Lamų Slėnis 2023/04

Vyriausioji redaktorė

Karolina Kulda

Kūrybos vadovas Edvinas Bružas

Dizainerė Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė Vaida Jankūnaitė

Fotografė Lina Jushke

Fotografė Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė Aušra Ražanskienė

Verslo plėtros vadovė Adelė Galdikaitė

Stilistė Mantė Jaruševičiūtė

Viršelis

Nuotrauka: Rūta Floral

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

MAZGAS INTERJERO ERDVĖ

Uosio g. 8B Kaunas erdve@mazgas.lt www.emazgas.lt

2023 BALANDIS | DIZAINAS

Redakcijos laiškas

Menininkai ir keramikai, interjero dizaineriai ir juvelyrai, skulptoriai, fotografai, mados kūrėjai, iliustratoriai – ar kada pagalvojote, kokiame

nuobodžiame ir pilkame pasaulyje gyventume, jei mūsų kasdienybės

nenuspalvintų jų idėjos? Sukurti ką nors, kas ne tik vizualiai patrauklu ir estetiška, bet ir kuria prasmę, atlieka savo funkciją, geba komunikuoti su auditorija ir, negana to, dar veikia ir ekonomine ar socialine prasmėmis – pripažinkite, tai skamba ne ką lengviau už sudėtingus

mokslinius skaičiavimus! Todėl šis „Lamų slėnio“ numeris skirtas jums, mieli kūrėjai, kaip padėka už tai, kad galime gyventi spalvotame, įdomiame ir be galo jaudinančiame pasaulyje!

Smagaus skaitymo!

NAUJIENOS

ORANŽINĖ

■ SPINTELĖ „BARBOY“ VERPAN

■ KĖDĖ „RAVIOLO“ MAGIS

■ KRĖSLAS „PASTIL“ AARNIO ORIGINALS

■ STALINIS ŠVIESTUVAS „SNOOPY“ FLOS

■ SOFA „EASY“ VERPAN

■ KRĖSLAS „PELICAN“ FINN JUHL

■ ŠONINIS STALIUKAS „ROTATE“ &TRADITION

■ ŠONINIS STALIUKAS „BURNT ORANGE“ WOUD

PAKILTI VIRŠ MIESTO

Virš didmiesčio nušvitusioje tyroje padangėje iškyla elegantiškas Maison Francis Kurkdjian „724“ siluetas. Miesto peizažas ir aplinkos architektūra tiesiogiai nulėmė šio muskusais ir gėlėmis dvelkiančio kvapiojo vandens grafinę estetiką. Švytintis, gyvybingas, neatsispiriamai patogus „724“ kviečia pajausti didmiesčio ritmą. Viršutinės natos skleidžia energizuojantį miesto gaivos akordą, kurį sukelia itališkos bergamotės ir aldehidų vertikalumas su rafinuotais energija trykštančiais potėpiais. Kvapo širdyje slepiasi lengvumo aura, perteikiama gėlių puokštės, surinktos iš Egipto jazminų absoliuto, kvapiųjų pelėžirnių ir darželinio jazmino. Bazinėse natose – santalo ir baltojo muskuso pojūtis.

Dabar – ir patogiuose elegantiškuose kelioniniuose buteliukuose. Turėti su savimi, kad ir kur atsidurtumėte: gyvybingame didmiesčio šurmulyje ar toli nuo miesto džiunglių.

PAJŪRIO DVELKSMAS SOSTINĖJE

Nors ilgą laiką pagrindiniai jūros ir vėjo įkvėpto drabužių prekės ženklo „Salanida“ namai buvo Klaipėdoje, skaičiuojant dešimtus gyvavimo metus atėjo laikas žengti žingsnį svajonės išsipildymo link ir įkurti „Salanidos“ draugystės erdvę sostinėje. Net Naujamiesčio loftų apsuptyje parduotuvėje pajausite pajūrio dvelksmą – čia šviesios interjero spalvos primena pajūrio pasteles, o įspūdingas milžiniškos ąžuolo šaknies stalas studijos centre tarsi pasėja mintį, kad „Salanida“ užtikrintai nusprendė įleisti šaknis Vilniuje. „Šiandien Vilnius, o kitais metais gal Niujorkas?“ – pusiau juokais, pusiau rimtai savo ateities planais dalijasi prekės ženklo kūrėja Gabrielė.

RYŠKIAI, DRĄSIAI, KITAIP

Lietuviško suknelių prekės ženklo „Undress“ naujosios pavasario–vasaros kolekcijos fotosesija šiemet vaizdais nuneša į Indoneziją. Į Balio salą žiemoti išvykusi drabužių kūrėja Ana čia nusprendė įamžinti ir savo šiltojo sezono kūrinius. Naujoji kolekcija kur kas drąsesnė nei ankstesnės – joje gausu ryškių spalvų, kaip ir drąsių, iki šiol kūrėjai mažiau įprastų akcentų.

PAŽANGI BIOLOGIŠKAI AKTYVI ODOS PRIEŽIŪRA

Švedų kompanija „Oriflame“ pristatė naujieną – senėjimą stabdančią kosmetikos liniją „Novage+“ su biologiškai aktyviomis technologijomis. „Novage+“ priemonės – tai revoliucija kovos su senėjimu srityje: aukščiausios kokybės kosmetikos savybės, švelnios odai ir gamtai. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad visos formulės saugiai ir švelniai sprendžia odos problemas, sukuriant asmeninę rutiną su gaminiais, kurie kartu veikia efektyviau. Produktus galima maišyti tarpusavyje pagal individualius savo odos poreikius. „Novage+“ rutina pakylėja odos priežiūrą į kitą lygį, kad jūsų odos rezultatai būtų dar geresni.

https://lt.oriflame.com/brands/novage

Jos gyvenimo skonis

Tik spėk sekti, kur vilnija jos mintys. Nuo miestų iki gamtos, nuo dizaino iki kelionių, nuo šeimos iki mažų kasdienybės detalių...

Ir viskas su tokiu ypatingu gyvenimo skoniu, kurį nesunku pajusti net per ekraną. Klausytis Lauros Arbačiauskienės, baldų dizaino studijos „Object Dō“ įkūrėjos, – vienas malonumas. Kaip ir sužinoti, kas stimuliuoja jos mintis, idėjas ir jausmus.

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: asmeninis archyvas

Portretas: Dovaldė Butėnaitė

MIESTAS. Senamiesčio ir naujos statybos pastatų simbiozė, neužbaigtumo jausmas, nuplautų gatvių ir kavos kvapas rytais, sodrus kvepalų šleifas vakarais. Tempas ir nesustojantis pulsas. Beribės galimybės. Netikėti susitikimai. Miestas mane verčia pasitempti ir būti geresne savo pačios versija.

MARAKEŠAS. Medinos labirintai, purvas ir triukšmas, kurį vos pravėrus mažas riado duris keičia mėtų ir jazminų kvapai. Zeližo plytelių mozaikos, medžio raižiniai, žalvariniai sietynai ir amžinai žaliuojantys sodai. Keraminiai indai, vilnoniai kilimai ir pintos rankinės. Magiškos vakarienės žvakių šviesoje, skonių ir kvapų šventė nuostabaus grožio lėkštėje. Marakeše man patinka absoliučiai viskas. Tai miestas, kuris įkvepia gyventi šia minute, neskubėti ir išmokti prancūzų kalbą.

ŠEIMA Vaikų smalsumas, unikalus pasaulio matymas ir nesuvaidintas tikrumas. Vyro stiprybė, atsakingumas ir meilė. Tėvų palaikymas ir patarimai. Jie – mano kasdieniai herojai ir įkvėpėjai.

ANTANAS MONČYS Negalėčiau išskirti vieno ar kelių labiausiai patinkančių Antano Mončio darbų, tačiau labiausiai žaviuosi jo skulptūromis, kurios atrodo pažįstamos, artimos, lietuviškos ir drauge tokios plastiškos, sudėtingos, monumentalios, intelektualios. Jo asmenybė įkvepia ne mažiau nei darbai.

DEŠIMTUKAS | 12345678910

MUZIEJAI IR GALERIJOS. Tai – kelionė laiku. Trumpas pabėgimas nuo kasdienybės. Minčių ir jausmų stimuliatorius. Mane domina ne tik meno kūriniai, bet ir erdvės, kuriose jie eksponuojami, o muziejų knygynai –mano disneilendas!

RIEDUČIAI. Tik miško takelis, muzika ir aš. Tai mano sąmoningas pasirinkimas skirti laiko sau, būti čia ir dabar. Įkvėpimas ir iškvėpimas.

RYTINĖ KAVA. Nežinau, ar galėčiau vadinti tai ritualu, nes tiesiog įdedu kapsulę į kavos aparatą ir paspaudžiu mygtuką. Tai rutina, įprotis, be galo mėgstamas skonis, susitelkimo akimirka, kelios minutės sau. Įkvėpimas dar vienai prasmingai dienai.

Nuotrauka: Agata Gri

ŠILTI VASAROS VAKARAI. Išsvajoti ir išsiilgti: namų terasoje, prie jūros ant smėlio, draugų sodyboje, restorane mieste ar prabangiame kurorte. Šilti vasaros vakarai įkvepia žygiams, beprotiškiausiems nuotykiams, naujiems projektams ir planams.

KELLY WEARSTLEY. Žaviuosi jos talentu sujungti įvairių stilių, laikmečių, spalvų, raštų, dydžių ir formų baldus bei interjero detales į vieną organišką visumą. Kiekvienas jos projektas, interjeras yra unikalus, savitas, drąsus, bet kartu ji turi atpažįstamą braižą ir balsą. Sėkminga verslininkė, labai stilinga ir įdomi moteris.

SAULĖ IR ŠVIESA. Ryto saulė pro miegamojo langą, Vermeerio paveikslų šviesa, raudoni saulėlydžiai prie jūros. Nauja pradžia ir pabaiga. Saulė man yra geriau už visus pasaulio vitaminus, tai mano variklis. Magiška ir nepakartojama, kaip kintant paros metui ir apšvietimui keičiasi namai ir žmonės.

Kai prieš dešimtmetį auditorės darbą palikusi Giedrė Duoblė pakavosi daiktus trijų mėnesių kelionei automobiliu iš Vilniaus į Bankoką, ji tikrai nenumanė, kur nuves ši avantiūra. Per šį laiką Giedrė sukūrė šeimą, pagamino šimtus papuošalų iš aukso ir briliantų, pristatė keturias juvelyrikos kolekcijas, o sukauptomis profesinėmis žiniomis dalijasi savo vedamuose seminaruose. Apie kūrybos užkulisius, minimalizmo estetiką ir juvelyrikoje užkoduotas laikui nepavaldžias istorijas šiandien su Giedre kalbamės Vilniaus Senamiestyje neseniai duris atvėrusioje jos studijoje „57 Edges“.

Iš metalo gabalėlio –į laike išgraviruotus jausmus

– Prieš dešimtmetį tavo gyvenime įvyko vienas esminių pokyčių – pakeitei profesiją ir pasukai visiškai nauju juvelyrikos keliu. Kaip nusprendei žengti tokį drąsų žingsnį?

– Su būsimu vyru tuomet leidomės į trijų mėnesių kelionę automobiliu. Nuvažiavome 21 tūkstantį kilometrų. Tikslas buvo ne tik aplankyti visas šalis pakeliui iš Lietuvos į Tailandą, bet ir išsigryninti, ką noriu dirbti sugrįžusi. Buvau išėjusi iš darbo audite ir keliaudama bandžiau suprasti, kas mane iš tiesų džiugina. Rašiausi asmenines savybes, įsivardijau, kas man sekasi, negalvodama apie sėkmę, atlygį ar potencialius darbdavius. Supratau, kad patinka smulkūs objektai, kad dirbdama su daiktais turiu daug kantrybės ir kad, užuot dirbusi tarptautinėje kompanijoje, mieliau dirbčiau viena ar labai mažame kolektyve. Visada turėjau polinkį į meną. Braukiau po brūkšnelį ir viskas susivedė į juvelyriką.

Nesuvokiau, kad mano gyvenimo kelias taip pasikeis, tai neatrodė drastiškas pokytis ar drąsus žingsnis. Tiesiog vedama smalsumo norėjau išmėginti save kitoje srityje, kad sulaukusi penkiasdešimties nesigailėčiau praleidusi galimybę. Sprendimas atrodė logiškas, sąmoningas ir racionalus. Pagalvojau, kad patirties audite ir ekonomikos diplomo niekas neatims – bet kada galėsiu grįžti. Daviau sau trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį įsitikinti, ar mano teorinė išvada sutaps su praktine. Rankos klausė, patiko procesas, supratau, kad yra potencialo. Taigi, šį bandomąjį laikotarpį įveikiau. (Šypsosi.)

– Juvelyrika reikalauja gausybės žinių ir įdirbio – pradedant įgūdžiais, baigiant estetika. Kad užsitarnautum patikimą vardą, turi ilgai ir nuosekliai dirbti. Kas tau padėjo pasitikėti savimi kūrybinės kelionės pradžioje?

– Nuo pat pradžių manimi tikėjo ir palaikė vyras Dovydas. Pradžia buvo sudėtinga, nes nepažinojau nė vieno žmogaus, dirbančio juvelyrikos srityje. Pavyko įtikinti vieną garsų juvelyrą priimti mane pirmajai praktikai. Trijų mėnesių pakako suprasti, kad juvelyrika –mano kelias. Nusprendžiau įkurti „57 Edges“.

Manau, darbas sau tuo ir ypatingas, kad daugybę dalykų turi išsiaiškinti pats. Tik darydamas pajunti, kur linksti, su kokiomis medžiagomis nori dirbti. Netrukus išryškėja, kokia kryptis labiausiai traukia.

– Iki šiol vis mokaisi, tyrinėji neliestas teritorijas. Per pastarąjį dešimtmetį kūrei kolekcijas, leidaisi į bendrus kūrybinius projektus, įgijai ne vieną sertifikatą, vedei seminarus, atidarei studiją... Kodėl tau svarbu augti, judėti pirmyn?

– Mano didžiausia baimė – užstrigti komforto zonoje. Kai žmogus dirba samdomą darbą, didelę dalį augimo nulemia darbdavys: vadovas duoda vis sudėtingesnes užduotis, vyksta kvalifikacijos kėlimo kursai, komandos stiprinimo veiklos. Augi negalvodamas, kaip atsidūrei nepatirtose situacijose. Aš dirbu viena, todėl išsikelti naujus tikslus, plėsti kompetencijas privalau pati. Kiekviena kolekcija, bendras projektas, deimantų kursai, dirbtuvės ir, galiausiai, nauja

studija yra iššūkiai, kuriuos pati sau susikūriau. Kasmet stengiuosi išsikelti bent vieną didesnį tikslą greta kasdienių pastangų kurti kokybiškus juvelyrinius dirbinius.

– Vedama noro išbandyti save dalyvavai Graikijoje surengtose kūrybinėse dirbtuvėse, kurias organizavo vienos garsiausių pasaulio menininkių, performansų kūrėjos Marinos Abramovič įkurtas institutas. Kokias patirtis išsinešei?

– Dirbtuvės buvo skirtos perlipti asmeninę komforto zoną, kompleksus, išsiaiškinti savo silpnąsias sritis, išsilaisvinti. Neabejoju, kad kiekvienas iš 12 dalyvių išsinešė skirtingas patirtis. Tai buvo keturios nepatogumo pilnos dienos be jokio maisto, telefono, laikrodžio ar knygos. Buvo uždrausta kalbėtis ir teko atlikti sąrašą užduočių, kurių nesi gyvenime daręs ir nežinai, kiek jos truks.

Prieš atvykdama jaučiau didelę baimę dėl badavimo. Nebuvau to patyrusi. Vėliau paaiškėjo, kad šis fizinis iššūkis – vienas lengviausių. (Šypsosi.) Mėgstu tvarką, planus, todėl nustebau, kaip buvo gera nekontroliuoti, nieko nespręsti, neorganizuoti. Protui tai buvo geriausios atostogos, nes įprastai kasdien tenka priimti labai daug sprendimų.

Niekas iš mokytojų dalyviams nedavė jokio atgalinio ryšio – nebuvo aptarimo, rekomendacijų. Išvadas teko pasidaryti patiems. Supratau, koks man svarbus įvertinimas. Kai šešias valandas praskaičiuoji lęšius ir teišgirsti „viskas, baigėm“, trokšti bent kruopelės pripažinimo. Turbūt todėl taip mėgstu kurti konkretiems žmonėms. Jaučiu prasmę ir vertę kurdama vienetinį dirbinį, galvodama apie tą žmogų, o ne darydama dešimt vienodų pakabukų į lentyną.

Šios dirbtuvės suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir supratimo, kad gali pasiekti ką nori, jei tik pats išsikeli sau tokį tikslą. Juk jei gali keturias paras išbūti nekomforto zonoje nekalbėdamas ir nevalgydamas, tai ir gyvenime gali viską.

– Į kūrybos procesą dažnai įtrauki ir kitą žmogų. Taip papuošalai prisipildo pasakojimų, minčių, ypatingos energijos. Turi klientų, grįžtančių vėl ir vėl. Kaip pajauti, kad seksis bendradarbiauti?

– Man tikrai labai pasisekė, kad į mane kreipiasi artimas vertybes puoselėjantys žmonės. Dar neteko sulaukti prašymo pagaminti

konkretaus prekės ženklo kopiją – tikrai atsisakyčiau. Žinoma, visada kviečiu atsinešti gaires įkvėpimui, kad suprasčiau, kas žmogui patinka. Kartais labai greitai išsiaiškiname būsimo dirbinio viziją, o kartais užtrunka, bet man svarbiausia, kad galutinis rezultatas džiugintų žmogų ir būtų nešiojamas.

– Dauguma tavo klienčių – moterys. Kokį jų portretą nupieštum? Kas jas vienija?

– Prieš dešimtmetį dovanoti individualaus dizaino juvelyrinius dirbinius sau buvo gana neįprasta, tokių moterų buvo vienetai. Šiandien moterys vis dažniau dovanoja papuošalus sau, pažymėdamos asmeninius pasiekimus, profesinę sėkmę ar tiesiog gimtadienį. Džiaugiuosi savo klientėmis – jos daro įspūdingas karjeras, rodos, visur suspėja, yra išskirtinės, įkvepiančios, puikiai atrodančios ir kuriančios pokyčius.

Joms, kaip ir man, svarbu nešioti vertę išlaikančią juvelyriką. Tokią, kuri keliautų iš kartos į kartą. Dėl aukštos prabos aukso ir išskirtinių deimantų kokybės mano kuriami papuošalai – būtent tokie. Kiekvienas įsigytas kūrinys – racionaliai apsvarstyta investicija, įamžinanti išskirtinius gyvenimo įvykius.

– Ilgaamžiškumas, tvarumas – neatsiejama tavo kūrybos dalis. Kuo vienetinis papuošalas pranašesnis už tiražuotą?

– Daug papuošalų esu sukūrusi panaudodama šeimos auksą. Dažnas nustemba, kad mamų, močiučių sukauptą, dažniausiai raudoną, auksą galima prikelti naujam gyvenimui. Metalas tiesiog išgryninamas, o klientui belieka rinktis norimą spalvą.

Kurdama vienetinio dirbinio dizainą stengiuosi įkomponuoti susijusios progos simboliką, skaičius, mėgstamas spalvas, inicialus. Kombinuojant išsaugotą šeimos auksą ir naujas idėjas vienetinis dirbinys įgauna naują vertę, prasmę. Labai džiaugiuosi, kai po kelerių metų klientai atneša atnaujinti, išvalyti dirbinius, – vadinasi, jie yra nešiojami, jais džiaugiamasi.

Esu prisilietusi prie įvairiausių asmeninių pasakojimų, kai papuošalai gaminami iš šeimos narių, kurių jau nebėra, aukso. Dizainą perkuriu naujai ir taip žmogus nešiodamas papuošalą susisaisto su ankstesnių kartų istorija.

Kiekvienas įsigytas kūrinys – racionaliai apsvarstyta investicija, įamžinanti išskirtinius gyvenimo įvykius.

Turiu ir ne vieną sutuoktinių porą, į kurių žiedus kasmet įdedame vis po naują briliantuką. Manau, iki kokių 30-ųjų metinių tuose žieduose vietos tikrai užteks. (Šypsosi.)

– Kaupi žinias apie deimantus, jų padiktuotas ir „57 Edges“ pavadinimas (taisyklingai apdirbtas apvalus deimantas turi 57 briaunas). Kuo tave taip traukia briliantai?

– Auksas ir deimantai – laikui nepavaldžios medžiagos, kuriomis tikiu. Negalėčiau dirbti su trapiais akmenimis ar metalais, kurie braižosi, juoduoja, oksiduojasi, – žinodama, kad dirbinys po kelių mėnesių deformuosis ar sulūš. Tinkamai prižiūrimi juvelyrikos dirbiniai džiugina žmogų daugybę metų ir tas ilgaamžiškumas man labai svarbus.

Jau ne pirmus metus mokausi Amerikos gemologijos institute, turiu tikslą dar šiemet išsilaikyti deimantų eksperto sertifikatą. Nesiekiu išmanyti visų juvelyrikos technologijų, dirbti su visais akmenimis – esu savo srities ekspertė, noriu dalintis aistra ir žiniomis apie deimantus.

– Vedi seminarus, socialiniuose tinkluose pasakoji apie briliantų kokybę, patari, kaip prižiūrėti papuošalus. Matai tame prasmę?

– Juvelyrikoje svarbu ne tik grožis ar stilius. Didelę dalį kūrinio vertės ir kainos sudaro medžiagos, gamybos technika ir preciziškumas. Pastebėjusi, jog deimantus dauguma žmonių vertina tik pagal dydžio kriterijų, supratau, jog reikia rasti būdą pažindinti, edukuoti. Taip gimė mintis organizuoti seminarus apie juvelyriką ir deimantus. Deimantų nepriekaištinga kokybė, aukšta aukso praba – vieni svarbiausių mano kuriamos juvelyrikos privalumų, didžiuojuosi tuo.

