Biseris [arab. busr- stikliniai karoliai]
Tai smulkūs, blizgantys siuvinėjimo karoliukai. Iš biserio gaminama bižuterija, juo siuvinėjami moterų drabužiai, krepšeliai, piniginės, įdėklai.
Šiandien sunku nustatyti, ar spalvotais stiklo karoliukais išsiuvinėti paveikslėliai, užrašų knygučių viršeliai ir dokumentinės pateko į Lietuvą iš Vakarų Europos, ar juos išdailino pačios lietuvių bajoraitės pagal iš Berlyno atsisiųsdintus siuvinėjimo pavyzdžių piešinėlius. Tačiau iš sentimentalių romantiškų vaizdelių, išsiuvinėtų paveikslėliuose, aišku, kad Lietuvos dvarų panelės žinojo, kokio stiliaus daiktus XIX a. pradžioje vertino ir mėgo Europa.
Siuvinėjimas biseriu - gilias tradicijas turintis užsiėmimas. Smulkūs skaidraus arba spalvoto stiklo karoliukai jau buvo taikomi daiktų puošyboje senajame Egipte ir antikinėje Graikijoje. XIII-XVIII a. pradžioje biserio gamyba garsėjo Murano sala Adrijoje netoli Venecijos. Biseris greitai plito, XVIII a. antroje pusėje jį jau gamino Rusijoje, o XIX a., kai siuvinėjimas biseriu tapo mada, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne imta leisti specialius spalvotus piešinius - siuvinėjimo pavyzdžius. Siuvinėjama dažniausiai buvo ant drobės, o nuo 1820 metų - ant kanvos.
Šiandien sunku nustatyti, ar spalvotais stiklo karoliukais išsiuvinėti paveikslėliai, užrašų knygučių viršeliai ir dokumentinės pateko į Lietuvą iš Vakarų Europos, ar juos išdailino pačios lietuvių bajoraitės pagal iš Berlyno atsisiųsdintus siuvinėjimo pavyzdžių piešinėlius. Tačiau iš sentimentalių romantiškų vaizdelių, išsiuvinėtų paveikslėliuose, aišku, kad Lietuvos dvarų panelės žinojo, kokio stiliaus daiktus XIX a. pradžioje vertino ir mėgo Europa.
Siuvinėjimas biseriu - gilias tradicijas turintis užsiėmimas. Smulkūs skaidraus arba spalvoto stiklo karoliukai jau buvo taikomi daiktų puošyboje senajame Egipte ir antikinėje Graikijoje. XIII-XVIII a. pradžioje biserio gamyba garsėjo Murano sala Adrijoje netoli Venecijos. Biseris greitai plito, XVIII a. antroje pusėje jį jau gamino Rusijoje, o XIX a., kai siuvinėjimas biseriu tapo mada, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne imta leisti specialius spalvotus piešinius - siuvinėjimo pavyzdžius. Siuvinėjama dažniausiai buvo ant drobės, o nuo 1820 metų - ant kanvos.
Žvilgsnis į istoriją
Iki šių dienų išliko dar akmens amžiuje iš akmenėlių, gyvūnų kaulų ir dantų pagaminti karoliai. Jais puošdavosi ne tik moterys, bet ir vyrai. Tokie papuošalai atliko ne tik estetinę funkciją, bet kartu rodė nario vietą bendruomenėje, saugojo nuo piktos akies, nelaimių, palaikydavo medžiotojų dvasią. Taigi papuošalų gamyba turi labai senas šaknis, ji visuomet domino žmogų.
Pirmieji stiklo karoliukai atsirado tuomet, kai buvo išrastas stiklas. O kada tai atsitiko, tiksliai nežinoma, aišku, kad maždaug prieš 6000-8000 metų. Teigiama, kad pirmieji karoliukus gamino senovės egiptiečiai III a. pr. Kr. Renesanso laikotarpiu. Senovės Egipto faraonai mėgo papuošalus iš aukso ir stiklo karoliukų. Kai Egiptą užkariavo romėnai, stiklo gamybos paslaptys pasklido po visą dabartinės Europos teritoriją.
