėra. Tačiau čempionai tampa imperatoriais. Už juos „statoma“ kaip už imperatorius, „sudedant“ į juos milžiniškus pinigus. Ir tada jiems meldžiamasi. Nuo 1992 metų, kai profesionalųjį sportą įleido į olimpines žaidynes. Olimpinis medalis vis dažniau įvertinamas pinigais. Karūna įkainojama vis didesniais kapitalais.

Galbūt mūsų nelaimė, kad būtent tais 1992 metais Lietuva pirmą kartą po II pasaulinio karo išėjo į olimpinį stadioną su savo vėliava.

Ir tik viena paguoda: yra tokių šventų išimčių kaip Rūta Meilutytė. Kuri švari kaip ryto aušra, kaip Birutės kalno vaidilutė. Stebuklas. Tokių jaunuolių dėka dar tikime, kad lietuviški medaliai išaugo iš 1988 metais ataugintos Lietuvos olimpinio judėjimo šaknies.

O visa kita? Rimšaitė - į vieną pusę, Tobias - į kitą. Ir viena, ir kita - nebe grynas pinigas.

Žinoma, yra rimtų argumentų, sakančių, kad Tobias suteiktų progą tikram lietuviui stoti po Lietuvos vėliava. Tik ar ir čia - ar grynas pinigas? Nežinau. Nežinau.

Sakome, kad olimpinis judėjimas yra platesnis už pačias olimpines žaidynes. Olimpinis judėjimas prasideda nacionalinėse valstybėse, jį turi organizuoti nacionaliniai komitetai. Jie turi šviesti ir uždegti jaunimą. Tačiau kaip uždegsi, kai bet kuris jaunuolis galės mesti į akis mūsų vadovams: nesukūrėte olimpinių sąlygų Lietuvoje - ir gerai. Suteiksime pilietybes amerikiečiams ir rusams - ir bus mums olimpinė komanda žaidynėse.

Nejaugi visur jau šis maras? Ne, ne visur.

Japonijoje pasaulio perėjūnų „legionierių“ vajus sustabdytas. Įstatymais nustatyta, pavyzdžiui, kad krepšinio klubas gali turėti tik du užsienio legionierius. Tačiau - tai dar įdomiau! - abu jie vienu metu negali žaisti aikštelėje. Tik po vieną.

Tad nėra ko stebėtis, kad negirdime japoniškų skandalų apie olimpinių sportininkų „pilietinį pirkimą“.

Laikas ir Lietuvai atsipeikėti, regis. Tėvynė yra ir valstybė, ne tik valstybė-reklama po olimpine vėliava.