– Daugelis neįsivaizduoja, kad preciziškam grožiui vitrinoje sukurti prireikia išties juodo darbo. Socialiniuose tinkluose daliniesi, kaip iš arti atrodo juvelyrikos procesai, prietaisai, studijos klientams mielai aprodai kūrybinių dirbtuvių erdves. Kodėl tau svarbu atskleisti darbo užkulisius?

– Metalo lydymas, litavimas, jo apdirbimo staklės, poliravimas – man tai ne magija, o kasdienis darbas. Pastebėjau, kad kitiems smalsu, įdomu pamatyti šį tą kitokio nei įprastas ofisas su kompiuterio stalu. Naują studiją kūriau su mintimi, kad čia būtų patogu aprodyti darbo užkulisius. Seminarus vedu tarp juvelyrikos staklių, pro gatvės langus nematomoje erdvėje. Žmonėms ji neįprasta, o aš galiu iškart pademonstruoti, kaip gimsta dirbiniai.

– Abu su vyru mėgstate minimalizmą, asketizmą, renkatės aukštos kokybės medžiagas, tad nenuostabu, kad visa tai atsispindi ir prieš septynerius metus kurtuose jūsų namuose. Ar studiją irgi kūrėte drauge? Kokios atmosferos norėjosi šįkart?

– Mano vyras per septyniolika savo darbo metų yra įgyvendinęs tūkstančius viešbučių, parduotuvių ir komercinių erdvių interjero projektų. Nenuostabu, kad kuriant studiją norėjosi išnaudoti jo patirtį. Studijos patalpų dydis labai ribotas, tad buvo tikras iššūkis suderinti juvelyrikos dirbtuvių, klientų priėmimo bei seminarų erdves. Interjeras minimalistinis, nes svarbiausia čia – juvelyrika. Nesinorėjo jos užgožti. Žaismingumo į studiją įneša dažnai kompaniją palaikantis mūsų šiba inu šuo Meškus.

Studijos vitrinas svajoju užpildyti ne jau pagamintais papuošalais, o sukurti tarsi pavyzdžių biblioteką – parodyti skirtingas grandinėles, aukso spalvas, tekstūras, skirtingus deimantų dydžius, formas. Tai matydamas žmogus gali vizualiai susidėlioti medžiagiškumą, suprasti, ko nori, kas jam patinka.

– Sakyčiau, kad juvelyrika – itin romantizuojama sfera. Atskleisk, su kokiais iššūkiais susiduri?

– Kad aukso gabaliukas pavirstų grakščiu elegantišku kūriniu, jis pereina daugybę etapų. Daug kas neįsivaizduoja, koks sudėtingas yra juvelyrikos dirbinio gamybos procesas. Pirminius eskizus piešiu ranka, tuomet projektuojama 3D vizualizacija. Auksinės detalės liejamos, valcuojamos, lituojamos. Jei prireikia itin sudėtingos detalės – frezuojamas vaškinis modelis. Tik tada inkrustuojami brangakmeniai, dirbinys poliruojamas. Galiausiai jis keliauja į fotostudiją, vėliau yra prabuojamas ir gražiai supakuotas patenka į kliento rankas. Beje, deimantus pati parenku tiesiai iš gamintojų Belgijoje.

– Dažnas mūsų prieiname momentą, kai norisi sustoti, padaryti ilgą pauzę ar net viską mesti. Tavo kelionė tęsiasi jau dešimtmetį. Kokios savybės, sprendimai tau padeda eiti pirmyn?

– Žinoma, kartais apima nuovargis, norisi atostogų, bet nė karto per dešimt metų nenorėjau mesti juvelyrikos. Profesijos antrą kartą keisti tikrai neplanuoju. (Juokiasi.) Tikiu, kad mūsų kūnas pajunta, kas mums tinka, o kas ne, anksčiau, nei mes tai suvokiame protu. Iki juvelyrikos sekmadienis man būdavo blogiausia savaitės diena, nes „rytoj į darbą“. Pastaruosius dešimt metų sekmadienį dievinu, nes rytoj – į darbą!

Kad aukso gabaliukas pavirstų grakščiu elegantišku kūriniu, jis pereina daugybę etapų.

– Vienintelę tavo kūrybinę pauzę padiktavo gyvenimo aplinkybės: motinystė ir iškart po to prasidėjusi pandemija. Ar tas laikotarpis lėmė kokius nors sprendimus, pokyčius?

– Dar prieš pandemiją svajojau įkurti kūrybines dirbtuves. Pandemija buvo idealus laikas išsigryninti, kokia studija turėtų būti, koks jos tikslas. Motinystė suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos. Vos pasibaigus pandemijai ėmiau ieškoti tinkamų patalpų.

– O ką veiki, kai nekuri? Kas tau suteikia ramybės?

– Mėgstu būti prie jūros, savaitgaliais su šeima važiuoti į mišką, vakarais ilgai vaikščioti su šunimi senamiestyje ir klausyti tinklalaidžių. Man patinka žiūrėti filmus, eiti į kultūrinius renginius – teatrus, spektaklius.

– Praktiškai visoje tavo kūryboje vyrauja minimalizmas. Asmeniniame garderobe – monochrominės spalvos, kasdien derančios tarpusavyje. Ar „mažiau yra daugiau“ principu natūraliai vadovaujiesi visur ir visada?

– Esu pragmatiškas žmogus – man negaila pinigų sveikatai, sportui, papildams. Kalbant apie daiktus visada svarbi kokybė, funkcija, ilgaamžiškumas. Žinoma, namuose prisikaupia daiktų, nes vis kas ką padovanoja ar pats įsigyji pagautas emocijos, tad periodiškai išsivalau, atsisakau, kad liktų tik tai, ką iš tiesų naudojame ir mėgstame. Asmeninis stilius metams bėgant keičiasi, bet kuo toliau, tuo mažiau norisi tendencingų drabužių, kurie nebebus aktualūs kitą

sezoną. Daiktus perku retai, bet tik tokius, kuriuos dėvėsiu ilgai, saugosiu, vertinsiu.

– O koks tavo asmeninis santykis su papuošalais? Kokius aksesuarus nešioji?

– Juvelyrika man reiškia daug. Savo kurtus papuošalus – vestuvių žiedą, septynis auskarus, pakabuką su sūnaus vardo raide – nešioju kasdien, tikrai nelaukiu ypatingų progų pasipuošti. Dėl vieno auskaro net prasivėriau skylę neįprastoje ausies vietoje.

Kasdien mūviu ir sužadėtuvių žiedą su 1 karato briliantu, kurį sukūrė a. a. juvelyras Alex Šepkus, dirbęs Niujorke. O 30-ojo gimtadienio proga susikūriau žiedą su 30-ies juodų briliantų eilute. Beje, iš kiekvienos savo kolekcijos turiu po vieną favoritą.

– Juvelyrika, nors ir lėtai, transformuojasi. Deimantai auginami laboratorijose, keičiasi tendencijos, vartojimo įpročiai. Kokią juvelyrikos ateitį matai?

– Nekuriu dirbinių pagal tendencijas ir tikiu, kad klasikiniai, pamatiniai dalykai išliks. Matau, kaip stipriai pasikeitė klientai. Jei prieš dešimtmetį kas nors buvo tiesiog gražu arba ne, o deimantas – didelis arba mažas, tai dabar dauguma turi tam tikrų žinių. Džiaugiuosi, kad su klientais galime diskutuoti, dalintis įžvalgomis. Žmonės ateina norėdami ne tik puikaus skaidrumo ir geriausių atspalvių, bet ir išskirtinių formų deimantų. Tikiu, kad verta investuoti į edukaciją, nes tai naudinga visai industrijai.

GYVENTI GAMTOJE IR SU GAMTA

Nuotraukos: „Skagerak“ archyvas

Dar 1976 m. Danijoje įkurta dizaino kompanija „Skagerak“ visus šiuos dešimtmečius žavėjo išsiskiriančia savo gaminių kokybe ir subtilia estetika. „Skagerak“ kuria visiems, vertinantiems iš kartos į kartą perduodamus baldus bei interjero aksesuarus. Meistriškai įgyvendinta šiaurietiška estetika, jaukus minimalizmas, modernus ir atsakingas žvilgsnis į tradicines žaliavas – esminiai jų kūrybos principai, įkvepiantys mąstyti ir gyventi gamtos ritmu. Na, o šiandien „Skagerak“ tapo ir ikoniškosios danų dizaino mekos – gamintojo „Fritz Hansen“ – šeimos dalimi.

KETURI „SKAGERAK“ DIZAINO KLAUSIMAI

Ar forma sako tiesą? Ar tai estetiška? Ar ištekliai naudojami sąžiningai? Ar sendamas objektas išlaikys savo vertę? Šis esminių klausimų ketureilis nuolat sukasi „Skagerak“ kūrėjų galvose. Siekdamas kurti ištisas kartas įkvepiantį dizainą, gamintojas nuolat bendradarbiauja su įvairiais dizaineriais ir kitais savo srities profesionalais – kūrėjais, išsiskiriančiais tvariu požiūriu į naudojamas medžiagas, vertinančiais natūralumą ir akcentuojančiais meistrystę bei funkcionalumą.

Minimalus, žemiškas, alsuojantis skandinaviškuoju grynumu – mūsų kasdienį gyvenimą „Skagerak“ papuošia natūralaus medžio grožiu. Jų gaminius malonu liesti, jais be galo paprasta ir gera naudotis, o jų sekama istorija iš tiesų yra ir apie mus pačius: siekiančius ramybės bei patogumo,

o iš tiesų besiilginčius naujų patirčių ir greitesnio širdies plakimo.

NAUJAI PAŽVELGTI Į SAVO LAUKO ERDVES

Turbūt ne vienam iš jūsų, išgirdus gamintojo pavadinimą, prieš akis šmėsteli ypatingi mediniai lauko baldai? Ir ne veltui – išskirtinis dėmesys nuolatinėje „Skagerak“ kolekcijoje yra skiriamas lauko erdvėms. Daugiau nei keturis dešimtmečius „Skagerak“ gamina aukščiausios kokybės medinius lauko baldus bei aksesuarus, kurie žavi klientus nepaisant nei amžiaus, nei madų vėjų ar geografijos. Puikus to įrodymas – dar 1982-aisiais sukurtas, tačiau ir šiandien ne mažiau populiarus kolekcijos „Drachmann“ suolelis, įrodantis, kad, parinkus tinkamas medžiagas ir sukūrus madoms nepavaldų dizainą, estetinė daikto vertė išlieka ilgus metus.

Nuo Italijos kurortų estetikos įkvėptos, daugiafunkce konstrukcija bei galimybėmis išsiskiriančios gultų kolekcijos „Riviera“, kuri šiandien jau spėjo užsitarnauti klasikinio skandinaviško dizaino vardą, iki neabejotiname prioritetų sąraše šį šiltąjį sezoną atsidursiančių klasikinių „Steamer“ ar „Between Lines“ krėslų, siūlančių komfortišką poilsį ir atostogas tiesiog savo namų kieme. Visai nesvarbu, gyvenate saulės numylėtoje Australijoje ar debesų patalais nuklotoje Lietuvoje, – „Skagerak“ siūlomi lauko baldai skatina atviru oru mėgautis visais metų laikais. Gaminami iš cheminėmis medžiagomis neapdoroto tikmedžio, šie baldai pasižymi išskirtiniu patvarumu. Gausi natūralių aliejų tikmedžio mediena yra tarsi savaime impregnuota, todėl išlieka pakankamai lanksti, netrūkinėja ir neaižėja. Laikui bėgant baldų paviršius įgauna sidabriškai pilką atspalvį, pasidengia natūralia patina, tačiau pati me-

diena išlieka be galo tvirta – jos nepažeidžia nei drėgmė, nei saulė ar vėjas.

Visi baldai ir aksesuarai sukurti taip, kad derėtų tarpusavyje, tad prie bet kurios iš aukščiau paminėtųjų kolekcijų puikiai suskamba ir dar vienas atributas, be kurio neįsivaizduojame vasaros dienų, – lauko skėtis. Skėtis „Messina“ leidžia mėgautis vasaros kaitra saugiame ir maloniame pavėsyje. Gaminamas iš patvarios kvapiojo kamparmedžio medienos bei specialaus teflonu padengto sintetinio skėtinio audinio, šis „Messina“ serijos skėtis turi ir dar vieną akcentą – įsimintiną, žaismingumo suteikiantį skėtį vainikuojantį medinį bumbulą.

ATSAKOMYBĖ

– IR ŽEMEI, IR KLIENTUI

Ypatingą dėmesį „Skagerak“ skiria ir gamyboje naudojamoms medžiagoms bei tvarumui. Kompanija dirba vadovaudamasi UN Global

Compact standartu, FSC™ bei B Corp sertifikatu. FSC™ sertifikatas užtikrina atsakingą miškų kirtimą ir rūpinasi tai atliekančių darbininkų gerove, o tekstilės pramonėje naudojami Oeko-Tex® sertifikatai reguliuoja šios srities sąžiningą veiklą ir užtikrina, jog medvilnės gamybos procese nėra naudojami kenksmingi chemikalai. Be to, siekiant įgyvendinti aukščiausius kokybės standartus, visi „Skagerak“ produktai gaminami išskirtinai tik Danijoje.

Aktualu ir tai, kad visiems „Skagerak“ produktams yra suteikiama 5 metų garantija, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad praėjus šiam terminui baigiasi ir produkto galiojimo laikas ar gamintojo rūpestis. Priešingai! „Skagerak“ skiria daug dėmesio tinkamai natūralaus medžio gaminių priežiūrai, siūlo įvairias priemones ir pakaitines baldų dalis, kad „Skagerak“ vardu pažymėti daiktai neštų džiaugsmą ir kurtų pridėtinę vertę kasdien – metų metus.

Atstovas Lietuvoje:

Susipažinti su gaiviomis gamintojo „Skaregak“ dizaino naujienomis galite užsukę į interjero salonus „Skandinaviški interjerai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Vieną dieną nusprendžiau... nebebijoti!

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Vincas Čygas ir asmeninis archyvas

Jau ne vieną mėnesį mane vis pasiekia kelių ypatingų rankinių nuotraukos. Pastelinės spalvos, paprasta ir, atrodo, net kiek vaikiška estetika, grubus storas medvilnės siūlas – jose yra kažkas gilaus ir įdomaus, pagalvoju, ir neatsispiriu sužinoti daugiau. „Sula Projects“ – taip pavadintas Justės Došaitės kuriamas projektas, kuriame susijungia ne tik netradicinės formos megzti aksesuarai, bet ir kita kūrybinė aistra – keramika. Tik nepagalvokite apie įprastus puodelius ar dubenėlius – vietos standartiniams sprendimams jos kūryboje tikrai nėra.

Menas mane žavi jau seniai – sunku nuo jo pabėgti, kai su savimi esi atsinešęs šį geną.

Juste, prisistatyki „Lamų slėniui“ – kas slypi už „Sula Projects“?

„Sula“ orientuojasi į unikalius interjero ir tekstilės objektus.

– Tavo kūrybą galima padalinti į dvi dalis – megztas rankines ir keramiką. Kaip šios dvi gana skirtingos sritys – kieta keramika ir minkšti mezginiai – persipina, jungiasi, kaip papildo viena kitą?

– Menas mane žavi jau seniai – sunku nuo jo pabėgti, kai su savimi esi atsinešęs šį geną. Studijavau dailėtyrą, meno istoriją ir kritiką, bet pati kurti vis nedrįsdavau – daugiau buvau stebėtoja. Iki kol vieną dieną tiesiog nusprendžiau nebebijoti! Kai turi idėją, kuri galvoje nerimsta, reikia ja sekti. Kitaip tas pradinis jaudulys, kuris ir skatina veikti, susimaišo su baime, marinuojasi galvoje. Neilgai trukus ta idėja pasidaro per sunki, kad taptų realybe. Baimė virsta stresu, nes dar nieko nepadarei. Stresas virsta perdegimu. Perdegimas – sąžinės graužatimi. Ir vėl viskas iš naujo. Man taip nutiko šimtus kartų.

Rankinę nusimegzti sugalvojau praėjusių metų Naujųjų rytą. Megzti mokėjau, tačiau buvau primiršusi, tad greit susiradau mokytoją. Lygiai po dvidešimties skirtingų bandymų išėjo tai, ką tą rytą ir įsivaizdavau. Nežinojau, kur tai ves, tiesiog džiaugiausi įgyvendinusi savo sumanymą.

Dabar, kai jau pagaliau išdrįsau, nenorėčiau apsiriboti keramika

ir tekstile. „Sula Projects“ erdvė man daug platesnė, nesinori įsirėminti, nes norėčiau įgyvendinti ir juvelyrikos idėjas, gaminti baldus iš keramikos, bendradarbiauti su skirtingų medijų menininkais.

– Abi tavo kūrybinės kryptys pasižymi labai išraiškingomis formomis. Ar forma tau ir yra svarbiausias dizaino elementas?

– Man forma – vienas iš sudedamųjų gero dizaino elementų. Bet nereikėtų pamiršti ir linijos, tekstūros, spalvos, dydžio. Kuriu, mezgu, lipdau ir visa tai darau niekur neskubėdama, nuoširdžiai labiau vertindama kelionę nei patį tikslą. Tai skatina kontempliaciją ir pastabumą, leidžia atsitraukti ir tik tuomet vertinti – apmąstant kiekvieną detalę ir visada galvoje išlaikant ilgaamžiškumo siekį.

– Tavo kūryboje ypatingi ir patys objektai – iš molio gimsta ne tik vazos ar indai, bet ir veidrodžiai ar net sagos! Norėjosi atrasti ką nors, ko niekas kitas nedaro?

– Molis apskritai mane nuolat nustebina. Su juo dirbant nutinka daug stebuklų, gimsta daug netikėtumų. Keraminio veidrodžio idėją nešiojuosi daugiau nei šešerius metus. Ir praeityje esu pabandžiusi, bet su rimtesniais užmojais sugrįžau prieš metus. Matyt, tikrai viskam savas laikas! Na, o sagos gimė iš molio likučių, kai pamačius dailią įdomią formą tereikėjo pradurti skylutes.

Įvairios medžiagos pasako tiek daug – palietus suteikia jausmą, o spalva gali padiktuoti tam tikrą nuotaiką.

– Girdėjau, kad tavo rankinės kuriamos iš ypatingų medžiagų, kurių paieškoms skyrei ne vieną valandą. Turbūt draugiškumas aplinkai XXI a. turėtų būti dar vienas nepamainomas gero dizaino elementas?

– Tikrai, man labai svarbu, kad mano kuriami daiktai neliūdintų gamtos. „Sula“ rankines pasirinkau gaminti iš visiškai perdirbtų siūlų – jie sukurti iš gamybos atliekų ir dėvėtų drabužių. Iš pradžių į mažesnius gabalus supjaustyti tekstilės gaminiai susmulkinami iki beveik dulkių. Šiame etape sukuriama spalva – susmulkinta įvairių spalvų medvilnė maišoma tam tikromis proporcijomis ir taip išgaunamas norimas atspalvis. Dėl tokio gamybos proceso partijų spalvos gali skirtis viena nuo kitos. Šių siūlų gamyboje nedalyvauja nei vanduo, nei toksiškos cheminės medžiagos, o gamintojai stengiasi kaip įmanoma sumažinti energijos suvartojimą ir CO2 emisiją.

– Interjeras ir mada – kuo tau įdomios, kuo jaudina šios abi vizualiosios sritys? Pasidalinki su mumis, kokių kūrėjų darbai tau imponuoja ryškiausiai?

– Jau seniai supratau, kad geriau moku paaiškinti save pasitelkdama konceptus, medžiagas ir objektus nei žodžius. Įvairios medžiagos pasako tiek daug – palietus suteikia jausmą, o spalva gali padiktuoti tam tikrą nuotaiką.

Pastaruoju metu labai sudomino žurnalas „Vestoj“. Jis nagrinėja žmonių santykį su drabužiais ir mados santykį su tapatybe. „Vestoj“ paprastai reiškia sudėtingas idėjas ir parodo, kad mada yra ne tik objektai, bet ir mąstymas, požiūris į tapatybę, kultūrą ir gyvenimą. Labai rekomenduoju panagrinėti naujausią numerį „On Doubt“, net jei mados sferoje ir nedirbate.

– Juste, o koks yra tavo pačios stilius?

– Tiesą sakant, čia aš galiu būti labai nuobodi! Kadangi dirbu rankomis, o eksperimentuodama su moliu dažnai susitepu, rengiuosi labai paprastai ir patogiai. Dažniausiai dėviu džinsus ir šiltus megztinius. Linksmesnė mano įvaizdžio dalis yra aksesuarai. Labai mėgstu juvelyriką, įdomius batus ar akinius.

– Tavo veikloje svarbus lėtumo momentas? Ar „Sula“ yra tavasis meditacijos būdas?

– „Sula“ išlieka puiki erdvė džiaugsmingiems atradimams, ramesniam atokvėpiui nuo greito pasaulio. Čia vertinu galimybę nesiorientuoti į rezultatą, galiu daugiau „plaukti“, nesu priklausoma nuo terminų ar kolekcijų pristatymų, tad išties – neskubėjimas tampa savotiška meditacine dovana.

– Apie kokią „Sulos“ ateitį pasvajoji vakarais?

– Svajoju apie savo studiją, kurioje veiktų ir showroomas.