Karoliukų gamyba ypač suklestėjo Venecijoje. Pradedant nuo XVII amžiaus pabaigos, nė viena šalis negalėjo su ja varžytis. Venecijos gyventojai neatskleisdavo gamybos paslapčių. Įdomu, kad tai daryti draudė įstatymas, o tų, kurie to nesilaikė, laukė mirties bausmė. Beje, Venecijos stiklas, kaip ir karnavalo kaukės, garsus ir šiandien.
Vis dėlto XV amžiuje Vokietijoje, Prancūzijoje ir Čekijoje atsiranda nemažai stiklo gamyklų. Tačiau tik po 300 metų, čekai, norėdami atskleisti italų meistrų paslaptis, atrado naujų karoliukų gamybos būdų ir tapo lygiaverčiais konkurentais. Būtent tuo metu atsirado daugybė naujų spalvų, dydžių ir formų karoliukų, o tarp jų - ir briaunuoti.
Europiečiai žemių užkariautojai į keliones po Ameriką ir Afriką dažnai imdavo karoliukų, kuriuos keisdavo į auksą, kailius ir kitas vertingas prekes.
XIX amžiuje karoliukų paklausa vis didėjo, nors jie tikrai brangiai kainavo. Aukštuomenės damos mėgo karoliukais puoštas suknias, batelius ir rankines. Bėgant laikui, rankų darbą po truputį ima keisti pramoninė gamyba, tad karoliukai tampa pigesni, prieinami didesnei visuomenės daliai. XIX amžiuje visoje Europoje atsiranda nemažai privačių mokyklų, kuriose mokoma ne tik tradicinių rankdarbių gamybos, bet ir siuvinėjimo karoliukais meno.
XX amžiuje į karoliukus atkreipia dėmesį ne tik rankdarbių mėgėjai, bet ir menininkai, drabužių dizaineriai.
Pirmieji stiklo karoliukai atsirado tuomet, kai buvo išrastas stiklas. O kada tai atsitiko, tiksliai nežinoma, aišku, kad maždaug prieš 6000-8000 metų. Teigiama, kad pirmieji karoliukus gamino senovės egiptiečiai III a. pr. Kr. Renesanso laikotarpiu. Senovės Egipto faraonai mėgo papuošalus iš aukso ir stiklo karoliukų. Kai Egiptą užkariavo romėnai, stiklo gamybos paslaptys pasklido po visą dabartinės Europos teritoriją.
Karoliukų gamyba ypač suklestėjo Venecijoje. Pradedant nuo XVII amžiaus pabaigos, nė viena šalis negalėjo su ja varžytis. Venecijos gyventojai neatskleisdavo gamybos paslapčių. Įdomu, kad tai daryti draudė įstatymas, o tų, kurie to nesilaikė, laukė mirties bausmė. Beje, Venecijos stiklas, kaip ir karnavalo kaukės, garsus ir šiandien.
Vis dėlto XV amžiuje Vokietijoje, Prancūzijoje ir Čekijoje atsiranda nemažai stiklo gamyklų. Tačiau tik po 300 metų, čekai, norėdami atskleisti italų meistrų paslaptis, atrado naujų karoliukų gamybos būdų ir tapo lygiaverčiais konkurentais. Būtent tuo metu atsirado daugybė naujų spalvų, dydžių ir formų karoliukų, o tarp jų - ir briaunuoti.
Europiečiai žemių užkariautojai į keliones po Ameriką ir Afriką dažnai imdavo karoliukų, kuriuos keisdavo į auksą, kailius ir kitas vertingas prekes.
XIX amžiuje karoliukų paklausa vis didėjo, nors jie tikrai brangiai kainavo. Aukštuomenės damos mėgo karoliukais puoštas suknias, batelius ir rankines. Bėgant laikui, rankų darbą po truputį ima keisti pramoninė gamyba, tad karoliukai tampa pigesni, prieinami didesnei visuomenės daliai. XIX amžiuje visoje Europoje atsiranda nemažai privačių mokyklų, kuriose mokoma ne tik tradicinių rankdarbių gamybos, bet ir siuvinėjimo karoliukais meno.
XX amžiuje į karoliukus atkreipia dėmesį ne tik rankdarbių mėgėjai, bet ir menininkai, drabužių dizaineriai.