Gyvumo blyksnis

Niekaip negalėčiau „Soulty“ pavadinti tik dailiais namų aksesuarais. Su tokiu atidumu sukurti ir asmenines istorijas pasakojantys kūriniai aprėpia gerokai daugiau nei tik grožį. Tai būdas atrasti vidinius namus. Jausmas, kuris sugrąžina, suartina, nuramina. „Man „Soulty“ įkūnija ne tik namų jaukumą, rankų darbo keramikos grožį, žvakes ir šilumą, bet ir tą gyvumo blyksnį, kurio ieškome kiekvienas, o atrandame pačiose netikėčiausiose vietose“. Susipažinkite – Guostė Suchadolskienė ir „Soulty“.

– Guoste, „Soulty“ gimė supratus, kad atėjo laikas sustoti?

– Iš tiesų „Soulty“ istorija prasideda dar mano vaikystėje – į ją telpa kelionės su tėvais po Rytų šalis, jų skoniai, kvapai ir vietinių žmonių mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Taip pat vasaros su šeima ant jūros kranto, namelyje ant ratų, kai per tris mėnesius spėdavom pamiršti, koks jausmas avėti batus. Mėgaudavomės jūra, oru, saule, buvimu kartu... Aš rytais atbėgdavau į paplūdimį su tėčiu daryti jogos – nuo pat vaikystės tai svarbus mano ryto ritualas ir būdas skirti laiko savo kūnui, mintims.

Jūra mano gyvenime visada buvo labai svarbi, o dabar gal net galėčiau pasakyti, kad ji mano mūza. Net ir „Soulty“ pavadinimas kilo nuo angliško žodžio „druska, sūrus jūros vanduo“. Tai stipriai atsispindi mano darbų formose – jos banguojančios, orga-

niškos. Su savo charakteriu ir nuotaika.

Tas meninis žvilgsnis, aplinkos pojūtis man visada buvo savas, o dar labiau lavinosi lankant dailės gimnaziją, muzikos mokyklą. Visada buvau apsupta garsų, spalvų ir formų, nuostabių menininkų ir minkštos, kviečiančios atsiskleisti aplinkos. Esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie tai manyje pastebėjo ir puoselėjo. Baigusi mokyklą svarsčiau apie studijas – man labai patiko ir sekėsi mokytis, todėl galėjau rinktis gan plačiai, bet labiausiai visgi patraukė kalbos. Taip toliau tęsėsi mano pasaulio ragavimas ir kelionės. Studijavau Londone, kur galėjau susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio, kartu diskutuoti, dalintis idėjomis. Netrukus metams išvykau į kalbos praktiką Sankt Peterburge, o paskui kuriam laikui su būsimu vyru persikraustėme į Šendženą, Kiniją, kur tuo metu gyveno mano brolis. Nors buvau mačiusi ne

vieną Azijos šalį, Kinija man pasirodė kaip atskiras pasaulis – buvo įdomu susipažinti su vietiniais žmonėmis, lankytis jų namuose, ragauti netradicinius patiekalus.

Nors ir daug keliavau, visada šalia buvo daug mokslų ir darbų. Po studijų į Lietuvą mane priviliojo „Kurk Lietuvai“ programa – tuo metu mane ypač domino psichikos sveikatos tema, todėl mielai ėmiausi projekto toje srityje. Nors ir džiaugiausi galėdama dalintis savo sukauptomis žiniomis ir patirtimis, visgi jaučiau, kaip mano pajautimas ir kūryba per mokslų ir darbo metus apsėdo dulkėmis.

„Kurk Lietuvai“ projektas kaip tik ėjo į pabaigą – buvau gavusi keletą svajonių darbo pasiūlymų. Vienas iš jų buvo projektas prezidentūroje, tačiau nusprendžiau, kad atėjo metas padaryti pertrauką ir vėl prisiliesti prie kūrybos. Taip ir gimė „Soulty“.

Pasakodama pagalvojau, kad tai skamba kaip tradicinė vakariečio istorija: baigus vieną geriausių pasaulio universitetų, turint puikias profesines perspektyvas, jaunas žmogus nusprendžia stabtelti ir supranta, kad didžiausios gyvenimo vertybės vis dėlto yra paprastuose dalykuose. Dažnai už tos klasikinės istorijos slypi nemažas vidinis virsmas, daug ilgų svarstymų, apmąstymų. Manau, kad tokiu momentu pats svarbiausias ir gražiausias dalykas yra artimiausių žmonių ir draugų palaikymas. Svarbu, kad kas nors iš šalies primintų, jog svarbiausia gyvenime yra ne ką nors labai didelio sukurti, bet jaustis laimingam, savo kailyje.

– Taigi taip „Soulty“ tave ir surado – ieškant veiklos, kurioje tu pati jaustumeisi kaip namie?

– Manyje visada kunkuliavo idėjos, kūryba, noras įkvėpti – per visus studijų ir darbo metus viduje to susikaupė labai daug. Ir visai neplanuotai prabudo netyčia nuėjus į keramikos užsiėmimą! Prisimenu, artėjo Kalėdos, tad nusprendžiau, kad šiemet pati noriu sukurti dovanas. Taip pradėjau lipdyti. Turėjau nuostabią mokytoją, kuri su tokia nuostaba ir susižavėjimu apžiūrinėdavo kiekvieną mano naujai iškeptą darbą, kad pati negalėjau nepatikėti, jog tai tikrai taip

ypatinga ir unikalu. Ji manyje pažadino nebijantį eksperimentuoti, viskuo besidžiaugiantį, drąsų kūrėją. Pradėjau kurti vazas, žvakides – viskas ėjosi laisva ranka, lengvai, todėl darbų staiga pradėjo daugėti, jais pasidalinau instagrame ir pastebėjau, jog atsirado susidomėjimas. Tada man parašė bičiulė Ieva Juodelytė, kuri ir paskatino sukurti prekės ženklą, pasėjo manyje šią mintį, kuri ėmė pildytis lyg viesulas.

– Kurdama daug kalbi apie vidinių namų paieškas.

– Man „Soulty“ įkūnija ne tik namų jaukumą, rankų darbo keramikos grožį, žvakes ir šilumą, bet ir tą gyvumo blyksnį, jaudulį, džiaugsmą, kurio ieškome kiekvienas ir dažnai atrandame pačiose netikėčiausiose vietose: mokydamiesi važiuoti riedlente, paėmę žvakę į rankas, nuėję į pasimatymą su savimi... Kuriant „Soulty“ man buvo svarbu kalbėti apie tai, tad beliko sugalvoti, kaip viską sudėti į formas ir žodžius. Tuo metu kaip tik daug skaičiau knygą „Bėgančios su vilkais“ – ji stipriai pakurstė kūrybinį procesą. Mėgstu paskaityti bet kurį šios knygos puslapį. Taip sutapo, kad vis atsiversdavau tą patį skyrių „Namo: grįžimas į save“.

Nuo pat vaikystės buvau apsupta knygų, ilgų pokalbių prie pietų stalo, diskusijų, tad

ir šiek tiek gilesnis žvilgsnis mane visada traukė. Minėtoje knygoje daug kalbama, kad namai yra ne konkreti erdvė, o tai, kaip jaučiamės viduje. Visa tai pastebiu ir savyje: kai išsibarstau, kai manęs visur daug, kartais pametu ir savo gyvumą, ramybę. Man patiko šios idėjos, todėl pradėjau gilintis ir klausti savęs, kas man kelia džiaugsmą, jaudulį, nuo ko man suspindi akys, kur randu balansą, ramybę? Visi šie jausmai tokie skirtingi, bet susiveda į tą patį: kur jaučiuosi gyva, pilna gyvenimo? Vienam tai ilgi pasivaikščiojimai, kitam – muzika, trečiam – judėjimas. Turbūt dažniausiai tai ne viena veikla, o mokėjimas išgirsti, ko tuo metu man labiausiai norisi. Tai ir sukurs vidinį balansą. Supratau, kad man labai svarbu atrasti veiklą, kurioje turėčiau laisvę rinktis sau labiausiai tinkantį ritmą, o kurdama „Soulty“ ir atradau sau tinkamiausią dinamiką. Kuriu ne tik formas ir tekstūras, bet ir istorijas, vizualus, bendrauju su žmonėmis. Man tai teikia didelį džiaugsmą – kurdama „Soulty“ nuolat mokausi, atrandu, tobulėju. Kai kas man ir neįprasta – esu dešimtukininkė, o dabar pastebiu, kokiu dideliu greičiu vyksta progresas, kai leidi sau klysti ir iš to pasimokyti. Be to, man labai patinka kontaktas su moliu. Man tai savotiškas įsižeminimas –

Svarbu, kad kas nors iš šalies primintų, jog svarbiausia gyvenime yra ne ką nors labai didelio sukurti, bet jaustis laimingam, savo kailyje.

prisilietimas prie drėgnos, šaltos žemės, kuri atvėsina, nuramina mintis.

– Dėl to „Soulty“ tau niekada nebuvo tik daiktai?

– Graži, estetiška aplinka ir kokybiški daiktai man yra svarbu, bet pirmenybę teikiu tam, už ko slypi mintis, kūryba, jausmas. Kiekvienas iš mūsų labai greitai pajaučia, kas yra tikra, kurta su meile, o kas galbūt ne visai. Kurdama „Soulty“ siekiu, kad už kiekvieno mano kurto darbo būtų istorija, kuri įkvėptų išgirsti, kaip šiuo metu galiu save atgaivinti, ko man trūksta. Namų jausmas, ramybė ir aplanko tuomet, kai patenkiname savo tikruosius poreikius. Dažnai jie būna labai paprasti ir nereikalaujantys didelių išorinių investicijų. Norisi, kad ir kitus „Soulty“ įkvėptų atrasti momentus, kai galime sustoti, išgirsti, mėgautis. To kurdama „Soulty“ nuolat mokausi ir pati.

– Tačiau kūrybą neišvengiamai lydi ir abejonės?

– Su kiekviena diena jų vis mažiau, bet pradžioje, kai tai tik mintis, idėja, ji labai tra-

pi. Todėl kai pradėjau „Soulty“, pusę metų niekam nieko nesakiau, norėjosi šią mintį saugoti kaip kūdikį. Dabar, kai „Soulty“ auga ir plečiasi, dalintis daug lengviau – viskas jau vyksta. Kartais aplinkiniams atrodo, kad „Soulty“ yra tik romantiška veikla – grožis, spalvos, atsipalaidavimas, kvapai... Bet iš tiesų, kaip ir su bet kokia idėja, čia įdedu labai daug pastangų ir netgi vidinio darbo. Tam, kad net labiausiai neįtikėtina idėja įgautų formą, svarbiausia yra tikėjimas, todėl stengiuosi apsupti save žmonėmis, kurie patys kuria, veikia, tiki ir daro.

– Apskritai man atrodo, kad tavęs pačios šiame projekte labai daug – ir formose, ir kvapuose, ir spalvose...

– Iš tiesų, „Soulty“ braižas gimė natūraliai, iš jausmo – leidau moliui linkti į tą pusę, į kurią jis nori. Lipdymo procesas man buvo jaudulį keliantis žaidimas – kas išeis šįkart?

O kas būtų, jeigu pabandyčiau sumaišyti šitas dvi glazūras? Mane pagavo įkvėpimas –kiekvieną savaitę nekantriai laukdavau lipdymo pamokos, kad vėl susitikčiau su savo

vidiniu menininku.

– Ką molis tau padėjo apie save suprasti?

– Procesuose su moliu labai sunku ką nors sukontroliuoti, nuspėti – mokausi pasitikėti tuo, kas vyksta, o tai persikelia ir į kasdieną. Man taip pat labai patinka gamtos elementas. Dažnai lydėdavo jausmas, kad esu tarsi tarp dviejų polių. Vieni mano draugai gyvena arti gamtos, kuria, renkasi neskubrų gyvenimą. Kiti keliauja, studijuoja Amerikoje, steigia startuolius. Ėmiau savęs klausti, kodėl mano draugai tokie skirtingi? Galbūt prieš kuriuos nors apsimetinėju? Galbūt man reikia apsispręsti, kas man artimiau?

Galiausiai supratau, kad man labai reikia abiejų šių polių, abu juos puikiai suprantu, o būti viena koja ten, kita ten – didžiulė dovana. Dabar gyvenu mieste ir noriu veiklos, noriu žmonių. Bet šalia to man vis tiek būtinas gamtos elementas. Iš pradžių nė nelabai suvokiau, kad molis yra žemės gabalėlis! Vis dėlto dabar aiškiai jaučiu, kad tarp galybės minčių mane jis moko susikaupti. Tai man vienas iš būdų įsižeminti.

Tam, kad net labiausiai neįtikėtina idėja įgautų formą, svarbiausia yra tikėjimas, todėl stengiuosi apsupti save žmonėmis, kurie patys kuria, veikia, tiki ir daro.

Pojūčių architektūra

Ne rankų, o laiko nuglostyta, – taip architektė Ligita Lileikė apibūdina savo eksperimentinę ir nuolat kintančią „Studio DOT 714“ erdvę, skirtą susitikti su menu, architektūra, dizainu, kinu ir vienas kitu. Architektūrą moteris prilygina žmogaus kuriamai gamtai: harmonija, lengvumo ir svorio jausmas, kvapai, garsai ir aidas, spalvos, medžiagiškumas, šilumos ir šaltumo balansas – visa tai erdvėse padiktuoja emocijas ir nulemia, kaip jose jaučiamės ir ką jaučiame.

– Ligita, kada supratote, kad architektės kelias – jums?

– Kiek save pamenu, stebėjau mane supančią aplinką, miškus, gatves, pastatus, žmones, detales. Jau tuomet kėliau klausimus, buvo smalsu, kodėl tam tikri aplinkos dariniai ir deriniai kelia vienus ar kitus jausmus. Man tikriausiai taip pasisekė ‒ natūraliai įsilieti, atrasti architekto kelią. Mėgaujuosi šiuo keliu – jis dinamiškas, įdomus, tiesa, ne visada lengvas.

– O kokias mintis, idėjas ir svajones sudėjote į „Studio DOT 714“ erdvę? Juk ši studija toli gražu neprimins įprastos architektės darbo vietos!

– Jaučiu aistrą industrinėms erdvėms, architektūrai, detalėms. Metalas, betonas, akmuo – tai mano elementai, mano paviršiai. Prieš keletą metų nebetilpau savuose namuose su įvairiausiomis darbo detalėmis, lauko akmenimis. Ir mintimis... Ir fotografija. Atėjo laikas visoms šioms idėjoms surasti naują erdvę. Laisvai padėti akmenis, dažus, molį, savo darbo įrankius, kurti dienos šviesoje, fiksuoti detales. Norėjosi grynos erdvės – ne rankų, o laiko nuglostytos, su trūkumais, dulkėmis. Tokia gražią šviesą skleidžia tik industrinės erdvės. Man pasisekė – radau. Su vakarine saule ir be galo švelnia šviesa. Norisi joje būti, dirbti, kurti.

– Kodėl šia erdve jums svarbu dalytis, atverti, į ją kviesti kitus? Kokie renginiai, pasimatymai, pasibuvimai joje vyksta?

– Erdvė eksperimentinė, kintanti. Skirta architektūrai, fotografijai, parodoms – kūrybai. Norisi ją įveiklinti ir stebėti, kaip šviesa jaukinasi žmones ir detales, kaip žmonės ir detalės jaukinasi erdves. Mano akimis, tokiose erdvėse ne tik pražysta augalų žalėsis ar suskamba detalės, – čia matau žmonių šypsenas, o jos sukelia daug emocijų, su kaupu atlygina. Čia keliame klausimus, diskutuojame. Užsukusieji dažnai nustemba, kaip tokios industrinės erdvės, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir šaltos, gali sukelti tokius šiltus jausmus. Muzika, natos, garsai, kinas vakarais – čia sukasi tokios mintys ir veiklos.

– Jeigu apie šią studiją, o ir apie architektūrą bendrai, reikėtų pagalvoti iš penkių skirtingų žmogaus juslių perspektyvos –kaip ją pristatytumėte? Juk architektūra itin glaudžiai siejasi su žmogaus pojūčiais?

– Architektūra ir pojūčiai visada žengia tik kartu, niekada skyrium. Praėjusią vasarą studijoje svečiavosi architektės Rasos Chmieliauskaitės ir menotyrininko Justino Kalinausko interaktyvi paroda „ArchiTextura: nevizualios architektūros paviljonas“, leidusi lankytojams nevizualiu būdu patirti neatrastas arba nuvertinamas organizuotos aplinkos savybes, kurias pažinti, atrasti jų papildomą gylį ir išmokti skaityti įvairiais turimais jutiminiais instrumentais galima tik panaikinus regos galimybę. Žmogaus juslės turi tiek daug galios, bet dažnai to nevertiname, jeigu matome. Regime tiek daug spalvų, gerojo ir blogojo chaoso ‒ o kas būtų, jeigu užmerktume akis? Architektūra tokia iškalbinga. Iš to, kaip stipriai aidi garsas, gali suprasti, kokio dydžio ir mastelio erdvėse esi. Informaciją apdorodami akimis dažnai pamirštame, kiek daug gali papasakoti detalės. Visur svarbi harmonija, lengvumo ir svorio jausmas, kvapai, garsai ir aidas, spalvos, medžiagiškumas, šilumos ir šaltumo balansas – tai erdvėse padiktuoja emocijas. Nulemia, kaip jose jaučiamės ir ką jaučiame.

– Ligita, ką jums reiškia architektūra – kuo remiatės kurdama? Kiek architektui svarbu prisitaikyti prie objekto konteksto, aplinkos? Kaip atrasti balansą tarp savo unikalaus braižo ir objekto duotybių?

– Architektūra – mano gyvenimo būdas, esu įkritusi čia ilgam. Namų, aplinkos, buities architektūra... Apsidairę pamatysime –mus visur supa vienokia ar kitokia architektūra. Tai derinys, rišantis būtinumą, patogumą ir estetiką. Savo kūryboje remiuosi funkcionalumu, ekologiškumu, prisitaikymu prie aplinkos. Na, o estetika – kriterijus, kurį įvertinti sudėtingiau. Noriu paantrinti architekto Georgo Pendlo mintims: pasak jo, grožis slypi logikoje. Viskas, kas logiška, yra gražu. Architektūra – tarsi žmogaus kuriama gamta. Suprojektuotos erdvės turi rūpintis gamta ir neiškristi iš konteksto. Taip pat svarbu, kad gerai suprojektuotas pastatas ir / ar detalės pasakotų istoriją, – tik taip turės išliekamąją vertę.

– Ar turite savo architektūros stilių, savitą braižą?

– Gavusi tokį klausimą leidžiu už mane kalbėti mano fotografijoms. Fotografiją prisijaukinau šalia architektės veiklos. Tai yra kalba, kuria man lengva ir gera kalbėti. Bet taip, turiu savitą braižą – jis atsiskleidžia Šiaurės estetikos, betono, akmens, metalo, medžio deriniuose.

– Ligita, su kokiais esminiais iššūkiais šiuo metu susiduria architektūra? Kokios jos didžiausios sėkmės ir nesėkmės?

– Projektuoju individualaus mastelio gyvenamuosius namus, rengiu interjero projektus, detales. Tad mano veikla – tam tikruose rėmuose. Man sėkmė – tai užsakovo ir architekto bendrystė, kokybiškas ir visavertis požiūris į projektą, jo rengimo laiką, aplinką, medžiagas, rankų darbą. Skuba ir noras bet kokiomis priemonėmis į nepamatuotą laiką ir galimybes įsprausti greitus sprendimus – tai, mano galva, programuoja nesėkmių srautą. Suvaldyti tokius projektus nėra lengva.

– Kas, jūsų požiūriu, sukuria skirtumą tarp namo ir namų – ar iš tiesų namų kūrimas yra niekada nesibaigiantis procesas? Juk tai kažkas daugiau, svarbiau nei tik erdvė gyventi?

– Namas – tai lauko sienos, stiprus kevalas ir pagrindas namams. Tai tęstinumas. Kokybiška architektūra, atspindinti kontekstą. Ryšys

tarp eksterjero ir interjero idėjų. Darna ir kokybė detalėse. Esu tikra –stiprus pagrindas leidžia kurti ilgalaikius, tvarius namus. Reikia leisti namams gyventi ir tam tikras detales įvesti su laiku, apgalvotai.

– Du dešimtmečius gyvenate Kaune – koks jis architektės akimis?

– Pastaruosius dvidešimt dvejus metus Kaunas – mano namai. Gyvenu centre, Nemuno krantinėje. Čia viskas ranka pasiekiama, studija – tik pakilus ant kalnelio. Prisijaukinau šį miestą. Jis stiprus paveldo objektais, tarpukario modernizmo architektūros pastatais. Išsiskiria ir renginiais, kultūriniais taškais. Gyvas ir savas. – Žinau, kad jums labai patinka įvairūs leidiniai, – kurie jūsų mylimiausi ir ką juose atrandate?

– Taip, mano namuose ir darbe viskas sukasi apie knygas, kokybišką turinį, popierių, grafiką, spaudą... Turiu silpnybę šriftams, tipografijai, spalvų deriniams popieriuje. Knygose sutiktas mintis, grafiką, spalvas perkeliu ir į savo kūrybą. Knygos šildo namus, erdves, kampus. Mano įkvėpimas – „ARK Journal“. Tai estetiškas ir kokybiškas turinys architektūros, interjero tema. „Apartamento“ visada žavi buitinės estetikos, netobulai gražaus chaoso fotografijomis, kasdienybe. Vis pasidžiaugiu ir leidyklos „Lapas“ leidiniais architektūros tema.

Įkūnyti daiktą

Tekstas: Goda Urbonaitė

Nuotraukos: asmeninis archyvas, Friedman Benda

Dizainerė Barbora Žilinskaitė kūryboje kelia klausimą, kodėl, apsupti mūsų kasdienybę palengvinančių daiktų, mes jų nevertiname taip, kaip žmonių? ,,Daiktams suteikdama žmogiškųjų savybių, stengiuosi sukurti jiems charakterius, tarsi objektai būtų gyvi, turėtų sielą ir jausmus“, – pasakoja kūrėja. Juk suprasti ir įsijausti į kitą žmogų ar daiktą paprasčiau, kai atrandi, kas judu sieja.

Galvodama apie dizaino standartizaciją, industrinį procesą, visų daiktų supanašėjimą, norėjau į nuobodžią aplinką įnešti daugiau kūrybiškumo ir emocionalumo.

– Barbora, tavo kuriamuose baldų dizainuose atsispindi žmogaus bruožai ir savybės. Kuo tave patraukė šis antropomorfinis konceptas?

– Retai susimąstome apie tikrąją daikto vertę, jo istoriją, gamybos sąnaudas, žmogaus (ir ne tik) įdėtą darbą ir laiką. Esame atitolę nuo objektų gamybos savo rankomis – ypač mano kartos žmogus. Nepagalvojame apie medžiagiškumą, nesuprantame, kiek skirtingų medžiagų sudaro daiktą, iš kur jos atkeliauja. Visa tai veikia mūsų vartojimo įpročius ir galiausiai net nesuvokiame, koks savanaudiškas tampa mūsų naudojimasis daiktais. Noriu keisti šią į žmogų orientuotą pasaulėžiūrą, mūsų supratimą apie aplinką ir supančius objektus. Manau, objektui suteikus žmogiškųjų savybių, vartotojui su daiktu tampa lengviau susitapatinti. Tai lyg personifikacija literatūroje. Juk žmogų traukia žmogiškos savybės – mums įdomu, kaip kitas jaučiasi, kokia jo istorija. Taip atkreipus dėmesį, daiktas įgauna daugiau vertės, tampa lygus žmogui.

– Ar į žmogaus santykį su daiktu žvelgi iš emocinės pusės, ar grindi jį faktais?

– Didelė dalis požiūrio į žmogaus santykį su daiktu susiformuoja intuityviai, iš savęs pačios ir aplinkinių analizės. Pastebiu, kad, naudodamiesi pigiais ir asmeniškai nesvarbiais objektais, jų nevertiname, juos mums lengva išmesti. Tačiau kartais emociškai prisirišame prie pačių paprasčiausių objektų – ypač jeigu jie gaminti tavo paties arba artimo žmogaus. O jei daiktas gautas iš senelio, prieraišumas paprastai dar išauga.

Kurdama stengiuosi perteikti abipusį dialogą tarp žmogaus ir daikto, arba apibendrinant – žmogaus ir aplinkos. Ieškau atsakymų, ką mes galvojame apie daiktą, kai juo naudojamės? Galbūt negalvojame visai? Ar susimąstome, koks yra mūsų naudojimosi daiktais poveikis kitiems, gamtai? Kada ir kodėl nusprendžiame daiktą pakeisti?

O kaip objektai veikia mus? Ar naudodami skirtingus objektus mes jaučiamės skirtingai?

– Tavo kurtų baldų dizaino seriją „Roommates“ sudaro pėdos elemento suoliukas, rankos formos žurnalų dėklas ir kavos staliukas, kurio stalviršis – veidas. Koks buvo šios serijos siekis?

– Galvodama apie dizaino standartizaciją, industrinį procesą, visų daiktų supanašėjimą, norėjau į nuobodžią aplinką įnešti daugiau kūrybiškumo ir emocionalumo. Daiktams suteikdama žmogiškųjų savybių, stengiuosi sukurti jiems charakterius, tarsi objektai būtų gyvi, turėtų sielą ir jausmus. Norisi perteikti bendrystės ir ryšio su aplinka jausmą. Taip tikiuosi, kad vartotojas žvelgs į daiktą ne kaip savanaudiškas savininkas, o kaip kambariokas. Dabar netiesiogiai tęsiu šios serijos idėją – toliau nagrinėju, kaip mes vertiname objektus aplink save, ar žinome, kas juose slypi?

– Kaip kurdama objektą renkiesi žmogaus kūno elementus ir spalvas?

– Stengiuosi nepamiršti nei funkcionalumo, nei estetinės pusės, atkreipti dėmesį, kas žmogaus kūno dalyse slypi simboliškai. Pavyzdžiui, žurnalo dėklo atveju pačio objekto laikymo funkcija iš kar-

to padiktavo rankos elementą. Spalvą nusprendžiu kūrybos eigoje, žiūrėdama į objekto formą. Vyrauja ryškūs ir charakteringi tonai. Spalva padeda objektui suteikti ar sustiprinti norimą emociją.

– Savo kūrybinę studiją vadini mini laboratorija. Papasakok, kaip čia gimsta gyvybės kupini daiktai?

– Viskas prasideda nuo gausybės popierinių eskizų. Tada maketuoju, t. y. lipdau mažus modeliukus-prototipus. Vėliau kompiuterinėmis programomis atlieku brėžinius. Objekto fizinis pavidalas prasideda nuo medinio karkaso, sutvirtinto metalo detalėmis. Ant šios struktūros lipdau medžiagą, kurios konsistencija primena molį. Tai medžio pjuvenų, pigmentų ir medienos klijų mišinys. Pasirinkau tokią gana kaprizingą medžiagą, tačiau ji leidžia atskleisti skulptūriškas formas ir taip objektui suteikti gyvybiškumo. Tai būtų sunku įgyvendinti su standartinėmis priemonėmis.

– Kaip atradai šią medžiagą ir kokių ji kelia iššūkių?

– Medienos pjuvenas mažiems užtaisymams ar užglaistymams dažnai naudoja dailidės. Aš kiek pakeičiau šią techniką pridėdama pigmento ir įvesdama skirtingas tekstūras. Dar Vilniaus dailės akademijoje nagrinėdama tvaraus dizaino temą, eksperimentavau su panašia medžiaga, tik vietoje klijų naudojau miltus. Tai veikė, bet

Kadangi mano kurti objektai tampa tam tikrais charakteriais, gyvybėmis, noriu, kad jų gyvenimas būtų toks pat ilgas kaip ir pačių jų savininkų – ar net ilgesnis.

buvo sudėtinga – dirbti su miltais nelengva. Nors jau ganėtinai ilgai dirbu su šia medžiaga, ji vis tiek reikalauja daug eksperimentų ir bandymų. Kiekvieną kartą nuo mažiausių pakitimų sudedamosiose dalyse keičiasi konsistencija, spalva, tekstūra. Kartais praleidžiu savaites matuodama tikslius kiekius ir bandydama išgauti norimą spalvą. Bet nesinori šios medžiagos paleisti, kasdien ir toliau apie ją mokausi ir eksperimentuoju.

– Kokie kūrėjai šiuo metu tave labiausiai įkvepia?

– Daugiausiai įkvėpimo semiuosi iš šiuolaikinio meno ir modernizmo epochos atstovų. Inspiracijos natūraliai keičiasi ir tai atsispindi mano darbuose. Kurdama „Roommates“ seriją buvau stipriai įkvėpta modernizmo estetikos, Paulio Klee, Joano Miro, Henri Matisse’o kūrybos. Pastaruoju metu labai žaviuosi George’o Baselitzo skulptūros darbais. Taip pat patinka Humos Bhabhos kūryba – jos skulptūros, primenančios dideles dieviškas būtybes ar net monstrus. Iš tapybos srities inspiruoja figūratyvus Tschabalalos Self ar Katherine Bradford menas. Taip pat Austino Lee kūryba – žaviuosi, kaip šiuolaikiškai ir gaiviai jis geba perteikti mano kartai artimą emociją per meno prizmę. Ir tai tik keletas!

– Tavo kūryboje aktualus išliekamosios daikto vertės aspektas.

Kaip šią savybę įvertinti?

– Manau, vertinamus objektus norime perduoti iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, iš mamos gautus papuošalus norisi saugoti, o vėliau atiduoti ateities kartoms. Kadangi mano kurti objektai tampa tam tikrais charakteriais, gyvybėmis, noriu, kad jų gyvenimas būtų toks pat ilgas kaip ir pačių jų savininkų – ar net ilgesnis. Man atrodo, daiktams keliaujant iš kartos į kartą, jie įgauna simboliką, istoriją, kartais tampa net sėkmės talismanais.

– Gyveni ir kuri Briuselyje. Koks tau šis miestas?

– Briuselyje atsidūriau dėl meilės. Čia lankydama draugę susipažinau su savo partneriu. Tuo metu buvau neseniai pabaigusi studijas, atlikau įvairias praktikas – neturėjau nuolatinės gyvenamosios vietos. Į Briuselį persikėliau prieš pat pandemiją. Susiradusi studiją, visą dėmesį skyriau kūrybai. Nors tik dabar pradedu geriau pažinti miestą, kartu čia jaučiuosi kaip namuose. Briuselis, palyginus su kitomis Europos sostinėmis, yra ganėtinai mažas, ramus, bet pilnas kultūros. Nemažai menininkų, pavargę nuo Europos didmiesčių greito tempo ir aukštų kainų, persikelia į Briuselį. Tai miestas viduryje Europos, iš kurio galima lengvai ir greitai pasiekti Amsterdamą, Londoną, Paryžių.

– Esi minėjusi, jog Vilniaus dailės akademijoje dizaino studijose norėjosi daugiau dėmesio skirti kūrybiniams eksperimentams. Šiandien, rodos, esi atradusi savo braižą ir sritį. Ar tai asmeninių eksperimentų rezultatas?

– Esu baigusi Kauno dailės gimnaziją, kurioje įgijau stiprų techninį meno pagrindą. Mokytis dizaino nusprendžiau galvodama, kaip dizaino objektas gali pasiekti didelę masę žmonių, nesilankančių galerijose, muziejuose. Jau tada mane kurti įkvėpė mintis, kad daikto dizainas gali būti funkcionali meno forma.

Akademijoje per vieną semestrą, t. y. keturis mėnesius, sudėtinga išvystyti eksperimentinius projektus, bet aš vis tiek visada stengiausi ieškoti konceptų. Tuo laikotarpiu komentarai apie mano darbus dažnai prasidėdavo žodžiais: „Ai, čia menininkė“. Jau nuo studijų pradžios domėjausi kolekciniu dizainu ir gilinausi į tai atlikdama praktikas skirtingose šalyse. Galbūt ir išvažiavimas į Belgiją mane išlaisvino. Atsidūrusi tarp nepažįstamų žmonių, jaučiausi palikusi savo praeitį, neturėjau su kuo savęs sieti, atsirado laisvė apie viską pagalvoti naujai.

– O kaip daiktai atkeliauja į tavo namus?

– Daugelis daiktų atkeliauja ne nauji, o jau turėdami savo istorijas ir gyvenimus. Briuselyje yra daug sendaikčių turgų, populiaru nereikalingus daiktus palikti gatvėse. Dažnai panaudoju taip rastus daiktus, prireikus juos atsinaujinu ir prikeliu naujam gyvenimui. Jaučiu, kad kartais pati emociškai prisirišu prie senų daiktų. Pavyzdžiui, turiu ne naujausią telefono modelį, bet nenoriu atsisakyti turimo, nes prie jo pripratau. Perkant naujus daiktus, man svarbu pajausti, ar šis objektas tikrai yra reikalingas. Kliaujuosi taisykle, jog geriau mažiau kokybiškų ir ilgaamžių daiktų nei daug besikeičiančių, trumpalaikių. Stengiuosi gyventi taip, kaip kuriu. Žinoma, ne visada pavyksta, irgi esu žmogus.

– Pabaigai, pasidalink savo ateities planais!

– Dabar ruošiuosi asmeninei parodai, lapkritį vyksiančiai „Friedman Benda“ galerijoje Los Andžele. Liko užbaigti spintelę, kėdę, veidrodžio rankoms padaryti nagus. Paskui laukia grupinė paroda San Franciske. Gyvenu pasiruošimo nuotaikomis – daug kuriu, plušu ir nieko nerodau. Turiu dar daug kūrybinių idėjų, ateitį matau kupiną eksperimentų ir netikėtų, grandioziškų, pakvaišusių projektų.

Jau tada mane kurti įkvėpė mintis, kad daikto dizainas gali būti funkcionali meno forma.

Dabarties ženklai ateities kartoms

Kalbėdamas apie tai, kokie turi būti žmogaus namai, jis akcentuoja ramias mintis. Būstas, į kurį sugrįžti nusimetęs visas sociumo kaukes, atskleidžia tikrąjį tave. Kokie turi būti namai, išgryninantys geriausią tavo versiją? Kaip mus formuoja pastatai – kuriuos statome ir kuriuose gyvename? Ir kokiais atvejais, kalbant apie būstą, reikia vartoti nebe žodį „statyba“, bet – „kūryba“? Kalbamės su jau dvidešimt penkerius metus nekilnojamojo turto rinkos paslaptis narpliojančiu Robertu Jociumi

– Esate netipiškas nekilnojamojo turto projektų vystytojas. Jūsų objektai ne tik sulaukia profesionalų įvertinimų, bet ir tampa įvykiu, sutraukiančiu daug kultūros žmonių – ir ne vien interjero ar landšafto dizainerių, bet ir dailininkų, skulptorių, fotografų. Kodėl jums šito reikia?

– Gal todėl, kad toks jau esu... Prie meno. (Juokiasi.) Tokioje aplinkoje augau, mano tėvai menininkai, Tautodailininkų sąjungos nariai, aš pats baigiau „stepžukę“. Buvo 1990-ieji, visas tas virsmas, „Antis“, roko dvasia, pankai – gyvenome absoliučiai alternatyvų, neformalų, nesuvaržytą taisyklėmis gyvenimą, ir tas maištingas laikas, mane supę žmonės, kurių daugiausiai buvo iš meno pasaulio, mane formavo visam gyvenimui. Atsidūrus versle, visa tai niekur nedingo. Ko gero, nesąmoningai renkuosi galimybę per nekilnojamąjį turtą realizuoti meną. Kitaip – neįdomu. O daryti tai, kas

neįdomu, kas tavęs neveža, – neverta.

Vienas svarbiausių mums duotų dalykų yra galimybė išreikšti save, tobulėti. O tai darydamas tu imi už savo veiklą jausti atsakomybę. Esama trumpalaikių veiklų, nepaliekančių pėdsako, tačiau tai, ką statai, pasilieka ilgiems metams, keičia konkrečią vietą, formuoja žmonių mentalitetą, veikia jų emocijas, diktuoja gyvenimo būdą.

Tikrai ne tas pats, kokioje aplinkoje auga vaikai, kokioje gyvename mes patys. Man labai patinka Churchillio mintis: „Iš pradžių mes formuojame savo pastatus, o vėliau šie pastatai formuoja mus.“ Noriu būti tas, kuris jaučia įkvėpimą kurdamas kokybiškus statinius, praturtinančius vietą, kurioje jie atsirado, įsikomponuojančius į šiuolaikinės urbanizacijos, besikeičiančio mūsų gyvenimo būdo, informacinių technologijų amžiaus procesus. Mano koncepcija tokia: projektuodamas, statydamas būstą, tu kuri ne tik pas-

tatą – kuri meno kūrinį, dabarties ženklą, palikimą ateities kartoms. Kiekviena vieta turi unikalų kodą ir jį reikia jautriai, subtiliai, negriaunant harmonijos atrakinti. Pastatai turi tarnauti kaip sąsajos tarp žmonių, kultūros ir gamtos – tai yra vienodai svarbios visumos dalys. Tinkamai jas sudėliojus, sukuriamas menas, aplinka, kuri įkvepia, skatina augti, atliepia gamtos diktuojamas linijas ir formas.

Būstas turi būti toks, kuris motyvuoja gyventi, kuriame tave lanko pozityvios mintys, tarsi meno galerijoje. Natūralu, kad gimstant tokiam objektui reikia ir kūrybinių pajėgų.

Įsigydamas būstą žmogus sprendžia du klausimus: gyvensenos ir investicijų. Ir jei su gyvensena, sakykim, viskas gerai, sutampa laukai, tai visuomet dar galvojama – ar tai, ką įsigijau, nenuvertės, ar tai gera investicija? Esu toks NT vystytojas, kuris apie savo objektus gali pasakyti: tai, ką tu įsigijai, yra meno kūrinys, jo vertė tik augs. Visada tik augs.

– Kas jums yra namai?

– Tai yra gyvenimo dalis – ir labai svarbi. Nors nemažai mūsų didžiumą laiko praleidžiame darbe, turi būti vieta, kurioje ant durų nėra lentelės su tavo pavarde, pareigomis, laipsniu, vieta hierarchijoje. Čia tu grįžti pailsėti nuo konkurencwijos varžybų, bėgimo karjeros laiptais, efektyvumo siekio. Čia – tavo pasaulis, kuriame gali gyventi išgrynintą gyvenimą, atsipalaiduoti, būti toks, koks esi iš tiesų. Kur tavo namai? Ten, kur ramios mintys. Man patinka šis posakis.

– O koks turi būti būstas, namai, kad juose, kaip sakote, būtų ramios mintys?

– Kai parduodi žmogui būstą, parduodi ne tik sienas, kvadratūrą, eksterjero ir interjero sprendimus, bet ir tam tikrą gyvenimo būdą. Būstas diktuoja gyvenimo rutiną. Aplinka, kurioje gyvensi, tave įtrauks, lems savijautą – tai nutinka nesąmoningai ir yra neišvengiama. NT projektas susideda iš urbanistinių, tada – iš architektūrinių sprendimų, paskui – iš funkcinių, tada – ekonominių, komercinių dalykų, galiausiai – iš to, koks jo santykis su bendruomene, sociumu. Mano NT koncepcija yra būstas, kuriame visomis prasmėmis jaučiamasi labai komfortiškai. Kuris tavęs neapkrauna, nestabdo, atvirkščiai – pakylėja, leidžia būti autonomiškam, autentiškam, laisvam. Tai yra prabangaus būsto sektorius, kurio pas mus dar beveik nėra, galime kalbėti tik apie pačią užuomazgą, pirmuosius žingsnius į rinką. Kurdamas prabangų būstą tu turi įžvelgti ateities tendencijas. Galima sakyti, esu mados kūrėjas, o aukštoji mada visada paremta vizionierių įžvalgomis, ji mato perspektyvą, todėl neseka vartotojo poreikiais – ji juos kuria ir pasiūlo vartotojui.

– Kad jau prakalbome apie aukštąją madą NT rinkoje – ar galite pasakyti, ko rytoj norės žmogus, tapsiantis prabangaus būsto savininku?

– Pradėkime nuo to, kad visuomenės gyvenime įvyko didžiulių pokyčių. Jei sugrįžtume 30 metų į praeitį, esminis to meto siekis buvo turėti. Visuotinio deficito laikai, kai trūko visko – drabužių, laisvalaikio prekių, buitinės technikos, baldų, automobilių, būstų... Taigi norėjosi visa tai įsigyti. Dabartiniu vartotojišku laikotarpiu, kai visko jau turime labai daug, raktiniu žodžiu tampa atrodyti. Svarbiausia, kaip tu atrodai – socialiniame tinkle, gatvėje, darbe, per atostogas, su šeima, draugais, nes tai liudija tavo statusą visuomenėje, skelbia, kokios tavo pajamos, skonis, žmonių ratas.

Ir vis dėlto po tuo paviršutiniškumu, vartotojiškumu, demonstravimusi slypi gilesnis sluoksnis. Informacinis amžius atveria beribes galimybes tobulėti savo srityje, įveiklinti savo gebėjimus. Jei jauti aistrą gyventi susitelkus į tai, kas įdomu, tau kyla noras nesitrukdyti, neapsikrauti nereikalingu balastu, tokiu kaip komunaliniai rūpesčiai. Nesinori skirti jiems laiko, nes laikas pernelyg brangus, jis, priešingai nei pinigai, neuždirbamas, jį galima tik racionaliai paskirstyti.

Taip, kalbu apie prabangaus būsto segmentą, apie žmones, kurie, prasisukus tam tikriems ekonominiams ciklams, uždirbo pakankamai daug pinigų ir gali leisti sau gyventi tokį gyvenimą, kokio norisi. Tai žmonės, kurie netrokšta tarnauti daiktui. Jie nori, kad kokybiškas daiktas kokybiškai tarnautų jų kokybiškam gyvenimui. Toks gyvenimas susideda iš labai daug aspektų, bet kokybiškas būstas jam yra tiesiog būtinas.

– Kokia yra prabangaus būsto koncepcija?

– Prabangus būstas turi savo kriterijus –labai konkrečius, objektyvius, seniai žinomus pasaulyje. Pirmiausia – lokaciją. Visiems atrodo, kad tai turėtų būti brangus sklypas mieste su išvystyta infrastruktūra. Taip, kokybiška gyvenamoji vieta negali kelti logistinio diskomforto. Bet net jei su fizine sklypo vieta viskas gerai, dar labai svarbi kaimynystė ir jos kiekis. Prabangus būstas negali būti sausakimšame kvartale su 300 butų. Dar vienas prabangos kriterijus – vaizdai, kuriuos iš būsto matysi. Kaip būstas išdėstytas, kokio dydžio jo patalpos, kokio aukščio lubos – dar vienas svarbus kriterijus. Buto, kuris galėtų vadintis prabangiu būstu, gyvenamasis plotas turi būti kaip nuosavo namo, apie 200–350 kv. m.

Aš dalykus suvokiu taip: žmonės gyvena, myli savo gyvenimą, mėgsta savo darbą, savo laisvalaikį ir nenori užsikrauti komunalinių reikalų. Jei tai poilsio formatas, žemės sklypas – šaunu. O ten, kur yra gyvenimas, tų rūpesčių nereikia. Todėl pirmasis pasirinkimas gyvenant mieste – komfortiškas, gražus, didelis, prabangos kriterijus atitinkantis butas puikioje vietoje.

– Ar Lietuvoje jau egzistuoja prabangaus būsto segmentas?

– Iki šiol prabangaus būsto kriterijus atitinkančių objektų neturėjome, Lietuvoje šie procesai ką tik startavo, priešingai nei pasaulyje, kur prabangaus būsto segmentas seniai išjudėjęs. Vilniuje šiam segmentui galima priskirti „Misionierių sodus“ Senamiestyje, ant Išganytojo kalvos. Kaune tokio tipo objektų dar nėra, tačiau po 14 mėnesių bus – Žaliakalnyje, ant Kauko laiptų, pradėjome „Kauko“ komplekso statybas. Kitą vasarą tikiuosi jas baigti. Trijuose triaukš-

čiuose statiniuose bus 13 butų, atitinkančių visus prabangaus būsto kriterijus – pradedant išskirtine vieta, į rytus, pietus ir vakarus pro didelius panoraminius langus atsiversiančiais mažojo Ąžuolyno, Prisikėlimo bažnyčios, Vytauto prospekto, Soboro, Naujamiesčio ir Senamiesčio vaizdais, baigiant apartamentų dydžiu, išdėstymu ir kitais architektūriniais sprendimais bei aplinka, kurią kurs kelių sričių menininkai, landšafto, apšvietimo specialistai.

– „Kauko“ projektas įgyvendinamas jautrioje vietoje: tarpukariu čia stovėjo Felikso Vizbaro Baltoji vila, sovietmečiu veikė „Kauko“ restoranas, kuriam sentimentų jaučia ne vienas vyresniosios kartos kaunietis. Ar šios vietos istorija įpareigoja?

– Dedu nemažai pastangų, kad urbanistiniai, architektūriniai „Kauko“ sprendimai

šią ypatingą vietą tik praturtintų. Tikiuosi, kad aplinkos, kurias sukursime, bus tarsi urbanistinis meno kūrinys. Jau vien unikalaus rašto pastatų fasadas, kurį užsakiau, gaminamas specialiai šiam objektui. Fasado „kvėpuojanti“ betoninė danga bus puošta Žaliakalnio medinei architektūrai būdingais ornamentais. Neslėpsiu, tai labai brangus sumanymas. Kiek konkrečiai? Gerai, įvardysiu: 1,5 milijono eurų. Vien už fasadą. Bet tokia jau ta vieta, ji įpareigoja.

Dalyvauti konkurse pakviečiau penkių žinomų architektų komandas. Laimėjo Igno Kalinausko architektų grupė „Archispektras“, pasiūliusi tris namus sklypo viduryje, neužstatant vaizdo nuo šlaito. Igno grupės projektas man patiko tuo, kad tai ne narciziška architektūra, siekianti dominuoti, šaukianti „žiūrėkit į mane“, o architektūra, labai pagarbiai

reaguojanti į aplinką, akomponuojanti jai. Visi konkurse dalyvavę architektai stengėsi išlenkti pastatus pagal sklypo kontūrus, o Ignas ir „Archispektras“ pasiūlė priešingą lenkimą, leidžiantį išsaugoti sklypo vertingąsias savybes, istorinę fontano vietą, visą vizualinę erdvę, kuri bus matoma iš kiekvieno buto. Panorama, kurią matai nuo kalno žiūrėdamas į tolį, yra nepaprasta, ir ne vien grožio, bet ir erdvės prasme. Paskui akį lekia mintis ir tai yra nuostabu, tai įkvepia. O tikroji vizualinė nauda bus artimoji – apšviesti ąžuolai, persiliejantis fontanas, skulptūros. Manau, žmonių, kurie čia gyvens, mintys bus ramios ir šviesios. Aš tikiu tokiais dalykais, tikiu šia vieta.

– Ar pats norėtumėte gyventi „Kauko“ komplekse?

– Taip. (Šypsosi.) Viename „Kauko“ butų ketinu gyventi ir pats.

Pamenu tą gilų įspūdį pirmąkart išvydus menininkių Elsos Parra ir Johannos Benaïnous fotografijos darbus grupinėje parodoje „H“ galerijoje Paryžiuje. Vėliau šį menininkių duetą teko matyti ir kitur, įskaitant tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „Paris Photo“ ir jų solo parodą „La Forest Divonne“ galerijoje. Dueto darbai kelia nevienareikšmišką įspūdį: iš nerimastingoje ramybėje skendinčių kompozicijų įdėmiai žvelgiantys personažai kuria paradoksalią kuklumo ir eroticizmo atmosferą. Fotografinės scenos vienu metu ir be galo pažįstamos, lyg mano pačios prisiminimai, ir nejaukiai svetimos, lyg užfiksuotos paralelinėje visatoje. Ką liudija dueto kuriamų personažų veidai? Melancholiją? Pažadą? Priekaištą? Nuobodulį?

Šių klausimų vedama nusprendžiau pasikalbėti apie jų kūrybinį kelią su pačiomis menininkėmis.

Anapus neutralaus veido

– Norėčiau pradėti nuo jūsų karjeros pradžios. Kada ėmėte kurti kartu?

Elsa: Piešiau ir tapiau nuo pat mažens. Man teko laimė užaugti itin kūrybingoje šeimoje. Abu mano tėvai architektai, jie taip pat kuria kartu. Būdama šešerių mamos dėka susipažinau su nuostabaus grožio vietomis Bajono mieste, kuriame vėliau iki aštuoniolikos metų mokiausi piešti ir tapyti. Mokykloje turėjau galimybę studijuoti vizualiuosius menus, tad pasirinkau fotografiją. Dariau autoportretus ir fotografavau save draugų rate. Vėliau natūraliai perėjau prie meno studijų aukštosiose mokyklose: vieni metai Rueil-Malmaison menų mokykloje Prancūzijoje, dveji fotografijos studijų Briuselio La Cambre vizualinių menų mokykloje, kur įgijau pirmojo laipsnio diplomą, o 2011 metais įstojau į Arts-Déco mokyklą Paryžiuje.

Johanna: Fotografija susidomėjau būdama trylikos ir tai netrukus tapo mano didžiausia aistra. Aš taip pat tyrinėjau

šią mediją fotografuodama save kartu su draugais. Man tai tapo natūraliu saviraiškos būdu, skirdavau fotografijai visą savo laisvalaikį. Man patiko kurti estetiškai įspūdingus pasaulius ir pratęsti juos įvairiais naratyvais. Aštuoniolikos įstojau į Paryžiaus nacionalinę menų mokyklą, kur penkerius metus studijavau vadovaujama Erico Poitevino.

2014-aisiais pagal studentų mainų programą mes abi patekome į tą pačią Niujorko vizualinių menų mokyklą. Tuo metu viena kitos dar nepažinojome. Abi buvome ketvirto kurso studentės Arts-Déco ir Beaux-Arts mokyklose. Niujorko menų mokykloje susipažinome pirmąją semestro dieną ir tuojau pat susidraugavome.

Mūsų draugystė stiprėjo kartu tyrinėjant Niujorką. Padėdavome viena kitai su fotografijos projektais ir nuobodžiomis techninėmis užduotimis, kurias atlikti būdavo kur kas smagiau dviese. Tokia tarpusavio pagalba mums leido geriau pažinti tiek vienai kitą, tiek ir fotografijos mediją.

Urbanistinė Niujorko aplinka, o ypač darbininkų kvartalai Brukline, mums tapo nesibaigiančių tyrinėjimų ir atradimų erdvėmis. Būtent ten mes ir ėmėme atidžiai stebėti žmones gatvėse ir atsiverti jų gyvastingai identitetų įvairovei.

Grįžus namo į Prancūziją mums galvose sukosi tik viena mintis: kaip vėl patekti į Niujorką. Būtent tai ir tapo paskata imtis bendros kūrybos. Bendras meno projektas pasirodė besąs tikrai gera priežastis grįžti į Niujorką, tad netrukus pristatėme tęstinį projektą „Juodvi“ („A Couple of Them“), kurį vykdėme dvejus metus. Šis projektas tapo tokia didele mūsų gyvenimo dalimi, kad nusprendėme pasinaudoti visais įgytais diplomais ir pasiskelbti menininkių duetu.

2015-aisiais mūsų jungtinis diplominis projektas buvo įvertintas Paryžiaus Beaux-Arts žiuri padėka, o tai suteikė mums progą po metų eksponuoti darbus Palais des Beaux-Arts. Ši paroda mums atvėrė daugelį durų.

– Kaip apibūdintumėte savo menininkių dueto patirtis?

‒ Tai itin praturtinanti patirtis, nes vyksta nuolatiniai idėjų, įkvėpimo ir patirčių mainai. Žinoma, toks formatas turi ir savo iššūkių, kadangi formuodamos bendrą viziją turime atidėti savo ego į šalį. Mes tai vadiname „trečiąja akimi“. Tuomet kūrybinis procesas tampa kur kas sklandesnis ir mes kur kas aiškiau viena kitą suprantame. Kūrybos procese mūsų vaidmenys kaitaliojasi, mes viena kitą vis pamainome.

– Jūsų fotografijos itin emocingos. Jos kelia kinematografinį įspūdį, žiūrovui

atrodo, lyg stebėtų kadrus iš filmo. Kaip sukuriate šias scenas? Kas daro scenografinius sprendimus? Kaip pasirenkate, kas pozuos kadruose?

Šių fotografinių istorijų elementai atsiranda natūraliai iš tam tikrų specifinių atvaizdų. Juos mes surenkame į visumą lyg galvosūkį. Pirmiausia pasirenkame lokaciją ir tuomet projektuojame į ją personažą. Apšvietimas mums padeda sukurti specifinę atmosferą, kuri lemia personažų charakterį bei nuotaiką. Sudėliojusios visus elementus į visumą kuriame ir pačią istoriją su jos dramatinėmis įtampomis.

Susitariame dėl galutinių kompozicijos variantų ir jau fotografijos sesijų metu imame taikyti performatyviąją dimensiją. Kurdamos viena kitos portretus būtent tokiu būdu siekiame, kad šiose scenose atsispindėtų visa personažų esmė ir jų gyvenimiškoji tiesa. Čia nėra jokių taisyklių, išskyrus visiškai įsikūnyti į vaizduojamus personažus ir nekontroliuojamai atsiduoti improvizacijai. Norime, kad kiekvienoje nuotraukoje būtų užfiksuotos kuo įvairiausios personažų charakterius atskleidžiančios detalės. Kinematografinį efektą kuriame komponuodamos atvaizdus iš istorijų su pavieniais natiurmortais ir peizažais.

Kai fotografuojamės kartu, kadrą komponuojame taip pat kartu. Pavyzdžiui, kol viena pozuoja, kita komponuoja. Taip darome pakaitomis tol, kol abi liekame patenkintos kompozicija. Tuomet įžengiame į kadrą, įsikūnijame į savo personažus ir nuspaudžiame mygtuką.

– Šio interviu idėja man kilo vaikštinėjant po jūsų parodą Paryžiaus galerijoje „Galerie La Forest Divonne“. Kaip atsirado ši medicininės ir kosminės tematikos kūrinių serija? Ką šiais atvaizdais bandote komunikuoti?

– Serija atsirado todėl, kad Universcience meno vadovas Gaelis Charbau mums davė visišką kūrybinę laisvę. Prieš laikinai uždarant Palais de la Découverte suplanuotiems renovaciniams darbams, rūmų direktorius ieškojo fotografo archyvams dokumentuoti. Mes buvome atrinktos kaip rūmų fotografės-archyvistės, kurioms teko garbė tęsti Roberto Doisneau 1948 m. atliktą darbą.

Apžiūrėjusios rūmus keletą kartų, gavome prieigą ne tik prie emblematinių erdvių, bet ir prie lankytojams neprieinamų užkulisių: darbo kabinetų, medžio dirbtuvių ir laboratorijų su miegančiomis žiurkėmis.

Atradusios šias užkulisines erdves, pasijutome lyg įžengusios į laiko mašiną. Mus apėmęs dezorientacijos pojūtis ir įkvėpė sukurti tą iš kolektyvinės pasąmonės besirandančių personažų ir instaliacijų įvairovę. Galbūt labiausiai norėjome kažkaip išreikšti savo pagarbą šiai magiškai atradimų ir žinijos vietai, savaip perinterpretuoti tai, ką sužinojome būdamos rūmuose, ir pasidalinti savo unikalia perspektyva. Be abejo, taip pat siekėme sukurti naratyvą, nukeliantį žiūrovą į įsivaizduojamą pasaulį su besimaišančiais temporalumais, su poetika ir humoru dvelkiančia atmosfera, su vaikiškai naiviais pojūčiais, besikaitaliojančiais su kontempliacijos, nuobodulio ir svajojimo būsenomis.

Čia nėra jokių taisyklių, išskyrus visiškai įsikūnyti į vaizduojamus personažus ir nekontroliuojamai atsiduoti improvizacijai.

– Galima sakyti, kad kuriant kartu reikia atsisakyti savo kaip menininko individualumo. Kas duete nutinka jūsų asmeniniams identitetams?

– Mūsų kūrybiniame procese daug stadijų: nuo fotografinio veiksmo iki nuotraukų retušo, o ką jau kalbėti apie stilizavimą, dekorą, makiažą, šukuosenas, scenografiją ir vaidybą... Būtent šiose stadijose ir pasireiškia mūsų individualybės, dirbančios dėl bendro kūrybinio tikslo, tad turime pakankamai erdvės asmeninei saviraiškai. Manau, kad mus labiau domina bendro darbo rezultatai nei mūsų individualūs ego ar asmeninė nauda. Mes lyg mylimu vaiku besirūpinantys tėvai.

Mūsų kaip menininkių asmenybės yra ir skirtingos, ir viena kitą papildančios, mudvi labai gerai jaučiame, kaip prisidedame prie visumos kūrimo.

– Kaip apibūdintumėte savo poziciją šiuolaikiniame meno pasaulyje? Laikote save paryžietėmis ar tarptautinėmis menininkėmis?

– Mes abi esame prancūzės, bet turime ambiciją išplatinti ir parodyti savo kūrybą tarptautiniu mastu. Manome, kad menininkams itin svarbu rodytis kultūroms, kurios skiriasi nuo jų gimtosios. Eksponuodamas darbus daugybei skirtingų akių suteiki kūrybai taip reikalingo judesio. Kuriame tam, kad dalintumėmės ir parduotume. Be to, turint omenyje mūsų kolektyvinei vaizduotei adresuojamų kūrinių estetinę dimensiją,

mums išties svarbu laikyti save tarptautinėmis menininkėmis, nes didžioji dalis kūrybos vyksta užsienyje, o mes visad džiaugiamės galėdamos apsilankyti skirtingose kultūrose ir vietovėse.

– Kartu su tradicinėmis kūrybinėmis praktikomis daugelis menininkų savo idėjoms išreikšti taiko ir kitus metodus. Savo parodose neretai pasitelkiate pagalbines vizualines priemones – specialiai išdažytas sienas ar vitrinas su tam tikrais objektais (veidrodžiais, kilimais ir kt.), tačiau vis tik liekate klasikinės fotografijos žanre. Ar fotografija atliepia pagrindinius jūsų kūrybinės raiškos poreikius?

– Nuo 2019 m. eksponuodamos savo fotografijas parodinėse erdvėse ėmėme kaip pagalbinę priemonę naudoti scenografiją. Ji mums padeda kurti hibridines visatas ir įtraukiančius pasakojimus. Kurdamos scenografinę erdvę naudojame atvaizdo atvaizde principą, nes mums itin svarbu suderinti sienų spalvą, grindų tekstūrą ar lydinčius objektus su nuotraukose vaizduojamu pasauliu.

Taip pat kaip alternatyvą darbui su fotografija kuriame filmus. Šios dvi medijos nuolat viena į kitą referuoja ir mums patinka jas kaitalioti, nes taip atrandame vis naujų atvaizdo komponavimo būdų. Pavyzdžiui, 2018 m. sukūrėme vidutinio metražo (42 min.) filmą „Tres Estrellas“, kurio veiksmas vyksta Kanarų salyno Fuerteventūros saloje. Jame vaidiname du skirtingus personažus. Tad mes abi esame

ir fotografės, ir režisierės.

– Jūsų darbus esu linkusi sieti su vadinamąja nuobodulio estetika. Jūsų personažai visad pasyvūs ir lyg sustingę laike. Šis sąstingio momentas man atrodo be galo estetizuojantis ir užburiantis. Ar šio poveikio siekiate sąmoningai?

– Iš tiesų nuobodulio estetika mūsų kūryboje visų pirma pasireiškia todėl, kad mūsų abiejų vaikystė persunkta melancholijos. Abi esame iš provincijos ir puikiai žinome, ką reiškia nuobodžiauti ir užsimiršti besisukinėjant su vietiniu jaunimu. Būtent šią atmosferą ir atkuriame savo nuotraukose ir istorijose. Mus domina ši belaikė erdvė, kurioje sąstingio apimti personažai nugrimzta į savo mintis. Žiūrovas tą jaučia ir atitinkamai projektuoja save į mūsų istorijas, o personažų veiduose atpažįsta ir savo paties patirtis.

Visi šie neutralūs ar net atšiaurūs veidai priklauso tikriems, bet nereprezentuotiems asmenims. Tai veidai žmonių, kuriuos kasdien matome gatvėje grįžtančius iš darbo, o drauge ir tie tušti veidai, kuriuos regime reklamos ir žinių pasaulyje. Neutralus veidas yra ir atviros durys, leidžiančios stebėti, vertinti ir analizuoti kitus pačiam liekant nepastebimam. Savo kūriniuose kalbame apie vienatvę, tačiau jos nekritikuojame. Tai tiesiog priminimas, jog tarp visų tų milijonų kasdien regimų veidų savo vidujybėje mes visi esame vieniši.

Neutralus veidas yra ir atviros durys, leidžiančios stebėti, vertinti ir analizuoti kitus pačiam liekant nepastebimam.

Judančio molio kelionė

Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Su keramike Monika Gedrimaite susitinkame jos studijoje kitapus geležinkelio bėgių. „Kartais atrodo, kad tiesiog šoksiu į traukinį ir kur nors sau smagiai nukeliausiu“, – šypsosi Monika, rodydama lentynose sugulusius darbus, kuriuos kurdama vis daugiau mąsto apie daiktiškąją meno kūrinių prigimtį.

– Monika, žvelgdama pro tavo studijos langą negaliu nepaklausti – ar tau patinka keliauti? Kokias keliones mėgsti labiausiai?

– Atsikrausčius čia, prie geležinkelio, atrodė, kad vieną dieną atėjusi iki dirbtuvių pastato praversiu ne studijos duris, o šoksiu į traukinį ir kur nors sau smagiai nukeliausiu. (Šypsosi.) Taip dar nenutiko, bet visgi keliauti man patinka. Tik šiuo metu labiau traukia ten, kur iš tiesų norisi pačiai, o ne ten, kur patogu, kur mums kas nors pasufleruoja ar kur labai egzotiška.

Šiaip mieste daugiau vaikščioju, bet neseniai teko pradėti vėl važinėti troleibusu. Ir man labai patinka! Gal tokie ir būtų naujausi kelionių įspūdžiai. Yra tekę girdėti ar skaityti interviu, kuriame filosofas Algis Mickūnas mini, jog kasdien į darbą eina vis skirtingu keliu, pasirinkdamas tą kelią sąmoningai, kad neapsamanotų smegenys. Visai jam pritarčiau, renkantis bet kokią kelionę.

– O kaip prasidėjo tavo jau daugiau nei dešimtmetį trunkanti keramikos kelionė?

– Ši kelionė prasidėjo ganėtinai atsitiktinai, bet labai džiaugiuosi, kad vinguriuodama per kalnus ir kalnelius atsidūriau būtent ten, kur esu dabar. Savo aštuntos ar devintos klasės svaičiojimus apie meno studijas mokyklos baigimo metais priėmiau rimtai ir nusprendžiau studijuoti dailę. Iš pradžių mąsčiau apie scenografijos studijas. Visgi, kaip mėgstu sakyti, studijas apie aplinką iškeičiau į studijas apie daiktą – ir pasirinkau keramiką. Nors kuo toliau, tuo daugiau man atsiveria su keramika susijusių aplinkų, kontekstų, istorijų.

– Užaugai Skuode. Ar tave supusi aplinka paklojo pamatus ir tavo profesiniam, kūrybiniam keliui? Kaip vystėsi tavo jautrumas daiktui ir aplinkai?

– Taip, užaugau nedideliame mieste, kuriame lyg ir nieko įdomaus nevykdavo, o savo įsimintiniausias vaikystės vasaras praleidau kaime pas tetą. Kiek prisimenu save ten – vis važiuojančią dviračiu arba lakstančią po pievas, rankiojančią akmenis, vis ką nors statančią ar meistraujančią. Žinoma, stiprų pagrindą paklojo Skuodo meno mokykla, taip pat dailės bei literatūros mokytojos mokykloje. Vaikystėje nuobodu nebuvo, galbūt jau tada buvo išsivystęs tas jautrumas, o kurti kokią nors aplinką ar daiktus – labai natūralus vaikų užsiėmimas. Aš tikriausiai kažkuriuo metu pajutau, kad tai galima veikti ir užaugus.

– Ar galėtum apibūdinti, kokius jausmus dabar tau kelia tas pirmasis prisilietimas prie molio? Kokios juslės tada įsijungia?

– Man atrodo, jau esu pasiekusi tokį etapą, kai nebelabai jaučiu to pirminio prisilietimo. Galbūt keistoka tai girdėti iš keramikės lūpų, bet visgi savo veikloje su moliu rankose ne medituoju, o savo žiniomis jį įveiklinu. Labiau mane jaudina dalykai, kuriems ieškodama atsakymų aš tą molį apskritai pasiimu į rankas. Bent jau taip dabar jaučiuosi, molis man judantis įrankis – jis keičiasi, atsiranda ne vien tik tiesioginės jo išraiškos formos.

– O kaip gelbėjiesi, jei kurdama užstringi?

– Sunku atsakyti, gal net ir neužstringu. Man atrodo, kad ir atsitraukimas yra procesas. Man kūryba prasideda, kai imuosi konkrečios idėjos ir jai gvildenti skiriu nemažai laiko. Viskas užsimezga užrašinėse, eskizų bloknotuose, o tęsiasi skaitant literatūrą, ieškant skirtingų požiūrio taškų. Prie stalo su moliu rankose jau žinau, kaip lipdysiu ar žiesiu.

– Ar tau patinka mokyti lipdyti ar žiesti kitus?

– Man šiuo metu smagiau apie keramiką pasakoti, tyrinėti, kalbėtis su kitais ir pačiai mokytis. Vienokiu ar kitokiu pavidalu su keramikos mokymais, tikiu, sugrįšiu, tik gal jau kiek labiau kompleksiniame kontekste nei tik „kaip nulipdyti puodelį“. Nors šiuo metu dėmesiu keramikai negali skųstis, tačiau manau, kad trūksta dėmesio tiems, kas šioje srityje nuosekliai ir rimtai dirba.

– Skaičiau, jog pastaruoju metu apskritai daug mąstai apie keramikos tvarumą. Kad mėgėjai ima labai greitai monetizuoti savo kūrinius, kad keramika šiuo metu kaip niekad populiari. Pasidalink savo mintimis.

– Daugiau mąstau apie kultūros tvarumą ir reikalingumą. Man atrodo, jeigu esi kūrėjas ir, pabrėžiu, nuoširdžiai nieko nesukuri – tai vertybine prasme yra daug daugiau ir svarbiau nei, tarkime, sukurti galybę geros keramikos. Praplėsiu: būta laikotarpio, kai, pavyzdžiui, taikomoji keramika turėjo atitikti geros, pigios, greitai ir paprastai pagaminamos produkcijos savybes, tad neva būti tinkama visiems. Bet argi šiame aklame universalume nebuvo suvaržyta kūrėjo prigimtis?

Keramika šiuo metu tikriausiai labiau populiari paviršutinišku požiūriu. Ir bijau, kad į tokią greitą santvarką patys save įstumiame. Man neatrodo, kad kuratoriai labai intensyviai rengtų ir žmonės lakstytų po puikias keramikos parodas. Svajoju, kad taip būtų. Grįžtant į pradžią, jeigu iš tikrųjų nori kurti, turi sukurti dar daugiau geros keramikos, kaip sakydavo mano žiedimo dėstytoja – „sugadinti daug molio“.

– Praėjusių metų pabaigoje surengei savo personalinę parodą Klaipėdoje, „Baroti“ galerijoje. Ar galėtum šiek tiek plačiau papasakoti apie tą parodą ir ten eksponuotus kūrinius?

– Parodoje „Kiek trunka kūryba“ įprasminau kilusius vaikystės prisiminimų blyksnius, jų pagrindu atsirado mano keramikos skulptūros. Parodos objektai – spalvoti, judantys, skirtingų formų akmenėliai, kurie dar ir vėžinasi ant medinių pjedestalų su rateliais. Išvertus šį prisiminimą į konkrečius vaikystės įvykius, galiu pasakyti, kad mėgdavau rinkti akmenėlius, o vėliau juos sutrinti iki miltelių. Sutrintus spalvotus miltelius konservuodavau mažuose stikliniuose buteliukuose. Taip pat mėgdavau užsukti į močiutės malkinę, kurioje pjaustydavau ir konstruodavau medinius objektus.

Man šie prisiminimai sublyksėjo bėgiojant gimtojo miesto parke, lankant tas vietas, kuriose žaisdavome su vaikystės draugais. Lydint šiems prisiminimams, ruoštis ir kurti šią parodą buvo be galo vaikiškai ir naiviai smagu.

– Pamenu vieną pokalbį su jauna keramike – ji sakė niekad negalvojusi, kad keramikoje prireiks tiek chemijos žinių. O alchemijos ar yra keramikoje? Kaip atrodo tau?

– Įgūdžiai iš mokyklos suolo tikrai praverčia, o vėliau jau priklauso, kiek norisi tyrinėti ir kur to mokomasi. Šiek tiek suabejočiau, ar pradedantieji labai giliai neria į chemijos pasaulį, visgi pradėti tenka nuo paprastesnių dalykų – seno gero molio minkymo. Pradžioje viskas iš techninio pasaulio atrodo kaip burtažodžiai: staklės, fajansas, akmens masė, glazūros, traukos spinta, kompresorius, oksidacija, redukcija, kaolinas, liesikliai – nebeatskiriama nuo chemijos ar alchemijos. Visgi aš siūlyčiau chemijos žinias pritaikyti dar ir tam, kad dirbtume su medžiagomis saugiai, nekenkdami sau ir aplinkai.

– Įtariu, kad tau svarbus ne tik daiktas, bet ir erdvė, visgi ketinai stoti į scenografiją. Papasakok, kokia šios studijos istorija? Kaip čia lekia dienos ir vakarai?

– Į šią studiją atsikrausčiau praeitų metų rugpjūtį. Viską įsirengiau pati, tik krosnį į patalpą įnešė keturi vyrai ir kraustantis sulaukiau pagalbos – turiu daug daiktų. Visa kita, nuo planavimo iki gręžiojimo, mano daryta. Kaip tik tuo metu buvau bebaigianti ruoštis parodai, tad įsigijau ir visokių įrankių: suktukų, pjūklų, plaktukų.

Gali būti, kad mano pasakojimas skamba gana buitiškai, o kai kam gal ir atgrasiai, bet man tai – poetiška. Šią vietą kūriau sau, todėl kiekvienas daiktelis čia apgalvotas ir svarbus. Nelabai mėgstu apsikrauti daiktais, gal dėl per didelio jautrumo, jie man trukdo. Visgi retkarčiais be to, kas proceso metu guli lentynose, išsitraukiu sau mielų daiktų. Pavyzdžiui, šiuo metu jaučiu, kad turiu nebaigtų reikalų su savo baigiamuoju magistro darbu, todėl esu savo akiratyje pasidėjusi nemažą dalį jo kolekcijos. (Šypsosi.)

– O kokios knygos apie keramiką jau nugulė tavo studijos bibliotekoje?

– Šiuo metu svarbiausias išlieka Glennas Adamsonas ir jo knyga „Fewer, Better Things“, taip pat to paties autoriaus „Thinking Through Craft“ ir „The Invention of Craft“. Visai greta – mano mylimas Edmundas de Waalis su „The White Road. A Journey Into Obsession“. Dar – daug daug keramikos meno katalogų. Turiu paminėti ir britų žurnalo „Crafts“ kopijas, nors dabar skaitau jų elektroninę versiją. Čia pat patenka ir Arvydo Šliogerio „Daiktas ir menas“ bei Kazys Varnelis. Dėl Juozo Adomonio „Keramikos meno“ einu ir iš Naujamiesčio į Žirmūnų biblioteką – vis neišleidžia naujo leidimo, kurį mielai patupdyčiau savo lentynoje. (Šypsosi.)

Įgūdžiai iš mokyklos suolo tikrai praverčia, o vėliau jau priklauso, kiek norisi tyrinėti ir kur to mokomasi.

Nors daugelis jau žinome, kad oda yra didžiausias žmogaus organas, toks pats svarbus kaip širdis ar plaučiai, gana dažnai jos sveikatą nustumiame į antrą planą. „Fi Clinica“ plastikos chirurgai, dermatovenerologai ir kiti grožio specialistai sujungia savo žinias tam, kad pakeistų šią nuostatą ir padėtų pacientams atrasti auksinį santykį su pačiu savimi. Naujai įkurto „Fi Clinica“ inovatyvios dermatologijos centro tikslas – kompleksiškas požiūris į sveiką grožį. Su svarbiausiomis šio centro vertybėmis bei inovatyviosios dermatologijos principais mus supažindina gydytoja dermatovenerologė Kamilija Briedė

VISAPUSIŠKAS POŽIŪRIS Į SVEIKĄ GROŽĮ

KOKIAS FUNKCIJAS ATLIEKA MŪSŲ ODA?

Viena svarbiausių odos funkcijų yra apsauginė – ji saugo organizmą nuo kenksmingų išorinių veiksnių: alergenų, infekcijų, chemikalų ir mechaninių pažeidimų. „Oda yra pirmoji organizmo gynybos linija prieš išorines aplinkos grėsmes“, – pasakoja gydytoja dermatovenerologė Kamilija Briedė.

Pasak gydytojos, odoje yra daug receptorių, kurie reaguoja į skirtingus dirgiklius, tokius kaip šiluma, šaltis, slėgis, skausmas ir kiti. Oda taip pat labai svarbi mūsų pojūčiams, nes ji yra susijusi su visomis penkiomis pagrindinėmis žmogaus juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. Oda atlieka ir termoreguliacinę funkciją – ji padeda išlaikyti stabilią kūno temperatūrą, o tai labai svarbu visam mūsų organizmui, mat pernelyg didelis ar mažas kūno temperatūros pokytis gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Imunologinė odos funkcija padeda organizmui kovoti su bakterijomis, virusais ir kitais kenksmingais mikroorganizmais, galinčiais sukelti infekcijas. „Žinoma, yra ir estetinė odos funkcija, susijusi su išvaizda ir grožiu. Oda yra svarbi grožio ir sveikatos žymė, atspindinti žmogaus amžių, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą“, – priduria gydytoja.

ODA – SVEIKATOS BŪKLĖS INDIKATORIUS

Dėl savo imunologinės funkcijos oda mums praneša apie or-

ganizmo negalavimus ar netinkamą gyvenimo būdą. „Kai organizmas sveikas, oda yra geros būklės, tačiau kai jis susiduria su infekcija ar liga, oda gali parodyti simptomus – bėrimą, paraudimą ar pūlių susidarymą.“

Netinkama mityba, anot gydytojos, taip pat gali paveikti odos būklę. „Labai svarbi odos būklei yra žarnyno sveikata, nes į odą patenkančios maisto medžiagos pirmiausia pasisavinamos žarnyne. Netoleruojant tam tikrų maisto medžiagų, gali atsirasti įvairios odos alerginės reakcijos.“ Oda parodo ir tam tikrų medžiagų trūkumą: „Esant vitaminų ir mineralų trūkumui vystosi mažakraujystė, egzema, slenka plaukai, atsiranda gleivinės pakitimai, daugybinės odos karpos“, – odos problemas vardija gydytoja dermatovenerologė.

ODOS PRIEŽIŪRA NAMUOSE

„Jei norite iš tiesų padėti savo odai, nepersistenkite! – šypsosi moteris. – Pakanka sveikai ir subalansuotai maitintis, gerti daug vandens, žalingais dalykais mėgautis saikingai, saugoti odą nuo saulės ir viešose vietose avėti šlepetes, kad apsisaugotumėte nuo karpų ir grybelinių odos infekcijų.“

Pasak jos, svarbu vartoti pakankamai baltymų, kad organizmas galėtų gaminti kolageną ir elastiną, kurie būtini sveikai odai. Reikėtų gerti ir pakankamai vandens. Kai organizme pakanka skysčių, toksinai greičiau pašalinami, o tai padeda išlaikyti odą sveiką ir švytinčią.

Gydytoja priduria, kad miego trūkumas ar bloga jo kokybė gali sukelti stresą ir padidinti kortizolio lygį organizme, padidinti riebalų gamybą, paskatinti uždegimą ir sumažinti kolageno gamybą. Tai gali sukelti spuogų, raukšlių ir kitų odos problemų arba jas pastiprinti. „Be to, blogas miegas turi įtakos odos dehidratacijai, nes miego metu organizmas gauna laiko atsistatyti ir atsikratyti toksinų.“

„Labai svarbu savo kasdienybėje atrasti būdų mažinti stresą – jis gali turėti neigiamo poveikio odos sveikatai. Kai organizmas patiria nuolatinį stresą, jis negali tinkamai atsistatyti, o tai gali sukelti odos dehidrataciją ir spartinti odos senėjimo procesą“, – streso įtaką odos būklei pabrėžia gydytoja.

Žalingi gali būti ir tabako dūmai – jie gali pažeisti kolageno ir elastino skaidulas, kurios yra būtinos sveikai ir gražiai odai. Alkoholis taip pat kenkia odos sveikatai, jis gali sukelti odos paraudimus, niežėjimą, uždegimą, bėrimus, spuogus ir kitas odos problemas.

INOVATYVIOSIOS DERMATOLOGIJOS PRINCIPAI

Inovatyvios dermatologijos ir šio naujai įkurto centro tikslas –suvienyti gydytojus dermatologus su plastikos chirurgais ir kitais grožio specialistais. Čia svarbiausia – daugiadisciplinis požiūris, kai aukščiausio profesionalumo gydytojai dirba išvien, kad užtikrintų visapusišką paciento gydymą. Klinikoje darbuojasi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje gerai žinomi plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai, suburta itin stipri kitų sričių specialistų komanda.

„Svarbu paminėti, kad inovatyvi dermatologija vertina ne tik paciento odos sveikatą, bet ir bendrą sveikatos būklę. Oda yra daugelio sisteminių ligų atspindys – dažniausiai pirmieji ligų simptomai pasireiškia būtent odoje, todėl dermatologas turi puikiai išmanyti ne tik odos ligas, kurių yra virš trijų tūkstančių, bet ir daugelį kitų sisteminių ligų, – apie inovatyvios dermatologijos principus pasakoja gydytoja dermatovenerologė Kamilija. – Čia itin atidžiai stengiamasi nustatyti ir gydyti pagrindines ligas ir veiksnius, kurie gali turėti įtakos ir mūsų odos būklei. Inovatyvi dermatologija naudoja naujausias technologijas ir remiasi moksliniais tyrimais, kad pasiektų geriausius gydymo ir priežiūros rezultatus. Nuolat stebime naujausius atradimus ir pasaulio tendencijas, kad visada būtume pasiruošę pritaikyti naujas technologijas ir metodikas.“

AUGANTIS DĖMESYS ODAI

Mūsų senelių laikais odos ligoms dėmesys buvo minimalus. Dažniausiai jos buvo gydomos savavališkai, namų gamybos preparatais. Šiais laikais tendencijos džiugina, mat vis daugiau pacientų pastebėję pokyčius iškart skuba konsultuotis su gydytoju dermatologu. Pastaraisiais metais grožio industrija ir sveikatingumo kultas stipriai išaugo, o kartu su tuo didėjo ir žmonių susidomėjimas odos priežiūra. Be to, socialiniai tinklai ir internetas leidžia greitai pasiekti didelį kiekį informacijos apie odos priežiūrą – taip vis daugiau žmonių supranta, kokia vis dėlto svarbi yra tinkama odos – didžiausio žmogaus organo – priežiūra.

EFEMERIŠKA

„REDOS PAULOS“ MOTERIS

Jau tapo tradicija, kad vykdama atostogauti tvarios mados dizainerė Reda Paula su savimi pasiima ir vieną papildomą lagaminą, į kurį susikrauna naujausios savo kolekcijos kūrinius. Šįkart pavasario

– vasaros kolekcijos fotosesija įvyko ramybe ir prabanga dvelkiančiuose Maldyvuose.

„Šią Indijos vandenyno šalį pasirinkau dėl tvarumo ir egzotikos. Ne kartą buvau girdėjusi, jog dėl neigiamų klimato pokyčių šiai salų valstybei gresia išnykti, tad norėjosi apie tai sužinoti daugiau. Be to, jau seniai svajojau pamatyti pasakiško grožio salas ir jas supančius rifus, panirti į trapų vandens pasaulį, pažinti kitokią kultūrą“, – pasakoja dizainerė.

Ne pirmą kartą mados fotosesijoms kūrėja suburia ir vietinių profesionalų komandą.

„Darbas su kitataučiais žmonėmis man padeda megzti ryšius, plėsti akiratį, skatina mąstyti kritiškai ir globaliai. Kelionės leidžia man dar aiškiau pamatyti savo kūrybą iš šalies ir atrasti savo išskirtinumus.“ Šįkart naujausios „Reda Paula“ šiltojo sezono kolekcijos fotosesijos ašimi tapo modelis Alhaan Ibrhm ir talentingas fotografas Suhaelis Saeedhas.

Fotosesijos tema – viena Maldyvuose. „Norėjosi sugriauti mitą, jog į šią salą vykstama tik poromis. Tai vieta, kur pasakiška aplinka leidžia pailsėti protui, kur įsikraunama naujų idėjų ir per ryšį su gamta pasiruošiama naujiems gyvenimo iššūkiams.“ Nuotraukose perteikiama nostalgiška susimąstymo nuotaika ir viltinga atmosfera. „Fotografavome mažoje Mafušio saloje, kurią apeiti galima vos per pusvalandį. Trijų dalių geltonas kostiumas besileidžiant saulei suspindėjo ant molo, nerti deriniai išskirtinai jautriai atrodė vandenyno fone, o dryžuotas lininis kostiumas pritapo prie įspūdingų palmių lapų.“

Pavasario–vasaros kolekcijoje dizainerė Reda ir toliau laikosi tvarumo idėjų, o moterį paverčia trapia ir efemeriška.

Jos kūriniams naudojami kokybiškos vilnos audinių likučiai, ekologiškas linas, skiautiniai iš nertų servetėlių ir staltiesių.

Dominuoja maksi ilgiai, atviras viršus, siluetą apgaubiantys ir pečius formuojantys modeliai. Koloritas ramus: žemės spalvos, įvairūs baltos atspalviai papildomi keliais ryškesnių spalvų kostiumais. Kolekcija atspindi, kokia stiprybė, atradus ryšį su gamta, slypi jautrios sielos žmoguje.

„Nuo pat pradžių kava man buvo įrankis sujungti žmones“, – pasakoja kavos entuziastė, Lietuvos baristų vicečempionė, kavinės „Demoloftas“ bendrasavininkė Andželika Jokubauskaitė. Dar paauglystėje prasidėjusi moters kelionė po kavos pasaulį tęsiasi jau devynerius metus. Per šį laiką keitėsi ne tik kavos kultūra Lietuvoje, bet ir pati Andželika. Nes kava jai – viso gyvenimo misija.

Misija: kava

– Andželika, susitinkame rytiniam pokalbiui – kokia kava tavo puodelyje?

– Juoda filtruota kava – tai dažniausias mano ryto pasirinkimas. Kavą renkuosi pagal kiekvienos dienos savijautą: kartais norisi juodos, kitą kartą – intensyvaus skonio espreso, o kartais pieniškos ir lengvos kavos. Mano vartojamos kavos racionas itin platus, tačiau bent vienas juodos kavos puodelis per dieną – būtinas.

– O kas tau telpa pačiame žodyje „kava“?

– Labai daug. Akimirka, sustojimas, susitelkimas, skonis, kvapas, aromatai... Žiūrint plačiau, kava yra svarbus socialinis reiškinys, įrankis, sujungiantis žmones. Kava – tai ir mano darbas, ir visas gyvenimas.

– Kaip atsiradai kavos pasaulyje? Kas jame labiausiai sužavėjo?

– Kavą pradėjau gerti dar mokyklos laikais – dėl išsiplėtusios kavos kultūros dabar kavą gerianti paauglė yra ganėtinai dažnas reiškinys, tačiau mano laikais tai nebuvo įprasta. Kava būdavo kartus, neskanus suaugusiųjų gėrimas, tačiau mane ji labai traukė.

Galbūt norėjau jaustis labiau suaugusi? (Juokiasi.) Jau tuo metu labai mėgavausi kavos ruošimo procesu, kai visas pasaulis sulėtėdavo ir pakvipdavo kava.

Gyvenau nedideliame miestelyje, kuriame kavinių beveik ne-

buvo, tad kaskart atvažiavusi į Vilnių svajodavau jame gyventi ir gerti kavą jaukiose Senamiesčio kavinėse. Atvykusi čia studijuoti nenusivyliau savo susikurta iliuzija. Mėgavausi kiekviena akimirka, atrodė, tuo metu man nieko daugiau ir nereikėdavo. Labiausiai mėgau stebėti kavinėse sūkuriuojantį šurmulį, įsilieti į jį, tapti šurmulio dalimi.

Vėliau atėjo metas, kai pradėjau žvalgytis į pasaulį už baro, svarstyti, koks jausmas būti barista, žmogumi, kontroliuojančiu visą šį šurmulį? Man atrodydavo, kad baristos rankose – visa galia, tik nuo jo priklauso, kaip pasijus kavinėje apsilankę žmonės, kokia bus aplinka ir vyraujanti atmosfera. Netrukus už baro atsidūriau pati. (Šypsosi.)

Pamilau šį darbą akimirksniu. Patiko rutina, didelis darbo krūvis, mėgavausi mokymosi procesu. Jau tada supratau, kad mano susikurtas įsivaizdavimas apie baristos darbą ir jame slypinčią galią buvo teisingas: nuo baristos priklauso ne tik tai, kokią kavą ragaus į kavinę užsukęs lankytojas, bet ir tai, su kokia nuotaika ir emocija jis iš jos išeis. Svarbiausias mano tikslas būdavo išlydėti besišypsantį žmogų. Neretai ir pati gaudavau dvigubai daugiau šilumos iš pačių klientų – tai motyvavo stengtis dar labiau. Meilė kavai ir visam kavos pasauliui kasdien tik augo.

Auginti komandą, kurioje kiekvienas narys auga ir kaip asmenybė, ir kartu kaip bendras organizmas, man teikia didžiausią prasmę.

– Tikriausiai kava lydėjo tave visose gražiausiose gyvenimo akimirkose, tiesa?

– Taip, kava mane lydi kasdien. Kartais atrodo, kad viskas mano gyvenime įvyko kavos dėka. (Šypsosi.)

Savo kavos kelionėje augau ir kaip asmenybė. Šis darbas davė galimybę išbandyti labai daug skirtingų sričių kavos industrijoje, kurios kasdien mane augino: buvau barista, skrudintoja, komandos vadovė, verslo bendrasavininkė. Visur kava, tik vis kitoje srityje.

– Tad kuri iš visų šių sričių tau artimiausia?

– Kava mane atlydėjo į tašką, kuriame turiu savo komandą ir mūsų visų bendrą kavinę, – šioje srityje, sakyčiau, ir jaučiuosi geriausiai. Nors iššūkių labai daug, esu laiminga būdama čia. Kavą skrudinau metus laiko – skrudinimo metu vykstantys cheminiai procesai įtraukdavo, būdavo įdomu stebėti kavos kelionę nuo žalios pupelės iki puodelio, tačiau šiame procese man trūko žmonių, bendravimo. Žmogiškasis ryšis man už viską svarbiausias.

Auginti komandą, kurioje kiekvienas narys auga ir kaip asmenybė, ir kartu kaip bendras organizmas, man teikia didžiausią prasmę. Nuo pat pradžių žinojau, kad žmogus į kavinę sugrįžta dėl emocijos, ne dėl kavos. Dabar turiu galimybę tokio tipo kavinę auginti kartu su komanda. Tačiau vadove būti niekada nenorėjau. Atrodydavo, kad šioje pozicijoje turi būti griežtas, nebijoti išsakyti kritikos, vadovauti, deleguoti darbus, o man tai būdavo be galo sudėtingas uždavinys, nenorėjau rinktis tokio vadovavimo stiliaus. Tad nusprendžiau vadovauti rodydama patį geriausią pavyzdį, vildamasi, kad kolegos seks šiuo pavyzdžiu ir man nereikės tiesiogiai vadovauti. Regis, pavyko. (Juokiasi.)

– Dalyvavai ne viename kavos čempionate – kokias patirtis ir pamokas išsinešei iš jų? Kokią reikšmę turi kavos čempionės patirtis kavos industrijoje – ar laimėjusi pajutai skirtumą?

– Dukart dalyvavau baristų čempionate, kuriame buvo vertinamas kavos ruošimas. Pirmą kartą užėmiau ketvirtąją, o vėlesniais metais –antrąją vietą. Būtent šis antrasis čempionatas man buvo svarbiausias. Pasiruošimas jam buvo ypatingas laikotarpis, jo metu sulaukiau itin daug pagalbos iš komandos, tad šis laimėjimas – visų nuopelnas.

Čempionate tavo pasirodymui yra skiriama vos penkiolika minu-

čių. Per jas turi ne tik paruošti tris skirtingus kavos gėrimus, bet ir atskleisti save: kodėl esi kavos industrijoje, kodėl renkiesi tam tikrą kavą ir jos skrudinimo būdą, kaip dirbi su kava, kaip atskleidi jos skonį. Šie trys skirtingi kavos gėrimai – tai espreso, gėrimas su pienu ir tavo asmeninės kūrybos kavos gėrimas. Juos visus turi jungti viena bendra vizija. Kadangi man kavoje labai svarbūs aromatai, sugalvojau, kad savo gėrimą papildysiu kvapais. Pasirinkau specialios medienos lentelę, kurią šiek tiek padeginau, ant šios padegintos vietos uždėjau rožių žiedlapių ir kylančiais dūmais prismilkiau taurę, į kurią pyliau gėrimą. Tai buvo nepaprasta patirtis!

Po laimėjimo išties pajutau skirtumą. Ne vieną žmogų palietė mano pasirodymas, tad tapau labiau atpažįstama, vertinama. Iki dabar žmonės mėgsta pakalbinti čempionato tema. (Šypsosi.) Be to, čempionato patirtis išlieka visam gyvenimui ir lydi tave tolesnėje kavos kelionėje.

– Kavos pasaulyje esi jau ilgai – ar galėtum apžvelgti, kaip per šiuos devynerius metus pasikeitė kavos kultūra Lietuvoje?

– Per šiuos metus įvyko išties daug ir ryškių pokyčių. Kai pradėjau dirbti su kava, Vilniuje buvo vos kelios rūšinės kavos kavinės. Atrodė, kad tuo metu buvome lyg kokie vėliavnešiai, nešantys žinią apie kokybišką kavą: kas yra rūšinė kava, kaip ji išgaunama, kodėl yra brangesnė ir t. t. Prieš 8–9 metus buvo neįprasta klientų klausti, iš kokių pupelių ruoštos kavos jie norėtų, to paklausti net nebūdavo galimybės! Kai įsigijome antrąjį kavos malūną, kuris suteikė lankytojams galimybę pasirinkti norimas pupeles, buvo daug sumaišties ir pasimetimo – žmonės neretai jausdavosi nepatogiai, sutrikę, kadangi neišmanydavo apie pupelių skirtumus. Tad pagrindinė baristų misija būdavo lankytojams pasakoti apie rūšinę kavą: apie skirtingus kavos regionus, aukščio įtaką kavos vaisiui, skonines savybes, įvairius apdirbimo būdus ir kavos natas. Pradžioje neretai sulaukdavome ir neigiamų reakcijų, o dabar lankytojai jau patys klausia, iš kokių pupelių galime paruošti kavą, ateina jau aiškiai žinodami savo pasirinkimą. Regis, žmonės jau išmoko pažinti rūšinę kavą, atsirinkti, kokia jiems labiausiai patinka, o jei dar ne – barista visuomet gali padėti atrasti tinkamiausią pasirinkimą.

– O kokia yra kavos kultūra Lietuvoje?

– Labai stipri. Tiek žmonių ritualai išgerti kavos prieš darbo dieną, tiek įprotis susitikti su draugais, verslo partneriais, mylimaisiais kavos puodeliui – visa tai atspindi mūsų kavos kultūrą. Net ir pažvelgę, kiek daug kavinių yra vien Vilniuje ir kiek daug miestiečiai kasdien išgeria kavos, matome, kad kavos kultūra Lietuvoje yra ryški. Prie to prisideda ir baristų nešama vėliava, noras dalintis savo žiniomis apie kavą, kurios skatina, įkvepia žmones atrasti kavos ritualus ir namuose. Dėl to labai džiaugiuosi.

– Kavinių Lietuvoje turime išties labai daug, o kaip su kavos skrudintojais? Ar jų yra pakankamai? Koks mūsų kavos skrudinimo lygis?

– Ir jų tikrai turime nemažai. Augant kavinių skaičiui, natūraliai augo ir kavos skurdinimo poreikis bei kiekis. Turime daug stiprių, įvairių kavos skrudintojų, kurių profilis labai skirtingas, todėl skatinu ragauti vis kitų skrudintojų kavą, atrasti naujų skonių, lavinti kavos pažinimo paletę.

– Kaip manai, ar kiekviena kavinė turėtų skrudinti savo pačios kavą?

– Nebūtinai, nors anksčiau buvau šios nuomonės. Tačiau dabar manau, kad jei kavinė yra kur kas daugiau nei tik kavos vieta, pavyzdžiui, joje gali ateiti skaniai pavalgyti, pasimėgauti ypatinga atmosfera, gražiu interjeru, tikrai nėra būtina skrudintis kavos pupelių patiems. Niekada kitų kavinių ir skrudintojų nelaikiau savo konkurentais, manau, kad visi dirbame vienu tikslu, todėl man kaip tik sma-

gu ruošti kavą su skirtingų skrudintojų pupelėmis ir kviesti klientus atrasti kaskart vis naujus skonius, nebijant pripažinti, kad tai ne mūsų skrudinta kava. Visgi jei kavinė skirta tik kavai, kavos skrudinimas yra sveikintinas žingsnis, padėsiantis kavinei išsiskirti.

– Klausant tavęs atrodo, kad kava tau – lyg gyvenimo misija.

– Nuo pat pradžių kava man buvo įrankis sujungti žmones. Nešdama rūšinės kavos vėliavą, noriu skleisti žinią apie kokybišką, gerą kavą, dalintis žiniomis ir mokyti kitus atrakinti kavos skonius, atrasti naujas natas, paruošimo būdus, sąmoningiau ja mėgautis.

– Pakalbėkime apie tendencijas. Ar pastebi iš užsienio atkeliaujančių naujų kavos tendencijų, kurios jau netrukus įsitvirtins Lietuvoje?

– Viena ryškiausių ir plačiausiai Lietuvą užvaldžiusių tendencijų –kavinės nebėra tik kavos vietos. Jose gausu įvairių desertų, patiekalų, neretai kavinės siūlo pusryčių meniu, tad į jas jau einame ragauti ir gero maisto. Tad, manau, lietuviai parsiveža vis įdomesnių patiekalų ir gėrimų inspiracijų.

– O ar yra tendencijų, kurias pasaulyje diktuoja patys lietuviai?

– Kiek teko keliauti po kitas pasaulio kavines, pastebėjau, kad Lietuvoje gerokai labiau nei užsienyje mėgstame kiekvieną niuansą apgalvoti tiesiog tobulai, iki pačių mažiausių detalių. Kreipiame dėmesį ne tik į kavos kokybę, bet ir į interjerą, bendrą kavinės estetiką, naudojamus indus. Man tai atrodo labai sveikintina tendencija, kadangi ji taip pat papildo lankytojo patirtį.

– Kokia yra kavos pasaulio dinamika – ar jame vyksta daug pokyčių?

– Tikrai taip. Kavos industrijoje labai daug skirtingų sričių: baristų darbas, įvairūs kavos paruošimo būdai, kavos skrudinimas, auginimas, pupelių apdirbimas... Kiekviena šių sričių turi savo gylį, į kurį gali nerti, semtis naujų žinių. Norėdamas gerai išmanyti kavos pasaulį, turi domėtis kiekviena iš jų. Tad dinamikos labai daug, kavos pasaulis platus ir pilnas pokyčių. Tikriausiai todėl taip ir mėgstu kavos industriją – visada troškau dinamikos. (Juokiasi.)

– Šiuo metu vis populiaresnis ir patrauklesnis tampa lėtasis gyvenimo būdas – ar pastebėjai jo atspindžių kavos kultūroje? Galbūt vietoj greito espreso žmonės mieliau renkasi ilgiau ruošiamą filtrinę kavą?

– Pastebėjau, kad vis dažniau išsinešama kava iškeičiama į kavos puodelį kavinėje. „Demolofte“ labai skatiname šį pasirinkimą ir kaskart klientui užsisakius kavos išsinešti jo perklausiame, ar tikrai jis neturi poros minučių skaniai išgerti kavos iš keraminio puodelio, sustoti, pasimėgauti. Dažniausiai lankytojai atranda kelias minutes sau ir labai padėkoja už paskatinimą stabtelti.

Tačiau šis pokytis vyksta pamažu. Neretai skubantis žmogus net nepagalvoja apie sąmoningesnį kavos gėrimo ritualą. Mėgstu ir kavinėje kavą gėrusių klientų paklausti apie jų patirtį, bet, deja, neretai sulaukiu atsakymo, kad dėl vykusio susitikimo ar darbų kava buvo išgerta tiesiog automatiškai, net nepajaučiant jos skonio. Todėl visada skatiname kavą gerti sąmoningai, neskubėti jos ragauti, pasistengti atskirti visus kavos poskonius. Dažnai pasidalinu kortele su informacija apie kavą ir skirtingas jos natas, palinkėdama ją išgerti skaniai ir pasimėgaujant.

Tačiau kol kas vis dar laimi greitieji kavos pasirinkimai – espreso pagrindo kavos pasirenkamos gerokai dažniau negu filtrinė kava.

– Kava taip pat pradedama derinti prie maisto – ir tampa kur kas daugiau nei tik gėrimo puodeliu prie deserto. Tu ir pati vedi tokias pamokas, tiesa? Į kokias pagrindines maisto ir kavos derinimo taisykles siūlytum atsižvelgti?

– Ši veikla man – ganėtinai nauja patirtis. Ja pradėjau domėtis prieš metus kartu su kolege Asta Petrus, „Desertų klubo“ įkūrėja. Kai gimė ši idėja ir pradėjome degustuoti, atradome labai daug naujų potyrių – supratome, kad tobulu deriniu laikomi kava ir desertas ne visuomet puikiai dera ir gali būti vartojami kartu. Arba atvirkščiai

– jų sinergija tokia puiki, kad atsiskleidžia dar neatrakinti skoniai ir naujos natos. Nustebino, kad prie kavos kepiniai (bandelės, sausainiai, miltiniai ir trapūs kepiniai) neatskleidžia jokio ypatingo savo ar kavos skonio. Tačiau vaisinių natų kava su vaisiškumo turinčiu kreminiu desertu sukuria neįtikėtiną, skoniais sprogstantį derinį. Čia kava padeda atskleisti pagrindinę deserto vaisinę natą – ar tai būtų pasifloras sūrio pyrage, ar vyšnios. Dar vienas puikus derinys –klasikinių skonių sinergija, pavyzdžiui, pieniška panakota ir žemiškų natų (riešutai, šokoladas) kava, neturinti daug vaisiškumo.

Labiausiai siūlyčiau atkreipti dėmesį į deserto konsistenciją, jo profilį ir prie šių dviejų dėmenų derinti kavą. Čia galioja panašios taisyklės kaip ir prie maisto derinant vyną – rūgštus su rūgščiu dera, sustiprina skoninę paletę, taip pat su rūgštesne kava galima derinti riebius desertus, tai padės sušvelninti deserto riebumą.

– Kava alkoholiniuose kokteiliuose – dar viena nauja kryptis?

– Lietuviai šios mados link eina dar labai atsargiai, nors mane kava alkoholiniuose kokteliuose žavi jau ne vienerius metus, o pasaulyje netgi yra viena iš kavos čempionatų rungčių. Viliuosi, kad netrukus turėsime galimybę paragauti vis daugiau kavos kokteilių ir gimtinėje, pajausti, kokiais naujais skoniais kava gali atsiskleisti, kokius netikėtus potyrius ši sinergija gali sukurti. Reikia mokėti kavą derinti prie skirtingų gėrimų, kad jos alkoholyje neužgožtum, o atvirkščiai – išryškintum ir papildytum gėrimo skonių paletę. Kartą buvau pakviesta renginiui bare „Alchemikas“ sukurti alkoholinį koktelį su kava, taigi atrodo, kad pamažu vietų, kuriuose būtų galima paragauti kokybiškų kavos kokteilių, daugėja. Norėčiau, kad ateityje jie jau būtų įtraukti į visų barų gėrimų meniu.

– Vis daugiau susidomėjimo sulaukia ir kavos degustacijos – ar tai reiškia, kad žmonės ima labiau domėtis rūšine kava?

– Tikrai taip. Tai patvirtina ir itin išaugęs rūšinės kavos kavinių skaičius, kuriose lankytojai supažindinami su rūšine kava, kviečiami ją ruošti ir namuose. Kavos degustacijos tai tik papildo, padeda praplėsti skonių paletę. Manau, kad šios vis labiau populiarėjančios kavos degustacijos padeda kavos kultūrai Lietuvoje dar labiau augti ir stiprėti. Mane labiausiai džiugina, kad degustacijų metu galima papasakoti, kokia vertė slepiasi už žodžių junginio „rūšinė kava“. Šios žinios žmonėms padeda sąmoningiau mėgautis kavos gėrimo procesu, labiau į jį įsigilinti, išmokti pajausti, kaip ryškiai rūšinė kava skiriasi nuo įprastos, parduotuvėse randamos komercinės kavos.

...visada skatiname kavą gerti sąmoningai, neskubėti jos ragauti, pasistengti atskirti visus kavos poskonius.

– Andželika, tai kas yra toji rūšinė kava, kaip ją apibūdintum?

– Esu linkusi šia tema išsiplėsti, tad dabar pasistengsiu atsakyti glaustai. (Juokiasi.) Turime du kavos puodelius – rūšinės ir komercinės. Apie komercinę kavą beveik nieko nežinome, tik jos regioną ir tipą. Tačiau apie rūšinę kavą žinome gerokai daugiau: kas ją augino, kaip ir kokiame aukštyje medelis augo, koks kavos uogų porūšis, kaip jos buvo apdirbtos, kas ir kada jas skrudino, kokiais skoniais suspindės jau paruoštas gėrimas... Visa ši informacija ir yra pagrindinis rūšinės kavos bruožas, nusakantis kokybę.

Noriu pridėti, kad man rūšinė kava – tai nuolat savo kompleksiškumu, skoniais ir aromatais stebinantis gėrimas. (Šypsosi.)

– Kokia apskritai yra geros kavos formulė? Kas svarbiau – paruošimas ar pati kavos pupelė?

– Gerai kavai būtini abu šie dėmenys. Prieš ruošdami kavą pirmiausiai išsirenkame jos profilį, tad viskas prasideda nuo pupelės. Ją išsirinkę turime nuspręsti, kokios kavos norime: stipresnės, intensyvesnės, lengvesnės, švelnesnės, – tai nulemia skirtingi kavos paruošimo būdai. Baristos uždavinys – atskleisti visą kavos potencialą. Ar galima geras pupeles sugadinti prastu paruošimu? Nemanau, tačiau tikrai galima neatskleisti viso kavos potencialo. Su prasta kava, kad

ir kaip gerai ją paruoštume, gerdami vis tiek jausime jos skonį, jo paslėpti negalime, nebent užgožtume pienu ir cukrumi. Tad vis dėlto svarbiausia kokybiška žaliava.

– Ar yra pagrindinių kavos paruošimo taisyklių, kurias vertėtų žinoti kiekvienam kavos mylėtojui?

– Svarbiausia – kavos skrudinimo ir malimo šviežumas. Turime žinoti, kokiu būdu ruošime kavą, ir pagal tai atitinkamai susimalti kavos pupeles. Tam namuose vertėtų turėti reguliuojamą malūnėlį, o jei renkamės maltis pupeles kavinėje – paprašyti jas sumalti specialiai mūsų pasirinktam kavos paruošimo būdui. Na ir, žinoma, atitinkama vandens temperatūra. Kuo karštesnis vanduo – tuo daugiau jis iš kavos ištrauks skonio, tad jeigu turime tamsiau skrudintą kavą, nereikėtų jos nuplikyti verdančiu vandeniu. Džiugu, kad šias taisykles jau žino vis dažnesnis lankytojas. (Šypsosi.)

– Gal turi savo mėgstamą kavos ruošimo receptą, kuriuo galėtum su mumis pasidalinti?

– Kai noriu sustoti ir ilgiau pasimėgauti kava, renkuosi ją ruošti su „V60“ kavinuku – filtruota kava visgi yra mano mylimiausias pasirinkimas, geriausiai atskleidžiantis kavos natas. Dalinuosi savo mėgiamiausiu kavos paruošimo „V60“ kavinuku receptu.

Reikės:

25 g kavos, sumaltos „V60“ kavinukui

• Nuplaukite filtrą ir sušildykite kavinuką.

• „Sužydėjimo“ procesui užpilkite kavą 60 g 93 laipsnių vandens ir sukamu judėsiu prasukite kavinuką, kad visa kava sušlaptų ir tinkamai „sužydėtų“.

• Stebėkite kavos „žydėjimo“ procesą iki 40 sekundžių. „Žydėjimo“ metu kava išleidžia skrudinimo metu sukauptas dujas, todėl geriau vyksta ekstrakcija.

• Per dar tris papildomus kartus supilkite vandenį (iš viso iki 450 g vandens).

* Receptas puikiai tinka dalintis dviem.

Jeigu kada ieškotumėte darbo „MeinArt Animation“ studijoje, žinokite: pirmasis klausimas, kurį užduos animacinių filmų režisierius, studijos vadovas Meinardas Valkevičius, tikrai bus apie „Žvaigždžių karus“. George’o Lucaso fantastinių filmų serija Meinardo galvą yra apsukusi nuo vaikystės ir neabejotinai net šiandien veikia jo kūrybą. Visai kaip ir krūvos knygų, iš viso pasaulio suvežta didžiulė Walto Disney’aus peliukų mikimauzų kolekcija ar ryškios spalvos, kuriomis išdažyta jo studija Vilniaus Senamiestyje. Būtent čia gimė naujausias didelis Meinardo projektas – ilgametražis animacinis filmas vaikams „Kakė Makė: mano filmas“.

Toks Meinardas, kuris nori Oskaro

Tekstas: Laisvė Radzevičienė , Nuotraukos: Mika Savičiūtė Iliustracijos: filmų „Patrikas“ ir „Kakė Makė“ archyvas

– Argi ne keista: ateini daryti interviu su studijos vadovu, o randi žmogų, kurio galvoje – mikimauzai ir „Žvaigždžių karai“...

– Laimingas yra tas, kuris neužauga iki pat gyvenimo pabaigos. (Juokiasi.) Mano vaikystė prabėgo fantastinių filmų eroje: 9–10 dešimtmetis, Stevenas Spielbergas ir Indiana Džounsas, Lucasas ir „Žvaigždžių karai“, žiedų valdovai, matricos... Tai buvo filmai, dėl kurių tapau animatoriumi, o vėliau ir animacinių filmų režisieriumi. Man visada norėjosi sukurti tai, ko neįmanoma nufilmuoti, kas neegzistuoja. Labai mėgstu fantasy žanrą, mokslinę fantastiką, kartais nė nebežinau, ar daugiau skaitau ir žiūriu filmus, ar dirbu. (Juokiasi.) Atrodo, kad knygos ir filmai yra mano darbas ir mano gyvenimas.

Per darbo pokalbį dažnai klausiu būsimojo darbuotojo, ar jis matė „Žvaigždžių karus“. Man atrodo svarbu, kad su bendradarbiu galėtum pasikalbėti apie tai, kas įdomu.

– Yra toks pasakymas: jei nenori dirbti, susirask mėgstamą darbą. Atrodo, tau tinka!

– Ne visai sutinku: aš labai daug dirbu, kad kuo geriau padaryčiau tai, ką mėgstu. Aš nešvaistau laiko, investuoju jį į kūrybą,

o tai, ką sukuriu, juk niekur nedingsta, išlieka šalia manęs. Štai kai bėgioji, važiuoji dviračiu ar plauki (aš daug sportuoju), laiko atkarpa baigtinė. Padarei ir viskas, nieko nelieka. Kūryboje kitaip – tavo darbai seka paskui tave, gali jais dalintis. Man tai –svarbu. Noriu palikti ką nors vertingo, įkvepiančio, į ką žmonės atkreipia dėmesį. Gal kas nors kada nors prisimins, kad egzistavo toks Meinardas, kuris sukūrė vieną ar kitą įdomų dalyką.

– Kalbėjai apie filmus, kurie tave žavėjo vaikystėje, tačiau anuomet svajonės juk galėjo tik ir likti svajonėmis, Lietuvoje nieko panašaus nebuvo įmanoma sukurti. Gal net ir dabar –sunkiai įmanoma...

– Na, „Netflix“ jau filmuoja Lietuvoje, specialiųjų efektų čia gal ir neatlieka, tačiau daug kas keičiasi. „Žvaigždžių karų“ Lietuvoje nepadarysi, bet animaciniuose filmuose – viskas įmanoma, reikia tik gero scenarijaus, laiko ir pinigų. Jei geras prodiuseris pinigų randa, gerų režisierių, gerų animatorių visada taip pat atsiras. Iš tiesų animacija kine yra naudojama kur kas plačiau, kalbame ne tik apie animacinius filmus. „Žvaigždžių karai“ jos irgi pilni, jos rasi netgi tamsiuose Davido Fincherio trileriuose.

Kiekvienas kūrėjas norėtų sukurti ką nors, kas liktų amžinai. Tačiau, sukūrę ypatingus kūrinius, jie ne visada gali paaiškinti, kaip jiems tai pavyko.

Beje, savo karjeros pradžioje jis taip pat kūrė specialiuosius efektus. Animacija mus persekioja ir kasdieniame gyvenime – mobiliosiose programėlėse, kasos aparatuose, skaitmeniniuose laikrodžiuose... Kai Vilniaus dailės akademijoje rinkausi animacijos studijas, apie tai ir galvojau. Dėl to, kad animacija neturi ribų, atsirado ir „MeinArt“ studija, kurioje dirba daugybė talentų – ir lietuvių, ir užsieniečių. Mes kuriame pasauliui ir jokios sienos mūsų nevaržo.

– Sutarėme: animacijos neriboja nei laikas, nei erdvė. Turbūt labiausiai – kompiuterio galimybės?

– Ir jos – ne. Ribas brėžia tik finansiniai ištekliai. Amerikiečių „Pixar“ animacijos studijoje kuriamiems filmams yra skiriama po 200–250 milijonų dolerių, mes tiek niekada neturėsime. Amerikoje filmo prodiuseris gauna tiek, kiek mes gauname visam filmui, tačiau Lietuvoje turime labai talentingų žmonių, kurie gali padaryti pigiau, o kokybė visiškai nenusileidžia Holivudui.

Kiekvienas kūrėjas norėtų sukurti ką nors, kas liktų amžinai. Tačiau, sukūrę ypatingus kūrinius, jie ne visada gali paaiškinti, kaip jiems tai pavyko. Sakoma: dvidešimt procentų darbo, aštuoniasdešimt – sėkmės. Tiesiog susideda tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkami sprendimai. Dažnai girdime: sukurkite tokią reklamą, kad ji taptų virusu, kad visi ja dalintųsi. Tiesą sakant, nuo tokio prašymo prasideda visi pokalbiai su užsakovais. Tačiau vienos reklamos tampa virusais, o kitos – ne, ir kartais sunku paaiškinti priežastis, darbo juk įdedi tiek pat, širdies – irgi.

Tikruosius žiūrovų atsiliepimus išgirsi tik paleidęs kūrinį į gyvenimą. Kol žiūrovai nepamatė, nežinai, kaip bus. Komandos ir artimųjų nuomonė ne visada kalba tiesą, nes mes visi gyvename projekte, sergame juo. Vis dėlto tarp artimųjų turiu vieną patikimą patarėją – brolį. Jis programuotojas, visada sako, ką galvoja. Nusiuntęs jam pažiūrėti, ką padariau, nekantriai laukiu jo atsiliepimo.

– Įdomu, ką jis pasakė apie tavo naujausią darbą „Kakė Makė: mano filmas“?

– Šio filmo jis dar nematė, pakviečiau į premjerą. Kokį trisdešimt kartų filmą matė mano vaikai – dvejų metų Ūla ir šešerių Jokūbas. Kiek tik jiems filmą paleidžiu, tiek jie žiūri – nežinau, ar dėl to, kad kūrė tėtis, ar nes personažas jiems labai artimas. Mintinai moka daineles ir filmo frazes. Kakė Makė – mylimas jų herojus, visas knygas namuose turime, man patinka jų edukacinis atspalvis. Labai norėjau jį suprantama vaikams kalba atskleisti ir savo filme.

Iš tiesų aš labai norėjau sukurti filmą apie Kakę Makę, siekiau šio projekto, nors kūrėjai iš pradžių pasirinko ne mūsų studiją. Tačiau mano norai dažnai pildosi, taigi filmas galiausiai atkeliavo pas mus. Džiaugiuosi, kad mūsų ir Kakės Makės kūrėjos – rašytojos ir iliustruotojos Linos Žutautės – pasauliai sutapo. Šiandien, kai filmas pakeliui pas žiūrovus, mes, jo kūrėjai, turime didelių planų. Jei Kakė Makė patinka Lietuvos vaikams, kodėl negalėtų patikti ir vaikams visame pasaulyje?

Kakės Makės filmas yra ne pirmas mūsų darbas. Praėjusiais metais prisidėjome kurdami dokumentinę animaciją „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ apie armėnų genocidą. Ją kūrėme drauge su Vokietijos ir Armėnijos kino kūrėjais.

Mano režisuoto animacinio trumpametražio filmo „Patrikas“ premjera įvyko prestižiniame Sidnėjaus tarptautiniame kino fes-

tivalyje Australijoje, iki šiol filmas buvo atrinktas į 26 svarbius kino festivalius. Lietuvos žiūrovai filmą pamatyti galėjo šių metų „Kino pavasario“ festivalyje, jau sutarta, kad „Patrikas“ bus rodomas „Cine+“ platformoje, išleistas Prancūzijos kino teatruose, mokykloms skirtoje trumpų animacinių filmų kolekcijoje.

– Ar tiesa, kad kadaise savo tėčiui esi pažadėjęs BAFTA apdovanojimą?

– Už specialiuosius efektus! (Juokiasi.) Taip nutiko, kad vienuolikos atsidūręs animacijos būrelyje supratau, jog noriu kurti animaciją. Pamokos liko antroje vietoje, animacija iškilo į pirmą. Tik literatūros pamokų neapleidau – kai mokytoja rudenį pateikdavo privalomų knygų sąrašą, pusę jų jau būdavau perskaitęs. Pavyko įstoti į Dailės akademiją, nors konkursas buvo didelis – priėmė septynis iš 80. Jau tada išsikėliau sau tikslą sukurti filmą, kurį parodytų Holivude. Mano bakalauro darbas – animacinis filmas apie Mėnulį „Netikras mėnulis“ su pasvarstymais, ar jame tikrai išsilaipino amerikiečiai, atsidūrė viename studentų darbų konkurse Amerikoje, buvo parodytas Holivude ir pateko į geriausiųjų dešimtuką. Tai man leido suvokti, kad Holivudas nėra taip toli, kaip atrodo. Netrukus sutikau savo būsimąją žmoną, ji mane paragino įkurti savo studiją. Šiandien mes skaičiuojame vienuoliktus metus, išleidome keletą filmų, kuriame reklamas didžiausiems prekės ženklams, apvažinėjome festivalius.

Tai man leido suvokti, kad Holivudas nėra taip toli, kaip atrodo.

Viskas įmanoma, nėra neįmanomų dalykų, tik svajok, aiškinkis ir dirbk.

Išsipildė ir dar viena mano svajonė – su mano dėstytoju, Lietuvos animacijos legenda Ilja Bereznicku kūrėme animacinį filmą „Morse“. Supratau, kad esu tinkamame kelyje, darau tai, apie ką svajojau.

– Ar gali man nupiešti Lietuvos animacijos ateitį? Gal tai klaidingas įsivaizdavimas, tačiau atrodo, kad animacijos ne tik daugėja, bet ir maišosi įvairūs žanrai.

– Ateitis – tik šviesi: technologijos tampa vis labiau prieinamos, pinga, randasi vis daugiau režisierių. Šių metų „Kino pavasaryje“ trumpo metro filmų programoje buvo pristatyti keturi vaidybiniai ir keturi animaciniai filmai. Visi jie – itin aukštos kokybės, keliaujantys po pasaulinio garso festivalius. Šiek tiek gaila, kad mūsų animaciją geriau žino užsienyje nei Lietuvoje, mes net neturime platformos, kur ją būtų galima rodyti.

Gal nuskambės ambicingai, tačiau esu ne kartą deklaravęs, kad norėčiau Lietuvai parvežti Oskarą. Man atrodo, animacijos žanre tai visai įmanoma, reikia tik labai labai daug dirbti, nes nei apdovanojimai, nei įvertinimai nenukrenta iš dangaus. Geriausias pavyzdys – prancūzų trumpametražis animacinis filmas suaugusiesiems „Logorama“. Iš logotipų sukurtą filmą atsisakė rodyti Prancūzijoje vykstantis tarptautinis Ansi animacinių filmų fes -

tivalis. Festivalio organizatoriai baiminosi, kad filmo kūrėjams bendrovės, kurių logotipai buvo panaudoti filme, pateiks ieškinių. Tačiau ieškinių nebuvo, filmas laimėjo Oskaro apdovanojimą, o Ansi festivalis galiausiai pats paprašė, kad kūrėjai leistų festivalyje parodyti filmą.

Animacija nėra atskiras žanras, tai medija – juk ar kuri vaidybinį, ar animacinį kiną, žingsniai tie patys. Animaciniame kine man svarbu papasakoti istoriją, sukurti ją taip, kad žiūrovai lengvai ją suprastų, perskaitytų. Filme „Patrikas“ aš nagrinėjau savęs atradimo temą, ji graudi, bet man norėjosi papasakoti ją šviesiai ir spalvingai. Džiaugiuosi, kad filmo žiūrovai pasaulyje tą žinią perskaitė.

– Viena svarbiausių žinučių Kakės Makės filme irgi yra apie tai, kad viskas įmanoma, jei labai labai nori...

– Viskas įmanoma, nėra neįmanomų dalykų, tik svajok, aiškinkis ir dirbk. Jei Kakė Makė iškeliaus į pasaulį, iš tiesų ateis labai dideli dalykai. Aš tuo tikiu – jei netikėčiau, nekurčiau šio projekto. Lietuva gali tapti animacijos sostine, jei tik čia pradės važiuoti scenaristai, režisieriai, iliustruotojai, animatoriai. Mes jau dabar dirbame su Portugalijos, Lenkijos, Ukrainos kūrėjais, turiu ambicijų pritraukti pasaulį į Lietuvą, į Vilnių.

Visko mums užtenka!

Kartą jau buvau pas juos svečiuose – gavau kvietimą atvykti į sambarius. Prieš kelionę pasiknisusi žodyne sužinojau, kad sambariai – tai senovės lietuvių šventė, Aukštaitijoje švęsta per Sekmines. Atvykusi pakliuvau į aludarių susibūrimą.

Vadovaujami sodybos šeimininko, geologo, gyvosios archeologijos puoselėtojo, peiliadirbio ir aludario Vykinto Motuzos jie maišė, virė, skanavo ir dainavo. Pilamas alus buvo į Vykinto žmonos, keramikės Kristinos Motuzienės sukurtus indus.

Tąsyk pažadėjau, kad į vienkiemį Anykščių rajone būtinai dar atvažiuosiu. Ir atvažiavau.

Vos įsukusi į kiemą pamatau ant žolės išdėliotus žaliuosius Kristinos rauginimo indus, kuriuose susipina lietuviška keramika ir japonų tradicija. Kiek tolėliau – juodosios keramikos puodynės, ąsočiai ir lėkštės, o aplink tarsi pribirę keistų galvyčių – nei tai žmonės, nei tai žvėrys, nei nykštukai, nei babaušiai. Kiek vėliau Kristina paaiškins, kad lipdo juos japonams, tie išsiveža visus, kiek tik išdega. „Jau aš visai nenoriu jų daryti...“ – prasitars.

O man jie labai gražūs. Juokingi tokie. Neįsivaizduoju, ką tose mažytėse dėžutėse japonai laiko, bet toks juk jų gyvenimas – detalėse. Į kiemą išėjusi ir pasisveikinusi Kristina pasakoja, kad iš Lietuvos į Japoniją iškeliauja ir daugiau menininkų bei amatininkų rankomis pagamintų daiktų – medžio drožinių, lino audinių.

Kol apžiūrinėju lėkštes, Kristina pasakoja, iš kur atkeliavę jų ornamentai: šitas iš vikingų, šitas – iš X amžiaus, čia – Irano radinių atgarsiai, o šituos pamatė Kauno nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje. Spalvų daug neprigalvosi, XIX–XX a. lietuviai mėgo baltą, rudą, žalią, dar šiek tiek gelsvos. „Žalios buvo daug“, – atitaria Vykintas, o Kristina pripažįsta, kad neįdomiausias keramikai buvo VIII amžius – kibirus lipdė to meto žmonės visai paprastus, be jokių ornamentų. Gražiausi lipdiniai jai – atėję iš neolito. „Fantastiški puodai, daugybė ornamentų“, – sako ir pasakoja, kad įdomūs yra ir renesanso bei viduramžių indai – glazūruoti, išpaišyti ornamentais. Šie keramikos dirbiniai daugiausia nulipdyti rudenį ir žiemą, kai ūkyje mažiau darbų. Vasarą ir Vykintas peilių negamina, sako, ne darbas, kai žolę pjauti reikia, sodą prižiūrėti. „Žinai, mes prie ūkio – šienai, daržai“, – šypsosi Kristina, o Vykintas dar prasitaria ir apie naują savo pomėgį – geologines išvykas su grupėmis į Šiaurę, į Norvegiją. Kurį laiką pats ten dirbęs, su studentais uolienas tyrinėjęs, Vykintas lydi žmones, norinčius patirti Šiaurę ir savo akimis pamatyti substratą, ant kurio mes visi gyvename. Kristalinė granitinė pluta Lietuvoje – dviejų kilometrų gylyje, o Norvegijos šiaurėje – visai paviršiuje, raukšlės ir struktūros matyti. Ir ledynų veiklos pėdsakų ten sočiai, įspūdinga kaledoninė kalnodara. „Nežinau, ko jie ten ieško“, – gūžteli pečiais Vykintas ir mes leidžiamės į svarstymus apie tai, kad vis daugiau žmonių atsigręžia į gamtą. „Gal čia toks... mados reikalas?“ – suabejoja Kristina, bet paskui nutariame, kad ir gerai, jog tokie dalykai darosi madingi. „Mes dvidešimt metų dalyvaujame archeologų veikloje, domimės eksperimentine, rekonstrukcine archeologija, matai, kad žmonės jau daugiau žino, nebereikia jiems paprastų dalykų aiškinti“, – kalba Vykintas, o Kristina prisimena, nuo ko pradėjo jie patys. „Tada tai buvo nauja, niekas nieko panašaus nedarė“, – sako. Vykintas pritaria ir dar paaiškina, kad patys jautė poreikį prisiliesti prie senovės, prie istorijos.

Panašius į juos, savo rankomis kuriančius senovinius daiktus, anuomet buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Bet ir dabar, sako, jaunų nedaug ateina, ypatingų amatininkų neatsiranda. „Galvoju, kažin kiek dar mes trauksime su savo rekonstrukcija? Kiek ilgai dar žmonėms bus įdomu?“ – svarsto Kristina.

Iš miesto jiedu pabėgo, prisipažįsta, dėl vaikų. „Pagalvojome, o kodėl mums nepasigerinus gyvenimo“, – šypteli Vykintas ir pasakoja, kad mieste jaunai šeimai perspektyvos buvo miglotos – keramikė ir geologas nuosavo verslo neturėjo, pinigų nekalė, didelės karjeros nesiruošė daryti. „Čia, kaime, miesto gali gauti kiek tik nori. Prireikia miesto – nuvažiuoji, o nuvažiavęs džiaugiesi, kad nereikia įtampoje gyventi“, – dėsto. Kristina gi priduria, kad Vilniaus jai ir vieną kartą per metus užtenka.

Ji pati kilusi iš šitų apylinkių, tėvų namai nuo šios vietos – vos už dvidešimt kilometrų. „Žinau tuos darbus, vargus, man niekas nebaisu, taip lengvai neišgąsdinsi. Nes juk būna, atsikrausto į vienkiemį, dabar čia bus, ūkininkaus, gyvens, vaikus augins, o po metų, staiga – nieko nebus, nepaėjo...“ – pasakoja.

Vykintas jai irgi pritaria, kad romantikos kaime mažiau, nei miesto žmonės kartais įsivaizduoja. Reikia ir kantrybės, ir jėgos, ir įgūdžių, o ir požiūrį į aplinką tam tikrą turėti. „Mano šeima gyveno mieste, tačiau tikras mano ir brolių gyvenimas vyko kaime, Pamerkiuose, kur tėvai turėjo sodybą. Niekada nebuvau snobas pūstažandis, vilnietis riestanosis. Nesuaugau aš su Vilniumi, geriau buvo po miškus bastytis, nors, žinoma, paauglystėje gal labiau miesto draugų reikėjo“, – prisimena. Tas pats ir Kristinai, juk išvykusi į Vilniaus dailės akademiją studijuoti sau žadėjo: na, jau į kaimą tikrai negrįšiu. Bet grįžo. Tuomet, kai suprato, kad miesto visai nebereikia ir kad ramybė yra brangesnė už automobilių gaudesį.

Prieš septynerius metus jiedu pasirinko Aukštaitiją. Kraštą, kuriame ir Vykintas, ir Kristina rastų savo šaknis, nors, atvirai sakant, Kristinai prie širdies labiau Dzūkija, močiutė iš ten, nuo Perlojos. Tačiau įkalbėti Kristiną apsistoti Aukštaitijoje, šalia Anykščių, nebuvę labai sunku – pušys čia tokios pat kaip Dzūkijos miškuose. Net smėlis panašus. Ir namelį rado nedidelį, vieta – graži, upė čia pat teka. Pirmagimei Indrajai buvo treji, o jaunėliui Vytarui – vos mėnuo. „Visus remontus čia pragyvenome, smėlį vietoj grindų, būdavo, iškratom patalynę prieš eidami miegoti“, – pasakoja Kristina ir priduria savo sprendimo dar niekada nepasigailėjusi. Juo labiau, kad vaikai augdami matė, kaip kyla jų namai, kokius darbus tėvai dirba. „Pameni, koks jiems stebuklas buvo, kad vanduo gali iš krano bėgti“, – juokiasi Vykintas.

Sodybą jie pirko iš dokumentinių filmų operatoriaus Juozo Matonio. Smagus sutapimas: Juozas kadaise yra filmavęs Vykinto senelį, o Vykinto močiutė kažkur prie Samarkando kartą sustabdė sunkvežimį, kurio priekaboje sėdėjo lietuvių filmavimo grupė, o šioje buvo ir Juozas. Beje, šis istoriją iš savo pusės irgi Vykintui papasakojo. Dar paklausė: „Ar ta pasiutėlė ne tavo močiutė?“

Kur Aukštaitija, ten ir alus. Ir visas jo tradicionalizmas, kaip sako Vykintas. Alų daryti jis pradėjo anksčiau, dar Vilniuje. Bet kai čia atvykęs patį pirmąjį paruošė, salyklą nusprendė kaimyno vištoms nuvežti. „Darai alų?“ – klausia tas, o paskui ranka pamoja: „Einam“. „Nueinam į klėtį, o joje – senoviniai alaus gaminimo rykai. „Mano žmona Marija Tamošiūnienė buvo aludarė. Jau metai, kaip jos nebėra, jei nori, imk, atiduosiu“, – prisimena Vykintas. Dar daugiau – tąsyk jis ne tik rykus parsivežė, bet ir daugybę istorijų apie vietos aludarius, jų alaus darymo tradiciją, o dar – aiškų suvokimą, kad šią tradiciją reikia tęsti, puoselėti, o vietos žmonėms parodyti, kaip tai yra svarbu, ką jie turi. Taip prasidėjo sambariai, į kuriuos jie visi suvažiuodavo, prisiminimais dalindavosi. O ir pats Vykintas vietinius mokė alų virti. „Pastebėjau, egzistuoja toks genetinis ryšys, pradeda ir viską prisimena – senelis alų darė, prosenelis. Toks tradicinis gyvenimo ritmas yra vertingas“, – neabejoja aludaris.

Panašu, kad taip mano ne jis vienas. Sambariai – bendruomenės šventė. Joje alus verdamas iš bendruomenės surinktų paskutinių grūdų.

Nors aplinkui buvo moterų, kurios darė alų, Kristina šį užsiėmimą palieka Vykintui. Pati labiau mėgsta miške uogauti ir grybauti. „Aš tokia rinkėja...“ – primena senovinį žodį ir pasakoja, kad gyvenimas kaime diktuoja savo ritmą. Miške aiškiai matai kiekvieną dieną. Vasarą prie keraminių puodų prisėsti sunku, norisi daugiau lauke būti, o ne sėdėti kambary užsidarius.

„Mes gyvename taip, kad mums būtų gera“, – užverdama trobos duris ištaria Kristina, o Vykintas prideda: „Visko mes čia turime, visko mums užtenka. Jei vieną kelią užpusto, kitu į mokyklą vaikus vežam. Gyvenam paprastai ir tiek.“

Kai palydžiu juos žvilgsniu, vorele einančius link upės, suprantu, kad šiek tiek pavydžiu. Nes būti ten, kur norėčiau, negaliu. Dar po akimirkos prisimenu, koks nuostabus yra mano darbas, atnešantis tokių pažinčių.

AKIMIRKŲ DIEVAI

Ignant

Instagram @ignant

#design

The Local Project

#design

#design

#design